View
132
Download
0
Category
Preview:
Citation preview
STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ KITOSE VALSTYB öSE STUDIJA
IR PASIŪLYMAI D öL NACIONALIN öS APRAŠŲ SĄRANGOS BEI AIŠKINAMASIS
SU STUDIJOMIS SUSIJUSIŲ TERMIN Ų ŽODYNAS
GALUTIN ö ATASKAITA (STUDIJA)
Grup÷s vadovas Pranas Žiliukas Projekto vadovas Almantas Šerpatauskas
Vilnius 2010
2
Studijas reglamentuojančių aprašų kitose valstyb÷se studija (toliau – Studija) ir pasiūlymai d÷l
nacionalin÷s aprašų sąrangos bei Aiškinamasis su studijomis susijusių terminų žodynas (toliau –
Žodynas) rengiami Studijų kokyb÷s vertinimo centro (toliau – Centras) užsakymu. Užsakymas
atliekamas pagal Paramos skyrimo projektui Studijų pakopų aprašų ir studijų krypčių aprašų
sandaros sukūrimas, įgyvendinant 2007–2013 metų Žmogiškųjų išteklių pl÷tros veiksmų
programos 2-ojo prioriteto Mokymasis visą gyvenimą įgyvendinimo VP1-2.2-ŠMM-01-V priemonę
Studijas reglamentuojančių aprašų rengimas ir atnaujinimas, atsižvelgiant į naujus kokybinius
reikalavimus, sutartį Nr. V1-2.2-ŠMM-01-V-01-001/18-145-4.
Autorinio kūrinio užsakymo sutartis 2009 m. rugs÷jo 25 d. Nr. 18-151.
Studijos ir pasiūlymų d÷l nacionalin÷s aprašų sąrangos ir Žodyno rengimo grup÷:
prof. dr. Pranas Žiliukas, Kauno technologijos universitetas (grup÷s vadovas),
prof. dr. Raimonda Brunevičiūt÷, Kauno medicinos universitetas,
Jolita Butkien÷, ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas,
prof. habil. dr. Rimantas Jankauskas, Vilniaus universitetas,
doc. dr. Daiva Lepait÷, Vilniaus universitetas,
Rita Liepuonien÷, Vilniaus kolegija,
dr. Mindaugas Misiūnas, Kauno kolegija,
prof. habil. dr. Vytautas Mizaras, Vilniaus universitetas,
prof. habil. dr. Kęstutis Pukelis, Vytauto Didžiojo universitetas,
doc. dr. Berita Simonaitien÷, Kauno technologijos universitetas,
doc. dr. Antanas Smetona, Vilniaus universitetas.
3
TURINYS ĮVADAS ................................................................................................................................... 6 1. STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ PASKIRTIES IR TURINIO
TYRIMO METODOLOGIJOS SUDARYMAS IR TYRIMAS ......... ....................... 9 1.1. Studijų reglamentavimo mechanizmų tyrimo metodika ................................ 9
1.1.1 Bendroji tyrimų schema ................................................................................... 11 1.1.2 Mokslin÷s literatūros šaltinių ir dokumentų analiz÷s parametrai .................... 12 1.1.3 Focus grupių tyrimo metodika ......................................................................... 12 1.1.4 Studijas reglamentuojančių dokumentų kitose valstyb÷se analiz÷s kriterijų
parinkimas ........................................................................................................ 13 1.2. Bendroji Europos Sąjungos politika teikiamo išsilavinimo kokybei įvairiose
studijų pakopose ir studijų kryptyse užtikrinti ............................................... 14 1.2.1 Bolonijos proceso siekiai ir raida ..................................................................... 14 1.2.2 ES politika valstyb÷s reguliuojamų profesijų atžvilgiu .................................... 24
2 STUDIJŲ KRYPTIES APRAŠŲ SANDARA IR PAGRINDINIAI PARAMETRAI 26 2.1. Studijų krypties aprašai: samprata ir paskirtis .............................................. 26 2.2. Studijų pakopa ir studijų pakopos aprašai ..................................................... 29
2.2.1 Kvalifikacijų sąrangos lygmuo ir studijų pakopa ............................................ 29 2.2.2 Studijų pakopų aprašai ..................................................................................... 32
2.3. Studijų rezultatai: samprata, sandara ir paskirtis ......................................... 40 2.4. „Competence“ ir „Competency“: samprata, sandara ir paskirtis ................. 44 2.5. ECTS kreditai: samprata, sandara ir paskirtis ............................................... 49 2.6. Studijų krypties aprašai: teigiamyb÷s ir tr ūkumai ........................................... 51 2.7. Išvados ................................................................................................................. 56
3 STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ SANDARA IR PASKIRTIS ATSKIR Ų ŠALIŲ AUKŠTOJO MOKSLO SISTEMOJE ........................................ 58 3.1. Jungtin÷s Karalyst÷s patirtis ............................................................................ 58
3.1.1 Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo sistema ............................................... 58 3.1.2 Valstybinis reguliavimas: JK institucijos, jų vaidmenys ir įgaliojimų bei
atsakomyb÷s apimtys ....................................................................................... 58 3.1.3 Studijų pakopų ir laipsnių aprašai..................................................................... 62 3.1.4 Studijų krypties aprašai .................................................................................... 68 3.1.5 Studijų programų aprašų rengimo gair÷s ......................................................... 71 3.1.6 Reguliuojamos profesijos JK ........................................................................... 72 3.1.7 Išvados ............................................................................................................ 73
3.2. Nyderlandų patirtis ........................................................................................... 74 3.2.1 Šalies aukštojo mokslo sistema ....................................................................... 74 3.2.2 Aprašų tipologija ............................................................................................. 78 3.2.3 Išvados ............................................................................................................. 83
3.3. Norvegijos patirtis ............................................................................................. 84 3.3.1 Aukštojo mokslo sistema ................................................................................ 84 3.3.2 Studijas reglamentuojantys dokumentai ......................................................... 87 3.3.3 Studijų kokyb÷s užtikrinimas .......................................................................... 89 3.3.4 Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga ................................................................... 90 3.3.5 Išvados ............................................................................................................. 92
4
3.4. Airijos patirtis .................................................................................................... 93 3.4.1 Studijų reglamentavimas – bendrosios charakteristikos .................................. 93 3.4.2 Airijos kvalifikacijų sąranga ir aukštojo mokslo teikiamų
kvalifikacijų vieta joje ..................................................................................... 95 3.4.3 Išvados ............................................................................................................. 102
3.5. Suomijos patirtis ................................................................................................ 104 3.5.1 Aukštojo mokslo sistema ................................................................................ 104 3.5.2 Studijas reglamentuojantys dokumentai ......................................................... 105 3.5.3 Aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimas .......................................................... 111 3.5.4 Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga ................................................................... 112 3.5.5 Išvados ............................................................................................................ 113
3.6. Prancūzijos patirtis .......................................................................................... 114 3.6.1 Prancūzijos aukštojo mokslo sistema ............................................................ 114 3.6.2 Aukštojo mokslo teisin÷ baz÷, valdymo institucijos ir jų vaidmenys ........... 116 3.6.3 Reglamentavimo lygis ................................................................................... 118 3.6.4 Studijų sistemos santykis su Nacionaline kvalifikacijų sistema ................... 123 3.6.5 Vertinimas ...................................................................................................... 124 3.6.6 Išvados ............................................................................................................ 124
3.7. Vokietijos patirtis ............................................................................................. 125 3.7.1 Studijas reglamentuojančių dokumentų sandara ir reglamentavimo lygis ...... 125 3.7.2 Reikalavimai studijų pakopoms Vokietijos aukštojo mokslo
kvalifikacijų sąrangoje .................................................................................... 126 3.7.3 Reikalavimai studijų programoms studijų krypčių aprašuose ........................ 130 3.7.4 Reikalavimai studijų programoms akreditavimą reglamentuojančiuose
dokumentuose ................................................................................................. 131 3.7.5 Išvados ............................................................................................................ 133
3.8. Estijos patirtis ................................................................................................... 133 3.8.1 Aukštojo mokslo sistema ................................................................................ 133 3.8.2 Studijas reglamentuojantys teis÷s aktai ........................................................... 135 3.8.3 Reikalavimai studijų programoms ......................................................................... 135 3.8.4 Aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimas .......................................................... 141 3.8.5 Nacionalin÷ kvalifikacijų sistema ................................................................... 143 3.8.6 Išvados ............................................................................................................ 144
3.9. Australijos patirtis ........................................................................................... 144 3.9.1 Australijos aukštojo mokslo sistema ir jos veiklą reglamentuojantys
dokumentai ..................................................................................................... 144 3.9.2 Studijas Australijoje reglamentuojantys aprašai ............................................ 145 3.9.3 Reikalavimai studijų programoms akreditavimą reglamentuojančiuose
dokumentuose .................................................................................................. 148 3.9.4 Išvados ............................................................................................................ 149
3.10. Naujosios Zelandijos patirtis ........................................................................... 150 3.10.1 Studijų reglamentavimas: bendrosios charakteristikos .................................. 150 3.10.2 Universitetinių studijų programų rengimas ir vertinimas .............................. 155 3.10.3 Neuniversitetinių studijų programų rengimas, tvirtinimas ir akreditavimas ... 158 3.10.4 Išvados ............................................................................................................ 159
3.11. JAV patirtis ...................................................................................................... 161
5
3.11.1 JAV aukštojo mokslo sistemos struktūra ....................................................... 161 3.11.2 Aukštojo mokslo sistemos reguliavimas JAV ............................................... 162 3.11.3 Kvalifikacijos ................................................................................................. 164 3.11.4 Studijų kokyb÷s užtikrinimas ......................................................................... 166 3.11.5 Išvados ............................................................................................................ 170
3.12. Studijas reglamentuojančių aprašų sampratos, paskirties ir sandaros įvairiose šalyse apibendrinimas ....................................................................... 171
4 STUDIJAS LIETUVOS AUKŠTOSIOSE MOKYKLOSE REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ ANALIZ ö ....................................................... 174 4.1. Aprašų paskirtis šalies aukštąj į mokslą reglamentuojančiuose teis÷s aktuose 174 4.2. Bendrieji reikalavimai studij ų programoms .................................................. 178 4.3. Studijų kryp čių reglamentai ............................................................................ 184
4.3.1 Lietuvos studijų krypčių reglamentų kūrimo ypatumai .................................. 184 4.3.2 Studijų krypčių reglamentų teigiamyb÷s ir trūkumai ..................................... 186
4.4. Studijų kryp čių reglamentų kūrimo ir taikymo praktikos analiz ÷ ............. 187 4.4.1 Studijų krypties reglamento samprata ir paskirtis .......................................... 188 4.4.2 Valstybinis reguliavimas: AM studijas reguliuojančių institucijų vaidmuo,
reglamentavimo lygis ..................................................................................... 189 4.4.3 Studijų krypčių reglamentų rengimo procesas ............................................... 190
4.5. Profesinio rengimo standartai ......................................................................... 192 4.6. Lietuvos nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga ir jos derm÷ su
aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangomis ..................................................... 194 4.6.1 Bendra informacija apie Lietuvos nacionalinę kvalifikacijų sąrangą ............. 194 4.6.2 Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos derm÷ su aukštojo mokslo
kvalifikacijų sąrangomis ................................................................................ 196 4.7. Išvados .............................................................................................................. 202
5 PASIŪLYMAI LIETUVOS STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ SISTEMAI RENGTI ...................................................................................................... 204 5.1. Siūloma nacionalin÷ studijas reglamentuojančių aprašų sistema ................ 204 5.2. Studijų pakopų aprašai .................................................................................... 205
5.2.1 Bendrieji studijų pakopų aprašus įtakojantys veiksniai .................................. 205 5.2.2 Pagrindiniai studijų pakopų aprašų parametrai .............................................. 205 5.2.3 Studijų pakopų aprašų rengimo organizaciniai aspektai ................................ 208
5.3. Studijų kryp čių aprašai .................................................................................... 210 5.3.1 Studijų krypčių aprašų paskirtis ir sandara .................................................... 210 5.3.2 Valstyb÷s reguliuojamų profesijų studijų krypčių aprašų ypatumai .............. 214
5.4. Studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašas ....................................... 214 5.5. Studijų programos aprašo rengimo gair÷s .................................................... 217 5.6. Rekomendacijos studijas reglamentuojančių aprašų reng÷jams ................. 220
IŠVADOS ............................................................................................................................... 223 LITERAT ŪRA ...................................................................................................................... 229 PRIEDAS ................................................................................................................................ 239
6
ĮVADAS
Lietuvoje 1992 m. įvedus trijų pakopų aukštojo mokslo studijų sistemą anksčiau buvusios
pirmosios pakopos studijos, kurias baigus buvo suteikiama diplomuoto specialisto kvalifikacija,
buvo suskaidytos į dvi pakopas – pagrindines (bakalauro) ir magistrantūros studijas. Šis dviejų
pakopų išskyrimas pradžioje buvo mechaniškas, pakopų paskirtis nebuvo aprašyta, tod÷l ilgą laiką
bakalauro kvalifikacinis laipsnis buvo suprantamas tarsi sąlyginis laipsnis, dar nežymintis
pakankamo pasirengimo savarankiškai profesinei ar akademinei karjerai. Kai kuriais atvejais dar ir
šiandien magistrantūros studijos t÷ra tarsi natūralus bakalauro studijų tęsinys. Tą įspūdį sustiprina ir
teis÷s aktų nuostatos, d÷stytojo pareigas leidžiančios eiti tik magistro kvalifikacinį laipsnį turinčiam
asmeniui. Tod÷l didel÷ dalis pirmosios pakopos studijas baigusių asmenų toliau tęsia studijas
magistrantūroje. Dalis studijų programų taip ir neskilo į dvi pakopas, joms įgyvendinti įteisintos
vadinamosios vientisosios studijos, baigiamos magistro laipsniu. Be to, kartu su bet kurios pakopos
ar vientisosiomis studijomis gali būti įgyjama ir profesin÷ kvalifikacija. Kai kuriais atvejais,
paprastai susijusiais su valstyb÷s reguliuojamų profesijų specialistų rengimu, kvalifikacinio laipsnio
įgijimas privalomai susiejamas su profesin÷s kvalifikacijos įgijimu, pavyzdžiui, medicinos studijų
programose kartu su medicinos magistro laipsniu teikiama ir gydytojo kvalifikacija.
Per tam tikrą laiką darbo rinkoje susiklost÷ tokia situacija, jog darbdaviai, neatsižvelgdami į
darbo pobūdį, nepagrįstai ÷m÷ reikalauti, kad pretendentai tur÷tų magistro kvalifikacinį laipsnį. Tai
rodo, kad darbo rinkai ir apskritai plačiajai visuomenei n÷ra aišku, kuo skiriasi skirtingų pakopų
studijos, kam jos skirtos, ko galima tik÷tis iš vienos ar kitos pakopos studijas baigusių asmenų. Kuo
iš esm÷s skiriasi tiek pirmosios, tiek antrosios pakopos studijos, oficialiai nebuvo ir n÷ra apibr÷žta
jokiais dokumentais.
Dar daugiau neaiškumų atsirado susiformavus kolegijų tinklui ir atsiradus kolegin÷ms studijų
programoms. Kadangi nebuvo priimta dokumentų, apibūdinančių esminius koleginių ir
universitetinių studijų programų paskirties, sandaros ir reikalavimų skirtumus, ne tik darbdaviams,
bet ir stojantiesiems labai keblu įvertinti kolegin÷se studijose teikiamo profesinio bakalauro ir
universitetin÷se studijose teikiamo bakalauro laipsnių skirtumus ir tolesn÷s karjeros galimybes.
Neaiškumų kyla ne tik darbo rinkoje. Studijų kokyb÷s vertinimo centras, vertindamas
vykdomų studijų programas, kai kurioms šalies aukštosioms mokykloms ne kartą yra teikęs
argumentuotų kritinių pastabų d÷l jų paj÷gumo ir vykdomų studijų programų turinio atitikties
keliamiems atitinkamos studijų pakopos reikalavimams. Pasitaiko atvejų, kai vykdomos
magistrantūros studijos kokybiškai n÷ra aukštesnio lygmens nei pirmosios pakopos studijos,
magistrantūros studijose kartojamos pirmosios pakopos studijos arba programose yra pirmosios
pakopos studijoms priskirtinų dalykų. Deja, vertintojai netur÷jo pakopų skirtumus
7
reglamentuojančių dokumentų, kuriais remdamiesi gal÷tų priimti griežtesnius sprendimus, tod÷l
šalyje ir toliau apstu silpnų studijų programų ir vykdytojų.
Su panašiomis problemomis susidūr÷ ir kitos Europos aukštojo mokslo erdv÷s (European
Higher Education Area – EHEA) valstyb÷s, visų pirma tos, kurios netur÷jo tripakop÷s studijų
sistemos. Tod÷l natūralu, kad tur÷jo būti sukurti dokumentai ar bent rekomendacijos, kurios pad÷tų
mažinti studijų reikalavimų skirtumus EHEA valstyb÷se, palengvintų diplomų pripažinimo,
studentų mainų ir studijų programų akreditavimo procesus. Svarbiausias vaidmuo čia atiteko
vadinamiesiems Dublino aprašams (2004) ir Europos kvalifikacijų sąrangai (2008). Šie dokumentai
išjudino daugelio EHEA šalių aukštojo mokslo sistemas, ne viena iš jų po 2004 m. atnaujino
studijas reglamentuojančius aprašus ir net aukštojo mokslo įstatymus ar kitus teis÷s aktus. Lietuvos
aukštojo mokslo sistema daugiausia remiasi dar 2000 metais suformuotais principais, o naujų teis÷s
aktų ir rekomendacijų, įgyvendinančių 2009 m. priimto Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas,
priimta dar labai nedaug. Siekiant neatsilikti, būtina kuo greičiau apibr÷žti pirmosios pakopos
universitetinių ir koleginių studijų, taip pat pirmosios ir antrosios pakopų skirtumus, nustatant, ką
turi žinoti ir geb÷ti profesinio bakalauro, bakalauro, magistrantūros studijas baigę asmenys. Tai gali
apibr÷žti tiek teis÷s aktai, tiek rekomendacinio pobūdžio dokumentai. Taip pat svarbu nustatyti
atsakomybių pasiskirstymo principus, įvardijant, kokių reikalavimų kiekvienas aukštojo mokslo
sistemos dalyvis privalo laikytis, kokios jo teis÷s ir atsakomyb÷. Svarbu susitarti, kas, kokius ir kaip
dokumentus kuria ir nuosekliai tobulina.
Siūlant Lietuvai pažangesnį studijų reglamentavimo modelį, būtina atsižvelgti į tarptautinius
reikalavimus, susiformavusius Bolonijos proceso šalyse, atsižvelgti į kitų pasaulio valstybių gerąją
patirtį. Aktualu išsiaiškinti, kaip kitose valstyb÷se yra reglamentuojamos konkrečių krypčių studijos
atsižvelgiant į jų rūšį bei pakopą, kokio lygmens dokumentais nustatomi reikalavimai studijų
programoms, kokiais principais sudaromi studijų kryptis reglamentuojantys dokumentai bei kokia
jų sandara. Aktualus ir reglamentavimo privalomumo lygmuo, nes nelankstūs reikalavimai gali
varžyti aukštųjų mokyklų autonomiją, trukdyti atsirasti naujoms studijų kryptims, tarpkryptin÷ms
studijoms, naujiems studijų metodams ir formoms. Pasirenkant šalis, kurių patirtis gal÷tų būti
naudinga Lietuvai, svarbu atsižvelgti į didžiausių pasaulio regionų (ES, Šiaur÷s Amerikos regiono,
Azijos regiono) novatorišką patirtį, šalies dydį, informacijos prieinamumą, išlaikant pusiausvyrą
tarp mažų ir didelių šalių.
Studijoje atliekama analiz÷ turi ir vertinamąjį aspektą, susijusį su Lietuvos jau sukaupta
patirtimi. Būtų klaidinga manyti, kad šalyje studijas reglamentuojančių dokumentų ir konkrečiai
aprašų iki šiol n÷ra. 2000 m. priimti Nuosekliųjų studijų programų nuostatai ir v÷liau 2005 m. juos
pakeitę Bendrieji studijų programų reikalavimai bei 2001 m. prad÷ti kurti studijų krypčių
reglamentai suvaidino nemažą vaidmenį šalies aukštojo mokslo sistemoje, jais r÷m÷si Studijų
8
kokyb÷s vertinimo centro atliekamos studijų programų vertinimo procedūros. Aktualu įvertinti, kiek
tinkami šie dokumentai yra šiandien, kaip jie tur÷tų būti tobulinami ar keičiami kitais teis÷s aktais
ar gair÷mis.
Tačiau yra veiksnių, stabdančių studijų reikalavimų ir privalomų ar rekomendacinio pobūdžio
aprašų kūrimą. Bene svarbiausias jų yra susijęs su dar nesukurta šalies kvalifikacijų sąranga.
Silpnos ir šalies profesin÷s asociacijos, jos neturi nei reikiamos patirties, nei įgaliojimų nustatyti
profesijoms keliamus reikalavimus, tod÷l aukštosios mokyklos, kurdamos studijų programas, neturi
pakankamų svertų racionaliam studijų programų turiniui sudaryti ir jam tobulinti. Tai gerokai
apsunkina vertinti ir užtikrinti aukštojo mokslo kokybę, skatina aukštojo mokslo sistemos
uždarumą.
Kiekvienas bet kurios sistemos kokybinis pokytis yra susijęs su naujų terminų atsiradimu ir jų
vartojimo tradicijos kūrimu. Atsižvelgiant į tai, kad studijų procesui apibūdinti ir jam reglamentuoti
neišvengiamai bus vartojama daug sąvokų, o kai kurios jų apskritai turi ateiti pirmą kartą išverstos
iš kitų kalbų, greta studijos planuojama parengti aiškinamąjį terminų žodyną. Jame bus paaiškinta,
kaip studijų sričiai aktualūs terminai yra suprantami ir kokiame kontekste juos vartoja aukštojo
mokslo specialistai užsienyje, ir pasiūlyta, kokius terminus ir kaip vartoti mūsų šalyje.
9
1. STUDIJAS REGLAMENTUOJANČIŲ APRAŠŲ PASKIRTIES IR TURINIO TYRIMO METODOLOGIJOS SUDARYMAS IR TYRIMAS
1.1. Studijų reglamentavimo mechanizmų tyrimo metodika
Studijos tikslas – nustatyti, kaip kitose valstyb÷se yra reglamentuojamos aukštojo mokslo
studijos atsižvelgiant į jų rūšį bei pakopą, kokio lygmens dokumentais nustatomi reikalavimai
studijų programoms, kokiais principais sudaromi studijas reglamentuojantys dokumentai ir kokia jų
sandara, įvertinti, kaip aukštojo mokslo studijos reglamentuojamos Lietuvos Respublikoje, ir
pateikti siūlymų, kaip jos tur÷tų būti reglamentuojamos.
Numatomi rezultatai:
– studijas reglamentuojančių aprašų kitose valstyb÷se analiz÷ ir pasiūlymai d÷l nacionalin÷s
aprašų sąrangos;
– aiškinamasis su studijomis susijusių terminų žodynas1.
Studijos uždaviniai:
1. nustatyti pagrindinius studijų reglamentavimo principus ir jų privalomumo pobūdį,
reglamentuojančių dokumentų metodologinius parametrus ir sudaryti studijų reglamentavimo kitose
valstyb÷se analiz÷s schemą;
2. nustatyti studijas reglamentuojančių aprašų paskirtį, sandarą ir naudojimo ypatybes
atskirų šalių aukštojo mokslo sistemoje bei reglamentuojančių dokumentų santykį su tose
valstyb÷se esama studijų vertinimo ir akreditavimo sistema;
3. atlikti studijų programų reikalavimus ir krypčių aprašus reglamentuojančių nacionalinių
dokumentų ir sukauptos patirties analizę;
4. pateikti pasiūlymų d÷l Lietuvos studijas reglamentuojančių aprašų sistemos rengimo.
Aiškinamojo su studijomis susijusių terminų žodyno rengimo uždaviniai:
1. parinkti svarbius su studijomis ir mokslu susijusius terminus;
2. išanalizuoti esamą ir pasiūlyti tinkamą parinktų terminų vartoseną;
3. apibūdinti (apibr÷žti) kiekvieną parinktą terminą ir paaiškinti jo vartojimą (kaip, kur ir
kada terminas vartojamas, jo vartojimo pavyzdžiai) lietuvių kalba, pateikti terminų atitikmenis anglų
kalba, parengti terminų ab÷c÷linę rodykl÷ lietuvių ir anglų kalbomis.
1 Kadangi daug diskusijų kelia su studijomis susijusi terminija, tod÷l, siekiant suvienodinti su studijomis susijusių terminų
vartoseną Lietuvoje, bus parengtas aiškinamasis terminų žodynas, kuriame bus išanalizuoti svarbūs su studijomis ir mokslu susiję terminai, jų vartojimo išaiškinimas įvairiame kontekste. Dažnai skirtingos aukštojo mokslo institucijos vartojamus terminus supranta ir interpretuoja savaip. Nemažai su mokslu ir studijomis susijusių terminų yra tiesiog verčiami iš įvairių užsienio (dažniausiai – anglų) kalbų. Tačiau verčiami terminai neretai būna interpretuojami savaip, atsižvelgiant į kontekstą, kuriame jie vartojami, ar į šaltinių autorių supratimą. Tod÷l bus išanalizuota, kaip studijų sričiai aktualūs terminai yra suprantami ir kokiame kontekste juos vartoja aukštojo mokslo specialistai užsienyje, ir pasiūlyta, kokius terminus ir kaip vartoti mūsų šalyje.
10
Atsakant į išsikeltus uždavinius remiamasi šiomis pagrindin÷mis konceptualiosiomis
nuostatomis:
• mokymosi visą gyvenimą koncepcija, kuri pabr÷žia individo judumą švietimo sistemoje,
jo kvalifikacijos atitiktį darbo rinkos, kuri mokymąsi vertina kaip esminį nacionalin÷s gerov÷s
veiksnį, poreikiams;
• studijų kokyb÷s užtikrinimo daugiaaspekte prieiga, kuri lemia konceptualiai skirtingus
sprendimus: a) kokyb÷s rodiklius gali nustatyti valstyb÷; b) kokyb÷s rodiklius gali nustatyti
akademin÷ bendruomen÷; c) kokyb÷s rodiklius, remdamasi vartotojų poreikiais, gali nustatyti rinka
(Barnett, 1994);
• konstruktyvistine teorine tradicija, kuri teigia, kad mokymasis yra paties individo
konstrukcin÷ veikla, kad individas kuria savo kompetenciją, integruodamas atskirus žinių, geb÷jimų
ir vertybių konstruktus į jam reikšmingą visumą (Dewey, 1933; Bruner, 1971; Glasersfeld, 1995;
Bettencourt, 1993; Osborne, 1996; Gough, 1997; Selden, 1998; Ahlberg, Dillon, 1999; Novak,
Gowin, 1999; De Corte, 2001; Ishii, 2003);
• studijų rezultatų, kaip svarbiausio konstrukcinio elemento pripažinimo (Adam, 2007;
Bartosch, 2008), pabr÷žiant jų panaudojimo spektrą: studijų turiniui projektuoti dalyko ir programos
lygmenyje; vertinimo kriterijams, metodams ir priemon÷ms pagrįsti, parinkti ir parengti; vidinei
kokyb÷s užtikrinimo sistemai pl÷toti, aukštojoje mokykloje suteikiamoms kvalifikacijoms aprašyti,
taip pat studijų krypties aprašams. Labiau apibendrinti studijų rezultatai gali būti panaudoti
nacionalinių kvalifikacijų lygmenų, studijų pakopų bei tarptautiniams (EQF) kvalifikacijų
lygmenims apibr÷žti;
• studijų krypties aprašų integralia prieiga, pabr÷žiant, kad studijų pakopa, studijų
rezultatai, kompetentingumas ir studijų trukm÷, išreikšta kreditais, yra pagrindiniai studijų krypties
aprašų metodologiniai parametrai (Adelman, 2009);
• Europos aukštojo mokslo erdv÷s kūrimo nuostatomis, suformuluotomis Bolonijos
deklaracijoje ir išpl÷totomis Bolonijos procese dalyvaujančių šalių švietimo ministrų susitikimuose,
Europos Komisijos ir jos įgaliojimus turinčių institucijų dokumentuose.
Tyrimo metodai: mokslin÷s literatūros analiz÷, dokumentų analiz÷, apklausa žodžiu (focus
grup÷s interviu), turinio (content) analiz÷:
1. Mokslinių literatūros šaltinių ir dokumentų analiz÷ atliekama, siekiant pagrįsti ir
nustatyti studijų reglamentavimo metodologinius parametrus (analiz÷s kriterijus). Analizuojamos
šios šaltinių grup÷s: moksliniai straipsniai; įvairiose šalyse aukštojo mokslo sritį reglamentuojančių
institucijų (vertinimo, akreditavimo, kokyb÷s užtikrinimo) metodin÷s gair÷s; teisiniai dokumentai,
reglamentuojantys aukštojo mokslo programų klasifikavimą, rengimą, vertinimą, akreditavimą.
11
2. Atskirų šalių aukštojo mokslo sistemos studijas reglamentuojančių dokumentų analiz÷s
paskirtis yra atskleisti ir įvertinti esamą studijas reglamentuojančių aprašų įvairovę, nustatyti, kokio
lygmens dokumentais nustatomi reikalavimai studijų programoms, kokiais principais sudaromi
studijų krypčių studijas reglamentuojantys dokumentai bei kokia jų sandara, atskleisti
reglamentavimo privalomumo lygmenį, apibendrinti gerąją praktiką.
3. Lietuvos studijų programų bendrųjų reikalavimų ir studijų krypčių reglamentų sistemos
analize siekiama įvertinti ir apibendrinti Lietuvos sukauptą patirtį, išryškinti diskusinius,
probleminius aspektus.
4. Ekspertų, dalyvavusių rengiant studijų krypčių ir jų grupių reglamentus, apklausa
skiriama specifinių dokumentų – studijų krypčių reglamentų – rengimo gerajai patirčiai,
diskusiniams klausimams ir diegimo praktikoje problemoms atskleisti.
Šių tyrimų pagrindu rengiamas pasiūlymas d÷l nacionalin÷s studijas reglamentuojančių
aprašų sistemos sukūrimo.
1.1.1. Bendroji tyrimų schema
Rengiant Studiją, taikyta mišraus tipo nuoseklaus nagrin÷jimo metodologin÷ strategija
(Creswell, 2003), kuri apima skirtingų tyrimų metodų ir informacijos šaltinių derinimą ir užtikrina
tyrimo kompleksiškumą, taikant įvairių tyrimo metodų ir rezultatų trianguliaciją bei sudaro
prielaidas geriau suprasti ir atskleisti nagrin÷jamą problemą. Tyrimo login÷ schema parodyta 1.1
pav.
1.1 pav. Tyrimo login÷ schema
12
1.1.2. Mokslinių literatūros šaltinių ir dokumentų analiz÷s parametrai
Duomenis apie studijų reglamentavimo kitose valstyb÷se metodologinius parametrus surinkti
atlikta mokslinių literatūros šaltinių ir dokumentų kriterin÷ analiz÷. Atskirai aptariamos Europos
aukštojo mokslo erdv÷s politin÷s nuostatos, lemiančios šios erdv÷s raidą ir pokyčius EHEA
valstybių aukštojo mokslo sistemose. Analizuotos šios šaltinių grup÷s: moksliniai straipsniai;
įvairiose šalyse aukštojo mokslo sritį reglamentuojančių institucijų (vertinimo, akreditavimo,
kokyb÷s užtikrinimo) metodin÷s gair÷s; teisiniai dokumentai, reglamentuojantys aukštojo mokslo
programų klasifikavimą, rengimą, vertinimą, akreditavimą). Analiz÷ atliekama pagal šiuos
kriterijus:
a) sistemos ryšių nustatymo, siekiant rasti studijų krypčių aprašų santykį su krypčių
klasifikatoriais, laipsniais, kvalifikacijų sistema, vertinimo ir akreditavimo sistema;
b) laipsnių atskyrimo, siekiant nustatyti, kaip apibr÷žiami profesinio bakalauro, bakalauro
ir magistro laipsnių aprašų skirtumai;
c) kompetencijų transformavimo į studijų rezultatus, siekiant nustatyti, ar yra kompetencijų
transformavimo į studijų rezultatus sistema;
d) studijų rezultatų taksonomijų, siekiant išryškinti įvairių šalių studijų programų aprašų
patirties įvairovę;
e) studijų programos vidinių ryšių, siekiant nustatyti, ar veikia sisteminiai ryšiai tarp
studijų rezultatų, studijų metodų ir vertinimo metodų.
1.1.3. Focus grupių tyrimo metodika
Duomenų rinkimui taikytas grupinis interviu – focus grup÷s diskusija. Šios grupinio interviu
metodikos tikslas yra surinkti informaciją analizuojamu klausimu, remiantis interviu dalyvių
pateikta informacija ir nuomon÷mis, išreikštomis bendrai nagrin÷jant svarstomą problemą
(klausimynas pateiktas Priede). Tokio tyrimų metodo savitumas yra dalyvių bendravimas
tarpusavyje, leidžiantis išsamiau atsiskleisti įvairiems požiūriams, nuomon÷ms, patirtims. Metodo
pasirinkimą l÷m÷ tai, jog buvo siekiama atskleisti nuomones ne vieno, o kelių tyrimo dalyvių, kurių
ekspertin÷ patirtis studijų reglamentavimo kūrimo procesuose yra panaši. Focus grup÷s diskusijos
praktinis tikslas:
• surinkti krypčių darbo grupių ekspertų reglamentų rengimo patirties duomenis;
• patikrinti mokslin÷s literatūros ir dokumentų analize pagrįstus studijų krypčių aprašų
kriterijus;
• surinkti faktinę medžiagą, kurią, išanalizavus ir išskyrus kategorijas bei subkategorijas,
galima būtų panaudoti aprašų rengimo principams kurti.
13
Focus grupių metodikos specialistų Krueger ir Casey (2000), Litosseliti (2005) teigimu,
optimalus focus grup÷s dydis yra 6–8 žmon÷s, be to, informantai turi būti tiriamojo klausimo
ekspertai, geriausiai išmanantys realią pad÷tį. Nacionalinių ekspertų (darbo grupių, rengusių studijų
krypčių ir jų grupių reglamentus, narių) focus grup÷s organizuotos siekiant gauti informacijos
atsakyti į tyrimo klausimus apie nacionalinę studijų krypčių aprašų rengimo ekspertinę patirtį,
problemas ir galimus kokybinius aprašų paskirties, sandaros, ryšių su esama teisine baze ir kitais
galiojančiais aprašais pokyčius.
Nacionaliniai ekspertai – focus grup÷s nariai pateiks informaciją ir išsakys savo nuomonę
šiomis temomis:
1. Studijų krypties aprašo / reglamento samprata ir paskirtis;
2. Valstybinis reguliavimas: AM studijas reguliuojančių institucijų vaidmuo,
reglamentavimo lygis;
3. Studijų krypčių aprašų rengimo procesas:
a. darbo grup÷s veikla,
b. darbo grup÷s sud÷tis, kompetencija,
c. aprašo rengimo koordinavimas,
d. aprašo aprobavimas / įteisinimas;
4. Problemos / pasiūlymai.
Focus grup÷s diskusijos metu surinkti duomenys sisteminami ir analizuojami taikant dalyvių
išsakytų ir užrašytų teiginių turinio analiz÷s metodą.
1.1.4. Studijas reglamentuojančių dokumentų kitose valstyb÷se analiz÷s kriterij ų parinkimas
Siekiant surinkti duomenis apie studijų reglamentavimą kitose valstyb÷se, atlikta Jungtin÷s
Karalyst÷s, Nyderlandų, Norvegijos, Airijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Estijos,
Australijos, Naujosios Zelandijos ir JAV studijas reglamentuojančių dokumentų analiz÷.
Dokumentų – įvairiose šalyse aukštojo mokslo sritį reglamentuojančių institucijų (vertinimo,
akreditavimo, kokyb÷s užtikrinimo) metodinių gairių; teisinių dokumentų, reglamentuojančių
aukštojo mokslo programų klasifikavimą, rengimą, vertinimą, akreditavimą, taip pat ir mokslinių
straipsnių – analiz÷ atlikta pagal išskirtus kriterijus. Analizuota studijas reglamentuojančių aprašų:
a) įvairov÷ ir aprašų tipai (ar šalyje yra aprašyti kvalifikaciniai reikalavimai skirtingų
pakopų studijas baigusiems asmenims; ar šalyje yra aprašyti kvalifikaciniai reikalavimai ir studijų
rezultatai, siejami su studijų kryptimis (objektu), ar yra aprašyti reikalavimai studijų programoms);
b) aprašų sandara ir detalumas (kaip detaliai yra aprašomi reikalavimai);
14
c) studijas reglamentuojančių dokumentų santykis su tose valstyb÷se galiojančia studijų
vertinimo ir akreditavimo sistema;
d) reglamentavimo lygis (kas ir kokio lygio teis÷s aktais ar kitais dokumentais nustato
reikalavimus studijų programoms, tvirtina kitus studijas reglamentuojančius aprašus, kurias studijas
(pagal pakopas, tipą ar rūšį) ir kaip tie aprašai reglamentuoja (reikalavimai studijų sričiai, krypčiai,
šakai, konkrečiai programai ar kt.);
e) aprašų sąryšis su nacionaline kvalifikacijų sąranga.
1.2. Bendroji Europos Sąjungos politika teikiamo išsilavinimo kokybei įvairiose studijų pakopose ir studijų kryptyse užtikrinti 1.2.1. Bolonijos proceso siekiai ir raida
Svarbus žingsnis Europos aukštojo mokslo raidoje buvo žengtas 1998 m., kai Prancūzijos,
Vokietijos, Jungtin÷s Karalyst÷s ir Italijos švietimo ministrai pasiraš÷ Sorbonos deklaraciją, kurioje
atsiranda dviejų pakopų studijų sistemos, laipsnių palyginamumo, mobilumo, ECTS, studijų
periodų, tarptautinio pripažinimo principai, v÷liau išpl÷toti Bolonijos strateginiuose dokumentuose.
Reikia pažym÷ti, kad nors Sorbonos deklaracija ragina pripažinti pirmąją studijų pakopą kaip
tinkamą kvalifikacijos lygį ir pabr÷žia, jog „...baigusiems pirmą pakopą privalo būti suteikiama
galimyb÷ toliau studijuoti įvairias programas, taip pat ir tarpkryptines...“ (Sorbonos deklaracija,
1998), visiškai neakcentuojamas bakalauro laipsnį įgijusiųjų pasirengimas darbo rinkai.
1999 m. birželio 19 d. seniausiame Europoje Bolonijos universitete 29 Europos šalių
ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą, pasiraš÷ Bolonijos deklaraciją, kurioje randame daugumą
esminių Sorbonos deklaracijos nuostatų, tačiau būtent Bolonijos deklaracijos pasirašymas joms
suteik÷ tvirtą politinį pagrindą ir numat÷ aiškią veiklos kryptį artimiausiam dešimtmečiui – iki
2010 m. sukurti europinę aukštojo mokslo erdvę (EHEA). Europos šalių vyriausyb÷s, inicijavusios
Bolonijos procesą, pareišk÷, kad kokybiškas aukštasis mokslas – neatsiejama konkurencingos žinių
ekonomikos dalis. Siekiant įgyventi šį tikslą, nutariama sukurti lengvai suprantamų ir
palyginamų laipsnių sistemą, grįstą dviem pakopomis (ikidiplomin÷mis ir podiplomin÷mis
studijomis). Svarbu pažym÷ti, kad dokumente teigiama, jog po pagrindinių studijų suteikiamas
bakalauro laipsnis turįs būti tiesiogiai susietas su Europos darbo rinka kaip tinkamas
kvalifikacinis lygmuo. Bolonijos deklaracijoje numatoma toliau skatinti d÷stytojų ir studentų
judumą, diegti bendrą europinę kreditų perk÷limo sistemą (European Credit Transfer System –
ECTS), skatinti europinį bendradarbiavimą ir sukurti palyginamus kriterijus ir metodologijas
mokslo ir studijų kokybei užtikrinti. Bolonijos deklaracija baigiama svarbiu įsipareigojimu – visų
šių tikslų siekti nenusižengiant aukštosios mokyklos kompetencijos principams ir atsižvelgti į
15
nacionalinių kultūrų ir kalbų įvairovę. Skirtingai nei Europos ekonomin÷je erdv÷je vykstantys
konvergencijos procesai, Bolonijos procesas yra pagrįstas „nepaklusnumo reikalavimams“
principu, bet visų dalyvių savanorišku įsipareigojimu bei koordinavimusi. Pasak Witte (2008),
Bolonijos deklaracija numato ne rezultatų, o procesų palyginamumą, kuris gali daryti įtaką šalių
nacionalin÷ms aukštojo mokslo sistemoms, pvz., prieinamumui, finansavimui. Tačiau reikia
pasakyti, kad nuo pat Bolonijos proceso pradžios matomas konfliktas tarp universitetų noro išlaikyti
išskirtinius, tik nacionalinei aukštojo mokslo sistemai būdingus bruožus ir būti patraukliems kitų
Europos ar pasaulio šalių studentams ir tyr÷jams. Europos Komisija komunikate Universitetų
modernizavimo plano įgyvendinimo rezultatai: švietimas, mokslas ir naujov÷s (2006) pažymi, kad „
... valstyb÷s nar÷s vertina savo universitetus ir daugelis jų bando juos „išsaugoti“ nacionaliniu
mastu, išsamiai reglamentuodamos universitetų organizaciją, juos kontroliuodamos, vykdydamos
mikrovaldymą ir pagaliau juos pernelyg suvienodinamos..., d÷l to yra sunkiau bendradarbiauti
nacionaliniu lygmeniu (ką bekalb÷ti apie bendradarbiavimą Europos ar tarptautiniu lygmeniu), o
primetamos sąlygos trukdo universitetams diversifikuoti veiklą ir daugiausia d÷mesio skirti
kokybei“. Komunikate pažymima, kad dažnai įgytos kvalifikacijos neatitinka rinkos poreikių, o
baigusių aukštąjį mokslą nedarbo lygis daugelyje valstybių yra nepriimtinai aukštas.
Bolonijos procesas glaudžiai susijęs su Lisabonos strategija, kurioje svarbiausias prioritetas
yra tur÷ti konkurencingiausią ir dinamiškiausią pasaulyje žiniomis grindžiamą ekonomiką, geb÷ti
palaikyti tvarų jos augimą, kuriant daugiau ir geresnių darbo vietų, ir didesnę socialinę sanglaudą
(Europos Vadovų Taryba, Lisabona, 2000 m. kovas). Europos vyriausyb÷s suprato, jog, norint
pasiekti šį tikslą, reikia iš esm÷s modernizuoti švietimo sistemas, ir 2002 m. išk÷l÷ užduotį, kad iki
2010 m. Europa taptų pripažinta pasaulio lydere pagal švietimo sistemų kokybę. Švietimo ministrai
sutar÷ d÷l trijų svarbiausių tikslų, kuriuos piliečių ir visos ES labui reikia įgyvendinti iki 2010 m.,
vykdant Švietimo ir mokymo 2010 programą:
• pagerinti ES švietimo sistemų kokybę ir efektyvumą;
• užtikrinti, kad jos būtų prieinamos visiems;
• atverti švietimą platesniam pasauliui.
Kad būtų pasiekti šie tikslai, jie susitar÷ d÷l trylikos konkrečių uždavinių, apimančių įvairius
švietimo tipus ir lygius (formalų bei neformalų mokymąsi), skirtų mokymosi visą gyvenimą
principui įgyvendinti, ir pabr÷ž÷, kad kokyb÷ yra esmin÷ sąlyga, nuo kurios priklauso pasitik÷jimas,
tinkamumas, mobilumas ir suderinamumas Europos aukštojo mokslo erdv÷je.
Prahos susitikime (2001) ministrai paragino Europos universitetus kurti lengvai suprantamų
ir palyginamų laipsnių sistemą, kuri palengvintų akademinį ir profesinį programų, laipsnių ir kitų
dokumentų pripažinimą, kad piliečiai gal÷tų efektyviai naudotis įgytomis kvalifikacijomis,
kompetencijomis ir įgūdžiais europin÷je aukštojo mokslo erdv÷je, pripažino, kad „...daugelyje
16
šalių bakalauro ir magistro ar jiems prilyginami dviejų ciklų sistemos laipsniai gali būti įgyjami ne
tik universitetuose, bet ir kitose aukštojo mokslo institucijose. Studijų programos, kurias baigus
įgyjamas laipsnis, gali ir tur÷tų būti įvairaus profilio ir paskirties , kad atitiktų individualius,
akademinius ir darbo rinkos poreikius“ (Praha, 2001).
Tais pačiais metais susikuria Europos universitetų asociacija (EUA), kuri nustato savo
politinį vaidmenį įgyvendinant Bolonijos proceso nuostatas, nubr÷žia aukštojo mokslo institucijų
prioritetus ir pagrindines pozicijas bei parengia EUA politines deklaracijas, kurios žinomos kaip
Salamankos (2001), Graco (2003), Glazgo (2005), Lisabonos (2007) ir Prahos (2009) deklaracijos.
Salamankos deklaracijoje EUA iš esm÷s pritar÷ Bolonijos deklaracijos nuostatoms ir išd÷st÷
EHEA kūrimo principus, kurių svarbiausi yra :
• kokyb÷, kaip pagrindas didinti pasitik÷jimą, judumą, skaidrumą, palyginamumą ir
sistemos patrauklumą;
• autonomija ir atskaitomyb÷;
• laipsnių palyginamumas pirmosios ir antrosios pakopų;
• kvalifikacijų relevantiškumas.
Europos aukštųjų mokyklų asociacija (EURASHE) nuo 2001 m. kartu su EUA, Europos
studentų sąjunga (ESU) ir Europos Komisija tampa pagrindiniais partneriais įgyvendinant Bolonijos
proceso tikslus. 2002 m. ir 2005 m. politiniuose pareiškimuose EURASHE akcentuoja kolegijų ir
politechnikos institutų vaidmenį aukštojo mokslo sistemoje ir pabr÷žia, jog profesinio bakalauro,
magistro laipsniai turi būti lygiaverčiai pripažįstami. EURASHE pritaria OECD nuostatai, jog
nesvarbu, ar šalis turi binarinę, ar unitarinę aukštojo mokslo sistemą, daug svarbiau yra sistemos
įvairov÷ ir atskirų jos dalių suderinamumas (EURASHE, 2002).
Po min÷tų dokumentų pasirašymo išryšk÷jo naujos tendencijos Europos aukštojo mokslo
sistemose: did÷ja studijuojančiųjų skaičius, užsitęsusios studijos formuoja tendenciją mažinti
studijų trukmę, išauga trumpesnių studijų patrauklumas, studijos suskirstomos į pakopas – greičiau
įgyjamas pirmasis kvalifikacinis laipsnis. Taigi, nors ir per÷jusios nacionalines adaptacijas,
atsiranda dvipakop÷s studijų sistemos. Sunkiau vertinti, kokią įtaką šis procesas turi studijų
programų reformai. Ar padalijimas į pakopas visada reiškia naują kokybę aukštesn÷je pakopoje?
Administracinių struktūrų harmonizavimas nebūtinai reiškia akademinių laipsnių harmonizavimą ir
Europos aukštojo mokslo erdv÷s sukūrimą (Westerheijden, 2008). Taigi 2003 metais Berlyne
ministrai skatina šalis nares sukurti nacionalines kvalifikacijų sąrangas, kuriose kvalifikaciniai
laipsniai būtų apibr÷žti pagal mokymosi krūvį, lygį, studijų rezultatus, kompetencijas ir profilį
(Berlynas, 2003), kad būtų galima lengviau palyginti ir pažinti kvalifikacijas bei užtikrinti vidinę ir
išorinę studijų kokybę. Šioje konferencijoje ministrai kreip÷si į ENQA, kad ši, bendraudama su
EUA, EURASHE ir ESIB, sukurtų bendras kokyb÷s užtikrinimo nuostatas, procedūras ir gaires,
17
išnagrin÷tų, kaip sukurti tinkamą ekspertinio vertinimo sistemą, taikytiną kokyb÷s užtikrinimo ir
(ar) akreditavimo agentūroms, ir per Bolonijos tolesn÷s veiklos grupę pateiktų ataskaitą ministrų
susitikimui 2005 m. Ministrai taip pat papraš÷ ENQA atsižvelgti ir į kitų kokyb÷s užtikrinimo
agentūrų ar asociacijų patirtį.
Graco deklaracijoje (Grac Declaration, 2003) EUA pabr÷žia, kad Bolonijos procese privalu
vengti pernelyg didelio reguliavimo, ir skatina sukurti bendruosius pakopų ir studijų programų
aprašus, pertvarkyti studijų programas, orientuojant jas į studentą, naudojant ECTS ir studijų
rezultatus, taip pat užtikrinti, kad bakalauro ir magistro laipsniai atitiktų jų reikšmę ir prasmę (Grac
Declaration, 2003).
Svarbu pažym÷ti, kad kuriant EHEA aktyviai dalyvauja ir Europos studentų sąjunga (ESU).
2004 m. savo pareiškime d÷l europin÷s kvalifikacijos sąrangos sukūrimo ji pažym÷jo, kad ECTS,
studijų rezultatai yra reikšmingi užtikrinant kokybę bei apsaugant studijų programas nuo
„perkrovimo“, tačiau kritikavo „studijų metų“ kriterijų, kuris trukdo judumui ir studijų rezultatų
pripažinimui.
Helsinkio konferencijoje (2003) buvo pažym÷ta, kad šalys reformuoja savo aukštojo mokslo
sistemas ir įveda tripakopes studijas, tačiau vyrauja studijų trukm÷s įvairov÷, nors bendra trukm÷
paprastai siekia 300 ECTS, iš kurių ne mažiau kaip 60 ECTS yra antrojoje studijų pakopoje.
Ataskaitoje pažymima, kad aukštojo mokslo institucijos, iki šiol paprastai vykdžiusios bakalauro
studijas, kai kuriose šalyse ÷m÷ siūlyti ir antrosios pakopos, magistrantūros studijas. Šie pokyčiai
sąlygoja didesnę aukštojo mokslo diversifikaciją, kurią lemia darbo rinkos poreikiai ir
heterogeniška studentų populiacija. Taigi, norint užtikrinti kvalifikacijų, kurios įgyjamos skirtingo
profilio institucijose, skaidrumą, aukštojo mokslo institucijos skatinamos naudoti diplomo pried÷lį.
Helsinkio konferencijoje buvo suformuluotos šios rekomendacijos:
• magistro laipsnis yra antrosios studijų pakopos kvalifikacija. Bakalauro laipsnis, įgytas
pripažintoje aukštojo mokslo institucijoje, yra būtina sąlyga studijuoti magistrantūros studijų
programą. Bakalauro ir magistro laipsniai yra apibr÷žiami skirtingais studijų rezultatais;
• studentai, kuriems suteikiamas magistro laipsnis, turi būti pasiekę tokį žinių ir supratimo
lygį, kuris įgalintų integruoti žinias, valdyti sud÷tingas situacijas ir pateikti nuomonę bei
sprendimus specialistų ir ne specialistų auditorijoms. Studentai, įgiję magistro laipsnį, turi
pakankamų įgūdžių savarankiškai ir nepriklausomai mokytis ir atlikti tyrimus;
• bakalauro laipsnis suteikia galimybę tęsti studijas magistrantūroje, o magistro –
doktorantūroje. Pereiti į doktorantūros studijas be formaliai įgyto magistro laipsnio galima, jei
stojantysis demonstruoja reikiamus geb÷jimus. Programų profilis neturi menkinti magistro laipsnio;
• bakalauro ir magistrantūros studijų programos turi būti grindžiamos studijų rezultatais,
turinio ir kokyb÷s parametrais, o ne trukme ar kitais formaliais reikalavimais;
18
• programos profilis turi atsispind÷ti diplomo pried÷lyje;
• kai kuriose studijų srityse galimos ir vientisosios studijos, suteikiančios magistro laipsnį.
Turi būti skatinamas per÷jimas į kitas programas ar tarpin÷s kvalifikacijos;
• magistrantūros studijų programos gali būti vykdomos universitetuose ir (ar) kitose
aukštojo mokslo institucijose.
Apibendrinant 2003 metų politinių Bolonijos proceso dokumentų analizę, galima teigti, kad
būtent šiame reformos etape atsiranda studijų rezultatų kategorija, kuri paskesniuose ministrų ir
visų dalyvaujančių procese institucijų (EUA, ESU, Europos Komisija ir kt.) dokumentuose įgauna
didesnę reikšmę ir yra akcentuojama kuriant lengvai palyginamų kvalifikacijų ir pripažinimo
sistemą.
Kaip atsakas į Berlyno ir Helsinkio konferencijose iškeltus uždavinius sukurti bendruosius
pakopų ir studijų programų aprašus susikūr÷ Jungtinis kokyb÷s iniciatyvos tinklas. Jo darbo grupę
sudar÷ tų šalių, kurios tur÷jo panašias kokyb÷s užtikrinimo sistemas ir kurios siek÷ įdiegti bakalauro
studijų ir magistrantūros programų akreditaciją, atstovai. 2002 m. buvo sukurti bakalauro ir
magistro laipsnių aprašai (atitinkantys pirmosios ir antrosios studijų pakopos sampratą Bolonijos
procese), kurie v÷liau buvo papildyti trumposios bei trečiosios (doktorantūros) pakopos programų
studijų rezultatų aprašais. Kuriant Europos aukštojo mokslo sąrangą, Dublino aprašai (DA) tapo
neatsiejama jos dalimi.
Taigi, DA yra tik orientyras, padedantis vienai aukštojo mokslo sistemai geriau suprasti kitą.
Nacionaliniame ir studijų programų lygmenyse jie gali ir tur÷tų būti pl÷tojami toliau, nes DA yra
orientuoti į studentą, t. y. jie aprašo, ką studentas prival÷tų žinoti ir geb÷ti įgijęs atitinkamo lygio
(pakopos) kvalifikaciją. Plačiau apie DA žr. 2 skyriuje. Reikia pažym÷ti, kad Dublino aprašuose
pakopos terminas vartojamas, atsižvelgiant į įvairių nacionalinių sistemų laipsnių pavadinimų
įvairovę (pvz., Prancūzijoje pirmoji pakopa vadinama licence, Danijoje – candidatus, Italijoje –
laurea).
2004 m. įsteigiamas europinis akreditacijos konsorciumas (ECA), kurio daugumą sudaro
Jungtin÷s iniciatyvos tinklo šalys. ECA susitaria d÷l dvišalių akreditavimo sprendimų pripažinimo
remiantis standartais, įtvirtintais Dublino aprašuose, ir palyginamomis kokyb÷s užtikrinimo
procedūromis. Jungtin÷s iniciatyvos tinklo prad÷ta iniciatyva įgavo atgarsį ir aukščiausiu lygiu.
2005 m. Bergene priimtame Europos švietimo ministrų komunikate trys studijų pakopos (į jas
įtraukta ir trumpoji pakopa) apibūdinamos dviem požymiais:
• studijų rezultatais;
• vidutiniu ir maksimaliu ECTS kreditų skaičiumi, kurį surinkęs studentas turi teisę įgyti
tam tikrą kvalifikaciją.
19
Susitikime pažym÷ta, kad iki 2010 m. būtina patobulinti nacionalines kvalifikacijų sistemas,
suderinant jas su bendra Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga ir su daug platesne, skirta
mokymuisi visą gyvenimą, sąranga, taip pat buvo patvirtintos Europos aukštojo mokslo kokyb÷s
užtikrinimo tinklo (ENQA) parengtos Europos aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimo nuostatos
ir gair ÷s (Standards and Guidelines for Quality Assurance in the European Higher Education
Area, toliau – ESG). Įgyvendinus ESG rekomendacijas, Europos aukštojo mokslo erdv÷je kokyb÷s
užtikrinimo darnos bus siekiama diegiant priimtas nuostatas ir gaires, taip pat bus sustiprintos
kvalifikacijų pripažinimo procedūros.
Tais pačiais metais UNESCO, OECD gair÷se (2005) d÷l tarptautinio aukštojo mokslo
kokyb÷s užtikrinimo rekomenduojama valstyb÷ms nar÷ms sukurti skaidrias kokyb÷s užtikrinimo
(KU) sistemas, kurios leistų:
• užtikrinti AM kokybę, atsižvelgiant į specifinį ekonominį, socialinį ir kultūrinį valstybių
kontekstą, o atitinkamai ir į europinę dimensiją;
• gerinti mokymo/mokymosi kokybę;
• skatinti abipusiškai keistis informacija apie kokybę bei kokyb÷s užtikrinimą;
• remti kokyb÷s užtikrinimo sistemų autonomiją;
• skatinti institucijų, atsakingų už kokyb÷s užtikrinimą ir vertinimą, bendradarbiavimą;
• įtraukti į kokyb÷s užtikrinimą AM ir kitas organizacijas, išmanančias ir turinčias
reikiamos patirties.
2005 m. liepos 8 d. Europos Bendrijų Komisijos personalo dokumente pateiktas kvalifikacijų
sąrangos projektas (EKS) ir pabr÷žiama, kad kvalifikacijų sąranga skirta pasiektiems mokymosi
lygiams įvertinti. 2006 m. Europos Komisija pri÷m÷ pasiūlymą d÷l Europos Parlamento ir Tarybos
rekomendacijos kurti mokymosi visą gyvenimą Europos kvalifikacijų sąrangą. Rekomendacijos
projekte nutarta, kad valstyb÷s nar÷s savo nacionalines kvalifikacijos sistemas turi susieti su EKS
iki 2009 m. EKS taptų orientacine priemone skirtingų šalių kvalifikacijų lygmenims ir skirtingoms
profesinio mokymo ir aukštojo mokslo sistemoms lyginti.
2005 m. Europos Komisijos komunikate „ Europos intelektinių geb÷jimų sutelkimas: sudaryti
universitetams sąlygas visapusiškai priart÷ti prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo“, vertinant
tarpinę Bolonijos pažangą, buvo pabr÷žta, kad Europa gerokai atsilieka nuo JAV, Kanados ir
Japonijos pagal trečiosios pakopos laipsnį įgijusių darbingo amžiaus žmonių skaičių. Taip pat
pažym÷ta, kad per didelis valstybinis reguliavimas stabdo studijų programų reformą, varžo
tarpkryptiškumą, detali ex ante kontrol÷ trukdo lanksčiai reaguoti į aplinkos pokyčius, nelanksčios
pri÷mimo taisykl÷s trukdo judumui ir pripažinimui, tod÷l vyriausyb÷s ir universitetai skatinami būti
lankstesni, peržiūr÷ti studijų programų turinį bei atsiliepti į besikeičiančius darbo rinkos poreikius.
20
EUA Glazgo deklaracijoje (Glasgow Declaration, 2005) pripažįstama universitetų pažanga,
tačiau pabr÷žiama būtinyb÷ skatinti į studentą orientuotą mokymą, reformuoti studijų programas,
atsižvelgiant į studijų rezultatus ir ECTS, skatinti mobilumą ir gerinti kvalifikacijų pripažinimo
procedūras.
2006 metų Europos Komisijos komunikate „Universitetų modernizavimo plano įgyvendinimo
rezultatai: švietimas, moksliniai tyrimai ir naujov÷s“ pažymima, jog atsakingos nacionalin÷s
valdžios institucijos turi užtikrinti, kad aukštojo mokslo reforma būtų vykdoma tinkamai, o ne tik
paviršutiniškai laikantis standartų. Būtina atnaujinti tam tikrų krypčių ar profesijų programas,
taikant palyginamumo principą, ir remtis Europos lygio geriausios patirties pavyzdžiais.
Taigi, nors penkerių metų Bolonijos proceso pažanga iš esm÷s vertinama teigiamai,
pripažįstama, kad Bolonijos deklaracijoje iškelti tikslai 2010 metais nebus pasiekti, tod÷l, svarbu ir
toliau tobulinti programas, didinti kvalifikacijų palyginamumą, užtikrinti kokybę, įgyvendinant
Europos aukštojo mokslo reformą.
Studijų programų reformų kontekste svarbu pažym÷ti universitetų iniciatyvą, žinomą kaip
„Tuning“ projektas (oficialus projekto pavadinimas „Europos švietimo struktūrų derinimas“). Šis
projektas prasid÷jo kaip aukštojo mokslo institucijų grup÷s iniciatyva sukurti programų lyginimo
metodologiją. Šiandien „Tuning“ projekto principai tampa gair÷mis kuriant, tobulinant ir vertinant
studijų programas ir yra integruojami į oficialias europines aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimo ir
kvalifikacijų sąrangos kūrimo strategijas.
Šio projekto autorių nuomone, Bolonijos proceso kontekste kiekviena studijų programa turi
atitikti visuomen÷s poreikius, sudaryti sąlygas įsidarbinti, ugdyti pilietiškumą, būti pripažinta
mokslo bendruomen÷s, taip pat būti pakankamai skaidri ir palyginama su kitomis programomis, kad
palengvintų studentų judumą ir kvalifikacijų pripažinimą kitose šalyse.
Dublino aprašai yra bendriniai, su konkrečia studijų sritimi nesusiję studijų rezultatų aprašai,
kuriais remiantis galima – plačiąja ir bendrąja prasme – atskirti skirtingas studijų pakopas, o
„Tuning“ projektu bandoma susitarti ir apibr÷žti studijų rezultatus ir kompetencijas, kurie bus
formuluojami tam tikrose studijų kryptyse, taip pabr÷žiant skirtingus vaidmenis, kuriuos atlieka
labiausiai susiję subjektai: akademinis personalas ir studentai. Mokymosi proceso metu studijų
rezultatus formuluoja d÷stytojai, tačiau pageidautina į šį procesą įtraukti ir studentų atstovus, nes
reikia atsižvelgti į vidinių ir išorinių suinteresuotų subjektų nuomonę. Mokymosi proceso pabaigoje
studentas turi būti pasiekęs nustatytus studijų rezultatus.
„Tuning“ projekte taip pat pabr÷žiama, kad būtina skaidriai apibūdinti akademinį ir profesinį
profilius (degree profile) bei kreditų lygį. Sprendžiant lygio problemą, studijų pakopos siejamos su
pakopų lygmens aprašais, tod÷l kalbama apie pirmosios pakopos kreditus, antrosios pakopos ir
trečiosios pakopos kreditus. Daugelyje šalių laikomasi nuomon÷s, kad žemesn÷s pakopos kreditų
21
negalima įtraukti į aukštesniąją pakopą, tačiau ten, kur leidžiama įtraukti ribotą žemesn÷s pakopos
kreditų skaičių, reikia apibr÷žti tarpinius lygius ir susieti juos su aprašais. Kreditas „Tuning“
projekte yra „... vienetas, kuris apibr÷žia s÷kmingą tam tikrame lygmenyje atliktos veiklos kiekį,
siekiant pripažintos kvalifikacijos“ („Tuning“, 2006). Perkeliant kreditus reikia lyginti ne studijų
dalykus, bet visą mokymosi veiklą, studijų siekinius. Kreditas šiandien naudojamas ne tik
perk÷limui, bet ir kaupimui, yra pagrindinis studijų programos planavimo ir priežiūros
instrumentas.
Apibendrinant galima teigti, kad studijų rezultatais pagrįstos kvalifikacijos / programos
svarbios studijų kokybei užtikrinti ir gerinti. Studijų rezultatų reikšm÷ studijų kokybei aptariama
svarbiausiuose Bolonijos proceso dokumentuose, jie gali būti naudojami trijuose lygmenyse:
instituciniame (dalykams, programoms, kvalifikacijoms), nacionaliniame lygmenyje (kvalifikacijų
sąrangoms, kokybei užtikrinti), europiniame lygmenyje (pripažinimui).
Europiniame lygmenyje studijų rezultatais grindžiami ir studijų programų akreditavimo
standartai, pavyzdžiui EUR-ACE inžinerijos programų akreditavimo standartas (2005), kuris
atsirado suderinus keturiolikos projekte dalyvaujančių šalių nacionalinius inžinierių rengimo
standartus bei nustačius pirmosios ir antrosios pakopų studijų rezultatus pagal šešias kategorijas:
žinios ir supratimas, inžinerin÷ analiz÷, inžinerinis projektavimas, tyrimai, inžinerin÷ veikla,
asmeniniai / perkeliamieji įgūdžiai.
Studijų rezultatų reikšm÷, įgyvendinant lengvai palyginamų kvalifikacijų ir diplomų
pripažinimo sistemą Europos aukštojo mokslo erdv÷je bei užtikrinant kokybę, buvo akcentuojama
Londone (2007 m.) bei Liuvene (2009 m.) vykusiuose švietimo ministrų susitikimuose.
Londono komunikate (2007) ministrai pažymi, jog studijų programas svarbu pertvarkyti taip,
kad jos leistų suteikti tokias kvalifikacijas, kurios tikt ų tiek darbo rinkos poreikiams, tiek
tolesn÷ms studijoms. Pabr÷žiama, jog ateityje pastangos turi būti sutelktos į studijų pakopų
prieinamumo ir pažangos kliūčių šalinimą ir tinkam ą ECTS įgyvendinimą, remiantis studijų
rezultatais ir studentų darbo krūviu (Londono komunikatas, 2007).
Šiame komunikate taip pat pritarta E4 grup÷s pasiūlytam savanoriško, save finansiškai
išlaikančio, nepriklausomo ir skaidraus Europos kokyb÷s užtikrinimo agentūrų registro modeliui
(EQAR). Registro tikslas yra sudaryti galimybes visiems suinteresuotiems asmenims ir visuomenei
tur÷ti atvirą prieigą prie objektyvios informacijos apie patikimas kokyb÷s užtikrinimo agentūras,
kurios dirba pagal ESG reikalavimus. Tai didins pasitik÷jimą aukštuoju mokslu EHEA ir už jos ribų
ir palengvins abipusį kokyb÷s užtikrinimo pripažinimą bei akreditavimo sprendimus.
Taigi, vykdant Londono (2007) deklaracijos nuostatas, E4 grup÷ 2008 m. įsteig÷ Europos
kokyb÷s užtikrinimo registrą (EQAR), kuriame šiandien yra registruota 17 aukštojo mokslo
kokyb÷s užtikrinimo agentūrų iš Ispanijos, Airijos ,Vokietijos, Norvegijos, Lenkijos, Bulgarijos,
22
Belgijos ir Nyderlandų. Priimti agentūrą ar ne, sprendžia Registro komitetas, kurio narius skiria E4
grup÷ ir kitos suinteresuotosios šalys. EQAR nare gali tapti ir vyriausyb÷, tačiau ji Komitete tur÷s
tik steb÷tojo statusą. Sparti Europos kokyb÷s užtikrinimo infrastruktūros pl÷tot÷ pastaraisiais metais
buvo vykdoma vadovaujantis 2006 m. Komisijos rekomendacijomis ir Bolonijos proceso
nuostatomis, vis d÷lto šioje srityje yra daugyb÷ dalyvių, tod÷l, norint padidinti sistemos skaidrumą,
kai kuriuos aspektus planuojama peržiūr÷ti.
D÷l didžiul÷s agentūrų ir tinklų įvairov÷s sistemą gali būti sunku suprasti ir naudoti.
Pagrindinis naryst÷s tiek ENQA, tiek EQAR reikalavimas – Europos standartų ir gairių laikymasis,
tod÷l vienos iš šių institucijų nariai neretai priklauso ir kitai institucijai. Kad EHEA tur÷tų aiškią ir
vartotojams pritaikytą kokyb÷s užtikrinimo sistemą, prireiks kur kas daugiau pastangų. Kol kas
daugeliu atveju lieka neaišku, ar vienos šalies akreditacija (net jei ją suteikia registruotos agentūros)
gali būti pripažįstama kitoje. Taip pat neaišku, kaip galima užkirsti kelią piktnaudžiavimui
akreditacijomis, pavyzdžiui, kai keliose šalyse veikianti aukštojo mokslo institucija ne visuose
padaliniuose užtikrina tokį kokyb÷s lygį, už kokį gauta akreditacija. Čia praverstų griežtesn÷s
sąlygos, nes pasitik÷jimą Europos kokyb÷s užtikrinimo sistema gali griauti nepatikimos agentūros
įtraukimas į Registrą ar registruotos agentūros silpniausioms AMI suteikta akreditacija.
Liuveno komunikate (2009) pažymima, kad svarbiausias ateinančio dešimtmečio uždavinys
yra pertvarkyti studij ų programas (curricular reform), orientuoti jas į studentą, į studijų
rezultatus, kuriuos nustato visi studijų proceso partneriai (studentai, d÷stytojai, darbdaviai) bei
sudaryti sąlygas studentams rinktis lankstesnius studijų maršrutus. Komunikate pažym÷ta, kad
ir toliau turi būti derinamos nacionalin÷s ir mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijos sąrangos, o viso
to siekiant adekvačiai vystyti tiek į tyrimus, tiek į taikomąją veiklą ar mokymą orientuotą aukštąjį
mokslą bei siekti aukštojo mokslo sistemų atvirumo. Komunikate konstatuojama, kad privalu ir
toliau gerinti studijų prieinamumą, kuris suprantamas ne tik kaip vienodos galimyb÷s patekti į
studijas, bet apima ir judumo bei studijų baigimo klausimus. Taip pat pažymima, kad sukūrus
tarpines kvalifikacijas pirmojoje pakopoje gal÷tų labai pager÷tų studijų prieinamumas.
Rengiantis ministrų susitikimui Liuvene, EUA 2008 metų ataskaitoje (Annual report, 2008) ir
2009 Prahos deklaracijoje (Prague Declaration, 2009) pažymima, kad yra šalių, kuriose
„kosmetiniais“ pokyčiais siekiama formaliai tenkinti reikalavimus. Dažniausiai tokie pokyčiai
vyksta, kai nematoma ryšio tarp į studentus orientuoto mokymosi ir struktūrinių reformų, kai šios
reformos n÷ra įtraukiamos į institucijos strategiją. Prahos deklaracijoje ypatingas d÷mesys skiriamas
studijų ir mobilumo kokyb÷s gerinimui bei studijų reformai. Buvo pabr÷žta, kad baigusieji
bakalauro lygmens studijas turi būti įgiję pakankamų žinių ir įgūdžių, reikalingų įsidarbinti greitai
kintančioje darbo rinkoje.
23
Profesinio aukštojo mokslo svarba ir vaidmuo Bolonijos reformų kontekste atsispindi
EURASHE pareiškime (2009), kuris buvo pristatytas aukštojo mokslo ministrų susitikime Liuvene
2009. Jame pasisakoma už aukštojo mokslo pertvarkos spartinimą dviem lygmenimis: vyriausyb÷
turi kurti ir diegti palyginamas ir suderinamas kvalifikacij ų sistemas, pagrįstas darbo rinkai
relevantiškais studijų rezultatais, pabr÷žiama būtinyb÷ nustatyti studijų krypties rezultatus,
įtraukiant visus socialinius dalininkus (studentus, absolventus, darbdavių atstovus). Svarbus išlieka
neformaliu būdu įgytų kompetencijų pripažinimas, vertikalaus judumo tarp studijų pakopų kliūčių
šalinimas bei kokyb÷s užtikrinimo principų harmonizavimas. Instituciniame lygmenyje pagrindinis
uždavinys – skatinti į studentą sutelktą mokymą/-si, pl÷toti vidinę institucijų kokyb÷s kultūrą
tobulinant jos kokyb÷s užtikrinimo procesus.
Kai kurios Liuvene nubr÷žtos aukštojo mokslo pl÷tot÷s gair÷s ateinančiam dešimtmečiui
išlieka tos pačios, bet taip ir tur÷tų būti, nes aukštojo mokslo pertvarka vyksta atsižvelgiant į
kiekvienos šalies prioritetus ir tikslus. Bolonijos procesas yra politinis forumas, kuriame susitariama
d÷l bendrų principų taikymo nacionalin÷se aukštojo mokslo sistemose, o kaip jas įgyvendinti –
sprendžia kiekviena valstyb÷.
Aukštojo mokslo reformos kontekste svarbi yra Ekonominio bendradarbiavimo ir pl÷tros
organizacijos veikla (OECD). Ši organizacija dirba su aukštojo mokslo įstaigomis, analizuoja
žmogiškųjų išteklių pl÷tros ir kokyb÷s gerinimo perspektyvas, aiškinasi, kokią įtaką švietimo ir
aukštojo mokslo institucijos turi nedarbo lygio kitimui, apibendrina patirtį ir pateikia pasaulio
bendruomenei. „Išvada viena – aukštojo mokslo, išsilavinimo kokyb÷ neatskiriama nuo valstyb÷s
lygio ir piliečių gerov÷s. Tarp jų yra tiesiogin÷ sąsaja“, – teig÷ R. J. Yelland, 2009 metais
vieš÷damas Lietuvoje. Labai svarbi OECD iniciatyva yra 2008 metais prad÷tas aukštojo mokslo
institucijų absolventų studijų rezultatų vertinimas. Ši iniciatyva atsirado kaip atsakas į aukštojo
mokslo masišk÷jimą, internacionalizaciją ir did÷jantį atskaitomyb÷s poreikį. Šiame projekte
siekiama sukurti universalią universitetų studijų siekinių vertinimo sistemą. Numatomi bandomieji
tyrimai vertinant dalykinius bei bendruosius ekonomikos, inžinerijos studijų krypčių studijų
rezultatus. Svarbu pažym÷ti, kad studijų siekiniai šiose srityse bus apibr÷žiami taikant „Tuning“
projekto metodologiją.
Apibendrinant galima teigti, kad Bolonijos procesas – tai sisteminis studijų rezultatų
taikymas, siekiant sukurti efektyvesnes, konkurencingesnes, palyginamas ir suderinamas aukštojo
mokslo kvalifikacijas, gerbiant aukštojo mokslo institucijų įvairovę ir autonomiją. Studijų rezultatai
tapo varomąja reformos j÷ga ir, nors 2009 metų ministrų konferencijoje Bolonijos proceso
pasiekimai buvo įvardyti kaip pasaulinio masto s÷km÷, ateinantiems metams lieka tas pats
uždavinys - derinti struktūras, išsaugant plačią Europos švietimo įvairovę.
24
1.2.2. ES politika valstyb÷s reguliuojamų profesijų atžvilgiu
Laisvas asmenų ir paslaugų jud÷jimas yra esminis Europos Bendrijos principas. Viena
Bendrijos piliečiams teikiamų privilegijų yra laisv÷ dirbti savarankiškai arba įsidarbinti ne toje
valstyb÷je nar÷je, kurioje buvo įgyta profesin÷ kvalifikacija. Be to, Europos lygmenyje yra įdiegta
diplomų ir profesin÷s kvalifikacijos pripažinimą palengvinanti sistema, įgalinanti asmenis užsiimti
norima veikla.
ES yra apie 800 reguliuojamų profesijų, tačiau į Bolonijos proceso reguliavimo sritį įtrauktas
tik dviejų grupių profesijų rengimas. Šių profesijų rengimą ir kvalifikacijų suteikimą reguliuoja ES
Direktyva 2005/36/EC. Šios Direktyvos tikslas – užtikrinti „reguliuojamų profesijų” ir atitinkamą
kvalifikaciją liudijančių dokumentų pripažinimą, kartu sudarant sąlygas laisvam profesionalų
jud÷jimui. Direktyva galioja visoms 27 ES šalims, taip pat Europos ekonomin÷s erdv÷s (EEA) ir
trečiosioms į Bolonijos procesą įsijungusioms šalims. Tačiau, kaip pažymima Europos universitetų
asociacijos (EUA) analiz÷je (Davies, 2009), Direktyva n÷ra suderinta su Bolonijos procesu. D÷l to
EUA mano, kad esama ypatingo poreikio svarstyti galimybę imtis veiksmų studijų kokybei
užtikrinti, pripažįstant ankstesnes studijas bei tęstinį profesinį mokymą.
Pirmą grupę (I) sudaro sektorių profesijos (sectoral professions): bendrosios praktikos
gydytojai, gydytojai specialistai, bendrosios praktikos slaugytojai, bendrosios praktikos
odontologai, odontologai specialistai, veterinarijos gydytojai, akušeriai, farmacininkai, architektai.
Antrą grupę (II) sudaro profesijos, kurios įtrauktos į vadinamąją „bendrąją sistemą” (general
system), pvz., inžinerija.
Dar yra trečia grup÷ (III) – teisininkų (juristų) profesijos, kurių rengimas yra reguliuojamas
ne ES Direktyvos, o šalių įstatymu.
Per 2005–2007 m. laikotarpį Direktyva buvo perkelta į nacionalines teisines bazes;
daugiausia d÷mesio skiriamas pirmos grup÷s (I) profesijoms. Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse,
atskirais sveikatos apsaugos ministro įsakymais įteisintos sveikatos priežiūros profesijų „medicinos
normos“, apibr÷žiančios profesines kompetencijas (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s 2003 m.
spalio 31 d. nutarimą Nr. 1359 „D÷l gydytojų rengimo“, sveikatos apsaugos ministro 2004 m. vasario 2
d. įsakymą Nr. V-43 „D÷l gydytojų diplomų, pažym÷jimų ir kitų oficialias kvalifikacijas patvirtintų
dokumentų, įgytų Europos Sąjungos valstyb÷je nar÷je, Šveicarijoje arba valstyb÷je, pasirašiusioje
Europos ekonomin÷s erdv÷s susitarimą, pripažinimo Lietuvos Respublikoje taisyklių tvirtinimo“ ir
kt.). Šiose profesin÷se normose detalizuojama, ką konkrečios profesijos specialistas turi „žinoti“,
„išmanyti“, „mok÷ti“ ir „geb÷ti“. Pažym÷tina, kad pamin÷tieji teis÷s aktai iš esm÷s reglamentuoja
podiplomines studijas.
25
Daugiausia d÷mesio skiriama studijų trukmei bei teorinių ir praktinių studijų apimčiai
valandomis reikalavimams. Antra, nustatomi minimalūs žinių ir geb÷jimų reikalavimai. Kur kas
mažiau, tik bendrais bruožais, apibr÷žiami studijų metodai, mokslo ir technologijos pažanga.
Vientisųjų studijų padalinimas į dvi pakopas nurodomas kaip galimyb÷; tai priskiriama nacionalinei
jurisdikcijai.
Pavyzdys. Direktyva (24 str.) nustato tokius minimalius bazinių (ikidiplominių) medicinos
studijų standartus:
1. Stacionarių studijų trukm÷ – 6 studijų metai arba bendra 5 500 val. teorinių ir praktinių
studijų universitetin÷je mokykloje apimtis.
2. Nustatyti minimalūs specialyb÷s žinių ir geb÷jimų reikalavimai:
Panašiais principais remiantis nustatomi minimalūs standartai akušeriams (41 str.),
farmacininkams (44 str.), architektams (46 str.) ir kitoms (i) grup÷s profesijoms.
Šie reikalavimai galioja ir antros grup÷s (II) profesijoms, tačiau tokių profesijų, kaip
inžinerija, rengimui keliami studijų trukm÷s, apimties ir kiti reikalavimų Direktyvoje n÷ra aprašyti.
Reikalavimai šios (II) grup÷s profesijoms reikalavimai n÷ra suderinti su ECTS, joms apibūdinti
nevartojami ir tokie specialūs terminai (language), kurie vartojami studijų rezultatų (learning
outcomes) ir lygių aprašuose (level descriptors).
Apibendrinant trumpą reguliuojamų profesijų apžvalgą, galima konstatuoti, kad ES
Direktyvoje 2005/36/EC reikalavimai studijoms apibūdinami keliais rodikliais: stacionarių studijų
trukme, bendru studijų valandų skaičiumi, įgyjamomis specialiomis žiniomis, įgūdžiais ir
geb÷jimais. Direktyvoje vartojamos sąvokos jau yra senstel÷jusios, praktiškai tik potekst÷je galima
įžvelgti orientaciją į naujus studijų metodus, mokslo ir technologijų raidą, studijų rezultatus. EUA
pažymi, kad n÷ vienoje iš „sektorinių profesijų“ neįgyvendintas bendras europinis susitarimas. D÷l
nesuderintų studijų sistemų studentų judumas realiai neužtikrinamas net nacionaliniu lygiu, o
tarptautiniame kontekste galima įžvelgti ir protekcionistin÷s politikos apraiškų.
26
2. STUDIJŲ KRYPTIES APRAŠŲ SANDARA IR PAGRINDINIAI PARAMETRAI 2.1. Studijų krypties aprašai: samprata ir paskirtis
Studijų krypties aprašai yra svarbūs aukštojo mokslo kokybę reglamentuojantys dokumentai,
kurių paskirtis, anot P. McGee (2004), „nustatyti bendrus reikalavimus, siekiant akademinių
standartų...<...>, informuoti akademinę bendruomenę ir ypač programų reng÷jus, kokie studijų
turinio elementai yra svarbiausi, kokių įgūdžių turi įgyti studentai, kokie minimalūs ir „tipiniai“
reikalavimai keliami studentų pasiekimams, bei paskatinti diskusijas, kaip juos tobulinti“ (p. 19).
Studijų krypties aprašai savo esme n÷ra apriboti griežtais reikalavimais, tod÷l leidžia programų
reng÷jams galimybes lanksčiai ir kūrybingai, diegiant inovacijas, gerinti programų kokybę,
diskutuoti d÷l jų turinio, taikomų studijų metodų ir naudojamų studentų pasiekimų vertinimo
kriterijų pagrįstumo. Jungtin÷s Karalyst÷s kokyb÷s užtikrinimo agentūra (QAA, Academic
infrastructure, 2008) studijų krypties aprašus apibr÷žia kaip „lūkesčius, siekiant teikiamų
akademinių laipsnių standartų įvairiose studijų srityse“ (p. 1).
Studijų krypties aprašai gali skatinti siekti skirtingo lygio standartų. Jungtin÷s Karalyst÷s
kokyb÷s užtikrinimo agentūra aiškiai skiria tai, ką studentas „turi pademonstruoti, kad jam būtų
suteikta kvalifikacija“, nuo to, ką ji apibr÷žia kaip „platesnius geb÷jimus, kuriuos tipinis studentas
gali išsiugdyti“ (QAA, Framework, 2008, p. 14). Taigi studijų krypties aprašai gali nustatyti
„slenkstinius“ (minimalius), „tipinius“ ir „išskirtinius“ akademinių reikalavimų standartus arba gali
orientuoti siekti profesin÷s kvalifikacijos.
Studijų krypties aprašų parengimas, sandara, turinys, veiksmingumas, gerinant aukštojo
mokslo kokybę, glaudžiai susijęs su kitais aukštajam mokslui svarbiais dokumentais, tokiais kaip
nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga, sektorin÷ arba dalin÷ (Partial; M. Young, 2005) kvalifikacijų
sąranga, iš vienos pus÷s, ir studijų programų bei studijų dalykų aprašai, iš kitos (2.1 pav.). Daugelis
ekonomiškai išsivysčiusių šalių, tokių kaip Airija, Australija, Danija, JK (Anglija, Šiaur÷s Airija,
Velsas, Škotija), Naujoji Zelandija, Olandija, Prancūzija, Švedija, Vokietija ir kt. turi studijų
rezultatais pagrįstas nacionalines kvalifikacijų sąrangas.
Studijų krypties aprašai yra pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis rengiamos, vykdomos
ir akredituojamos studijų programos. Kita vertus, patys studijų krypties aprašai rengiami ir
vertinami, remiantis sektorin÷mis kvalifikacijų sąrangomis, o šios – nacionaline kvalifikacijų
sąranga. Pl÷tojant bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę svarbu, kad nacionalin÷s kvalifikacijų
sąrangos būtų suderintos su Europos kvalifikacijų sąranga (EOF, 2008), turint omeny, kad ji yra
suderinta su Europos aukštojo mokslo erdv÷s kvalifikacijų sąranga (Framework of Qualifications
for the European Higher Education Area – QFEHEA, toliau vadinama – Dublino aprašai).
27
SDA 1
SDA 2
SDA 3
SPA 1SPA 2
SPA 3
SKA 1SKA 2
SKA 3
SKS 1
SKS 2
SKS 3NKS 2
NKS 1
NKS 3EKS
2.1 pav. Studijų krypties aprašų santykis su kitais aukštąjį mokslą reglamentuojančiais dokumentais (EKS – Europos kvalifikacijų sąranga; NKS – nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga; SKS – sektorin÷ kvalifikacijų
sąranga; SKA – studijų krypties aprašai; SPA – studijų programų aprašai; SDA – studijų dalykų aprašai)
Atskirais atvejais studijų krypties aprašai gali būti rengiami tiesiogiai remiantis nacionaline
kvalifikacijų sąranga (arba EQF ar QFEHEA), jei sektorin÷s kvalifikacijų sąrangos dar n÷ra
parengtos arba manoma, kad jas rengti netikslinga. Tačiau studijų krypties aprašus vargu ar galima
parengti be nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos. Kita vertus, nacionalin÷ aukštojo mokslo
kvalifikacijų sąranga gali būti parengta ir tik tada, jei studijų turinys ir pačios studijos aukštosiose
mokyklose grindžiamos studijų rezultatais. Studijų rezultatai atsiskleidžia visose studijų pakopose
ir studijas reglamentuojančiuose dokumentuose (2.1 pav. – Europos, nacionalin÷s ir sektorin÷s
kvalifikacijų sąrangos lygmenyse, studijų krypties aprašuose, studijų programų ir studijų dalykų
aprašuose), tod÷l jie turi labai didelę reikšmę didinant suteikiamų kvalifikacijų skaidrumą, galimybę
jas palyginti ir pripažinti skirtingose šalyse ar atskirose aukštosios mokyklose.
Studijų krypties aprašai pirmiausia turi der÷ti su konkrečiu nacionalin÷s kvalifikacijų
sąrangos lygmeniu, suderintu su aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos pakopa (2.2 pav.), kai
pagal studijų rezultatus apibr÷žiami bendrieji reikalavimai vienai ar kitai aukštojo mokslo teikiamai
kvalifikacijai (profesijos bakalauro, bakalauro, magistro ar daktaro).
Studijų krypties aprašai yra labai svarbus išorinis šaltinis, kuriuo remiasi aukštosios
mokyklos, rengdamos naujas arba tobulindamos jau esamas tam tikros studijų krypties programas.
Šiuo atveju studijų krypties aprašai teikia pagrindines nuorodas, kaip formuoti naujos arba tobulinti
jau vykdomos programos studijų rezultatus bei kitus studijų programos parametrus. Studijų krypties
aprašų sąsaja su studijų rezultatais padeda aukštajai mokyklai kuriant ir įgyvendinant (įvertinant,
kaip programos studijų rezultatai atitinka krypties, pvz., antropologijos, standartų reikalavimus)
vidinę kokyb÷s užtikrinimo sistemą.
28
SDA 1
SDA 2
SDA 3
SPA 1SPA 2
SPA 3
SKA 1
SKA 2
SKA 3
PB
B
M
AMKS(NKS)
D
2.2 pav. Studijų krypties aprašų santykis su aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos studijų pakopomis (AMKS – aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga; NKS – nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga; PB – profesijos bakalauro kvalifikacijos pakopa; B – bakalauro kvalifikacijos pakopa; M – magistro kvalifikacijos pakopa; D – daktaro kvalifikacijos pakopa; SKA – studijų krypties aprašas; SPA – studijų programos aprašas; SDA – studijų dalyko aprašas)
Studijų krypties aprašai skatina aukštąsias mokyklas prisiimti atsakomybę už nusistatytus
teikiamo išsimokslinimo standartus ir kokybę, taip pat gali būti panaudoti išoriniam programų
kokyb÷s vertinimui, nes „...turi dvejopą paskirtį: pirma, jie leidžia atskirus studentų pasiekimus
palyginti su specialiaisiais studijų rezultatais; antra, jie pateikia struktūrą, kurios pagrindu gali būti
įvertinta visa programa“ (Sociology, 2007, p. 5). Kartu M. Laugharne (2002), pažymi, kad studijų
krypties aprašai „labiau skirti kaip paakinimas savikritiškai reflektuoti, negu griežtiems kriterijams
nustatyti“ (p. 136).
Studijų krypties aprašai yra svarbūs ir socialiniams dalininkams, ypač būsimiesiems
studentams ir darbdaviams, norintiems gauti daugiau informacijos apie kvalifikacinio laipsnio
gav÷jo įgyjamas žinias ir supratimą, specialiuosius ir bendruosius konkrečios studijų krypties arba
profesijos įgūdžius.
Studijų krypties aprašo struktūrą iš esm÷s sudaro trys pagrindin÷s dalys: 1) profesinių žinių ir
supratimo lūkesčiai; 2) krypties (specialyb÷s) ir bendrųjų įgūdžių lūkesčiai; 3) reikalavimų
standartai (P. McGhee, 2004, p. 19).
Studijų turinio atžvilgiu studijų krypties aprašai plačiame ir abstrakčiame kontekste apibr÷žia
tam tikrus lūkesčius siekiant krypties žinių, kurias turi įgyti į akademinį laipsnį pretenduojantis
absolventas. Įgyjamų įgūdžių atžvilgiu studijų krypties aprašai apibr÷žia tam tikrus lūkesčius
siekiant pažintinių, specialiųjų ir bendrųjų (perkeliamųjų) įgūdžių, kuriuos absolventas turi įgyti
kiekvienos profesijos srityje. Standartų atžvilgiu studijų krypties aprašai išreiškia tam tikrus
„slenkstinius“ arba „tipinius“ numatomų studentų pasiekimų lūkesčius. „Slenkstiniai“ reikalavimai
29
apibr÷žia minimalius reikalavimus, kuriuos būtina tenkinti, kad būtų suteiktas atitinkamas
kvalifikacinis laipsnis ar sertifikatas.
Studijų krypties aprašai paprastai yra rengiami glaudžiai bendradarbiaujant aukštosios
mokyklos ir profesinių asociacijų atstovams. Studijų krypties aprašams rengti dažniausiai
suburiama studijų krypties bendruomenei atstovaujanti specialistų grup÷. Parengtas studijų krypties
aprašo projektas aptariamas platesn÷je akademin÷s bendruomen÷s bei socialinių dalininkų grup÷je.
Studijų krypties aprašo apimtis paprastai būna nuo16 iki 20 puslapių. Studijų krypties apraše taip
pat nurodoma, kokį akademin÷s kvalifikacijos lygį jis atitinka kitų šalių (ar šalies) nacionalin÷je
(šiuo metu jau galima nuoroda ir į Europos kvalifikacijų sąrangos lygį) kvalifikacijų sąrangoje.
Mokslin÷s literatūros šaltinių analiz÷ parod÷, kad, studijų krypties aprašai, kaip ir kiti
dokumentai (EKS, AMKS, NKS, SPA ir SDA), apibūdinami keturiais konceptualiais parametrais:
studijų rezultatais, studijų pakopa, kompetentingumu2 ir studentų darbo apimtimi (C. Adelman,
2009, p. 25). Studijų krypties aprašai per jų studijų pakopą, struktūrą ir turinį nusakančius studijų
rezultatus, kompetentingumo lygmenį ir studijų trukmę, išreikštą kreditais, detalizuoja ir
konkretizuoja reikalavimus studijų programoms, kurias s÷kmingai baigusiems suteikiama profesijos
bakalauro, bakalauro, magistro ar daktaro studijų pakopą atitinkanti kvalifikacija. Vadinasi, studijų
pakopa, studijų rezultatai, „kompetentingumas“ ir studijų trukm÷, išreikšta kreditais, yra
pagrindiniai studijų krypties aprašus apibūdinantys parametrai. Juo labiau, kad pastaruoju metu vis
dažniau kalbama ne apie kvalifikacijų sąrangas, bet apie kvalifikacijų ir kreditų sąrangas (English
QCF – English Qualification and Credit Framework; M. Brockman, L. Clarke, 2009, p. 789).
2.2. Studijų pakopa ir studijų pakopos aprašai 2.2.1. Kvalifikacijų sąrangos lygmuo ir studijų pakopa
Studijų pakopa iš esm÷s yra siejama su nacionalin÷s (ar sektorin÷s) kvalifikacijų sąrangos
lygmeniu. Vadinasi, studijų krypties pakopa rodo suteikiamų kvalifikacijų tarpusavio skirtumus.
Dublino aprašuose skiriamos trys studijų pakopos (cycle), kurios tapatinamos su teikiamais
bakalauro (dar skiriama „trumpoji pakopa“ – short cycle), magistro ar daktaro kvalifikaciniais
laipsniais. „Trumpoji studijų pakopa“ yra sud÷tin÷ pirmosios studijų pakopos (bakalauro) dalis, kuri
neapima visos šios pakopos studijų trukm÷s. „Trumpoji studijų pakopa“ suteikia studentams
galimybę įgyti įvairias kvalifikacijas, priskiriamas aukštajam išsilavinimui. Studentai, s÷kmingai
baigę studijų programą, parengtą pagal trumposios studijų pakopos reikalavimus (jų apimtis
2 C. Adelman (2009) „kompetentingumo“ sąvoką rašo kabut÷se d÷l to, kad mokslin÷je literatūroje iki šiol yra labai plačiai ir prieštaringai diskutuojama tiek d÷l jos apibr÷žties, tiek d÷l vertimo į kitas kalbas. Šioje studijoje, kiek įmanoma, atsižvelgiant į kontekstą „competence“ sąvoka (daugiskaita – „competences“) bus verčiama kaip kompetentingumas (output competences), o sąvoka „competency“ (daugiskaita –„competencies“) – kaip kompetencija arba kompetencijos (input competencies).
30
paprastai ekvivalentiška 120 ECTS kreditų), yra pasirengę prad÷ti profesinę veiklą arba toliau tęsti
ir baigti pirmosios pakopos studijas.
Jungtin÷s Karalyst÷s kokyb÷s užtikrinimo agentūros (QAA) kvalifikacijų sistemoje studijų
pakopa koreliuoja su suteikiama kvalifikacija, tod÷l „kvalifikacij ų aprašai siejami su studijų
programų baigimu kaip kvalifikacijos suteikimo prielaida“ (J. Moon, 2002, p. 23). Vadinasi,
kvalifikacijų požiūriu pakopa siejama su įgyjama kvalifikacija ar kvalifikaciniu laipsniu (profesijos
bakalauro, bakalauro, magistro, daktaro ir pan.). Tačiau galimi atvejai (SEEC – Southern England
Consortium for Credit Accumulation and Transfer), kai studijų pakopa prilyginama studijų metams,
t. y. kursui, kuriame studijuoja studentas: pirmas kursas – pirmi metai, atitinkamai pirma pakopa;
antras kursas – antri metai, antra pakopa ir t. t. Nepaisant tokių studijų pakopos traktuočių skirtumų,
studijų pakopa, J. Moon (2002) nuomone, turi bendrą supratimo vardiklį ir gali būti apibr÷žiama
kaip „studento darbo sud÷tingumo požymis (indikacija), kuriuo remiantis pripažįstama, kad
studentas įvykd÷ studijų kredito reikalavimus“ (p. 23). Anot D. Gosling ir J. Moon (2001), „studijų
pakopa yra santykinio reikalavimo studijų sud÷tingumui, gilumui ir studento studijavimo
savarankiškumui rodiklis“ (p. 32). Eksterio universitetas (2009) studijų pakopą apibr÷žia kaip
„santykinio reikalavimo studijų sud÷tingumui ir gilumui rodiklį, susietą su moduliu, studijų metais
arba kvalifikacija“ (p. 1). Vadinasi, studijų pakopa suprantama kaip studento darbo (studijavimo)
apimtis, kuri gali būti tam tikru būdu išmatuojama arba „sutraukta“ į studijų pakopą ir atkoduojama
per studijų pakopos (cycle descriptors) aprašą. Studijų pakopos visose sistemose paprastai yra
numeruojamos paeiliui did÷jančia tvarka (1, 2, 3) pakopos Dublino aprašuose, 1, 2, 3, 4, 5 pakopos
- JK (Anglijos, Šiaur÷s Airijos ir Velso), 5, 6, 7 ir 8 pakopos - Europos kvalifikacijų sąrangoje ir
pan.). Savo ruožtu studijų pakopų aprašai (cycle descriptors), kaip jau min÷jome, yra būtina
prielaida rengti studijų krypties aprašus. Kita vertus, studijų pakopų aprašai turi der÷ti su
nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenų aprašais (level descriptors), jei kalbama apie visą
gyvenimą trunkantį mokymąsi. Vadinasi, studijų pakopų aprašų pobūdį lemia nacionalin÷s
kvalifikacijų sarangos lygmenų aprašai ir akivaizdu, kad studijų pakopų aprašai turi būti rengiami
remiantis nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenų aprašais. Kyla klausimas: kaip ir kokiais
parametrais yra aprašomi kvalifikacijų sąrangos lygmenys? Kas yra kvalifikacijų sąrangos lygmuo?
