13 – tasis Zodiako ženklas

Labai asmeniškos černobyliečių istorijosCERNOBYLISV

Kaunas2006

2

13- tasis Zodiako ženklas „Černobylis”Labai asmeniškos černobyliečių istorijos

Leidėjas: reklamos agentūra „Katos grupė”www.kata.lt

Spaudė: leidykla- spaustuvė UAB „Diremta”www.diremta.lt

Kaunas 2006

Knyga išleista už LR Vyriausybės skirtas lėšas

c Lietuvos judėjimas „Černobylis”

�

Turinys

Liudmilos Matvejevos prisiminimai

Algirdo Šimėno prisiminimai

Algirdo Peištaro prisiminimai

Stepono Nekrošiaus prisiminimai

Gedimino Jančausko prisiminimai

Mindaugo Žemaičio prisiminimai

Ninos ir Vytauto Budrikių prisiminimai

Antano Butavičiaus prisiminimai

Jurgio Pekarsko prisiminimai

Prano Paškevičiaus prisiminimai

8

12

17

21

26

33

37

41

45

48

�

1986 metų balandžio 26-osios naktį, pirmą valandą dvidešimt trys minutės Ukraino-je, Černobylio atominėje elektrinėje, įvyko sprogimas. Sprogo branduolinis reaktorius, išsilydė jo aktyvioji zona, elektrinėje kilo gaisras, iš reaktoriaus išsiveržė radioaktyvūs teršalai - radionuklidai. Ekspertai iki šiol nesutaria, kiek jų buvo, tačiau turint gal-voje, kad reaktoriuje buvo apie 200 tonų urano ir didžiuliai cezio, kobalto, cirkonio, jodo ir dideli kiekiai kitų radionuklidų, atsiradusių reaktoriui dirbant, radioaktyviųjų medžiagų į aplinką pateko daug.

Daugelyje Europos šalių jau pirmosiomis dienomis po avarijos užregistruoti Černobylio radionuklidai. Grunte ir kitur jų yra iki šiol. Ko gero, dar ilgai iš visų vietovardžių, minimų radioekologijos tyrimus aprašančiuose straipsniuose ir knygose, Černobylio vardas bus populiariausias. Radionuklidų kiekiai po Černobylio avarijos tirti milijonuose įvairių bandinių. Daug maisto produktų teko pripažinti netinkamais – juose radionuklidų buvo per daug.

Černobylio avarija įsiveržė į daugelio žmonių gyvenimus. Pas daugybės šalių ūkininkus, medžiotojus, veterinarijos gydytojus, meteorologus, gydytojus, psicholo-gus Černobylis atėjo kartu su užteršta mėsa ir pienu, radionuklidus nešusiomis oro masėmis, išgąsdintais žmonėmis. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip pajuto Černobylio alsavimą. Pavyzdžiui, Švedijoje apie avariją sužinoję žmonės ėmė bėgti į šalies šiaurę, ten, jų manymu, pavojus jų sveikatai buvo mažesnis.

Tačiau po avarijos tūkstančiai žmonių pajudėjo ir Černobylio link. Tai buvo avarijos pasekmių likviduotojai. Jie važiavo kryptimi, kuria, atrodė, neturėjo judėti joks sveiką protą turintis žmogus. Tiksliau, juos ten vežė. Ne paslaptis, kad dauguma jų ten atsidūrė ne savo noru. Likviduojant Černobylio avarijos pasekmes dirbo apie 800 tūkstančių žmonių. Vien iš Lietuvos jų buvo apie 7 tūkstančiai.

Manoma, kad apie 300 tūkstančių Černobylio avarijos likviduotojų gavo 500 milisivertų (seniau radiacijos dozės buvo matuojamos rentgenais: 1 milisivertas – apy-tiksliai 0,1 rentgeno) viršijančias dozes. Palyginimui, pats sudėtingiausias kompiuterinės tomografijos tyrimas duoda 10-15 milisivertų. Per metus mūsų šalyje iš gamtos, medi-cinos, atominių bombų bandymų metu susidariusių radionuklidų žmogus vidutiniškai gauna apie 2 milisivertus.

Tai – tik skaičiai, šį tą sakantys radiacinės saugos specialistams, tačiau visiškai nebylūs visiems kitiems. Ne specialistams labiausiai rūpi – ar tai pavojinga sveikatai ir gyvybei?

Nobelio premijos laureatas Hermanas Miuleris, eksperimentuodamas su muselėmis drozofilomis, nustatė, kad ląstelių pokyčius gali sukelti bet kokia apšvitos dozė. Vėlesni tyrimai patvirtino labai svarbų faktą – neigiamus reiškinius žmogaus organizme gali sukelti netgi pačios mažiausios dozės. Ir nesvarbu, kas žmones švitina – iš kosmoso ateinanti tolimųjų galaktikų ar piene esančio jodo spinduliuotė. Žinoma, šių reiškinių tikimybė priklauso nuo gautos dozės – kuo dozė didesnė, tuo ir tikimybė didesnė.

Sudėtinga, tiesa? O ar galima į šį klausimą atsakyti paprastai? Aišku viena – papildoma apšvita, kurią gavo Černobylio avarijos pasekmių likviduotojai, sukėlė, sukelia ir sukels įvairius susirgimus – vėžį, genetinius palikuonių pokyčius.

�

Deja, pasakyti, kokio dydžio toji papildoma apšvita buvo, šiandien beveik neįmanoma. Likviduotojų gaunamoms dozėms registruoti buvo skiriama labai mažai dėmesio, o kartais jos visai nebuvo registruojamos. Niekas negavo pagrįstos ir patikimos informacijos apie galimą apšvitos poveikį žmonių sveikatai. Černobylyje dirbę žmonės buvo palikti nežinomybėje.

Tokia praeitis. O kaip yra šiandien?Černobylio avarija daugelį valstybių privertė sukurti sudėtingas sistemas,

perspėjančias apie branduolines katastrofas. Mokslininkai teigia, kad jonizuojančių spindulių negalima nei užuosti, nei pamatyti - jos lygio padidėjimą gali pajusti tik specialūs prietaisai. Šios perspėjančiosios sistemos budi dieną ir naktį, registruodamos spinduliavimo lygį įvairiose vietose. Sukurti dideli ir sudėtingi branduolinių avarijų valdymo centrai, kuriuose kiekvieną akimirką viskas parengta darbui.

Likviduojant branduolinių ir radiologinių avarijų pasekmes, žmonija lig šiol nesugalvojo nieko naujo. Nors daug darbų avarijų židiniuose gali atlikti robotai, įvykus nelaimei, ir vėl reikėtų žmonių proto, valios bei darbo. Tačiau šie žmonės būtų vertinami visai kitaip, negu likviduojant avariją Černobylio AE. Būtų matuojama kiekvieno žmogaus gauta dozė, žmonės informuojami apie tai, kokias pasekmes jų sveikatai gali turėti apšvita. Svarbiausia - avarijų vietose dirbtų savanoriai.

Norisi tikėti, kad tokių avarijų, kokia įvyko Černobylyje, nebebus. Bet - kas žino? Štai vis dažniau kalbama apie tai, jog radioaktyviąsias medžiagas gali panaudoti teroristai. Sprogus tokių medžiagų prikrautai bombai, būtų užteršta vietovė, pastatai, žmonės. Reikėtų valyti žemę ir namus, evakuoti žmones. Vėl kažkam tektų dirbti sprogimo židinyje. Ir vėl kažkas gautų papildomas apšvitos dozes.

Todėl ši knyga – ne tik prisiminimai apie tai, kas vyko prieš dvi dešimtis metų. Tai - priminimas, kad radioaktyviosios medžiagos ir jų skleidžiamas spinduliavimas visą laiką yra šalia mūsų. Tai perspėjimas, kad reikia rengtis netikėčiausioms avarijoms. Ir ne tik moraliai.

Gendrutis MorkūnasRadiacinės saugos centro

direktoriaus pavaduotojas

6

Mūsų, septynių tūkstančių Černobylio avarijos likviduotojų iš Lietuvos, liki-mai skirtingi, bet visus vienija tas pats „apdovanojimas“, gautas už atliktą pareigą. Tai - Černobylio radiacijos dozė, kurios, kaip sako vienas mūsiškų, jokiu skalpeliu neišpjausi.

Apie tai, ką teko išgyventi žmonėms, kuriuos palietė Černobylio katastrofa, galima išgirsti nebent černobyliečių susibūrimuose, kai jie pasijaučia saugūs. Bet dažniausiai mes atsitveriame tylos siena net nuo savo šeimos narių, kai kuris nors pradeda kalbą apie šį mūsų gyvenimo laikotarpį. Tačiau bent jau mūsų artimieji turi teisę žinoti, ką šitiek metų slėpėme, ir kas kitas, jei ne jie, geriausiai supras, kodėl tai darėme. Tad šios knygos sumanymas pirmiausiai ir atsirado kaip patraukliausias skolos ar-timiesiems grąžinimo būdas. Bet tai, gink Dieve, nereiškia, kad ji skirta tik černobyliečių namiškiams. Norėtume, kad knyga sudomintų kuo daugiau žmonių. Esu tikras, kad skai-tyti bus įdomu ir patiems Černobylio avarijos likviduotojams.

Černobylio zonoje tame pačiame keleto kvadratinių metrų lopinėlyje, tuo pat metu buvę žmonės galėjo gauti skirtingas radiacijos dozes. Tai buvo tarsi minų laukas: vie-nas neatsargus žingsnis į vieną ar kitą šoną galėjo kelis šimtus ar net tūkstančius kartų padidinti gautų rentgenų kiekį. Tai aiškinu dėl to, kad suprastumėte, kaip gali skirtis tolimesni Černobylyje buvusių žmonių likimai.

Avarijos likvidavimo darbai, kuriuose dalyvavo Lietuvos gyventojai, vyko kelių šimtų kvadratinių kilometrų teritorijoje ir tęsėsi keletą metų. Tad išsamų šių įvykių vaizdą galima būtų susidaryti tik iš visų ten buvusių žmonių pasakojimų. Bet tai padary-ti praktiškai neįmanoma. Todėl pasistengėme pasakotojus atrinkti taip, kad jų patyrimų Černobylyje visuma padėtų kuo geriau suvokti tų metų įvykius.

Atrinkti žmones buvo pusė darbo. Dar reikėjo juos įkalbėti, kad sutiktų pasidalinti savo prisiminimais ir jausmais. Buvo ir tokių, kurių įkalbėti nepavyko, su kitais tiesiog nepavyko susisiekti.

Kad knyga būtų įdomi ne tik černobyliečiams bei jų artimiesiems, bet ir kaip gali-ma platesnei auditorijai, į pagalbą pasitelkėme žurnalistę Eglę Andrijauskaitę. Jai Černobylio katastrofos problemos iki šiol buvo pakankamai tolimos, todėl ji galėjo į dvidešimties metų senumo įvykius pažvelgti visai kitomis akimis ir atrasti naujų aspektų. Skirtingų žmonių pasakojimus Eglė suvienijo į vientisą Černobylio epopėją.

Knygos idėjos autorių vardu - Gediminas Jančauskas

Černobyliečiai nedalija interviu į dešinę ir į kairę. Jų veidai nešmėžuoja gyvenimo būdo TV laidose. Jei ne asociacijos Lietuvos judėjimas “Černobylis” vadovų paraginimas, daugelis černobyliečių tikriausiai būtų nesutikę savo gyvenimo istorijų padaryti viešomis. Visuomeninio judėjimo pirmininko Gedimino Jančausko ir jo pavaduotojo, Klaipėdos komiteto vadovo Gedimino Tareilos autoritetas man tapo leidimu ne tik į jų namus, bet ir į praeitį. Praeitį, pažymėtą jų likimus vienijančiu papildomu, tryliktuoju Zodiako ženklu, vardu Černobylis.

Černobyliečių papasakotose gyvenimo istorijose nėra verkšlenimo ar gailesčio sau. Prisimindami dvidešimties senumo įvykius, moterys ir vyrai detaliai pasakojo, kaip pateko į Černobylį, kokius darbus tada dirbo, kaip atrodė Černobylio atominės elektrinės avarijos zona, koks buvo radiacijos lygis ir kokias turėjo apsaugos priemones. Tačiau ramiu tonu černobyliečių atkurti praeities vaizdai liudijo siaubingus dalykus: visišką atominę avariją likvidavusių žmonių nevertinimą, nesirūpinimą jų sveikata, sąmoningą tikrosios padėties nutylėjimą vardan braškančios imperijos ideologijos ir autoriteto.

Nė vienas iš mano pašnekovų į Černobylį nevyko savo noru. Tačiau dabar, iš dvidešimties metų atstumo, jie nesmerkia ir nekeikia juodosios savo lemties. Kažkas vis tiek turėjo atlikti tuos darbus, kitaip pragaištinga radiacija būtų išplitusi iki pat išsigandusios Vakarų Europos, garsiai svarstė ne vienas. Gal šis įsitikinimas černobyliečiams padėjo gyvenime išlikti optimistais (būtent tokie jie man pasirodė)?

Deja. Tai buvo tik pirmojo įspūdžio apgaulė. Pasibaigus pokalbiui ir išjungus diktofoną, jau atsisveikinant, tiesiog tarpduryje, prasidėdavo “antrasis interviu” – išpažintis apie lig šiol kamuojančius sapnus, chronišką nemigą, metų metus besitęsiančią depresiją, susvyravusius šeimos pamatus, ne vieną bandymą žudytis.

Iš pokalbių su černobyliečiais supratau, kad jie linkę susitaikyti su šia darbo avarijos zonoje kaina ir kantriai ją visą gyvenimą mokėti. Tačiau černobyliečius be galo žeidžia įvairių lygių valdininkų požiūris į juos, verčiantis jaustis Lietuvoje svetimos valstybės atstovais. “Černobyliečiams nereikia privilegijų, tik – dėmesio”, - sakė vienas šios knygos herojų, Vidaus reikalų ministro patarėjas Pranas Paškevičius.

Interviu autorė Eglė ANDRIJAUSKAITĖKlaipėda – Kaunas - Vilnius

�

�

Medikė Liudmila Matvejeva vadovavo Klaipėdos žvejų ligoninės laborato-rijai. 1985-ųjų rudenį su šeima 38-erių metų moteris persikėlė į savo gimtinę – Ukrainą. Prisimena, kad Pripetėje, kurioje įsikūrė, buvo gana sunku rasti dar-bą. “Mažas miestelis, atominėje elektrinėje dirbantys specialistai atvykdavo su savo žmonomis, - aiškino ji. – Laimingo sutapimo dėka man pavyko gauti dalį rentgenologės etato specialioje medicinos dalyje nr.126 Pripetėje. Tačiau dirbau laboratorijoje, o ne rentgenologe – tam reikia kitos specializacijos”.

Penktadienį, 1986-ųjų balandžio 25-ąją, Liudmila, jos vyras Anatolijus grįžo iš darbo, nulinę klasę lankiusios dvi dukterys, penktokas sūnus - iš mokyklos, ir namuose kiekvienas užsiėmė kas kuo. Į buities darbus nėrusi Liudmila prisi-minė, kad kai kas visgi buvo neįprasta: “Nuo trečiadienio akys atrodė kaip smė-lio pripiltos”. Tačiau moteriai iš atminties iškilo daugiabučio kaimyno, išorinės radiacijos dozimetrininko kartą ištartas pažadas: “Nebijok, kai reikės nešdintis, pasakysiu”.

Pro Matvejevų miegamojo langus matėsi atominė elektrinė. “Vidury nakties visi langai staiga atsilapojo, sunkios užuolaidos suplasnojo ir pakilo iki pat lubų. Viešpatie, koks vėjas”, - nusistebėjo Liudmila ir patikslino, kad jokio sprogimo neišgirdo. Tačiau ėmė spausti dusulys. Išsigandusi moteris nuėjo į virtuvę kaisti virdulio – ketino daryti inhaliaciją. “Pažvelgiau pro langą – nė vienas medžio lapas nejuda, tai iš kur tas vėjas?” - visas tuometes savo emocijas lengvai atkūrė Liudmila.

Po inhaliacijos moteriai lyg ir palengvėjo, ji nuėjo gulti. Tačiau užmigti ne-pavyko, vėl iš lovos pakėlė skambutis į duris. Iš darbovietės pasiųsta sanitarė pranešė: „pas mus nešvaru“. Šis sutartinis ženklas reiškė radiaciją.

“Štai ir viskas. Dirbau iki sekmadienio, kol medicinos dalį evakavo”, - la-koniškai ištarė Liudmila. Ji lyg ir norėjo baigti pasakojimą, tačiau atsiduso ir po pauzės jį tęsė, mintimis grįždama į balandžio 26-osios naktį: “Man vėl užėjo dusulio priepuolis. Nuėjau į neišnešiotų naujagimių skyrių, gydytoja suleido plečiančių vaistų ir pasakė: sprogo atominė elektrinė”. Ši budinti gydytoja spro-gimo metu stovėjo prie stiklinio inkubatoriaus su naujagimiu. Dužo patalpos langų stiklai, inkubatorius susvyravo, gydytoja griebė rankomis kūdikį, o žvilg-telėjusi laukan virš netoliese esančios elektrinės pamatė atominį grybą.

