2006 SPALIS–GRUODIS JURISPRUDENCIJA … teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMOBIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 4SPALIS–GRUODIS

2006

Nr. 4

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAI

RECENZIJA

EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJA

VENECIJOS KOMISIJOJE

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS

KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė JU

RIS

PRU

DEN

CIJ

A

2006

◆

S

PALI

S–G

RUO

DIS



Vilnius

ISSN 1822-4520


2006

Redakcinė kolegija

PirmininkasEgidijus Jarašiūnas

Pirmininko pavaduotojasViktoras Rinkevičius

Nariai:Armanas Abramavičius

Kęstutis Jankauskas

Ramunė Sakalauskaitė

Ernestas Spruogis

Stasys Stačiokas

Valdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, 01104 VilniusTelefonas (8 5) 212 6043El. paštas [email protected] adresas http://www.lrkt.lt

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2007

TURINYS

SVEIKINIMAS


Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Resbublikos pilietybės santykius, nuosta-tų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (2006 m. lapkričio 13 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (2006 m. lapkričio 27 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalies, 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakci-ja) 1 dalies, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ( 2006 m.

gruodžio 21 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos fi zinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1998 m. rugsėjo 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (2006 m. gruodžio 22 d.)


Dėl pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymo (Nr. 1B-40/2006) ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesi-nių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtin-tų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, grąžinimo pareiškėjui (2006 m. spalio 10 d.)

Dėl pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymo (Nr. 1B-41/2006) ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesi-nių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtin-tų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. re-dakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, grąžinimo pareiškėjui (2006 m. spalio 11 d.)

Dėl pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respu-blikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21410 straipsnio 1 dalis ir Lie-tuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (2006 m. lapkričio 13 d.)

Dėl pareiškėjo – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos fi -nansų ministerijos prašymo išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

75

8

167

171

6

92

182

193

202

2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administra-vimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies, Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (2006 m. lapkričio 20 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto nuostatos išaiškinimo (2006 m. lapkričio 21 d.)

Pranešimas apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutari-mo Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ galiojimo sustabdy-mą (2006 m. gruodžio 15 d.)

Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo (2006 gruodžio 15 d.)

Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo (2006 gruodžio 28 d.)

Dėl teisenos byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimti-mi, kuria nustatyta, kad Dariaus ir Girėno medaliu apdovanojamas Jurijus Bori-sovas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 128 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija), nutraukimo (2006 m. gruodžio 29 d.)


2006 m. spalio 1–gruodžio 31 d. Konstituciniame Teisme priimti nagrinėti pra-šymai


Slovėnijos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. U-I-217/02-34


Prof. habil. dr. Marek Safj an. Tarp demokratijos ir teisėjų valdžios: atspindžiai konstitucijoje ir konstitucinių teismų vaidmuo

Prof. dr. Juozas Žilys. Konstitucijos socialinės prasmės

PRANEŠIMAI

Prof. dr. Toma Birmontienė. Konstitucinės teisės gauti pensiją interpretavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje

Prof. dr. Aivars Endziņš. Pagrindinių socialinių teisių apsauga Latvijos Respu-blikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje

Gunārs Kūtris. Svarbiausios Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005–2006 metų sprendimų išvados

Doc. dr. Kęstutis Lapinskas. Asmens socialinių teisių apsaugos klausimai Lietu-vos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje

208

248253

281

247

298

271

310

337

347

355

257

325

371

389

392

Ramutė Ruškytė. Kai kurie svarbiausi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teis-mo 2005 m. liepos 1 d.–2006 m. spalio 1 d. priimtų nutarimų aspektai

RECENZIJA

Ernestas Milius. Pagrindinės Lenkijos Respublikos Konstitucijos taikymo pro-blemos: baigiamasis pranešimas



Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2006 m. spalio 1–gruodžio 31 d.




Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje

393396399

403

SVEIKINAME TEISĖJĄ KĘSTUTĮ LAPINSKĄ JUBILIEJAUS PROGA

Gerbiamasis Teisėjau Kęstuti Lapinskai,stebint Jūsų nueitą kelią matyti, kaip jis persipina su svarbiausiais Lietuvos vals-

tybės įvykiais. Pirmaisiais Lietuvos kovos dėl Nepriklausomybės metais darbavotės svarbiausioje valstybės institucijoje – parlamente. Didžiuojamės, kad ne tik esa-te Kovo 11-osios Akto signataras, bet ir pridėjote ranką prie pagrindinio valstybės dokumento – Konstitucijos kūrimo. Buvote Konstitucijos projekto rengimo grupės narys, pirmininkavote Laikinajai komisijai Konstitucijos projektui rengti. Parlamen-tarizmo analitikai išskiria išmintingą, ramų ir visuomet teisiškai pagrįstą Jūsų, kaip politiko, braižą.

Simboliška, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriama-jame Seime padėjęs kloti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pamatus, vėliau tapote naujos institucijos – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmosios kaden-cijos teisėju. Jūsų svarus indėlis kuriant ir įtvirtinant šią valstybės įstaigą, taip pat

7

aiškinant Konstitucijos nuostatas ir rengiant Konstitucinio Teismo aktus yra nenu-ginčijamas.

Jūsų ir Konstitucinio Teismo keliai trumpam buvo išsiskyrę, tačiau po trejų metų, per kuriuos vadovavote Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų sky-riui, vėliau – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, 2002 metų pavasarį, vėl įsiliejote į mūsų kolektyvą. Esate vienas labiausiai patyrusių Konstitucinio Teismo teisėjų, kaip teisėjas pranešėjas parengėte beveik pusšimtį Konstitucinio Teismo nu-tarimų projektų.

Dalyvavote ne vienoje tarptautinėje konferencijoje, kuriose skaitėte pranešimus apie Lietuvos konstitucijų istorines teisines sąsajas, konstitucinės kontrolės institu-cijų baigiamuosius aktus, Europos tarptautinių teismų ir nacionalinių konstitucinių teismų santykius. Esate vienas iš fundamentalios monografi jos apie konstitucinę jus-ticiją Lietuvoje, išleistos 2003 metais anglų kalba, autorių.

Tokia garbinga proga būtina paminėti Jūsų ne tik kaip vieno iš Konstitucijos tėvų, politiko, dėstytojo, konstitucinės teisės specialisto, mokslinių straipsnių auto-riaus nuopelnus, bet ir veiklą 1991–2006 metais atstovaujant Lietuvai Europos Tary-bos komisijoje „Demokratija per teisę“, kitaip vadinamoje Venecijos komisija, kuri telkia autoritetingus Europos Tarybos valstybių narių konstitucinės teisės ekspertus, padeda valstybėms spręsti konstitucines problemas. Ypač palankiai buvo įvertintos Jūsų išvados ir nuomonės apie politinių partijų steigimą, veiklą ir fi nansavimą. Pro-tingų Jūsų, kaip Venecijos komisijos nario, patarimų sulaukė naujos Kirgizijos Kons-titucijos ir Ukrainos vietos savivaldos reformos rengėjai.

Džiaugiamės savo kolektyve turėdami tokį išmintingą ir dvasine ramybe užkre-čiantį žmogų.

Nuoširdžiai sveikiname Jus su 70-uoju gimtadieniu. Linkime stiprios sveikatos, asmeninio gyvenimo džiaugsmo. Neabejojame, kad dar ne kartą nustebinsite svariu indėliu į konstitucinę jurisprudenciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas2007 m. sausio 29 d.

NUTARIMAS

DĖL TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SANTYKIUS, NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2006 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Sta-čioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Sei-

mo nariui Arminui Lydekai ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajai specialistei Kristinai Pažusytei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. spalio 11 d. išnagrinėjo bylą Nr. 45/03-36/04 pagal šiuos prašymus:

– pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Alek-sanderio Poplavskio, Sauliaus Lapėno, Jono Jučo, Audriaus Klišonio, Juozo Matulevi-čiaus, Raimondo Šukio, Eligijaus Masiulio, Romano Algimanto Sedlicko, Domininko Veličkos, Virginijaus Martišausko, Raimundo Palaičio, Algirdo Griciaus, Dalios Tei-šerskytės, Gintauto Babravičiaus, Gintaro Šileikio, Valdemaro Tomaševskio, Valeri-jaus Simuliko, Vasilijaus Fiodorovo, Algimanto Valentino Indriūno, Kęstučio Skama-rako, Rimo Valčiuko, Alfonso Macaičio, Irenos Šiaulienės, Jurgio Utovkos, Antano Bauros, Viktoro Rinkevičiaus, Kazimiros Danutės Prunskienės, Sergejaus Dmitrijevo, Vydo Baravyko, Jono Liongino, Prano Vilko, Henriko Žukausko, Vlado Žalnerausko, Vaclavo Stankevičiaus, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 12 straipsniams;

– pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lie-tuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilie-tybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietu-vos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai,


◆ DĖL PILIETYBĖS ĮSTATYMO IR PILIETYBĖS ĮSTATYMO ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO NUOSTATŲ 9

vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu buvo su-jungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 45/03-36/04.

Konstitucinis Teismasnustatė:

I

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pilietybės įstatymo 18 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29, 12 straips-niams.

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. Teismas nutartimi bylą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pi-lietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konsti-tucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingu-mo ir teisinės valstybės principams.

II

1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.1.1. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti pilietybės netekimo

pagrindai, o 2 dalyje nustatytos vieno iš pilietybės netekimo pagrindų – įgijus ki-tos valstybės pilietybę – taikymo išimtys: Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas inter alia netaikomas lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. Pa-reiškėjas teigia, kad pagal šią nuostatą kiekvienas lietuvis, įgijęs kitos valstybės pilie-tybę, galės turėti kartu ir Lietuvos Respublikos pilietybę, o lenkams, rusams, žydams ir kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams galimybė turėti dvigubą pilietybę ne-suteikta. Todėl, pareiškėjo nuomone, pilietybės netekimo siejimas su asmens tautybe prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti privilegijų tautybės, kalbos, kilmės ar kitu pagrindu.

1.2. Pareiškėjo manymu, ginčijama Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostata, visiems lietuvių kilmės asmenims suteikianti teisę į dvigubą pilietybę, nea-titinka ir Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstaty-

2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas ◆10

mo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžia-mas šiais argumentais.

2.1. Pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai buvimo Lietuvos Respublikos piliečiais ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo požiūriu yra suskirstyti į kelias grupes: 1) lietuvių kilmės asme-nys laikomi Lietuvos piliečiais ir (arba) išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę neatsižvelgiant į tai, kur jie gyvena; 2) kitos etninės kilmės (tautybės) asmenys yra suskirstyti į dvi grupes: pirma, išvykusieji gyventi į bet kurią užsienio valstybę, bet ne į savo etninę tėvynę; tokiu atveju jie yra laikomi Lietuvos piliečiais ir (arba) išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, ir, antra, išvykusieji į savo etninę tėvynę ir ap-sigyvenusieji joje (t. y. repatrijavusieji) – tokie asmenys nėra laikomi Lietuvos Respu-blikos piliečiais, jie neišsaugo ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pateiktas re-patrijavimo sąvokos apibrėžimas yra ginčytinas, o asmens teisinio statuso (pilietybės pripažinimas ar teisės į pilietybę išsaugojimas) nustatymas, siejant tai su asmens etni-ne kilme ar tautybe, pažeidžia asmenų lygybę, yra diskriminuojantis, todėl, pareiškė-jo teigimu, toks ginčijamų Pilietybės ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymų nuostatų turinys prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, taip pat konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

2.2. Pareiškėjo nuomone, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas neatitinka visuotinai pripažin-to šios sąvokos apibrėžimo, kadangi paprastai aiškinant šią sąvoką yra nurodomas asmens teisinis ryšys su tam tikra valstybe, o ne su jo etnine kilme.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – Seimo atstovo Seimo nario A. Lydekos rašytiniai paaiškinimai, taip pat suin-teresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriau-siosios specialistės K. Pažusytės (atstovaujančios suinteresuotam asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos įstatymų nuostatos Kons-titucijai neprieštarauja. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argu-mentais.

1. A. Lydeka pažymi, kad šios Pilietybės įstatymo nuostatos priėmimą sąlygojo daugelio lietuvių bendruomenių užsienyje prašymai sudaryti galimybę lietuvių kil-mės Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie išvyko iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. ir šiuo metu gyvena kitose užsienio valstybėse, net įgijus tos kitos šalies pilietybę neprarasti Lietuvos Respublikos pilietybės.


2. Seimo atstovo teigimu, istoriškai dvigubos pilietybės atsiradimas siejamas su valstybių teritoriniais pasikeitimais, gyventojų migracija, valstybių įstatymų, regla-mentuojančių pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, kolizija ir kitomis priežastimis. Taigi dvigubos pilietybės atsiradimas yra susijęs su valstybės diskrecija nustatyti kri-terijus, būtinus tos valstybės pilietybei įgyti.

3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, reiškia, kad dvigubos pilietybės drau-dimas nėra absoliutus – įstatymų leidėjas gali nustatyti atvejus, kai Lietuvos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis. Toks atvejis pirmiausia įtvirtintas Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje, kuriame numatytas pilietybės suteikimas išimties tvarka. Pilietybės įstatyme yra numatytas ir antras atvejis, kai asmuo gali turėti dvi-gubą pilietybę, t. y. išvykęs iš Lietuvos ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, tačiau tokių asmenų yra labai nedaug. Todėl, A. Lydekos nuomone, ginčijamos Pilietybės įstaty-mo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsniui.

4. Vertindamas Pilietybės įstatymo 18 straipsnio atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui Seimo atstovas pažymi, kad teisė išsaugoti Lietuvos Respublikos pi-lietybę lietuvių kilmės asmenims objektyviai gali būti grindžiama lietuvių tautos išskyrimu Konstitucijos preambulėje: lietuvių tauta įkūnija „prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo protėvių žemėje“ – nepriklausomoje Lietu-vos valstybėje. A. Lydeka atkreipia dėmesį ir į Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalį, ku-rioje nustatyta, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, taip pat į tai, kad lietuvių kilmės asmenų statusas ir ankstesniuose įstatymuose būdavo reglamen-tuojamas kiek kitaip nei kitos etninės kilmės asmenų statusas. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamos Pilietybės įstatymo nuostatos neprieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsniui.

5. A. Lydeka ir K. Pažusytė, vertindami Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstaty-mo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą repatrijavimo sąvoką, pažymi, kad teisės teorijoje pripažįstama, jog įstatymo tekste vartojamas bendrinės kalbos žodis paprastai šalia bendrinės reikšmės dar įgyja specialiąją – teisinę reikšmę, taip pat kad teisinė bet kurio žodžio reikšmė gali būti platesnė arba siauresnė už bendrąją reikšmę. Taigi repatrijavimo sąvoka Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme formuluojama siau-riau nei žodynuose: ji aiškintina Pilietybės įstatymo kontekste ir sistemoje su kitomis Konstitucijos ir šio įstatymo nuostatomis.

6. Seimo atstovai mano, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatant sąlygą, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugoma tik nerepatri-javusiems asmenims, ir repatrijavimą apibrėžiant kaip išvykimą į etninę tėvynę ir apsigyvenimą joje siekta apriboti asmenų, galinčių turėti dvigubą pilietybę, ratą.

7. A. Lydekos ir K. Pažusytės teigimu, Lietuvos įstatymų leidėjas Pilietybės įsta-tyme nustatė paprastesnę Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo tvarką lietuvių tautybės asmenims ir kitų tautybių asmenims, kurie nerepatrijavo, taip tarsi kom-


pensuodamas šiems asmenims, praradusiems galimybę gyventi kartu su priimtinas tradicijas, papročius, kalbą išpažįstančia bendruomene, t. y. už numanomai sunkesnę socialinę adaptaciją ne etninėje tėvynėje. Seimo atstovų nuomone, įstatymų leidėjo poziciją Pilietybės įstatyme nustatant skirtingas Lietuvos Respublikos pilietybės įgiji-mo sąlygas suponavo skirtingų asmenų grupių ryšiai su Lietuvos Respublika.

8. Seimo atstovų nuomone, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme apibrė-žiama repatrijavimo sąvoka atspindi asmens valią priskirti save konkrečiai etninei bendruomenei (tautai), gyvenančiai jo kilmės vietoje, valią siekti ryšių su toje vietoje gyvenančiais etninės bendruomenės nariais, kultūrine, ekonomine, o paprastai ir po-litine bei teisine prasme integruotis į tos etninės bendruomenės gyvenimą, taip atsi-sakant sieti save pareigomis su Lietuvos Respublika ir iš jų kylančiais ištikimybės bei pasitikėjimo saitais. Paprastai tokie asmenys savo etninėje tėvynėje siekia susisaistyti ir (arba) susisaisto nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe, t. y. įgyja jos pilietybę. Tokiu atveju Lietuvos valstybei nebelieka motyvo saugoti teisės į Lietuvos Respublikos pi-lietybę asmeniui, buvusiam Lietuvos Respublikos piliečiu, apsigyvenusiam savo etni-nėje tėvynėje ir užmezgusiam teisinius politinius ryšius su ta valstybe.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respubli-kos vidaus reikalų ministrų V. Bulovo ir G. J. Furmanavičiaus, Lietuvos Respubli-kos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus A. Petrausko, Migraci-jos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus A. Gavėno, Teisės instituto direktoriaus A. Čepo ir direktoriaus pavaduotojos V. Va-leckaitės rašytiniai paaiškinimai.

V

1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai A. Ly-deka ir K. Pažusytė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

2. Dėl repatrijavimo sąvokos Seimo atstovų A. Lydekos ir K. Pažusytės nuomonės išsiskyrė: A. Lydeka tvirtino, kad asmuo repatrijuodamas pasirenka, kurioje iš dviejų valstybių, galinčių suteikti jam pilietybę, apsigyvens: Lietuvoje ir toje valstybėje, su kuria jis yra susijęs socialiniais, kultūriniais, kalbiniais ir kitais ryšiais, t. y. asmuo gali būti laikomas repatrijavusiu tik tuomet, jei jo etninė tėvynė turi valstybingumą ir gali jam suteikti šios valstybės pilietybę. K. Pažusytės teigimu, asmens repatrijavimas turi būti aiškinamas kaip asmens išvykimas į savo etninės tėvynės teritoriją – nesvarbu, ar ši etninė tėvynė yra savarankiška valstybė, ar ne; sprendžiant, ar asmuo repatrijavo, aplinkybė, ar jis savo etninėje tėvynėje turėjo (turi) galimybę įgyti pilietybę ir (arba) ją įgijo, neturi esminės reikšmės.


3. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistė – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus ve-dėja D. Vežikauskaitė.

Konstitucinis Teismaskonstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Pilietybės įstatymo 18 straips-nis neprieštarauja Konstitucijos 29, 12 straipsniams.

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Pi-lietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuo-tai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir ar Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

3. Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė Pilietybės įstatymą. Šio įstatymo 34 straips-nio 1 dalyje nustatyta, kad naujasis Pilietybės įstatymas „įsigalioja nuo 2003 m. sau-sio 1 d.“ Pagal šio straipsnio 2 dalį, įsigaliojus Pilietybės įstatymui (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija), neteko galios iki tol galiojęs Pilietybės įstatymas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

4. Pilietybės įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 13, 19 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2004 m. gruodžio 9 d. pri-imtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 12, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 21, 26, 27, 28, 30, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 12, 18, 20, 26, 28, 30 straipsnių pa-keitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2006 m. liepos 18 d. priimtu Lietuvos Respu-blikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio papildymo įstatymu.

5. Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyta, kokie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, reguliuo-jami Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, grąžinimo santykiai, nusta-tyta Lietuvos Respublikos pilietybės klausimų sprendimo tvarka, reguliuojami kiti su Lietuvos Respublikos pilietybe susiję santykiai.

6. Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstaty-mo įgyvendinimo įstatymą, kurio 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jis „įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.“ Pagal šio straipsnio 2 dalį, įsigaliojus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymui, neteko galios iki tol galiojęs įstatymas


„Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ (1995 m. spa-lio 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais).

7. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 2003 m. sausio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo, Valstybinių socialinio drau-dimo pensijų įstatymo, Šalpos (socialinių) pensijų įstatymo, Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įsta-tymu, Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstaty-mo įgyvendinimo įstatymo 2, 3, 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendini-mo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymu.

8. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme apibrėžiamas Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) vartojamos sąvokos „repatrijavimas“ turinys, re-guliuojami santykiai, susiję su kai kurių Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostatų taikymu.

9. Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 1 straipsnyje „Lietuvos Respublikos piliečiai“ inter alia nustatyta:

„Lietuvos Respublikos piliečiai yra:1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikai-

čiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatri-javo) <...>.“

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provai-kaičiai repatrijavo, nėra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais.

10. Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 17 straipsnio „Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas“ 1 dalyje inter alia nustatyta:

„Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vai-

kams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provai-kaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse <...>.“

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vai-kaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, gyvenantiems kitose valstybėse, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neišsaugoma.

11. Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 18 straipsnyje „Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas“ buvo nustatyta:

„1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;2) įgijus kitos valstybės pilietybę;


3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas:1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vai-

kams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar pro-vaikaičiai nerepatrijavo);

2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu.

3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje, netu-rėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo.“

Pareiškėjo – Seimo narių grupės manymu, toks teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad kiekvienas lietuvis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti kartu ir Lietu-vos Respublikos pilietis, o kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai neturi galimy-bės turėti dar ir kitos valstybės pilietybę.

Šiame kontekste paminėtina, kad Seimo 2004 m. gruodžio 9 d. priimto Piliety-bės įstatymo 12, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 21, 26, 27, 28, 30, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsniu Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) buvo pakeista. Paminėtina ir tai, kad Seimo 2006 m. balan-džio 6 d. priimto Pilietybės įstatymo 12, 18, 20, 26, 28, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeista ir Pilietybės įstatymo 18 straipsnio (2004 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija), taip pat šis straipsnis buvo papildytas nauja 4 dalimi.

12. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nustatyta: „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę ir apsigyvenimas etninėje tėvynėje.“

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, toks repatri-javimo sąvokos apibrėžimas neatitinka visuotinai pripažinto šios sąvokos apibrėži-mo, nes pabrėžiama asmens etninė kilmė (tautybė), o ne teisinis ryšys su atitinkama valstybe.

13. Iš pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų argumentų matyti, kad jiems kilo abejonių, ar:

– Pilietybės įstatymo 1 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „Lie-tuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo)“ ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, nėra laikomi Lietuvos Respublikos pi-liečiais, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konsti-tuciniams teisingumo, teisinės valstybės principams;


– Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuo-stata „Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse“ ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, įtvirtinta, kad asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, gyvenantiems kitose valsty-bėse, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neišsaugoma, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valsty-bės principams;

– Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas: <...> 2) lietuvių kilmės asme-nims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) netaikomas tik lie-tuvių kilmės asmenims ir yra taikomas ne lietuvių kilmės asmenims, neprieštaravo Konstitucijos 29, 12 straipsniams;

– Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2002 m.rugsėjo 17 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

14. Pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymuose keliamos abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai yra susijusios su tuo, kaip yra apibrėžiama, kas yra Lietuvos Respubli-kos piliečiai, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė), taip pat su tuo, kaip yra apibrėžiamas sąvokos „repatrijavimas“ turinys (inter alia su tuo, kad pagal įstatymus, kurių nuostatų atitiktis Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės jus-ticijos byloje, repatrijavimas yra aplinkybė, lemianti, ar asmuo yra Lietuvos Respubli-kos pilietis, ar jam yra išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę ir t. t.).

Pagal pareiškėjų prašymus sprendžiant, ar ginčijamos įstatymų nuostatos ne-prieštarauja Konstitucijai, Lietuvos Respublikos pilietybės santykių (susijusių su tuo, kaip yra apibrėžiama, kas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kaip yra reglamentuoja-mas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas, kokios yra įstatyminės ga-limybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė), taip pat su tuo, kaip yra apibrėžiamas sąvokos „repatrijavimas“ turinys) teisinis reguliavimas vertintinas sistemiškai ir istoriškai, atskleidžiant (atitinkamais aspektais) inter alia Lietuvos pilietybės santykių teisinio


reguliavimo tradiciją ir raidą bei šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingus pilie-tybės instituto aspektus, įtvirtintus tarptautiniuose teisės aktuose.

II

1. Lietuvos Respublikos pilietybė – konstitucinis institutas.2. Pilietybės santykius reguliuoja Konstitucijos 12 straipsnis, kuriame nustatyta,

kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis), kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis) ir kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis); Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka tei-kia Respublikos Prezidentas; 85 straipsnis, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybė teikiama Respublikos Prezidentui išleidžiant dekretą, kuris, kad įsigaliotų, turi būti kontrasignuotas – pasirašytas Ministro Pirmininko ar atitinkamo ministro.

Konstitucijoje yra įtvirtintos ir kitos nuostatos, lemiančios Lietuvos Respublikos piliečių teisinį statusą (taip pat ir nustatančios tas teises, laisves ir pareigas, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai), inter alia: Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teri-torijos vientisumą, konstitucinę santvarką (3 straipsnio 2 dalis); svarbiausi Valstybės ir Tautos klausimai sprendžiami referendumu, kuris skelbiamas inter alia, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnio 1, 3 dalys); Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje (13 straipsnio 1 dalis); draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Res-publikos tarptautinė sutartis nenustato kitaip (13 straipsnio 2 dalis); Lietuvos Respu-blikos pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos (32 straipsnio 1 dalis); negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą (32 straipsnio 3 dalis); piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Res-publikos valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (34 straipsnio 1 dalis); įstatymų leidybos inici-atyvos teisę turi inter alia Lietuvos Respublikos piliečiai – 50 tūkstančių piliečių, tu-rinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti (68 straipsnio 2 dalis); kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga – Lie-tuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (139 straipsnio 1 dalis); piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 straipsnio 2 dalis); sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją turi teisę pateikti Seimui inter alia ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų (147 straipsnio 1 dalis); ir kt.

Pažymėtina (tai yra įtvirtinta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje), kad ne visos Konstitucijos nuostatos, kurių tekste yra vartojama sąvoka „pilietis“, gali būti aiškinamos adekvačiai, t. y. kaip apimančios vien Lietuvos Respublikos piliečius ir neapimančios užsieniečių bei asmenų be pilietybės.


3. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilie-tybės institutą, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys; pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisi-nis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybė-je, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruo-menei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garan-tuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Pilietybė, kaip piliečio ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, leidžia jam garantuoti visas teises ir lais-ves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

4. Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas pagrindinis Lietuvos Res-publikos pilietybės įgijimo būdas: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant. Pagal Konstitucijos 12 straipsnį pilietybė gali būti įgyjama ne tik gimimu (fi liacija), bet ir kitais įstatyme nustatytais pagrindais.

Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad, išskyrus įstatymo numa-tytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilie-tis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti ir Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Vadinasi, iš Konstitucijos 12 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga ne tik įstatymu nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir sureguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, bet ir numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

5. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo, kad „abso-liuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu – tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų). Pilietybės įgijimas gimstant (fi liacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra užtikrinamas


pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos tęstinu-mas. Pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos būdu, t. y. pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valsty-binę kalbą. Šie reikalavimai grindžiami nuostata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuola-tinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką bei valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvar-ką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasi-rengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Būtent dėl to užsienio vals-tybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje – tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį laiką, kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą. Taigi pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia tai, kad piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laiko-mas asmuo, gimęs tos valstybės teritorijoje (jus soli), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe – jeigu šis užsienietis arba asmuo be pilietybės atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra suteikiama piliety-bė (natūralizacija) – tampa nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe“.

6. Konstitucijoje įtvirtintas pilietybės institutas neatsiejamas nuo Lietuvos vals-tybės, nuo pilietinės Tautos – valstybinės bendruomenės konstitucinės sampratos.

Lietuvos valstybė kūrėsi etninės tautos – lietuvių tautos pagrindu. Tai atspindėta Konstitucijos preambulėje, kurioje įtvirtinta, kad būtent lietuvių tauta (t. y. etninė tauta) prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, šimtmečiais atkakliai gynė savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojo savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnijo prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protė-vių žemėje, išsaugojo siekį ir teisę gyventi nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Vyraujančių etninių tautų pagrindu sukurtos valstybės – nacionalinės valstybės. Būtent nacionalinė valstybė yra etninės tautos bendro gyvenimo politinė forma, už-tikrinanti galimybę puoselėti atitinkamos etninės tautos tapatumą, kultūrą, mentali-tetą, kalbą, tradicijas, papročius, padedanti kaupti ir būsimosioms kartoms perduoti valstybingumo patirtį ir įgyti brandą, suteikianti būtinas istorinio išlikimo garantijas. Be nacionalinės valstybės visavertis etninės tautos gyvenimas būtų ypač pasunkintas ar net neįmanomas.

7. Tai, kad Lietuvos valstybė kūrėsi lietuvių tautos pagrindu, atsispindi ne tik Konstitucijos preambulėje, bet ir kitose Konstitucijos nuostatose: valstybinė kal-ba – lietuvių kalba (14 straipsnis); kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje (32 straipsnio 4 dalis). Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo


etninę tėvynę. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyve-nime. Užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis.

Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos pilie-čiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia kad užsienio lietuviams, siekiantiems Lietuvos Res-publikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į Lietuvos Respublikos pi-lietybę išsaugojimo institutą, taikytiną Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais.

8. Lietuvių tautai, kaip etninei tautai, save priskiriantys asmenys ir šiandieninė-je Lietuvos valstybėje sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Šiuo atžvilgiu, taip pat valstybės pavadinimu, valstybinės kalbos statuso lietuvių kalbai pripažinimu lietuvių tauta atitinka visuotinai pripažintą titulinės nacijos apibūdinimą.

Kita vertus, nuo seniausių laikų Lietuvos žemėse gyveno ir nelietuviai – kitų etninių tautų žmonės. Jie kartu su lietuviais kūrė ir gynė Lietuvos valstybę, rūpinosi jos likimu. Taigi lietuvių tautos gyvensena nuo seno buvo grindžiama lietuvių tautos, kaip titulinės nacijos, ir kitų Lietuvos teritorijoje gyvenančių tautinių bendruomenių taikiu sugyvenimu, įvairių tautų žmonių pakantumu ir tolerancija vienų kitiems at-žvilgiu. Tautinės santarvės puoselėjimas Lietuvos žemėje – istorinė Lietuvos valsty-bės tradicija. Ši tradicija būdavo pažeidžiama tik tais Lietuvos istorijos laikotarpiais, kai pati Lietuvos valstybė būdavo okupuota svetimų valstybių, kai pati lietuvių tauta negalėjo autentiškai kurti savo politinio gyvenimo.

Lietuvių tauta puoselėja savo žemėje tautinę santarvę (Konstitucijos pream bulė). Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybės piliečių visu-ma sudaro pilietinę Tautą – valstybinę bendruomenę. Konstitucijos 2 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad Tauta kuria Lietuvos valstybę ir kad suverenitetas priklauso Tautai, bei 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, sąvoka „Tauta“ yra var-tojama būtent šia prasme.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucijoje vartojamų sąvokų „lietuvių tauta“ ir „Tauta“ negalima priešpriešinti. Lietuvių tauta yra Lietuvos pilietinės tau-tos – valstybinės bendruomenės pagrindas, būtina egzistavimo prielaida.

Minėta, kad pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Lietuvos pilie-tinė Tauta – valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius (nepri-klausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaro Lietuvos pilietinę Tautą. Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai – nesvarbu, ar


jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas). Visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs; jų negalima diskriminuo-ti arba teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės, tautybės. Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, integravimasis į Lietuvos visuomenę, tapimas vi-saverčiu Lietuvos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu siejasi inter alia

su pastangomis išmokti valstybinę – lietuvių kalbą (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas).

9. Būtent Lietuvos pilietinė Tauta – atgimusios Lietuvos valstybės piliečiai 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Konstitu-ciją. Būtent Lietuvos pilietinė Tauta yra Konstitucijos šaltinis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta padėjo savo, kaip valsty-binės bendruomenės, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad „tik Lietuvos Respublikos pilie-čiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąran-gą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgy-vendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. gegužės 10 d. nutarimai).

10. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuo-damas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai da-rydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respu-blikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numaty-tais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numaty-tais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Res-publikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilie-tybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

11. Reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisišku-mo principo. Kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, šis konstitucinis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai


vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtin-gai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam ti-krų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas inter alia tada, kai tam tikri asmenys, paly-ginti su kitais, būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

12. Šiame kontekste pažymėtina, kad tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog kie-kviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pi-lietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė – kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas. Antai 1930 m. Konvencijoje dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės įstatymų kolizija, įtvirtinta, kad kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai, kad šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konven-cijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, susijusius su pilie-tybe (1 straipsnis).

Prireikus valstybės gali su kitomis valstybėmis sudaryti daugiašales ir dvišales sutartis dėl pilietybės. Įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilie-tybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus.

13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tarptautinių teisės aktų nuostatas dėl žmogaus teisės į pilietybę, nuostatas, įtvirtinan-čias repatrijavimo sampratą, taip pat nuostatas dėl dvigubos pilietybės.

13.1. Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948 m.) įtvir-tinta, kad kiekvienas turi teisę į pilietybę; iš nieko negali būti savavališkai atimta jo pilietybė ar teisė ją pakeisti (15 straipsnis). Jungtinių Tautų Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966 m.) nustatyta, kad kiekvienas vaikas turi teisę įgyti pi-lietybę (24 straipsnis).

Tarptautiniuose dokumentuose taip pat yra įtvirtintas neginčijamas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės (kurios Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi) pilietybę apibrėžia kaip „teisinį ryšį tarp asmens ir valstybės, kuris tačiau nerodo jo etninės kilmės“ (2 straipsnis); šioje konvencijoje pabrėžiama ir tai, kad kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai (3 straipsnio 1 dalis). Minėta konvencija draudžia bet kokią diskriminaciją pilietybės srityje, taip pat ir diskriminaciją dėl tautinės ar etninės kilmės (5 straipsnis).

13.2. Tarptautiniuose teisės aktuose yra reguliuojami ir tam tikri santykiai, susiję su dviguba pilietybe. Antai 1963 m. Europos Tarybos Konvencijoje dėl galimybių turėti kelių valstybių pilietybę ribojimo ir karo prievolės tuo atveju, kai asmuo turi keletą pilietybių (kurios Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi), nustatyta: šią konven-


ciją pasirašiusios Europos Tarybos valstybės narės pripažįsta, kad galimybė turėti ke-lių valstybių pilietybę gali sukelti sunkumų ir kad bendri veiksmai siekiant kuo labiau sumažinti atvejų, kai asmuo turi kelių valstybių pilietybę, atitinka Europos Tarybos tikslus (preambulė); Susitariančiųjų Šalių piliečiai, sulaukę pilnametystės ir laisva va-lia natūralizacijos ar optacijos būdu įgiję ar susigrąžinę kitos Šalies pilietybę, netenka ankstesnės savo pilietybės ir neturi teisės išlaikyti savo ankstesnės pilietybės (1 straips-nis). Nors vėliau minėta konvencija buvo ne kartą keičiama ir (arba) papildoma, inter

alia nustatant papildomas sąlygas, išlygas ir galimybes asmeniui pasilikti, be turimos pilietybės, ir kitos valstybės pilietybę, principinė nuostata, kad asmuo paprastai gali turėti tik vienos valstybės pilietybę, išliko.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymais, taip pat tarp-tautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilie-tybe susijusius teisės principus. Jų būtina paisyti ir tada, kai valstybė, įgyvendindama tarptautinės teisės pripažįstamą jos diskreciją nacionalinės teisės aktais reguliuoti pi-lietybės santykius, riboja dvigubos pilietybės atvejus ir nustato reikalingas šio ribojimo išimtis.

13.3. Tarptautinėje teisėje sąvoka „repatrijavimas“ („repatriacija“) paprastai var-tojama tik karo aukų apsaugos ir jų grąžinimo į tėvynę kontekste. Būtent šiame kon-tekste ši sąvoka vartojama Seimo 2000 m. gegužės 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl 1949 metų Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų papildomų protokolų ratifi kavimo“ ratifi kuotose 1949 metų Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977 metų papildomuose protokoluose, plėtojančiuose šių konvencijų nuostatas. Antai 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl elgesio su karo belaisviais inter alia nustatyta: konfl ikto šalys privalo išsiųsti į tėvynę sunkiai sergančius ir sunkiai sužeistus karo belaisvius, nepaisant jų skaičiaus ar laips-nio, pasirūpinusios jais tiek, kad jie galėtų keliauti, ir joks sergantis ar sužeistas karo belaisvis, turintis teisę į repatriaciją, negali būti repatrijuotas prieš savo valią, jeigu vyksta karo veiksmai (109 straipsnis); pasibaigus karo veiksmams, karo belaisviai ne-delsiant paleidžiami ir repatrijuojami (118 straipsnis). 1949 m. rugpjūčio 12 d. Žene-vos konvencijoje dėl civilių apsaugos karo metu inter alia nustatyta: konfl ikto šalys stengiasi net ir vykstant karo veiksmams sudaryti susitarimus dėl tam tikrų kategori-jų internuotųjų, ypač vaikų, nėščių moterų, maitinančių ir turinčių mažamečių vaikų moterų, sužeistųjų ir ligonių, taip pat internuotųjų, kurie buvo ilgai internuoti, palei-dimo, repatrijavimo, grįžimo į gyvenamąją vietą ar apgyvendinimo neutralioje šalyje (132 straipsnis); konvencijos šalys karo veiksmams ar okupacijai pasibaigus stengiasi užtikrinti visų internuotųjų sugrįžimą į šių paskutinę gyvenamąją vietą arba sudaryti sąlygas repatrijuoti (134 straipsnis). Taigi šiose konvencijose sąvoka „repatrijavimas“ („repatriacija“) yra vartojama žmonių grąžinimo į valstybę, kurios piliečiai jie yra, kontekste (pagrindu imant asmens teisinį ryšį su atitinkama valstybe), o ne asmens etninės kilmės kontekste.


Sąvoka „repatrijavimas“ (repatriacija“) yra nevienodai aiškinama ir žodynuo-se: vienuose žodynuose „repatrijavimas“ apibrėžiamas kaip „asmens ar objekto grįžimas ar grąžinimas į jo kilmės šalį“ (Black’s Law Dictionary. Sixth ed. San Paul, 1992, p. 900), o kituose – kaip „visuma veiksmų siekiant organizuoti ir užtikrinti as-mens grįžimą į savo kilmės šalį ar išvykimo vietą“ (Cornu G. Vocabulaire juridique. Paris: PUF, 2003, p. 728).

13.4. Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos valstybe nare, Lietuvos Respublikos piliečiai tapo ir Europos Sąjungos piliečiais.

Europos bendrijos steigimo sutarties 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:„Nustatoma Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pi-

lietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“.

Konstatuotina, kad Europos Sąjungos pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės ins-tituto, turinio. Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, pilietybę. Kons-titucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės ribojimas Europos Sąjungos, kurios valstybė narė yra Lietuvos Respublika, pilietybei netaikytinas.

III

Dėl Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija), 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) ati-tikties Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, dėl Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d., 2006 m. balandžio 6 d. redakcijos) atitikties Kons-titucijos 12, 29 straipsniams, taip pat dėl Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įsta-tymo 2 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) atitikties Konstituci-jos 12 straipsnio 1, 3 dalims, 29 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

1. Lietuvos valstybės atkūrimas 1990 m. buvo grindžiamas valstybės tęstinumu, taigi ir Lietuvos pilietybės tęstinumu. Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje spren-džiant ginčijamų įstatymų nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina išsiaiškinti pilietybės santykių teisinio reguliavimo tradicijas ir raidą Lietuvoje tais aspektais, kuriuos savo prašymuose kelia pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Vilniaus apygardos administra-cinis teismas: piliečių korpuso apibrėžimo, įstatyminių galimybių Lietuvos Respubli-kos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę nustatymo, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykių reguliavimo (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pi-lietybė), teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo, sąvokos „repatrijavimas“ turinio apibrėžimo (inter alia ar repatrijavimas yra aplinkybė, lemianti, ar asmuo yra


Lietuvos Respublikos pilietis, ar jam yra išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pi-lietybę ir t. t.).

2. 1918 m. vasario 16 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę jos teisiniai pamatai iš pradžių buvo grindžiami laikinosiomis konstitucijomis ir įstatymais.

Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius – laikinąją atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės Konstituciją. Joje nebuvo pilietybės santykius reguliuojančių eks-plicitinių nuostatų (nebuvo apibrėžta, kas yra Lietuvos valstybės piliečiai, nebuvo nustatyti Lietuvos pilietybės įgijimo ar praradimo pagrindai ir kt.), tačiau buvo nuo-statos, įtvirtinančios pamatines piliečių teises. 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikino-sios Konstitucijos pamatiniai dėsniai sudarė konstitucinį pagrindą Lietuvos piliety-bės santykius reguliuoti įstatymu.

Paminėtina, kad iš esmės analogiški Lietuvos pilietybės santykių teisinio regu-liavimo pagrindai buvo įtvirtinti ir vėliau priimtose Lietuvos valstybės laikinosiose konstitucijose – Lietuvos Valstybės Tarybos 1919 m. balandžio 4 d. priimtuose Lietu-vos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose bei Steigiamojo Sei-mo 1920 m. birželio 10 d. priimtoje Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje.

3. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos valstybės gyvavimo metais Lietuvos pilietybės santykiai buvo reguliuojami Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę bei dvišalė-mis sutartimis su užsienio valstybėmis.

3.1. Ministrų Kabineto 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lie-tuvos pilietybę § 1 buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi:

„1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuo-met Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekil-nojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“. Čia pacituoto 3 punkto nuostata buvo taikoma su išlyga, kad „Lietuvos piliečiais nelaikomi asmens, kurie, kad ir turė-jo nuolatinį darbą <...>, bet kurių darbas buvo vien tarnavimas Rusų Valstybei, t. y. rusų valdininkai“.

Taigi pagal Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure: nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo ga-lima įgyti ir natūralizacijos būdu.

Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos.


3.2. Iš pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės su kitomis valstybė-mis sudarytų tarptautinių sutarčių, kuriomis buvo reguliuojami inter alia Lietuvos pilietybės santykiai, paminėtinos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartis su Ru-sija, 1921 m. liepos 9 d. Konvencija tarp Lietuvos ir Latvijos apie piliečių teises. Pagal šias dvišales tarptautines sutartis asmenys turėjo teisę pasirinkti tik vienos ar kitos valstybės (atitinkamai Lietuvos arba Rusijos ar Lietuvos arba Latvijos) pilietybę; jie negalėjo vienu metu būti abiejų atitinkamas sutartis sudariusių valstybių piliečiai. Tarptautines sutartis, kuriomis buvo reguliuojami inter alia Lietuvos pilietybės san-tykiai, Lietuva buvo sudariusi ir su kai kuriomis kitomis valstybėmis.

4. Steigiamasis Seimas 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė Lietuvos Valstybės Kons-tituciją. Jos II dalyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ inter alia buvo nustatyta, kad pi-lietybės teisė įgyjama ir jos netenkama vadovaujantis pilietybės įstatymu (§ 8 pirmoji dalis), kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis (§ 9).

Toks konstitucinis dvigubos pilietybės draudimas buvo grindžiamas ir tuo, kad „dabar yra daug svetimšalių, kurie, neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, no-rėtų Lietuvoje naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos piliečiams. Dėl to Konstitucijoje ir yra įrašyta, kad niekas negali būti Lietuvos ir drauge kurios kitos valstybės pilietis“ (Jankūnaitė V. Lietuvos Valstybės

Konstitucija su paaiškinimais. Kaunas, 1922, p. 25).5. Respublikos Prezidentas 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė Lietuvos Valstybės

Konstituciją. Šioje Konstitucijoje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietu-vos ir kitos kurios valstybės pilietis (§ 10 pirmoji dalis), bet kartu buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“ (§ 10 antroji dalis). Taigi 1928 m. Konstitucijoje buvo įtvirtintas ne tik dvigubos pilietybės draudimas, bet ir tokio draudimo išimtis.

6. Įsigaliojus 1928 m. Konstitucijai Lietuvoje toliau galiojo 1919 m. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

7. Aiškinant to meto teisės aktuose, reguliavusiuose pilietybės teisinius santy-kius, įtvirtintą dvigubos pilietybės draudimą bei jo išimtis pažymėtina, kad dvigubos pilietybės draudimą lėmė atkurtos ir savarankiškai besivystančios Lietuvos valstybės siekis aiškiai apibrėžti savo piliečių korpusą ir neleisti susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kad Lietuvos pilietis būtų susaistytas lojalumu ir kitai valstybei – tai vals-tybei, kurios pilietybę, be Lietuvos pilietybės, jis turėtų. Tuo tarpu minėtą dvigubos pilietybės draudimo išimtį lėmė Lietuvos valstybės siekis neprarasti ryšio su tose už-sienio valstybėse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, į kurias jie tuo metu emigravo ma-siškai. Būtent dėl to, kad Lietuvos piliečiai tuo metu daugiausia emigravo (masiškai, dėl įvairių priežasčių) į Amerikos žemyno valstybes (Argentiną, Braziliją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Urugvajų), minėta dvigubos pilietybės draudimo išimtis buvo nustatyta tiems Lietuvos piliečiams, kurie įgijo „kurio nors Amerikos krašto“


pilietybę. Pažymėtina ir tai, kad dalis Lietuvos piliečių išvykdavo iš Lietuvos laikinai ir net įgiję kitų valstybių pilietybę vėliau grįždavo į Lietuvą.

8. Šiame kontekste paminėtina 1937 m. spalio 18 d. sudaryta Lietuvos Respubli-kos ir Amerikos Jungtinių Valstybių natūralizacijos ir karinės prievolės sutartis, įsi-galiojusi 1938 m. liepos 20 d. Ja buvo reguliuojami dvigubą pilietybę turinčių asmenų karinės prievolės ir natūralizacijos santykiai. Minėtoje sutartyje buvo nustatyta, kad iš vienos susitariančiosios šalies piliečių, kurie bus natūralizuoti kitos šalies teritori-joje, laikinai sugrįžusių į savo „pirmykštės pilietybės šalį“, turėjo nebūti reikalaujama atlikti karinę prievolę ar bet kokį kitą ištikimybės veiksmą, tačiau grįžęs į savo kilmės šalį ir išgyvenęs joje daugiau kaip dvejus metus toks asmuo turėjo būti laikomas atsi-sakiusiu nuo natūralizacijos (I straipsnis). Lygiai taip pat asmuo, gimęs vienos šalies teritorijoje iš tėvų, kurie yra antrosios šalies piliečiai, ir turintis pagal tų šalių įstaty-mus abiejų šalių pilietybę bei nuolat gyvenantis tos šalies teritorijoje, turėjo nebūti verčiamas atlikti karinę prievolę ar bet kokį kitą ištikimybės veiksmą, jei laikinai (ne ilgiau kaip dvejiems metams) apsigyvens antrosios šalies teritorijoje (II straipsnis).

9. Seimas 1938 m. vasario 11 d. priėmė Lietuvos Konstituciją. Ją Respublikos Prezidentas paskelbė 1938 m. gegužės 12 d. Šios Konstitucijos II skyriuje „Pilietybė“ buvo įtvirtinti Lietuvos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindai (11–14 straipsniai), inter alia dvigubos pilietybės draudimo principas: „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“ (13 straipsnio 1 dalis). Be to, buvo nustatyta, kad pilie-tybės įgijimo, taip pat priėmimo Lietuvos piliečiu ir pilietybės atėmimo bei netekimo sąlygos ir tvarka nustatomos įstatymu (15 straipsnis).

Pažymėtina, kad 1938 m. Konstitucijoje buvo įtvirtinta ne tik dvigubos piliety-bės draudimas, bet ir šio draudimo išimtis: įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turė-damas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės (13 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymų leidėjas turėjo pareigą nustatyti atvejus, kai asmuo galėjo būti ne tik Lietuvos, bet ir kitos valstybės pilietis.

Be to, pagal Konstitucijos 12 straipsnio 3 punktą Lietuvos piliečiu galėjo būti pri-imtas asmuo, nusipelnęs Lietuvos valstybei. Ši konstitucinė nuostata suponavo ir tai, kad Lietuvos piliečiu galėjo būti priimtas ir toks Lietuvos valstybei nusipelnęs asmuo, kuris buvo kitos valstybės pilietis. Taigi minėta konstitucinė nuostata suponavo dar vieną dvigubos pilietybės draudimo išimtį.

10. Respublikos Prezidentas 1939 m. rugpjūčio 8 d. paskelbė Lietuvos pilietybės įstatymą. Jame nustatytas teisinis reguliavimas daugeliu atžvilgių skyrėsi nuo nusta-tytojo iki tol galiojusiame Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme jau nebuvo nuostatų, apibrė-žiančių, kokie asmenys yra Lietuvos piliečiai, nes Lietuvos valstybės piliečių korpusas jau buvo suformuotas pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pi-lietybę (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Lietuvos pilietybės įstatyme buvo nustatyta Lietuvos pilietybės įgijimo, atėmimo, netekimo ir atgavimo tvarka.


Lietuvos pilietybės įstatyme buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (20 straipsnis). Taip pat buvo įtvirtintos dvi šio draudimo išimtys: 1) buvo numatyta galimybė Lietuvos pilietybę suteikti išimties tvarka: nusipelnęs Lietuvos valstybei as-muo galėjo būti priimtas Lietuvos piliečiu netaikant 10 straipsnyje lietuviams nusta-tytos sąlygos Lietuvos pilietybei gauti – apsigyventi Lietuvoje bei 11 straipsnyje nelie-tuviams nustatytų sąlygų Lietuvos pilietybei gauti, inter alia šio straipsnio 5 punkte nustatytos sąlygos būti piliečiu tokios valstybės, pagal kurios įstatymus asmuo, tapęs Lietuvos piliečiu, prarastų tos valstybės pilietybę (12 straipsnis); 2) buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos piliečiui, priėmusiam svetimos valstybės pilietybę, vidaus reikalų ministro leidimu pasilikti Lietuvos pilietybę (21 straipsnis).

11. Paminėtina ir Sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos reicho dėl klai-pėdiškių pilietybės. Pabrėžtina, kad ši sutartis buvo pasirašyta 1939 m. liepos 7 d., taigi jau po Klaipėdos krašto užgrobimo ir prijungimo prie Vokietijos reicho; Res-publikos Prezidento ratifi kuota, ji įsigaliojo 1939 m. lapkričio 9 d. Minėta sutartis reguliavo svetimos valstybės aneksuoto Klaipėdos krašto gyventojų pilietybės reika-lus. Joje inter alia buvo įtvirtintas draudimas asmenims tuo pat metu turėti dviejų šalių – Lietuvos Respublikos ir Vokietijos reicho – pilietybę.

12. Paminėtinas ir Vilniaus bei jo srities gyventojų pilietybės santykių teisinis reguliavimas sutartyse su Rusija bei ją pakeitusia Sovietų Sąjunga, taip pat vėliau pri-imtu Vilniaus miesto ir jos srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu.

12.1. Lietuvos taikos sutartimi su Rusija, pasirašyta 1920 m. liepos 12 d., buvo nustatyta Lietuvos ir tuometinės Sovietų Rusijos siena. Steigiamasis Seimas šią sutartį ratifi kavo 1920 m. rugpjūčio 6 d., o šalys 1920 m. spalio 14 d. pasikeitė jos ratifi ka-vimo raštais. Pagal šią sutartį Vilnius ir jo sritis liko Lietuvai. Šioje sutartyje buvo nustatyta, kad asmenys, kurie jos ratifi kavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijoje ir „kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje“, taip pat asmenys, kurie iki 1914 m. išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip dešimt metų, turėdami nuolatinį darbą, „išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimy-nomis“, yra pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais. Asmenys, sulaukę 18 metų ir gyvenantys Lietuvos teritorijoje, turėjo teisę per vienus metus nuo šios sutarties ra-tifi kavimo dienos pareikšti norą išlaikyti (optuoti) Rusijos pilietybę. Tokiu atveju „jų pilietybe seka jų vaikai, nesukakę 18 metų, ir žmona, jeigu tarp vyro ir žmonos nėra kitokio susitarimo“ (VI straipsnis). Taigi ir pagal šią sutartį asmenys turėjo teisę pa-sirinkti tik vienos valstybės (Lietuvos arba Rusijos) pilietybę; jie negalėjo vienu metu būti abiejų šių valstybių piliečiai.

12.2. Dėl susiklosčiusių aplinkybių, būtent dėl to, kad Vilnių ir jo sritį 1920–1939 m. buvo aneksavusi Lenkija, Lietuva negalėjo įgyvendinti valstybės suve-reniteto šioje savo teritorijos dalyje. Vilniuje ir jo srityje Lietuvos pilietybės instituto įgyvendinimas buvo suvaržytas.


12.3. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tuometinė Sovietų Sąjunga užė-mė dalį tuometinės Lenkijos teritorijos, taip pat ir jos aneksuotą Vilnių bei jo sritį. 1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpinės pagalbos sutartis. Respublikos Prezidentas šią sutartį ratifi kavo 1939 m. spalio 14 d., o šalys 1939 m. spalio 16 d. pasikeitė jos ratifi kavimo raštais. Šalims susitarus, šia sutartimi „Vilnius ir Vilniaus sritis Sovietų Sąjungos perduodami Lietuvos Respublikai, įjungiant juos į Lietuvos valstybės teritorijos sudėtį ir nustatant sieną tarp Lietuvos Respublikos ir SSSR <...>“ (I straipsnis). Pažymėtina, kad minėta sutartimi Lietuvos Respublikai buvo perduota ne visa Vilniaus srities teritorija, turėjusi jai priklausyti pagal 1920 m. liepos 12 d. pasirašytą Lietuvos taikos sutartį su Rusija.

12.4. Seimas 1939 m. spalio 27 d. priėmė Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą, kurį Respublikos Prezidentas paskelbė 1939 m. spalio 27 d. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Vilniaus mieste ir jo srityje veikia Lietuvos teisės nuostatai“, o 3 straipsnyje – kad „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 dienos Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifi kacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“.

13. Apibendrinant konstatuotina, kad atkurtos nepriklausomos Lietuvos vals-tybės piliečių korpusas buvo suformuotas Lietuvos nuolatinių gyventojų pagrindu, neatsižvelgiant į jų tautybę.

Pabrėžtina, kad nuo tada, kai 1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, iki 1940 m. birželio 15 d., kai Lietuva, Sovietų Sąjungai įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę, prarado nepriklausomybę, Lietuvos pilietybės santykių teisiniam reguliavimui buvo būdinga tai, jog visą laiką buvo sie-kiama Lietuvos piliečių korpusą apibrėžti kuo aiškiau; tai darant buvo vadovaujamasi principine nuostata, kad Lietuvos pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus atskiras išimtis (kurių reglamentavimas teisės aktuose atitinkamais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais kito). Šia principine dvigubos pilietybės drau-dimo nuostata buvo vadovaujamasi ir tada, kai nustatomas atitinkamas teisinis regu-liavimas buvo autentiškas (t. y. kai Lietuvos valstybė, jos institucijos galėjo iš tikrųjų savarankiškai nuspręsti, kaip reguliuoti Lietuvos pilietybės santykius), ir tada, kai atitinkamas teisinis reguliavimas Lietuvos valstybei buvo primetamas iš šalies (t. y. kai Lietuvos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pakeitimus lėmė kitų valstybių veiksmai Lietuvos valstybės atžvilgiu).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Lie-tuvos pilietybės santykius reguliavusiuose teisės aktuose iki 1940 m. birželio 15 d. buvo nuostatų dėl asmens grįžimo į Lietuvą ar išvykimo į kitas valstybes, tačiau sąvo-ka „repatrijavimas“ nebuvo vartojama.


14. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai įvykdžius agresiją prieš nepriklauso-mą Lietuvos valstybę Lietuva buvo okupuota, vėliau – ir aneksuota bei inkorporuota į Sovietų Sąjungą. Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvą buvo neteisėtai nu-trauktas 1938 m. Lietuvos Konstitucijos, kitų Lietuvos valstybės teisės aktų veikimas. Sovietų aneksuota ir administruojama Lietuva buvo pervadinta Lietuvos Tarybų So-cialistine Respublika (Lietuvos TSR). Sovietų valdžios aktais buvo paneigtas ir Lietu-vos pilietybės institutas – okupuotos ir aneksuotos Lietuvos valstybės teritorijoje jo nebuvo galima įgyvendinti.

Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. rugsėjo 7 d. išleido įsaką „Dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos Tarybų Socialistinių Respublikų pilie-čių pilietybės įsigijimo tvarkos“, kurio 1 punktu nustatė, kad „Lietuvos, Latvijos ir Estijos Tarybų Socialistinių Respublikų piliečiai nuo šių respublikų į TSRS priėmimo dienos yra TSRS piliečiai“.

Remdamasis šiuo įsaku, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m. gruodžio 30 d. išleido įsaką „Dėl Lietuvos TSR pilietybės įgijimo“, kuriuo pripažino, kad „Lietuvos TSR piliečiais nuo tos dienos, kurią Lietuvos TSR priimta į TSRS sudėtį, laikomi visi tie asmenys, kurie 1939 m. rugsėjo 1 dieną dabartinėje Lietuvos TSR teritorijoje turėjo gyvenamąją vietą <...>, nepriklausomai nuo to, ar tie asmenys tuo metu turėjo Lietuvos pilietybę, ar neturėjo“.

Taigi neteisėtos valdžios neteisėtu sprendimu, paneigusiu ir Lietuvos valstybės, ir tarptautinę teisę, visi tuometiniai Lietuvos gyventojai prievarta buvo paskelbti „TSRS piliečiais“ ir „Lietuvos TSR piliečiais“.

Šitokia prievarta primesta „TSRS pilietybė“ ir „Lietuvos TSR pilietybė“ buvo ir yra niekinė.

15. Lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybingumo praradimu.Kaip konstatuota Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m.

kovo 11 d. deklaracijoje „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įga-liojimų“, XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje „randantis naujoms galimybėms, tautos atgimimo ir nepriklausomybės sąjūdis pradėjo reikštis atvirai, apimdamas plačiausius visuomenės sluoksnius. Tautos valia, viešai prabilusi pilietinėse akcijose, virto jos suvereninės galios raiška per esamas institucijas“.

1990 m. kovo 11 d. deklaracijoje „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ taip pat konstatuota, kad Lietuvai primestų svetimos valstybės struktūrų panaudojimas neturi būti interpretuojamas kaip jas primetusios valstybės suvereniteto lietuvių tautai ir jos teritorijai arba tos valstybės įvykdytos aneksijos pri-pažinimas.

16. Atgimimo laikotarpiu (1988–1990 m.), Lietuvai dar esant okupuotai ir anek-suotai Sovietų Sąjungos, lietuvių tauta, veikdama per Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, pasiekė, kad Lietuvoje veikusios svetimos valstybės sukurtos administracinės institu-cijos, inter alia Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, priimtų aktus, artinančius Lietu-vos valstybingumo atkūrimą.


Šiuo atžvilgiu ypač svarbus buvo tuometinės Lietuvos TSR Aukščiausiosios Ta-rybos 1989 m. lapkričio 3 d. priimtas Lietuvos TSR pilietybės įstatymas, įsigaliojęs nuo priėmimo dienos.

16.1. Lietuvos TSR pilietybės įstatyme numatyta „Lietuvos TSR pilietybė“ reiškė, kad buvusiems Lietuvos Respublikos piliečiams, jų vaikams ir vaikaičiams, taip pat kitiems buvusiems nuolatiniams nepriklausomos Lietuvos valstybės gyventojams, jų vaikams ir vaikaičiams, nuolat gyvenantiems tuometinės Lietuvos TSR teritorijoje, buvo nustatytas ypatingas teisinis statusas – kitoks, nei tiems tuometinės Lietuvos TSR teritorijoje buvusiems asmenims, kuriems „Lietuvos TSR pilietybė“ nebuvo pripažinta. Minėtu aktu, atribojus nuolatinius Lietuvos gyventojus nuo iš Sovietų Sąjungos atvykusių ir Lietuvoje gyvenančių asmenų, ypač sovietinių kariškių, buvo siekiama apibrėžti ir vienyti Lietuvos tautą, sudaryti politines ir teisines prielaidas demokratiniuose rinkimuose ir referendumo būdu pareikšti Tautos valiai.

16.2. Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos TSR piliečiai“ yra: 1) asmenys, kurie buvo Lietuvos Respu-blikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusie-ji nuolatiniai tuometinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje; 2) asmenys, turintys nuolatinę gyvena-mąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; 3) kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį. Šie asmenys per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės; 4) asmenys, įgiję Lietuvos TSR pilietybę pagal šį įstatymą.

16.3. Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) buvo numatyti teisės į Lietuvos TSR pilietybę išsaugojimo ir Lietuvos TSR pilietybės (šiame įstatyme va-dinamos ir „Respublikos pilietybe“) pripažinimo institutai. Teisė į Lietuvos TSR pi-lietybę buvo išsaugoma asmenims, iškeldintiems ar pasitraukusiems iš Lietuvos TSR teritorijos nuo 1940 m., taip pat jų vaikams ir vaikaičiams (22 straipsnio 1 dalis). Kitiems lietuviams Respublikos pilietybė buvo pripažįstama, kai jie persikelia gyventi į Lietuvą ir duoda priesaiką Respublikai (22 straipsnio 2 dalis).

16.4. Pažymėtina, kad Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) buvo skirtingai apibrėžti tie asmenys, kurie laikomi Lietuvos TSR piliečiais, ir tie asmenys, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos TSR pilietybę: Lietuvos TSR piliečiais buvo laiko-mi inter alia asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusieji nuolatiniai tuometinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR terito-rijoje, o teisė į Lietuvos pilietybę buvo išsaugoma asmenims, kurie buvo iškeldinti ar pasitraukė iš Lietuvos TSR teritorijos nuo 1940 m. (taigi negyvenantiems Lietuvoje), jų vaikams ir vaikaičiams.


16.5. Paminėtina ir tai, kad Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) buvo numatytas Lietuvos TSR pilietybės įgijimas natūralizacijos būdu (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 15 straipsnis), taip pat buvo nustatyta, kad Lietuvos TSR Aukš-čiausiosios Tarybos Prezidiumas kitos valstybės piliečiui Lietuvos TSR pilietybę gali suteikti išimties tvarka (7 straipsnis).

16.6. Ypač pabrėžtina, kad pagal Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. re-dakcija) 35 straipsnio 4 dalį šiam įstatymui „visiškai įgyvendinti“ buvo nustatytas dvejų metų nuo jo įsigaliojimo terminas. Ši nuostata aiškintina atsižvelgiant į minėto įstatymo 1 straipsnio 3 punktą, pagal kurį „kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsiga-liojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį <...> per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės“, taip pat į 2 straipsnio 4 dalį, kurioje buvo nustatyta, kad „pilnamečiai asmenys, kurie per dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo neįgijo Lietuvos TSR piliečio paso, laikomi nepriėmusiais Lietuvos TSR pilietybės“. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalį „šio įstatymo 1 straipsnyje nurodyti as-menys, kol jie laisvai apsisprendžia dėl pilietybės, gali naudotis Lietuvos TSR piliečio teisėmis dvejus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo“.

16.7. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Sei-mo narių grupės prašymą ištirti, ar Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respubli-kos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ neprieštarau-ja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12, 28 straipsniams, 29 straipsnio 1 daliai, 1994 m. balandžio 13 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutari-mo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame inter alia konsta-tuota, kad asmenys, nurodyti Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 1 straipsnio 3 punkte (t. y. „kiti asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį“), nuo asmenų, nurodytų šio straipsnio 1, 2 punktuose (t. y. asmenų, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kitų iki 1940 m. birželio 15 d. buvusių nuolatinių tuometinės Lietuvos TSR teritori-jos gyventojų, jų vaikų ir vaikaičių, nuolat gyvenančių Lietuvos TSR teritorijoje; taip pat asmenų, turinčių nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje, ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai), skyrėsi tuo, kad jie anksčiau nebuvo turėję tvirtų nuolatinių teisinių ryšių su Lietuva; tai faktiškai buvo persikėlėliai, atvykę iš už Lietuvos ribų, paprastai turėję Sovietų Sąjungos pilietybę ir, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, čia tapę užsieniečiais. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad šiems asmenims Lietuvos pilietybė buvo teikiama gerokai supapras-


tinta tvarka – iš jų buvo reikalaujama nuolat gyventi Lietuvos teritorijoje, turėti čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį, jie per dvejus metus nuo Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) įsigaliojimo turėjo teisę laisvai apsispręsti dėl pilietybės, t. y. pasilikti Sovietų Sąjungos pilietybę arba tapti Lietuvos piliečiais.

16.8. Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 35 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad laikotarpiu, kol Lietuva dar nėra atgavusi visiško valstybinio su-vereniteto, Lietuvos TSR piliečiai naudojasi ir TSRS piliečio pasais.

16.9. Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) taip pat buvo regu-liuojami kiti santykiai, susiję su Lietuvos TSR pilietybės įgijimu, netekimu, grąžini-mu, išsaugojimu, kitų pilietybės klausimų sprendimu.

16.10. Ypač pabrėžtina tai, kad jokia Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) nuostata negalėjo būti aiškinama kaip Lietuvos TSR piliečio įsipareigo-jimas kuriai nors kitai valstybei ar jos nustatytai pilietybei; tai buvo expressis verbis įtvirtinta šio įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje.

17. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lie-tuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ ir juo paskelbė, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepri-klausoma valstybė, kad Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

18. Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kurio 2 straipsniu patvir-tino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą – atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės laikinąją konstituciją. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pagrindu buvo pradėta kurti nacionalinė teisės sistema.

Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme buvo ir nuostatų dėl Lietuvos pilietybės. Antai 13 straipsnyje buvo nustatyta, kad: Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei nete-kimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos pilietybės įstatymas (1 dalis); Lietuvos pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu (2 dalis); Lietuvos piliečius už Lietuvos Respublikos ribų gina ir globoja Lietuvos Valstybė (3 dalis); imigraciją į Lietuvos Respubliką reguliuoja įstatymas (4 dalis).

19. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrin-dinio Įstatymo“ 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau ga-lioja tie iki tol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

Pažymėtina, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę liko galioti dauguma iki tol išleistų teisės aktų. Įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai turėjo konstitu-cinę pareigą peržiūrėti iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo išleistus ati-tinkamus teisės aktus ir juos suderinti su Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu. Tai turėjo būti padaryta per protingą, kuo trumpesnį laiką.

Tai pasakytina ir apie Pilietybės įstatymą (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija).


20. Pažymėtina, kad 1990 m. kovo 11 d. įstatymo „Dėl Valstybės pavadinimo ir herbo“ (priimto dar iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Lai-kinojo Pagrindinio Įstatymo“, kuriuo buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Laiki-nasis Pagrindinis Įstatymas) 1 straipsniu buvo nustatyta, kad Konstitucijoje ir kituose teisiniuose norminiuose aktuose turi būti vartojamas vienintelis ofi cialus valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika“, o trumpiau ir sudėtiniuose pavadinimuose – „Lietuva“, „Lietuvos“. Taigi buvęs Lietuvos TSR pilietybės įstatymas (1989 m. lapkri-čio 3 d. redakcija) nuo tol pradėtas vadinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu, atitinkamai pakeičiant ir šio įstatymo tekste buvusią formuluotę „Lietuvos TSR“ taip, kad šis įstatymas, kaip atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės įstatymas, galėtų reguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės santykius.

21. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinio Teismo 1994 m. balan-džio 13 d. nutarime konstatuota, jog asmenys, teisėtai įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo laikomi netekusiais Sovietų Sąjungos pilietybės; jų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė buvo paskelbta niekine; tai reiškė, kad yra likviduojami okupacijos ir aneksijos padariniai Lietuvos piliečiams, kuriems Sovietų Sąjungos pilietybė buvo primesta jėga ir prieš jų valią.

Taigi nors Lietuvos Respublikos piliečiai laikinai naudojosi TSRS piliečių pasais (pagal Pilietybės įstatymo 35 straipsnio 2 dalį (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija)), jie negalėjo būti traktuojami kaip TSRS piliečiai, t. y. kaip piliečiai valstybės, prieš jų valią juos paskelbusios savo piliečiais.

22. Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 16 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio papildymo“, kuriuo Pilietybės įstatymo 18 straipsnis (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) buvo papildytas 4 punktu.

Pilietybės įstatymo 18 straipsnis (1991 m. balandžio 16 d. redakcija) buvo išdės-tytas taip:

„Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;2) atėmus Lietuvos Respublikos pilietybę;3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais;4) įgijus kitos valstybės pilietybę.“23. Paminėtini ir kiti Aukščiausiosios Tarybos išleisti teisės aktai, kuriais buvo

aiškinamos kai kurios Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija, taip pat ir su vėlesniu papildymu) nuostatos ir nustatyta kai kurių šio įstatymo nuostatų taikymo tvarka: Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. birželio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos pilietybės įstatymo 7 ir 35 straipsnių taikymo tvarkos“ (toliau – Aukščiau-siosios Tarybos 1990 m. birželio 19 d. nutarimas), Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 10 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės klausimų sprendimo tvar-kos nuostatų“, Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 31 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio ketvirtosios dalies išaiškinimo“.


Šiame kontekste paminėtina, kad Aukščiausioji Taryba, savo 1990 m. birže-lio 19 d. nutarime aiškindama Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 7 straipsnį, pagal kurį kitos valstybės piliečiui Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta išimties tvarka, ir 35 straipsnio 3 dalį, pagal kurią jokia minėto įstatymo nuostata negalėjo būti aiškinama kaip Lietuvos TSR piliečio įsipareigojimas kuriai nors kitai valstybei ar jos nustatytai pilietybei, konstatavo, kad: asmuo, įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, laikomas netekusiu kitos valstybės pilietybės (1 punkto pir-moji pastraipa); Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos pilietybė jam suteikta išimties tvarka (1 punkto trečioji pastraipa).

Taigi Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. birželio 19 d. nutarimu buvo dar kartą patvirtintas iš Laikinojo Pagrindinio Įstatymo kylantis dvigubos pilietybės draudi-mas (su numatyta išimtimi), kurio buvo būtina paisyti ir taikant Pilietybės įstatymą (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija), kuriame šis draudimas nebuvo įtvirtintas expressis

verbis tol, kol įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio papildymo“ Pilietybės įstatymo 18 straipsnis (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) nebu-vo papildytas ir išdėstytas nauja – 1991 m. balandžio 16 d. – redakcija.

24. Minėta, kad Pilietybės įstatymas (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu) turėjo būti „visiškai įgyvendintas“ per dvejus metus, taip pat kad tai buvo siejama su terminu, per kurį atitinkami asmenys turėjo laisvai apsispręsti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės.

1991 m. lapkričio 4 d. pasibaigus šiam dvejų metų terminui Pilietybės įstatymas (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu) ir toliau galiojo, jis savaime nenustojo galios.

25. Aukščiausioji Taryba 1991 m. gruodžio 5 d. priėmė naują Lietuvos Respubli-kos pilietybės įstatymą, turėjusį pakeisti iki tol galiojusį Pilietybės įstatymą (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu).

Pilietybės įstatymas (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu) buvo pripažintas netekusiu galios Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 3 straipsniu; pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliety-bės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 4 straipsnį šis įstatymas įsigaliojo 1991 m. gruodžio 11 d. Tą pačią dieną, kai buvo priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildy-mo“ (1991 m. gruodžio 10 d.), Aukščiausioji Taryba priėmė ir nutarimą „Dėl Lietu-vos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ (toliau – ir Aukščiausio-sios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimas), kurio 1 punkte buvo nustatyta, kad naujasis Pilietybės įstatymas įsigalioja 1991 m. gruodžio 11 d.

26. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Res-publikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straips-


niu) įtvirtintas teisinis reguliavimas kai kuriais atvejais buvo analogiškas įtvirtinta-jam Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu), o kai kuriais atžvilgiais įtvirtino esmines novelas.

26.1. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birže-lio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės; 2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d.–1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vai-kaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; 3) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki šio įstatymo priėmimo; 4) asmenys, kurie įgyvendino teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstatė Lietuvos Respubli-kos pilietybę pagal šį įstatymą; 5) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pi-lietybę pagal šį įstatymą.

26.2. Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nurodyti asmenys, kuriems neterminuotai išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pi-lietybę: 1) asmenys, turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenantys kitose valstybėse, jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos; 2) asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikai, kurie gimė Lietuvoje ar pabėgėlių stovyklose, tačiau gyvena kitose valstybėse; 3) kiti lietuvių kil-mės asmenys, gyvenantys užsienio valstybėse ar jų valdomose teritorijose.

Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas buvo skirtas tam, kad užsienio valstybėse gyvenantys asmenys (ne tik lietuvių kilmės), iki Lietuvos valstybingumo praradimo turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų palikuonys, taip pat užsienio lietuviai neprarastų ryšio su atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybe, kad užsienyje gyvenantys lietuviai nebūtų atkirsti nuo lietuvių tautos.

26.3. Asmenys, kuriems buvo išsaugota teisė į Lietuvos Respublikos piliety-bę, tapti Lietuvos Respublikos piliečiais galėjo dviem būdais – įgyvendindami tei-sę į Lietuvos Respublikos pilietybę arba atstatydami Lietuvos Respublikos pilietybę (18 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d., 1991 m. gruodžio 10 d. redakcijos)).

26.3.1. Asmenims, išsaugojusiems teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, būtina sąlyga teisei į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinti buvo turimos kitos valstybės pilietybės atsisakymas.

Pažymėtina, kad kitose valstybėse gyvenantiems asmenims, turėjusiems Lietu-vos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (jeigu jie nerepatrijavo), nebuvo nustatytas reikalavimas persikelti nuolat gyventi į Lietuvą ir prisiekti Lietuvos Res-publikai.

Tuo tarpu kitose valstybėse gyvenantys asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikai ir kiti lietuvių kilmės asmenys, norėdami įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, turėjo ne tik atsisakyti turimos ki-


tos valstybės pilietybės, bet ir persikelti nuolat gyventi į Lietuvą ir prisiekti Lietuvos Respublikai.

26.3.2. Tapti Lietuvos Respublikos piliečiais atstatymo būdu galėjo tik asmenys, nurodyti Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakci-ja) – kitose valstybėse gyvenantys Lietuvos Respublikos pilietybę turėję lietuvių kil-mės asmenys, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukę iš Lietuvos. Šiame kontekste pažymėtina, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pi-lietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo papildyta ir buvo nustatyta, kad teisę atsta-tyti Lietuvos Respublikos pilietybę turi ne tik kitose valstybėse gyvenantys Lietuvos Respublikos pilietybę turėję lietuvių kilmės asmenys, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukę iš Lietuvos, bet ir jų vaikai, kurie su gimimu kitoje vals-tybėje neįgijo šios valstybės pilietybės. Taigi Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 da-lyje (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) nurodyti asmenys galėjo atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ar Lietuvos Respublikos diplomatinėms įstaigoms užsienyje raštu pareiškę, kad yra Lietuvos Res-publikos piliečiai, ir pateikę tai patvirtinančius įrodymus. Pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 4 dalį (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymas savaime nesukeldavo teisinių pasekmių tokio asmens šeimos nariams.

Toks Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, pada-rytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietu-vos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymo institutas supona-vo, kad Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo atstatyti ir asmenys, turintys ir kitos valstybės pilietybę.

26.4. Pabrėžtina, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1991 m. gruo-džio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės, yra Lietuvos Respublikos piliečiai (1 punktas). Šioje nuostatoje nėra eks-plicitiškai nurodyta, ar minėti asmenys – tai asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, ar ir asmenys, nuolat gyvenantys užsienyje.

Tuo tarpu pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1991 m. gruodžio 5 d. redakci-ja) asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenantiems kitose valstybėse, jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos, bei asme-nų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikams, kurie gimė Lietuvoje ar pabėgėlių stovyklose, tačiau gyvena kitose valstybėse, išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę.

Tokį teisinį reguliavimą aiškinant lingvistiškai, pažodžiui, išeitų, kad didelė dalis asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai turi dvejopą teisinį statusą: jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir tuo pat metu turi teisę į Lietu-


vos Respublikos pilietybės išsaugojimą. Tačiau Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 da-lies 1 punktas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) ir 17 straipsnio 1 dalies 1, 2 (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) punktai turi būti aiškinami sistemiškai, viso šiame įstaty-me nustatyto teisinio reguliavimo kontekste. Tuomet matyti, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys – tai asmenys, gy-venantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege – kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų ga-liojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus. Taigi Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys – tai asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje.

26.5. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo įtvirtinta dvigubą pilietybę ribojanti nuostata: Lietuvos Respublikos pilietis vie-nu metu negali būti kitos valstybės piliečiu, išskyrus šiame įstatyme numatytus atve-jus. Dvigubos pilietybės ribojimas įvairiais aspektais buvo įtvirtintas ir kituose šio įstatymo straipsniuose (jų dalyse): 19 straipsnio 2 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. re-dakcija), pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę; 22 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija), pagal kurį Lietuvos Res-publikos pilietybė negalėjo būti grąžinta asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės 19 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. įgijusiam kitos valstybės pilietybę, ir galėjo būti grąžinta tik tokiam asmeniui, kuris yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgi-jimo atveju praranda tos valstybės pilietybę; 18 straipsnyje (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija), kuriame buvo nustatyta, kaip įgyvendinama teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, – minėta, kad asmenims, išsaugojusiems teisę į Lietuvos Respublikos pilie-tybę, būtina sąlyga teisei į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinti buvo turimos kitos valstybės pilietybės atsisakymas (1, 2 dalys (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija)).

26.6. Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad užsienio valstybių piliečiams, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta netaikant jiems šio įsta-tymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų, taigi ir 12 straipsnio 1 da-lies 5 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nustatyto reikalavimo būti asmeniu be pilietybės arba piliečiu tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju jis prarastų tos valstybės pilietybę, arba raštu pranešti apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lie-tuvos Respublikos pilietybė. Vadinasi, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta už ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai, tuo pat metu galėjo būti ir kitos valstybės pilietis.


26.7. Pilietybės įstatymo 19 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindai: 1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę; 3) nutraukus faktinius ry-šius su Lietuvos valstybe; 4) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.

26.8. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, pada-rytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietu-vos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) taip pat buvo nustatyta pilietybės klausimų sprendimo tvarka.

26.9. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, pada-rytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietu-vos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) buvo vartojama sąvoka „repatrijavimas“ (kuri nebuvo vartojama Pilie-tybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu)) – ji buvo vartojama 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) apibrėžiant, kokiems as-menims neterminuotai išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę: asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę buvo neterminuotai išsaugoma tik jeigu jie nerepatrijavo. Va-dinasi, tiems asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. bir-želio 15 d., kurie repatrijavo iš Lietuvos, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo išsaugoma.

Kartu pažymėtina, kad Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įsta-tymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstaty-mo papildymo“ 2 straipsniu) repatrijavimo sąvoka nebuvo eksplicitiškai apibrėžta, nebuvo pateikta jokio jos apibrėžimo. Iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad repatrijavimas buvo suprantamas kaip asmens išvykimas į etninę tėvynę (net nesiejant tokio išvykimo su atitinkamos kitos valstybės pilietybės įgijimu). Tokią Pi-lietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) vartojamos sąvokos „repatrijavimas“ sampratą patvirtina ir šio įstatymo taikymo praktika.

27. Kai kurių Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildy-mu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papil-dymo“ 2 straipsniu) nuostatų įgyvendinimo tvarka buvo nustatyta Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarime. Minėtame Aukščiausiosios Tarybos nuta-rime taip pat buvo išaiškinta, kad Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redak-cija) 1 straipsnyje nurodytų asmenų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė yra niekinė (7 punktas).

28. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, pada-rytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietu-vos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“


2 straipsniu) nustatytas teisinis reguliavimas buvo keičiamas Aukščiausiosios Tary-bos 1992 m. vasario 11 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įsta-tymo 28 ir 31 straipsnių pakeitimo“, tačiau Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilie-tybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nuostatos, apibrėžiančios, kas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kaip yra reglamentuojamas teisės į Lietuvos Respublikos pilie-tybę išsaugojimas, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pi-lietybės netekimo santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė), nebuvo pakeistos.

29. Apibendrinant Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėles-niais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad:

– buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas ir nustatyta, kas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, įtvirtinus, kad Lietuvos Respublikos piliečių korpusą sudaro (jį iš esmės atribojus nuo kitų valstybių piliečių): asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės; asmenys, 1919 m. sausio 9 d.–1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę da-bartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės pilie-čiai; asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu); asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę kitais Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) numatytais pa-grindais;

– buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, nustačius, kad Lietuvos Respu-blikos pilietis vienu metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, tačiau šis draudimas nebuvo absoliutus tuo atžvilgiu, kad Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. re-dakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) buvo numatytos išimtys, kai asmuo, turintis kitos valstybės pilietybę, kartu galėjo būti ir Lietuvos Respublikos pilietis (16 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija));

– buvo įtvirtintas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą institu-tas: buvo nustatyta, kokie asmenys, norėdami tapti Lietuvos Respublikos piliečiais (įgyvendindami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę arba atstatydami Lietuvos Respublikos pilietybę), turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) nustatytus reikalavimus;

– buvo įtvirtinta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsau-goma ir teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę gali įgyvendinti ne visi asmenys, turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., o tik tie, kurie nerepatrijavo;


taigi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų teisės į šios pilietybės išsaugojimą ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo atžvilgiu buvo suskirstyti pagal etninę kilmę ir pagal tai, į kokią šalį – etninę tėvynę ar kitą šalį – jie išvyko iš Lietuvos: teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas buvo garantuoti tik tiems iš minėtų iš Lietuvos išvykusių ne lietuvių kilmės asmenų, kurie išvyko iš Lietuvos ne į etninę tėvynę;

– vienas iš Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindų buvo kitos vals-tybės pilietybės įgijimas.

30. Lietuvių Tauta 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmė Lietuvos Respubli-kos Konstituciją. Ji įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos įstaty-mo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kurį Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendume kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Nuo tol Lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu.

31. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietu-vos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos viršenybės principas suponuoja ir įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros su-bjektų pareigą atlikti iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų peržiūrą atsi-žvelgiant į Konstitucijos normas ir principus, užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius, darnią hierarchinę sistemą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d. nutari-mai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos viršenybės ir konstitucinio teisinės valstybės principų kyla įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros su-bjektų pareiga visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip pat Lietuvos valstybės nebeegzistuojančių institucijų išleistų ir tebegalio-jančių teisės aktų, kurie po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuoja atitinkamo teisė-kūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus ne-priklausomą Lietuvos valstybę ir po Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojančių atitin-kamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą atlikti ir juos atitikties Konstitucijai atžvilgiu įvertinti per protingai trumpą laiką (Konstituci-nio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teisės aktų (ar jų dalių), kurie nebuvo suderinti su Konstitucija atitinkamam teisėkūros subjektui išleidžiant naują teisės aktą, pakeičiantį, to teisėkūros subjekto manymu, Konstitucijos neatitinkantį teisės aktą (ar jo dalį), ir kurie nebuvo pripa-


žinti netekusiais galios, konstitucingumas gali būti tikrinamas atliekant konstitucinę kontrolę – dėl iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų Aukščiausiosios Tarybos priimtų aktų, Vyriausybės aktų, taip pat dėl atitinkamos teisinės galios teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir reguliuojančių Sei-mo arba Vyriausybės reguliavimo sričiai priskirtus santykius, atitikties Konstitucijai pagal Konstituciją sprendžia Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas).

32. Įsigaliojus Konstitucijai, liko galioti Pilietybės įstatymas (1991 m. gruo-džio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo).

Liko galioti ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“.

Taigi įstatymų leidėjas turėjo konstitucinę pareigą taip sureguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, kad šis teisinis reguliavimas atitiktų Konstitucijos, inter alia jos 12 straipsnio, nuostatas.

33. Įsigaliojus Konstitucijai, Pilietybės įstatymas (1991 m. gruodžio 5 d. redak-cija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsi-galiojimo) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. lapkričio 19 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 14 ir 25 straipsnių pakeitimo“; Seimo 1993 m. liepos 16 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietu-vos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“; Seimo 1993 m. gruo-džio 7 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straips-nio pakeitimo“; Seimo 1993 m. gruodžio 14 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Res-publikos pilietybės įstatymo 23 straipsnio papildymo“; Seimo 1995 m. birželio 13 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo“; Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“; Seimo 1996 m. vasario 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 ir 22 straipsnių papildymo ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymu.

Įsigaliojus Konstitucijai, buvo keičiamas ir (arba) papildomas ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įsta-tymo įgyvendinimo tvarkos“; jis buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 1993 m. birželio 8 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutari-mo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo ir papildymo“; Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 5 punkto pakeitimo“; Seimo 1994 m. kovo 15 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respu-blikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo ir papildymo“ (toliau – ir


Seimo 1994 m. kovo 15 d. nutarimas); Seimo 1994 m. liepos 18 d. nutarimu „Dėl Lie-tuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo ir papil-dymo“; Seimo 1995 m. spalio 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausio-sios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo“.

Toliau šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėti Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nuta-rimo pakeitimai ir papildymai, padaryti po Konstitucijos įsigaliojimo, bus aptariami tik tuo aspektu, kiek juose įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo susijęs su tuo, kaip yra apibrėžiama, kas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kaip yra reglamentuojamas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra regu-liuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė), taip pat su tuo, kaip yra apibrėžiamas sąvokos „repatrijavi-mas“ turinys.

34. Seimo 1993 m. liepos 16 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilie-tybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 2 straipsniu Pilietybės įstatymo 16 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) „Pilietybės suteikimas asmenims, nusipelniusiems Lietuvos valstybei“ buvo išdėstytas nauja redakcija (pakeitus ir šio straipsnio pava-dinimą).

34.1. Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje „Pilietybės suteikimas išimties tvarka“ (1993 m. liepos 16 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvai užsienio valstybių piliečiams išimties tvarka – netaikant jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų.“

34.2. Palyginus Pilietybės įstatymo 16 straipsnį (1993 m. liepos 16 d. redakcija) su šiuo straipsniu (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) matyti, kad buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka teikia jau ne Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas (kurio nebeliko), o Respublikos Prezidentas, kaip nustatyta Konstituci-jos 84 straipsnio 21 punkte.

34.3. Taip pat matyti, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) formuluotė „turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos Respublikai“ šiame straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) buvo pakeista formuluote „nusipelniu-siems Lietuvai“.

Konstitucinis Teismas, savo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime aiškindamas inter

alia Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo nu-matytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos vals-tybės pilietis, yra konstatavęs:


„Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuoda-mas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respu-blikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išim-tys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos vals-tybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“. Tame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad, „atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę vals-tybinei bendruomenei – pilietinei Tautai, Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“; kad „įstatymais ar kitais teisės aktais negali būti nustatytas koks nors baigtinis nuopelnų Lietuvos valstybei, kuriems esant užsienio valstybės pilie-čiui ar asmeniui be pilietybės išimties tvarka gali būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, sąrašas“; kad „asmens, prašančio suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių“; kad „nuopelnų Lietuvos valstybei turi turėti ne bet koks asmuo, o būtent užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės“. Konstatuota ir tai, kad „pilietybės suteikimas reiškia, jog yra konstatuojama, kad tarp asmens ir valsty-bės atsirado nuolatinis teisinis ryšys, kad toks asmuo tampa valstybinės bendruome-nės – pilietinės Tautos nariu. Valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, negali nerūpėti, kokie asmenys tampa jos piliečiais. Todėl net ir tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos vi-suomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“.

Minėta, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) neliko anksčiau šiame straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusios for-muluotės „turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos Respublikai“ – ji buvo pakeista formuluote „nusipelniusiems Lietuvai“. Iš Seimo 1993 m. liepos 16 d. priimto įstaty-mo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ travaux

préparatoires, inter alia iš Seimo posėdžių, kuriuose buvo svarstomi Pilietybės įsta-tymo 16 straipsnio (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) pakeitimai, medžiagos matyti,


kad šiais pakeitimais buvo siekiama inter alia išvengti detalaus įstatyminio užsienio valstybės piliečio nuopelnų, už kuriuos būtų galima išimties tvarka suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, apibūdinimo, paliekant Respublikos Prezidentui įgaliojimus kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar asmuo (užsienio valstybės pilietis) yra nusipel-nęs Lietuvai tiek, kad jam išimties tvarka galėtų būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, kartu nepaneigiant, kad užsienio valstybės piliečiui Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama tik išimties tvarka, t. y. tik už išimtinius nuopelnus Lie-tuvai.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1993 m. liepos 16 d. redakcija) pavadinime ir tekste vartojama formuluotė „išimties tvarka“ aiškintina atsižvelgiant į tai, jog lietuvių kalboje žodis „išimtinis“ reiškia „išskirtinis“, „ypatingas“, „nepaprastas“ (Lyberis A. Sinonimų žodynas. 2 patais. leidimas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, p. 165; Keinys S. (vyr. red.) Dabartinės lietu-

vių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 235). Tad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka – tai išskirtinis, ypa-tingas, nepaprastas atvejis.

Vadinasi, nepriklausomai nuo to, ar nuopelnai Lietuvai, už kuriuos užsienio valstybės piliečiui gali būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, Pilietybės įsta-tyme (ar kuriame nors kitame įstatyme) yra apibūdinti kaip „ypatingi“, ar kitais žo-džiais, už juos Lietuvos Respublikos pilietybė užsienio valstybės piliečiui gali būti suteikiama tik išimties tvarka. Pažymėtina, kad šio įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) expressis verbis vartojama formuluotė „išimties tvarka“ reiš-kia, jog atitinkami užsienio valstybės piliečio nuopelnai Lietuvai turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti.

Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1993 m. liepos 16 d. redakcija) nuostatos, ypač atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus, inter alia į tai, kad atitinkamomis pataiso-mis buvo koreguojamas nuopelnų Lietuvai įstatyminis apibūdinimas bei įtvirtinami Respublikos Prezidento įgaliojimai šioje srityje, nepaneigia konstitucinio imperatyvo, kad užsienio valstybės pilietis, kuriam už nuopelnus Lietuvai yra suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė ir jis tampa Lietuvos valstybinės bendruomenės – pilietinės visuomenės nariu, turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, turi būti integravęsis į Lietuvos visuomenę.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos 16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad „Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia as-mens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“; kad „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar as-muo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas“; kad „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi


nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Tik šitaip aiškinant Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. re-dakcija) nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straips-nio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

35. Seimo 1993 m. gruodžio 7 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio pakeitimo“ Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija.

35.1. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio „Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo ar Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymo sąlygos“ 3 dalyje (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Lietuvių kilmės asmenys, prieš 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respu-blikos pilietybę, ir jų vaikai, taip pat kiti asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę (jei visi nurodytieji nėra repatrijavę iš Lietuvos) ir nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukę arba ištremti iš Lietuvos, gyvenantys kitose valstybėse, Lietuvos Respublikos pilietybę atstato raštu pareiškę Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ar Lietuvos Respublikos diploma-tinėms įstaigoms užsienyje, kad jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ir pateikę pa-tvirtinančius įrodymus. Jiems netaikomos šio straipsnio pirmosios dalies ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto išlygos.“

35.2. Palyginus Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalį (1993 m. gruodžio 7 d. re-dakcija) su šia dalimi (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) matyti, kad pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalį (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) teisė atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės, buvo nustaty-ta jau ne tik kitose valstybėse gyvenantiems Lietuvos Respublikos pilietybę turėju-siems lietuvių kilmės asmenims, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems iš Lietuvos, ir jų vaikams, kurie su gimimu kitoje valstybėje neįgijo šios valstybės pilietybės, bet ir kitiems kitose valstybėse gyvenantiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems lietuvių kilmės asmenims, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems arba ištremtiems iš Lietuvos, ir jų vaikams, taip pat kitiems kitose valstybėse gyvenantiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems ne lietuvių kilmės asmenims (jei jie nėra repatrijavę iš Lietuvos), nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems arba ištremtiems iš Lietuvos.

Tokiu teisiniu reguliavimu buvo gerokai išplėstas asmenų, galinčių atstatyti Lie-tuvos Respublikos pilietybę ir turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, ratas.

35.3. Kita vertus, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę atstatymas buvo susietas su kitose valstybėse gyvenančių iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilie-


tybę turėjusių asmenų nerepatrijavimu: teisė atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo garantuota tik tiems iš Lietuvos išvykusiems ne lietuvių kilmės asmenims, kurie iš Lietuvos išvyko ne į etninę tėvynę.

36. Seimo 1993 m. gruodžio 14 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 23 straipsnio papildymo“ Pilietybės įstatymo 23 straipsnis „Lie-tuvos Respublikos pilietybės suteikimo akto pripažinimas negaliojančiu“ (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo papildytas tokia 3 dalimi:

„Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos vals-tybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos.“

37. Seimo 1994 m. kovo 15 d. nutarimo 1 punktu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo 2 punktas buvo papildytas 2, 3, 4 dalimis. Aukš-čiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo (1994 m. kovo 15 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta, kad „asmenys ir jų šeimos nariai, atstatantys Lietuvos Respu-blikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio trečiąją dalį, prašyme atstatyti pilietybę nurodo, ar jie nėra repatrijavę iš Lietuvos, ir dėl to pateikia įrodymus“, taip pat buvo išaiškinta Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartojama sąvoka „repatrijavimas“: repatrijavimas – tai „išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“.

37.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įsigaliojus Konsti-tucijai įstatymų leidėjas turėjo konstitucinę pareigą taip sureguliuoti Lietuvos Respu-blikos pilietybės santykius, inter alia pakoreguoti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruo-džio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo), taip pat Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ nu-statytą teisinį reguliavimą, kad jis atitiktų Konstitucijos, inter alia jos 12 straipsnio, nuostatas.

37.2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad poįstatyminiu aktu – Aukščiausiosios Ta-rybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimu (1994 m. kovo 15 d. redakcija) yra atsklei-džiamas įstatyme – Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) – vartojamos sąvokos „repatrijavimas“ turinys.

37.2.1. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu.

Taigi ir Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakei-timais ir papildymais) vartojamą sąvoką „repatrijavimas“, atsižvelgiant ir į jos paskirtį minėtame įstatyme, ir į jos vartojimo kontekstą, buvo galima apibrėžti (inter alia aiš-


kinti) tik šiuo arba kitu įstatymu. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, kad pilietybės teisiniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymu.

37.2.2. Tai, kad Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėles-niais pakeitimais ir papildymais) vartojamos sąvokos „repatrijavimas“, atsižvelgiant ir į jos paskirtį minėtame įstatyme, ir į jos vartojimo kontekstą, turinio nebuvo ga-lima apibrėžti (inter alia aiškinti) poįstatyminiu teisės aktu, iškyla ir iš Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų.

37.2.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Aukščiausio-sios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal formą prieštaravo Konstitucijos 12 straipsniui, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

37.3. Minėta, kad pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birže-lio 15 d., teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę buvo neterminuotai išsaugoma tik jeigu jie nerepatrijavo, o tiems asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kurie repatrijavo iš Lietuvos, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo išsaugoma.

Taip pat minėta, kad pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalį (1993 m. gruo-džio 7 d. redakcija) teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę atstatymas buvo susietas su kitose valstybėse gyvenančių iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų nerepatrijavimu: teisė atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo garantuota tik kitose valstybėse gyvenantiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Res-publikos pilietybę turėjusiems lietuvių kilmės asmenims, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems arba ištremtiems iš Lietuvos, ir jų vaikams, taip pat tik tiems kitose valstybėse gyvenantiems iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems ne lietuvių kilmės asmenims, nuo 1940 m. birže-lio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems arba ištremtiems iš Lietuvos, kurie išvyko iš Lietuvos ne į etninę tėvynę.

37.3.1. Minėta, kad Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vė-lesniais pakeitimais ir papildymais) sąvoka „repatrijavimas“ nebuvo eksplicitiškai apibrėžta.

37.3.2. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo 2 punkto 4 da-lyje (1994 m. kovo 15 d. redakcija) įtvirtintas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas, at-sižvelgiant ir į jos paskirtį Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), ir į jos vartojimo kontekstą, suponuoja, kad buvo laikomasi nuostatos, jog teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas priklausė nuo asmens etninės kilmės ir nuo to, į kokią šalį – etninę tėvynę ar kitą šalį – asmuo išvyko iš Lietuvos.


37.3.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad reguliuojant pi-lietybės santykius turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo.

Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (1 dalis), taip pat kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (2 dalis).

37.3.4. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo 2 punkto 4 da-lyje (1994 m. kovo 15 d. redakcija) įtvirtintas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas, at-sižvelgiant ir į jos paskirtį Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), ir į jos vartojimo kontekstą, nukrypsta nuo Konstitucijos 29 straipsnio imperatyvų tuo atžvilgiu, kad buvo suvaržyta į etninę tė-vynę išvykusių ne lietuvių kilmės asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lie-tuvos Respublikos pilietybę, taip pat jų vaikų teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą (teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas ir Lietuvos Res-publikos pilietybės atstatymas).

37.3.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Aukščiausio-sios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

37.4. Seimas 1994 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respubli-kos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo ir papildymo“, kuriuo inter

alia pakeitė Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punktą (1994 m. kovo 15 d. redakcija); Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalis (1994 m. kovo 15 d. redakcija) tapo šio punkto (1994 m. liepos 18 d. redakcija) 5 dalimi.

37.4.1. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Kons-titucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruo-džio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal for-mą prieštaravo Konstitucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės princi-pui, konstatuotina, kad Konstitucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty-bės principui pagal formą prieštaravo ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 5 dalies (1994 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“.


37.4.2. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Kons-titucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruo-džio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turi-nį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės princi-pui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal turinį prieštaravo ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 5 dalies (1994 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“.

38. Taip pat remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendini-mo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavi-mu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pa-gal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) nuostata „jei visi nurodytieji nėra repatrijavę iš Lietuvos“, taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nuostata „jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos“.

39. Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilie-tybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 1 straipsniu Pilietybės įstatymo 1 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo išdėstytas nauja redakcija.

39.1. Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje „Lietuvos Respublikos piliečiai“ (1995 m. spalio 3 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Lietuvos Respublikos piliečiai yra:1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu

šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos);2) asmenų, turėjusių Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikaičiai, jeigu

jie neįgijo kitos valstybės pilietybės;3) asmenys, 1919 m. sausio 9 d.–1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje

Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai;

4) lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lie-tuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės;

5) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pa-gal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki Pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 dieną;


6) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybėsįstatymą.

Asmenims, nurodytiems šio straipsnio pirmosios dalies 1 punkte, jų pageidavi-mu išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pasai arba pagal šio įstatymo 17 straips-nį teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai.

Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės pilietis, iš-skyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.“

39.2. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija) aiš-kintina atsižvelgiant inter alia į tai, kad Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 7 straips-niu nauja redakcija buvo išdėstytas Pilietybės įstatymo 17 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija).

39.3. Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje „Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas“ (1995 m. spalio 3 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vai-

kams (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos);2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš

tėvų ar senelių yra lietuviai ir pats asmuo pripažįsta, kad laiko save lietuviu.Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal jų

prašymą išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai.Šie asmenys su savo šeimos nariais gali atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų,

gyventi Lietuvoje netaikant jiems Imigracijos įstatymo reikalavimų bei iš jos išvykti. Įstatymai gali nustatyti ir kitas šių asmenų teises.

Asmenys, nurodyti šio straipsnio pirmosios dalies 1 punkte, teisę į Lietuvos Res-publikos pilietybę įgyvendina pagal šio įstatymo 1 straipsnį.

Asmenys, nurodyti šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte, teisę į Lietuvos Res-publikos pilietybę įgyvendina, kai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės ir grįžta nuolat gyventi į Lietuvą.“

39.4. Minėta, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. re-dakcija) nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nebuvo Lietuvos Respubli-kos piliečiai ex lege – kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turėjo pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstaty-mo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus.

Pilietybės įstatymo 17 straipsnio (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) pakeitimu, padarytu Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pi-lietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 7 straipsniu, nebuvo pakeista principinė


nuostata, kad asmenys, turintys teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege – jie teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo įgyvendinti pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija).

39.5. Pabrėžtina, kad pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1995 m. spalio 3 d. redakcija) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos), įgyven-dindami savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, jau neprivalėjo atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.

Taigi tokiu teisiniu reguliavimu buvo išplėstas asmenų, galinčių įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, ratas.

39.6. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostatą „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. tu-rėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lie-tuvos)“ aiškinant kartu su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, „jų pageidavimu išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pasai arba pagal šio įstatymo 17 straipsnį teisę į Lietuvos Res-publikos pilietybę patvirtinantys dokumentai“, taip pat su šio įstatymo 17 straipsniu (1995 m. spalio 3 d. redakcija) matyti, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata apima ir asmenis, nuolat gyvenan-čius Lietuvoje, ir asmenis, nuolat gyvenančius užsienyje.

Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege yra tie iš šiame punkte nurodytų asmenų, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, taip pat tie už-sienyje nuolat gyvenantys asmenys, kurie savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendino pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija).

Šiame kontekste paminėtina, jog Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalies (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata, kad asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1 dalies 1 punkte (t. y. asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)), jų pageidavimu išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pasai arba pagal šio įstatymo 17 straipsnį teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu priklauso nuo to, ar asmeniui išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas arba kitas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas.

39.7. Palyginus Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalį (1995 m. spalio 3 d. redak-cija) su Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) matyti, kad pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalį (1995 m. spalio 3 d. redakci-ja) Lietuvos Respublikos piliečiai yra ne tik asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję


Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės; asmenys, 1919 m. sausio 9 d.–1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lie-tuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu); asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę kitais Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) numatytais pagrindais; bet ir:

– lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietu-vos teritorijos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės;

– tie asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai, jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos, kurie įgijo kitos valstybės pilietybę.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip minėta, tie asmenys, iki 1940 m. birže-lio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai, jeigu šie asmenys ar jų vaikai nere-patrijavo iš Lietuvos, kurie įgijo kitos valstybės pilietybę, teisę į Lietuvos Respu-blikos pilietybę galėjo įgyvendinti pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija); pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1995 m. spalio 3 d. redakcija) jie jau neprivalėjo atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.

39.8. Be to, Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1995 m. spalio 3 d. redakcija) neliko šios dalies 4 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusios nuostatos, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra „asmenys, kurie įgyvendino teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstatė Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą“, tačiau liko šios dalies 5 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusi nuostata, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra „kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą“, – ši nuostata, šiek tiek pakeitus redakciją, buvo įtvirtinta Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 punkte (1995 m. spalio 3 d. redakcija).

39.8.1. Šiame kontekste paminėtina, kad Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 8 straipsniu Pilietybės įstatymo 18 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Vadi-nasi, Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neliko Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymo instituto.

39.8.2. Atsižvelgiant inter alia į tai, kad įsigaliojus Seimo 1995 m. spalio 3 d. pri-imtam įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papil-dymo“ Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neliko pilietybės atstatymo instituto, konstatuotina, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą“ apima ir tuos asmenis, kurie įgyvendino teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstatė Lie-tuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punktą (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija).


39.9. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“ ir šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redak-cija) nuostata „Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) as-menims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“ reiškia, kad asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos pilietybę, ir jų vaikų teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas buvo susietas su jų bei jų vaikų nerepatrijavimu: šios teisės įgyvendinimas buvo garantuotas tik tiems iš nurodytų asmenų bei jų vaikų, kurie yra ne lietuvių kilmės ir išvyko iš Lietuvos ne į etninę tėvynę.

39.10. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Kons-titucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruo-džio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turi-nį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės princi-pui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietu-vos“, taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redak-cija) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“.

40. Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilie-tybės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 6 straipsniu Pilietybės įstatymo 16 straipsnis (1993 m. liepos 16 d. redakcija) buvo papildytas 2 dalimi.

Pilietybės įstatymo 16 straipsnio „Pilietybės suteikimas išimties tvarka“ 2 dalyje (1995 m. spalio 3 d. redakcija) buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikos pilietybės sutei-kimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams.“

41. Seimas 1995 m. spalio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lie-tuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“, kuris įsigaliojo 1995 m. lapkričio 4 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta: „Repatrijavimu laiko-mas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje.“

Taigi sąvokos „repatrijavimas“ turinys buvo apibrėžtas taip pat, kaip ir Aukščiau-siosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliety-bės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalyje (1994 m. kovo 15 d. redakcija), šio punkto 5 dalyje (1994 m. liepos 18 d. redakcija).

42. Tą pačią dieną (1995 m. spalio 19 d.) Seimas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliety-bės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ pakeitimo“, kurio 1 punktu inter alia pripaži-no netekusiu galios Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl


Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punktą (1994 m. liepos 18 d. redakcija).

43. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įsta-tymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuo-stata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

44. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Kons-titucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendini-mo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavi-mu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty-bės principui prieštaravo ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1995 m. spalio 19 d. redakcija).

45. Seimo 1996 m. vasario 6 d. priimto Pilietybės įstatymo 17 ir 22 straipsnių papildymo ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo papildyta ir nauja redakcija išdėstyta šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija).

45.1. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio „Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas“ 1 dalyje (1996 m. vasario 6 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vai-

kams (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse;

2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.“45.2. Palyginus Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį (1996 m. vasario 6 d. re-

dakcija) su Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi (1995 m. spalio 3 d. redakcija) matyti, kad šio straipsnio 1 dalies 1 punkte (1996 m. vasario 6 d. redakcija) liko anks-tesnė nuostata, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma inter alia asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vai-kams (jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos), tačiau buvo eksplicitiškai nustatyta, kad šie asmenys – tai asmenys, gyvenantys kitose valstybėse.

45.3. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Kons-titucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruo-džio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės prin-


cipui prieštaravo ir Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1996 m. vasa-rio 6 d. redakcija) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“.

46. Minėta, kad pagal Pilietybės įstatymo 22 straipsnį (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) Lietuvos Respublikos pilietybė negalėjo būti grąžinta asmeniui, Lietuvos Respublikos pilietybės netekusiam 19 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. įgijusiam kitos valstybės pilietybę, ir galėjo būti grąžinta tik tokiam asmeniui, kuris yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju jis praranda tos valstybės pilietybę.

Seimo 1996 m. vasario 6 d. priimtu Pilietybės įstatymo 17 ir 22 straipsnių papil-dymo ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Pilietybės įstatymo 22 straips-nis buvo papildytas ir išdėstytas nauja redakcija. Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje „Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimas“ buvo numatyta galimybė Lietuvos Res-publikos pilietybę grąžinti ir asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės inter alia šio įstatymo 19 straipsnio 2 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nu-matytu pagrindu, t. y. įgijus kitos valstybės pilietybę, tačiau tik jei prašymo pateikimo metu šis asmuo nuolat gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir atitinka šio įstaty-mo 12 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalies 2, 3, 5 punktuose (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nustatytas sąlygas, inter alia sąlygą neturėti kitos valstybės pilietybės arba sąlygą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.

47. Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija).

47.1. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1997 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. bir-želio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vai-kai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos); 2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d.–1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; 3) lietuvių kilmės asme-nys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės; 4) asmenys, iki 1991 m. lapkri-čio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki Pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 d.; 5) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą.

47.2. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija) aiš-kintina atsižvelgiant inter alia į tai, kad Seimo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) priimto Pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeis-tas ir nauja redakcija išdėstytas Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1996 m. vasario 6 d. redakcija).

47.3. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1997 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai


išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams ir vaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lie-tuvos), gyvenantiems kitose valstybėse.

47.4. Palyginus Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1997 m. liepos 2 d. re-dakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1995 m. spalio 3 d. redakcija), atsižvelgiant į šio įstatymo 17 straipsnio 1 da-lies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostatas, matyti, kad pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1997 m. liepos 2 d. redakcija) galimybė būti Lietuvos Respublikos piliečiais, turinčiais dar ir kitos valstybės pilietybę, buvo nu-statyta ir užsienyje gyvenančių asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos pilietybę, vaikaičiams (jeigu jie nerepatrijavo iš Lietuvos).

47.5. Pažymėtina ir tai, kad Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Lietuvos Respubli-kos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakci-ja išdėstytas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnis (1995 m. spalio 19 d. redakcija).

Padarius šį pakeitimą, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalyje (1997 m. liepos 2 d. redakcija) sąvokos „repatrijavimas“ turinį apibrėžianti nuostata liko ta pati, kaip ir įstatymo „Dėl Lie-tuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalyje (1995 m. spalio 19 d. redakcija): „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje.“

47.6. Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimtas Pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymas ir tą pačią dieną priimtas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymas įsi-galiojo tą pačią dieną – 1997 m. liepos 16 d.

47.7. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Kons-titucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruo-džio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turi-nį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės princi-pui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“, šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakci-ja) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“, taip pat įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija).

48. Apibendrinant tai, kokios galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija


su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo įtvirtintos tuo metu, kai jau galiojo Konstitucija, konstatuotina, kad šiame įstatyme visą laiką buvo įtvirtinta dvigubos pilietybės draudimo principas, neleidžiantis asmeniui būti tuo pat metu Lietuvos Respublikos ir kurios nors kitos valstybės piliečiu, taip pat šio draudimo išimtys.

48.1. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-mais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) buvo įtvirtintos tik dvi minėto dvigubos pilietybės draudimo išimtys: pagal šio įstatymo 16 straipsnį (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė ga-lėjo būti suteikta už ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai, tuo pat metu galėjo būti ir kitos valstybės pilietis; pagal minėto įstatymo 18 straipsnio 3 dalį (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) kitose valstybėse gyvenantys Lietuvos Respublikos piliety-bę turėję lietuvių kilmės asmenys, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukę iš Lietuvos, ir jų vaikai, kurie su gimimu kitoje valstybėje neįgijo šios vals-tybės pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo atstatyti neatsisakydami turi-mos kitos valstybės pilietybės.

48.2. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir regu-liuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Konsti-tucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais; tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę.

48.3. Šiuo atžvilgiu Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) įtvirtinta dvigubos pilietybės draudimo išimtis atitiko Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Kitaip vertintina Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje (1991 m. gruo-džio 10 d. redakcija) įtvirtinta dvigubos pilietybės draudimo išimtis – atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatytas reikalavimas atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsi-sakyti turimos kitos valstybės pilietybės, ši išimtis sudarė prielaidas dvigubai piliety-bei tapti ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu.

48.4. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-mais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) buvo įtvirtintas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas, kuris, kaip konstatuo-ta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, buvo skirtas tam, kad užsienio valstybėse gyvenantys asmenys (ne tik lietuvių kilmės), iki Lietuvos valstybingumo praradimo turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų palikuonys, taip pat užsienio lietuviai ne-prarastų ryšio su atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybe, kad užsienyje gyvenantys lietuviai nebūtų atkirsti nuo lietuvių Tautos.

Nėra jokio teisinio pagrindo manyti, kad minėtas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas galėtų kokiu nors atžvilgiu nederėti su kuriomis nors Konstitucijos nuostatomis, išskyrus tai, kad iš visų asmenų, turėjusių Lietuvos Res-publikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenančių kitose valstybėse, buvo išskirti tie, kurie repatrijavo iš Lietuvos, – jiems teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę


nebuvo išsaugoma. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nuostata „jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos“ prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

48.5. Ilgainiui buvo plečiamas asmenų, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Res-publikos pilietybę, ratas: šią teisę įgijo ne tik asmenys, turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenantys kitose valstybėse (jei šie asmenys nerepatrijavo iš Lietuvos), jų vaikai, kurie gimė Lietuvoje ar pabėgėlių stovyklose, tačiau gyveno kitose valstybėse, bei kiti lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys užsienio valstybėse ar jų valdomose teritorijose, bet ir asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenančių kitose valstybėse, vaikai (nepriklau-somai nuo to, kur jie gimė), o vėliau – ir vaikaičiai (jei šie asmenys, jų vaikai, vaikai-čiai nerepatrijavo iš Lietuvos).

Toks asmenų, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, rato plė-timas, išskyrus aptartąją repatrijavimo klauzulę, nelaikytinas nederančiu su kuriomis nors Konstitucijos nuostatomis.

48.6. Buvo plečiamas ir asmenų, galinčių tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, ratas; tai buvo daroma:

– Seimo 1993 m. gruodžio 7 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos pi-lietybės įstatymo 18 straipsnio pakeitimo“, kuriuo buvo pakeista ir nauja redakcija iš-dėstyta Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija);

– Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos piliety-bės įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 1 straipsniu, kuriuo nauja redakcija buvo išdės-tytas Pilietybės įstatymo 1 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija), ir 7 straips-niu, kuriuo nauja redakcija buvo išdėstytas Pilietybės įstatymo 17 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija);

– Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, kuriuo buvo papildyta ir nauja redakcija išdėstyta šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija);

– Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pa-keitimo įstatymo 2 straipsniu, kuriuo buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Pi-lietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija).

Galiausiai buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad asmenų, kurie tuo pat metu galėjo būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai, ratas buvo išplės-tas taip, kad tai sudarė prielaidas dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.

48.7. Konstatuotina, kad Pilietybės įstatymo pakeitimai, kuriais asmenų, tuo pat metu galėjusių būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiais, ratas buvo laipsniškai plečiamas taip, kad tai sudarė prielaidas dvigubai pilietybei tapti plačiai paplitusiu reiškiniu, neatitiko Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad, iš-


skyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respu-blikos ir kitos valstybės pilietis.

48.8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai prieštaravo:

– Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo atstatant Lietuvos Respublikos piliety-bę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės;

– Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d.) nuostata „Jiems netaikomos šio straipsnio pirmosios dalies ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto išlygos“;

– Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1995 m. spalio 3 d. redakci-ja) ta apimtimi, kuria neliko anksčiau šiame punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusios nuostatos „jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės“;

– Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija) ta apim-timi, kuria nebuvo nustatytas reikalavimas įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės;

– Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redak-cija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę.

48.9. Teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją tol, kol Konstitu-cijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujan-čiais Konstitucijai.

Pabrėžtina, jog tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta ap-imtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, 18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruo-džio 7 d.) nuostata „Jiems netaikomos šio straipsnio pirmosios dalies ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto išlygos“, 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1995 m. spalio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame neliko anksčiau šiame punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusios nuostatos „jeigu jie neįgijo kitos valstybės piliety-bės“, 17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatytas reikalavimas įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieš-taravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, negali būti interpretuojama kaip pagrin-das kvestionuoti asmenų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę (esančių Lietuvos Respublikos piliečiais) pagal atitinkamus antikonstituciniais pripažintus Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius (jų dalis) ir turinčių dar ir kitos valstybės pilietybę, turimą Lietuvos Res-publikos pilietybę. Tokie asmenys ir toliau yra Lietuvos Respublikos piliečiai.


49. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucijai prieš-taravo:

– Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“;

– Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Res-publikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 5 dalies (1994 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“;

– Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) nuostata „jeigu visi nurodytieji nėra repatrijavę iš Lietuvos“, taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nuostata „jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos“;

– Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakci-ja) nuostata „jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“;

– Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redak-cija) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“;

– įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1995 m. spalio 19 d. redakcija);

– Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1996 m. vasario 6 d. redak-cija) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“;

– Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakci-ja) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“;

– Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakci-ja) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“;

– įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija).

Pabrėžtina, kad minėtų įstatymų, kitų teisės aktų straipsnių (jų dalių) pripažini-mas prieštaraujančiais Konstitucijai, atsižvelgiant inter alia į tai, kad šiame Konstitu-cinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, jog Konstitucijai prieštarauja ir Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniai (jų dalys), įtvirtinantys tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarė prielaidas dvigubai pilietybei tapti plačiai paplitusiu reiškiniu, yra grindžiamas ne tuo, kad iš Lietuvos repatrijavusiems asmenims nebuvo nustatyta teisės, be turimos kitos vals-tybės pilietybės, turėti dar ir Lietuvos Respublikos pilietybę, bet tuo, kad minėtiems asmenims nebuvo išsaugota teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. jiems apskritai nebuvo palikta galimybės pagal įstatymą laisvai apsispręsti, ar atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės ir tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, ar likti tos kitos valstybės piliečiais ir netapti Lietuvos Respublikos piliečiais.