Bolonijos darbo grup÷s ataskaitoje (Working Group Report, 2005) lygmuo yra apibr÷žiamas kaip
„keletas nuoseklių žingsnių,... išreikštų visuma panašaus pobūdžio rezultatų, pagal kuriuos gali būti
lyginamos tipin÷s kvalifikacijos“ (p. 30).
Kuriant tiek Europos kvalifikacijų sąrangą (EQF, 2008), tiek Europos aukštojo mokslo erdv÷s
kvalifikacijų sąrangą (Dublino aprašai), iš esm÷s buvo remtasi jau veikiančių ir praktikoje patikrintų
nacionalinių kvalifikacijų sąrangų patirtimi. Pavyzdžiui, J. Murray (2006) pabr÷žia, kad pagrindinis
parametras, apibr÷žiantis nacionalin÷s sąrangos kvalifikacijos lygmenis ir atskiriantis juos vieną
31
nuo kito, yra „studijų rezultatai, kurie naudojami apibr÷žiant plačiausias studijavimo ribas, pagal
kurias yra lyginamos atskiros kvalifikacijos arba giminingų kvalifikacijų grup÷s“ (p. 7).
Kvalifikacijų sąrangos lygmenų aprašai konstruojami pirmiausia apibr÷žiant studijų rezultatų
teiginius. Airijos kvalifikacijų įstatymas, priimtas 1999, nurod÷, kad kvalifikacijos turi būti
teikiamos, remiantis „žinių, įgūdžių ir kompetentingumo standartais“ (I dalis, 2 paragrafas). Airijos
Nacionalin÷ kvalifikacijų tarnyba, savo ruožtu, nusprend÷, kad kvalifikacijų sąrangos lygmenims
išskirti tur÷tų būti naudojami trijų tipų studijų rezultatai: a) žinios, b) geb÷jimai bei įgūdžiai ir c)
kompetentingumas. Toliau šie trijų tipų studijų rezultatai bendromis pastangomis su socialiniais
dalininkais buvo išpl÷toti į aštuonis potipius, ir pagal tai buvo pagrįsti ir išskirti visi 10 Airijos
kvalifikacijų sąrangos lygmenų, kurie nustatomi pagal:
1. žinių dimensiją, kurios pagrindiniai požymiai yra: a) platumas, t. y. kiek plačios yra
studijuojančiojo žinios, ir b) pobūdis, rūšis, t. y. kokio pobūdžio arba kokyb÷s žiniomis
studijuojantysis disponuoja;
2. geb÷jimų dimensiją, kurios pagrindiniai požymiai yra: a) žinojimo, kaip padaryti, ir
įgūdžių diapazono platumas, t. y. kokio platumo yra studijuojančiojo demonstruojami fiziniai,
intelektiniai, socialiniai ir kiti įgūdžiai, ir b) žinojimo, kaip padaryti, ir įgūdžių atrankumas, t. y.
kiek sud÷tingos yra problemos, kurias studijuojantysis gali išspręsti, pasiremdamas įgytais
įgūdžiais, ir kaip jis jas išsprendžia;
3. kompetentingumo dimensiją, kurios pagrindiniai požymiai yra: a) kontekstas, t. y.
kokiame kontekste studijuojantysis geba pritaikyti savo žinias ir įgūdžius; b) vaidmuo, t. y. kiek
atsakomyb÷s gali prisiimti studijuojantysis asmeniškai arba grup÷je, pritaikydamas savo žinias ir
įgūdžius; c) mok÷jimas/mokymasis mokytis, t. y. kokiu mastu studijuojantysis gali identifikuoti savo
mokymosi trūkumus ir kokių priemonių imtis jiems pašalinti; d) įžvalga, įžvalgumas, t. y. kiek giliai
ir plačiai studijuojantysis integravo intelektinius, emocinius, fizinius ir dorinius požiūrius į savo
asmenyb÷s „Aš“ (tapatumą) bei sąveikavimą (bendravimą) su kitais“ (J. Murray, 2006, p. 8, 9).
Airijos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos architektūrą sudaro trys pagrindiniai elementai:
lygmenys, kvalifikacijų tipas ir kvalifikacijų pavadinimas (vardas). Kiekvienas lygmuo
apibr÷žiamas tam tikra visuma studijų rezultatų, kuriuos studijuojantysis turi pasiekti, jei nori, kad
jam būtų suteikta atitinkamo lygmens kvalifikacija. Studijų rezultatų visuma kiekviename
lygmenyje aprašoma visais aštuoniais studijų rezultatų potipiais ir pateikiama lentel÷s pavidalu kaip
to lygmens rodikliai (plačiau žr. Policies and Criteria for the Establishment of the National
Framework of Qualifications and Determinations for the Outline National Framework of
Qualifications). Vadinasi, studijų pakopos aprašai tur÷tų atspind÷ti kvalifikacijų sąrangos lygmenį,
taip pat nurodyti kvalifikacijos tipą bei pavadinimą (vardą): pvz., magistro laipsnis yra devinto
lygmens kvalifikacijos tipas, o sociologijos magistras yra šio kvalifikacijos tipo pavadinimas
32
(vardas). Skaičius devyni nurodo Airijos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenį, magistras –
tipą, o sociologija – kvalifikacijos pavadinimą.
2.2.2. Studijų pakopų aprašai
D. Gosling ir J. Moon (2001) studijų pakopos aprašus apibūdina kaip „numatomų studijų
charakteristikas ir kontekstą kiekvienoje pakopoje apibūdinančius giminingus teiginius“, kuriais
remiantis gali būti lyginami studijų rezultatai ir vertinimo kriterijai, parengiami atitinkamo lygmens
studijų moduliai ir suteikiami juos atitinkantys kreditai“ (p. 33). J. Moon (2002) studijų pakopų
aprašus apibūdina kaip tai, ką „studijuojantysis tur÷tų pasiekti studijavimo studijų pakopos
pabaigoje“ (p. 16). Studijų pakopos yra hierarchin÷s stadijos, atspindinčios did÷jančius studijavimo
reikalavimus studijuojančiajam. Studijų pakopų aprašai gali būti pateikiami įvairia struktūra, forma
ir net stiliumi, nes juose gali būti akcentuojami skirtingi tikslai. Nepaisant to, dauguma studijų
pakopų aprašų pasižymi tais pačiais parametrais, nusakančiais:
• žinių ir supratimo sud÷tingumą;
• reikalavimų pažintiniams įgūdžiams, tokiems kaip analiz÷, sintez÷ ir pan. lygį;
• kitus įgūdžius, kurie įvardijami kaip bendrieji (generic), raktiniai (key), esminiai (core),
pagrindiniai (underpinning), perkeliamieji (transferable) ir pan.;
• kai kuriuos praktinius įgūdžius (pvz., tokius kaip darbo kompiuteriu įgūdžiai).
Pastaruoju metu dauguma studijų pakopų aprašų dar papildomi atsakomyb÷s ir
savarankiškumo (autonomijos) dimensijomis, kurios nusako iš studento reikalaujamą atsakomyb÷s
ir savarankiškumo lygį studijų procese. Tod÷l studijų pakopų aprašų sandara papildoma tokiais
studento elgsenos parametrais kaip:
• numatomas studento atsakomyb÷s lygmuo;
• studento savarankiškumo arba autonomijos lygmuo;
• būtinas vadovavimo studentui lygmuo (J. Moon, 2002, p. 24, 25).
Studijų pakopų aprašų veiksmingumas ir pagrįstumas labai priklauso nuo studijų rezultatų,
pasiekimų vertinimo kriterijų ir kitų studijų turinio parametrų (2.3 pav.), kurie susieja šiuos aprašus
su studijų programomis ir jų moduliais „slenkstiniu“ arba „tipiniu“ lygmeniu. Svarbus studijų
pakopų aprašų ypatumas – jų „tiesumas“ (bluntness). Šis ypatumas reiškia, kad studijų pakopų
aprašą nusakantys studijų rezultatai ir vertinimo kriterijai turi atspind÷ti tą pačią pakopą ir studijų
kreditais išreikštą studijų apimtį, kuri būtina nustatytiems studijų rezultatams pasiekti. Studijų
pakopų aprašai yra pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis rengiami studijų krypties aprašai,
„sudedant“ į juos konkrečią studijų kryptį atitinkančius specifinius ir bendruosius studijų rezultatus
bei jų pasiekimą įrodančius vertinimo kriterijus.
33
Studijų pakopų aprašai tampa lengviau suprantami ir panaudojami praktiniams studijų
programų rengimo, vykdymo ir įvertinimo tikslams, jeigu jie susiejami su konkrečia studijų
kryptimi, t. y. studijų krypties aprašais.
D÷stymo/studijavimo strategijos parengimas, užtikrinant, kad studentai pasieks numatytus
studijų rezultatus (vertinimo kriterijus)
Vertinimo metodų parengimas, įsitikinti kaip pasiekti vertinimo kriterijai
Rašomi „Slenkstiniai“ vertinimo kriterijai
(remiantis studijų rezultatais)
Studijų programos ar jos modulio parengimas ir apmąstymas, įvertinant
pradinius studijų rezultatus
Studijų pakopos aprašai „išversti“ į studijų krypties
aprašus
Studijų pakopos aprašai
Formuluojami studijų rezultatai
Studijų programos tikslai
2.3 pav. Esmin÷ studijų programos ar jos modulio rengimo schema, sudaryta remiantis studijų pakopos aprašu (pagal J. Moon, 2002, p. 20)
Svarbi studijų pakopų aprašų dalis yra studijavimo standartai, pagal kuriuos studijų pakopų
aprašai iš esm÷s ir yra priskiriami vienam ar kitam lygmeniui (profesijos bakalauro, bakalauro,
magistro ar daktaro). Standartai gali būti grindžiami įvairių lygių studijų rezultatais: pvz., ką pasieks
geriausias studentas (aukščiausias lygmuo), ką pasieks tipiškas studentas (lūkesčių lygmuo) arba ką
studentas privalo minimaliai pasiekti (slenksčio lygmuo), kad jam būtų suteikta atitinkamo lygmens
kvalifikacija (diplomas ar pažym÷jimas).
Specifinis studijų pakopų aprašų bruožas, kaip min÷jome, yra tas, kad jie grindžiami
studijavimo (studento darbo) apimties kategorija. Tai labai svarbus aukštojo mokslo kaitos
momentas, nes jis remiasi ne įeities (input) arba d÷stymo kategorija, bet pasekm÷s (output) arba
studijavimo kategorija, t. y. ką studentas išmoksta studijuodamas konkrečioje studijų pakopoje.
Studijų pakopų aprašų įvedimas aukštajame moksle reiškia, kad numatoma studento patirtis n÷ra
34
patikimas standartų nustatymo matas. Kur kas pagrįstesnis ir patikimesnis matas yra studento
studijavimo pasiekimų atitiktis studijų rezultatams. Studijų pakopų aprašai, grindžiami studijų
rezultatais, aukštąjį mokslą daro skaidresnį, aiškesnį ir suprantamesnį įvairioms socialinių dalininkų
grup÷ms. Kita vertus, toks skaidrumas ir aiškumas sudaro sąlygas diskutuoti, kritikuoti, nesutikti,
keisti ir tobulinti studijų pakopų aprašus ir jų studijų rezultatus. Vadinasi, studijų pakopų aprašai
turi būti traktuojami ne kaip reikalavimai, kurių privalu griežtai laikytis, bet daugiau kaip atskaitos
taškai (reference points), kuriais remiantis pl÷tojamos studijų programos ir moduliai.
Studijų pakopų aprašymas žinių, supratimo, įgūdžių ir kompetentingumo tipų studijų
rezultatais sudaro prielaidas lyginti įvairių šalių aukštojo mokslo sistemų studijų pakopas bei tų
šalių aukštosiose mokyklose teikiamus kvalifikacinius laipsnius. Nepaisant tokių lyginimo
galimybių, studijų pakopų lyginimas yra sud÷tingas procesas, nes būtina įvertinti studijų rezultatus,
kurie detalizuoja studijų pakopų aprašus: kiek jie dera tarpusavyje, ar pakopos apibr÷žiamos tų
pačių dimensijų rodikliais, ar skirtingose pakopose naudojami vienodi ar skirtingi rodikliai ir t. t.
Visų šių gr÷smių iš esm÷s išvengta rengiant Europos kvalifikacijų sąrangą, kurios lygmenys, skirti
aukštajam mokslui, iš esm÷s buvo pagrįsti Dublino aprašuose.
Dublino aprašus galima traktuoti kaip bendriausius studijų pakopų aprašų standartus.
Pagrindinis Bolonijos proceso tikslas – sukurti bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę. Vienas iš
svarbiausių uždavinių šiam tikslui pasiekti – bendros Europai aukštojo mokslo teikiamų
kvalifikacijų sistemos, kurią sudaro trys aukštojo mokslo pakopos: bakalauro (kuri dar skirstoma į
trumpąją ir ilgąją pakopas), magistro ir daktaro, pagrindimas. Kuriant tokią aukštojo mokslo
kvalifikacijų sistemą labai svarbu apibr÷žti studijų rezultatus, kurie, viena vertus, identifikuotų
kiekvienoje pakopoje suteikiamą kvalifikacinį laipsnį, antra vertus, leistų aiškiai atskirti skirtingose
studijų pakopose teikiamus kvalifikacinius laipsnius.
Bendros kokyb÷s iniciatyvos tinklo (Joint Quality Initiative – JQI) grup÷ pagrind÷ kiekvienos
studijų pakopos pabaigoje suteikiamų kvalifikacinių laipsnių studijų rezultatus, kurie dar yra žinomi
Dublino aprašų pavadinimu. Rengiant Dublino aprašus buvo naudotasi įvairiose šalyse (daugiausia
Airijoje, Australijoje, Danijoje, Jungtin÷je Karalyst÷je (Anglijoje, Šiaur÷s Airijoje ir Velse,
Škotijoje), Naujoje Zelandijoje) sukaupta patirtimi šioje srityje.
Dublino aprašų rengimo pagrindas – Berlyno komunikatas (2003), kuriuo Bolonijos proceso
šalys-nar÷s skatinamos parengti palyginamas ir konkurencingas aukštojo mokslo teikiamų
kvalifikacijų sąrangas, kurios siektų „apibr÷žti kvalifikacijas tokiais parametrais kaip studijų
apimtis, pakopa, studijų rezultatai, kompetentingumas ir profilis3“ (p. 4). Komunikate
akcentuojama, kad suteikiami laipsniai turi „skirtis apibr÷žtais studijų rezultatais. Pirma ir antra
3 Profiliu suprantamas programos aprašymas pagal jos pagrindinius bruožus ir specialiuosius studijų rezultatus. Paprastai tikslinga programos profilį nustatyti pasikonsultavus su socialiniais dalininkais (ECTS User‘s Guide, 2009, p. 17).
35
studijų pakopa turi pasižym÷ti skirtingomis orientacijomis ir įvairiais profiliais, kad gal÷tų
patenkinti individualių, akademinių ir darbo rinkos poreikių įvairovę“ (ten pat, p. 4). Vadinasi, d÷l
skirtingų studijų rezultatų galima skirti trijų lygių studijų pakopų aprašus – bakalauro, magistro ir
daktaro.
Dublino aprašai išskiria 5 pagrindines kompetentingumo4 sritis, kurios bendros visoms
studijų pakopoms (pirmajai, antrajai ir trečiajai): a) žinių ir supratimo; b) žinių ir supratimo
taikymo; c) sprendimų pri÷mimo; d) bendravimo ir e) studijavimo įgūdžių (learning skills).
Pavyzdžiui, žinių ir supratimo taikymo (b) srityje kiekvienos studijų pakopos pabaigoje
studentai turi geb÷ti:
– po pirmosios (bakalauro) studijų pakopos – „sugalvoti ir pagrįsti argumentus“ (Shared
Dublin descriptors..., 2004, p.4);
– po antrosios (magistro) studijų pakopos – „spręsti problemas naujoje ar nežinomoje
aplinkoje platesniame (ar tarpkryptiniame) kontekste“ (Shared Dublin descriptors..., 2004, p.4);
– po trečiosios (daktaro) studijų pakopos – „suprasti, suprojektuoti, įgyvendinti ir pritaikyti
mokslo integralumo pagrindus“ (Shared Dublin descriptors..., 2004, p. 4).
Panašiai atskiriami studijų rezultatai kiekvienai studijų pakopai žinių ir supratimo, sprendimų
pri÷mimo, bendravimo ir studijavimo įgūdžių srityse.
Jeigu Dublino aprašai nustat÷ bendriausius reikalavimus bakalauro, magistro ir daktaro
studijų pakopų aprašams, o „Tuning“ projekte buvo siekiama bendriausius Dublino aprašų
reikalavimus pritaikyti aprašant konkrečius reikalavimus atskiroms studijų pakopoms pagal studijų
sritis ir kryptis.
„Tuning“ projekte buvo pagrįsta metodologija, kuri sudar÷ prielaidas suprasti ir palyginti
skirtingų universitetų studijų struktūras ir turinius (curriculum). Buvo išskirtos penkios pagrindin÷s
sritys (Gonzalez ir Wagenaar, 2008), kuriose atskirų studijų krypčių atstovai inicijavo diskusijas: 1)
„bendrosios kompetencijos arba perkeliamieji įgūdžiai (generic competences or transferable skills);
2) krypties specialiosios kompetencijos (subject-specific competences); 3) ECTS, kaip kreditų
kaupimo sistemos vaidmuo; 4) požiūris į studijavimą, d÷stymą ir vertinimą (approach to learning,
teaching and assessment); 5) kokyb÷s pl÷tot÷s vaidmuo studijų procese (the role of quality
enhancement ...), akcentuojant kokyb÷s pl÷tot÷s sistemas, pagrįstas vidin÷mis kokyb÷s užtikrinimo
sistemomis“ (p. 13).
Drauge dirbdami visose penkiose srityse universitetai gali suderinti tarpusavio studijų
turinius, neprarasdami savo autonomijos ir savitumų. Studijų krypties aprašų atžvilgiu svarbiausios
yra trys pirmosios sritys: bendrosios ir krypties specialiosios kompetencijos bei ECTS, nes visa
4 „Kompetentingumą“ JQI grup÷ apibr÷ž÷ kaip reikalavimą (studijų rezultatą), leidžiantį atitinkamai laipsniuoti studentų pasiekimus (geb÷jimus ir įgūdžius), t. y. kaip tam tikrą geb÷jimų ir įgūdžių standartą (reikalavimą).
36
„Tuning“ projekto metodologija grindžiama šių kompetencijų, kaip studijų krypties aprašų rodiklių,
išskyrimu bei studijų rezultatų, grindžiamų įgyjamomis kompetencijomis, susiejimu su kreditais.
Vykdant „Tuning“ projektą parengti studijų krypties aprašai parod÷, kaip gali būti rengiamos
ir vertinamos studijų programos. Tam, kad studijų krypties aprašai kuo daugiau pad÷tų rengti
studijų programas, buvo išskirti pagrindiniai programų rengimo žingsniai pvz., programos atitiktis
pagrindin÷ms sąlygoms: ar programa atliepia socialinius arba vietinius/nacionalinius/europinius
poreikius? ar tie poreikiai identifikuoti konsultuojantis su socialiniais dalininkais: darbdaviais,
atskirų sričių ekspertais ir profesin÷mis asociacijomis? ar programa įdomi akademiniu požiūriu? ar
suformuluoti bendri atskaitos taškai (programos studijų rezultatai)? Ar programa viduje ir iš išor÷s
pakankamai aprūpinama reikiamais ištekliais? ar ji priskirta tinkamai studijų pakopai? ar programos
tikslai ir numatomi pasiekti studijų rezultatai grindžiami atitinkamomis žiniomis, supratimu,
įgūdžiais ir geb÷jimais, bendrosiomis bei krypties specialiosiomis kompetencijomis ir pan.
Svarbus „Tuning“ projekto laim÷jimas yra tai, kad studentų numatomus pasiekimus
grindžiant studijų rezultatais, ECTS kreditai tapo realūs, atspindintys iš tikrųjų reikalingą studento
darbo, kurio reikia norimiems studijų rezultatams pasiekti, apimtį valandomis, kitaip tariant,
kreditai buvo susieti su studijų rezultatais arba studijų rezultatai pagrind÷ reikalavimus, kuriuos
studentas turi įvykdyti, kad jam būtų suteiktas kreditas arba kreditai.
„Tuning“ projektas skiria bendrąsias ir krypties specialiąsias kompetencijas. Ypač
akcentuojama bendrųjų (perkeliamųjų) kompetencijų reikšm÷. Jos skirstomos į tris tipus:
• instrumentin÷s kompetencijos, kurios apima pažintinius, metodologinius, technologinius
ir kalbos geb÷jimus (analiz÷s ir sintez÷s geb÷jimai, IKT, užsienio kalbos mok÷jimas ir t. t.);
• tarpasmenin÷s kompetencijos, kurios apima individualius geb÷jimus, tokius kaip
socialiniai įgūdžiai (socialin÷ sąveika ir bendradarbiavimas: kritiškumas, komandinis darbas, etiniai
įsipareigojimai ir t. t.);
• sistemin÷s kompetencijos: geb÷jimai ir įgūdžiai, apimantys sistemų visumą (supratimo,
jautrumo ir žinių derinį; anksčiau įgytas instrumentines ir tarpasmenines kompetencijas, tokias kaip
žinių taikymas, tyrimo geb÷jimai, lyderyst÷, iniciatyvumas, verslumas ir t. t.).
„Tuning“ projekte išskirti du studijų programų profiliai: akademinis ir profesinis. Akademinis
studijų programų profilis susijęs daugiau su akademin÷s bendruomen÷s poreikių tenkinimu
nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, o profesinio profilio studijų programos daugiau orientuotos į
darbo rinkos poreikius. Šiuo požiūriu „Tuning“ projektas kompetencijas pasirinko kaip lyginimo
priemonę nustatyti, ką tą patį kvalifikacinį laipsnį turintys skirtingi absolventai geba atlikti, nes
kompetencijos atlieka bendrų atskaitos taškų funkciją.
Įdomi Delfto ir Eindhoveno technologijos universitetų bei Tvent÷s universiteto pagrįsti
kriterijai bakalauro ir magistrantūros studijų turiniui apibr÷žti. Šių universitetų patirtis naudinga,
37
pritaikant Dublino aprašus universitetų reikm÷ms. Šiuose universitetuose atlikti tyrimai
koncentravosi į akademinio išsimokslinimo sampratą. Buvo išskirtos septynios absolvento
akademinį kompetentingumą nusakančios sritys (dimensijos) – absolventas laikytinas akademiniu
požiūriu kompetentingu (A.W.M. Meljers, C.W.A.M. van Overveld ir J.C. Perrenet, 2005), jei jis
yra kompetentingas: 1) vienoje ar daugiau negu vienoje mokslo kryptyje; 2) atlikti tyrimus; 3)
projektuoti ir modeliuoti naujas vertes pagal nus(is)tatytus reikalavimus; 4) moksliniu požiūriu, kurį
atspindi sistemingas teorijų naudojimas, kritiškumas; 5) valdyti esminius intelektinius įgūdžius; 6)
bendradarbiauti ir bendrauti; 7) įvertinti esamą socialinį kontekstą (p. 4).
Kompetentingumas čia suprantamas kaip „žinių, įgūdžių ir požiūrių visuma“ (A.W.M.
Meljers, C.W.A.M. van Overveld ir J.C. Perrenet, 2005, p. 6). Bakalauro kompetentingumo pakopą
labiau atskleidžia turimos žinios ir įgūdžiai, kai tuo tarpu magistro kompetentingumą labiau
akcentuoja požiūrio dimensija. Požiūrio dimensija magistrantūros studijose akcentuojama tod÷l, kad
magistrui ne tik svarbu žinoti ir geb÷ti turimas žinias taikyti, bet ir sugeb÷ti atskirti, kokiose
situacijose, kokios žinios ir geb÷jimai kaip turi būti taikomi (A.W.M. Meljers, C.W.A.M. van
Overveld ir J.C. Perrenet, 2005, p. 6).
A.W.M. Meljers, C.W.A.M. van Overveld ir J.C. Perrenet, 2005 (2005) atkreipia d÷mesį,
kad, apibūdinant akademinį kompetentingumą, mažai d÷mesio skiriama jo priskyrimui tam tikrai
studijų pakopai. Paprastai jis priskiriamas pagal santykį mažiau ar daugiau kompetentingas.
Akademinio kompetentingumo priskyrimas vienai ar kitai studijų pakopai paprastai siejamas su
studijų rezultatų sud÷tingumu. Universiteto absolventas gali mąstyti, veikti, tirti ir projektuoti,
protauti ir reflektuoti ar pan. tam tikrame akademinio sud÷tingumo lygmenyje. Šį absolvento
mąstymo ir veikimo sud÷tingumą nusako keturi pagrindiniai kompetentingumo kriterijai: analiz÷,
sintez÷, abstrahavimas ir konkretizavimas. Būtent atsižvelgiant į juos ir siūloma akademinį
kompetentingumą priskirti vienai ar kitai studijų pakopai.
Išvardytos akademinį kompetentingumą apibr÷žiančios dimensijos ir jas nusakantys kriterijai
– kokiame lygmenyje kiekvienoje dimensijoje absolventas analizuoja, sintezuoja, abstrahuoja ir
konkretizuoja – gali pad÷ti aprašyti pagrindinius universitetinių studijų turinio tikslus, nustatyti,
kokiai studijų pakopai priskirti jam suteiktą kvalifikacinį laipsnį. Kita vertus, akademinį
kompetentingumą nusakančios dimensijos ir kriterijai gali būti naudojami priimant konceptualius
sprendimus, kaip rengti, aprašyti, analizuoti ir įvertinti studijų programą.
Akademinį kompetentingumą nusakančios dimensijos ir kriterijai gali būti naudojami
akademiniam studijų programos profiliui nustatyti (2.4 pav.). Universitetinių studijų programose jos
n÷ra vienodai svarbios. Pavyzdžiui, technologinio pobūdžio studijų programose projektavimo ir
modeliavimo akademinio kompetentingumo dimensija vaidina žymiai svarbesnį vaidmenį nei
socialinių mokslų programose. Vadinasi, skirtingos programos gali akcentuoti skirtingą akademinio
38
kompetentingumo dimensijų skaičių ir jas nusakančius kriterijus studijų programoje. Pavyzdžiui,
studijų trukm÷, kurią konkreti programa numato vienai ar kitai akademinio kompetentingumo
dimensijai pl÷toti, gali skirtis. Įvertinus atskirų programų skiriamą kreditų skaičių tam tikroms
akademinio kompetentingumo dimensijoms pl÷toti, galima nustatyti konkrečios studijų programos
akademinį profilį.
2.4 pav. Studijų programos akademinio profilio pavyzdys (pagal A.W.M. Meljers, C.W.A.M. van Overveld ir J.C. Perrenet, 2005)
Europos kvalifikacijų sąranga (EKS, angl. EQF), kurią 2008 m. spalio m÷n. patvirtino
Europos Parlamentas, skirta, viena vertus, mokymosi visą gyvenimą koncepcijai įgyvendinti, kita
vertus, yra svarbi Bolonijos proceso (1999) ir Lisabonos strategijos (2000) jungiamoji grandis,
pl÷tojant žinių ekonomiką ir siekiant paversti Europą konkurencingiausia ekonomika pasaulyje.
Europos kvalifikacijų sąrangos pagrindin÷ „ląstel÷“ yra studijų rezultatai. Jie sudaro
prielaidas atskirų šalių nacionalines kvalifikacijų sąrangas sujungti į bendrą sistemą, jas geriau
suprasti ir palyginti. EKS turi du pagrindinius tikslus: sudaryti sąlygas didinti piliečių socialinį
judumą ir skatinti mokymąsi visą gyvenimą. EKS sudaro aštuoni lygiai. Jie apima visas
kvalifikacijas – nuo žemiausios (1-as lygis) iki aukščiausios (8-as lygis). Kaip priemon÷ mokymuisi
visą gyvenimą skatinti EKS apima visuose švietimo sistemos sektoriuose (bendrojo ugdymo,
profesinio mokymo ir akademinio išsimokslinimo) teikiamas kvalifikacijas, sujungdama Europos
aukštojo mokslo ir profesinio rengimo sistemas į vientisą sistemą.
Visi aštuoni lygiai yra apibr÷žti mokymosi arba studijų (priklauso nuo švietimo sektoriaus
pobūdžio) rezultatais, kurie leidžia lyginti ir pl÷toti atskirų šalių ar institucijų nusistatytas
kvalifikacijų sąrangas. Europos kvalifikacijų sąrangos kontekste studijų rezultatai suprantami kaip
„teiginiai, ką besimokantysis žino, supranta ir geba atlikti studijų proceso pabaigoje“ (EQF, 2008,
39
p. 3). Vadinasi, EKS, kaip ir kitose sistemose, į pirmą vietą iškeliami studijų rezultatai (padariniai,
pasekm÷s – outputs), bet ne įeigos (inputs). Studijų rezultatai EKS yra suskirstyti į tris pagrindinius
tipus: žinias, įgūdžius ir kompetentingumą (2.1 lentel÷).
2.1 lentel÷. Europos kvalifikacijų sąrangos fragmento pavyzdys (EQF, 2008, p. 12, 13).
Lygmuo Studijų rezultatų tipai Žinios Įgūdžiai Kompetentingumas
7 lygmuo Labai specializuotos žinios, kai kurios iš jų naujausios darbo arba studijų srityje, kaip pagrindas originaliai mąstyti ir (arba) tyrimams atlikti. Kritiškas kurios nors srities žinių problemiškumo supratimas ir jų susiejimas su skirtingomis sritimis.
Specializuoti problemų sprendimų įgūdžiai, būtini tyrimuose ir (arba) inovacijose, kuriant naujas žinias ir procedūras bei integruojant skirtingų sričių žinias.
Valdyti ir pertvarkyti darbo arba studijų aplinkas, kurios yra sud÷tingos, nenusp÷jamos ir reikalauja naujų strateginių įžvalgų. Prisiimti atsakomybę už ind÷lį į profesines žinias ir praktiką ir (arba) kritiškai vertinant strateginę komandų veiklą.
6 lygmuo
Pažangios darbo arba studijų srities žinios, paremtos kritišku teorijų ir principų supratimu.
Pažangūs įgūdžiai, rodantys meistriškumą ir inovatyvumą, būtiną sud÷tingoms ir nenusp÷jamoms problemoms spręsti specializuotoje darbo ar studijų srityje.
Valdyti sud÷tingas technines arba profesines veiklas ar projektus, prisiimant atsakomybę už sprendimų pri÷mimą nenusp÷jamose darbo arba studijų aplinkose. Prisiimti atsakomybę už atskirų asmenų arba grupių profesinį tobul÷jimą.
Kompetentingumas nusako konkretaus kvalifikacijos sąrangos lygmens veiklos
autonomiškumo ir atsakingumo laipsnį, nes „reiškia patikrintą geb÷jimą naudotis žiniomis, įgūdžiais
ir asmeniniais, socialiniais ir (arba) metodiniais geb÷jimais darbo arba studijų aplinkose bei
profesinio arba asmeninio tobul÷jimo srityje. Europos kvalifikacijų sąrangoje kompetentingumas
apibr÷žiamas atsakomyb÷s ir savarankiškumo sąvokomis“ (EQF, 2008, p. 11). Vadinasi,
kvalifikacijos apima platų studijų rezultatų spektrą, įskaitant teorines žinias, praktinius ir techninius
įgūdžius bei socialinį kompetentingumą, kur geb÷jimas dirbti drauge su kitais yra nepaprastai
svarbus. Skirtingus kvalifikacijų lygmenis apibr÷žia skirtingi kompetentingumo lygiai,
besireiškiantys skirtingais savarankiškumo ir atsakomyb÷s lygiais. Kuo aukštesnis studijų
programos studijų rezultatų sud÷tingumo lygis, tuo aukštesniam kvalifikacijų sąrangos lygiui
priskiriama programa ir tuo aukštesnio lygio kvalifikacija bus suteikta asmeniui, baigusiam
konkrečią studijų programą. Akivaizdu, jog kuo aukštesn÷ žinių ir įgūdžių kokyb÷, tuo aukštesnis
asmens veikimo autonomijos ir savarankiškumo laipsnis profesin÷s veiklos srityje. Taigi, žinių ir
įgūdžių kokyb÷ lemia asmens profesinio veikimo autonomiją (savarankiškumą). Europos
kvalifikacijų sąrangoje, apibr÷žiant kvalifikacijos lygmenį, atskirai neišskiriamos vertyb÷s ir
požiūriai kaip studijų rezultatų tipai. Pastarieji lyg paliekami „už kadro“, jų veikimą atskleidžiant
40
per kompetentingumo, kaip studijų rezultato tipo, atsakomyb÷s dimensiją. Akivaizdu, jog kuo
aukštesn÷ asmens vertybių ir požiūrių kokyb÷, tuo aukštesnis bus jo profesinio veikimo
atsakingumo laipsnis. Vadinasi, studijų rezultatų kokyb÷ per žinias, įgūdžius, vertybes ir požiūrius
kuria suteikiamos kvalifikacijos lygmenį.
Akivaizdu, kad skirtingų asmenų žinių, įgūdžių, vertybių ir požiūrių kokyb÷ yra skirtinga, ir
ją iš esm÷s lemia turimas asmens kvalifikacijos lygmuo bei patirtis (patikrinti geb÷jimai)
konkrečioje profesin÷s veiklos srityje. Didesn÷ asmens patirtis profesin÷s veiklos srityje teikia
daugiau galimybių patikrinti savo geb÷jimus nenusp÷jamose darbo situacijose, tod÷l
kompetentingumas ir patirtis koreliuoja bei laiduoja aukštesnį asmens, veikiančio konkrečioje darbo
rinkos srityje, autonomijos ir atsakomyb÷s lygį. Europos kvalifikacijų sąranga yra suderinta su
Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (QFEHEA arba Dublino aprašais): penkto lygmens
studijų rezultatai atitinka trumpąją bakalauro studijų pakopą, šešto lygmens – bakalauro, septinto –
magistro ir aštunto – daktaro kvalifikacijos pakopą.
2.3. Studijų rezultatai: samprata, sandara ir paskirtis
U. Bartosch (2008) studijų rezultatus pavadino „Bolonijos kodu“ (p. 18, 19), „atrakinančiu“
duris į visą Bolonijos proceso esm÷s supratimą. Studijų rezultatų prilyginimas „Bolonijos kodo“
metaforai atskleidžia studijų rezultatų svarbos reikšmę, kuriant vientisą Europos aukštojo mokslo
erdvę.
Šiuo metu pasaulyje n÷ra vienos nuomon÷s d÷l studijų rezultatų 5 (learning outcomes)
sąvokos apibr÷žimo, tačiau n÷ra ir didelių nesutarimų d÷l studijų rezultatų sampratos. Europoje,
Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Šiaur÷s Amerikoje ir Pietų Afrikoje studijų rezultatai
apibr÷žiami su neesminiais skirtumais. Dauguma tyr÷jų (S. Adam, 2004; 2007; D. Gosling ir J.
Moon, 2001; J. Moon, 2002; D. Kennedy, 2007; The Shift to Learning Outcomes, 2008 ir kiti)
sutaria, kad studijų rezultatai yra „teiginiai, nusakantys ką studentas žinos, supras ir (arba) geb÷s
pademonstruoti studijų periodo pabaigoje“ (Credit Gudelines for Qualification in England, Wales
and Nothern Ireland, November 2001, iš S. Adams, 2007, p. 5; The Shift to Learning Outcomes,
2008, p. 15) arba „teiginiai, kurie detalizuoja, ką studentas žinos arba bus paj÷gus padaryti baigęs
studijas. Rezultatai dažniausiai yra formuluojami kaip žinios, įgūdžiai ar požiūriai“ (American
Association of Law Libraries: http://www.aallnet.org, cituota iš Adams S., 2007, p. 5). Kai kurie
studijų rezultatai formuluojami siejant juos su kompetencijomis: „Studijų rezultatas yra teiginys,
nurodantis, kokias kompetencijas studentas tur÷tų įvaldyti studijų procese“ (Transnational
5 Institucijose, kuriose studijuojama, sąvoka „learning outcomes“ tur÷tų būti verčiama kaip „studijų rezultatai“, o kuriose mokomasi, – kaip „mokymosi rezultatai“.
41
European Evaluation Project – TEEP, cituota iš S. Adams, 2007, p. 5). Svarbus studijų rezultatų
bruožas yra jų pamatuojamumas. Studijų rezultatų pamatuojamumą atskleidžia studentų
studijavimo pasiekimų vertinimo kriterijai ir priemon÷s. Jei studijų rezultatų negalima pamatuoti, jų
negalima vadinti studijų rezultatais, tikslingiau būtų vadinti juos studijų tikslais. ECTS User‘s
Guide (2009) studijų rezultatus supranta „kaip visaapimančias studijavimo pasekmes“ (p. 17).
Studijų rezultatų sandara atsispindi įvairiuose dokumentuose. Vienas geriausiai studijų
rezultatų sandarą apibendrinančių dokumentų yra Europos kvalifikacijų sąranga (2008), kur
kvalifikacijų lygiai aprašomi remiantis studijų rezultatais, kurie yra trijų tipų: žinios, įgūdžiai ir
kompetentingumas („competence“). Žinios ir įgūdžiai turi užtikrinti tam tikrą kompetentingumo
(atsakomyb÷s ir savarankiškumo) lygį. Tokia studijų rezultatų sandara leidžia pertvarkyti studijų
proceso organizavimą taip, kad būtų pereita nuo įeigos (input) logika grindžiamų studijų (kai
studijų proceso centre randasi d÷stytojas ir jo formuluojami tikslai) prie išeigos (output) studijų
logikos (kai studijų proceso centre yra studentas ir jo studijavimo pasiekimai). Pats sud÷tingiausias
studijų rezultatų tipas yra kompetentingumas, kurį daugelis tyr÷jų tiek apibr÷žia, tiek supranta ir
verčia į kitas kalbas labai prieštaringai. Tod÷l kompetentingumo sąvokai šioje studijoje skirsime
atskirą diskusiją.
S. Adam (2007, p. 3) skiria tris atskirus studijų rezultatų panaudojimo lygius. Pirmas lygis
yra institucinis. Studijų rezultatai čia panaudojami studijų turiniui projektuoti ir vertinimo
kriterijams nustatyti, vertinimo metodams parinkti ir vertinimo priemon÷ms parengti. Tai pats
svarbiausias studijų rezultatų panaudojimo lygis, nes šiuo lygiu vyksta tiesiogin÷s studijos, o jų
studijų rezultatai vaidina svarbų vaidmenį ugdant vidinę institucijos kokyb÷s kultūrą ir kuriant bei
įgyvendinant kokyb÷s užtikrinimo sistemą.
Antrame nacionaliniame lygyje studijų rezultatai panaudojami nacionalin÷ms kvalifikacijų
sistemoms aprašyti. Jie grindžiami kvalifikacijų (qualification descriptors), studijų pakopų ar
studijų krypties aprašais. Visi aprašai formuluojami studijų rezultatų, kurie parodo, kokį studijų ar
kvalifikacijos lygį pasiek÷ studentas, forma.
Trečias lygmuo yra tarptautinis. Jame, panaudojant studijų rezultatus, užtikrinamas studijų
skaidrumas ir palyginamumas, sudaromos prielaidos palyginti ir pripažinti įvairiose šalyse
suteikiamas kvalifikacijas. Tarptautiniame lygmenyje studijų rezultatų apibr÷žimas yra ne toks
griežtas ir tikslus kaip nacionaliniame lygmenyje. Pavyzdžiui, Dublino aprašai yra labai bendri ir
platūs, nes jie skirti studijų pakopoms (bakalauro, magistro ir daktaro) apibr÷žti ir atskirti vienai
nuo kitos aiškiai nustatytais reikalavimais studentų pasiekimams. Tokio pobūdžio tarptautin÷s
dimensijos Dublino aprašai sudaro sąlygas detaliau pagrįsti nacionalinių studijų pakopų aprašus.
Taigi studijų rezultatus panaudojant tarptautiniame lygmenyje, ger÷ja vykdomų studijų ir
suteikiamų kvalifikacijų skaidrumas, palyginamas ir pripažinimas skirtingose šalyse.
42
Apibendrindamas S. Adam (2007, p. 10–11) atskleidžia visą galimą studijų rezultatų
panaudojimo spektrą: studijų turiniui projektuoti dalyko ir programos lygmenyje, vertinimo
kriterijams, metodams ir priemon÷ms pagrįsti, parinkti ir parengti, vidinei kokyb÷s užtikrinimo
sistemai pl÷toti, aukštojoje mokykloje suteikiamoms kvalifikacijoms aprašyti, taip pat studijų
krypties aprašams rengti. Labiau apibendrinti studijų rezultatai gali būti panaudoti nacionalinių
kvalifikacijų lygmenų, studijų pakopų bei tarptautiniams (EQF) kvalifikacijų lygmenims apibr÷žti.
Kita vertus, nemaža tyr÷jų (J. Avis, 2000; R. Barnett, 2000; N. Jackson, 2000; D. James,
2004, 2005; T. Hussey ir P. Smith, 2002, 2003, 2008 bei kiti) aštriai diskutuoja ir įvairiais
požiūriais kritikuoja studijų rezultatų taikymą aukštajame moksle. Pavyzdžiui, T. Hussey ir P.
Smith (2008) tyr÷, ar tikslinga studijų rezultatus panaudoti atskiro studijų komponento (seminarų,
paskaitų, laboratorinių darbų ir pan.), modulio (studijų dalyko) ir studijų programos lygmenyse.
Pristatydami savo tyrimų rezultatus, jie diskutuoja su S. Adams (2007) nurodytais galimo studijų
rezultatų pritaikymo atvejais ir teigia, kad studijų rezultatai geriausiai tinka naudoti atskiriems
studijų elementams arba iš dalies atskiro modulio ar studijų dalyko rezultatams apibr÷žti, jei jie yra
taikomi lanksčiai. Tačiau jie vis tiek negali būti tiksliai suformuluoti ar panaudoti atlikimo kokybei
vertinti, nes šiuose lygmenyse jų sąryšis su vertinimu yra sud÷tingas, o studijų rezultatų taikymas
studijų programų lygmenyje yra nesusipratimas, nes jie d÷l savo abstraktumo iš esm÷s perima
studijų tikslų funkcijas.
Studijų rezultatai atskirų studijų elementų lygmenyje, anot T. Hussey ir P. Smith (2008), yra
„per daug smulkūs arba riboti savo apimtimi: sąvoka gali pareikalauti daugkartinio taikymo, o
įgūdis – ilgo praktikavimo, kad būtų galima teigti, jog studentas šį įgūdį įgijo“ (p. 110). Kitaip
tariant, studijų rezultatai atskirame studijų elemento lygmenyje gali būti prielaida ką nors vertinti
ateityje, tačiau nepakankami, kad būtų galima juos vertinti po kiekvieno atskiro studijų elemento.
Autoriai atskleidžia ir kitas problemas, atsirandančias atskirame studijų elemento lygmenyje. Jie
vartoja „iškylančių“ (emergent) studijų rezultatų sąvoką. T. Hussey ir P. Smith (2008) teigia, kad
studijų procesas yra subtilus ir jo metu negalima aklai siekti vien tik iš anksto nustatytų studijų
rezultatų: „prastas tas d÷stytojas, kuris eina į paskaitą ar seminarą iš anksto apsisprendęs pasiekti
programoje nustatytą studijų rezultatų kiekį, kad ir kas seminaro ar paskaitos metu beįvyktų“
(p. 110). Jie cituoja McAlpine ir jo kolegas (1999), kurie vartoja „tolerancijos koridoriaus“
(corridor of tolerance) sąvoką, kuri yra labai svarbi „siekiant naujų ar kitokių studijų rezultatų arba
tam, kad būtų galima palaikyti susidom÷jimą auditorijoje, paskatinti studentus ugdyti pasitik÷jimo
savimi jausmą ar leisti pasijusti esant svarbia studijų proceso dalimi ir pan.“ (p. 110).
Studijų rezultatus taikyti modulio ar studijų dalyko lygmenyje galima ir pageidautina, nes čia
juos galima daugiau ar mažiau susieti su vertinimo procedūromis. Vis d÷lto šie studijų rezultatai yra
ne tokie tikslūs kaip „studijų dalyko turinio sąrašo anotacija. Bandymai juos paversti tiksliais
43
teiginiais tam, kad neišmanantys studijų dalyko turinio vertintojai gal÷tų jį vertinti ar audituoti, yra
kvaili ir bergždi“ (ten pat, p. 114). Kalb÷dami apie studijų rezultatų taikymą studijų programos,
kuri įgalina suteikti tam tikrą kvalifikaciją, lygmenyje, jie prieina prie išvados, kad „tai yra
netinkama priemon÷“ (ten pat, p. 114). Jų nuomone, kuo „studijų rezultatai yra labiau nutolę nuo
studentų ir d÷stytojų sąveikos auditorijoje, tuo jie tampa labiau apibendrinti, nutolę ir nereikšmingi“
(ten pat, p. 114).
D. James (2005), pažym÷damas teigiamas studijų rezultatų panaudojimo studijų procese
galimybes, kritikuoja jų taikymą kontrol÷s tikslams, nes „jie tampa tušti, nenaudingi, o blogiausiu
atveju – net kenksmingi“ (p. 89). Toliau D. James (2005) skiria tokius pagrindinius studijų rezultatų
kritikos aspektus: „1) Studijų rezultatų aiškumas, išsamumas ir objektyvumas yra netikras,
apgaulingas; 2) visiems akademiniams dalykams jie gali suteikti nepagrįsto homogeniškumo, o juk
kiekvienam jų būdingi skirtingi id÷jų lygiai, jie grindžiami skirtingomis koncepcijomis apie tai,
kokių įgūdžių reikia kiekviename lygmenyje; 3) jie gali (ir iš esm÷s tai daro) apriboti studijavimo
platumą ir gilumą, kreipdami studentus siekti tik minimalaus lygio arba ignoruodami svarbius
„iškylančius“, mažiau nusp÷jamus, studijų rezultatus“ (p. 89).
Kritika, reiškiama įvairių tyr÷jų studijų rezultatų atžvilgiu, gali būti grupuojama dviem
aspektais: a) konceptualiu (filosofiniu) ir b) praktiniu (techniniu). Konceptualiu aspektu studijų
rezultatai kritikuojami d÷l to, kad jie, būdami apibr÷žti ir konkretūs, iškreipia akademinių studijų
prigimtį, artindami jas prie profesinių mokyklų, nes per daug akcentuoja įgūdžių lavinimą,
neskatina, pvz., studentų kūrybiškumo ir t. t. Ši kritika daugelio autorių yra gana s÷kmingai
atremiama, išskiriant įvairių tipų studijų rezultatus, kurie panaudojami norimiems pasiekti studijų
tikslams. T. McMahon ir H. Thakore (2006) skiria keturių tipų galimus studijų rezultatus: „1)
tikslūs konteksto atžvilgiu ir palyginti neginčytini geb÷jimai ar žinios; 2) savo prigimtimi negalintys
būti tiksliai suformuluoti (dažnai d÷l to, kad yra susiję su dinamiškomis, o ne statiškomis
situacijomis); 3) savo esme diskutuotini; 4) netikslūs arba ginčytini studijų rezultatai.“ (p. 13).
Praktin÷ (technin÷) studijų rezultatų kritika susijusi su jų formulavimo sud÷tingumu ir
sunkumais, susijusiais su jų įdiegimu į studijų procesą. Pvz., vien tik vienos aukštosios mokyklos
studijų turinio pertvarkymas, remiantis studijų rezultatų filosofija, yra nepaprastai sud÷tingas
procesas intelektinių ir laiko išteklių atžvilgiu. Tai automatiškai kelia dalies d÷stytojų
nepasitenkinimą ir t. t. Patys studijų rezultatai gali būti suformuluoti per daug apibendrinta arba per
daug apibr÷žta forma, kas arba mažina jų panaudojimo galimybes, arba neigiamai atsiliepia
studentų kūrybiškumo ugdymui. Be to, tam, kad būtų galima juos suformuluoti aukštojoje
mokykloje, turi būti parengti kvalifikacijų ar studijų krypties aprašai (arba kito pobūdžio
dokumentai) ir pan. Į praktinio (techninio) pobūdžio kritiką atsakoma nurodant, kad pagrįstas
44
studijų rezultatų naudojimas sudaro prielaidas gerinti studijų kokybę ir visi d÷l to atsirandantys
nepatogumai n÷ra pakankama priežastis jų atsisakyti.
Labai sunku parinkti žodžius, kuriais apibūdinami studijų pakopas nusakantys studijų
rezultatai. Pavyzdžiui, Vokietijos Acheno profesin÷ aukštoji mokykla (Fachhochschule) pagrind÷
80 aktyvių veiksmažodžių (po 20 kiekvienam pažintiniam lygiui), skirtų studentų atlikimo
meistriškumui pamatuoti (M. Schermutski ir A. Peters-Burns, 2004, p. 18–19) žinojimo, supratimo,
analiz÷s ir sintez÷s lygiais.
2.4. Competence ir Competency: samprata, sandara ir paskirtis
Studijų rezultatų susiejimas su competence (kompetentingumo) sąvoka yra labai svarbi
studijų proceso kokyb÷s užtikrinimo sritis. Kita vertus, studijų rezultatų ir competence ar
competency sąvokos susiejimas yra nepaprastai sud÷tingas didaktinis procesas, kurį sąlygoja daug
veiksnių. Visų pirma tai, kad iki šiol n÷ra bendros competence ir competency sąvokų sampratos ir jų
apibr÷žimo (S. Adam, 2004; R. Boam ir P. Sparrow,1992; M. Brockmann, L. Clarke, 2009; R.B.
Brown, 1993; D.W. Chambers, 1994; ECTS Users' Guide, 2009; EQF, 2008; R.W. Hartel ir E.A.
Foegeding, 2004; D. Kennedy 2007; M. Mulder, J. Gulikers, H. Biemans, Wesselink, 2009; M.
Neary, 2002; Oliver ir kt., 2008; M. van der Klink ir J. Boon, 2002; J. Winterton, F. Delamare-Le
Deist ir E. Stringfellow, 2005 bei kiti).
F. Delamare-Le Deist ir J. Winterton (2005) situaciją, susijusią su bandymais apibr÷žti
competence sąvoką, apibūdina kaip tokią „prieštaringą ir diskutuotiną, jog neįmanoma nustatyti,
kokiai teorijai ją priskirti, ir pateikti apibr÷žimą, galintį apimti visus šios sąvokos vartojimo atvejus“
(p. 29). S. Adam (2004) teigia, kad kai kas competence sąvoką supranta labai siaurai ir tapatina ją
su įgūdžiais, įgytais profesinio rengimo procese. Europos kvalifikacijų sąrangoje (EQF, 2008, p.11)
competence sąvoka iš esm÷s traktuojama kaip geb÷jimas perkelti žinias į praktiką. M. Brockmann,
L. Clarke (2009) skiria integralią competence ir competency sąvoką kaip vieną iš pirmosios
sud÷tinių dalių. Jų teigimu, competence susideda iš žinių, įgūdžių ir competency (ši reiškia
savarankiškumą ir atsakomybę).
Woodruffe (1991) irgi skiria competence ir competency sąvokas. Competence sąvoka
apibr÷žiama kaip turimo atlikti darbo aspektai, o competency prilyginama asmens elgsenai, kuri
sudaro prielaidas kompetentingai (competent) atlikti darbą (performance). Kitaip tariant, asmens
competency yra būtina, bet nepakankama sąlyga kompetentingai (competent) atlikti darbą.
Woodruffe (1991) rašo: „Kompetencijos (competencies) skiriasi nuo darbo aspektų. Kompetencijos
yra tai, ką asmuo „atsineša“ į darbą... Kompetencijos yra elgsenos dimensijos, susietos su geresniu,
kokybiškesniu darbo atlikimu. Kompetencijos yra elgsenos būdas, d÷l ko kai kurie žmon÷s darbą
atlieka geriau negu kiti“ (cituota iš D. Kennedy, A. Hyland, N. Ryan, 2009, p. 11).
45
Burgoyne (1988), panašiai kaip Woodruffe (1991), skiria sąvokas „būti kompetentingam“
(being competent), kas reikštų sugeb÷jimą darbą atlikti gerai, patikimai, kompetentingai, nuo „tur÷ti
kompetencijų“ (having competencies), kas reikštų, kad asmuo turi būtinus atributus, kad gal÷tų
darbą atlikti kompetentingai. Tačiau atributų tur÷jimas dar nereiškia, kad darbas bus atliktas gerai,
nes jį gali tekti atlikti neįprastame kontekste, pavyzdžiui, trūkstant informacijos ar laiko arba esant
kitokiai įtampai. Vadinasi, sekant Burgoyne (1988), asmens kompetentingumas (competence) būtų
tarsi geb÷jimas panaudoti (specifiškai integruojant, sujungiant) turimas kompetencijas
(competencies) taip, kad darbas būtų atliktas (arba problema būtų išspręsta) kompetentingai.
Mulder (2007) taip pat skiria competence ir competency sąvokas: „kompetencija
(competency) yra kompetentingumo (competence) dalis. Taigi aš įžvelgiu sąsają tarp
kompetentingumo (competence) ir kompetencijos (competency) kaip tarp visumos ir dalies“ (p. 11).
Vadovaudamasis šia M. Mulder (2007) išsakyta nuostata, R.G. Sultana (2009) daro išvadą, kad „tai
apsaugo nuo galimyb÷s supainioti įeigos (input) kompetencijas (labiau atomistin÷ koncepcija,
žyminti specifinius geb÷jimus) su išeigos (output) kompetentingumu (labiau integruotos
koncepcijos, akcentuojančios atlikimą)“ (p. 19).
Anksčiau už R.G. Sultana (2009) panašiai savo darbuose competency ir competence
sampratas traktavo C. Woodruffe (1991) bei W. Tate (1995), persp÷dami nepainioti įeigos
kompetencijų (input competencies) su išeigos kompetentingumais (output competences). Dalis
autorių (R. B. Brown 1993, 1994; G. McBeath 1990) competence ir competency sąvokas traktuoja
kaip sinonimus. C. Adelman (2009) taip pat nemato jokio esminio skirtumo tarp competence ir
competency sąvokų, išskyrus kalbinį skirtumą vartojant šias sąvokas skirtingose šalyse: JK ir JAV
(p. 5).
Matome, kad daugelis tyrin÷tojų aštriai diskutuoja d÷l sąvokų competence ir competency
sampratų. Vis d÷lto pastaruoju metu ryšk÷ja tam tikras bendras sutarimas, kad asmuo, kuris turi
būtinų žinių, įgūdžių ir požiūrių (tam tikra prasme input competencies), gali būti traktuojamas kaip
kompetentingas (competent) kokioje nors profesin÷je veikloje. Kita vertus, Van der Klink ir Boon
(2002) competence apibr÷žia kaip „miglotą sąvoką“ (fuzzy concept), tačiau vis d÷lto ją pripažįsta
kaip naudingą, nes ji, pasak jų, sujungia švietimo sistemą su darbo rinkos reikalavimais. Vadinasi,
remiantis išd÷stytais šių sąvokų apibr÷žimais, aukštojo mokslo sistema, atsižvelgdama į darbo
rinkos poreikius tam tikriems kompetentingumams (output competences), tur÷tų per studijų
programas ugdyti nustatytas kompetencijas (input competencies) atitinkančius geb÷jimus, kurie
sudarytų prielaidas kompetentingai atlikti profesin÷s veiklos užduotis savo darbo vietoje. V÷liau
Van der Klink ir Boon (2003) konstatavo, kad ne tik skirtingi autoriai skirtingai interpretuoja
kompetentingumo sąvoką, bet ir skirtingose šalyse ji apibr÷žiama skirtingai. Pavyzdžiui, Jungtin÷je
Karalyst÷je kompetentingumo sąvoka labiau siejama su darbo atlikimo (output competences)
46
standartais (performance standards), o JAV sąvoka competency daugiau siejama su įgūdžiais,
žiniomis ir asmens charakteristikomis, t. y. asmens bruožais, motyvais ir savivoka (input
competencies), kurie turi įtakos užduoties atlikimo meistriškumui.
F. Delamare-Le Deist ir J. Winterton (2005), atsižvelgdami į nacionalinį kontekstą, bando
klasifikuoti competence sąvokas, išskirdami bihevioristinį (JAV), funkcionalistinį (JK) ir holistinį
(Prancūzija, Vokietija, tam tikra dalimi ir Austrija) požiūrį į competence sampratą. Jie atskleidžia,
kad a) per tam tikrą laiką šie skirtingi požiūriai nuolat konvergavo ir b) siūlo pagrįsti holistinę
competence sampratą, kuri išryšk÷jo per pastaruosius metus. Jie taip pat pažymi, kad kiekvienas
požiūris į competence sampratą turi savo stiprybių: „Tradicinis amerikietiškas požiūris rodo asmens
individualių charakteristikų bei elgsenos kompetencijų, kaip priemonių geriau atlikti darbą, svarbą.
JK požiūris atspindi profesiškai apibr÷žtų standartų funkcionalaus kompetentingumo vertę ir jų
pritaikomumą darbo vietai. Prancūzijos ir Vokietijos požiūris plačiau atskleidžia competence
sąvokos analitinį ir daugiadimensį potencialą“ (p. 40).
Kalbant apie competence sąvokos sandarą galima pasteb÷ti, kad, anot R.G. Sultana (2009),
anglų kalboje sąvoka competence siejama su žinių, įgūdžių ar geb÷jimų sampratomis“ (p. 20). Taip
pat diskutuojama, kiek competence sąvoka padeda suprasti sąryšį tarp tvirtinančių (teigiančių) žinių
(knowing that), praktinių (naudojamų) žinių (knowing how) bei procedūrinių žinių (knowing how to
be) ir kiek tai sumenkina, viena vertus, žinių ir supratimo kaip tokių vaidmenį, atskiriant teorines
žinias nuo praktinių žinių, o, kita vertus, asmenyb÷s įtaką darbo atlikimui.
Europos Komisija (2005), apibr÷ždama competence sąvokos sandarą, pažymi: competence
sąvoka apima: 1) kognityvinę competence sampratą, grindžiamą naudojamomis teorijomis ir
koncepcijomis, taip pat „nebylias“ (tylias, numanomas) žinias, įgytas patirtimi; 2) funkcinę
competence sampratą (įgūdžius arba know-how), t. y. tokius veiksmus, kuriuos asmuo privalo
atlikti, kai jis veikia darbo, mokymosi ar socialin÷je aplinkoje; 3) asmeninę competence sampratą,
grindžiamą žinojimu, kaip elgtis specifin÷se situacijose; 4) etinę competence sampratą, grindžiamą
tam tikromis asmenin÷mis ir profesin÷mis vertyb÷mis“ (cituota iš R.G. Sultana, 2009, p. 21).
D. Kennedy, A. Hyland ir N. Ryan (2009), remdamiesi Airijos nacionaline kvalifikacijų
sąranga, skiria keturias competence sandarą sudarančias sritis: a) kontekstą arba geb÷jimą efektyviai
veikti sud÷tingose, nevisiškai apibr÷žtose ir nenusp÷jamose situacijose; b) vaidmenį arba geb÷jimą
veikti grup÷je, kas reikalauja tam tikrų geb÷jimų taikyti socialinius įgūdžius bei keliamų užduočių
supratimo; tai susiję su lyderyst÷s, iniciatyvumo ir savarankiškumo derinimu; c) mokymasis mokytis
arba geb÷jimas suprasti ir pripažinti savo turimų žinių, įgūdžių ir kompetentingumo ribotumus bei
planuoti juos pašalinti ir pašalinti toliau mokantis; mokymosi mokytis geb÷jimas susijęs su
geb÷jimu steb÷ti, dalyvauti naujose patirtyse ir iš tų patirčių išskirti prasmingus dalykus; d) įžvalga
arba geb÷jimas apmąstant patirtį suprasti vis sud÷tingesnius reiškinius; įžvalgos sritis apima kito
47
tipo žinių, įgūdžių ir kompetentingumų integravimą su besimokančiojo požiūriais, motyvais,
vertyb÷mis, įsitikinimais, pažinimo stiliumi bei asmenyb÷s savyb÷mis.
Competence savokos sampratos ir sandara leidžia padaryti tam tikras išvadas apie šios
„miglotos sąvokos“ paskirtį. Ji aiškiausiai atsiskleidžia per competence sąvokos apibr÷žimą
Europos kvalifikacijų sąrangos dokumente (EQF, 2008). Pakartosime jį dar kartą: competence
reiškia patikrintą geb÷jimą naudotis žiniomis, įgūdžiais ir asmeniniais, socialiniais ir (arba)
metodiniais geb÷jimais darbo arba studijų aplinkoje bei siekiant profesinio arba asmeninio
tobul÷jimo. Europos kvalifikacijų sąrangoje, competence apibr÷žiamas atsakomyb÷s ir
savarankiškumo sąvokomis“ (p. 11).
Matome, kad competence sąvoka gali būti suprantama dvejopai: viena vertus, ji traktuojama
kaip kompetencijos (input competencies), t. y. kaip patikrinti geb÷jimai, kuriuos būtina įgyti studijų
metu, – tai įvairaus pobūdžio žinios, įgūdžiai, vertyb÷s ir požiūriai. Tokių kompetencijų tur÷jimas
yra būtina sąlyga kompetentingai (output competences) atlikti tam tikrą darbą. Vadinasi, gal÷tume
teigti, kad viena competence sąvokos dalis (žinios, įgūdžiai, vertyb÷s, požiūriai) nusako, kokius
kompetencijomis apibr÷žtus geb÷jimus besimokantysis turi išsiugdyti studijų procese, kad gal÷tų
kompetentingai atlikti darbą. M. van der Klink, J. Boon, and K. Schlusmans (2007) tai ir
akcentuoja: „kompetencijos apima mažų mažiausiai žinias, įgūdžius ir požiūrius, ir akivaizdu, kad
jų visuma kiekvienoje kompetencijoje gali kisti“ (p. 72). Šią nuomonę palaiko ir F. Rauner (2007),
F. Suleman, J.-J. Paul (2007) bei daugelis kitų tyr÷jų. Pamin÷tame kontekste kompetencijos gali ir
turi būti suprantamos kaip tam tikri reikalavimai geb÷jimams, kurių reikia įgyti studijų metu.
Vadinasi, kompetencijos gal÷tų būti suprantamos kaip reikalavimai geb÷jimams, „pakeltiems“ iki
profesijos standartų lygmens, pavyzdžiui, kaip tai yra suprantama ir „Tuning“ projekte:
„kompetencijos yra dinamiškas žinių, supratimo, įgūdžių, geb÷jimų ir požiūrių derinys. Savo ruožtu
jos skirstomos į specialiąsias ir bendrąsias. Kompetencijų (iš tikrųjų geb÷jimų pagal nustatytas
kompetencijas – aut. pastaba) ugdymas yra studijų proceso ir studijų programos tikslas. ... studijų
rezultatai rodo kompetencijų lygį, kurį pasiekia besimokantysis“ (ECTS User‘s Guide, 2009, p. 15).
Kita vertus, kompetentingumas nusako konkretaus kvalifikacijos sąrangos lygmens veiklos
autonomiškumo ir atsakingumo laipsnį arba output competences, t. y. reikalavimą, kokiu
sud÷tingumo ir kokyb÷s lygmeniu turi būti atliktas darbas. Europos kvalifikacijų sąrangoje
competence būtent ir yra traktuojama kaip „geb÷jimas pritaikyti žinias praktikoje“ (ECTS User‘s
Guide, 2009, p. 14).
Akivaizdu, kad, viena vertus, geb÷jimai, kuriuos studentas turi išsiugdyti studijų procese, turi
atitikti nustatytas kompetencijas, o kita vertus, – keliamus reikalavimus kokybiškai
(kompetentingai) atlikti tam tikro sud÷tingumo darbą. Būtent antroji competence sąvokos
48
apibr÷žties dalis – autonomiškumo ir savarankiškumo laipsnis atskleidžia, ką tur÷s geb÷ti atlikti tam
tikros studijų programos absolventas, pasinaudodamas studijų metu įgytais geb÷jimais.
Trečioji competence sąvokos paskirtis ta, kad studijų krypties aprašai ir pagal juos parengtos
programos turi suderinti input competencies su output competences. Tai jau vidinis reikalavimas
studijų krypties aprašams ir jų reng÷jams, kylantis iš pirmųjų dviejų sąvokos competence paskirčių.
Maža to, input competencies ir output competences tarpusavyje turi der÷ti ne tik studijų krypties
aprašų viduje, bet ir išoriškai, viena vertus – su nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenų
aprašuose nustatytomis input competencies ir output competences sritimis, kita vertus – su studijų
programose nustatytomis input competencies ir output competencies sritimis.
2.5 pav. Sąryšis tarp kompetentingumo, studijų tikslų ir studijų rezultatų maisto pramon÷s srityje (pagal Hartel ir Foegeding, 2004)
Vadinasi, būtinos trys pagrindin÷s prielaidos studijų krypties aprašams parengti: pirma, turi
egzistuoti nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos; antra, aukštosios mokyklos ir jų akademinis
personalas turi būti paj÷gus aprašyti savo studijų programas remdamiesi studijų rezultatais; trečia,
turi būti socialiniai dalininkai, paj÷gūs dalyvauti rengiant studijų krypties aprašus rezultatų pagrindu
ir įvertinti studijų rezultatų atitiktį darbo rinkos poreikiams. 2.5 pav. pavaizduota output
competences srities susiejimo su studijų rezultatais schema (pagal R.W. Hartley ir E.A. Foegeding,
2004).
49
Iš pateikto kompetentingumo, studijų tikslų ir studijų rezultatų sąryšio pavyzdžio matome,
kad studijų rezultatai detalizuoja, ko tikimasi iš studento žinių, įgūdžių ir veiklos, kad būtų galima
teigti, jog vykdant studijų programą išugdyti geb÷jimai atitinka nustatytas kompetencijas ir
absolventai bus paj÷gūs kompetentingai atlikti darbą nustatytame kvalifikacijos (savarankiškumo ir
atsakomyb÷s) lygmenyje.
2.5. ECTS kreditai: samprata, sandara ir paskirtis
Europos kreditų perk÷limo ir kaupimo sistema (ECTS) yra glaudžiai susijusi su studijų
rezultatais, tod÷l visą studijų sistemą perorientuoja į studentą bei sudaro prielaidas kaupti ir perkelti
kreditus. ECTS sistema gali būti taikoma visų lygių (bakalauro, magistro, daktaro) ir tipų
(nuolatinių ar ištestinių) studijų programoms, visoms mokymosi formoms (formalaus, neformalaus
ir savaiminio). Prie kreditų kaupimo sistemos Europoje buvo pereita 2004 metais (ECTS User‘s
Guide, 2005), kai kreditų suteikimas buvo griežtai susietas su studijų rezultatais ir
kompetentingumo lygiais (kreditų perk÷limo sistema Europoje buvo prad÷ta naudoti 1988 m.).
ECTS kreditas apibr÷žia būtiną studento darbo krūvį studijų programos ar studijų dalyko studijų
rezultatams pasiekti. R. Wagenaar (2006) kreditą apibr÷žia kaip „kiekybinę studijų apimties
išraišką, grindžiamą studijų rezultatų pasiekimu ir išreikštą įgyjamu studento kompetentingumu,
susietu su darbo krūvio matavimu laiko vienetais“ (p. 5). Tod÷l studijų trukm÷ yra būtinas bet
kurios studijų programos, studijų pakopos, studijų krypties aprašo ar kito studijas
reglamentuojančio dokumento atributas.
Šiuo metu pasiektas susitarimas, kad vieni akademinių studijų metai apima 60 ECTS kreditų
(nuo 1500 iki 1800 studento darbo valandų). Toks ECTS kreditų skačius akademinių metų trukmei
nustatyti buvo pasirinktas tod÷l, kad jis lengvai dalijamas iš 2, 3, 4, 5 ir 6 ir leidžia kreditus tolygiai
paskirstyti metuose, semestre, taip pat juos išdalyti dalimis į keturis, penkis ar net šešis blokus.
Paprastai nuolatinių (dieninių) studijų studentas tur÷tų studijuoti nuo 38 iki 42 savaičių per metus.
Tuomet vienas ECTS kreditas sudarytų nuo 25 iki 28 studento darbo valandų (R. Wagenaar, 2006).
Paprastai sutariama, kad nuolatinių studijų studento darbo krūvis per savaitę tur÷tų sudaryti 40
valandų. „Tuning“ projekto patirtis parod÷, kad 38 savaičių akademinių metų trukm÷ gal÷tų būti
traktuojama kaip bendras vardiklis daugumai šalių, tačiau galima ir kita akademinių metų trukm÷
(pvz., JK akademiniai metai trunka 34 savaites). Nustatyta, kad maksimali akademinių metų trukm÷
netur÷tų viršyti 75 ECTS kreditų.
ECTS kreditais remiamasi ir formuluojant nacionalinių kvalifikacijų sąrangų lygmenis, nes
„kai kurios kvalifikacijų sąrangos taip pat yra ir kreditų sąrangos ta prasme, kad jos nurodo, kiek
kreditų reikia surinkti, kad būtų suteikta kurio nors tipo kvalifikacija (pvz., magistro). Tokios
50
kreditų sąrangos nustato kreditų skaičių, kuris turi būti suteiktas, pasiekus nustatytus studijų
rezultatus“ (ECTS User‘s Guide, 2009, p. 21).
ECTS kreditais remiamasi ir sprendžiant tokius aktualius aukštojo mokslo klausimus kaip
vidinių kokyb÷s užtikrinimo sistemų diegimas, studentų judumo tarp skirtingų Europos ir pasaulio
valstybių pl÷tot÷ ir kt. Vadinasi, rengiant studijų krypties aprašus, kurie iš esm÷s skirti studijų
programoms rengti, įgyvendinti ir vertinti, svarbu nurodyti intervalą kreditų, kuriuos studentui
būtina surinkti, kad jam būtų suteikta atitinkama kvalifikacija. Vadinasi, ECTS kreditai yra svarbus
ir būtinas studijų krypties aprašo parametras.
Kreditai apibr÷žiami atsižvelgiant į tą kvalifikacijos lygį, kuriam jie yra priskiriami.
Atitinkamam kvalifikacijos lygiui kreditai priskiriami pagal studijų programos ar elemento studijų
rezultatus. Tik tam tikro lygmens kreditai gali būti kaupiami kvalifikacijai įgyti arba pripažinti.
Kreditų priskyrimas studijų elementams grindžiamas būtinu tipinio studijų programos studento
darbo krūviu (apimtimi) numatytiems studijų rezultatams pasiekti. Kita vertus, aukštoji mokykla ar
d÷stytojai gali apsispręsti iš pat pradžių standartizuoti studijų elementų apimtį (pvz., visiems skirti
po 5 ECTS kreditus arba taikyti ir daugiklius, t. y. studijų elementai gali būti 10 ar 15 kreditų
apimties) ir nustatyti iš anksto, kokiam studijų elementui ir kiek bus skiriama kreditų. Tokiais
atvejais šie studijų elementai vadinami „moduliais“. Tačiau reikalingas kreditų skaičius visada yra
nustatomas remiantis studijų rezultatais. Vadinasi, labai svarbu taip formuluoti studijų rezultatus,
kad būtų galima pamatuoti jų pasiekimą. Kita vertus, labai svarbu nustatyti teisingus studijų
rezultatų pasiekimo, t. y. studijų rezultatų vertinimo, kriterijus, metodus ir priemones, kurie leistų
įsitikinti, kad studentas įgijo reikiamų žinių, įgūdžių, supratimo (kompetencijų – input
competencies) bei pasiek÷ reikiamą kompetentingumo lygį (output competence).
Kreditai gali būti kaupiami ir perkeliami. Jei studentas pasiek÷ numatytus studijų rezultatus
skirtinguose studijavimo kontekstuose, kreditai už tuos studijų rezultatus jam priskiriami tuo atveju,
jei studijų rezultatai buvo s÷kmingai įvertinti ar kitaip kaip nors pripažinti. Kreditus galima perkelti
iš vienos studijų programos į kitą, galima juos kaupti iš skirtingų studijavimo kontekstų
kvalifikacijai suteikti, jei tą patvirtina kvalifikaciją teikiančios institucijos.
Studijos, grindžiamos kreditų sistema, turi daug pranašumų: leidžia palyginti studijų
programas ir jų konkurencingumą, studijų programos tampa skaidresn÷s, didina galimų studijų
trajektorijų įvairovę ir lankstumą, geriau suderina studijų programų apimtį su studentų darbo
krūviu, gerina studijų programų kokybę, dalinių studijų pripažinimą kitose aukštosiose mokyklose,
sudaro geresnes sąlygas mokymuisi visą gyvenimą skatinti, palengvina įvairių mokymosi formų
(neformalaus, savaiminio, nuotolinio, formalaus, profesinio mokymo ir t. t.) pripažinimą, atveria
platesniam ratui žmonių galimybę siekti aukštojo mokslo.
51
Kreditų sistema, pagrįsta kontaktin÷mis valandomis, kokia naudojama JAV, ne tokia lanksti,
nes n÷ra grindžiama studento darbo krūvio skaičiavimais. Kontaktin÷mis valandomis grindžiama
kreditų sistema, kaip parod÷ naudojančių tokią sistemą šalių (Vokietijos, Italijos ir kt.) patirtis, be
galo ilgina programas arba studentai perkraunami papildomomis užduotimis, did÷ja jų nubyr÷jimas.
ECTS kreditų sistema padeda geriau suprasti skirtumą tarp studijų rezultatų ir kompetencijų
(input competencies). Kreditai suteikiami studentui tik tuo atveju, jeigu jis pasiek÷ numatytus
studijų rezultatus. ECTS kreditų sistemoje skirtumas tarp studijų rezultatų ir kompetencijų
pasireiškia pastangomis atskirti skirtingus studentų ir d÷stytojų vaidmenis. Studijų rezultatus
paprastai formuluoja d÷stytojai, pasitelkdami studentų atstovus bei kitus vidinius ir išorinius
socialinius dalininkus. Kompetencijos savo ruožtu „yra tai, ką įgyja studentas studijuodamas“ (R.
Wagenaar, 2006, p. 11).
Svarbu suvokti, kad studijų kreditai yra kiekybinis studijų matas – nurodo tipinio programos
studento studijų apimtį, trukmę (valandomis, savait÷mis, m÷nesiais, metais arba kreditais), o studijų
rezultatai – kokybinis studijų matas, nes atskleidžia studijų turinį bei jų sud÷tingumą ir priskyrimą
vienam arba kitam kvalifikaciniam lygiui.
2.6. Studijų krypties aprašai: teigiamyb÷s ir trūkumai
Studijų krypties aprašų, grįstų studijų rezultatais, naudojimo praktika daugumos Europos
Sąjungos šalių aukštojo mokslo sistemose kol kas neturi gilių tradicijų. Iš ES šalių gilesnes tokių
aprašų naudojimo tradicijas turi sukaupusios Airija, Danija, Jungtin÷ Karalyst÷, Prancūzija,
Vokietija, iš dalies Olandija ir Švedija bei kai kurios kitos šalys. Tarp ne ES šalių analogiško
pobūdžio studijų krypties aprašus aukštajame moksle taiko Australija, JAV, Naujoji Zelandija, kai
kurios kitos šalys.
Viena pirmųjų tarp ES šalių studijų krypties aprašus (subject benchmark statements), grįstus
studijų rezultatais, įsived÷ JK. Postūmį tam dav÷ vadinamasis Dearing Report (1997), kurį pareng÷
JK nacionalinis aukštojo mokslo informacijos komitetas (National Committe of Inquiry into UK
Higher Education – NCIHE). Jame buvo siūloma, kad, tvirtinant aukštųjų mokyklų studijų
programų, teikiančių kvalifikacinius laipsnius, standartus, būtų remiamasi studijų krypčių „gairių“
(benchmark) informacija. Šie standartai, anot NCIHE, tur÷jo būti rengiami pačios akademin÷s
bendruomen÷s pastangomis. Kitos socialinių dalininkų grup÷s – profesin÷s asociacijos, darbdaviai
ir pan. savo ind÷lį į tokių standartų rengimą tur÷jo įnešti per naujai steigiamą Kokyb÷s užtikrinimo
agentūrą (Quality Assurance Agency – QAA), suteikdamos standartams parengti būtiną informaciją.
JK kokyb÷s užtikrinimo agentūra studijų krypties aprašus apibr÷ž÷ kaip „teiginius, kurie
nusako pagrindinius reikalavimus, kurių būtina laikytis suteikiant atitinkamos studijų pakopos ir
52
konkrečios studijų srities kvalifikacijas. Studijų krypties aprašų paskirtis n÷ra specifinių žinių
išvardijimas; tai konkrečią studijų programą rengiančios aukštosios mokyklos uždavinys. Studijų
krypties aprašų paskirtis yra: a) pagrįsti konceptualią struktūrą, kuri atspindi krypties tapatumą ir
vidinį suderinamumą; b) intelektinius paj÷gumus ir supratimą, kurie turi būti išpl÷toti studijuojant
kryptį iki nustatyto lygio; c) taip pat intelektin÷ paklausa ir iššūkiai studijuojamai krypčiai pagal
nustatytus reikalavimus“ (QAA, 2000b, p. 7, § 34).
Dauguma studijų krypties aprašų buvo parengti jau 2000 metais, juos lyd÷jo pluoštas svarbių
dokumentų, apibr÷žiančių naują kokyb÷s vertinimo sistemą. Studijų krypties aprašai, anot J.
Holloway ir G. Francis (2002), „svariai prisid÷jo prie išorinio institucijų bei vidinio studijų
programų vertinimo“ (p. 5). Kita vertus, rengiant studijų krypties aprašus, neišvengta ir
nesklandumų: „rengiant vienus studijų krypties aprašus buvo prašoma išskirti tik „slenkstinius“ ir
„tipinius“ atlikimo lygius (studijų rezultatus), o rengiant kitus – „slenkstinius“, „tipinius“ ir
„aukščiausius“ atlikimo lygius“ (ten pat, p. 5). Atsirado ir kitų problemų: socialiniai dalininkai ne
tik prie studijų krypties aprašų rengimo, bet net ir prie jų vertinimo prisid÷jo ne taip aktyviai, kaip
tik÷tasi.
Studijų krypties aprašai: gr÷sm÷s ir trūkumai. Studijų krypties aprašai pagal studijų
rezultatus nustato tam tikrą numatomą ir būtiną studentų pasiekimų lygį. Daugelis tyrin÷tojų
klausia: ar n÷ra pavojaus, kad po tam tikro laiko studijų programos bus rengiamos remiantis
pasenusiais, darbo rinkos poreikių nebeatitinkančiais, reikalavimais? ar studijų krypties aprašai,
grįsti studijų rezultatais, tinka visoms akademin÷ms sritims? Kyla ir kitų probleminių klausimų:
kokios prielaidos, įvertinant akademinių sričių prigimtį, paremia teigiamą nusistatymą studijų
krypties aprašų atžvilgiu ir kiek tokie nusistatymai yra pagrįsti? kokia yra būtinyb÷ ir kokiame
lygmenyje svarbu nustatyti aukštajame moksle taikomų studijų krypties aprašų palyginamumą
tarpusavyje? Kaip pl÷tosis aukštasis mokslas, jei studijų programų komitetai ir katedros prad÷s
keisti jau vykdomas studijų programas taip, kad jos atitiktų studijų krypties aprašus ir patenkintų
tikrintojų reikalavimus? Kita vertus, Anglijos aukštojo mokslo finansavimo taryba (Higher
education Funding Council for England – HEFCE) savo ataskaitoje nurod÷, kad vienos tipinio
universiteto studijų programos įvertinimas remiantis studijų krypties aprašų metodologija
vidutiniškai kainuoja apie 75 000 svarų sterlingų (PA Consulting Group, 2000).
Studijų krypties aprašai ir kokyb÷s vertinimas. Schofield (1998), Fry, Sangster ir Francis
(2000), Birkett (1993), Lock, Berry ir Easterby-Smith (1998) bei daugelis kitų tyrin÷tojų pažymi,
kad ilgą laiką kokyb÷s vertinimo sisteminimas aukštajame moksle buvo daugiau orientuojamas į
aukštosios mokyklos valdymo tobulinimą ir retai kada buvo siejamas su būsima studentų profesine
veikla bei studijų rezultatais. Dauguma tyrin÷tojų pabr÷žia būtinybę skirti „gaires“ arba „etaloną“
(benchmark) nuo „palyginimo“ (benchmarking) pagal tas gaires. „Gaires“ (benchmark) dauguma
53
tyrin÷tojų (Holloway ir Francis, 2002) supranta kaip „apibr÷žtą standartą, pagal kurį kažkas yra
lyginama“ (p. 243). Aukštajame moksle tokių gairių vaidmuo tur÷tų tekti studijų rezultatams.
Tačiau net iki šiol dar labai dažnai atliekant aukštųjų mokyklų kokyb÷s vertinimą „gairių“ vaidmenį
vaidina ne studijų rezultatai, o elementarūs kiekybiniai duomenys, tokie kaip studentų ir d÷stytojų,
pagalbinio ir akademinio personalo proporcijos, valstyb÷s finansavimo, pajamų už užsienio
studentų mokymą, už teikiamas konsultavimo ir tyrimo paslaugas, subsidijų, gautų laim÷jus tyrimų
projektus, dalys visų gautų pajamų atžvilgiu ir pan. (Fry, Sangster ir Francis, 2000).
Valstyb÷s finansų ir sąskaitybos institutas (Chartered Institute of Public Finanace and
Accountancy – CIPFA) taip apibr÷žia „gairių“ ir „palyginimo“ (benchmarking) sąvokų skirtumus:
„Skaičiai arba matai, naudojami atliekamai veiklai lyginti, gali tik nurodyti, kur reikalinga
išsamesn÷ veiklos analiz÷. Ši detalesn÷ veiklos, kaip proceso, analiz÷ ir lyginimas su tokiais pačiais
procesais kitose institucijose ir vadinama palyginimu“ (CIPFA, 1996, p. 2). Dauguma JK tyr÷jų
(Holloway, Hinton, Francis ir Mayle,1999; Cox ir Thompson, 1998; Jackson ir Lund, 2000 bei kiti),
diskutuodami apie studijų krypties aprašų įvedimą į studijų kokyb÷s vertinimo procesą, pripažįsta,
kad „Kokyb÷s užtikrinimo agentūra (QAA) savo veikloje daugiau krypsta į „gairių“, o ne į
„palyginimo“ filosofiją“ (Jackson ir Lund, 2000, p. 4). Holloway ir Francis (2002) palyginimą
(benchmarking) apibr÷žia kaip „organizacijos veiklos tam tikrų aspektų palyginimą su atitinkama
veikla kur nors kitur, siekiant ją gerinti“ (p. 243). Vadinasi, palyginimas (benchmarking) apima ne
tik skirtingose organizacijose atliekamos panašios veiklos lyginimą, bet ir procesų, kurie leis gerinti
jos kokybę, įdiegimą. Alstete (1995) palyginimą apibūdina kaip „atlikimo, veiklos ir procesų
analizę pačioje organizacijoje ir tarp organizacijų ar pramon÷s šakų, siekiant gauti informacijos
savo veiklai gerinti“ (p. 20).
Skiriama daug palyginimo (benchmarking) tipologijų. Camp (1995) skiria vidinį (internal),
funkcinį (functional), konkuruojantįjį (competetive) ir bendrąjį (generic) palyginimo
(benchmarking) tipus. Elnathan, Lin ir Young (1996) skiria „kooperacin÷s grup÷s“ (cooperative
group) ir „duomenų baz÷s“ (database) tipus. Trosa ir Williams (1996) išskiria du pagrindinius
palyginimo tipus: „rezultatų palyginimą“ (results benchmarking) ir „procesų palyginimą“ (process
benchmarking). Kai lyginami rezultatai, paprastai operuojama duomenimis, gautais lyginant. Kai
lyginami procesai, daugiau gilinamasi į tai, kaip vieni ar kiti rezultatai buvo pasiekti, kod÷l tie
rezultatai skiriasi ir kaip universitetuose organizuoti tyrimų ir personalo mokymosi veiklą remiantis
kitų patirtimi, kad tie skirtumai būtų panaikinti.
Schofield (1998) skiria numanomą palyginimą (implicit benchmarking), grindžiamą
informacijos rinkimo procedūromis, kurias dažnai atlieka vertinimo agentūros, ir detalų, tikslų
palyginimą (explicit benchmarking) – apgalvotą ir struktūruotą vertinimą, kuris palengvintų
palyginimą ir atskleistų svarbiausias kaitos kryptis, kurios užtikrintų kokyb÷s ger÷jimą. Gairių
54
(benchmark) taikymas kaip kokyb÷s gerinimo priemon÷ gana plačiai praktikuojama JK – 65 %
organizacijų viešajame (du trečdaliai iš jų – švietimo institucijos) ir 42 % organizacijų – privačiame
sektoriuje (Bowerman, Francis, Ball ir Fry, 2002; Holloway, Francis ir Hinton, 1999). Palyginamąjį
vertinimą (benchmarking), kaip kokyb÷s gerinimo priemonę, taiko tik nedaugelis švietimo
institucijų.
Studijų krypties aprašai aukštajame moksle. Studijų krypties aprašų nauda, gerinant studijų
kokybę, nekelia abejonių. Tyr÷jai kur kas daugiau nerimauja d÷l to, kaip jie bus panaudoti: ar kaip
rezultatų palyginimas, ar kaip procesų palyginimas? Holloway ir Francis (2002) atkreipia d÷mesį,
kad JK aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimo agentūros parengtas akademinio vertinimo vadovas
(Handbook for Academic Review, QAA, 2000) rezultatų palyginimą painioja su procesų
palyginimu, nes pirmąjį įvardija kaip procesų palyginimą: „Vertintojai remsis atitinkamomis
gair÷mis (teiginiais) kaip priemon÷mis, nuspręsdami, ar atskirų studijų programų numatomi studijų
rezultatai yra tinkami. Institucijos turi sugeb÷ti pademonstruoti, kaip krypties gairių teiginiai buvo
panaudoti formuluojant numatomus studijų programos rezultatus bei nustatant bendruosius
reikalavimus vertinimo modeliui... Krypties gairių teiginiai sudaro prielaidas diskusijoms ir
apmąstymui apie studijų programos rezultatų pagrįstumą studijų programų komitetų viduje, taip pat
tarp programos vykdytojų ir jos vertintojų“ (QAA, 2000, p. 7, § 35).
Programų specifikavimo (PS) atžvilgiu (numatomų studijų rezultatų, d÷stymo, studijavimo ir
vertinimo metodų nustatymo, programos ir jos dalių atitikties kvalifikacijų sąrangai atžvilgiu)
vertintojo vadove rašoma: „Vertintojai nor÷s suprasti, kaip atitinkami krypties gairių teiginiai buvo
panaudoti programos specifikacijai pagrįsti. Krypties gairių teiginiai turi atlikti atskaitos taškų,
kurių pagrindu institucijos nustatyti studijų programų rezultatai ir procesai gali būti vertinami ir
patikrinami, funkciją“ (QAA, 2000, p. 36, Priedas D. Programos specifikacija).
Studijų krypčių aprašų funkcionalumas (veiksmingumas) daug priklausys nuo to, kaip jie bus
suderinti su kvalifikacijų sąrangos pakopų sąrašais, kaip bus apibr÷žti kiekvienos kvalifikacijos
pakopos studijų rezultatai, kaip bus vertinamos tarpkryptin÷s ir jungtin÷s studijų programos, kaip
bus amortizuojamas darbo krūvis, kuris teks akademinei bendruomenei, pereinant prie kokyb÷s
vertinimo sistemos, grindžiamos studijų krypčių aprašais, parengtais studijų rezultatų pagrindu.
Svarbu ir tai, kaip bus derinami studijų rezultatai, viena vertus, tarp studijų pakopų, studijų krypties
aprašų ir atskirų studijų krypčių studijų programų, kita vertus, kaip bus nustatytas jų abstraktumo ar
konkretumo lygmuo kiekviename iš pamin÷tų segmentų, turint omeny, kad vienas svarbiausių
studijų rezultatų bruožų yra jų pamatuojamumas? Kaip išvengti galimo per daug plataus ir
neapibr÷žto studijų krypčių aprašų reikalavimų interpretavimo, formuluojant perd÷m abstrakčius
studijų rezultatus arba kaip išvengti siauro ir tiesmukiško studijų rezultatų perk÷limo į studijų
programas, jei studijų krypčių reikalavimai bus suformuluoti perd÷m konkrečiai? Kaip tokiu atveju
55
bus galima gerinti studijų programų kokybę, reaguojant į darbo rinkos poreikių kaitą bei
tarptautinius pasiekimus konkrečioje kryptyje? Kaip visa tai traktuos vertintojai? Ar apskritai nekils
pernelyg didelis studijų turinio centralizavimo pavojus? Kaip studijų krypties aprašai atlieps kitų
socialinių dalininkų – darbdavių, profesinių asociacijų poreikius?
Matome, kad studijų krypčių aprašai vaidina svarbų vaidmenį, vertinant studijų programų, o
kartu ir aukštųjų mokyklų veiklos kokybę. Įvertinus gali būti priimami įvairūs politiniai,
akademiniai bei finansiniai sprendimai, kurie gali tur÷ti įtakos aukštosios mokyklos funkcionavimui
(pvz., finansavimo mažinimui) ir tod÷l ne tiek skatinti institucijos siekį apmąstyti studijų kokyb÷s
problemas bei jas šalinti, kiek išvengti galimų neigiamų pasekmių. Būtina įvertinti ir minimalias
būtinas intelektines, materialines ir finansines sąnaudas, diegiant naują studijų kokyb÷s vertinimo
sistemą, grindžiamą studijų rezultatais.
Studijų krypties aprašų teigiamyb÷s. Studijų krypties aprašai gali pagerinti studijų kokybę,
jei jie bus naudojami procesams, o ne rezultatams palyginti. Procesų lyginimas suteikia labai daug
vertingos informacijos apie įvairius studijų proceso elementus, tod÷l gali pagerinti atliekamos
vidin÷s savianaliz÷s ir išorinio audito kokybę. Kita vertus, procesų palyginimo taikymas kokybei
gerinti gali būti nepataisomai sumenkintas, jei jis bus susietas su brangaus ir sud÷tingo kokyb÷s
audito proceso diegimu „iš viršaus“. Diegiant procesų palyginimą aukštojoje mokykloje, ypač
didelę reikšmę turi du veiksniai: aukštosios mokyklos akademin÷s bendruomen÷s požiūris į kokyb÷s
gerinimą bei jos elgsena, ugdant savo veiklos kokyb÷s vertinimo kultūrą. Šie du veiksniai, anot J.
Holloway ir G. Francis (2002), yra ypač svarbūs siekiant „pereiti nuo ind÷lio (input) ir pasekmių
(output) parametrų lyginimo prie kritinio procesų supratimo“ (p. 249–250). Pažym÷tina, kad
procesų palyginimas apima platesnį spektrą problemų, negu tik minimalių reikalavimų studijų
rezultatams nustatymą. Paprastai skiriami trys veiksniai, kurie padeda s÷kmingai taikyti procesų
palyginimą organizacijose:
1) organizacijos kultūra turi būti palanki („simpatiška“) lyginimo etosui;
2) procesų palyginimo įgyvendinimo planavimas turi būti lygiagrečiai siejamas su
personalo profesiniu tobul÷jimo planavimu ir įgyvendinimu, siekiant, kad personalas įgytų specialių
įgūdžių, reikalingų procesams palyginti, taip pat kad visa tai būtų susieta su komunikavimo ir
vadybos procesų kaita organizacijoje;
3) jei procesų lyginimas organizacijoje atliekamas pirmą kartą, tikslinga į šį darbą įtraukti
procesų palyginimo patirties turinčių žmonių.
Tačiau palyginti procesus n÷ra pigu, taip pat tai n÷ra universali panac÷ja, kuri išspręs visas
kokyb÷s gerinimo problemas. Procesų lyginimas, remiantis studijų krypčių aprašais, reikalauja
didel÷s informacinių sistemų pertvarkos organizacijoje, naujų personalo analitinių ir vadybinių
įgūdžių bei didelių laiko sąnaudų. Kita vertus nauda, kurią gauna organizacija iš procesų lyginimo,
56
anot J. Holloway ir G. Francis (2002), yra gerokai didesn÷, negu ją galima būtų išmatuoti. Gerosios
patirties apibendrinimas organizacijose, kurios taik÷ procesų lyginimą, parod÷, kad personalas
išmoksta naujai dirbti komandoje, priimti nustatytą „nepatogią“ informaciją apie savo atliekamų
veiklų kokybę ir į ją atitinkamai reaguoti, tik÷damas, kad galima rasti būdų, kaip pašalinti tokio
įvertinimo metu nustatytus trūkumus. Kitaip tariant, jei studijų krypties aprašai bus naudojami tik
rezultatams lyginti, tada jie atliks tik konstatuojamąją (statišką) funkciją. Jei jie bus panaudoti
procesams lyginti, tuomet galima tik÷tis ir procesų (dinaminio) pager÷jimo. Turint omeny, kad
rezultatų kokyb÷ yra procesų kokyb÷s pasekm÷, akivaizdu, kad tik procesų palyginimas gali
užtikrinti pačių procesų ir jų rezultatų kokyb÷s ger÷jimą.
2.7. Išvados
1. Studijų krypties aprašų parengimas glaudžiai siejasi su nacionaline kvalifikacijų sąranga,
grindžiama studijų rezultatais. Kita vertus, priskirti atskirą studijų programą atitinkamam
kvalifikacijų sąrangos lygmeniui taip pat galima tik tuo atveju, jei studijų programa yra grindžiama
studijų rezultatais. Šiuo metu Lietuvoje n÷ra nei vieno, nei kito. Siekiant parengti studijų krypties
aprašus iš dalies galima būtų remtis Europos kvalifikacijų sąranga. Tačiau norint studijų programas
priskirti vienam ar kitam kvalifikacijų sąrangos lygmeniui, būtina visas jau vykdomas ir naujai
kuriamas Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų programas grįsti studijų rezultatais. Studijų
organizavimas studijų rezultatų pagrindu pareikalaus didžiulių aukštųjų mokyklų intelektinių, laiko
ir finansinių investicijų, nes Lietuvoje šiuo klausimu iki šiol iš esm÷s nuveikta mažai. Kita vertus,
akredituojant studijų programas, svarbu įsitikinti, ar numatomi studijų rezultatai yra realūs, ar
atitinka aukštosios mokyklos turimus intelektinius, materialinius, finansinius ir laiko išteklius.
2. Studijų krypties aprašų sandarą nusako studijų pakopa, studijų rezultatai,
kompetentingumo lygmuo ir studijų trukm÷, išreikšta kreditais. Šie studijų krypties aprašų
parametrai yra pagrindin÷s gair÷s, rengiant ir vykdant studijų programas bei vertinant jų kokybę.
Studijų pakopa paprastai aprašoma trijų tipų studijų rezultatais: a) žiniomis (potipiai – platumas ir
pobūdis), b) žinojimu, kaip padaryti, ir įgūdžiais (potipiai – diapazono platumas ir atrankumas) bei
kompetentingumu (potipiai – kontekstas, vaidmuo, mok÷jimas/mokymasis mokytis bei įžvalgumas)
arba gali būti skiriami savarankiškumo ir atsakomyb÷s potipiai (EQF). Plačiau studijų pakopos
sandara ir paskirtis detalizuojama Dublino aprašuose, „Tuning“ projekto rezultatuose bei Europos
kvalifikacijų sąrangoje.
