TEKSTO KŪRIMAS

Danutė VisockienėVilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijos lietuvių

valstybinės kalbos mokytoja ekspertė

Temos pasirinkimas ir suvokimas (raktiniai žodžiai)

Problemos suvokimas Tezės ir jos sudėtinių dalių suvokimas Argumentų pasirinkimas Dėstymo pastraipos Įžanga Pabaiga

„Samprotauti – iš prielaidų daryti išvadą, protauti, galvoti, spręsti.“ Taigi samprotavimas – tai minties eiga, svarstymas, savotiškas argumentų už ir prieš svėrimas, nagrinėjamo reiškinio analizė ir nuolatinis klausimo kodėl kėlimas.

Samprotavimu laikomas toks teksto tipas, kuriame logiškai, nuosekliai dėstomos mintys, iš prielaidų daromos išvados, apie ką nors sprendžiama, vertinama, polemizuojama (gr. polemikos - karingas, priešiškas), t. y. ginčijamasi, siekiama įrodyti argumentuojant.

Argumentavimo tikslas - pagrįsti teiginius, įrodyti, kad tezės (gr. thėsis - teiginys) teisingos.

Argumentuojant visada analizuojama, sprendžiama tam tikra problema, taip pat ryškus autoriaus, bandančio įtikinti suvokėją, požiūris.

Kiekvieną argumentavimą sudaro įrodytina tezė (dažnai tai būna pagrindinė viso teksto mintis) ir jos įrodymas, pagrindimas argumentais (pavyzdžiais, kontekstu).

Uždarojo tipo klausimaiAr praeitis reikšminga šiuolaikiniam žmogui?Ar apie tautos idealus galima spręsti iš reklamų? Ar mokslo pažanga daro žmogų laimingą? Ką renkasi šiuolaikinis žmogus: namus Tėvynėjear pasaulyje? Ar reikalingi šiuolaikinei visuomenei didvyriai?

Formuluojant savo pagrindinę mintį (asmeninį požiūrį), dažniausiai tereikia

atsakyti taip ar ne.

Atvirojo tipo klausimaiKokios moralinės atramos reikalingiausios

šiuolaikiniam žmogui? Kokie veiksniai lemia tautos stiprybę? Ką reiškia būti laisvu žmogumi? Ką reiškia maištauti?

Temos formuluotė nurodo tik samprotavimo kryptį, bet palieka autoriui teisę formuluoti

savo rašinio idėją. O tai sunkiau, nes iš pradžių reikia pasirinkti objektus – moralines atramas, tautos dorovę nulemiančius veiksnius bei laisvės

sampratą. Pvz., šiuolaikiniam žmogui reikalingos šios moralinės atramos – x, y, z.

TemosMoralinė atsakomybė šiandien Menas mano gyvenime Jauno žmogaus būdai realizuoti save

šiuolaikinėje visuomenėje Vaikystės potyrių našta ir nauda gyvenimo

kelio ieškančiam žmogui

Šios temos formuluočių tipas priklauso sudėtingesnei grupei, nes leidžia

įžvelgti tik kryptį.

Duotos temos pavadinimas negali būti nei pagrindinė rašinio mintis, nei atskiros pastraipos teminis sakinys!

Tema suvokiama aiškinantis pavadinime pavartotų žodžių reikšmes ir ieškant sinonimų. Šis darbas naudingas dviem požiūriais: išsiaiškinama tema, praturtinamas žodynas, vėliau rašant, redaguojant tekstą galima bus pasinaudoti surinkta medžiaga.

Pirmiausia pavadinime išskiriame raktinius žodžius, kurie kartu yra ir savo požiūrio, rašinio idėjos raktiniai žodžiai.

Pavyzdžiui, tema Emigruoti – tai išduoti tėvynę?

Vadinasi, pačiame paprasčiausiame lygmenyje turėtume kalbėti apie emigracijos reiškinį, apie tai, ką suprantame gyvenime kaip išdavystę ir kas yra, mūsų supratimu, tėvynė, kuo ji žmogui yra reikšminga ar nelabai.