50. Minėta, kad Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė Pilietybės įstatymą; jis įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.; nuo tos dienos neteko galios iki tol galiojęs Pilietybės įstatymas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Minėta ir tai, kad Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymą; jis įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.; nuo tos dienos neteko galios iki tol galiojęs įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ (1995 m. spalio 19 d. redakcija su vėlesniais pakei-timais).

51. Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) „Lietuvos Respublikos piliečiai“, kuriame nustatytas teisinis reguliavimas yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

„Lietuvos Respublikos piliečiai yra:1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikai-

čiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepa-trijavo);

2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinė-je Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai;

3) lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu;

4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Pilietybės įstatymą;

5) kiti asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1991 m. gruo-džio 5 d. priimtą Pilietybės įstatymą.“

52. Taip pat, remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šia-me Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, kons-tatuotina, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai prieštarauja ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę.

53. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konsti-tucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruo-džio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal turi-nį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės princi-


pui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto (2002 m. rugsė-jo 17 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“.

54. Konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikai-čiai nerepatrijavo“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar šio įstatymo 1 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) as-menys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir pro-vaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo)“ ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai re-patrijavo, nėra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisingumo principui.

55. Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) „Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas“, kurio 1 dalyje nustatytas teisinis regu-liavimas yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

„1. Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vai-

kams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provai-kaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse;

2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.2. Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jų pra-

šymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvir-tinantys dokumentai.

3. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina pagal šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą arba yra lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse.“

56. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konsti-tucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatytas reikalavimas įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 12 straips-nio 2 daliai prieštarauja ir Pilietybės įstatymo 17 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.

57. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Kons-titucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendini-


mo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavi-mu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pa-gal turinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“.

58. Konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikai-čiai nerepatrijavo“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „Teisė į Lietuvos Respublikos pi-lietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse“ ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, įtvirtinta, kad asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar pro-vaikaičiai repatrijavo, gyvenantiems kitose valstybėse, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neišsaugoma, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, konsti-tuciniam teisingumo principui.

59. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio „Pilietybės įstatymo taikymo nuostatos“ 2 dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nustatyta: „Repatrijavi-mu laikomas išvykimas į etninę tėvynę ir apsigyvenimas etninėje tėvynėje.“

60. Palyginus Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) su įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalimi (1995 m. spalio 19 d., 1997 m. liepos 2 d. redakcijos), kurioje nustatyta, kad „repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“, matyti, kad sąvokos „repatrija-vimas“ apibrėžimo formuluotės pakeitimas (jungtuką „arba“ pakeitus jungtuku „ir“) nereiškia, jog pakito įstatymų leidėjo nuostata, kad teisės į Lietuvos Respublikos pilie-tybę išsaugojimas priklauso nuo asmens etninės kilmės ir nuo to, į kokią šalį – etninę tėvynę ar kitą šalį – asmuo išvyko iš Lietuvos.

61. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame Konsti-tucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruo-džio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal tu-rinį prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės prin-cipui (kaip ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1995 m. spalio 19 d., 1997 m. liepos 2 d. redakcijos)),


konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 da-lis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija).

62. Konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar ši dalis neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisingu-mo principui.

63. Pilietybės įstatymo 18 straipsnyje „Lietuvos Respublikos pilietybės neteki-mas“ (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija), kurio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta:

„1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;2) įgijus kitos valstybės pilietybę;3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas:1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vai-

kams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar pro-vaikaičiai nerepatrijavo);

2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu.

3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje, netu-rėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo.“

64. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), taip pat lietuvių kilmės asmenys, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu, įgiję kitos valstybės pilietybę, nepraranda Lietuvos Respublikos piliety-bės; taigi šie asmenys tuo pat metu gali būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai. Taip sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.

Toks Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakci-ja) nustatytas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

65. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pilietybės įstaty-mo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.


66. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata „Šio straipsnio 1 da-lies 2 punktas netaikomas: <...> 2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar sene-liai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) netaikomas tik lietuvių kilmės asmenims ir yra taikomas ne lietuvių kilmės asmenims, neprieštaravo Konstitucijos 12 straips-nio 1, 3 dalims, 29 straipsniui.

67. Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimto Pilietybės įstatymo 12, 18, 20, 26, 28, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeista Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) ir šis straipsnis buvo papildytas nauja 4 dalimi.

67.1. Pilietybės įstatymo 18 straipsnyje (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) nu-statyta:

„1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;2) įgijus kitos valstybės pilietybę;3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas Lietuvos Respublikos piliečiui,

įgijusiam kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d., jeigu jis yra:1) asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis

ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo);2) lietuvių kilmės asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra

ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu.3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jei-

gu jis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje, neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo.

4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, įgiję kitos valstybės pilietybę ar gavę kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumen-tą iki 2002 m. gruodžio 31 d., laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos.“

67.2. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas reiškia iš esmės tą patį, ką ir nustatytasis Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija): asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), taip pat lietuvių kilmės asmenys, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu, įgiję kitos valstybės pilietybę, nepraranda Lietu-vos Respublikos pilietybės ir tuo pat metu gali būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos


valstybės piliečiai. Taip sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.

Toks Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2006 m. balandžio 6 d. redakci-ja) nustatytas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

67.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pilietybės įstaty-mo 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

68. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymuose keliamos abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai yra susijusios inter

alia su tuo, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė).

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad tam tikri Pilie-tybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildy-mais) straipsniai (jų dalys) sudaro prielaidas dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta iš-imtimi, o paplitusiu reiškiniu. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu minėti straipsniai (jų dalys) yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

Pažymėtina, kad prielaidų atsirasti dvigubai pilietybei įstatyminis įtvirtinimas sietinas ne tik su Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniais (jų dalimis), kuriuose, pažeidžiant Konstitu-cijos 12 straipsnio 2 dalį, apibrėžiamas Lietuvos Respublikos piliečių korpusas, įtvir-tinamas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas, reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai. Tokios prielaidos gali atsirasti reguliuojant ir kitus santykius, inter alia Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo santykius.

Prielaidos pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį gali atsirasti ne tik tada, kai nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad dviguba pilietybė tampa ne ypač reta išim-timi, o paplitusiu reiškiniu, bet ir tada, kai Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama (taip pat ir išimties tvarka) tokiems kitos valstybės pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į Lie-tuvos visuomenę. Ir vienu, ir kitu atveju Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti nu-vertinama.

Sistemiškai vertinant Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai prieštarauja tam tikri šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu galioję minėto įstatymo straipsniai (jų dalys), leidę Lietuvos Respublikos piliečiams tuo pat metu būti ir kitų valstybių piliečiais, būtent 1 straipsnio 1 punktas (2002 m.


rugsėjo 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pi-liečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilie-tybę, 17 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redak-cija), nėra visiškai pašalinamos įstatyminės prielaidos pagal kitus Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius, leidžiančius Lietuvos Respublikos piliečiams tuo pat metu būti ir kitų valstybių pilie-čiais, pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies imperatyvus. Šiuo atžvilgiu ydingos yra ir minėto įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) bei 16 straipsnio 1 dalis (2006 m. liepos 18 d. redakcija).

68.1. Pilietybės įstatymo 20 straipsnio „Lietuvos Respublikos pilietybės grąžini-mas“ 2 dalyje (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatyta:

„Asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės iki šio Įstatymo įsiga-liojimo dienos, taip pat šio Įstatymo 18 straipsnio 1, 3 ar 4 dalyje, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje numatytais pagrindais ir atitinkančiam šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 3 punkto sąlygas, Lietuvos Respublikos pi-lietybė gali būti grąžinta pagal tokio asmens prašymą, netaikant jam šio Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų sąlygų.“

68.1.1. Toks teisinis reguliavimas, kai iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama inter alia atsisakyti turimos kitos valstybės pi-lietybės, sudaro prielaidas dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu ir yra nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Res-publikos ir kitos valstybės pilietis.

68.1.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, ne-reikalaujama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

68.2. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio „Pilietybės suteikimas išimties tvarka“ 1 dalyje (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nustatyta:

„Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai ir integravusiems į Lietu-vos visuomenę užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvar-ka netaikant jiems šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų. Nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo. Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti


suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai.“

68.2.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių, kad net tais atve-jais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuome-nę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

68.2.2. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakci-ja) nuostata „Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“ reiškia, kad kitos valstybės pilietybę turinčiam asmeniui Lietuvos Respubli-kos pilietybė gali būti suteikta nepaisant to, ar šis asmuo jau turi, ar neturi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, ar jis jau yra, ar nėra susijęs su Lietuvos valstybe fakti-niais ryšiais, ar jis jau yra, ar nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę.

Toks teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos pilietybės konstitucine samprata, jis nepagrįstai išplečia galimybes asmenims, turintiems kitos valstybės pilietybę, įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę netaikant jiems Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatytų sąlygų.

Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nuo stata „Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsny-je numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“ yra nesuderinama su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstaty-mo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

68.2.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata „Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju in-teresu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“ prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

69. Tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asme-nys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, Pilietybės įstatymo 17 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatytas reikalavimas įgy-vendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pi-


lietybės, 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija), 20 straipsnio 2 da-lis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama atsisakyti turi-mos kitos valstybės pilietybės, 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakci-ja) nuostata „Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“ prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, taip pat kad Pilietybės įsta-tymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, negali būti interpretuojama kaip pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima kvestionuoti asmenų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę (esančių Lietuvos Respublikos piliečiais) pagal atitinkamas antikonstituciniais pripažintus Pi-lietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papil-dymais) straipsnius (jų dalis) ir turinčių dar ir kitos valstybės pilietybę, turimą Lietu-vos Respublikos pilietybę. Tokie asmenys ir toliau yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

IV

1. Deramas, Konstitucija grindžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinis reguliavimas – svarbi valstybingumo stiprinimo sąlyga, Lietuvos pilietinę Tautą – valstybinę bendruomenę vienijantis veiksnys.

2. Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinis reguliavimas turi būti stabi-lus. Tai ypač pasakytina apie įstatymines nuostatas, apibrėžiančias Lietuvos Respubli-kos piliečių korpusą.

3. Vertinant šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu galiojančiame Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir pa-pildymais) nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad jis yra labai prieštaringas, nenuoseklus, painus. Šiame įstatyme nemaža nuostatų, kurios sunkiai dera vienos su kitomis. Kai kurios formuluotės yra dviprasmiškos.

Šis įstatymas taisytinas iš esmės.4. Įstatymų leidėjas, nepaisydamas Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos,

kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, tolydžio plėtė įstatymines galimybes Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę.

Galiausiai buvo nustatytas toks įstatyminis reguliavimas, kai didžiulė dalis Lie-tuvos Respublikos piliečių tuo pat metu gali būti ir kitų valstybių piliečiais. Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas teisinis reguliavimas ne tik neužkerta tam kelio, bet net ir skatina tokią tendenciją.

Pagal Konstituciją tai nepateisinama.5. Pabrėžtina, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, kad

dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitu-


cijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, revizijos ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri yra nustatyta pačioje Konstitucijoje.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnis, nustatantis Lietu-vos Respublikos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindus, yra Konstituci-jos – vientiso akto – I skirsnyje „Lietuvos valstybė“, kurio nuostatoms yra nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga: pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį Konstitu-cijos I skirsnio nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu.

6. Kad ir kaip ateityje būtų koreguojamas Lietuvos Respublikos pilietybės san-tykių įstatyminis reguliavimas, turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, inter alia tų, kurios įtvirtina visų asmenų lygiateisiškumą ir nediskriminavimą dėl etninės kil-mės.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-vos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija; Žin., 1991, Nr. 36-977) nuostata „jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija; Žin., 1991, Nr. 36-981) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos ki-tos valstybės pilietybės, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija; Žin., 1993, Nr. 70-1303) nuostata „jei visi nuro-dytieji nėra repatrijavę iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o šio įstatymo 18 straips-nio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d.; Žin., 1993, Nr. 70-1303) nuostata „Jiems netai-komos šio straipsnio pirmosios dalies ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto išlygos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 da-lies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 86-1940) nuostata „jei-gu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respu-blikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1995 m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 86-1940) ta apimtimi, kuria neliko anksčiau šiame punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija; Žin., 1991, Nr. 36-977) buvusios nuostatos „jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės“, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.


5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 da-lies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 86-1940) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 86-1940) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisaky-ti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 da-lies 1 punkto (1996 m. vasario 6 d. redakcija; Žin., 1996, Nr. 16-415) nuostata „jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 67-1668) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respu-blikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 67-1668) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurody-ti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

10. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 67-1668) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos“ prieštaravo Lietuvos Respu-blikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pi-lietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1995 m. spalio 19 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 90-2014) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

12. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ 1 straipsnio 3 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 67-1669) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

13. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punk-tas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) ta apimtimi, kuria įtvir-tinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

14. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punk-to (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) nuostata „jeigu šie asme-


nys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“ prieštarauja Lietuvos Respu-blikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

15. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) 3 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisa-kyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-jos 12 straipsnio 2 daliai.

16. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 da-lies 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

17. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) prieštaravo Lietuvos Res-publikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

18. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 46-1645) prieštarauja Lietuvos Res-publikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

19. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 46-1645) ta apimtimi, kuria nusta-tyta, kad iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalau-jama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

20. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 da-lies (2006 m. liepos 18 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 81-3186) nuostata „Lietuvos Res-publikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pi-lietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

21. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įsta-tymo 2 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4088) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

22. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyven-dinimo tvarkos“ 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija; Žin., 1994, Nr. 22-347) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigy-venimas etninėje tėvynėje“ pagal formą prieštaravo Lietuvos Respublikos Kons-titucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal turinį prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam tei-sinės valstybės principui.


23. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyven-dinimo tvarkos“ 2 punkto 5 dalies (1994 m. liepos 18 d. redakcija; Žin., 1994, Nr. 56-1098) nuostata „Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba ap-sigyvenimas etninėje tėvynėje“ pagal formą prieštaravo Lietuvos Respublikos Kons-titucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal turinį prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas AbramavičiusToma BirmontienėEgidijus KūrisKęstutis LapinskasZenonas NamavičiusRamutė RuškytėVytautas SinkevičiusStasys StačiokasRomualdas Kęstutis Urbaitis

Paskelbta: Valstybės žinios, 2006, Nr. 123-4650.

75

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 90 STRAIPSNIO 8 DALIES (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA)

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI


Vilnius


sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo

kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Gediminui Sagačiui,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. lapkričio 22 d. išnagrinėjo bylą Nr. 10/04-12/04-18/04 A pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymus Nr. 1B-09, Nr. 1B-11, Nr. 1B-19 inter alia ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.


I

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilines bylas. 1.1. Teismas nutartimi (prašymas Nr. 1B-08) kreipėsi į Konstitucinį Teismą su

prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Darius Japertas atleistas iš Panevėžio apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmi-ninko pareigų, savo turiniu ir pagal Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką ne-prieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pi-lietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, kurioje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas, 115 straipsniui, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, taip pat Teismų įstatymo 83, 84, 86 straipsniams, 90 straipsnio 6 ir 7 dalims, kuriuose reglamentuojami teisėjų drausminės atsakomybės klausimai ir nustatyta jų atleidimo tvarka, ir ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis nepriešta-


rauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškė-jo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.

1.2. Teismas nutartimi (prašymas Nr. 1B-11) kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Arvydas Gudas atleistas iš Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų, savo turiniu ir pagal Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pi-lietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, kurioje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas, Konstitucijos 115 straips-niui, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, taip pat Teismų įstatymo 83, 84, 86 straipsniams, 90 straipsnio 6 ir 7 dalims, kuriuose reglamentuojami teisėjų drausminės atsakomy-bės klausimai ir nustatyta jų atleidimo tvarka, ir ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.

1.3. Teismas nutartimi (prašymas Nr. 1B-19) kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekretas Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų atleidimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Palmira Linkevičienė atleista iš Biržų rajono apylinkės teismo teisėjos, šio teismo pirmininkės pareigų, savo turiniu ir pagal Konstitucijoje nustatytą priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-vencijos 6 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 115 straipsniui, Teismų įstatymo 83, 84, 86 straipsniams, 90 straipsnio 6 ir 7 dalims, taip pat ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 7 d. sprendimu konstatavus, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas netiria įstatymo atitikties įstatymo galią turinčiam teisės aktui, buvo nuspręsta inter alia atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apy-gardos teismo prašymą ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 daliai, ir prašymą šia apimtimi grąžinti pareiškėjui.

2. Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. sprendimu nurodyti prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 10/04-12/04-18/04.

3. Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimu bylos dalis dėl pa-reiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymų Nr. 1B-09, Nr. 1B-11, Nr. 1B-19 ta apimtimi, kuria prašoma ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis nepriešta-rauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškė-

◆ DĖL TEISĖJŲ TEISĖS KREIPTIS Į TEISMĄ 77

jo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, buvo išskirta į atskirą bylą ir jai suteiktas numeris 10/04-12/04-18/04 A.

II

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, grindžiamas šiais argumentais.

Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjas, nesu-tikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Vadinasi, Vilniaus apygardos teismui yra teismingos bylos, kuriose viena iš šalių yra Respublikos Prezidentas. Kadangi Respublikos Prezidentas apygardos teisėjų atžvilgiu turi Teismų įstatyme nustatytus įgaliojimus skirti ir atleisti apygardos teismo teisėjus, perkelti teisėjus į kitą teismą, tai, pareiškėjo nuomone, yra pagrin-das manyti, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, pagal kurią asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi tei-sę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, taip pat Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo patarėjo G. Sagačio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiškėjo daroma prie-laida, jog Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra nepagrįsta.

Seimo atstovo teigimu, Respublikos Prezidentas vienokiu ar kitokiu būdu daly-vauja skiriant ir atleidžiant visų grandžių teisėjus, todėl, jeigu būtų sutikta su pareiš-kėjo teiginiais, tai reikštų, kad Lietuvoje nėra nė vieno teismo, galinčio visiškai nepri-klausomai ir nešališkai išnagrinėti bylą, kurios šalis yra Respublikos Prezidentas.

Teismų įstatyme įtvirtintas teisėjų atleidimo iš užimamų pareigų pagrindų sąra-šas yra baigtinis; vienas iš teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindų – kai teisėjas savo po-elgiu pažemina teisėjo vardą – yra susijęs su tuo, kad turi būti įvertinama, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą.

Seimo atstovo nuomone, Teismų įstatyme nustatyta aiški tvarka, kaip tiriama, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Tai tiriant dalyvauja Teisėjų garbės teismas, be to, gali dalyvauti ir Aukščiausiasis Teismas. Jų sprendimas, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, laikomas prejudiciniu faktu. Vilniaus apygardos teismui nagrinėjant teisėjų atleidimo iš pareigų bylas esminę reikšmę turi ne materi-aliųjų, bet formaliųjų teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindų (teisėjo atleidimo tvarkos, procedūrų ir kt.) tyrimas.


Seimo atstovo teigimu, nepriklausomą ir nešališką bylų dėl teisėjų atleidimo iš pareigų nagrinėjimą Vilniaus apygardos teisme užtikrina teisėjo nepriklausomumo (teisėjo įgaliojimų trukmės, teisėjo asmens neliečiamumo ir teisėjo socialinio (mate-rialinio) pobūdžio) garantijų sistema. Konstitucijoje įtvirtinto teismo nepriklauso-mumo ir nešališkumo principo įgyvendinimas užtikrinamas įtvirtinant procesines bylos šalių garantijas. Tai visų pirma yra susiję su teise priimtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą apskųsti aukštesnės instancijos teismui, taip pat ir kasacine tvar-ka – Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Be to, teisėjo karjera paprastai trunka ilgiau negu Respublikos Prezidento, paskyrusio jį į pareigas, kadencija, dėl to sumažėja ga-limybės daryti tiesioginę įtaką teisėjui.

Seimo atstovo nuomone, Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas G. Saga-tys iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas nenurodo, kokios redakcijos Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 da-lies atitiktį Konstitucijai jis prašo ištirti. Iš pareiškėjo prašymų argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja Teismų įstatymo 90 straips-nio 8 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija).

Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nusta-tyta, kad „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“.

Nors pareiškėjas prašo ištirti Teismų įstatymo 90 straipsnio visos 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pa-reigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“.

3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiš-kėjas abejoja Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai dėl to, kad Teismų įstatymo 90 straips-nio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas neati-tinka Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teismo nepriklausomumo ir jo nešališkumo reikalavimų.


4. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, nes, pareiškėjo nuomone, ši nuostata neatitinka Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teismo nepriklau-somumo ir jo nešališkumo reikalavimų, būtina atskleisti tuos teismo nepriklauso-mumo ir jo nešališkumo konstitucinės sampratos aspektus, kurie yra reikalingi šioje konstitucinės justicijos byloje.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo abejonė dėl Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 da-lies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai yra susijusi su Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyta teisėjų atleidimo iš pareigų tvarka, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat būtina išsiaiškinti Konstituci-jos 115 straipsnyje nustatytus teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindus, Konstitucijos 112 straipsnyje nustatytą teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką, taip pat Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą tei-sėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tvarką.

5. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „asmuo, kaltinamas pada-ręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šiose Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principas. Konsti-tucijos 31 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio 2 dalies nuostatos, įtvirtinančios teisėjo ir teismų nepriklausomumo, jų nešališkumo principą, yra susijusios su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; kad ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; kad šios teisės negalima paneigti; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne for-maliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų; kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis as-mens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikala-


vimą; kad įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teis-mą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo; kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nusta-tyti, į kokį teismą ir kokia tvarka asmuo gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių ir laisvių gynimo. Kartu pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, dėl savo pažeistų teisių negalėtų kreiptis į teismą ar ši jo teisė būtų suvaržyta.

Taigi pagal Konstituciją teisėjas, kaip ir bet kuris kitas asmuo, manantis, kad buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, turi teisę dėl savo pažeistos teisės gynimo kreiptis į teismą. Ši jo teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti arba paneigti.

6. Teismai yra viena iš valstybės valdžią vykdančių institucijų (Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Vykdyti teisingumą – teismi-nės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija. Teismų – jurisdikcinių instituci-jų – vykdoma teisminė valdžia, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visavertė valstybės valdžia, viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisėjo ir teis-mų nepriklausomumą lemia teisingumo vykdymo funkcija, kad teisėjo ir teismų ne-priklausomumas yra vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų: teis-mai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra pabrėžęs ir tai, kad teisėjo ir teis-mų nepriklausomumas yra ne savitikslis dalykas, bet būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga; tai ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylan-ti iš Konstitucijoje (inter alia 109 straipsnio 2 dalyje, taip pat 30 straipsnio 1 dalyje) garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą.

Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, taip pat jų nešališkumas yra užtikrinama Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinant teismų sistemos nepriklausomumą nuo įsta-tymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios (institucinis nepriklausomumas), įtvir-tinant teisėjų procesinį nepriklausomumą, teismų organizacinį savarankiškumą ir savivaldą, teisėjų statusą, teisėjų asmens neliečiamybę, imunitetus, teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumą, teisėjų socialines (materialines) garantijas, taip pat nustatant draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, Seimo nariams ir kitiems


pareigūnams, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, piliečiams kištis į teisėjo ar teismo veiklą. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, jų nešališkumas yra užtikrinama ir kitomis Konstitucijoje bei įstatymuose nustatytomis garantijomis.

Vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvil-giu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant tei-singumą (sprendžiant bylas) savarankiškumo garantijos. Joks teisėjas, vykdydamas teisingumą, nėra ir negali būti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui. Spręsdamas bylas ir priimdamas sprendimus, teisėjas vadovaujasi tik Konstitucija, įstatymais ir teise. Nagrinėjantis bylą teisėjas turi būti neutralus, jis ne-gali būti šališkas.

Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kil-ti abejonių. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

7. Teismai, būdami viena iš valstybės valdžią – teisminę valdžią – įgyvendinančių, teisingumą vykdančių institucijų, turi veikti taip, kad visuomenė jais pasitikėtų. Visuomenės pasitikėjimas teismais yra svarbus demokratinės teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės elementas, reikšminga teisminės valdžios veiksmingos veiklos sąlyga. Visuomenės pasitikėjimą teismais lemia įvairūs veiksniai, inter alia teisėjų kvalifi kacija, jų profesionalumas, sugebėjimas spręsti bylas vadovaujantis ne tik įstatymu, bet ir teise, tinkamo teisinio proceso užtikrinimas, pagarba procese dalyvaujantiems asmenims, racionalus teisinis baigiamųjų teismo aktų argumentavimas (motyvavimas), baigiamųjų teismo aktų aiškumas byloje dalyvaujantiems asmenims ir kt. Teisėjams keliami ir itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai: jų reputacija turi būti nepriekaištinga; teisėjo elgesys – tiek susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi kelti abejonių dėl jo nešališkumo ir ne-priklausomumo; teisėjas savo pareigas atlikti, taip pat elgtis turi taip, kad savo poel-giu nepažemintų teisėjo vardo.

8. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, taip pat jų nešališkumas, kaip minėta, užtikrinamas inter alia teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo konstitucine ga-rantija.

Užtikrinant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumą Konstitucijos 115 straip-snyje yra nustatyti atvejai, kada teisėjas gali būti atleistas iš pareigų; šiame Konstituci-jos straipsnyje taip pat yra įtvirtinta, kad teisėjas gali būti atleistas iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka.


Pagal Konstitucijos 74 straipsnį šiame straipsnyje nurodyti teisėjai gali būti pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

Pabrėžtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas baigtinis teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindų sąrašas, kad šis sąrašas negali būti išplėstas įstatymais ar kitais teisės aktais.

8.1. Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas teisėjų atleidimo tvarką nustatyti įstatymu, aiškinamas Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalies, pagal kurią teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Teismų įstatymas, kontekste, reiškia, kad teisėjų atleidimo iš pareigų tvarka turi būti nustatyta ne bet kokiame, o būtent Teismų įstatyme.

Konstitucijos 115 straipsnyje vartojama formuluotė „teisėjai atleidžiami įstatymo nustatyta tvarka“ reiškia ir tai, kad Teismų įstatyme nustatytos teisėjų atleidimo iš pareigų tvarkos privalo laikytis visi subjektai, kurie pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą turi įgaliojimus spręsti teisėjų atleidimo iš pareigų klausimus arba Teismų įstatyme nustatytais būdais turi įgaliojimus dalyvauti sprendžiant teisėjų atleidimo iš pareigų klausimus.

Teismų įstatyme nustatydamas teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi tam tikrą diskreciją, tačiau nustatydamas šią tvarką įstatymų leidėjas negali inter alia paneigti ar suvaržyti Konstitucijoje įtvirtintų Re-spublikos Prezidento, Seimo, taip pat Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurody-tos specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų. Konstitucijos 84 straip-snio 11 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento, taip pat Konstitucijos 67 straipsnio 10 punkte įtvirtinti Seimo įgaliojimai formuojant teisminę valdžią – tai reikšmingas šių valstybės valdžios institucijų konstitucinio statuso elementas; nurodytų Respub-likos Prezidento ar Seimo įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat nustatymas tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos, kad Respublikos Prezidento ar Seimo veiksmai būtų sąlygojami ar saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento ar Seimo konstitucinės kompetencijos pasikeitimą. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl visų teismų teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų pakeiti-mas ar apribojimas reikštų Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos paskirties, kylančios iš pačios Konstitucijos, pakeitimą.

8.2. Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyti skirtingi teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai (jų ypatumai) suponuoja inter alia tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindų ypatumus, turi įgaliojimus Teismų įstatyme diferencijuoti teisėjo atleidimo iš pareigų teisinį reguliavimą, t. y. nustatyti skirtin-gas teisėjo atleidimo iš pareigų procedūras. Kartu pabrėžtina, kad Teismų įstatymu nustatant teisėjo atleidimo iš pareigų procedūras (atsižvelgiant inter alia į atleidimo pagrindą (jo ypatumus)) visais atvejais turi būti paisoma teisėjo ir teismų nepriklau-


somumo principo, nekaltumo prezumpcijos, tinkamo teisinio proceso reikalavimų, kitų Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų.

8.3. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teismų nepriklausomumas suponuoja inter alia teismų savireguliaciją ir savivaldą, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas su Teismo, kaip savarankiškos valstybės valdžios, savivaldos institucijų sudarymu susijusius santykius, turi plačią diskreciją, kad įstatymų leidėjas turi teisę Teismų įstatyme įtvirtinti įvairias teisminės valdžios savivaldos institucijas, nustatyti jų sudarymo tvarką, įgaliojimus ir kt.

Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atlei-dimo iš pareigų klausimais, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką, Teismų įstatyme turi įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį turi būti sudaryta speciali teisėjų institucija, nurodyta Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje.

Pažymėtina, kad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti ir kitas teismų savivaldos institucijas, dalyvaujančias teisėjų atleidimo iš pareigų pro-cese, tačiau šios institucijos negali perimti Konstitucijoje tiesiogiai Respublikos Pre-zidentui ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numa-tytai teisėjų institucijai priskirtų įgaliojimų, negali jų pakeisti ar apriboti.

8.4. Pagal Konstitucijos 115 straipsnį teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, be kita ko, kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (5 punktas). Pažymėtina, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytas poel-gis, kuriuo buvo pažemintas teisėjo vardas, suponuoja ne tik atitinkamų objektyvaus pobūdžio faktų nustatymą (konstatavimą), bet ir jų vertinimą.

Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kokie teisėjo poelgiai yra priskir-tini prie tokių, kuriais yra pažeminamas teisėjo vardas. Pažymėtina, kad formuluotė „teisėjo vardą pažeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardą pažemino vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, bet ir teisėjo vardą pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskreciją nustatyti, ko-kie teisėjo poelgiai yra priskirtini tokiems, kuriais pažeminamas teisėjo vardas, tačiau nei įstatymais, nei teismų savivaldos institucijų sprendimais negali būti nustatytas koks nors išsamus (baigtinis) poelgių, kuriais teisėjas pažemina teisėjo vardą, sąrašas. Ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo yra pažeminamas teisėjo vardas, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

9. Pagal Konstituciją teisėjus iš pareigų atleidžia: Aukščiausiojo Teismo teisėjus, taip pat jo pirmininką – Seimas Respublikos Prezidento teikimu (Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalis); Apeliacinio teismo teisėjus, taip pat jo pirmininką – Respub-likos Prezidentas Seimo pritarimu (Konstitucijos 112 straipsnio 3 dalis); apygardų


ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus – Respublikos Prezidentas (Konstituci-jos 112 straipsnio 4 dalis); specializuotų teismų (šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administracinių, sistema) teisėjus ir pirmi-ninkus – Respublikos Prezidentas (Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalis).

10. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjų atleidimo iš pareigų Re-spublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų inter alia dėl atleidimo iš pareigų teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, minėta speciali teisėjų in-stitucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą. Jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų. Pabrėžtina, kad tokiais atvejais minėta speciali teisėjų institucija negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Re-spublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas, – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas, – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti). Bet jeigu Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija konstatuoja, kad nors tam tikras teisėjo poelgis (veika) ir buvo, tuo poelgiu (veika) jis teisėjo vardo nepažemino, speciali teisėjų institucija ne-gali patarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezi-dentas, negavęs tokio patarimo, negali jo atleisti iš pareigų, negali teikti Seimui jį atlei-sti (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas), negali prašyti Seimo pritarimo jį atleisti (jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas).

11. Minėta, kad nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svar-bu išsiaiškinti ir tai, kokia teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tvarka yra įtvirtinta Teismų įstatyme.

Pareiškėjui – Vilniaus apygardos teismui priimant nutartis, kuriomis buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėjų drausminės atsakomybės santykius reguliavo Teismų įstatymo 83–88 straipsniai (2002 m. sausio 24 d. redak-cija), teisėjų atleidimą – Teismų įstatymo 90 straipsnis (2002 m. sausio 24 d. redak-cija).

11.1. Teismų įstatymo 83–88 straipsniuose (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta teisėjų drausminė atsakomybė ir jos taikymo tvarka.

Teismų įstatymo 83 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) inter alia nustaty-ta, kad „teisėjas drausmine tvarka atsako Teisėjų garbės teisme“ (1 dalis); kad „teisėjas


gali atsakyti drausmine tvarka <...> už teisėjo vardą žeminantį poelgį <...>“ (2 dalis); kad teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo var-das bei kenkiama teismo autoritetui, ir kad teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties (3 dalis).

Teismų įstatymo 84 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustaty-ta, kad drausmės byla teisėjui gali būti iškelta tuoj pat, kai paaiškėja bent vienas iš Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) numatytų nusižengimų (taigi kai inter alia paaiškėja, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą); kad iškelti drausmės bylą teisėjui turi teisę Teisėjų etikos ir drausmės komisija (1 dalis); kad siūlyti iškelti teisėjui drausmės bylą turi teisę Teismų taryba, taip pat teismo, kuriame dirba teisėjas, arba bet kurio aukštesnės pakopos teismo pirmininkas (4 dalis); kad iškelta drausmės byla perduodama Teisėjų garbės teis-mui (6 dalis).

Pagal Teismų įstatymo 86 straipsnio 1 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teisėjų garbės teismas, išnagrinėjęs drausmės bylą, sprendimu gali: nutraukti drausmės bylą, nes nėra drausminės atsakomybės pagrindo; nutraukti drausmės bylą, jei praleistas terminas šiai bylai iškelti; apsiriboti drausmės bylos svarstymu; paskirti drausminę nuobaudą.

Teismų įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta:„Teisėjų garbės teismas sprendimu gali pasiūlyti Respublikos Prezidentui ar

Seimui šio Įstatymo nustatyta tvarka:1) paskirti teisėją žemesnės pakopos teismo teisėju;2) atleisti teisėją iš pareigų;3) pradėti teisėjo apkaltos procesą.“Pagal Teismų įstatymo 86 straipsnio 4 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Teisėjų

garbės teismo sprendimas per dešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Aukščiausiajam Teismui; tokius skundus Aukščiausiajame Teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija; skundą turi teisę paduoti teisėjas ir iškelti drausmės bylą pasiūlęs subjektas.

11.2. Taigi Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pa-keitimais ir papildymais) yra nustatyta, kad išnagrinėjęs drausmės bylą Teisėjų garbės teismas – teisminės valdžios savivaldos institucija – gali priimti vieną iš Teismų įstatymo 86 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nurodytų sprendimų, inter

alia paskirti drausminę nuobaudą arba priimti sprendimą pasiūlyti Respublikos Pre-zidentui ar Seimui Teismų įstatymo nustatyta tvarka atleisti teisėją iš pareigų; Teisėjų garbės teismo sprendimas gali būti skundžiamas Aukščiausiajam Teismui.

Pažymėtina, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartojama formuluotė „Teisėjų garbės teismas“ negali būti aiškinama vien pažodžiui, kaip leidžianti teigti, esą Teisėjų garbės teismas yra


teismas, t. y. teisingumą vykdanti institucija, numatyta Konstitucijoje. Vien tai, kad minėtoje formuluotėje yra vartojama sąvoka „teismas“, jokiu būdu nereiškia, kad ši institucija yra teismas. Tai, kad minėta institucija susideda tik iš teisėjų, taip pat nėra pagrindas teigti, jog ji yra teismas. Pagal Konstituciją teismas yra tik tokia valstybės institucija, kuri būtent kaip teismas, t. y. teisingumą vykdanti institucija, yra įvardyta Konstitucijoje. Teisėjų garbės teismas pagal Konstituciją nėra ir negali būti laikomas teismu, t. y. teisingumą vykdančia institucija: Teismų įstatyme numatytas Teisėjų garbės teismas – tai viena iš teismų savivaldos institucijų, turinti įgaliojimus nagrinėti teisėjų padarytus nusižengimus ir skirti jiems drausmines nuobaudas. Pabrėžtina ir tai, kad Teismų įstatyme numatytas Teisėjų garbės teismas nėra konstitucinė instituci-ja – pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus spręsti, ar Teismų įstatyme numatyti tokią instituciją, ar jos nenumatyti.

Minėta, jog Teismų įstatymo 86 straipsnio 4 dalyje (2002 m. sausio 24 d. re-dakcija) nustatyta, kad Teisėjų garbės teismo sprendimas gali būti skundžiamas Aukščiausiajam Teismui, kad tokius skundus Aukščiausiajame Teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Nurodytos Teismų įstatymo 86 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

11.3. Pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) teisėjas iš pareigų atleidžiamas, kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą.

Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nu statyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus iš pareigų atleidžia Seimas Respub-likos Prezidento teikimu, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. (Konstitu-cinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu Teismų įstatymo 90 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nustačiusi, kad, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui nepasiūlius Respublikos Prezidentui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Respublikos Prezidentas negali teikti Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėjo, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.)

Teismų įstatymo 90 straipsnio 4 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad Apeliacinio teismo teisėjus Seimo pritarimu iš pareigų atleidžia Respublikos Pre-zidentas.

Teismų įstatymo 90 straipsnio 6 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad apygardų ir apylinkių teismų teisėjus atleidžia Respublikos Prezidentas.

Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad dėl Apeliacinio teismo, Vyriausiojo administracinio teismo, apygardų teismų, apygardų administracinių teismų ir apylinkių teismų teisėjų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teismų taryba. (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nustačiusi, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatyta spe-ciali teisėjų institucija neturi teisės patarti Respublikos Prezidentui dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų atleidimo iš pareigų, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.)


Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatyta, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę kreiptis į Vilniaus apy-gardos teismą.

12. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti, ar pagal Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) drausmės bylos iškėlimas teisėjui, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, ir Teisėjų garbės teismo sprendimas siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, yra būtina (privaloma) teisėjo atleidimo iš pareigų procedūros dalis, kurios neatlikus, t. y. neiškėlus drausmės bylos teisėjui, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, ir Teisėjų garbės teismui nepasiūlius Respublikos Prezidentui dėl to atleisti teisėją iš pareigų, Respublikos Prezidentas neturi įgaliojimų dėl to atleisti teisėjo iš pareigų, ar drausmės bylos neiškėlimas – taigi ir Teisėjų garbės teismo sprendimo siūlyti Respublikos Prezidentui dėl to atleisti teisėją iš pareigų nebuvimas – nėra kliūtis Respublikos Prezidentui kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, ir, gavus patarimą dėl teisėjo atlei-dimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, spręsti, ar atleisti teisėją iš pareigų.

12.1. Sistemiškai vertinant Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuo-tina, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-mais ir papildymais) įtvirtintas toks visuminis teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, santykių reguliavimas, pagal kurį Teisėjų garbės teismas turi teisę inter alia teikti pasiūlymus Respublikos Preziden-tui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, o Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos patarimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, turi įgaliojimus spręsti, ar atleisti teisėją iš pareigų minėtu pagrindu.

Pažymėtina, kad nei Teismų įstatymo 90 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. re-dakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad Respublikos Pre-zidentas atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, gali tik esant Teisėjų garbės teismo siūlymui Respublikos Prezidentui; nei Teismų įstatymo 90 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentas kreiptis į Kon-stitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, gali tik tuomet, kai yra Teisėjų garbės teismo siūlymas Respublikos Prezidentui atlei-sti teisėją dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą.


Pažymėtina ir tai, kad Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų negali su-saistyti tai, yra Teisėjų garbės teismo atitinkamas siūlymas Respublikos Prezidentui ar jo nėra. Pagal Konstituciją joks Teisėjų garbės teismo sprendimas drausmės byloje, kurioje buvo nagrinėjama, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kad ir koks jis būtų (inter alia nutraukti drausmės bylą, jeigu nėra drausminės atsakomybės pagrindo; apsiriboti drausmės bylos svarstymu; paskirti teisėjui drausminę nuobaudą), neapriboja, juo labiau nepaneigia, Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų.

Vadinasi, vien tai, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Teisėjų garbės teismas – teisminės valdžios savivaldos institucija turi teisę nagrinėti teisėjų drausmės bylas ir inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nereiškia, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų atleisti teisėjus iš pareigų įgyvendinimas, taip pat Konstitucijos 112 straip-snio 5 dalyje numatytos specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų atleidimo iš pareigų įgyvendinimas yra priklau-somi nuo to, ar yra minėtas Teisėjų garbės teismo siūlymas atleisti teisėją iš pareigų.

Jeigu Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-mais ir papildymais) nustatytas minėtas teisinis reguliavimas būtų aiškinamas kaip esą nustatantis draudimą Respublikos Prezidentui tol, kol Teisėjų garbės teismas (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) nepasiūlys Respublikos Prezidentui atlei-sti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų ir kaip nustatantis draudimą Respublikos Preziden-tui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, jeigu Teisėjų garbės teismas (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) nepasiūlys Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, tai reikštų, kad Teismų įstatymo 86 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) (aiškinamame jį susiejus su 90 straipsniu) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris suvaržo ar net paneigia Respublikos Prezidentui Konsti-tucijoje nustatytus įgaliojimus atleisti iš pareigų apylinkių, apygardų teismų teisėjus, Apeliacinio teismo teisėjus, kurie savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, taip pat suvaržo ar net paneigia Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų. Jeigu Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-mais ir papildymais) būtų nustatytas toks – Respublikos Prezidentui Konstitucijoje


nustatytus įgaliojimus atleisti iš pareigų apylinkių, apygardų teismų teisėjus, Apelia-cinio teismo teisėjus, kurie savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, suvaržantis ar net paneigiantis, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų insti-tucijos įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų suvaržantis ar net paneigiantis – teisinis reguliavimas, jis galėtų būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijai.

Konstatavus, jog Teismų įstatymo 86 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d. redak-cija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį Teisėjų garbės teismas turi teisę (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, ne-gali būti interpretuojamas kaip nustatantis, kad kol Teisėjų garbės teismas nepasiūlė Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Respublikos Prezidentas negali atleisti teisėjo iš pareigų, konstatuotina, jog Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyti Teisėjų garbės teismo įgaliojimai išnagrinėjus teisėjui iškeltą drausmės bylą inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, yra vertintini ne kaip būtina teisėjo atleidimo iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, procedūros dalis, o tik kaip siūlymas, kuris atkreipia Respublikos Pre-zidento dėmesį į tai, kad, Teisėjų garbės teismo nuomone, teisėjas, kuriam drausmės byla buvo iškelta dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, turėtų būti atlei-stas iš teisėjo pareigų. Toks Teisėjų garbės teismo siūlymas nei pagal Konstituciją, nei pagal Teismų įstatymą nereiškia, kad gavęs tokį siūlymą Respublikos Prezidentas turi pareigą kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo, kuris, kaip Teisėjų garbės teismo konstatuota, savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, atleidimo.

12.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra konstatuota, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti, kokios teisminės valdžios savivaldos institucijos ir kokia tvarka dalyvauja (gali dalyvauti) teisėjo atleidimo iš pareigų procese, kad tai dary-damas įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismų savivaldos institucijoms, dalyvaujančioms teisėjų atleidimo iš pareigų procese, būtų numatyti tokie įgaliojimai, kuriais būtų įsiterpiama į Respublikos Prezidento, Seimo, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatytos specialios teisėjų institucijos konsti-tucinius įgaliojimus.

Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir pa-pildymais) numatytas Teisėjų garbės teismas, kuris, kaip minėta, pagal Teismų įstatymo 86 straipsnį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) turi teisę (išnagrinėjęs teisėjui iškeltą drausmės bylą) inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, yra viena iš teisminės valdžios savivaldos institucijų, kuriai įstatymų leidėjas įstatyme galėjo numatyti (ir numatė) nurodytą teisę. Minėta, jog vien tai, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redak-


cija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Teisėjų garbės teismas – teisminės valdžios savivaldos institucija turi teisę nagrinėti teisėjų drausmės bylas ir inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nereiškia, kad Teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų atleisti teisėjus iš pareigų įgyvendinimas, taip pat Konstitucijos 112 straip-snio 5 dalyje numatytos specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų atleidimo iš pareigų įgyvendinimas yra priklausomi nuo to, ar yra minėtas Teisėjų garbės teismo siūlymas atleisti teisėją iš pareigų.

13. Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nu-statyta: „Teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.“

Minėta, jog iš pareiškėjo prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjui abejonė dėl Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai kilo tuo aspektu, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teismo nepriklausomumo ir jo nešališkumo reikalavimų.

14. Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuo-stata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ reiškia, kad kiekvienas teisėjas, atleistas iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, t. y. tik šiam teismui yra teismingos bylos dėl visų teisėjų atleidimo iš pareigų.

Minėta, kad pagal Konstituciją teisėjas, kaip ir kiekvienas kitas asmuo, manantis, jog buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, turi teisę dėl savo pažeistos teisės gynimo kreiptis į teismą. Ši jo teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti arba paneigti. Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą, inter alia bendro-sios kompetencijos, ir kokia tvarka teisėjas, manantis, jog buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad Respublikos Pre-zidentui, kaip valstybės vadovui, Konstitucijoje yra numatyti svarbūs įgaliojimai for-muojant teismus. Respublikos Prezidentas vienokiu ar kitokiu būdu dalyvauja ski-riant ir atleidžiant visų grandžių teismų teisėjus; atsvara šiems Respublikos Preziden-to konstituciniams įgaliojimams yra Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija, patarianti Respublikos Prezidentui inter alia dėl teisėjų atleidimo iš pareigų.

Pabrėžtina, jog vien tai, kad Respublikos Prezidentas sprendžia ar dalyvauja sprendžiant klausimus, susijusius su teisėjų karjera, – skiria ir atleidžia apylinkių,


apygardų teismų, pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjus; gavęs Seimo pritarimą, skiria ir atleidžia Apeliacinio teismo teisėjus; teikia Seimui skirti ir atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėjus, – nėra pagrindas abejoti teismų ir teisėjų nepriklausomumu nagrinėjant teisėjo atleidimo iš pareigų bylas teisme, ku-rio teisėjus skiria Respublikos Prezidentas. Jeigu būtų sutikta su pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo argumentais, jog tai, kad apygardų teismų teisėjus skiria ir atleidžia, jų profesinės karjeros klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas, yra pagrindas abe-joti apygardos teismo nepriklausomumu ir nešališkumu, kai šio teismo nagrinėjamos bylos šalis yra Respublikos Prezidentas, reikėtų konstatuoti, kad Lietuvoje nėra nė vi-eno teismo, kuris yra nepriklausomas ir kuris gali nešališkai išnagrinėti bylą, kurios šalis yra Respublikos Prezidentas. Akivaizdu, kad toks konstatavimas (jeigu būtų su-tikta su pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo motyvais, pagrindžiančiais jo abejonę dėl Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apy-gardos teismą“ atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui) būtų konstituciškai visiškai nepagrįstas.

15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) nuostata „teisėjas, nesutik-damas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas AbramavičiusToma BirmontienėEgidijus KūrisKęstutis LapinskasZenonas NamavičiusRamutė RuškytėVytautas SinkevičiusRomualdas Kęstutis Urbaitis


92

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 5 DALIES, 6 STRAIPSNIO 1, 3, 4 DALIŲ (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA), 10 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 1 DALIES, 15 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 1, 2 DALIŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO 31 STRAIPSNIO (2000 M. RUGPJŪČIO 29 D. REDAKCIJA) 4 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI

2006 m. gruodžio 21 d.

Vilnius


sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui

advokatui Vygantui Barkauskui,suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kancelia-

rijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Rasai Bielskei, Seimo Švietimo, moks-lo ir kultūros komiteto patarėjui Audriui Skaisčiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. gruodžio 5, 6 d. išnagrinėjo bylą Nr. 30/03 pagal pareiškėjo – Lietuvos Res-publikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Gintauto Babravičiaus, Jono Jučo, Au-driaus Klišonio, Artūro Meliano, Kęstučio Glavecko, Algio Kašėtos, Sauliaus Lapėno, Dalios Teišerskytės, Raimondo Šukio, Algimanto Matulevičiaus, Gintaro Šileikio, Virginijaus Martišausko, Romano Algimanto Sedlicko, Rimvydo Vaštako, Jono Če-kuolio, Egidijaus Skarbaliaus, Eimundo Savicko, Prano Vilko, Eugenijaus Maldeikio, Jono Liongino, Vlado Žalnerausko, Dailio Alfonso Barakausko, Jono Čiulevičiaus, Vytauto Kvietkausko, Alvydo Sadecko, Nijolės Steiblienės, Gintaro Steponavičiaus, Algirdo Griciaus, Juozo Matulevičiaus, Valerijaus Tretjakovo, Sergejaus Dmitrijevo, Henriko Žukausko, Juliaus Veselkos, Rolando Pavilionio, Algirdo Kunčino, Algiman-to Salamakino, Algirdo Butkevičiaus, Petro Gražulio, Eligijaus Masiulio, Klemenso Rimšelio, Armino Lydekos, Aleksanderio Poplavskio, Kazimiros Danutės Prunskie-nės, Janės Narvilienės, Kazio J. Bobelio, Stanislovo Buškevičiaus, Egidijaus Klumbio, Antano Bauros, Gintaro Didžioko, Ramūno Karbauskio, Vytauto Šustausko, Gedimi-

◆ DĖL LRT FINANSAVIMO IR RADIJO DAŽNIŲ 93

no Vagnoriaus, Rimo Valčiuko, Vasilijaus Fiodorovo, Eduardo Šablinsko, Algimanto Valentino Indriūno, prašymą ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lie-tuvos nacionalinis radijas ir televizija fi nansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kana-lai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuo-ti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.


I

Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-tirti, ar:

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (toliau – ir LRT) fi nansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstituci-jos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta ap-imtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straips-nio 1 dalies 3 punktas, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Kons-titucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

II

1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įsta-tymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT fi nansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT savarankiškai vykdo komercinę veiklą,

2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas ◆94

neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims, grindžiamas šiais argumen-tais.

1.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyta: „Reklama LRT programose trans-liuojama įstatymų nustatyta tvarka“; 3 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturi viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko“; 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko.“ Šio įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „LRT fi nansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rin-kliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų parda-vimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT fi nansavimas iš biudžeto“; 2 dalyje: „LRT savarankiškai vykdo komercinę, ūkinę, lei-dybos veiklą.“

1.2. Pareiškėjo manymu, komercinė reklama iškreipia LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, veiklą ir trukdo įgyvendinti LRT tikslus bei uždavinius. Vienam ūkio subjektui teikiama valstybės pagalba, kai kiti subjektai tokią pat veiklą vykdo ir ne-gauna valstybės pagalbos, yra konstituciškai nepateisinama.

Pareiškėjo teigimu, LRT, kaip valstybės įsteigtos viešosios ne pelno institucijos, statuso neatitinka tai, kad pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą LRT gali savarankiškai užsiimti ir ūkine, komercine veikla, kuria siekiama pelno.

1.3. LRT veiklos principai iš esmės nesiskiria nuo bendrųjų žiniasklaidos prin-cipų, jai taikomi beveik tie patys reikalavimai kaip ir komerciniams transliuotojams. Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį „LRT pro-gramose pirmenybė teikiama nacionalinei kultūrai, taip pat informacinėms, pasaulio kultūros, publicistikos, analizės, pažintinėms, šviečiamosioms, meno laidoms“, „ma-sinė kultūra atspindima apžvalginio, pažintinio, analitinio pobūdžio laidose“. Pareiš-kėjo nuomone, toks visuomeninio transliuotojo paskirties apibrėžimas yra neaiškus, nes nenustatyta, kokioms LRT laidoms turi būti teikiama pirmenybės teisė: ji teikti-na tiek „nacionalinei kultūrai“, tiek informacinėms, publicistikos, šviečiamosioms ir pan. laidoms. Bet tai, kad LRT transliuoja informacines, publicistikos, šviečiamąsias ir pan. laidas, dar nėra pagrindas skirti LRT valstybės biudžeto lėšas, nes tokias (kar-tais geresnes) laidas transliuoja ir komerciniai radijo ir televizijos transliuotojai. Pa-reiškėjo teigimu, Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) valstybės pagalba yra pateisina-ma tik kultūros ir paveldo apsaugos srityje. Informacinės ir šviečiamosios laidos per

se šiai sričiai nėra priskiriamos. Valstybės pagalba informacinėms, šviečiamosioms, kitoms laidoms gali būti pateisinama ir sąžiningos konkurencijos taisyklės gali būti netaikomos tiek, kiek tokios pagalbos neteikimas trukdytų puoselėti kultūrą, jeigu įstatymų leidėjas pasirenka platesnį visuomeninės misijos apibrėžimą ir jeigu tai ne-


kenkia ES bendrosios rinkos interesams. Kita vertus, kad visuomeninis transliuotojas galėtų vykdyti savo misiją (tiek, kiek ji nėra apibrėžta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme), reikia įvairių laidų, skirtų įvairiai auditorijai.

1.4. Valstybės pagalba LRT yra reikalinga tiek, kiek valstybės fi nansuojama LRT veikla atitinka interesą plėtoti nacionalinę kultūrą – tą misiją, kurios paprastai nevyk-do komerciniai transliuotojai; kitokia valstybės pagalba LRT yra galima tik tiek, kiek ji iš tikrųjų yra būtina ir kiek ji nekenkia transliuotojų rinkos plėtimui nacionaliniu mastu, taip pat ES lygiu. Pareiškėjo manymu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizi-jos įstatymas neužkerta kelio valstybės pagalbos, teikiamos LRT, kaip nacionaliniam transliuotojui, tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai panaudoti ir komercinei LRT veiklai plėtoti. Pirmenybės nacionalinei kultūrai principą paaukojus LRT komerciniams in-teresams, šio principo įgyvendinimui LRT programose iškyla sunkumų. Juos lemia ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme įtvirtintas LRT valdymo mo-delis, pagal kurį LRT taryba turi teisę formuoti LRT programų valstybinę strategiją (10 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nustatyti programų mastus ir struktūrą, kasmet tvirtinti LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pati prižiūrėti, kaip yra įgyvendinami LRT uždaviniai ir laikomasi teisės aktuose trans-liuotojams keliamų reikalavimų (10 straipsnio 1 dalies 5 punktas), svarstyti ir tvir-tinti metines LRT veiklos ataskaitas (10 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Pagal Lietuvos nacio nalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį LRT taryba yra LRT val-dymo organas; ji fi nansuojama iš LRT lėšų (9 straipsnio 13 dalis). Taigi, pareiškėjo teigimu, LRT taryba, kuri yra tiesiogiai susijusi su LRT ūkiniais ir komerciniais inte-resais, nėra nepriklausoma priežiūros institucija.

1.5. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu LRT leistinos teikti komercinės reklamos laikas yra per mažai ribojamas. Be to, šiame įstatyme LRT transliuojamai komercinei reklamai nustatytos sąlygos ne tik nėra blogesnės nei tos, kurios nusta-tytos privatiems (komerciniams) transliuotojams, – LRT programose transliuojamos komercinės reklamos maksimalios apimtys ribojamos netgi mažiau negu komercinių transliuotojų, negaunančių valstybės pagalbos, programose. Antai Lietuvos naciona-linio radijo ir televizijos įstatyme nėra nustatyta jokio reklamos ribojimo per vieną transliavimo valandą, užtat kitiems transliuotojams Visuomenės informavimo įsta-tymo 39 straipsnio 10 dalies 5 punkte nustatytas reklamos, įskaitant teleparduotuvę, suminis laikas per vieną transliavimo valandą negali būti ilgesnis nei 12 minučių (t. y. 20 procentų). Bet kurio transliuotojo reklamos trukmė per dieną negali viršy-ti 15 procentų dienos transliavimo laiko (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 3 dalis; Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 10 da-lies 4 punktas); net jeigu LRT reklamos transliavimo laikas būtų sumažintas taip, kad reklamos laikas neviršytų 10 procentų transliavimo laiko (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis), padėtis iš esmės nepasikeistų, nes šiuo metu visi transliuotojai komercinę reklamą transliuoja mažiau nei 10 procentų


dienos transliavimo laiko. Pareiškėjo teigimu, kiti LRT nustatyti reklamos draudimai transliuotojų pajamoms turi nedaug įtakos.

1.6. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nėra apibrėžta, kas (LRT transliuojamose programose) yra viešoji (visuomeninė) paslauga, todėl LRT gali ne-ribotai plėtoti komercinę veiklą ir gauti mišrų – valstybinį ir komercinį – fi nansa-vimą. Bet komercinė reklama – tai ne viešoji paslauga. Todėl, pareiškėjo nuomone, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias LRT turi teisę transliuoti komercinę reklamą ir gauti už tai papildomų pajamų, negalima pateisinti tuo, esą LRT pajamos už reklamą – tai už-mokestis už viešąją paslaugą. Toks mišrus LRT fi nansavimas, pareiškėjo manymu, neatitinka Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalių nuostatų.

1.7. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme LRT transliuojamos re-klamos įkainiai nėra nustatyti, t. y. nėra nustatyta pareiga reklamos laiką parduoti to-kiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jį parduoda komerciniai transliuotojai, negau-nantys valstybinio fi nansavimo, kad ir šie turėtų galimybę veikti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip LRT. Be to, pareiškėjo nuomone, net jeigu kuriuo nors atveju pavyktų įrodyti, kad dėl fi nansavimo iš valstybės biudžeto teikiamų pranašumų LRT reklamos įkainiai yra mažesni negu komercinių transliuotojų, įrodyti nesąžiningos konkuren-cijos (kaip ji suprantama Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme) faktą dėl Lie-tuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme, Konkurencijos įstatyme ir Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo būtų problemiška.

1.8. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme yra įtvirtintas LRT ne-diferencijuoto fi nansavimo modelis, pagal kurį tarp valstybinio fi nansavimo ir LRT vykdomos veiklos nėra tiesioginio ryšio, nors LRT veikla apima ne tik viešųjų (visuo-meninių) paslaugų teikimą. Pasak pareiškėjo, jo prašymo esmė – tai, ar nustatymas LRT, gaunančiai valstybinį fi nansavimą, teisės užsiimti ir komercine veikla, ir gauti papildomų pajamų iš komercinės reklamos neprieštarauja sąžiningos konkurencijos principams.

1.9. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikiama argumentų, kuriais būtų tiesiogiai grindžiama pozicija, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis (pareiškėjo ginčijama apimtimi) Konstitucijai prieš-tarauja ne tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT fi nansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, bet ir ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT fi nansuojama iš kitos komercinės, ūkinės veiklos, inter alia tokios komercinės veiklos, kuri vykdoma transliuojant ne komercinę, bet kitokią reklamą, taip pat kad šio įstatymo 15 straips-nio 2 dalis (pareiškėjo ginčijama apimtimi) Konstitucijai prieštarauja ne tik ta ap-imtimi, kuria nustatyta, kad LRT, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, bet ir ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT savarankiškai vykdo kitą komercinę veiklą.


2. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įsta-tymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 da-lies 3 punktas, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims, grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. bir-želio 29 d. redakcija) 5 dalyje buvo nustatyta: „LRT turi pirmumo teisę į naujai su-koordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir tele-vizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis. LRT turi teisę turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas.“ Šio įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta: „LRT veikla nėra licencijuojama. Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms trans-liuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu, skiria Ryšių reguliavimo tar-nyba, sprendimą suderinusi su Komisija.“

2.2. Radijo ir televizijos programų transliavimas yra susijęs su teise į atitinkamą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį). Įstatymais LRT yra suteikta privilegija, ku-rios neturi kiti televizijos ir radijo transliuotojai: ji turi pirmumo teisę į naujai suko-ordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis); LRT taryba nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstaty-mo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas); kanalai (radijo dažniai) LRT programoms trans-liuoti suteikiami ne konkurso būdu (Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjo nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami konstituci-niai asmenų lygybės, ūkinės veiklos laisvės, sąžiningos konkurencijos principai, nes LRT, kurios taryba turi išimtinę teisę nustatyti kanalų, kuriais transliuojamos LRT radijo ir televizijos programos, skaičių, turi iš esmės neribotą galimybę didinti nau-dojamų kanalų skaičių bei savo dalį rinkoje ir šitaip neleisti į rinką įeiti naujiems ko-merciniams transliuotojams; pirmumo teisės gauti elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) suteikimas LRT paneigia konkurencijos galimybę, nes elektroninio ryšio kanalas (radijo dažnis) LRT, kuri, kaip minėta, šiuo kanalu (dažniu) vykdo komerci-nę veiklą, yra skiriamas ne konkurso būdu.

2.3. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje „programa“ api-brėžiama kaip „transliuotojo pateikiama laidų visuma“. Taigi programa nėra siejama su vienu televizijos kanalu, kuriuo ji transliuojama. Vadinasi, jeigu ta pati laidų visu-ma bus transliuojama keliais elektroninio ryšio kanalais (kanalų tinklais), ji vis tiek bus laikoma tik viena programa. Pareiškėjo nuomone, teisiškai itin ydinga tai, kad kanalų skaičių nustato LRT taryba, kuri yra LRT valdymo organas ir kurios veikla


yra fi nansuojama iš LRT lėšų. LRT tarybai savo nuožiūra nustačius kanalų skaičių, iš valstybės biudžeto turės būti padengiamos visos – inter alia komercinės reklamos, loterijų, pramoginių laidų – siuntimo išlaidos. Tad LRT taryba, nustatydama, kiek ka-nalų turi panaudoti LRT, daro tiesioginę įtaką kitiems transliuotojams, nes pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) priklauso LRT. Todėl nepriklausomi transliuotojai gali pretenduoti tik į nuo LRT likusius nau-jai sukoordinuotus kanalus (radijo dažnius). Pareiškėjo nuomone, suteikimas LRT pirmumo teisės į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) ir siuntimo paslaugų per šiuos kanalus fi nansavimas iš valstybės biudžeto neatitinka ne tik Konstitucijos, bet ir ES teisės.

3. Pareiškėjo prašyme taip pat yra pateikiama informacija apie atitinkamų santy-kių teisinį reguliavimą kitose valstybėse, Lietuvos televizijos ir radijo transliuotojus, Lietuvos televizijos ir radijo reklamos rinką bei LRT veiklos faktinius aspektus.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – Seimo atstovų R. Šniukaitės (šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu – R. Bielskė) ir A. Skaisčio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginči-jamas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme ir Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai savo poziciją grindžia šiais argumentais.

1. R. Šniukaitės teigimu (remiantis inter alia ES teise), radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos progra-mų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, yra keliami didesni reikalavimai nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms. Informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinio visuomenės informavimo priemonėms, vykdymu. Svarbu, kad dėl visuomenės informavimo priemonių veiklos reglamentavimo, informacijos laisvės apribojimų nebūtų pažeistas demokratinės vals-tybės principas – pliuralizmas, kuris teisiškai yra garantuojamas, be kita ko, ir uždrau-džiant visuomenės informavimo priemonių cenzūrą bei monopolizavimą.

Valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įsta-tymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius. LRT teisė užsiimti komercine veikla ir yra Konstitucijoje įtvir-tintos ūkinės veiklos laisvės garantas, kuris sudaro sąlygas įgyvendinti visuomeniniam transliuotojui nustatytą prievolę rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, su-pažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civili-zacijos pagrindais, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą. Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovės, rengdama ir skelbdama laidas LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, laidose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, jose dalyvauti ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės.


Pasak R. Šniukaitės, tai, kad teisės normos gali būti įgyvendinamos netinkamai ir toks įgyvendinimas gali pažeisti kitus teisės aktus (ir dėl to būtų pripažįstamas ne-teisėtu), neturėtų būti pagrindu pripažinti antikonstitucinėmis pačias teisės normas.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės manymu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nustatyta LRT teisė transliuoti dvi televizijos ir keturias radijo programas nėra neribota ir neatima galimybių privatiems transliuotojams įstatymų nustatyta tvarka įgyti licencijų, naudoti elektroninių ryšių išteklius ir vykdyti savo komercinę veiklą.

2. A. Skaisčio teigimu, LRT nėra televizijos ir (arba) radijo reklamos rinkos da-lyvė, lygiavertė komerciniams transliuotojams. Jai taikomi reklamos transliavimo ap-ribojimai, nustatyti ne tik Visuomenės informavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme, bet ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme. Be to, LRT galimybę būti lygiaverte transliuotojų reklamos rinkos dalyve riboja ir teisės aktais nustatyti LRT programų turinio reikalavimai.

Įstatymuose nustatyta LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), kurios konstitucingumą šioje konstitucinės justici-jos byloje ginčija pareiškėjas, yra grindžiama valstybės nuosavybės teise į šį turtą. Tai, kad pirmumo teisė naudotis valstybės turtu nustatyta ne privatiems asmenims, o valstybės įstaigai, suinteresuoto asmens – Seimo atstovo nuomone, turtinių santykių sureguliavimo atžvilgiu yra tinkamas sprendimas. Pasak suinteresuoto asmens – Sei-mo atstovo, radijo dažniai (kanalai) yra riboti elektroninių ryšių ištekliai; pagal Lie-tuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą (Seimo priimtą ir įsigaliojusį jau po to, kai pareiškėjo prašymas buvo gautas Konstituciniame Teisme) juos valdo Ryšių reguliavimo tarnyba; jie yra valdomi pagal Nacionalinę radijo dažnių paskirstymo lentelę ir ja vadovaujantis Ryšių reguliavimo tarnybos tvirtinamą radijo dažnių (ka-nalų) naudojimo planą, taip pat radijo ryšio plėtros planus.

A. Skaisčio teigimu, nustatyta LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elek-troninio ryšio kanalus (radijo dažnius) nėra neribota. Ji reiškia tik tai, kad LRT be konkurso, pirmumo tvarka, tačiau pagal įstatymus gali gauti leidimus, šiam trans-liuotojui suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios kitiems transliuotojams yra suteikiamos išduodant licencijas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo nuomone, nustačius LRT pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (ra-dijo dažnius) konstitucinis visų asmenų lygybės principas nėra pažeistas, nes šis prin-cipas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkės I. Šiaulienės, Seimo Biudžeto ir fi nansų komiteto pirmininko J. Liongino, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pa-vaduotojo P. Auštrevičiaus, Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktoriaus


K. Virkečio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos de-partamento direktorės V. Baliūnienės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliari-jos Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo koordinavimo ir priežiūros departamento direktoriaus A. Stančiko, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro Z. Balčyčio, Lie-tuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos fi nansų viceministro J. Simonavičiaus, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos sekretoriaus G. Rainio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo minis-terijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko J. Liniausko, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinio direk-toriaus K. Petrauskio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir admi-nistracinės teisės katedros docento E. Šileikio, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros vedėjo docento A. Miškinio, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros lektoriaus V. Novikevičiaus, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komer-cinės teisės katedros vedėjo prof. V. Pakalniškio, Kauno technologijos universiteto Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto dekano prof. B. Dekerio ir šio fakulteto Elektroninių ir matavimo sistemų katedros vedėjo docento V. Knyvos, Lietuvos lais-vosios rinkos instituto viceprezidento R. Šimašiaus rašytiniai paaiškinimai.

V

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas advo-katas V. Barkauskas pakartojo ir išplėtojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus.

1.1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas inter alia paaiškino, kad pareiškėjas neneigia visuomeninio transliuotojo reikalingumo, tačiau mano, kad visuomeninio transliuotojo valstybinio fi nansavimo sąlygos turi būti apibrėžtos kur kas konkrečiau, turi būti užtikrintas LRT fi nansavimo skaidrumas. Yra galimas ir funkcinis (progra-minis) visuomenei LRT teikiamų paslaugų fi nansavimo modelis, kai valstybė (atitin-kamos įgaliotos institucijos) skelbia konkursus tam tikroms viešosioms (visuomeni-nėms) paslaugoms teikti. Radijo ir televizijos reklamos srityje transliuotojų komer-cinės pajamos ir valstybės biudžeto asignavimai turi būti atskirti. Todėl, advokato V. Barkausko manymu, yra svarstytinas vadinamojo abonentinio mokesčio, iš kurio būtų fi nansuojama LRT veikla, įvedimas.

1.2. Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo teigimu, fi nansuojant LRT nėra lai-komasi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytų valstybės pagalbos visuomeniniam transliuotojui teikimo sąlygų, kuriomis valstybės pagalba teikiant atitinkamas viešąsias (visuomenines) paslaugas apskritai yra leistina.

1.3. Pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo, viena iš pagrindinių šioje konstitucinės justicijos byloje keliamos LRT transliuojamos komercinės reklamos problemos priežasčių yra neaiškus visuomeninio transliuotojo misijos apibrėžimas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme. Aukšti LRT reitingai liudija, kad LRT orientuojasi ne į kultūrines, šviečiamąsias laidas, bet į laidas, galinčias pritraukti


kuo daugiau komercinės reklamos, iš kurios gaunamos komercinės pajamos. Be to, pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo teigimu, iš šių pajamų yra fi nansuojama ir LRT taryba, dėl to ji negali būti nepriklausoma LRT priežiūros institucija.

1.4. Advokato V. Barkausko teigimu, ginčijamas teisinis reguliavimas (ir tas, ku-ris skirtas LRT transliuojamai komercinei reklamai, ir tas, kuris skirtas LRT pirmu-mo teisei į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius)) buvo pakeistas, tačiau ir tuomet teisinio reguliavimo esmė nepakito. Todėl, jo nuomone, nėra pagrindo nutraukti šią konstitucinės justicijos bylą.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai R. Biels-kė ir A. Skaistys iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus ar-gumentus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai: Lietuvos radijo ir te-levizijos asociacijos prezidentas P. E. Kovas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos pirmininkas R. Pakalnis, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos genera-linis direktorius K. Petrauskis, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Finansų ir ekonomikos departamento direktorė E. Gudelytė.

4. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai: Lietuvos radijo ir televi-zijos komisijos administracijos direktorius N. Maliukevičius, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos Strategijos departamento direktorė D. Korsakaitė, šios tarnybos Radijo ryšio departamento direktoriaus pavaduotojas A. Čėsna.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar:– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys,

15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radi-jas ir televizija fi nansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radi-jas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta ap-imtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straips-nio 1 dalies 3 punktas, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Kons-titucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

2. Pareiškėjo prašyme nurodoma, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įsta-


tymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatos, „nebent būtų nurodyta kitaip“, tačiau nuorodų į kitas šio įstatymo (jo straipsnių, dalių) redakcijas prašyme nėra.

Pareiškėjo prašyme nėra tiesiogiai nurodyta, kurios redakcijos Visuomenės in-formavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai jis ginčija. Šiame kon-tekste pažymėtina, kad pareiškėjo prašymo padavimo Konstituciniam Teismui metu Visuomenės informavimo įstatymas buvo išdėstytas 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakci-ja (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), jo 31 straipsnis buvo išdėstytas 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija.

3. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar:

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. bir-želio 29 d. redakcija) 5 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacio-nalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, neprieš-taravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. bir-želio 29 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 da-liai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. bir-želio 29 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacio-nalinis radijas ir televizija yra fi nansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. bir-želio 29 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacio-nalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. re-dakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lie-tuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

II

1. Seimas 1996 m. spalio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą, kuris (išskyrus 16 straipsnyje nurodytą išimtį) įsigaliojo 1996 m. spalio 23 d.


2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (1996 m. spalio 8 d. redakcija) buvo keičiamas ir papildomas: Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. priimtu Lietu-vos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4, 8, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1996 m. gruodžio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsnio pakeiti-mo ir papildymo įstatymu; Seimo 1997 m. rugsėjo 25 d. priimtu Lietuvos Respubli-kos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymu.

3. Seimas 2000 m. birželio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos naciona-linio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris (išskyrus 2 straipsnyje nurodytas išimtis) įsigaliojo 2000 m. liepos 19 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pa-keistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstaty-mas (1996 m. spalio 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „LRT fi nansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.“

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėles-niais pakeitimais) formuluotė „fi nansavimo tvarka“ nebuvo vartojama; ji nebuvo vartojama ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), išskyrus minėtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) teksto matyti, kad ši formuluotė apima šio įstatymo nuostatas, išdėstytas:

– 15 straipsnio 1 dalyje, kurioje, kaip minėta, buvo nustatyta: „LRT fi nansuoja-ma iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Didė-jant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT fi nansavimas iš biudžeto“;

– 6 straipsnio 4 dalyje, kurioje, kaip minėta, buvo nustatyta: „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui propor-cingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko.“

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birže-lio 29 d. redakcija) 1 dalyje ir 6 straipsnio 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant viso šiame įstatyme, taip pat kituose tuo metu galiojusiuose įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, jog tam, kad LRT būtų fi nansuojama iš kurio nors Lietuvos nacionalinio radijo ir televi-zijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto šal-tinio, išskyrus valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (paprastai vadinamą „abonentiniu mokesčiu“), nereikėjo nustatyti atskiros fi nansavimo tvar-


kos. Tuo tarpu minėta valstybės rinkliava Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu nebuvo nustatyta jokiais įstatymais. Paminėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio 4 da-lyje (kuri Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu buvo išdėstyta 2000 m. kovo 28 d. redakcija) buvo nu-statyta, kad „valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenės paslaugas dydis nu-statomas remiantis įstatymu“.

Atsižvelgiant į tai, formuluotė „LRT fi nansavimo tvarka pagal šį įstatymą“ aiškin-tina kaip apimanti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. bir-želio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriose numatyta valstybės rinkliava už LRT teikiamas visuomenei transliavimo paslaugas.

Vadinasi, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies nuostata „LRT fi nansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. re-dakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatos „LRT fi nansuojama iš <...> pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas“ ir „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT fi nansavimas iš biudžeto“, taip pat 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 pro-centų dienos transliavimo laiko“ turėjo būti pradėtos taikyti 2001 m. sausio 1 d. Kitos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatos turėjo būti taikomos nuo 2000 m. liepos 19 d., kai įsigaliojo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija). Kartu konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įsipa-reigojo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį) – jis turėjo tai padaryti įstatymu, kurio įsigaliojimo data negalėjo būti vėlesnė negu 2001 m. sausio 1 d., nebent pats Seimas nuspręstų kitaip ir tai nustatytų įstatymu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnyje nusta-tyta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. re-dakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatų „LRT fi nansuojama iš <...> pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas“ ir „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT fi nansavimas iš biudžeto“, taip pat 6 straipsnio 4 dalies (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatos „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko“ taikymo pra-džios data buvo atidedama. Tai buvo daroma: Seimo 2000 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista


Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT fi nansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d.“; Seimo 2001 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstaty-mo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2000 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT fi -nansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.“; Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizi-jos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT fi -nansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 d.“; Seimo 2003 m. gruodžio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizi-jos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT fi -nansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d.“; Seimo 2004 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizi-jos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT fi nansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2006 m. sausio 1 d.“

Dar vėliau Seimas suvis atsisakė įsipareigojimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį). Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. gruodžio 31 d.; jo 1 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizi-jos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) jau nebuvo nuostatų, kuriose būtų numatyta valstybės rinkliava už LRT visuomenei teikiamas transliavimo paslaugas (vadinamasis abonentinis mokestis) ar kokia nors kita rinkliava, mokama LRT vei-klai fi nansuoti.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės – tikslios, turi būti užtikrina-ma teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konsti-tucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Priešingu atveju teisės subjektams būtų pasunkintos galimybės žinoti, ko iš jų reikalauja teisė


(Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad toks teisi-nio teksto dėstymas, kai įstatyme nėra konkrečiai nurodoma, kurių tam tikro įsta-tymo straipsnių (jų dalių) taikymo pradžios data (paprastai įstatymuose vadinama „įsigaliojimo data“) yra atidedama (nustatoma vėlesnė negu kitų atitinkamo įstaty-mo straipsnių (jų dalių)), nukrypsta nuo minėtų teisinės valstybės principo reikala-vimų ir yra ydingas. Šiuo atžvilgiu kaip ydingas vertintinas ir teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija), taip pat teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. gruodžio 23 d., 2001 m. gruodžio 21 d., 2002 m. gruo-džio 10 d., 2003 m. gruodžio 11 d., 2004 m. gruodžio 22 d. redakcijos).

Paminėtina ir tai, kad nors, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nu-tarime, Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos nacionalinio radijo ir tele-vizijos įstatymo pakeitimo įstatymu suvis atsisakė įsipareigojimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonenti-nį mokestį), Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalis (2004 m. gruodžio 22 d. redak-cija), kurioje nustatyta, kad „LRT fi nansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2006 m. sausio 1 d.“, formaliai nėra panaikinta ar pakeista, nors iš tikrųjų ji jau negali reguliuoti ir nebereguliuoja jokių santykių.

4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo apibrėžta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos misija (paskirtis), įtvirtinti jos veiklos principai (inter alia LRT nepriklausomumas) ir reikalavimai jai, nustatytos LRT teisės ir pareigos, veiklos garantijos, valdymo, reorganizavimo ir li-kvidavimo tvarka.

4.1. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad LRT yra Seimo įsteig-to Lietuvos radijo ir televizijos teisių ir pareigų perėmėja, kad negali būti jokių kitų LRT dalininkų, taip pat kad LRT visuotinio susirinkimo funkcijos pavedamos LRT tarybai.

4.2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo apibrėžta LRT misija: LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklauso-mybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdy-ti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprin-ti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą (3 straipsnio 1 dalis).

4.3. Ši LRT misija suponuoja tam tikrus LRT veiklos principus ir reikalavimus LRT programų turiniui, kai kurie jų buvo eksplicitiškai įtvirtinti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija). LRT savo misiją turėjo įgyvendinti pirmenybę teikdama nacionalinei kultūrai, taip pat informacinėms, pa-


saulio kultūros, publicistikos, analizės, pažintinėms, šviečiamosioms, meno laidoms, o masinę kultūrą atspindėdama apžvalginio, pažintinio, analitinio pobūdžio laidose (4 straipsnio 2 dalis). Taip pat buvo nustatyta, kad LRT, rengdama ir skelbdama lai-das, turėjo vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, sudaryti sąlygas laidose atsispindėti įvairioms pažiūroms ir įsitikinimams, jose dalyvauti ir reikšti savo pažiūras įvairių įsitikinimų žmonėms, užtikrinti, kad laidose būtų gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės, nenusižengiama moralės ir etikos principams (3 straipsnio 1 dalis).

4.4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyti ir kiti reikalavimai LRT programoms – jų struktūrai, turi-niui, trukmei, kaip antai: turėjo būti užtikrinta, kad daugiau kaip pusę LRT programų sudarytų Europos ir Lietuvos autorių garso ir vaizdo (audiovizualiniai) kūriniai, taip pat kad ne mažiau kaip 10 procentų LRT programų sudarytų nepriklausomų kūrėjų (radijo ir televizijos laidas kuriančių fi zinių ar juridinių asmenų, nepavaldžių LRT ir nesusijusių su ja turtiniais santykiais ar jungtine veikla) garso ir vaizdo (audiovi-zualiniai) kūriniai, sukurti ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus (4 straipsnio 3 dalis); turėjo būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, taip pat tai, kad laidos būtų orientuotos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms, tai, kad programose nebūtų leidžiama įsivyrauti viena-šališkoms politinėms pažiūroms, ir tai, kad LRT informacinėse laidose, komentaruo-se pateikiama informacija būtų subalansuota, atspindinti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios būtų autorizuotos, patikrintos ir išsamios (4 straipsnio 1 dalis); turėjo būti užtikrinta minimali LRT programų transliavimo trukmė: tele-vizijos: darbo dienomis – 12 valandų per parą, savaitgaliais ir švenčių dienomis – 16 valandų per parą (4 straipsnio 4 dalies 1 punktas); radijo: pirmosios progra-mos – 24 valandos per parą, antrosios programos – 18 valandų per parą, trečiosios – 12 valandų per parą (4 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

4.5. Kad LRT galėtų deramai vykdyti savo misiją, apibrėžtą Lietuvos nacionali-nio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija), jai šiame įstaty-me buvo nustatytos įvairios teisės ir pareigos, inter alia: leidybos teisė (5 straipsnio 2 dalis); teisė nemokamai įrašinėti ir transliuoti Seimo bei Vyriausybės posėdžius, iškilmingus valstybės aktus ir disponuoti įrašais savo nuožiūra (5 straipsnio 2 dalis); teisė teikti teleteksto paslaugas (5 straipsnio 3 dalis); teisė laisvai parengti ne ilges-nes kaip 90 sekundžių trukmės informacinio pobūdžio laidas apie visuomenei reikš-mingus Lietuvos ir kitų šalių politikos ar kitokius įvykius, kultūros, sporto ar kitus renginius, apie kuriuos pateikti informaciją visuomenei kiti transliuotojai yra įsigiję išimtinę teisę (5 straipsnio 3 dalis); teisė rengti konkursus, festivalius, konferencijas, seminarus, įkurti meno kolektyvus, nustatyti tiesioginius ryšius su užsienio organi-zacijomis ir kompanijomis, dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje, organizuoti radijo ir televizijos laidas užsieniui, susitarimų pagrindu retransliuoti užsienio radijo ir televizijos programas, steigti fi lialus, korespondentų punktus, leisti informacinius


leidinius apie savo veiklą (5 straipsnio 4 dalis); pareiga suteikti laiką Respublikos Prezidentui kalbėti šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais Prezidento įstaty-mo nustatyta tvarka, pareiga Seimo ar Vyriausybės prašymu pagal galimybes kuo greičiau suteikti laiką ofi cialiems Seimo ar Vyriausybės pranešimams, taip pat teisė leisti kalbėti opozicijos atstovui (5 straipsnio 6 dalis); pareiga Lietuvos tradicinėms ir valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms suteikti laiką transliuoti religi-nes apeigas dvišaliuose susitarimuose numatytomis sąlygomis ir tvarka (5 straipsnio 7 dalis); pareiga suteikti laiką rinkimų metu kandidatams į Respublikos Prezidentus, politinėms partijoms ir jų kandidatams į Seimo ar savivaldybių tarybų narius Prezi-dento rinkimų, Seimo rinkimų ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka (5 straipsnio 8 dalis); pareiga sudaryti sąlygas darbuotojams kelti kvalifi kaciją (5 straipsnio 9 dalis); pareiga, streikuojant LRT darbuotojams, užtikrinti klausytojams ir žiūrovams LRT tarybos nustatytą informacijos minimumą (8 straips-nio 1 dalis); pareiga gaivalinių nelaimių, epidemijų, nepaprastosios ar karo padėties atveju skelbti Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Generalinės prokuratūros ofi cialius pranešimus (8 straipsnio 2 dalis).

4.6. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta galimybė LRT programose transliuoti reklamą įstatymų nustatyta tvarka (6 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal šį įstatymą LRT turėjo teisę trans-liuoti ir komercinę reklamą.

Kartu buvo ribojama reklamos (komercinės taip pat) trukmė LRT programose: reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturėjo viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 3 dalis), o didėjant valstybės rin-kliavos LRT įplaukoms, LRT tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui propor-cingai turėjo būti mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 4 dalis). Taip pat buvo nustatytas draudimas LRT įtraukti reklamos intarpus į trum-pesnių kaip 45 minučių kino fi lmų transliaciją (6 straipsnio 6 dalis). Be to, rekla-ma LRT programose buvo draudžiama: valstybės paskelbtomis gedulo dienomis (6 straipsnio 2 dalies 1 punktas); transliuojant valstybinės reikšmės renginius (6 straipsnio 2 dalies 2 punktas); vaikams skirtose laidose (6 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Buvo neleidžiama transliuoti komercinės reklamos LRT informacinėse ir švietimo programose ar laidose (6 straipsnio 5 dalis). Buvo draudžiama LRT trans-liuoti teleparduotuvės skelbimus (6 straipsnio 7 dalis).

4.7. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatytos LRT veiklos garantijos, inter alia: LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radi-jo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technolo-gijomis, taip pat teisė turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas (5 straipsnio 5 dalis); draudimas LRT naudojamuose kanaluose veikti kitoms radijo ir televizijos stotims be LRT tarybos leidimo (5 straipsnio 10 dalis); LRT fi nansavimas iš valstybės biudže-to asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei


paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš pa-ramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos (15 straipsnio 1 dalis); LRT savarankiškumas vykdant komercinę, ūkinę, leidybos veiklą (15 straipsnio 2 dalis); LRT skiriamų lėšų nurodymas atskira eilute Lietuvos Respublikos valstybės biudžete (lėšos už LRT programų siuntimą skiriamos iš valstybės biudžeto, o jų suma nurodo-ma atskiroje valstybės biudžeto įstatymo eilutėje) (15 straipsnio 3 dalis); draudimas LRT taikyti bankrotą (15 straipsnio 4 dalis).

4.8. Ypač pabrėžtina, kad, siekiant užtikrinti LRT nepriklausomumą nuo val-džios institucijų (jų pareigūnų), kitų asmenų kišimosi į LRT veiklą (dėl kurio būtų sunkiau deramai vykdyti LRT misiją, apibrėžtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televi-zijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija)), LRT laidų objektyvumą, nešališku-mą, buvo įtvirtintas toks LRT valdymo modelis, kur itin svarbus vaidmuo tenka LRT tarybai; taip pat buvo numatytos LRT generalinio direktoriaus, vadovaujančio LRT administracijai, ir LRT administracinės komisijos, steigiamos LRT ūkinės ir fi nansi-nės veiklos klausimams svarstyti, funkcijos bei įgaliojimai.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įsta-tymo 9 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje LRT taryba, taip pat ir administracija, buvo apibūdintos kaip „LRT valdymo organai“.

4.8.1. LRT taryba turėjo būti sudaroma Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio (kuris Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. bir-želio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu buvo išdėstytas 2000 m. kovo 28 d. redakcija) nustatyta tvarka šešeriems metams iš 12 asmenų – visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų: pirmajai LRT tarybos kadencijai 4 narius šešeriems metams skyrė Respu-blikos Prezidentas, 4 narius ketveriems metams skyrė Seimas (2 nariai turėjo būti skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų), dar 4 narius (po vieną) dvejiems metams delegavo Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos vyskupų konferencija; pasibaigus LRT tarybos nario įgalio-jimų laikui, jį paskyrusi ar delegavusi institucija (organizacija) naują narį turėjo skirti šešeriems metams, o LRT tarybos sudėtį turėjo tvirtinti Seimas (5 dalis).

Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą (2000 m. birželio 29 d. redakcija) LRT taryba turėjo priimti svarbiausius sprendimus dėl LRT veiklos. An-tai ji turėjo: formuoti LRT programų valstybinę strategiją (10 straipsnio 1 dalies 1 punktas); formuoti LRT programų mastus ir struktūrą, kasmet tvirtinti LRT pro-gramų sudėtį ir jų pakeitimus (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas); nustatyti kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti (10 straipsnio 1 dalies 3 punktas); tvirtinti LRT įstatus (10 straipsnio 1 dalies 4 punktas); prižiūrėti, kaip įgyvendina-mi LRT uždaviniai ir laikomasi teisės aktuose transliuotojams keliamų reikalavimų (10 straipsnio 1 dalies 5 punktas); svarstyti ir tvirtinti LRT veiklos perspektyvinius ir kasmetinius planus (10 straipsnio 1 dalies 6 punktas); tvirtinti LRT administra-cijos teikiamas LRT metines pajamų ir išlaidų sąmatas bei jų vykdymo ataskaitas (10 straipsnio 1 dalies 7 punktas); svarstyti ir tvirtinti metines LRT veiklos ataskai-


tas (10 straipsnio 1 dalies 8 punktas); tvirtinti LRT kūrybinių darbuotojų, dirban-čių pagal terminuotas darbo sutartis, taip pat darbuotojų, priimamų viešo konkurso tvarka, pareigybes (10 straipsnio 1 dalies 9 punktas); tvirtinti konkursų LRT laidoms rengti rezultatus (10 straipsnio 1 dalies 10 punktas); steigti LRT ūkinės ir fi nansi-nės veiklos klausimams svarstyti LRT administracinę komisiją (10 straipsnio 1 dalies 11 punktas), tvirtinti jos nuostatus (10 straipsnio 1 dalies 12 punktas) bei skirti jos narius (10 straipsnio 1 dalies 13 punktas); nustatyti konkurso LRT generalinio di-rektoriaus pareigoms tvarką (10 straipsnio 1 dalies 14 punktas), ne vėliau kaip per 15 dienų po LRT tarybos pirmininko išrinkimo skelbti konkursą LRT generalinio direktoriaus pareigoms (10 straipsnio 1 dalies 15 punktas); viešo konkurso būdu 5 metams skirti generalinį direktorių bei nustatyti jo atlyginimą (10 straipsnio 1 dalies 16 punktas), – LRT generaliniu direktoriumi negalėjo būti LRT tarybos narys (10 straipsnio 2 dalis); nustatyti LRT generalinio direktoriaus pavaduotojų skaičių (10 straipsnio 1 dalies 17 punktas) ir LRT generalinio direktoriaus teikimu skirti bei at-leisti jo pavaduotojus (10 straipsnio 1 dalies 18 punktas). Buvo nustatyta ir tai, kad LRT taryba turi teisę siųsti savo atstovus į LRT administracijos bei LRT administracinės ko-misijos posėdžius, taip pat gauti iš LRT administracijos, LRT administracinės komisi-jos, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją, būtiną savo funkcijoms atlikti (10 straipsnio 5 dalis). Minėta, kad LRT taryba taip pat galėjo leisti arba neleisti LRT naudojamuose kanaluose veikti kitoms radijo ir televizijos stotims (5 straipsnio 10 dalis). Buvo nustatyta, kad LRT tarybos nutarimai LRT yra privalomi (10 straips-nio 3 dalis); jeigu LRT generalinis direktorius nesutiko su LRT tarybos nutarimu, jis galėjo kreiptis į LRT tarybą su motyvuotu prašymu persvarstyti nutarimą (išskyrus nustatytą išimtį), o ši privalėjo ne vėliau kaip per 10 dienų svarstyti tokį prašymą ir, jeigu už tą patį nutarimą pakartotinai balsuotų daugiau kaip pusė LRT tarybos narių, LRT generalinis direktorius nutarimą privalėjo vykdyti (10 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad LRT tarybos veikla yra vieša (kartu buvo palikta ga-limybė rengti ir uždarus posėdžius); LRT taryba kasmet spaudoje turėjo paskelbti metinę veiklos ataskaitą, o jos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą turėjo atsi-skaityti Seimo plenariniame posėdyje (10 straipsnio 6 dalis).

4.8.2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyti reikalavimai ir draudimai LRT tarybos nariams, generali-niam direktoriui, LRT administracinės komisijos nariams: LRT tarybos nariais nega-lėjo būti Seimo, Vyriausybės, Radijo ir televizijos komisijos nariai, politinio (asme-ninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis ra-dijo ir televizijos stotyse, įskaitant LRT, taip pat radijo ir televizijos stočių savininkai ir bendrasavininkiai (9 straipsnio 1 dalis); jeigu asmuo, patvirtintas LRT generaliniu direktoriumi, buvo politinės partijos ar politinės organizacijos narys, jis privalėjo su-stabdyti savo narystę šioje organizacijoje darbo generaliniu direktoriumi laikotarpiui (12 straipsnio 3 dalis); LRT administracinės komisijos nariais negalėjo būti Seimo,


Vyriausybės nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, asme-nys, dirbantys pagal darbo sutartis radijo ir (ar) televizijos stotyse, įskaitant ir LRT (11 straipsnio 1 dalis); pasibaigus LRT administracinės komisijos nario kadencijai (kurios trukmė buvo 4 metai), jis galėjo būti skiriamas pakartotinai, jeigu dėl tokio paskyrimo nesusidarė daugiau kaip dvi kadencijos iš eilės (11 straipsnio 1 dalis).

4.8.3. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Seimo 2000 m. birželio 29 d. priim-to Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį LRT administracinė komisija turėjo būti įsteigta ne vėliau kaip 2001 m. sausio 31 d. Seimo 2000 m. gruodžio 23 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi ši nuostata buvo pakeista ir buvo nustatyta, kad „LRT administracinė komisija įstei-giama ne vėliau kaip per 1 mėnesį po šio įstatymo nustatytos fi nansavimo tvarkos įsigaliojimo“ (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2000 m. gruodžio 23 d. redakcija)). Taigi LRT administracinės komisijos sudarymas buvo susietas su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įsta-tymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatų „LRT fi nan-suojama iš <...> pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas“, „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT fi nansavimas iš biudžeto“ ir 6 straipsnio 4 dalies nuostatos „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui propor-cingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko“ taikymo pradžia – vals-tybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamojo abonentinio mokesčio) nustatymu įstatymu. Minėta, kad tokios rinkliavos nustatymas buvo ati-dedamas, o vėliau Seimas ir suvis atsisakė įsipareigojimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį).

4.8.4. Seimo 2000 m. rugpjūčio 31 d. priimto Lietuvos Respublikos Lietuvos na-cionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 9 straipsnis. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 31 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta, kad LRT valdymo organai yra LRT taryba ir administracija (1 dalis) ir kad LRT taryba yra „aukščiausioji LRT valdymo institucija, atstovaujanti visuomenės in-teresams“ (2 dalis).

4.8.5. Apibendrinant konstatuotina, kad nors Lietuvos nacionalinio radijo ir te-levizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) LRT taryba (kaip ir LRT admi-nistracija) buvo apibūdinta kaip LRT valdymo organas (9 straipsnio 1 dalis), taip pat kad nors LRT tarybai buvo apmokama už posėdžius, administracines išlaidas iš LRT lėšų (9 straipsnio 10 dalis), iš visuminio šiame įstatyme įtvirtinto reguliavimo, skirto LRT tarybos formavimui, funkcijoms bei įgaliojimams, taip pat santykiams su LRT generaliniu direktoriumi, vadovaujančiu LRT administracijai, ir LRT administracine komisija (kurios sudarymas buvo susietas su taip ir neįvykusiu valstybės rinkliavos


už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamojo abonentinio mokesčio) nusta-tymu įstatymu), matyti ne tik tai, kad LRT taryba turėjo įgaliojimus savarankiškai spręsti svarbiausius LRT veiklos klausimus, bet ir tai, kad ji daugiausia buvo visuome-ninio pobūdžio; minėta, kad nuostata, jog LRT taryba atstovauja visuomenės intere-sams, buvo eksplicitiškai įtvirtinta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 31 d. redakcija).

Konstatuotina, kad LRT tarybos apibūdinimas – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnyje (2000 m. birželio 29 d., 2000 m. rugpjūčio 31 d. redakcijos) – kaip „LRT valdymo organo“, tarsi suponuojantis operatyvių sprendimų, kuriais organizuojama LRT veikla, priėmimą, neatitinka šiame įstatyme įtvirtintos LRT tarybos pobūdžio ir jame nustatytų šios tarybos įgaliojimų, taigi yra netikslus.

5. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. re-dakcija) buvo keičiamas ir papildomas: Seimo 2000 m. rugpjūčio 31 d. priimtu Lietu-vos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2001 m. sausio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeiti-mo įstatymu.

5.1. Kai kuriais iš šių įstatymų buvo keičiami ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) straipsniai, kurių dalys yra gin-čijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, būtent:

– Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos nacionalinio ra-dijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalis (2000 m. birželio 29 d. redakcija), ku-rioje buvo nustatyta, kad „LRT draudžiama įtraukti reklamos intarpus į trumpesnių kaip 45 minučių kino fi lmų transliaciją“ (ir kurios atitikties Konstitucijai pareiškė-jas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje neginčija), buvo pakeista ir išdėstyta taip: „Jeigu transliuojamų garso ir vaizdo kūrinių, tokių kaip vaidybiniai ar televizijos fi lmai (išskyrus serialus, kelių serijų fi lmus, pramogines programas ir dokumentinius fi lmus), trukmė yra ilgesnė negu 45 minutės, juos reklama galima pertraukti vieną kartą per 45 minutes; papildomai šių kūrinių transliaciją pertrauk-ti reklamos intarpu galima tik tais atvejais, kai šių kūrinių trukmė ne mažiau kaip 20 minučių ilgesnė negu du ar daugiau ištisi 45 minučių tarpai“ (Lietuvos nacionali-nio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalis (2000 m. spalio 17 d. redakcija)). Konstatuotina, kad šitokiu teisinio reguliavimo pakeitimu buvo pakoreguoti riboji-mai LRT transliuojamai reklamai (komercinei taip pat);

– Seimo 2001 m. sausio 25 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizi-jos įstatymo 4 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies


2 punktas, pagal kurį LRT taryba turėjo formuoti programų mastus ir struktūrą, kas-met tvirtinti LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus (ir kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje neginčija), buvo pakeistas ir buvo nustatyta, kad LRT taryba „formuoja programų mastus ir struktūrą, nustato LRT programų transliavimo trukmę, kasmet tvirtina LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus“ (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2001 m. sausio 25 d. redakcija)). Konstatuotina, kad šitokiu teisi-nio reguliavimo pakeitimu buvo nustatyti didesni LRT tarybos įgaliojimai – ji galėjo nustatyti LRT programų transliavimo trukmę, taigi ir netiesiogiai daryti poveikį re-klamos (komercinės taip pat) transliavimui LRT programose;

– Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir tele-vizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad „LRT turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elek-troninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis“ ir kad „LRT turi teisę turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas“ (ir kurios atitiktį Konstitucijai pareiškė-jas – Seimo narių grupė ginčija šioje konstitucinės justicijos byloje), buvo pakeista ir išdėstyta taip: „LRT turi teisę transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas. Šiai nuostatai įgyvendinti reikalingas teises pirmumo tvarka LRT suteikia Lietuvos radijo ir televizijos komisija Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstaty-mo nustatyta tvarka“ (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis (2004 m. balandžio 15 d. redakcija)). Konstatuotina, kad šitoks teisinio regu-liavimo pakeitimas buvo esminis, nes pačiame Lietuvos nacionalinio radijo ir televi-zijos įstatyme neliko nuostatos, eksplicitiškai įtvirtinusios LRT pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir te-levizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis, tačiau atsirado nuostata, įtvirtinanti LRT pirmumo teisę į tam tikras – eksplicitiškai neapibūdintas – teises, kurias LRT pirmumo tvarka turėjo suteikti Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Be to, šių teisių, kurias LRT pirmumo tvarka turėjo suteikti Lie-tuvos radijo ir televizijos komisija, suteikimas buvo tiesiogiai susietas su Lietuvos na-cionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) nurodytomis 2 televizijos ir 4 radijo programomis, kurias LRT turėjo teisę transliuoti (LRT teisė turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas liko iš esmės nepa-keista, tik atitinkamoje nuostatoje vietoje žodžio „turėti“ buvo įrašytas žodis „trans-liuoti“). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) buvo daroma nuoroda į Vi-suomenės informavimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą (Seimo priimtą 2004 m. balandžio 15 d. ir įsigaliojusį (su šio įstatymo 79 straipsnio 1 dalyje nustatytomis išimtimis) 2004 m. gegužės 1 d. – tą pačią dieną, kaip ir Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimtas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo


5 straipsnio pakeitimo įstatymas): kad ir kokios būtų teisės, reikalingos įgyvendinti nuostatai „LRT turi teisę transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas“, jos turėjo būti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos suteikiamos LRT pirmumo tvarka Visuo-menės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka; taigi šių teisių suteikimas (kitaip nei iki aptariamojo pakeitimo) buvo tiesiogiai susietas su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) nurodytomis 2 televizijos ir 4 radijo programomis, kurias LRT turėjo teisę transliuoti.

5.2. Kitos pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos Lietuvos nacionalinio ra-dijo ir televizijos įstatymo straipsnių dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija), išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalį, minėtais Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo straipsnių dalis (2000 m. birželio 29 d. re-dakcija) keitusiais įstatymais nebuvo pakeistos; jose nustatytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas tik tada, kai Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos nacio-nalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos nacio-nalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

6. Minėta, kad Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Lietu-vos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) ir jį išdėstė nauja redakcija. Minėta ir tai, kad Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimtas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2005 m. gruodžio 31 d.

7. Kaip Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija), taip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruo-džio 22 d. redakcija) buvo apibrėžta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos misija (paskirtis), įtvirtinti jos veiklos principai (inter alia LRT nepriklausomumas) ir rei-kalavimai jai, nustatytos LRT teisės ir pareigos, veiklos garantijos, valdymo, reorga-nizavimo ir likvidavimo tvarka.

7.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalyje (kaip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įsta-tymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje) buvo nustatyta, kad LRT yra Seimo įsteigto Lietuvos radijo ir televizijos teisių ir pareigų perėmėja, kad negali būti jokių kitų LRT dalininkų, taip pat kad LRT visuotinio susirinkimo funkcijos pavedamos LRT tarybai.

7.2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT misija buvo apibrėžta taip pat, kaip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais): LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprin-ti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti


nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą (3 straipsnio 1 dalis).

7.3. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės nesiskiria nuo nustatytojo Lie-tuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) ir daugeliu kitų atžvilgių: liko nustatyti tie patys LRT veiklos principai bei reikalavimai LRT programų turiniui (reikalavimas pirmenybę teikti na-cionalinei kultūrai, taip pat informacinėms, pasaulio kultūros, publicistikos, analizės, pažintinėms, šviečiamosioms, meno laidoms, o masinę kultūrą atspindėti apžvalgi-nėse, pažintinėse, analitinėse laidose, reikalavimas vadovautis objektyvumo, demo-kratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, draudimas LRT programose įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms ir t. t.), struktūrai, tru-kmei, LRT teisės, pareigos, veiklos garantijos.

7.4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatytos tam tikros LRT teisės, kurios nebuvo nustatytos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėles-niais pakeitimais). Antai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straips-nio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 8 dalyje buvo įtvirtinta LRT pareiga rengti tautinėms mažumoms skirtas laidas, kuriose suteikiama galimybė skleisti tautinių mažumų kultūrą, o 9 dalyje – LRT pareiga rengti laidas ar programas klausos ir re-gos neįgaliesiems. Be to, pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT jau nustatyta ne teisė leisti kalbėti opozicijos atstovui, bet pareiga opozicijos lyderio prašymu pagal galimybes kuo grei-čiau suteikti laiką ofi cialiems opozicijos pranešimams, iš esmės analogiška ir anks-čiau (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. re-dakcija) 5 straipsnio 6 dalyje), ir šiuo metu (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 straipsnio 6 dalyje) įtvirtintai pareigai Seimo ar Vyriausybės prašymu pagal galimybes kuo greičiau suteikti laiką ofi cialiems Seimo ar Vyriausybės pranešimams.

7.5. Minėta, kad Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2005 m. 31 d., buvo suvis atsisakyta ketinimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas vi-suomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį).

7.6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), kaip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. bir-želio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), įtvirtinta galimybė įstatymų nustaty-ta tvarka LRT programose transliuoti reklamą (6 straipsnio 1 dalis), taigi LRT teisė transliuoti ir komercinę reklamą, nebuvo panaikinta. Tačiau reklamos (komercinės taip pat) trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose ir toliau yra riboja-


ma. Antai kaip anksčiau, taip ir dabar reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturi viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 4 dalis). Reklama LRT programose yra draudžiama: valstybės paskelbtomis gedulo dienomis (6 straipsnio 2 dalies 1 punktas); transliuojant valstybinės reikšmės ren-ginius (6 straipsnio 2 dalies 2 punktas); vaikams skirtose laidose (6 straipsnio 2 da-lies 3 punktas). Kaip Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje (2000 m. spalio 17 d. redakcija), taip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televi-zijos įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad jeigu transliuojamų garso ir vaizdo kūrinių, tokių kaip vaidybiniai ar televizijos fi lmai (išskyrus serialus, kelių serijų fi lmus, pramogines programas ir dokumentinius fi lmus), trukmė yra ilgesnė negu 45 minutės, juos reklama galima pertraukti vieną kartą per 45 minutes; papildomai šių kūrinių transliaciją pertraukti reklamos intarpu galima tik tais atvejais, kai šių kūrinių trukmė ne mažiau kaip 20 minučių ilgesnė negu du ar daugiau ištisi 45 minučių tarpai. Kaip anksčiau, taip ir dabar neleidžiama transliuoti komercinės reklamos LRT informacinėse ir švietimo programose ar lai-dose (6 straipsnio 6 dalis). Kaip anksčiau, taip ir dabar draudžiama LRT transliuoti teleparduotuvės skelbimus (6 straipsnio 9 dalis).

Kaip Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio (2000 m. birželio 29 d., 2000 m. spalio 17 d. redakcijos) 5 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redak-cija), taip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatytas draudimas transliuoti komercinę reklamą LRT informacinėse ir švietimo programose ar laidose; kartu paminėtina, kad ši nuostata buvo išplėsta ir išdėstyta taip: „LRT informacinėse, švietimo, kultūros programose ir laidose reklama netransliuojama“ (6 straipsnio 6 dalis); be to, buvo nu-statyta, kad kultūrinė, socialinė ir šviečiamoji informacija – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis už užmokestį ar kitokį atlygį arba nemokamai viešai sklei-džiama informacija, kuria siekiama propaguoti kultūrinę, socialinę ir (ar) šviečiamą-ją veiklą ir politiką arba tokios veiklos ir politikos iniciatyvas (6 straipsnio 3 dalis). Taip pat buvo nustatyta, kad „LRT antrojoje programoje reklama netransliuojama, o kultūrinė, socialinė ir šviečiamoji informacija teikiama neimant atlygio už jos trans-liavimą“ (6 straipsnio 7 dalis).

Ypač pabrėžtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nebeliko anksčiau (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija)) buvusios nuostatos, kad didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms LRT tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 4 dalis). Tai sietina su šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartu ke-tinimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį) atsisakymu. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos naci-onalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 6 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, jog didėjant LRT valstybės biudžeto asignavimams LRT tary-


bos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko. Taigi naujasis teisinis reguliavimas, įtvirtinantis reklamos LRT programose laiko mažinimą, siejamas su valstybės biudžeto asignavimų LRT didinimu. Kartu tai suponuoja įstatymų leidėjo ketinimą didinti valstybės biudžeto asignavimus LRT.

7.7. Minėta, kad viena iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytų LRT veiklos ga-rantijų buvo LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujau-siomis radijo ir televizijos technologijomis bei teisė turėti 2 televizijos ir 4 radijo pro-gramas (5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalis); vėliau ši nuostata buvo pakeista ir išdėstyta taip: „LRT turi teisę transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas. Šiai nuostatai įgyvendinti reikalingas teises pirmumo tvarka LRT suteikia Lietuvos radijo ir televizijos komisija Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka.“

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, palygi-nus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi (2004 m. balandžio 15 d. redakcija), matyti, jog jose nustatytas vienodas teisinis reguliavimas – šių dalių tekstai nė kiek nesiskiria.

Minėta ir tai, kad dar viena iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytų LRT veiklos ga-rantijų buvo draudimas LRT naudojamuose kanaluose be LRT tarybos leidimo veikti kitoms radijo ir televizijos stotims (5 straipsnio 10 dalis). Toks draudimas buvo nu-statytas ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 straipsnio 12 dalyje.

7.8. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) liko įtvirtintas iš esmės tas pats (bet šiek tiek pakoreguotas) LRT valdymo modelis, kaip ir tas, kuris buvo nustatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais): čia taip pat itin svarbus vaidmuo tenka LRT tarybai, taip pat yra numatyta LRT generalinio direkto-riaus ir LRT administracinės komisijos, steigiamos LRT ūkinės ir fi nansinės veiklos klausimams svarstyti, funkcijos bei įgaliojimai.

7.8.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT taryba apibūdinama jau ne kaip „LRT valdymo organas“, bet kaip „LRT organas“ (9 straipsnio 1 dalis), atstovaujantis visuomenės interesams (9 straipsnio 2 dalis). Kitas LRT organas pagal Lietuvos na-cionalinio radijo ir televizijos įstatymą (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) yra LRT generalinis direktorius (9 straipsnio 1 dalis). LRT administracija, kaip atskiras LRT organas, šiame įstatyme apskritai nėra minima.


7.8.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste palyginus visuminį teisinį reguliavimą, nustatytą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsny-je (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), su visuminiu teisiniu reguliavimu, nustatytu Lie-tuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnyje (2000 m. birželio 29 d., 2001 m. sausio 15 d. redakcijos), matyti, kad padaryti atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai buvo nedideli, neesminiai, išskyrus tai, kad Lietuvos nacio-nalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 6 dalyje yra nustatyta, kad metinėje LRT tarybos veiklos ataskaitoje turi būti „pateikia-mos pajamų ir išlaidų sąmatų vykdymo ataskaitos pagal 15 straipsnio 1 dalyje nurody-tus fi nansavimo šaltinius“ (t. y. pagal šiuos šaltinius: valstybės biudžeto asignavimus, pajamas, gautas už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos, ir pajamas, gautas iš komercinės ir ūkinės veiklos), kad „ataskaitoje privalo būti detalūs duomenys apie fi nansavimo šaltinių kiekį ir visų pajamų, kurios gautos ne iš viešojo pobūdžio paslaugų teikimo, dydį, taip pat nurodytos išlaidos, susijusios su ne viešojo pobūdžio paslaugų teikimu“, taip pat kad „kai LRT ištekliai naudojami ir viešosioms, ir ne viešosioms paslaugoms, išlaidos turi būti paskirstytos atitinkamai kaip skirtumas tarp visų įmonės išlaidų ir visų ne viešojo pobūdžio išlaidų“.

7.8.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2005 m. gruo-džio 22 d. redakcija) 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, tapati buvusiai Lietuvos nacio-nalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija šioje konstitucinės justicijos byloje: „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudoji-mą programoms transliuoti“.

7.8.4. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT administracinės komisijos sudarymas jau nėra susietas su kokiomis nors sąlygomis, bet yra nustatyta, kad LRT administracinė komisija sudaroma ne vėliau kaip per 3 mėnesius po Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo įsiga-liojimo.

7.9. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostatos iš esmės pakartoja Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatas, išsky-rus tai, kad jau nėra numatyta galimybės LRT fi nansuoti iš pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (nes, kaip minėta, buvo atsisa-kyta ketinimo įstatymu nustatyti tokią rinkliavą (vadinamąjį abonentinį mokestį)) (1 dalis), taip pat tai, kad nuostata „lėšos už LRT programų siuntimą skiriamos iš valstybės biudžeto, o jų suma nurodoma atskiroje valstybės biudžeto įstatymo eilutė-je“ buvo pakoreguota ir buvo nustatyta, kad „už LRT programų siuntimą iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos nurodomos atskiroje programoje“ (3 dalis), be to, nuosta-


ta „LRT savarankiškai vykdo komercinę, ūkinę, leidybos veiklą“ buvo patikslinta ir buvo nustatyta, kad ji tai daro „šio įstatymo nustatyta tvarka“ (2 dalis).

Konstatuotina, kad tuo aspektu, kuriuo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, šis teisinis reguliavimas nebuvo pakeistas.

8. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo pakeistas ir papildytas Seimo 2006 m. lapkričio 14 d. priimtu Lietu-vos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pa-keitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2006 m. gruodžio 5 d.

8.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 dalis buvo pakeista ir iš-dėstyta taip:

„LRT turi teisę Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms trans-liuoti ir siųsti strateginiame plane <...> numatytais antžeminiais analoginiais radijo dažniais (kanalais) transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas. Jeigu programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti nenaudojami Strateginiame plane numatyti elektroni-nių ryšių ištekliai, LRT transliuojamų ir (ar) retransliuojamų programų skaičius neri-bojamas. LRT turi teisę Strateginiame plane numatytais antžeminiais skaitmeniniais radijo dažniais (kanalais) transliuoti radijo ir televizijos programas, kurių skaičių nustato Lietuvos radijo ir televizijos komisija, gavusi Tarybos siūlymą, priimtą at-sižvelgus į Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų fi nansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme LRT skirtas lėšas. Šioms nuosta-toms įgyvendinti reikalingas teises pirmumo tvarka LRT suteikia Lietuvos radijo ir televizijos komisija Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstaty-mo nustatyta tvarka.“

Palyginus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2006 m. lapkričio 14 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Lietu-vos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) matyti, kad atitinkamas LRT reikalingas teises jai suteikia tas pats su-bjektas – Lietuvos radijo ir televizijos komisija; ji tai daro Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka. Taigi šiuo atžvilgiu teisinis reguliavimas nebuvo pakeistas. Tačiau dabar LRT gali įgyti teisę transliuoti daugiau programų negu pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), nes:

– ji turi teisę Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane numatytais antžeminiais skaitmeniniais radijo dažniais (kanalais) transliuoti 2 radijo ir 4 televizijos programas – konkretų šių programų skaičių nustato Lietuvos radijo ir televizijos komisija, gavusi LRT tarybos siūlymą,


priimtą atsižvelgus į Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir sa-vivaldybių biudžetų fi nansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme LRT skirtas lėšas;

– LRT transliuojamų ir (ar) retransliuojamų programų skaičius yra neribojamas tais atvejais, kai joms transliuoti ir (ar) retransliuoti nėra naudojami Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane nu-matyti elektroninių ryšių ištekliai.

8.2. Be to, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeiti-mo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizi-jos įstatymo 5 straipsnis (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo papildytas 13 dalimi ir buvo nustatyta, kad „LRT gali transliuoti savo programas į užsienio valstybes“.

III

1. Seimas 1996 m. liepos 2 d. priėmė Visuomenės informavimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. liepos 26 d.

2. Visuomenės informavimo įstatymas (1996 m. liepos 2 d. redakcija) buvo kei-čiamas ir (arba) papildomas: Seimo 1996 m. rugpjūčio 22 d. priimtu Lietuvos Respu-blikos visuomenės informavimo įstatymo 30 straipsnio papildymo įstatymu; Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įsta-tymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 1997 m. sausio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 17 straipsnio pakeitimo ir papildy-mo įstatymu; Seimo 1997 m. liepos 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės in-formavimo įstatymo 25 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1997 m. rugsėjo 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 1998 m. sausio 15 d. priimtu Lietuvos Res-publikos visuomenės informavimo įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 1999 m. liepos 7 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2000 m. kovo 28 d. priimtu Lietuvos Respu-blikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu.

3. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. spalio 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respubli-kos visuomenės informavimo įstatymas (1996 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

4. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. re-dakcija), kurio 4 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, buvo inter alia nustatyta:

„1. Lietuvos Respublikoje transliavimo ir retransliavimo veikla, išskyrus LRT atliekamą transliavimą ar retransliavimą, yra licencijuojama. Asmenys, norintys verstis transliavimo ir (ar) retransliavimo veikla, privalo gauti Lietuvos radijo ir tele-vizijos komisijos licenciją, išskyrus atvejus, kai šiai veiklai nenaudojami kanalai (ra-dijo dažniai). Ryšių reguliavimo tarnyba, pasibaigus kiekvienam kalendorinių metų


ketvirčiui, ne vėliau kaip per 10 dienų pateikia Komisijai informaciją apie naujai su-koordinuotus kanalus (radijo dažnius) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti. Konkursus verstis transliavimo ir (ar) retransliavimo veikla su konkurso laimėtojui suteikiama teise naudoti programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti kanalą (radijo dažnį) arba naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga skelbia Komisija. Kanalą (radijo dažnį) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti su teise steigti, įrengti ir naudoti radijo ar televizijos stotis ir (ar) telekomunikacijų tinklą Ryšių re-guliavimo tarnyba skiria tik asmenims, gavusiems Komisijos licenciją. <...>

2. Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę pakeisti licencijos turėtojui skirtą radijo dažnį, tik kai to reikalauja Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai ar radijo dažnių programoms transliuoti ir siųsti strateginio plano <...> pakeitimai. Nutrau-kiant radijo dažnių ruožą, licencijos turėtojui kitas radijo dažnis neskiriamas, jei jis turi teisę transliuoti ar retransliuoti programą kitu radijo dažnių ruožu.

3. Kanalai (radijo dažniai) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė ir negali būti privatizuoti.

4. LRT veikla nėra licencijuojama. Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija.

5. Licencijų išdavimo tvarką nustato šis ir kiti įstatymai, Komisijos nuostatai bei Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklės, kurias tvirtina Komi-sija.

6. Išduodant licencijas, pirmenybė teikiama transliuotojams, kurie įsipareigoja rengti originalios kūrybos kultūrines, informacines bei šviečiamąsias laidas, užti-krinti teisingą ir nešališką informacijos pateikimą, gerbti asmens orumą ir teisę į pri-vatų gyvenimą, saugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo viešosios informacijos poveikio jų fi ziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi, taip pat transliuotojams, kurių programų priėmimo zonoje dar netransliuoja kitos stotys.