3. Didel÷ problema išlieka competence ir competency sąvokų samprata bei jų vartojimas
rengiant, vykdant ir vertinant studijų programas bei pripažįstant atitinkamo lygmens kvalifikaciją.
57
4. Studijų krypties aprašų naudojimas studijų kokybei gerinti turi ir pranašumų, ir trūkumų.
Atlikta analiz÷ leidžia daryti išvadą, kad studijų krypties aprašai turi būti naudojami studijas
sudarantiems procesams, o ne iš jų kylantiems rezultatams palyginti. Studijų krypčių aprašų
naudojimo kokybei gerinti efektyvumas gali būti ypač sumenkintas, jei bus apsiribojama kiekybinių
duomenų, tokių kaip d÷stytojų ir studentų santykis ar pan., rinkimu, arba susikoncentruojama tik į
valdymo problemų analizavimą, nesusiejant jų su studijų proceso gerinimu.
58
3. STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ SANDARA IR PASKIRTIS ATSKIR Ų ŠALIŲ AUKŠTOJO MOKSLO SISTEMOJE
3.1. Jungtin÷s Karalyst÷s patirtis
3.1.1. Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo sistema
Jungtin÷s Karalyst÷s (JK) aukštojo mokslo sistema yra kompleksin÷ ir turi bruožų nebūdingų
kitoms Europos šalims. JK aukštojo mokslo sistemą sudaro keturios savarankiškos aukštojo mokslo
sistemos, atitinkančios šalies administracinius vienetus: Anglijos, Velso, Škotijos ir Šiaur÷s Airijos.
Šios sistemos panašumų turi daugiau nei skirtumų, tod÷l galima kalb÷ti ir apskritai apie JK aukštojo
mokslo sistemą.
Jungtin÷je Karalyst÷je veikia per pusantro šimto aukštųjų mokyklų (3.1 lentel÷): Anglijoje
veikia 132 valstyb÷s (bendruomen÷s) finansuojamos aukštojo mokslo institucijos ir viena privati
(Bekingamo universitetas), Šiaur÷s Airijoje – 4 valstyb÷s (bendruomen÷s) finansuojamos aukštojo
mokslo institucijos (privačių n÷ra), Velse – 12 (tik valstybin÷s), Škotijoje – 20 (iš jų – 14
universitetų). Šalyje taip pat veikia daug užsienio aukštojo mokslo institucijų, kurių veiklą
suteikiamų laipsnių klausimu nacionalin÷s taisykl÷s reguliuoja tik iš dalies. Šios institucijos
išsilaiko pačios ir britiškų laipsnių nesuteikia.
3.1 lentel÷. JK aukštojo mokslo institucijos, išskyrus kitų šalių AM institucijas, veikiančias JK
Aukštojo mokslo institucijos Iš jų universitetai Anglija 133 90 Škotija 20 14 Velsas 12 3 Šiaur÷s Airija 4 2 JK (iš viso) 169 109
Daugeliu atveju, siekdamos užtikrinti studijų kokybę, jos naudojasi Atvirojo universiteto
patvirtinimo tarnyba (Open University Validation Service). Studijų apimčiai nustatyti vidaus
apskaitoje naudojamas nacionalinis kreditas (120 kreditų – vieni full-time metai). Anglijos, Velso ir
Šiaur÷s Airijos aukštojo mokslo sistemos schema parodyta 3.1 pav.
3.1.2. Valstybinis reguliavimas: Jungtin÷s Karalyst÷s institucijos, jų vaidmenys ir įgaliojimų bei atsakomyb÷s apimtys
JK aukštąjį mokslą reguliuojantys norminiai aktai:
• Švietimo reformos įstatymas 1988 (Education Reform Act, Part II, Higher and Further
Education) – apibr÷žiami laipsniai, laipsnius teikiančios institucijos, programos ir t. t.)
• Aukštojo mokslo įstatymas 2004 (Higher Education Act).
59
4 lygisPažym÷jimas
Jud÷jimas su atrankos slenksčiais
Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga
8 lygis
7 lygisDiplomas
6 lygisDiplomas
5 lygisAukštasis nacionalinis
diplomas
C (certificate)Aukštojo mokslo pažym÷jimas
Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga
D (doctoral)Daktaro laipsnis
M (master)Magistro laipsnis,
Aukštesnio lygio specialisto diplomas ir pažym÷jimas
H (honours)Bakalauro laipsnis,
Specialisto diplomas ir pažym÷jimas
I (intermediate)Aukštojo mokslo diplomas,
Pagrindų laipsnis
120
Trečioji pakopa540
Antroji pakopa 180/120/60
Pirmoji pakopa360
Trumpoji pakopa240
C
I
Europos aukštojo mokslo sritys
Pakopos/kreditai
H
M
D
3.1 pav. Aukštojo mokslo kvalifikacijų lygiai Anglijoje, Velse ir Šiaur÷s Airijoje
Jungtin÷je Karalyst÷je valstyb÷ reguliuoja laipsnių suteikimą, o ne pačius laipsnius. Patys
laipsniai juridiniu požiūriu yra institucin÷ prerogatyva remiantis laipsnio suteikimo įgaliojimu
(degree awarding powers – DAPs). Įgaliojimus ir kriterijus gauti teisę teikti laipsnius reguliuoja
Vyriausyb÷, kuriai sprendimams priimti reikalingą informaciją teikia Kokyb÷s užtikrinimo agentūra
(QAA). Ji buvo įkurta 1997 m. kaip nepriklausoma organizacija, kuri rūpinasi JK aukštojo mokslo
veiksmingos studijų kokyb÷s palaikymo sistema, rengia ir skelbia bendrai taikomus akademinius
standartus ir gaires. JK Bolonijos proceso ataskaitoje (Nacionalin÷ ataskaita 2004–2005)
akcentuojama, kad akademinių standartų laikymosi atsakomyb÷ yra perduota pačioms aukštosioms
mokykloms, kurios pačios taiko įvairius kokyb÷s užtikrinimo požiūrius ir struktūras. Tačiau
standartai ir kokyb÷ yra stebimi pasitelkiant išorinius vertintojus, tod÷l Kokyb÷s užtikrinimo
agentūra yra gana svarbi ekspertin÷ institucija, dalyvaujanti studijų reglamentavimo kokyb÷s
užtikrinimo požiūriu procese.
Jungtin÷je Karalyst÷je kvalifikacijas tvarko Nacionalin÷ profesinių kvalifikacijų taryba
(NCVQ). 1992 m. ši taryba nusprend÷ į profesijos sampratą įtraukti bendrąsias (akademines)
kvalifikacijas. Sujungus Mokyklų programų ir vertinimo agentūrą (Schools curriculum and
assesment authority), kuri atsak÷ už programas, jų vertinimą ir akademines kompetencijas, ir
60
Nacionalinę profesinių kvalifikacijų tarybą (NCVQ), buvo sukurtas bendras valdymo organas,
nacionaliniu mastu atsakantis už studijų programas ir Nacionalinę kvalifikacijų sistemą (NVQ) –
Kvalifikacijų ir studijų programų agentūra (QCA – Qualification and Curriculum Agency).
QCA, Kvalifikacijų aprašų ir vertinimo institucija (Qualifications Curriculum and
Assessment Authority – ACCAC) bei Kvalifikacijų vertinimo taryba (Council for Curriculum
Examination and Assessment – CCEA) dalyvauja rengiant Nacionalinę kvalifikacijų sąrangą, kuri
yra suderinta su Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (FHEQ). Čia pamin÷tos institucijos taip pat
reguliuoja profesines, statutines ir kitas laipsnius teikiančias organizacijas.
Tų kvalifikacijų, kurios yra reguliuojamos QCA, priežiūra vykdoma bendradarbiaujant su
FEFC (Further education funding cauncil) bei DfEE (Department for education and employment) ir
siekiama, kad įteisintos kvalifikacijos būtų suderintos. Tačiau QCA nepritaria profesinių
kvalifikacijų tiesioginiam perk÷limui į aukštojo mokslo sritį net jei aukštojo išsilavinimo teik÷jai
teikia kvalifikacijas, patvirtintas QCA.
JK studijų lygių aprašai daugiausia orientuojasi į žinių/supratimo visumą, pažintinius
geb÷jimus: analizę, sintezę, vertinimą, ir kitus perkeliamuosius geb÷jimus. Kai kada yra nurodomos
besimokančiųjų galimyb÷s tame lygmenyje įgyti tam tikrų darbo vietos ir profesijos geb÷jimų.
JK studijas reglamentuojančių aprašų tipologija
Iš kitų JK studijas reglamentuojančių aprašų išsiskiria QCA aprašai ir QAA aprašai.
Iš QCA aprašų pamin÷tinas Bendrųjų geb÷jimų aprašas (Key skills: standards and guidance
2004, http://www.qcda.gov.uk/6455.aspx), išsamiai atskleidžiantis šešias pagrindinių geb÷jimų
kategorijas: matematinio raštingumo, komunikacinių geb÷jimų, informacinių ir komunikacinių
technologijų geb÷jimų, mokymosi mokytis geb÷jimų, problemų sprendimo geb÷jimų, komandinio
darbo geb÷jimų). Kiekvienas geb÷jimas aprašomas 1–4 lygiais, kiekvienas lygis – dviem pjūviais –
A ir B:
A dalis: „būtina žinoti, kaip atlikti“. Šioje dalyje pristatomi su kiekvienu geb÷jimu susiję
metodai ir žinios, ką būtina išmokti ir praktikuoti, siekiant pritaikyti geb÷jimą studijose, profesin÷je
aplinkoje ar kitose gyvenimo srityse.
B dalis: „privaloma“. Ši dalis remiasi A dalimi ir pateikia geb÷jimo taikymo specifikaciją, ką
privalu pademonstruoti, nes geb÷jimo taikymas yra vertinimo objektas. Tod÷l šios dalies apraše taip
pat nurodomi įrodymai, kuriuos studentas tur÷s pateikti.
QAA aprašai taikomi visai Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo sistemai, apima
nacionalinio lygio susitarimus. QAA jais aukštojo mokslo institucijoms teikia bendrus minimalius
kokyb÷s reikalavimus ir akademinius standartus. JK studijas reglamentuojantys aprašai priskiriami
vienam iš keturių akademin÷s infrastruktūros posistemių (3.2 pav.).
61
Tvarkos (veiklos) kodeksas
(The Code of practice (COP)
Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga
(The Framework for Higher Education
Qualifications – FHEQ)
Studijų programų aprašų gair÷s
(Programme Specification – PS)
Studijų krypties standartų aprašai
(Subject Benchmark Statements – SBS)
Akademin÷ infrastruktūra
3.2. pav. Kokyb÷s užtikrinimo agentūros (QAA) aprašų tipologija
Vienas iš akademin÷s infrastruktūros posistemių skirtas steb÷senai, kokyb÷s vadybai ir
institucijos vidin÷s kokyb÷s užtikrinimo sistemos efektyvumui palaikyti. Šis posistemis veikia
pagal Veiklos kodeksą (Code of practice), jungiantį dešimt aukštojo mokslo veiklos sričių ir
pateikiantį kiekvienos veiklos srities standartus ir rekomendacijas, kaip užtikrinti kokybę.
Veiklos kodeksas jungia šiuos aprašus:
1. Magistrantūros tyrimų programos (aprašas akcentuoja tyrimų dimensiją
magistrantūros studijose, studijų organizavimą, metodus ir vertinimo sistemą, pri÷mimo
reikalavimus ir kitus aspektus);
2. Judumas (nors originale rašoma collaborative provision) ir lankstus bei išskaidytas
mokymas (aprašas akcentuoja studijų judumo organizacinius ir teisinius aspektus, mokymosi
galimybių įvairovę, paramos sistemas, įgytos kvalifikacijos pripažinimą ir pan.);
3. Studentai su negalia (aprašas akcentuoja įrangos tinkamumą neįgaliesiems, lygių
galimybių suteikimą, personalo pasirengimą dirbti su specialių poreikių studentais ir t. t.);
4. Išorinis egzaminavimas (aprašas akcentuoja išorinių egzaminuotojų vaidmenį,
organizacines procedūras ir t. t.);
5. Akademiniai skundai (aprašomos skundų procedūros, skundų nagrin÷jimo
priemon÷s ir t. t.);
6. Studentų vertinimas (aprašas akcentuoja egzaminuotojų tarybų sudarymą, personalo
parengimą, vertinimo procedūras, būdus, grįžtamąjį ryšį, vertinimo kriterijų aiškumą ir t. t.);
7. Programų rengimas, tvirtinimas, steb÷sena ir peržiūra (aprašas akcentuoja šių
procesų aiškumą ir skaidrumą, dermę su institucijos tikslais, institucijos atsakomybę ir pan.);
8. Karjeros ugdymas, informavimas ir konsultavimas;
62
9. Mokymasis darbo vietoje (aprašomos mokymosi darbo vietoje procedūros, asmenų,
suteikiančių darbo vietą, atsakomyb÷, personalo, dalyvaujančio mokymo procese, kvalifikacija ir
t. t.);
10. Studentų pri÷mimas (aprašomi atrankos ir pri÷mimo principai ir procedūros,
informacijos apie studijas teikimas, skundų ir apeliacijų procedūros ir pan.).
Kituose akademin÷s infrastruktūros posistemiuose randame siauresn÷s paskirties ir labiau
specializuotus aprašus – gaires. Šiuose aprašuose aukštojo mokslo institucijoms pateikiamos gair÷s
ir rekomendacijos, kaip siekti kokyb÷s ir akademinių standartų. Pamin÷tini šie aprašai:
• Studijų pakopos/laipsnių (bakalauro ir magistro). Jie pateikiami Anglijos, Velso ir Šiaur÷s
Airijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje ir Škotijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje.
• Studijų krypties standartų (Subject Benchmark Statements – SBS) aprašai bakalauro ir
magistro laipsniams;
• Studijų programų aprašų gair÷s (Programme Specification).
3.1.3. Studijų pakopų ir laipsnių aprašai
Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje (FHEQ) aprašomos kvalifikacijos, įgyjamos
aukštojo mokslo studijose. Šios kvalifikacijos siejamos su pakopomis, akademiniais laipsniais,
pažym÷jimais ir kitais akademiniais pasiekimais (3.2 lentel÷).
3.2 lentel÷. Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos ir laipsnių ryšiai Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga6
Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga
Laipsnių tipologija
4 lygis Pažym÷jimas C (certificate) Aukštojo mokslo pažym÷jimas
5 lygis
Aukštasis nacionalinis diplomas
I (intermediate) Aukštojo mokslo diplomas, pagrindų (fundation) laipsnis
6 lygis
Diplomas H (honours) Bakalauro laipsnis, specialisto diplomai ir pažym÷jimai
7 lygis
Diplomas M (master)
Magistro laipsnis, podiplominių studijų pažym÷jimas ir diplomas (Postgraduate Certificates and Postgraduate Diploma)
8 lygis D (doctoral) Daktaro laipsnis
JK aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje pateikiami išsamūs kvalifikacijų aprašai, skirti
kiekvienai pakopai, ir atskleidžiamos hierarchin÷s sąsajos tarp įgyjamų bakalauro, magistro, daktaro
kvalifikacinių laipsnių ir šiose pakopose siekiamų skirtingo lygio rezultatų. Šie aprašai remiasi
6 4–6 lygiai atitinka pirmąją studijų pakopą; 7–8 lygiai – antrąją ir trečiąją studijų pakopas.
63
Dublino darbo grup÷s aprašais, jau tapusiais apibendrintu standartu Europos aukštojo mokslo
erdv÷je.
Kvalifikacijų aprašai aiškiai atskiria veiklos lygius, kur gal÷s veikti konkrečios pakopos
studijų programą baigę absolventai, t. y. kokią veiklos perspektyvą absolventams atvers suteiktoji
kvalifikacija. Aprašai ne tik apibūdina kvalifikacijas, nusakydami, ką kiekvienos pakopos
besimokantysis tur÷tų žinoti, suprasti ir (arba) sugeb÷ti padaryti (parodyti) studijų laikotarpio
pabaigoje, jie taip pat projektuoja užsakymą konkrečios studijų pakopos programos dizainui,
mokymo, mokymosi ir vertinimo organizavimui ir taikomiems mokymo (-si) bei vertinimo
metodams.
A. 1. Pirmosios studijų pakopos kvalifikacinių laipsnių aprašų klasifikacija (4–6 lygiai pagal FQHE)
JK studijų pakopos studijų rezultatai aprašomi dviem pjūviais: pirma dalis rodo, kad šį
standartą pasiekti būtina (slenkstis), antra dalis skirta platesniems geb÷jimams apibūdinti. Pirma
aprašų dalis skirta programų kūr÷jams, t. y. aukštajam mokslui, o antroji dalis – darbdaviams.
Laipsnio, kaip studijų pakopos, aprašyme atsiskleidžia studijų krypties sistemin÷ ir konceptuali
apimtis, o kvalifikacinio lygmens aprašyme vyrauja veiklos metodų taikymo geb÷jimai. 3.3
lentel÷je pateikiami kvalifikaciniam laipsniui būdingų žinių ir geb÷jimų aprašai bei studijų kreditų
nuoseklumas.
Įgyjamoje kvalifikacijoje taip pat integruojami perkeliamieji geb÷jimai, kurie apibūdinami
darbo rinkai svarbiomis charakteristikomis:
• iniciatyvumu ir asmenine atsakomybe;
• sprendimų pri÷mimu kompleksiškuose ir neapibr÷žtuose profesin÷s veiklos kontekstuose;
• geb÷jimu mokytis ir nuolat tobulinti savo profesinę kompetenciją.
Apibendrinant pirmosios studijų pakopos ir kvalifikacinių aprašų ryšius galima teigti, kad:
• pirmosios studijų pakopos aprašas santykio su kvalifikaciniais aprašais požiūriu apima
gana didelę kvalifikacinių laipsnių įvairovę (nuo pažym÷jimo iki honours laipsnio);
• studijų kreditų nuoseklumo aprašas pagrindžia nuoseklias galimybes studentui jud÷ti
aukštojo mokslo sistemoje;
• aukštojo mokslo diplomo ir pagrindų laipsnio (Fundation) žinių ir geb÷jimų aprašų
skirtumus nustatyti sunku, nes vienintelis skirtumas yra kita kreditų apimtis. Aiškiai
neatskleidžiama, kokia yra 60 kreditų paskirtis, siekiant įgyti pagrindų laipsnį.
A.2. Antrosios studijų pakopos kvalifikacinių laipsnių aprašų klasifikacija (7 lygis pagal FQHE)
Kvalifikacinis (magistro) laipsnis nurodo, kad baigta antroji pakopa, kurios studijų rezultatai
aprašyti šiomis dimensijomis:
64
• sisteminiu žinių suvokimu ir kritiniu šiuolaikinių problemų, naujų požiūrių į dalykus,
esančius jų akademin÷s krypties pažinimo ar profesijos smaigalyje, supratimu;
• geb÷jimu panaudoti tyrimuose šiuolaikinę techniką, taikomą savo kryptyje;
3.3 lentel÷. Kvalifikaciniai laipsniai ir jų bruožų (studijų apimties, žinių ir geb÷jimų) specifikacija
Rodikliai Aukštojo mokslo pažym÷jimas (FQHE 4 lygis)
Aukštojo mokslo diplomas (FQHE 5 lygis)
Pagrindų laipsnis (Foundation) (FQHE 5 lygis)
Garb÷s bakalauro (Honours) laipsnis (FQHE 6 lygis)
Studijų apimtis
120 kreditų ekvivalentiški pirmųjų metų garb÷s bakalauro laipsniui
240 kreditų, tarp kurių 120 kreditų turi atitikti antrųjų metų lygį garb÷s bakalauro laipsniui
300 kreditų, iš kurių 120 kreditų ekvivalentiški pirmųjų metų garb÷s bakalauro laipsniui, 120 kreditų turi atitikti antrųjų metų lygį garb÷s bakalauro laipsniui ir 60 kreditų turi atitikti trečiųjų metų lygį garb÷s bakalauro laipsniui
360 kreditų, iš kurių 120 kreditų ekvivalentiški pirmųjų metų garb÷s bakalauro laipsniui, 120 kreditų turi atitikti antrųjų metų lygį garb÷s bakalauro laipsniui ir 120 kreditų turi atitikti trečiųjų metų lygį garb÷s bakalauro laipsniui.
Žinios
Principų ir koncepcijų supratimas; vertinimas ir interpretavimas studijų kryptyje
Kritiškas principų ir koncepcijų supratimas bei jų raidos suvokimas; Dalyko tyrimo metodų žinios; geb÷jimas kritiškai vertinti požiūrių tinkamumą spren-džiant problemas studijų kryptyje; Žinių ribotumo suvokimas ir įtaka analizei ir interpretacijoms
Taip pat kaip ir Aukštojo mokslo diplomo žinių dimensijos apraše
Sisteminis studijų krypties supratimas, įskaitant išsamias krypties žinias, tačiau gilinantis į tam tikrus mokslo krypties aspektus; Konceptualus mąstymas, kuris įgalina studentą argumentuoti ir(ar) spręsti problemas, taikant įvairius metodus, kurie yra būdingi konkrečiai studijų krypčiai; analizuoti tam tikrus tyrimų aspektus; Neapibr÷žtumo ir žinių ribotumo suvokimas
Geb÷jimai
Kiekybinių ir kokybinių duome-nų pateikimas, vertinimas ir interpretavimas; argumentų išk÷limas bazinių krypties teorijų lygmenyje
Pagrindinių koncepcijų taikymas studijų konteksto išor÷je, įskaitant principų taikymą darbin÷je aplinkoje
Taip pat kaip ir Aukštojo mokslo diplomo geb÷jimų dimensijos apraše
Tikslus analiz÷s metodų taikymas ir tyrimų atlikimas konkrečioje studijų kryptyje; Savarankiškas mokymasis ir naudojimasis įvairiais moksliniais šaltiniais (straipsniais ar originalia tyrimų medžiaga)
• žinių pritaikymo originalumu, geb÷jimu interpretuoti ir kurti žinias savo kryptyje;
• geb÷jimu kritiškai įvertinti daromus tyrimus ir kvalifikacijos tobulinimą, taikomą
metodologiją ir siūlyti naujas hipotezes;
• geb÷jimu spręsti problemas sistemiškai ir kūrybingai, priimti sprendimus netgi neturint
visos informacijos ir ginti savo sprendimus tarp specialistų;
• geb÷jimu veikti savarankiškai ir originaliai planuojant ir profesionaliai vykdant užduotis;
• geb÷jimu kelti kvalifikaciją, įgyti naujų aukštesnio lygmens žinių ir geb÷jimų;
65
• geb÷jimais, būtinais tolesnei karjerai, parodant iniciatyvą ir asmeninę atsakomybę,
orientuotis, veikti ir priimti būtinus sprendimus nenumatytose situacijose; imlumą tolesn÷ms
studijoms, nuolatiniam profesiniam tobul÷jimui.
Įgyjama kvalifikacija (kaip magistro laipsnio rezultatas) apibr÷žiama intelektin÷s veiklos
apimtis nusakančiomis šiomis geb÷jimų grup÷mis:
• kūrybiškai ir sistemiškai spręsti kompleksines problemas, priimti sprendimus stokojant
duomenų ir perduoti sprendimų rezultatus specialistų ir ne specialistų grup÷ms;
• demonstruoti originalumą sprendžiant problemas, veikti autonomiškai planuojant ir
įgyvendinant užduotis profesiniu lygmeniu;
• siekti aukštesnio lygmens žinių ir supratimo, ugdytis naujus aukštesnio veiklos lygmens
geb÷jimus.
Įgyjamoje kvalifikacijoje taip pat integruojami perkeliamieji geb÷jimai, kurie apibūdinami
darbo rinkai svarbiomis charakteristikomis:
• iniciatyvumu ir asmenine atsakomybe;
• sprendimų pri÷mimu kompleksiškuose ir neapibr÷žtuose profesin÷s veiklos kontekstuose;
• geb÷jimu nepriklausomai (tai skiriamasis bruožas nuo bakalauro profesin÷s
kvalifikacijos) mokytis ir nuolat tobulinti savo profesinę kompetenciją.
Laipsnio lygio aprašas (arba laipsnio klasifikavimas lygiais)
QAA taikoma Code of practice patirtis atskleidžia, kad egzistuoja ir pirmosios pakopos
studijų programų vertinimo balų aprašai (marking descriptors), kurie apibr÷žia suteikiamo laipsnio
lygį.
Studentų pasiekimų atskirose kryptyse vertinimas, esant modulinei sistemai,
reglamentuojamas skale, kuri atskleidžia studento pasiekimų lygį (3.4 lentel÷).
3.4 lentel÷. Vertinimo skal÷s aprašas ir studento pasiekimų lygis
Skal÷ Pasiekimų lygis
nuo 70 iki 100 proc. Pirmoji klas÷
nuo 60 iki 69 proc. Aukštesn÷ antroji klas÷ (2.1)
nuo 50 iki 59 proc. Žemesn÷ antroji klas÷ (2.2)
nuo 40 iki 49 proc. Trečioji klas÷
nuo 35 iki 39 proc. Beveik neišlaikyta (tačiau pagal vidines aukštosios mokyklos taisykles gali būti taikomi tam tikri kompensaciniai mechanizmai)
mažiau kaip 35 proc. Neišlaikyta
Naudojantis 3.3 lentel÷je pateikta vertinimo skale, susumavus studento išeitų atskirų dalykų
(modulių) rezultatus, sprendžiama, ar gali būti suteikiamas kvalifikacijos lygis (award). Tačiau
taikant šią skalę, didelę reikšmę turi studijų programos ir jos atskirų modulių studijų rezultatų
66
aprašai, kuriais remiantis lyginami studento pasiekimai. Tod÷l kvalifikacijos lygio suteikimas yra
pagrįstas studijų rezultatų ir studento mokymosi pasiekimų palyginamumu, kuriam kaip lygio
įvertinimo priemon÷ naudojamas vertinimo skal÷s aprašas. Taip pat yra taikoma ir studento
individualaus profilio praktika, tačiau JK neturi universalios jos taikymo sistemos.
Remiantis šios skal÷s naudojimo praktika, studijų programą įgyvendinančio padalinio
lygmenyje kiekvienos programos dokumentacijoje turi būti aiškiai aprašyta baigiamojo laipsnio
lygių specifikacija. Tačiau tokio aprašo atsiradimas yra gana naujas reiškinys JK aukštojo mokslo
pirmosios pakopos studijų sistemoje, nes magistrantūros pakopos studijoms laipsnio lygio aprašas
netaikomas.
Vertinimo skale grindžiama kvalifikacijos klasifikacija lygiais atskleidžia vidinę
kvalifikacinio laipsnio diferencijavimo galimybę, pavyzdžiui (3.5 lentel÷):
• kai bendras atskirų dalykų vertinimas siekia 41 proc. ar daugiau, tačiau neviršija 50 proc.,
suteikiamas trečios klas÷s lygio garb÷s bakalauro (honours) laipsnis;
• jeigu bendras visų modulių (dalykų) vertinimas siekia 35 proc., bet neviršija 41 proc.,
suteikiamas pagrindų laipsnis be honours.
3.5 lentel÷. Kvalifikacinio laipsnio ir jo lygio ryšys
Vertinimo aprašai pagal laipsnio lygius Kvalifikacinis laipsnis
nuo 70 iki 100 proc. Pirmoji klas÷ Honours laipsnis
nuo 60 iki 69 proc. Aukštesn÷ antroji klas÷ (2.1) Honours laipsnis
nuo 50 iki 59 proc. Žemesn÷ antroji klas÷ (2.2) Honours laipsnis
nuo 40 iki 49 proc. Trečioji klas÷ Honours laipsnis
nuo 35 iki 39 proc. Beveik neišlaikyta Laipsnis be honours
mažiau kaip 35 proc. Neišlaikyta Laipsnis nesuteikiamas
Atskiro modulio pasiekimų vertinimo pjūvyje galima įžvelgti šį reglamentavimą:
• 40 proc. reiškia „išlaikyta“ 1–3 studijų metais;
• 50 proc. reiškia „išlaikyta“ 4 studijų metais;
• 1–2 studijų metais studentai bet kurio modulio neišlaikytą egzaminą gali perlaikyti tik
vieną kartą;
• studentai privalo surinkti ne mažiau kaip 100 kreditų, kad pereitų į aukštesnį kursą;
• 3-4 studijų metais neleidžiama kartoti neišlaikyto modulio.
Vertinimo metodų aprašai laipsnio lygiui nustatyti
Kiekvienas programą įgyvendinantis padalinys turi parengęs kokybinius vertinimo aprašus,
kuriuose išd÷styta, kokie kiekvienoje skal÷je esančio lygio reikalavimai keliami studento atskiro
dalyko pasiekimams. Šie studijų dalyko studentų pasiekimų lygio aprašai yra pristatomi Veiklos
67
kodekso srityje „Studentų vertinimas“ ir yra tiesiogiai susiję su dalyko (studijų krypties) aprašais
(subject benchmark statements – SBS).
Bendroje sistemoje studentų pasiekimai yra suskirstomi kategorijomis pagal atskirus
vertinimo metodus, pabr÷žiant taikomo vertinimo metodo aprašuose būtinus parametrus.
Rašytinio egzaminavimo metodo taikymo apraše išskiriami šie bendrieji kriterijai:
• supratimo kriterijus;
• atsakymo pateikimo pobūdis;
• atsakymo kokybinio lygio kriterijus.
Projekto ir es÷ metodo taikymo aprašui būdingi šie bendrieji kriterijai:
• taikomų duomenų kriterijus;
• kritin÷s analiz÷s būtinumas;
• analiz÷s originalumas.
Baigiamojo darbo (dissertations) kaip vertinimo metodo taikymo apraše išskirtini šie
bendrieji bruožai:
• tyrimo atlikimo metodologijos dimensija;
• platus nagrin÷jamos temos susivokimas;
• tyrimo medžiagos bei išvadų argumentavimas.
Bendrųjų bruožų sklaida vertinimo skal÷s ir vertinimo metodų aprašuose
Vertinimo lygių aprašuose esminiai elementai, kurie atskleidžia lygių skirtumus, yra šie:
taikomos metodologijos pagrįstumas, kritin÷s analiz÷s lygis, argumentų išsamumas, studijuojamos
literatūros (duomenų) apimtis. Pavyzdžiui, vertinimo skal÷s 70–100 (pirmosios klas÷s garb÷s
bakalauro) aprašas taikant atskirus vertinimo metodų taikymo atveju apibūdinamas taip:
Rašytinio egzamino vertinimo aprašas: studentas turi parodyti, kaip suprato egzaminui atrinktą medžiagą. Atsakymai turi būti aiškūs, struktūrizuoti, logiški ir tiesiogiai susiję su medžiaga. Atsakymuose turi atsiskleisti geb÷jimas labai tiksliai operuoti faktais ar statistine informacija, originaliai interpretuoti medžiagą.
Projekto ir es÷ vertinimo aprašas: darbas turi patvirtinti, kad studento naudojami duomenys ar literatūra yra pakankamos apimties ir sud÷tingumo, atskleisti atliktos kritin÷s analiz÷s įrodymus ir (ar)originalias studento įžvalgas ar ind÷lį į nagrin÷jamą temą.
Baigiamojo darbo vertinimo aprašas: atskleidžia labai gerai atliktą tyrimą ir tinkamai pasirinktą metodologiją; studento apsiskaitymą ir supratimą plačia dalyko apimtimi; pagrįstas ir gerai argumentuotas išvadas. Pats studentas turi nustatyti ir paaiškinti tyrimo ribotumus ir išvadų nepakankamumą. Labai geras darbas turi būti tinkamos publikuoti kokyb÷s.
Apibendrinant galima teigti, kad tokios vertinimo skal÷s norminimo praktika aprašų forma
padeda nacionaliniu lygiu užtikrinti gana tolygią laipsnių suteikimo kokybę, nes:
• laipsnis yra klasifikuojamas lygiais, kurie pagrįsti vertinimo skal÷s ir taikomų vertinimo
metodų aprašais;
68
• remiantis šiais aprašais atsitiktin÷s atrankos būdu studentų darbai yra vertinami ne tik
vienos aukštosios mokyklos, bet ir visos studijų krypties programų lygmeniu, nes atskiri vertintojai
patikrina, kaip parašytas balas koreliuoja su studento studijų rezultatais;
• remiantis studento parodytais studijų rezultatais ne tik suteikiamas laipsnis, bet ir
įvardijamas laipsnio lygis (award).
Vertinimo skal÷s lygių skiriamieji bruožai pateikti 3.6 lentel÷je.
3.6 lentel÷. Vertinimo skal÷s lygių skiriamieji bruožai taikant atskirus vertinimo metodus
70–100 (pirmosios klas÷s garb÷s bakalauro)
60–69 (aukštesn÷s antrosios klas÷s) lygio
50–59 (žemesn÷s antrosios klas÷s) lygio
40–49 (trečiosios klas÷s)
35–39
Rašytinis egzaminas
Medžiagos interpretavimas, aiškūs atsakymai
Kritinis medžiagos vertinimas
Nepakankamai išpl÷toti argumentai, atsakymai pagrįsti tik paskaitų medžiaga (neatsiskleidžia gilesn÷s studijos)
Žinios tinkamos, tačiau labai ribotos
Beveik neišlaikyta, bet veikia kompensaciniai mechanizmai
Projektas ir es÷
Pakankama duomenų apimtis, kritin÷ analiz÷
Ribotas studento ind÷lis į interpretaciją
Naudojamasi literatūra, bet neišpl÷toti argumentai
Naudojami nepakankami duomenys
Beveik neišlaikyta, bet veikia kompensaciniai mechanizmai
Baigiamasis darbas
Labai gerai atliktas tyrimas, tinkama metodologija, tyrimo rezultatus galima publikuoti
Ribotas originalumas, tačiau darbas gerai struktūrizuotas
Neišpl÷tota metodologija ir kritiniai argumentai
Ribotas medžiagos išstudijavimas ir negilios žinios
Beveik neišlaikyta, bet veikia kompensaciniai mechanizmai
3.1.4. Studijų krypties aprašai
Kokyb÷s užtikrinimo agentūra studijų krypties aprašus (Subject Benchmark Statements –
SBS) apibr÷žia kaip „nustatytus lūkesčius, keliamus teikiamų akademinių laipsnių standartams
įvairiose dalyko srityse“.
Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga pateikia kvalifikacijų hierarchiją, o studijų krypties
aprašai arba gair÷s įveda konkrečios studijų srities, krypties ar dalyko dimensiją. QAA pateikia:
• 56 bakalauro laipsnio studijų krypčių aprašus,
• 9 magistro laipsnio studijų krypčių aprašus,
• 18 Sveikatos mokslo studijų krypčių aprašus,
• Škotijos studijų krypčių aprašus.
Naujausiuose SBS jau yra suvienodintas turinys, jame pateikiami tokie elementai:
69
Dauguma gairių arba aprašų parengti 2007–2009 metų laikotarpiu. Tačiau dar išliko ir 2000–
2002 metais parengtų aprašų. Šis parengimo metų skirtumas akcentuojamas tod÷l, kad skiriasi ir
aprašų struktūra, ir studijų rezultatų pateikimas. 2000–2002 metų laikotarpiu parengti SBS pateikia
standartą kaip išsamų privalomų įgyti konkrečios srities žinių ir supratimo, intelektinių geb÷jimų,
praktinių įgūdžių ir bendrųjų perkeliamųjų geb÷jimų sąrašą. Remiantis 2005 metais Bergene
vykusios aukštojo mokslo ministrų konferencijos sprendimais 2006 m. parengtas Subject
benchmark statement for engineering jau yra naujos struktūros, studijų rezultatų formuluojami kitu
principu. Ankstesniais metais rengti aprašai orientavosi į keturis studijų rezultatų blokus (žinių ir
supratimo, intelektinių geb÷jimų, praktinių geb÷jimų ir bendrųjų geb÷jimų), neišskiriant bendrųjų ir
specialiųjų rezultatų, o naujose aprašų versijose bendrieji ir specialieji rezultatai atskirti,
bendriesiems rezultatams taikomos tos pačios keturios grup÷s, tačiau dažnai jie net nepateikiami,
tuo tarpu pateikiami integruoti specialieji studijų rezultatai kaip studijų krypties žinios, supratimas
ir geb÷jimai (abitities, skills). Šis integruotas žinių ir geb÷jimų paketas garantuoja žinias, supratimą
ir geb÷jimą veikti konkrečioje veiklos srityje ir siejamas su teikiamu laipsniu.
Yra aprašų, kuriuose atskirai yra apibūdinamos krypties žinios ir supratimas ir atskirai
aprašomi su kryptimi siejami geb÷jimai, tačiau jie n÷ra skirstomi į praktinius ir intelektinius (pvz.,
Health studies, Economics, Biosciences, Geography ir kt. ). Yra aprašų, kuriuose žinios, supratimas
ir geb÷jimai aprašomi bendrai (pvz., Materials). Visuose aprašuose bendrieji geb÷jimai pateikiami
atskirai, tačiau jie vadinami nevienodai: bendraisiais geb÷jimais, perkeliamaisiais geb÷jimais.
SBS aprašuose pateikiamas išsamus d÷stymo, studijavimo ir vertinimo sistemos aprašymas su
konceptualiais siūlymais bei konkrečiais metodų sąrašais. Yra aprašų (pvz., Materials), kuriuose
gana išsamiai aptariamas rekomenduojamas metodas (pvz., projekto darbas) ir kokią ataskaitą turi
pateikti studentai.
SBS pateikia tam tikrus slenkstinius (arba tipinius) studentų pasiekimų lūkesčius
(reikalavimus). Slenkstiniai reikalavimai – tai minimalūs reikalavimai, kuriuos būtina tenkinti,
norint gauti laipsnį ar pažym÷jimą, o tipiniai reikalavimai yra aukštesni nei slenkstiniai ir juos turi
• Įvadas.
• Apibr÷žti principai.
• Krypties esm÷ ir mastas.
• Žinios, supratimas ir geb÷jimai:
– krypties specialieji,
– bendrieji geb÷jimai.
• Mokymas, mokymasis ir įvertinimas.
• (Palyginamieji) standartai ir (ar) pasiekimų lygiai
– išskirtiniai, tipiniai, slenkstiniai.
70
tenkinti tipinis studentas, baigęs studijų programą ar kitą studijų vienetą (modulį, studijų pakopą ar
pan.). Atskirais atvejais SBS aprašomi meistriškumo lygiai. Slenkstinių, tipinių ir išskirtinių studijų
rezultatų lygių išskyrimas Jungtin÷je Karalyst÷je iš esm÷s skiriasi nuo Dublino aprašuose ir ECTS
priimtos studijų rezultatų lygio sampratos, pagal kurią studijų rezultatai formuluojami vadinamajam
tipiniam studentui.
2009 metų rugs÷jį pateiktas viešam svarstymui Magistro laipsnio charakteristikų aprašas:
studijų, skirtų magistro laipsniui įgyti, apimtis, kreditų sistema, d÷stymo, studijavimo ir vertinimo
sistema ir d÷stymo, studijavimo ir vertinimo metodų sąrašas. Pabr÷žtina tai, kad pristatant didaktinę
sistemą, nurodomos sąsajos su Veiklos kodekso 2 sritimi „Judumas (nors originale collaborative
provision – aut. pastaba) ir lankstus bei išskaidytas mokymas“, 9 sritimi „Mokymasis darbo
vietoje“ ir 6 sritimi „Studentų vertinimas“. Taip pat aprašomos tolesnių studijų ir įsidarbinimo
galimyb÷s. Pristatant laipsnio bei kitas kvalifikacijas, įgyjamas magistro lygiu, pateikiama
sąsaja su Aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (FHEQ). Skiltyje apie Bolonijos proceso įtaką
atskleidžiamos AM kvalifikacijų sąrangos sąsajos su Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų
sąranga. Pristatant magistro laipsnio charakteristikas remiamasi ir Veiklos kodekso 1 sritimi
„Magistrantūros tyrimų programos“, o prieduose išsamiai aprašomi trys magistro laipsnių
kategorijos:
• tyrimų magistras (research master‘s, MPhil);
• specializuotų/aukštesnio lygio studijų magistras (specialised/advanced study master‘s,
MSc, MA, MRes, integrated master‘s);
• profesinis/praktinis magistras (professional/practice master's, MBA and Med).
Aprašomos kiekvienos šių kategorijų programos charakteristikos, tikslai, pri÷mimo
reikalavimai, tolimesnių studijų ir įsidarbinimo galimyb÷s bei absolvento charakteristikos,
apimančios dalyko specifinius ir bendruosius geb÷jimus.
Studijų krypčių aprašai (SBS) yra skirti kelioms tikslin÷ms grup÷ms:
1) kaip gair÷s studijų programų kūr÷jams;
2) darbdaviams, besirenkantiems darbuotojus, kaip galimos programą baigusių absolventų
veiklos orientyras;
3) potencialiems studentams, kad gal÷tų apsispręsti, ar ši studijų programa suteiks norimą
kvalifikaciją.
Rengiant SBS taip pat skatinama atsižvelgti į neįgalių žmonių galimybes įgyti nurodytą
išsimokslinimo lygį.
SBS paprastai yra rengiami glaudžiai bendradarbiaujant aukštosios mokyklos ir profesinių
asociacijų atstovams. Dalis SBS turi sąsajas su išorin÷mis profesin÷mis organizacijomis ar studijų
kryptį reguliuojančiomis institucijomis. SBS rengti paprastai pradžioje suburiama studijų krypties
71
specialistų grup÷, kuri atstovauja tos mokslo krypties bendruomenei. Darbo grup÷s parengtas SBS
aptariamas platesn÷je akademin÷s bendruomen÷s bei socialinių dalininkų grup÷je. Parengto SBS
apimtis paprastai būna nuo 16 iki 20 puslapių. SBS taip pat nurodoma, kokį akademin÷s
kvalifikacijos lygį jis atitinka kitų šalių (ar šalies) nacionalin÷je (šiuo metu jau galima nuoroda ir į
Europos kvalifikacijų struktūros lygį) kvalifikacijų struktūroje. SBS pabaigoje paprastai pateikiami
jį parengusios ir recenzavusios darbo grupių narių sąrašai. SBS rengimą koordinuoja QAA gairių
rengimo valdymo grup÷ (Agency‘s Steering Group for Benchmarking).
3.1.5. Studijų programų aprašų rengimo gair÷s
Trečiasis studijų reglamentavimo JK žingsnis yra programų aprašų rengimo gair÷s
(Programme Specification – PS). QAA pareng÷ gaires, kaip pagalbą ir patarimus dalyvaujantiems
rengiant studijų programas. Pagal jas visi JK universitetai rengia išsamius aprašus.
Programos aprašas (specifikacija) yra glaustas aprašas numatomų studijų rezultatų, kuriuos
būtina pasiekti programos studijų metu, taip pat priemon÷s, kurios leistų tuos rezultatus pasiekti ir
pademonstruoti (įrodyti). PS sistemiškai jungia studijų rezultatus su programa, studijų ir vertinimo
metodais bei vertinimo kriterijais. Programos aprašas (specifikacija) gali parodyti, kaip moduliai ar
kiti vienetai gali būti jungiami į vientisą kvalifikaciją.
Aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimo agentūros teikiamose programos aprašo rengimo
rekomendacijose (angl. Guidelines for preparing programme specification) nurodoma, kad studijų
programos apraše gal÷tų būti pateikiama informacija, nurodyta 3.7 lentel÷je.
3.7 lentel÷. Informacija apie programą
Informacija apie programą Sprendimo lygis ir sąsajos
Programą parengusi institucija
Mokymo institucija (jei skiriasi nuo programą parengusios institucijos)
Informacija apie programos akreditaciją;
Programos lygis FHEQ
Programos pavadinimas
UCAS kodas
Pri÷mimo į programą kriterijai Institucijos politika, profesinių asociacijų reikalavimai
Programos tikslai Institucijos politika, FHEQ, SBS
Tinkami SBS ar kiti referatyvūs teiginiai, kuriais remiantis aprašyti studijų rezultatai Institucijos politika, FHEQ, SBS
72
Studijų rezultatai: žinios ir supratimas, įgūdžiai Institucijos politika, SBS, lygio ir kvalifikacijų aprašai (institucijos arba nacionaliniai), KSS, PSRB
D÷stymo, studijų ir vertinimo strategijos, padedančios pasiekti ir pademonstruoti studijų rezultatus Institucijos politika, SBS, PSRB
Programos struktūra ir reikalavimai, lygiai, moduliai, kreditų skaičius ir pasiekimų lygio aprašas (tai, ką privalo apsirašyti programą įgyvendinantis padalinys)
Personalo tyrimai ir kita profesin÷ veikla, profesinių asociacijų reikalavimai, FHEQ, COP
Studijų forma (mode)
Studijų kalba
Programos aprašo parengimo arba atnaujinimo data
Papildoma informacija:
Išskirtin÷s programos charakteristikos
Vertinimo tvarka Institucijos politika, COP-5,6, profesinių asociacijų reikalavimai, SBS
Parama studentams Institucijos politika, profesinių asociacijų reikalavimai, COP
Mokymo kokybę užtikrinanti sistema COP-7
COP – The Code of practice for the assurance of academic guality and standards in higher education KSS – Key skills: Standards and guidance 2004 (QCA) FHEQ – The Framework for Higher Education Qualifications SBS – Subject Benchmark Statements PSRB – profesin÷, teisin÷ ir priežiūros grup÷ (Professional, Statutory and Regulatory Body ) yra bendras terminas, vartojamas apibūdinti organizacijoms, kurios yra įgaliotos atlikti akreditaciją, patvirtinti arba pripažinti konkrečias programas pagal PSRB reikalavimus. 3.1.6. Reguliuojamos profesijos JK
JK laikosi ES Direktyvos 2005/36/EC nustatyto profesijų reguliavimo. Šios Direktyvos
atitinkami skyriai apie sveikatos ir socialin÷s rūpybos profesijų reguliavimą 2007 m. įtraukti į
Medicinos įstatymą. Šiuo metu galioja 1983 m. Medicinos įstatymas su pataisomis. Remiantis
ankstesne 1958 m. Medicinos įstatymo redakcija JK įkurta Vyriausioji medicinos taryba (GMC –
General Medical Council). Medicinos įstatyme, be kitų dalykų, nustatyta GMC atsakomyb÷ ir
pareigos rengiant medikus.
GMC nustato ikidiplominių studijų standartus, kuriuos medikus rengiančios institucijos
privalo pasiekti, ir ko reikalaujama iš studentų, kad būtų suteikiamas/pripažįstamas
išsimokslinimas. Šie standartai nustatyti 2003 m. priimtame dokumente Tomorrow’s Doctor; 2009
m. parengta nauja redakcija. Dokumente sakoma, kad pirmin ÷ mediko kvalifikacija (PMQ ) apima
medicinos ir chirurgijos bakalauro laipsnius, kuriuos suteikia GMC licencijuotos organizacijos,
kurios turi teisę vykdyti kvalifikacinius egzaminus.
73
Į Tomorrow’s Doctor įtraukti tie ES Direktyvos straipsniai, kurie nustato bazinio medikų
rengimo ES Direktyvoje apibr÷žtą studijų trukmę ir apimtis. Remiantis Direktyva, JK medikų
rengimas privalo garantuoti, kad bus įgytos būtinos žinios ir geb÷jimai.
Kitas drauge su medicinos mokyklų taryba (MSC – Medical Schools Coucil) GMC parengtas
dokumentas yra vadovas (guidance) „Medicinos studentai: profesin÷s vertyb÷s ir praktinis
tinkamumas“ (Medical Students: professional values and fitnesst to practice), kuris nustato
medicinos studentų profesionalią elgseną. Šis dokumentas detaliai aprašo, kokie reikalavimai
keliami medicinos studijas baigusiems studentams:
1. Profesionalaus elgesio principai;
2. Studentų mokymo priežiūra ir parama studentams;
3. Gydytojo sveikatos palaikymas (sveika gyvensena);
4. Naujų gydytojų registravimas GMC;
5. Studentų pasirengimas praktinei veiklai.
Kiekviename dokumento skyriuje aprašomi būsimos veiklos atskirų sričių bruožai ir
nurodoma, kokius geb÷jimus studentai turi parodyti, kad būtų patvirtintas jų profesinis tinkamumas
toje srityje.
Skirtingai nuo kitų studijų programų, medikų rengimo programoms keliamas griežtas
reikalavimas, kad programoje būtų užtikrinti visi kriterijai, leidžiantys patvirtinti profesinį
tinkamumą.
Medicinos studijų kokybei vertinti GMC atlieka procedūrą, kuri vadinasi Bazinio medikų
rengimo kokyb÷s užtikrinimas (QABME – Quality Assurance of Basic Medial Education). Šio
proceso tikslas – įsitikinti, kad medikus rengiančios institucijos (medicinos aukštosios mokyklos –
medical schools) atitinka Tomorrow’s Doctor standartus. QABME proceso metu ekspertai tikrina
mokyklas ir pateikia kasmetines ataskaitas.
Pagrindinis medikų rengimo bruožas JK – griežti reikalavimai ir nuolatinis studijų atitikties
tiems reikalavimams vertinimas.
3.1.7. Išvados
1. Išskirtinis Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo sistemos požymis, palyginti su kitų
šalių ir Lietuvos patirtimi, – esama aprašų rengimo praktika ir jau egzistuojanti hierarchin÷ aprašų
sistema, kurios paskirtis yra pateikti gaires ir rekomendacijas aukštojo mokslo institucijoms, kaip
siekti studijų programų kokyb÷s ir akademinių standartų. Aprašų hierarchijos viršuje yra Veiklos
kodeksas, jungiantis dešimties aukštosios mokyklos veiklos sričių aprašus. Tai sk÷tiniai aprašai,
kuriais vadovaujantis rengiami arba jau yra parengti detalesni, labiau specializuoti studijų krypties
aprašai ir studijų programos rengimo gair÷s.
74
2. Kitas Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo sistemos požymis, kuris būdingas ir
daugeliui kitų šalių, – parengta ir įstatymais įteisinta aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga –
Anglijos, Velso ir Šiaur÷s Airijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga ir Škotijos aukštojo mokslo
kvalifikacijų sąranga, kuriose pateikiami studijų pakopos / akademinių kvalifikacinių laipsnių
(bakalauro ir magistro) aprašai. Šiuose aprašuose atskleidžiamos hierarchin÷s sąsajos tarp įgyjamų
bakalauro, magistro, daktaro kvalifikacinių laipsnių ir šioms pakopoms numatytų studijų rezultatų.
Kvalifikacijų aprašai aiškiai atskiria konkrečios pakopos studijų programą baigusių absolventų
veiklos lygius ir veiklos perspektyvą, kurią absolventams atvers suteikta kvalifikacija.
3. Jungtin÷je Karalyst÷je sukaupta labai didel÷ studijų krypčių aprašų rengimo patirtis
(QAA pateikia 56 bakalauro ir 9 magistro laipsnio studijų krypties aprašus, taip pat 18 sveikatos
krypties aprašų), kurią vertinga studijuoti ir panaudoti Lietuvos studijų krypčių aprašų reng÷jams.
Studijų krypties aprašai, orientuoti į konkrečią studijų kryptį, pateikia išsamų žinių, supratimo ir
geb÷jimų (abilities, skills), siejamų su teikiamu laipsniu, aprašą. Naujausių aprašų turinys jau yra
suvienodintas. Pateikiami tokie komponentai:
• Įvadas
• Apibr÷žti principai (Defining principles)
• Dalyko esm÷ ir mastas (Nature and extent of subject)
• Žinios, supratimas ir geb÷jimai: dalyko specialieji (subject-specific) ir bendrieji
geb÷jimai
• Mokymas, mokymasis ir įvertinimas (Teaching, learning and assessment)
• Lyginamieji standartai ir/ar pasiekimų lygiai (Benchmark standards arba Standards and
levels of student attainment): labai geri, tipiniai, slenkstiniai (excellent, typical,
threshold).
4. Kitas studijas reglamentuojančių aprašų tipas Jungtin÷je Karalyst÷je – programų aprašų
gair÷s – taip pat rekomenduotinas Lietuvai. Programos aprašas (specifikacija) yra glaustas aprašas
numatomų studijų rezultatų, kuriuos reik÷tų pasiekti programos studijų metu, taip pat priemon÷s,
kurios leistų pasiekti ir pademonstruoti (įrodyti) reikiamus studijų rezultatus. Programų aprašų
gair÷s sistemiškai jungia studijų rezultatus su programa, studijų ir vertinimo metodais bei vertinimo
kriterijais.
3.2. Nyderlandų patirtis
3.2.1. Šalies aukštojo mokslo sistema
Aukštojo mokslo (AM) sistema Nyderlanduose yra apibr÷žta Aukštojo mokslo ir tyrimų aktu
(Dutch Act), kuris nuo 1993 metų buvo keletą kartų keičiamas, atsižvelgiant į Bolonijos deklaraciją
75
bei įvestą akreditacijos sistemą. Šiuo metu galioja 2002 metais priimti pataisymai, susiję su bendros
europin÷s aukštojo mokslo erdv÷s kūrimu. Svarstymams yra pateiktas naujas aktas, tačiau jis dar
neprimtas.
Nyderlanduose veikia binarin÷ aukštojo mokslo sistema (3.3 pav.), kai dviejų tipų AM
institucijose yra įgyvendinamos dviejų tipų programos:
1) akademin÷s arba tyrimais grindžiamos programos, kai mokslo universitetuose (WO)
įgyjamas akademinis išsilavinimas;
2) profesin÷s aukštojo mokslo programos, kai taikomųjų mokslų universitetuose (HBO –
Universities of applied sciences) įgyjamas profesinis išsilavinimas.
Valstybinio reguliavimo vaidmuo
Imperatyviai aprašomi skirtingi įstojimo reikalavimai: stojantiems į taikomųjų mokslų
universitetų studijų programas, reikia tur÷ti vidurin÷s mokyklos diplomą, o stojantiems į mokslo
universiteto/ ar taikomųjų mokslų universitetų programas – gimnazijos diplomą.
Kadangi abiturientas, neturintis gimnazijos diplomo, neturi teis÷s stoti į mokslo universiteto
programą, tai jam atsiranda galimyb÷ po trumpojo ciklo studijų (lot. k. propedeuse) pereiti į mokslo
bakalauro programą.
Imperatyvūs bendrieji reikalavimai stojantiems į AM programas:
– bent vieno aukštosios mokyklos reikalaujamo dalykų bloko (subject clusters) mokymasis
bendrojo lavinimo mokykloje;
– gamtos mokslų ir sveikatos mokslų bloko (Science and Health cluster) mokymasis
bendrojo lavinimo mokykloje, stojant į biomedicinos srities studijų programas;
– potencialūs studentai, kurie yra vyresni negu 21 metų ir neturi jokios kvalifikacijos, gali
būti priimami į studijų programas išlaikę stojamąjį egzaminą.
Atskirai aprašomi imperatyvūs bendrieji reikalavimai stojantiesiems į magistrantūros studijų
programas:
– mokslo krypties bakalauro laipsnis (BSc);
– galimi ir specifiniai reikalavimai stojantiesiems į reguliuojamų profesijų studijų
programas;
– absolventams, turintiems profesinio bakalauro (B) laipsnį ir stojantiems į mokslo
magistrantūros programas (MSc) keliami papildomi reikalavimai,.
Švietimo, kultūros ir mokslo ministerijos reguliuojami apribojimai (lot. k. Numerus clausus)
kiekvienais metais gali būti skirtingi, tačiau pastovus reguliavimas taikomas stojant į medicinos,
odontologijos, farmacijos ir veterinarijos studijų krypčių programas.
76
3.3 pav. Nyderlandų AM sistema (šaltinis: http://www.nufffic.nl)
Žym÷jimai: BA – menų bakalauras; BSc – mokslo bakalauras; MA – menų magistras; MSc – mokslo magistras
Reguliavimo prasme taip pat taikomos užsienio studentų pri÷mimo kvotos į medicinos,
odontologijos, farmacijos studijų programas (po 2 proc. nuo visų stojančiųjų). Stojantieji turi būti
pasiekę savo gimtosiose šalyse reikalaujamą išsilavinimo lygį, o iš stojančiųjų į tam tikro lygio
studijų programas dar reikalauja papildomo dalykinio pasirengimo. Priimant užsieniečius į
valstyb÷s nereguliuojamas studijų programas, aukštosioms mokykloms yra suteikta teis÷ pačioms
vertinti jų pasirengimą studijoms. Nyderlandai yra pasirašę dvišales ir daugiašales sutartis d÷l
išsilavinimo pripažinimo kitose šalyse. Remdamosi jomis, aukštosios mokyklos pačios daro
sprendimus.
Valstyb÷s mastu yra reguliuojamas studijų rezultatų ir kvalifikacijos pripažinimas. Dalyvauja
Švietimo, kultūros ir mokslo ministerija, Žem÷s ūkio ministerija, Socialin÷s apsaugos ir sveikatos
ministerija bei Nyderlandų ir Flamandų aukštojo mokslo akreditacijos agentūra (Accreditation
Organisation of the Netherlands and Flanders, toliau – NVAO), kuri nuo 2002 metų yra pagrindin÷
valstyb÷s įgaliota organizacija, atsakinga už akreditaciją ir kokyb÷s užtikrinimą. AM akte
patvirtinama, kad pagrindin÷ Nyderlandų aukštojo mokslo valstybinio reguliavimo sritis yra
aukštojo mokslo standartų užtikrinimas per nacionalinę reguliavimo sistemą ir kokyb÷s
77
užtikrinimas. Tod÷l AM institucijos ir laipsnių programos yra vertinamos pagal tam tikrus
kriterijus, o juos atitinkančios gauna akreditaciją šešerių metų laikotarpiui7.
Nacionalin÷ reguliavimo sistema taip pat įtraukia Centrinį studijų programų registrą CROHO
(Central Register of HE Study programs), kuriame viešai yra pristatomos visos akredituotos studijų
programos.
Galiojanti AM teisin÷ sistema taip pat įpareigoja aukštąsias mokyklas diplomuose įrašyti
programos akreditacijos datą, nuo kurios aukštosios mokyklos teikiamas laipsnis yra pripažįstamas
valstyb÷s.
Profesinių kvalifikacijų pripažinimo informacijos centras reguliuoja profesinius reikalavimus
(http://www.professionalrecognition.nl).
Nyderlanduose šiek tiek yra reguliuojamos ir netradicin÷s aukštosios studijos (nuotolin÷s
studijos8, visą gyvenimą besitęsiantis aukštasis mokslas9, aukštasis mokslas pramon÷je10).
Studijų apimties reguliavimas pasireiškia studento krūvio matavimu kreditais, nuo 2002 metų
– ECTS kreditais. Šis matavimas imperatyviai yra įteisintas Aukštojo mokslo ir tyrimų įstatyme,
kuriame teigiama, kad vienas kreditas apima 28 val., o 60 kreditų apima vienus nuosekliųjų studijų
metus.
Balų rašymo sistemos aprašas studijų programose nesikeičia jau keletą dešimtmečių ir apima
1– 10 balų11 skalę. Žemiausias slenkstinis balas yra 6.
Tačiau reikalavimai studijų krypčių aprašams n÷ra detaliai išd÷styti, nes laipsnius teikiančios
aukštosios mokyklos, analizuodamos savo studijų programas, pačios turi steb÷ti studijų krypties
reikalavimus remdamosi tarptautine tos dalykin÷s krypties praktika ir profesine praktika, kurioje
dirba programą baigę absolventai. Tod÷l NVAO palieka labai daug erdv÷s kokyb÷s vertinimo
agentūroms interpretuoti bei remtis studijų krypties raidos tarptautin÷mis bei aukštojo mokslo
bendrosiomis tendencijomis. Kokyb÷s vertinimo agentūros paprastai pačios apibr÷žia taikomų
nuorodų struktūrą, kurią NVAO vertina remdamasi nacionaline akreditacijos struktūra. Taigi studijų
programose paliekama erdv÷s inovacijoms, nedarant programoms spaudimo konkretų didaktinį
požiūrį taikyti kaip standartą. Ši praktika taip pat atsako į klausimą, kod÷l studijų programose
studijų rezultatai n÷ra formuluojami kaip kompetencijos.
7 Tik akredituotos programos gauna teisę į valstybinį finansavimą, studentai – į finansinę paramą, o baigusieji studijas – į valstyb÷s pripažįstamą laipsnį. 8 Nuotolines studijas centrin÷ šalies vyriausyb÷ reguliuoja tam tikru statutu, kuris nustato, kokios programos r÷muose gali teikti atvirasis universitetas savo programas. Keliamas tik vienas reikalavimas: stojantieji turi būti ne jaunesni kaip 18 metų. Įstojęs studentas pats laisvai formuoja savo studijų programą. Taip iš vieno ar atskirų baigtų kursų kvalifikacinių sertifikatų sukaupiamas diplomas, kurio vert÷ gali būti prilyginta trumpojo ciklo programai, ar universitetiniam diplomui. 9 Reguliuojama Suaugusiųjų švietimo įstatymu, kuris taip pat susiejamas teisiniais ryšiais su Aukštojo mokslo ir tyrimų įstatymu. 10 Kursai, kuriuos siūlo verslo ir pramon÷s organizacijos, tačiau pri÷mimo reikalavimai yra labai įvairūs. 11 Nyderlandų AM sistemoje yra susiklosčiusi nereglamentuota tradicija: 9 balai rašomi labai retai, o 10 balų – labai išimtiniais atvejais. Balai 1–3 taip pat praktiškai nenaudojami.
78
Valstyb÷s reguliuojamos profesijos
Kvotų principas (lot. k. numerus fixus) taikomas tam tikroms valstyb÷s reguliuojamoms
profesijoms, kai pri÷mimo į studijas (pirmiausia tai taikoma sveikatos srities studijų programoms)
reikalavimai aprašomi svertiniu principu.
Rengiant mokytojus, atsiranda reglamentuotų studijų trukm÷s reikalavimų:
– pradinio ugdymo mokytojų programa taikomųjų mokslų universitete apima 240 kreditų (4
metų studijos). Absolventas kvalifikuojamas pradin÷s mokyklos mokytoju mokyti visų dalykų;
– bendrojo lavinimo mokytojų programos įgyvendinamos mokslo ir taikomųjų mokslų
universitetuose, tačiau skiriasi jų apimtys kreditais. Pirmo ir antro lygio kvalifikacijos įgyjamos
taikomųjų mokslų universitete ir yra reikalingos pedagoginei veiklai pagrindin÷je mokykloje. Pirmo
lygio kvalifikacija, kuri įgyjama baigus magistrantūros programą (60 – 120 ECTS kreditų) mokslo
universitete, suteikia kvalifikaciją pedagoginei veiklai gimnazijose ar aukštesn÷se vidurin÷s
mokyklos klas÷se;
– atskirų reglamentuojamų reikalavimų aukštojo mokslo d÷stytojų kvalifikacijai ir rengimui
n÷ra.
3.2.2. Aprašų tipologija
Įgyvendinant Bolonijos procesą, nuo 2002 metų įvesta trijų pakopų sistema. Šios sistemos
laipsnių struktūra ir studijų trukm÷ (3.8 lentel÷) suponavo aprašų sistemą. Analizuojant šalies
dokumentus, išryšk÷jo lygių atskyrimo principas, kuris taikomas abiem binarin÷s AM sistemos
dalyviams, aprašant studentų pri÷mimo reikalavimus, programų apimtį ir turinį (akademinį ir
profesinį), laipsnio suteikimą ir programų akreditavimą. Nors sistema pasižymi binariškumu,
laipsnių teikimo pasiūla šį bruožą sušvelnina, nes daugelis aukštojo mokslo institucijų siūlo abiejų
tipų programas. Tačiau tradiciškai akademinio tipo programos vyrauja mokslo ir tyrimų
universitetuose, o profesin÷s orientacijos programos siūlomos Taikomųjų mokslų universitetuose.
Laipsnių aprašo bruožai Univeristetų suteikiamų kvalifikacinių laipsnių ir krypčių klasifikacija parodyta 3.8 lentel÷je.
3.8 lentel÷. Laipsnių aprašas12 Nyderlandų AM sistemoje
Laipsniai ir juos teikiančių programų pagrindiniai bruožai
Per kiek laiko įgyjamas laipsnis mokslo universitete
Per kiek laiko įgyjamas laipsnis taikomųjų mokslų universitete
Per kiek laiko įgyjamas laipsnis tarptautiniuose institutuose13
12 Laipsnių aprašai imperatyviai nusako programos apimtį kreditais, nes Nyderlandai nuo 2002 metų AM sistemoje įved÷ ECTS kreditus ir šią nuostatą įtvirtino teikdami korekcijas Aukštojo mokslo ir tyrimų akte (2002). 13 Tai tarptautinio lygmens aukštojo mokslo institucijos, kurios daugiausia teikia magistrantūros programas ir yra skirtos tarptautinei studentų rinkai.
79
PhD 4 metus 4 metus (5 institutuose)
Magistras (M) Akcentuojamos profesin÷s žinios ir praktika. Programos negauna viešojo finansavimo, išskyrus sveikatos krypties programas, nes šios srities kvotas skiria valstyb÷.
1–2 metus, 60 ECTS
Mokslų magistras su papildoma profesine orientacija (MSc) Menų magistras (MA)
1–2 metus, 60–120 ECTS
1–2 metus, 60–120 ECTS
Tyrimų magistras (Research master) Tai naujo tipo programa, kurios tikslas – parengti doktorantūros studijoms arba karjerai tyrimų srityje.
1–2 metus, 120 ECTS
1–2 metus
Bakalauras (B) Programos akcentuoja profesinę praktiką.
4 metus, 240 ECTS (įskaitant asocijuotą laipsnį 60 ECTS)
Mokslo bakalauras (BSc) Menų bakalauras (BA) Programos akcentuoja akademinį pasirengimą magistrantūros studijoms. Profesin÷s kvalifikacijos suteikimas yra gana nauja praktika.
3 metus, 180 ECTS
Taikomųjų mokslų universitetuose įgyjamų kvalifikacinių laipsnių ir krypčių klasifikacija
rodo (3.9 lentel÷), kad šio tipo universitetuose vyrauja profesin÷s bakalauro programos14.
3.9 lentel÷. Taikomųjų mokslų universitetuose įgyjamų kvalifikacinių laipsnių ir studijų krypčių klasifikacija Studijų kryptis Bakalauro laipsnio pavadinimai kryptyje Magistro laipsnio pavadinimai
kryptyje Inžinerija ir technologijos
Inžinerijos; aplinkosaugos; taikomųjų mokslų; informacinių ir komunikacinių technologijų
–
Ekonomika ir vadyba Verslo administravimo; komercijos; ekonomikos; komunikacijos; teis÷s
–
Socialinis ir bendruomeninis darbas
Socialinio darbo; teologijos; verslo administravimo; teis÷s
–
Mokytojų rengimas Edukologijos – Sveikatinimas Sveikatos; slaugos – Menai Menų; dizaino; meninio ugdymo; kino ir
televizijos; muzikos; mMuzikinio ugdymo; teatro; teatrinio ugdymo; šokio; šokio ugdymo
Menų; dizaino; muzikos; šokio choreografijos; šokio terapijos; tipografijos; architektūros; kraštovaizdžio architektūros; urbanistinio planavimo
Taikomųjų mokslų universitetuose įgyjamo bakalauro laipsnio studijų krypties aprašas atveju
formuojamas taip:
– krypties kompetencijos apibr÷žia plačią profesinę bakalauro programos orientaciją ir
kartu su bendrosiomis ir specialiosiomis kompetencijomis formuoja kompetencijų pagrindą;
14 Informacija apie mokslo universitetų studijų krypčių klasifikaciją neteikiama.
80
– krypties specialiosios kompetencijos formuoja plačios ir siauros programos šaką (kryptį),
kuri ir suteikia programai pavadinimą;
– diplomo pried÷lis atskleidžia kompetencijas, kurios buvo įgytos baigus programą.
Pavyzdžiui, krypties kompetencijos bakalauro inžinerijos programa rodo, kad kiekviena
programa, kurią baigus įgyjamas šis laipsnis (B. Eng), įtrauk÷ šios krypties kompetencijas į studijų
programą, tačiau n÷ra apibr÷žiama programoje esančių kompetencijų proporcija. Tod÷l studijų
praktika atskleidžia gana didelę proporcijų įvairovę programose. Ši proporcijų įvairov÷ taip pat
priklauso nuo to, ar programa orientuojama į siaurą profesiją, kurios kompetencijos yra apibr÷žtos
kaip krypties kompetencijos. Kadangi verslo administravimo bakalauras apima platų profesijų
spektrą, tai reiškia, kad šio pavadinimo laipsnio programos turi gana nedidelę bendrąją dalį.
Magistro laipsnio studijų krypties aprašas yra gana laisvai interpretuojamas, nes taikomųjų
mokslų universitetai patys nusistato programos apimtį ECTS kreditais ir laipsnio pavadinimą pagal
kryptį. Laipsnio atitikties krypčiai klausimas iškyla tik akreditavimo metu. Tačiau šalies įstatymai
neleidžia šio tipo universitetams prie suteikiamo laipsnio (M) prid÷ti pried÷lių menų (of Arts) ar
mokslo (of Science). Šiuos pried÷lius galima naudoti tik tuo atveju, jei programa yra akredituota
kitose šalyse (taip pat)15.
Mokslo universitetuose prie bakalauro ar magistro laipsnių pavadinimų pridedami pried÷liai
(BSc ir MSc – mokslo/ ar BA ir MA – menų)16, žymintys akademinę arba meninę pakraipą.
Visų bakalauro studijų programų studijų apimtis siekia 180 ECTS, o magistrantūros
programų studijų apimtis gali būti įvairi, pavyzdžiui medicinos, veterinarijos ir farmacijos
programų – 180 ECTS, odontologijos – 120 ECTS, tačiau nuo 2010–11 metų bus padidinta iki 180
ECTS. Šiuo pagrindu taip pat yra rengiami galiojančių norminių aktų pataisymai. NVAO pareng÷
Magistro laipsnio programų trukm÷s aprašą (Master’s degree course duration protocol), kuriuo
įteisinamas studijų trukm÷s kreditais spektras:
– magistrantūros programų gimnazijos ar vidurin÷s mokyklos baigiamosios klas÷s
pedagogo kvalifikacijai įgyti apimtis varijuoja nuo 60 iki 120 ECTS;
– mokslo ar tyrimų magistro (Research Master’s) laipsniui įgyti – 120 ECTS;
– gamtos mokslų / technologijų kryptyje17 – 120 ECTS;
– kitose studijų kryptyse – 60 ECTS (tam tikrais atvejais 90 ECTS).
15 D÷l šios išlygos tokio tipo universitetai naudoja šiuos pried÷lius ir programų statistika rodo tokį pasiskirstymą: 26 % Master of Science, 27 % Master of Arts ir 45 % Master’s. 16 BAs ir Mas laipsnių pavadinimų pried÷liai pridedami įgijus kvalifikaciją kalbos ir kultūros dalykin÷je kryptyje, BSc ir Msc laipsnių pavadinimai – kitose dalykin÷se kryptyse; LLB ir LLM (teis÷s bakalauras ir teis÷s magistras) – baigus tam tikras teis÷s krypties programas. 17 Dizaino inžinerijos programos studijų normatyvin÷ trukm÷, baigus magistrantūros programą, – dveji metai. Šias programas siūlo technologijos universitetai. Programų teikiamos kompetencijos yra susijusios su praktiniu profesiniu lauku. Tačiau šios pomagistrantūrin÷s programos skiriasi nuo doktorantūros programų.
81
Tačiau galimyb÷s stoti į doktorantūrą atsiranda tik baigus 120 ETCS ar didesn÷s apimties
studijų programą. Baigus magistrantūros programą medicinos srityje, atsiranda galimyb÷s stoti į 3–
6 metų medicinos specialisto programą.
Magistro laipsnio programos trukm÷s aprašo struktūra18 apima programos aprašą, tikslines
programos grupes, ryšius tarp senojo ir naujojo programos turinio, programos lyginimą su
panašiomis programomis kitose šalyse, programos trukm÷s keitimo pagrindimą remiantis
nepriklausomų ekspertų panelin÷s diskusijos duomenimis.
Akademinio ir profesinio išsilavinimo aprašas (universitetų inicijuotas rekomendacinis geros
praktikos pavyzdys)
Studijų programos lygiu trys universitetai (Eindhoveno, Delfto ir Tvent÷s) pareng÷
akademinio išsilavinimo aprašą (Criteria for Academic Bachelors’s and Master’s, 2005), kuris yra
rekomendacinio ir demonstracinio pobūdžio, nes nuosekliau išd÷sto universitetuose teikiamo
akademinio išsilavinimo turinį. Šis kriterijų aprašas taip pat remiasi Dublino aprašais. Didžiausia
akademinio išsilavinimo kriterijų aprašo vert÷ ta, kad yra išskirtos septynios kompetencijų sritys19,
kurios taikomos inžinerin÷s krypties akademin÷ms programoms, tačiau gali būti lanksčiai
pritaikytos ir kitų krypčių programoms. Šis aprašas taip pat formuoja nacionalinių aprašų nuorodų
sistemą, nes yra patvirtintas NVAO, tod÷l gali būti taikomas kaip nuoroda vertinant bakalauro
studijų ir magistrantūros akademines programas. Jis taip taip yra rekomendacinio pobūdžio aprašas
programų reng÷jams.
Nacionalin÷s AM kvalifikacijų sąrangos aprašas
Remiantis NVAO išvadomis ir išorin÷mis ekspertiz÷mis, Nyderlandų nacionalin÷ AM
kvalifikacijų sąranga suderinta su EHEA kvalifikacijų sąranga, tačiau nacionalin÷ sąranga atlieka
daugiau politinį skaidrumo ir harmonizavimo vaidmenį, nes dar neturi juridin÷s galios. AM
kvalifikacijų sąrangoje (http://www.nvao.net/nqf) pagrindinis nuorodos šaltinis yra Dublino aprašai,
kurie padeda Nyderlandų AM kvalifikacijų sąrangą palyginti su kitų Europos šalių kvalifikacijų
sąrangomis. Kiekvienos pakopos (įskaitant ir trumpąją) kvalifikacija yra aprašyta studijų rezultatais,
kurie atspindi Dublino aprašų žinių ir supratimo, geb÷jimų ir kompetencijų parametrus. Pakopų
skiriamieji bruožai apibūdinami šiomis kategorijomis: žiniomis ir supratimu; žinių ir supratimo
taikymu; sprendimų pri÷mimu; komunikacija; mokymosi mokytis geb÷jimais.
18 Apraše nurodyta ir programos trukm÷s keitimo procedūros kaina, kuri siekia 5000 eurų. 19 Kompetencijų sritys: 1) viena ar kelios mokslo kryptys; 2) tyrimo atlikimas; 3) projektavimo veikla; 4) mokslinio požiūrio laikymasis; 5) baziniai intelektiniai geb÷jimai; 6) bendradarbiavimas ir komunikacija; 7) socialin÷ atsakomyb÷. Kompetencijų sritys suskirstytos į tris dalis: 1) dalykin÷s srities kompetencijos (1, 2, 3); 2) veiklos metodų kompetencijos (4, 5, 6); 3) konteksto kompetencijos (7). Kiekvienoje kompetencijos srityje taip pat aprašyti jos lygio rodikliai (analiz÷, sintez÷, abstrahavimas, konkretinimas).
82
Nyderlandų AM kvalifikacijų sąrangos palyginimo su EHEA kvalifikacijų sąranga aprašas
(2008), kuris kaip dokumentas sistemiškai apibūdina visus lyginamus parametrus, pasižymi tokia
struktūra:
1. Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos pristatymas (AM kvalifikacijų sąrangos tikslas šalyje;
šios sąrangos įgyvendinimo žingsniai);
2. Nyderlandų AM kvalifikacijų ir EHEA kvalifikacijų sąrangų tarpusavio ryšys, kuris yra
parodomas šiais pjūviais: programų ir studijų rezultatų aprašų, taikant žinių ir geb÷jimų tipologiją;
kvalifikacijos įgijimo ir akreditacijos proceso; binarin÷s sistemos pristatymo (programų orientacijos
ir jų profilių); savisertifikacijos proceso (self-certification); diplomo pried÷lio vaidmens;
3. Nyderlandų AM struktūra (jos santykis su Europos kvalifikacijų struktūra mokymuisi visą
gyvenimą);
4. Kvalifikacijų vertinimo kriterijai (mokslo ir taikomųjų mokslų universitetų profilių
aprašas, atitinkamai apibr÷žiant skirtingą programų apimtį kreditais).
Akreditacijos aprašas
Aukštojo mokslo akreditacijos aktas (the Accreditation of Higher Education Act 2002)
pateikia laipsnius teikiančių programų akreditavimo nuostatas, reikalaujančias, kad mokslo
universitetų ir taikomųjų mokslų universitetų programos20 būtų vertinamos pagal tam tikrus
kriterijus, išd÷stytus Akreditavimo apraše (Accreditation framework).
Vertinant programų kokybę siekiama atsakyti į tris pagrindinius klausimus21. Atitiktis studijų
krypties reikalavimams n÷ra konkrečiai reglamentuojama, o gana laisvai interpretuojama, siekiant
studijų programose atrasti naujovių. Atsakant į tuos tris klausimus, nuo 2003 metų galiojančiame
Akreditavimo apraše numatytos šešios vertinimo temos (tikslas ir uždaviniai; programos turinys;
personalas; infrastruktūra; vidinis kokyb÷s užtikrinimas; tęstinumo sąlygos), apibr÷žtos standartais
ir kriterijais. Tikslo ir uždavinių bei programos turinio temų standartai detalizuoti atskirai pagal
mokslo ir taikomųjų mokslų universitetų teikiamų laipsnių aprašus. Parengtose programos teikimo
akreditacijai gair÷se atskleidžiama, kad programos teik÷jai turi pagrįsti naudojamą studijų
dalykin÷s krypties nuorodų struktūrą bei jos dermę su profesinių organizacijų reikalavimais. Šią
nuorodų struktūrą kaip atskaitos tašką naudoja ekspertai vertindami programą.
Studijų programų akreditavimas remiasi studijų rezultatų aprašais, t. y. Dublino aprašais.
NVAO šiuos aprašus programai vertinti adaptavo trimis lygiais:
20 Laipsnių neteikiančios programos n÷ra akredituojamos NVAO. 21 Pirmas klausimas: ar programa tenkina studijų krypties reikalavimus pagal temas, nurodytas akreditacijos struktūroje? Antras klausimas: ar studijų krypties reikalavimų kokyb÷ dera su tarptautiniu mastu taikomais mokslo universitetų ir taikomųjų mokslų universitetų aprašais ir bakalauro ar magistro lygiu? Trečias klausimas: ar programa tenkina NVAO akreditacijos struktūros kriterijus?
83
1. Tikimasi, kad programoje yra aiškiai apibr÷žti studijų rezultatai (intended learning
outcomes), kuriais remiantis akreditavimo metu vertinama, ar programos studijų rezultatai atitinka
reikalaujamą lygį ir programos kryptį. Lygis vertinamas lyginant programos studijų rezultatus su
Dublino aprašais. Papildomai yra vertinama, ar programos studijų rezultatai atitinka krypties
tarptautiškumo lygį.
2. NVAO vertina potencialius studijų rezultatus (potential learning outcomes), kurie yra
išreikšti kaip programos turinio ir studijų rezultatų derm÷s kriterijus. Pavyzdžiui, jeigu programoje
yra apibr÷žti laboratorinio darbo įgūdžiai, tai programos turinys turi sudaryti galimybes studentui
atlikti laboratorinį darbą. Atitinkamai kartu yra vertinamos galimyb÷s (infrastruktūros, personalo
kompetencijos ir t. t.);
3. NVAO vertina pasiektus studijų rezultatus (achieved learning outcomes). Vertinant
programą susipažįstama su studentų kursiniais ir baigiamaisiais darbais ir žiūrima, ar pasiekimai
atitika lygio aprašą ir studijų rezultatus.
Studijų rezultatais grįsta akreditacija ir studijų rezultatų tipologija (ketinami, potencialūs ir
pasiekti studijų rezultatai) atskleidžia programos atskaitomybę studentams ir visuomenei.
Kadangi Nyderlanduose aukštosioms mokykloms paliekama gana daug erdv÷s studijų
programos specifikacijai apibr÷žti, tai NVAO vertina institucijos vidinę kokyb÷s užtikrinimo
sistemą. Teigiamai įvertos programos akreditacija galioja 6 metus.
Programos lygio aprašai (programme-specific level descriptors)
Šie aprašai taip pat naudojami akreditacijos metu, o jų paskirtis yra panaši kaip Dublino
aprašų. Dažniausiai programos vertinimo metu taikomi vykdant europinius projektus (naudojant
teminius tinklus, Tuning projektą) parengti programos lygio aprašai. Nyderlandų taikomųjų mokslų
universitetų asociacija (HBO-raad) po konsultacijų su įvairių profesinių sričių socialiniais
partneriais pareng÷ nacionalinius programų lygmens ir dalykin÷s krypties kompetencijų (domain
competences) profilius / aprašus (national programme profiles). Nacionaliniai programų ir krypties
kompetencijų aprašai formuoja nacionalinę struktūrą, kuria remiamasi kaip nuoroda programos
akreditavimo metu. Tačiau kiekviena aukštoji mokykla22 pati apsisprendžia d÷l papildomų elementų
naudojimo savo programose.
3.2.3. Išvados
Nyderlandų AM sistemoje galiojančių aprašų analiz÷s išvados gali būti vertingos teikiant
pasiūlymus d÷l nacionalin÷s studijų krypčių aprašų sandaros:
22 Aukštosios mokyklos, kurios n÷ra finansuojamos valstyb÷s, šiais aprašais neprivalo remtis.
84
1. Binariškumo ir palyginamumo principas nuosekliai išpl÷tojamas visų tipų aprašuose.
Kokybinių rodiklių požiūriu jis apibr÷žia pri÷mimo į studijas reikalavimų, laipsnių, programų
tipologijos, vertinimo ir akreditacijos sistemos skirtumus. Tačiau binariškumo principas
nepažeidžia AM sistemos vientisumo, nes laipsnio ir studijų trukm÷s ECTS kreditų aprašais
apibr÷žia „tiltų“ ir jud÷jimo galimybes sistemos viduje. Palyginamumo principas yra vienas iš
esminių, kuris suponuoja programai vertinti ir akredituoti naudojamų aprašų visumą;
2. Aprašų tipologijoje pagrindiniai koncentriniai aprašai yra nacionalin÷ AM kvalifikacijų
sąranga ir akreditacijos sąranga. Remiantis šiais aprašais sukuriama daug lydinčiųjų aprašų, kurie
padeda detaliau įgyvendinti palyginamumo principą;
3. Visų tipų aprašuose vienas iš pagrindinių nuorodos šaltinių yra Dublino aprašai, kurie jau
detalesn÷s taksonomijos lygmeniu taip pat padeda įgyvendinti palyginamumo principą. Galima
teigti, kad Nyderlanduose Dublino aprašai yra lyg tam tikras standartas, kuris pagal detalizuotas
taksonomijas atpažįstamas laipsnio, programos vertinimo ir akreditacijos aprašuose bei
interpretuojamas studijų programose. Dublino aprašai, kaip palyginamieji kriterijai, adaptuojami
naudojantis trijų lygių studijų rezultatų tipologija: studijų rezultatai – intended learning outcomes;
potencialūs studijų rezultatai – potential learning outcomes ir pasiekti studijų rezultatai – achieved
learning outcomes.
4. Studijų programos aprašo lygmenyje aukštosioms mokykloms paliekama pakankamai
erdv÷s apibr÷žti turiniui, kuris n÷ra reguliuojamas krypties turinio proporcijomis. Profesinių
organizacijų reikalavimai, profesiniai standartai, geros praktikos pavyzdžiai formuoja nuorodų
sistemą, kurią programų reng÷jai gali gana laisvai interpretuoti, tačiau turi pagrįsti jos tinkamumą
laipsnio reikalavimams programos vertinimo metu.
5. AM studijų standartų laikymąsi užtikrina valstyb÷s įgaliota institucija, atsakinga už
programų vertinimo ir akreditacijos bei kokyb÷s užtikrinimo sritį.
6. Akreditavimo aprašo šešios vertinimo temos (tikslas ir uždaviniai; programos turinys;
personalas; infrastruktūra; vidinis kokyb÷s užtikrinimas; tęstinumo sąlygos) apibr÷žtos standartais ir
kriterijais. Tikslo, uždavinių ir programos turinio temų standartai detalizuoti atskirai pagal mokslo
ir taikomųjų mokslų universitetų teikiamų laipsnių aprašus.
3.3. Norvegijos patirtis 3.3.1. Aukštojo mokslo sistema
Aukštasis mokslas Norvegijoje vykdomas Švietimo ir tyrimų ministerijai (toliau –
ministerija) pavaldžiose institucijose, kurios suskirstytos į šias kategorijas:
• 4 universitetai;
85
• 6 specializuotos universitetin÷s institucijos – muzikos, ekonomikos ir verslo
administravimo, veterinarijos, sporto, architektūros ir dizaino);
• 26 universitetin÷s kolegijos;
• kitos akredituotos institucijos, vykdančios akredituotas studijų programas.
Kokiai kategorijai priskirti aukštojo mokslo instituciją, sprendžia Norvegijos karalius,
remdamasis akademinio vertinimo, kurį atlieka Parlamento 2003 m. įsteigta Norvegijos švietimo
kokyb÷s užtikrinimo agentūra NOKUT (The Norwegian Agency for Quality Assurance in
Education), rezultatais. Šių aukštųjų mokyklų skirtumus iš esm÷s lemia jų savęs akreditavimo teis÷
(self-accreditation right). Pavyzdžiui, universitetai be išorin÷s akreditacijos gali prad÷ti vykdyti
visų pakopų studijų programas, o universitetin÷s kolegijos magistro ir daktaro programas gali
vykdyti tik po išorin÷s programų akreditacijos, išskyrus valstybines kolegijas, kurios, jei kuriose
nors studijų srityse vykdo daktaro laipsnį suteikiančias programas, be akreditacijos gali prad÷ti
vykdyti magistrantūros studijas šiose srityse.
Reikia pažym÷ti, kad pirmosios regionin÷s kolegijos buvo įkurtos 1969 metais, o nuo 1990
m. prad÷jo vykdyti ir aukštesn÷s pakopos studijas. Dar po kelerių metų kolegijoms buvo suteikta
teis÷ teikti daktaro laipsnį tam tikrose studijų srityse. Tuo metu šios aukštosios mokyklos buvo
pavadintos universitetin÷mis kolegijomis. Glaudų aukštojo mokslo sektorių bendradarbiavimą rodo
2000 metais įkurta Norvegijos aukštojo mokslo taryba (šiuo metu – Norvegijos aukštojo mokslo
institucijų asociacija). Ji sujungusi Norvegijos universitetų tarybą ir Norvegijos valstybinių kolegijų
tarybą, tod÷l visus iššūkius aukštosios mokyklos pasitiko būdamos „ant bendros platformos“ (P.
Nyborg, 2005).
Norvegijos aukštojo mokslo sistema grindžiama modeliu, jungiančiu tradicines akademines
studijas ir profesines studijas į vieną laipsnių sistemą. Norvegijos aukštojo mokslo sistema
pavaizduota 3.4 pav.
Norvegijos parlamentas (Storting) 2001 metais patvirtino aukštojo mokslo reformos,
pavadintos Kokyb÷s reforma, strategiją – Aukštojo mokslo baltąją knygą (White Paper on Higher
Education, 2001). Reikia pažym÷ti, kad Kokyb÷s reforma neatsiejama nuo Bolonijos proceso
įgyvendinimo. Šiuo požiūriu autoriai Norvegiją pavadino „geriausiu klas÷s mokiniu“ (P. Nyborg,
2004): įdiegta nauja kvalifikacinių laipsnių sistema, nauja kreditų sistema ir nauja standartizuota
vertinimo skal÷ (nuo A iki F), deranti su ECTS, prad÷tas įgyvendinti naujas studijų programos
modelis, kurio pagrindin÷ koncepcija – studijų rezultatų įvedimas.
2003 m. įvesta nauja pakopin÷ laipsnių sistema – bakalauro, magistro ir daktaro (iki 2007 m.
lygiagrečiai buvo teikiami „seni“ kvalifikaciniai laipsniai (Candidatus/ta (toliau – cand.) Magisterii
Grad, Magister Artium, Sivilarkitekt, Cand. Medicinae ir kt.). Suteikiamo kvalifikacinio laipsnio –
Bachelograd, Mastergrad, Philosophiae Doctor (PhD) – pavadinimas atspindi ir baigtos studijų
86
programos pavadinimą (pavyzdžiui, žurnalistikos bakalauras – Bachelori i Journalistikk;
odontologijos magistras – Master i Odontologi).
Metai
3.4 pav. Norvegijos aukštojo mokslo sistema (http://www.enqa.eu)
Bakalauro laipsnį teikia visi universitetai, specializuotos universitetin÷s institucijos,
valstybin÷s universitetin÷s kolegijos, kitos privačios ir valstybin÷s aukštojo mokslo institucijos.
Bakalauro studijos trunka 3 metus, išskyrus kai kurias 4 metų muzikos ir scenos meno bakalauro
studijų programas.
Magistro laipsnį teikia universitetai ir specializuotos universitetin÷s institucijos, taip pat
keletas universitetinių kolegijų ir kai kurios privačios aukštojo mokslo institucijos. Magistrantūros
studijų trukm÷ – 2 metai. Daug d÷mesio šių studijų metu skiriama studento savarankiškam darbui.
Keliose studijų kryptyse (architektūros, inžinerijos, pramoninio dizaino, kraštotvarkos,
architektūros, odontologijos, farmacijos) studentai priimami į penkerių metų integruotas
magistrantūros studijų programas. Magistrantūros studijų programos yra dviejų tipų – orientuotos į
profesinę veiklą ir orientuotos į tyrimų / teorinę veiklą.
Daktaro laipsnis suteikiamas po trejų metų studijų, prieš tai įgijus magistro laipsnį ar
profesinę kvalifikaciją – po 6 metų studijų. Daktaro studijų programos vykdomos visuose
universitetuose, visose universitetinio lygmens institucijose ir kai kuriose universitetin÷se
kolegijose.
Kai kurios aukštojo mokslo studijų programos nepatenka į anksčiau min÷tą tripakopę laipsnių
struktūrą. Tokioms priskiriamos:
87
• 4 metų trukm÷s mokytojų rengimo programos;
• 1–1,5 metų trukm÷s magistrantūros studijų programos;
• 2 metų trukm÷s kolegijos kandidato (hogskolekandidat) programa;
• profesinį laipsnį (Professional Degree) teikiančios studijų programos:
- medicina (cand. med.) – 6 metai;
- psichologija (cand. psych.) – 6 metai;
- veterinarija (cand. med. vet.) – 5,5 metų;
- teologija (cand. theol.) – 6 metai;
- architektūra Oslo architektūros mokykloje – 5,5 metų.
3.3.2. Studijas reglamentuojantys dokumentai
Aukštųjų mokyklų veiklą reglamentuoja Universitetų ir universitetinių kolegijų įstatymas
(Act relating to Universities and University Colleges, 2005) (toliau – įstatymas), priimtas po plačių
debatų tarp politikų, aukštojo mokslo institucijų ir įvairių sąjungų. Šis įstatymas, iškeldamas į pirmą
vietą ne nuosavyb÷s formą, o studijų kokybę, sujung÷ du anksčiau galiojusius įstatymus,
reglamentavusius atskirai valstybinių ir atskirai privačių aukštojo mokslo institucijų veiklą.
Nepriklausomai nuo nuosavyb÷s formos visoms aukštojo mokslo institucijoms šiuo metu taikomi
tie patys akademiniai standartai ir kriterijai. Daugiau kaip 90 procentų Norvegijos studentų
studijuoja valstybin÷se aukštosiose mokyklose.
Įstatymas, nustatydamas aukštųjų mokyklų įgaliojimus ir atsakomybę, apibr÷žia jų akademinę
ir meninę laisvę, tai yra universitetams ir kolegijoms negali būti nurodin÷jama d÷l d÷stymo
akademinio turinio, tyrimų ir menin÷s bei mokslin÷s veiklos turinio. Tačiau įstatymas numato, kad
karalius nusprendžia, kokias studijų programas aukštosios mokyklos gali vykdyti, nustato studijų
trukmę, reikalingą konkrečiam laipsniui įgyti, ir kokius laipsnius bei profesines kvalifikacijas
institucija gali teikti.
Ministerijai įstatymas suteikia įgaliojimus toliau išvardytose srityse. Ministerija gali:
1) nustatyti Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangas reikalavimus;
2) reglamentuoti studijų programų tikslus;
3) tam tikrose studijų srityse nacionaliniu lygiu nustatyti reikalavimus studijų planui
(National Framework Plan);
4) nustatyti, kad kai kurie d÷stomi specifiniai dalykai turi sudaryti dalį studijų programos
(iki 20 ECTS kreditų);
5) nustatyti studentų savarankiško darbo apimtį laipsnį suteikiančiose programose.
88
Įstatymas nustato, kad universitetai, specializuotos universitetin÷s institucijos ir
universitetin÷s kolegijos savarankiškai sprendžia, kokius dalykus d÷styti, taip pat kurie dalykai,
atsižvelgiant į ministerijos reikalavimus, privalo sudaryti dalį studijų programos pagrindo.
Įstatyme nustatyta, kad aukštosios mokyklos taryba aprobuoja kiekvienos studijų programos
aprašą, kuriame atsispindi d÷stomi dalykai, praktikos, vertinimo formos.
Keletui studijų sričių (inžinierių, mokytojų, sveikatos ir socialin÷s srities specialistų
rengimas) ministerija tvirtina Nacionalines studijų programų rengimo gaires (National Framework
Plans). Šiose gair÷se numatyta, kokios pagrindinių ir šalutinių dalykų grup÷s turi būti įtrauktos į
studijų programą, numatyta jų apimtis kreditais, studijų rezultatai, taip pat studijų metodai.
Pavyzdžiui, griežtai reglamentuojant inžinierių rengimą, aiškiai išskiriami aukštosios mokyklos
įgaliojimai priklausomai nuo mokyklos tipo. Universitetai gali visiškai laisvai kurti ir patys
akredituoti inžinierių rengimo studijų programas, o universitetin÷s kolegijos privalo laikytis
nacionalinių gairių, tai yra minimalių studijų programos apimties ir turinio reikalavimų (reikia
pažym÷ti, kad bakalauro studijų programos turinį, kuris yra apibr÷žtas nacionalin÷se gair÷se,
nustato ministerijos sudaryta Nacionalin÷ inžinierių rengimo taryba, jungianti visas inžinierius
rengiančias šalies aukštąsias mokyklas). Inžinierių studijų programas rengia programų tarybos,
atskiros kiekvienai studijų programai, į kurias įeina akademiniai darbuotojai ir pramon÷s atstovai.
Naujas studijų programas aprobuoja fakulteto ir aukštosios mokyklos tarybos.
Inžinierių rengimo gair÷se (National Framework Plan for Engineering Education), skirtose
bakalauro studijų pakopai (studijų trukm÷ – 3 metai, studijų apimtis – 180 ECTS kreditų),
numatytos tokios dalykų grup÷s ir jų apimtis kreditais:
– pagrindiniai dalykai (ne mažiau kaip 50–60 ECTS kreditų): matematika – 25, fizika – 10,
chemija ir aplinkos mokslai – 10, kompiuterių technika – 5 ECTS kreditai;
– socialinių mokslų dalykai – 15–20 ECTS kreditų;
– techniniai dalykai – 75–90 ECTS kreditų;
– pasirenkamieji dalykai – 10–20 ECTS kreditų;
– baigiamasis projektas – 10–20 ECTS kreditų.