Be abejo, visi trys rašymo “keliai” turi susieiti.

Popkultūra skurdina žmogaus dvasiąRaktiniai žodžiai popkultūra, skurdina, dvasią.

Kai raktiniai žodžiai ir tema aiški, mokinys pasirenka poziciją – pritars teiginiui ar ne.

Pagrindinis samprotavimo klausimas – kodėl? Taigi svarstant, kodėl žmonių nuomonės išsiskiria,

kas tai lemia, prognozuojant, kas bus kuriai nors nuostatai įsigalėjus ar pan., galima samprotaujamą reiškinį ar objektą (šiuo atveju – popkultūrą) aptarti pasinaudojant laiko arba erdvės nuoseklumu (aišku, nepamirštant klausimo kodėl): anksčiau – dabar – ateity arba šeima – klasė – miestas – Lietuva – Europa – pasaulis (pasirinktinai). Dviejų raktinių sąvokų išskaidymas leidžia kalbėti

apie nagrinėjamo reiškinio skirtumus ir panašumus įvairiose popkultūros srityse – jas galima lyginti ir kalbėti apie skirtingą jų poveikį žmogaus vidiniam pasauliui, žmogaus dvasiai.

Kol neapsvarstėte problemos, negalite pradėti rašyti, nes rašymo tikslas – analizuoti kokią nors aktualią visuomenei problemą.

Skaitant tekstą labai svarbu suprasti jame keliamą problemą. Tekste keliama problema ir yra bandymas apmąstyti šiuolaikinės visuomenės gyvenimo problemą (-as) ir pasiūlyti, autoriaus manymu, tinkamus atsakymus, t.y. problemos sprendimo būdus.

Problema turėtų būti siejama su kokio nors trūkumo, stokos pojūčiu ir noru tą stoką panaikinti.

Atidžiai įsižiūrėję į kiekvienos problemos ar prieštaravimo prigimtį pamatysime, kad ji pagrįsta vertybių susidūrimu. Tad kalbėdami apie tekste minimą problemą neišvengiamai kalbame apie vertybių konfliktą.

Vienos vertybės teksto autoriui yra priimtinos, kitos - atmestinos.

Pagrindinė rašinio mintis (tezė) - tai viso samprotaujamojo teksto pamatas, „stuburas".

Jo gijos turi eiti per visą rašinį, būti jo leitmotyvu, „suvaldyti" minties vingius, argumentus.

Samprotaujamojo teksto asmeninė autoriaus pozicija turi būti aiški nuo pradžių, tik rašymo procesas praskleis vis naujus jos aspektus, prieštaravimus.

Dėstymo pastraipos turi turėti savo teminį sakinį - teiginį, kuris savo ruožtu yra pagrindinės minties dalis/ aspektas.

Neturėdami tvirto samprotaujamojo rašinio pamato, sukursime tik mozaikiško tipo tekstą, kalbantį, kas tik „šauna į galvą" ta tema.

Tema. Žmogus ir istorijaProblema. Kodėl praeitis daugeliui šiuolaikinių

žmonių tapo nereikšminga?Pagr. mintis. Praeitis daugeliui šiuolaikinių

žmonių tapo nereikšminga

dėl aktualesnių naujovių

dėl dėl laiko laiko stokosstokos

dėl dėl dominuojančdominuojanč

iųiųmaterialinių materialinių

vertybiųvertybių

Asmeninis kontekstas - asmeniniai pavyzdžiai ir asmeninė patirtis

Socialinis kontekstas - pavyzdžiai iš visuomenės gyvenimo, laikraščių straipsniai ar temos, įvairi statistika ir duomenys, televizijos laidos, visuomeninės akcijos ir pan.

Mokslinis kontekstas – pavyzdžiai iš istorijos, geografijos, psichologijos, filosofijos ir pan.

