· Web viewPapildomą susitarimą prie 2012 m. gegužės 8 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutarties (toliau – ir 2013 m. vasario 28 d. Papildomas susitarimas)

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-00272 2019-01-09 2018-12-20 2018-12-20 -

Teismingumo byla Nr. T-108/2018Teisminio proceso Nr. 2-13-3-03301-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 3.1.2.5(S)

NUTARTIS

2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, susidedanti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), l. e. p. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Ričardo Piličiausko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos Birutės Janavičiūtės ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Dainiaus Raižio,

išnagrinėjusi Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų prašymą išspręsti bylos pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AMP Tranzit“, tretieji asmenys Alytaus miesto savivaldybės administracija, O. P., V. A., M. G., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, rūšinio teismingumo klausimą,

n u s t a t ė:

Pareikštu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu 2013 m. vasario 28 d. Papildomą susitarimą prie 2012 m. gegužės 8 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutarties (toliau – ir 2013 m. vasario 28 d. Papildomas susitarimas) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.63 straipsnio 6 dalis, 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.491 straipsnio 1 dalis, 6.128 straipsnio 3 dalis, 6.562 straipsnio 3 punktas, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnis) (civilinė byla Nr. e2-8011-652/2018; teisminio proceso Nr. 2-13-3-03301-2018-7).

Ginčijamu 2013 m. vasario 28 d. Papildomu susitarimu atsakovei UAB „AMP Tranzit“ buvo perleistos nuomos teisės į 2,8196 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) ieškinį pareiškė gindama savo, kaip žemės sklypo nuomotojo, galimai pažeistas teises. Savo teisių pažeidimą Nacionalinė žemės tarnyba sieja su 1997 m. liepos 30 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią suteiktas nuomos teises buvusi žemės sklypo nuomininkė bankrutavusi AB „Daisotra“ perleido naujajam nuomininkui atsakovei UAB „AMP Tranzit“ be nuomotojos Nacionalinės žemės tarnybos rašytinio sutikimo. Kaip inter alia (be kita ko) nurodoma ieškinyje, pagal parengtą detalųjį planą, valstybei nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Alytaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) padalino į du sklypus, iš kurių 1,2860 ha žemės sklypas buvo skirtas bankrutuojančios AB „Daisotra“ statiniams eksploatuoti, o nuosavybės teisėms atkurti ir perduoti tretiesiems asmenims O. P., V. A., M. G. privačios nuosavybės teisėmis pagal detalųjį planą, buvo suformuotas 1,5336 ha žemės sklypas. Nuosavybės teisės nurodytiems tretiesiems asmenims buvo atkurtos Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimais. Sudarant ginčijamą 2013 m. vasario 28 d. sandorį, jau buvo žinoma apie 2010 m. gruodžio 17 d. Alytaus miesto tarybos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl detaliųjų planų tvirtinimo“ ir 2012 m. birželio 20 d. direktoriaus įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo, numatomo grąžinti piliečiams natūra, naudojimo duomenų nurodymo ir plano tvirtinimo“. Tai yra, žemės sklypo jau nebuvo, nes jis buvo padalintas į du atskirus sklypus.

Kauno apygardos administracinio teismo (šiuo metu – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) teisėjų kolegija 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1533-644/2016 (teisminio proceso Nr. 2-69-3-02841-2014-2) pagal pareiškėjų UAB „Vivatrans“ ir UAB „AMP Tranzit“ skundą atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai, Alytaus miesto savivaldybės tarybai, Alytaus miesto savivaldybės administracijai, V. A., O. P. ir M. G.,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=e73457f0136611e9b2b6e7cdb14007b4

tretiesiems suinteresuotiems asmenims notarei R. S., valstybės įmonei Registrų centras, UAB „Sanitex“, notarei B. Z., dėl sprendimų panaikinimo, atmetė pareiškėjų UAB „Vivatrans“ ir UAB „AMP Tranzit“ prašymą – atnaujinti įstatymų nustatytą terminą apskųsti: 1) Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) toje dalyje, kuria buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų formavimo esamo pastato eksploatacijai, tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymo bei nuosavybės teisių atkūrimui, detalusis planas; 2) Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo, numatomo grąžinti piliečiams natūra, naudojimo duomenų nurodymo ir plano tvirtinimo“; 3) Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei V. A.“; 4) Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“; 5) Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. G.“, ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukė; pripažino niekiniu ir negaliojančiu 2013 m. vasario 28 d. Papildomą susitarimą prie 2012 m. gegužės 8 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutarties, kuriuo bankrutavusi AB „Daisotra“ perleido UAB „AMP Tranzit“ nuomos teises į 2,8196 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas – (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); kitoje dalyje pareiškėjų UAB „Vivatrans“ ir UAB „AMP Tranzit“ skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Minėtame sprendime teismas be kita ko nurodė, kad 2013 m. vasario 28 d. Valstybinės žemės nuomos teisės perleidimo sandoris buvo sudarytas pažeidus viešosios teisės principą – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais; sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Civilinio kodekso 6.491 straipsnio 1 dalis, 1.63 straipsnio 6 dalis). Teismas ex officio (savo iniciatyva) konstatavo, kad 2013 m. vasario 28 d. Valstybinės žemės nuomos perleidimo sandoris yra niekinis ir negalioja (Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal pareiškėjų UAB „Vivatrans“ ir UAB „AMP Tranzit“ apeliacinį skundą, 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi pareiškėjų UAB „Vivatrans“ ir UAB „AMP Tranzit“ apeliacinį skundą patenkino; Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (administracinė byla Nr. A-643-525/2018).

Teisėjų kolegija minėtoje nutartyje be kita ko nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilęs kompleksinis ginčas, susijęs su pareiškėjų reikalavimu panaikinti Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo patvirtintas ginčo žemės sklypo detalusis planas, taip pat šio detalaus plano pagrindu priimtais ir pareiškėjų ginčijamais Alytaus miesto savivaldybės administracijos bei Nacionalinės žemės tarnybos sprendimais suformuoti naujus žemės sklypus bei atkurti nuosavybės teises į juos, taip pat susijęs su pareiškėjų reikalavimu dėl valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties nutraukimu, bei kitais išvestiniais reikalavimais (sutartinio įkeitimo išregistravimo, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo, juridinių faktų teisinės registracijos). Kaip be kita ko pažymėjo teisėjų kolegija, 2013 m. vasario 28 d. Papildomą susitarimą pripažinti prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir tuo pagrindu pripažinti niekiniu, pagrindo nėra, nepriklausomai nuo to, ar buvo laikytasi Civilinio kodekso 6.491 straipsnyje numatyto reikalavimo gauti išankstinį nuomotojo sutikimą tokiam sandoriui atlikti. Aplinkybė, ar nebuvo laikytasi Civilinio kodekso 6.491 straipsnyje numatyto reikalavimo gauti išankstinį nuomotojo sutikimą, galėtų būti svarbi, sprendžiant ginčą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, jei toks reikalavimas būtų svarstomas teisme. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad 2013 m. vasario 28 d. Papildomas susitarimas priskirtinas nuginčijamų sandorių rūšiai, dėl kurio gali būti kelimas ginčas teisme, siekiant pripažinti jį negaliojančiu. Nagrinėjamoje byloje šalys tokio pobūdžio reikalavimo nėra pareiškusios, byloje ginčas dėl 2013 m. vasario 28 d. Papildomo susitarimo nuginčijimo nevyksta, todėl šiuo aspektu pateikti bylos dalyvių argumentai nevertintini.

Specialioji teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-73/2015 (teisminio proceso Nr. 2-69-3-02841-2014-2), bylą pagal ieškovės UAB „Vivatrans“ ieškinį atsakovėms V. A., O. P., M. G., Nacionalinei žemės tarnybai, Alytaus miesto savivaldybės administracijai, tretieji asmenys notarė R. S., Centrinė hipotekos įstaiga, valstybės įmonė Registrų centras, UAB „Sanitex“, dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įkeitimo išregistravimo pripažinimo neteisėtu, sprendimo patvirtinti detalųjį planą pripažinimo negaliojančiu, įsakymo patvirtinti žemės sklypo planą pripažinimo negaliojančiu, sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pripažinimo negaliojančiais, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pripažinimo negaliojančiu, žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo ir teisinės registracijos bei įrašų (juridinių faktų registracijos) atkūrimo; ir ieškovės UAB „AMP Transit“ ieškinį atsakovėms

V. A., O. P., M. G., Nacionalinei žemės tarnybai, Alytaus miesto savivaldybės administracijai, tretieji asmenys notarė R. S., Centrinė hipotekos įstaiga, valstybės įmonė Registrų centras, UAB „Sanitex“, notarė B. Z., dėl tų pačių ir kitų su šiais susijusių reikalavimų, perdavė Kauno apygardos administraciniam teismui nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka. Specialioji teisėjų kolegija nurodytoje teismingumo byloje konstatavo, kad byla yra teisminga administraciniam teismui; vyraujantys (dominuojantys) santykiai nurodytoje byloje yra būtent administraciniai teisiniai santykiai, nes pagrindiniai reikalavimai šioje byloje yra susiję su sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimu ir įgyvendinimu. Kiti pareikšti reikalavimai iš esmės priklausys nuo to, kaip bus nuspręsta dėl minėtų skundžiamų sprendimų teisėtumo, taigi byla turi būti nagrinėjama administraciniame teisme.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-3934-423/2018 (teisminio proceso Nr. 2-69-3-02841-2014-2) pagal pareiškėjų UAB „Vivatrans“ ir UAB „AMP Tranzit“ skundą atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai, Alytaus miesto savivaldybės tarybai, Alytaus miesto savivaldybės administracijai, V. A., O. P. ir M. G., tretiesiems suinteresuotiems asmenims notarei R. S., valstybės įmonei Registrų centras, UAB „Sanitex“, Centrinei hipotekos įstaigai, notarei B. Z., dėl administracinių aktų bei paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, sustabdė iki įsiteisės procesinis sprendimas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų civilinėje byloje Nr. e2-8011-652/2018.

Kaip matyti iš teismų informacinės sistemo LITEKO duomenų, pareiškėjai UAB „AMP Tranzit“ ir UAB „Vivatrans“ pateikė atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-3934-423/2018 ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. lapkričio 13 d. prašymą sustabdyti administracinę bylą Nr. I-3934-423/2018 atmesti. Šiuo metu byla yra nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (administracinės bylos Nr. AS-1-520/2019).

Nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-3934-423/2018 (teisminio proceso Nr. 2-69-3-02841-2014-2) pareiškėjai patikslintu skundu teismo prašo: 1) panaikinti Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) toje dalyje, kuria buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribų formavimo esamo pastato eksploatacijai, tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymo bei nuosavybės teisių atkūrimui, detalusis planas; 2) panaikinti Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo, numatomo grąžinti piliečiams natūra, naudojimo duomenų nurodymo ir plano tvirtinimo“; 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei V. A.“; 4) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“; 5) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. G.“; 6) pripažinti negaliojančiu Alytaus rajono I-ojo notaro biuro notarės B. Z. 2013 m. lapkričio 21 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); 7) panaikinti 1,5336 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją; 8) atkurti 2,8196 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją; 9) pripažinti 1997 m. liepos 30 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Alytaus skyriaus vedėjo 2013 m. liepos 29 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo Alytaus mieste, nuomos ir patikėjimo teisių išregistravimo“; 10) pripažinti sutartinio įkeitimo, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), išregistravimą neteisėtu; 11) atkurti juridinių faktų dėl 2,8196 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos bei nuomos teisės įkeitimo teisinę registraciją; 12) atnaujinti terminą skundui dėl ginčijamų administracinių aktų panaikinimo paduoti, jeigu, teismo vertinimu, terminas yra praleistas.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų teisėja kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašydama išspręsti keliamo ginčo rūšinio teismingumo klausimą (civilinė byla Nr. e2-8011-652/2018).

Teismas nurodo, kad yra gautas atsakovės UAB „AMP Tranzit“ prašymas sustabdyti šią civilinę bylą Nr. e2-8011-652/2018 (teisminio proceso Nr. 2-13-3-03301-2018-7). Jeigu teismas tokį prašymą tenkintų, abi nagrinėjamos bylos (administracinė ir civilinė) būtų sustabdytos viena dėl kitos. Kartu teismas pažymi, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų žinioje yra 2016 m. spalio 24 d. nutartimi sustabdyta civilinė byla Nr. 2-35-652/2018 (ankstesnis civilinės bylos Nr. 2-2994-652; teisminio proceso Nr. 2-13-3-02322-2016-7) pagal ieškovių V. A., O. P. ir M. G. ieškinį atsakovei UAB „AMP Tranzit“, trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai, dėl 2012 m. gegužės 8 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia. Byla sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas šiuo

metu Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-3934-423/2018. Teismas nustatė, kad administracinės bylos išsprendimas turės įtakos civilinei bylai dėl 2012 m. gegužės 8 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia. Kaip nurodo teismas, nors 2012 m. gegužės 8 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutartyje ir 2013 m. vasario 28 d. Papildomame susitarime apibrėžti skirtingi civiliniai teisiniai santykiai, tačiau civilinės bylos dėl 2013 m. vasario 28 d. Papildomo susitarimo prie 2012 m. gegužės 8 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutarties pripažinimo negaliojančiu neperdavus administraciniam teismui, abi civilinės bylos turėtų būti sujungiamos ir nagrinėjamos kartu. Tačiau, minėta, civilinė byla dėl 2012 m. gegužės 8 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia yra sustabdyta, kol Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-3934-423/2018; o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. lapkričio 20 d. sustabdė administracinę Nr. I-3934-423/2018, kol Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmuose bus išnagrinėta civilinė byla dėl 2013 m. vasario 28 d. Papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Teismas taip pat nurodo, kad Specialioji teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-73/2015 (teisminio proceso Nr. 2-69-3-02841-2014-2) yra konstatavusi, kad civilinio teisinio pobūdžio klausimai, kurie keliami administracinėje byloje, yra išvestiniai iš toje byloje dominuojančių administracinių teisinių reikalavimų.

Kaip pažymi teismas, tai, jog klausimas dėl 2013 m. vasario 28 d. Papildomo susitarimo yra išvestinis iš administracinėje byloje pareikštų reikalavimų dėl nuomos teisinių santykių, pripažino anksčiau administracinę bylą nagrinėję teismai.

Teismo nuomone, pirmiausia turi būti sprendžiama dėl vyraujančių administracinio pobūdžio reikalavimų pagrįstumo ir, tik išsprendus šiuos reikalavimus, būtų galima spręsti dėl civilinio pobūdžio reikalavimų, kurių išsprendimas yra susijęs su galimybe nagrinėti civilinę bylą Nr. e2-8011-652/2018 (teisminio proceso Nr. 2-13-3-03301-2018-7), arba civilinio pobūdžio reikalavimą dėl 2013 m. vasario 28 d. Papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiu, spręsti administracinėje byloje.

Specialioji teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Specialiosios teisėjų kolegijos kompetencija yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnyje.

Atsižvelgiant į teisiniame reglamentavime nurodytą kompetenciją, Specialioji teisėjų kolegija nevertina administracinės bylos Nr. Nr. I-3934-423/2018 (teisminio proceso Nr. 2-69-3-02841-2014-2) sustabdymo, galimybės sustabdyti šią civilinę bylą Nr. e2-8011-652/2018 (teisminio proceso Nr. 2-13-3-03301-2018-7), ar civilinių bylų Nr. e2-8011-652/2018 (teisminio proceso Nr. 2-13-3-03301-2018-7) ir Nr. 2-35-652/2018 (teisminio proceso Nr. 2-13-3-02322-2016-7) sujungimo.

Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis).

Pareikštu ieškiniu ieškovė Nacionalinė žemės tarnyba prašo pripažinti negaliojančiu 2013 m. vasario 28 d. Papildomą susitarimą prie 2012 m. gegužės 8 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutarties.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nurodytu 2013 m. vasario 28 d. Papildomu susitarimu, sudarytu tarp bankrutavusios AB „Daisotra“ (pardavėja) ir UAB „AMP Tranzit“ (pirkėja), pirkėjai UAB „AMP Tranzit“ perleidžiamos prie parduoto nekilnojamojo turto (dirbtuvių pastato, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 2247,64 kv. m., adresas – (duomenys neskelbtini)) suformuoto valstybinės žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas – (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plotas – 2,8196 ha, žemės sklypo adresas – (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre yra suteiktas įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, nuomos teisės (pagrindas: 1997 m. liepos 30 d. nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)).

Specialioji teisėjų kolegija nurodo, kad reikalavimas dėl 2013 m. vasario 28 d. Papildomo susitarimo pripažinimo negaliojančiu yra civilinio teisinio pobūdžio, ir pagal bendrąją taisyklę yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnis).

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų administracinėje byloje Nr. I-3934-423/2018 (teisminio proceso Nr. 2-69-3-02841-2014-2) (sustabdyta Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi), be atitinkamų administracinio teisinio pobūdžio reikalavimų (panaikinti viešojo administravimo subjektų viešojo administravimo srityje priimtus sprendimus, kuriais patvirtintas detalusis planas, atkurtos nuosavybės teisės, kt.), keliami ir civilinio teisinio pobūdžio reikalavimai, tarp jų, pripažinti 1997 m. liepos 30 d. Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu ir panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Alytaus skyriaus vedėjo 2013 m. liepos 29 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo Alytaus mieste, nuomos ir patikėjimo teisių išregistravimo“ (taip pat žr., Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 29 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-73/2015; teisminio proceso Nr. 2-69-3-02841-2014-2).

Specialioji teisėjų kolegija pažymi, kad nors atskirose bylose nagrinėjami ginčai yra susiję ir bendrai keliamas ginčas gali būti vertinamas kaip kompleksinis, tačiau byloje (civilinė byla Nr. e2-8011-652/2018; teisminio proceso Nr. 2-13-3-03301-2018-7), dėl kurios rūšinio teismingumo kreipėsi apylinkės teismas, yra keliamas vien tik civilinio teisinio pobūdžio reikalavimas; jokių administracinio teisinio pobūdžio reikalavimų nėra keliama.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byla grąžintina Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmams, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu,

n u t a r i a :

Ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.Grąžinti bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai

akcinei bendrovei „AMP Tranzit“, tretieji asmenys Alytaus miesto savivaldybės administracija, O. P., V. A., M. G., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmams, nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.

Nutartis dėl teismingumo neskundžiama.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMOCIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKĖ SIGITA RUDĖNAITĖ

L. E. P. LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMOPIRMININKO PAVADUOTOJAS RIČARDAS PILIČIAUSKAS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJA BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO TEISĖJAS DAINIUS RAIŽYS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-00275 2019-01-09 2018-12-27 2018-12-27 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-356-689/2018Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01036-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11; 2.3.2.2.13(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f39ac830136611e9b2b6e7cdb14007b4

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Kukaičiui,nuteistojo M. Č. gynėjai advokatei Reginai Agrbai,nuteistosios J. Č. gynėjui advokatui Rolandui Mištautui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Č. ir J. Č.

kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžiu išteisinti:M. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 219 straipsnio 2 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį

ir BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

J. Č. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalis dėl M. Č. ir J. Č. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

M. Č. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 222 straipsnio 1 dalies) 60 MGL dydžio (2259 Eur) bauda;

J. Č. nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 222 straipsnio 1 dalies) 50 MGL dydžio (1882,50 Eur) bauda.

Kita Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. M. Č. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydamas individualią veiklą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. vasario 21 d., 2006 m. liepos 11 d., 2006 m. rugpjūčio 11 d., 2006 m. spalio 24 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. liepos 13 d., 2007 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 2 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. vasario 12 d., 2009 m. gegužės 28 d., 2010 m. birželio 30 d., 2010 m. rugsėjo 3 d., 2011 m. gruodžio 8 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. sausio 14 d. patalpų nuomai, 2010 m. gruodžio 1 d. esamų statinių atstatymui ir remontui, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą būdamas atsakingas kaip gyventojas, vykdantis individualią veiklą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad „Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui“, 2001 m. lapkričio 16 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1 straipsnio „Įstatymo

paskirtis ir taikymas“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad „Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip“, neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tai yra nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų, dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.;

2. J. Č. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydama individualią veiklą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. gruodžio 8 d., 2009 m. gruodžio 17 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą būdama atsakinga kaip gyventoja, vykdanti individualią veiklą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad: „Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui“, 2001 m. lapkričio 16 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad: „Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip“, neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., tai yra nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų, dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti jos turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

3. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. Č. ir J. Č., konstatavo, kad byloje surinkti ir teisminio įrodymų tyrimo metu ištirti įrodymai neduoda pagrindo padaryti išvadą, kad M. Č. ir J. Č. veiksmuose yra jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtis. Nuosprendyje padaryta išvada, kad, ikiteisminio tyrimo metu neatlikus išsamaus tyrimo, teismas abiejų kaltinamųjų veiksmuose neturi pagrindo konstatuoti tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų, dėl to negalima buvo nustatyti jų veiklos bei turto už kaltinime nurodytą laikotarpį. Teismui pripažinus, kad kaltinamųjų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties, BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikaltimo sudėties požymiai (ir pirmiausiai tai pasakytina apie būtiną šios nusikaltimo sudėties požymį – tiesioginę tyčią) negali būti išvestiniai iš anksčiau atliktų kaltinamųjų veiksmų tvarkant buhalterinę apskaitą, t. y. nėra pagrindo teigti, kad kaltinamųjų deklaracijose nurodyti duomenys galėjo būti nulemti ankstesnių jų abiejų veiksmų, susijusių su apgaulingu apskaitos tvarkymu. Jokių kitų kaltinamųjų kaltės įrodymų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį teismui nepateikta, t. y. nėra įrodymų, kad kaltinamieji savo deklaracijas užpildė neteisingai ir tai darė tyčia, siekdami išvengti mokesčių. Duomenų, kad per ganėtinai ilgą inkriminuojamą šešerių metų laikotarpį Valstybinė mokesčių inspekcija kaltinamiesiems būtų pareiškusi pretenzijų dėl netinkamo pajamų deklaravimo, nėra. Įrodymų, galinčių patvirtinti, kad kaltinamųjų veiksmuose yra jiems inkriminuojamo nusikaltimo, nustatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, nėra. Dėl M. Č. kaltinimo pagal BK 219 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors kaltinime ir nurodoma, kad valstybės įgaliota institucija kaltinamajam priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, tačiau įrodymų, galinčių patvirtinti, kad toks priminimas mokesčių mokėtojui M. Č. bent kartą buvo įteiktas kuriuo nors Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio l dalyje nustatytu būdu, teismui nepateikta. Kadangi M. Č. inkriminuojama veika nėra baigta, darytina išvada, kad jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas nenustačius jo veikoje BK 219 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos požymių. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad M. Č. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, nustatytų BK 219 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymių, o J. Č. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, nustatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl abu kaltinamuosius išteisino.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ TEISINIAI ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistasis M. Č. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, nes jis (M. Č.) jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal netinkamą BPK 219 straipsnio 3 punkto požiūriu kaltinamąjį aktą, nuo kurio kvalifikuotai gintis nebuvo įmanoma, be to, buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, kai prokuroras nurodė keičiantis veikos faktines aplinkybes. Teismas šį BPK pažeidimą toleravo. Apeliacinės instancijos teisme netinkamai pritaikyta BK 30 straipsnio 1 dalies norma ir dėl to byla išspręsta neteisingai. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad nė vieno kaltinimo pagal pirminį kaltinamąjį aktą apeliacinės instancijos teismas nepatvirtino ir jo veiką iš BK 222 straipsnio l dalies perkvalifikavo į BK 223 straipsnio l dalį. Jis (M. Č.) ir J. Č. deklaravo savo 2011 m. ir 2012 m. pajamas. Nėra duomenų, kad deklaracijos nebuvo priimtos ar jose buvo trūkumų. Papildomų duomenų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos nereikalauta, apsiribota vien specialisto išvada, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo galima kreiptis į mokesčių administratorių dėl duomenų įvertinimo ir, tik nustačius pažeidimus, trūkumus vertinti BK prasme.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 223 straipsnyje nustatytų padarinių atsiradimo, apsiribojo vien formaliu buhalteriniu vertinimu. Specialistėms I. K. ir I. V. klausimai, susiję su BK 223 straipsnio l dalyje nurodytų objektyviųjų požymių nustatymu, nebuvo užduoti. Specialistė I. V. atsakydama į klausimus rėmėsi prielaidomis, nurodydama, kad ne ji atliko dokumentų tikrinimą, todėl ankstesnioji specialisto išvada vertintina kritiškai. Specialisto išvada ar ekspertizės aktas yra įrodymai, kurie vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai ir neturi pranašumo prieš kitus įrodymus.

4.3. Šis buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas kvalifikuotas kaip nusikaltimas, neanalizuojant, ar buvo pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar byloje pakako duomenų išvadai, kad dėl padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai, ir nesprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1731 straipsnis) atribojimo klausimo.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas veiką iš BK 222 straipsnio į BK 223 straipsnį, šiurkščiai pažeidė procesines garantijas, kadangi jis (M. Č.) neturėjo galimybės gintis nuo kaltinimo, kuris nebuvo tinkamai pakeistas, pateikti įrodymus, kurių tinkamas įvertinimas eliminuoja kasatoriaus kaltę dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo), ir atitinkamai nebuvo tiriamos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai – pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje, BPK 7, 10 ir 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą procesą, teisės į gynybą, rungimosi principai, taip pat BPK 255, 256 straipsniuose nustatyta veikos esminių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas atėmė teisę į tinkamą apeliaciją, kadangi apeliacinės instancijos teismas pasielgė kaip pirmosios instancijos teismas, ir dėl šios priežasties buvo pažeistas Konvencijos protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, 2 straipsnio 1 dalies reikalavimas bei nukrypta nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos (pvz., EŽTT 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, peticijos Nr. 9783/82). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas taip pat suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kuriomis jis įtariamas ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą (EŽTT Didžiosios kolegijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją, peticijos Nr. 25444/94).

4.5. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo sudėties padaryta byloje nenustačius esminio šio nusikaltimo požymio – jo (M. Č.) kaltės. Pagal bylos aplinkybes, dokumentai galėjo būti neišsaugoti dėl krepšio su dokumentais vagystės iš automobilio. Plėtojant šeimos verslą ir pagal skirtingus verslo liudijimus teikiant transporto priemonių priežiūros ir remonto paslaugas, biuro ar seifo nebuvo, visi dokumentai buvo laikomi ir saugomi apdraustame su įjungta apsaugos sistema automobilyje. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 18 punkto reglamentavimą, negalima teigti, kad dokumentai nebuvo saugomi. Konkretus saugojimo būdas nutarime įsakmiai nėra nurodytas.

4.6. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose, nes taikė praktiką, suformuotą jau po veikos padarymo, taip pažeisdamas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą, nes bet koks atsakomybės griežtinimas remiantis vėlesniais, jau po veikos padarymo priimtais, teismų

sprendimais nėra leistinas.4.7. Teismams išnaudojus visas galimybes pašalinti abejonių nepavyko, todėl jos aiškintinos jo naudai. Jo (M. Č.)

veikoje nėra visų būtinų BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių, todėl darytina išvada, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

5. Kasaciniu skundu nuteistoji J. Č. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą jai nutraukti: kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis; dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Kasatorė skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 223 straipsnio 1 dalį), padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos. Teismų išvados nepagrįstos išsamia ir visapusiška surinktų duomenų analize, neatitinka bylos aplinkybių, nes jos (J. Č.) veiksmuose nėra nusikaltimo (BK 223 straipsnio 1 dalies) sudėties. Vien tai, kad asmeniui būnant įmonės vadovu įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai yra prarandami, nereiškia, jog jis, nenustačius visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties elementų, taip pat ir kaltės, turi atsakyti pagal BK 223 straipsnį.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ją (J. Č.) nuteisė už individualios veiklos vykdymą pagal verslo liudijimus iki 2012 m. gruodžio 31 d., nes ji vykdė veiklą tik iki 2009 m. gruodžio 31 d., pagal paskutinį verslo liudijimą, išduotą 2009 m. gruodžio 17 d. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį, klaidingai jį sutapatino su nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu, inkriminuotu M. Č., kuriam laikotarpis iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra taip pat nurodytas neteisingas, nes turi būti nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d., kadangi pagal kaltinimą jis neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikotarpis nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. kaltinime buvo nurodytas todėl, kad dėl šio laikotarpio specialistui buvo paskirta ūkinės finansinės veiklos tyrimo užduotis. Specialistė I. K. nurodė, kad individualios veiklos patikrinimas pagal J. Č. verslo liudijimus buvo atliekamas už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Dėl netikslaus kaltinimo buvo pažeistos jos procesinės teisės (teisė į gynybą, teisė žinoti, kuo kaltinama).

5.3. Ji nuteista už tai, kad neišsaugojo dokumentų (pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo ir prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų), susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui, už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti jos turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito formos bei šių kvitų pildymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 379, 17, 18, 19 punktuose nurodyta, kad gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, parduodami prekes gyventojams, įsigijusiems prekybos verslo liudijimus, privalo išrašyti kvitus visais atvejais, o kitiems pirkėjams – pirkėjų pageidavimu. Gyventojai, įsigiję kitos nei prekybinės veiklos verslo liudijimus, parduodami savos gamybos prekes (išskyrus atvejus, kai savos gamybos prekės parduodamos gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus) arba suteikdami paslaugas, kvitus privalo išrašyti pirkėjams arba paslaugų gavėjams jų pageidavimu. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, pirkdami iš verslo liudijimą įsigijusio gyventojo (ne PVM mokėtojo) jo pagamintą produkciją arba pirkdami žemės ūkio produkciją iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba pirkdami iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) asmeninės nuosavybės teise priklausančius daiktus, privalo išrašyti kvitus. Byloje nėra duomenų, jog ji, kaip verslo liudijimą įsigijęs asmuo, privalėjo išrašyti kvitą pirkėjui ar pardavėjui, nurodytam 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 379 17, 18, 19 punktuose, todėl jai nebuvo pareigos išsaugoti dokumentų, t. y. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų, kurių nebuvo. Pagal teismų praktiką, nesant duomenų, kad kaltinime nurodyti dokumentai iš viso egzistavo, negalima jų ir neišsaugoti (paslėpti), todėl kaltinimas dėl galimai neegzistuojančių dokumentų neišsaugojimo akivaizdžiai yra nepagrįstas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-746/2017). Pagal kaltinimą, ji, kaip verslo liudijimą įsijęs asmuo, privalėjo veiklos pajamas ir išlaidas fiksuoti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, kaip tai nustato Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. IK-160 redakcija), tačiau teismas, grįsdamas kaltinimą pagal jai inkriminuotą padarytos nusikalstamos veikos laikotarpį, rėmėsi ne ta Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių redakcija. Jai vykdant individualią veiklą nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. galiojo Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 415 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki

2011 m. sausio 1 d., kurios 8 punkte nurodoma, kad veiklos išlaidoms priskiriama – prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo išlaidos, kurių įsigijimas pagal Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797, nuostatas turi būti pagrįstas prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentais tik tais atvejais, kai Verslo liudijimo išdavimo gyventojams tvarka nustato reikalavimą turėti prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentus. Kitais atvejais patirtų (apmokėtų) išlaidų pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais nebūtina. Juridinę galią turinčiais dokumentais, pagrindžiančiais prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo išlaidas, laikomi prekių, medžiagų bei žaliavų įsigijimo dokumentai, nurodyti Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 16 punkte, pagal kurį gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, prekybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir šiuos prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus: sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą; importo deklaraciją, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito pirmąjį egzempliorių arba PVM sąskaitą faktūrą. Jos vykdomos veiklos pagal verslo liudijimus laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos tikrinimo metu jokių pažeidimų nustatyta nebuvo, jokių prekių ir paslaugų nebuvo įsigyjama, o pagal verslo liudijimą buvo suteikiamos tik transporto priemonių priežiūros ir remonto paslaugos, tačiau nebuvo nustatyti jokie atvejai, kad už paslaugos atlikimą pirkėjas būtų pageidavęs kvito. Buvo pildomas apskaitos žurnalas, tačiau, jai baigus individualią veiklą pagal verslo liudijimus, apskaitos žurnalas buvo perduotas sutuoktiniui M. Č., kuris toliau vykdė veiklą, o 2013 m. birželio 19–20 d. dokumentai buvo pavogti iš automobilio.

5.4. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 18 punktą gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, prekių (paslaugų), medžiagų, žaliavų įsigijimo dokumentus turi saugoti 5 metus, kitus dokumentus 2 metus, tačiau jeigu nebuvo įsigijimo dokumentų, nebuvo ir pareigos jų saugoti. Ji (J. Č.), kaip verslo liudijimą įsigijęs asmuo, turėjo ir pildė techninius dokumentus, užtikrinančius teikiamos paslaugos kokybę, saugą, taip pat ir aplinkos apsaugą bei užsakymų paraiškas. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-97 patvirtintoje Automobilių remonto paslaugų teikimo tvarkoje nurodyti minėti dokumentai nėra apskaitos dokumentai ir jų saugoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1797 neįpareigoja. Vykdant transporto priemonių remonto paslaugų veiklą daugkartinių įvairių institucijų patikrinimų metu, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, visi dokumentai, susiję su individualia veikla, buvo pas sutuoktinį M. Č.. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad vagystės faktas nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog iš tiesų buvo pavogti visi dokumentai, susiję su M. Č. ir J. Č. veikla. Visi dokumentai buvo laikomi ir saugomi su signalizacija užrakintame automobilyje. Dokumentų vagystės yra įvykdomos iš patalpų, biurų, tačiau yra laikomasi nuostatos, kad atsakingas asmuo buvo atidus bei rūpestingas, taip saugodamas savo turtą, ir negali būti atsakingas už tai, kad dokumentai yra pavagiami.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis anksčiau nurodytomis prielaidomis, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo.

5.6. Iš bylos duomenų matyti, jog transporto priemonių remonto veiklai vadovavo ir visus veiklos dokumentus turėjo M. Č.. Pagal BK 223 straipsnį už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką atsako ūkio subjekto vadovas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406-895/2015). Tačiau tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu pagal BK 223 straipsnį gali būti pripažintas asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-507/2015, 2K-615-507/2015). Byloje nėra duomenų, kad ji būtų atlikusi vadovui priskirtus veiksmus, todėl ji nėra BK 223 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas. Įrodinėjant ir pagrindžiant nusikalstamos veikos sudėties požymius, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Dokumentai buvo galimai neišsaugoti tuo laikotarpiu, kai ji jokios veiklos nevykdė, o apskaitos žurnalas dėl jos vykdytos veiklos buvo pavogtas 2013 m. birželio 19–20 d.

5.7. Byloje nenustatyti nusikalstamos veikos, nurodytos BK 223 straipsnyje, subjektyvieji požymiai (kaltė). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo jos kaltės ir neišanalizavo jos turinio. Dokumentų praradimas, būnant atsakingai už jų išsaugojimą, savaime dar nereiškia jos kaltės dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Sprendžiant, ar veika atitinka (neatitinka) BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius, esminę reikšmę turi tai, ar ji sudarė tinkamas sąlygas saugoti apskaitos dokumentus ir ar tolesnis jos elgesys gali būti vertinamas kaip kaltai padaryta veika, dėl kurios buvo neišsaugoti apskaitos dokumentai (šiuo atveju – apskaitos žurnalas). Bylos aplinkybės, susijusios su dokumentų saugojimu, nepatvirtina, kad ji galėjo ir turėjo numatyti, jog dokumentai, saugomi automobilyje, nebus išsaugoti ir gali atsirasti jai inkriminuoti padariniai. Šios išvados atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-895/2016). Bylos duomenys neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad byloje yra nustatyta jos kaltė – nusikalstamas nerūpestingumas – dėl kaltinime nurodytų

dokumentų neišsaugojimo. Nepašalintos abejonės dėl to, kokios aplinkybės lėmė dokumentų neišsaugojimą: ar tai, kad ji veiklos dokumentus atidavė faktiniam veiklos vadovui, toliau tęsiančiam individualią veiklą, ar jos, kaip asmens, dirbusio pagal verslo liudijimus, tariamai netinkami veiksmai. Abejonės dėl kaltės, nesant galimybių jas pašalinti, vertinamos jos (kasatorės) naudai.

5.8. Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, turi būti įrodyta, kad dokumentai buvo nepateikti būtent dėl to, jog įmonės vadovas netinkamai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406-895/2015), tačiau tokių aplinkybių nenustatyta, kaip ir to, kad individualios veiklos dokumentai buvo nepateikti tyčia.

5.9. BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus nustatyta ir administracinė atsakomybė (ATPK 1731 straipsnis).

5.10. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, nepagrįstai konstatavo, jog M. Č. ir J. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos pabaigos momentas yra siejamas su M. Č. ir J. Č. inkriminuoto nusikaltimo laiku, nurodytu kaltinamajame akte nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., ir taikoma 8 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2014). Kadangi ji individualią veiklą vykdė tik iki 2009 m. gruodžio 31 d., o ne iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 29 d.) jai turi būti taikoma 5 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla jai nutrauktina (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes yra suėjęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytas senaties terminas.

5.11. BK 223 straipsnyje nurodyta veika gali būti pripažįstama mažareikšme. Šioje byloje nustatyti apskaitos vedimo trūkumai (dokumentų neišsaugojimas) vertintini kaip nepadarę jokios realios žalos įstatymų saugomiems teisiniams gėriams, todėl veika pripažintina mažareikšme ir ji turi būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Nuteistųjų M. Č. ir J. Č. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

7. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį, 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

8. Kasaciniame skunde nuteistasis M. Č. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 30 straipsnio 1 dalį, tačiau teisinių argumentų, patvirtinančių šį jo teiginį, nepateikia. Ši skundo dalis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl paliekama nenagrinėta.

9. M. Č. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą jau po veikos padarymo, taip pažeisdamas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą, nes bet koks atsakomybės griežtinimas remiantis vėlesniais, jau po veikos padarymo priimtais, teismų sprendimais nėra leistinas. Pagal BPK 369 straipsnio 2 dalį netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Kasatorius bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu nurodo bendrąjį teisės principą, bet ne konkrečią BK normą, kuri, jo nuomone, pritaikyta netinkamai. Darant prielaidą, kad kasatorius ginčija BK 3 straipsnio taikymo tinkamumą, lieka neaišku, kodėl vėliau suformuota kasacinė praktika griežtina atsakomybę, o ne ją švelnina. Taigi šiuo atveju taip pat nepateikti teisiniai argumentai, patvirtinantys apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, ši skundo dalis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl paliekama nenagrinėta.

10. Kasaciniame skunde nuteistoji J. Č. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus:

buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje nustatyti reikalavimai, nes, remdamasis prielaidomis, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, vertindamas įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo. Tokiais teiginiais yra grindžiamas ne minėtų BPK normų pažeidimas, o teismo išvadų atitiktis faktinėms bylos aplinkybėms, t. y. teismo išvadų pagrįstumas. Nuosprendžio pagrįstumo tikrinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl ši skundo dalis paliekama nenagrinėta.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

11. J. Č. kasaciniame skunde teigia, kad ji nėra BK 223 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas, nes transporto priemonių remonto veiklai vadovavo ir visus veiklos dokumentus turėjo M. Č.

12. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) 2 dalyje buvo nustatyta, kad už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 1 dalį ūkio subjektas yra ir gyventojai, kurie verčiasi individualia veikla. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punkte nustatytą teisinį reguliavimą gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, bei kitus dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Tokia pati nuostata išliko ir vėlesnėse Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių redakcijose.

13. Byloje nustatyta, kad J. Č. 2006–2009 metais buvo įsigijusi verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui, todėl pagal minėtas teisės aktų nuostatas privalėjo pati saugoti savo veiklos pagal verslo liudijimus apskaitos dokumentus arba perduoti juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui. Vadinasi, ji yra ir nusikaltimo, nurodyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektas.

14. M. Č. ir J. Č. kasaciniuose skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jų veikoje nėra nusikaltimo, nustatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

15. M. Č. ir J. Č. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų – pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų.

16. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas įstatymų nustatytą laiką – tai bet koks neatsargus jų praradimas pirma laiko, kuris šiems dokumentams saugoti nustatytas įstatymu, kai dokumentai prarandami dėl įstatymų nežinojimo ar neteisingo jų suvokimo arba netinkamo apskaitos dokumentų saugojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-346/2013). Byloje nustatyta, kad M. Č. ir J. Č. neišsaugojo jokių individualios veiklos, vykdytos pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos kiekvienam asmeniškai išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui, apskaitos dokumentų.

17. Nuteistoji J. Č., kasaciniame skunde analizuodama Lietuvos Respublikos finansų ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymais patvirtintų teisės aktų nuostatas, teigia, kad jos veiklos pagal verslo liudijimus laikotarpiu šių nuostatų reikalavimai nebuvo pažeisti, jokių prekių ir paslaugų nebuvo įsigyjama, pagal verslo liudijimą buvo suteikiamos tik transporto priemonių priežiūros ir remonto paslaugos, nebuvo nustatyti jokie atvejai, kad už paslaugos atlikimą pirkėjas būtų pageidavęs kvito, apskaitos žurnalas buvo pildomas ir baigus individualią veiklą perduotas sutuoktiniui M. Č..

18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1976 patvirtintoje Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkoje buvo nustatyta, kad gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, privalo pildyti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą, kurio formą ir pildymo tvarką nustato finansų ministras ir kuriame turi būti įrašoma pajamų, gautų per dieną pardavus prekes arba suteikus paslaugas, suma, patirtų prekių įsigijimo, kitų materialinių išlaidų suma. Finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 patvirtintos Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo pildymo tvarkos 2 punkte nustatyta, kad gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, jų galiojimo laikotarpiu privalo pildyti žurnalą, kuriame nurodoma dienos pajamų suma, gauta iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, taip pat per mėnesį patirtų prekių įsigijimo ir kitų išlaidų, susijusių su šia veikla, suma. Šios normos yra imperatyvios, todėl Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalas privalomai turėjo būti pildomas, nepaisant to, ar buvo pildomi pajamas ir išlaidas patvirtinantys dokumentai (prekių (paslaugų) pirkimo–

pardavimo kvitai). Byloje nenustatyti konkretūs atvejai, kai J. Č. privalėjo pildyti prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitus, tačiau byloje nustatyta, kad J. Č. Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2004 m. spalio 26 d. pirko 50 vienetų kvitų FR0508 (7 t., b. l. 181). Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 379 patvirtintų Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito FR0508 formos pildymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 7 punktą šie kvitai pildomi dviem egzemplioriais, kurių vienas įteikiamas pirkėjui arba paslaugų gavėjui, o antrasis lieka pardavėjui arba paslaugų teikėjui (Taisyklių 17, 18, 19 punktai). Taisyklių 23 punkte nustatyta, kad paaiškėjus, jog kvitai dingo, gyventojas nedelsdamas apie tai turi pranešti apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kurioje šie kvitai buvo įsigyti; pranešime būtina nurodyti dingusių kvitų numerius, dingimo priežastis ir aplinkybes. Valstybinė mokesčių inspekcija pranešė neturinti duomenų apie J. Č. kreipimąsi dėl kvitų (forma FR0508) praradimo (7 t., b. l. 182). Vadinasi, J. Č. privalėjo saugoti Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje įsigytų prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų antruosius egzempliorius arba Taisyklių 23 punkte nustatyta tvarka Valstybinei mokesčių inspekcijai pranešti apie jų dingimą. J. Č. to nepadarė, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. Č. neišsaugojo nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitų, yra teisinga.

19. Baudžiamoji atsakomybė už aplaidų apskaitos tvarkymą, pasireiškusį buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu, kyla tuomet, kai šie dokumentai nesaugomi įstatymų nustatytą laiką.

20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punkte buvo nustatyta: „Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus.“ Ši nuostata galiojo iki 2008 m. birželio 30 d. Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 18 punkte (2008 m. balandžio 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 423, įsigaliojusio 2008 m. liepos 1 d., redakcija) nustatyta, kad gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, prekių (paslaugų) medžiagų, žaliavų įsigijimo dokumentus ir kitus dokumentus turi saugoti 5 kalendorinius metus po tų metų, kuriais jie gauti ar išrašyti. Vėlesnėse šio punkto redakcijose dokumentų saugojimo terminas nepakeistas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad M. Č. individualią veiklą pagal verslo liudijimus vykdė 2006–2011 metais, J. Č. – 2006–2009 metais. Taigi pagal Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punkte nustatytą teisinį reguliavimą M. Č. ir J. Č. 2006 metų prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus turėjo saugoti iki 2011 m. gruodžio 31 d., kitus dokumentus – iki 2008 m. gruodžio 31 d. 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojus Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 18 punktui (2008 m. balandžio 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 423 redakcija), pagal kurį, kaip minėta, gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos dokumentus turi saugoti 5 kalendorinius metus po tų metų, kuriais jie gauti ar išrašyti, M. Č. ir J. Č. visus 2006 metų veiklos buhalterinės apskaitos dokumentus privalėjo saugoti iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pagal Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 18 punkte (2008 m. balandžio 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 423 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą 2007 m. veiklos buhalterinės apskaitos dokumentus M. Č. ir J. Č. privalėjo saugoti iki 2012 m. gruodžio 31 d., 2008 metų – iki 2013 m. gruodžio 31 d., 2009 metų – iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir t. t.

21. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad dokumentus galima naikinti atlikus jų vertės ekspertizę, kai pasibaigia norminių teisės aktų nustatyti dokumentų saugojimo terminai; sprendimą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės, nevalstybinės organizacijos, privataus juridinio asmens veiklos dokumentų naikinimo ar jų saugojimo terminų pratęsimo priima vadovas pagal Lietuvos vyriausiojo archyvaro nustatytus dokumentų rengimo, tvarkymo ir apskaitos bendruosius reikalavimus. Lietuvos Respublikos vyriausiojo archyvaro 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-152 patvirtintų Nevalstybinių organizacijų ir privačių juridinių asmenų dokumentų rengimo, tvarkymo ir apskaitos taisyklių 19 punkte nustatyta, kad dokumentai, kurių saugojimo terminas yra pasibaigęs, atrenkami naikinti; dokumentų naikinimas įforminamas aktu, kurį tvirtina organizacijos ar įmonės vadovas ar kitas tos organizacijos ar įmonės įgaliotas asmuo. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą M. Č. ir J. Č. savo veiklos pagal verslo liudijimus buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių saugojimo terminas (5 kalendoriniai metai) yra pasibaigęs, turėjo teisę sunaikinti.

22. Aplaidus apskaitos tvarkymas, pasireiškiantis buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu įstatymų nustatytą laiką, už kurį nuteisti M. Č. ir J. Č., yra trunkamasis nusikaltimas, todėl, nustatant nusikalstamos veikos padarymo laiką, pirmiausia būtina nustatyti, kada jis buvo baigtas. Trunkamoji nusikalstama veika pasibaigia, kai kaltininkas pats ją nutraukia, tai padaro kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos arba atsiranda kitų aplinkybių, trukdančių toliau tęsti nusikalstamos veikos darymą, taip pat išnykus kaltininko pareigai veikti. J. Č. kasaciniame skunde jos nusikalstamos veikos pabaiga siejama su individualios veiklos vykdymo pabaiga, t. y. 2009 m. gruodžio 31 d. Šis kasacinio skundo teiginys nepagrįstas. Aplaidus apskaitos tvarkymas, už kurį nuteista J. Č., pasireiškė teisinės pareigos nevykdymu –

buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu įstatymų nustatytą laiką. Teisinė pareiga saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus gali būti susijusi su tam tikrų pareigų (pvz., įmonės vadovo, buhalterio) ėjimu. Nustojus eiti tokias pareigas, paprastai baigiasi ir pareiga saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus. Būtent tokia situacija buvo susiklosčiusi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2014, kuri nurodoma J. Č. kasaciniame skunde: kasacinėje nutartyje nurodyta konkreti data, nuo kurios asmuo nedirba įmonėje, konstatuota, kad nuo tos datos jis negalėjo atlikti veiksmų, kuriais realizuojama BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis, ir kad nuo tos datos jau yra praėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Taigi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2014 nustatyta konkreti asmens pareigos saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus pasibaigimo data. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi kitokia teisinė situacija, nes J. Č. individualios veiklos vykdymo pabaiga, t. y. 2009 m. gruodžio 31 d., nereiškia, kad šią dieną išnyko jos pareiga saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus.

23. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų pabaiga siejama su jiems inkriminuoto nusikaltimo laiku, nurodytu kaltinamajame akte, t. y. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kadangi pareiga saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus nepasibaigė pabaigus veiklą pagal išduotus verslo liudijimus. Ši išvada grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012 analizuota situacija yra analogiška situacijai, susiformavusiai nagrinėjamoje byloje.

24. Pažymėtina, kad kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012 buvo aiškinama, kaip nustatytinas nusikalstamos veikos laikas, kai ji padaroma nevykdant savo pareigos (neveikimu) ir proceso metu įtariamasis ar kaltinamasis savo pareigos taip ir neįvykdo (veika faktiškai lieka nenutraukta). Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2013 m. lapkričio 11 d. ir buvo nustatyta, kad 2013 metų pabaigoje M. Č. ir J. Č. neturėjo buhalterinės apskaitos dokumentų, taigi neturėjo ir pareigos jų saugoti. Vadinasi, ikiteisminio tyrimo metu M. Č. ir J. Č. veika jau buvo nutraukta, todėl šioje byloje susiformavusi situacija nebuvo analogiška situacijai, aiškintai kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012. Taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012 suformuluotu aiškinimu ir M. Č. bei J. Č. nusikalstamų veikų pabaigą automatiškai susieti su jiems inkriminuoto nusikaltimo laiku, nurodytu kaltinamajame akte. Šiuo atveju teismas turėjo patikrinti, ar kaltinamajame akte M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų padarymo laikas nurodytas teisingai, tačiau to nepadarė.

25. Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas 2013 m. lapkričio 28 d. raštu pareikalavo, kad M. Č. pateiktų savo ir J. Č. veiklos pagal verslo liudijimus dokumentus (1 t., b. l. 19), 2013 m. gruodžio 12 d. raštu pareikalavo, kad tokius dokumentus pateiktų J. Č. (1 t., b. l. 29). M. Č. ir J. Č. pareiga pateikti savo veiklos pagal verslo liudijimus buhalterinės apskaitos dokumentus kilo gavus minėtus raštus. Byloje nenustatyta konkreti data, kada M. Č. ir J. Č. gavo reikalavimą pateikti dokumentus. M. Č. atsakymas, kad jis neturi reikalaujamų pateikti dokumentų, gautas 2013 m. gruodžio 11 d., J. Č. – 2013 m. gruodžio 18 d. (1 t., b. l. 20, 30). Taigi M. Č. ir J. Č. veiklos pagal verslo liudijimus buhalterinės apskaitos dokumentai buvo prarasti prieš tai, kai teisėsaugos institucija pareikalavo juos pateikti, vadinasi, šių dokumentų jie neišsaugojo iki pareigos pateikti dokumentus teisėsaugos institucijai atsiradimo momento: M. Č. iki nenustatytos dienos tarp 2013 m. lapkričio 28 d. ir gruodžio 11 d., J. Č. – iki nenustatytos dienos tarp 2013 m. gruodžio 12 d. ir gruodžio 18 d. Dėl šių priežasčių M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų pabaiga yra 2013 metų gruodžio mėnuo, o ne 2012 m. gruodžio 31 d., kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas.

26. Minėta, kad pagal Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 18 punkte (2008 m. balandžio 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 423 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą M. Č. ir J. Č. savo veiklos pagal verslo liudijimus buhalterinės apskaitos dokumentus turėjo saugoti 5 kalendorinius metus po tų metų, kuriais jie gauti ar išrašyti. Vadinasi, iki 2013 m. gruodžio mėnesio M. Č. turėjo saugoti savo veiklos pagal verslo liudijimus 2008–2011 metais, J. Č. – savo veiklos 2008–2009 metais buhalterinės apskaitos dokumentus. 2013 m. gruodžio mėnesį M. Č. ir J. Č. veiklos pagal verslo liudijimus 2006–2007 metais saugojimo terminas jau buvo pasibaigęs, todėl jie galėjo būti sunaikinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad M. Č. ir J. Č. negalėjo būti teisiami už tai, kad neišsaugojo savo veiklos pagal verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui 2006–2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentų. Taigi M. Č. ir J. Č. veikos apimtis atitinkamai mažintina: iš įrodyta pripažintų M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų aplinkybių šalintina aplinkybė, kad M. Č. ir J. Č. nesaugojo savo veiklos pagal verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui 2006–2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentų. Pažymėtina, kad nustatyta M. Č. ir J. Č. nusikaltimų padarymo data (2013 m. gruodis) nusikaltimų apimties prasme yra jiems palankesnė nei nustatytoji nuosprendyje (2012 m. gruodžio 31 d.), nes iki 2012 m. gruodžio 31 d. jie privalėjo saugoti ir savo veiklos 2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentus.

27. Nuteistasis M. Č. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 223 straipsnyje nustatytų padarinių atsiradimo, apsiribojo vien formaliu buhalteriniu vertinimu, specialistėms klausimai dėl BK 223 straipsnio l dalyje nurodytų objektyviųjų požymių nustatymo nebuvo užduoti, todėl ankstesnioji specialisto išvada vertintina kritiškai.

28. Baudžiamoji atsakomybė už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą kyla tuomet, kai dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 223 straipsnio taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013).

29. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl M. Č. ir J. Č. veikų – veiklos pagal verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo – visiškai nebuvo galima nustatyti jų atitinkamo laikotarpio turto, yra pagrįsta. Byloje nustatyta, kad nebuvo išsaugoti jokie M. Č. ir J. Č. veiklos pagal verslo liudijimus apskaitos dokumentai (pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalai, prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitai). Nesant pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo ir kitų apskaitos dokumentų, nėra ir galimybės pagal juos nustatyti veiklos apimčių, veiklos pajamų ir išlaidų, veiklos metu įgyto turto. Tokiai išvadai padaryti specialių žinių nereikia. Taigi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. specialisto išvada Nr. 5-2/204 ir 2014 m. gruodžio 19 d. specialisto išvada Nr. 5-2/206 bei specialisčių paaiškinimai teismo posėdžiuose, kuriais grindžiama minėta apeliacinės instancijos teismo išvada, yra tik papildomos įrodinėjimo priemonės, kurių vertinimas kritiškai negali turėti jokios įtakos padarytai išvadai.

30. Iš įrodyta pripažintų M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų aplinkybių pašalinus aplinkybę, kad M. Č. ir J. Č. nesaugojo savo veiklos pagal verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui 2006–2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentų, atitinkamai šalintina ir aplinkybė, kad dėl to nebuvo galima visiškai nustatyti jų turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

31. Kasatoriai skunduose teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo padaryta byloje nenustačius esminio šio nusikaltimo požymio – kaltės.

32. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad M. Č. ir J. Č. kaltė – neatsargumas – pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, nes jie, žinodami teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, jas vykdė netinkamai ir aplaidžiai, neišsaugojo savo individualios veiklos, vykdomos pagal asmeniškai jiems išduotus verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos dokumentų. Taigi byloje nustatyta M. Č. ir J. Č. kaltė – būtinasis nusikaltimo, nustatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis.

33. Nuosprendyje įvertinti M. Č. ir J. Č. parodymai apie tai, kad visi jų veiklos pagal verslo liudijimus buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pavogti iš automobilio, kuriuo naudojosi M. Č., laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 19 d. 23.00 val. iki 2013 m. birželio 20 d. 09.15 val. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti tuo, jog vagystė iš automobilio buvo įvykdyta, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad iš tiesų buvo pavogti visi dokumentai, susiję su M. Č. ir J. Č. veikla pagal verslo liudijimus. Nuosprendyje išdėstyti išsamūs šią išvadą pagrindžiantys argumentai.

34. Nepaisydami apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų, kuriais paneigiama nuteistųjų versija apie jų veiklos pagal verslo liudijimus apskaitos dokumentų vagystę iš automobilio, tiek M. Č., tiek J. Č. kasaciniuose skunduose dar kartą šią versiją pakartoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą konstatuota, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.); kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl šių priežasčių nuteistųjų M. Č. ir J. Č. kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl dokumentų vagystės iš automobilio nenagrinėjami.

35. Taigi M. Č. ir J. Č. veikose yra visi BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas – BK 223 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

36. Kasaciniuose skunduose M. Č. ir J. Č. nurodo, kad teismas jų padarytą buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimą

kvalifikavo kaip nusikaltimą, neanalizuodamas, ar buvo pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ir nesprendė baudžiamosios ir administracinės atsakomybės (ATPK 1731 straipsnis) atribojimo klausimo.

37. Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą yra nustatyta baudžiamoji (BK 223 straipsnis) ir administracinė atsakomybė (ATPK 1731 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnis). Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 223 straipsnį kyla, kai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-648/2016). Šioje byloje nustatyta, kad dėl neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo galima visiškai nustatyti M. Č. turto už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., J. Č. turto už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Dėl to M. Č. ir J. Č. taikytina baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.

Dėl BK 95 straipsnio taikymo

38. Nuteistoji J. Č. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo nutraukti bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nes individualią veiklą ji vykdė iki 2009 m. gruodžio 31 d., o pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (įstatymo, galiojusio iki 2010 m. birželio 29 d., redakcija) turėjo būti taikomas penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas.

39. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išanalizuotos aplinkybės, turinčios reikšmės apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimui, ir padaryta išvada, kad šis terminas J. Č. padarytai veikai nėra suėjęs.

40. J. Č. nuteista už neatsargaus trunkamojo nusikaltimo padarymą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, aptariant BK 95 straipsnio taikymo J. Č. galimybę, nurodyta, kad jai inkriminuota nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Ši klaida neturi reikšmės nuosprendžio teisėtumui, nes apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas už neatsargaus ir nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą nurodytas toje pačioje baudžiamojo įstatymo normoje. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu praėję aštuoneri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos.

41. Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas, ar nėra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, jo pradžią skaičiavo nuo kaltinamajame akte nurodyto laiko – 2012 m. gruodžio 31 d. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas taikė tinkamą BK 95 straipsnio redakciją – 2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakciją, nes J. Č. veika buvo baigta po šio įstatymo įsigaliojimo. Šioje nutartyje padaryta išvada, kad J. Č. nusikalstamos veikos pabaiga yra 2013 metų gruodžio mėnuo. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dieną – 2018 m. balandžio 12 d. – BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija) nustatytas terminas (aštuoneri metai) nebuvo suėjęs. Šis terminas nebuvo suėjęs ir pradedant jį skaičiuoti nuo 2012 m. gruodžio 31 d., todėl nėra pagrindo baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

42. Kasaciniame skunde nuteistoji J. Č. teigia, kad byloje nustatyti apskaitos vedimo trūkumai (dokumentų neišsaugojimas) vertintini kaip nepadarę jokios realios žalos įstatymų saugomiems teisiniams gėriams, todėl veika pripažintina mažareikšme ir ji turi būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.

43. Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

44. Aplaidus apskaitos tvarkymas yra nusikaltimas finansų sistemai. Įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą įstatymų nustatytą laiką, pripažino, kad ši veika yra pavojinga ir kad ja kėsinamasi į

finansų sistemą. J. Č. veikoje nustatyti visi nusikaltimo, nurodyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl kasacinio skundo teiginys, kad ji savo veika nepadarė jokios realios žalos įstatymų saugomiems teisiniams gėriams, yra deklaratyvus. Kokių nors J. Č. padaryto nusikaltimo požymių ypatumų, dėl kurių veika galėtų būti pripažinta mažareikšme, net ir sumažinus J. Č. veikos apimtį, nėra, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti BK 37 straipsnį.

Dėl BPK 256 straipsnio taikymo

45. Nuteistasis M. Č. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs veiką iš BK 222 straipsnio į BK 223 straipsnį, šiurkščiai pažeidė procesines garantijas, kadangi jis neturėjo galimybės gintis nuo kaltinimo.

46. Kaltinamuoju aktu M. Č. ir J. Č. buvo kaltinami padarę nusikaltimus, nustatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. tyčinius nusikaltimus – apgaulingą apskaitos tvarkymą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. Č. ir J. Č. pripažinti kaltais padarę nusikaltimus, nurodytus BK 223 straipsnio 1 dalyje, t. y. neatsargius nusikaltimus – aplaidų apskaitos tvarkymą. Taigi nuosprendyje buvo pakeistas M. Č. ir J. Č. veikų kvalifikavimas.

47. BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, teismas apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams, o šio straipsnio 3 dalyje – kad tokiais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai; patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką.

48. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 30 d. posėdyje kolegijos pirmininkas išteisintiesiems pranešė, kad nusikalstama veika kaltinamajame akte kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pasitvirtinus kaltinime nurodytoms aplinkybėms, gali būti perkvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Posėdžio protokole nurodyta, kad išteisintieji J. Č. ir M. Č. suprato. Po to teisėjas paklausė išteisintųjų, ar reikalinga pertrauka pasiruošti gynybai. Posėdžio protokole nurodyta, kad išteisintieji J. Č. ir M. Č. pasisako, jog pasiruošti gynybai pertraukos nereikia, galima tęsti bylos nagrinėjimą (8 t., b. l. 169).

49. Taigi M. Č. ir J. Č. veikų kvalifikavimo pakeitimo procedūra nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme visiškai atitiko nustatytąją BPK 256 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

50. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo pakeisti nei faktiniai, nei teisiniai M. Č. ir J. Č. veikų požymiai. Kaltinamuoju aktu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį M. Č. ir J. Č. buvo kaltinami tuo, kad neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų įstatymų nustatytą laiką. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus. Dokumentų neišsaugojimas nenurodytas BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje; toks požymis nurodytas būtent BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje. Įvertinus šią aplinkybę netgi galima būtų daryti išvadą, kad, kaltinamajame akte M. Č. ir J. Č. veikas kvalifikuojant pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BPK 223 straipsnio 1 dalį, buvo padaryta techninė klaida, kuri nuosprendžiu buvo ištaisyta.

51. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad, apeliacinės instancijos teisme keičiant M. Č. ir J. Č. veikų kvalifikavimą, buvo tiksliai vadovaujamasi BPK nustatyta procedūra, buvo užtikrinta jų teisė žinoti kaltinimo teisinį ir faktinį pagrindą bei kiti teisės į gynybą elementai ir nebuvo pažeistos M. Č. kasaciniame skunde gausiai išvardytų teisės aktų nuostatos.

Dėl M. Č. ir J. Č. paskirtų bausmių

52. BPK 376 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Nuteistųjų M. Č. ir J. Č. kasaciniuose skunduose nenurodomi argumentai dėl BK normų, reglamentuojančių bausmių skyrimą, netinkamo taikymo, tačiau šioje nutartyje konstatuota, kad, apeliacinės instancijos teismui netinkamai nustačius M. Č. ir J. Č. nusikalstamų veikų padarymo laiką, buvo neteisingai nustatyta jų veikų apimtis ir trukmė. Taigi nuteistiesiems M. Č. ir J. Č. paskirtų baudų dydžiai mažintini, atsižvelgiant į šia nutartimi nustatytą jų nusikaltimų padarymo laiką, apimtį ir trukmę. Nustatant baudos dydį M. Č. ir J. Č., taip pat atsižvelgiama į apeliacinės instancijos nuosprendžio skirsnyje „Dėl bausmių“ išdėstytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti:Iš įrodyta pripažintos M. Č. nusikalstamos veikos aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad jis nesaugojo savo veiklos pagal

verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui 2006–2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to nebuvo galima visiškai nustatyti jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.;

Iš įrodyta pripažintos J. Č. nusikalstamos veikos aplinkybių pašalinti aplinkybę, kad ji nesaugojo savo veiklos pagal verslo liudijimus variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui 2006–2007 metais buhalterinės apskaitos dokumentų ir dėl to nebuvo galima visiškai nustatyti jos turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.;

M. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 45 MGL dydžio, t. y. 1694,25 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt keturių eurų 25 centų);

J. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 30 MGL dydžio, t. y. 1129,50 Eur (vieno tūkstančio šimto dvidešimt devynių eurų 50 centų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

TEISĖJAI ARTŪRAS PAŽARSKIS

ALDONA RAKAUSKIENĖ

PRANAS KUCONIS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-520-469/2018Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02833-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.12.12.1;3.3.4.2.9(S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. L2-3794-983/2017.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ee262520136611e9b2b6e7cdb14007b4

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimo pagrindą, kai pirmosios instancijos teismo sprendime ar nutartyje padaryta aiški teisės normos taikymo klaida (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei procesinių dokumentų įteikimo tvarką fiziniam asmeniui bylose dėl teismo įsakymo išdavimo, aiškinimo ir taikymo.

2. Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 4 d. priėmė teismo įsakymą, kuriuo iš skolininko A. K. nutarė išieškoti 264,38 Eur skolą, 10 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kreditorei UAB „Trakų šilumos tinklai“.

3. Pareiškėjas A. K. pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. L2-3794-983/2017 CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu ir sustabdyti išieškojimą pagal teismo įsakymą vykdymo procese.

4. Nurodė, kad procesiniai dokumentai jam nebuvo tinkamai įteikti. Apie priimtą teismo įsakymą pareiškėjas sužinojo 2018 m. vasario 19 d., gavęs registruotą antstolio raginimą įvykdyti 2018 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. S-18-117-2987. Dėl to pareiškėjas neturėjo galimybės pasisakyti teisme ir neteko teisės į teisminę gynybą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ NUTARČIŲ ESMĖ

5. Vilniaus apylinkės teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartimi prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. L2-3794-983/2017 atmetė.

6. Teismas nustatė, kad kreditorė UAB „Trakų šilumos tinklai“ 2017 m. spalio 3 d. kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl skolos išieškojimo. Trakų rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 4 d. priimtu įsakymu nutarė išieškoti iš pareiškėjo 264,38 Eur. 2017 m. spalio 4 d. teismo įsakymas kartu su nustatytos formos pranešimu buvo išsiųstas skolininkui jo gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini). Pranešime buvo nurodyta, kad skolininkas, be kita ko, turi teisę per 20 dienų nuo šio pareiškimo įteikimo raštu pareikšti teismui prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimų. 2017 m. spalio 16 d. teismas iš AB Lietuvos pašto gavo persiuntimą pagal prašymą su grąžintinu teismo pranešimu ir žyma, kad laiškas nebuvo atsiimtas iš pašto per siuntos saugojimo laiką. Teismas, atlikęs „Sodros“ užklausą, nustatė, kad duomenų apie skolininko darbovietę nebuvo pateikta. Pranešimas skolininkui buvo persiųstas pakartotinai jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau 2017 m. lapkričio 21 d. gautas AB Lietuvos pašto pranešimas su žyma, kad procesiniai dokumentai nebuvo atsiimti iš pašto per siuntos saugojimą laiką.

7. Teismas, remdamasis CPK 123 straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad skolininkui procesiniai dokumentai buvo siunčiami jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini) (saugojimo terminas – trisdešimt dienų nuo 2017 m. spalio 19 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d.). Taigi, procesiniai dokumentai skolininkui buvo įteikti įstatymo nustatyta tvarka.

8. Teismas iš pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo nustatė, kad pareiškėjas apie priimtą teismo įsakymą sužinojo 2018 m. vasario 19 d. gavęs registruotą antstolio raginimą įvykdyti 2018 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. s-18-117-2987 ir sumokėti reikalaujamą skolą. Pareiškėjas CPK 439 straipsnio 2 dalies pagrindu į teismą nesikreipė, procesą byloje prašė atnaujinti pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nurodydamas, jog teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad teismo įsakymas įsiteisėjo, nes nebuvo tinkamai įteiktas, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių motyvų, kokia priimtame teismo įsakyme padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, o tik kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikė prieštaravimą, kad nesutiko su priimtu teismo įsakymu.

9. Teismas pripažino pareiškėjo prašymą nepagrįstu CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme.10. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2018 m. gegužės 3 d.

nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį.11. Teismas nurodė, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jei

materialiosios ar proceso teisės normos taikymo klaida yra padaryta, ji yra aiški, padaryta pirmosios instancijos teismo sprendime, sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teismo įsakymu išnagrinėtoje civilinėje byloje nurodė, kad jam nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai (teismo įsakymas ir siūlymas pateikti prieštaravimus).

12. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis, sprendė, kad pagal CPK 123 ir 124 straipsniuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarime Nr. 519 „Dėl procesinių dokumentų civilinėse bylose įteikimo ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tvarkos aprašo ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus formos patvirtinimo“ nustatytą

tvarką, jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

13. Kai asmuo procesinių dokumentų neatsiima, tai savaime nesuponuoja išvados, jog adresato gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos aplinkybes, turėtų nuspręsti, ar procesiniai dokumentai turėtų būti pakartotinai siunčiami nurodytais adresais, ar turėtų būti imamasi papildomų priemonių adresato gyvenamosios vietos ir (ar) darbo vietos adresams nustatyti (pvz., užklausiamas Gyventojų registras, Socialinio draudimo fondo valdyba, ieškovas (pareiškėjas) įpareigojamas patikslinti atsakovo (suinteresuoto asmens) adresą ir pan.), ar turėtų būti taikomas kitas CPK nustatytas procesinių dokumentų įteikimo būdas (CPK 129, 130 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015).

14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas procesinius dokumentus skolininkui siuntė du kartus, tikrino „Sodros“ duomenų bazę, skolininkas savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė adresą: (duomenys neskelbtini), kaip savo gyvenamąją vietą ir jokio kito adreso, kuriuo jam turėtų būti siunčiami teismo procesiniai dokumentai, nenurodė, konstatavo, kad procesiniai dokumentai skolininkui buvo įteikti tinkamai. Dėl to nebuvo pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas padarė aiškią proceso teisės normos taikymo klaidą.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį ir Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl teismo įsakymo išdavimo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Kadangi CPK 123 straipsnio 3 dalis ir 124 straipsnis skirtingai reguliuoja registruotinų ir neregistruotinų procesinių dokumentų įteikimą, tai tokie procesiniai dokumentai kaip kreditoriaus pareiškimas ir teismo įsakymas privalėjo būti įteikti būtent pagal CPK 124 straipsnio taisykles, kuriose aiškiai nurodyta, kad kreditoriaus pareiškimas ir teismo įsakymas privalo būti įteikti registruojama pašto siunta pasirašytinai. Apeliacinės instancijos teismas netyrė įrodymų, kad pranešimai dėl kreditoriaus reikalavimo buvo teikiami neregistruotu paštu ir nepasirašytinai, nesiaiškino, kodėl ant voko nebuvo būtinųjų pašto siuntos rekvizitų. Byloje yra vokas su teismo rekvizitais, ant šio voko priekinės dalies yra atskira mėlynos spalvos žyma su atskira grafa „pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus pristatymo data“. Šią grafą privalo užpildyti paštininkas, kai jam nepavyksta procesinio dokumento įteikti asmeniškai, todėl jis turi nurodyti konkrečią datą, kada jis adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje paliko pranešimą apie įteiktinus dokumentus. Nagrinėjamu atveju ant teismo voko ši privalomai pildoma grafa nebuvo užpildyta, todėl nebuvo žinoma, nuo kurios būtent dienos turėjo būti skaičiuojamas trisdešimt dienų terminas. Iš bylos medžiagos taip pat negalima nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas būtų teikęs papildomus paklausimus ar užklausas AB Lietuvos paštui dėl papildomos informacijos apie pranešimo palikimą adresato vietoje datos.

15.2. Aiški teisės normos taikymo klaida buvo padaryta ne dėl priimto teismo įsakymo ar jo turinio, bet dėl paties civilinio proceso, kai pareiškėjui netinkamai buvo įteikti procesiniai dokumentai.

15.3. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte reglamentuota, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pagal CPK 436 straipsnio 7 dalį teismo įsakymas apeliacine ar kasacine tvarka neskundžiamas, vadinasi, vienintelė procesinė galimybė yra ta, kad teismo įsakymo pagrįstumas arba konkrečios aplinkybės, dėl kurių teismo įsakymas įsiteisėjo, gali būti vertinamos per proceso atnaujinimo institutą. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad teismo įsakymas įsiteisėjo, nes teismo įsakymas ir teismo pranešimas, adresuotas pareiškėjui su galimybe pateikti prieštaravimus per 20 dienų, nebuvo tinkamai įteiktas.

15.4. Pakanka vien argumentų ir įrodymų, kad buvo pažeista CPK 124 straipsnio teisės norma, tam, kad būtų galima

atnaujinti procesą dėl teisės normų taikymo pažeidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimo tvarką fiziniam asmeniui bylose dėl teismo įsakymo išdavimo, aiškinimo ir taikymo

16. CPK įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimo institutas (CPK 117–132 straipsniai) yra skirtas asmens teisei būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam – pateikti bylą nagrinėjančiam teismui argumentus savo interesų gynybai – užtikrinti; tai viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto nuosekliai remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija. Į šias principines nuostatas turi būti atsižvelgiama teismui konkrečioje byloje taikant civilinio proceso teisės normas, nustatančias procesinių dokumentų įteikimo taisykles.

17. EŽTT praktikoje pažymima, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr., pvz., 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48).

18. Nagrinėdamas bylas, kuriose nacionaliniai teismai sprendė vieną iš šalių apie procesą informuoti viešo paskelbimo būdu tam, kad galėtų būti tęsiamas bylos nagrinėjimas, EŽTT priminė bendrąjį principą, kad taisyklės, susijusios su procedūromis ir terminais, kurių turi būti laikomasi pareiškiant ieškinį, yra skirtos tinkamam teisingumo vykdymui ir visų pirma teisinio tikrumo principo atitikimui užtikrinti. Kiekvienu atveju būtina nustatyti teisingą susidūrusių interesų pusiausvyrą. Neribotam laikui pratęsus procesą, siekiant nustatyti vieno iš susijusių asmenų adresą, gali būti pažeisti teisinio tikrumo ir tinkamo teisingumo vykdymo principai. Taigi teisė į teismą valstybėms Konvencijos dalyvėms neužkerta kelio savo įstatymuose nustatyti tokioms situacijoms taikomą procedūrą, su sąlyga, kad yra užtikrinama tinkama suinteresuotų asmenų teisių apsauga (žr., pvz., 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Nunes Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03).

19. EŽTT nurodė, kad tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. cituotų sprendimų bylose Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 80; Aždajić prieš Slovėniją, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. cituotų sprendimų bylose Gyuleva prieš Bulgariją, par. 42; Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58).

20. Byloje, kuri buvo susijusi su asmenų informavimu apie teisminį procesą viešo paskelbimo būdu ir kurioje EŽTT nenustatė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo, EŽTT akcentavo tai, kad toks dokumentų įteikimo būdas buvo naudojamas tik tuomet, kai nacionalinis teismas įsitikino (pvz., pateikė užklausą policijai), kad asmens adresas negali būti nustatytas ir kad asmuo nėra visiškai likęs be gynybos priemonių (pvz., gali teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir išsakyti argumentus dėl galimai netinkamo informavimo) (žr. cituotą sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją).

21. Kita vertus, EŽTT yra pripažinęs, kad nacionaliniai teismai nebuvo pakankamai rūpestingi, kai taikė viešo paskelbimo būdą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nepatikrino turimos informacijos apie galimą pareiškėjo buvimo vietą kitoje valstybėje, nesikreipė į policiją dėl paieškos paskelbimo, neprašė kitos bylos šalies pateikti tikslesnės informacijos (žr. cituoto sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją par. 39–44), taip pat nesikreipė į civilinio statuso registrą, profesinius subjektus (žr. cituoto sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją par. 84–85 – šioje byloje EŽTT atkreipė dėmesį ir į faktą, kad jau vykdymo procese tinkamas pareiškėjo adresas be didesnių sunkumų buvo nustatytas per savaitę), nebandė dokumentų įteikti pareiškėjo darbovietės ar artimo giminaičio adresais (žr. cituoto sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją par. 41).

22. Nagrinėjamoje byloje keliamas teismo įsakymo įteikimo fiziniam asmeniui tinkamumo klausimas. CPK XXIII skyriaus „Bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumai“ 438 straipsnyje nustatyta, kad kreditoriaus pareiškimo ir teismo įsakymo kopijos ir teismo pranešimas skolininkui įteikiami šio kodekso 123 ir 124 straipsniuose nustatyta tvarka, išskyrus įteikimą kuratoriui ir viešo paskelbimo būdu. Įsiteisėjęs teismo įsakymas per tris darbo dienas išsiunčiamas išieškotojui (2015 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. XII-2011, įsigaliojusio 2015 m. lapkričio 18 d., redakcija). Kitų procesinių dokumentų įteikimo ypatumų bylose dėl teismo įsakymo išdavimo įstatyme nėra įtvirtinta.

23. Aktualios nagrinėjamai bylai redakcijos CPK 123 straipsnyje nustatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai, o jeigu jis neturi civilinio procesinio veiksnumo, – atstovui pagal įstatymą (CPK 123 straipsnio 1 dalis). Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai; jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Vyriausybė nustato procesinių dokumentų įteikimo tvarką ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato gyvenamojoje vietoje tvarką, ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus formą (CPK 123 straipsnio 3 dalis, 2016 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XII-2751, įsigaliojusio 2017 m. liepos 1 d., redakcija).

24. Pažymėtina, kad 2016 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. XII-2751 CPK 123 straipsnio 3 dalis buvo papildyta nustatant naują procesinių dokumentų įteikimo būdą – procesinių dokumentų, paliktų asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, laikymą įteiktais pagal įstatymą praėjus trisdešimt dienų nuo jų palikimo dienos, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui. CPK 438 straipsnio nuostatos dėl procesinių dokumentų įteikimo ypatumų bylose dėl teismo įsakymo papildžius CPK 123 straipsnio 3 dalį nebuvo pakeistos, taigi, darytina išvada, kad įstatymų leidėjo valia yra tokia, jog procesiniai dokumentai gali būti laikomi įteiktais pagal įstatymą fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir bylose dėl teismo įsakymo.

25. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant procesinių dokumentų įteikimo instituto nuostatas bylose dėl teismo įsakymo, turi būti atsižvelgta į šių bylų specifiką, be kita ko, į tai, kad teismas, priimdamas įsakymą, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis), o skolininkas turi absoliučią teisę, gavęs teismo įsakymą, pateikti prieštaravimus, kuriuos pareiškus teismo įsakymas negali įsiteisėti (CPK 439 straipsnis). Taigi, visais atvejais turi būti įvertinama, ar galimybės skolininkui prieštarauti dėl teismo įsakymo nesuteikimas ir kreditoriaus reikalavimų tenkinimas jų pagrįstumo neįvertinus ginčo teisenos tvarka nepažeidžia proporcingumo ir šalių interesų derinimo principų.

26. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta būtina dokumentų įteikimo paliekant pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje sąlyga – jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka. Taigi, įstatymo leidėjo valia šis dokumentų įteikimo būdas nustatytas kaip subsidiarus, t. y. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo galimybes.

27. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad procesinių dokumentų, paliktų asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje,

laikymas įteiktais pagal įstatymą praėjus trisdešimt dienų nuo jų palikimo dienos, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui, savo esme yra įteikimo fikcija. Dėl šios priežasties aiškinant ir taikant CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatą „jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka“ turi būti atsižvelgiama į aptartą EŽTT praktiką ir joje suformuluotus tinkamo informavimo kriterijus, be kita ko – į teismo rūpestingumą ir pareigą informuoti šalis apie teisminį procesą (nutarties 19–23 punktai). Ši pareiga bus pažeista, jeigu teismas laikys procesinius dokumentus, paliktus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, įteiktais pagal įstatymą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti asmens gyvenamojoje vietoje, nesiėmęs papildomų priemonių.

28. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija išaiškina, kad, nepavykus realiai įteikti procesinio dokumento fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu, teismas turi išnaudoti kitas, jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus į asmens darbovietę ar kitą asmens buvimo vietą, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis, įteikti dokumentus asmeniui atvykus į teismą ir kt. Tik išnaudojęs šias galimybes teismas siunčia procesinius dokumentus į fizinio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, suformavęs specialią pašto siuntą, kuri leistų palikti pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir vėliau laikyti, kad procesiniai dokumentai yra įteikti praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

29. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad procesinių dokumentų įteikimo asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje prezumpcijos taikymą įstatymo leidėjas sieja su atitinkamais formaliaisiais reikalavimais. Speciali pašto siunta turi būti suformuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 519 patvirtintu Procesinių dokumentų civilinėse bylose įteikimo ir pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tvarkos aprašu (toliau – Įteikimo aprašas). Kaip nustatyta Įteikimo aprašo 4 punkte, ant tokios specialios pašto siuntos, be kita ko, turi būti įrašomas, užklijuojamas arba uždedamas siunčiamų procesinių dokumentų pašto siuntos saugojimo terminas. Kai procesiniai dokumentai siunčiami į deklaruotą gyvenamąją vietą, tam, kad nepavykus jų ten faktiškai įteikti, jie būtų laikomi įteiktais pagal įstatymą, pašto siuntos saugojimo terminas yra nustatytas Įteikimo apraše ir yra trisdešimt dienų (Įteikimo aprašo 20 ir 26 punktai). Būtent šis terminas turi būti pažymimas ant pašto siuntos. Teisėjų kolegija išaiškina, kad teismas gali laikyti procesinius dokumentus įteiktais tik įsitikinęs, kad praėjo trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.

Dėl pagrindo atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje

30. CPK 365 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. CPK 439 straipsnyje įtvirtinta skolininko teisė reikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo per dvidešimt dienų nuo pranešimo apie teismo įsakymo išdavimą įteikimo skolininkui dienos; jeigu dėl svarbių priežasčių skolininkas prieštaravimus pareiškia pasibaigus šioje dalyje nurodytam terminui, skolininko prašymu teismas terminą prieštaravimams pareikšti gali atnaujinti. Šiomis procesinėmis priemonėmis skolininkas gali naudotis savo nuožiūra, be kita ko, tais atvejais, kai teismo įsakymas jam įteiktas ne realiai, o laikant dokumentą įteiktu pagal įstatymą būdu. Tačiau jeigu skolininkas prašo atnaujinti procesą byloje dėl teismo įsakymo, teismas turi patikrinti, ar egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas proceso atnaujinimo pagrindas.

31. Nagrinėjamoje byloje prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu – kai pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.

32. Iš bylos procesinių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjui procesiniai dokumentai buvo siųsti registruota pašto siunta, todėl kasacinio skundo argumentai dėl CPK 124 straipsnio pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.

33. Kasacinio skundo argumentus dėl CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais.

34. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2017 m. spalio 4 d. teismo įsakymas kartu su nustatytos formos pranešimu buvo išsiųstas pareiškėjui jo gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini). 2017 m. spalio 16 d. AB Lietuvos paštas teismui grąžino siųstus dokumentus su žyma, kad laiškas nebuvo atsiimtas iš pašto per siuntos saugojimo laiką. Teismas

užklausė „Sodrą“ duomenų apie skolininko darbovietę, gavęs atsakymą konstatavo, kad tokių duomenų nepateikta, ir procesinius dokumentus 2017 m. spalio 19 d. pakartotinai išsiuntė pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), o 2017 m. lapkričio 21 d. gavęs AB Lietuvos pašto pranešimą su žyma, kad procesiniai dokumentai nebuvo atsiimti iš pašto per siuntos saugojimą laiką, pripažino, kad dokumentai įteikti tinkamai.

35. Pirma, pažymėtina, kad ant paskutinės pašto siuntos, kurios pagrindu teismas taikė įteikimo pareiškėjo gyvenamojoje vietoje prezumpciją, tam skirtoje vietoje nėra žymos, kada siunta buvo palikta pareiškėjo gyvenamojoje vietoje. Taigi, pagal CPK 123 straipsnio 3 dalies ir Įteikimo aprašą teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad praėjo trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir yra pagrindas pripažinti dokumentus įteiktais (žr. šios nutarties 29 punktą).

36. Antra, įteikimas fizinio asmens darbo vietoje nėra vienintelis būdas, kuriuo teismas gali naudotis kaip papildoma priemone tinkamai informuoti asmenį (šios nutarties 30 punktas). Nagrinėjamu atveju, byloje esant duomenims, kad pareiškėjas yra advokatas, kasacinio teismo siųsti procesiniai dokumentai jam buvo įteikti elektroninėmis ryšių priemonėmis (CPK 1751 straipsnis). Šis dokumentų įteikimo būdas, gavus „Sodros“ atsakyme teismui pateiktus duomenis, galėjo būti panaudotas įteikiant teismo įsakymą. Tai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad teismas pripažino dokumentus įteiktais pagal įstatymą neišnaudojęs realios jų įteikimo asmeniškai pareiškėjui galimybės.

37. Dėl visumos aptartų aplinkybių konstatuotina, kad teismo įsakymas nebuvo tinkamai įteiktas pareiškėjui, dėl to pareiškėjas neteko galimybės pareikšti prieštaravimų ir gintis nuo kreditoriaus reikalavimų, taip buvo pažeista CPK 436 straipsnio 7 dalies nuostata, kad teismo įsakymas įsiteisėja, jeigu per šio kodekso 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą terminą skolininkas nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo. Šios aplinkybės suteikia pagrindą pripažinti, kad egzistuoja CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytas proceso atnaujinimo pagrindas – išduodant teismo įsakymą yra padaryta aiški proceso teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą įsakymą.

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsisakė atnaujinti procesą byloje; skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikinami dėl proceso teisės normų taikymo klaidų ir priimamas sprendimas tenkinti pareiškėjo prašymą – atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl teismo įsakymo (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Atnaujinus procesą civilinė byla dėl teismo įsakymo turi būti nagrinėjama nuo skolininko prieštaravimų pateikimo stadijos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

39. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 7,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 360 ir 362 straipsniais, 370 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį ir Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti.

Atnaujinti procesą Vilniaus apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-3794-983/2017 ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f60d9cf0136611e9b2b6e7cdb14007b4

Civilinė byla Nr. 3K-3-524-701/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00531-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.6.29.1; 2.6.20.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų B ir C kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A ieškinį atsakovams B, C, uždarosioms akcinėms bendrovėms (duomenys neskelbtini) dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei atsakovų B ir C priešieškinį ieškovui A dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir paslaugų sutarties pripažinimo galiojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutartį ir jos pripažinimą apsimestiniu sandoriu, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė solidariai iš visų atsakovų priteisti jam (duomenys neskelbtini) Eur dydžio skolą kartu su palūkanomis, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą)



6. Atsakovai priešieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančia ir apsimestine jų ir ieškovo (duomenys neskelbtini) sudarytą paskolos sutartį nuo jos sudarymo momento; 2) pripažinti galiojančia jų ir ieškovo (duomenys neskelbtini) sudarytą paslaugų teikimo sutartį bei iš jos atsiradusį atsakovų (duomenys neskelbtini) Eur solidarųjį finansinį įsipareigojimą ieškovui.

7. (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų

tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą)


II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

9. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu: 1) ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – solidariai iš atsakovų priteisė ieškovui (duomenys neskelbtini) Eur skolos su palūkanomis pagal (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos (duomenys neskelbtini) Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (duomenys neskelbtini) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat ieškovui iš atsakovų priteisė po 6307,5 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; atmetė ieškinio reikalavimus atsakovėms UAB (duomenys neskelbtini); 2) atsakovų priešieškinį atmetė; 3) bylos medžiagą pripažino nevieša.











20. Teismas sprendė, kad paskolos dalyko perdavimą atsakovams patvirtina paskolos sutarties turinys, atitinkantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio reikalavimus, ir atsakovo C įrašas kitoje paskolos sutarties pusėje apie tai, kad jis (duomenys neskelbtini) iš ieškovo gavo (duomenys neskelbtini) Lt. Dėl šios priežasties, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad byloje nenustatytas susitarimo teikti paslaugas buvimo faktas ir atsakovai neįrodė paskolos sutarties apsimestinio pobūdžio (neįrodė, kad buvo reikalinga ir kodėl buvo reikalinga paslėpti ginčijamo sandorio tikrąją valią), teismas konstatavo, kad šalys sudarė būtent paskolos sutartį. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog šalys nenustatė sutarties įvykdymo užtikrinimo, nesudaro pagrindo abejoti, kad ginčo paskolos sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė paskolos santykiai.

21. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovų prašymą ieškinio tenkinimo atveju sumažinti palūkanas ir ieškovui iš atsakovų B ir C solidariai priteisė bendrą (duomenys neskelbtini) Eur sumą (skolą su palūkanomis).

22. Teismas pažymėjo, kad netesybų dydis yra vertinamoji kategorija, kiekvienoje byloje nustatoma individualiai, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, įvertinus tikruosius šalių ketinimus sutarties sudarymo metu. (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą) Teismas nenustatė jokių pagrindų mažinti prašomų priteisti palūkanų sumą. (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą)

23. Teismas atmetė ieškovo reikalavimus atsakovėms UAB (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą).

24. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų B ir C apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 8 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą nepakeistą.

25. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad civilinė byla pagal ieškinį dėl ieškovo ir (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą) dar nebuvo iškelta, atsisakė stabdyti nagrinėjamą bylą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 163 straipsnio 3 punkto pagrindu.

26. Kolegija, atsižvelgdama į tai, 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsakovams buvo išduotas teismo liudijimas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos gauti duomenis apie (duomenys neskelbtini) deklaravimo faktą, laiką ir deklaruotus duomenis, šio liudijimo pagrindu gauti duomenys pateikti į bylą ir dėl jų šalys turėjo galimybę pasisakyti, sprendė, kad atsakovų užklausų Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Valstybinei mokesčių inspekcijai pridėjimas prie bylos nebėra tikslingas. Kolegija taip pat atsisakė prie bylos pridėti atsakovų pateiktą (duomenys neskelbtini), nes atsakovai nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių šio įrodymo negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat kad jis pirmosios instancijos teismo nepagrįstai buvo atsisakytas priimti (CPK 314 straipsnis).

27. Kolegija pripažino, kad netikslinga pridėti prie bylos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus (duomenys neskelbtini) nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nutarime nurodomos faktinės aplinkybės yra ir nagrinėjamos bylos medžiagoje bei byloje buvo apklausti atsakovų prašomi liudytojai.

28. Kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka 2018 m. balandžio

17 d. teismo posėdyje, išklausius šalių pozicijas ir įvertinus ginčo pobūdį bei esmę, atsakovų prašymas bylos medžiagą pripažinti vieša buvo atmestas. Dėl šios priežasties kolegija pripažino netikslingu prie bylos pridėti antstolio (duomenys neskelbtini) dokumentus dėl atsakovams taikytų apribojimų, kuriais šie grindė savo prašymą pripažinti bylos medžiaga vieša.





33. Remdamasi CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, kolegija padarė išvadą, kad paskolos sutarties sudarymas, ją pasirašiusioms šalims sukeliantis atitinkamas teises ir (ar) pareigas, siejamas su pinigų perdavimo faktu, todėl pareigos išviešinti (deklaruoti) minėtus paskolos santykius įgyvendinimo tinkamumas, abiem paskolos sutarties šalims pripažįstant, kad pinigai pagal (duomenys neskelbtini) realiai buvo perduoti ieškovui, nagrinėjamu atveju nelaikytini teisiškai reikšmingais paskolos sutarties sudarymo (galiojimo) klausimui (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), t. y. minėto sandorio nedeklaravimas negali paneigti (duomenys neskelbtini) pinigų perdavimo ieškovui pagal minėtą sutartį fakto. Be to, kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad ši paskolos sutartis į bylą pateikta vėliau, t. y. tik nepakankant įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas iš banko sąskaitos buvo išgryninęs tokią pinigų sumą, kuri buvo paskolinta atsakovams ginčo paskolos sutartimi, pati savaime nelemia išvados dėl (duomenys neskelbtini) fiktyvumo (CPK 185 straipsnis).


35. Atsakovams nenurodžius kitų argumentų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl to, kad ieškovas neturėjo pakankamai lėšų ginčijamai paskolos sutarčiai sudaryti, ir nenustačiusi aplinkybių, dėl (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą), kolegija sprendė, kad byloje esančių duomenų pakanka teisiškai reikšmingai aplinkybei, susijusiai su ieškovo turtine padėtimi, nustatyti ir jų pagrindu konstatuoti, jog ieškovas (duomenys neskelbtini) (sudarant ginčo paskolos sutartį) galėjo turėti (turėjo) grynaisiais pinigais (duomenys neskelbtini) Lt sumą.

36. Remdamasi CK 1.87, 6.193 straipsniais, kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju, atsakovams teigiant, jog (duomenys neskelbtini) paskolos sutartimi buvo dengiamas (duomenys neskelbtini) sudarytas paslaugų teikimo sandoris, o ginčo sutartimi tik buvo įformintas atlygis už buvusias ir būsimas ieškovo paslaugas (duomenys neskelbtini), būtent jiems (atsakovams) kilo pareiga pagrįsti tokio šalių susitarimo egzistavimą, t. y. jo sudarymo faktą ir sutartų paslaugų vykdymo aplinkybes.

37. Kolegija, įvertinusi (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą), sprendė, kad atsakovai neįrodė (duomenys neskelbtini) paslaugų sutarties sudarymo fakto (CPK 178 straipsnis). Kolegija pažymėjo, kad atsakovai nei

pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme negalėjo tiksliai įvardyti esminių tokio susitarimo sąlygų, teiktinų paslaugų pobūdžio ir turinio, teisinių padarinių, atlygintinumo klausimo ir kt. Iš esmės atsakovai nurodė tik tai, kad ieškovas, (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą).

38. Nesant duomenų apie sudaryto susitarimo egzistavimą, kurio galiojimą prašo pripažinti atsakovai, kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti ir su jų pozicija, jog ieškovas (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą).


40. Kolegija sprendė, kad atsakovai nei liudytojų parodymais, nei kitomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė, kad ieškovas pagal (duomenys neskelbtini) žodinį susitarimą teikė jiems paslaugas siekiant (duomenys neskelbtini) (CPK 178, 185 straipsniai). Aplinkybės, kad ieškovas atsakovams už paslaugas nėra išrašęs sąskaitų faktūrų, bylos duomenų pagrindu nenustačius susitarimo dėl paslaugų teikimo sudarymo ir atitinkamai jo vykdymo, kolegijos vertinimu, negali būti vertinamos kaip atsakovų poziciją pagrindžiantys (įrodantys) argumentai.

41. Kolegija pažymėjo, kad ginčo paskolos sutarties turinys yra aiškus, joje vartojamos būtent paskolos sutarčiai būdingos sąvokos, įtvirtinti tik atsakovų įsipareigojimai suėjus terminui grąžinti paskolą (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą).

42. Nesant ginčo paskolos sutartyje jokių kitų priešpriešinių įsipareigojimų ir atsakovams neįrodžius, kad šalys (duomenys neskelbtini) sudarė žodinį susitarimą dėl paslaugų teikimo, kuriuo ieškovas įsipareigojo atsakovams teikti plataus spektro paslaugas, susijusias su projekto vykdymu, kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti apie šios paskolos sutarties apsimestinumą, šalių valią ginčo sutartimi įforminti ne paskolos teisinius santykius, bet atlygį ieškovui už paslaugas. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šalys (duomenys neskelbtini) sudarė būtent paskolos sutartį, o ne įformino atlygį už suteiktas ir būsimas paslaugas.

43. Įvertinusi bylos duomenų visumą, taip pat (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą), kolegija padarė išvadą, kad atsakovai (jų vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) turėjo (galėjo turėti) finansinių sunkumų, susijusių su (duomenys neskelbtini), todėl labiau tikėtina, kad paskola atsakovams buvo (galėjo būti) reikalinga (CPK 185 straipsnis).

44. Atsakovams neneigiant, kad (duomenys neskelbtini) paskolos sutartį jie pasirašė, taip pat kitoje lapo pusėje patvirtino pinigų gavimo faktą, ir nesant paneigtai prezumpcijai, kad (duomenys neskelbtini) Lt sumą pagal paskolos sutartį jie gavo (neįrodyta nei ieškovo sunki finansinė padėtis, nei paskolos sutarties apsimestinumas), kolegija sprendė, kad atsakovams kyla pareiga šią pinigų sumą grąžinti. Kolegija pažymėjo, kad atsakovų apeliaciniame skunde nekvestionuojami pirmosios instancijos teismo argumentai dėl priteistų palūkanų pagrįstumo ir dydžio, todėl kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisakė (CPK 320 straipsnis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

45. Kasaciniu skundu atsakovai B ir C prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:45.1. Byla nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 1.87, 6.193, 6.870 straipsnius, pažeidė įrodymų vertinimo

ir įrodinėjimo taisykles, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016; kt.).

45.2. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą).

45.3. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą).

45.4. Teismai nepagrįstai neįvertino aplinkybės dėl ieškovo paaiškinimų dėl paskolos suteikimo aplinkybių nenuoseklumo. (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą)

45.5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovams (jų vadovaujamai UAB (duomenys neskelbtini) trūko lėšų (duomenys neskelbtini), todėl buvo poreikis juos skolintis, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, atsakovų paaiškinimams ir ieškovo pareiškimams (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą)

45.6. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovas teikė paslaugas vykdant (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą).

45.7. Teismai nepagrįstai neištyrė aplinkybės, kad ieškovas taip pat turėjo teikti tarpininkavimo paslaugas (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą).

46. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

46.1. Teismai tinkamai, nepažeisdami įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, įvertino visus byloje esančius įrodymus ir atsakovų kasaciniame skunde nurodomas aplinkybes ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo yra deklaratyvaus pobūdžio.

46.2. Bylos faktiniai duomenys ir įrodymai paneigia atsakovų teiginius dėl tariamo paskolos sutarties apsimestinumo ir paslaugų teikimo sutarties sudarymo. Be to, atsakovai pripažįsta, kad sudarė paskolos sutartį ir ją pasirašė. Paskolos suteikimo faktas yra aiškiai fiksuotas ir įrodytas pačia paskolos sutartimi.

46.3. Atsakovų, kaip paskolos sutartį sudariusių nesąžiningų asmenų, interesai neturėtų būti ginami ir priešieškinio reikalavimai, susiję su sandorių nuginčijimu, apskritai negalėtų būti tenkinami. Atsakovai, kaip paskolos sutartį sudariusi šalis, apskritai negali remtis tariamai apsimestinio sandorio faktu, nes CK 1.87 straipsnis ir susijusios normos yra skirtos tik trečiųjų sąžiningų asmenų interesų apsaugai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016 68–71 punktus).

46.4. Atsakovų nurodyti kitų asmenų paslaugų teikimo faktai nepaneigia ir negali paneigti paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

47. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atsakovų kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija



Dėl teisės normų, reglamentuojančių apsimestinius sandorius, aiškinimo ir taikymo

48. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

49. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

50. Taigi apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris. Tai reiškia, kad apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės.

51. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

52. Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

53. Taigi, sprendžiant dėl sandorio, sudaryto dėl šalių valios trūkumų, kvalifikavimo, svarbu vadovautis tiek CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis, tiek kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir nustatyti tikruosius šalių ketinimus, kurių šalys siekė sudarydamos ginčijamą sandorį.

54. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 35 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

55. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovų skolą pagal šalių (ieškovo ir atsakovų B bei C) (duomenys neskelbtini) sudarytą paskolos sutartį. Atsakovai, ginčydami su ieškovu sudarytą paskolos sutartį, įrodinėjo, kad ši šalių sudaryta sutartis yra apsimestinis sandoris, faktiškai šalių buvo sudaryta atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, pagal apsimestinę paskolos sutartį ieškovas realiai nesuteikė atsakovams jokių pinigų.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius ir jų įrodinėjimą

56. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

57. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 26 punktą).

58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

59. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., „pinigus gavau“, „ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

60. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016 31 punktą).

61. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017 19 punktą).

Dėl teisės normų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų sutartį, aiškinimo ir taikymo

62. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

63. Remiantis CK 6.717 straipsniu, jeigu paslaugų sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas privalo paslaugas teikti

pats (1 dalis); laikydamasis sutarties, paslaugų teikėjas turi teisę laisvai pasirinkti sutarties įvykdymo būdus ir priemones (2 dalis); jeigu sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas gali pasitelkti sutarčiai vykdyti trečiuosius asmenis. Tačiau ir šiuo atveju už tinkamą sutarties įvykdymą klientui atsako paslaugų teikėjas (3 dalis); kai paslaugas teikia keli asmenys, už tinkamą sutarties įvykdymą atsako visi paslaugų teikėjai, išskyrus atvejus, kai dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo kurio nors vieno iš jų kaltės nėra (4 dalis).

64. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant nurodytas teisės normas, išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

65. Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad CK XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą, įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos, todėl ši sutartis gali būti sudaryta tiek rašytine, tiek žodine forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-378/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

66. Taigi, kai kyla ginčas dėl atlygintinų paslaugų teikimo teisinių santykių egzistavimo, į bylos įrodinėjimo dalyką įeina šalių valios sukurti tarpusavio paslaugų teikimo santykius nustatymas, suteikiamų nematerialaus pobūdžio (intelektinių) ar kitokių paslaugų rūšies ir atlyginimo už šias paslaugas dydžio nustatymas. Nesant bent vienos šių sąlygų, teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip atlygintinų paslaugų teikimas.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius

67. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 48, 56, 62, 63 punkte nurodytą reglamentavimą, vadovaudamasi šios nutarties 49–54, 57–61, 64–66 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika ir išaiškinimais, konstatuoja, kad atsakovai, ginčydami su ieškovu sudarytą paskolos sutartį, privalėjo įrodyti, jog realiai paskolos sutartis sudaryta nebuvo ir faktiškai buvo susitarta dėl atlygintinų paslaugų teikimo. Tai, be kita ko, jie galėjo padaryti įrodinėdami, kad pinigai pagal paskolos sutartį jiems nebuvo perduoti; kad ieškovas nebuvo pajėgus suteikti sutartyje nurodyto dydžio paskolą; kad ieškovams dėl geros finansinės padėties ar kitokių aplinkybių paskola objektyviai nebuvo reikalinga; sutarties šalių valią sudaryti atlygintinų paslaugų teikimo sutartį; konkrečias paslaugas, dėl kurių teikimo buvo susitarta, ir kokios paslaugos (jų dalis) faktiškai buvo suteiktos; atlyginimo dydį, jo nustatymo metodiką ar būdą; priežastis, dėl kurių realiai nebuvo sudaryta rašytinė atlygintinų paslaugų teikimo sutartis.

68. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika aiškinant proceso teisės normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015)

69. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje (atsiliepime į ieškinį, priešieškinyje ar kitame procesiniame dokumente) nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK

185 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018 37 punktą).

70. Nagrinėjamu atveju į bylą buvo pateikta (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą). Ši sutartis iki šioje byloje kilusio ginčo įstatymo nustatyta tvarka ginčijama nebuvo, atsakovai pripažįsta asmeniškai pasirašę šią sutartį ir savo ranka padarę įrašą dėl pinigų gavimo.

71. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę paskolos sutarties sąlygas ir joje ranka padarytus aiškius ir nedviprasmiškus įrašus apie pinigų gavimą, (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą), šalių turtinę padėtį, buvusią sudarant paskolos sutartį, duomenis apie ieškovo veiklą, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, duomenis apie atsakovams ar su jais susijusioms įmonėms teiktas teisines paslaugas, sprendė, kad atsakovai neįrodė paskolos sutarties apsimestinumo ir teisinių atlygintinų paslaugų teikimo santykių tarp šalių egzistavimo fakto.

72. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus procesinius sprendimus, priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, nenustatė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Teismai, spręsdami dėl šalis siejančių teisinių santykių rūšies, įvertino kasaciniame skunde nurodomas aplinkybes dėl (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą) bei dėl šių aplinkybių išsamiai ir argumentuotai pasisakė. Vien atsakovų nesutikimas su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis ir nurodytų aplinkybių vertinimu nereiškia ir nepatvirtina skundžiamų procesinių sprendimų neteisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovai į bylą nepateikė jokių leistinų įrodinėjimo priemonių, kurios patvirtintų jų nurodomas aplinkybes dėl atlygintinų paslaugų teikimo, o jų pateikti duomenis dėl (duomenys neskelbtini, atsižvelgiant į Teisėjų tarybos 2017 m. kovo 31 d nutarimo Nr. 13P-61-(7.1.2) „Dėl neviešų duomenų tvarkymo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo“ 19 punktą, taip pat Teisėjų tarybos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr. 13P-146-(7.1.2) „Dėl teismų procesinių sprendimų bei teisėjų drausmės bylose priimtų sprendimų viešo skelbimo tvarkos patvirtinimo“ 9 punktą) yra pernelyg nutolę nuo šioje byloje nustatytų aplinkybių.

73. Paskolos sutarčiai (jos originalui) esant pas ieškovą, sutartyje atsakovams asmeniškai aiškiai ir nedviprasmiškai padarius įrašą apie paskolos objekto gavimą, atsakovams nenurodžius jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šalys atlygintinų paslaugų teikimo santykius turėjo įforminti paskolos sutartimi, nepagrindus įrodinėjamos apsimestinės paskolos sutarties sudarymo tikslo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą daryti išvadą, kad byloje įrodytas būtent paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktas. Atsakovai, remdamiesi pinigų negavimo aplinkybe, jiems tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė, neįrodė, kad sutarties sąlyga apie pinigų gavimą sutarties pasirašymo dieną į sutartį įrašyta apsimestinai, nes pinigai neva iš tikrųjų nebuvo sumokėti ir ginčo sutartimi buvo susitarta dėl atlygintinų paslaugų teikimo (CK 6.870, 6.873 straipsniai, CPK 176, 177, 185 straipsniai).

74. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai dėl teismų padarytų materialiosios teisės normų pažeidimo yra formalūs ir deklaratyvūs, o dėl padarytų įrodymo vertinimo ir įrodinėjimo taisyklų pažeidimo yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovams byloje neįrodžius šios nutarties 67 punkte nurodytų aplinkybių, jų kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo susiklosčiusius teisinius santykius kvalifikuoti kitaip, negu tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ir ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo atmesti.

75. Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

76. Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktais argumentais ir išaiškinimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, jį naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

77. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

78. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau jis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė dokumentų, patvirtinančių šias išlaidas ir jų dydį, todėl šios jam neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

79. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 15,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei lygiomis dalimis priteistinos iš kasacinį skundą padavusių atsakovų, t. y. po 7,66 Eur iš kiekvieno (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

80. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi atidėjo atsakovams žyminio mokesčio (12 555 Eur) mokėjimą iki byloje kasacinio teismo galutinio procesinio sprendimo priėmimo. Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, iš jų taip pat lygiomis dalimis priteistinas už kasacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis, t. y. po 6277,50 Eur iš kiekvieno.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovų B (a. k. (duomenys neskelbtini) ir C (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei po 7,66 Eur (septynis

Eur 66 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir po 6277,50 Eur (šešis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt septynis Eur 50 ct) žyminio mokesčio, iš viso – po 6285,16 Eur (šešis tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt penkis Eur 50 ct). Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

SIGITA RUDĖNAITĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS_______________________


2019-00278 2019-01-09 2018-12-31 2018-12-31 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-532-687/2018Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00523-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 2.1.5.4; 2.4.2.6(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f9cffc20136611e9b2b6e7cdb14007b4

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BALTISCHES HAUS“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BALTISCHES HAUS“ ieškinį atsakovams valstybės įmonei Turto bankui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl privatizavimo komisijos sprendimų panaikinimo, žalos atlyginimo, įpareigojimo atlyginti nuomininko patirtas patalpų pagerinimo išlaidas ir kitų sumų priteisimo, įpareigojimo tęsti privatizavimo procedūras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių terminą valstybės turto privatizavimo procese kompetentingos institucijos priimtam sprendimui apskųsti, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo: 1) panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą „Dėl nepritarimo pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (toliau – Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimas); 2) panaikinti VĮ Valstybės turto fondo sudarytos Komisijos nuomininkų prašymams dėl privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu nagrinėti 2014 m. kovo 24 d. sprendimą, kuriuo Komisija nusprendė panaikinti ankstesnius 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. vykusiuose posėdžiuose priimtus sprendimus dėl privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų sumos ir vertės padidėjimo procentais nustatymo (toliau – Komisijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimas); 3) panaikinti Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 2V-14 (689) „Dėl pritarimo pirkimo–pardavimo sutarčių ir privatizavimo programų projektams“ (toliau – Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimas) dalį, kuria pritarta negyvenamųjų patalpų (unikalus Nr. 2197-8003-9011:0003, plotas 2788,83 kv. m, žymėjimas plane 1B13b, adresas: Taikos pr. 28, Klaipėda; toliau – Patalpos) ir šiam objektui priskirto bendro naudojimo žemės sklypo 3543/16494 dalių (0,3543 ha, toliau – Žemės sklypas) privatizavimo programos projektui; 4) įpareigoti atsakovą VĮ Turto banką tęsti Patalpų privatizavimo procedūrą vykdant tiesiogines derybas su ieškove; 5) priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 314 453,82 Eur žalos atlyginimo (nuostolių); 6) įpareigoti atsakovą atlyginti ieškovei 1 154 616,50 Eur Patalpų pagerinimo išlaidas ir priteisti 230 923,29 Eur palūkanų už laiku neatlygintas šias išlaidas; 7) priteisti ieškovei iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo į privatizavimo objektų sąrašą įtraukė valstybei nuosavybės teise priklausančias Patalpas. Privatizavimo procese su ieškove, kaip Patalpų nuomininke, tiesioginių derybų metu buvo suderintas sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo projektas (toliau – ir Projektas), tačiau Privatizavimo komisija 2013 m. vasario 8 d. sprendimu jam nepritarė, nenurodydama motyvų. Privatizavimo komisija 2014 m. birželio 27 d. sprendimu pritarė Patalpų privatizavimo programai, pagal kurią ginčo patalpos privatizuojamos viešo aukciono būdu. Privatizavimo komisija, iš naujo peržiūrėdama anksčiau pačios tikrintus ir patvirtintus privatizavimo sprendimus ir veiksmus, pažeidė jai teisės aktų nustatytą kompetenciją. Tokie veiksmai yra nesąžiningi, prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, pažeidžia privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, iš esmės paneigia ieškovės interesus. Ieškovei, investavusiai dideles lėšas į patalpų pagerinimą, nepripažįstama teisė į pagerinimo išlaidų atlyginimą, be to, eliminuota teisė privatizuoti šias patalpas tiesioginių derybų būdu, ketinama patalpų privatizavimą vykdyti viešo aukciono būdu.

4. Neteisėtais atsakovų veiksmais (Privatizavimo komisija, priimdama skundžiamą 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pritarti Projektui; VĮ Valstybės turto fondas neteisėtai vilkino Patalpų privatizavimo procesą; VĮ Valstybės turto fondo sudaryta Komisija 2014 m. kovo 24 d. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuriuo panaikino savo ankstesnius sprendimus dėl Patalpų pagerinimui padarytų išlaidų sumos ir vertės padidėjimo nustatymo) ieškovei padaryta žala pasireiškia tiesioginiais nuostoliais bei negautomis pajamomis. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovė neprivatizavo Patalpų, dėl to turėjo mokėti ir iki šiol moka už naudojimąsi jomis. Atsakovai turi atlyginti ieškovei

314 453,82 Eur dydžio žalą. Jei nebūtų buvę atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovė būtų privatizavusi Patalpas tiesioginių derybų būdu, ieškovės patirtos pagerinimo išlaidos būtų jai atlygintos sumažinus įsigijimo kainą 1 154 616,50 Eur, todėl VĮ Turto bankas, kaip Patalpų valdytojas ir nuomotojas, įpareigotinas atlyginti ieškovės išlaidas, patirtas Patalpoms pagerinti.


5. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė; nurodė, kad sprendimui įsiteisėjus yra panaikinamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, prašymą grįsdami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nurodydami, kad ieškovė skundą dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo privalėjo paduoti vėliausiai 2013 m. balandžio 24 d. Su tokia atsakovų pozicija dėl ieškinio senaties teismas sutiko iš dalies, nurodė, kad ieškovė apie tai, jog Privatizavimo komisija nepritarė Projektui ir yra grąžinamas sumokėtas pradinis įnašas, informuota 2013 m. balandžio 12 d. raštu, taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti šioje byloje skaičiuotinas nuo šios (pranešimo) dienos.

7. Įvertinęs Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančią informaciją, teismas sutiko su atsakovų pozicija, kad ieškovė praleido ieškinio senatį kreiptis į teismą, nes, nors ji ieškinio senaties termino pradžioje (2013 m. balandžio 26 d., 2013 m. gegužės 10 d. ir 2013 m. gegužės 21 d.) kreipėsi į teismą (administracinė byla Nr. I-3297-789/2013, nutartis įsigaliojo 2013 m. birželio 19 d.; civilinių bylų Nr. 2-4431-560/2013 ir Nr. 2-4431-560/2013), taip nutraukdama ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.130 straipsnio 1 dalis), tačiau po 2013 m. birželio 19 d., kai įsiteisėjo nutartis administracinėje byloje Nr. I-3297-789/2013, ir nutarčių, priimtų bendrosios kompetencijos teisme, ieškovė su ieškiniu dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 27 d. (civilinė byla Nr. e2-5711-881/2015) ir 2015 m. rugsėjo 8 d. (nagrinėjamoje byloje), t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą. Nors teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paminėjo, kad jeigu teismas mano, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, tačiau teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, aplinkybė, jog ieškovė tikėjosi ginčą išspręsti taikiai, nelaikytina sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

8. Ginčo objektas į privatizavimo programą buvo įtrauktas be šiam nekilnojamajam turtui priskirto žemės sklypo, todėl teismas sprendė, kad Privatizavimo komisija, būdama privatizavimo priežiūrai įsteigta valstybės institucija, įvertinusi jai pateiktus dokumentus, turėjo teisinį pagrindą nepritarti Projektui (Privatizavimo komisijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1997 m. gruodžio 12 d. Nr. 1394 (toliau – Privatizavimo komisijos nuostatai), 3 ir 5 punktai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 patvirtintų valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų (toliau – Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatai) 53, 66.6 punktai). Pripažinus tiesiogines derybas neįvykusiomis, VĮ Valstybės turto fondas turėjo teisę peržiūrėti tiek privatizavimo būdą, tiek privatizavimo sąlygas (Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų 67–68 punktai). Teismas sprendė, kad Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo dalis, kuria buvo pritarta Patalpų ir Žemės sklypo privatizavimo programos projektui, yra teisėta ir pagrįsta, nes yra priimta naujai pradėto privatizavimo proceso metu.

9. Teismas nurodė, kad teisės aktai teismui nesuteikia kompetencijos įpareigoti VĮ Valstybės turto banką tęsti negyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūrą vykdant tiesiogines derybas (CK 6.156 straipsnis), be to, šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato galimybės valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti tiesioginių derybų būdu (galimas tik akcijų pardavimas).

10. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo, nurodė, kad ji turėjo žinoti bei suprasti, kad nuomojamos patalpos gali būti privatizuotos tik įstatymo nustatyta tvarka ir būdais, kad lėšų panaudojimas nuomojamam statiniui pagerinti turi būti patvirtintas teisės aktų nustatytais dokumentais, ne ieškovės norimais būdais. Pagal šalių sudarytų nuomos sutarčių sąlygas, privatizavimo procedūras vykdančių institucijų nurodymus ieškovė turėjo bendradarbiauti su atsakovais, tačiau to tinkamai nedarė, todėl jai tenka tokio elgesio pasekmės.

11. Teismas nurodė, kad, nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų (kad priimti neteisėti sprendimai), nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl 314 453,82 Eur žalos (nuomos mokesčio VĮ Valstybės turto fondui už naudojimąsi Patalpomis, neprivatizavus jų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, išlaidų) atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

12. Dėl Patalpų pagerinimo išlaidų ir palūkanų priteisimo teismas nurodė, kad ieškovė Patalpomis naudojasi įvairių

nuomos (subnuomos) sutarčių bei susitarimų pagrindu, šių terminas buvo nustatytas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įvertinęs bylos medžiagą, aplinkybę, kad Patalpomis ieškovė naudojasi iki šiol, 1 154 616,50 Eur dydžio išlaidų patalpoms pagerinti suma buvo nustatyta siekiant įgyvendinti Privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas konstatavo, kad tarp šalių tęsiantis faktiniams patalpų nuomos santykiams ieškovė dar neturi teisės reikalauti patalpų pagerinimo išlaidų, teisę reikalauti daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo (CK 6.501 straipsnis) ji įgis tada, kai turtas bus grąžintas daikto nuomotojui (CK 6.499 straipsnis), nes būtent turto perdavimo metu bus galima nustatyti, dėl kokių atliktų statybos ir remonto darbų ir kaip realiai pagerintas nuomojamas objektas, atskirti, kuriais darbais pagerintos patalpos, o kurie buvo atlikti dėl to, kad nuomininkas siekė pritaikyti patalpas savo veiklai, iš kurios buvo gauta ekonominės naudos.

13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14. Kolegija nesutiko su ieškovės argumentais, kad, ieškinį pareiškus civilinio proceso tvarka ir, be kita ko, skundžiant administracinius aktus, turi būti laikomasi CK nustatyto 10 metų ieškinio senaties termino, taikytino ginčams dėl asmens teisių pažeidimo, nurodė, kad ieškovė pareiškė administracinio ir civilinio pobūdžio reikalavimus.

15. Kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013, 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012.

16. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovei apie savo teisių pažeidimą tapo žinoma gavus atsakovo VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. raštą, be to, šis sprendimas 2013 m. kovo 23 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“. Ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo ieškovė pateikė 2015 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus apygardos teismui, 2015 m. rugsėjo 8 d. – Klaipėdos apygardos teismui. Taigi ieškovė praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminą. Subjektyvus ieškovės vėlesnis suvokimas neaktualus, nes nustatant teisės kreiptis į teismą dėl administracinio akto apskundimo pradžią ieškinio senaties instituto taisyklės netaikytinos.

17. Kolegija rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais 2011 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011, pažymėjo, kad ieškovė ieškinyje neprašė atnaujinti praleisto termino, tik pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 29 d. posėdžio metu nurodė, jog laikant, kad terminas yra praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, nes ir po skundžiamo Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo vyko derybos dėl Patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, be to, žymiai jį praleido. Vien ieškovės nurodytos aplinkybės, kad tarp šalių vyko derybos ir ji tikėjosi susidariusią situaciją bei ginčą išspręsti taikiai, ėmėsi ginti savo pažeistas teises teismine tvarka, kolegijos vertinimu, nelaikytinos sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą administracinio akto apskundimo terminą. Nors 2013 m. balandžio 26 d., 2013 m. gegužės 10 d., 2013 m. gegužės 21 d. ieškovė kreipėsi į teismą, tačiau po 2013 m. birželio 19 d., kai įsiteisėjo nutartis administracinėje byloje (Nr. I-3297-789/2013) ir po nutarčių, priimtų bendrosios kompetencijos teisme (civilinės bylos Nr. 2-4431-560/2013 ir Nr. 2-4431-560/2013), ieškovė tik daugiau kaip po dvejų metų pareiškė ieškinius teismuose dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo. Net ir įvertinus aplinkybę, kad tik tuomet, kai buvo priimti ginčijami Komisijos 2014 m. kovo 24 d. ir Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimai, ieškovei paaiškėjo, jog jos teisės realiai gali būti apgintos tik teisminiu keliu, ieškovė kreipėsi į teismą nuo nurodyto momento praėjus daugiau nei metams. Vien tik šio termino praleidimas, jo neatnaujinus, yra pakankamas pagrindas atmesti reikalavimą dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo.

18. Pasisakydama dėl ginčijamų sprendimų, kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – Privatizavimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2009 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2009; 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011, 2013 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2013. Kolegija nustatė, kad Patalpų privatizavimo procese2013 m. vasario 6 d. VĮ Valstybės turto fondo tiesioginių derybų komisija pripažino ieškovę tiesioginių derybų laimėtoja ir nusprendė teikti suderintą Projektą Privatizavimo komisijai, o ši, vadovaudamasi Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatais, 2013 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą nepritarti Projektui. Privatizavimo įstatymas, Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatai, Privatizavimo komisijos nuostatai neįtvirtina reikalavimo Privatizavimo komisijai pagrįsti savo sprendimą. Dėl motyvų, paaiškinimų pateikimo ieškovė į atsakovus nesikreipė. Įvertinusi jai pateiktus dokumentus bei nustačiusi, kad Projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų, Privatizavimo komisija turėjo pagrindo jam nepritarti.

19. Privatizavimo komisijai 2013 m. vasario 8 d. sprendimu nepritarus Projektui, VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. kovo 27 d. nutarimu tiesioginės derybos su ieškove buvo laikomos neįvykusiomis, apie tai ji informuota VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. raštu.

20. Komisijos 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. priimti sprendimai bei kiti tiesioginių derybų metu priimti sprendimai galiojo iki tiesioginių derybų proceso pabaigos, t. y. iki Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo nepritarti Projektui. Rengiant naują privatizavimo programą, jos sąlygos pasikeitė, nes Patalpoms buvo priskirtas žemės sklypas, t. y. parduodamas turtas iš esmės pasikeitė. Dėl to Komisija 2014 m. kovo 24 d. sprendimu turėjo pagrindą panaikinti 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. priimtus sprendimus, kurie buvo priimti privatizavimo tiesioginių derybų būdu vykdymo metu.

21. Ginčijama Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo dalis, kuria buvo pritarta Patalpų ir Žemės sklypo privatizavimo programos projektui, yra priimta naujai pradėto privatizavimo proceso metu. Netenkinus reikalavimų dėl minėtų Privatizavimo komisijos bei Komisijos sprendimų panaikinimo, nėra pagrindo pagal ieškovės nurodytus argumentus naikinti ir šio Privatizavimo komisijos sprendimo dalies.

22. Kol Privatizavimo komisija ar Vyriausybė nebuvo pritarusios Projektui, ieškovei negalėjo kilti teisėtų lūkesčių dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, juolab kad Subnuomos sutartys iki 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo nutrauktos ir ieškovė Patalpomis naudojosi nevaržomai, o Subnuomos sutartyse buvo nustatyta, jog po 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovė neturi teisės reikalauti atlyginti Patalpų pagerinimo išlaidų.

23. Spręsdama dėl ieškovės teisių į Patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą kolegija rėmėsi CK 6.501 straipsnio nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais 2015 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015, nurodė, kad, tarp šalių tęsiantis faktiniams patalpų nuomos santykiams, ieškovė dar neturi teisės reikalauti patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo, tokią teisę ji įgis, kai turtas bus grąžintas daikto nuomotojui arba privatizuotas bei nustatytas pagerinimo išlaidų pagrįstumas bei jų dydis. Taigi kolegija sprendė netenkinti reikalavimo dėl išlaidų, kuriomis buvo pagerintos Patalpos, atlyginimo bei palūkanų už laiku neatlygintas šias išlaidas.

24. Spręsdama dėl žalos atlyginimo kolegija rėmėsi CK 6.271 straipsnio nuostatomis, išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2011, 2016 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015. Kolegija nurodė, kad ieškovė neįrodė ir nepagrindė, jog atsakovai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, bei priėmė neteisėtus ir nepagrįstus skundžiamus sprendimus. Kadangi ieškovė neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, todėl civilinė atsakomybė atsakovėms nekyla.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

25. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nes byloje pareikštus reikalavimus kvalifikavo kaip civilinio ir administracinio pobūdžio, Privatizavimo komisiją laikė viešojo administravimo subjektu, jos veiklą – viešuoju administravimu, Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą ir kitus skundžiamus sprendimus laikė administraciniais aktais.

25.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra praleistas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas skundžiant Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą ir kad ieškinys, t. y. visi skirtingo pobūdžio ieškinio reikalavimai, tuo pagrindu turi būti atmetamas. Šios bylos šalių ginčas nagrinėtinas pagal civilinio pobūdžio ginčams taikytinas taisykles, įskaitant CK normas dėl ieškinio senaties instituto, bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas. Privatizavimo santykius reglamentuojantys teisės aktai (Privatizavimo įstatymas, Privatizavimo komisijos nuostatai) nenumato kitokių terminų, todėl atitinkamiems ieškinio reikalavimams taikytinos CK 1.125 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos (CK 1.1 straipsnio 2 dalis, 1.3 straipsnio 2 dalis).

25.3. Nepagrįstos teismo išvados dėl termino skaičiavimo pradžios ir pagrindo atnaujinti terminą nebuvimo. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė išsamius argumentus, pagrindžiančius, jog ieškinio senaties terminas turi būti

skaičiuojamas ne nuo Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. rašto pateikimo, be to, praleistas ieškinio senaties terminas turi būti atnaujinamas.

25.4. Skundžiama nutartis neatitinka CPK 331 straipsnio reikalavimų, nes yra su aiškiais vidiniais prieštaravimais. Nutartyje teismas nurodė, kad Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimui apskųsti taikomas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti ir kad taikant šį terminą bei nustatant jo pradžią netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės, tačiau nepakeitė pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyto ieškinio (visų jo reikalavimų) atmetimo CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu – praleidus ieškinio senaties terminą.

25.5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes, skundžiama nutartimi palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, pritarė ieškinio (visų ieškinio reikalavimų) atmetimui vieninteliu pagrindu – praleidus ABTĮ numatytą vieno mėnesio terminą Privatizavimo komisijos sprendimui apskųsti. Dalis bylos iš esmės liko neišnagrinėta (CPK 263, 265 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas turėjo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktuose nurodytus absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus ir sprendimą panaikinti. Ieškinyje buvo pareikšti septyni savarankiški neturtinio ir turtinio pobūdžio reikalavimai. Teismo sprendimo argumentas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nutartyje pakeistas argumentu, kad yra praleistas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio terminas, taikytinas tik Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimui ir iš su tuo susijusio reikalavimo tiesiogiai ir neatsiejamai išplaukiančiam kitam reikalavimui (įpareigoti Turto banką tęsti Patalpų privatizavimo procedūrą vykdant tiesiogines derybas su ieškove). Todėl šiuo pagrindu negalėjo būti atmesti visi kiti reikalavimai, kuriems taikytini skirtingi ieškinio senaties terminai, todėl konstatavę, kad ieškinio senaties terminai atitinkamam reikalavimui pasibaigę, teismai turėjo nagrinėti kitus reikalavimus, dėl kurių ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (pvz., reikalavimą dėl žalos atlyginimo).

26. Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės pareikšti reikalavimai – administracinio ir civilinio pobūdžio (keltas klausimas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų aktų, tačiau dominuoja civiliniai teisiniai santykiai; CPK 36 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis).

26.2. Išaiškinimai, pateikti ieškovės kasaciniame skunde nurodytose nutartyse, pagal kuriuos Privatizavimo komisijos veikla negali būti vertinama kaip viešojo administravimo veikla, nes nėra pagrindo pripažinti, kad ginčas kilo iš santykių, kurie yra pagrįsti įstatymų nustatytu pareiškėjo pavaldumu valstybės institucijoms, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatoms. Asmens pavaldumo valstybės institucijoms kriterijus kvalifikuojant viešojo administravimo subjektą netaikytinas.

26.3. Teismas pagrįstai laikė Privatizavimo komisiją viešojo administravimo subjektu, jos veiklą – viešuoju administravimu. Norint nustatyti, ar Privatizavimo komisija yra viešasis administravimo subjektas, turi būti nustatyta, ar ji atitinka VAĮ nustatytus kriterijus (VAĮ 2 straipsnio 1, 4, 11 dalys, 4 straipsnio 3 dalis, 41 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis). Privatizavimo komisija šiuos kriterijus atitinka: tai yra valstybės institucija (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis); ji atitinka ir vieną iš pagrindinių viešojo administravimo sričių – Privatizavimo įstatymo įgyvendinimo kontrolę; įgaliojimai jai suteikti įstatymu (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalis); beveik visi viešojo administravimo įgaliojimai yra susiję su administraciniais sprendimais, kuriuose išreikšta Privatizavimo komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, valia.

26.4. Teismo išvada, kad Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimas laikytinas administraciniu aktu, neprieštarauja VAĮ (2 straipsnio 8 dalis). Privatizavimo komisijos sprendimo, kaip administracinio sprendimo, teisėtumas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į ABTĮ nuostatas net sprendžiant ginčą civilinio proceso tvarka su kitais, ne administracinio pobūdžio, reikalavimais.

26.5. Teismo išvada, kad yra praleistas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas skundžiant Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, yra pagrįsta ir teisėta. Tai, kad šiuo atveju vyraujant civiliniams santykiams teismas nusprendė bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teisme, nereiškia, jog sprendžiant klausimą dėl Privatizavimo komisijos sprendimo ABTĮ, įskaitant nuostatas dėl termino skundui pateikti, netaikytinas. Mišraus pobūdžio reikalavimams taikytini ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012).

26.6. Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovei apie jos teisių pažeidimą tapo žinoma gavus VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. raštą. Į teismą ji kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 27 d. ir 2015 m. rugsėjo 8 d., praleidusi vieno mėnesio terminą.

26.7. Ieškovė neprašė atnaujinti praleisto termino. Teismai pagrįstai sprendė, kad posėdžio metu nurodyta aplinkybė – vykusios derybos – nelaikytina sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą administracinio akto apskundimo terminą, nes tai

nėra nuo ieškovės valios nepriklausiusi aplinkybė, kuri sutrukdė laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, taigi terminas pagrįstai neatnaujintas (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis (ankstesnės redakcijos 34 straipsnio 1 dalis).

27. Atsakovas VĮ Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1. Privatizavimo santykiai priskirtini santykiams, kuriuos visų pirma reglamentuoja viešosios teisės normos. Valstybės turtas privatizuojamas tik imperatyviai įstatyme nustatytais būdais ir tvarka. Privatizavimo proceso priežiūrai įsteigta speciali valstybės institucija – privatizavimo komisija, kuri privalo veikti pagal teisės aktų nustatytas taisykles ir suteiktus įgalinimus (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Ji užtikrina šio valstybinę reikšmę turinčio proceso teisėtumą. Kadangi komisijos veikla skirta įstatymams ir kitiems norminiams aktams įgyvendinti, tai šis subjektas yra viešojo administravimo subjektas, o jo priimami sprendimai (skelbiami Teisės aktų registre) laikytini administraciniais aktais, kuriuos galima skųsti administracine tvarka. Privatizavimo komisijos statusas ir veikla atitinka VAĮ 2 straipsnyje pateiktus viešojo administravimo apibrėžtį bei viešojo administravimo subjekto kriterijus.

27.2. Bendrosios kompetencijos teismas, spręsdamas administracinio pobūdžio reikalavimus, privalo vadovautis ABTĮ nuostatomis. Reikalavimas panaikinti viešo administravimo teisės subjekto priimtus administracinius aktus yra administracinio teisinio pobūdžio, todėl byloje taikytini ABTĮ nustatyti administracinio akto apskundimo, o ne CK nustatyti ieškinio senaties terminai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012, 2016 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-969/2016).

27.3. Specialiosios teisėjų kolegijos nutartys, cituojamos kasaciniame skunde, būtų aktualios tik tuomet, jei byloje būtų sprendžiamas teismingumo klausimas. Pavaldumo valstybės institucijoms kriterijus prieštarauja VAĮ 2 straipsnio nuostatoms (viešojo administravimo apibrėžčiai).

27.4. Kadangi taikytini ABTĮ nustatyti administracinio akto apskundimo terminai, jų taikymui, pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Teismai teisingai nustatė termino skaičiavimo pradžią, pagrįstai jo neatnaujino, nes ieškovė nenurodė (išimtinių, nuo jos valios nepriklausančių) svarbių praleidimo priežasčių.

27.5. Nepriklausomai nuo to, ar kasacinėje byloje bus konstatuota, jog šiuo atveju turėjo būti taikomas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ar ieškinio senaties terminas, tai nekeis teismų priimtų procesinių sprendimų esmės, nes teismai, nagrinėdami šią bylą, pasisakė dėl ieškinio esmės ir ieškovės ieškinį atmetė, be kita ko, kitais pagrindais, kurių ieškovė kasaciniame skunde nekvestionuoja.

27.6. Vien neteisingas teisės normos nurodymas, kai tai neturėjo įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, taigi tai, kad, kaip nurodo ieškovė, apeliacinės instancijos teismas turėjo pakeisti pirmosios instancijos teismo ieškinio atmetimo pagrindą iš CK 1.131 straipsnio 1 dalies į ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, tačiau to nepadarė, neteikia pagrindo panaikinti teisingą sprendimą.

27.7. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas apeliacinį skundą atmetė vieninteliu pagrindu – konstatavęs praleistą ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą Privatizavimo komisijos sprendimui apskųsti. Tiek pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, tiek apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą sprendimą, pasisakė dėl visų ieškovės pareikštų reikalavimų, apeliacinio skundo argumentų.

27.8. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais bei kasacinio teismo praktikos nuostatomis, todėl ieškovės teiginys dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimo pažeidimo atmestinas.

Teisėjų kolegija



Dėl termino Privatizavimo komisijos sprendimui apskųsti

28. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų.

Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija šią bylą nagrinėja pagal kasaciniame skunde apibrėžtas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias peržengti.

29. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro ieškovės kasacinio skundo teisiniai argumentai dėl termino, per kurį galima apskųsti valstybės turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu procese kompetentingos institucijos – Privatizavimo komisijos – priimtą sprendimą nepritarti pirkimo–pardavimo sutarties projektui. Pirmosios instancijos teismas taikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, nurodė, kad ieškovė į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą, jį atnaujinti pagrindo nėra, taigi egzistuoja savarankiškas CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas atmesti ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas pritarė, kad ieškovė praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinio akto apskundimo terminą, sprendė, kad ji nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, ir pažymėjo, jog vien tik šio termino praleidimas, jo neatnaujinus, yra pakankamas pagrindas atmesti reikalavimą panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą. Ieškovė nurodo, kad privatizavimo santykius reglamentuojantys teisės aktai neįtvirtina kitokių terminų, todėl jos pareikštiems reikalavimams taikytinos atitinkamai CK 1.125 straipsnio 1, 2 dalys (kuriose nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, o atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus).

30. Šią bylą nagrinėję teismai ieškovės pareikštus reikalavimus (žr. šios nutarties 2 punktą) kvalifikavo kaip administracinio ir civilinio pobūdžio. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (žr. 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 28, 30 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Nagrinėjamu atveju ieškovė nesutinka su dalies jos pareikštų reikalavimų kvalifikavimu kaip administracinio pobūdžio ir ABTĮ nustatyto procesinio termino taikymu. Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartyje byloje Nr. AS-525-516-13, kurioje buvo sprendžiamas UAB „BALTISCHES HAUS“ prašymo panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą priėmimo klausimas, išaiškinta, jog: vien tai, kad Privatizavimo komisija yra valstybės institucija, jos veikla, dėl kurios kilo ginčas, negali būti vertinama kaip viešojo administravimo veikla, nes ja yra įgyvendinama valstybės kaip turto savininko teisė disponuoti jai priklausančiu turtu, siekiant jį perduoti potencialiam pirkėjui pagal privatizavimo sandorį; prašydama panaikinti sprendimą, įmonė siekia privatizuoti konkretų objektą – prekybos centro patalpas, taigi šalių ginčas yra kilęs iš privatizavimo teisinių santykių, kuriuose Privatizavimo komisija, nuspręsdama nepritarti prekybos centro patalpų pirkimo–pardavimo sutarčiai, įgyvendino valstybės, kaip turto savininkės, teisę disponuoti jai priklausančiu turtu – jį perduoti (jo neperduoti) potencialiam pirkėjui; sprendimas užkerta kelią įmonei įsigyti ginčo patalpas; taigi ginčas kyla ne iš administracinių, bet iš civilinių valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo teisinių santykių, todėl byla negali būti nagrinėjama administraciniame teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimais 2012 m. gruodžio 20 d. nutartyje byloje Nr. T-246/2012, pagal kuriuos privatizavimo sandoris yra civilinis teisinis sandoris; 2007 m. lapkričio 15 d. nutartyje byloje Nr. 2007-11-15, pagal kuriuos ginčai, kylantys privatizavimo sandorio sudarymo procese, kai yra ginčijami valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmai, kada valstybė ar savivaldybė per savo institucijas veikia kaip būsimos (arba jau sudarytos) pirkimo–pardavimo sutarties šalis, yra civilinio teisinio pobūdžio ginčai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje 2013 m. birželio 19 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl ginčo esmės ir dominuojančio – civilinio teisinio elemento ginče, nulemiančio ginčo teismingumą, tačiau dėl Privatizavimo komisijos teisinio statuso, termino, taikytino Privatizavimo komisijos sprendimui apskųsti, nesprendė (apskritai nepasisakė).

32. Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant dėl termino, taikytino reikalavimui dėl kompetentingos institucijos – Privatizavimo komisijos – priimto sprendimo panaikinimo pareikšti, atsižvelgtina į šio subjekto statusą, jo įgaliojimus, priimto sprendimo paskirtį pagal teisinį reguliavimą ir į privatizavimo esmę.

33. Vienas iš valstybei nuosavybės teise priklausančio turto kitų subjektų nuosavybėn perdavimo būdų – jį privatizuoti pagal įstatymus (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas, redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu). Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimas yra specialus nuosavybės teisės pasibaigimo ir privačios nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimas, kurio tikslas – gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą turtą, sukurti sąlygas ir galimybes tenkinti

visuomenės poreikius, yra vykdomas laikantis teisės aktuose imperatyviai nustatytų sąlygų ir tvarkos. Nagrinėjamu atveju aktualus Privatizavimo įstatyme, Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatuose įtvirtintas reglamentavimas, galiojęs ginčo sprendimų priėmimo metu. Pažymėtina, kad privatizavimo sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui, remiantis Privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi, yra taikomos CK nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip.

34. Privatizavimas įstatyme buvo apibrėžiamas kaip valstybės ir savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sandorius (1 straipsnio 1 dalis). Privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 dalyse buvo nustatyta, kad sprendimus privatizavimo klausimais pagal savo kompetenciją priima privatizavimo institucijos: Valstybės turto fondas, savivaldybių turto fondai ar kiti savivaldybių administracijos padaliniai. Turto fondas, be kita ko, Vyriausybės vardu pasirašo privatizavimo sandorius (Privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Privatizavimo priežiūros kompetencija įstatymo priskirta Privatizavimo komisijai. Ši valstybės institucija veikia pagal Privatizavimo įstatymą, Vyriausybės patvirtintus nuostatus ir turi teisę, be kita ko, pritarti ar nepritarti objektų privatizavimo programų projektams, pritarti ar nepritarti privatizavimo sandorių projektams (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, 4 dalies 1, 2 punktai). Privatizavimo komisija turi teisę įpareigoti Turto fondą atlikti jai svarstyti pateiktų dokumentų papildomą ekspertizę (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalis). Esant neigiamam Privatizavimo komisijos sprendimui, Turto fondas turi teisę sprendimo projektą teikti svarstyti Vyriausybei, kurios nutarimas yra galutinis (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis). Privatizavimo komisijos sprendimai skelbiami „Valstybės žiniose“ (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 8 dalis).

35. Privatizavimo komisijos narių skyrimo ir atleidimo tvarką reglamentavo Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis, kur buvo įtvirtinta, kad komisijos pirmininką ir 6 narius skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas Vyriausybės teikimu, kitus 6 narius skiria ir atleidžia Seimas Seimo narių frakcijų teikimu. Privatizavimo komisija pagal ankstesnį teisinį reguliavimą buvo atskaitinga Seimui (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Privatizavimo komisijos nuostatuose, galiojusiuose iki 2014 m. spalio mėn., nurodyta, kad Privatizavimo komisija neturi juridinio asmens teisių (3 punktas). 2014 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Privatizavimo komisijos nuostatų, įsigaliojusių 2014 m. spalio 1 d., 3 punkte nustatyta, kad Privatizavimo komisija savo veiklos ataskaitą teikia Vyriausybei. Jos teises ir pareigas, sudarymo tvarką ir funkcijas nustato Lietuvos Respublikos valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Valstybei ir savivaldybėms priklausančių akcijų privatizavimo įstatymo nuostatos Privatizavimo komisijos steigimo tikslo prasme nepakito, tik nustatyta šios institucijos atskaitomybė Vyriausybei, įtvirtinta, jog Vyriausybė tvirtina Privatizavimo komisijos sudėtį (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1–3 dalys). Privatizavimo komisijos kompetencija, kaip ir pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, apima, be kita ko, sprendimų priėmimą dėl (ne)pritarimo privatizavimo objektų privatizavimo programų projektams; dėl (ne)pritarimo privatizavimo sandorių projektams, išskyrus reguliuojamoje rinkoje sudarytus privatizavimo sandorius (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai). Privatizavimo komisija turi teisę įpareigoti centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoją atlikti jai svarstyti pateiktų dokumentų papildomą analizę ir (ar) pateikti nepriklausomų specialistų išvadas (nuomonę); tuo atveju, jei Privatizavimo komisijos sprendimas yra neigiamas, centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas turi teisę sprendimo projektą teikti svarstyti Vyriausybei, kurios nutarimas yra galutinis; Privatizavimo komisijos sprendimai yra skelbiami Teisės aktų registre ir centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo interneto svetainėje (Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 5, 6, 8 dalys).

36. Taigi pagal teisinį reguliavimą Privatizavimo komisija yra valstybės institucija, įsteigta privatizavimo priežiūrai ir kitiems įstatymų nustatytiems tikslams. Įgaliojimai šiai institucijai suteikti Privatizavimo įstatymu. Privatizavimo komisija turi įgaliojimus priimti sprendimus privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, be kita ko, taip užtikrinant sudaromų privatizavimo sandorių teisėtumą. Nepritarimo pirkimo–pardavimo sutarties projektui sukeliami teisiniai padariniai įtvirtinti Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų, galiojusių ginčo sprendimų priėmimo metu, 66.6 punkte – tiesioginės derybos laikomos neįvykusiomis. Turto fondas Privatizavimo komisijos pritarimu gali sudaryti naują neparduoto objekto privatizavimo programą. Ją sudarydamas, Turto fondas gali siūlyti Privatizavimo komisijai pakeisti šio objekto privatizavimo būdą, sąlygas (nuostatų 67 punktas).

37. Viešojo administravimo įstatymo normų kontekste Privatizavimo komisija iš esmės patenka į viešojo administravimo subjekto apibrėžtį. Pagal VAĮ 2 straipsnio 4 dalį viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų

reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Privatizavimo komisija prilygintina viešojo administravimo subjektui, jos veikla gali būti susijusi ne vien su viešuoju administravimu. Ji gali būti ir kitokio pobūdžio, kaip yra šiuo atveju, kai susiklostę valstybės turto perleidimo privatizavimo pagal įstatymą būdu santykiai ir ginče dominuoja civilinis teisinis elementas (žr. šios nutarties 31 punktą dėl santykių kvalifikavimo). Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo spręsti, jog Privatizavimo komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, privatizavimo tiesioginių derybų būdu procese priimtiems sprendimams dėl (ne)pritarimo pirkimo–pardavimo sutarties projektams apskųsti taikytinas kitas, nei ABTĮ nustatytas, terminas. Privatizavimo institutas reguliuojamas viešosios teisės normomis. Terminas viešojo administravimo subjekto sprendimams apskųsti negali priklausyti nuo to, dėl kokio teisinio santykio nustatymo, pasikeitimo ar pasibaigimo priimtas konkretus šio subjekto sprendimas. Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį (ginčo sprendimų priėmimo metu – ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį), jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pažymėtina, kad Privatizavimo įstatyme ar Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatuose kitoks apskundimo terminas nenustatytas.

39. Taigi teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovės ginčijamam Privatizavimo komisijos sprendimui apskųsti taikytinas ABTĮ nustatytas vieno mėnesio terminas, ir nors pirmosios instancijos teismas šį terminą įvardijo kaip ieškinio senaties terminą bei sprendime pateikė nuorodą į CK 1.131 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes, taikė ABTĮ nustatytą terminą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šio termino eigos pradžios, be kita ko, pažymėjo, kad net jei būtų laikoma, jog tik tuomet, kai buvo priimtas Komisijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimas bei Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimas, ieškovei paaiškėjo, kad jos teisės realiai gali būti apgintos tik teismo keliu, ieškovė į teismą su ieškiniais kreipėsi nuo nurodyto momento praėjus daugiau nei metams, taigi žymiai praleidusi terminą.

40. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką ABTĮ nustatytas vieno mėnesio procesinis terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Taigi sprendžiant dėl ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino praleidimo priežasčių svarbos, taikomi tokie pat kriterijai kaip ir ieškinio senaties termino praleidimo atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017 35 punktą).

41. Nagrinėjamu atveju teismai sprendė ieškovės praleisto termino atnaujinimo klausimą, vertino ieškovės poziciją, jog terminas turi būti atnaujintas, nes po Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo toliau vyko šalių derybos ir ieškovė tikėjosi situaciją išspręsti taikiai, tačiau nepripažino, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl turėtų būti atnaujintas.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teismai neatnaujino ABTĮ nustatyto termino, tačiau, priešingai, nei nurodo ieškovė, bylą išnagrinėjo iš esmės ir ieškinį atmetė ne vien dėl konstatuoto kaip praleisto termino. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo termino eigos pradžios nustatymo, nepagrįsto šio termino neatnaujinimo, neturi teisinės reikšmės, kadangi teismai pasisakė dėl visų ieškovės reikalavimų (ne)pagrįstumo, civilinės atsakomybės sąlygų (ne)įrodytumo. Termino atnaujinimas bylos šaliai reikšmingas tik dėl sukeliamų padarinių – kai, konstatavus termino praleidimą ir pagrindo jį atnaujinti nebuvimą, šiuo pagrindu ieškinys atmetamas, nevertinant ieškovo įrodinėjamų aplinkybių, nesprendžiant dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Kadangi teismai ieškovės ieškinį atmetė ne tik dėl to, kad buvo praleistas Privatizavimo komisijos sprendimo apskundimo terminas, tačiau ir dėl esmės, konstatuotina, kad teismai faktiškai nagrinėjo ieškovės reikalavimų pagrįstumą taip, lyg ieškovės ieškiniu ginčijamų sprendimų apskundimo terminas nebuvo praleistas.

43. Pareikštu ieškiniu ieškovė kėlė septynis reikalavimus – panaikinti privatizavimo procese kompetentingų institucijų priimtus sprendimus, įpareigoti atsakovą VĮ Turto banką tęsti privatizavimo procesą tiesioginių derybų būdu, priteisti žalos (sumokėto nuomos mokesčio) atlyginimą, kompensuoti Patalpų pagerinimo išlaidas ir palūkanas. Šią bylą nagrinėję

teismai pasisakė dėl visų šių reikalavimų (ne)pagrįstumo, ne vien dėl praleisto termino Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimui apskųsti ir pagrindo jį atnaujinti nebuvimo.

44. Dėl reikalavimo panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą teismai konstatavo, kad Privatizavimo komisija, kaip privatizavimo proceso priežiūros (jo teisėtumo) institucija, turėjo pagrindą jį priimti, nes sutarties projektas neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų (Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos nuostatų“); ieškovė privatizavimo procese nepateikė prašomų dokumentų, įrodančių, kad jos atliktos investicijos į Patalpas sudaro ne mažiau kaip 1/2 Patalpų ir joms priskirto žemės sklypo rinkos vertės ir kad tokio dydžio investicijos buvo skirtos Privatizavimo įstatyme (17 straipsnio 5 dalyje) nurodytiems pagerinimams atlikti.

45. Dėl reikalavimo panaikinti Komisijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti ankstesnius 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. vykusiuose posėdžiuose priimtus sprendimus dėl privatizavimo objektui pagerinti padarytų išlaidų sumos ir vertės padidėjimo procentais nustatymo, teismai nurodė, kad tarpiniai sprendimai buvo priimti ankstesniuose pripažinto neįvykusiu privatizavimo tiesioginių derybų būdu etapuose. Komisijos priimti 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. sprendimai galiojo iki tiesioginių derybų proceso pabaigos (2013 m. vasario 8 d.). Pripažinus tiesiogines derybas neįvykusiomis Turto fondas turėjo teisę peržiūrėti privatizavimo būdą bei sąlygas. Teismai konstatavo, kad Komisija turėjo pagrindą panaikinti savo ankstesnius sprendimus.

46. Spręsdami dėl reikalavimo panaikinti Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo dalį dėl pritarimo patalpų ir žemės sklypo privatizavimo programos projektui, teismai, remdamiesi Privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatais, nurodė, kad objekto privatizavimo procesas, tiesioginėms deryboms neįvykus, pradedamas iš naujo (žr. šios nutarties 36 punktą), ir konstatavo, jog skundžiama sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, nes priimta naujai pradėto privatizavimo proceso metu; privatizavimo objekto programa turi atitikti galiojančių teisės aktų reikalavimus bei būti sudaroma pagal paskelbimo metu esančias aplinkybes. Netenkinę reikalavimo panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, teismai nurodė, kad nėra pagrindo naikinti ir 2014 m. birželio 27 d. sprendimą.

47. Dėl įpareigojimo atsakovą VĮ Turto banką tęsti Patalpų privatizavimo procedūrą vykdant tiesiogines derybas su ieškove pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad teisės aktai tokios kompetencijos teismui nesuteikia, be to, šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato galimybės valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti tiesioginių derybų būdu (galimas tik akcijų pardavimas). Teismai nekonstatavo ieškovės teisėtų lūkesčių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovei negalėjo kilti teisėtų lūkesčių dėl Patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kol Privatizavimo komisija ir Vyriausybė nepritarė sutarties projektui.

48. Vertindami reikalavimo priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 314 453,82 Eur žalos atlyginimo pagrįstumą, teismai nurodė, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis), ir konstatavo, kad, nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų (sprendimų nepagrįstumo) fakto, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo tenkinti šį reikalavimą.

49. Dėl įpareigojimo atsakovą atlyginti ieškovei 1 154 616,50 Eur Patalpų pagerinimo išlaidas ir priteisti 230 923,29 Eur palūkanų už laiku neatlygintas šias išlaidas teismai nurodė, kad tik dviejose iš ieškovės sudarytų Patalpų nuomos (subnuomos) sutarčių buvo susitarta dėl išlaidų, kuriomis pagerintos Patalpos, atlyginimo sąlygų; 1 154 616,50 Eur išlaidų suma buvo nustatyta, siekiant įgyvendinti privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ir konstatavo, kad, faktiniams nuomos santykiams tęsiantis, Patalpų privatizavimo procesui nesant užbaigtam, ieškovė dar neturi teisės reikalauti Patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo (CK 6.501 straipsnis), tokią teisę ji įgis, kai turtas bus grąžintas Patalpų nuomotojui (CK 6.499 straipsnis) arba bus privatizuotas bei bus nustatyti realūs turto pagerinimai, išlaidų pagrįstumas ir dydis. Dėl nurodytų priežasčių teismai atmetė ir reikalavimą priteisti palūkanas.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl šios nutarties 44-49 punktuose nurodytų reikalavimų atmetimo, teismų motyvų teisėtumo ieškovė (teisinių) argumentų kasaciniame skunde nepateikė. Nenustačiusi pagrindo išeiti už kasaciniame skunde apibrėžtų šios bylos nagrinėjimo ribų (šios nutarties 28 punktas), teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti juos teisės taikymo aspektu.

51. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad dėl termino Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimui ir VĮ Valstybės turto fondo sudarytos Komisijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimui apskųsti ir su tuo susijusių argumentų apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė, apeliacinės instancijos teismas dėl to skundžiamoje nutartyje nepasisakė. Šioje nutartyje nagrinėti su Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo apskundimu susiję klausimai, o 2014 m. birželio 27 d. ir 2014 m. kovo 24 d. sprendimai paminėti tik sprendžiant dėl momento, nuo kurio, ieškovės teigimu,

prasidėjo ABTĮ nustatyto termino Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimui apskųsti eiga (skundžiamos nutarties 24 punktas). CPK 341 straipsnyje nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Remdamasi šia proceso teisės norma, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra teisinio pagrindo pasisakyti ir dėl pirmiau šiame punkte nurodytų sprendimų apskundimo aspektų.

52. Apibendrindama šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai pateikta nuoroda į CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senatį, tačiau ABTĮ nustatytas vieno mėnesio terminas privatizavimo tiesioginių derybų būdu procese priimtam Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimui apskųsti taikytas teisingai ir pagrįstai. Kasacinio skundo argumentai nesuponuoja pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas.


53. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovei neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovai teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl teisėjų kolegija nesprendžia jų atlyginimo priteisimo klausimo.

54. Kasacinis teismas patyrė 5,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „BALTISCHES HAUS“ (j. a. k. 111543781) 5,23 Eur (penkis Eur 23 ct) išlaidų,

susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI JANINA JANUŠKIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

DALIA VASARIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-540-469/2018Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02422-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7; 2.6.10.5.2.17(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=eac56df0136611e9b2b6e7cdb14007b4


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) bei Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dahlgera“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dahlgera“ ieškinį atsakovui P. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrovės vadovo ir jo, kaip vienintelio bendrovės akcininko, civilinės atsakomybės sąlygas kreditoriaus tiesioginio ieškinio atveju.

2. Ieškovė UAB „Dahlgera“ prašė teismo priteisti iš atsakovo P. K. 4494,80 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad ji pardavė prekes pirkėjai UAB „Elduva ir partneriai“, kurios vadovas ir vienintelis akcininkas buvo atsakovas, bet pirkėja už prekes neatsiskaitė. Pirkėja UAB „Elduva ir partneriai“ skolos grąžinimą užtikrino vekseliu. Kadangi UAB „Elduva ir partneriai“ skolos nesumokėjo, notaro vykdomasis įrašas buvo perduotas antstoliui, tačiau šiam nepavyko rasti skolininkės turto ir vykdomasis įrašas buvo grąžintas ieškovei dėl išieškojimo negalimumo. Ieškovė tvirtino, kad patyrė iš viso 4494,80 Eur nuostolių.

4. Ieškovės teigimu, atsakovas, būdamas vienintelis skolininkės akcininkas ir vadovas, dar 2014 m. turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, nes ji buvo nemoki, skoliniai įsipareigojimai buvo beveik dvigubai didesni nei bendrovės turtas, o 2015 m. ir 2016 m. bendrovės veikla taip pat buvo nuostolinga. Be to, atsakovas pažeidė pareigą užtikrinti bendrovės atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, nemokėdamas pradelstos skolos ieškovei, atsiskaitydavo su kitais asmenimis. UAB „Elduva ir partneriai“ iš ieškovės nupirktas prekes perdavė UAB „Elduva“, kurios vadovas ir akcininkas taip pat yra atsakovas. Taip atsakovas perkėlė UAB „Elduva ir partneriai“ turtą į kitą bendrovę, o skolas paliko bendrovei. UAB „Elduva ir partneriai“ 2016 m. lapkričio 16 d. iškelta bankroto byla, tačiau ieškovės finansinis reikalavimas liko nepatenkintas.


5. Telšių apylinkės teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 4494,80 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1101 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. To paties straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, jog įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

7. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi UAB „Elduva ir partneriai“ iškėlė bankroto bylą. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartimi patvirtintas patikslintas UAB „Elduva ir partneriai“ kreditorių reikalavimų sąrašas, tarp jų ir ieškovės UAB „Dahlgera“ 4494,80 Eur finansinis reikalavimas. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi pripažinta, kad bankrutavusios UAB „Elduva ir partneriai“ veikla pasibaigė, bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai liko nepatenkinti, tarp jų ir ieškovės finansinis reikalavimas. VĮ

Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „Elduva ir partneriai“ direktoriaus pareigas nuo 2010 m. sausio 6 d. ėjo atsakovas P. K., jis nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. buvo ir vienintelis bendrovės akcininkas.