Baigęs studijų programą, absolventas turi geb÷ti: pritaikyti mokslo ir technologijos žinias;
sistemiškai nustatyti, suformuluoti, planuoti ir spręsti technines problemas; naudoti modernius
instrumentus, techniką ir tur÷ti atitinkamų įgūdžių kasdien÷ms užduotims atlikti; konstruoti
komponentą, sistemą ar procesą siekiant specifinių rezultatų; planuoti ir valdyti eksperimentus, taip
pat analizuoti, interpretuoti ir panaudoti jų rezultatus; bendradarbiauti sprendžiant sud÷tingas
problemas; efektyviai bendrauti su kitų sričių specialistais; suprasti ir taikyti profesinę ir etinę
atsakomybę; taikyti kokyb÷s koncepcijas visose veiklos srityse; dalyvauti inovacijų ir verslo
89
procesuose; derinti technologinius sprendimus su ekonominiais, organizaciniais ir aplinkos
aspektais.
Mokytojų rengimą, be kitų teis÷s aktų, reglamentuoja Bendrojo mokytojų rengimo gair÷s
(Framework Plan for General Teacher Training). Anksčiau min÷tas įstatymas ir šios gair÷s yra
pagrindiniai teis÷s aktai aukštosioms mokykloms, rengiančioms mokytojus, taip pat darbdaviams,
studentams ir mokykloms, kuriose organizuojamas studentų praktinis mokymas.
Pagal šias gaires mokytojų rengimo programos apimtis yra 240 ECTS kreditų, iš kurių
praktikai skirtos 20–22 savait÷s. Privalomieji dalykai (pedagogika, religijos mokslai, matematika,
norvegų kalba, skaitymo, rašymo ir matematikos ugdymas) sudaro 120 ECTS kreditų. Tiek pat
kreditų skiriama mokyklose d÷stomiems pasirenkamiesiems dalykams (matematikai, gamtos
mokslams, fiziniam lavinimui, maistui ir sveikatai, dramai, anglų kalbai, norvegų kalbai ir kt.).
Kaip numatyta gair÷se, bendrojo mokytojų rengimo tikslas yra ugdyti dalykines, didaktines,
socialines, adaptacijos ir vystymosi bei profesin÷s etikos kompetencijas.
Ikimokyklinio ugdymo mokytojo kvalifikacija suteikiama po 3 metų bakalauro studijų.
Pradin÷s mokyklos mokytojas turi įgyti bendrojo ugdymo mokytojo kvalifikaciją po 4 metų studijų
ar vieno dalyko mokytojo kvalifikaciją po 3 metų studijų. Šios kvalifikacijos suteikia teisę dirbti
žemesn÷se vidurin÷s mokyklos klas÷se. Aukštesn÷se vidurin÷s mokyklos klas÷se gali dirbti
mokytojai, įgiję magistro laipsnį ar panašų antrosios pakopos laipsnį po 5–6 metų studijų. Skirtingų
ugdymo dalykų bakalaurai ir magistrai mokytojo kvalifikaciją įgyja tik papildomai baigę 1 metų
trukm÷s mokytojų rengimo programą.
3.3.3. Studijų kokyb÷s užtikrinimas
Vienas svarbiausių kokyb÷s reformos tikslų buvo aukštojo mokslo akreditavimo sistemos
įvedimas. Aukštojo mokslo baltojoje knygoje numatyta didesn÷ aukštųjų mokyklų autonomija,
tačiau kartu jos pakviestos prisiimti didesnę atsakomybę už aukštojo mokslo kokybę. Kaip numato
anksčiau min÷tas įstatymas, aukštojo mokslo kokyb÷ užtikrinama instituciniu ir nacionaliniu
lygmeniu. Institucijos turi parodyti, kaip ši atsakomyb÷ yra įgyvendinama per vidinę kokyb÷s
užtikrinimo sistemą, kuri dera su nacionaliniais kokyb÷s kriterijais. Šis ryšys nustatomas vertinimo,
kurį atlieka nepriklausoma valstybin÷ institucija – NOKUT. Įstatymas apibr÷žia šios agentūros
atsakomybę ir įgaliojimus – agentūra vertina, akredituoja ir pripažįsta aukštojo mokslo institucijas,
jų kokyb÷s sistemas ir studijų programas.
Institucinis akreditavimas vykdomas pagal šiuos kriterijus: vidin÷ kokyb÷s užtikrinimo
sistema, vykdomų studijų programų skaičius ir pakopos, akademin÷s kompetencijos lygis, tyrimų
veikla, tarptautiškumas, infrastruktūra, institucijos vadyba. 2002 m. įvedus naują akreditavimo
sistemą, visoms valstybin÷ms aukštosioms mokykloms automatiškai buvo suteiktas akredituotos
90
institucijos statusas. Privačios institucijos tur÷jo pereiti akreditavimo procesą. Min÷ta procedūra
taikoma aukštosioms mokykloms, siekiančioms aukštesn÷s institucijos kategorijos (pavyzdžiui, jei
specializuota universitetin÷ institucija ar universitetin÷ kolegija ketintų tapti universitetu).
Kaip jau buvo min÷ta, aukštojo mokslo institucijų skirtumai yra susiję su savęs vertinimo
teise ir kvalifikacinio laipsnio teikimo teise. Universitetai turi visas teises steigti naujas visų pakopų
studijų programas visose studijų srityse be išorin÷s akreditacijos. Specializuotos universitetin÷s
aukštosios mokyklos gali prad÷ti vykdyti visų pakopų naujas studijų programas savo specifin÷je
studijų srityje.
Universitetinių kolegijų min÷tos teis÷s yra ribotos. Šios institucijos gali be apribojimų
savarankiškai prad÷ti vykdyti bakalauro studijų programas ir suteikti bakalauro laipsnį, tačiau,
steigdamos naujas ar iš esm÷s keisdamos jau vykdomas magistro ar daktaro laipsnį suteikiančias
programas, privalo jas pateikti akreditacijai NOKUT. Studijų programos akredituojamos tuomet,
kai institucija neturi teis÷s be akreditacijos vykdyti tam tikrų studijų programų (pavyzdžiui,
universitetin÷s kolegijos magistro studijų programų) arba kai naujas studijų programas pageidauja
vykdyti neakredituotos institucijos.
Nacionalinius studijų programų akreditavimo standartus sudaro NOKUT taryba. Yra išskirti
bakalauro, magistro, daktaro, taip pat dvejų metų trukm÷s programų akreditavimo standartai, tačiau
pagal studijų kryptis / sritis nacionaliniame lygyje n÷ra apibr÷žti. Akreditavimo standartai apima
tokius kriterijus: studijų planą, studijų programos tikslus, susijusius su studijų rezultatais ir
kompetencijomis, mokymo / mokymosi metodų aprašymą, studentų žinių vertinimo procedūrą,
d÷stytojų skaičių ir kvalifikaciją, mokslo tiriamąją veiklą, infrastruktūrą. Akreditacijos laikotarpis
n÷ra apibr÷žtas, tačiau akreditacija gali būti panaikinta.
Aukštųjų mokyklų kokyb÷s užtikrinimo sistema yra vertinama kas 6 metai pagal ministerijos
ir NOKUT standartizuotus kriterijus (institucijos vidaus kokyb÷s užtikrinimo sistemos struktūra,
dokumentacija, atliekama studijų savianaliz÷). Šį vertinimą atlieka NOKUT paskirti ekspertai.
Akredituotų studijų programų ir institucijų kokyb÷ kontroliuojama derinant institucinį auditą
ir specifinį vertinimą, vadinamą revizija. Audito rezultatai patys savaime negali sąlygoti
akreditacijos praradimo, tačiau gali tapti postūmiu atlikti reviziją. Revizijos tikslas – kontroliuoti, ar
laikomasi akredituotų studijų programų ir institucijų standartų. Neigiamas įvertinimas reiškia
akreditacijos praradimą, jei institucija per nustatytą laiką nepašalina nustatytų trūkumų. NOKUT
taryba turi teisę nuspręsti, kokią reviziją, kur ir kada atlikti.
3.3.4. Nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga
91
Švietimo ir tyrimų ministerija 2005 m. nutar÷ Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų
sąrangos modelį taikyti rengiant nacionalinę aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangą. Ją planuojama
parengti 2010 metais.
Darbo grup÷, sudaryta iš ministerijos, NOKUT, aukštojo mokslo, verslo ir pramon÷s sektorių
bei profesinių sąjungų atstovų, 2007 m. pareng÷ pasiūlymą d÷l nacionalin÷s aukštojo mokslo
kvalifikacijų sąrangos parengimo ir išplatino jį plačiai suinteresuotųjų grupei. Šis dokumentas, ne
kaip reguliavimo, bet kaip informavimo įrankis, buvo parengtas vadovaujantis galiojančiais teis÷s
aktais.
Nacionalin÷s aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos projekte atsispindi šie pagrindiniai
principai:
• tai yra vienos pakopos aprašai (n÷ra tarpinių lygių, bet yra tarpin÷s kvalifikcijos);
• yra vienas bendras aprašas kiekvienai studijų pakopai (taip pat apima profesinį laipsnį /
(profesinę kvalifikaciją) suteikiančias programas, vaizduojamąjį meną ir kt.; suteikiamo laipsnio
tipą; n÷ra atskirų mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų);
• aprašai sudaryti taip, kad galima būtų išskirti kandidatus iš susijusių lygių (skirstomi
naudojant vertinimo sistemą);
• aprašyti studijų rezultatai (pasiekti per studijų programą ir gali būti pamatuoti);
• pasiekimai matuojami ne laiku, bet kreditų apimtimi.
Buvo parengti studijų pakopų aprašai, pagrįsti studijų rezultatais. Projektuojant aprašus, buvo
atsižvelgiama į kelis aspektus:
• paskirtį (numatoma tikslin÷ auditorija);
• tinkamumą (Norvegijos aukštojo mokslo sistemai; mokymuisi visą gyvenimą
įgyvendinti);
• suderinamumą (su Europine sąranga; su kitomis Norvegijos švietimo sistemos dalimis).
Aukštosios mokyklos lygmeniu studijų programų aprašų, pagrįstų studijų rezultatais, rengimą
inicijavo Norvegijos aukštojo mokslo institucijų asociacija.
Toliau pateikiama rengiamos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos struktūra (pagal
http://www.qrossroads.eu):
Bakalauro laipsnis
• Bakalauro programos (orientuotos į profesinę veiklą):
o Lygmuo Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje: pirma pakopa;
o Lygmuo Europos kvalifikacijų sąrangoje: 6 lygmuo;
o Apimtis kreditais: mažiausiai 180 ECTS;
o Studijų rezultatai (projekte dar neapibr÷žti);
92
o Bendrieji pri÷mimo reikalavimai (projekte dar neapibr÷žti).
• Bakalauro programos (orientuotos į akademinę veiklą):
o Lygmuo Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje: pirma pakopa;
o Lygmuo Europos kvalifikacijų sąrangoje: 6 lygmuo;
o Apimtis kreditais: mažiausiai 180 ECT;
o Studijų rezultatai (projekte dar neapibr÷žti);
o Bendrieji pri÷mimo reikalavimai (projekte dar neapibr÷žti).
Magistro laipsnis
• Magistrantūros programos
o Lygmuo Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje: antra pakopa;
o Lygmuo Europos kvalifikacijų sąrangoje: 7 lygmuo;
o Apimtis kreditais (projekte dar neapibr÷žta);
o Studijų rezultatai (projekte dar neapibr÷žti);
o Bendrieji pri÷mimo reikalavimai (projekte dar neapibr÷žti).
Daktaro laipsnis
• Daktaro programos
o Lygmuo Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje: trečia pakopa;
o Lygmuo Europos kvalifikacijų sąrangoje: 8 lygmuo;
o Apimtis kreditais nenustatyta (+/- 4 metai);
o Turinys:
Daktaro laipsnį universiteto komisija suteikia po viešo daktaro tezių, kurios
patvirtinta geb÷jimą atskleisti naujas mokslo žinias, pagrįstas savarankiškais
moksliniais tyrimais, gynimo.
3.3.5. Išvados
1. Norvegijoje funkcionuojanti aukštojo mokslo sistema nuosekliai sujungia tradicines
akademines studijas ir profesines studijas į vieną laipsnių sistemą. Aukštųjų mokyklų kategorijų
skirtumus lemia saviakreditacijos teis÷.
2. Aukštosios mokyklos teikia bendrą bakalauro laipsnį nepriklausomai nuo jų tipo.
Laipsnių diferenciacija pagal taikymo pobūdį atsiranda magistrantūros studijose.
3. Studijas reglamentuojantys dokumentai apibr÷žia universitetų ir kolegijų akademinę ir
meninę laisvę, tačiau nustato valstyb÷s reglamentavimą studijų trukmei, reikalingai konkrečiam
laipsniui įgyti, aukštųjų mokyklų įgaliojimus ir atsakomybę, galimybes teikti laipsnius ir profesines
kvalifikacijas.
93
4. Universitetinių kolegijų lygmeniu privalomos Nacionalin÷s studijų programų rengimo
gair÷s, kuriose apibr÷žiamas aiškus profesinių draugijų pageidavimas d÷l tam tikros srities
specialistų rengimo (pvz., inžinierių).
5. Nepriklausoma valstybin÷ institucija – Norvegijos švietimo kokyb÷s užtikrinimo agentūra
(NOKUT) kontroliuoja studijų kokybę, derindama institucinį auditą ir specifinį vertinimą.
Kuriamas Nacionalin÷s aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos projektas remiasi pagrindine
Norvegijos aukštojo mokslo sistemos nuostata – nuosekliu akademinių ir profesinių studijų
sujungimu į vieną laipsnių sistemą, taikant Europos kvalifikacijų sąrangos ir aukštojo mokslo
kvalifikacijų sąrangos modelį.
3.4. Airijos patirtis 3.4.1. Studijų reglamentavimas – bendrosios charakteristikos
Airijos studijų sistema sudaryta iš šių tipų institucijų: universitetų, technologijos institutų,
nacionalinių institutų ir kolegijų (3.5 pav.). Studijų pasiekimus patvirtina įvairių lygių diplomai ir
kiti kvalifikacij ą patvirtinantys dokumentai. 1999 m. pri÷mus Kvalifikacijų įstatymą ir v÷liau
įdiegus nacionalinę kvalifikacijų sąrangą, teis÷ teikti aukštojo mokslo kvalifikacijas buvo perduota
Aukštojo mokslo studijų ir jų pasiekimų pripažinimo tarybai (Higher Education and Training
Awards Council – HETAC), universitetams ir Dublino technologijos institutui. Studijų programos
rengiamos vadovaujantis Airijos nacionalin÷s kvalifikacijų valdybos (National Qualifications
Authority of Ireland) parengtomis gair÷mis ir procedūromis, kurių, pagal Kvalifikacijų įstatymą,
turi griežtai laikytis aukštojo mokslo kvalifikacijas teikiančios institucijos.
Neuniversitetinių studijų pasiekimus vertina, pripažįsta ir įteisina HETAC, kuri rengia studijų
pasiekimų vertinimo politiką ir kriterijus, vertina ir pripažįsta studijų programas ir reglamentus,
vertina studijų institucijų (neuniversitetinių) naudojamų studijų pasiekimų vertinimo procedūrų
atitiktį nustatytiems standartams, vykdo studijų kokyb÷s vertinimą ir kontrolę (3.6 pav.).
Pagrindin÷s HETAC funkcijos:
– visų aukštojo mokslo teikiamų kvalifikacijų standartų rengimas;
– studijų programų vertinimas ir tvirtinimas;
– institucijų kokyb÷s vertinimo procedūrų priežiūra;
– teis÷s teikti kvalifikacijas perdavimas patvirtintoms studijų institucijoms;
– studijų pasiekimų vertinimo procedūrų nuoseklumo ir sąžiningumo užtikrinimas;
– privačių studijų institucijų vykdomų studijų programų ir teikiamų kvalifikacijų priežiūra,
siekiant užtikrinti kvalifikacijoms nustatytų reikalavimų ir procedūrų laikymąsi.
94
Trečiassis lygmuo
Privatus trečiasis lygm
uo
Pobakalaurin÷s studijos
3.5 pav. Airijos aukštojo mokslo sistema
3.6 pav. Airijos aukštojo mokslo kvalifikacijų teikimo, vertinimo ir pripažinimo institucin÷ schema
95
3.4.2. Airijos kvalifikacij ų sąranga ir aukštojo mokslo teikiamų kvalifikacij ų vieta joje
Airijos kvalifikacijų sąranga prad÷jo funkcionuoti 2003 metų spalio m÷n. Jos diegimą ir
funkcionavimą koordinuoja Airijos nacionalin÷ kvalifikacijų valdyba. Airijos kvalifikacijų sąranga
priskirtina vadinamajam išsamiųjų kvalifikacijų sąrangų tipui, t. y., apima visas šalyje teikiamas
kvalifikacijas. Airijos kvalifikacijų sąrangoje yra 10 kvalifikacijų lygmenų, kuriuose išd÷stytos 15
tipų kvalifikacijos. Kvalifikacijų sąranga sudaryta remiantis nuostata, kad keletas dalinių
kvalifikacijų (minor awards) gali sudaryti pagrindinę kvalifikaciją (major award). Visos sąrangoje
esančios kvalifikacijos yra aprašytos kvalifikacijų standartuose, kurių rengimą koordinuoja
Kvalifikacijų valdyba. Kvalifikacijos standartas yra bazinis dokumentas rengiant mokymo ir studijų
programas ir tuo siekiant užtikrinti profesinio mokymo ir studijų kokybę. Programų teik÷jams
leidžiama tur÷ti savo procesų ar procedūrų standartų, tačiau šie standartai yra jų vidinio susitarimo
reikalas, juos rengiant Kvalifikacijų valdyba nedalyvauja. Kvalifikacijos standarte:
– apibūdinamos kvalifikacijai būdingos žinios, įgūdžiai ir kompetentingumas;
– nurodomas kvalifikacijų sąrangos lygmuo;
– apibūdinamas kvalifikacijos tipas;
– nurodomas kvalifikacijos pavadinimas.
Į kvalifikacijų sąrangą įtraukiamos tik tos kvalifikacijos, kurias sudarantys studijų rezultatai
yra nurodyti standartuose ir gali būti vertinami vadovaujantis standartais. Kompetentingumas
standartuose suprantamas, kaip studijų rezultatų demonstravimas praktin÷je veikloje ir gyvenimo
situacijose. Žinių lygmenys yra apibūdinami pagal jų apimtį (gilumą) ir pobūdį (kilmę ir kokybę),
įgūdžių ir mok÷jimo juos taikyti lygmenys apibūdinami pagal įgūdžių sferą, sritį ir pobūdį (įgūdžių
platumą), jų pasirinkimą ir taikymą (problemų, kurioms spręsti reikalingi įgūdžiai, sud÷tingumą),
kompetentingumo lygmenys apibūdinami pagal kontekstą (veiklos situacijas), vaidmenį ir
atsakomybę, sugeb÷jimą mokytis ir įžvalgą.
Aukštojo mokslo kvalifikacijos apima 7–10 kvalifikacijų sąrangos lygmenis:
– bakalauro laipsnis (ordinary bachelor degree);
– garb÷s bakalauro laipsnis / aukštojo mokslo diplomas (honours bachelor degree/ higher
diploma);
– magistro laipsnis (masters degree/ post-graduate diploma);
– daktaro laipsnis (doctoral degree).
Kiekvieno tipo kvalifikacija turi savo apibr÷žtą paskirtį:
– dalin÷s kvalifikacijos yra daugiafunkc÷s kvalifikacijos, kuriomis pripažįstama dalis
pagrindin÷s kvalifikacijos, tačiau kurios taip pat gali būti pripažįstamos kaip atskiros kvalifikacijos;
96
– papildomos kvalifikacijos (supplemental awards) yra skirtos tiems studijuojantiems, kurie
jau turi pagrindinę arba specialiąją kvalifikaciją, tačiau d÷l profesin÷s veiklos keliamų reikalavimų
ir pokyčių turi ją papildyti ar atnaujinti tęstin÷se ar savarankiškose studijose;
– specialiosios kvalifikacijos (special purpose awards) teikiamos pagal specialius, gana
siaurai apibr÷žtus teisinius, administracinius, ekonominius ir socialinius reikalavimus mokymuisi.
Paprastai tai būna pagal gana aiškiai apibr÷žtus reikalavimus ir poreikius teikiamos kvalifikacijos,
susijusios su atskiromis darbo rinkos nišomis.
Dalin÷s ir papildomos kvalifikacijos visuomet yra susietos su pagrindin÷mis kvalifikacijomis
(3.10 lentel÷). Specialiosios kvalifikacijos daug kuo panašios į dalines kvalifikacijas, tačiau jas
sudarantys studijų rezultatai gali ir nebūti tie pasiekimai, kurie įgalina įgyti pagrindinę kvalifikaciją.
Dalinių, specialiųjų ir papildomų kvalifikacijų galima rasti visuose nacionalin÷s kvalifikacijų
sąrangos lygmenyse, kuriems priklauso aukštojo mokslo teikiamos kvalifikacijos (nuo 6-ojo iki 10-
ojo lygmens) (3.11 lentel÷).
3.10 lentel÷. HETAC parengtas kvalifikacijos aprašas, taikomas dalin÷ms, specialiosioms ir papildomoms kvalifikacijoms
Kvalifikacijos klas ÷ (tipas)
Dalin÷, specialioji arba papildoma
Dokumento pavadinimas
Pagal susitarimą kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai vadinami:
visų 6 lygmens kvalifikacijų - kvalifikacijos pažym÷jimas;
7 -10 lygmenų kvalifikacijų < 60 kreditų - kvalifikacijos pažym÷jimas
7- 10 lygmenų kvalifikacijų > 60 kreditų - diplomas.
Tikslas arba paskirtis Kvalifikacijos tikslą / paskirtį nurodo atskira kvalifikacijos tipo kategorija.
Lygmuo
Kvalifikacijos lygmuo nustatomas pagal geriausio atitikimo principą. Kvalifikacija gali integruoti studijų rezultatus, priskirtinus žemesnio lygmens kvalifikacijoms. Kvalifikacijos lygmuo priklauso nuo bendros studijų rezultatų apimties.
Kvalifikacij ų apimtis
Dalin÷s kvalifikacijos – mažesn÷s apimties negu pagrindin÷s kvalifikacijos, kurias jos sudaro. Specialiosios kvalifikacijos paprastai pasižymi maža apimtimi ir nedidele studijų rezultatų tipų įvairove. Papildomos kvalifikacijos – mažos ir vidutin÷s apimties kvalifikacijos.
Išsamumas (Kvalifikaciją sudarančių struktūrinių vienetų kiekis ir lygmuo)
Šio tipo kvalifikacijos turi nedidelį skaičių struktūrinių vienetų ir šie vienetai specialiosiose kvalifikacijose yra žinios, įgūdžiai ir kompetentingumas atitinkamame sąrangos lygmenyje. Dalines ir papildomas kvalifikacijas sudaro atitinkamo lygmens pagrindin÷ms kvalifikacijoms būdingos žinios, įgūdžiai ir kompetentingumas.
Kreditai
Visų trijų tipų kvalifikacijas taikomas reikalavimas, kad kvalifikaciją turi sudaryti ne mažiau kaip 10 kreditų. Šis reikalavimas taikomas visoms kvalifikacijoms, nepriklausomai nuo jas sudarančių žinių, įgūdžių ir kompetentingumo derinių (kreditas atitinka sutartinį ECTS sistemos krūvį ).
Žinios – apimtis
Žinios – pobūdis
Šių kvalifikacijų struktūriniai vienetai kinta, nes kvalifikacijos tipas negali nustatyti ir apibr÷žti konkrečių žinių, įgūdžių ir kompetentingumo derinių. Nustatytos tokios minimalios apimtys:
97
Žinojimas ir įgūdžiai – sfera, sritis, pobūdis
Žinojimas ir įgūdžiai - pasirinkimas
Kompetentingumas – kontekstas
Kompetentingumas – vaidmuo ir atsakomyb÷
Kompetentingumas – geb÷jimas mokytis
Kompetentingumas – įžvalga
kvalifikaciją gali sudaryti mažesn÷s apimties žinios, įgūdžiai ir kompetentingumas, tačiau kvalifikacijoje turi būti bent vienas (ar daugiau) elementas iš žinių, įgūdžių ir kompetentingumo vienetų , arba
kvalifikacija turi apimti visus elementus, priklausančius vienam iš pagrindinių žinių arba įgūdžių, arba kompetentingumo vienetų.
Aukštesnių kvalifikacij ų įgijimas ir ryšiai su kitomis kvalifikacijomis
Dalin÷s kvalifikacijos leidžia studijuoti programas, teikiančias vienos ar kelių pagrindinių kvalifikacijų dalis. Taip pat galima pereiti studijuoti programas, teikiančias specialiąsias kvalifikacijas. Specialiosios kvalifikacijos – leidžia siekti pagrindinių ar dalinių bei kitų specialiųjų to paties arba aukštesnio lygmens kvalifikacijų.
3.11 lentel÷. Aukštojo mokslo kvalifikacinių laipsnių lygmenys Airijoje
Lygmuo Nacionalin÷je kvalifikacij ų sąrangoje
Kvalifikacij ų lygmens pavadinimas
Teikiamų kvalifikacij ų pavadinimai Kredit ų skaičius
10 Daktaro laipsnis
Filosofijos daktaras (Doctor of Philosophy – Dochtúir le Fealsúnacht )
9 Magistro laipsnis
� Humanitarinių mokslų / menų magistras (Master of Arts)
� Verslo magistras (Master of Business) � Verslo administravimo magistras (Master of
Business Administration) � Technikos mokslų magistras (Master of
Engineering) � Gamtos mokslų magistras (Master of Science)
60 -120 kreditų
Popagrindinių studijų diplomas (Postgraduate Diploma)
� Humanitarinių mokslų / menų popagrindinių studijų diplomas (Postgraduate Diploma in Arts)
� Verslo popagrindinių studijų diplomas (Postgraduate Diploma in Business)
� Technikos mokslų popagrindinių studijų diplomas (Postgraduate Diploma in Engineering)
� Gamtos mokslų popagrindinių studijų diplomas (Postgraduate Diploma in Science)
60 kreditų
8
Garb÷s bakalauro laipsnis (Honours Bachelor Degree)
� Humanitarinių mokslų / menų garb÷s bakalauro laipsnis (Bachelor of Arts (Honours)
� Verslo garb÷s bakalauro laipsnis (Bachelor of Honours in Business)
� Technikos mokslų garb÷s bakalauro laipsnis (Bachelor of Honours in Engineering)
� Gamtos mokslų garb÷s bakalauro laipsnis (Bachelor of Honours in Science)
180 -240 kreditų
Aukštojo mokslo diplomas (Higher Diploma)
� Humanitarinių mokslų / menų aukštojo mokslo diplomas (Higher Diploma in Arts)
� Verslo aukštojo mokslo diplomas (Higher Diploma in Business)
60 kreditų
98
� Technikos mokslų aukštojo mokslo diplomas (Higher Diploma in Engineering)
� Gamtos mokslų aukštojo mokslo diplomas (Higher diploma in Science)
7
Bakalauro laipsnis (Ordinary Bachelor Degree)
� Humanitarinių mokslų / menų bakalauro laipsnis (Bachelor of Arts)
� Verslo bakalauro laipsnis (Bachelor of Business) � Technikos mokslų bakalauro laipsnis (Bachelor of
Engineering) � Gamtos mokslų bakalauro laipsnis (Bachelor of
Science)
180 kreditų
6
Aukštojo mokslo pažym÷jimas (Higher Certificate)
� Humanitarinių mokslų / menų aukštojo mokslo pažym÷jimas (Higher Certificate in Arts)
� Verslo aukštojo mokslo pažym÷jimas (Higher Certificate in Business)
� Technikos mokslų aukštojo mokslo pažym÷jimas (Higher Certificate in Engineering)
� Gamtos mokslų aukštojo mokslo pažym÷jimas (Higher Certificate in Science)
120 kreditų
Kvalifikacij ų standartai
Kvalifikacijų lygmenų tipinius aprašus rengia Nacionalin÷ kvalifikacijų tarnyba. HETAC
patvirtino bendruosius aukštojo mokslo kvalifikacijų lygmenų aprašus (nuo 6 iki 10 lygmens) ir
rengia konkrečių kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių specialiuosius standartus. Šiais standartais
naudojamasi vertinant studijų programas. Šių standartų pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad
besimokantysis, prieš įgydamas kvalifikacinį laipsnį, įgytų atitinkamo lygmens žinių, įgūdžių ir
kompetentingumo.
Studijų programų tvirtinimas
HETAC teikia aukštojo mokslo kvalifikacijas ir kvalifikacinius laipsnius baigusiems
oficialiai patvirtintas studijų programas. HETAC vertina ir tvirtina dviejų tipų studijų programas:
a) studijų ir profesinio rengimo programas,
b) mokslo laipsnio programas (research degree programme).
Vertinamos ir tvirtinamos visos studijų programos, teikiančios dalines, specialiąsias ir
papildomas kvalifikacijas. Labai svarbu, kad programos vertinimo ir tvirtinimo procesas atitiktų
aukštojo mokslo kvalifikacijos lygmens NKS keliamus reikalavimus.
Pagrindinę kvalifikaciją teikiančios programos atitiktį kvalifikacijos lygmeniui ir standartui
nustato programą vertinanti ekspertų grup÷. Vertinant ir tvirtinant studijų programas teikiančias
dalines, specialiąsias ir papildomas kvalifikacijas, taip pat būtinai nustatoma atitiktis kvalifikacijos
lygmeniui ir standartui. Idealiu atveju, kai dalin÷s, specialiosios ir papildomos kvalifikacijos (ir jas
teikiančios programos) yra susijusios su pagrindine kvalifikacija arba yra jos dalis, šios
kvalifikacijos yra vertinamos ir tvirtinamos lygiagrečiai su pagrindine kvalifikacija ir ją
99
teikiančiomis studijų programomis. Jei tai neįmanoma, ekspertų grup÷, vertindama programas,
kurios teikia dalinę, specialiąją arba papildomą kvalifikaciją, taip pat turi vadovautis šias
kvalifikacijas atitinkančią pagrindinę kvalifikaciją teikiančia studijų programa.
Aukštosios mokyklos arba kvalifikaciją pripažįstančios institucijos pačios gali įvertinti tam
tikrus studijų vienetus ar visas kvalifikacijas kreditų skaičiumi, pagal atitiktį Nacionalin÷s
kvalifikacijų sąrangos lygmenims. Kredito pasiekimas dar nereiškia, kad šis kreditas gali būti
automatiškai perkeliamas, kai norima pripažinti kitos kvalifikacijos studijų rezultatus. Nacionaline
aukštojo mokslo kreditų politika siekiama atitikti ir palaikyti atskirų aukštojo mokslo institucijų ar
kvalifikacijas pripažįstančių institucijų taikomas taisykles ar reikalavimus, keliamus studijų
programoms ir kvalifikacijoms. Nacionalin÷s aukštojo mokslo kreditų perk÷limo taisykl÷s
rengiamos, atsižvelgiant į nacionalin÷s kvalifikacijų tarnybos keliamus reikalavimus d÷l studijų
prieinamumo, studijavimo rezultatų perkeliamumo ir per÷jimo iš žemesniojo kvalifikacijos lygmens
į aukštesnįjį palengvinimo.
Įvertinant ECTS procesą ir Airijos aukštųjų mokyklų praktiką, nacionalin÷ kreditų perk÷limo
sistema kol kas apima pirmus du studijų ciklus (jie atitinka 6–9 lygmenis Nacionalin÷je
kvalifikacijų sąrangoje) ir priskiria kreditus tik pagrindin÷ms kvalifikacijoms. Kol kas galutinis
sprendimas d÷l kreditų priskyrimo pagrindin÷ms 10 lygmens kvalifikacijoms ir daliai 9 lygmens
mokslinių laipsnių dar neparengtas.
Svarbų vaidmenį universitetų studijų reglamentų vertinimo ir tvirtinimo srityje vaidina
2006 m. įkurta Airijos universitetų kokyb÷s taryba IUQB (Irish Universities Quality Board),
atliekanti institucinį universitetų vertinimą, nes ši institucija taip pat numato vertinti studijų
programas.
Įstatymai numato, kad Kvalifikacijų valdyba perduoda teisę teikti kvalifikacijas technologijos
institutams. Technologijos institutai atlieka vidinį kokyb÷s vertinimą (savianalizę), vadovaudamiesi
HETAC ir Kvalifikacijų valdybos nustatytais kriterijais. Paskui vyksta išorinis vertinimo vizitas ir
ekspertų grup÷ pateikia HETAC išvadas, ar tenkinami nustatyti kriterijai. Remdamiesi šia išvada
HETAC su Kvalifikacijų valdybos pritarimu perduoda teisę institutui teikti kvalifikacijas.
Šiuo metu iš trylikos veikiančių technologijos institutų vienuolika gavo teisę teikti
kvalifikacijas. Trims institutams perduota teis÷ teikti 6–8 Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos
lygmenų kvalifikacijas, keturiems institutams 6–9 lygmenų kvalifikacijas ir dar keturiems 6–10
lygmenų kvalifikacijas.
2003 m. lapkričio m÷n. HETAC patvirtinti šešių plačių studijų sričių kvalifikacijų aprašų
standartai, apimantys 6–9 kvalifikacijų lygmenis, padeda studijų programas rengiantiems
ekspertams susieti šias programas su NKS kriterijais. Šie standartai yra atskaitos taškas, leidžiantis
palyginti programų teikiamus studijų rezultatus, ir gair÷s tam tikros mokymosi srities studijų
100
rezultatams artikuliuoti. Rengiant šiuos standartus buvo siekiama užtikrinti, kad jie leistų lanksčiai
ir įvairiai kurti studijų programas ir neužgožtų inovacijų šioje srityje. Nesiekiama ir nesitikima, kad
visos programos leis pasiekti visus standarte numatytus studijų rezultatus. Kiekviena programą
teikianti institucija turi galimybę parodyti, kaip jos programos struktūra ir turinys atitinka standarto
reikalavimus.
Standartai buvo išbandyti šešiose studijų srityse: technikos mokslų, gamtos mokslų,
informatikos, verslo, menų ir dizaino, slaugos. Didžioji dalis HETAC pripažįstamų kvalifikacijų ir
kvalifikacinių laipsnių suteikiama šiose srityse. Standartus reng÷ studijų sričių ekspertų grup÷s.
Bandomuoju laikotarpiu šie standartai ir Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga buvo pristatomi
aukštųjų mokyklų akademiniams darbuotojams, akcentuojant šių instrumentų orientavimąsi į
studijų rezultatus ir jų taikymą rengiant studijų programas. Remiantis bendraisiais kvalifikacijų
lygmenų standartais prad÷ti rengti studijų sričių ir disciplinų standartai. Tačiau kol kas n÷ra
sukaupta pakankamai gausios ir reikšmingos patirties, kaip šiuos standartus naudoti rengiant,
vertinant ir akredituojant studijų programas.
Akredituojant studijų programas, taip pat dažnai reikalaujama pakeisti studijų turinį arba
dokumentus, kuriais remiantis rengiamas studijų turinys. Informacija apie studijų programų
pakeitimus turi būti teikiama HETAC ir yra saugoma jos duomenų baz÷je. Studijų institucijas d÷l
įtraukimo į mokslinius laipsnius teikiančių institucijų registrą tikrinančios vertintojų grup÷s
pateikia gerinimo rekomendacijas, kurių įgyvendinimas taip pat turi būti dokumentuojamas ir šie
dokumentai turi būti pateikiami HETAC atstovui. Vertintojų grup÷s taip pat gali pateikti
neformalias rekomendacijas studijų institucijoms, tačiau šių rekomendacijų laikymasis n÷ra
privalomas ir yra paliekamas pačių institucijų nuožiūrai. HETAC toliau kontroliuoja, kaip laikomasi
rekomendacijų, tačiau neinformuoja apie tai pačių vertintojų.
Numatoma, kad ateityje tęstinio programų akreditavimo vertinimą HETAC perduos patiems
technologijų institutams, o ji vykdys tik išorinę šio proceso kontrolę. Pastaraisiais metais siekiama
pereiti nuo studijų programų kokyb÷s užtikrinimo prie studijų institucijų kokyb÷s užtikrinimo. Tuo
tikslu studijų kokyb÷s užtikrinimo teis÷s perduodamos institucijoms, rengiamos kokyb÷s
užtikrinimo sutartys ir mokslo laipsnius teikiančių institucijų registrai.
HETAC turi sukaupusi išsamią studijų programų ir jas studijuojančių studentų duomenų bazę.
2003 metais buvo parengta Airijoje 1998 – 2002 m. teiktų kvalifikacinių laipsnių, diplomų ir
pažym÷jimų analiz÷, 2005 m. – aukštojo mokslo kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių
klasifikacija.
Universitetai taip pat naudojasi plačiais įgaliojimais rengti studijų programas ir nustatyti jų
santykį su Nacionaline kvalifikacijų sąranga. Kiekvienas universitetas savarankiškai ir laikydamasis
skaidrumo reikalavimų nustato, kuriems Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenims
101
priskiriamos jo teikiamos nepagrindin÷s kvalifikacijos ar kvalifikaciniai laipsniai, ir numato
mechanizmą, kaip šios kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai yra įtraukiami į NKS (pvz., tam
tikras universiteto teikiamas kvalifikacijas ar kvalifikacinius laipsnius pervadinant pagrindin÷mis
kvalifikacijomis arba naudojant dalines, specialiąsias arba papildomas kvalifikacijas). Šioje srityje
pagrindinis reglamentavimo dokumentas ir informacijos šaltinis yra NKS lygmenų aprašai.
Pagal apimtį universitetų teikiamos kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai skirstomi į
mažąsias, vidutines ir didžiąsias kvalifikacijas:
• mažosios kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai – mažiau negu 60 ECTS kreditų;
• vidutin÷s kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai – 60 – 120 ECTS kreditų;
• didžiosios kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai – 120 ir daugiau ECTS kreditų.
Analizuojant universitetų teikiamų 8–9 NKS lygmens (bakalauro ir magistro) didžiųjų
kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių lygmenis ir tipus, svarbu įvertinti du veiksnius. Vienas iš jų
yra studijų rezultatai. Kai kuriais atvejais n÷ra pakankamai aišku, ar konkrečių didžiųjų
kvalifikacijų ir kvalifikacijų studijų rezultatai priskirtini 8 ar 9 NKS lygmeniui. Tod÷l, kaip ir
dalinių kvalifikacijų atveju, būtina aiškiai nustatyti ir artikuliuoti konkrečios kvalifikacijos ar
kvalifikacinio laipsnio studijų rezultatus. Toks procesas leistų universitetams suskirstyti jų
pagrindines kvalifikacijas ir laipsnius pagal NKS nurodytus kvalifikacijų tipus ir išd÷styti šias
kvalifikacijas ir laipsnius atitinkamuose NKS lygmenyse.
Kitas svarbus universitetų pagrindinių kvalifikacijų ir laipsnių lygmenų ir tipų nustatymo
veiksnys yra susijęs su sutartiniais kvalifikacijų ir laipsnių pavadinimais. Net jeigu universitetai
gerai suprantama, ar konkretus aukštojo mokslo diplomas yra priskirtinas 8 lygmens aukštojo
mokslo diplomui ar 9 lygmens popagrindinių studijų diplomui, jie nesiima jokių žingsnių taikyti
NKS siūlomą kvalifikacijų terminologiją ir laikosi savo senųjų kvalifikacijų ir laipsnių pavadinimų.
2003 m. rudenį studijų kokyb÷s tikslais sukurta Airijos universitetus vienijanti organizacija
(Universities Ireland) inicijavo tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti galimybes harmonizuoti studijų
reglamentus, teikti bendrus jungtinius studijų laipsnius ir kurti integruotus kreditų perk÷limo tarp
visų Airijos universitetų instrumentus. Tyrimu taip pat buvo siekiama įvertinti ir palyginti Airijos,
Jungtin÷s Karalyst÷s ir kitų Europos šalių universitetų bendradarbiavimą vykdant studijas ir teikiant
kvalifikacijas, siekiant parengti rekomendacijas kaip skatinti tarptautines bakalauro ir magistro
studijas.
Atlikti tyrimai parod÷, kad Airijos universitetai vis aktyviau įsijungia į tarptautinius studijų
procesus ir tarptautišk÷ja, skiria vis daugiau d÷mesio institucinių strategijų pl÷tojimui ir
įgyvendinimui, intensyviau ieško strateginių bendradarbiavimo partnerių. Taip pat pasteb÷ta
did÷janti išorin÷ universitetų vidaus veiklos kontrol÷ ir iškylantys iššūkiai tradiciniams universitetų
102
finansavimo modeliams bei did÷jantis poreikis universitetams aktyviau dalyvauti mokslo pl÷troje ir
kuriant inovacijas.
Viena iš tyrimo išvadų yra tai, kad neatitikimai tarp Airijos ir JK universitetų studijų kreditų
struktūrų, kokyb÷s užtikrinimo reikalavimų ir studijų rezultatų pripažinimo reikalavimų jau n÷ra
tokie dideli barjerai, kad kliudytų bendradarbiauti studijų srityje, kaip buvo anksčiau.
Tyrimas pateikia Airijos ir Šiaur÷s Airijos universitetams tokias studijų reglamentų
harmonizavimo rekomendacijas:
• rengti ir įgyvendinti universitetų bendradarbiavimo, vykdant bendras studijų programas ir
teikiant kvalifikacijas ir kvalifikacinius laipsnius, gaires;
• užtikrinti, kad šios institucin÷s gair÷s kiekviename universitete būtų pl÷tojamos
konsultuojantis su visa akademine bendruomene ir kitais universitetais, kad jų įgyvendinimas būtų
suderintas su kitais universitetais;
• teikti rekomendacijas ir gaires universitetams ir jų partneriams vykdyti bendrą studijų
programų vertinimą ir įteisinimą, jei šių studijų programų procedūros yra pakankamai panašios, ir
pritaikyti tokio bendro programų tvirtinimo rezultatus rengiant rekomendacijas kiekvieno
universiteto akademinei tarybai;
• išnaudoti beatsirandantį Airijoje ir Jungtin÷je Karalyst÷je veikiančių nacionalinių
kvalifikacijų sąrangų tarpusavio atitikimą, skatinti dvišalius ir daugiašalius susitarimus d÷l
kvalifikacinių laipsnių ir lygmenų pripažinimo tarp universitetų;
• ieškoti galimybių plačiau skleisti internete informaciją apie tarpuniversitetines
popagrindinių (magistrantūros) ir doktorantūros studijų programas;
• profesionaliai pristatyti rinkoje ir reklamuoti bendrai kelių studijų institucijų parengtas
studijų programas ir projektus;
• skatinti Airijos Respublikos ir Šiaur÷s Airijos universitetus kurti bendras studijų
programas, bendrus modulius ir dalytis kitais bendrais akademiniais pasiekimais tose srityse, kurios
strategiškai svarbios studentams ir d÷stytojams;
• ieškoti naujų privataus sektoriaus partnerių, kurie gal÷tų suteikti pradinę finansinę paramą
bendroms Airijos Respublikos ir Šiaur÷s Airijos studijų programoms rengti (rinkos (poreikių)
tyrimams, rinkodarai, studentų stipendijoms).
3.4.3. Išvados
1. Studijų programų reglamentavimas Airijoje yra pagrįstas Nacionaline kvalifikacijų
sąranga ir kvalifikacijų standartais.
2. Airijos nacionalin÷s kvalifikacijų tarnybos parengtoje Airijos nacionalin÷je kvalifikacijų
sąrangoje (National Framework of Qualifications Ireland) pateikiami Airijos nacionalin÷s
103
kvalifikacijų sąrangos lygmenų aprašai, nurodomi šios sąrangos metodologiniai principai,
pateikiamos sąrangos naudojimo kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių sudarymo, teikimo ir
pripažinimo srityse gair÷s .
3. Aukštojo mokslo studijų ir jų pasiekimų pripažinimo tarybos (Higher Education and
Training Awards Council – HETAC) pagal Kvalifikacijų (švietimo ir profesinio rengimo) įstatymą
parengti kvalifikacijų standartai (awards standards) yra pagrįsti nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos
kvalifikacijų lygmenų rodikliais ir kvalifikacijų tipų aprašais. HETAC pareng÷ bendruosius
kvalifikacijų aprašus kaip tarpinius standartus, naudojamus studijų programoms rengti. Parengti
plačių studijų sričių standartai, apimantys nuo šeštojo iki devintojo lygmenis. Šiuose standartuose
plačiau ir išsamiau pateikiami kvalifikacijų lygmenų aprašai, siekiant pad÷ti atskirų sričių ir studijų
krypčių ekspertams užtikrinti ryšį tarp studijų programų ir Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos, taip
pat lyginti ir įteisinti studijų programas. Standartuose pateikiamos bendrosios studijų rezultatų
konkrečiose studijų srityse tvarkymo ir artikuliavimo gair÷s. D÷l did÷jančios šių programų ir jų
teikiamų kvalifikacijų bei kvalifikacinių laipsnių įvairov÷s Airijoje atsisakyta rengti standartus
atskiroms studijų programoms. Tod÷l iš aukštųjų mokyklų tikimasi, kad jos rengs studijų programas
remdamosi studijų sričių standartais. Studijų sričių standartai gana lanksčiai apibr÷žia studijų turinį
ir nurodo studijų rezultatus. Programų reng÷jams leidžiama įtraukti į studijų programas naujus
studijų rezultatus, nepamin÷tus standartuose, arba neįtraukti dalies standartuose nurodytų studijų
rezultatų. Tačiau iš programų reng÷jų reikalaujama įvertinti visus standartuose nurodytus studijų
rezultatus ir pagrįsti studijų programos nukrypimus nuo standarto.
4. Kvalifikacijų lygmenų aprašai, kvalifikacijų tipų aprašai ir studijų sričių standartai yra
aprašyti studijų rezultatais, juos skirstant į tris tipus – žinias, įgūdžius ir kompetentingumą. Šie tipai
toliau yra skaidomi į dar smulkesnes grupes. Įvairių tipų studijų rezultatų reikšm÷ kvalifikacijai gali
skirtis priklausomai nuo studijų programos. Studijų rezultatų reikšm÷ kvalifikacijai daug priklauso
nuo studijų programos orientacijos į akademinių žinių arba praktinių įgūdžių teikimą. Rengiant
daugiakryptes arba tarpkryptes studijų programas gali tekti remtis daugiau negu vienu standartu.
5. Studijų programų reglamentavimas, pagrįstas nacionaline kvalifikacijų sąranga ir daug
savarankiško veikimo laisv÷s suteikiančiais kvalifikacijų standartais, užtikrina studijų institucijų
teikiamų kvalifikacijų atitiktį darbo rinkos poreikiams ir šalies kvalifikacijų sistemos reikalavimams
ir kartu suteikia gana daug savarankiškumo programų turinio, studijų formų, metodų ir kitose
srityse. Aukštojo mokslo studijų ir studijavimo pasiekimų pripažinimo taryba, Nacionalin÷
kvalifikacijų tarnyba naudoja kvalifikacijų standartus ir studijų sričių standartus studijų
programoms vertinti ir aprobuoti, o pačios studijų institucijos šiais standartais naudojasi atlikdamos
studijų programų vidinį kokyb÷s vertinimą, keisdamos ir tobulindamos studijų programas.
104
3.5. Suomijos patirtis
3.5.1. Aukštojo mokslo sistema
Aukštasis mokslas Suomijoje vykdomas dviejų tipų institucijose – universitetuose ir
taikomųjų mokslų universitetuose (Universities of Applied Sciences/Polytechnics). Suomijos
aukštojo mokslo struktūra atsispindi šios šalies švietimo sistemoje, pateiktoje 3.7 pav.
4
3
2
1
3
2
1
6
5
4
3
2
1
10
9
8
7
IKIMOKYKLINIS UGDYMAS
PAGRINDINIS UGDYMAS
Brandos egzaminai
VIDURINöS MOKYKLOS
Profesin÷s kvalifikacijos
PROFESINöS MOKYKLOS
3
2
1
5
4
3
2
1
Magistro laipsnis
Bakalauro laipsnis
Politechnikos magistro laipsnis
Politechnikos bakalauro laipsnis
UNIVERSITETAI POLITECHNIKOS
6
109
8
7
1615
141312
11
Specialistų profesin÷s
kvalifikacijos
Kitos profesin÷s kvalifikacijos
Darbo patirtis
Darbo patirtis
Doc.Lic.
– Mokymosi trukm÷, metais.
Žym÷jimai:
1
3.7 pav. Suomijos švietimo sistema (www.minedu.fi)
Universitetinių studijų apimtis, trukm÷, teikiami laipsniai
Universitetuose teikiami šie kvalifikaciniai laipsniai
• žemesnis (bakalauro) universitetinis laipsnis (lower university degree);
• aukštesnis (magistro, licenciato) universitetinis laipsnis (higher university degree);
• daktaro laipsnis (doctoral degree).
Universitetinių studijų apimtis ir trukm÷ priklauso ne tik nuo pakopos, bet ir nuo studijų
srities/ krypties. Dauguma žemesnio universitetinio laipsnio (bakalauro) studijų apimtis yra 180
ECTS kreditų. Dienine šių studijų forma trunka 3 metus. Tik taikomųjų menų bakalauro studijos
sudaro 210 ECTS kreditų ir dienin÷ forma trunka 3,5 metų.
105
Aukštesniojo universitetinio laipsnio (magistro) studijų apimtis 120 ECTS kreditų (2 metai
studijų dienine forma). Didesn÷s apimties yra psichologijos magistro studijos (sudaro 150 ECTS
kreditų ir trunka 2,5 metų).
Universitetai turi teisę organizuoti aukštesnį laipsnį suteikiančias studijas asmenims,
nebaigusiems žemesnio laipsnio studijų, tai yra medicinos ir odontologijos licenciato studijas.
Medicinos licenciato studijų apimtis šiuo atveju yra 360 ECTS kreditų (6 metai studijų dienine
forma), odontologijos licenciato studijų apimtis – 300 ECTS kreditų (5 metai studijų studijų dienine
forma).
Doktorantūros studijos dienine forma, jau yra įgijus magistro kvalifikacinį laipsnį, trunka 4
metus.
Studijų apimtis, trukm ÷ ir teikiami laipsniai taikom ųjų mokslų universitetuose
Taikomųjų mokslų universitetai / politechnikos – daugiakrypt÷s aukštojo mokslo institucijos,
kuriose vykdomos į praktinę veiklą orientuotos aukštosios profesin÷s studijos, glaudžiai susijusios
su darbo rinkos ir regiono poreikiais. Taikomųjų mokslų universitetai / politechnikos teikia aukštąjį
išsilavinimą šiose studijų srityse: humanitarinių mokslų ir švietimo, kultūros, socialinių mokslų,
verslo vadybos ir administravimo, gamtos išteklių ir aplinkos, technologijų mokslų, susisiekimo ir
transporto, gamtos mokslų, socialinių paslaugų, sveikatos ir sporto, turizmo, viešojo maitinimo ir
namų ūkio paslaugų.
Taikomųjų mokslų universitetuose vykdomos dviejų pakopų studijos.
Baigus pirmos pakopos politechnikos studijų programas, kurių apimtis gali būti 180, 210 ar
240 ECTS kreditų (nelygu kokia studijų sritis), o trukm÷ dienine studijų forma – 3–4 metai,
suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis.
Baigus antros pakopos politechnikos studijų programą, kurios apimtis yra 60–90 ECTS
kreditų ir atitinka 1–1,5 metų dienin÷s formos studijų, suteikiamas magistro kvalifikacinis laipsnis,
kuris darbo rinkoje yra lygiavertis universitetiniam magistro laipsniui. Asmenys, siekiantys įgyti
magistro kvalifikacinį laipsnį, turi tur÷ti politechnikos bakalauro laipsnį ir ne mažesnę kaip 3 metų
darbo patirtį. Į profesinę veiklą orientuotas magistro laipsnis suteikia galimybę politechnikos
institutų absolventams gilinti ir pl÷sti dalykines žinias, geb÷jimus ir įgūdžius.
3.5.2. Studijas reglamentuojantys dokumentai
Taikomųjų mokslų universitetų veiklą ir suteikiamus kvalifikacinius laipsnius reguliuojantys
dokumentai
106
Skirtingus aukštojo mokslo sektorius reguliuoja atskiri teis÷s aktai jau įstatymo lygmeniu.
Taikomųjų mokslų universitetų veiklą ir suteikiamus kvalifikacinius laipsnius reguliuoja šie teis÷s
aktai: Politechnikų įstatymas (Polytechnics Act, 351/2003), Vyriausyb÷s dekretas d÷l taikomųjų
mokslų universitetų teikiamų kvalifikacinių laipsnių (Government Decree on Polytechnics,
352/2003), taikomųjų mokslų universitetų įstatymo pakeitimo įstatymas (Act on the Amendment of
the Polytechnics, 411/2005), Vyriausyb÷s dekreto d÷l taikomųjų mokslų universitetų kvalifikacinių
laipsnių pakeitimo dekretas (Decree on the Amendment of the Government Decree on Polytechnics,
423/2005), Vyriausyb÷s dekreto d÷l aukštojo mokslo laipsnių sistemos pakeitimo dekretas (Decree
on the Amendment of the Decree on Higher Education Degree System, 426/2005), taip pat aukštųjų
mokyklų vidiniai studijas reglamentuojantys dokumentai.
Vyriausyb÷s dekretas d÷l taikomųjų mokslų universitetų, įskaitant ir jo pataisas (352/2003),
apibr÷žia kvalifikacinių laipsnių tikslus, apimtį ir struktūrą, o aukštosioms mokykloms paliekama
teis÷ pačioms spręsti d÷l studijų programos turinio. Studijų programas tvirtina Švietimo ministerija.
Kiekviename studijų programos apraše nurodomos absolventų įgyjamos kompetencijos,
studijų dalykų tikslai, turinys, studijų apimtis ECTS kreditais, studento darbo (workload)
paskirstymas, užduotys (assignments) ir vertinimo kriterijai.
Pirmai (bakalauro) politechnikos studijų pakopai rekomenduojama tokia studijų programų
struktūra:
• bazinių / pagrindinių studijų – 90 ECTS kreditų;
• dalykinių / profesijos studijų – 75 ECTS kreditai;
• praktiniam mokymui ir pasirenkamiesiems dalykams skirtų studijų – 30 ECTS kreditų;
• baigiamajam darbui / projektui – 15 ECTS kreditų.
Absolventai, įgiję politechnikos bakalauro kvalifikacinį laipsnį:
• turi teorinių žinių ir įgūdžių dirbti specialistu tam tikroje srityje;
• turi žinių ir geb÷jimų, reikalingų keičiantis, plečiantis profesinei sričiai;
• turi žinių ir geb÷jimų, reikalingų tęstiniam mokymuisi;
• turi reikalingų kalbos ir bendravimo įgūdžių (suomių ir švedų kalbos įgūdžiai apibr÷žiami
ir atskiru įstatymu (Act on the knowledges of languages required of personnel in public bodies
424/2003));
• turi žinių ir įgūdžių, reikalingų tarptautinei veiklai pl÷toti profesin÷je srityje.
Kiekvieno studento pageidavimu gali būti sudaromas asmeninis studijų planas, kuris didina
studento atsakomybę, padeda studentui studijuoti ir steb÷ti studijų pažangą.
Absolventai, įgiję politechnikos magistro kvalifikacinį laipsnį:
• turi plačių ir pažangių (advance) žinių bei įgūdžių, reikalingų profesin÷s srities raidai, taip
pat geb÷jimą dirbti vadovu konkrečioje profesin÷je srityje, geb÷jimų būti šios srities ekspertu;
107
• turi žinių ir geb÷jimų giliai suvokti profesinę sritį, jos ryšį su darbo pasauliu ir visuomene,
taip pat turi geb÷jimų analizuoti teorinę ir profesinę savo veiklos srities raidą;
• turi potencialą mokytis visą gyvenimą, nuolat tobul÷ti;
• turi gerų bendravimo ir kalbinių geb÷jimų;
• turi žinių ir geb÷jimų, reikalingų veikti ir bendrauti tarptautiniu lygmeniu dalykin÷je
srityje.
Analizuojant pirmosios ir antrosios pakopų absolventų įgytas žinias ir įgūdžius, matyti, kad
baigusieji antrosios pakopos studijas turi vadovavimo ir ekspertin÷s veiklos įgūdžių, geb÷jimų
analizuoti.
Suomijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, Bolonijos procesas aukštojo mokslo
institucijas paskatino peržiūr÷ti ir atnaujinti studijų programų reglamentavimą. To reikalavo
kvalifikacinių laipsnių struktūros, derančios su dviejų pakopų modeliu, harmonizavimas ir
suprantamumo gerinimas, įdiegiant Europos kreditų perk÷limo sistemą (ECTS).
Studijų programų reforma taikomųjų mokslų universitetuose vyko 2004–2006 metais,
vykdant Suomijos taikomųjų mokslų direktorių konferencijos (ARENE) inicijuotą nacionalinį
projektą „Suomijos taikomųjų mokslų universitetų dalyvavimas Europos aukštojo mokslo erdv÷je“
(jis vadinamas ir ECTS projektu). Vykdant šį projektą, įdiegta ECTS sistema (2005), pateiktos
rekomendacijos studijų programų sandarai ir apibr÷žtos bendrosios ir dalykin÷s / profesin÷s
kompetencijos (2006).
Diegiant ECTS sistemą, parengtos taikomųjų mokslų universitetų studijų programos,
orientuotos į studijų procesą ir studento darbo krūvį, reikalingą pasiekti studijų programos tikslams,
kurie apibr÷žiami kaip studijų rezultatai ir kompetencijos. Šis į besimokantį orientuotas požiūris yra
daug didesnis iššūkis nei paprasta kreditų konversija. Pagrindinis mokymo ir mokymosi tikslas – tai
kompetencijų ugdymas, o ne tik mokymo/-si kurso, reikalingo kvalifikaciniam laipsniui įgyti,
pateikimas ir pri÷mimas. Esminis studijų programų rengimo pokytis pasireiškia tuo, kad studijų
dalykai yra integruoti, susiję – vieno dalyko studijų metu įgytos žinios ir geb÷jimai pritaikomi kito
dalyko studijoms, o visa studijų programa, pagrįsta holistin÷mis kompetencijomis, sąlygoja
studento asmeninį ir profesinį tobul÷jimą. Kompetencijos ugdomos studijuojant įvairius studijų
dalykus ir yra vertinamos įvairiuose studijų etapuose.
Min÷to projekto vykdymo metu buvo parengtas dalykinių ir bendrųjų kompetencijų aprašų
vadovas, kuriame rekomenduojama taikyti „Tuning“ projekto principus, o studijų programai
sudaryti naudoti matricos modelį.
Rekomendacijos, kaip rengti dalykinius (profesinius) kompetencijų aprašus:
– studijų programa turi būti apibūdinama 3–6 dalykin÷mis kompetencijomis;
108
– kompetencijos aprašomos remiantis nacionaliniais ir europiniais („Tuning“ projektas)
kompetencijų aprašais;
– kai kurios dalykin÷s kompetencijos gali būti bendros tos pačios studijų srities
programoms;
– kompetencijos aiškiai atskirtos viena nuo kitos ir traktuojamos kaip studijų rezultatai;
– kompetencijų pavadinimai ir aprašai turi būti aiškiai formuluojami ir atpažįstami (visoje
Europoje); aprašai parengti suomių/švedų ir anglų kalbomis.
Rekomendacijos, kaip rengti bendrųjų kompetencijų aprašus:
– tikslinga skirti 5–7 bendrąsias kompetencijas, tinkamas visoms studijų programoms;
– bendrosios kompetencijos turi apimti ir savireguliavimo įgūdžius, reikalingus profesinei
raidai;
– bendrosios kompetencijos formuluojamos panašiai kaip ir dalykin÷s.
Projekto įgyvendinimo metu apibr÷žtos 6 bendrosios kompetencijos, aprašytos atskirai pirmai
ir antrai taikomųjų mokslų universitetų studijų pakopoms (aprašus anglų kalba galima rasti adresu
http://www.ncp.fi/ects):
• mokymosi kompetencija;
• etin÷ kompetencija;
• bendravimo ir socialin÷ kompetencija;
• tobulinimosi kompetencija;
• organizacin÷ kompetencija;
• tarptautiškumo kompetencija.
Dalykin÷s kompetencijos buvo aprašytos tik pirmajai politechnikos studijų pakopai. Jų
aprašai anglų kalba pateikti ECTS projekto ataskaitoje (http://www.pkamk.fi/ECTS). Kompetencijų
aprašai antrosios pakopos politechnikos studijų programoms tur÷jo būti parengti 2009 metais,
vykdant Nacionalinę profesinio magistro kvalifikacinio laipsnio 2007–2009 metų programą.
Kompetencijomis pagrįstai studijų programai sudaryti buvo pasiūlyta tam tikra forma
(matrica). Šioje matricoje studijų rezultatai ir kompetencijos yra iliustruotos kaip koordinat÷s,
kuriose dalykų ryšys yra labai aiškiai matomas.
Studijų proceso metu svarbu, kad studento vertinimas ir įvertinimas formuotų nuoseklią
visumą ir pad÷tų siekti mokymosi tikslų pasiekimui ir kompetencijų įgijimui. Vertinimas turi būti
nukreiptas ne tik į dalykines, bet ir bendrąsias kompetencijas. Mažiausiai kartą per metus tur÷tų būti
vertinami visi studentų pasiekimai, taip pat ir mokymosi pažanga. Kompetencijų aprašai dar
negarantuoja, kad kompetencijos mokymo / mokymosi procese bus ugdomos. Studijų programa
tur÷tų iliustruoti ir mokymosi būdus bei profesinę raidą siekiant studijų rezultatų.
109
ECTS projekto bendrųjų ir dalykinių kompetencijų aprašų rengimo rekomendacijos v÷liau
buvo taikomos aprašant studijų rezultatus.
Kiekvienas taikomųjų mokslų universitetas nustato taisykles ir instrukcijas d÷l studentų
vertinimo studijų programų reglamentuose.
Universitetų veiklą ir suteikiamus kvalifikacinius laipsnius reguliuojantys dokumentai
Universitetų veiklą ir suteikiamus kvalifikacinius laipsnius reglamentuoja Universitetų
įstatymas (Universities Act, 558/2009), Švietimo ministerijos dekretas d÷l magistro kvalifikacinio
laipsnio programų (Ministry of Education Decree on Master‘s Degree),Vyriausyb÷s dekretas d÷l
Universitetų kvalifikacinių laipsnių (Government Decree on University Degrees, 794/2004)).
Universitetų kvalifikacinių laipsnių apimtį sąlygoja kvalifikacinio laipsnio sąsajos su universitetų
kvalifikacinių laipsnių vidiniu reglamentavimu. Tai yra, universitetai ir jų fakultetai patys priima
sprendimą d÷l kvalifikacinį laipsnį suteikiančių studijų programų reglamentavimo ir studijų planų.
Suomijos universitetuose galima įgyti išsilavinimą 20 studijų sričių: teologijos, humanitarinių
mokslų, teis÷s, socialinių mokslų, ekonomikos, psichologijos, edukologijos, gamtos mokslų, žem÷s
ūkio ir miškininkyst÷s, sporto, inžinerijos ir architektūros, medicinos, odontologijos, sveikatos
mokslų, veterinarin÷s medicinos, farmacijos, muzikos, teatro ir šokio bei dail÷s. Vyriausyb÷s
dekreto d÷l universitetų kvalifikacinių laipsnių priede yra išvardyti šalies universitetai ir studijų
sritys, kuriose konkretus universitetas vykdo studijas ir teikia laipsnius. Universitetai turi visą teisę
prad÷ti vykdyti bet kurios pakopos studijų programą iš jam priskirtos studijų srities, tačiau d÷l
kiekvienos naujos studijų srities programos universitetai teikia prašymą Švietimo ministerijai.
Kvalifikacinių laipsnių bendruosius tikslus, studijų struktūrą ir kitus studijų reikalavimus
numato anksčiau min÷tas Vyriausyb÷s nutarimas. Šiame nutarime kiekvienos pakopos tikslai
apibūdinami žiniomis ir įgūdžiais, suteikiamais studentui, siekiančiam atitinkamo kvalifikacinio
laipsnio. Skiriasi skirtingų pakopų studijų dalykų sud÷tingumo lygis, numatomas studentų
atsakomyb÷s ir savarankiškumo (nepriklausomumo) lygmuo.
Studijos, suteikiančios žemesnį (bakalauro) universitetinį kvalifikacinį laipsnį, turi suteikti
studentams:
– pagrindin÷s specializacijos (major subject) ir neprofilinių (minor subject) dalykų pagrindų
žinių, reikalingų tolesniam tobul÷jimui tam tikroje srityje;
– žinių ir įgūdžių, reikalingų moksliniam mąstymui, mokslinių metodų ir žinių naudojimui
arba žinių ir įgūdžių, reikalingų meninei veiklai;
– žinių ir įgūdžių, reikalingų studijoms, suteikiančioms aukštesnį universitetinį laipsnį, ir
tęstiniam mokymuisi;
– suteikti geb÷jimų taikyti įgytas žinias ir įgūdžius savo darbe;
110
– suteikti reikalingų (atitinkamų) kalbinių ir bendravimo įgūdžių;
– studijos turi būti pagrįstos tyrimais ar menine veikla ir profesine praktika.
Aukštesniojo (magistro) universitetinio kvalifikacinio laipsnio studijų tikslai, palyginti su
žemesn÷s pakopos studijoms keliamais tikslais, yra orientuoti į ugdymą geb÷jimų veikti
nepriklausomai kaip tam tikros srities ekspertui ir pl÷totojui, kuriam reikalingi ne tik
fundamentin÷s, bet visaapimančios studijuojamų dalykų žinios. Studijos grindžiamos moksliniais
tyrimais ir atitinkamos srities profesine praktika.
Studijos, suteikiančios aukštesnį (magistro) universitetinį kvalifikacinį laipsnį, turi
studentams suteikti:
– gerų visaapimančių pagrindin÷s specializacijos dalykų žinių, taip pat žinių,
supažindinančių su neprofilinių dalykų pagrindais, ar gerų sud÷tingesnių, pažangaus lygio
(advanced) dalykų, numatytų studijų programoje, žinių;
– žinių ir įgūdžių, reikalingų taikyti mokslo žinioms ir moksliniams metodams taikyti
nepriklausomai ir daug pastangų reikalaujančiai meninei veiklai;
– suteikti žinių ir įgūdžių, reikalingų nepriklausomai veikti kaip tam tikros srities ekspertui;
– suteikti žinių ir įgūdžių, reikalingų aukštesn÷s pakopos mokslo ir meno studijoms;
– suteikti gerų kalbinių ir bendravimo įgūdžių.
Analizuojant žemesnio (bakalauro) ir aukštesnio (magistro) universitetinių kvalifikacinių
laipsnių struktūrą, matyti, kad abiejose pakopose vykdomos tiek studijų pagrindų, tiek tarpin÷s
studijos.
Aukštesniojo universitetinio laipsnio studijų skiriamieji bruožai yra šie:
– studijų struktūroje yra ir pažangaus lygio studijos;
– praktinis mokymas neapsiriboja darbo praktika, kaip yra žemesn÷je pakopoje, bet
įvardijamas kaip stažuot÷, ugdanti ekspertinius geb÷jimus.
Daugelyje sričių studijų vienetai sudaro stambesnius trijų lygių modulius: bazinio arba
įvadinio lygio studijos, dalykin÷s arba vidutinio (tarpinio) lygmens studijos bei pažangaus lygio
studijos.
Žemesn÷s pakopos (bakalauro) studijos apima pagrindinių specializacijos dalykų bazines ir
dalykines studijas, įskaitant bakalauro tezes, bei vieno ar kelių neprofilinių dalykų studijas. Kad
įgytų aukštesn÷s pakopos (magistro) kvalifikacinį laipsnį, studentai privalo baigti pagrindin÷s
specializacijos studijas ir parengti magistro tezes, be to, jie turi būti baigę bakalauro studijų
programą. Menų srityje tezes gali pakeisti meno kūriniai, įrodantys įgytas kompetencijas ir
įgūdžius.
111
Universitetuose studentų vertinimas paremtas tęstiniu vertinimu. Daugeliu atveju sesijos
pabaigoje ar iš÷jus studijų dalykų bloką studentų įgytos žinios patikrinamos ir įvertinamos per
egzaminus raštu.
Bakalauro ir magistrantūros studijų programose studentai rengia baigiamųjų darbų tezes.
Meno studijų srityje tai gali būti meno kūrinys, pvz., koncertas ar kitas pasirodymas, kuris taip pat
turi tur÷ti ir rašytinę dalį.
Studentai yra vertinami dviejų ar daugiau d÷stytojų ar ekspertų, kuriuos paskiria universitetas
arba fakultetas, tačiau galutin÷ atsakomyb÷ už įvertinimą tenka dalyko profesoriui.
3.5.3. Aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimas
Siekdama šalies konkurencingumo ir aukštojo mokslo tarptautinio patrauklumo, Suomija
aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimą laiko vienu svarbiausių būsimos vieningos Europos aukštojo
mokslo erdv÷s elementų.
Nacionalinį aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimą sudaro trys komponentai: nacionalin÷
aukštojo mokslo politika, aukštosios mokyklos kokyb÷s užtikrinimas ir nacionalinis auditas.
Švietimo ministerija yra atsakinga už aukštojo mokslo politikos valdymą, kuris atsispindi
ministerijos ir kiekvienos aukštosios mokyklos tarpusavio sutartyse.
Būdamos autonomiškos, aukštosios mokyklos yra atsakingos už studijų ir kitos savo veiklos
kokybę. Tam sukurta vidin÷ kokyb÷s užtikrinimo sistema su savo tikslais ir metodais. Už aukštosios
mokyklos išorinį vertinimą atsakinga Suomijos aukštojo mokslo vertinimo taryba (The Finnish
Higher Education Evaluation Council – FINHEEC), susidedanti iš 12 narių (universitetų,
politechnikų, studentų ir darbdavių atstovų). Vienas iš vertinimų, kuriuos atlieka ši nepriklausoma
kompetentinga institucija, yra aukštosios mokyklos kokyb÷s užtikrinimo sistemos auditas. Audito
procedūros buvo sukurtos ne tik tam, kad pager÷tų aukštosios mokyklos veiklos kokyb÷, bet ir tam,
kad būtų pademonstruota, jog Suomija turi kompetentingą ir aiškią nacionalinę kokyb÷s užtikrinimo
politiką aukštosios mokyklos lygmenyje. Kitaip tariant, vertinimo politika pagrįsta ne kokyb÷s
kontrole, bet jos tobulinimu ir pl÷tra. Nacionalinis audito modelis buvo sukurtas vadovaujantis
europin÷mis kokyb÷s užtikrinimo gair÷mis (Standards and Guidelines for Quality Assurance in the
European Higher Education Area), tod÷l europiniai principai yra adaptuoti ir pritaikyti Suomijos
aukštųjų mokyklų kokybei užtikrinti. Vienas svarbiausių audito tikslų yra pad÷ti aukštajai mokyklai
tobulinti savo kokyb÷s užtikrinimo sistemą derinant ją su europiniais kokyb÷s užtikrinimo
principais. Auditas vykdomas dviem kryptimis: audituojama kokyb÷s užtikrinimo sistema kaip
visuma ir kokyb÷s užtikrinimas, susijęs su aukštosios mokyklos misija (Audit Manual 2008-2011,
www.finheec.fi).
112
3.5.4. Nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga
Suomijos švietimo sistemos suteikiamų kvalifikacijų suderinimo su Europos kvalifikacijų
sąranga (European Qualification Framework – EQF) tikslas – padidinti Suomijos švietimo sistemos
skaidrumą, pl÷toti mokymosi visą gyvenimą strategiją ir mobilumą.
Sistemiškai ir visapusiškai aprašius kvalifikacijas, išryšk÷ja jų tarpusavio sąsajos, galimyb÷
„jud÷ti“ tarp kvalifikacijų tobul÷jimo kryptimi. Šio aprašo pagrindas – studijų rezultatai.
2004 m. geguž÷s m÷n. Suomijos švietimo ministerija sudar÷ nacionalinę darbo grupę aukštojo
mokslo kvalifikacijų sąrangai parengti. Šioje darbo grup÷je dirbo nuolatiniai nariai – Švietimo
ministerijos, universitetų, politechnikų, studentų organizacijų, kokyb÷s vertinimo, ISCED,
Nacionalin÷s švietimo tarybos (ENIC) atstovai, taip pat kiti nariai – socialiniai partneriai, Švietimo
ministerijai nepavaldžių aukštųjų mokyklų (Policijos kolegijos, Nacionalin÷s gynybos kolegijos)
atstovai.
Min÷ta darbo grup÷ 2005 metų vasario m÷n. pareng÷ ataskaitą, kurioje pateik÷ pasiūlymų d÷l
Suomijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos. Išskirti tokie formalūs laipsnių atskyrimo
aspektai:
• pri÷mimo reikalavimai;
• studijų apimtis (kreditais ir metais), baigiamosios tez÷s (baigiamasis darbas);
• teis÷ tęsti studijas;
• profesinis statusas (kompetencija);
• profilis (profile).
Aukštojo mokslo kvalifikaciniai laipsniai aprašyti pagal studijų apimtį, lygį, studijų
rezultatus, galimybę tęsti studijas, įgytą profesinę kvalifikaciją, taip pat, kaip skirtingi
kvalifikaciniai laipsniai susiję vienas su kitu. Buvo apibr÷žti pirmosios pakopos (universiteto ir
politechnikos), antrosios pakopos (universiteto ir politechnikos), taip pat doktorantūros studijų
rezultatai. Pagrindinis studijų rezultatų skirstymas buvo į žinias (nurodomas jų gilumas ir
platumas), įgūdžius (kalbinius, komunikacinius) ir kompetencijas (pažintines, profesines, etines).
2007 m. gruodžio m÷n. Vyriausyb÷ patvirtino 2007–2012 m. švietimo ir tyrimų raidos planą,
kuriame numatyta, kad Suomijos kvalifikacijų sistema bus patobulinta 2010 m. pabaigoje parengus
nacionalinę kvalifikacijų sąrangą, pagrįstą studijų rezultatų aprašais.
Švietimo ministerija 2008 m. rugpjūtį iš susijusių ministerijų, taip pat darbo rinkos
organizacijų, rektorių tarybos ir studentų sąjungų atstovų sudar÷ darbo grupę nacionalin÷s
kvalifikacijų sąrangos projektui parengti ir pateikti 2009 m. birželio pabaigoje. Šis darbas jau
baigtas.
113
Min÷tos darbo grup÷s užduotis buvo parengti nacionalinę kvalifikacijų sąrangą (National
Qualifications Framework – NQF) ir apibr÷žti jos lygius žinių, įgūdžių ir kompetencijų sąvokomis;
nustatyti kriterijus, pagal kuriuos kvalifikacijos priklausys skirtingiems lygiams nacionalin÷s ir
Europos kvalifikacijų sąrangose; pasiūlyti, kokios suomių kvalifikacijos tur÷tų būti įtrauktos į šią
sąrangą. Ši darbo grup÷ taip pat tur÷jo pasiūlyti, kaip NQF bus prižiūrima, koreguojama,
tobulinama, kaip bus vertinama kokyb÷, kaip būtina reformuoti teisinę bazę.
Darbo grup÷s ataskaitoje aprašoma:
– Europos kvalifikacijų sąranga, jos sąsaja su kitomis kvalifikacijų klasifikacijomis;
– kaip kvalifikacijos ir studijų rezultatai yra aprašyti nacionaliniuose teis÷s aktuose;
– Suomijoje teikiamų laipsnių ir studijų kokyb÷s vertinimo procedūra;
– esama išsilavinimo pripažinimo praktika.
Pagrindiniai šios darbo grup÷s pasiūlymai yra tokie:
• Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga turi 8 lygius, kurių pagrindas – EQF. Sąrangoje studijų
rezultatai apibūdinami žinių, įgūdžių ir kompetencijų sąvokomis, tai yra kriterijais, taikomais EQF;
• Kvalifikacijos sąrangoje aprašytos vadovaujantis studijų rezultatais, keliamais
skirtingoms kvalifikacijoms. Nors kvalifikacija gali tur÷ti elementų iš skirtingų lygmenų, tačiau ji
įtraukta ten, kur geriausiai tinka visuma;
• Suomijos aukštojo mokslo laipsniai nacionalin÷je sąrangoje atspindi Bolonijos proceso
trijų pakopų sistemą: pirma pakopa apima universiteto ir politechnikos bakalauro laipsnius (6 lygis),
antra pakopa apima universiteto ir politechnikos magistro laipsnius (7 lygis), trečia pakopa apima
mokslo ir meno laipsnius, tokius kaip licenciatas ir daktaro laipsnis.
• Aukštesniosios profesin÷s kvalifikacijos patenka į 4 lygį, specialiosios profesin÷s
kvalifikacijos – į 5 lygį.
3.5.5. Išvados
1. Suomijos binarinę aukštojo mokslo sistemą sudaro du sektoriai – politechnikos,
teikiančios bakalauro ir magistro laipsnius, ir universitetai, kuriuose įgyjamas bakalauro, magistro ir
daktaro (licenciato) laipsnis.
2. Politechnikų ir universitetų veiklą bei jų teikiamus kvalifikacinius laipsnius
reglamentuojanti teisin÷ baz÷ yra aiškiai atskirta pagal aukštųjų mokyklų tipus. Tiek politechnikų,
tiek universitetų kvalifikacinius laipsnius reglamentuojančiuose nacionalinio lygmens aprašuose
nurodytos pagrindin÷s gair÷s, išskiriančios reikalavimus skirtingoms studijų pakopoms, – studijų
programos apimtį, struktūrą, pagrindines žinias ir geb÷jimus, o d÷l studijų programų turinio
sprendžia aukštoji mokykla.
114
3. Suomija Bolonijos proceso nuostatas nuosekliai įgyvendina atsižvelgdama į Europos
aukštojo mokslo erdv÷s dimensijas (laipsnių sistema, ECTS, nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga).
4. 2004–2006 metais įvykdžius politechnikų studijų programų reformą, įdiegta ECTS
sistema, pateikta rekomendacijų d÷l studijų programų sandaros, apibr÷žtos skirtingų politechnikos
studijų pakopų bendrosios (taikomos visoms politechnikoms) ir dalykin÷s kompetencijos.
5. Nacionalinį aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimą sudaro trys komponentai: nacionalin÷
aukštojo mokslo politika, aukštosios mokyklos kokyb÷s užtikrinimas ir nacionalinis auditas.
Užtikrinant studijų kokybę svarbiausias vaidmuo tenka aukštajai mokyklai, kuriai šią atsakomybę
priskiria įstatymas.
3.6. Prancūzijos patirtis 3.6.1. Prancūzijos aukštojo mokslo sistema
Prancūzijos aukštojo mokslo sistema pasižymi institucijų ir studijų įvairove (3.8 pav.).
2008 m., Prancūzijos aukštojo mokslo ir tyrimų ministerijos duomenimis, įregistruota 3 500
valstybinių ir privačių institucijų:
• 83 universitetai;
• 224 inžinierių rengimo aukštosios mokyklos;
• 220 komercijos ir vadybos aukštosios mokyklos;
• 3 000 kitų institucijų.
Prancūzijos aukštojo mokslo sistemą sudaro du sektoriai:
Prancūzijos aukštojo mokslo sistemą sudaro du sektoriai:
• Neselektyvusis universitetų sektorius, kuriame studijuoja daugiausia studentų.
Prancūzijos universitetuose be jokios išankstin÷s atrankos gali studijuoti turintys prancūzišką
bakalaureatą, t. y. privalomą vidurinį išsimokslinimą, arba užsienio šalies išsimokslinimą, leidžiantį
studijuoti universitete. Universitetai suteikia fundamentalų, technologinį ir profesinį išsilavinimą.
• Selektyvusis sektorius, kurį sudaro aukštosios mokyklos, vadinamos Grandes ècoles, ir
specializuotos aukštosios mokyklos (universitetiniai technologijos institutai – IUT (les Institutes
universitaires de technologie) bei universitetiniai profesiniai institutai – IUP (les Institutes
universitaires professionalisés), kurios rengia specializuotai profesinei veiklai, pavyzdžiui,
inžinerijos, architektūros, komercijos ir valdymo srityse. Šiame sektoriuje pri÷mimas vyksta
organizuojant konkursą, egzaminą ar pagal pateiktus dokumentus. Čia rengiami aukščiausio ir
vidutinio lygio valstyb÷s įstaigų ir įmonių darbuotojai.
115
IUFM
FARMACIJA
ODONTOLOGIJA
MEDICIN
A
INTERNATŪRA
INTERNATŪRA
INTERNATŪRA
3.8 pav. Prancūzijos aukštojo mokslo schema
Skiriamos keturių tipų studijos:
• universitetin÷s studijos (licencija, profesin÷ licencija, magistrantūra, doktorantūra,
universitetinis technologijos diplomas D.U.T., I.U.F.M., medicina, odontologija, farmacija);
• parengiamieji aukštųjų mokyklų kursai(C.P.G.E.);
• specialiosios aukštųjų mokyklų studijos (inžinerijos, komercijos ir vadybos);
• aukštųjų technikos mokyklų skyriai (S.T.S.).
Prancūzijos aukštasis mokslas teikia gausybę laipsniško augimo galimybių, įgyjant įvairaus
lygio diplomus.
Trumposios studijos trunka metus po vidurin÷s mokyklos (bakalaureato – pranc. Bac.),
apima verslo, pramon÷s ar paslaugų sektorius. Šiose studijose numatytos stažuot÷s įmon÷se, tai
sudaro sąlygas tiesiogiai įeiti į darbo rinką. Šiam rengimui taikoma griežta atranka. Baigus studijas
gaunamas Bac.+1 diplomas. Po dvejų metų įgyjami diplomai: D.U.T. – universitetinis technologijos
diplomas (le Diplôme universitaire de technologie), teikiamas 115 technologijos universitetinių
institutų ir 25 universitetų specialyb÷se paslaugų ar gamybos sektoriuose; B.T.S. – aukštesnysis
technologijos diplomas (le Brevet de technicien supérieur), teikiamas 106 specialyb÷se viešbučių,
pramon÷s, sveikatos, taikomųjų menų, valdymo ir žem÷s ūkio sektoriuose.
116
Ilgosios studijos universitetuose ir kitose aukštosiose mokyklose organizuojamos pagal trijų
pakopų sistemą. Išduodami trijų tipų nacionaliniai diplomai:
• licencijos (pranc. Licence), kurios yra dviejų formų: bendrojo ugdymo būdu gaunama
licencija (pranc. la Licence) ir profesinio rengimo būdu gaunama profesin÷ licencija (pranc. la
Licence professionelle);
• magistro (pranc. Master) diplomai, kurie taip pat yra dviejų formų: magistro (pranc. la
Master recherché), kurie leidžia tęsti studijas doktorantūroje, ir profesinio magistro (pranc. la
Master professionel), kurie išduodami įgijus konkrečią profesiją ir leidžia įsijungti į darbo rinką.
Baigus studijas įgyjami diplomai: po dvejų studijų metų – Bac.+2 arba aukštesnysis
technologijos diplomas (B.T.S.); po trejų studijų metų – Bac.+3 arba Bac.+5 (nes studijos Grandes
ecoles ir specializuotose aukštosiose mokyklose dažniausiai trunka 5 metus, įskaitant dvejus
pradinio pasiruošimo metus; baigus gaunamas Bac.+5 magistro laipsnio diplomas). Daugelis
universitetų ir Grandes ecoles sudaro sąlygas įgyti inžinieriaus diplomą arba magistro laipsnį kaitos
būdu, derinant teorines studijas aukštojoje mokykloje ir praktikos periodus įmon÷se.
3.6.2. Aukštojo mokslo teisin÷ baz÷, valdymo institucijos ir jų vaidmenys
Aukštojo mokslo ir tyrim ų ministerijos sud÷tyje yra 11 direkcijų. Tiesiogiai aukštojo
mokslo klausimais užsiima Aukštojo mokslo direkcija (DES) ir Vertinimo ir tobulinimo
direkcija (DEP). Pagrindinis reguliavimas ir reglamentavimas siejamas su diplomų išdavimu. Prie
ministerijos įkurta Nacionalin÷ aukštojo mokslo ir tyrimų taryba (CNESER) atsakinga už
aukštųjų mokyklų akreditaciją. Ministras prižiūri, kad akredituotos aukštosios mokyklos išduotų
diplomus atitinkamai pagal pakopų ir laipsnių žinių ir įgūdžių vertinimo rezultatus.
Švietimo kodeksas (Code de l‘education). Tai bendras visą Prancūzijos švietimo sistemą
apimantis dokumentas, į kurį įtraukti kiti dokumentai – įstatymai ir dekretai. Švietimo kodekso
trečioje dalyje apibr÷žtas studijų organizavimas, atskiri studijų tipai; atskiru straipsniu aprašomos
sveikatos studijos; įteisintas labai įvairus aukštųjų mokyklų statusas.
Aukštojo mokslo įstatymas „La Savary“, priimtas 1984 m. Šiuo įstatymu visos aukštojo
mokslo institucijos sujungtos į bendrą sistemą ir nustatytos aukštojo mokslo institucijų grup÷s pagal
autonomijos ir atsakomyb÷s laipsnį:
– E.P.S.C.P. – viešosios įstaigos, turinčios plačią mokslinę, kultūrinę ir profesinę
autonomiją, kuri pasireiškia: 1) statutine autonomija – didel÷ dalis kiekvienos įstaigos valdymo
funkcijų vykdoma ne pagal bendrus dokumentus, bet pagal administracijos tarybos patvirtintą
statutą; 2) plačiomis galimyb÷mis apsisprendžiant d÷l studijų ir mokslo organizavimo principų; 3)
finansine kontrole iš patirties (a posteriori). E.P.S.C.P. statusą turinčios įstaigos yra: universitetai,
117
kuriuose yra integruoti trys nacionaliniai politechnikos institutai; mokyklos ir institutai
universitetuose; normalios aukštosios mokyklos; prancūziškos mokyklos užsienyje; didel÷s įstaigos,
turinčios ypatingą statusą ir pagal specialų dekretą galinčios nesilaikyti kai kurių teisinių normų.
Įstatymas nurodo universitetų ir nacionalinių politechnikos institutų organizavimo ir funkcionavimo
principus bei vyriausyb÷s dekretus d÷l kitų tipų E.P.S.C.P. įkūrimo, organizavimo ir funkcionavimo
taisyklių;
– Viešosios įstaigos, turinčios administracinę autonomiją, integruotos į E.P.S.C.P.;
– E.P.A. – viešosios įstaigos, turinčios administracinę autonomiją, kurioms įkūrimo dekretu
suteiktos atskiros įstaigos statusas. E.P.A. yra finansiškai kontroliuojama nepriklausomai nuo
patirties, iš anksto (a priori). Įstatymas numato, kad valstybin÷s ar privačios aukštojo mokymosi
įstaigos gali būti integruotos į E.P.S.C.P.;
– E.P.I.C. – viešosios įstaigos, turinčios pramoninę ir komercinę autonomiją, turi juridinį
statusą, bet jos skiriasi nuo E.PA., nes čia daug svarbesn÷ yra privati teis÷ ir juridin÷ kompetencija.
Ekonomin÷ ir finansin÷ kontrol÷ E.P.I.C. vykdoma lanksčiau nei E.P.A. ir dažniausiai per
vyriausyb÷s atstovą, kuris paskiriamas ministerijos. Steigiant privačią mokyklą reikia gauti leidimą
iš Nacionalin÷s švietimo akademin÷s tarybos (Conseil academique de l‘education nationale).
Socialin÷s modernizacijos įstatymas, priimtas 2002 m., kuriame nustatyta, kad Prancūzijos
aukštasis mokslas, prasid÷jus Bolonijos procesui, modernizuojamas – vykdoma LMD reforma,
apimanti per÷jimą prie studijų pakopų ir diplomų bei kreditų suvienodinimo. Ji prad÷ta diegti 2005–
2006 mokslo metais taikant trijų pakopų sistemą (Licence/Master/Doctorat – LMD). LMD susideda
iš pirmosios pakopos, vadinamos licencijos (pranc. Licence) ir atitinkančios bakalauro studijas,
antrosios pakopos – magistrantūros (pranc. Master) bei trečiosios pakopos – doktorantūros (pranc.
Doctorat). Neatsisakant jau esamų dokumentų, šis įstatymas apima visas universitetines studijas po
vidurin÷s mokyklos (Bac.) iki bakalauro laipsnio (Licence). Pagal šį įstatymą universitetai gali
organizuoti savo studijų pasiūlą; taip pat gali būti organizuojamos studijos, suformuotos pagal
pagrindin÷s (gretutin÷s) specialyb÷s sistemą. Šis įstatymas atlieka trigubą funkciją:
– taiko studijoms, kurios rengia Licence laipsniui, Europos aukštojo mokslo erdv÷s kūrimo
principus;
– suteikia teisę rinktis studijų metodus, nustatytus Nacionalin÷s aukštojo mokslo ir tyrimų
tarybos dokumente „Pedagoginiai patobulinimai universitete“, kad studentai gal÷tų s÷kmingiau
mokytis;
– sukurti teisinę bazę, kuri leistų universitetams kurti inovatyvius profesinio rengimo
būdus, ypač daugiadalykiškumą.
Įstatymas užtikrina būtiną nacionalinį reguliavimą ir pagarbą principams, kurie pateisina
nacionalinių diplomų sistemą, nes pagrindinis valstyb÷s reguliavimas yra susijęs su išduodamais
118
diplomais. Remiantis šiuo įstatymu, nustatyta, kaip aukštosios mokyklos teikiami diplomai atitinka
LMD koncepciją. Įstatyme aprašyti bendrieji studijų pakopų reikalavimai.
Pirmoji pakopa – Licence apima 3 metų (6 semestrų) studijas universitete turint
bakalaureatą (Bac.). Tokia pakopa egzistuoja beveik visuose specialybių ir profesijų sektoriuose.
Numatyta Licence pakopos studijų struktūra:
– pirmieji metai yra mažiau specializuoti ir daugiau orientuoti į bazines studijas (naujos
technologijos, kalbos, metodologija, išraiška raštu ir žodžiu ir pan.);
– antraisiais metais pradedama gilintis į srities specializaciją. Studentas susipažįsta su
profesiniu pasauliu (seminarų, forumų, tutorinių užsi÷mimų įmon÷se forma). Per šiuos metus
patvirtinamas studento asmeninio projekto (baigiamojo darbo) tęstinumas;
– tretieji metai yra studijų projekto baigimas remiantis sustiprintomis specialyb÷s žiniomis
ir įgytais įgūdžiais. Nustatytu laiku visi diplomuoti studentai turi mažiausiai vieną stažuotę,
patvirtintą pagal savo studijų programą.
Antroji pakopa – magistrantūra (pranc. Master), kurioje studijos trunka 4 semestrus po
licencijos. Pagal Bolonijos proceso sampratą šios pakopos diegimas n÷ra centralizuotas, ji diegiama
atsižvelgiant į aukštojo mokslo institucinę autonomiją, nors Socialin÷s modernizacijos įstatymas
galioja nuo 2002 m. Ši pakopa tur÷jo būti įdiegta iki 2010 m. Šioje pakopoje magistro diplomai
įgyjami po vienų metų studijų (Maitrise 1an; mater, DEA, DESS, DRT, magistre 1an) ir po dvejų
metų studijų (MTS, maitrise d’IUP 2 ans).
Įstatymas d÷l universitetų autonomijos ir atsakomyb÷s, priimtas 2007 m., numato, kad visi
Prancūzijos universitetai bus autonomiški 2012 metais. 18 universitetų jau turi autonomiją nuo
2009 m., 33 įgijo autonomiją 2010 m. sausio 1 d. Taigi, 51 autonomiškas universitetas sudaro
daugiau kaip 60 proc. Prancūzijos universitetų. Įstatymas numato, kad aukštosios mokyklos turi
teisę kurti mokymosi įstaigos planus, pasirinkti tyrimų strategiją ir studijas, vykdyti pri÷mimo
politiką, valdyti bendrąjį biudžetą, užtikrinti naują profesinio orientavimo ir studentų įtraukimo į
profesinę veiklą misiją, prisiimti naujas teises ir visą su tuo susijusią atsakomybę. Įstatymo
numatytos reformos įgyvendinimas reguliuojamas trumpais ministerijos nurodymais (pranc. Note).
3.6.3. Reglamentavimo lygis
Kadangi Prancūzijos aukštojo mokslo politika orientuota į visišką institucijų autonomiją,
daugiausia d÷mesio skiriama nacionalinio diplomo vertei. Šiuo metu Prancūzijos aukštojo mokslo
sistemoje vykstant reformai, reglamentavimas yra dviejų lygių. Įstatymais numatomi patys
bendriausi reikalavimai studijų pakopai, o tolesnis reglamentavimas apsiriboja ministerijos
parengtais trumpais nurodymais (pranc. Note).
119
2002 m. Nurodymas Nr. 0206433 skirtas schemos bakalauras – magistras – doktorantūra
(LMD) pritaikymui. Kiekvienas universitetas privalo nusistatyti savo strategiją ir patikslinti savo
įsipareigojimų lygį pagal LMD schemą ir tvarkaraštį, kuriuo remdamasis tai įgyvendins. Struktūra
n÷ra standartizuota, dokumentas apima pagrindinį nurodymą, jo įgyvendinimo kriterijus ir rodiklius,
kurie aprašomi komentuojant ir iliustruojant pavyzdžiais.
Nurodymo Nr. 0206433 ištrauka
1. Visų pirma turi būti formalizuojami vertinimo kriterijai. Tai reikia padaryti d÷l dviejų
pagrindinių priežasčių. Pirma – siekiant pagrįsti nacionalinio diplomo, kurio kokyb÷ yra
garantuojama valstyb÷s ir kuris studentui užtikrina pripažintą kvalifikaciją, vert÷s nustatymo
mechanizmą. Nacionalinio diplomo kokyb÷ negali būti pripažinta vien remiantis grynai formaliais
kriterijais, studentas turi būti realiai įvertintas remiantis jo studijų rezultatais. Tik tokiu atveju
studentui gali būti suteikiamos tikros garantijos. Antra, aukštojo mokslo europin÷s erdv÷s
konstravimas remiasi įvairių nacionalinių sistemų tarpusavio pasitik÷jimu. Šis pasitik÷jimas gali
būti ilgalaikis tik taikant tokius studijų ir diplomų kokyb÷s vertinimo metodus, kurie užtikrina, kad
diplomai būtų patikimi ir pripažinti daugelio šalių.
1.1. Kriterijai, susiję su europine erdve:
• Studijų nurodymai turi būti suprantami ir aiškūs. Dabartinis rengimas ir diplomai yra per
daug uždari ir per smulkiai suskirstyti. LMD sistemos pritaikymas turi leisti atverti studijas, kad
kuo akivaizdžiau atsiskleistų svarbiausias mokymosi įstaigos kompetencijos kryptis.
• Studijų pasiūla turi užtikrinti patį didžiausią studentų rengimo lankstumą, palengvinti
pažangų orientavimo arba perorientavimo procesą.
• Tai taip pat yra ir europinių kreditų sistemos tikslas.
• Galiausiai pasiūla turi integruoti visas mobilumo formas.
1.2. Kriterijai, susiję bendru suderinamumu:
Bendras suderinamumas turi būti vertinamas tiek institucijos vidaus, tiek vietiniu, regioniniu
ar tarpregioniniu požiūriais:
• Studijų pasiūlą reikia organizuoti atsižvelgiant į tyrimų pasiūlą, t. y. į mokslinį potencialą
ir tyrimų strategiją. D÷l šios priežasties studijų pasiūla turi atskleisti svarbiausias studijų kryptis.