Liudmila vardijo, kokių sričių medikai tą naktį susirinko į darbą: reanimato-

Liudmila Matvejeva: “Nors buvo oficialiai pranešama, kad sprogimo metu žuvo du žmonės, ir Pripetės, ir Černobylio morgai buvo perpildyti”

9

logai, chirurgai, terapeutai, gydytojai laborantai. Neiškvietė tik pediatrų – elek-trinės pastate vaikų nebuvo. Netrukus greitosios pagalbos automobiliai ėmė vežti sužeistuosius. Jiems į pagalbą buvo atsiųsti automobiliai iš Černobylio. Kiek jų buvo? “Oi, neprisimenu, neskaičiavau, turėjau savo darbo”, - atsakė Liudmila, taip išsiduodama, kad dairytis į šalis nebuvo kada.

Priėmimo skyriuje gydytojų pamaina dėl didelio krūvio dirbo tik po keturias valandas - atvežami žmonės buvo labai “nešvarūs”, juos nuo radioaktyvių dul-kių pirmiausiai reikėjo kruopščiai prausti duše. Visus ligonius pykino, kankino siaubingi galvos skausmai. Tačiau dejavo tik ligoniai su nudegimais, kiti nieko nejautė, juos buvo apėmusi šoko būsena. “Dėkui Dievui, tarp jų mano pažįsta-mų nebuvo – būtų buvę sunkiau dirbti. Skausmas “dėl visų” ir “dėl savų” visgi skiriasi”, - buvo atvira Liudmila.

Vėliau ligonius išskraidino į Maskvą. Liudmilos mintys nuskriejo į netolimą praeitį: “Neslėpsiu, nors buvo oficialiai pranešama, kad sprogimo metu žuvo du žmonės, ir Pripetės, ir Černobylio morgai buvo perpildyti”.

Medicinos dalyje dirbusiems gydytojams išdavė dozimetrus, kurie neveikė. “Tačiau ne tai mus labiausiai jaudino, - prisipažino Liudmila. – Visąlaik galvoje sukosi mintis ne apie save, o apie vaikus, jų sveikatą”.

Oficialiai Pripetės gyventojams nieko nepranešė. Mokykloje vyko pamokos, gatvėse mamos stumdė vežimėlius su kūdikiais, pardavėjai šiltą šeštadienio rytą išvežė savo prekes į lauką. “Manote, aš, grįždama iš darbo namo, tylėjau? Rė-kiau visiems sutiktiesiems, bet kas iš to – niekas manimi netikėjo. Visiems buvo įteikta, kad čia visai nepavojinga. Juk tose vaizdingose apylinkėse buvo įsikūrę geriausios aukščiausių partinių organų sanatorijos, poilsio namai, - užsidegusi aiškino Liudmila. – Sutikusi moterį su mažamečiu vaiku šaukiau: eikite namo, nuprauskite vaiką, įvyko avarija. O ši rėžė atgal: ko čia panikuojate?”

Parvedęs iš mokyklos vaikus, Liudmilos vyras juos nurengė laiptinėje ir ten paliko rūbus, nuprausė po dušu. Liudmila jiems parnešė aktyvaus jodo. Ar jau nebuvo vėlu jį gerti? “Buvo. Bet, dėkui Dievui, vaikai gyvi”, - šypsojosi mo-teris. Ji pastebėjo, kad šį pirminį nukenksminimą turėjo atlikti visi pripetiečiai, tačiau abejojo, ar tai padarė.

Anot Liudmilos, pripetiečius nutarta evakuoti prasidėjus gama spinduliavi-mui. Sekmadienio rytą Pripetės apylinkėse išsirikiavo autobusų virtinės. Žmo-nes pradėjo evakuoti apiepiet. Įsakė nieko neimti, žadėjo, kad netrukus, gegužės 1-osios šventei, visi vėl grįš atgal. “Kadangi mes - apsišvietę žmonės, - nusi-juokė Liudmila, - išjungėme visus elektros prietaisus. Žinau, kad kiti net šaldy-tuvų neišjungė, tikėjo, kad greitai grįš”. Išeidama iš savo buto Pripetėje Ma-tvejevų šeima pasiėmė tik naujų, dar iš maišelių neišpakuotų drabužių. “O ką

10

dar reikėjo imti, juk viskas “nešvaru”?! Puikiai supratau, kad čia mes daugiau nebegrįšime”, - prisiminė Liudmila.

Gegužės 10-ąją iš kaimo Blidcha, kuriame buvo apsistoję pripetiečiai, evakuotuosius ėmė vežti tolyn. Žmonės tvarkingai, be panikos lipo į autobusus. Romiai reagavo, kai nuo suaugusiųjų atskyrė vaikus. Tikėjo, kad iš tiesų juos išveža poilsiauti. Motinos tyliai verkė, bet klusniai atidavė savo atžalas. “O aš pasakiau: savo vaikų neatiduosiu. Sukėliau skandalą, ėmiau plūstis, - Liudmilos balsas tapo plieninis. – Vienas kagėbistas (sovietinis saugumietis) ėmė grasinti mane supūdysiąs Sibire. Atšoviau, kad nebijau, jau ten buvau (Liudmilos tėvai – tremtiniai). Tada visus tėvus iš mūsų autobuso nuvežė į netoliese esantį kaimą Ivankovą, kaip žadėjo, “išvalyti smegenų”. Ten irgi sukėliau skandalą. Dar vieną – Kijeve. Tačiau mūsų ir dar vienas evakuotųjų autobusas buvo pirmieji, iš kurių vaikus neatskyrė nuo tėvų, o visus kartu įkurdino sanatorijoje”.

Po trejų metų Liudmila sutiko moterį, kuri visus tuos metus ieškojo tą kartą iš jos atimtų vaikų. “Rado juos žaizdų nusėtais kūnais Permės apskrityje, kaime, laikomus karvidėje, nes visi kaimiečiai vaikų bijojo: atseit, jie radioaktyvūs, užkrečiami”, - Liudmila prapliumpa ašaromis. Aš – paskui ją.

O Matvejevai apsistojo Kijeve, Liudmila važinėjo dirbti į Terechovą, į kur buvo evakuota medicinos dalis nr.126. “Tačiau aš bijojau likti vos už

„Aš nežinau, kiek dar gyvensiu (anądien su vyru prisiminėme, kad Kijevo gydytojai mums „davė” penkiolika metų, o esame gyvi jau dvidešimt), tačiau esu optimistė”, - sakė medikė Liudmila Matvejeva

šimto kilometrų nuo sprogimo zonos. Vyrui pasiūlė darbą daugybėje Sovietų Sąjungos vietų, tarp jų ir Lietuvoje. Išsirinkome Vilnių, į kurio Odos ir veneros ligų dispanserį mane ir pervedė dirbti”, - pasakojo Liudmila, dabar gyvenanti Klaipėdoje.

“Reikia kabintis į gyvenimą, nekreipiant dėmesio į nieką. Aš nežinau, kiek dar gyvensiu (anądien su vyru prisiminėme, kad Kijevo gydytojai mums “davė” penkiolika metų, o esame gyvi jau dvidešimt), tačiau esu optimistė. Žmogus turi gyventi: auginti vaikus, būti naudingais visuomenei, įrodyti, kad galima pa-kovoti”, - gyvybingai kalbėjo Liudmila. Dabar ji nebedirba, augina vaikaičius, keliauja ir siuvinėja puikius paveikslus.

Iš karto po sprogimo Černobylyje Liudmila buvo apdovanota sovietiniu Raudonosios žvaigždės ordinu už dalyvavimą likviduojant avarijos padarinius. Tačiau lietuviški įstatymai Liudmilos nepripažįsta avarijos Černobylio AE lik-vidatore, todėl jai neskyrė socialinių garantijų, turimų kitų černobyliečių. Kaip gyvenate, klausiu. “Gerai, - kvatodama atsako ši ir surimtėjusi priduria,- Vyras dar dirba, išlaiko”.

Atsisveikindamas Liudmilos vyras Anatolijus ištaria: “Nesvarbu, ko-kos tautybės žmonės dirba Ignalinos atominėje, svarbu, kad tai būtų specia-listai, gerai išmanantys savo darbą ir žinantys, kaip reikia elgtis bet kokiomis aplinkybėmis”.

11

12

Kauniečiui Algirdui Šimėnui 1986-ųjų pavasarį buvo 32-eji. Karinių oro pa-jėgų pulko Kaune vyresnysis leitenantas balandžio 26-ąją radijo neklausė, tele-vizoriaus nežiūrėjo – šventė brolienės jubiliejų. “Pasilinksminome iš širdies, o atsikėlę sekmadienį ryte rengėmės į gamtą kepti šašlykų”, - prisiminė Algirdas. Savaitgalio planus sužlugdė skambutis iš dalinio: aliarmas. Algirdas, turėjęs per valandą prisistatyti tarnybon, griebė taksi, nulėkė iki brolio namų, persėdo į ten vakar paliktą savo automobilį ir nuskubėjo į dalinį Aleksote. Mėnesio pabaigo-je dažnai buvo tikrinamas kariškių budrumas – skelbiami mokomieji aliarmai, todėl Algirdas į tarnybą skubėjo nieko bloga neįtardamas.

Tačiau dalinyje vaizdas nebuvo įprastas. Aplinkui visi zujo susirūpinę. Šta-bo viršininkas liepė Algirdui, sraigtas-parnio MI-6 šturmanui-navigatoriui, iš slaptosios dalinio dalies skubiai pa-siimti žemėlapius ir rengtis “rimtam skrydžiui”. Dar nespėjusį pasižymėti būsimojo maršruto Algirdą pasiekė nauja komanda: greičiau į oro uostą. Atvykę į Aleksoto oro uostą lakūnai vos ne iš karto sulaukė įsakymo - “ į orą”. Maršruto Algirdas taip ir nespėjo pasiruošti, tačiau vienas eskadrilės štur-manas tai buvo padaręs. Švietė saulė, matomumas buvo puikus, beliko sek-ti paskui. Iš Kauno skubiai pakilusios penkios sraigtasparnių įgulos tik viena ausimi buvo girdėję, kur skrenda. Esą sprogo chemijos gamykla Ukrainoje, ties Černobyliu. “Rodos, ten chemijos gamyklos nėra”, - mintyse tuo metu su-abejojo Algirdas, savo civilinės aviaci-jos karjeros metu skraidinęs keleivinius

Algirdas Šimėnas:”Mano, sraigtasparnio šturmano, užduotis buvo kuo tiks-liau į reaktorių pataikyti skraidinamą apie 4,5 tonos svėrusį krovinį”

Šturmanui - navigatoriui Algirdui liepta sku-biai rengtis „rimtam skrydžiui”

13

lėktuvus iš Kijevo, Žulianų oro uosto. Skrisdamas Odesos kryptimi Algirdas susirado radijo stoties “Majak” daž-

nius ir išgirdo pranešimą apie sprogimą Černobylio atominėje. “Pagalvojau - ir vėl nepasisekė, - prisipažino Algirdas, kuris ką tik buvo praėjęs Afganistano karo beprasmybę. – Bet paskui susiėmiau, nusiraminau. Taip, baisu, radiacija, bet kažkas juk turi atlikti gelbėjimo darbus”.

Devintus metus aviacijoje (iš jų karinėje aviacijoje – penktus) skaičiavęs ka-riškis pastebėjo, kad Ukrainos link skridusiai eskadrilei ore buvo suteikta “žalia šviesa”. Iš Kauno pakilusiems sraigtasparniams leido tiesinti maršrutą, o kiti lėktuvai buvo šalinami iš trasos. Netrukus paaiškėjo ir priežastis. Pirmąją dieną dirbę aviatoriai jau buvo gavę tuo metu leistiną radiacijos dozę - 50 rentgenų – ir jiems skubiai reikėjo pamainos.

Černigovo aukštosios karinės mokyklos teritorijoje (apie 90 km nuo Čer-nobylio atominės elektrinės) su kolegomis nusileidęs Algirdas sužinojo, kad aviatoriams leistina maksimali radiacijos dozė ką tik sumažinta perpus. Diena anksčiau iš Odesos atskridę lakūnai jautėsi labai blogai, matėsi, kad jie stipriai paveikti radiacijos. Kaip paaiškėjo, aviatoriai smėlio maišus į degantį reaktorių pirmąją dieną po avarijos mėtė atsidarę sraigtasparnio duris.

Penkių iš Kauno atskridusių sraigtasparnių įgulų nariams įteikė po respi-ratorių, dozimetrą ir po 10 milimetrų storio švino lakštą pasidėti po sėdyne. Buvo teigiama, kad tokio storio švinas radiaciją sumažina perpus. “Išsilankstė-me lakštus pagal savo kūno formas, kad tiesioginė radiacija mažiau paveiktų ir tuoj pat išskridome į Černobylį”, - pasakojo Algirdas. Nusileidimo aikštelėje, 15 kilometrų nuo elektrinės, lakūnų laukė atsargos kariai, pakraudavę smėlio, žėručio ar švino į būsimąjį “nešulį” - du apverstus, tarpusavyje surištus parašiu-tus, pritvirtintus prie sraigtasparnio pakabos. Tai buvo po pirmosios dienos jau patobulintas būdas gesinti degantį reaktorių.

“Mano, šturmano, užduotis buvo kuo tiksliau į reaktorių pataikyti skraidi-namą apie 4,5 tonos svėrusį krovinį. Skristi reikėjo 200 metrų aukštyje, kad neužkabintume čia pat kyšojusio kamino, ir ne mažesniu kaip 70 kilometrų per valandą greičiu, kad sraigtasparnis nenukristų, - prisiminė Algirdas. - Už nu-rudusio eglyno atsiverdavo vaizdas į rūkstantį reaktorių, po sprogimo neteku-sį savo “kepurės”. Radiacija maždaug kilometro spinduliu – mirtina. Salsvas jos skonis tiesiog tvyrojo ore.Temperatūra 200 metrų aukštyje - gal kokie 300 laipsnių Celsijaus. Bet šio karščio nespėdavome pajusti: sekundei pakimbi virš reaktoriaus, o paskui, numetęs krovinį, iš karto didini greitį iki 250 kilometrų per valandą – kuo greičiau neši iš ten kudašių. Ore vienu metu kas keli šimtai metrų, laukdami savo eilės, kabodavo keletas dešimčių sraigtasparnių”.

14

Dienos norma – dešimt skrydžių. Po beveik visą dieną užtrukdavusių skry-džių lakūnų laukdavo dušas, vakarienė ir poilsis karo lakūnų mokykloje. Iš ryto tikrindavo kiekvieno lakūno sveikatą. Tačiau ši medicininė apžiūra, pripažino Algirdas, niekuo nesiskyrė nuo įprasto sveikatos patikrinimo prieš kiekvie-ną skrydį, tik papildomai dar duodavo kažkokių jonizuojančių tablečių. Ar ne-kildavo pagunda, pamačius, į kokį pragarą čia pateko, vieną dieną pasiskųsti “ne kokia sveikata”? “Man – ne. Bet vienas šturmanas taip pasielgė, supasavo. Visiems tai buvo vieša paslaptis. Vietoj jo aukoti poilsio dieną ir skristi teko man. Nedažnai tai prisimenu. Ar tas žmogus jaučia sąžinės graužatį, nežinau, bet mano kolegos šį faktą man ne kartą yra priminę, - Algirdas nenorėjo garsiai ištarti irgi Kaune dabar gyvenančio kolegos pavardės ir nesmerkė jo. – Tai yra žmogiška. Nežinai, kaip kartais gali pasielgti ekstremaliomis aplinkybėmis”.

Čia vyras prisiminė gerokai vėliau likimo pateiktą situaciją, pareikalavu-sią apsisprendimo. Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu Algirdas buvo sovietinės armijos majoras, vyriausiasis pulko šturmanas. Aukštos parei-gos, kaip pripažino jis pats. Gavo įsakymą mėtyti proklamacijas virš Sąjūdžio mitingo Vilniuje. “Atsisakiau, nors po to turėjau nemažų nemalonumų. Vietoj manęs tai padarė mano pavaldinys, dar nutraukęs laidus virš Seimo pastato, - priminė keliolikos metų senumo įvykį Algirdas ir pateikė, matyt, ilgų savo apmąstymų išvadą, - Paskui ne kartą ekstremalias situacijas permąstai, svarstai, ar teisingai pasielgei. Manau, kad Černobylyje elgiausi, kaip tinka vyrui, neven-giau pareigos. Tuo tarpu pusantrų metų, praleisti Afganistane, neatrodo pras-mingi. Grobikiški karai neduoda motyvacijos jaustis atliekančiam pareigą”.

Algirdas nesvarstė, ar teisingai buvo gesinamas reaktorius. “Manau, kad rinktis nebuvo iš ko. Sprendimas tikriausiai buvo priimtas ekspromtu. Nema-nau, kad avarinė situacija buvo iš anksto modeliuojama, jai rengiamasi. Juk tokio atvejo Sovietų Sąjungoje paprasčiausiai negalėjo būti”, - sakė Algirdas.