7. Konkurso būdu išduodamos šios licencijos:1) radijo programoms transliuoti su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti radijo

stotis;2) radijo programoms transliuoti su teise naudotis trečiosios šalies teikiamomis

siuntimo paslaugomis;3) televizijos programoms transliuoti su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti tele-

vizijos stotis;4) televizijos programoms transliuoti su teise naudotis trečiosios šalies teikiamo-

mis siuntimo paslaugomis;5) radijo programoms retransliuoti ir transliuoti savo pačių parengtas programas

laidinio radijo tinklais su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti radijo stotis ar naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis;

6) televizijos ir radijo programoms retransliuoti ir transliuoti savo pačių pareng-tas programas kabelinės televizijos ar MDTV tinklais su teise steigti, įrengti ir eksplo-


atuoti kabelinės televizijos ar MDTV tinklą ar naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis;

7) televizijos ir radijo programoms retransliuoti kabelinės ar MDTV tinklais su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti kabelinės televizijos ar MDTV tinklą ar naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis.

8. Be konkurso šio straipsnio 7 dalyje numatytas licencijas Komisija gali išduoti šiais atvejais:

1) kai naudojami neriboti radijo dažnių, nustatytų strateginiame plane, ištekliai;2) iki 1 W galios radijo, televizijos stočiai – ne ilgiau kaip 1 metams;3) iki 20 W galios radijo, televizijos stočiai mokslo ir mokymo institucijų šviečia-

mosioms ir kultūrinėms programoms transliuoti – ne ilgiau kaip 3 metams;4) savininkams bendrųjų priėmimo tinklų, prie kurių prijungta ar gali būti pri-

jungta per 300 butų (valdų) – ne ilgiau kaip 3 metams. Bendrųjų priėmimo tinklų, prie kurių prijungta ar gali būti prijungta mažiau kaip 300 butų (valdų), savininkai privalo gauti leidimus Telekomunikacijų įstatymo nustatyta tvarka.

9. Komisija licencijas nacionalinio masto transliuotojams ir kabelinės televizijos bei MDTV operatoriams išduoda ne ilgiau kaip 10 metų, regioninio masto trans-liuotojams – ne ilgiau kaip 5 metams, vietiniams transliuotojams – ne ilgiau kaip 3 metams. <...>

12. Pasibaigus licencijos galiojimo terminui, licenciją turinčio asmens prašymu Komisija ne konkurso tvarka pratęsia, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus, licen-cijos galiojimą, jeigu transliuotojas nepažeidė įstatymų, reglamentuojančių translia-vimo ar retransliavimo veiklą, licencijos sąlygų bei Komisijos sprendimų. <...>“

5. Visuomenės informavimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2000 m. lapkričio 21 d. priimtu Lietuvos Res-publikos visuomenės informavimo įstatymo 2, 4, 18, 26, 28, 28, 37, 38, 39, 49 straips-nių pakeitimo ir papildymo ir Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įsta-tymo 3 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2000 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 27, 39 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2001 m. spalio 18 d. priimtu Lietuvos Res-publikos visuomenės informavimo įstatymo 37 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2002 m. birželio 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstaty-mo 34 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2002 m. birželio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavi-mo įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2003 m. lapkričio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 ir 28 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 1, 2, 23, 24, 29, 31, 32, 33, 35, 38, 39, 47, 48, 49, 51, 53 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 25, 41 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 56 straipsniu bei priedu įstatymu; Seimo 2004 m. liepos 15 d.


priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio pa-keitimo įstatymu.

5.1. Visuomenės informavimo įstatymo 1, 2, 23, 24, 29, 31, 32, 33, 35, 38, 39, 47, 48, 49, 51, 53 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 25, 41 straipsnių pripažinimo ne-tekusiais galios ir įstatymo papildymo 56 straipsniu bei priedu įstatymo 8 straipsniu buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), kurio 4 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija pareiš-kėjas – Seimo narių grupė.

Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2004 m. balandžio 27 d. re-dakcija) buvo inter alia nustatyta:

„1. Lietuvos Respublikoje transliavimo ir retransliavimo veikla, išskyrus LRT atliekamą transliavimą ar retransliavimą, yra licencijuojama. Asmenys, norintys verstis transliavimo ir (ar) retransliavimo veikla, privalo gauti transliavimo, retrans-liavimo licenciją. Transliavimo ir retransliavimo licencijas, suteikiančias teisę įrengti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, teisę programų transliavimui ir (ar) retransliavimui panaudoti savo turimus elektroninių ryšių tinklus arba teisę naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga, išduoda Komisija.

2. Informaciją apie sukoordinuotus radijo dažnius (kanalus), pagal Radijo daž-nių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginį planą numatytus transliuotojams ir (ar) retransliuotojams, turintiems Komisijos išduotas licencijas su teise steigti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, kartu su elek-troninių ryšių tinklų pagrindinėmis veiklos sąlygomis, reikalingomis transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijoms išduoti, Komisijai pateikia Ryšių reguliavimo tarny-ba. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Lietuvos radijo ir televizijos komisija šio įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių nustaty-ta tvarka ir sąlygomis išduoda transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

3. Ryšių reguliavimo tarnyba, paskyrusi radijo dažnius (kanalus) siuntėjams, informaciją apie šiuos radijo dažnius (kanalus) kartu su elektroninių ryšių tinklų pagrindinėmis veiklos sąlygomis, reikalingomis transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijoms išduoti, pateikia Komisijai. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Ko-misija šio įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

4. Į transliavimo ar retransliavimo licenciją, išskyrus licencijas transliuoti ir (ar) retransliuoti programas kabelinės televizijos, laidinio radijo tinklais, kartu su radi-jo dažniais (kanalais) įrašomos elektroninių ryšių tinklų pagrindinės veiklos sąlygos turi atitikti Ryšių reguliavimo tarnybos Komisijai pateiktas radijo dažnių (kanalų) bei elektroninių ryšių tinklų, skirtų radijo ir televizijos programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti, pagrindines veiklos sąlygas. Į Komisijos išduodamą transliavimo ir (ar) retransliavimo licenciją su teise naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga papildomai įrašomas konkretus siuntėjas. <...>


6. Radijo dažniai (kanalai) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė ir negali būti privatizuoti.

7. LRT veikla nėra licencijuojama. LRT programų transliavimui užtikrinti Lietu-vos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda leidimus, suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis.

8. Licencijų rūšis, jų išdavimo sąlygas ir tvarką nustato šis įstatymas ir Transliavi-mo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklės. Šias taisykles tvirtina Komisija.

9. Išduodant licencijas, pirmenybė teikiama asmenims, kurie įsipareigoja rengti originalios kūrybos kultūrines, informacines bei šviečiamąsias laidas, užtikrinti tei-singą ir nešališką informacijos pateikimą, gerbti asmens orumą ir teisę į privatų gyve-nimą, saugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo viešosios informacijos poveikio jų fi ziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi, taip pat asmenims, įsipareigojusiems transliuoti programas, kokių numatomoje priėmimo zonoje dar netransliuoja kiti transliuotojai.

10. Transliavimo ir retransliavimo licencijos išduodamos konkurso būdu, išsky-rus šio straipsnio 11 dalyje nustatytus atvejus.

11. Transliavimo ir retransliavimo licencijas Komisija be konkurso išduoda šiais atvejais:

1) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti iki 1 W galios antžemine televizi-jos, radijo stotimi;

2) mokslo arba mokymo institucijoms – šviečiamosioms ir kultūrinėms progra-moms transliuoti iki 20 W galios antžemine televizijos, radijo stotimi;

3) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti kabelinės televizijos, laidinio ra-dijo tinklais;

4) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti per dirbtinį Žemės palydovą (pa-lydovus);

5) viešųjų renginių organizatoriams – ne ilgesnių nei 14 dienų renginių progra-moms transliuoti iki 20 W galios antžemine televizijos, radijo stotimi;

6) kitais atvejais, kai tai numatyta Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane. <...>

17. <...> Licencijos turėtojui reorganizuojant savo veiklą, Komisijos sprendimu jo teisių ir pareigų perėmėjui (perėmėjams) gali būti be konkurso išduota nauja licen-cija (naujos licencijos) vykdyti licencijuojamą veiklą tomis pačiomis sąlygomis, jeigu šis asmuo prieš reorganizavimą pateikia Komisijai atitinkamą prašymą bei reorgani-zavimo projektą ir jeigu tiek iki reorganizavimo, tiek reorganizavimo metu nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys transliavimo ar retrans-liavimo veiklą, licencijos sąlygos bei Komisijos sprendimai. <...>“

5.2. Pažymėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies nuostata, kad LRT veikla nėra licencijuojama, buvo


pakartota Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje.

Kita vertus, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) neliko Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvusios nuostatos „Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija“, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija ta apimti-mi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti skiria-mi ne konkurso būdu. Tokios nuostatos nebuvo ir kituose Visuomenės informavimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais ir Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Visuomenės informavimo įsta-tymo 1, 2, 23, 24, 29, 31, 32, 33, 35, 38, 39, 47, 48, 49, 51, 53 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 25, 41 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 56 straipsniu bei priedu įstatymu) straipsniuose.

Kartu pažymėtina, kad vietoje Visuomenės informavimo įstatymo 31 straips-nio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvusios nuostatos „Kanalus (radi-jo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija“, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) LRT progra-moms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje yra įtvirtinta nuostata „LRT programų transliavimui užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda leidimus, sutei-kiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurody-tomis licencijomis“.

Paminėtina, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalį naujai sukoordinuoti elektroninio ryšio kanalai (ra-dijo dažniai) LRT programoms transliuoti turėjo būti skiriami remiantis Radijo daž-nių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiu planu. Tuo tarpu Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje nėra nuorodos į Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos pro-gramoms transliuoti ir siųsti strateginį planą; pagal Elektroninių ryšių įstatymą įga-liojimai skirti transliuotojams ir (ar) retransliuotojams, turintiems Lietuvos radijo ir televizijos komisijos išduotas licencijas, radijo dažnius (kanalus) radijo ir televizijos programoms transliuoti yra nustatyti Ryšių reguliavimo tarnybai; ji tai privalo daryti vadovaudamasi Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiu planu (49 straipsnio 1, 2, 4, 10 dalys).

Tad nors minėtos dvi nuostatos – Visuomenės informavimo įstatymo 31 straips-nio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies nuostata „Kanalus (radijo dažnius)


LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija“ ir Visuomenės infor-mavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalies nuosta-ta „LRT programų transliavimui užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda leidi-mus, suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis“ – nėra tapačios, pažymėtina, kad nurodyta Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalies nuostata taip pat suponuoja (tiesa, netiesiogiai) LRT pirmumo teisę į naujai sukoor-dinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius).

6. Seimas 2006 m. liepos 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos visuomenės infor-mavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2006 m. rugsėjo 1 d. Šio įsta-tymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

6.1. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2006 m. liepos 11 d. re-dakcija) inter alia yra nustatyta:

„1. Lietuvos Respublikoje transliavimo ir retransliavimo veikla, išskyrus radijo programų transliavimą elektroninių ryšių tinklais, kurių pagrindinė paskirtis nėra programų transliavimas ir (ar) retransliavimas, taip pat fi zinių asmenų nekomerci-niais tikslais šiais tinklais vykdomą transliavimą ir LRT atliekamą transliavimą ar retransliavimą, yra licencijuojama. Asmenys, norintys verstis transliavimo ir (ar) retransliavimo veikla, privalo gauti transliavimo ir (ar) retransliavimo licenciją. Transliavimo ir retransliavimo licencijas, suteikiančias teisę įrengti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, teisę programų transliavimui ir (ar) retransliavimui panaudoti savo turimus elektroninių ryšių tinklus arba teisę naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga, išduoda Komisija.

2. Informaciją apie sukoordinuotus radijo dažnius (kanalus), pagal Radijo daž-nių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginį planą numatytus transliuotojams ir (ar) retransliuotojams, turintiems Komisijos išduotas licencijas su teise steigti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, kartu su elek-troninių ryšių tinklų pagrindinėmis veiklos sąlygomis, reikalingomis transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijoms išduoti, Komisijai pateikia Ryšių reguliavimo tarny-ba. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Komisija šio įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

3. Ryšių reguliavimo tarnyba, paskyrusi radijo dažnius (kanalus) siuntėjams, informaciją apie šiuos radijo dažnius (kanalus) kartu su elektroninių ryšių tinklų pagrindinėmis veiklos sąlygomis, reikalingomis transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijoms išduoti, pateikia Komisijai. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Ko-


misija šio įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

4. Į transliavimo ar retransliavimo licenciją, išskyrus atvejus, kai programų transliavimui ir (ar) retransliavimui nenaudojami Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane numatyti radijo daž-niai (kanalai), kartu su radijo dažniais (kanalais) įrašomos elektroninių ryšių tinklų pagrindinės veiklos sąlygos turi atitikti Ryšių reguliavimo tarnybos Komisijai pateik-tas radijo dažnių (kanalų) bei elektroninių ryšių tinklų, skirtų radijo ir televizijos programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti, pagrindines veiklos sąlygas. Į Komisijos išduodamą transliavimo ir (ar) retransliavimo licenciją su teise naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga papildomai įrašomas konkretus siuntėjas. <...>

6. Radijo dažniai (kanalai) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė ir negali būti privatizuoti.

7. LRT veikla nėra licencijuojama. LRT programų transliavimui užtikrinti Ko-misija be konkurso pirmumo tvarka pagal šio įstatymo nuostatas ir sąlygas išduoda leidimus, suteikiančius teises, tolygias toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 daly-je nurodytomis licencijomis.

8. Licencijų rūšis, jų išdavimo ir pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato šis įstatymas ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklės. Šias taisykles tvirti-na Komisija.

9. Išduodant licencijas, pirmenybė teikiama asmenims, kurie įsipareigoja rengti originalios kūrybos kultūrines, informacines bei šviečiamąsias laidas, užtikrinti tei-singą ir nešališką informacijos pateikimą, gerbti asmens orumą ir teisę į privatų gyve-nimą, saugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo viešosios informacijos poveikio jų fi ziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi, taip pat asmenims, įsipareigojusiems transliuoti programas, kokių numatomoje priėmimo zonoje dar netransliuoja kiti transliuotojai.

10. Transliavimo ir retransliavimo licencijos išduodamos konkurso būdu, išsky-rus šio straipsnio 11 dalyje nustatytus atvejus.

11. Transliavimo ir retransliavimo licencijas Komisija be konkurso išduoda šiais atvejais:

1) mokslo arba švietimo institucijoms – šviečiamosioms ir kultūrinėms progra-moms transliuoti iki 20 W galios antžemine televizijos, radijo stotimi;

2) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti kabelinės televizijos, radijo tinklais;

3) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti elektroninių ryšių tinklais, kurių pagrindinė paskirtis nėra programų transliavimas ir (ar) retransliavimas;

4) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti per dirbtinį Žemės palydovą (pa-lydovus);

5) kitais atvejais, kai tai numatyta Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane. <...>


17. <...> Jeigu licencijos turėtojas reorganizuojamas, Komisijos sprendimu jo tei-sių ir pareigų perėmėjui (-ams) gali būti be konkurso išduota nauja (-os) licenci ja (-os) vykdyti licencijuojamą veiklą tomis pačiomis sąlygomis, jeigu šis asmuo prieš reorganizavimą pateikia Komisijai atitinkamą prašymą bei reorganizavimo sąlygas ir jeigu tiek iki reorganizavimo, tiek reorganizavimo metu nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys transliavimo ar retransliavimo veiklą, li-cencijos sąlygos ir Komisijos sprendimai. <...>“

6.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, nepaisant tam tikro teksto pakoregavimo, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2006 m. liepos 11 d. redakcija) 7 dalyje, kurioje nustatyta, kad „LRT veikla nėra licencijuojama“ ir kad „LRT programų transliavimui užtikrinti Komisija be konkurso pirmumo tvarka pagal šio įstatymo nuostatas ir sąlygas išduoda leidi-mus, suteikiančius teises, tolygias toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis“, įtvirtintas teisinis reguliavimas yra iš esmės tapatus tei-siniam reguliavimui, buvusiam Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje, kurioje buvo nustatyta, kad „LRT veikla nėra licencijuojama“ ir kad „LRT programų transliavimui užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir są-lygomis išduoda leidimus, suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis“.

7. Pažymėtina, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justici-jos byloje neginčija Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rug-pjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje nustatytų Ryšių reguliavimo tarnybos bei Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įgaliojimų ne konkurso būdu skiriant kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti – kaip minėta, ginčijama yra tik tai, ar Konsti-tucijai neprieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rug-pjūčio 29 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu.

7.1. Tai, kad kitas Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nėra tyrimo da-lykas šioje konstitucinės justicijos byloje, mutatis mutandis taikytina ir atitinkamam (vėlesnių redakcijų Visuomenės informavimo įstatyme nustatytam) teisiniam regu-liavimui, nustatytam padarius šio įstatymo (jo straipsnių (jų dalių)) pakeitimus ir (arba) papildymus.

7.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje tyrimo dalykui nepriskiriami ir santykiai, susiję su tuo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, 2006 m. liepos 11 d. redakcija) Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, kuri šiame įstatyme apibūdinama kaip „ne-priklausoma Seimui atskaitinga komercinių radijo ir televizijos transliuotojų veiklą reglamentuojanti bei prižiūrinti institucija“ (48 straipsnio 1 dalis (2000 m. rugpjū-


čio 29 d. redakcija)) arba kaip „nepriklausoma Seimui atskaitinga Lietuvos Respu-blikos jurisdikcijai priklausančių radijo ir televizijos transliuotojų ir retransliuotojų veiklą reguliuojanti bei kontroliuojanti institucija“ (48 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 27 d. redakcija), 47 straipsnio 1 dalis (2006 m. liepos 11 d. redakcija)) ir ku-rios dauguma narių buvo ir yra visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų deleguoti atstovai, paskirti atitinkamų organizacijų valdymo organų įgaliojimų laikui, veikla buvo ir yra fi nansuojama inter alia iš pajamų, kurias šios komisijos „prižiūrimi“ ir „kontroliuojami“ transliuotojai (išskyrus LRT) gauna iš reklamos, kitos komercinės veiklos, ir perveda į Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sąskaitą (48 straipsnio 11 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), 48 straipsnio 15 dalis (2004 m. balan-džio 27 d. redakcija), 47 straipsnio 15 dalis (2006 m. liepos 11 d. redakcija)).

IV

1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad su vi-suomeniniu transliuotoju susijusius santykius reguliuoja (taip pat ir pareiškėjo – Sei-mo narių grupės nurodomais aspektais, t. y. dėl visuomeninio transliuotojo funkcijų, dėl kanalų (radijo dažnių) suteikimo, televizijos programų transliavimo fi nansavimo, reklamos per televiziją transliavimo) ir Europos, inter alia ES, teisės aktai. Reikšmin-gos yra ir ES teisės nuostatos dėl konkurencijos bei valstybės pagalbos (taip pat ir fi nansinės) įmonėms.

1.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifi kavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Europos Sąjungos teisės atžvilgiu Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sude-damoji dalis) 2 dalies nuostatose „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ir „Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstaty-mus ir kitus teisės aktus“ yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, kon-kuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.

1.2. Radijo ir televizijos (jų teikiamų paslaugų) rinka dėl technologijų plėtros labai sparčiai kinta. Tai lemia ir atitinkamus visuomeninius santykius reguliuojan-čių teisės aktų dinamiką. Konstitucinis Teismas savo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime


yra konstatavęs, jog dėl to, kad „elektroniniai ryšiai, telekomunikacijos vystosi itin sparčiai“, „nuolat didėja ir galimybės ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti naudo-jant elektronines informacines technologijas, inter alia internetą“, „todėl būtina, kad įstatymų leidyba neatsiliktų nuo informacinių technologijų pažangos ir jos nulemtos atitinkamų visuomeninių santykių kaitos“.

Pažymėtina, kad su sparčia radijo ir televizijos plėtra susijusių santykių teisinio reguliavimo dinamika būdinga ir ES teisei.

1.3. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Euro-pos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Tai pasakytina ir apie Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo jurisprudenciją.

2. Europos Taryba 1989 m. gegužės 5 d. priėmė Europos konvenciją dėl televi-zijos be sienų. Seimas šią konvenciją ratifi kavo 2000 m. vasario 17 d. priimto Lie-tuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos konvencijos dėl televizijos be sienų bei šios konvencijos pataisų protokolo ratifi kavimo“ (su 1998 m. rugsėjo 9 d. priimtu Europos konvencijos dėl televizijos be sienų pataisų protokolu) 1 straipsniu. Euro-pos konvencija dėl televizijos be sienų (su jos pataisų protokolu) Lietuvoje įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d. Šioje konvencijoje yra inter alia nustatyti reikalavimai, kurių pri-valu laikytis transliuojant reklamą per televiziją, taip pat ir nacionalinio transliuo-tojo televizijos programose ir laidose. Europos konvencijos dėl televizijos be sienų, reglamentuojančios inter alia reklamos televizijoje teikimo sąlygas, tikslas – sudaryti sąlygas tarpvalstybiniam televizijos programų transliavimui ir retransliavimui tarp šią konvenciją pasirašiusių šalių.

3. Europos Bendrijų Taryba 1989 m. spalio 3 d. priėmė Direktyvą 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo. Ji įsigaliojo 1989 m. spalio 16 d. Ši direktyva nustato televizijos programų transliavimo taisykles valstybėse narėse, inter

alia tai, kad valstybės narės, nepažeisdamos Europos Bendrijos teisės aktų, gali nu-statyti ir griežtesnes taisykles savo jurisdikcijai priklausančių televizijos transliuotojų programoms, ypač dėl kalbos dalykų.

Europos Parlamentas ir Taryba 1997 m. birželio 30 d. priėmė Direktyvą 97/36/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 89/552/EB dėl valstybių narių įstaty-muose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo. Ši direktyva įsigaliojo 1997 m. liepos 30 d.

4. Europos Bendrijų Komisija 2005 m. lapkričio 28 d. priėmė Direktyvą 2005/81/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 80/723/EEB dėl fi nansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo bei dėl fi nansinio skaidrumo tam ti-krose įmonėse. Ji įsigaliojo 2005 m. gruodžio 18 d. Ši direktyva įpareigoja įmones, kurios teikia bendros ekonominės svarbos paslaugas, tvarkyti atskiras sąskaitas, jei jos gauna valstybės pagalbą.


5. Europos Parlamentas ir Taryba 2002 m. kovo 7 d. priėmė Direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (toliau – Leidimų direk-tyva). Ji įsigaliojo 2002 m. balandžio 24 d. Šios direktyvos 5 straipsnyje reglamentuo-jamas teisių naudoti radijo dažnius suteikimas.

6. Europos Parlamentas ir Taryba 2002 m. kovo 7 d. priėmė Direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo siste-mos. Ji įsigaliojo 2002 m. balandžio 24 d. Šios direktyvos 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti veiksmingą elektroninių ryšių paslaugoms skirtų radijo dažnių valdymą, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turi skirstyti ir skirti radijo dažnius remdamosi objektyviais, skaidriais, nediskriminaciniais ir proporcingais kri-terijais.

7. Europos Parlamentas ir Taryba 2002 m. kovo 7 d. priėmė Direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elek-troninių ryšių tinklais ir paslaugomis. Ji įsigaliojo 2002 m. balandžio 24 d. Šios di-rektyvos 31 straipsnyje nustatyta pareiga radijo dažnius naudojantiems subjektams – siuntimo paslaugų teikėjams perduoti visuomenei reikšmingas programas, t. y. leisti pasinaudoti tiesioginio dažnio naudotojo (siuntėjo) paslaugomis.

Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybės narės savo jurisdikcijoje esan-čioms įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus radijo ir televizijos pro-gramų transliavimo paskirstymui visuomenei, gali nustatyti pagrįstus privalomojo programų siuntimo įpareigojimus teikti nustatytus radijo ir televizijos transliavimo kanalus bei paslaugas, jeigu didelė dalis tokių tinklų galutinių paslaugų gavėjų naudo-jasi jais kaip pagrindine priemone radijo ir televizijos transliacijoms priimti. Tokius įpareigojimus galima nustatyti tik tais atvejais, kai jie yra būtini aiškiai apibrėžtiems bendriems tikslams pasiekti; šie įpareigojimai turi būti proporcingi ir skaidrūs. Juos būtina reguliariai persvarstyti.“

8. Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnyje yra įtvir-tinta nuostata, kad valstybės pagalba nėra nesuderinama su ES teise; yra draudžiama tik tokia valstybės pagalba, kuri iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją.

Tos pačios sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“ Iš Europos Bendrijos steigimo sutarties (ir jos protokolų) matyti, kad valstybės fi nansavimas, kuriuo yra palaikoma tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba, gali būti pateisinamas, jeigu jis yra būtinas bendro ekonominio intereso paslaugai suteikti.

Minėtos sutarties 86 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta: „Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms šioje Sutartyje nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos tai-syklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms


patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Bendrijos interesams.“

9. Protokole dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos, prie Euro-pos Sąjungos sutarties ir Europos Bendrijos steigimo sutarties pridėtame Amsterda-mo sutartimi, iš dalies pakeičiančia ir papildančia Europos Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis ir tam tikrus su jomis susijusius aktus, pasirašyta 1997 m. spalio 2 d., nurodoma, kad valstybių narių visuomeninio transliavimo sistema yra tiesiogiai susijusi su kiekvienos visuomenės demokratiniais, socialiniais ir kultūri-niais poreikiais ir su poreikiu išsaugoti žiniasklaidos pliuralizmą, taip pat kad Euro-pos Bendrijos steigimo sutarties nuostatos nepažeidžia valstybių narių kompetenci-jos fi nansuoti visuomenines transliavimo paslaugas, jeigu šis fi nansavimas teikiamas transliuojančiosioms organizacijoms, kad jos vykdytų su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, kuriuos suteikia, apibrėžia ir organizuoja kiekviena valstybė narė, ir jeigu šis fi nansavimas prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje nepavei-kia taip, kad pakenktų bendriems interesams, taip pat atsižvelgiant į šios viešosios paslaugos funkcijų vykdymą.

10. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2003 m. liepos 24 d. priėmė spren-dimą byloje Nr. C-280/00 Altmark Trans GmbH ir Regierungspräsidium Magdeburg

prieš Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH ir Oberbundesanwalt beim Bundesver-

waltungsgericht (arrêt de la Cour Altmark Trans GmbH et Regierungspräsidium Mag-

deburg contre Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH, en présence de Oberbundesan-

walt beim Bundesverwaltungsgericht du 24 juillet 2003, aff aire C-280/00, Recueil de jurisprudence, 2003, p. I-07747). Jame konstatuota, kad valstybės fi nansavimas opera-toriams, kurie teikė viešąsias paslaugas, apibrėžtas Europos Bendrijos steigimo sutar-ties 86 straipsnyje, nevertintinas kaip valstybės pagalba pagal šios sutarties 87 straips-nį, jeigu yra tenkinamos inter alia šios sąlygos: šią kompensaciją gaunančiai įmonei turi būti iš tikrųjų pavesta vykdyti bendros ekonominės naudos įsipareigojimus, šie įsipareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti; parametrai, pagal kuriuos apskaičiuojama kompensacija, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatyti iš anksto, kad kompensacija ją gaunančiai įmonei nesuteiktų ekonominės naudos, palyginti su konkuruojančio-mis įmonėmis; kompensacija negali būti didesnė negu būtina su bendros ekonominės naudos įsipareigojimų vykdymu susijusioms išlaidoms visiškai arba iš dalies padeng-ti, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir protingą pelną iš bendros ekonominės naudos įsipareigojimų vykdymo; kompensaciją reikia nustatyti pagal išlaidas, kurių būtų turėjusi vidutinė gerai valdoma įmonė, turinti atitinkamų priemonių, kad galėtų vykdyti nustatytus bendros ekonominės naudos įsipareigojimus, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir protingą pelną iš šių įsipareigojimų vykdymo.

11. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas 2000 m. gegužės 10 d. pri-ėmė sprendimą byloje Nr. T-46/97 SIC-Sociedade Independente de Comunicação SA

prieš Europos Bendrijų Komisiją (arrêt du Tribunal de première instance (première chambre élargie) SIC-Sociedade Independente de Comunicação SA contre Commission


des Communautés européennes du 10 mai 2000, aff aire T-46/97, Recueil de jurispru-dence, 2000, p. II-02125). Jame konstatuota, kad siekiant nustatyti, ar tam tikros vals-tybės priemonės turi būti laikomos valstybės pagalba, reikia nustatyti, ar tam tikra įmonė gavo ekonominę naudą, kurios ji nebūtų gavusi esant įprastoms rinkos sąly-goms. Toje byloje nagrinėtu atveju fi nansinė parama Portugalijos radijui ir televizijai turėjo užtikrinti, kad šis transliuotojas, kitaip nei kiti, vykdys visuomeninę funkciją.

12. EŽTT 1997 m. spalio 20 d. priėmė sprendimą byloje Radio ABC prieš Aus-

triją (Cour eur. D. H., arrête Radio ABC c. Autriche du 20 octobre 1997, Recueil des arrêts et décisions 1997-VI). Jame konstatuota, kad valstybės savo teritorijoje licen-cijomis gali reguliuoti transliavimą, ypač techninius transliavimo aspektus; licenci-jos suteikimas ar atsisakymas ją suteikti gali priklausyti nuo aplinkybių, susijusių su būsimosios stoties rūšimi ir tikslais, jos galima auditorija nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, konkrečios auditorijos poreikiais ir teisėmis bei įsipareigoji-mais, kylančiais iš tarptautinės teisės. Ta pati doktrina išdėstyta ir EŽTT 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendime, priimtame byloje Tele 1 Privatfernsehgesellschaft mbH prieš

Austriją (Cour eur. D. H., arrête Tele 1 Privatfernsehgesellschaft mbH c. Autriche du 21 septembre 2000, N˚ 32240/96P). Šioje byloje nagrinėtu atveju valstybė, neišleis-dama teisės akto, pagal kurį būtų leista suteikti licenciją įsteigti ir naudoti kokią nors kitą transliavimo stotį ir gauti dažnius kitiems asmenims, ne vien Austrijos translia-vimo korporacijai, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenci-jos (toliau – Konvencija) 10 straipsnį.

13. EŽTT 2001 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą byloje VgT Verein gegen

Tierfabriken prieš Šveicariją (Cour eur. D. H., arrête VgT Verein gegen Tierfabriken c.

Suisse du 28 juin 2001, N˚ 24699/94). Jame konstatuota, kad politinės reklamos drau-dimu siekiama užkirsti kelią įtakingoms fi nansinėms grupėms įgyti konkurencinį pranašumą politikos srityje, taip pat užtikrinti transliuotojų nepriklausomumą, ap-saugoti politinius debatus nuo pernelyg didelės komercinės įtakos, užtikrinti vieno-das skirtingų socialinių jėgų galimybes, apsaugoti visuomenės nuomonę nuo galingų fi nansinių grupių spaudimo ir pernelyg didelės komercinės įtakos; įtakingos fi nansi-nės grupės gali įgyti konkurencinį pranašumą komercinės reklamos srityje ir dėl to daryti spaudimą televizijos ir radijo stotims, transliuojančioms reklamą, ir galiausiai apriboti jų laisvę; tai pirmiausia taikytina audiovizualinei žiniasklaidai, nes jos pro-gramos dažnai yra transliuojamos labai plačiai.

14. EŽTT 2002 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą byloje Demuth prieš

Šveicariją (Cour eur. D. H., arrête Demuth c. Suisse du 5 novembre 2002, N˚ 38743/97). Jame konstatuota, kad demokratinėje visuomenėje atviras keitimasis informacija ir laisvi debatai yra labai svarbūs. Toje byloje nagrinėtu atveju atsisakymas suteikti pareiškėjui leidimą kabeliu transliuoti automobiliams skirtą programą įsiterpė į jo saviraiškos laisvės, būtent jo teisės perduoti informaciją ir idėjas pagal Konvencijos 10 straipsnio 1 dalį, įgyvendinimą, tačiau buvo būtinas; nors pareiškėjo tikslai iš es-mės buvo komerciniai, o laidos skirtos iš esmės pramogai ar informacijai, susijusiai


su automobiliais, tai nelaikytina kliūtimi, dėl kurios licencija transliuoti tokią spe-cializuotą programą apskritai negali būti suteikta, jei programa turės ir „kultūrinių elementų“ (jeigu jos turinys atitiks įstatymų reikalavimus).

15. Taigi pagal Europos, inter alia ES, teisę valstybės gali savo nacionaliniais teisės aktais įtvirtinti ir tai, kad valstybė fi nansuoja visuomeninio transliavimo pa-slaugas. Finansavimas, kurį valstybės gali teikti transliuotojams, turi būti reikalingas tam, kad transliuotojai galėtų teikti būtent viešąsias paslaugas. Viešosios paslaugos, kurias fi nansuoja valstybė, turi būti aiškiai apibrėžtos. Valstybės fi nansinė parama transliuotojui neturi būti didesnė negu reikia, kad būtų padengtos tos išlaidos, kurios buvo patirtos teikiant viešąsias paslaugas. Šios paslaugos gali būti fi nansuojamos tik taip, kad fi nansavimo sąlygos neiškreiptų konkurencijos ir nepakenktų bendriesiems interesams. Skirstant radijo dažnius turi būti remiamasi objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais, turi būti laikomasi proporcingumo principo. Regla-mentuojant radijo dažnių skyrimą galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, jeigu tai susiję su bendro intereso tenkinimu. Reklama nacionalinio transliuotojo te-levizijos programose ir laidose yra galima, tačiau valstybės institucijos ne tik gali, bet ir turi nustatyti reklamos transliavimo reikalavimus.

V

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama tai, ar Konstitucijai neprieš-tarauja Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios tam tikrus LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, statuso aspektus.

2. Sprendžiant, ar pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, reikia išsiaiškinti visuomeninio transliuotojo sampratos turinį ir atitinkamų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo Lietuvoje tradiciją, taip pat tai, ar iš Konstitucijos kyla kokie nors reikalavimai visuomeniniam transliuo-tojui, ir jeigu taip, tai kokie.

3. Radijo, kaip visuomeninio transliuotojo (nors ši sąvoka ilgą laiką nebuvo var-tojama nei teisės aktuose, nei kasdienėje kalboje), institutas ir su juo susijusių visuo-meninių santykių teisinio reguliavimo ištakos Lietuvoje siekia XX amžiaus trečiąjį dešimtmetį, kai atitinkamus visuomeninius santykius buvo imta teisiškai reguliuoti tuo metu ekonomiškai labiausiai pažengusiose Europos valstybėse (Prancūzijoje, šiek tiek vėliau Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje).

3.1. Lietuvoje reguliarios viešos radijo transliacijos buvo pradėtos 1926 m. bir-želio 12 d., bet dar iki tol, 1925 m. gegužės 19 d., buvo priimtas Radijo susisiekimo įstatymas. Šis įstatymas, priėmus ir paskelbus Radijo susisiekti įstatymą, neteko ga-lios nuo 1933 m. balandžio 1 d. Minėtas Radijo susisiekti įstatymas įsigaliojo 1933 m. balandžio 1 d.; jis buvo keičiamas Respublikos Prezidento 1933 m. gruodžio 30 d. pa-skelbtu Radijo susisiekti įstatymo pakeitimu, Seimo 1937 m. balandžio 23 d. priimtu ir Respublikos Prezidento paskelbtu Radijo susisiekti įstatymo pakeitimu.


Radijo susisiekti įstatymas (1933 m. kovo 30 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-mais) reguliavo siunčiamų ir priimamų radijo stočių steigimo, radijo aparatų įvežimo, registravimo, mokesčių paskirstymo santykius. Pagal šį įstatymą kiekvienas Lietuvos pilietis, įregistravęs savo aparatą ir sumokėjęs abonentinį mokestį, galėjo naudotis priėmimo aparatais, o gavęs susisiekimo ministerio leidimą – siuntimo aparatais.

Seimas 1927 m. kovo 22 d. priėmė Radijo stočių tarifo įstatymą, kuriuo nusta-tė mokesčius už radijo stotis, įrengtas viešosiose vietose (restoranuose, klubuose), įstaigose, privačiuose butuose ir panašiose vietose. Šis įstatymas galiojo iki 1933 m. balandžio 1 d. Respublikos Prezidentas 1933 m. kovo 30 d. paskelbė Radio tarifą (įstatymą), kuris įsigaliojo 1933 m. balandžio 1 d. Radio tarifas buvo panaikintas 1935 m. sausio 16 d. Respublikos Prezidentui paskelbus Pašto, telegrafo, telefono ir radio tarifų įstatymą (jis kurį laiką dar buvo taikomas ir Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą).

Be to, Respublikos Prezidentas 1929 m. kovo 26 d. paskelbė Valstybės radiofo-no įstatymą, kuris įsigaliojo 1929 m. sausio 1 d. Jo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Valstybės radiofonas skirtas „mokslo, meno, informacijos ir kitoms kultūros žinioms platinti“, o 9 straipsnyje – kad „Valstybės radiofono pajamas sudaro inter alia įsta-tymu skirtos radijo abonentinio ir aparatų registracijos mokesčio, viešų koncertų ir radijo skelbimų pajamos, biudžeto keliu skirtos sumos“. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad Valstybės radiofonas yra Švietimo ministerijos žinioje. Valstybės radiofono įstatymas buvo keičiamas Respublikos Prezidento 1938 m. rugsėjo 2 d. ir 1939 m. gegužės 10 d. paskelbtais šio įstatymo pakeitimais.

3.2. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pačią pirmą okupacijos dieną, 1940 m. birželio 15-ąją, sovietinė kariuomenė užėmė ir Valstybės radiofoną.

Tuometinės Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. spalio 26 d. nu-tarimu Nr. 265 „Dėl Lietuvos TSR valstybės radiofono reorganizavimo“ tuometinis Valstybės radiofonas (pervardytas Lietuvos TSR valstybės radiofonu) buvo reorgani-zuotas į Radiofi kacijos ir radiofonijos komitetą prie Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos.

3.3. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavus Vokietijai, Kauno radiofonas (1941 m. rugpjūčio mėn.), vėliau ir Vilniaus radijas buvo prijungti prie Vokietijos radijo tinklo.

3.4. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. vasarą) Sovietų Sąjungos ka-riuomenei vėl užėmus Lietuvą ir įtvirtinus joje okupacinę valdžią, Lietuvos radijas buvo pajungtas totalitariniam valdymui, tapo sovietų propagandos įrankiu.

4. Televizija Lietuvoje atsirado XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, t. y. gerokai vėliau negu daugelyje Europos valstybių.

4.1. 1936 m. Didžiojoje Britanijoje buvo įkurta pirmoji Europoje visuomeninė televizija (BBC), kuriai buvo keliami uždaviniai „informuoti, mokyti, linksminti“ ir kurios veiklą (t. y. tai, kaip ši visuomeninė televizija atlieka jai keliamus uždavinius) prižiūrėjo Valdytojų taryba.


Europoje iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio vyravo visuomeninis televizi-jos modelis, pagal kurį televizija buvo fi nansuojama iš vadinamojo abonentinio mo-kesčio, valstybės biudžeto, taip pat iš reklamos ir nebuvo tiesiogiai pavaldi valdžios institucijoms – jos veiklą prižiūrėjo specialiai įsteigta nepriklausoma institucija. Pa-sirinkus tokį televizijos modelį, valstybė negalėjo tiesiogiai kontroliuoti programų turinio ir kokybės. Transliavimo monopolį visuomeninės televizijos išlaikė maždaug keturis dešimtmečius. Europoje visuomeninės televizijos monopolis pirmiausia buvo panaikintas ir komercinių televizijų tinklas pradėjo kurtis Didžiojoje Britanijoje (1954 m. Televizijos įstatymas), gerokai vėliau – Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose valstybėse; Italijoje įstatymų nuostatos, įtvirtinusios vietinių transliuotojų monopolį, nebuvo pakeistos tol, kol nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose televizijos komercinėms stotims licencijas imta išduoti dar 1941 m.

Atsiradus komerciniams televizijos transliuotojams, iš pat pradžių išryškėjo su televizijos transliavimu susijusių santykių teisinio reguliavimo tendencija – juos imta reguliuoti taip, kad būtų užtikrintas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas, nešališkumas. Antai Didžiojoje Britanijoje pradėjus veikti komerciniams televizijos transliuotojams (1954 m.) buvo įsteigta nepriklausoma įstaiga, kuriai įstatymu buvo pavesta užtikrinti, kad politinių įvykių nušvietimas žiniasklaidoje nepažeistų pu-siausvyros, o remiantis 1990 m. Transliavimo įstatymu buvo įsteigta nepriklausoma televizijos komisija ir radijo įstaiga. Šiame kontekste paminėtina, kad analogiška ra-dijo ryšių priežiūros įstaiga – Federalinė radijo komisija – dar anksčiau buvo įsteigta Jungtinėse Amerikos Valstijose (1927 m. Radijo įstatymas, 1934 m. Komunikacijų įstatymas).

4.2. Lietuvoje televizija buvo įsteigta tuometinės Lietuvos TSR kultūros ministro 1957 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 71 – juo buvo įsteigta Vilniaus televizijos studija; remiantis Lietuvos TSR kultūros ministro 1957 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 194 buvo pradėtos transliuoti valstybinės televizijos programos. Tuometinė Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1957 m. birželio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 307 „Dėl Radijo ir te-levizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos sudarymo“, o Lietuvos TSR kultūros ministras 1957 m. birželio 29 d. išleido įsakymą Nr. 283, kuriuo buvo suda-ryta komisija Radijo informacijos vyriausiajai valdybai ir Vilniaus televizijos studijai perduoti Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos žinion. Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1957 m. spalio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 528 „Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organizavimo klausimai“, kuriuo inter alia buvo patvirtinta Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos administracijos valdymo personalo etatai, gamybinio ir redakcinio personalo bei artistų skaičius, Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Minis-trų Tarybos nuostatai. Šio Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimo 4 punkte buvo inter alia nustatyta, kad „radijo ir televizijos organų išlaidų padengimo šaltiniai yra jų


pajamos ir Ryšių ministerijos atskaitymai Komitetui iš abonementinio mokesčio už radijo imtuvus, televizorius ir transliacijos mazgų radijo taškus“.

4.3. Lietuvos televizijos, kaip ir radijo, laidos sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo griežtai cenzūruojamos. Lietuvos televizija, kaip ir radijas, buvo valstybinė įs-taiga, iš pradžių (kol nebuvo televizijos ir dar tam tikrą laiką) pavaldi Kultūros mi-nisterijai, o nuo 1957 m. birželio mėn. – Radijo ir televizijos komitetui prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos.

5. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo sudarytos pirmosios prielaidos Lietuvos radijui ir televizijai tapti visuomeniniu transliuotoju, t. y. vykdyti tą funkciją, kurią iki sovietinės ir vokiečių okupacijų daugeliu atžvilgių vykdė Valstybės radiofonas.

5.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 22 d. priėmė Lie-tuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio televizijos ir radijo komiteto reorganizavimo“, kurio 1 punktu buvo panaikintas Lietuvos Respublikos valstybinis televizijos ir radijo komitetas ir vietoje jo buvo įsteigta Lietuvos radijas ir televizija.

Tą pačią dieną, 1990 m. kovo 22-ąją, Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. I-60 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos valdybos“, kuriame buvo nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba sudaro Lietuvos radijo ir televizijos valdybą iš 15 visuomenės ir Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojų atstovų. Tokia valdyba buvo sudaryta Aukš-čiausiosios Tarybos 1990 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. I-106 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos valdybos paskyrimo“.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 10 d. priėmė nutarimą Nr. I-208 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Lietuvos radijo ir televizijos statutas; šis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas įsigaliojo 1990 m. gegužės 31 d. Juo patvirtintame Lietuvos radijo ir televizijos statute inter alia buvo nustatyta, kad LRT valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais.

5.2. Šiais pirmaisiais Aukščiausiosios Tarybos teisės aktais, skirtais su Lietuvos radiju ir televizija susijusiems santykiams reguliuoti, buvo sudarytos prielaidos siek-ti, kad Lietuvos radijas ir televizija taptų nepriklausomi nuo valdžios institucijų (jų pareigūnų), kad nei valdžios institucijos (jų pareigūnai), nei kiti asmenys nesikištų į Lietuvos radijo ir televizijos veiklą. Toks nepriklausomumas – būtina Lietuvos radijo ir televizijos tapimo visuomeniniu transliuotoju sąlyga.

5.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad telekomunikacijų teisė Lietuvoje iš esmės imta formuoti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pradėjus kurti na-cionalinę teisės sistemą. Visą šį laiką telekomunikacijų santykių raida buvo itin spar-ti, jie kokybiškai kito, telekomunikacijų versle ir teisės aktuose buvo formuluojamos naujos, iki tol nevartotos sąvokos, todėl labai dinamiška buvo ir telekomunikacijų teisė (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).


Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad daug kartų buvo keičiamas ir santykių, susijusių su leidimų (licencijų) įrengti ir eksploa-tuoti radijo, televizijos stotis išdavimu įmonėms, teisinis reguliavimas.

5.4. 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė jėga užėmė Lietuvos ra-diją ir televiziją (Vilniuje) bei nutraukė transliacijas. Tačiau Lietuvos televizijos laidų transliavimas netrukus buvo atnaujintas sukūrus alternatyvius transliavimo iš kitų stočių tinklus (iš Kauno, taip pat iš studijos Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje). 1991 m. rugpjūčio 22 d. okupacinė kariuomenė buvo priversta pasitraukti iš užimtų Lietuvos radijo ir televizijos pastatų.

5.5. Tvirtėjant privačios nuosavybės pagrindams, ūkiui vystantis rinkos ekono-mikos linkme atsirado ne tik politinės ir teisinės, bet ir ekonominės prielaidos veikti privatiems (komerciniams) radijo ir televizijos transliuotojams. Šiame kontekste pa-minėtini Vyriausybės 1992 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62 „Dėl radijo ir televizijos tinklų nuomos“, kuriuo Ryšių ir informatikos ministerijai buvo suteikta teisė nuomo-ti (Vyriausybei arba Aukščiausiajai Tarybai pritarus) valstybinius radijo ir televizijos siųstuvus, laidinės radiofi kacijos ir kabelinės televizijos tinklus, taip pat ir tuos, kurie buvo nuomojami Lietuvos radijui ir televizijai, ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu-mo 1992 m. vasario 6 d. nutarimas Nr. I-2293 „Dėl nepriklausomos masinės infor-macijos sistemos“, kurio 1 punktu buvo pritarta Lietuvos radijo ir televizijos valdybos sprendimui steigti nepriklausomą nevalstybinę televiziją, tam panaudojant trečiąjį televizijos kanalą. Šiais (ir ne tik šiais) Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos tei-sės aktais buvo sudarytos prielaidos privatiems transliuotojams, teikiantiems garso ir (arba) vaizdo turinio perdavimo paslaugas, konkuruoti su LRT dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos.

5.6. Apibendrinant konstatuotina, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvos valsty-bę nuo iki tol veikusio valstybinio monopolinio transliuotojo – tokia buvo Lietuvos radijas ir televizija – modelio palaipsniui (bet per gana trumpą laiką) buvo pereita prie tokio radijo ir televizijos modelio, pagal kurį visuomeninis transliuotojas, Lie-tuvos radijas ir televizija, veikia tame pačiame konkurenciniame lauke kaip ir priva-tūs (komerciniai) transliuotojai, teikiantys garso ir (arba) vaizdo turinio perdavimo paslaugas: visuomeninis transliuotojas konkuruoja su šiais privačiais transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos vadinamojoje dualistinėje (viešojo ir privačių transliuotojų) sistemoje.

6. Visuomeninio transliuotojo raison d’être yra užtikrinti viešąjį interesą – Kons-titucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai. Visų radijo ir televizijos transliuotojų, visuomeninio taip pat, samprata yra glaudžiai susijusi su viešuoju interesu – visuomenės interesu būti informuotai bei informacijos laisve, taip pat su konstitucine sąžiningos konkurencijos samprata.

7. Konstitucijoje yra įtvirtinta informacijos laisvė, kuri neatsiejama nuo žmo-gaus įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga (Konstitucinio Teismo 2005 m.rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Ji yra žmogaus prigimtinė laisvė


(Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Infor-macijos laisvės konstitucinį pagrindą sudaro Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos: žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezin-formacija (4 dalis); pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį (5 dalis).

Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstituci-nio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad žmogaus teisė turėti savo įsiti-kinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad informa-cijos laisvė nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1998 m. kovo 10 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Antai konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima karo propagandos, ji taip pat neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės at-likti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir pan., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar so-cialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią dezinfor-macijos skleidimui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

Konstitucija apibrėžia informacijos laisvės įgyvendinimo ribas. Pagal Konstituci-jos 28 straipsnį įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis – taigi ir informacijos laisve – žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucinis Teismas savo 1995 m. balandžio 20 d. nutarime


yra konstatavęs, kad „kiekvienas, kuris skleidžia informaciją, privalo laikytis įstaty-mų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve“. Pagal Konstitucijos 145 straipsnį informacijos laisvė gali būti laikinai apribota įvedus karo ar nepaprastą-ją padėtį. Be to, Konstitucija numato galimybę informacijos laisvę riboti, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, t. y. jeigu informacijos laisvės ribojimais siekiama apsau-goti, apginti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes, kurių sąrašas (pateiktas Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje), kaip savo 2005 m. rugsėjo 19 d. ir 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, negali būti laikomas išsamiu, baigtiniu, taigi neleidžiančiu laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis

verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes. Informacijos laisvės ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, tačiau Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių reguliuoti ir poįstatyminiais (įstatymų įgyven-dinamaisiais) teisės aktais, tačiau jais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais arba kuris konkuruotų su įstaty-mų nustatytuoju (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Iš Konstitucijos kyla ir kiti reikalavimai, kurių privalu paisyti ribojant konstitucinę informacijos laisvę: ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuome-nėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas ver-tybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; jais neturi būti paneigiama teisių ir lais-vių prigimtis bei jų esmė; turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo (Konstitu-cinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Šiame kontekste ypač pabrėžtina iš Konstitucijos kylanti pareiga nepažeisti žmo-gaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (taip pat prisidengiant informacijos laisve ar visuomenės interesu būti informuotai). Konstitucinis Teismas yra konstata-vęs, kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, žmo-gaus fi zinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfi dencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), taip pat kad savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).

8. Konstitucijos garantuojamas ir saugomas visuomenės interesas būti infor-muotai suponuoja atitinkamas valstybės konstitucines priedermes. Viena vertus, valstybė (jos institucijos, pareigūnai) turi ne tik negatyvaus turinio pareigą nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, bet ir pozityvaus turinio pareigą imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys. Šiame kontekste


pabrėžtina, jog Konstitucijos 44 straipsnyje nustatyta, kad masinės informacijos cen-zūra draudžiama (1 dalis), taip pat kad valstybė, politinės partijos, politinės ir visuo-meninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių (2 dalis).

Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuome-nės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Tai pasakytina ir apie visuomenės interesą būti informuotai. Laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos Tautos valios formavimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasa-rio 13 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad valstybė, kurią Konstitucija įtvirtina kaip ben-drą visos visuomenės gėrį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), yra konstituciškai įpareigota ne tik nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys, bet ir pati (per savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad visuomenė būtų informuota apie svarbiausius visuomenėje ir valstybėje vykstančius procesus, kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų da-lyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti ne tik asmens teises (įskaitant Konstitucijos 33 straips-nio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą piliečių tei-sę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus), bet ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

9. Konstitucijos garantuojamas ir saugomas visuomenės interesas būti informuo-tai, kaip ir konstitucinė informacijos laisvė, gali būti užtikrinamas tik tuomet, jeigu valstybėje laisvai (tai nereiškia visiškai nevaržomai) funkcionuoja įvairios visuome-nės informavimo priemonės. Brandi ir išplėtota visuomenės informavimo priemonių sistema yra būtina viešojo intereso – visuomenės intereso būti informuotai užtikri-nimo sąlyga. Iš Konstitucijos kyla žiniasklaidos laisvė ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).

Informacija ir idėjos gali būti skleidžiamos įvairiomis visuomenės informavimo priemonėmis, inter alia per spaudą, internetu, per radiją, televiziją. Informacijos ir


idėjų sklaidos atžvilgiu esminės reikšmės neturi tai, kas yra įsteigęs tam tikras vi-suomenės informavimo priemones ar kas yra jų savininkas, kas teikia atitinkamas viešąsias paslaugas – valstybė ar privatūs fi ziniai arba juridiniai asmenys. Tačiau pa-brėžtina, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai visuomenės poreikis būti informuotai būtų tenkinamas naudojant tik kurią nors vieną visuomenės informavi-mo priemonę, nes tai reikštų žiniasklaidos monopolizavimą, kurį Konstitucija eks-plicitiškai draudžia, – minėta, kad pagal Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalį valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asme-nys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių. Ši konstitucinė nuostata (aiškintina ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo monopolizuoti rinką kontekste) taikytina ne tik valstybei (jos institucijoms), bet ir visiems kitiems asmenims. Taigi įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visuomenės informavimo priemonės nebūtų monopo-lizuotos, kad žiniasklaidos rinkoje, viešosios informacijos erdvėje neįsigalėtų mono-polizavimo tendencijos.

Kita vertus, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi siekti Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, negali pažeis-ti inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų privačios nuosavybės tei-sės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos. Šiame kontekste konstatuotina, kad Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos, aiškinamos kartu su Konstitucijos 46 straips-nio 1 dalies nuostatomis, kitomis Konstitucijos nuostatomis, išreiškia ir konstitucinį viešosios informacijos šaltinių įvairovės principą. Visa tai savaime suponuoja, kad jeigu bus paisoma Konstitucijos, didelė žiniasklaidos rinkos dalis visuomet bus val-doma privačių asmenų ir didelę viešosios informacijos erdvės dalį sudarys informa-cija, sklindanti per privačias visuomenės informavimo priemones.

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad dėl technologijų plėtros itin sparčiai vystosi žiniasklaidos audiovizualinis sektorius, taip pat elektroninė žiniasklaida. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, žiniasklaidos laisvė suponuoja ir elektroninės žiniasklaidos laisvę (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Teisės aktais regla-mentuojant santykius, susijusius su žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus, elektro-ninės žiniasklaidos funkcionavimu (kaip ir su elektroniniais ryšiais apskritai), būtina atsižvelgti, viena vertus, į tokios žiniasklaidos, ypač radijo ir televizijos, itin didelį paveikumą visuomenei, kita vertus, į tai, kad tokios žiniasklaidos funkcionavimas buvo ir tam tikru mastu tebėra susijęs su valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių, tokių kaip elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai), naudojimu. Šia-me kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, keliami dides-ni reikalavimai nei kitoms masinės informacijos priemonėms (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas).


Atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, kurios siekis yra skelbiamas Konstitucijos preambulėje, atžvilgiu bet kokios žiniasklaidos audiovizualinio sekto-riaus, inter alia radijo ar televizijos, taip pat elektroninės žiniasklaidos monopoliza-vimo tendencijos yra netoleruotinos. Kaip savo 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas „visų pirma reiškia draudimą monopolizuoti radijo ir televizijos progra-mų rengimą ir informacijos skleidimą“. Šis draudimas, kaip minėta, taikytinas ir vals-tybei (jos institucijoms), ir visiems kitiems asmenims.

Vadinasi, pagal Konstituciją radijo ir televizijos programų transliavimas negali būti paliktas vien valstybei, lygiai taip pat jis negali būti patikėtas tik vienam juri-diniam ar fi ziniam asmeniui ar nedaugeliui asmenų, kurie galėtų monopolizuoti ži-niasklaidos audiovizualinį sektorių ar jo dalį. Konstitucija suponuoja tai, kad radijo ir televizijos transliavimo paslaugų rinkoje turi būti įvairių transliuotojų.

Pažymėtina ir tai, kad vien valstybės įsteigto transliuotojo arba vien privataus transliuotojo pernelyg didelis įsigalėjimas žiniasklaidos audiovizualiniame sektoriu-je sudarytų prielaidas pažeisti ir Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintas vertybes bei peržengti šiame straipsnyje (jo 4 dalyje) įtvirtintas konstitucinės informacijos laisvės ribas. Iš Konstitucijos kylantį viešosios informacijos šaltinių įvairovės principą pa-žeistų ir valstybės įsteigto arba privataus transliuotojo pernelyg ryškus dominavimas žiniasklaidos audiovizualiniame sektoriuje. Įstatymų leidėjas turi konstitucinę parei-gą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, tokius apribojimus, kad tokios (monopolizavimo arba pernelyg ryškaus dominavimo) tendencijos neįsigalėtų. Tai darydamas jis turi plačią diskreciją pasirinkti įvairias ribojimo priemones, kaip antai: draudimą vienam fi ziniam ar juridiniam asmeniui, kuris veikia vienas ar kartu su kitais, turėti tam tikrą visuomenės informavimo priemonės kapitalo, teritorijos ar auditorijos dalį, riboti li-cencijų, suteikiančių teisę transliuoti radijo ir televizijos programas, kiekį, elektroni-nio ryšio kanalų (radijo dažnių) rinkos dydį (taikomą asmeniui atskirai arba kartu su kitais asmenimis, kitomis žiniasklaidos priemonėmis) ir t. t.

11. Naudojimasis informacijos laisve, jos įgyvendinimas visuomenės informa-vimo priemonėmis sietinas su ypatingomis priedermėmis ir atsakomybe. Radijo ir televizijos, kaip visuomenės informavimo priemonių, specifi škumas šią atsakomybę dar labiau padidina. Kaip minėta, radijui ir televizijai yra keliami didesni reikalavi-mai nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms.

12. Informacija, kurią valstybė (jos institucijos) yra konstituciškai įpareigota per žiniasklaidą, inter alia radiją ir televiziją, skleisti piliečiams, gyventojams, yra susijusi su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvai-rių Konstitucijos principų įgyvendinimu. Tokios informacijos perdavimu siekiama visuomeniškai, konstituciškai reikšmingų tikslų – užtikrinti nacionalinių interesų ap-saugą (inter alia nacionalinį saugumą), stiprinti demokratiją, ugdyti pilietiškumą, pa-garbą teisei, visuomenės atvirumą ir toleranciją, puoselėti kalbą, kultūrą ir t. t. Antai savo 2005 m. liepos 8 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė


yra konstituciškai įpareigota remti, puoselėti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę – materialinę bei dvasinę kūrybą ir jos rezultatus, perduotinus ateities kartoms; pagal Konstituciją valstybė privalo pozityviais sprendimais (inter

alia teisiniu reguliavimu) skatinti, valstybės lėšomis ar kitais ištekliais remti mate-rialinių bei dvasinių kultūros vertybių kūrimą, sklaidą, propagavimą ir išsaugojimą; Konstitucijoje yra įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė, kuri yra susijusi ir su Konstitucijoje įtvirtintu atviros visuomenės imperatyvu: neužtikrinus šios laisvės, būtų pakenkta ir atviros visuomenės siekiui.

Tokios – su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puo-selėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusios – informacijos sklei-dimas visuomenei yra būtina įvairių valstybės funkcijų deramo vykdymo sąlyga.

13. Pažymėtina, kad valstybė gali pasirinkti įvairius minėtos informacijos sklei-dimo per radiją ir televiziją būdus, t. y. įvairiais būdais teikti visuomenei atitinkamas viešąsias paslaugas. Ji tai gali daryti ne tik per valstybės įsteigtą transliuotoją, bet ir per privačius radijo ir televizijos transliuotojus; ji gali tam tikras viešąsias radijo ir televizijos programas patikėti transliuoti (laikantis nustatytų reikalavimų) įvairiems radijo ir televizijos transliuotojams. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra kons-tatavęs Konstitucinis Teismas, savo funkcijas valstybė tam tikra apimtimi gali vykdyti ir per ne valstybės institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vyk-dyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžto-mis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Tad visuomenės interesą būti informuotai valsty-bė gali užtikrinti ir patikėdama (užsakydama) viešųjų programų sklaidą tiems radijo ir televizijos transliuotojams, kurie veiksmingiausiai užtikrins minėto visuomenės intereso įgyvendinimą.

Pagal Konstituciją valstybė gali įstatymu nustatyti ir tam tikrus reikalavimus ra-dijo ir televizijos transliuotojų (privačių taip pat) programoms, inter alia tai, kad tam tikrą jų programų dalį turi sudaryti viešųjų programų turinį atitinkančios laidos; ji taip pat gali skatinti privačius transliuotojus transliuoti radijo, televizijos viešąsias programas, iš anksto nustačiusi kompensavimo kriterijus, jeigu tos programos atitin-ka nurodytas sąlygas.

Kartu valstybė (jos įgaliotos institucijos) turi pareigą prižiūrėti, ar radijo ir te-levizijos transliuotojų (privačių taip pat) transliuojamos programos ir laidos nepa-žeidžia konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, žmogaus orumo, asmens teisių, laisvių, teisėtų interesų. Be to, valstybė (jos įgaliotos institucijos) turi pareigą kontroliuoti radijo ir televizijos transliuotojams suteiktų elektroninio ryšio kanalų (radijo dažnių) naudojimą, taip pat visų radijo ir televizijos transliuotojų fi nansavi-mo teisėtumą ir skaidrumą (įskaitant investavimo šaltinius), reguliuoti transliuotojų įėjimo į rinką sąlygas, rinkos koncentraciją tiek šalies viduje, tiek kartu su užsienio investuotojais ir t. t.


14. Kita vertus, valstybinis privačių radijo ir televizijos transliuotojų veiklos re-guliavimas negali peržengti tam tikrų Konstitucijos nustatytų ribų, inter alia juo ne-galima pažeisti privačios nuosavybės apsaugos, konstituciškai nepagrįstai suvaržyti asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, įvesti cenzūros.

Todėl pažymėtina, kad valstybės galimybės privatiems transliuotojams patikėti skleisti su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselė-jimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusią informaciją, atitinkamas viešąsias paslaugas teikti visuomenei, yra ribotos, nes privatūs (komerciniai) trans-liuotojai atsiranda ne dėl to, kad savo iniciatyva prisidėtų prie atitinkamų valstybės funkcijų vykdymo (viešųjų transliavimo paslaugų teikimo), bet dėl to, kad radijo ir televizijos transliavimas, kai tai daro privatūs (komerciniai) transliuotojai, yra ūkinė veikla, kuria siekiama pelno, tuo tarpu ta viešoji informacija, kurią valstybė yra kons-tituciškai įpareigota skleisti (nors ir susijusi su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendini-mu), dažnai nėra tokia, kurios skleidimas duotų pelno transliuotojui – ji skleidžiama ne siekiant gauti pelno, bet tenkinant viešąjį interesą.

Valstybės galimybės su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusios infor-macijos skleidimą, atitinkamų viešųjų paslaugų teikimą patikėti privatiems trans-liuotojams yra ribotos dar ir dėl to, kad labai ribotos yra galimybės kontroliuoti jų programų struktūrą, juo labiau kreipti turinį, nepažeidžiant privačių transliuotojų nepriklausomumo.

15. Pasaulio valstybių patirtis rodo, kad valstybės paprastai negali neturėti bent vieno radijo ir televizijos visuomeninio transliuotojo (paprastai įsteigto pačios vals-tybės); minėtą visuomeniškai, konstituciškai reikšmingą informaciją teikti visuome-nei volens nolens yra patikima ypatingam subjektui – visuomeniniam transliuotojui, įsteigtam ir veikiančiam kitokiais pagrindais negu privatūs (komerciniai) transliuo-tojai.

Tai, kad Konstitucijoje nėra vartojama visuomeninio transliuotojo sąvoka, ne-reiškia, kad visuomeniniam transliuotojui iš Konstitucijos nekyla jokių reikalavimų, kuriuos lemia jo ypatumai, palyginti su kitais – privačiais (komerciniais) – trans-liuotojais. Priešingai, iš Konstitucijos kylanti valstybės (jos institucijų) pareiga per žiniasklaidą, inter alia radiją ir televiziją, skleisti visuomenei informaciją, susijusią su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu, ir tai, kad valstybės galimybės patikėti priva-tiems transliuotojams skleisti tokią informaciją, teikti atitinkamas viešąsias paslaugas yra ribotos, suponuoja konstitucinį būtinumą įsteigti visuomeninį radijo ir televizijos transliuotoją ir su jo veikla susijusius santykius reguliuoti taip, kad minėta valstybės pareiga būtų deramai vykdoma.

16. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad visuomeninio trans-liuotojo raison d’être yra užtikrinti viešąjį interesą – Konstitucijoje įtvirtintą, jos gina-


mą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai. Tai suponuoja ypatingą visuo-meninio transliuotojo misiją.

Visuomeninio transliuotojo misija, kartu ir funkcijos, kyla iš įvairių Konstituci-jos normų ir principų, Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja, kad turi būti įsteigtas nacionalinis visuomeninis transliuotojas – atitinkamas viešąsias paslaugas jis turi teikti taip, kad jos aprėptų visą visuomenę ir padėtų užtikrinti nacionalinius interesus, būtų skirtos pilietinei visuomenei ugdyti, kultūrai puoselėti. Kita vertus, tai nepaneigia, kad, be nacionalinio visuomeninio transliuotojo, gali būti ir kitų vi-suomeninių transliuotojų, veikiančių ne visos valstybės (o, pavyzdžiui, regionų) ly-gmeniu, kurių misija gali turėti tam tikrų ypatumų, nulemtų jų klausytojų ir (arba) žiūrovų auditorijos specifi kos.

Ypač pabrėžtina, kad visuomeniniam transliuotojui, vykdančiam savo konstitu-cinę misiją, tenka svarbios funkcijos prisidedant prie Tautos suvereniteto, demokra-tijos principų įgyvendinimo, taip pat prie visuomenės ir valstybės saugumo, viešosios tvarkos, piliečių gerovės, jų teisių ir laisvių užtikrinimo. Visuomeniniam transliuo-tojui tenka ir svarbus vaidmuo valstybei vykdant savo konstitucinę priedermę remti kultūrą ir mokslą, rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

17. Visuomeninio transliuotojo veikla turi būti organizuota taip, kad valstybės institucijos turėtų realią galimybę per visuomeninį transliuotoją perduoti atitinkamą informaciją. Antai įstatymu turi būti įtvirtinta visuomeninio transliuotojo pareiga operatyviai skelbti valstybės institucijų ofi cialius pranešimus apie ypatingas situacijas (gaivalines ar kitas nelaimes ir pan.), taip pat pranešimus apie kitus svarbius šalies ar užsienio įvykius, inter alia tokius, kurie gali sukelti (tiesiogiai arba netiesiogiai) neigiamus padarinius Lietuvos visuomenei ir (arba) valstybei. Jis turi suteikti eterį skubiems pranešimams ir kitais ypatingais atvejais, inter alia tada, kai to prašo aukš-tieji valstybės pareigūnai, institucijų vadovai. Konstitucijoje įtvirtintas demokratijos principas suponuoja inter alia tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis regu-liavimas, kad visuomeninis transliuotojas rinkimų kampanijų metu eterio laiko skir-tų rinkimuose dalyvaujančioms politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kandidatams į Seimą, Europos Parlamentą, Respublikos Prezidento postą, taip pat sa-vivaldybių tarybas; konstituciniai teisingumo, asmenų lygiateisiškumo principai su-ponuoja tai, kad tos pačios kategorijos asmenims eteryje turi būti skiriama vienodai laiko, nebent toks vienodos trukmės laiko skyrimas, vien aritmetinio proporcingumo kriterijaus laikymasis kliudytų įgyvendinti tam tikrus visuomeniškai, konstituciškai reikšmingus tikslus.

Be to, konstitucinė asociacijų laisvė ir konstitucinių nuostatų, kad valstybė pri-pažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas ir kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, suponuoja tai, kad įstatymu, nepa-žeidžiant konstitucinių Lietuvos valstybės pasaulietiškumo ir pasaulėžiūrinio neutra-lumo, valstybės ir bažnyčios atskirumo principų, gali (o tam tikromis aplinkybėmis


ir turi) būti nustatyta visuomeninio transliuotojo pareiga tam tikrą eterio laiką skirti visuomeninėms organizacijoms ir valstybės pripažintoms bažnyčioms, šitaip užtikri-nant šių organizacijų, bendruomenių narių saviraiškos galimybes ir mažinant grėsmę būti apskritai neišgirstiems. Kartu pažymėtina, kad jokių asmenų politine, religine, kitokia raiška visuomeninio transliuotojo programose ir laidose neleistina piktnau-džiauti, ja neleistina pažeisti kitų žmonių konstitucinės teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, nes pagal Konstituciją „jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui – laisvai savo pažiūras formuo-jančiam ir reiškiančiam asmeniui, atviros demokratinės pilietinės visuomenės nariui“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

18. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad „leidėjas yra atsakingas už skleidžiamą informaciją, todėl jo ar redaktoriaus reikala-vimai bei nurodymai dėl informacijos turinio, sprendimai dėl galimybės ją skleisti ir pan. nėra cenzūra“. Ši ofi ciali konstitucinė doktrininė nuostata taikytina visoms radijo bei televizijos transliacijoms, taip pat ir toms, kurias vykdo visuomeninis transliuotojas. Be to, visuomeniniam transliuotojui taikytina ir ofi ciali konstitucinė doktrininė nuostata, kad valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmo-gaus orumą kaip ypatingą vertybę (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas), taip pat konstituciniai imperatyvai dėl teisės į privataus gyvenimo nelie-čiamumą ir privataus gyvenimo apsaugos. Tad visuomeninis transliuotojas privalo atsisakyti transliuoti programas ar laidas, kuriose yra įžeidžiami ar kitaip žeminami oponentai, kiti asmenys, kurie nors žmonės yra diskriminuojami dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kitaip yra pažeidžiamas žmogaus orumas, arba tai darantiems asmenims neleisti dalyvauti savo programose ar laidose. Įstatymų leidėjas turi pareigą įtvirtinti reagavimo teisę, kuria, paneigdamas neteisingą informaciją (faktus), galėtų veiksmingai pasinaudoti žmogus, apie kurį visuomeninio transliuotojo (ir kitų transliuotojų) programose ar laidose buvo paskleista dezinformacija (galėjusi pažeisti ir jo orumą).

19. Minėta, kad visuomeniniam transliuotojui tenka svarbus vaidmuo valsty-bei vykdant savo konstitucinę priedermę remti kultūrą ir mokslą, rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Tai suponuoja, kad visuomeninis transliuotojas turi skirti deramą eterio laiką programoms ir laidoms, skirtoms kultūrai, inter alia mokslui, menui, kitoms dvasinio gyvenimo, kūrybos sritims, visuomenės materialiajam ir dvasiniam paveldui, taip pat programoms ir laidoms, propaguojančioms Lietuvos kultūrą už Lietuvos ribų. Visuomeninio trans-liuotojo programose ir laidose turi atsispindėti Lietuvos kultūros įvairovė, neišski-riant nė lietuvių, gyvenančių už šalies ribų, kultūrinio gyvenimo ir kultūros paveldo. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „kul-tūros, kaip konstituciškai ginamos ir saugomos vertybės, valstybinis rėmimas, plėtra būtų neįmanoma, jeigu kultūra nebūtų plėtojama regionuose, atskirose valstybės te-ritorijos dalyse, atskirose savavaldėse teritorinėse bendruomenėse, kurios yra visos


valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos dalis“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

20. Pabrėžtinas ir itin didelis visuomeninio transliuotojo vaidmuo viešajame gyvenime ugdant kalbos kultūrą, įtvirtinant pagarbą lietuvių kalbai – konstitucinei vertybei, užtikrinant jos išlikimą, sklaidą ir nuoseklų vystymąsi.

21. Visuomeninis transliuotojas gali puoselėti kultūrą parinkdamas įvairius laidų žanrus: informacijos, švietimo, pramogų, taip pat ir lengvesnio turinio. Šiame kon-tekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos anaiptol nekyla draudimo visuomeniniam transliuotojui transliuoti ir pramogines laidas, jeigu jos turi pažintinę, auklėjamąją ar kitokią kultūrinę vertę, ypač jeigu tokios laidos gali jungti kultūros požiūriu skir-tingas visuomenės grupes. Svarbu, kad kultūrai skirtos visuomeninio transliuotojo programos, kad ir kokiam žanrui priklausytų, kad ir kokiai auditorijai būtų skirtos, visuomet privalo būti kokybiškos. Visuomeninio transliuotojo programoms negali turėti įtakos jokios visuomenės grupės vartotojiškas interesas, inter alia neigiantis Lietuvos kultūrinį tapatumą.

22. Apibendrinant konstatuotina, kad visuomeninis transliuotojas vien dėl savo pobūdžio ir paskirties skiriasi nuo privačių (komercinių) radijo ir televizijos trans-liuotojų – visuomeninio transliuotojo programų ir laidų transliavimas turi būti viešų-jų paslaugų, t. y. paslaugų visuomenei, teikimas, nes viešosios paslaugos turi tenkinti viešąjį interesą, taigi turi būti visuomeninio pobūdžio. Šiuo atžvilgiu visuomeninis transliuotojas yra viešojo intereso reiškėjas. Vadinasi, visuomeninis transliuotojas vi-suomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – interesų (politinių, ekonominių ar kitokių).

Pliuralistinėje demokratijoje (o Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė de-mokratija) visuomeninio transliuotojo veikla turi būti grindžiama objektyvumu, nešališkumu, teisingumu, ji negali priklausyti nuo partinių ar kitokių politinių pre-ferencijų. Visuomeninio transliuotojo veikla turi telkti, o ne skaldyti visuomenę. Šio transliuotojo transliuojamose programose turi būti atstovaujama įvairiems požiū-riams, propaguojamos universalios, žmogiškosios, civilizacijos ir laiko patikrintos vertybės, atspindima visa visuomenės ir valstybės gyvenimo įvairovė, taip pat kultūrų įvairovė, gvildenamos įvairios temos ir problemos, inter alia tokios, kurios skiriamos tokiems specifi nių poreikių turintiems žmonėms, kurių socializacija ir integravimasis į visuomenę yra sunkesni nei kitų žmonių (pavyzdžiui, negalią turintiems žmonėms). Svarbi iš Konstitucijos kylančios visuomeninio transliuotojo misijos dalis – siekti, kad jo perduodamos informacijos skleidimas padėtų didinti socialinį kapitalą, ma-žinti socialinę atskirtį ir didinti socialinį solidarumą, stiprinti konstituciškai vertin-gus socialinius ryšius, pilietiškumą ir atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę, pa-dėti visuomenei suvokti save kaip valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą, didinti visuomenės kūrybinį potencialą, ugdyti civilizuotumą, ekologinę sąmonę, puoselėti visuomenės kultūrą, tautos kultūrinį bendrumą ir kultūros tęstinumą, žmonių savi-raišką, skatinti racionaliai spręsti visuomenės ir valstybės problemas.


23. Būtent todėl visuomeniniam transliuotojui gali, o atsižvelgiant į tai, kad valstybės galimybės viešųjų transliavimo paslaugų teikimą patikėti privatiems trans-liuotojams yra ribotos, ir turi būti pavedama teikti visas viešąsias radijo ir televizijos paslaugas arba daugumą jų.

24. Konstitucinė visuomeninio transliuotojo misija suponuoja ir tai, kad turi būti sudarytos materialiosios, organizacinės, fi nansinės sąlygos visuomeniniam transliuo-tojui veiksmingai ją vykdyti, taip pat kad įstatymu nustatytu teisiniu reguliavimu turi būti užtikrintas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas nuo valdžios institu-cijų, pareigūnų, taip pat kitų asmenų kišimosi į jo veiklą. Kad visuomeninis transliuo-tojas vykdytų savo misiją, tai yra conditio sine qua non.

Šiame kontekste pažymėtina, jog vien tai, kad valstybė yra visuomeninio trans-liuotojo steigėja, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo visuomeninio trans-liuotojo nepriklausomumo imperatyvo.

Pabrėžtina, kad įstatymu turi būti nustatytas toks visuomeninio transliuotojo valdymo modelis, kuris užtikrintų, kad nebus nukrypta nuo šio transliuotojo konsti-tucinės misijos, taip pat kad nebus paneigtas visuomeninio transliuotojo nepriklau-somumas.

Nukrypimu nuo minėto nepriklausomumo imperatyvo taip pat savaime ne-gali būti laikoma tai, kad tam tikros įstatyme numatytos valstybės institucijos gali dalyvauti formuojant visuomeninio transliuotojo aukščiausią instituciją, turinčią įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, kaip antai: numatyti nacionalinio transliuotojo veiklos strategiją, nustatyti reikalavimus programoms ir laidoms ir t. t. (ši aukščiausia institucija gali būti vadinama įvairiai: taryba, valdyba ar kt.), taip pat institucijas, prižiūrinčias, kontroliuojančias visuome-ninio transliuotojo veiklą. Toks įstatyme numatytų valstybės institucijų dalyvavimas formuojant minėtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo institucijas savaime ne-reiškia, kad valstybė kišasi į nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą.

Tačiau pabrėžtina, kad valstybės įsteigtas visuomeninis transliuotojas tik tuomet gali būti pagrįstai laikomas visuomeniniu, kai institucija, turinti įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, susideda ne iš valstybės pareigūnų ar tarnautojų, bet iš asmenų, kuriuos pagrįstai galima vadinti visos visuo-menės, o ne kokių nors interesų grupių (taip pat ir profesinių bei institucionalizuotų, inter alia susijusių su žiniasklaida, ypač radiju ir televizija, taip pat vienijančių asme-nis, kurių kūrybą arba produkciją visuomeninis transliuotojas gali įvairiai populia-rinti) atstovais. Jie turi išreikšti būtent visos visuomenės interesus. Šie asmenys turi atstovauti kuo platesniam socialiniam spektrui. Aukščiausios institucijos, turinčios įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, narių rinkimo ar skyrimo procedūra turi būti vieša ir skaidri.

25. Programų, laidų transliavimas yra tam tikras techninis procesas. Šiuo atžvilgiu visiškai nesvarbu, ar programas, laidas transliuoja visuomeninis transliuotojas, ar pri-vatūs (komerciniai) transliuotojai, – šio techninio proceso ir su juo susijusios veiklos


pobūdis nuo to nė kiek nesikeičia. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos konteks-te pabrėžtina, kad ir tada, kai programas, laidas transliuoja visuomeninis transliuotojas, ir tada, kai tai daro privatūs (komerciniai) transliuotojai, transliavimo ir su juo susiju-sios veiklos požymiai aptariamuoju aspektu yra iš esmės tie patys, nepriklausomai nuo to, kas ir kam transliuoja, nuo to, kas yra transliuojama (informacinės, švietimo, sporto, pramoginės laidos, fi lmai, koncertai, būsimų laidų anonsai, reklaminiai intarpai ir t. t.), taip pat nepriklausomai nuo to, ar atitinkamos laidos yra transliuojamos jas kam nors užsakius (inter alia komerciniais tikslais), ar paties transliuotojo iniciatyva, neturint jokio užsakovo. Be to, vienų transliuotojų veikla visuomet daro įtaką kitų transliuotojų veiklai (ypač to paties pobūdžio, o netiesiogiai – ir ne tik to paties pobūdžio), taip pat ir ūkinei, komercinei. Todėl visi radijo ir televizijos transliuotojai, kad ir ką transliuotų (t. y. nesvarbu, ar jų teikiamos transliavimo paslaugos yra skirtos viešajam interesui ten-kinti, vadinasi, yra visuomeninio pobūdžio, ar ne), kaip žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus dalyviai neišvengiamai konkuruoja dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos. Tai pasakytina ir apie visuomeninį transliuotoją, kuris nėra kažkur „šalia“ šio konkurenci-nio lauko, nes kiekvienas televizijos ar radijo paslaugų vartotojas visuomet, kiekvienu konkrečiu metu pasirenka vieną, o ne kitą radijo ar televizijos transliuotoją (jo trans-liuojamą programą, laidą), taigi, pasirinkęs klausyti ar žiūrėti, pavyzdžiui, visuomeni-nio transliuotojo transliuojamą programą, laidą, jis kartu pasirenka tuo pat metu nežiū-rėti ar neklausyti privačių (komercinių) transliuotojų transliuojamų programų, laidų, ir atvirkščiai. Šitaip kiekvienas televizijos ar radijo paslaugų vartotojas (klausytojas ar žiūrovas) pats apibrėžia savo poziciją radijo ir televizijos transliuotojų, neišvengiamai konkuruojančių su kitais transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos, atžvilgiu.

Tačiau ypač pabrėžtina, kad visuomeninis transliuotojas, turint omenyje jo ypa-tingą konstitucinę misiją, nėra įsteigiamas tam, kad užimtų rinką (ar jos dalį) ir joje įsitvirtintų; tuo jis iš esmės skiriasi nuo privačių (komercinių) transliuotojų. Jo misija yra kita – ne rinkos dalyvio misija. Visuomeninis transliuotojas, kaip viešųjų paslaugų, susijusių su iš Konstitucijos kylančiu visuomenės interesu būti informuotai, teikėjas, nėra skirtas rinkai (nors tam tikrais atvejais, būtent transliuodamas reklamą, veikia joje), todėl jo tikslas negali būti vien kuo platesnės klausytojų ar žiūrovų auditorijos sie-kimas, vartotojiškų poreikių tenkinimas. Priešingai, visuomeninis transliuotojas, neat-stovaudamas jokiai interesų grupei, turi teikti viešąsias radijo ir televizijos transliavimo paslaugas visai visuomenei, o ne savo steigėjui – valstybei. Visuomeninio transliuotojo programos ir laidos turi būti rengiamos ir platinamos ne dėl jų ekonominės naudos, o todėl, kad atitinkama informacija yra piliečiams (ir kitiems gyventojams) reikalinga tam, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmo-nės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu.

Tad visuomeninio transliuotojo veikla negali būti sukomercinta, jo programos ir laidos neturi būti orientuotos vien į kuo didesnės auditorijos pritraukimą, į komer-cinę sėkmę. Jis turi ne taikytis prie auditorijos ir rinkos konjunktūros, ne pataikauti


vartotojiškam skoniui, o informuoti ir šviesti visuomenę, diegti jai tokias pilietines, kultūrines nuostatas, kokias visuomeniniam transliuotojui diktuoja jo konstituci-nė misija. Nukrypus nuo šio reikalavimo galėtų būti ne tik pakenkta visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai, bet ir paneigtas paties visuomeninio transliuotojo raison d’être.

26. Minėta, kad radijui ir televizijai yra keliami didesni reikalavimai nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms, taip pat kad radijo ir televizijos, kaip visuo-menės informavimo priemonių, specifi škumas dar labiau padidina transliuotojo at-sakomybę. Juo labiau tai pasakytina apie visuomeninį transliuotoją. Visuomeniniam transliuotojui (jo programoms ir laidoms) turi būti taikomi didžiausi žiniasklaidos etikos reikalavimai. Antai visuomeninio transliuotojo (kaip ir kitų transliuotojų) pro-gramose ir laidose absoliučiai draudžiama skleisti bet kokią dezinformaciją (kurios konstitucinė informacijos laisvės samprata, kaip minėta, neapima). Teisinėje valsty-bėje (taigi tokioje valstybėje, kurioje yra gerbiamos, saugomos, ginamos žmogaus teisės ir laisvės) negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad visuomeninis transliuo-tojas (kaip ir kiti transliuotojai) nebūtų atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto veikimo ar neveikimo jo programose ar laidose buvo pažeistas žmogaus orumas, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, jeigu jose buvo platinamos ar kitaip paskleistos tokios min-tys, pažiūros ar kitokia informacija, kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė ar sociali-nė neapykanta, prievarta ir diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba visuomenė ar atskiri jos nariai yra kitaip dezinformuojami, jeigu yra kurstoma imtis nusikalstamų veiksmų. Pagal Konstituciją visuomeninis transliuotojas turi pašalinti visas prielaidas piktnaudžiauti informacijos laisve.

27. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad visuomeninis trans-liuotojas nėra skirtas rinkai (nors transliuodamas reklamą veikia joje) ir jo progra-mos bei laidos turi būti rengiamos ir platinamos ne dėl jų ekonominės naudos. Tačiau tai nereiškia, kad leistina visuomeninio transliuotojo veiklą organizuoti taip, kad jo administracija nesidomėtų „grįžtamuoju ryšiu“ – tuo, koks yra jo programų ir laidų klausomumas bei žiūrimumas ir kokį atgarsį visuomeninio transliuotojo transliuoja-mos programos ir laidos sukelia radijo klausytojų ir televizijos žiūrovų auditorijoje. Tai taip pat nereiškia, kad visuomeninio transliuotojo veikla negali duoti pelno (jei-gu, atsižvelgiant į konkrečių programų ir laidų turinį bei kokybę, radijo ir televizijos rinka teikia tokių galimybių), kad ši veikla gali būti nuostolinga, juo labiau kad jai fi nansuoti paprastai yra skiriamos visų mokesčių mokėtojų lėšos.

28. Minėta, kad konstitucinė visuomeninio transliuotojo misija suponuoja bū-tinumą sudaryti materialiąsias, organizacines, fi nansines sąlygas visuomeniniam transliuotojui veiksmingai vykdyti savo konstitucinę misiją. Taigi visuomeninio transliuotojo pobūdis ir konstitucinė misija suponuoja ir valstybės priedermę ne tik įsteigti visuomeninį transliuotoją, bet ir pareigą užtikrinti jo veiklą, inter alia pareigą visuomeniniam transliuotojui skirti deramą fi nansavimą, kad jis galėtų vykdyti šią misiją, teikti atitinkamas viešąsias transliavimo paslaugas. Šiame kontekste paminė-


tina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisin-gos visuomenės ir socialinės darnos imperatyvas suponuoja tai, kad remiant kultūrą (inter alia kūrybą) reikia atsižvelgti į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir fi nansines galimybes, paisyti kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo (Konstitu-cinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę pasirinko (ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme įtvirtino) tokį visuomeninio transliuotojo modelį, pagal kurį, išskyrus valstybę, nėra jokių kitų visuomeninio transliuotojo LRT dalininkų.

28.1. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, fi nansavimo modelį. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos.

28.2. ES valstybėse narėse, taip pat kitose valstybėse yra įtvirtinti įvairūs nacio-nalinio visuomeninio transliuotojo fi nansavimo modeliai, kurie skiriasi pagal tai, iš kokių šaltinių (tiesiogiai arba per valstybės biudžetą) yra fi nansuojamas nacionalinis visuomeninis transliuotojas. Tie fi nansavimo šaltiniai yra labai įvairūs: valstybės biu-džetas; vadinamasis abonentinis mokestis (rinkliava), kurį paprastai moka asmenys, kuriems yra teikiamos radijo ir televizijos transliavimo paslaugos; lėšos iš specialiai tam tikslui įkurto fondo; lėšos iš reklamos (komercinės taip pat), taip pat kitos paties nacionalinio visuomeninio transliuotojo uždirbtos lėšos. Be to, šie transliuotojai gali gauti ir įvairią paramą, taip pat ir fi nansinę.

Pažymėtina, kad vienose valstybėse yra įtvirtintas toks nacionalinio visuome-ninio transliuotojo fi nansavimo modelis, kai yra tenkinamasi tik vienu fi nansavimo šaltiniu – valstybės biudžetu arba vadinamuoju abonentiniu mokesčiu (rinkliava). Kitose valstybėse šie du fi nansavimo šaltiniai yra derinami, nacionalinis visuome-ninis transliuotojas gauna lėšų ir iš valstybės biudžeto, ir iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos). Dar kitose valstybėse yra įtvirtintas toks (mišrus) nacionalinio visuomeninio transliuotojo fi nansavimo modelis, kai, be valstybės biudžeto lėšų ir lėšų, gaunamų iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos), yra panaudojamos lėšos, sukauptos specialiame fonde, kurio paskirtis – fi nansiškai remti nacionalinį visuomeninį transliuotoją. O dar kitose valstybėse nacionalinis visuomeninis trans-liuotojas savo veiklai fi nansuoti, be lėšų iš vieno ar kelių paminėtų šaltinių, gali gauti lėšų ir iš reklamos (komercinės taip pat). Pažymėtina, kad valstybių, kuriose naciona-linis visuomeninis transliuotojas gali gauti ir lėšų iš reklamos (inter alia komercinės), yra didžioji dauguma. Absoliuti dauguma nacionalinių visuomeninių transliuotojų taip pat gali gauti pajamų iš įvairios kitos, su reklama nesusijusios, veiklos, kaip antai iš savo laidų pardavimo, leidybos, turto nuomos ir kt.

Pažymėtina, kad visuotinai pripažįstama, jog būtent nacionalinio visuomeninio transliuotojo fi nansavimas iš kelių šaltinių labiausiai užtikrina šio transliuotojo ne-priklausomumą, inter alia nuo politinės valdžios.


Apibendrinant konstatuotina, kad pasaulyje nėra vieno visuotinai pripažinto nacionalinio visuomeninio transliuotojo fi nansavimo modelio. Kartu konstatuotina, kad plačiai paplitęs yra toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo fi nansavimo modelis, kai jo veiklai fi nansuoti yra nustatytas vadinamasis abonentinis mokestis (rinkliava), kurį moka transliavimo paslaugų vartotojai (kuris, kaip minėta, dažnai yra derinamas su kitais fi nansavimo šaltiniais). Toks mokestis (už radiją) buvo nusta-tytas ir Lietuvoje iki Sovietų Sąjungai 1940 m. ją okupuojant ir aneksuojant.

28.3. Pabrėžtina, kad valstybės fi nansinė parama nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui, kuriam įstatymu leidžiama transliuoti reklamą, neturi peržengti pro-tingų, teisingų ribų. Šioje srityje būtina paisyti atitinkamų Europos (inter alia ES) teisės nuostatų.

28.4. Pabrėžtina, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo fi nansavimo mo-delio pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją visuomeninio transliuotojo fi nansavimo modelį pasirinkti atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir fi nansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo. Tai darydamas jis neturi pažeisti Kons-titucijos normų ir principų.

28.4.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad negalima savivaldos institucijoms priskirti tokių funkcijų, kurių jos nebūtų pa-jėgios vykdyti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. liepos 8 d. nuta-rimai), ir kad jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais ar kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numato-mos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2002 m. sau-sio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. liepos 8 d. nuta-rimuose konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybės privalo vykdyti įstatymus, taigi ir įstatymus, kuriais savivaldybės įpareigojamos vykdyti joms perduotas valstybės funkcijas, ir kad valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos visaverčiam savivaldos funkcionavimui, savivaldybių funkcijų įgyvendinimui užtikrinti.

Pacituotos ofi cialios konstitucinės doktrininės nuostatos yra mutatis mutandis tai-kytinos ne tik savivaldos (savivaldybių) institucijoms, bet ir visoms valstybės įsteigtoms institucijoms – įstaigoms, įmonėms, organizacijoms; iš Konstitucijos išplaukia, kad jei-gu įstatymų leidėjas yra įsteigęs kokią nors instituciją, kuriai patikėta vykdyti tam tikrą valstybės funkciją ar funkcijas, jis turi numatyti ir jos fi nansavimo šaltinius, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad tas fi nansavimas būtų pakankamas atitinkamai funkcijai (funkcijoms) vykdyti. Taigi įsteigus visuomeninį nacionalinį transliuotoją Seimui pagal Konstituciją privalu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad šiam transliuotojui pakaktų lėšų jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti. Tačiau tai nereiškia, kad visos šios lėšos turi būti būtinai numatytos valstybės biudžete ir skiriamos iš jo; gali būti numatyti ir kiti nacionalinio visuomeninio transliuotojo fi nansavimo šaltiniai.


28.4.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad „ar valstybės biudžete lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma pakankamai, ar ne, yra ne valstybės biudžeto įstatymo atitikties Konstitucijai, bet valstybės biudžeto planavimo, valsty-bės ir visuomenės poreikių įvertinimo, jų subalansavimo su visuomenės ir valstybės galimybėmis, taigi socialinio ir ekonominio tikslingumo, klausimai“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Ši ofi ciali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip apimanti ir tuos atvejus, kai valstybės biudžeto įstatymu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad iškart matyti, jog lėšų tam tikroms rei-kmėms (tikslams) numatoma akivaizdžiai nepakankamai arba išvis nenumatoma, kartu nenumatant kitų (alternatyvių) fi nansavimo šaltinių, kurie pagal Konstituciją atitinkamoms reikmėms gali būti numatyti, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos ge-rovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitu-cijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Šiame kontekste pabrėžtina, kad „pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti tokio įstatymo ar kito teisės akto įgy-vendinimui būtinas lėšas“, kad „pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų yra neskiriama arba jų skiriama nepakankamai“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegu-žės 31 d. nutarime yra konstatavęs, kad „teisė, reguliuodama visuomeninius santykius, taip pat ir susijusius su šalies ūkiu, apibrėžia valstybės politikos, taip pat ir ekonomi-nės, turinio ribas, nustato leistinas šios politikos vykdymo priemones bei metodus“, kad „tai savaime nepaneigia politinio proceso autonomiškumo, valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, formavimo bei vykdymo specifi kos, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, kaip politinių valstybės valdžių, demokratiškai formuojamų institucijų savarankiškumo (pagal savo kompetenciją) nustatant valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinį (inter alia pasirenkant jos prioritetus), vykdymo prie-mones bei metodus“. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją for-muoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršydami juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų“.

Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime (taip pat savo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime) yra konstatavęs ir tai, kad „valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos ver-tintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškė-


ja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingu-mo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos tei-sinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konsti-tucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“, taip pat kad „juo labiau tokia dingstis savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nusta-tytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes <...> ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuo-jamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter

alia Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies), atskirų ūkio subjektų teisinės padėties di-ferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, sie-kiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifi kos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą“.

Nors, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, visuomeninis transliuotojas, kaip viešųjų paslaugų, susijusių su iš Konstitucijos kylančiu visuome-nės interesu būti informuotai, teikėjas, nėra skirtas rinkai ir jo programos bei lai-dos turi būti rengiamos ir platinamos ne dėl jų ekonominės naudos, visuomeninio transliuotojo (ypač nacionalinio) veikla, konkuravimas su privačiais (komerciniais) transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos daro poveikį šių kitų transliuotojų ūkinei, komercinei veiklai, o transliuodamas reklamą visuomeninis transliuotojas yra atitinkamų konkurencinių santykių (dėl reklamos) dalyvis.

Pacituotos ofi cialios konstitucinės doktrininės nuostatos nagrinėjamos konsti-tucinės justicijos bylos kontekste aiškintinos kaip suponuojančios ir tai, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo iš Konstitucijos kylančią diskreciją nustatyti tokį su re-klama susijusių santykių diferencijuotą teisinį reguliavimą, kuris tuo metu labiausiai atitinka tikslingumo motyvus, kartu turi užtikrinti viešąjį interesą, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla būtų veiksminga, kad būtų vykdoma jo ypatinga konstitucinė misija, gali atitinkamus santykius įstatymu reguliuoti ir taip, kad rekla-ma nacionalinio visuomeninio transliuotojo programose ir laidose būtų leidžiama, taip pat gali nustatyti reklamos ribojimus.

28.4.3. Konstitucinis Teismas savo 2005 m. liepos 8 d. nutarime yra konstatavęs, jog „konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsi-žvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir fi nansines galimybes, ki-tus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savivaldybių funkcijų fi nansavimas, nepanei-


gia pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) pareigos pagal Konstitucijos ir įsta-tymų apibrėžtą kompetenciją priimti sprendimus, kad būtų surinktos jų funkcijoms vykdyti reikalingos lėšos ir kad šios lėšos būtų tinkamai panaudotos“, jog „minėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga nepaneigia ir pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) atsakomybės už joms perduotų funkcijų tinkamą vykdymą“.

Pacituotos ofi cialios konstitucinės doktrininės nuostatos yra mutatis mutan-

dis taikytinos ne tik savivaldos (savivaldybių) institucijoms, bet ir visoms valstybės įsteigtoms institucijoms – įstaigoms, įmonėms, organizacijoms (jų pareigūnams), ne-bent savarankiškas lėšų rinkimas, paramos gavimas ir pan. prieštarautų atitinkamos institucijos paskirčiai, veiklos pobūdžiui, kliudytų jai deramai vykdyti savo funkcijas, galėtų sukelti abejones dėl tos institucijos (jos pareigūnų) sprendimų (nepriklauso-mumo, nešališkumo, skaidrumo, interesų konfl ikto nebuvimo ar kitais atžvilgiais).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad LRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, nėra tokia valstybės įsteigta institucija, ku-riai ši išlyga galėtų būti taikoma a priori.

29. Ypač pabrėžtina, kad Konstitucija netoleruoja tokio nacionalinio visuome-ninio transliuotojo (kaip ir bet kurio kito visuomeninio transliuotojo) nepakankamo (jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti) fi nansavimo iš valstybės biudžeto (ar jo mažinimo), kai tuo siekiama (arba gali būti siekiama) pažeisti jo nepriklausomumą ir šitaip daryti įtaką jo transliuojamoms programoms ir laidoms.

30. Minėta, kad vienas iš nacionalinio visuomeninio transliuotojo fi nansavimo šaltinių (beje, gana dažnai naudojamų įvairiose valstybėse) yra lėšos, kurias šis trans-liuotojas gauna už transliuojamą reklamą (inter alia komercinę).

30.1. Jeigu yra pasirenkamas toks LRT, kaip nacionalinio visuomeninio trans-liuotojo, fi nansavimo modelis, kai jis gauna ir lėšų už transliuojamą reklamą, yra bū-tina paisyti inter alia Konstitucijos 29, 46 straipsnių nuostatų (taip pat ir tų, kurioms, pareiškėjo – Seimo narių grupės manymu, prieštarauja šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas).

Tačiau pabrėžtina, kad nėra jokių konstitucinių argumentų, kurie leistų a pri-

ori teigti, kad LRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, apskritai negali transliuoti reklamos (komercinės arba kitokios), negali gauti ir lėšų už transliuojamą reklamą (komercinę arba kitokią), kaip, beje, ir lėšų už rengiamas ir (arba) transliuo-jamas nereklaminio turinio laidas, iš kitų užsakovų, kad toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtina galimybę LRT transliuoti reklamą ir už tai gauti lėšų, savaime pažeidžia konstitucinę sąžiningos konkurencijos klauzulę, konstitucinį asmenų lygiateisišku-mo principą, kitas Konstitucijos nuostatas.

Pažymėtina, kad reklamos (inter alia komercinės) ribojimai visuomeninio trans-liuotojo programose ir laidose yra įstatymų leidybos, o ne konstitucinės kontrolės daly-kas, nebent tie ribojimai akivaizdžiai paneigtų tam tikras konstitucines vertybes ir būtų žalingi visai visuomenei; tokiais atvejais jų atitiktis Konstitucijai galėtų būti tiriama.


30.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę, inter alia laisvę reklamuoti prekes ir paslaugas, kad kiekvie-na reklama yra informacija – savita informacijos rūšis, kad reklama yra svarbi konku-rencijos priemonė (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Prekių bei paslaugų reklama – nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne – visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti nau-doti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis; naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis gali paskatinti ir tokia informacija, kurią sklei-džiant nėra siekiama paskatinti tai daryti (pavyzdžiui, statistiniai duomenys, techninės ir kitos žinios, kuriomis kas nors garsinama, atkreipiamas dėmesys į ką nors ir t. t.); tokios informacijos skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir reklama, taigi šiuo atžvilgiu prilygti reklamai; sklei-džiama informacija nebūtinai yra tik reklaminio arba tik nereklaminio turinio: ji gali apimti ir reklaminio turinio elementus, ir tokią informaciją, kurios skleidimas nėra re-klama (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

30.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencija yra grindžiama principine pozicija, kad reklamos laisvė gali būti įstatymu ribojama, jeigu siekiama apsaugoti konstituci-nes vertybes, tačiau toks šios konstitucinės laisvės ribojimas turi būti būtinas demo-kratinėje visuomenėje, o pasirinktos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui; turi būti išlaikyta protinga pusiausvyra tarp atitinkamos konstitucinės ver-tybės ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos, ją gauti bei skleisti. Infor-macija, taip pat ir reklaminio turinio, negali būti ribojama vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra jiems žalinga. Reklamą riboti selektyviai, t. y. riboti jos skleidimą ir (arba) gavimą vienais šaltiniais ir neriboti skleidimo ir (arba) gavimo kitais šaltiniais, galima tik tada, kai toks diferencijuotas ri-bojimas yra objektyviai pateisinamas. Įstatymais nustatyti reklamos laisvės ribojimai pagal Konstituciją negali būti didesni nei būtina atitinkamai konstitucinei vertybei apsaugoti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

30.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įsta-tymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuriuo ribotų reklamos trans-liavimą LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo (ir kitų radijo ir televizijos transliuotojų), programose ir laidose. Pavyzdžiui, gali būti nustatyti reklamos tru-kmės ribojimai ir (arba) draudimai, dažnumo ribojimai, draudimai transliuoti rekla-mą tam tikromis dienomis ar tam tikru paros metu, draudimai reklamuoti tam tikras prekes ar paslaugas, draudimai transliuoti reklamą tam tikrose programose ar laidose (pagal jų turinį arba auditoriją), draudimai transliuoti politinę reklamą ir t. t.

Įstatymų leidėjas gali įstatymu net visiškai uždrausti transliuoti reklamą per na-cionalinį radiją ir televiziją (nors pasaulyje tai retenybė), bet tik jeigu visuomenės ištekliai, fi nansinės galimybės tai leidžia ir jeigu tai nepakenks nacionalinio visuome-ninio transliuotojo konstitucinei misijai. Be to, tokiu ypatingu atveju įstatymų leidėjas privalo užtikrinti LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, deramą fi nan-


savimą kitais būdais, pavyzdžiui, iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos), ypač jeigu visiškas reklamos transliavimo uždraudimas gali neleisti šiam transliuoto-jui vykdyti savo konstitucinės misijos. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pa-žeisti Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti infor-muotai, galėtų būti paneigtos tam tikros konstitucinės vertybės, kurioms įgyvendinti, puoselėti, saugoti kaip tik ir yra skirtas visuomeninio transliuotojo institutas.

30.5. Kita vertus, jeigu yra pasirenkamas toks LRT, kaip nacionalinio visuomeni-nio transliuotojo, fi nansavimo modelis, kai LRT gauna ir lėšų už transliuojamą rekla-mą, atsižvelgiant į nacionalinio visuomeninio transliuotojo ypatingą konstitucinę mi-siją ir jo padėtį žiniasklaidos audiovizualiniame sektoriuje, konstituciškai nepagrįstas būtų toks santykių, susijusių su šio transliuotojo fi nansavimu ir veikla, teisinis regu-liavimas, kai LRT būtų skiriamos vien iš reklamos ar daugiausia iš reklamos gautos lėšos. Taip galėtų būti sudarytos prielaidos LRT tapti priklausomai ir pažeidžiamai, nes visuomeninio transliuotojo konstitucinės misijos vykdymas (kuriam reikia lėšų) imtų priklausyti nuo auditorijos ir rinkos konjunktūros, nederamos interesų grupių ir politinės įtakos, jis galėtų būti sukomercintas, jo programos ir laidos galėtų būti orientuojamos vien į kuo didesnės auditorijos pritraukimą, į komercinę sėkmę, pa-taikavimą vartotojiškam skoniui, o ne į viešąjį interesą, jos neinformuotų ir nešviestų visuomenės, nediegtų jai tokių pilietinių, kultūrinių nuostatų, kokias visuomeniniam transliuotojui diktuoja jo konstitucinė misija, net kiltų grėsmė, kad ypatinga naciona-linio visuomeninio transliuotojo konstitucinė misija apskritai bus paneigta.

31. Minėta, kad radijo ir televizijos (žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus) funkcionavimas buvo ir tam tikru mastu tebėra susijęs su valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių, tokių kaip elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai), naudojimu.

Kartu pažymėtina, jog ir pasaulinė, ir Lietuvos tendencija yra ta, kad elektroni-nio ryšio kanalai (radijo dažniai) ilgainiui gali prarasti savo, kaip riboto ištekliaus, pobūdį. Kol tai nėra įvykę, turi būti užtikrinta, kad nacionalinis visuomeninis trans-liuotojas prireikus gaus naudoti naujai sukoordinuotą elektroninio ryšio kanalą (ra-dijo dažnį). Tai suponuoja iš Konstitucijos kylantis imperatyvas sudaryti materiali-nes, organizacines, fi nansines sąlygas nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui veiksmingai vykdyti savo ypatingą konstitucinę misiją.

Pažymėtina, kad konkuravimo dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių ri-botų išteklių teisinis reguliavimas negali neturėti ypatumų, palyginti su kitais konku-rencijos santykiais. Taip pat pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis, kad nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus turi gauti naudoti naujai sukoor-dinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį), turi būti nustatytas įstatymu.

32. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad įstaty-mu turi būti nustatytas ne tik toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo valdymo modelis, kuris užtikrintų, kad nebus nukrypta nuo šio transliuotojo konstitucinės


misijos ir nebus paneigtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomu-mas, bet ir atitinkamas šio transliuotojo veiklos kontrolės modelis.

Tokia nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė turi būti nuo-dugni, ji negali būti formali. Jos negali atlikti tie asmenys, kurie yra patys susiję su nacionaliniu visuomeniniu transliuotoju tarnybiniais, turtiniais ar fi nansiniais ryšiais arba yra kaip kitaip nuo jo priklausomi, arba patys turi savų interesų, susijusių su na-cionalinio visuomeninio transliuotojo veikla, arba priklauso interesų grupėms (taip pat ir institucionalizuotoms), kurios turi būtent tokių interesų.

Minėta nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolė apima, be kita ko, fi -nansinį ir turto auditą – tai yra labai svarbi šios kontrolės dalis. Inter alia turi būti kontroliuojama, ar nacionalinis visuomeninis transliuotojas nepiktnaudžiauja savo ypatingu teisiniu statusu ir galimybėmis, kurias šis statusas teikia (taip pat ir radijo ir televizijos paslaugų rinkoje), ar jo veikloje nėra nukrypstama nuo konstitucinių sąžiningos konkurencijos imperatyvų, ar lėšos (ne tik valstybės biudžeto), kurios na-cionaliniam visuomeniniam transliuotojui yra skiriamos jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti, yra panaudojamos būtent šiam tikslui.

Tačiau nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė negali būti su-prantama vien kaip fi nansinis ar turto auditas. Tokia kontrolė turi apimti ir nacio-nalinio visuomeninio transliuotojo programų ir laidų struktūros bei turinio kryp-tingumo kontrolę (a priori (išankstinę) ir a posteriori (paskesniąją)), t. y. tokią jo veiklos stebėseną ir patikrą, kai nacionalinio visuomeninio transliuotojo programos ir laidos yra vertinamos inter alia iš Konstitucijos kylančios ir įstatymuose apibrėžtos šio transliuotojo misijos atžvilgiu.

Pabrėžtina, kad tokia kontrolė neturi virsti nacionalinio visuomeninio trans-liuotojo programų ir laidų cenzūra, kurią, kaip ir visų kitų visuomenės informavimo priemonių cenzūrą, expressis verbis draudžia Konstitucija.

VI

Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 da-lių (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę re-klamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra fi nansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, šio straipsnio 2 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama ko-mercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1 daly-je (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyta: „Reklama LRT programose transliuojama įstatymų nustatyta tvarka“; 3 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturi viršyti


15 procentų dienos transliavimo laiko“; 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko.“ Šio įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „LRT fi nansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, rekla-mą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Didė-jant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT fi nansavimas iš biudžeto“; 2 dalyje: „LRT savarankiškai vykdo komercinę, ūkinę, leidybos veiklą.“

2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta galimybė LRT programose trans-liuoti komercinę reklamą, taip pat nustatyti tam tikri reklamos (inter alia komerci-nės) transliavimo apribojimai.

Pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintos prin-cipinės nuostatos, būtent nuostatos, kad LRT apskritai gali transliuoti komercinę re-klamą, atitiktį Konstitucijai. Konkrečių šiose dalyse nustatytų reklamos transliavimo apribojimų konstitucingumas šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.

3. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. bir-želio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyti LRT fi nansavimo šaltiniai, vienas kurių yra pajamos, gautos už reklamą.

Pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija šios Lietuvos nacionalinio radijo ir te-levizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) dalies ta apimti-mi, kuria buvo nustatyta, kad LRT yra fi nansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, atitiktį Konstitucijai. Kitų šioje dalyje nustatytų LRT fi nansavimo šaltinių (inter alia pajamų už nekomercinę reklamą) konstitucingumas šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.

4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. bir-želio 29 d. redakcija) 2 dalyje buvo įtvirtintas LRT savarankiškumas vykdant komer-cinę, ūkinę, leidybos veiklą.

Pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija šios Lietuvos nacionalinio radijo ir te-levizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad LRT, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vyk-do komercinę veiklą, atitiktį Konstitucijai. LRT savarankiškumo vykdant kitą veiklą (inter alia transliuojant nekomercinę reklamą) konstitucingumas šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.

5. Konstitucijos 46 straipsnyje inter alia nustatyta, kad „valstybė remia visuome-nei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ (2 dalis); kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (3 dalis); kad „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“ (4 dalis).


6. Sprendžiant, ar pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos Lietuvos nacio-nalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatos ne-prieštaravo Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime:

– LRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, turi vykdyti ypatingą konstitucinę misiją – užtikrinti viešąjį interesą, t. y. Konstitucijoje įtvirtintą, jos gi-namą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai; tai ne rinkos dalyvio misija; nacionalinis visuomeninis transliuotojas nėra skirtas rinkai, tačiau jis konkuruoja su privačiais (komerciniais) radijo ir televizijos transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos; transliuodamas reklamą nacionalinis visuomeninis transliuotojas taip pat yra atitinkamų konkurencinių santykių (dėl reklamos) dalyvis;

– visuotinai pripažįstama, kad būtent nacionalinio visuomeninio transliuotojo fi nansavimas iš kelių šaltinių labiausiai užtikrina šio transliuotojo nepriklausomumą, inter alia nuo politinės valdžios; vienas iš šių šaltinių – pajamos, gautos už reklamą, inter alia komercinę; valstybių, kuriose nacionalinis visuomeninis transliuotojas gali gauti ir lėšų iš reklamos (inter alia komercinės), yra didžioji dauguma;

– valstybė turi konstitucinę priedermę užtikrinti nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą, inter alia pareigą visuomeniniam transliuotojui skirti deramą fi nansavimą, kad jis galėtų vykdyti savo konstitucinę misiją, teikti atitinkamas vie-šąsias transliavimo paslaugas; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją pa-sirinkti visuomeninio transliuotojo fi nansavimo modelį; nacionalinio visuomeninio transliuotojo fi nansavimo modelio pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonomi-nio tikslingumo dalykas, priklausantis įstatymų leidėjo kompetencijai;

– įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti, kad reklama nacionalinio visuomeni-nio transliuotojo programose ir laidose būtų leidžiama, taip pat gali nustatyti rekla-mos ribojimus; reklamos (inter alia komercinės) ribojimai visuomeninio transliuoto-jo programose ir laidose yra įstatymų leidybos, o ne konstitucinės kontrolės dalykas, nebent tie ribojimai akivaizdžiai paneigtų tam tikras konstitucines vertybes ir būtų žalingi visai visuomenei; tokiais atvejais jų atitiktis Konstitucijai galėtų būti tiriama;

– įstatymų leidėjas gali ne tik riboti reklamos transliavimą nacionalinio visuo-meninio transliuotojo programose ir laidose, bet ir įstatymu visiškai uždrausti trans-liuoti reklamą per nacionalinį radiją ir televiziją, bet tik jeigu visuomenės ištekliai, fi nansinės galimybės tai leidžia ir jeigu tai nepakenks nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai; tokiu ypatingu atveju įstatymų leidėjas privalo už-tikrinti nacionalinio visuomeninio transliuotojo deramą fi nansavimą kitais būdais, pavyzdžiui, iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos);

– jeigu yra pasirenkamas toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo fi nan-savimo modelis, kai šis transliuotojas gauna ir lėšų už transliuojamą reklamą, kons-tituciškai būtų nepagrįsta jį fi nansuoti vien iš reklamos ar daugiausia iš reklamos gautomis lėšomis;


– valstybės fi nansinė parama nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui, ku-riam įstatymu leidžiama transliuoti reklamą, neturi peržengti protingų, teisingų ribų, neturi pažeisti Europos (inter alia ES) teisės nuostatų; lėšos, kurios yra skiriamos na-cionaliniam visuomeniniam transliuotojui jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti, turi būti panaudojamos būtent šiam tikslui.

Šių, taip pat kitų iš Konstitucijos (ir iš įstatymų) nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui kylančių reikalavimų laikymąsi turi užtikrinti deramas nacionalinio visuomeninio transliuotojo valdymo modelis ir jo veiklos kontrolė.

7. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad nėra jokių konstitucinių argumentų, kurie leistų a priori teigti, kad LRT, kaip nacionalinis vi-suomeninis transliuotojas, apskritai negali transliuoti reklamos (komercinės arba ki-tokios), negali gauti ir lėšų už transliuojamą reklamą (komercinę arba kitokią), kaip, beje, ir lėšų už rengiamas ir (arba) transliuojamas kitų užsakovų nereklaminio turinio laidas, kad toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtina galimybę LRT transliuoti reklamą ir už tai gauti lėšų, savaime pažeidžia konstitucinę sąžiningos konkurencijos klauzulę, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kitas Konstitucijos nuostatas.

Tai pasakytina ir apie ginčijamų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstaty-mo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatų santykį su Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir ini-ciatyvą, 3 dalies nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat su 4 dalies nuostata, kad įstatymas draudžia monopo-lizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

8. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme, taip pat nagrinėjant šią konstitu-cinės justicijos bylą Konstitucinio Teismo posėdyje buvo pateikta informacija apie LRT veiklos faktinius aspektus, kuri, pareiškėjo – Seimo narių grupės manymu, rodo, kad LRT veikla nukrypsta nuo sąžiningos konkurencijos imperatyvų, neatitinka šio transliuotojo ypatingos konstitucinės misijos.

Pabrėžtina, kad teisinė pozicija dėl ginčijamų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatų atitikties Konsti-tucijai negali būti argumentuojama LRT (kaip ir bet kurio kito transliuotojo ar bet kurios kitos institucijos) veiklos vertinimu.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Lietuvos naciona-linio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

10. Sprendžiant, ar pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos Lietuvos nacio-nalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televi-


zija yra fi nansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacio-nalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštaravo Konstitucijai, pažymėtina, kad šių dalių ginčijamos nuostatos yra susijusios su šio įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2000 m. birže-lio 29 d. redakcija) įtvirtinta principine nuostata, kad LRT apskritai gali transliuoti komercinę reklamą, kuri šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta nepriešta-ravusia Konstitucijai. Argumentai, kuriais grindžiama Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, atitiktis Konstitucijai, yra mutatis mu-

tandis taikytini ir sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštaravo šio įstatymo 15 straips-nio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra fi nansuojama iš pajamų, gautų už ko-mercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą.

Taip pat pabrėžtina, kad LRT savarankiškumas transliuojant reklamą (inter alia komercinę) yra vienas iš LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, nepri-klausomumo nuo valdžios institucijų, pareigūnų, taip pat kitų asmenų kišimosi į LRT veiklą, aspektų; tokį nepriklausomumą privalu užtikrinti, kad šis transliuotojas vyk-dytų savo ypatingą konstitucinę misiją.

11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Lietuvos nacio-nalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televi-zija yra fi nansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacio-nalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

VII

Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietu-vos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies nuostatos „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudo-jimą programoms transliuoti“, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos progra-moms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, atitikties Konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.


1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. bir-želio 29 d. redakcija) 5 dalyje buvo nustatyta: „LRT turi pirmumo teisę į naujai su-koordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir tele-vizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis. LRT turi teisę turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas.“ Šio įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta: „LRT veikla nėra licencijuojama. Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms trans-liuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu, skiria Ryšių reguliavimo tar-nyba, sprendimą suderinusi su Komisija.“

2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvo inter alia įtvirtinta LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), kuri įgy-vendinama ne konkurso būdu.