Šioje stadijoje pasiūla n÷ra priklausoma nuo nacionalin÷s krypčių klasifikacijos. Aprioriškai
fiksuojant šias kryptis, suderinamumas būtų mažas, nors įvairios įstaigų konfigūracijos ar jų
strategijų skirtumai jų pasiūlymams suteikia natūralią autonominę išraišką. Vis d÷lto einama tokiu
keliu, kad dialogas leis įstaigoms argumentuoti savo pasiūlymus, o ministerijai nacionaliniu
vertinimu atskleisti esminį tinkamumą ir regioninį bei nacionalinį suderinamumą.
120
• Pagal geografinį planą ar universitetų tinklą regionuose reikia patikrinti pasiūlą ir palyginti
su tuo, ką siūlo kitos įstaigos. Aukštojo mokslo sistemos paj÷goms sutelkti būtina iš karto
orientuotis į europinį ir pasaulinį kontekstą.
1.3. Specialieji magistro kvalifikacinio laipsnio kriterijai
1.3.1. Rodikliai:
• Magistrantūros programų nacionalin÷ pasiūla turi atskleisti visas aukštojo mokslo
kompetencijų kryptis. Tod÷l turi būti atidžiai tikrinamas mokslinis paj÷gumas magistrantūros arba
profesin÷s magistrantūros programos dalykų srityje. Šis kriterijus savaime akivaizdus
magistrantūros studijose, tod÷l j į būtina pritaikyti ir profesin÷s magistrantūros studijose.
• Magistrantūros programos, orientuotos į doktorantūros studijas. Tai turi būti derinama su
doktorantūros studijų tikslais, mokslininkų paj÷gomis, jų įtraukimu į tyrimų komandas.
• Vykdant profesin÷s magistrantūros studijų programas, būtina įtraukti ir kvalifikuotus
profesionalus, nes tai padeda gerinti studijų kokybę. Ji bus atestuojama pagal realios atsakomyb÷s
lygį susijusiose profesin÷se kryptyse.
1.3.2. Rekomendacijos:
• Remiantis jau anksčiau pamin÷tais kriterijais, aišku, kad magistrantūra negali apsiriboti
grynu ir paprastu buvusios sistemos (maitrises, DEA, DESS) perk÷limu.
• Pagal 120 kreditų magistrantūros programą galimos įvairios studijų schemos. Jos leidžia
pasiekti įvairius tikslus, palengvina studentų pažangų orientavimąsi ir pagerina mobilumą.
Pavyzdžiui, bendro kamieno tipo organizavimas pagal Y schemą, kai po bendrų 60 kreditų studijų
atsiranda galimyb÷ 60 kreditų skirtingoms studijoms.
• Galimos ir kitos schemos. Diferenciacija gali vykti nuo įstojimo į magistrantūros
programą pagal V schemą. Tuo atveju bus galima pereiti į MST, MSG, MIAGE ar IUP tipo
programas. Kitu, priešingu, spektru galima taikyti schemą T, kai studentui, išduodamas arba
akademin÷s, arba profesin÷s krypties magistro diplomas priklausomai nuo studijų metodų įvairov÷s:
studijos, projektai, stažuot÷s ir pan. Labai plačios galimyb÷s atvertos institucijoms, nes nacionalinis
magistro diplomas turi būti išduodamas gavus 60 pirmųjų kreditų. Kai magistrantūros programa
taikoma selektyviai, atranka vykdoma taip pat, kaip ir anksčiau įstojant į magistrantūrą, baigus
MST, MSG, MIAGE ar IUP tipo programas, DEA tipo programas – stojant į akademinę
magistrantūrą, DESS tipo programas – stojant į profesinę magistrantūrą.
• Ši pasiūla turi patvirtinti, kad magistrantūra yra vienintelis ir integralus policencinių
studijų organizavimo būdas.
• Kai kurios įstaigos gali nor÷ti per÷jimo stadijos ir pateikti pasiūlymų, leidžiančių pagal
magistrantūros programą aiškiai skirti tipus: MST, MSG, MIAGE ar IUP.
121
• Magistrantūros studijų metodai ir kreditų sistema turi pad÷ti geriau organizuoti per÷jimus
tarp akademin÷s ir profesin÷s magistrantūros.
• Magistrantūra pagerina bendradarbiavimo galimybes.
• Pagal magistrantūros sampratą kai kurios programos gali būti konstruojamos su
partneriais: universitetų – su Grandes ecoles, taip pat Prancūzijos universitetų su užsienio
universitetais.
Prancūzijos aukštajame moksle studijų rezultatai (žinių, geb÷jimų ir įgūdžių sampratomis) dar
n÷ra sistemingai įdiegti. Profesijų diplomai ir įgyjamos kvalifikacijos labai įvairuoja:
– aukštųjų komercijos mokyklų diplomai apibūdinami žinių sampratomis, taip pat
įtraukiamos įgūdžių ir geb÷jimų sampratos;
– rengiant inžinierius yra tendencija apibr÷žti techninius ir technologijų įgūdžius bei
teorines žinias.
Universitetų laipsniai yra grindžiami tik dalykų žiniomis, nes Nacionalinis profesijų registras
n÷ra grindžiamas studijų rezultatų sampratomis. Šis registras skirtas diplomams ir laipsniams
klasifikuoti pagal sritis ir lygius ir diplomų turiniui bei tikslams apibr÷žti. Universitetai po truputį
perima studijų rezultatų sampratas orientuodamiesi į ateitį.
Kad būtų galima įskaityti ankstesnes studijas, kas yra įteisinta 2002 m. įstatymu, universitetai
raginami diplomus apibr÷žti įgytais geb÷jimais.
Nurodymo Nr. 0206433 ištrauka
2.4.1. Nacionaliniai diplomai
– Licencija (6 semestrai) identifikuojama pagal sritį, kryptį ir šaką. Licencijos programoje
studentas konstruoja savo studijas, pasirinkdamas vieną iš krypčių, pasiūlytų jo srityje. Pavyzdžiui:
licencija – komunikacinio valdymo ekonomika, kryptis – taikomoji ekonomika.
– Profesin÷ licencija (2 semestrai, prieš tai turi būti įrodyta, kad baigti 4 semestrai). Ji
atitinka:
• Europinius įsipareigojimus, kurie numato priešlicencines studijas, pritaikytas darbo rinkos
reikalavimams;
• Naujų kvalifikacijų pasiūlą tarp aukštesniojo techniko lygio ir inžinieriaus – vyresniojo
darbuotojo lygio, priimant studentus su įvairiais diplomais, kurie atitinka 4 patvirtintus semestrus.
– Magistro laipsnis (4 semestrai po licencijos). Pagal sritį, kryptį ir tikslus skiriami
akademinio arba profesinio magistro laipsniai. Pavyzdžiui:
Magistras – tikslieji mokslai ir technologijos, kryptis – tikslieji mokslai ir infomacijos bei
komunikacijos technologijos, specialyb÷ – komunikacijų tinklai, akademinis.
122
– Technologinių tyrim ų diplomas (DRT). Jis išduodamas inžinieriams ir aukštesniesiems
inžinieriams technologinių inovacijų studijose atlikusiems tyrimus ipramon÷s sektoriuose.
– Medicinos, odontologijos ir farmacijos sričių diplomai. Į pirmųjų metų studijas
priimamas ribotas studentų skaičius (numerus clausus) ir vyksta atranka. Sveikatos kryptyje bendra
studijų trukm÷ yra skirtinga:
• 8 metai – valstybiniam bendrosios medicinos gydytojo diplomui gauti;
• 10 arba 11 metų (pagal specialybę) – specializuotam gydytojo diplomui gauti;
• 6 metai dantų gydytojo chirurgo diplomui gauti plius 2 metai internatūra;
• 6 metai – farmacijos diplomui gauti;
• 9 metai – specializuotam farmacijos diplomui gauti.
– Profesiniai universitetiniai institutai (I.U.P.). Sukurti 1992 m., šie institutai siūlo
technologines ilgąsias studijas su profesiniu rengimu. Priimama po Bac.+1.
– Mokytoj ų rengimo universitetinių institutų diplomai (I.U.F.M.) išduodami remiantis
1989 metais priimtu įstatymu. Švietimo kodekso straipsnis L-721.1 à L-722.1 remiasi mokytojų
studijų pirmo ir antro lygio struktūromis.
2.4.2. Universitetų ar įstaigų diplomai
Be nacionalinių, patvirtintų ministerijos, atsakingos už aukštąjį mokslą, diplomų, universitetai
gali išduoti diplomus savo atsakomybe (universitetų ir įstaigų diplomai).
2.4.3. Politinių studijų institutai (IEP)
Priimama turint Bac. ir išlaikius stojamuosius egzaminus. Teikiami diplomai:
– Paryžiaus politinių studijų instituto diplomas;
– Provincijos politinių studijų instituto diplomas.
Studijų organizavimas Grandes ecoles. Prieš stojant į Grandes ecoles, mokomasi
parengiamosiose klas÷se CPGE (gali būti formuojamos lic÷juje arba pačioje aukštojoje mokykloje
kaip integruotos klas÷s). Pri÷mimas vyksta pagal Bac. dokumetus arba konkursus. Konkursui
rengiamasi dvejus arba trejus metus. Yra trijų kategorijų CPGE: ekonomikos ir komercijos;
literatūros; mokslin÷s.
Inžinieriaus diplomas yra pripažintas inžinierių komisijos (CTI). Suteikiamas magistro
laipsnis. Inžinierių mokykloje po parengiamųjų klasių jis gaunamas per trejus metus.
2008 m., Prancūzijos aukštojo mokslo ir tyrimų ministerijos duomenimis, pripažinta keli
tūkstančiai diplomų:
• 1 350 magistro diplomų (pagal sritį),
• 1 458 licencijos (pagal sritį),
• 1 620 profesinių licencijų,
• 450 inžinierių diplomų, 210 specialybių,
123
• 295 daktaro diplomai.
LMD reformos tikslas – pasiekti, kad nacionalinių diplomų sistema būtų suvienodinta ir
pirmojoje bei antrojoje pakopose liktų tik devynių tipų nacionaliniai diplomai:
– nacionaliniai diplomai licencijos pakopoje : L1, L2, L3, profesin÷ licencija, DUT, BTS;
– nacionaliniai diplomai magistrantūros pakopoje : M1, M2 akademinis magistras, M2
profesinis magistras;
– inžinierių studijoms paliekamas parengiamasis ciklas (2 m.) ir inžinerinis ciklas (3 m.);
baigus studijas įgyjamas magistro diplomas.
3.6.4. Studijų sistemos santykis su Nacionaline kvalifikacijų sistema
1980 m. Prancūzijos aukštojo mokslo ir tyrimų ministerijos parengta sistema (pranc.
Referentièl) atitinka standartus ir nustato tradicinius kvalifikacijų suteikimo būdus. Jie suskirstyti į
lygius ir sritis, kurie turi didelę įtaką kitoms klasifikacijoms švietimo sistemos viduje ir už jos ribų.
Pagal sritis 2002 m. sudarytas Nacionalinis rengiamų specialybių registras (pranc.
Nomenclature de formation) kuris naudojamas kartu su Nacionaliniu profesijų registru (pranc.
Nomenclature de professions) darbo rinkoje ir švietimo sistemoje.
Prancūzų aukštojo mokslo profesinis rengimas sugrupuotas į programas, kurios suteikia
bendruosius, techninius ir profesinius diplomus (3.12 lentel÷). Diplomai reiškia kvalifikaciją, kurią
jie suteikia, ir sritį, kurioje pripažįstama profesija. Diplomuose privalomai nurodoma:
Licence – sritis ir kryptis;
Master – sritis, kryptis ir specialyb÷.
3.12 lentel÷. Kvalifikacijų sistemos santykis su studijų lygiais ir teikiamais diplomais
Kvalifikacijų sandaros lygis
Studijų lygmuo Diplomas
I I ir II studijų lygmuo ne žemesnis kaip bakalauro (Licence) ar inžinierių rengimo mokyklos diplomas
II III studijų lygmuo aukštesnysis technologijos diplomas arba IUT (technologijos universitetinio instituto) diplomas
III IV studijų lygmuo universitetinis technologijos diplomas
IV V studijų lygmuo BEP (profesinių studijų) arba CAP (profesinio rengimo) diplomai
V Va studijų lygmuo trumpųjų studijų diplomas (Bac. + 1)
VI VI studijų lygmuo neturintiems aukštosios mokyklos diplomo po privalomo vidurinio išsimokslinimo
124
3.6.5. Vertinimas
Nuo 1980 metų vertinimo politika buvo nustatyta nacionaliniu lygiu. Įkurta Aukštojo mokslo
ir tyrim ų vertinimo agentūra, kurios veiklos sritis – aukštojo mokslo kokyb÷ ir atvirumas.
Nacionalin÷ švietimo ministerijos vertinimo, tyrin÷jimo ir pasiekimų valdyba (D.E.P.P.) atlieka
pedagogin÷s praktikos tyrimus, viena arba bendradarbiaudama su bendrosiomis inspekcijomis,
tyrimų komandomis ir nacionalin÷mis ar tarptautin÷mis išorin÷mis institucijomis. Numatyta nuolat
vertinti institucijas ir jų vykdomas studijų programas, kol aukštoji mokykla bus akredituota
valstyb÷s nustatytam terminui. Vertinama pagal specialias nuolatinio nacionalinio vertinimo
taisykles.
Nacionalin÷s švietimo bendrosios inspekcijos dalyvauja vertinant visą švietimo sistemą,
išskyrus aukštąjį mokslą. Nacionalinis viešųjų įstaigų vertinimo komitetas, apimantis mokslo,
kultūros ir profesines kryptis (C.N.E.) rengia ataskaitas apie institucijas ir apie d÷stomus dalykus
taip pat teminio vertinimo ataskaitas. Be to, šis komitetas kas ketveri metai parengia ataskaitą apie
aukštojo mokslo būklę.
3.6.6. Išvados
1. Prancūzijos aukštojo mokslo sistemoje studijos reglamentuojamos dviem lygiais: teisiniu
ir ministerijos trumpų nurodymų. Pagrindinis reglamentavimo objektas – teikiamų diplomų atitiktis
LMD reformos principams.
2. Įstatymu nustatyta pirmos ir antros pakopos trukm÷ semestrais ir apimtys kreditais.
Tačiau aukštosioms mokykloms palikta plati autonomija ir teis÷ apsispręsti d÷l studijų
organizavimo.
3. Studijas reglamentuojančiuose dokumentuose operuojama studijų srities ir krypties
dalykų žinių sampratomis, kai kada įtraukiamos įgūdžių ir geb÷jimų sampratos. Studijų rezultatų
sampratos (žinių, geb÷jimų ir kompetencijų prasme) nevartojamos, jos yra tik pageidautinos, kaip
ateities reikalavimas.
4. Vertinimas ir akreditavimas siejamas su institucijos apsisprendimu teikti nacionalinius
diplomus: norinti būti akredituota aukštoji mokykla vertinama pagal nustatytas taisykles. Vertinimo
ir akreditavimo procedūras atlieka Aukštojo mokslo ir tyrimų ministerijos padaliniai.
5. Studijos priderintos prie nacionalin÷s klasifikacijų sandaros, taikant rengiamų specialybių
ir profesijų registrus ir sugrupuotos pagal teikiamų diplomų atitiktį kvalifikacijų sandaros lygiams.
6. Reguliuojamų profesijų srityje nemaža d÷mesio skiriama inžinierių rengimo ir medicinos
programų reglamentavimui teisiniu lygiu nustatant studijų trukm÷s ir teikiamų diplomų santykį.
125
3.7. Vokietijos patirtis 3.7.1. Studijas reglamentuojančių dokumentų sandara ir reglamentavimo lygis
Vokietijos Federacin÷je Respublikoje studijas reglamentuoja šie pagrindiniai dokumentai:
1. Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (Qualifikationsrahmen für deutsche
Hochschulabschlüsse, http://www.hrk.de/de/download/dateien/QRfinal2005.pdf), kurią 2005 m. su
Rektorių konferencijos pritarimu patvirtino Vokietijos Federacin÷s Respublikos žemių Švietimo ir
kultūros reikalų ministrų nuolatin÷ konferencija (Kultusministerkonferenz, toliau – KMK). Ši
sąranga apibūdina studijų rezultatais, kompetencijomis ir studentų darbo krūviu išreikštus
kvalifikacinius reikalavimus absolventams, baigusiems bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros
studijas.
2. KMK nutarimai d÷l sistemin÷s studijų reformos šalyje. KMK išleido du svarbius
nutarimus: a) Bakalauro ir magistrantūros studijų programų akreditavimo nuostatus ir b) Europos
kreditų perk÷limo ir kaupimo sistemos (ECTS) įdiegimo ir studijų modulių rengimo nuostatus. Be
to, KMK patvirtino daugybę detalių nutarimų, apibūdinančių konkrečius studijų reglamentavimo
klausimus. Šiuose nutarimuose apibr÷žiama, kad s÷kmingai baigus studijas pirmojoje aukštojo
mokslo pakopoje suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis, studijos šiam laipsniui įgyti trunka
3–4 metus ir sudaro 180–240 ECTS kreditų. Antrojoje aukštojo mokslo pakopoje, po 1–2 metų
studijų, apimančių 60–120 ECTS kreditų, įgyjamas magistro kvalifikacinis laipsnis. Trečiojoje
pakopoje vykdomos doktorantūros studijos, kurių apimtis kreditais n÷ra reglamentuota, o jas baigus
įgyjamas daktaro kvalifikacinis laipsnis.
3. Bendrosios federalinių žemių struktūrin÷s gair÷s, parengtos pagal Aukštojo mokslo
įstatymo 9 straipsnio 2 punktą d÷l bakalauro ir magistrantūros studijų programų akreditavimo
(Ländergemeinsame Strukturvorgaben gemäß § 9 Abs. 2 HRG für die Akkreditierung von Bachelor-
und Masterstudiengängen – Beschluss der Kultusministerkonferenz von 10.10.2003 i.d.F von
04.02.2010). Šiame KMK patvirtintame dokumente pateikti reikalavimai studijų programoms, kurie
yra aktualūs aukštosioms mokykloms rengiant ir atnaujinant studijų programas.
4. Studijų programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašai. Vokietijoje studijų programos
akredituojamos necentralizuotai, tod÷l šalia bendrų akreditavimo kriterijų atskiros agentūros taiko
specialius kriterijus. Pastarieji detalizuoja reikalavimus studijų programoms.
5. Studijų krypčių aprašai, kuriuos rengia atitinkamos krypties socialiniai dalininkai. Kai
kurių studijų krypčių (pvz., socialinio darbo, informatikos, psichologijos, procesų inžinerijos,
chemijos inžinerijos ir biomolekulin÷s arba bioprocesų inžinerijos) aprašai jau parengti, d÷l kitų dar
diskutuojama.
126
3.7.2. Reikalavimai studijų pakopoms Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje
Vokietijos švietimo sistemos schema pateikta 3.9 pav. Aukštojo mokslo schema parodyta
3.10 pav.
Privalomas neakivaizdinis mokymas ,
Privalomas ugdymas,
Ikimokyklinis ugdymas – ISCED 0(už kurį Švietimo ministerija n÷ra atsakinga),
Pradinis ugdymas – ISCED 1,
Pagrindinis ugdymas – ISCED 2(įskaitant priešprofesinį ugdymą),
Vidurinis ugdymas – ISCED 3,
Ikimokyklinis ugdymas – ISCED 0(už kurį Švietimo ministerija yra atsakinga),
Profesinis mokymas – ISCED 3.
Neakivaizdinis arba bendras profesinis mokymas mokykloje ir darbo vietoje,
Povidurinis neaukštasis mokymas – ISCED 4,
Žym÷jimai:
2000.01.01 2025.01.01
Amžius, metais
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26
Neakivaizdinis arba povidurinis neaukštasis mokymas ISCED 4,
Vaikų darželis Pradin÷ mokykla
Ikimokyklin÷ klas÷/Mokykla - vaikų darželis
Gimnazija Gimnazija Universitetai/Meno aukštosios mokyklos/Muzikos aukštosios mokykloa
Bendroji mokykla
Realin÷ mokykla Profesin÷ aukštesnioji mokykla
Profesin÷ akademija
Valdymo profesin÷ aukštoji mokykla
Tarnautojųmokymas
Mišraus tipo mokykla
Pagrindin÷ mokykla
Profesin÷ mokykla - gamykla
Profesin÷ mokykla
Profesin÷ mokykla - gamykla
Vakarin÷ gimnazija-kolegija
Profesin÷ mokykla
Sveikatos mokyklos
Profesin÷ aukštoji mokykla
Aukštasis mokslas – ISCED 5A,
Aukštasis mokslas – ISCED 5B,
3.9 pav. Vokietijos švietimo sistemos schema
Vokietijoje studijos vykdomos trijų tipų aukštosiose mokyklose:
– universitetuose (Universitäten) ir kitose universitetin÷se aukštosiose mokyklose,
įskaitant įvairias specializuotas institucijas (pavyzdžiui, profesin÷se akademijose –
Berufsakademien, kurios vykdo studijas pagal ISCED 5B lygį). Vokietijoje universitetai tradiciškai
studijas grindžia moksliniais tyrimais ir aukštesn÷se studijų pakopose organizuoja daugiau teorinio
pobūdžio studijas;
127
– taikomųjų mokslų universitetuose (Fachhochschulen), kuriuose daugiausia vykdomos
inžinerijos ir kitų techninių sričių, verslo, socialinio darbo, sveikatos priežiūros ir dizaino studijos.
Taikomaisiais tyrimais daugiausia grindžiamos aiškaus taikomojo ir profesinio pobūdžio studijos,
įtraukiant bendras ir vadovui prižiūrint pramon÷s arba kitose įmon÷se ir atitinkamose institucijose
atliekamas užduotis;
– meno ir muzikos universitetai (Kunst- und Musikhochschulen) organizuoja studijas,
susijusias su menine veikla – vaizduojamuoju menu, vaidyba ir muzika, taip pat šių sričių studijas:
režisūros, prodiusavimo, teatrui arba filmams skirtų tekstų kūrimo, įvairių dizaino sričių,
architektūros, žurnalistikos ir viešųjų ryšių.
Žym÷jimai:
– Standartin÷ studijų trukm÷, tačiau ji gali skirtis, priklausomai nuo studijų programos,
– Kvalifikacinį laipsnį įgiję asmenys gali tiesiogiai pretenduoti į doktorantūros studijas.
Magistro kvalifikacinis laipsnis (MA/MSc)
Daktaro kvalifikacinis
laipsnis
Daktaro kvalifikacinis
laipsnis
Bakalauro kvalifikacinis laipsnis (BA/BSc) (1-2 m.)
(3-4 m.)
Valstybinis egzaminas(3,5-6 m.)
Diplomas ir Magister Artium (MA) kvalifikacinis laipsnis(4,5 m.)*
Diplomas (4 m.)
Per÷jimo procedūros/studijos
Magistro kvalifikacinis laipsnis (MA/MSc)
Bakalauro kvalifikacinis laipsnis (BA/BSc) (1-2 m.)
(3-4 m.)
Magistro kvalifikacinis laipsnis (MA/MSc)
Bakalauro kvalifikacinis laipsnis (BA/BSc) (1-2 m.)
(3-4 m.)
Diplomas ir MA kvalifikacinis laipsnis, pažym÷jimai, sertifikuoti egzaminai
(4,5 m.)*
Integruotosios/ištęstosios (vienos pakopos) studijos
Pirmasis kvalifikacinis laipsnis
Antrasis kvalifikacinis laipsnis
*
3.10 pav. Vokietijos aukštojo mokslo schema
128
Visų trijų tipų aukštosiose mokyklose tradiciškai buvo vykdomos integruotos vienos pakopos
studijos, tačiau įgyvendinant Bolonijos proceso id÷jas pereinama prie dviejų studijų pakopų
sistemos ir tradicin÷s integruotos studijos keičiamos į bakalauro ir magistrantūros studijas. Nors kai
kuriose aukštosiose mokyklose dar vykdomos integruotos studijų programos, ateityje jų planuojama
atsisakyti.
Bakalauro studijų programos suteikia akademinius pagrindus, metodologinių įgūdžių ir
kvalifikacinius laipsnius tam tikrose profesin÷se srityse. Pirmosios pakopos studijos apima
baigiamojo darbo parengimą. Teikiami šie kvalifikaciniai laipsniai: humanitarinių mokslų
bakalauro (B.A.), mokslo bakalauro (B.Sc.), inžinerijos bakalauro (B.Eng.), teis÷s bakalauro
(LL.B.), vaizduojamojo meno bakalauro (B.F.A.), muzikos bakalauro (B.Mus.) arba švietimo
bakalauro (B.Ed.).
Pagal pobūdį skiriamos taikomojo ir tiriamojo pobūdžio magistrantūros studijų programos.
Antrosios pakopos studijos taip pat apima baigiamojo darbo parengimą. S÷kmingai baigus studijas
suteikiami šie kvalifikaciniai laipsniai: humanitarinių mokslų magistro (M.A.), mokslo magistro
(M.Sc.), inžinerijos magistro (M.Eng.), teis÷s magistro (L.L.M.), vaizduojamojo meno magistro
(M.F.A.), muzikos magistro (M.Mus.) arba švietimo magistro (M.Ed.).
Bakalauro ir magistrantūros studijų programos vykdomos visų trijų tipų aukštosiose
mokyklose. Universitetai ir kitos universitetin÷s aukštosios mokyklos bei kai kurie meno ir muzikos
universitetai turi teisę vykdyti doktorantūros studijas.
Reikalavimai trims studijų pakopoms apibūdinami Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų
sąrangoje. Ši sąranga yra suderinta su Europos aukštojo mokslo kvalifikacijos sąranga, Dublino
aprašais ir „Tuning“ projekto aprašais. Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga grįsta
dviem plačiomis kategorijomis – žiniomis bei supratimu (vok. Wissen und Verstehen, angl.
knowledge and understanding) ir įgūdžiais (vok. Können, angl. skills).
Žinios ir supratimas apima atitinkamos studijų krypties kompetencijas, t. y. kompetencijas,
susijusias su pasirinktos studijų krypties žinių įgijimu ir supratimo išpl÷timu. Šios kompetencijos
skirstomos į dvi subkategorijas – plečiamųjų žinių (vok. Wissensverbreiterung, angl. knowledge
broadening) ir gilinamųjų žinių (vok. Wissensvertiefung, angl. knowledge deepening).
Antroji kategorija – įgūdžiai apibūdina geb÷jimus pritaikyti įgytas žinias bet kurioje studijų
srityje. Skiriami metodologiniai ir socialiniai įgūdžiai. Pastarieji dar skirstomi į instrumentinius,
sisteminius ir bendravimo įgūdžius.
Toliau pateikiamas kvalifikacijų sąrangos studijų pakopų apibūdinimas pagal kompetencijų
kategorijas, atskleidžiant jų skirtumus bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijose.
129
ŽINIOS IR SUPRATIMAS
Žinių ir supratimo kategorijos plečiamųjų žinių subkategorija žymi, kad bakalauro studijų
absolventai turi įgiję plačių ir integruotų studijų krypties mokslinių pagrindų žinių ir supratimą;
magistrantūros studijų absolventai geba apibūdinti ir interpretuoti studijų krypties specifinius
klausimus, pažinimo ribas, sąvokas ir teorijas; doktorantūros studijų absolventai įgyja sisteminį
supratimą apie tyrimų sritį, įgūdžius ir metodus, jie taip pat gerai išmano savo studijų krypties
literatūros šaltinius.
Žinių ir supratimo kategorijos gilinamųjų žinių subkategorija rodo, kad bakalauro studijų
absolventai turi kritišką supratimą apie svarbiausias teorijas, principus ir metodus studijų programos
r÷muose ir geba gilinti žinias vertikalioje, horizontalioje ir šalutin÷je plotm÷je. Jų žinių ir supratimo
lygis atitinka jiems skirtų literatūros šaltinių lygį, tačiau taip pat įgyjama gilesnių žinių, susijusių su
studijose pasirinkta tyrimų sritimi. Magistrantūros studijų absolventų žinios ir supratimas sudaro
pagrindą pl÷toti ir (arba) perteikti savo id÷jas. Id÷jų pl÷tot÷ gali būti tiriamojo arba taikomojo
pobūdžio. Absolventai tai pat turi platų, išsamų ir kritišką supratimą apie inovacijas vienoje arba
daugiau specializuotų sričių. Doktorantūros studijų absolventai savarankiškai atlieka mokslinius
tyrimus ir juos įformina daktaro disertacijoje, kuri papildo tyrimų srities žinias, o ją išanalizuoja ir
įvertina šalies arba kitų šalių mokslininkai.
ĮGŪDŽIAI
Metodologiniai įgūdžiai apima visus įgūdžius, susijusius su bet kokiais klausimais, kuriems
spręsti reikalinga atitinkama metodologija priklausomai nuo studijų srities.
Instrumentin÷s kompetencijos reiškia, kad bakalauro studijų absolventai geba pritaikyti žinias
ir supratimą savo darbe, taikyti juos spręsdami problemas ir pagrįsdami sprendimus, susijusius su
konkrečia sritimi. Magistrantūros studijų absolventai geba pritaikyti žinias, supratimą ir problemų
sprendimo įgūdžius naujose ir nepažįstamose situacijose, kurios priskiriamos ne tik studijų krypties,
bet ir tarpdalykiniam kontekstui. Doktorantūros studijų absolventai geba savarankiškai
suprojektuoti ir atlikti tyrimų projektus, pagrįstus moksliniais principais.
Sistemin÷s kompetencijos reiškia, kad bakalauro studijų absolventai geba rinkti, įvertinti ir
interpretuoti atitinkamą informaciją, kuri siejasi su jų studijų sritimi; jie geba pasinaudoti šia
informacija moksliškai pagrįstiems sprendimams pagrįsti, atsižvelgdami į socialinį, mokslinį ir
moralinį kontekstą; galiausiai jie geba savarankiškai organizuoti savo tęstinį mokymąsi ir
mokymąsi visą gyvenimą. Magistrantūros studijų absolventai geba sujungti žinias iš skirtingų
šaltinių ir suvaldyti jų visumą; geba padaryti moksliškai pagrįstas išvadas naudodamiesi net
neišsamia arba ribota informacija, atsižvelgdami į socialinius, mokslinius ir moralinius klausimus,
kurių kyla taikant įgytas žinias; jie taip pat geba savarankiškai įgyti naujų žinių ir įgūdžių bei
savarankiškai atlikti tiriamuosius arba taikomuosius projektus. Doktorantūros studijų absolventai
130
geba savarankiškai formuluoti mokslines problemas; atlikti kritinę naujų ir sud÷tingų id÷jų analizę
bei sintezę; skatinti socialinę, mokslinę, meninę ir kultūrinę pažangą, pl÷tojant žinių visuomen÷s
id÷jas akademin÷je ir neakademin÷je profesin÷je aplinkoje.
Bendravimo kompetencijos rodo, kad bakalauro studijų absolventai geba apibr÷žti požiūrį
savo tyrimų srityje, pasiūlyti ir apginti problemų sprendimus; jie geba keistis id÷jomis, informacija,
probleminiais klausimais ir pasiūlymais, kaip juos spręsti, su tam tikros srities specialistais ir kitais
asmenimis; geba prisiimti atsakomybę komandin÷je veikloje. Magistrantūros studijų absolventai
geba aiškiai ir suprantamai paaiškinti suformuluotas išvadas ir id÷jas, kuriomis grindžiamos
išvados, bei atskleisti pasirinkimo priežastis tyrimų srities specialistams ir kitiems asmenims. Jie
geba moksliniu lygmeniu kartu su srities specialistais arba kitais asmenimis palyginti informacijos,
id÷jų, probleminių klausimų ir pasiūlymų, kaip juos spręsti, pranašumus ir trūkumus; jie taip pat
geba prisiimti didesnę darbo komandoje atsakomybę. Doktorantūros studijų absolventai geba aptarti
tyrimų rezultatus su savo srities specialistais, pristatyti juos akademinei auditorijai ir paaiškinti
rezultatus tyrimų srityje nedirbantiems asmenims. Šie absolventai tai pat geba vadovauti komandai.
3.7.3. Reikalavimai studijų programoms studijų krypčių aprašuose
Projektuojant Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangą daug diskutuota, ar nereik÷tų
parengti nacionalinius studijų krypčių aprašus, tačiau šalies lygmeniu standartizuotus aprašus
akademin÷ bendruomen÷ vertino labai nepalankiai d÷l ribotų galimybių lanksčiai reaguoti į studijų
turinio naujoves, tod÷l pačioms aukštosioms mokykloms leidžiama detalizuoti kvalifikacijų sąrangą
joms reikalingais aprašais (pagal ENQA Workshop Report No 5, 2008). Kitaip tariant, pagal
kvalifikacijų sąrangoje pateiktą atitinkamos pakopos apibūdinimą rengiami studijų krypčių aprašai,
apimantys sąrangoje nurodytus geb÷jimus, bet aprašų struktūra neprivalo atitikti sąrangos
struktūros. Min÷toje ENQA ataskaitoje teigiama, kad studijų krypčių aprašai tur÷tų būti ne
privalomos teisin÷s nuostatos, o gair÷s, padedančios kurti ir atnaujinti studijų programas.
Aukštosios mokyklos kartu su išoriniais socialiniais dalininkais pareng÷ kai kurių studijų krypčių
aprašus – rekomendacinio pobūdžio gaires – šalies lygmeniu. Toliau aptariami du studijų krypčių
aprašai.
Socialinio darbo studijų krypties aprašas (Qualifikationsrahmen Soziale Arbeit – QRSArb).
Šį aprašą 2006 m. patvirtino Socialinio darbo katedrų taryba, o jį rengiant dalyvavo įvairių aukštųjų
mokyklų atstovai. Apraše nurodoma, kokių geb÷jimų turi įgyti bakalauro ir magistrantūros studijų
absolventai visų tipų aukštosiose mokyklose. Aprašo pagrindą sudaro reikalavimai, keliami
absolventų žinioms, supratimui ir tokiems geb÷jimams, kaip: apibūdinti, analizuoti ir vertini;
planuoti ir pagrįsti socialinį darbą; socialiniame darbe atlikti paiešką ir tyrimus; organizuoti,
131
vykdyti ir įvertinti socialinį darbą; taip pat bendriesiems profesiniams geb÷jimams ir nuostatoms,
taikomoms socialiniame darbe bei asmenin÷ms savyb÷ms ir nuostatoms. Prie kiekvienos
reikalavimų grup÷s nurodomi bendrieji reikalavimai, keliami visiems absolventams, paskui atskirai
pateikiami reikalavimai bakalauro ir magistrantūros studijų absolventams.
Procesų inžinerijos, chemijos inžinerijos ir biomolekulin÷s arba bioprocesų inžinerijos
studijų krypčių aprašas (Qualifikationsrahmen und Curriculumsentwicklung für Studiengänge der
Verfahrenstechnik des Bio- und Chemieingenieurwesens an Universitäten und Fachhochschulen).
Šį aprašą pareng÷ ir 2008 m. pakartotinai patvirtino Vokietijos inžinierių asociacijos Chemijos ir
procesų inžinerijos draugija, sudaryta iš universitetų, taikomųjų mokslų universitetų ir pramon÷s
atstovų. Apraše jie pateik÷ atskiras rekomendacijas pagal aukštųjų mokyklų tipus (tiriamojo
pobūdžio studijos universitete ir taikomojo pobūdžio studijos taikomųjų mokslų universitetuose) ir
studijų pakopas – apibūdino trijų krypčių: procesų inžinerijos, chemijos inžinerijos ir
biomolekulin÷s arba bioprocesų inžinerijos bakalauro ir magistrantūros studijas. Dokumente
pateikiama:
– profesijos ir kvalifikacijos aprašas, apibūdinantis geb÷jimus, kuriuos turi įgyti
absolventai: žinias ir supratimą, inžinerijos analiz÷s geb÷jimus, inžinerinio projektavimo geb÷jimus,
tyrimų geb÷jimus, inžinerijos praktiką apimančius geb÷jimus ir bendruosius įgūdžius;
– pri÷mimo į studijas ir bendri pasirengimo studijoms reikalavimai;
– studijų dalykų struktūra, kurioje apibūdinama studijų apimtis semestrais ir kreditais,
aprašomos praktikos ir atskleidžiamas studijų pobūdis;
– studijų dalykų turinys, apibūdinantis studijų dalykų grupes ir joms skiriamą kreditų
skaičių.
3.7.4. Reikalavimai studijų programoms akreditavimą reglamentuojančiuose dokumentuose
Vokietijos studijų programų akreditavimo sistema yra grindžiama numatomų studijų rezultatų
požiūriu. Akredituojamos bakalauro ir magistro studijų programos turi atitikti reikalavimus,
apibr÷žtus:
– Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje.
– Bendrosiose federalinių žemių struktūrin÷se gair÷se, parengtose pagal Aukštojo mokslo
įstatymo 9 straipsnio 2 punktą, d÷l bakalauro ir magistrantūros studijų programų akreditavimo
(toliau – Bendrosiose federalinių žemių struktūrin÷se gair÷se d÷l studijų programų akreditavimo);
jei taikoma, taip pat atsižvelgiama į specifines federalinių žemių struktūrines akreditavimo gaires.
– Studijų programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašuose.
132
Bendrosios federalinių žemių struktūrin÷s gair÷s d÷l studijų programų akreditavimo
apibūdina studijų struktūrą ir trukmę, pri÷mimo ir per÷jimo iš vienos pakopos į kitą reikalavimus,
tiriamojo ir taikomojo pobūdžio studijas, nuosekliąsias ir nenuosekliąsias magistrantūros studijas,
reikalavimus studijų pakopoms, kvalifikacinių laipsnių suteikimą, modulines studijas ir kreditų
sistemą, tradicinių Diplom ir Magister kvalifikacijų pripažinimą, papildomus reikalavimus meno
studijoms ir mokytojų rengimui.
Studijų programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašuose pateikiami detalesni
reikalavimai studijų programoms negu struktūrin÷se gair÷se. Kai kurių akreditavimo agentūrų
aprašuose apibūdinami ne tik bendri reikalavimai, bet ir konkretūs reikalavimai pagal atskiras
studijų kryptis. Pavyzdžiui, Inžinerijos, informatikos, gamtos mokslų ir informatikos studijų
programų akreditavimo agentūra ASIIN (Fachakkreditierungsagentur für Studiengänge der
Ingenieurwissenschaften, der Informatik, der Naturwissenschaften und der Mathematik) pateikia
reikalavimus šioms studijų kryptims: mechanikos inžinerijai ir procesų inžinerijai; elektros
inžinerijai ir informacin÷ms technologijoms; civilinei inžinerijai ir patikrai; informatikos ir
kompiuterijos mokslams; fizikos technologijoms, medžiagoms ir procesų inžinerijai; pramon÷s
inžinerijai; verslo informatikai ir informacin÷ms sistemoms; agronomijai, mitybos mokslams ir
landšafto architektūrai, chemijai; biomokslams; žem÷s mokslams ir geografijai; matematikai; fizikai
(Anforderungen und Verfahrensgrundsätze für die Akkreditierung und Reakkreditierung von
Bachelor- und Masterstudiengangen in Ingenieurwissenschaften, der Architektur, der Informatik,
den Naturwissenschaften und der Mathematik; Anforderungen der ASAP (Akkreditierungsverbund
für Studiengänge der Architektur und Planung) für Architektur und Planung). Pateiktų reikalavimų
pagrindą sudaro numatomų studijų rezultatų apibūdinimas, atskleidžiantis, kokias žinias ir
supratimą turi įgyti bakalauro ir magistrantūros studijų absolventai, bei apibr÷žiantis geb÷jimus,
kuriuos jie turi išpl÷toti.
Studijų programų akreditavimą Vokietijoje vykdo šios agentūros: ACQUIN
(Akkreditierungs-, Certifizierungs- und Qualitätssicherungs-Institut), AHPGS
(Akkreditierungsagentur für Studiengänge im Bereich Gesundheit und Soziales), AKAST (Agentur
für Qualitätssicherung und Akkreditierung kanonischer Studiengänge), AQA (Österreichische
Qualitätssicherungsagentur), AQAS (Agentur für Qualitätssicherung durch Akkreditierung von
Studiengängen), ASIIN (Akkreditierungsagentur für Studiengänge der Ingenieurwissenschaften,
der Informatik, der Naturwissenschaften und der Mathematik), EVALAG (Evaluationsagentur
Baden-Württemberg), FIBAA (Foundation for International Business Administration
Accreditation), QAQ (Organ für Akkreditierung und Qualitätssicherung der Schweizerischen
Hochschulen), ZEvA (Zentrale Evaluations- und Akkreditierungsagentur Hannover). Visas šias
133
agentūras periodiškai akredituoja Vokietijos studijų programų akreditavimo taryba (Stiftung zur
Akkreditierung von Studiengängen in Deutschland).
3.7.5. Išvados
1. Vokietijoje studijos reglamentuojamos šiuose pagrindiniuose dokumentuose: Vokietijos
aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje, KMK nutarimuose d÷l sistemin÷s studijų reformos šalyje,
Bendrosiose federalinių žemių struktūrin÷se gair÷se d÷l studijų programų akreditavimo, studijų
programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašuose ir studijų krypčių aprašuose.
2. Studijų krypčių aprašai – rekomendacinio pobūdžio studijų programų gair÷s. Juos
rengiant dalyvauja įvairių aukštųjų mokyklų atstovai (įskaitant studentus) bei išoriniai socialiniai
dalininkai. Kiti anksčiau įvardyti dokumentai apibr÷žia reikalavimus, kurių būtina laikytis kuriant,
įgyvendinant ir atnaujinant bakalauro ir magistro studijų programas. Iš min÷tų dokumentų tik
Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga reglamentuoja doktorantūros studijas, kiti
dokumentai apibr÷žia bakalauro ir magistrantūros studijas.
3. Reikalavimai studijų pakopoms apibūdinami Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų
sąrangoje. Jų aprašymas pagrįstas dviem plačiomis kategorijomis – žiniomis ir supratimu
(skiriamos plečiamosios ir gilinamosios žinios) ir įgūdžiais (apima metodologinius ir socialinius
įgūdžius, o pastarieji dar skirstomi į instrumentinius, sisteminius ir bendravimo įgūdžius).
4. Remiantis Vokietijos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga, rengiami visi studijas
reglamentuojantys dokumentai. Detaliausi reikalavimai studijų programoms pateikti studijų krypčių
aprašuose ir studijų programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašuose, apibūdinančiuose
reikalavimus pagal atskiras studijų kryptis.
5. Studijų programų akreditavimo metu vertinama atitiktis šiems dokumentams: Vokietijos
aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangai, Bendrosioms federalinių žemių struktūrin÷ms gair÷ms d÷l
studijų programų akreditavimo ir studijų programų akreditavimo agentūrų kriterijų aprašams.
3.8. Estijos patirtis
3.8.1. Aukštojo mokslo sistema
Estijos aukštojo mokslo sistemą sudaro universitetai (ülikool) ir aukštosios profesin÷s
mokyklos (rakenduskõrgkool) (3.11 pav.). Aukštojo mokslo studijos yra trijų pakopų: bakalauro,
magistro ir daktaro. Kai kurios studijų programos (medicinos gydytojo ir veterinarijos chirurgo,
farmacininkų, odontologų, architektų) gali būti integruotos į vieną ciklą (vientisosios), kurias baigus
suteikiamas magistro kvalifikacinis laipsnis.
134
Aukštosiose profesin÷se mokyklose gali būti vykdomos dviejų pakopų studijos – profesijos
bakalauro ir profesijos magistro. Paprastai vykdomos pirmosios pakopos (bakalauro) aukštojo
mokslo studijos, kurių metu studentas įgyja darbui pagal pasirinktą profesiją ar tolesn÷ms studijoms
reikalingų kompetencijų. Baigus šias studijas galima tęsti studijas universitete pagal magistrantūros
studijų programą. Jei norima tęsti studijas profesinio magistro kvalifikaciniam laipsniui gauti,
būtina bent vienų metų praktinio darbo patirtis. Atskirais atvejais aukštosios mokyklos taryba gali
nustatyti ir ilgesnį laikotarpį. Aukštųjų profesinių mokyklų įstatymas leidžia joms organizuoti ir
profesines neteikiančias aukštojo mokslo diplomo trumposios pakopos studijas. Profesin÷se
aukštosiose mokyklose galimos studijų formos: dienin÷, ištęstin÷, eksternu.
Pagrindinis ugdymas (I lygis)
Vidurinis
lavinimas (II ly
gis)
Aukštasis m
okslas (III lygis)
3.11 pav. Estijos formalaus švietimo struktūra (http://mqc.gov.mt/file.aspx?f=74)
Universitetuose vykdomos trijų pakopų studijos – profesijos bakalauro studijos, bakalauro
studijos, magistrantūra ir doktorantūra. Bakalauro studijos yra pirmosios pakopos universitetin÷s
studijos, kurių metu studentas tobulina bendrąsias žinias, įgyja pradinių profesinių žinių ir įgūdžių
bei žinių ir įgūdžių, reikalingų magistro studijoms ir darbui. Magistrantūros studijos yra antrosios
pakopos universitetin÷s studijos, kurių metu studentas tobulina profesines žinias ir įgūdžius bei
įgyja žinių ir įgūdžių, reikalingų savarankiškam darbui arba doktorantūros studijoms.
135
Universitetų įstatymas nustato, kad bendra standartin÷ bakalauro ir magistrantūros studijų
trukm ÷ – penkeri metai. Baigus vientisąsias studijas medicinos ir odontologijos srityje einama į
rezidentūros studijas, kurios trunka 3–5 metus.
3.8.2. Studijas reglamentuojantys teis÷s aktai
Pagrindiniai teis÷s aktai, reglamentuojantys aukštąjį mokslą, yra: Universitetų įstatymas,
Aukštųjų profesinių mokyklų įstatymas, Privačių mokyklų įstatymas, Tartu universiteto įstatymas ir
Profesijų (kvalifikacijų) įstatymas, kuris reglamentuoja kvalifikacijų sistemą, jos kūrimą,
funkcionavimą ir priežiūrą, profesinius standartus, nustato profesinių tarybų, kurios tvirtina
profesinius standartus, sud÷tį, numato Švietimo ir mokslo ministerijos pareigas ir atsakomybę.
Tiek Universitetų įstatymas, tiek Aukštųjų profesinių mokyklų įstatymas reglamentuoja
aukštojo mokslo institucijų steigimą, reorganizaciją, veiklą bei veiklos pabaigą, institucijos
valdymo principus, aukštojo mokslo formas ir reikalingas sąlygas, studijų organizavimą ir joms
organizuoti reikalingą bazę, studentų teises ir pareigas, biudžetą, finansavimą, valstybinę aukštojo
mokslo institucijų priežiūrą.
Aukštojo mokslo sistemos veiklą papildomai reglamentuoja ir kiti teis÷s aktai: Aukštojo
mokslo standartas, Mokslinių tyrimų ir pl÷tros įstatymas, Aukštųjų mokyklų ir studijų programų
vertinimo ir akreditavimo tvarka, Studijų pašalpų ir paskolų įstatymas, Suaugusiųjų švietimo
įstatymas, Aukštojo mokslo 2006–2015 metų strategija, kurioje apibr÷žiamos pagrindin÷s Estijos
aukštojo mokslo pl÷tros kyptys iki 2015 metų, bei 2008–2010 m. aukštojo mokslo strategijos
įgyvendinimo planas ir kiti dokumentai.
3.8.3. Reikalavimai studijų programoms
Vienas svarbiausių dokumentų, nustatantis reikalavimus aukštojo mokslo studijoms, yra
Vyriausyb÷s patvirtintas Aukštojo mokslo standartas. Vadovaudamosi šiuo dokumentu, aukštosios
mokyklos teikia aukštąjį išsilavinimą šiose studijų srityse: švietimo; humanitarinių mokslų ir menų;
socialinių mokslų, verslo ir teis÷s; gamtos mokslų; inžinerijos mokslų, gamybos ir statybos; žem÷s
ūkio; sveikatos priežiūros; paslaugų. Dokumentas nustato atskirų pakopų studijų trukmę metais,
bendrą kreditų skaičių, baigiamajam darbui ar egzaminui skiriamą kreditų skaičių bei praktikoms
skirtų kreditų skaičių profesinio bakalauro studijų programoms. Aukštojo mokslo standartas
kiekvienai studijų pakopai nustato bendrus (minimalius) studijų rezultatus, t. y. nurodo, ką turi
žinoti, mok÷ti ir sugeb÷ti studentas, kad jam būtų suteiktas atitinkamas kvalifikacinis laipsnis.
136
Aukštosios mokyklos studijų programos turinį turi derinti su nacionaliniais ūkio šakų
(sektorių) profesiniais standartais. Bendra aukštųjų mokyklų studijų programų struktūra: teorin÷s
studijos, praktika, baigiamasis darbas ar egzaminas (3.12 pav.). Kiekviena mokymo institucija yra
atsakinga už studijų programos vykdymą ir pl÷trą. Kiekviena aukštoji mokykla privalo tur÷ti studijų
programos (programų grupių) komitetą. Studijų reglamentavimo pobūdį parodo 3.13 lentel÷.
3.12 pav. Estijos aukštųjų mokyklų studijų programų struktūra (Description of higher education system in Estonia, 2006)
Profesinių aukštųjų studijų programų standartin÷ trukm÷ yra 3–4 metai, o jų apimtis atitinka
180–240kreditų. Akušerijos studijų standartin÷ trukm÷ – 4,5 metų. Pagal nustatytus bendrus
reikalavimus mažiausiai 30 proc. studijų programos apimties turi sudaryti praktinis darbas už
institucijos ribų, kur mažiausiai 50 proc. praktinio mokymo atliekama vadovo priežiūroje, o
baigiamieji egzaminai ar baigiamasis darbas turi sudaryti ne mažiau kaip 3 kreditus. Profesinio
aukštojo mokslo studijų programa iki 2/3 visos studijų apimties gali tur÷ti bendrą dalį su vidurinio
profesinio mokymo programa.
3.13 lentel÷. Estijos studijų programų reglamentavimo sistema
Aukštojo profesinio mokslo studijų programa
Universiteto bakalauro studijų programa
Studijų programų tvirtinimas
Tvirtina ministerijos, kurios valdymo sričiai priklauso mokykla, ministras.
Tvirtina universiteto taryba
Patvirtintų studijų programų registravimas
Patvirtintos mokymo programos įtraukiamos į Švietimo ir mokslo ministerijos mokymo programų registrą pagal ministerijos
Patvirtintos mokymo programos įtraukiamos į Švietimo ir mokslo ministerijos mokymo programų registrą pagal ministerijos nustatytas taisykles.
137
nustatytas taisykles. Standartin÷ trukm÷ ir apimtis
3–4 metai, 180–240 kreditų 3–4 metai, o apimtis – nuo 180 iki 240 kreditų
Baigiamieji egzaminai, baigiamasis darbas
ne mažiau kaip 3 kreditai ne mažiau kaip 3 kreditai
Praktiniai įgūdžiai 30 proc. studijų programos apimties sudaro praktinis darbas.
Teoriniais atvejais paremta studijų programa, praktiniai įgūdžiai kuriami remiantis teoriniais principais.
Galimyb÷ tęsti studijas magistrantūroje
Yra Yra
Universitetinių studijų organizavimo pagrindas yra pagal Aukštojo mokslo standartą parengta
visų studijų formų – dieninių, ištęstinių ar eksternu bendra studijų programa. Bakalauro studijų
programos trukm÷ 3–4 metai, o apimtis – nuo 180 iki 240 kreditų. Bakalauro studijų programos
mokomieji dalykai, baigiamieji egzaminai ar bakalauro tez÷s turi sudaryti mažiausiai 2 kreditus
studijų programos apimties.
Universitetuose vykdomos bakalauro studijų programos nuo profesin÷se aukštosiose
mokyklose vykdomų aukštųjų profesinių studijų programų skiriasi daugiausia tuo, kad universitetų
bakalauro studijų programa – tai teoriniais atvejais paremta studijų programa, kur praktiniai
įgūdžiai kuriami remiantis teoriniais principais. Bakalauro studijų programa turi būti tvirtai
paremta bendro išsilavinimo dalykais. Profesin÷se aukštosiose mokyklose studijų programa remiasi
praktiniu mokymu, teorin÷s žinios reikalingos praktiniam poreikiui pagrįsti. Mažiausiai 30 proc
studijų programos turinio sudaro praktinis darbas (praktinis mokymas darbo aplinkoje).
Antrosios pakopos aukštojo mokslo studijos – magistrantūros studijos apima magistro
lygmens studijas ir mokslinius tyrimus bei pl÷trą ar profesinį kūrybinį darbą. Standartin÷
magistrantūros studijų programos trukm÷ yra nuo vienų iki dvejų metų, o jų apimtis – 60–120
kreditų. Magistrantūros studijose baigiamieji egzaminai ar magistro tez÷s turi sudaryti mažiausiai
10 kreditų studijų programos apimties.
Standartin÷ doktorantūros studijų programos trukm÷ 3–4 metai, o apimtis – 180–240 kreditų.
Šio aukštojo mokslo lygmens studijose dalykų studijos, tyrimai, pl÷tra ar profesinis kūrybinis
darbas turi sudaryti mažiausiai 70 proc. studijų programos apimties.
Taip pat yra nustatyti integruotų bakalauro ir magistrantūros studijų programų trukm÷s
reikalavimai. Standartin÷ medicinos gydytojo ir veterinarijos chirurgo mokymo trukm÷ 6 metai, o
studijų apimtis – 360 kreditų. Standartin÷ farmacininkų (registered pharmacist), dantų gydytojų
praktikų (dental practitioner), architektų ir inžinierių (civil engineer) mokymo trukm÷ 5 metai, o
studijų apimtis – 300 kreditų. Medicinos gydytojų, dantų gydytojų praktikų, farmacininkų,
veterinarijos chirurgų studijų baigiamieji egzaminai ar baigiamasis darbas turi sudaryti mažiausiai 3
ECTS kreditus studijų programos apimties; architektų ir civilini ų inžinierių – mažiausiai 15 reditų.
138
Universitete gali būti vykdomos profesinio bakalauro, bakalauro, magistro, integruotos
bakalauro ir magistro bei daktaro kvalifikacinių laipsnių studijos. Studijos organizuojamos pagal
Universiteto tarybos patvirtintą programą, kurioje iškeliami principiniai studijų tikslai, studijų
rezultatai, pasiekimų įvertinimo metodai, standartin÷ studijų trukm÷ ir studijų krūvis, studijų
pradžios, mokomųjų dalykų sąrašo, krūvio, programos reikalavimai, dalykų pasirinkimo sąlygos,
specializacijos pasirinkimas, studijų baigimo reikalavimai bei kvalifikacinių laipsnių pavadinimai.
Studijų programa gali būti dalijama į studijų modulius, t. y. dalykų grupes. Studijų dalykų
apimtis matuojama kreditais (nuo 2009–10 m. m. pereinama prie ECTS kreditų; iki tol buvo
naudojami nacionaliniai kreditai). Studijų dalykai skirstomi į privalomuosius, pasirenkamuosius ir
laisvai pasirenkamus. Studijų dalyko programoje nurodamas dalyko pavadinimas, kodas, d÷stytojas,
pateikiamas dalyko turinio aprašymas, temų pavadinimai, savarankiškų darbų sąrašas bei
nurodymai, kaip juos parengti, privalomos ir rekomenduojamos literatūros sąrašas, vertinimo
kriterijai, vertinimo formos bei egzaminų laikymo ir perlaikymo kriterijai, tarpinių atsiskaitymų
dalies svoris galutiniame įvertinime, galimyb÷s perlaikyti egzaminus. Kur reikia, nurodomi
reikalavimai, keliami registruojantis į dalyko studijas (pvz., privalomos ar rekomenduojamos
sąlygos, baigta programa, gauta kvalifikacija, galimas didžiausias dalyvių skaičius). Aukštosios
mokyklos nustatyta tvarka studijų programos turinys kiekvienais metais peržiūrimas ir tvirtinamas.
Bakalauro studijų modulių tipai:
• Pagrindiniai (baziniai) moduliai – d÷stomų studijų dalykų, suteikiančių tos studijų srities
ir studijų programos bazinių žinių, rinkinys. Šie moduliai yra privalomi kiekvienoje studijų
programoje.
• Siauros srities moduliai – tai studijų srities specializacijos dalykai. Vienas iš dviejų
siauros srities modulių turi būti iš tos studijų programos, į kurią studentas įstojo (galima rinktis ir
abu), o kitas gali būti ir iš kitos studijų programos.
• Specialyb÷s moduliai – tai rinkinys dalykų, kuriuos studijuodamas studentas gauna
minimalių žinių ir įgūdžių, reikalingų dirbti toje srityje ar tęsti magistro studijoms. Iš dviejų
specialyb÷s modulių vienas turi būti iš studento pasirinktos studijų programos. Bakalauro tez÷s ar
egzaminai yra privalomas specialyb÷s modulis. Kitas specialyb÷s modulis gali būti iš kitos studijų
programos. Siauros srities moduliai gali būti studijuojami kaip antros specialyb÷s moduliai.
• Pasirenkamieji moduliai leidžia prapl÷sti pagrindin÷s ar gretutin÷s specializacijos žinias.
Vienas modulis turi būti pasirenkamas pagal studijų programą, kurią studentas pasirinko. Jei
studentas nori baigti gretutinę specialybę, tada reikia vieną pasirenkamą modulį pasirinkti pagal
gretutin÷s specialyb÷s studijų programą (išskyrus laisvai pasirenkamus dalykus).
• Laisvai pasirenkami dalykai gali sudaryti 6–18 kreditų. Juos galima studijuoti bet kurioje
aukštojoje mokykloje.
139
• Bakalauro egzaminai ar tez÷s. Bakalauro studijos baigiamos apgynus baigiamąjį darbą ar
išlaikius baigiamuosius egzaminus.
Tartu universiteto bakalauro studijų programos struktūra:
• 2 pagrindiniai (baziniai) moduliai, kiekvienas po 24 kreditus;
• 2 siauros srities moduliai, kiekvienas po 24 kreditus;
• 2 specialyb÷s moduliai, kiekvienas po 24 kreditus;
• mažiausiai vienas pasirenkamas modulis, 12 kreditų;
• laisvai pasirenkami kursai, 6–18 kreditų;
• bakalauro egzaminas arba tez÷s, 6–12 kreditų .
Bendra pagrindin÷s specializacijos apimtis sudaro ne mažiau kaip 114 kreditų. Paprastai
daugelis studijų programų apima daugiau nei vienos pagrindin÷s specializacijos studijas ir studentai
gali rinktis, kurios siauros srities kompetencijų nor÷tų įgyti. Universitetas numato reikalavimus
magistrantūros studijų programoms. Studijų programose nurodoma programos struktūra,
pagrindiniai privalomieji ir specializacijos moduliai ir kt. (3.13 pav.).
3.13 pav. Bakalauro studijų programos struktūra (http://www.ut.ee/en/studies/study-regulations/modules)
Tartu universiteto kvalifikacinių laipsnių statutas reglamentuoja pri÷mimo į magistrantūros ir
doktorantūros studijų programas, kvalifikacinių laipsnių suteikimo procedūras bei reikalavimus
kvalifikaciniams laipsniams. Jame taip pat numatyti reikalavimai magistro ir daktaro tez÷ms, jų
gynimo procedūros.
140
Kitas pavyzdys gal÷tų būti iš Talino universiteto studijų programų turinio statuto. Remiantis
šiuo statutu, bakalauro studijų programos struktūra yra tokia:
• pažintinių (įvadinių) dalykų grup÷ (30–45 kreditai). Šioje grup÷je yra ne mažiau kaip
50 proc. pasirenkamųjų modulių. Šių dalykų sąrašas yra bendras visoms tos srities studijų
programoms. Sąrašą sudaro studijų srities programų komitetas, o humanitarinių ir meno mokslų
komitetas yra bendras. Tarpdalykinių studijų programų pažintiniai dalykai apima skirtingas studijų
sritis. Kiekviena studijų programa nustato privalomuosius ir pasirenkamuosius studijų dalykus tos
programos pažintinių dalykų grup÷je;
• pagrindini ų dalykų grup÷ (75–90 kreditų). Pagrindinių dalykų grup÷je yra ne mažiau
kaip 25 proc. pasirenkamųjų dalykų, Jei yra išorinis reguliavimas, pasirenkamųjų dalykų santykis
gali būti mažesnis pagrindinių dalykų grup÷je;
• bakalauro tez÷s (12 kreditai); bakalauro egzaminai (12 kreditai), jei reikia pagal srities
specializaciją;
• laisvai pasirenkami dalykai (ne mažiau kaip 45–60 kreditai).
Studijų programose, kur studentams reikia pasirinkti rekomenduojamus ar privalomus
neprofilinius dalykus laisvai pasirenkamų dalykų grup÷je, bendra laisvai pasirenkamų dalykų
apimtis turi sudaryti ne mažiau kaip 60 kreditų.
Aukštųjų profesinių studijų programos struktūra:
• pažintinių dalykų grup÷ (30–40 kreditų). Ši grup÷ apima ne mažiau kaip 25 proc.
pasirenkamųjų dalykų;
• pagrindini ų dalykų grup÷ (75–90 kreditų). Ši grup÷ apima ne mažiau kaip 25 proc.
pasirenkamųjų dalykų;
• profesin÷ praktika –ne mažiau kaip 30 kreditų;
• baigiamasis darbas arba baigiamieji egzaminai – 6–12 kreditų;
• laisvai pasirenkami dalykai – 24 kreditų.
Magistrantūros studijų programų strukt ūra (išskyrus mokytojų rengimą):
• bendrųjų dalykų grup÷ (15–30 kreditų). Apima ne mažiau kaip 50 proc. pasirenkamųjų
modulių. Šių dalykų sąrašas yra bendras visoms tos srities studijų programoms. Sąrašą sudaro
srities komitetas; humanitarinių ir meno mokslų komitetas yra bendras. Tarpdalykių studijų
programų pažintiniai dalykai apima skirtingas studijų sritis. Kiekviena studijų programa nustato
privalomuosius ir pasirenkamuosiuss studijų dalykus tos programos pažintinių dalykų grup÷je;
• pagrindini ų dalykų grup÷ (45–60 kreditų). Pagrindinių dalykų grup÷je yra ne mažiau
kaip 25 proc. pasirenkamųjų dalykų. Jei yra išorinis reguliavimas, pasirenkamųjų dalykų santykis
gali būti mažesnis pagrindinių dalykų grup÷je;
141
• magistro tez÷s (15–30 kreditų); jei reikalauja specializacijos sritis, gali būti magistro
egzaminai (15 kreditų);
• laisvai pasirenkami (15–30 kreditų).
Studijų programose, kur studentams reikia pasirinkti rekomenduojamus ar privalomus
neprofilinius dalykus laisvai pasirenkamų dalykų apimtyje, bendra laisvai pasirenkamų dalykų
apimtis turi sudaryti ne mažiau kaip 60 kreditų.
Mokytoj ų rengimo magistro studijų programa yra labiau detalizuota. Ją sudaro:
• mokytojo profesijos dalykų grup÷ (60–70 kreditų):
o bendrojo švietimo modulis ir psichologijos dalykai (30 kreditų), kurie apima 25 %
pasirenkamųjų dalykų (optionals);
o didaktikos modulis (15–18 kreditų);
o profesin÷ praktika (15–18 kreditų).
• studijų dalykų grup÷ (24–30 kreditų, pagrindinių mokyklų mokymo dalykų studijų
programose – 45 kreditų);
• magistro tez÷s iš bendros pedagogikos ar didaktikos (15–30 kreditų);
• laisvai pasirenkami dalykai (ne mažiau kaip 12 kreditų).
Taip pat statute numatyta, kad kiekviena bakalauro ir magistrantūros studijų programa apima
mažiausiai vieną seminarą, kuriame yra prezentacija ir savarankiškas mokslinis straipsnis ar pl÷tros
projektas. Bendra vieno dalyko apimtis bakalauro ir magistrantūros studijų programose yra 4
kreditai. Su specialiais kursais (specialias seminarais, kursais ir kt.) vieno dalyko apimtis gali būti 6
kreditai. Specialūs seminarai, individualūs projektai, magistro klas÷s ir kt. yra išimtis. Bendra
pasirenkamųjų dalykų apimtis turi 1,5 karto viršyti pasirenkamųjų dalykų kreditų apimtį.
Kiekviena mokymo institucija pati yra atsakinga už studijų programos vykdymą ir pl÷trą.
3.8.4. Aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimas
Kokyb÷s užtikrinimo sistema apima tiek nacionalinį, tiek institucinį lygmenis. Vykdant
aukštojo mokslo reformą aukštosios mokyklos turi pertvarkyti studijų programas, vadovaudamosi
Aukštojo mokslo standartu, taip pat siekiama pereiti prie ECTS kreditų sistemos. Per÷jimas prie
ECTS kreditų tur÷tų būti baigtas 2009–2010 m.m.
Rektorių konferencija tęsia kokyb÷s kultūros pl÷tojimo valstybiniuose universitetuose darbą,
2007 m. Aukštųjų mokyklų rektoriai pasiraš÷ gero vadovavimo didinant tarptautiškumą, gerinant
studijų kokybę Estijos aukštojo mokslo institucijose kodeksą, kuris prad÷tas įgyvendinti 2008 m.
Pagrindinis tikslas – tiktai kokybiškas švietimas, moderni darbo aplinka bei paramos paslaugos,
reikalingos užsienio studentams (European Commission, National Summary Sheets On Education
System In Europe And Ongoing Reforms, 2009).
142
Kokyb÷s užtikrinimo sistema studijų programų lygmenu yra dalis kokyb÷s užtikrinimo
aukštojo mokslo sektoriuje sistemos dalis. Kokyb÷s užtikrinimo procesas vykdomas reguliariai per
mokslo metus, tiriamas ir vertinamas studentų pasitenkinimas studijų programos turiniu, studijų
proceso organizavimu, mokymo metodais, absolventų įvertinimas, vertinami darbdavių atsiliepimai
apie absolventų profesinius įgūdžius. Vertinimo rezultatai kaupiami fakulteto studijų programos
tarybos analizei ir nuomonei suformuoti. Atsižvelgiant į priimtus sprendimus, atliekami studijų
programų pakeitimai.
Vykdomas studijų programų ir aukštojo mokslo institucijų išorinis vertinimas. Ekspertai
vertina studijų programos suderinamumą su teis÷s aktais ir standartais. Aukštojo mokslo kokyb÷s
vertinimo taryba, vadovaudamasi išorinių ekspertų išvadomis, akredituoja švietimo institucijas,
teikiančias aukštąjį išsilavinimą, arba jų studijų programas, akreditacijos rezultatus teikia tvirtinti
Švietimo ir mokslo ministerijai.
Aukštojo mokslo institucijos prašymus d÷l akreditacijos teikia Švietimo ir mokslo
ministerijos pripažintai agentūrai. Estijoje išorinį vertinimą atlieka nepriklausoma akreditavimo
institucija Estijos aukštojo mokslo kokyb÷s agentūra ar su jos sutikimu kita kompetentinga užsienio
kokyb÷s vertinimo agentūra. Atliekama institucin÷ aukštojo mokslo institucijos akreditacija bei
studijų programos kokyb÷s įvertinimas.
Studijų programos pirmą kartą gali būti vertinamos, kai studentai baigia 2/3 studijų pagal tą
studijų programą. Doktorantūros studijų programa pirmą kartą gali būti vertinama, kai ją baig÷
pirmieji studentai. Jei yra didelių mokslo institucijos veiklos ar studijų programos trūkumų,
Aukštojo mokslo kokyb÷s vertinimo taryba ar Švietimo ir mokslo ministerija gali inicijuoti aukštojo
mokslo institucijos ar jos programų akreditaciją. Akreditacijos rezultatus savo direktyva tvirtina
Švietimo ir mokslo ministras Aukštojo mokslo kokyb÷s tarybos siūlymu. Teigiamas akreditacijos
sprendimas galioja 7 metus.
Nuo 2010 m. Estijoje bus prad÷ta įgyvendinti nauja nacionalin÷ aukštojo mokslo kokyb÷s
užtikrinimo sistema. Nor÷damos gauti teisę vykdyti studijas aukštojo mokslo lygiu, aukštojo
mokslo institucijos tur÷s pateikti prašymą Švietimo ir mokslo ministerijai. Prašymus reik÷s teikti
per Estijos aukštojo mokslo kokyb÷s agentūrą. Esant teigiamiems rezultatams, bus suteikta teis÷
vykdyti studijas. Nebelieka atskiros studijų programos akreditacijos. Institucijos išorinis vertinimas
nukreiptas į veiklos tobulinimą, bet ne į sankcijų taikymą.
Taip pat bus performuotos Aukštojo mokslo kokyb÷s vertinimo tarybos funkcijos ir perduotos
Estijos aukštojo mokslo kokyb÷s agentūros vertinimo tarybai (Assessment Council of the Estonian
Higher Education Quality Agency; http://ekka.archimedes.ee/universities).
143
3.8.5. Nacionalin÷ kvalifikacij ų sistema
Profesinių kvalifikacijų sistema Estijoje prad÷ta kurti 1997 m. Estijos pramon÷s ir amatų
rūmų iniciatyva. Nuo 2001 m. šią sistemą kurti ir palaikyti registrą pavesta Estijos kvalifikacijų
valdybai (Eesti Kutsekoda). Estijoje veikia 16 profesinių tarybų, kurios atsakingos už profesinių
standartų kūrimą ir priežiūrą. Jos skirstomos taip: komercin÷s paslaugos ir kitas verslas; gamyba,
nekilnojamasis turtas ir geomatavimai; paslaugos; miškininkyst÷; sveikatos priežiūra ir socialinis
darbas; lengvoji pramon÷; inžinerija, metalo ir mašinų pramon÷; maisto pramon÷ ir žem÷s ūkis;
transportas ir logistika; energetika, kasyba ir chemijos pramon÷; informacin÷s technologijos ir
telekomunikacijos; inžinerija; teis÷ ir vidinis saugumas; liaudies menas ir amatai; kultūra; švietimas
(http://www.kutsekoda.ee/).
Kvalifikacijų sistemos principai:
• išmatuojamos kvalifikacijos;
• bendra ir palyginama matavimo sistema;
• vertinimas, paremtas žiniomis ir įgūdžiais;
• lanksti ir optimali mokymo sistema;
• motyvacija mokytis visą gyvenimą.
Iki 2008 m. rugs÷jo 1 d. Estijoje buvo penki kvalifikacijų lygiai, kurie buvo sunkiai
palyginami tarptautiniu lygiu ir nesuderinti su Europos kvalifikacijų sąranga. Pagal 2008 m.
geguž÷s 5 d. priimtą Profesijų aktą buvo sukurta nauja, Europos kvalifikacijų sistema paremta, 8
lygių kvalifikacijų sistema, kuri labiau leidžia palyginti kvalifikacijas nacionaliniu ir tarptautiniu
lygiu. Profesinių kvalifikacijų suteikimo sistemos pokyčiai leidžia labiau harmonizuoti profesines
kvalifikacijas ir švietimo sistemas. Lygių aprašymai nustato bendrus reikalavimus studijų
rezultatams švietimo sistemoje ir profesijos lygiams profesijų sistemoje.
Nauja nuostata yra galimyb÷ įgyti pradinę kvalifikaciją žemiausiame kvalifikacijų sistemos
lygmenyje - baigiant formalų mokymą profesinio mokymo, aukštosiose profesin÷se institucijose ar
universitetuose. Studijų programa, kuri atitinka profesinį standartą ir yra valstyb÷s pripažinta, t. y.
akredituota, gal÷s suteikti profesinę kvalifikaciją. Trišalei profesinei tarybai tam tikroje veiklos
srityje bus leista priskirti šias teises švietimo institucijos studijų programai.
Tačiau galimyb÷ įgyti pirminę kvalifikaciją tik baigus formalų švietimą bus taikoma nuo
2011 m. sausio 1 d. Šiuo metu pirmuosiuose kvalifikacijų lygiuose esama tam tikro sumaišties, n÷ra
nacionalin÷s akreditavimo sistemos, taikomos profesinio mokymo sistemai. Nors yra apibr÷žta apie
700 profesinių standartų Estijos kvalifikacijų sistemoje, tačiau tam tikrose srityse profesinių
standartų trūksta, šiose srityse n÷ra kuo pasiremti rengiant studijų programas.
144
3.8.6. Išvados
1. Estijoje išvystyta binarin÷ aukštojo mokslo sistema. Profesinio bakalauro ar
magistrantūros studijos gali būti organizuojamos tiek universitetuose, tiek aukštosiose profesin÷se
mokyklose.
2. Parengti aukštąjį mokslą reglamentuojantys teis÷s aktai. Įstatymu patvirtinta Kvalifikacijų
sistema. Apibr÷žti bendrieji reikalavimai studijų programų struktūrai ir studijų rezultatai.
3. Aukštosios mokyklos turi parengusios vidinius dokumentus, reglamentuojančius studijų
programų struktūrą.
4. Studijų programas tvirtina aukštųjų mokyklų savivaldos (senatas, taryba).
5. Išorinio vertinimo metu vertinama ir iki septynerių metų akredituojama ne atskira studijų
programa, bet atskiros srities studijų programų grup÷.
6. Pl÷tojant kokyb÷s kultūros nuostatas institucinis vertinimas skirtas veiklai tobulinti, bet ne
sankcijoms.
3.9. Australijos patirtis
3.9.1. Australijos aukštojo mokslo sistema ir jos veiklą reglamentuojantys dokumentai
Australijoje veikia dviejų tipų aukštojo mokslo institucijos: universitetai ir neuniversitetin÷s23
(non-university) aukštojo mokslo institucijos. Abiejų tipų institucijos teikia laipsniu ar žemesnes nei
laipsniu (sub-degree) apibr÷žiamas kvalifikacijas (3.14 pav.).
Australijos aukštojo mokslo sistema yra tripakop÷, vykdanti trijų lygių studijas ir teikianti
bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius. Aukštojo mokslo institucijos vykdo dviejų tipų aukštojo
mokslo programas: akademines (kai suteikiamas laipsnis) ir profesinio rengimo.
Aukštąjį mokslą Australijoje reglamentuoja du pagrindiniai dokumentai: Nacionaliniai
aukštojo mokslo aprobavimo procesų protokolai (The National Protocols for Higher Education
Approval Processes) ir Aukštojo mokslo r÷mimo įstatymas (Higher Education Support Act 2003).
Australijos vyriausyb÷ aukštojo mokslo sektorių reguliuoja finansuodama aukštojo mokslo
institucijas. Finansavimas tiesiogiai siejamas su institucijos atitiktimi kokyb÷s reikalavimams,
apibr÷žtiems min÷tuose dokumentuose.
Universitetai yra akredituotos institucijos, ir jiems yra suteikta teis÷ patiems akredituoti savo
programas. Universitetas programą akredituoja penkeriems metams. Nauji kursai ar programos
akredituojami aktyviai konsultuojantis su pramon÷s atstovais ar profesin÷mis asociacijomis.
23 Registruotos profesinio rengimo organizacijos (Registered Training Organisation).
145
RTOs
Specialisto diplomas(Vocational Graduate
Diploma)
Bakalauro laipsnis
5
4
3
2
1
6+
5
4
3
2
1
Specialisto pažym÷jimas
(Vocational Graduate Sertificate)
Asocijuotas laipsnis(Associate Degree)
Aukštesnio lygio diplomas
(Advanced Diploma)
Diplomas(Diploma)
Magistro laipsnis Specialisto diplomas(Graduate Diploma)
Specialisto pažym÷jimas
(Graduate Sertificate)
Darbo patirtis
3
2
1
Daktaro laipsnis
3
2
1
3
2
1
0,5
2
1
0,5
2
1
Aukštojo mokslo institucijos
Aukštojo mokslo institucijos
Aukštojo mokslo institucijos
Profesinio rengimo sektoriusAukštojo mokslo sektorius
RTOs1
0,5
Specialisto diplomas ir pažym÷jimas įgyjamas jau turint baklauro laipsnį arba jam prilyginamą išsilavinimą. Įgyjamas ir aukštojo mokslo, ir profesinio rengimo sektoriuose.
Šio lygio išsilavinimas įgyjamas per 2–3 metus ir yra vertinamas kaip 2 metų studijų ekviva-lentas laipsnį teikian-čiose programose. Diplomas įgyjamas baigus į praktinę veiklą orientuotas programas, asocijuotas laipsnis – akademines studijas. Aukštesnio tipo diplomas įgyjamas ir AMI, ir RTOs.
1
Žym÷jimai:
RTOs – Registruotos profesinio rengimo organizacijos (Registered Training Organisations).
AMI – Aukštojo mokslo institucijos,
– Studijų trukm÷, metais,
3.14 pav. Australijos aukštojo mokslo sistemos schema (skaičiais nurodyta studijų trukm÷ metais)
Neuniversitetin÷s institucijos yra dvejopos: turinčios teisę akredituoti savo teikiamus kursus
(self-accrediting institutions) ir tokios teis÷s neturinčios (non-self-accrediting institutions).
3.9.2. Studijas Australijoje reglamentuojantys aprašai
Australijos švietimo, užimtumo ir darbo santykių ministerija (Department of Education,
Employment and Workplace Relations – DEEWR) pristato trijų tipų aprašus:
146
• Australijos kvalifikacijų sąrangą (The Australian Qualifications Framework, 2007)
(AQF);
• Profesinio rengimo programų aprašus24 (Training Packages);
• Pagrindinių įgūdžių aprašus25 (Australian Core Skills Framework),
taip pat kreditų derinimo aprašo projektą: Kreditų sutvarkymo (derinimo) nacionalin÷ politika ir
gair÷s (National Policy and Guidelines on Credit Arrangements)26.
Aukštojo mokslo veiklą reglamentuojantys Nacionaliniai protokolai reikalauja, kad
institucijų teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos atitiktų Australijos kvalifikacijų sąrangoje27
(The Australian Qualifications Framework – AQF) pateiktus aukštojo mokslo kvalifikacijų
pavadinimus ir aprašus. Australijoje n÷ra atskiros aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos.
Australijos kvalifikacijų sąrangos vadovas ir jame pateiktos gair÷s (Australian Qualifications
Framework Implementation Handbook Fourth Editon, 2007) pristato nacionaliniu lygiu suderintą,
nuoseklų ir labai detalų kiekvienos kvalifikacijos aprašą pagal tipinę struktūrą, kurią sudaro:
1. Tikslas (nurodomos tikslin÷s gairių vartotojų grup÷s – programų reng÷jai ir akreditavimo
struktūros).
2. Kontekstas (nurodoma kvalifikacijos istorija, dokumentai, į kuriuos reikia atsižvelgti).
3. Studijų rezultatai:
3.1. Įgaliojimai (angl. authority, nurodomos už studijų siekinių apibr÷žimą atsakingos ir
procese dalyvaujančios institucijos),
3.2. Parametrai, kokybiškai apibūdinantys studijų rezultatus.
Pavyzdžiui, bakalauro kvalifikacijos apraše nurodoma, kad studijų rezultatų
charakteristikos šiame lygyje apima:
• sisteminių ir susietų žinių, esminių principų ir koncepcijų, komunikacijos ir problemų sprendimo įgūdžių įgijimą;
• akademinių įgūdžių ir savybių, būtinų tyrimams atlikti, iš įvairių šaltinių gaunamai naujai informacijai, konceptams ir įrodymams suprasti ir įvertinti, ugdymą;
• geb÷jimų apžvelgti, sutelkti, išpl÷sti, taikyti žinias ir išmoktas technikas ugdymą;
24 Profesinio rengimo programų aprašai yra skirti ne aukštojo mokslo, o profesinio rengimo sektoriui. Juos reng÷ jungtin÷s nacionalin÷s Pramon÷s įgūdžių tarybos (Industry Skills Councils – ISCs) ir kitų pripažintų institucijų, atstovaujančių specifiniams pramon÷s sektoriams ir besirūpinančių kvalifikuotų specialistų rengimu, paj÷gos. Šie aprašai yra labai išsamūs, didel÷s apimties ir apibūdina žinias, geb÷jimus (įgūdžius) ir jų taikymą darbo vietoje, taip pat kvalifikaciją, t. y. kuri iš penkiolikos AQF kvalifikacijų suteikiama (pažym÷jimas, diplomas ir t. t.), ir vertinimo rekomendacijas, t. y. kaip patikrinti, ar studentas moka ir gali atlikti tai, ko reikalauja kvalifikacija, ir ar jam gali būti suteikta kvalifikacija. 25 Pagrindinių įgūdžių aprašai n÷ra tiesiogiai skirti aukštojo mokslo sektoriui. 26 Australijos aukštojo mokslo sistemoje kaip tik šiuo metu vyksta parengiamieji kreditų sistemos įdiegimo darbai, diskusijos ir rengiamos gair÷s, kurios papildytų Australijos kvalifikacijos sąrangos vadovą. 27 Australijos kvalifikacijų sąranga (AQF) sukurta 1995 ir galutinai įdiegta 1999 metais. Ji sieja kvalifikacijas, įgyjamas bendrojo lavinimo mokyklos senior lygiu profesinio rengimo (vocational education and training – VET) ir aukštojo mokslo sektoriuose. Penkiolika kvalifikacijų yra grupuojamos pagal sektorius, kuriuose gali būti įgytos ir suteiktos. Kvalifikacijos, kurios gali būti įgyjamos dviejuose sektoriuose, yra pripažįstamos kaip lygiavert÷s (Australian Qualifications Framework Implementation Handbook Fourth Editon, 2007).
147
• paramą (paskatas) savarankiškam mokymuisi ir mokymuisi visą gyvenimą; • tarpasmeninių ir komandinio darbo įgūdžių, skirtų darbui ir (ar) tolesn÷ms
studijoms, ugdymą.
3.3. Išskirtiniai požymiai (nurodoma, kas skiria konkrečią kvalifikaciją nuo gretutinių
kvalifikacijų hierarchijoje).
4. Atsakomyb÷ d÷l įvertinimo (nurodoma institucija (ar jų grup÷), atsakinga už pasiekimų
atitikties kvalifikacijos reikalavimams įvertinimą).
5. Galimyb÷s įgyti kvalifikaciją (nurodomi kvalifikacijos suteikimo būdai);
6. Teis÷ teikti kvalifikaciją (nurodoma institucija (ar jų grup÷), kuriai suteikta teis÷ teikti
konkrečią kvalifikaciją).
7. Išduodamas dokumentas, kuris patvirtina įgytą kvalifikaciją.
Australijos kvalifikacijų sąranga yra vienintelis dokumentas, kuriame aiškiai pristatyta
kvalifikacijų, taip pat ir laipsnių hierarchija, lyginant kvalifikacijas ir atskleidžiant gretutinių
kvalifikacijų skirtumus. Su bakalauro laipsniu siejamuose studijų rezultatuose vyrauja gilios,
išsamios, sistemin÷s žinios ir profesionalus jų taikymas veikloje. Su magistro laipsniu siejamuose
studijų rezultatuose vyrauja kūrybiškumas, aukštesnioji mąstymo veikla (analiz÷, sintez÷, kritinis
vertinimas), geb÷jimas generuoti žinias ir jas taikyti tyrimų, projektin÷je veikloje ir nežinomose
praktin÷se situacijose. Australijos kvalifikacijų sąrangos aprašuose žinios n÷ra atskiriamos nuo
įgūdžių, o studijų rezultatai apibūdinami integruojant žinias ir įgūdžius.
Australijos studijas reglamentuojančiuose dokumentuose pavyzdžių, kaip kompetencijos
transformuojamos į studijų rezultatus, aptikta tik profesinio rengimo sektoriuje, kur kompetencijos
labai smulkiai aprašomos Profesinio rengimo programų aprašuose (Training Packages), o
Australijos kvalifikacijų sąrangos aprašuose jau pateikiami studijų rezultatų parametrai. Aukštojo
mokslo sektoriuje tokių aprašų neaptikta.
Australijos aukštojo mokslo sistemoje studijas reglamentuojančių aprašų, kurie būtų siejami
ne su kvalifikacija, o su dalyku, n÷ra. Tačiau 2009 metais Australijos vyriausyb÷s parengtoje
studijoje „Pertvarkant Australijos aukštojo mokslo sistemą“ (Transforming Australia‘s Higher
Education System) yra minima, kad reikia parengti minimalius akademinius standartus, kuriuos
aukštojo mokslo teik÷jai tur÷tų priimti ir jais vadovautis nor÷dami būti registruoti ir akredituoti.
Šioje studijoje taip pat skelbiama, kad 2010 metais bus kuriama Aukštojo mokslo kokyb÷s ir
standartų agentūra (Tertiary Education Quality and Standards Agency – TEQSA), kuri perims ir
išpl÷s šiuo metu veikiančios Australijos universitetų kokyb÷s agentūros (Australian Universities
Quality Agency – AUQA) veiklą. Su naująja agentūra ir siejami nacionalinių studijų krypties aprašų
(at discipline level) rengimo procesai. Šiuo metu dar veikianti Australijos universitetų kokyb÷s
agentūra 2009 metų geguž÷s m÷nesį inicijavo diskusiją apie Australijos aukštojo mokslo
148
akademinių standartų nustatymą ir matavimą (Setting and Monitoring Academic Standards for
Australian Higher Education). Diskusijai pateiktame pranešime buvo akcentuojamas poreikis šalyje
tur÷ti nacionaliniu lygiu suderintus studijų krypties akademinius standartus, išreikštus kaip studijų
krypties žinias ir specialiuosius bei bendruosius geb÷jimus. Diskusijoje dalyvavo 55 institucijos ar
asmenys, kurie išreišk÷ savo nuomonę. Pamin÷tina, kad išreikštoji nuomon÷
(http://www.auqa.edu.au/qualityenhancement/academicstandards/summary.pdf; žiūr÷ta 2009-12-
12) daugiau buvo negatyvi, nei pritarianti šiai iniciatyvai.
Kita aukštojo mokslo kokybe besirūpinanti struktūra – Australijos mokymosi ir mokymo
taryba (The Australian Learning and Teaching Council – ALTC) 2009 metų spalio m÷nesį pateik÷
mokymosi ir mokymo akademinių standartų projekto metmenis (Project Outline: Learning and
Teaching Academic Standarts Project), kuriuose teigiama, kad projekto tikslas yra sutelkti ir
koordinuoti studijų krypties bendruomenes (discipline communities), kurios tur÷s parengti studijų
krypties minimalius akademinius standartus, aprašytus kaip studijų rezultatus, kuriuos tur÷tų
pasiekti studentas, studijuodamas konkrečią studijų programą.
Projektas numato, ką tur÷s atlikti nacionalin÷s krypčių bendruomen÷s (National Discipline
Communities), universitetai ir Aukštojo mokslo kokyb÷s ir standartų agentūra.
Nacionalin÷s krypčių bendruomen÷s tur÷s peržiūr÷ti Dublino aprašus ir palyginti su
Australijos kvalifikacijų sąrangos aprašais, susitarti d÷l 4–6 esminių studijų rezultatų (minimalių
akademinių standartų): krypties/laipsnio, studijų programos, bakalauro ir aukštesnių laipsnių.
Universitetai tur÷s apibr÷žti 6–10 studijų rezultatų, įtraukdami ir 4–6 nacionalinius studijų
rezultatus, suderinti programos turinį su programos tikslais, numatyti, kaip įvertinti užsibr÷žtus
pasiekti studijų rezultatus.
Aukštojo mokslo kokyb÷s ir standartų agentūra tur÷s parengti strategiją ir ją išdiskutuoti
konsultacijose su krypčių bendruomen÷mis, kaip patikrinti, ar pasiekiami akademiniai standartai
institucijos ir krypties viduje (within an institution or discipline), konsultuojantis su aukštojo
mokslo institucijomis parengti akademinių standartų pasiekimo vertinimo gaires.
3.9.3. Reikalavimai studijų programoms akreditavimą reglamentuojančiuose dokumentuose
Pagrindiniuose studijas reglamentuojančiuose dokumentuose – Nacionaliniuose aukštojo
mokslo aprobavimo procesų protokoluose ir Aukštojo mokslo r÷mimo įstatyme – apibr÷žiama, kad
tik akredituotos institucijos gali vertinti ir akredituoti savo ar kitų studijų programas.
Analizuojant Australijos aukštojo mokslo sistemą ir jos veiklą reglamentuojančius aprašus,
nerasta nacionalinio lygio aprašų, kurie reglamentuotų aukštojo mokslo studijų programų
reikalavimus.
149
Universitetams ir daliai aukštojo mokslo institucijų suteikta teis÷ akredituoti savo programas,
tačiau programos vertinimo kriterijų, patvirtintų nacionaliniu lygiu, taip pat nerasta. Nacionalinių
protokolų dalyje, skirtoje programoms, teikiamoms institucijose, neturinčiose akreditavimo teis÷s,
nurodytas vienas kriterijus – programa turi būti palyginama pagal reikalavimus ir studijų rezultatus
su kitų Australijos universitetų to paties lygio ir tos pačios studijų krypties programomis.
Visi universitetai ir mokyklos, siekiančios tapti universitetais ir (ar) gauti teisę akredituoti
savo programas, turi pereiti išor÷s audito procedūras, kurias vykdo Australijos universitetų kokyb÷s
agentūra. Šios agentūros parengtame Audito vadove pateikiami veiklos ir rizikos vertinimo
kriterijai. Ir vieni, ir kiti turi mokymo ir mokymosi komponentę, į kurią įeina programų ir dalykų
aprašų, akademinio personalo, materialiųjų išteklių (bibliotekos ir mokymosi aplinkos) elementai.
Audito vadove ir kituose Australijos aukštojo mokslo studijas reglamentuojančiuose dokumentuose
vyrauja kokybin÷ prieiga, t. y. faktų surinkimas pagal kriterijus ir tų faktų kompleksinis, tačiau
kokybinis įvertinimas, ketinant priimti sprendimą d÷l akreditacijos. Nei Audito vadove, nei kituose
Australijos aukštojo mokslo studijas reglamentuojančiuose dokumentuose neaptikta jokių konkrečių
skaičių ar kitokių kiekybinių reikalavimų d÷l personalo kvalifikacijos, d÷l programoje privalomų
dalykų ir pan. Galima pamin÷ti prašomus pristatyti veiklos pavyzdžius: programų aprašų peržiūrą
derm÷s, paplitimo, aktualumo aspektais arba programos ar jos vieneto patvirtinimo procesą ir pan.
Audito vadove pateikiamuose institucijos veiklos vertinimo kriterijuose ir audito procedūroje,
kuria labai kompleksiškai įvertinama visa studijų sistema, pabr÷žiami sisteminiai ryšiai tarp studijų
rezultatų, studijų metodų ir vertinimo metodų, tačiau konkretūs metodų aprašymai ir jų taikymo
variantai nepateikiami nei Audito vadove, nei kituose dokumentuose.
Akredituotos aukštojo mokslo institucijos, kurios turi teisę pačios akredituoti vykdomas ir
naujai parengtas studijų programas, tai atlieka nuolat, jų pačių institucijoje patvirtintą tvarką,
atsižvelgdamos į profesinių asociacijų ir kitų socialinių dalininkų rekomendacijas. Programai
vertinti jie gali pakviesti ir nepriklausomų ekspertų, o rengdami naują programą privalo aktyviai
konsultuotis su programa suinteresuotais socialiniais dalininkais.
3.9.4. Išvados
1. Išskirtinis Australijos aukštojo mokslo sistemos požymis, palyginti su kitų šalių, taip pat
ir Lietuvos patirtimi, – tai, kad akredituotoms aukštojo mokslo institucijoms suteikiama teis÷
pačioms akredituoti savo vykdomas studijų programas. Šią teisę įtvirtinta pagrindiniai aukštojo
mokslo studijas reglamentuojantys dokumentai – Nacionaliniai aukštojo mokslo aprobavimo
procesų protokolai ir Aukštojo mokslo r÷mimo įstatymas.
2. Kitas Australijos aukštojo mokslo sistemos požymis, būdingas ir daugeliui kitų šalių,
parengta ir juridiškai įteisinta Australijos kvalifikacijų sąranga. Aukštojo mokslo veiklą
150
reglamentuojantys Nacionaliniai protokolai reikalauja, kad institucijų teikiamos aukštojo mokslo
kvalifikacijos atitiktų Australijos kvalifikacijų sąrangoje aprašytus aukštojo mokslo kvalifikacijų
pavadinimus ir aprašus.
3. Vert÷tų atkreipti d÷mesį į Nacionaliniuose protokoluose apibr÷žtas sąsajas tarp
kvalifikacinių laipsnių, nacionalin÷s kvalifikacijų sistemos ir vertinimo bei akreditavimo sistemos:
a) vertinant ir akredituojant universitetus ir kitas aukštojo mokslo institucijas, žiūrima, ar jų
teikiamos programos atitinka Australijos kvalifikacijų sąrangoje apibr÷žtus studijų rezultatus ir
kitus su kvalifikacija siejamus reikalavimus; b) tik akredituotos institucijos gauna teisę pačios
vertinti ir akredituoti savo vykdomas ar naujas studijų programas; c) akredituotos aukštosios
mokyklos užtikrina, kad jų teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos atitiktų Australijos
kvalifikacijų sąrangoje aprašytus studijų rezultatus, kitus parametrus ir aukštojo mokslo
kvalifikacijų pavadinimus.
4. Australijos aukštojo mokslo sistemoje priimtas sprendimas kurti studijų krypties
aprašus ir jo vykdymo organizaciniai procesai bei sukaupta patirtis gali būti vertinga informacija
galinti pad÷ti rengti studijų krypčių aprašus Lietuvoje. Studijų krypties aprašų rengimo Australijoje
organizaciniai etapai: a) numatytos l÷šos procesui finansuoti ir infrastruktūrai sukurti (57 milijonai
Australijos dolerių ketverių metų laikotarpiui); b) atlikta studija, pristatanti kitų šalių patirtį; c)
organizuota vieša diskusija su akademine bendruomene; d) parengti mokymosi ir mokymo
akademinių standartų projekto metmenys, kuriuose pristatomi pagrindiniai proceso dalyviai:
nacionalin÷s studijų krypties akademin÷s bendruomen÷s, universitetai ir Aukštojo mokslo kokyb÷s
ir standartų agentūra.
3.10. Naujosios Zelandijos patirtis 3.10.1. Studijų reglamentavimas: bendrosios charakteristikos
Naujosios Zelandijos aukštojo mokslo sistema apima dviejų tipų studijų institucijas:
neuniversitetines studijas vykdo technologijų ir politechnikos institutai, universitetines studijas –
universitetai (3.15 pav.). Naujojoje Zelandijoje veikia 8 universitetai. Universitetų veiklą ir studijas
reglamentuoja 1989 m. priimtas Švietimo įstatymas ir daugelis įvairių įstatymo įgyvendinamųjų
aktų.
Vienas iš svarbiausių studijų programų rengimo veiksnių ir orientyrų Naujojoje Zelandijoje
yra nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga. Šioje sąrangoje yra dviejų tipų kvalifikacijos:
1. Nacionalin÷s kvalifikacijos, kurios yra teikiamos pagal valstyb÷s pripažintus ir
patvirtintus standartus. Šios kvalifikacijos pripažįsta standartuose numatytas žinias ir įgūdžius bei
įvertina kreditais.
151
2. Teik÷jo sudarytos kvalifikacijos, t. y. tos kvalifikacijos, kurias sudaro ir teikia konkretūs
kvalifikacijų teik÷jai ar švietimo institucijos.