Kultūrinis kontekstas - pavyzdžiai iš literatūros, teatro, dailės, muzikos (aišku, ne iš „popso“, nes šis priklauso socialiniam kontekstui, o ne tikrajai kultūrai).

Asmeniniai pavyzdžiai rodo, kad tema yra asmeniškai patirta, suvokiama.

Socialiniai pavyzdžiai rodo problemos mastą – kad problema nėra tik vieno žmogaus sugalvota, labai specifinė ar nežinoma kitiems. Pavyzdžiai iš visuomenės gyvenimo leidžia polemizuoti (juk yra ir visokių žmonių, ir visokių nuomonių), įvairiapusiškai svarstyti.

Kultūriniai/moksliniai/literatūriniai pavyzdžiai suteikia nagrinėjamai problemai reikšmingumo, universalumo, visuotinumo, kartais problema įgauna net egzistencinį pobūdį.

Moksleivis, be visa kita, turi parodyti, kad moka, tarsi įtikinti vertintojus savo

išsilavinimu, apsiskaitymu, erudicija.

Yra trys įtikinamų argumentų šaltiniai: visuotinai pripažintos tiesos, faktai, autoritetai.

Yra tam tikrų, sakytume, amžinų, autoritetų. Nesiginčijama su Šventojo rašto teiginiais, pasikliaujama antikos filosofų mintimis. Kiekviena epocha, kiekviena tauta turi savą vertybių sampratą ir žmones, kurie yra tarsi tų vertybių sergėtojai. Todėl dažnai atsigręžiama į tai, kas pasakyta žymiausių rašytojų, kitų kultūros veikėjų, dvasininkų. Pagaliau tarsi galutinė tiesa skamba ir aforizmai, patarlės.

Kas (dalykai, žmonės...) yra „už" tai? Kas „prieš"? Ką apie tai yra pasakę autoritetai? Ką pasakė žmogus, kuris tai patyrė? Kurie faktai ir statistiniai duomenys tai

paremia (arba paneigia)? Kokie kūriniai (veikėjai, jų poelgiai)/ matyti

filmai/spektakliai tai patvirtina/ paneigia? Kurį žinomą posakį galima pritaikyti? Kuriuos pavyzdžius iš panašių situacijų

galima pritaikyti? ...

Priešingi argumentai vadinami kontrargumentais. Jei autorius gina naują, nepopuliarų požiūrį, reikėtų aptarti tuo klausimu paplitusią nuomonę ir ją paneigti.

Kai numanai, kokia yra priešinga nuomonė, bet jos nematei parašytos:

Galėtų būti sakoma/ tvirtinama, kad... Tačiau…../ Vis dėlto....

Kai kas galbūt teigtų/ gintų priešingą nuomonę, jog…...... Priešingai..........Gali būti reiškiamos pretenzijos dėl..... Atvirkščiai............

Kai matei kur nors parašytą priešingą nuomonę:

Įrodinėjama…....... Tačiau…. Tvirtinama, kad…., vis dėlto… Buvo pareikšta, kad…..... Kaip

(bebūtų/beatrodytų..., vis dėlto.....Buvo laikomasi nuomonės, jog… Bet iš

tikrųjų…Buvo argumentuojama/ manoma dėl… Tik

užmirštama, kad.......... Yra ginčijamasi/ įtikinėjama/ sakoma/ laikomasi

pozicijų, kad… Tačiau yra kitaip negu/ Iš tiesų yra priešingai/ Tuo tarpu….

Yra laikomasi pozicijų, jog/ reikalaujama, jog/ kovojama dėl… Vis tik......./ Vis tiek...............

kad skaitytojas suprastų, jog tuomet, kai pateiki priešingus argumentus, su jais nesutinki.