8. Iš byloje esančio 2015 m. balanso nustatyta, kad UAB „Elduva ir partneriai“ 2015 metais turėjo 33 285 Eur vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 69 941 Eur, 2015 m. bendrovė patyrė 8217 Eur nuostolių. Pagal balansą, 2014 metais įmonės turtas sudarė 30 755 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 59 194 Eur. Atsakovas neįvykdė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos perduoti bankroto administratorei MB „Bankrotų grupė“ visus įmonės dokumentus.

9. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovas ne vėliau kaip 2015 m. pabaigoje turėjo žinoti įmonės padėtį ir dėl jos nemokumo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jis pažeidė įmonės vadovui įstatymo nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to buvo padaryta žala kreditoriams. Atsakovas 2015 m. pabaigoje turėjo žinoti apie UAB „Elduva ir partneriai“ nemokumą, todėl nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2016 m. vasario 11 d. tęsdamas bendrovės veiklą ir pirkdamas prekes iš ieškovės veikė neteisėtai.

10. Nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2016 m. vasario 11 d. UAB „Elduva ir partneriai“ už 4037,67 Eur nupirko iš ieškovės prekes (statybines medžiagas ir apdailos įrangą), tačiau už jas neatsiskaitė. 2016 m. gegužės 12 d. pasirašyto vekselio pagrindu UAB „Elduva ir partneriai“ įsipareigojo iki 2016 m. birželio 15 d. sumokėti ieškovei 4279,32 Eur. UAB „Elduva ir partneriai“ nustatytu terminu nesumokėjus skolos, pagal nurodytą vekselį 2016 m. birželio 20 d. išduotas vykdomasis įrašas, jis perduotas antstoliui. 2016 m. rugsėjo 27 d. išieškojimo negalimumo aktu vykdomasis įrašas grąžintas ieškovei, nes UAB „Elduva ir partneriai“ neturėjo turto, iš kurio būtų galima tenkinti išieškotojos reikalavimus.

11. UAB „Elduva ir partneriai“, būdama nuo 2015 m. gruodžio 23 d. skolinga ieškovei, 2016 m. balandžio mėnesį atsiskaitė su kreditorėmis UAB „Etovis“, UAB „Merlana“, UAB „Vandens linija“, todėl, suteikdama pirmumą nurodytoms bendrovėms ieškovės, kaip anksčiau atsiradusios kreditorės, atžvilgiu, pažeidė imperatyviąją Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio normą, reglamentuojančią atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, ir taip pažeidė ieškovės interesus.

12. Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad iš ieškovės UAB „Elduva ir partneriai“ vardu pirktas prekes perdavė UAB „Elduva“, ši už jas neatsiskaitė. Dėl to atsakovas, žinodamas, kad nebus atsiskaityta už perkamas prekes, kaip UAB „Elduva ir partneriai“ vadovas, veikė nesąžiningai, pažeisdamas tiek bendrovės, tiek ieškovės, kaip kreditorės, interesus.

13. Bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo P. K. apeliacinį skundą išnagrinėjusi Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu nusprendė panaikinti Telšių apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Dahlgera“ ieškinį atmesti.

14. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai įmonė yra nemoki ir negali įvykdyti savo prievolių, konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo vadovui galėtų kreiptis su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos siejama ne su įmonės nemokumo stadijomis, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017).

15. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne juridinio asmens bendro nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Tokios aplinkybės byloje neįrodytos.

16. Verslo perkėlimas iš vienos bendrovės į kitą gali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, užtraukiantis vadovui atsakomybę, tik tada, jei tai sukelia pirmosios bendrovės nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011). Byloje tokios aplinkybės teismo taip pat nekonstatuotos, o tyčinio bankroto

faktas bankroto byloje nenustatytas.17. CK 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje

nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).

18. 2016 m. balandžio mėnesį UAB „Elduva ir partneriai“ atsiskaitė su kreditorėmis UAB „Etovis“, UAB „Merlana“, UAB „Vandens linija“, tai savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad buvo suteiktas pirmumas nurodytoms bendrovėms ieškovės atžvilgiu. Iš UAB „Elduva ir partneriai“ 2016 m. kovo 1 d. – 2016 m. liepos 28 d. sąskaitos išrašo matyti, kad mokėjimų paskirtyje nedetalizuota, kokiu laikotarpiu ar pagal kokias PVM sąskaitų faktūrų datas atliekami mokėjimai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atlikti mokėjimai pažeidė CK 6.9301 straipsnio reikalavimus. Šalių susitarimu UAB „Elduva ir partneriai“ 4037,67 Eur skolos grąžinimo terminas atidėtas. 2016 m. gegužės 12 d. pasirašyto vekselio pagrindu UAB „Elduva ir partneriai“ įsipareigojo ieškovei iki 2016 m. birželio 15 d. sumokėti 4279,32 Eur, todėl atsiskaitymas 2016 m. balandžio mėnesį su kitais kreditoriais nepažeidė CK 6.9301 straipsnio 2 dalies.

19. Kadangi byloje nenustatyta vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, dėl to nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovui civilinę atsakomybę, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo netenkintas.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Dahlgera“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą ir palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. CK 6.263 straipsnis nenustato konkrečių subjekto neteisėtų veiksmų atvejų galutinio sąrašo, tačiau įtvirtina bendrą pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad jis savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tokie veiksmai gali būti aktyvūs skolininko vadovo veiksmai, kaip nurodė skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas: kreditoriaus klaidinimas, apgaulingos informacijos teikimas bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi. Skolininkui bankrutavus ir siekiant jo vadovo atsakomybės svarbu įrodyti, kad skolininko vadovo neteisėti veiksmai buvo nukreipti į konkretų kreditorių, o ne į bendrą įmonės nemokumo sukėlimą.

20.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 suformulavo tokią teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisinės gynybos priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Nors ši taisyklė suformuluota byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, o ne dėl vadovo civilinės atsakomybės, tačiau ir iš šios taisyklės galima daryti išvadą, kad, net ir nenustačius tyčinio bendrovės bankroto, nustatyti atskiri tyčinio bankroto požymiai gali lemti bankrutavusios bendrovės vadovo civilinę atsakomybę.

20.3. Apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad bankrutavusios bendrovės vadovo neteisėti veiksmai, įvardyti ĮBĮ kaip atskiri tyčinio bankroto požymiai (pvz., ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse), nesant teismo nutartimi konstatuoto tyčinio įmonės bankroto, negali būti vadovo civilinės atsakomybės pagrindas pagal CK 6.263 straipsnį, yra ydingas. Toks aiškinimas nepagrįstai riboja kreditoriaus teisę reikalauti žalos atlyginimo iš bendrovės vadovo, nepagrįstai nustatoma kreditoriui pareiga be civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio, kaltės) įrodinėjimo nustatyti tyčinio bankroto faktą. Vien tai, kad atskiras tyčinio bankroto veiksmų atvejis (veiklos perkėlimas, atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas ir kt.) yra nustatytas ĮBĮ 20 straipsnyje bei paprastai nukreiptas į visos bendrovės nemokumą, per se (savaime) nėra pagrindas konstatuoti, kad veiklos perkėlimas nebuvo nukreiptas prieš konkretų kreditorių, ir būtina sąlyga vadovo atsakomybei yra bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu bankroto procese. Priešingai, dažniausiai būtent atskiri tyčinio bankroto veiksmų atvejai ar jų visuma yra nukreipti prieš konkretų kreditorių ar kelis kreditorius.

20.4. Atsakovas apie bendrovės nemokumą ieškovės neinformavo, tačiau pirko iš ieškovės prekes. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad iš ieškovės UAB „Elduva ir partneriai“ vardu pirktas prekes perdavė kitai savo valdomai UAB „Elduva“, tačiau ši už jas neatsiskaitė. Atsakovas taip pat patvirtino, kad perparduodant prekes jis žinojo, jog su UAB „Elduva ir partneriai“ laiku nebus atsiskaityta. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė,

kad atsakovas, eidamas UAB „Elduva ir partneriai“ vadovo pareigas, pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje nustatytą eiliškumą, atsiskaitydavo su kitais bendrovės partneriais, su savo kontroliuojama UAB „Elduva“, bet tik ne su ieškove UAB „Dahlgera“. Atsakovo atlikti neteisėti veiksmai, priešingi ieškovės UAB „Dahlgera“, kaip kreditorės, interesams, yra pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad nebūtų daroma žala kitam asmeniui, nustatytos CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, pažeidimas.

21. Atsiliepimų į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

Teisėjų kolegija



Dėl bendrovės vadovo ir jo, kaip vienintelio bendrovės akcininko, civilinės atsakomybės, kai jam bendrovės kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį atlyginti žalą

22. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl bankrutavusios bendrovės kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui, kuris kartu yra ir jos dalyvis – vienintelis akcininkas.

23. Tiek juridinio asmens vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti žalą, atsiranda tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai). CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų įmonės vadovo ar dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų, taikomi atsakomybės individualizavimo ir funkcijų atskyrimo principai. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama būtinybė sprendžiant ginčus dėl įmonių vadovų ir (ar) dalyvių atsakomybės atskirti šių dviejų subjektų kompetenciją ir atsakomybės pagrindus. Bendrovės dalyvis neatsako už valdymo organams priskirtų pareigų pažeidimą (nebent būtų konstatuota, kad jis yra de facto (faktinis) vadovas) ir, priešingai, bendrovės vadovas neatsako už veiksmus, kurie priskirti dalyvių kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 29 punktas ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas žalos atlyginimo reikalavimas: prekių pirkimas neturint pakankamai lėšų už jas atsiskaityti, galimas mokėjimų eiliškumo pažeidimas pasitvirtinus civilinės atsakomybės sąlygoms galėtų būti atsakovo, kaip įmonės vadovo atsakomybės pagrindas, nes šie veiksmai priskirtini įmonės vadovo, o ne jos dalyvio kompetencijai. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar dalyvis padaro žalą bendrovei, pvz., vadovas pažeidžia CK 2.74 straipsnyje įtvirtintas fiduciarines pareigas ir dėl to bendrovė patiria nuostolių, akcininkas pažeidžia sąžiningo elgesio pareigą ir dėl to bendrovė negali įvykdyti prievolės (CK 2.50 straipsnio 3 dalis), kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę savo reikalavimo patenkinimo dalį. Tokiais atvejais visų kreditorių teisės ginamos ĮBĮ nustatyta tvarka, taip pat ir kreditoriui reiškiant netiesioginį ieškinį akcininkui (-ams) bankrutuojančios įmonės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 24 punktas). Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. e3K-3-114-378/2017, 11, 12 punktai).25. Kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir valdymo organo

nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigų bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017, 12 punktas; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 39 punktas).

26. Kreditoriaus teisė į tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ar dalyviui dėl likusios nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumos siejama ne su įmonės nemokumo stadija, o su specifiniu ieškinio pagrindu – individualia žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017, 28 punktas). Tik tais atvejais, kai yra teismo pripažintas bankrotas tyčiniu, turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo; tyčinio bankroto atvejais priežastinis ryšys tarp atsakingo asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos bankrutavusios įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017, 42, 48 punktai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė netinkamai interpretuoja šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, kaip suteikiančius teisę kreditoriui reikšti tiesioginį ieškinį ir tais atvejais, kai bankrotas nėra pripažįstamas tyčiniu, bet konstatuojami atskiri jo požymiai; būtent tyčinio bankroto faktas, konstatuotas teismo sprendimu, yra kreditoriui tiesioginio ieškinio teisę suteikiantis pagrindas, o atskirus jo požymius sudarantys įmonės ar kreditorių teisių pažeidimai gali būti pagrindas taikyti kitas teisių gynimo priemones.

27. Ieškovė reikalavimą atsakovui, kaip bankrutavusios UAB „Elduva ir partneriai“ vadovui, atlyginti žalą visų pirma siejo su atsakovo veiksmais perkant iš ieškovės prekes, už kurias nebuvo atsiskaityta. Bylos duomenimis, nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 15 d. ieškovė UAB „Dahlgera“ ir UAB „Elduva ir partneriai“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Elduva ir partneriai“ pirkdavo prekes iš ieškovės turimo asortimento pagal pateiktus užsakymus (sutarties 1.1 punktas). Pagal šią sutartį nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2016 m. vasario 11 d. UAB „Elduva ir partneriai“ už 4037,67 Eur nupirko iš ieškovės prekes (statybines medžiagas ir apdailos įrangą), tačiau už jas neatsiskaitė. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nutartimi UAB „Elduva ir partneriai“ iškėlė bankroto bylą, 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi pripažinta, kad bankrutavusios UAB „Elduva ir partneriai“ veikla pasibaigė, bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų ir ieškovės UAB „Dahlgera“ 4494,80 Eur finansinis reikalavimas, liko nepatenkinti.

28. Apeliacinės instancijos teismas sprendimu netenkino ieškovės reikalavimo atlyginti žalą, pareikšto aptartu pagrindu, ne vien dėl to, kad bankroto bylą nagrinėjęs teismas nenustatė tyčinio bankroto byloje fakto, bet ypač dėl to, kad nenustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai, nukreipti į individualios žalos ieškovei kaip kreditorei padarymą. UAB „Elduva ir partneriai“ tapo nemoki ir dėl to neatsiskaitė su ieškove, o aplinkybės, kad bankrutavusios bendrovės vadovas (atsakovas) atliko į ieškovę nukreiptus nesąžiningus veiksmus ir būtent dėl tų veiksmų ieškovei atsirado žala, byloje neįrodytos, tai pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas sprendime. Kaip minėta, bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius, nėra pripažįstami pagrindu kreditoriaus tiesioginiam ieškiniui. Jeigu įmonė atsiduria nemokumo situacijoje, tačiau jos vadovas laiku nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl tokio jo neveikimo ir nemokumo padidėjimo padaryta žala įmonei ir jos kreditoriams turi būti atlyginama įmonės administratoriui ar jos kreditoriams reiškiant netiesioginį ieškinį bankroto byloje.

29. Bankrutavusią UAB „Elduva ir partneriai“ ir ieškovę keletą metų siejo prekių pirkimo–pardavimo santykiai, tik tuomet, kai bendrovė tapo nemoki, ji liko neatsiskaičiusi už paskutinį laikotarpį tiektas prekes. Šis vienkartinis neatsiskaitymas su ieškove, kaip ir skolos kitiems kreditoriams nepadengimas, nulemtas iš UAB „Elduva ir partneriai“ ūkinės komercinės rizikos kilusio nemokumo, nebuvo kuo nors išskirtinis, lyginant su susidariusiomis nepadengtomis skolomis kitiems kreditoriams (bendrovės darbuotojams, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio

draudimo fondo valdybai). Pirmiau minėta, kad tyčinio bankroto ir bendrovės veiklos perkėlimo faktų bankroto bylą nagrinėjęs teismas nenustatė. Bankrutavusi bendrovė neteko galimybės atsiskaityti su ieškove dėl bendro skolininkės mokumo sumažėjimo ir galiausiai nemokumo, kuris vienodai paveikė tiek ieškinį pareiškusią kreditorę (ieškovę), tiek kitus juridinio asmens kreditorius. Todėl nėra pagrindo dėl neatsiskaitymo su ieškove taikyti atsakovui, kaip bankrutavusios UAB „Elduva ir partneriai“ vadovui, atsakomybę ir jį įpareigoti atlyginti ieškovei (kreditorei) žalą dėl šios nepatenkinto finansinio reikalavimo bendrovės bankroto byloje, neįrodžius, kad žala šiai kreditorei (kaip ir kitiems kreditoriams) atsirado ne dėl bendrovės ūkinės komercinės rizikos nulemto nemokumo, o dėl bendrovės vadovo nesąžiningų veiksmų, išskirtinai nukreiptų prieš ieškovę.

30. Ieškovės UAB „Dahlgera“ kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad atsakovas, vykdydamas UAB „Elduva ir partneriai“ vadovo pareigas, pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką, atsiskaitė su kitais bendrovės kreditoriais, bet ne su ieškove, taip jai padarydamas žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis argumentas taip pat nepagrindžia ieškovės teisės reikšti tiesioginį ieškinį.

31. Visų pirma, kaip konstatuota apeliacinės instancijos teismo nutartyje, atlikusi atsiskaitymą 2016 m. balandžio mėnesį su kitais kreditoriais UAB „Elduva ir partneriai“ nepažeidė CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatytos atsiskaitymų kalendorinio eiliškumo tvarkos. Įsiskolinimo už prekes sumokėjimo tikslu UAB „Elduva ir partneriai“ 2016 m. gegužės 12 d. pasirašė vekselį, kuriuo ji įsipareigojo ieškovei iki 2016 m. birželio 15 d. sumokėti 4279,32 Eur. 2016 m. balandžio mėnesį atsiskaitydama su kitomis bendrovėmis UAB „Etovis“, UAB „Merlana“, UAB „Vandens linija“, UAB „Elduva ir partneriai“ laikėsi CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatytos atsiskaitymų kalendorinio eiliškumo tvarkos, nes atsiskaitymo su tos pačios eilės išvardytomis kreditorėmis metu skolos grąžinimo pagal vekselį terminas dar nebuvo suėjęs, t. y. ieškovė neturėjo pirmumo teisės gauti kalendorinio eiliškumo tvarka savo reikalavimo patenkinimą anksčiau negu išvardytos kreditorės, o UAB „Elduva ir partneriai“, dar nesuėjus vekselyje nurodytam skolos grąžinimo terminui, neturėjo teisinės pareigos atsiskaityti su ieškove pirmiau negu su išvardytomis kreditorėmis. Teisėjų kolegija neįžvelgia nei faktinio, nei teisinio pagrindo padaryti priešingą išvadą.

32. Visų antra, tuo atveju, kai įmonė, neturėdama pakankamai lėšų suteikia pirmenybę ir atsiskaito su vienu iš kreditorių, savaime nepatvirtina kitų kreditorių tiesioginio ieškinio teisės įmonės bankroto atveju. CK 6.930 1 straipsnis nustato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą tose situacijose, kai skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams pareikšti, t. y. patiria laikinus laisvų lėšų trūkumus, tačiau nėra nemokumo situacijoje. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jame nustatyta mokėjimo eiliškumo tvarka netaikoma vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi tuo atveju, kai įmonė tampa nemoki, atsakingi asmenys turi kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Esant būtinų sąlygų, nustatytų CK 6.66 straipsnyje, visetui, nemokios įmonės atsiskaitymas, nepagrįstai suteikiant pirmenybę vienam iš kreditorių, galėtų būti pagrindas bankroto byloje reikšti actio Pauliana ieškinį visų įmonės kreditorių naudai.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisiškai pagrįstai sprendė nepriteisti žalos atlyginimo iš atsakovo, nes nenustatyta, kad ieškovei padaryta būtent individuali žala į ją išskirtinai nukreiptais nesąžiningais atsakovo veiksmais. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 3 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


34. Kasacinis teismas turėjo 7,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės, netenkinus jos kasacinio skundo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti iš ieškovės UAB „Dahlgera“ (j. a. k. 300027452) 7,65 Eur (septynis Eur 65 ct) valstybei bylinėjimosi išlaidų

atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJAI ANDŽEJ MACIEJEVSKI

SIGITA RUDĖNAITĖ

GEDIMINAS SAGATYS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-29-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06012-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 2.6.38(S)



2019 m. sausio 2 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens valstybės įmonės Turto banko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės asociacijos Klaipėdos žydų bendruomenės ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl nuosavybės ir patikėjimo teisės nuginčijimo, nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriui, valstybės įmonei Turto bankui, valstybės įmonei Registrų centrui, Klaipėdos žydų-judėjų religinei bendruomenei, Klaipėdos žydų bendruomenės labdaros fondui.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių šalių pasiektos taikos sutarties tvirtinimo klausimą ir teismo pareigą įvertinti taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, ir dėl materialiosios teisės normos, draudžiančios įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.

2. Ieškovė asociacija Klaipėdos žydų bendruomenė 2017 m. balandžio 24 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu ypatingosios teisenos tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 530–533 straipsniai) dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pareiškime nurodė, kad žydų bendruomenė iki

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1127fd90143011e9a02091a7dde47252

nacionalizacijos (1940 m.) nuosavybės teise valdė ir naudojo 1920 m. pastatytą pastatą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo pastatas). 1989 m. po radijo slopinimo stoties (KGB padalinys) panaikinimo ir Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę nuo 1991 m. spalio 20 d. šį turtą valdė ir naudojo Klaipėdos žydų bendruomenė. Ieškovė ginčo pastato valdymo ir naudojimo faktui patvirtinti pateikė sutartis dėl komunalinių (gamtinių dujų, elektros energijos) ir pastato apsaugos paslaugų teikimo.

3. Suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija su pareiškimu nesutiko; nurodė, kad valstybės nuosavybės teisė į ginčo pastatą registruota pagal 1956 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 1 ir 3 punktais buvo perduota nuosavybė (duomenys neskelbtini) (10 objektų), (duomenys neskelbtini) (1 objektas (duomenys neskelbtini), šis adresas atitinka dabartinę situaciją ir teisinę registraciją) ir (duomenys neskelbtini) (2 objektai), o 2 ir 4 punktais valstybės nuosavybė buvo perduota valstybinėms įstaigoms, tačiau paliekant įrašą apie valstybės nuosavybę valstybinio fondo registre. Ginčo pastatą patikėjimo teise valdė Klaipėdos ryšių valdyba.

4. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės prašymu viešame registre buvo padaryti įrašai, jog nuo 2017 m. birželio 26 d. ginčo pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Klaipėdos miesto savivaldybė ginčo pastatą valdo patikėjimo teise. Atsižvelgdama į naujai paaiškėjusias aplinkybes, Klaipėdos žydų bendruomenė 2017 m. rugpjūčio 28 d. pateikė teismui ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl nuosavybės ir patikėjimo teisės nuginčijimo, nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, dalyvaujant tretiesiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyriui, valstybės įmonei Turto bankui, valstybės įmonei Registrų centrui, Klaipėdos žydų-judėjų religinei bendruomenei, Klaipėdos žydų bendruomenės labdaros fondui.

5. 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi ieškovės prašymu vietoj atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos į bylą įstojo atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė.

6. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi šalių ginčas buvo perduotas teisminei mediacijai. Ieškovė ir atsakovė 2017 m. gruodžio 13 d. pateikė teismui tvirtinti jų sudarytą taikos sutartį, pagal kurią: 1) atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė sutiko, kad būtų panaikintas teisminio ginčo metu padarytas įrašas registre, jog nuo 2017 m. birželio 26 d. ginčo pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Klaipėdos miesto savivaldybė ginčo pastatą valdo patikėjimo teise; 2) ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į ginčo pastatą įgyjamosios senaties būdu. Taikos sutarties šalys prašė civilinę bylą nutraukti.


7. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. sausio 2 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, civilinę bylą nutraukė.

8. Iš pateiktos teismui tvirtinti taikos sutarties teismas nustatė, kad šalys mediacijos procese abipusių nuolaidų būdu išsprendė kilusį ginčą.

9. Aplinkybių, kad taikos sutarties sąlygos ir jos sudarymo aplinkybės prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, pažeidžia šalių, kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teismas nenustatė. Šalims taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo bei civilinės bylos nutraukimo teisinės pasekmės žinomos ir suprantamos, todėl teismas konstatavo, kad taikos sutartis tvirtintina, byla nutrauktina.

10. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens VĮ Turto banko atskirąjį skundą, 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 2 d. nutartį paliko nepakeistą.

11. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su trečiojo asmens VĮ Turto banko argumentais, kad Klaipėdos miesto savivaldybė yra netinkamas subjektas sudaryti taikos sutartį. Iš VĮ Registrų centro pažymos teismas nustatė, kad ginčo pastatas iki 2017 m. birželio 26 d. patikėjimo teise buvo valdomas Klaipėdos miesto ryšių valdybos. Tik pradėjus bylą nagrinėti teisme, Klaipėdos miesto savivaldybės prašymu 2017 m. birželio 28 d. buvo padarytas įrašas viešame registre, kad nuosavybės teisė yra Lietuvos Respublikos, turto patikėjimo teisė – Klaipėdos miesto savivaldybės. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė tapo tinkamu subjektu sudaryti taikos sutartį.

12. Teismo vertinimu, nors trečiasis asmuo VĮ Turto bankas nurodė, kad ji pagal Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl nekilnojamojo turto įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bet nei į mediacijos procesą, nei į taikos sutarties

tvirtinimą įtraukta nebuvo. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį proceso šalys turi teisę užbaigti bylą taikos sutartimi. Šiuo atveju VĮ Turto banko procesinė padėtis – trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų. Vadinasi, ji neturi jokių teisių šalims sudarant taikos sutartį. Teismo vertinimu, trečiasis asmuo VĮ Turto bankas mediacijos procese galėjo dalyvauti savo prašymu, tačiau toks prašymas pateiktas nebuvo (CPK 12, 178 straipsniai).

13. Teismas pažymėjo, kad taikos sutarties sąlygos yra aiškios ir tiksliai apibrėžtos, taikos sutarties dalykas atitinka byloje paduoto ieškinio reikalavimus ir neperžengia byloje pareikštų reikalavimų ribų (CPK 42 straipsnio 2 dalis, 140 straipsnio 3 dalis).

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs proceso šalių pateiktos ir patvirtintos taikos sutarties turinį, atskirajame skunde bei atsiliepime išsakytus argumentus, pirmosios instancijos teismo nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su taikos sutarties sudarymo sąlygomis, šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmę ir ribas, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį.


15. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ Turto bankas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad Klaipėdos miesto savivaldybė buvo tinkamas subjektas sudaryti taikos sutartį, ir ignoravo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą ginčo santykiui reikšmingą imperatyvųjį draudimą, pagal kurį neleidžiama įgyti nuosavybės teisių į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, taip pat į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus bei susitarti dėl Nekilnojamojo turto registre padarytų įrašų. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad valstybės turto savininko funkcijas įgyvendinančios institucijos yra Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė. Šio įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 48 straipsnio 4 dalies nuostatos įtvirtino, kad savivaldos institucijos valstybės turtą, kuris nėra perduotas jų nuosavybėn, valdo, naudoja ir disponuoja juo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka patikėjimo teise, kurios turinys apibrėžtas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnyje. Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja juo taip pat centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, valstybės institucijos, Lietuvos bankas, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat savivaldybės. Nurodyti subjektai turi teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės (savivaldybės) turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jei Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip. Šių įstatymų nuostatos ir poįstatyminiai teisės aktai bei turimos patikėjimo teisės turinys nesuteikia vietos savivaldos institucijoms teisės priimti sprendimų dėl valstybei priklausančio turto perleidimo ar perdavimo. Šiuo teisiniu reglamentavimu teismai iš viso nesivadovavo, Klaipėdos miesto savivaldybė, neturėdama savininko funkcijas įgyvendinančios institucijos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės) sutikimo ar įgaliojimų dėl ginčo pastato perleidimo ar perdavimo, taikos sutartimi nepagrįstai susitarė dėl nuosavybės teisių į jį perleidimo Klaipėdos žydų bendruomenei. Iš taikos sutarties sąlygų akivaizdu, kad joje nebuvo išreikšta tikroji viešosios nuosavybės savininko funkcijas įgyvendinančios ar jo įgaliotos institucijos valia dėl valstybės nuosavybės teisės į ginčo pastatą perleidimo ir nuosavybės teisės į jį įgyjamosios senaties būdu pripažinimo. Nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, kad ji galėtų išreikšti valią perduoti nuosavybės teises. Jei nėra tinkamai išreikšta turto savininko valia, teismas neturi teisės tvirtinti taikos sutarties.

15.2. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Ši įstatymo norma imperatyvi, todėl jos pažeidimas lemia taikos sutarties negaliojimą ir CK 1.80 straipsnio pagrindu. Be to, bylos duomenys patvirtina tai, kad ginčo pastatas buvo suteiktas nemokamai naudotis Klaipėdos miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 159 pagrindu. Šis sprendimas nebuvo panaikintas, todėl yra galiojantis.

15.3. Teismams neišsiaiškinus Klaipėdos miesto savivaldybės teisių į ginčo pastatą apimties iš esmės buvo pažeisti valstybės turtiniai interesai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad sprendimus iki 1989 metų priiminėjo vykdomojo komiteto organai, kurie ginčo turtą valdė operatyviojo tvarkymo teise (1964 m. CK 99 straipsnis), nes pagal 1964 m. CK 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatyme taip pat nebuvo nurodyta

savivaldybių nuosavybės kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos. Šio įstatymo 18 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek vietinės valdžios institucijos. 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnyje buvo įtvirtinta savivaldybių nuosavybė kaip savarankiška viešosios nuosavybės forma. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymų nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. 1-459 1964 m. CK 95, 97, 98, 99 straipsniai buvo pakeisti, be to, CK papildytas 951 ir 982 straipsniais, įtvirtinusiais antrąją viešosios nuosavybės teisės formą – savivaldybių nuosavybę. 1964 m. CK 982 straipsnyje buvo nurodyta, kad savivaldybių nuosavybėn turtas priskiriamas įstatymų nustatyta tvarka. Pirmasis įstatymas, nustatęs dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“. Pagal kasacinio teismo suformuotą 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktiką nurodyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia daryti išvadą, kad galiojo prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000). Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą ir teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias viešosios nuosavybės valdymą ir perleidimą, taip pat byloje esančius rašytinius įrodymus, kurių teismai nevertino, nesant byloje duomenų apie Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybės teises į ginčo pastatą, turėjo būti atsisakyta tvirtinti sudaromos taikos sutarties sąlygas, kaip prieštaraujančias imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Be to, taikos sutartis pažeidžia ir viešąjį interesą, nes VĮ Registrų centras nepritarė šios sutarties 2 punkte nurodytai sąlygai (žr. šios nutarties 6 punktą).

15.4. Nuosavybės teisės į daiktus įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visuma, taip pat jei jie nepriklauso valstybei ar savivaldybei bei nėra registruoti kito asmens (ne valdytojo) vardu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje ne kartą akcentavo, kad teismai, nagrinėdami bylas, kuriose yra sprendžiami klausimai, susiję su nuosavybės teisių nustatymu pagal įgyjamąją senatį, privalo įsitikinti, kad nėra pažeidžiama CK 4.69 straipsnio 3 dalis. Šią pareigą teismai privalo vykdyti dėl CK 4.69 straipsnio 3 dalies normos imperatyvaus pobūdžio, kadangi joje aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluota, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo, nes yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008).

15.5. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas CPK 17 straipsnyje įtvirtintas šalių lygiateisiškumo principas. Šios bylos proceso dalyviams, turintiems vienodą procesinę padėtį, nebuvo vienodai taikomos jų teisių apimtį civiliniame procese reglamentuojančios teisės normos. Ieškovės pusėje kaip trečiasis asmuo dalyvavusi Klaipėdos žydų-judėjų religinė bendruomenė dalyvavo svarstant taikos sutarties sąlygas ir šią taikos sutartį pasirašė, o į bylą įtraukti dalyvauti atsakovės pusėje tretieji asmenys – VĮ Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba ir VĮ Registrų centras – net nebuvo pakankamai informuoti apie pirmosios instancijos teismui teikiamos tvirtinti taikos sutarties sąlygas ir jų turinį. Šiuo atveju VĮ Turto bankui buvo suvaržyta galimybė išreikšti prieštaravimus dėl taikos sutarties sąlygų.

16. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Pagal taikos sutarties 2 punktą Klaipėdos miesto savivaldybė turto neperleido, o sutiko su ieškiniu, kad turtą ieškovė įgijo įgyjamosios senaties būdu, t. y. taikos sutartis buvo sudaryta ne dėl turto perleidimo, o dėl fakto (teisės) pripažinimo. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisių įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) ir tai nėra perleidimo ar perdavimo sandoris (CK 4.47 straipsnio 1 punktas).

16.2. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir nustatyti, ar ginčo pastatas yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018) valstybės nuosavybe laikomas turtas sukurtas valstybės lėšomis. Ginčo pastato statyba baigta 1920 m., tai, kad šis pastatas statytas iki Vokietijos okupacijos, byloje ginčo nekyla. Iš byloje esančių 1991 m. istorinių tyrimų nustatyta, kad nuo XIX a. iki pat 1939 m. aneksijos žydų kapinės buvo toje pačioje vietoje, kapinių teritorijoje jau XIX a. stovėjo nedidelis pastatėlis, vėliau, t. y. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, jis pastatytas kitoje – dabartinėje – vietoje. Šių faktų VĮ Turto bankas neginčija. Taigi iki Vokietijai okupuojant Klaipėdos kraštą (1939 m. kovo 22 d.), šis turtas žydų kapinių teritorijoje buvo skirtas ritualinėms paslaugoms ir iki nacionalizacijos jį valdė žydų bendruomenė. Todėl kasacinio skundo

argumentas dėl ginčo pastato priklausymo valstybei yra nepagrįstas, nes šis turtas nėra sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu. VĮ Turto bankas kasaciniame skunde nenurodo nei teisės akto, nei kito juridinio dokumento, kurio pagrindu ginčo pastatas priklausytų valstybei. TSRS (LTSR) 1940 m. nacionalizacijos įstatymas šiam turtui negalėjo būti taikomas, nes Klaipėdos kraštas nuo 1939 m. aneksijos iki pat 1945 m. įėjo į Vokietijos sudėtį. Be to, TSRS (LTSR) vykdyta turto nacionalizacija Lietuvos Respublikoje nelaikoma teisėtu nuosavybės teisių įgijimo pagrindu.

16.3. Vertinant 1956 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) turinį konstatuotina, kad šis dokumentas nėra Lietuvos Respublikos nuosavybės įgijimo (atsiradimo) pagrindas, nes pagal jo turinį nuosavybė neįgyta, todėl jis negali patvirtinti valstybės nuosavybės teisės. Be to, šis dokumentas yra jau neegzistuojančios valstybės, todėl jo pagrindu negalėjo būti registruojama Lietuvos Respublikos nuosavybė. Ginčo pastate buvo įsikūrusi Klaipėdos miesto ryšių valdyba (faktiškai radijo slopinimo stotis – KGB padalinys), o Lietuvos Respublika nėra KGB įstaigų teisių perėmėja. 1989 m. po radijo slopinimo stoties panaikinimo Klaipėdos žydų draugija sugrįžo į šį pastatą. Taigi, KGB padaliniui išsikėlus iš pastato, žydų bendruomenė teisėtai ir atvirai jį užvaldė kaip savo (įstatymas leidžia pasirinkti savo teisių gynimo būdus (CPK 2, 5, 13 straipsniai). Todėl, nesant valstybės nuosavybės, įgyjamosios senaties institutas gali būti taikomas, o Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymas tokiam turtui neturėtų būti taikomas.

16.4. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad taikos sutartį pasirašė netinkamas subjektas (Klaipėdos miesto savivaldybė). Ginčijamas Nekilnojamojo turto registro įrašas buvo padarytas Klaipėdos miesto savivaldybės prašymu, todėl būtent savivaldybei dėl šio veiksmo, kurio ji taikos sutartimi atsisakė, teisėtumo kyla atsakomybė. Vadinasi, teismas pagrįstai sprendė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė tapo tinkamu subjektu sudaryti taikos sutartį. Valstybės interesai nebuvo pažeisti, nes VĮ Turto bankas byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo. Pažymėtina, kad VĮ Turto bankas nei 2017 m. birželio 5 d. ir 2017 m. rugsėjo 7 d. atsiliepimuose, nei kituose procesiniuose dokumentuose neprašė keisti ar kitaip nenurodė galimai netinkamos savo procesinės padėties.

16.5. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, nurodytu šios nutarties 15.5 punkte. Teisminės mediacijos procese dalyvauja ginčo šalys, jame taip pat gali dalyvauti ir kiti civilinėje byloje dalyvaujantys asmenys, kurių dalyvavimas galėtų padėti išspręsti ginčą, jeigu to prašo šalys arba patys asmenys (Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas nėra šios bylos šalis (CPK 41 straipsnis), ji, žinodama apie vykstančią mediaciją, nesikreipė dėl dalyvavimo taikinimo procese. Teisminė mediacija baigiama ginčo šalims sudarius taikos sutartį (pirmiau nurodyto įstatymo 9 straipsnio 5 punktas) ir taikos sutartis turi ginčo šalims įstatymo galią (nurodyto įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, asmuo, kurio interesai tariamai galėjo būti pažeisti mediacijos metu, turėtų ginčyti ne nutartį, o taikos sutartį, nes teisėtumą jau įvertino teismo mediatorius (nurodyto įstatymo 5 straipsnio 6 dalis). VĮ Turto bankui keliant klausimą dėl savo nedalyvavimo mediacijos procese, ieškovė siūlė skirti mediaciją apeliaciniame procese, tačiau VĮ Turto bankas sutikimo nedavė.

16.6. Kasacinio skundo motyvai, kad šiuo klausimu išvis nepasisakė VĮ Registrų centras, yra nepagrįsti, nes VĮ Registrų centras dalyvavo mediacijoje ir nurodė, kad, Klaipėdos miesto savivaldybei sutikus panaikinti savo 2017 m. birželio 22 d. prašymą, toks atsisakymas VĮ Registrų centrui jokių pasekmių nesukels, nes VĮ Registrų centras tik techniškai panaikins minėto prašymo pagrindu padarytus registro įrašus, kurių teisėtumo jis nevertina.

Teisėjų kolegija



Dėl taikos sutarties tvirtinimo

17. Pagal CPK 140 straipsnio 3 dalies nuostatą, bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai) (CPK 231 straipsnio 2 dalis).

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę disponuoti tiek

ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek procesinėmis priemonėmis, išraiškų. Vis dėlto dispozityvumo principas ir iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliutūs. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-687/2018, 21 punktas).

19. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė panaikinti įrašą viešame registre, pagal kurį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė yra Lietuvos Respublikos, o šio turto patikėjimo teisė priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei. Ieškovė teigė, kad, Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę, ji nuo 1991 m. spalio 20 d. valdė 1920 m. pastatytą ginčo pastatą, kuris yra žydų kapinių teritorijoje. Ieškovės teigimu, nuo minėtos datos ji pastatą valdė teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, nes nebuvo tam kliūčių, pastato nevaldė kiti asmenys, nekilo ginčo, kad pastatas turi priklausyti ieškovei. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad į ginčo pastatą niekas neturi daugiau teisių, pretenzijų į pastatą niekas nereiškė. Ji pastatą valdė atvirai, nes sudarinėjo sutartis dėl energetinių išteklių ir komunalinių paslaugų teikimo, pastatą prižiūri ir juo naudojasi, todėl, kaip ieškovė teigia, yra visos CK 4.68 straipsnyje įtvirtintos sąlygos nustatyti nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

20. Šalims pateikus pirmosios instancijos teismui tvirtinti jų sudarytą taikos sutartį, pagal kurią: 1) atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė sutiko, kad būtų panaikintas teisminio ginčo metu padarytas įrašas registre, jog nuo 2017 m. birželio 26 d. ginčo pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Klaipėdos miesto savivaldybė ginčo pastatą valdo patikėjimo teise; 2) ieškovei pripažinta nuosavybės teisė į ginčo pastatą įgyjamosios senaties būdu, pirmosios instancijos teismas taikos sutartį patvirtino ir bylą nutraukė. Nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkybių, jog taikos sutarties sąlygos ir jos sudarymo aplinkybės prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, pažeidžia šalių, kitų asmenų teises ir įstatymo saugomus interesus, nenustatyta, tačiau tokios savo išvados niekaip neargumentavo ir dėl aplinkybės, kad ginčo pastatas viešame registre nuo 2017 m. birželio 26 d. registruotas kaip nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise – Klaipėdos miesto savivaldybei, nepasisakė ir šios aplinkybės netyrė. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, yra deklaratyvi.

21. Kaip trečiasis asmuo šioje byloje dalyvaujanti valstybės įmonė Turto bankas, atskiruoju skundu apskundusi pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, be kita ko, nurodė, kad taikos sutartis negalėjo būti tvirtinama, nes ji prieštarauja imperatyviosioms normoms: ginčo pastatas, kuris buvo pastatytas 1920 m., nekilnojamojo turto registre Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1956 m. gruodžio 14 d. pagrindu registruotas kaip administracinės paskirties pastatas ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo priskirtas valstybės nuosavybei, jis nebuvo privatizuotas ir nebuvo perduotas kitų subjektų nuosavybėn, todėl nepaneigta prezumpcija, kad ginčo pastatas ir toliau išlieka valstybės nuosavybė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad Klaipėdos miesto savivaldybė, jos prašymu įregistravus turto patikėjimo teisę, tapo tinkamu subjektu sudaryti taikos sutartį, o VĮ Turto bankas, dalyvaudama kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, neturi jokių teisių šalims sudarant taikos sutartį, bei pažymėjęs, kad taikos sutarties sąlygos yra aiškios ir tiksliai apibrėžtos, taikos sutarties dalykas atitinka ieškinio reikalavimus, atskirojo skundo argumentų dėl taikos sutarties sąlygų prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, konkrečiai CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatai, nenagrinėjo.

22. CK 4.69 straipsnio, nustatančio, kokie daiktai gali būti įgyjami nuosavybėn įgyjamąja senatimi, 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

23. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas). Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skundžiamų teismų procesinių sprendimų priėmimo metu ginčo pastatas viešame registre buvo registruotas kaip Lietuvos Respublikos nuosavybė, patikėjimo teise valdoma Klaipėdos miesto savivaldybės; registravimo pagrindu nurodytas 1956 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) (žr. šios nutarties 4 punktą).

25. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnį Nekilnojamojo turto registro paskirtis – registruoti nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės teises bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus bei teikti oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto registracija viešame registre atlieka visų pirma teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010).

26. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, esant 24 punkte nurodytiems duomenims bei CK 4.69 straipsnyje įtvirtintam draudimui įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus (žr. šios nutarties 22–23 punktus), turėdami pareigą įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui (žr. šios nutarties 18 punktą), netyrė aplinkybių dėl ginčo pastato nuosavybės teisių, jų atsiradimo pagrindo, todėl aplinkybė, ar taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyviajai CK 4.69 straipsnio 3 dalies normai, liko neišaiškinta. Tai reiškia, kad taikos sutartį skundžiama nutartimi patvirtinęs pirmosios instancijos teismas, taip pat ir atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė taikos sutarties tvirtinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, dėl to skundžiami procesiniai sprendimai negali būti pripažįstami teisėtais.

27. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

28. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 23 punktas).

29. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Kadangi Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, asmuo, siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Kasacinis teismas pažymi, kad tinkamam šalių pasiektos taikos sutarties tvirtinimo klausimui išspręsti ir nustatyti, ar taikos sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, visų pirma būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su ginčo pastato, kaip nuosavybės teisių objekto, sukūrimu ir nuosavybės teisių į jį atsiradimo pagrindu, taip pat su viešosios nuosavybės teisių (valstybės nuosavybės ir savivaldybės patikėjimo teisės) įregistravimo viešame registre

pagrindu. Šios aplinkybės yra ne teisės taikymo, o fakto klausimai, kurie kasacinio teismo kompetencijai nepriskiriami (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

31. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės ir priėmė neteisėtus procesinius teismo sprendimus, dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikinami, o byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).


32. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. pažymą kasacinis teismas patyrė 9,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti taikos sutarties tvirtinimo klausimą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apylinkės teismui.


TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


2019-00332 2019-01-10 2019-01-02 2019-01-02 -

Civilinė byla Nr. e3K-3-32-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00947-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Roche Lietuva“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Roche Lietuva“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Kauno miesto poliklinikai (iki reorganizacijos – viešoji įstaiga Kauno Dainavos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1cdafc50143011e9a02091a7dde47252

poliklinika) dėl perkančiosios organizacijos sprendimo panaikinimo, viešojo pirkimo sąlygų pripažinimo neteisėtomis ir jo nutraukimo, išvadą teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus dėl viešojo pirkimo objekto techninės specifikacijos, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė UAB „Roche Lietuva“ (toliau – ieškovė) prašė teismo pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos (po reorganizacijos – VšĮ Kauno miesto poliklinika) (toliau – atsakovė, perkančioji organizacija) 2016 m. liepos 14 d. sprendimą dėl UAB „Roche Lietuva“ pretenzijos; pripažinti neteisėtomis atsakovės vykdomo viešojo pirkimo „Asmens sveikatos priežiūros laboratorinės diagnostikos prietaisų nuomos, jų veikimą užtikrinančių paslaugų ir medžiagų pirkimas“ (toliau – Konkursas) sąlygas dėl 1, 2 ir 3 pirkimo dalių ir pirkimą nutraukti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškinyje nurodė, kad atsakovė vykdė atvirą Konkursą, pirkimo objektą skaidė į 13 dalių. Ieškovės teigimu, Konkurso sąlygų 1 priedo „Techninė specifikacija“ (toliau – Techninė specifikacija) III dalies reikalavimai dėl pirmos Konkurso dalies „Automatinis analizatorius imunocheminiams tyrimams (1 vnt.)“ ir antros Konkurso dalies „Automatinis analizatorius biocheminiams tyrimams (2 vnt.)“ yra pritaikyti konkrečių gamintojų analizatoriams. Techninės specifikacijos III dalies 1.1 lentelės 3, 5, 7, 8, 9, 10, 13, 14 ir 17 punktų reikalavimų dėl pirmos Konkurso dalies visumą atitinka tik „Abbott Diagnostics“ analizatorius „Architect i1000SR“, o 2.1 lentelės 2, 3, 5, 6, 8, 9, 11, 16, 18, 19, 20, 22, 23, 26, 27, 28 ir 31 punktų reikalavimų dėl antros Konkurso dalies visumą atitinka tik „Randox“ analizatorius „RX daytona“. Be to, trečia Konkurso dalis „Pusiau automatinis elektrolitų analizatorius (1 vnt.)“ išskirta nepagrįstai, pažeidžiant racionalaus pirkimui skirtų lėšų panaudojimo principą.

4. Ieškovė taip pat ginčijo kaip perteklinius, nepagrįstus technine, medicinine ir finansine prasme ar objektyviais perkančiosios organizacijos poreikiais ir dėl to ribojančius konkurenciją Techninės specifikacijos III dalies reikalavimus:

4.1. „Mėginių įsiurbimas: Mėginių įsiurbimas ir lašinimas atliekamas nenaudojant vienkartinių antgalių“ (1.1 lentelės 6 punktas). Ieškovės manymu, tokį reikalavimą atitinka ne visų gamintojų siūlomi analizatoriai, be to, vienkartinių antgalių naudojimas yra pranašesnis;

4.2. „Reagentų paruošimas: Visi reagentai, kalibrantai, kontrolės turi būti paruošti naudojimui, jų nereikia skiesti ar kitaip ruošti“ (1.1 lentelės 12 punktas). Ieškovės manymu, darbo metu reagentus gali paruošti ir sumaišyti laboratorijos personalas;

4.3. „Reagentų stabilumas: Reagentų rinkinių stabilumas analizatoriuje mažiausiai 20 dienų. Atidarytų kalibrantų buteliukų stabilumas iki galiojimo laiko pabaigos“ (1.1 lentelės 13 punktas). Iš dalies patenkinus ieškovės pretenziją, reagentų rinkinių stabilumo analizatoriuje terminas pakeistas iš 21 dienos į 20 dienų, o tai patvirtina, kad reikalavimas buvo perteklinis. Jis toks ir liko, nes pakeitimas buvo formalus;

4.4. „Tireotropinas TSH. Funkcinis jautrumas < 0,005 mIU/l“ (1.2 lentelės 1 punktas), „Skydliaukės peroksidazės antikūnai Anti-TPO. Funkcinis jautrumas < 0,50 IU/ml; Koncentracijos iki 800,0 IU/ml išmatuojamos be praskiedimų“ (1.2 lentelės 4 punktas); „25-Hidoksivitaminas D (bendras). Kryžminis reaktyvumas su 25-OH vitamino D3 C-3-epimeru < 2 proc.“ (1.2 lentelės 6 punktas). Ieškovės manymu, šie reikalavimai pritaikyti išimtinai gamintojui „Abbott“. Rinkoje yra gamintojų, kurių įranga atliekamų tyrimų apatinė matavimo riba yra šiek tiek didesnė arba viršutinė matavimo riba yra mažesnė, tačiau kurie funkciniu ir medicininiu požiūriu nesiskiria nuo tyrimų metodų, kai taikomas atsakovės reikalaujamas funkcinis jautrumas ar matavimo intervalas;

4.5. „Išimama karuselė. Ne mažiau nei 40 pozicijų reagentams. Reagentų buteliukai statomi į bet kurią laisvą poziciją“ (2.1 lentelės 4 punktas). Tyrimų sąrašą sudaro tik 23 tyrimai, todėl, ieškovės manymu, pakaktų į analizatorių įdėti visų išvardytų metodų reagentus ir tuo būtų patenkinti perkančiosios organizacijos poreikiai;

4.6. „Reakcijos kiuvetės: Daugkartinio ilgalaikio naudojimo (ne mažiau 3 metai), pagamintos iš pirekso arba analogiško atsparaus stiklo“ (2.1 lentelės 5.2 punktas). Ieškovės manymu, biocheminių tyrimų analizatoriuose gali būti naudojamos tiek vienkartinės, tiek daugkartinio naudojimo kiuvetės. Ginčijamas reikalavimas riboja galimybę tiekėjams

pasiūlyti geresnes vienkartines kiuvetes, kurių kaina galėtų būti įtraukta į bendrą teikiamo pasiūlymo kainą ir nepareikalautų papildomų perkančiosios organizacijos išlaidų;

4.7. „Maišymo sistema: Atskiras reakcijos mišinio maišytuvas. Ne mažiau trijų maišumo lygių (silpnas, normalus, intensyvus)“ (2.1 lentelės 6 punktas). Ieškovės manymu, šis reikalavimas riboja konkurenciją, nes kiekvienas gamintojas savaip užtikrina homogenišką reakcijos mišinio sumaišymą.


5. Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.6. Spręsdamas dėl Techninės specifikacijos 1.1 lentelės 6 punkto teisėtumo, teismas pažymėjo, kad joks teisės aktas

nereglamentuoja tyrimams naudojamų prietaisų antgalių rūšies. Saugos ir atitikties reikalavimai laboratorijose naudojamiems prietaisams keliami Lietuvos medicinos normoje MN 102:2001 „In vitro diagnostikos medicinos prietaisų saugos techninis reglamentas“ (toliau – Saugos reglamentas), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 679. Saugos reglamente nenustatyta ribojimų naudoti daugkartinius antgalius, todėl teismas atmetė ieškovės teiginius apie prietaisų, naudojančių vienkartinius antgalius, pranašumą. Iš ieškovės paaiškinimų ir atsakovės pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad bent keli gamintojai gali pasiūlyti prietaisus, kuriems nereikia naudoti vienkartinių antgalių („Abbott“, „Beckman Coulter“, kt.). Teismas taip pat sutiko su atsakovės argumentais, kad medicinines atliekas iš karto po jų susidarymo būtina surinkti ir išrūšiuoti į atskiras pakuotes pagal išskirtas medicininių atliekų grupes, kaip nustatyta Lietuvos higienos normoje HN 66:2013 „Medicininių atliekų tvarkymo saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. V-706.

7. Teismas nurodė, kad Saugos reglamento 1 priedo 7.1 punkte nustatyta, jog prietaisas turi būti suprojektuotas taip, kad juo būtų lengva naudotis ir būtų kuo labiau sumažintas prietaiso užteršimo ir nuotėkio pavojus jį naudojant, o jei tai ėminių talpyklos – pavojus užteršti ėminį. Teismas pažymėjo, kad naudojant paruoštus sertifikuotus reagentus užtikrinamas reagentų vienodumas, tyrimų tikslumas, sumažėja tyrimų rezultatų paklaidos rizika, užterštumo pavojus. Perkančioji organizacija, įgyvendindama savo diskreciją pirkti paruoštus reagentus, siekia patogumo ir sutaupyti laiko teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad Techninės specifikacijos 1.1 lentelės 12 punkto reikalavimas nėra perteklinis ir neriboja tiekėjų konkurencijos.

8. Teismas nurodė, kad Techninės specifikacijos 1.1 lentelės 13 punkte apibrėžtos reagentų stabilumo laiko ribos teisės aktuose nėra nustatytos. Iš byloje esančių šalių paaiškinimų ir pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad ir kitų gamintojų („Abbott“, „Beckman Coulter“, „Siemens“, „Roche“, „Ortho Clinical“, „Snibe Maglumi 2000 Plus“ ir „Mindray CL-1000i“) reagentų rinkinių stabilumas atitinka šį reikalavimą. Ieškovė nepateikė argumentų, kad reagentų stabilumo terminas neturi įtakos tyrimų kokybei.

9. Vertindamas šalių argumentus dėl Techninės specifikacijos 1.2 lentelės 1, 4, 6 punktų reikalavimų, teismas pažymėjo, kad perkančioji organizacija Techninėje specifikacijoje apibūdino funkcinius reikalavimus pirkimo objektui, nustatydama bendruosius techninius ir kokybinius jo parametrus (Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 25 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Funkciniai reikalavimai gali būti aukšto lygio, tačiau jie turi būti detaliai aprašyti techninėje specifikacijoje. Teismo nuomone, ginčo reikalavimai yra suformuluoti aiškiai ir vienodai suprantami tiek perkančiajai organizacijai, tiek ir tiekėjams; juose nustatyta lygiavertiškumo galimybė – „mažiau kaip“, „iki“. Kadangi perkančioji organizacija, remdamasi VPĮ 3, 18, 25, 32 straipsniais, turi teisę pasirinkti jai kokybės atžvilgiu tinkamiausią paslaugų teikimo technologiją, tai teismas padarė išvadą, kad atsakovės nustatyti reikalavimai yra pagrįsti, o ieškovė neįrodė, jog ginčijami reikalavimai riboja konkurenciją ar kad reikalavimai dėl antros Konkurso dalies yra pritaikyti išimtinai vieno tiekėjo analizatoriui.

10. Spręsdamas dėl Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 4 punkto teisėtumo teismas nurodė, kad ieškovė ieškinyje analizuoja vieną „Randox“ analizatorių „RX daytona“, tačiau bylos duomenys ir viešai skelbiama informacija patvirtina, jog nustatytus reikalavimus atitinka ir analizatoriai „Snibe Maglumi 2000 Plus“, „Mindray CL-1000i“, „Analyticon Biolyzer 600“, „Beckman Coulter AU5800“, kurių vienkartinė įkrova (50, 63, 72) daug didesnė nei nustatyta Konkurso dokumentuose.

11. Teismas nurodė, kad teisės aktuose nereglamentuojama tyrimams naudojamų kiuvečių rūšis. Jo nuomone, reikalavimas naudoti daugkartines stiklines kiuvetes yra pagrįstas ir protingas, nes stiklas yra skaidrus (nuolat galima matyti, kas vyksta), atsparus karščiui ir šalčiui, beveik nedalyvauja jokiose cheminėse reakcijose, lengvai valomas. Be to,

atsakovė turi teisę pasirinkti pageidaujamas produkto charakteristikas ir nustatyti technines specifikacijas. Atsakovė, įvertinusi savo patirtį naudojant analizatorių su daugkartinio naudojimo stiklo kiuvetėmis, atliekamų tyrimų skaičių, vienkartinėms kiuvetėms utilizuoti reikalingas lėšas, nustatė tokius techninius parametrus, kurie labiausiai atitinka jos interesus. Ieškovė, teigdama, kad vienkartinės kiuvetės yra geresnės ir naudingesnės, nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas atmetė argumentus, kad Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 5.2 punktas yra neprotingas ir nepagrįstas.

12. Teismas sutiko su ieškove, kad atsakovė Konkurso sąlygose nenurodė, kokiais kitais būdais gali būti užtikrinamas sumaišymas ir kokį alternatyvų variantą gali pasiūlyti tiekėjai. Tačiau sprendė, kad ieškovė tik deklaratyviai kvestionavo Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 6 punkto reikalavimą, nepateikė įrodymų ir nenurodė, kuo jis ydingas ir kaip riboja tiekėjų konkurenciją.

13. Teismas nustatė, kad ieškovė neįrodinėjo pirkimo objekto neskaidymo į dalis ekonominio naudingumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai), poreikį neskaidyti grindė tuo, kad daugelis tiekėjų gali pasiūlyti ne atskirą analizatorių, bet sudaryti galimybes šiuos tyrimus atlikti antroje Konkurso dalyje nurodytu automatiniu analizatoriumi. Teismas sutiko su atsakove, kad Konkurso dalių sujungimas neleistų pritraukti daugiau tiekėjų, o tai sukurtų prielaidas mažinti tiekėjų konkurenciją. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė negalės pateikti konkurencingo pasiūlymo dėl kai kurių Konkurso dalių, nereiškia, jog pirkimo objekto nereikėtų skaidyti į dalis. Atsakovė yra asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga, ji siekia išsinuomoti medicininius prietaisus, kuriais kasdien atliekamų tyrimų procesas būtų maksimaliai automatizuotas. Dėl to teismas sprendė, kad Techninėje specifikacijoje nustatyti ginčijami reikalavimai yra protingi, pagrįsti, juos realiai gali atitikti Konkurse dalyvausiantys tiekėjai.

14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi paliko Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

15. Kolegija sutiko su ieškove, kad atskirų ginčo Konkurso sąlygų vertinimas neleidžia tinkamai patikrinti, ar visi Techninės specifikacijos reikalavimai yra pritaikyti konkrečiam analizatoriui; pirmosios instancijos teismas neįvertino reikalavimų visumos. Tačiau kolegija pritarė teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė savo teiginių, jog Techninės specifikacijos reikalavimai yra pritaikyti konkretiems analizatoriams. Techninės specifikacijos 1.1 lentelėje nustatyta 20 reikalavimų dėl pirmos Konkurso dalies, tačiau ieškovė ginčijo tik 4 iš jų, teigdama, jog jie yra pertekliniai ir riboja tiekėjų konkurenciją; dėl antros Konkurso dalies keliami 35 reikalavimai, tačiau ieškovė ginčijo tik 3 iš jų. Kolegijos vertinimu, tokia ieškovės pozicija paneigia jos nurodomus argumentus, kad visi kiekvienos Konkurso dalies reikalavimai pritaikyti konkrečiam analizatoriui.

16. Kolegijos vertinimu, vien tai, kad ieškovės nurodomų analizatorių techniniai parametrai sutampa su Techninėje specifikacijoje nustatytais reikalavimais, nereiškia, kad Konkurso reikalavimai pritaikyti būtent šių analizatorių gamintojams; tokį pritaikymą patvirtinančių įrodymų ieškovė nepateikė. Priešingai, atsakovės byloje pateikti įrodymai pagrindžia, kad visus Techninės specifikacijos reikalavimus dėl pirmos Konkurso dalies atitinka „Snibe Maglumi 2000 Plus“, „Mindray CL-1000i“ ir „Beckman Coulter UniCel Dxl 600“ analizatoriai. Be to, byloje pateikti tik keli analizatorių pavyzdžiai, tačiau nepaneigta tikimybė, kad rinkoje egzistuoja ir daugiau analizatorių, kurie atitinka Konkurso sąlygų reikalavimus. Ieškovės sudaryta „RX daytona“ ir kitų analizatorių palyginamoji lentelė patvirtina, kad iš esmės visus Techninės specifikacijos reikalavimus dėl antros Konkurso dalies atitinka ir „Beckman Coulter AU480“ analizatorius (išskyrus dėl sunaudojamo vandens kiekio, tačiau šio kriterijaus ieškovė neginčijo).

17. Kolegija atmetė argumentus, kad Konkurso sąlygose nurodyti pertekliniai reikalavimai, kurie įrangos gamintojams jau yra nustatyti Saugos reglamente ir Medicinos priemonių (prietaisų) naudojimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. V-383. Ieškovės nurodyti reikalavimai yra susiję su analizatorių veikimo saugumu ir tinkamu naudojimu, o ne su perkančiosios organizacijos teise įsigyti konkrečius tyrimus atliekančią įrangą, atitinkančią konkrečias technines specifikacijas.

18. Spręsdama dėl Techninės specifikacijos 1.1 lentelės 6 punkto teisėtumo, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovė, taupydama lėšas ir siekdama užtikrinti teikiamų paslaugų efektyvumą, jau ilgą laiką naudoja daugkartinio naudojimo antgalius, kurie praplaunami automatiškai, taip išvengiant papildomų laiko sąnaudų, vienkartinių antgalių padarymo nekenksmingų, jų atliekų sandėliavimo, tvarkymo ir utilizavimo išlaidų. Ieškovė su tokiomis teismo išvadomis nesutiko, tačiau nepateikė argumentų dėl atliekų šalinimo, neginčijo, kad vienkartinių antgalių utilizavimas didina atsakovės išlaidas. Taip pat ieškovė neįrodė savo teiginių, kad vienkartinių antgalių naudojimas yra paprastesnis, juos naudoja dauguma gamintojų. Remdamasi šiais motyvais kolegija atmetė ir ieškovės argumentus dėl Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 5.2 punkto reikalavimo.

19. Dėl Techninės specifikacijos 1.1 lentelės 12 punkto teisėtumo kolegija pažymėjo, kad atsakovė, siekdama išvengti klaidų tikimybės ir sumažinti personalo darbo krūvį, nusprendė įsigyti analizatorius, kurie tyrimus atliktų kuo labiau automatizuotai. Ieškovės teiginiai, kad reagentus gali paruošti ir sumaišyti laboratorijos personalas, yra deklaratyvūs, neįrodo jos teiginių pagrįstumo (CPK 185 straipsnis). Kolegija nesutiko su ieškove, kad ginčijamos sąlygos dalis „ar kitaip ruošti“ yra neaiški, nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovė ar kiti tiekėjai kreipėsi į atsakovę dėl Konkurso dokumentų paaiškinimo.

20. Kolegija sutiko su perkančiąja organizacija, kad pagrindinė reagento galiojimo termino paskirtis yra būtinumas keisti reagentus rečiau, o ne poreikis apibrėžti tyrimo kokybę. Vien tai, kad Techninės specifikacijos 1.1 lentelės 13 punkte nustatytas minimalus reagentų galiojimo terminas atitinka trumpiausią „Abbott“ reagento galiojimą, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog šis reikalavimas pritaikytas būtent „Abbott“ analizatoriui. Reikalavimas reagentų stabilumui nėra apibūdintas tiksliais duomenimis, todėl pasiūlymus gali teikti tiekėjai, kurių analizatorių stabilumas yra 21 diena ir ilgesnis. Kolegijos nuomone, ieškovė nepagrindė, kaip ginčo sąlygos dalis „Atidarytų kalibrantų buteliukų stabilumas iki galiojimo laiko pabaigos“ diskriminuoja tiekėjus ir riboja konkurenciją; toks reikalavimas atitinka pirkimo specifiką ir protingumo kriterijų.

21. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Techninės specifikacijos 1.2 lentelės 1, 4 ir 6 punktų reikalavimai taip pat nėra pernelyg specifiniai, jie pateisinami perkamo objekto specifika, atsakovė tinkamai ir įtikinamai pagrindė jų poreikį. Ieškovė, deklaratyviais teiginiais nesutikdama su teismo išvadomis, nenurodė jokių jas paneigiančių argumentų (CPK 178 straipsnis).

22. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė nesutiko su Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 4 punkto reikalavimu, tačiau neginčijo pirmosios instancijos teismo išvadų, jog atsakovės nurodytiems 23 tyrimams reikalingi reagentai susideda iš dviejų ir daugiau dalių, o kiekvienai reagentų sudėtinei daliai ir papildomoms medžiagoms reikalinga atskira vieta reagentų talpykloje.

23. Dėl Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 6 punkto kolegija nurodė, kad ieškovė neteigė, jog nėra analizatorių, kurie atitiktų nustatytus reikalavimus, be to, tiekėjai galėjo siūlyti lygiavertį analizatorių, jei įrodytų, kad jo gamintojo sprendimai yra lygiaverčiai perkančiosios organizacijos siekiamam rezultatui ir atitinka Techninėje specifikacijoje keliamus reikalavimus.

24. Kolegijos vertinimu, ieškovės nurodytos prielaidos, kad, sujungus antrą ir trečią Konkurso dalis, daugiau tiekėjų galėtų pateikti pasiūlymus, neįrodo Konkurso sąlygų neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad trečioji Konkurso dalis išskirta teisėtai, užtikrina tiekėjų konkurenciją, lygiateisiškumą ir atitinka VPĮ 25 straipsnio reikalavimus.


25. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Ieškovė iš Techninėje specifikacijoje nustatytų 20 reikalavimų dėl pirmos Konkurso dalies išskyrė 9, o iš 36 reikalavimų dėl antros Konkurso dalies – 17 reikalavimų, nurodė, kad jie kartu kaip visetas yra išskirtinai būdingi tik atitinkamai „Architect i1000SR“ ir „RX daytona“ analizatoriams, bei pateikė savo argumentus pagrindžiančius įrodymus. Teigdama priešingai, atsakovė turėjo pagrįsti, kad rinkoje yra daugiau nustatytų reikalavimų visumą atitinkančių analizatorių. Atsakovė nurodė, kad pirmos Konkurso dalies reikalavimus atitinka 4 analizatoriai, tačiau toks jos teiginys nepagrįstas (atsakovės nurodyti analizatoriai neatitiko arba jos pateiktose analizatorių brošiūrose nebuvo informacijos apie: „Siemens Immulite 2000XPi“ – atitiktį Techninės specifikacijos III dalies 1.1 lentelės 8, 9 punktų reikalavimams; „Beckman Coulter UniCel DxI 600“ – 1.1 lentelės 14 punkto reikalavimui; „Snibe Maglumi 2000 Plus“ – 1.1 lentelės 10, 11, 13, 14 punktų reikalavimams; „Mindray CL-1000i“ – 1.1 lentelės 6, 10, 11, 13, 14 punktų reikalavimams). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad atsakovė įrodė, jog rinkoje yra daugiau reikalavimus atitinkančių analizatorių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir VPĮ 25 straipsnio 8 dalį.

25.2. Atsikirsdama į ieškovės argumentus dėl antros Konkurso dalies sąlygų pritaikymo „RX daytona“ analizatoriui, atsakovė prie kiekvienos sąlygos nurodė vis kitą ją atitinkantį analizatorių, o tai patvirtina, kad rinkoje nėra analizatoriaus, kuris atitiktų antros Konkurso dalies sąlygų visumą. Teismai aklai rėmėsi atsakovės nurodytomis aplinkybėmis ir nepatikrino jų teisėtumo, taip pažeidė CPK 263 straipsnį.

25.3. Šios nutarties 15 punkte nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta pažeidžiant VPĮ 25 straipsnio 8 dalies nuostatas. Nors dalis įvairių rinkoje egzistuojančių analizatorių techninių parametrų sutampa, ieškovė nurodė Konkurso sąlygų reikalavimus, kurie iš kitų išskiria „Architect i1000SR“ ir „RX daytona“ analizatorius bei sudaro galimybes Konkurse dalyvauti tik jų gamintojams ar platintojams. Ta aplinkybė, kad Techninės specifikacijos reikalavimai apibrėžti sąvokomis „ne mažiau kaip“, „ne vėliau“ ir pan., nepaneigia pirmiau nurodytų išvadų, nes net ir negriežtai apibrėžti reikalavimai lemia, kad juos dėl kiekvienos Konkurso dalies atitinka tik po 1 analizatorių.

25.4. Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės argumentus dėl Techninės specifikacijos 1.1 lentelės 6 punkto neteisėtumo, pateikė motyvus, kad naudojant vienkartinius antgalius patiriamos didesnės utilizavimo išlaidos, todėl ji privalėjo pateikti nurodytas aplinkybes pagrindžiančius skaičiavimus, tačiau to nepadarė (CPK 178 straipsnis); jos pozicija liko neįrodyta. Daugkartiniai antgaliai sudaryti iš medžiagų, kurių savybės kitokios nei vienkartinių antgalių, todėl jų utilizavimo sąlygos ir įkainiai skiriasi. Be to, atsakovė neatsižvelgė į aplinkybę, kad daugkartiniai antgaliai yra plaunami su specialiomis medžiagomis, kurios (ir jų buteliukai) taip pat turės būti utilizuojamos, taigi bus patirta išlaidų. Jas įvertinus, gali būti pigiau utilizuoti vienkartinius antgalius nei daugkartinius. Vienkartiniai antgaliai yra saugesni, nes kiekvienas tyrimas atliekamas su nauju, švariu antgaliu; plaunant antgaliai gali būti tinkamai neišplaunami ir dėl to tyrimas bus netinkamas. Šie argumentai pagrindžia ir Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 5.2 punkto reikalavimo neteisėtumą.

25.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Techninės specifikacijos 1.1 lentelės 12 punkto reikalavimas yra aiškus ir teisėtas. Tokia nuostata riboja konkurenciją, nes iš Konkurso eliminuojami tiekėjai, kuriems ginčo sąlyga nėra aiški ir kurie, netinkamai ją interpretuodami, gali atsisakyti dalyvauti Konkurse.

25.6. Teismai netinkamai aiškino Techninės specifikacijos 1.1 lentelės 13 punkto nuostatas. Reagentų stabilumo terminas nemažina tyrimų sąnaudų. Konkurso sąlygose nurodytas konkretus perkamų reagentų ir tyrimų kiekis, todėl tiekėjas, prieš teikdamas pasiūlymą, žino, kiek reagentų jis turi pasiūlyti. Didesnis reagentų kiekis nereiškia didesnės pasiūlymo kainos, nes konkuruodami tiekėjai gali pasiūlyti didesnį trumpesnio stabilumo reagentų kiekį už mažesnę kainą. Trumpesnis stabilumo terminas nereiškia, kad liks daugiau nepanaudotų reagentų – tiekėjas, įvertinęs planuojamų atlikti tyrimų kiekį, pasiūlys tiek reagentų, kiek reikia. Konkurso sąlygose neįtvirtinti reikalavimai dėl reagentų utilizavimo ar kalibravimo, todėl teismų argumentai dėl jų nėra susiję su byla; be to, byloje nėra įrodymų, kad dėl dažnesnio reagentų utilizavimo atsakovė patirtų didesnių sąnaudų.

25.7. Techninės specifikacijos 1.2 lentelės 1, 4, 6 punktai yra pertekliniai ir nepagrįstai riboja konkurenciją. Dėl gamintojų naudojamų skirtingų metodikų matavimo ribos gali skirtis, tačiau visais atvejais jos yra tokios, kuriose aptinkami virusai. Toks reikalavimas nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos 1998 m. spalio 27 d. direktyvoje 98/79/EB dėl in vitro diagnostikos medicinos prietaisų ir Saugos reglamente. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad virusai yra aptinkami tik jos nurodytose ribose ir kad kitos ribos yra netinkamos (CPK 178 straipsnis). Analizatorių gamintojai matavimo ribas nustato pagal mokslinių tyrimų rezultatus.

25.8. Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 4 punktas riboja konkurenciją, nes, Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 2 punkte nustačius reikalavimą dėl analizatoriaus našumo (per 1 valandą turi būti atlikta ne mažiau 400 tyrimų), reagentų pozicijų kiekis nėra svarbus –našumo reikalavimą gali tenkinti ir kiti analizatoriai, kurių reagentų talpa yra mažesnė.

25.9. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 6 punkto teisėtumo, nepaneigė ieškovės argumentų, kad ši nuostata riboja konkurenciją (kiekvienas gamintojas savaip ir nebūtinai atsakovės nurodytu būdu užtikrina homogenišką reakcijos mišinio sumaišymą ir tinkamą tyrimo atlikimą). Savo procesinį sprendimą teismas grindė vien argumentu, kad tiekėjai turi teisę teikti lygiaverčius pasiūlymus, tačiau tokia išvada sudaro sąlygas perkančiosioms organizacijoms nustatyti neteisėtas, tik konkretiems tiekėjams pritaikytas sąlygas.

26. Atsakovė VšĮ Kauno miesto poliklinika atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

26.1. Nors ieškovė nurodo, kad tam tikri Techninės specifikacijos reikalavimai yra pritaikyti konkretiems analizatoriams, tačiau reikalauja pripažinti neteisėtais ir panaikinti visus Techninės specifikacijos reikalavimus. Atsakovė, rengdama Konkurso sąlygas, jų reikalavimus nustatė ne pagal konkretaus analizatoriaus charakteristikas, o pagal tai, kokių funkcionalumų, kokio tikslumo ir išsamumo tyrimai jai reikalingi. Ieškovė, teigdama, kad tam tikri Techninės specifikacijos reikalavimai yra pertekliniai, turėjo nurodyti ir pagrįsti, kokia būtų pagrįsta techninių reikalavimų rodiklių minimali riba, tačiau to nepadarė.

26.2. Teigdama, kad pirmos ir antros Konkurso dalių reikalavimai pritaikyti tik vienam analizatoriui, ieškovė pateikė klaidinančius pavyzdžius ir argumentus, nurodė daug faktinių aplinkybių, nors kasacinis teismas nenagrinėja fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovės argumentai, kad atsakovės išvardyti analizatoriai neatitinka visų

Techninės specifikacijos reikalavimų (šios nutarties 25.1 punktas), nepagrįsti nes, pirma, analizatorių gamintojai siūlo įvairias savo gaminių modifikacijas ir dalis parametrų yra lengvai koreguojami, todėl pirkime gali būti pateikti pasiūlymai, kurie skiriasi nuo viešai skelbiamų brošiūrų; antra, vien tai, kad atsakovė dėl kai kurių Konkurso sąlygų nurodė tik vieną jas atitinkantį analizatorių ir nepaminėjo kitų, nereiškia, kad kiti analizatoriai tokių reikalavimų neatitinka; trečia, ieškovė sutapatina skirtingus Techninės specifikacijos reikalavimų rodiklius su nieko bendro neturinčiais analizatorių rodikliais; ketvirta, aplinkybę, kad analizatoriai neatitinka dalies nustatytų reikalavimų, ieškovė grindžia tuo, jog jų brošiūrose nenurodyta informacija apie tam tikrus parametrus, nors tai nereiškia, kad analizatorius jų neatitinka.

26.3. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Techninės specifikacijos reikalavimai nėra apibūdinti tiksliais kriterijais, pasiūlymus gali teikti ir tiekėjai, kurių analizatoriai turi aukštesnius nei reikalaujami techninius parametrus, be to, tiekėjai gali teikti lygiaverčius pasiūlymus. Net jei Techninės specifikacijos reikalavimus atitiktų mažas skaičius arba tik vienas analizatorius, tai savaime nereiškia nei VPĮ 25 straipsnio 8 dalies pažeidimo, nei tiekėjų konkurencijos ribojimo. Dirbtinai sumažinus keliamus reikalavimus vien tik tam, kad atsirastų daugiau pasiūlymus teikiančių dalyvių, perkančiosioms organizacijoms kiltų rizika įsigyti jų poreikių netenkinančias prekes ar paslaugas.

26.4. Atsakovė pagrindė savo atsikirtimus, kad daugkartinių antgalių (Techninės specifikacijos 1.1 lentelės 6 punktas) naudojimas yra efektyvesnis ir racionalesnis, triplike pateikė skaičiavimus, kiek per metus susidarytų vienkartinių reakcijos kiuvečių ir vienkartinių išpilstymo antgalių atliekų, kurias reikėtų kaupti, neutralizuoti ir utilizuoti. Ieškovė šių skaičiavimų nekvestionavo, apeliacinį skundą motyvavo tuo, kad daugiau gamintojų siūlo vienkartinio, o ne daugkartinio naudojimo antgalius. Tai patvirtina, kad atsakovė tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, o ieškovė nepasinaudojo galimybe atsikirsti. Tik kasaciniame skunde buvo nurodyta, kad vienkartinių antgalių utilizavimas galbūt yra pigesnis, tačiau tokie teiginiai neįrodyti, jie nepagrįsti. Neįrodyti ir ieškovės teiginiai, kad vienkartinio naudojimo antgaliai yra saugesni. Šiuos argumentus atsakovė pateikia nesutikdama ir su ieškovės teiginiais dėl Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 5.2 punkto.

26.5. Ieškovė, ginčydama Techninės specifikacijos 1.1 lentelės 13 punkto nuostatas nenurodė, kaip konkrečiai turėjo būti suformuluota ši sąlyga ir kodėl turėjo būti nustatytas trumpesnis stabilumo terminas ar kitoks kalibrantų galiojimo terminas. Ieškovė ignoruoja aplinkybę, kad kiekvieną dieną atliekamas nevienodas tyrimų skaičius, todėl atsakovei naudingiau turėti ilgesnio galiojimo ir stabilumo reagentus, nes tokiu atveju, kai reikia atlikti mažai tyrimų, nereikia išmesti buteliuko vos jį atidarius ir atlikus, pvz., tik vieną tyrimą.

26.6. Ieškovė, teigdama, kad atsakovė nepagrindė Techninės specifikacijos 1.2 lentelės 1, 4, 6 punktų reikalavimų būtinumo, klaidina teismą. Ieškovės nurodomas Saugos reglamentas nustato į Lietuvos rinką tiekiamų in vitro diagnostikos medicinos prietaisų būtinuosius saugos reikalavimus, bet ne tai, kokio jautrumo ir tikslumo tyrimus turi atlikti analizatoriai. Analizatoriaus veikimo saugumas ir atskirų tyrimų kokybės aspektai yra dvi skirtingos kategorijos, kurių pirmąją užtikrina Europos Sąjungos teisės aktai, o antrąją – kiekvienas gamintojas, pasirinkdamas tyrimų ir analizės jautrumo kriterijus. Atsakovė Konkurso sąlygose nurodė reikalavimus, susijusius su analizatorių techniniu pajėgumu, ir nereikalavo daugiau saugumo priemonių, nei nustatyta Europos Sąjungos teisėje. Ieškovė neįrodė, kad rinkoje nėra analizatorių, atitinkančių tireotropiniam hormonui ir anti-TPO reagentams keliamus funkcinio jautrumo reikalavimus, o atsakovė pateikė mokslinius straipsnius ir tyrimų rezultatus, kurie patvirtina, kad funkcinis jautrumas yra svarbiausia TSH tyrimo metodo veikimą apibūdinanti charakteristika.