Vaikų
ug
dymas
Technologijų ir
politechnikos institutai
UniversitetaiWananga studijos
(maoriams)
Privačių mokymo ir studijų
institucijų teikiamos studijos
Suaugusiųjų švietimas
Mokyklos 7-13 m.
moksleiviamsRibotos sud÷tin÷s mokyklos(Restricted CompositeSchools)
Tarpin÷s mokyklos
(Intermediate Schools)
Mokyklos 9-13 metų moksleiviams
Kolegijos(Senior Colleges)
Maorių vidurin÷ mokykla
(Wharekura)
Prisidedančios pagrindin÷s (pradin÷s) mokyklos(Contributing Primary Schools)
Maorių pagrindin÷s mokyklos
(Kura kaupapa)
Vaikų ugdymo įstaigos: žaidimų centrai, vaikų darželiai, mokymo ir globos centrai, namų ugdymo paslaugos, maorių vaikų ugdymo centrai – Te Kohanga reo, Nga Puna Kohunga-hunga,
Ramiojo Vandenyno salų kalbomis kalbančių vaikų ugdymo centrai, žaidimų grup÷s
Vidurinis išsilavinim
asPagrind
inis
išsilavinimas
Pov
idurinis
išsilavinimas*
Pagrindin÷s mokyklos
(Full Primary Schools)
* – Doktorantūra, magistrantūra, popagrindin÷s studijos, pagrindinių studijų diplomas, pažym÷jimas, kvalifikacijos neteikiančios studijos
Korespondencin÷
mokykla
(Correspondence) school
Specialiosios m
okyklos
(Special Schools)
Sud
÷tin÷s-regionin÷s mokyklos
(Com
possite/Area Schools)
3.15 pav. Naujosios Zelandijos švietimo sistemos institucin÷ schema
Nacionalin÷mis pripažįstamos tik tos kvalifikacijos, kurios yra įtrauktos į Naujosios
Zelandijos užtikrintos kokyb÷s kvalifikacijų registrą (The New Zealand Register of Quality Assured
Qualifications), kurį tvarko Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba (www.kiwiquals.govt.nz.).
Šis registras atlieka tokias funkcijas:
1) identifikuoja visas užtikrintos kokyb÷s kvalifikacijas Naujojoje Zelandijoje;
2) užtikrina, kad visos kvalifikacijos tur÷tų aiškiai apibr÷žtą ir studentams, ir visuomenei
suprantamą paskirtį ir aiškius tarpusavio ryšius;
3) sudaro ir palaiko sąlygas studentams įskaityti ir perkelti kreditus;
4) skatina tarptautinį Naujosios Zelandijos kvalifikacijų pripažinimą.
Šis registras yra išsamus visų Naujojoje Zelandijoje teikiamų valstyb÷s pripažintų
kvalifikacijų sąrašas, kuriame yra suregistruotos šios kvalifikacijos:
152
1) kvalifikacijos, patvirtintos Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnybos (kvalifikacijos
teikiamos profesinio mokymo įstaigose ir neuniversitetin÷se aukštosiose mokyklose – technologijos
ir politechnikos institutuose);
2) kvalifikacijos, patvirtintos Naujosios Zelandijos universitetų vicekanclerių komiteto ar
jo deleguotų institucijų (universitetuose teikiamos kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai).
Registre pateikiama ši informacija apie kvalifikacijas:
1) pavadinimas;
2) kvalifikacijos lygmuo pagal nacionalinę kvalifikacijų sąrangą;
3) kvalifikaciją sudarančių studijų rezultatų aprašai;
4) kreditų apimtis;
5) reikalavimai siekiantiems įgyti kvalifikaciją;
6) studijų dalykų klasifikacija;
7) kvalifikaciją teikiančių institucijų sąrašas.
Naujosios Zelandijos nacionalin÷s kvalifikacij ų sąrangos lygmenys
Naujosios Zelandijos nacionalinę kvalifikacijų sąrangą sudaro 10 lygmenų. Iš jų lygmenys
nuo 7-ojo iki 10-ojo apima aukštojo mokslo institucijų teikiamas kvalifikacijas ir kvalifikacinius
laipsnius (3.14 ir 3.15 lentel÷s):
3.14 lentel÷. Naujosios Zelandijos kvalifikacijų sąranga
Lygiai Kvalifikacinis laipsnis ar kvalifikacija 10 Mokslų daktaro laipsnis 9 Magistro kvalifikacinis laipsnis 8 Garb÷s bakalauro laipsnis ir popagrindinių studijų diplomas 7 Bakalauro laipsnis, aukštosios mokyklos absolvento diplomas ar pažym÷jimas 6 Kvalifikacijos diplomas (aukštesn÷ profesinio mokymo įstaigų teikiama kvalifikacija,
reikalaujanti vidurinio išsilavinimo ir specialaus profesinio mokymo bei patirties) 5 Kvalifikacijos diplomas (aukštesn÷ profesinio mokymo įstaigų teikiama kvalifikacija,
reikalaujanti vidurinio išsilavinimo ir specialaus profesinio mokymo bei patirties) 4 Kvalifikacijos pažym÷jimas (kvalifikacija, reikalaujanti pagrindinio bendrojo ir profesinio
išsilavinimo) 3 Kvalifikacijos pažym÷jimas (kvalifikacija, reikalaujanti pagrindinio bendrojo ir profesinio
išsilavinimo) 2 Kvalifikacijos pažym÷jimas (kvalifikacija, reikalaujanti pagrindinio bendrojo išsilavinimo) 1 Kvalifikacijos pažym÷jimas (kvalifikacija, reikalaujanti pagrindinio bendrojo išsilavinimo)
3.15 lentel÷. Naujosios Zelandijos aukštojo mokslo kvalifikacijų lygmenų aprašai (7–10 lygmenys)
7 lygmuo Veiklos procesai: – reikalauja taikyti itin specializuotus techninius, pažintinius, bazinius tyrimams reikalingus geb÷jimus plačiose
Mokymosi poreikiai – platūs dalykai ir gilios tam tikrų specializacijos sričių žinios: – abstrakčių duomenų ir sampratų analiz÷, transformavimas ir
Atsakomyb÷ – procesų planavimas, valdymas, išteklių valdymas: – pagal plačius parametrus ir funkcijas;
153
veiklos srityse ir kryptyse; – taikyti plačią krypties procedūrų skalę; – taikyti žinias ir įgūdžius sud÷tinguose, kintančiuose ir specializuotuose kontekstuose.
vertinimas; – įvairių kontekstinių abstrakčių problemų sprendimas.
– su visiška atsakomybe už asmeninių ir grupinių rezultatų nustatymą, pasiekimą ir vertinimą.
8 lygmuo Apima žinias ir įgūdžius, kurie įgalina: – nuosekliai ir sistemingai vadovautis pagrindiniais dalykin÷s srities principais; – vykdyti savarankišką tyrimą ir studijas dalykin÷je srityje, parodant intelektinį savarankiškumą, analitinius geb÷jimus ir išpl÷totus komunikacinius geb÷jimus.
9 lygmuo Apima žinias ir įgūdžius, kurie įgalina: – parodyti meistriškumą dalykin÷je srityje; – planuoti ir įgyvendinti originalius tyrimų ir studijų projektus pagal tarptautinius standartus, pateikiant reikšmingų tyrimų ataskaitas, disertacijas arba straipsnių rinkinius.
10 lygmuo Apima žinias ir įgūdžius, kurie įgalina: – kurti naujas originalias žinias, atliekant tyrimus ir vykdant studijas, kurias vertina nepriklausomi ekspertai, vadovaudamiesi tarptautiniais standartais.
Naujosios Zelandijos kvalifikacijų sąranga apima dviejų tipų nacionalinius kvalifikacijų
standartus: pasiekimų standartus (achievement standards), kurie taikomi bendrojo lavinimo
sistemoje, ir kvalifikacijų vienetų standartus (unit standards), kurie taikomi profesinio mokymo ir
aukštojo mokslo sistemose.
Kiekvienos kvalifikacijos standartas apibr÷žia studijų rezultatus – ką studentas turi žinoti ir
(arba) ką jis turi geb÷ti pasiekti studijų procese. Standartuose studijų turinys neaprašomas.
Standartuose taip pat n÷ra aprašymų, kaip vertinti studijų pasiekimus.
Studijų rezultatai standartuose apibr÷žiami gana įvairiai, n÷ra nustatytos vientisos griežtos
struktūros. Tačiau daugeliu atvejų studijų rezultatai aprašomi apibūdinant kvalifikacijai ar
kvalifikaciniam laipsniui suteikti būtinas žinias, supratimą, įgūdžius ir vertybines orientacijas.
Standartuose taip pat aprašomi kvalifikaciją sudarantys elementai, nurodomos susijusios
kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai. Kiekvienas kvalifikacijos standartas turi apibr÷žtą vertę
kreditais (N. Zelandijoje vienas kreditas sudaro 10 studento studijavimo valandų, tod÷l toliau
pateikiamus kreditų skaičius lyginant su ECTS reikia į tai atsižvelgti). Kreditai gali būti kaupiami
įvairiose studijų ir mokymosi institucijose, darbo vietose.
Bakalauro laipsniui įgyti reikia mažiausiai 360 kreditų, priklausančių 4–7 kvalifikacijų
lygmenims. Kai kuriais atvejais bakalauro laipsniui įgyti tokiose srityse, kaip inžinerin÷s studijos,
medicina, teis÷, reikia papildomų kreditų ir ilgesn÷s studijų trukm÷s. Pavyzdžiui, 8 semestrų studijų
trukm÷s bakalauro laipsnio vert÷ kreditais yra 480. Mažiausiai 72 iš 480 bakalauro laipsniui įgyti
reikalingų kreditų turi atitikti 7-ąjį kvalifikacijos lygmenį. Kvalifikacijų lygmenų integralumui
išlaikyti ne daugiau kaip 20 kreditų gali priklausyti 4-ajam lygmeniui.
154
Bakalauro studijose gali būti suteikiamas garb÷s bakalauro laipsnis (bachelors degree with
honours), kuriuo yra pripažįstamos pažangesn÷s, aukštesnio lygmens bakalauro studijos. Tai
daroma pripažįstant, kad studentas pasiek÷ 480 kreditų apimties bakalauro studijų rezultatus,
susijusius su profesine arba tyrimų sritimi (8-asis kvalifikacijų lygmuo), arba kad jis pasiek÷ 120 8-
ojo lygmens kreditų po to, kai įgijo bakalauro laipsnį.
Pagrindinių studijų pažym÷jimas (graduate certificate) yra registruojamas 6 arba 7
kvalifikacijų lygmenyje ir reikalauja mažiausiai 60 kreditų, priklausančių 5 – 7 lygmenims.
Kvalifikacijos lygmuo nustatomas pagal tai, kokiam lygmeniui priklauso aukščiausi 40 kreditų.
Pagrindinių studijų diplomas (graduate diploma) yra registruojamas 7-ajame kvalifikacijų
lygmenyje ir reikalauja mažiausiai 72 kreditų, priklausančių 7-ajam lygmeniui, ir ne mažiau kaip
120 kreditų, priklausančių 5-ajam ir aukštesniems lygmenims.
Popagrindinių studijų pažym÷jimą (postgraduate certificate) teikianti studijų programa turi
tur÷ti mažiausiai 40 kreditų, priklausančių 8-ajam lygmeniui. Popagrindinių studijų pažym÷jimas
suteikia teisę tęsti studijas.
Popagrindinių studijų diplomas (postgraduate diploma) reikalauja ne mažiau kaip 120
kreditų, priklausančių 7-ajam ir aukštesniems lygmenims, ir ne mažiau kaip 72 kreditų,
priklausančių 8-ajam lygmeniui.
Magistro kvalifikacinis laipsnis (masters degree) reikalauja arba 240 kreditų, priklausančių 8-
ajam ir 9-ajam lygmenims, iš kurių mažiausiai 40 kreditų priklauso 9-ajam lygmeniui, arba tur÷ti
atitinkamą popagrindinių studijų diplomą arba garb÷s bakalauro laipsnį (arba atitinkamą profesinę
patirtį) ir surinkti 120 kreditų, priklausančių 8-ajam ir 9-ajam lygmenims, iš kurių mažiausiai 40
kreditų priklauso 9-ajam lygmeniui.
Didžiausia atsakomyb÷ už visas teikiamas kvalifikacijas tenka jos teik÷jams. Tačiau kartu
veikia kvalifikacijų kokyb÷s užtikrinimo procesai ir mechanizmai. Nacionalines kvalifikacijas
tvirtina ir jų kokybę užtikrina Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba, o teik÷jo sudarytas
kvalifikacijas tvirtina Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba kartu su kitomis kokyb÷s
užtikrinimo organizacijomis. Politechnikos institutų teikiamų kvalifikacijų kokybę užtikrina
Technologijos ir politechnikos institutų kokyb÷s tarnyba, veikianti su Naujosios Zelandijos
kvalifikacijų tarnybos įgaliojimais, o universitetuose teikiamų kvalifikacijų ir kvalifikacinių
laipsnių kokybę užtikrina Universitetų vicekanclerių komitetas.
Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba tvirtina visas kvalifikacijas, išskyrus tas, kurios
yra teikiamos universitetų. Universitetų kvalifikacijas tvirtina Universitetų vicekanclerių komitetas
(3.16 pav.).
155
3.16 pav. Studijų programų rengimo ir šio proceso reglamentavimo Naujojoje Zelandijoje institucin÷ schema
3.10.2. Universitetinių studijų programų rengimas ir vertinimas
1989 metais priimtas Švietimo įstatymas numato, kad studijų programos turi būti rengiamos
ir tobulinamos ne tik instituciniu, bet ir tarpinstituciniu lygmenimis. Studijų programų rengimo
koordinavimo nacionaliniu lygmeniu funkcija buvo perdudota Naujosios Zelandijos universitetų
vicekanclerių komitetui, kuris tuo tikslu sukūr÷ atskirą Universitetų akademinių programų komitetą
(Committee on University Academic Programmes – CUAP). Be programų vertinimo ir
akreditavimo funkcijų, šis komitetas vykdo ir kitas funkcijas: konsultuoja Naujosios Zelandijos
universitetų vicekanclerių komitetą aukštojo mokslo politikos klausimais, bendradarbiauja su
Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba (New Zealand Qualifications Authority), Švietimo
ministerija ir kitomis institucijomis.
Naujų aukštojo mokslo kvalifikacijų teikimo ir naujų studijų programų teikimo iniciatyva
priklauso universitetams, nemaža įtakos turi įvairios profesin÷s organizacijos. Pasiūlymą paprastai
parengia vienas asmuo arba asmenų grup÷ ir teikia jį universiteto akademiniam ir išteklių valdymo
komitetams. Iš šių pasiūlymų teik÷jų reikalaujama detaliai aprašyti kiekvieną siūlomos naujos
programos elementą, nurodyti studijų kontaktinių valandų skaičių, studijų rezultatus ir mokymosi
156
pasiekimų įvertinimo metodus, pateikti studijų reguliamino ar kito dokumento projektą, kuriame
būtų nurodyta, kas d÷stys naujus dalykus ir kokie papildomi ištekliai tam reikalingi. Gavus
universiteto komitetų pritarimą, nustatomi naujai studijų programai būtini ištekliai, infrastruktūra,
personalas. Taip pat tiriamas tokios programos reikalingumas darbo rinkoje, apklausiant
potencialius darbdavius, profesines organizacijas. Pirminio naujos siūlomos programos svarstymo
metu daugiausia d÷mesio teikiama akademiniams naujos programos privalumams, tačiau taip pat
yra vertinama būsimų programos absolventų įsidarbinimo galimyb÷s, naujos programos ryšiai su
kitomis studijų programomis bei potencialios sutapimo su kitų universitetų teikiamomis studijų
programomis galimyb÷s. Pasiūlymą svarsto universiteto akademin÷ taryba, universiteto taryba, tik
po jų išvadų programa perduodama CUAP.
Kai kuriose studijų srityse, pvz., architektūros, švietimo, inžinerijos, teis÷s, medicinos srityse,
teikiamos konkrečios kvalifikacijos. Šias kvalifikacijas būtina registruoti. Tod÷l profesinių
organizacijų pagrindu sukurtos kvalifikacijų registravimo institucijos yra labai suinteresuotos
universitetų studijų programų turiniu ir kokybe. Šios organizacijos taip pat atlieka studijų programų
vykdymo steb÷seną ir periodinį vertinimą, kurio pagrindu „licencijuoja“ universitetus teikti
konkrečias kvalifikacijas.
Universitetai, teikdami CUAP naujos studijų programos paraišką, kartu turi pateikti
dokumentus, įrodančius ir fiksuojančius, kad teikiamas programos pasiūlymas buvo apsvarstytas su
atitinkamomis profesinių kvalifikacijų registravimo arba licencijavimo institucijomis. Studijų
programų paraiškų teikimas tokioms institucijoms kai kuriais aspektais gali sutapti su CUAP
vykdomu naujos programos svarstymu (pvz., medicinos studijų programos turinio, susijusio su
klinikine praktika, vertinimas), bet šie vertinimo ir įteisinimo procesai yra atskiri bei nepriklausomi.
Universitetas gali daryti siūlomos naujos studijų programos turinio pakeitimus, susijusius su
profesine sritimi, tačiau šiuos pakeitimus jis privalo suderinti su atitinkama profesinių kvalifikacijų
registravimo arba licencijavimo įstaiga, kuri turi raštu informuoti CUAP, kad siūlomi pakeitimai
yra priimtini.
CUAP funkcijos, susijusios su studijų programomis:
1. Tarpuniversitetinių studijų programų tvirtinimo, akreditavimo ir pakeitimo procedūrų
parengimas ir taikymas.
2. Naujų kvalifikacijų ir studijų programų, esamų kvalifikacijų ir studijų programų pakeitimų
patvirtinimas arba atmetimas.
3. Naujosios Zelandijos universitetų sistemos studijų programų pl÷tros subalansuotumo ir
nuoseklumo skatinimas ir studijų programų kokyb÷s atitikties aukštiems akademiniams standartams
užtikrinimas.
157
4. Kreditų įskaitymo studentams, migruojantiems tarp universitetų ir studijų programų,
organizavimas.
5. Informacijos teikimas Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnybai apie studijų programų
tvirtinimo ir akreditavimo universitetuose politiką ir kriterijus.
6. Rekomendacijų d÷l pri÷mimo į universitetus reikalavimų standartų rengimas,
bendradarbiaujant su Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba.
Vadovaudamasi Švietimo įstatymu, Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba tik nustato
studijų programų vertinimo ir akreditavimo kriterijus (jie parengti 2008 m.), o patį vertinimo ir
akreditavimo procesą vykdo Naujosios Zelandijos universitetų vicekanclerių komitetas ir jame
įsteigtas CUAP.
Šie kriterijai yra suskirtyti į keletą kategorijų.
A kategorijos kriterijai yra taikomi studijų programoms vertinti ir tvirtinti, jais vadovaujasi
studijų programas teikiančios ir akredituojančios institucijos:
1. Programos pavadinimas, tikslai, studijų rezultatai ir programos nuoseklumas:
programos pavadinimo, tikslų, studijų rezultatų adekvatumas ir pagrįstumas; programa taip pat turi
tenkinti teikiamų kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių registravimo Kvalifikacijų registre
kriterijus.
2. Studijų metodai: d÷stymo ir studijavimo formų ir metodų adekvatumas ir tinkamumas
apibr÷žtiems studijų rezultatams pasiekti.
3. Mokymosi pasiekimų vertinimas: mokymosi pasiekimų vertinimo procedūrų teisingumo,
pagrįstumo, išsamumo ir tinkamumo užtikrinimo priemonių adekvatumas.
4. Studijų programos priimtinumas: siūlomos studijų programos priimtinumas atitinkamoms
akademin÷ms, darbdavių, profesionalų ir kitoms bendruomen÷ms, vertinant studijų programos
tikslus, teikiamus studijų rezultatus, nomenklatūrą, turinį ir struktūrą.
5. Taisyklių tinkamumas: taisyklių, nurodančių reikalavimus priemimui į programą,
ankstesnių studijų kreditams, ankstesnių studijų rezultatų pripažinimui, studijų programos trukmei
ir struktūrai, praktinio darbo komponentų integravimui, pasiekimų vertinimo procedūroms ir studijų
pažangai, tinkamumas.
6. Ištekliai: studijų institucijos galimyb÷s vykdyti visų formų studijų programas, įvertinant
akademinio personalo tinkamumą, studijų infrastruktūrą, fizinius išteklius ir paramos studentams
paslaugas.
7. Programos vertinimas ir peržiūr÷jimas: studijų programos vykdymo vertinimo pagal
apibr÷žtus programos standartus ir reikalavimus tinkamumas; po vertinimo vykstančios steb÷senos
gerinimas, vertinimas, ar studijų programą galima vykdyti toliau.
158
8. Teikiami kvalifikaciniai laipsniai ir kvalifikacijos: mokslinių tyrimų infrastruktūros ir
paramos tyr÷jams adekvatumas, programos d÷stytojų mokslin÷ tiriamoji veikla ir jos lygis,
mokslinių tyrimų ir studijų programos turinio sąsajos.
B kategorija — tik studijų programos tvirtinimas, kai programos reng÷jas pats jos
neįgyvendina (programa rengiama kitoms institucijoms).
Universitetai patys atsako už studijų programos vykdymą ir ypač už studentų pažangos
studijų programoje vertinimą ir steb÷jimą. Universitetai pagal tarpusavio susitarimus įskaito studijų
kreditus ir taip labai palengvina studentų galimybes keisti studijų programas ar institucijas. Tokia
kreditų įskaitymo praktika pastaruoju metu pradedama taikyti ir kai kurioms neuniversitetin÷ms
kvalifikacijoms ir kvalifikaciniams laipsniams, kuriuos yra patvirtinusi Naujosios Zelandijos
kvalifikacijų tarnyba ir kurie yra įregistruoti kvalifikacijų registre.
CUAP ir universitetai šioje srityje laikosi dviejų principų. Pirma, kad kvalifikacijos nebūtų
nuvertintos, vengiama netinkamos dvigubo kreditavimo praktikos, tod÷l yra nustatomos kreditų
įskaitymo ribos. Antra, įskaitant kreditus, vertinami pasiekimų standartai. Kiekvienas kreditų
įskaitymo atvejis visada yra vertinamas individualiai ir yra vengiama diegti mechaninę kreditų
įskaitymo sistemą, kuri apriboja individualaus vertinimo ir sprendimo galimybes ir n÷ra palanki
studentams.
Programos reikalavimai studijų infrastruktūrai ir materialinei bazei skiriasi priklausomai nuo
studijų programos lygmens, teikiamos kvalifikacijos tipo (bendro pobūdžio kvalifikacinis laipsnis ar
speciali kvalifikacija). Tarpkryptin÷ms studijų programoms rengti ir vykdyti universitetai paprastai
sudaro studijų patariamuosius komitetus arba tarybas. Aukštesnio lygmens programoms, ypač
doktorantūros studijų programoms, įgyvendinti universitetai turi tur÷ti atitinkamą infrastruktūrą
studentų pri÷mimo, studijų priežiūros ir vertinimo procesų steb÷senai.
CUAP reikalavimu naujų studijų programų vidinį vertinimą universitetai atlieka po pirmosios
absolventų laidos. Profesines studijas inžinerijos, apskaitos ir finansų ir teis÷s srityse taip pat vertina
ir akredituoja profesin÷s organizacijos. Tokių vertinimų išvadas universitetai pateikia CUAP.
3.10.3. Neuniversitetinių studijų programų rengimas, tvirtinimas ir akreditavimas
Technologijos ir politechnikos institutų studijų programas vertina ir tvirtina Nacionalin÷
kvalifikacijų tarnyba. Paraiškose d÷l naujos programos vertinimo ir akreditavimo turi būti pateikta
nepriklausomo dalyko srities eksperto vertinimo ataskaita.
Jeigu rengiama studijų programa yra orientuota į konkretaus sektoriaus kvalifikacijų teikimą,
tokią programą reikalaujama registruoti profesin÷se organizacijose. Tuomet profesin÷ organizacija
vertina studijų programos turinį ir kokybę pagal nustatytus specialius reikalavimus. Kvalifikacijų
159
tarnyba, esant būtinybei, kviečia profesin÷s organizacijos, kuri registruoja tokias kvalifikacijas,
atstovą dalyvauti tarnybos vykdomame programos vertinimo procese ir atsižvelgia į šio atstovo
vertinimus ir rekomendacijas priimdama sprendimą d÷l programos tvirtinimo ir akreditavimo.
Pavyzdžiui, šiuo tikslu Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba turi sudariusi formalius
susitarimus su Naujosios Zelandijos slaugos taryba ir Naujosios Zelandijos mokytojų taryba d÷l
studijų programų vertinimo ir bendrų sprendimų pri÷mimo.
Jeigu studijų programą teikia akredituoti kelios institucijos, tokias programas turi patvirtinti
visos kokyb÷s užtikrinimo organizacijos, kurioms ši funkcija yra patik÷ta. Pavyzdžiui, kai studijų
programą teikia valstybinis politechnikos institutas ir privati mokymo įstaiga, ją turi patvirtinti
Technologijos ir politechnikos institutų kokyb÷s agentūra ir Naujosios Zelandijos kvalifikacijų
tarnyba.
Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba taip pat vykdo neuniversitetinių aukštųjų mokyklų
einamąjį kokyb÷s auditą. Technologijos ir politechnikos institutų studijų kokyb÷s audito funkcija
yra perduota specializuotai institucijai – Technologijos ir politechnikos institutų kokyb÷s agentūrai.
Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba taip pat gali vykdyti pasirinktų studijų programų
steb÷seną, kurios pagrindiniai tikslai yra užtikrinti tarnybą ir socialinius dalininkus, kad:
• studijų programa vykdoma ir valdoma taip, kaip buvo suplanuota ją tvirtinant;
• reikiamas d÷mesys skiriamas Kvalifikacijų tarnybos pastaboms ir rekomendacijoms d÷l
studijų programų;
• bet kokie programos teik÷jo daromi studijų programos pakeitimai atitinka programos
tikslą ir nedaro neigiamos įtakos jos vykdymo kokybei;
• studijų programą reguliariai vertina nepriklausomi išoriniai ekspertai, į kurių pastabas
atsižvelgiama tobulinant programą;
• Naujosios Zelandijos kvalifikacijų tarnyba turi pakankamai informacijos apie studijų
programų įgyvendinimą ir reikalavimų tenkinimą.
3.10.4. Išvados
1. Studijų programų rengimo reglamentavimas Naujojoje Zelandijoje yra grindžiamas
studijų teikiamų kvalifikacijų priskyrimu nacionalinei kvalifikacijų sąrangai ir jų registravimu šalies
kvalifikacijų registre. Svarbų vaidmenį studijų programų reglamentavimo procese vaidina
socialiniai dalininkai ir ypač profesin÷s organizacijos. Studijų institucijoms paliekama daug laisv÷s
rengiant studijų programas ir nustatant jų turinį. Daug d÷mesio skiriama rengiamų studijų programų
tarpinstituciniam suderinamumui, skatinamas bendrų tarpinstitucinių studijų programų rengimas.
Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga, kvalifikacijų registras ir parengti kvalifikacijų standartai leidžia
160
lanksčiai ir kūrybingai rengti naujas studijų programas, efektyviai įvertinti studijų rezultatus, daryti
studijų programų pakeitimus.
2. Naujosios Zelandijos aukštojo mokslo ir studijų sistemoje vadovaujamasi šiais studijas ir
jų rezultatus reglamentuojančiais dokumentais ir instrumentais:
2.1. Naujosios Zelandijos nacionaline kvalifikacijų sąranga (The New Zealand National
Qualifications Framework), kuri apibr÷žia visų šalyje teikiamų kvalifikacijų ir kvalifikacinių
laipsnių lygmenis ir yra pagrindinis atskaitos taškas tvarkant šalies kvalifikacijų sistemą. Naujosios
Zelandijos nacionalinę kvalifikacijų sąrangą sudaro 10 lygmenų, iš kurių lygmenys nuo 7-ojo iki
10-ojo apima aukštojo mokslo institucijų teikiamas kvalifikacijas ir kvalifikacinius laipsnius;
2.2. Nacionaliniu kvalifikacijų registru, į kurį yra įtrauktos visos šalyje oficialiai teikiamos ir
pripažįstamos kvalifikacijos. Registre yra nurodomas kvalifikacijos pavadinimas, kvalifikacijos
lygmuo pagal nacionalinę kvalifikacijų sąrangą, pateikiami kvalifikaciją sudarančių studijų
rezultatų aprašai, nurodoma kvalifikacijos apimtis kreditais, reikalavimai siekiantiems įgyti
kvalifikaciją, studijų dalykų klasifikacija ir kvalifikaciją teikiančių institucijų sąrašas;
2.3. Technologijų ir politechnikos studijų kokyb÷s užtikrinimo ekspertin÷s organizacijos ITP
Quality parengta tvarka „Studijų programų, leidžiančių įgyti kvalifikacinius laipsnius ir
kvalifikacijas, vertinimas ir akreditavimas“ (Approval and Accreditation of courses leading to
Degrees and related qualifications). Šiame dokumente išd÷styti studijų programų sudarymo,
vertinimo ir akreditavimo reikalavimai, kriterijai ir procedūros.
2.4. „Dalinių kvalifikacinių laipsnių patvirtinimo ir akreditavimo NKS gair÷mis“ (Guidelines
for Sub-Degree Approval and Accreditation and NQF Accreditation), kuriose apibr÷žti kriterijai ir
taisykl÷s, kaip vertinti ir akredituoti dalinius kvalifikacinius laipsnius ir juos priskirti kvalifikacijų
lygmenims nacionalin÷je kvalifikacijų sąrangoje;
2.5. „Patvirtintų politechnikos ir technologinių institutų studijų programų pakeitimų gair÷mis
(Guidelines for Changes to ITP Quality-Approved Courses).
3. Kiekvienos kvalifikacijos standartas apibr÷žia studijų rezultatus – ką ir kokiu lygiu
studentas turi žinoti ir (arba) ką jis turi geb÷ti pasiekti. Standartuose n÷ra aprašomas arba
apibr÷žiamas studijų turinys. Standartuose taip pat n÷ra aprašymų, kaip vertinti pasiekimus. Studijų
rezultatai standartuose apibr÷žiami gana įvairiai, n÷ra nustatytos bendros griežtos struktūros. Tačiau
daugeliu atvejų studijų rezultatai aprašomi apibūdinant kvalifikacijai ar kvalifikaciniam laipsniui
būdingas taikomas žinias, supratimą, įgūdžius ir vertybines orientacijas. Standartuose taip pat
nurodomos susijusios kvalifikacijos ir kvalifikaciniai laipsniai. Kiekvienas kvalifikacijos standartas
turi apibr÷žtą vertę kreditais. Kreditai gali būti kaupiami įvairiose studijų ir mokymosi institucijose,
darbo vietose.
161
3.11. JAV patirtis 3.11.1. JAV aukštojo mokslo sistemos struktūra
JAV povidurinio išsilavinimo sistema – tai senas tradicijas turinti, gerai organizuota,
efektyviai funkcionuojanti sistema. JAV švietimo departamento duomenimis, 4 200 bakalauro ir
aukštesnį laipsnį teikiančių privačių ir viešųjų AM institucijų dalyvauja finansin÷s paramos
programose.
JAV aukštojo mokslo sistema juridiškai n÷ra padalyta į universitetinį ir neuniversitetinį
sektorius. Tradiciškai įsitvirtino trijų pakopų studijos: bakalauro studijos, magistrantūra ir
doktorantūra. Apie 16 mln. studentų studijuoja AM institucijose, apie 75 proc. baigusiųjų bakalauro
studijas tęsia mokslus magistrantūroje (Eckel, 2009). Visos šios institucijos 2007–2008 metais
kvalifikacinius laipsnius suteik÷ daugiau kaip 3 mln. asmenų. Aukštojo mokslo politikos institutas
(2009) pažymi, jog 39 proc. JAV gyventojų turi aukštojo mokslo laipsnį, tačiau siekiama, kad šis
skaičius 2025 metais padid÷tų iki 60 proc. JAV povidurinio išsilavinimo sistemos struktūra
parodyta 3.17 pav.
Metai
3.17 pav. JAV povidurinio išsilavinimo sistema. Šaltinis: JAV švietimo departamentas (2009)
Valstijos turi įvairias švietimo tradicijas bei istoriją, tod÷l aukštojo mokslo institucijų
pavadinimai kartais gali klaidinti, pvz., yra universitetų, kurie neteikia net magistro laipsnio, tačiau
yra koledžų, kurie vykdo magistrantūros, ar net doktorantūros studijas, tod÷l aukštojo mokslo
institucijos yra klasifikuojamos ne pagal pavadinimą, o pagal laipsnį, kurį jos teikia, neatsižvelgiant
į programų skaičių, ar studijų programų specifiką, nes n÷ vienas šių požymių n÷ra kokybinis
162
išskirtinumas. Studijų programos yra akredituojamos bakalauro, magistro ir daktaro lygmenyse,
tod÷l akredituotos institucijos, teikiančios to paties lygmens programas, atitinka minimalius
standartus (JAV švietimo departamentas, 2008). AM institucijų klasifikacija pateikta 3.16 lentel÷je.
3.16 lentel÷. AM institucijų klasifikacija JAV
Mokslinių tyrimų universitetai Daktaro laipsnį teikiantys universitetai, atliekantys teorinius ir taikomuosius tyrimus daugelyje mokslo sričių.
Daktaro laipsnį teikiantys universitetai Mokslin÷ tiriamoji veikla n÷ra tokia plati kaip mokslo universitetuose.
Magistro laipsnį teikiantys universitetai ir koledžai
Teikia akademinį ir profesinį magistro laipsnius, tačiau neturi akademin÷s doktorantūros studijų.
Liberalių menų koledžai Teikia ne aukštesnį kaip bakalauro laipsnį. Profesin÷s mokyklos ir kitos specializuotos, vienkrypt÷s institucijos (pvz., medicinos, teis÷s, menų mokyklos)
Siūlo specializuotas tam tikros krypties studijas, gali teikti asociato, bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius.
Šaltinis: JAV švietimas
3.11.2. Aukštojo mokslo sistemos reguliavimas JAV
JAV n÷ra federalinių universitetų, visi priklauso vienai ar kitai valstijai. Švietimo
departamentas yra pagrindin÷ federalin÷s valdžios švietimo įstaiga, kuri vykdo Kongreso išleistus
įstatymus. Departamentas tvirtina įstatymų administravimo tvarką ir koordinuoja l÷šas šių įstatymų
vykdymui užtikrinti. Viena iš pagrindinių departamento funkcijų yra steb÷ti AM sektorių, apčiuopti
pagrindines problemas ir teikti pasiūlymus. Pastaruoju metu Švietimo departamentas vis daugiau
rūpinasi valstybinių ir regioninių profesinių asociacijų, susijusių su koledžų ir universitetų
akreditacija, ir akreditavimo organizacijų veiklos koordinavimu. Amerikos Konstitucija visiškai
apriboja federalin÷s valdžios teisę kištis į universitetų veiklą. Departamentas neturi teis÷s :
• akredituoti institucijų ar programų, tačiau privalo publikuoti Departamento pripažintų
akreditavimo organizacijų sąrašą;
• inspektuoti, akredituoti ar licencijuoti;
• nustatyti programų akademinius standartus;
• nustatyti studentų pri÷mimo procedūrų, studijų rezultatų vertinimo, studentų judumo ir
kvalifikacinio laipsnio standartus;
• nustatyti standartus, licencijuoti, reguliuoti profesijas ar praktiką (išskyrus kariškas ir
valstyb÷s tarnautojų profesijas );
• nustatyti ir skirstyti biudžetą institucijoms (JAV švietimo departamentas, 2008).
Daugumoje valstijų švietimo reguliavimas yra apibr÷žtas jų konstitucijose. Taigi ne
federalin÷ valdžia, bet kiekviena valstija yra atsakinga už universitetų ir koledžų valdymą (privačios
163
institucijos į valstijos reguliavimą nepatenka, valstijos švietimo tarybos (departamento) funkcijas
atlieka patik÷tinių taryba). Kai kurios aukštojo mokslo institucijos (pvz., Kalifornijos universitetas,
Mičigano universitetas) turi konstitucinę autonomiją ir yra valstijos valdžios atšakos.
Bendruomen÷s koledžai, priešingai, yra valdomi glob÷jų tarybos, kurią išrenka vietin÷
bendruomen÷ (Ecke et al., 2004). Valstijos švietimo, aukštojo mokslo taryba ar departamentas
(institucijų pavadinimai įvairiose valstijose skiriasi, kaip skiriasi ir jų atliekamos funkcijos bei
kontrol÷s laipsnis) turi teisę kurti AM įstatymus bei vykdyti AM reformas, nustato finansavimą,
tvirtina naujas programas, apibr÷žia atsiskaitomyb÷s procedūras. Valstijos švietimo tarybą ar
departamentą sudaro valstijos gyventojų atstovai, kuriuos skiria gubernatorius arba valstijos
įstatymų leidžiamasis organas. Tačiau pabr÷žiame, kad tokia institucija kitose valstijose gali būti
tik patariančioji ir tiesiogin÷s valdžios aukštojo mokslo institucijoms beveik neturi. Pažym÷tina dar
viena svarbi tokios institucijos funkcija – apsaugoti aukštojo mokslo institucijas nuo per didelio
valstijos reguliavimo.
Kai kurie viešieji universitetai priklauso valstijos „studentų miestelių“ sistemai, kurią prižiūri
administracija, esanti tarp universitetų ir atitinkamų valstijos valdžios organų. Ji prižiūri „miestelio“
biudžetą, nustato pri÷mimo reikalavimus, koordinuoja akademines programas, studentų judumą ir
kreditų perk÷limą, gina aukštojo mokslo institucijų interesus valstijų leidžiamajame organe.
Pagrindiniai JAV AM sistemos dalyviai yra AM institucijos, akreditavimo organizacijos,
pripažinimą patvirtinančios institucijos, valstijos valdžia, studentai ir visuomen÷. Visi jie vienu ar
kitu būdu prisideda prie AM sistemos valdymo. Santykiai tarp AM sistemos dalyvių pavaizduoti
3.18 pav.
3.18 pav. JAV AM sistemos dalyvių santykiai. Šaltinis: Aukštojo mokslo akreditavimo taryba
164
3.11.3. Kvalifikacijos
Asociato laipsnis yra pirmasis akademinis arba profesinis laipsnis, teikiamas įgijus vidurinį
išsilavinimą JAV. Šis laipsnis suteikia galimybę tęsti bakalauro studijas, tačiau tai n÷ra pakankama
kvalifikacija studijuoti magistrantūroje. Reikia pažym÷ti, kad yra profesinių programų, kurios šios
galimyb÷s nesuteikia. Dvejus metus trunkančios asocijuotos programos paprastai tenkina bakalauro
studijų pirmųjų dvejų metų reikalavimus, tod÷l kreditai paprastai yra įskaitomi, ypač tose
institucijose, kurios turi kreditų įskaitymo susitarimus. Nors kreditai įskaitomi be mokymosi
pasiekimų lyginimo, 51 proc. įgijusių asociato laipsnį toliau studijuoja bakalauro studijose.
Nor÷damos palengvinti studentų vertikalųjį judumą, 30 valstijų yra reglamentavusios jud÷jimo
procedūras (Valstijų švietimo komisija, 2001).
Įprasta bakalauro studijų trukm÷ – ketveri metai, tačiau ištęstin÷s studijos trunka penkerius
metus ar ilgiau. Koledžai ir universitetai gali siūlyti bakalauro laipsnio su pagyrimu programas
(Bachelor of Honours), į kurias priimami gabiausi studentai, o laipsnis suteikiamas įvykdžius
institucijos nustatytus reikalavimus, pvz., parašius baigiamąjį darbą (projektą) ar surinkus
papildomų kreditų. Kai kurie universitetai turintiems šį laipsnį siūlo vienų metų magistrantūros
studijų programas, suteikdami galimybę įgyti aukštesnį išsilavinimo laipsnį per trumpesnį laiką, nei
reikalauja bakalauro ar magistrantūros studijos.
Studentas JAV priimamas ne į programą, bet į aukštojo mokslo instituciją ir pirmuosius
dvejus metus studijuoja bendrojo lavinimo dalykus, kuriuos renkasi iš humanitarinių, meno,
socialinių ar gamtos mokslų sričių. Manoma, kad toks studijų modelis parengia mokymuisi visą
gyvenimą bei suteikia pagrindus studijuoti pasirinktoje pagrindin÷je studijų kryptyje. Studentams,
turintiems aukštą vidurinio mokslo baigimo vidurkį (GPA) ar baigusiems tarptautinį bakalaureatą,
AMI gali leisti atsisakyti bendrojo lavinimo dalykų. Kiti studijuojami dalykai yra susiję su
pagrindine studijų kryptimi.
Studijos apskaitomos kreditais, tačiau jie, kitaip nei ECTS, daugiau skirti matuoti d÷stytojo
arba studento auditorin÷ms darbo valandoms. Papildomi kreditai yra suteikiami už eksternu
išlaikytus ir institucijos pripažintus studijų dalykus. Įprasta bakalauro studijų apimtis yra 120
kreditų. Kai kurie privatūs universitetai ir koledžai nenaudoja kreditų, yra nurodomas minimalus
studijų programos dalykų skaičius kvalifikaciniam laipsniui gauti.
Baigus bakalauro studijas teikiami šie laipsniai: mokslo bakalauro (Bachelor of Science),
menų bakalauras (Bachelor of Arts). Jei yra baigiamos specialiosios studijos, kvalifikaciniame
laipsnyje tai atsispindi, pvz., chemijos inžinerijos mokslo bakalauras (Bachelor of Science in
Chemical Engineering (B.S.Ch.E.), kompiuterin÷s inžinerijos technologijų mokslo bakalauras
(Bachelor of Science in Computer Engineering Technology – B.S.C.E.T.).
Vertinimo sistema visuose universitetuose ir koledžuose beveik ta pati (3.17 lentel÷).
165
3.17 lentel÷. JAV universitetų ir koledžų vertinimo sistema
Žym÷jimas Vidurkis Žinių santykin÷ apimtis Bakalauras Magistras A 4,0 93–100 proc. reikalaujamų žinių Puikiai Puikiai B 3,0 86–92 proc. Gerai Gerai/Vidutiniškai C 2,0 78–85 proc. Vidutiniškai Patenkinamai D 1,0 70–77 proc. Patenkinamai Nepatenkinamai F 0,0 Nepatenkinamai Nepatenkinamai
Paprastai naudojama keturbals÷ vertinimo sistema, bakalauranto studijų vidurkis turi būti ne
mažesnis kaip 2, magistranto – ne mažesnis kaip 3.
JAV aukštojo mokslo sistemoje magistro laipsnis yra pirmasis aukštesnysis kvalifikacinis
laipsnis. Magistro laipsniai skirstomi į tiriamuosius (research) ir paprastuosius (taught), kai n÷ra
reikalaujama baigti studijas tiriamuoju darbu. Magistro laipsnis gali būti akademinis ir profesinis
(pvz., architektūros magistras), studijos trunka nuo metų iki trejų, studijų apimtis – nuo 24 iki 30
kreditų. AM institucija, atsižvelgdama į programos tikslus, gali nustatyti studijų apimtį. Bakalauro
laipsnis yra būtina sąlyga studijuoti magistrantūroje, kitus pri÷mimo reikalavimus nustato AM
institucija. Magistrantūroje studijuojami aukštesnio lygio studijų programos dalykai, taip pat
specialūs kursai, plečiantys studento kompetencijas. Dažnai magistrantūros studijos yra
tarpdalykin÷s, tokios studijos žymimos trumpiniais MLS (Master of Liberal Studies), M.A.L.S
(Master of Arts in Liberal Studies ). Dažniausiai teikiami laipsniai yra MSc (Master of Science) ir
MBA (Master of Business Administration).
JAV yra teikiamas ir tarpinis laipsnis tarp magistro ir daktaro, pvz., švietimo specialistas
(Master of education, Ed.S) arba teikiami išpl÷stinių studijų pažym÷jimai ar diplomai (Certificates,
Diplomas of Advanced Studies).
Daktaro laipsnis yra aukščiausias kvalifikacinis laipsnis ir gali būti teikiamas akademin÷se
kryptyse ir kai kuriose profesin÷se studijose (pvz., jurisprudencijos daktaro). Magistro
kvalifikacinis laipsnis n÷ra būtina sąlyga stojant į doktorantūrą, tokiu atveju stojantieji turi baigti
išlyginamąsias studijas, kurios yra trumpesn÷s nei magistrantūra. Taigi, JAV aukštojo mokslo
sistema yra lankstesn÷, suteikia daugiau galimybių gabiems, motyvuotiems studentams siekti
aukščiausio laipsnio.
Priklausomai nuo pasirinktos studijų krypties, studijų trukm÷ doktorantūroje yra nuo 3 iki 6
metų. Dažniausiai yra teikiamas filosofijos daktaro laipsnis (PhD ).
Baigus studijas išduodama pažyma, kurioje įrašoma:
• galimyb÷ toliau tęsti studijas aukštesn÷je pakopoje;
• gauti įvertinimai, pažymių vidurkis, baigimas su pagyrimu;
• baigiamojo darbo/projekto/meno kūrinio pavadinimas, trumpas jo aprašymas;
166
• sertifikatai, licencijos, kurios yra įgytos ne institucijoje, tačiau pripažintos;
• visuomenin÷s veiklos įvertinimas ir pavyzdžiai;
• dalyvavimas tiriamojoje ar kūrybin÷je veikloje (kur, veiklos pavadinimas, vadovas);
• užsienio kalbų žinios, patvirtintos sertifikatu ar diplomu.
Beje, darbdavių apklausos rezultatai parod÷, kad tik 29 procentai jų pripažino, jog pažymose
pateikta informacija buvo naudinga (Adelman, 2009).
3.11.4. Studijų kokyb÷s užtikrinimas
Aukštojo mokslo akreditacijos taryba (Council for Higher Education Accreditation – CHEA)
yra privati, ne pelno siekianti organizacija, koordinuojanti akreditacijos procesus, vertinanti ir
akredituojanti akreditavimo institucijas.
JAV akreditavimo agentūros (AA) yra nevalstybin÷s, ne pelno siekiančios organizacijos,
kurių nariai savanoriškai atstovauja savo universitetams ir koledžams. Kadangi universitetams yra
suteiktos didžiul÷s laisv÷s rengiant ir vykdant studijų programas, akreditacijos agentūros yra
pagrindinis studijų kokyb÷s garantas. AA vertina institucijas ir nustato, ar programos atitinka
nustatytus akademinius ir profesinius standartus.
JAV veikia trijų tipų akreditavimo organizacijos:
• regionin÷s akreditavimo organizacijos, akredituojančios ne tik programas, bet ir visą
instituciją (Middle States Commission on Secondary Schools, New England Association of Schools
and Colleges, Commission on Institutions of Higher Education, Commission on Technical and
Career Institutions, New York State Board of Regents, and the Commissioner of Education ir t. t.);
• nacionalin÷s akreditavimo agentūros, kontroliuojančios pelno siekiančių ir išsilavinimo
laipsnių neteikiančių institucijų kokybę;
• specializuotos akreditavimo agentūros, kurios vertina tik tam tikros krypties, pvz., teis÷s,
medicinos, verslo, inžinerijos, mokytojų rengimo, studijų programas (pvz., ABET, AASCB).
Tokios programos parastai akredituojamos kasmet.
Akreditacijos procesas JAV skiriasi nuo kitose šalyse vykdomų kokyb÷s užtikrinimo procesų,
nes federalin÷ ir valstijos valdžia turi teisę reikalauti viešųjų AM institucijų atsiskaityti už paslaugų
kokybę. Neakredituotos programos toliau praktiškai negali būti vykdomos. Nors vertinimo kriterijai
n÷ra formalizuoti ir įvairios akreditavimo agentūros turi nustačiusios skirtingus vertinimo kriterijus,
paprastai vertinama:
• kaip studijų programa dera su AM institucijos vizija ir tikslais;
• studentų mokymosi pasiekimų kokyb÷;
• profesinis parengimas (praktikai, licencijai (jei taikoma);
167
• programos sandara, turinys ir d÷stymo metodai;
• ar turi nustatytą tam tikrą profesinį lygmenį, kurį tur÷tų pasiekti studentai;
• žmogiškųjų išteklių kvalifikacija (patirtis, laipsnis, atliekami tyrimai);
• materialinių išteklių kokyb÷ (įranga, patalpos, pastatai, laboratorijos);
• studijų tobulinimas ir valdymas;
• studijų rezultatai (studentų žinios, geb÷jimai ir įgūdžiai, atitinkantys programos tikslus);
• ar programa „nedubliuoja“ kitų studijų programų;
• ar užtikrinama programos kokyb÷.
Specializuoto akreditavimo agentūras sudaro atitinkamų profesinių asociacijų nariai, kurie ir
nustato tos srities akreditavimo standartus ir kriterijus, taip pat kokiu lygmeniu – bakalauro,
magistro ar daktaro – bus atliekama akreditacija.
Viena iš JAV specializuoto akreditavimo organizacijų yra Inžinerijos ir technologijų taryba
(Accreditation Board for Egineering and Technology – ABET), kuri atstovauja 32 profesin÷ms
asociacijoms. ABET nuolat atnaujina akreditavimo standartus ir pra÷jusiais metais pasitvirtino
naujus 2009–2010 akreditavimo ciklui. ABET akreditacijos standartuose nurodoma, kad inžinerijos
srities bakalauro programa turi rodyti, kad ją baigęs studijų absolventas pasieks šiuos studijų
rezultatus (ABET vartoja terminą programe outcomes, o 2008 m. prad÷jo vartoti ir terminą student
outcomes):
• geb÷jimą taikyti žinias;
• geb÷jimą kurti ir atlikti eksperimentus;
• geb÷jimą dirbti daugiafunkc÷je komandoje;
• geb÷jimą apčiuopti ir spręsti krypties problemas;
• supratimą, kas yra profesin÷ ir etin÷ atsakomyb÷;
• geb÷jimą efektyviai bendradarbiauti;
• platų išsilavinimą, inžinerinių sprendimų poveikio aplinkai ir visuomenei supratimą;
• supratimą poreikio ir geb÷jimą mokytis visą gyvenimą;
• išmanymą, kas vyksta pasaulyje;
• geb÷jimą taikyti metodus, technikas ir modernias inžinerijos priemones praktikoje.
Antrojoje standartų dalyje apibr÷žiami reikalavimai studijų programos turiniui, ir tai daroma
neimperatyvia forma, siūlant ne studijų dalykų pavadinimus ar siauras temas, kaip šiandieniniuose
lietuviškuose studijų krypčių reglamentuose, o plačią sritį, iš kurios galima rinktis.
Programos turinys: a) vieni metai koledžo lygio matematikos ir gamtos mokslų (su galimybe
įgyti eksperimentin÷s patirties, kuri tiktų studijų dalykui); b) pusantrų metų inžinerinių temų, į
kurias įeitų inžineriniai mokslai ir inžinerinis dizainas. Inžinerinių mokslų šaknys glūdi
168
matematikos ir fundamentaliuosiuose moksluose, tačiau paženg÷ iki kūrybiško žinių taikymo. Šis
mokslas – tai tiltas tarp matematikos ir fundamentaliųjų mokslų ir inžinerin÷s praktikos. Inžinerinis
dizainas – tai sistemos, elemento ar proceso kūrimas reikiamiems poreikiams tenkinti. Tai
sprendimų pri÷mimo procesas, kuriame išreikštiems poreikiams optimaliai patenkinti taikomos
matematikos, fundamentaliųjų mokslų žinios; c) bendrojo lavinimo dalykai papildo techninę
programos dalį ir atitinka programos ir institucijos tikslus.
Studentai turi būti pasirengę inžinerinei praktikai, kurios metu, remiantis įgytomis žiniomis,
taikant inžinerinius standartus ir patiriant daug realių apribojimų, bus kuriamas projektas (ABET,
2008).
ABET akreditacijos standartuose nurodoma, kad programos apraše (specifikacijoje) būtina
nurodyti programos tikslus, studijų rezultatus, studentų žinių ir geb÷jimų vertinimo metodus. Dar
vienas privalumas – ABET standartai labai nebiurokratiški, trumpi ir aiškūs.
ABET plečia savo tarptautinę veiklą užsienyje – ji priklauso Vašingtono susitarimo grupei
(WA). Pagal šį susitarimą 13 narių pripažįsta inžinerinių bakalauro studijų programų akreditavimo
rezultatus. Bakalauro kvalifikacija pripažįstama tinkama darbo rinkai.
2009 m. birželio m÷n. Tarptautinis inžinierių aljansas, į kurį įeina Vašingtono susitarimas,
Dublino susitarimas, Inžinierių judumo forumas ir Inžinierių technologų judumo forumas, pareng÷
„Absolvento savybių ir kompetencijų aprašą“ (2009) inžinieriui, inžinieriui technologui ir
inžinieriui technikui. Šis aprašas pad÷s aljanso nariams aprašyti akreditacijos kriterijus, remiantis
studijų rezultatais, ir palengvinti studentų judumą tarp šios studijų krypties programų.
Verslo vadybos AACSB akreditavimo agentūrą taip pat plečia savo veiklą ir dalyvauja
tarptautin÷se iniciatyvose. Šiandien ji yra akreditavusi 570 institucijų, iš kurių 171 turi papildomą
Finansų apskaitos programos akreditaciją. Akreditacinę tarybą reprezentuoja 33 šalys, iš viso
asociacija turi 101 narį ne iš JAV. AACSB akreditacijos standartai remiasi misijos įgyvendinimo ir
tobul÷jimo filosofija. Standartus bandoma aprašyti per bendrąsias ir specifines vadybines
kompetencijas, kurias turi įgyti bakalauro ar magistro pakopos absolventas. Tačiau AACSB
standartai, palyginti su ABET standartais, yra gana biurokratiški.
Aukštojo mokslo institucijos gali be apribojimų savarankiškai prad÷ti vykdyti studijų
programas ir suteikti kvalifikacinį laipsnį, atlikus vidinį programos vertinimą pagal aukštojo mokslo
institucijos nustatytą procedūrą, vertinant ketinamą vykdyti magistro programą būtinas bent vienas
išorinis programos vertintojas. Jei institucija iš esm÷s keičia programos pagrindinę specializaciją ar
ketina prad÷ti programą naujoje studijų kryptyje būtinas valstijos departamento (tarybos) ar kitos
atsakingos institucijos vertinimas. Paprastai vertinama:
• kaip programos paskirtis dera su institucijos misija, tikslais;
• programos reikalingumas;
169
• programos išskirtinumas;
• planuojami pri÷mimo skaičiai;
• finansavimo šaltiniai;
• programos apimtis, turinys;
• vertinimo metodai;
• galimyb÷ bendruomen÷s koledžų absolventams mokytis pagal tą programą;
• žmonių ir fiziniai ištekliai;
• programos valdymas;
• kokyb÷s užtikrinimas;
• išorinio vertintojo išvados (jei taikoma).
Atestavimas ir licencijavimas
Atestavimas ir licencijavimas vykdomas valstijos lygmeniu. Akreditavimo institucijos
vaidina svarbų vaidmenį atestuojant ar licencijuojant asmenis, pabaigusius profesines studijas, pvz.,
slaugą, teisę, mediciną. Daugelis valstijų reikalauja, kad šie asmenys būtų baigę akredituotą
programą. Pagal kai kurių federalin÷s valdžios pripažintų akreditacijos agentūrų taisykles, kad šios
kvalifikacijos būtų pripažintos, būtina pateikti atestavimo ar licencijavimo testo (egzamino)
rezultatus.
Kreditų perk÷limas, laipsnių ir kvalifikacij ų pripažinimas
Ar viena institucija pripažins kitos institucijos laipsnius, priklauso nuo pripažįstančios
institucijos sprendimo, t. y. kiek ji pasitiki pripažįstamos institucijos studijų kokybe (akreditacijos
statusu, programos turiniu ir d÷stymo metodais, akademinio personalo kokybe). Galimi
tarpinstituciniai susitarimai valstijos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, pagal kuriuos
institucijos pripažįsta viena kitos laipsnius.
Kreditų įskaitymas vyksta tokiu pačiu principu. Kreditų ir laipsnių pripažinimą palengvina,
jei institucija, kurioje buvo įgytas laipsnis ar kreditai, yra akredituota, kartais yra reikalaujama
specifin÷s akreditacijos. Perkeliant kreditus įprasta lyginti ne studijų rezultatus, o studijų dalyko
turinį.
JAV n÷ra vienos institucijos, kuri atliktų kvalifikacijų vertinimą ir pripažinimą. Sprendimus
d÷l pripažinimo priima:
• aukštosios mokyklos – akademinio pripažinimo tikslams;
• darbdaviai – valstyb÷s nereguliuojamoms profesijoms;
• atitinkami kiekvienos profesijos kompetentingi organai (valstijos licencijavimo tarybos) –
valstyb÷s reguliuojamoms profesijoms.
170
Tačiau dažnai AM institucijų sprendimai d÷l pripažinimo pagrįsti užsienyje įgytų
kvalifikacijų vertinimą ir akademinį pripažinimą atliekančių institucijų rekomendacijomis, kurios
nustato kvalifikacijų lygiavertiškumą. Institucijų priimami sprendimai d÷l pripažinimo yra sud÷tin÷
aukštosios mokyklos akreditavimo dalis. Akreditavimo institucija nagrin÷ja, ar pagrįstai buvo
pripažinti kreditai, ar įskaitytas dalykas atitinka studijų programos tikslus.
Did÷jantį susidom÷jimą Europoje vykstančiomis studijų reformomis rodo LUMINOS fondo
inicijuotas „US: Tuning“ projektas, kuriuo bus bandoma sukurti dviejų studijų krypčių aprašus
vadovaujantis „Tuning“ metodologija. Projekte dalyvaus 6–9 AMI trijų valstijų (Minesotos, Jutos,
Indianos) aukštojo mokslo institucijų atstovai, d÷stytojai ir aukštesniųjų kursų studentai. Po 8–9
m÷n. grup÷ pateiks rekomendacijas, ar tęsti procesą, įtraukiant daugiau institucijų, ar išpl÷sti studijų
krypčių skaičių, o svarbiausia, ar naudoti šiuos krypčių aprašus kaip gaires sudarant studijų
programų aprašus.
3.11.5. Išvados
1. JAV aukštojo mokslo institucijos turi visišką akademinę laisvę spręsti, kas gali d÷styti,
ko ir kaip turi būti mokoma(-asi) ir kas gali mokytis.
2. JAV n÷ra sukurtos kvalifikacijų sąrangos, kvalifikacijos pripažįstamos remiantis arba
tarptautiniais susitarimais, arba pasitik÷jimu kitos institucijos kokybe.
3. Konkurencija ir studijų programų bei institucijų akreditacija – kokyb÷s užtikrinimo
garantas.
4. Sudaromos sąlygos akademiniam judumui iš bendruomen÷s koledžų į aukštesnį laipsnį
teikiančias aukštojo mokslo institucijas, įskaitant ankstesnių studijų rezultatus.
5. JAV aukštojo mokslo sistema pasižymi didele įvairove, lankstumu ir leidžia geriausiems
studentams įgyti aukščiausią kvalifikacinį laipsnį greičiau, nei numato formali studijų trukm÷.
6. Federalin÷ ir valstijos valdžia nereglamentuoja studijų programos struktūros, taip
sudarydamos sąlygas tarpkryptin÷ms programoms kurti ir vykdyti.
7. JAV atskiros studijų programos akredituojamos tik keliose kryptyse – verslo ir vadybos,
sveikatos ir medicinos, technologijos ir inžinerijos.
8. ABET ir AACSB ir kitų specializuotų akreditavimo agentūrų akreditavimo standartai
gali būti naudojami kaip programų rengimo gair÷s.
9. Kokyb÷s akreditavimo institucijos jungiasi į tarptautinius tinklus ir tariasi d÷l
akreditavimo standartų, kurie grindžiami studijų rezultatais..
171
3.12. Studijas reglamentuojančių aprašų sampratos, paskirties ir sandaros įvairiose šalyse apibendrinimas
Šiame skyriuje apžvelgta 11 šalių aukštojo mokslo reglamentavimo praktika. Šalys labai
įvairios savo aukštojo mokslo sistemų gyvavimo trukme, savo dydžiu, tradicijomis ir patirtimi, jų
konstitucijose ir kituose teis÷s aktuose įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija. Studijos autoriai
neteik÷ pirmenyb÷s kuriai nors šaliai, kuri panaši į Lietuvą gyventojų skaičiumi, finansais, aukštojo
mokslo tradicijomis ir pan. Iš tikrųjų neturi didel÷s reikšm÷s, ar studijų valdymo ir reguliavimo
sistemą sukūr÷ didel÷ ar maža šalis, nes d÷mesio vertai patirčiai perimti nereikia nei didelių laiko
sąnaudų, nei finansinių išteklių, t. y. nereikia tokių pačių investicijų, kurias atitinkama šalis yra
įd÷jusi į savo aukštojo mokslo sistemos kūrimo procesą. Kita vertus, daugelio šalių aukštojo mokslo
sistemos turi nemaža panašumų, ir ne vien d÷l natūralios geros praktikos pavyzdžių sklaidos.
Europos aukštojo mokslo erdv÷je gana ryškus aukštojo mokslo sistemų suart÷jimas įvyko ir d÷l
politinių procesų. Bolonijos procesas buvo tas veiksnys, kuris suartino Europos šalių aukštojo
mokslo sistemas, reikalaudamas palyginamų ir skaidrių programų aprašų visose Bolonijos proceso
šalyse. Lietuva, būdama lygiateis÷ ES nar÷, taip pat turi jais remtis ir juos remti.
Kokių tipų aprašus apžvelgtosios šalys taiko savo studijų procesams reglamentuoti, parodyta
3.18 lentel÷je. Bene didžiausia aprašų įvairove, o kaip buvo parodyta 3.1 skyrelyje, ir jų išsamumu
ir išbaigtumu, pasižymi Jungtin÷ Karalyst÷. Šios šalies patirtis tur÷jo neabejotinos įtakos daugeliui
kitų šalių. Tačiau labai daug įtakos turi ir aukštųjų mokyklų autonomijos samprata ir mastas.
Paprastai šalyse, kur daugiau teisių suteikiama aukštajai mokyklai (dažniausiai universitetams
suteikiama gerokai daugiau autonomijos nei kolegijoms ar panašaus profilio aukštosioms
mokykloms), išskyrus Jungtinę Karalystę, aprašų įvairov÷ kur kas mažesn÷.
Nacionalinę kvalifikacijų sąrangą – kertinį, arba sk÷tinį, aprašą turi dauguma šalių.
Kvalifikacijų sąrangoje gali būti apibūdintos visų lygių kvalifikacijos arba tik aukštojo mokslo
kvalifikacijos, tačiau tai aprašas, kuriame pateikiama kvalifikacijų hierarchija, žinių ir įgūdžių arba
skirtingoms kvalifikacijoms taikomų studijų rezultatų skirtumai, pristatomi kvalifikacijų
pavadinimai (terminija). Visose šalyse, kurios turi galiojančią kvalifikacijų sąrangą, ji tampa
atspirties tašku aukštosioms mokykloms rengiant kitus su studijomis siejamus dokumentus.
Studijų programų akreditavimo, audito, institucijų vertinimo reikalavimų aprašus taip pat turi
visos šalys. Kai kuriose didel÷se šalyse (JAV, Vokietijoje ir kt.) veikia kelios nepriklausomos
vertinimo ir akreditavimo agentūros, tod÷l akreditavimo aprašų yra labai įvairių. Būtina pabr÷žti,
kad šalyse yra susiklosčiusi dvejopa praktika. Vienose šalyse audito rodikliai skirti institucijai ir
dažniausiai šiose šalyse akreditaciją gavusioms institucijoms suteikiama teis÷ pačioms rengti ir
tvirtinti studijų programas. Ši teis÷, kaip pvz., Australijoje, įpareigoja aukštąją mokyklą programas
perakredituoti kas penkerius metus, kita vertus, programų akreditacijai mokykla gali kviestis ir
172
išor÷s vertintojus. Kitose šalyse veikia panaši praktika kaip ir Lietuvoje, akreditavimo rodikliai
skirti tik studijų programoms vertinti. Šiose šalyse institucijos neturi teis÷s tvirtinti ir akredituoti
savo programų.
Kitų tipų aprašai būdingi šalims, kuriose valstyb÷s mastu siekiama studijų programų ir
teikiamų kvalifikacinių laipsnių palyginamumo, skaidrios ir aiškios studijų rezultatų įskaitymo
tvarkos. Tai ypač svarbu studijų proceso ir profesinių reikalavimų dermei užtikrinti. Pavyzdžiui,
Jungtin÷je Karalyst÷je postūmį studijų krypčių aprašams atsirasti dav÷ būtent profesin÷s asociacijos.
Viena, kas neabejotinai vienija visų šalių aukštojo mokslo sistemas, – tai studijų rezultatų
naudojimas studijas reglamentuojančiuose aprašuose. Nors jie ir kritikuojami, šiandien tai yra pats
svarbiausias šalių kvalifikacijos sistemų įrankis.
Studijų krypčių aprašai yra pagrindinis šios studijos analiz÷s objektas, tačiau nustatyta, kad
tokio tipo aprašai dar n÷ra itin plačiai paplitę. Didžiausią patirtį ir geriausiai išpl÷totą sistemą turi
Jungtin÷ Karalyst÷. Jų taikoma tipin÷ aprašo struktūra gali būti svarstytinu pavyzdžiu Lietuvos
studijų krypčių aprašų reng÷jams. Kitose šalyse aprašų rengimas dažniausiai siejamas su
konkrečiomis studijų kryptimis (pvz., inžinerija, chemija, pedagogų rengimu) ir tiek su pasauliniais
(pvz., „Tuning“), tiek su europiniais projektais, kuriuos vykdo tokios tarptautin÷s institucijos, kaip
EUA, ENQA, EUR-ACE, SEFI ir kt. Visoms šalims bendra tai, kad pagrindiniai studijų krypčių
aprašų rengimo darbo grupių dalyviai yra studijų krypčiai atstovaujanti akademin÷ bendruomen÷,
kurios autoryst÷ nurodoma prie aprašų. Studijų aprašų rengimas daugumoje šalių pripažįstamas kaip
išskirtin÷ akademinių bendruomenių veiklos zona. Būtent akademin÷s bendruomen÷s turi susitarti
d÷l konceptualių tokio tipo aprašų rengimo nuostatų.
Svarbus ir tai, kad daugumoje analizuotų šalių studijų krypčių aprašų rengimą inicijuoja
kokyb÷s klausimus prižiūrinti struktūra ir ši struktūra imasi iniciatyvos sutelkti akademinę
bendruomen÷ platesnei diskusijai ta tema. Sektinas pavyzdys – Australijos kokyb÷s užtikrinimo
agentūros organizuotas viešų diskusijų etapas, kuriame savo poziciją pristat÷ universitetų
akademin÷s bendruomen÷s.
Pabr÷žtina, kad studijų krypties aprašuose vyrauja kokybin÷ interpretacin÷ prieiga, t. y.
nepateikiami nei dalykų sąrašai, nei jų proporcijos studijų programoje, nei būtinas valandų skaičius.
Panašaus pobūdžio kiekybiniai reikalavimai aptinkami norminiuose aktuose: įstatymuose,
nutarimuose ir t. t. Pasteb÷ta ir tai, kad dalyje šalių yra parengiamas vienas dokumentas, kuris
taikomas, pavyzdžiui, ir kaip programų rengimo gair÷s, ir kaip akreditavimo rodikliai. Pavyzdžiu
gali būti Estijos aukštojo mokslo standartas, Airijos kvalifikacijų standartai arba JAV ABET ir
AACSB akreditavimo standartai. Šią d÷mesio vertą patirtį siūlytina perimti kuriant Lietuvos
studijas reglamentuojančių aprašų sistemą.
3.18 lentel÷. Aprašų tipų naudojimas atskirose valstyb÷se
Valstyb÷
Kvalifikacijų aprašai
(Nacionalin÷ kvalifikacijų
sąranga)
Pakopų aprašai (Aukštojo mokslo
kvalifikacijų sąranga)
Pakopų aprašai (atskiras
dokumentas)
Studijų krypties aprašai
Programų rengimo gair÷s
Audito, akreditavimo
rodiklių aprašai (studijų
programai – SP, institucijai – I)
Nacionaliniai kreditų aprašai
Teis÷ aukštajai mokyklai tvirtinti studijų programą
Jungtin÷ Karalyst÷ + + + + + (I) + +
Nyderlandai + +
+ Tik kvalifikacinių laipsnių, įgyjamų taikomųjų mokslų universitetuose
+ + (SP) +
Norvegija + +/- (inžinierių, mokytojų) + (I) +
Airija +
+ Kvalifikacijų
standartai
+ technikos mokslų, gamtos mokslų,
informatikos, verslo, menų ir dizaino, slaugos
+ Kvalifikacijų
standartai
+ Kvalifikacijų
standartai +
Suomija + + + + + Prancūzija + + + +/- +
Vokietija +
socialinio darbo, informatikos,
psichologijos, procesų inžinerijos, chemijos
inžinerijos ir kt.
+ (SP) +
Estija + + + + +
Australija + Diskusijų etapas + (I) baigta rengti, bet dar neįdiegta +
Naujoji Zelandija + + + +
Jungtin÷s Amerikos valstijos
+ +
Lietuva + (Reglamentai) + + (SP) Pastaba. Apr÷minti langeliai ir rodykl÷s rodo, kad šalyse parengti dokumentai gali tarnauti keliems tikslams, pvz. Estijos „Aukštojo mokslo standartas“, arba dokumentas rengtas vienam tikslui, tačiau juo naudojamasi ir kitose veiklos srityse, pvz. Airijos „Kvalifikacij ų standartai“ arba JAV ABET ir AACSB akreditavimo standartai
174
4. STUDIJAS LIETUVOS AUKŠTOSIOSE MOKYKLOSE REGLAMEN TUOJANČIŲ APRAŠŲ ANALIZ ö 4.1. Aprašų paskirtis šalies aukštąj į mokslą reglamentuojančiuose teis÷s aktuose
Lietuvos aukštojo mokslo sistema ryžtingai buvo prad÷ta reformuoti dar 1991 m. pri÷mus
pirmąjį po Nepriklausomyb÷s atkūrimo Mokslo ir studijų įstatymą (Žin., 1991, Nr. 7-191).
Anglosaksų pavyzdžiu buvo įtvirtintos kelių pakopų studijos, numatyta, kad Lietuvoje gali būti
teikiami bakalauro ir magistro laipsniai. Tačiau reikalavimai valstyb÷s mastu vienu ar kitu lygiu iš
pradžių, galima sakyti, iš esm÷s nebuvo reglamentuoti. Magistrantūra savaime buvo laikoma elitine
ir pradžioje negausia studijų pakopa – šiam požiūriui neabejotinai didelę įtaką tur÷jo JAV
universitetuose dirbusių ir aktyviai Lietuvai pad÷jusių lietuvių kilm÷s profesorių nuomon÷. Tod÷l
didelis reiklumas šios pakopos studijoms atrod÷ savaime suprantamas.
Tačiau per keletą metų situacija prad÷jo keistis. Aukštasis mokslas tapo masinis, aukštųjų
universitetinių mokyklų tinklas pl÷t÷si, atsirado privačių aukštųjų mokyklų, o valstybin÷s
aukštosios mokyklos prad÷jo vis daugiau studentų priimti į mokamas vietas, tuo tarpu reiklumas
studijų kokybei vis maž÷jo. Prasid÷jus Bolonijos procesui, nors formaliai buvo galima manyti, kad
Lietuva buvo gerokai toliau pažengusi už daugelį Rytų Europos ir net Vakarų Europos šalių, jau
buvo aiškiai suvokta, kad turi būti sukurti tam tikri reikalavimai studijų programoms ir jų
įgyvendinimui, kad turi veikti efektyvi studijų programų vertinimo ir akreditavimo sistema. 1998–
2002 metų laikotarpis pasižym÷jo tuo, kad, pirma, buvo priimti nauji aukštąjį mokslą
reglamentuojantys įstatymai – Aukštojo mokslo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 27-715) ir naujoji
Mokslo ir studijų įstatymo redakcija (Žin., 2002, Nr. 78-2578), antra, aukštojo mokslo sistema tapo
binarin÷ – susikūr÷ kolegijų tinklas, ir po kelerių metų buvo prad÷ti teikti profesinio bakalauro
laipsniai. Kolegijų, kaip aukštųjų mokyklų, tipą numat÷ min÷tasis naujasis 2000 m. Aukštojo
mokslo įstatymas.
Istoriškai susiklost÷, kad reikalavimus studijų programoms iš pradžių nustat÷ 2000 m. spalio
26 d. Nuosekliųjų studijų programų nuostatai (Žin., 2000, Nr. 91-2841), o 2004 m., kaip toliau
min÷sime, buvo priimti pirmi pirmosios studijų pakopos (tuo metu vadintos pagrindin÷mis
studijomis) studijų krypčių reglamentai. Beje, juos kurti buvo pasiūlyta jau 1999 m., vykdant
Europos Sąjungos PHARE – HERIL programą. Studijų krypties reglamentas tapo dokumentu,
visapusiškai nustatančiu konkrečios studijų krypties pirmosios pakopos studijų programų tikslus,
sandarą, būtinus studijuoti dalykus ir įgyvendinimo reikalavimus (tokia studijų reglamento samprata
buvo numatyta tuo metu galiojusio 2000 m. Aukštojo mokslo įstatymo 39 str. 3 d.). Tokių
visaapimančių dokumentų analizuotose užsienio valstyb÷se nebuvo kuriama – paprastai studijas
reglamentuojantys dokumentai skiriami arba studijų pakopų aprašams, arba studijų programų
specifikacijai, arba bendriesiems, taip pat specialiesiems studijų rezultatams.
175
Lyginant Nuosekliųjų studijų programų nuostatus ir studijų krypties reglamentus su 3
skyriuje nagrin÷tų valstybių aukštojo mokslo sistemose naudojamais aprašų tipais, Nuosekliųjų
studijų programų nuostatus galima iš dalies prilyginti studijų pakopų aprašų ir studijų programų
reikalavimų (specifikacijos) junginiui, o studijų krypčių reglamentus – studijų krypčių aprašų ir
studijų programų reikalavimų (specifikacijos) junginiui. D÷l reikalavimų ir dalies turinio sanklotos
tų studijų krypčių, kurių reglamentai buvo parengti ir patvirtinti, pirmosios pakopos ir vientisųjų
studijų programoms buvo nustatyta taikyti tik reglamentus. Tų studijų krypčių, kurių reglamentai
dar nebuvo parengti ir įstatymų nustatyta tvarka patvirtinti (sp÷ta sukurti mažiau nei pus÷s studijų
krypčių reglamentus; iki 2009 m. įteisintos 63 studijų kryptys), studijų programas iki 2005 m.
reglamentavo Nuosekliųjų studijų programų nuostatai, o nuo 2005 m. – Pagrindinių, specialiųjų
profesinių ir vientisųjų studijų programų nuostatai (Žin., 2005, Nr. 93-3461). Magistrantūros
studijas nuo 2006 m. reglamentuoja Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašas
(Žin., 2005, Nr. 93-3461). Remiantis šiais teis÷s aktais rengiamos ir vertinamos naujos studijų
programos, ir pagal juose nustatytus reikalavimus priimamas sprendimas akredituoti studijų
programas arba ne.
2009 m. balandžio 30 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų
įstatymas (Žin., 2009, Nr. 54-2140). Palyginti su netekusiu galios Aukštojo mokslo įstatymu,
reguliavusiu šalies aukštųjų mokyklų veiklą, naujasis Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtina nemažai
naujų teis÷s normų. Pakito leistinos studijų programų apimties ribos, įvesta nauja studijų kredito
samprata, pasikeit÷ studijų aprašų reglamentavimas.
Mokslo ir studijų įstatymo normų analiz÷ rodo, kad jame netiesiogiai galima skirti tris aprašų
kategorijas: i) konkreti studijų programa; ii) studijų krypties aprašas, kuris Įstatyme dar vadinamas
studijų programos bendraisiais ir specialiaisiais reikalavimais; iii) nuolatin÷s bei ištęstin÷s studijų
formų aprašas.
i) Studijų programa
Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 4 straipsnio 23 dalį, studijų programa – tai tam tikros
krypties studijų turinio, metodų ir materialiųjų priemonių, studijoms pasitelkiamo akademinio ir
profesinio personalo visuma ir jos aprašymas. Studijų programą, atitinkančią teis÷s aktų nustatytus
reikalavimus, rengia aukštoji mokykla (Įstatymo 7 str. 2 d. 4 p.). Tai atitinka ir Europos aukštojo
mokslo erdv÷s studijų kokyb÷s užtikrinimo nuostatų 1.2 skyriuje „Studijų programų bei suteikiamų
kvalifikacijų patvirtinimas, steb÷sena bei periodinis vertinimas“ numatytą principą, kad aukštoji
mokykla yra atsakinga už konkrečios studijų programos kokybę, jos sandarą ir turinį. Studijų
programa tvirtinama teis÷s aktų nustatyta tvarka. Universiteto studijų programą tvirtina senatas,
kolegijos – Švietimo ir mokslo ministerija. Švietimo ir mokslo ministerija yra nustačiusi, kad
176
ketinamą vykdyti studijų programą aukštoji mokykla teikia įvertinti Studijų kokyb÷s vertinimo
centrui (teikiamas programos aprašas, parengtas pagal Centro direktoriaus patvirtintus studijų
programų aprašo rengimo ir vertinimo metodinius nurodymus), teigiamai įvertinta studijų programa
įregistruojama Studijų ir mokymo programų registre.
Mokslo ir studijų įstatyme yra numatyti bendriausio pobūdžio reikalavimai studijų
programoms (Įstatymo 48 str. 1–2 d.). Iš esm÷s tai labai trumpi pakopų aprašai. Reikalavimai
įstatyme grupuojami, atsižvelgiant į programų rūšį:
– pirmosios pakopos studijų programos skiriamos bendrai erudicijai ugdyti, teoriniams
studijų krypties pagrindams perteikti ir profesiniams įgūdžiams, kurie būtini savarankiškam darbui,
formuoti. Universitetų studijų programos yra labiau orientuotos į universalųjį bendrąjį išsilavinimą,
teorinį pasirengimą ir aukščiausio lygio profesinius geb÷jimus, o kolegijų – į pasirengimą profesinei
veiklai (Įstatymo 48 str. 1 d.);
– magistrantūros studijų programos skiriamos pasirengti savarankiškam mokslo (meno)
darbui arba kitam darbui, kuriam atlikti reikia mokslo žinių ir analitinių geb÷jimų (Įstatymo 48 str.
2 d.).
Mokslo ir studijų įstatymo 47 straipsnyje nustatyta pirmosios ir antrosios studijų pakopų
studijų programų apimtis (atitinkamai 180–240 ir 90–120 kreditų) ir studijų metų sandara. Vis d÷lto
šių kelių parametrų pakopoms apibūdinti nepakanka, nepakanka jų ir programų sandarai nustatyti.
Rekomenduotina, kad Švietimo ir mokslo ministerija, remdamasi Mokslo ir studijų įstatymo 93
straipsnio 1 dalimi, parengtų rekomendacinio ar privalomo pobūdžio teis÷s aktus, kurie pakankamu
mastu detalizuotų 48 straipsnyje nurodomų studijų pakopų ir programų reikalavimus.
ii) Bendrieji ir specialieji reikalavimai studij ų programoms
Įstatyme minimo dokumento „bendrieji ir specialieji reikalavimai pirmosios pakopos,
vientisųjų studijų ir magistrantūros studijų programoms“ pavadinimas gali būti suprantamas
skirtingai: arba tai vientisas dokumentas, arba tai du dokumentai, atskirai aprašantys bendruosius ir
specialiuosius reikalavimus, arba tai studijų programų bendrųjų reikalavimų dokumentas ir
atskiroms studijų kryptims skirti aprašai (studijų krypties aprašai). Pastarasis variantas atitiktų dabar
dar galiojančius švietimo ir mokslo ministro patvirtintus „Bendruosius reikalavimus studijų
programoms“ ir studijų krypčių reglamentus, tik papildomai tur÷tų būti sukurti ir antrajai studijų
pakopai skirti studijų krypčių aprašai. Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 3 dalyje nurodoma,
kad bendruosius ir specialiuosius reikalavimus (studijų krypties, krypčių grup÷s arba studijų srities
aprašus) pirmosios pakopos, vientisųjų studijų ir magistrantūros studijų programoms tvirtina
Švietimo ir mokslo ministerija. Tod÷l Švietimo ir mokslo ministerija tur÷s nuspręsti, kokie
dokumentai bus rengiami ar tobulinami. Tačiau būsimą sprendimą nusp÷ti n÷ra paprasta, nes,
177
pavyzdžiui, tokio tipo aprašų, kaip studijų srities aprašai, neteko aptikti n÷ vienoje iš 3 skyriuje
nagrin÷tų valstybių. Visgi manytina, kad tur÷tų būti skiriami du aprašai: pirma, aprašai, nustatantys
bendruosius reikalavimus laipsnį suteikiančioms studijų programoms ir, antra, aprašai, nustatantys
specialiuosius reikalavimus atitinkamai studijų krypčiai (ar krypčių grupei), kas atitinka šiuo metu
galiojančius studijų krypčių reglamentus (tiesa, atsižvelgiant į toliau nurodytas pastabas, pastarojo
tipo aprašų turinys tur÷tų būti tobulinamas, lyginant su dabar galiojančių reglamentų turiniu).
Bendrieji reikalavimai būtų nustatomi studijų programoms kaip tokioms, nekonkretizuojant
studijų sričių ir krypčių (kokia kreditų apimtis, kas juos sudaro ir pan., baigiamojo darbo, profesin÷s
praktikos paskirtis ir pan.). Atitinkamos aukštųjų mokyklų studijų programos tur÷s atitikti min÷tame
apraše nustatytus bendruosius ir studijų krypties (krypčių grup÷s) apraše, kurį tvirtintų švietimo ir
mokslo ministras, nustatytus specialiuosius reikalavimus.
iii) Nuolatin ÷s bei ištęstin÷s studijų formų aprašas
Mokslo ir studijų įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje numatytas ir nuolatin÷s bei ištęstin÷s studijų
formų aprašas, kurį tvirtina švietimo ir mokslo ministras.
Nors Mokslo ir studijų įstatymas min÷tus aprašus paveda tvirtinti Švietimo ir mokslo
ministerijai, tam tikri reikalavimai studijų programoms ir studijų formoms jau yra nustatyti ir
pačiame įstatyme.
Mokslo ir studijų įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyti intervalai, rodantys, kokios
apimties studijos priskiriamos prie nuolatin÷s formos, o kokios – prie ištęstin÷s formos studijų.
Konkrečiai nustatyta, kad metin÷ 45–60 kreditų apimtis nurodo nuolatinę studijų formą, o mažesn÷
apimtis – ištęstinę formą. Studijų formų aprašas jau patvirtintas švietimo ir mokslo ministro
įsakymu (Žin., 2009, Nr. 59-2325). Jis įteisina išsilavinimo, įgyjamo baigus skirtinga forma
studijuotas studijų programas, lygiavertiškumą. Formas vieną nuo kitos iš esm÷s skiria tik darbo
intensyvumo mastas, atsisakyta iki šiol buvusio formų skyrimo pagal paros metą (dieną ar vakare)
ar kontaktinio laiko trukmę. Tai pažangus sprendimas, įprastas Vakarų pasauliui, nors jį įgyvendinti
n÷ra paprasta, nes studento galimyb÷s rinktis studijų tempą kurį laiką dar liks ribotos tiek d÷l jo
studijų finansavimo principų, griežtai susietų su kalendoriniais metais, tiek d÷l būtinumo
aukštosioms mokykloms gerokai pertvarkyti užsi÷mimų tvarkaraščių sudarymo principus, pritaikyti
studijoms naujus studijų ir žinių vertinimo metodus.
Kiti aprašų tipai
Aukštojo mokslo sistemoje svarbų vaidmenį vaidina ir dar dviejų tipų aprašai – Ketinamos
vykdyti studijų programos aprašas (Ketinamų vykdyti studijų programų aprašo rengimo ir jo
atitikties Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patvirtintiems bendriesiems ir
178
specialiesiems reikalavimams studijų programoms nustatymo metodiniai nurodymai patvirtinti
Studijų kokyb÷s vertinimo centro direktoriaus 2010 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 1-01-18) ir Vykdomų
studijų programų vertinimo eigos aprašas (Vykdomų studijų programų vertinimo eigos aprašas ir
metodiniai nurodymai patvirtinti Studijų kokyb÷s vertinimo centro direktoriaus 2009 m. spalio 30 d.
įsakymu Nr. 1-94). Tačiau tiek Ketinamos vykdyti studijų programos aprašas, tiek Studijų
programos savianaliz÷s ataskaitos aprašas, pateiktas Vykdomų studijų programų vertinimo eigos
apraše, t÷ra tik formatai, kuriais aukštosios mokyklos turi pristatyti savo parengtas ir vykdomas
studijų programas arba jų savianalizę. Iš tikrųjų savo studijų procese aukštosios mokyklos šiais
formatais gali ir nesinaudoti. Reikalavimų, kurie būtų nauji arba neatitiktų min÷tų bendrųjų ir
specialiųjų reikalavimų, SKVC nustatytuose aprašuose n÷ra, tod÷l jie studijoje nebus nagrin÷jami
(priešingai nei Lietuvoje, JAV studijų programų akreditavimo agentūros ABET nustatyti
reikalavimai yra vieninteliai tokio tipo reikalavimai, tod÷l jų vaidmuo JAV yra svarbus ne tik
akreditavimo procesui, bet ir turi lemiamą įtaką studijų programų sandarai ir turiniui).
Dar vienas aprašo tipas – studentų žinių vertinimo aprašas. Šiuo metu Lietuvoje galioja 2005
metais švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtinta šio aprašo redakcija, kuri vis d÷lto yra
pernelyg abstrakti. Šiame apraše nerasime jokių nuostatų, išskiriančių pakopų skirtumus, vertinimo
sąryšį su studijų rezultatais. Aprašą būtina tobulinti, kad vertinimo sistema bendrame studijų
kokyb÷s užtikrinimo kontekste skatintų vertinimo objektyvumą ir skaidrumą.
Kolegijų sektoriuje svarbų vaidmenį tebevaidina profesinio rengimo standartai. Jie apžvelgti
4.5 poskyryje.
Išnagrin÷jus Įstatymą galima teigti, kad studijų programos aprašą rengia aukštoji mokykla,
atsižvelgdama į Įstatymo normas ir švietimo ir mokslo ministro nustatytus bendruosius ir
specialiuosius reikalavimus. Taigi, į pastaruosius šioje studijoje ir turi būti sutelktas d÷mesys.
Min÷jome, kad šiuos reikalavimus nustatančių dokumentų analogai šiuo metu yra Bendrieji
reikalavimai studijų programoms ir studijų krypčių reglamentai. Apžvelgsime juos išsamiau.
4.2. Bendrieji reikalavimai studijų programoms
Galiojančius Bendruosius reikalavimus studijų programoms (toliau – Bendruosius
reikalavimus) sudaro dvi dalys: Pagrindinių, specialiųjų profesinių ir vientisųjų studijų programų
nuostatai ir Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašas. Abu dokumentai
patvirtinti LR švietimo ir mokslo ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. ISAK-1551 (Žin.,
2005, Nr. 93-3461). Kaip ir anksčiau galiojusius Nuosekliųjų studijų programų nuostatus,
Bendruosius reikalavimus galima prilyginti studijų pakopų aprašų ir studijų programų reikalavimų
(specifikacijos) junginiui.
179
Studijų pakopos apraše, kaip parod÷ 3 skyriuje atlikta apžvalga, paprastai nurodoma studijų
apimtis ir bendrieji bei specialieji studijų rezultatai, dažniau – bendrųjų studijų rezultatų lygis, kuris
turi būti pasiektas atitinkamos pakopos studijų metu. Daugelis šalių savo studijų pakopų aprašus
reng÷ vadovaudamosi Dublino aprašais ir Europos kvalifikacijų sąrangos kvalifikacijų aprašais,
nors, tiesa, retai kuri šalis tuos dokumentus tiesiogiai nurodo savo teis÷s aktuose (mūsų žiniomis, į
įstatymą jie įtraukti Belgijos Flandrijos regione). Deja, Lietuvoje rengiant Bendruosius
reikalavimus, į Dublino aprašus dar nebuvo sp÷ta atsižvelgti.
Vertinant pirmosios ir antrosios studijų pakopų skirtumus Lietuvoje, įžvelgiama tik skirtinga
studijų apimtis, taip pat kai kurie abstrakčiai formuluojami skirtumai išplaukia iš Magistrantūros
studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo (toliau – Magistrantūros programų aprašas), tačiau iš
esm÷s jie atsispindi keliuose sakiniuose. Pavyzdžiui, Magistrantūros programų aprašo 2 punkte
nurodyta, kad magistrantūros studijų paskirtis yra pl÷sti ir gilinti žinias ir geb÷jimus, įgytus
pagrindin÷se universitetin÷se studijose (pažym÷tina, kad gali atrodyti, jog ši nuostata užkerta kelią
priimti į magistrantūrą kolegijų absolventus, nors to paties teis÷s akto 12 punkte tokia galimyb÷ po
papildomųjų studijų numatyta). Magistrantūros programų aprašo 13 punkte nurodoma, kad
gilinamosios magistrantūros studijų programos tikslai yra susiję su pagrindinių studijų programų
tikslais, bet nesutampa su jais, yra aukštesnio lygio, o šio teis÷s akto 15 punkte numatyti
reikalavimai tur÷ti pakankamų studijuotos mokslo šakos žinių, geb÷ti savarankiškai atlikti tyrimus,
ir įvertinti tyrimų rezultatus, kritiškai vertinti ir taikyti teorines ir praktines naujoves. Šios nuostatos
pačios savaime tinkamos, tačiau pasinaudoti šia jose nurodyta gana bendro pobūdžio informacija
sud÷tinga, nes n÷ra galimybių jų lyginti su pirmosios studijų pakopos reikalavimais, mat vientisųjų
studijų ir pirmosios pakopos studijų rezultatai tiesiogiai neformuluojami jokia forma. Tiesa, šiuo
metu galiojančio Mokslo ir studijų įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad universitetin÷s
laipsnį suteikiančios studijų programos gali būti vientisosios, apimančios pirmąją ir antrąją studijų
pakopas, tod÷l galima būtų aiškinti, kad vientisųjų studijų rezultatai tur÷tų atitikti ir pirmosios, ir
antrosios pakopų reikalavimus. Tai iš esm÷s patvirtina ir min÷to įstatymo 47 straipsnio 5 dalis,
numatanti, kad vientisųjų studijų programos apimtis yra ne mažesn÷ kaip 300 ir ne didesn÷ kaip 360
kreditų (pirmoji 240 kreditų apimties vientisųjų studijų programos dalis priskiriama pirmosios
pakopos studijoms, o likusi dalis priskiriama antrosios pakopos studijoms).
Pagrindinius pirmosios ir antrosios pakopos studijų programų skirtumus Bendruosiuose
reikalavimuose nusako programų sandaros reikalavimai. Pirmojoje studijų pakopoje reikalaujama,
kad programą sudarytų trys tikslin÷s dalys:
a) bendrojo lavinimo dalis, apimanti pasaul÷žiūros ir bendros erudicijos aukštojo lavinimo
dalykus;
180
b) studijų pagrindų dalis, apimanti teorinius ir profesinius dalykus, privalomus visoms tos
studijų krypties programoms (deja, d÷l to labai padid÷ja leistinų programoje studijuoti dalykų
priklausomyb÷ nuo studijų krypties sampratos, jos apimties; pasikeitus studijų krypčių
klasifikacijai, daugelį programos dalykų gali tekti keisti kitais);
c) trečioji dalis, apimanti dalykus, kurie teikia gilesnių tos krypties žinių bei geb÷jimų.
Atkreiptinas d÷mesys į tai, kad universitetinių ir neuniversitetinių studijų programų
reikalavimai praktiškai skiriasi tik šių trijų dalių apimtimi: neuniversitetin÷se studijose reikalaujama
didesn÷s specialiosios dalies apimties ir mažesn÷s studijų pagrindų dalies apimties, universitetin÷se
studijose – atvirkščiai. Neuniversitetin÷se studijose taip pat reikalaujama ir didesnių praktikos
apimčių. Kitus reikalavimų studijų lygiui skirtumus galima įžvelgti tik netiesiogiai:
neuniversitetin÷se studijose leidžiama kur kas silpnesn÷ d÷stytojų sud÷tis, pakanka, kad 10 proc. iš
jų tur÷tų mokslo laipsnį, o universitetin÷se studijose mokslo laipsnį turi tur÷ti daugiau kaip pus÷
d÷stytojų.
Pabr÷žtina, kad trūksta aiškumo ir vientisųjų studijų programų reikalavimams. Takoskyra,
kada organizuojamos vientisosios studijos, apibr÷žta irgi labai abstrakčiai, t. y. tokios studijos
organizuojamos tik tuo atveju, kai pirmojoje studijų pakopoje parengti specialisto neįmanoma, o
ilgesnes studijas skaidyti į dvi pakopas yra netikslinga. Tokia nuostata palieka įvairiapusio
interpretavimo galimybę ir yra per daug vertinamojo pobūdžio. Iš tikrųjų Lietuvoje vientisosios
studijos taikomos tik valstyb÷s reguliuojamoms profesijoms, nors ne visose šalyse einama tokiu
pačiu keliu. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Belgijoje ir dar bent keturiose Europos šalyse medicinos
studijų kryptyje rengiami tiek medicinos bakalaurai, tiek magistrai. Taigi, čia jau daugiau tradicijos
dalykas, negu loginis būtinumas. Tačiau yra ir kita priežastis neskaidyti valstyb÷s reguliuojamų
profesijų specialistų rengimo studijų į pakopas – tai jau 1 skyriuje min÷ta ES Direktyva
2005/36/EB. Apie šios direktyvos nesuderinamumą su Bolonijos procesu atvirai kalba H. Davies
(Survey of Master Degrees in Europe, 2009, p. 42). Ši direktyva iš tikrųjų nesuteikia laisv÷s nei
programų sandarai, nei studijų rezultatų aprašymui, nes reikalavimai kur kas geriau tinka profesijai
ir jai būdingoms kompetencijoms aprašyti ir yra pateikti gana imperatyvia forma.
Taigi, galima daryti išvadą, kad Bendrieji reikalavimai n÷ra parengti studijų pakopos
aprašams tinkama forma ir neturi jiems būtinos informacijos apie atskiroms pakopoms būdingus
bendruosius studijų rezultatus – žinojimo, suvokimo ir geb÷jimų lygius, kuriuos studentas tur÷tų
pasiekti (tur÷ti), baigęs kiekvieną iš trijų pakopų. Siūlytina, kad tam būtų skirtas atskiras
dokumentas, kuriame būtų kur kas išsamiau detalizuotos Mokslo ir studijų įstatymo 48 straipsnio 1
ir 2 dalių nuostatos, panaudoti ir išpl÷toti Dublino aprašų teiginiai.
Programos formos ir turinio reikalavimų prasme Bendrieji reikalavimai vertintini kiek geriau,
tačiau juose yra nemažai perteklin÷s informacijos apie aukštojo mokslo reglamentavimo elementus,
181
tiesiogiai nesusijusius su studijų programomis. Pavyzdžiui, kartojamos galiojusiame Aukštojo
mokslo įstatyme ir kituose teis÷s aktuose teikiamos sąvokų apibr÷žtys, primenamos studijų
programų vertinimo ir registravimo procedūros (Pagrindinių, specialiųjų profesinių ir vientisųjų
studijų programų nuostatų 9–12 p.), laipsnių teikimo ir net diplomų formų, jų gamybos apskaitos ir
registracijos tvarka (Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašo VI skyrius),
reikalavimai institucijai, vykdančiai magistrantūros studijas (Magistrantūros studijų programų
bendrųjų reikalavimų aprašo II skyrius) ir t. t. Yra dubliavimo pavyzdžių: antai dubliuojama dalis
informacijos apie vientisųjų studijų programas Pagrindinių, specialiųjų profesinių ir vientisųjų
studijų programų nuostatų IV ir Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų VII dalyse.