Kitas nurodytose dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, inter alia Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje nu-statyti Ryšių reguliavimo tarnybos bei Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įgalioji-mai ne konkurso būdu skiriant kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuo-ti, šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.

3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama Lietuvos nacionalinio radijo ir te-levizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies nuosta-ta įtvirtino LRT tarybos įgaliojimus nustatyti LRT kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti. LRT tarybai priėmus sprendimą dėl būtinumo LRT suteik-ti naują elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį), atsiranda pagrindas įgyvendinti (ne konkurso būdu) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straips-nio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtintą pirmumo teisę į atitinkamą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį).

4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad radijo ir televizijos (žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus) funkcionavimas buvo ir tam tikru mastu tebėra susijęs su valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių, tokių kaip elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai), naudojimu, taip pat kad pagal Konstitu-ciją, kol elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai) nėra praradę savo, kaip riboto iš-tekliaus, pobūdžio, turi būti užtikrinta, kad nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus gaus naudoti naujai sukoordinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį). Konstatuota ir tai, kad konkuravimo dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių ri-botų išteklių teisinis reguliavimas negali neturėti ypatumų, palyginti su kitais konku-rencijos santykiais, taip pat pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis, kad


nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus turi gauti naudoti naujai sukoor-dinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį), turi būti nustatytas įstatymu.

5. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad nėra jokių konstitucinių argumen-tų, kurie leistų teigti, kad LRT pirmumo teisės į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), įgyvendinamos ne konkurso būdu, įtvirtinimas Lie-tuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rug-pjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje, pažeidė Konstituciją, inter alia joje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, sąžiningos konkurencijos imperatyvus.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Lietuvos nacionali-nio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos na-cionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

7. Minėta, kad pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalį (jos 3 punktą) LRT taryba tu-rėjo įgaliojimus nustatyti LRT kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms trans-liuoti, taip pat kad LRT tarybai priėmus sprendimą dėl būtinumo LRT suteikti naują elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį) atsiranda pagrindas įgyvendinti (ne konkur-so būdu) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtintą pirmumo teisę į atitinkamą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį).

8. Argumentai, kuriais grindžiama Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įsta-tymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), Visuomenės informavi-mo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir te-levizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, atitiktis Konstitucijai, yra mutatis mutandis taikytini ir sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštaravo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. re-dakcija) 1 dalies nuostata „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms trans-liuoti“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.


Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 5 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pro-gramose transliuoti komercinę reklamą, 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 1 dalies nuostata „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos naci-onalinis radijas ir televizija yra fi nansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 2 dalis ta apim-timi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuoda-ma komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 75-2272) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.




167

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS FIZINIŲ ASMENŲ PAJAMŲ MOKESČIO LAIKINOJO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO 1 DALIES 1 PUNKTO (1998 M. RUGSĖJO 29 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCIJAI


Vilnius


sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. gruodžio 21 d. išnagrinėjo bylą Nr. 47/03 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriau-siojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos fi zinių asme-nų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (1998 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nuostata „Pajamų mokestis neišskaitomas: 1) pensininkams <...> iš kitų užsienio valstybių mokamų pensijų, kurios apmokestintos tose valstybėse“ neprieš-taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.


I

Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies (1998 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nuosta-ta „Pajamų mokestis neišskaitomas: 1) pensininkams <...> iš kitų užsienio valstybių mokamų pensijų, kurios apmokestintos tose valstybėse“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

II

Pareiškėjo prašymas grindžiamas tuo, kad pensininkų, gaunančių pensiją iš Lie-tuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo fondų, valstybės ir savivaldybių biudžetų, pensija nėra apmokestinama fi zinių asmenų pajamų mokesčiu, o pensi-ninkų, gaunančių pensiją iš užsienio valstybių, pensija šiuo mokesčiu neapmokes-tinama tik tuomet, jeigu ji buvo apmokestinta tose užsienio valstybėse. Bet ir vienų,


ir kitų pensininkų gaunamos senatvės pensijos yra vienarūšės pajamos, jos skirtos minimaliam gyvenimo lygiui užtikrinti asmenims, nedarbingiems dėl senatvės, todėl jeigu vienos iš jų apmokestinamos, o kitos – ne, vienodus požymius turinčios asmenų grupės atsiduria skirtingose padėtyse. Pareiškėjo manymu, tokiu teisiniu reguliavimu pensijų iš užsienio valstybių gavėjai yra diskriminuojami, palyginti su pensininkais, gaunančiais pensijas iš Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo fondų, valstybės ir savivaldybių biudžetų, ir šitaip yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straips-nio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-mens – Seimo atstovo Seimo nario A. Butkevičiaus rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Įstatymo nuostata Konstitucijai neprieštarauja. Suinteresuo-to asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Lietuvos mokesčių sistema iš esmės atitinka daugumos pasaulio valstybių mo-kesčių sistemas, kuriose apmokestinimas nustatomas pagal rezidavimo vietą: valsty-bė turi teisę apmokestinti visas savo nuolatinių gyventojų pajamas, kad ir kur būtų jų šaltinis, atsižvelgdama į užsienio valstybėse sumokėtus mokesčius, kitas aplinkybes. Sprendžiant, ar mokesčių mokėtojų padėtis yra vienoda, atsižvelgtina į tai, vienodos yra jų gaunamos pajamos ar jos skiriasi. Pajamos yra skirstomos pagal rūšį ir šaltinį. Jos laikomos vienodomis, jeigu sutampa pagal abu šiuos kriterijus.

Nagrinėjamu atveju pajamos sutampa pagal rūšį (pensijos), bet ne pagal šaltinį (jas moka arba Lietuva, arba užsienio valstybė). Todėl negalima teigti, kad mokesčių mokėtojo, gaunančio pensiją iš Lietuvos, padėtis yra tokia pat, kaip to, kuris pensiją gauna iš užsienio valstybės.

2. Apmokestinimas pagal rezidavimo vietą reiškia, kad valstybės nuolatiniai gy-ventojai moka mokesčius nuo pajamų, gautų ne tik toje valstybėje (rezidavimo valsty-bėje), bet ir užsienyje (pajamų šaltinio valstybėje). Užsienio valstybės tokias pajamas taip pat gali apmokestinti, todėl jos gali būti apmokestintos dukart. Ginčijama nuos-tata nustatė vienodą apmokestinimą mokesčių mokėtojams, gaunantiems vienodas pajamas – pensijas iš Lietuvos arba pensijas iš užsienio valstybės, taigi neleido dukart apmokestinti pensijų, gaunamų iš užsienio valstybių, su kuriomis Lietuva nėra pasi-rašiusi tarptautinių sutarčių dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos fi nansų ministrės D. Grybauskaitės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Europos teisės departamento prie Lietuvos Res-publikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno, Valstybi-nės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos fi nansų ministerijos viršininko

◆ DĖL FIZINIŲ ASMENŲ PAJAMŲ MOKESČIO LAIKINOJO ĮSTATYMO 169

pirmojo pavaduotojo J. Gurausko ir viršininko pavaduotojos B. Černiuvienės, Teisės instituto direktoriaus pavaduotojos V. Valeckaitės rašytiniai paaiškinimai.


konstatuoja:

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (1998 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nuostata „Pajamų mokestis ne-išskaitomas: 1) pensininkams <...> iš kitų užsienio valstybių mokamų pensijų, kurios apmokestintos tose valstybėse“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

2. Pareiškėjas abejoja, ar toks teisinis reguliavimas, kai pensininkų, gaunančių pensiją iš Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo fondų, valstybės ir savivaldybių biudžetų, pensija nėra apmokestinama fi zinių asmenų pajamų mokes-čiu, o pensininkų, gaunančių pensiją iš užsienio valstybių, pensija šiuo mokesčiu ne-apmokestinama tik tuomet, jeigu ji buvo apmokestinta tose užsienio valstybėse, ne-diskriminuoja pensijų iš užsienio valstybių gavėjų, palyginti su pensininkais, gaunan-čiais pensijas iš Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo fondų, valsty-bės ir savivaldybių biudžetų, ir neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjas, ginčydamas minėtos nuostatos atitiktį Konstitucijai, abejoja tik dėl jos atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir neginčija jos atitikties kitoms Konstitucijos nuostatoms.

3. Sprendžiant, ar ginčijama nuostata neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlys-tės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos gyventojai gali gauti pensijas, įvairias kitas išmokas ir iš kitų valstybių, tačiau jos, jeigu nėra atitinkamų tarpvalstybinių susitarimų, nelaikytinos išmokomis, mokamomis įgyven-dinant iš Konstitucijos 52 straipsnio valstybei kylančias pareigas. Tokių išmokų, inter

alia pensijų, skyrimo ir mokėjimo pagrindai nustatomi kitų valstybių teisės aktais, jos Lietuvos Respublikos Konstitucijos atžvilgiu yra kitokios prigimties nei pensi-jos ar kitos išmokos, mokamos Lietuvos gyventojams įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas.

4. Mokesčių nustatymas – išimtinė įstatymų leidėjo konstitucinė kompetencija (Konstitucijos 67, 127 straipsniai). Apmokestinami objektai gali būti labai įvairūs. Įstatymų leidėjas, turintis iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus nustatyti, kas yra apmokestinama, turi diskreciją spręsti ir tai, ar apmokestinti iš užsienio valstybių gaunamas įvairias išmokas, inter alia pensijas. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konsti-tucijos, turi ir teisę keisti nustatytą mokesčių teisinį reguliavimą. Nustatydamas mo-kesčius įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia

konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo principų. Nustatant mokes-čius įstatymų leidėją saisto ir valstybės įsipareigojimai, kylantys iš Lietuvos Respubli-kos tarptautinių sutarčių (inter alia iš dvišalių bei daugiašalių sutarčių dėl pajamų ir


(arba) kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo), taip pat reikalavimai, kylantys iš Lietuvos narystės Europos Sąjungoje.

5. Konstatavus, kad išmokos iš kitų valstybių, inter alia pensijos, jeigu nėra ati-tinkamų tarpvalstybinių susitarimų, Konstitucijos atžvilgiu yra kitokios prigimties nei pensijos ar kitos išmokos, mokamos Lietuvos gyventojams įgyvendinant Konsti-tucijos 52 straipsnio nuostatas, taip pat kad įstatymų leidėjas turi diskreciją spręsti, ar apmokestinti iš užsienio valstybių gaunamas pensijas, konstatuotina ir tai, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (1998 m. rugsėjo 29 d. re-dakcija) nuostata „Pajamų mokestis neišskaitomas: 1) pensininkams <...> iš kitų už-sienio valstybių mokamų pensijų, kurios apmokestintos tose valstybėse“ prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Fizinių asmenų pa-jamų mokesčio laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (1998 m. rugsėjo 29 d. redak-cija) nuostata „Pajamų mokestis neišskaitomas: 1) pensininkams <...> iš kitų užsie-nio valstybių mokamų pensijų, kurios apmokestintos tose valstybėse“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-vos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos fi zinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (1998 m. rugsėjo 29 d. redakcija; Žin., 1998, Nr. 90-2481) nuostata „Pajamų mokestis neišskaitomas: 1) pensininkams <...> iš kitų užsie-nio valstybių mokamų pensijų, kurios apmokestintos tose valstybėse“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.





SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO (NR. 1B-40/2006) IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO 2 DALIES 1 PUNKTAS (PAREIŠKĖJO PRAŠYME NURODYTA 2004 M. LAPKRIČIO 26 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. KOVO 22 D. NUTARIMU NR. 309 „DĖL NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ SOCIALINIO DRAUDIMO IŠMOKŲ NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ SOCIALINIO DRAUDIMO IŠMOKŲ NUOSTATŲ 13.1 PUNKTAS (PAREIŠKĖJO PRAŠYME NURODYTA 2004 M. RUGPJŪČIO 30 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 29 STRAIPSNIO 1 DALIAI, 48 STRAIPSNIO 1 DALIAI, 52 STRAIPSNIUI, KONSTITUCINIAM TEISINĖS

VALSTYBĖS PRINCIPUI, GRĄŽINIMO PAREIŠKĖJUI

2006 m. spalio 10 d.

Vilnius


sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Klaipėdos

apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-40/2006) ištirti, ar Lietuvos Res-publikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2006 m. spalio 10 d. sprendimas ◆172


nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socia-linio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nuro-dyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo iš-mokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 13.1 punktas (pa-reiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija) neprieštarauja Kons-titucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Šis prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2006 m. rugsėjo 7 d.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.1. Ginčijamuose Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio drau-

dimo įstatymo ir Nuostatų punktuose yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka minėto įstatymo nustatytas sąlygas, tačiau yra įvykę inter alia tada, kai apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybė-mis.

Taigi visais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo metu darbuotojas buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis, tas nelaimingas atsitiki-mas, kad ir kokios būtų jo priežastys, pripažįstamas nedraudiminiu įvykiu. Toks ne-laimingas atsitikimas yra pripažįstamas nedraudiminiu įvykiu net tais atvejais, kai jis įvyko dėl darbdavio, nesudariusio darbuotojui saugių ir sveikų darbo sąlygų, kaltės, o darbuotojo girtumas buvo nedidelio laipsnio ir neturėjo jokios įtakos nelaimingam atsitikimui. Pareiškėjo teigimu, šitaip iš darbuotojo (o jeigu jis miršta – iš jo šeimos narių) yra atimama teisė gauti nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo iš-mokas net tais atvejais, kai darbuotojo neblaivumas neturėjo jokios įtakos nelaimin-gam atsitikimui įvykti ir dėl nelaimingo atsitikimo darbe kaltas ne darbuotojas, o darbdavys.

2. Pareiškėjo teigimu, anksčiau (iki nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą) nu-statytas teisinis reguliavimas nebuvo toks „kategoriškas“: tiriant nelaimingus atsiti-

◆ DĖL PRAŠYMO GRĄŽINIMO PAREIŠKĖJUI 173

kimus darbe būdavo nustatoma, ar darbuotojo neblaivumas ar apsvaigimas nuo nar-kotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, kai tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis, turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui.


konstatuoja:

I

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme yra nustatyti prašymų Konstituciniam Teismui ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai turinio, formos bei priedų bendrieji reikalavimai (Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnis), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų ir apylinkių teismų nutarčių, kuriomis kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, specialūs reikalavimai (Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnis). Minėti reikalavimai yra sukonkretinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento VI skyriaus 1 skirsnyje.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta tikslus ginčijamo teisės akto pavadinimas, numeris, priėmimo data ir kiti jam identifi kuoti būtini duomenys, jo paskelbimo šaltinis (jeigu buvo skelbtas). Pagal tos pačios dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje yra nustatyta, kas turi būti nu-rodoma prašyme ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai, kai su tokiu prašymu į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismo nutartyje, kuria teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomo-nės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai (5 punktas), taip pat turi būti suformuluotas teismo prašymas Konstituciniam Teis-mui (6 punktas).

Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje inter alia nustatyta, kad prie prašy-mo pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas (3 dalies 1 punktas); nuo-rašai pateikiami Konstituciniam Teismui po 30 egzempliorių (5 dalies 1 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio 1 dalį (2005 m. liepos 7 d. redakcija) ofi cialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidi-nyje „Valstybės žinios“.

Pagal Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo reglamento patvirtinimo“ (su vėlesniu papildymu ir pakeitimu) patvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento


VI skyriaus 1 skirsnio 15 punktą ginčijamo teisės akto (jo dalies) nuorašu laikytinas teisės akto tekstas, paskelbtas „Valstybės žiniose“.

Konstitucinio Teismo įstatyme ir Konstitucinio Teismo reglamente nustatyti pra-šymų Konstituciniam Teismui ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai turinio, formos bei priedų bendrieji reikalavimai ir teismų nutarčių, kuriomis kreipiamasi į Konsti-tucinį Teismą, specialūs reikalavimai taikytini ir Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje numatytų specializuotų teismų nutartims, kuriomis kreipiamasi į Konstitucinį Teis-mą (Konstitucinio Teismo 2005 m. kovo 31 d. sprendimas).

2. Konstatuotina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymą – taip pat ir tais atve-jais, kai ginčijami teisės aktai (jų dalys) buvo keičiami ir (arba) papildomi, – teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, nutartyje privalo tiksliai nu-rodyti, kurios redakcijos teisės akto (jo dalies) atitiktis aukštesnės galios teisės aktui yra ginčijama. Prie prašymo ištirti, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, turi būti pridedamas būtent tos redakcijos ginčijamo teisės akto (jo dalies) viso teksto nuorašas – „Valstybės žiniose“ paskelbtas teisės akto tekstas.

Priešingu atveju teismo prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštes-nės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes, Konstitucinio Teismo pirmininko potvarkiu arba Konstitucinio Teismo sprendimu gali būti pripažįstamas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 67 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus paša-linti buvę trūkumai (Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalis).

II

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja in-

ter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija).

Pareiškėjas taip pat nurodo įstatymo, kurio nuostatų atitiktį Konstitucijai ginčija, numerį – VIII-1509 ir tai, kad šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), kurio atitiktis Konstitucija gin-čijama, įsigaliojo „nuo 2005 m. sausio 1 d.“

Prie prašymo yra pridėtas Seimo 2003 m. lapkričio 11 d. priimto Lietuvos Res-publikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1819) viso teksto nuorašas – „Valstybės žiniose“ paskelb-tas šio įstatymo tekstas.


2. Seimas 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos nelaimingų atsi-tikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, kuriam buvo suteiktas numeris VIII-1509. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.

3. Seimas 2003 m. lapkričio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos nelaimingų at-sitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudi-mo įstatymas (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papil-dymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymui buvo suteiktas numeris IX-1819.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pa-keitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „šis įstatymas, išskyrus 29 straipsnį“, įsigalioja „nuo 2004 m. sausio 1 d.“, o to paties straipsnio 2 dalyje – kad „šio įstatymo 29 straipsnis“ įsigalioja „nuo 2005 m. sausio 1 d.“

Pažymėtina, kad minėtos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų soci-alinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos yra suformuluotos netiksliai, nes pačiame Seimo 2003 m. lapkričio 11 d. priimtame Ne-laimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatyme 29 straipsnio nėra – jame tėra trys straipsniai.

Konstatuotina, kad nurodyta 2005 m. sausio 1 d. – tai ne Seimo 2003 m. lap-kričio 11 d. priimto Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio drau-dimo įstatymo pakeitimo įstatymo 29 straipsnio, bet Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 29 straipsnio taikymo pradžios data.

Konstatuotina, kad naujos redakcijos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas įsigaliojo 2004 m. sausio 1 d. ir nuo tos dienos turėjo būti taikomas, išskyrus jo 29 straipsnį, kurio taikymo pradžios data – 2005 m. sausio 1 d.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. pri-imto Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio drau-dimo įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo antrojo skirsnio 2 straipsnį Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeiti-mo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) vietoje skaičiaus „2005“ buvo įrašytas skaičius „2006“. Taigi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 29 straipsnio taikymo pradžios data buvo nukelta iš 2005 m. sausio 1 d. į 2006 m. sausio 1 d.

4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta:

„Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus


nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių:

1) apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psicho-tropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis <...>.“

5. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstaty-mas (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2004 m. birželio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4, 7, 26, 27 straipsnių pakeitimo įstatymu (Nr. IX-2262); Seimo 2004 m. lapkričio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įsta-tymo, Sveikatos draudimo įstatymo, Nedarbo socialinio draudimo įstatymo, Valsty-binių socialinio draudimo pensijų įstatymo, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo, Invalidų socialinės integracijos įstatymo, Valstybinių so-cialinio draudimo pensijų įstatymo 33, 34, 36, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo 451 straipsniu įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 9, 16, 28, 35, 36, 40, 43, 45, 49, 50, 54 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildy-mo 556 straipsniu ir VII skyriumi įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2, 10, 28, 29, 34, 35, 38, 39, 40, 45, 49, 54, 56 straipsnių pakeitimo ir papildy-mo bei įstatymo papildymo 551, 552, 553, 554, 555 straipsniais įstatymo, Ligos ir moti-nystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu (Nr. IX-2540); Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymu (Nr. IX-2561); Seimo 2005 m. gegužės 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės soci-alinio draudimo įstatymo, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pa-keitimo ir papildymo įstatymo įstatymu (Nr. X-211); Seimo 2005 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu (Nr. X-475); Seimo 2006 m. birželio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos nelaimingų at-sitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3, 13, 15 ir 26 straips-nių pakeitimo įstatymu (Nr. X-668).

6. Nagrinėjamo prašymo kontekste pabrėžtina, kad Nelaimingų atsitikimų dar-be ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo nei iki pa-reiškėjo kreipimosi su prašymu į Konstitucinį Teismą, nei vėliau. Pareiškėjo kreipi-mosi į Konstitucinį Teismą metu šis punktas buvo išdėstytas 2003 m. lapkričio 11 d.


redakcija. Jis niekuomet nebuvo išdėstytas 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija, kaip nurodoma pareiškėjo prašyme.

7. Nagrinėjamo prašymo kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjo ginčija-mas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo, šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2003 m. lapkričio 11 d. redak-cija), kurioje išdėstytas šis punktas, buvo keičiama ir papildoma:

– Seimo 2004 m. birželio 8 d. priimtu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4, 7, 26, 27 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsniu – juo buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija);

– Seimo 2005 m. gegužės 19 d. priimtu Ligos ir motinystės socialinio draudi-mo įstatymo, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesi-ne liga laikinojo įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo antrojo skirsnio 3 straipsniu – juo buvo papildytas ir naujai išdėstytas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstaty-mo 7 straipsnio 2 dalies (2004 m. birželio 8 d. redakcija) 6 punktas (2003 m. lapkri-čio 11 d. redakcija).

8. Darytina prielaida, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punk-tas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituci-niam teisinės valstybės principui, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 1 punktas (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija).

9. Konstatuotina, kad nurodyti pareiškėjo prašymo ištirti, ar Nelaimingų atsi-tikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija) nepriešta-rauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui, netikslumai (ypač atsižvelgiant į tai, kad Konsti-tucinio Teismo prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo punktas, išdėstytas ta redakcija, kuria jis iš tikrųjų niekuomet nebuvo išdėstytas) reiškia, jog šis prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 67 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį yra grąžintinas pareiškėjui.


Minėta, kad prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

III

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja inter alia Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsi-tikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo iš-mokų nuostatų 13.1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Nuostatų 13.1 punktas (pareiškėjo prašyme nu-rodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija), kurio atitiktį Konstitucijai jis ginčija, įsiga-liojo 2004 m. rugpjūčio 31 d.

Prie prašymo yra pridėta ne tik Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo iš-mokų nuostatų patvirtinimo“ viso teksto nuorašas – „Valstybės žiniose“ paskelbtas šio Vyriausybės nutarimo tekstas, bet ir Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nuta-rimo Nr. 1074 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo iš-mokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ bei Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutari-mo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ visų tekstų nuorašai – „Valstybės žiniose“ paskelbti šių Vyriausybės nutarimų tekstai.

2. Vyriausybė 2004 m. kovo 22 d. priėmė nutarimą Nr. 309 „Dėl Nelaimingų at-sitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatus.

Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2004 m. kovo 26 d.3. Nuostatų 13 punkte buvo inter alia nustatyta:„Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe

arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šių Nuostatų 7, 8, 10 ar 11 punktuose nustatytas sąlygas, tačiau įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių:

13.1. apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psi-chotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technolo-gijos ypatybėmis.

Neblaivumas ar apsvaigimas nelaimingo atsitikimo darbe ar ūmios profesinės li-gos metu nustatomas vadovaujantis Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų


neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 (Žin., 1996, Nr. 6-158).

Jeigu neblaivumas ar apsvaigimas nenustatytas šio punkto antrojoje pastraipoje nustatyta tvarka, šis faktas įrodomas pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigų atliktų tyrimų išvadas apie nustatytą alkoholio ar svaigiųjų medžiagų koncentraciją biologi-nėse organizmo terpėse (kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose), o nesant tyrimo – pagal apdraustojo asmens medicininiuose dokumentuose aprašytus asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų ar kitų turinčių reikiamą kvalifi kaciją ir įgūdžius medicinos specialistų nustatytus neblaivumo ar apsvaigimo nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų būseną įrodančius klinikinius simptomus, taip pat remiantis darbdavio sudarytos komisijos ar nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvada <...>.“

4. Minėtas Vyriausybės nutarimas (juo patvirtinti Nuostatai) buvo keičiamas: Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1074 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų dar-be ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“; Vyriausybės 2005 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 420 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų dar-be ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“; Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 895 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų dar-be ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“; Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir pro-fesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“; Vyriau-sybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“.

5. Nagrinėjamo prašymo kontekste pabrėžtina, kad iki pareiškėjo kreipimosi su prašymu į Konstitucinį Teismą Nuostatų 13.1 punktas (2004 m. kovo 22 d. redakcija) keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo. Pareiškėjo kreipimosi į Konstitucinį Teismą metu Nuostatų 13.1 punktas buvo išdėstytas pirmine – 2004 m. kovo 22 d. – redak-cija. Jis niekuomet nebuvo išdėstytas 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija, kaip nurodo pareiškėjas.

Beje, Vyriausybės nutarimo, kurio 13.1 punkto atitiktis Konstitucijai ginčijama, priėmimo data pareiškėjo prašyme kai kur taip pat nurodoma klaidingai – ne 2004 m. kovo 22 d., bet 2004 m. kovo 26 d.; tai, kaip minėta, yra ne šio Vyriausybės nutarimo priėmimo, bet jo įsigaliojimo data.

6. Pažymėtina, kad nors iki pareiškėjo kreipimosi su prašymu į Konstitucinį Teismą Nuostatų 13.1 punktas (2004 m. kovo 22 d. redakcija) keičiamas ir (arba)


papildomas nebuvo, Nuostatų 13 punktas, kuris apima ir pareiškėjo ginčijamą 13.1 punktą, buvo keičiamas:

– Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 1074 „Dėl Lietuvos Respu-blikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakei-timo“, įsigaliojusio 2004 m. rugpjūčio 31 d., 2 punktu – juo buvo pakeista ir naujai išdėstyta Nuostatų 13.2 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija) pirmoji pastraipa;

– Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų dar-be ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, priimto jau po pareiškėjo kreipimosi su prašymu į Konstitucinį Teismą ir įsigalioju-sio 2006 m. rugsėjo 22 d., 2 punktu – juo buvo pakeista ir naujai išdėstyta Nuostatų 13.1 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija) antroji pastraipa.

7. Darytina prielaida, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (pareiš-kėjo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija) neprieštarauja Konstitu-cijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam tei-sinės valstybės principui, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (2004 m. kovo 22 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Iš pareiškėjo prašymo argumentų darytina prielaida, kad jam abejonių kilo ne dėl Nuostatų viso 13.1 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija), o tik dėl šio punkto pir-mosios pastraipos atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Konstatuotina, kad nurodyti pareiškėjo prašymo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (pareiškė-jo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, netikslumai (ypač atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nu-tarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio drau-dimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir pro-fesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų punktas, išdėstytas ta redakcija, kuria jis iš tikrųjų niekuomet nebuvo išdėstytas) reiškia, jog šis prašymas neatitinka


Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 67 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį yra grąžintinas pareiškėjui.


Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, 25 straipsnio 2 dalimi, 28, 66, 67, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjui – Klaipėdos apygardos administraciniam teismui prašymą (Nr. 1B-40/2006) ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir pro-fesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškė-jo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ne-laimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija) ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.



182

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO (NR. 1B-41/2006) IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO 2 DALIES 1 PUNKTAS (PAREIŠKĖJO PRAŠYME NURODYTA 2004 M. LAPKRIČIO 26 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. KOVO 22 D. NUTARIMU NR. 309 „DĖL NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ SOCIALINIO DRAUDIMO IŠMOKŲ NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ NELAIMINGŲ ATSITIKIMŲ DARBE IR PROFESINIŲ LIGŲ SOCIALINIO DRAUDIMO IŠMOKŲ NUOSTATŲ 13.1 PUNKTAS (PAREIŠKĖJO PRAŠYME NURODYTA 2004 M. RUGPJŪČIO 30 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 29 STRAIPSNIO 1 DALIAI, 48 STRAIPSNIO 1 DALIAI, 52 STRAIPSNIUI, KONSTITUCINIAM TEISINĖS

VALSTYBĖS PRINCIPUI, GRĄŽINIMO PAREIŠKĖJUI

2006 m. spalio 11 d.

Vilnius


sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Klaipėdos apy-

gardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-41/2006) ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.


I

1. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administra-cinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą


su prašymu ištirti, ar Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 13.1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. rug-pjūčio 30 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Šis prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2006 m. rugsėjo 7 d.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.1. Ginčijamuose Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio drau-

dimo įstatymo ir Nuostatų punktuose yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie ati-tinka minėto įstatymo nustatytas sąlygas, tačiau yra įvykę inter alia tada, kai apdraus-tasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis.

Taigi visais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo metu darbuotojas buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis, tas nelaimingas atsitikimas, kad ir kokios būtų jo priežastys, pripažįstamas nedraudiminiu įvykiu. Toks nelaimingas atsitikimas yra pripažįstamas nedraudiminiu įvykiu net tais atvejais, kai jis įvyko dėl darbdavio, nesudariusio darbuotojui saugių ir sveikų darbo sąlygų, kaltės, o darbuotojo girtumas buvo nedidelio laipsnio ir neturėjo jokios įtakos nelaimingam atsitikimui. Pa-reiškėjo teigimu, šitaip iš darbuotojo (o jeigu jis miršta – iš jo šeimos narių) yra atimama teisė gauti nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokas net tais atvejais, kai darbuotojo neblaivumas neturėjo jokios įtakos nelaimingam atsitikimui įvykti ir dėl nelaimingo atsitikimo darbe kaltas ne darbuotojas, o darbdavys.

2. Pareiškėjo teigimu, anksčiau (iki nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą) nu-statytas teisinis reguliavimas nebuvo toks „kategoriškas“: tiriant nelaimingus atsiti-kimus darbe būdavo nustatoma, ar darbuotojo neblaivumas ar apsvaigimas nuo nar-kotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, kai tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis, turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui.


konstatuoja:

I

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme yra nustatyti prašymų Konstituciniam Teismui ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai turinio, formos bei


priedų bendrieji reikalavimai (Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnis), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų ir apylinkių teismų nutarčių, kuriomis kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, specialūs reikalavimai (Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnis). Minėti reikalavimai yra sukonkretinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento VI skyriaus 1 skirsnyje.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta tikslus ginčijamo teisės akto pavadinimas, numeris, priėmimo data ir kiti jam identifi kuoti būtini duomenys, jo paskelbimo šaltinis (jeigu buvo skelbtas). Pagal tos pačios dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje yra nustatyta, kas turi būti nu-rodoma prašyme ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai, kai su tokiu prašymu į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismo nutartyje, kuria teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomo-nės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai (5 punktas), taip pat turi būti suformuluotas teismo prašymas Konstituciniam Teis-mui (6 punktas).

Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje inter alia nustatyta, kad prie prašy-mo pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas (3 dalies 1 punktas); nuo-rašai pateikiami Konstituciniam Teismui po 30 egzempliorių (5 dalies 1 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio 1 dalį (2005 m. liepos 7 d. redakcija) ofi cialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidi-nyje „Valstybės žinios“.

Pagal Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respu-blikos Konstitucinio Teismo reglamento patvirtinimo“ (su vėlesniu papildymu ir pa-keitimu) patvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento VI sky-riaus 1 skirsnio 15 punktą ginčijamo teisės akto (jo dalies) nuorašu laikytinas teisės akto tekstas, paskelbtas „Valstybės žiniose“.

Konstitucinio Teismo įstatyme ir Konstitucinio Teismo reglamente nustatyti pra-šymų Konstituciniam Teismui ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai turinio, formos bei priedų bendrieji reikalavimai ir teismų nutarčių, kuriomis kreipiamasi į Konsti-tucinį Teismą, specialūs reikalavimai taikytini ir Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje numatytų specializuotų teismų nutartims, kuriomis kreipiamasi į Konstitucinį Teis-mą (Konstitucinio Teismo 2005 m. kovo 31 d. sprendimas).

2. Konstatuotina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymą – taip pat ir tais atve-jais, kai ginčijami teisės aktai (jų dalys) buvo keičiami ir (arba) papildomi, – teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį


aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, nutartyje privalo tiksliai nu-rodyti, kurios redakcijos teisės akto (jo dalies) atitiktis aukštesnės galios teisės aktui yra ginčijama. Prie prašymo ištirti, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, turi būti pridedamas būtent tos redakcijos ginčijamo teisės akto (jo dalies) viso teksto nuorašas – „Valstybės žiniose“ paskelbtas teisės akto tekstas.

Priešingu atveju teismo prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštes-nės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes, Konstitucinio Teismo pirmininko potvarkiu arba Konstitucinio Teis-mo sprendimu gali būti pripažįstamas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstaty-mo 66 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 67 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvar-ka, kai bus pašalinti buvę trūkumai (Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalis).

II

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja in-

ter alia Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija).

Pareiškėjas taip pat nurodo įstatymo, kurio nuostatų atitiktį Konstitucijai ginčija, numerį – VIII-1509 ir tai, kad šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), kurio atitiktis Konstitucija gin-čijama, įsigaliojo „nuo 2005 m. sausio 1 d.“

Prie prašymo yra pridėtas Seimo 2003 m. lapkričio 11 d. priimto Lietuvos Res-publikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1819) viso teksto nuorašas – „Valstybės žiniose“ paskelb-tas šio įstatymo tekstas.

2. Seimas 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos nelaimingų atsi-tikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, kuriam buvo suteiktas numeris VIII-1509. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.

3. Seimas 2003 m. lapkričio 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos nelaimingų at-sitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudi-mo įstatymas (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papil-dymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymui buvo suteiktas numeris IX-1819.


Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pa-keitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „šis įstatymas, išskyrus 29 straipsnį“, įsigalioja „nuo 2004 m. sausio 1 d.“, o to paties straipsnio 2 dalyje – kad „šio įstatymo 29 straipsnis“ įsigalioja „nuo 2005 m. sausio 1 d.“

Pažymėtina, kad minėtos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų soci-alinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos yra suformuluotos netiksliai, nes pačiame Seimo 2003 m. lapkričio 11 d. priimtame Ne-laimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatyme 29 straipsnio nėra – jame tėra trys straipsniai.

Konstatuotina, kad nurodyta 2005 m. sausio 1 d. – tai ne Seimo 2003 m. lap-kričio 11 d. priimto Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio drau-dimo įstatymo pakeitimo įstatymo 29 straipsnio, bet Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 29 straipsnio taikymo pradžios data.

Konstatuotina, kad naujos redakcijos Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas įsigaliojo 2004 m. sausio 1 d. ir nuo tos dienos turėjo būti taikomas, išskyrus jo 29 straipsnį, kurio taikymo pradžios data – 2005 m. sausio 1 d.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. pri-imto Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio drau-dimo įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo antrojo skirsnio 2 straipsnį Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeiti-mo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) vietoje skaičiaus „2005“ buvo įrašytas skaičius „2006“. Taigi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 29 straipsnio taikymo pradžios data buvo nukelta iš 2005 m. sausio 1 d. į 2006 m. sausio 1 d.

4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta:

„Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių:

1) apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psicho-tropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis <...>.“

5. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įsta-tymas (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2004 m. birželio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4, 7, 26, 27 straipsnių pakeitimo įstatymu (Nr. IX-2262); Seimo 2004 m. lapkričio 4 d. priimtu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo


įstatymo, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo, Sveikatos draudimo įstatymo, Nedarbo socialinio draudi-mo įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo, Valstybinio socia-linio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo, Invalidų socialinės integracijos įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 33, 34, 36, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo 451 straipsniu įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 9, 16, 28, 35, 36, 40, 43, 45, 49, 50, 54 straipsnių pakeitimo ir papil-dymo bei įstatymo papildymo 556 straipsniu ir VII skyriumi įstatymo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2, 10, 28, 29, 34, 35, 38, 39, 40, 45, 49, 54, 56 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 551, 552, 553, 554, 555 straipsniais įstatymo, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakei-timo ir papildymo įstatymu (Nr. IX-2540); Seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pa-keitimo įstatymo pakeitimo įstatymu (Nr. IX-2561); Seimo 2005 m. gegužės 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įstatymu (Nr. X-211); Seimo 2005 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Res-publikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu (Nr. X-475); Sei-mo 2006 m. birželio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3, 13, 15 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymu (Nr. X-668).

6. Nagrinėjamo prašymo kontekste pabrėžtina, kad Nelaimingų atsitikimų dar-be ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo nei iki pa-reiškėjo kreipimosi su prašymu į Konstitucinį Teismą, nei vėliau. Pareiškėjo kreipi-mosi į Konstitucinį Teismą metu šis punktas buvo išdėstytas 2003 m. lapkričio 11 d. redakcija. Jis niekuomet nebuvo išdėstytas 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija, kaip nu-rodoma pareiškėjo prašyme.

7. Nagrinėjamo prašymo kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjo ginčija-mas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo, šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2003 m. lapkričio 11 d. redak-cija), kurioje išdėstytas šis punktas, buvo keičiama ir papildoma:

– Seimo 2004 m. birželio 8 d. priimtu Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4, 7, 26, 27 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsniu – juo buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Nelaimingų atsitikimų darbe ir


profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija);

– Seimo 2005 m. gegužės 19 d. priimtu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įsta-tymo, Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo ir papil-dymo įstatymo antrojo skirsnio 3 straipsniu – juo buvo papildytas ir naujai išdės-tytas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2004 m. birželio 8 d. redakcija) 6 punktas (2003 m. lapkri-čio 11 d. redakcija).

8. Darytina prielaida, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punk-tas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituci-niam teisinės valstybės principui, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 1 punktas (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija).

9. Konstatuotina, kad nurodyti pareiškėjo prašymo ištirti, ar Nelaimingų atsi-tikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija) nepriešta-rauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui, netikslumai (ypač atsižvelgiant į tai, kad Konsti-tucinio Teismo prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo punktas, išdėstytas ta redakcija, kuria jis iš tikrųjų niekuomet nebuvo išdėstytas) reiškia, jog šis prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 67 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį yra grąžintinas pareiškėjui.


III

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja inter alia Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsi-tikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo iš-mokų nuostatų 13.1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija).


Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Nuostatų 13.1 punktas (pareiškėjo prašyme nu-rodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija), kurio atitiktį Konstitucijai jis ginčija, įsi-galiojo 2004 m. rugpjūčio 31d.

Prie prašymo yra pridėta ne tik Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo iš-mokų nuostatų patvirtinimo“ viso teksto nuorašas – „Valstybės žiniose“ paskelbtas šio Vyriausybės nutarimo tekstas, bet ir Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nuta-rimo Nr. 1074 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo iš-mokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ bei Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutari-mo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ visų tekstų nuorašai – „Valstybės žiniose“ paskelbti šių Vyriausybės nutarimų tekstai.

2. Vyriausybė 2004 m. kovo 22 d. priėmė nutarimą Nr. 309 „Dėl Nelaimingų at-sitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatus.

Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2004 m. kovo 26 d.3. Nuostatų 13 punkte buvo inter alia nustatyta:„Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe

arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šių Nuostatų 7, 8, 10 ar 11 punktuose nustatytas sąlygas, tačiau įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių:

13.1. apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psi-chotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technolo-gijos ypatybėmis.

Neblaivumas ar apsvaigimas nelaimingo atsitikimo darbe ar ūmios profesinės ligos metu nustatomas vadovaujantis Transporto priemonių vairuotojų ir kitų as-menų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 (Žin., 1996, Nr. 6-158).

Jeigu neblaivumas ar apsvaigimas nenustatytas šio punkto antrojoje pastraipoje nustatyta tvarka, šis faktas įrodomas pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigų atliktų tyrimų išvadas apie nustatytą alkoholio ar svaigiųjų medžiagų koncentraciją biologi-nėse organizmo terpėse (kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose), o nesant tyrimo – pagal apdraustojo asmens medicininiuose dokumentuose aprašytus asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų ar kitų turinčių reikiamą kvalifi kaciją ir įgūdžius medicinos specialistų nustatytus neblaivumo ar apsvaigimo nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų būseną įrodančius klinikinius simptomus, taip


pat remiantis darbdavio sudarytos komisijos ar nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvada <...>.“

4. Minėtas Vyriausybės nutarimas (juo patvirtinti Nuostatai) buvo keičiamas: Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1074 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“; Vy-riausybės 2005 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 420 „Dėl Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“; Vy-riausybės 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 895 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profe-sinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“; Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“; Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“.

5. Nagrinėjamo prašymo kontekste pabrėžtina, kad iki pareiškėjo kreipimosi su prašymu į Konstitucinį Teismą Nuostatų 13.1 punktas (2004 m. kovo 22 d. redakcija) keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo. Pareiškėjo kreipimosi į Konstitucinį Teismą metu Nuostatų 13.1 punktas buvo išdėstytas pirmine – 2004 m. kovo 22 d. – redak-cija. Jis niekuomet nebuvo išdėstytas 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija, kaip nurodo pareiškėjas.

Beje, Vyriausybės nutarimo, kurio 13.1 punkto atitiktis Konstitucijai ginčijama, priėmimo data pareiškėjo prašyme kai kur taip pat nurodoma klaidingai – ne 2004 m. kovo 22 d., bet 2004 m. kovo 26 d.; tai, kaip minėta, yra ne šio Vyriausybės nutarimo priėmimo, bet jo įsigaliojimo data.

6. Pažymėtina, kad nors iki pareiškėjo kreipimosi su prašymu į Konstitucinį Teismą Nuostatų 13.1 punktas (2004 m. kovo 22 d. redakcija) keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo, Nuostatų 13 punktas, kuris apima ir pareiškėjo ginčijamą 13.1 punktą, buvo keičiamas:

– Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 1074 „Dėl Lietuvos Respu-blikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakei-timo“, įsigaliojusio 2004 m. rugpjūčio 31 d., 2 punktu – juo buvo pakeista ir naujai išdėstyta Nuostatų 13.2 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija) pirmoji pastraipa;

– Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 906 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų dar-be ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, priimto jau po pareiškėjo kreipimosi su prašymu į Konstitucinį Teismą ir įsigalioju-


sio 2006 m. rugsėjo 22 d., 2 punktu – juo buvo pakeista ir naujai išdėstyta Nuostatų 13.1 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija) antroji pastraipa.

7. Darytina prielaida, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (pareiš-kėjo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija) neprieštarauja Konstitu-cijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam tei-sinės valstybės principui, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (2004 m. kovo 22 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Iš pareiškėjo prašymo argumentų darytina prielaida, kad jam abejonių kilo ne dėl Nuostatų viso 13.1 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija), o tik dėl šio punkto pir-mosios pastraipos atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Konstatuotina, kad nurodyti pareiškėjo prašymo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (pareiškė-jo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės vals-tybės principui, netikslumai (ypač atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo prašo-ma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų so-cialinio draudimo išmokų nuostatų punktas, išdėstytas ta redakcija, kuria jis iš tikrųjų niekuomet nebuvo išdėstytas) reiškia, jog šis prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 67 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį yra grąžintinas pareiškėjui.


Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, 25 straipsnio 2 dalimi, 28, 66, 67, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjui – Klaipėdos apygardos administraciniam teismui prašymą (Nr. 1B-41/2006) ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir pro-


fesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas (pareiškė-jo prašyme nurodyta 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vy-riausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ne-laimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas (pareiškėjo prašyme nurodyta 2004 m. rugpjūčio 30 d. redakcija) ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.




193

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSO 21410 STRAIPSNIO 1 DALIS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 192 STRAIPSNIO 1 DALIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 31 STRAIPSNIO 4 DALIAI,

KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPUI


Vilnius


sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Panevėžio

apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pa-žeidimų kodekso 21410 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


I

Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-tirti, ar Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 21410 straipsnio 1 dalis ir Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 192 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis prašymas Konstituciniame Teisme buvo gautas 2006 m. rugsėjo 13 d.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.1. BK 192 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas

neteisėtai atgamino literatūros, mokslo ar meno kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu jų kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 minimalių gyvenimo lygių (toliau – MGL) dydžio sumą.

2006 m. lapkričio 13 d. sprendimas ◆194

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad BK 192 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už skirtingų rūšių nusikalstamas veikas: 1) neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą; 2) neteisėtų literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo da-lies kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komercijos tikslais. Pareiškėjo prašyme teigiama, kad, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimu, BK 192 straipsnio 1 dalyje numatytas objektyvusis didesnės nei 100 MGL mažme-ninės kainos požymis yra siejamas su baudžiamąja atsakomybe už „antros grupės“ nusikalstamas veikas ir nėra būtinas atsirasti baudžiamajai atsakomybei už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą.

2. ATPK 21410 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už netei-sėtą literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duome-nų bazes), audiovizualinio kūrinio ar fonogramos viešą atlikimą, atgaminimą, viešą paskelbimą, kitokį panaudojimą bet kokiais būdais ir priemonėmis siekiant turtinės naudos, taip pat neteisėtų kopijų platinimą, laikymą, importavimą, eksportavimą ar gabenimą siekiant turtinės naudos.

3. Pagal ATPK 9 straipsnio 2 dalį administracinė atsakomybė už ATPK numaty-tus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Pasak pareiškėjo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimu, neteisėtas kūrinio ar jo dalies atgaminimas kaip nusikaltimas atribojamas nuo administracinio teisės pažeidimo kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus kaltininko veikos pavojingumo po-būdį ir laipsnį; vertinant kaltininko veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį gali būti atsižvelgiama ir į tokį kriterijų kaip kūrinio ar jo dalies originalo kaina.

4. Pareiškėjo teigimu, BK 192 straipsnio 1 dalyje ir ATPK 21410 straipsnio 1 da-lyje yra nustatyta baudžiamoji ir administracinė atsakomybė už iš esmės analogišką veiką – neteisėtą meno kūrinio atgaminimą. Tačiau palyginus BK 192 straipsnio 1 da-lyje ir ATPK 21410 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą matyti, kad admi-nistracinė atsakomybė už neteisėtą meno kūrinio atgaminimą galima tik įrodžius, jog asmuo siekė turtinės naudos, – tai yra būtinas šios neteisėtos veikos (jos sudėties) kvalifi kuojantis požymis.

Tuo tarpu baudžiamajai atsakomybei pagal BK 192 straipsnio 1 dalį atsirasti toks siekimas nėra būtinas – čia pakanka paties kūrinio neteisėto atgaminimo fakto.

Taigi, pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas už visuomenei pavojingesnę vei-ką nustatė ne baudžiamąją, bet švelnesnės rūšies teisinę atsakomybę, būtent admi-nistracinę.

5. Pareiškėjo prašyme, remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teigia-ma, kad teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras; įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų pa-


darymą, jais asmenys ir visuomenė saugomi nuo nusikalstamų kėsinimųsi grasi-nant bausmėmis ir nustatomi pagrindai, kuriais remiantis nusikaltę asmenys yra baudžiami norint juos pataisyti; nustatydamas, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už jas, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitu-cijoje įtvirtintų prigimtinio teisingumo ir proporcingumo principų, kitų teisinės valstybės reikalavimų. Pagal šį konstitucinį principą inter alia yra reikalaujama, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas būtų grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skir-tumais, kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas būtų aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės būtų tikslios, kad būtų už-tikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, kad teisės aktuose nebūtų nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius san-tykius, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus.

Pareiškėjo nuomone, konstitucinis teisinės valstybės principas, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikalti-mą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališ-kas teismas, šio straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, taip pat Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, suponuoja teisėjo (teismo) pareigą teisingai pritaikyti įstatymą. O ši pareiga yra tiesiogiai susijusi su reikalavimais įstatymui: pats įstatymas turi būti aiškus, tikslus, nedvi-prasmiškas; sankcija turi būti numatyta laikantis atsakomybės proporcingumo principo; už visuomenei mažiau pavojingą veiką neturi būti taikoma griežtesnė atsakomybė.

Pareiškėjo prašyme teigiama, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo sąly-gos turi būti nustatytos aiškiai ir pakankamai konkrečiai, o baudžiamoji atsakomy-bė turi būti taikoma tik tada, kai baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens padaryta veika tiksliai atitinka BK nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požy-mius. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija teigiama, kad pa-gal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalį nusikalstamos veikos turi būti aiškiai apibrėžtos įstatyme, individui iš atitinkamo įstatymo teksto arba prireikus – pasinaudojus teisminiu to įstatymo interpretavimu reikia turėti galimybę žinoti, kokie jo veiksmai ar neveikimas gali užtraukti bau-džiamąją atsakomybę.

6. Pareiškėjui kilo abejonių, ar už visuomenei pavojingesnę veiką nustačius ne baudžiamąją, bet švelnesnės rūšies teisinę atsakomybę, būtent administracinę, nėra pažeidžiamas atsakomybės proporcingumo principas.



konstatuoja:

I

1. Pareiškėjo prašyme tiesiogiai nenurodoma, kurios redakcijos ATPK ir BK straipsnių nuostatų atitiktis Konstitucijai yra ginčijama. Iš pareiškėjo prašymo argu-mentų ir prašymo priedų matyti, kad pareiškėjui abejonių kilo dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja ATPK 21410 straipsnio „Autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimas“ (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalis ir BK 192 straipsnio „Literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio neteisėtas atgaminimas, neteisėtų kopijų platinimas, gabeni-mas ar laikymas“ (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 1 dalis.

2. ATPK 21410 straipsnyje „Autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimas“ (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nustatyta:

„Neteisėtas literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių progra-mas ir duomenų bazes), audiovizualinio kūrinio ar fonogramos viešas atlikimas, at-gaminimas, viešas paskelbimas, kitoks panaudojimas bet kokiais būdais ir priemonė-mis siekiant turtinės naudos, taip pat neteisėtų kopijų platinimas, laikymas, importa-vimas, eksportavimas ar gabenimas siekiant turtinės naudos –

užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų su kūrinio ar fonogramos neteisėtų kopijų ir jų gamybos priemonių ar įrangos konfi skavimu.

Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, –

užtraukia baudą nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su kūrinio ar fo-nogramos neteisėtų kopijų ir jų gamybos priemonių ar įrangos konfi skavimu.

Pastaba. Kūrinio ar fonogramos neteisėtų kopijų gamybos priemonės ar įran-ga – techninė įranga, medžiagos ir kitos priemonės, kurios išimtinai ar dažniausiai naudojamos kūrinio ar fonogramos neteisėtoms kopijoms atgaminti ir (ar) platinti arba kurių paskirtis ir naudojimo tiesioginis tikslas – atgaminti ir (ar) platinti netei-sėtas kūrinio ar fonogramos kopijas.“

3. BK 192 straipsnyje „Literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio neteisėtas atgaminimas, neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas“ (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) nustatyta:

„1. Tas, kas neteisėtai atgamino literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį ar jo dalį arba importavo, eksportavo, platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais netei-sėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą,

baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“


II

1. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad abejonių dėl ATPK 21410 straips-nio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalies ir BK 192 straipsnio (2000 m. rug-sėjo 26 d. redakcija) 1 dalies atitikties Konstitucijai jam kilo dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, už visuomenei labiau pavojingą veiką – neteisėtą meno kūrinio atgaminimą siekiant turtinės naudos yra nustatyta švelnesnė, būtent administracinė, atsakomybė, o už mažiau pavojingą veiką – griežtesnė, būtent baudžiamoji, atsakomybė.

2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia iš jos kylančio teisės sistemos nuoseklumo, vidinio nepriešta-ringumo imperatyvų, gali pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam ti-krus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas (baudžiamąsias, administracines ar kt.) už juos nustatyti, kad nustatant sankcijas už teisės pažeidimus privalu paisyti konstitu-cinio teisinės valstybės principo, inter alia protingumo, teisingumo, proporcingumo reikalavimų, taip pat kad įstatymų leidėjas turi siekti tarpšakinio administracinių ir baudžiamųjų sankcijų suderinamumo (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Administracinių ir baudžiamųjų sankcijų tarpšakinis nesuderinamumas gali apsunkinti teisingumo principo įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Kartu pažymėtina, kad, kaip savo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarime yra kons-tatavęs Konstitucinis Teismas, įvairių rūšių teisinės atsakomybės už teisės pažeidi-mus įtvirtinimas savaime negali būti pagrindu kvestionuoti atitinkamo įstatymuo-se nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams; vien tai, kad įstatymuose tam tikros teisei priešingos veikos apibrėžiamos kaip administraciniai teisės pažeidimai (net jeigu už juos nustatytos administracinės nuobaudos savo griežtumu prilygsta kriminalinėms bausmėms), o kitos – kaip nusikaltimai ar kitos baudžiamuosius įstatymus pažeidžiančios veikos, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo konstitucinių teisinės valstybės ar as-menų lygiateisiškumo principų.

3. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo prašymą ištirti, ar ATPK 21410 straipsnis neprieštarauja Kons-titucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, 2000 m. liepos 5 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų ko-dekso 21410 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad ATPK 21410 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas tebegalioja.4. Konstatuotina, kad ATPK 21410 straipsnio 1 dalis, kuri Konstitucinio Teis-

mo 2000 m. liepos 5 d. nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, – tai ATPK 21410 straipsnio „Autorinių ir gretutinių autorinėms teisių pažeidimas“ (1998 m. vasario 24 d. redakcija) 1 dalis, kurioje nustatyta:


„Neteisėtas (neturint autoriaus arba garso ir (ar) vaizdo įrašo gamintojo, arba jų teisių perėmėjų leidimo) literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) arba garso ir (ar) vaizdo įrašo atgaminimas, platini-mas, viešas atlikimas, kitoks panaudojimas bet kokiais būdais ir priemonėmis komer-ciniams tikslams, taip pat laikymas tokiems tikslams –

užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų su neteisėtai iš-leistų, atgamintų, platinamų, kitaip naudojamų ar laikomų egzempliorių konfi skavi-mu, taip pat neteisėto atgaminimo įrangos konfi skavimu.“

5. Palyginus pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo ginčijamą ATPK 21410 straipsnio „Autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimas“ (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalį su ATPK 21410 straipsnio „Autorinių ir gretutinių autorinėms teisių pažeidimas“ (1998 m. vasario 24 d. redakcija) 1 dalimi, kuri Konstitucinio Teis-mo 2000 m. liepos 5 d. nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, matyti, kad jose už „neteisėtą <...> meno kūrinio <...> atgaminimą“ nustatyta iš es-mės tokia pati administracinė atsakomybė.

6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konsti-tucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

7. Taigi nors ATPK 21410 straipsnio (1998 m. vasario 24 d. redakcija) 1 dalis buvo pakeista, negalima teigti, jog yra teisinis pagrindas pareiškėjo – Panevėžio apy-gardos teismo nurodytu aspektu vėl kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis dar kartą ištirtų iš esmės tokio paties teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, nes dėl to, kad ATPK 21410 straipsnio (1998 m. vasario 24 d. redakcija) 1 dalis Konstitucinio Teis-mo 2000 m. liepos 5 d. nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, dėl atitinkamo teisinio reguliavimo konstitucingumo teisę taikančioms institucijoms (teismams taip pat) jau negali kilti abejonių.

Pareiškėjo prašymą šia apimtimi atsisakytina nagrinėti.8. Kita vertus, šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2006 m. kovo 28 d.

nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „nė vienas iš Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje numatytų atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindų (prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Kons-titucinį Teismą (1 punktas); prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (2 punktas); prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tir-ta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas (3 punktas); Konstitucinis Teismas yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko (4 punktas); prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais (5 punktas)) negali būti aiškinamas kaip sudarantis teisines prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti tokį įstatymą ar kitą teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas abejoja“.


Taigi tai, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo nurodytu aspektu vėl kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis dar kartą ištirtų ATPK 21410 straipsnio (1998 m. vasario 24 d. redakcija) 1 dalyje buvusio nustatyto ir ATPK 21410 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalyje iš esmės pakartoto teisi-nio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, nes dėl to, kad ATPK 21410 straipsnio (1998 m. vasario 24 d. redakcija) 1 dalis Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, dėl atitinkamo teisinio reguliavi-mo konstitucingumo teismams jau negali kilti abejonių, jokiu būdu nereiškia, kad ATPK 21410 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalies atitiktis Konsti-tucijai apskritai negali būti ginčijama Konstituciniame Teisme kitais aspektais – tais, kuriais šioje dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nėra tapatus nustatytajam ATPK 21410 straipsnio (1998 m. vasario 24 d. redakcija) 1 dalyje (kurios atitiktis Konstituci-jai, kaip minėta, jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir kuri Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d. nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai).

9. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja ne tuo, ar Konstitucijai neprieštarauja atskirai paimta ATPK 21410 straipsnio (2002 m. gruo-džio 10 d. redakcija) 1 dalis ir atskirai paimta BK 192 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 1 dalis, o tuo, ar Konstitucijai neprieštarauja minėtų ATPK ir BK straips-nių dalys, paimtos kartu, nes, kaip minėta, pareiškėjo teigimu, ATPK 21410 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalyje už neteisėtą meno kūrinio atgaminimą yra nustatyta griežtesnė teisinė atsakomybė negu BK 192 straipsnio (2000 m. rug-sėjo 26 d. redakcija) 1 dalyje. Taigi pareiškėjo abejonės, ar ATPK 21410 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalis ir BK 192 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai dėl to, kad už, pareiškėjo nuomone, vi-suomenei pavojingesnę veiką nustačius ne baudžiamąją, bet švelnesnės rūšies teisinę atsakomybę, būtent administracinę, yra pažeidžiamas atsakomybės proporcingumo principas, grindžiamos ne tokiais argumentais, iš kurių būtų matyti, kodėl atskirai paimta ATPK 21410 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalis ir atskirai paimta BK 192 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 1 dalis minėtu atsakomy-bės proporcingumo aspektu prieštarauja Konstitucijai, o tokiais, iš kurių matyti, kad nurodytos ATPK ir BK straipsnių dalys, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitu-cijai dėl to, kad nėra darnos tarp teisinę atsakomybę nustatančios vienos teisės šakos, t. y. administracinės teisės, normų ir kitos teisės šakos, t. y. baudžiamosios teisės, normų. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikta argumen-tų, iš kurių matytųsi, ar jis abejoja BK 192 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 1 dalies atitiktimi Konstitucijai (dėl to, kad ginčijamoje BK straipsnio dalyje nustatyta teisinė atsakomybė yra per švelni, palyginti su teisine atsakomybe, nustatyta ATPK 21410 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalyje), ar ATPK 21410 straips-nio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalies atitiktimi Konstitucijai (dėl to, kad ginčijamoje ATPK straipsnio dalyje nustatyta teisinė atsakomybė yra per griežta, pa-


lyginti su teisine atsakomybe, nustatyta BK 192 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 1 dalyje).

Taigi pareiškėjas iš esmės abejoja atitinkamų ATPK ir BK straipsnių dalių tarpu-savio suderinamumu.

10. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rug-sėjo 29 d. sprendimas). Jeigu įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, jas pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimas).

Jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų su-derinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituci-niam Teismui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai yra pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsė-jo 23 d. sprendimas).

11. Kita vertus, tai anaiptol nereiškia, kad tam tikrais atvejais teisės aktų (jų dalių) nesuderinamumas negali suponuoti jų (ar kai kurių iš jų) prieštaravimo Konstitucijai ir kad Konstitucinis Teismas tam tikromis aplinkybėmis negali to konstatuoti.

12. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatavus, kad nėra teisinio pa-grindo pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo nurodytu aspektu vėl kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis dar kartą ištirtų ATPK 21410 straipsnio (1998 m. vasario 24 d. redakcija) 1 dalyje buvusio nustatyto ir ATPK 21410 straipsnio (2002 m. gruo-džio 10 d. redakcija) 1 dalyje iš esmės pakartoto teisinio reguliavimo atitiktį Kons-titucijai, ir kad pareiškėjo prašymą šia apimtimi atsisakytina nagrinėti, konstatuo-tina, kad pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo argumentai, kuriais grindžiama jo abejonė dėl BK 192 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 1 dalies atitikties Konstitucijai, nebegali būti priimti, nes tie argumentai siejami su BK 192 straips-nio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 1 dalyje ir ATPK 21410 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo tarpusavio santykiu.

13. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti inter alia BK 192 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 1 dalies atitiktį Konstitucijai neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto, pagal kurį teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Kons-titucinį Teismą dėl teisės akto atitikties Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuo-monės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

14. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo priedai neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo inter alia 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prašymas grąžinamas pareiškėjui (1 dalis); prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai (2 dalis).

15. Taigi pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymas ištirti inter alia BK 192 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 1 dalies atitiktį Konstitucijai grąžin-tinas pareiškėjui. Tai nereiškia, kad šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kons-


titucingumas apskritai negali būti ginčijamas Konstituciniame Teisme, to nesiejant su teisiniu reguliavimu, nustatytu ATPK 21410 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 dalyje, ir šių dalių tarpusavio santykiu.

III

1. Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie teismo nutarties pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įsta-tymo 2 straipsnio 1 dalį (2005 m. liepos 7 d. redakcija) ofi cialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“. Pagal Konstitucinio Teismo reglamento VI skyriaus 1 skirsnio 15 punktą ginčijamo teisės akto (jo dalies) nuorašu laikytinas teisės akto tekstas, paskelbtas „Valstybės žiniose“.

2. Prie pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymo yra pridėtos ne ofi cialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtų Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidi-mų kodekso ginčijamų nuostatų teksto kopijos, o kitokios šių nuostatų teksto kopijos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 28, 69, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

1. Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21410 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 124-5623) 1 dalis neprieštarau-ja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respubli-kos baudžiamojo kodekso 192 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 89-2741) 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, grąžinti pareiškėjui.




202

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – VALSTYBINĖS MOKESČIŲ INSPEKCIJOS PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSŲ MINISTERIJOS PRAŠYMO IŠAIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. RUGSĖJO 26 D. NUTARIMĄ „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMO 39 STRAIPSNIO (2001 M. BIRŽELIO 26 D. REDAKCIJA) 3 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS MUITŲ TARIFŲ ĮSTATYMO 18 STRAIPSNIO (1998 M. VASARIO 19 D. REDAKCIJA) 3 DALIES

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“


Vilnius


sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 28 straips-

niu, Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje 2006 m. lapkričio 20 d. apsvarstė prašymą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą pateikusio pareiškėjo – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos fi nansų ministerijos prašymą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įsta-tymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies, Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.


I

1. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje Nr. 29/04 pagal pareiš-kėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respu-blikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnis ta apimtimi, kuria nustaty-ta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato fi nansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio ka-lendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, taip pat kad delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų, ir Lietuvos Respublikos muitų tarifų įsta-tymo 18 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad delspinigių už nesumokėtus arba

◆ DĖL ATSISAKYMO AIŠKINTI KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMĄ 203

laiku nesumokėtus muitus dydį nustato fi nansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metam išleistas obligacijas, normą, taip pat kad fi nansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų, neprieštarauja Lietuvos Respu-blikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2006 m. rugsėjo 26 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies, Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (to-liau – ir Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimas).

2. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu inter alia pripažinta, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redak-cija) 3 dalis:

– ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato fi nansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, neprieštaravo Konstitucijai (rezoliucinės dalies 1 punktas);

– ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti fi nansų ministro įgaliojimai vien savo nuo-žiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (rezoliucinės da-lies 2 punktas).

3. Pareiškėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos fi -nansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) prašo Konstitucinio Teismo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą „Dėl Lietu-vos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birže-lio 26 d. redakcija) 3 dalies, Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“ šiais aspektais:

– ar pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straips-nio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalį apskaičiuoti delspinigiai turi būti apskritai panaikinti, ar perskaičiuoti taikant kitą dydį; jeigu jie turi būti perskaičiuoti taikant kitą dydį, koks delspinigių dydis turėtų būti taikomas už atitinkamą laikotarpį;

– iki kurios datos – 2004 m. balandžio 30 d. ar 2004 m. birželio 30 d. (įskaityti-nai) – turėtų būti perskaičiuojami (arba neskaičiuojami) delspinigiai.

4. Šis prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2006 m. spalio 19 d.

II

Prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą patei-kęs pareiškėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija jį grindžia šiais motyvais.


1. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Mokesčių administra-vimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis viena apimti-mi buvo pripažinta prieštaraujančia, o kita – neprieštaraujančia Konstitucijai. Bū-tent, prieštaraujančia Konstitucijai ši dalis buvo pripažinta ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti fi nansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų nor-mą, o neprieštaraujančia Konstitucijai – ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad dels-pinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį nustato fi nansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos vals-tybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį.

Prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą patei-kusiam pareiškėjui – Valstybinei mokesčių inspekcijai neaišku, ar, vykdant Konstitu-cinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą, pagal Mokesčių administravimo įsta-tymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalį apskaičiuoti delspinigiai turi būti apskritai panaikinti, ar perskaičiuoti taikant kitą dydį.

Prašyme taip pat pažymima, kad Valstybinė mokesčių inspekcija neturi įgalioji-mų nustatyti delspinigių dydį. Todėl prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą pateikusiam pareiškėjui – Valstybinei mokesčių inspekcijai neaišku, koks delspinigių dydis, jeigu jie turi būti perskaičiuoti taikant kitą dydį, tu-rėtų būti taikomas „už šį laikotarpį“.

2. Finansų ministras delspinigių dydį 2004 m. II ketvirčiui nustatė vadovau-damasis Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalimi, kuri, pasak prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą pateikusio pareiškėjo – Valstybinės mokesčių inspekcijos, galiojo iki 2004 m. birželio 30 d. (įskaitytinai). Tuo tarpu Mokesčių administra-vimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis, pagal kurią fi nansų ministras savo nuožiūra, neviršydamas nustatytos 10 punktų ribos, spren-dė, kiek punktų padidinti palūkanų normą, galiojo iki 2004 m. balandžio 30 d. (įskaitytinai). Prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nuta-rimą pateikusio pareiškėjo – Valstybinės mokesčių inspekcijos nuomone, vykdant Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą, delspinigiai turėtų būti perskaičiuojami (arba neskaičiuojami) iki 2004 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), tačiau ji vis dėlto klausia, iki kurios datos – 2004 m. balandžio 30 d. ar 2004 m. birželio 30 d. (įskaitytinai) – turėtų būti perskaičiuojami (arba neskaičiuojami) delspinigiai.


konstatuoja:

1. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje yra įtvirtinti Konstitucinio Teis-mo įgaliojimai ofi cialiai aiškinti savo nutarimus.


1.1. Aiškindamas Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnį, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus ofi cialiai aiškinti ir kitus savo baigiamuosius aktus, inter alia išvadas (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas).

1.2. Konstitucinis Teismas savo nutarimą ofi cialiai aiškina pagal byloje dalyva-vusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva (Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straips-nio 1 dalis).

1.3. Konstitucinio Teismo nutarimas yra išsiunčiamas Konstitucinio Teismo tei-sėjams, dalyvavusiems byloje asmenims, Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriau-sybei, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, generaliniam prokurorui, teisingumo mi-nistrui (Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 1 dalis). Konstitucinio Teismo pirmininkas gali nurodyti, kad Konstitucinio Teismo nutarimas būtų išsiųstas kitoms institucijoms, pareigūnams ar piliečiams (Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straips-nio 2 dalis).

1.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento VI skyriaus 1 skirs-nio 14 punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutari-mas aiškinamas subjektų, nurodytų Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje, prašymu, taip pat Konstitucinio Teismo iniciatyva. Šio punkto antrojoje pastraipoje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimas taip pat aiškinamas tų subjektų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas buvo išsiųstas nurodant, kad tai daroma vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 2 dalimi, prašy-mu; nurodymą išsiųsti Konstitucinio Teismo nutarimą vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 2 dalimi Konstitucinio Teismo pirmininkas duoda išleisdamas įsakymą. Kitų subjektų prašymu Konstitucinis Teismas savo nutarimų neaiškina (Konstitucinio Teismo reglamento VI skyriaus 1 skirsnio 14 punkto tre-čioji pastraipa).

2. Konstitucinio Teismo pirmininko nurodymu Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimas buvo išsiųstas inter alia Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos.

3. Valstybinė mokesčių inspekcija prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą šiais aspektais:

– ar pagal Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birže-lio 26 d. redakcija) 3 dalį apskaičiuoti delspinigiai turi būti apskritai panaikinti, ar perskaičiuoti taikant kitą dydį; jeigu jie turi būti perskaičiuoti taikant kitą dydį, koks delspinigių dydis turėtų būti taikomas už atitinkamą laikotarpį;

– iki kurios datos – 2004 m. balandžio 30 d. ar 2004 m. birželio 30 d. (įskaityti-nai) – turėtų būti perskaičiuojami (neskaičiuojami) delspinigiai.

4. Konstatuotina, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prašymas išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą (prašymą išaiškinti šį Kons-titucinio Teismo nutarimą pateikusio pareiškėjo – Valstybinės mokesčių inspekcijos


nurodytais aspektais) – tai prašymas išaiškinti, kaip, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimui, turi būti taikomos Mokesčių administravimo įsta-tymo (1995 m. birželio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, pada-rytais iki 2004 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. balandžio 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, kurio 170 straipsniu iki tol galiojęs Mokesčių administravimo įstatymas buvo pripažintas netekusiu galios) inter alia tos 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies nuostatos, ku-rios minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

5. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Kons-tituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus. Jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidė-jo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas). Ši Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimo doktrininė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taiky-mo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo.

Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuosta-tos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsė-jo 23 d. sprendimas).

6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Kons-titucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto ati-tiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstatuotina, kad ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir Konstitucinio Teis-mo 61 straipsnyje numatytiems prašymams išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Valstybinės mokesčių inspekcijos pra-šymas išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą (prašymą išaiš-kinti šį Konstitucinio Teismo nutarimą pateikusio pareiškėjo – Valstybinės mokesčių inspekcijos nurodytais aspektais) yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, pagal šį prašymą aiškinti minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą atsisakytina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 28, 61 straipsniais, 69 straipsnio 1 da-lies 2 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti pagal prašymą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą pateikusio pareiškėjo – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Res-


publikos fi nansų ministerijos prašymą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių admi-nistravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies, Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 104-3985) šiais aspektais:

– ar pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straips-nio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalį apskaičiuoti delspinigiai turi būti apskritai panaikinti, ar perskaičiuoti taikant kitą dydį; jeigu jie turi būti perskaičiuoti taikant kitą dydį, koks delspinigių dydis turėtų būti taikomas už atitinkamą laikotarpį;

– iki kurios datos – 2004 m. balandžio 30 d. ar 2004 m. birželio 30 d. (įskaityti-nai) – turėtų būti perskaičiuojami (arba neskaičiuojami) delspinigiai.


Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas AbramavičiusToma BirmontienėEgidijus KūrisKęstutis LapinskasZenonas NamavičiusRamutė RuškytėStasys StačiokasVytautas SinkevičiusRomualdas Kęstutis Urbaitis


208

SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. BALANDŽIO 4 D. NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO 73 STRAIPSNIO 3 DALIES (1998 M. GRUODŽIO 22 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI“ MOTYVUOJAMOSIOS DALIES II SKYRIAUS 6.3 PUNKTO NUOSTATOS

IŠAIŠKINIMO


Vilnius


sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,dalyvaujant prašymą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nu-

tarimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento atstovams Respublikos Prezidento patarėjams teisės klausimais Česlovui Atkočaičiui ir Mildai Vainiutei,

pareiškėjų – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės ir Lietuvos Respublikos Seimo atstovams konstitucinės justicijos byloje Nr. 24/05-04/06 Seimo nariams Čes-lovui Juršėnui (atstovavusiam abiem pareiškėjams – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei ir Lietuvos Respublikos Seimui), Juliui Sabatauskui (atstovavusiam pa-reiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei), Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Antanui Jatkevičiui (atsto-vavusiam pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimui),

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. lapkričio 20 d. apsvarstė Lietuvos Respublikos Pre-zidento 2006 m. spalio 16 d. dekrete Nr. 778 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitu-cijai“ nuostatą“ išdėstytą prašymą išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastrai-pos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuo-statų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į

◆ DĖL SEIMO LAIKINŲJŲ TYRIMO KOMISIJŲ SUDARYMO 209

kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose nu-matytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad:

– Lietuvos Respublikos Seimas neturi įgaliojimų sudaryti tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, susijusius su kitų valstybės institucijų darbo organizavimu, jei šių klausimų sprendimas pagal įstatymus priklau-so tų institucijų vadovams, kaip antai: institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan.;

– Lietuvos Respublikos Seimas negali pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisi-jai ištirti tokių dalykų, kurie savaime reikštų, kad jiems ištirti reikės tik valstybės institucijos vykdomo ikiteisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiagos, kurios pagrindu būtų formuluojamos galutinės laikinosios tyrimo komisijos išvados, o jos atskleidimas galėtų pakenkti ikiteisminiam, operatyviniam ar kitokiam tyrimui.


I

1. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje Nr. 24/05-04/06 pagal pa-reiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies nuostata „Jeigu ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė raštu pareikalauja sudaryti laikinąją kontrolės ar tyrimo komisiją, tokią komisiją Seimas turi sudaryti artimiausio posėdžio metu“ neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje, pasak šio pareiškėjo, įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato principui, Konstitucijos preambulėje, pasak šio pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės prin-cipui, pagal pareiškėjo – Seimo 2005 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. X-455 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą prašymą ištirti, ar Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies nuosta-ta „Jeigu ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė raštu pareikalauja sudaryti laikinąją kontrolės ar tyrimo komisiją, tokią komisiją Seimas turi sudaryti artimiausio posė-džio metu“ neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje, pasak šio pareiškėjo, įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato principui, 2006 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimas).

2. Respublikos Prezidentas 2006 m. spalio 16 d. dekretu Nr. 778 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitu-cinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo sta-tuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“ nuostatą“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2006 m. spalio


16 d. dekretas) prašo Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitu-cijai“ motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, ku-rioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valsty-bės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad:

– Seimas neturi įgaliojimų sudaryti tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, ku-rioms būtų pavedama ištirti dalykus, susijusius su kitų valstybės institucijų darbo organizavimu, jei šių klausimų sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, kaip antai: institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigi-mo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuo-tojų karjera, teisiniu statusu ir pan.;

– Seimas negali pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti tokių dalykų, kurie savaime reikštų, kad jiems ištirti reikės tik valstybės institucijos vykdomo iki-teisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiagos, kurios pagrindu būtų formu-luojamos galutinės laikinosios tyrimo komisijos išvados, o jos atskleidimas galėtų pakenkti ikiteisminiam, operatyviniam ar kitokiam tyrimui.

II

1. Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškinimus pateikė prašymą išaiškinti Kons-titucinio Teismo nutarimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Respublikos Prezidento atstovai M. Vainiutė ir Č. Atkočaitis.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Sei-mo atstovai konstitucinės justicijos byloje Nr. 24/05-04/06 Seimo nariai Č. Juršėnas (atstovavęs abiem pareiškėjams – Seimo narių grupei ir Seimui), J. Sabatauskas (ats-tovavęs pareiškėjui –Seimo narių grupei), taip pat A. Jatkevičius (atstovavęs pareiš-kėjui – Seimui).


konstatuoja:

I

1. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje yra įtvirtinti Konstitucinio Teis-mo įgaliojimai ofi cialiai aiškinti savo nutarimus.

Aiškindamas Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus ofi cialiai aiškinti ir kitus savo baigiamuosius aktus (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 6 d., 2006 m.


kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) sprendimai).

2. Konstitucinis Teismas savo nutarimą ofi cialiai aiškina pagal byloje dalyva-vusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva (Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straips-nio 1 dalis). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo nutarimas yra išsiunčiamas inter alia Respublikos Prezidentui.

3. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas. Jo nutariamoji (rezoliucinė) da-lis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais. Aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios (rezoliucinės), tiek motyvuojamosios dalių turinio. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priim-tas sprendimas yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo (Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d., 2004 m. vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d., 2005 m. va-sario 10 d., 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) sprendimai, 2006 m. kovo 28 d. nu-tarimas).

Pabrėžtina, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigia-mąjį aktą nagrinėjimas (pagal byloje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymą, taip pat paties Konstitu-cinio Teismo iniciatyva) nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos. Konstitu-cinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimas dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo yra žymimas tuo pačiu numeriu, kaip ir Konstitucinio Teismo nutarimas (kitas baigiamasis aktas), kuris yra aiškinamas, t. y. atitinkamos konstitucinės justicijos bylos numeriu.

4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: „Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje <...> nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išva-dos, sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, vi-soms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo“ (Kons-titucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

5. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teis-mas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio.

Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, kad Konstituci-nis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio, reiškia, be kita ko, ir tai, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė ele-


mentų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžia-mas tas Konstitucinio Teismo nutarimas. Nurodyta Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas aiškinamas nuta-rimas, netyrė (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) sprendi-mas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

6. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti ati-tinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, pras-mę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu bai-giamuoju aktu būtų vadovaujamasi (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 13/2000-14/2000-20/2000-21/2000-22/2000-25/2000-31/2000-35/2000-39/2000-8/01-31/01) sprendimas).

Taigi aiškinant Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus yra plėtojama ofi ciali konstitucinė doktrina.

7. Ofi cialios konstitucinės doktrinos formavimas ir plėtojimas – konstitucinės justicijos funkcija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas; taip pat Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruo-džio 13 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Konstitucinio Teismo formuojama ofi ciali konstitucinė doktrina, kurioje yra aiškina-mos Konstitucijos nuostatos (principai, normos), yra viena visuma.

Ofi cialios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru kons-titucinio teisinio reguliavimo klausimu) formavimas – tai ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas, kuris yra nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas. Ofi ciali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio re-guliavimo klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus jos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose pri-imtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais Konstituci-nio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose. Aiškinant Konstitucijos tekste eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintus principus bei normas visuomet yra galimybė – jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos – formuluoti ir tokias ofi cialios konstitucinės doktrinos nuostatas (t. y. atskleisti tokius konstitucinio teisinio reguliavimo aspektus), kurios dar nebuvo suformuluotos ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose. Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose su-formuota ofi ciali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinkamoje byloje reikš-mės turinčiu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais


fragmentais. Formuluojant vis naujas ofi cialios konstitucinės doktrinos nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausiosios teisės akte įtvirtinto teisinio re-guliavimo įvairovė ir pilnatvė (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas; taip pat Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

8. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstituci-joje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Pa-brėžtina, kad jurisprudencijos tęstinumą turi užtikrinti ne tik bendrosios kompeten-cijos bei specializuoti teismai (įsteigti pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį), bet ir Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai).

9. Kita vertus, konstitucinės jurisprudencijos tęstinumas nereiškia, kad ofi ciali konstitucinė doktrina negali būti koreguojama, kad jos nuostatos negali būti reinter-pretuojamos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad toks koregavimas, reinterpretavimas yra galimas ne tik tais atvejais, kai yra padaro-mos atitinkamos Konstitucijos pataisos.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos nuostatų sampratos, šių nuostatų pagrindu suformuluotų ofi cialių konstitucinių doktrininių nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitu-cinio Teismo aktuose tam tikromis aplinkybėmis gali suponuoti ne tik naujų, toms konstitucinės justicijos byloms būtinų tirti konstitucinio teisinio reguliavimo aspektų atskleidimą ir ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymą naujais ele-mentais (fragmentais), bet ir anksčiau suformuluotų ofi cialių konstitucinių doktrini-nių nuostatų reinterpretavimą, kai ofi ciali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama. Toks Konstitucijos nuostatų sampratos ir ofi cialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai ofi ciali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimti-nė Konstitucinio Teismo kompetencija. Tačiau tada, kai nėra padaryta Konstitucijos pataisų, dėl kurių tam tikras ofi cialias konstitucines doktrinines nuostatas yra būtina reinterpretuoti taip, kad ofi ciali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, tai daryti galima tik jeigu iš Konstitucijos kyla būtinybė nukrypti nuo esamo precedento ir su-kurti naują; Konstitucinis Teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti ofi ciali konstitucinė doktrina. Naujų teismo precedentų kūrimas ir teismo precedentų argu-mentavimas (pagrindimas) negali būti racionaliai teisiškai nemotyvuoti valiniai ak-tai; Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuluota ofi cialia konstitucine doktrina bei precedentais. Nuo Konsti-tucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos by-lose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tada, kai tai yra


neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo precedentus pagrindžiančios ofi cialios konstitucinės doktrininės nuostatos negali būti reinterpretuojamos taip, kad ofi ciali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai būtina, konsti-tuciškai pagrindžiama ir pateisinama; jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakei-timo ar ofi cialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, vien Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas). Minėtą būtinybę tam tikras ofi cialias konstitucines doktrinines nuostatas reinter-pretuoti taip, kad ofi ciali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik to-kios aplinkybės kaip būtinybė didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Konstitucijo-je deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitu-cinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos. Be to, ofi cialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad ofi ciali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jei-gu tuomet yra pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konsti-tucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio ofi cialios konstitucinės doktrinos rein-terpretavimo, kai ofi ciali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame Konstitucinio Teis-mo akte. Tačiau joks ofi cialios konstitucinės doktrinos plėtojimas – nei ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymas naujais elementais (fragmentais), nei toks anksčiau suformuluotų ofi cialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpre-tavimas, kai ofi ciali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, – pagal Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, ar jų argumentavimą (pagrindimą) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

10. Ofi cialios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja bū-tinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą ofi cialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konsti-tucijos nuostata (nuostatomis), kurią (kurias) aiškinant Konstitucinio Teismo nuta-rime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama ofi ciali konstitucinė doktrininė nuostata. Jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto ofi -


ciali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis ofi cialiomis konstitucinėmis doktri-ninėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame bai-giamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis).

11. Pabrėžtina, kad šiame Konstitucinio Teismo sprendime išdėstytos ofi cialios konstitucinės doktrininės nuostatos dėl ofi cialios konstitucinės doktrinos korega-vimo (be abejo, visada konstituciškai pagrindžiamo ir eksplicitiškai motyvuoto ati-tinkamame Konstitucinio Teismo akte) yra sietinos su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų ofi cialiu aiškinimu. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą, nekeisdamas jo turinio.

II

1. Respublikos Prezidentas 2006 m. spalio 16 d. dekretu prašo Konstitucinį Teis-mą išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuoja-mosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų paveda-ma ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad:

– Seimas neturi įgaliojimų sudaryti tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, ku-rioms būtų pavedama ištirti dalykus, susijusius su kitų valstybės institucijų darbo organizavimu, jei šių klausimų sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, kaip antai: institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigi-mo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuo-tojų karjera, teisiniu statusu ir pan.;

– Seimas negali pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti tokių dalykų, kurie savaime reikštų, kad jiems ištirti reikės tik valstybės institucijos vykdomo iki-teisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiagos, kurios pagrindu būtų formu-luojamos galutinės laikinosios tyrimo komisijos išvados, o jos atskleidimas galėtų pakenkti ikiteisminiam, operatyviniam ar kitokiam tyrimui.

2. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo mo-tyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konsti-tucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vyk-dančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei sa-


vivaldybių institucijų įgaliojimus“, kurią prašo išaiškinti Respublikos Prezidentas, yra didesnio teksto dalis. Visas Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6 punktas (ir į jį įeinantys 6.1, 6.2, 6.3 punktai), kuriame yra ši nuostata, yra išdėstytas taip:

„6. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti kokio nors išsamaus (baigtinio) klausimų, kuriems ištirti Seimas gali sudaryti laikinąsias tyrimo komi-sijas, sąrašo: kadangi Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidžiamosios val-džios institucija (vykdanti, kaip minėta, ne tik įstatymų leidybos, bet ir įvairias kitas funkcijas), gali leisti įstatymus ir kitus teisės aktus, reguliuojančius kuo įvairiausius visuomeninius santykius, jis iš esmės gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas kuo įvairiausiems valstybėje ir visuomenėje vykstantiems procesams ištirti.

6.1. Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. birželio 2 d. nutarimai). Konstitucija nesuponuoja tokios Seimo veiklos, kai Seimas visą įstatymų leidybai bei kitoms Seimo funkcijoms vykdyti reikalingą informaciją renka pats, nepasikliauda-mas kitų valstybės institucijų pateikiama informacija, ir kai Seimo veikloje domi-nuoja laikinųjų tyrimo ar panašios paskirties komisijų sudarymas bei jų atliekami tyrimai. Priešingai, Konstitucija suponuoja tokį Seimo laikinųjų tyrimo komisijų institutą ir tokį įstatymuose įtvirtintą šių komisijų sudarymo ir veiklos teisinį regu-liavimą, kai Seimo laikinosios tyrimo komisijos yra sudaromos ne bet kokiems, o tik ypatingiems, t. y. valstybinės svarbos, klausimams ištirti. Laikinųjų Seimo tyrimo komisijų įgaliojimai sietini su Seimo konstitucine paskirtimi bei funkcijomis.

6.2. Konstitucija nesuponuoja galimybės sudaryti tokias Seimo laikinąsias tyri-mo komisijas, kurioms būtų pavedama ištirti tokius dalykus, kurių pagal Konstituciją viešosios valdžios institucijos apskritai negali tirti, kaip antai žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo aplinkybių, jeigu tokiu tyrimu galėtų būti konstituciškai ne-pagrįstai įsiterpta į Konstitucijos ginamą ir saugomą žmogaus privatų gyvenimą, pa-žeistas jo neliečiamumas ir pan.

6.3. Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų da-rytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose nu-matytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus. Antai Seimo laikinoji tyri-mo komisija negali perimti teismų konstitucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsi-terpti į teismų konstitucinės kompetencijos įgyvendinimą, pažeisti teisėjo ir teismų nepriklausomumo vykdant teisingumą ar juo labiau pati imti vykdyti teisingumo; Seimo laikinoji tyrimo komisija negali perimti prokurorų konstitucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsiterpti į prokurorų konstitucinės kompetencijos įgyvendinimą, pažeisti prokuroro nepriklausomumo organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vado-vaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo


komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. IX-1868 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grės-mių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 bei 8 straipsniams (2003 m. balandžio 3 d. redakcija)“ (toliau – ir 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas)).

Tačiau tai, kad Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedama iš-tirti dalykų, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių insti-tucijų įgaliojimus, nereiškia, kad Seimo laikinosios tyrimo komisijos apskritai negali turėti įgaliojimų valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų at-žvilgiu. Tokie įgaliojimai paisant Konstitucijos gali būti nustatyti įstatymu.“

Atsižvelgiant į ofi cialų konstitucinį doktrininį kontekstą, kuriame yra išdėstyta prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuo-jamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata, inter alia į tai, kad ji čia pat yra aiškinama, taip pat ir darant nuorodą į ofi cialią konstitucinę dok-triną, išdėstytą Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, aiškinant mi-nėtą nuostatą turi būti remiamasi ir kitais Konstitucinio Teismo aktais, kuriuose yra išdėstyta Seimo laikinųjų tyrimo komisijų doktrina, inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimu.

3. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra suformulavęs plačią ofi cialią konstitucinę Seimo laikinųjų tyrimo komisijų doktriną. Konstitucinio Teis-mo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo ofi cialios konstitucinės doktrininės nuostatos daugiausia yra tos dar Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime sufor-muluotos ofi cialios konstitucinės doktrinos tęsinys, plėtojimas.

Pažymėtina, kad aiškinant prašomą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. ba-landžio 4 d. nutarimo nuostatą (atitinkamą prašymą pateikusio pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento nurodytu aspektu) yra svarbios šios Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo ofi cialios konstitucinės doktrininės nuostatos:

– „Kaip įgyvendindamas Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą teisę įstatymais su-konkretinti savo tam tikrus konstitucinius įgaliojimus, taip ir įstatymais nustatyda-mas tokius savo įgaliojimus, kurie nėra expressis verbis nurodyti Konstitucijoje, Sei-mas yra saistomas Konstitucijos. Tai, kad leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat savo paties išleistų įstatymų, yra esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas <...>“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 2 punkto penktoji pastraipa); „<...> Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas: <...> vykdo vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija), steigia valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų va-


dovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkcija) <...>“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punkto pirmoji pastraipa);

– „<...> Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai negali nu-statyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos minėtos Seimo konstitu-cinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliudoma Seimui – Tautos atstovybei efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punkto antroji pastraipa);

– „Kad tinkamai vykdytų savo, kaip parlamento, funkcijas ir įgyvendintų savo konstitucinius įgaliojimus, Seimui – Tautos atstovybei reikia turėti išsamią, objekty-vią informaciją apie valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvai-riose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas. Tokios informacijos turėjimas yra būtina prielaida tam, kad Seimas galėtų efektyviai veik-ti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punkto pirmoji pastraipa);

– „Seimo konstitucinės funkcijos, Konstitucijoje įtvirtinti Seimo įgaliojimai su-ponuoja Seimo įgaliojimus kiekvienu atveju, kai iškyla būtinybė spręsti kurį nors Sei-mo konstitucinei kompetencijai priskirtą klausimą, siekti gauti išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti. Būtinybė turėti tokią informaciją reiškia, kad prireikus Seimas gali ne tik pasikliauti visuotinai žinoma ar valstybės institucijų, kitų asmenų jam pateikiama informacija, bet ir pats imtis akty-vios veiklos, kad tokia išsami, objektyvi informacija būtų gauta. Taigi Seimas prirei-kus gali pats atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punkto antroji pastraipa);

– „<...> Seimas, turėdamas įgaliojimus kiekvienu atveju, kai iškyla būtinybė spręsti kurį nors Seimo konstitucinei kompetencijai priskirtą klausimą, siekti gauti išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti, ir turėdamas diskreciją sudaryti savo struktūrinius padalinius, nustatyti jų kompeten-ciją, formuluoti jiems tam tikrus uždavinius, turi ir diskreciją sudaryti tokius savo struktūrinius padalinius, kuriems būtų pavedama atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie pa-dėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 5.1 punkto trečioji pastraipa);

– „<...> tam, kad galėtų tinkamai vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimui gali prireikti sudaryti ir tokius struktūrinius padalinius, kurie turėtų įgaliojimus įvai-rių valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu. <...> tokie įgaliojimai gali būti susiję ir su informacijos apie tam tikrus valstybėje ir visuo-menėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyveni-mo srityse ir jose kylančias problemas gavimu iš valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų. <...> šis informacijos gavimas negali priklausyti nuo to, ar


atitinkamos institucijos, kiti asmenys yra atskaitingi Seimui, ar ne: kad gautų išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti, Seimui, kaip Tautos atstovybei, reikia turėti galimybę gauti informaciją ne tik iš jam atskaitingų institucijų, kitų asmenų, bet ir iš jam neatskaitingų asmenų. Jeigu reikia nustatyti Seimo struktūrinio padalinio valdingus įgaliojimus Seimui neatskaitingų instituci-jų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu (įskaitant teisę reikalauti tokios informacijos, kurios pateikimą reglamentuoja įstatymai), tokie Seimo struktūrinio padalinio įga-liojimai turi būti nustatomi įstatymu. Nustatant tokius įgaliojimus turi būti paisoma Konstitucijos normų ir principų“ (motyvuojamosios dalies I skyriaus 5.2 punkto an-troji pastraipa);

– „<...> kad kai kurie su Seimo struktūrinių padalinių sudarymu, jų kompetenci-jos nustatymu, sudėties suformavimu, užduočių jiems formulavimu susiję klausimai gali būti sprendžiami Seimo poįstatyminiais aktais. Tokie Seimo poįstatyminiai aktai negali prieštarauti įstatymams, taip pat Seimo statutui. Jeigu Seimo poįstatyminiame akte yra formuluojami Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai valstybės ar savival-dybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu, tokios Seimo poįstatyminio akto nuostatos turi būti grindžiamos įstatymų nuostatomis“ (motyvuojamosios da-lies I skyriaus 5.2 punkto trečioji pastraipa).

4. Daugelis iš čia pacituotų Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nu-tarime suformuluotų ofi cialių konstitucinių doktrininių nuostatų (taip pat kitų to Konstitucinio Teismo nutarimo ofi cialių konstitucinių doktrininių nuostatų, kurios, atsižvelgiant į prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuta-rimo nuostatą turinį, šiame Konstitucinio Teismo sprendime nėra cituojamos) Kons-titucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime yra pakartotos, o kai kurios – ir išplėtotos. Paminėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuta-rime yra pakartotos ir išplėtotos ir kai kurių kitų Konstitucinio Teismo aktų, priimtų ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose, inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo, konstitucinės doktrininės nuostatos. Nuo jų negali būti atsieta ir prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo moty-vuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš kons-titucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“.

Iš tokių ofi cialių konstitucinių doktrininių nuostatų, Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime suformuluotų remiantis Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo, taip pat kitų Konstitucinio Teismo aktų, priimtų ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose, inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo, konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis (t. y. plėtojančių Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime ir kituose ankstesnėse kons-


titucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose suformuluotas konstitucines doktrinines nuostatas), nuo kurių negali būti atsieta prašoma išaiškin-ti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata, nagrinėjamo prašymo išaiškin-ti šią Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą kontekste, be šiame Konstitucinio Teismo sprendime cituotų minėto Konstitucinio Teismo nutari-mo 6 punkto (ir jį sudarančių 6.1, 6.2, 6.3 punktų) nuostatų, yra paminėtinos šios:

– „Teisės aktais turi būti nustatyta tokia Seimo struktūra ir darbo tvarka, apibrėž-ti tokie Seimo santykiai su kitomis valstybės institucijomis, įtvirtintas toks Seimo na-rio teisinis statusas, kad Seimas – Tautos atstovybė galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas <...>“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 2 punkto trečioji pastraipa);

– „Pagal Konstituciją Seimas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos gauti jo konstituciniams įgaliojimams vykdyti reikalingą informaciją“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 5 punkto pirmoji pastraipa);

– „<...> demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti paneigti parlamento – Tau-tos atstovybės įgaliojimai imtis priemonių, kad būtų gauta informacija apie valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas, inter alia sudaryti tam skirtus parla-mento struktūrinius padalinius ir jiems pavesti atlikti atitinkamą tyrimą; priešingu atveju nebūtų užtikrintas tinkamas parlamento – Tautos atstovybės funkcijų vykdy-mas ir reikalingų sprendimų priėmimas. Minėti įgaliojimai kyla iš pačios parlamen-tinės demokratijos esmės, yra parlamentarizmo savastis. Demokratinių teisinių vals-tybių parlamentų praktikoje parlamento galimybė imtis priemonių, kad būtų gauta informacija apie valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas, įgyvendina-ma ir panaudojant tokius institutus kaip parlamentų sudaromos laikinosios komisi-jos (kurioms pavedama atlikti tam tikrą tyrimą), parlamentiniai klausymai bei svars-tymai ir pan.“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 5 punkto ketvirtoji pastraipa); „Seimo sudaromų laikinųjų komisijų, inter alia laikinųjų tyrimo komisijų, institutas būdingas ir atkurtos Lietuvos valstybės parlamentarizmo tradicijai“ (motyvuojamo-sios dalies II skyriaus 5 punkto penktoji pastraipa);

– „Kiekvienu konkrečiu atveju Seimas, prieš spręsdamas dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo, privalo apsvarstyti ir įvertinti, ar pagal Konstituciją ir įstatymus ta Seimo laikinoji tyrimo komisija gali būti sudaryta, ar ne. Seimas privalo apsvarstyti ir įvertinti inter alia tai: ar klausimas, dėl kurio siūloma sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją, iš tikrųjų yra valstybinės svarbos; ar nėra siūloma tai Seimo laikinajai tyrimo komisijai pavesti ištirti tokių dalykų, kurių pagal Konstituciją vie-šosios valdžios institucijos apskritai negali tirti; ar nėra siūloma tai Seimo laikinajai tyrimo komisijai pavesti ištirti tokių dalykų, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų


valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ (motyvuojamosios dalies II sky-riaus 9 punkto pirmoji pastraipa);

– „Seimas, prieš spręsdamas dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo, gali (inter alia tikslingumo aspektu) įvertinti ir tai, ar nėra kitų aplinkybių, kurios pateisintų tos komisijos nesudarymą, kaip antai: ar atitinkamas klausimas nebuvo jau ištirtas arba nėra tiriamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos ar kitos institucijos, ar atitinkamo darbo negali atlikti kuris nors jau įsteigtas ir veikiantis Seimo struktūrinis padalinys ir t. t.“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 9 punkto antroji pastraipa);

– „<...> tais atvejais, kai klausimas, kuriam ištirti siūloma sudaryti Seimo laiki-nąją tyrimo komisiją, yra išties valstybinės svarbos ir nėra aplinkybių, dėl kurių tokia komisija pagal Konstituciją ir įstatymus negali būti sudaryta, taip pat jeigu nėra kitų aplinkybių, kurios pateisintų tos komisijos nesudarymą, Seimo narių laisvas manda-tas turi būti naudojamas taip, kad Seimas galėtų efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę“ (moty-vuojamosios dalies II skyriaus 13 punkto trečioji pastraipa);

– „<...> Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas. Seimas savo konstituciniais įgaliojimais sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas neturi naudotis taip, kad visą įstatymų leidybai bei kitoms savo funkcijoms vykdyti reikalingą informaciją rinktų pats ir jo veikloje dominuotų laikinųjų tyrimo ar panašios paskirties komisi-jų sudarymas bei jų atliekami tyrimai; <...> Konstitucija nesuponuoja tokios Seimo veiklos. Antraip galėtų būti sudarytos prielaidos tam tikromis aplinkybėmis trikdyti parlamento darbą, kliudyti Seimui – Tautos atstovybei racionaliai ir efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 14 punk-tas).

5. Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respu-blikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. IX-1868 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“ neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 bei 8 straipsniams (2003 m. balandžio 3 d. redakcija)“, kurio ofi cialios konstitucinės doktrininės nuostatos yra cituojamos šiame Konsti-tucinio Teismo sprendime, buvo priimtas konstitucinės justicijos byloje Nr. 43/03-46/03, kurioje vienas pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčijo Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo (toliau cituojamame Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto ta ap-imtimi, kuria nustatyta, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų dokumentus, duomenis ar žinias, net jeigu tai yra komercinė, banko, tarnybinė paslaptis, taip pat gauti pirminius bei kitus doku-


mentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfi ksuoti, 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų vadovų bei kitų darbuotojų žodinius, raš-tiškus paaiškinimus ar pažymas Seimo laikinosios tyrimo komisijos tiriamais klau-simais, taip pat pažymas apie valstybės institucijų, įmonių, įstaigų ar organizacijų turimą medžiagą, dokumentus, 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto ta apimtimi, kuria nu-statyta, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę kviesti į komisijos posėdžius valstybės ir savivaldybių politikus, pareigūnus, tarnautojus, taip pat kitus valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančius asmenis, išklausyti jų paaiškinimus, reikalauti iš jų informacijos ar duomenų Seimo laikinosios tyrimo komisijos tiriamu klausimu ir juos gauti raštu ar žodžiu, 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę, suderinusi su Generaline prokuratūra ar ikiteisminio tyrimo įstaiga, įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esan-čia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais, atitiktį Konstitucijos 5, 55, 61, 67, 109, 118 straipsniams, o kitas pareiškėjas – kita Seimo narių grupė ginčijo Seimo 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. IX-1868 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisi-jos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvados“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „įslaptinta informacija per Prezidentą ir jo patarėjus pasiekdavo tuos asmenis, kurie jos žinoti neturėjo teisės, tarp jų ir tuos, kurių atžvilgiu atliekamas ope-ratyvinis tyrimas“, „Prezidentas ir kai kurie jo patarėjai darė neleistiną įtaką įmonių privatizavimui ir atskiriems privataus verslo subjektams“, „Prezidentui toleruojant, jo patarėjai viršijo savo kompetenciją, kišosi į kitų valstybės institucijų veiklą, piktnau-džiavo savo statusu, taip įnešdami sumaištį į valstybės valdymą“, atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 31 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 8 straipsniams.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimu toje konstitucinės justicijos byloje ginčytas Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme nu-statytas teisinis reguliavimas (šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5 punktai (ati-tinkama apimtimi)) buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

Nagrinėjamo prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą kontekste yra svarbios ir Konstitucinio Teismo 2004 m. gegu-žės 13 d. nutarimo nuostatos, kuriomis aiškinamas (komentuojamas) Seimo laikinų-jų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos Seimo laiki-nųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lap-kričio 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu) nustatytas teisinis reguliavimas. Tai šios nuostatos:

– „Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata „Seimas, pripažinęs būtinybę ištirti valstybinės svarbos klausimą, gali sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją“ reiškia,


jog Seimas pagal Įstatymą turi įgaliojimus Seimo laikinąją tyrimo komisiją sudary-ti ne bet kokiam, o tik ypatingam, t. y. valstybinės svarbos, klausimui ištirti. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju Seimas, prieš spręsdamas dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo, privalo apsvarstyti ir įvertinti, ar klausimas iš tikrųjų yra valsty-binės svarbos“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 2 punkto antroji pastraipa);

– „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalyje yra įtvirtin-tos Seimo laikinosios tyrimo komisijos teisės. Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę: susipažinti su informacija, susijusia su tiriamu klausimu, ir gauti iš visų valsty-bės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuojamų), įstaigų ir organizacijų dokumentus, duomenis ar ži-nias, net jeigu tai yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė paslaptis, taip pat gauti pirminius bei kitus dokumentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfi ksuoti; jeigu žinios sudaro valstybės paslaptį, jos komisijai turi būti pateiktos Lietuvos Respubli-kos valstybės paslapčių ir jų apsaugos bei Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka (1 punktas); gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo ins-titucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuoja-mų), įstaigų ar organizacijų vadovų bei kitų darbuotojų žodinius, raštiškus paaiškini-mus ar pažymas komisijos tiriamais klausimais, taip pat pažymas apie valstybės ins-titucijų, įmonių, įstaigų ar organizacijų turimą medžiagą, dokumentus (2 punktas); kviesti į komisijos posėdžius valstybės ir savivaldybių politikus, pareigūnus, tarnau-tojus, taip pat kitus valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančius asmenis, išklau-syti jų pranešimus ar paaiškinimus, reikalauti iš jų informacijos ar duomenų komisi-jos tiriamu klausimu ir juos gauti raštu ar žodžiu (3 punktas); kviesti į komisijos po-sėdžius kitus asmenis ir prašyti juos komisijos tiriamu klausimu pateikti pranešimus, paaiškinimus, informaciją ar duomenis raštu ar žodžiu (4 punktas); suderinusi su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar iki-teisminio tyrimo įstaiga, įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais (5 punktas) <...>“ (motyvuojamo-sios dalies II skyriaus 3 punktas); „<...> Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktuose yra įtvirtintos tokios Seimo laikinosios tyrimo komisijos teisės, kurios yra susijusios su informacijos, reikalingos tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius, gavimu iš šiuose punktuose nurodytų asmenų. Seimo laikinosios tyrimo komisijos įgalioji-mai, susiję su minėtos informacijos gavimu, yra diferencijuoti pagal tai, iš kokių as-menų ši informacija turi būti gauta, pagal tai, kokio pobūdžio ji yra, taip pat pagal tai, kokiu būdu Seimo laikinoji tyrimo komisija turi šią informaciją gauti iš tam tikrų asmenų“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punkto pirmoji pastraipa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktuose yra įtvirtinta Seimo laikinosios tyrimo komisijos teisė gauti iš visų valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontro-liuojamų), įstaigų ir organizacijų, jų vadovų bei kitų darbuotojų informaciją Seimo


laikinosios tyrimo komisijos tiriamais klausimais – dokumentus, duomenis, žinias, taip pat pirminius bei kitus dokumentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfi ksuoti, vadovų bei kitų darbuotojų žodinius ir raštiškus paaiškinimus ar pažymas, taip pat pažymas apie turimą medžiagą, dokumentus. Ši informacija yra reikalinga tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius“ (moty-vuojamosios dalies II skyriaus 4.1 punkto pirmoji pastraipa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas teisinis regu-liavimas inter alia reiškia, kad šiuose punktuose nurodyti asmenys privalo Seimo lai-kinajai tyrimo komisijai pateikti visą minėtą informaciją, reikalingą komisijos užda-viniams atlikti. <...> Įstatyme nėra numatyta, kad kuris nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytas asmuo galėtų atsisakyti pateikti minėtą informaciją ar pateikti ją ne visą (išskyrus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje). Priešingai, pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą dokumen-tus, duomenis ar žinias Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateikti privalu, net jeigu tai yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė paslaptis; šiame punkte taip pat nusta-tyta, kad jeigu žinios sudaro valstybės paslaptį, jos Seimo laikinajai tyrimo komisijai turi būti pateiktos Valstybės paslapčių ir jų apsaugos bei Operatyvinės veiklos įstaty-mų nustatyta tvarka, o pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalį tais atvejais, kai atsisakoma pateikti šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus komisijos reikalaujamus dokumentus, medžiagą, komisija turi teisę pasitelkti polici-jos pareigūnus ir paimti šiuos dokumentus, medžiagą, išskyrus atvejus, kai tokie do-kumentai, medžiaga yra baudžiamojoje, operatyvinės įskaitos byloje arba kortelėje, civilinėje arba administracinėje byloje, taip pat Baudžiamojo proceso kodekso nusta-tyta tvarka yra daromo patikrinimo medžiaga. <...> pagal Įstatymo 7 straipsnio (2003 m. lapkričio 6 d. redakcija) 6 dalį, jeigu nagrinėjamas klausimas yra susijęs su valstybės paslaptimi, Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdžiai yra uždari visiems asmenims, išskyrus kviestuosius, taip pat tai, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 5 dalį apie Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą ar priimtą sprendimą pranešant visuomenės informavimo priemonėms yra neskelbiami duomenys ar žinios, kurie yra valstybės, komercinė, banko, tarnybinė, privataus gy-venimo ar kita įstatymų saugoma paslaptis“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.1 punkto antroji pastraipa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta Seimo laikinosios tyrimo komisijos teisė į savo posėdžius kviesti valstybės ir savivaldybių politikus, pareigūnus, tarnautojus, kitus valstybės ar savivaldybių institucijose dirbančius asmenis, išklausyti jų praneši-mus ar paaiškinimus, reikalauti iš jų informacijos ar duomenų komisijos tiriamu klausimu ir juos gauti raštu ar žodžiu. Ši informacija taip pat yra reikalinga tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius“ (moty-vuojamosios dalies II skyriaus 4.2 punkto pirmoji pastraipa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas


inter alia reiškia, kad šiame punkte nurodyti asmenys, kviečiami į Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, turi pareigą į jį atvykti ir pateikti paaiškinimus komisijos tiriamu valstybinės svarbos klausimu, atsakyti į komisijos narių klausimus, taip pat kad paaiškinimai komisijai ir atsakymai į komisijos narių klausimus turi būti patei-kiami komisijos nustatytu būdu – raštu ar žodžiu. <...> Įstatyme nėra numatyta, kad kuris nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nurodytas asmuo, kviečiamas į Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, turėtų tei-sę be pateisinamų priežasčių neatvykti arba atsisakyti atvykti į šį posėdį; Įstatyme taip pat nėra numatyta, kad kuris nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. re-dakcija) 1 dalies 3 punkte nurodytas asmuo turėtų teisę atsisakyti pateikti paaiškini-mus Seimo laikinajai tyrimo komisijai šios tiriamu valstybinės svarbos klausimu (iš-skyrus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje). Vadinasi, pagal Įstatymą visi Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte nurodyti asmenys kviečiami privalo atvykti į Seimo lai-kinosios tyrimo komisijos posėdį, privalo pateikti komisijai savo paaiškinimus jos tiriamu valstybinės svarbos klausimu, privalo atsakyti į komisijos narių klausimus komisijos nustatytu būdu – raštu ar žodžiu (išskyrus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje)“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.2 punkto antroji pastraipa); „<...> jeigu Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti asmenys nevykdytų minėtų Seimo laikinosios tyrimo komisijos reikalavimų ir atsisakytų pateikti komisi-jai šiuose punktuose nurodytą informaciją, reikalingą, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformuluotus uždavinius, arba pateiktų ją ne visą (išsky-rus išimtis, įtvirtintas Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 da-lyje), tai, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes, galėtų būti vertinama kaip kliudymas Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti tuos uždavinius, kuriuos jai yra suformulavęs Seimas. Kartu tai būtų ir kliudymas Sei-mui – Tautos atstovybei vykdyti savo konstitucines funkcijas, realizuoti Seimo kons-titucinius įgaliojimus“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.3 punktas); „Pagal Įsta-tymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punktą Seimo laikino-ji tyrimo komisija į savo posėdžius gali kviesti ir kitus asmenis ir prašyti juos komisi-jos tiriamu klausimu pateikti pranešimus, paaiškinimus, informaciją ar duomenis raštu ar žodžiu“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.4 punkto pirmoji pastraipa); „<...> Įstatyme nėra nuostatų, kuriomis remdamasi Seimo laikinoji tyrimo komisija galėtų reikalauti, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nurodyti asmenys atvyktų į juos pakvietusios Seimo laikinosios tyrimo ko-misijos posėdį, pateiktų jai pranešimus, paaiškinimus, informaciją ar duomenis jos tiriamu valstybinės svarbos klausimu“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.4 punk-to antroji pastraipa); „<...> Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas inter alia reiškia, kad šiame punkte nurodyti asmenys gali savo nuožiūra spręsti, ar jiems atvykti į juos pakvietusios Sei-


mo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, jie taip pat gali savo nuožiūra spręsti, ar pa-teikti komisijai jos tiriamu valstybinės svarbos klausimu pranešimus, paaiškinimus, informaciją ar duomenis, ar jų nepateikti, ar atsakyti į Seimo laikinosios tyrimo ko-misijos narių klausimus, ar į juos neatsakyti“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.4 punkto trečioji pastraipa); „<...> toks Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrina, kad Sei-mo laikinoji tyrimo komisija visais atvejais gaus visą jos atliekamam tyrimui reikalin-gą informaciją; taigi minėtas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas apsunkinti Sei-mo laikinosios tyrimo komisijos darbą ir neužtikrina, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija visais atvejais atliks Seimo jai suformuluotus uždavinius. Vadinasi, minėtas teisinis reguliavimas neužtikrina ir to, kad Seimas visais atvejais gaus išsamią, objek-tyvią informaciją tiriamu valstybinės svarbos klausimu, kad Seimas visais atvejais galės efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, deramai vykdyti savo konstitucinę priedermę. Šis Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas taisytinas“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.4 punkto ketvirtoji pastraipa); „Pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę, „suderinusi su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo de-partamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga, įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto pirmoji pastraipa); „<...> Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte yra numatyti tam tikri Seimo laikinosios tyrimo komisijos tyrimui reikalingos informacijos, esančios Generalinės prokuratū-ros, Valstybės kontrolės, Valstybės saugumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigos žinioje, gavimo ypatumai: su šių valstybės institucijų žinioje esančia baudžia-mąja byla ar kita medžiaga, dokumentais susipažinti galima tik tai suderinus su šio-mis valstybės institucijomis“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto antroji pastraipa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punk-to sąvoka „suderinusi“ reiškia, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija jos tyrimui reika-lingą informaciją, esančią Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės, Valstybės saugumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigos žinioje esančiose baudžiamo-siose bylose ar kitoje medžiagoje, dokumentuose, gali gauti tik gavusi atitinkamos valstybės institucijos sutikimą; jeigu nurodytos valstybės institucijos nesutiks, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų nurodytą informaciją, komisija šios informa-cijos gauti negalės“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto trečioji pastrai-pa); „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto for-muluotė „įstatymų nustatyta tvarka“ reiškia, kad susipažinimo su Generalinės proku-ratūros, Valstybės kontrolės, Valstybės saugumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigos žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais tvarkos Sei-mo laikinoji tyrimo komisija negali nustatyti pati – tai daroma įstatymų nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad organizaciniai, techniniai tokio susipažinimo klausimai turi


būti derinami su valstybės institucijomis, kurių žinioje yra baudžiamoji byla ar kita medžiaga, dokumentai“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto ketvirtoji pastraipa);

– „<...> pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, ku-riuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto šeštoji pastraipa); „<...> viena konstitucinė vertybė – prokuroro nepriklau-somumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose negali būti priešpriešinama kurioms nors kitoms konstitucinėms vertybėms; įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad tarp šios konstitu-cinės vertybės ir kitų konstitucinių vertybių būtų pusiausvyra, kad nė viena kons-titucinė vertybė nebūtų iškeliama virš kitų konstitucinių vertybių arba, priešingai, aukojama kitos konstitucinės vertybės naudai“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto aštuntoji pastraipa);

– „<...> pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą, jeigu Generalinė prokuratūra, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo departamentas ar ikiteisminio tyrimo įstaiga nesutiks, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija susipažintų su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, do-kumentais, tai Seimo laikinoji tyrimo komisija negalės gauti jos tyrimui reikalingos informacijos, esančios nurodytų valstybės institucijų žinioje esančiose baudžiamo-siose bylose ar kitoje medžiagoje, dokumentuose. <...> šiame punkte (ir apskritai Įstatyme) nėra nustatyti kriterijai, kuriais vadovaudamiesi Generalinė prokuratūra, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo departamentas ar ikiteisminio tyrimo įstai-ga galėtų nesutikti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų minėtą jai reikalingą informaciją arba pagal kuriuos šios informacijos naudojimui komisijos darbe būtų taikomi kokie nors kiti apribojimai“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto dešimtoji pastraipa); „<...> Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakci-ja) 1 dalies 5 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudarytos prielaidos vieną konstitucinę vertybę – prokuroro nepriklausomumą organizuojant ikiteisminį tyri-mą ir jam vadovaujant priešpriešinti kitoms konstitucinėms vertybėms, iškelti virš jų, konkrečiai virš Konstitucijoje įtvirtintų Seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijų ir iš Seimo paskirties, iš jo konstitucinių funkcijų ir konstitucinių įgaliojimų nuosekliai išplaukiančios būtinybės prireikus pačiam imtis tiriamosios veiklos valstybinės svar-bos klausimu, kad būtų gauta atitinkamiems sprendimams priimti reikalinga išsami, objektyvi informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius proce-sus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto vienuoliktoji pastraipa); „<...> nors Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudarytos prielaidos apsunkinti kai kurių Seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijų vykdymą, šiuo teisiniu reguliavimu minėtos kons-


titucinės vertybės nėra paneigiamos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas minėtu aspektu prieštarauja Konstitucijai. <...> šis teisinis reguliavimas taisytinas, tikslintinas taip, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakci-ja) 1 dalies 5 punkte nurodytu „derinimu“ nebūtų sudaroma prielaidų šiame punkte nurodytoms institucijoms iš esmės neleisti Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti išsamaus ir objektyvaus tyrimo jai pavestu ištirti valstybinės svarbos klausimu, kitaip tariant, kad nebūtų sudaroma prielaidų ikiteisminį tyrimą supriešinti su Seimo laiki-nosios tyrimo komisijos atliekamu valstybinės svarbos klausimo tyrimu“ (motyvuo-jamosios dalies II skyriaus 4.5 punkto dvyliktoji pastraipa);

– „Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas yra neatsiejamas nuo kituose Įstatymo straipsniuose (jų dalyse, punktuose) nustatyto teisinio reguliavimo“ (motyvuoja-mosios dalies II skyriaus 4.6 punkto pirmoji pastraipa); „<...> Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad Seimo laikinoji tyrimo ko-misija, tirdama jai pavestą klausimą ir įgyvendindama savo teises, nesikiša į teismo, teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklą, kai jie atlieka ikiteisminį tyrimą ar nagrinėja bylą teisme“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto pirmoji pastraipa); „<...> pagal Įstatymą Seimo laikinoji tyrimo komisija neturi teisės reikalauti, kad teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateiktų paaiškinimus dėl atliekamo arba atlikto ikiteisminio tyrimo ar teisme priimtos nagrinėti, nagrinėjamos arba išnagrinėtos bylos, tad teisėjas, pro-kuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas negali būti ir kviečiami į Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį pateikti paaiškinimų dėl atliekamo arba atlikto ikiteismi-nio tyrimo ar teisme priimtos nagrinėti, nagrinėjamos arba išnagrinėtos bylos. Taigi Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas įtvirtina išimtį, taikomą Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintai visų valstybės valdžios ir valdymo ins-titucijų, Lietuvos banko, valstybės ir savivaldybių įmonių (taip pat ir jų kontroliuo-jamų), įstaigų ir organizacijų, jų vadovų bei kitų darbuotojų pareigai pateikti Seimo laikinajai tyrimo komisijai visą informaciją, reikalingą komisijos uždaviniams atlikti (dokumentus, duomenis, žinias, taip pat pirminius bei kitus dokumentus, kuriuose šie duomenys ar žinios užfi ksuoti, vadovų bei kitų darbuotojų žodinius ir raštiškus paaiškinimus ar pažymas, taip pat pažymas apie turimą medžiagą, dokumentus), taip pat išimtį, taikomą Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 3 punkte įtvirtintai valstybės ir savivaldybių politikų, pareigūnų, tarnautojų, kitų valstybės ar savivaldybių institucijose dirbančių asmenų pareigai atvykti į juos pa-kvietusios Seimo laikinosios tyrimo komisijos posėdį, pateikti paaiškinimus komisi-jos tiriamu valstybinės svarbos klausimu, atsakyti į komisijos narių klausimus“ (mo-tyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto antroji pastraipa); „<...> pagal Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalį tais atvejais, kai atsisakoma


Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateikti šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurody-tus jos reikalaujamus dokumentus, medžiagą, komisija turi teisę pasitelkti policijos pareigūnus ir paimti šiuos dokumentus, medžiagą, išskyrus atvejus, kai tokie doku-mentai, medžiaga yra baudžiamojoje, operatyvinės įskaitos byloje arba kortelėje, ci-vilinėje arba administracinėje byloje, taip pat Baudžiamojo proceso kodekso nusta-tyta tvarka yra daromo patikrinimo medžiaga“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto trečioji pastraipa); „Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. re-dakcija) 2 dalyje ir 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje nustaty-tas teisinis reguliavimas vertintinas kaip užtikrinantis, jog Seimo laikinosios tyrimo komisijos veikloje bus laikomasi Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklauso-mi, Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, po-litinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę, Konstitucijos 118 straips-nio 1 dalies nuostatos, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybi-nį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras, Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo, kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą bei prokuroro nepriklausomumą organi-zuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto ketvirtoji pastraipa); „<...> gali susidaryti tokia situacija, kai informa-ciją, reikalingą tam, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija atliktų Seimo jai suformu-luotus uždavinius, turi būtent teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kuris šią informaciją sužinojo ar kitaip gavo ne vykdydamas šias – teisėjo, prokuro-ro, ikiteisminio tyrimo pareigūno – pareigas. Tokiais atvejais pagal Įstatymą Seimo laikinoji tyrimo komisija turi teisę reikalauti, kad teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas kviečiamas atvyktų į komisijos posėdį ir kad nurodyti asmenys Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateiktų paaiškinimus klausimais, nesusijusiais su atliekamu arba atliktu ikiteisminiu tyrimu ar teisme priimta nagrinėti, nagrinėjama arba išnagrinėta byla. Tačiau net ir šiais atvejais Seimo laikinoji tyrimo komisija ne-turi teisės reikalauti, kad teisėjas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas kvie-čiamas atvyktų į komisijos posėdį ir kad nurodyti asmenys Seimo laikinajai tyrimo komisijai pateiktų paaiškinimus, jeigu tai gali būti vertinama kaip kišimasis į teismo, teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklą jiems vykdant Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas savo funkcijas, kaip teisėjo nepriklausomumo ar prokuro-ro nepriklausomumo pažeidimas“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto penktoji pastraipa); „<...> Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo negalima aiškinti kaip reiškiančio, esą Sei-


mo laikinoji tyrimo komisija apskritai neturi teisės reikalauti iš teismo ar Lietuvos Respublikos prokuratūros informacijos Seimo laikinosios tyrimo komisijos tiriamais valstybinės svarbos klausimais. Tačiau pagal Konstituciją Seimo laikinoji tyrimo ko-misija negali reikalauti iš teismo, Lietuvos Respublikos prokuratūros tokios informa-cijos, kurios reikalavimas galėtų būti vertinamas kaip kišimasis į šių institucijų vei-klą joms vykdant Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas savo funkcijas, kaip teisėjo ar prokuroro nepriklausomumo pažeidimas“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.6.1 punkto šeštoji pastraipa);

– „Pagal Įstatymo 8 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 3 dalį komisijos išvada ne vėliau kaip kitą dieną po jos priėmimo turi būti pateikta Seimui. <...> Pagal Įstatymo 8 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 5 dalį Seimo laikinoji tyrimo komisija, pateikusi Seimui išvadą ar priimtą sprendimą, apie tai praneša visuomenės informavimo priemonėms; neskelbiami duomenys ar žinios, kurie yra valstybės, ko-mercinė, banko, tarnybinė, privataus gyvenimo ar kita įstatymų saugoma paslaptis“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 5 punkto antroji pastraipa);

– „Akivaizdu, kad Seimas nėra nei ikiteisminio tyrimo institucija, nei prokura-tūra, nei teismas. <...> Seimo nuomonės, požiūrio į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą suformulavimas Seimo nutarime pagal Konstituciją nega-li būti aiškinamas kaip Seimo laikinosios tyrimo komisijos ištirtų veiksmų, priimtų sprendimų dėl klausimų, kuriuos jai buvo pavesta ištirti, taip pat jos išsiaiškintų kitų su tirtu klausimu susijusių aplinkybių teisinis kvalifi kavimas. Seimas, nusprendęs pritarti ar nepritarti savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadai, arba pritarti jai iš dalies (su išlygomis), priima ne kitoms valstybės institucijoms (įskai-tant ikiteisminio tyrimo institucijas, prokuratūrą, teismus) privalomą sprendimą dėl minėtų veiksmų, sprendimų, aplinkybių atitikties ar neatitikties teisės aktams – jis tik suformuluoja savo požiūrį į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą. Seimo nutarimas, kuriame yra suformuluota Seimo nuomonė, požiūris į savo sudarytos Seimo laikinosios tyrimo komisijos išvadą, nesaisto nei ikiteisminio ty-rimo institucijų, nei prokuratūros, nei teismo“ (motyvuojamosios dalies II skyriaus 9 punkto trečioji pastraipa).

6. Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime (kurio nuostatą Kons-titucinio Teismo prašoma išaiškinti) taip pat yra aiškinamas (komentuojamas) Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pa-keitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lapkričio 6 d. pri-imtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu) nu-statytas teisinis reguliavimas. Tačiau pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime minėtame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas yra aiš-kinamas (komentuojamas) iš esmės pakartojant atitinkamas Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatas (jų neplėtojant); Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime taip pat yra aiškinamas Seimo laikinųjų tyrimo ko-


misijų įstatyme ir Seimo statute nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas Seimo laiki-nųjų tyrimo komisijų sudarymo inicijavimui bei sudarymui (t. y. aspektams, kuriais prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą pateikęs Respublikos Prezidentas šios nuostatos išaiškinti neprašo).

7. Nagrinėjamo prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą kontekste apibendrinant šiame Konstitucinio Teismo sprendime pacituotas Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. balandžio 4 d. nutarimų ofi cialias konstitucines doktrinines nuostatas, taip pat nuostatas, kuriomis aiškinamas (komentuojamas) Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lapkričio 6 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu) nustatytas teisinis reguliavimas (kuris, kaip minėta, neprieštarauja Konstitucijai), taigi Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nu-tarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostatą „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, ku-rioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų vals-tybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ aiškinant kitų to Konstitucinio Teismo nutarimo, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatų kontekste konstatuotina, kad Konstitucijos nuostatos suponuoja galimybę įstatymu nustatyti plačius Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įgaliojimus, bet kartu įtvirtina tam tikras Seimo laikinųjų tyrimo komisijų tiriamosios veiklos ribas, kurių įstatymais ar kitais teisės aktais negalima praplėsti.

7.1. Konstitucija įsakmiai reikalauja tokio teisinio – pirmiausia įstatyminio – re-guliavimo, kad, viena vertus, būtų užtikrinta Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, ku-rioms Seimas – Tautos atstovybė paveda atlikti tyrimą, kad būtų surinkta informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas, veikla, tai-gi ir Seimo kontrolės funkcijos (parlamentinės kontrolės) vykdymas, vadinasi, kad valstybės gyvenime nebūtų sričių, kuriose Seimas – Tautos atstovybė, esant ypatin-gam (valstybinės svarbos) reikalui, negalėtų, paisydamas Konstitucijos, vykdyti par-lamentinės kontrolės, ir, kita vertus, nebūtų padaryta žalos kurioms nors Konstitu-cijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, jeigu Seimo laikinosios tyrimo komisijos būtų sudaromos ištirti tokiems dalykams, kurių pagal Konstituciją viešosios valdžios institucijos apskritai negali tirti (pavyzdžiui, žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo aplinkybėms, jeigu tokiu tyrimu galėtų būti konstituciškai nepagrįstai įsiterpta į Konstitucijos ginamą ir saugomą žmogaus privatų gyvenimą, pažeistas jo neliečiamumas ir pan.), taip pat dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpia-ma į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose


numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) įgaliojimus (inter alia teismų, prokurorų). Įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytas teisinis regulia-vimas turi būti toks, kad tarp šių dviejų iš Konstitucijos kylančių imperatyvų būtų racionali pusiausvyra, kad nė vienas iš jų nebūtų ignoruojamas ar aukojamas kito naudai.

Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. balan-džio 4 d. nutarimuose konstatuota, kad pagal Konstituciją „Seimas neturi įgaliojimų sudaryti <...> tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“; „Seimo laikinoji tyrimo komisija negali perimti teismų konstitucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsiterpti į teismų konstitucinės kompetencijos įgyven-dinimą, pažeisti teisėjo ir teismų nepriklausomumo vykdant teisingumą ar juo labiau pati imti vykdyti teisingumo“; „Seimo laikinoji tyrimo komisija negali perimti pro-kurorų konstitucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsiterpti į prokurorų konstitucinės kompetencijos įgyvendinimą, pažeisti prokuroro nepriklausomumo organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosio-se bylose“. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, o pagal 3 dalį prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.

Šiame kontekste paminėtina, kad šiame Konstitucinio Teismo sprendime paci-tuotos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo ofi cialios konstituci-nės doktrininės nuostatos dėl Seimo laikinųjų tyrimo komisijų santykių su Lietuvos Respublikos prokuratūra (prokurorais), taip pat nuostatos, kuriomis aiškinamas (ko-mentuojamas) Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redak-cija su vėlesniais pakeitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lapkričio 6 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakei-timo įstatymu) nustatytas Seimo laikinųjų tyrimo komisijų ir Lietuvos Respublikos prokuratūros (prokurorų) santykių teisinis reguliavimas, yra mutatis mutandis taiky-tinos ir Seimo laikinųjų tyrimo komisijų santykių su kitomis valstybės institucijomis (jų pareigūnais), pagal įstatymus vykdančiomis ikiteisminį tyrimą ir (arba) esančio-mis operatyvinės veiklos subjektais, teisiniam reguliavimui.

7.2. Konstitucija reikalauja įstatymu nustatyti tokį reguliavimą, kad tam tikra in-formacija, kurios neatskleidimą (visišką arba tam tikra apimtimi) saugo ir gina Kons-titucija, inter alia informacija, sudaranti Konstitucijos saugomą ir ginamą paslaptį, Seimo laikinajai tyrimo komisijai (be abejo, sudarytai ištirti ne tiems dalykams, kurių Seimo laikinoji tyrimo komisija apskritai negali tirti, ir ne tiems, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įsta-tymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) įgaliojimus)


būtų teikiama – jeigu atitinkama informacija apskritai gali būti jai teikiama – tik kuo griežčiausiai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir tik kuo griežčiausiai garantuo-jant, kad ši informacija nebus atskleista jokiam asmeniui, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimas padarytų žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms.

Akivaizdu, kad bet kokios informacijos pateikimas Seimui, kuris yra politinė institucija (be kita ko, susidedanti iš įvairioms politinėms jėgoms priklausančių as-menų), visuomet yra susijęs su rizika, kad ši informacija pasklis plačiau nei derėtų pagal Konstituciją ir įstatymus.

Teisinio reguliavimo, veiksmingai užtikrinančio Konstitucijos saugomų ir gina-mų paslapčių nepaviešinimą, įtvirtinimas įstatymu, taip pat atitinkamos organiza-cinės ir techninės priemonės – būtinos atitinkamos informacijos pateikimo (jeigu atitinkama informacija apskritai gali būti Seimo laikinajai tyrimo komisijai teikiama) Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms sąlygos.

7.2.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstaty-me (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lapkričio 6 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu) yra nuostatų, skirtų užtikrinti, kad tokia informacija (kurios atskleidimas gali padaryti žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos gi-namoms ir saugomoms vertybėms) Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms nebūtų pateikiama (jeigu tokia informacija joms apskritai gali būti pateikiama), o jeigu tokia informacija joms pateikiama – kad ji nebūtų atskleista tiems asmenims, kurie pa-gal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti. Iš tokių nuostatų paminėtinos inter alia nuostatos, reikalaujančios, kad tam tikra informacija Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms būtų teikiama tik suderinus su atitinkamomis insti-tucijomis (Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departa-mentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga). Minėta, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas, kuriame įtvirtinta, kad komisija turi teisę, suderinusi su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga, įstatymų nustatyta tvarka susipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais, Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimu buvo pripažin-tas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

7.2.2. Kartu pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. ge-gužės 13 d. nutarime, Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte (pagal kurį Seimo laikinoji tyrimo komi-sija turi teisę, suderinusi su Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga, įstatymų nustatyta tvarka su-sipažinti su jų žinioje esančia baudžiamąja byla ar kita medžiaga, dokumentais) nu-


statytas teisinis reguliavimas yra taisytinas, tikslintinas taip, kad Įstatymo 4 straips-nio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nurodytu „derinimu“ nebūtų sudaroma prielaidų šiame punkte nurodytoms institucijoms iš esmės neleisti Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti išsamaus ir objektyvaus tyrimo jai pavestu ištirti valstybinės svarbos klausimu, kitaip tariant, kad nebūtų sudaroma prielaidų ikiteis-minį tyrimą supriešinti su Seimo laikinosios tyrimo komisijos atliekamu valstybinės svarbos klausimo tyrimu.

7.2.3. Pažymėtina ir tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. ge-gužės 13 d. nutarime, Seimo laikinųjų tyrimų komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte (ir apskritai šiame įstatyme) „nėra nusta-tyti kriterijai, kuriais vadovaudamiesi Generalinė prokuratūra, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo departamentas ar ikiteisminio tyrimo įstaiga galėtų nesutikti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų minėtą jai reikalingą informaciją arba pagal kuriuos šios informacijos naudojimui komisijos darbe būtų taikomi kokie nors kiti apribojimai“.

7.2.4. Tačiau ypač pabrėžtina, kad minėtas teisinis reguliavimas negali būti tai-somas, tikslinamas taip, kad būtų sudarytos prielaidos vieną konstitucinę vertybę – Konstitucijoje įtvirtintą Seimo kontrolės funkciją ir jo konstitucinius įgaliojimus pri-reikus pačiam imtis tiriamosios veiklos valstybinės svarbos klausimu, kad būtų gauta atitinkamiems sprendimams priimti reikalinga išsami, objektyvi informacija apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose vals-tybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas, iškelti virš kitų konstitucinių vertybių, priešpriešinti kitoms konstitucinėms vertybėms, inter alia prokuroro nepriklausomumui organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant (kaip minėta, atitinkamos ofi cialios konstitucinės doktrininės nuostatos yra mutatis

mutandis taikytinos ir Seimo laikinųjų tyrimo komisijų santykių su kitomis valstybės institucijomis (jų pareigūnais), pagal įstatymus vykdančiomis ikiteisminį tyrimą ir (arba) esančiomis operatyvinės veiklos subjektais, teisiniam reguliavimui). Minėtas teisinis reguliavimas negali būti taisomas, tikslinamas taip, kad nustatant kriterijus, kuriais vadovaudamosi atitinkamos valstybės institucijos galėtų nesutikti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų jai reikalingą informaciją, arba pagal kuriuos šios in-formacijos naudojimui Seimo laikinosios tyrimo komisijos darbe būtų taikomi kokie nors kiti apribojimai, būtų iš esmės paneigti šie konstituciškai pagrįsti jų įgaliojimai nesutikti teikti tam tikrą informaciją arba taikyti kokius nors kitus apribojimus. Jeigu šie atitinkamų institucijų įgaliojimai nesutikti teikti tam tikrą informaciją arba taikyti kokius nors kitus apribojimus būtų labai apriboti ar išvis paneigti, galėtų kilti grėsmė įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms.

Be abejo, toks nesutikimas negali būti nemotyvuotas.7.2.5. Įstatymų leidėjas po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2004 m. gegu-

žės 13 d. nutarimas, šio Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d.


redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatyto teisinio reguliavimo apskritai netaisė, netikslino.

Toks įstatymų leidėjo neveikimas sudaro prielaidas įvairiems neapibrėžtumams, netgi konfl iktinėms situacijoms. Jis nepalengvina atitinkamos informacijos deramo pateikimo Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms – jeigu tokia informacija kuriai nors Seimo laikinajai tyrimo komisijai iš tikrųjų yra reikalinga tam, kad Seimas galė-tų vykdyti savo konstitucines funkcijas.

7.2.6. De lege ferenda požiūriu taip pat pabrėžtina, kad, kad ir koks būtų įstatymi-nis reguliavimas, paisant Konstitucijos jis turi būti tik toks, kad nebūtų paneigti įstaty-me nustatytų subjektų įgaliojimai neatskleisti informacijos, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms.

Kita vertus, įstatymu turi būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kuris leis-tų garantuoti, kad įstatyme nustatytų subjektų įgaliojimai neatskleisti informacijos, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, nebūtų naudojami pateisinti sprendimams neatskleisti ir to-kios informacijos, kurios neatskleidimo (visiško ar tam tikra apimtimi) Konstitucija negina ir nesaugo ir kuri įstatymo nustatyta tvarka turi būti atskleista tam tikriems subjektams, inter alia Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms, sudarytoms ypatin-giems (valstybinės svarbos) klausimams ištirti.

8. Konstitucija įtvirtina parlamentinę demokratiją. Tačiau parlamentinė demo-kratija nėra „konvento valdymas“, ji nėra tokia sistema, kur parlamentas tiesiogiai organizuoja kitų valstybės ar savivaldybių institucijų darbą arba gali bet kada įsikišti į bet kurios viešąją valdžią įgyvendinančios valstybės ar savivaldybių institucijos (jų pareigūnų) veiklą. Parlamentinė demokratija nėra ir tokia sistema, kur parlamen-tas, esant nors menkiausiai dingsčiai, gali kontroliuoti bet kokius tokių institucijų (jų pareigūnų) sprendimus, inicijuoti sankcijų taikymą atitinkamiems asmenims, juo labiau pats priimti sprendimus už atitinkamą kompetenciją turinčias valstybės ar sa-vivaldybių institucijas (jų pareigūnus), t. y. priimti tokius sprendimus, kuriuos gali priimti tik atitinkamą kompetenciją turinčios valstybės institucijos (jų pareigūnai), pavyzdžiui, teismai, prokurorai, Valstybės kontrolė, ikiteisminio tyrimo institucijos, įstatymuose numatyti operatyvinės veiklos subjektai.

Konstitucijoje įtvirtintas parlamentinės demokratijos modelis yra racionalus ir nuosaikus. Jis nėra grindžiamas vien parlamentine kontrole, vien tarpinstituciniais stabdžiais ir atsvaromis; ne menkesnį vaidmenį parlamentinėje demokratijoje vaidi-na tarpfunkcinė partnerystė, grindžiama inter alia pasitikėjimu. Konstitucinio Teis-mo aktuose yra konstatuota, kad „įgyvendinant bendruosius valstybės uždavinius, vykdant jos bendrąsias funkcijas tarp valstybės institucijų yra tarpfunkcinė partne-rystė, taip pat tarpusavio kontrolė ir atsvara“ (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Konstitucinis Teis-mas yra konstatavęs ir tai, kad „valstybės valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, vadinasi, ir stabdžiai bei atsvaros, kuriuos teisminė


valdžia (jos institucijos) ir kitos valstybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti traktuojami kaip valdžių priešpriešos mechanizmai“ (Konstitu-cinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Kitoks Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių Seimo kontrolės funkciją (inter alia nuostatų, kuriomis yra grindžiama galimybė sudaryti Seimo laikinąsias tyrimo ko-misijas), interpretavimas neišvengiamai paneigtų konstitucinius atsakingo valdymo, valdžių padalijimo, teisinės valstybės, demokratijos principus, Konstitucijos pre-ambulėje skelbiamą atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, sudarytų prielaidas nestabilumui valdant valstybę, tvarkant viešuosius reikalus, taip pat prie-laidas pažeisti asmens teises ir laisves, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

III

1. Pagal prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuta-rimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašymą aiškinant, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių pada-lijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įga-liojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti tokių Seimo laikinųjų ty-rimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, susijusius su kitų valstybės institucijų darbo organizavimu, jei šių klausimų sprendimas pagal įstatymus priklau-so tų institucijų vadovams, kaip antai: institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan., pažymėtina, kad, kaip konsta-tuota Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime, pagal Konstituciją ne-galima nustatyti kokio nors išsamaus (baigtinio) klausimų, kuriems ištirti Seimas gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas, sąrašo; Seimas, kaip Tautos atstovybė, iš esmės gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas kuo įvairiausiems valstybėje ir visuomenėje vykstantiems procesams ištirti.

Kartu pažymėtina, kad Seimo laikinosios tyrimo komisijos turi būti sudaromos ne bet kokiems, o tik ypatingiems, t. y. valstybinės svarbos, klausimams ištirti (Kons-titucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai).

2. Taigi Konstitucija apskritai nedraudžia Seimui, esant ypatingam (valstybinės svarbos) reikalui, sudaryti ir tokias Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, kurioms būtų pavedama ištirti valstybės ar savivaldybių institucijų veiklą, t. y. tai, kaip atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos vykdo savo funkcijas, apibrėžtas Konstitucijoje ir įstatymuose, kaip jos įgyvendina Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus.


Kad galėtų įvykdyti tokį Seimo pavedimą, Seimo laikinoji tyrimo komisija turi turė-ti galimybę įstatymų nustatyta tvarka gauti ir tokią informaciją, kuri yra susijusi su atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo organizavimu, nepriklausomai nuo to, ar atitinkamų klausimų, inter alia dėl institucijų struktūros nustatymo, struk-tūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidi-mo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan., sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, ar juos priimant dalyvauja ir kiti asmenys. Tačiau pabrėžtina, kad Seimo laikinosios tyrimo komisijos negali būti sudaromos vien to-kiems kaip minėtieji klausimams specialiai išsiaiškinti, tokių klausimų tyrimas negali būti savitikslis dalykas. Faktinės informacijos apie tokius dalykus gavimas tegali būti priemonė ypatingiems (valstybinės svarbos) klausimams išsiaiškinti.

Taigi Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedama teisėtumo ir (arba) tikslingumo atžvilgiais tirti bei vertinti, taip pat kontroliuoti valstybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimų dėl atitinkamose institucijose dirbančių asmenų profesinės karjeros, nes atlikti tokį tyrimą, vertinimą, kontrolę ir priimti ati-tinkamus sprendimus gali tik reikiamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldy-bių institucijos, jų pareigūnai.

Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms gali būti pavedama tirti, vertinti vals-tybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimus inter alia dėl atitinkamų insti-tucijų struktūros, tačiau tik tiek, kiek reikia, kad būtų išsiaiškinta, ar šie sprendimai yra tokie, kad atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos gali tinkamai vykdyti savo funkcijas, apibrėžtas Konstitucijoje ir įstatymuose, kad jos gali įgyvendinti savo Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teis-mo sprendime, Seimo pagal Konstituciją vykdoma kontrolės funkcija nesuponuoja to, kad Seimas tiesiogiai organizuoja kitų valstybės ar savivaldybių institucijų darbą ar gali bet kada įsikišti į bet kurios viešąją valdžią įgyvendinančios valstybės ar sa-vivaldybių institucijos (jų pareigūnų) veiklą. Seimo kontrolės funkcija nesuponuoja ir galimybės Seimui priimti tokius sprendimus, kuriuos gali priimti tik atitinkamą kompetenciją turinčios valstybės ar savivaldybių institucijos (jų pareigūnai).

Juo labiau tokių įgaliojimų negali turėti joks Seimo padalinys, taigi ir Seimo lai-kinosios tyrimo komisijos.

3. Pažymėtina ir tai, kad, kaip savo 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra konsta-tavęs Konstitucinis Teismas, „tam, kad galėtų tinkamai vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimui gali prireikti sudaryti ir tokius struktūrinius padalinius, kurie tu-rėtų įgaliojimus įvairių valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų as-menų atžvilgiu“; „tokie įgaliojimai gali būti susiję ir su informacijos apie tam tikrus valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, apie padėtį įvairiose valstybės bei visuomenės gyvenimo srityse ir jose kylančias problemas gavimu iš valstybės ar savi-valdybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų“; „šis informacijos gavimas negali pri-


klausyti nuo to, ar atitinkamos institucijos, kiti asmenys yra atskaitingi Seimui, ar ne: kad gautų išsamią, objektyvią informaciją, reikalingą atitinkamiems sprendimams priimti, Seimui, kaip Tautos atstovybei, reikia turėti galimybę gauti informaciją ne tik iš jam atskaitingų institucijų, kitų asmenų, bet ir iš jam neatskaitingų asmenų“; „jeigu reikia nustatyti Seimo struktūrinio padalinio valdingus įgaliojimus Seimui neatskai-tingų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu (įskaitant teisę reikalauti tokios informacijos, kurios pateikimą reglamentuoja įstatymai), tokie Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai turi būti nustatomi įstatymu“; „nustatant tokius įgaliojimus turi būti paisoma Konstitucijos normų ir principų“.

Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarime taip pat yra konstatuo-ta, jog „tai, kad Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedama ištirti dalykų, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus, nereiškia, kad Seimo laikinosios tyrimo komisijos apskritai negali turėti įgaliojimų valstybės ar savivaldybių institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu“; „tokie įgaliojimai paisant Konstitucijos gali būti nustatyti įstatymu“.

Čia vartojamos formuluotės „tokie Seimo struktūrinio padalinio įgaliojimai turi būti nustatomi įstatymu“ ir „tokie įgaliojimai paisant Konstitucijos gali būti nustatyti įstatymu“ reiškia ir tai, jog tai, kokius valdingus įgaliojimus Seimo laikinoji tyrimo komisija turi Seimui neatskaitingų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų atžvilgiu, įstatymuose turi būti nustatyta expressis verbis, aiškiai ir nedviprasmiškai. Nustatant tokius įgaliojimus privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia Kons-titucinio Teismo aktuose suformuluotų ofi cialių doktrininių nuostatų, kuriose yra aiškinamos atitinkamos Konstitucijos nuostatos.

Pažymėtina, jog Seimo laikinųjų tyrimo komisijų darbas turi būti įstatymu regla-mentuotas taip, kad reikiama informacija būtų gaunama ir į Seimo laikinųjų tyrimo komisijų posėdžius pakviestų asmenų apklausa būtų organizuota taip, kad tos komi-sijos narių užduodamais klausimais ir pateikiamais komentarais nebūtų formuojama išankstinė nuomonė, nebūtų žeminamas žmogaus orumas, nebūtų pažeidžiama as-mens teisė į privatų gyvenimą, kad būtų užduodami tik tokie klausimai ir pateikiami tik tokie komentarai, kurie yra susiję su tyrimo dalyku, kad klausimai nebūtų mena-mi, provokaciniai. Taip pat turi būti užtikrinta, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų gauta informacija, kurios neatskleidimą gina ir saugo Konstitucija, nebūtų paviešinta, atskleista asmenims, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios infor-macijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimas padarytų žalą Konstituci-joje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pagal prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Respubli-kos Prezidento prašymą aiškinant, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuo-stata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų dary-


tina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valsty-bės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad Seimas neturi įgaliojimų su-daryti tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, susijusius su kitų valstybės institucijų darbo organizavimu, jei šių klausimų sprendi-mas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, kaip antai: institucijų struktū-ros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan., kons-tatuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo moty-vuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata, aiškinama kitų Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo ofi cialių konstitucinių doktrininių nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad:

– Seimas pagal Konstituciją turi įgaliojimus, esant ypatingam (valstybinės svar-bos) reikalui, sudaryti ir tokias Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, kurioms būtų pa-vedama ištirti valstybės ar savivaldybių institucijų veiklą, t. y. tai, kaip atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos vykdo savo funkcijas, apibrėžtas Konstitucijoje ir įstatymuose, kaip jos įgyvendina Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgalioji-mus; kad galėtų įvykdyti tokį Seimo pavedimą, Seimo laikinoji tyrimo komisija turi turėti galimybę įstatymų nustatyta tvarka gauti ir tokią informaciją, kuri yra susijusi su atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo organizavimu, nepriklauso-mai nuo to, ar atitinkamų klausimų, inter alia dėl institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan., sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, ar juos priimant dalyvauja ir kiti asme-nys, tačiau Seimo laikinosios tyrimo komisijos negali būti sudaromos vien tokiems kaip minėtieji klausimams specialiai išsiaiškinti – faktinės informacijos apie tokius dalykus gavimas tegali būti priemonė ypatingiems (valstybinės svarbos) klausimams išsiaiškinti;

– Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms negali būti pavedama teisėtumo ir (arba) tikslingumo atžvilgiais tirti bei vertinti, taip pat kontroliuoti valstybės ir sa-vivaldybių institucijų vadovų sprendimų dėl atitinkamose institucijose dirbančių as-menų profesinės karjeros, nes atlikti tokį tyrimą, vertinimą, kontrolę ir priimti atitin-kamus sprendimus gali tik reikiamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos, jų pareigūnai;

– Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms gali būti pavedama tirti, vertinti vals-tybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimus inter alia dėl atitinkamų insti-tucijų struktūros, tačiau tik tiek, kiek reikia, kad būtų išsiaiškinta, ar šie sprendimai


yra tokie, kad atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos gali tinkamai vykdyti savo funkcijas, apibrėžtas Konstitucijoje ir įstatymuose, kad jos gali įgyvendinti savo Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus;

– turi būti užtikrinta, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų gauta informacija, kurios neatskleidimą gina ir saugo Konstitucija, nebūtų paviešinta, atskleista asme-nims, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimas padarytų žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms;

– Seimo laikinųjų tyrimo komisijų veiklos teisiniu reguliavimu negalima sudary-ti prielaidų Seimo laikinajai tyrimo komisijai ar visam Seimui tiesiogiai organizuoti kitų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo, kištis į kitų valstybės ir savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) veiklą, priimti tokių sprendimų, kuriuos gali priimti tik ati-tinkamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos (jų pareigūnai).

IV

1. Pagal prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuta-rimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Respublikos Prezidento prašymą aiškinant, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių pada-lijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įga-liojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių insti-tucijų įgaliojimus“ reiškia, kad Seimas negali pavesti Seimo laikinajai tyrimo komi-sijai ištirti tokių dalykų, kurie savaime reikštų, kad jiems ištirti reikės tik valstybės institucijos vykdomo ikiteisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiagos, kurios pagrindu būtų formuluojamos galutinės laikinosios tyrimo komisijos išvados, o jos atskleidimas galėtų pakenkti ikiteisminiam, operatyviniam ar kitokiam tyrimui, pa-žymėtina, jog, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutari-me, „akivaizdu, kad Seimas nėra nei ikiteisminio tyrimo institucija, nei prokuratūra, nei teismas“.

2. Taip pat pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2004 m. ge-gužės 13 d. ir 2006 m. balandžio 4 d. nutarimuose, pagal Konstituciją „Seimas neturi įgaliojimų sudaryti <...> tokių Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pave-dama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“; „Seimo laikinoji tyrimo komisija negali perimti teismų kons-titucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsiterpti į teismų konstitucinės kompetenci-jos įgyvendinimą, pažeisti teisėjo ir teismų nepriklausomumo vykdant teisingumą ar juo labiau pati imti vykdyti teisingumo“; „Seimo laikinoji tyrimo komisija negali perimti prokurorų konstitucinių įgaliojimų ar kaip nors kitaip įsiterpti į prokurorų


konstitucinės kompetencijos įgyvendinimą, pažeisti prokuroro nepriklausomumo organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose“. Minėta ir tai, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, o pagal 3 dalį prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra ne-priklausomas ir klauso tik įstatymo.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo sprendi-me, pacituotos ofi cialios konstitucinės doktrininės nuostatos dėl Seimo laikinųjų tyrimo komisijų santykių su Lietuvos Respublikos prokuratūra (prokurorais), taip pat nuo statos, kuriomis aiškinamas (komentuojamas) Seimo laikinųjų tyrimo ko-misijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais, padarytais Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3, 4 ir 8 straipsnių pakeitimo įstatymu ir 2003 m. lapkričio 6 d. priimtu Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu) nustatytas Seimo laikinų-jų tyrimo komisijų ir Lietuvos Respublikos prokuratūros (prokurorų) santykių teisi-nis reguliavimas, yra mutatis mutandis taikytinos ir Seimo laikinųjų tyrimo komisijų santykių su kitomis valstybės institucijomis (jų pareigūnais), pagal įstatymus vyk-dančiomis ikiteisminį tyrimą ir (arba) esančiomis operatyvinės veiklos subjektais, teisiniam reguliavimui.

3. Taip pat pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo spren-dime, motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, ku-rioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų vals-tybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“, aiškinama kitų Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo ofi cialių konstitucinių doktrininių nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad:

– Seimas pagal Konstituciją turi įgaliojimus, esant ypatingam (valstybinės svar-bos) reikalui, sudaryti ir tokias Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, kurioms būtų pa-vedama ištirti valstybės ar savivaldybių institucijų veiklą, t. y. tai, kaip atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos vykdo savo funkcijas, apibrėžtas Konstitucijoje ir įstatymuose, kaip jos įgyvendina Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgalioji-mus; kad galėtų įvykdyti tokį Seimo pavedimą, Seimo laikinoji tyrimo komisija turi turėti galimybę įstatymų nustatyta tvarka gauti ir tokią informaciją, kuri yra susijusi su atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo organizavimu, nepriklauso-mai nuo to, ar atitinkamų klausimų, inter alia dėl institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, darbuotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan., sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, ar juos priimant dalyvauja ir kiti asme-


nys, tačiau Seimo laikinosios tyrimo komisijos negali būti sudaromos vien tokiems kaip minėtieji klausimams specialiai išsiaiškinti – faktinės informacijos apie tokius dalykus gavimas tegali būti priemonė ypatingiems (valstybinės svarbos) klausimams išsiaiškinti;


– Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms gali būti pavedama tirti, vertinti vals-tybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimus inter alia dėl atitinkamų insti-tucijų struktūros, tačiau tik tiek, kiek reikia, kad būtų išsiaiškinta, ar šie sprendimai yra tokie, kad atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos gali tinkamai vykdyti savo funkcijas, apibrėžtas Konstitucijoje ir įstatymuose, kad jos gali įgyvendinti savo Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus;

– turi būti užtikrinta, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų gauta informacija, kurios neatskleidimą gina ir saugo Konstitucija, nebūtų paviešinta, atskleista asme-nims, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimas padarytų žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms;

– Seimo laikinųjų tyrimo komisijų veiklos teisiniu reguliavimu negalima sudary-ti prielaidų Seimo laikinajai tyrimo komisijai ar visam Seimui tiesiogiai organizuoti kitų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo, kištis į kitų valstybės ir savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) veiklą, priimti tokių sprendimų, kuriuos gali priimti tik ati-tinkamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos (jų pareigūnai).

4. Valstybės institucijos vykdomo ikiteisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiagą, jeigu tokia informacija iš tikrųjų reikalinga tam, kad Seimas galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas, Seimo laikinoji tyrimo komisija gali gauti (jeigu atitin-kama informacija apskritai gali būti jai teikiama) tik kuo griežčiausiai laikantis įstaty-mų nustatytos tvarkos ir tik kuo griežčiausiai garantuojant, kad ši informacija nebus atskleista jokiam asmeniui, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimas padarytų žalą Kons-titucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad teisinio reguliavimo, veiksmingai užtikrinančio Konstitucijos saugomų ir ginamų paslapčių nepaviešinimą, įstatyminis įtvirtinimas, taip pat atitinkamos organizacinės ir techninės priemonės – būtinos atitinkamos in-formacijos pateikimo – jeigu atitinkama informacija apskritai gali būti Seimo laikina-jai tyrimo komisijai teikiama – Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms sąlygos.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo sprendime, Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija


su vėlesniais pakeitimais) yra nuostatų, skirtų užtikrinti, kad tokia informacija (ku-rios atskleidimas gali padaryti žalą Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir sau-gomoms vertybėms) Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms nebūtų pateikiama, o jeigu tokia informacija joms pateikiama – jeigu atitinkama informacija apskritai gali būti jai teikiama – kad ji nebūtų atskleista tiems asmenims, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, inter alia nuostatų, reikalaujan-čių, kad tam tikra informacija Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms būtų teikiama tik suderinus su atitinkamomis institucijomis (Generaline prokuratūra, Valstybės kontrole, Valstybės saugumo departamentu ar ikiteisminio tyrimo įstaiga), tačiau įstatymų leidėjas ir po Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo įsiga-liojimo šio Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatyme (1999 m. kovo 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatyto teisinio reguliavimo apskritai netaisė, netikslino, būtent: taip, kad Įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nurodytu „derinimu“ nebūtų sudaroma prielaidų šiame punkte nurody-toms institucijoms iš esmės neleisti Seimo laikinajai tyrimo komisijai atlikti išsamaus ir objektyvaus tyrimo jai pavestu ištirti valstybinės svarbos klausimu, kitaip tariant, kad nebūtų sudaroma prielaidų ikiteisminį tyrimą supriešinti su Seimo laikinosios tyrimo komisijos atliekamu valstybinės svarbos klausimo tyrimu, taip pat taip, kad būtų nustatyti kriterijai, kuriais vadovaudamiesi Generalinė prokuratūra, Valstybės kontrolė, Valstybės saugumo departamentas ar ikiteisminio tyrimo įstaiga galėtų ne-sutikti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų minėtą jai reikalingą informaciją, arba pagal kuriuos šios informacijos naudojimui Seimo laikinosios tyrimo komisijos darbe būtų taikomi kokie nors kiti apribojimai.

Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota ir tai, kad toks įstatymų lei-dėjo neveikimas sudaro prielaidas įvairiems neapibrėžtumams, netgi konfl iktinėms situacijoms; jis nepalengvina atitinkamos informacijos deramo pateikimo Seimo lai-kinosioms tyrimo komisijoms, jeigu tokia informacija kuriai nors Seimo laikinėjai tyrimo komisijai iš tikrųjų yra reikalinga tam, kad Seimas galėtų vykdyti savo kons-titucines funkcijas.

5. Pabrėžtina, kad Generalinės prokuratūros, Valstybės kontrolės, Valstybės sau-gumo departamento ar ikiteisminio tyrimo įstaigos (minimų Seimo laikinųjų tyri-mų komisijų įstatymo 4 straipsnio (2003 m. balandžio 3 d. redakcija)) žinioje esanti informacija, kuri yra ikiteisminio, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiaga, tol, kol toks tyrimas nėra baigtas ir jo išvados nėra įformintos atitinkamais procesiniais do-kumentais, paprastai negali būti pagrindu Seimo laikinosios tyrimo komisijos išva-doms; šis teiginys nėra absoliutus; tačiau kad ir kokios būtų jo išimtys, kylančios iš Konstitucijos, kuri įpareigoja ginti ir saugoti asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, kitas konstitucines vertybes, nepriklausomai nuo to, ar įstaty-mų leidėjas yra įvykdęs savo pareigą ir šias išimtis deramai atspindėjęs įstatymuose, visais atvejais būtina paisyti atitinkamos įstatyme numatytos valstybės institucijos, inter alia ikiteisminio tyrimo institucijos ir (arba) operatyvinės veiklos subjekto, įga-


liojimų motyvuotai nesutikti, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija gautų minėtą jai reikalingą informaciją, arba reikalauti, kad šios informacijos naudojimui Seimo laiki-nosios tyrimo komisijos darbe būtų taikomi kokie nors kiti apribojimai.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip Konstitucinis Teismas yra konstatavęs dar 2004 m. gegužės 13 d. nutarime, „akivaizdu, kad organizaciniai, techniniai tokio susipažinimo klausimai turi būti derinami su valstybės institucijomis, kurių žinioje yra baudžiamoji byla ar kita medžiaga, dokumentai“.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pagal prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo nuostatą pateikusio pareiškėjo – Respubli-kos Prezidento prašymą aiškinant, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastraipos nuo-stata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų dary-tina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valsty-bės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad Seimas negali pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti tokių dalykų, kurie savaime reikštų, kad jiems ištirti reikės tik valstybės institucijos vykdomo ikiteisminio, operatyvinio ar kitokio tyri-mo medžiagos, kurios pagrindu būtų formuluojamos galutinės laikinosios tyrimo komisijos išvados, o jos atskleidimas galėtų pakenkti ikiteisminiam, operatyviniam ar kitokiam tyrimui, konstatuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo 2006 m. balan-džio 4 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto pirmosios pastrai-pos nuostata, aiškinama kitų Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimo ofi cialių konstitucinių doktrininių nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad Seimas turi įgaliojmus, esant ypa-tingam (valstybinės svarbos) reikalui, pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti ir tokius dalykus, kuriems ištirti bus reikalinga ir atitinkamų valstybės institucijų vyk-domo tyrimo (taip pat ir ikiteisminio, operatyvinio) medžiaga, tačiau tai negali būti tokia informacija, kuri pagal Konstituciją apskritai negali būti atskleidžiama Seimo laikinajai tyrimo komisijai, taip pat negali būti paneigti įstatymų nustatytų subjektų įgaliojimai neatskleisti informacijos, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalą Kons-titucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, taip pat ir nebaigtam ikiteisminiam, operatyviniam tyrimui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006,


Nr. 38-1349) motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto 1 pastraipos nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išva-da, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“, aiškinama kitų Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo, taip pat Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutari-mo ofi cialių konstitucinių doktrininių nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad:

– Lietuvos Respublikos Seimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi įgaliojimus, esant ypatingam (valstybinės svarbos) reikalui, sudaryti ir tokias Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, kurioms būtų pavedama ištirti valstybės ar savivaldy-bių institucijų veiklą, t. y. tai, kaip atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos vykdo savo funkcijas, apibrėžtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose, kaip jos įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus; kad galėtų įvykdyti tokį Lietuvos Respublikos Seimo pavedimą, Seimo laikinoji tyrimo komisija turi turėti galimybę įstatymų nustatyta tvarka gauti ir to-kią informaciją, kuri yra susijusi su atitinkamų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo organizavimu, nepriklausomai nuo to, ar atitinkamų klausimų, inter alia dėl institucijų struktūros nustatymo, struktūrinių padalinių steigimo ir likvidavimo, dar-buotojų priėmimo į darbą ir jų atleidimo ar perkėlimo į kitas pareigas, nušalinimo nuo pareigų bei kitų klausimų, susijusių su institucijos darbuotojų karjera, teisiniu statusu ir pan., sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, ar juos priimant dalyvauja ir kiti asmenys, tačiau Seimo laikinosios tyrimo komisijos negali būti sudaromos vien tokiems kaip minėtieji klausimams specialiai išsiaiškinti – to-kios faktinės informacijos gavimas tegali būti priemonė ypatingiems (valstybinės svarbos) klausimams išsiaiškinti;


– Seimo laikinosioms tyrimo komisijoms gali būti pavedama tirti, vertinti vals-tybės ir savivaldybių institucijų vadovų sprendimus inter alia dėl atitinkamų insti-tucijų struktūros, tačiau tik tiek, kiek reikia, kad būtų išsiaiškinta, ar šie sprendimai yra tokie, kad atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos gali tinkamai vykdyti savo funkcijas, apibrėžtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose, kad jos gali įgyvendinti savo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus;

– Lietuvos Respublikos Seimas turi įgaliojimus, esant ypatingam (valstybinės svarbos) reikalui, pavesti Seimo laikinajai tyrimo komisijai ištirti ir tokius dalykus,


kuriems ištirti bus reikalinga ir atitinkamų valstybės institucijų vykdomo tyrimo (taip pat ir ikiteisminio, operatyvinio) medžiaga, tačiau tai negali būti tokia informa-cija, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją apskritai negali būti atskleidžiama Seimo laikinajai tyrimo komisijai, taip pat negali būti paneigti įstatymų nustatytų sub-jektų įgaliojimai neatskleisti informacijos, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms verty-bėms, taip pat ir nebaigtam ikiteisminiam, operatyviniam tyrimui;

– turi būti užtikrinta, kad Seimo laikinųjų tyrimo komisijų gauta informacija, kurios neatskleidimą gina ir saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija, nebūtų pavie-šinta, atskleista asmenims, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus neturi teisės tokios informacijos gauti, nes toks minėtos informacijos atskleidimas padarytų žalą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms;

– Seimo laikinųjų tyrimo komisijų veiklos teisiniu reguliavimu negalima suda-ryti prielaidų Seimo laikinajai tyrimo komisijai ar visam Lietuvos Respublikos Sei-mui tiesiogiai organizuoti kitų valstybės ar savivaldybių institucijų darbo, kištis į kitų valstybės ir savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) veiklą, priimti tokių sprendimų, kuriuos gali priimti tik atitinkamus įgaliojimus turinčios valstybės ir savivaldybių institucijos (jų pareigūnai).




247

PRANEŠIMAS

APIE LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. GRUODŽIO 24 D. NUTARIMO NR. 1698 „DĖL PRITARIMO AKCINĖS BENDROVĖS „ALITA“ VALSTYBEI NUOSAVYBĖS TEISE PRIKLAUSANČIŲ AKCIJŲ PIRKIMO–

PARDAVIMO SUTARTIES PROJEKTUI“ GALIOJIMO SUSTABDYMĄ


Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ yra priimtas nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarime Nr. X-922 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo ko-misijos AB „Alita“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvadų“ (Žin., 2006, Nr. 134-5065) išdėstytas prašymas ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (Žin., 2003, Nr. 123-5628) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkri-čio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį Seimo nutarimas ištir-ti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą. Pagal Konstitucinio Teis-mo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, jeigu Konstitucinis Teismas priima sprendimą priimti nagrinėti prašymą, Konstitucinio Teismo pirmininkas tuoj pat apie tai ofi cialiai paskelbia „Valstybės žiniose“, taip pat Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje ir akto galiojimas sustabdomas nuo ofi cialaus paskelbimo dienos iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl šios bylos paskelbimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalimi, Lietu-vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi,

p r a n e š u, kad nuo šio pranešimo ofi cialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos, iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje, yra sustabdomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1698 „Dėl pritarimo akci-nės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavi-mo sutarties projektui“ galiojimas.

Pirmininkas Egidijus Kūris


248

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO


Vilnius


sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Res-

publikos Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. X-922 „Dėl Seimo laikinosios tyri-mo komisijos AB „Alita“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvadų“ 2 straipsnyje ir 2 prie-dėlyje išdėstyto prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ neprieštarauja Lietu-vos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respu-blikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3, 16 straipsniams.


Pareiškėjas – Seimas 2006 m. lapkričio 23 d. priėmė nutarimą Nr. X-922 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos AB „Alita“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvadų“ (toliau – ir Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimas), kurio 2 straipsnyje ir 2 priedėlyje yra išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti, ar Vyriausy-bės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (toliau – ir Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas) neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3, 16 straipsniams.

Šis pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2006 m. gruo-džio 12 d.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjo – Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarime išdėstytas prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtin-

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 249

tam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3, 16 straipsniams, Konstituciniame Teisme buvo gautas tuo metu, kai Konstitucinis Teismas buvo išėjęs į pasitarimų kambarį priimti nutarimo konstitucinės justicijos by-loje Nr. 30/03 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straips-nio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacio-nalinis radijas ir televizija fi nansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straips-nio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įsta-tymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį, kol pradėtoji nagrinėti byla bus baigta nagrinėti arba jos svarstymas bus atidėtas, Konstitucinis Teismas neturi teisės nagrinėti kitų bylų, išskyrus procesinių sprendimų dėl kitos bylos skyrimo nagri-nėti teisminiame posėdyje ar dėl bylos nagrinėjimo termino pratęsimo priėmimą.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai Konstitu-cinis Teismas gauna Respublikos Prezidento teikimą ištirti, ar Vyriausybės aktas atitin-ka Konstituciją ir įstatymus, arba kai gauna Seimo nutarimą, kuriame prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas, kitas Seimo priimtas aktas atitinka Konstituciją, ar Respublikos Prezidento dekretas, Vyriausybės aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus, ne vėliau kaip per 3 dienas turi būti atliktas išankstinis tos medžiagos tyrimas ir tvarko-majame Konstitucinio Teismo posėdyje išspręstas klausimas, ar priimti prašymą nagri-nėti Konstituciniame Teisme.

Konstitucinio Teismo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį aiškinant kartu su Konstituci-nio Teismo įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti draudimai Konstituciniam Teismui priimti ki-tus, išskyrus Konstitucinio Teismo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nurodytus procesi-nius sprendimus, netaikomi tiems atvejams, kai Konstituciniame Teisme yra gaunami Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodyti Respublikos Prezidento teikimas arba Seimo nutarimas. Taigi tokiais atvejais Konstitucinis Teismas pagal Kons-titucinio Teismo įstatymą turi įgaliojimus Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdy-je spręsti, ar priimti prašymą nagrinėti Konstituciniame Teisme, ir neatidėjęs dar tuo metu nebaigtos nagrinėti konstitucinės justicijos bylos.

2006 m. gruodžio 15 d. sprendimas ◆250

II

1. Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimo 2 straipsnyje nustatyta:„Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietu-

vos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl prita-rimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirki-mo–pardavimo sutarties projektui“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymui (2 priedėlis).“

Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimo 2 priedėlyje „Prašymas ištirti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją ir įstatymus“ yra pateikti motyvai, pagrindžiantys pareiškė-jo – Seimo prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas nepriešta-rauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3, 16 straipsniams.

2. Ginčijamo Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo priėmimo metu Vals-tybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnis buvo išdėstytas 1997 m. lapkričio 4 d. redakcija, o 16 straipsnis – 2001 m. gruodžio 17 d. redakcija.

3. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnyje „Privatizavi-mo institucijos“ (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatyta:

„1. Privatizavimo institucijos yra:1) Valstybės turto fondas (toliau – Turto fondas);2) savivaldybių turto fondai ar kiti savivaldybių administracijos padaliniai (to-

liau – savivaldybių turto fondai). Savivaldybės taryba turi teisę nesteigti šios savivaldy-bių turto privatizavimo institucijos ir įgalioti merą sudaryti sutartį su Turto fondu dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų privatizavimo.

2. Vyriausybės nutarimai privatizavimo klausimais, priimti vadovaujantis šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, yra privalomi valstybės bei privatizavimo institucijoms.

3. Privatizavimo institucijų sprendimai privatizavimo klausimais, priimti pagal jų kompetenciją, vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais, yra privalomi valstybės (savival-dybių) kontroliuojamoms įmonėms.“

4. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnyje „Viešas konkursas“ (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) nustatyta:

„1. Viešas konkursas – vieno ar kelių privatizavimo objektų perdavimas potenci-aliam pirkėjui konkurso laimėtojui, kurio rašytiniai kainos ir investiciniai pasiūlymai (pinigai, skirti įsigyti ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį turtą didinant akcinės ar užda-rosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą), įvykdžius privatizavimo sąlygose nustatytus darbo vietų minimalius reikalavimus, yra geriausi. Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo.

2. Viešo konkurso būdas gali būti taikomas tik tokiems privatizavimo objektams, kurių privatizavimo sąlygas ir kitus įsipareigojimus potencialus pirkėjas turi teisę įgyvendinti.


3. Privatizuojant valstybės (savivaldybės) kontroliuojamos įmonės akcijas viešo konkurso būdu, Vyriausybės nustatyta tvarka šios įmonės darbuotojams gali būti pasiū-lyta nominalia kaina įsigyti iki 5 procentų valstybei (savivaldybei) priklausančių akcijų. Šis pasiūlymas netaikomas toms valstybės (savivaldybės) kontroliuojamoms įmonėms, kurioms valstybė (savivaldybė), pardavusi 5 procentus akcijų, perduotų savo kontrolę, nurodytą šio įstatymo 18 straipsnyje, ar tokiu atveju, kai įmonės akcijas įmonės darbuo-tojai jau yra įsigiję pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus.

4. Informaciniai leidiniai apie viešame konkurse parduodamus akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijų paketus yra rengiami Turto fondo nustatyta tvarka. Šiems in-formaciniams leidiniams Vertybinių popierių rinkos įstatymo reikalavimai netaikomi.“

5. Nors pareiškėjas prašo Konstitucinio Teismo ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas neprieštarauja inter alia Valstybės ir savivaldybių turto pri-vatizavimo įstatymo visam 3 straipsniui (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) ir visam 16 straipsniui (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija), iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui abejonių kilo dėl Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo atitikties minėto įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) ir 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuosta-tai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.

6. Pareiškėjo abejonės dėl Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui yra grindžiamos tuo, kad, jo nuomone, šis Vyriausybės nutarimas prieštarauja pareiškėjo nurodytoms Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo nuostatoms.

7. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutari-mas neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsniui (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsniui (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija), traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar šis Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pir-kėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.

8. Pareiškėjo – Seimo prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nuta-rimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldy-bių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. re-dakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 pro-centų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“, priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.


9. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teis-mo įstatymą nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą, turi įgaliojimus prireikus tirti bylos sprendimui reikšmės turinčias faktines aplinkybes. Tai, kad šiuo Konstitucinio Teismo sprendimu yra priimamas pareiškėjo – Seimo prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių tur-to privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d.), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkė-jais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti dera-masi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“, negali būti interpretuojama taip, esą Konstitucinis Teismas visas šiame prašyme nurodytas aplinkybes a priori laiko nu-statytomis, o visus šiame prašyme išdėstytus argumentus – pagrįstais ir (arba) teisiniais.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26, 28 ir 63 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Priimti Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarime Nr. X-922 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos AB „Alita“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvadų“ (Žin., 2006, Nr. 134-5065) išdėstytą prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ vals-tybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (Žin., 2003, Nr. 123-5628) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne dau-giau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.



253

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO


Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vil-

niaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-63) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 1 punkto, taip pat, pasak pareiškėjo, „2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2635“ 4 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savaran-kiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai yra siejama su 12 mi-nimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.


nustatė:

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitu-cinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Vals-tybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 1 punkto, taip pat, pasak pareiškėjo, „2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2635“ 4 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pen-sijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai yra siejama


su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieš-tarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Šis prašy-mas Konstituciniame Teisme gautas 2006 m. lapkričio 16 d.

2. Prašyme nurodoma, kad ginčijamos nuostatos įtvirtintos Valstybinio soci-alinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto san-daros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 2 dalies 1 punkte, taip pat „2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2635“ 4 straipsnio 3 dalyje ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte.


konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konsti-tuciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams neprieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 1 punkto, taip pat, pasak pareiškėjo, „2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2635“ 4 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos ta apimtimi, ku-ria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papil-domai pensijos daliai yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka.

Prie prašymo yra pridėti Seimo 2003 m. spalio 7 d. priimto Valstybinio so-cialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) ir Seimo 2004 m. lapkri-čio 4 d. priimto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-2535) nuorašai – „Valstybės žiniose“ paskelbti įstatymų tekstai.

2. Seimas 1991 m. gegužės 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinio soci-alinio draudimo įstatymą (Nr. I-1336). Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (1991 m. gegužės 21 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2003 m. spalio 7 d. priimtu Valstybinio socialinio draudimo įsta-tymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakei-timo įstatymu (Nr. IX-1748) ir Seimo 2004 m. lapkričio 4 d. priimtu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu (Nr. IX-2535).

Seimo 2003 m. spalio 7 d. priimto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) pirmojo skirsnio „Valstybinio socialinio draudimo įstaty-mo 4 ir 34 straipsnių pakeitimas“ 2 straipsniu buvo pakeistos inter alia Valstybinio


socialinio draudimo įstatymo (1991 m. gegužės 21 d. redakcija) 34 straipsnio 3 ir 4 dalys (2002 m. liepos 4 d. redakcija), o Seimo 2004 m. lapkričio 4 d. priim-to Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-2535) 1 straipsniu Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (1991 m. gegužės 21 d. re-dakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija.

3. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai nepriešta-rauja Seimo 2003 m. spalio 7 d. priimto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo pakeitimo įstatymo (Nr. IX-1748) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, taip pat 2 dalies 1 punkto nuostatos, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Konsti-tucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams neprieštarauja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2003 m. spalio 7 d. redakcija), šio straipsnio 4 dalies 1 punkto (2003 m. spalio 7 d. redakcija) nuostatos ta ap-imtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudi-mo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrin-dinei ir papildomai pensijos daliai yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka.

4. Pažymėtina, kad nors prašyme pareiškėjas nenurodo ginčijamo „2004-11-04 įstatymo Nr. IX-2635“ pavadinimo ir nutarties rezoliucinėje dalyje (taip pat kai kuriose kitose prašymo vietose) neteisingai nurodo įstatymo nume-rį, tačiau iš prie pareiškėjo prašymo pridėto įstatymo teksto, paskelbto „Valstybės žiniose“, ir pareiškėjo argumentų matyti, kad pareiškėjas ginčija Valstybinio soci-alinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Priimti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-63) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įsta-tymo 34 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2003 m. spalio 7 d. redakcija), šio straips-nio 4 dalies 1 punkto (2003 m. spalio 7 d. redakcija), taip pat Valstybinio socia-linio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asme-nys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir ta apimtimi, kuria,


pasak pareiškėjo, prievolė savarankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstitu-ciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas AbramavičiusToma BirmontienėKęstutis LapinskasZenonas NamavičiusRamutė RuškytėVytautas SinkevičiusStasys StačiokasRomualdas Kęstutis Urbaitis


257

SPRENDIMAS

DĖL TEISENOS BYLOJE PAGAL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2001 M. BIRŽELIO 14 D. DEKRETO NR. 1373 „DĖL APDOVANOJIMO LIETUVOS VALSTYBĖS ORDINAIS IR MEDALIAIS VALSTYBĖS (LIETUVOS KARALIAUS MINDAUGO KARŪNAVIMO) DIENOS PROGA“ 1 STRAIPSNIS TA APIMTIMI, KURIA NUSTATYTA, KAD DARIAUS IR GIRĖNO MEDALIU APDOVANOJAMAS JURIJUS BORISOVAS, NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS ORDINŲ, MEDALIŲ IR KITŲ PASIŽYMĖJIMO ŽENKLŲ ĮSTATYMO 128 STRAIPSNIUI (1993 M. LIEPOS 1 D. REDAKCIJA),

NUTRAUKIMO


Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Kęstučio Lapinsko, Zeno-no Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romual-do Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos

Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Petro Gražulio, Stanislovo Buš-kevičiaus, Jono Čiulevičiaus, Algimanto Matulevičiaus, Jono Jurkaus, Rimanto Sin-kevičiaus, Alfonso Puloko, Mykolo Pronckaus, Gintauto Mikolaičio, Vytauto Saulio, Juozo Raistenskio, Vytauto Šustausko, Juozo Matulevičiaus, Gabrieliaus Jano Mince-vičiaus, Vlado Žalnerausko, Kęstučio Skamarako, Valerijaus Simuliko, Ramūno Kar-bauskio, Egidijaus Klumbio, Gintaro Didžioko, Vytauto Einorio, Visvaldo Nekrašo, Petro Papovo, Antano Bauros, Juliaus Veselkos, Rolando Pavilionio, Edvardo Kareč-kos, Vasilijaus Popovo, Nikolajaus Medvedevo, Jūratės Juozaitienės, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1373 „Dėl ap-dovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Dariaus ir Girėno medaliu apdovanojamas Jurijus Borisovas – UAB aviacijos kompa-nijos „Avia Baltika“ prezidentas, Lietuvos aviatorių rėmėjas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir ar šis Respublikos Prezidento dekretas nurodyta apimti-mi neprieštaravo Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 128 straipsniui.



I

1. Respublikos Prezidentas 2001 m. birželio 14 d. išleido dekretą Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, kurio 1 straipsnyje inter alia nustatyta:

„Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga už nuopel-nus Lietuvos valstybei ir už pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje bei pade-dant jai integruotis į pasaulio valstybių bendriją Lietuvos valstybės ordinais ir meda-liais apdovanojami šie Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiai: <...>

Dariaus ir Girėno medaliuJurijus BORISOVAS – UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidentas,

Lietuvos aviatorių rėmėjas.“2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu

ištirti, ar šio Respublikos Prezidento dekreto 1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustaty-ta, kad Dariaus ir Girėno medaliu apdovanojamas Jurijus Borisovas – UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidentas, Lietuvos aviatorių rėmėjas, neprieštarauja Konstitucijai ir ar šis Respublikos Prezidento dekretas nurodyta apimtimi neprieš-taravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsniui.

Šis prašymas Konstituciniame Teisme buvo gautas 2003 m. lapkričio 27 d.3. Konstitucinio Teismo pirmininko 2004 m. sausio 6 d. potvarkiu Nr. 2B-04 pa-

gal šį pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo pradėta rengti byla Nr. 02/04.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.Pagal ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto išleidimo metu galiojusį Or-

dinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 128 straipsnį Dariaus ir Girėno medalis įsteigtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno 1933 metais atliktam skrydžiui per Atlantą įamžinti ir skiriamas pagerbti asmenims, ypač nusipelniusiems Lietuvos aviacijai. Įstatymo 1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Lietuvos valstybės ordinai, medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai skiriami taikos ir karo metu nusipelniusiems asmenims pagerbti bei Lietuvos piliečiams skatinti atsidėjus dirbti Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovei, reiškia, kad tokie asmenys turėtų būti lojalūs Lietuvos Respu-blikai. Tačiau, pasak pareiškėjo, Jurijaus Borisovo vadovaujama UAB aviacijos kom-panija „Avia Baltika“ nuo 1997 metų „buvo teisėsaugos pareigūnų akiratyje“; pareiš-kėjo teigimu, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2002 m. kovo 22 d. iškėlė baudžiamąją bylą pagal 1997 m. gruodžio mėn. surinktą medžiagą dėl UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ dvigubos paskirties prekių įvežimo, taip pat, pareiškėjo

◆ DĖL TEISENOS NUTRAUKIMO 259

teigimu, Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas 2002 m. lapkričio 4 d. iškė-lė dvi baudžiamąsias bylas pagal 1999 m. gegužės 14 d. medžiagą dėl UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ kontroliuojamų prekių įvežimo, kurios vėliau buvo per-duotos Generalinei prokuratūrai. Vis dėlto Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, neatsižvelgęs „į šiuos ir kitus faktus“, vadovaudamasis tik Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu (2001 m. birželio 4 d. raštas Nr. 524), kuriame nurodyta, kad J. Borisovas fi nansiškai rėmė oreivystės spor-tą, apdovanojo J. Borisovą Dariaus ir Girėno medaliu.

III

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti suinteresuoto asmens – Res-publikos Prezidento atstovų Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovo, Lietuvos Respublikos ordinų kanclerio Andriaus Meškausko, Prezidentūros ordinų reikalų vedėjos Zitos Andrijonienės, Prezidentūros vyriausiosios specialistės teisės klausi-mais Juditos Kaminskienės paaiškinimai, taip pat suinteresuoto asmens – Respubli-kos Prezidento atstovų Respublikos Prezidento patarėjo Dariaus Vilimo ir Juditos Kaminskienės papildomi paaiškinimai. Juose teigiama, kad Respublikos Prezidentas, ginčijamu dekretu apdovanodamas J. Borisovą Dariaus ir Girėno medaliu, neturėjo duomenų, kurie rodytų šio asmens nelojalumą Lietuvos valstybei, tuo tarpu J. Bo-risovo parama Lietuvos aviacijos sportui buvo akivaizdi; be to, skiriant J. Borisovui minėtą valstybės apdovanojimą buvo laikomasi Įstatymo nustatytos tvarkos. Suinte-resuoto asmens atstovų nuomone, ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas (nu-rodyta apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai, jis neprieštaravo ir jo išleidimo metu galiojusio Įstatymo 128 straipsniui.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo apklausti liudytojai A. Karpavi-čius, R. Kurtinaitis, V. Lapėnas, S. Murza, A. Meškauskas, G. Šurkus, A. Žentelis. Iš liudytojų parodymų (taip pat kitos bylos medžiagos) matyti inter alia tai, kad J. Borisovo vadovaujama įmonė prieš Respublikos Prezidentui jį apdovanojant Dariaus ir Girėno medaliu yra skyrusi lėšų (ar kitaip parėmusi) Lietuvos aeroklu-bui, tarptautinėse (Europos, pasaulio) varžybose Lietuvai atstovavusiai Lietuvos akrobatinio skraidymo rinktinei, Baltijos jūrą oro balionu perskridusiems orei-viams G. Šurkui ir V. Machnorilovui, viešajai įstaigai „Vytauto Lapėno skraidymo mokykla“ ir kt.

Kai kurie iš šių asmenų (R. Kurtinaitis, S. Murza) pateikė ir rašytinius paaiški-nimus.

V

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas J. Borisovo pareiškimas, kuriuo jis informavo, kad jam nežinomos jokios kitos jo apdovanojimo Dariaus ir


Girėno medaliu aplinkybės, išskyrus tai, kad jis buvo pakviestas į Prezidentūrą, kur ir buvo įteiktas minėtas apdovanojimas.

VI

1. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas Lietuvos Respublikos ge-neralinio prokuroro A. Valantino raštas (su priedais), kuriame pateikta informacija apie teisėsaugos institucijų atliktą informacijos apie UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ veiklą patikrinimą ir apie baudžiamąsias bylas, iškeltas dėl šios įmonės vei-klos (vėliau nutrauktas).

2. Taip pat buvo gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respubli-kos fi nansų ministerijos viršininkės V. Latvienės raštas, kuriame pateikta informacija apie UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ įvairiems subjektams (įstaigoms, orga-nizacijoms) 1996–2002 m. suteiktą labdarą bei paramą.

3. Buvo gauta ir Lietuvos aeroklubo pažyma, kurioje pateikiama informacija apie UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ skirtas lėšas Lietuvos aeroklubui.

VII

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo apklausti (2006 m. birželio 22 d.) pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo narys P. Gražulis ir S. Buškevičius.

1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo narys P. Gražulis ir S. Buš-kevičius pateikė inter alia šiuos paaiškinimus dėl pareiškėjo prašymo argumentų ir pareiškėjo – Seimo narių grupės kreipimosi į Konstitucinį Teismą motyvų.

1.1. Pareiškėjas neginčija, kad J. Borisovas prieš Respublikos Prezidentui jį apdo-vanojant Dariaus ir Girėno medaliu Lietuvos aviacijai yra skyręs lėšų ar kitaip rėmęs Lietuvos aviacijos sportą.

1.2. Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas buvo neaiškus, todėl neatitiko Konstitucijos, nes Įstatyme nebuvo nustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokie nuopelnai Lietuvos aviacijai laikytini ypač dideliais, kad už juos būtų galima asmenį apdovanoti Dariaus ir Girėno medaliu. Šiuo atžvilgiu Įstatymas buvo ydingas. Apskritai apdovanojant asmenis valstybės apdovanojimais „yra chaosas“, jais apdovanojami „kas tik nori“; Lietuvoje yra susiklosčiusi tokia valstybės apdovanoji-mų skyrimo praktika, kad yra apdovanojami ne „nusipelnę žmonės“, bet daugiausia „reikalingi žmonės“. Tačiau kad asmuo būtų apdovanotas valstybės apdovanojimu, nepakanka vien to, kad jis būtų kam nors suteikęs (tegul ir didelę) fi nansinę ar ma-terialinę paramą.

1.3. Formaliai, remiantis vien teisiniais kriterijais, J. Borisovo apdovanojimas Dariaus ir Girėno medaliu galbūt ir buvo „teisingas“, bet, vertinant platesniame kon-tekste, jis buvo abejotinas moraliniu bei politiniu atžvilgiais. Šitoks minėto apdo-vanojimo vertinimas yra grindžiamas inter alia tuo, kad Konstitucinis Teismas yra pateikęs išvadą (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada), kad Respublikos Prezidento Rolando Pakso veiksmais suteikus J. Borisovui išimties tvarka Lietuvos


Respublikos pilietybę (2003 m. balandžio 11 d. dekretu Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respu-blikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“) buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija. Pasak pareiškėjo atstovų, jeigu tokia išvada nebūtų buvusi pateikta, Seimo nariams (taip pat ir pareiškėjo atstovams) galbūt nebūtų kilę abejonių dėl J. Borisovo lojalumo Lietuvos valstybei, taip pat dėl ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir Įstatymo 128 straipsniui.

1.4. J. Borisovas visuomenėje yra vertinamas „kaip ypatingai dideles grėsmes ke-liantis mūsų valstybei“ ir „neturi reputacijos“, manoma, kad jis „yra susikompromi-tavęs“, nes (gindamas ne Lietuvos, o Rusijos interesus) „darė didžiulį spaudimą <...> Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui“. J. Borisovas nebuvo ir nėra lojalus Lie-tuvos Respublikai. Tai rodo ir jo vadovaujamai UAB aviacijos kompanijai „Avia Baltika“ buvusios iškeltos baudžiamosios bylos, į kurias Respublikos Prezidentas V. Adamkus, apdovanodamas šį asmenį Dariaus ir Girėno medaliu, neatsižvelgė. Taip pat Respublikos Prezidentas neatsižvelgė į „kitus faktus“. Pareiškėjo atstovai negalėjo patikslinti, kokie yra tie „kiti faktai“, į kuriuos, jų manymu, Respublikos Prezidentas V. Adamkus, spręsdamas dėl minėto valstybės apdovanojimo skyrimo J. Borisovui, turėjo atsižvelgti, bet neatsižvelgė.

1.5. J. Borisovo apdovanojimas Dariaus ir Girėno medaliu, pasak pareiškėjo atstovų, „iš tiesų buvo politinis klausimas“, ir jie tai galėtų įrodyti. Apdovanojant J. Borisovą Dariaus ir Girėno medaliu buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija. Šitoks vertinimas grindžiamas inter alia tuo, kad, pasak pareiškėjo atstovų, „yra kalbų“, esą J. Borisovo vadovaujama įmonė yra pervedusi nemažai pinigų į Respublikos Prezi-dento Valdo Adamkaus fondą ir esą minėtas valstybės apdovanojimas J. Borisovui buvo paskirtas ne už paramą Lietuvos aviacijai, bet už paramą V. Adamkui Respubli-kos Prezidento rinkimuose. Tad Respublikos Prezidentas V. Adamkus, apdovanojęs J. Borisovą Dariaus ir Girėno medaliu, turėtų būti pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją.

2. Per apklausą Konstituciniame Teisme pareiškėjo atstovai nepateikė įrody-mų, kad Respublikos Prezidentas žinojo apie J. Borisovo ar jo vadovaujamos įmonės „buvimą teisėsaugos pareigūnų akiratyje“, kad J. Borisovo vadovaujama įmonė yra pervedusi kiek nors pinigų į Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus fondą ar kad minėtas valstybės apdovanojimas J. Borisovui buvo paskirtas už paramą V. Adamkui Respublikos Prezidento rinkimuose. Nebuvo paaiškinta ir tai, kokie yra pareiškėjo prašyme minimi bei pareiškėjo atstovų minėti „kiti faktai“, į kuriuos Respublikos Prezidentas V. Adamkus turėjo atsižvelgti, spręsdamas dėl minėto valstybės apdova-nojimo skyrimo J. Borisovui, tačiau to nepadarė.

3. Pareiškėjo atstovai įsipareigojo raštu pateikti (iki 2006 m. liepos 31 d.) dar ir papildomus paaiškinimus, kuriuose turėjo būti pateikti inter alia minėti įrodymai. Tokie papildomi paaiškinimai Konstituciniam Teismui nebuvo pateikti. Pareiškėjo atstovai telefonu informavo, kad minėti įrodymai pateikti nebus.


VIII

1. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti valstybės institucijų atsto-vų Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pava-duotojo A. Raslano rašytiniai paaiškinimai.

2. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui taip pat buvo gauti specialistų Myko-lo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros l. e. p. vedėjo docento dr. G. Mesonio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir admi-nistracinės teisės katedros docento dr. E. Šileikio rašytiniai paaiškinimai.

IX

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui iš suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Juditos Kaminskienės ir Dariaus Vilimo 2006 m. gruodžio 22 d. buvo gauta papildoma informacija apie tai, kad Respublikos Prezidentas 2006 m. gruodžio 22 d. išleido dekretą Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdova-notų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“, kurio 2 straipsniu pakeitė Respubli-kos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekretą Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, išbraukdamas iš Dariaus ir Girėno medaliu apdovanotųjų sąrašo Jurijų Borisovą, nes jis padarė tyčinį nusikaltimą, kuriuo pažemino apdovanotojo vardą. Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekretas Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ 2006 m. gruodžio 28 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Vals-tybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta ap-imtimi, kuria nustatyta, kad Dariaus ir Girėno medaliu apdovanojamas Jurijus Bo-risovas – UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidentas, Lietuvos aviatorių rėmėjas, neprieštarauja Konstitucijai ir ar šis Respublikos Prezidento dekretas nuro-dyta apimtimi neprieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 128 straipsniui.

2. Pareiškėjas nenurodo konkrečių Konstitucijos nuostatų (normų, principų), kurioms, jo manymu, prieštarauja (nurodyta apimtimi) ginčijamas Respublikos Pre-zidento dekretas.


3. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 12 d. priėmė Or-dinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą. Įstatymo 124 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos.

3.1. Įstatyme (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 128 straipsnio nebuvo; Dariaus ir Girėno medalis šiame įstatyme nebuvo numatytas, jis nebuvo numatytas ir kituose tuo metu galiojusiuose įstatymuose.

3.2. Įstatymas buvo keičiamas ir papildomas Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Sausio 13-osios atmini-mo medalio įsteigimo ir Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo ir papildymo“. Pagal šio įstatymo II straipsnio 6 punktą Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 123 straipsnis (1991 m. rug-sėjo 12 d. redakcija) tapo 128 straipsniu (1991 m. gruodžio 18 d. redakcija). Įstatymu „Dėl Sausio 13-osios atminimo medalio įsteigimo ir Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo ir papildymo“ Dariaus ir Girėno medalis nebuvo įsteigtas.

3.3. Seimas 1993 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Da-riaus ir Girėno medalio įsteigimo bei Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo ir papildymo“, kurio I straipsniu buvo įsteigtas Dariaus ir Girėno medalis, o II straipsnio 6 punktu Įstatymas (1991 m. rug-sėjo 12 d. redakcija su pakeitimais ir papildymais, padarytais Aukščiausiosios Tary-bos 1991 m. gruodžio 18 d. priimtu įstatymu „Dėl Sausio 13-osios atminimo meda-lio įsteigimo ir Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo pakeitimo ir papildymo“) buvo papildytas XX skyriumi „Dariaus ir Girėno medalio statutas“. Šio skyriaus 128 straipsnis buvo išdėstytas taip: „Dariaus ir Girėno medalis įsteigtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno 1933 metais atliktam skrydžiui per Atlantą įamžinti ir skiriamas pagerbti asmenims, ypač nusipelniusiems Lietuvos aviacijai.“

3.4. Įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papil-dymais) buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 1997 m. liepos 3 d. priimtu Lie-tuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 133 straips-nio papildymo įstatymu, Seimo 1998 m. lapkričio 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 91 straipsnio papildymo įsta-tymu, Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 95, 96 ir 97 straipsnių pakeitimo įstatymu, tačiau jo 128 straipsnis (1993 m. liepos 1 d. redakcija) keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo.

3.5. Seimas 2002 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ap-dovanojimų įstatymą. Jo 45 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja Respublikos Prezidentui patvirtinus valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų etalonus (1 punktas), valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų nešiojimo tvarką (2 punktas), Valstybės apdovanojimų tarybos nuostatus (3 punk-tas), Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatus (4 punktas).


Respublikos Prezidentas 2003 m. sausio 16 d. dekreto Nr. 2026 „Dėl Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Valstybės ap-dovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“ 1 straipsniu patvirtino Lie-tuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektus, brėžinius ir etalonus (1 punk-tas), Valstybės apdovanojimų nešiojimo taisykles (2 punktas), Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatus (3 punktas), Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatus (4 punktas). Minėto Respublikos Prezidento dekreto 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad jis įsigalioja nuo pasirašymo dienos. Šiame kontekste paminėtina, kad Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 16 d. dekretas Nr. 2026 „Dėl Lietuvos valsty-bės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Valstybės apdovanoji-mų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“ „Valstybės žiniose“ ofi cialiai buvo paskelbtas 2003 m. sausio 24 d.

Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstaty-mai. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi konstitucinis principas, kad tei-sė negali būti nevieša. Taigi, atsižvelgus į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas), taigi ir Respublikos Prezidento dekretus. Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d. nutarime yra konstatavęs, kad ofi cialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įsta-tymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų.

Atsižvelgiant į Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad galioja tik pa-skelbti įstatymai, į tai, kad, vadovaujantis bendruoju teisės principu (įtvirtintu ir Konstitucijoje) lex retro non agit, teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį (išsky-rus atvejus, kuriuos leidžia bendrasis teisės principas lex beningnior retro agit), kons-tatuotina, kad Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 16 d. dekreto Nr. 2026 „Dėl Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Vals-tybės apdovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovanojimų tarybos nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“ (ir juo patvirtintų teisės aktų – šio dekreto sudedamųjų dalių) nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2003 m. sausio 24 d., kai šis Respublikos Prezidento dekretas buvo ofi cialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“.

Taigi ir Valstybės apdovanojimų įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik 2003 m. sausio 24 d. ir jos negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, atsiradu-siems iki tos datos.


Paminėtina ir tai, kad, kaip savo 2003 m. spalio 29 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją Vyriausybė savo nutarimais negali nusta-tyti tokio teisinio reguliavimo, kad Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo arba jo galios netekimo laikas priklausytų nuo kito subjekto išleisto žemesnės galios teisės akto įsigaliojimo. Ši Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarime suformuluota doktrininė nuostata aiškintina kaip išreiškianti bendrą konstitucinį imperatyvą, kad aukštesnės galios teisės akto įsigaliojimo arba galios netekimo laikas neturi ir negali būti padaromas priklausomas nuo žemesnės galios teisės akto priėmimo ir įsigalio-jimo arba galios netekimo ir pan. Tad ir įstatymo įsigaliojimo laikas neturi ir negali būti padarytas priklausomas nuo Respublikos Prezidento dekreto – žemesnės galios teisės akto išleidimo ir įsigaliojimo.

Kartu pažymėtina, kad nei Respublikos Prezidento 2003 m. sausio 16 d. dekreto Nr. 2026 „Dėl Lietuvos valstybės apdovanojimų bei jų pakaitų projektų, brėžinių ir etalonų, Valstybės apdovanojimų nešiojimo taisyklių, Lietuvos valstybės apdovano-jimų tarybos nuostatų, Lietuvos valstybės ordinų kanclerio nuostatų tvirtinimo“, nei Valstybės apdovanojimų įstatymo priėmimo, ofi cialaus paskelbimo bei įsigaliojimo laikas, nei šių teisės aktų taikymo pradžios data, nei kitos su tuo susijusios aplinkybės nėra ginčo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

3.6. Įsigaliojus Valstybės apdovanojimų įstatymui Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymas (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neteko galios (Valstybės apdovanojimų įstatymo 44 straipsnis).

3.7. Pagal Valstybės apdovanojimų įstatymo 4 straipsnį valstybės apdovanojimai yra Respublikos Prezidento dekretu skiriami ordinai, medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai (išvardyti būtent šiame straipsnyje). Dariaus ir Girėno medaliu apdovanoja ne Respublikos Prezidentas – šiuo medaliu apdovanoja krašto apsaugos ministras ir susisiekimo ministras (Valstybės apdovanojimų įstatymo 43 straipsnis). Taigi pa-gal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą Dariaus ir Girėno medalis nėra valstybės apdovanojimas. Ši nuostata negali būti taikoma apdovanojimams Dariaus ir Girėno medaliu, paskirtiems pagal iki Valstybės apdovanojimų įstatymo įsigaliojimo galio-jusį Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

II

1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Priešingu atveju prašymas grąžintinas pareiškėjui (Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnis).

2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 34 straipsnio 3 dalį kiekvienas dalyvau-jantis byloje asmuo turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi keldamas savo rei-


kalavimus ir atsikirsdamas. Šio straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta, kad įrodymus pateikia dalyvaujantys byloje asmenys, kad Teismas gali pasiūlyti jiems pateikti pa-pildomų įrodymų, taip pat kad Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą Konsti-tucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

III

1. Pareiškėjas (sprendžiant inter alia iš pareiškėjo atstovų Seimo nario P. Gražu-lio ir S. Buškevičiaus paaiškinimų, pateiktų per apklausą Konstituciniame Teisme) neigiamai vertina visą Lietuvoje susiklosčiusią valstybės apdovanojimų skyrimo praktiką, jo teigimu, apdovanojant asmenis valstybės apdovanojimais „yra chaosas“, apdovanojami „kas tik nori“, daugiausia „reikalingi žmonės“. Pareiškėjo nuomone, tokiai praktikai susiformuoti sudarė sąlygas ir Ordinų, medalių ir kitų pasižymėji-mo ženklų įstatymas, kuris buvo ydingas. Nagrinėjamos problemos (dėl valstybės apdovanojimo skyrimo J. Borisovui) kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas (jo at-stovai) itin kritiškai vertina Įstatymo nuostatas dėl apdovanojimo Dariaus ir Girėno medaliu; pareiškėjo manymu, tos nuostatos buvo neaiškios ir neatitiko Konstituci-jos, nes Įstatyme nebuvo nustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokie nuopelnai Lietuvos aviacijai laikytini ypač dideliais, kad už juos būtų galima asmenį apdovanoti Dariaus ir Girėno medaliu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas neprašo Konstitucinio Teismo iš-tirti kurių nors Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.

2. Pareiškėjo pozicija (ypač atsižvelgus į pareiškėjo atstovų Seimo nario P. Gražu-lio ir S. Buškevičiaus paaiškinimus, pateiktus per apklausą Konstituciniame Teisme) dėl ginčijamo Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnio ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Dariaus ir Girėno medaliu apdovanojamas Jurijus Borisovas – UAB aviacijos kom-panijos „Avia Baltika“ prezidentas, Lietuvos aviatorių rėmėjas, atitikties Konstitucijai ir Įstatymo 128 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redakcija) yra grindžiama inter alia šiais argumentais.

Pareiškėjo teigimu, J. Borisovo vadovaujama UAB aviacijos kompanija „Avia Baltika“ nuo 1997 metų „buvo teisėsaugos pareigūnų akiratyje“. J. Borisovas, pasak pareiškėjo atstovų Seimo nario P. Gražulio ir S. Buškevičiaus, nebuvo ir nėra lojalus Lietuvos Respublikai – jis visuomenėje yra vertinamas „kaip ypatingai dideles grės-mes keliantis mūsų valstybei“ ir „neturi reputacijos“, manoma, kad jis „yra susikom-promitavęs“.

Taigi, pareiškėjo (jo atstovų) nuomone, Dariaus ir Girėno medaliu buvo apdova-notas nelojalus Lietuvos Respublikai asmuo; jis šiuo medaliu buvo apdovanotas vien


už fi nansinę paramą oreivystės sportui, neatsižvelgus į tai, kad šio asmens vadovauja-ma įmonė „buvo teisėsaugos pareigūnų akiratyje“, taip pat į „kitus faktus“; formaliai (pagal teisę) Respublikos Prezidentas galbūt ir buvo teisus, apdovanodamas J. Bori-sovą Dariaus ir Girėno medaliu už fi nansinę paramą Lietuvos aviacijai, tačiau buvo neteisus dėl moralinių, politinių priežasčių.

Tokie pareiškėjo (jo atstovų) argumentai vertintini kaip tikslingumo argumen-tai: keliamas ne Respublikos Prezidento įgaliojimų skirti valstybinius apdovanojimus įgyvendinimo teisėtumo (konstitucingumo) klausimas, bet kvestionuojama, ar šiuo atveju buvo tikslinga (moralės ir politikos atžvilgiais) įgyvendinti minėtus Respubli-kos Prezidento įgaliojimus.

3. Be to, pareiškėjo (jo atstovų) pozicija grindžiama įvairiomis prielaidomis, o kartais ir alogiškais samprotavimais:

3.1. Antai pareiškėjas (jo atstovai) teigia, kad Respublikos Prezidentas neatsi-žvelgė, nors esą privalėjo atsižvelgti, į šiuos faktus, įvykusius po to, kai 2001 m. birže-lio 14 d. buvo išleistas Respublikos Prezidento dekretas, kuriuo inter alia J. Borisovas buvo apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu (ir atitinkamus teisės aktus, išleistus vėliau nei ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas):

– baudžiamąsias bylas, pasak pareiškėjo (ir jo atstovų), dėl J. Borisovo vadovau-jamos UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ veiklos, iškeltas „2002 m. kovo 22 d. ir 2002 m. lapkričio 4 d.“;

– Respublikos Prezidento R. Pakso 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“, kuriuo J. Boriso-vui buvo išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, ir Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadą („Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Rolan-do Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“), kad Respublikos Prezidento R. Pakso veiksmais suteikus J. Bo-risovui išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę buvo šiurkščiai pažeista Konstitucija.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pasak pareiškėjo atstovų Seimo nario P. Gražulio ir S. Buškevičiaus, jeigu ši Konstitucinio Teismo išvada nebūtų buvusi pateikta, Seimo nariams (taip pat ir pareiškėjo atstovams) galbūt nebūtų kilę abejonių dėl ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai ir Įstatymo 128 straipsniui.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2003 m. lapkričio 27 d., taigi dar iki minėtos Konstitucinio Teismo išvados pateikimo.

3.2. Pareiškėjo teigimu, Respublikos Prezidentas V. Adamkus, spręsdamas dėl J. Borisovo apdovanojimo Dariaus ir Girėno medaliu, turėjo atsižvelgti ne tik į tai, kad, pasak pareiškėjo, dėl J. Borisovo vadovaujamos UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ veiklos 2002 m. kovo 22 d. ir 2002 m. lapkričio 4 d. (t. y. jau po to, kai J. Bo-risovas ginčijamu Respublikos Prezidento dekretu buvo apdovanotas Dariaus ir Gi-


rėno medaliu) buvo iškeltos baudžiamosios bylos, bet ir į „kitus faktus“, tačiau to nepadarė.

Pareiškėjas (jo atstovai), Konstituciniam Teismui pasiūlius, nepaaiškino, ko-kie yra tie „kiti faktai“, taip pat nepateikė įrodymų, kad Respublikos Prezidentas žinojo apie J. Borisovo ar jo vadovaujamos įmonės buvimą „teisėsaugos pareigūnų akiratyje“.

3.3. Pareiškėjo (jo atstovų) nuomone, jeigu į šias aplinkybes, inter alia minėtus „kitus faktus“, Respublikos Prezidentas būtų atsižvelgęs, valstybės apdovanojimas J. Borisovui, kaip Lietuvos Respublikai nelojaliam asmeniui, nebūtų buvęs skirtas. Tačiau, kadangi J. Borisovas ginčijamu Respublikos Prezidento dekretu vis dėlto buvo apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu, pareiškėjas (jo atstovai) daro prielaidą, kad minėtas valstybės apdovanojimas J. Borisovui buvo paskirtas už paramą V. Adamkui Respublikos Prezidento rinkimuose. Tokia prielaida yra grindžiama tuo, kad, pasak pareiškėjo atstovų Seimo nario P. Gražulio ir S. Buškevičiaus, „yra kalbų“, esą J. Bo-risovo vadovaujama UAB aviacijos kompanija „Avia Baltika“ yra pervedusi nemažai pinigų į Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus fondą.

Todėl, pareiškėjo (jo atstovų) teigimu, Respublikos Prezidentas V. Adamkus, ap-dovanojęs J. Borisovą Dariaus ir Girėno medaliu, turėtų būti pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją.

Pabrėžtina, kad pareiškėjas (jo atstovai) nepateikė jokių įrodymų, kad J. Bori-sovo vadovaujama įmonė yra pervedusi kiek nors pinigų į Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus fondą ar kad minėtas valstybės apdovanojimas J. Borisovui buvo paskirtas už paramą V. Adamkui Respublikos Prezidento rinkimuose, ar kad apskri-tai J. Borisovas rėmė V. Adamkų.

3.4. Visi čia suminėti pareiškėjo (jo atstovų) argumentai (prielaidos), ypač atsi-žvelgiant į tai, kad nepateikiami įrodymai, vertintini kritiškai.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 34 straips-nį kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi pateikti įrodymus, įrodyti tas aplinky-bes, kuriomis remiasi keldamas savo reikalavimus.

4. Taigi, kaip paaiškėjo rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui, pareiškėjo pra-šymas ištirti, ar Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Dariaus ir Girėno medaliu apdovanojamas Jurijus Borisovas – UAB aviacijos kompa-nijos „Avia Baltika“ prezidentas, Lietuvos aviatorių rėmėjas, neprieštarauja Konstitu-cijai ir ar šis Respublikos Prezidento dekretas nurodyta apimtimi neprieštaravo Or-dinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 128 straipsniui, yra grindžiamas ne teisiniais, bet kitokiais motyvais.

5. Byla pagal prašymą, kuris grindžiamas ne teisiniais motyvais ir įrodymais nepagrįstomis prielaidomis, Konstituciniame Teisme nenagrinėtina, nes toks pareiš-kėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo, inter alia jo 69 straipsnio


1 dalies 5 punkto (pagal kurį, kaip minėta, Konstitucinis Teismas savo sprendimu at-sisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grin-džiamas ne teisiniais motyvais) reikalavimų.

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Respublikos Prezidentas 2006 m. gruodžio 22 d. išleido dekretą Nr. 1K-838 „Dėl Lie-tuvos valstybės medaliais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“, kurio 2 straipsnyje nustatyta:

„Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į Valstybės apdovanojimų tarybos patarimą,

k e i č i u 2001 m. birželio 14 d. dekretą Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“, išbraukdamas iš Dariaus ir Girėno medaliu apdovanotųjų sąrašo Jurijų BORISOVĄ, kurio padarytas tyčinis nusikaltimas žemina apdovanotojo vardą (Lie-tuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis).“

Šis dekretas 2006 m. gruodžio 28 d. buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“.7. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčijamo

teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti ir kad jeigu tai paaiškėja iki teisminio posėdžio pradžios, Konstitucinis Teismas šį klausimą sprendžia pasitarimų kambaryje.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teise-nai nutraukti” aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo įgaliojimus tais atve-jais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsny-je nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat į tai, kad pagal Respublikos Prezidento 2006 m. gruodžio 22 d. dekretą Nr. 1K-838 „Dėl Lietuvos valstybės meda-liais apdovanotų asmenų išbraukimo iš apdovanotųjų sąrašo“ Jurijus Borisovas buvo išbrauktas iš apdovanotųjų Dariaus ir Girėno medaliu sąrašo, taigi neteko minėto apdovanojimo, teisena byloje pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1373 „Dėl apdovanoji-mo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Dariaus ir Girėno medaliu apdovanojamas Jurijus Borisovas – UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidentas, Lietuvos aviatorių rėmėjas, neprieštarauja Konstitucijai ir ar šis Respublikos Prezidento dekretas nurodyta apimtimi neprieštaravo Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 128 straipsniui, nutrauktina.


Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 28 straips-niu, 34 straipsnio 3, 4 dalimis, 69 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2 dalimi, 4 dalimi, Lie-tuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Nutraukti pradėtą teiseną byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekre-to Nr. 1373 „Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga“ (Žin., 2001, Nr. 57-2029) 1 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Dariaus ir Girėno medaliu apdovanoja-mas Jurijus Borisovas – UAB aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ prezidentas, Lietu-vos aviatorių rėmėjas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir ar šis Res-publikos Prezidento dekretas nurodyta apimtimi neprieštaravo Lietuvos Respublikos ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo 128 straipsniui.


Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas AbramavičiusToma BirmontienėKęstutis LapinskasZenonas NamavičiusRamutė RuškytėVytautas SinkevičiusStasys StačiokasRomualdas Kęstutis Urbaitis



2006 M. SPALIO 1–GRUODŽIO 31 D. KONSTITUCINIAME TEISME PRIIMTI NAGRINĖTI

PRAŠYMAI

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 2 d. potvarkiu Nr. 2B-126 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 107-4056) priimtas Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. rug-sėjo 21 d. prašymas Nr. 1B-43 ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nusta-tyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidu-rinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 2 d. potvarkiu Nr. 2B-128 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 107-4057) priimtas Panevėžio miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. rug-sėjo 22 d. prašymas Nr. 1B-44 ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nusta-tyta, kad „išlaikymą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidu-rinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 2 d. potvarkiu Nr. 2B-130 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 107-4058) priimtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. rug-sėjo 27 d. prašymas Nr. 1B-46 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavi-mo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respubli-kos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai, taip pat ar minėtas Lietuvos Res-publikos Vyriausybės nutarimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

272

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 9 d. potvarkiu Nr. 2B-133 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 109-4136) priimtas Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės 2006 m. rugsėjo 26 d. prašymas Nr. 1B-45 ištirti, ar Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įsta-tymo (2004 m. kovo 30 d. redakcija) 20 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustaty-ta, kad priėjimas prie Nacionaliniam dokumentų fondui priklausančių buvusių SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) Lietuvos SSR padalinio, Lietuvos SSR vidaus rei-kalų ministerijos ir kitų Lietuvos teritorijoje veikusių specialiųjų tarnybų dokumen-tų, kuriuose yra agentūrinės informacijos, sudarytų baudžiamųjų ir trėmimo bylų ribojamas 70 metų nuo jų sudarymo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-cijos 25, 42 straipsniams, konstituciniams Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės, demokratijos, atviros pilietinės visuomenės, teisinės valstybės principams.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 12 d. potvarkiu Nr. 2B-136 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 111-4232) priimtas Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 9 d. pra-šymas Nr. 1B-47 ištirti, ar Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 45 straipsnio 3, 5 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 18 d. potvarkiu Nr. 2B-140 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 112-4283) priimtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 10 d. prašymas Nr. 1B-48 ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 425 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straips-nio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 18 d. potvarkiu Nr. 2B-142 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 112-4284) priimtas Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. spalio 16 d. dekrete Nr. 778 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Kons-titucinį Teismą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. ba-landžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 da-lies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatą“ išdėstytas prašymas (Nr. 1B-49) išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Kons-titucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies II skyriaus 6.3 punkto nuostata „Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, ku-rioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją

273◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valsty-bės bei savivaldybių institucijų įgaliojimus“ reiškia, kad:

1) Seimas neturi įgaliojimų sudaryti tokių tyrimo komisijų, kurioms būtų pa-vedama ištirti dalykus, susijusius su kitų valstybės institucijų darbo organizavimu, jei šių klausimų sprendimas pagal įstatymus priklauso tų institucijų vadovams, kaip antai: institucijos struktūros nustatymas, struktūrinių padalinių steigimas ir likvida-vimas, darbuotojų priėmimas į darbą ir jų atleidimas ar perkėlimas į kitas pareigas, nušalinimas nuo pareigų bei kiti klausimai, susiję su institucijos darbuotojų karjera, jų teisiniu statusu ir pan.;

2) Seimas negali pavesti tyrimo komisijai ištirti tokių dalykų, kurie savaime reikštų, kad jiems ištirti reikės tik valstybės institucijos vykdomo ikiteisminio, opera-tyvinio ar kitokio tyrimo medžiagos, kurios pagrindu būtų formuluojamos galutinės tyrimo komisijos išvados, o jos atskleidimas galėtų pakenkti ikiteisminiam, operaty-viniam ar kitokiam tyrimui.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 23 d. potvarkiu Nr. 2B-149 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 113-4306) priimtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. spa-lio 17 d. prašymas Nr. 1B-50 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavi-mo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respubli-kos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai, taip pat ar minėtas Lietuvos Res-publikos Vyriausybės nutarimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 25 d. potvarkiu Nr. 2B-151 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 115-4383) priimtas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 19 d. pra-šymas Nr. 1B-53 ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaiky-mą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 27 d. potvarkiu Nr. 2B-154 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 116-4416) priimtas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 26 d.

274

prašymas Nr. 1B-56 ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaiky-mą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 31 d. potvarkiu Nr. 2B-156 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 118-4495) priimtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 20 d. prašymas Nr. 1B-54 ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nuta-rimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo dar-bo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. spalio 31 d. potvarkiu Nr. 2B-158 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 118-4495) priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 18 d. prašymas Nr. 1B-51 ištirti, ar Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 46 straips-niams, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių principams.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. lapkri-čio 2 d. potvarkiu Nr. 2B-160 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 118-4497) priimtas Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės 2006 m. spa-lio 20 d. prašymas Nr. 1B-55 ištirti, ar Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rin-kos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (2006 m. birželio 22 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 46, 48 straipsniams.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. lapkričio 7 d. potvarkiu Nr. 2B-164 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 120-4569) priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkri-čio 2 d. prašymas Nr. 1B-57 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavi-mo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respubli-


kos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai, taip pat ar minėtas Lietuvos Res-publikos Vyriausybės nutarimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. lapkri-čio 9 d. potvarkiu Nr. 2B-166 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 121-4593) priimtas Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 6 d. prašymas Nr. 1B-58 ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaiky-mą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai, konstituciniam tei-sinės valstybės principui.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. lapkri-čio 14 d. potvarkiu Nr. 2B-171 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 123-4651) priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 2 d. prašymas Nr. 1B-57 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavi-mo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respubli-kos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai, taip pat ar minėtas Lietuvos Res-publikos Vyriausybės nutarimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. lapkri-čio 17 d. potvarkiu Nr. 2B-176 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 125-4759) priimtas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 9 d. prašymas Nr. 1B-59 ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaiky-mą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. lapkri-čio 20 d. potvarkiu Nr. 2B-178 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 126-4806) priimtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m.

276

lapkričio 10 d. prašymas Nr. 1B-60 ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų at-sitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 1 punktas (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) ir Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimin-gų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirti-nimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13 punkto nuostata „Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šių Nuostatų 7, 8. 10 ar 11 punktuose nustatytas sąlygas, tačiau įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: 13.1. apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. <...>“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. lapkri-čio 22 d. potvarkiu Nr. 2B-184 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 127-4850) priimtas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 15 d. prašymas Nr. 1B-62 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didini-mo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respu-blikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo dar-bo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. lapkri-čio 22 d. potvarkiu Nr. 2B-186 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 127-4851) priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. prašymas Nr. 1B-64 ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nuta-rimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo dar-bo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.





278


25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. lapkri-čio 24 d. potvarkiu Nr. 2B-198 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 130-4915) priimtas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 22 d. prašymas Nr. 1B-70 ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaiky-mą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. gruo-džio 4 d. potvarkiu Nr. 2B-203 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 133-5034) priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 22 d. prašymas Nr. 1B-69 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naft os produktų prekybos li-cencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naft os produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostata „licencijos galiojimas panaiki-namas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, kons-tituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos įmo-nių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktui.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. gruodžio 5 d. potvarkiu Nr. 2B-205 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 133-5035) priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. prašymas Nr. 1B-71 ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straips-nio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos


Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokes-čio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietu-vos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

28. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. gruo-džio 5 d. potvarkiu Nr. 2B-207 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 133-5035) priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 30 d. prašymas Nr. 1B-72 ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nuta-rimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo dar-bo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. gruo-džio 5 d. potvarkiu Nr. 2B-209 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 133-5037) priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 0 d. prašymas Nr. 1B-73 ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nuta-rimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo dar-bo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. gruo-džio 13 d. potvarkiu Nr. 2B-215 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 137-5228) priimtas Alytaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 6 d. prašymas Nr. 1B-74 ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „išlaiky-mą teismas priteisia <...>, kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar

280

profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų“, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 daliai.

31. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. gruo-džio 15 d. potvarkiu Nr. 2B-217 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės ži-

nios, 2006, Nr. 138-5275) priimtas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 8 d. prašymas Nr. 1B-76 ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straips-nio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

32. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. spren-dimu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 138-5274) pri-imtas Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. lapkričio 23 d. nutarime Nr. X-922 „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos AB „Alita“ privatizavimo aplinkybėms ištirti išvadų“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 134-5065) išdėstytas prašymas (Nr. 1B-77) ištir-ti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektui“ (Valstybės žinios, 2003, Nr. 123-5628) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija), 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pa-teikusiu potencialiu pirkėju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip 15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“.

33. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2006 m. gruo-džio 19 d. potvarkiu Nr. 2B-221 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės

žinios, 2006, Nr. 139-5323) priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 8 d. prašymas Nr. 1B-75 ištirti, ar Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 5 dalis (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija) ta apimti-mi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra numatyta galimybė, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, netaikyti sankcijos – li-cencijos galiojimo panaikinimo, ir Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 26 straipsnio 17 dalis (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad įmonėms, kurių turimos licencijos galiojimas panaikinamas pagal šio straipsnio 5 dalį, naujos licencijos neišduodamos, neprieštarauja konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 28 d. spren-dimu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, Nr. 144-5505) pri-


imtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. prašymas Nr. 1B-63 ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2003 m. spalio 7 d. redakcija), šio straipsnio 4 dalies 1 punkto (2003 m. spalio 7 d. redakcija), taip pat Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) ir 8 straipsnio 2 da-lies 1 punkto (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) nuostatos ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatyta, kad savarankiškai dirbantys asmenys, kurie gauna socialinio draudimo senatvės pensijas, turi mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai, ir ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, prievolė sava-rankiškai dirbantiems asmenims mokėti įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos daliai yra siejama su 12 minimalių mėnesinių algų, apskaičiuotų įstatymo nustaty-ta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Parengė Kęstutis Jankauskas


SLOVĖNIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2005 M. VASARIO 17 D. SPRENDIMAS NR. U-I-217/02-34

2005 m. vasario 17 d. įvykusiame posėdyje, atlikęs konstitucingumo tikri-nimo procedūras, inicijuotas Nova stranka (Liubliana), atstovaujamos prezidento Gorazdo Drevenšeko, Tarybos prezidento Sašos Petričiaus, generalinio sekretoriaus Blažo Babičiaus, Boštjano Perniko ir Klemeno Jakličiaus (abu iš Liublianos), NTKO (Negalios teorijos ir kultūros organizacija, Liubliana), Veros Kramberger iš Borovos srities ir Franco Majheno iš Gornia Radgonos, Konstitucinis Teismas

nusprendė:

1. Referendumo ir tautos iniciatyvos įstatymo (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 15/94, 38/96, 59/01 ir 83/04) II skyriaus 2 skirsnio nuostatos ta apimti-mi, kuria jos yra susijusios su preliminariu referendumu, yra panaikinamos.

2. Galiojančių nuostatų, pradedant 1 punktu, panaikinimas įsigalioja po vienų metų nuo šio sprendimo paskelbimo Slovėnijos Respublikos ofi cialiajame leidinyje.

MOTYVAI

A

1. Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. U-I-217/02 priėmė prašymą pradėti Referendumo ir tautos iniciatyvos įstatymo (toliau – RTIĮ) 13.3 ir 13.5 straipsnių konstitucingumo tyrimą ir atsisakė kaip nepagrįstą priimti prašymą ištirti RTIĮ 13.1, 14, 15, 16, 17, 18 ir 55 straipsnių konstitucingumą. Jis taip pat kaip aiškiai nepagrįstą atmetė prašymą ištirti viso RTIĮ konstitucingumą.

2. Konstitucinis Teismas prašymą ištirti RTIĮ 13.3 ir 13.5 straipsnių konstitu-cingumą priėmė įvertinęs tai, kad pareiškėjo teiginiai dėl preliminarios procedūros netinkamo reglamentavimo gali būti pagrįsti, ypač šie: dėl asmenų, įrašytų į balsuo-tojams pateiktą iniciatyvą prašyti paskelbti referendumą palaikančių piliečių sąrašus, asmens duomenų apsaugos; dėl Nacionalinio Susirinkimo Pirmininkui suteiktų įga-liojimų, susijusių su pareikšta iniciatyva, netinkamo teisinio reguliavimo; dėl dau-gybės įvairių problemų dėl asmenų, kai jie palaiko balsuotojams pateiktą iniciaty-vą prašyti paskelbti referendumą. Be to, jis nusprendė, kad tikrins ginčijamą RTIĮ 13.5 straipsnį, tačiau ne vien ta apimtimi, kurią prašyme nurodė pareiškėjai Boštja-nas Pernikas ir Klemenas Jakličius, t. y. tik dėl teisės balsuoti referendume, bet ir ta apimtimi, kuria prašoma nustatyti, ar nuolat užsienyje gyvenantys Slovėnijos Res-

283◆ SLOVĖNIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2005 M. VASARIO 17 D. SPRENDIMAS NR. U-I-217/02-34

publikos piliečiai turi turėti teisę dalyvauti ir renkant parašus dėl prašymo paskelbti referendumą palaikymo.

3. Turint omenyje preliminarias procedūras, nustatytas RTIĮ 13.3 ir 13.4 straips-niuose, kurių konstitucingumo klausimas yra keliamas, taip pat yra keliamas ir kitų su minėtais RTIĮ straipsniais susijusių RTIĮ nuostatų konstitucingumo klausimas, būtent ar RTIĮ 13.3 ir 13.4 straipsnių nuostatų pripažinimas antikonstitucinėmis ga-lėtų būti pagrindu pripažinti šio įstatymo neatitiktį Konstitucijos 2 straipsniui. Todėl Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 15/94; toliau – KTĮ) 30 straipsniu, nusprendė pradėti RTIĮ, ypač tų jo nuostatų, kurios yra susijusios su preliminarių procedūrų vykdymu, kai balsuotojams pateikiama iniciatyva paduoti prašymą paskelbti pre-liminarų referendumą (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimas Nr. U-I-217/02), atitikties Konstitucijai tyrimą.

4. Nacionalinis Susirinkimas paaiškino, kad asmens duomenys, kuriuos balsuo-tojai privalo pateikti palaikydami iniciatyvą paduoti prašymą paskelbti referendumą, yra tinkami ir, atsižvelgiant į jų rinkimo tikslą, nėra pertekliniai. Kompetentingos institucijos, remdamosi tik tokiais duomenimis, gali nustatyti, ar parašų rinkimo lape pasirašęs asmuo turi teisę balsuoti ir ar iniciatyva yra palaikoma surinkus reikalau-jamus ne mažiau kaip 1000 balsuotojų parašų. Nacionalinis Susirinkimas dėl asmens duomenų, parašų rinkimo lapuose pateiktų pagal 13.2 straipsnį, taip pat ir dėl as-mens duomenų, parašų rinkimo lape pateiktų pagal 13.5 straipsnį, apsaugos laikėsi nuomonės, kad tokie duomenys yra sudedamoji teisės tiesiogiai dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus dalis ir kad jie negali būti naudojami jokiems kitiems tikslams. Jis taip pat pareiškė, kad, kiek tai siejasi su galimybe viešai naudoti tokius duomenis, pa-laikymas sprendžiant viešuosius reikalus negali būti slaptas. Taigi asmens duomenys, surinkti palaikant iniciatyvą paduoti prašymą paskelbti referendumą, esą nėra sau-gomi pagal Asmens duomenų apsaugos įstatymą (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 86/04; toliau – ADAĮ-1), nes asmenys patys nusprendė įsitraukti į viešąją veiklą ir savanoriškai pakeitė savo nuomonę apie savo privatumą. Taigi balsuotojų, palaikančių minėtą iniciatyvą, asmens duomenys turėtų būti viešai prieinami, kaip ir atstovų vardai bei pavardės, kai jie prašo paskelbti referendumą. Nacionalinis Susi-rinkimas laikėsi nuomonės, kad asmens duomenų reguliavimas įstatymu, nustatytas RTIĮ 13 straipsnyje, kartu ir ADAĮ-1, atitinka Konstituciją, nes jis tinkamai užkerta kelią neteisėtam kišimuisi į privatumą. Nacionalinis Susirinkimas dėl Nacionalinio Susirinkimo Pirmininko įgaliojimų preliminarioje procedūroje pareiškė nuomonę, kad konstitucingumo požiūriu ginčijamos įstatymo nuostatos turėtų būti papildomai grindžiamos tiek nuostatomis dėl Nacionalinio Susirinkimo Pirmininko įgaliojimų, tiek nuostatomis dėl teisminės apsaugos nuo jo priimamų sprendimų. Be to, Nacio-nalinis Susirinkimas mano, kad 13.5 straipsnyje nustatytas apribojimas iš balsuoto-jų, kurie dėl pateisinamų priežasčių negali patys atvykti į administracinę instituciją, neatima teisės palaikyti prašymą paskelbti referendumą, nes jie tuo tikslu gali patys

284

organizuotis. Jis rėmėsi paskutiniu RTIĮ pakeitimu, kai, papildžius 13.5 straipsnį, administracinė kliūtis įgyvendinti minėtą teisę buvo panaikinta taip, kad dabar bal-suotojas palaikymą gali pareikšti bet kurioje administracinėje institucijoje, nepaisant to, kur yra jo gyvenamoji vieta. Maža to, Nacionalinis Susirinkimas pareiškė, kad ir šiuolaikinės techninės viešojo administravimo galimybės turi būti svarstomos ly-giai taip pat, kaip ir šios teisės, kitokios nei teisė balsuoti, pobūdis. Turint omenyje moderniąsias technologijas, taip pat dabartines galimybes įgyvendinti Konstitucijos 44 straipsnyje įtvirtintą teisę, šios teisės yra sulygintos ir netgi labiau pabrėžtos. Atsi-žvelgęs į Konstitucinio Teismo sprendimą pradėti viso RTIĮ konstitucingumo, ypač nuostatų dėl preliminarių procedūrų, tyrimą, Nacionalinis Susirinkimas konstatavo, kad buvo keletas atvejų, kai jis pradėjo procedūras pagal RTIĮ 15 ir 16 straipsnius. Kita vertus, tai buvo padaryta dėl politiškai ypač jautrių problemų. Ankstesnė prakti-ka leido teigti esant galimybių kliudyti įgyvendinti teisėkūros funkciją arba padaryti ją neįmanomą. Taigi iš ankstesnės patirties matyti, kad tiesioginės ir netiesioginės demokratijos santykis turėtų būti aiškiau sureguliuotas. Tai netgi turėtų būti labiau taikoma procedūroms dėl iniciatyvos arba prašymui pradinėje sprendimo dėl refe-rendumo priėmimo stadijoje.

5. Dėl priimtų prašymų Vyriausybė Konstituciniam Teismui atsiuntė savo nuo-monę (2002 m. spalio 22 d. raštas Nr. 730-00/2001-132), kuri buvo pateikta Naciona-linio Susirinkimo prašymu. Vyriausybė laikėsi nuomonės, kad RTIĮ 13.5 straipsnis, reikalaujantis, kad balsuotojas parašų rinkimo lape pats pasirašytų kompetentingoje institucijoje, kuri naudojasi balsavimo teisę turinčiųjų registru, buvo konstituciškai nepagrįstas, nes neužtikrino visiems balsuotojams lygių galimybių dalyvauti renkant parašus dėl prašymo paskelbti referendumą palaikymo arba kliudė pareikšti tokį pa-laikymą. Įstatymo nustatytu reguliavimu buvo numatytos per griežtos priemonės ke-liui galimiems parašų rinkimo pažeidimams užkirsti. Dėl 13.3 straipsnio Vyriausybė teigė, kad pagal minėtą nuostatą Nacionalinio Susirinkimo Pirmininkas neturėjo jo-kių įgaliojimų nuspręsti dėl formalių reikalavimų nesilaikymo atmesti iniciatyvą, taip pat ir nuspręsti nutraukti inicijuojamą procesą. Kadangi pagal RTIĮ 15 straipsnį visi įgaliojimai vertinti iniciatyvą yra suteikti Nacionaliniam Susirinkimui, Nacionalinio Susirinkimo Pirmininko įstatyme eksplicitiškai turėtų būti nustatytos jo funkcijos. Vyriausybė laikėsi nuomonės, kad iškilus abejonėms aptariami įgaliojimai turėtų būti suteikti Nacionaliniam Susirinkimui, o ne jo Pirmininkui. Vyriausybė, atsakydama Nacionaliniam Susirinkimui dėl Konstitucinio Teismo sprendimo pradėti viso RTIĮ konstitucingumo tyrimą, laikėsi tokios pat nuomonės.

B-I

6. Slovėnijoje, kaip demokratinėje valstybėje (Konstitucijos 1 straipsnis), val-džia priklauso tautai, t. y. piliečiams, kurie ją įgyvendina tiesiogiai arba per rinkimus (Konstitucijos 3.2 straipsnis). Slovėnijoje, kaip ir daugumoje demokratinių valstybių, tauta suverenitetą paprastai įgyvendina per rinkimuose išrinktus atstovus (netiesio-


ginė demokratija). Tiesioginis valdžios įgyvendinimas (tiesioginė demokratija) – tai rečiau taikoma, tačiau taip pat svarbi demokratinė sprendimų priėmimo forma. Kaip ir rinkimuose, balsavimu referendume yra įgyvendinama konstitucinė teisė tiesio-giai priimti sprendimus, kylanti iš Konstitucijos 44 straipsnio, vertinamo kartu su 90.3 straipsniu. Šios bylos dalykas, atsižvelgiant į ginčijamą klausimą, yra RTIĮ nusta-tyto tiesioginio valdžios įgyvendinimo referendumu reguliavimas įstatymu. Konsti-tucinis Teismas jį nagrinėjo visų pirma vadovaudamasis teisinio reguliavimo aišku-mo ir apibrėžtumo principu, kaip vienu iš teisinės valstybės principų (Konstitucijos 2 straipsnis). Atliekant tyrimą buvo nustatyta, kad RTIĮ 2 skyriaus II skirsnyje įtvir-tintas teisinis reguliavimas, susijęs su preliminariu referendumu, konstituciškai buvo ginčytinas (dėl toliau šio sprendimo motyvuojamojoje dalyje dėstomų priežasčių). Taigi Konstitucinis Teismas minėto teisinio reguliavimo konstitucingumą tikrino tik nurodyta apimtimi.

B-II

7. Pagal Konstitucijos 90.2 straipsnį balsuotojai taip pat turi teisę tiesio-giai prašyti paskelbti referendumą, jei to prašo ne mažiau kaip 40 000 balsuotojų. RTIĮ 13 straipsnis nustato procedūrą, kaip 40 000 balsuotojų gali prašyti paskelbti referendumą. RTIĮ 13.3 straipsnis, reguliuojantis vadinamosios preliminarios proce-dūros pradėjimą, nustato, kad tokia procedūra pradedama, kai iniciatorius, kuriuo gali būti kiekvienas balsuotojas, politinė partija ar kitokia asociacija, praneša Nacio-nalinio Susirinkimo Pirmininkui apie savo iniciatyvą. Jis taip pat nustato tokios ini-ciatyvos pareiškimo sąlygas, t. y. turi būti paduotas prašymas, aiškiai suformuluotas referendumui teikiamas klausimas, prašymo argumentai (pagal RTIĮ 14 straipsnį) ir ne mažiau kaip vienas tūkstantis balsuotojų parašų, surinktų sąraše, kuriame privalo būti pasirašiusiųjų asmens duomenys (vardas ir pavardė, nuolatinės gyvenamosios vietos adresas ir savivaldybė, pasirašymo sąraše data). Kiekviename sąrašo puslapyje turi būti išdėstytas prašymo turinys. Tačiau RTIĮ 13 straipsnis nereguliuoja nei toles-nės procedūros jau gavus pranešimą apie prašymo paskelbti referendumą surašymą, nei Nacionalinio Susirinkimo Pirmininko įgaliojimų. RTIĮ 13.4 straipsnis tik nusta-to, kad ne vėliau kaip per tris dienas Nacionalinio Susirinkimo Pirmininkas privalo informuoti Vidaus reikalų ministeriją apie pareikštą iniciatyvą, nustatyti terminą, per kurį turi būti surinkti balsuotojų parašai (40 000), ir pranešti apie tai prašymą patei-kusiam subjektui.