Gegužės aštuntąją reaktorius buvo užgesintas. Gavęs padėką, pasirašytą Mi-chailo Gorbačiovo, gegužės 15-ąją Algirdas grįžo į Lietuvą. Be sraigtasparnio, kuris, tapęs radioaktyviu, liko Ukrainoje. Kitą dieną Algirdas, kaip ir kiti čer-nobyliečiai lakūnai, buvo išvežtas į specializuotą aviatorių ligoninę Rygoje. Ten lietuvis pajuto pirmuosius radiacijos poveikio požymius. “Iki pietų jausdavaisi darbingas, o nuo pietų darydavaisi vangus, lyg kas prie žemės trauktų. Matyt, tai buvo sutrikusios skydliaukės veiklos požymis”, - prisiminė Algirdas.

Po dviejų savaičių, praleistų ligoninėje, lakūnų laukė profilaktoriumas Jūr-maloje, du mėnesiai atostogų. “Vos tik grįžau po atostogų, pulko vadas (vėliau mane išgelbėjęs nuo karinio tribunolo, kai atsisakiau iš oro mėtyti proklama-cijas) pasiskundė, kad nėra kam vykti į Černobylį ir paprašė manęs skristi dar

15

kartą. Ir pažadėjo: skrisi su pulkininku, jis tave pasaugos”, - Algirdas, turėjęs teisę atsisakyti, pakluso žmonišku tonu ištartam viršininko prašymui.

Antroji Algirdo kelionė į Černobylį, apie kurią, nenorėdamas jaudinti, nesa-kė net žmonai, truko tris savaites. Jos metu sraigtasparniais skraidino įvairius krovinius į 30 kilometrų zoną. Tačiau, lietuvio pastebėjimu, apsaugos priemo-nės ir tada buvo naudojamos neefektyvios, pasenę. “Vizijos, kaip apsaugoti lakūnus, nebuvo. Nors į aukšto lygio specialistų parengimą būdavo sukišami didžiuliai pinigai, tačiau žmonės vertinti mažiau nei technika. Prisimenate, per karines pratybas net egzistavo oficialūs žmonių nurašymo procentai?! - sakė Algirdas ir prisiminė karo Afganistane epizodą: - Deguonies lakūnai neturėjo. Pakyli į šešių kilometrų aukštį, kvėpuoti sunku. Klausi inžinieriaus, kodėl nėra deguonies. Nei jis, nei niekas kitas nekreipia į tavo klausimą dėmesio”.

Po Černobylio eskadrilės Kaune vado pavaduotoju, pulko Latvijoje vyriau-siuoju šturmanu dirbęs Algirdas sakė, jog šios pareigos jokiu būdu neatitraukė jo dėmesio nuo Nepriklausomybės siekių. Per 1991-ųjų sausio įvykius vyras buvo kartu su Lietuvos žmonėmis, o ne su tais, su kuriais kartu tarnavo Sovietų armijoje. Nors tuo metu Algirdas jau laukė atsiunčiant įsakymo apie jo demobi-lizaciją, nemalonumų turėjo.

Netrukus 37-erių metų vyras tapo pensininku. Aktyviai dalyvavo politinia-

Gydytojai yra patvirtinę, kad Algirdui Šimėnui konstatuota išeminė širdies yda - gautos radiacijos dozės pasekmė

16

me Nepriklausomos Lietuvos gyvenime, buvo kviečiamas užimti atsakingus postus, bet visgi pasirinko verslą. Gydytojai yra patvirtinę, kad Algirdui, praė-jus penkeriems metams po Černobylio, konstatuota išeminė širdies yda – gau-tos radiacijos dozės pasekmė. “Paradoksas: šiuo metu Rusija manimi rūpinasi labiau nei Lietuva, kurioje gyvenu, vartoju, moku mokesčius”, - sakė Algirdas, gaunantis pensiją iš Rusijos kaip demobilizuotas karininkas.

17

Algirdas Peištaras dirbo suvirintoju Klaipėdos mėsos kombinate. 1986-ųjų rudenį 44-erių metų vyrui uostamiesčio kariniame komisariate buvo žadama sutvarkyti dokumentus dėl išbraukimo iš šaukiamųjų sąrašų. Todėl Algirdas ne-nustebo ir nesusinervino, kai į namus rugsėjo mėnesį paštininkas jam atnešė šaukimą į karinį komisariatą. Užtat susijaudino Algirdo žmona Janina ir ėmė maldauti, kad vyras šaukimo neimtų. Algirdas nuramino žmoną ir kitądien jau stovėjo prieš karininkų trijulę.

“Duodam tris valandas pasirengti – pusei metų vežame tave į Černobylį. Renkame sąžiningų žmonių brigadą. Pasiruošk šiltesnių rūbų, pirštinių ir apa-vo”, - Algirdas išgirdo ne tuos žodžius, kurių tikėjosi. Todėl jo nė kiek nepama-lonino epitetas “sąžiningas”, atvirkščiai – netgi supykdė. “O ką jūs man padary-sit, jei į Černobylį nevyksiu? Juk gali būti, kad, važiuodamas namo atsivežti rūbų, susilaužysiu koją ar ranką”, - narsiai tėškė kariškiams Algirdas. “Na ką, gausi dvejus trejus metus laisvųjų statybų, - ramiai į Algirdo žodžius sureagavo pulkininkas ir mįslingai pridūrė: - Atmink, turi du šaukiamojo amžiaus sūnus”. Algirdo vyresnėliui Rokui į kariuomenę reikėjo kitą pavasarį. Peištarų, kaip ir kitų Lietuvos jaunuolių tėvų baimė tuo metu turėjo tą patį vardą – Afganistanas. Čia sovietai buvo įsivėlę į pražūtingą karą, reikalavusį vis naujų aukų.

“Ką aš tau sakiau”, - liūdnai papriekaištavo Algirdo žmona, išgirdusi vyro naujienas. Tačiau net atsargioji Janina tokios žinios nesitikėjo – visi žinojo, kad daugiavaikių šeimų galvų (Peištarai augino tris sūnus), pasiekusių 45 metų ribą, į Černobylį “neima”. Vidurinysis Algirdo sūnus Evaldas buvo pulkininko sūnaus bendraklasis.

Atkaklioji Peištarienė žaibiškai susirado pulkininką. Tačiau tas tik pažadėjo parūpinti malkų žiemą. “Man malkų nereikia, man vyro reikia”, - atšovė Janina, bet nieko nepešė. Pulkininkas tik grubiai pajuokavo, kad šioje srityje visoms nepajėgtų padėti.

Atvykę į Černobylį, vyrai buvo instruktuoti: “Kam - 45-eri ir turite tris vaikus, pristatykite pažymas iš Lietuvos – paleisime”. Algirdas parašė laišką žmonai, prašydamas surinkti reikiamus dokumentus. “Žmona jo negavo. Laiškai ėjo per komisariatą, matyt, buvo skaitomi - karininkai nenorėjo prisipažinti klydę”, - svarstė Algirdas.

Algirdas Peištaras: “Pasirodo, ant stogo lipome savanoriškai”

18

“Rimtų darbų mūsų, senių, komandai iš pradžių nedavė. Vietovėje, esančioje 30 kilometrų nuo elektrinės, statėme žiemos stovyklą. Maitinomės daugiausiai koše – konservus virėjai, dirbantys čia nuo pradžių, seniausiai buvo išmainę į naminukę”, - pasakojo Algirdas. Gelbėjo parduotuvė ant ratų. Joje buvo visko, bet (apie tai lietuvis pagalvojo tik grįžęs), ko gero, tai buvo labdara. Algirdui ypač įsiminė vynuogių sultys tada dar egzotiškuose tetrapakuose.

“Spalio pirmosios dienos naktį visus pažadino, išrikiavo, patikrino pa-gal sąrašus, susodino į mašiną ir nuvežė į elektrinę. Supratau: bus negerai”, - prisiminė Algirdas. Daugiau kaip šimto žmonių komanda, kildama laiptais aukštyn, matė, kad langų angos laiptinėje užtaisytos švino lakštais.

Užkopusius aukštyn vyrus suskirstė po keturis. “Apranga – auliniai batai, medvilninė uniforma, “budionovka” – kepurė su ausinėmis, guminės pirštinės ir “prijuostės”. Dar davė po švininį trikampėlį lyties organams uždengti ir keturkampį – prostatai. Abu švino gabalėlius jungė špagato virvelė. Jaunesni šią neišvaizdžią apsaugą nušveitė į kampą. Aš, turintis daugiau gyvenimiškosios patirties, šiaip taip ją prisitvirtinau”, - Algirdas nesigėdijo špagato virvelių ir švino gabalų raizgalynės. Burnai prisidengti jis gavo marlinę kaukę, suvilgytą kažkokiu skysčiu. O vietoj akinių – apsauginį skydelį, kiaurą iš kraštų. “Radio-aktyvios dulkės ėjo kiaurai. Tiesiog pornografija, – šypsosi vyras. – Žinoma, kažkam pavojingi darbai turėjo tekti. Bet kodėl juos atliekantys žmonės buvo šitaip nevertinami – lig šiol negaliu suprasti. Juk, kaip vėliau paaiškėjo, tinkamų apsaugos priemonių buvo pilni sandėliai”.

Algirdas prisiminė visus laikraščius sutartinai žadėjus, jog spalio pirmąją sar-kofagas jau bus uždengtas, radiacija nebesklis. Matyt, todėl buvo taip skubama, todėl čia buvo metamos visos pajėgos.

Vyrų ketveriukės gavo po panašią užduotį: nuo stogo nutempti sprogusio reaktoriaus detales: didžiulius grafito gabalus, apsauginėje tvorelėje įstrigusio vamzdžio likučius. Pastarasis darbas nesisekė ne vienai lig tol ant stogo dir-busiai komandai. Instruktorius, parodęs stogo vaizdą televizoriuje, pranešė: šiandien ten - nuo 600 iki tūkstančio rentgenų per valandą, vadinasi, galima būti tik dvi minutes (jas praneš sirena). Gaisrininko įrankiais grafito gabalą liepė griebti ir sviesti žemyn į burbuliuojantį, iki galo dar neuždengtą reaktorių.

“Ant stogo ėjome gal ketvirti. Žiūriu, apsauginė tvorelė palinkusi, laikosi vos vienoje vietoje. Tik užkabinom, ir nulūžo kartu su joje įstrigusiu vamzdžiu. Greitai numetėm žemyn. Pagalvojau: užkabintų kas kartu ir mane – kapo nebūtų”, - prisiminė Algirdas.

Nuo stogo nulipusių vyrų komandą išrikiavo, įteikė generolo pasirašytus garbės raštus ir dokumentą apie skiriamą šimto rublių premiją. “Laukiu, kada

19

ves į dušą. Nieko. Kol visi 180 vyrų nepabuvo ant stogo, tol neleido. Laukėm iki pietų”, - pasakojo lietuvis. Po dušo persirengė kitais rūbais, vyrai gavo sausą “šventinių pietų” davinį: supelijusį džiūvėsių pakelį, konservuotos perlinės košės ir mažytę pašteto dėžutę dviems.

“Tiesa, vienas klaipėdietis pasislėpė rūbinėje, nelipo ant elektrinės stogo. Po visko atsirado. Nieko jam nebuvo, nenubaudė, tik sugėdino prieš išrikiuotą dalinį. Esą, tokius per karą šaudydavę. Ir viskas. Mat, pasirodo, mes ant stogo lipome savanoriškai”, - sovietinės sistemos dviveidystę savo pasakojimu de-maskavo Algirdas.

“Grįžome į dalinį. Atėjus vakarienės metui, paaiškėjo, kad varganas sausas davinys buvo skirtas visai dienai. Jaunuoliai, ignoravę apsaugos priemones iš švino, jį jau buvo išvėmę. Aš – ne, tik labai skaudėjo galvą”, - beprotiškai ilgą dieną iki smulkmenų prisimena Algirdas.

Kitą dieną medicinos punkte vyrams išdavė po keturias priešradiacines tabletes. Felčeris neslėpė: tabletes reikėjo gerti prieš rengiantis lipti ant stogo, bet blogiau nebus.

“Po to į rimtus darbus mūsų nebevarė, “buržuikas” pačių suręstuose namu-kuose liepė kūrenti. Aš pasiprašiau bent su radiometru teritorijoje pavaikščioti. Vis nelieki vienas su savo mintimis. Savijauta buvo nepavydėtina: galvą skauda, kamuoja nežinia dėl ateities”, - neslėpė Algirdas.

Po dviejų savaičių klaipėdietis, Černobylyje praleidęs pusantro mėnesio,

“Kaip sveikata, ar dar rūkai, ar išgeri, kaip sekasi su moteriškėmis, - juokdamasis pokalbių temas vardijo Algirdas Peištaras

20

jau buvo namie. Prasidėjo trylika metų trukusi kova su beprotiškais galvos skausmais. Gydėsi uostamiestyje, sostinėje. “Iki Černobylio buvau sirgęs tik sloga ir gripu – mano ligonio kortelė buvo beveik tuščia. Bet kai prasidėjo, tai prasidėjo”, - Algirdo balse skundo gaidelių nebuvo, tik noras viską išsamiai papasakoti. Gydytojai nustatė vėliau vyrą pradėjusių kamuoti kvėpavimo takų, virškinamojo trakto, priepriešinės liaukos ligų sąsajas su radiacijos poveikiu. Viename visuomeninio judėjimo “Černobylis” susiėjime Algirdas išgirdo lyg komplimentą, lyg nuosprendį: “Bene paskutinis gyvas likai iš tų, “stoginių”.

Nepaklausiau, tada ar kitąkart Algirdas bandė atsisveikinti su gyvenimu. Tada ar kitąkart (o gal abu kartus?) jo lėkė gelbėti černobyliečių Klaipėdos sky-riaus vadas Gediminas Tareila.

Apie ką dar savo susitikimuose kalbasi černobyliečiai? - teiraujuosi Algirdo. “Kaip sveikata, ar dar rūkai, ar išgeri, kaip sekasi su moteriškėmis, - juokdama-sis pokalbių temas vardijo Algirdas, bet čia pat pridūrė rimtai - Šnekame ir apie tai, kad kasmet mažėja valstybės rūpestis černobyliečiais. “Prie Prunskienės” buvo visiškai nemokami vaistai, kartą per metus - sanatorija, biuletenis šimtu procentų kompensuojamas. Paskui viskas kažkur dingo. Vaistai kompensuojami – kaip visiems, sanatorijos – neprašyk, negausi. Už biuletenį išmokėtų pinigų neįskaičiuoja į pensijos dydį. Ne tik ukrainiečiai, rusai, baltarusiai, bet ir lat-viai, estai černobyliečiai gauna iš savo valstybių kompensaciją. Mes – kažkodėl ne”.

Steponas Nekrošius vadovavo Černobylio avarijos pasekmių likvidavimo operatyvinės grupės štabui

21

Generolui Steponui Nekrošiui buvo ką tik sukakę 50 metų, kai 1986-ųjų balandžio 27-osios, sekmadienio, vidurdienį Lietuvos radijo diktorius perskaitė pranešimą apie avariją Černobylio atominėje elektrinėje. Tuometis Lietuvos civilinės gynybos štabo viršininkas sutiko: “Pateikta informacija buvo šykšti. Bet man jos užteko. Aš supratau, kas galėjo atsitikti ir ėmiau rengtis informuoti apie tai Centro komitetą bei Vyriausybę”.

S.Nekrošius teigė nesijaudinęs: radiacija jam nebuvo naujiena. Su ja jau buvo susidūręs bestudijuodamas karo mokyklose, vėliau, tarnaudamas karininku, kaip

ir visa sovietų kariuomenė, rengėsi ato-miniam karui. Prieš grįždamas tarnauti į gimtinę, S.Nekrošius užėmė atsakingą karinį postą Tolimuosiuose Rytuose. Čia ne tik rusai, bet ir kinai vykdė ato-minius bandymus. “Kiekvieną dieną stebėdavome radiacinę aplinką, pildėme stebėjimų dienoraštį. Ir kai kartą, kinams įvykdžius atominį sprogimą, radiacinis fonas padidėjo dešimčia kartų, šoko nebuvo”, - šį savo praeities epizodą generolas papasakojo tik tam, kad patikėtume, jog ir žinia apie avariją Černobylio AE jam nesukėlė siaubo. Tačiau jos ignoruoti S.Nekrošius irgi nebuvo linkęs.

“Ėmiau analizuoti, kas gali grėsti Lietuvai. Nelaukdamas daugiau prane-šimų iš spaudos, televizijos, (žinojau, kad jie ir vėl bus šykštūs bei tik iš dalies objektyvūs), rengiausi informuo-ti Ministrą tarybos pirmininką Vytautą Sakalauską ir Centro komiteto pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių. Teoriškai

Steponas Nekrošius: “Vakarų Europos pareigūnai į černobyliečius žvelgia su pagarba“

22

aš šiam pranešimui jau buvau pasirengęs – esu vadovavęs pratyboms Ignalinos rajone simuliuojant avariją atominėje elektrinėje. Todėl nei masinė evakuaci-ja, nei jodo profilaktika man nebuvo naujiena”, - prisiminė tuometis Lietuvos civilinės gynybos štabo viršininkas.