Kritikuotina Bendrųjų reikalavimų dokumento dviejų dalių sandara ir net pavadinimai, nes
natūraliai kyla klausimas, kod÷l viena dalis vadinasi „Pagrindinių [...] studijų programų nuostatai“,
o kita – „Magistrantūros studijų programų [...] aprašas“. Aprašo ir nuostatų forma turi skirtis savo
sandara, nors akivaizdu, kad abiejų dokumentų paskirtis ta pati, tik jie skirti skirtingoms studijų
pakopoms. Vertinant teisin÷s technikos požiūriu, nes abu dokumentai patvirtinti kaip du atskiri
teis÷s aktai, pirmojo dokumento bendrosios nuostatos netaikytinos magistrantūrai, bet antrame
dokumente jos nekartojamos, tod÷l lieka neaišku, ar sąvokos „nuolatinis d÷stytojas“, „studijų
programos šaka“, taip pat programų registravimo lengvatos (11 p.) gali būti taikomos ir
magistrantūrai. Matyt, nesant šių sąvokų specifikos magistrantūros studijų pakopoje, reik÷tų jas
taikyti universaliai, tačiau, kaip min÷ta, teisin÷s technikos prasme toks sureguliavimas yra ydingas.
Nors abu dokumentai nemažos apimties, daugiausia d÷mesio juose skiriama formaliesiems
studijų programų sandaros, d÷stytojų sud÷ties, studijuojamų per semestrą dalykų skaičiaus ir
panašiems reikalavimams. Studijų kredito samprata taip pat yra pasenusi, neatitinka ECTS
reikalavimų. Tiesa, jo įvesti jau ir nesiūlytina, nes 2011 metais planuojamas įvesti nacionalinis
kreditas tur÷s tą patį turinį. Tačiau kreditas nusako ne tik studento darbo apimtį, bet turi būti
susietas ir su studijų rezultatais. Tuo tarpu apie bendruosius ir specialiuosius studijų rezultatus,
studijų rezultatų ir studijų metodų, geriausiai tinkančių žinioms suteikti ir geb÷jimams ugdyti,
dermę, žinių ir geb÷jimų vertinimo metodus užsimenama labai nedaug. Išimtis tik pirmojo
dokumento 4 punktas ir antrojo dokumento 14 ir 15 punktai. Apskritai šiuolaikin÷s orientacijos „į
studentą“ aptariamuose dokumentuose labai pasigendama.
Taigi, darytina antroji išvada, kad Bendrieji reikalavimai kaip dokumentas, nustatantis
reikalavimus studijų programai ir jos aprašui (programos specifikacijai), taip pat turi nemažai
trūkumų. Turi būti sušvelninti reikalavimai programų dalių sandarai, atsisakyta griežto dalykų
priskyrimo studijų krypčiai ar šakai, juos turi kompensuoti išsamesni reikalavimai bendriesiems ir
specialiesiems studijų rezultatams, kiekvienos programos apraše turi būti atskleista studijų rezultatų,
studijų metodų ir žinių ir geb÷jimų vertinimo metodų derm÷.
182
Šis dokumentas tur÷tų apr÷pti ir dar vieną uždavinį – nustatyti atvejus, kai greta pagrindin÷s
studijų programos studentas gali rinktis anksčiau vadintą specializaciją, o Bendruosiuose
reikalavimuose, kaip ir studijų programų vertinimo aprašuose, dabar vadinamą šaką. Šiandien su
šiuo studijų programos elementu, kaip ir jo pavadinimu, visiška painiava. Didžiajai daliai studijų
krypčių reglamentų nustačius labai dideles privalomas studijų programos dalių ir jas sudarančių
dalykų apimtis, neretai (pavyzdžiui, beveik visose technologijos mokslų studijų programose) lieka
mažiau kaip 20 laisvų kreditų, o tokios apimties specializacijai neužtenka, kad studentas įgytų
pakankamai tos šakos žinių ir geb÷jimų, kuriuos būtų galima įvardyti kaip savarankiškus studijų
rezultatus. Pavyzdžiui, Jungtin÷je Karalyst÷je tokiai specializacijai, vadinamai minor (paprastai ši
studijų dalis yra kitos nei pagrindin÷ krypties), turi būti skiriama 25–40 proc. programos apimties
(Lietuvoje pirmojoje studijų pakopoje tai sudarytų 40–64 studijų kreditus), o Lietuvoje
specializacijoms dažniausiai skiriama tik keliolika kreditų. Negana to, specializacijos pavadinimas
ir turinys gali būti parenkamas bet koks (4.1 pav.). Tod÷l atsitinka taip, kad vienu atveju
specializacija yra A studijų krypties šaka, kitu jau kitos – B studijų krypties šaka, trečiu atveju –
dviejų A ir B studijų krypčių šakų derinys, o dar kitas atvejais, kurie gana dažni, – tai jokiai studijų
krypčiai ar šakai nepriskirtas fantazijos vaisius patikliems studentams vilioti (4.1 pav., a).
Jungtin÷s Karalyst÷s aukštojo mokslo tradicija, kai specializacija yra sumažintas studijų
programos variantas, kuris vis d÷lto yra pakankamas pagrindin÷ms tos studijų krypties ar šakos
žinioms suteikti, yra sektinas pavyzdys (4.1 pav., b). Tokią taktiką taiko ir daugelis kitų šalių. Taigi,
siūlytina, kad Bendruosiuose reikalavimuose būtų nustatyti reikalavimai ir pateiktos
rekomendacijos, kaip turi būti sudaromos dviejų dalių studijų programos, kurių pagrindin÷ arba
profilin÷ dalis (britai ją vadina major) skirta įgyti žinioms ir geb÷jimams, už kuriuos įgyjamas
kvalifikacinis laipsnis, o kita, mažesn÷, dalis – papildomoms, bet pakankamai gilioms kitos studijų
krypties ar šakos žinioms įgyti ir geb÷jimams išsiugdyti, nors už šią dalį antrasis kvalifikacinis
laipsnis ir neteikiamas. Būtina sąlyga tokioms studijų programoms sudaryti – mokslo ar profesinių
žinių pagrindu sudaryta išsami studijų krypčių, šakų ir pošakių klasifikacija, kurios puikus
pavyzdys yra Jungtin÷je Karalyst÷je naudojama JACS sistema
(http://www.hesa.ac.uk/dox/datacoll/JACS3/JACS3_proposed_classification.pdf).
Jungtin÷s Karalyst÷s pavyzdžiu svarstytinas ir dar vieno dokumento – aukštojo mokslo
bendrųjų studijų rezultatų aprašo atsiradimas. Jis būtų naudingas tuo, kad nereik÷tų bendrųjų studijų
rezultatų aprašo kartoti tiek Bendrųjų reikalavimų dokumente, tiek studijų krypčių aprašuose,
kuriuose daugiausia d÷mesio turi būti skiriama specialiesiems studijų rezultatams.
Atkreiptinas d÷mesys ir į dalyko aprašus, kurie de facto egzistuoja kone visose Lietuvos
aukštosiose mokyklose. Dalykų aprašuose pateikiami studijų rezultatai svarbūs ne tik individualiam
mokymuisi, bet ir lyginimo bei pripažinimo aspektais. Tuo nenorima pasakyti, kad reikia sukurti dar
183
vieną dokumentą – reikalavimus dalykų aprašams, bet rekomendacijos, geros praktikos pavyzdžiai
labai praverstų.
Studijų krypčių sandara
A studijų kryptis
A100
A200
A300A310
A320
A210
A220
A110
A120
A130
Studijų programos
...
A110
A110 + B230
B110 + ?
Studijų programa Specializacija
B studijų kryptis B200
B300B310
B320
B110
B120
B130
B100
B400
a)
Studijų krypčių sandara
A studijų kryptis
A100
A200
A300A310
A320
A210
A220
A110
A120
A130
Studijų programos
Studento individuali programa
B studijų kryptis B200
B300B310
B320
B110
B120
B130
B100
B400
A110 (A110, A111)
Major (> 60 %)
B100 (B110, B111)
Minor (25-60 %)+ = A1B1
A110
Major (> 60 %)
B110
Minor (25-40 %)+ = A1B11
A110
Major (> 60 %)
B100
Major (> 60 %)+ = A1B1
(dvigubas laipsnis)
b)
4.1. pav. Studijų programų sudarymo iš pagrindin÷s studijų krypties, kurios kvalifikacinis laipsnis teikiamas, ir specializacijos dalykų schemos: a) Lietuvoje; b) Jungtin÷je Karalyst÷je
Apskritai siektina, kad kuriama aprašų sistema nepavirstų tik aukštąjį mokslą
administruojančių struktūrų įrankiu tam tikriems aukštųjų mokyklų ir studijų programų
kiekybiniams parametrams kontroliuoti. Galima pripažinti, kad griežti kiekybiniai reikalavimai
184
leidžia užtikrinti tam tikrą kokybę, tačiau tuo pat metu jie kliudo atnaujinti universitetų ir kolegijų
veiklą ir mažina jos veiksmingumą. Ši situacija būdinga daugumai naujųjų Bolonijos proceso šalių.
Ji taikliai apibūdinta Europos Komisijos komunikate „Europos intelektinių geb÷jimų sutelkimas:
sudaryti universitetams sąlygas visapusiškai prisid÷ti prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo“
(2005). Čia sakoma, kad „nacionaliniu lygiu nustatytos programos bei universitetų darbuotojų darbo
taisykl÷s trukdo vykdyti studijų reformą bei varžo tarpdalykiškumą... Detali ex ante kontrol÷
neleidžia universitetams greitai reaguoti į aplinkui vykstančius pokyčius. Kai pokyčiai
įgyvendinami pri÷mus įstatymus, reformų negali būti daug, jos trikdo normalią veiklą ir yra
vienodos“.
4.3. Studijų krypčių reglamentai
4.3.1. Lietuvos studijų krypčių reglamentų kūrimo ypatumai
2000 m. priimto Aukštojo mokslo įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad
pirmosios pakopos studijų programos turi atitikti atitinkamos studijų krypties reglamentą, kurį
tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija. Buvo numatyta, kad studijų krypties reglamente nustatomi
visų tos krypties studijų programų bendrieji reikalavimai, bendrojo socialinio ir humanitarinio (ar
gamtos mokslų ir matematikos bei informatikos), mokslo ar meno srities pagrindų ir mokslo ar
meno krypties specialaus lavinimo dalykų santykis, bendrieji praktinių įgūdžių formavimo
reikalavimai, pagrindiniai kvalifikaciniai reikalavimai akademiniam ir profesiniam personalui. Beje,
to paties įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad valstyb÷s reguliuojamų profesijų sąrašą
ir joms keliamus specialiuosius reikalavimus tvirtina Vyriausyb÷.
Po Aukštojo mokslo įstatymo pri÷mimo 2000 metais ilgokai buvo diskutuojama d÷l studijų
krypčių aprašų arba, kaip anuomet buvo sakoma, d÷l studijų krypčių reglamentų paskirties ir
turinio. Svarbus vaidmuo teko Studijų kokyb÷s vertinimo centrui, kurio iniciatyva 2003 metais
buvo parengtas reglamentų sandaros pasiūlymas. Švietimo ir mokslo ministrui 2003 m. gruodžio 11
d. įsakymu Nr. ISAK-1775 (Žin., 2003, Nr. 97-889) patvirtinus reglamento sandarą, buvo prad÷ti
rengti atskirų studijų krypčių reglamentai. Juos tvirtino švietimo ir mokslo ministras. Pirmieji iš jų –
chemijos, filosofijos, matematikos ir psichologijos studijų krypties reglamentai – buvo patvirtinti
2004 m. sausio 22 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. ISAK-87 (Žin., 2004, Nr. 18-558).
Remiantis jais buvo rengiami ir kitų studijų krypčių reglamentai. Per keletą metų buvo parengta
keliolika kitų studijų krypčių reglamentų, kurie buvo panašūs ne tik turinio esme, bet ir
formuluot÷mis.
Min÷tu švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtintoje Studijų krypties reglamento
sandaroje buvo numatyta, kad studijų krypties reglamente nustatomi visų tos krypties pirmosios
185
pakopos studijų programų bendrieji reikalavimai: studijų tikslai, suteikiamos kvalifikacijos, studijų
apimtis, studijų formos, įgyjamos žinios, mok÷jimai bei įgūdžiai, tos krypties studijų programų
tikslinių dalių (bendrojo lavinimo, studijų krypties pagrindų ir specialaus lavinimo) santykis,
bendrieji praktinių įgūdžių formavimo reikalavimai, baigiamojo vertinimo formos, pagrindiniai
reikalavimai programos vykdymui (akademiniam personalui, materialinei ir metodinei bazei ir kt.).
Buvo sumanyta parengti visų studijų krypčių, kurios vykdomos Lietuvos aukštosiose mokyklose,
reglamentus. Šiuo metu, kaip min÷ta, LR Vyriausyb÷s nutarimu Nr. 368 nustatytos 63 studijų
kryptys (Žin., 2001, Nr. 31-1027). Susp÷ta parengti 19 reglamentų. Vienas iš jų iš karto apr÷p÷
visas technologijos mokslų studijų srities kryptis – net 14.
Reglamento sandara aiškiai parodo, kad tuo metu dar nebuvo aišku, kuris aukštojo mokslo
sistemos modelis Lietuvoje kuriamas – britiškasis, Šiaur÷s Amerikos ar originalus. Nors gali
atrodyti, kad Lietuva, kaip Didžioji Britanija ir Airija, tapo Bolonijos šalimi dar prieš Bolonijos
procesą, vis d÷lto ieškojimai nebuvo baigti. Jaut÷si ir siekis į vieną dokumentą sud÷ti visus
reikalavimus ir saugiklius, kurių tik gal÷tų prireikti. Apskritai tas būdinga ir kitoms šalims, jei
studijų programų reikalavimams įtakos turi studijų programas vertinanti ar akredituojanti agentūra,
jos vertinimo procedūroms atlikti prireikia daugelio studijų programų parametrų. Tod÷l, palyginti su
Jungtine Karalyste, kurios QAA nebuvo suteikti įgaliojimai reguliuoti visus studijų aspektus, JAV
didelius įgaliojanti turinti ABET nustato reikalavimus ne tik studijų rezultatams, bet ir programos
dalims, net dalykų sąrašui. Tiksliau tariant, nustatydavo, nes po 2000 m. ABET pakeit÷ taktiką ir
visą d÷mesį sutelk÷ į studijų rezultatus. Tuo tarpu pirmųjų reglamentų reng÷jams didelį įspūdį dar÷
ankstesnių ABET studijų programų aprašų aiškumas ir iš anksto numatytų reikalauti dalykų sąrašas.
Tod÷l visiškai suprantama, kad šiais reikalavimais ir buvo papildytas lietuviškas reglamentų
modelis, nemaža dalimi konstruotas pagal QAA studijų krypčių aprašų (SBS) 2000–2002 m.
versiją.
Šiandien akivaizdu, kad Lietuvoje studijų krypties reglamentą sudaro QAA studijų krypčių
aprašui būdingos dalys, išskyrus baigiamąją QAA studijų krypčių aprašų dalį, skiriamą krypties
standartams – studijų rezultatams slenkstiniu, tipiniu ir išskirtiniu lygiais, o kitas dalis sudaro
ankstesniems ABET studijų programų akreditavimo standartams būdingos dalys, nustatančios
studijų programos sandarą, programos dalis sudarančių dalykų sąrašus ir reikalavimus programai
vykdyti būtiniems žmonių, materialiniams ir metodiniams ištekliams. Taigi, viename dokumente
surašyti mažiausiai trijų skirtingų sričių reikalavimai: studijų krypties (britai tai dar vadina studijų
programos profiliu), studijų programos formos ir turinio bei programos vykdymo išteklių.
Pastaraisiais reikalavimais paprastai remiasi vertinimo ir akreditavimo procedūros. Studijų krypties
aprašo pamatas – specialieji studijų rezultatai. Bendrieji studijų rezultatai būdingi visoms studijų
kryptims, tod÷l gali būti nustatomi atskirai vienu visoms kryptims dokumentu. Studijų programos
186
reikalavimai sietini su programos sandara, studijų rezultatų sąsaja su dalykų rezultatais, studijų
metodais ir žinių bei geb÷jimų vertinimu. Taigi, svarstytina, ar nevert÷tų Jungtin÷s Karalyst÷s ir kitų
šalių pavyzdžiu dabartinius studijų krypties reglamentus suskaidyti į atskirus dokumentus, kuriuos
ateityje būtų patogu nepriklausomai tobulinti, o ir nemonopolizuoti šių dokumentų tobulinimo
proceso.
Bene svarbiausia būtų suvokti, kad studijų krypties aprašas netur÷tų būti suprantamas kaip
studijų krypties programos aprašas. Reikalavimai studijų programos vykdytojams ir vykdymui
tur÷tų būti nustatyti studijų programų registravimą ir akreditavimą nustatančiuose teis÷s aktuose.
Tai pad÷tų kurti nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos aprašus, nes tik per paskirų studijų krypčių ir
bendruosius studijų rezultatus įmanoma esminiais ryšiais susieti formalų ir neformalų mokymąsi,
apimantį mokymąsi visą gyvenimą. Tačiau tai byloja, kad iš dalies Bolonijos studijų pakopų aprašai
gali būti pakeisti EQF lygių aprašais.
Baigiant reik÷tų įvertinti studijų krypčių reglamentų rengimo Lietuvoje patirtį. Galima būtų
skirti teigiamus ir neigiamus dalykus.
4.3.2. Studijų kryp čių reglamentų teigiamyb÷s ir tr ūkumai
Studijų krypčių reglamentai neabejotinai dav÷ teigiamą rezultatą, nes jie pad÷jo normalizuoti
studijų programų registravimo ir vertinimo procedūras, atlikti studijų programų lyginimą, netgi
kompensavo reikalavimų absolventų profesinei kompetencijai, kuriuos paprastai tur÷tų nustatyti
profesin÷s asociacijos ar kitos darbdaviams atstovaujančios institucijos, nebuvimą, pad÷jo
aukštosioms mokykloms kurti studijų programas ir jų aprašus. Tą aiškiai parod÷ tai, kad tų studijų
krypčių, kurių reglamentai dar n÷ra sukurti, studijų programų reng÷jai, tiek kurdami studijų
programas, tiek atlikdami jų savianalizę, steng÷si vadovautis kitų studijų krypčių reglamentų
bendraisiais reikalavimais, nepriklausančiais nuo studijų krypties specifikos. Studijų tikslai, kurie
d÷l jų išsamumo gana artimi studijų rezultatams, reglamentuose buvo suformuluoti pakankamai
kruopščiai ir atsakingai, nors šiandien matyti, kad neretai jie buvo nustatyti per aukšti tipiniam
studentui. Tod÷l labai gaila, kad d÷l sąsajų su studijų metodais ir studentų pasiekimų vertinimu
nebuvimo ši reglamentų dalis per visą reglamentų egzistavimo laikotarpį beveik nebuvo naudojama
aukštosiose mokyklose, o išorinio vertinimo procedūrų metu į studijų tikslus buvo žiūrima tik
formaliai – yra jie studijų programos apraše ar ne. Vis d÷lto šiandien studijų rezultatai turi būti
išskaidyti į bendruosius ir specialiuosius ir atitinkamai patikslinti, atsižvelgiant į profesinei veiklai
reikalingų kompetencijų derinius.
Reik÷tų įvardyti ir negatyvius reglamentų vertinimus, tačiau ne d÷l studijų tikslų, o d÷l studijų
programų sandaros ir privalomų arba rekomenduojamų studijų dalykų sąrašų dalies. Kai kuriose
studijų kryptyse, kurioms skirti reglamentai nustat÷ pernelyg griežtus ir išsamius dalykų sąrašus,
187
reglamentai tapo stabdžiu lankstesn÷ms, novatoriškoms studijų programoms formuoti. Ši dalis ypač
trukdo atsirasti tarpkryptin÷ms studijų programoms, integruotiems studijų dalykams. Studijų
programų išorinio vertinimo metu ekspertai neretai teik÷ esminių pastabų d÷l studijų programų
neatitikties reglamentų reikalavimams, būtent d÷l studijų dalykų pavadinimų neatitikties
įvardytiems reglamentuose, pernelyg nesigilindami į dalykų turinį ir paskirtį bei studijų rezultatus.
Tokie reikalavimai, suderinti su studijų formų aprašuose smulkmeniškai nustatytų būtinų
kontaktinių valandų skaičiais, praktiškai vert÷ studijų programų reng÷jus kurti vienodas studijų
programas ir netgi neleido rastis studijų metodų įvairovei. Tuo tarpu šiuolaikinis požiūris į studijų
reglamentavimą, neformalaus mokymo pl÷tojimą primygtinai reikalauja daugiau d÷mesio skirti
rezultatams ir mažiau reglamentuoti procesus. Procesai turi būti lyginami daugiau jų efektyvumo
nustatymo negu etalonų atitikimo prasme.
Be to, studijų krypčių reglamentai, kaip ir Bendrieji reikalavimai studijų programoms,
neišsprend÷ ir dar vienos opios problemos – deramu aiškumu nenustat÷ profesinio bakalauro ir
bakalauro studijų tikslų ir rezultatų skirtumų. Praktiškai visuose reglamentuose (pavyzdžiui,
vadybos ir verslo administravimo, informatikos, veterinarin÷s medicinos, socialinio darbo ir kitų
studijų krypčių reglamentuose) abiejų tipų bakalaurams reikalingos žinios ir geb÷jimai buvo
surašyti bendrame sąraše nurodant, kas taikytina universitetin÷ms studijoms, o kas tik
neuniversitetin÷ms. Nuostata, kad vieno ir kito tipo studijų rezultatai turi būti skirtingai
formuluojami, taip ir nebuvo įgyvendinta. O jos prireiks, ir ne tik studijų tipui atskirti, bet ir
pakopoms, kai bus prad÷ti rengti magistrantūros studijų krypčių aprašai.
Tod÷l, remiantis sukaupta nacionaline ir kitų šalių patirtimi, dabartinius reglamentų
reikalavimus jau reikia išskaidyti į atskirus dokumentus, kurie tur÷tų apimti visas studijų pakopas ir
kvalifikacijų lygius. Rekomendacinis pobūdis šiuose dokumentuose tur÷tų vyrauti, o privalomos
nuostatos neturi būti pernelyg detalios ir viską apimančios.
4.4. Studijų krypčių reglamentų kūrimo ir taikymo praktikos analiz ÷
Studijų krypčių reglamentų kūrimo ir taikymo praktikai įvertinti taikytas grupinis interviu –
focus grup÷s diskusija. Focus grup÷s diskusijose buvo siekiama išsiaiškinti krypčių reglamentus
2000–2009 metų laikotarpiu rengusių darbo grupių ekspertų nuomones reglamentų paskirties,
sandaros, jų kūrimo metodologinių parametrų klausimais, sužinoti jų požiūrį į naujų studijų krypčių
aprašų kūrimo principus ir kaip tokie aprašai dera su galiojančiais teis÷s aktais ir tarptautine
patirtimi. Grupinio interviu klausimynas pateiktas 1 priede.
Ekspertų (respondentų) atranka ir charakteristikos. Švietimo ir mokslo ministerijos
pateiktais duomenimis, nuo 2000 metų buvo suformuota 18 krypčių reglamentų rengimo darbo
188
grupių. Ne visos grup÷s pareng÷ reglamentus, tod÷l, atliekant respondentų atranką ekspertiniam
interviu, buvo taikomas darbo rezultatą pasiekusių ir jo nepasiekusių principas. Iš viso buvo
pakvietas 21 ekspertas, interviu sutiko dalyvauti 7 ekspertai, kurie atstovavo socialiniams (3),
gamtos (2) ir technologijos (2) mokslams. Du iš jų dirbo ir reglamentų redakcin÷je grup÷je. Visi
septyni ekspertai savo atstovaujamose institucijose taip pat buvo įtraukti į studijų programų
komitetus (du iš jų buvo komitetų pirmininkai), reglamentų rengimo metu ÷jo katedrų ved÷jų
pareigas (2), vadovavo fakultetui (1).
Interviu vyko trijose grup÷se pagal pusiau struktūrizuotą klausimyną (žr. priedą). Kadangi
pokalbio metu respondentai, diskutuodami d÷l vieno klausimo, paliesdavo ir kitų klausimų
problematiką, tai ekspertinio interviu rezultatai pateikiami apibendrinta forma pagal klausimų
grupes, į kurias taip pat įtrauktos ir iškeltos problemos bei pasiūlymai d÷l krypčių aprašų rengimo
praktikos.
4.4.1. Studijų krypties reglamento samprata ir paskirtis
Ekspertai išryškino pagrindines studijų krypčių reglamentų savybes ir jų paskirtį. Tai:
• dokumentas, kuris suvienodina programas, padeda užtikrinti tos pačios krypties programų
suderinamumą;
• gair÷s, kurios padeda „susikalb÷ti“ programų reng÷jams ir vertintojams;
• galimyb÷ palyginti studijų rezultatus, atskirti laipsnius ir apibr÷žti jiems keliamus
reikalavimus;
• studijų ir rinkos poreikio derinimo įrankis, nes socialiniai partneriai dažnai nesupranta
aukštojo mokslo vidinių procesų. Tai studijų krypties klasikų ir modernistų tarpusavio susitarimas,
nes jaučiamas spaudimas iš verslo atstovų.
Išryšk÷jo problemos, kurios sukelia praktinio studijų krypčių reglamentavimo įgyvendinimo
pavojų:
• krypties reglamentavimas mažina programų įvairovę, nes, esant didesniam
reglamentavimui, atsiranda niveliacijos pavojus, programos supanaš÷ja;
• profesinio rengimo standartų ir krypčių reglamentų santykis, nes kolegijų sektorius
vadovaujasi standartais, o reglamentas atlieka papildomo pritaikymo vaidmenį. Tod÷l yra išlikusių
programų reglamentų ir profesinio rengimo standartų nesuderinamumo problemų;
• reglamentas tam tikrose kryptyse (pvz., gamtos mokslų srities) realiai neveikia, nes
susiduriama su bendrojo lavinimo problemomis, kai abiturientai d÷l profiliavimo įstoja netur÷dami
lygiavertiškai stiprių reikalingų dalykų pagrindų.
Pasiūlymai d÷l studijų krypties aprašų paskirties ir tikslingumo:
189
• reglamento sąvoką keisti į aprašo ir šitaip krypčių aprašams suteikti tik rekomendacinį
pobūdį;
• aprašo metodologija tur÷tų suderinti tokius principus kaip ekonomiškumą, suderinamumą,
perimamumą, tęstinumą, studentų ir d÷stytojų judumą, tarptautiškumą. Metodologiniai principai
tur÷tų būti skirti ateities programoms, tod÷l esmin÷ nuostata gal÷tų atskleisti programų
suderinamumo ir įskaitymo principus, o ne smulkmenišką proporcijų išd÷stymą;
• apraše reikia apibr÷žti kiekvienos krypties „stuburą“, paliekant laisv÷s programų
reng÷jams patiems apsispręsti d÷l turinio apimties;
• rengiant krypčių aprašus atsižvelgti į kolegijų studijų programoms skirtų profesinio
rengimo standartų gerąją patirtį, nes šių standartų įgyvendinimas programose jau išryškino itin
didelio reglamentavimo ir kompetencijų išskaidymo problemas;
• parengti krypčių aprašai tur÷tų der÷ti su Europos teminių ar profesinių tinklų parengtais
aprašais (pvz., EuroPsi);
• apraše siūloma numatomus žinių ir geb÷jimų reikalavimus traktuoti kaip slenkstinius.
4.4.2. Valstybinis reguliavimas: AM studijas reguliuojančių institucij ų vaidmuo,
reglamentavimo lygis
Apibendrinant ekspertų mintis d÷l reguliavimo masto neišryšk÷jo bendra nuomon÷, tačiau
prioritetas teikiamas liberalesniam požiūriui į reguliavimą:
• Studijų krypties „stuburas“ ar pagrindų dalis gal÷tų būti reglamentuojama 50 proc, visą
kitą dalį paliekant programų reng÷jams;
• Bendrojo lavinimo dalies dalykai ir dalis studijų pagrindų tur÷tų būti suderinami tarp
skirtingų tos krypties programų. Aiškių proporcijų nebuvo pasiūlyta, tačiau akcentuotas studijų
dalies įskaitymo principas, kuris tur÷tų būti įtrauktas į krypčių aprašus kaip viena iš principinių
nuostatų;
• Reglamentuose stokojama d÷mesio programos vadybos daliai, tod÷l didesnis studijų
komitetų statuso formalizavimas aiškiau apibr÷žtų atsakomybę d÷l studijų kokyb÷s užtikrinimo;
• Kiekvienos krypties apraše daugiau d÷mesio tur÷tų būti skirta išteklių apibr÷žimui, nes
itin lanksčiai juos traktuojant po to kyla programų įgvendinimo kokyb÷s problemų;
Iškeltos problemos:
• D÷l mokslo klasifikatoriaus ir studijų klasifikatoriaus tarpusavio neatitikimo kai kurios
studijų kryptys tampa platesn÷s už mokslo kryptis, o tai apsunkina apibr÷žti studijų krypties
pagrindus;
190
• Labai atsiliekama įgyvendinant kvalifikacijų sąrangą, nes kvalifikacijų aprašai yra vienas
iš bazinių krypčių aprašų rengimo dokumentų;
• Tarp studijų pagrindų ir specialiosios (profesin÷s) dalių n÷ra aiškios ribos, tod÷l kyla
klausimas, kiek tikslinga reguliuoti šių dalių tarpusavio proporcijas. Proporcijų reguliavimas
iškeltas kaip esmin÷ problema, kuri trukdo programų reng÷jams ir įgyvendintojams lanksčiau
interpretuoti programos sandarą;
• Atkreiptas d÷mesys, kad stokojama studijas reguliuojančių dokumentų tarpusavio darnos,
nes pastebimas ir tam tikras dubliavimosi momentas.
Pasiūlymai d÷l reguliavimo masto:
• Reglamentavimo lygis bendrojo lavinimo ir studijų pagrindų dalyje tur÷tų priklausyti nuo
mokslo srities apimties, nes kuo platesn÷ sritis, tuo mažesnis tur÷tų būti reglamentavimas;
• Bendrojo lavinimo dalis gal÷tų būti reguliuojama „bendra šerdimi“ (pavyzdžiui,
humanitarin÷s srities krypčių programoms numatyti gamtos mokslų dalykus, o gamtos mokslų
srities krypčių programoms – humanitarinius dalykus);
• Studijų pagrindų dalyje rekomenduojama numatyti bazinius krypties dalykus;
• Neb÷ra specializacijų poreikio, tod÷l atitinkamai netikslinga reglamentuoti šios dalies
proporcijos. Kolegijose taip pat ryšk÷ja tendencija atsisakyti specializacijų;
• Apibr÷žiant laipsnio reikalavimus gali būti taikomi viešai žinomi Dublino aprašai, kurie
jau skverbiasi į programų reng÷jų terpę;
• Ekspertų rekomendacijos d÷l bendrųjų reikalavimų programoms ir reglamentų santykio
išsiskyr÷, nes vieni ekspertai mano, kad tikslinga šiuos dokumentus sujungti, siekiant išvengti
dubliavimosi, kiti siūlo bendruosius reikalavimus palikti kaip atskirą dokumentą, tačiau jo nuostatų
nekartoti aprašo struktūroje ir turinyje;
• Krypčių aprašus būtų tikslinga suderinti su kitų šalių krypčių aprašais, siekiant spręsti
studijuojant kitur gautų kreditų įskaitymo problemą;
• Reik÷tų suformuoti bendrą tarpusavyje suderintų aprašų sistemą (bendrosios nuostatos,
krypties aprašas, programos aprašas, akreditacijos aprašas);
• Daugiau d÷mesio krypties apraše skirti studijų programų komitetų statusui ir socialinių
partnerių įtraukimui, nes partneriai sunkiai suvokia proporcijų būtinumą;
• Perimamumo (ar kolegijų absolventų tolesnių studijų universitete) principas turi būti
įteisintas ar reguliuojamas, o ne priklausyti nuo voliuntaristiškų, pavyzdžiui, fakultetų tarybų,
sprendimų.
4.4.3. Studijų kryp čių reglamentų rengimo procesas
191
Ekspertai atskleid÷ šiuos reglamento rengimo grup÷s darbo bruožus:
• Susipažinta su kitų šalių patirtimi, analizuojant krypčių reglamentavimo tradicijas;
• Analizuotos krypties dalykų programos bandant surinkti duomenis, kaip d÷stytojai
apibr÷žia dalyką;
• Remtasi tam tikromis mokslo krypties perspektyvą pristatančiomis studijomis;
• Sudaryta galimyb÷ išsamiai susipažinti su įvairiais studijų reglamentavimo dokumentais
(tokiai veiklai akademiniai darbuotojai paprastai nelinkę skirti atskiro d÷mesio), o tai buvo vertinga
patirtis, leidžianti geriau pažinti aukštojo mokslo sistemą;
• Gana s÷kmingas parengto reglamento svarstymas keliais etapais: institucijų viduje (nors
daugeliu atveju jis buvo neformalus) ir redakcin÷je grup÷je;
• Redakcin÷ grup÷ teik÷ vertingą grįžtamąjį ryšį.
Iškeltos problemos:
• Didžiausia reglamentų rengimo darbo grup÷se išryšk÷jusi problema, kurią pabr÷ž÷ ir visų
interviu dalyviai, – tai tikslų, uždavinių, geb÷jimų, rezultatų formulavimas, t. y. žinių ir geb÷jimų
lygio taksonomijos apibr÷žimas kiekvienoje kryptyje. Šis iššūkis yra susijęs ir su laipsnio atskyrimo
bruožų apibr÷žimu;
• Grupių nariai labai skirtingai interpretavo atstovaujamo mokslo krypties sąvokas;
• Sunku buvo derinti tarpusavyje lygio (bakalauro ir profesinio bakalauro) atskyrimo
bruožus;
• Atkreiptas d÷mesys į pagrindinį krypčių aprašų rengimo iššūkį – suderinti profesinio
bakalauro, bakalauro ir magistro reikalavimus.
Pasiūlymai d÷l krypčių aprašų darbo grupių organizavimo ir aprašo rengimo proceso:
• Reikalinga bendra aprašų rengimo metodologija, nes dabartin÷s metodin÷s
rekomendacijos reglamentų reng÷jams šią funkciją nevisiškai atlieka. Tai tur÷tų būti svarbi krypčių
aprašų reng÷jų mokymų dalis;
• Optimalus krypties aprašo grup÷s dydis būtų 5–7 nariai, įskaitant ir socialinių partnerių
atstovą. Pageidautina, kad nariai kaip ekspertai atstovautų studijų krypčiai, o ne institucijai, nes
viena iš pastebimų problemų – tai institucinių interesų protegavimas. Tod÷l aukštosios mokyklos
bendru susitarimu gal÷tų deleguoti geriausius atitinkamos krypties ekspertus į aprašo rengimo
grupę.
• Mokymai reikalingi ne tik krypčių aprašų grupių vadovams, bet ir visiems darbo grup÷s
nariams, nes pastarieji po to pakopinio modelio principu gal÷tų atlikti edukacinį darbą programų
reng÷jams savo atstovaujamose institucijose;
192
• Redakcin÷je grup÷je tikslinga būtų suburti keturis nuolatinius metodikos ekspertus, o
visus kitus įtraukti atsižvelgiant į studijų kryptį;
• Krypties aprašo svarstymą tikslinga organizuoti keliais etapais, t. y. parengtas darbo
grup÷s projektas tur÷tų būti viešai svarstomas aukštosiose mokyklose, kitame etape gali būti
pasitelkiami išoriniai ekspertai (pavyzdžiui, iš verslo pasaulio ir aukštojo mokslo politikos
lygmens). Konsultacinis ir metodinis ryšys su redakcine grupe kaip tur÷tų būti palaikomas nuolat, o
net tik baigiamojoje stadijoje.
• Krypties apraše būtina pateikti sąvokų žodyn÷lį (pavyzdžiui, tokių sąvokų kaip studijų
tikslai, studijų rezultatai, siekiniai, pažintiniai, praktiniai, perkeliamieji geb÷jimai ir kt.);
• Nors ekspertai nepri÷jo prie bendros nuomon÷s d÷l aprašo rengimo trukm÷s, tačiau
pripažinta, kad tam reikia daugiau negu trijų m÷nesių. Kadangi pageidautinas ir tam tikras tyrimas
(įvairių duomenų, šalių taikomos praktikos, mokslo krypties studijų analiz÷s), aprašo rengimas gali
trukti iki vienų metų.
Apibendrinant ekspertinio interviu metu išryšk÷jusias tendencijas, matyti, kad ekspertai
pritaria krypčių aprašų reikalingumui, tačiau pageidauja lankstesnio požiūrio į jų turinį, ypač
programos dalių proporcijas. Kita vertus, labai konkrečių vizijų d÷l aprašo sandaros nebuvo išsakyta
ir iš esm÷s net neprieštarauta galiojančių reglamentų struktūrai.
Pagrindin÷ krypties aprašo paskirtis būtų pagalba programų reng÷jams (tačiau pabr÷žiamas jo
rekomendacinis pobūdis), o institucijos, kurios paj÷gios parengti išskirtines ir inovatyvias
programas, gali vadovautis laipsnio reikalavimais ir šitaip įrodyti, ar programa tinka laipsniui teikti.
Jeigu krypties aprašas yra tik rekomendacinio pobūdžio, tai programoms keliamų bendrųjų
reikalavimų n÷ra prasm÷s įtraukti į aprašą, pakaktų atskirai apibr÷žti bendruosius studijų programų
sudarymo principus.
4.5. Profesinio rengimo standartai
Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymu 2000 m. įteisinus binarinę aukštojo mokslo
sistemą, kolegijoms teko parengti ir įteisinti naujas aukštojo mokslo studijų programas. Rengiant
aukštojo mokslo studijų programas buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ir
socialin÷s ir apsaugos ir darbo ministrų 1998 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 435 „D÷l profesinio
mokymo bei aukštesniųjų studijų standarto struktūros ir įteisinimo tvarkos“. V÷liau (2003 m.)
įsigaliojo „Profesinio rengimo standarto struktūros ir profesinio rengimo standartų rengimo,
atnaujinimo ir įteisinimo nuostatai“.
Profesinio rengimo standartai buvo rengiami vadovaujantis reikalavimais, apibr÷žtais
UNESCO Tarptautin÷je standartizuotoje švietimo klasifikacijoje ISCED (International Standart
193
Classification of Education), ES švietimo politikos nuostatomis ir nacionaliniais prioritetais. Šioje
klasifikacijoje aukštąjį mokslą apima ISCED 5–6 lygmenys. Kolegin÷s aukštojo mokslo studijų
programos priskiriamos ISCED 5 lygiui.
Lietuvos profesinio rengimo standartų sistema bei neuniversitetinių ISCED 5 lygmens studijų
standartai buvo kuriami pratęsiant PHARE 2001 projekto „Kvalifikacijų standartų sistemos pl÷tra“
patirtį ir įgyvendinant projektą Nr. BPD 2004-ESF-2.4.0-01-04/0156 „Nacionalin÷s profesinio
rengimo standartų sistemos pl÷tra“. Projekto tikslas: pl÷toti nacionalinę standartų sistemą, kuri
pad÷tų didinti atitiktį tarp mokymo/studijų ir veiklos pasaulio poreikių bei gerinti mokymosi visą
gyvenimą sąlygas. Projektų metu buvo atlikta įvairių ūkio šakų specialistų poreikio kvalifikacijai
analiz÷, parengtos Maisto produktų, Medienos, Statybos, Turizmo, Žem÷s ūkio ir kitų sektorių
studijos.
Siekiant, kad profesinio mokymo, mokslo ir studijų sistema atitiktų besikeičiančius
socialinius ekonominius poreikius, į profesinių standartų rengimą įtraukiami verslo ir paslaugų
pasaulio atstovai. Suformuotos ūkio šakų ekspertų grup÷s nustato tam tikrame ūkio sektoriuje
rengtinų standartų prioritetus, aprobuoja standartų projektus. Šiuo metu veikia 14 ūkio šakų
ekspertų grupių.
Profesinio rengimo standartais remiamasi rengiant profesinio mokymo ir koleginių studijų
programas bei vertinant mokinių ir studentų pasiekimus. Profesijos rengimo standartu siekiama
apibr÷žti, kokius mokymo tikslus žmon÷s turi pasiekti, kad įgytų reikiamų kompetencijų, kokias
pažintines sritis jie turi mokytis, kokius kriterijus turi atitikti jų pasiekimai, kaip galima įsitikinti,
kad žmogus gali atlikti užduotis kompetentingai. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro
ir Lietuvos Respublikos socialin÷s apsaugos ir darbo ministerijos ministro 2003 m. geguž÷s 30 d.
įsakymu Nr. ISAK-771/A1-91 „D÷l profesinio rengimo standarto struktūros ir profesinio rengimo
standartų rengimo, atnaujinimo ir įteisinimo nuostatų patvirtinimo“ nustatyti bendri reikalavimai
standarto struktūrai ir turiniui.
Standarte privalo būti nurodytas pavadinimas, data, vieta, jis turi būti pasirašytas. Be šių
privalomų rekvizitų standartas negalioja. Pirmajame lape rašomas profesijos pavadinimas ir
nurodomas profesinio išsilavinimo lygis, o antrajame lape nurodomas standartui suteikiamas
valstybinis kodas, įgyjama profesin÷ kvalifikacija, būtinas bazinis išsilavinimas, patvirtinimo
rekvizitai.
Turinio atžvilgiu profesinio rengimo standartą sudaro šios dalys: bendrasis profesijos
apibūdinimas, profesijos tikslas, veikos sritys, kompetencijos, kompetencijų ribos, mokymo tikslai,
kompetencijų vertinimas, svarbiausiai bendrieji geb÷jimai, baigiamasis kvalifikacijos vertinimas.
Tad standarte trumpai apibūdinama profesin÷ veikla, profesijai būdingos veiklos sritys, darbo
vietos, darbo priemon÷s, įrankiai ir medžiagos, darbo sąlygos bei aplinka, darbo santykiai ir ryšiai,
194
profesijai reikalingos svarbiausios asmenin÷s savyb÷s, apibr÷žiama, ko tos profesijos darbuotojas
siekia savo profesin÷je veikloje, bei apibr÷žiama tam tikra darbuotojo savarankiška profesin÷s
veiklos dalis, nustatomos kompetencijos, apibūdinami besimokančiojo žinios ir geb÷jimai, būtini
atitinkamai kompetencijai įgyti, pateikiamos nuorodos, kokios žinios bei geb÷jimai turi būti
įvertinami. Baigiamasis kvalifikacijos vertinimas apima pagrindinių (svarbiausių), be kurių negali
būti suteikta profesin÷ kvalifikacija, kompetencijų vertinimą mokymo (studijų) programos
pabaigoje. Taip pat standarte nurodomi dokumentai, kuriais remiantis buvo rengiamas standartas,
nurodomi standarto reng÷jai, recenzentai, konsultantai.
Ūkio šakų ekspertų grupių aprobuoti standartų projektai teikiami tvirtinti švietimo ir mokslo
bei socialin÷s apsaugos ir darbo ministrams.
Šiuo metu parengti ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro bei Lietuvos
Respublikos socialin÷s apsaugos ir darbo ministro patvirtinti 92 ISCED 5 lygmens profesiniai
standartai. Paskutinis ISCED 5 lygmens profesinio rengimo standartas įteisintas 2008 birželio
m÷nesį.
Įteisinus studijų krypčių reglamentus, kolegijos pertvark÷ studijų programas pagal reglamentų
reikalavimus, tačiau studijų programų reng÷jams kolegijose kyla problemų rengiant ir teikiant
SKVC tvirtinti naujas studijų programas, kurios neturi studijų krypties reglamento. Čia profesinio
rengimo standartai labai praverčia.
Bolonijos ekspertai Lietuvoje (http://mokslasplius.lt/mokslo-
lietuva/node/1107?page=0%2C0), palyginę kai kurių studijų krypčių reglamentus ir profesinio
rengimo standartus, pasteb÷jo, kad profesinio rengimo standartuose įvardinami ne kas kita kaip
studijų rezultatai, kurių tikimasi iš gaunančių profesinio bakalauro diplomą. Studijų rezultatai,
aprašyti pagal profesinio rengimo standartų reikalavimus, labai artimi Dublino aprašuose
nustatytiems pirmosios pakopos studijų absolventų reikalavimams. Ši patirtis gal÷s būti panaudota
kuriant studijų krypčių aprašus.
4.6. Lietuvos nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga ir jos derm÷ su aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangomis
4.6.1. Bendra informacija apie Lietuvos nacionalinę kvalifikacij ų sąrangą
Lietuvos nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga dar nesukurta. 2006 m. Socialin÷s apsaugos ir
darbo ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija buvo sudariusios darbo grupę, kuri pateik÷
pasiūlymų d÷l tokios sąrangos sukūrimo, tačiau čia darbai ir sustojo. Jie tur÷tų būti kuo skubiau
atnaujinti. Trumpai apžvelgsime parengtų pasiūlymų esmę.
195
Kas yra nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga?
Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga – tai konkrečioje šalyje nustatytų kvalifikacijos lygmenų,
apibr÷žtų kvalifikaciniais kriterijais ir atspindinčių veiklai reikalingas kompetencijas, visuma.
Nacionalin÷s kvalifikacijų sandaros savitumą daugiausia lemia šalies veiklos sistemos ir švietimo
sistemos specifika.
Kokius uždavinius sprendžia nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga?
1. Koordinavimo – sudarant prielaidas žmonių įgyjamų kvalifikacijų suderinamumui su darbo
rinkos ir veiklos pasaulio poreikiais bei sukuriant atskaitos sistemą veiklos ir švietimo bei
profesinio rengimo sistemų partnerystei žmogiškųjų išteklių ugdymo srityje.
2. Kvalifikacijų planavimo, įgijimo, vertinimo ir pripažinimo procesų aiškumo ir
prieinamumo didinimo.
3. Informavimo – padedant profesinei veiklai besirengiančiam arba ją pakeisti norinčiam
asmeniui lengviau orientuotis įvairiai veiklai reikalingų kvalifikacijų turinio, per÷jimų iš vieno
kvalifikacinio lygmens į kitą, mokymosi galimybių atrankos srityse.
4. Kokyb÷s užtikrinimo – siekiant, kad įgyjamų bei pripažįstamų kvalifikacijų ir kompetencijų
kokyb÷ atitiktų veiklos sistemos reikalavimus šalyje ir tarptautiniu mastu.
5. Mokymosi visą gyvenimą ir tęstinio profesinio rengimo pl÷tros skatinimo – remiant visas
mokymosi formas ir būdus, sukuriant sąlygas mokymosi pasiekimų, nesvarbu, kokia forma jie buvo
įgyti, įvertinti ir pripažinti.
6. Darbo j÷gos judumo skatinimo – sudarant kvalifikacines bei mokymosi prielaidas
profesiniam bei geografiniam judumui didinti.
Kelių lygmenų tur ÷tų būti Lietuvos nacionalin÷ kvalifikacij ų sąranga ir kuo grindžiamas pasirinktas lygmenų skaičius?
Laikantis nacionalin÷s kvalifikacijų sistemos kūrimo principų bei atsižvelgiant į Europos
kvalifikacijų sąrangą ir šiuo metu Lietuvoje esamą profesinio išsilavinimo lygmenų struktūrą,
teigiama, kad Lietuvos nacionalin÷je kvalifikacijų sąrangoje tur÷tų būti numatyti 8 kvalifikacijų
lygmenys (Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos metmenys, 2007) (4.1 lentel÷). Toks
lygmenų skaičius siūlomas remiantis darbo rinkos tyrimų duomenimis, darbo procesų veiklos
sistemoje analize, švietimo sistemos praktika bei refleksin÷s analiz÷s rezultatais. Kvalifikacijų
lygmenys išd÷stomi pagal hierarchiją ir apima visą kvalifikacijų spektrą nuo bendrojo lavinimo
mokyklose, vidurinio profesinio rengimo bei darbo rinkos mokymo įstaigose įgyjamų kvalifikacijų
iki aukštojo mokslo kvalifikacijų. Kvalifikacijų lygmenys apima kvalifikacijas, įgytas
neformaliuoju ir savaiminio mokymosi būdu ir pasinaudojus kitomis mokymosi visą gyvenimą
196
galimyb÷mis. Penki pirmieji kvalifikacijų lygmenys apima pirminio vidurinio ir tęstinio profesinio
rengimo įstaigose bei darbo vietoje įgyjamas kvalifikacijas. 6–8 lygmenys apima aukštojo mokslo
įstaigose įgyjamas kvalifikacijas. 5-asis kvalifikacijų lygmuo yra tarpinis (pereinamasis) tarp
profesinių ir aukštojo mokslo kvalifikacijų.
4.6.2. Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacij ų sąrangos derm÷ su aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangomis
Skirstant aukštojo mokslo kvalifikacijas ir kvalifikacinius laipsnius į hierarchinius lygmenis
studijų kryptyje ir priskiriant šiems lygmenims konkrečias aukštųjų mokyklų teikiamas
kvalifikacijas ir kvalifikacinius laipsnius, vadovaujamasi tik studijų sistemos parametrais. Aukštojo
mokslo kvalifikacijų ir kvalifikacinių laipsnių lygmenis apibr÷žia Europos aukštojo mokslo
kvalifikacijų sąranga, Lietuvos kvalifikacijų sąranga ir kiti dokumentai, nurodantys esamus aukštojo
išsilavinimo kvalifikacijų lygmenis ir studijų pakopas. Šiuo atveju kvalifikaciniai laipsniai ir
kvalifikacijos skirstomos į lygmenis išimtinai pagal tai, kokioje studijų pakopoje jos yra įgyjamos.
4.1 lentel÷. Lietuvos aukštojo mokslo kvalifikacijų (pagal naująjį Mokslo ir studijų įstatymą)
atitiktis EAMKS ir Lietuvos kvalifikacijų sąrangos projektui
Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (European Higher Education Qualifications Framework)
Nuosekliųjų studijų tipas Lietuvoje
Lietuvoje teikiama aukštojo mokslo kvalifikacija ir mokslo laipsniai
Lietuvos nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga
Trumpieji studijų ciklai
– – Penktasis kvalifikacijų lygmuo
Profesinio bakalauro, bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija
Šeštasis kvalifikacijų lygmuo (A polygmenis)
Pirmasis kvalifikacijos lygmuo (studijų pakopa)
Pirmojo kvalifikacinio laipsnio lygmuo (bakalauro laipsnis)
Pirmosios pakopos studijos Profesijos bakalauro
kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija
Šeštasis kvalifikacijų lygmuo (B polygmenis)
Antrasis kvalifikacijos lygmuo (studijų pakopa)
Magistrantūros lygmuo
Magistrantūros studijos
Magistro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija
Septintasis kvalifikacijų lygmuo
Meno doktorantūros studijos
Menų daktaro laipsnis Trečiasis kvalifikacijos lygmuo (studijų pakopa)
Doktorantūros lygmuo
Doktorantūros studijos
Mokslų daktaro laipsnis
Aštuntasis kvalifikacijų lygmuo
Lietuvos nacionalin÷je kvalifikacij ų sąrangoje naudojami kvalifikacij ų skirstymo į lygmenis kriterijai ir j ų atitiktis aukštojo mokslo specifiniams reikalavimams. VI–VIII lygmen ų aprašų turinys
197
Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos rengimo darbo grup÷ išskyr÷ tris kvalifikacijų
skirstymo į lygmenis kriterijus – veiklos savarankiškumą, sud÷tingumą ir kintamumą (4.2 lentel÷).
Šie kriterijai artimi ir Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų sąrangos kvalifikacijų
skirstymo į lygmenis kriterijams.
4. 2 lentel÷. Kvalifikacijų skirstymo į lygmenis kriterijai EKS ir Lietuvos kvalifikacijų sąrangoje
Europos mokymosi visą gyvenimą kvalifikacijų sąrangos kvalifikacijų skirstymo į lygmenis kriterijai
Lietuvos kvalifikacijų sąrangos kvalifikacijų skirstymo į lygmenis kriterijai
Veiklos reikalaujamas savarankiškumas, kūrybiškumas ir integracija Reikalingos pagalbos ir mokymo teikimo lygis
Veiklos savarankiškumas
Žinių ir supratimo sud÷tingumas ir gylis
Veiklos sud÷tingumo skal÷ Veiklos sud÷tingumas
Veiklos situacijų skaidrumas ir kaitos dinamika Veiklos kintamumas
Remiantis Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos aprašais, aukštojo mokslo
kvalifikacijų lygmenyse (VI–VIII) nurodytos veiklos charakteristikos reiškiasi per tam tikrus
rodiklius ir reikalauja tam tikrų geb÷jimų (4.3 lentel÷).
Veiklos savarankiškumą aukštųjų geb÷jimų reikalaujančiose veiklos srityse apibūdina šie
rodikliai:
1. Veiklos uždavinių sprendimas, taikant analiz÷s, tyrimų, konsultavimo ir mokymo
metodus:
• geb÷jimai spręsti konkrečius funkcinius veiklos uždavinius, analizuojant ir fiksuojant
savo veiklos rezultatus ir teikiant ataskaitas veiklą koordinuojantiems asmenims;
• geb÷jimai spręsti konkrečius funkcinius veiklos uždavinius, analizuojant ir koreguojant
savo ir kitų veiklą, atsižvelgiant į veiklos rezultatų analizę ir specialistų rekomendacijas, bei vykdyti
įvairią projektinę veiklą;
• geb÷jimai savarankiškai atlikti taikomojo pobūdžio tyrimus, teikti konsultacijas veiklos
srityje, koordinuoti projektus, orientuotus į kitų žmonių kvalifikacijos tobulinimą ir inovacijų
diegimą, analizuoti veiklos rezultatus ir juos pristatyti;
• geb÷jimai priimti visuomenin÷s reikšm÷s strateginius sprendimus, savarankiškai planuoti
ir vykdyti fundamentinius ir (arba) taikomuosius mokslinius tyrimus, perteikti naujausias profesin÷s
srities žinias (skleisti patirtį) atitinkamos srities specialistams, koordinuoti mokslinius ir taikomųjų
tyrimų projektus.
2. Aukštųjų geb÷jimų reikalaujančios veiklos organizavimas:
• veikiama savarankiškai, pasirenkant užduočių atlikimo būdus;
198
• veikiama savarankiškai, organizuojant atitinkamų žmonių darbą iškeltoms užduotims
atlikti. Tod÷l šio lygmens kvalifikacijos apima geb÷jimus planuoti veiklą, atsižvelgiant į numatytus
tikslus;
• veikiama savarankiškai, nustatant atitinkamos veiklos srities uždavinius, priimant
savarankiškus sprendimus, orientuotus į veiklos tobulinimą ir gerinimą. Veiklai būdingas
vadovavimas kitų darbuotojų veiklai;
• veikla strategiškai planuojama, prisiimant atsakomybę už kitų darbuotojų veiklos
rezultatus ir jos kokybę, savarankiškai priimami strategiškai svarbūs sprendimai.
Veiklos sud÷tingumą aukštųjų geb÷jimų reikalaujančiose veiklos srityse apibūdina šie
rodikliais:
1. Veiklos struktūros sud÷tingumo lygis, kurį lemia veiklos uždavinių ir jų sprendimo būdų
įvairov÷ bei turinio sud÷tingumas:
• veikla, kuri pasižymi daugiausia tos pačios srities uždavinių ir jų turinio įvairove;
sprendžiant uždavinius, naudojamos panašios priemon÷s ir metodai;
• veikla, kuri susideda iš įvairių tarpusavyje sąveikaujančių uždavinių skirtingose tos pačios
veiklos srityse; sprendžiant uždavinius, naudojamos įvairios priemon÷s ir metodai;
• sud÷tinga veikla, kuri susideda iš įvairių tarpusavyje sąveikaujančių uždavinių, kurie gali
apimti keleto giminingų profesinių veiklų sritis;
• itin sud÷tinga veikla, kuriai būdingas naujovių – naujų žinių, id÷jų, technologijų, veiklos
atlikimo būdų, metodų ir procesų, kūrimas; veikla pasižymi strateginio pobūdžio veiklos
uždaviniais, kurie gali apimti įvairias skirtingas veiklos sritis ar mokslinių tyrimų kryptis.
2. Taikomų žinių turinio sud÷tingumas, platumas, universalumas, naujumas:
• veikla reikalauja plačių bendrojo pobūdžio teorinių žinių, naujų taikomųjų tyrimų
teikiamų žinių ir praktin÷s veiklos patirtimi įgyjamų žinių;
• veikla reikalauja plačių teorinių žinių, pagrįstų naujų fundamentinių ir taikomųjų tyrimų
rezultatais arba būtinų įvairioms naujov÷ms įsisavinti;
• veikla reikalauja ekspertinio naujausių žinių profesin÷s veiklos ir jai artimose ar
giminingose srityse vertinimo ir pritaikymo, naujų faktų atradimo, atliekant taikomuosius
profesin÷s veiklos tyrimus, kūrybiško teorinių žinių ir mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymo;
• veikla reikalauja naujų žinių veiklos srityse atradimo, remiantis atliekamų fundamentinių
ir taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatais, integruojant įvairių veiklos sričių žinias; veikla pasižymi
strateginio pobūdžio veiklos uždaviniais, kurie gali apimti įvairias skirtingas veiklos sritis ar
mokslinių tyrimų kryptis.
Veiklos kintamumą aukštųjų geb÷jimų reikalaujančiose veiklos srityse apibūdina šie
rodikliai:
199
1. Veiklos kintamumo intensyvumo ir nusp÷jamumo lygis:
• nuolatiniai ir nenusp÷jami pokyčiai, kuriuos sąlygoja žinių ir technologijų pažanga
konkrečioje profesin÷je srityje;
• intensyvūs veiklos ir aplinkos pokyčiai d÷l žinių, technologijų, darbo organizavimo
įvairiose veiklos srityse pažangos, pokyčiai yra sunkiai prognozuojami, veiklą sudaro nuolat
besikeičiantys užduočių deriniai;
• intensyvūs ir neprognozuojami veiklos bei jos aplinkos pokyčiai.
2. Veiklos kintamumo intensyvumo ir nusp÷jamumo lygio keliami reikalavimai geb÷jimams:
• profesin÷s veiklos kintamumas reikalauja pagilinti ir prapl÷sti profesin÷s srities žinias ir,
įvertinus savo veiklą, mokytis savarankiškai (pl÷toti pažintines kompetencijas);
• veiklos kintamumas reikalauja geb÷jimo priimti inovatyvius sprendimus, paremtus tyrimų
rezultatais, įvertinant alternatyvius sprendimo variantus bei galimas socialines ir etines veiklos
pasekmes;
• veiklos kintamumas reikalauja pasirengimo nuolatiniams pokyčiams, atvirumo
naujov÷ms, teigiamos nuostatos į organizacijos ir visuomen÷s pl÷trą, geb÷jimų originaliai spręsti
problemas, įvertinant jų kontekstą, geb÷jimų inicijuoti ir daryti pokyčius įvairiose veiklos ir
visuomen÷s gyvenimo srityse.
Reik÷tų pažym÷ti, kad čia aprašytų kvalifikacijų lygmenų struktūra lygmenų skaičiumi
atitinka kvalifikacinių laipsnių ir kvalifikacijų skirstymą į hierarchinius lygmenis studijų kryptyje,
nes ši lygmenų struktūra yra pagrįsta Lietuvos kvalifikacijų sąrangos kriterijais.
Pagrindiniai aukštojo mokslo kvalifikacij ų integravimo į nacionalinę kvalifikacij ų sąrangą iššūkiai
Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga yra profesinių kvalifikacijų sąranga ta prasme, kad ji apima
tik tas kvalifikacijas, kurios suteikia teisę ir galimybes vykdyti konkrečią profesinę veiklą. D÷l šios
priežasties sąranga neapima bendrojo išsilavinimo ir jo lygmenų. Tod÷l iškyla klausimas, ar
akademinis universitetų teikiamų kvalifikacinių laipsnių pripažinimas atitinka profesin÷s
kvalifikacijos reikalavimus. Šiandien universitetų teikiami aukštojo mokslo kvalifikaciniai laipsniai
yra pagrįsti akademiniu kvalifikacijos pripažinimu, o nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga reikalauja
profesinio kvalifikacijos pripažinimo.
Tod÷l greta akademinio aukštojo mokslo kvalifikacinių ir mokslo laipsnių pripažinimo,
reikalingo sąlygoms tęsti studijas sudaryti, svarbu stiprinti profesinį aukštojo mokslo kvalifikacijos
pripažinimą, kuris suteikia teisę verstis tam tikra profesine veikla – šiandien toks pripažinimas
taikomas tik valstyb÷s reguliuojamoms profesijoms.
200
4.3 lentel÷. Kvalifikacijų lygmenų, aprašytų pagal veiklos charakteristikų parametrus, išskirtus Lietuvos kvalifikacijų sąrangos projekte, atitiktis kvalifikacinių laipsnių ir kvalifikacijų lygmenims studijų kryptyje
Kvalifikacijų lygmenys, aprašyti pagal veiklos charakteristikų parametrus, išskirtus Lietuvos kvalifikacijų sąrangos projekte Kvalifikacinių laipsnių ir kvalifikacijų lygmenys studijų kryptyje
Veiklos savarankiškumas Veiklos sud÷tingumas Veiklos kintamumas
Profesijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija (atitinka VI Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenį)
� geb÷jimai spręsti konkrečius funkcinius veiklos uždavinius, analizuojant ir fiksuojant savo veiklos rezultatus ir teikiant ataskaitas veiklą koordinuojantiems asmenims,
� veikla atliekama savarankiškai, pasirenkant uždavinių atlikimo būdus
� veikla, kuri pasižymi daugiausia tos pačios veiklos uždavinių ir jų turinio įvairove; sprendžiant uždavinius naudojamos panašios priemon÷s ir metodai;
� veikla reikalauja plačių bendrojo pobūdžio teorinių žinių, naujų taikomųjų tyrimų teikiamų žinių ir praktin÷s veiklos patirtimi įgyjamų žinių
Bakalauro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija (atitinka VI Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenį)
� geb÷jimai spręsti konkrečius funkcinius veiklos uždavinius, analizuojant ir koreguojant savo bei kitų veiklą, atsižvelgiant į veiklos rezultatų analizę ir specialistų rekomendacijas bei vykdyti įvairią projektinę veiklą;
� veikla atliekama savarankiškai, organizuojant atitinkamų žmonių darbą iškeltiems uždaviniams atlikti. Tod÷l šio lygmens kvalifikacijos apima geb÷jimus planuoti veiklą, atsižvelgiant į numatytus tikslus.
� veikla, kuri susideda iš įvairių tarpusavyje sąveikaujančių skirtingų tos pačios veiklos srities uždavinių; sprendžiant uždavinius naudojamos įvairios priemon÷s ir metodai;
� veikla reikalauja plačių teorinių žinių, pagrįstų naujų fundamentinių ir taikomųjų tyrimų rezultatais arba būtinų įvairioms naujov÷ms įsisavinti
� nuolatiniai ir nenusp÷jami pokyčiai, kuriuos sąlygoja žinių ir technologijų pažanga konkrečioje profesin÷je srityje;
� profesin÷s veiklos kintamumas reikalauja pagilinti ir prapl÷sti profesin÷s srities žinias ir, įvertinus savo veiklą, mokytis savarankiškai (pl÷toti pažintines kompetencijas)
Magistro kvalifikacinis laipsnis ir (arba) profesin÷ kvalifikacija (atitinka VII
� geb÷jimai savarankiškai atlikti taikomojo pobūdžio tyrimus, teikti konsultacijas veiklos srityje, koordinuoti projektus, orientuotus į kitų žmonių kvalifikacijos tobulinimą
� sud÷tinga veikla, kuri susideda iš įvairių tarpusavyje sąveikaujančių uždavinių, kurie gali apimti keleto giminingų profesinių veiklų sritis;
� veiklos reikalauja ekspertinio
� intensyvūs veiklos ir aplinkos pokyčiai d÷l žinių, technologijų, darbo organizavimo įvairiose veiklos srityse pažangos, pokyčiai yra
201
Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenį)
ir inovacijų diegimą, analizuoti veiklos rezultatus ir juos pristatyti;
� veikla atliekama savarankiškai nustatant atitinkamos veiklos srities uždavinius, priimant savarankiškus sprendimus, orientuotus į veiklos tobulinimą ir gerinimą. Veiklai būdingas vadovavimas kitų darbuotojų veiklai
naujausių žinių profesin÷s veiklos ir jai artimose ar giminingose srityse vertinimo ir pritaikymo, naujų faktų atradimo, atliekant taikomuosius profesin÷s veiklos tyrimus, kūrybiško teorinių žinių ir mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymo
sunkiai prognozuojami, veiklą sudaro nuolat besikeičiantys užduočių deriniai;
� veiklos kintamumas reikalauja geb÷jimo priimti inovatyvius sprendimus, paremtus tyrimų rezultatais, įvertinant alterna-tyvius sprendimo variantus bei galimas socialines ir etines veiklos pasekmes
Daktaro mokslo laipsnis (atitinka VIII Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos lygmenį)
� geb÷jimai priimti visuomenin÷s reikšm÷s strateginius sprendimus, savarankiškai planuoti ir vykdyti fundamentinius ir (arba) taikomuosius mokslinius tyrimus, perteikti naujausias profesin÷s srities žinias (skleisti patirtį) atitinkamos srities specialistams, koordinuoti mokslinius ir taikomųjų tyrimų projektus;
� veikla strategiškai planuojama, prisiimant atsakomybę už kitų darbuotojų veiklos rezultatus ir jos kokybę, savarankiškai priimami strategiškai svarbūs sprendimai
� itin sud÷tinga veikla, kuriai būdingas naujovių – naujų žinių, id÷jų, technologijų, veiklos atlikimo būdų, metodų ir procesų – kūrimas; veikla pasižymi strateginio pobūdžio veiklos uždaviniais, kurie gali apimti įvairias skirtingas veiklos sritis ar mokslinių tyrimų kryptis;
� veikla reikalauja naujų žinių veiklos srityse atradimo, remiantis vykdomų fundamentaliųjų ir taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatais, integruojant įvairių veiklos sričių žinias; veikla pasižymi strateginio pobūdžio veiklos uždaviniais, kurie gali apimti įvairias veiklos sritis ar mokslinių tyrimų kryptis
� intensyvūs ir neprognozuojami veiklos bei jos aplinkos pokyčiai;
� veiklos kintamumas reikalauja pasirengimo nuolatiniams pokyčiams, atvirumo naujov÷ms, teigiamos nuostatos į organizacijos ir visuomen÷s pl÷trą, geb÷jimų originaliai spręsti problemas, įvertinant jų kontekstą, geb÷jimų inicijuoti ir daryti pokyčius įvairiose veiklos ir visuomen÷s gyvenimo srityse
4.7. Išvados
1. Lietuvoje galiojančius Pagrindinių, specialiųjų profesinių ir vientisųjų studijų programų
nuostatus ir Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašą galima iš dalies prilyginti
studijų pakopų aprašų, bendrųjų reikalavimų studijų programoms ir studijų programų aprašų
junginiui, o studijų krypčių reglamentus – studijų krypčių aprašų, bendrųjų reikalavimų studijų
programoms ir studijų programų aprašų junginiui. Tokių junginių Mokslo ir studijų įstatyme
nenurodyta ir vargu ar tokius dokumentus, net ir patobulintus, reik÷tų toliau rengti. Juos tur÷tų
pakeisti savarankiški dokumentai, mažiau varžantys studijų programų reng÷jus ir vykdytojus.
2. Mokslo ir studijų įstatyme minimo dokumento „Bendrieji ir specialieji reikalavimai
pirmosios pakopos, vientisųjų studijų ir magistrantūros studijų programoms“ pavadinimas gali būti
suprantamas skirtingai: arba tai vientisas dokumentas, arba tai du dokumentai, atskirai aprašantys
bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, arba tai studijų programų bendrųjų reikalavimų
dokumentas ir atskiroms studijų kryptims skirti aprašai (studijų krypties aprašai). Pastarasis
variantas atitiktų dar tebegaliojančius švietimo ir mokslo ministro patvirtintus Bendruosius
reikalavimus studijų programoms ir studijų krypčių reglamentus, tik papildomai tur÷tų būti sukurti
ir antrajai studijų pakopai skirti studijų krypčių aprašai.
3. Bendrieji reikalavimai studijų programoms parengti tokia forma, kuri n÷ra būdinga nei
studijų pakopos, nei programos aprašams. Juose nustatyti reikalavimai pirmajai ir antrajai pakopai
pateikiami skirtingu stiliumi, tod÷l jie n÷ra palyginami. Pakopų reikalavimai gal÷tų būti aprašyti
aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangoje. Studijų programų reikalavimai gal÷tų būti parengti studijų
programoms kaip tokioms, nekonkretizuojant studijų sričių ir krypčių specifikos, bet numatant jų
tipus (pavyzdžiui, vienkrypt÷s, dvigubos, tarpkrypt÷s, jungtin÷s), apimtis, vertinimo ir įteisinimo
procedūras, reikalavimus praktikai ir baigiamiesiems darbams ir pan., t. y. nustatant tai, kas siejama
su tam tikro kvalifikacinio laipsnio teikimu. Studijų krypčių reikalavimai tur÷tų būti pateikti
savarankiškuose studijų krypčių aprašuose. Taip pat tur÷tų būti parengtos studijų programų aprašų
rengimo gair÷s, pagal kurias aukštosios mokyklos rengtų savo studijų programų aprašus,
atsižvelgdamos į prieš tai min÷tus teisinius dokumentus. Šiose gair÷se, palyginti su galiojančiais
Bendraisiais reikalavimais, turi būti sušvelninti reikalavimai programų dalių sandarai, tačiau turi
būti reikalaujama, kad aukštoji mokykla atskleistų studijų rezultatų ir jų sąsajos su dalykų studijų
rezultatais, studijų metodų ir žinių bei geb÷jimų vertinimo metodų dermę.
4. Reikia apsispręsti d÷l aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos rengimo būtinumo, nes,
remiantis kai kurių Europos šalių patirtimi, ji gali būti integruota į nacionalinę kvalifikacijų sąrangą.
5. Lietuvoje galiojančių studijų krypčių reglamentų sandara yra perteklin÷, jie tur÷tų būti
pakeisti, visų pirma pašalinant iš jų studijų programų sandarai ir aprašams būdingus reikalavimus.
203
Reik÷tų atsisakyti griežto dalykų priskyrimo studijų krypčiai ar šakai, studijų krypčių aprašai turi
būti grindžiami tik bendraisiais ir studijų krypties specialiaisiais studijų rezultatais. Aprašai gal÷tų
būti pateikti Jungtin÷s Karalyst÷s studijų krypčių gair÷ms būdinga forma, pagal kurią aprašomi
studijų krypties bendrieji ir specialieji studijų rezultatai ir standartai „slenkstiniam“, „tipiniam“ ir
„aukščiausiam“ lygmenims.
6. Studijų krypties reglamentuose surašyti mažiausiai trijų skirtingų sričių reikalavimai:
studijų krypties (britai tai dar vadina studijų programos profiliu), studijų programos formos ir
turinio bei programos vykdymo išteklių. Pastaraisiais reikalavimais paprastai remiasi vertinimo ir
akreditavimo procedūros. Studijų krypties aprašo pamatas – specialieji studijų rezultatai, o bendrieji
studijų rezultatai būdingi visoms studijų kryptims, jie kartojasi ir tod÷l gali būti nustatomi atskirai.
Gali pakakti ir tų bendrųjų reikalavimų, kurie pateikiami pakopų aprašuose, tačiau reik÷tų
pasvarstyti, ar nebūtų pravartu, kaip Jungtin÷je Karalyst÷je, tur÷ti dar vieną dokumentą – aukštojo
mokslo bendrųjų studijų rezultatų aprašą. Jis būtų naudingas tuo, kad nereik÷tų bendrųjų studijų
rezultatų aprašo kartoti nei bendruosiuose studijų programų reikalavimuose, nei studijų krypčių
aprašuose, kuriuose daugiausia d÷mesio turi tekti specialiesiems studijų rezultatams.
7. Ekspertai pabr÷ž÷, kad studijų krypčių reglamentai padeda užtikrinti tos pačios krypties
programų suderinamumą, padeda „susikalb÷ti“ programų reng÷jams ir vertintojams, suderina
studijų ir rinkos poreikius, teikia galimybę lyginti studijų rezultatus, atskirti kvalifikacinius
laipsnius ir apibr÷žti jiems keliamus reikalavimus. Tačiau reglamentai mažina programų įvairovę,
ne visada dera su profesinio rengimo standartais, neįvertina bendrojo lavinimo mokyklose taikomo
gilaus profiliavimo, d÷l kurio dalis abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas netur÷dami būtinų
pagrindų, pasekmių. Sunkiai sek÷si apibr÷žti bakalauro ir profesinio bakalauro atskyrimo bruožus.
8. Ekspertai naujų studijų krypčių aprašų reng÷jams siūlo suderinti tokius principus kaip
ekonomiškumą, suderinamumą, perimamumą, tęstinumą, studentų ir d÷stytojų judumą,
tarptautiškumą. Aprašų rengimo metodologiniai principai tur÷tų būti skirti ateities programoms,
tod÷l aprašuose netur÷tų būti smulkmeniškų reikalavimų programų dalių proporcijomsų. Apraše
reikia apibr÷žti kiekvienos krypties „stuburą“, paliekant laisv÷s programų reng÷jams patiems
apsispręsti d÷l turinio apimties. Parengti krypčių aprašai tur÷tų der÷ti su Europos teminių ar
profesinių tinklų parengtais aprašais. Numatomus žinių ir geb÷jimų reikalavimus aprašuose siūloma
traktuoti kaip slenkstinius. Labai svarbu aprašų projektus apsvarstyti viešose diskusijose.
9. Tai, kad iki šiol nesukurta nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga, labai kliudo stabilizuoti
aukštojo mokslo sistemą ir sukurti studijas reglamentuojančius aprašus. Kuo skubiau reik÷tų
atnaujinti dar 2006 m. prad÷tus kvalifikacijų sąrangos kūrimo darbus. Kuriant nacionalinę
kvalifikacijų sąrangą maksimaliai turi būti atsižvelgiama į 2008 m. jau patvirtintą Europos
kvalifikacijų sąrangą.
204
5. PASIŪLYMAI D öL LIETUVOS STUDIJAS REGLAMENTUOJAN ČIŲ APRAŠŲ SISTEMOS RENGIMO
5.1. Siūloma nacionalin÷ studijas reglamentuojančių aprašų sistema
Kaip rodo trečiojoje dalyje atlikta 11 šalių patirties analiz÷, visų studijas reglamentuojančių
aprašų hierarchijoje kertiniai yra studijų pakopų aprašai. Jungtin÷je Karalyst÷je jie dar vadinami
kvalifikacijų aprašais. Vienose šalyse aukštojo mokslo sistemai jie rengiami atskirai, kitose – kaip
nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos dalis. Lietuvoje, suprantant, kad visos kvalifikacijų sąrangos
parengimas gali užtrukti, siūlytina aukštojo mokslo studijų pakopų aprašus parengti kaip
savarankišką dokumentą. Taip atsitiko ir Jungtin÷je Karalyst÷je: iš pradžių buvo parengta Aukštojo
mokslo kvalifikacijų sąranga ir tik v÷liau – Nacionalin÷ kvalifikacijų sąranga. Panašiai būta ir
Europos aukštojo mokslo erdv÷je: pradžioje (2004 m.) buvo parengta Europos aukštojo mokslo
kvalifikacijų sąranga (Dublino aprašai), o paskui – Europos kvalifikacijų sąranga (2008 m.).
Kvalifikacijų aprašai dažniausiai pateikiami lyginamąja forma ir gana aiškiai parodo kiekvienos
pakopos studijų rezultatų skirtumus. Pavyzdžiui, Australijos kvalifikacijų sąrangoje aprašomos
konkrečios kvalifikacijos studijų rezultatų charakteristikos yra lyginamos su žemesn÷s ir aukštesn÷s
kvalifikacijos studijų rezultatų charakteristikomis. Lyginamojo pobūdžio yra ir Dublino aprašai.
Pakopų aprašais siekiama aiškiai atskirti žinių ir pasirengimo tas žinias taikyti lygį, geb÷jimų ir
veiklos lygį, kuriame gal÷s veikti konkrečios studijų pakopos programą baigęs absolventas, ir kokią
veiklos perspektyvą absolventui atvers įgyta kvalifikacija.
Su pakopų aprašais per studijų rezultatus susieti studijų kryp čių aprašai. Juos rengdama
akademin÷ bendruomen÷ turi bendradarbiauti su darbdaviais ir profesijas reguliuojančiomis
institucijomis, nes iš profesin÷s terp÷s reikalavimų formuluojamas pagrindinis studijų krypčių
aprašų elementas – studijų rezultatai. Šiuose aprašuose turi atsirasti ir atitinkamo pavadinimo
kvalifikaciniam laipsniui įgyti keliami standartui prilyginti slenkstiniai, tipiniai ar dar kiti
reikalavimai.
Trečioji aprašų hierarchijos dokumentų rūšis – bendrieji atitinkamų studijų pakopų studijų
programų reikalavimai. Juose paprastai atsiskleidžia aukštojo mokslo institucijų autonomijos ir
valstybinio reguliavimo santykis. Nesiūlytina smulkiai reguliuoti studijų programos sandaros, kaip
tai daroma galiojančiuose Bendruosiuose reikalavimuose, tačiau, Jungtin÷s Karalyst÷s pavyzdžiu,
būtina apibr÷žti studijų programų tipus (pavyzdžiui, vienkrypt÷s, dvigubosios, tarpkrypt÷s,
jungtin÷s programos), apimtis, vertinimo ir įteisinimo procedūras, reikalavimus praktikai ir
baigiamiesiems darbams ir pan., t. y. nustatyti tai, kas siejama su tam tikro kvalifikacinio laipsnio
teikimu.
205
Ketvirtoji dokumentų rūšis yra studijų programos aprašo (specifikacijos) rengimo gair÷s.
Jos naudingos akademinei bendruomenei ir socialiniams dalininkams, nes, jais remdamosi,
aukštosios mokyklos studijų programų aprašus pateikia visiems suprantama ir įprasta forma. Tačiau
šios gair÷s jokiu būdu netur÷tų atlikti nepageidaujamo studijų programų suvienodinimo vaidmens,
nes tada jos trukdytų tas programas diversifikuoti ir apskritai ieškoti naujų studijų formų ir metodų.
Visais išvardytais dokumentais remiasi studijų programų išorinio vertinimo ir
akreditavimo aprašai.
Šioje studijoje pateikiama siūlymų d÷l išvardytųjų dokumentų, išskyrus studijų programų
išorinio vertinimo ir akreditavimo aprašus, paskirties, sandaros ir turinio, tačiau dar
nepateikiama šių dokumentų projektų – įvertinus siūlymus šių svarbių dokumentų projektai tur÷tų
būti parengti ir diskutuojami atskirai.
5.2. Studijų pakopų aprašai
5.2.1. Bendrieji studijų pakopų aprašams įtakos turintys veiksniai
Rengiant studijų pakopų aprašus įtakos turi labai daug veiksnių: šalies politin÷ sistema,
ekonominio išsivystymo lygis, istorin÷s aplinkyb÷s, kuriomis kūr÷si švietimo sistema bei susiklost÷
jos struktūra, švietimo sektorių tarpusavio santykis, mobilumo tarp sektorių galimyb÷s ir daugelis
kitų. Studijų pakopa suprantama kaip keletas nuoseklių žingsnių, išreikštų panašaus pobūdžio
studijų rezultatų, kurių atžvilgiu gali būti lyginamos tipin÷s kvalifikacijos, visuma. Studijų pakopa,
viena vertus, yra siejama su nacionalin÷s (ar sektorin÷s) kvalifikacijų sąrangos lygmeniu ir nurodo
skirtumus tarp suteikiamų kvalifikacijų, kita vertus, koreliuoja su suteikiama kvalifikacija, tod÷l
studijų pakopų aprašai yra svarbi kvalifikacijos suteikimo prielaida. Studijų pakopų aprašai yra
santykinio reikalavimo studijų sud÷tingumui, gilumui ir studento studijavimo savarankiškumui
rodiklis, susietas su atitinkama studijų apimtimi, išreikšta kreditais, numatytiems studijų rezultatams
pasiekti. Vis d÷lto pagrindinis studijų pakopos aprašo parametras yra studijų rezultatai, kurie
naudojami apibr÷žiant plačiausias studijavimo ribas, pagal kurias yra lyginamos atskiros
kvalifikacijos arba giminingų kvalifikacijų grup÷s. Vadinasi, studijų pakopa suprantama kaip
studento darbo (studijavimo) apimtis, kuri gali būti tam tikru būdu išmatuojama ir atkoduojama per
studijų pakopos (cycle descriptors) aprašą. Studijų pakopos visose sistemose paprastai yra
numeruojamos paeiliui did÷jančia tvarka (1, 2, 3 – Dublino aprašuose; 1, 2, 3, 4, 5 JK Anglijos,
Šiaur÷s Airijos ir Velso kvalifikacijų aprašuose; 5, 6, 7 ir 8 pakopos Europos aukštojo mokslo
kvalifikacijų sąrangos atveju ir pan.).
5.2.2. Pagrindiniai studijų pakopų aprašų parametrai
206
Mokslin÷s literatūros šaltinių ir kitų šalių švietimo politiką reglamentuojančių dokumentų
analiz÷ (žr. šios studijos 2-ąją ir kitas dalis) atskleid÷, kad studijų pakopos aprašai, kaip ir kiti
studijas reglamentuojantys dokumentai, apibūdinami dviem konceptualiais parametrais: studijų
rezultatais ir studentų darbo apimtimi (išreikšta kreditais). Studijų rezultatai ir kreditai
konkretizuoja studijų pakopų aprašus, kuriais remiantis galima detalizuoti kitus studijas
reglamentuojančius dokumentus: studijų krypčių, studijų programų ir studijų dalykų aprašus.
Studijų pakopos aprašą paprastai sudaro trys pagrindiniai elementai: studijų pakopos lygmuo,
suteikiamos kvalifikacijos tipas ir kvalifikacijų pavadinimas (vardas). Kiekviena studijų pakopa
apibr÷žiama (aprašoma) tam tikra visuma studijų rezultatų, kuriuos studentas turi pasiekti, jei nori,
kad jam būtų suteikta atitinkamo lygmens kvalifikacija. Studijų rezultatų visuma kiekvienoje
pakopoje aprašoma sutartais rodikliais bei jų tipais ir pateikiama lentel÷s pavidalu kaip to lygmens
rodikliai (pvz., EKS šioje studijoje ir kt.). Vadinasi, studijų pakopos aprašai tur÷tų: a) atspind÷ti
kvalifikacijų sąrangos lygmenį; b) rodyti kvalifikacijos tipą bei c) pavadinimą (vardą). Pvz.,
magistro laipsnis pagal EKS sąrangą yra septintojo lygmens kvalifikacijos tipas, o sociologijos
magistras būtų šio kvalifikacijos tipo pavadinimas (vardas). Skaičius septyni rodo EKS lygmenį,
magistras – pakopos tipą, o sociologija – suteikiamos kvalifikacijos pavadinimą (vardą).
Studijų pakopų aprašai turi atspind÷ti studijų hierarchiškumą, kuris rodytų, kad reikalavimus
besimokančiajam pereinant iš vienos studijų pakopos į kitą nuolat did÷ja ir darosi sud÷tingesni.
Studijų pakopų aprašai gali būti pateikiami įvairia struktūra, forma ir net stiliumi, nes juose gali būti
akcentuojami skirtingi tikslai. Nepaisant to, daugumos studijų pakopų aprašų sandarai būdingi tie
patys parametrai, nusakantys:
• žinių ir supratimo sud÷tingumą;
• reikalavimų pažintiniams įgūdžiams, tokiems kaip analiz÷, sintez÷ ir pan., lygį;
• reikalavimų bendriesiems mok÷jimams ir įgūdžiams lygį;
• reikalavimų specialiesiems mok÷jimams ir įgūdžiams lygį;
• reikalavimų kai kuriems praktiniams mok÷jimams ir įgūdžiams (pvz., tokiems kaip
darbo su kompiuteriu įgūdžiai) lygį;
• studento atsakomyb÷s lygį;
• studento savarankiškumo arba autonomijos lygį;
• būtiną vadovavimo studentui lygį.
Svarbiausias studijų pakopų aprašo parametras – studijų rezultatas. Tod÷l aprašant studijų
pakopų rodiklius pirmiausia svarbu fiksuoti kiekvieną pakopą nusakančius studijų rezultatus. Pvz.,
Airijos nacionalin÷ kvalifikacijų tarnyba, nusprend÷, kad studijų pakopoms išskirti tur÷tų būti
naudojami trijų tipų studijų rezultatai: a) žinios, b) žinojimas, kaip padaryti (know-how arba
mok÷jimas), bei įgūdžiai ir c) kompetentingumas. Toliau šie trijų tipų studijų rezultatai, derinant su
207
socialiniais dalininkais, buvo išpl÷toti į aštuonis potipius, pagal kuriuos ir buvo pagrįsti bei išskirti
visi 10 Airijos kvalifikacijų sąrangos lygmenų, tarp jų ir aukštojo mokslo studijų pakopos. Tai:
1. žinių dimensija, kurios pagrindiniai požymiai yra: a) platumas, t. y. kiek plačios yra
besimokančiojo žinios, ir b) pobūdis, rūšis, t. y. kokio pobūdžio arba kokyb÷s žiniomis
besimokantysis disponuoja;
2. žinojimo, kaip padaryti, ir įgūdžių (mok÷jimų) dimensija, kurios pagrindiniai požymiai
yra: a) žinojimo, kaip padaryti, ir mok÷jimų bei įgūdžių diapazono platumas, t. y. kiek platūs yra
besimokančiojo fiziniai, intelektiniai, socialiniai ir kiti mok÷jimai bei įgūdžiai ir b) žinojimo, kaip
padaryti, ir mok÷jimų bei įgūdžių atrankumas, t. y. kiek sud÷tingos yra problemos, kurias
besimokantysis gali išspręsti, pasiremdamas įgytais mok÷jimais bei įgūdžiais, ir kaip jis jas
išsprendžia.
3. kompetentingumo dimensija, kurios pagrindiniai požymiai yra: a) kontekstas, t. y.
kokiuose kontekstuose besimokantysis geba pritaikyti savo žinias ir mok÷jimus bei įgūdžius; b)
vaidmuo, t. y. kiek atsakomyb÷s gali prisiimti besimokantysis, asmeniškai arba grup÷je,
pritaikydamas savo žinias ir mok÷jimus bei įgūdžius; c) mok÷jimas (mokymasis) mokytis, t. y. kokiu
mastu besimokantysis gali suvokti savo mokymosi trūkumus ir kokių priemonių imtis jiems
pašalinti; d) įžvalga, įžvalgumas, t. y. kiek giliai ir plačiai besimokantysis integravo intelektinius,
emocinius, fizinius ir dorinius požiūrius į savo asmenyb÷s „aš“ (tapatumą) bei sąveikavimą
(bendravimą) su kitais.
Nagrin÷jant studijų pakopų aprašus, tiek Dublino, tiek nacionalinius, gali pasirodyti, kad
mažai d÷mesio skiriama specialiesiems studijų rezultatams. Iš tikrųjų apie specialiuosius studijų
rezultatus studijų pakopų aprašuose mažai rašoma d÷l didžiul÷s jų gausos, kurią savaime diktuoja
studijų krypčių gausa ir esminiai jų turinio skirtumai. Studijų pakopų aprašai tampa lengviau
suprantami ir panaudojami praktiniams studijų programų rengimo, vykdymo ir įvertinimo tikslams,
jeigu jie susiejami su konkrečia studijų kryptimi, t. y. studijų krypties aprašais. Netgi studijų
krypčių aprašuose pateikiami toli gražu ne visi svarbiausi specialieji studijų rezultatai, jie išsamiai
išvardijami jau konkrečios aukštosios mokyklos konkrečios studijų programos aprašuose.
Svarbi studijų pakopų aprašų dalis yra studijavimo standartai, kurie iš esm÷s ir lemia, kuriam
lygmeniui (profesijos bakalauro, bakalauro, magistro ar daktaro) priskiriami studijų pakopų aprašai.
Standartai gali būti aprašomi įvairių lygių studijų rezultatais: pvz., ką pasieks geriausias studentas
(aukščiausias lygmuo), ką pasieks tipiškas studentas (lūkesčių lygmuo) arba, ką studentas privalo
minimaliai pasiekti (slenksčio lygmuo), kad jam būtų suteikta atitinkamo lygmens kvalifikacija
(diplomas ar pažym÷jimas). V÷lgi verta pamin÷ti, kad studijavimo standartai yra ir studijų krypčių
aprašų sud÷tin÷ dalis, bet jie jau susieti su konkrečia studijų kryptimi.
208
Studijų pakopų apibūdinimas žinių, supratimo, mok÷jimų ir įgūdžių bei kompetentingumo
tipų studijų rezultatais sudaro prielaidas lyginti įvairių šalių aukštojo mokslo sistemas bei tų šalių
aukštųjų mokyklų įvairiose studijų pakopose teikiamus kvalifikacinius laipsnius. Vis d÷lto studijų
pakopų lyginimas yra sud÷tingas procesas, nes būtina įvertinti studijų rezultatus, kurie detalizuoja
studijų pakopų aprašus: kiek jie dera tarpusavyje, ar pakopos apibr÷žiamos tų pačių dimensijų
rodikliais ir jų tipais, ar skirtingose pakopose naudojami vienodi ar skirtingi rodikliai ir t. t. Visų šių
gr÷smių iš esm÷s išvengta rengiant Europos kvalifikacijų sąrangą, kurios lygmenys, skirti aukštajam
mokslui, buvo pagrįsti Dublino aprašuose. Aprašant studijų pakopas studijų rezultatais svarbus
vaidmuo tur÷tų būti skiriamas aktyviems veiksmažodžiams, kuriais apibr÷žiami studijų rezultatai.
Pvz., skirtingas studijų pakopas gali apibūdinti skirtingais veiksmažodžiais nusakomi tikslai:
– „sugalvoti ir palaikyti argumentus...“ (bakalauro studijų pakopai);
– „geb÷ti spręsti problemas naujoje ar nežinomoje aplinkoje su platesniu (ar tarpkryptiniu)
kontekstu...“ (magistrantūros studijų pakopai);
– „geb÷ti suprasti, suprojektuoti, įgyvendinti ir pritaikyti tyrimo proceso pagrindus su
moksliniu integralumu...“ (doktorantūros studijų pakopai).
Panašiai kiekvienos studijų pakopos rezultatai atskiriami žinių ir supratimo, sprendimų
pri÷mimo, bendravimo ir studijavimo įgūdžių srityse.
5.2.3. Studijų pakopų aprašų rengimo organizaciniai aspektai
Studijų pakopų aprašai yra aktualūs daugeliui socialinių dalininkų: švietimo politikams,
akademinių bendruomenių nariams (d÷stytojams ir studentams) bei darbdaviams. Tod÷l, rengiant
studijų pakopų aprašus, visų šių socialinių dalininkų atstovai ne tik gal÷tų bet ir tur÷tų dalyvauti
(skirtingomis formomis ir būdais). Studijų pakopų aprašų nereikia rengti toms valstyb÷ms, kuriose
yra patvirtintos ir realiai funkcionuoja bent nacionalin÷s aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangos
(NAMKS). Šioms valstysb÷ms studijų pakopų aprašus tereikia atnaujinti ir detalizuoti pagal studijų
sritis ir kryptis. Lietuva, kol kas, deja, n÷ra tokia valstyb÷, tod÷l jai pirmiausia reikia parengti ir
teisiškai patvirtinti nacionalinę kvalifikacijų sąrangą. Nacionalinei aukštojo mokslo kvalifikacijų
sąrangai parengti būtina, kad politikai
a) suformuluotų užsakymą:
• kiek ir kokių studijų pakopų jie nor÷tų matyti nacionalin÷je aukštojo mokslo kvalifikacijų
sąrangoje;
• kokie rodikliai (studijų rezultatai) tur÷tų apibūdinti studijų pakopas ir šitaip atskirti jas vieną
nuo kitos;
209
• kiek ir kokių lygio rodiklių tur÷tų būti kiekvienoje pakopoje (tik „slenkstinių“ ar ir „tipinių“ bei
„aukščiausių“);
• ar atskirose studijų pakopose tikslinga skirti tarpines pakopas, pvz., kaip Dublino aprašuose
skiriama „trumpoji pakopa“ (short cycle) arba JK pagrindinių studijų pakopoje (undergraduate
level) skiriamos trys tarpin÷s pakopos (Certifikate – C, Intermediate – I; with Honor – H), o
postgraduate pakopoje dvi – magistro (Master – M) ir daktaro studijos (Taught Doktorate – D);
• kokie rodikliai (studijų rezultatai) tur÷tų apibūdinti tarpines studijų pakopas ir atskirti jas vieną
nuo kitos (Lietuvoje dar nenustatyta, kokiais rodikliais skiriasi profesinis bakalauras ir
bakalauras);
b) iškeltų reikalavimą, kad kiekvieną studijų pakopą (ir tarpinę) būtų galima lyginti su
Europos aukštojo mokslo kvalifikacijų sąranga (EAMKS) bei kitų svarbiausių užsienio šalių
nacionalinių aukštojo mokslo kvalifikacijų sąrangų pakopomis (atitiktis kitų šalių ir EAMKS
pakopoms);
c) nustatytų, kaip bus įteisinta ir funkcionuos Nacionalin÷ AMKS.
Visiems šiems uždaviniams išspręsti politikai tur÷tų pasitelkti kitus socialinius dalininkus, o
jei reikia, ir būtinus atitinkamų sričių ekspertus.
Lietuvoje šiuo metu skiriami pagrindinio, vidurinio, profesinio ir aukštojo (kolegijos ir
universitetai) išsilavinimo lygiai. Tod÷l būtų galima diskutuoti apie 7 lygmenis, iš kurių 4 (aukštojo
išsilavinimo pažym÷jimas, profesinis bakalauras, bakalauras, magistras ir daktaras) priklausytų
aukštajam mokslui. Atskirai gal÷tų būti diskutuojama d÷l vidurinio mokslo pakopos išskyrimo į dvi
pakopas (vidurinis ir gimnazijos) bei reik÷tų susitarti d÷l profesinio rengimo pakopų skaičiaus ir jų
suderinamumo su aukštojo mokslo pakopomis. Tod÷l bendras NKS lygių skaičius gali ir padid÷ti
iki 8–10 lygmenų.
Kiti socialiniai dalininkai, darbdavių ir akademinių bendruomenių atstovai tur÷tų dalyvauti
vertinant tokio politikų užsakymo pagrįstumą, o susitarus d÷l pastarojo klausimo, akademinių
bendruomenių atstovai tur÷tų prisiimti pagrindinę studijų pakopų aprašymo naštą.
Pagrindiniai studijų pakopų aprašų rengimo uždaviniai:
a) pagrįsti pagrindinius studijų pakopas nusakančius rodiklius ir jų tipus;
b) aprašyti pagrindinius studijų pakopas (ir tarpines pakopas) nusakančius rodiklius;
c) aprašyti „slenkstinius“ (ir „tipinius“ bei „išskirtinius“, jei d÷l tokių būtų sutarta)
reikalavimus kiekvienai studijų pakopai (ir tarpinei pakopai, jei jos būtų);
d) pagrįsti kiekvienos studijų pakopos (ir tarpin÷s pakopos) trukmę pagal nustatytus
rodiklius;
e) suderinti juos su kitais socialiniais dalininkais (politikais, studentais, darbdaviais);
210
f) parengtus studijų pakopų (ir tarpinių pakopų bei reikalavimų jiems) rodiklius ir jų tipus
pateikti politikams juridiškai įteisinti.
Remdamiesi šios studijos 2 ir 3 dalyse atlikta analize, Lietuvoje siūlome atskirą studijų
pakopų aprašų dalį skirti aiškiai apibr÷žti sektorių profesijoms, kurioms rengti būtinos integruotos
vientisosios studijos. Šiame dokumente, vadovaujantis Direktyva, turi būti nustatyti vientisųjų
studijų trukm÷s metais ir apimties kreditais reikalavimai. Dokumente tikslinga apibr÷žti vientisųjų
studijų teikiamą kvalifikacinį laipsnį. Kitų valstyb÷s reguliuojamų profesijų, kurių Direktyva taip
griežtai nereguliuoja, programoms galiotų bendrieji studijų pakopų aprašų reikalavimai. Tačiau
visais atvejais būtina aprašyti profesin÷s kvalifikacijos teikimo reikalavimus.