26.7. Ieškovė nepateikė argumentų, kurie paneigtų teismų išvadas dėl Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 4 punkto reikalavimo teisėtumo (šios nutarties 22 punktas). Atsakovė (ilgametę patirtį turinti sveikatos priežiūros įstaiga) geriausiai žino atliekamų tyrimų dažnumą, skaičių ir dėsningumus, todėl jos teisė savo veikloje naudoti tinkamą ir patogią įrangą neturėtų būti paneigiama.

26.8. Techninės specifikacijos 2.1 lentelės 6 punkto reikalavimas nėra perteklinis; jis būtinas, nes skirtingiems tyrimams naudojami skirtingi reagentai, o skirtingi lygiai reakcijos metu maišo skirtingo klampumo skysčius. Tokiu būdu išvengiama putų susidarymo, mažėja pakartotinių tyrimų poreikis (dėl neteisingo rezultato).

26.9. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, nors juo neskundė apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies dėl trečios Konkurso dalies išskyrimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl trečios pirkimo objekto dalies išskyrimo pagrįstumo yra įsiteisėjusi, todėl negalima patenkinti ieškinio visa apimtimi. Be to, ieškinio patenkinimas visa apimtimi reikštų ir tai, kad neteisėtais būtų pripažinti visi Techninės specifikacijos reikalavimai dėl pirmos ir antros Konkurso dalių.

IV. KREIPIMOSI Į TEISINGUMO TEISMĄ IR ŠIO TEISMO PRIIMTO PREJUDICINIO SPRENDIMO ESMĖ

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. birželio 30 d. nutartimi nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu: „Ar 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (toliau – Direktyva 2004/18) 2, 23 straipsnių ir VI priedo nuostatos (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) turi būti aiškinamos ir suprantamos taip, kad kai perkančioji organizacija – asmens sveikatos priežiūros įstaiga – viešojo pirkimo konkurso būdu siekia įsigyti prekes (medicinos diagnostikos įrangą ir priemones) ar tam tikras teises į jas tam, kad pati galėtų atlikti tyrimus, jos diskrecija apima teisę nustatyti tik tokias techninės specifikacijos sąlygas prekėms, kuriomis (sąlygomis) ne izoliuotai apibūdinamos atskiros įrangos ir (ar) priemonių veikimo (techninės) ir naudojimo (funkcinės) savybės, bet apibrėžiami atliktinų tyrimų kokybiniai parametrai ir tyrimų laboratorijos darbo veiksmingumas, kurių turinys turi būti atskirai aprašytas to paties viešojo pirkimo nuostatose?“

28. Teisingumo Teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendime Roche Lietuva, C-413/17, (toliau – Prejudicinis sprendimas) nusprendė, kad 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24 dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18 (toliau – Direktyva 2014/24), 18 ir 42 straipsniai turi būti aiškinami taip, jog pagal juos perkančioji organizacija neįpareigojama formuluodama viešojo medicininių prekių pirkimo konkurso techninę specifikaciją iš principo teikti pirmenybės arba medicinos aparatų individualių charakteristikų svarbai, arba šių aparatų veikimo rezultato svarbai, bet yra reikalaujama, kad techninė specifikacija apskritai atitiktų vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar jo nagrinėjamoje byloje aptariama techninė specifikacija atitinka šiuos reikalavimus.

V. BYLOJE DALYVAUJANČIŲ ASMENŲ RAŠYTINIAI PAAIŠKINIMAI

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 30 d. nutartimi šios civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas, byloje dalyvaujantiems asmenims pasiūlyta pateikti rašytinius teisinius argumentus dėl Prejudicinio sprendimo.

30. Ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė šiuos argumentus:30.1. Prejudiciniame sprendime Teisingumo Teismas pripažino perkančiosios organizacijos diskreciją formuluojant

technines pirkimo specifikacijas, tačiau kartu nurodė, kad ji nėra absoliuti – perkančioji organizacija turi tik tokią diskreciją, kiek jos (diskrecijos) neriboja teisės aktai ir viešųjų pirkimų principai. Perkančiajai organizacijai yra leidžiama nustatyti tokius techninės specifikacijos reikalavimus, kurie nėra draudžiami ir kurie bet kokiais būdais (tiesiogiai arba netiesiogiai) nelemtų neteisėtų padarinių. Turi būti įvertinti ne tik teisės aktuose tiesiogiai įtvirtinti reikalavimai, bet ir konkretaus pirkimo aplinkybės (pirkimo objekto specifika, įsigyjamų prekių rinka ir kt.).

30.2. Viešųjų pirkimų, panašių į ginčo Konkursą, specifika lemia, kad tiekėjų galimybės teikti lygiaverčius pasiūlymus VPĮ prasme yra labai apsunkintos – atskirų gamintojų, kurie tą patį funkcinį rezultatą pasiekia nevienodais technologiniais sprendimais, prekės dažnai nebūna pripažįstamos lygiavertėmis VPĮ prasme vien dėl to, jog techninėse specifikacijose būna nustatyti itin konkretūs, specifiški funkciniai sprendimai, jie techninėje specifikacijoje vertinami pavieniui, o ne kaip visuma. Lieka neaišku, ar siekdamas įrodyti pasiūlymo lygiavertiškumą tiekėjas turi įrodyti kiekvieno techninės specifikacijos reikalavimo lygiavertiškumą (kas ne kiekvienu atveju gali būti įmanoma), ar reikalavimų visumos lygiavertiškumą (kas dėl sudėtingo įrodinėjimo gali palikti abejonių, ar tenkinami visi atskiri techninės specifikacijos reikalavimai).

30.3. Perkančiosios organizacijos diskrecija nustatyti reikalavimus, kurie iš tiesų jai nebūtini arba gali būti užtikrinti keliais skirtingais būdais, turėtų būti ribojama. Dėl to, kad skirtingi gamintojai tyrimų rezultatus pasiekia naudodami skirtingus technologinius sprendimus, neturėtų būti pateisinami perkančiosios organizacijos reikalavimai, paremti vieno iš gamintojų prekėms būdingais techniniais sprendimais.

30.4. Turi būti vertinamas Techninės specifikacijos išsamumo ir detalumo proporcingumas; būtina išsiaiškinti, ar toks išsamumo laipsnis būtinas norint pasiekti užsibrėžtus tikslus. Kiekvieną techninės specifikacijos reikalavimą vertinant atskirai dažnai nenustatomas nepagrįstas konkurencijos ribojimas, nes šį reikalavimą atitinka keli skirtingi tiekėjai; konkurencijos apribojimas nustatomas vertinant reikalavimų visumą, nes ją atitinka tik vienas tiekėjas. Dėl tokios ydingos praktikos yra pasisakęs kasacinis teismas (plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017), jo išaiškinimai atitinka Teisingumo Teismo poziciją.

30.5. Ieškovė šioje byloje įrodinėjo, kad Techninės specifikacijos I dalies 9 reikalavimai ir II dalies 17 reikalavimų kaip

visuma yra išskirtinai būdingi tik atitinkamai „Architect i1000SR“ ir „RX daytona“ analizatoriams, t. y. Konkurso sąlygomis, jas aiškinant ne atskirai, o kaip visumą, sukurta netiesioginė diskriminacija. Ginčo Techninės specifikacijos reikalavimai parengti tiesiogiai nenurodant konkretaus analizatoriaus modelio, tačiau surašant tokius reikalavimus, kurių visumą atitiktų tik vienas tiekėjas (siūlantis perkančiosios organizacijos iki Konkurso paskelbimo naudotus analizatorius). Ginčijami teismų procesiniai sprendimai prieštarauja VPĮ 25 straipsnio 8 daliai, pagal kurią perkančiajai organizacijai draudžiama viešojo pirkimo dokumentuose naudoti konkrečias technines specifikacijas, jei tai suteiktų galimybę pirkime dalyvauti tik konkrečiam tiekėjui ar keliems tiekėjams, ir apribojant kitų potencialių tiekėjų dalyvavimą. Prejudicinis sprendimas patvirtina tokios praktikos ydingumą.

30.6. Teisės aktuose nustatyti pakankamai konkretūs, detalūs ir išsamūs reikalavimai vykdant Konkursą siekiamiems įsigyti objektams. Dėl to kyla pagrįstų abejonių dėl papildomų (specifiškesnių nei įtvirtinti teisės aktuose) reikalavimų Konkurso objektui nustatymo Techninėje specifikacijoje objektyvaus būtinumo, t. y. jų proporcingumo, ypač įvertinus tai, kad kiekvienas diagnostikos įrenginys Europos Sąjungoje privalo būti ženklinamas CE ženklu, o tam jis privalo atitikti teisės aktuose nustatytus techninius reikalavimus.

30.7. Sveikatos priežiūros įstaigai turėtų rūpėti ir ji, atsižvelgdama į vienodo požiūrio bei proporcingumo principus, pirkimo sąlygose turėtų nustatyti reikalavimus tyrimams ir jų kokybei, bet ne medicinos diagnostikos įrangos techninėms savybėms. Be to, perkančiosios organizacijos turėtų siekti technines specifikacijas formuluoti kuo mažiau išsamiai, o specifinius, konkurenciją ribojančius ar atskirų gamintojų (jų grupės) prekėms būdingus reikalavimus nustatyti tik esant neišvengiamai būtinybei, ją objektyviai pagrindus.

31. Atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė šiuos argumentus:31.1. Iš Prejudiciniame sprendime pateiktų išaiškinimų darytina išvada, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga turi

teisę nustatyti ir suformuluoti konkrečius techninius reikalavimus perkamai medicinos įrangai, o ne su įranga atliekamų tyrimų rodikliams. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, kad atsakovė negalėjo nustatyti konkrečių reikalavimų įrangos našumui ir darbui, atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestini ir ieškovės argumentai, kad ES teisės aktai užtikrina, jog visi rinkoje esantys analizatoriai yra kokybiški bei saugūs. Analizatoriaus veikimo saugumas ir atskirų tyrimų kokybinių aspektų užtikrinimas yra dvi skirtingos kategorijos, kurių pirmoji užtikrinama ES teisės aktų reikalavimais, o antroji – gamintojo pasirinktais tyrimų ir analizės jautrumo kriterijais. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad Techninėje specifikacijoje nustatyti reikalavimai yra susiję su analizatorių techniniu pajėgumu, nes kiekvieno gamintojo analizatoriai atlieka skirtingo jautrumo tyrimus.

31.2. Ginčijami Techninės specifikacijos reikalavimai atitinka vienodo požiūrio ir proporcingumo principus, atsakovė pagrindė tokių reikalavimų objektyvų medicininį būtinumą, t. y. kokius rezultatus, kokių tyrimų kokybę ar sklandų bei racionalų atsakovės laboratorijos darbą padeda užtikrinti kiekvienas reikalavimas. Ieškovė, teigdama, kad ginčijami reikalavimai yra pertekliniai ir riboja konkurenciją, turėjo pareigą tokius savo teiginius pagrįsti bei nurodyti, kokie reikalavimai būtų teisėti, o atsakovė privalėjo pagrįsti ginčijamų Techninės specifikacijos reikalavimų objektyvų poreikį. Ieškovė byloje deklaratyviai ginčijo visus Techninės specifikacijos I, II ir III dalių reikalavimus, nepateikė argumentų, kokie objektyviai teisingi Techninės specifikacijos reikalavimai turėjo būti nustatyti. Atsakovė pateikė ištraukas iš mokslinių straipsnių, informaciją apie tyrimų rezultatus ir gerąją praktiką, nurodė argumentus, patvirtinančius, kad ginčijami reikalavimai yra objektyviai būtini siekiant užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, pacientams atliekamų tyrimų tikslumą ir ankstyvą susirgimų diagnostiką, perkančiosios organizacijos išteklių taupymą ir darbo organizavimo patogumą. Šie argumentai patvirtina, kad atsakovė ginčijamus reikalavimus nustatė ne dėl savo užgaidų ar siekio diskriminuoti kokį nors tiekėją, o dėl to, jog jie užtikrina kokybišką, sklandų, greitą ir racionalų laboratorijos darbą, pacientų srautų valdymą, ankstyvą susirgimų ir ligų diagnostiką.

31.3. Konkurse nebuvo draudžiama siūlyti lygiaverčius funkcionalumus turinčią įrangą, tačiau ieškovė nekėlė klausimų dėl lygiavertiškumo, neįrodinėjo, kad jos siūloma įranga yra lygiavertė. Tai patvirtina, kad ieškovė tiesiog siekė panaikinti visus jai nepatinkančius (netinkančius) Techninės specifikacijos reikalavimus, nepriklausomai nuo to, ar jie objektyviai yra svarbūs asmens sveikatos priežiūros įstaigai.

31.4. Atsakovė byloje pagrindė, kad ginčijami Techninės specifikacijos reikalavimai yra proporcingi, atitinka vienodo požiūrio principą. Medicininės įrangos viešuosiuose pirkimuose proporcingumo ir vienodo požiūrio principo atitikties vertinimas negali būti atliekamas tik pagal ieškovės nurodomą kriterijų, kiek potencialių tiekėjų rinkoje gali pasiūlyti reikalavimus atitinkantį produktą. Tokiuose pirkimuose turi būti analizuojama objektyvi būtinybė perkančiajai organizacijai įsigyti vienais ar kitais konkrečiais parametrais pasižyminčią medicininę įrangą.

Teisėjų kolegija


VI. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

32. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Techninės specifikacijos reikalavimų (tiek juos vertinant kartu, tiek atskirai) teisėtumo.

33. Ginčą sprendę teismai nekonstatavo ieškovės įrodinėjamo Techninės specifikacijos reikalavimų neteisėtumo, todėl ieškinį atmetė. Ieškovė, nesutikdama su teismų atliktu vertinimu ir padarytomis išvadomis, pateikė kasacinį skundą, kuriame išdėstė argumentus dėl, pirma, VPĮ 25 straipsnio 8 dalies ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo sprendžiant dėl Techninės specifikacijos reikalavimų dėl kiekvienos Konkurso dalies viseto teisėtumo, antra, nepagrįstai padarytų išvadų, kad ieškinyje nurodyti atskiri Techninės specifikacijos reikalavimai (šios nutarties 4 punktas) nėra pertekliniai ir neriboja konkurencijos.

34. Kasaciniam teismui sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą kilo pagrįstų abejonių dėl atsakovės pasirinkto pirkimo modelio atitikties VPĮ 25 straipsnio 3 dalies 2 punktui, pagal kurį pirkimo objektas apibrėžiamas apibūdinant norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus, todėl 2017 m. birželio 19 d. nutartimi jis informavo šalis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas, o 2017 m. birželio 30 d. nutartimi pateikė kreipimąsi į Teisingumo Teismą (šios nutarties 27 punktas), į kurį atsakant buvo priimtas 2018 m. spalio 25 d. prejudicinis sprendimas Roche Lietuva, C-413/17.

Dėl perkančiosios organizacijos pareigos rengiant techninę specifikaciją užtikrinti jos reikalavimų atitiktį vienodo požiūrio ir proporcingumo principams

35. Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos 2014/24 nuostatas, susijusias su reikalavimų pirkimo objektui nustatymu, Prejudiciniame sprendime nurodė šiuos nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti aktualius aspektus:

35.1. Direktyvos 2014/24 nuostatos nedraudžia, kad konkurso dėl medicininių prekių, skirtų medicininiams tyrimams atlikti, tiekimo sąlygose būtų nurodytos siekiamos įsigyti įrangos veikimo ir naudojimo charakteristikos ir siekiamos įsigyti individualios priemonės; jose nenustatyta techninių specifikacijų formulavimo metodų hierarchija ir nesuteikta jokios pirmenybės kuriam nors iš šių metodų;

35.2. perkančiosioms organizacijoms pripažįstama didelė diskrecija formuluojant technines pirkimo specifikacijas, nes būtent jos geriausiai žino prekes, kurių joms reikia, ir gali geriausiai nustatyti reikalavimus, kurie turi būti tenkinami tam, kad būtų gauti pageidaujami rezultatai;

35.3. pagal Direktyvos 2014/24 18 ir 42 straipsnius perkančioji organizacija neįpareigojama formuluojant viešojo medicininių prekių pirkimo konkurso techninę specifikaciją iš principo teikti pirmenybės arba medicinos aparatų individualių charakteristikų svarbai, arba šių aparatų veikimo rezultato svarbai, bet yra reikalaujama, kad techninė specifikacija apskritai atitiktų vienodo požiūrio ir proporcingumo principus;

35.4. techninėmis specifikacijomis ekonominės veiklos vykdytojams turi būti sudaromos vienodos galimybės dalyvauti pirkimo procedūroje ir nesudaroma nepagrįstų kliūčių atverti viešuosius pirkimus konkurencijai;

35.5. technines specifikacijas reikėtų parengti taip, kad būtų išvengta dirbtinio konkurencijos susiaurinimo (apribojimo) taikant konkrečiam ekonominės veiklos vykdytojui palankius reikalavimus, išreiškiančius svarbiausias prekių, paslaugų ar darbų, kuriuos šis ekonominės veiklos vykdytojas paprastai siūlo, charakteristikas;

35.6. techninės specifikacijos išsamumo laipsnis turi atitikti proporcingumo principą; kuo išsamesnės techninės specifikacijos nustatomos, tuo didesnė rizika, kad konkretaus gamintojo prekės bus privilegijuojamos.

36. Remdamasis šiais išaiškinimais, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nacionalinis teismas, spręsdamas ginčą dėl techninės specifikacijos reikalavimų teisėtumo, turi nustatyti ir įvertinti:

36.1. ar, atsižvelgiant į diskreciją, kurią turi perkančioji organizacija, formuluodama techninę specifikaciją pagal kokybinius reikalavimus ir atsižvelgdama į atitinkamą pirkimo objektą, dėl ypač išsamios techninės specifikacijos netiesiogiai neteikiama pirmenybė kuriam nors viešojo pirkimo dalyviui;

36.2. ar toks techninės specifikacijos išsamumo laipsnis būtinas norint pasiekti užsibrėžtus tikslus (ar jis proporcingas);36.3. techninės specifikacijos atitiktį vienodo požiūrio ir proporcingumo principams.

37. Taigi, atsakydamas į kasacinio teismo pateiktą kreipimąsi dėl techninės specifikacijos reikalavimų (ar jų dalies) visumos teisėtumo vertinimo, Teisingumo Teismas iš esmės išaiškino, kad sprendžiant, ar nustatant techninės specifikacijos sąlygas nebuvo pažeistos tiekėjo teisės, turi būti įvertinti du aspektai, pirma, ar nebuvo pažeistas vienodo požiūrio principas, t. y. ar techninės specifikacijos reikalavimai nebuvo pritaikyti konkrečiam ekonominės veiklos vykdytojui, antra, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas, t. y. ar itin išsamūs techninės specifikacijos reikalavimai (nebūtinai pritaikyti vienam tiekėjui, tačiau dėl savo detalumo reikšmingai apribojantys tiekėjų galimybes dalyvauti viešajame pirkime) buvo būtini norint pasiekti pirkimu siekiamus tikslus.

38. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją nediskriminavimo ir vienodo požiūrio principai bei skaidrumo pareiga reiškia, kad dalyviai turi turėti vienodas galimybes, kai rengia pasiūlymus; skaidrumo pareiga pirmiausia siekiama užkirsti kelią perkančiojo subjekto favoritizmui ir savivalei (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimo byloje Cartiera dell‘Adda, C-42/13, 44 punktą; 2016 m. liepos 14 d. sprendimo byloje TNS Dimarso, C-6/15, 22 punktą).

39. Proporcingumo principo turinį sudaro siekiamų tikslų ir jiems pasiekti pasirenkamų priemonių derinimas. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad taikomos priemonės (įpareigojimai, suvaržymai, draudimai ir kt.) privalo būti nediskriminuojančios; pagrįstos privalomais bendrojo intereso reikalavimais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; neviršyti to, kas būtina tikslui pasiekti (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1995 m. lapkričio 30 d. sprendimo Reinhard Gebhard, C-55/94, 37 punktą).

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl viešojo pirkimo sąlygų proporcingumo buvo ne kartą pasisakyta ir kasacinio teismo praktikoje, joje konstatuota, jog pernelyg aukšti arba specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms reikalavimai, kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams, nepagrįstai riboja jų konkurenciją. Perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011; kt.).

41. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad viešojo intereso apsauga – ne besąlygiškai, o viena iš galimų perkančiosios organizacijos teisėtus veiksmus pagrindžiančių aplinkybių, vertintina pagal visus byloje surinktus duomenis; kasacinio teismo pozicija šiuo klausimu palaipsniui griežtėjo; be to, plėtojama praktika dėl viešojo intereso sudėtinių elementų (pirkimo objekto ir tiekėjų varžymosi) konkurencijos, taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad socialiai jautrių ar visuomenei labai reikalingų viešųjų pirkimų objektų įsigijimo teisėtumas dėl savo svarbos per se (pats savaime) neturi būti vertinamas kitaip nei dėl kitų įsigijimų, o tiekėjų sąžiningas varžymasis dėl to neturi būti vertinamas mažiau palankiai; galimybė viešąjį interesą pirkimo objektu iškelti aukščiau už viešąjį interesą tiekėjų sąžiningu varžymusi turi būti aiškinama ir taikoma siaurai, išimtinai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015).

42. Nagrinėdamas ieškovės prieš kitą perkančiąją organizaciją užvestą bylą, kurios faktinės aplinkybės ir kurioje iškelti teisiniai klausimai buvo labai panašūs į šios civilinės bylos aplinkybes, kasacinis teismas pažymėjo, kad konkurencijos užtikrinimo ir tiekėjų nediskriminavimo imperatyvas gali būti pažeistas tiek expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinant nepagrįstas, perteklines ar kitais būdais konkurenciją ribojančias sąlygas, tiek nustatant VPĮ 25 straipsnio nuostatas formaliai atitinkančius reikalavimus, kurių deriniu (sąlygų grupe) ar jų visuma viešojo pirkimo sąlygos pritaikomos vienam tiekėjui ar gamintojui (ar labai siauram jų ratui). Tokiu atveju, tiekėjams pateikus argumentus, kad jų teises pažeidžia ne (arba ne tik) pavienės pirkimo sąlygos, bet jų derinys, teismas turi įvertinti, ar formaliai teisėtomis techninės specifikacijos sąlygomis nėra sukuriama netiesioginės (paslėptos) diskriminacijos situacija (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017 31 punktą).

43. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad teismų praktikoje yra pasisakyta dėl tokios netiesioginės diskriminacijos neteisėtumo; konstatuota, jog techninė specifikacija, kurios reikalavimai, nors vertinant atskirai yra teisėti, tačiau kurių visuma lemia, kad juos visus in corpore (visi drauge) atitiktų ir viešąjį pirkimą laimėtų konkretaus gamintojo prekės (kiti gamintojai privalėtų siūlyti aukštesnės klasės ir dėl to brangesnes prekes), diskriminuoja tiekėjus ir neužtikrina laisvos bei sąžiningos konkurencijos (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017 33 punktą ir jame nurodytą praktiką).

44. Kasacinis teismas konstatavo, kad tiekėjas, nesutikdamas su techninės specifikacijos reikalavimais, gali reikalauti juos panaikinti tiek ginčydamas tiesiogiai VPĮ nuostatoms ar viešųjų pirkimų principams prieštaraujančias pirkimo sąlygas (pvz., dėl konkrečios nuorodos į konkrečią prekę, neįtvirtintos lygiavertiškumo žymos ar neproporcingumo pirkimo objektui ir pan.), tiek įrodinėdamas, kad kelios kumuliatyviai taikomos pirkimo sąlygos ar jų visuma netiesiogiai diskriminuoja potencialius tiekėjus, tiek savo reikalavimus grįsdamas abiem neteisėtumo pagrindais; tiekėjui pareiškus

reikalavimą pripažinti neteisėtomis atskiras pirkimo sąlygas ir jų grupę, teismas pirmiausia turėtų įvertinti pirkimo sąlygų grupės (visumos) atitiktį VPĮ 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam imperatyvui – ar taikomos kartu jos netiesiogiai nediskriminuoja tiekėjų (o atsižvelgiant į Prejudicinio sprendimo išaiškinimus – ir tai, ar sąlygų išsamumo pobūdis (lygis) nepažeidžia proporcingumo principo); ir tik vėliau, nekonstatavęs šio pagrindo, vertinti atskirų ginčijamų pirkimo sąlygų teisėtumą (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017 34–35 punktus).

45. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ją taikydama kartu su nagrinėjamoje byloje gautame Prejudiciniame sprendime pateiktais Teisingumo Teismo išaiškinimais, vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: bylose dėl techninės specifikacijos reikalavimų (ne)teisėtumo ieškovai savo teises gali ginti ir teismai pagal pareikštus reikalavimus arba, esant pagrindui, ex officio (pagal pareigas) privalo ieškovų argumentus vertinti spręsdami dėl šių galimų tiekėjų teisių pažeidimų: 1) konkrečių (atskirų) techninės specifikacijos reikalavimų neteisėtumo; 2) kelių bendrai taikomų ar visumos techninės specifikacijos reikalavimų pritaikymo konkrečiam gamintojui (netiesioginės diskriminacijos); 3) neproporcingo techninės specifikacijos reikalavimų išsamumo (detalumo), dėl kurio privilegijuojami tam tikri tiekėjai (neproporcingai siekiamam tikslui sumažinamos tiekėjų galimybės konkuruoti pirkime).

Dėl ginčo Techninės specifikacijos reikalavimų teisėtumo

46. Nagrinėjamoje byloje, minėta, ieškovė teikė dvejopo pobūdžio argumentus – ginčijo tiek Techninės specifikacijos reikalavimų dėl pirmos ir antros Konkurso dalies visumos teisėtumą, tiek atskirų Techninės specifikacijos reikalavimų teisėtumą. Tokiu atveju, remiantis šios nutarties 44 punkte pateiktu išaiškinimu, pirmiausia turėjo būti įvertinta pirkimo sąlygų grupės (visumos) atitiktis VPĮ 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam imperatyvui ir tik po to, jeigu nebūtų konstatuotas šis pagrindas, sprendžiama dėl atskirų ginčijamų sąlygų teisėtumo.

47. Kadangi bylą nagrinėjant kasacine tvarka buvo priimtas sprendimas peržengti kasacinio skundo ribas ir įvertinti atsakovės pasirinkto pirkimo modelio atitiktį VPĮ 25 straipsnio 3 dalies 2 punktui, šiuo tikslu gautas Prejudicinis sprendimas, tai kasacinis teismas, atsižvelgdamas į nurodytą bylos kasacinio nagrinėjimo dalyką (kasacinio skundo argumentus ir klausimą, dėl kurio buvo peržengtos kasacinio skundo ribos) bei Prejudiciniame sprendime Teisingumo Teismo pateiktus išaiškinimus, teisės taikymo ir aiškinimo aspektu pasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su Techninės specifikacijos reikalavimų (kaip visumos) atitiktimi vienodo požiūrio ir proporcingumo principams.

48. Kaip nurodyta šios nutarties 35 punkte, Teisingumo Teismas pripažino, kad perkančioji organizacija, rengdama techninę specifikaciją, turi teisę pasirinkti, kokie reikalavimai bus nustatomi, ji nėra įpareigota kelti reikalavimus medicinos aparatų veikimo rezultatui bei jai nėra draudžiama kelti reikalavimų medicinos aparatų individualioms charakteristikoms. Remiantis Prejudiciniame sprendime pateiktais išaiškinimais, nacionalinis teismas, spręsdamas dėl techninės specifikacijos reikalavimų teisėtumo, taigi ir jų detalumo pagrįstumo, turi įvertinti, ar konkretus techninės specifikacijos išsamumo laipsnis buvo būtinas norint pasiekti užsibrėžtus tikslus (ar jis proporcingas siekiamam tikslui), taip pat ar nustatant išsamius reikalavimus netiesiogiai neteikiama pirmenybė kuriam nors viešojo pirkimo dalyviui.

49. Vertinant būtinumą nustatyti būtent ginčijamo pobūdžio Techninės specifikacijos reikalavimus ir jo atitiktį siekiamiems tikslams (ginčijamų reikalavimų proporcingumą), aktualios šios byloje nustatytos aplinkybės: Techninėje specifikacijoje buvo įtvirtinta 20 reikalavimų dėl pirmos Konkurso dalies ir 36 reikalavimai dėl antros Konkurso dalies; šie reikalavimai susiję su siekiamo įsigyti automatinio analizatoriaus techniniais sprendimais dėl jo veikimo ir kitomis techninėmis charakteristikomis, pavyzdžiui, reikalavimai dėl našumo, mėginių ir reagentų rinkinių kiekio (talpos) analizatoriuje, jų skiedimo, papildymo, reagentų ir kalibracijos stabilumo, rezultatų išdavimo laiko, bangos ilgių, matavimo metodų, maišymo sistemos ir pan.

50. Tokių Techninės specifikacijos reikalavimų pasirinkimą ieškovė grindė argumentais dėl specifinio ir viešajam interesui itin svarbaus Konkurso objekto, pacientams teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sudėtingumo ir būtinumo užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, pacientams atliekamų tyrimų tikslumą ir ankstyvą susirgimų diagnostiką, perkančiosios organizacijos išteklių taupymą ir darbo organizavimo patogumą, pažymėjo, kad nustatyti reikalavimai objektyvūs, jais nesiekiama diskriminuoti kokį nors tiekėją. Dėl atskirų ieškovės ginčijamų reikalavimų pagrįstumo atsakovė pateikė išsamesnius argumentus.

51. Kasaciniam teismui informavus šalis apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas, atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose, be kitų argumentų, nurodė, kad laboratorinė diagnostika – licencijuojama asmens sveikatos priežiūros paslauga; licencija išduodama, kai sveikatos priežiūros įstaiga atitinka teisės aktuose nustatytus civilinės

atsakomybės draudimo, higienos, medicinos priemonių, personalo, patalpų ir teisinės formos reikalavimus. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos laboratorija privalo turėti ir pateikti Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos laboratorijos kokybės vadovą ir darbo instrukcijas (atsakovės atveju – 76 dokumentus), kuriose detaliai ir nuosekliai aprašyti veiksmai, atliekant tyrimus su turima įranga. Keičiantis laboratorijoje naudojamiems analizatoriams ir siekiant užtikrinti laboratorijos darbo nepertraukiamumą, ši dokumentacija turėtų būti nedelsiant pakeista, todėl atsakovė nurodė mananti, kad ji turi teisę reikalauti, jog įranga atitiktų darbo instrukcijoje nurodytus reikalavimus.

52. Atsakovė paaiškinimuose taip pat pažymėjo, kad laboratorijoje atliekamų tyrimų tikslumą, glaudumą, pakartotinumą ir atitiktį galima užtikrinti tik tada, kai tam pačiam asmeniui tie patys tyrimai atliekami tais pačiais metodais ir tais pačiais prietaisais. Kai tyrimai atliekami skirtingais metodais, naudojant skirtingus prietaisus, neišvengiama rezultatų neatitikčių.

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytus atsakovės argumentus, sprendžia, kad jie nepatvirtina, jog, siekiant teisėto tikslo, egzistavo objektyvus būtinumas nustatyti itin detalius techninius reikalavimus Konkurso objektui.

54. Pirmiausia pažymėtina, kad galimybė nustatyti tam tikrus (specifinius) ar itin detalius reikalavimus viešojo pirkimo objektui, kaip išimtis iš bendrosios taisyklės, turi būti aiškinama ir taikoma siaurai, suteikiama išimtiniais atvejais bei tinkamai ją pagrindus. Atsakovės nurodyti bendro pobūdžio argumentai apie jos statusą (asmens sveikatos priežiūros įstaiga), vykdomą veiklą (asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas) ir Konkurso objektą (laboratoriniams tyrimams atlikti būtina įranga ir medžiagos) vien dėl savo pobūdžio (socialiai jautri visuomenei svarbi sveikatos priežiūros sritis) negali būti vertinami kaip pateisinantys tiekėjų sąžiningo varžymosi ribojimą. Poreikis itin detaliai apibrėžti pirkimo objektui keliamus techninius reikalavimus turėjo būti pagrįstas nurodant detalius jį patvirtinančius argumentus, o ne apibendrintus teiginius apie teikiamų paslaugų sudėtingumą ar jų ypatingą svarbą.

55. Be to, iš šios nutarties 50–52 punktuose nurodytų atsakovės paaiškinimų matyti, kad ji laikėsi pozicijos, jog vykdydama Konkurso procedūras galėjo nustatyti reikalavimus, kurie jai leistų išsinuomoti įrangą, atitinkančią institucijoje parengtose darbo instrukcijose nurodytus reikalavimus, t. y. atsakovė atvirai išreiškė siekį ir toliau naudotis tokia pačia įranga, kuria naudojosi iki Konkurso paskelbimo. Ši pozicija vertintina kaip netiesioginis pripažinimas, kad itin detalios Konkurso sąlygos (Techninė specifikacija) buvo parengtos taip (pritaikytos), jog jas atitiktų vienas konkretus analizatorius. Toks perkančiosios organizacijos tikslas, net ir pripažįstant, kad jis taip pat reiškia, jog siekiama įsigyti itin aukštos kokybės analizatorių, suderintą su atsakovės turima sistema, atitinkantį visų darbo instrukcijų reikalavimus ir užtikrinantį tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, neatitinka nediskriminavimo ir vienodo požiūrio principų (šios nutarties 38 punktas).

56. Atitinkamai šiam tikslui pasiekti pasirinktos priemonės ar būdai (konkrečios itin detaliai apibrėžtos Techninės specifikacijos sąlygos) kvalifikuotini kaip neatitinkantys proporcingumo reikalavimo, nes iki minimumo sumažina konkurenciją ir panaikina kitų tiekėjų galimybes dalyvauti Konkurse. Pažymėtina, kad atsakovė nepateikė argumentų, jog jos siekiamo tikslo užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir pacientams atliekamų tyrimų tikslumą nebuvo galima pasiekti kitomis, proporcingesnėmis ir mažiau tiekėjų konkurenciją varžančiomis priemonėmis.

57. Šiame kontekste paminėtina kasacinio teismo praktika, kad reikalavimų asmens sveikatos priežiūros įstaigos vykdomo viešojo pirkimo objektui teisėtumas turi būti nustatytas, be kita ko, įvertinus perkančiosios organizacijos veiklos specifiką. Nors sveikata – konstitucinė vertybė, viešojo intereso sudedamoji dalis, tačiau įstatymų leidėjui sureguliavus skirtingų lygio sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių institucijų sistemą, daugiausia pirminio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti institucija turėtų kelti skirtingus reikalavimus nei, pvz., tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje atliekami itin sudėtingi (taip pat ir mokslo) tyrimai (pagal analogiją žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017 49 punktą).

58. Dėl atsakovės argumento, kad, įsigijus (išsinuomojus) kitokią, nei anksčiau naudota, laboratorijos įrangą, reikėtų iš naujo parengti naują laboratorijos kokybės vadovą ir darbo instrukcijas, papildomai pažymėtina kasacinio teismo praktika, kurioje buvo išaiškinta, jog tai, kad tiekėjų teises mažiau ribojančios priemonės padidina perkančiosios organizacijos administracinę naštą ir tikimybę, jog jos ne visada pasiteisins, per se nereiškia, kad absoliutus draudimas dalyvauti Konkurse laikytinas proporcingu (pagal analogiją žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-456-469/2016 52 punktą). Atitinkamai tai reiškia, kad vien papildomų pareigų perkančiajai organizacijai ar kitokio pobūdžio administracinės naštos atsiradimas (padidėjimas) nepateisina itin griežtų (tiekėjų teisę dalyvauti viešajame pirkime ribojančių) reikalavimų viešojo pirkimo dalyviams ar objektui (nėra tokiems reikalavimams proporcingas) nustatymo.

59. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys neteikia pagrindo spręsti, jog dėl atsakovės vykdant Konkursą siekto tikslo būtų pateisinamas (vertinamas kaip proporcingas) jos pasirinktas itin išsamus ir detalus reikalavimų pirkimo objektui nustatymo Techninėje specifikacijoje būdas, taip pat kad šio tikslo nebuvo galima pasiekti mažiau ūkio subjektus varžančiomis priemonėmis.

60. Dėl Teisingumo Teismo nurodyto vertintino kriterijaus, ar išsamiais reikalavimais netiesiogiai neteikiama pirmenybė kuriam nors viešojo pirkimo dalyviui, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog visus Techninės specifikacijos I ir II dalies reikalavimus atitiko „Abbott Diagnostics“ analizatorius „Architect i1000SR“ ir „Randox“ analizatorius „RX daytona“.

61. Bylos šalys nesutarė dėl to, ar yra kitų analizatorių, kurie taip pat atitiktų visus Techninės specifikacijos I ir II dalies reikalavimus. Teismai šio ginčo aspekto neįvertino ir dėl jo nepasisakė, todėl teisėjų kolegija neturi galimybės kasaciniame teisme patikrinti šalių argumentų teisėtumo (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip Prejudiciniame sprendime nurodė Teisingumo Teismas (šios nutarties 37 punktas) ir savo praktikoje yra išaiškinęs kasacinis teismas (šios nutarties 42 punktas), teisės aktų reikalavimų neatitinka viešojo pirkimo sąlygos, kurių derinys (sąlygų grupė) ar jų visuma pritaikyta nebūtinai tik vienam tiekėjui ar gamintojui, bet ir labai siauram jų ratui.

62. Nagrinėjamu atveju šalys ginčijosi dėl keleto analizatorių galimos atitikties Techninės specifikacijos reikalavimams, tačiau aptarta praktika patvirtina, kad net jeigu būtų nustatyta, jog Techninės specifikacijos reikalavimus galimai atitiko ir dar vienas ar keli analizatoriai, tai nepašalintų diskriminuojančio Techninės specifikacijos reikalavimų pobūdžio, ypač įvertinus tai, kad šių prekių rinka pakankamai išplėtota. Šiame kontekste primintina, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, jog vienintelė aplinkybė, kad viešojo pirkimo pasiūlymus pateikė ne vienas, o keli tiekėjai, nėra pagrindas pripažinti, kad viešajame pirkime nebuvo apribota konkurencija (pagal analogiją žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

63. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės ginčijamus atskirus Techninės specifikacijos reikalavimus, ištyręs šalių argumentus ir pateiktus įrodymus, sprendė, jog ginčijami reikalavimai nėra itin aukšti, pertekliniai, neriboja konkurencijos. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad atskiras ginčijamų Techninės specifikacijos reikalavimų vertinimas neleidžia tinkamai patikrinti, ar jie visi yra pritaikyti konkrečiam analizatoriui, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Techninės specifikacijos reikalavimų dėl konkrečios Konkurso dalies visumos (kiekvieną ginčijamą reikalavimą vertino atskirai), tačiau pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė savo teiginių, jog Techninės specifikacijos reikalavimai buvo pritaikyti konkretiems analizatoriams.

64. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog tokio pobūdžio bylose kaip ši turi būti vertinami visi ginčijami Techninės specifikacijos reikalavimai, tačiau, nepaisydamas šio savo teiginio, pritarė pirmosios instancijos teismo (kuriame nebuvo vertinama reikalavimų visuma) išvadai dėl Techninės specifikacijos teisėtumo. Šios aplinkybės patvirtina, kad buvo priimtas prieštaringas sprendimas, dalis ieškovės argumentų buvo atmesti jų neišnagrinėjus iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas tokį ieškovės reikalavimą ir vertindamas jo pagrįstumą, privalėjo vertinti visų ginčijamų Techninės specifikacijos reikalavimų dėl Konkurso pirmos ir antros dalių (kaip visumos) teisėtumą ir jų atitiktį VPĮ 25 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Šis aspektas byloje liko neįvertintas, o tai galėtų sudaryti prielaidas bylos dalį dėl šių argumentų pagrįstumo įvertinimo grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

65. Tačiau tai konstatavus, būtina atsižvelgti į individualias šios bylos aplinkybes, kad, Viešųjų pirkimų tarnybai patikrinus Konkurso procedūrų teisėtumą bei nustačius VPĮ ir kitų teisės aktų pažeidimus, atsakovė buvo įpareigota nutraukti Konkurso procedūras. Iš viešai skelbiamų Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos duomenų matyti, kad atsakovė įvykdė VPT įpareigojimą, 2016 m. gruodžio 28 d. nutraukė Konkurso procedūras dėl pirmos, antros ir trečios jo dalies. Taigi ieškovės siekis, kad pagal neteisėtas sąlygas Konkurso procedūros toliau nebūtų tęsiamos, yra įgyvendintas. Dėl nurodytų aplinkybių, taip pat siekiant užtikrinti proceso koncentruotumą ir ekonomiškumą (CPK 7 straipsnis), atsižvelgiant į tai, kad šioje nutartyje kasacinis teismas pasisakė dėl techninės specifikacijos reikalavimų proporcingumo vertinimo, bylos dalis dėl ieškovės argumentų, kuriais Konkurso sąlygų neteisėtumas grindžiamas sąlygų grupės neteisėtumu ir konkurenciją ribojančiu pobūdžiu, negrąžintina nagrinėti iš naujo.

66. Konstatavus, kad Techninės specifikacijos reikalavimų dėl pirmos ir antros Konkurso dalių visuma neužtikrino

vienodo požiūrio ir proporcingumo principų, šie Techninės specifikacijos reikalavimai pripažintini neteisėtais. Kadangi, kaip buvo nurodyta šios nutarties 65 punkte, Konkurso procedūros dėl pirmos, antros ir trečios jo dalies buvo nutrauktos (pagal VPĮ 7 straipsnio 4 dalies 3 punktą laikomos pasibaigusiomis), tai nėra pagrindo spręsti dėl ginčijamų Techninės specifikacijos reikalavimų pripažinimo negaliojančiais. Atsižvelgiant į tai, naikintinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis atmestas ieškinys dėl Techninės specifikacijos sąlygų dėl pirmos ir antros Konkurso dalies pripažinimo neteisėtomis, ir dėl šios bylos dalies priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas.

67. Pripažinusi, kad Techninės specifikacijos reikalavimų dėl pirmos ir antros Konkurso dalies visuma buvo neteisėta, teisėjų kolegija papildomai nebesprendžia dėl ieškovės kasaciniame skunde nurodytų atskirų Techninės specifikacijos reikalavimų teisėtumo. Kaip buvo nurodyta šios nutarties 44 punkte, dėl atskirų Konkurso sąlygų teisėtumo sprendžiama tuo atveju, jei nenustatoma pirkimo sąlygų grupės (visumos) neatitiktis VPĮ 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam imperatyvui.

68. Šiuo aspektu tik primintina, kad kasacinis teismas jau yra pasisakęs dėl kai kurių ieškovės ginčijamų Konkurso sąlygų, pvz., reikalavimo reagentų stabilumui (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017 58–66 punktus), automatinio mėginio praskiedimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-378/2017 73–78 punktus). Šie kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi ir į juos turės būti atsižvelgta perkančiajai organizacijai rengiant naujo viešojo pirkimo dėl analizatorių įsigijimo (nuomos) sąlygas.

69. Kadangi ieškovės kasaciniame skunde nebuvo pateikta argumentų, susijusių su jos ieškinio reikalavimais dėl Konkurso sąlygų dėl trečios Konkurso dalies pripažinimo neteisėtomis ir panaikinimo, tai dėl šio ieškinio reikalavimo paliktina galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis.

70. Ieškovė, be kita ko, ieškiniu ginčijo atsakovės 2016 m. liepos 14 d. sprendimą atmesti ieškovės pretenzijas. Bylą nagrinėję teismai šį reikalavimą atmetė.

71. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką ieškinio reikalavimas dėl tiekėjo pretenzijos atmetimo nėra savarankiškas reikalavimas ir dėl to nepatenka į bylos nagrinėjimo dalyką; viešųjų pirkimų ginčuose teismui pripažinus ieškovo pagrindinio reikalavimo pagrįstumą ir tenkinus ieškinį ar jo dalį, perkančiosios organizacijos sprendimai, kuriais tiekėjo pretenzija buvo atmesta, netenka teisinės reikšmės ir teismui nereikia dėl jų atskirai spręsti; dėl to bylos dalis dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti tiekėjo pretenziją ar jos neišnagrinėti nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-690/2017 35, 61 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

72. Taikant ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, nagrinėjamoje byloje naikintinos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis atmestas ieškovės reikalavimas panaikinti atsakovės 2016 m. liepos 14 d. sprendimą atmesti ieškovės pretenziją, toks ieškovės reikalavimas nenagrinėtinas ir ši bylos dalis nutrauktina.

73. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinių argumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako.


74. Kasaciniam teismui panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis ir dėl jų priėmus naują sprendimą – ieškinį patenkinti, atitinkamai iš naujo turi būti paskirstytos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

75. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

76. Kasaciniam teismui konstatavus, kad dėl dalies ieškinio reikalavimų priimtinas naujas sprendimas – patenkinti ieškinio reikalavimai dėl Techninės specifikacijos reikalavimų dėl pirmos ir antros Konkurso dalies ir paliktina nepakeista teismų procesinių sprendimų dalis dėl Techninės specifikacijos reikalavimų dėl trečios Konkurso dalies, buvo patenkinti 67 proc. ieškovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme reikštų reikalavimų ir iš esmės visi kasacinio skundo reikalavimai (kadangi kasaciniame skunde nepateikta argumentų dėl Konkurso trečios dalies techninių reikalavimų, tai vien formalus prašymas juos panaikinti nevertintinas kaip atskiras kasacinio skundo argumentas ir į jo netenkinimą neatsižvelgtina sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo).

77. Pateikdama ieškinį ir apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo po 217 Eur žyminio mokesčio. Konstatavus, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo patenkinti 67 proc. ieškovės reikalavimų, jai iš atsakovės priteistina 290,78 Eur (217 x 2 x 67 / 100) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93

straipsnio 1 dalis).78. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme ieškovė

turėjo 3444,24 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos), 8.1–8.3 punktuose nurodytus dydžius, todėl, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, ieškovei iš atsakovės priteistinas 2117,82 Eur (3160,93 Eur x 67 / 100) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

79. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme atsakovė turėjo 3630 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų 8.2, 8.3 punktuose nurodytus dydžius, todėl, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, atsakovei iš ieškovės priteistinas 970,33 Eur (2940,40 Eur x 33 / 100) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

80. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodytą dydį, todėl, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, ieškovei iš atsakovės priteistinas 862,11 Eur (1286,73 Eur x 67 / 100) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

81. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme atsakovė turėjo 3630 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytą dydį, todėl, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dydį, atsakovei iš ieškovės priteistinas 324,71 Eur (983,97 Eur x 33 / 100) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

82. Atlikus šalių viena kitai mokėtinų sumų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistinas 1975,67 Eur ((290,78 + 2117,82 + 862,11) – (970,33 + 324,71)) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimas.

83. Pateikdama kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 217 Eur žyminio mokesčio. Konstatavus, kad kasacinis skundas tenkintinas, šių išlaidų atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

84. Ieškovė pateikė prašymą priteisti 9600,45 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.85. Prie prašymo pridėti mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą kasaciniame teisme ieškovė turėjo

6186,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis viršija Rekomendacijų 8.13, 8.16 punktuose nurodytus dydžius, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinas 2244 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

86. Iš prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad ieškovė taip pat turėjo 3413,70 Eur išlaidų, susijusių su prašymo priimti Prejudicinį sprendimą nagrinėjimu Teisingumo Teisme (už rašytinių paaiškinimų ir prašymo surengti Teisingumo Teisme žodinį posėdį parengimą, su bylos nagrinėjimu Teisingumo Teisme susijusias konsultacijas).

87. Pagal CPK 93 straipsnio 6 dalį bylinėjimosi išlaidos, susidariusios dėl teismo kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ar kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, taip pat dėl kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo, proceso dalyviams nepaskirstomos.

88. Konstitucinis Teismas, vertindamas šios teisės normos konstitucingumą, 2018 m. gruodžio 14 d. nutarime (bylos Nr. 16/2017), nurodė, kad CPK 93 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas vertintinas kaip neleidžiantis teismui, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, teisingai išspręsti bylos šalių išlaidų, atsiradusių dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar kitą teismą, kurio jurisdikcijai priskirta byloje taikytino teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams kontrolė, arba į Teisingumo Teismą, paskirstymo klausimo, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į bylos šalių sąžiningumą, šių išlaidų pagrįstumą ir būtinumą, kitas reikšmingas aplinkybes, kaip antai Teisingumo Teismo pateikiamų klausimų svarbą teisės sistemai ir prejudicinio sprendimo reikalingumą sprendimui nagrinėjamoje byloje priimti.

89. Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad CPK 93 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančio draudimo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą. Tokiu teisiniu reguliavimu taip pat paneigiamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių

gynimo suponuojamas teisėtas lūkestis, kad teismas, teisingai ir objektyviai išnagrinėjęs jo bylą, priims motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, inter alia, dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, taip sudarant prielaidas nepagrįstai riboti šią asmens konstitucinę teisę. Dėl nurodytų argumentų Konstitucinis Teismas sprendė, kad CPK 93 straipsnio 6 dalis, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos, susidariusios dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, taip pat dėl kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo, proceso dalyviams nepaskirstomos, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

90. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Remiantis šia nuostata ir atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog CPK 93 straipsnio 6 dalis prieštarauja Konstitucijai, nagrinėjamoje byloje spręstina dėl ieškovės išlaidų, susijusių su prašymo priimti Prejudicinį sprendimą nagrinėjimu Teisingumo Teisme, atlyginimo.

91. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

92. Remiantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punktu, už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Konkretūs koeficientai už atskiras advokato teikiamas paslaugas nustatyti Rekomendacijų 8 punkte; už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientas – 2,5 (Rekomendacijų 8.2 punktas).

93. Pažymėtina, kad Rekomendacijų 8 punkte tarp advokato teikiamų paslaugų nėra išskirtos advokato atstovaujant klientui Teisingumo Teisme teikiamos paslaugos (pvz., rašytinių paaiškinimų teikimas, dalyvavimas Teisingumo Teismo posėdyje ir pan.), taigi nėra reglamentuota, koks turėtų būti priteistas maksimalus bylą nagrinėjant Teisingumo Teisme turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimas.

94. Pagal CPK 3 straipsnio 6 dalį, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija); pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios, teisės normos.

95. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymo analogija galima esant tokioms sąlygoms: nėra teisės normos, kuri reglamentuotų ginčo santykį; yra teisės norma, reglamentuojanti panašų santykį; yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panašumas, kuris leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas, t. y. neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui. Kasacinio teismo praktikoje pirmoji sąlyga aiškinama kaip pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį, nebuvimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-469/2016 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

96. Teisėjų kolegija, įvertinusi atstovaujant proceso dalyviui Teisingumo Teisme teiktinų advokato teisinių paslaugų pobūdį, sudėtingumą, paprastai taip pat ir sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, konstatuoja, kad, nustatant išlaidų už rašytinių paaiškinimų Teisingumo Teismui parengimą dydį, įstatymo analogijos pagrindu gali būti taikomas Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytas koeficientas už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą, kadangi, kaip buvo nurodyta, specialaus reglamentavimo dėl tokių išlaidų nėra, abi santykių grupės artimos, vienodų koeficientų taikymas atitiktų protingumo ir teisingumo principus.

97. Ieškovės prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų už rašytinių paaiškinimų Teisingumo Teismui parengimą atlyginimo dydis (2455,10 Eur) viršija Rekomendacijų 8.2 punkte nurodytą dydį, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinas 2057 Eur išlaidų advokato pagalbai Teisingumo Teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

98. Ieškovė pateikė prašymą priteisti iš atsakovės 958,60 Eur už prašymo surengti Teisingumo Teisme žodinį posėdį parengimą, tačiau nepridėjo duomenų, kad toks prašymas šiam teismui buvo pateiktas, todėl šis ieškovės prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

99. Konstatavus, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas, atsakovės prašymas kasaciniame teisme ir Teisingumo Teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priteisti iš ieškovės atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

100. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 13,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Konstatavus, kad kasacinis skundas tenkintinas, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties dalis, kuriomis atmesti ieškovės UAB „Roche Lietuva“ reikalavimai dėl Konkurso „Asmens sveikatos priežiūros ir laboratorinės diagnostikos aparatūros nuomos, jos veikimą užtikrinančių paslaugų ir medžiagų pirkimas“ Techninės specifikacijos sąlygų dėl pirmos ir antros Konkurso dalių pripažinimo neteisėtomis, ir dėl jų priimti naują sprendimą – šiuos ieškovės UAB „Roche Lietuva“ ieškinio reikalavimus tenkinti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovės UAB „Roche Lietuva“ reikalavimas dėl atsakovės VšĮ Kauno miesto poliklinikos 2016 m. liepos 14 d. sprendimo atmesti ieškovės pretenziją, ir šią bylos dalį nutraukti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 14 d. nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų ir dėl jų priimti naują sprendimą.

Priteisti UAB „Roche Lietuva“ (j. a. k. 300089404) iš VšĮ Kauno miesto poliklinikos (j. a. k. 135042394) 1975,67 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt penkis Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo.

Kitas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis palikti nepakeistas.Priteisti UAB „Roche Lietuva“ (j. a. k. 300089404) iš VšĮ Kauno miesto poliklinikos (j. a. k. 135042394) 217 Eur už

kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio, 2244 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme ir 2057 Eur tokių išlaidų Teisingumo Teisme atlyginimą, iš viso 4518 (keturis tūkstančius penkis šimtus aštuoniolika) Eur.

Priteisti valstybei iš VšĮ Kauno miesto poliklinikos (j. a. k. 135042394) 13,01 Eur (trylika Eur 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).


TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

EGIDIJUS LAUŽIKAS_______________________


2019-00331 2019-01-10 2019-01-02 2019-01-02 -

Civilinė byla Nr. 3K-3-30-1075/2019Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00702-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.4.(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1959c4d0143011e9a02091a7dde47252



Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. D. ir L. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. D., R. D. ir L. D. ieškinį atsakovams A. B. ir akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo apsimestiniu, dovanojimo sandorio pripažinimo, teisių ir pareigų pagal draudimo sutartį perkėlimo, 77 000 Eur priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių apsimestinio sandorio negaliojimą bei su tuo susijusias teisines pasekmes, aiškinimo ir taikymo.

1. Ieškovai S. D., R. D. ir L. D. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2015 m. balandžio 21 d. ieškovo S. D. ir atsakovo A. B. sudarytą transporto priemonės „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Pirkimo–pardavimo sutartis) apsimestiniu sandoriu; pripažinti šį sandorį 2015 m. balandžio 21 d. sudaryta dovanojimo sutartimi tarp dovanotojo S. D. ir dovanos gavėjų R. D. bei L. D.; perkelti ieškovams R. D. ir L. D. teises ir pareigas pagal 2016 m. kovo 28 d. draudimo sutartį Nr. 03/325281994 (toliau – Draudimo sutartis), sudarytą draudikės AB „Lietuvos draudimas“ ir draudėjo A. B., nuo šios sutarties sudarymo momento; priteisti iš atsakovo A. B. ieškovams R. D. ir L. D. 77 000 Eur bei turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Nurodė, kad ieškovas S. D. išreiškė valią kaip finansinę paramą padovanoti automobilį „Mercedes Benz“ savo sūnui R. D., kuris šiuo automobiliu realiai naudojosi. Kadangi R. ir L. D. yra socialiai remtini, ieškovas S. D., norėdamas išvengti neigiamų teisinių pasekmių sūnaus šeimai atsiradimo (ieškovų teisės į gaunamas socialines pašalpas netekimo), nusprendė sudaryti transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį su R. D. draugu A. B. ir taip šia sutartimi pridengti automobilio dovanojimą sūnaus R. D. šeimai. Transporto priemonė atsakovui A. B. realiai perduota nebuvo, automobiliu naudojosi ir juo kaip savo nuosavybe rūpinosi ieškovai R. ir L. D..

3. 2016 m. kovo 28 d. L. D. iniciatyva buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 03/325281994, ji įsigaliojo 2016 m. balandžio 24 d. ir galiojo iki 2017 m. balandžio 23 d. Kadangi automobilio savininkas pagal viešo registro duomenis buvo atsakovas A. B., būtent jis Draudimo sutartyje buvo nurodytas kaip draudėjas. Tačiau faktiškai Draudimo sutartis buvo sudaryta su ieškove L. D., ši ir mokėjo visas draudimo įmokas pagal Draudimo sutartį. Pripažinus Pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, ieškovams R. ir L. D. perkeltinos draudėjo teisės ir pareigos pagal Draudimo sutartį nuo šios sutarties sudarymo momento. Ieškovai įsipareigojo padengti su tuo susijusias galimas draudikės išlaidas.

4. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ surengė loteriją „Apsidrauskite ir laimėkite BMW X6“ asmenims, apsidraudusiems šioje draudimo bendrovėje. 2016 m. birželio 10 d. buvo išrinkti laimėtojai. Vienu iš laimėtojų tapo atsakovas A. B., kuris buvo nurodytas kaip draudėjas Draudimo sutartyje. Kadangi teisės ir pareigos pagal Draudimo sutartį turi būti perkeltos ieškovams R. ir L. D., jiems turi atitekti ir teisė į laimėtą automobilį. Atsakovui A. B. pardavus laimėtą automobilį UAB „Krasta Auto Vilnius“, ieškovams R. ir L. D. iš atsakovo A. B. priteistina perleisto automobilio vertė – 77 000 Eur.


5. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 2015 m. balandžio 21 d. ieškovo S. D. ir atsakovo A. B. sudarytą transporto priemonės „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; pripažino šį sandorį 2015 m. balandžio 21 d. sudaryta dovanojimo sutartimi, kuria dovanotojas S. D. padovanojo šią transporto priemonę R. D. ir L. D.; kitus ieškinio reikalavimus atmetė; priteisė iš ieškovų S. D., R. D. ir L. D. 432,97 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. B. atlyginimo; priteisė valstybei iš ieškovų S. D., R. D. ir L. D. 12,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš ieškovų R. D. ir L. D. 1483 Eur žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovo A. B. 12,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.

6. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad pirkėjas A. B., perėmęs perkamo daikto (automobilio) nuosavybės teises jų registracijos VĮ „Regitra“ būdu, už nusipirktą daiktą pinigų nemokėjo, kad automobiliu neatlygintinai naudojosi ieškovai, kad jie inicijavo automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarčių sudarymą ir mokėjo draudimo įmokas, taip pat liudytojų parodymais patvirtintas ieškovų nurodytas aplinkybes apie susitarimą S. D. automobilio nuosavybės teises sūnaus šeimai perleisti per R. D. draugą ir kaimyną, siekiant išvengti galimų nepageidaujamų pasekmių (socialinių pašalpų praradimo), pripažino, kad tikrasis ieškovo S. D. ketinimas buvo perleisti automobilio nuosavybės teisę sūnaus R. D. šeimai neatlygintinai, o šio – dovaną priimti. Teismas konstatavo, jog pirkimo–pardavimo sandoris neatitinka jo šalių tikrosios valios, todėl pripažino jį apsimestiniu ir taikė sandorio, kurį iš tiesų šalys turėjo galvoje, taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1, 2 dalys).

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovė AB „Lietuvos draudimas“, sudarydama Draudimo sutartį per šio automobilio naudotojus ir faktinius draudimo įmokų mokėtojus R. ir L. D., asmeniu, atsakingu už draudimo sutarties sudarymą, ir šio automobilio valdytoju bei civilinės atsakomybės draudėju sąžiningai ir pagrįstai laikė valstybiniame transporto priemonių registre nurodytą jos savininką A. B.. Remdamasis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi ir faktais, kad apsimestinis sandoris buvo išviešintas valstybiniame registre, kad kaip automobilio savininkas buvo įregistruotas atsakovas A. B., kad išviešinti apsimestinį sandorį siekė visos jo šalys (ir apsimestinio, ir tikrojo), taip pat įvertinęs ieškovų R. ir L. D. patvirtinimą žinojus apie loteriją Draudimo sutarties sudarymo metu, tačiau nesiėmus Pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo veiksmų ar kitaip neperregistravus automobilio nuosavybės teisės, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad 2017 m. automobilio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį sudarė ir įmokas moka atsakovas A. B., teismas netenkino reikalavimo perkelti ieškovams teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį, sudarytą draudikės AB „Lietuvos draudimas“ ir draudėjo A. B..

8. Teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 15 d. – 2016 m. gegužės 31 d. laikotarpiu atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ surengė akciją „Apsidrauskite ir laimėkite BMW X6“, joje dalyvavo jos klientai – fiziniai asmenys – draudėjai, akcijos galiojimo laikotarpiu apsidraudę privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu arba privalomuoju ir kasko draudimu ne trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui. Laimėtoją išrinko nepriklausomos audito bendrovės atstovai, vienu iš laimėtojų tapo atsakovas A. B. Teisinius santykius, kurių pagrindu atsakovas A. B. tapo ieškiniu prašomo sugrąžinti turto (piniginio ekvivalento) laimėtoju, reglamentuoja ne Draudimo sutartis, o CK 6.244 straipsnis. Kadangi ieškovai neginčijo turto įsigijimo teisėtumo šiuo pagrindu, teismas pripažino, kad net ir tuo atveju, jei kiti ieškovų reikalavimai būtų patenkinti, tai savaime nereikštų atsakovo A. B. pareigos sumokėti ieškovams laimėto automobilio vertės ekvivalentą pinigais.

9. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą perkelti jiems teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį, kadangi šis reikalavimas nėra išvestinis iš reikalavimo pripažinti Pirkimo–pardavimo sutartį apsimestine. Draudimo sutartis yra savarankiškas sandoris ir jos galiojimas nepriklauso nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo. Be to, ieškovai siekia modifikuoti Draudimo sutartį, kurios galiojimas yra pasibaigęs.

11. Teismas, vadovaudamasis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi, pripažino, jog ieškovai negali panaudoti apsimestinio sandorio fakto prieš AB „Lietuvos draudimas“. Draudimo sutartis buvo sudaryta draudikei turint pagrindą manyti, jog transporto priemonės „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra viešame registre nurodytas asmuo. Draudimo sutartis yra dvišalė sutartis, sukurianti jos šalims abipuses teises ir pareigas. Tai reiškia, kad draudikė, sudarydama Draudimo sutartį, įgijo su pripažinto apsimestiniu pirkimo–pardavimo sandoriu susijusių teisių, t. y. pasitikėdama apsimestinio sandorio pagrindu išviešinta informacija apie transporto priemonės savininką, būtent su šiuo

asmeniu sudarė draudimo sutartį, prisiimdama teises ir pareigas pagal ją. Be to, sudarant Draudimo sutartį ir nustatant draudimo įmokos dydį bei kitas sąlygas, buvo vertinama būtent atsakovo A. B., kaip draudėjo, rizika. Pasikeitus draudėjui, draudimo įmokos dydis nebūtų tapatus ir draudimo sąlygos iš esmės būtų skirtingos.

12. Teismas atmetė kaip neturinčias teisinės reikšmės ieškovų nurodytas aplinkybes, jog jie buvo tie asmenys, kurie kreipėsi dėl Draudimo sutarties sudarymo ir faktiškai mokėjo draudimo įmokas pagal Draudimo sutartį, kadangi CK 6.50 straipsnis leidžia trečiajam asmeniui įvykdyti prievolę už skolininką. Ieškovai, sudarydami apsimestinį Pirkimo–pardavimo sandorį ir šio sandorio pagrindu pateikdami draudikei klaidingą informaciją apie tikrąjį transporto priemonės savininką, turi patys prisiimti visą su tuo susijusią riziką ir negali šios aplinkybės panaudoti prieš asmenį, nebuvusį apsimestinio sandorio šalimi, t. y. prieš AB „Lietuvos draudimas“.

13. Teismas nustatė, kad atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ surengė akciją (loteriją) „Apsidrauskite ir laimėkite BMW X6“. Pagal akcijos sąlygas akcijos (loterijos) bilietas yra akcijos dalyvio privalomojo draudimo liudijimas (Akcijos sąlygų 6.1 punktas). Akcijos dalyviais laikomi AB „Lietuvos draudimas“ klientai – fiziniai asmenys, akcijos galiojimo laikotarpiu apsidraudę privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu arba privalomuoju ir kasko draudimu (Akcijos sąlygų 5 punktas). Teismas, vadovaudamasis CK 6.244 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad atsakovas A. B., akcijos metu būdamas apdraustas AB „Lietuvos draudimas“ privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu, privalomojo draudimo liudijimo (loterijos bilieto) pagrindu sudarė sutartį su AB „Lietuvos draudimas“, kurios pagrindu įgijo teisę į atitinkamą laimėjimą. Ieškovai, nebūdami Draudimo sutarties šalis, neturi jokių teisių į atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ paskelbtos akcijos prizą. Todėl ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovo A. B. 77 000 Eur sumą (loterijoje laimėto prizo vertę) yra nepagrįstas.

14. Teismas, nustatęs, jog apeliaciniame skunde ieškovai remiasi CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostata, reglamentuojančia pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nurodė, jog ieškovai, nepareikšdami jokių reikalavimų atsakovui dėl nepagrįsto praturtėjimo pirmosios instancijos teisme, negali tokių reikalavimų reikšti apeliaciniame procese (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 312 straipsnis). Be to, aplinkybę, kad atsakovas A. B., faktiškai nemokėjęs nė vienos draudimo įmokos pagal Draudimo sutartį, tačiau įgijęs loterijos prizą, nepagrįstai praturtėjo ieškovų sąskaita, paneigia teismo išvados, jog A. B. teisę į atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ paskelbtos akcijos prizą įgijo sutarties, sudarytos su atsakove AB „Lietuvos draudimas“, pagrindu. Reikalavimai dėl jokių kitų sumų, išskyrus loterijos prizo vertę, priteisimo atsakovui šioje byloje nėra reiškiami.


15. Ieškovai R. D. ir L. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį, kuria atmesti patikslinto ieškinio reikalavimai, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti visus ieškinio reikalavimus; priteisti iš atsakovų solidariai ieškovų turėtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. už kasacinį skundą sumokėto 100 Eur dydžio žyminio mokesčio, atlyginimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad apsimestinio sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš atsakovę AB „Lietuvos draudimas“, neteisingai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnio 3 dalį, nepagrįstai išplėsdamas jos taikymo ribas:

15.1.1. kadangi atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ teises ir pareigas įgijo Draudimo sutarties, o ne apsimestinio sandorio pagrindu, CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma. Šios normos aiškinimas yra pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2014, tačiau į jį teismai neatsižvelgė. Apsimestinis sandoris pats savaime atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ nesukūrė jokių teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtintas sutarties uždarumo principas lemia, kad sutartis teises ir pareigas gali sukurti tik ją sudariusiems asmenims;

15.1.2. ieškiniu nėra reiškiama jokių reikalavimų atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, dėl kurių jai atsirastų papildomų pareigų. Ieškiniu prašoma perkelti draudėjo teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį ieškovams. Ieškovai buvo pasiruošę kompensuoti draudimo bendrovei bet kokias išlaidas, jeigu šių atsirastų dėl teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį pakeitimo.

15.2. Apeliacinio teismo išvados, jog Draudimo sutartis nėra išvestinė iš Pirkimo–pardavimo sutarties, neturi jokio teisinio pagrindo:

15.2.1. kadangi ieškovai nuo pat apsimestinio sandorio sudarymo pradžios naudojosi automobiliu, inicijavo draudimo

sutarties sudarymą, derino draudimo sutarties sąlygas, mokėjo draudimo įmokas, o atsakovas A. B. niekada nebuvo tikrojo dovanojimo sandorio šalis, jis, neturėdamas apsimestinio sandorio objekto, negalėjo jo drausti. Todėl Draudimo sutartis buvo išvestinė iš pagrindinės dovanojimo sutarties. Be to, atsakovas A. B., atsiimdamas prizą, nepateikė draudikei nei automobilio dokumentų originalų, nei Draudimo sutarties, nes šiuos dokumentus turėjo ieškovai;

15.2.2. kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Ieškovai sudarė du susijusius sandorius: apsimestinį pirkimo–pardavimo sandorį (slepiantį dovanojimo sandorį) ir Draudimo sutartį. Draudimo sandoris yra išvestinis iš pirmojo ir jį lemia automobilio paskirtis ir specifika. Jei nebūtų buvę pirmojo sandorio, antrasis sandoris nebūtų buvęs sudarytas, nes nebūtų buvę tokio poreikio;

15.2.3. teismų praktikoje pripažįstama, kad, tenkinus reikalavimą pripažinti sandorį apsimestiniu, išvestiniai reikalavimai taip pat turi būti tenkinami (Lietuvos apeliacinio teismo 20105 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-263-330/2015).

15.3. Draudėjo teisių perkėlimas pagal Draudimo sutartį, kaip ieškovų pažeistų teisių gynimo būdas, mažiausiai pažeistų atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ teises. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra priimtiniausias pažeistos savininko pirmenybės teisės gynimo būdas, nes šis gynimo būdas, palyginti su kitais, pvz., sandorio negaliojimo institutu, yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiausiai atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2012);

15.4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pasibaigusios Draudimo sutarties modifikavimas nėra galimas, nes tokios teismo išvados nepatvirtinta nei CK, nei teismų jurisprudencija, nei doktrina. Be to, teismas nagrinėjamoje byloje pats modifikavo pasibaigusią ir įvykdytą Pirkimo–pardavimo sutartį.

15.5. Teismas, netenkindamas ieškovų reikalavimo dėl 77 000 Eur priteisimo CK 6.237 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, pagrindu, pažeidė CPK 135 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, kuriuo remdamasis ieškovas neprivalo nurodyti ieškinio teisinio pagrindo. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teisinis ginčo santykių kvalifikavimas priklauso teismų kompetencijai.

15.6. Nagrinėjamoje byloje priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai pažeidžia bendrąjį principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus). Kadangi atsakovas A. B. nebuvo tikrasis automobilio savininkas, jis, nesąžiningais veiksmais priimdamas AB „Lietuvos draudimas“ prizą, negalėjo sukurti teisėto rezultato – nuosavybės teisių į atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ prizą ir disponavimą juo.

16. Atsakovas A. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovų R. D. ir L. D. kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Ieškovų kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 1.87 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti:

16.1.1. kadangi ieškovų reikalavimas jiems perkelti teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį nuo jos sudarymo momento yra reikalavimas modifikuoti Draudimo sutartį CK 1.87 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. draudimo sandorį laikyti apsimestiniu, šios Draudimo sutarties pagrindu atsiradusiems teisiniam padariniams taip pat taikoma CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąžiningų trečiųjų asmenų, įgijusių teises apsimestinio sandorio pagrindu, interesų apsauga;

16.1.2. sandorio pripažinimo apsimestiniu fakto panaudojimas, reikalaujant modifikuoti Draudimo sutartį, yra ne kas kita, kaip jo panaudojimas prieš trečiuosius asmenis;

16.1.3. ieškovų reikalavimas perkelti jiems teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį daro įtaką draudiko teisėms ir pareigoms. Draudimo sutartis buvo sudaryta įvertinant atsakovo A. B. rizikingumą, nuo kurio tiesiogiai priklausė draudimo įmokos dydis;

16.1.4. teisių ir pareigų perkėlimas, kaip pažeistų teisių gynimo būdas, yra nustatytas tik bendraturčio pirmenybės teisės įgyti parduodamą turto dalį pažeidimo atveju (CK 4.79 straipsnio 3 dalis), todėl nagrinėjamu atveju jis negali būti taikomas. Kiti CK 1.138 straipsnio 1 ir 5 punktuose įtvirtinti civilinių teisių gynimo būdai galėtų būti taikomi tik tuo atveju, jei Draudimo sutartis būtų galiojanti.

16.2. Kasacinio skundo argumentai, jog Draudimo sutarties negalima laikyti išvestiniu sandoriu, buvo nurodyti apeliaciniame skunde ir dėl jų pasisakė apeliacinės instancijos teismas.

16.3. Pirkimo–pardavimo ir ieškovų prašomos modifikuoti Draudimo sutarties sudarymą skiria beveik metų laikotarpis,

todėl ieškovai kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010.

16.4. Priešingai nei teigia ieškovai, nesudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, automobilio savininkas gali naudotis automobiliu, tačiau taip jis pažeistų imperatyviąją pareigą; automobilio savininkas taip pat gali pasirinkti nesinaudoti automobiliu. Todėl Draudimo sutartis yra ne išvestinis, o savarankiškas sandoris. Be to, Draudimo sutarties galiojimas siejamas ne tik su automobilio savininku, bet ir su automobilio valdytoju.

16.5. Vertinant Draudimo sutarties reikšmę sprendžiant ginčą, teisiškai reikšmingas yra priežastinio ryšio tarp Draudimo sutarties sudarymo ir atsiradusių pasekmių (automobilio „BMW X6“ laimėjimo) nustatymas. Ieškovai, sudarydami Draudimo sutartį ir sumokėdami privalomąsias įmokas, išreiškė savo valią, kad atsakovas A. B. taptų ne tik draudimo teisinių santykių subjektu, bet ir laisva valia suteikė jam teisę dalyvauti, taip pat ir laimėti loterijoje (žaidime). Todėl vien reikalavimas modifikuoti Draudimo sutartį, neginčijant išreikštos valios, kad akcijoje (loterijoje, žaidime) dalyvautų atsakovas A. B., ieškovams nesukeltų norimų teisinių pasekmių.

16.6. Apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas ieškovų reikalavimo dėl 77 000 Eur priteisimo CK 6.237 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, pagrindu, nepažeidė CPK 135 straipsnio nuostatų. Patikslintame ieškinyje nurodytą reikalavimą dėl 77 000 Eur priteisimo ieškovai išimtinai grindė jiems palankaus teismo sprendimo, perkeliant draudėjo teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį, priėmimu. Remiantis CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, ieškovams, kurie mano, kad jų teisės turi būti ginamos taikant nepagrįsto praturėjimo institutą, teko pareiga tinkamai suformuoti ieškinio pagrindą ir dalyką, nes nuo to priklausė teisminio nagrinėjimo ribos. Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas iš esmės lemtų visai kitokią bylos nagrinėjimo eigą ir padidintų įrodinėjimo bei paties bylos nagrinėjimo proceso sudėtingumą. Todėl ieškovai, jau formuluodami ieškinio reikalavimus, turėjo remtis CK 6.237 straipsnio 1 dalimi. Šio teisinio pagrindo pripažinimas ir svarstymas apeliacinės instancijos teisme būtų pažeidęs civilinio proceso rungtyniškumo, koncentruotumo principus ir atsakovo A. B. procesines teises.

16.7. Ieškovai kasacinį skundą nepagrįstai grindžia principo ex in juria non oritur jus pažeidimu. Atsakovui A. B. teisė į akcijos prizą (automobilį „BMW X6“) atsirado ne apsimestinės pirkimo–pardavimo sutarties, o 2016 m. birželio 10 d. įvykusios loterijos (žaidimo) pagrindu, t. y. pagal CK 6.244 straipsnyje įtvirtintą teisinį pagrindą. Nuosavybės teisinių santykių atsiradimą lėmusio Pirkimo–pardavimo sandorio sudarymas, jo galiojimas ir kitos aplinkybės nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su laimėtu automobiliu. Be to, ieškovai nepagrįstai apsimestinį automobilio pirkimo–pardavimo sandorį laiko neteisėtu. Vien faktas, kad sandoris yra apsimestinis, savaime nereiškia, jog jis yra ir neteisėtas, nes neteisėto sandorio esminis požymis yra jo prieštaravimas imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Teismai, nenustatę sandorių neteisėtumo, pripažino, jog apsimestinis sandoris buvo nuosavybės teisių atsiradimo teisinis pagrindas.

Teisėjų kolegija



Dėl apsimestinio sandorio pasekmių tretiesiems asmenims

17. CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.

18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad simuliacija, t. y. apsimestiniai ar tariami sandoriai, yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Melas simuliacijos atveju gali būti skirtingo intensyvumo. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 17 punktas).

19. Sandorių negaliojimui būdingas retroaktyvumo (grįžtamosios galios) principas, kuris pasireiškia siekiu sugrąžinti negaliojančio sandorio šalis į tą turtinę padėtį, kurioje jos buvo iki sandorio sudarymo. Tačiau tuo atveju, kai sudarytas

sandoris turi įtakos tretiesiems asmenims, retroaktyvumo principas turi būti taikomas, išlaikant pusiausvyrą tarp jo ir įgytų teisių stabilumo bei teisinės tikrovės saugumo principų. Apskritai yra pripažįstama, kad apsimestiniai sandoriai teisines pasekmes sukelia tik sandorio šalims ir nesukuria pasekmių tretiesiems asmenims, nes būtent apsimestinis sandoris yra vienintelė valios išraiška, su kuria tretieji asmenys turi galimybę susipažinti. Todėl apsimestinių sandorių galiojimas ir jų teisinės pasekmės tretiesiems asmenims pasireiškia specifiniu reguliavimu.

20. CK 1.87 straipsnio 2 ir 3 dalys įtvirtina apsimestinių sandorių galiojimo tretiesiems asmenims teisines pasekmes. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo teises apsimestinio sandorio pagrindu.

21. Teisės doktrinoje, apibrėžiant simuliacinių sandorių įtaką tretiesiems asmenims, išskiriamos dvi situacijos: pirma, kai fiktyvus sandoris pažeidžia trečiųjų asmenų teises ir, antra, kai tretieji asmenys, sąžiningai pasikliovę fiktyvaus (apsimestinio) sandorio galiojimu, patys įgyja tam tikrų teisių, t. y. tam tikra prasme jiems šis matomas sandoris yra naudingas. Pirmuoju atveju simuliacija gali būti panaudota prieš šalis ir dėl to galios tikrasis (slaptasis) sandoris, kitaip tariant, pirmenybė bus teikiama tikrajam šalių susitarimui, tikrajai valiai. Antruoju atveju fiktyvus (apsimestinis) sandoris gali būti naudingas tretiesiems asmenims, nes, sąžiningai pasikliovę šiuo sandoriu, jie patys įgijo tam tikrų teisių ir yra suinteresuoti, kad galiojančiu būtų laikomas būtent fiktyvus sandoris ir kad jų įgytos teisės fiktyvaus sandorio pagrindu būtų taip pat galiojančios. Tokiu atveju šalys negalės remtis simuliacija prieš trečiuosius asmenis, t. y. tokiu atveju pirmenybė suteikiama simuliaciniam sandoriui, jo galiojimui, jis laikomas tikruoju, sukėlusiu pasekmes šalims ir tretiesiems asmenims (Ambrasienė, D.; Cirtautienė, S.; Dambrauskaitė, A., Selelionytė-Drukteinienė, S. ir Tikniūtė, A. Lyginamoji sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste. Vilnius: Justitia, 2013, p. 266).

22. CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisės norma panašiai aiškinama ir šio straipsnio komentare. Jame nurodyta, kad CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog apsimestinio sandorio šalys negali panaudoti apsimestinio sandorio sudarymo fakto prieš sąžiningus asmenis, kurie, nežinodami, kad sandoris fiktyvus, įgyja pagal kitą sandorį teises iš asmens, kuriam tos teisės pagal fiktyvų sandorį nepriklauso (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Vilnius: Justicija, 2001, p. 195).

23. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad, sprendžiant apsimestinio sandorio pasekmių tretiesiems asmenims klausimą pagal CK 1.87 straipsnio 2 ir 3 dalis, būtina nustatyti, ar sąžiningi tretieji asmenys, kurie, pasikliaudami simuliacinio sandorio galiojimu, apsimestinio sandorio pagrindu įgijo naudą, t. y. įgijo tam tikrų teisių, kas nulemtų jų teisėtą interesą išlaikyti šias apsimestinio sandorio pagrindu įgytas teises galiojančias. Jei nustatoma, kad tretieji asmenys įgijo tokias teises, tretiesiems asmenims yra taikomos CK 1.87 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės pasekmės. Tačiau jei nustatoma, kad fiktyvus sandoris pažeidžia trečiųjų asmenų teises ar teisėtus interesus, tretiesiems asmenims yra taikomos CK 1.87 straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės.

Dėl ginčo santykių teisinio kvalifikavimo ir tinkamo bylos esmės atskleidimo

24. Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino negaliojančia Pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat pripažino šį sandorį 2015 m. balandžio 21 d. sudaryta dovanojimo sutartimi, kuria dovanotojas S. D. padovanojo šią transporto priemonę R. D. ir L. D.. Teismai, vertindami ieškovų argumentus, pagrindžiančius ieškinio reikalavimą perkelti ieškovams R. D. ir L. D. teises ir pareigas pagal Draudimo sutartį, sudarytą draudikės AB „Lietuvos draudimas“ ir draudėjo A. B., ir pritardami atsakovų argumentui, kad Draudimo sutartis yra savarankiškas sandoris, kuris, lyginant su Pirkimo–pardavimo sutartimi, turi skirtingas šalis ir kurio galiojimas nepriklauso nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo, sprendė, kad reikalavimas dėl draudėjo teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį perkėlimo negali būti tenkinamas, remiantis CK 1.87 straipsnio 3 dalimi. Teismai netenkino ieškovų R. D. ir L. D. reikalavimo atsakovui A. B. dėl 77 000 Eur priteisimo, remdamiesi tuo, kad ieškovai nėra sudarę su draudiku draudimo sutarties.

25. Teisėjų kolegija sutinka su teismų pozicija, kad ginčo Draudimo sutartis yra savarankiškas sandoris ir dėl jos galiojimo spręstina atskirai nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo klausimo. Tokį kvalifikavimą visų pirma nulemia Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 ir 43 straipsniuose įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį atsakomybė sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį tenka ne tik transporto priemonės savininkui, bet ir valdytojui, taip pat, be kita ko, ir pačių ieškovų R. D. bei L. D. reiškiamas reikalavimas atsakovui A. B. dėl 77 000 Eur priteisimo. Nors ieškovai, be kita ko, teikia argumentus, kad

Draudimo sutartis yra išvestinis sandoris iš apsimestinio Pirkimo–pardavimo sandorio, tačiau reikalavimą atsakovui A. B. dėl 77 000 Eur priteisimo reiškia ne ieškovas S. D., kuris ir buvo apsimestinio Pirkimo–pardavimo sutarties šalis, bet ieškovai R. D. ir L. D., kurie nebuvo šio apsimestinio sandorio šalis. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir teismų argumentuose egzistuoja tam tikras prieštaringumas, nes, padarydami išvadą, jog Draudimo sutarties galiojimo klausimas atskirtinas nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo klausimo, teismai sprendė, kad draudėjo teisės ir pareigos negali būti perkeltos būtent dėl Pirkimo–pardavimo sutarties, kaip apsimestinio sandorio, pasekmių netaikymo tretiesiems asmenims (konkrečiai nagrinėjamu atveju – draudikui), nevertindami Draudimo sutarties, kaip savarankiškos sutarties, galiojimo klausimo ir atitinkamai jos negaliojimo teisinių pasekmių.

26. Teisminio nagrinėjimo dalykas byloje nustatomas pagal pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 143 straipsnio 3 dalis). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 34 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas pagal savo kompetenciją tiria ir vertina faktines bylos aplinkybes, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo santykius reglamentuojantį įstatymą, teisiškai argumentuodamas atskleidžia taikomo įstatymo nuostatos prasmę. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008).

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovų R. D. ir L. D. reiškiamus ieškinio reikalavimus dėl draudėjo teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį perkėlimo ir 77 000 Eur priteisimo bei šių reikalavimų faktinį pagrindą, pripažįsta, kad ieškovų R. D., L. D. ir atsakovo A. B. santykiai Draudimo sutarties, sudarytos su draudike AB „Lietuvos draudimas“, atžvilgiu kvalifikuotini pagal CK 1.87 straipsnyje nustatytas taisykles ir jų nulemtas teisines pasekmes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, atsižvelgiant į ieškovų procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, susijusius su reikalavimu dėl draudėjo teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį perkėlimo, iš esmės galima daryti išvadą, kad jų reikalavimas, nors ir nevisiškai teisiškai tiksliai suformuluotas, iš esmės reiškia reikalavimą pripažinti Draudimo sutartį sudarytą tarp draudimo įmonės ir ieškovų R. D. bei L. D., t. y. reiškia reikalavimą pripažinti tikrąjį šalių valią atitinkantį sandorį.

28. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad sandorio ydingumas gali pasireikšti dėl sandorio šalių valios, objekto, subjekto ir kt. Apsimestiniu laikomas ir toks sandoris, kuris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695-219/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2012).

29. Teisės doktrina nurodo, kad simuliacija kartais siekiama paslėpti pačią sandorio šalį. Sutartyje šalimi (naudos gavėju) nurodomas vienas asmuo, tačiau tikroji sandorio šalis aptariama slaptame susitarime (tai vadinamieji „prête-nom“ arba „man of straw“ atvejai). Toks asmenų „pakeitimas“ gali būti atliekamas susitarus su kita matomo sandorio šalimi, tačiau tai gali vykti ir jai apie tai nežinant. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad tokiu atveju slaptasis susitarimas, be kita ko, gali būti kvalifikuojamas kaip pavedimo susitarimas arba atstovavimo teisiniai santykiai (Ambrasienė, D.; Cirtautienė, S.; Dambrauskaitė, A.; Selelionytė–Drukteinienė, S. ir Tikniūtė, A. Lyginamoji sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste. Vilnius: Justitia, 2013, p. 262).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, kai apsimestinis sandoris sudaromas siekiant paslėpti tikrąją sandorio šalį, o ypač tuo

atveju, jei toks sutarties šalies pakeitimas vyksta nežinant kitai matomai sutarties šaliai, iš esmės gali atsirasti keli slaptieji teisiniai santykiai: vienas teisinis santykis – tarp kitos matomos šalies ir paslėptos šalies (tikrasis arba vidinis susitarimas, kurį, kaip paprastai, nori pridengti statytinis ir paslėpta šalis), ir kitas slaptasis teisinis santykis – tarp statytinio ir paslėptos šalies. Būtent pastarasis teisinis santykis, jeigu bylos aplinkybės neįrodo priešingai, gali būti kvalifikuojamas kaip atstovavimo teisiniai santykiai.

31. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog apeliantai nagrinėjamoje byloje nesiekia pripažinti Draudimo sutarties negaliojančia, ex officio (savo iniciatyva) nesprendė šios sutarties negaliojimo klausimo pagal CK 1.87 straipsnio taisykles ir nepasisakė, dėl kokių priežasčių šio klausimo teismas neturėtų spręsti.

32. Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, apsimestinis sandoris yra niekinis. Niekinio sandorio faktą ir teisines pasekmes teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 6.227 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant teismo pareigą ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 37 punktas).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad teismas tenkino ieškovų reikalavimus dėl Pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.87 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu ir šio apsimestinio sandorio pripažinimo Dovanojimo sutartimi, kuria dovanotojas S. D. padovanojo šią transporto priemonę R. D. ir L. D., ir tai, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog automobiliu neatlygintinai naudojosi ieškovai R. D. ir L. D., kad jie inicijavo transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarčių sudarymą ir mokėjo draudimo įmokas, sudarė pagrindą teismui ex officio spręsti Draudimo sutarties, sudarytos draudimo įmonės ir atsakovo A. B., pripažinimo apsimestiniu sandoriu, sudarytu ne su tikrąja sutarties šalimi, bet jos statytiniu (kai toks sandoris sudaromas nežinant kitai matomo sandorio šaliai, t. y. draudikei), klausimą.

34. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, ex officio neišspręsdami Draudimo sutarties negaliojimo CK 1.87 straipsnyje įtvirtintu teisiniu pagrindu klausimo, netyrė ir nevertino reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su teisiniais santykiais, atsiradusiais tarp ieškovų R. D. ir L. D. bei atsakovo A. B., sudarant minėtą Draudimo sutartį kaip apsimestinį sandorį. Būtent šie teisiniai santykiai (tarp tikrosios šalies ir ją pakeitusio statytinio) atspindi tikrąją šalių valią, slaptąjį susitarimą. Tik ištyrus ir įvertinus šias aplinkybes, galima teisingai kvalifikuoti ieškovų reikalavimo dėl 77 000 Eur priteisimo teisinį pagrindą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje nurodytus argumentus, pažymi, kad tais atvejais, kai apsimestinis sandoris sudaromas su statytiniu, yra pagrindas šalių santykius slaptojo sandorio pagrindu kvalifikuoti kaip atstovavimo teisinius santykius, jeigu bylos aplinkybės nelemtų kitos išvados. Tokiu atveju gali būti pagrindas vienos slaptojo sandorio šalies (tikrosios šalies) reikalavimą dėl 77 000 Eur priteisimo kvalifikuoti kaip sutartinės civilinės atsakomybės pagrindu reiškiamą reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje teismai, vertindami abiejų šalių – tiek ieškovų R. D. ir L. D., tiek atsakovo A. B. – veiksmų, sudarant Draudimo sutartį, subjektyviąją pusę, padarė išvadą, kad abi šalys elgėsi nesąžiningai. Nustačius, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti civilinės atsakomybės taisykles, ši aplinkybė gali turėti reikšmės civilinės atsakomybės sumažinimui ar atleidimui nuo jos (CK 6.253 straipsnio 5 dalis ir 6.259 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, nesant pagrindo tarp tikrosios šalies ir ją Draudimo sutartyje pakeitusio statytinio susiklosčiusių tikrųjų teisinių santykių kvalifikuoti kaip atstovavimo teisinių santykių ar kitų sutartinių teisinių santykių, būtų pagrindas kaip subsidiarų tikrosios apsimestinės Draudimo sutarties šalies pažeistų teisių gynimo būdą taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą (CK 6.237 straipsnio 2, 5 dalys).

35. Šioje nutartyje minėta, kad teismai, nors ir sprendė, kad Draudimo sutartis yra savarankiškas sandoris ir jos galiojimas nepriklauso nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo, ieškovų reikalavimo dėl draudėjo teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį perkėlimo netenkino remdamiesi vien CK 1.87 straipsnio 3 dalimi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, vertinant Draudimo sutarties galiojimo klausimą pagal CK 1.87 straipsnio taisykles atsietai nuo Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo klausimo, draudikė AB „Lietuvos draudimas“ yra apsimestinio sandorio, kurį sudarė su atsakovu A. B., šalis, t. y. ji nėra trečiasis asmuo šio sandorio atžvilgiu.

36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad draudikė AB „Lietuvos draudimas“ yra sąžininga Draudimo sutarties šalis, kuri apie apsimestinį sandorį nieko nežinojo. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas šiai šaliai taikyti analogiškas kaip trečiajam asmeniui apsimestinio sandorio teisines pasekmes, t. y. CK 1.87 straipsnio 2 arba 3 dalį.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šios nutarties 23 punkte pateiktą išaiškinimą, nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai sprendė apsimestinio draudimo sandorio teisinių pasekmių taikymo draudikei AB „Lietuvos draudimas“ klausimą (nei spręsdami Draudimo sutarties galiojimo klausimą susietai su Pirkimo–pardavimo sutarties galiojimu, nei kaip savarankiškos Draudimo sutarties). Draudikė apsimestinio draudimo sandorio pagrindu neįgijo jokių teisių ar naudos, kuri lemtų jos interesą išlaikyti tas teises galiojančias. Todėl nėra pagrindo taikyti CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas pasekmes ir pirmenybę suteikti simuliaciniam, t. y. apsimestiniam, sandoriui ir jo galiojimui bei laikyti jį tikruoju sandoriu, sukėlusiu teisines pasekmes šalims ir tretiesiems asmenims.

38. Draudikė AB „Lietuvos draudimas“ teigia, kad, sudarant Draudimo sutartį ir nustatant įmokos dydį bei kitas draudimo sąlygas, buvo įvertinta ne ieškovų R. ir L. D., o būtent A. B., kaip draudėjo, rizika, todėl įmokos dydis buvo nustatytas konkrečiam draudėjui. Todėl, draudikės AB „Lietuvos draudimas“ teigimu, jei draudimo sutartis būtų buvusi sudaryta su ieškovais R. ir L. D., galimai būtų buvusi apskaičiuota kitokia draudimo įmoka bei būtų pasikeitusios kitos draudimo sutarties sąlygos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nelemia to, kad draudikei iš Draudimo sutarties atsirado tam tikra nauda ar ji įgijo tam tikrų teisių, kas nulemtų jos teisėtą interesą išlaikyti šias apsimestinio sandorio pagrindu įgytas teises galiojančias. Šios aplinkybės lemia tai, kad apsimestiniu sandoriu galimai buvo pažeistos draudikės teisės, įskaitant ir dėl to, kad ji negavo tokios draudimo įmokos, kurią būtų gavusi, jei sutartis būtų buvusi sudaryta su tikrąja sutarties šalimi, t. y. draudikė dėl apsimestinio draudimo sandorio galėjo galimai patirti nuostolių. Todėl draudikė, manydama, kad yra pažeistos jos teisės ir teisėti interesai, gali ginti savo teises, remdamasi CK 1.87 straipsnio 2 dalimi, ir panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.

Dėl kasacinio skundo ribų ir procesinės bylos baigties

39. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų.

40. CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus, o fakto klausimų nenagrinėja.

41. Kasacinį skundą nagrinėjamoje byloje pateikė tik ieškovai R. D. ir L. D.. Šie ieškovai nei apeliaciniu, nei kasaciniu skundu neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkinti ieškinio reikalavimai, t. y. reikalavimas pripažinti 2015 m. balandžio 21 d. ieškovo S. D. ir atsakovo A. B. sudarytą Pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir pripažinti šį sandorį Dovanojimo sutartimi, sudaryta dovanotojo S. D. ir dovanos gavėjų R. D. bei L. D.. Todėl ši sprendimo dalis jau yra įsiteisėjusi ir įgijusi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią. Ieškovai R. D. ir L. D. tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka skundė tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti kiti ieškinio reikalavimai.

42. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias apsimestinį sandorį, neištyrė ir nenustatė esminių aplinkybių, turinčių teisinę reikšmę teisingam ieškovų reikalavimų dėl draudėjo teisių ir pareigų pagal Draudimo sutartį perkėlimo ir 77 000 Eur priteisimo išnagrinėjimui, todėl egzistuoja pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti minėti ieškovų reikalavimai, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismui iš naujo nagrinėjant bylą, tirtinos ir vertintinos šios nutarties 34 punkte nurodytos aplinkybės, taip pat patikslintina šalių pareiga įrodyti šias aplinkybes ir pasiūlytina šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis).


43. Ieškovai, paduodami kasacinį skundą, sumokėjo 100 Eur dydžio žyminio mokesčio dalį, o likusios 1280 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi jiems buvo atidėtas iki kasacinio teismo nutarties priėmimo. Kitų bylinėjimosi išlaidų dalyvaujantys byloje asmenys priteisti neprašė

bei neteikė jas patvirtinančių įrodymų.44. Kasacinis teismas patyrė 18,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2019 m. sausio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).45. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių

sumokėtų ir mokėtinų (kurių mokėjimas buvo atidėtas) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

GRAŽINA DAVIDONIENĖ

DONATAS ŠERNAS_______________________


2019-00330 2019-01-10 2018-11-20 2018-11-20 -

Administracinė byla Nr. eAS-774-492/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03100-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 43.5.2.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. S. įmonės „SOKRENA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. įmonės „SOKRENA“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas G. S. įmonė „SOKRENA“ su skundu (b. l. 1–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau –

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=16c4c210143011e9a02091a7dde47252

ir Aplinkos apsaugos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 21 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (b. l. 24–27) (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo G. S. įmonės „SOKRENA“ skundą ir išaiškino pareiškėjui, kad dėl Aplinkos apsaugos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo jis turi teisę kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 21 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ regionų aplinkos apsaugos departamentai (įskaitant ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą) buvo reorganizuoti jungimo būdu, t. y. prijungiant juos prie Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, kuris po reorganizavimo tęsė veiklą perimdamas biudžetinių įstaigų teises ir pareigas.

Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Sprendimą, kuriuo nuspręsta patvirtinti Aplinkos apaugos departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktą Nr. 16068881. Aplinkos apsaugos departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktu Nr. 16068881 pareiškėjui apskaičiuota nesumokėta mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis dalis – 5 112 Eur. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo nuostatas ir pareiškėjo skundo turinį, teismas sprendė, kad Aplinkos apsaugos departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 16068881, kuris buvo patvirtintas Aplinkos apsaugos departamento Sprendimu, yra administracinis aktas, kuris buvo patikrintas ir patvirtintas centrinio viešojo administravimo subjekto – Aplinkos apsaugos departamento. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju bylos teismingumas turi būti nustatomas pagal struktūrinio padalinio Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių valdybos bei Apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio – veiklos teritoriją ir buveinę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių valdybos bei Apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio buveinės adresas yra: M. K. Čiurlionio g. 3, Šiauliai. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų teismų veiklos teritorijų nustatymo ir Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 6 straipsnį Šiaulių miestas ir regionų apygardos administracinio teismo veikimo teritorijoje, todėl skundas nenagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

III.

Pareiškėjas G. S. įmonė „SOKRENA“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir išspręsti skundo teritorinio teismingumo klausimą.

Pareiškėjas mano, kad skundą padavė tinkamam teismui. ABTĮ 31 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė. Šiuo atveju atsakovu yra Sprendimą priėmęs Aplinkso apsaugos departamentas, kurio buveinė yra A. Juozapavičiaus g. 9, Vilnius. Be to, analogiškoje situacijoje dėl analogiško Aplinkos apsaugos departamento sprendimo Vilniaus apygardos administracinis teismas jau yra priėmęs kitų pareiškėjų skundus (pvz., administracinė byla Nr. eI-4281-764/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje situacijoje yra konstatavęs, kad skundas turėtų būti nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo G. S. įmonės „SOKRENA“ skundą dėl to, kad jis nenagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme, teisėtumas ir pagrįstumas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas G. S. įmonė „SOKRENA“ 2018 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 21 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Aplinkos apaugos departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 16068881.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis priimta remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimą, kuriuo patvirtintas Aplinkos apaugos departamento apskaitos ir mokesčių kontrolės Šiaulių poskyrio 2018 m. birželio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 16068881, padarė išvadą, jog byla priskirtina ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, bet Regionų apygardos administraciniam teismui, nes patikrinimą atliko Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė.

Nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymo Nr. D1-277 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo“ 1.6 ir 2 punktais, be kita ko, nuspręsta Šiaulių RAAD reorganizuoti jungimo būdu – prijungiant prie Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, kuriai po reorganizavimo pereina visos šiuo įsakymu reorganizuojamų biudžetinių įstaigų teisės ir pareigos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-277 patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų reorganizavimo sąlygų aprašo (toliau – ir Reorganizavimo sąlygų aprašas) 5.6 punkte taip pat numatyta, kad Šiaulių RAAD reorganizuojamas, reorganizavimo būdas – regionų aplinkos apsaugos departamentai reorganizuojami jungimo būdu, prijungiant juos prie Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, kuris po reorganizavimo tęsia veiklą perimdamas reorganizuojamų biudžetinių įstaigų teises ir pareigas (8 p.). Reorganizavimo sąlygų aprašo 9 punkte, be kita ko, numatyta, kad Šiaulių RAAD po reorganizavimo pasibaigia. Pasibaigiančių biudžetinių įstaigų (t. y., be kita ko, Šiaulių RAAD) teisės ir pareigos pereina po reorganizavimo veiksiančiai biudžetinei įstaigai – Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos pakeistų Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos nuostatų įregistravimo Juridinių asmenų registre dieną. Nustatyta, jog pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos nuostatai Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti 2018 m. liepos 2 d., taigi nuo šios dienos Šiaulių RAAD perėmė Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, kuris yra atsakovas šioje byloje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 21 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, atsakovu byloje yra įtrauktas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, todėl remiantis ABTĮ 31 straipsnio 1 dalimi, skundas turėjo būti paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė. Atsakovo buveinė yra registruota A. Juozapavičiaus g. 9, Vilniuje, todėl ginčas nagrinėtinas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 „Dėl Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo 10 punkte nustatyta, jog patikrinimo aktas patvirtinamas mokesčių administravimo įstatyme nustatytais terminais, nėra pakankama padaryti išvadai dėl patikrinimo akto kaip savarankiško administracinio akto, tuo pačiu ir išvadai, kad ginčų teismingumas turi būti nustatomas pagal patikrinimą atlikusių subjektų buvimo vietą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 31 straipsnio 2 dalimi. Dėl išdėstytų priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. įmonės „SOKRENA“ atskirąjį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo G. S. įmonės

„SOKRENA“ skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. I-17-756/2018Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00019-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 4.1; 25.5; 53.1(S)(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, S. G., Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

sekretoriaujant L. V.,dalyvaujant pareiškėjams Lietuvos Respublikos Seimo nariams A. A. ir S. Š.,atsakovo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos atstovams A. V. ir J. Š.,viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos

Respublikos Seimo narių A. A., L. K. ir S. Š. pareiškimą ištirti Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197, 8.1.1 ir 13.3 punktų teisėtumą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Lietuvos Respublikos Seimo nariai A. A., L. K. ir S. Š. su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami ištirti, ar Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro (toliau – ir Ministras) 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197 (toliau – ir Įsakymas) patvirtintos Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos (toliau – ir Egzamino programa) (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 ir 2017 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. V-931 redakcijos) 8.1.1 ir 13.3 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 14 straipsniui,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a53437e0086611e9a5eaf2cd290f1944

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo preambulei, 3 straipsnio 4 punktui, 30 straipsnio 7 daliai ir Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. XII-745 patvirtintos Valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos (toliau – ir Strategija) 7.2 ir 19.5 punktams.

2. Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais:2.1. Pirminiu Įsakymu patvirtintos Egzamino programos 8.1.1 punkte buvo numatyta, kad dalyko žinias ir supratimą

mokinys parodo, kai aptaria nurodytų autorių kūrinius, kultūrinį istorinį, biografinį ar meninį kontekstą. Tos pačios Įsakymo redakcijos Egzamino programos 13.3 punktas numatė, kad prie kiekvienos temos pateikiamas sąrašas autorių, iš kurių vieną būtina pasirinkti: valstybiniam brandos egzaminui pateikiami trys privalomi lietuvių autoriai iš Bendrosios programos išplėstinio kurso; mokykliniam brandos egzaminui pateikiami keturi privalomi lietuvių autoriai iš Bendrosios programos bendrojo kurso. Dabar galioja tokia šių punktų redakcija (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 ir 2017 m. lapkričio 24 d. įsakymo Nr. V-931 redakcijos: dalyko žinias ir supratimą mokinys parodo, kai aptaria pagal Bendrąją programą privalomų autorių kūrinius, kultūrinį istorinį, biografinį ar meninį kontekstą (8.1.1 p.); prie kiekvienos temos pateikiami du jai atskleisti tinkamiausi autoriai, vieną iš kurių rekomenduojama pasirinkti; egzamino užduoties sąsiuvinyje nurodomi visi privalomi autoriai, kuriais kandidatas, atlikdamas egzamino užduotį, taip pat gali remtis (13.3 p.). Taigi pagal dabar galiojančios redakcijos Egzamino programą, abiturientas, laikydamas lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, gali remtis bet kuriuo iš 36 mokykloje nagrinėtų autorių (nebūtinai lietuvių) kūrinių. Lietuvių literatūros (kultūros) ir istorinio konteksto supratimas ir išmanymas nebėra privalomas. Vadinasi, lietuvių kalbos ir literatūros egzamine lietuvių literatūra nebėra privalomas dalykas. Po minėtų pakeitimų mokiniai gali rinktis aptarti bet kurį iš 36 autorių, iš kurių 4 yra užsienio autoriai, o 2 autoriai patenka ir į Lenkų gimtosios kalbos programą (A. Mickevičius ir Č. Milošas). Taigi Lietuvos lenkų mokyklų mokiniai gali lietuvių literatūros egzaminą išlaikyti, mokęsi tik pagal lenkų gimtosios kalbos programą, o Lietuvos rusų mokyklų mokiniai – pasirinkę, pavyzdžiui, V. Šekspyrą, kuris nagrinėjamas per gimtosios kalbos pamokas, bei rusų klasikos ar šiuolaikinės literatūros autorių. Lietuvių mokyklų mokiniai gali gauti 100 balų be lietuvių literatūros, jos kultūros ir istorijos išmanymo.

2.2. Aptarti pakeitimai atlikti tik laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą. Kadangi Tautinių mažumų brandos egzamino programa minėtais įsakymais nebuvo pakeista, tautinių mažumų gimtųjų kalbų egzaminų metu vertinamas gimtosios literatūros išmanymas. Tautinių mažumų brandos egzamino programoje nurodyta, kad žinias ir supratimą mokiniai parodo: aptardami nurodytų gimtosios literatūros autorių kūrybą, jos savitumą, istorinį, kultūrinį kontekstą, pateikia pavyzdžių; žinodami gimtosios literatūros raidą, apibūdindami pagrindinius reiškinius ir idėjas; įvardydami tiesiogiai pasakytas mintis remiantis teksto visuma ir kontekstu.

2.3. Tiek anksčiau galiojusios redakcijos Egzamino programos, tiek šiuo metu galiojančios redakcijos Egzamino programos 8.1.4 punktas, kuriame pažymėta, kad mokinys aptaria, kuo (ar) aktualūs nurodytų autorių kūriniai, po minėtų pakeitimų įgavo visai kitą prasmę: iki pakeitimų temos būdavo formuluojamos iš lietuvių literatūros privalomų kūrinių pilietine, egzistencine, pasaulėvokine ir panašia problematika. Iš 32 lietuvių literatūros programinių autorių per egzaminą būdavo pateikiama dvylika, tai yra 4 temos po 3 autorius. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, pakanka žinoti vieno autoriaus kūrinį, nors kursas trunka dvejus metus.

2.4. Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1999 m. spalio 21 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Kitame Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarime dėl minimalių kvalifikacinių reikalavimų mokslininkams buvo akcentuota, kad šis straipsnis yra Konstitucijos I skirsnyje, kurio nuostatoms, kaip įtvirtinančioms ypatingas konstitucines vertybes, yra nustatyta aukštesnio lygio konstitucinė apsauga – jos gali būti keičiamos tik referendumu (Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalis). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija. Lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą. Valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas reiškia, kad turi būti užtikrintas lietuvių kalbos funkcionavimas visose viešojo gyvenimo srityse. Vadinasi, kiekvienas Lietuvos gyventojas nuo pat vaikystės turi ne tik pareigą, bet ir teisę gyventi tokioje aplinkoje, kurioje įsišaknytų savo

tautoje, savo kalboje, kultūroje, perimtų jos tradiciją, ją tęstų ir toliau kurtų. Todėl lietuvių kalbos ir literatūros ugdymas mokykloje susijęs pirmiausia su tautos ir valstybės dvasinio gyvybingumo, atsparumo ir savikūros išlaikymu. Šis ugdymo dalykas apima lietuvių kalbą ir lietuvių literatūrą bei platų Europos kultūros kontekstą, kuris negali pakeisti lietuvių literatūros, kultūros ir istorijos mokymosi. Aptarti Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimai įtvirtina mokyklinėje lituanistikoje precedentą – abiturientai gali laikyti ir išlaikyti aukščiausiais balais lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą, neskaitę nė vieno nacionalinės literatūros kūrinio, jiems nebeprivaloma susipažinti ir Lietuvos istoriniu kultūriniu pasakojimu.

2.5. Švietimo įstatymo preambulėje įtvirtintas principas, pagal kurį švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. To paties įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas tikslas perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes, laiduoti sąlygas asmens brandžiai tautinei savimonei, dorovinei, estetinei, mokslinei kultūrai, pasaulėžiūrai formuotis, taip pat garantuoti tautos, krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą, nuolatinį jos vertybių kūrimą, puoselėti krašto atvirumą ir dialogiškumą. Šio įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje nustatytas imperatyvus reikalavimas, kad visos bendrąjį ugdymą teikiančios mokyklos užtikrintų valstybinės kalbos mokėjimą pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintas bendrąsias programas. Šiuo metu galiojančios redakcijos Egzamino programa Švietimo įstatyme įtvirtintų reikalavimų neatitinka.

2.6. Strategijoje nustatyta, kad ji remiasi Švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme bei Valstybės pažangos strategijoje „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ įtvirtintais vertybiniais principais, be kita ko, tautinės tapatybės, istorijos pažinimu grįsto tradicijos tęstinumo ir atvirumo kultūrų įvairovei (7.2 p.). Trečiajam Strategijos tikslui pasiekti numatyta užtikrinti lietuviškosios ir Lietuvos tapatybės bei kultūros ugdymą (19.5 p.). Taigi šiuo metu galiojančios redakcijos Egzamino programa akivaizdžiai neatitinka minėtų Strategijos nuostatų.

2.7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I261-16/2013 yra pažymėjęs, kad pagal Konstitucijos 14 straipsnį valstybinė kalba Lietuvos Respublikoje yra lietuvių kalba. Tokią pačią nuostatą įtvirtina ir Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsnis. Šio įstatymo 12 straipsnis įpareigoja visas vidurines bendrojo lavinimo mokyklas išmokyti valstybinės kalbos valstybės nustatyta tvarka.

II.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (toliau – ir atsakovas, Ministerija) atsiliepime prašo ginčijamą teisinį reguliavimą pripažinti teisėtu.

4. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:4.1. Konstitucijos 14 straipsnis įtvirtina lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą, o pareiškėjų teiginiai dėl

Egzamino programos nurodytų punktų prieštaravimo minėtai normai išimtinai susiję su lietuvių literatūra. Atsižvelgiant į Egzamino programos turinį ir pavadinimo lingvistinę analizę, manytina, kad Konstitucijos 14 straipsnis taikomas brandos egzamino daliai, susijusiai su lietuvių kalba, bet ne literatūra. Ministro įsakymais nebuvo keičiami reikalavimai lietuvių kalbos mokymosi pasiekimų vertinimui. Be to, lietuvių kalbos ir literatūros ugdymas organizuojamas, visų autorių kūryba – tiek ugdymo, tiek egzamino metu – nagrinėjama lietuvių kalba.

4.2. Pagal Švietimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, vidurinis ugdymas vykdomas pagal dvejų metų vidurinio ugdymo programas. Jos įgyvendinamos, vadovaujantis Vidurinio ugdymo programos aprašu, Vidurinio ugdymo bendrosiomis programomis, bendraisiais ugdymo planais, kuriuos tvirtina Ministras. Taigi mokinio ugdymas organizuojamas ne pagal mokymosi pasiekimų vertinimo programą, t. y. ne pagal Egzamino programą, o pagal Švietimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytus teisės aktus.

4.3. Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendrosios programos (toliau – ir Bendroji programa) (Vidurinio ugdymo bendrųjų programų, patvirtintų Ministro 2011 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-269 „Dėl Vidurinio ugdymo bendrųjų programų patvirtinimo“, 2 priedas) 5.1.1 punkte nustatyta, kad Bendrosios programos paskirtis – apibrėžti lietuvių kalbos kaip mokomojo dalyko tikslą ir uždavinius, turinį, numatomus bendrojo ir išplėstinio kurso mokinių pasiekimus. Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino, kaip ir kitų mokymosi pasiekimų vertinimo paskirtis – padėti mokiniui pasitikrinti mokymosi pažangą, nustatyti jo pasiekimus ir, palyginus su bendrosiose programose nustatytais pasiekimų lygiais ar (ir) profesiniais standartais, padėti priimti sprendimus dėl tolesnio mokymosi ar veiklos (Švietimo įstatymo 38 str. 1 d.). Egzamino programos paskirtis – apibrėžti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tikslus, reikalavimus mokinių žinioms ir gebėjimams, egzamino užduoties tipus ir mokinių darbų vertinimo principus (Egzamino

programos 1 p.). Taigi lietuvių kalbos ir literatūros dalyko turinį nustato Bendroji programa, o ne Egzamino programa. Bendrosios programos 5.6.3.2 punkte aiškiai nurodyti 36 privalomi autoriai, keturi iš jų – visuotinės literatūros autoriai (V. Šekspyras, J. V. Gėtė, F. Kafka, A. Kamiu). Visi šie autoriai (lietuvių ir visuotinės literatūros) bei jų kūriniai privalomai nagrinėjami lietuvių kalbos ir literatūros pamokų metu, įgyvendinant dvejų metų vidurinio ugdymo programą. Todėl nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad lietuvių literatūros (kultūros) ir istorinio konteksto supratimas bei išmanymas nebėra privalomas.

4.4. Pagal Egzamino programos 2 punktą, vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programą baigusiems mokiniams lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra privalomas. Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ISAK-2391 „Dėl Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo ir Lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo“, 17 punkte numatyta, kad mokiniui leidžiama laikyti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, jeigu jis iki pagrindinės sesijos šio egzamino datos turi patenkinamą to dalyko metinį įvertinimą ir išlaikytą dalyko įskaitą teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi mokinys, siekdamas įgyti vidurinį išsilavinimą (lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas – vienintelis privalomas brandos egzaminas, siekiant įgyti vidurinį išsilavinimą), privalo pasiekti bent patenkinamą mokymosi pasiekimo lygį, o tam būtinas literatūros (kultūros) pažinimas (Bendrosios programos 5.6.2.1 punktas. Bendrasis kursas: mokinys apibūdina daugumą bendrajame kurse nurodytų Lietuvos ir lietuvių literatūros autorių. Išvardija Lietuvos ir lietuvių literatūros epochas; 5.6.2.2 punktas. Išplėstinis kursas: mokinys apibūdina daugumą išplėstiniam kursui nurodytų Lietuvos ir lietuvių literatūros autorių. Nurodo, kuo perskaityti kūriniai, jų kūrėjai reikšmingi Lietuvos kultūros raidai ir dabarčiai. Nurodo lietuvių literatūros raidos etapus, pagrindinius reiškinius ir idėjas. Atpažįsta literatūroje svarbiausius savosios ir visuotinės kultūros ženklus). Taigi yra nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad pagal Egzamino programą abiturientai gali laikyti ir išlaikyti aukščiausiais balais lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, neskaitę nė vieno nacionalinės literatūros kūrinio, jiems nebeprivaloma susipažinti su Lietuvos istoriniu kultūriniu pasakojimu. Mokinys, kuris neperskaitė nė vieno nacionalinės literatūros kūrinio, negalėtų pasiekti lietuvių kalbos ir literatūros programoje numatyto patenkinamo pasiekimo lygio, todėl turėdamas nepatenkinamą metinį įvertinimą, negalėtų laikyti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino. Be to, egzamino metu autorių pasirinkimą lemia ne mokinio norai, o rašinio tema, nes pagal Egzamino programos 25.2 papunktį, nuliu visas rašinys vertinamas tada, kai mokinys nesirėmė nei vienu iš privalomų autorių arba parašė rašinį savo sugalvota tema.

4.5. Egzamino programa parengta, vadovaujantis Bendrąja programa (Egzamino programos 3.3 p.). Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas turi atitikti minėtoje programoje numatytus uždavinius (Egzamino programos 4.2 p.). Bendrosios programos uždaviniai yra, be kita ko, siekti, kad mokydamiesi išplėstinio kurso mokiniai: skaitytų brandžiausius lietuvių ir visuotinės literatūros kūrinius, įgytų platų literatūrinį ir kultūrinį akiratį, lavintųsi meninį skonį (5.3.2 p.); kad mokydamiesi bendrojo kurso mokiniai: skaitytų brandžiausius lietuvių ir visuotinės literatūros kūrinius, plėstų literatūrinį ir kultūrinį akiratį, lavintųsi meninį skonį (5.3.1 p.). Taigi visuotinė literatūra yra Lietuvių kalbos ir literatūros dalyko ugdymo turinio dalis. Galimybė brandos egzamino metu rašant rašinį pasiremti visais privalomais autoriais (tiek lietuvių, tiek visuotinės literatūros) atitinka Bendrosios programos uždavinius ir mokinių teisėtą lūkestį, kad brandos egzaminą bus galima laikyti iš to, kas mokytasi pagal vidurinio ugdymo programą.

4.6. Pareiškėjai teigia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka Švietimo įstatymo preambulės, 3 straipsnio 4 punkto, 30 straipsnio 7 dalies, tačiau nepateikia jokių šį teiginį pagrindžiančių argumentų. Švietimo įstatymo preambulėje ir 3 straipsnio 4 punkte įvardyti principai bei tikslai keliami visai švietimo sistemai (Švietimo įstatymo 6 str.), todėl turi būti aiškinami ir taikomi sistemiškai, taip pat įvertinus atskirų švietimo sistemos segmentų paskirtis. Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymas pagal vidurinio ugdymo programą atitinka Švietimo įstatymo preambulę ir 3 straipsnyje įtvirtintus švietimo tikslus. Pareiškėjų nurodytame Švietimo įstatymo 30 straipsnio 7 punkte įvardijama „švietimo ir mokslo ministro patvirtinta bendroji programa“ yra Bendroji programa, o ne Egzamino programa. Ginčijamas teisinis reguliavimas padidino Egzamino programos atitiktį Bendrajai programai, nes mokiniams leidžiama remtis visais privalomais autoriais, apie kuriuos mokėsi ugdymo proceso metu.

4.7. Pareiškėjai nepagrindžia ir teiginio, kad Egzamino programa neatitinka Strategijos 7.2 bei 19.5 punktuose nurodytų nuostatų. Strategijos 7 punkte nurodyta, kokiais vertybiniais principais paremta pati Strategija, tačiau įvardyti principai nebūtinai tiesiogiai taikomi visam ugdymo turiniui ar mokymosi pasiekimų vertinimo programoms. Kita vertus, Strategijos 7.2 punkte kalbama ne tik apie „tautinės tapatybės, istorijos pažinimu grįstos tradicijos tęstinumą“, bet ir apie „atvirumą kultūrų įvairovei“. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas atitinka Strategijos 7.2 punkte įtvirtintą principą.

4.8. Strategijos 19.5 punkte nustatyta viena iš trečiajam Strategijos tikslui pasiekti numatomų veiklos krypčių

(uždavinių) – užtikrinti lietuviškosios ir Lietuvos tapatybės ir kultūros ugdymą. Ugdymo turinį mokykloje reglamentuoja ne egzamino programos, o bendrosios ugdymo programos, todėl minėta Strategijos norma tiesiogiai nėra taikoma ginčijamam teisiniam reguliavimui. Įgyvendinant Bendrąją programą ir kitų dalykų bendrąsias programas, užtikrinamas lietuviškosios ir Lietuvos tapatybės bei kultūros ugdymas.

III.

5. Rengiant nagrinėti norminę administracinę bylą posėdyje, gautos Nacionalinio egzaminų centro ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonės.

6. Nacionalinio egzaminų centro nuomone, Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 papunkčiai yra teisėti. Pozicija grindžiama tuo, kad pagal Švietimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktą, švietimo tikslai yra ne tik perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, bet ir Europos bei pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes. Vienas iš dokumentų, kuriuo remiantis parengta Egzamino programa – Lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo programas vykdančiose mokyklose 2010–2014 metų strategija, patvirtinta Ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-2455. Šia strategija siekiama „įtvirtinti lietuvių kalbos, kaip mokomojo dalyko, humanitarinio ugdymo paskirtį (12.1.1 p.), kalbą ugdyti kaip asmens mąstymo ir raiškos, tapatybės formavimosi būdą, remiantis literatūra formuoti asmeninį santykį su nacionaline kultūra ir suteikti bendruosius Lietuvos ir Europos humanitarinės kultūros pamatus (12.1.1.1 p.). Egzamino programos bendrosiose nuostatose taip pat nurodyta, kad siekis yra ne tik asmeninio santykio su nacionaline kultūra, bet ir bendrųjų Lietuvos ir Europos humanitarinės kultūros pamatų formavimas. Egzamino programoje taip pat nurodyta, kad ji remiasi Bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, vertinimo, atnaujinimo ir diegimo strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu ISAK-970. Šioje strategijoje numatyta užtikrinti, kad išorinis vertinimas atitiktų ugdymo programoje iškeltus tikslus ir numatytus mokinių pasiekimus (12.3 p.). Egzamino programos 4.2 punkte nurodyta, kad egzaminas turi atitikti Bendrojoje programoje numatytus uždavinius. Taigi galimybė rašant rašinį pasiremti visais privalomais autoriais kaip tik ir įtvirtina šią nuostatą. Egzamino programos pakeitimai padidino jos atitiktį Bendrajai programai, kadangi mokiniams leidžiama remtis visais privalomais autoriais, apie kuriuos mokėsi. Ugdymo turinį mokykloje reglamentuoja ne egzamino, o bendrosios programos. Bendrojoje programoje akcentuojamas Lietuvos kultūros dialogiškumas, polilogiškumas, būtinybė ugdyti platesnį kultūros supratimą, europietiškumą, o jis negali būti ugdomas be Europos kultūros išmanymo. Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra vienintelis privalomas egzaminas. Egzaminą leidžiama laikyti kandidatui „iki pagrindinės sesijos egzamino datos turinčiam patenkinamą to dalyko įvertinimą“. Bendrosios programos išplėstiniame kurse yra nurodyti 36 privalomi autoriai. Iš jų tik keturi yra ne lietuvių literatūros autoriai (V. Šekspyras, J. V. Gėtė, F. Kafka, A. Kamiu). Tikėtina, kad mokinys, nesusipažinęs su Lietuvos autorių kūryba, biografijomis ir kontekstais, neturės patenkinamo įvertinimo ir negalės laikyti egzamino. Egzaminas yra lietuvių kalbos ir literatūros, o ne lietuvių kalbos ir lietuvių literatūros. Žodis „literatūra“ šiame kontekste turėtų būti suprantamas plačiąja prasme, įtraukiant ir visuotinę literatūrą, nes Bendroji programa, kuria remiantis rengiama Egzamino programa, apima ne tik lietuvių, bet ir visuotinę literatūrą.

7. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomone, laikantysis lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą atskleisti temą gali remdamasis arba vienu iš dviejų pateiktų autorių, arba kuriais nors autoriais iš Bendrojoje programoje nurodytų autorių (tarp jų yra 4 užsienio autoriai). Bendrojo ugdymo procesas vyksta valstybine kalba (Švietimo įstatymo 30 str.). Bet kurio Bendrojoje programoje numatyto autoriaus kūryba ugdymo procese ir per egzaminą nagrinėjama lietuvių kalba. Taigi Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 punktai neprieštarauja egzamino tikslui „įvertinti mokinių bendrąjį raštingumą – gebėjimus sukurti rišlų argumentuotą tekstą laikantis taisyklingos kalbos reikalavimų“ (Egzamino programos 7.2 p.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad galimybė atlikti egzamino užduotį nagrinėjant tik užsienio autoriaus kūrinį (ar kūrinius) kelia abejonių dėl brandos egzamino užduoties ir pavadinimo – lietuvių kalbos ir literatūros – atitikties. Taip pat Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 papunkčiai ilgainiui gali sudaryti prielaidas mažinti kai kurių mokinių susidomėjimą lietuvių literatūra, skatinti mažiau gilintis į lietuvių autorių kūrinius, o tai neatitiktų Egzamino programoje numatyto egzamino tikslo – siekti, kad mokiniai susidarytų lietuvių literatūros visumos vaizdą (Egzamino programos 4.2.4 p.).

Išplėstinė teisėjų kolegija


IV.

8. Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) nariai pateikė pareiškimą, prašydami atlikti tyrimą dėl Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro (toliau – ir Ministras) 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197 (toliau – ir Egzamino programa), 8.1.1 ir 13.3 punktų (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija) teisėtumo (atitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatoms).

9. Prašomas ištirti Egzamino programos 8.1.1 punktas (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija) nustato, kad dalyko žinias ir supratimą mokinys, be kita ko, parodo, kai aptaria pagal Vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą (Vidurinio ugdymo bendrųjų programų, patvirtintų Ministro 2011 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. V-269, 2 priedas; toliau – ir Bendroji programa) privalomų autorių (toliau – ir privalomi autoriai) kūrinius, kultūrinį istorinį, biografinį ar meninį kontekstą.

10. Egzamino programos 13.3 punkte (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija) įtvirtinta, kad „prie kiekvienos temos pateikiami du jai atskleisti tinkamiausi autoriai, vieną iš kurių rekomenduojama pasirinkti; egzamino užduoties sąsiuvinyje nurodomi visi privalomi autoriai, kuriais kandidatas, atlikdamas egzamino užduotį, taip pat gali remtis“.

11. Primintina, kad būtent pareiškėjai, teikdami pareiškimą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ar (ir) Vyriausybės norminiam aktui, apibrėžia administracinės bylos dėl šio akto teisėtumo ribas. Tik aiškūs ir teisiškai motyvuoti pareiškėjų argumentai paprastai leidžia proceso šalims bei bylą nagrinėjančiam administraciniam teismui identifikuoti, kokia apimtimi kvestionuojama norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir, atitinkamai, apibrėžia norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas. Su individualia byla nesusijusį pareiškimą (prašymą) nagrinėjantis administracinis teismas neturi teisės savo iniciatyva keisti norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribų (dalyko) (šiais klausimais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-17-492/2015 ir kt.).

12. Šių proceso taisyklių kontekste analizuodama pareiškimo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjai iš esmės akcentuoja, kad, skirtingai nei pirminės Egzamino programos redakcijos nuostatose, prašomais ištirti ir kitais šio norminio administracinio akto punktais nebėra numatyta kandidato pareiga, atliekant lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduotis, aptarti į privalomų autorių sąrašą įtrauktų lietuvių autorių literatūros kūrinių. Savo ruožtu vertintina, kad pareiškėjai nagrinėjamu atveju iš esmės abejoja ginčijamų Egzamino programos nuostatų teisėtumu tiek, kiek jose (nuostatose) numatyta, kad kandidatas, atlikdamas lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino užduotį, neprivalo aptarti į privalomų autorių sąrašą įtrauktų lietuvių autorių literatūros kūrinių (kandidatas, atlikdamas užduotį, gali rinktis aptarti bet kuriuos į privalomų autorių sąrašą įtrauktus autorius, įskaitant užsienio autorius, ir nesirinkti lietuvių autorių).

V.

13. Pareiškėjai minėta apimtimi, be kita ko, abejoja Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 punktų (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija) atitiktimi Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau tekste remiamasi 2011 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XI-1281 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) preambulės trečiam sakiniui (jo daliai), 3 straipsnio 4 punktui ir Seimo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. XII-745 patvirtintos Valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos (toliau – ir Strategija) 7.2 ir 19.5 punktams.

14. Švietimo įstatymo preambulės trečias sakinys įtvirtina, kad „švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų“. Pareiškėjai iš esmės abejoja minėtų Egzamino programos nuostatų atitikimu tik sakinio daliai, kurioje minimas tautos tapatybės kūrimas.

15. Pagal pareiškėjų nurodomą šio įstatymo 3 straipsnio 4 punktą vienas iš švietimo tikslų – „perteikti asmeniui tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes, laiduoti sąlygas asmens brandžiai tautinei savimonei, dorovinei, estetinei, mokslinei kultūrai, pasaulėžiūrai formuotis, taip pat garantuoti tautos, krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą, nuolatinį jos vertybių kūrimą, puoselėti krašto atvirumą ir dialogiškumą“. Atskirai pastebėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai yra nurodęs, kad ugdymo turinys inter alia

kuriamas Švietimo įstatymo 3 straipsnyje, t. y. ir pareiškėjų nurodytame 4 punkte, įtvirtintiems švietimo tikslams įgyvendinti (Švietimo įstatymo 4 str. 2 d.).

16. Strategijos 7.2 punkte yra nurodytas vertybinis principas, kuriuo remiantis buvo priimtas šis dokumentas (Strategija), – „tautinės tapatybės, istorijos pažinimu grįsto tradicijos tęstinumo ir atvirumo kultūrų įvairovei.“ Trečiasis Strategijos tikslas, įtvirtintas šio akto 13.3 punkte, – „užtikrinant švietimo prieinamumą ir lygias galimybes, maksimaliai plėtojant vaikų ir jaunimo švietimo aprėptį, suteikti mokiniams <…> palankiausias galimybes išskleisti individualius gebėjimus ir tenkinti specialiuosius ugdymosi <…> poreikius.“ Pareiškėjų nurodomas Strategijos 19.5 punktas numato vieną iš šiam tikslui pasiekti reikalingų veiklos krypčių (uždavinių) – „užtikrinti lietuviškosios ir Lietuvos tapatybės ir kultūros ugdymą.“ Paminėtina, kad Strategija – Švietimo įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas švietimo planavimo dokumentas, nustatantis Lietuvos švietimo politikos prioritetus, ilgalaikius švietimo tikslus, švietimo turinio kaitos kryptis, finansavimo prioritetus. Švietimo planavimo paskirtis – įvertinus švietimo būklę ir atsižvelgus į visuomenės švietimo poreikius, nustatyti ilgalaikius ir trumpalaikius švietimo tikslus ir uždavinius, apibrėžti prioritetus ir priemones uždaviniams vykdyti (Švietimo įstatymo 54 str. 1 d.).

17. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šios Nutarties 13 punkte nurodytomis Švietimo įstatymo ir Strategijos nuostatomis iš esmės yra nustatomi tam tikri bendri (bendro pobūdžio) reikalavimai (tikslai ir uždaviniai) ugdymo turiniui, kuris yra apibrėžiamas kaip dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas bendraujant ir mokant (Švietimo įstatymo 2 str. 35 d. (2016 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. XII-2290 redakcija).

18. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad ugdymo turinį sudaro „<…> tai, ko mokoma ir mokomasi, kaip mokoma ir mokomasi, kaip vertinama mokinių pažanga ir pasiekimai, kokios mokymo ir mokymosi priemonės naudojamos“ (Švietimo įstatymo 4 str. 1 d.). Jau minėtoje Švietimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ugdymo turinys kuriamas šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytiems švietimo tikslams įgyvendinti, o konkretus ugdymo turinys kuriamas ir sistemingai atnaujinamas, be kita ko, atsižvelgiant į atitinkamos grupės ar tipo mokyklai keliamus ugdymo, mokymo tikslus, besikeičiančios socialinės ir kultūrinės aplinkos lemiamus Lietuvos visuomenės poreikius, vietos ir mokyklos bendruomenės reikmes, taip pat mokinių turimą patirtį, ugdymosi poreikius ir interesus (t. y. ugdymo turinys kuriamas (keičiamas) inter alia atsižvelgiant ir į Strategiją (Švietimo įstatymo 54 str. 1 ir 2 d.). Šių reikalavimų turi būti laikomasi, be kita ko, rengiant bendrajam ugdymui, t. y. ir viduriniam ugdymui (Švietimo įstatymo 2 str. 2 d.), skirtas švietimo programas bei mokymosi pasiekimų patikrinimų programas (Švietimo įstatymo 4 str. 3 d.).

19. Vis dėlto pastaroji nuostata negali būti aiškinama taip, kad tokios pasiekimų patikrinimų programos, kaip Egzamino programa, yra skirtos šios Nutarties 13 punkte nurodytose Švietimo įstatymo ir Strategijos nuostatose įtvirtintiems reikalavimams (tikslams, uždaviniams) įgyvendinti.

20. Iš tiesų mokymosi pasiekimų vertinimo paskirtis – „padėti mokiniui pasitikrinti mokymosi pažangą, nustatyti jo pasiekimus ir, palyginus su bendrosiose programose nustatytais pasiekimų lygiais ar (ir) profesiniais standartais, padėti priimti sprendimus dėl tolesnio mokymosi ar veiklos“ (Švietimo įstatymo 38 str. 1 d. (2017 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XIII-889 redakcija). Byloje tikrinamo norminio administracinio akto reguliuojamų santykių kontekste akcentuotina ir tai, kad brandos egzaminas yra skirtas mokymosi pagal vidurinio ugdymo programas pasiekimams patikrinti (Švietimo įstatymo 38 str. 4 d.). Tikrinamoje Egzamino programoje taip pat nurodyta, kad lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tikslai: įvertinti mokinių gebėjimus remtis lietuvių kalbos ir literatūros programos žiniomis ir kultūrine patirtimi; įvertinti mokinių bendrąjį raštingumą – gebėjimus sukurti rišlų argumentuotą tekstą laikantis taisyklingos kalbos reikalavimų; įvertinti bendruosius mokinių gebėjimus spręsti problemas, analizuoti, interpretuoti ir vertinti; įvertintus mokinių pasiekimus palyginti su nustatytais pasiekimų lygiais; sudaryti galimybes mokykloms ir kitiems socialiniams partneriams analizuoti lietuvių kalbos ir literatūros mokymo(si) veiksmingumą (Egzamino programos 7.1–7.5 p.). Egzamino programos 1 punkte aiškiai nurodyta, kad šio akto paskirtis – apibrėžti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tikslus, reikalavimus mokinių žinioms ir gebėjimams, egzamino užduoties tipus ir mokinių darbų vertinimo principus. Minėtų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tikslų kontekste svarbu akcentuoti ir tai, kad šio egzamino dalies, susijusios su kandidato literatūros (kultūros) žinių ir gebėjimų (pasiekimų) vertinimu, turinys negali būti vertinamas atskirai nuo vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programos turinio. Kadangi, kaip matyti iš Bendrosios programos nuostatų, lietuvių kalbos ir literatūros mokomąjį dalyką sudaro ne tik lietuvių, bet ir visuotinė literatūra, nėra pagrindo teigti, kad aptariama egzamino dalis turi būti skirta išimtinai patikrinti lietuvių literatūros (kultūros) žinias.

21. Taigi, brandos egzamino, įskaitant ir lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, pagrindinė paskirtis – įvertinti mokinio pasiekimus besimokant pagal vidurinio ugdymo programas, t. y. dvejų metų vidurinio ugdymo programas, kurios įgyvendinamos vadovaujantis Vidurinio ugdymo programos aprašu, Vidurinio ugdymo bendrosiomis programomis,

bendraisiais ugdymo planais, kuriuos tvirtina Ministras (Švietimo įstatymo 11 str. 3 d.). Būtent pagal šias (vidurinio ugdymo), o ne pasiekimų patikrinimo, programas vykdomo vidurinio ugdymo, kurio paskirtis, be kita ko, – padėti asmeniui įgyti tautinę ir pilietinę brandą (Švietimo įstatymo 11 str. 1 d.), metu ir yra įgyvendinami minėti Švietimo įstatymo ir Strategijos tikslai ir uždaviniai, susiję su tautos tapatybės kūrimu, tautinės ir etninės kultūros perteikimu, sąlygų asmens brandžiai tautinei savimonei formuotis laidavimu, tautos, krašto kultūros tęstinumo garantavimu, jos tapatybės išsaugojimu, taip pat lietuviškosios ir Lietuvos tapatybės ir kultūros ugdymo užtikrinimu. Kitaip tariant, ne brandos egzaminu ir jo turinį inter alia nustatančia atitinkama pasiekimų patikrinimo programa, o vidurinio ugdymo programomis, įgyvendinamomis pagal Švietimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant Bendrąją programą, yra siekiama pareiškime nurodomų (Švietimo įstatymo preambulės trečiajame sakinyje, 3 straipsnio 4 punkte ir Strategijos 7.2 ir 19.5 punktuose numatytų) tikslų bei uždavinių.

22. Atsižvelgdama į šios Nutarties 20 punkte aptartus lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino tikslus, įvertinusi Egzamino programos paskirtį ir joje įtvirtintas nuostatas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šia pasiekimų patikrinimų programa nėra keičiamas ar koreguojamas (formuojamas) vidurinio ugdymo programų turinys, nustatytas minėtoje Švietimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodytuose dokumentuose; ginčijamomis norminio administracinio akto nuostatomis niekaip nėra paneigiami inter alia Bendrojoje programoje nustatyti ugdymo turinio reikalavimai, kurie yra skirti ir privalomi mokykloms, kuriose mokomasi lietuvių kalba arba tautinės mažumos kalba (Bendrosios programos 5.1.1 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, kurie, kaip minėta, ir apibrėžia norminės bylos nagrinėjimo ribas, neprašo ištirti Bendrosios programos ar kitų norminių administracinių aktų, pagal kuriuos yra įgyvendinamos vidurinio ugdymo programos (Švietimo įstatymo 11 str. 3 d.), ar jų dalies teisėtumo.

23. Atskirai paminėtina, kad Bendrojoje programoje aiškiai įvardyti lietuvių kalbos ir literatūros, kaip mokomojo dalyko, uždaviniai – be kita ko, siekti, kad mokydamiesi mokiniai: remdamiesi literatūra (kultūra), rašytų rišlius įvairios paskirties ir žanrų tekstus; skaitytų brandžiausius lietuvių ir visuotinės literatūros kūrinius, plėstų literatūrinį ir kultūrinį akiratį; susidarytų lietuvių literatūros visumos vaizdą; remdamiesi kalbos ir literatūros žiniomis bei Lietuvos literatūros (kultūros) raidos supratimu, autoriaus biografijos, istoriniu, kultūriniu kontekstu, įvairiais aspektais nagrinėtų, lygintų ir vertintų kūrinius, aptartų jų sąsajas su dabartimi (Bendrosios programos 5.3 p.). Iš Bendrosios programos 5.5.1, 5.6.1, 5.6.2 punktu, taip pat iš literatūros kurso turinio apimtį apibrėžiančio 5.6.3 punkto aiškiai matyti, kad aptariamoje vidurinio ugdymo programoje pagrindinis dėmesys yra skiriamas būtent lietuvių literatūrai (kultūrai). Todėl, be kita ko, atsižvelgus ir į prieš tai pateiktą vertinimą dėl Egzamino programos turinio, nepagrįstais pripažintini pareiškėjų argumentai, kad kvestionuojamu teisiniu reguliavimu paneigiama mokinių, įskaitant besimokančius mokyklose, kuriose mokomasi tautinių mažumų kalbomis, pareiga lietuvių kalbos ir literatūros kaip dalyko mokymosi metu susipažinti, be kita ko, su į privalomų autorių sąrašą įtrauktų, t. y. ir lietuvių, autorių literatūros kūriniais, lietuvių literatūros (kultūros) ir istoriniu kontekstais. Egzamino programa negali būti aiškinama ir kaip eliminuojanti Švietimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje mokykloms nustatytą pareigą vidurinį ugdymą įgyvendinti pagal patvirtintas vidurinio ugdymo programas, įskaitant minėtą Bendrąją programą. Pareiškėjų argumentų kontekste akcentuotina ir tai, kad norminio administracinio akto (jo dalies) neteisėtumas negali būti grindžiamas prielaida (nuomone), kad dėl šiame akte nustatyto reguliavimo atitinkamų teisinių santykių dalyviai galbūt nevykdys ar vengs vykdyti kituose teisės aktuose jiems nustatytas pareigas.

24. Išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos paprastai yra identifikuojamos pagal pareiškimą (prašymą) pateikusių pareiškėjų nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus), ypač tuomet, kai, kaip yra nagrinėjamu atveju, prašoma įvertinti norminio akto nuostatų atitiktį bendriesiems teisės (teisinio reguliavimo, viešo administravimo, teisėkūros) principams ir (ar) bendrosioms įstatymuose ir (ar) kituose teisės aktuose nurodytoms taisyklėms. Aptariamos aplinkybės (argumentai) turi būti konkrečios, aiškios, rodančios ryšį tarp norminio administracinio akto (jo dalies) ir minėtų bendrų principų bei reikalavimų, kurių atitikčiai prašoma ištirti šį aktą (jo dalį). Jos (aplinkybės, argumentai) turi būti susijusios su prašomo atlikti tyrimo objektu, leisti proceso šalims ir teismui nustatyti bei apibrėžti administracinės bylos dalyką ir nagrinėjimo ribas (šiuo klausimu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015; 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017 ir kt.).

25. Atsižvelgdama į šioje Nutarties dalyje išdėstytus argumentus ir pagal šias proceso taisykles vertindama pareiškimo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 punktuose (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija), tiek Švietimo įstatymo preambulės trečiajame sakinyje, 3 straipsnio 4 punkte bei Strategijos 7.2 ir 19.5 punktuose nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį pareiškėjai teigia esant nustatytą ir kuriuo remdamiesi kvestionuoja norminio administracinio akto nuostatų teisėtumą. Tai nagrinėjamu atveju lemia

vertinimą, kad aptariamoje pareiškimo dalyje nėra tyrimo dalyko (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8-662/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-23-556/2018), todėl ši bylos dalis yra nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

VI.

26. Pareiškėjai taip pat abejoja Egzamino programos 8.1.1 ir 13.3 punktų (Ministro 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcija) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniui, įtvirtinančiam, kad „valstybinė kalba – lietuvių kalba“, bei Švietimo įstatymo 30 straipsnio 7 daliai – „visos bendrąjį ugdymą teikiančios mokyklos turi užtikrinti valstybinės kalbos mokėjimą pagal [Ministro] patvirtintas bendrąsias programas“.

27. Atsižvelgdama į minėtų ir kitų Egzamino programos nuostatų turinį (ypač Egzamino programos 4.2, 7, 8. 15–18, 22 p. (Ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-1197, 2017 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-879 redakcijos), išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, kiek tai yra susiję su šios Nutarties 12 punkte nurodytomis bylos ribomis, tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos reglamentuoja santykius, susijusius su brandos egzamino dalimi, skirta įvertinti kandidato inter alia Bendrojoje programoje numatyto literatūrinio (kultūrinio) ugdymo metu įgytas žinias ir susijusius gebėjimus (pasiekimus); įpareigojimas atliekant egzamino užduotis aptarti vieno ar kelių į privalomų autorių sąrašą įtrauktų autorių literatūros kūrinius akivaizdžiai nėra susijęs su kandidato lietuvių kalbos (valstybinės kalbos) žinių ir gebėjimų vertinimu.

28. Tuo tarpu pareiškėjai, kvestionuodami tikrinamų Egzamino programos nuostatų atitiktį Konstitucijos 14 straipsniui, iš esmės apsiriboja cituojama oficialia konstitucine doktrina, išimtinai susijusia su lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos statusu, jos reikšme, apsauga ir vartojimu; pareiškėjų nurodomuose Konstitucinio Teismo aktuose nėra minima lietuvių literatūra inter alia Konstitucijos 14 straipsnio taikymo aspektu; šis aspektas nėra aptartas ir pareiškime minimame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I261-16/2013. Atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą vertinimą dėl brandos egzamino paskirties bei tikslų, svarbu akcentuoti ir tai, kad pareiškėjų bendro pobūdžio argumentai dėl su tautos ir valstybės dvasinio gyvybingumo, atsparumo ir savikūros išlaikymu nepatenka į klausimus, kuriems reguliuoti yra skirta tikrinama Egzamino programa.

29. Nepagrįstais pripažinus šios Nutarties 23 punkte nurodytus pareiškėjų teiginius, taip pat šiame baigiamajame teismo akte konstatavus, kad brandos egzamino pagrindinė paskirtis yra patikrinti mokinių pasiekimus mokantis pagal vidurinio ugdymo programas, tenka pripažinti, kad pareiškime iš esmės nėra pateiktas vertinimas (teisiškai motyvuoti argumentai): (1) kaip Konstitucijos 14 straipsnis bei cituojama oficiali konstitucinė doktrina, susijusi išimtinai su valstybinės kalbos statusu, implikuoja reikalavimą kompetentingam teisėkūros subjektui ginčo norminiame akte nustatyti, kad atlikdamas lietuvių kalbos ir literatūros egzamino užduotį kandidatas privalo aptarti į privalomų autorių sąrašą įtrauktų lietuvių autorių literatūros kūrinius, ir (ar) (2) kaip tokio reguliavimo nenustatymas ginčo norminiame administraciniame akte pažeidžia minėtą Konstitucijos nuostatą. Iš esmės nėra pateikta jokių argumentų ir dėl to, kaip pareiškėjų ginčijamu reguliavimu paneigiama Švietimo įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje mokykloms nustatyta pareiga užtikrinti valstybinės kalbos mokėjimą.

30. Taigi, nagrinėjamu atveju aptariamoje pareiškimo dalyje iš esmės apsiribojama teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos, (tiesiogiai) nesusijusios su šioje byloje keliamais klausimais, citavimu bei bendru (abstrakčiu) teiginiu (abejone) dėl galimo norminio administracinio akto nuostatų neatitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktams.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nagrinėjant normines administracines bylas nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017 ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Be to, tinkamai nepagrindus savo pozicijos dėl teisinio reguliavimo neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams, negalima nustatyti norminės bylos dalyko, nagrinėjimo ribų ir apimties, suvaržoma proceso šalių teisė teikti paaiškinimus, teismo galimybė ruošti bylą teisminiam nagrinėjimui bei ją nagrinėti. Pareiškime (prašyme) dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo negalima apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės

norminiam aktui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-14-552/2017; 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1087-520/2018 ir kt.).

32. Atsižvelgdama į šias proceso taisykles, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad prieš tai nurodyti pareiškimo trūkumai nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą nutraukti norminės bylos dalį ir dėl pareiškėjų prašymo ištirti Egzamino programos nuostatų atitiktį Konstitucijos 14 straipsniui bei Švietimo įstatymo 30 straipsnio 7 daliai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Nutraukti norminę administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių A. A., L. K. ir S. Š. pareiškimą ištirti Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-1197, 8.1.1 ir 13.3 punktų teisėtumą.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

MILDA VAINIENĖ_______________________


2019-00285 2019-01-09 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. eA-1181-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01182-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=06ed3940136711e9b2b6e7cdb14007b4

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. birželio 27 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 8S-368-(14.8.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. V. J.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 1,0466 ha T. J. iki 1940 m. turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo J. J. neatlygintinai suteikiant jai lygiavertį žemės sklypą kitoje Lietuvos vietovėje (b. l. 1–7).

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra J. V. J. teisių ir pareigų perėmėja. Pareiškėja nurodė, kad NŽT Sprendimu nuosavybės teisės buvo atkurtos kompensuojant pinigais, nors 1991 m. gruodžio 19 d. prašyme išreikšta valia nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra, kuri niekada nebuvo pakeista. Šį būdą savo esme atitinka nuosavybės teisių atkūrimas lygiaverčiais žemės sklypais kitose Lietuvos vietovėse, pastaruoju būdu pareiškėjai ir turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusią žemę. NŽT iki 2003 m. kovo 1 d. raštu nepranešė pareiškėjai, kad nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos ekvivalentine natūra, bei nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų.

3. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas Sprendimas pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pasirinktu ir iki šiol nepakeistu įmanomu įgyvendinti būdu – ekvivalentine natūra.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–26).

5. NŽT nurodė, kad 1991 m. gruodžio 19 d. pretendento prašyme išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra buvo pakeista 1996 m. birželio 25 d. pareiškimu, kuriame buvo prašoma nuosavybės teises atkurti tik natūra. NŽT paaiškino, kad iki 2003 m. kovo 1 d. turėjo pasiūlyti piliečiams kitus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) nenumatytus būdus tada, kai prašyme nėra nurodytas Atkūrimo įstatyme numatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. NŽT pažymėjo, kad 1996 m. birželio 25 d. pareiškime nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „natūra“ yra nurodytas Atkūrimo įstatyme. NŽT taip pat nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymą nuo 2012 m. vasario 1 d., kai nėra galimybių nuosavybės teisių atkurti nurodytuoju būdu, piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės atlyginant pinigais.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, panaikino NŽT Sprendimą ir įpareigojo NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 1,0466 ha T. J. iki 1940 m. turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo (b. l. 89–97). Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad J. V. J. mirė 2012 m. rugsėjo 19 d. Jo palikimą priėmė įstatyminė įpėdinė – J. V. J. sutuoktinė pareiškėja J. J.

8. Teismas taip pat nustatė, kad 1996 m. birželio 25 d. pareiškime J. V. J. prašė nuosavybės teises atkurti natūra atsiradus laisviems sklypams eilės tvarka, o taip pat nurodė, kad neprieštarauja vienas kitam (L. J. yra pretendento M. J. J. įpėdinė), jeigu gaus sklypus skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Teismas konstatavo, kad šis reikalavimas nėra pakankamai aiškus Atkūrimo įstatymo prasme, bet yra pakankamas pripažinti, jog asmuo siekia atkurti nuosavybės teises perduodant žemės sklypą ir ekvivalentine natūra. Esant neaiškumams, institucija turėjo paprašyti patikslinti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau byloje nėra duomenų apie tokio veiksmo atlikimą. Teismas sprendė, kad toks neveikimas negali būti laikomas nereikšmingu ir vėliau, kilus ginčui, negali būti panaudotas prieš pareiškėją, bet turi būti vertinamas pareiškėjos naudai, kaip patvirtinantis siekį atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra (lygiaverčiu žemės sklypu).

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėja turėjo pagrindo tikėtis ir tikėjosi, kad pretendento 1996 m. birželio 25 d. prašymas, pradėtas realizuoti įrašant pretendentą į eilę naujam žemės sklypui gauti, bus nuosekliai įgyvendintas, nes jokio

paneigimo į pateiktą pareiškimą NŽT nepateikė ir, priešingai, jį patvirtino. Naujai paaiškėjusios aplinkybės dėl 1996 m. birželio 25 d. pareiškimo turinio turi būti įvertintos iš naujo sprendžiant pretendento pareiškimą.

III.

10. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 101–105).

11. NŽT nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime iš pradžių konstatuoja, kad 1996 m. birželio 25 d. pareiškime pretendento valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo pakeista, t. y. teismui, kaip ir NŽT, nekilo abejonių, kad minėtame pareiškime valia buvo išreikšta aiškiai ir suprantamai, t. y., kad pretendentas pageidauja, jog nuosavybės teisės jam būtų atkurtos natūra. Teismas taip pat pritarė NŽT nuomonei, kad 1991 m. gruodžio 19 d. prašyme bei 1996 m. birželio 25 d. pareiškime išreikšta valia yra du savarankiški, skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai. NŽT nurodo, kad kyla pagrįstas klausimas, kodėl, nustatęs, kad J. V. J., pateikdamas 1996 m. birželio 25 d. pareiškimą, aiškiai išreiškė valią, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės jam būtų atkurtos natūra, teismas nusprendė, kad šis pareiškimas turėjo būti tikslinamas.

12. NŽT atkreipia dėmesį į tai, kad jai, kaip institucijai atsakingai už nuosavybės teisių atkūrimą, abejonių dėl 1996 m. birželio 25 d. pareiškime išreikštos valios niekada nekilo. Tai, kad po aiškiai nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo (natūra), pretendentas sutiko dėl žemės sklypų suteikimo (gavimo) skirtingu laiku ir skirtingose vietose, nereiškia, kad tai yra koks nors kitas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. NŽT pažymi, kad T. J. iki 1940 m. priklausė 7 ha žemės sklypas, todėl akivaizdu, kad būtų neįmanoma atkurti nuosavybės teisių vienu žemės sklypu, nes vietovė yra glaustai apgyvendinta. NŽT teismo posėdžio metu prašė atkreipti dėmesį į J. V. J. vėlesnius prašymus, kuriuose jis aiškiai nurodydavo, kad pageidauja tik natūrinės žemės ir niekur nenurodo kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau sprendime teismas apie tai nepasisakė.

13. NŽT taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog pretendento įrašymas į eilę naujam sklypui gauti yra įrodymas, kad pareiškėja turėjo teisę tikėtis, jog nuosavybės teisė į likusią žemę bus atkurta ekvivalentine natūra. NŽT paaiškina, kad institucijos, priimdamos pretendentų prašymus ir adekvačiai vertindamos situaciją, kad natūrinės žemės pretendentams tikrai neužteks, visus pretendentus įtraukė į minėtus sąrašus, o iš jų išbraukė tik tuos piliečius, kuriems nuosavybės teises pavyko atkurti visa apimtimi.

14. NŽT nuomone, pareiškėjos ginčijamas Sprendimas jokiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams neprieštarauja, be to, nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus, todėl panaikinti šį Sprendimą nebuvo teisinio pagrindo.

15. Pareiškėja J. J. atsiliepime prašo NŽT apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 113–120).

16. Pareiškėja nurodo, kad teismo išvada, jog 1991 m. gruodžio 19 d. prašyme ir 1996 m. birželio 25 d. pareiškime yra išreikšta valia nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra, yra padaryta teisėtai ir pagrįstai. Pasak pareiškėjos, 1996 m. birželio 25 d. pareiškimu buvo siekiama nuosavybės teisių atkūrimo natūra, tačiau nesant tokių galimybių – ir ekvivalentine natūra (teisės aktai leido pasirinkti ne vieną, o keletą nuosavybės teisių atkūrimo būdų). Pareiškėjos nuomone, NŽT klaidingai interpretuoja 1996 m. birželio 25 d. pareiškimo turinį.

17. Pareiškėja pastebi, kad laikantis NŽT pozicijos, jog 1996 m. birželio 25 d. pareiškime buvo išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik natūra, jau 2002 m. birželio 10 d. institucijai tapo žinoma, kad natūra atkurti nuosavybės teisių nebus galima, todėl institucijai atsirado pareiga iki 2003 m. kovo 1 d. informuoti apie tai ir pasiūlyti pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau tai padaryta nebuvo, t. y. nebuvo užtikrinta procedūrinė garantija pretendentui tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese. Dėl to pareiškėjai neturi kilti neigiamų pasekmių.

18. Pareiškėjos nuomone, beveik 20 metų buvo vertinama, kad pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra, 1996 m. birželio 25 d. pareiškimas pradėtas realizuoti, įrašant pretendentą į eilę naujam žemės sklypui gauti, o po to dėl nesuprantamų priežasčių NŽT poziciją pakeitė. Pareiškėja pastebi, kad visi teisės neaiškumai turi būti vertinami privataus subjekto (silpnesnės šalies) naudai. Pareiškėjos nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


IV.

19. Byloje ginčas kilo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje – dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 8S-368-(14.8.3) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo pareigos pareiškėjos teisių į jai tenkančios nekilnojamojo turto dalies – 1,0466 ha žemės – atkūrimo klausimą nagrinėti iš naujo.

20. Pareiškėja manė, kad pretendento valia, kokiu būdu turi būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, buvo tinkamai išreikšta, todėl atsakovas privalėjo atkurti nuosavybės teises ne išmokėdamas piniginę kompensaciją, o suteikdamas galimybę pasirinkti lygiavertį žemės sklypą.

21. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjos skundą, iš esmės konstatavo, kad priimdamas sprendimą atsakovas pažeidė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas) 3 punkto reikalavimus, toks pažeidimas nulėmė ginčijamo sprendimo ydingumą, todėl jį panaikino.

22. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes bei neteisingai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą.

23. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.24. Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra mirusiojo J. V. J. teisių perėmėja, J. V. J. pretendavo atkurti nuosavybės teises

į T. J. iki nacionalizacijos valdytos žemės – 7 ha – dalį. 1991 m. gruodžio 19 d. prašyme jis išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, o 1996 m. birželio 17 ir 25 d. pareiškimais šią valią pakeitė, nurodęs, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra atsiradus laisviems sklypams eilės tvarka. Vėliau, atsakydamas į atsakovo 2007 m. kovo 22 d. pasiūlymą pasirinkti kitą atlyginimo už išperkamą žemę būdą, J. V. J. 2007 m. kovo 29 d. dar kartą patvirtino, jog pageidauja nuosavybės teisių atkūrimo natūra į T. J. žemę, dėl kurios vyksta teisminiai ginčai su kaimynais. Po to Atsakovas 2012, 2014 ir 2015 metais siūlė jam rinktis kitus atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus – prašyti atlyginti pinigais, gauti lygiavertį žemės arba miško sklypą. Nei pats J. V. J., nei jo teisių perėmėja į šiuos pasiūlymus neatsakė, todėl 2016 m. gegužės 23 d. buvo priimtas skundžiamas sprendimas Nr. 8S-368-(14.8.3) ir už 1,0466 ha žemės nuspręsta išmokėti piniginę kompensaciją.

25. Be to, 2012 metais V. J. J. buvo įtrauktas į piliečių, kuriems perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas Kauno mieste, sąrašą ir jam 2013 m. spalio 18 d. bei 2015 m. sausio 28 d. atsakovo raštais buvo siūloma pasirinkti naują žemės sklypą Kauno mieste. Iki šiol pareiškėja to nėra padariusi, tačiau skundžiamame sprendime yra nuoroda, kad V. J. J. ateityje bus suteikiamas naujas žemės sklypas.

26. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Atkūrimo įstatymo bei Nutarimo nuostatos, atsižvelgiant į jų aktualias redakcijas skirtingais laikotarpiais ir teisinio reguliavimo pokyčių tikslą.

27. Atkūrimo įstatymo (2003 m. kovo 4 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

28. Atkūrimo įstatymo (2014 m. rugsėjo 25 d. redakcija) 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A525-1305/2009, A146-643/2009, A858-2240/2014) laikomasi nuostatos, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

30. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Nutarimo 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) buvo įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

31. Nagrinėjamu atveju iki 2003 m. kovo 1 d. J. V. J. savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo išreiškęs kelis kartus – 1991 m. gruodžio 19 d., 1996 m. birželio 17 ir 25 d., Be to, iš šio asmens 2001 m. rugsėjo 20 d. bei 2003 m. lapkričio 17 d. prašymų turinio matyti, kad J. V. J. ir toliau prašė grąžinti T. J. valdytą žemę natūra. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad tuo pat metu vyko susirašinėjimas tarp pretendentų į T. J. žemę, tos žemės dalį naudojančių piliečių, Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Kauno apskrities viršininko administracijos dėl galimybės privatizuoti žemės sklypus ar formuoti juos nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Darytina išvada, kad iki 2003 metų kovo mėnesio atsakovas neturėjo aiškių žinių, kad pretendento nurodytu būdu (natūra) atkurti nuosavybės teises į žemę galimybių nebus. Tai eliminavo NŽT pareigą tuo metu siūlyti J. V. J. pasirinkti kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.

32. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neteisėtai nevykdė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje ir Nutarimo 3 punkte nurodytos pareigos, nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, 1996–2003 metais J. V. J. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo aiški ir suprantama, jos tikslinti atsakovui pareigos nekilo. J. V. J. 1996 metais pakeitė savo pirminę, 1991 metais išreikštą valią ir nuo to laiko nuosekliai prašė atkurti nuosavybės teises natūra, tik neprieštaravo, kad žemės sklypai jam ir kitiems pretendentams į tą pačią žemę bus grąžinami skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Tai, kad pareiškėja, atsižvelgdama į susiklosčiusias byloje aplinkybes, 1996 m. rugsėjo 25 d. J. V. J. pareiškimą subjektyviai aiškina jai priimtiniausiu būdu, nekeičia tikrosios pretendento valios.

33. Pasisakydama dėl atsakovo tolesnių veiksmų, kolegija pažymi, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija) vėliau numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Po to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo redakcija) numatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

34. Aktualiu ginčui laikotarpiu galiojusi Nutarimo 3 ir 31 punktų redakcija numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus. Tuo atveju, kai per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai piliečio pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

35. Taigi teisės aktai nuo 2012 metų numatė galimybę pretendentams atkurti nuosavybės teises keisti savo apsisprendimą, kokiu būdu bus atlyginama už valstybės išperkamą žemę. Kartu šie teisės aktai numatė pareigą NŽT informuoti pretendentus apie teisinio reguliavimo pasikeitimus. Nagrinėjamu atveju NŽT šių įstatymo nuostatų laikėsi, kaip minėta, 2012, 2014 ir 2015 metais informavo J. V. J. apie galimybę pasirinkti kitus atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus, o nesulaukusi jokio atsakymo nei iš minėto pretendento, nei iš jo teisių perėmėjos, turėjo teisę priimti

skundžiamą sprendimą.36. Pasisakydama dėl pareiškėjos teisėtų lūkesčių, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja galėjo turėti teisėtus

lūkesčius, kad nuosavybės teisės į žemę bus atkurtos iki 2003 m. kovo 1d. J. V. J. nurodytu būdu, jei pagal Atkūrimo įstatymą bus galima atkurti nuosavybės teises tokiu būdu, tačiau negalėjo teisėtai tikėtis, jog tai bus padaryta pirminiame prašyme nurodytu ar kitu jos pageidaujamu būdu. Kaip jau minėta, tiek J. V. J., tiek J. J. Atkūrimo įstatyme numatyta tvarka ir terminais nepasinaudojo galimybe pasirinkti kitą atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, todėl šios teisės neteko.

37. Pirmosios instancijos teismas, aptardamas atsakovo veiksmų nenuoseklumą, vertino ir tą aplinkybę, kad J. V. J. buvo įtrauktas į piliečių, kuriems perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas Kauno mieste, sąrašą. Šį faktą teismas vertino kaip suteikusį pareiškėjai lūkestį, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos lygiaverčiu žemės sklypu. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo 4 punkto, juo numatyta, kad nuosavybės teisės į 0,12 ha žemės bus atkurtos vėliau, o tai reiškia, kad pareiškėjai pasirinkus naują žemės sklypą, jis bus suteiktas teisės aktų nustatyta tvarka. Ši aplinkybė įrodo, kad J. V. J., o vėliau ir pareiškėjos interesai ir teisėti lūkesčiai, kiek leido teisės aktų nuostatos, buvo užtikrinami, o atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai.

38. Kitų Sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, jis atitinka tiek specialiųjų nuosavybės atkūrimo sritį reglamentuojančių teisės aktų, tiek ir Viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui.

39. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, susijusius su J. V. J. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir, neteisingai nustatęs faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė joms materialinės teisės normas. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, naikinant jo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjos skundas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 147 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti.Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m.

gegužės 23 d. sprendimas Nr. 8S-368-(14.8.3) ir Nacionalinė žemės tarnyba įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 1,0466 ha T. J. iki 1940 m. turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo.

Pareiškėjos J. J. skundą šioje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1307-552/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02417-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=f82d6fb0136611e9b2b6e7cdb14007b4


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Švenčionių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2016 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. A1-62 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“ (toliau – ir Įsakymas) (b. l. 1–5).

2. Pareiškėjas nurodė, kad pranešimas apie tarnybinį nusižengimą turėjo būti surašytas vėliausiai iki 2016 m. balandžio 22 d., tačiau buvo surašytas tik 2016 m. balandžio 25 d. Be to, Administracija nesilaikė tyrimo skaidrumo principo, nes pareiškėjui nepateikė galimai itin svarbaus dokumento, t. y. Administracijos Mokesčių ir turto skyriaus 2016 m. balandžio 19 d. rašto Nr. (25.8.25)R14-104. Administracijos 2016 m. gegužės 6 d. išvadoje Nr. (6.26)A4-474 (toliau – Išvada) nėra aptarti tarnybinio nusižengimo padariniai. Visi šie procedūriniai pažeidimai, pareiškėjo nuomone, yra esminiai, eliminavę pareiškėjo teisę į tinkamą gynybą, todėl vien šie pažeidimai sudaro pagrindą pripažinti Įsakymą neteisėtu, nepagrįstu ir jį panaikinti.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad yra kaltinamas tuo, jog pažeidė Administracijos viešųjų pirkimų organizavimo taisyklių, patvirtintų Administracijos direktoriaus 2015 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. A-40 (toliau – Pirkimų taisyklės), 10 punktą, nes Adutiškio daugiafunkcinio centro šarvojimo salei 2016 m. kovo mėn. nupirko baldinius skydus (už 173 Eur), neįtraukęs šio pirkimo į 2015 m. ir 2016 m. numatomų vykdyti prekių, paslaugų ir darbų pirkimo planą. Pareiškėjas nurodė, kad su tuo nesutinka, paaiškindamas, kad minėtos prekės buvo įtrauktos tiek į 2015 m. reikalingų pirkti prekių sąrašą (57 eilutė), tiek į 2016 m. reikalingų pirkti prekių sąrašą (jo 28 eilutė).

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad, priešingai nei teigiama Išvadoje, minėtos prekės – šarvojimo salės apsauginės sienų lentos negali būti vertinamos kaip biuro baldai. Įsigytos lentos apsaugo sienas nuo nubrozdinimų, yra pritvirtintos prie šarvojimo salės sienų, todėl laikytinos ne baldais, o patalpų dalimi. Apsauginės sienų juostos nebuvo įsigytos biuro reikmėms, o Adutiškio daugiafunkcinio centro šarvojimo salė, akivaizdu, negali būti laikoma Adutiškio seniūnijos biuro patalpomis.

5. Atsakovas Švenčionių rajono savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 29–35).6. Administracijos nuomone, pareiškėjas remiasi išimtinai prielaidomis, todėl jo skundas turėtų būti atmestas.

Pareiškėjo skunde nurodyti samprotavimai prieštarauja paties pareiškėjo pasiaiškinimui, kuris buvo vienas iš įrodymų, kuriuo remiantis buvo priimtas pareiškėjo ginčijamas Įsakymas. Pareiškėjas pasiaiškinime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad į pirkimų planus tokio pobūdžio prekių nėra ir nebuvo įtraukęs, t. y. pareiškėjas atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą pripažino, kad padarė tarnybinį nusižengimą.

7. Administracija pažymėjo, kad pareiškėjas kaip Adutiškio seniūnas buvo įpareigotas siekiant įsigyti prekes ar paslaugas organizuoti viešąjį pirkimą, o apie Adutiškio seniūnijos poreikį informuoti ir suderinti su Administracija. Pareiškėjas nei į 2015 m., nei į 2016 m. seniūnijos reikalingų pirkti prekių sąrašą neįtraukė ir neišskyrė įsigytų prekių (baldinių skydų).

8. Administracijos nuomone, pareiškėjas į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl ginčijamo Įsakymo neteisėtumo.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 85–89).10. Teismas nurodė, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. kovo mėnesį Adutiškio

daugiafunkcinio centro šarvojimo salėje ant sienų sumontavo baldinius skydus, neinicijavęs jų pirkimo įtraukimo į Administracijos planuojamų vykdyti viešųjų pirkimų planą (nepateikė atitinkamo rašytinio pasiūlymo ir jo nesuderino su Administracija). Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad baldinės lentos nelaikytinos biuro baldu, o poreikis jas įsigyti buvo nustatyta tvarka deklaruotas, šį pirkinį įtraukus tiek į 2015 m., tiek į 2016 m. reikalingų pirkti prekių, paslaugų ir darbų sąrašą. Teismas nurodė, kad šiais teiginiais pareiškėjas iš esmės paneigia savo paties 2016 m. balandžio 27 d. teiktame paaiškinime (toliau – Paaiškinimas) išsamiai išdėstytas aplinkybes, susijusias su minėtu pirkimu, t. y. kad apsauginės sienų lentos (juostos) nebuvo įtrauktos į reikalingų pirkti prekių sąrašą, nes už jas buvo planuojama atsiskaityti iš lėšų, gaunamų už paslaugas. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skunde išdėstytus teiginius laikė jo gynybine pozicija.

11. Teismas taip pat nurodė, kad PVM sąskaitoje tiesiogiai nurodyta, jog užsakyti baldiniai skydai. Teismas vertino, kad tai, jog jie buvo sumontuoti šarvojimo salėje savaime nereiškia, kad jie gali būti laikomi laidotuvių ir (arba) su laidotuvėmis susijusiomis prekėmis. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad laidotuvių ir (arba) su laidotuvėmis susijusiomis prekėmis laikytinos žvakidės, vazos gėlėms pamerkti ir pan., o šarvojimo salėje esantys baldai (t. y. suolai, kėdės) tokiomis prekėmis nelaikytini.

12. Teismas nenustatė taip pat ir procedūrinių tarnybinės nuobaudos skyrimo pažeidimų, todėl darė išvadą, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

III.

13. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 93–96).

14. Pareiškėjas pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino Išvados atitikimo Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – Taisyklės), 13 punkto reikalavimams. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, minėta Taisyklių norma nustato tarnybinių nusižengimų tyrimo išvados turinio reikalavimus ir yra imperatyvaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjo, Išvadoje nebuvo nurodyti Taisyklių 13 punkte minimi tarnybinio nusižengimo padariniai, o pažeidimo kvalifikavimas buvo netikslus. Kvalifikuojant pažeidimą nebuvo atskleista, kokiai prekių rūšiai, kategorijai priskirtinos lentos ar baldiniai skydai ir ar šios prekės išties nepatenka į 2015–2016 m. reikalingų pirkti prekių, paslaugų ir darbų sąrašus.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, kad pirktos prekės negali būti vertinamos kaip biuro baldai ir yra su laidotuvėmis susijusios prekės. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sąskaitoje apsauginių lentų medžiaga įvardinta „baldiniais skydais“ patvirtina šių prekių nepriklausymą su laidotuvėmis susijusių prekių kategorijai. Pareiškėjas pastebi, kad prekės seniūnijai buvo reikalingos pagal jų funkcinę paskirtį, o ne pagal žaliavos, iš kurios jos pagamintos, pavadinimą. Be to, užsakydamas apsaugines sienų lentas, pareiškėjas negalėjo prognozuoti, kaip jos bus įvardintos pardavėjo buhalterinės apskaitos dokumente (PVM sąskaitoje faktūroje). Pareiškėjas tvirtina, kad įsigytos prekės yra susijusios su laidotuvių organizavimu, nes laidotuvių metu šarvojimo salėje esančios kėdės išdėstomos pagal sienas, kur jų atlošai dėl trinties gadina sienų dangą. Apsauginės sienų juostos nebuvo įgytos biuro reikmėms, o šarvojimo salė negali būti laikoma biuro patalpomis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus tarnybinio nusižengimo sudėtį.

16. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į šio administracinio ginčo kontekstą, paaiškindamas, kad Administracija, siekdama atleisti daug kartų už gerą darbą skatintą pareiškėją, 2016 metais per labai trumpą laikotarpį keturis kartus inicijavo jam tarnybinių nusižengimų tyrimus ir jį nubaudė. Skundžiamas Įsakymas yra antroji tarnybinė nuobauda, po kurios sekė griežtas papeikimas, o po jo – atleidimas iš pareigų. Skirdama kiekvieną paskesnę nuobaudą, Administracija ją motyvavo ankstesniu tarnybiniu nusižengimu. Dėl visų nuobaudų vyksta teisminiai ginčai, kurių nei vienas dar nėra pasibaigęs

galutiniu teismo sprendimu.17. Atsakovas Švenčionių rajono savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o

pareiškėjui skirti baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu (b. l. 101–109).18. Administracijos nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė nei logiškai, nei faktiškai nepagrįstus

išvedžiojimus dėl neva baldinių skydų priskirtinumo laidotuvių prekėms ir paslaugoms. Pasak Administracijos, pareiškėjo apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nemotyvuotas, nepagrįstas, nukreiptas į betikslį bylinėjimąsi, todėl jo pateikimas turi būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesu ir pareiškėjui turėtų būti skirta bauda.

19. Administracija nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tarnybinio nusižengimo pasekmės nėra būtinas tarnybinio nusižengimo sudėties elementas. Administracija pakartotinai pažymi, kad pareiškėjas Paaiškinime pripažino faktinę pažeidimo dalį, kad įsigytos prekės buvo neįtrauktos į 2016 metų planuojamų pirkimų planą.

Teisėjų kolegija


IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Administracijos Bendrojo skyriaus Išvadą (b. l. 10–11), kurioje konstatuota, kad pareiškėjas, būdamas Adutiškio seniūnu ir neinicijavęs tokių prekių pirkimo įtraukimo į numatomų vykdyti viešųjų pirkimų planą, užsakė bei 2016 m. kovo mėn. seniūnijos šarvojimo salėje ant sienų sumontavo baldinius skydus. Išvadoje nurodyta, kad šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Pirkimo taisyklių 10 punkto reikalavimą ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą. Įsakymu pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 29 straipsnio 3 dalies 1 punktą skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

22. Pirmosios instancijos teismas, Administracijos direktoriaus Įsakymą pripažinęs teisėtu ir pagrįstu, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutinka, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Administracijos Bendrojo skyriaus Išvada neatitinka tokių išvadų turiniui keliamų reikalavimų, t. y. Išvadoje nenurodyti tarnybinio nusižengimo padariniai. Be to, nebuvo atskleista, kokiai prekių kategorijai priskirtini baldiniai skydai ir ar jie nepatenka į 2015–2016 m. reikalingų pirkti prekių, paslaugų ir darbų sąrašus, kas leistų pripažinti, kad pareiškėjas jokio nusižengimo nepadarė.

23. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, tarnybinis nusižengimas – tai valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo ir kitas aplinkybes.

24. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Išvadoje nenurodyti tarnybinio nusižengimo padariniai, teisėjų kolegija pažymi, kad tarnybinis nusižengimas gali būti laikomas padarytu ir neatsiradus tam tikroms neigiamoms pasekmėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3372/2011; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3035/2012 ir kt.), todėl nusižengimo pasekmių nenurodymas Išvadoje nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu procedūros pažeidimu.

25. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atskleista, ar baldiniai skydai nepatenka į 2015 m. ir 2016 m. reikalingų pirkti prekių sąrašus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Administracijos Bendrojo skyriaus Išvadoje, į kurią atsižvelgiant buvo priimtas ginčijamas Administracijos direktoriaus Įsakymas, konstatuota, jog baldinių skydų pirkimas neįtrauktas į 2015 m. ir 2016 m. Adutiškio seniūnijos reikalingų pirkti prekių, paslaugų ir darbų sąrašus. Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, Išvadoje yra aptariama, ar baldiniai skydai patenka į 2015–2016 m. reikalingų pirkti prekių sąrašus. Būtent šios faktinės aplinkybės pagrįstumas iš esmės ir yra nagrinėjamos bylos vertinimo objektas, sprendžiant dėl ginčijamo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Pirkimų taisyklių 10 punktą, be kita ko, numatantį, kad prekių, paslaugų ar darbų pirkimo procedūros gali būti pradedamos, jeigu pirkimas yra įtrauktas į tam tikrų metų perkančiosios organizacijos numatomų vykdyti prekių, paslaugų ir darbų pirkimų planą.

27. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas, kaip Adutiškio seniūnas, 2015 m. vasario mėnesį tarėsi

su S. T. firma „Gieva“ dėl šarvojimo salės sienų apsauginių lentų (juostų) pagaminimo. Byloje taip pat nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad minėtos prekės Adutiškio seniūnijai buvo pagamintos, parduotos ir sumontuotos ant šarvojimo salės sienų 2016 m. kovo mėn. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Paaiškinime nurodė, jog minėtų prekių nebuvo įtraukęs į reikalingų pirkti prekių sąrašą, nes už jas planavo atsiskaityti iš lėšų, gaunamų už paslaugas, pareiškėjo skundo argumentus, kad minėtų prekių pirkimas buvo įtrauktas tiek į 2015 m., tiek ir į 2016 m. numatomų vykdyti pirkimų planus (eilutėje „Laidotuvių ir susijusios paslaugos ir prekės“) vertino tik kaip pareiškėjo gynybinę poziciją. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu teisėjų kolegija nesutinka.

28. Pažymėtina, kad tarnybinė nuobauda negali būti skiriama nenustačius pažeidimo padarymo fakto (tarnybinio nusižengimo objektyviosios pusės) – valstybės tarnautojo neteisėtos veikos, t. y. veiksmų ar neveikimo, kuriais buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys valstybės tarnautojo veiklą. Taikant tarnybinę atsakomybę svarbus ne tik Administracijos atsiliepime minimas atsakomybės neišvengiamumo principas, bet ir tokie principai, kaip, pavyzdžiui, draudimo teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, aiškinti plečiamai principas, imperatyvas visas abejones vertinti tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-281/2007).

29. Nustatant, ar valstybės tarnautojas padarė teisei priešingą veiką, būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-706/2010). Pažymėtina, kad pareigą tinkamai kvalifikuoti valstybės tarnautojo nusižengimą įstatymų leidėjas nustato institucijai, kuri skiria tarnybinę nuobaudą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-918/2011).

30. Tarnybinio nusižengimo tyrimas turi būti atliktas išsamiai ir objektyviai, visapusiškai išsiaiškinant visas nusižengimo padarymo aplinkybes. Šios tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekančios institucijos pareigos neeliminuoja valstybės tarnautojo pateikiamas paaiškinimas dėl nusižengimo, kurio padarymu jis yra įtariamas. Tarnautojo paaiškinime nurodytas nusižengimo padarymo aplinkybes nusižengimą tiriantis pareigūnas (komisija) privalo patikrinti ir įvertinti (žr., pvz., LVAT 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008, 2009 m. spalio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1076/2009). Būtent tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis subjektas turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas aplinkybes ir visa tai motyvuotai įvertinti tyrimo išvadoje. Taigi, tarnybinės nuobaudos skyrimas negali būti pagrįstas iš esmės vien tarnautojo paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis, jų nepatikrinus ir teisiškai neįvertinus.

31. Išvados įžanginėje dalyje nurodyta, kad Administracijos Mokesčių ir turto skyrius 2016 m. balandžio 19 d. raštu informavo, kad pareiškėjas nepateikė prašymo dėl planuojamų 2016 m. viešųjų pirkimų plano papildymo biuro baldų pirkimu (b. l. 10). Atitinkamai, tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikęs Administracijos Bendrasis skyrius turėjo vertinti, ar pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. Adutiškio seniūnijai įgytos prekės yra biuro baldai, ir ar 2016 m. pirkimų planas privalėjo būti papildytas. Pareiškėjas, ginčydamas paskirtą tarnybinę nuobaudą, teigė, kad įsigytos prekės, nėra biuro baldai, o su laidotuvių paslaugomis susijusios prekės, todėl buvo atitinkamų metų reikalingų pirkti prekių sąraše, o Administracija šios aplinkybės nepaneigė.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra šių santykių silpnesnioji šalis, ypač dėl socialinių aspektų, todėl viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti atsakomybę tarnautojui (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-395/2013).

33. Pirkimų taisyklių 10 punktas, kaip minėta, numato, kad prekių pirkimo procedūros gali būti pradedamos, jeigu pirkimas yra įtrauktas į tam tikrų metų numatomų vykdyti prekių pirkimų planą. Pasak Administracijos, pareiškėjas negalėjo pradėti baldinių skydų pirkimo procedūros, šios prekės pirkimo neįtraukęs į tam tikrų metų numatomų vykdyti pirkimų planą. Tačiau atsakovas neatkreipė deramo dėmesio, kad pareiškėjas 2015 metais siekė nupirkti ne baldus ar jų dalis, o apsaugines sienų juostas šarvojimo salei, kurios pagal funkcinę paskirtį nėra priskirtos biuro baldams ar įrangai. Be to, netirta, ar pareiškėjas žinojo, kad jo užsakomos prekės pateiktoje sąskaitoje bus įvardintos kaip baldiniai skydai. Paaiškinime pareiškėjo nurodytos tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybės tarnybinį nusižengimą tiriančio pareigūno Išvadoje nebuvo patikrintos ir motyvuotai įvertintos. Taigi, Išvadoje nėra pagrįsta (teisiškai motyvuota) konstatuoto tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė.

34. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, nepagrįstai nesivadovavo tokio

pobūdžio bylose suformuota praktika, kad visos abejonės turi būti vertinamos tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaip silpnesniosios šalies naudai. Pareiškėjo paaiškinime nurodytos aplinkybės, kad iš pradžių pareiškėjas planavo atsiskaityti už S. T. firmos „Gieva“ pagamintas apsaugines sienų lentas (juostas) iš lėšų, seniūnijoje gaunamų už paslaugas, todėl minėto pirkimo į viešųjų pirkimų planą neįtraukė (b. l. 8), nereiškia, kad pareiškėjas neturėjo diskrecijos, pasikeitus aplinkybėms, vėliau pakeisti savo pasirinkimą dėl apmokėjimo už prekes tvarkos ir būdo, jeigu pinigų suma, reikalinga prekių apmokėjimui, neviršija atitinkamais kalendoriniais metais reikalingų pirkti prekių sąraše numatytos sumos tam tikrai prekių kategorijai ir prekės patenka į tą kategoriją.

35. Kaip minėta, pareiškėjas tvirtina, kad 2016 m. kovo mėn. šarvojimo salei už 179 Eur (su PVM) nupirktos apsauginės sienų lentos (juostos) su montavimu ir transportu (b. l. 13) patenka į reikalingų pirkti prekių sąrašo eilutę „Laidotuvių ir susijusios paslaugos ir prekės“. Iš byloje esančio 2016 m. biudžetiniais metais reikalingų pirkti prekių, paslaugų ir darbų sąrašo matyti, kad 2016 m. Adutiškio seniūnijai buvo numatyta, be kita ko, pirkti laidotuvių ir susijusių paslaugų ir prekių (b. l. 25). Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo 2015 m. užsakytos šarvojimo salės sienų apsauginės lentos (juostos) PVM sąskaitoje faktūroje įvardytos „baldiniais skydais“ buvo sumontuotos šarvojimo salėje (ant sienų). Nors šios prekės nėra tiesiogiai susijusios su laidotuvėmis, tačiau pagal jų paskirtį ir faktinį panaudojimo būdą (sumontavimą ant šarvojimo salės sienų), minėtas prekes galima priskirti prekėms, netiesiogiai susijusioms su laidotuvėmis (šarvojimo salės apdailos prekės), o minėtų prekių transportavimas ir montavimas, kuris, kaip minėta, taip pat buvo įtrauktas į minėtų prekių kainą, gali būti priskiriamas su laidotuvėmis netiesiogiai susijusioms paslaugoms. Byloje nėra nustatyta, kad šiuo pirkimu pareiškėjas viršijo minėtoje sąrašo eilutėje tokio pobūdžio išlaidoms 2016 biudžetiniais metais numatomą skirti bendrą pinigų sumą (363 Eur su PVM). Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjo veiksmai, inicijuojant minėtų prekių pirkimą, buvo neteisėti. Nesant tarnybinio nusižengimo sudėties elemento – neteisėtos pareiškėjo veikos – nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Nesant tarnybinio nusižengimo, pareiškėjui negalėjo būti skirta tarnybinė nuobauda, todėl Administracijos direktoriaus Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

36. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkina ir Administracijos direktoriaus Įsakymą panaikina.


n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo A. P. skundą patenkinti.Panaikinti Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. A1-62 „Dėl

tarnybinės nuobaudos skyrimo A. P.“.Sprendimas neskundžiamas.





2019-00280 2019-01-09 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. eA-1202-552/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02031-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 6.5

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fd5a8270136611e9b2b6e7cdb14007b4

(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos (toliau – ir Klinikos) 2016 m. gegužės 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamos panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2016 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. T4-102 „Dėl pacientei I. J. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ (toliau – ir Įsakymas) (I t., b. l. 1–5).

2. Klinikos nurodė, kad ginčijamu Įsakymu joms buvo paskirtas įspėjimas ir pateiktos rekomendacijos dėl vidaus tvarkų papildymo, nes 2015 m. birželio 14 d. pacientei I. J. (toliau – ir Pacientė) asmens sveikatos priežiūros paslaugos Klinikose buvo teikiamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nors nebuvo konstatuota, kad Pacientės mirtį lėmė Klinikų gydytojų veiksmai, tačiau buvo nurodyta, kad Pacientės priėmimo metu budėjusios šeimos gydytojos R. H. ir N. B. nevertino Pacientės CRB padidėjimo, neįtarė po gimdymo atsiradusio endometrito, neatliko pilvo organų ištyrimo. Klinikos atkreipė dėmesį į tai, kad Pacientė iš VšĮ Marijampolės ligoninės Priėmimo skyriaus į Klinikas buvo siųsta ne skubiai medicinos pagalbai, tačiau tikslinei gydytojo ortopedo traumatologo konsultacijai. Siuntime buvo nurodyta, kad ginekologinės patologijos nenustatyta. Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus gydytojai neturėjo pagrindo abejoti kitos asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų kelių valandų laikotarpyje prieš atvykstant į Klinikas padarytomis išvadomis. Medicinos normos nereikalauja iš šeimos gydytojo kiekvieną kartą konsultuojant pacientą iš naujo atlikinėti, tikrinti prieš tai konsultavusio gydytojo specialisto pateiktus duomenis. Tarnyba į visą tai neatsižvelgė, todėl Įsakymas, Klinikų nuomone, yra nepagrįstas objektyviais duomenimis, o sankcija (įspėjimas) – neteisėta.

3. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime prašė Klinikų skundą atmesti (II t., b. l. 1–6).

4. Tarnyba nurodė, kad pagal Lietuvos medicinos normos MN14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės pareigos, kompetencijos ir atsakomybė“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013 (toliau – Medicinos norma), 12.2 punktą, šeimos gydytojai turi mokėti atlikti bendrą paciento ištyrimą, o pagal 12.2.9 punktą, šeimos gydytojas, atlikdamas bendrą ligonio ištyrimą, turi apžiūrėti, palpuoti, perkutuoti ir auskultuoti pilvo ir pilvo srities organus. Pagal Medicinos normos 26.2.8 punktą, šeimos gydytojai turi mokėti įtarti po gimdymo atsiradusį endometritą. Klinikų Šeimos medicinos klinikos Skubios pagalbos skyriaus gydytojo pareiginių nuostatų, patvirtintų Klinikų vadovo 2012 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-258 (toliau – Pareiginiai nuostatai), 9.5 punktas numato, kad Skubios pagalbos skyriaus gydytojas privalo diagnozuoti specialybės ir bazinės specialybės normose nurodytas ligas ir būkles, o nepriskirtais jo kompetencijai, taip pat visais neaiškiais atvejais, negerėjant ar blogėjant paciento būklei,

konsultuotis su kitais specialistais arba siųsti ligonį konsultuotis ar gydytis pas kitus specialistus.5. Tarnyba pastebėjo, kad Pacientė į Klinikų Skubios pagalbos skyrių buvo atvežta 2015 m. birželio 13 d. 00.10 val.,

išraše buvo nurodyta, kad Pacientė siunčiama su diagnoze – sąvaržos išsiskyrimas po gimdymo, skausminis sindromas, simfizitas. Tarnyba pažymėjo, kad išraše Klinikoms buvo pateikta ir kita svarbi informacija, kad Pacientę pykino, vėmė, skundėsi stipriais gaktos, dešinio klubo srities skausmais, buvo nurodyti rentgenogramų duomenys bei atlikto C reaktyvinio baltymo kiekio (toliau – CRB) tyrimo rezultatas (268,28 mg/l, kai norma yra 5 mg/l). Išraše buvo pažymėta, kad Pacientė į Klinikas siunčiama tolimesniam ištyrimui ir gydymui. Pacientė buvo išleista iš Klinikų 2015 m. birželio 14 d. 3 val. su gydymo rezultatu „Nepakito“. 2016 m. birželio 14 d., prasidėjus septinės kilmės šokui, 19.46 val. konstatuotas Pacientės mirties faktas (atlikus pomirtinį tyrimą nustatyta pagrindinė liga – pūlingas endomiometritas po gimdymo).

6. Tarnyba paaiškino, kad, siekdama išsamių ir objektyvių neplaninės asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės išvadų, jas formuluodama atsižvelgė į specialisto išvadą, kurioje specialiųjų ekspertinių žinių pagrindu konstatuota, jog atsižvelgiant į padidėjusį CRB rodmenį, Klinikose buvo tikslinga Pacientę hospitalizuoti ir atlikti tyrimus diagnozei patikslinti, Klinikų Skubios pagalbos ir traumų centro šeimos gydytoja N. B. ir kiti gydytojai teikę medicinines paslaugas Pacientei pagal turimus medicininius duomenis galėjo įtarti besivystantį uždegiminį procesą, Pacientė turėjo būti informuota apie padidėjusį kraujo CRB. Tarnyba nurodė, kad neturi teisės ignoruoti specialisto išvadų.

7. Tarnyba pažymėjo, kad Pacientė į Klinikas greitosios medicinos pagalbos transportu buvo siųsta ne ortopedo traumatologo konsultacijai, kaip vieninteliam siuntimo tikslui. Išraše konkrečiai nurodyta, kad Pacientė į Klinikas siunčiama tolimesniam ištyrimui ir gydymui. Klinikose Pacientės kraujo tyrimai (pavojingai padidėjęs CRB) apskritai nebuvo vertinti. Savalaikis jų vertinimas būtų reikalavęs adekvačių skubių tolimesnių veiksmų atlikimo. Tarnyba nurodė, kad pagal Medicinos normos 31.26 punktą, šeimos gydytojas turi mokėti vertinti atestuotų laboratorijų atliktus laboratorinius tyrimus.

8. Tarnyba taip pat pažymėjo, kad Pacientė į Klinikas buvo atvežta kaip į tretinę, vadinasi aukščiausio lygio specializuotą pagalbą teikiančią asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje Pacientės sveikatos būklė turėjo būti vertinama visos turimos informacijos, gautos iš VšĮ Marijampolės ligoninės, kontekste, bet ja neapsiribojant, ir buvo privaloma imtis savarankiškų pagal gydytojų kompetenciją priklausančių veiksmų, sprendžiant Pacientės tolesnio ištyrimo ir gydymo klausimą, hosipitalizuojant Pacientę, o ne tą pačią dieną išleidžiant ją ambulatoriniam gydymui. Tarnyba atkreipė dėmesį į tai, kad šeimos gydytojai turi pareigą tik įtarti po gimdymo atsiradusį endometritą, tačiau įtarus privalo konsultuotis su atitinkamu specialistu arba siųsti pas jį pacientą (Medicinos normos 11.4 punktas). Tarnyba nurodė, kad tai, jog Klinikų netenkina kontrolės ataskaitos ir jos pagrindu priimto Įsakymo turinys, nereiškia, kad Tarnyba tinkamai neišnagrinėjo šio klinikinio atvejo.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu Klinikų skundą atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 39–44).

10. Teismas nustatė, kad išraše siunčiantis Pacientę į Klinikas gydytojas nurodė, kad kadangi yra padidintas CRB (268,28 mg/l), kas reikštų, kad jau yra uždegiminis procesas, galimas simfizitas (nurodytas klaustukas), todėl Pacientė siunčiama į Klinikas diagnozės patikslinimui ir gydymui. Teismas konstatavo, kad iš išrašo turinio aiškiai suprastina, kad Pacientė į Klinikas buvo siunčiama ne tikslinei traumatologo konsultacijai, kaip akcentuoja Klinikos, o diagnozės patikslinimui ir tolimesniam gydymui.

11. Teismas nurodė, kad iš išrašo taip pat matyti, kad VšĮ Marijampolės ligoninės gydytojas atkreipė dėmesį į Pacientei padidėjusį CRB, nurodydamas, kad yra prasidėjęs uždegiminis procesas. Tai, kad pagal nurodytą padidėjusį CRB buvo galima įtarti besivystantį uždegiminį procesą, todėl Pacientę reikėjo hospitalizuoti, patvirtina ir specialisto 2015 m. lapkričio 11 d. išvada Nr. 4(69)/2016(01) (toliau – Išvada). Išvadoje nurodyta, kad praėjus dviem paroms po chirurginės intervencijos ar traumos, CRB rodmuo gali būti padidėjęs, bet neviršija 150 mg/l, o šiuo atveju šis rodmuo buvo neįprastai didelis (268,28 mg/l), todėl turėjo būti pastebėtas. Teismas nustatė, kad Klinikose į CRB rodiklį reaguota nebuvo ir Pacientė buvo išrašyta į namus.

12. Teismas pritarė Tarnybos atsiliepimo argumentams, kad Klinikos yra aukščiausio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti įstaiga, kurioje Pacientės sveikatos būklė turėjo būti vertinta neapsiribojant jau nustatytais faktais. Tuo labiau, kad Pacientė į Klinikas buvo atsiųsta diagnozės patikslinimui ir tolimesniam gydymui. Teismas sutiko su Tarnybos išvadomis, kad Pacientė turėjo būti hospitalizuota. Teismas konstatavo, kad įtarti endomiometritą po gimdymo yra

privaloma minimali šeimos gydytojo kompetencija. Teismas darė išvadą, kad Klinikoms Įsakymu teisėtai paskirta sankcija (įspėjimas).

III.

13. Pareiškėjas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo Klinikų skundą patenkinti (III t., b. l. 54–56).

14. Klinikos pakartoja skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui argumentus, kad bendresnės kompetencijos (šeimos) gydytojas pagrįstai ir teisėtai pasikliovė Pacientei VšĮ Marijampolės ligoninėje suteikta labiau specializuota konsultacija, todėl neturėjo pareigos skirti tokio pat pobūdžio konsultacijos Klinikose, be to, Pacientė nebuvo hospitalizuota, nes buvo atsiųsta tikslinei konsultacijai, o jos būklės nebuvo galima priskirti skubiosios medicinos pagalbos kategorijai. Klinikos pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad specialisto Išvadoje buvo nurodyta, jog tarp Klinikų gydytojų veiksmų ir Pacientės mirties priežastinio ryšio nėra.

15. Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime prašo Klinikų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (III t., b. l. 64–69).

16. Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui atsiliepime į Klinikų skundą. Tarnyba pažymi, kad Klinikos klaidingai teigia, jog Pacientės būklė neatitiko nei vienos skubios medicinos pagalbos kategorijos. Tarnyba nurodo, kad faktą, jog Pacientei buvo reikalinga neatidėliotina, skubi ir kvalifikuota pagalba patvirtina ir 2015 m. birželio 14 d. 00.19 val. formoje Nr. 025-1/a padarytas įrašas. Tarnyba nurodo, kad ji nėra įgaliota vertinti priežastinio ryšio, t. y. ar tam tikras pasekmes sukėlė netinkamai suteiktos (nesuteiktos) paslaugos. Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju yra spręstinas tiesiogiai iš Medicinos normos kylančių šeimos gydytojo prievolių tinkamo vykdymo klausimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Įsakymo, kuriuo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikoms skirtas įspėjimas už asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu Klinikų skundą atmetė, Tarnybos Įsakymą pripažindamas teisėtu ir pagrįstu. Klinikos su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grįsdamos tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos, todėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

20. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

21. Klinikos apeliaciniame skunde nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011 motyvus, kad sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami

duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Nors Klinikos apeliaciniame skunde nenurodė, kokius savo argumentus nori pagrįsti minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad administracinis teismas nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę vykdančios institucijos sprendimo taikyti asmens sveikatos priežiūros įstaigai kontrolės priemones, neatlieka vertinimo tais klausimais, kurie priskirti medicinos mokslo sričiai (diagnozių nustatymo, tyrimų vertinimo, gydymo taktikos parinkimo ir pan.), nes tai yra už teismo kompetencijos ribų. Teismas kiekvienu atveju turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą tuo aspektu, ar jis priimtas kompetentingo subjekto ir, ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

22. Klinikos apeliaciniame skunde pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog Tarnybai Išvadą teikęs specialistas pasisakė, kad tarp Klinikų gydytojų veiksmų ir Pacientės mirties nėra priežastinio ryšio. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad Tarnyba savo funkcijas vykdo atlikdama tyrimus, ar konkrečioje sveikatos priežiūros įstaigoje konkrečiam pacientui buvo tinkamai ir kokybiškai suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, tačiau tiesiogiai nesprendžia žalos pacientui atlyginimo ar gydytojų asmeninės atsakomybės klausimų. Taigi Tarnyba, spręsdama, ar Klinikos tinkamai ir kokybiškai Pacientei teikė asmens sveikatos priežiūros paslaugas, neturėjo vertinti, ar tarp Klinikų gydytojų veiksmų ir Pacientės mirties yra priežastinis ryšys. Atitinkamai, į tai neturėjo atsižvelgti ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas Tarnybos Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą.

23. Apeliaciniame skunde Klinikos nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, nevertino ir neatsižvelgė į faktą, kad Pacientė nebuvo hospitalizuota, nes buvo atsiųsta tikslinei konsultacijai, o jos būklės nebuvo galima priskirti skubios medicinos pagalbos kategorijai. Šiuos apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais, nes, priešingai nei nurodo Klinikos, pirmosios instancijos teismas minėtus Klinikų argumentus vertino ir sprendime dėl jų pateikė savo išvadas (teisinį vertinimą). Teismas konstatavo, kad iš išrašo turinio aiškiai matyti, kad Pacientė į Klinikas buvo siunčiama ne konsultacijai, o diagnozės patikslinimui ir tolimesniam gydymui, taip pat teismas konstatavo, kad vien faktas apie stipriai padidėjusį CRB rodmenį sudarė pagrindą Pacientės atvejį vertinti kaip skubų. Klinikos šių teismo išvadų apeliaciniame skunde neginčija, jų neteisėtumo ir nepagrįstumo ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta tvarka neįrodinėja. Klinikos tik pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, kad Pacientės būklės nebuvo galima priskirti skubios medicinos pagalbos kategorijai. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes Klinikos gydytojai medicininiuose dokumentuose padarė įrašą, kad Pacientei suteikta 3 kategorijos skubi medicinos pagalba (SMP) (II t., b. l. 326).

24. Klinikos apeliaciniame skunde taip pat pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, susijusius su tuo, kad Tarnyba ir teismas neatsižvelgė į akušerio ginekologo ir šeimos gydytojo kompetencijų skirtumus, nepaisė fakto, kad šeimos gydytojas pagrįstai ir teisėtai pasikliovė Pacientei VšĮ Marijampolės ligoninėje suteikta labiau specializuota konsultacija.

25. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad Klinikų gydytojai turėjo reaguoti į Pacientės neįprastai didelį CRB bei turėjo įtarti Pacientei po gimdymo atsiradusį endomiometritą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

26. Klinikų apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, Klinikos nenurodė. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96)). Taigi, teisėjų kolegija, šiuo aspektu (dėl gydytojų kompetencijų skirtumų) sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Klinikų gydytojai nagrinėjamoje situacijoje neturėjo vien pasikliauti žemesnio lygio asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų nurodyta informacija ir turėjo savarankiškai vertinti Pacientės sveikatos būklę, o trūkstant specialių žinių, siųsti Pacientę pagal kompetenciją kitiems specialistams.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba, atlikdama Klinikose Pacientei suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires), analizuodama Klinikų darbą, tinkamai laikėsi

pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir pacientų saugos valstybinės kontrolės objektyvumą, iš esmės įsigilino į iškeltus klausimus, ir nustačiusi teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, skundžiamu Įsakymu teisėtai ir pagrįstai konstatavo netinkamą asmens sveikatos priežiūros paslaugų Pacientei teikimą.

28. Konstatavusi teisės aktų pažeidimus, Tarnyba Įsakymu teisėtai ir pagrįstai įspėjo Klinikas, kad gydytojų veikla teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas Pacientei neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų. Toks įspėjimas turi ir prevencinį vaidmenį, kad ateityje asmens sveikatos priežiūros įstaiga laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir žinotų, kaip juos taikyti. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus sveikatos apsauga yra viena pagrindinių visuomenės vertybių. Nagrinėjamu atveju Pacientė mirė kitą dieną po to, kai aukščiausio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos gydytojai jai nurodė gydytis ambulatoriškai (rekomendavo gulimą režimą ir dubens įtvarą). Pažymėtina, kad kiekvienas žmogus turi socialinę teisę į tinkamą, kokybišką sveikatos priežiūrą, veiksmingą sveikatos apsaugos sistemą. Nagrinėjamoje byloje aptarta situacija patvirtina, kad ši socialinė teisė yra neatsiejamai susijusi su žmogaus prigimtine teise į gyvybę.

29. Klinikų argumentai, kad konsultuojant pacientą (šiuo atveju – atvežtą greitosios medicinos pagalbos automobiliu diagnozės patikslinimui) medicinos normos iš šeimos gydytojo nereikalauja tikrinti ar abejoti žemesnio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioje įstaigoje (šiuo atveju – VšĮ Marijampolės ligoninėje) prieš tai konsultavusio gydytojo specialisto pateiktais duomenimis, rodo, kad Klinikos nesupranta savo, kaip aukščiausio lygio sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos, reikšmės ir atsakomybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad valstybės institucijoms, veikiančioms sveikatos apsaugos srityje, vykdant savo funkcijas keliami bendro pobūdžio reikalavimai, be kita ko, rūpestingumo pareiga, kuri sveikatos priežiūros srityje yra itin svarbi ir reikšminga (žr., pvz., 2014 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1033/2014).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d.) 58 straipsnio 1 dalį, kontroliuojančios institucijos, siekdamos, kad nustatyti teisės aktų pažeidimai nepasikartotų ateityje, turi teisę ne tik įspėti įstaigą dėl jos veiklos trūkumų ir pažeidimų bei nustatyti jų pašalinimo terminus, bet ir skirti įstaigos vadovams ir darbuotojams administracines nuobaudas, reikalauti, kad būtų patikrinta specialistų profesinė kvalifikacija ar net sustabdyti visų ar dalies paslaugų teikimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju už gydytojų atliktus teisės aktų pažeidimus (kurių, kaip minėta, buvo konstatuota ne vienas) Tarnyba ginčijamu Įsakymu Klinikoms paskyrė švelniausią poveikio (kontrolės) priemonę – įspėjimą.

31. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai ir pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas. Teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą. Taigi pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą atmesti Klinikų skundą, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Klinikų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





2019-00283 2019-01-09 2018-12-19 2018-12-19 -

Administracinė byla Nr. eA-1006-552/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15324-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.2; 20.2.3.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), 27 689,53 Eur turtinės žalos ir 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 2 dalį (b. l. 1–6).

2. Pareiškėjas nurodė, kad NŽT 2012 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 4S-90 atkūrė J. T. (J. T.) nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,9435 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,44 ha ploto Salinio ežero dalį (bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika), esančią Salų kaime, Lazdijų rajone. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. gegužės 17 d. sutartimi už 95 000 Lt (27 513,90 Eur) pirko 1044/1490 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Salų k., Lazdijų r. (toliau – ir Sklypas). Minėtas NŽT sprendimas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI-1684-422/2016) buvo panaikintas, o pareiškėjo sudaryta Sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pripažinta negaliojanti. Pareiškėjas buvo įpareigotas Sklypą grąžinti valstybei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-1653/2014) konstatavo, kad sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, kurie patyrė žalą dėl valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad pagrindinė sąlyga NŽT sprendimo ir Sklypo pardavimo sandoriui panaikinti buvo tai, kad NŽT nesivadovavo Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatomis, neįvertino, kad Salinio ežeras buvo priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Pareiškėjas nurodė, kad valstybės institucijoms nepriėmus neteisėto sprendimo, pareiškėjas nebūtų sudaręs Sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir nebūtų patyręs žalos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jo turtinę žalą sudaro Sklypo pirkimo kaina bei 175,63 Eur notarinio sandorio tvirtinimo išlaidos.

4. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 63–65). NŽT taip pat prašė byloje antruoju atsakovu įtraukti Lietuvos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=035d34b0136711e9b2b6e7cdb14007b4

Respublikos aplinkos ministeriją (toliau – ir Aplinkos ministerija).5. NŽT nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti Sklypo rinkos vertę sandorio sudarymo metu, nes pagal

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką, valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (modifikuota restitucija). Atitinkamai yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A146-1353/2014).

6. NŽT atkreipė dėmesį, kad sandorio sudarymo metu viso vandens ūkio paskirties žemės sklypo (14,90 ha ploto) vertė buvo 25 900 Lt (7 501 Eur) (vertinimas atliktas likus vienai dienai iki Sklypo pirkimo). Proporcingai 1044/1490 dalies vidutinė rinkos vertė sandorio metu buvo 5 255,73 Eur. Pareiškėjas Sklypo vertę žinojo, tačiau dėl nenustatytų aplinkybių vandens telkinio kaina buvo dirbtinai padidinta.

7. NŽT pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. eI-1684-422/2016 Aplinkos ministerija teismo posėdžio metu pripažino, kad Salinio ežeras privalėjo būti įtrauktas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268, tačiau dėl Aplinkos ministerijos darbuotojų netinkamų funkcijų vykdymo ar padarytų klaidų, tai nebuvo atlikta.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 5 431,48 Eur turtinės žalos bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas (b. l. 100–109). Teismas taip pat priteisė pareiškėjui 256,96 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo tik dėl pareiškėjui atlygintinos žalos dydžio. Teismas taip pat nustatė, kad turto rinkos vertė buvo nustatyta oficialiai dieną prieš sudarant Sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (tai nurodyta pačioje sutartyje).

10. Teismas, atsižvelgdamas į LAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 pateiktus išaiškinimus, darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina turtinė žala turi neviršyti turto rinkos kainos, buvusios sandorio sudarymo metu (t. y. 5 255,85 Eur). Teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistinos ir sutarties sudarymo išlaidos (175,63 Eur). Teismas, remdamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisė pareiškėjui 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Už skundo parengimą pareiškėjui teismas priteisė 155,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė dalį pareiškėjo sumokėto žyminio mokesčio (101,80 Eur).

III.

11. Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjo naudai 27 689,53 turtinės žalos atlyginimą ir visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 113–120). Pareiškėjas 2017 m. vasario 27 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) prašymą priteisti iš atsakovo 629,20 Eur bylinėjimosi išlaidų (už advokato teisines paslaugas – apeliacinio skundo parengimą) (b. l. 133).

12. Pareiškėjas nurodo, kad jo patirtos išlaidos Sklypo įsigijimui yra laikytinos pareiškėjo realiais nuostoliais, kurie privalo būti atlyginti visa apimtimi. Pareiškėjas remiasi restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) principu ir mano, kad turi teisę į visišką žalos atlyginimą. Pareiškėjo nuomone, teismo priteista suma negali būti laikoma teisingu pareiškėjo patirtos žalos atlyginimu. Teismas, pasak pareiškėjo, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos, kad dėl valstybės institucijų padarytų klaidų privatūs asmenys neturi patirti neproporcingų neigiamų pasekmių (EŽTT 2008 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Gashi prieš Kroatiją). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pagal šio teismo praktiką, visiškos kompensacijos stoka gali būti pateisinama tik išskirtiniais atvejais (Former King of Greece and Others (merits)).

13. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi VĮ Registrų centro duomenimis, nes Nekilnojamojo turto registre fiksuojami duomenys nėra individualūs, turto vertei nustatyti reikalingos ekspertų išvados.

14. Pareiškėjas mano, kad jam turėjo būti grąžintas 2016 m. balandžio 29 d. sumokėtas 623 Eur žyminis mokestis. Pareiškėjas nesutinka su teismo taikytu 0,16 koeficientu dėl priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (pasak pareiškėjo, teismas turėjo taikyti 0,51 koeficientą). Be to, pareiškėjas nesutinka ir su teismo pozicija, kad gautą koeficientą dėl bylos pobūdžio dar reikia mažinti 50 proc. Pareiškėjas pastebi, kad už skundo parengimą prašė priteisti 532,40 Eur, t. y. 3,5 karto

mažiau negu leidžiamas maksimalus priteistinų išlaidų dydis, o tai, pasak pareiškėjo, visiškai atitinka protingumo kriterijus.15. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo

apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą (b. l. 128–131).

16. NŽT pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat pakartoja ir tai, kad antruoju atsakovu į bylą turėtų būti įtraukta Aplinkos ministerija. Dėl palūkanų priteisimo NŽT pažymi, kad nagrinėjamu atveju terminas įvykdyti piniginę prievolę nėra praleistas, nes teismo sprendimas dėl sprendžiamo ginčo nėra įsiteisėjęs.

Teisėjų kolegija


IV.

17. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų ir restitucijos taikymo, atlyginimo.

18. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo pardavimo sutartimi už 95 000 Lt (27 513,90 Eur) įsigijo 10,44 ha ploto Salinio ežero dalį, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės pardavėjui. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimu buvo panaikintas NŽT sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pripažinta negaliojančia minėta žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis ir pareiškėjas buvo įpareigotas sklypą grąžinti valstybei. Kadangi jis neteko turto dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, tai pareiškėjas prašė atlyginti jam už žemės sklypą sumokėtą sumą bei sutarties sudarymo išlaidas.

19. Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui žemės sklypo rinkos kainą, buvusią sandorio sudarymo metu (5 255,85 Eur), sutarties sudarymo išlaidas bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

20. Apeliantas iš esmės nesutinka su teismo nustatytu patirtos žalos dydžiu, kuris buvo paskaičiuotas pagal ginčo žemės sklypo rinkos vertę, nustatytą masinio vertinimo metodu sandorio sudarymo metu ir mano, kad jam turėtų būti atlyginti visi realiai patirti nuostoliai.

21. Apeliaciniame skunde taip pat dėstomi argumentai dėl neva neteisingai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų.22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad

įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas imasi procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Šiame kontekste pažymėtina, kad aktyvaus teismo principas turi būti taikomas kartu su visais kitais administracinio proceso principais, tarp jų rungimosi principu, reiškiančiu, kad bylos šalims procese turi būti užtikrintos vienodos galimybės.

23. Atsižvelgdama į tai, kad apelianto prašomas žalos atlyginimas kildinamas iš restitucijos, teisėjų kolegija pažymi, kad aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias Civilinio kodekso normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą į status quo – iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį. Ji taikoma pagal CK šeštosios knygos normas (CK 180 straipsnio 3 dalis), atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015).

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklosčiusių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2012), taip pat į restitucijos

objekto specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).25. Nagrinėjamu atveju taikant restituciją žemės sklypas grąžintas valstybei, panaikinus administracinius aktus dėl jų

neteisėtumo, t. y. dėl valstybės padarytos klaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad kai restitucija taikytina dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme (žr. 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Sprendžiant dėl piniginės sumos taikant restituciją, atsižvelgtina į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr. 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06, 65–66 punktus). Nurodytas principas reikalauja, kad, spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (2011 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, 70 punktas). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (2007 m. gruodžio 13 d. sprendimas byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, 40 punktas; 2009 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Trgo prieš Kroatiją,pareiškimo Nr. 35298/04, 67 punktas). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr. 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, 69 punktą), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (žr. 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje Pincov ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/9, 53 punktą). Sprendžiant dėl protingos kompensacijos priteisimo, turi būti atsižvelgiama į laikotarpį, kada valstybė pastebėjo savo padarytą klaidą ir kaip greitai ją ištaisė (2014 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Romankevič prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 25747/07, 46–47 punktai). Šia Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota pozicija rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-793-415/2017.

26. Nagrinėjamai bylai taip pat reikšmingi teisingo atlyginimo už valstybei grąžinamą turtą dydžio nustatymo principai, išdėstyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, kuriame Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna pareiškėjai neproporcingos naštos. Teisinga pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu (sprendimo 65–67 punktai).

27. Tokia Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija rėmėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-55-492/2018. Teisėjų kolegija toje byloje, įvertinusi, kad atsakovų sąžiningumas nėra paneigtas, kad ginčo žemės sklypu kaip rinkos vertę turinčiu objektu buvo disponuojama ilgą laiką, atsakovai įgijo teisėtus ekonominio pobūdžio lūkesčius, kurie betarpiškai susiję su disponavimu ginčo žemės sklypais, kaip turinčiais rinkos vertę objektais, konstatavo, kad paėmus atsakovų turtą natūra ir grąžinus valstybei, jiems nustatytino atlyginimo dydis turi būti tokio turto, esančio rinkoje, vertės ekvivalentas, skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną. Toks restitucijos taikymas, nulemtas valstybės institucijų padarytų klaidų, neturi būti suprantamas kaip valstybės padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pabloginimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme (2018 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-55-492/2018).

28. Taigi, atsižvelgiant į vėliausią EŽTT ir Lietuvos nacionalinių teismų praktiką, byloje turėjo būti nustatinėjama, kokia nusavinto turto rinkos vertė buvo 2016 m. vasario-kovo mėnesiais, kai įsiteisėjo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo sudaryta Sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia, o pareiškėjas buvo įpareigotas Sklypą grąžinti valstybei.

29. Pirmosios instancijos teismas, nustatė nusavinto turto vertę tik sandorio sudarymo metu pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis ir pažymėjo, jog tokia žemės sklypo vidutinė vertė nustatyta dieną prieš sudarant sutartį masinio vertinimo metodu, todėl yra pagrįsta.

30. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad remtis vidutine žemės sklypo rinkos verte pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie pateikti žemės sklypo vidutinę rinkos vertę nustatant Masinio žemės vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523, pagrindu, sprendžiant

kompensacijos dydžio klausimą tokiais kaip šis atvejais, būtų pagrindas tuomet, jei šalys atsisakytų teikti žemės sklypo vertę patvirtinančius įrodymus arba jų pateiktais žemės sklypo vertę patvirtinančiais įrodymais nebūtų pagrindo remtis taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančias taisykles. Pažymėtina, kad ginčo specifika suponuoja, jog teismas turi būti aktyvus tiek siūlydamas šalims teikti įrodymus dėl žemės sklypo rinkos vertės turto grąžinimo valstybei metu, tiek ir padėdamas šalims juos rinkti (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-24-415/2018).

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai neaptarė, kodėl nelaiko pagrįsta Sklypo pirkimo pardavimo sutartyje nurodytos kainos. Iš teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad teismas nepasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus dėl Sklypo rinkos vertės, neskyrė Sklypo vertės ekspertizės, kad pašalinti abejones realiu Sklypo rinkos vertės dydžiu, nors atsakovo atstovas teismo posėdyje pripažino egzistuojant tokias abejones, o pareiškėjo atstovė tiesiogiai nesutiko su turto verte pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis. Teisėjų kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, kad Sklypo vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta dieną prieš sutarties sudarymą, nėra pakankama pagrįstai išvadai dėl teisingo kompensacijos dydžio padaryti. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, taigi panaikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

32. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų aptarti ir žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, nurodytas tiek atsakovo atsiliepime, tiek matomas iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų, susijusias su pareiškėjo ir pretendento atkurti nuosavybės teises ryšiais, nes šios aplinkybės gali turėti įtakos tiek pareiškėjo pripažinimui sąžiningu turto įgijėju, tiek ir priteistinos kompensacijos dydžiui.

33. Kadangi administracinė byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tai dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, teisėjų kolegija nepasisako.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš

naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.Nutartis neskundžiama.





2019-00281 2019-01-09 2018-12-21 2018-12-21 -

Administracinė byla Nr. A-5408-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00340-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ff6c9990136611e9b2b6e7cdb14007b4

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Panevėžio apygardos teismui dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja E. K. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus su skundu, prašydama panaikinti Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2017 m. rugsėjo 19 d. įsakymą Nr. V-33 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas, Įsakymas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Panevėžio apygardos teismo (toliau – ir Teismo) pirmininko ginčijamas įsakymas priimtas remiantis 2017 m. rugsėjo 19 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. BV-214 (toliau – ir Išvada), kuria konstatuota, jog teisėjo padėjėja E. K. padarė du tarnybinius nusižengimus: 1) per teisėjo E. Č. nustatytą terminą nepateikė teisėjui sprendimo projekto civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/207; 2) neparengė procesinio sprendimo projekto (aprašomosios dalies) civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017, šio projekto nepateikė teisėjui, apie tai, kad šis projektas nebus parengtas neinformavo teisėjo ir bylos jam negrąžino. Nurodė, kad už šiuos du tarnybinius nusižengimus jai paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

3. Pareiškėja su jai paskirta tarnybine nuobauda nesutiko ir teigė, kad minėtų tarnybinių nusižengimų nepadarė, savo tarnybines pareigas atliko tinkamai. Paaiškino, kad procesinio sprendimo projektą civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 parengė ir jo failą įkėlė teisėjui į kompiuterį per teismo kompiuterių tinklą iki savo kasmetinių atostogų pradžios, t. y. 2017 m. liepos 10 d. Pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, leidžiančiu teigti, jog ji procesinio sprendimo failo teisėjui nepateikė. Mano, kad Išvadoje nepagrįstai nurodoma, jog teisėjo E. Č. paaiškinimai patvirtina tai, kad procesinio sprendimo projektas nustatytu terminu nebuvo jam pateiktas.

4. Pareiškėja akcentavo, kad teisėjas E. Č. procesinio sprendimo projekto failo pasigedo tik praėjus mėnesiui nuo failo įkėlimo dienos, t. y. 2017 m. liepos 31 d., grįžęs į darbą po savo kasmetinių atostogų. Pabrėžė, kad per šį laiko tarpą teisėjas nesidomėjo ir netikrino, ar procesinio sprendimo projektas buvo įkeltas į kompiuterių tinklą, todėl pareiškėja mano, jog failas galėjo būti teisėjo ištrintas. Pareiškėjos nuomone, Išvadoje nepagrįstai nurodoma, kad E. Č. kompiuterio apžiūra patvirtina aplinkybę dėl procesinio projekto teisėjui nepateikimo, kadangi minėta apžiūra atlikta 2017 m. rugsėjo 8 d. Atkreipė dėmesį, kad kompiuterio apžiūrai buvo pateiktas tik aplankas „(duomenys neskelbtini)“, todėl siekiant patikrinti, ar procesinio sprendimo failas teisėjui nebuvo perduotas, turėjo būti atlikta išsami viso kompiuterio ir kompiuterinio tinklo analizė. Pažymėjo, kad iš teisėjo kompiuterio apžiūros matyti, jog visi kompiuterio duomenys netirti, nebuvo apžiūrėta ištrintų failų šiukšliadėžė.

5. Pareiškėja nurodė, kad aplinkybę, jog procesinio sprendimo projekto failą ji iki savo atostogų pradžios perdavė teisėjui E. Č., patvirtina teisėjo bei raštinės vedėjos V. R. paaiškinimai. Akcentavo, kad jokio tikslo neperduoti teisėjui jau parengto procesinio sprendimo projekto ji neturėjo ir negalėjo turėti. Pabrėžė, kad Išvados 14.4 punkte nurodytos aplinkybės, jog ji ignoravo teisėjo E. Č. prašymus (perduotus SMS žinute ir per raštinės vedėją V. R.), yra perteklinės, kadangi tuo ji nebuvo kaltinama. Paaiškino, kad su raštinės vedėja V. R. 2017 m. rugpjūčio 11 d. (savo atostogų metu) kalbėjo telefonu ir tik tada sužinojo, jog teisėjas E. Č. ieško procesinio sprendimo projekto. Tuo metu V. R. nurodė, jog teismo dokumento failas jau yra įkeltas teisėjui į kompiuterinę sistemą. Teigė, kad po pirmojo pokalbio nusprendė dar kartą paskambinti raštinės vedėjai ir pasakyti savo darbinio kompiuterio slaptažodį, jog būtų galimybė pasiekti jos kompiuteryje esantį teismo procesinio sprendimo projektą. Atsižvelgdama į tai mano, kad nepagrįsta aplinkybė, jog būdama kasmetinėse

atostogose ji ignoravo teisėjo E. Č. prašymus dėl procesinio sprendimo projekto, bei padaryta išvada, jog procesinio sprendimo projekto ji teisėjui nepateikė.

6. Pareiškėjos teigimu, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad teisėjas E. Č. jai būtų davęs nurodymą parengti procesinio sprendimo projekto civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017 aprašomąją dalį, taip pat nenurodyta, koks konkretus terminas nustatytas procesinio sprendimo aprašomajai daliai parengti. Pažymėjo, kad iš teisėjo E. Č. nebuvo gavusi nurodymo parengti procesinio sprendimo aprašomąją dalį civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017, teisėjas minėtos bylos jai niekada nedavė ir apie šią bylą su ja nekalbėjo. Pabrėžė, kad laikotarpiu nuo jos nedarbingumo iki kasmetinių atostogų pradžios, t. y. nuo 2017 m. birželio 26 d. iki 2017 m. liepos 7 d., su teisėju E. Č. buvo aptarusi pagrindinius darbus, kuriuos ji atliko. Atkreipė dėmesį, kad civilinės bylos Nr. e2A-553-755/2017 nagrinėjimas buvo numatytas 2017 m. rugpjūčio 1 d., t. y. jos kasmetinių atostogų metu, o pagal susiklosčiusią su teisėju E. Č. darbo praktiką, procesinių sprendimų aprašomųjų dalių projektus ji rengdavo ir pateikdavo teisėjui prieš 1–2 darbo dienas iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje dienos.

7. Pareiškėja teigė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepagrįstai nurodoma, jog vairuotojo V. J. paaiškinimas apie tai, jog teisėjas E. Č. iš jos kabineto pasiėmė bylą, patvirtina aplinkybę, kad teisėjas pavedė jai parengti procesinio sprendimo aprašomosios dalies projektą civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017. Akcentavo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokią konkrečiai bylą iš pareiškėjos kabineto pasiėmė teisėjas, kadangi jos darbo kabinete buvo laikoma ne viena civilinė byla. Pabrėžė, kad grįžusi į darbą po nedarbingumo matė, jog jos spintoje yra atneštos ir sudėtos bylos, todėl neatmeta galimybės, kad civilinę bylą Nr. e2A-553-755/2017 jai į kabinetą galėjo atnešti sekretorė ar teisėjas jos nedarbingumo metu. Pareiškėjos nuomone, tarnybinė nuobauda už procesinio sprendimo aprašomosios dalies projekto neparengimą civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017 paskirta nepagrįstai.

8. Atsakovas Panevėžio apygardos teismas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.9. Atsakovas nurodė, kad pirmasis pareiškėjos tarnybinis nusižengimas pasireiškė tuo, jog ji nepateikė teisėjui E. Č.

procesinio sprendimo projekto (su motyvuojamąja ir rezoliucine dalimis) civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017. Paaiškino, kad pareiškėja su teisėju E. Č. duomenimis (dokumentais, procesinių sprendimų projektais) tarpusavyje keitėsi naudodamiesi Panevėžio apygardos teisme veikiančiu vietiniu kompiuterių tinklu, duomenis vienas kitam įkeldami į specialius kiekvieno iš jų kompiuteriuose sukurtus aplankus. Pabrėžė, kad galimybę prieiti prie šių aplankų turėjo ir turi tik konkretus teisėjas ir jo padėjėjas. Teigė, kad pareiškėja visus savo parengtus dokumentus įkeldavo į teisėjo E. Č. tarnybiniame kompiuteryje esantį aplanką „(duomenys neskelbtini)“. Pažymėjo, kad pareiškėja iki jos atostogų pradžios, t. y. iki 2017 m. liepos 10 d., procesinio sprendimo projektą civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 turėjo įkelti į teisėjo E. Č. kompiuteryje esantį aplanką „(duomenys neskelbtini)“, tačiau tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyta, jog teisėjo tarnybiniame kompiuteryje esančiame aplanke procesinio sprendimo projekto nebuvo.

10. Atsakovas teigė, kad Teismo tinklas neturi galimybės užfiksuoti duomenų pasikeitimo tarp tarnybinių kompiuterių tikslaus laiko, tačiau šie duomenys objektyviai užfiksuojami dokumentų (failų) sukūrimo, modifikavimo ir kituose metaduomenyse, kurių pakeisti (suklastoti) nėra galimybės. Pažymėjo, kad iš šių duomenų matyti, jog procesinio sprendimo projektas civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 parengtas iki 2017 m. liepos 7 d., tačiau teisėjui E. Č. iki 2017 m. liepos 10 d. nebuvo perduotas, jis perduotas tik po pareiškėjos atostogų, t. y. 2017 m. rugpjūčio 16 d.

11. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad teisėjas E. Č. pareiškėjos įkeltą procesinio sprendimo projektą laikė teismo kompiuterių tinkle ir jo neįkėlė į savo kompiuterį. Pažymėjo, kad kompiuterių tinklas yra tik priemonė dokumentams (failams) perduoti iš vieno kompiuterio į kitą, o aplankas „(duomenys neskelbtini)“ buvo sukurtas ne teismo kompiuterių tinkle, o E. Č. tarnybiniame kompiuteryje, prie kurio prieiga papildomai sukurta tik pareiškėjai. Įkeldama atitinkamus dokumentus į aplanką „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėja savaime šiuos dokumentus įkeldavo į teisėjo E. Č. tarnybinį kompiuterį. Teigė, kad teisėjo E. Č. tarnybinio kompiuterio apžiūros metu nustatyti visi pareiškėjos per teismo kompiuterių tinklą į minėtą aplanką įkelti dokumentai.

12. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad procesinio sprendimo projektas į minėtą aplanką galėjo nepatekti ir būti prarastas dėl techninių kliūčių. Pažymėjo, kad esant techninėms kliūtims teismo kompiuterių tinklas perkelti duomenų neleidžia ir visais atvejais darbuotojai apie tai informuojami.

13. Atsakovas nurodė, kad antrasis pareiškėjos tarnybinis nusižengimas pasireiškė tuo, jog ji neparengė procesinio sprendimo aprašomosios dalies civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017, teisėjo E. Č. neinformavo apie tai, kad projektas nebus parengtas, ir bylos jam negrąžino.

14. Atsakovo teigimu, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkti duomenys patvirtino, kad teisėjas E. Č. įpareigojo pareiškėją paruošti procesinio sprendimo aprašomosios dalies projektą civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017, tačiau

pareiškėja to nepadarė, neinformavo teisėjo apie tai, jog projektas nebus parengtas, ir bylos jam negrąžino. Pažymėjo, kad minėtą projektą pagal nustatytą darbo su teisėju tvarką, ji turėjo parengti iki bylos nagrinėjimo, t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d., tačiau tai nereiškė, jog pareiškėja privalėjo dirbti savo atostogų metu. Atsakovas nurodė, kad teisėjas E. Č. bylą procesinio sprendimo projekto parengimui pareiškėjai perdavė iki jos atostogų pradžios, todėl procesinio sprendimo projektą pareiškėja turėjo parengti ir perduoti teisėjui iki savo atostogų pradžios, o matydama, jog to padaryti nesugebės, privalėjo informuoti apie tai teisėją. Akcentavo, kad teisėjo E. Č. paaiškinime aiškiai ir konkrečiai nurodyta, jog jis iš pareiškėjos kabineto pasiėmė civilinę bylą Nr. e2A-553-755/2017, o tokį teisėjo paaiškinimą patvirtino teismo vairuotojas V. J.. Atsakovo vertinimu, atmestinos pareiškėjos prielaidos, kad minėtą civilinę bylą Nr. e2A-553-755/2017 teisėjas ar posėdžių sekretorė galėjo į jos kabinetą atnešti per nedarbingumo laikotarpį, kadangi teisėjas savo paaiškinime aiškiai nurodė, jog pats asmeniškai perdavė šią bylą pareiškėjai, o netikėti teisėjo E. Č. paaiškinimais nėra pagrindo.

15. Atsakovas pažymėjo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu pareiškėja nebendradarbiavo su tarnybinį nusižengimą tyrusiais atsakingais asmenimis ir savo elgesiu sunkino įrodymų rinkimą. Teigė, kad pareiškėjos pažeidimai neabejotinai sukėlė neigiamas pasekmes – pareigas, kurių neįvykdė pareiškėja, turėjo vykdyti kiti Teismo darbuotojai. Atsakovo nuomone, įvertinus visas nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgus į pareiškėjos elgesį, į padarytų tarnybinių nusižengimų skaičių ir kitas svarbias aplinkybes, pareiškėjai paskirta proporcinga jos padarytiems pažeidimams tarnybinė nuobauda – papeikimas.

II.

16. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta už tai, jog ji pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 8 punktų nuostatas, Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-9 patvirtinto Teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 11–15 punktų reikalavimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.3, 2.5, 5.2 ir 9.3 punktų reikalavimus.

18. Vertindamas pareiškėjai inkriminuotą tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį tuo, jog pareiškėja nepateikė teisėjui E. Č. procesinio sprendimo projekto (su motyvuojamąja ir rezoliucine dalimis) civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog pareiškėja 2017 m. liepos 7 d. parengė procesinio sprendimo projektą civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėja teigia, jog iki 2017 m. liepos 10 d., t. y. iki savo atostogų pradžios, įkėlė minėto sprendimo projektą teisėjui E. Č. į jo kompiuteryje sukurtą tam skirtą aplanką „(duomenys neskelbtini)“, šį pareiškėjos argumentą paneigė tarnybinio nusižengimo metu surinkti duomenys.

19. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs teisėjo E. Č. paaiškinimus, duotus tiek tarnybinio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu, teisėjo tarnybinio stacionaraus kompiuterio apžiūros metu nustatytas aplinkybes, jog teisėjo kompiuteryje esančiame aplanke „(duomenys neskelbtini)“ civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 nėra kitų parengtų ir pateiktų procesinių sprendimų projektų laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2017 m. liepos 10 d., o sprendimo projektas minėtoje civilinėje byloje įkeltas tik 2017 m. rugpjūčio 16 d.

20. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismo posėdžio metu liudytoja apklaustos informatikės E. L. paaiškinimus, jog esant techninėms kliūtims teismo kompiuterių tinklas perkelti dokumentų neleidžia ir visais atvejais apie tai informuoja teismo darbuotoją, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad procesinio sprendimo projektas civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 teisėjo E. Č. kompiuterio galėjo nepasiekti ir būti prarastas dėl techninių kliūčių. Teismas taip pat pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu failą neatsargiai būtų praradęs pats teisėjas E. Č., jis būtų patekęs į teisėjo kompiuterio aplanką „Šiukšlinė“.

21. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja teisėjo E. Č. nustatytu terminu (iki 2017 m. liepos 10 d.) parengusi procesinio sprendimo projektą civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017, bet jo nepateikusi teisėjui, padarė tarnybinį nusižengimą, dėl ko ginčijamą įsakymą šioje dalyje pripažino kaip teisėtą ir pagrįstą.

22. Vertindamas pareiškėjai inkriminuotą tarnybinį nusižengimą, pasireiškusį tuo, jog ji neparengė procesinio sprendimo aprašomosios dalies projekto civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017, teisėjo E. Č. neinformavo apie tai, kad projektas nebus parengtas, ir bylos jam negrąžino, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėja neneigė paties

fakto, kad ji neparengė ir nepateikė teisėjui E. Č. procesinio sprendimo projekto minėtoje civilinėje byloje, tačiau ji tvirtina, jog teisėjas jai nedavė tokio pavedimo ir ji parengti sprendimo projekto iki bylos nagrinėjimo 2017 m. rugpjūčio 1 d. negalėjo dėl kasmetinių atostogų. Teismas, atsižvelgdamas į teisėjo E. Č. paaiškinimus, padarė išvadą, jog teisėjas jau 2017 m. gegužės mėn. pabaigoje civilinę bylą Nr. e2A-553-755/2017 susipažinti ir procesinio sprendimo projektui (aprašomosios dalies) parengti iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. teismo posėdžio perdavė pareiškėjai, kuri teisėjui E. Č. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. procesinio sprendimo projekto neparengė ir bylos negrąžino. Teismas vertino, kad abejoti teisėjo E. Č. paaiškinimais nėra pagrindo, kadangi pareiškėja nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių teisėjas galėtų būti suinteresuotas ją apkalbėti, nepagrįstai kaltindamas tarnybinio nusižengimo padarymu.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad jei ji ir būtų gavusi iš teisėjo E. Č. pavedimą parengti procesinio sprendimo projektą civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017, iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. to padaryti būtų negalėjusi, nes atostogavo. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad terminas nuo 2017 m. birželio 26 d. (kai pareiškėjai baigėsi nedarbingumo laikotarpis) iki 2017 m. liepos 7 d. buvo pakankamas procesinio sprendimo aprašomosios dalies projektui civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017 parengti, todėl pareiškėja, įvertinusi savo turimą darbo krūvį ir kitas svarbias aplinkybes, turėjo objektyvias galimybes tinkamai įvykdyti teisėjo pavedimą arba prieš savo kasmetines atostogas informuoti teisėją E. Č., jog ji nesuspės įvykdyti jo pavedimo, ir grąžinti jam bylą.

24. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja teisėjo E. Č. pavedimu nustatytu terminu neparengusi procesinio sprendimo aprašomosios dalies projekto civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017, neinformavusi teisėjo, jog projektas laiku nebus parengtas, ir negrąžinusi jam bylos, padarė tarnybinį nusižengimą, dėl ko ginčijamą įsakymą šioje dalyje pripažino kaip teisėtą ir pagrįstą.

25. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Išvadoje konstatuota, jog pareiškėja pažeidė Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2016 m. vasario 29 įsakymu Nr. V-9 patvirtinto Teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 14 punkto reikalavimus – teisėjo pavedimu nagrinėti teisme gautus asmenų skundus, pareiškimus ar prašymus ir juos išnagrinėjus pateikti savo pasiūlymus dėl juose iškeltų klausimų, parengti reikiamus raštus. Teismas atkreipė dėmesį, kad nei tarnybinio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, jog pareiškėjai buvo duotas tokio pobūdžio pavedimas, kurio ji būtų neįvykdžiusi ir pažeidusi Teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 14 punkto reikalavimus, dėl ko minėtą nuostatą pašalino iš pareiškėjai reiškiamo kaltinimo.

26. Įvertinęs ginčo teisinį reglamentavimą, nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tarnybinės nuobaudos tyrimo ir skyrimo procedūra buvo atlikta iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą dėl objektyvaus tyrimo neatlikimo.

27. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ginčijamas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo už padarytus du tarnybinius nusižengimus priimtas išsamiai išnagrinėjus tarnybinių nusižengimų aplinkybes, skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgta į valstybės tarnautojos kaltę, tarnybinių nusižengimų padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius. Teismas nenustatė esminių VTĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų pažeidimų, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

28. Pareiškėja E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, arba panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir bylą pirmosios instancijos teismui perduoti nagrinėti iš naujo.

29. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, jog jos kaltė padarius tarnybinius nusižengimus neįrodyta byloje surinkta medžiaga ir atsakovo pateiktais įrodymais. Pažymi, kad teismas skundžiamu sprendimu tik sutiko su atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija, ją perrašė į sprendimą, nepasisakė dėl daugelio skunde nurodytų argumentų, dėl ko bylą išnagrinėjo formaliai, o savo išvadas grindė prielaidomis. Akcentuoja, kad teismas neįrodinėjo ir nenurodė atskirai kiekvieno pareiškėjai inkriminuoto tarnybinio nusižengimo sudėties požymio ir padarė esminį proceso pažeidimą, t. y. patenkinęs pareiškėjos prašymą išreikalauti duomenis, šio prašymo neįvykdė. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

30. Pareiškėjos nuomone, nei tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta

objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad ji procesinio sprendimo projekto failo civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 teisėjui E. Č. neperdavė, t. y. neįkėlė jo į teisėjo kompiuterį per teismo kompiuterių tinklą. Mano, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu atlikta neišsami teisėjo kompiuterio apžiūra, teisme apklausti liudytojai E. Č., M. J., E. L. savo parodymais teisme ir J. E. savo paaiškinimais objektyviai negali patvirtinti failo perkėlimo per kompiuterių tinklą aplinkybės fakto, nes tam reikalingas specialus tyrimas. Pažymi, kad nei jos, nei teisėjo E. Č. kompiuterio ekspertizė byloje nebuvo atlikta, todėl visos nepašalintos abejonės tuo klausimu, ar failas per teismo kompiuterių tinklą buvo perduotas teisėjui, traktuotinos pareiškėjos naudai. Pareiškėjos įsitikinimu, nereiškia, kad jis nebuvo perduotas. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad procesinio sprendimo projektas civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 buvo parengtas dar iki pareiškėjos atostogų, todėl jokio tikslo neperduoti teisėjui E. Č. parengto procesinio sprendimo projekto ji neturėjo.

31. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė procedūrinį pažeidimą, neišreikalavęs duomenų iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Tele2“, patvirtinančių, jog telefono numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo teisėjas E. Č. siuntė jai SMS žinutę, nebegaliojo. Dėl nurodytų priežasčių mano, kad teismas neišreikalavęs minėtų duomenų, nors prašymą dėl jų išreikalavimo buvo patenkinęs, nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja ignoravo E. Č. prašymus. Pažymi, kad būdama atostogose pati inicijavo telefoninius pokalbius su raštinės vedėja V. R., siekdama išspręsti susidariusią situaciją, jog procesinio sprendimo projektas iš jos darbo kompiuterio pakartotinai būtų perduotas teisėjui. Akcentuoja, kad teisėjas E. Č. turėjo visas galimybes gauti pareiškėjos parengtą procesinio sprendimo projektą informatikui prisijungus prie jos darbo kompiuterio, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino.

32. Pareiškėjos nuomone, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad teisėjas E. Č. jai pavedė parengti procesinio sprendimo projekto aprašomąją dalį civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017. Pažymi, kad tiesiogiai iš teisėjo E. Č. minėtos bylos niekada nebuvo gavusi, su teisėju apie šią bylą nekalbėjo, todėl nurodymas parengti procesinio sprendimo aprašomosios dalies projektą šioje byloje teisėjo nebuvo duotas. Akcentuoja, kad teisėjas E. Č. jam priskirtas nagrinėti bylas, pareiškėjai dirbant jo padėjėja, dažniausiai perduodavo per savo sekretorę L. M., todėl ši aplinkybė teismo turėjo būti patikrinta. Pareiškėjos teigimu, teisėjas E. Č. nedavė jai pavedimo parengti procesinio sprendimo aprašomąją dalį civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017 iki konkretaus termino – pareiškėjos atostogų pradžios, todėl teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjos pažeidimo padarymas pasireiškė ir teisėjo neinformavimu apie tai, kad projektas nebus parengtas.

33. Atsakovas Panevėžio apygardos teismas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Nurodo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina faktą, jog pareiškėja neperdavė teisėjui E. Č. procesinio sprendimo projekto civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017. Atsakovo vertinimu, nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl neobjektyviai ir netinkamai atlikto tyrimo, o argumentą dėl specialaus darbo kompiuterių duomenų tyrimo neatlikimo pareiškėja pateikė tik apeliaciniame skunde.

35. Atsakovas teigia, kad nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, jog jai nesant darbe Teismo darbuotojai turėjo galimybę iš jos darbo kompiuterio gauti reikiamą informaciją, minėta aplinkybė nepanaikina pareiškėjos atsakomybės už pareigų nevykdymą, kadangi procesinio sprendimo projekto perdavimas teisėjui E. Č. buvo ne kieno nors kito, o pareiškėjos pareiga.

36. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas jos prašymą išreikalauti iš mobiliojo ryšio operatoriaus UAB „Tele2“ duomenis apie jos telefono numerio galiojimą bei skambučių skaičių į Teismą ir tokių duomenų neišreikalaudamas, suvaržė jos teises į gynybą bei padarė procedūrinį pažeidimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi įpareigojo pareiškėją raštu suformuluoti prašymus, tame tarpe ir dėl kreipimosi į UAB „Tele2“ dėl duomenų gavimo, tačiau tokio įpareigojimo pareiškėja iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. teismo posėdžio ir jo metu neįvykdė.

37. Atsakovo teigimu, pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog ji neturėjo pareigos parengti teismo procesinio sprendimo aprašomosios dalies projektą civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017 iki savo atostogų pradžios. Pažymi, kad tiek tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, tiek teisminio proceso metu nebuvo paneigta, jog civilinės bylos Nr. e2A-553-755/2017 medžiagą teisėjas E. Č. pareiškėjai perdavė iki jos atostogų, tačiau pareiškėja elgėsi pasyviai, t. y. minėto procesinio sprendimo projekto iš viso neparengė, jo neperdavė teisėjui ir civilinės bylos negrąžino, o apie tai, kad projektas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebus parengtas, teisėjo neinformavo. Pabrėžia, kad aplinkybė, jog pareiškėjos atostogos buvo suderintos su teisėju E. Č., neatleidžia jos nuo pareigos informuoti teisėją dėl galimybės iki atostogų pradžios

parengti procesinio sprendimo projektą.38. Atsakovo nuomone, tarybinio nusižengimo tyrimo metu surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos

padarius tarnybinius nusižengimus, todėl pareiškėjai tarnybinė nuobauda – papeikimas, paskirta pagrįstai.

Teisėjų kolegija


IV.

39. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2017 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. V-33 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ teisėtumo bei pagrįstumo.

40. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

41. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus tik papildo.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.

44. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

45. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės tarnautojams taikant drausminę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškė teisės aktais nustatytų procesinių veiksmų neatlikimu per nustatytus terminus, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas – galėjimas veikti, kaip to reikalauja teisės aktai. Nustatant asmens neveikimo subjektyvų pagrindą, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios: 1) leido asmeniui veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai; arba 2) nepriklausė nuo asmens valios, ir asmuo negalėjo veikti taip, kaip to reikalavo teisės aktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013).

46. Nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-186/2011; 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1446/2011).

47. Tais atvejais, kai konstatuojama, jog iš viso nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą, pavyzdžiui, dėl to, kad nustatyti (įrodyti) ne visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ar padarytas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, sprendimas skirti tarnybinę nuobaudą panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1471/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3035/2012; 2013 m. kovo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-109/2013; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1041/2014; 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1736/2014; 2015 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-552/2015; 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-872-261/2015).

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog VTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojų bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas gali pažeisti konkrečiais veiksmais (neveikimu), kurie tuo pačiu metu pažeidžia ir atitinkamo specialiojo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 punktas) bei tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 punktas). Valstybės tarnautojų veiklos svarbiausi etikos principai, įtvirtinti VTĮ 3 straipsnyje, inter alia (liet. be kita ko) yra šie: pagarba žmogui ir valstybei (valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus (1 punktas)); padorumas (valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas (4 punktas); pavyzdingumas (valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas (8 punktas).

49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog VTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojų bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas gali pažeisti konkrečiais veiksmais (neveikimu), kurie tuo pačiu metu pažeidžia ir atitinkamo specialiojo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, bet nustatyti, kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė atitinkamais savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014). Taigi tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, būtina nustatyti, kokių konkrečių pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3777/2011 ir kt.).

50. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai 2017 m. rugsėjo 19 d. Nr. V-33 Įsakymu tarnybinė nuobauda – papeikimas buvo paskirta už tai, jog ji padarė du tarnybinius nusižengimus (b. l. 12). Šis įsakymas priimtas, atsižvelgiant į tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėja laiku nepateikė teisėjui E. Č. procesinio sprendimo projekto civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017, taip pat neparengė ir nepateikė procesinio sprendimo projekto (aprašomosios dalies) civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017 ir tuo pažeidė inter alia (liet. be kita ko) Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-9 patvirtinto teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 11,

12, 13, 14 ir 15 punktus (b. l. 52–58). Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad pareiškėjo padarė minėtus nusižengimus, pašalino vieną iš nurodytų punktų – 14 punktą, kaip neįrodytą jame įvardintą pažeidimą.

Dėl projekto civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 nepateikimo

51. Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2016 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V-9 patvirtintame Teisėjo pareigybės (pareigybės kategorija – 13) aprašymo 13 punkte šias pareigas einančio valstybės tarnautojo viena iš funkcijų yra – rengti procesinių dokumentų projektus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja laiku nepateikė teisėjui E. Č. procesinio sprendimo projekto civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 (toliau tekste – ir Projektas). Teismas nustatė, kad Projektas buvo perduotas teisėjui į tam specialiai sukurtą aplanką jo kompiuteryje „(duomenys neskelbtini)“ tik 2017 m. rugpjūčio 16 d., kai pareiškėja grįžo iš kasmetinių atostogų. Pareiškėja teigia, kad ji įkėlė minėtą Projektą į aplanką teisėjo kompiuteryje iki 2017 m. liepos 10 d.

52. Atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, patikrinimo buvo atlikta teisėjo E. Č. tarnybinio stacionaraus kompiuterio apžiūra. Jos metu nustatyta, kad teisėjo kompiuteryje esančiame aplanke „(duomenys neskelbtini)“ yra tik du procesinių sprendimų projektai civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017. Failų pavadinimai „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ Iš šių failų metoduomenų matyti, kad failas pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ (procesinio sprendimo projektas be motyvacinės ir rezoliucinės dalių) teisėjo E. Č. kompiuteryje sukurtas 2017 m. balandžio 11 d., o failas pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ procesinio sprendimo projektas su motyvacine ir rezoliucine dalimi sukurtas 2017 m. rugpjūčio 16 d. Teisėjo E. Č. kompiuteryje esančiame aplanke „(duomenys neskelbtini)“ civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 jokių kitų parengtų ir pateiktų procesinių sprendimų projektų laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2017 m. liepos 10 d. nėra. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino liudytoju apklaustas M. J., atlikęs tiek E. Č., tiek ir E. K. kompiuterių apžiūrą. Taigi aplinkybę, jog Projektas minėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 įkeltas tik 2017 m. rugpjūčio 16 d. patvirtina kompiuterio apžiūros rezultatai, iš kurių matyti, kad šio Projekto modifikavimo data yra 2017 m. rugpjūčio 16 d. (b. l.36). Išklausius pirmosios instancijos teisminio posėdžio įrašą, inter alia (liet. be kita ko) liudytojos E. L. paaiškinimus nustatyta, kad 2017 m. liepos mėnesį nebuvo užfiksuota techninių trikdžių, galėjusių lemti pareiškėjos perkeliamo Projekto nepatekimą į teisėjo kompiuteryje sukurtą aplanką „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjos prašymas dėl teisėjo E. Č. kompiuterio ekspertizės atlikimo, atmestinas, nes pareiškėjai abejojant atlikta kompiuterio apžiūra, ją ginčyti buvo sudarytos galimybės anksčiau, inter alia (liet. be kita ko) pirmosios instancijos teisme.

53. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjos teiginį, kad ji parengusi sprendimo projektą negalėjo turėti tikslo jo neperduoti teisėjui E. Č.. Nagrinėjamu atveju nėra svarbu, kokia kaltės forma pasireiškė pareiškėjos padarytas tarnybinis nusižengimas: tyčia ar neatsargumu.

54. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė procedūrinį pažeidimą, neišreikalavęs duomenų iš UAB „Tele2“, patvirtinančių, jog telefono numeris, kuriuo teisėjas E. Č. siuntė jai SMS žinutę, prašydamas atsiųsti Projektą į jo aplanką, nebegaliojo, ir teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėja ignoravo E. Č. prašymus.

55. Vertindama šį pareiškėjos argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog teisėjas E. Č. bandė ir kitais būdais rasti Projektą, kurio jis iš pareiškėjos negavo. Raštinės skyriaus vedėjos V. R. paaiškinime nurodyta, kad jai 2017 m. rugpjūčio 11 d. nuėjus derinti pareiškėjos prašymą suteikti jai nemokamų atostogų pas teisėją E. Č., jis paprašė susisiekti su pareiškėja, kad perduotų Projektą. Pokalbio metu „E. K. man pasakė, kad minėtą projektą teisėjui ji jau perdavė“ (b. l. 59). Tačiau Projektas, kaip nustatyta, buvo perduotas tik 2017 m. rugpjūčio 16 d., t. y. pareiškėja ignoravo raštinės vedėjos perduotą teisėjo E. Č. prašymą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos argumentas, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog ji ignoravo E. Č. prašymus, atmestinas.

56. Pareiškėjos argumentas, kad teisėjas E. Č. turėjo visas galimybes gauti jos parengtą procesinio sprendimo projektą informatikui prisijungus prie jos darbo kompiuterio, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino, nėra pagrįstas, nes liudytoja E. L. teismo posėdžio metu aiškiai patvirtino, jog ji buvo prisijungusi prie pareiškėjos kompiuterio, tačiau aptikti Projekto nepavyko, tikėtina, kad pareiškėjos parengtas Projektas buvo patalpintas darbalaukyje, kur kitas prisijungęs vartotojas negali patekti.

57. Pažymėtina, kad pagal Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2016 m. spalio 6 d. Įsakymo Nr. V-33 1.2 punktą teisėjo padėjėjai E. K. pavesta padėti rengti bylas nagrinėjimui teismo posėdyje Civilinių bylų skyriaus teisėjui ir patarti jam įstatymų bei kitų teisės aktų analizės, taikymo, sisteminimo klausimais. Byloje nėra ginčo, kad parengtą procesinio sprendimo projektą perduoti teisėjui E. Č. buvo pareiškėjos pareiga.

58. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios

instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, kuris pasireiškė tuo, kad ji teisėjo E. Č. nustatytu terminu (iki 2017 m. liepos 10 d.) neįkėlė parengto Projekto civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 į teisėjo E. Č. kompiuteryje esantį aplanką.

Dėl aprašomosios dalies civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017

59. Pareiškėjos teigimu, iš teisėjo E. Č. bylos Nr. e2A-553-755/2017 niekada nebuvo gavusi, su teisėju apie šią bylą nekalbėjo, todėl nurodymas parengti procesinio sprendimo aprašomosios dalies projektą šioje byloje teisėjo nebuvo duotas.

60. Pareiškėja pažymi, kad teisėjas E. Č. nedavė jai pavedimo parengti procesinio sprendimo aprašomąją dalį civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017 iki konkretaus termino – pareiškėjos atostogų pradžios, todėl teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjos pažeidimo padarymas pasireiškė ir teisėjo neinformavimu apie tai, kad projektas nebus parengtas. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, jog tai, kad konkretus aprašomosios dalies minėtoje byloje parengimo terminas nebuvo nustatytas, teismo posėdžio metu patvirtino pats teisėjas.

61. Vertinant pareiškėjos argumentą dėl konkretaus termino projekto aprašomajai daliai parengti nenustatymo, pažymėtina, jog bylos duomenys patvirtina, kad civilinė byla Nr. e2A-553-755/2017 turėjo būti nagrinėjama teismo posėdyje 2017 m. rugpjūčio 1 d. Šios aplinkybės pareiškėja neginčija, taip pat neginčija ir to, kad aprašomoji dalis turėjo būti perduota teisėjui dar iki teismo posėdžio paskirtos datos, t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.

62. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad laikotarpis nuo 2017 m. birželio 26 d. iki 2017 m. liepos 7 d. įskaitytinai buvo pakankamas, jog pareiškėja, įvertinusi savo turimą darbo krūvį, kitas svarbias aplinkybes, tinkamai įvykdytų teisėjo pavedimą, parengtų procesinio sprendimo projekto aprašomąją dalį civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017 arba prieš savo kasmetines atostogas informuotų teisėją E. Č., kad ji nesuspės įvykdyti jo pavedimo.

63. Pareiškėja akcentuoja, kad teisėjas E. Č. jam priskirtas nagrinėti bylas, pareiškėjai dirbant jo padėjėja, dažniausiai perduodavo per savo sekretorę L. M., todėl ši aplinkybė teismo turėjo būti patikrinta. Šis pareiškėjos argumentas atmestinas, nes iš pačios pareiškėjos teiginio matyti, jog ne visais atvejais bylos perduodamos per sekretorę, todėl teisiškai nėra reikšminga nustatyti tokią aplinkybę. Be to pažymėtina, kad pati pareiškėja nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių teisėjas E. Č. galėtų būti suinteresuotas nepagrįstai ją kaltinti tarnybinio nusižengimo padarymu. Tai, kad nebuvo teisėjo neigiamo nusiteikimo patvirtina ir teisėjo pastangos tiek rašant korektišką SMS žinutę, tiek prašant kitų darbuotojų (raštinės vedėjos) susisiekti su teisėjo padėjėja, ir ypač teisėjo sutikimas pasibaigus kasmetinėms atostogoms leisti padėjėją, jai prašant, nemokamų atostogų, kai jau buvo žinoma, kad padėjėja iki kasmetinių atostogų jai pavestų darbų neatliko.

64. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė atskirai kiekvieno jai inkriminuoto tarnybinio nusižengimo sudėties požymio. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, skundžiamame sprendime išsamiai išnagrinėjo ir aptarė pareiškėjos (valstybės tarnautojos) nusižengimo sudėtį, t. y. nustatė visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą (neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė teisėjo E. Č. nustatytu terminu (iki 2017 m. liepos 10 d.) parengto Projekto civilinėje byloje Nr. e2A-289-755/2017 neperdavimu teisėjui, taip pat procesinio sprendimo aprašomosios dalies projekto civilinėje byloje Nr. e2A-553-755/2017) neparengimu; pažeidimą padariusį asmenį, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos (neveikimo) ir pasekmių, pareiškėjos kaltę. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šio apeliacinio skundo argumento papildomai nebepasisako.

65. Byloje nėra prielaidų, leidžiančių teigti, kad padaryti pažeidimai laikytini mažareikšmiais ar, kad paskirta nuobauda nėra proporcinga.

66. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Kartu teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nei tarnybinio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, jog pareiškėjai buvo duotas tokio pobūdžio pavedimas, kuris reglamentuotas Teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 14 punkte, ir kurio ji būtų neįvykdžiusi, todėl jis šalintinas iš pareiškėjai reiškiamo kaltinimo.

67. Įvertinusi byloje nustatytas su pareiškėjos padarytais tarnybiniais nusižengimais susijusias aplinkybes, t. y. pareiškėjos padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį ir dėl jų kilusias pasekmes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų

kolegija daro išvadą, jog Įsakymu pareiškėjai paskirta proporcinga jos padarytiems pažeidimams tarnybinė nuobauda.68. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nuodo pareiškėja, išsamiai ir visapusiškai

išnagrinėjo bylą, priimtą sprendimą tinkamai motyvavo. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje argumentuotai atsakyta į visus pagrindinius išnagrinėto tarnybinio ginčo aspektus, teismas nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose.

69. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


2019-00279 2019-01-09 2018-12-27 2018-12-27 -

Administracinė byla Nr. eA-2813-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00382-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=fba46e00136611e9b2b6e7cdb14007b4

I.

1. Pareiškėja J. Š. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2017 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (1.26E) SI-8218 „Dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-1725 „Dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo“ (toliau – ir ginčijami sprendimai, Sprendimai); 2) įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 „Dėl J. Š. teisės į motinystės pašalpą“ jai paskirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. pagal visą tos dienos kompensuojamąjį uždarbį, netaikant Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančių Lietuvos Respublikos ligos ir motinystes socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalies nuostatų tiek, kiek jose numatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, bei išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą pavedimu į banko sąskaitą (duomenys neskelbtini); 3) skundo netenkinimo atveju, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), siekiant išsiaiškinti, ar 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojęs 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIII-138 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) neprieštarauja Konstitucijai.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. vasario 25 d. kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymu dėl jai apskaičiuotos ir išmokėtos motinystės pašalpos už nėštumo bei gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. perskaičiavimo ir susidariusios nepriemokos išmokėjimo. Pažymėjo, kad pateikdama tokį prašymą vadovavosi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtu nutarimu Nr. KT8-N5/2016 konstitucinės justicijos byloje Nr. 17/2014 (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 15 d. nutarimas), kuriame išaiškinta, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) ir Nuostatų (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) 10 punktas, taikyti apskaičiuojant pareiškėjai priklausančią motinystės išmoką tiek, kiek minėtuose normose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesi galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

3. Pareiškėjos teigimu, preliminariais paskaičiavimais motinystės pašalpos nepriemoka už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį sudaro apie 1 786,22 Eur. Nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 jai priskaičiuota 5 648,48 Eur motinystės pašalpos suma, nors teisės į motinystės pašalpą atsiradimo dienai realiai tos dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 89,45 Eur (89,45 Eur x 86 darbo dienos = 7434,7 Eur).

4. Pareiškėja paaiškino, kad jos 2017 m. vasario 25 d. prašymas Valdybos 2017 m. kovo 20 d. sprendimu netenkintas, nurodant, jog Įstatymo ir Nuostatų normos, kurios Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negali būti taikomos nuo 2017 m. sausio 2 d. skiriant naujas motinystės pašalpas. Valdyba, netenkinusi jos skundo, taip pat pažymėjo, kad pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimo, kuriuo jai paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d., neginčijo, o 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojusiame Pakeitimo įstatyme nurodyta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo (išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką.

5. Pareiškėjos vertinimu, pagal tokį išaiškinimą dirbančių motinų, kurios valstybinio socialinio draudimo įmokas ligos ir motinystes socialiniam draudimui moka nuo visų pajamų, teisinė padėtis yra vienoda, o motinystės pašalpoms apskaičiuoti, taikant maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, jos yra traktuojamos skirtingai, t. y. vienoms (toms, kurių kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas pagal jų draudžiamąsias pajamas neviršija maksimalaus kompensuojamojo uždarbio) kompensuojama 100 proc. dėl nėštumo ir gimdymo prarasto uždarbio, o kitoms (toms, kurių kompensuojamasis uždarbis viršija maksimalų kompensuojamąjį uždarbį) – mažiau. Pareiškėjos nuomone, toks vienodoje padėtyje esančių asmenų nevienodas traktavimas nėra objektyviai pateisinamas ir pažeidžiantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą

asmenų lygybės įstatymui principą. Mano, kad nurodytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nustatant motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį taikomas maksimalus kompensuojamasis uždarbis, pažeidžiama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija.

6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Paaiškino, kad pagal pareiškėjos 2015 m. sausio 19 d. prašymą VSDFV Klaipėdos skyrius 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 jai paskyrė motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. Kadangi teisę į motinystės pašalpą pareiškėja įgijo 2015 m. sausio 16 d., apskaičiuojant kompensuojamąjį uždarbį, pagal kurį nustatytas motinystės pašalpos dydis, buvo vertinamos jos draudžiamosios pajamos, turėtos per laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis pagal šiuo laikotarpiu gautas draudžiamąsias pajamas pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 89,45 Eur (22451,60 Eur : 251 d. d.). Teisės į motinystės pašalpą atsiradimo dienai – 2015 m. sausio 16 d., maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 65,68 Eur. Kadangi pagal turėtas draudžiamąsias pajamas apskaičiuotas pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis (89,45 Eur) viršijo teisės į motinystės pašalpą dienai maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (65,68 Eur), priimdamas 2015 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SMTM-513 VSDFV Klaipėdos skyrius taikė pastarąjį dydį.

8. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 konstitucinės justicijos byloje Nr. 17/2014, Įstatymo ir Nuostatų normos, kurios šiuo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negali būti taikomos nuo 2017 m. sausio 2 d. skiriant naujas motinystės pašalpas. Pažymėjo, kad pareiškėja 2015 m. sausio 26 d. VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo Nr. SMTM-513, kuriuo jai paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, todėl jis galioja ir yra visiškai įvykdytas. Akcentavo, kad Pakeitime įstatyme įtvirtinta, jog asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. (Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos) iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą, socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojusio Pakeitimo įstatymo nustatytą tvarką. Nurodė, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d. pagal įsigaliojusį Pakeitimo įstatymą, motinystės pašalpos, apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos netaikant apribojimo (t. y. pagal apskaičiuotą asmens kompensuojamąjį uždarbį) ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas. Pabrėžė, kad kitiems asmenims paskirtų motinystės pašalpų perskaičiavimas nėra numatytas.

9. Atsakovo nuomone, kadangi VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. SMTM-513, kuriuo pareiškėjai paskirta ir išmokėta motinystės pašalpa, priimtas iki Konstitucinio Teismo nutarimo, jis teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytas ir yra įvykdytas, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą, netaikant apribojimo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovas mano, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl jų panaikinti nėra teisinio pagrindo.

II.

10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Teismas panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (1.26E) SI-8218 ir VSDFV 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-1725 bei VSDFV Klaipėdos skyrių įpareigojo pareiškėjos 2017 m. vasario 5 d. skundą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SMTM-513 persiųsti VSDFV, kuri jį išnagrinėtų laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Kitą skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsniu ir įvertinęs pareiškėjos 2017 m. vasario 5 d. prašymo turinį, padarė išvadą, kad minėtu prašymu nebuvo prašoma suteikti administracinę paslaugą (VAĮ 2 str. 17 d.) ir šis kreipimasis nelaikytinas prašymu priimti administracinį sprendimą VAĮ 2 straipsnio 14 dalies prasme, kadangi VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimas dėl pareiškėjos prašymo skirti motinystės pašalpą priimtas 2015 m. sausio 26 d. Pažymėjo, kad 2017 m. vasario 5 d. prašyme, adresuotame VSDFV

Klaipėdos skyriui, pareiškėja nurodė, jog VSDFV Klaipėdos skyrius 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 „Dėl J. Š. teisės į motinystės pašalpą“ jos atžvilgiu nepagrįstai pritaikė Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 bei 10 punktų reguliavimą dėl maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio, dėl ko pareiškėjai susidarė motinystės pašalpos nepriemoka, kurią pareiškėja prašė perskaičiuoti ir išmokėti, t. y. pareiškėja iš esmės skundėsi jos teisių pažeidimu, kurį prašė nutraukti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pagal savo pobūdį pareiškėjos 2017 m. vasario 5 d. prašymas atitinka VAĮ 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtintą skundo sąvoką.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Valdybos teritorinių padalinių veiksmų apskundimo tvarką reglamentuoja aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir VSDĮ) bei VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

13. Teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 5 d. pareiškėja kreipėsi į VSDVF Klaipėdos skyrių, prašydama, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 15 d. nutarimu, jos motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas perskaičiuoti, netaikant teisės aktų nuostatų, susijusių su maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio nustatymu bei išmokėti susidariusį pašalpos skirtumą. Teismas akcentavo, kad VSDĮ 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto termino praleidimo klausimo pareiškėja nekėlė, t. y. nenurodė, jog galimai jį yra praleidusi, neišdėstė termino praleidimo priežasčių bei neprašė jo atnaujinti. Nepaisydamas to, ar pagal byloje esančius duomenis buvo pagrindas vertinti, jog pareiškėja praleido terminą skundui dėl VSDFV Klaipėdos skyrius 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SMTM-513 panaikinimo paduoti, teismas sprendė, kad Taisyklių 20 punkte numatyti veiksmai (termino atnaujinimo klausimo sprendimas) atsakovo turėjo būti atlikti.

14. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pagal savo pobūdį pareiškėjos 2017 m. vasario 5 d. kreipimasis atitinka VAĮ 2 straipsnio 15 dalyje įtvirtintą skundo sąvoką, sprendė, jog VSDFV Klaipėdos skyrius, gavęs 2017 m. vasario 5 d. pareiškėjos prašymą, jį turėjo persiųsti Valdybai. Teismas vertino, kad netinkamu administracinės procedūros atlikimu buvo apribota pareiškėjos teisė ginti savo galimai pažeistą teisę, pateikiant paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Klaipėdos skyrius 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SMTM-513 panaikinimo paduoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (1.26E) SI-8218 ir VSDFV 2017 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-1725 kaip neteisėtus dėl to, jog jų priėmimo metu pažeistos pagrindinės procedūros (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad neišsprendus VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SMTM-513 teisėtumo klausimo, išvestinis reikalavimas įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. pareiškėjos nurodytu būdu, laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

III.

16. Pareiškėja J. Š. apeliaciniame skunde prašo palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta jos skundo dalis, o kitą sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundo netenkinimo atveju, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojęs Pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.

17. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas, panaikinęs ginčijamus sprendimus ir įpareigojęs VSDFV Klaipėdos skyrių 2017 m. vasario 5 d. prašymą persiųsti nagrinėti Valdybai, tik formaliai išnagrinėjo bylą. Pareiškėjos vertinimu, šiuo atveju netikslinga vadovautis pačios Valdybos nusistatytų Taisyklių nuostatomis, tačiau reikia spręsti klausimą iš esmės, kuris skundžiamame sprendime nebuvo išnagrinėtas.

18. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad netinkamu administracinės procedūros atlikimu buvo apribota jos teisė ginti galimai pažeistą teisę, pateikiant paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SMTM-513 panaikinimo paduoti. Mano, kad teismas, priimdamas tokį sprendimą, neanalizavo, jog ir tuo atveju, jeigu laikantis formalių reikalavimų būtų atnaujintas terminas skundui dėl 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SMTM-513 panaikinimo pateikti, Valdyba, kaip įstatymus vykdanti institucija, neturėtų įstatyminio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjos prašomu būdu motinystės pašalpą.

19. Pareiškėjos teigimu, būtent 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojęs Pakeitimo įstatymas, kurio konstitucingumo

klausimą pareiškėja prašo išspręsti, užkerta jai kelią apginti savo pažeistas teises ir gauti tinkamą atlyginimą už padarytą žalą, kuri kilo taikant Konstitucijai prieštaraujančią Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį tiek, kiek joje numatyta, jog maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusios Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

20. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl mano, jog neišsprendęs šio prašymo teismas neįvykdė pareigos kilus abejonėms dėl taikomo teisės akto atitikimo Konstitucijai kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

21. Pareiškėjos įsitikinimu, dėl įstatymų leidėjo kaltės ji yra patyrusi materialinę žalą, todėl, vadovaujantis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, ji turiu teisę į padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą. Pažymi, kad jos kreipimosi į teismą pagrindas yra Pakeitimo įstatymo konstitucingumo klausimo išsprendimas, nes tik nuo jo priėmimo pasikeitė pareiškėjos statusas, kuriuo ir buvo užkirstas kelias reikalauti padarytos žalos atlyginimo.

22. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui.

24. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad, vykdydamas pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, pareiškėjos 2017 m. vasario 5 d. skundą dėl VSDFV Klaipėdos skyrius 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SMTM-513 panaikinimo 2017 m. spalio 12 d. raštu Nr. (9.80E) SI-59203 persiuntė Valdybai.

25. Atsakovo nesutinka su pareiškėjos prašymu įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 pareiškėjai paskirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT8-N5/2016 nenustatė, jog šis nutarimas turi būti taikomas retrospektyviai, todėl pareiškėjai 2015 m. paskirta ir išmokėta motinystės pašalpa neturi būti perskaičiuojama.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja, prašydama perskaičiuoti motinystės pašalpos, paskirtos VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513, dydį, turėtų įstatymo nustatyta tvarka ginčyti patį sprendimą, sukėlusį jai tiesiogines teisines pasekmes.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėja, siekdama apginti savo teises, negali remtis teisės aktais (ar prašyti ištirti jų konstitucingumą), kurie jos atžvilgiu nebuvo taikomi. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pati pripažįsta, jog Pakeitimo įstatymas jos atžvilgiu negali būti taikomas, tačiau norėtų patekti į šio įstatymo reguliavimo sritį, nes asmenims, patenkantiems į šio įstatymo reguliavimo sritį, motinystės pašalpos yra perskaičiuojamos ir išmokamas skirtumas.

29. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, įvardinti kaip įstatymų leidėjo žalos jai padarymas ir atlyginimas, šioje byloje nenagrinėtini, nes nebuvo pateikti (suformuluoti) pirmos instancijos teismui pateiktame skunde.

Teisėjų kolegija


IV.

30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2017 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. (1.26E) SI-8218 ir VSDFV 2017 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (11.1E) I-1725, kuriais atsisakyti pareiškėjai perskaičiuoti motinystės pašalpą, teisėtumo bei pagrįstumo.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą

apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

32. Iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio matyti, jog ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas jos skundo reikalavimas įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 jai paskirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.

33. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas, panaikinęs ginčijamus sprendimus ir įpareigojęs VSDFV Klaipėdos skyrių 2017 m. vasario 5 d. prašymą persiųsti nagrinėti Valdybai, tik formaliai išnagrinėjo bylą ir neanalizavo, jog ir tuo atveju, jeigu laikantis formalių reikalavimų būtų atnaujintas terminas skundui dėl 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SMTM-513 panaikinimo pateikti, Valdyba neturėtų įstatyminio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjos prašomu būdu motinystės pašalpą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, esant pagrindui, gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti atitinkamą jo kompetencijai priskirtą veiksmą ar priimti sprendimą, nors ir nėra pareiškėjo prašymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo pobūdį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 jai paskirtą motinystės pašalpą, vertintinas kaip išvestinis. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šioje nagrinėjamoje byloje būtina pasisakyti dėl minėto pareiškėjos reikalavimo, taip pat ir dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojęs Pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės siekia, jog jai būtų perskaičiuota 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. tuo pagrindu, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 pripažino, jog Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) bei Nuostatų (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) 10 punktas, taikyti apskaičiuojant pareiškėjai priklausančią motinystės išmoką tiek, kiek minėtuose normose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesi galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

35. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia (liet. be kita ko) tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas.

36. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas, atsižvelgiant į tai, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, jog būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Konstitucinis Teismas nutarė, kad minėtas nagrinėjamai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.

37. Šio nutarimo konstatuojamosios dalies V skyriaus 1 punkto antroje pastraipoje nurodyta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Įstatymo ir Nuostatų normos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.

38. Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Pakeitimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje inter alia (liet. be kita ko) nustatyta, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m.

birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo. Taigi pagal šį įstatymą motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, yra perskaičiuojamos tiems asmenims, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Vadinasi, asmenims, kurie įgijo teisę gauti motinystės pašalpą iki 2016 m. kovo 15 d., motinystės pašalpa (motinystės išmoka) nėra perskaičiuojama.

39. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjai VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 nuspręsta skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Įstatyme nustatyta socialinio draudimo išmokų paskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri galiojo sprendimų priėmimo metu, t. y. dar iki Pakeitimo įstatymo priėmimo 2016 m. birželio 28 d.

40. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų (bendrąja prasme) galia yra nukreipiama į ateitį, t. y. Konstitucinio Teismo sprendimas veikia ex nunc (liet. nuo dabar), išskyrus pačioje Konstitucijoje nurodytas išimtis.

41. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nekonstitucine pripažintos normos pagrindu anksčiau atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimą). Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį.

42. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš pacituotos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, Konstitucinio Teismo doktrinos, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies darytina išvada, kad po Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo kyla draudimas: 1) priimti naujus sprendimus pagrįstus prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintu aktu; 2) vykdyti anksčiau priimtus sprendimus, jei jie dar nėra įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas įsigaliojo 2017 m. sausio 2 d.

43. Bylos duomenys patvirtina, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 pareiškėjai buvo išmokėta motinystės pašalpa, todėl šiuo metu nebėra teisinių prielaidų VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimą vertinti kaip dar neįvykdytą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, jog teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpos mokėjimo iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo 2017 m. sausio 2 d. dar nėra pasibaigę. Pažymėtina, kad pareiškėja VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SMTM-513 neginčijo ir ši pareiškėjos teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. SMTM-513 panaikinimo išnyko dar iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo.

44. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjai VSDFV Klaipėdos skyriaus 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 paskirta motinystės pašalpa buvo išmokėta pagal Įstatyme nustatytą socialinio draudimo išmokų paskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kuri galiojo iki 2015 m. sausio mėnesį, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 jai paskirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.

45. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad būtent 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojęs Pakeitimo įstatymas užkerta jai kelią apginti savo pažeistas teises ir gauti tinkamą atlyginimą už padarytą žalą, kuri kilo taikant Konstitucijai prieštaraujančią Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar 2016 m. gruodžio 30 d. įsigaliojęs Pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.

46. Vertindama pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

47. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja

Konstitucijai, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, teismas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą esant dviem sąlygoms: 1) teisės aktas turi būti taikomas nagrinėjamoje byloje; 2) teismui kyla pagrįsta abejonė dėl teisės akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje atitikties Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas teisės aktas pareiškėjai jau yra pritaikytas ir sprendimas priimtas šio akto pagrindu jau yra įvykdytas, pareiškėjos nurodytas teisės aktas neturi būti taikomas nagrinėjamoje byloje. Todėl ir pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį teisėjų kolegija neturi.

48. Pareiškėja ginčijamų sprendimų neteisėtumą sieja su argumentais dėl Pakeitimo įstatymo nuostatų antikonstitucingumo, todėl nenustačius teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto įstatymo ištyrimo, konstatuotina, kad pareiškėjos apeliacinis skundas dėl įpareigojimo VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti 2015 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. SMTM-513 jai paskirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d., netaikant Konstitucijai prieštaraujančių Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatų, atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria šis pareiškėjos reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas, paliekama nepakeista.

49. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.


n u t a r i a:

Pareiškėjos J. Š. apeliacinį skundą atmesti.Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1265-602/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00431-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.2; 16.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=01544550136711e9b2b6e7cdb14007b4

akcinės bendrovės „Callida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Callida“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Callida“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, UAB „Callida“) 2016 m. sausio 29 d. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Savivaldybės administracija) direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 30-4032 „Dėl apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-4032) ir juo patvirtintą detalųjį planą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklauso kitos paskirties 0,8985 ha žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip numato Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai, pareiškėjas jame rengiasi vystyti intensyvaus užstatymo daugiabučių gyvenamųjų namų statybą. Kadangi pareiškėjo sklypas iš vakarinės pusės yra apribotas (duomenys neskelbtini), o iš kitų trijų pusių – planuojama teritorija, pradėto rengti detaliojo plano sprendiniai riboja pareiškėjo sklypo vystymo bei užstatymo galimybes. Pareiškėjas pažymėjo, jog kreipėsi į planavimo organizatorių, prašydamas atsižvelgti į pateiktus pasiūlymus bei įvertinti pastabas dėl rengiamo detaliojo plano, juos koreguojant taip, kad būtų užtikrintas aptarnavimas, užtikrinantis galimybę sklype numatyti intensyvaus užstatymo sprendinius, tačiau jo pasiūlymai ir pastabos buvo atmesti.

3. Pareiškėjo manymu, skundžiamas įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (toliau – ir TPĮ) įtvirtintai pareigai kompleksiškai spręsti socialinius, ekonominius, ekologinius uždavinius, kurti sveiką, saugią, darnią gyvenamąją aplinką ir visavertes gyvenimo sąlygas gyvenamosiose vietovėse, sudaryti sąlygas privačioms investicijoms, kuriančioms socialinę ir ekonominę gerovę, tinkamos kokybės gyvenimo sąlygas, derinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo teritorijoje sąlygų, atsižvelgti į visuomenės poreikius, esamas urbanistines, inžinerines, susisiekimo sistemas, žemės ir kito nekilnojamojo turto valdytojų, naudotojų ir trečiųjų asmenų interesus ir teises, suplanuoti optimalų planuojamos teritorijos inžinerinių komunikacinių koridorių tinklą, suformuoti optimalią urbanistinę struktūrą, nustatyti susisiekimo komunikacijas (numatomų skirstomųjų tinklų bei aptarnaujančių gatvių ir pagalbinių gatvių trasų išdėstymą), joms funkcionuoti reikalingų servitutų poreikį. Skundžiamu įsakymu patvirtintame detaliajame plane išimtinai atsižvelgiama tik į atsakovo planuojamos teritorijos vystymo interesus, visiškai nepaisant esamo konteksto ir trečiųjų asmenų (greta esančių sklypų savininkų) teisių. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesilaikė Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimais patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų reikalavimų. Paaiškino, jog (duomenys neskelbtini) priskiriama C2 kategorijos gatvei, todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ (toliau – ir STR 2.06.04:2014) reikalavimus minimalus atstumas tarp sankryžų turi būti ne mažesnis kaip 200 m, o minimalus atstumas tarp įvažiavimų / išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais ne mažesnis kaip 100 m. Tais atvejais, kai dešiniaisiais posūkiais įvažiuojančio transporto srauto eismo intensyvumas piko valanda neviršija 20 aut./h, šis atstumas gali būti mažinamas iki 50 m. Bendrovės teigimu, rengdamas detalųjį planą, atsakovas privalėjo atsižvelgti į pareiškėjui priklausančio sklypo lokalizaciją ir detaliuoju planu planuojamos teritorijos aptarnavimo galimybes, privažiavimo kelius ir įvažas bei kitus sprendinius derinti prie pareiškėjo sklypo, t. y. atsižvelgti į tai, kad planuojant pareiškėjo sklypą pastarajam taip pat reikės išspręsti patekimo į sklypo klausimą, suprojektuoti įvažiavimus. Pabrėžė, jog po detalaus plano patvirtinimo susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjas apskritai negali įsirengti įvažos į savo sklypą. Nors atsakovas visą laiką tvirtino, kad pareiškėjo pretenzijos yra nepagrįstos, nes detaliajame plane (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankirtoje detaliuoju planu yra numatytas sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), per kurį pareiškėjas gali projektuoti įvažą į savo sklypą, tačiau šis pritarimas baigėsi, kai pareiškėjas ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdamas suderinti projektinių pasiūlymų rengimo užduotį ir kreipėsi į atsakovą prie prašymo pridėdamas planinę įvažos į pareiškėjo sklypą medžiagą iš (duomenys neskelbtini) pusės.

4. Pareiškėjo teigimu, jam liko vienintelė galimybė įrengti įvažą į jo sklypą iš (duomenys neskelbtini) pusės, tačiau

tokia įvažos vieta esmingai apriboja pareiškėjo galimybes vystyti jam priklausantį sklypą. Maksimalus atstumas tarp detaliuoju planu projektuojamos (duomenys neskelbtini) ir galimos įvažos į pareiškėjo žemės sklypą yra 52,05 m, o tai reiškia, kad įvaža į pareiškėjo žemės sklypą galima tik su maksimaliu apribojimu, nes nuo sankryžos ji bus 50 m atstumu, todėl automobilių kiekis piko valandą negalės viršyti 20 aut/h. Tai tiesiogiai daro įtaką ir apriboja sklypo vystymo galimybes – sklype nebus galima įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano sprendiniuose numatytos intensyvaus užstatymo plėtros. Faktiškai pareiškėjui priklausančiame beveik 0,9 ha sklype dėl susidariusios situacijos bus galima įrengti apie 10 namų ūkių, nes kitaip būtų viršyta 20 aut./h srautas piko valandos metu, nors planuojamoje teritorijoje numatyti 34 namų ūkiai/ha. Įvertinus tai, kad teritorijoje numatomos ir vaikų darželio statybos, intensyvumas gyvenamosiose zonose būtų dar didesnis. Taigi atsakovas skundžiamu detaliuoju planu susikūrė jo projektuotiems sklypams palankesnes vystymo galimybes pareiškėjo sąskaita.

5. Bendrovės teigimu, šiuo atveju ji įvažos į savo sklypą negali suprojektuoti apskritai. Pažymėjo, kad įvažą į jai priklausantį sklypą iš (duomenys neskelbtini) pusės ji privalo projektuoti taip, kad jos žemės sklypo eismo jungtis su (duomenys neskelbtini) g. gali būti projektuojama tik dešiniaisiais posūkiais ne mažesniu kaip 50 m atstumu nuo esamo įvažiavimo į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ne sankryžos su (duomenys neskelbtini) ir ne pėsčiųjų bei dviračių perėjų zonose. Pareiškėjo sklypas yra tarp sankryžos su (duomenys neskelbtini) ir įvažos į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Atstumas tarp nurodytos sankryžos ir įvažos yra 90,59 m, taigi reikalavimas išlaikyti minimaliausius 50 m atstumus nuo įvažos į pareiškėjo žemės sklypą iki sankryžos su (duomenys neskelbtini) ir iki įvažos į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra neįvykdomas – neįmanoma išlaikyti minimalius atstumus po 50 metrų į abi puses nuo įvažos į pareiškėjo žemės sklypą, kai yra tik 90,59 m atstumas. Tokiu būdu pareiškėjui apskritai užkertamas kelias jam priklausančio sklypo vystymui, nes, norėdamas projektuoti savo sklypą, pareiškėjas pirmiausia turėtų parengti skundžiamo detaliojo plano korektūrą ir projektuoti įvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) pusės, nes kito varianto tiesiog nėra. Atsakovas patvirtino detalųjį planą, kurio nepakeitus, neįmanoma suprojektuoti įvažiavimo į pareiškėjo žemės sklypą.

6. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į planavimo organizatorių, prašydamas atsižvelgti į pateiktus siūlymus,

jog būtų užtikrintas tinkamas, įstatymo reikalavimus atitinkantis, pareiškėjo sklypo aptarnavimas bei pageidavo, kad už pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio sklypo ribų būtų įrengtas įvažiavimas į sklypą – akligatvinė D2 kategorijos gatvė. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad įvažiavimas į jam priklausantį sklypą numatytas iš (duomenys neskelbtini) g., kurioje jau yra papildoma eismo juosta dešiniajam posūkiui, todėl dar vienos įvažos daryti nereikia, o numatyti akligatvinę D2 kategorijos gatvę yra netikslinga, nes tai pareikalautų papildomai 28 arų valstybinės žemės sklypo. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B ir C kategorijų gatvių ribų nustatymo schema nėra Vilniaus miesto bendrojo plano sudėtinė dalis, šiame plane yra teikiamos tik rekomendacinės gatvių raudonosios linijos, bet joje nėra jokių duomenų apie gatvių priskyrimą atitinkamoms kategorijoms. Atkreipė dėmesį, jog į valstybinį žemės sklypą, kuriame buvo patvirtintas ginčo detalusis planas, yra įsiterpęs ne tik pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, bet ir 4 namų valdos, į kurias labai nedideliais atstumais yra suprojektuoti įvažiavimai.

8. Atsakovas paaiškino, kad pagal statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, sklypo infrastruktūra turi būti numatyta tame pačiame sklype, jei nėra pagrįstai leista daryti to už sklypo ribų. Ginčo detalusis planas nenumato pareiškėjo siūlytų infrastruktūros sprendinių, t. y. gatvės prie pareiškėjo žemės sklypo, nes gatvė yra numatyta kitoje vietoje. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jo siūlytas sprendinys būtų teisėtas (įvažiavimas į projektuojamų daugiabučių kvartalą eitų ne per pareiškėjui priklausantį žemės sklypą) ir kad suderinus tokį pareiškėjo pateiktą projektinį pasiūlymą nebūtų pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų interesai. Atsakovas pabrėžė, jog teritorijoje, kurioje pareiškėjas siekė projektuoti D2 kategorijos gatvę, yra laisva valstybinė žemė ir pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, kad būtų gavęs sutikimus iš valstybinės žemės patikėtinio leisti projektuoti toje teritorijoje privažiavimą prie projektuojamų daugiabučių namų. Pareiškėjas taip pat nėra gavęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento parengtų gatvės projektavimo užduoties sąlygų, kadangi pagal Miesto ūkio ir transporto departamento funkcijas, departamentas rengia susisiekimo komunikacijų projektavimo sąlygas bendriesiems, detaliesiems, specialiojo planavimo dokumentams ir techniniams projektams, taip pat projektavimo užduotis sąlygų sąvadui gauti bei tikrina jų įvykdymą. Įvažiavimas į pareiškėjo žemės sklypą numatytas iš (duomenys neskelbtini), kurioje jau yra papildoma eismo juosta, tad dar vienos įvažos daryti nereikia.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui į jo siūlymus ir klausimus buvo atsakyta išsamiai, motyvuotai, aiškiai ir, kadangi jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus nėra, Bendrovės pasiūlymai buvo motyvuotai atmesti.

Pabrėžė, jog pareiga vertinti, ar parengtas teritorijų planavimo dokumentas atitinka teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis TPĮ, yra Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), kuri taip pat patvirtino, jog buvo tinkamai išnagrinėti pareiškėjo ir kitų viešojo svarstymo procedūrose dalyvavusių asmenų pasiūlymai ir pateikti motyvuoti atsakymai į juos.

10. Atsakovas pažymėjo, kad teritorija, kuriai patvirtintas detalusis planas, bei pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis sklypas patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas. Remiantis pagrindinio bendrojo plano brėžinio reglamentų lentele, tai yra mišri teritorija, kurioje dominuoja gyvenamoji veikla (daugiaaukštė daugiabutė statyba) kartu su jos aptarnavimui reikalinga socialine, paslaugų ir kita infrastruktūra. Pareiškėjas buvo informuotas, kad teiginiai, jog detaliojo plano sprendiniai ateityje gali užkirsti kelią sklypo vystymui, neatitinka tikrovės, nes suplanuotame kvartale dominuoja G2 – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos teritorijos. Detaliojo plano projekte yra atsižvelgiama ir į gretimybes – Regioninio parko kaimynystę, palei (duomenys neskelbtini) esančių valdų ir šiauriau esančių gyvenamųjų kvartalų užstatymą bei suformuotų sklypų netaisyklingą konfigūraciją, todėl tik daliai gyvenamosios paskirties sklypų detaliajame plane nustatomas vienbutės ir dvibutės gyvenamosios statybos naudojimo būdas (G1) ir atitinkamai saikingesnis užstatymo aukštis 8,5–11 m (2 a. su mansarda) sodybinio užstatymo sklypuose bei 11–15 m daugiabutei statybai. Pareiškėjui taip pat buvo paaiškinta, kad detaliojo plano sprendiniuose ties pietine pareiškėjui priklausančio sklypo riba yra suplanuotas žalias darželio / mokyklos sklypas, o sklypo rytinė kraštinė ribojasi su vaikų sporto aikštele, kurioje užstatymo nebus, todėl tai tiek higienos, tiek ir gaisriniu požiūriu pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam sklypui suteikia daugiau galimybių, nei kito daugiabučio kaimynystė. Pareiškėjo sklypo plotis ir gera orientacija sudaro pakankamas prielaidas realizuoti daugiabutės gyvenamosios statybos pobūdį.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.12. Inspekcija nurodė, kad ginčo detaliojo plano rengimo parengiamajame etape pažeidimų nenustatyta. Detaliojo

plano sprendiniai atitinka tiek bendrojo plano sprendinius, tiek teritorijų planavimo sąlygų reikalavimus. Inspekcijos nuomone, detaliuoju planu nustatyti reikalavimai niekaip neriboja pareiškėjo galimybės vykdyti daugiabučių gyvenamųjų namų statybą jam priklausančiame žemės sklype. Vien tik pareiškėjo noro, kad šalia jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo rengiamo detaliojo plano sprendiniai neribotų įgyvendinti ateityje pareiškėjui galimybės realizuoti planus, nepakanka. Reikia nurodyti konkrečias teisės normas, kurias detaliojo plano organizatorius pažeidė ir kaip šie pažeidimai lemia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjui, siekiant tiksliai nustatyti jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo leistiną pastatų aukštį, užstatymo intensyvumą ir kt., reikės atlikti teritorijos planavimo veiksmus, kurių metu ir paaiškės, kokie konkretūs sprendiniai yra galimi, o šiuo metu ginčijamo detaliojo plano sprendiniai neapima pareiškėjo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo.

13. Inspekcija taip pat nesutinka, kad ginčo detaliuoju planu netinkamai išspręstas klausimas dėl įvažiavimo į pareiškėjo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Organizatorius išsamiai ir motyvuotai atmetė pareiškėjo pasiūlymą įrengti akligatvinę D2 kategorijos gatvę. Iš detaliojo plano brėžinių aiškiai matyti, kad įvažiavimas į pareiškėjo žemės sklypą yra iš (duomenys neskelbtini), taigi atsakovas išsamiai ir motyvuotai atmetė pareiškėjo pasiūlymus, tuo labiau, kad akligatvinės gatvės poreikio tenkinimui reikėtų papildomai panaudoti 28 arų valstybinės žemės sklypą. Tokiais veiksmais nebūtų derinami fizinių ir juridinių asmenų, savivaldybės ir valstybės poreikiai ir interesai, atsižvelgta į esamas inžinerines ir susiekimo sistemas, o nepagrįstai iškeliamas vieno asmens interesas. Inspekcija nesutinka, kad po ginčijamo detaliojo plano patvirtinimo susiklostė situacija, kai pareiškėjas negali įrengti įvažos į sklypą. Pabrėžė, jog pareiškėjas turi galimybę įrengti įvažą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės į savo sklypą ir taip realizuoti galimybę patekti į sklypą.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilęs dėl Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 30-4032, kuriuo patvirtintas apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) g. detalusis planas, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso kitos paskirties 0,8985 ha žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) g., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 30-952 pavedė Miesto plėtros departamentui organizuoti apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) g. detaliojo plano rengimą. Pareiškėjui priklausantis žemės sklypas yra įsiterpęs į detaliuoju planu

planuojamą teritoriją. Susipažinęs su rengiamo detaliojo plano sprendiniais, pareiškėjas nusprendė, jog detalusis planas apriboja jam priklausančio sklypo vystymo galimybes, todėl 2015 m. birželio 29 d. raštu kreipėsi į planavimo organizatorių, prašydamas atsižvelgti į pateiktus pasiūlymus bei įvertinti pastabas dėl rengiamo detaliojo plano. Pareiškėjas nurodė, kad jam priklausiančiame sklype yra numatyta intensyvi plėtra, tačiau rengiamo detaliojo plano sprendiniuose į pareiškėjo sklypą nenumatyta papildoma įvaža, todėl vienintele įvaža lieka iš esamos (duomenys neskelbtini) g., tačiau tokiu atveju įvaža į sklypą būtų galima tik su apribojimu – įvažiuojančio transporto srauto eismo intensyvumas piko valandą turės neviršyti 20 aut./h. Taigi, jei būtų patvirtinti detaliojo plano sprendiniai, Bendrovės sklypo vystymosi galimybės būtų apribotos, jame nebūtų galima įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano sprendiniuose numatyto intensyvaus užstatymo plėtros. Pareiškėjas pateikė savo pasiūlymus dėl įvažos į jo sklypą suprojektavimo ir prašė atsižvelgti į pateiktus pasiūlymus ir pastabas, numatant ginčo detaliojo plano sprendiniuose Bendrovės žemės sklypo aptarnavimą, kuris leistų įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano sprendinius sklype. Be to, prašė pateikti paaiškinimą, ar patvirtinus rengiamo detaliojo plano sprendinius, pareiškėjo žemės sklype nebus užkirsta galimybė vystyti daugiabučių gyvenamųjų namų statybą, kaip tai numatyta Vilniaus miesto savivaldybės bendrajame plane. Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. liepos 16 d. raštu Nr. A51-700323/15(2.15.1.21-MP2) pareiškėjo pasiūlymus ir pastabas atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B ir C kategorijų gatvių ribų nustatymo schema nėra Vilniaus miesto Bendrojo plano sudėtinė dalis, ir čia teikiamos rekomendacinės gatvių raudonosios linijos apima ir kitų kategorijų gatves. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų brėžinį Rukainių g. ir jos tęsinys nepriklauso C2 kategorijai, todėl bet kokia motyvacija dėl nepakankamų atstumų tarp sankryžų yra nepagrįsta. Tai D1 kategorijos gatvė, su leistinu 100 m atstumu tarp sankryžų. Planuojamos teritorijos šiaurinės gatvės tęsinys iki (duomenys neskelbtini) g. yra natūralus jos tęsinys, leidžiantis aptarnauti ir šiaurinę gatvės pusę, kuri liktų be jo, pakeitus gatvės trasą pagal pareiškėjo siūlymą. Taip pat nurodyta, jog įvažiavimas į Bendrovės sklypą numatytas iš (duomenys neskelbtini) g., kurioje jau yra papildoma eismo juosta dešiniajam posūkiui, tad dar vienos įvažos daryti nereikia, o siūlyti akligatvinę D2 kategorijos gatvę yra netikslinga, nes tai pareikalautų papildomai 28 arų valstybinės žemės sklypo. Taip pat paaiškinta, kad detaliojo plano sprendiniuose ties pietine pareiškėjo sklypo riba suplanuotas žalias darželio / mokyklos sklypas, tiek higienos, tiek ir gaisriniu požiūriu Bendrovės sklypui suteikia daugiau galimybių, nei kito daugiabučio kaimynystė, o realizavus parengto detaliojo plano sprendinius, t. y., sutvarkius kelius, atvedus miesto vandentiekio ir nuotekynės tinklus, pastačius darželį su pradine mokykla, įrengus sporto aikštelę bei realizavus projekte numatytas triukšmo slopinimo priemones, ženkliai pagerės ne tik gyvenimo kokybė pareiškėjo sklype, bet ir planuojamų parduoti butų vertė. Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2015 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (23.2)-2D-13768 pareiškėjo skundą taip pat atmetė. Nurodė, kad detaliojo plano organizatoriaus ir rengėjo atsakymai grindžiami teisės aktais, yra išsamūs ir motyvuoti, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Be to, pažymėjo, jog nėra įgaliotas nagrinėti visuomenės pateiktus pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių ir teikti atsakymus į juos. Taip pat konstatavo, jog detaliojo plano rengimo parengiamajame etape pažeidimų nenustatyta, detaliojo plano sprendiniai atitinka tiek bendrojo plano sprendinius, tiek teritorijų planavimo sąlygų reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 31 d. priėmė skundžiamą Įsakymą Nr. 30-4032, kuriuo patvirtino apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, detalųjį planą. Pareiškėjo teigimu, detalusis planas yra neteisėtas, nes priimtas neatsižvelgus į jo pasiūlymus, ir tokiu būdu detaliuoju planu užkertant galimybę pareiškėjui įrengti įvažą į jam priklausantį žemės sklypą ir vystyti jame daugiabučių gyvenamųjų namų statybą.

17. Teismas pažymėjo, kad, siekiant suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo teritorijoje sąlygų, suinteresuotiems asmenims suteikta teisė dalyvauti teritorijų planavimo procese, pateikiant pasiūlymus dėl teritorijų planavimo dokumento projekto sprendinių (TPĮ 37 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio pasiūlymai nėra privalomi planavimo organizatoriui. Tai parodo sąvokos „pasiūlymai“ lingvistinis aiškinimas bei pats šios teisės normos turinys, iš kurio matyti, kad, gavęs nurodytus pasiūlymus, planavimo organizatorius turi diskreciją į juos atsižvelgti arba neatsižvelgti. Tačiau aptariamose teisės normose yra nustatytas planavimo organizatoriui bei valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai privalomo elgesio modelis – laikytis joje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotai raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui (2009 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-201/2009; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-169/2012; 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2273/2012; 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2031/2014; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A-711-525/2015). Teismas priėjo išvadą, jog tokie pasiūlymai turi būti nagrinėjami, tačiau tai, kad suinteresuotų asmenų pasiūlymai nėra įgyvendinami, negali būti pagrindu pripažinti detalųjį planą ir jo sprendinius neteisėtais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Bendrovė pateikė atsakovui savo pasiūlymus ir pastabas dėl ginčo detaliojo plano sprendinių. Nors į šias pastabas nebuvo atsižvelgta ir detaliojo plano sprendiniai nepakoreguoti pagal pareiškėjo pageidavimus, tačiau pareiškėjui buvo pateiktas Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. liepos 16 d. raštas Nr. A51-700323/15(2.15.1.21-MP2), kuris, teismo vertinimu, laikytinas pakankamai motyvuotu atsakovo pozicijai pagrįsti, todėl pareiškėjo pasiūlymai buvo išnagrinėti tinkamai.

18. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teritorijų planavimo dokumentų rengimo procese planavimo organizatoriui teikiami pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų – tai būdas apsaugoti asmens teises bei įstatymų saugomus interesus administracinės procedūros (teritorijų planavimo procedūros) eigos metu. Pasiūlymus pateikusiam asmeniui pasinaudojus galimybe kreiptis į teismą, jo nurodytos (tariamai) pažeistos teisės arba (tariamai) pažeisti šio asmens saugomi interesai gali būti ginami teismo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad materialiosios teisės taikymo aspektu teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, ar asmuo (pareiškėjas) turi įstatymų nustatytas teises ar saugomus interesus, apie kurių pažeidimą jis teigia, taip pat nustatyti, ar jo (pareiškėjo) nurodyti pažeidimai buvo iš tikrųjų padaryti. To nenustačius, paduotas skundas materialiosios teisės taikymo prasme negali būti pripažintas pagrįstu (2009 m. vasario 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-201/2009). Teismas, atsižvelgdamas į minėtą praktiką, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar pareiškėjo pasiūlymai dėl detaliuoju planu nustatyto gatvių išplanavimo yra susiję su jo teisių ar įstatymų saugomų interesų apsauga bei gynimu, t. y. ar detaliuoju planu neužkertama galimybei Bendrovei naudotis savo sklypu pagal paskirtį, ar pareiškėjo teiginiai dėl negalimumo įrengti įvažiavimą į jam priklausantį sklypą yra pagrįsti.

19. Teismas nustatė, kad maksimalus atstumas tarp detaliuoju planu projektuojamos (duomenys neskelbtini) g. ir galimos įvažos į pareiškėjo žemės sklypą yra 52,05 m. Pareiškėjo teigimu, tai reiškia, kad automobilių kiekis piko valandą negalės viršyti 20 aut./h. ir tai apribos sklypo vystymo galimybes – sklype nebus galima įgyvendinti intensyvaus užstatymo plėtros. Teismas atkreipė dėmesį, kad STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelėje pateikti atstumai nuo sankryžos iki sankryžos ir nuo įvažiavimo / išvažiavimo iki įvažiavimo / išvažiavimo. STR 2.06.04:2014 nereglamentuoja minimalaus atstumo nuo įvažiavimo iki sankryžos. Teismas pažymėjo, kad sankryža negali būti prilyginama išvažiavimui ar įvažiavimui. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 54 dalį, sankryža – kelių kirtimosi, jungimosi arba atsišakojimo viename lygyje vieta, įskaitant atvirus plotus, kuriuos sudaro kelių susikirtimai, susijungimai arba atsišakojimai. Sankryžomis nelaikomos vietos, kur išvažiuojama iš kelio į esančias šalia jo teritorijas arba įvažiuojama į kelią iš šalia jo esančių teritorijų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog jis apskritai negali įsirengti įvažiavimo į savo sklypą, yra nepagrįstas, nes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą atstumas nuo įvažiavimo į Bendrovės sklypą iki (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžos gali būti mažesnis nei 50 m. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėtų išlaikyti tik minimalų atstumą tarp planuojamo įvažiavimo į savo sklypą ir įvažiavimo į sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, teismo vertinimu, pareiškėjas, įsigydamas sklypą, kurio vakarinė pusė ribojasi su jau nutiesta (duomenys neskelbtini) g., negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad jo sklypo aptarnavimui bus tiesiama atskira gatvė. Taigi įvažiavimo galimybė į pareiškėjo sklypą nėra panaikinta, tad pareiškėjo teisės naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu nėra suvaržytos.

20. Teismas pabrėžė, jog TPĮ 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas tikslas derinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo teritorijoje sąlygų nereiškia, kad atsakovas besąlygiškai turi įgyvendinti visus suinteresuotų asmenų pasiūlymus. Teismas atkreipė dėmesį, jog, patvirtinus ginčo detalųjį planą, pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis sklypas vis dar patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 30-1862 pareiškėjo žemės sklypui nustatytas naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių teritorijos. Minėtos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, kad dėl ginčo detaliojo plano patvirtinimo jis savo sklype nebegalės vystyti intensyvaus užstatymo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Įsakymas Nr. 30-4032 bei juo patvirtintas apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) g. detalusis planas nepažeidžia pareiškėjo nurodomų teisių, todėl nėra pagrindo minėto įsakymo panaikinti. Netenkinęs skundo, teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilnai; priteisti pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo sklypas vis dar patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, nes Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 30-1862 pareiškėjo žemės sklypui nustatytas naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių teritorijos, todėl pareiškėjas savo sklype galės vystyti intensyvaus užstatymo projektavimą. Šias teismo išvadas paneigia pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai.

21.2. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016 m. gegužės 16 d. rašte Nr. A51-37608/16(2.9.4.9-UK4) „Dėl įvažiavimo į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) projektinių pasiūlymų“ atsakovas nurodo, kad pareiškėjo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), eismo jungtis su (duomenys neskelbtini) gatve gali būti projektuojama tik dešiniaisiais posūkiais ne mažesniu kaip 50 m atstumu nuo esamo įvažiavimo į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ne sankryžos su (duomenys neskelbtini) gatve ir ne pėsčiųjų bei dviračių perėjų zonose. Rašte taip pat pažymima, kad pagal STR 2.06.04:2014 keliamus reikalavimus, planuojant/projektuojant tiesiogines eismo jungtis su C2 kategorijos gatvėmis, kuriai priskiriama (duomenys neskelbtini) gatvė, turi būti išlaikytas minimalus 100 m atstumas, kuris gali būti mažinamas iki 50 metrų tuo atveju, kai dešiniaisiais posūkiais įvažiuojančio transporto srauto eismo intensyvumas piko valanda neviršija 20 aut./h. Kaip matyti iš esančios planinės medžiagos, maksimalus įmanomas atstumas nuo įvažos į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir teoriškai galimos pareiškėjo sklypo eismo jungties su (duomenys neskelbtini) gatve yra mažesnis nei 90 metrų, kas nuosekliai reiškia, kad šiam atstumui esant mažiau nei 100 metrų, bet ne mažiau nei 50 metrų, yra taikomas STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelėje numatytas maksimalus apribojimas – į pareiškėjo sklypą galima įvažiuoti tik dešiniaisiais posūkiais, o automobilių srautas piko valandą negali viršyti 20 aut./h. Pagal priimtus standartus skaičiuojama, kad namų ūkis turi du automobilius, o tai nuosekliai reiškia, kad piko valandą, kuomet visi grįžta iš darbo, automobilių srautas neviršys 20 aut./h tik tuo atveju, jei pareiškėjas jam priklausančiame sklype suprojektuos ne daugiau nei 10 namų ūkių. Nuosekliai galimybė pagal Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą vystyti intensyvų užstatymą pareiškėjui priklausančiame sklype yra tik teorinė, nes ją apriboja STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelė, kurios imperatyvius reikalavimus pareiškėjas turi įgyvendinti privaloma tvarka. Šios problemos būtų buvę galima išvengti, jei atsakovas detalaus plano rengimo metu būtų atsižvelgęs į pareiškėjo pasiūlymus bei pastabas ir (duomenys neskelbtini) gatvę, skirtą atsakovo projektuojamų sklypų aptarnavimui, būtų suprojektavęs kitoje vietoje – šalia pareiškėjo sklypo ribos, kaip tai parodyta planinėje medžiagoje.

21.3. Kaip matyti iš Aiškinamojo rašto 5 skyriaus „Urbanistinė koncepcija“, atsakovas, planuodamas savo teritoriją, suprojektavo 34 namų ūkius/ha (teritorijoje numatoma apie 400 butų daugiabučiuose namuose ir 11 dvibučių/vienbučių namų), tuo metu dėl netinkamai suprojektuotos (duomenys neskelbtini) gatvės vietos detaliuoju planu sudaryta tokia situacija, kad pareiškėjas gali projektuoti tik 10 namų ūkių/ha, kas akivaizdžiai suformuoja teritorijų užstatymo disbalansą, nederina trečiųjų asmenų interesų, užkerta kelią privačioms investicijoms pareiškėjo sklype, yra neoptimalus, neteikiantis prioriteto darniam teritorijos vystymui bei pažeidžia TPĮ 3, 17 straipsnius, Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 250 punktą. Atsakovas skundžiamu detaliuoju planu sukūrė jo projektuotiems sklypams palankesnes vystymo galimybes, t. y. faktiškai pareiškėjo sąskaita. Šiuos pareiškėjo argumentus taip pat patvirtina papildomi įrodymai, gauti jau po teismo sprendimo priėmimo.

21.4. Teismo išvada, kad pareiškėjas negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, jog jo sklypo aptarnavimui bus tiesiama atskira gatvė, yra visiškai nepagrįsta ir peržengia pareikštų reikalavimų ribas (ABTĮ 80 str. 2 d.). Teismas nagrinėjo tai, ko pareiškėjas visiškai neprašė. Pareiškėjas niekuomet nesiekė ir nesiekia, kad atsakovas suprojektuotų atskirą gatvę pareiškėjo sklypo aptarnavimui. Pareiškėjas tik teigia, kad atsakovas, projektuodamas (duomenys neskelbtini) gatvę atsakovo sklypų aptarnavimui, pasielgė egoistiškai, nes dėl netinkamai parinktos (duomenys neskelbtini) gatvės vietos ne tik užkirto kelią pareiškėjo sklype vystyti intensyvų užstatymą, kaip tai numato miesto bendrasis planas, bet ir apskritai užkirto galimybę vystyti pareiškėjo sklypą, nes pastarasis negali susiprojektuoti eismo jungties su (duomenys neskelbtini) gatve ir tokiu būdu išspręsti pareiškėjo sklype projektuojamų pastatų aptarnavimo problemos. Teismas visiškai neįvertino pareiškėjo pateiktos planinės medžiagos bei pareiškėjo sklypo matmenų. Iš pareiškėjui priklausančio sklypo kadastrinių matavimų plano matyti, kad pareiškėjo sklypo plotis yra apie 44 metrus, o sklypo ilgis – apie 215 metrų. Taigi pareiškėjui

nepakanka tik suprojektuoti įvažą į jam priklausantį sklypą. Siekdamas sudaryti tinkamas sąlygas jam priklausančiame sklype projektuojamų pastatų aptarnavimui, pareiškėjas turi projektuoti eismo jungtį su (duomenys neskelbtini) gatve, kaip yra nurodžiusi Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 16 d. rašte Nr. A51-37608/16(2.9.4.9-UK4) „Dėl įvažiavimo į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) projektinių pasiūlymų“ ir nuo (duomenys neskelbtini) gatvės per jam priklausantį sklypą tolyn į sklypo gilumą projektuoti pagalbinę gatvę, kurios kategorija negali būti mažesnė nei D2 (STR 2.06.04:2014 33 punkto 10 lentelė).

21.5. Kaip matyti iš pateiktų pareiškėjo siūlytų gatvės priešprojektinių pasiūlymų, per jo sklypą visais atvejais tinkamam sklypo aptarnavimui numatoma tam būtina pagalbinė D2 kategorijos gatvė, nes be jos nebūtų galima eksploatuoti sklype projektuojamų statinių. Įvertinant tai, kad (duomenys neskelbtini) gatvė yra C2 kategorijos gatvė, o pareiškėjui priklausantis sklypas su (duomenys neskelbtini) gatve bus sujungiamas eismo jungtimi per D2 kategorijos gatvę, kuri tuo pačiu atliks ir įvažos į sklypą funkciją, pagal STR 2.06.04:2014 28 punkto 5 lentelę jų sankirta gali būti projektuojama tik viename lygyje, o ši eismo jungtis laikytina sankryža, nes atitinka Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 54 dalį. Todėl pareiškėjo atžvilgiu taip pat taikytini STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelės reikalavimai, kuriuose numatyta, kad galimas minimalus atstumas tarp sankryžų su D2 kategorijos gatve yra 50 metrų. (duomenys neskelbtini) gatvė yra D2 kategorijos gatvė, pareiškėjo sklypo patarnavimui taip pat projektuojama pagalbinė D2 kategorijos gatvė, kuri taip pat bus įvaža į sklypą. Iš planinės medžiagos matyti, kad atstumas tarp esamo įvažiavimo į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir sankryžos su (duomenys neskelbtini) D2 kategorijos gatve yra 90,59 metro. Nuosekliai logiškai akivaizdu, kad pareiškėjas, įrengdamas eismo jungtį D2 kategorijos gatve su (duomenys neskelbtini) gatve, neturi net teorinės galimybės įgyvendinti jam keliamus reikalavimus – neįmanoma sutalpinti 112 metrų (50 metrų privalomas atstumas į abi puses plius 12 m gatvės plotis su raudonosiomis linijomis į 90,59 pločio tarpą). Tokiu būdu skundžiamo detaliojo plano sprendiniai, netinkamai ir netinkamoje vietoje suprojektuota (duomenys neskelbtini) gatvė bei (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės sankryža lėmė tai, kad pareiškėjas visiškai negali vystyti jam priklausančio sklypo, nes negali suprojektuoti sklypo aptarnavimui reikalingos D2 kategorijos gatvės bei eismo jungties su (duomenys neskelbtini) gatve, o jo sklypo aptarnavimo galimybė atsirastų tik tuo atveju, jei pareiškėjas savo lėšomis parengtų skundžiamo detaliojo plano korektūrą, ką atsakovas ir nurodė savo 2016 m. spalio 20 d., 2016 m. lapkričio 21 d. ir 2016 m. lapkričio 25 d. raštuose.

21.6. Teismas netinkamai išanalizavo ir įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl ko pažeidė bei netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, t. y. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 54 dalį bei statybos techninį reglamentą STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“. Dėl to teismas priėjo nepagrįstos išvados, kad pareiškėjo sklypo aptarnavimui projektuojama eismo jungtis, D2 kategorijos gatvė, sankirtoje su (duomenys neskelbtini) gatve nėra sankryža ir nepagrįstai nurodė, kad reglamento reikalavimai dėl atstumų tarp sankryžų pareiškėjo atžvilgiu netaikytini, nes įvaža į pareiškėjo sklypą ne sankryža. Teismas nepagrįstai nurodė, kad galimybė įrengti įvažą į pareiškėjo sklypą iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės nepanaikinta.

22. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą nepakeistą.

23. Atsakovas nurodo, kad UAB „Callida“, kaip verslo subjektas, vykdantis ūkinę veiklą, siekiantis pelno ir turėdamas verslo patirties, turėjo ir privalėjo įvertinti riziką, pirkdamas netaisyklingos formos žemės sklypą, įsiterpusį į valstybinės žemės sklypą, regioninio parko kaimynystę bei galėjo numatyti galimas tam tikras kliūtis ateityje siekiant ypač intensyviai užstatyti minėtą pareiškėjo įsigytą sklypą ar įrengti akligatvinę gatvę į ginčo sklypą. Detaliojo plano organizatoriui bei rengėjui užtikrinant pareiškėjui galimybes patekti į sklypą, nėra ir nebuvo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo siūlymus patekimui į sklypą numatyti akligatvinę gatvę. Šios aplinkybės buvo išsamiai paaiškintos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. liepos 16 d. rašte Nr. A51-70323/15(2.15.1.21-MP2). Pagal statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas sklypo infrastruktūra turi būti numatyta tame pačiame sklype, jei nėra pagrįstai leista daryti to už sklypo ribų (pvz., yra gretimų sklypų savininkų sutikimai/leidimai, jei tai valstybinė žemė – sutikimas gautas iš valstybinės žemės patikėtinio Nacionalinės žemės tarnybos). Pabrėžia, kad 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės detalusis planas nenumato pareiškėjo siūlytų infrastruktūros sprendinių, t. y. gatvės prie žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Gatvė yra numatyta kitoje vietoje. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jo siūlytas sprendinys būtų teisėtas, kadangi įvažiavimas į projektuojamų daugiabučių kvartalą akivaizdžiai eitų ne per pareiškėjui priklausantį žemės sklypą ir, kad suderinus tokį pareiškėjo pateiktą projektinį pasiūlymą, nebūtų pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų interesai. Atsakovas akcentavo, kad toje teritorijoje, kurioje pareiškėjui siekė projektuoti D2 kategorijos gatvę, yra laisva valstybinė žemė ir pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, jog

būtų gavęs sutikimus iš valstybinės žemės patikėtinio – Nacionalinės žemės tarnybos – leisti projektuoti toje teritorijoje privažiavimą prie projektuojamų daugiabučių namų. Pareiškėjas taip pat nėra gavęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento parengtų gatvės projektavimo užduoties sąlygų. Pažymi, kad STR 2.06.04:2014 nereglamentuoja minimalaus atstumo nuo įvažiavimo iki sankryžos. Jokie teisės aktai neįpareigoja Vilniaus miesto savivaldybės administracijos projektuoti gatvių taip, kaip yra patogiau pareiškėjui. Pabrėžia, kad Inspekcijos 2015 m. lapkričio 18 d. planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. TP1-1264 patvirtina, kad detaliojo planavimo organizatorius ir rengėjas, atsakydami į pareiškėjo raštuose pateiktas pretenzijas dėl rengiamo detaliojo plano sprendinių, pateikė motyvuotus atsakymus. Pareiškėjas neįrodė, jog dėl patvirtinto detalaus plano buvo suvaržytos konkrečios jo įstatymų saugomos teisės ar teisėti interesai, garantuojami detaliojo planavimo procedūrų atlikimo metu.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą.

25. Inspekcija nurodo, kad sutinka su teismo sprendime išdėstytais motyvais. Inspekcijos teigimu, nustatyti detaliuoju planu reikalavimai niekaip neriboja pareiškėjo galimybės vykdyti daugiabučių gyvenamųjų namų statybą žemės sklype (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių teisės normų, kurias detaliojo plano organizatorius pažeidė ir kaip šie pažeidimai turi įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Pareiškėjui siekiant tiksliai nustatyti jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo leistiną pastatų aukštį, užstatymo intensyvumą ir kt., reikės atlikti teritorijos planavimo veiksmus, kurių metu ir paaiškės, kokie konkretūs sprendiniai yra galimi, o šiuo metu ginčijamo detaliojo plano sprendiniai neapima pareiškėjo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, todėl apeliaciniame skunde keliami argumentai dėl ateityje ribojamų galimybių vystyti statybas ir kt. nepagrįsti ir nepatvirtinti įrodymais. Iš byloje esančių detaliojo plano brėžinių pakankamai aiškiai matyti, kad įvažiavimas į pareiškėjo žemės sklypą yra iš (duomenys neskelbtini) gatvės.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 30-4032 „Dėl apie 12 ha teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės detaliojo plano tvirtinimo“ ir juo patvirtinto detaliojo plano.