8. Dėl apibūdinto teisinio reguliavimo keltinas klausimas, kokie yra Nacionali-nio Susirinkimo Pirmininko įgaliojimai nustačius, kad iniciatyva neatitinka įstatymo nustatytų reikalavimų. Kai kurie pareiškėjai netgi neigia Nacionalinio Susirinkimo Pirmininko įgaliojimus vertinti, ar iniciatyva atitinka RTIĮ 13.3 straipsnyje nusta-tytus reikalavimus. Pasak jų, tokie įgaliojimai yra suteikti tik Nacionaliniam Susi-rinkimui. Teismų praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad tokios procedūros metu Nacionalinio Susirinkimo Pirmininkas yra įpareigotas įvertinti, ar iniciatyva atitin-

286

ka įstatymo nustatytus reikalavimus, nors RTIĮ jam tokių įgaliojimų ir nesuteikia. Tokios pozicijos buvo laikomasi mutatis mutandis taikant Nacionalinio Susirinkimo reglamentą (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 35/02; toliau – NSR-1). Konstitucinis Teismas šį probleminį įstatymo spragos panaikinimo klausimą na-grinėjo tose bylose, kurių nagrinėjimo dalykas buvo įstatymų leidybos procedū-ros, kurios metu buvo priimtas ginčijamas antikonstitucinis įstatymas, konstitu-cingumas, nes skelbiant preliminarų referendumą (2000 m. spalio 26 d. nutarimas Nr. U-346/98, OdIUS IX, 255 [1]) ir skelbiant pagrindinį referendumą dėl įstatymų leidybos (2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimas Nr. U-I-185/01, OdIUS X, 152) buvo pa-daryti pažeidimai. Abiejose bylose jis konstatavo, jog tokia praktika neprieštarauja Konstitucijai, tačiau pažymėjo, kad iniciatoriui turi būti užtikrinta teisė kreiptis į teis-mą dėl Nacionalinio Susirinkimo Pirmininko sprendimo, nes neįmanoma užtikrinti, kad jis neviršys savo įgaliojimų.

9. Nepaisant Konstitucinio Teismo pozicijos, kurią jis suformulavo tirdamas konkrečius preliminaraus referendumo paskelbimo atvejus, keltinas klausimas, ar dėl teismų praktikoje nusistovėjusios minėtos pozicijos, mutatis mutandis taikomos NSR-1, yra visiškai panaikinta įstatymo spraga, ar vis dėlto yra pagrindas pripažinti, kad RTIĮ 13.3 straipsnis tam tikrų klausimų nereguliuoja, nors turėtų reguliuoti (įsta-tymo spraga), ar kad jis juos reguliuoja nepakankamai.

10. Pareiškėjai, kartu su jais ir balsuotojai, palaikę prašymą paskelbti referen-dumą, šiame procedūros etape jau buvo pradėję įgyvendinti teisę dalyvauti tvarkant Konstitucijos 44 straipsnyje nurodytus viešuosius reikalus (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. U-47/94, Slovėnijos Respublikos ofi cialusis lei-dinys, Nr. 13/95 ir OdIUS IV, 4). Pagal Konstitucijos 15.2 straipsnį žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimo būdas gali būti reguliuojamas įstatymu, kai tai nustato Konstitucija, arba, kai tai būtina, atsižvelgiant į asmens teisės ar laisvės pobū-džio ypatumus. Dėl teisės į referendumą įgyvendinimo pačioje Konstitucijoje yra nu-statyta, kad jos įgyvendinimą reguliuoja įstatymas (Konstitucijos 90.5 straipsnis [2]). Įstatymams, reguliuojantiems referendumus, priimti pagal Konstituciją reikalinga dar didesnė dauguma (santykinės kvalifi kuotos daugumos) nei paprastai įstatymams priimti. Konstitucinis Teismas 2001 m. birželio 14 d. sprendime Nr. U-I-104/01 (Slo-vėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 52/01 ir OdIUS X, 123) dėl šios konsti-tucinės nuostatos laikėsi tokios pozicijos: „Referendumas yra tiesioginės demokra-tijos forma, Konstitucijoje jam tenka ypatinga vieta. Konstitucijoje referendumas yra apibūdintas gana plačiai ir neapibrėžtai. Be to, reikalavimas, kad referendumą reguliuojančiam įstatymui priimti yra būtini du trečdaliai santykinės daugumos bal-sų, pabrėžia konstitucinę referendumo reikšmę. Aiškinant įstatyme nustatytą šios konstitucinės teisės įgyvendinimą reikia turėti omenyje minėtą pradinį aspektą, kad apribojimais grindžiamas požiūris nėra priimtinas ir kad, kai kyla abejonių, įstatymo nustatytas reguliavimas būtų aiškinamas ir taikomas palankiai teisei į referendumą“ (motyvuojamosios dalies 19 punktas). Konstitucinis reikalavimas įstatymu reguliuoti


konstitucinių teisių įgyvendinimo būdą lemia tai, kad „visi su konstitucinės teisės į referendumą įgyvendinimu susiję klausimai turi būti sureguliuoti tiksliai ir aiškiai“ ir kad įstatymas turi sudaryti sąlygas visose referendumo procedūros stadijose ją įgy-vendinti „tokiu būdu, kad ji galėtų būti tinkamai įgyvendinama ir praktikoje“ (moty-vuojamosios dalies 20 punktas). Be to, pagal aiškumo ir apibrėžtumo principą, kaip vieną iš teisinės valstybės principų, įtvirtintų Konstitucijos 2 straipsnyje, reikalau-jama teisės normas aiškiai ir tiksliai apibrėžti, kad būtų galima jas taikyti, kad insti-tucijos negalėtų elgtis savavališkai ir kad jos nedviprasmiškai ir pakankamai tiksliai apibrėžtų teisinį statusą tų subjektų, kuriems jos yra skirtos.

11. Konstitucinis Teismas nustatė, kad, nepaisant jurisprudencijoje pateikto aiš-kinimo, turinčio panaikinti spragą to įstatymo, pagal kurį Nacionalinio Susirinki-mo Pirmininkui yra suteikta teisė vertinti, ar iniciatyva atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, nei Nacionalinio Susirinkimo Pirmininko įgaliojimai, nei iniciatyvos reiškėjo teisinis statusas RTIĮ 13 straipsnyje nėra tiksliai ir aiškiai apibrėžta. Mutatis

mutandis taikant NSR-1, ypač 19 straipsnį, kuris nustato Nacionalinio Susirinkimo Pirmininko įgaliojimus, yra neįmanoma apibrėžti konkrečių jo funkcijų nustačius, kad iniciatyva neatitinka visų įstatymo keliamų reikalavimų. Nėra aišku, ar jis gali iš karto atmesti iniciatyvą, kai tik nustato, kad ji neatitinka įstatymo keliamų reikalavi-mų, ar jis privalo pareikalauti iš iniciatoriaus per nustatytą terminą patikslinti inici-atyvą arba ištaisyti trūkumus [3]. Be to, neaišku, kokie yra padariniai, jei iniciatorius nesiima nurodytų veiksmų. Bendras teisminio administracinių teisės aktų, nurodytų Administracinių teisės aktų teisminio tikrinimo įstatyme (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 50/97; toliau – ATATTĮ), tikrinimo reguliavimas taip pat nėra pakankamas teisei kreiptis į teismą dėl Nacionalinio Susirinkimo Pirmininko spren-dimų užtikrinti. Kaip ir rinkimų atveju, referendumas turi būti surengtas per nusta-tytą terminą, antraip nebūtų pasiektas jam keliamas tikslas. Bet koks preliminarios procedūros vilkinimas gali smarkiai paveikti galutinį šios teisės įgyvendinimą. Dėl jo taip pat gali būti sunkiau įgyvendinti teisę į referendumą ir pati teisė gali būti suvaržyta. Kadangi ATATTĮ nenustato termino, per kurį kompetentingas teismas, atlikdamas administracinių teisės aktų kontrolę, privalo priimti sprendimą dėl skun-do, RTIĮ turėtų nustatyti terminą, per kurį teisminė administracinių teisės aktų kon-trolė turėtų būti baigta. Turėtų būti nustatyta ir tai, kuris teismas – Administracinis ar Aukščiausiasis – kaip pirmosios instancijos teismas turi jurisdikciją, taip pat gali-mos teisinės gynybos priemonės. Būtina turėti omenyje, kad sprendimai, priimami preliminarios procedūros metu, daro nemažą poveikį ne tik tolesniam konstitucinės teisės į referendumą įgyvendinimui, bet ir Nacionalinio Susirinkimo įstatymų leidy-bos funkcijai.

12. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įstatymo spragos panaikinimas mu-

tatis mutandis taikant NSR-1 pats savaime yra nepakankamas ir kad Nacionalinio Susirinkimo Pirmininko įgaliojimų dėl pareikštos iniciatyvos ir teisės kreiptis į teis-

288

mą dėl jo sprendimų srityse vis tiek yra nesureguliuotų klausimų, kurie turi būti spe-cialiai sureguliuoti.

13. Konstitucinis Teismas priėmė prašymą ištirti RTIĮ 13.3 straipsnio konstitu-cingumą ir pasirašiusiųjų asmens duomenų (pateiktų balsuotojų parašų sąraše) ap-saugos aspektu. Pagal RTIĮ 13.3 straipsnį prie prašymo inter alia turi būti pridėtas sąrašas su ne mažiau kaip vienu tūkstančiu balsuotojų parašų, taip pat jame turi būti pasirašiusiųjų asmens duomenys (vardas ir pavardė, gimimo data, nuolatinės gyve-namosios vietos ir savivaldybės adresas).

14. Konstitucijos 38.1 straipsnis nustato teisę į asmens duomenų apsaugą ir draudžia tokius duomenis panaudoti ne tam tikslui, kuriam jie buvo surinkti. Pagal Konstitucijos 38.2 straipsnį užtikrinant teisę į asmens duomenų apsaugą įstatymas privalo nustatyti asmens duomenų rinkimo ir apdorojimo tvarką, jų panaudojimo tikslą, priežiūrą ir slaptumo apsaugą. ADAĮ 4 straipsnis draudžia bet kokią diskrimi-naciją ir garantuoja kiekvieno asmens duomenų apsaugą.

15. NSR-1 nustatyta, kad Nacionalinio Susirinkimo svarstyti pasiūlymai dėl aktų ir kitų dokumentų ištisai arba iš dalies yra spausdinami Nacionalinio Susirinkimo leidinyje (10.2 straipsnis). Jie nėra viešai prieinami tik jei yra konfi dencialaus pobū-džio (10.4 straipsnis). Kadangi nei NSR-1, nei RTIĮ nėra nuostatų dėl minėtų duo-menų apsaugos arba jų konfi dencialumo (slaptumo), pagrįstas yra pareiškėjų teigi-nys, kad balsuotojų, kurie palaiko iniciatyvą paduoti prašymą paskelbti referendumą, asmens duomenys nėra apsaugoti. Iniciatyva, kurios sudedamoji dalis taip pat yra pasirašiusiųjų sąrašas su jų asmens duomenimis, yra aktas, kurį svarsto Nacionalinis Susirinkimas. Todėl buvo būtina patikrinti, ar toks teisinis reguliavimas derinasi su Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta teisės į asmens duomenų apsaugą konstitucine apsauga.

16. RTIĮ yra tiksliai nustatyta, kokius asmens duomenis privalo nurodyti inici-atyvą palaikantis ir pasirašantis asmuo. Šie duomenys leidžia patikrinti, ar iniciaty-vą paduoti prašymą paskelbti referendumą palaiko ne mažiau kaip vienas tūkstantis balsuotojų; be to, jie užkerta kelią galimiems pažeidimams reiškiant tokį palaikymą (pvz., kai tas pats asmuo pasirašo keletą kartų). Vadinasi, renkant asmens duomenis siekiama nustatyti, ar iniciatyvą paduoti prašymą paskelbti referendumą palaikė ne mažiau kaip vienas tūkstantis balsuotojų. Nustačius, kad iniciatyvą paduoti prašy-mą paskelbti referendumą palaiko pakankamas skaičius balsuotojų, tokių balsuoto-jų asmens duomenys nebėra svarbūs. Taigi jų rinkimo tikslas buvo pasiektas. Todėl balsuotojų, kurie palaikė iniciatyvą paduoti prašymą paskelbti referendumą, asmens duomenys neturėtų būti nurodomi dokumentuose, naudojamuose tęsiant referendu-mo procedūrą, arba asmens duomenų apsauga turėtų būti kitaip užtikrinta. Tad RTIĮ neatitinka Konstitucijos 38 straipsnio, nes jis neužtikrina minėtų duomenų apsaugos tolesnėje referendumo procedūroje.

17. RTIĮ 13.5 straipsnis reglamentuoja paskutinį preliminarios procedūros eta-pą, t. y. palaikančiųjų prašymą paskelbti referendumą parašų rinkimą. Šiame etape


parašų rinkimas skiriasi nuo RTIĮ 13.3 straipsnyje nustatyto ne mažiau kaip vieno tūkstančio balsuotojų parašų rinkimo. Paskutinis preliminarios procedūros etapas yra susijęs su įgyvendinimu reikalavimo, kad prašymą paskelbti referendumą turi palaikyti pakankamai balsuotojų, ir tas palaikymas reikalingas tiek referendumui pa-skelbti, tiek toliau jam vykdyti. Šiame proceso etape iniciatorius dėl įvairių priežasčių turėtų balsuotojus, kurie ketina palaikyti prašymą paskelbti referendumą, užtikrinti, pvz., kad klausimas, dėl kurio skelbtinas referendumas, tiesiogiai siejasi su jų inte-resais (pvz., neįgaliesiems svarbus jų padėties visuomenėje teisinis reguliavimas) ar kad jie paprasčiausiai yra suinteresuoti pritarti tam tikrų klausimų (pvz., parduotu-vių darbo laiko) teisiniam reguliavimui. Prašymo paskelbti referendumą palaikymas taip pat gali atspindėti politinę ar ideologinę sąsają su politine partija ar organizacija, kai jos yra referendumo skelbimo iniciatorės. Iniciatorius yra suinteresuotas, kad jo iniciatyvą palaikytų pakankamas skaičius pasirašančiųjų, nes tik tuomet bus pasiek-tas jo tikslas, t. y. kad balsuotojai referendume dėl konkretaus klausimo (prelimina-rus referendumas) arba dėl priimto įstatymo (pagrindinis referendumas) tiesiogiai apsispręstų. Dėl šios priežasties šiame etape yra svarbu, kaip iniciatorius pareiškia iniciatyvą, nes daug kas priklauso nuo iniciatyvos paskirties – ji lemia šios inicia-tyvos sėkmę ar nesėkmę. Valstybės funkcija šiame etape – suteikti galimybę inicia-toriui ir balsuotojams kuo paprasčiau ir veiksmingiau įgyvendinti savo teisę. Kartu ji turi užtikrinti galimų nukrypimų nuo tvarkos ar net pažeidimų prevenciją. Pagal Konstituciją įstatymų leidžiamoji valdžia turi įgaliojimus priimti sprendimą ir pasi-rinkti tokią prašymo paskelbti referendumą palaikymo formą, kokia, jos nuomone, pakankamai atitinka visų minėtų tikslų reikalavimus. Dar nutarime Nr. U-I-217/02, kuriuo buvo priimtas prašymas pradėti RTIĮ 13.5 ir 13.3 straipsnių konstitucingumo tyrimą, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad jam nepriklauso spręsti, ar koks nors ki-tas palaikymo būdas buvo labiau tinkamas nei tas, kuris galioja, pvz., toks būdas, kai nebūtų numatyta kartu patikrinti asmens, kuris, pasirašydamas ir pateikdamas rei-kalaujamus duomenis, palaikė prašymą paskelbti referendumą, teisės balsuoti, arba toks reguliavimas, kai rinkti parašus paliekama iniciatoriams ir balsuotojams. Kai kuriose valstybėse teisinis reguliavimas nustato skirtingus parašų rinkimo referendu-mo preliminarios procedūros metu būdus, pvz., ir visiškai laisvą parašų rinkimą (kai kuriose Vokietijos žemėse, Italijoje, Suomijoje), ir tokį, kai asmenys, pasirašydami parašų rinkimo lape arba tame lape pasirašydami konkrečiose ofi cialiose vietose ir ten jų tapatybei nustatyti pateikdami asmens dokumentus, privalo nurodyti savo as-mens duomenis, o jų teisę balsuoti vėliau tikrina speciali institucija (pvz., Vengrijoje, Austrijoje, Lietuvoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Rumunijoje) [4].

18. Balsuotojas, kuris nori palaikyti prašymą paskelbti referendumą, privalo kompetentingoje institucijoje, kuri naudojasi balsavimo teisę turinčiųjų registru (to-liau – administracinė institucija) [5], pasirašyti specialiame parašų rinkimo lape [6]. Kiekvienas balsuotojas, norintis palaikyti prašymą paskelbti referendumą, privalo pats ateiti į administracinę instituciją ofi cialiu jos darbo metu ir pasirašyti minėtame

290

lape. RTIĮ pakeitimai (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 83/04, RTIĮ-C) suteikė galimybę balsuotojams prašymą paskelbti referendumą palaikyti bet kurioje administracinėje institucijoje, ne tik nuolatinės gyvenamosios vietos. Vis dėlto, ne-paisant minėto pakeitimo, kuris, be abejo, padeda balsuotojams išreikšti palaikymą, keltinas klausimas, ar toks teisinis reguliavimas balsuotojų, kurie norėtų palaikyti prašymą paskelbti referendumą, bet dėl ligos ar negalios negali atvykti į administraci-nę instituciją, teisę į referendumą riboja taip pat, kaip ir tų rinkėjų, kuriems dėl parei-gos patiems pareikšti palaikymą administracinėje institucijoje kiltų didelių sunkumų (pvz., balsuotojų, kurių darbo valandos sutampa su administracinės institucijos dar-bo valandomis, senelių namuose esančių balsuotojų, balsuotojų, kurie verslo reikalais keliauja, balsuotojų, kurie gyvena toli nuo administracinės institucijos ir t. t.).

19. Pagal Konstitucijos 90.5 straipsnį teisės į referendumą įgyvendinimą re-guliuoja įstatymas. Be to, Konstitucijos 15.2 straipsnis nustato, kad žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimo būdą gali reguliuoti įstatymas, kai tai nustato Konstitucija, arba, jei tai yra būtina, jis nustatomas atsižvelgiant į asmens teisės ar laisvės prigimties ypatumus. Vadovaudamasis minėtais konstituciniais imperatyvais, įstatymų leidėjas turi nustatyti teisės į referendumą įgyvendinimo būdą. Konstitu-cinis Teismas sprendime Nr. U-I-47/94 yra pažymėjęs, kad takoskyra tarp konsti-tucinių teisių ribojimo (pagal Konstitucijos 15.3 straipsnį) ir jų įgyvendinimo būdo nustatymo (pagal to paties straipsnio 2 dalį) ne visada yra lengvai nustatoma ir kad Konstitucinio Teismo prerogatyva yra kiekvienu konkrečiu atveju nuspręsti, ar teisės įgyvendinimo būdo nustatymas yra teisės ribojimas, ar ne.

20. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisinis reguliavimas, įpareigojantis balsuotojus, norinčius pareikšti savo pritarimą, tik pačius atvykti į administracines institucijas, tiems balsuotojams, kurie dėl ligos, gydymo ar negalios negali patys at-vykti į administracinę instituciją, bet vis tiek nori palaikyti prašymą paskelbti referen-dumą, nustato tokį teisės į referendumą įgyvendinimo būdą, kuris savaime nulemia šios teisės ribojimą. Taigi būtina nustatyti, ar toks ribojimas atitinka Konstitucijos 15.3 straipsnį. Pagal Konstitucijos 15.3 straipsnį, atsižvelgiant į suformuotą konstitu-cinę doktriną, teisė į referendumą gali būti ribojama, jei nustatant tokį ribojimą yra siekiama konstituciškai leistino tikslo ir toks ribojimas yra suderinamas su teisinės valstybės principais (Konstitucijos 2 straipsnis), t. y. su vienu iš principų, kuris drau-džia pernelyg didelį valstybės kišimąsi (bendras proporcingumo principas). Kons-titucinis Teismas pirmiausia turėjo įvertinti, ar buvo kokia nors priežastis įstatyme nustatyti galimybę palaikymą pareikšti tik nurodytu būdu (pačiam atvykus į admi-nistracinę instituciją) ir taip eliminuoti balsuotojus, kurie dėl medicininių ar kitokių priežasčių negali to padaryti. Konstitucinis Teismas nenustatė jokio konstituciškai pagrįsto, t. y. teisėto, tikslo, dėl kurio būtų būtinas toks reguliavimas įstatymu, kad balsuotojai, negalintys patys atvykti į administracinę instituciją, negalėtų palaikyti prašymo paskelbti referendumą. Sprendžiant iš RTIĮ – EPA382 – projekto pirmojo svarstymo aiškinamojo rašto (Poročevalec DZ, Nr. 39/93, p. 67), įstatymų leidėjas esą


rėmėsi tik Nacionalinio Susirinkimo rinkimų įstatyme (Slovėnijos Respublikos ofi ci-alusis leidinys, Nr. 44/92; toliau – NSRĮ) nustatytu balsuotojų paramos kandidatų są-rašui teisiniu reguliavimu (47 straipsnis), neapsvarstęs fakto, kad prašymui paskelbti referendumą palaikyti reikia kur kas daugiau balsuotojų parašų (40 000) nei kandi-datų sąrašui patvirtinti (100). Kadangi įstatymų leidėjas nustatė tokį teisinį reguliavi-mą, kuris neturi konstituciškai pagrįsto tikslo, pateisinančio balsuotojo konstitucinės teisės į referendumą suvaržymą, tai reiškia, kad minėtas pirmasis reikalavimas, dėl kurio atliekamas konstitucingumo tyrimas, yra neįgyvendintas. Todėl vien tai yra pagrindas pripažinti ginčijamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai.

21. Pareiškėjai RTIĮ 13.5 straipsnį ginčija taip pat ir dėl to, kad prašymo paskelbti referendumą palaikymas priklauso nuo administracinių institucijų priėmimo valan-dų. Jie tvirtina, kad kai yra renkami parašai, nuo atsakingo ministro priklauso, ar jis užtikrina, kad bus nustatytos papildomos vietos, kur bus galima pareikšti palaiky-mą prašymui paskelbti referendumą (vietos tarnybos), ir ar jis leidžia pareikšti pa-laikymą ne darbo valandomis. Pareiškėjai prie savo prašymo taip pat pridėjo Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. birželio 12 d. raštu Nr. 1333/07-006/2-2002/10 pateiktą atsakymą į Negalios teorijos ir kultūros organizacijos (NTKO) pareiškimą; iš to atsa-kymo darytina išvada, kad dėl kiekvieno parašų rinkimo atvejo, laikantis ankstesnio susitarimo su iniciatoriais, nurodymus dėl administracinių institucijų darbo renkant parašus parengia Nacionalinis Susirinkimas. Šie nurodymai įpareigoja administraci-nes institucijas užtikrinti kiek įmanoma operatyvesnį ir efektyvesnį jų darbą palai-kančiųjų balsuotojų parašų rinkimo laikotarpiu. Iš minėto atsakymo taip pat matyti, kad sąlygų pareikšti palaikymą užtikrinimas priklauso nuo darbuotojų bei adminis-tracinių institucijų fi zinių galimybių ir nuo konkrečių aplinkybių tam tikroje teritori-joje. Be to, Vidaus reikalų ministerija teigia, jog renkant balsuotojų, pritariančių tam, kad būtų paskelbtas preliminarus referendumas dėl įstatymų leidybos, būtent dėl Ne-galios organizacijų įstatymo (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 102/02; toliau – NOĮ), parašus galimybė asmeniui pareikšti palaikymą buvo užtikrinta visose pagrindinėse administracinių institucijų būstinėse ir 72-ose vietos tarnybose, taip pat ir informacinėse tarnybose.

22. Minėta, kad balsuotojai, palaikydami prašymą paskelbti referendumą, kaip nustatyta RTIĮ 13.5 straipsnyje, įgyvendina Konstitucijos 44 straipsnyje, siejamame su 90.3 straipsniu, įtvirtintą konstitucinę teisę. RTIĮ nustato, kaip turi elgtis balsuo-tojas, norintis pareikšti palaikymą, ir įgalioja Vidaus reikalų ministeriją nustatyti pa-rašų rinkimo lapo, kuriame balsuotojas pareikštų palaikymą prašymui, formą. Visi kiti su administracinių institucijų veikla dėl balsuotojų palaikymo pareiškimo susiję klausimai lieka atviri arba jų sprendimas priklauso nuo konkrečios administracinės institucijos vadovo, pvz., ar palaikymas gali būti pareiškiamas tik priėmimo valan-domis, skirtomis bendravimui su klientais, ar palaikymas gali būti pareiškiamas ir ne priėmimo valandomis, pvz., darbo valandomis [7], ar palaikymas gali būti pa-reiškiamas tik ne administracinės institucijos vietoje (vietos tarnybose) [8]. Prašymo

292

paskelbti referendumą palaikančiųjų registravimas yra ne nuolatinė, bet tam tikru atveju per nustatytą terminą įvykdoma administracinės institucijos užduotis (RTIĮ 13.4 ir 17.2 straipsniai). Parašų rinkimo etapas, trunkantis tam tikrą laiką, iniciato-riui yra labai svarbus, nes nuo surinktų parašų skaičiaus priklauso, ar referendumo procedūra yra baigta, ar ne. Vadinasi, balsuotojų, palaikančių prašymą paskelbti re-ferendumą, registravimo būdas turėtų būti tiksliau nustatomas ir neturėtų kiekvie-nu atveju priklausyti nuo kompetentingos institucijos ar ministro nurodymų. Vietos tarnybų kompetencija registruojant palaikančiuosius prašymą paskelbti referendumą taip pat turėtų būti nustatyta RTIĮ. Taigi, vadovaujantis NSRĮ 47.1 straipsniu, pritari-mas kandidatų sąrašui taip pat gali būti pareikštas kompetentingoje vietos tarnyboje. Pagal Administracinių institucijų vietos tarnybų organizavimo taisykles (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 114/03) vietos tarnyba, kaip administracinės ins-titucijos struktūrinis padalinys, siekiant administracines paslaugas padaryti labiau prieinamas gali būti steigiama, jei tai yra reikalinga nuolatiniam darbui atokiau nuo administracinės institucijos atlikti arba jei, atsižvelgiant į vietos aplinkybes, nebūtina funkcijų vykdyti visą laiką. Dėl šios priežasties akivaizdu, kad balsuotojų konstituci-nė teisė į referendumą gali būti įgyvendinama labai skirtingai, nes tai priklauso nuo kompetentingo administracinės institucijos organizavimo (3 ir 4 straipsniai). Kadan-gi įstatymas neapibrėžia administracinių institucijų veiklos, susijusios su specialaus uždavinio, nustatyto RTIĮ 13.5 straipsnyje, vykdymu, arba dėl to, kad ši veikla nėra pakankamai tiksliai apibrėžta, galima situacija, kai balsuotojų palaikymo reiškimas yra suvaržomas arba tampa neįmanomas. Įstatyme nustatant teisinį reguliavimą tu-rėtų būti paisoma šio administracinių institucijų uždavinio specifi škumo, kad šios institucijos kiek įmanoma labiau užtikrintų balsuotojų konstitucinę teisę į referendu-mą. Be to, bet koks parašų rinkimo vilkinimas gali suvaržyti šios teisės įgyvendini-mą. Konstitucinis Teismas sprendime Nr. U-I-104/01 yra pabrėžęs, kad Konstitucijos 90 straipsnis reikalauja įstatymu nustatomu teisiniu reguliavimu užtikrinti veiksmin-gą konstituciškai garantuojamos teisės į referendumą įgyvendinimą ir kad ribotas požiūris į šios konstitucinės teisės įgyvendinimą yra nepriimtinas.

23. Konstitucinis Teismas taip pat priėmė prašymą ištirti, ar toks teisinis regu-liavimas, kuris Slovėnijos Respublikos piliečiams, nuolat ar laikinai gyvenantiems užsienyje, nesuteikia galimybės savo palaikymo pareikšti užsienyje esančiose diplo-matinėse ar konsulinėse atstovybėse arba paštu, atitinka Konstituciją. Konstitucinis Teismas tokių piliečių dalyvavimo, t. y. balsavimo, referendume, klausimą jau yra išsprendęs 2003 m. sausio 22 d. sprendime Nr. U-I-261/02 (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 11/03 ir OdIUS XII, 2). Jis konstatavo, kad nebuvo svaraus motyvo pagrįsti diferenciaciją, dėl kurios užsienyje gyvenantys balsuotojai gali bal-suoti rinkimuose, bet ne referendume.

24. Kalbant apie minėtas balsuotojų kategorijas ypač svarbu atsakyti į klausimą, ar RTIĮ 13.5 straipsnis, kuris užsienyje gyvenantiems balsuotojams suteikia galimy-bę preliminarios procedūros metu palaikymą pareikšti užsienyje esančiose diplo-


matinėse ar konsulinėse Slovėnijos Respublikos atstovybėse, nevaržo asmens teisės balsuoti referendume. Konstitucijos 90.3 straipsnis visiems rinkimų teisę turintiems piliečiams suteikia teisę balsuoti referendume. Vadovaujantis Balsavimo teisę turin-čiųjų registro įstatymo (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 52/02; toliau – BTTRĮ-1) 8 straipsniu, piliečio rinkimų teisė savaime privalo būti registruoja-ma nuolatinių gyventojų registre, į kurį jie įrašomi pagal nuolatinę gyvenamąją vietą. Šios normos išimtis – piliečių, kurie nėra nuolatiniai Slovėnijos Respubli-kos gyventojai, balsavimo teisę turinčiųjų registras, nustatytas minėto įstatymo 10 straipsnyje. Šiame registre piliečių, kurie nėra nuolatiniai Slovėnijos Respubli-kos gyventojai, rinkimų teisė savaime nėra registruojama, tai daroma tik jų prašy-mu. Pilietis, nuolat gyvenantis užsienyje ir norintis įgyvendinti savo teisę balsuoti, gali paduoti prašymą jį įrašyti į minėtą registrą, ir šitokiu būdu minėtas teises jis gali įgyvendinti ir užsienyje. Pagal BTTRĮ-1 46 straipsnį piliečių, neturinčių nuola-tinės gyvenamosios vietos Slovėnijos Respublikoje, balsavimo teisę turinčiųjų nuo-latinis registras jau yra sudarytas [9]. Pagal BTTRĮ-1 11.2 straipsnį diplomatinės ir konsulinės atstovybės, siekdamos nustatyti, ar piliečiai turi teisę balsuoti, turi teisę duomenis gauti iš piliečių, neturinčių nuolatinės gyvenamosios vietos Slo-vėnijos Respublikoje, balsavimo teisę turinčiųjų registro. Vadinasi, jau pasirašant nustatytame parašų rinkimo lape konsulinė atstovybė tikrina, ar nuolat užsieny-je gyvenantys piliečiai turi teisę balsuoti. Įstatymai visų pirma turėtų reguliuoti techninius prašymo paskelbti referendumą palaikymo pareiškimo diplomatinėse ir konsulinėse atstovybėse aspektus. Konstitucinis Teismas nenustatė jokio svaraus motyvo riboti šią konstitucinę teisę, kurios atžvilgiu įstatymas nenustato galimybės prašymo paskelbti referendumą palaikymą pareikšti ir tiems balsuotojams, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Slovėnijos Respublikoje ir yra įrašyti į pi-liečių, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Slovėnijos Respublikoje, balsa-vimo teisę turinčiųjų registrą. Kadangi nebuvo įmanoma nustatyti konstituciškai pagrįsto motyvo pateisinti minėtų balsuotojų konstitucinės teisės į referendumą suvaržymą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neatitiko Konstitucijos 44 straipsnio, kartu ir 90.3 straipsnio.

25. Dėl balsuotojų, kurie laikinai gyvena užsienyje arba kurie parašų, skirtų pra-šymui paskelbti referendumą palaikyti, rinkimo metu yra užsienyje ir dėl šios prie-žasties negali patys užregistruoti savo palaikymo kompetentingoje institucijoje, kuri naudojasi balsavimo teisę turinčiųjų registru, keltinas klausimas, ar įstatymas turė-tų suteikti jiems teisę pareikšti palaikymą prašymui paskelbti referendumą, jei jie to specialiai paprašo. Atsižvelgiant į nustatytą palaikymo registravimo būdą, kurį tai-kant yra būtina išsiaiškinti pasirašančiojo tapatybę, jo teisę balsuoti pasirašant parašų rinkimo lape ir tokiu būdu pareiškiant palaikymą prašymui paskelbti referendumą, pažymėtina, kad balsuotojai, parašų rinkimo metu esantys užsienyje, negali pareikšti palaikymo prašymui paskelbti referendumą. Ir šiuo atveju Konstitucinis Teismas ne-nustatė svaraus motyvo pagrįsti poziciją, kad minėti Slovėnijos Respublikos piliečiai

294

dar preliminarios procedūros metu teisės į referendumą negali įgyvendinti dėl to, kad parašų rinkimo metu jie nėra Slovėnijos Respublikoje. Todėl Konstitucinis Teismas nusprendė, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 44 straips-nio, kartu ir 90 straipsnio.

B-III

26. Konstitucinis Teismas, svarstydamas šią bylą ir remdamasis kitomis bylomis, kuriose jis jau yra tyręs konkrečius sprendimų dėl referendumo priėmimo teisinio reguliavimo klausimus, nustatė, kad, be šios motyvuojamosios dalies B-II skyriu-je antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų, ginčytinos yra ir kitos RTIĮ II skyriaus nuostatos. Šiame kontekste buvo tiriamas 18 straipsnis, kuris nustato klausimų, dėl kurių galimas preliminarus referendumas, kėlimo būdą. Preliminari procedūra, t. y. procedūra, būtina, kad būtų paskelbtas referendumas, yra ypač svarbi tiek įgyven-dinant konstitucinę teisę balsuoti referendume, tiek užtikrinant tinkamą ir teisėtą paties referendumo vykdymą. Tik teisėtai vykdoma preliminari procedūra užtikrina, kad referendume priimti sprendimai aiškiai ir neabejotinai išreiškia balsuotojų valią, kurią įstatymų leidėjas gali perkelti į įstatymų nuostatas.

27. Atsižvelgiant į sprendimų priėmimo referendume specifi škumą, – balsuo-tojai nusprendžia paprasčiausiai pritardami arba nepritardami pasiūlytam sprendi-mui, – ypač svarbi yra tekstinė referendumo klausimo formuluotė. Reikalauti aiš-kiai išreikšti referendumo klausimą kai kada nepakanka, nes klausimas gali būti vi-siškai aiškus, tačiau savo turiniu prieštarauti preliminariu referendumu siekiamam tikslui. Preliminariu referendumu siekiama, kad balsuotojai galutinai nuspręstų ne dėl visų klausimų, reguliuojamų įstatymo projekte, dėl kurio jau yra pradėta įstatymų leidybos procedūra, bet tik dėl konkrečių (specifi nių) esminių būsimojo įstatymo klausimų. Pritarimas arba nepritarimas visam įstatymui yra pagrindinio referendumo dalykas. Preliminarus referendumas tik turėtų suteikti balsuotojams teisę įsiterpti į atstovaujamosios valdžios sprendimų dėl įstatymų leidybos priėmi-mą tais klausimais, kurie turi lemiamą reikšmę. Preliminarus referendumas sutei-kia balsuotojams galimybę įsiterpti į įstatymų leidybos procedūrą, jei jie mano, kad prieš priimant įstatymą siūlomas įstatymo variantas visų pirma turėtų būti įver-tintas referendume (2004 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. U-II-3/04, Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 44/04 ir DecCC XIII, 29). Taigi yra keliamas klausimas, ar „tam tikri klausimai“, kurie sudaro siūlomo įstatymo esmę arba kurie yra tokie bendri, kad neaišku, kuriai įstatymo daliai jie skirti, gali būti sprendimų priėmimo referendume dalykas. Referendumo klausimo tekstas taip pat turi būti suformuluotas taip, kad pakreiptų balsuotojų grupes norima balsuoti linkme (sub-jektyvus klausimų formulavimas). Be to, referendumo klausime neturėtų būti ne-aiškių sąvokų, kurias balsuotojai galėtų suprasti skirtingai (1997 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. U-I-121/97, Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 43/97 ir DecCC VI, 69, motyvuojamosios dalies 15 punktas). Taigi referendumo klausimo


formulavimo būdas gali turėti įtakos referendumo rezultatams. RTIĮ 18 straipsnio nuostatos yra bendro pobūdžio ir tik nurodo, kokie klausimai yra galimi, o ne kaip jie turėtų ar neturėtų būti formuluojami. Įstatymas turėtų nustatyti bent pagrindines taisykles, kaip turėtų būti formuluojami referendumo klausimai, ypač tais atvejais, kai referendumo klausimu siūloma, kaip tam tikras santykis turėtų būti reguliuo-jamas (RTIĮ 18.3 ir 18.4 straipsniai). Įstatyme įtvirtintos normos dėl referendumo klausimų formulavimo būdo, viena vertus, padėtų (balsuotojams, politinėms par-tijoms, organizacijoms) geriau ir tinkamiau suformuluoti referendumo klausimus, kita vertus, užkirstų kelią savavališkiems (Nacionalinio Susirinkimo Pirmininko arba paties Nacionalinio Susirinkimo) vertinimams, ar referendumo klausimas yra suformuluotas pagal įstatymą, t. y. ar jis yra išreikštas pakankamai aiškiai. Laikyda-masis pozicijos, kad teisinis referendumų reguliavimas įstatymu privalo užtikrinti veiksmingą teisės į referendumą įgyvendinimą, Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad RTIĮ 18 straipsnyje nustatytas reguliavimas yra nepakankamas, taigi ir prieš-taraujantis teisės normų apibrėžtumo principui kaip vienam iš teisinės valstybės principų, įtvirtintų Konstitucijos 2 straipsnyje. Konstitucinis Teismas jau ne kartą yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas privalo priimti aiškias teisės normas ir apibrėžti jų turinį, taip pat kad dviprasmiškos teisės normos gali nulemti skirtingą jų taiky-mą, todėl ir savavališką valstybės institucijų elgesį (1998 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. U-I-302/98, Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 72/98 ir DecCC VII; motyvuojamosios dalies 21 punktas). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs šio prin-cipo reikšmę toms teisės normoms, kurios tiesiogiai nustato plataus piliečių rato teises ir teisinį statusą (1998 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. U-I-64/97, Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 39/98 ir DecCC VII, 78; motyvuojamosios da-lies 10 punktas).

28. Remdamasis anksčiau nagrinėtose bylose, susijusiose su sprendimų pri-ėmimu referendumuose, suformuluota doktrina, Konstitucinis Teismas, be to, konstatuoja, kad pakartotiniai prašymai paskelbti referendumą įstatymų leidėjui gali sukelti antikonstitucinių kliūčių vykdant įstatymų leidybos funkcijas. Pats Na-cionalinis Susirinkimas yra įspėjęs Konstitucinį Teismą dėl šio fakto (Sprendimas Nr. U-II-3/04) [10]. Minėtame sprendime Konstitucinis Teismas pareiškė, kad ne-įmanoma išvengti galimybės panaudoti referendumą antikonstituciniams tikslams ir kad perspėjimų dėl tokio pobūdžio pavojų gali būti randama teisės literatūroje (57 nuoroda). Todėl jau vien dėl šios priežasties, o ne mutatis mutandis taikant kitas RTIĮ nuostatas, įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu turėtų būti leidžiama kom-petentingai institucijai užkirsti kelią pakartotinai ir sėkmingai pareikšti iniciatyvas, kurios savo turiniu yra tapačios arba kurios pareiškiamos turint akivaizdų tikslą vil-kinti įstatymų leidybos procedūrą [11]. Taigi RTIĮ turėtų būti nuostatos, kuriomis remiantis būtų neleidžiama paskelbti referendumo, jei pakartotinį iniciatyvų pareiš-kimą lemia antikonstituciniai tikslai [12].

296

B-IV

29. Konstatavimas, kad RTIĮ prieštarauja Konstitucijai, kaip nurodyta šios moty-vuojamosios dalies B-II ir B-III skyriuose, patvirtina, kad tirtas teisinis reguliavimas iš dalies neatitinka Konstitucijos, nes jos neatitinka kai kurios jo nuostatos, taip pat iš dalies neatitinka Konstitucijos, nes jame yra antikonstitucinių įstatymo spragų. Visa tai lemia tokį viso preliminarios procedūros teisinio reguliavimo nesuderinamumą, kad negalima vien pripažinti tam tikras nuostatas negaliojančiomis arba vien nusta-tyti antikonstitucines įstatymo spragas, tad yra būtina pripažinti negaliojančiu visą įstatymo skirsnį, kuris reguliuoja preliminarius referendumus (galiojančių nuostatų 1 punktas). Konstitucinis Teismas nusprendė, kad nuostatų pripažinimas negaliojan-čiomis įsigalios po vienų metų nuo šio sprendimo paskelbimo Ofi cialiajame leidinyje dienos (galiojančių nuostatų 2 punktas). Per šį laiką įstatymų leidėjas privalo iš naujo sureguliuoti preliminarių referendumų rengimo procedūrą.

C

30. Vadovaudamasis KTĮ 43 straipsniu, šį sprendimą priėmė Konstitucinis Teis-mas, kurį sudaro pirmininkas dr. Janez Čebulij ir teisėjai dr. Zvonko Fišer, Marija Krisper Kramberger (LL.M.), dr. Ciril Ribčič, dr. Mirjam Šrk, Jože Teatnik, dr. Dragi-ca Wedam Lukić. Sprendimas priimtas vieningai.

Nuorodos[1] Byloje Nr. U-I-346/98 prašymas buvo pateiktas dėl Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įsta-

tymo (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 74/98), o byloje Nr. U-I-185/01 – dėl Neapmui-tinamų prekių parduotuvių, esančių Europos Bendrijų valstybių narių, sudariusių sutartis dėl Europos Sąjungos, sienų kirtimo vietose, pakeitimo į pasienio parduotuves ir specialių šių parduotuvių priežiū-ros priemonių įstatymo (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 62/01).

[2] Konstitucijos 90.5 straipsnis nustato, kad referendumai yra reguliuojami įstatymais, Nacionali-niame Susirinkime priimamais dviejų trečdalių visų dalyvaujančių atstovų balsų dauguma.

[3] Trijų dienų terminas, nustatytas RTIĮ 13.4 straipsnyje, gali būti taikomas ir tuo atveju, kai pa-reiškiama visus įstatymo reikalavimus atitinkanti iniciatyva.

[4] Iš teisinio reguliavimo apžvalgos, atliktos 32-ose Europos valstybėse ir pateiktos IRI (Iniciaty-vos ir referendumo institutas) Europe paskelbtame IRI Europe Handbook 2004 (4 skyrius), žr. tinklala-pyje www.iri-europe.org.

[5] Vadovaujantis Balsavimo teisę turinčiųjų registro įstatymo (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 52/02; toliau – BTTRĮ-1) 3.2 straipsniu, administracinė institucija turi teisę turėti nuolatinį balsavimo teisę turinčiųjų registrą.

[6] Balsuotojas prašymo paskelbti referendumą palaikymą pareiškia pasirašydamas parašų rinki-mo lape, kurį nustato už balsavimo teisę turinčiųjų registrą atsakinga ministerija. Tame lape turi būti išdėstytas prašymas paskelbti balsuotojo palaikomą referendumą (RTIĮ 13.5 straipsnio pirmasis ir an-trasis sakiniai).

[7] Nutarimas „Dėl valstybės administravimo institucijų darbo valandų, priėmimo valandų ir darbo laiko“ (Slovėnijos Respublikos ofi cialusis leidinys, Nr. 21/01, 54/02 ir 18/04; toliau – nutarimas)


nustato, kad administracinių institucijų, regionų įstaigų arba šakinių institucijų, išskyrus inspekcijas, darbo valandos pirmadieniais, antradieniais ir ketvirtadieniais prasideda 8 val. ir baigiasi 15 val., trečia-dieniais prasideda 8 val. ir baigiasi 17 val., penktadieniais prasideda 8 val. ir baigiasi 13 val. Nutarimo 9.1 straipsnis nustato, kad minėtų institucijų priėmimo valandos yra ne mažiau kaip tris kartus per savaitę, t. y. pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais (pirmadieniais ir trečiadieniais nuo 8 val. iki 12 val. ir pirmadieniais nuo 13 val. iki 15 val., trečiadieniais nuo 13 val. iki 17 val., penktadieniais nuo 8 val. iki 13 val.).

[8] Kiek iš viso gali būti administracinės institucijos priėmimo valandų, viršijančių minimumą, nustato jos vadovas, regiono padalinyje ar skyriuje – regiono padalinio ar skyriaus vadovas administra-cinės institucijos vadovo sutikimu (nutarimo 9.4 straipsnis).

[9] BTTRĮ-1 46 straipsnis nustato, kad šie registrai yra sudaryti remiantis tuo, kad Slovėnijos Res-publikos piliečiai, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos Slovėnijos Respublikoje, įtraukiami į to-kius registrus pagal specialius balsuotojų sąrašus, sudarytus 1997 m. vykusiems Respublikos Prezidento rinkimams ir 2000 m. vykusiems Nacionalinio Susirinkimo rinkimams, t. y. per tris mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo arba ne vėliau kaip iki kitų rinkimų.

[10] Nacionalinis Susirinkimas prašyme patikrinti prašymo paskelbti preliminarų referendumą dėl įstatymo dėl užsieniečių, kurie turi kitų buvusiosios Jugoslavijos valstybių teisių perėmėjų pilietybę ir 1990 m. gruodžio 23 d. buvo registruoti kaip nuolatiniai Slovėnijos Respublikos gyventojai, nuolati-nės gyvenamosios vietos Slovėnijos Respublikoje projekto konstitucingumą referendumo konstitucin-gumą ginčijo tai motyvuodamas referendumo instituto pažeidimu siekiant vilkinti įstatymų leidybos procedūrą (motyvuojamosios dalies 17 punktas).

[11] Konstitucinis Teismas sprendime Nr. U-II-3/04 pažymėjo, kad Nacionalinis Susirinkimas, o pirmiau – Nacionalinio Susirinkimo Pirmininkas turėtų turėti įgaliojimus, pasinaudodamas RTIĮ suteik-tomis galimybėmis (pvz., atsižvelgdamas į tai, kad klausimas turi būti aiškiai suformuluotas, kad prašymas turi būti pagrįstas ir kad pagal formulavimo taisykles specifi niai klausimai turi būti išskirti atskiromis pa-straipomis), užkirsti kelią tokio referendumo skelbimui (motyvuojamosios dalies 17 punktas).

[12] Konstitucinis Teismas 2004 m. birželio 17 d. sprendime Nr. U-II-4/04 (Slovėnijos Respubli-kos ofi cialusis leidinys, Nr. 72/04) konstatavo, kad Nacionalinio Susirinkimo įsakas neskelbti prelimi-naraus referendumo, nes prašymas sukėlė nepagrįstą ir tikslingą įstatymo projekto priėmimo vilkinimą, neprieštaravo Konstitucijai ir įstatymui.

Iš anglų kalbos vertė Ramūnas Jurgaitis


1. Ar mūsų dienomis demokratijai reikalinga apsauga?

Mes gyvename Europos žemyne, kur didžioji dauguma valstybių ir visuome-nių turi pastovius ir tinkamai įtvirtintus demokratinius mechanizmus. Europa pirmoji sukūrė demokratijos standartus, ji buvo žmogaus teisių lopšys, čia gimė kilniausi idealai ir vertybės, šiandien sudarantys pagrindinių šiuolaikinės ci-vilizacijos vertybių branduolį. Tačiau Europa yra patyrusi ir žiauriausius tota-litarinius režimus – nacizmą ir komuniz-mą. Vis dėlto greičiausiai kaip tik dėl šios priežasties Europa įgijo imunitetą nuo tokių mūsų civilizacijos „ligų“ ir, gerai suprasdama esamas grėsmes, gali tinka-mai nuo jų gintis.

Derėtų iškelti klausimą, ar mūsų die-nomis yra įmanoma pastebėti pavojus, kylančius demokratijai mūsų kultūrinėje aplinkoje, ir ar, turint galvoje paplitusias ir įsišaknijusias daugelio visuomenių prodemokratines pažiūras, mums dar yra reikalingas konstitucinis teismas – insti-tucija, taisanti ir tikrinanti demokratiš-kai pagrįstos, visuotiniuose ir laisvuose rinkimuose išrinktos valdžios priimtus sprendimus. Šis ir daugelis panašių klau-

simų šiandien vis dažniau yra užduoda-ma ne tik šioje Europos dalyje, bet ir dau-gelyje senųjų demokratinių valstybių, ten dar labiau jį pabrėžiant. Taigi girdime vis daugiau balsų, nerimaujančių dėl didė-jančios teisėjų galios, dėl to, kad liaudies balsą šiuolaikinėse sistemose pakeičia teisėjo, neturinčio tiesioginio demokra-tinio mandato, nuomonė, kad vis didė-ja konstitucinių teismų galia – jie netgi nesant akivaizdaus pritarimo uzurpuoja įgaliojimą kalbėti visuomenės vardu. To-dėl ar praėjus šešiasdešimčiai metų po to, kai tuoj po Antrojo pasaulinio karo G. Radbruchas pasakė savo garsiuosius žodžius apie „teisę virš įstatymo“ [1], ne-atėjo laikas iš naujo įvertinti vertybių, nu-stumti nuo pjedestalo tuos neklystančius išminčius, kurie savavališkai kalba visos likusios visuomenės vardu? Ar šiandien tokie žodžiai neskamba anachroniškai, ar jie neprarado savo žavesio, ar netapo nereikalinga našta, tarsi neapmokėta hi-poteka suvaržančia sveikas ir neginčija-mai demokratiškas visuomenes?

Tačiau jei atkreiptume dėmesį į da-bartines demokratijos ir civilizacijos są-lygas, akistata su mūsų tikrove ir grėsmė-mis tikrai nekeltų entuziazmo.

TARP DEMOKRATIJOS IR TEISĖJŲ VALDŽIOS: ATSPINDŽIAI KONSTITUCIJOJE

IR KONSTITUCINIŲ TEISMŲ VAIDMUO

Prof. habil. dr. Marek Safj anLenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo pirmininkas

◆ TARP DEMOKRATIJOS IR TEISĖJŲ VALDŽIOS 299

Pastebima, kad daugelyje tradicinės, stiprios demokratijos valstybių grėsmės demokratinėms institucijoms ir žmogaus teisėms yra labai akivaizdžios. Daugelyje Europos valstybių plinta ksenofobinės ir rasistinės pažiūros, smarkėja antise-mitiniai išpuoliai, pažeidinėjamos ele-mentarios garantijos į nešališką teismą arba žodžio laisvę. Kai kuriuose Europos regionuose partijos, neslepiančios savo ksenofobijos, laimi didelį procentą balsų (pavyzdžiui, kai kuriuose Prancūzijos re-gionuose, Nyderlanduose ir dažniausiai rytinėse Vokietijos žemėse). Šiuolaikinė demokratija, turinti puikių, tinkamai sukurtų priemonių, nėra apsaugota nuo pavojų ir privalo labai atidžiai nuolat saugoti savo vertybes.

Tuo tarpu kartu su šiomis vis didė-jančiomis baimėmis atsiranda įsitikini-mas, vis labiau plintantis tarp kai kurių intelektualų, kad kovos dėl žmogaus tei-sių era baigiasi, kad visuomenė šiais lai-kais privalo kelti kitas vertybes, kad per-nelyg išplėtotas pagrindinių teisių etosas susilpnino visuomenių produktyvumo siekį ir ši pernelyg didelė laisvė sumenki-na tradicines Europos vertybes – visi šie dalykai tampa vis labiau tarpusavyje su-siję. Tiems, kurie, pasikliaudami sėkme, siekia, kad tokios nuostatos būtų patei-sintos, visuotinė terorizmo baimė tampa svarbiausiu argumentu stengiantis su-varžyti laisvę. Todėl neatrodo nederama klausti, kas dešimtmečius iki šiol Euro-pos demokratinėse valstybėse žymėjo ribą tarp laisvės ir laisvių. Vis labiau su-sirūpinę mes klausiame, kiek kovojant su patologijomis, terorizmu ir neapykanta galima suvaržyti laisvę. Gerai žinoma di-lema, ar laisvės priešai taip pat gali nau-

dotis laisvės teikiamais pranašumais, da-bar vėl iškyla, bet daug aiškiau nei kada nors anksčiau.

2. Apie šiuolaikines grėsmes žmogaus teisėms

Tokį vaizdą, savaime keliantį neri-mą, tebetemdo dar neidentifi kuotų ar nediagnozuotų grėsmių, kurios, be kita ko, derinasi prie šiuolaikinės civilizacijos esmės, šešėlis. Tuo požiūriu, kurio dabar laikomės siekdami didesnės pagarbos laisvei ir žmogaus teisėms, klausimas nėra vien retorinis – priešingai, jis skati-na atsakyti nedelsiant.

Ar žmogaus teisėms mūsų laikais iškyla didesnė grėsmė nei prieš keletą dešimtmečių? Šiuolaikinės civilizacijos pasaulis yra neįtikėtinų didžiulio mas-to mokslinių ir technologinių bandymų aikštelė. Šiuolaikinė informacinė visuo-menė ne tik yra nepalyginti veiklesnė, labiau išsilavinusi ir informuota, bet ir daug didesniu mastu nei kada nors anks-čiau kelianti grėsmę asmens privatumui, savarankiškumui ir laisvei. Šiuolaikinis žmogus ne tik mėgaujasi nevaržoma lais-ve, kurią nardant neaprėpiamuose „in-terneto vandenynuose“ suteikia virtuali karalystė. Jis taip pat yra visiškai perma-tomas savo aplinkoje, visose savo gyveni-mo srityse ir bet kuriame tarpsnyje – nuo gimimo iki labai senyvo amžiaus. Orve-liškos „didžiojo brolio“ akys šiandien lydi mus visur, kad ir ką veiktume, ir įsidėmi kiekvieną žingsnį mūsų gyvenime.

Taigi kaip niekas mūsų laikais nepa-neigs interneto teigiamybių, taip niekas mūsų civilizacijoje nepaneigs ir biotech-nologijos naudos. Netgi skeptiškai žiū-

Prof. habil. dr. Marek Safj an ◆300

rintieji į mokslą ir jo pasiekimus gali įver-tinti didelę pažangos, gal netgi revoliuci-jos, vykusios pastaraisiais dešimtmečiais, reikšmę. Genų terapija, numatanti pavo-jus ir gyvenimo galimybes, taikydama iki šiol nežinomus šiuolaikinės diagnostikos metodus, žmogaus kūrimas taikant įvai-rius mediciniškai pagrįsto dauginimo metodus, klonavimas diagnozavimo ir gydymo tikslais ir t. t. Tačiau mes tam-pame ir vis labiau informuoti apie tokiais būdais sukeliamus pavojus. A. Huxley „drąsus naujasis pasaulis“ tampa arti-mesnis šių dienų realybei nei buvo prieš keletą dešimtmečių. Ar biotechnologijos grėsmės yra nusimanančiųjų apie bio-etiką ir teisininkų fantasmagorija? Tai yra ne tai, ką aš galvoju, – priešingai, esu tvirtai įsitikinęs, kad dar turime atsaky-ti į pagrindinius klausimus, šiuolaikinio mokslo iškeltus šiuolaikiniam žmogui, kurie neretai yra susiję ne su tuščiais teoriniais disputais, bet tiesiogiai su as-mens teisėmis, jo būkle, žmogaus teisių ir laisvių sąsaja, su visuomenės gerove. Galiausiai reikėtų paminėti šiuos priešta-ravimus: tarp gyvenimo kokybės ir paties gyvenimo (kaip egzistencijos); tarp teisės į asmeninio apsisprendimo laisvę ir kitų teisių ir laisvės apsaugą; tarp mokslinių tyrimų laisvės ir žmogaus bei visuome-nės teisių; tarp dabartinės kartos ir atei-ties kartų teisių. F. Fukuyama pagrįstai tvirtina, kad „institucijų, kurios turi būti įsteigtos naujiems įstatymams leisti, mo-delis ir forma lieka atvira problema – di-delis iššūkis bus suprojektuoti jas taip, kad jos trokštamai pažangai trukdytų taip menkai, kaip tik įmanoma, ir vis tiek turėtų tvirtus įgaliojimus vykdyti savo valdžią. Būtų dar sunkiau tarptau-

tiniu lygiu nustatyti bendrus principus ir pasiekti susitarimą tarp šalių, kurių kultūros ir požiūris į etnines problemas skiriasi“ [2].

Tai yra gana nauji iššūkiai, į kuriuos konstitucinės normos, principai ir aksio-logija tiesių ir vienareikšmiškų atsakymų nepateikia.

Akivaizdu, kad tokių svarbių dile-mų, kurios kelia abejonių dėl santykių, tinkamai nustatytų senosiose tradicijose, kur kas daugiau yra tarp demokratinės visuomenės vertybių, ir galima rasti daug tai patvirtinančių pavyzdžių.

Taip pat visiškai tikroviškos – tai tikrai ne vaizduotės padarinys – yra jau minėtos terorizmo grėsmės. Ieškant veiksmingų būdų mūsų demokratinėms visuomenėms nuo terorizmo grėsmių apsaugoti gali būti ne tik gerokai susiau-rintas mūsų privatumas, bet ir, pavyz-džiui, suvaržyta kita svarbi demokratinės visuomenės individo teisė – būtent tei-sė kreiptis į nešališką teismą. Viena vis dar kelia nerimą: ar dilema, JAV Aukš-čiausiojo Teismo neseniai išspręsta dėl kalinių – įtariamų teroristų, Amerikos Vyriausybės sprendimu be teismo laiko-mų Gvantanamo kalėjime, teisių, nekils ir Europos šalyse. Konfl iktas, ryškėjantis gretinant dėl terorizmo įkalintų asmenų (ar greičiau įtariamų terorizmu) teises su visuomenės teisėmis į saugumą ir ap-saugą nuo terorizmo, vis akivaizdesnis ir vis labiau plintantis, įsikomponuoja į modernaus pasaulio „peizažą“. Ne vi-sada konfl iktas tampa toks ryškus kaip tas, kuris kilo dėl Izraelio Aukščiausiojo Teismo sprendimo, turėjusio primin-ti, jog kiekvieno žmogaus orumas yra tokia svarbi vertybė, kad niekas, netgi


veiksmingos apsaugos nuo terorizmo priemonės (kai tai siejasi su fi zinės jė-gos panaudojimu prieš kalinį, kuris gali atskleisti informaciją apie planuojamą kitą teroristų išpuolį), negali pateisinti jo pažeidimo. Plintant nuostatai, kad visur esama grėsmių, nesunku atsirasti visuo-tinai egzistuojančių įstatymų kvestiona-vimui. Taikliai yra pasakęs Z. Baumanas: „Kartą jau sutelkusios visuomenės bai-mes į terorizmo grėsmę ir visuomenės dėmesį bei galią – į „karą su terorizmu“, vyriausybės įgijo veikimo laisvę, kuri bet kurio kito visuotinio priešo, kad ir koks jis būtų – tikras ar tariamas <...>, atžvil-giu bus sunkiai įsivaizduojama. Tokiu atveju valstybė neturi bijoti, kad, prisiim-dama griežto įstatymų leidėjo vaidmenį, skatins savo piliečius grasinimų nevyk-dymą laikyti savo tikrovės įrodymu ir pripažinti šventą, gelbstintį valstybės saugumo agentūrų, kurios nuolat įspėja apie neišvengiamai ateinantį pavojų, vai-dmenį“ [3].

Socialinių, teisinių ir moralinių pa-sekmių požiūriu vienodai sudėtingos ir svarbios yra mūsų civilizacijai būdingos dilemos, kylančios ginant įvairaus pobū-džio mažumų teises. Šiuolaikinė demo-kratija galiausiai patvirtino teiginį, kad dauguma, turinti tiesioginį demokratinį mandatą valdyti, negali visko daryti rem-damasi tik tuo, kad ji yra įgijusi daugiau balsų. Taigi ji negali abejoti mažumų tei-sėmis, kurios kyla iš demokratinėje vi-suomenėje pripažįstamų demokratinių vertybių. Tačiau, būdamas akivaizdus abstrakčių principų lygiu, šis požiūris tampa ne toks aiškus konkrečioje situaci-joje, kilus konkrečiam socialiniam konf-liktui. Kas ir kuo remdamasis turėtų at-

sakyti į klausimą, kiek plačiai ir išsamiai tokių mažumų savitumai gali būti svars-tomi, kad būtų pakankamai pateisintas specialių mechanizmų nustatymas sie-kiant apsaugoti kokią nors visuomenės grupę (tinkamas pavyzdys yra Silezijos mažumos problema, šiuo metu svarstoma Europos Žmogaus Teisių Teisme Stras-būre)? Kur yra riba tarp diskriminaci-jos prieš mažumą (nevykusiai išaiškinus įstatymuose numatytas mažumos teises) ir mažumos diskriminacijos (įtvirtinus nepagrįstas, palyginti su visa visuomene, mažumos privilegijas)? Problema yra ne tik teorinė – ji atsispindi daugelyje šiuo-laikinę visuomenę varginančių konfl iktų, jei imsime religines, kalbines, etnines, seksualines, senyvo amžiaus žmonių ar neįgaliųjų mažumas ir t. t. Pažvelkime, kokią didžiulę įtampą Lenkijoje sukėlė „lygybės eitynės“, Vokietijoje – įstatymų, susijusių su partnerystės santuokomis, leidyba, Prancūzijoje – teisinės, politinės ir gatvės kovos dėl skarelių ir religinių simbolių, Vokietijoje ir Italijoje – kry-žiai mokyklose, ir kiek emocijų sukurstė J. Heiderio partijos valdomoje Karinti-joje svarstytas etninės mažumos kalbos klausimas, disputai dėl Katalonijos auto-nomijos, Baskų krašto ar vienodo požiū-rio į valonus ir fl amandus Belgijoje. Šian-dien nepakanka uždrausti diskriminuoti mažumas; būtina patikslinti, kada ir kiek plačiai galime imtis vadinamosios pozi-tyviosios diskriminacijos priemonių, t. y. tokios diskriminacijos, kuri suteikia pri-vilegijų. Šiuolaikinėje Europoje ksenofo-bijos grėsmė ir pasibjaurėjimas „Kitais“ nėra tik teoriniai dalykai. E. Weberis yra pažymėjęs: „Aplink tvyrantys nepasiten-kinimas ir baimė gali nukrypti į Kitus,


apkaltintus darbų, kasdienės duonos, saugumo ir pinigų iš vietinių atėmimu, taip prisidedant prie didesnio apmokes-tinimo. Tokiais laikais kaip šie kaimynai tampa priešais, o paprastas nacionaliz-mas virsta ksenofobiniu pasidalijimu į „Mus“ ir „Juos“. Paprastai emigrantai yra pirmiausia nustumiami į šalį, bet tuomet prasideda jų integracijos ir asimiliaci-jos procesas. Sunkiais laikais paslėptas priešiškumas virsta atvira antipatija ir neapykanta <...>. Tiesą sakant, žmogaus teisėmis laikomos tik tos teisės, kurias kai kurie žmonės yra pasirengę suteikti kitiems. Demokratija gali išreikšti ne tik daugumos kilnius jausmus ir troškimus, bet ir išankstinį nusistatymą“ [4].

Galiausiai svarbiausia diskusija, tam tikru požiūriu – epochos ženklas, yra tiek politiniai, tiek teisiniai ir konstitu-ciniai debatai dėl socialinių ir ekonomi-nių teisių. Tai kurgi brėšime liniją tarp visuomenių, kurios darosi vis turtin-gesnės, didėjančių „socialinės ir ekono-minės gerovės“ lūkesčių ir ekonominės konkurencijos, kurią globalioje šiuolai-kinio pasaulio civilizacijoje vis sunkiau pasiekti. Yra nesutariama dėl visiems prieinamos, teisingos ir aukštus stan-dartus atitinkančios sveikatos apsaugos, visiems prieinamo ne tik pagrindinio ir vidurinio, bet ir aukštojo išsilavini-mo, dėl darbuotojų ir pensinio amžiaus žmonių teisių priešpriešos, dėl menkos pusiausvyros tarp socialinio solidarumo ir ekonominio efektyvumo mokesčių sistemos požiūriu. Kiekviena iš Europos sistemų yra sprendusi šias dilemas, tai patvirtina, pvz., Lenkijoje vykęs konsti-tucinis disputas dėl sveikatos apsaugos modelio ir socialinio draudimo srities,

Lenkijoje ir Vokietijoje kilę konfl iktai dėl mokėjimų už universitetines studijas sistemos ir t. t.

Šiuolaikinėje Europoje konfl iktų, kylančių dėl pasiektos socialinės ir eko-nominės gerovės, viršūnėje yra ginčas dėl civilizacijos, kuri čia yra kitokia nei kitose pasaulio dalyse, modelio. Ar Euro-pa įstengia ginti savo visuomenės viziją, statydama sienas ir užtvaras, kad atskirtų ją nuo likusio pasaulio, vis labiau var-žydama imigraciją, ribodama žmonių, įsikūrusių čia prieš daugelį metų, laisvę ir deportuodama tuos, kurie čia ką tik atvyko tikėdamiesi geresnio gyvenimo? Ar įmanoma pastatyti narvą laisvei, lais-vėms, žmonių brolybei pasaulyje, kuris daugiausia yra valdomas paisant gana skirtingų principų, vertybių ir teisių?

3. Konstitucija ir demokratinis standartas

Yra tik keletas ginčų dėl pagrindi-nių vertybių ir teisių, kylančių daugelyje šiuolaikinių Europos demokratinių vals-tybių, pavyzdžių. Vis dėlto iš jų galima susidaryti nešališką nuomonę apie disku-sijas dėl konstitucinių teismų vaidmens.

Mes gyvename konstitucinę kul-tūrą, įtvirtintą remiantis per daugiau ar mažiau metų sukurtomis tradicijomis, turinčiose šalyse, ir ta kultūra aiškiai vai-nikuoja visus šiuos konfl iktus, kadangi ji atspindi svarbias vertybes, dėl kurių kyla principiniai ir dažniausiai itin emocingi ginčai.

Konstitucija yra gairė, kuri nusta-to rėmus ir suteikia galimybę identifi -kuoti konfl iktą, dilemą ar iššūkį, tačiau paprastai iškart nepasiūlo tiesaus at-


sakymo į mūsų visuomenėms rūpimą klausimą. Akivaizdu, kad debatai dėl pagrindinių teisių, jų svarbos, turinio ir taikymo masto nėra praeitis ir neturi atsidurti istorijos knygose. Teiginys, esą kovos dėl teisinių ir demokratinių ver-tybių padarymo visuotinėmis era pa-sibaigė, teisingas tik iš dalies. Šiandien nesiginčijame, ar konkrečios teisės ir laisvės turėtų būti laikomos visuotinė-mis ir ginamos, – daugiau yra diskutuo-jama, koks yra jų tarpusavio ryšys, kur tarp jų yra nubrėžtos vos pastebimos ri-bos, kaip išlaikyti vertybių pusiau svyrą, kad jos būtų ginamos, kai pajuntama aiški priešprieša ir jos negali būti iki galo įgyvendintos. Taigi nors ginčo dėl žmogaus teisių „vektorius“ pasikeitė, ginčo intensyvumas, grėsmės asmeniui vis dar skatina siekti įtvirtinti tinkamus gynybos mechanizmus.

Taigi išlieka prieš kelis dešimtme-čius kaip Europos dramatiškos patirties rezultatas susiformavęs tikėjimas, kad klasikinės parlamentinės demokratijos priemonės, kol jos reikalingos, nėra pa-kankamos demokratiniam ir konstituci-niam teisės standartui apsaugoti. Šiuolai-kiniai konstitucijos aiškinimo ir taikymo būdai, sukurti remiantis konstitucine jurisprudencija, yra sudėtingesni, turint omenyje visą konstitucinių vertybių ir jų tarpusavio priklausomybės, prieštaravi-mų ir sąsajų kontekstą, jiems yra reika-lingos įvairios metodikos ir kitoks požiū-ris. Šiaip ar taip, siekiant, kad šiuolaikinė valstybė rūpintųsi savo laisvės gynimu, jie yra neatskiriama priemonių komplek-so dalis.

Pusiausvyros paieška ginčuose dėl konstitucinių vertybių yra nesėkminga

arba labai retai sėkminga – tradiciniuo-se politiniuose debatuose, kylančiuose pirmiausia formuojant konkrečią parla-mentinę daugumos valdymo strategiją, skirtą vadovauti valdančiosios daugu-mos, turinčios atitinkamą galią nulemti tam tikrus teisės sistemos pakeitimus, veiksmams. Iš anksto numatytas politinis ginčas parlamente vyksta skirtingais ly-giais, jis kyla siekiant ne tiek apginti kon-kretų demokratiniu teisės viešpatavimo principu grindžiamos valdžios standartą ir vertybę, kiek užtikrinti veiksmų veiks-mingumą, praktiškumą ir opių problemų sprendimą. Vargu ar dėl to galima kaltinti politikus – tiesiog toks yra parlamentinis diskursas. Tačiau kaip tik tai paaiškina, kodėl būtų neprotinga net stipriose, sta-biliose demokratinėse valstybėse abejoti konstitucinio arbitro, t. y. konstitucinio teismo, vaidmeniu ir svarba.

Mūsų dienomis Europos demokra-tinėse valstybėse yra įprasta sunorminti konstituciją, nukelti ją nuo paprastam piliečiui nepastebimos teisinės sistemos viršūnės į tokį lygį, kuriame vyksta ti-kros kovos ir ginčai dėl vertybių, įvairiais aspektais apibūdinančių asmens teisinę padėtį. Dėl to neišvengiamai formuojasi iš anksto nenuspėjamas požiūris į konsti-tucinių teismų vaidmenį ir svarbą. Teisi-nės sistemos konstitucionalizavimo pro-cesas, dažnai nurodomas kaip konstitu-cijos poveikis visai teisinei sistemai, yra akivaizdus visų lygių teismų veikloje ir sprendimuose. Štai kodėl vis daugiau gir-dime apie teisėjų valdžią, tarsi užimančią parlamentinės valdžios vietą, taip pat ir apie teismų sistemos demokratiškumą, būdingą šiuolaikinės teisinės valstybės prigimčiai.


4. Teisėjų valdžia – fi kcija ar faktas?

Demokratijos reikalavimai, pamažu virstantys „trečiosios šakos demokratija“, dabar tampa neatsiejamu diskurso apie realų teisės viešpatavimo egzistavimą komponentu. Vis dėlto ar šiame teiginy-je slypi svarbi dalelė tiesos, jei kalbėsime apie šiuolaikinę demokratiją ir valdžios trūkumus, kurie įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios požiūriu vis la-biau tampa nepajudinama kliūtimi? Argi nėra teisybės šiame posakyje, Lenkijoje taip triukšmingai viešai išgarsintame, susijusiame su teismų sistemos „impo-sibilizmu“ (tai pirmiausia skirta Kons-titucinio Tribunolo teisėjams), kuriuo, kaip manoma, siekiama apsaugoti vals-tybę nuo bet kokių pokyčių tol, kol tie pokyčiai nėra teisėjų pirmiau patvirtinti pagal pasirinktas prielaidas, kurios dėl tos priežasties trukdo visuomenei palan-kiam reformų ir pokyčių procesui?

Teiginys dėl teisėjų valdžios (kai kas sako, kad XX amžius buvo parlamentų valdžios, o XXI amžius yra teismų val-džios) yra populiarus ne tik mūsiškėje Europos dalyje – entuziastiškų jo šali-ninkų esama daugelyje senojo žemyno šalių, daugiausia angliškai kalbančių, kuriose veikia bendrosios teisės sistema. Galiausiai niekas negali paneigti, kad Jungtinėse Valstijose konstitucinė kul-tūra yra teisminė plačiąja prasme, susi-jusi su svarbiausiomis Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo Teismo nutartimis. Pagal nerašytą britų konstituciją konstitucinis standartas daugiausia yra teisėjų kūrybos rezultatas, toks jis ir išlieka.

Pirmiausia pabrėžtina, kad šiuo-laikinėje teisės viešpatavimo principu grindžiamoje valstybėje teismai yra galutinis sprendėjas visų ginčų, kurie, beje, yra vis didesnio visų gyvenimo sri-čių sunorminimo, legalizmo principo, geresnių ir veiksmingesnių ginčo spren-dimo būdų nebuvimo padarinys. Iš da-lies sarkastiškas yra teiginys, kad teismai tampa paskutine teisybės instancija ir galutiniu pranašu visais reikalais, netgi tais, kurių anksčiau niekas aiškiai nepri-skirdavo teismams, tokiais kaip priėmi-mas į universitetą, eutanazijos leidimas, atvejai, kai svarstoma, geriau būti gimu-siam ar ne (garsūs „neteisėto gyvenimo“ pareiškimai), atvejai, susiję su atsako-mybe už viešosios valdžios institucijos neteisėta įstatymų leidyba, pažeidžiant demokratinius principus, padarytą žalą asmeniui.

Dabar vieni yra tik sunerimę, o kiti ypač susirūpinę dėl konstitucinių teismų teisėjų valdžios. Taigi klausimas būtų toks: kas yra ta grupė neklystančių išmin-čių, kuriems yra suteikti tokie didžiuliai įgaliojimai, leidžiantys jiems pašalinti iš teisinės sistemos aktus, atspindinčius per parlamentą išreikštą liaudies valią? Kaltinimų ir abejonių dėl konstitucinių teismų teisėjų yra daug, jie gana gerai ži-nomi.

Vieni sako, tai gerai logiškai pa-grįsdami, kad konstitucija yra sudaryta iš pagrindinių punktų ir tokių bendrų ir neapibrėžtų sąvokų, kad jos aiški-nimas tampa, arba veikiau gali tapti, teisminės interpretacijos „intelektiniu bandymu“, kurį riboja tiktai pirmeny-bės teikimas ideologijai, aksiologijai ar politikai arba pačių teisėjų požiūris. Kiti


priduria, kad teisės viešpatavimo ir de-mokratinės konstitucijos koncepcija to-kiu būdu virsta savo pačios karikatūra, kurioje teisė ir demokratinės vertybės yra pakeistos sutartiniais sprendimais ir teisėjų nuomone. Kaip dažnai, papildo treti, mes regime šokiruojantį, atgrasų vertinimą, prieštaraujantį konstitucinei jurisprudencijai arba mažų mažiausiai nesuderinamą su ja? Kaip dažnai teisė-jai, kurie teigia esą išmintingi to neįro-dinėjant, negali sutarti dėl bendros for-mulės ir parašyti atskirų teiginių? Kaip dažnai tie patys reiškiniai ir problemos skirtinguose Europos šalių konstituci-niuose teismuose, taip pat ir konstitu-ciniuose bei tarptautiniuose teismuose sulaukia visiškai kitokio įvertinimo? Ar yra pakankamai pagrindo teigti, kad vienintelis, galutinis visų ginčų spren-dimas demokratinėje valstybėje turėtų būti sprendimas, priimtas grupės žmo-nių, neturinčių tiesioginio demokrati-nio mandato ir neprivalančių atsakyti už tokius savo veiksmus?

Tokių abejonių galėtų būti daug, ir sąrašą būtų galima tęsti. Didelė teisėjų valdžia yra faktas, o ne fi kcija. Grįžtant prie pradžioje užduoto klausimo derėtų pateikti dar vieną: ar minėti demokratijai gresiantys pavojai, slypintys šiuolaikinia-me pasaulyje, pateisina didelių galių su-teikimą teisėjams? Ar ne „teisminė tera-pija“ teisėtai tampa papildomu veiksniu, destabilizuojančiu demokratiją ir suvar-žančiu asmens laisvę? Pažvelkime į pro-blemą kitu aspektu.

5. Konstitucinis Teismas – konstitucinių standartų „griovėjas“ ar „kūrėjas“?

Konstitucija, demokratinis stan-dartas, konstitucinė aksiologija – tai są-vokos, kurios tampa tikros ir konkretų turinį įgyja tik tada, kai yra tarsi atra-mos taškas demokratinėje visuomenėje sprendžiant dabartinius ginčus, jeigu šios sąvokos nubrėžia viešo dialogo ri-bas ir gali tapti svarbiausiomis gairėmis priimant sprendimus. Tikriausiai tai yra paradoksas, tegul ir labai intriguojantis, kad demokratinėje valstybėje šiuolai-kinei konstitucinei kultūrai, pagrįstai visuotinai pripažintomis vertybėmis ir principais, vis labiau būdingu ir vyrau-jančiu veiksniu tampa ne tiek formalus pirminės teisės nuostatų turinys, kiek jos aiškinimo būdas ir metodologija, mecha-nizmai, skirti teisės viešpatavimo princi-pu, įtvirtintu aukščiausios galios teisės akte, grindžiamai valdžiai įgyvendinti. Nors idealus teise pagrįstos valstybės modelis, įtvirtintas standartuose, aiškiai skirtingo pobūdžio faktinių politinių sistemų valstybėse (tobulos „norminės demokratijos“ funkcionuoja ir neabejoti-nai autoritarinio režimo valstybėse) gali įgyti panašią formą, vis dar svarbi yra re-ali konstitucinė praktika, t. y. ta, kuri iš tikrųjų apibrėžia valdžios subjektų elgesį, ta, kuri iš tikrųjų labiau nei virtualioje re-alybėje ar popieriuje nustato asmens tei-sių ir laisvių ribas. Galiausiai klausimas, ar atitinkama sistema apsaugo nuosavy-bę, ekonominę laisvę, apskritai žodžio ir susirinkimų laisvę, yra ne toks svarbus kaip klausimas, kokiu būdu ši sistema tai daro, t. y. kokiomis priemonėmis šios


teisės ir laisvės yra saugomos dabartinėje konstitucinėje praktikoje.

Šiuolaikinei konstitucinei kultūrai būdingas dinamiškumas, privalomas lankstumas, ji turi nuolat prisitaikyti prie greitai vykstančių pokyčių ir nau-jų, staigiai atsirandančių iššūkių. Kilus nesutarimams dėl vertybių idealus nor-minis tekstas skubiai nepateikia ir negali pateikti atsakymų į visus klausimus – dar turi būti sukurtas mechanizmas tokiems atsakymas, slypintiems konstitucinė-se normose, iššifruoti, supriešpriešintų principų ir vertybių deramai pusiausvyrai užtikrinti. Demokratinės valstybės kons-titucinė kultūra gyva tik tada, kai ji turi atitinkamą galimybę sumažinti socialinį ar politinį konfl iktą, tam panaudodama racionalius, objektyvius ir įtikinamus ar-gumentus. Tai yra dialogo, viešų debatų ir argumentų įvertinimo kultūra.

Šiandieniniame naujų grėsmių ku-piname pasaulyje, didėjančių kultūrinių prieštaravimų, kurių daugumos dabar galiojančių konstitucijų kūrėjai negalė-jo nė susapnuoti, pasaulyje konstitucijų dinamiškumas, ypatingas konstitucinio standarto lankstumas tampa daugelio griežtai patvirtintų postulatų pagrindu.

Mūsų žemyno valstybėse konstituci-nė sprendimų esmė, kuri užtikrina kons-titucijos gyvybingumą, tampa pagrindine priemone nustatant tuos argumentus ir formuojant demokratinės kultūros stan-dartą. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus neseniai yra pabrėžęs: „Tikroji institucijos vertė paaiškėja, daro-si visiems akivaizdi tam tikrais kritiškais momentais. Jie yra tarsi posūkio taškai, kai priimtas sprendimas tolesnę raidą pakreipia viena ar kita linkme. Tai ne-

lengvi pasirinkimo momentai. Jie iškyla ir kiekvienos šalies konstitucinio teismo teisėjams. Tai pasirinkimo, kam teikti pirmenybę, momentai.“ Toliau jis pridū-rė, kad „teisės raidės negalima aiškinti at-sietai nuo teisės dvasios“, kad kartais yra nesuprantama, jog „daugybe menkų ir prieštaringų įvairių proceso „tiesų“ gali būti paneigta ir pati tiesos teisminio nu-statymo idėja“ [5].

Ir ne be pagrindo proporcingumo principas, t. y. vertybių, prieštaraujančių principų, teisės ir laisvės „pasvėrimo“, tobulos pusiausvyros paieškos mecha-nizmas, ima vyrauti tarp pagrindinių konstitucinės jurisdikcijos priemonių. Konstitucija gali suteikti mums metodą, bet ne duoti parengtą atsakymą, kaip re-aguoti į terorizmą arba kiek, siekiant tam tikro saugumo, galima įsiterpti į asmens teisių sritį; kaip kompiuterizuotame pa-saulyje apsaugoti asmenį nuo kėsinimo-si į jo privatumą, kaip jo teises ir laisves saugoti nuo šiuolaikinės biotechnologi-jos piktnaudžiavimų ir jos daromų pa-žeidimų. Tokius atsakymus turi pateikti teisėjai, ir niekas kitas už juos tos užduo-ties neatliks.

Konstitucinio teismo teisėjai gali atlikti šią užduotį, jei jie sprendimus priims ne savavališkai, nepaisys savo ideologinių, politinių ir pasaulėžiūros prioritetų, tačiau išliks sąžiningi ir visiš-kai nepriklausomi. Šias savybes, viena, tinkamai yra išreiškęs I. Kantas žodžiais „Žvaigždėtas dangus virš manęs ir mo-ralinė teisė manyje“ ir, kita, lenkų poe-tas J. Tuwimas, savo poemoje „Lenkijos gėlės“ rašęs: „Galėtų teisė visada reikšti teisę, o teisingumas – teisingumą.“


Teisėjai ir, žinoma, konstitucinių teismų teisėjai turi savo gyvenimą, asme-ninę ir labai individualią patirtį, savo įsi-tikinimus. Kitaip ir negali būti, nes jeigu būtų kitaip, teisėjo verdiktas galėtų būti priimtas kompiuteriu, išspausdinus re-zultatą, parinktą pagal vertybių, iššifruo-tų atitinkamoje byloje pasinaudojus pro-gramuotojų sukurta programine įranga, vidurkį.

Vis dėlto griežtai paprieštarausiu nuostatai, kad šiuolaikinėje demokra-tijoje dėl teisėjų malonės gali atsirasti nenuspėjamų ir savavališkų „išminčių“, kuriems netaikomi jokie patikrinimai ir jokia kontrolė, sprendimų.

Pirma, konstitucinė kultūra yra ben-dra vertybė ir gėris, atsirandantis plačio-je viešoje demokratinės teisinės valsty-bės erdvėje, ne tik teismų sprendimuose. Konstitucinio teismo funkcija – savo sprendimais skatinti ypatingą tokių ver-tybių taurinimo procesą; ne nustatyti to-kias vertybes ir pateikti jas visuomenei, bet veikiau taikyti demokratinį standartą įvykiams ir situacijoms, iš kurių susideda kasdienė konstitucinė praktika. Nubrėžti ribas tarp vertybių ir jas supriešinti (tai yra konstitucinio teismo funkcija) yra ne tas pats, kas jas kurti (tai yra pilietinės vi-suomenės funkcija).

Antra, kiekvienoje laisvoje demo-kratinėje valstybėje konstitucinės kultū-ros kūrimo procesas yra daugiau evoliu-cinis nei revoliucinis. Italijos Konstituci-nio Teismo 50-mečio proga 2006 m. ba-landžio 22 d. surengtoje konferencijoje buvęs šio teismo pirmininkas G. Zagre-belsky pasakė: „Reikia pripažinti pagrįs-tu teiginį, kad gyvoji konstitucija – tai konstitucija, atvira teisinės kultūros vys-

tymuisi.“ Ir toliau jis pridūrė: „Konstitu-cija, kuri būtų nuolat keičiama, taptų pa-prasto įstatymo lygmens, ir konstitucinė materija būtų sumaišyta su kasdiene po-litine kova <...>, konstitucija neturi būti keičiama kaip koks nors įstatymas <...>, [konstitucinės kultūros. – M. S.] kėlimas kartu su tęstinumu – štai konstitucijos ilgaamžiškumo receptas. Jurisprudenci-ja privalo būti normali priemonė; patai-sos – tai išskirtinė priemonė.“

Lenkijoje, savo konstitucinėje juris-dikcijoje, mes kartais vartojame iš Euro-pos teisės perimtą posakį, būtent acquis

constitutionelle. Taip norime pabrėžti, kad kiekvienas konstitucinio teismo nu-tarimas derinasi su ankstesne tradicija ar aiškinimo kryptimi. Taigi aiškinimas nėra savavališko teisėjų pasirinkimo, neretai pagal visiškai subjektyvius prio-ritetus, rezultatas – jis yra ilgai statomo pastato komponentas, nauja dalis. Tik išlaikęs tą pačia kompoziciją ir stilių toks komponentas nebus laikomas nesi-derinančiu su konstitucine architektūra. Akivaizdu, kad stilius gali kisti, būti pa-remtas naujais sprendimais ir idėjomis, kartais gali pasitaikyti eklektiškumo, bet jis visada privalo atitikti gero skonio rei-kalavimus.

Trečia, jokios visuomeninės insti-tucijos veikla demokratinėje valstybėje negali būti nevertinama kritiškai. Tai taikoma ir teismams, įskaitant konstitu-cinius. Konstituciniai teismai neveikia tuštumoje, abstrakčiame kosminiame vakuume, – jie veikia konkrečioje visuo-menėje, su kuria privalo visada palaikyti tikrą dialogą. Negali būti nepaisoma jos poreikių, lūkesčių ir prioritetų, susijusių su bendrųjų vertybių ir gėrio supratimu,


teisėjai negali jų užmiršti. Konstitucinės Temidės aklumas skiriasi nuo visos teis-minės sistemos Temidės aklumo. Kons-titucinio teismo nešališkumas ir išlaisvi-nimas iš šiuolaikinės politikos yra ne tas pats, kas nutolimas nuo tikrovės ir su-dėtingo socialinės ir etninės modernios visuomenės sukeltų konfl iktų konteksto. Tiktai teismas, kurio argumentai yra aiš-kūs ir suprantami, kuris turi būtiną tikrą,

o ne formalią valdžią, gali vykdyti savo funkciją. Tai, kad yra paisoma demo-kratinės visuomenės nuomonės, negali panaikinti konstitucinio teismo nepri-klausomumo, tačiau gali padėti tobulinti konstitucinio teismo etaloną. Galiausiai viskas priklauso nuo teisėjų vidinės lais-vės nepriklausomumo, padorumo ir mi-sijos, kurią visuomenė yra patikėjusi šių dienų teisėjams, prasmės suvokimo.

Nuorodos

1. Radbruch G. Gesetzliches Unrecht und ubergestzliches Recht. – Suddeutche Juristen Zeitung, 1946, Nr. 1, S. 105–108.

2. Fukuyama F. Koniec człowieka. Kraków: Wyd. Znak, 2005, s. 26.3. Bauman Z. Europa niedokończona przygoda. Kraków: Wyd. Literackie, 2005, s. 181–182.4. Weber E. Th e Myth of the Nation State and the Creation on the „Other“. – Critical Review,

2003, Nr. 3–4. Cit. iš Bauman Z., op. cit., s. 177.5. Lietuvos Respublikos Prezidento V. Adamkaus kalba, pasakyta 2006 m. rugsėjo 7 d. Vilniu-

je per jo surengtą Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos Pirmininkų susirinkimo XIV kongreso parengiamojo posėdžio dalyvių priėmimą, žr.: Konstitucinė jurisprudencija, 2006, Nr. 3, p. 342–345.

BETWEEN DEMOCRACY AND THE RULE OF JUDGES – REFLECTIONS ON CONSTITUTION AND THE ROLE OF CONSTITUTIONAL COURTS

Prof. Habil. Dr. Marek Safj anTh e President of the Polish Constitutional Tribunal

Summary

Th e author presents his view on the ques-tions, whether it is possible, nowadays, to perceive threats to democracy within our cultural environ-ment; whether we still need constitutional judici-ary, an institution to correct and verify decisions made by the democratically legitimised authorities chosen in general and free elections; has the era of human rights struggle has come to an end and the society has to accentuate other values; how seek-ing eff ective methods of protecting our democratic

societies from threats of terrorism restricts human rights?

It is stressed that human rights nowadays are threatened more than several decades ago. Today’s information society is incomparably more eff ective, better educated and better informed so this fact also poses threats to individual privacy, autonomy and freedom to a much greater extent than ever before. A lot of dilemmas arise in the context of protecting the rights of diff erent types

Iš anglų kalbos vertė Milda Gokienė


of minorities, right to privacy in the computerised world, social and economic rights. So nowadays it is not argued, whether certain rights and freedoms should be considered universal and protected, but it is rather discussed what their relationships to each other are, how to balance the values to be protected where they are clearly opposed and can not be fully realised.

In the opinion of the author, the Consti-tution is a point of reference, it delineates the framework and allows the confl ict, dilemma and challenge to be identifi ed, but usually it off ers no straightforward or immediate answers to ques-tions of concern for our societies. Modern ways in which to interpret and apply the Constitution, developed through constitutional case-law, are more complex, require diff erent methodology and other approach, taking into consideration the entire context of constitutional values and their mutual dependencies, tensions and rela-tionships.

Th e author comes to the conclusion that the rule of judges nowadays is a fact, not a fi ction. In the modern rule of law courts are the fi nal and defi nitive arbiter of all disputes which is an out-come of the progressive juridisation of all areas of life, the ubiquity of the principle of legalism, and the absence of better, more credible methods of

resolving disputes. Also the Constitution is made up of general clauses, notions generic enough and undefi ned in their semantic content, that their in-terpretation becomes subject to preferential “in-tellectual experiment” of judiciary interpretation.

Th e author points out that modern con-stitutional culture is marked by dynamism and necessary fl exibility, it is a culture of dialogue, public debate and weighing the arguments. Con-stitutional culture formed during the evolutionary process is a common value and benefi t arising in a wide public space of a democratic state of law. It is important that in a democratic state no public institution, even courts (including constitutional courts), can be free from assessment, also critical one. All these arguments contradict the opinion that modern democracy, at the mercy of justice of the judges, is subject to unpredictable and ar-bitrary decisions of constitutional judges, who are free from any checks and controls.

Finally, it is pointed out, that only court that is open and transparent in its arguments, equipped with a necessary – actual rather than formal au-thority – is capable of fulfi lling its role. It all de-pends on the independence of the judges’ internal freedom independence, decency and understand-ing the meaning of the mission, which the public has entrusted to today’s judges.

310

Konstitucijų socialinių prasmių įvairovė

Teigiama, kad konstitucija yra ne tik teisinis, bet ir politinis, fi losofi nis (ideologinis) dokumentas [1]. Nors tai – nekvestionuojama tiesa, tokio apibrėžimo nepakaktų konstitucijai so-cialinio gyvenimo beribėje panoramo-je suvokti. Kodėl būtent konstitucija išskirtinai pabrėžiama samprotaujant apie tautą, valstybę, demokratiją, teisin-gumą, humanizmą? Sakoma, kad kons-titucijos socialinę paskirtį visų pirma išreiškia jos funkcijos – teisinė, politi-nė, ideologinė. Kiti pastebi organizaci-nę, programinę, integruojančią ir kitas funkcijas [2]. Esama ir tokių konstitu-cijos socialinių prasmių, kurios tartum vienija, apibendrina visas kitas. Antai Oslo universiteto profesoriui J. E. Lane’i imponuoja konstitucinis kontekstas, kurio pagrindinės vertės yra laisvė, sta-bilumas, turtingumas ir lygybė [3].

Šiuo atveju dėmesys atkreiptinas tik į du konstitucijų socialinės prasmės ženklus ir visų pirma į laisvės motyvą konstitucionalizme. Šiuo aspektu galima tvirtinti, kad konstitucija pirmiausia yra laisvės raiškos politinė teisinė forma. An-troji prasmė – konstitucijoje sukonstruo-tos valstybinės struktūros esminė funk-cija užtikrinti socialinę darną. Tai tampa

KONSTITUCIJOS SOCIALINĖS PRASMĖS

Prof. dr. Juozas ŽilysMykolo Romerio universiteto

Teisės fakulteto dekanas

ypač aktualu išsipildžius pagrindiniams demokratiniams žmonių lūkesčiams, o paskui reikia spręsti pragmatines visuo-menės raidos problemas.

XVIII a. pabaigoje T. Paine’as tei-gė, kad konstitucija yra tautos, o ne tų, kurie vykdo vyriausybės įgaliojimus, nuosavybė; jis atkreipė dėmesį į tai, kad visos Amerikos konstitucijos skelbiamos priimtomis remiantis žmonių suteik-tais įgaliojimais [4]. Tęsdamas šią mintį T. Paine’as pažymėjo, kad konstitucija yra pirmesnis dalykas nei vyriausybė. Tuo atveju, kai valdžios galia yra sutelk-ta į konstituciją, ją remia tauta, taigi ir prigimtinė, ir politinė kontroliuojančioji jėga yra kartu. Vyriausybių priimti įsta-tymai kontroliuoja žmones tik kaip indi-vidus, tačiau tauta per savo konstituciją kontroliuoja visą vyriausybę ir turi tam prigimtinių galių. Taigi ta pati valdžia yra ir galutinė kontroliuojančioji, ir pirminė steigiamoji.

Atkreipus dėmesį į šią konstituci-onalizmo aušroje reikštą idėją reikėtų pažymėti, kad toks požiūris, pasirodo, ne tik praeityje buvo populiarus – jis ak-tualus ir šiuolaikinėje politinėje teisinėje tikrovėje. Tačiau socialinėje kasdieny-bėje, kurioje politinės teisinės aktualijos nuolat kinta, šis klausimas neretai suvo-kiamas kaip teorinė abstrakcija, neturinti tiesioginės vertės, ypač tada, kai valdant

◆ KONSTITUCIJOS SOCIALINĖS PRASMĖS 311

valstybę vadovaujamasi buitine teisine politine sąmone, kuri visada yra linkusi valstybės valdžios funkcionavimą grįs-ti tik pragmatiniais tikslais ir interesais. Tai, kad tauta yra steigiamoji valdžia, su-vokiama ir aktyviai deklaruojama tada, kai artėja rinkimai ir tauta, reikšdama savo suverenias galias, formuoja įstaty-mų leidėjų korpusą – parlamentą, t. y. savo nuolatinę atstovybę.

Samprotaujant šiuo klausimu būtų galima dar kartą pasiremti J. E. Lane’s mintimi, kad yra konstitucinė politika ir ordinarinė politika. Į konstitucinį lauką šalys patenka tam tikrais ypatingais atve-jais, kai svarsto fundamentalius institu-tus, kuriais nori vadovautis. Kasdienės rutininės politikos požiūriu konstitucinė politika yra išimtis. Ji yra politikos forma-vimas ir vykdymas teisės viešpatavimo institutų atžvilgiu. Teisės viešpatavimas reiškia, kad valdžia yra subordinuota ne tik teisinei tvarkai, bet ir moralės prin-cipams arba fundamentalių teisingumo principų idėjoms [5].

Šiuo atveju derėtų dar pabrėžti, kad J. E. Lane samprotavo apie tautos suvere-nitetą, kuris nedalomas, neskaidomas ir yra vienintelė galia, nulemianti svarbiau-sius sprendimus. Aišku, toks suverenite-to supratimas kertasi su politinio ir tei-sinio globalizmo teorijoje populiarinama riboto, dalinio suvereniteto doktrina. At-rodo, kad tas požiūris nėra visavertis jau vien dėl to, kad nėra jokių teisinių ar po-litinių prielaidų tautai pasakyti (įsakyti), kad šio klausimo sprendimas priklauso ne jums, žmonėms, o kitai politinei ben-druomenei ar institucijai. Suverenitetą, kaip byloja dramatiškoji ir optimistiškoji istorija, dažnai saugo, laisvės lūkesčius

puoselėja ne tvirtovės, o sąmoningieji valstybės piliečiai.

Diskutuojama, kodėl Lietuvos Res-publikos Konstitucija pradedama ne nuo žmogaus teisių ir laisvių apibrėžimo, bet nuo valstybės apibūdinimo. Nors ir šis klausimas nėra bereikšmis, konstitucijos loginė sistema taip pat yra pagrįsta isto-riniu, politiniu patyrimu. Viena vertus, galima atkreipti dėmesį, kad tokia yra Lietuvos konstitucinė tradicija. Kita ver-tus, tokia konstitucinės tradicijos gene-zė remiasi prasminga istorine patirtimi, kuri patvirtina, kad, netekusi valstybės, tauta neteko ir pagrindinio savo išliki-mo instrumento. Šiuo atžvilgiu verti-nant kritiškas pastabas galima sakyti, kad žmogaus teisių bei laisvių ir valsty-bės sąveika, nors ir nėra neproblemiška, tautos lūkesčiai atkurti ir puoselėti de-mokratiniais pagrindais tvarkomą vals-tybę yra viena pagrindinių konstitucinių vertybių.

Skelbiama, kad konstitucija – tai aukščiausios galios aktas, įstatymų įsta-tymas, teisinio reguliavimo centras, apie kurį formuojasi vientisa teisės sistema. Taigi konstitucija yra aukščiausioji tei-sė, kuri savo prigimtimi skiriasi nuo že-mesnio rango teisinio reguliavimo [6]. Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipa-reigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas val-džios legitimumas, jos sprendimų tei-sėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, vi-suomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas

Prof. dr. Juozas Žilys ◆312

ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausy-mu tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei ir teisės viešpatavimui, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsako-mybe visuomenei, pilietiškumu, teisin-gumu, atviros, teisingos, darnios pilie-tinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu [7].

Konstitucijos apibrėžimų yra įvai-rių, tačiau dar turiningesni yra svars-tymai apie platesnes socialines jos prasmes. Antai dažnai pažymima, kad konstitucijų turinyje, viena, atsispindi atitinkamos idėjos, o kita, jos yra prie-monė siekti tikslų [8]. Šie konstitucijų socialinės skirties bruožai yra vienodai svarbūs, nes vienas be kito negali egzis-tuoti. Konstitucinių bendrybių reikšmė, konstitucinės idėjos atitinkamuose isto-rijos tarpsniuose gali būti net reikšmin-gesnis socialinio gyvenimo veiksnys nei jose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Šios idėjos konsoliduoja žmones, telkia juos laisvės kovoje.

Idealioji konstitucijų reikšmė labai svarbi, tačiau jose nustatytas teisinis re-guliavimas yra vienintelė priemonė žmo-gaus teisėms ir laisvėms užtikrinti, vals-tybės institucijų statusui, įgaliojimams įgyvendinant valstybės valdžią apibrėžti. Lietuvos Konstitucijos, kaip ir kitur pri-imtų konstitucijų, paskirtis – užtikrinti prielaidas kurti valstybę, jos funkcijų įgyvendinimą. Šiuo požiūriu konstitucija buvo ir yra pagrindinis politinis teisinis veiksnys siekiant socialinio gyvenimo pragmatinių tikslų.

Laisvė kaip konstitucinius lūkesčius vienijanti idėja

Lietuvos konstitucionalizmo istorija, atskleisdama tik mūsų kraštui būdingus bruožus, kartu atspindi ir istorinį konsti-tucinį kitų tautų sukauptą patyrimą. An-tai F. A. von Hayekas sakė, kad paprastai konstitucijos yra ilgų kovų rezultatas, nes buvo išsikovotos brangia kaina. Į jas žvelgiama kaip į sąmoningo susitarimo rezultatą, užbaigusį ilgą kovą. Konstitu-cijai dažnai ceremoningai prisiekiama, nes susitarimo principų pažeidimas at-gaivintų visuomenės grupių nesutarimus arba net iš naujo įžiebtų pilietinius karus. Dažnai konstitucija taip pat yra doku-mentas, pirmąkart suteikęs lygias pilieti-nes teises iki tol priespaudą patyrusioms klasėms [9].

Nors F. A. von Hayekas ir teigė, kad konstitucija iš esmės tėra antstatas, pasta-tytas ant jau egzistuojančios teisinės sis-temos pagrindo ir skirtas tai sistemai pa-laikyti bei priežiūrai organizuoti, reikėtų turėti galvoje, kad tokia pozicija apima ne visus konstitucijų istorinės raidos as-pektus. Akivaizdu, kad minima konstitu-cijų paskirtis gali būti suvokiama tolygios evoliucijos kontekste, bet ne tais atvejais, kai vyksta revoliuciniai socialiniai poky-čiai. Tuo atveju konstitucija ne įtvirtina, aprobuoja egzistuojančią teisinę tvarką ir tai, kas nauja jos pagrindu kuriama, bet ją sulaužo, formuoja pagrindus naujai teisinei ideologijai ir socialinio gyveni-mo teisinio organizavimo principams. Būtent taip atsitiko Lietuvoje. Buvusią politinę teisinę sistemą pirmajame etape reikėjo iš esmės reviduoti ar bent kai ku-riuos jos fragmentus laikinai iš dalies pa-


naudoti kuriant demokratinę valstybinę konstrukciją.

Teisės istorinės raidos tyrėjai teigia, kad teisinių sistemų (taip pat ir konsti-tucinių) kaita priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau pagrindinis yra tas, kad nesugebama numatyti pamatinių poky-čių ir laiku į juos reaguoti. Šį nesugebė-jimą nulemia vidinis prieštaravimas, glū-dintis Vakarų teisės tradicijos prigimtyje, kurios vienas tikslas – apsaugoti tvarką, o kitas – įgyvendinti teisingumą. Įsitiki-nimo, kad teisė išdavė savo aukščiausiąjį tikslą ir misiją, padarinys – didžiosios revoliucijos [10]. Šį samprotavimą lėmė vakarietiška patirtis, tačiau Lietuva gyve-no kitame pasaulyje, kuriame egzistavo kitokia teisinė tvarka, neišreiškusi demo-kratinių humanistinių teisės vertybių.

Kaip jau minėta, svarbiausias kons-titucijos ženklas, išreiškiantis socialinę jos prasmę, yra tai, kad ji simbolizuoja tautos kovą dėl laisvės. Vienomis isto-rinėmis aplinkybėmis tai buvo kova dėl žmogaus teisių ir laisvių, kitomis – sie-kis sukurti savo valstybę, išsivaduoti iš priespaudos ir svetimos valios. Aišku, kad ir vienu, ir kitu atveju tai buvo kova dėl žmogaus, tautų laisvės, dėl teisinio ir, be abejo, socialinio teisingumo.

Kadangi Lietuvos konstitucionaliz-mas yra ir pasaulinio konstitucionalizmo dalis, bent paviršutiniškai pažvelkime į pagrindinius konstitucionalizmo reiš-kinius. Imkime Jungtinę Karalystę. Dar 1215 m. čia buvo priimta Didžioji chartija (Magna Carta), atspindėjusi tarp baronų, riterių bei miestiečių ir karaliaus kilusį konfl iktą ir apribojusi monarcho valdžią. Didžioji chartija laikytina tuo atskaitos tašku, kuris ženklino konstitucionalizmo

prielaidas. Jungtinės Karalystės istorijoje reikšmingas buvo 1653 m. priimtas vadi-namasis Valdymo įrankis, taip pat Habeas

corpus act, kurį 1679 m. priėmė Angli-jos parlamentas, 1689 metų Teisių bilis, 1701 metų Santvarkos aktas [11].

Nereikia ir įrodinėti, kad asmens, tautos laisvės požiūriu, t. y. šiuolaikinės konstitucinės ideologijos kontekste, svar-bus yra JAV konstitucionalizmo patyri-mas. 1776 m. liepos 4 d. Nepriklausomy-bės deklaracijoje buvo paskelbta: „Mes laikome savaime suprantamomis šias tie-sas: visi žmonės yra sukurti lygūs ir pats Kūrėjas suteikė jiems tam tikras neati-mamas teises, kurioms priklauso: gyve-nimas, laisvė ir laimės siekimas.“ Dekla-racijos idėjomis paremta 1787 metų JAV Konstitucija. Tiek Nepriklausomybės de-klaracija, tiek Konstitucija, atspindėda-mos kolonijų siekį nepriklausomai nuo Karūnos kurti demokratinę valstybę ir visuomenę, visų pirma simbolizavo kovą dėl žmogaus, tautos laisvės, ženklino konstitucionalizmo raidos pradžią [12].

Išskirtinai pažymėtina 1789 m. rug-pjūčio 26 d. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kurią paskelbė Prancūzijos Steigiamasis Susirinkimas. Deklaracijoje iškilmingai rašoma, kad žmonės gimsta ir lieka laisvi bei lygiateisiai, o ši nuostata yra kiekvienos valstybės organizavimo pagrindas. Skelbiama, kad laisvė – tai viskas, kas nekenkia kitam. Įgyvendi-nant kiekvieno žmogaus prigimtines teises turi būti laikomasi tų ribų, kurios ženklina galimybes ir kitiems visuome-nės nariams naudotis šiomis teisėmis. Įstatymas turi išreikšti bendrąją valią ir būti lygus visiems. 1791 metų Prancūzi-jos Konstitucija pagrindė valstybės val-


dymo mechanizmus, kurių pagrindinis tikslas – įgyvendinti Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje paskelbtas žmogaus ir piliečio teises.

Aptariant konstitucijų istorinę kai-tą dėmesys atkreipiamas į antrąjį raidos etapą, susijusį su Pirmuoju pasauliniu karu. Karo padarinys – žlugusios impe-rijos, Vidurio ir Rytų Europoje įkurtos arba atkurtos nacionalinės valstybės. Laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo daugeliui Europos tautų buvo dramatiš-kas – įsitvirtino autoritariniai nacių ir fa-šistinis režimai, komunistinis totalitariz-mas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jam prasidėjus valstybingumo neteko nema-ža Europos valstybių, taip pat ir Lietuva.

Trečiąjį konstitucijų raidos etapą objektyviai lėmė Antrojo pasaulinio karo pabaiga, kolonijinės sistemos iširimas, vis stiprėjanti kova dėl demokratinių žmogaus teisių užtikrinimo. Konstitu-cinio reguliavimo objektu tapo ir soci-alinės ekonominės teisės, atspindinčios socialinės valstybės doktriną. Vidurio ir Rytų Europoje vykę pokyčiai, Sovietų Sąjungos iširimas XX a. pabaigoje lėmė spartų konstitucinį procesą, kurio pada-rinys – priimtos naujos konstitucijos arba iš esmės pakeistos jau galiojusios. Šiuolai-kinės Europos istorijos tyrėjai sako, kad 1989 ir vėlesnių metų įvykiai bemaž visiš-kai sunaikino po karo atsiradusias struk-tūras. Tačiau 1989 m. revoliucija buvo ne tik lūkesčių revoliucija – ji kilo iš nevilties ir atvėrė vartus į neaiškią ateitį [13].

Lietuvių tautos siekis XX a. pabai-goje atkurti savo valstybę – tai istorinio teisingumo siekis, pagrįstas teisinėmis moralinėmis vertybėmis, kurių gene-zė – 1922 metų Konstitucija, pasiryžimu

atmesti Lietuvos kultūrai svetimą teisinę politinę konstrukciją.

Sakoma, kad Rytų Europos revoliu-cijos atvertė naują istorijos puslapį. Im-perijos žlugimas ir komunizmo atsitrau-kimas visoje Europoje buvo svarbiausi ne tik XX a., bet, ko gero, ir visos modernio-sios istorijos įvykiai. Permainos nuvilnijo per politines institucijas, visame pasauly-je keitėsi įprastiniai įsitikinimai [14]. Lie-tuvos visuomenė buvo viena aktyviausių šio proceso dalyvių. Prievarta primes-tos teisinės tvarkos sulaužymas, naujos konstitucijos rengimo idėja vienijo visas politines moralines demokratines vizijas, ženklino kovos dėl laisvės konstitucines gaires. Negalima nepritarti samprotavi-mui, kad, darydamos poveikį mūsų pa-čių interesų suvokimui ir duodamos tarsi schemą ar kelių žemėlapį, sisteminantį konkretų socialinį landšaft ą, konstituci-jos prasiskverbia į mūsų sielų gilumą. Jos mums padeda suformuluoti ketinimus ir veikti [15].

Idealioji konstitucijos reikšmė ypač akivaizdi ir pirmojo, ir antrojo Lietuvos Atgimimo laikotarpiais, kai buvo paneig-ta tuometinė politinė teisinė tvarka. Tada pagrindinis tikslas buvo atkurti valsty-bingumą ir, aišku, konstituciją. Šiuo atve-ju konstitucijos idėja buvo pagrindinis politinio proceso veiksnys. Ji suponavo politinius, socialinius, teisinius žmonių, tautos lūkesčius, kurie emocingai buvo reiškiami Baltijos kelyje, kituose įspūdin-guose žmonių susirinkimuose. Kova dėl konstitucijos savaime buvo kova dėl vals-tybės atkūrimo. Visi politiniai ir teisiniai veiksmai dėl konstitucijos išreiškė tautos laisvės siekį.


Pagrindinė politinė tautos jėga, 1988–1990 m. sutelkusi lūkesčius pa-keisti politinę teisinę sistemą ir atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę, buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau – Sąjūdis). Būtent Sąjū-dis buvo tas politinis moralinis veiksnys, kuris skatino diskusiją ne tik apie ben-drąsias demokratijos, istorinio teisingu-mo aktualijas, bet ir kitais pragmatiniais politiniais teisiniais klausimais, kuriuos 1988–1990 m. imta vis intensyviau svarstyti.

Politiniai 1988–1990 m. siekiniai, reikšti įvairiuose dokumentuose – pa-reiškimuose, deklaracijose, rezoliucijo-se, vertintini kaip „savita konstitucio-nalizmo išraiška“ [16]. Sąjūdžio Seimo 1989 m. vasario 15 d. Deklaracijoje buvo skelbiama, kad Sąjūdis reiškia tau-tos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kokio diktato, kad Sąjūdis žengs keliu į teisinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą, jos valstybinį suvereni-tetą ir neapsiribos daliniais pasiekimais. Sąjūdžio tikslas – kovoti su nuopuoliu ir išsigimimu, statyti naujus Lietuvos gero-vės pamatus, kurti laisvo ir demokrati-nio tautos apsisprendimo sąlygas [17]. 1989 m. gegužės 14 d. Baltijos tautų tei-sių deklaracijoje, kuriai pritarė Estijos Liaudies Fronto Įgaliotinių Taryba, La-tvijos Liaudies Fronto Dūma ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas, buvo skelbiama, kad tautos turi teisę gyventi istoriškai susiklosčiusioje savo teritori-joje, teisę apsispręsti ir laisvai nustatyti savo politinį statusą. Pabrėžta, kad tik tautų teisių pripažinimas, analogiškas žmogaus teisių pripažinimui, suteikia

humanistinę ir demokratinę kiekvienos valstybės politinės raidos kryptį [18]. Sąjūdžio rinkimų programoje buvo skel-biama, kad pagrindinis tikslas – atkurti nepriklausomą, demokratiškai tvarko-mą Lietuvos valstybę. Lietuvos nepri-klausomybė yra būtina tautos išlikimo, demokratinės santvarkos ir piliečių sau-gos bei gerovės sąlyga. Programoje buvo skelbiama: „Atgimusiai Lietuvai – Ne-priklausomybę, Nepriklausomai Lietu-vai – Demokratiją, Demokratiškai Lietu-vai – žmogišką gyvenimą! Demokratija, Nepriklausomybė ir Gerovė – neatski-riamos“ [19].

Nors Sąjūdžio dokumentai laikytini „savita konstitucionalizmo išraiška“, to meto konstitucinio proceso turinio da-lis buvo daugelis kitų politinių teisinių veiksnių, kuriais buvo grindžiamas Lie-tuvos išsilaisvinimas: galiojusios Kons-titucijos pataisos, LSSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gegužės 18 d. deklara-cija „Apie Lietuvos valstybinį suvereni-tetą“ [20], LSSR Aukščiausiosios Tary-bos 1990 m. vasario 7 d. nutarimas „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ [21]. Reikėtų atsižvelgti ir į kitus teisinės kū-rybos aspektus, patvirtinančius siekį sukurti savarankišką, nuo SSRS atskirtą teisinę sistemą. Visa tai ir buvo tie kons-tituciniai faktai ir reiškiniai, kurie apibū-dino esminius 1988–1990 m. Lietuvoje vykusius pokyčius. 1989 m., 1990 m. pradžioje teisės normų kūrimo veiklo-je vis labiau buvo atvirai ignoruojami galiojusios teisinės sistemos pagrindai. Naujos konstitucinės kūrybos pradžią ženklino Mokslų akademijos konstituci-nės iniciatyvos, kurios vienaip ar kitaip


atspindėjo tautos siekius, jų nebegalėjo ignoruoti ir ofi cialioji valdžia. Vis inten-syvėjantis konstitucinis procesas vedė į 1990 m. kovo 11-ąją.

Lietuvos Respublikos Laikinasis Pa-grindinis Įstatymas visų pirma vertinti-nas tuo aspektu, kad šis konstitucinis ak-tas buvo neatskiriama organinė Kovo 11-osios aktų sistemos dalis. Jo galiojimo laikotarpiu buvo intensyviai kuriami politiniai teisiniai valstybės pagrindai, tačiau iškiliausi įvykiai – 1991 m. vasario 9 d. apklausa (plebiscitas), Lietuvos Res-publikos Konstitucijos rengimas, 1992 m. gegužės mėn. referendumas dėl valstybės valdžios konstrukcijos, 1992 m. birželio mėn. referendumas dėl svetimos kariuo-menės išvedimo.

Rengiant Konstituciją pirmasis žingsnis turėjo būti pagrindinio daly-ko – valstybės formos apibrėžimas. Šiuo atžvilgiu samprotaujant apie apklausą (plebiscitą) ir apie priimtą konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“ [22] pažymėtina, kad teiginys „Lietuvos vals-tybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ apibendrino ir suvienijo iki tol vartotus Lietuvos valstybės apibrėži-mus. Šiuo požiūriu tautos valios, suvere-nių jos galių išraiška buvo labai svarbi ir prasminga.

Lietuvos žmonių valia, pareikšta per apklausą (plebiscitą), ir konstitucinis įstatymas turėjo istorinę reikšmę grin-džiant Lietuvos valstybės konstitucinius pagrindus ir tolesnę konstitucinę raidą. Demokratinės valstybės modelis, už kurį pasisakė tauta, buvo reikšmingas for-muojant politinius ir teisinius Lietuvos pagrindus, valstybės institucijų sistemą ir jų įgaliojimus.

Suverenitetas ir konstitucija

Lietuvos konstitucionalizmo raidai yra svarbus nemaža diskusijų sukėlęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Eu-ropos Sąjungos kuriamos teisės sąveikos klausimas, ypač tada, kai buvo parengta Sutartis dėl Konstitucijos Europai, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifi kavo ir kurioje yra norma, kad Konstitucija ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjungos ins-titucijos, naudodamosi joms suteiktais įgaliojimais, turi viršenybę prieš vals-tybių narių teisę [23]. Dar prieš šios su-tarties ratifi kavimą Seimas 2004 m. lie-pos 13 d. priėmė Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ [24]. Jame yra pripažinta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra su-dedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga. Europos Sąjungos teisės normos taiko-mos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės ak-tus.