Reikia labai aiškiai parodyti, kad tie argumentai pateikti vien dėl to, kad parodytum skaitytojui, jog gerai išmanai tai, ką rašai, t.y. supranti abi problemos puses, iš anksto žinai, kokie gali būti kontrargumentai, ir esi pasirengęs juos kritikuoti.

Tam reikia vartoti siejamuosius žodžius, kurie rodytų, jog tu abejoji priešingais argumentais, t.y. padaryti taip, kad jie atrodytų problemiški, netikri, neteisingi. 

Kontrargumentus rinkitės iš akivaizdžių nesėkmių, sprendimų, atvedusių į katastrofas, neigiamų personažų poelgių ir jų pasekmių, pasiremkite autoritetais, pateikite tinkamą patarlę ir pan.

Kitą požiūrį galima trumpai nusakyti arba galima jį tik atspindėti kontrargumentais, pateikiamais tarp savo teiginį grindžiančių argumentų.

Galima kitokiam požiūriui skirti ir atskirą pastraipą, tik ne paskutinę (kaip ir pastraipoje kontrargumentas neturėtų eiti paskutinis).

ne tik suvokti nagrinėjamos temos sudėtingumą, pateikti kitas to reiškinio sampratas,

bet jas ir kritiškai įvertinti.

Poleminio rašinio pavadinime dažniausiai būna klaustukas.

privalu pateikti savo nuomonę; nuomonę būtina paaiškinti ir argumentuoti;

argumentuotai išanalizuoti ir atremti oponentų (priešiškas /skirtingas) nuomones arba joms pritarti;

polemizuoti pagarbiai.

Pastraipa – rišlių sakinių grupė, siejama temos ir vienos pagrindinės minties.

Pastraipa - išorinis teksto struktūros vienetas. Taigi tai kompozicijos instrumentas.

Pastraipa – viso rašinio pagrindinės minties (tezės) „riekelė“, miniatiūrinė kompozicija , turinti savo dėsnius.

Klasikinę samprotavimo tipo pastraipą paprastai sudaro trys dalys: teiginys, jo įrodymas (ar paneigimas) ir dalinis apibendrinimas (pabaiga).

Pirmuoju sakiniu skelbiama mikrotema, o tolesniais sakiniais ji plėtojama: detalizuojama, konkretinama, argumentuojama, įrodoma.

Paskutiniu pastraipos sakiniu mikrotema lyg užbaigiama.

Taigi dažniausiai pastraipa ir prasideda, ir pasibaigia apibendrinančiu sakiniu, o viduryje

esantys sakiniai konkretizuoja, detalizuoja, iliustruoja tai, ką teigia pirmasis ir ką

apibendrina paskutinysis.

• Teminis sakinys

• Argumentas

• Kontrargumentas (jo įvertinimas)•Išvada (apimanti argumento ir kontrargumento svarbiausius akcentus). 

• Požiūris (teminis sakinys)• Polemizavimas: priešingos nuomonės prielaidagrįžimas prie teigiamo požiūrio (konkrečiau)• Pagrindimas (argumentas/-ai)• Pavyzdys• Pabaiga (išvada – požiūrio akcentavimas kitais žodžiais)

Dėstymo pastraipos turi turėti savo teminį sakinį - teiginį, kuris savo ruožtu yra pagrindinės minties dalis/ aspektas.

Pirmoji dėstymo pastraipa atskleidžia vieną nagrinėjamos temos aspektą ir paruošia dirvą kitai pastraipai.

Kiekviena kita plečia prieš tai buvusią mintį ir rodo kelią po jos einančiai.

Norint parašyti gerą pastraipą, reikia eiti nuo bendro prie konkretaus – tai būtina sąlyga.

Abstrakčiausias sakinys pastraipoje bus teminis.

Dalinė išvada (pastraipos apibendrinamasis sakinys) turėtų tarsi surinkti visa, kas svaraus buvo pasakyta pastraipoje, ir susieti su pagrindiniu rašinio teiginiu, kad būtų akivaizdu, kokį pagrindinio teiginio aspektą aptarėte šitoje pastraipoje.