Pirmadienį iš pat ryto S.Nekrošius pasiprašė priimamas V.Sakalausko. “Kadangi platesnės informacijos dar nebuvo, ėmiau dėstyti, kas, mano nuomone, galėjo įvykti Černobylyje, kokių priemonių ten reikėtų imtis, ir kaip ši avarija gali atsiliepti Lietuvai, - valandų trukusį pokalbio turinį lig šiol smulkiai prisi-mena generolas. - Kai viską išpasakojau, Sakalauskas paskambino Griškevičiui: Nekrošius turi labai išsamios informacijos apie Černobylį. Mums abiem buvo liepta atvažiuoti. Savo pasakojimą pakartojau dar kartą”. Iš kur viską taip gerai žinai? – S.Nekrošiaus liudijimu, P. Griškevičiui net kilę įtarimų, kodėl kažkas turi daugiau informacijos už jį.

Civilinės gynybos štabo viršininkas partiniams veikėjams tąkart papasakojo, kad palankus vėjas radioaktyvų debesį į Lietuvą gali atnešti po paros, pusantros. “Mūsų laimė, kad vėjas tomis dienomis buvo kitos krypties. Tiesa, vieną dieną, balandžio 29-ąją, antradienį, virš Vilniaus buvo užfiksuotas padidėjęs radioakty-vumas, vėliau nuslinkęs šiaurėn ir apėmęs beveik visą Lietuvą. Tačiau tai nebu-vo labai didelis radioaktyvumas - jis siekė iki 200 mikrorentgenų per valandą (palyginimui: pastovus Lietuvos fonas – maždaug nuo 15 iki 30 mikrorentgenų per valandą)”, - prisiminė S.Nekrošius.

Baigęs savo pranešimą, Civilinės gynybos štabo viršininkas aukščiausių valdžios pareigūnų paklausė, ar galima rengti visuomenei skirtą pranešimą. “Valdžios vyrai suabejojo: o kaip tai paveiks Lietuvos žmones, ar nekils pani-ka? – prisiminė S.Nekrošius ir lyg teisindamas savo buvusių viršininkų poziciją pridūrė: - Tada buvo kita informacijos pateikimo tradicija – nedrumsti ramybės, negąsdinti žmonių. Susitarėme, kad į televiziją eisiu ne aš, o sveikatos apsaugos ministras Jonas Platūkis”.

Tarp sveikatos apsaugos ministro pirmadienio vakare per televiziją ištartų žodžių buvo ir šie: “Situacija stebima”. S.Nekrošiaus pasakojimu, tai buvo tie-sa. “Pirmadienį ryte, dar negavęs jokios komandos iš Maskvos, aš jau susisieki-au su rajonų civiliniais gynybos štabais ir liepiau prietaisais sekti radioaktyvią aplinką. Buvo labai svarbu, kad radioaktyviosiomis medžiagomis nebūtų užkrėsti gyventojai, maisto produktai (ypač pienas)”, - sakė S.Nekrošius ir pridūrė, kad savo ruožtu labai griežtus stebėjimus vykdė ir Sveikatos apsaugos ministerija.

Civilinės gynybos štabo viršininko žiniomis, radioaktyviojo jodo piene nedaug, bet visgi buvo rasta. Tiesa, ne visoje Lietuvoje. “Iš tokio pieno buvo

2�

įsakyta gaminti vėlesnio naudojimo pieno produktus – fermentinį sūrį, sviestą. Radioaktyviojo jodo skilimo laikas – 8-9 paros. Po šio laikotarpio radioaktyvio-jo jodo sumažėja perpus, po 18 parų – keturis kartus. Po mėnesio jodo piene beveik nebelieka, o maisto produktai jokio pavojaus dėl radioaktyvaus jodo žmonių sveikatai nebekelia”, - pasakojo S.Nekrošius ir užtikrino, kad kūdikių mišiniams gaminti tikrai nebuvo naudojamas bent kiek užkrėstas pienas. To esą buvo žiūrima itin griežtai.

S.Nekrošiui Černobylio AE avarijos pasekmes teko pamatyti iš arti. Jis 1987 m. gegužės pradžioje buvo pasiųstas vadovauti Černobylio avarijos pasekmių likvidavimo operatyvinės grupės štabui, kuriam pakluso daugiau nei 32 tūkstančiai žmonių. “Savo įspūdžius galiu papasakoti labai išsamiai”, - su-tinka generolas, kuriam giliai į atmintį įsirėžė beveik treji mėnesiai, praleisti Černobylyje.

Atvykęs į Černobylio avarijos pasekmių likvidavimo operatyvinės grupės štabą, S.Nekrošius susipažino su savo pirmtaku iš Estijos. Tas noriai viską aiškino, rodė popierius, kuriuose buvo išvardyti likvidatorių jau nuveikti dar-bai, užfiksuoti dezaktyvuotų patalpų plotai. “Pradėjęs klausinėti, kur yra minimi plotai, patyriau, kad estas “zonoje” nebuvo, - naujai paskirtas štabo viršininkas S.Nekrošius tada gerokai nustebo. - Kaip gali reikalauti iš pavaldinių dirbti, jei pats nežinai situacijos? Aš taip negalėjau, todėl kitą rytą pasiėmiau radi-acijos žvalgą, nuvažiavome į atominę elektrinę ir apžiūrėjau visas pavojingas vietas, kuriose dirbo žmonės. Pradėjau nuo trečiojo bloko ir nuo mašinų cecho stogų”.

Ant stogų dar buvo likę iš reaktoriaus išsviestų grafito gabalų ir radiacija buvo labai didelė. Žvalgas, vos užlipęs ant stogo pakraščio, pranešė: radiacija - 15 rentgenų per valandą. “Žinojau, kad tai nėra pavojinga, jei toje vietoje būsi keletą sekundžių ar minutę. Todėl ėjome toliau. Priėjome kaminą. Žvalgas sako: prietaiso rodyklė išėjo už ribų. Liepiau jam likti, o pats apėjau kaminą, viską apžiūrėjau ir po keliolikos sekundžių grįžau. Nusileidome žemyn. Pradėjome tikrinti dezaktyvuojamas patalpas. Pamačiusį, kaip ten dirbama, mane apėmė siaubas. Žmonės mirkė šepečius į kibirus su vandeniu ir trynė sienas. Visur lašėjo radioaktyvus vanduo, aptaškė ir mane”, - prisiminė S.Nekrošius.

Apėjęs patalpas S.Nekrošius suskaičiavo, kad dezaktyvuotų patalpų yra perpus mažiau nei užfiksuota esto perduotuose dokumentuose. “Siunčiu pranešimą Maskvai. Iš karto sulaukiu skambučio: kodėl dezaktyvuotų patalpų sumažėjo? Teko aiškinti, kad antrą ir trečią kartą dezaktyvuojamų patalpų plo-tai buvo priskirti prie naujai dezaktyvuotų plotų”, - prisiminė S.Nekrošius, ku-rio pasirašomuose dokumentuose jau buvo pateikiami realūs duomenys apie

2�

atliktus darbus: apie dezaktyvuotas patalpas, kelius, mišką, didžiulį smėlėtą paplūdimį.

Grįžęs į štabą lietuvis ėmė aiškintis, kodėl žmonės dezaktyvuojamų patalpų sienas trynė vandenyje pamirkytais šepečiais. Gavo vieno kolegos patarimą: nesikišk. Kodėl? – nesuprato S.Nekrošius. Jis žinojo, jog yra mechaninės dezaktyvavimo priemonės, kurių paprasčiausia - pulverizatorius, pritvirtintas ant ilgo koto. Jas naudojant dirbti kur kas lengviau. “Pradėjau aiškintis. Pa-sirodo, visos reikalingos dezaktyvavimo priemonės į Černobylį buvo atvežtos iš pat pradžių. Tačiau nuolat keitėsi ir žmonės, ir vadovybė, kažkas kažkam nepasakė, ir sandėliuose šios priemonės gulėjo niekam nežinant”, - pasakojo štabo viršininkas.

Pirmąją tarnybos Černobylyje savaitę S.Nekrošius praleido lankydamas visus dislokuotus dalinius ir aiškindamas jų vadams bei kariams apie tariamą ir tikrąją drąsą. Mat pastebėjo, kad apie radiacijos keliamus pavojus menkai žinojo net avarijos padarinių likvidavimui vadovavę karininkai. Todėl eilinių karių gyvybė irgi nebuvo saugoma. “Kai kas net didžiavosi savo tariamu didvyriškumu. Aišku, paskui už tai teko mokėti ne tik sveikata, bet ir gyvybe”, - lietuvis užsiminė apie vieną generolą, kuris sąmoningai nesisaugojo, kad gautų priedą prie atlyginimo už “susigautus” 10 rentgenų.

Dar vienas generolas, S.Nekrošiaus pasakojimu, realiai neįvertindamas situacijos, pabandė sau “užsidirbti papildomų taškų”. Jis pasiūlė radioak-tyvioje aplinkoje surengti karines pratybas. Maskvoje joms pradėta rimtai rengtis. “Pakėliau triukšmą: ar įsivaizduojate pasekmes? Daugybė tankų pa-kels radioaktyvių dulkių debesis, kurie slinks šimtus kilometrų?” – prisiminė savo argumentus, palaidojusius avantiūristišką generolo idėją visiems laikams, S.Nekrošius.

S.Nekrošius gyveno atskirame kotedže, maždaug 8 kilometrai nuo Černobylio. Tačiau jame vienam buvo nejauku, todėl lietuvis dažnai likdavo nakvoti Černobylyje, dalinyje. “Žmonėms, ypač tokioje situacijoje, reikalin-gas bendravimas. Net pavargęs negalėdavau užmigti tuščiame kotedže. Aš visą gyvenimą įpratęs būti kolektyve”, - generolas neslėpė, kad kartais va-karais Černobylyje su kolegomis pagurkšnodavo raudonąjį vyną. Ko gero, papildomą psichologinį krūvį teikė ir vadovavimas 30 tūkstančių žmonių? “Be abejo. Ir šiandien aš jaučiu didžiulę atsakomybę prieš darbininkus, likvidavu-sius Černobylio avarijos pasekmes. Bet gal grįžkim į 1987-uosius?” – paragina S.Nekrošius.

Vieną dieną ant štabo karininkų pietų stalo, kurio meniu daugiausiai sudarė konservuotas maistas, atsirado dubuo šviežių braškių. Gražios, didelės, raudo-

2�

nos. Kiekvienas karininkas su malonumu suvalgė maždaug po puodelį. Kitą dieną per pietus – braškių nėra. “Klausiam patarnavusio kareivio: ką, šiandien braškių iš virtuvės jau nedavė? Tas nustebo: niekas ir vakar nedavė, pats pievelėje radau, priskyniau ir patiekiau”, - juokdamasis radioaktyvąjį skanėstą prisiminė S.Nekrošius ir dar pridėjo to meto “radioaktyvų” anekdotą: - Pardavinėja bobutė turguje obuolius. Greta padėtas užrašas: “Iš Černobylio”. Prieina turgaus vady-bininkas ir pataria prekeivei: “Nuimk tą užrašą, niekas iš tavęs radioaktyvių obuolių nepirks”. O bobutė jam atsako: “Klysti, vaikeli, pirks: kas – žmonai, kas – uošvei, o kas – viršininkui”.

Sandėliuose užmirštos dezaktyvavimo priemonės, vos per plauką neįgyvendinti planai radioaktyvioje aplinkoje surengti karines pratybas, pagaliau radioaktyvios žemuogės ant karininkų stalo. Ar, Jūsų nuomone, Černobylio atominės elektrinės avarijos pasekmės buvo likviduojamos planingai ar visgi chaotiškai? Klausiu, ko gero, vienintelio iš savo pašnekovų, galinčio atsakyti ne tik besivadovaujant asmenine patirtimi. S.Nekrošius atsako nedelsdamas: “Kad padarinių likvidavimo procesas buvo gerai organizuotas, jokių abejonių neturėtų kilti. Bet visus darbus atlieka žmonės. Ir jų, ir vadų buvo įvairių. Vieni buvo atidūs, rūpestingi, bet buvo ir apsileidusių ir net palaidūnų. Todėl buvo ir nesklandumė, ir chaoso. Bet bendra organizacija buvo gera”, - tikino S.Nekrošius.

Dabar prie S.Nekrošiaus švarko visuomet prisegtas Lietuvos visuomeninio judėjimo “Černobylis” ženklelis. “Jaučiu vienybę su černobyliečiais, - aiškino generolas. – Jie tiesiog didvyriai, nuo radiacijos išgelbėjo visą Europą, o priversti jaustis likimo nuskriaustaisiais. Jei likvidavimo darbai nebūtų atlikti, ir Lietuvoje būtume skaudžiai pajutę avarijos pasekmes – radiacija juk sklido į visas puses. Vakarų Europos pareigūnai į černobyliečius žvelgia su didele pagarba, o mūsų valdžios atstovai kratosi: ne mes jus ten siuntėme, ne mums ir turi rūpėti jūsų dabartinė padėtis. Didelė neteisybė, kad 7 tūkstančiai černobyliečių, gyvenančių Lietuvoje, yra pamiršti”.

26

Kaunietis Gediminas Jančauskas su žmona ir dukra iš Kauno persikraustė gyventi į Joniškio rajoną. Miestiečius į kaimą viliojo galimybė gauti būstą ir darbą. “Kolūkyje gavau vairuoti naują autobusą, įsikūrėme pačių išsirinktame bute daugiabutyje”, - šviesų savo šeimos gyvenimo periodą prisiminė tuomet vairuotoju dirbęs Gediminas. Šeimos idilė netrukus turėjo tapti tiesiog pilnatve – Gedimino žmona laukėsi dar vieno kūdikio.

“Avarija Černobylyje jau buvo įvykusi prieš keletą mėnesių. Tačiau apie ją žinojome nedaug. Tik žmona su kitomis vaikų besilaukiančiomis bendradarbėmis kartais nuogąstaudamos pakalbėdavo: ar viskas bus gerai. Lietuvą pasiekė gan-

dai, kad po Černobylio avarijos Lenkijo-je masiškai daromi abortai”, - pasakojo Gediminas.

Artėjant žmonos gimdymui Gedimi-nas kolūkio pirmininko paprašė atostogų. Jų negavęs, pasiskundė prokuratūrai. Da-bar Gediminui atrodo, kad šiuo poelgiu jis tarsi “nusipirko” bilietą į Černobylį. Tarp keturių kolūkio vyrų, po keleto mėnesių pakviestų į vadinamuosius kar-inius mokymus, atsidūrė būtent jis. Nors niekas nesakė, visi žinojo, kad renkami vyrai Černobyliui. “Tikrai nepaims, ką tik gimė antroji dukra, skrandis – nes-veikas”, - pliusus savo naudai mintyse tada dėliojo Gediminas ir jautėsi gana ramus.

1987 m. kovo 9 d. vakarą išvažiuo-damas į karinį komisariatą Joniškyje Gediminas liepė žmonai užsirakinti duris ir eiti miegoti, grįžęs jis pabelsiąs į langą. Žmona, sako, šio beldimo nesąmoningai laukė ne tik tą, bet ir daugybę kitų naktų.

Pirmą mėnesį Gediminas dirbo gaisrininkų kuopoje

Gediminas Jančauskas: „Gyvenu, kol jaučiuosi reikalingas...“

2�

Veltui.24 –metis Gediminas, vienintelis iš tų keturių kolūkio vyrų, buvo išsiųstas į

Černobylį. “Aiškinau karininkui Joniškyje: turiu du mažus vaikus, jūs negalite manęs paimti (iš tiesų tada buvo tokie įstatymai). Tačiau šis atšovė: vis vien tave imame, gautas užsakymas surinkti būtent tavo karinės specialybės -minininkų- atstovus. Bet tu nesijaudink, geriau važiuoti dabar, kol ten dar sniegas ir radi-acija mažesnė”, - sovietų karininko cinizmą, sumišusį su tariamu nuoširdumu, atpasakojo vyras.

“Į Ukrainą mūsų lietuvių grupė keliavo padalinta. Iš pradžių nesupratau, kodėl. Paskui paaiškėjo, kad atskirtieji buvo karininkai, šį laipsnį gavę studijų aukštosiose mokyklose metu. Todėl jiems privalu buvo keliauti geresnėmis sąlygomis: vagono kupė”, - prisiminė Gediminas. Ir nesvarbu, kad kelionės tik-slas – tas pats, ir nesvarbu, kad jį pasiekus, distancija tarp eilinių ir karininkų neegzistavo. Nebent pastarieji būtų kadriniai.