Plačiau negvildenant šios labai su-dėtingos ir „klampios“ politinės teisinės problemos, vis dėlto reikėtų pažymėti, kad Europos Sąjungos teisės viršenybė netaikytina Lietuvos Respublikos Kons-titucijai, kuri yra steigiamosios valdžios (tautos) suverenumo raiškos aukščiau-sioji teisinė forma. Taikant tradicinę suvereniteto sampratą derėtų dar kartą pabrėžti, kad jis yra nedalomas, o vals-tybės institucijų kompetencijos restruk-tūrizavimo klausimas yra demokratinių susitarimų padarinys, t. y. politikos pro-blema. Kitas aspektas yra tas, kad Konsti-


tucinio akto preambulėje Seimas išreiškė įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė Europos Sąjungoje pri-sidės prie žmogaus teisių ir laisvių efek-tyvesnio užtikrinimo. Seimas taip pat pa-žymėjo, kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas, siekia užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavi-mą Europos integracijoje, Lietuvos Res-publikos saugumą ir jos piliečių gerovę.

Šių nuostatų nederėtų suprasti tik kaip politinių teisinių abstrakcijų, kurios neturi realios reikšmės. Preambulėje iš-reikštos nuostatos yra siejamos su Kons-titucinio akto visuma ir yra neatskiriama šios visumos dalis. Jose dėstomos impe-ratyvios teisinės sąlygos, kurioms esant Lietuvos Respublika pripažįsta Europos Sąjungos teisės viršenybę. Pažeidus bent vieną iš šių sąlygų gali kilti ir teisinių pasekmių problema. Manytina, kad šias Konstitucinio akto preambulės nuosta-tas galima vertinti ir kaip Lietuvos na-rystės Europos Sąjungoje konstitucinius saugiklius.

Socialinis teisingumas konstitucijoje

Istorinė patirtis byloja, kad savaime konstitucijos negali sukurti visuotinės socialinės gerovės. Konstitucines normas įgyvendina, joms turinį suteikia žmonės, tautos, valstybės institucijos, politinės ir nepolitinės organizacijos, jų veikla. Kons-titucionalizmo istorijoje buvo ir yra daug atvejų, kai teisės atžvilgiu tobula konsti-tucija nepateisino į ją sudėtų socialinių politinių lūkesčių, nes teisinės konstruk-

cijos savaime negali ištaisyti socialinio gyvenimo deformacijų. Antai G. Sartori rašo: „Konstitucijos – tai keliai. Jos nenu-stato, kad, tarkime, Elstonijos (Elstonia) piliečiai privalo visi koja kojon žygiuoti į dangiškąjį miestą, tarkime, Justupolį (Justupolis). Konstitucijos paprasčiausiai sako: jeigu Elsteris nori, kad jūs pasiek-tumėte Justupolį, tai Elsteris turi „eiti keliu“, – ir pradėti jis turi laisvuose rinki-muose laimėdamas reikalingą daugumą. O dabar tarkime, kad Elsteris įveikė vi-sus konstitucinius maršrutus, kontrolės punktus ir kliūtis, kuriuos iš jo reikalau-jama įveikti. Ir dar tarkime, kad nors ir žygiavo į Justopolį, jis ten nepateko. Ar tai būtų konstituciškai prognozuojama nesėkmė? Žinoma, kad ne; tai būtų poli-tikos nesėkmė, kurią sukėlė Elsterio klai-dos prognozuojant“ [25].

Nors atkūrus nepriklausomą demo-kratinę valstybę konstitucinis laisvės mo-tyvas niekada neišblėsta, jo skelbimas ir įgyvendinimas politinėje teisinėje rutini-nėje tikrovėje įgyja kitas raiškos formas. Galima sakyti, kad teisinio teisingumo siekis, t. y. lygybė įstatymui, vis labiau suvokiamas platesnėje socialumo erdvėje ir formuluojamas kaip socialinio teisin-gumo principas. Jis suprantamas kaip so-cialinio gyvenimo pagrindas, kuriuo turi remtis valstybė, visos valstybės valdžios institucijos.

J. E. Lane samprotauja, kad vien konstitucijos sukūrimas savaime neturi lemiamos reikšmės, kol sulaukia sėkmės, konstitucinė inžinerija susiduria su dau-gybe kliūčių. Pirma, formaliai surašytą konstituciją reikia perkelti į konstitucinę praktiką, o tai yra sudėtingas procesas, susijęs su daugeliu institutų konstravi-


mo ir teisminio aiškinimo problemų. Antra, įgyvendinama konstitucija savai-me neduos palankių rezultatų. Jis tei-gia, kad konstitucinių institutų ryšys su politiniais, socialiniais ir ekonominiais rezultatais nėra labai tvirtas. Visų pirma konstitucijos ką nors reiškia tiek, kiek jos saugo žmogaus teises. Sėkmingai insti-tucionalizuota demokratinė konstitucija yra vidujai vertinga, nes ji gina laisvę. Demokratinis režimas nebūtinai skatina ūkio ir socialinę plėtrą, bet jis institucio-nalizuoja žmogaus teises. Nors ir linksta-ma jį sieti su aukštu turtingumo lygiu, vis dėlto jis nenulemia aukštų ūkio augimo rodiklių [26].

Nors šiuose samprotavimuose ir yra tikroviškų įžvalgų, jie nepaneigia ir to, kad atkurtos valstybės ir priimtos kons-titucijos socialinė prasmė – kurti tokią socialinę sandarą, kuri būtų priimtina žmonėms, pateisintų jų lūkesčius dėl prielaidų gyventi teisingesniame ir hu-maniškesniame pasaulyje.

Šiuolaikinėje lyginamojoje konstitu-cinėje teisėje socialine valstybe laikoma tokia valstybė, kuri įsipareigoja rūpin-tis socialiniu teisingumu, savo piliečių gerove, jų socialiniu saugumu. Beje, po Antrojo pasaulinio karo ilgą laiką buvo laikomasi nuomonės, kad socialinės vals-tybės samprata apima tik žmonių socia-linių ekonominių teisių deklaravimą ir jų įtvirtinimą konstitucijose (teisė į darbą, teisė į poilsį, teisė į socialinį aprūpinimą ir t. t.). Tačiau ilgainiui vis labiau įsitvir-tino įsitikinimas, kad socialinės vals-tybės turinys yra kur kas platesnis. Vis aktyviau imta teigti, kad valstybė negali likti nuošalyje nuo to, ar sudaromos sąly-gos aprūpinti žmones darbu, perskirstyti

valstybės biudžeto lėšas, užtikrinti žmo-nėms pragyvenimo minimumą, imtis tokių priemonių, kurios padėtų didinti smulkiųjų ir vidutinių savininkų sluoks-nį, imtis veiksmų darbuotojų teisėms ap-saugoti. Socialinės valstybės koncepcijoje aktualėjo valstybės vaidmens rūpinantis kultūra, švietimu, šeima, sveikatos ap-sauga, socialiniu aprūpinimu ir kitomis socialinio gyvenimo sritimis klausimas.

Valstybės socialinės rūpybos po-litikoje imta vis labiau krypti į tai, kad ekonominė politika turi būti taip pat so-cialiai orientuota, tačiau neneigiant kon-kurencijos ir ekonominių laisvių. Pagal tokią valstybinės organizacijos socialu-mo sampratą valstybė kovoja ne su tur-tingumu, o su skurdu, ji skatina individo atsakomybę už asmeninės gerovės didė-jimą. Socialinė valstybė imasi teikti so-cialinę globą toms visuomenės grupėms, kurios be tokios globos negali susikurti visavertės socialinės būsenos.

Šiuolaikinėje konstitucinės teisės doktrinoje socialinė valstybė neprieš-priešinama teisinei valstybei – jos sudaro nedalomą visumą, būdingą demokra-tinės valstybės sampratai. Atrodo, kad valstybės socialumas yra tas organinis junginys, kuris naikina liberaliosios ide-ologijos ir valstybės socialinių prieder-mių priešpriešą.

Socialinis valstybingumas svarbus ir kitu aspektu – konstitucijos saugumo. Konstitucinės tvarkos tvarumo prielai-dos yra ne tik atitinkamos teisinės, poli-tinės garantijos, bet ir tokia visuomenės būsena, kai visuomeninio gyvenimo pa-grindas yra socialinis teisin gumas, socia-linių grupių ir jų interesų santarvė, visais atžvilgiais pateisinamas nuosavybės san-


tykių teisinis reguliavimas. Taigi konsti-tucijų saugumą lemia tokia visuomenės ir valstybės organizacija, kuri yra orien-tuota ne tik į liberaliųjų teisių ir laisvių užtikrinimą, bet ir į žmonių socialinio orumo garantijas.

XX a. demokratinių valstybių rai-da patvirtina, kad valstybės socialiniai tikslai pasiekiami ne tik atitinkamos so-cialinės politikos įgyvendinimo priemo-nėmis. Tokia valstybės politikos kryptis turi būti užtikrinama atitinkamomis ekonominės ir politinės sistemos struk-tūrinėmis reformomis. Tokioms refor-moms turi pritarti pagrindinės politinės jėgos, kurios lemia ilgalaikę visuomenės ir valstybės raidą.

Akivaizdu, kad žmogaus teisių ir laisvių srityje šiuolaikinei Lietuvos Res-publikos Konstitucijai svarbiausios yra liberaliosios demokratijos vertybės. Antai Konstitucijos preambulėje skel-biama, kad lietuvių tauta siekia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Lietuvos ekonomi-nės politikos pagrindinis ypatumas, pa-galiau ir konstitucinis principas, yra tai, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Tačiau reikėtų kons-tatuoti ir tai, kad liberaliajai ūkio raidos ideologijai ir praktikai yra suformuluo-tos konstitucinės atsvaros. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, o įsta-tymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

Konstitucinės normos turinys dėl ūkinės veiklos valstybės reguliacinių

funkcijų išsamiau atskleidžiamas ne tik galiojančiuose teisės aktuose, bet ir konstitucinėje jurisprudencijoje. Pavyz-džiui, Konstitucinis Teismas yra pabrė-žęs, kad reguliacinis teisės vaidmuo labai priklauso nuo visuomeninio gyvenimo intensyvumo. Kuo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis porei-kis šiuos santykius reguliuoti, t. y. priim-ti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfl iktus. Šitaip išvengiama atsitiktinumų ir savi-valės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Vienas pagrin-dinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų – teisingumas. Negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens in-teresus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų so-cialinių konfl iktų galimybė. Teisė negali remtis vien daugumos ar mažumos in-teresais, todėl teisėdaroje siekiama inte-resus derinti panaudojant optimalias ša-lių susitarimo galimybes. Šis teisėdaros principas ypač aktualus, kai sprendžiami žmogaus prigimtinių teisių apskritai ir konkrečiai nuosavybės teisių įgyvendi-nimo, teisės į nuosavybę gynimo klausi-mai. Konstitucinis Teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad žemė Konstitucijoje traktuojama kaip visuotinė vertybė, tu-rinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti raciona-lų žemės naudojimą pagal paskirtį yra visuotinis poreikis [27].

Pažymėtina, kad valstybės sociali-nio pobūdžio klausimas konstitucinėje jurisprudencijoje iki šiol nėra išplėto-


tas tokiu mastu kaip teisinės valstybės doktrina. Viena iš priežasčių yra ta, kad Konstitucijoje, skirtingai nei kai kurių Europos šalių konstitucijose, Lietuvos valstybė tiesiogiai neapibūdinta kaip so-cialinė valstybė, Konstitucijoje tiesiogiai neišreikštas socialinio valstybingumo turinys. Tačiau toks konstitucinio regu-liavimo neapibrėžtumas yra tik viena iš priežasčių, lemiančių Konstitucinio Teis-mo „neaktyvumą“ formuluojant aiškią ir nedviprasmišką išvadą, kad Lietuva yra socialinė valstybė. Klausimo nevie-nareikšmiškumas ar nevienalytiškumas priklauso nuo politinių, ekonominių te-orijų prieštaringumo, jų idėjų pagrindu veikiančių politinių organizacijų ideolo-ginės priešpriešos, šių socialinių santykių teisinio reguliavimo problemiškumo.

Tačiau reikia konstatuoti ir tai, kad konstitucinės justicijos institucijoje na-grinėjant bylas dėl teisės aktų, regu-liuojančių atitinkamus visuomeninius santykius, teisėtumo, vis dažniau ryškė-ja kai kurios konstitucinės jurispruden-cijos tendencijos. Konstitucinių normų ir principų turinio įžvalgos, išdėstytos Konstitucinio Teismo aktuose, dinamiš-kai plečia socialinių teisių sampratą vien-tisoje Konstitucijoje, valstybės socialines pareigas užtikrinant šias teises ir laisves.

1997 m. kovo 12 d. nutarime Kons-titucinis Teismas, interpretuodamas Konstitucijos 52 straipsnio turinį, kons-tatavo, kad šiame straipsnyje išreiškia-mas valstybės socialinis pobūdis, o soci-aliniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai

aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės

vertybės statusas. Konstitucinio Teis-mo nuomone, tai atitinka tiek valstybės funkcijų šiuolaikinę sampratą, tiek XX a. Lietuvos valstybės konstitucinę tradiciją, kurios ištakos yra 1922 metų Konstituci-joje [28].

Dar išsamiau valstybės socialinės orientacijos principas išdėstytas Kons-titucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime. Jame pabrėžiama, kad pagal Konstituciją valstybei, kaip visos vi-suomenės organizacijai, tenka pareiga rūpintis savo nariais senatvės, invalidu-mo, nedarbo, ligos, našlystės, maitinto-jo netekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais. So-cialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socia-

linių rizikų [29].Konstitucija, kurios visumą sudaro

normos, nuostatos ir principai, ne tik yra teisinės sistemos pagrindas, t. y. aukš-čiausioji teisė, aukščiausias teisiškumo matas, – ji atspindi socialinės sandaros esminius bruožus, socialinės politikos vertes. Vadinasi, Konstitucijoje įtvirtinus tautos ūkio funkcionavimo principus, valstybės socialines orientacijas, žmonių socialinio orumo ir jų socialinio saugu-mo gynimą, ji galėtų būti traktuojama ne tik kaip teisiškumo, bet ir kaip vals-tybės socialumo matas sprendžiant, ar teisės aktai, reguliuojantys žmonių būvį socialiniuose santykiuose, Konstitucijos visumos kontekste yra teisėti. Šiuolaiki-nėje konstitucinėje jurisprudencijoje vis aiškiau pastebima, kad ofi cialiojoje kons-titucinėje doktrinoje ne tik nekvestio-nuojamas socialinis valstybingumas – vis


intensyviau yra disponuojama konstitu-cinėmis vertybėmis, postuluojančiomis valstybės socialines priedermes.

Kai kurios išvados

Konstitucinės normos, nuostatos, pagaliau ir principai yra nuolatinėje po-litinėje, teisinėje apyvartoje. Šių dienų tikrovėje ne visada pasisektų įžvalgiau pamatyti tikrąsias konstitucijos prasmes, todėl pamėginkime, bent kiek įmanoma, nuspėti, kaip būsimosios teisininkų, isto-rikų, politikų kartos vertins šiuolaikinę Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Pirma. Turime pagrindo manyti, kad dėmesys bus atkreipiamas į Konsti-tucijos priėmimo būdą, nes pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje konstitucijos priėmimo funkciją atliko aukščiausias ir jokiomis sąlygomis nekvestionuojamas suverenas – tauta. Šiuo požiūriu 1992 m. spalio 25 d. politinio teisinio lygmens kartelė buvo pakelta į tokį aukštį, koks tuo metu buvo pasiekiamas ir įveikia-mas. Tik ateitis parodys, ar šis lygmuo bus pasiekiamas ir įveikiamas būsimie-siems konstitucijos konstruktoriams ir leidėjams.

Antra. Neturėtų būti nepastebėta, kad ši Konstitucija, jei lyginsime ją su 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos laikinosiomis ir nuolatinėmis konstituci-jomis, buvo patvariausia, nes jau 14 metų jos pagrindu veikia lietuvių tautos su-kurta valstybinė organizacija. Padaryti Konstitucijos pakeitimai ir papildymai iš esmės nesumenkino jos socialinės reikš-mės plačiausiąja prasme, o nepavykę bandymai ją rekonstruoti tik patvirtino, kad trumpalaikiai, ordinariniai tikslai

nepasiekiami tada, kai konstruktyvioji tautos atstovų dauguma vadovaujasi vi-suotinesnėmis demokratinėmis konsti-tucinėmis vertybėmis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad sudėtinga Kons-titucijos keitimo tvarka yra viena iš tei-sinių kliūčių, kuri visiškai pasiteisino ir kurios pagrįstumas bei prasmingumas buvo prognozuojamas Lietuvos konsti-tucionalizmo ateičiai.

Trečia. Lietuvos konstitucinės isto-rijos tyrėjai, kaip, beje, daro ir dabarties vertintojai, diskutuos apie valstybės val-džios konstrukciją mūsų Konstitucijoje. Ką jie pastebės? Galbūt įžvelgs Konsti-tucijos kūrėjo, t. y. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pastangas subalansuoti valdžios galias taip, kad bet kuriuo atveju nebūtų nei parlamentokratijos, nei vykdomosios valdžios visavaldiškumo, neatsirastų „va-dizmo“ prielaidų? Ateityje žmonės, aiš-ku, matys, kokia sudėtinga konstrukcija buvo sukurta, tačiau vertindami objekty-viai turėtų patvirtinti, kad tai lėmė isto-rinis politinis lietuvių tautos patyrimas, t. y. vadinamosios istorijos pamokos, iš kurių patirties sėmėsi Konstitucijos kū-rėjai ir leidėjai. Jie negalėtų nesuvokti, kad parlamentinės demokratijos prio-ritetai, akivaizdžiai regimi šiuolaikinėje konstitucinėje sistemoje, buvo neatsi-tiktinai pasirinkti. Nors parlamentinė demokratija ir yra viena sudėtingiausių valstybės valdymo formų, viešos parla-mentinės diskusijos, vieši vykdomosios valdžios darbų svarstymai, konstruktyvi parlamentinė kontrolė yra nepakeičia-mos demokratinio saugumo garantijos. Pagaliau valdžios galių sutelkimas vieno-je institucijoje būtų visiškai neadekvatus


toms geopolitinėms aplinkybėms, kurios yra Lietuvoje.

Ketvirta. Būsimųjų tyrėjų ir vertin-tojų žvilgsnis negalėtų nesustoti ties tuo, kad 1992 metų Konstitucijos teisinei saugai buvo skirtas ypatingas dėmesys. Teisinės užkardos nepagrįstai Konstitu-cijos revizijai, atsakomybė už jos pažei-dimus, išskirtinis konstitucinių įstatymų vaidmuo konstitucinėje sistemoje yra labai svarbios teisinės garantijos, tačiau Konstitucinio Teismo vaidmens išskirti-numas akivaizdus. Jo aktuose, kuriamoje ofi cialiojoje konstitucinėje doktrinoje teisininkai, istorikai matys konstituci-nes aktualijas, konstitucinius konfl iktus, kuriuos objektyviai lėmė demokratinė visuomenės ir valstybės raida. Bus pa-stebėta, kad ir čia, šių dienų Lietuvoje, buvo vadovaujamasi tokia teisingumo samprata, kuri suponuoja ne tik teisinį, bet ir socialinį teisingumą, o fundamen-

taliosios teisės vertybės buvo siejamos su politine morale, t. y. viešosios val-džios institucijų ir pareigūnų padorumu. Turime prielaidų manyti, kad ir ateityje žmonės turės patvirtinti, kad Konstitu-cinis Teismas pagal savo galimybes lėmė Konstitucijos ir jos pagrindu veikiančios konstitucinės sistemos tvarumą, buvo kryptingas taikdarys prieštaringose po-litinėse teisinėse kovose.

Šiame straipsnyje buvo siekiama ap-žvelgti tą panoramą, kurioje galbūt bus vertinama mūsų Konstitucija, o visa kita galima palikti artimesnei ar tolimesnei ateičiai ir joje veiksiantiems žmonėms. Jie, aišku, neišvengiamai matys, kad konstitucinė tikrovė buvo prieštaringa, tačiau suformuoti konstituciniai pagrin-dai buvo veiksminga atrama, padėjusi tautai ir valstybei sergėti suverenitetą, kurio niekas ir jokiomis sąlygomis negali reviduoti ar paneigti.

Nuorodos

1. Birmontienė T. et al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2002, p. 116–117.

2. Banaszak B. Prawo konstytucyjne. 3 wydanie. Warszawa: Wydawnictwo C. H. Beck, 2004, s. 77–80.

3. Lane J.-E. Konstitucija ir politikos teorija. Iš anglų kalbos vertė E. Kūris. Kaunas: Naujasis lan-kas, 2003, p. 192.

4. Paine T. Žmogaus teisės. Iš anglų kalbos vertė D. Stepanienė, E. Morkytė, A. Tijušas. Vilnius: Naujoji Rosma, 2003, p. 232.

5. Ibid.6. Jarašiūnas E. Nuo pirmosios iki naujausių konstitucijų: keletas minčių apie konstitucinio re-

guliavimo raidą. – Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių konstitucinį reguliavi-

mą. Kolektyvinė monografi ja. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2005, p. 12.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir


2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitu-cijai“. – Valstybės žinios, 2004 , Nr. 85-3094.

8. Pumputis A. Konstitucija kaip simbolis ir kaip priemonė. – Jurisprudencija, 2002, Nr. 30, t. 22.

9. Hayek F. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. T. 1: Taisyklės ir tvarka. Iš anglų kalbos vertė A. Degutis. Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 196–197.

10. Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vakarų teisės tradicijos formavimasis. Iš anglų kalbos vertė A. Šliogeris. Vilnius: Pradai, 1999, p. 41.

11. Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002, p. 193–205.12. Mesonis G. Jungtinių Valstijų Konstitucija. – Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio ša-

lių konstitucinį reguliavimą, p. 33–51.13. Laquer W. Europa mūsų laikais. 1945–1992. Iš anglų kalbos vertė A. Sabonis. Vilnius: Amžius,

1995, p. 564.14. Held D. Demokratijos modeliai. Iš anglų kalbos vertė V. Radžvilas. Vilnius: Eugrimas, 2002,

p. 2002.15. Siedentop L. Europos demokratija. Iš anglų kalbos vertė L. Tamas. Vilnius: Vaga, 2003, p. 118.16. Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003, p. 39.17. Lietuvos kelias. D. 1. Parengė S. Ardžiūnas, I. Gruzdytė, O. Volungevičiūtė. Vilnius: Viltis,

1989, p. 49.18. Ibid., p. 89.19. Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas. Sud. D. Blažytė, V. Kašauskienė. Red.

Č. Bauža. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1998, p. 333.20. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989, Nr. 15-167.21. Ibid., 1990, Nr. 8-182.22. Ibid., 1991, Nr. 6-166.23. 2004 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Sutarties dėl Konstitucijos Europai

ratifi kavimo. – Valstybės žinios, 2004, Nr. 170-6239.24. 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos na-

rystės Europos Sąjungoje“. – Ibid., 2004, Nr. 111-4123.25. Sartori G. Lyginamoji konstitucinė inžinerija. Struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas. Iš anglų

kalbos vertė E. Kūris. Vilnius: Poligrafi ja ir informatika, 2001, p. 194.26. Lane J.-E. Konstitucija ir politikos teorija, p. 209.27. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnoja-mąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų papildymo ir pakeitimo“ 8 punkto, kuriuo iš naujo išdėstytas įstatymo „Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas, ir Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pa-keitimo“ 23 punkto, kuriuo iš naujo išdėstytas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septintasis punktas, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės

žinios, 1995, Nr. 22-516.28. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-

publikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos valsty-binių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos


1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 1997, Nr. 23-546.

29. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos valsty-binių pensijų įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mo-kėjimo nuostatų 84 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respubli-kos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 4 daliai (1994 m. liepos 18 d. redakcija)“. – Ibid., 2003, Nr. 115-5221.

The present article seeks to disclose dif-ferent social meanings of the Constitution, al-though, the motive of freedom is exclusively emphasized in constitutionalism, as well as the role of the Constitution while safeguarding the social harmony. The article contends that, while evaluating the historical experience of the de-velopment of constitutionalism, the most sig-nificant sign of the Constitution expressing its social meaning is the fact that the Constitution symbolizes the nation’s struggle for freedom. Under certain circumstances, it was the struggle for human rights and freedoms whereas under other ones, it was the striving to create people’s

SOCIAL MEANINGS OF THE CONSTITUTION

Prof. Dr. Juozas ŽilysMykolas Romeris University

Dean of the Faculty of Law

Summary

own state and to free them from oppression. In both cases, it was the struggle for freedom of man and nations, for legal and, undoubtedly, social justice. The objective of the Lithuanian Nation at the end of the 20th century to recon-struct its own state happened to be the objective of historical justice grounded on legal moral values and the determination to reject the alien legal political structure.

Th e article also highlights the fact that the modern constitutional doctrine does not con-trast the social state with the rule-of-law state – they both constitute the inseparable entirety typi-cal for the democratic concept of the state.

PRANEŠIMAI

I. Įžanga

Socialinės teisės yra svarbi žmogaus konstitucinių teisių sritis. Šiuolaikinė žmogaus teisių doktrina yra grindžia-ma žmogaus teisių nedalomumo ir visų žmogaus teisių vienodo svarbumo prin-cipais. Anksčiau vyravęs požiūris, kad socialinės teisės priskirtinos pozityviųjų teisių sričiai ir būtent joms įgyvendinti reikalingos ypatingos valstybės ekono-minės pastangos, o pilietinės ir politinės teisės priskirtinos negatyviųjų teisių gru-pei, kurios valstybei lyg ir „nekainuoja“, nueina į praeitį, ir vargu ar kas norėtų ginčyti, kad teisei į gyvybę, teisei nebūti kankinamam, rinkimų teisėms užtikrinti nereikalingos didelės valstybės išlaidos.

Pastaraisiais metais kai kuriose Eu-ropos valstybėse plinta tendencija socia-lines teises traktuoti ir kaip individualias, o ne kolektyvines, pripažįstant galimybę jas tiesiogiai ginti teisme. Šis požiūris eg-zistuoja kartu su kitu pripažįstamu po-

Šiame biuletenio skyriuje spausdinami pranešimai, perskaityti 2006 m. rugsėjo 28–29 d.

Dubingių seminarų ir konferencijų centre (Molėtų r.) vykusioje Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo ir Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų šeštojoje

mokslinėje konferencijoje „Asmens socialinės teisės teismų jurisprudencijoje“

KONSTITUCINĖS TEISĖS GAUTI PENSIJĄ INTERPRETAVIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE

Prof. dr. Toma BirmontienėLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja

žiūriu, kad socialinės teisės yra valstybės socialinė politika, kuri priklauso ir nuo valstybės ekonominių išteklių [1].

Tas pats objektyvus socialinės ap-saugos poreikis gali būti traktuojamas skirtingai. Vienais atvejais jis bus laiko-mas socialine rizika ir atitinkamai įtrau-kiamas į specialias socialinės apsaugos schemas, kitais, priešingai, bus suvokia-mas kaip tam tikros socialinės grupės siekis naudotis, visuomenės manymu, nepagrįstomis privilegijomis. Dėl šios priežasties naujieji socialiniai poreikiai sukelia plačias ir audringas diskusijas, ar jie turėtų būti tenkinami, o jeigu turė-tų, tai įstatymų leidėjui iškyla nelengvas uždavinys – juos reglamentuojant nepa-žeisti įvairių visuomenės grupių intere-sų. Prie tokių naujų poreikių galėtume priskirti, pavyzdžiui, išplėstas teisėjų so-cialines garantijas, t. y. teisėjų valstybinę pensiją [2]. Dar sunkesnė užduotis įsta-tymų leidėjui tenka, kai dėl ekonominių ar kitokių socialinės raidos problemų

Prof. dr. Toma Birmontienė ◆326

prireikia riboti socialinių poreikių tenki-nimą. Tokiais atvejais ypač svarbu, kad tų socialinių poreikių nulemti teisių riboji-mai būtų būtini, atitiktų viešojo intereso poreikį, būtų proporcingi teisėtam tiks-lui, nediskriminuotų atskirų visuomenės grupių, būtų grindžiami Lietuvos Respu-blikos Konstitucijos principais.

Svarbu pabrėžti ir Lietuvos Respu-blikos Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotą principą, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas ne-paneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas). Kaip yra pažy-mėjęs Konstitucinis Teismas, „socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuome-nės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių ri-zikų“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas), taigi skirtingi socialinės rizikos veiksnių pripažinimo būdai nacionalinėse socialinės apsaugos sistemose neturėtų būti tapatinami su manipuliacijomis, dėl kurių tos pačios sistemos socialinės apsaugos schemose kartais atsiranda skirtumų, kadangi suin-teresuoti asmenys (potencialūs platesnės socialinės apsaugos schemos taikymo „adresatai“) dažnai daro viską, kad pri-skirtų save sau palankiausiai socialinės rizikos grupei.

Teisė gauti pensiją – svarbi socialinė teisė, kuri kartu su kitomis socialinėmis teisėmis yra įtvirtinta Konstitucijoje ir ne kartą buvo interpretuota Konstituci-nio Teismo nutarimuose. Konstitucijo-je socialinės teisės yra išskirtos į atskirą IV skirsnį, pavadintą „Tautos ūkis ir dar-bas“, tačiau kai kurios socialinės teisės yra įtvirtintos ir kituose skirsniuose [3].

Teisė gauti pensiją yra įtvirtinta Konsti-tucijos 52 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitin-tojo netekimo ir kitais įstatymų numaty-tais atvejais“.

Konstitucijos 52 straipsnio nuos-tatos įvairiais aspektais ne kartą buvo interpretuojamos Konstitucinio Teis-mo jurisprudencijoje, inter alia 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 1997 m. gruodžio 18 d., 1998 m. gegu-žės 6 d., 2000 m. vasario 10 d., 2001 m. spalio 30 d., 2002 m. kovo 4 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. birželio 19 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 200 m. gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. va-sario 7 d. nutarimuose.

Viename iš paskutinių savo nutari-mų (2005 m. vasario 7 d.), kuriame buvo toliau plėtojama konstitucinė socialinių teisių, inter alia teisės gauti pensiją, dok-trina, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kad socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėji-mui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pa-jamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės sta-tusas.

II. Pensija kaip vienas iš socialinės apsaugos sistemos elementų

Socialinė apsauga gali būti supranta-ma kaip visuma priemonių, sukuriančių žmonių, kuriems gresia (arba grės) ne-

◆ KONSTITUCINĖS TEISĖS GAUTI PENSIJĄ INTERPRETAVIMAS 327

tekti uždarbio ar turėti ypatingų išlaidų, solidarumą; tokia socialinės apsaugos samprata grindžiama „pripažintos“ so-cialinės rizikos koncepcija [4]. Manyti-na, kad ir Konstitucijoje yra įtvirtintas visuomenės solidarumo principas, ka-dangi joje, Konstitucinio Teismo teigimu (1997 m. gruodžio 18 d. nutarimas), yra „įtvirtinta valstybės priedermė rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numaty-tų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakanka-mai aprūpinti“.

Konstitucinis Teismas 1997 m. kovo 12 d. nutarime pažymėjo, kad „abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pri-pažinimas yra svarbus užtikrinant so-cialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti; todėl valstybė kuria socialinio aprūpini-mo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socia-linę pagalbą“.

Dėl šių priežasčių vienas sudėtin-giausių socialinės apsaugos sistemos klausimų Lietuvoje yra senatvės ir kito-kių socialinių pensijų sistema. Lietuvos socialinės apsaugos sistema šiuo metu yra grindžiama visuomenės solidarumo ir savanoriško pensijų draudimo princi-pais. Šią pensijų sistemą inter alia sudaro šalpos pensijos [5], valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija [6], valsty-binės pensijos [7], taip pat šiai sistemai sąlyginai gali būti priskirtos vadinamo-sios kaupiamosios pensijos [8]. Atsirasti „kaupiamąsias“ pensijas paskatino siekis padidinti senatvės pensijų dydį. Atsira-dus šioms pensijoms, Lietuvos socialinės

apsaugos srityje buvo atsisakyta absoliu-tinti socialinio solidarumo principą ir atsigręžta į liberalųjį socialinės apsaugos modelį, paremtą kaupiamuoju principu.

Visgi dėl neprivalomo pobūdžio „kaupiamąją“ pensiją vargu ar galima vertinti pagal tuos pačius kriterijus, kurie taikomi vertinant valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Taip pat būtų galima svarstyti, ar „kaupiamosios“ pen-sijos, kurios iš esmės yra civilinių teisi-nių santykių objektas, gali būti laikomos pensijomis Konstitucijos 52 straipsnio prasme.

Reikėtų pažymėti, kad Konstitucinis Teismas teisinio reguliavimo dėl „kau-piamųjų“ pensijų ir šalpos pensijų nėra kvestionavęs ir artimiausiu metu neketi-na to daryti, kadangi jokio prašymo ištir-ti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konsti-tucijai nėra priimta nagrinėti.

III. Konstitucinės teisės gauti pensiją samprata

Konstitucijos 52 straipsnis, įtvirti-nantis žmogaus teisę į socialinę apsaugą, Konstitucinio Teismo aktuose buvo ne kartą interpretuojamas. Nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylas Konstituci-nis Teismas suformavo gana plačią kons-titucinę teisės gauti pensiją, kaip vienos iš socialinių žmogaus teisių, doktriną.

Konstitucinis Teismas 2002 m. lap-kričio 25 d. nutarime pažymėjo, kad pa-gal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Socialinių tei-sių požiūriu Konstitucijos 52 straipsnyje vartojama sąvoka „pilietis“ turėtų būti aiškinama plečiamai. 1997 m. gruodžio 18 d. nutarime Konstitucinis Teismas


nurodė, kad, „realizuodama konstituci-nės ir tarptautinės teisės normas, valsty-bė nustatė ne tik savo piliečių, bet ir kitų Lietuvos Respublikoje legaliai nuolat gy-venančių ir dirbančių asmenų teisę gauti socialinę paramą, jei jie yra draudžiami arba apdrausti privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu. Tokiems asmenims, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, mokamos pensijos, nedarbo, ligos, mai-tintojo netekimo pašalpos, taip pat kom-pensacijos gydymo ir profi laktikos išlai-doms teisės aktuose nustatyta tvarka“.

Konstitucinis Teismas dar nėra su-formulavęs universalios konstitucinės pensijos sampratos, tačiau yra nuro-dęs kai kuriuos esminius jos elementus. Konstitucinę pensijos sampratą Konsti-tucinis Teismas formulavo aiškindamas Konstitucijos 52 ir 90 straipsnius. Taigi konstitucinė pensijos samprata yra pla-tesnė negu eksplicitiškai įtvirtinta Kons-titucijos 52 straipsnyje – ji nėra siejama vien su visuomenės solidarumo principu pagrįsta socialine parama. Pagal šią sam-pratą pensijos funkcija yra ne tik kom-pensuoti dėl įvairių socialinės rizikos faktorių prarandamas pajamas – kartais ji turi ir kitas savarankiškas socialines funkcijas.

Konstitucinis Teismas išskyrė vi-soms pensijoms taikomą bendrą reika-lavimą – būtent kad sąlygos ir pagrindai gauti pensijas, jų dydžiai, skyrimo ir mo-kėjimo sąlygos turi būti nustatyta įstaty-me, o tais atvejais, kai, esant tam tikroms sąlygoms, atskirų grupių asmenys neturi teisės gauti minėtos pensijos, tokie asme-nys taip pat turi būti nurodomi įstatyme.

Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymą, kuriame nustatyta,

kokiems asmenims yra skiriamos ir mo-kamos pensijos, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindai bei sąlygos, taip pat jų dydžiai, kiekvienu atveju turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, Kons-titucijoje įtvirtintų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės imperatyvų.

Konstitucijos 52 straipsnyje nusta-tyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlys-tės, maitintojo netekimo ir kitais įstaty-mų numatytais atvejais. Šia konstitucine norma užtikrinamas piliečių socialinio aprūpinimo reguliavimas įstatymais, to-dėl Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad „poįstatyminiu aktu nega-lima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties“ (Konstitucinio Teis-mo 1998 m. gegužės 6 d., 2001 m. spalio 30 d. nutarimai). „Poįstatyminiais teisės aktais galima nustatyti tik socialinės ap-saugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendinimo tvarką; socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų pro-cedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai porei-kį įstatyminį teisinį reguliavimą detali-zuoti ir konkretinti poįstatyminiuose tei-sės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija tam tikroje srityje“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas).

Konstitucijos 52 straipsnyje nurody-tos pensijos ir socialinė parama – tai vie-na iš socialinės apsaugos formų. Šiame


straipsnyje esanti formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įstatymu būtinai turi būti nustatytos šiame straipsnyje išvardytos pensijos (senatvės, invalidu-mo) ir socialinės paramos rūšys (nedar-bo, ligos, našlystės ir maitintojo neteki-mo atvejais), taip pat kad įstatymu gali būti nustatytos ir kitos (Konstitucijos 52 straipsnyje nenurodytos) pensijos bei socialinės paramos rūšys (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai).

Taip pat privalo būti ne tik įstatymu nustatytos Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijų ir socialinės paramos rūšys, bet ir užtikrintas tinkamas žmo-gaus teisės gauti pensiją ar socialinę pa-ramą įgyvendinimas bei teisinis gynimas (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Konstitucijos 52 straipsnio nuos-tatos, laiduojančios piliečiams teisę į socialinę apsaugą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyven-dinimo ir teisinio gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla impera-tyvas – asmuo turi teisę į savo pažeistos teisės gynimą nepriklausomame ir neša-liškame teisme ir kad ši teisė negali būti dirbtinai varžoma ar net paneigta.

Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį ap-rūpinimą valstybei kyla pareiga jį garan-tuoti nurodytiems asmenims tokiais pa-grindais bei dydžiais, kurie nustatyti įsta-

tyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata su-ponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstaty-mu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, ati-tinkantiems įstatymo nustatytas sąlygas.

Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis konsti-tucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir tei-sinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nuta-rimai).

Pagal Konstituciją ir jai neprieš-taraujančius įstatymus teisė reikalauti mokėti nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straips-nio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Asmuo, kuris atitin-ka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra pa-skirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuo-savybę. Pagal Konstitucijos 23 straips-nį ši teisė turi būti saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Tais atvejais, kai pensijos skyrimas ir mokėjimas yra siejamas su asmens da-lyvavimu formuojant socialinio draudi-mo fondą, senatvės pensijos dydis negali


nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Konstitucijos 52 straipsnio formu-luotė „valstybė laiduoja“ suponuoja įsta-tymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimą ir pensijų mokėjimą. Tačiau valstybėje gali susida-ryti tokia ypatinga situacija (ekonomi-nė krizė, gaivalinė nelaimė ir pan.), kai neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti. Tokiais išimti-niais atvejais pensijų santykių teisinis re-guliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant senatvės pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Sumažintos senatvės pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija. Pažymėti-na, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais senatvės pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pu-siausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų; senatvės pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d. nuta-rimai).

Paskirtos pensijos mokėjimui taiky-tinas ir principas non bis in idem. Kons-titucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nu-tarime pažymėjo, kad situacija, kai asme-niui, nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą, nutraukiamas paskirtos pen-sijos mokėjimas, savo griežtumu prilygs-ta kriminalinei bausmei, vadinasi, asmuo už tą patį nusikaltimą yra baudžiamas du kartus.

Kadangi Konstitucija – vientisas ak-tas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), Konstitucijos principai ir normos su-daro darnią sistemą, tai ir Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos aiškintinos atsi-žvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į konstitucinį teisinės valsty-bės principą, Konstitucijos 21 straips-nio 1–3 dalių, 23, 29, 30, 31 straipsnių, 48 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio nuostatas. Nė vienos Konstitucijos nuo-statos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors ki-tos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijo-je įtvirtinta vertybių pusiausvyra (Kons-titucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas).

Nors Konstitucijoje nėra nustatyta pareigos valstybei laiduoti asmenims tam tikro dydžio pensiją, nederėtų to vertinti kaip valstybės diskrecijos nustatyti pen-sijos dydį, neatitinkantį net minimalių žmogaus poreikių. Valstybės diskreciją nustatyti pensijų dydžius saisto Konsti-tucijos imperatyvai. Teisę gauti pensijas reikėtų vertinti nepriešinant šios asmens teisės kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms žmogaus teisėms, kaip antai teisei į žmo-gaus orumo apsaugą, teisei būti apsaugo-tam nuo orumo žeminimo. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad Kons-titucija draudžia nustatyti tokį teisinį re-guliavimą, kai asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimy-bės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo jurispru-dencijoje, ypač pabrėždamas Konstituci-


jos 52 straipsnio ir 48 straipsnio 1 dalies sisteminį ryšį, pažymi, kad „negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pa-gal kurį asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai pasi-rinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu; galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo negali laisvai pasirinkti darbo bei vers-lo dėl to, kad įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol mokė-ta senatvės pensija ar jos dalis“ (Konsti-tucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, nagrinėda-mas konstitucinės justicijos bylas, yra atskleidęs ir keleto konkrečių pensijų bū-tinus elementus, kaip antai:

– dėl vienos iš Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytų pensijos rūšių – senatvės pensijos Kons-titucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime nurodė tokius šiai pensijai ke-liamus reikalavimus: įstatymu turi būti nustatyta amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pen-sijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, są-lygos, dydžiai; tai nustatydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų;

– 2000 m. vasario 10 d. nutarime Konstitucinis Teismas nukentėjusiųjų as-menų valstybinę pensiją iš esmės trakta-vo kaip savarankišką socialinės paramos, skiriamos asmenims, patyrusiems tam tikrų praradimų, rūšį; pagal Konstituci-jos 52 straipsnį asmenys, turintys teisę

gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas, pagrindai jas gauti ir jų dydžiai, skyrimo bei mokėjimo sąlygos turi būti nustatyta įstatyme;

– Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime konstatuota, jog Konstitucijos 90 straipsnio nuostatos suponuoja tai, kad neatskiriamas Res-publikos Prezidento fi nansavimo ele-mentas ir valstybės vadovo konstitucinė socialinė garantija yra Respublikos Pre-zidento pensija. Pagal Konstituciją įsta-tymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį šios pensijos dydį, tokias jos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, kurios atitiktų Respu-blikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, orumą, jo individualų, išskirtinį teisinį statusą. Konstitucijos 90 straipsnio nuo-statos reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjui neleidžiama nustatyti tokio teisinio re-guliavimo, pagal kurį koks nors asmuo, kuris nebuvo išrinktas Respublikos Pre-zidentu, galėtų gauti Respublikos Prezi-dento pensiją.

Pažymėtina, kad ofi ciali konstitu-cinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo, inter alia teisės gau-ti pensiją, klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus tos doktrinos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės jus-ticijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atsklei-džiamais Konstitucinio Teismo aktuo-se, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Taigi, ka-dangi Konstitucinis Teismas yra priėmęs nagrinėti ne vieną prašymą ištirti įvairius teisės gauti pensiją teisinio reguliavimo


aspektus, konstitucinė teisės gauti pensi-ją doktrina bus ir toliau plėtojama [9].

IV. Teisės gauti pensiją interpretavimas kai kuriose tarptautinėse sutartyse

Žmogaus teises ir laisves įtvirtinan-tys tarptautiniai dokumentai, jų taiky-mo praktika ir ypač Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija yra ne tik svarbus Konstitucinio Teismo source

d’inspiration, bet ir, kaip savo nutarimuo-se ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas (pvz., 2005 m. rugsėjo 29 d. nu-tarime), kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktualu ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui.

Socialinės teisės ir jų apsauga – svar-bi tarptautinių sutarčių sritis. Tarptauti-nės sutarys daro nemažą įtaką naciona-linės teisės doktrinai, formuoja požiūrį į žmogaus teisių garantijas. Požiūris į socialines teises kaip į savarankišką, nuo pilietinių ir politinių teisių atskirto teisi-nio reguliavimo objektą lieka praeityje, kadangi šiuolaikinė Europos žmogaus teisių doktrina jas vertina kaip integra-lias žmogaus teises. Nors istoriškai taip susiklostė, kad Jungtinių Tautų ir Euro-pos Tarybos dokumentuose šios teisės buvo kodifi kuojamos atskirai, Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinoje jos vertinamos kaip susietos su pilietinėmis teisėmis. Kai kurias socialines teises Eu-ropos Žmogaus Teisių Teismas, aiškinda-mas ir interpretuodamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konven-cijoje (toliau – Europos žmogaus teisių konvencija) įtvirtintas teises, apgina ir įtvirtina kaip svarbias žmogaus teises.

Europos Sąjungos pagrindinių tei-sių chartijoje, kuri 2000 m. buvo priim-ta Nicoje ir yra integruota į Sutartį dėl Konstitucijos Europai [10], socialinės teisės yra įtvirtintos kartu su pilietinėmis ir politinėmis teisėmis, jos neišskirtos į atskirą teisių sritį. Teisė į socialinę apsau-gą ir socialinę paramą yra reglamentuota šios chartijos IV skyriaus „Solidarumas“ 34 straipsnyje.

Teisė į pensijas ir kitas socialinės apsaugos sistemos teikiamas išmokas saugotina pagal Europos socialinės char-tijos (pataisytos) [11] 12 straipsnį, kurio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės, šios chartijos dalyvės, įsipareigoja sukurti arba toliau plėtoti socialinės apsaugos sistemą [12]. Pažymėtina, kad Europos socialinių teisių komitetas savo 2004 ir 2006 m. priimtose išvadose konstatavo, jog dėl pernelyg mažo kai kurių sociali-nės apsaugos išmokų (įskaitant senatvės pensijas) dydžio padėtis Lietuvoje neati-tinka Europos socialinės chartijos (patai-sytos) 12 straipsnio nuostatų [13].

Europos Žmogaus Teisių Teismas ir anksčiau veikusi Europos žmogaus teisių komisija savo jurisprudencijoje ne kartą įvairiais aspektais yra interpretavę teisę į pensiją. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją socialinės teisės gali būti ginamos įvairia apimtimi – pa-gal Europos žmogaus teisių konvencijos 6, 8, 14 straipsnius, šios konvencijos pro-tokolo Nr. 1 1 straipsnį, ypač tais atvejais, kai teisė į pensiją siejama su teise į nuosa-vybę. Minėto protokolo 1 straipsnyje yra nustatyta:

„Kiekvienas fi zinis ar juridinis as-muo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti at-


imta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptauti-nės teisės principais.

Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taiky-ti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mo-kėjimą.“

Pagal ginamos teisės atsiradimo pa-grindą pensijų, socialinių išmokų san-tykiai priskirtini prie Europos žmogaus teisių konvencijos teisių, kylančių iš vie-šosios teisės santykių. Pastaruoju metu pagal šios konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį reikalavimo teisės ir interesai, kaip nuosavybė, yra ginami netgi daž-niau nei teisės į materialius daiktus.

Buvusi Europos žmogaus teisių ko-misija yra išskyrusi dvi pagrindines so-cialinės apsaugos sistemas: pagal pirmąją sistemą asmuo, mokantis įmokas į atitin-kamą fondą, įgyja teisę į tam tikrą fondo dalį, kuri gali būti nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju; pagal antrąją sistemą nėra įmokų dydžio ir gaunamų išmokų santykio tiesioginės priklausomybės. Tai-kant pirmąją sistemą įmokos mokėjimas suteikia nuosavybės teisę į atitinkamą fondo dalį. Taikant antrąją sistemą, grin-džiamą socialinio solidarumo principu, kuris atspindi visos visuomenės atsako-mybę, jos dalyviui atsiranda reikalavimo teisė ne į apibrėžtą turto dalį, o tik į lūkes-tį, galimybės kurį įgyvendinti priklauso nuo pensijos mokėjimo metu valstybėje esančių sąlygų. Europos žmogaus teisių

komisija, spręsdama peticijos priimtinu-mo klausimą, 1974 m. byloje Müller prieš

Austriją (Nr. 5849/72) yra pažymėjusi, kad asmenys, mokantys įmokas į soci-alinio draudimo fondus, neįgyja teisių į įmokas atitinkančių dydžių pensijas, nes Europos žmogaus teisių konvencija negarantuoja teisės į tam tikro dydžio pensiją (vienas iš tokio sprendimo argu-mentų tas, kad socialinės apsaugos sis-temos veikimas negali būti tapatinamas su privačios draudimo kompanijos val-dymu). Tačiau Europos žmogaus teisių komisija šioje byloje pažymėjo, kad tam tikrais atvejais, kai dėl išmokų svyravi-mo pensijos dydis sumažėja, tai gali būti traktuojama kaip Europos žmogaus tei-sių konvencijos pažeidimas.

1978 m. byloje X prieš Nyderlandus (Nr. 6852/74) Europos žmogaus teisių komisija, spręsdama peticijos priimtinu-mo klausimą, konstatavo, kad privalomų įnašų į pensijų fondą mokėjimas tam tikromis aplinkybėmis gali sukurti nuo-savybės teisę į to fondo tam tikrą dalį, ir tokiai teisei įtakos gali turėti fondo pa-skirstymo būdas.

1997 m. byloje Szrabjet ir Clarke

prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 27004/95, 27011/95) Europos žmogaus teisių ko-misija, spręsdama peticijos priimtinumo klausimą, patvirtino, kad teisė į pensiją (bazinę ir papildomą, mokamą iš Nacio-nalinio draudimo fondo biudžeto) pagal Europos žmogaus teisių konvencijos pro-tokolo Nr. 1 1 straipsnį yra nuosavybės teisė, tačiau jai įgyti reikalingas ir paties asmens įnašas (įmokos, mokamos nuo darbo užmokesčio). Europos žmogaus teisių komisija taip pat nustatė, kad pen-sijų mokėjimo kaliniams sustabdymas,


kol jie yra įkalinimo įstaigoje ir juos iš-laiko valstybė, yra teisėtas ir nepažeidžia minėto protokolo 1 straipsnio, kadan-gi tai atitinka viešąjį interesą. Europos žmogaus teisių komisija pažymėjo, kad priešingu atveju kalinio padėtis taptų palankesnė, gaudamas pensiją ir kaupda-mas pinigus jis turėtų neteisėtos naudos, nes tuo metu, būdamas įkalinimo įstai-goje, jis yra išlaikomas valstybės.

Nuostatą, kad teisė į išmokas iš įmo-komis pagrįstos socialinės apsaugos sis-temos traktuotina kaip teisė į nuosavybę pagal Europos žmogaus teisių konvenci-jos protokolo Nr. 1 1 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įtvirtinęs bylose Gaygusuz prieš Austriją, Willis

prieš Jungtinę Karalystę, Koua prieš Pran-

cūziją. 1996 m. byloje Gaygusuz prieš Aus-

triją (Nr. 17371/90) Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad teisė į bū-tinąją paramą, pagrįstą įmokomis į ne-darbo draudimo fondą, pagal Europos žmogaus teisių konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį yra turtinė teisė. Teismas apgynė teisę į socialinės nedarbingumo pašalpos mokėjimą kaip nuosavybės teisę, pritaikęs netiesioginio ryšio tarp gautinos išmokos ir asmens mokėjimų kriterijų. Šioje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas praplėtė socialinės teisės į socialines išmokas gynimą.

2002 m. byloje Willis prieš Jung-

tinę Karalystę (Nr. 36042/97) Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažy-mėjo, kad teisė į našlės (našlio) pensi-ją yra nuosavybės teisė pagal Europos žmogaus teisių konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį nepriklausomai nuo to, kas – sutuoktinis (pareiškėjas) ar sutuok-

tinė – mokėjo įmokas į draudimo fondą. Šioje byloje Europos Žmogaus Teismas suformulavo ir draudimą socialinių iš-mokų srityje diskriminuoti asmenį dėl lyties. Teismas konstatavo, kad atsisaky-mas mokėti našlio pensiją dėl pareiškėjo lyties (kai tiek vyras, tiek moteris dirbda-mi moka įmokas Nacionaliniam draudi-mo fondui ir kai moteriai tokioje pačioje situacijoje minima pensija būtų paskirta) neatitinka Europos žmogaus teisių kon-vencijos 14 straipsnio (diskriminacijos draudimas) reikalavimų.

2003 m. byloje Koua prieš Prancū-

ziją (Nr. 40892/98) Europos Žmogaus Teisių Teismas teisę į pašalpą pripažino nuosavybės teise Europos žmogaus teisių konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio kontekste ir pažymėjo, kad pilietybės ne-turėjimas taip pat negali būti priežastimi neskirti ir nemokėti pašalpos. Šioje bylo-je buvo sprendžiamas neįgalaus asmens teisės į socialinę paramą, nepaisant to, ar jis mokėjo nacionalinės teisės aktuose numatytas įmokas, klausimas.

Teisė gauti socialinę išmoką gali būti vertinama ir tinkamo proceso aspektu. 2006 m. byloje Pronina prieš Ukrainą

(Nr. 63566/00) pareiškėjas ginčijo tai, kad teismas nepateikė argumentų, kodėl jis pareiškėjo ginčijamos teisės į pensiją nevertino konstitucingumo aspektu. Šio-je byloje pareiškėjas ginčijo gaunamos pensijos dydį, kad jis neatitiko minima-laus dydžio kriterijaus, kuris yra įtvirtin-tas Ukrainos Konstitucijoje ir kuris nega-li būti mažesnis nei minimalus gyvenimo lygis. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad buvo pažeista Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, nes teismas šio pareiškėjo argu-


mento neanalizavo ir šiuo aspektu ne-pateikė sprendimo argumentų. Pažymė-tina, kad šioje byloje (kaip buvo minėta, ir ankstesnėse Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose) inter alia Europos Žmo-gaus Teisių Teismas pažymėjo, kad Euro-pos žmogaus teisių konvencija negaran-tuoja teisės į teismą, turintį kompetenciją pripažinti įstatymą (teisę) negaliojančiu ar pateikti ofi cialią įstatymo interpretaci-ją, arba kad būtų kreiptasi į nacionalinį ar tarptautinį teismą dėl preliminaraus sprendimo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas nevertina valstybės pasirinktos socia-linės sistemos, valstybėms paliekamos plačios galimybės (angl. margin of appre-

ciation) nustatyti, kaip bus įgyvendina-ma socialinė politika. Teisė į pensiją, kaip ir kai kurios kitos reikalavimo teisės, yra pagrįstos viešąja teise. Tačiau teisė gauti pensiją ar kitą socialinę išmoką, įvyk-džius tam tikras sąlygas, Europos Žmo-gaus Teisių Teismo pripažįstama turtine teise atliktų mokėjimų atžvilgiu, vis dėlto negali būti automatiškai prilyginta tei-sei gauti tam tikro dydžio pinigų sumą. Valstybė gali keisti mokėtinas socialines išmokas, nediskriminuodama jų gavėjų, jei tai paremta valstybės vykdoma racio-nalia socialine politika ir užtikrina ben-dro visuomenės intereso ir reikalavimo apsaugoti asmens pagrindines teises pu-siausvyrą.

Nuorodos

1. Baltutytė E. Europos socialinė chartija ir socialinės teisės Konstitucijoje. – Jurisprudencija, 2002, 30 (22), p. 75, 79.

2. Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymas. – Valstybės žinios, 2002, Nr. 73-3088.

3. Konstitucijos 146 straipsnis:„Valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos, taip pat karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas.Valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos, taip pat šeimas tų piliečių, kurie gindami Valstybę žuvo ar mirė.“

4. Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus. Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 47.5. Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas. – Valstybės žinios, 2005,

Nr. 71-2556.6. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų įstatymas. – Ibid.,

2005, Nr. 71-2555.7. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas. – Ibid., 1994, Nr. 101-2018.8. Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. birželio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos pensijų fondų

įstatymą (Ibid., 1999, Nr. 1765), kuriuo buvo sukurti pagrindai naujai pensinio draudimo pakopai – pensijų draudimui privačiuose pensijų fonduose.

9. Byla Nr. 09/06 dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valsty-bės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstai-gų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai; byla Nr. 30/06 dėl Lietuvos Respublikos vidaus


reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalė-jimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 52 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijai; byla Nr. 38/04-39/04 Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straips-nio 6 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

10. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifi kavimo“, kuriuo Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. lapkričio 11 d. ratifi kavo Sutartį dėl Konstitucijos Euro-pai. – Valstybės žinios, 2004, Nr. 170-6239. Sutarties dėl Konstitucijos Europai II-94 straipsnis:„1. Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis sociali-nėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles ir praktiką motinystės atveju, susirgus, patyrus nelaimingą atsitikimą dar-be, esant išlaikytiniu ar sulaukus senatvės, taip pat netekus darbo.

2. Kiekvienas Sąjungoje teisėtai gyvenantis ir teisėtai gyvenamąją vietą keičiantis asmuo turi teisę gauti socialines pašalpas ir naudotis socialinėmis lengvatomis pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus ir praktiką.

3. Siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę pa-ramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nusta-tytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų.“

11. Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) ratifi kavimo“. – Valstybės žinios, 2001, Nr. 49-1699; Europos socialinė chartija (pataisyta). – Ibid., 2001, Nr. 49-1704.

12. Europos socialinės chartijos (pataisytos) 12 straipsnis:„Siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę apsaugą, Šalys įsi-pareigoja:1. Sukurti arba toliau išlaikyti socialinės apsaugos sistemą.2. Išlaikyti tinkamo lygio socialinės apsaugos sistemą – bent tokio, kuris yra būtinas Europos socialinės apsaugos kodeksui ratifi kuoti.3. Stengtis, kad socialinės apsaugos sistema nuolat tobulėtų, pasiektų aukštesnį lygį.4. Imtis priemonių sudarant atitinkamus dvišalius ar daugiašalius susitarimus ar kitais būdais ir laikantis tokiuose susitarimuose nustatytų sąlygų, kad būtų užtikrintas:a) vienodas kitų Šalių piliečių ir jų pačių piliečių naudojimasis teisėmis į socialinę apsaugą, įskaitant pagal socialinės apsaugos įstatymus teikiamų lengvatų išlaikymą nepriklausomai nuo asmenų, kurie naudojasi teise į socialinę apsaugą, kilnojimosi Šalių teritorijose;b) teisių į socialinę apsaugą suteikimas, išlaikymas ir atnaujinimas tokiomis priemonėmis kaip draudimo laikotarpio ar darbo stažo, įgyto pagal kiekvienos Šalies įstatymus, susumavimas.“

13. European Commitee of Social Rights. Conclusions 2006 ( Lithuania) Articles 1, 5, 6, 7, 12, 13, 16, 19, 20 of the Revised Charter, p. 26. – www. coe.int.

337

Šiandien demokratinė teisinė vals-tybė yra socialiai atsakinga, arba soci-alinė, valstybė. Tai tokia valstybė, kuri savo įstatymų leidyba, valdymu ir teisena stengiasi kuo plačiau įtvirtinti socialinio teisingumo postulatą. Socialinės šalies tikslas – sumažinti esminius socialinius visuomenės skirtumus, kiekvienai gy-ventojų grupei užtikrinti tam tikrus gy-venimo standartus [1].

Pagrindinės socialinės teisės, be abejo, yra viena sudėtingiausių Konsti-tucinio Teismo nagrinėjamų sričių. Šios teisės „yra labai svarbios, tačiau kartu ir ypatingos, skirtingos žmogaus teisės, nes jų įgyvendinimas priklauso nuo kiekvie-nos šalies ekonominės padėties ir priei-namų išteklių. Todėl ir tarptautiniuose dokumentuose socialinės teisės apibrė-žiamos kaip visuotinė valstybės pareiga, o valstybėms narėms paliekamos plačios galimybės įgyvendinti šias teises“ [2].

Kaip žinome, pagrindinės socialinės žmogaus teisės tarptautiniu lygiu pir-miausia buvo įtvirtintos Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, plačiau jos nagrinėjamos 1966 m. gruo-džio 19 d. pasirašytame Jungtinių Tautų Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (toliau – Pak-tas) ir Europos socialinėje chartijoje (to-liau – Chartija). Latvijos Respublika yra

PAGRINDINIŲ SOCIALINIŲ TEISIŲ APSAUGA LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO

TEISMO JURISPRUDENCIJOJE

Prof. dr. Aivars EndziņšLatvijos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas

ratifi kavusi visus minėtus dokumentus. Kaip žinome, Chartija suteikia galimybę savo šalims pasirinkti, kurias iš II dalyje numatytų teisių laikyti sau privalomo-mis, o kurių – ne. Priimdama įstatymą „Dėl Europos socialinės chartijos“ La-tvija, remdamasi Chartijos 20 straipsniu, sau privalomais pasirinko 1, 5, 6, 8, 9, 11, 13, 14, 16 ir 17 straipsnius.

Kitaip nei pagrindinės žmogaus tei-sės, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrin-dinių laisvių apsaugos konvencijoje ir kontroliuojamos Europos Žmogaus Tei-sių Teismo, pagrindinėms socialinėms teisėms nėra nustatyta tokio veiksmingo tarptautinio teismo apsaugos mechaniz-mo. Todėl Konstitucinio Teismo darbe labai mažai naudojamasi tarptautinių teismų praktika. Iš esmės skiriasi ir so-cialinių teisių įtvirtinimas įvairių šalių konstitucijose, taip pat šalių ekonominė padėtis ir prieinami ištekliai. Galimybės pasinaudoti kitų šalių konstitucinių teis-mų praktika ir patirtimi yra ribotos. Tai iš dalies apsunkina Konstitucinio Teismo darbą priimant sprendimus.

Viena vertus, kai kurių vadinamųjų „senųjų demokratijų“ valstybių konsti-tucijose socialinės valstybės idėja yra tik principo lygmens. Kaip pagrindinės tei-sės yra įtvirtintos tik tam tikros sociali-nės teisės.

Prof. dr. Aivars Endziņš ◆338

Pavyzdžiui, Vokietijos Federaci-nės Respublikos Pagrindinio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad Vokietijos Federacinė Respublika yra de-mokratinė ir socialinė federacija. Vokie-tijos Federalinis Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad socialinės valstybės klauzulė pirmiausia yra skirta įstatymų leidėjui, kuris turi socialinės valstybės poreikius pritaikyti konkrečiam atvejui. Be to, įstatymų leidėjui šioje srityje yra suteikta daug laisvės. Nepagrįstų reikala-vimų atsiranda tik išimtiniais atvejais [3]. Tai nereiškia, kad Vokietijoje teismas, juo labiau Konstitucinis Teismas, negina asmens socialinių teisių. Priešingai. Ta-čiau čia nereikėtų kalbėti apie konstitu-ciniu lygmeniu expressis verbis įtvirtintą pagrindinių socialinių teisių apsaugą. Specialiai šiam tikslui įsteigtuose sociali-niuose teismuose asmuo gali ginti įstaty-mų jam garantuojamas teises. Federalinis Konstitucinis Teismas dažniausiai aiški-nasi, ar tam tikruose valdžios institucijų išleistuose aktuose yra paisoma Konsti-tucijoje įtvirtinto lygybės principo.

Kita vertus, valstybės, atsiradusios iširus SSRS, į savo konstitucijas neretai įtraukia labai daug socialinių teisių.

Antai Azerbaidžano Respublikos Konstitucijoje, be 16 straipsnyje skelbia-mų valstybės įsipareigojimų socialinio vystymosi srityje, kelete straipsnių kaip pagrindinės teisės yra įtvirtintos teisė į darbą, teisė į poilsį, teisė streikuoti, teisė į socialinį aprūpinimą, teisė į sveikatos apsaugą ir kt. Azerbaidžano teisininkai ir mokslininkai pripažįsta, jog teisė į so-cialinį aprūpinimą yra teisė prašyti, kad valstybė nepasiturintiems ir skurstan-tiems bendruomenės nariams padalytų

dalį tų lėšų, kurias ji surenka iš piliečių kaip mokesčius [4].

Europos teisinėje erdvėje valstybės vienodai supranta tai, kad demokratinė teisinė valstybė turi būti socialiai atsa-kinga valstybė. Tačiau labai skiriasi su-pratimas, kiek socialinės valstybės prin-cipas yra tik bendra šalies prievolė ir kiek asmuo gali reikalauti tam tikrų socialinių teisių teisme arba ginti savo pagrindines teises konstituciniame teisme.

Nagrinėjant Europos Konstitucijos projektą labai ryškiai atsiskleidė ir Euro-pos Sąjungos valstybių narių nuomonių skirtumai. Kaip žinome, Europos Sąjun-gos Pagrindinių teisių chartijoje, tapu-sioje Konstitucijos sudedamąja dalimi, yra numatyta ir įvairių socialinių teisių. Įdomu tai, kad buvusi Vokietijos Federa-linio Konstitucinio Teismo pirmininkė prof. Jutta Limbach, Latvijoje viešėjusi jau kaip Goethe’s instituto prezidentė, savo pranešimui buvo parinkusi temą apie pagrindines socialines teises Euro-pos Konstitucijos projekte. Ji pripažino, kad pagrindinis iškylantis teisinio pobū-džio klausimas yra tas, ar Europos Kons-titucijos projekte minimos pagrindinės socialinės teisės laikytinos politiniais tikslais, kurių valstybių narių įstatymų leidėjai turėtų siekti, ar, priešingai, jos laikytinos tiesiogiai taikomomis teisės normomis, kurios suteikia individui su-bjektyvių teisių ir kurias užtikrinti (pvz., teisę į darbą) galima reikalauti teismuo-se [5]. J. Limbach savo pranešime stojo už „atsargesnį“ aiškinimą.

Kokį variantą pasirinko Latvija?Latvijos Respublikos Konstitucija

(toliau – Konstitucija), kaip žinome, pri-imta 1922 m. Jos pirminėje redakcijoje

◆ PAGRINDINIŲ SOCIALINIŲ TEISIŲ APSAUGA 339

expressis verbis nėra normų, kurios nu-statytų bent socialiai atsakingos valsty-bės principus.

Tačiau Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, kad Latvija yra nepriklausoma demokratinė respublika. Konstitucinis Teismas daugelyje savo sprendimų pa-grindė, kad šiame straipsnyje yra įtvir-tinta daug demokratinės teisinės valsty-bės principų, taip pat ir teisingumo prin-cipas. Tačiau Konstituciniam Teismui neiškilo būtinybės spręsti, ar iš Kons-titucijos 1 straipsnio kyla ir socialinės valstybės principas. Gali būti, dėl to, kad 1998 m. Konstituciją papildžius 8 skyriu-mi „Pagrindinės žmogaus teisės“ Latvijos konstitucinis įstatymų leidėjas į jį įtraukė keletą pagrindinių socialinių teisių.

Konstitucijos 106 straipsnyje kiek-vienam yra įtvirtinta teisė laisvai pagal savo gebėjimus ir kvalifi kaciją pasirinkti užsiėmimą ir darbo vietą, taip pat nusta-tyta, kad priverčiamasis darbas yra drau-džiamas. Priverčiamuoju darbu nelaiko-mas katastrofų bei jų padarinių likvida-vimas ir darbai, skirti teismo sprendimu.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnį kiekvienas darbuotojas turi teisę už atlik-tą darbą gauti tam tikrą atlyginimą, kuris negali būti mažesnis už valstybės nusta-tytą minimalų darbo užmokestį, teisę į poilsį savaitgaliais ir kasmetines moka-mas atostogas.

Savo ruožtu pagal Konstitucijos 108 straipsnį „darbuotojai turi teisę pa-sirašyti kolektyvinę sutartį, taip pat teisę streikuoti. Valstybė saugo profesinių są-jungų laisvę“.

Konstitucijos 109 straipsnyje nusta-tyta, kad „kiekvienas turi teisę į sociali-nį aprūpinimą senatvės, nedarbingumo,

nedarbo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.

O Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtinta, kad „valstybė saugo ir remia santuoką – moters ir vyro sąjungą, šeimą, tėvų ir vaikų teises. Valstybė ypač globoja neįgalius vaikus, vaikus, likusius be tėvų globos arba nukentėjusius nuo smurto ar prievartos“.

Pagal Konstitucijos 111 straipsnį „valstybė saugo žmogaus sveikatą ir kiek-vienam garantuoja būtinąją medicinos pagalbą“.

Minėtos normos suformuluotos Konstitucijai būdingu lakonišku stiliumi. Kai kurios iš jų apima tiek pagrindines socialines teises, tiek kitas pagrindines teises ir laisves.

Rengiant įstatymo projektą dėl nor-mų, įtvirtinančių pagrindines socialines teises, buvo kilusios smarkios moksli-ninkų diskusijos. Pavyzdžiui, tuometi-nis Latvijos universiteto Teisės fakulteto Žmogaus teisių instituto vadovas M. Mi-tas suabejojo įstatymų leidėjo atsakingu-mu renkantis garantijas, kurias reikėtų saugoti Konstitucijoje [6], ir teigė, kad socialinių teisių srityje Konstitucijos ga-rantijos yra siauresnės už tarptautinius standartus [7].

Tačiau tuometinis Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas iš Latvijos Egilas Levitas savo pastabose apie Konstitucijos 8 skyrių rašo: „Minčių gali sukelti sky-riuje numatytos socialinės teisės <...>. Tačiau manau, kad apskritai reikėtų jas laikyti realiomis ir Latvijos sąlygomis įgyvendinamomis. Žinoma, reikia su-vokti, kad gyventojai ir teismuose galės reikalauti užtikrinti šias teises“ [8].


Pažvelgus atgal į beveik aštuonerių metų laikotarpį, kai galioja Konstitucijos 8 skyrius, ir į penkerių metų laikotarpį, kai esama galimybės pateikti Konstitu-ciniam Teismui skundą dėl pagrindinių teisių pažeidimo, reikia pripažinti, kad E. Levito „prognozė“ išsipildė. Asmenys Konstitucijoje įtvirtintas pagrindines socialines savo teises sėkmingai sten-giasi ginti teisme. Pirmiausia, žinoma, administracinės teisenos tvarka. Tačiau ir Konstituciniame Teisme buvo priimta beveik dvi dešimtys sprendimų, kuriuos galima pritaikyti pagrindinių socialinių teisių sričiai. Konstitucinis Teismas dau-giausia konstatavo ginčytų normų neati-tiktį Konstitucijai ir pripažino jas nebe-galiojančiomis.

Per šiam pranešimui skirtą laiką ne-įmanoma aptarti visų Konstitucinio Teis-mo sprendimų, susijusių su pagrindinė-mis socialinėmis teisėmis, todėl toliau nagrinėsiu vieną Konstitucijos straipsnį ir jame nustatytų pagrindinių socialinių teisių aiškinimą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, būtent Konstitucijos 109 straipsnį. Šiame straipsnyje yra įtvir-tintos kiekvieno teisės į socialinį aprūpi-nimą senatvės, nedarbingumo, nedarbo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Tiek dėl šio straipsnio, tiek dėl pa-grindinių socialinių teisių Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ypač svarbi yra tokia jo išvada: „Nepaneigiant socialinių teisių įgyvendinimo glaudžios sąsajos su kiekvienos šalies galimybėmis, būtina at-sižvelgti ir į tokį aspektą, kad jei pagrin-diniame įstatyme deklaruojamos kokios nors socialinės teisės, valstybė nebegali

jų atsisakyti. Šios teisės nėra tik deklara-cinės“ [9].

Pirmoji byla, susijusi su Konstituci-jos 109 straipsniu, Konstituciniame Teis-me buvo iškelta 2000 m., kai prašymą pateikė Saeimos deputatai. Jie apskundė įstatymo normą, kuria socialiai apdraus-to asmens statusas buvo suteikiamas tik tiems asmenims, už kuriuos iš tikrųjų buvo mokėtos privalomojo socialinio draudimo įmokos.

Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Konstitucijos 109 straipsnyje vartota sąvoka „socialinis aprūpinimas“ Latvijos Respublikoje reiškia įvairias socialinio saugumo priemones, taip pat ir socialinį draudimą.

Nagrinėdamas įvairių įstatymų nor-mas Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad „valstybinis socialinis draudimas yra vie-šosios teisės sritis, ir teisiniai santykiai tarp draudiko ir apdraustojo asmens, taip pat ir darbdavio yra viešosios teisės santykiai. Darbdavį įstatymas įpareigoja padengti savąją privalomų įmokų dalį už kiekvieną savo darbuotoją. Jei darbdavys nevykdo šių įpareigojimų, jų vykdymą turi užtikrinti draudimo organizatorius – valstybė, tam panaudodama prievartos mechanizmą. Todėl kurdama valstybinio socialinio draudimo sistemą ir įgyven-dindama Konstitucijos garantuojamas teises į socialinį draudimą valstybė pri-valo sukurti veiksmingą šių teisės normų įgyvendinimo mechanizmą“ [10].

Savo ruožtu, „jei darbdavys, nesilai-kydamas įstatymo, nemoka privalomų įmokų, tam tikros valstybinės institu-cijos turi įgaliojimus priversti darbdavį vykdyti jų keliamus reikalavimus. Drau-džiamieji asmenys, kurie negali daryti


įtakos nei darbdavio, nei institucijos, vykdančios ir (arba) prižiūrinčios soci-alinį draudimą, veiklai, negali nukentėti dėl to, kad kiti asmenys nevykdo savo įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo. Antraip mechanizmas, sukur-tas konstitucinėms teisėms įgyvendinti, nepateisintų savo paskirties“ [11]. Jei „sukurta institucijų sistema netinkamai vykdo savo pareigas ir nesurenka mo-kesčių, galima manyti, kad valstybinės institucijos nepasinaudoja visais įmano-mais ištekliais ir neužtikrina socialinių teisių“ [12].

Beje, šiuo sprendimu Konstitucinis Teismas pakartojo ir Lietuvos Respubli-kos Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimo išvadą, kad, norėdamos įgyvendinti Konstitucijoje nustatytas teises į socialinį draudimą, valstybės ins-titucijos ir jų darbuotojai privalo užti-krinti įstatymuose numatytų lėšų surin-kimą [13].

Konstitucinis Teismas padarė iš-vadą: „Konstitucijoje asmens teisę į so-cialinį draudimą įtvirtindama kaip pa-grindinę žmogaus teisę valstybė privalo rūpintis šių teisių įgyvendinimu. O ap-skųstoji teisės norma neužtikrina asme-nų teisės į socialinį saugumą. Ši norma neteisinga, ji prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui“ [14]. Konstitucinis Teis-mas apskųstąją normą pripažino neati-tinkančia Konstitucijos 109 straipsnio ir paskelbė negaliojančia nuo sprendimo paskelbimo dienos. Tai taikoma tiems privalomuoju socialiniu draudimu drau-džiamiems asmenims, kurie socialinio draudimo įmokas moka tarpininkaujant kitiems asmenims arba už kuriuos įmo-kas moka kiti asmenys.

Ligšiolinėje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad pa-prastai yra skundžiama normų neatitik-tis Konstitucijos 109 straipsniui, taip pat 91 straipsniui, kuriame nustatyta, kad „visi Latvijos žmonės įstatymui ir teismui yra lygūs. Žmogaus teisės įgyvendinamos jų nediskriminuojant“.

Antai Valstybinis žmogaus teisių biuras Konstituciniam Teismui apskun-dė įstatymo „Dėl aprūpinimo darbu“ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavi-mo, kad norintieji įgyti bedarbio statusą turi turėti leidimą nuolat gyventi šalyje, atitiktį Konstitucijos 91 ir 109 straips-niams.

Konstitucinis Teismas šioje byloje iš-aiškino, kad „Konstitucijos 109 straipsnyje teisė į socialinį aprūpinimą nedarbo atve-ju garantuojama kiekvienam darbuotojui, kuris buvo apdraustas ir kurio gyvenamo-ji vieta yra Latvijos teritorijoje“ [15].

Konstitucinis Teismas padarė išva-dą, kad apskųstoji teisės norma (dėl pri-valomo leidimo nuolat gyventi šalyje, jei norima įgyti bedarbio statusą), kai ji tai-koma laikiną leidimą gyventi gavusiam sutuoktiniui, prieštarauja Konstitucijos 91 ir 109 straipsniams, ir pripažino ap-skųstąją normą neatitinkančia Konstitu-cijos 91 ir 109 straipsnių. Ji paskelbta ne-galiojančia nuo sprendimo paskelbimo dienos.

Be to, Konstitucinis Teismas atmetė prašymo pateikėjo tvirtinimą, esą apskųs-tosios teisės normos formuluotė neatitin-ka Europos socialinės chartijos ir Europos socialinių teisių sistemos principų. „Latvi-ja, atsižvelgdama į savo ekonominę padėtį, kol kas Chartijos 12 straipsnio nelaiko sau privalomu. Saeimos nuomonė, kad valsty-


bė, garantuodama teisę į socialinį aprūpi-nimą nedarbo atveju, pirmiausia privalo rūpintis šalyje nuolat gyvenančių asmenų socialiniu saugumu (apsauga), yra pagrįs-ta. Todėl asmens sanglauda su valstybe siekiant užtikrinti socialines žmogaus teises yra labai svarbi. Latvija yra įsiparei-gojusi teisę į socialinį draudimą nedarbo atveju garantuoti tik tiems darbuotojams, kurių gyvenamoji vieta yra Latvijos teri-torijoje. Todėl nėra pagrindo skirtingų so-cialinių garantijų nustatymą tiems laikiną leidimą gyventi turintiems darbuotojams, kurie atvyko į Latviją ir joje įsidarbino tik laikinai, laikyti neteisėtu ar prieštaraujan-čiu Konstitucijai“ [16].

Tačiau Konstitucinis Teismas pareiš-kė, „kad įstatymų leidėjas turėtų įvertinti, ar laikiną leidimą gyventi gavę darbuo-tojai, kurie privalomai yra įtraukiami į socialinio draudimo sistemą, galėtų būti draudžiami nuo nedarbo“ [17].

Dar vienoje Valstybinio žmogaus teisių biuro inicijuotoje byloje [18] buvo nagrinėjama tokia norma: „Jei asmuo, kuriam priklauso išmoka už darbingumo praradimą, yra laisvės atėmimo įstaigoje, jis praranda teisę į išmoką tol, kol yra laisvės atėmimo įstaigoje.“

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „socialinis aprūpinimas – tai įvai-rios socialinio saugumo priemonės, taip pat ir socialinis draudimas bei socialinė pagalba, kuri turėtų tenkinti specialius neįgaliųjų poreikius ir įtraukti juos į vi-suomeninį gyvenimą“ [19].

Nagrinėdamas kai kurių įstatymų normas Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad asmenys, kuriems paskirta invalidumo pašalpa ir kompensacija už

darbingumo praradimą, ir asmenys, ku-rie pripažinti invalidais, yra lygūs, o ap-skųstoji norma numato skirtingą požiūrį į abi asmenų grupes, nes kol asmuo yra laisvės atėmimo įstaigoje, reikalaujama sustabdyti išmokų dėl darbingumo pra-radimo mokėjimą jam.

Buvo atmestas Saeimos tvirtini-mas, esą apskųstojoje normoje numa-tomo skirtingo požiūrio objektyvusis ir suprantamas pagrindas yra tas, kad draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įmokas moka tik darbdaviai. Tačiau jau minėtame 2001 m. kovo 13 d. sprendi-me Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nesvarbu, kas moka socialinio draudimo įmokas. Asmuo gali turėti teisę į sociali-nio draudimo paslaugas, tik svarbu, kad įmokos yra mokėtos arba jos privalėjo būti mokamos.

Sprendime yra pažymėta, kad vienas pagrindinių valstybinio socialinio drau-dimo principų yra socialinio draudimo įmokų mokėtojų ir socialinio draudimo paslaugų gavėjų solidarumas. Todėl, jei darbuotojas yra apdraustas, atsiradus draudžiamajam įvykiui jis turi teisę į jam priklausantį aprūpinimą.

Konstitucinis Teismas nepritarė Saeimos atsakyme išdėstytai nuomo-nei, kad apskųstosios normos legitimus tikslas – panaikinti dvigubą socialinį ap-rūpinimą įkalintiems asmenims. Buvo pažymėta, kad nė viename Latvijos nor-miniame akte nebuvo numatytas įka-lintų neįgaliųjų socialinis aprūpinimas ir nebuvo skirta lėšų šiai reikmei. Todėl neįgaliesiems laisvės atėmimo įstaigose nėra garantuojama visavertė medicinos priežiūra ir nėra tenkinami specifi niai jų poreikiai.


Konstitucinis Teismas padarė išva-dą, kad „apskųstoji norma, paneigdama Konstitucijos 109 straipsnyje garantuoja-mą teisę į socialinį aprūpinimą, be objek-tyvaus ir suprantamo pagrindo nustato skirtingą požiūrį į neįgaliuosius, esančius laisvės atėmimo įstaigose. Todėl norma neatitinka ir Konstitucijos 91 straips-nio“ [20]. Apskųstoji norma buvo pripa-žinta neatitinkančia Konstitucijos 91 ir 109 straipsnių, ji paskelbta negaliojančia nuo sprendimo paskelbimo dienos.

Didžiausią atgarsį visuomenėje su-kėlusios pagrindinių socialinių teisių by-los, be abejo, buvo vadinamųjų dirbančių pensininkų bylos [21]. Keletas pensinin-kų apskundė Pensijų įstatymo Baigia-mųjų nuostatų normą, kuri nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. sausio 1 d. draudė socialiniu draudimu apdraustiems žmo-nėms gauti pensijas, kurios viršija vals-tybinio socialinio draudimo pašalpos dvigubą dydį. Byla buvo dėl apskųsto-sios normos atitikties Konstitucijos 91 ir 109 straipsniams.

Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, ribodama asmens teisę gauti įstaty-mų nustatyta tvarka paskirtą pensiją, ap-skųstoji norma susiaurina Konstitucijos 109 straipsnyje garantuotas ir Pensijų įstatyme sukonkretintas teises į socialinį aprūpinimą senatvėje. Be to, Konstituci-nis Teismas pabrėžė, kad tais atvejais, kai įstatymų leidėjo sprendimai yra susiję su individo teisėmis ir įstatymų nustatytais interesais, reikėtų įvertinti, ar jie atitinka teisinės valstybės principus.

Įvertinęs apskųstosios normos atitik-tį teisingumo principams, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad „apskųstoji

norma akivaizdžiai yra neteisinga tai pen-sininkų daliai, kurių darbo pajamos nevir-šija neišmokamos pensijos dalies“. Konsti-tucinis Teismas pabrėžė: „Socialinio sau-gumo priemonės vykdo ne tik ekonominę funkciją – atstoti pajamų praradimą, bet ir socialinę funkciją – užtikrinti individų galimybes neprarasti visaverčio visuo-menės nario statuso. Apskųstoji norma verčia dirbančius pensininkus rinktis – ar gauti visą pensiją, ar ir toliau dirbti. Tai savo ruožtu prieštarauja pensinio amžiaus sulaukusių asmenų teisei įsitraukti į vi-suomeninį gyvenimą“ [22].

Kartu Konstitucinis Teismas pada-rė išvadą, kad apskųstoji norma neati-tinka ir darnumo principo. Jis pripaži-no apskųstąją normą – įstatymo „Dėl valstybės pensijų“ Baigiamųjų nuostatų 26 punktą – neatitinkančia Konstitucijos 1 straipsnio, ir norma paskelbta negalio-jančia nuo jos paskelbimo dienos, t. y. nuo 2002 m. kovo 20 d.

Byloje nebuvo apskųsta ir įvertinta kita minėto įstatymo Baigiamųjų nuos-tatų norma. Pagal Baigiamųjų nuosta-tų 32 punktą „iš asmens, kurio pensija 2000 m. sausio 1 d.–2001 m. gruodžio 31 d. viršijo dvigubą valstybinio sociali-nio draudimo pašalpą, o 2002 m. sausio 1 d.–2004 m. gruodžio 31 d. – šių Baigia-mųjų nuostatų 26 punkte nurodytą dydį ir kuris 2000 m. sausio 1 d.–2004 m. gruo-džio 31 d. buvo privalomai draudžiamas socialiniu draudimu (buvo darbuotojas), tačiau apie tai nebuvo pranešęs Valstybi-nio socialinio draudimo agentūros fi lia-lui, galima išskaičiuoti ne daugiau kaip 30 procentų išmokamos pensijos, kol bus padengta pensijos permoka“.


Nors ši norma Konstitucinio Teismo buvo pripažinta antikonstitucine, Valsty-binio socialinio draudimo agentūra, rem-damasi Baigiamųjų nuostatų 32 punktu, paskelbus Konstitucinio Teismo spren-dimą iš asmenų, kurie nebuvo pranešę apie savo privalomuoju socialiniu drau-dimu apdrausto asmens statusą, ir toliau išskaičiuodavo pensijos dalį už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo sprendimo pa-skelbimo. Beje, ir iš asmenų, kurie buvo pateikę prašymą Konstituciniam Teismui ir apskundę minėtas normas.

Grupė pensininkų kreipėsi į Admi-nistracinį teismą ir – išnagrinėjus bylą visose instancijose – į Konstitucinį Teis-mą. Šįkart buvo apskųsta Baigiamųjų nuostatų 32 punkto atitiktis Konstituci-jos 1 ir 109 straipsniams.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, „Konstitucijoje užtikrindama individo teisę į socialinį draudimą kaip pagrin-dinę žmogaus teisę, valstybė privalo su-kurti veiksmingą šių teisių įgyvendinimo mechanizmą, taip pat rūpintis šių teisių įgyvendinimu, t. y. pasiekti, kad valsty-bės institucijos tam tikslui panaudotų visus prieinamus išteklius“ [23].

Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad „apskųstoji norma apima tiek valsty-bės, tiek asmens pareigas. Todėl tik išsi-aiškinus tam tikrų pareigų pagrįstumą ir jų vykdymo mechanizmą galima įvertinti šios normos atitiktį Konstitucijai. <...>

Jei asmeniui pensija permokėta dėl jo paties kaltės, pagal Pensijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą valstybė iš mokamos pensijos kas mėnesį gali iš-skaičiuoti ne daugiau kaip 10 procentų. Nepaisydamas tokios galimybės, įstaty-mų leidėjas 2001 m. gruodžio 20 d. Pen-

sijų įstatymą papildė apskųstąja norma, kurioje numatyta, kad vienu konkrečiu atveju – jei permoka yra atsiradusi dėl Baigiamųjų nuostatų 26 punkto – išskai-čiuoti galima net iki 30 procentų moka-mos pensijos. Be to, tai buvo padaryta tuo metu, kai Konstituciniame Teisme buvo parengta nagrinėti byla dėl Pensijų įstatymo Baigiamųjų nuostatų 26 punkto atitikties Konstitucijai. Ši norma po so-cialinės apsaugos ministro pasiūlymo į įstatymo projektą buvo įtraukta tik per antrąjį svarstymą“ [24].

Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Baigiamųjų nuostatų 26 punktu dėl nesuprantamų priežasčių institucija, tu-rinti kompetenciją administruoti pensijų išmokas, buvo priversta nutraukti tam tikros pensijos dalies mokėjimą tiems privalomuoju socialiniu draudimu drau-džiamiems asmenims, kurių pensija vir-šija 26 punkte nustatytą dydį, o ne tiems, kurie pranešė apie darbo santykius.

Kad Valstybinio socialinio draudimo agentūra galėtų vykdyti minėtą pareigą, jai būtina turėti informaciją apie pensijos ga-vėjus, kurie yra draudžiami privalomuoju socialiniu draudimu. Tokią informaciją Agentūra, naudodamasi prieinamais iš-tekliais, gavo apie visus pensijų gavėjus, tapusius privalomuoju socialiniu draudi-mu draudžiamais asmenimis, nes Valsty-binė mokesčių inspekcija pagal įstatymo „Dėl valstybinio socialinio draudimo“ 23 straipsnio 3 dalį Vyriausybės nustatyta tvarka jai teikia sumokėtų socialinio drau-dimo įmokų duomenis.

Konstitucinis Teismas dar kartą pa-brėžė, kad „įstatymų nustatyta tvarka paskirtų pensijų neišmokėjimas apriboja Konstitucijos 109 straipsnyje garantuo-


jamas ir Pensijų įstatyme sukonkretintas teises į socialinį aprūpinimą senatvėje“. Įvertinęs šiuos apribojimus, Konstituci-nis Teismas padarė išvadą, kad apriboji-mai neturi legitimaus tikslo.

Saeima savo atsakyme buvo nuro-džiusi, kad apskųstosios normos tiks-las – „užtikrinti veiksmingą įstatymo Baigiamųjų nuostatų 26 punkto vykdy-mą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo: „Konstitucijos neatitinkančios teisės normos „veiksmingas vykdymas“ negali būti laikomas legitimiu normos tikslu.

Nepateisinamas yra teisinės lygybės principo panaudojimas kaip pagrindo taikyti antikonstitucines normas. Teisi-nės valstybės tikslas negali būti visiems vienodas teisei prieštaraujančių normų taikymas“ [25].

Konstitucinis Teismas įstatymo „Dėl valstybės pensijų“ Baigiamųjų nuosta-tų 32 punktą pripažino neatitinkančiu Konstitucijos 109 straipsnio ir negalio-jančiu nuo to momento, kai galios nete-ko Pensijų įstatymo Baigiamųjų nuostatų 26 punktas, t. y. nuo 2002 m. kovo 20 d.

Nepaisant minėto sprendimo ko-rektiškos teisinės argumentacijos, dalis visuomenės, deja, jį palaikė neteisingu. Tarp pensininkų iki šiol dar diskutuo-jama dėl jo. Asmenys, kurie garbingai

pranešė apie savo socialiniu draudimu apdrausto asmens statusą, pateko į blo-gesnę padėtį nei tie, kurie galbūt sąmo-ningai slėpė savo darbo santykius ir gavo visą pensiją.

Reikia pripažinti, kad ši byla labai aiškiai parodė, kokios svarbios žmonėms yra pagrindinės socialinės teisės ir kokia jautri įvairiems sprendimams yra visuo-menė.

Dėl ribotos pranešimo apimties lie-ka neaptarta dar daug įdomių pagrindi-nių socialinių teisių problemų. Tačiau tikiu, kad pateiktieji pavyzdžiai tinkamai atskleidė Konstitucinio Teismo darbą ir galbūt padės užmegzti diskusiją, kurio-je, viliuosi, bus galima panagrinėti ir čia neaptartus Konstitucinio Teismo darbo aspektus bei bylas.

Baigdamas norėčiau pridurti, kad ir šiuo metu Konstituciniame Teisme nagrinėjimo laukia keletas labai įdomių bylų, kurios bus pradėtos artimiausiu metu arba yra rengiamos nagrinėti, pvz., bylos dėl paramos dydžio asmenims, kurie yra išėję į vaiko priežiūros atosto-gas ir kartu dirba ne visą darbo dieną, dėl maksimalaus vaiko priežiūros pašal-pos dydžio, dėl ištarnauto laiko pensijos dydžio ir kt.

Nuorodos

1. Žr. Creifelds. Rechtswörterbuch. 15. Aufl age. C. H. Beck’sche Verlagsbuchhandlung. München, 1999, S. 1183.

2. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Nr. 2000-08-0109 „Dėl įstatymo „Dėl valstybinio socialinio draudimo“ Baigiamųjų nuostatų 1 punk-to atitikties Latvijos Respublikos Konstitucijos 1 ir 109 straipsniams, 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 9 straipsniui ir 11 straipsnio 1 daliai“.


3. Žr. BVerfGE 1, 105; 8, 329; 22, 204; 27, 253; 70, 288.4. Žr. Aliev Š. Naučno-praktičeskij kommentarij k Konstitucii Azerbaidžanskoi Respubliki. Baku,

2000, .s. 139.5. Gailīte D. Vai Eiropas konstitūcija garantēs sociālās tiesības. – Jurista Vārds, 2003 09 09,

Nr. 32 (290).6. Mits M. Satversme Eiropas cilvēktiesību standartu kontekstā. – Cilvēktiesību žurnāls, 1999,

Nr. 9–12, p. 77.7. Ibid., p. 81.8. Levits E. Piezīmes par Satversmes 8. nodaļu. – Cilvēktiesību žurnāls, 1999, Nr. 9–12, p. 21.9. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Nr. 2000-

08-0109 „Dėl įstatymo „Dėl valstybinio socialinio draudimo“ Baigiamųjų nuostatų 1 punk-to atitikties Latvijos Respublikos Konstitucijos 1 ir 109 straipsniams, 1966 m. gruodžio 16 d. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 9 straipsniui ir 11 straipsnio 1 daliai“.

10. Ibid.11. Ibid.12. Ibid.13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas byloje Nr. 5/96.14. Ibid.15. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 25 d. nutarimas byloje Nr. 2001-

11-0106 „Dėl įstatymo „Dėl aprūpinimo darbu“ 6 straipsnio 1 dalyje keliamo reikalavimo tu-rėti leidimą nuolat gyventi šalyje norint įgyti bedarbio statusą atitikties Latvijos Respublikos Konstitucijos 91 ir 109 straipsniams“.

16. Ibid.17. Ibid.18. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo byla Nr. 2003-22-01 „Dėl įstatymo „Dėl privalo-

mojo socialinio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų“ 17 straipsnio 5 dalies atitikties Latvijos Respublikos Konstitucijos 91 ir 109 straipsniams“.

19. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Nr. 2003-22-01 „Dėl įstatymo „Dėl privalomojo socialinio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų dar-be ir profesinių ligų“ 17 straipsnio 5 dalies atitikties Latvijos Respublikos Konstitucijos 91 ir 109 straipsniams“.

20. Ibid.21. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo byla Nr. 2001-12-01 „Dėl įstatymo „Dėl valstybės

pensijų“ Baigiamųjų nuostatų 26 punkto atitikties Konstitucijos 91 ir 109 straipsniams“.22. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 19 d. sprendimas byloje

Nr. 2001-12-01 „Dėl įstatymo „Dėl valstybės pensijų“ Baigiamųjų nuostatų 26 punkto atitik-ties Konstitucijos 91 ir 109 straipsniams“.

23. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Nr. 2004-21-01 „Dėl įstatymo „Dėl valstybės pensijų“ Baigiamųjų nuostatų 32 punkto atitik-ties Latvijos Respublikos Konstitucijos 1 ir 109 straipsniams“.

24. Ibid.25. Ibid.

Iš latvių kalbos vertė Agnė Navickaitė

347

1. Konstitucinio Teismo darbo tarp dviejų rugsėjų (2005–2006) aptarimas

Per metus Konstitucinis Teismas iš gyventojų gavo 213 pareiškimų, kurie visi, jų manymu, turėjo būti konstituci-niai skundai. Tačiau 104 atvejais Konsti-tucinio Teismo pirmininkas pateikė atsa-kymus, kuriuose nurodė, kad laiškuose išdėstytų skundų Konstitucinis Teismas nenagrinėja. Šis didelis skaičius verčia susimąstyti apie lavinamojo (šviečiamo-jo) darbo svarbą.

Konstitucinio Teismo kolegijoms buvo perduoti 127 prašymai, iš jų 114 – fi zinių ir juridinių asmenų konstituciniai skundai, Saeimos deputatai įteikė 6 pra-šymus, teismai – 4, o Valstybinis žmo-gaus teisių biuras – 3 prašymus.

Buvo iškelta 21 byla. Ir čia „liūto dalis“ tenka gyventojų iniciatyvai (12). Tačiau, palyginti su konstitucinių skun-dų skaičiumi (114), galima daryti išva-das apie šių skundų kokybę. Dažniau-siai pasitaikanti klaida – nesugebėjimas teisiškai pagrįsti teisių pažeidimo. Kitų iškeltų bylų iniciatoriai buvo Saeimos deputatai (4), Valstybinis žmogaus teisių biuras (3) ir teismai (2).

Kalbamuoju laikotarpiu Konstituci-nis Teismas priėmė sprendimus 19 bylų (iš pradžių buvo iškeltos 27 bylos, vėliau

SVARBIAUSIOS LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2005–2006 METŲ

SPRENDIMŲ IŠVADOS

Gunārs Kūtris Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko pavaduotojas

8 buvo prijungtos prie jau esamų bylų). Keturis kartus buvo nuspręsta nutraukti teiseną, o 15 bylų Konstitucinis Teismas paskelbė sprendimus. Keturios bylos buvo nagrinėjamos viešame teismo po-sėdyje, likusios – raštu.

Kokie yra sprendimų rezultatai (kaip buvo įvertintos apskųstosios teisės normos)?

Šešiuose sprendimuose Konstituci-nis Teismas pripažino apskųstąsias tei-sės normas atitinkančiomis Konstituciją. Viename iš šių sprendimų apskųstoji nor-ma apskritai buvo pripažinta atitinkančia Konstituciją, tačiau skundo pateikėjo at-žvilgiu – neatitinkančia ir negaliojančia nuo sprendimo publikavimo momento (šią bylą pakomentuosiu vėliau).

Devyniuose sprendimuose apskųs-tosios teisės normos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai arba aukštesnės teisinės galios teisės normai. Keturiais atvejais apskųstosios normos buvo pripažintos negaliojančiomis nuo jų priėmimo (ar įstatymo įsigaliojimo) momento. Trimis atvejais Konstitucinis Teismas pripažino normas negaliojančio-mis nuo sprendimo išspausdinimo (arba paskelbimo) momento. Dar trimis atve-jais konkreti apskųstosios normos galios netekimo data buvo nustatyta ateityje, o konstitucinio skundo pateikėjo atžvilgiu (individualiai) – praeityje (nuo skundo

Gunārs Kūtris ◆348

pateikimo arba apskųstojo įstatymo priė-mimo momento).

2. Bylos iškėlimas kaip prevencinė teisės sistemos gerinimo priemonė

1) 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu buvo nutrauktas teismo procesas byloje dėl teisės apskųsti sprendimą dėl asmens išsiuntimo iš šalies (byla Nr. 2004-26-01, prašymą pateikė Administracinis teis-mas).

Imigracijos įstatymo 42 straipsnio

trečiojoje dalyje buvo nustatyta, kad

sprendimas išsiųsti asmenį iš šalies, priim-

tas remiantis tam tikru įstatyme minimu

pagrindu (pavyzdžiui, asmuo pripažįs-

tamas nepageidaujamu (persona non grata) arba jis dalyvauja antivalstybinėje

organizacijoje ar yra jos narys), yra ne-

skundžiamas.

Pagrindas nutraukti bylos nagrinėji-mą: 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojo Saeimos priimti Imigracijos įstatymo pakeitimai. Apskųstoji norma Imigracijos įstatyme buvo išbraukta, atsirado naujos redakci-jos 42 straipsnis, kuriame yra numatyta teisė apskųsti sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies.

2) 2005 m. spalio 25 d. sprendimu buvo nutrauktas teismo procesas byloje dėl Vyriausybės 2002 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. 155 „Įsakymas dėl nuteistų-jų mitybos ir buities poreikių materiali-nio užtikrinimo normų“ 1 priedo atitik-ties Latvijos Respublikos Konstitucijos 111 straipsniui (byla Nr. 2005-15-03).

Savo prašyme konstitucinio skundo

pateikėjas rėmėsi ankstesniu Konstitucinio

Teismo sprendimu, kuriuo įkalintų asme-

nų dienos maisto normos buvo pripažintos

nepilnomis. Po šio sprendimo Vyriausybė

pakeitė įkalintų asmenų maisto normas.

Prašymo pateikėjas nurodė, kad nuteis-

tiesiems maisto normos nebuvo pakeistos.

Todėl prašymo pateikėjas prašė Konstitu-

cinį Teismą nuteistųjų dienos maisto nor-

mas pripažinti prieštaraujančiomis Kons-

titucijos straipsniui, kuris nustato, kad

valstybė saugo žmogaus sveikatą. Nagrinėdamas bylą Konstitucinis

Teismas konstatavo, kad prašymo patei-kimo metu ginčytame akte nebuvo nu-matyta į dienos maisto normas įtraukti pakankamai kalcio turinčių produktų. Tačiau apskųstas Vyriausybės įsakymas bylos rengimo metu buvo pakeistas, pa-pildžius jį norma, kuri pašalino ginčyto akto neatitiktį Sveikatos apsaugos mi-nisterijos patvirtintoms „Latvijos gyven-tojams rekomenduotinoms energijos ir maistinių medžiagų dozėms“, taip pat ir Konstitucijai.

3) 2005 m. lapkričio 29 d. spren-dimu buvo nutrauktas teismo procesas byloje dėl darbo užmokesčio valstybės fi nansuojamų institucijų medicinos dar-buotojams ir socialinio darbo specialis-tams sistemos (byla Nr. 2005-23-03).

Vyriausybės įsakymu Nr. 804 buvo

nustatyta, kad nuo 2005 m. vasario 25 d.

darbuotojas gauna kasmėnesinę priemoką

už specialųjį darbo stažą, kuris skaičiuo-

jamas nuo 1993 m. sausio 1 d. Prašymo

pateikėjas – Valstybinis žmogaus teisių

biuras – nurodė, kad norma neatitinka

lygybės principo, nes asmenims, pradėju-

siems dirbti po 1993 m., priemoka už dar-

bo stažą skaičiuojama atsižvelgiant į visą

išdirbtą laikotarpį, o asmenims, pradėju-

◆ SVARBIAUSIOS LATVIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2005–2006 METŲ SPRENDIMŲ IŠVADOS 349

siems dirbti anksčiau, priemoka apskai-

čiuojama tik už dalį išdirbto laikotarpio.

Vyriausybės įsakymu 2005 m. lap-kričio 1 d. apskųstoji norma buvo panai-kinta. Kadangi apskųstoji norma buvo praradusi galią, Konstitucinis Teismas nusprendė teismo procesą šioje byloje nutraukti.

4) 2006 m. birželio 28 d. sprendimu buvo nutrauktas teismo procesas byloje dėl Azartinių žaidimų ir lošimų įstatymo normos atitikties Konstitucijos 1 straips-niui ir Europos vietos savivaldos charti-jos 3 ir 4 straipsniams.

Apskųstoji norma nustato savivaldy-

bių teisę reguliuoti azartinius žaidimus ir

tvarką, kurią taikydama savivaldybė iš-

duoda leidimą organizuoti azartinius žai-

dimus. Prašymo pateikėjas – 20 Saeimos

deputatų – nurodė, kad ginčijama norma

pažeidžia valdžios decentralizacijos ir sub-

sidiarumo principą, nes apskųstoji norma

draudžia savivaldybėms nustatyti teritori-

jas, kuriose draudžiama organizuoti azar-

tinius žaidimus, ir kokiu nors būdu daryti

įtaką azartinių žaidimų plitimui. Bylą iškėlus Konstituciniame Teisme

Saeima padarė įstatymo pakeitimus – nu-matė teisę savivaldybės tarybai nuspręsti, ar kiekvienu konkrečiu atveju leisti or-ganizuoti azartinius žaidimus. Prašymo pateikėjas Konstitucinį Teismą informavo apie pakeitimus, panaikinusius priešta-ravimą Konstitucijai, ir atsiėmė pateiktą prašymą.

Šie keli pavyzdžiai liudija, kad pats bylos iškėlimo Konstituciniame Teisme faktas priverčia norminio akto leidėjus apsvarstyti savo anksčiau priimto spren-dimo pagrįstumą. Jei pagrindinio valsty-bės įstatymo normų ignoravimas (pažei-

dimas) yra akivaizdus, apskųstoji norma paprastai yra pakeičiama arba visai pa-naikinama.

3. Kai kurios išvados sprendimuose, kai apskųstoji norma buvo pripažinta galima

1) Vertindamas lygybės principo laikymąsi, Konstitucinis Teismas pripa-žino, kad diferencijuotas pensijų indek-savimas, nors ir nėra vienintelis būdas padidinti mažiausią pensiją, vis dėlto yra įmanoma ir leidžiama priemonė (byla Nr. 2005-08-01).

Apskųstoji norma nustatė diferenci-

juotą valstybės pensijos dydžio skyrimo

tvarką priklausomai nuo žmonių jau gau-

namos pensijos dydžio. Pagal šią normą

senatvės pensijos, penkeriopai viršijančios

valstybės socialinio draudimo pašalpą

(175 latai), nėra reguliariai indeksuoja-

mos. Prašymo pateikėjai pažymėjo, kad

visi pensijų gavėjai gyvena vienodomis

sąlygomis ir yra vienodai veikiami infl ia-

cijos.

Konstitucinis Teismas padarė išva-dą, kad socialinių teisių įgyvendinimas priklauso nuo kiekvienos šalies ekono-minės padėties ir prieinamų išteklių. Šia-me sprendime taip pat buvo pripažinta, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas pen-sijų perskaičiavimo tvarką, turi atkreipti dėmesį, kad ilgą laiką neperskaičiuojant didesnių nei 175 latai pensijų tokios pensijos gavėjai po kurio laiko pateks į blogesnę padėtį. Todėl buvo atkreiptas dėmesys į būtinybę ir šiems asmenims užtikrinti saugesnes sąlygas (pavyzdžiui, indeksuoti tam tikrą pensijos dalį).


2) Ar gali būti teisme neskundžiamas Konstitucijos apsaugos biuro (valstybės saugumo įstaiga) direktoriaus sprendi-mas dėl priėjimo prie klasifi kuotos (vals-tybės paslaptį saugančios) informacijos? Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad priėjimas prie valstybės paslapčių nėra kiekvieno žmogaus teisė, tai yra specifi -nė teisė, kurią konkretus asmuo gali įgyti tam tikram laikui, tai siejasi su pagrindi-ne valstybės pareiga garantuoti naciona-linį saugumą (konkrečiu atveju tai buvo susiję ir su kitų NATO narių saugumu).

Konstitucinis Teismas nurodė: jei as-meniui draudžiama savo teises ginti teis-me, būtina, kad jam būtų prieinamas toks sprendimų priėmimo procesas, kuris už-tikrintų veiksmingą teisių apsaugą. Kons-titucinis Teismas pripažino, kad galiojan-tys norminiai aktai nustato pakankamai detalizuotą tikrinamo asmens atitikties vertinimo procedūrą ir numato asmens išklausymą prieš priimant galutinį spren-dimą. Šią procedūrą reguliuoja ir Latvijai privalomi tarptautiniai standartai.

3) Neprieštaraujančia Konstitucijos 92 (nekaltumo prezumpcija) ir 106 (teisė į aprūpinimą darbu) straipsniams teismas pripažino įstatymo „Dėl įmonių ir vers-lo bendrovių nemokumo“ normą, drau-džiančią nemokumo proceso administra-toriumi skirti asmenį, kuris yra teisiamas, kaltinamas ar įtariamas tam tikrų katego-rijų baudžiamosiose bylose. Sprendime buvo pabrėžta: valstybė privalo užtikrinti reikiamą savo institucijų veiklą ir nustatyti tokį valdymo būdą, kad valstybės valdžia būtų įgyvendinama paisant visuomenės interesų. Vienas iš būdų tai pasiekti – nu-statyti kvalifi kacijos ir objektyvumo rei-kalavimus asmenims, kuriems patikima

vykdyti valstybei ar visuomenei svarbias funkcijas. Profesiniai reikalavimai tokias funkcijas vykdantiems asmenims gali būti griežtesni nei kitose srityse.

4) Bausmių vykdymo kodekse nu-statytas draudimas nuteistiesiems, už režimo pažeidimus uždarytiems izo-liatoriuje, siųsti laiškus buvo pagrindas Konstituciniam Teismui nuspręsti, ar tai neriboja žmogaus galimybių kreiptis su skundais į teismus, valstybės ir savival-dybės įstaigas. Šioje byloje (Nr. 2005-17-01) svarbiausia buvo teisės normą susieti su kitomis kodekso normomis (jose at-skirai reguliuojamas susirašinėjimas su valstybės institucijomis ir pareigūnais).

Pripažinęs, kad teisės norma, nu-statanti kokių nors pagrindinių asmens teisių apribojimus, turi būti aiški ir su-prantama, Konstitucinis Teismas nuro-dė, kad privalu išaiškinti tikrąją teisės normos prasmę. Atsižvelgdamas į tai, kad apskųstosios normos vertinimas ir taikymas laisvės atėmimo įstaigose nebu-vo visiškai aiškus, Konstitucinis Teismas savo sprendime pasiūlė normoje varto-jamą terminą „laiškai“ pakeisti terminu „laiškai privatiems asmenims“.

5) Du sprendimai yra susiję su ap-ribojimais buvusiems KGB darbuoto-jams – eiti pareigas Kovos su korupcija biure ir kandidatuoti bei būti išrinktiems į Saeimą ir savivaldybes. Abiem atvejais Konstitucinis Teismas apskųstąsias teisės normas pripažino atitinkančiomis Kons-tituciją ir Tarptautinį pilietinių ir politi-nių teisių paktą.

Pirmojoje byloje (byla Nr. 2005-24-01) Konstitucinis Teismas pripažino, kad, atsižvelgiant į istorinį ir politinį kontekstą, apribojimas yra nustatytas ne


tik dėl to, kad būtų pašalinta reali grės-mė valstybės saugumui ir demokratinei valstybės santvarkai, bet ir kad būtų už-tikrinta, jog piliečiai nebus verčiami pri-pažinti valstybės valdžios atstovais tokių asmenų, kurie buvo represinio režimo saugumo struktūrų etatiniai darbuotojai. Be to, reikia atsižvelgti, kad normoje nu-matytas apribojimas yra terminuotas.

Antroji byla (byla Nr. 2005-13-0106) buvo iškelta dvidešimčiai Saeimos deputatų pateikus prašymą, vėliau prie jos buvo prijungta ir byla, iškelta patei-kus konstitucinį skundą. Buvo apskųstos normos dėl apribojimų tiek buvusiems KGB darbuotojams, tiek asmenims, ku-rie po 1991 m. sausio 13 d. dirbo SSKP ir dar keliose organizacijose.

Konstitucinis Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo nuo-monę, pareikštą byloje Ždanoka prieš Latviją, kad šiuo metu negalima many-ti, jog Latvija tokiu apribojimu peržengė jai suteiktas laisves. Tačiau Konstitucinis Teismas pakartotinai (po 2000 m. spren-dimo) pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, reguliariai įvertindamas politinę padėtį šalyje ir apribojimų būtinumą bei pagrįs-tumą, turėtų nustatyti apribojimų termi-ną, nes tokie rinkimų teisės apribojimai gali egzistuoti tik tam tikrą laiką.

Reikia pripažinti, kad apribojimai taikomi tiek tiems KGB darbuotojams, kurie aktyviai kovojo su demokratinės valstybės vertybėmis, tiek tiems, kurie vykdė politiškai neutralias užduotis, tiek tiems, kurie aktyviai kovojo su demo-kratinių vertybių atnaujinimu Latvijoje. Deja, šiuo metu Latvijoje prieinami KGB dokumentai nesuteikia galimybės įver-tinti kiekvieno atskiro bendradarbiavimo

su KGB fakto turinio. Prieinami doku-mentai neatskleidžia bendradarbiavimo turinio ir motyvacijos. Todėl kol kas ne-įmanoma legitimaus tikslo pasiekti švel-nesnėmis priemonėmis, kurios ne taip pažeistų pagrindines žmogaus teises.

Pripažinęs apribojimus proporcin-gais, Konstitucinis Teismas atkreipė Saei-mos dėmesį į tai, kad būtina kuo greičiau panaikinti tokius apribojimus arba, jei neįmanoma to padaryti, numatyti pro-cedūrą, kurią taikant būtų galima dary-ti išimtis asmenims, tikrai negalintiems pakenkti demokratinėms vertybėms. Ši pastaba siejasi ir su šioje byloje priimto sprendimo ypatumu: pripažinus apskųs-tąsias normas atitinkančiomis Konsti-tuciją, konstitucinio skundo pateikėjo atžvilgiu įstatymų nustatyti apribojimai buvo pripažinti neproporcingais ir prieš-taraujančiais Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, įteikdama aukščiausią valstybės ap-dovanojimą asmeniui, kuris kadaise buvo KGB darbuotojas, tačiau Latvijos nepri-klausomybei svarbiais momentais aktyviai kovojo dėl nepriklausomybės ir demokra-tijos, valstybė yra pripažinusi, kad savo elgesiu svarbiais momentais jis įrodė savo pagarbą ir meilę Latvijai. Įstatymų leidė-jas su šiuo žmogumi privalo elgtis kitaip, negu su tais asmenimis, kurių veikla buvo nukreipta prieš Latvijos interesus.

4. Sprendimų problematika

Šeimos (vaikų) teisė į ypatingą ap-

saugą (Konstitucijos 110 straipsnis)

1) Socialinės valstybės paramos įstatymas nustato, kad asmenys, prižiū-


rintys vaiką iki vienų metų amžiaus ir norintys gauti vaiko pašalpą vaiko prie-žiūrai, negali dirbti. Konstitucinis Teis-mas pripažino, kad tokia norma apri-boja Konstitucijos garantuojamas teises į socialinę ir ekonominę šeimos apsau-gą gimus vaikui. Nors įstatymo tikslas buvo legitimus – užtikrinti visavertę tėvų priežiūrą vaikui iki vienų metų am-žiaus ir parama kompensuoti prarastas pajamas, tam tikrų profesijų atstovams draudimas dirbti net ne visą darbo laiką yra susijęs su profesinės kvalifi kacijos praradimu, o tai svarbu ilgalaikei šei-mos interesų apsaugai (pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms). Todėl kai kurie asmenys yra priversti atsisakyti valsty-bės paramos, kad išsaugotų savo vietą darbo rinkoje. Ir minimali parama as-menims, kurie iki šiol nedirbo, verčia rinktis – gauti šią paramą ar, susira-dus darbą, jos atsisakyti. Konstitucinis Teismas pripažino, kad legitimų tikslą galima pasiekti žmogaus teises mažiau ribojančiomis priemonėmis.

2) Prieštaraujančia Konstitucijai buvo pripažinta ir Valstybės socialinės paramos įstatymo norma, numatanti ne-skirti vaikui paramos šeimos maitintojo netekimo atveju, jei maitintojas paskuti-nius 12 mėnesių nuolat negyveno Latvi-jos Respublikoje. Konstitucinis Teismas logiškai pripažino, kad nėra pagrindo vaikui skirtos paramos suteikimo apri-bojimus sieti su prarasto maitintojo gy-venamąja vieta. Be to, kiekvienas spren-dimas, susijęs su vaiku, turi būti priimtas taip, kad kuo labiau būtų paisoma vaiko interesų.

Lygybės paisymas ir diskrimi-

nacijos uždraudimas (Konstitucijos

91 straipsnis)

3) Švietimo įstatymas nustato, kad valstybė ir savivaldybė gali fi nansuoti akredituotas privačias mokymo įstaigas tik jei švietimo programos įgyvendina-mos valstybine kalba. Konstitucinis Teis-mas nepaneigė, kad valstybinės kalbos dominavimas valstybės teritorijoje dar nėra pakankamai užtikrintas, todėl vals-tybė privalo imtis priemonių ir saugoti valstybinę kalbą. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Konstitucijoje nėra numatyta valstybės pareigos fi nan-suoti privačias mokymo įstaigas. Tačiau jei valstybė nusprendė ir rado lėšų moky-mo įstaigoms remti, tai turi vykti paisant lygybės principo.

Pripažinęs apskųstąją teisės normą prieštaraujančia Konstitucijai, Konstitu-cinis Teismas taip pat nurodė, kad yra ir kitokių priemonių, kurias naudojant galima siekti legitimaus tikslo – stiprinti valstybinės kalbos pozicijas.

4) Didelio visuomenės dėmesio su-laukė Konstitucinio Teismo sprendimas byloje dėl įstatyme „Dėl valstybės ir savi-valdybės gyvenamųjų namų privatizaci-jos“ numatytos savivaldybių teisės išnuo-motų butų neperduoti privatizuoti (byla Nr. 2005-25-01).

Kai kurios savivaldybės ilgam lai-kui ir įvairiais pagrindais buvo priėmu-sios sprendimus, kaip išnuomotų butų neperduoti privatizuoti ir pasilikti juos kaip savo nuosavybę. Kadangi kai ku-riais atvejais teismų sprendimai dėl tokių veiksmų neteisėtumo jau buvo priimti,


savivaldybių lobistai pasiekė, kad tokia norma būtų įtraukta į įstatymą.

Vertindamas šią normą, Konstituci-nis Teismas padarė išvadą, kad apskųstoji norma iš esmės buvo tik funkcinė prie-monė, kad kai kurios savivaldybės savo ankstesnę neteisėtą veiklą butų privatiza-vimo srityje galėtų pateisinti savivaldy-bių funkcijų įgyvendinimu ir rūpinimusi nepasiturinčiais gyventojais.