Paskutinis pastraipos sakinys turi būti labai informatyvus ir sklandus. Geriau, kad jis būtų neilgas.

Jeigu panašios struktūros sakiniais baigiama kiekviena dėstymo pastraipa, atsiranda pasakojimo ritmas, po kiekvienos dalinės išvados vis labiau aiškėja autoriaus sumanymas.

Baigiamajame sakinyje jau turi atsirasti užuomina apie būsimą pastraipą.

Dažnai pirmieji pastraipų sakiniai prasideda žodžiais, nurodančiais, kokį ryšį turi ši

pastraipa su prieš tai buvusia: Visų pirma / pirmiausia / pirma priežastis / viena vertus...

Kita (antra) vertus/ be to / kita (antroji) priežastis / dar daugiau (svarbiau)...

Svarbiausia / tačiau / suprantama...

SVARBIAUSIA VIENTISUMAS, juk tai rišlių sakinių grupė, siejama vienos pagrindinės minties, todėl kiekviena pastraipa rašoma naujoje eilutėje: atitraukimas nuo krašto – tai skyrybos ženklas, rodantis, kad prasideda nauja mintis.

Nepamiršk: nekalbama nieko, kas nepriklausytų tai pastraipai.

Pastraipos nėra paskiri minčių vienetai: kiekviena jų turi atitikti pagrindinę viso teksto mintį ir ją įrodyti.

Pastraipos nuoseklumas. Kiekviena pastraipa išdėstoma logiškai. Tinkami medžiagos dėstymo būdai: pagal laiko nuoseklumą, erdvės tvarką, reikšmingumą ir pan.

Įžanga yra pati „kaprizingiausia“ teksto dalis, todėl  rašyti ją reikia paskutinę, kad nepradėtum "nuo pasaulio sukūrimo".

Įžangos turinys ir struktūra priklauso nuo temos pobūdžio, nuo pagrindinės minties formulavimo

ypatumų (pastaroji juk nebūtinai turi būti įžangoje),

nuo orientavimosi į adresatą - skaitytojo interesai (ar įdomu, ar traukia skaityti toliau) irgi neturėtų būti pamiršti.

Be abejo, pasirinktas žanras taip pat  diktuos savo sąlygas.

Įžangos paskirtis – įvesti skaitytoją į reikiamą gyvenimo sritį ir jos problematiką, pristatyti dalyko, kurį nagrinėsite, temą ir problemą, nurodyti pasirinktą aspektą ar poziciją (požiūrį).

Įžanga turi būti trumpa. Pirmas sakinys yra skirtas patraukti

skaitytojo / klausytojo dėmesį. Antras ir galbūt trečias sakiniai siaurina

temą ir atveda iki jūsų pagrindinės minties. Paskutinis įžangos sakinys turi būti jūsų

pagrindinė mintis (tezė, idėja).

Pirmas sakinys (kabliukas)

Specifinė informacija

Tezė 

Faktų įžanga – tai tokia įžanga, kurioje tekstas pradedamas :

paskelbiant specialiai atrinktus ir kuriuo nors būdu sugrupuotus faktus;

trumpai aptariant klausimo istoriją arba sukuriant foną problemai svarstyti.

Samprotavimo tekstuose faktai – tai reiškiniai, procesai ir požiūriai (!), kurie turi tą patį pagrindą (tas pačias priežastis). Atitinkamai parinkti faktai sukuria ir atitinkamą foną: kultūrinį-vertybinį, literatūrinį-kritinį, istorinį, socialinį-buitinį ir pan.

Teminė įžanga – tai tokia įžanga, kurioje apmąstoma ir tikslinama (siaurinama,

performuluojama) duota tema; išskiriamas svarstymo objektas arba

pasirenkamas temos aptarimo aspektas; nustatomos problemos, kurios sudarys

rašinio turinį ir apimtį.