Karinis dalinys netoli Novaja Rača kaimelio Ukrainos šiaurėje. Aikštė, aplink ją - sandėliai, dirbtuvės, medicinos stotis, štabas, palapinės, kuriose gyveno kariai ir nekadriniai karininkai, kavinė “Pribaltika” ir klubas. Pastara-sis, įrengtas arkiniame sandėlyje, buvo vienas geriausių “pastatų komplekso” statinių. Būtent jame vykdavo atvežtų naujokų skirstymas į kuopas.

Tik vėliau Gediminui tapo aišku, kodėl tada į “naujokų turgų” subėgo tiek “senių” lietuvių: jie sau ieškojo pamainos. “Kol nerasi sau pamainos, kol jos neapmokysi, tavęs neišleis namo, nors jau būsi surinkęs savo “dozę”, ”- gyven-imo pavojingos zonos pašonėje taisykles dėstė vyras.

“Kas nors mokate fotografuoti?”, - kažkieno ištartas klausimas atrodė keistai tarp balsų, kviečiančių atsiliepti vairuotojus, mechanikus. ”Mokykli-niais metais turėjau gerą fotoaparatą, daug fotografuodavau, su klasės drau-gu buvome tarsi klasės fotometraštininkai. Tad, kiek patylėjęs, atsiliepiau: aš moku”, - pasakojo Gediminas. Taip leitenantas iš Kauno, irgi vardu Gediminas, savo bendravardžiui po truputį perdavė gerokai gyvenimą kariniame dalinyje palengvinantį “amatą”.

Oficialaus fotografo dalinyje nebuvo. Tad ir Gediminas, išsiųstas į Ukrainą kaip minininkas, tapo gaisrininkų kuopos vairuotoju, nors niekada už vairo taip ir nesėdo. Gauta kareiviška eilutė Gediminui pasirodė keista: gelsvos spalvos, kietoki rūbai. Kalbėta, kad medžiaga, iš kurios pasiūti drabužiai, išmirkyta spe-cialiame švino tirpale. “Nežinau, ar taip buvo iš tikrųjų”, - teisingumo dėlei pridūrė Gediminas.

Černobylio atominės elektrinės avarijos zona buvo apjuosta 30 kilometrų spinduliu ėjusia tvora, o ant kelio stovėjo saugomas kontrolės punktas. Viduje,

2�

10 kilometrų spinduliu nuo elektrinės, ėjo antroji apsaugos zona. Jos viduryje plytėjo pavojingiausia zona - Pripetės miestelis, į kurį buvo patenkama per dar vieną kontrolės punktą. Gediminas įsiminė geležies skonį, burnoje vis stiprėjantį artėjant prie labiausiai užkrėstos zonos, ir galvoje jaučiamą spaudimą. Šie pojūčiai, ypač ryškūs pirmosios išvykos į Pripetę metu, įsirėžė atmintin visam gyvenimui.

Gediminui su kitais gaisrininkų kuopos kariais teko kasti radiacijos prisodrintą sniegą nuo “Jupiterio” gamyklos Pripetėje stogo. Kad tirpdamas kartu su savimi į upes nenusineštų radiacija užteršto grunto, jis nuo stogo buvo verčiamas žemyn, čia kraunamas į sunkvežimius ir išvežamas.

Atlikę darbą vyrai, laukdami, kol atvažiuos jų paimti (tvarka griežta – pamai-na – keturios valandos) vaikščiojo po mirtinoje tyloje skendintį tuščią miestelį, kurio namai atrodė tebegyvenami. Ant langų tebekabėjo užuolaidos, ant palangių tebestovėjo vazos, gėlės, buteliai, stiklainiai ar vaikų žaislai. Užsuko į gamyk-los kavinę, kurios pagalbinėse patalpose tebestovėjo išrikiuoti sulčių stiklainiai. “Labai norėjosi gerti. Žiūrime, obuolių sultys. Gersiu. Ne. Gersiu. Visgi ne, baisu”, - tuo metu apėmusias dvejones prisiminė Gediminas. Jis taip tada ir nepalietė nežinia kokią papildomą radiacijos dozę žadančio sulčių stiklainio.

Kodėl baigusius paskirtą darbą vyrus, saugant jų sveikatą, tuoj pat neišveždavo iš “zonos”? Galbūt valymo darbams buvo vadovaujama chaotiškai, ir ar išvis jie turėjo prasmę? “Sovietų valdžia manė, kad Černobylio avarijos vietą galima išvalyti nuo radiacijos. Po atominės bombos sprogimo virš Hirosimos ir Na-gasakio, jau po trijų dienų nebebuvo pavojingos radiacijos. Manyta, kad čia irgi pavyks išvalyti. Tačiau branduolinė energetika per tą laiką buvo gerokai pažengusi į priekį ir po avarijos Černobylio AE pasklidusi radiacija buvo “labai nešvari” – t.y. pilna papildomų medžiagų”, - aiškino Gediminas.

Jis pritarė, kad sniego nuo stogų kasimas – ne gaisrininkų ir ne vairuotojų darbas. Bet tam tikra prasme vyrai verždavosi į “zoną” – sutikdavo atlikti bet kokius darbus. Nes žinojo – surinksi nustatytą radiacijos normą – ir važiuosi namo. 20 rentgenų – tokia buvo laisvės kaina. Tačiau individualių radiacijos matuoklių-kaupiklių, fiksuojančių visą organizme susikaupusią radiaciją, niekas iš gaisrininkų kuopos neturėjo. Radiacijos dozės buvo skaičiuojamos iš akies. “Viena pamaina prie reaktoriaus, vadinamojoje pirmojoje zonoje – rodos, 1, antrojoje – 0,6, o trečiojoje – 0,3 rentgeno”, - liudijo Gediminas.

Po darbo pamainos “zonoje” Gediminas po truputėlį perimdavo iš savo bendravardžio kauniečio neoficialias kuopos fotografo pareigas. Jos suteikdavo tam tikrą laisvę: su “zampolito” (sovietų armijoje buvo specialūs pareigūnai, atsakingi už ideologinę karių priežiūrą) žinia galima buvo laisvalaikį leisti

29

nekontroliuojamam - netūnoti kaip visiems palapinėje. Tačiau tai nelabai patiko tiesioginiam Gedimino vadovui - Gaisrininkų tarnybos viršininkui.

Šis keistoko būdo vyresnysis leitenantas (pašnibždom kalbėta, kad jis buvo kontūzytas Afganistane) sugalvojo Gediminui ir dar vienam lietuviui “bausmę” – nuvykti į radioaktyvių atliekų kapinyną ir iš ten stovinčio gaisrininkų automo-bilio nuimti siurblį, kurio esą reikia vienai sugedusiai kuopos gaisrinei. “Ačiū Dievui ir šį kapinyną saugojusiems kareiviams, kad jie mūsų trijulę pravijo. Man net baisu įsivaizduoti, kiek mes ten būtume “prisigaudę” radiacijos! Juk ten stovėjo gaisrinės, gesinusios gaisrą atominiame reaktoriuje”, - Gedimino pa-sakojimas tarsi iliustruoja sovietų armijos vadų intelekto (ar sveikatos būklės) lygį.

Gediminas nesigaili, kad pirmąjį mėnesį dirbo gaisrininkų kuopoje ir tik paskui, bendravardžiui kauniečiui išvykus, tapo fotografu. “Vyrai būtų kreivai žiūrėję – aha, nori išsisukti nuo radiacijos. Nors iš tiesų fotografo darbas buvo dar pavojingesnis. Kariai atvyksta į “zoną”, atbūna pamainą ir išvyksta, o foto-grafas čia užtrukdavo ilgiau”, - aiškino Gediminas.

Jo kaip fotografo užduotis buvo - parengti dirbančių žmonių nuotraukų seri-jas vietiniam sienlaikraščiui. Fotografas taip pat turėdavo tenkinti ir karininkų įgeidžius. “Išvykdami namo karininkai norėdavo parsivežti “trofėjų” – savo portretų, padarytų įvairiose Pripetės – tikrai gražaus miestelio – vietose”, - pasa-kojo Gediminas. Jis turėdavo klusniai ir ilgai sekioti paskui įsijautusį “atominės fotosesijos” dalyvį. Iš Gedimino pasakojimo darosi aišku, kad jokie rentgenai karininkams tuo metu nebuvo svarbūs.

Vienas įtakingas karininkas, personalo skyriaus viršininkas, įsigeidė įsiamžinti prie pačios atominės elektrinės, tebespjaudžiusios mirtinas radiaci-jos dozes. Kažkur trumpam išvykdamas Gediminui “kilniaširdiškai” pažadėjo: “Nuvažiuosim į elektrinę, prie reaktoriaus, o paskui sutvarkysim tavo doku-mentus”. Tada lietuvis jau buvo oficialiai surinkęs savąją 20 rentgenų dozę ir parašęs prašymą-raportą leisti namo, tačiau gavęs neigiamą atsakymą. “Reikia čia man tos tavo kelionės”, - mintyse nusikeikė Gediminas.

Po gegužės pirmosios – oficialios Sovietų Sąjungoje darbo žmonių šventės - “zampolitas” sunkiai vadavosi nuo pagirių. Be to, išvakarėse jis buvo nuvykęs atsiimti atlygio už dalinio muzikantų “darbą” - grojimą vietinių vestuvėse. Pas lietuvį atbėgo karininko adjutantas: “Gediminai, juk tu nori namo? Greitai rašyk prašymą-raportą ir gauk spirito. Gali?” Gediminas nedelsdamas nuskuodė pas tautietį, dirbusį medicinos punkte, gavo reikalaujamų “vaistų”, o mainais gavo “zampolito” parašą ant namo leidžiančio įsakymo. “Man, aišku, pasisekė, nes buvau fotografas – kartu su siuvėjais, virėjais ir pirtininkais – labiausiai kari-

�0

niame dalinyje gerbiamos profesijos atstovas”, - šyptelėjo Gediminas, tuo lyg patvirtindamas, kad uždaroje bendruomenėje vykdavo tam tikri prekybiniai mainai.

Vyras skubėjo namo, kol iš kelionės dar negrįžo personalo skyriaus viršininkas, svajojęs įsiamžinti prie avariją patyrusio reaktoriaus. Laimei, foto-grafo darbui Gediminas jau buvo radęs kitą lietuvį. “Tada lietuvis lietuviui priešu dar nebuvo. Atvirkščiai, stengėmės savo tautiečius įtaisyti kuo šilčiau”, - savo karinio fotografo karjeros pabaigą prisiminė Gediminas ir papasakojo dar vieną linksmą, tautiečių vienybę Černobylyje pademonstravusį, įvykį.

Sovietų Sąjungos krepšinio čempionato superfinalo rungtynių seriją tais me-tais žaidė “Žalgirio” ir CSKA komandos. Laimėti prieš Centrinio armijos sporto klubo komandą, kurios treneriai galėjo iš visų pavaldžių respublikų atsirinkti talentingiausius krepšininkus, lietuviams būdavo daugiau nei sportinis azar-tas. Sovietmečiu krepšinis buvo vienas nebylaus pasipriešinimo okupantams simbolių. Stebint per televiziją transliuojamas finalines rungtynes net tolima-jame Černobylyje užvirė tokios pat karštos aistros kaip Lietuvoje. Vadinama-jame klube ant scenos buvo pastatytas televizorius, ilgai lakstoma po sceną, kol rasta vieta, iš kurios geriausiai buvo priimamas antrosios Centrinės programos signalas. Varžybas stebėjo ne tik lietuviai, bet ir etatiniai karininkai rusai. Antrosiose serijos rungtynėse buvo momentas, kai “Žalgiris” nuo priešininkų atsilikinėjo bene dvidešimčia taškų. Karininkai džiūgavo: sutvarkys jus. Tačiau tada prasidėjo istorinis “Sabonio šou” ir persvara sutirpo. Tai pamatę, karininkai tyliai dingo iš salės. Lygiai taip jie dingo iš klubo ir pasibaigus trečiosioms, lemiamosioms varžyboms, kurias laimėjo “Žalgiris”. “Šias rungtynes stebėjęs dar gausesnis lietuvių būrys ilgokai vaikščiojo iškėlę galvas”, - prisiminė Gedi-minas. Atrodo, ten, Černobylyje, pergalės džiaugsmas buvo dar didesnis ir svarbesnis nei Lietuvoje.

“Kai grįžau namo, Lietuvoje jau buvo karšta”, - apie savo gyvenimo etapą “po Černobylio” ėmė pasakoti Gediminas. Susitikimo džiaugsmą su namiškiais, giminaičiais, draugais netrukus pakeitė vis dažnesnis nerimas dėl sveika-tos. „Kamavo ūmūs galvos diegliai, tapau dirglus, užsiplieskiantis lyg degtu-kas, - neslėpė vyras ir nejučiom perėjo prie daugiskaitos. – Laikas, praleistas Černobylyje, atsiliepė praktiškai visų ten buvusiųjų sveikatai. Dar būnant ten į galvas įkalė, kad pirmojo sveikatos pablogėjimo reikia laukti po penkerių, antrojo – po dešimties metų. (Tik vėliau sužinojau, kad tai – piktybinio auglio vystymosi stadijos.) Dabar žinome, kad ir po 30 metų jis gali “išlįsti”.”

Netikėtai Gediminas atskleidžia intymiausią savo šeimos kertelę: tik praėjus 16 metų jiedu su žmona išdrįso pasaulin paleisti dar vieną kūdikį ir lig šiol nėra

31

ramūs dėl jo sveikatos. Gal nereikia apie viską taip atvirai? -atsargiai paklausiau Gedimino, lig šiol stropiai fiksavusi jo pasakojimą. “Reikia, nes ši problema bendra mums visiems, černobyliečiams”, - nukirto vyras.

Gediminas dažnai su likimo broliais pasikalba: Černobylis padalijo jų gyvenimą į “iki” ir “po”. Daugeliui gyvenimą “po” teko pradėti be žmonų. “Tu man toks nereikalingas”, – ne vienam teko išgirsti šiuos skaudžius žodžius. “Toks” reiškė ne tik pakitusią sveikatos būklę, bet ir būdą: vieni tapo nervingi, kiti užsidarė savyje ir, Gedimino žodžiais, užsiiminėjo savigrauža. “Toms, ku-rios iškentė, reikėtų užkabinti medalius už kantrybę”, - šyptelėjo Gediminas.

Gedimino žmona Violeta medalį gautų. Tačiau apie du mėnesius, praleistus Černobylyje, namuose beveik nekalbama. “Mano vaikai (Donatai, dabar – 21, Daumantei – 19, o Dovydui - 3) tik iš šios knygos daug ką sužinos. Kodėl? Galbūt tai baimė, kad jie nesupras, ką man teko išgyventi. Nesinori likti nesu-prastam”, - Gediminas akimirkai nutilo.

“Darbas visuomeniniame judėjime “Černobylis” man tapo išsigelbėjimu”, - neslėpė Gediminas. Jis dabar – Lietuvos judėjimo “Černobylis” pirmininkas ir šios visuomeninės organizacijos Kauno apskrities vadovas.

Laikas iki 1999-ųjų pavasario, kai Gediminas pirmą kartą atėjo į černobyliečių

2004 metais Gediminas Jančauskas dalyvavo ekspedicijoje į Černobylį

�2

susirinkimą, buvo pilnas gniuždančių, lyg sniego lavina grėsmingai susiliejančių įvykių. Grįžęs iš Černobylio, Gediminas su šeima grįžo į Kauną. Pradėjo dirb-ti Autobusų parke, tačiau netrukus sušlubavo sveikata. Darbo teko atsisakyti. Atrodė, tik trumpam, tačiau po daugybės ligoninėse praleistų mėnesių paaiškėjo, kad ne vieneriems metams. “Gavau antrąją negalios grupę ir kurį laiką buvau patenkintas gamindamas šeimai valgyti. Tačiau ilgainiui pajutau, kad buvimas tarp keturių sienų pradeda mane žlugdyti”, - apie nelengvą gyvenimo periodą pasakojo Gediminas.

Visuomeniniame judėjime “Černobylis” Gediminas užsiėmęs ne tik orga-nizaciniais darbais. “Taip, vieni kitiems esame ir psichologai, - neslėpė jis. – Tik įvardijus sau visas problemas, pasidarė lengviau. Bet daugelis mūsų kratosi: aš - sveikas, aš - ne ligonis, nelįskit prie manęs, tačiau likę vieni save tyliai graužia. Kol nesuvoksime, kad pirmoji pagalba sau – išsikalbėti - bus sunku ir patiems, ir artimiesiems”.

“Gyvenime visada buvau ir esu optimistas. Niekada apie savižudybę – ne tokį jau retą sąskaitų su gyvenimu suvedimo būdą tarp černobyliečių - nesu pagalvojęs. Nuolat sau kartoju: viskas bus gerai, - savo tvirtą gyvenimiškąją filosofiją dėstė Gediminas ir čia pat pribloškė atvirumu pateikdamas šios fi-losofijos pataisą: - Nežinau, kas manęs laukia iš tikrųjų. Gyvenu, kol jaučiuosi reikalingas”.