Naujojoje Zelandijoje profesinių organizacijų pagrindu sukurtos kvalifikacijų registravimo
institucijos suteikia universitetams licencijas teikti profesinę kvalifikaciją; Jungtin÷je Karalyst÷je
parengti medikų bazinio rengimo standartai, kuriems turi atitikti medikus rengianti institucija;
Norvegijoje yra parengtos inžinierių, mokytojų rengimo nacionalin÷s gair÷s, kuriose numatyti
studijų rezultatai; Prancūzijos nacionalinių diplomų sistemoje atskirai reglamentuojami medikų,
pedagogų, inžinierių diplomai. Lietuvoje valstyb÷s reguliuojamų profesijų profesin÷s
kompetencijos reikalavimus tur÷tų nustatyti specialūs bendri Švietimo ir mokslo ministerijos bei
atitinkamą ūkio ar viešojo sektoriaus šaką kuruojančios ministerijos įstatymų įgyvendinamieji teis÷s
aktai.
5.3. Studijų krypčių aprašai
5.3.1. Studijų kryp čių aprašų paskirtis ir sandara
Daugumos Lietuvoje galiojančių studijų krypčių reglamentų tikslų aprašymuose pabr÷žiamas
vertinimo aspektas, o tikslas „informuoti studentus ir darbdavius apie įgyjamą aukštąjį išsilavinimą“
dažniausiai nurodomas paskutinis. Šis požiūris turi būti pakeistas iš esm÷s. Atsižvelgiant į 4.3
poskyryje pareikštas kritines pastabas, siūloma, remiantis Jungtin÷s Karalyst÷s ir kitų šalių
patirtimi, studijų krypčių aprašus rengti visų pirma kaip gaires kelioms tikslin÷ms grup÷ms: studijų
programų kūr÷jams, darbdaviams, stojantiesiems ir studentams. Visos šios tikslin÷s grup÷s
suinteresuotos gauti išsamią informaciją apie studijų krypčiai priskirtinus studijų rezultatus, studijų
metodus ir studentų pasiektų studijų rezultatų vertinimo metodus, kurie ne tik padeda suvokti, kaip
studijų rezultatai pasiekiami, bet ir supažindina darbdavius, kokiai galimai veiklai bus pasirengę tą
programą baigę absolventai. Svarbus ir lyginamasis aspektas, kad tiek absolventas, tiek darbdavys
orientuotųsi, koks studentų pasiekimų lygis yra būtinas ir kokius slenkstinius reikalavimus turi
atitikti absolventas, kad jam būtų suteikta atitinkama kvalifikacija.
211
Kita vertus, studijų krypčių aprašai, nusakydami reikalavimus tam tikros studijų krypties
studijoms, turi būti daugiau konceptualūs, negu perd÷tai konkretūs, nes kils realus pavojus, kad d÷l
pernelyg konkretaus studijų rezultatų suformulavimo jie bus tiesiogiai perkelti į studijų programas,
kas anksčiau ar v÷liau vestų prie studijų turinio suvienod÷jimo, sustabar÷jimo ir atsilikimo nuo
dinamiškų darbo rinkos poreikių. Į šiuos pavojus d÷mesys buvo atkreiptas 2.5 ir 3.1 poskyriuose.
V÷lgi nelengva atsakyti, ar tokia pat aprašų struktūra bus vienodai tinkama visoms studijų sritims.
Ne veltui Vokietijoje kol kas parengti tik kai kurių studijų krypčių aprašai (žr. 3.5 poskyrį).
Aukštajai mokyklai turi likti pakankamai erdv÷s diversifikuotam studijų programų rengimui,
dialogui su potencialiais absolventų darbdaviais ir profesin÷mis asociacijomis.
Labai svarbu atsakyti į opų klausimą, ar kolegines ir universitetines studijas, taip pat
pirmosios ir antrosios pakopų studijas turi apr÷pti vienas studijų krypties aprašas, ar tam turi būti
skirti atskiri aprašai. Studijų pakopų aprašų sąsaja per studijų rezultatus leidžia teigti, kad visa tai
gal÷tų apr÷pti ir vienas dokumentas. Toks požiūris netgi pad÷tų išvengti galimo per daug plataus ir
neapibr÷žto studijų krypčių aprašų reikalavimų interpretavimo, formuluojant perd÷m abstrakčius jų
studijų rezultatus – būtinumas juos lyginti pakopų lygmeniu to neleistų. Lygiai taip pat tai pad÷tų
atsikratyti pagundos studijų krypčių reikalavimus suformuluoti pernelyg konkrečiai, nes būtų
akivaizdus pavojus studijų rezultatų siaurai ir tiesmukai perkelti į studijų programas.
Taip pat labai svarbu numatyti, kiek studijų krypčių aprašų bus rengiama, t. y. kaip bus
grupuojamos studijų kryptys, nes pagal naująją studijų krypčių klasifikaciją jų įteisinta daugiau kaip
120. Jungtin÷je Karalyst÷je šiandien jau yra parengti 56 studijų krypčių aprašai. Remiantis šiuo
pavyzdžiu ir atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos studijų krypčių klasifikacija turi daug sąsajų su
analogiška Jungtin÷s Karalyst÷s klasifikacija, galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje jų prireiks ne
mažiau kaip 60. Nesunku suvokti, kad kai kurių studijų krypčių aprašai tur÷s išskirtinių bruožų, visų
pirma tai pasakytina apie studijų krypčių, kurios siejamos su valstyb÷s reguliuojamų profesijų
specialistų rengimu, aprašus.
Atsižvelgiant į kitų šalių, visų pirma Jungtin÷s Karalyst÷s, patirtį ir konkrečiai QAA studijų
krypčių gairių struktūrą (žr. 3.1 poskyrį), siūloma tokia studijų krypčių aprašų sandara:
1. Įvadas;
2. Bendrosios nuostatos;
3. Krypties (krypčių grup÷s) samprata ir apr÷ptis;
4. Bendrieji ir specialieji studijų rezultatai;
5. Mokymas, mokymasis ir įvertinimas;
6. Lyginamieji standartai (pasiekimų lygiai): slenkstinis, tipinis ir aukščiausiasis.
Trumpai pakomentuosime siūlomas studijų krypties aprašo sandaros dalis.
212
Bendrosiose nuostatose turi būti nustatyta aprašo veikimo sritis, pateiktos pagrindin÷s
vartojamos sąvokos, sąsaja su kitais dokumentais.
Krypties (krypčių grup÷s) samprata turi būti pateikta plačiajai visuomenei suprantama forma.
Pateikto išaiškinimo turi pakakti aukštosioms mokykloms nustatyti, kurioms studijų programoms
aprašas taikytinas. Krypties (krypčių grup÷s) samprata turi būti susieta su profesine sritimi ir aiškiai
nurodyti, kurių profesijų spektrui taikoma. Čia taip pat galimos nuorodos į tokius dokumentus, kaip
profesinio rengimo standartai, direktyvos d÷l valstyb÷s reguliuojamų profesijų ir kt.
Bene svarbiausia studijų krypties aprašo struktūrin÷ dalis – bendrieji ir specialieji studijų
rezultatai. Jie turi būti gana išsamūs. Kaip jau buvo min÷ta 4.3 poskyryje, bendrieji studijų
rezultatai labai panašiomis formuluot÷mis neišvengiamai pasikartos visuose studijų krypčių
aprašuose, jie taip pat kartosis ir su bendraisiais studijų rezultatais, pateiktais studijų pakopų
aprašuose. Tod÷l studijų krypties apraše juos atitinkanti dalis gali būti pateikiama lakoniška forma,
nevengiant nuorodų į bendresnius dokumentus. Galimas dalykas, kad pakopų aprašai bus parengti
gana bendro pobūdžio, ir juose pateiktų bendrųjų studijų rezultatų gali nepakakti konkrečios
krypties kvalifikacijai apibr÷žti. Tod÷l tokiu atveju tur÷tų būti svarstomas ir toks variantas, kad
reikalaujami bendrieji studijų rezultatai gali būti pateikti atskiru dokumentu, panašiai kaip tai
padaryta QCA Bendrųjų geb÷jimų apraše (Key skills: standards and guidance 2004,
http://www.qcda.gov.uk/6455.aspx), kuriame nustatytos šešios pagrindinių geb÷jimų kategorijos:
matematinio raštingumo, komunikavimo, informacinių ir komunikacinių technologijų, mokymosi,
problemų sprendimo ir komandinio darbo. Šios kategorijos kiekvienai pakopai ir studijų tipui
(universitetiniam ir koleginiam) turi būti pateikiamos skirtingu lygiu.
Specialieji studijų rezultatai pateikiami kaip studijų krypties, o iš dalies ir studijų srities
žinios, supratimas, geb÷jimai (mok÷jimai ir įgūdžiai), jie garantuoja žinias, supratimą ir geb÷jimą
veikti konkrečioje veiklos srityje ir siejami su teikiamu laipsniu.
Bendrieji ir specialieji studijų rezultatai, priklausomai nuo studijų srities ir krypties ar jų
grup÷s, gali būti pateikti juos grupuojant pagal turinį, panašiai kaip tai yra pateikta 2.4 pav.
parodytame pavyzdyje arba galiojančiuose Europos aukštojo mokslo erdv÷s akreditavimo
standartuose (jie jau taikomi studijų programoms akredituoti; jais remiasi akreditavimo, kurį atlieka
įregistruotos Europos akreditavimo agentūros, procedūros ir reikalavimai). Tarkim, juos galima
sugrupuoti taip:
1) krypties mokslo žinių išmanymas;
2) geb÷jimai atlikti mokslinius tyrimus;
3) geb÷jimai kurti;
4) geb÷jimai atsižvelgti į laikotarpio ir socialinį kontekstą;
5) krypties profesin÷s veiklos praktiniai įgūdžiai;
213
6) intelektiniai geb÷jimai;
7) komunikavimo ir komandinio darbo įgūdžiai.
Inžinerinių studijų rezultatai, laikantis EUR-ACE patvirtinto standarto, gali būti grupuojami
taip:
1) žinios ir supratimas;
2) inžinerin÷ analiz÷;
3) inžinerinis projektavimas;
4) tyrin÷jimai;
5) inžinerin÷ veikla;
6) asmeniniai (perkeliamieji) įgūdžiai.
Verta pabr÷žti, kad toks grupavimas skiriasi nuo studijų rezultatų grupavimo, pateikto 5.2
poskyryje ir apskritai dažnai naudojamo, kai kalbama tik apie bendruosius studijų rezultatus, t. y.
nuo grupavimo į žinias, įgūdžius ir kompetentingumą, arba žinias ir intelektinius, praktinius ir
perkeliamuosius įgūdžius, arba žinias, asmeninius, komunikavimo, mąstymo, matematinius ir
kompiuterinius įgūdžius. Vis d÷lto siūlytinas prieš tai pateiktas grupavimas, kuriame bendrieji ir
specialieji studijų rezultatai yra ne vien mechaniškai susumuoti, bet ir organiškai sujungti
tarpusavyje ir studento pasiekimų vertintojui pateikti patogesne forma.
Penktojoje dalyje turi būti nurodyti reikalavimai d÷l mokymo(-osi) arba studijų metodų,
studijų rezultatų ir studentų žinių ir geb÷jimų (mok÷jimų ir įgūdžių) vertinimo ir jų suderinimo.
Šeštojoje dalyje numatyti slenkstiniai (arba tipiniai) studentų pasiekimų lūkesčiai
(reikalavimai) apibr÷žia minimalius reikalavimus, kuriuos būtina tenkinti, norint gauti laipsnį ar
pažym÷jimą. Tipiniai reikalavimai apibr÷žia aukštesnius nei slenkstinius reikalavimus, kurios turi
atitikti tipinis studentas, baigęs studijų programą ar kitą studijų vienetą (modulį, studijų pakopą ar
pan.). Aukščiausi reikalavimai parodo, kokiomis išskirtin÷mis žiniomis ir įgūdžiais turi pasižym÷ti
asmuo, kad būtų priskirtas prie „elitinių“ absolventų.
Studijų krypčių aprašai turi der÷ti su studijų pakopų aprašais ir turi būti rengiami glaudžiai
bendradarbiaujant aukštosioms mokykloms ir profesin÷ms asociacijoms ar kitoms studijų kryptį
reguliuojančioms institucijoms, o prieš įteisinant plačiai aptarti platesniame akademin÷s
bendruomen÷s bei socialinių dalininkų rate. Aprašo apimtis tur÷tų būti apie 1 spaudos lanką. Tur÷tų
būti nurodoma, kokį akademin÷s kvalifikacijos lygį jis atitinka kitų šalių (ar šalies) nacionalin÷je
(šiuo metu jau galima nuoroda ir į Europos kvalifikacijų struktūros lygį) kvalifikacijų struktūroje.
Jungtin÷s Karalyst÷s pavyzdžiu aprašo pabaigoje tur÷tų išlikti j į parengusios ir recenzavusios darbo
grupių narių sąrašai.
Svarbus vaidmuo turi tekti nuolatinei krypčių aprašų rengimo valdymo grupei. Rengiant
dabartinius reglamentus šį vaidmenį iš dalies atliko reglamentų redakcin÷ grup÷ ir ŠMM Studijų
214
departamento Studijų skyrius. Pavadinimas „redakcin÷ grup÷“ n÷ra tinkamas, tur÷tų būti sukurta
min÷ta krypčių aprašų rengimo valdymo grup÷, kuri tur÷tų būtinus įgaliojimus ir finansinius
išteklius aprašų reng÷jų darbui ir mokymams, aprašų aptarimui su akademine visuomene ir
atitinkamų profesijų atstovais bei profesin÷mis asociacijomis organizuoti. Ši grup÷ taip pat
organizuotų jau galiojančių aprašų vertinimą ir tobulinimą. Jungtin÷je Karalyst÷je toks darbas
atliekamas ne rečiau kaip kas 5 metai. Šis darbas yra gana imlus, tod÷l Jungtin÷je Karalyst÷je visam
vertinimo ir tobulinimo procesui skiriama net 18 m÷nesių.
5.3.2. Valstyb÷s reguliuojamų profesijų studijų kryp čių aprašų ypatumai
Valstyb÷s reguliuojamų profesijų rengimą ir kvalifikacijų suteikimą reguliuoja 2005 m.
rugs÷jo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB d÷l profesinių kvalifikacijų
pripažinimo, taip pat 1977 m. kovo 22 d. Tarybos direktyva 77/249/EEB, skirta pad÷ti teisininkams
veiksmingai naudotis laisve teikti paslaugas, ir 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 98/5/EB, skirta pad÷ti teisininkams verstis nuolatine advokato praktika kitoje
valstyb÷je nar÷je nei ta, kurioje buvo įgyta kvalifikacija. 2005 m. Direktyvos 2005/36/EB nustatyti
reikalavimai konfliktuoja su Bolonijos procesu, tačiau daugelyje valstybių, kaip buvo parodyta šios
studijos 3 dalyje, studijų procesas prie jos jau yra prisitaikęs ir n÷ra būtina, tarkim, vientisąsias
medicinos studijas skaidyti į dvi pakopas, nes numatyti studijų rezultatai jokiu būdu nebus pasiekti
tik vienoje iš pakopų. Klausimas d÷l valstyb÷s reguliuojamų profesijų studijų pertvarkymo gal÷tų
būti keliamas tik pakeitus min÷tąją Direktyvą (suderinus ją su Bolonijos procesu, atsiradus kitokių
reikalavimų). Manome, kad ir Lietuvoje netikslinga būtų keisti tradiciškai nusistov÷jusią studijų
sistemą, t. y. vientisąsias studijas skaidyti į dvi pakopas.
Valstyb÷s reguliuojamų profesijų studijoms (pvz., turiniui) ir jų rezultatams Direktyvoje
keliami griežti reikalavimai. Aukštosioms mokykloms leidžiama laisvai apsispręsti, kokias formas
pasirinkti. Nustatant studijų krypčių aprašų sandarą reik÷tų atskirai aptarti reguliuojamų profesijų
atitiktį Direktyvos reikalavimams. Lietuvoje valstyb÷s reguliuojamų profesijų profesin÷s
kompetencijos reikalavimus tur÷tų nustatyti specialūs bendri Švietimo ir mokslo ministerijos bei
atitinkamą ūkio ar viešojo sektoriaus šaką kuruojančios ministerijos priimti įstatymų
įgyvendinamieji teis÷s aktai.
Nors tai n÷ra šios studijos objektas, kai kuriose studijų kryptyse (pvz., medicinos) spręstinas
klausimas d÷l podiplominių studijų, kurias baigus nesuteikiamas laipsnis (rezidentūros), skirtų
aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgijusiems asmenims teis÷s aktų nustatyta tvarka pasirengti
savarankiškai praktinei veiklai (Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 4 str.), ir
doktorantūros, kaip trečiosios studijų pakopos, bei Nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos santykio.
215
5.4. Studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašas
Remiantis Lietuvos ir kitų valstybių patirtimi, Studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašas
tur÷tų būti poįstatyminis teis÷s aktas, reglamentuojantis studijų programų rengimo, įteisinimo ir
tobulinimo tvarką. Šis teisinis dokumentas netur÷tų kartoti studijų programos aprašo rengimo
nuostatų, juolab kad jos turi būti rekomendacinio pobūdžio ir nekonkretizuoti su studijų kryptimi
siejamų reikalavimų, o teisiškai apibr÷žti tik privalomus studijų programos rengimo, įteisinimo ir
tobulinimo reikalavimus. Atkreiptinas d÷mesys, jog ir šiuo metu Bendrieji reikalavimai neapr÷p÷
visų su studijų programų įteisinimu susijusiu aspektų, tod÷l greta jų veikia ir teis÷s aktai,
nustatantys studijų programų įregistravimo Studijų ir mokymo programų registre tvarką (beje, šio
Registro reikalavimai studijų programos aprašui gerokai konfliktuoja su aukštosiose mokyklose
įprasta aprašo forma). Tokia pati situacija yra ir rengiant naujas studijų programas: pagal
Bendruosiuos reikalavimus parengti studijų programos aprašo nepavyktų, jei Studijų kokyb÷s
vertinimo centras aukštosioms mokykloms neteiktų naujų studijų programų rengimo metodikos,
nors daugelyje šalių veikiančioms nepriklausomoms studijų kokyb÷s užtikrinimo agentūroms tai
n÷ra būdinga. Taigi, manome, kad Studijų programų bendrieji reikalavimai tur÷tų apimti toliau
nurodomus aspektus.
Studijų programų rengimas. Dokumentas, skirtas studijų programų rengimo reikalavimams
aprašyti, tur÷tų pristatyti tik bendrus laipsnį suteikiančių koleginių, universitetinių pirmosios
pakopos, magistrantūros ir vientisųjų studijų programų reikalavimus.
Nurodant studijų programų reikalavimus, reik÷tų:
• Paaiškinti kredito sąvoką, ką apima kreditas, kas jį sudaro ir pan., ir reglamentuoti
skirtingų pakopų ir rūšių studijų programų apimtį kreditais;
• Paaiškinti galimą studijų programų sandaros įvairovę (pvz., kai programa skirta tik
vienos (pagrindin÷s) krypties studijoms, kai numatyta gilesn÷ specializacija toje pačioje kryptyje
(šakoje), kai šalia pagrindin÷s krypties yra numatytos gretutin÷s krypties studijos), kokias sąlygas
turi tenkinti aukštoji mokykla, kad gal÷tų siūlyti konkrečios krypties (šakos) studijas, kada ji gali
tam tikros krypties (šakos) studijas organizuoti kaip gretutines, kaip galima sandaros įvairov÷ tur÷tų
atsispind÷ti studijų programos apraše, t. y. kokia pasirinkimo tvarka ir principai, tikslus gretutinių
krypčių (šakų) sąrašas ir t. t.;
• Apibr÷žti galimą magistrantūros studijų įvairovę, pvz., Jungtin÷je Karalyst÷je,
Nyderlanduose ir kt. šalyse vyrauja įvairūs magistrantūros programų tipai – tyrimų magistras
(research master‘s – MPhil), specializuotų (aukštesnio lygio) studijų magistras
216
(specialised/advanced study master‘s – MSc, MA, MRes, integrated master‘s), profesinis/praktinis
magistras (Professional/practice master's – MBA, Med) ir t. t.
• Apibr÷žti studijų programos sandarą kreditais, t. y. kiek kreditų tur÷tų sudaryti studijų
krypties (šakos) dalykai, bendrieji pasaul÷žiūros dalykai, aukštosios mokyklos nustatyti ir(ar)
studento pasirenkami studijų krypties (šakos) dalykai, skirti gilesnei specializacijai toje pačioje
kryptyje (šakoje), ar gretutin÷s krypties (šakos) dalykai, taip pat studento laisvai pasirenkami
dalykai;
• Apibr÷žti praktikų apimtį kreditais;
• Apibr÷žti baigiamojo darbo (projekto) rengimo ar(ir) baigiamųjų egzaminų (jeigu jie
būtini) apimtį kreditais, nusakant reikalavimus pagal galimą studijų programos sandaros įvairovę,
t. y. jeigu programa sudaryta iš pagrindin÷s ir gretutin÷s krypties (šakos) dalių, kokie ir kokios
apimties baigiamieji darbai (projektai) tur÷tų būti rengiami;
• Apibr÷žti sąlygų pakankamumo (atsižvelgiant pedagoginio ir mokslinio personalo
potencialą ir materialinę bazę) vykdyti programą parametrus;
• Apibr÷žti reikalavimus ir galimybes įgyti du skirtingų krypčių (šakų) laipsnius
lygiagrečiai studijuojant pagal dvi studijų programas, t. y. kiek kreditų turi sudaryti pirmosios
krypties (šakos) studijų dalykai ir kiek su jais nesutampantys antrosios krypties (šakos) studijų
dalykai.
Jungtinių studijų programų bendrieji reikalavimai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos
švietimo ir mokslo ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. ISAK-2833. Šis dokumentas
skirtas institucijų bendradarbiavimo, programos derinimo, diplomo išdavimo klausimams
reglamentuoti. Šis dokumentas gali ir toliau išlikti kaip savarankiškas (taip yra pasielgusios
dauguma EAME šalių), tačiau rengiant jungtinių studijų programas taip pat reik÷tų laikytis
bendrųjų reikalavimų.
Studijų programų įteisinimas. Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinta nuostata, kad gali būti
vykdomos tik akredituotos studijų programos, tad naujos studijų programos įteisinimas siejasi su
studijų programos akreditavimo procedūra. Studijoje aprašytų valstybių (Didžiosios Britanijos,
Australijos, Nyderlandų, Naujosios Zelandijos ir kt.) praktika rodo, kad akredituotos aukštosios
mokyklos įgyja teisę pačios akredituoti savo studijų programas. Panaši nuostata yra įtvirtinta
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. ISAK-1652
„D÷l studijų programų išorinio vertinimo ir akreditavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2009,
Nr. 96-4083) 3 dalies 17–22 punktuose. Ketinama vykdyti (nauja) studijų programa akredituojama
be išorinio vertinimo procedūros tuo atveju, jei yra akredituota pati aukštoji mokykla. Jei aukštoji
mokykla neakredituota, sprendimą d÷l ketinamos vykdyti studijų programos, atlikusi išorinį
programos vertinimą ir nustačiusi, kaip pateiktos studijų programos aprašas atitinka Švietimo ir
217
mokslo ministerijos patvirtintus reikalavimus studijų programoms, priima įgaliotoji akreditavimo
institucija.
Rengiamame dokumente, kuriuo bus reglamentuojami bendrieji reikalavimai studijų
programoms, prasminga nurodyti, kada ketinama vykdyti (nauja) studijų programa akredituojama
be išorinio vertinimo procedūros ir kokios tur÷tų būti institucijoje vidin÷s programos įteisinimo
procedūros. Turi būti nurodytos ir išorin÷s procedūros bei reikalavimai. Koleginių studijų
programos, kaip orientuotos į darbo rinkos poreikius, tur÷tų būti registruojamos tik tada, kai
aukštoji mokykla pateikia patenkinamus įrodymus, kad tokios programos absolventai reikalingi
darbo rinkai.
Akredituotos studijų programos registruojamos Studijų ir mokymo programų registre. Pagal
šiuo metu Lietuvoje galiojančią tvarką studijų programa registre registruojama švietimo ir mokslo
ministro įsakymu, kuriame nurodomas programos pavadinimas, programos valstybinis kodas,
teikiama kvalifikacija, mokymosi(studijų) forma, trukm÷, kodas pagal ISCED (International
Standard Classification of Education) ir kt. Aukštosios mokyklos, nor÷damos įregistruoti naują
studijų programą, Studijų ir mokymo programų registrui tur÷tų pateikti pagrindinius duomenis apie
studijų programą iš studijų programos aprašo (žr. 5.5 skyrių „Studijų programos aprašo
(specifikacijos) rengimo gair÷s“).
Studijų programų tobulinimas. Laikantis nuostatos, kad akredituotos institucijos nauja studijų
programa akredituojama be išorinio vertinimo procedūros, tur÷tų būti priimta ir kita nuostata, kad
akredituota institucija pati gali ir privalo vykdyti studijų programos steb÷seną ir tinkamai reaguoti į
mokslo naujienas, darbo rinkos ir socialinių dalininkų poreikius. Bendrieji studijų programų
reikalavimai tur÷tų apibr÷žti, kuri studijų programos apraše deklaruotų dalykų dalis gali būti
keičiama universiteto senato ar kolegijos akademin÷s tarybos sprendimu, o kada reik÷tų programą
akredituoti ir registruoti iš naujo, taip pat nustatyti tvarką, kaip ir kada programos ir atitinkamai
aprašo pakeitimai teikiami Studijų ir mokymo programų registrui.
5.5. Studijų programos aprašo rengimo gair÷s
Tarptautinių žodžių žodynas specifikacijos sąvoką apibūdina kaip procesą – „smulkus ko nors
išvardijimas“ ir kaip rezultatą – „sąrašas su nurodymais, apibūdinimas“ (Tarptautinių žodžių
žodynas, 2005). Taigi, programos aprašas (specifikacija) yra glaustas numatomų teikiamos
kvalifikacijos studijų rezultatų, kuriuos reik÷tų pasiekti programos studijų metu, taip pat metodų ir
priemonių, kurie leistų tuos rezultatus pasiekti ir pademonstruoti, ir programos sandaros aprašas. Jis
sistemiškai jungia studijų rezultatus, studijų ir vertinimo metodus bei vertinimo kriterijus,
218
atskleidžia programos elementų (modulių) studijų rezultatų sąryšį su visos programos studijų
rezultatais.
Studijų krypties aprašai tur÷tų funkcionuoti kaip atskaitos taškai, kurių pagrindu būtų
kuriamos, vertinamos ir tobulinamos studijų programos, tačiau aukštosios mokyklos netur÷tų
tiesiogiai perkelti į studijų programos aprašą krypties aprašuose apibr÷žtų studijų rezultatų. Krypties
aprašai netur÷tų būti Studijų programos aprašo apmatai (šiandien Lietuvoje tai dažnai pasitaiko), jie
yra tik atskaitos taškai, kuriais remiantis pagrindžiamas (pateisinamas) studijų programos aprašas.
Laikantis tokios nuostatos, aukštosios mokyklos tur÷tų daugiau laisv÷s kurti lankstesnes, įvairesnes,
šiuolaikiškesnes studijų programas.
Studijų programos aprašas (specifikacija) nesiekia apibr÷žti studijų rezultatų kiekvienam
studijų maršrutui, kurį gali pasirinkti studentas, nes taip atsirastų tiek programos aprašų, kiek yra
studentų. Studijų programos aprašas rengiamas:
• vienos (pagrindin÷s) krypties studijoms;
• vienos (pagrindin÷s) krypties studijoms ir aukštosios mokyklos nustatytiems ir studento
pasirenkamiems dalykams, skirtiems gilesnei tos pačios krypties (šakos) specializacijai;
• vienos (pagrindin÷s) krypties studijoms ir aukštosios mokyklos nustatytiems ir studento
pasirenkamam kitos krypties (šakos) moduliui (moduliams) ar dalykui (dalykams);
• vienos (pagrindin÷s) krypties studijoms ir aukštosios mokyklos nustatytiems ir studento
pasirenkamiems didesn÷s, nei šiame apraše nustatytos, būtinos apimties bendrojo universitetinio
(koleginių – bendrojo) lavinimo dalykams;
• dviejų krypčių – pagrindin÷s krypties ir aukštosios mokyklos nustatytos ir studento
pasirenkamos gretutin÷s krypties studijoms.
Studijų programos aprašas gali būti:
• informacija būsimiems studentams apie programoje numatomus studijų rezultatus,
programos tikslus, turinį, mokymo metodus, vertinimą ir kt., renkantis studijų programą ir (ar)
aukštojo mokslo instituciją;
• informacija esamiems studentams apie tai, ką jie privalo išmokti, kokių pokyčių iš jų
tikimasi išklausius programą (studijų dalyką), kokie bus jų pasiekimų vertinimo kriterijai, metodai,
formos;
• informacija darbdaviams apie programos studijų rezultatus, studijų turinį;
• informacija vidiniam ir išoriniam programos vertinimui;
• būdas įsitikinti, kad programų kūr÷jai turi gerai apgalvotus ir apsibr÷žtus aiškius studijų
rezultatus ir, kad šie rezultatai yra pasiekiami ir gali būti pademonstruoti;
• gauti iš studentų ir absolventų grįžtamąjį ryšį apie aukštosios mokyklos sudarytas
studijavimo sąlygas studijų rezultatams pasiekti.
219
Rengiant studijų programos aprašus rekomenduojama vadovautis šiomis gair÷mis:
• institucijos misija ir tikslais;
• galima nuoroda ir į Europos kvalifikacijų struktūros lygį;
• bendraisiais reikalavimais studijų programoms, reglamentais, jei jie neprieštarauja
bendriesiems reikalavimams; pakopų aprašais; (parengtais ir patvirtintais studijų kryties aprašais);
• profesinių asociacijų, valstybinio reguliavimo funkcijas atliekančių institucijų
reikalavimais, tarptautinių teis÷s aktų nuostatais (jei reikia) bei kitais studijas reglamentuojančiais
aktais;
• atitinkamos mokslo krypties (meno) pasiekimais ir mokslo krypties (meno) pasiekimais
konkrečioje aukštojo mokslo institucijoje.
Studijų programos aprašą siūloma rengti remiantis QAA praktika – ne reglamentuojant, o
pateikiant rekomendacijas, kokią informaciją apie programą gal÷tų nurodyti aukštojo mokslo
institucijos studijų programos apraše. Aprašo formos taip pat siūloma nereglamentuoti, kad
aukštosios mokyklos gal÷tų naudoti joms įprastas tokių dokumentų formas.
Siūloma rengti Studijų programos aprašą, kurio pirmojoje dalyje būtų studijų programos
duomenys, programos tikslai ir studijų rezultatai, studijų programos sandara ir turinys, antrojoje
dalyje – aukštosios mokyklos sprendimas, kokia papildoma informacija yra svarbi ir tur÷tų būti
įtraukta į Studijų programos aprašą.
Studijų programos aprašo struktūra:
1. Studijų programos duomenys:
1.1. programą vykdanti institucija(-jos) ( jei vykdoma jungtin÷ programa);
1.2. programos pavadinimas;
1.3. valstybinis kodas;
1.4. studijų forma (trukm÷);
1.5. studijų apimtis kreditais;
1.6. suteikiamas laipsnis ir (ar) profesin÷ kvalifikacija;
1.7. programos vykdymo kalba;
1.8. pri÷mimo į studijas reikalavimai;
1.9. programos aprašo parengimo (atnaujinimo) data.
2. Programos tikslai ir studijų rezultatai:
2.1. studijų programos paskirtis;
2.2. nuoroda į studijų krypties aprašą (jei yra);
2.3. bendrieji programos tikslai;
220
2.4. studijų rezultatai (žinios ir supratimas, praktiniai geb÷jimai, pažintiniai geb÷jimai, perkeliamieji
geb÷jimai) ir jų sąsaja su mokymo(-osi) ir pasiekimų vertinimo metodais.
3. Programos struktūra ir reikalavimai, lygiai, moduliai, kredit ų skaičius (tai, ką privalo
aprašyti programą įgyvendinantis padalinys).
Papildoma informacija Studijų programos apraše:
4. Studijų programos vadyba:
4.1. informacija apie programos administravimą (programą vykdantis aukštosios mokyklos
padalinys, atsakingas asmuo: pareigos, pedagoginis vardas ir (ar) mokslo laipsnis, vardas, pavard÷);
4.2. studijų programos kokyb÷s užtikrinimas.
5. Akademin÷ parama studentams.
6. Praktine patirtimi pagr įstas mokymasis.
7. Studijų pasiekimų vertinimo tvarka.
8. Programos išskirtinumas.
Studijų programos aprašas, grindžiamas studijų rezultatais, yra naujas reiškinys Lietuvos
aukštojo mokslo sistemoje, tod÷l reik÷s daug pastangų ir išteklių (intelektinių, laiko, finansinių), kol
bus sukurta praktika ir infrastruktūra. Akademiniams darbuotojams būtina parama: mokymas,
metodinių nurodymų parengimas, IT sprendimai. Studijų programos aprašo rengimas tur÷tų būti
įtrauktas į aukštosios mokyklos vidinius studijų kokyb÷s užtikrinimo procesus, taip būtų skatinama
aukštųjų mokyklų savireguliacija.
5.6. Rekomendacijos studijas reglamentuojančių aprašų reng÷jams
Įvairių šalių studijas reglamentuojančių aprašų rengimo praktika parod÷, kad šiems aprašams
valdyti ir palaikyti reikia nemaža intelektinių ir finansinių išteklių. Ekspertų telkimas ir rengimas
įvairių Aprašų kūrimo ekspertai Lietuvoje telkiami ir rengiami jau nuo 1999 metų, kai imtasi
vykdyti PHARE – HERIL programą, o v÷liau buvo prad÷ti rengti studijų krypčių reglamentai.
V÷liau, vykdant įvairius projektus, pavyzdžiui, nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos projektą, taip pat
didel÷ dalis akademin÷s ir verslo bendruomen÷s ekspertų tobulino savo kompetenciją.
Įvertinant įvairių šalių patirtį ir nacionalinių išteklių galimybes bei penktame skyriuje
rekomenduojamą aprašų sistemą, galimi keli aprašų reng÷jų grupių formavimo variantai.
Atsižvelgiant į šiame skyriuje siūlomą keturių dokumentų-aprašų tipologiją, jau yra lyg ir
nusistov÷jusi praktika kiekvienam dokumentui rengti sudaryti atskirą darbo grupę. Tod÷l šiuo
požiūriu taikytina praktika būtų suburti atskiras studijų pakopų ir studijų krypčių aprašų rengimo
grupes. Pakopų aprašų rengimo grup÷ parengtų studijų pakopų aprašą (išsamūs rekomendaciniai
221
reikalavimai šiam aprašui bei jo rengimo organizaciniai aspektai pristatyti 5.2.2 ir 5.2.3
poskyriuose), o toliau studijų krypčių aprašų reng÷jų grup÷s sudarytų atitinkamų studijų krypčių
aprašus. Tačiau toks linijinis aprašų rengimo organizavimas yra labai brangus ir gaišlus. Tod÷l
siekiant didesnio aprašų sistemos vientisumo pravartu pagalvoti apie integralesnį visų reng÷jų
grupių bendradarbiavimą.
Kadangi šioje studijoje aprašų sistemos pradžios tašku siūloma laikyti studijų pakopų aprašus,
tai jų rengimo grup÷s rezultatas tampa svarbiu metodiniu pavyzdžiu studijų krypčių aprašų reng÷jų
grup÷ms. Tod÷l pakopų aprašų rengimo grup÷s nariai neišvengiamai tampa studijų krypčių aprašų
reng÷jų grupių metodiniais ekspertais, ypač kai reikia užtikrinti, kad pakopų lyginamosios formos
principai būtų vienodai taikomi visų studijų krypčių aprašuose. Taigi, užtikrinant dviejų susijusių
tipų aprašų reng÷jų tarpusavio bendradarbiavimą, palaikomas tiek vertikalus (kai pakopų aprašų
reng÷jai pateikia rezultatą krypčių grup÷ms), tiek horizontalus (kai pakopų aprašų reng÷jai atlieka
metodinę veiklą krypčių aprašų grup÷se) ryšys.
Kita vertus, svarbu, kad krypčių aprašų reng÷jų grup÷s taip pat horizontaliai tarpusavyje
bendradarbiautų d÷l bendrųjų studijų rezultatų (žr. 5.3.1 poskyryje studijų krypčių aprašų sandarą)
interpretavimo ir taikymo įvairiose studijų kryptyse. Šiuo požiūriu būtų sumažinta veiklos
dubliavimosi galimyb÷ krypčių grup÷se.
Esant šiam gana interaktyviam įvairių aprašų reng÷jų grupių veiklos kontekstui, išsiplečia
rekomenduojamos krypčių aprašų rengimo valdymo grup÷s vaidmenys: neapsiribojama tik
redakcine funkcija, o dalyvaujama koordinuojant pakopų aprašų ir studijų aprašų grupių veiklą.
Į pakopų aprašų grup÷s sud÷tį tikslinga būtų įtraukti ekspertų, dalyvavusių įvairiuose
švietimo sistemos pakopų pertvarkos projektuose, įgijusių konceptualesn÷s sistemin÷s patirties ir ją
skleidusių įvairiose nacionalin÷se ar dalykin÷se darbo grup÷se. Kadangi šios grup÷s nariams gali
tekti atlikti metodikos ekspertų vaidmenį studijų krypčių aprašų grup÷se, tai labai svarbi motyvacija
įsigilinti į skirtingų studijų krypčių kontekstą.
Rekomenduojant studijų krypčių aprašų grupių sudarymo ir veiklos principus, atkreiptinas
d÷mesys (tai buvo pažym÷ta ir ekspertinio interviu metu), kad:
– grupę tur÷tų sudaryti ne daugiau kaip šeši nariai. Pageidautina, bent vienas narys būtų
darbdavių ar profesinių organizacijų atstovas;
– į grup÷s sud÷tį pageidautina įtraukti įvairių aukštųjų mokyklų studijų komitetų
pirmininkus;
– aprašui parengti tur÷tų būti skiriama ne mažiau kaip 3 m÷n., jeigu grup÷ turi visą darbui
reikalingą medžiagą (taip pat yra prieinamos studijų krypties aktualijas pristatančios įvairios
studijos ar tyrimai);
222
– grup÷s nariai turi būti gerai susipažinę su galiojančiais aukštojo mokslo sistemos
dokumentais ir būti atstovaujamos krypties ekspertai;
– tur÷tų būti organizuojami vieši parengtų aprašų projektų (kaip darbinių projektų)
svarstymai atskirai aukštosiose mokyklose ir galutinių projektų svarstymai akademin÷je bei verslo
ir profesinių organizacijų bendruomen÷se.
Studijų programos aprašo (specifikacijos) rengimo gairių grup÷s veikla n÷ra tiesiogiai
susijusi su pakopų ir studijų krypčių aprašų rengimo grupių veikla, tod÷l joje būtų svarbiau
apibendrinti aukštosiose mokyklose besiformuojančią gerąją programos aprašų patirtį ir ja remiantis
parengti rekomendacines programos specifikacijos gaires. Čia pravartu priminti, kad ši grup÷ tur÷tų
bendradarbiauti su akademin÷s informacijos sistemos LIEMSIS kūr÷jais ir dieg÷jais, nes programų
aprašai jau kaupiami aukštųjų mokyklų duomenų baz÷se ir aprašų forma labai svarbi kuriant
programinę įrangą. Šią grupę gal÷tų sudaryti aukštosiose mokyklose inovatyviai veikiančių studijų
komitetų nariai, tačiau iš pradžių jie tur÷tų apibr÷žti studijų programų kūrimo gerosios praktikos
atrankos kriterijus.
Penktojo skyriaus atskirų poskyrių rekomendacijose pažymima, kad aprašai savo
informacine paskirtimi yra rengiami kaip gair÷s kelioms tikslin÷ms grup÷ms: studijų programų
kūr÷jams, darbdaviams, stojantiesiems ir studentams, tod÷l aprašų reng÷jams, atsižvelgiant į šių
tikslinių grupių lūkesčius, reik÷s parengti ir suderinti skirtingus aprašų pateikčių variantus.
223
IŠVADOS
1. Lietuvoje trijų pakopų aukštojo mokslo studijų sistema, palyginti netgi su senosiomis
Vakarų Europos šalimis, tokiomis kaip Vokietija ir Prancūzija, prad÷ta formuoti gana anksti – dar
1992 m. Tačiau studijų pakopų išskyrimas praktiškai iki dabar išliko gana mechaniškas, nes išsamių
dokumentų, aprašančių pakopas lyginamuoju kvalifikaciniu požiūriu, taip ir nebuvo parengta. Buvo
sukurti vos ne pus÷s studijų krypčių aprašai, iki šiol vadinti studijų krypčių reglamentais, bet tik
pirmajai studijų pakopai, tod÷l ir jie lyginamojo pobūdžio netur÷jo. Jie iš pradžių atliko svarbų
teigiamą vaidmenį, nes pad÷jo susiformuoti tam tikroms studijų programų rengimo tradicijoms ir jų
išorinio vertinimo sistemai. Šiandien jie jau sustabar÷ję, neturi ne tik lyginamojo pobūdžio atskirų
studijų pakopų atžvilgiu, bet pernelyg akcentuoja studijų programų sandarą ir n÷ra grįsti studijų
rezultatais pagal dabartines Europos aukštojo mokslo erdv÷s ir apskritai aukštojo pl÷tros
tendencijas, nesusieti su kvalifikacijų sąranga. Abejonių kelia ir Bendrieji reikalavimai studijų
programoms, nes jie, nors ir atlieka tam tikro būtino valstybinio reguliavimo funkciją, bet jau yra
pertekliniai ir kliudo kurti lanksčias studijų programas.
2. Būtina pripažinti, kad ne tik akademinei bendruomenei, bei ir plačiajai visuomenei, darbo
rinkai n÷ra aišku, kuo skiriasi skirtingų pakopų studijos, kam jos skirtos, ko galima tik÷tis iš vienos
ar kitos pakopos studijas baigusių asmenų. Kuo iš esm÷s skiriasi tiek pirmosios, tiek antrosios
pakopos studijos, oficialiai nebuvo ir n÷ra apibr÷žta jokiais dokumentais. Su šiais sunkumais nuolat
susiduria išorinį vertinimą atliekanti nacionalin÷ agentūra – Studijų kokyb÷s vertinimo centras, taip
pat kviečiamos mūsų studijų programas vertinti užsienio institucijos. Tokie dokumentai turi būti
sukurti. Juos kuriant siūlytina remtis Europos ir kitų pasaulio šalių patirtimi, tačiau svarbu
neprarasti ir savasties bei jau pripažintų geros praktikos elementų.
3. Europos aukštojo mokslo erdv÷je (EHEA) nemaža problemų jau išsprend÷ ir mažinti
studijų reikalavimų skirtumus EHEA valstyb÷se, palengvinti diplomų pripažinimo, studentų mainų
ir studijų programų akreditavimo procesus ir užtikrinti suteikiamų kvalifikacijų skaidrumą pad÷jo
Bolonijos proceso metu sukurti vadinamieji Dublino aprašai (2004) ir Europos kvalifikacijų sąranga
(2008). Šie dokumentai išjudino daugelio EHEA šalių aukštojo mokslo sistemas, ne viena iš jų po
2004 m. atnaujino studijas reglamentuojančius aprašus ir netgi aukštojo mokslo įstatymus ar kitus
teis÷s aktus. Kai kurios šalys, jau tur÷jusios neblogai išpl÷totas nacionalines studijas
reglamentuojančių aprašų sistemas (čia visų pirma pamin÷tina Jungtin÷ Karalyst÷, ir šiandien
diktuojanti madas EHEA šalyse), operatyviai patobulino savo aprašus ir jau yra užsitikrinusios savo
aukštojo mokslo sistemų lankstumą tarptautin÷je rinkoje. Pagrindinis atnaujintų aprašų sistemų
kūrimo akcentas – tai sisteminis studijų rezultatų taikymas, siekiant sukurti efektyvesnes,
konkurencingesnes, palyginamas ir suderinamas aukštojo mokslo kvalifikacijas, gerbiant aukštojo
224
mokslo institucijų įvairovę ir autonomiją ir nepamirštant, kad studijų rezultatų atitiktis visuomen÷s
ir darbo rinkos reikalavimams priklauso nuo veiksmingo akademin÷s bendruomen÷s ir socialinių
partnerių bendradarbiavimo.
4. Studijas reglamentuojančių aprašų (studijų pakopos, studijų krypties, studijų programos ir
studijų dalyko) parengimas glaudžiai siejasi su nacionaline kvalifikacijų sąranga, grindžiama studijų
rezultatais. Kita vertus, priskirti atskirą studijas reglamentuojantį aprašą atitinkamam kvalifikacijų
sąrangos lygmeniui taip pat galima tik tuo atveju, jei aprašas yra grindžiamas studijų rezultatais.
Šiuo metu Lietuvoje n÷ra nei vieno, nei kito. Siekiant parengti studijas reglamentuojančius aprašus
iš dalies galima būtų remtis Europos kvalifikacijų sąranga (EQF). Tačiau norint studijų programas
priskirti vienam ar kitam kvalifikacijų sąrangos lygmeniui, būtina visas jau veikiančias ir naujai
kuriamas Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų programas grįsti studijų rezultatais. Studijų
organizavimas, remiantis studijų rezultatais, pareikalaus didžiulių aukštųjų mokyklų intelektinių,
laiko ir finansinių išteklių investicijų, nes Lietuvoje šiuo klausimu iki šiol iš esm÷s nuveikta
nedaug.
5. Studijas reglamentuojančių aprašų sandarą nusako studijų pakopa, studijų rezultatai,
kompetentingumo lygmuo ir studijų trukm÷, išreikšta kreditais. Šie studijų krypties aprašų
parametrai yra pagrindin÷s gair÷s, rengiant ir vykdant studijų programas bei vertinant jų kokybę.
Studijų pakopa paprastai apibūdinama trijų tipų studijų rezultatais: a) žiniomis (potipiai – platumas
ir pobūdis), b) žinojimu, kaip padaryti, ir mok÷jimais bei įgūdžiais (potipiai – diapazono platumas
ir atrankumas) ir kompetentingumu (potipiai – kontekstas, vaidmuo, mok÷jimas (mokymasis)
mokytis bei įžvalgumas), arba gali būti skiriami savarankiškumo ir atsakomyb÷s potipiai (EQF).
6. Akredituojant studijų programas, svarbu įsitikinti, ar numatomi studijų rezultatai yra
realūs, ar atitinka aukštosios mokyklos turimus intelektinius, materialinius, finansinius ir laiko
išteklius. Taip pat labai svarbu optimizuoti patį akreditavimo procesą. Daugelyje pažangių šalių, jei
universitetas turi išoriškai akredituotas doktorantūros studijas, tai tokio universiteto magistrantūros
ir bakalauro studijos išoriškai n÷ra vertinamos, nes laikoma, kad jei universitetas paj÷gus tur÷ti
kokybiškas doktorantūros studijas, tai žemesn÷s pakopos studijų kokyb÷ savaime nekelia abejonių.
Jei universitetas praranda teisę į doktorantūros studijas, tuomet išorinio akreditavimo procedūra
nusikelia į žemesnį studijų lygmenį, pvz., į magistrantūros studijas.
7. Siekiant pasisemti patirties iš užsienio šalių, taip pat nuosekliai kuriančių studijas
reglamentuojančius aprašus, šioje studijoje apžvelgta 11 šalių aukštojo mokslo sistemos ir tų šalių
mastu taikomų studijų aprašų paskirtis, turinys, studijų procesą reguliuojančių institucijų vaidmenų
pasiskirstymas. Apžvelgtos šalys labai skiriasi savo aukštojo mokslo sistemų gyvavimo trukme,
savo dydžiu, tradicijomis ir patirtimi, jų konstitucijose ir kituose teis÷s aktuose įtvirtinta aukštųjų
225
mokyklų autonomija. Bene didžiausia aprašų įvairove, jų išsamumu ir išbaigtumu pasižymi
Jungtin÷ Karalyst÷. Šios šalies patirtis tur÷jo neabejotinos įtakos daugeliui kitų šalių. Tačiau labai
daug įtakos turi ir aukštųjų mokyklų autonomijos samprata ir mastas. Paprastai šalyse, kur daugiau
teisių suteikiama aukštajai mokyklai (dažniausiai universitetams suteikiama gerokai daugiau
autonomijos nei kolegijoms ar panašaus profilio aukštosioms mokykloms), išskyrus Jungtinę
Karalystę, aprašų įvairov÷ kur kas mažesn÷.
8. Studijų aprašai valstyb÷ms padeda siekti studijų programų ir teikiamų kvalifikacinių
laipsnių palyginamumo, skaidrios ir aiškios studijų rezultatų įskaitymo tvarkos. Tai ypač svarbu
studijų proceso ir profesinių reikalavimų dermei užtikrinti. Pavyzdžiui, Jungtin÷je Karalyst÷je
postūmį studijų krypčių aprašams atsirasti dav÷ būtent profesin÷s asociacijos. Viena, kas
neabejotinai vienija visų šalių aukštojo mokslo sistemas, – tai studijų rezultatų naudojimas studijas
reglamentuojančiuose aprašuose. Nors ir jų atžvilgiu išsakoma tam tikros kritikos, šiandien tai yra
pats svarbiausias šalių kvalifikacijos sistemų įrankis.
9. Nacionalinę kvalifikacijų sąrangą – kertinį, arba sk÷tinį, aprašą turi dauguma šalių.
Kvalifikacijų sąrangoje gali būti apibūdintos visų lygių kvalifikacijos arba tik aukštojo mokslo
kvalifikacijos, tačiau tai aprašas, kuriame pateikiama kvalifikacijų hierarchija, žinių ir įgūdžių arba
skirtingoms kvalifikacijoms taikomų studijų rezultatų skirtumai, pristatomi kvalifikacijų
pavadinimai (terminija). Visose šalyse, kurios turi galiojančią kvalifikacijų sąrangą, ji tampa
atspirties tašku aukštosioms mokykloms rengiant kitus su studijomis siejamus dokumentus.
10. Studijų krypčių aprašai yra pagrindinis šios studijos analiz÷s objektas, tačiau nustatyta,
kad tokio tipo aprašai dar ne visose šalyse sukurti. Didžiausią patirtį ir geriausiai išpl÷totą sistemą
turi Jungtin÷ Karalyst÷. Jų taikoma tipin÷ aprašo struktūra gali būti sektinu pavyzdžiu Lietuvos
studijų krypčių aprašų reng÷jams. Kitose šalyse aprašų rengimas dažniausiai siejamas su
konkrečiomis studijų kryptimis (pvz., inžinerija, chemija, pedagogų rengimu) ir tiek su pasauliniais
(pvz., „Tuning“), tiek su europiniais projektais, kuriuos vykdo tokios tarptautin÷s institucijos, kaip
EUA, ENQA, EUR-ACE, SEFI ir kt. Visoms šalims bendra tai, kad pagrindin÷ studijų krypčių
aprašų rengimo darbo grupių dalyv÷ yra studijų krypčiai atstovaujanti akademin÷ bendruomen÷,
kurios autoryst÷ nurodoma prie aprašų. Studijų aprašų rengimas daugumoje šalių pripažįstamas kaip
išskirtin÷ akademinių bendruomenių veiklos zona. Būtent akademin÷s bendruomen÷s turi susitarti
d÷l konceptualių tokio tipo aprašų rengimo nuostatų.
11. Pabr÷žtina, kad studijų krypties aprašuose vyrauja kokybin÷ interpretacin÷ prieiga, t. y.
nepateikiami nei dalykų sąrašai, nei jų proporcijos studijų programoje, nei būtinas valandų skaičius.
Kiekybinio pobūdžio reikalavimai aptinkami tik įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose tesi÷s
aktuose..
226
12. Daugumoje šalių yra parengtos studijų programų aprašų rengimo gair÷s. Jas paprastai
rengia arba šalių aukštojo mokslo kokyb÷s užtikrinimo agentūros, arba kitos įgaliotos institucijos.
Tokios gair÷s turi rekomendacinį pobūdį. Lietuva tokio dokumento neturi, nors savo studijų
programų aprašus aukštosios mokyklos tarpusavyje tam tikru mastu yra suderinusios, kurdamos
akademines informacijos sistemas. Tam tikras gaires studijų programų reng÷jams duoda ir Studijų
kokyb÷s vertinimo centras.
13. Tokio dokumento, kuris tiesiogiai atitiktų Lietuvoje galiojančius Bendruosius
reikalavimus studijų programoms, kitos šalyse nesurasta. Daugumai šalių pakanka tų kiekybinių
reikalavimų studijų programoms, kurie nurodomi aukštojo mokslo įstatymuose, taip pat tam tikrus
reikalavimus kelia profesin÷s asociacijos. Tačiau paskirų dokumentų, nustatančių teisę rengti tam
tikros pakopos studijų programas, studijų programų įteisinimo ir tobulinimo procedūras, yra beveik
visose šalyse.
14. Lietuvoje galiojančius Pagrindinių, specialiųjų profesinių ir vientisųjų studijų programų
nuostatus ir Magistrantūros studijų programų bendrųjų reikalavimų aprašą galima iš dalies prilyginti
studijų pakopų aprašų, bendrųjų reikalavimų studijų programoms ir studijų programų aprašų
(specifikacijos) junginiui, o studijų krypčių reglamentus – studijų krypčių aprašų, bendrųjų
reikalavimų studijų programoms ir studijų programų aprašų (specifikacijos) junginiui. Šitokių
junginių Mokslo ir studijų įstatyme nenurodyta ir d÷l to abejotina, ar tokius dokumentus, net ir
patobulintus, reik÷tų toliau rengti. Juos tur÷tų pakeisti savarankiški dokumentai, mažiau varžantys
studijų programų reng÷jus ir vykdytojus.
15. Remiantis literatūros šaltinių, Bolonijos proceso dokumentų, 11 užsienio šalių ir Lietuvos
teis÷s aktų ir rekomendacijų, nustatančių šalies studijas reglamentuojančių aprašų tipologiją,
analiz÷s duomenimis, Lietuvoje siūloma nustatyti tokią aprašų sistemą: 1) studijų pakopų aprašai;
2) studijų krypčių aprašai; 3) bendrieji studijų programų rengimo, įteisinimo ir tobulinimo
reikalavimai (siūlytinas ir kitas pavadinimas – bendrieji studijų programų reikalavimai); 4) studijų
programos aprašo (specifikacijos) rengimo gair÷s. Šalia šios sistemos būtini ir išorinio vertinimo ir
akreditavimo procedūrų aprašai ar kitaip pavadinti šio turinio dokumentai, tačiau ši studijų kokyb÷s
užtikrinimo grandis studijoje neanalizuojama.
16. Siūlomoje studijas reglamentuojančių aprašų hierarchijoje studijų pakopų aprašai yra
kertinis dokumentas. Jungtin÷je Karalyst÷je jie dar vadinami kvalifikacijų aprašais. Vienose šalyse
aukštojo mokslo sistemai jie rengiami atskirai, kitose – kaip nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos
dalis. Lietuvoje, suprantant, kad visos kvalifikacijų sąrangos parengimas gali užtrukti, siūlytina
aukštojo mokslo studijų pakopų aprašus parengti kaip savarankišką dokumentą. Kvalifikacijų
227
aprašai turi būti pateikti lyginamąja forma ir pakankamai aiškiai parodyti kiekvienos pakopos
studijų rezultatų skirtumus.
17. Su pakopų aprašais per studijų rezultatus yra susieti studijų kryp čių aprašai. Juos
rengdama akademin÷ bendruomen÷ turi bendradarbiauti su darbdaviais ir profesijas
reguliuojančiomis institucijomis, nes iš profesin÷s terp÷s reikalavimų formuluojamas pagrindinis
studijų krypčių aprašų elementas – studijų rezultatai. Šiuose aprašuose turi atsirasti ir atitinkamo
pavadinimo kvalifikaciniam laipsniui įgyti keliami standartui prilyginti slenkstiniai, tipiniai ar dar
kiti reikalavimai.
18. Lietuvoje galiojančių studijų krypčių aprašų – reglamentų sandara yra perteklin÷, jie
tur÷tų būti perrašyti, visų pirma pašalinant iš jų studijų programų sandarai ir aprašams būdingus
reikalavimus. Turi būti atsisakyta griežto dalykų priskyrimo studijų krypčiai ar šakai, studijų
krypčių aprašai turi būti grindžiami tik bendraisiais ir studijų krypties specialiaisiais studijų
rezultatais. Aprašai gal÷tų būti pateikti Jungtin÷s Karalyst÷s studijų krypčių gair÷ms būdinga forma,
pagal kurią aprašomi studijų krypties bendrieji ir specialieji studijų rezultatai ir standartai
„slenkstiniam“, „tipiniam“ ir „aukščiausiam“ lygiams.
19. Ekspertinio interviu būdu atlikta studijų krypčių reglamentų kūrimo ir taikymo praktikos
analiz÷ išryškino nuostatą, kad studijų krypties reglamentavimas mažina programų įvairovę, tod÷l
studijų krypties aprašas tur÷tų pristatyti krypties raidos tendencijų perk÷limo į studijų programų
kalbą ir pritaikymo metodologiją. Ši kalba gana skirtingai yra traktuojama įvairių socialinių
dalininkų ar tikslinių grupių. Tod÷l socialinius dalininkus reik÷tų plačiau įtraukti į studijų krypčių
aprašų rengimo ir jų tobulinimo procesą, siekiant sukurti bendradarbiavimo pusiausvyrą tarp
akademin÷s bendruomen÷s ir profesinių organizacijų. Diplomų pripažinimui ir įgytų kreditų
įskaitymui supaprastinti studijų krypčių aprašų reng÷jams rekomenduojama rengiamus aprašus
derinti su kitose šalyse galiojančiais aprašais.
20. Studijų krypčių aprašų rengimas netur÷tų palikti nuošalyje ir bendrojo lavinimo
sektoriaus ir jo programų, nes nacionalin÷s praktikos analiz÷ atskleid÷, kad studijų krypčių
reglamentai tam tikrose kryptyse gali realiai ir neveikti, kai abiturientai d÷l esamos profiliavimo
politikos įstoja netur÷dami stiprių reikalingų dalykų pagrindų. Tod÷l, kuriant krypčių aprašuose
specialiųjų rezultatų dalį, būtina derinti siekiamus studijų rezultatus su bendrojo lavinimo programų
mokymosi rezultatais ir savo ruožtu daryti grįžtamąjį poveikį jų kaitai.
21. Trečiasis aprašų hierarchijos dokumentų tipas – bendrieji studij ų programų rengimo,
įteisinimo ir tobulinimo reikalavimai arba bendrieji atitinkamų studijų pakopų studijų
programų reikalavimai. Juose paprastai atsiskleidžia aukštojo mokslo institucijų autonomijos ir
valstybinio reguliavimo santykis. Nesiūlytina, kaip tai daroma tebegaliojančiuose Bendruosiuose
228
reikalavimuose, smulkiai reguliuoti studijų programos sandaros, tačiau būtina apibr÷žti studijų
programų tipus (pavyzdžiui, vienkrypt÷s, dvigubosios, tarpkrypt÷s, jungtin÷s programos), apimtis,
vertinimo ir įteisinimo procedūras, reikalavimus praktikai ir baigiamiesiems darbams ir pan., t. y.
nustatyti tai, kas siejama su tam tikro kvalifikacinio laipsnio teikimu.
22. Ketvirtasis dokumentų tipas yra studijų programos aprašo (specifikacijos) rengimo
gair÷s. Jos naudingos akademinei bendruomenei ir socialiniams dalininkams, nes jais remdamosi
aukštosios mokyklos studijų programų aprašus pateikia visiems suprantama ir įprasta forma. Tačiau
jokiu būdu gair÷s neturi atlikti nepageidaujamo studijų programų suvienodinimo vaidmens, nes jos
tada trukdytų diversifikuoti studijų programas ir apskritai ieškoti naujų studijų formų ir metodų.
Tod÷l, remiantis ilgamete Jungtin÷s Karalyst÷s praktika, aprašo formos siūloma griežtai
nereglamentuoti, kad aukštosios mokyklos gal÷tų naudoti joms įprastas tokių dokumentų formas.
Siūloma rengti studijų programos aprašą, kurio pirmojoje dalyje būtų studijų programos duomenys,
programos tikslai ir studijų rezultatai, studijų programos sandara ir turinys, antrojoje dalyje –
aukštosios mokyklos sprendimas, kokia papildoma informacija yra svarbi ir tur÷tų būti įtraukta į
studijų programos aprašą.
23. Studijos 5-ojoje dalyje pateiktas siūlomas visų keturių aprašų tipų turinys bei
rekomendacijos jų reng÷jams. Suprantant, kad Lietuva labai atsilieka rengdama būtinus aprašus,
atitinkančius pagrindines EAME nuostatas, siūloma lygiagretaus aprašų rengimo schema,
užtikrinant glaudų aprašų reng÷jų grupių bendradarbiavimą.
229
LITERAT ŪRA
1 sk.:
1. Davies H. Survey of Master degrees in Europe. EUA publications, 2009.
2. Berlin Communigue (2003). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/Docs/00-Main_doc/030919Berlin_Communique.PDF
3. Communication from the Commission to the Council and the European parlament. Delivering on the Modernisation Agenda for Universities: Education, Research and Innovation, Brussels, 10.5.2006 Com(2006) 208 final.
4. EUR-ACE Framework Standards for the Accreditation of Engineering Programmes. Final Version, 2005.
5. EUA Political Declarations. Prieiga: http://www.eua.be/publications/
6. Gonzalez J., Wagenaar R. (2008). Universities‘ Contribution to the Bologna Process (2nd edition), Publicaciones de la Universidad de Deusto, 160 p.
7. Shared „Dublin“ Descriptors for the Bachelor‘s, Master‘s and Doctoral awards (2004). //Draft 1.31 working document on JQI meeting in Dublin on 18/10/2004. Prieiga: http://www.uni-due.de/imperia/md/content/bologna/dublin_descriptors.pdf
8. The Bologna Process (1999). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/Docs/00 Main_doc/990719BOLOGNA_DECLARATION.PDF, page visited 2008 02 10.
9. The European Qualification Framework for Lifelong Learning (EQF). (2008). European Commision, Education and Culture, Luxembourg.
10. The Lisbon Strategy (2000). Prieiga: http://www.eu2008.fr/webdav/site/PFUE/shared/import/1205_Strategie_Lisbonne/The_Lisbon_Strategy_EN.pdf
11. Towards Shared Descriptors for Bachelors and Masters// Prieiga: http://www.aic.lv/rec/Eng/new_d_en/bologna/descr.html
12. Trends V: Universities shaping European higher education area. 2007.
13. Tuning educational structures in Europe, 2007; Prieiga: http://www.tuning.unideusto.org/tuningeu/index.php?option=com_docman&Itemid=59&task=view_category&catid=19&order=dmdate_published&ascdesc=DESC. Lankyta 2007-09-25.
14. Tuning Educational Structures in Europe / Final Report Phase One. Edited by Julia González, Robert Wagenaar. University of Deusto, University of Groningen, vol. I, 2003. P. 316.
15. Witte K. 209. Change of degrees and degrees of change: comparing adaptations of European higher education systems in the context of the Bologna process’. Prieiga: http://www.utwente.nl/nieuws/pers/en/archive%20press%20releases/cont_06-010en.doc/
2 sk.:
1. Adelman C. (2009). The Bologna Process for U.S. Eyes: Re-learning Higher Education in the Age of Convergence. Washington, DC: Institute for Higher Education Policy.
2. Adam S. (2007). An Introduction to Learning Outcomes: a Consideration of the Nature, Function and Position of Learning Outcomes in the Creation of the European Higher Education Area//Introducing Bologna Objectives and Tools, B 2.3-1, p. 1-24.
3. Adam S. (2004): Using Learning Outcomes: A consideration ofthe natitre, role, application and implications for European education of employing learning outcomes at the local, national and international levels. Report on United Kingdom, Bologna Seminar, July 2004, Herriot-Watt University.
230
4. Alstete J.W. (1995). Benchmarking in Higher Education: Adapting Best Practices to Improve Quality, Higher Education Report No. 5 (Washington, DC, ASHE-ERIC).
5. Avis J. (2000). Policing the Subject: Learning Outcomes, managerialism and research in PCET//British Journal of Educational Studies, vol. 48 (1), pp. 38-57.
6. Barnett R. (2000). Supercomplexity and the Curriculum//Studies in Higher Education, vol. 25 (3), pp. 255-265.
7. Bartosch U. (2008). “Bringing Transparency to the Faculties?: the Qualifications Frameworks in Action.” in HRK (German Rectors Conference) Educating for a Global World: Reforming German Universities Toward the European Higher Education Area. Bonn, DE, pp. 18-19.
8. Berlin Communigue (2003). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/Docs/00-Main_doc/030919Berlin_Communique.PDF
9. Birkett W.P. (1993). Competency based standards for Professional Accountants in Australia and New Zealand (Sydney, Australan Society of Certified Practicing Accountants, the Institute of Chartered Accountants in Australia and the New Zealand Society of Accountants).
10. Boam, R. and Sparrow, P. (Eds) (1992): Designing and achieving competency, London: McGraw-Hill
11. Bowerrman M., Francis G.A.J., Ball A. & Fry J. (2002). The Evolution of Benchmarking in UK Local Authorities//Benchmarking: An International Journal, 9, pp. 429-449.
12. Brockmann M., Clarke L. (2009). Competence and Competency in the EQF and in European VET Systems//Journal of European Industrial Training, Vol. 33, No. 8/9, pp. 787-799.
13. Brown R.B. (1993). Meta-competence: a Recipe for Reframing the Competence Debate, in Personnel Review, vol. 22(6), pp. 25-36.
14. Brown R. B. (1994). Reframing the Competency Debate: Management Knowledge and Meta-competence in Graduate Education, in Management Learning, 25 (2), pp. 289-299.
15. Burgoyne J. (1988). Competency Based Approaches to Management Development, Lancaster, Centre of the study of Management Learning.
16. Camp R.C. (1995). Business Process Benchmarking: Finding and Implementing Best Practice (Milwaukee, Wisconsin, ASQC Quality Press).
17. Chambers, D.W. (1994): Competencies: a new view of becoming a dentist in JDent Edacation (58) pp. 342 – 345
18. CIPFA (1996). Benchmarking to Improve Performance (London, Chartered Institute of Public Finanace and Accountancy)
19. Cox A., Thompson I. (1998). On the Appropriateness of Benchmarking//Journal of general Management, 23, pp. 1-20.
20. Danish Qualification Framework Prieiga: http://www.vtu.dk/fsk/div/bologna/DanishQFReport.pdf).
21. Delamare-Le Deist F., Winterton J. (2005). What is Competence? Human Resource Development International, Routledge, Vol. 8, No. 1, pp. 27- 46.
22. ECTS Users' Guide (2009): Prieiga: http://ec.europa.eu/education/lifelong-learning-policy/doc/ects/guide_en.pdf
23. Elnathan D., Lin T.W. & Young S.M. (1996). Bencmarking and management accounting: a Framework for Research//Journal of management Accounting Research, 8, pp. 37-54.
24. For the Qualifications (Education and Training) Act 1999, Prieiga: http://www.oireachtas.ie/documents/bills28/acts/1999/a2699.pdf)
25. Fry J., Sangster A., Francis G.A.J. (2000). Best Practice Benchmarking in Accounting Education: An International Comparison, London, Open University.
26. Gonzalez J., Wagenaar R. (2008). Universities‘ Contribution to the Bologna Process (2nd edition), Publicaciones de la Universidad de Deusto, 160 p.
231
27. Gosling D. & Moon J. (2001). How to Use Learning Outcomes and Assessment Criteria, SEEC, University of East London, London.
28. Hartel, .R.W. and E.A. Foegeding (2004): Learning: Objectives, Competencies, or Outcomes, in Journal of Food Science Education, (3) 69 - 70.
29. Holloway J., Francis G. (2002). Implications of Subject Benchmarking in United kingdom Higher education: the case of business and management//The Quality in Higher Education, vol. 8, No. 3, p. 239-253.
30. Holloway J.A, Hinton C.M., Francis G.A.J. ir Mayle D. (1999). Identifying Best Practice in Benchmarking (London, Chartere Institute of Management Accountants).
31. Holloway J., Francis G.A.J. & Hinton C.M. (1999). A Wehicle for Change? A Case Study of Performance Improvement in the „New“ Public Sector//International Journal of Public Sector management, 12, p.p. 351-365.
32. Hussey T. & Smith P. (2002). The Trouble with Learning Outcomes//Active Learning in Higher education, vol. 3 (3), pp. 220-233.
33. Hussey T. & Smith P. (2003). The Uses of Learning Outcomes//Teaching in Higher education, vol. 8 (3), pp. 357-368.
34. Hussey T. and Smith P. (2008). Learning Outcomes: a Conceptual Analysis//Teaching in Higher Education, vol. 13, No. 1, February 2008, p. 107-115.
35. Irish Ntional Framework of Qualifications – http://www.nqai.ic; 36. Jackson N., Lund H. (2000). Benchmarking for Higher Education (Eds.; Buckingham, SRHE
and Open university Press). 37. Jackson N. (2000). Programme Specification and its Role in Promoting an Outcomes Model of
Learning//Active Learning in Higher Education, vol. 1 (2), pp. 132-151. 38. James D. (Ed.) (2004). Research in Practice: Experiences, Insight and Interventions from the
Project Transforming Learning Cultures in Further Education (London, Learning and Skills Research Centre)
39. James D. (2005). Importance and Impotence? Learning, Outcomes and Research in Further Education//The Curriculum Journal, vol. 16, No. 1 March 2005, pp. 83-96.
40. Johnson R., Walsh A. (2000). Credit Practice: A Comparative approach 1994–1999, SEEC, London
41. Kennedy, D. (2007): Writing and Using Learning Outcomes: A Practical Guide, Cork: Quality Promotion Unit, University College Cork: Prieiga: http://www.nairtl.ie/
42. Kenedy D., Hyland A., Ryan N. (2009). Learning Outcomes and Competences//Introducing Bologna Objectives and Tools, B 2.3 -3, p. 1-18.
43. Laugharne M. (2002). Benchmarking Academic Standards//Quality Assurance in Education, 3 (3), p.p. 134-138
44. Lock A., Berry T., Easterby-Smith M. (1998). Judging Teaching Quality: the Assessment of Teaching Quality in UK Business and Management Schools//Management Learning, 29, pp. 485-499.
45. McAlpine I., Weston C., Beauchamp C., Wiseman J. And Beauchamp J. (1999). Building a Metacognitive Model of Reflection//Higher Education, vol. 37, pp. 105-131.
46. McBeath G. (1990). Practical management Development: Strategies for Management resourcing and development in the 1990s, Oxford: Blackwell.
47. McGhee P. (2004). The Academic Quality Handbook: Enhancing Higher Education in Universities and Further Education Colleges, Routledge Falmer, Taylor and Francis Group, London and New York).
48. McMahon T., Tahore (2006). Achieving Constructive Allignment: Putting Outcomes First//The Quality of Higher Education, VMU, No. 3, p. 10-19.
232
49. Meljers A.W.M, van Overveld C.W.A.M., Perrenet J.C.(2005). Criteria for Academic Bachelor‘s and Master‘s Curricula, TUDelft, TU/e, University of Twente, 22 p.
50. Mulder M. (2007). Competence – the Essence and Use of the Concept in ICVT//European Journal of Vocational training, 40(1), Cedefop, pp. 5-21.
51. Mulder M., Gulikers J., Biemans H., Wesselink R. (2009). The new competence concept in higher education: error or enrichment?//Journal of European Industrial Training, Vol. 33, No.8/9, pp. 755-770.
52. Murray J. (2006). The Framework for Qualifications of the Higher Education Area: Challenges and Opportunities//Introducing Bologna Objectives and Tools.
53. Neary, M. (2002): Curriculum studies inpost-compulsory and adult education. Cheltenham: Nelson Thornes.
54. Oliver et al (2008): Curriculum structure: principles and strategy, in European Journal ofDental Education. (12) 74 – 84
55. PA Consulting Group (2000). Better Accountability for Higher Education: Summary of a Review for the HEFCE, London, HEFCE.
56. Policies and Criteria for the Establishment of the National Framework of Qualifications and Determinations for the Outline National Framework of Qualifications, Prieiga: http:///www.nfq.ie/nfq/en/Publications/
57. Quality Assurance Agency for Higher Education (QAA), 2000, Handbook for Academic Review (QAA, Cloucester).
58. QAA (2008). The Framework for Higher Education Qualifications in England, Wales and Northern Ireland. The Quality Assurance Agency for Higher Education, UK.
59. QAA (2008). Academic Infrastructure, Prieiga: http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/benchmark/default.asp
60. Quality Assurance Agency Framework for Higher Education Qualifications, Prieiga: http://www.qaa.ac.uk/crntwork/nqf/nqf.htm;
61. Rauner F. (2007). Practical knowledge and occupational competence.//European Journal of Vocational Training, vol. 40, 2007/1, p. 52-66.
62. Shared „Dublin“ Descriptors for the Bachelor‘s, Master‘s and Doctoral awards (2004). //Draft 1.31 working document on JQI meeting in Dublin on 18/10/2004. Prieiga: http://www.uni-due.de/imperia/md/content/bologna/dublin_descriptors.pdf
63. Schermutski M. and Peters-Burns A. (2004). Empfehlungen zur Anwendung des ECTS-System als Transfer- und Akkumulierungssystem im Rahmen der Umstellung auf Bachelor- und Masterabschlüsse an der FH Aachen. Aachen, DE, Fachhochschule Aachen.
64. Scotish Credit and Qualifications Framework Prieiga: http://www.enic-naric.net/documents/QF-Scotland_en.pdf
65. Shofield A. (1998). Benchmarking in Higher Education: An International Review (Ed.; London, CHEMS and Paris, UNESCO)
66. Sociology (2007). Prieiga: http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/benchmark/honours/Sociology07.pdf
67. Suleman F., Paul J.-J. (2007). The production and destruction of individual competence: the role of vocational experience.//European Journal of Vocational Training, vol. 40, 2007/1, p. 103-122.
68. Sultana R.G. (2009). Competence and Competence Framework in Career Guidance: Complex and Contested Concepts//International Journal for Education and Vocational Guidance, vol. 9, pp. 15-30.
69. Tate W. (1995). Developing Managerial Competence: A Critical Guide to Methods and Materials, London: Gower.
70. Trosa S. & Williams S. (1996). Benchmarking in Public Sector Performance Management, Performance Measurement in Government Occasional Papers No. 9 (Brussels, OECD).
233
71. The Bologna Process (1999). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/Docs/00 Main_doc/990719BOLOGNA_DECLARATION.PDF, page visited 2008 02 10.
72. The European Qualification Framework for Lifelong Learning (EQF). (2008). European Commision, Education and Culture, Luxembourg.
73. The Lisbon Strategy (2000). Prieiga: http://www.eu2008.fr/webdav/site/PFUE/shared/import/1205_Strategie_Lisbonne/The_Lisbon_Strategy_EN.pdf
74. The Shift to Learning Outcomes: Conceptual, Political and Practical Developments in Europe (2008). CEDEFOP, Luxembourg, 47 p.
75. Towards Shared Descriptors for Bachelors and Masters// Prieiga: http://www.aic.lv/rec/Eng/new_d_en/bologna/descr.html
76. University of Exeter (2009). TQA Manual, Learning and Teaching Definitions, Prieiga: http://www.ex.ac.uk/admin/academic/tls/tqa/modapp1.htm
77. Using Learning Outcomes (2004). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/EN/Bol_sem/Seminars/040701-02Edinburgh/040620LEARNING_OUTCOMES-Adams.pdf
78. Van der Klink, M and Boon, J. (2002): Competencies: The triumph of a fuzzy concept, in International Journal Human Resources Development and Manage-menfi(2), pp. 125-137.
79. Van der Klink M., Boon J., Schlusmans K. (2007). Competences and Vocational Higher Education: Now and in Future//European Journal of Vocational Training, 2007/1, Vol 40, p.67-82.
80. Wagenaar R. (2006). An Introduction to the European Credit Transfer and Accumulation System (ECTS), in: EUA, Bologna Handbook. Making Bologna Work. Berlin: European University Association: Prieiga: http://www.eua.be/publications/bolognahandbook/
81. Woodruffe C. (1991). Competent by any other name, in Personnel Management, September, pp. 30-31.
82. Working Group Report (2005). Prieiga: http://www.bologna-bergen2005.no/Docs/00-Main_doc/050218_QF_EHEA.pdf
83. Wolf, A. (1989): Can competence andknowledge mixl, in J. W Burke (ed). Competency-based Education and Training. Lewes: Falmer Press.
84. Young M. (2005). National Qualifications Frameworks: Their Feasibility for Effective Implementation in Developing Countries. Geneva, International Labour Office. Prieiga: http://www.ilo.org/public/english/employment/skills/download/wp22young.pdf
3 sk.:
3.1 skyrelis
1. Education Reform Act (1988). Prieiga: http://www.opsi.gov.uk/acts/acts1988/ukpga_19880040_en_1
2. Education Act (1997). Prieiga: http://www.opsi.gov.uk/ACTS/acts1997/ukpga_19970044_en_1
3. Teaching and Higher Education Act (1998). Prieiga: http://www.opsi.gov.uk/acts/acts1998/ukpga_19980030_en_1
4. Higher Education Act (2004) Prieiga: http://www.opsi.gov.uk/acts/acts2004/ukpga_20040008_en_1
5. Key skills: standards and guidance (2004). Prieiga: http://www.qcda.gov.uk/6455.aspx) 6. The Code of practice for the assurance of academic guality and standards in higher
education. QAA. Prieiga: http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/codeofpractice/ 7. Subject Benchmark Statements. QAA. Prieiga:
http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/benchmark/default.asp
234
8. Recognition scheme for subject benchmark statements. QAA, 2004. http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/benchmark/Recognition/Recognitionscheme.pdf
9. Programme Specification. QAA, 2006. Prieiga: http://www.qaa.ac.uk/academicinfrastructure/programSpec/default.asp
3.2 skyrelis
1. Accreditation framework: The Netherlands, 2003. Prieiga: http://www.nvao.nl
2. Criteria for Academic Bachelors’s and Master’s. Eindhoven university, Delft university, Twente university, 2005.
3. Guidelines relating to Applications for Initial Accreditation in the Netherlands, 2005. Prieiga: http://www.nvao.nl
4. Focus on learning outcomes. Prieiga: http://www.nvao.net/learning-outcomes
5. Quality assurance and recognition in the Netherlands. Prieiga: http://www.nuffic.nl/international-organizations/dutch-higher-education/quality-assurance
6. The Higher Education Qualifications Framework in the Netherlands. Presentation for compatibility with the framework for Qualifications of the European Higher Education Area; Self-certification document, 2008. Prieiga: http://www.nvao.net/nqf
7. Masters’ degree course duration protocol, 2003. Prieiga: http://www.nvao.net/initial-accreditation
3.3 skyrelis
1. Act relating to universities and university colleges. Prieiga: http://www.regjeringen.no/en/dep/kd/Documents/Legislation/reglement/2006/Act-relating-to-Universities-and-University-Colleges.html?id=420651
2. A comparison of master degrees in Norway and the UK, with a focus on recognition. A report from Norwegian Agency of Quality Assurance in Education (NOKUT), by G.Y. Amundsen, 2006. Prieiga: www.nokut.no/Documents/NOKUT/Mastergradsprosjekt_final_report.pdf
3. Curriculum Restructuring in Higher Education: A New Pedagogic Regime. Prieiga: http://www.knowpol.uib.no/portal/files/uplink/1317.pdf
4. Degree structure and grading system. Prieiga: http://www.odin.dep.no/kd/english/bn.html
5. Descriptors in the Norwegian framework of qualifications for HE, Sverre Rustad, 2007. Prieiga: www.sweden.gov.se/content/1/c6/09/11/11/e9bd71a4.pdf
6. Educating Generalists versus Specialists – A Comparative Analysis on National Framework Plans for Engineering Education in Norway. Prieiga: http://www.ir.hiof.no/~hwu/Forskning/Paper/35-2004-ICEE-EngFrame.pdf
7. External QA of norwegian HE 1: System and accreditation. Prieiga: www.azvo.hr/lgs.axd?t=16&id=1534
8. Learning Outcomes: Common Framework – Different Approaches to Evaluation Learning Outcomes in the Nordic Countries. Joint Nordic project 2007–2008, by the Nordic Quality Assurance Network for Higher Education (NOQA). Prieiga: http://www.ihep.org/assets/files/gcfp-files/NordiclearningOutcomes.pdf
9. Main Trends in Higher Education, Norway. Prieiga: http://download.ei-ie.org/docs/IRISDocuments/Education/Higher%20Education%20and%20Research/2007-00150-01-E.pdf
10. Quality assurance of Norwegian higher education. Prieiga: www.enqa.eu/files/workshop_material/Norway.pdf
235
3.4 skyrelis
1. Higher Education and Training Awards Council (2004) Criteria and Procedures for the Delegation and Review of Delegation of Authority to Make Awards. Dublin.
2. Higher Education and Training Awards Council (2004) Policy and Criteria For the Making of Higher Education and Training Awards.
3. Higher Education and Training Awards Council (2005) Generic Standards. Dublin. 4. Higher Education and Training Awards Council (2006) HETAC Self-Evaluation Report.
Dublin. 5. Higher Education and Training Awards Council (2008) Policy and Guidelines on Minor,
Special Purpose and Supplemental Awards, Part A. Dublin.
6. Irish Universities Association, Irish Universities Quality Board (2007) A Framework for Quality in Irish Universities. Dublin.
7. Irish Universities Quality Board (2005). Good Practice in the Organisation of the PhD Programmes in Irish Universities. Dublin.
8. Principles and operational guidelines for the implementation of a national approach to credit in Irish higher education and training, November 2004.
9. Purser L. (2005) Study on harmonising regulations, awarding joint degrees and integrating credit transfer arrangements between universities in Ireland. Universities Ireland.
3.5 skyrelis
1. Audits and Quality Assurance System of Finnish Higher Education Institutions, Audit Manual for 2008-2011 Prieiga: www.kka.fi/files/147/KKA_1007.pdf
2. Country report in the framework of the Balama study, FINLAND, June 2006. Prieiga: https://www.surfgroepen.nl//Former%20BaLaMa%20Project/FINLAND.pdf
3. Curriculum reform and comnpetence definitions at Finnish universtities of applied sciences. Prieiga: www.ncp.fi/Finnish%20Universities%20of%20Applied%20Sciences,%20Competence%20based%20curriculum%20062006.ppt
4. Learning Outcomes: Common Framework – Different Approaches to Evaluation Learning Outcomes in the Nordic Countries. Joint Nordic project 2007–2008, by the Nordic Quality Assurance Network for Higher Education (NOQA). Prieiga: http://www.ihep.org/assets/files/gcfp-files/NordiclearningOutcomes.pdf
5. National Report Finland, 2009. Prieiga: www.onderwijs.vlaanderen.be/bologna/National-reports/National_Report_Finland_2009.pdf
6. Polytechnics Act (351/2003). Prieiga: http://www.finlex.fi/en/laki/kaannokset/2003/?_offset=20&_max=31
7. The Outcomes of Learning. Matti Kajaste, FINHEEC. Prieiga: www.unizg.hr/fileadmin/rektorat/slike/Matti_Kajaste_prezentacija.pdf
8. The Bologna Process and Finnish Universities of Applied Sciences. Prieiga: http://www.ncp.fi/ects/materiaali/The%20Bologna%20Process%20and%20Finnish%20Universities%20of%20Applied%20Sciences%20012007.pdf
9. Universities Act (558/2009). Prieiga: http://www.finlex.fi/en/laki/kaannokset/2009/
10. University reform in Finland. Prieiga: www.lu.lv/materiali/eng/baltic_seminar_140509ilkkaturunen.ppt
3.6 skyrelis
236
1. Code de l‘education. Prieiga: http://www.legifrance.gouv.fr/affichCode.do?cidTexte=LEGITEXT000006071191&dateTexte=20091211
2. Le systéme éducatif public français. 2005.//Ministere de l‘Education nationale. Prieiga per internetą: http://www.education.gouv.fr/
3. L’enseignement supérieur en France.// Ministre de l‘Enseignement superieur et de la Recherche. Prieiga per internetą: http://www.enseignementsup-recherche.gouv.fr/
4. Les etablissements d‘enseignement superieur. Structure at functionnement. Editon Novembre 2006. Prieiga: http://www.univ-paris-diderot.fr/DGRH/index.htm
5. European Structures of Qualification Levels. Vol. II.
3.7 skyrelis
1. Accreditation agencies: Prieiga: http://www.akkreditierungsrat.de/index.php?id=5&L=1
2. ASIIN Requirements and Procedural Principles for Accreditation: Prieiga: http://www.asiin.de/english/newdesign/index_ex5.html
3. Common structural guidelines of the Länder as set out in Article 9 Clause 2 of the Framework Act for Higher Education (HRG) for the accreditation of Bachelor’s and Master’s study courses (2008): Prieiga: http://www.akkreditierungsrat.de/fileadmin/Seiteninhalte/Dokumente/kmk/KMK_Strukturvorgaben_eng.pdf
4. Criteria for the Accreditation of Study Programmes (2008): Prieiga: http://www.akkreditierungsrat.de/index.php?id=27&L=1
5. ENQA Workshop Report No 5 (2008). Quality Assurance and Qualifications Frameworks: Prieiga: http://www.enqa.eu/files/Quality%20Assurance%20and%20Qualification%20Frameworks.pdf
6. Qualification Frames and Curricula for Degree Courses for Process Engineering, Chemical Engineering and Biomolecular or Bioprocess Engineering at Universities and Fachhochschulen (2008): Prieiga: http://www.vdi.de/fileadmin/vdi_de/redakteur_dateien/gvc_dateien/VDI%20Curricula%20englisch-alleine.pdf
7. Qualifications Framework Social Work (2006): Prieiga: http://www.eassw.org/swSchools/Germany/Qualifications%20Framework%20Social%20Work%20Germany.pdf
8. Qualifikationsrahmen für deutsche Hochschulabschlüsse (2005): Prieiga: http://www.hrk.de/de/download/dateien/QRfinal2005.pdf
9. Report on The Compatibility of the “Qualifications Framework for German Higher Education Qualifications” with the “Qualifications Framework for the European Higher Education Area” (2008): Prieiga: http://www.ond.vlaanderen.be/hogeronderwijs/bologna/qf/national.asp
3.8 skyrelis
1 The Statute of Curriculum at Tallinn University, Prieiga: http://www.tlu.ee/files/arts/4837/Statu75ed7c83b3a1788afb7e1579e0645ca1.doc
2 European Commission, National summary sheets on education system in Europe and ongoing reforms, 2009, Prieiga: http://eacea.ec.europa.eu/ressources/eurydice/pdf/047DN/047_EE_EN.pdf
3 Prieiga: http://ekka.archimedes.ee/universities.
237
4 Prieiga: http://www.kutsekoda.ee/
5 Apllied Higher Education Institution Act, Passed on 10 June 1998, Prieiga: http://www.legaltext.ee/text/en/x0101.htm
6 Description of higher education system in Estonia, 2006, Prieiga: http://www.surfgroepen.nl/sites/uasnet/Shared%20Documents/Former%20BaLaMa%20Project/ESTLAND.pdf
7 Estonian Qualification System, Prieiga: http://www.kutsekoda.ee/
8 Higher Education Standard, Prieiga: http://www.cepes.ro/hed/policy/legislation/pdf/Estonia/Standard.pdf
9 Ministry of Education and Research, Education system, Prieiga: http://www.hm.ee/kogumik2009/en/theeducationsystem.html
10 OECD thematic review of tertiary education. Country background report for Estonia, 2006, Prieiga: http://www.oecd.org/dataoecd/22/48/37746099.pdf
11 Olav Aarna, Estonian Qualification Authority, Challenges and Opportunities in Implementing NQFs, The Case of Estonia; Prieiga: http://mqc.gov.mt/file.aspx?f=74
12 Professions act, Passed 22 May 2008, Prieiga: http://www.kutsekoda.ee/
13 Republic of Estonia Education Act; Prieiga: http://www.legaltext.ee/text/en/X70039K2.htm
14 The Institutions of Professional Higher Education Act, Prieiga: http://www.legaltext.ee/text/en/X70010K2.htm
15 The Statute of Curriculum at Tallinn University, Prieiga: http://www.tlu.ee/files/arts/4837/Statu75ed7c83b3a1788afb7e1579e0645ca1.doc
16 Trends in the system of external evaluation of quality of higher education in Estonia 2009 – 2012, Prieiga: http://ekka.archimedes.ee/universities
17 Universities Act, Prieiga: http://www.emu.ee/30196
18 University of Tartu Act, Prieiga: http://www.legaltext.ee/text/en/X70009K2.htm
19 University of Tartu, Bachelor‘s programme, Prieiga: http://www.ut.ee/en/studies/study-regulations/modules
3.9 skyrelis
1 The National Protocols for Higher Education Approval Processes. Prieiga: http://www.deewr.gov.au/Pages/default.aspx
2 Higher Education Support Act (2003) Prieiga: http://www.deewr.gov.au/Pages/default.aspx 3 Australian Qualifications Framework Implementation Handbook Fourth Edition (2007).
Prieiga: http://www.aqf.edu.au/Portals/0/Documents/Handbook/AQF_Handbook_07.pdf 4 Australian Core Skills Framework (2008). Prieiga:
http://www.deewr.gov.au/Pages/default.aspx 5 National Policy and Guidelines on Credit Arrangements (2009). Prieiga:
http://www.aqf.edu.au/Portals/0/Documents/Credit%20Transfer%20Project%20-%20Final%20draft%20policy.pdf
6 Transforming Australia‘s Higher Education System (2009). Prieiga: http://www.deewr.gov.au/Pages/default.aspx
7 Australian Universities Quality Agency. Prieiga: http://www.auqa.edu.au/ 8 Project Outline: Learning and Teaching Academic Standarts Project (2009). The Australian
Learning and Teaching Council. Prieiga: http://www.altc.edu.au/standards
238
9 Kerri-Lee Harris (2009). International trends in establishing the standards of academic achievement in higher education. An independent report and analysis prepared for the Australian Universities Quality Agency. Prieiga: http://www.auqa.edu.au/qualityenhancement/academicstandards/summary.pdf (žiūr÷ta 2009-12-12)
10 Setting and Monitoring Academic Standards for Australian Higher Education (2009). A DISCUSSION PAPER. Australian Universities Quality Agency. Prieiga: http://www.auqa.edu.au/qualityenhancement/academicstandards/
11 Audit Manual (2009). Prieiga: http://www.auqa.edu.au/qualityaudit/auditmanuals/
3.10 skyrelis
1. ITP Quality (2009). Approval and Accreditation of courses leading to Degrees and related qualifications.
2. ITP Quality (2009).Guidelines for Sub-Degree Approval and Accreditation and NQF Accreditation
3. New Zealand Qualifications Authority (2005) The New Zealand National Qualifications Framework
4. New Zealand Qualifications Authority (2003) The New Zealand Register of Quality Assured Qualifications
5. New Zealand Vice-Chancellors Committee (2009) Committee on University Academic Programmes. Functions and Procedures 2009-2010.
6. New Zealand Education System Overview.
3.11 skyrelis
1. Accreditation and Recognition in the United States, Council for Higher Education Accreditation, 2006.
2. Myths and methods on access and participation in higher education in international comparison F.Kaiser, H.O’heron Prieiga: US Department of Education [http:www.ed.gov]
4 sk.:
1 H. Davies. Survey of Master Degree in Europe, EUA (2009). 79 p. ISBN: 9789078997108.
2 Prieiga: http://www.hesa.ac.uk/dox/datacoll/JACS3/JACS3_proposed_classification.pdf
3 Europos Komisijos komunikatas „Europos intelektinių geb÷jimų sutelkimas: sudaryti universitetams sąlygas visapusiškai prisid÷ti prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo“ COM(2005) 152.
4 Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos koncepcija (2006). Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius. Prieiga: http://www.lnks.lt
5 Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sąrangos metmenys (2007). Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius. Prieiga: http://www.lnks.lt
6 Lietuvos nacionalin÷s kvalifikacijų sistemos metodologija (2008). Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba. Vilnius. Prieiga: http://www.lnks.lt
239
PRIEDAS
Išpl÷stiniai grupinio interviu klausimai studij ų kryp čių reglamentus rengusių darbo grupių ekspertams
Prisistatymas Kada prad÷jote veiklą reglamento kūrimo grup÷je? Kokią patirtį tur÷jote prad÷dami veiklą šioje grup÷je? I dalis. Studijų krypties reglamento samprata ir paskirtis
1. Kaip apibr÷žtum÷te, kas yra studijų krypties reglamentas, ir kokia jo paskirtis?
2. Kokia samprata vadovavosi darbo grup÷? Ar ši samprata keit÷si darbo metu?
3. Kas studijų sistemoje turi ir(ar) gal÷tų būti reglamentuojama? (Privalomieji reglamentai ir gair÷s arba aprašai)
4. Ko pasigendate dabartinių reglamentų sistemoje? Kokių tur÷tum÷te pasiūlymų?
5. Įvertinkite, ar dabartin÷ reglamento struktūra ir jo vykdymas tenkina tolesnių jo naudotojų poreikius?
II dalis. Valstybinis reguliavimas: AM studijas reguliuojančių institucij ų vaidmuo, reglamentavimo lygis
1. Kaip vertintum÷te, kurios institucijos yra tiesiogiai atsakingos už studijų krypčių reglamentavimą?
2. Kurios institucijos realiai teikia metodinę ir konsultacinę pagalbą?
3. Kaip vertinate, ar reglamentavimas yra pakankamas? Koks tur÷tų būti jo mastas? Koks reglamentų santykis su studijų krypčių klasifikatoriumi, studijų programų reikalavimais, akreditavimo aprašais? Ką siūlytum÷te tobulinti? Kurios institucijos gal÷tų būti atsakingos už studijų reglamentavimą?
4. Kaip manote, kokie teisiniai ar kiti dokumentai turi būti parengti prieš pradedant rengti krypčių aprašus?
III dalis. Studij ų krypčių reglamentų rengimo procesas: III.A. Darbo grup÷s veikla.
1. Kokie tikslai buvo keliami darbo grupei? Nuo ko darbo grup÷ prad÷jo savo veiklą? Ar teko susipažinti su kitų šalių studijų krypčių reglamentų patirtimi? Kurių šalių patirtį gal÷tum÷te išskirti?
2. Pristatykite atstovaujamos krypties darbo grup÷s veiklą (rezultatus) 2000–2009 metų laikotarpiu?
3. Su kuo bendradarbiaujama rengiant reglamentą?
III.B. Darbo grup÷s sud÷tis, kompetencija. 1. Ar studijų krypčių reglamentus rengusioms darbo grup÷ms pakako žmoniškųjų išteklių?
Kokios kompetencijos (ar patirties) buvo stokojama?
240
III.C. Reglamento rengimo koordinavimas. 1. Kaip buvo organizuotas krypties reglamento rengimo darbo grup÷s darbas?
2. Kokia metodin÷ pagalba buvo reikalinga (būtina) reglamentų rengimo darbo grup÷ms?
III.D. Reglamento aprobavimas (įteisinimas). 1. Ar Jūsų darbo grup÷ vieningai pritar÷ galutiniam parengto reglamento projektui? Ar
projektas dar buvo tobulinamas?
Baigiamoji dalis. Problemos. Pasiūlymai
1. Kur įžvelgiate reglamentų taikymo praktinių problemų? Kaip iš esm÷s siūlytum÷te keisti esančius krypčių reglamentus? Kokių yra trukdžių, gr÷smių, rizikos?
2. Kokį poveikį aprašai gali tur÷ti studijų kokybei?
Recommended