Tokios įžangos, pranešdamos apie turinį, kuris mūsų laukia dėstyme,

 pačiu bendriausiu būdu pristato rašinio pavadinimą, temą, aptariamąjį dalyką;

struktūruoja teksto turinį, skirstydamos jį į santykinai savarankiškus vienetus, ir tokiu būdu organizuoja ir nukreipia skaitytojo dėmesį;

neatskleisdamos atskirų dėstymo dalių tarpusavio santykių, sukuria įdomaus teksto laukimo įspūdį;

sukuria teksto vieningumo jausmą, nes leidžia numanyti galutinį teksto rezultatą, į kurį orientuojasi ir teksto autorius, ir skaitytojas.

Konceptuali įžanga – tai tokia įžanga, kurioje formuluojama pagrindinė teksto mintis ir

pagrindiniai teiginiai; pasitelkiamos citatos, turinčios tokį

konceptualų teiginį, kuris tampa pagrindine kuriamo teksto mintimi – idėja;

įvedamos sentencijos arba vertinimai, kurie vėliau detalizuojami pagrindinėje teksto dalyje;

formuluojamos hipotezės, kurios tampa aptarimo objektu. Tokios įžangos labiausiai tinka samprotavimo

rašiniams.

Galima pradėti nuo dalykų, kurie bendri ir rašančiajam, ir įsivaizduojamiems oponentams.

Pateikti vieną kitą kontrargumentą, kad skaitytojas iš karto galėtų lyginti požiūrius.

Paaiškinti, kodėl dalykas yra svarbus. Pateikti istorinių žinių ir paaiškinti, kodėl keli

šią problemą.

Temą suformuluoti abstrakčiai, kad suvoktume, kokios didesnės temos ar problemos dalis ji yra.

Antras sakinys gali paminėti, kas domėjosi šiuo klausimu ir ką apie tai mano.

Trečias sakinys jau konkretesnis ir tiesiogiai paaiškina, kodėl imtasi plunksnos.

Teminį viso dėstymo sakinį paprastai rašome įžangos pabaigoje. Jis turi būti kryptingas: išvardyti svarbiausius dalinius teiginius, daryti prielaidą, kokios išvados tikėtis.

Taigi pagrindinę rašinio mintį autorius turi žinoti jau pradėdamas rašyti.

Įžanga būtinai turėtų pranešti, apie ką bus kalbama, - temą.

Padaryti tai galima daugeliu būdų (net pasakojimą panaudoti), bet rašant egzamino rašinį geriausia eiti pačiu tiesiausiu keliu - kuo greičiau ją paskelbti.

Pristatyti temą Į įžangą įpinti pagrindinės(-ių) temos sąvokos (-ų) apibrėžimą, t.y. parodyti, kaip supranti, kas yra, pvz., tolerancija, menas, laisvė ir pan.

Įžangoje skaitytojas norėtų rasti suformuluotą pagrindinę mintį, t.y. norėtų suprasti, kas bus teigiama visu rašiniu, kokia kryptimi autorius pasuks. 

Įžangos pabaigoje suformuluota pagrindinė mintis pasitarnauja ir kaip sklandi įžangos - dėstymo jungtis.

Galima padaryti ir dar daugiau: jau įžangoje suskaidyti pagrindinę mintį į teiginius ir pateikti juos tokia tvarka, kokia skaitytojas juos ras išgvildentus dėstyme. Tai labai gerai nuteikia, nes akivaizdu, kad autorius mąstė apie savo adresatą, stengėsi padėti jam suprasti, kas pasakyta tekste.

Būtų gerai, jei įžanga parodytų aptariamo dalyko kontekstą. Kontekstas gali būti istorinis, kultūrinis, politinis, socialinis, etinis - nelygu tema ir pasirinkta jos kryptis, pagrindinė mintis.