��

Kaunietis Mindaugas Žemaitis apie Černobylio atominės elektrinės avariją sužinojo Maskvoje. Ten, ypatingo slaptumo sovietų kariuomenės padalinyje “Slaptasis vyriausybinis ryšys”, devyniolikmetis jaunuolis atliko būtinąją karinę tarnybą. Seržantas, šifravimo specialistas M.Žemaitis buvo vienas pirmųjų, sužinojęs apie avariją Černobylyje. “Balandžio 26-osios naktį budėjau štabe. Kaip visada, snaudėme. Pažadino apie antrą ar trečią valandą nakties suskambęs telefonas: netrukus atneš iššifruoti daug ir itin svarbios medžiagos”, - tos nakties įvykius prisiminė Mindaugas. Jis, dar mieguistas, pasiteiravo, ar negalima palaukti iki ryto, tačiau iš drebančio ryšių tarnybos seržanto balso suprato, kad daugiau tą naktį miegoti neteks. “Kelk visą skyrių, tu pamatysi,

ką atnešu”, - telefono ragelyje išgirdo Mindaugas. Netrukus pamatė. Pirma-sis atneštosios medžiagos sutartinis ženklas, kaip visada, buvo nešifruotas ir reiškė: branduolinis pavojus, tikras, ne mokomasis. Šį žodį perskaitė ir krūvą užšifruotų pranešimų atnešęs seržantas, todėl jo balsas taip virpėjo.

Keturi štabe budėję seržantai – pir-moji laida, apmokyta dirbti su naujos kartos sovietų armijos šifravimo tech-nika (sklido gandai, kad jos veikimo principas pavogtas iš Vakarų, sėdo prie darbo. Po keleto valandų į štabą ėmė rinktis iškviesti įvairių tarnybų kari-ninkai. Jiems pateiktose šifruotėse buvo pranešama, kad Černobylio atominėje elektrinėje įvyko sprogimas.

“Iš pradžių nebuvo žinoma, kas konkrečiai ten atsitiko, - liudijo Min-daugas ir patikino: – Nuo mūsų tik-

Seržantas, šifravimo specialistas M.Žemaitis buvo vienas pirmųjų, sužinojęs apie avariją Černobylyje

Mindaugas Žemaitis: “Draugai sutiko su neslepiama užuojauta veide – vaikų tai jau tikrai neturėsi”

��

rai niekas nebuvo slepiama, mes rengėme medžiagą aukščiausiajai sovietinės armijos vadovybei”. Pirmieji pranešimai, kuriuos iššifravo Mindaugas, buvo lakoniški: sprogimas, didžiulė radiacija, yra aukų, jų skaičius tikslinamas.

Vėliau kas dvi valandas plūstantys pranešimai darėsi vis konkretesni. Jų turinį karinė vadovybė norėjo žinoti nedelsiant. Todėl keturi iššifruotojai dirbo be poilsio valandų. “Dirbdamas be poilsio kokią 70-ąją valandą, ėmiau skaičiuoti laiką iš įdomumo: kada gi prasidės haliucinacijos. Netrukus “nulūžau” tiesiog prie pulto. Sako, kažkoks karininkas bandė aprėkti, bet skyriaus vadas užtarė: tylėk tylėk, tegu kareivis pamiega”, - prisiminė Mindaugas.

Po paros šifruotojai pastebėjo, kad jų iššifruotus pranešimus ėmė perdavinėti į priešlėktuvinės gynybos skyrių. Iš karto pasklido gandas, kad rengiama karine aviacine technika nukreipti radioaktyvąjį debesį, jei jis pasuktų Maskvos link.

Ir tu, kaip kiti černobyliečiai, savo pasakojime vis kartoji: sklido gandas, kalbėta. Ar nekeista, kad per tiek metų po avarijos Černobylyje taip ir nepaaiškėjo, kaip buvo iš tikrųjų? Mindaugo nesutrikdė šis mano klausimas. “Man irgi keis-ta. Rodos, rusų kariuomenės atstovams nesunku būtų pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. Dabar tai juk neturi jokios reikšmės”, - stebėjosi vyras. “Pavyzdžiui aš galiu paliudyti, kad viena šifruotojo iš Kijevo klaida tada sovietams kainavo didžiulius, tiesiog nerealius pinigus. Po avarijos Černobylyje buvo veikiama pa-gal avarijų likvidavimo planus, šiuo atveju – pagal branduolinio karo strategiją: į avarijos zoną turėjo būti mestos cheminės apsaugos brigados po maždaug 3,5 tūkstančio žmonių, reguliariosios armijos daliniai, šauktiniai ir atsarginiai iš vi-sos Sovietų Sąjungos. Vienas šifruotojas suklydo, užšifruojamame pranešime pateikdamas laikotarpą, per kurį įsakyta į Ukrainą atgabenti pirmąsias cheminės apsaugos brigadas. Jis užšifravo: mėnuo, o turėjo būti - trys dienos. Po keturių dienų pastebėta klaida kainavo milžiniškus pinigus: brigadas jau reikėjo gabenti ne automobiliais, traukiniais, kaip iš anksto buvo numatyta, o daug brangesniu transportu – lėktuvais. Keturios pradelstos dienos taip pat reiškė, kad per tą laiką nebuvo parengta palapinių, maisto, vandens atsargų”, - aiškino Mindaugas ir pridūrė, kad klaidą padariusio šifruotojo jis daugiau štabe nebematė.

Spalį Mindaugas buvo perkeltas į Černobylio atominės elektrinės apylinkėse dislokuotą 26-ąją cheminės apsaugos brigadą. “Rusų kariškiams pasirodė, kad susidarė labai palanki situacija išbandyti naują šifravimo techniką. Pasiuntė mane ir leitenantą, - pasakojo Mindaugas, kuriam iki būtinosios tarnybos pabai-gos tada buvo likęs pusmetis: - Tikėjausi, pabūsiu du mėnesius, ir paleis namo”. Lietuvio viltys buvo paremtos kadrinių karininkų patirtimi: vienas mėnuo, praleistas Černobylio avarijos zonoje, buvo skaičiuojamas kaip trys tarnybos mėnesiai.

��

Oranoje vietovėje, nuo kurios iki atominės elektrinės – 30 kilometrų, dis-lokuotos 26-osios cheminės apsaugos brigados užduotis buvo: kiek įmanoma nukenksminti teritoriją ir kontroliuoti, kad niekas į ją nepatektų nepatikrin-tas, nedezinfekuotais (nenuplautais) automobiliais. “Brigadoje susidūriau su žmonių tamsumu. Rytinėje rikiuotėje praneša: reikia šimto savanorių nuo avarijų patyrusio elektrinės bloko stogo numesti akmenį, gelžgalį ar dar ką nors; vienas užlipimas ant stogo ir - važiuojate namo. Ir, ką manai, savanorių visada atsirasdavo”, - stebėjosi Mindaugas ir papasakojo, kaip šie savanoriai būdavo rengiami lemtingam žygiui.

Suskirstyti po keturis jie keletą dienų treniruodavosi ant elektrinės stogo plano, nubraižyto popieriuje. Nes elektrinėje, kurioje pati didžiausia radiacija, galės būti tik minutę. Buvo instruktuojami: jei kuriam pasidarytų bloga, neimti, nekelti pargriuvusio, bėgti, nes kitaip – žūsi ir pats. Tačiau savanoriai, pasak Mindaugo, neklausydavo pamokymų, vilkdavo staiga krauju paplūdusį draugą ir “prisigaudydavo” papildomas radiacijos dozes. “O paskui išgirsdavome: po mėnesio kito “atidavė galus” savo gimtajame kaime kažkur Sibire”, - prisiminė vyras. Šią žinią į Oranoje atveždavo kiti sibiriečiai, užėmę išleistųjų namo (ar myriop) vietą.

Mindaugas linkęs paneigti gandus, kad likviduoti Černobylio avarijos padarinių daugiausiai vežė Baltijos šalių gyventojus. “Pagrindinė “patrankų mėsa” buvo tamsūs sibiriečiai, kasdien namo išsiųsdavę po 2-3 kilogramus sveriantį siuntinį, kuriame būdavo sutaupytas maisto davinys”, - liudijo kau-nietis ir nupiešė tiesiog įsikūnijusio komunizmo vaizdelį: šešios brigados val-gyklos buvo pasirengusios visą parą be apribojimų karštais patiekalais maitinti karius, dviejose didelėse pirtyse irgi galėjai pertis, kiek norėjai.

Mindaugo užduotis Oranoje – šifruotus pranešimus perduoti tiesiai į Maskvą. Jis lig šiol nežino, kodėl visus pranešimus iš vietovių anksčiau surinkdavusį ir į Maskvą perduodavusį Kijevą nutarta apeiti. “Gal bijota sėti paniką? Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, jog avarijos mastai – nerealūs, panašūs į nedidelės atominės bombos sprogimą, tik aukų gal mažiau”, - svarstė Mindaugas. Jo nuomone, avarijos pasekmės buvo likviduojamos planingai ar chaotiškai? “Manau, kad pagal išgales viskas vyko planingai: tiekimas buvo puikus, apsaugos priemonės – nors primityvios, bet jų buvo pakankamai”, - kalbėjo Mindaugas.

Po dviejų mėnesių, praleistų Oranoje, jaunuolis iš Kauno suprato, kad niekas jo iš čia taip paprastai nepaleis. Šauktinių daugiau brigadoje nebuvo, kadriniai karininkai keisdavosi kas du mėnesiai, kiti būdavo tol, kol surink-davo būtinąją radiacijos dozę. Mindaugui į zoną eiti nereikėjo, bet būtent joje slypėjo “bilietas namo”. “Kadangi brigadoje buvau pats jauniausias, visi manęs

�6

labai gailėjo, vadino “pulko sūnumi”, tai mielai sutikdavo, eidami į zoną, kartu paimti ir mano dozimetrą”, - aiškino Mindaugas. Jis neslėpė, kad gerbiamas bei mylimas buvo ir dar dėl vienos priežasties.Grįždamas, Iš Kijevo, kur vykdavo valyti šifravimo mašinos, neatsisakydavo brigados vyrams parvežti degtinės – šio dengto sunkvežimio niekas neturėjo teisės tikrinti. Šaudyti galima buvo be perspėjimo – taip griežtai buvo saugomi šifravimo kodai, kurį ir vieną pakeisti per visą Sovietų Sąjungos teritoriją būtų buvę keblu ir brangu.

Vasario mėnesį, praleidęs netoli Černobylio keturis mėnesius, Mindaugas grįžo namo. Draugai sutiko su neslepiama užuojauta veide: jau vaikų tai tikrai neturėsi.

Dabar Mindaugas Žemaitis augina tris vaikus, yra reklamos bendrovės “Katos studija” savininkas. Jokių pasekmių sveikatai nejaučia. Į visuomeninį černobyliečių judėjimą įsijungė ne iš karto. “Dabartinis pirmininkas pakvietė papasakoti apie kitokią – turinčią optimistinę pabaigą – patirtį”, - neslėpė Mind-augas, dabar dažnai remiantis įvairius buvusių černobyliečių projektus.

Dabar Mindaugas Žemaitis augina tris vaikus, yra reklamos bendrovės “Katos studija” sav-ininkas.

��

Vieno Pripetės darbininkų bendrabučio vedėja Nina Kuzmenko čia dirbo nuo 1979 m., kai prasidėjo Černobylio elektrinės statyba. Jos prižiūrimame ben-drabutyje gyveno gaisrininkai, medikai, vėliau, sprogus elektrinei, patekę į patį pragarą. Čia apgyvendino ir lietuvių statybininkų būrį, į Ukrainą keletui mėnesių perkomandiruotų iš kitos “komjaunuoliškos statybos” Leningrade. Darbščius vyrus iš Lietuvos įsidėmėjo ne tik Nina, bet ir pradėtos eksploatuoti atominės elektrinės vadovybė. Žemaičiui Vytautui Budrikiui buvo pasiūlyta pasilikti. Jam į akį jau buvo kritusi energinga ukrainietė Nina, todėl Vytautas liko. Statė ketvirtąjį, paskui sprogusį reaktorių. Atšventė vestuves. Sumanų statybininką kartais komandiruodavo į kitas tuo metu neaprėpiamos SSSR statybas. Iš jų Vytautas, žmonos tvirtinimu, grįždavo nežmoniškai sulysęs, nušalęs galūnes.

1986-ųjų balandį Vytautas statė penktąjį Černobylio elektrinės bloką. Dar-bas trimis pamainomis, antroji pamaina trukdavo iki pat ryto. Būtent joje Vy-tautas dirbo lemtingąją balandžio 26-osios naktį. Krūva vyrų buvo bebaigia-mo statyti penktojo bloko viršuje. “Žiūrim, horizonte – pašvaistė, pradėjome svarstyti: iš kur čia ji naktį? Mestelėjom žvilgsnį į pieštuko pavidalo dozimetrus – neveikia (jie gi nebuvo pritaikyti didelėms radiacijos dozėms). Apačioje buvo aikštelė, kurioje sustodavo autobusai, vežiodavę darbininkus. Žiūrim, autobusai dingę, o ties įvažiavimu į elektrinę zuja gaisrinės ir greitosios pagalbos auto-mobiliai. Nusileidome žemyn. Pasakė, kad niekas mūsų neveš ir liepė dingti”. Į bendrabutį, trumpindami kelią per mišką, vyrai grįžo pėsčiomis.

Netrukus Vytauto šeimai buvo liepta iš Pripetės evakuotis, o pačiam per-sikelti į netoli Stracholesje kaimo buvusią O.Antonovo vardo lėktuvų gamyklos poilsio bazę. “Vytautas dingo trims mėnesiams. Žinojome tik tiek: jis elektrinėje. Bet ar gyvas, sveikas - ne”, - pas savo mamą Donbase tuo metu su vaikais pri-siglaudusios Ninos balsas dar ir dabar išduoda praeities jaudulį. “Aš skambinau ir telegramą siunčiau iš Stracholesje”, - lig šiol teisinasi Vytautas. Kodėl šeimos nei telefono skambučiai, nei telegrama nepasiekė? “Nežinau, bet lygiai taip pat nesusikalbėjau su Lietuva - norėjau įspėti giminaičius, kad sprogo atominė. Pažįstama telefonistė paskui prisipažino, kad jai būdavo liepiama tučtuojau išjungti pokalbį, jei kalbama nesuprantama kalba”, - pasakojo Vytautas.

Evakuojamai Vytauto žmonai ir dviems vaikams prisakė prisistatyti rajo-no, į kurį atvyks, partinei valdžiai. Taip Budrikienė ir padarė. “Iš Černobylio?

Vytautas Budrikis: “Žiūrim, horizonte – pašvaistė, pradėjome svarstyti: iš kur čia ji naktį?”

��

Kažką girdėjome per TV programą “Laikas”, - numykė Lugansko srities par-tiniai pareigūnai. “Tačiau kai kitą dieną pasiekėme mamos namus kaime, ten kieme mūsų jau laukė kariai su ištisa karine laboratorija. “Rausė žemę, rovė užuolaidas, kilimus, mūsų rūbus, degino laužuose, - baisėdamasi pasakojo Nina. – Kaimiečiai susirinkę stebėjo ir šnabždėjosi: jie – jau ne šios žemės gyventojai. Ne tik kaimynai, bet ir giminaičiai bijojo prieiti”.

Vytautas buvo įdarbintas dozimetrininku skubiai per keletą dienų suburtoje išorės dozimetrijos tarnyboje. Iki avarijos egzistavo tik gausi elektrinės vi-daus dozimetrijos tarnyba, o išorės radiacijos lygiu beveik niekas nesirūpino. Į naująją tarnybą perkėlė visus čia pat buvusius žmones, turėjusius nors kokį supratimą apie radiaciją (Vytautas šią žinią gavo atlikdamas karinę tarnybą). Tik vėliau, po mėnesio, iš kitų atominių elektrinių į pagalbą atsiuntė patyrusių dozimetrininkų.

Lietuvio darbas – matuoti radiacijos lygį atominės elektrinės pramoninėje aikštelėje. Didelėje teritorijoje sprogusio reaktoriaus pašonėje plytėjo auto-transporto įmonių angarai, garažai, pilni technikos, metalo apdirbimo, betono, gelžbetonio gamyklų cechai, namų statybos kombinatas, kuriuose buvo sukrau-ta radioaktyviomis tapusių medžiagų. Vytauto atlikti matavimai turėjo lemti, kiek laiko šioje teritorijoje galės būti darbininkai.