27. Pareiškėjui UAB „Callida“ nuosavybės teise priklauso kitos paskirties 0,8985 ha žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) g., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra vienas iš sklypų, patenkantis į ginčijamu detaliuoju planu suplanuotą teritoriją. Kaip numato Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniai, pareiškėjas jame rengiasi vystyti intensyvaus užstatymo daugiabučių gyvenamųjų namų statybą. Kadangi pareiškėjo sklypas iš vakarinės pusės yra apribotas (duomenys neskelbtini) g., o iš kitų trijų pusių – planuojama teritorija, pradėto rengti detaliojo plano sprendiniai riboja pareiškėjo sklypo vystymo bei užstatymo galimybes. Pareiškėjas pažymėjo, jog kreipėsi į planavimo organizatorių, prašydamas atsižvelgti į pateiktus pasiūlymus bei įvertinti pastabas dėl rengiamo detaliojo plano, juos koreguojant taip, kad būtų užtikrintas aptarnavimas, užtikrinantis galimybę sklype numatyti intensyvaus užstatymo sprendinius, tačiau jo pasiūlymai ir pastabos buvo atmesti. Pareiškėjo pasiūlymai ir pastabos buvo susiję su įvažos į sklypą įrengimu.

28. Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas pagrindiniu argumentu nurodo tai, kad negali įrengti įvažos į sklypą. Pareiškėjas pažymėjo, kad įvažą į sklypą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės jis privalo projektuoti taip, kad sklypo eismo jungtis su (duomenys neskelbtini) g. gali būti projektuojama tik dešiniaisiais posūkiais ne mažesniu kaip 50 m atstumu nuo esamo įvažiavimo į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ne sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. ir ne pėsčiųjų bei dviračių perėjų zonose. Pareiškėjo sklypas yra tarp sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. ir įvažos į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Atstumas tarp nurodytos sankryžos ir įvažos yra 90,59 m, taigi reikalavimas išlaikyti minimaliausius 50 m atstumus nuo įvažos į pareiškėjo žemės sklypą iki sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. ir iki įvažos į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra neįvykdomas – neįmanoma išlaikyti minimalius atstumus po 50 metrų į abi puses nuo įvažos į pareiškėjo žemės sklypą, kai yra tik 90,59 m atstumas.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad maksimalus atstumas tarp detaliuoju planu projektuojamos (duomenys

neskelbtini) g. ir galimos įvažos į pareiškėjo žemės sklypą yra 52,05 m. Pareiškėjo teigimu, tai reiškia, kad automobilių kiekis piko valandą negalės viršyti 20 aut./h. ir tai apribos sklypo vystymo galimybes – sklype nebus galima įgyvendinti intensyvaus užstatymo plėtros. Teismas, remdamasis atsakovo atstovo paaiškinimais posėdžio metu, konstatavo, kad STR 2.06.04:2014 29 punkto 6 lentelėje pateikti atstumai nuo sankryžos iki sankryžos ir nuo įvažiavimo / išvažiavimo iki įvažiavimo / išvažiavimo. STR 2.06.04:2014 nereglamentuoja minimalaus atstumo nuo įvažiavimo iki sankryžos. Teismas pažymėjo, kad sankryža negali būti prilyginama išvažiavimui ar įvažiavimui pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 54 dalį. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog jis apskritai negali įsirengti įvažiavimo į savo sklypą, yra nepagrįstas, nes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą atstumas nuo įvažiavimo į Bendrovės sklypą iki (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžos gali būti mažesnis nei 50 m. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėtų išlaikyti tik minimalų atstumą tarp planuojamo įvažiavimo į savo sklypą ir įvažiavimo į sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

30. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turėtų išlaikyti tik minimalų atstumą tarp planuojamo įvažiavimo į savo sklypą ir įvažiavimo į sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra pagrįsta tik atsakovo atstovo paaiškinimais posėdžio metu ir nėra pagrįsta byloje esančiais rašytiniais įrodymais ar kitais faktiniais duomenimis, kurie paneigia teismo padarytą išvadą. Pareiškėjo paaiškinimus, jog įvažą į sklypą iš (duomenys neskelbtini) g. pusės jis privalo projektuoti taip, kad sklypo eismo jungtis su (duomenys neskelbtini) g. gali būti projektuojama tik dešiniaisiais posūkiais ne mažesniu kaip 50 m atstumu nuo esamo įvažiavimo į žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ne sankryžos su (duomenys neskelbtini) g. ir ne pėsčiųjų bei dviračių perėjų zonose, t. y. nurodomi du privalomi išlaikyti atstumai – tarp įvažos ir kito sklypo, bei įvažos ir sankryžos. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tik vieną iš šių dviejų bylos aspektų, t. y. konstatavo aspektą, dėl kurio ginčo nėra, o pagrindinio byloje ginčytino aspekto neišnagrinėjo.

31. Pirmosios instancijos teismas padarė minėtą išvadą, kad pareiškėjas turėtų išlaikyti tik minimalų atstumą tarp planuojamo įvažiavimo į savo sklypą ir įvažiavimo į sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), remdamasis atsakovo atstovo paaiškinimais bei Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. liepos 16 d. raštu Nr. A51-700323/15(2.15.1.21-MP2), t. y. vienu iš raštų, kuriuo buvo atmesti pareiškėjo pasiūlymai ir pastabos, kurie buvo teikiami pareiškėjo jam dalyvaujant teritorijos planavimo procese. Nagrinėjamoje byloje teismui buvo teikiami ir kiti, Savivaldybės administracijos raštai, kurių teismas nevertino. Šie raštai patvirtina pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nuosekliai dėstytą poziciją dėl Savivaldybės administracijos minėtų dviejų keliamų reikalavimų, kuriuos turėtų atitikti įvaža iš (duomenys neskelbtini) g. pusės, kaip yra numatyta detaliajame plane.

32. Savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2016 m. gegužės 16 d. rašte nurodyta, kad žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo jungtis su (duomenys neskelbtini) gatve gali būti projektuojama tik dešiniaisiais posūkiais ne mažesniu kaip 50 m atstumu nuo esamo įvažiavimo į žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ne sankryžos su (duomenys neskelbtini) gatve ir ne pėsčiųjų bei dviračių perėjų zonose (IV t., b. l. 38–39). Šis raštas surašytas Savivaldybės administracijai nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl daugiabučių gyvenamųjų namų statybos projekto projektinių pasiūlymų rengimo užduoties suderinimo su pateiktais įvažiavimų į sklypą variantais. Šis raštas, kaip ir kiti byloje esantys raštai, kurių turinio teismas nevertino, tačiau iš jų matyti, kad turi būti nagrinėjamas klausimas dėl dviejų keliamų reikalavimų, kuriuos turi atitikti įvaža iš (duomenys neskelbtini) g. pusės.

33. Minėti dokumentai yra sudaryti po ginčijamo teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo, šie dokumentai nėra teritorijų planavimo procese teiktų pastabų ir pasiūlymų išnagrinėjimo rezultatas, tačiau jų vertinimas nagrinėjamu atveju turi esminės reikšmės bylos, kurioje ginčijamas detalusis planas, išnagrinėjimui. Taigi dokumentai, nors ir priimti po teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo, taigi jie nebuvo teikiami ir nagrinėjami planavimo organizatoriui per visą teritorijų planavimo rengimo laikotarpį, kaip tai yra įtvirtinta Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija nuo 2014 m. sausio 1 d.) 37 straipsnyje, tačiau dokumentų turinys susijęs su visuomenės teiktais argumentais, iškeltais teritorijų planavimo proceso metu, gali turėti reikšmės bylos, kurioje ginčijamas jau patvirtintas teritorijos planavimo dokumentas, išnagrinėjimui. Tokioje byloje turėtų būti patikrintas visuomenės teritorijų planavimo proceso metu iškeltų argumentų pagrįstumas, kitaip negali būti apgintos visuomenės (nagrinėjamu atveju juridinio asmens) teisės, jeigu pasiūlymai yra atmesti, o teritorijų planavimo dokumentas yra patvirtintas. Taigi bylos išnagrinėjimas teisme remiantis vien teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo metu surinktais faktiniais duomenimis, kai administracinis teismas negali perduoti klausimo nagrinėti iš naujo viešojo administravimo subjektui, nes gali tik panaikinti visą teritorijų planavimo dokumentą arba jo dalį, ne visais atvejais yra išsamus ir užtikrinantis teismo sprendimo pagrįstumą (Teritorijų planavimo įstatymo 49 str. 2 d.).

34. Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 3 dalis kartu su minėtu 37 straipsniu, nustatanti suinteresuotos visuomenės, kitų suinteresuotų fizinių ir juridinių asmenų dalyvavimo sąlygas teritorijų planavimo procese, t. y. nustatanti galimybę kreiptis dėl patvirtinto teritorijų planavimo dokumento panaikinimo į teismą, jeigu jie dalyvavo teritorijų planavimo procese, nustato ir galimybę apginti šias teises, jeigu jos yra pažeidžiamos. Taigi suinteresuota visuomenė, kiti suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie dalyvavo Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta tvarka teritorijų planavimo procese, gali kreiptis į teismą, jeigu teritorijų planavimo organizatorius nepagrįstai neatsižvelgė į pasiūlymus, dėl ko patvirtintu teritorijų planavimo dokumentu pažeidžiamos asmens teisės.

35. Nagrinėjamu atveju turi būti patikrinta, ar teritorijų planavimo dokumentu numatytas įvažiavimas į sklypą gali būti įrengtas, nesant galimybės įrengti įvažiavimo į sklypą, bus nepagrįstai apribotos juridinio asmens konstitucinės teisės – nuosavybės teisė (nes neįmanoma naudotis sklypu) bei ūkinės veiklos laisvė (nes ketinama vykdyti statybą sklype). Taigi turi būti vertinama, kur yra suprojektuotas įvažiavimas į sklypą pagal ginčijamą teritorijų planavimo dokumentą, ar šis įvažiavimas galbūt yra įrengtas šioje vietoje (nes pareiškėjas kelis kartus kreipėsi dėl projektinių pasiūlymų derinimo), kur buvo suprojektuotas, ar toje vietoje buvo (yra) įmanoma įrengti įvažiavimą dėl gretimų sklypų, sankryžų, gatvių išsidėstymo (pareiškėjas tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) netinkamai suprojektuota, ko taip pat nevertino teismas), vietovės reljefo ypatumų ar kitų panašių aplinkybių. Sklypas turi būti taip suplanuotas, kad būtų įmanoma įrengti įvažiavimą į sklypą, taip, kad teisėti sklypo valdytojai galėtų naudotis jų nuosavybės teise valdomu sklypu, vykdyti ūkinę veiklą, būtent turėtų galimybę patekti į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius ir gatves, kas yra viena iš būtinų gyvenimo ir veiklos sąlygų naudojantis žemės sklypu ir jame ateityje pastatytais pastatais (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija nuo 2002 m. liepos 1 d.) 6 str. 4 d. 2 p.). Nustačius, kad detaliuoju planu yra suplanuotas patekimas į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius ir gatves, tačiau suplanuotas patekimas į sklypą negalės būti įgyvendintas, toks planavimo dokumentas ar jo dalis negalės būti laikomi teisėtais.

36. Pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nėra aiškiai reglamentuotas įrodinėjimo procesas (įrodinėjimo priemonės, jų rinkimo, vertinimo tvarka) viešojo administravimo subjektui nagrinėjant tam tikrą klausimą ir priimant administracinį sprendimą. Teisėtumo principas, pareiga pagrįsti administracinį sprendimą faktiniais duomenimis, įpareigoja viešojo administravimo subjektą prieš priimant administracinį sprendimą surinkti faktinius duomenis, būtinus sprendimo priėmimui bei juos įvertinti. Įrodinėjimo procesas viešojo administravimo institucijoje turėtų vykti atsižvelgiant taip pat į tam tikrą sritį reguliuojančius teisės aktus, pagal kurių reikalavimus nustatomi administracinėje byloje nagrinėtini faktai <…> bei įrodinėjimo priemonės, kurios yra nustatytos atitinkamą sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-602/2018). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnis įtvirtina administracinio teismo kompetenciją nagrinėti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, t. y. vykdyti viešojo administravimo subjektų kontrolę. Taigi viešojo administravimo subjektas privalo teisingai nustatyti faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamam klausimui, surinkti įrodymus, būtinus administracinio sprendimo priėmimui, o administracinis teismas tik patikrina, ar minėtas pareigas viešojo administravimo subjektas atliko teisingai, todėl įrodinėjimas administraciniame teisme yra tik subsidiaraus pobūdžio, teismas gali tik papildyti įrodinėjimo procesą (ABTĮ 80 str.). Ginčo santykius reguliuojantys teisės aktai įtvirtina visuomenės dalyvavimą teritorijų planavimo procese klausimą nagrinėjant viešojo administravimo institucijoje, tačiau nustato visuomenės teisę ginčyti patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą teisme, kas lemia teismo pareigą išsamiai įvertinti įrodymus, turinčius reikšmės patvirtinto teritorijų planavimo dokumento teisėtumui, kas, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nebuvo padaryta.

37. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo minėtų bylos aspektų, kurie turi esminę reikšmę bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo neišnagrinėti esminiai bylos klausimai negali būti nagrinėjami vien apeliacinės instancijos teisme. Remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl minėtų proceso teisės normų pažeidimo, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d., 145 str., 144 str. 1 d. 4 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Callida“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


2019-00284 2019-01-09 2018-12-27 2018-12-27 -

Administracinė byla Nr. eA-1308-602/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03323-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 7.8(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 9-196/16(1.1.43-PD3) ir tenkinti pareiškėjos skundą – panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 29018.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. gegužės 10 d. pateikė paraišką piniginei socialinei paramai gauti, kurioje prašė nuo 2016 m. gegužės mėnesio iki rugpjūčio mėnesio skirti socialinę pašalpą būsto šildymo, karšto vandens ir geriamojo vandens išlaidoms kompensuoti. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 10 d. pareiškėjai pateikė siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą. Siuntime buvo nurodyta atlikti 60 val. trukmės visuomenei naudingą veiklą bei kad 2016 m. gegužės 13 d. ji turi atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą. 2016 m. gegužės 13 d. pareiškėja pasijuto prastai, dėl susilpnėjusios sveikatos negalėjo išvykti iš namų, todėl neturėjo galimybės nuvykti atlikti

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=05230090136711e9b2b6e7cdb14007b4

visuomenei naudingos veiklos. Pareiškėja nurodė, kad siuntime nebuvo nurodyta, jog neatvykimo atveju reikia informuoti instituciją, atsakingą už visuomenei naudingos veiklos atlikimą. Be to, manė, kad bus siunčiamas pakartotinis siuntimas. 2016 m. gegužės 19 d. gavo pranešimą dėl socialinės pašalpos neskyrimo, t. y. kad 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 29018 jai socialinė pašalpa laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. neskiriama, kadangi nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje.

3. Pareiškėja, nesutikdama su sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri 2016 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja nesutinka su priimtais sprendimais. Teigė, kad siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą neatitinka tokio pobūdžio dokumentui keliamų reikalavimų, jame nebuvo išaiškintos pareiškėjos teisės, išskyrus pareigą dalyvauti atliekant visuomenei naudingą veiklą, ir nedalyvavimo teisinės pasekmės. Siuntime visiškai neaptartas veiklos pobūdis, jos turinys. Ji nebuvo supažindinta su naudingos veiklos atlikimo tvarka, jos sąlygomis, nebuvo informuota, kokiu būdu pranešti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai apie negalėjimą būti nurodytoje vietoje. Pažymėjo, kad Socialinių išmokų skyriaus sprendimas neskirti socialinės išmokos surašytas formaliai, nesiaiškinant situacijos bei prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Sprendimas nemotyvuotas, o nurodytas formalus teisinis pagrindas nėra vertintinas kaip pagrįstas argumentas, kodėl asmeniui nėra skiriama socialinė išmoka. Viešasis subjektas netyrė aplinkybių viseto, nesigilino į situaciją, nekreipė dėmesio, kad nedalyvauta buvo dėl svarbių priežasčių, t. y. sveikatos problemų. Socialinių išmokų skyrius sprendimą priėmė 2016 m. gegužės 19 d., tačiau pranešimą apie jo priėmimą išsiuntė tik 2016 m. birželio 27 d. ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą per 3 darbo dienas pranešti apie individualaus administracinio akto priėmimą asmeniui, kurio teisėms ir pareigoms jis turi tiesioginį poveikį. Taip pat nebuvo pridėta individualaus administracinio akto kopija. Nėra aišku, kuo remdamasi Komisija atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą dėl Socialinių išmokų skyriaus priimto sprendimo, nes pripažino, kad taikomos procedūros dėl informavimo nėra tikslios ir aiškios. Taigi, Komisijos sprendimas yra teisiškai ydingas, nepateikti teisiniai argumentai į pareiškėjos skunde nurodomas aplinkybes.

4. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai išduotas siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą atitinka Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtinto Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) reikalavimus. Be to, siuntime, kurį pasirašė, pareiškėja buvo supažindinta su visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka bei sąlygomis. Pažymėjo, kad informacija, susijusi su visuomenės naudingos veiklos pobūdžiu ir jos turiniu, pateikiama ne siuntime, o pasirašant visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartį. Siuntime esantis pareiškėjos parašas leidžia manyti, kad ji suprato jame esančią informaciją, kad iki 2016 m. gegužės 13 d. privalo atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą, o, neatvykus iki nustatyto termino pabaigos, bus laikoma, jog atsisako dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, ir kad nevykdant šios pareigos socialinė parama nebus skiriama. Pareiškėja apie šią pareigą buvo informuota ne tik raštu, bet ir žodžiu. Socialinių išmokų skyriaus darbuotojas, priėmęs pareiškėjos prašymą, suteikė jai visą reikiamą informaciją, kurią būtina žinoti apie visuomenei naudingos veiklos atlikimą, tačiau pareiškėja aiškiai ir nedviprasmiškai rodė nepasitenkinimą sužinojusi, kad reikės atlikti visuomenei naudingą darbą. Teigė, kad vidutiniam vartotojui yra aišku, jog pasirašius ir sutikus su siuntimo sąlygomis ir neatvykus per nustatytą laiką atlikti pareigos atsiranda įstatyme nurodytos pasekmės – asmuo negali pretenduoti įgyti socialinės paramos gavėjo statuso. Atkreipė dėmesį, kad siuntime buvo nurodytas darbuotojo telefono numeris, kuriuo pareiškėja galėjo pranešti apie negalėjimą atvykti atlikti visuomenei naudingos veiklos. Atsakovas nėra gavęs jokių dokumentų ar duomenų, kurie įrodytų, kad pareiškėja turėjo pateisinamą priežastį nedalyvauti visuomenei naudingoje veikloje. Pažymėjo, kad pareiškėja vis dar turi teisę pateikti dokumentus, kurie įrodytų jos ligą ar sveikatos negalavimus bei kitas pateisinamas priežastis laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. Esant šioms aplinkybėms Socialinių išmokų skyrius peržiūrėtų priimtą sprendimą.

6. Atsakovas pažymėjo, kad apie priimtą 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą pareiškėja elektroniniu paštu buvo informuota tą pačią dieną. Socialinių išmokų skyrius turi pareigą išsiųsti pranešimą apie priimtą sprendimą, tačiau ne patį sprendimą, ir tai turi atlikti per 5 darbo dienas, o ne per 3 darbo dienas, kaip nurodo pareiškėja.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 7 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 9-196/16(1.1.43-

PD3) dalies pateikti pasiūlymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorei nutraukė, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.

8. Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. priimto sprendimo Nr. 29018 ir Komisijos 2016 m. liepos 15 d. priimto sprendimo Nr. 9-196/16(1.1.43-PD3) teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad 2016 m. gegužės 10 d. pareiškėja Socialinių išmokų skyriui pateikė prašymą piniginei socialinei paramai gauti. Pareiškėja prašė laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. skirti socialinę pašalpą būsto šildymo, karšto vandens ir geriamojo vandens išlaidoms kompensuoti. Socialinių išmokų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2016 m. gegužės 10 d. įteikė jai siuntimą Nr. 37494 atlikti 60 val. trukmės visuomenei naudingą veiklą. Siuntime buvo nurodyta, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 13 d. turi atvykti į VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, adresu: (duomenys neskelbtini). Siuntime buvo nurodytas organizatoriaus telefono numeris. 2016 m. gegužės 19 d. Socialinių išmokų skyrius įteikė pareiškėjai pranešimą Nr. 39752, kad 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 29018 jai nebuvo skirta socialinė pašalpa laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d., nes pareiškėja nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. 2016 m. birželio 10 d. pareiškėja kreipėsi į Socialinių išmokų skyrių dėl informacijos apie socialinės paramos skyrimą. 2016 m. birželio 16 d. Socialinių išmokų skyrius atsakė į pareiškėjos kreipimąsi ir nurodė informaciją apie laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. jai skirtas socialines išmokas. Taip pat priminė, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d. pareiškėjai nebuvo skirta socialinė parama, nes nedalyvavo savivaldybės organizuojamoje visuomeninėje veikloje, bei nurodė, kad dėl piniginės socialinės paramos galės kreiptis, kai atliks visuomenei naudingą veiklą arba pateiks nustatytos formos medicininę pažymą, jog negali atlikti visuomenei naudingos veiklos. 2016 m. birželio 23 d. pareiškėja kreipėsi į Komisiją su skundu dėl Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo panaikinimo. 2016 m. liepos 15 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. 9-196/16(1.1.43-PD3) atmesti pareiškėjos skundą.

10. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (redakcija nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 29 d.) (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 punktu, 25 straipsnio 6 punktu, 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir nurodė, kad įstatymo nuostatos įtvirtina savivaldybių administracijų teisę neteikti socialinės paramos, jei asmuo neįvykdys įstatymu nustatytos pareigos dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Nagrinėjamu atveju Socialinių išmokų skyrius pasinaudojo šia Įstatymo jam suteikta teise ir priėmė 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą neskirti pareiškėjai socialinės paramos. Pareiškėja su šiuo sprendimu nesutiko, teigdama, kad atvykti atlikti visuomenei naudingos veiklos negalėjo dėl pablogėjusios sveikatos, o siuntime nebuvo nurodyta, į ką reikėtų kreiptis norint pranešti apie neatvykimą.

11. Teismas iš byloje esančio 2016 m. gegužės 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos siuntimo nustatė, kad jame buvo pateikta informacija ne tik kur ir kada atvykti, bet ir nurodytas visuomenei naudingos veiklos organizatorius bei jo kontaktiniai duomenys, todėl pareiškėja galėjo paskambinti nurodytu telefonu ir informuoti, jog negalės dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Teismo posėdyje pareiškėja teigė, kad paskambinti organizatoriui ji tuo metu nesusiprato, be to, manė, jog atsakovas šioje situacijoje turėjo būti aktyvus. Teismas pažymėjo, kad su siuntime esančia informacija pareiškėja buvo tinkamai supažindinta, tai patvirtina ant siuntimo esantis jos parašas ir pasisakymas teismo posėdyje, todėl argumentą, jog ji nebuvo informuota, į ką reikėtų kreiptis su pranešimu apie neatvykimą atlikti visuomenei naudingą veiklą, atmetė.

12. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtinto Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo 14 punktas nustato, jog asmenys, pateikę prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti ir reikiamus dokumentus, supažindinami su visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka bei sąlygomis ir gauna siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą. Tvarkos aprašo 15 punktas nustato, kad su asmenimis, kurie pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, sudaroma rašytinė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartis, kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos. Pagal Aprašo 16 punktą visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikotarpiui, nurodant veiklos turinį (pobūdį), arba konkrečiai visuomenei naudingai veiklai, kuri bus atlikta per konkretų laiką. Aprašo 1 priede pateikta siuntimo atlikti visuomenei naudingą veiklą forma, o 2 priede – sutarties. Iš teismui pateikto 2016 m. gegužės 10 d. siuntimo matyti, kad jis yra surašytas naudojantis Aprašo 1 priede pateikta forma ir jo turinys atitinka Aprašo 14 punkte nustatytus reikalavimus. Su atliekamos veiklos pobūdžiu ir turiniu asmenys yra supažindinami tik tuomet, kai pasirašoma visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartis. Kadangi pareiškėja nurodytu laiku neatvyko į siuntime nurodytą visuomenei naudingos veiklos vietą, su ja tokia sutartis nebuvo pasirašyta, todėl ji parado galimybę susipažinti su veiklos

turiniu ir pobūdžiu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentą, kad siuntime ji nebuvo tinkamai supažindinta su visuomenei naudingos veiklos turiniu ir pobūdžiu.

13. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, tiek Komisija, tiek Socialinių išmokų skyrius neatsižvelgė į tai, jog ji neatvyko atlikti visuomenei naudingos veiklos dėl sveikatos problemų, vadovavosi Tvarkos aprašo 13.6, 13.7, 13.8 punktais. Teismas nurodė, kad pareiškėja nei Socialinių išmokų skyriui, nei Komisijai, nei teismui nepateikė įrodymų, kad 2016 m. gegužės 13 d. į nurodytą visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą neatvyko būtent dėl pablogėjusios sveikatos būklės, todėl atleisti jos nuo visuomenei naudingos veiklos atlikimo pagrindo nebuvo. Per teismo posėdį pareiškėja paaiškino, kad nedarbingumo pažymėjimo neturi, nes yra nedrausta, ir prašė ligos faktą nustatyti kviečiant liudytojus. Teismas pažymėjo, kad pagal Tvarkos aprašą, ligos faktas įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, kurių pareiškėja nepateikė nei atsakovui, nei teismui.

14. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju turi būti taikoma ne Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis, o Įstatymo 21 straipsnio 15 dalis, kuri nustato, kad prašymą-paraišką pateikęs asmuo apie priimtą sprendimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo yra informuojamas asmens prašyme-paraiškoje nurodytu informavimo būdu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu piniginė socialinė parama neskiriama, nurodoma neskyrimo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka. Teismas nustatė, kad pranešimas apie priimtą sprendimą buvo išsiųstas 2016 m. gegužės 19 d., t. y. sprendimo priėmimo dieną, elektroniniu paštu, kaip ir reikalavo pareiškėja, todėl Įstatymo nurodytas terminas nebuvo praleistas. Be to, Įstatymas nereikalauja kartu su pranešimu išsiųsti ir sprendimo kopiją. Taigi pareiškėjos argumentai atmesto kaip nepagrįsti.

15. Teismas nurodė, kad byloje esančiame Vilniaus miesto savivaldybės administracijos siuntime atlikti visuomenei naudingą veiklą yra nurodyta, jog pareiškėja privalo atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą. Neatvykus iki nustatyto termino pabaigos, laikytina, kad atsisakoma dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, todėl nevykdant šios pareigos piniginė socialinė parama bus teikiama vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 arba 5 punktu: socialinė pašalpa neskiriama arba skiriama tik vaikui (vaikams), pasirenkant ar derinant jos teikimo formą (pinigais ir (ar) nepinigine forma), o būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos neteikiamos ar jų teikimas nutraukiamas, iki pareigos bus įvykdytos. Tvarkos aprašo 14 punktas nustato, kad asmenys, pateikę prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti ir reikiamus dokumentus, supažindinami su visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka bei sąlygomis ir gauna siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą. Įsakymu, kuriuo yra patvirtintas Tvarkos aprašas, yra patvirtinta ir siuntimo forma kaip Tvarkos aprašo 1 priedas. Atsakovo siuntimas pareiškėjai atlikti visuomenei naudingą veiklą atitinka Tvarkos aprašo nuostatas. Komisijos savivaldybės administracijos direktorei pateiktas pasiūlymas apsvarstyti įsakymu patvirtintą priedą – formą „Siuntimas atlikti visuomenei naudingus darbus“ nėra administracijai privalomas. Be to, siuntimo forma yra patvirtinta Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu, todėl tik jis šį Tvarkos aprašą, patvirtintą įsakymu, gali koreguoti. Todėl administracinę bylą dėl Komisijos sprendimo dalies pateikti pasiūlymą savivaldybės administracijos direktorei teismas nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, nes minėtas Komisijos pasiūlymas nesukelia jokių teisinių pasekmių pareiškėjai, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. 29018 ir kita Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2016 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 9-196/16(1.1.43-PD3) dalis yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

III.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjos skundą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas priėmė iš esmės nemotyvuotą sprendimą, neatsakė į pareiškėjos argumentus išdėstytus skunde, taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovas iš dalies pripažįsta, jog pareiškėjai nebuvo išaiškintos jos teisės. Teismas netinkamai aiškino atsakovo pareigą informuoti ir išaiškinti pareiškėjai jos teises, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai pašalpa nebuvo skirta, nes objektyviai ji negalėjo atlikti jai paskirtų visuomenės darbų, todėl nėra adekvatu pareiškėjai panaikinti galimybę gauti pašalpą dėl objektyvių priežasčių.

16.2. Komisijos sprendimas nėra aiškus, o aplinkybių vertinimas nėra ištirtas visapusiškai, be to, Komisija pripažino, kad taikomos procedūros dėl informavimo nėra tikslios ir aiškios, todėl šioje situacijoje visos abejonės turi būti aiškinamos pareiškėjos naudai. Komisijos priimtas sprendimas yra teisiškai ydingas, nepateikti teisiniai argumentai į pareiškėjos

skunde nurodomas aplinkybes bei argumentus.16.3. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 40-79 patvirtinto

Vilniaus miesto savivaldybės veiklos dokumentų valdymo ir interesantų aptarnavimo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 11 punkte numatyta, kad savivaldybės darbuotojai, aptarnaudami asmenis, nagrinėdami jų prašymus ir skundus, privalo vadovautis pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir vieno langelio principais, o teikdami interesantui informaciją – Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme nustatytais informacijos išsamumo, tikslumo, teisėtumo ir objektyvumo principais. Nors Komisija pripažino viešojo administravimo subjekto netinkamai vykdomas procedūras, teismas šių aplinkybių nevertino. Pareiškėja nebuvo tinkamai informuota kokiu būdu pranešti apie negalėjimą dalyvauti visuomenės naudingoje veikloje dėl sutrikusios sveikatos, todėl, remiantis protingumo principu, pareiškėjai prašymas atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą turėjo būti siųstas pakartotinai, o viešojo administravimo subjektas prieš priimdamas sprendimas privalo aiškintis kokios priežastys lėmė jos neatvykimą.

16.4. Siuntimas, kuriuo pareiškėja buvo siunčiama atlikti visuomenei naudingą veiklą, neatitinka tokio pobūdžio dokumentui keliamų reikalavimų, nebuvo išaiškintos pareiškėjos teisės, išskyrus pareigą dalyvauti ir teisinės pasekmės nedalyvauti, siuntime visiškai neaptartas veiklos pobūdis, jos turinys, todėl siuntimas yra naikintinas, nes prieštarauja Tvarkos aprašo 14 punktui. Pareiškėja nebuvo supažindinta su naudingos veiklos atlikimo tvarka, jos sąlygomis, taip pat nebuvo informuota kokiu būdu informuoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją apie jos negalėjimą būti nurodytoje vietoje. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės administracija formaliai nurodžiusi vietą, kurioje būtina atlikti visuomenei naudingą veiklą, neinformavo asmens apie veiklos pobūdį, jo turinį, taip pat nevykdė pareigos tinkamai išaiškinti pareiškėjos teises, be visa ko, kaip pranešti apie negalėjimą atvykti. Sprendimas neskirti socialinės išmokos surašytas formaliai, nesiaiškinant situacijos bei prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Sprendimas nėra motyvuotas.

16.5. Tvarkos aprašo 13.9 punkte nurodyta, kad visuomenei naudingai veiklai nepasitelkiami asmenys, kurie dėl priežasčių, pripažintų pateisinamomis savivaldybės nustatyta tvarka, negali dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje. Minėtą aprašo punktą detalizuoja Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo 28 punktas, kuriame nurodyta, kad jei asmuo dėl objektyvių priežasčių (pvz.: ligos, santuokos sudarymo, artimo giminaičio mirties ir kt.) nustatytu laiku negali atvykti pas organizatorių, apie tai jis praneša organizatoriui, kuris informaciją elektroniniu paštu pateikia Socialinių išmokų skyriui. Su minėtu reglamentavimu pareiškėja nebuvo supažindinta bei nežinojo, kad būtina pranešti elektroniniu laišku. Pareiškėja yra vyresnio amžiaus, neturi pakankamai teisinių žinių, todėl nėra adekvatu reikalauti iš asmens žinoti viešojo subjekto tvarkos taisykles ir jų laikytis, kai asmuo nėra tinkamai supažindintas su minėta tvarka, todėl pareiškėja pagrįstai tikėjosi gauti pakartoti siuntimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

16.6. Socialinių išmokų skyrius sprendimą priėmė 2016 m. gegužės 19 d., tačiau pranešimą apie priimtą sprendimą išsiuntė tik 2016 m. gegužės 27 d., tokiais savo veiksmais Socialinių išmokų skyrius pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalį. Dar daugiau, pranešimas buvo išsiųstas nepridedant sprendimo kopijos, taigi šioje situacijoje viešojo administravimo subjektas kelis kartus pažeidė VAĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatytą pareigą tinkamai pranešti apie priimtą individualų administracinį aktą. Taip pat informacinis lapelis pareiškėjai nebuvo duotas, teismo posėdyje prašė iškviesti liudytojus, kurie patvirtintų tai, tačiau teismas atsisakė minėtus liudytojus iškviesti. Nagrinėjamu atveju esant akivaizdiems gero administravimo principo bei Reglamento 11 punkto pažeidimams, sprendimas, kuriuo pareiškėjai buvo skirta išmoka, yra naikintinas, kadangi ji nebuvo tinkamai informuota apie jai suteiktas teises, o siuntimas atlikti viešuosius darbus turėjo būti siųstas pakartotinai.

17. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti visa apimtimi kaip nepagrįstą.

18. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde klaidingai teigiama, jog Socialinių išmokų skyrius iš dalies pripažįsta, jog pareiškėjai nebuvo išaiškintos jos teisės dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo. Pareiškėjai buvo išaiškintos visos jos teisės ir pareigos susijusios su visuomenei naudingos veiklos atlikimu. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad pareiškėja visuomenei naudingos veiklos negalėjo atlikti dėl objektyvių priežasčių. Tvarkos aprašo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymo Nr. 30-840 „Dėl Vilniaus miesto

savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo tvirtinimo“ ir Įstatymo normos įsakmiai įpareigojo asmenį, gaunantį socialinę paramą, nustatyta tvarka dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje, jeigu jis nepatenka į teisės aktais nustatytą kategoriją asmenų, kurie nepasitelkiami visuomenei naudingai veiklai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Įstatymas įtvirtina piniginės socialinės paramos gavėjo pareigą atitinkamu bendruomenei naudingu ir reikalingu veikimo būdu ir teisės aktų nustatyta tvarka prisidėti prie savivaldybės, kuri jam skiria piniginę socialinę paramą, bendruomenės viešųjų interesų įgyvendinimo, todėl, neįvykdžius šios imperatyvios pareigos, asmeniui kyla įstatyme nurodytos teisinės pasekmės – asmuo negali pretenduoti įgyti socialinės paramos gavėjo statusą (2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1117/2013; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1984/2014). Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėja ant siuntimo atlikti visuomenei naudingą veiklą yra savo ranka parašiusi „Susipažinau A. A. Parašas“, todėl manytina, kad pareiškėja suprato siuntime esančią informaciją, o būtent, jog ji iki 2016 m. gegužės 13 d. privalo atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą, o neatvykus iki nustatyto termino pabaigos, bus laikoma, kad ji atsisako dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje ir kad nevykdant šios pareigos socialinė parama nebus skiriama. Pareiškėja buvo informuota apie pareigą atlikti visuomenei naudingą veiklą ne tik raštu, bet ir žodžiu. Socialinių išmokų skyriaus darbuotojas, priėmęs iš pareiškėjos prašymą, suteikė jai visą reikiamą informaciją, kurią būtina žinoti apie visuomenei naudingos veiklos atlikimą, tačiau pareiškėja aiškiai ir nedviprasmiškai rodė nepasitenkinimą sužinojus, kad reikės atlikti visuomenei naudingą darbą. Socialinių išmokų skyrius pažymi, kad pareiškėjai yra žinoma, jog ji po sprendimų dėl socialinės pašalpos ir kompensacijų neskyrimo vis dar turi teisę pateikti dokumentus, kurie įrodytų pareiškėjos ligą ar sveikatos negalavimus, ar kitas pateisinamas priežastis laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. Esant šioms aplinkybėms, Socialinių išmokų skyrius peržiūrėtų priimtus sprendimus. Pareiškėja negalėdama pateikti pateisinamos priežasties, kodėl pareiškėja neatvyko pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių, ginčija pačią pranešimo apie negalėjimą atvykti procedūrą. Atsakovas pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėja pasirašė tik siuntimą, o ne pačią sutartį, kurioje turėjo būti aptartas veiklos pobūdis ir jos turinys. Socialinių išmokų skyriaus sprendime yra aiškiai suformuluotas socialinės pašalpos neskyrimo pagrindas ir kaip priežastis nurodyta Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas (nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje). Pareiškėjos teiginys, kad ji neatvyko atlikti visuomenei naudingos veiklos dėl sveikatos problemų, laikytinas nepagrįstu jokiais objektyviais duomenimis. Socialinių išmokų skyrius nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad pareiškėja apie negalėjimą atvykti ir atlikti visuomenei naudingą darbą turėjo pareigą elektroniniu laišku informuoti Socialinių išmokų skyrių. Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo 28 punkte aiškiai nurodyta, kad asmuo, kuris negali atvykti pas organizatorių, apie tai praneša organizatoriui, kuris informaciją pateikia Socialinių išmokų skyriui. Asmuo, negalėdamas atvykti atlikti visuomenei naudingos veiklos, supranta, kad pranešti apie šį neatvykimą yra privaloma, nes kiekvienas pasirašytinai ir žodžiu yra supažindinamas su šios veiklos atlikimo tvarka, sąlygomis ir teisinėmis pasekmėmis. Pareiškėjai šiuo metu yra 53 metai, manytina, kad tokio amžiaus žmogus gali puikiai suprasti savo teises ir pareigas. Pareiškėja klaidingai interpretuoja ir supranta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalį. Konkrečiu atveju Įstatymo 21 straipsnio 11 punktas nustato tik pareigą išsiųsti pranešimą apie priimtą institucijos sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl socialinės pašalpos. Byloje ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. 29018, kuriuo pareiškėjai A. A. neskirta socialinė pašalpa nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisijos 2016 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 9-196/16(1.1.43-PD3) atmestas pareiškėjos skundas dėl Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo.

20. Ginčijamas Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2016 m. gegužės 10 d. prašymą piniginei socialinei paramai gauti. Socialinių išmokų skyrius, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, 2016 m. gegužės 10 d. įteikė pareiškėjai siuntimą Nr. 37494 atlikti 60 val. trukmės visuomenei naudingą veiklą. Siuntime buvo nurodyta, kad pareiškėja iki 2016 m. gegužės 13 d. turi atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo

vietą – VšĮ „Vilniaus miesto parkai“, pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių – (duomenys neskelbtini). Siuntime buvo nurodytas telefono numeris. 2016 m. gegužės 19 d. Socialinių išmokų skyrius išsiuntė pareiškėjai pranešimą Nr. 39752, kuriame nurodyta: 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 29018 nebuvo skirta socialinė pašalpa laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 31 d.; prašymas skirti socialinę pašalpą nepatenkintas vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu (nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje).

21. Byloje ginčijamo Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo neskyrimo pagrindu nurodytas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktas. Įstatymo 23 straipsnio (2014 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XII-1366 straipsnio redakcija) 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę jeigu vienas gyvenantis asmuo nevykdo šio įstatymo 25 straipsnio 1, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų pareigų, socialinės pašalpos ir kompensacijų neteikti ar nutraukti jų teikimą, iki šios pareigos bus įvykdytos. Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad piniginę socialinę paramą gaunantys nepasiturintys gyventojai privalo dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

22. Įstatymo 21 straipsnio 15 dalyje (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XII-329 straipsnio dalies redakcija) nustatyta, kad prašymą-paraišką pateikęs asmuo apie priimtą sprendimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo yra informuojamas asmens prašyme-paraiškoje nurodytu informavimo būdu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu piniginė socialinė parama neskiriama, nurodoma neskyrimo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka. Pateikti dokumentai grąžinami prašymą-paraišką pateikusiam asmeniui, o jo byloje paliekamos šių dokumentų kopijos.

23. Tvarkos aprašo (2015 m. gruodžio 29 d. redakcija) 1 punkte nustatyta, kad Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašas nustato savivaldybės ir jos teritorijos gyventojų, kuriems teikiama piniginė socialinė parama, tarpusavio susitarimu telkimo organizuojamai visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarką ir sąlygas. Remiantis Tvarkos aprašo 2 punktu, visuomenei naudinga veikla – neatlyginamos nedidelės apimties visuomenei naudingos paslaugos, kurias savivaldybės teritorijos gyventojai atlieka bendruomenės labui.

24. Tvarkos aprašo 14 punkte nustatyta, kad tvarkos aprašo 12 punkte nurodyti asmenys, pateikę prašymus-paraiškas piniginei socialinei paramai gauti ir reikiamus dokumentus, supažindinami su visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka bei sąlygomis ir gauna siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą (1 priedas). Tvarkos aprašo 15 punkte nustatyta, kad su asmenimis, kurie pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti, sudaroma rašytinė visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartis (2 priedas), kurioje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos.

25. Tvarkos aprašo 13 punkte (2015 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. A1-798 punkto redakcija) nustatyta, kad visuomenei naudingai veiklai atlikti nepasitelkiami: <…> 13.6. asmenys, kurie gydosi sveikatos priežiūros įstaigose (jų gydymosi laikotarpiu); 13.7. asmenys, kuriems išduoti elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai ar medicininės pažymos (jų galiojimo laikotarpiu); 13.8. asmenys, pateikę Medicinos dokumentų išrašą (forma Nr. 027/a) ar gydytojų konsultacinės komisijos išvadą, kuriose nurodoma, kad asmuo nurodytą laikotarpį dėl sveikatos būklės negali dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje.

26. Minėti bylos dokumentai patvirtina, kad atsakovas priėmė sprendimą neskirti pareiškėjai socialinės pašalpos vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu (nedalyvavo savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad Socialinių išmokų skyrius, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, 2016 m. gegužės 10 d. įteikė pareiškėjai siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą, siuntime buvo nurodytas atvykimo terminas (iki 2016 m. gegužės 13 d.) ir vieta. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja neatvyko nustatytu terminu atlikti visuomenei naudingą veiklą ir nepranešė siuntime nurodytu telefonu apie neatvykimo priežastis, pareiškėja ir vėliau (pvz. teikdama skundą Komisijai) nepateikė jokių dokumentų, pateisinančių savo neatvykimo. Nurodyti faktiniai duomenys sudarė atsakovui pagrindą neskirti pareiškėjai pašalpos remiantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, taikant šią normą kartu su Įstatymo 25 straipsnio 6 punktu.

27. Nepagrįsti yra pareiškėjos argumentai, kad prieš priimant skundžiamą administracinį sprendimą pareiškėjai nebuvo išaiškintos teisės ir pareigos. Atsakovas pagrįstai akcentuoja, kad pareiškėjai buvo įteiktas Tvarkos apraše nustatytos formos siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą, iš šio siuntimo buvo aiški asmens pareiga nustatytu terminu atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių. Minėta, kad siuntime nurodyti tikslūs duomenys ir kontaktinis telefonas. Taigi pareiškėjai buvo tinkamai išaiškintos jos teisės ir pareigos, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja galėjo nesuprasti siuntimo turinio, kartu ir savo pareigos atvykti į visuomenei naudingos veiklos atlikimo vietą pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių.

28. Nors Tvarkos aprašo 14 punktas ir nustato institucijos bendrą pareigą supažindinti asmenis, pateikusius prašymus-

paraiškas piniginei socialinei paramai gauti, su visuomenei naudingos veiklos atlikimo tvarka bei sąlygomis ir įteikti jiems siuntimą atlikti visuomenei naudingą veiklą, tačiau ši Tvarkos norma neturėtų būti suprantama kaip norma nustatantį minėtų pareigų atlikimo eiliškumą. Tvarkos aprašo 15 punktas ir kitos normos įtvirtina, kad sudaromoje rašytinėje visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutartyje nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygos. Taigi pasirašius šią sutartį asmuo ir turės susipažinti su nustatomos visuomenei naudingos veiklos atlikimo sąlygomis.

29. Pastebėtina taip ir tai, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl socialinės paramos skyrimo, užpildė ir pasirašė Prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti (kai nesikeičia anksčiau pateikti duomenys) formą (SP-4(A), forma patvirtinta Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-183 (redakcija nuo 2012 m. sausio 1 d.)). Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. A1-183 patvirtintos SP-4(A) formos 3 punkte (2013 m. balandžio 11 d. įsakymo Nr. A1-151 punkto redakcija) nurodytas informacinio lapelio turinys bei informacija, kurią būtina žinoti – jei kreipiatės dėl piniginės socialinės paramos ar ją gaunate, privalote: 3.6. dalyvauti savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje.

30. Pareiškėja, kreipdamasi dėl socialinės paramos skyrimo, prašymo-paraiškos 6 punkte pasirašytinai patvirtino, kad gavo informacinį lapelį. Įvertinus šiuos faktinius duomenis, nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog pareiškėja nesuprato savo teisių ir pareigų, būtent pareigos atvykti atlikti visuomenei naudingą veiklą. Šį vertinimą patvirtina taip pat ir ta aplinkybė, kad pareiškėja ne pirmą kartą kreipėsi dėl socialinės paramos, pareiškėja tik tikslino reikiamus duomenis (pildė minėtą formą, kai nesikeičia anksčiau pateikti duomenys), kreipdamasi dėl socialinės paramos skyrimo už naują laikotarpį. Be to, pareiga atlikti visuomenei naudingą veiklą yra įtvirtinta ir teisės aktuose, kuriais remiantis pareiškėja kreipėsi dėl socialinės paramos skyrimo.

31. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su Tvarkos aprašo 13 punktu, nėra ginčo, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog dėl sveikatos būklės pareiškėja priskirtina prie asmenų, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti remiantis Tvarkos aprašo 13.6–13.8 punktais. Pareiškėjos nurodomas Tvarkos aprašo 13.9 punktas (visuomenei naudingai veiklai atlikti nepasitelkiami kiti asmenys, kurie dėl priežasčių, pripažintų pateisinamomis savivaldybės nustatyta tvarka, negali dalyvauti visuomenei naudingoje veikloje) 2013 m. gruodžio 20 įsakymu Nr. A1-702 (nuo 2014 m. sausio 1 d.) neteko galios. Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo metu Tvarkos aprašo 13 punkte įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų (asmenų), kai asmenys visuomenei naudingai veiklai atlikti nepasitelkiami. Pareiškėjai neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra priskirta prie asmenų, kurie negali būti pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti remiantis Tvarkos aprašu.

32. Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pasisakė dėl viešojo administravimo subjekto nustatytų faktų ir taikytos materialinės teisės, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą, kuriuo buvo kvestionuojamas sprendimo teisėtumas. Pirmosios instancijos teismas proceso normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.


n u t a r i a:

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ_______________________


2019-00333 2019-01-10 2019-01-02 2019-01-02 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1ff16410143011e9a02091a7dde47252

Administracinė byla Nr. A-166-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02617-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Marijampolės pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl aktų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) direktoriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarimą Nr. 82/04-2199 „Dėl nuteistojo nubaudimo“; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 2S-6428; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam ginčijamu Marijampolės PN direktoriaus nutarimu buvo paskirta drausminė nuobauda – uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Nuobauda paskirta už tai, jog 2016 m. spalio 24 d., apie 16.10 val., Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose atlikus profilaktinį patikrinimą dėl narkotinių medžiagų vartojimo, buvo nustatyta, kad jis vartojo morfiną. Pareiškėjas, nesutikdamas su Marijampolės PN direktoriaus nutarimu paskirta nuobauda, kreipėsi su skundu į Kalėjimų departamentą, tačiau jo skundas buvo atmestas.

3. Pareiškėjas teigė, kad laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN atlieka nuo 2008 m. gruodžio 11 d. (duomenys neskelbtini) Marijampolės PN yra piktybiškai diskriminuojamas, negauna (duomenys neskelbtini), kas yra nesuderinama su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Be to, Marijampolės PN sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra organizuojamas prastai, medicinos punkte trūksta gydančių specialistų, neteikiama nemokama dantų protezavimo paslauga, paslaugos yra žemesnio lygio bei mažesnės apimties negu asmenims, esantiems laisvėje, trūksta vaistų, nėra narkologų ir psichiatrų.

4. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri bus juntama visą gyvenimą – pablogėjo sveikata ir savijauta, pasidarė dirglus, jautė psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, dvasinius ir gyvenimo nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jaučia baimę, sumažėjo bendravimo galimybės.

5. Atsakovai Marijampolės PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti ieškinio senaties terminą.

6. Pažymėjo, kad pareiškėjas Marijampolės PN dėl narkotinių medžiagų vartojimo šlapimo politestais buvo testuotas daug kartų. Tik 2016 m. birželio 10 d. ir 2016 m. spalio 24 d. jo šlapime politestai parodė morfino pėdsakus (opiatų skilimo produktus). Pats nuteistasis kategoriškai neigė bet kokį narkotinių medžiagų vartojimą visą bausmės atlikimo pataisos

namuose laiką, teigdamas, kad (duomenys neskelbtini). Į Sveikatos priežiūros tarnybos viršininką dėl tariamos (duomenys neskelbtini) kreipėsi 2016 m. spalio 27 d. Jokie (duomenys neskelbtini) požymiai nestebėti. Paprašius parodyti (duomenys neskelbtini), jų parodyti negalėjo. Parodė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) gydyti medikamentai neskirti. Skirtas medikamentas (duomenys neskelbtini). Pokalbio su Sveikatos priežiūros tarnybos viršininku metu pareiškėjas pasakė, kad kalbėjosi su (duomenys neskelbtini) centro direktoriumi, kuris dėl (duomenys neskelbtini) kalinimo įstaigose nebuvimo rekomendavo kreiptis į teismą. Pakartotinai į Sveikatos priežiūros tarnybos viršininką dėl tariamos (duomenys neskelbtini) pareiškėjas kreipėsi 2016 m. spalio 28 d. Pokalbio metu juokėsi, tyčiojosi iš medicinos personalo. Jokie (duomenys neskelbtini) požymiai nestebėti. Gydymas neskirtas.

7. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl medicinos personalo trūkumo yra neteisingi. Pilnu krūviu dirbo ir dirba bendrosios praktikos gydytojai, odontologas (sumažėjus nuteistųjų skaičiui, dirba 0,5 etato). Visi nuteistieji, užsiregistravę pas bendrosios praktikos gydytoją, priimami tą pačią dieną netaikant jokių apribojimų. Ūmių susirgimų atveju pagalba teikiama nedelsiant. Nuteistiesiems medikamentai skiriami nemokamai. Lėšų medikamentams niekada netrūko. Kiek kartų pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, visada gavo gydytojų konsultantų rekomenduotus medikamentus.

8. Teigė, kad pareiškėjui 2013 metais iš Privalomo sveikatos draudimo fondo lėšų buvo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui už įstaigos lėšas (duomenys neskelbtini).

9. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde prašė atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodė, kokius konkrečius išgyvenimus jis patyrė, koks yra priežastinis ryšys tarp ginčijamo sprendimo ir kilusios žalos. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

II.

10. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 82/04-2199 pareiškėjui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 4 būryje, už bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą buvo skirta nuobauda – uždrausti vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Nuobauda pareiškėjui paskirta už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą, nes 2016 m. spalio 24 d., apie 16.10 val., pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose atliekant profilaktinį patikrinimą dėl narkotinių medžiagų vartojimo buvo nustatyta, kad nuteistasis buvo vartojęs morfino (2016 m. spalio 24 d. laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo aktas Nr. 8.42-689). Pareiškėjas 2016 m. spalio 24 d. pasiaiškinime Nr. 60/05-2558 nurodė, jog testas rodo teigiamą rezultatą morfinui. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 6 d. minėtą nutarimą BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. 2S-6428 pripažino Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 82/04-2199 paskirtą nuobaudą pagrįsta.

12. Teismas, remdamasis Marijampolės PN 2016 m. spalio 24 d. laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo aktu Nr. 8.42-689 ir pareiškėjo 2016 m. spalio 24 d. pasiaiškinimu Nr. 60/05-2558, pripažino, jog pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą absoliutų draudimą laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems vartoti narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas. Teismas sprendė, kad Marijampolės PN direktorius 2016 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 82/04-2199 pareiškėjui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 4 būryje, už bausmės atlikimo reikalavimų pažeidimą pagrįstai paskyrė nuobaudą – uždrausti vieną mėnesį pirkti maisto produktus, ir nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo šį nutarimą panaikinti.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, sprendė, jog Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. spalio 31 d. skundą privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagrįstai konstatavo, kad Marijampolės PN direktoriaus pavaduotojas pagrįstai ir teisėtai skyrė pareiškėjui nuobaudą. Kalėjimų departamento sprendimas yra išsamus, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų normomis.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, pažymėjo, kad Marijampolės PN nutarimas ir Kalėjimų departamento sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai, taigi nėra nustatyta Marijampolės PN ar Kalėjimų

departamento neteisėtų veiksmų, o taip pat ir pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.15. Teismas iš Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2017 m. kovo 22 d. pažymos Nr. 14/07-1330 nustatė,

kad ši tarnyba nėra akredituota teikti (duomenys neskelbtini) gydymo paslaugas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nėra patvirtinusi (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigose tvarkos, pareiškėjui yra fiksuoti (duomenys neskelbtini) faktai. Iš Marijampolės PN 2017 m. kovo 30 d. rašytinių paaiškinimų teismas nustatė, kad Marijampolės PN yra įvairių alternatyvių būdų bei programų, padedančių spręsti priklausomybių nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemas. Kiekvienam naujai į pataisos namus atvykusiam nuteistajam sudaromas individualus socialinės reabilitacijos planas. Šį planą sudaro ir jo įgyvendinimo priežiūrą vykdo pataisos įstaigų socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai, kiti įstaigos darbuotojai, jį tvirtina įstaigos direktorius arba jo įgaliotas asmuo. Individualus socialinės reabilitacijos planas yra tęstinis dokumentas, nuolat peržiūrimas ir koreguojamas, atsižvelgiant į jame numatytų prevencinių ir intervencinių socialinės reabilitacijos priemonių įgyvendinimo rezultatus. Individualios socialinės reabilitacijos plano priemonės aptariamos su nuteistuoju, nustatomi jų įgyvendinimo terminai, išaiškinami priemonės įgyvendinimo vertinimo rezultatai. Pareiškėjo individualus socialinės reabilitacijos priemonių planas sudarytas ir patvirtintas 2015 m. gruodžio 30 d., jame nurodytos socialinės reabilitacijos priemonės (taip pat ir susijusios su (duomenys neskelbtini)), planuojamas įgyvendinti terminas ir paskirti atsakingi asmenys už prevencinių intervencijų priemonių įgyvendinimą. Pareiškėjas atsisakė savo susipažinimą su individualiu socialinės reabilitacijos planu patvirtinti savo parašu. Dėl (duomenys neskelbtini) buvo nukreiptas dalyvauti individualiose konsultacijose: 2016 m. birželio 13 d. nukreiptas į „Elgesys-pokalbis-pasikeitimas“ programą, tačiau dalyvauti atsisakė; 2016 m. birželio 17 d. nukreiptas į (duomenys neskelbtini) susirinkimą, dalyvauti kategoriškai atsisakė (socialinės reabilitacijos plane pažymėta pabraukiant); 2016 m. liepos 21 d. nukreiptas psichologo konsultacijoms dėl (duomenys neskelbtini), į konsultaciją neatvyko; 2016 m. rugpjūčio 10 d. nukreiptas psichologo konsultacijoms dėl (duomenys neskelbtini), į konsultaciją neatvyko; 2016 m. rugpjūčio 12 d. nukreiptas dalyvauti grupės užsiėmimuose, skirtuose (duomenys neskelbtini) asmenims, dalyvauti užsiėmimuose atsisakė; 2016 m. gruodžio 15 d. buvo įtrauktas į „Įžanginės grupės“ užsiėmimus, programoje dalyvauti atsisakė; 2017 m. kovo 8 d. nuteistajam buvo siūlyta ir jis pasirašytinai sutiko dalyvauti „Įžanginės grupės“ užsiėmimuose, tačiau buvo atvykęs vieną kartą, toliau, nors ir kviečiamas, užsiėmimų nelankė. 2017 m. kovo 8 d. po pokalbio su pareiškėju, jis įsipareigojo užsirašyti ir lankyti „Įžanginės grupės“ užsiėmimus, kurie yra vienintelis kelias patekti į reabilitacijos centrą, kuris Marijampolės PN pradės veikti 2017 m. balandžio mėn.

16. Teismas, įvertinęs prieš tai nustatytas aplinkybes, nurodė, jog jos paneigia pareiškėjo skundo argumentus, kad Marijampolės PN veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, suteikdami sveikatos priežiūros paslaugas pareiškėjui, dėl ko pareiškėjas (duomenys neskelbtini), nes negalėjo gauti (duomenys neskelbtini).

17. Teismas administracinėje byloje nenustatė pažeidimų, kurie būtų sudarę prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, dėl to pareiškėjo argumentus dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus.

18. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos) ir paciento (pareiškėjo) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Paciento teises ir pareigas, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (1 str. 1 d.). Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų ((duomenys neskelbtini)), būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Pareiškėjas nepasinaudojo įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kuria dar gali pasinaudoti, todėl teismas pareiškėjo skundą šioje dalyje paliko nenagrinėtą.

III.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, išsireikalauti įrodymus, visus jo rašytus skundus, antstolių patvarkymų kopijas.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus dėl jam nesuteiktų ar netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų ((duomenys neskelbtini), trūko gydytojų, paslaugos teikiamos nekokybiškai arba iš viso neteikiamos, apžiūros trumpos, vaistai neskiriami iš viso arba skiriami netinkami, įsigyti vaistų savo lėšomis nesudaryta galimybių), nurodo, kad

jam 2013 m. nepratęstas leidimas 15 min. anksčiau eiti į valgyklą ir pasiimti vaistus, 2008 m. mirus jo tėvui, nebuvo išleistas į laidotuves, po tėvo mirties jam nebuvo suteikta psichologinė pagalba, 2016 m. mirus motinai dėl patirto streso kreipėsi į psichologą, tačiau jis vaistų neišrašo, tuomet bandė kreiptis į psichiatrą, tačiau tokio specialisto Marijampolės PN nėra, todėl jis buvo priverstas (duomenys neskelbtini).

21. Pareiškėjas pažymi, kad tokia situacija atitinka Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintą draudžiamą elgesį, nes ginčijamais sprendimais buvo nubaustas už tai, jog yra ligonis, nesuteikiant jam atitinkamo gydymo, kurio jokios socialinės reabilitacijos programos negali pakeisti.

22. Pareiškėjas teigia, kad Marijampolės PN, nesuteikdami jam gydymo, elgėsi neteisėtai, nesuderinamai su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio nuostatomis. Marijampolės PN nevykdė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204 patvirtintų Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė, jog jis sunkiai serga (duomenys neskelbtini) ir iki kalinimo 6 metus gydėsi (duomenys neskelbtini). Be to, valstybės institucijos neteisėti veiksmai gali būti konstatuoti ir dėl tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintų standartų nesilaikymo. Dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (paskirtos nuobaudos) patyrė neturtinę žalą.

23. Pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvuoja naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, dėl kurių jis nedavė paaiškinimų pirmosios instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip alternatyvą gydymui pripažino kitas programas, be to, teismas buvo šališkas, buvo padaryta pažeidimų, kurie sukliudė tinkamai ginti savo teises.

24. Marijampolės PN atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

25. Kalėjimų departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Šioje byloje kilo ginčas dėl pataisos namų paskirtos drausminės nuobaudos nuteistajam panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

29. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Tokių išskirtinių aplinkybių nėra nurodyta ir pareiškėjo prašyme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti naujus įrodymus. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą.

31. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje, o šiuo atveju – neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A452520/2018).

32. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, pareiškėjus neįrodžius, kad nauji įrodymai patvirtina arba paneigia aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos šioje byloje, pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme netenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4468520/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-520/2018).

33. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2016 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 82/04-2199 pareiškėjui G. K., atliekančiam laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, buvo skirta nuobauda už BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą, nes 2016 m. spalio 24 d., apie 16.10 val., pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos patalpose atliekant profilaktinį patikrinimą dėl narkotinių medžiagų vartojimo buvo nustatyta, kad nuteistasis buvo vartojęs morfino (2016 m. spalio 24 d. Laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo aktas Nr. 8.42-689).

34. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino įstatymus nurodydamas, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems įsigyti, gaminti, platinti ar vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, vartoti be gydytojo leidimo medikamentus, naudoti toksines priemones yra absoliutus.

35. Byloje neabejotinai yra įrodytas faktas, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę, vartojo narkotikus. Marijampolės pataisos namų 2016 m. spalio 24 d. Laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo akto Nr. 8.42-689 duomenys, jog greitosios tyrimo priemonės (testo) rezultatas yra teigiamas morfinui nekelia abejonių (II t., b. l. 58–59), pats pareiškėjas pripažino testo rezultatus kaip teisingus. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. spalio 31 d. skundą, pagrįstai konstatavo, kad Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojas nuobaudą pareiškėjui skyrė pagrįstai ir teisėtai.

36. Apeliantas teigia, kad jis piktybiškai Marijampolės pataisos namuose yra diskriminuojamas, Marijampolės pataisos namuose nėra pakaitinio morfinui gydymo, nėra specialistų: narkologų, psichiatrų ir kt., dėl ko buvo įpareigotas prievarta vartoti morfiną. Šias aplinkybes pareiškėjas privalo įrodyti pagal bendras įrodinėjimo taisykles. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais

pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

37. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo individualus socialinės reabilitacijos priemonių planas sudarytas ir patvirtintas 2015 m. gruodžio 30 d. Nr. 4/343-60, jame nurodytos socialinės reabilitacijos priemonės (taip pat ir susijusios su (duomenys neskelbtini)), planuojamas įgyvendinti terminas ir paskirti atsakingi asmenys už prevencinių intervencijų priemonių įgyvendinimą. Pareiškėjas atsisakė savo susipažinimą su individualiu socialinės reabilitacijos planu patvirtinti parašu. Be to, pareiškėjas dėl (duomenys neskelbtini) buvo nukreiptas dalyvauti individualiose konsultacijose: 2016 m. birželio 13 d. nukreiptas į „Elgesys-pokalbis-pasikeitimas“ programą, dalyvauti atsisakė; 2016 m. birželio 17 d. nukreiptas į (duomenys neskelbtini), dalyvauti atsisakė; 2016 m. liepos 21 d. nukreiptas psichologo konsultacijoms dėl (duomenys neskelbtini) vartojimo, į konsultaciją neatvyko; 2016 m. rugpjūčio 10 d. nukreiptas psichologo konsultacijoms dėl (duomenys neskelbtini) vartojimo, į konsultaciją neatvyko; 2016 m. rugpjūčio 12 d. nukreiptas dalyvauti grupės užsiėmimuose, skirtuose priklausomiems asmenims, dalyvauti užsiėmimuose atsisakė; 2016 m. gruodžio 15 d. buvo įtrauktas į „Įžanginės grupės“ užsiėmimus, programoje dalyvauti atsisakė; 2017 m. kovo 8 d. nuteistajam buvo siūlyta ir jis pasirašytinai sutiko dalyvauti „Įžanginės grupės“ užsiėmimuose, tačiau buvo atvykęs vieną kartą, ir toliau, nors ir kviečiamas, užsiėmimų nelankė. Apeliantas šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nenuginčijo. Šie duomenys paneigia pareiškėjo skundo argumentus, jog atsakovas Marijampolės pataisos namai veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai suteikiant sveikatos priežiūros paslaugas pareiškėjui, dėl ko pareiškėjas prievarta buvo įpareigotas (duomenys neskelbtini).

38. Pažymėtina, kad teiginiai apie netinkamą gydymą įrodinėtini ekspertų išvadomis, o tokių pareiškėjas nepateikė. Todėl teismas atmeta jo argumentus apie netinkamą gydymą kaip neįrodytus.

39. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RIČARDAS PILIČIAUSKAS



2019-00329 2019-01-10 2019-01-02 2019-01-02 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1450b4d0143011e9a02091a7dde47252

Administracinė byla Nr. A-346-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04459-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. P., R. S. ir S. V. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas H. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2016 m. spalio 21 d. raštu Nr. (1.35.)7R-8106 „Dėl priteistos žalos atlyginimo“ (toliau – ir Raštas) jam sukeliamas teisines pasekmes – jam priklausančių 6 302,80 Eur, 43 443 Eur ir 45 645 Eur lėšų (bendra suma – 95 390,80 Eur) pervedimą iš atsakovo sąskaitos į antstolių M. P., R. S. ir S. V. depozitines sąskaitas. Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi priimta pareiškėjo skundo dalis dėl Rašto dalies, kuria nuspręsta, kad pareiškėjo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) sąskaitą negali būti įvykdyta ir nebus nagrinėjama, panaikinimo; kitą pareiškėjo skundo dalį atsisakyta priimti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 jam priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau atsakovas Raštu atsisako vykdyti minėtą LVAT nutartį.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno apygardos teismui skundė antstolės S. V. 2015 m. rugsėjo 22 d. patvarkymą Nr. S-l 1104287, ir teismas 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-988-254/2016 minėtą patvarkymą pripažino neteisėtu. Vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, kuri neviršija Vyriausybės nustatyto vieno minimalaus mėnesio atlyginimo, nedarant jokių išimčių, kai išieškoma iš laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų turto. Be to, Teisingumo ministerija administracinėje byloje, kurioje pareiškėjui priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, neturėjo jokio procesinio statuso, todėl negali atsisakyti išmokėti jam priteistą sumą. Juo labiau, kad atsakovas Rašte nenurodė, kodėl negalėtų būti vykdoma prašymo dalis pervesti priteistą sumą dalimis. Jam nebuvo tinkamai pranešta apie turto areštą.

4. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo keliamas ginčas yra nenagrinėtinas administraciniuose teismuose. Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 688 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis, taip pat pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui, iš kitų asmenų. Taigi išieškojimą vykdantis antstolis, nustatęs, kad teismas skolininkui yra priteisęs atlyginti žalą iš valstybės, turi teisę areštuoti šiai žalai atlyginti skirtas lėšas, kurias administruoja Teisingumo ministerija. CPK 585 straipsnyje nustatyta, kad antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims, o

asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti baudą. Dėl šios priežasties Teisingumo ministerija, gavusi patvarkymą dėl lėšų arešto ir jų pervedimo į antstolio depozitinę sąskaitą, privalėjo jį vykdyti ir neturėjo kompetencijos vertinti antstolio procesinių veiksmų teisėtumo.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo S. V. (antstolė) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.7. Trečiasis suinteresuotas asmuo M. P. (antstolis) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad LVAT 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016

pareiškėjui priteisė 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Antstolių M. P. 2016 m. balandžio 21 d. patvarkymu Nr. 0123/15/01340/S-4038, antstolės R. S. 2016 m. balandžio 22 d. patvarkymu Nr. 0106/15/07327 S-573 ir antstolės S. V. 2016 m. gegužės 27 d. patvarkymu Nr. 0114/15/01189 (toliau kartu – ir patvarkymai) buvo areštuotos pareiškėjui priklausančios lėšos. Patvarkymais antstoliai Teisingumo ministeriją įpareigojo į jų depozitines sąskaitas pervesti visas lėšas, kurias privalo ar privalės išmokėti pareiškėjui. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 21 d. pateikė atsakovui prašymą pervesti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dalimis, t. y. po 200 Eur kas mėnesį. Atsakovas Raštu informavo pareiškėją apie antstolių pateiktus patvarkymus bei nurodė, kad jo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių TI-K sąskaitą negali būti įvykdyta ir nebus nagrinėjama.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Rašto dalies, kuria atsakovas pareiškėjui nurodė, jog pareiškėjo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių TI-K sąskaitą negali būti įvykdyta ir nebus nagrinėjama.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 21 d. pateiktas prašymas iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą prašymo sąvoką, todėl turėjo būti išnagrinėtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytais reikalavimais. Asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjo prašymas išnagrinėtas ir dėl jo priimtas Raštas. Nagrinėjamu atveju į pareiškėjo prašymą atsakovas pateikė atsakymą nepraleidęs Taisyklėse nustatytų terminų. Rašte pateikiama informacija dėl pareiškėjo prašymo, atsakymas pateiktas atsižvelgiant į prašymo turinį, jame pateikti Rašto priėmimo motyvai.

12. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nenagrinėjamas antstolių veiksmų teisėtumo klausimas. Nagrinėjamoje byloje vertinama, ar Teisingumo ministerija Raštu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą jam priteistą sumą išmokėti dalimis. Iš Rašte pateiktų motyvų teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, nes prašoma išmokėti suma yra pervesta į antstolių depozitines sąskaitas. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiškėjas antstolių veiksmus gali skųsti bendrosios kompetencijos teismui. Teisingumo ministerijai nagrinėjamu atveju nėra suteikta teisė tikrinti antstolių patvarkymų teisėtumą, ar juos vykdyti iš dalies.

13. Teismas pareiškėjui paaiškino, kad ginčai dėl antstolių veiksmų teisėtumo yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Todėl pareiškėjas, manydamas, kad antstoliai, išieškodami iš Teisingumo ministerijos jam priteistą 2 000 Eur sumą, taip pat ir priverstinį išieškojimą nukreipdami į jo pinigų sumos dalį, kuri neviršija Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), atliko neteisėtus veiksmus, turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

14. Apibendrindamas teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog Teisingumo ministerijos veiksmai buvo neteisėti, nes Teisingumo ministerija buvo gavusi antstolių patvarkymus, kuriuos ji privalo vykdyti pagal CPK 585 straipsnį. Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-670-756/2016). Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad Teisingumo ministerija išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 21 d. prašymą nepažeisdama administracinės procedūros nustatytos tvarkos ir terminų. Rašto dalis dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymo dalį dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių TI-K sąskaitą yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją naikinti.

III.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują

sprendimą – jo skundą tenkinti atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nutartimi keistas skundo ribas.16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino ginčo ribas ir

nukrypo nuo esminio principo – įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo, vien tik pasisakydamas, jog ginčai dėl antstolių veiksmų teisėtumo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau pareiškėjas ginčija ne antstolių, o atsakovo veiksmus. Administracinį ginčo pobūdį apsprendžia LVAT nutarties teisinė reikšmė konkrečiam ginčo santykiui. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas toleruoja neleistiną viešojo administravimo praktiką, kai įsiteisėjusio teismo sprendimo nenori ir neketina vykdyti atsakovas.

17. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnio 4 dalį, nes antstoliai kreipėsi į atsakovą ne dėl LVAT nutarties. Teismas taip pat nepagrįstai neįvertino Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-988-254/2016, nors būtent šioje byloje trečiojo suinteresuoto asmens antstolės S. V. veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo pripažinti neteisėtais. Tokiu būdu teismas revizavo šią bendrosios kompetencijos teismo priimtą ir įsiteisėjusią nutartį.

18. Pareiškėjas nurodo, kad administraciniai teismai pripažino jo teisių pažeidimą ir priteisė jam patirtos žalos atlyginimą, kurios neišmokėjimas yra kankinančio elgesio tęsinys.

19. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota 2016 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-670-756/2016, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės, skundo ribos, ratio decidendi.

20. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino jo skundo dalies, susijusios su tuo, jog atsakovas privalėjo įvykdyti įsiteisėjusią LVAT nutartį 2 000 Eur sumai, o tretieji suinteresuoti asmenys areštavo net 95 390,8 Eur sumą. Areštuoto ir į antstolių depozitines sąskaitas pervesto turto suma daugiau nei 47 kartus viršija tą sumą, kurią pagal įsiteisėjusią nutartį pareiškėjui privalėjo išmokėti atsakovas. Dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 80 straipsnio 2 dalimi, turėjo išeiti iš skundo ribų (kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai). Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priminė atsakovui, jog jis pareiškėjui dar 2016 m. gruodžio 1 d. rašte yra nurodęs, kad Teisingumo ministerija planuoja kreiptis į antstolius, kurie yra ir šioje administracinėje byloje suinteresuotais asmenimis, ir prašyti patikslinti pareiškėjui priklausančių lėšų arešto dydį.

21. Pareiškėjas nurodo, kad jo skunde iškeltas klausimas dėl žalos atlyginimo dalimis pirmosios instancijos teismo negalėjo būti paliktas be dėmesio, nes pats teismas nutarė šią jo skundo dalį priimti nagrinėti.

22. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas nurodo, kad aplinkybė, ar ginčas nagrinėtinas teisime, priklauso ne nuo to, kas nurodyta ginčijamame Rašte, bet nuo atitinkamuose procesiniuose teisės aktuose reglamentuotos teismų kompetencijos.

24. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs pareiškėjo skundo turinį, pagrįstai nutarė, jog nagrinėjamoje byloje turi būti vertinama tik tai, ar Teisingumo ministerija Raštu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą jam priteistą sumą išmokėti dalimis.

25. Teisingumo ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi LVAT suformuota praktika, patvirtinančia, kad analogiško pobūdžio ginčai nėra nagrinėtini administraciniuose teismuose. Teisingumo ministerijos Raštas, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie gautą antstolio patvarkymą ir jo vykdymą, yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, todėl jis jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

26. Antstolio procesinių veiksmų teisėtumo vertinimas nėra priskirtas Teisingumo ministerijos kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Teisingumo ministerija privalo vykdyti gautus antstolių patvarkymus. Šie patvarkymai nebuvo panaikinti teismine tvarka, jie yra galiojantys bei vykdytini, ką patvirtino ir patys antstoliai. Vieno antstolio patvarkymo panaikinimas nėra pagrindas pripažinti, kad visi vykdymo procese atlikti trijų skirtingų antstolių veiksmai yra neteisėti. Antstoliams pervestinos lėšos bus panaudotos mažinant pareiškėjo piniginių prievolių dydį kreditoriams, taigi, skolinių įsipareigojimų sumažėjimas vertintinas kaip pareiškėjo gauta nauda, t. y. tinkamas teismo sprendimo įvykdymo būdas.

Teisėjų kolegija


IV.

27. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. spalio 21 d. rašto Nr. (1.35.)7R-8106 „Dėl priteistos žalos atlyginimo“ dalies, kuria nuspręsta, kad pareiškėjo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo sąskaitą negali būti įvykdyta ir nebus nagrinėjama, teisėtumas ir pagrįstumas.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Ginčijamame Rašte (b. l. 8–9), be kita ko, nurodyta, kad Teisingumo ministerijoje gautas antstolio M. P. 2016 m. balandžio 21 d. patvarkymas, antstolės R. S. 2016 m. balandžio 22 d. patvarkymas ir antstolės S. V. 2016 m. gegužės 27 d. patvarkymas dėl pareiškėjui priklausančių lėšų arešto (areštuotos sumos – atitinkamai 6 302,80 Eur, 43 443 Eur, 45 645 Eur) bei įpareigojimo pervesti šias lėšas į antstolių depozitines sąskaitas. Atsakovas, atsižvelgęs į CPK 585 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodė, kad pareiškėjo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių TI-K sąskaitą negali būti įvykdyta, todėl nėra aktuali ir nebus nagrinėjama.

30. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje teisingai nustatė ginčo esmę ir nurodė, jog šioje byloje nenagrinėjamas antstolių veiksmų teisėtumo klausimas, o turi būti vertinama, ar Teisingumo ministerija Raštu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą jam priteistą sumą išmokėti dalimis.

31. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CPK 585 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad „antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą“, bei atitinkamai konstatavo, jog Teisingumo ministerijai nagrinėjamu atveju nėra suteikta teisė tikrinti antstolių patvarkymų teisėtumą ar juos vykdyti iš dalies.

32. Teisingumo ministerija ginčijamą Rašto dalį priėmė, nes privalėjo įvykdyti jame nurodytus antstolių priimtus aktualius, vykdytinus ir galiojančius patvarkymus (b. l. 87–91), atitinkamai pareiškėjo prašymo dalis dėl priteistos sumos pervedimo dalimis į Lukiškių TI-K sąskaitą negalėjo būti įvykdyta ir nebuvo nagrinėjama. Taigi ginčijama Rašto dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo ją panaikinti.

33. Pabrėžtina, kad tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-492/2015; 2016 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-756/2016; 2018 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A345552/2018 ir kt.). Priešingi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai kitokios išvados nesuponuoja, nes prieš tai nurodytose bylose yra išaiškinta šios administracinės bylos teisingam išnagrinėjimui aktualiais klausimais.

34. Pareiškėjo nurodytas antstolės S. V. 2015 m. rugsėjo 22 d. patvarkymas, kuriuo remiantis tam tikri antstolės atlikti veiksmai buvo pripažinti neteistais, nėra ginčijamos Rašto dalies priėmimo pagrindas, todėl negali lemti ir jos neteisėtumo.

35. Nors pareiškėjui LVAT 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 buvo priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau vien pagal ginčijamame Rašte nurodytus patvarkymus, pareiškėjas turi skolinių įsipareigojimų 95 390,80 Eur sumai, kuriai yra pritaikytas areštas, todėl, vykdant paminėtus patvarkymus, pareiškėjui priteista 2 000 Eur suma buvo pervesta į antstolių depozitines sąskaitas. Šia suma bus sumažinta pareiškėjo skolinių įsipareigojimų suma. Ši situacija niekaip nepažeidžia įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymo privalomumo principo, o priešingai – jį užtikrina.

36. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų.

37. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamos Rašto dalies pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RIČARDAS PILIČIAUSKAS


Documents

· Web viewPapildomą susitarimą prie 2012 m. gegužės 8 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo be varžytynių sutarties (toliau – ir 2013 m. vasario 28 d. Papildomas susitarimas)