Pvz., kalbant apie toleranciją, galima trumpai paminėjus  vieną kitą  istorinį diskriminacijos faktą sukurti savo rašiniui istorinį foną;

arba - atskleidus pagarbos žmogui sampratą - orientuotis į etinį kontekstą;

arba - aptarus tolerancijos ištakas ir vieną kitą raidos bruožą - suteikti rašiniui kultūrinį / politinį koloritą;

arba - paminėjus netolerancijos apraiškas savo aplinkoje - daugiau orientuotis į socialinę erdvę.

Tik, žinoma,  reikia orientuotis į vieną kurį kontekstą (pagal pasirinktą kryptį!), o ne demostruoti visą savo išmanymą, nes įžanga išsipūs ir rašinys praras proporcijas!

Iš konteksto ryškėja problema(-os), todėl paties aukščiausio lygio rašinyje jos bus mėginamos svarstyti.

Tuomet jau įžangoje jos gali būti keliamos ir siejamos su pagrindine mintimi / teze arba, užuot ją formulavus, skaitytojas gali būti kviečiamas svarstyti tą problemą, visus "už" ir "prieš", o išvada (= pagrindinė mintis / tezė) gali būti pasakoma tik rašinio pabaigoje.

Tai, žinoma, daug įdomesnis tekstas, bet ir pavojingesnis, nes galima greitai pakliūti į šalikelę...

Paskutinėje rašinio pastraipoje raskite būdą teiginius išdėstyti kita forma ir logiškai susieti, kad iš jų išplauktų pagrindinė mintis kaip neginčijama tiesa.

Pabaigoje savo pagrindinę mintį galutinai suformuluosite nurodydami samprotavimu įrodytą svarbią vertybę arba problemos sprendimo būdą ir atskleisite, kuo ji svarbi įžangoje nurodytos gyvenimo srities ir jos problematikos požiūriu.

Išvadoje pažymėkite, kad parodėte, jog jūsų teiginys yra teisingas.

Į išvadą neįtraukite jokios naujos informacijos. Jeigu ko nors nepaminėjote, dabar jau per vėlu.

Neteiskite, nepradėkite auklėti žmonių.

Pabaiga – tai kuriamo teksto santrumpa, todėl nepamirškite: a) apibendrinti dėstymo dalyje pasakytų minčių; b) dar kartą akcentuoti pagrindinę mintį; c) susieti su įžanga.

Pabaigoje negalima kalbėti apie tai, kas neminima dėstyme (išbraukite nereikalingus sakinius arba parašykite dar vieną dėstymo pastraipą).

Venkite perdėto pakilumo ar per didelio moksliškumo.

Neteiskite, nepradėkite auklėti žmonių. Nevertinkite dabarties įvykių kūrinio autoriaus arba veikėjo akimis.

Pabaiga turi išplaukti iš dėstymo, atitikti rašinio stilių.

Prieš pradėdami rašyti planą, pasidarykite du sąrašus : TAIP NE (pateikite kuo daugiau argumentų).

Dabar nuspręskite, kas esate jūs – teigiantysis ar neigiantysis, koks bus jūsų atsakymas. Iš argumentų sąrašo parinkite du – tris svarbiausius, kuriais remdamiesi įrodysite savo požiūrį.

Nuspręskite, kurie kitaip manančiųjų argumentai galėtų būti svariausi, t.y. tapti jūsų argumentų kontrargumentais. Juos būtinai paminėkite rašinyje, paaiškinkite, bet tik ramiai, santūriu tonu, parodydami, kad gerbiate kito nuomonę.

Kitas žingsnis – suformuluoti pagrindinę mintį. Ją galite suformuluoti įžangoje.

Labai svarbu tinkama tvarka išdėstyti argumentus: geriausia yra pradėti nuo antrojo pagal svarbą, viduryje pateikti silpniausius, o baigti pačiu stipriausiu argumentu.

Rašinio pabaigoje, apibendrindami pasakytas mintis, darydami išvadas, stenkitės stipriausius argumentus pakartoti dar kartą, tik kitais žodžiais.