„Aš viską pramoninėje aikštelėje jau žinojau, o naujai atvažiavusieji - ne,”- kalbėjo Vytautas, apsisprendęs į zoną eiti vietoj naujokų

39

Ką darbininkai veikė užkrėstoje teritorijoje, ar buvo prasmė iš jos išvežti, pavyzdžiui, “švytinčias” statybines medžiagas? “Tai jau kito pasakojimo tema, kaip ir kur statybinės medžiagos iš pramoninės aikštelės dingo, - šypteli Vy-tautas, bet visgi kai ką papasakoja dabar: – Pramoninės aikštelės metalo sandėliuose buvo nerūdijančio plieno, varinių vamzdžių, kitų brangiųjų metalų už 10 milijonų sovietinių rublių. 1986-ųjų rugpjūtį gavome įsakymą visas šias medžiagas nurašyti (be dozimetrininkų tarnybos antspaudo to daryti nebuvo leidžiama). Atvažiavome, o visi sandėliai – jau tušti, nė vieno gelžgalio”. O ap-sauga? “Atominę elektrinę tada saugojo kariškiai. Bet jei metalus išvežti įsakė vyriausybinė komisija, jokia apsauga negalėjo šių krovinių sustabdyti. Prie Kije-vo yra toks miestas Vyžgorodas, kuriame tuo metu buvo įkurta daug pramoninių aikštelių. Į jas iš Černobylio ir nukeliavo metalai, gelžbetonio konstrukcijos, kitos statybinės medžiagos”, - kalbėjo ciniškų sovietinės valdžios machinacijų liudininkas. Paskui iš šių medžiagų buvo statomi pastatai, kurie, tikėtina, lig šiol

spinduliuoja nematomas radiacijos daleles. Vytautas prisimena, kad Vyžgorode po kurio laiko buvo stebimasi, kodėl ne vienas staty-bininkas “nei iš šio, nei iš to” susirgo spin-duline liga. Bet iki tikrųjų priežasčių niekas taip ir neprisikasė. Tai tik patvirtina Vytauto versiją, kad medžiagų išvežimą organizavo aukščiausi valdžios pareigūnai.

Po trijų mėnesių Vytautas gavo dvi savaites atostogų. Susirado šeimą, pervežė ją į Lietuvą, pas savo tėvus, ir grįžo atgal į Černobylį. Dozimetrininku dirbo iki 1987 m. rugsėjo. Ar aplankęs šeimą po trijų mėnesių Vytautas nesvarstė: gal negrįžti į Černobylį, gal spjauti į viską ir likti Lietuvoje? “Aš viską pramoninėje aikštelėje jau žinojau, o naujai atvažiavusieji – ne. Ką man reikėjo daryti: eiti kartu su jais? O gal geriau – vie-toj jų?”, - šie Vytauto žodžiai išdavė chara-kterio savybę, kurią turėjo žinoti ir vertinti tuomečiai jo darbdaviai, - pareigingumą. Negi galvojote tik apie darbą, apie jo

Nina Budrikienė lig šiol jaudinasi prisimindama, kaip Vytautas dingo 3 mėnesiams

�0

kokybę? – stebiuosi. “Žinote, toks jau esu, na, toks ne visai tipiškas. Žinoma, buvo proga Lietuvoje “susirgti”, susiveikti biuletenį. Bet aš taip negalėjau”, - prisipažino Vytautas.

“Aš dar Donbase jam sakiau: suveiksime tau pažymą, lik, nevažiuok. O jis man atrėžė: ten vyrai žūsta, o aš čia tupėsiu po tavo ir mamos sijonu?! Daugiau prie šios temos nebegrįžau”, - Nina pastebimai susinervina.

Ar nesigailite savo principingumo dabar, po daugelio metų? – vėl kreipiuosi į Vytautą. “Ne, aš tik gailiuosi, kad grįžau į Lietuvą, kur manęs niekas nesu-pranta. Kijeve buvome gavę žinybinį butą name, kuriame gyveno vien dozi-metrininkai. Visi vieni kitus suprato”, - Vytauto balse suskambėjo nusivylimo gaidelė.

“Vyras vis prašėsi perkeliamas į Lietuvą. Neleido, - pasakojo Nina. - Pervedė tik tuomet, kai gydytojai konstatavo, kad jeigu Vytautas liks Kijeve, tepragyvens dvejus trejus metus”.

Vytautas dabar dirba vienoje uostamiesčio saugos tarnyboje. 49 metų vyras nesako, kad yra černobylietis, bijo prarasti darbą. Černobyliečio pašalpos negauna. “Jaučiu, kad valstybė tiesiog laukia mūsų mirties, kad dingtų prob-lema”, - kalbėjo Vytautas, pasiklydęs biurokratų koridoriuose beieškodamas jam priklausančių lengvatų.

41

Sunkiausia savo darbo Černobylyje dalimi Antanas (pirmas iš dešinės) pavadino žmonių evakuaciją iš užkrėstų teritorijų

Gražų 1986-ųjų balandžio šeštadienį, kai sprogo Černobylio atominė elektrinė, kaunietis Antanas Butavičius kapstėsi savo kolektyviniame sode pakaunėje, ties Jūrės geležinkelio stotimi. 47-erių metų vyras tik pirmadienį, atėjęs į darbą – Kauno specialiąją vidurinę policijos mokyklą, kurioje dirbo viršininko pavaduotoju, sužinojo apie nelaimę Ukrainoje. Sovietų Sąjungos vi-daus reikalų ministro įsakymu, visa mokykla, buvo sukelta ant kojų. Pranešta, kad ir kursantams, ir karininkams teks vykti į Černobylį. “Niekas mūsų neklausė, norime ar ne. Žinojau, kad jei nevyksiu į Černobylį, manęs lauks teismas”, - prisipažino Antanas.

Jis buvo paskirtas vadovauti milicijos antrajai ir trečiajai rinktinėms, kurių užduotis - saugoti paskirtąją, radiacijos paveiktą teritoriją. Arba – zoną, kaip ją savo pasakojime vadino Antanas. Besirengdamas 1987-ųjų pavasarį įvykusiai komandiruotei į Černobylį, jis į Ukrainą trumpam buvo nuvykęs kiek anksčiau. Ir, galima sakyti, į Kauną po trijų dienų grįžo visai kitas žmogus.

Antanas Butavičius: “Naktimis negalėdavau miegot, visą laiką važinėdavau po zoną”

�2

Įspūdžiai, patirti apžiūrint teritoriją, kurią netrukus teks saugoti, buvo siaubingi. Ištuštėjusiuose kaimuose siautė vilkų ir sulaukėjusių šunų gaujos. Jų besisaugo-dami kaimiečių palikti arkliai, karvės, iš miško atbėgę stirnos naktį išeidavo į kelią – automobilių šviesų vilkai ir šunys bijojo. “Norėdami pravažiuoti, stirnas savo “viliuku” turėdavome tiesiog stumte nustumti nuo kelio. Plėšrūnų jos bi-jojo labiau nei automobilių”, - pasakojo Antanas.

Kauniečio atsakomybei daugiau nei mėnesiui teko trikampio formos teri-torija, kurią tiksliau apibūdina Antano pranešti atstumai: 150 kilometrų tarp Pripetės ir Dniepro upės, 61 kilometro spindulys nuo bloko, tolimiausias taškas -Krasnoje kaimas. “Visame šiame plote turėjome užtikrinti tvarką, - prisiminė Antanas. – Saugojome dieną naktį. Į vadinamąją mirtiną zoną (30 kilometrų aplink elektrinę) per postus praleisdavome tik kariškius ir elektrinės darbuoto-jus su specialiais leidimais. Priklausomai nuo radiacijos lygio viena pamaina budėdavo nuo 4 iki 8 valandų”. Budėjimas postuose prie mirtinos zonos kėlė didžiausią pavojų sveikatai – radiacijos lygis čia didžiausias. Koks? “Galiu tie-siai šviesiai jums pasakyti: niekas tiksliai nežinojome. Turėjome dozimetrus, bet, pasirodo, jie buvo netikslūs”, - konstatavo Antanas. Jis įsitikinęs, kad prie-taisai ne šiaip sau rodė netikslų radiacijos lygį, o specialiai, kad nekiltų panika. Kauniečiui, dviejų rinktinių vadui, informacijos buvo pateikiama kiek daugiau, pranešama apie padidėjusią radiacijos lygį. Tuomet jis įsakydavo atitraukti pos-tus nuo mirtinos zonos ir visiškai sustabdyti judėjimą.

Sunkiausia savo darbo dalimi Antanas pavadino žmonių evakuaciją. Tuo metu dalis gyventojų jau buvo išvežta, tačiau kai kurie, nesuvokdami grėsmės, slapta grįžo atgal. Be to, išmatavus radiacijos lygį, pavojinga zona buvo vis plečiama. Todėl reikėjo evakuoti čia lig tol gyvenusius žmones, nesitikėjusius, kad teks visam laikui palikti namus.

Atvykę į kaimą kariškiai gyventojams duodavo daugiausiai pusvalandį susiruošti. “Duoti daugiau laiko nebuvo prasmės. Turėjome nurodymą jiems leisti pasiimti tik brangenybes ir pinigus. Maistas, drabužiai, gyvuliai – viskas likdavo, - pasakojo Antanas. – Iškeldinami kaimiečiai reaguodavo siaubingai. Vieni imdavo verkti, kiti puldavo su šakėmis. Jokie argumentai susijaudinusių žmonių nepaveikdavo. Labai skaudu prisiminti šiuos vaizdus”. Per mėnesį An-tanui teko matyti daugiau nei 300 iškeldinamų žmonių emocijas.

Kaimiečių sodybos, fermos, dirbtuvės, miestelių pastatai, juose gyvenusių, dirbusių žmonių daiktai, žemės ūkio technika, automobiliai, įrankiai, per vieną naktį tapę nereikalingi - viskas turėjo likti kur buvę ir slapta neiškeliauti iš zonos, nes skleidė nematomus spindulius. Todėl 320 budėtojų pėsčiomis ir važiuoti nu-olat šukavo saugomą teritoriją. Tačiau, neslėpė Antanas, tiek žmonių buvo per

��

Antanas Butavičius dabar - Mykolo Riomerio universiteto Kauno policijos fakulteto dekanas

mažai zonai visiškai kontroliuoti: “Kol keletas kaimą saugojusių kariškių nueina į vieną galą, žiūrėk, kitame jau spėja pasidarbuoti įsilaužėliai”. Vagims, aišku, buvo nė motais, kad jų parduotas daiktas kažkam gali prišaukti net mirtį.

Teritoriją saugojusiems kariškiams jokių apsaugos priemonių nedavė. Nors jie ir gyveno, ir valgė zonoje, važinėjo radioaktyviais automobiliais, paliktais evakuotų vietinių. “Psichologinis momentas, kad mažiau jaudintumėmės”, - taip Antanas paaiškino priežastį, kodėl vienintelė jo ir kitų apsaugos priemonė Černobylyje buvo dušas po darbo. Jo nuomone, sovietų tuo metu naudoti res-piratoriai ir dujokaukės – “nerimtos” priemonės, apsaugančios tik kvėpavimo takus, todėl net negaila, kad jų nebuvo. “Vienintelis mums palankus dalykas, kad net balandžio pradžioje tais metais dar laikėsi sniegas. Mums išvažiuojant sniegas ėmė tirpti, radiacijos lygis iškart pakilo. Nukentėjo labai daug mus pakeitusių Ukrainos specialiosios policijos mokyklos atstovų. Daugelis jų dėl sveikatos vėliau buvo pripažinti netinkamais tarnybai”, - pasakojo Antanas.

“Naktimis negalėdavau miegot, visą laiką važinėdavau po zoną (mano žinioje buvo du čia pat rasti “gaziukai” ir du vairuotojai). Jei užsnūsdavau, vairuotojas sustodavo šalikelėje ir laukdavo, kol pabusiu. Tada vėl pirmyn. Tai – iš įtampos? Taip, - trumpai nukerta Antanas ir tik po kurio laiko daugiau pra-byla apie nemigos priežastis: – Vos įvažiavęs į zoną, iškart burnoje pajusdavai

��

metalo skonį, nuotaika iš pradžių būdavo pakili, lyg narkotikų prisivalgius, o depresija, skaudėdavo galvą, rankos, kojos drebėdavo, kamavo košmariški sap-nai”.

Kada pradėjote ramiai miegoti, ar bent dabar jau ramiai miegate, klausiu Antano, kuris dabar – Mykolo Riomerio universiteto Kauno policijos fakulteto dekanas. “Ne”, - atsakė černobylietis tonu, liudijančiu, kad daugiau nėra linkęs kalbėti šia tema.

��

Vieną rytą šefas pakvietė skubiai pas jį ateiti. Tuo metu dirbau koresponden-tu pagal sutartį; vertinant tuometiniais kriterijais, buvau valkata, nes neturėjau namų, o glausdavausi viename iš redakcijos kabinetų, tad, ko gero, jam atrodė, kad neturiu ko prarasti. „Parveši reportažus iš Černobylio – gausi etatą”, – be jokių užuolankų pasiūlė.

Buvau jaunas, nevedęs, neturįs ką prarasti, ir apskritai į viską man tuom-et buvo nusispjaut, – pasiūlymą priėmiau. Pamenu, redakcijos kolegės bandė atkalbėti: tu ką, kvailas, gal mergų tau nereikia, gal nežadi kurti šeimos?

Sutartu laiku su fotografu Vidmantu Kliuku (jam taip pat buvo pateiktas ul-timatumas) susitinkame prie CK. Prie mūsų prisijungia du draugai – papulki-ninkis iš KGB ir instruktorius iš CK. Automobilis jau laukia. Taigi visi degame nekantrumu kuo greičiau patekti į Černobylį – tą mirties ir siaubo kelią, apie kurį tuomet, švelniai tariant, taip mažai ką žinojome.

Pirmieji pamatyti vaizdai Braginsko rajone (Baltarusija) mus gerokai pribloškia. Kelius užtvėrusios palaidų gyvulių kaimenės. Kaimai išrausti tarsi po karo, žmonių – nė gyvos dvasios. Sodai žydi, viskas žalia, o jauti tarsi kokios nematomos mirties alsavimą. Tik viename kaimelyje sutinkame pagyvenusius, gerokai apskurusius vyrą ir moterį. Įspūdis toks, tarsi jie taip ir nesuprato, kas

Jurgis Piekarskis: „1986 m. tuometinės „Komjaunimo tiesos” redaktorius Robertas Grikevičius „padovanojo” man kelionę į ką tik sprogusią Černobylio AE.“

Jurgiui Pekarskui (pirmas iš dešinės) už kelionę i Černobylį buvo pažadėtas darbas redakcijoje

�6

visai šalia įvyko. „Mes iš čia niekur neisime, kitus evakavo, bet mes likome, o ir kur mums eiti?” – klausė jie.

Taip ir paliekame stovinčius vidury kaimo – abejingus ir vienišus.Netoli Pripetės (čia jau Ukraina) mus įkurdina viename iš bendrabučių. Visur

čia gyvena avarijos likvidatoriai. Dar tą patį vakarą pas mus užsuka grupelė estų kareivių ir guodžiasi: jųjų laikas jau pasibaigė, tačiau niekas nepakeičia. Gyven-imo ir darbo sąlygos kraupios, bet tai niekam nė motais. Jie pasakoja pačias neįtikėčiausias istorijas apie siautėjančius marodierius, apie baisią neviltį. Po darbo – alinančio ir sunkaus – į stovyklą grįžta leisgyviai. Kažkas rado auksinį portcigarą, įsidėjo į kelnių kišenę. Sako, ko gero, teks nupjauti koją…

Nejaugi visa tai galėsiu parašyti savo reportažuose apie tarybinių žmonių heroizmą likviduojant avarijos padarinius?..

Kitą dieną mus veža į „mirtiną zoną”, kuri 30 km spinduliu juosia elektrinę. Ją saugo šauktiniai kareiviai ir viską, kas tvyro šiame ore, įkvepia į plaučiua. Jokios apsaugos. Ką gi, tarybinio žmogaus plaučiai ištvers! Realaus pavo-jaus, suprantama, niekas nejaučia, nes niekas nieko dorai nežino; vienas drąsuolis pakelėj obuolį nusiskina, kitas – slyvą. Vėliau a. a. žurnalistas Juozas Malašauskas „Literatūroje ir mene” rašys, jog ir jis taip darė, tačiau nieko neat-sitiko. Ko gero, tuomet visi panašiai rašėme…

Lietuviai pasakojo apie vieną atvejį, kai grįžo iš elektrinės brigada, susiruošė vakarieniauti, o stalo nėra (juk gyveno palapinėse – aut.). Grįžta atgal į elektrinę, atbogina keletą lentų, pasidaro stalą, ant jo pjausto lašinius. Kažkam ateina min-tis patikrinti radiaciją. Dozimetras (jų gal tik keli stovykloje) nieko nerodo, nes ir negali rodyti – tokiai milžiniškai radiacijos dozei šie prietaisai nepritaikyti.

Lietuvių čia daug. Spėjame susidraugauti. Visi pasakoja, kaip čia pakliuvo: kas ant kojos užmynė partkomo sekretoriui, ką šiaip vidury nakties „supakavo” … Visi pasiilgę namų. Fotografuojamės, bandome juokauti, o širdy dilgteli: mes po kelių dienų iš to pragaro išvažiuosime, o jie liks. Dabar, praėjus 15 metų, vartau pageltusias nuotraukas, ir vėl dilgteli: ar visi jie – tuomet jauni – šiandien gyvi?..

…Vakaras, lynoja. Tačiau stovykloje džiaugsmingas sujudimas. Iš Lietu-vos atvažiavo estradinis ansamblis „Oktava” su pačiu Mindaugu Tamošiūnu ir Liutauru Čepracku. Misija – pakelti likvidatorių dvasią. Koncertas vyksta po atviru dangumi; gražios dainos ne vienam išspaudžia ilgesio ašarą.

Rytoj – vėl tiesiai į pragarą.Išvažiuojant mūsų mašiną kažkuriame iš punktų kareiviai kruopščiai

išdezinfekuoja (vis dėlto joje, be mūsų dviejų korespondentų, du ganėtinai aukšto rango draugai). Po to užsukame į nuošalią sodybą jau ganėtinai toli nuo

��

Pripetės. Geriame. Degtinės daug, todėl daug ir geriame. Atrodo, jog tam nebus galo (je baigiame gerti jau netoli Vilniaus; sako, taip reikia, kad nesusirgtume). Jau Vilniuje CK instruktorius man veblena:

– Tu kur?– Dar nežinau, – atsakau.– Ir aš nežinau – ar į butą „Čiurlionkėje”, ar į vilą Valakampiuose.– Eik tu po velnių, – nusikeikiu mintyse, bet vieną akimirką piktdžiugiškai

pagalvoju, jog, nepaisant mūsų padėties skirtumo, abu, ko gero, gavome po tokią pačią dozę. – Grįšiu į redakciją ir rašysiu reportažus”.

Šefas patenkintas. Pasikvietęs sako: nepyk, vis dėlto priimti į darbą negaliu, matai, rajkomas atsiuntė savo kadrą į tavo vietą.

Ačiū. Sakau mintyse, ačiū nors už atvirumą.* * *

…Reportažai apie tarybinių žmonių pasiakojimą ir heroizmą jau parašyti… Galvoju: o juk taip ir buvo! Nežmoniškom sąlygom, totalinio melo apsupty jie – įvairių tautybių, išsilavinimo, profesijų žmonės – grūmėsi su mirtį nešančia jėga. Neseniai K. Kazlausko ir J. Kurtinaičio išleistoje knygoje „Černobylis – faktai ir jausmai” yra labai prasmingi žodžiai: „Įvykus avarijai, Černobylis visam pasauliui neteko savo kaip geografinio termino prasmės. Jis tapo skaus-mo ir nevilties, kančios ir baimės, suluošintų gyvenimų ir mirties simboliu.(…) Černobylis parodė, kad radiacijai nėra svarbu žmogaus rasė, tautybė ar lytis. Globalioms katastrofoms neegzistuoja valstybių teritorijos, politinės santvarkos ar muitinės postai. Radiacija šluoja visus ir viską iš eilės nedarydama niekam protekcijos”.

Pabaigoje – žiupsnelis statistikos. Černobylio avarijos likvidavimo dar-buose dalyvavo apie 7 tūkst. jaunų žmonių iš Lietuvos. Apie 600 jų jau mirę.

Černobylis tęsiasi.

��

Pranas Paškevičius: “Černobyliečiams reikia ne privilegijų, o dėmesio”

Kaunietis Pranas Paškevičius buvo 29-erių, kai sprogo Černobylio AE. Statybos projektavimo susivienijime “Kaunas” (žmonės tada jį vadino namų statybos kombinatu) grandiniu dirbęs jaunas vyras tiksliai neprisimena, kada tai sužinojo. Jam svarbesnė buvo žinia, išgirsta 1986-ųjų rudenį: teks vykti į ne vieną mėnesį truksiančią komandiruotę - statyti naują Černobylio elektrinės darbuotojų miestą Slavutičių.

Vienas Statybos projektavimo susivienijimo “Kaunas” padalinys, arba, kaip tuomet buvo vadinta, aikštelė, periodiškai vykdydavo statybas kitose SSSR respublikose. Kauniečių susivienijimo specialistų suprojektuotas dvy-likos aukštų daugiabutis, vaikų darželis ir prekybos centras iš surenkamų gelžbetonio konstrukcijų sąjunginiame konkurse buvo pripažinti geriau-

sais. Prano pasakojimu, būtent šio kaunietiško daugiabučio projektas parinktas įgyvendinti Slavutičiaus lietuviškajame kvartale. Tačiau namo aukštų skaičius sumažintas iki penkių. Internacionalinėje statybos aikštelėje lietuviai gavo užduotį pastatyti penkis gyvenamuosius namus, prekybos centrą ir didžiulį vaikų darželį.

Tačiau lietuviai statybininkai miško viduryje pradėtose statybose atsirado ne iškart. 1986-ųjų rudenį tuometė SSSR vyriausybė išleido įsakymą statyti naują Černobylio AE darbuotojų miestą. Se-nasis, Pripetė, buvo per arti atominės elektrinės, todėl, įvykus avarijai, dėl didelio radiacijos lygio čia nebegali-ma buvo gyventi. (Neseniai Ukrainoje viešėjusio Prano liudijimu, Pripetėje iki dabar niekas negyvena.) “Tikėjomės,

Prano pasakojimu, būtent šio kaunietiško daugiabučio projektas parinktas įgyvendinti Slavutičiaus lietuviškajame kvartale

49

kad mūsų aikštelę, jau ne kartą dirbusią statybose už Lietuvos ribų, gali pasiųsti į Ukrainą. Bet sprendimo vis nebuvo. Galbūt Lietuvos vadovybė tikėjosi, kad, kaip rusai sako, “praneš pro šalį”?”, - svarstė Pranas. Bet po 1986 m. lapkričio 26 d. Lietuvos statybos ministro įsakymo su griežtu prierašu, nesuteikiančiu teisės atsisakyti vykdyti, tapo aišku, kad ir lietuviams teks paklusti Maskvo-je priimtam politiniam sprendimui: Slavutičiaus statyboje turi dalyvauti kuo daugiau “broliškų” tautų.

Kaune prasidėjo neviešinama atranka, kam iš Statybos projektavimo su-sivienijimo vykti į Ukrainą. Pranas prisiminė, kad vyravo nuostata – nesiųsti moterų ir dar nesukūrusių šeimas vyrų, o atrinkti vedusius ir jau turinčius bent vieną įpėdinį stipriosios lyties atstovus. “Aš labai ir nesispardžiau. Žinojau, kad yra du pasirinkimo variantai: arba tapti visų – ir vadovybės, ir bendradarbių – pastumdėliu, arba – turėti visas perspektyvas (didvyrius tais laikais “gamino”, o paskui ir rėmė)”, - prisipažino tuomet keturmetį sūnų auginęs Pranas.

Sveikatos patikrinimą Petrašiūnų poliklinikoje prieš kelionę į Ukrainą Pranui priminė konvejerį, neturėjusį teisės nė vieno statybininko “išbrokuoti”. Išvadą – sveikas – gydytojos rašė ir tiems, kurie pareikšdavo nusiskundimų savo svei-kata. “Tu čia neapsimetinėk”, - sakydavo medikės. Kai kada jos buvo teisios – Prano liudijimu, siekiančiųjų išsisukti nuo “atominės” komandiruotės, buvo nemažai.

Dvidešimčiai tūkstančių gyventojų skirtam miestui išrinkta vieta už 38 kilometrų nuo sprogusios elektrinės. Pranas parodė tik neseniai išslaptintus do-kumentus, paneigiančius tuomet oficialiai deklaruotą mitą: Slavutičius stato-mas “švarioje” zonoje. SSSR Sveikatos apsaugos ministerijos Biofizikos insti-tuto specialistai, 1986-ųjų rudenį tyrinėję galimas vietas naujajam atomininkų miestui, konstatavo, kad iš keturių pasiūlytų variantų būsimojo Slavutičiaus apylinkėse radiacija – viena didžiausių ir gerokai viršijanti leistinas normas. Tačiau nulėmė patogi vieta: netoli geležinkelis, Dniepro upė, artezinis geriama-sis vanduo.

“Buvo tikimasi, kad po dvejų metų (tiek turėjo trukti naujo miesto staty-ba) užterštumo norma atitiks reikalavimus. Ir dėl įvykdytos dezaktyvacijos, ir savaime. Deja, lūkesčiai nepasitvirtino”, - aiškino Pranas. Kodėl naujo atomininkų miesto negalima buvo statyti kitoje, mažiau radioaktyvioje vietoje? “Jei būtų statę tolesniu atstumu nuo elektrinės, žmonės būtų masiškai perbėgę į kitus darbus. Atominei elektrinės vadovybei, pastačius Slavutičių, buvo oficia-liai leista imtis represinių priemonių prieš vengiančius iš Kijevo grįžti evakuo-tus savo darbuotojus”, - sakė Pranas.

Iš pradžių į Slavutičių iš Kauno 1987-ųjų kovo pradžioje išvyko montotojai,

�0

keletas tiekimo darbininkų ir trys statybos vadovai. Pastarųjų darbo pamaina trukdavo pusantro mėnesio, tada laukdavo tiek pat atostogų Lietuvoje. “Bu-vome susitvarkę darbą taip, kad statybose nuolat būtų du lietuviai, galintys va-dovauti eiliniams darbininkams, arba – nekvalifikuotai “patrankų mėsai”, kaip juos vadinome”, - aiškino Pranas.

Slavutičiaus statytojai gyveno pramoginiuose laivuose, kurių gal 16 iš įvairių vietų buvo atplukdyta Dniepru. “Vėliau išaiškėjo, kad jie čia atkeliavo per intensyvios radiacijos zonas. Tačiau niekas dėl to nesuko sau galvos, nes lai-vuose negalėjo būti didesnis radiacijos lygis nei 10 kilometrų spinduliu aplink elektrinę, - aiškino Pranas. – Žinote, nuolatinis pavojus atbukina. Beveik me-tus vyko sarkofago statybos darbai, todėl atvykę mes radome susiformavusią viešąją opiniją, esą Slavutičiaus apylinkėse radiacijos lygis tiesiog juokingai mažas”. Šią nuomonę turėjo palaikyti ir dažnokai rengti statybininkų susitiki-mai su gaisrą elektrinėje pirmosiomis dienomis gesinusiais gaisrininkais. “Kai išgirsti, kaip ten buvo baisu, atrodo, kad tavo problemos yra menkos”, - Pranas neslėpė, kad ir pats buvo tapęs manipuliacijos viešąja nuomone auka.

Tačiau kauniečiai nesiveržė gyventi laive, apsigyveno ką tik surinktuose geologų nameliuose miške - jų savisaugos instinkto dar nebuvo užliūliavęs pripratimas prie nuolatinio pavojaus. Šio pripratimo galią iliustruoja Prano papasakota istorija apie Slavutičiuje dirbusį lietuvį kranininką. “Jis dirbo, pavyz-dingai laikydamasis saugumo priemonių - užsidaręs visus krano kabinos langus. Mes, statybose pasisukioję keletą dienų apsirengę, netrukus vaikščiojome pusnuogiai – gi karšta. Jis, pravėręs kabinos langelį, komentuodavo: vaikščiokite, vaikščiokite, radiacija greit pabaigs jūsų cirkus, ir vėl skubiai užsidarydavo langelį. Nepraėjus nė dviem savaitėms, kranininkas manęs paprašė paskolinti guminius batus. Esą sutaręs su vietiniu važiuot pažvejot į Pripetę, į tą pačią upę, kurioje, kaip mes juokavome, žuvys nuo radiacijos naktį švyti! - dabar jau mirusį bendradarbį prisiminė Pranas. – Dar po keleto dienų kranininkas savo modernaus vokiško krano kabinoje, kurioje buvo net elektrinė viryklėlė, ėmė gaminti valgius iš vietinių grybų, kurių aplink buvo pilna”.

Tačiau grybiena buvo pasmerkta. Slavutičiaus statytojams buvo įsakyta nuo žemės paviršiaus nukasti metrą grunto. Prano pasakojimu, po metų, kai buvo nutarta Slavutičių praplėsti, buvo iš naujo matuojamas radiacijos lygis. Kai kuriose jau pastatytų mikrorajonų vietose teko vėl plėšti asfaltą, betono plokštes ir nukasti pusmetrį grunto. Liepta sunaikinti ir žaliąsias miesto oazes – gražius pušynus, kuriuos statybų pradžioje buvo reikalauta išsaugoti, ir kurie kėlė keblumų statybininkams. O pirmiesiems Slavutičiaus gyventojams reko-menduota ne mažiau trijų mėnesių per metus išvykti atostogauti kitur.

51

Apie Prano komandiruotės metu Slavutičiuje buvusį radiacijos lygį žinių nėra. “Kartais statybose pasisukiodavę dozimetrininkai, vilkį baltais chala-tais, pakiliai pranešdavo: viskas gerai, galėtume čia patys gyventi. Bet, aišku, negyveno”, - prisiminė Pranas.

Statybininkams jokių apsaugos priemonių nuo radiacijos niekas nedavė. Pra-no nuomone, kad nekiltų panika. Vyras užsiminė tik apie vienintelę apsaugos priemonę - vakarais darbininkų neretai gurkšnojamą alkoholį. Tai buvo daroma ne tik iš neturėjimo, ką veikti, bet ir paklūstant mokslo nepatvirtintam mitui – tam tikri alkoholio kiekiai esą greičiau iš organizmo pašalina radiaciją.

Neseniai įvykusios viešnagės Ukrainoje metu Pranas sužinojo, jog lietuvių pastatytame Slavutičiaus kvartale gyvenamieji būstai dabar kainuoja daugiau-siai. Kaunietis dėl to nesistebėjo. Esą ne tik būstų išplanavimas, bet ir lietuvių statybininkų darbo kokybė buvusi puiki. “Mes taip gerai nestatėme net Lietu-voje. Tapetų raštai kambariuose galėjo nesutapti tik vienoje vietoje – už durų. Tuo tarpu Lietuvoje juos klijuodavome bet kaip, išnaudodavome kiekvieną gabalėlį. Parketas buvo net pirmųjų aukštų butuose, vietoj Lietuvoje tiesiamo linoleumo”, - apie griežtus prioritetinės SSSR statybos reikalavimus, nuo kurių priklausė premijos ir kai kurios privilegijos statybos vadovams, pasakojo Pra-nas.

Kaip kontrastą lietuvių darbų kokybei Pranas pateikė istoriją apie gruzinų statybininkus, pirmąjį Slavutičiaus statybininkų desantą. Gruzijos valdžia kiekvienam savo statybininkui, sudariusiam darbo Slavutičiuje sutartį dvejiems metams, buvo pažadėjusi paskyrą gruzinų itin vertintam automobiliui - “24-ajai Volgai” ir butą jų gimtajame mieste. “Iki rudens gruzinų statybininkai nieko apčiuopiamo nenuveikė. Aišku, pradiniai darbai buvo vykdomi po žeme, jų nesimatė. Mes juokėmės: užkasė bet kaip sumestų blokų ir nežinia, ko tikėjosi. Įsikišo prokuratūra, gruzinai buvo apkaltinti sabotažu ir traukiniu išgabenti į tėvynę, o vietoj jų atvežti sąžiningesni”, - istoriją, kaip gruzinai neteko savo išsvajotųjų “Volgų”, baigė pasakoti Pranas.

Pirmasis Slavutičiuje gautas atlyginimas Praną apstulbino. 1050 rublių “į rankas”. “Gavęs pluoštą kupiūrų, neturėjau, kur jų dėti. Buvo jau šilta, vilkėjau marškinėliais. Nei švarko, nei piniginės. Galvoju, man reikia apsaugos, kaip aš dabar gatve eisiu, kur tuos pinigus dėsiu – banko tai nėra”, - prisiminė Pranas. Kiti lietuviai buvo parašę prašymus atlyginimus pervesti į žmonų sąskaitas, o Pranas kažkaip apie tai nebuvo pagalvojęs. “Maždaug šešis kartus didesni nei įprastai gaunami statybininkų atlyginimai kai kam irgi buvo stimulas vykti į Slavutičių”, - atvirai kalbėjo vyras.

Žiemai grįžęs į Lietuvą kaunietis statybininkas į Slavutičių vėl išvyko 1988-

�2

ųjų pavasarį ir dirbo ten iki rudens. Vėlesniais metais ukrainiečiai Slavutičių plėtė savo jėgomis. 2000-aisiais, visiškai uždarius Černobylio AE, Slavutičius tapo merdėjančiu miestu.

Pranas Ukrainoje padarė karjerą: tapo vienu profsąjungų lyderių, nuo statybos grandinio pakilo iki darbų vykdytojo. Tačiau apie šios karjeros kainą – sveikatą – atsisakė kalbėti. Jis, atrodo, yra iš tų černobyliečių, kuriems kalbėti apie ligas yra nevyriška. Arba iš tų, kurie prisipažinimą apie ligą tapatina su darbo netekimu.

“Man gaila, kad šiandieniniuose Lietuvos istorijos vadovėliuose yra vie-tos tremtiniams ir net “afganams”, bet nėra - černobyliečiams – taikios misi-jos vykdytojams, be kurių pastangų ji pati niekada nebūtų pasibaigusi, - sakė Pranas Paškevičius, Vidaus reikalų ministro patarėjas. – Esu įsitikinęs, kad černobyliečiams reikia ne privilegijų, o dėmesio, kurio, atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, jiems tikrai trūksta”.

Černobylietis Pranas Paškevičius dabar - Vidaus reikalų ministro patarėjas

��