Nuosavybės teisių apsauga (Konsti-

tucijos 105 straipsnis)

Abu šiuo klausimu priimti sprendi-mai sukėlė didelį visuomenės susidomė-jimą.

5) Byla Nr. 2005-12-0103 buvo dėl nekilnojamojo turto priverstinio nusa-vinimo valstybės ir visuomenės intere-sams, konkrečiai – dėl žemės ir pastatų nusavinimo besikuriančios Latvijos na-cionalinės bibliotekos poreikiams. Buvo apskųsta ne valstybės teisė nusavinti nuosavybę, bet tvarka, kurią taikant tai buvo daroma.

Iš pradžių įstatymas nustatė, kad

nuosavybė yra nusavinama tik po to, kai

pasiekiamas susitarimas dėl kainos arba,

jei dėl jos nepavyksta susitarti, teismui

priėmus sprendimą, kuriame nustatomas

teisingas atlygis. Kad pagreitintų statybai

reikalingos nuosavybės nusavinimą, įsta-

tymų leidėjas (o prieš tai – Vyriausybė)

pakeitė įstatymą ir nustatė, kad pirmiau-

sia nuosavybė pereina valstybei ir tada

galima tartis dėl nusavinimo kainos.

Šioje byloje Konstitucinis Teismas pripažino:

a) negaliojančiu nuo priėmimo mo-mento Vyriausybės įsakymą, kuris buvo

priimtas ultra vires (Vyriausybė neturi teisės priimti įsakymų tada, kai Saeima nedirba, jei nėra pagrįsto reikalo, taip pat keisti teismo proceso įstatymų);

b) negaliojančiais nuo sprendimo paskelbimo momento įstatymo dėl nuo-savybės nusavinimo pakeitimus (Nėra sukurta teisingos pusiausvyros tarp vi-suomenės ir konkretaus savininko in-teresų. Tai turėtų būti teisingas atlygis, nustatytas aiškaus ir iš anksto numatyto proceso metu. Naujoji tvarka pablogi-na savininkų teises, nes jie nuosavybę praranda dar negavę atlygio. Pažeistas teisinio pasitikėjimo principas, nes pa-reigūnai nusavinimo procedūrą pradėjo pagal vienas sąlygas, kurios netikėtai pa-sikeitė);

c) konstitucinio skundo pateikėjų atžvilgiu – pakeitimai pripažinti negalio-jančiais nuo jų priėmimo momento;

d) santykiams sureguliuoti teisinė galia buvo grąžinta ankstesnei įstatymo redakcijai (kad nesutriktų jau pradėtas procesas).

Konstitucinis Teismas taip pat nu-sprendė, jog gero valdymo principas rei-kalauja, kad būtų iš anksto numatyti ir aiškūs „teisingo atlygio“ nustatymo krite-rijai. Priešingu atveju esamas netikrumas gali tapti korupciją skatinančiu veiksniu, o savininkams būtų suteikta galimybė nustatant atlygį kelti per didelius reika-lavimus.

6) Byloje Nr. 2005-16-01 Konstitu-cinis Teismas panaikino įstatyme „Dėl gyvenamųjų patalpų nuomos“ nustaty-tas „nuomos lubas“ denacionalizuotuose namuose. Jis pripažino, kad neturtingų ar nepasiturinčių ikireforminių (nuomi-ninkai, kurie gyveno namuose prieš juos


denacionalizuojant) nuomininkų at-žvilgiu maksimalaus nuomos mokesčio nustatymas būtų pateisinamas (valstybė stengiasi užtikrinti nuomininkų sociali-nę apsaugą). Tačiau tai neatitinka darnu-mo principo. Apskųstoji norma iš esmės draudžia daliai namų savininkų prašyti iš nuomininkų nuomos mokesčio, kuris padengtų nuosavybės išlaikymo išlaidas (o ką jau kalbėti apie pelną, kurį gauti kiekvienas savininkas turi teisę).

Trumpalaikis valstybės įsikišimas į teisinius reikalus, susijusius su nuoma, gali būti pateisinamas, tačiau ilgesniam laikui atsakomybę už socialinio sukrėti-mo riziką turi prisiimti valstybė. Vykstant nuosavybės reformai valstybė pagrįstai prisiėmė įsipareigojimus reguliuoti savi-ninkų ir nuomininkų santykius. Tačiau „begalinė reforma“ (nuolat nukeliant paskutinį terminą, o paskutinis įstaty-mo pakeitimas priimtas likus 10 dienų iki apribojimų panaikinimo termino pa-baigos) prieštarauja teisinio pasitikėjimo principui.

Teismas pripažino, jog ir nuominin-kai kurį laiką turėjo susitaikyti su tuo, kad valstybė rūpinsis jų teisių apsauga ir

užtikrins darnų perėjimą nuo adminis-tracinio reguliavimo prie nuomos rin-kos santykių. Nuo nuosavybės reformos pradžios (1991 m.) iki 2005 m. nebuvo imtasi norminiuose aktuose numatytų nuomininkų apsaugos priemonių (iš es-mės socialinė apsauga buvo užtikrinta pakenkiant namų savininkams).

Konstitucinis Teismas atsižvelgė į tai, kad pažeisti yra tiek savininkų, tiek nuomininkų interesai. Norint pašalin-ti sprendime konstatuotus pagrindinių teisių pažeidimus, būtina ir toliau keisti nuomos teisinių santykių reguliavimą, o ne tik apskųstąją normą pripažinti ne-galiojančia. Jei apskųstoji norma būtų pripažinta negaliojančia nuo sprendimo paskelbimo momento, būtų pažeistos nuomininkų teisės, nes nėra sukurta me-chanizmo, kuris apsaugotų nuomininkus nuo savininkų savivalės. Tokia padėtis dar labiau prieštarautų Konstitucijai. Todėl Konstitucinis Teismas nusprendė įstaty-mų leidėjui suteikti galimybę rasti spren-dimą, kad būtų paisoma tiek savininkų, tiek nuomininkų teisių, o „nuomos lu-bas“ numatančią teisės normą pripažino negaliojančia nuo 2007 m. sausio 1 d.

Iš latvių kalbos vertė Agnė Navickaitė

355

1. Asmens socialinės teisės priskirti-nos prie naujausių konstitucinių (pagrin-dinių) teisių grupių. Palyginti su asmeni-nėmis ir politinėmis teisėmis, pripažįs-tamomis ir konstituciškai įtvirtintomis beveik nuo pat šiuolaikinių konstitucijų atsiradimo, socialinės teisės konstituciš-kai imtos pripažinti iš esmės tik XIX a. pabaigoje, o visuotinis jų paplitimas sie-tinas su XX a. pirmojoje pusėje vykusiais socialiniais ir politiniais pokyčiais.

Kita vertus, asmens konstitucinių teisių sistemos ir klasifi kavimo klausimai tiek konstitucijose, tiek konstitucinėje doktrinoje yra traktuojami nevienodai, taigi galima teigti, kad ir šiandien jie daž-nai tampa diskusijų objektu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje svarbiausios žmogaus teisės ir laisvės yra išdėstytos trijuose skirsniuose: II skirs-nyje „Žmogus ir valstybė“, III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“ ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“. Tačiau negalima teigti, kad šiuose skirsniuose žmogaus teisės ir laisvės yra griežtai suskirstytos į tam tikras grupes, pvz., asmenines, po-litines, pilietines, ekonomines, socialines ar kultūrines teises. Antai II skirsnyje, kuriame dominuoja asmeninės (teisė į gyvybę, žmogaus laisvės neliečiamybė, teisė į orumą, teisė į privataus gyvenimo

ASMENS SOCIALINIŲ TEISIŲ APSAUGOS KLAUSIMAI LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE

Doc. dr. Kęstutis LapinskasLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

neliečiamumą), politinės (žodžio laisvė, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė, rin-kimų teisė) ar pilietinės (asociacijų tei-sė, susirinkimų teisė) teisės, yra ir viena svarbiausių ekonominių teisių – nuosa-vybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis), taip pat bendros, visas žmogaus teises apimančios garantijos (asmenų lygiatei-siškumo principas, teisė kreiptis į teis-mą, reikalavimas nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių). Pažymėtina ir tai, kad nuostatų, tiesiogiai susijusių su asmens konstitucinėmis teisėmis, yra ir kituo-se Konstitucijos skirsniuose: I skirsnyje „Lietuvos valstybė“ yra įtvirtinta asmens teisė į pilietybę (12 straipsnis), XIII skirs-nyje „Užsienio politika ir valstybės gyni-mas“ – vienos asmenų grupės, karių ir jų šeimų, teisės į socialinę apsaugą ypa-tumai (146 straipsnis), taip pat galimybė apriboti tam tikras asmenų teises ir lais-ves įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (145 straipsnis).

Grįžtant prie asmens socialinių tei-sių klausimo reikia priminti, kad XX a. antrojoje pusėje buvo priimta asmens socialinėms teisėms skirtų tarptautinių aktų, kurie daug įtakos turėjo naujausių konstitucijų, įskaitant ir 1992 metų Lie-tuvos Konstituciją, turiniui. Kita vertus, remiantis tarptautiniais žmogaus teisių aktais, skirtais asmens socialinių teisių

Doc. dr. Kęstutis Lapinskas ◆356

katalogui [1] įtvirtinti, yra įmanoma pa-teikti objektyvią, t. y. tarptautiniu lygiu pripažintą, asmens socialinių teisių sam-pratą ir šių teisių sistemą.

2. Pirmasis universalus tarptautinės teisės aktas, įtvirtinęs socialines žmogaus teises, – 1966 m. Jungtinių Tautų priim-tas Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (toliau – ir Paktas) [2]. Lietuva prie jo prisijungė 1991 m. kovo 12 d., o Lietuvoje jis įsi-galiojo 1992 m. vasario 20 d. Paktą pasi-rašiusios valstybės pripažįsta, kad pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją laisvos žmogaus asmenybės, kuri nau-dojasi pilietinėmis bei politinėmis laisvė-mis ir yra atsikračiusi baimės bei skurdo pančių, idealas gali būti įgyvendintas tik sudarius sąlygas kiekvienam žmogui naudotis savo pilietinėmis ir politinėmis bei ekonominėmis, socialinėmis ir kul-tūrinėmis teisėmis (Pakto preambulė). Todėl kiekviena valstybė, šio Pakto šalis, įsipareigoja tiek savo pastangomis, tiek pasinaudodama tarptautine pagalba ir bendradarbiavimu, ypač ekonomikos ir technikos srityse, imtis, kiek daugiau-sia leidžia jos ištekliai, visų atitinkamų, svarbiausia, teisinių priemonių, kad šia-me Pakte pripažįstamos teisės palaips-niui būtų visiškai įgyvendintos (Pakto 2 straipsnio 1 dalis).

3. Paminėtina, kad Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių tei-sių pakte yra įtvirtintos įvairios ne tik so-cialinės (ekonominės), bet ir kultūrinės teisės:

– teisė į darbą ir teisingas bei palan-kias darbo sąlygas [3] (6 ir 7 straipsniai);

– teisė steigti profesines sąjungas ar stoti į jas ir teisė streikuoti (8 straipsnis);

– teisė į socialinę apsaugą (9 straips-nis);

– šeimos, motinų, vaikų ir jaunuolių apsauga (10 straipsnis);

– teisė į pakankamą gyvenimo lygį ir teisė būti apsaugotam nuo bado (11 straipsnis);

– teisė turėti kuo geriausią fi zinę ir psichinę sveikatą (įskaitant aplinkos ir ga-mybos higienos gerinimą; 12 straipsnis);

– teisė į mokslą (13 straipsnis);– teisė dalyvauti kultūriniame gy-

venime ir autorinių literatūros ar meno darbų apsauga (15 straipsnis).

Taigi Pakto 6–12 straipsniuose yra apibrėžtos ir įtvirtintos ekonominės ir socialinės teisės, o 13 ir 15 straipsniuo-se – kultūrinės teisės [4].

4. Europoje svarbiausias tarptautinis dokumentas socialinių teisių srityje yra Europos socialinė chartija, kurią Europos Taryba priėmė dar 1961 m. ir kuri papil-dė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, įtvirtinančią pilie-tines ir politines teises. 1996 m. Europos Tarybos narės priėmė pataisytą Europos socialinę chartiją, dar labiau išplėtusią tarptautiniu lygiu pripažįstamų ir sau-gomų asmens socialinių teisių katalogą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika socialinių teisių srityje galėjo pasirinkti mažesnės apimties įsipareigojimus, nu-matytus 1961 metų Europos socialinėje chartijoje, arba didesnės apimties įsipa-reigojimus, numatytus 1996 metų Euro-pos socialinėje chartijoje (pataisytoje). Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. gegužės 15 d. ratifi kavo būtent pataisytą, t. y. platesnės apimties, 1996 metų Euro-pos socialinę chartiją [5].

◆ ASMENS SOCIALINIŲ TEISIŲ APSAUGOS KLAUSIMAI 357

5. 1996 metų Europos socialinė-je chartijoje (pataisytoje) yra įtvirtintas platus socialinių teisių katalogas, kurį sąlygiškai galima suskirstyti į tokias pa-grindines socialinių teisių grupes:

1) teisė į darbą (1 straipsnis) [6];2) teisė į sveikatos apsaugą (11 straips-

nis);3) teisė į socialinę apsaugą (12 straips-

nis) [7];4) šeimos teisė į socialinę, teisinę ir

ekonominę apsaugą (16 straipsnis) ir la-biausiai pažeidžiamų visuomenės grupių apsauga [8];

5) teisė į apsaugą nuo skurdo ir soci-alinės atskirties (30 straipsnis) [9].

6. Atsižvelgus į tarptautinėje teisėje pripažintą socialinių teisių sampratą ir klasifi kaciją, Lietuvos Respublikos Kons-titucijoje įtvirtintas socialines teises gali-ma suskirstyti į tokias grupes:

1) teisė į darbą (48 straipsnio 1–3 da-lys [10], 49 straipsnis [11], 39 straipsnio 2 dalis [12], 50 straipsnis [13], 51 straips-nis [14]);

2) teisė į socialinę apsaugą (52 straips-nis [15], 146 straipsnis [16]);

3) teisė į sveikatos apsaugą (53 straips-nis [17], 54 straipsnis [18]);

4) šeimos teisė į apsaugą (38 straips-nio 1–2 dalys [19], 39 straipsnio 1, 3 da-lys [20]).

7. Socialinių teisių plataus spektro konstitucinis įtvirtinimas duoda pagrin-do kalbėti apie iš to valstybei kylančias pareigas socialinės politikos srityje, ypač pareigas rūpintis socialinės gerovės kūri-mu. Konstitucijos nuostatos, laiduojan-čios teisę į socialinį aprūpinimą, įparei-goja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo

priemones. Šiuo požiūriu galima teig-ti, kad pagal Konstituciją Lietuvos vals-tybė yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė orientacija atsispindi ne tik Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose minėtas žmogaus socialines teises, bet ir nuostatose, įtvirtinančiose ekonomines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad platus socialinių teisių spektras, socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją; jos sudaro asmeniui tei-sines prielaidas apsaugoti jį nuo galimos socialinės rizikos. Kita vertus, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepa-neigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų su-darytos prielaidos kiekvienam visuome-nės nariui pirmiausia pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valsty-bės užtikrinama socialine parama.

8. Pažymėtina ir tai, kad teisė į dar-bą, teisė į sveikatos apsaugą, teisė į so-cialinę apsaugą, šeimos teisė į apsaugą ir kitos socialinės teisės dažniausiai yra glaudžiai susijusios su kitomis žmogaus teisėmis, pirmiausia su nuosavybės tei-se. Tad Lietuvos Respublikos Konstitu-cinis Teismas, atskleisdamas socialinių teisių turinį ir esmę, negali aiškinti jų atsietai, nesiremdamas kitomis, ypač ekonominėmis, žmogaus teisėmis ar ne-minėdamas jų; antai teisė į socialinę ap-saugą bene visuomet yra susijusi su tam tikra valstybės garantuojama fi nansine pagalba, kuri išreiškiama tam tikromis piniginėmis išmokomis ar paslaugomis


(pensijos, pašalpos, kita socialinė para-ma ar paslaugos). Kitas įdomus vienos iš socialinių teisių – teisės į sveikatos ap-saugą – aspektų yra tai, kad ši teisė yra ginama ne tik kaip individuali žmogaus socialinė teisė į sveikatos apsaugą, bet ir kaip kolektyvinė teisė, t. y. viešasis inte-resas, be kita ko, pateisinantis kai kurių kitų teisių ir (arba) laisvių, pvz., žodžio laisvės, informacijos laisvės ar nuosavy-bės teisės, ribojimą.

9. Konstitucinio Teismo jurispru-dencijoje plačiausiai ir išsamiausiai yra išaiškinta asmens teisė į socialinę apsau-gą. Paminėtina, kad iki 2006 m. vidurio Konstitucinis Teismas bent 15 bylų na-grinėjo įvairius asmens konstitucinės teisės į socialinę apsaugą aspektus, kaip antai: profesinių ligų socialinio draudi-mo išmokos, socialinės pašalpos, sena-tvės pensijos, vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių vals-tybinės pensijos, atlyginimas dėl darbe patirto sveikatos sužalojimo ir kt.

9.1. Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiekvienas jos pilietis turi teisę į socialinę apsaugą; kad socialiniam aprūpinimui, t. y. visuome-nės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakanka-mai aprūpinti, pripažįstamas konstitu-cinės vertybės statusas; kad socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuome-

nės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės ri-zikos; kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nusta-tyti pakankamas tos teisės įgyvendini-mo ir teisinio gynimo priemones; kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, jog įvairios socialinės paramos rūšys garan-tuojamos tiems asmenims ir tokiais pa-grindais, kurie nustatyti įstatymais; kad atskiros socialinės paramos rūšys, asme-nys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nu-statyti tik įstatymu; kad socialinės pa-ramos santykių reguliavimas įstatymais yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų.

9.2. Konstitucinis Teismas yra pa-brėžęs ir teisės į pensiją kaip nuosavybės teisės aspektą: asmuo, kuris atitinka įsta-tymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma bei ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konsti-tucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

9.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs ir tai, kokioms sąlygoms esant pensijos gali būti mažinamos ir kaip tai turi būti kompensuojama: valsty-bėje gali susidaryti tokia ypatinga situa-cija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būti-nų pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis regulia-vimas gali būti koreguojamas, taip pat ir


mažinant paskirtas bei mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gy-vybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitu-cinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Tačiau net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažei-džiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitu-cinį proporcingumo principą (Konstitu-cinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Be to, jeigu pertvarkant pensijų sis-temą neliktų įstatymais nustatytų, Kons-titucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenu-rodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensi-jų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numaty-ti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal ankstesnį reguliavimą suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją, galėtų pasi-rengti tokiems pakeitimams (Konstituci-nio Teismo 2004 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

10. Konstitucinės justicijos bylose, susijusiose su konstitucinės teisės į darbą užtikrinimu, Konstitucinis Teismas savo doktrinoje yra atskleidęs įvairius šios tei-sės aspektus: teisę laisvai pasirinkti dar-bą, teisingą apmokėjimą už darbą, tin-kamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisę kurti profesines sąjungas ir kt.

10.1. Aiškindamas teisės laisvai pasi-

rinkti darbą turinį ir prasmę, dar 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad dirbantis žmogus Konstitucijoje traktuojamas humanis-tiniu požiūriu; žmogus suprantamas ne kaip abstrakti socialinė, ekonominė ar profesinė kategorija, gamybinių santykių dalyvis, bet kaip laisva asmenybė, kurios žmogiškasis orumas saugotinas [21].

Komentuodamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „kiek-vienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tai yra bendro pobūdžio norma, grindžiama visuotinai pripažin-ta žmogaus laisvės koncepcija. Taigi ji kiekvienam žmogui pirmiausia laiduoja galimybę laisvai rinktis darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje. Tai sieja-si su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „Lietuvos ūkis grindžia-mas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ [22]. Teisė laisvai pasirinkti darbą yra viena iš būtinų sąlygų žmogaus, asmenybės gyvybiniams poreikiams tenkinti, dera-mai padėčiai visuomenėje užsitikrinti. Kita vertus, tokia konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė suponuoja valstybės parei-gą sudaryti atitinkamas teisines, sociali-nes, organizacines prielaidas įgyvendinti šią teisę [23].


Darbo rinkos santykiuose privataus verslo srityje valstybei kyla priedermė įstatymų nustatytomis priemonėmis už-tikrinti darbdavių ir asmenų, siūlančių savo darbo jėgą bei sugebėjimus, intere-sų pusiausvyrą, derinti juos su visuome-nės interesais. Valstybės, vykdančios šią funkciją, prielaidos kištis į tuos darbo rinkos santykius, kurie gali būti nustatyti partnerystės, darbo sutarčių, kolektyvi-nių sutarčių forma, yra ribotos. Šioje sri-tyje valstybė privalo gerbti ūkinės veiklos laisvę, kuri pirmiausia suprantama kaip sutarčių laisvė, sąžiningos konkurencijos laisvė, ūkinės veiklos subjektų lygiatei-siškumas. Kitaip sakant, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus [24].

Kita vertus, aptardamas darbo san-tykių šalių teisinę padėtį Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės pareiga yra užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialinės partnerystės pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaip šiuo-se santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai silpnesnės pusės, tei-ses. Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sis-tema lemia tai, kad darbo santykius ir su jais susijusias sritis reguliuojančios teisės normos turi ne vien numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrin-ti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų, kad būtų išvengta vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės [25].

Paminėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies turinys turi būti siejamas ir su Konstitucijos 46 straips-nio 1 bei 3 dalių nuostatomis. Visos

šios konstitucinės nuostatos, viena kitą sąlygodamos, sudaro prielaidas priim-ti įstatymus, kuriais reaguojama ne tik į tautos ūkinę veiklą, bet ir į ekonomikos, socialinio gyvenimo įvairovę, kintamu-mą, nuosavybės formų pokyčius bei ki-tas aplinkybes. Valstybė, įgyvendindama savo priedermę užtikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą, švietimą, patikimą fi nansų sistemą, vals-tybės paslapčių apsaugą ir t. t., turi teisę nustatyti papildomus, specialius reika-lavimus stojantiesiems į darbą svarbiau-siose ūkio ir verslo srityse. Privačioje vei-kloje taip pat yra tokių sričių, pareigybių, kurios turi ypatingą svarbą visuomenei, valstybei, todėl valstybė gali kelti specia-lius reikalavimus tiems, kurie nori dirbti tokį darbą. Toks reguliavimas gali būti siejamas ir su valstybės poreikiais, ir su būtinybe atsižvelgti į asmenų, siekiančių atitinkamo darbo, savybes [26].

10.2. Aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti

teisingą apmokėjimą už darbą, Konstitu-cinis Teismas pažymėjo, jog ši teisė yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konsti-tucinių teisių. Asmeniui, kuris atliko pa-vestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokė-tas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugo-ma ir ginama kaip nuosavybės teisė [27]. Teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų ly-gybės įstatymui, teismui bei kitoms vals-tybės institucijoms principu. Draudžiama


mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, ne-susijusių su dalykinėmis darbuotojų sa-vybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. [28]. Teisė gauti teisingą apmokėjimą už dar-bą yra susijusi ir su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu: jei asmeniui pagal teisės aktus yra nustatytas tam ti-kras apmokėjimas už darbą, tai jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų, o asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galio-jančius teisės aktus įgytos teisės bus išlai-kytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos [29]. Kita vertus, teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, kad valstybės tarnautojams atlyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, apskritai negali būti mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtiniais atve-jais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsau-goti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Bet net ir tokiais išimtiniais atvejais ap-mokėjimas už darbą negali būti mažina-mas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiaus-vyrą. Be to, apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuoto-jų, kuriems už darbą apmokama iš vals-tybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms. Apmokėjimo už dar-bą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą [30].

10.3. Konstitucinis Teismas, nagri-nėdamas konstitucinės justicijos bylas dėl konstitucinės teisės į darbą užtikrinimo,

yra susidūręs ir su valstybės tarnybos santykiais, su būtinumu aiškinti valstybės tarnautojų, kitų pareigūnų darbo ypatu-mus [31]. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo [32], kad teisės, glau-džiai susijusios su kiekvieno žmogaus konstitucine teise į darbą, t. y. teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąly-gas, teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju ir kt., valstybės tarnautojui turi būti ga-rantuojamos ne mažesniu mastu, negu kitiems darbuotojams, tačiau dėl vals-tybės tarnybos, kaip specifi nės darbinės veiklos, pobūdžio jų įgyvendinimas gali turėti tam tikrų ypatumų. Kita vertus, kai kurios tam tikrų tarnybų valstybės tar-nautojų socialinės ir ekonominės teisės gali būti įstatymu apribotos dėl tų tarny-bų arba atitinkamų valstybės tarnautojų pareigų specifi kos; pavyzdžiui, Konstitu-cijos 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta dar-buotojų teisė streikuoti ginant savo eko-nominius ir socialinius interesus gali būti įstatymu apribota remiantis Konstitucijos 51 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad šios teisės apribojimus, įgyvendini-mo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas.

10.4. Komentuodamas Konstituci-jos 48 straipsnio nuostatą dėl teisės į tin-

kamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas Konstitucinis Teismas inter alia pabrėžė, jog tai reiškia, kad kiekvienas darbuoto-jas turi teisę į tokias darbo sąlygas, kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus. Darbo sąlygomis yra lai-kytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt. [33]. Lankstaus ne viso darbo laiko režimo nustatymas derinasi su Konstitu-


cijos nuostatomis, kad kiekvienas žmo-gus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą ap-mokėjimą už darbą [34].

10.5. Konstitucijos 50 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Aiškinda-mas šią nuostatą, Konstitucinis Teismas nurodė, kad profesinės sąjungos yra sa-vanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos. Į profesinę sąjungą jie stoja tam, kad galėtų geriau, t. y. organizuotai, ginti savo teises. Asmuo, stodamas į pro-fesinę sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną iš savo darbo tei-sių ir interesų gynimo formų [35]. Kons-titucinis Teismas pažymėjo, jog Konsti-tucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata, kad profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines tei-ses ir interesus, iš esmės išreiškia dvejopą profesinių sąjungų paskirtį bei funkciją: viena, pirmiausia atstovauti profesinės sąjungos nariams ir juos ginti, antra, įsta-tymo nustatytais atvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar or-ganizacijos darbuotojus [36].

11. Minėta, kad Lietuvos Konstituci-joje teisė į sveikatos apsaugą yra ginama ne tik kaip individuali žmogaus socialinė teisė į sveikatos apsaugą, bet ir kaip ko-lektyvinė teisė, t. y. viešasis interesas, pa-teisinantis kai kurių kitų teisių ir (arba) laisvių, pvz., žodžio laisvės, informacijos laisvės ar nuosavybės teisės, ribojimą.

11.1. Konstitucinis Teismas savo praktikoje daugiausia yra aiškinęs teisę į

sveikatos apsaugą būtent kaip viešąjį in-

teresą. Pavyzdžiui, 2005 m. lapkričio 3 d. nutarime Konstitucinis Teismas, vertin-

damas Tabako kontrolės įstatymo nuos-tatų atitiktį Konstitucijai, pažymėjo, kad, kaip visuotinai žinoma, tabako vartoji-mas kenkia sveikatai, gali sukelti neigia-mų socialinių padarinių. Dėl to tabakas ir jo gaminiai priskirtini ypatingiems produktams, kurių gamybą, apyvartą ir vartojimą valstybė, pagal Konstituciją turinti inter alia priedermę rūpintis žmo-nių sveikata (Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis), gali ir turi kontroliuoti. Įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją turintis teisę nustatyti tabako, kaip ypatingo produk-to, kontrolės priemones ir tvarką, gali nustatyti specialų teisinį reguliavimą, in-

ter alia tam tikrus draudimus, ribojimus ir kt., kurie nėra būdingi kitų produktų gamybos, apyvartos ir vartojimo santy-kių teisiniam reguliavimui. Analogiškas išvadas Konstitucinis Teismas buvo pa-daręs ir 1997 m. vasario 13 d. nutarime.

2005 m. rugsėjo 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas, vertindamas Farmacinės veiklos įstatymo nuostatų, kuriose įtvirtintas draudimas teikti in-formaciją apie receptinius vaistus ir juos reklamuoti, konstitucingumą, pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtinta informaci-jos laisvė apima ir reklamos laisvę, inter

alia laisvę reklamuoti prekes ir paslau-gas. Konstitucinis Teismas patvirtino, kad informacijos laisvė nėra absoliuti ir kad Konstitucija numato galimybę in-formacijos laisvę riboti, jei tai būtina ap-saugoti inter alia žmogaus sveikatai. Šios bylos kontekste Konstitucinis Teismas atskleidė ir (arba) dar kartą pabrėžė savo ankstesnėje jurisprudencijoje nustatytus tam tikrus teisės į sveikatos apsaugą as-pektus, būtent: žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuome-


nės vertybių [37]; žmonių sveikatos ap-sauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmo-nių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija [38]; siekiant apsaugoti žmonių sveikatą – konstitucinę vertybę, gali būti įstatymu tam tikru mastu ribojama ir in-formacijos laisvė (kaip minėta, apimanti inter alia reklamos laisvę). Tačiau toks šios konstitucinės laisvės ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, o pasirinktos priemonės turi būti pro-porcingos siekiamam tikslui.

Taigi šioje byloje Konstitucinis Teis-mas pripažino, kad vaistų reklama (ne-svarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne) visuomet yra siekiama tiesiogiai arba ne-tiesiogiai skatinti vartoti atitinkamus vais-tus, o tai gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai – Konstitucijoje įtvirtin-tai, jos ginamai ir saugomai vertybei. To-kius padarinius gali sukelti ir klaidinanti informacija apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), tam tikrais atvejais galinti būti iš esmės tolygi dezin-formacijai, kurios skleidimo konstitucinė reklamos laisvės samprata neapima.

2004 m. sausio 26 d. nutarime Kons-titucinis Teismas, nagrinėdamas Alko-holio kontrolės įstatymo nuostatų, inter

alia įtvirtinančių alkoholio reklamos draudimą, atitiktį Konstitucijai, konsta-tavo, kad rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija. Be to, jis padarė išvadą, kad iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog vals-tybė rūpinasi žmonių sveikata, išplaukia, kad žmonių sveikatos apsauga yra kons-tituciškai svarbus tikslas, viešasis intere-sas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas

priminė, jog Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsi-tikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įsta-tymu, jei tai inter alia būtina žmogaus sveikatai apsaugoti. Todėl Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad įstatymų lei-dėjas, siekdamas apginti šią konstitucinę vertybę – žmonių sveikatą, turi teisę ri-boti alkoholio reklamą. Analogiškas iš-vadas Konstitucinis Teismas buvo pada-ręs ir 1997 m. vasario 13 d. nutarime.

2002 m. kovo 14 d. nutarime Kons-titucinis Teismas, nagrinėdamas Farma-cinės veiklos įstatymo nuostatos, kad vaistinės, išskyrus tam tikras išimtis, nuosavybės teise gali priklausyti tik as-menims, turintiems aukštąjį farmacinį išsilavinimą, konstitucingumą, pabrėžė, kad iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata, išplaukia, kad žmonių sveika-tos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas. Tai reiškia, kad įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks farmacinės veiklos tei-sinis reguliavimas, kuris sudarytų prie-laidas sukurti platų vaistinių tinklą, kad vaistinėse būtų pakankamai kokybiškų, efektyvių ir saugių vaistų, kad aprūpi-nimo vaistais sistema veiktų sklandžiai, kad būtų reguliuojamos vaistų kainos, kad nebūtų apsunkintas vaistų įsigijimas, kad informacija apie vaistus ir jų vartoji-mą būtų laisvai prieinama bei tinkamai skelbiama ir kt.; kad valstybė privalo kon-troliuoti, kad farmacinė veikla būtų vyk-doma žmogaus sveikatos labui ir visuo-menės sveikatinimui; kad pagal Konsti-tuciją įstatymais turi būti nustatytas toks farmacinės veiklos reguliavimas, kad


vaistinių savininkų ekonominiai intere-sai neužgožtų vaistinių veiklos žmogaus sveikatos ir visuomenės sveikatinimo interesais; kad, kita vertus, sprendžiant, ar ginčijamoje įstatymo nuostatoje yra nustatyti tokie asmens teisės į nuosavybę ribojimai, kurie yra tikrai būtini žmo-nių sveikatos apsaugai užtikrinti, esminę reikšmę turi tai, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas ap-riboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų svarbių priežasčių neapribojus teisės į nuosavybę nebūtų įmanoma ap-saugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui.

Konstitucinis Teismas taip pat pa-brėžė, kad farmacinei veiklai licencijuo-tos įmonės (vaistinės) savininkas negali būti savaime tapatinamas su farmacinin-kais ar kitais farmacinę veiklą vykdan-čiais asmenimis (nes farmacinę veiklą gali vykdyti tik farmacinį išsilavinimą ir atitinkamą kvalifi kaciją turintys as-menys). Taigi išsilavinimo reikalavimai negali būti nustatomi asmenims, siekian-tiems turėti nuosavybės teise vaistinių.

11.2. Paminėtina, kad dar 1998 m. birželio 1 d. nutarime, kuriame buvo na-grinėjami miškams padarytos žalos atly-ginimo teisinio reguliavimo konstitucin-gumo klausimai, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 54 straipsnio turinį, pažymėjo, kad šioje normoje yra suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir

švarią aplinką. Kartu buvo konstatuota, kad aplinka paprastai suprantama kaip gamtoje funkcionuojanti visuma tarpu-savyje susijusių elementų (žemės pavir-

šius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorgani-nės medžiagos, antropogeniniai kompo-nentai) ir juos vienijančios natūraliosios bei antropogeninės sistemos. Taigi šiuo atveju galima įžvelgti kolektyvinės tei-sės – visuomenės teisės į sveiką aplinką akcentą. Tuo tarpu žmonių teisė į sveiką ir švarią aplinką dar nebuvo susieta su asmens individualia teise į sveikatos ap-saugą. Tai buvo konstatuota vėliau.

Antai 2005 m. vasario 7 d. nutarime Konstitucinis Teismas, vertindamas ne-laimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų teisinio reguliavimo konstitucingumą, pažymėjo, kad, atsižvelgiant į konstitucinį teisingu-mo principą, Konstitucijoje įtvirtintą so-cialinės darnos imperatyvą, valstybė yra konstituciškai įpareigota asmeniui, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesau-gių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profe-sines ligas), teikti atitinkamą socialinę paramą. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos teikimo modelį. Tačiau negalima nustaty-ti tokio teisinio reguliavimo, kuris suda-rytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), negautų atitin-kamos socialinės paramos.

2005 m. gegužės 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas, vertindamas kai kurių Medžioklės įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, pažymėjo, kad iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvū-nų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai


reguliuojamos ir kontroliuojamos, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudoji-mas. Priešingu atveju galėtų būti pakenk-ta kitiems gamtinės aplinkos objektams, taip pat ir tam tikroms pačių laukinių gy-vūnų rūšims, įvairioms ekologinėms sis-temoms. Neužtikrinus tinkamo laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo), būtų sudarytos prielaidos pakenkti įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos saugo-moms ir ginamoms vertybėms (gyvy-bei, sveikatai, nuosavybei ir kt.), taigi ir asmens teisėms ir interesams. Vadinasi, šiame nutarime asmens teisė į švarią, ko-kybišką aplinką buvo susieta su asmens teise į sveikatos apsaugą.

12. Šeimos teisės į apsaugą kontekste Konstitucinis Teismas savo jurispruden-cijoje yra nubrėžęs tik pagrindinius prin-cipus, aiškinęs bendriausio pobūdžio konstitucines nuostatas. Antai 2000 m. birželio 13 d. nutarime vertindamas kai kurių Švietimo įstatymo nuostatų konstitucingumą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, sistemiškai aiškinant Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies ir 39 straipsnio 1 dalies nuostatas, turi būti remiamasi Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Kons-titucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuosta-tos išreiškia valstybės įsipareigojimą įsta-tymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vai-kystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos.

12.1. 2004 m. kovo 5 d. nutarime Konstitucinis Teismas, aiškindamas gy-ventojų rėmimo principus, pažymėjo, jog Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies nuo-stata, kad valstybė globoja šeimas, augi-nančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia jiems pa-ramą, suponuoja tai, kad šeima, motinys-tė, tėvystė ir vaikystė yra puoselėjamos ir saugomos konstitucinės vertybės; kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalį tėvai turi teisę ir pareigą iki pilnametys-tės išlaikyti savo vaikus; kad Konstituci-joje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių – lai-kydamasis Konstitucijos normų ir prin-cipų tai nustatyti turi įstatymų leidėjas; kad įstatymais reguliuojant paramos šei-moms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių. Šioje sri-tyje įstatymų leidėjas turi plačią diskre-ciją. Tačiau neleistina, kad valstybės pa-ramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), ku-rios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą; kad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti to-kių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pa-stangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės.

12.2. Pažymėtina, kad nors kol kas Konstitucinio Teismo jurisprudencija šei-mos teisės į apsaugą srityje nėra gausi, iš Konstituciniame Teisme pastaruoju metu gaunamų, bet dar neišnagrinėtų prašymų


kiekio [39] ir turinio matyti, kad šie klau-simai vis dažniau tampa ginčų teismuose objektu, visuomenei ir valstybei jie darosi vis aktualesni, atskleidžia aktualias šios srities teisinio reguliavimo problemas.

13. Viena iš prielaidų asmeniui tapti visaverčiu pilietinės visuomenės nariu, laisvai ir aktyviai naudotis savo politinėmis ir pilietinėmis teisėmis, yra išsilaisvinimas iš skurdo pančių. Valsty-bės socialinės politikos vaidmuo šiame kontekste yra ypač svarbus. Akivaizdu, kad socialinės apsaugos, socialinės pa-ramos santykių teisinio reguliavimo tu-rinį lemia įvairūs veiksniai, visų pirma valstybės ir visuomenės ištekliai, mate-rialinės ir fi nansinės galimybės; kita ver-tus, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, įstatymų

leidėjas turi plačią diskreciją, tiesiogiai kylančią iš Konstitucijos normų, įtvirti-nančių asmens socialines teises. Minėta, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje yra konstatuota, jog žmogus Konstitucijo-je traktuojamas humanistiniu požiūriu; žmogus suprantamas ne kaip abstrakti socialinė, ekonominė ar profesinė kate-gorija, gamybinių santykių dalyvis, bet kaip laisva asmenybė, kurios žmogiškasis orumas saugotinas. Tai įpareigoja įstaty-mų leidėją priimant ir keičiant socialinės apsaugos bei socialinės paramos santy-kius reguliuojančius teisės aktus atitin-kamai traktuoti pagrindinį šių santykių subjektą – žmogų: užtikrinti, kad būtų pripažintas ir gerbiamas asmens žmogiš-kasis orumas, sudaryti reikiamas prielai-das saugoti laisvą žmogaus asmenybę.

Nuorodos

1. Kai kalbama apie žmogaus teises, neišvengiamai yra įvardijamos vienos ar kitos teisės, t. y. pa-teikiamas tam tikras teisių sąrašas; jis dažnai vadinamas teisių katalogu. Suprantama, pateikti išsamų, baigtinį žmogaus teisių sąrašą vargu ar įmanoma, todėl ir sąvoka „teisių katalogas“ neturėtų būti suvokiama kaip reiškianti baigtinį ar nekintamą žmogaus teisių sąrašą.

2. Valstybės žinios, 2002, Nr. 77-3290.3. Ši teisė apima atlyginimą (teisingą darbo užmokestį, vienodą apmokėjimą už lygiavertį darbą,

deramą pragyvenimą), saugos ir higienos reikalavimus atitinkančias darbo sąlygas, vienodą galimybę visiems būti pakeltiems į aukštesnes pareigas, poilsį, laisvalaikį, pagrįstą darbo laiko apribojimą ir mokamas įprastines atostogas.

4. Šiame Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte taip pat yra įtvirtintos bendros, žmogaus teisių įgyvendinimą užtikrinančios garantijos – tai diskriminavimo drau-dimas (Pakto 2 straipsnio 2 dalis), asmenų lygiateisiškumo principas (Pakto 3 straipsnis) ir Pakte įtvirtintų žmogaus teisių ribojimo sąlygos (Pakto 4 straipsnyje nustatyta, kad šios teisės gali būti ribojamos tik įstatymu, tik tiek, kiek toks apribojimas atitinka šių teisių pobūdį, ir tik visuotinės gerovės skatinimo demokratinėje visuomenėje tikslais).

5. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, remdamasis 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) III dalies A straipsnio 1 dalies b ir c punktų nuostatomis, 2001 m. ge-gužės 15 d. įstatymo „Dėl 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) ratifi kavimo“ (Valstybės žinios, 2001, Nr. 49-1699) 2 straipsnyje pasirinko, kurių nuostatų Lietuvos Respu-


blika įsipareigoja laikytis ir kurių – ne: Lietuvos Respublika įsipareigojo laikytis 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) II dalies 1–11 straipsniuose, 12 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktuose, 13 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, 14–17 straipsniuose, 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose, 19 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5, 7, 9–11 punktuose, 20–22 straipsniuo-se, 24–29 straipsniuose ir 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų įsipareigojimų. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublika neįsipareigojo laikytis nuostatų, įtvirtintų Europos socia-linės chartijos 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte („Išlaikyti tinkamo lygio socialinės apsaugos sistemą – bent tokio, kuris yra būtinas Europos socialinės apsaugos kodeksui ratifi kuoti“), 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte („Taikyti teisėtai esantiems jų teritorijose kitų Šalių piliečiams šio straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytas nuostatas tokiomis pat kaip ir savo piliečiams sąlygomis pagal įsipareigojimus, kurie yra apibrėžti 1953 metų gruodžio 11 dieną Paryžiuje pasirašytoje Europos socialinės paramos ir medicinos pagalbos konvencijoje“), 18 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose („2. Supaprastinti esamus formalumus ir sumažinti ar panaikinti žyminius mokesčius arba kitas rinkliavas, kurias moka darbuotojai užsieniečiai ar jų darb-daviai“; „3. Individualiai ar kolektyviai liberalizuoti taisykles, reglamentuojančias darbuotojų užsieniečių darbą“), 19 straipsnio 1 dalies 2, 4, 6, 8 ir 12 punktuose („2. Imtis atitinkamų jų jurisdikcijai priklausančių priemonių, kurios palengvintų tokių darbuotojų ir jų šeimų išvy-kimą, persikėlimą ir priėmimą, ir pagal savo jurisdikciją suteikti reikiamas paslaugas sveika-tos, medicininio aptarnavimo srityje bei sudaryti geras higienos sąlygas persikėlimo metu“; „4. Garantuoti tokiems darbuotojams, teisėtai esantiems jų teritorijose, kai tokias sritis regla-mentuoja įstatymai ar kiti teisės aktai arba kontroliuoja administracinės tarnybos, ne mažiau palankią padėtį už tą, kuria naudojasi jų pačių piliečiai šiose srityse: a) atlyginimo ir kitų įdarbinimo bei darbo sąlygų; b) narystės profesinėse sąjungose ir naudojimosi kolektyvinių derybų teikiamais pranašumais; c) būsto“; „6. Kiek įmanoma padėti susijungti darbuotojo užsieniečio, kuriam leista įsikurti toje teritorijoje, šeimai“; „8. Garantuoti tokiems darbuoto-jams, teisėtai gyvenantiems jų teritorijoje, kad jie nebus išsiųsti, išskyrus atvejus, kai jie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui arba daro žalą visuomenės interesams ar dorovei“; „12. Kiek įmanoma skatinti darbuotojų migrantų vaikus ir jiems padėti mokytis migrantų gimtosios kalbos“), 23 straipsnyje (pagyvenusių žmonių teisė į socialinę apsaugą), 30 straipsnyje (teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties), 31 straipsnio 1 dalies 3 punkte („3. Padaryti būsto kainą prieinamą tiems, kurie neturi pakankamai lėšų“).

6. Ši teisė apima: teisę į tinkamas darbo sąlygas (2 straipsnis); teisę į sveikas ir saugias darbo sąlygas (3 straipsnis); teisę į teisingą atlyginimą (4 straipsnis); teisę jungtis į profesines or-ganizacijas (5 straipsnis); teisę į kolektyvines derybas (6 straipsnis); vaikų ir paauglių teisę į apsaugą (7 straipsnis); dirbančių moterų teisę į motinystės apsaugą (8 straipsnis); teisę į pro-fesinį orientavimą (9 straipsnis); teisę į profesinį rengimą (10 straipsnis); teisę dirbti mokamą darbą kitų Chartiją pasirašiusių šalių teritorijoje (18 straipsnis); darbuotojų migrantų ir jų šeimų teisę į apsaugą ir paramą (19 straipsnis); teisę į lygias galimybes ir vienodą padėtį darbo ir profesijos reikalais nediskriminuojant dėl lyties (20 straipsnis); teisę į informaciją ir kon-sultaciją (21 straipsnis); teisę dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas bei darbo aplinką (22 straipsnis); teisę į apsaugą darbo sutarties nutraukimo atveju (24 straipsnis); darbuotojų teisę į savo reikalavimų gynimą darbdavio bankroto atveju (25 straipsnis); teisę į orumą darbe (26 straipsnis); pareigų šeimai turinčių darbuotojų teisę į lygias galimybes ir vienodą padėtį (27 straipsnis); darbuotojų atstovų teisę į apsaugą įmonėje ir jiems palankių sąlygų sudarymą


(28 straipsnis); teisę į informaciją ir konsultacijas, kai atliekamos grupinio atleidimo proce-dūros (29 straipsnis).

7. Ši teisė apima: teisę į socialinę paramą ir medicinos pagalbą (13 straipsnis); teisę naudotis socialinės rūpybos tarnybų paslaugomis (14 straipsnis).

8. Ši teisė apima: neįgaliųjų teisę į savarankiškumą, socialinę integraciją ir dalyvavimą visuome-nės gyvenime (15 straipsnis); vaikų ir paauglių teisę į socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą (17 straipsnis); pagyvenusių žmonių teisę į socialinę apsaugą (23 straipsnis).

9. Ši teisė apima ir teisę į būstą (31 straipsnis).10. „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias

ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.Užsieniečių darbą Lietuvos Respublikoje reguliuoja įstatymas.Priverčiamasis darbas draudžiamas.“

11. „Kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines moka-mas atostogas. Darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas.“

12. „Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palan-kias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.“

13. „Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises.“

14. „Darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti. Šios teisės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas.“15. „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedar-

bo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“16. „Valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos, taip pat karo

tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas. Valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos, taip pat šeimas tų

piliečių, kurie gindami Valstybę žuvo ar mirė.“17. „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui su-

sirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.

Valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą. Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.“18. „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų

ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radia-cinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“

19. „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“20. „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta

tvarka teikia joms paramą. Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“


21. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 476 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 1998, Nr. 85-2382.

22. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) verti-nimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsnių, 3 straips-nio 2 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabarti-nės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 1999, Nr. 23-666.

23. Ibid.24. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos

Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straips-nio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 1996, Nr. 36-915.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 476 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“. – Ibid., 1998, Nr. 85-2382.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) verti-nimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsnių, 3 straips-nio 2 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabarti-nės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 1999, Nr. 23-666.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“. – Ibid., 2004, Nr. 181-6708.

28. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 ir 7.2 punktų ati-tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui“. – Ibid., 2001, Nr. 107-3885.

29. Ibid.30. Ibid.31. Konstitucinis Teismas ne kartą yra nagrinėjęs ir teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo atitiktį

Konstitucijai (pvz., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. kovo 28 d., 2001 m. liepos 12 d., 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimuose), taip pat teisėjų paskyrimo procedūrų atitiktį Konstitucijai, tačiau teisėjų paskyrimo, atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo bei Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto valdžių padalijimo principo, tad šio pranešimo kon-tekste ši Konstitucinio Teismo jurisprudencija nagrinėjama nebus. Šio pranešimo kontekste išsamiau nebus nagrinėjama ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija Seimo narių atlyginimo, kitų valstybės pareigūnų paskyrimo ar atleidimo klausimu.


32. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“. – Valstybės žinios, 2004, Nr. 181-6708.

33. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 664 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 ir 3.7.15 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 da-liai, taip pat dėl šio nutarimo 3.7.15 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsnio 11 daliai ir 9 straipsnio 1 bei 2 punktams“. – Ibid., 2002, Nr. 39-1441.

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtintos Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos 3.3 punkto atitikties Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo (1993 m. spalio 7 d. redakcija) 46 straipsnio 4 daliai“. – Ibid., 2001, Nr. 45-1595.

35. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 17 straips-nio, 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai“. – Ibid., 1999, Nr. 9-199).

36. Ibid.37. Ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas „Dėl Lietu-

vos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnio, Lietuvos Respublikos mokslo ir švietimo ilgalaikio fi nansavimo įstatymo 1, 2 ir 3 straipsnių, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2002, Nr. 72-3080.

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų fi nansinių rodiklių pa-tvirtinimo įstatymo (2000 m. gruodžio 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2001, 2002 ir 2003 metams įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Valstybės žinios, 2002, Nr. 5-186); Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija), 2 straipsnio 1 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 straipsnio 2 dalies (1998 m. gruodžio 10 d. re-dakcija), 13 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. redakcija), 30 straipsnio 1 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) bei 44 straipsnio 4 dalies (2002 m. birželio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respu-blikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 67 „Dėl Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių 7 bei 9 punktų (2001 m. sausio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Kons-titucijai“ (Ibid., 2004, Nr. 15-465).

39. Pažymėtina, kad, 2006 m. rugsėjo 20 d. duomenimis, Konstituciniame Teisme buvo gauti ir dar nėra išnagrinėti 78 prašymai, iš jų 31 (t. y. 40 proc.) yra susijęs su asmenų socialinėmis teisėmis.

371

Įvadas

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas per devynis 2006 metų mėne-sius priėmė 18 nutarimų (2005 m. liepos 1 d.–2005 m. gruodžio 31 d. buvo priimti septyni nutarimai). Paskelbtų Konstituci-nio Teismo nutarimų skaičius neatitinka išnagrinėtų prašymų skaičiaus, nes kar-tais iki teisminio nagrinėjimo pradžios Konstitucinis Teismas sujungia kelis pa-našius atskirų pareiškėjų pateiktus pra-šymus patikrinti to paties teisės akto ati-tiktį Konstitucijai ir nagrinėja juos kartu. Iš viso 2006 m. sausio 1 d.–rugsėjo 30 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimus ir sprendimus dėl 52 prašymų.

Šiame pranešime bus nagrinėjami: 1) Konstitucinio Teismo nutarimai, ku-riems būdingas tam tikras specifi šku-mas aiškinant anksčiau neaiškintas ar beveik neaiškintas Konstitucijos normas arba kuriuose yra smarkiai plėtojama kai kurių konstitucinių principų doktrina; 2) tam tikri Konstitucinio Teismo nuta-rimų poveikio teisinei sistemai aspektai; 3) Konstitucinio Teismo doktrinos ir Europos Sąjungos teisės santykis Konsti-tucinio Teismo aktuose. Visa tai atitinka-mai bus nagrinėjama trijose šio praneši-mo dalyse.

KAI KURIE SVARBIAUSI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2005 M. LIEPOS 1 D.–2006 M. SPALIO 1 D.

PRIIMTŲ NUTARIMŲ ASPEKTAI

Ramutė RuškytėLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja

I. Konstitucinės doktrinos plėtojimo aspektais reikšmingiausi Konstitucinio Teismo nutarimai

Per nurodytą laikotarpį Konstituci-nis Teismas suformulavo plačią konsti-tucinę kultūros sampratą (Konstitucijos 42 straipsnis), gerokai išplėtojo konstitu-cinę teisminės valdžios ir teisės kreiptis į teismą (ypač Konstitucijos 109, 111 ir 112 straipsniai) doktriną, daugelyje nu-tarimų plėtojo konstitucinio teisinės valstybės principo doktriną.

1. Konstitucinė kultūros sampra-ta. Konstitucinis Teismas, 2005 m. liepos 8 d. nutarime [1] aiškindamas Konstitu-cijos 42 straipsnio nuostatas „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“ (1 dalis), „Valstybė remia kultū-rą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei ver-tybių apsauga“ (2 dalis), yra pabrėžęs, kad šio Konstitucijos straipsnio 1 dalyje yra expressis verbis įtvirtintas kultūros laisvės imperatyvas, o 2 dalyje – valstybės kons-titucinė priedermė remti kultūrą, saugoti kultūros paminklus bei vertybes.

Konstitucinis Teismas kūrybos lais-vę aiškino ją siedamas su Konstitucijos

Ramutė Ruškytė ◆372

25 straipsnyje įtvirtinta įsitikinimų, jų raiškos ir informacijos laisve, 35 straips-nyje įtvirtinta piliečių teise į susivieniji-mus arba asociacijų laisvę ir su Konsti-tucijos 47 straipsnio 1 dalimi, kurioje yra nurodyti valstybinės reikšmės objektai (inter alia valstybinės reikšmės kultūros objektai), Lietuvos Respublikai priklau-santys išimtine nuosavybės teise.

Konstitucinis Teismas, kūrybos lais-vę (apimančią kūrybos proceso laisvę ir kūrybos sklaidos laisvę) aiškindamas kaip vieną svarbiausių saviraiškos laisvės apraiškų, pabrėžė, kad kūrybos sklaidos laisvė nėra absoliuti ir kad, palyginti su kūrybos proceso laisve, sklaidos laisvės ribos yra siauresnės. Konstitucinis Teis-mas pažymėjo, kad Konstitucija netole-ruoja situacijų, kai kūrybos sklaidos lais-ve, kaip ir išraiškos laisve apskritai, yra piktnaudžiaujama, kai ja naudojamasi kaip tokių veiksmų, kuriais iš esmės yra paneigiamos kurios nors Konstitucijoje įtvirtintos ir jos ginamos bei saugomos vertybės, priedanga. Valstybė turi konsti-tucinę pareigą nustatyti tokį teisinį regu-liavimą, kad būtų galima užtikrinti, jog kūrybos sklaidos laisve nebus dangsto-masi siekiant antikonstitucinių tikslų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad kūrybos proceso laisvė nepanei-gia paties asmens atsakomybės už savo veiklą. Jis pabrėžė valstybės ne tik nega-tyvaus turinio pareigas (inter alia apsau-goti šią laisvę nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi), bet ir pozityvaus turinio pareigas – valstybė privalo pozityviais sprendimais (inter alia teisiniu reguliavi-mu) skatinti, valstybės lėšomis ar kitais ištekliais remti materialinių bei dvasinių kultūros vertybių kūrimą, sklaidą, pro-

pagavimą ir išsaugojimą. Kultūros, kaip svarbios valstybės funkcijos, įgyvendi-nimas gali būti užtikrinamas įvairiais būdais, kaip antai valstybei ne tik pačiai steigiant ir išlaikant valstybės institucijas, per kurias yra vykdomos valstybės funk-cijos, kuriomis siekiama plėtoti nacio-nalinę kultūrą, bet ir kitaip inicijuojant bei skatinant steigti ir išlaikyti kitas – ne valstybės – institucijas, kurių tikslas yra kultūros plėtra, t. y. priimant tokius sprendimus, kurie sudarytų materialines, organizacines ir teisines prielaidas kul-tūros vertybes padaryti prieinamas kuo didesniam žmonių ratui. Konstitucinis Teismas ypač pabrėžė kultūros plėtojimo regionuose, atskirose valstybės teritorijos dalyse, atskirose savavaldėse teritorinėse bendruomenėse, kurios yra visos valsty-binės bendruomenės – pilietinės Tautos dalis, svarbą.

Konstitucinis Teismas pirmą kar-tą atskleidė Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostatos, nustatančios joje nu-rodytų valstybinės reikšmės kultūros objektų priklausymą Lietuvos Respu-blikai išimtine nuosavybės teise, turinį. Jis pažymėjo, kad šioje Konstitucijos nuostatoje nurodyti valstybinės reikšmės kultūros objektai gali priklausyti ir priva-tiems asmenims, jei jie šiuos objektus įsi-gijo teisėtai. Be to, Konstitucinis Teismas nurodė įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatyti valstybinės reikšmės kultūros objektų sąrašą, į kurį būtų įtraukti visi valstybinės reikšmės kultūros objektai, priklausantys nuosavybės teise valstybei ar kitiems asmenims.

Lietuvos Respublikos Seimas valsty-binės reikšmės objektų sąrašo iki šiol nėra patvirtinęs. Įgyvendinant šį Konstituci-

◆ KAI KURIE SVARBIAUSI NUTARIMŲ ASPEKTAI 373

nio Teismo nutarimą Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės atstovas inicijavo teismo procesą administraciniame teisme dėl Vilniaus miesto tarybos sprendimo, ku-riuo buvo likviduota kultūros paveldo objekte veikusi biudžetinė įstaiga „Lietu-vos menininkų rūmai“, panaikinimo.

2. Teisminės valdžios doktrina. Konstitucinis Teismas suformulavo pla-čią iš Konstitucijos kylančios teisminės valdžios sistemos formavimo ir funkcio-navimo pagrindų doktriną.

2.1. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime [2] pažymėjo, kad yra dvi teismų sistemos, kad tarp ben-drosios kompetencijos teismų sistemos ir konstitucinės justicijos institucijos, Konstitucinio Teismo, esama reikšmingų sąsajų, taip pat pabrėžė, kad organizaci-niu ir administraciniu atžvilgiais Konsti-tucijoje abi šios teismų sistemos – Kons-titucinis Teismas, vykdantis konstitucinę teisminę kontrolę, ir bendrosios kompe-tencijos teismų sistema – yra atskirtos.

Šiame nutarime suformuotą doktri-ną Konstitucinis Teismas plėtojo vėliau, po trijų mėnesių nagrinėdamas Seimo narių prašymą, kuriuo inter alia buvo prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straips-nio pavadinimas ir šio straipsnio 3 dalis, pagal kurią Konstitucinis Teismas yra sa-varankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Kons-titucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1 daliai. Pa-reiškėjo (Seimo narių grupės) nuomone, tai, kad Konstitucijoje Konstituciniam Teismui yra skirtas atskiras VIII skirsnis,

o ne IX skirsnis, kaip kitiems teismams, kurie vykdo valstybės valdžią, reiškia, jog Konstitucinis Teismas nėra teismas ir ne-vykdo valstybės valdžios.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog vien tai, kad Konstitucijoje yra atskiri skirsniai „Teismas“ ir „Konstitucinis Teis-mas“, nėra ir negali būti pagrindas aiškin-ti, esą, kaip atrodo pareiškėjui, Konstitu-cinis Teismas nėra teismas – teisminės valdžios dalis, o yra kažkur už teisminės sistemos ribų. Konstitucinis Teismas savo nutarime [3] pažymėjo, jog tai, kad Konstitucijoje yra du atskiri skirsniai, ne paneigia Konstitucinio Teismo, kuris pa-gal Konstituciją vykdo konstitucinę teis-minę kontrolę, buvimą teismų sistemos dalimi, bet pabrėžia ypatingą jo statusą teisminės valdžios sistemoje, kartu ir visų valstybės valdžią vykdančių valsty-bės institucijų sistemoje.

2.2. Konstitucinis Teismas, 2006 m. gegužės 9 d. nutarime [4] tirdamas Lie-tuvos Respublikos teismų įstatymo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto nuostatų, reglamentuojančių teisėjų pa-skyrimą, paaukštinimą, perkėlimą ar at-leidimą iš pareigų, atitiktį Konstitucijai, net 32 nuostatas pripažino prieštarau-jančiomis Konstitucijai.

2.2.1. Minėtame nutarime buvo konstatuota, kad „Respublikos Prezi-dento konstituciniai įgaliojimai kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų yra įgyvendinami išleidžiant atitinkamą Respublikos Pre-zidento dekretą. Tokiame Respublikos Prezidento dekrete gali būti nurodomas


ir laikas, per kurį atitinkamas patarimas turi būti gautas“. Taip pat buvo konsta-tuota, kad Konstitucija iš esmės neuž-kerta kelio tokiam įstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, nors jo įgaliojimų laikas pasibaigė arba jis su-laukė įstatymo nustatyto pensinio am-žiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas, tačiau tik tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos. Tačiau kiekvienu atveju dėl tokio tik išimtiniais atvejais leistino teisėjo įgaliojimų pratęsimo turi būti iš-leistas atitinkamas teisės aktas – Respu-blikos Prezidento dekretas arba (jeigu pratęsiami Aukščiausiojo Teismo teisėjo įgaliojimai) Seimo nutarimas.

2.2.2. Konstitucinis Teismas kons-tatavo, kad įstatyme įtvirtinta nuostata, kai Aukščiausiojo Teismo pirmininkui nepatarus Respublikos Prezidentui dėl Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmi-ninko kandidatūros Respublikos Prezi-dentas negali teikti Seimui skirti Aukš-čiausiojo Teismo skyriaus pirmininko kandidatūros, konstituciškai nepagrįstai yra išplečiami Aukščiausiojo Teismo pir-mininko, kaip šio teismo teisėjo ir insti-tucijos vadovo, įgaliojimai. Taip yra ne tik suvaržomi Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai formuoti tei-sėjų korpusą, bet ir įsiterpiama į Konsti-tucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos kompetenciją.

2.2.3. Teismų įstatyme buvo nustaty-ta, kad speciali teisėjų institucija – Teismų taryba yra sudaroma iš teisėjų, Respubli-kos Prezidento ir Seimo Pirmininko įga-liotų atstovų, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko ar jo pavaduotojo, Seimo Biudžeto ir fi nansų komiteto pir-

mininko ar jo pavaduotojo, teisingumo ministro ar jo įgalioto atstovo, fi nansų ministro ar jo įgalioto atstovo. Konstitu-cinis Teismas konstatavo, kad Konstitu-cijos 112 straipsnio 5 dalies formuluotė „pataria speciali teisėjų institucija“ reiš-kia, jog minėta valstybės institucija turi būti sudaryta šioje dalyje nurodytam tikslui – patarti Respublikos Preziden-tui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų; antra, ši valstybės institucija turi būti sudaryta vien iš teisėjų. Jeigu ji būtų sudaryta ne iš teisėjų arba ne vien iš teisėjų, būtų ne-paisoma šioje dalyje įtvirtintos valstybės institucijos – specialios teisėjų institu-cijos konstitucinės sampratos (kad for-muojant teisėjų korpusą minėta speciali teisėjų institucija yra atsvara Respublikos Prezidentui – politinei institucijai). Tik profesiniu pagrindu sudaryta institucija, t. y. speciali teisėjų institucija, gali dera-mai įvertinti, ar asmens profesinė kvali-fi kacija yra tokia, kad jis gali būti skiria-mas teisėju, ar asmuo, kuris jau yra teisė-jas, gali būti paaukštintas ir t. t. Tik tokia institucija gali užtikrinti teisėjų ir teismų nepriklausomumą inter alia tuo aspektu, kad visų be išimties teismų teisėjai būtų apsaugoti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų, kitų asmenų kišimosi į teisėjo ar teismo veiklą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją ne tik jokia kita institucija, bet ir joks pareigūnas, joks kitas asmuo negali turėti įgaliojimų pa-tarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų.


2.2.4. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos spe-cialios įstatymo numatytos teisėjų insti-tucijos patarimo negalima interpretuoti kaip rekomendacijos Respublikos Prezi-dentui skirti tam tikrą asmenį teisėju ar jo neskirti, paaukštinti teisėją ar jo ne-paaukštinti, perkelti jį ar jo neperkelti, atleisti jį iš pareigų ar jo neatleisti.

2.2.5. Konstitucinis Teismas pažy-mėjo, kad Teismų įstatymas (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pa-keitimais ir papildymais) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas (1995 m. balandžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), t. y. du įstatymai, nustato ir tokį pat, ir visiškai skirtingą tų pačių santykių teisinį regu-liavimą, o tai liudija, kad minėtų santy-kių teisinis reguliavimas yra apleistas ir nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu, pagal kurį inter alia reikalaujama, kad teisinis reguliavimas būtų aiškus, neprieštaringas, kad vie-na teisės norma ar nuostata nepaneig-tų kitos. Toks Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas, kuriame reguliuojami Aukščiausiojo Teismo sudarymo, jo kompetencijos, teisėjų statuso, sociali-nių garantijų ir kiti panašaus pobūdžio santykiai, juo labiau apibrėžiama Ge-neralinės prokuratūros vieta valstybės institucijų sistemoje, pagal Konstituciją apskritai yra negalimas.

Priėmus šį Konstitucinio Teismo nutarimą iš naujo (kitais pagrindais) turėjo būti formuojama speciali teisė-jų institucija, padidėjo šios institucijos vaidmuo, Respublikos Prezidentas savo

veiksmus dėl teisėjų parinkimo turi įfor-minti dekretais.

3. Teisės kreiptis į teismą, konsti-tucinės teisės į tinkamą teismo procesą, teisingumo principo doktrinos esminis plėtojimas.

3.1. Konstitucinio Teismo jurispru-dencijoje jau anksčiau buvo konstatuota, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasun-kintas šios teisės įgyvendinimas; gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų nagrinė-jimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų pa-neigta asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, ma-nantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teis-me garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Bet kurios pažeistos asmens teisės, inter alia įgytosios, taip pat ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tie-siogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų.

3.2. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime [5] konstata-vo, kad jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens tei-sė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeis-ta, pagal Konstituciją yra neįmanoma,


Konstitucija jos netoleruoja. Todėl tai, kad Konstitucijoje nurodyti subjektai negali Konstituciniame Teisme ginčyti tokio teisėkūros subjekto neveikimo, kai šis nėra išleidęs teisės akto, kuriuo vietoje teisės akto, Konstitucinio Teismo nutari-mu pripažinto prieštaraujančiu aukštes-nės galios teisės aktui, inter alia Konsti-tucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderin-tas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, o Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų tirti tokių tei-sėkūros sprendimų nepriėmimo, anaip-tol nereiškia, kad tokie asmenys apskritai negali ginti (taip pat ir teisme) savo teisių ir laisvių, kurios yra pažeidžiamos dėl to, kad minėti teisėkūros sprendimai nėra priimti.

3.3. Teisės į tinkamą (teisingą) teis-mo procesą elementas yra asmens teisė žinoti, kokiais motyvais remiantis dėl jo buvo priimtas teismo nuosprendis ar ki-tas baigiamasis teismo aktas, idant galėtų šį teismo aktą (nuosprendį, sprendimą, nutartį, nutarimą) apskųsti aukštesniam teismui.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rug-sėjo 21 d. nutarime [6] konstatavo, kad viso baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš ofi cialiai jį priimant (t. y. tei-sėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant) ir jį viešai paskelbiant yra priemonė, lei-džianti užtikrinti, kad dar prieš ofi cialiai priimant ir viešai paskelbiant atitinkamą baigiamąjį teismo aktą bus nustatytos vi-sos bylai turinčios reikšmės aplinkybės, deramai įvertinti visi turintys reikšmės argumentai ir į juos visus bus deramai įsigilinta, tinkamai bus pritaikyti teisės aktai ir kt. Tai yra viena iš priemonių,

leidžiančių pasiekti, kad visi kolegijos teisėjai vienodai supras visus argumen-tus, pagrindžiančius tą baigiamąjį teismo aktą (net jeigu jie tuos argumentus skir-tingai aiškins ir vertins), nes tik surašius baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančius argumentus – jo priėmimo motyvus ga-lima patikrinti ir įsitikinti, kad jie nėra nenuoseklūs, neprieštarauja vieni ki-tiems, neturi kitų trūkumų.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš ofi cialiai jį priimant ir viešai pa-skelbiant yra viena iš teisinių garantijų, kad atitinkamoje byloje bus įvykdytas teisingumas. Jeigu būtų priešingai, t. y. jeigu baigiamasis teismo aktas nebūtų grindžiamas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumen-tų dalimi, o kita argumentų dalis būtų surašyta ir paviešinta vėliau, jau viešai paskelbus atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, teisingumas liktų neįvykdytas, nes visada išliktų pagrįsta abejonė, ar tais vė-liau surašytais argumentais nėra siekiama pateisinti teismo a priori priimto baigia-mojo akto, taigi ir abejonė, ar baigiamasis teismo aktas iš tikrųjų nėra grindžiamas ne tik tais argumentais (motyvais), kurie jame yra formaliai surašyti.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos administraci-nių bylų teisenos įstatymo, Lietuvos Res-publikos civilinio proceso kodekso, Lie-tuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso atitinkamos nuostatos ta apimti-mi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžan-ginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos


vėliau, prieštarauja atitinkamiems Kons-titucijos straipsniams. Įgyvendinant šį Konstitucinio Teismo nutarimą reikia keisti kai kurias Administracinių bylų teisenos įstatymo, Civilinio proceso ko-dekso, Baudžiamojo proceso kodekso normas ir atitinkamai kitaip organizuoti teismo darbą.

4. Konstitucinio teisinės valsty-bės principo doktrina. 2005 m. liepos 1 d.–2006 m. rugsėjo 30 d. net penkio-likoje Konstitucinio Teismo nutarimų buvo konstatuotas prieštaravimas kons-tituciniam teisinės valstybės principui. Įvairiuose Konstitucinio Teismo nutari-muose teisinės valstybės principas buvo atskleidžiamas vis naujais aspektais. To-liau yra nušviečiama keletas jų.

4.1. Konstitucinis Teismas, 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime [7] tirdamas Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į iš-likusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta-tyme, įstatymo normų, reguliuojančių kompensacijų išmokėjimą asmenims už negrąžintą nuosavybės teise turėtą ne-kilnojamąjį turtą, atitiktį Konstitucijai, konstatavo kai kurių įstatymo nuostatų prieštaravimą atitinkamiems Konstituci-jos straipsniams, teisinės valstybės prin-cipui. Minėtu įstatymu buvo nustatyti terminai, iki kada turi būti baigtos mokė-ti kompensacijos už negrąžintus namus, žemę, mišką, vandenis. Šie terminai ne kartą buvo pratęsti. Seimas 2003 m. sau-sio 21 d. priimtu įstatymu [8] dar kartą pratęsė terminus, iki kada turi būti baig-

ta mokėti pinigines kompensacijas už iš-likusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad priėmus resti-tucijos santykius reguliuojantį įstatymą valstybė sukūrė teisėtą lūkestį, kad asme-nys galės įstatymo nustatytais būdais, są-lygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti savo teisę. Kartu valstybei atsirado par-eiga užtikrinti, kad teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas. Konstitucinis Teis-mas konstatavo, kad toks teisinis regulia-vimas ta apimtimi, kuria nenustatyti kri-terijai, pagal kuriuos Vyriausybė galėtų nustatyti paskirtų piniginių kompensa-cijų dalių mokėjimo terminus, prieštara-vo inter alia teisinės valstybės principui, nes neatitiko iš Konstitucijos kylančių teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisi-nio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimų. Konstitucinis Teismas pa-brėžė, kad terminų, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, pailginimas, ypač nevienkartinis jų pra-tęsimas, piniginių kompensacijų mokėji-mo tvarkos neapibrėžtumas, kai neaišku, kokia piniginės kompensacijos dalis, už kokį turtą ir kada bus sumokėta, maži-na teisinio reguliavimo tikrumą, teisi-nį saugumą, duoda pagrindą abejoti, ar valstybė laiku įvykdys prisiimtus įsipa-reigojimus, ar ateityje vėl nepailgins jų vykdymo terminų.

4.2. Konstitucinis Teismas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime [9] tirdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendro-vių „Būtingės naft a“, „Mažeikių naft a“ ir „Naft otiekis“ reorganizavimo įstaty-mo [10] nuostatų atitiktį Konstitucijai, pripažino, jog tai, kad specialiame įstaty-me, reguliuojančiame akcinės bendrovės „Mažeikių naft a“ santykius, ta apimtimi,


kuria nebuvo nustatyta kitų priemonių smulkiųjų akcininkų nuosavybės teisėms apsaugoti, turinčių kompensuoti prara-dimus, kuriuos jie gali patirti dėl to, kad sudarant ir įgyvendinant sutartis nebu-vo taikoma tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 straipsnio nuostata, kurioje įtvirtintas privalomo ofi cialaus pasiūly-mo institutas, prieštaravo inter alia kons-tituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas šiame nuta-rime pažymėjo, kad teisės aktais regu-liuojant su akcine bendrove „Mažeikių naft a“ susijusius santykius nebuvo ir nėra pakankamai paisoma Konstitucijos. Tokia išvada buvo pagrįsta tuo, kad tei-sės aktuose tebėra nuostatų, analogiškų toms, kurios buvo pripažintos priešta-raujančiomis Konstitucijai arba kuriomis akivaizdžiai nepaisoma ofi cialios kons-titucinės doktrinos, įtvirtintos Konsti-tucinio Teismo jurisprudencijoje. Tai pasakytina apie atitinkamų teisės aktų priėmimo eiliškumą, jų projektų rengi-mo, svarstymo, priėmimo tempą (inter

alia ypatingą skubą), ypač turint galvoje teisinio reguliavimo novelų įvertinimą ex post facto (be to, pasitelkus privačius asmenis, o ne pavedus tai daryti atitin-kamus įgaliojimus turinčioms valstybės institucijoms), juose nustatyto teisinio reguliavimo motyvavimą, vartojamų formuluočių ydingumą (neaiškumą, dvi-prasmiškumą, prieštaringumą ir pan.). Šiame kontekste Konstitucinis Teismas nurodė ir Vyriausybės 2001 m. lapkri-čio 16 d. nutarimą Nr. 1367 „Dėl teisinių paslaugų pirkimo iš vienintelio šaltinio“, kuriame teigiama, kad teisinių vienos advokatų kontoros paslaugų, susijusių su

atitinkamų sutarčių teisiniu įvertinimu, prireikė „skubiai“, tačiau jau po to, kai Vyriausybė buvo anksčiau pritarusi pri-vačių juridinių asmenų sutarčiai, kuria buvo nutarta, kad Vyriausybė tas sutartis (kurių teisinio įvertinimo, Vyriausybės pripažinimu, dabar prireikė) pasirašys.

II. Konstitucinio Teismo nutarimų poveikis teisinei sistemai

1. Konstitucinis Teismas savo nu-tarimuose ne kartą yra tiesiogiai ar netiesiogiai nurodęs jų įgyvendinimo būdus, taip pat viename iš savo nutari-mų jis konstatavo skirtingas pasekmes teisės aktų atžvilgiu, pakeitus ir (arba) papildžius Konstituciją.

1.1. Minėta, kad Konstitucinis Teis-mas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutari-me [11] konstatavo kai kurių tirtų įstaty-mo nuostatų, inter alia ta apimtimi, kuria nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos Vy-riausybė galėtų nustatyti paskirtų pini-ginių kompensacijų dalių mokėjimo už negrąžintą nekilnojamąjį turtą terminus, prieštaravimą atitinkamiems Konstituci-jos straipsniams, teisinės valstybės prin-cipui. Konstitucinis Teismas kartu pažy-mėjo, kad „įstatymo pakeitimai ir (arba) papildymai turi būti daromi taip, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą-jį turtą atkūrimas nebūtų sutrikdytas ar sustabdytas, kad jis nenutrūktų, – kad valstybė galėtų tinkamai, laiku įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, šis pro-cesas turi vykti nuosekliai ir nepertrau-kiamai“. Atsižvelgęs į tai, kad įstatymų pakeitimams ir (arba) papildymams pa-daryti reikia tam tikro laiko, kad valsty-


bės fi nansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį ne-kilnojamąjį turtą yra atkuriamos mokant pinigines kompensacijas, vykdymas yra susijęs su valstybės biudžeto sudarymu, valstybės fi nansinių išteklių atitinkamu perskirstymu, Konstitucinis Teismas nu-statė, kad šis jo nutarimas „Valstybės ži-niose“ ofi cialiai skelbtinas 2005 m. gruo-džio 30 d.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinio Teismo aktas įsigalioja nuo tos dienos, kai ofi cialiai paskelbia-mas. Iki Konstitucinio Teismo nutarime nurodytos datos įstatymų leidėjas turėjo galimybę parengti ir patvirtinti kitokį teisinį reguliavimą, pakeičiantį pripa-žintas prieštaraujančiomis Konstitucijai nuostatas.

1.2. Konstitucinis Teismas 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime [12] nustatė įstatymų leidėjo pareigą (būdą) Konsti-tucinio Teismo nutarimą įgyvendinti su išlyga.

Ištyręs Akcinių bendrovių „Būtingės naft a“, „Mažeikių naft a“ ir „Naft otiekis“ reorganizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas konstatavo jos prieštaravimą Konstitucijos 23 straips-niui, teisinės valstybės principui ta apim-timi, kuria joje nėra nustatyta kitų prie-monių smulkiųjų akcininkų nuosavybės teisėms apsaugoti, turinčių kompensuoti praradimus, kuriuos jie gali patirti dėl to, kad sudarant nurodytas sutartis netaiko-mos Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 straipsnio nuostatos. Konstitucinis Teismas kartu konstatavo, kad „įstatymų leidėjas, paisydamas ir smulkiųjų akci-ninkų teisių, ir konstituciškai ginamo vi-

sos visuomenės (viešojo) intereso, pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nusta-tyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu per protingą, pagrįstą laikotarpį akcinės ben-drovės „Mažeikių naft a“ smulkieji akci-ninkai iš tikrųjų patyrė praradimų ir jei-gu tie praradimai buvo patirti būtent dėl privalomo ofi cialaus pasiūlymo nepatei-kimo pagal Akcinių bendrovių „Būtingės naft a“, „Mažeikių naft a“ ir „Naft otiekis“ reorganizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (2002 m. birželio 4 d. redakcija), minėti praradimai būtų įvertinti (apskai-čiuoti) ir kompensuoti“.

1.3. Viename iš Konstitucinio Teis-mo nutarimų yra nurodyta, kad pašalinti po Konstitucinio Teismo nutarimo įsiga-liojimo susidariusį teisinio reguliavimo vakuumą galima ir nustatant laikiną re-guliavimą.

Konstitucinis Teismas 2006 m. ge-gužės 9 d. nutarime [13] pažymėjo, kad šis vakuumas yra susijęs su Konstitu-cijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos funkcionavimu (įgaliojimų vykdymu). Respublikos Prezidentas, pa-skelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, jau negalės vykdyti jam Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte ir 112 straipsny-je nustatytų įgaliojimų, susijusių su teisė-jų korpuso formavimu. Kol nėra gautas minėtos specialios teisėjų institucijos pa-tarimas, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų. Savo konstitucinių įgaliojimų formuojant teisėjų korpusą negalės vyk-dyti ir Seimas. Kartu Konstitucinis Teis-mas pažymėjo, kad tokia situacija galima tik labai trumpą laiką, nes kitaip (nesant


specialios teisėjų institucijos) gali būti su-trikdytas Konstitucijoje nustatytas teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, at-leidimo iš pareigų procesas. Kad to būtų išvengta, Konstitucinis Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjui kyla pareiga nedel-siant užpildyti susidariusį teisinio regu-liavimo vakuumą. Šis vakuumas gali būti visiškai likviduotas tik Seimui padarius atitinkamus Teismų įstatymo pakeitimus ir (arba) papildymus. Jeigu tam prireiktų daugiau laiko, Seimui kyla pareiga įstaty-mu nustatyti laikiną teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudaryta laikina speciali teisėjų institucija.

Teismų tarybos sudarymo tvarka buvo pakeista Seimo 2006 m. gegužės 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos teis-mų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymu [14], t. y. praėjus dviem savaitėms po Konstitucinio Teis-mo nutarimo priėmimo. Minėto įstaty-mo 4 straipsnyje buvo nustatyta, kad įsi-galiojus šiam įstatymui, Teismų tarybos pirmininko ir jos narių, išskyrus narius, kurie yra teisėjai, įgaliojimai nutrūksta, Teismų tarybos nariai teisėjai laikinai tampa Teisėjų tarybos nariais; šios Tei-sėjų tarybos įgaliojimai tęsiasi, kol šio įstatymo nustatyta tvarka bus sudaryta nauja Teisėjų taryba (šiuo įstatymu Teis-mų įstatyme vartojama sąvoka „Teismų taryba“ buvo pakeista į sąvoką „Teisėjų taryba“).

1.4. Reikšmingas Konstitucinio Teis-mo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas [15], kuriuo buvo inter alia pripažinta, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituci-niam teisinės valstybės principui prieš-tarauja Konstitucinio Teismo įstatymo

62 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuria-me nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimo vienas iš peržiūrėjimo pagrin-dų yra pasikeitusi Konstitucijos norma, kurios pagrindu nutarimas buvo priim-tas. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad padarius Konstitucijos pataisą įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai privalo suderinti savo išleistus ir tebegaliojančius teisės aktus su pasikeitusiu konstituciniu teisiniu reguliavimu, tačiau tai nesupo-nuoja dar ir to, kad jau išnagrinėtos kons-titucinės justicijos bylos dėl ankstesnio teisinio reguliavimo atitikties aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi būti atnaujintos, o jose priimti sprendimai – peržiūrėti ir pakeisti. Konstitucija nesu-teikia pagrindo „atgaline data“ grąžinti į Lietuvos teisės sistemą teisinio regulia-vimo, kuris Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, inter alia (ir pirmiausia) nustatytam Konstitucijoje, taip pat kvestionuoti ir anuliuoti atitinka-mų Konstitucinio Teismo nutarimų, išva-dų, sprendimų, kurie buvo konstituciškai pagrįsti tuo metu, kai buvo priimti. Tokia pat Konstitucinio Teismo pozicija pateik-ta ir dėl pakoreguotos konstitucinės dok-trinos santykio su ankstesnėse konstituci-nės justicijos bylose priimtais nutarimais, išvadomis, sprendimais.

1.5. Kai kuriuose savo nutarimuose Konstitucinis Teismas išdėstė poziciją dėl asmenų pagal teisės aktus įgytų teisių ir pareigų, kurie Konstitucinio Teismo nutarimais pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad šių normų pa-grindu anksčiau priimti sprendimai ne-


gali būti kvestionuojami, nors jie priimti vadovaujantis anksčiau galiojusiais anti-konstituciniais aktais.

1.5.1. Antai 2006 m. gegužės 9 d. nutarime [16] Konstitucinis Teismas konstatavo: tai, kad šiame nutarime yra išaiškinta, jog pagal Konstituciją jos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos speci-alios įstatymo numatytos teisėjų institu-cijos nariais ex offi cio gali būti tik teisėjai, nereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti Teismų tarybos, sudarytos pagal Teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), priimtus sprendimus pa-tarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, at-leidimo iš pareigų ar kuriuos nors kitus tokios Teismų tarybos sprendimus, taip pat kad vien šiuo pagrindu galima kves-tionuoti pagal dar ankstesnės redakcijos Teismų įstatymą sudarytos Teismų tary-bos priimtus sprendimus. Taip pat negali būti vien tuo pagrindu kvestionuojami sprendimai dėl teisėjų paskyrimo, pa-aukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, priimti iki Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo, kuriame išaiškinta, kad Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai kreiptis į Kons-titucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų ins-tituciją patarimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų yra įgyvendinami išleidžiant ati-tinkamą Respublikos Prezidento dekretą (iki Konstitucinio Teismo nutarimo priė-mimo ir įsigaliojimo buvo susiformavusi tokia praktika, kad tokie dekretai nebuvo išleidžiami, o į minėtą teisėjų instituciją

Respublikos Prezidento pavedimu kreip-davosi jo patarėjai).

1.5.2. Konstitucinis Teismas 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime [17] pažymėjo, jog, paisant ir smulkiųjų akcininkų tei-sių, ir konstituciškai ginamo visos vi-suomenės (viešojo) intereso, vien tai, kad Akcinių bendrovių „Būtingės naft a“, „Mažeikių naft a“ ir „Naft otiekis“ reorga-nizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta kitų prie-monių smulkiųjų akcininkų nuosavybės teisėms apsaugoti, turinčių kompensuoti praradimus, kuriuos jie gali patirti dėl to, kad sudarant ir įgyvendinant šioje dalyje nurodytas sutartis netaikomos Vertybi-nių popierių rinkos įstatymo 19 straips-nio nuostatos, šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, savaime negali būti pagrin-das kvestionuoti teisinius veiksmus ar sprendimus, iki tol padarytus ar priimtus įgyvendinant Akcinių bendrovių „Būtin-gės naft a“, „Mažeikių naft a“ ir „Naft otie-kis“ reorganizavimo įstatymo nuostatas.

2. Konstitucinis Teismas tyrė nor-mas, dėl kurių pareiškėjai nesikreipė, ir formavo doktriną, kuria tiriamoje byloje nesirėmė arba beveik nesirėmė, tačiau taip buvo daroma įtaka nau-jų teisės aktų rengimui. Konstitucinis Teismas kai kuriuose savo nutarimuose tiesiogiai nurodė teisės aktų normas, kurių netyrė, bet jų konstitucingumu abejoja, taip pat ir tai, kokie klausimai negali būti Konstitucinio Teismo tyri-mo dalykas.

2.1. Antai 2005 m. gruodžio 12 d. nutarime tirdamas Akcinių bendrovių „Būtingės naft a“, „Mažeikių naft a“ ir


„Naft otiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai Konsti-tucinis Teismas tyrė ne tik šio įstatymo normas, bet ir visą teisinį reguliavimą, susijusį su akcine bendrove „Mažeikių naft a“. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad visuminis teisinis reguliavimas sto-koja konstitucinio pagrindo, kad „teisės aktais reguliuojant minėtus santykius ne-buvo ir nėra pakankamai paisoma Kons-titucijos“. Kartu buvo pažymėta, kad konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų tam tikrų nuostatų antikonstitucingumą galima tik atitinkamos konstitucinės jus-ticijos bylose.

2.2. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutarime [18] pažymė-jo, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemo-nių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė po-litika pagrįstumo bei tikslingumo as-pektais pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuo-ti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter

alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituci-niame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis re-guliavimas jau jį nustatant teisės aktuo-se būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valsty-bės interesams, akivaizdžiai paneigtų

Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

III. Konstitucinio Teismo doktrinos ir Europos Sąjungos teisės santykis

1. Konstitucinis Teismas visuo-met nagrinėja Europos Sąjungos teisės normas, kurios atitinkamai reguliuo-ja santykius, susijusius su jo tiriamais teisės aktais. Kalbamuoju laikotarpiu penkiuose savo nutarimuose (2005 m. liepos 8 d. [19], 2005 m. rugsėjo 19 d. [20], 2005 m. rugsėjo 29 d. [21], 2005 m. gruodžio 12 d. [22], 2006 m. sausio 17 d. [23]) Konstitucinis Teismas tiesiogiai darė nuorodas į konkrečius Europos Sąjungos teisės aktus, vienoje byloje, 2005 m. rugsėjo 29 d. [24], – į Europos Žmogaus Teisių Teismo ju-risprudenciją.

2. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime [25] pažymėjo, kad pagal Konstitucinio akto „Dėl Lie-tuvos Respublikos narystės Europos Są-jungoje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Res-publikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžia-ma Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o tei-sės normų kolizijos atveju jos turi virše-nybę prieš Lietuvos Respublikos įstaty-mus ir kitus teisės aktus. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas ne tik principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptauti-nėje sutartyje, turi būti taikoma tarp-


tautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjun-gos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis

nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu regulia-vimu, nustatytuoju Lietuvos nacionali-niuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia). Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybės Konsti-tucijos atžvilgiu nėra.

Kita vertus, Konstitucinis Teismas kai kuriuose savo nutarimuose (vienas iš jų – 2006 m. rugsėjo 26 d.) [26] yra pažymėjęs, kad Lietuvai įstojus į Euro-pos Sąjungą ir įsigaliojus Seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtam Konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ofi ciali ankstesnėse bylose suformuota Konstitucinio Teismo doktrina yra plėtojama atsižvelgiant į mi-nėtą Konstitucijos pataisą (pagal Konsti-tucijos 150 straipsnį 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respu-blikos narystės Europos Sąjungoje“ yra Konstitucijos sudedamoji dalis).

IV. Išvados

Per šiame pranešime aptartą lai-kotarpį gerokai padidėjo Konstitucinio Teismo priimtų teisės aktų kiekis. Dau-guma tirtų teisės aktų normų buvo pripa-žintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas neretai plėtė savo atliekamo tyrimo ribas. Buvo suformuo-ta konstitucinė kultūros sampratos dok-trina, iš esmės plėtota teisminės valdžios doktrina. Buvo plėtojami teisės kreiptis į teismą, teisinės valstybės principai, kitų Konstitucijos normų ir principų doktri-na. Nurodęs teisėkūros subjektų diskre-ciją reguliuojant atitinkamus santykius, o atskirais atvejais – ir valstybės pozity-vią pareigą (įgyvendinant Konstitucinio Teismo nutarimus), Konstitucinis Teis-mas darė ryškų poveikį teisinei sistemai. Pažymėtina, kad įvairios institucijos savo darbe tiesiogiai vadovavosi Konstituci-nio Teismo nutarimais. Paminėtinas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kuris, spręsdamas Lietuvos piliečio skundo pri-imtinumo klausimą, rėmėsi ir Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimu (Euro-pos Žmogaus Teisių Teismas šį skundą pripažino nepriimtinu).

Nuorodos

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutari-mo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2005, Nr. 87-3274.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies


(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitik-ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 36-1292.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teis-mas – teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitu-cijai“. – Ibid., 2006, Nr. 65-2400.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakci-ja), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakci-ja), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sau-sio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 da-lies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sau-sio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. re-dakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straips-nio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balan-džio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 51-1894.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas „Dėl teise-nos byloje pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respubli-kos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontro-lės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeiti-mo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukimo“. – Ibid., 2006, Nr. 88-3475, atitaisymas – 2006, Nr. 137.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respubli-kos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straips-nio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio


12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakci-ja), 454 straipsnio 5, 6 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 288 straipsnio 4 dalies (2002 m. va-sario 28 d. redakcija), 289 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. re-dakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. de-kretas Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ra-melis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Res-publikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 102-3957, atitaisymas – 2006, Nr. 127.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokė-jimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruo-džio 23 d. redakcija) bei 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir dėl Lietuvos Respu-blikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) bei 2 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respu-blikos Konstitucijai“. – Ibid., 2005, Nr. 152-5605.

8. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šalti-nių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosa-vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas (2003 m. sausio 21 d. redakcija). – Ibid., 2003, Nr. 14-539.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės naft a“, „Mažeikių naft a“ ir „Naft otiekis“ reorgani-zavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2002 m. birželio 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Res-publikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Mažeikių rajono apylinkės teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės naft a“, „Mažeikių naft a“ ir „Naft otiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2005, Nr. 146-5332.

10. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės naft a“, „Mažeikių naft a“ ir „Naft otiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (2002 m. birželio 4 d. redakcija). – Ibid., 2002, Nr. 56-2231.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokė-


jimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruo-džio 23 d. redakcija) bei 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir dėl Lietuvos Respu-blikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) bei 2 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respu-blikos Konstitucijai“. – Ibid., 2005, Nr. 152-5605.


13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakci-ja), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakci-ja), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sau-sio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 da-lies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sau-sio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. re-dakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straips-nio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balan-džio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 51-1894.

14. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymas (2006 m. gegužės 23 d. redakcija). – Ibid., 2006, Nr. 60-2121.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitik-ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 36-1292.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakci-


ja), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakci-ja), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sau-sio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 da-lies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sau-sio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. re-dakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straips-nio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balan-džio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 51-1894.


18. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos regu-liavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2 punkto atitikties Lietuvos Res-publikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 daliai (2000 m. gegužės 18 d. redakcija), 2 daliai (1999 m. liepos 8 d. redakcija)“. – Ibid., 2006, Nr. 62-2283.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. bir-želio 13 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2005, Nr. 87-3274.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiu-terių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos pla-tinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelb-tinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 12, 14 ir 16 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija)“. – Ibid., 2005, Nr. 113-4131.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 da-lies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2005, Nr. 117-4239.



23. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Panevėžio miesto apylinkės teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 8-284.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 da-lies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2005, Nr. 117-4239.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respu-blikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų pri-vačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietu-vos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įsta-tymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms“. – Ibid., 2006, Nr. 30-1050.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redak-cija) 3 dalies, Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 104-3985.

RECENZIJA

Recenzuojamos knygos, išleistos 2006 m. Varšuvoje, tematiką atskleidžia jos pavadinimas – „Pagrindinės Lenkijos Respublikos Konstitucijos taikymo prob-lemos: baigiamasis pranešimas“. Knygą parengė žinomi konstitucinės teisės spe-cialistai K. Działocha, M. Grzybowskis, Z. Jaroszas, C. Kosikowskis, P. Sarneckis, W. Skrzydło, A. Szmytas, L. Wiśniewskis, K. Wόjtowiczius ir S. Wronkowska.

1989 m. išrinktas Lenkijos Respub-likos Seimas įsteigė Konstitucinę komisiją naujai, demokratiškai Lenkijos konsti-tucijai sukurti. Tačiau dėl nesutarimų, kilusių tarp Lenkijos Respublikos Pre-zidento ir Seimo, konstitucijos teksto su-derinti nepavyko. Seimas 1992 m. spalio 17 d. priėmė Konstitucinį aktą „Dėl Len-kijos Respublikos įstatymų leidžiamųjų ir vykdomųjų institucijų tarpusavio santykių ir vietos savivaldos“, kuris pakeitė senąją 1952 metų Konstituciją. Šis aktas, vadinamoji Mažoji Konstituci-ja, buvo konstitucinis kompromisas, lai-

PAGRINDINĖS LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS TAIKYMO PROBLEMOS:

BAIGIAMASIS PRANEŠIMAS

Ernestas MiliusLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

Teisės departamento vyr. specialistas

Basic Problems of Applying the Constitution of the Republic of Poland. Final

Research Report. Warsaw: Sejm Publishing Offi ce, 2006. 102 p. ISBN 83-7059-792-0. ISBN 978-83-7059-792-4.

kina priemonė, joje daugiausia dėmesio buvo skirta pagrindinių valstybės galios centrų tarpusavio santykiams, todėl kartu su šiuo aktu toliau galiojo ir kai kurie senosios 1952 metų Konstituci-jos skyriai, įtvirtinę žmogaus teises ir laisves. 1993 m. sudarytam naujam Kon-stituciniam komitetui prireikė kelerių metų, kol pavyko rasti visiems priimtiną sprendimą. Tik 1997 m. balandžio 2 d. Seimas priėmė naują Konstituciją, kuri buvo patvirtinta 1997 m. gegužės 25 d. vykusiame referendume.

Lenkijos konstitucinės teisės aso-ciacijos konstitucionalistai ėmėsi ini-ciatyvos ištirti pagrindines Lenkijos Respublikos Konstitucijos taikymo problemas ir rasti atsakymus į keletą tar-pusavyje susijusių klausimų: pirma, kaip Konstitucijos principai ir institutai yra įgyvendinami praktikoje; antra, kokių problemų ir sunkumų iškyla (jeigu iš viso iškyla), kai konstitucinės nuostatos taikomos tiek įgyvendinant konstitucinių

Ernestas Milius ◆390

institucijų, dalyvaujančių atliekant vadinamąjį neteisminį teisės taikymą, galias, tiek Konstituciniam Tribunolui ir teismams jas aiškinant ir taikant; trečia, kokios konstitucinės pataisos būtų patei-sinamos atsižvelgiant į tyrimo rezultatus ir ar išvis jų reikia.

Pagrindinių Lenkijos Respublikos Konstitucijos taikymo problemų tyrimas truko trejus metus. Jį atliko iš visų Lenki-jos mokslo tiriamųjų centrų specialistų – 85 konstitucionalistų ir susijusių teisės sričių tyrėjų – sudaryta grupė. Daugelis jų yra valstybės pareigūnai arba praktiškai taiko teisę (dirba Konstituciniame Tri-bunole arba teismuose). Atrinktiems devyniems žymiems teisės mokslinin-kams buvo pavestos individualios tyri-mo užduotys, jie buvo atsakingi už patį tyrimą ir jo rezultatus apibendrinančios studijos autorių parinkimą, taip pat už tai, kad tyrimo rezultatai būtų parengti paskelbti dešimtyje pagal tyrimo dalyką suskirstytų tomų. Visi šie tomai jau yra išleisti: 1) Lenkijos Respublikos Konsti-

tucijos tiesioginis taikymas (Bezpośrednie

stosowanie Konstytucji Rzeczypospolitej

Polskiej); 2) Valdymo sistema. Konstitu-

cinis modelis ir praktika (System rządów.

Model konstytucyjny a praktika ustro-

jowa); 3) Parlamentas. Konstitucinis

modelis ir praktika (Parlament. Model

konstytucyjny a praktika ustrojowa); 4) Socialinės ir ekonominės sistemos prin-

cipai Konstitucijos taikymo procese (Zasa-

dy ustroju społecznego i gospodarczego w

procesie stosowania konstytucji); 5) Vietos

savivalda. Sistemos principai ir praktika

(Samorząd terytorialny. Zasady ustrojowe

i praktika); 6) Teismai ir tribunolai Kon-

stitucijoje ir praktikoje (Sądy i trybunały

w konstytucji i praktyce); 7) Konstitucinė

teisės šaltinių sistema praktikoje (Konsty-

tucyjny system źródeł prawa w praktyce); 8) Asmens laisvės ir teisės bei jų apsauga.

Teisės ir praktikos problemos (Wolności

i prawa jednostki oraz ich gwarancje.

Problemy prawa i praktyki); 9) Lenki-

jos Respublikos Konstitucijos atvėrimas

tarptautinei teisei ir integracijos procesa-

ms (Otwarcie Konstytucji RP na prawo

międzynarodowe i procesy integracyjne); 10) Demokratinės teisinės valstybės prin-

cipas Lenkijos Respublikos Konstitucijoje

(Zasada demokratycznego państwa praw-

nego w Konstytucji RP).Tyrimo rezultatai yra apibendrinti

lenkų ir anglų kalbomis išleistame baigia-majame pranešime, parengtame moksli-nei konferencijai, skirtai pagrindiniams Lenkijos Konstitucijos taikymo problemų tyrimo rezultatams aptarti. Baigiamasis pranešimas yra suskirstytas į šešias dalis: 1) Lenkijos Respublikos valdymo siste-mos principai; 2) asmens teisės ir laisvės bei jų apsauga; 3) teisės šaltinių sistema; 4) valdymo sistema; 5) teismai ir tribu-nolai; 6) vietos savivalda.

Pirmojoje baigiamojo pranešimo dalyje yra pateikiamos pagrindinių Len-kijos Konstitucijos principų, įtvirtintų Konstitucijos pirmajame skyriuje ir jos preambulėje, tyrimo išvados. Joje nagrinėjami su valstybės valdymo pagrindais susiję principai, sutei kiantys Konstitucijai novatoriškumo, ir didelių pokyčių patyrę principai, būtent teisinės valstybės, tiesioginio konstitucijos tai-kymo, socialinės rinkos ekonomikos ir kiti principai. Antroji dalis yra skirta pagrindinėms asmens teisėms ir laisvėms, įtvirtintoms Konstitucijos antrajame sky-

◆ PAGRINDINĖS LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS TAIKYMO PROBLEMOS: BAIGIAMASIS PRANEŠIMAS 391

riuje. Buvo tiriami pagrindiniai asmens teisių, laisvių ir pareigų principai (jų įgyvendinimo praktinėms problemoms skirta daugiausia dėmesio), teisiniai as-mens ir valstybės ryšiai, teismų prak-tikos problemos, teisė kreiptis į teismą ir t. t. Trečiojoje dalyje yra apibendrinami teisės šaltinių, kuriems Lenkijos Kon-stitucijoje yra skirtas atskiras skyrius, sistemos tyrimo rezultatai. Ketvirtojoje dalyje yra aptariama valdymo sistema. Joje dėstomos tezės, parengtos ištyrus Seimo, Prezidento ir Vyriausybės tar-pinstitucinius santykius. Penktojoje dalyje yra pateikiami svarbiausi teismų

praktikos, jų kompetencijos tyrimo re-zultatai. Paskutinė dalis yra skirta vietos savivaldos, kuri pagal Konstituciją yra pagrindinė valdžios decentralizacijos principo forma, tyrimams.

Pagrindinių Lenkijos Konstitucijos taikymo problemų tyrimo apimtis yra la-bai didelė, todėl iš baigiamojo pranešimo tikėtis didelio išsamumo ar nuoseklumo neverta. Jame nesistengiama detaliai at-kurti viso atlikto tyrimo ar nuodugniai pristatyti jo rezultatų. Skaitytojai, norintys išsamiau susipažinti su kuria nors tyrimo sritimi, turėtų ieškoti jai skirto vieno iš pirmiau išvardytų dešimties tomų.


Europos Konstitucinių Teismų Kon-ferencijos (toliau – Konferencija) Pir-mininkų susirinkimo XIV kongreso parengiamajame posėdyje, įvykusiame 2006 m. rugsėjo 7 d. Vilniuje, buvo nutar-ta XIV kongresą surengti 2008 m. birželio 2–7 d. Vilniuje. Pirmininkų susirinkimas nusprendė, kad XIV kongreso tema bus „Legislatyvinės omisijos problemos kons-titucinėje jurisprudencijoje“.

Pirmininkų susirinkimas patikė-jo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui parengti klausimyną, padėsian-tį atskleisti svarbiausius nacionaliniuose pranešimuose nagrinėtinos temos aspek-tus. Klausimyno projektas turėjo būti pa-rengtas ofi cialiosiomis Konferencijos kal-bomis ir iki 2006 m. lapkričio 15 d. išsiųs-tas visiems Konferencijos nariams, kurie iki 2007 m. sausio 15 d. galės teikti dėl jo pasiūlymus, atsiliepimus ir pastabas. Nu-matyta, kad galutinai klausimynas bus pa-rengtas ir visiems Konferencijos nariams išsiųstas iki 2007 m. kovo 30 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas parengė ir 2006 m. lapkričio 14 d. visiems Konferencijos nariams iš-siuntė pirminį klausimyno projektą. Siū-loma nagrinėjant temą „Legislatyvinės omisijos problemos konstitucinėje ju-risprudencijoje“ aptarti tokias potemes: I. Teisės spragos mokslinėje doktrinoje; II. Legislatyvinės omisijos konstitucin-gumo kontrolės įtvirtinimas šalies kons-titucijoje, konstitucinėje jurisprudenci-

joje, kituose teisės aktuose; III. Legisla-tyvinė omisija kaip konstitucinio teismo tyrimo objektas; IV. Legislatyvinės omi-sijos konstitucingumo tyrimas: V. Legis-latyvinės omisijos nustatymas; VI. Le-gislatyvinės omisijos konstatavimas ir įvertinimas; VII. Legislatyvinės omisi-jos konstatavimo konstitucinio teismo sprendimuose padariniai.

Tarp klausimyne suformuluotų klau-simų yra ir tokie: kokia konstitucinio teis-mo, kaip teisminės institucijos, misijos samprata vyrauja šalies mokslinėje dok-trinoje? Ar konstitucinis teismas traktuo-jamas vien kaip „negatyvusis įstatymų lei-dėjas“? Ar konstitucinis teismas tiria teisi-nio reguliavimo spragų konstitucingumą? Kokia legislatyvinės omisijos samprata vyrauja? Kokie yra legislatyvinės omisijos tyrimo ypatumai vykdant kontrolę a priori ir kontrolę a posteriori? Kaip konstitucinis teismas nustato legislatyvinę omisiją? Ar konstitucinis teismas gali nagrinėti ir ver-tinti praeityje buvusio teisinio reguliavi-mo legislatyvinę omisiją? Kokius metodus ir jų derinius konstitucinis teismas taiko nagrinėdamas teisinio reguliavimo spra-gas? Kokius padarinius sukelia legislatyvi-nės omisijos konstatavimas konstitucinėje jurisprudencijoje? Ar konstatavus, kad teisės akte yra konstitucijos draudžiama teisės spraga, antikonstituciniu galima lai-kyti visą aktą (atitinkamas jo nuostatas)? Kokia yra konstitucinio teismo sprendi-mų įtaka užpildant teisės spragas?

Parengė Egidijus Jarašiūnas


Spalio 13–14 d. Venecijoje (Italija) surengtoje Venecijos komisijos 68-ojo-je plenarinėje sesijoje buvo išklausytos nuolatinio Austrijos atstovo prie Euro-pos Tarybos W. Ettmayerio ir nuolatinio Ukrainos atstovo prie Europos Tarybos Y. Perelygino kalbos, svarstytas naujų rekomendacijų dėl rinkimų projektas, nepiliečių ir mažumų teisių studijos ren-gimas. Taip pat buvo svarstyti naujos Juodkalnijos Respublikos Konstitucijos rengimo (dalyvaujant Juodkalnijos par-lamento pirmininkui R. Krivokapicui) ir Kirgizijos konstitucinės reformos (dalyvaujant Kirgizijos parlamento pir-mininkui M. Sultanovui, kuris paaiški-no, kad yra parengti trys konstitucijos projektai, numatantys skirtingas šalies valdymo formas) klausimai. Išklausytos Korėjos Respublikos atstovo Boohwan Han ir Jungtinės Karalystės atstovo lordo N. Phillipso kalbos. P. Garonne pateikė pranešimą dėl parlamento antrųjų rūmų reikšmės Europos šalyse, kurį Venecijos komisija nutarė perduoti Europos Tary-bos vietinės ir regioninės valdžios kon-gresui. Venecijos komisija, dalyvaujant Ukrainos teisingumo ministrui R. Zva-rychui, Ukrainos generaliniam prokuro-rui O. Medvedkai, apsvarstė išvadas dėl Ukrainos Konstitucijos pataisų, Ukrainos susirinkimų įstatymo, Ukrainos sąžinės

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2006 m. spalio 1– gruodžio 31 d.

laisvės ir religinių organizacijų įstatymo, kitais klausimais, ir joms pritarė. Taip pat buvo diskutuota apie Azerbaidžano su-sirinkimų laisvės įstatymą (dalyvaujant Azerbaidžano prezidentūros atstovui Š. Aliyevui), Baltarusijos rinkimų kodek-są ir kitais klausimais.

Spalio 25–27 d. Venecijos komisija dalyvavo Iberijos–Amerikos konstitu-cinių teismų konferencijos (CIJS) 5-aja-me kongrese, vykusiame Santjage (Čilė). Komisija pakvietė teismus CIJS narius bendradarbiauti rengiant duomenų bazę CODICES.

Spalio 26–28 d. Maskvoje (Rusi-jos Federacija) vyko Rusijos Federacijos Konstitucinio Teismo, Viešosios teisės ir politikos instituto bei Venecijos komisi-jos surengta konferencija „Bendra Euro-pos teisinė erdvė ir konstitucinės justici-jos praktika“.

Spalio 30–lapkričio 1 d. Veneci-jos komisijos atstovas dalyvavo Kijeve (Ukraina) Ukrainos rinkimų komisijos kartu su OSCE ir USAID surengtoje konferencijoje, nagrinėjusioje 2006 m. parlamento rinkimų problemas. Buvo pareikšta, kad būtina parengti vieną Ukrainos rinkimų kodeksą. Konferenci-joje dalyvavo daugiau kaip 150 dalyvių – parlamentarų, rinkimų komisijų narių, valdininkų, visuomenės atstovų. Į konfe-

394

renciją taip pat buvo atvykę Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Lenkijos, Meksikos, Rusijos Federacijos rinkimų komisijų atstovų.

Lapkričio 13–15 d. Paryžiuje (Pran-cūzija) vyko Konstitucinių teismų, var-tojančių prancūzų kalbą, asociacijos (ACCPUF) 4-asis kongresas „Konsti-tucinių teismų ir analogiškų institucijų įgaliojimai“, kuriame dalyvavę Venecijos komisijos atstovai pristatė duomenų bazę CODICES.

Lapkričio 16–18 d. Alma Atoje ir Astanoje (Kazachija) Kazachijos valdžios kvietimu lankėsi Venecijos komisijos at-stovai. Jie susitiko su aukštais pareigūnais ir aptarė įvairius būsimo Kazachijos ir Venecijos komisijos bendradarbiavimo klausimus. Šis vizitas surengtas kartu su Europos komisijos misija Kazachijoje.

Lapkričio 20–23 d. Tbilisyje (Gru-zija) Gruzijos centrinės rinkimų komi-sijos prašymu lankėsi Venecijos komi-sijos ekspertė rinkimų teisės klausimais L. Korac. Ji padėjo Centrinei rinkimų komisijai numatyti priemones, kurios padidintų komisijos nepriklausomumą, pagerintų darbo planavimą.

Lapkričio 23–24 d. Bukarešte (Ru-munija) Rumunijos Konstitucinis Teis-mas kartu su Venecijos komisija surengė seminarą „Teisėjų nepriklausomumo ga-rantijos“.

Lapkričio 23–24 d. Strasbūre (Prancūzija) Venecijos komisija dalyva-vo pasitarime dėl elektroninio balsavimo atsižvelgiant į Ministrų Komiteto reko-mendacijas.

Lapkričio 27–gruodžio 1 d. Dubli-ne (Airija) Airijos teismų tarnyba kartu su Venecijos komisija surengė Pietų Afri-

kos teisėjų komisijai priklausančių teismų kanceliarijų darbuotojų mokomąjį vizitą.

Lapkričio 28–29 d. Lisabonoje (Portugalija) vykusiame 2006 m. Lisabo-nos forume, kuriame dalyvavo ir Vene-cijos komisijos atstovai, konstatuota, kad konstitucinė demokratija tapo tarptauti-niu mastu pripažįstamu standartu. Dis-kutuota apie konstitucinių sistemų raidą, konstitucijos laikymosi garantijas ir kt.

Lapkričio 30–gruodžio 1 d. Mani-loje (Filipinai) vyko Azijos konstitucinių teismų 4-oji konferencija, kurioje daly-vavo ir Venecijos komisijos atstovas.

Gruodžio 5–7 d. Jaundėje (Kame-rūnas) Tarptautinės frankofonijos orga-nizacijos kartu su Kamerūno Respubli-kos prezidento Bendruoju sekretoriatu surengtose teisinės informacijos rinki-mo, valdymo ir sklaidos dienose Veneci-jos komisija pristatė savo duomenų bazę CODICES.

Gruodžio 6–7 d. Strasbūre (Pran-cūzija) surengtas Venecijos komisijos konsultacinis susitikimas su Azerbaidža-no prezidento atstovais dėl susivienijimų laisvės. Susitikime taip pat dalyvavo Baku reziduojantis OSCE Biuro atstovas.

Gruodžio 7 d. Strasbūre (Prancū-zija), Europos rūmuose Venecijos komi-sijos, OSCE/BIDDH ir IFES atstovai su Azerbaidžano atstovais nagrinėjo galimas Azerbaidžano rinkimų kodekso pataisas.

Gruodžio 7–8 d. Varšuvoje (Lenki-ja) Venecijos komisijos atstovai dalyvavo rinkėjų registracijos ir rinkimų stebėjimo ekspertų pasitarime, į kurį buvo pakvies-ti įvairių tarptautinių, vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Buvo diskutuojama ir apie rekomendaci-

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 395

jų rinkėjų registracijos ir rinkimų stebė-jimo klausimais parengimą.

Gruodžio 8 d. Makedonijos Res-publikos teisingumo ministras kreipėsi į Venecijos komisija ir paprašė pateikti iš-vadą dėl Makedonijos rinkimų kodekso projekto.

Gruodžio 8–9 d. Rygoje (Latvija) vyko Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo dešimties metų jubiliejui pami-nėti skirta konferencija „Konstitucinio teismo vaidmuo saugant konstitucijoje įtvirtintas vertybes: Europos šalių pasku-tinio dešimtmečio patirtis ir raidos pers-pektyvos“, kurią Latvijos Konstitucinis Teismas surengė kartu su IRZ (Deutsche

Stift ung für Internacionale Rechtliche Zu-

sanmenarbeit). Konferencijoje dalyvavo įvairių šalių konstitucinių teismų pirmi-ninkai, teisėjai, kiti teisininkai. Konfe-rencijos dalyviai diskutavo apie asmens teisių apsaugą konstitucinėje justicijoje ir apie su Europos integracija susijusias konstitucines pataisas.

Gruodžio 15–16 d. Venecijoje (Ita-lija) vyko Venecijos komisijos 69-oji

plenarinė sesija. Jos dalyviai išklausė Makedonijos nuolatinės atstovės prie Europos Tarybos E. Petrovos-Mitevs-kos, Serbijos nuolatinės atstovės prie Europos Tarybos S. Pricos, Europos Ta-rybos Parlamentinės Asamblėjos atsto-vų P. Schiederio, S. Leutheusser kalbų. Kirgizijos teisingumo ministras M. Kai-povas informavo apie naują Kirgizijos Konstituciją ir bendradarbiavimą su Ve-necijos komisija, K. Tuoris supažindino su Suomijos konstitucine sistema. Ve-necijos komisijos nariai diskutavo apie naują Juodkalnijos Respublikos Konsti-tuciją (diskusijoje dalyvavo ir Juodkal-nijos parlamento pirmininkas R. Kri-vokapicas). Venecijos komisija pritarė parengtoms studijoms dėl nepiliečių ir mažumų teisių, dėl priemonių, turinčių padėti sutrumpinti pernelyg ilgas nagri-nėjimo procedūras. Plenarinėje sesijoje buvo išnagrinėtos ir aprobuotos išvados dėl Armėnijos ombudsmeno įstatymo pataisų, dėl Gruzijos Konstitucijos pa-taisų ir Rinkimų kodekso, dėl Ukrainos Vyriausybės įstatymo.

Parengė Egidijus Jarašiūnas

Jurisprudencija, 2006, 12 (90), p. 7–14: spausdinamas Lietuvos Respu-blikos Konstitucinio Teismo pirminin-ko, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Egidijaus Kūrio straipsnis „Konstitucija kaip teisė be spragų“.

Straipsnyje aptariama Lietuvoje su-siformavusi nauja konstitucinės teisės paradigma, kuriai būdinga Konstituci-nio Teismo aktų „pakylėjimas“ į konsti-tucinės teisės šaltinių lygį, pašalinimas iš konstitucinės teisės šaltinių sistemos visų kitų aktų, išskyrus pradinį konsti-tucinį dokumentą (su vėlesnėmis patai-somis) bei Konstitucinio Teismo aktus, ir ofi cialus gyvosios Konstitucijos idėjos įtvirtinimas. Autoriaus nuomone, šią paradigmą sustiprina argumentai, kad Konstitucija yra ne tekstas (kaip ir teisė apskritai), o tai, kas slypi už teksto ir ką tas tekstas (iš)reiškia. E. Kūrio teigimu, konstitucinė teisė, kitaip nei ordinarinė teisė, neturi spragų. Straipsnis iliustruo-jamas pavyzdžiais iš Konstitucinio Teis-mo jurisprudencijos.

Jurisprudencija, 2006, 12 (90), p. 15–23: spausdinamas Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekano, Konstitucinės teisės katedros profeso-riaus Juozo Žilio straipsnis „Socialinė valstybė konstitucinėje teisėje“.

Straipsnio autorius nagrinėja pa-grindinius socialinės valstybės ypatumus, socialinės valstybės doktrinos raidos as-

pektus. Teigiama, kad socialinės valstybės apibūdinimas, nors ir visokeriopai susi-jęs su žmogaus socialinių teisių ir laisvių formulavimo konstitucijose apimtimi, nėra lemiamas veiksnys apibūdinant so-cialinį valstybingumą. Analizuodamas socialinių teisių ir laisvių istorinę raidą J. Žilys atsigręžia į Lietuvos konstitucinį paveldą ir daro išvadą, kad šiuolaikinėje Lietuvos Konstitucijoje nėra socialinės valstybės apibrėžimo, tačiau, jo nuomo-ne, Konstitucijos normų visuma išreiškia valstybės socialinę orientaciją. Itin daug dėmesio skiriama ofi cialiajai konstituci-nei doktrinai, kurią formuoja ir plėtoja Konstitucinis Teismas.

Straipsnyje konstatuojama, kad konstitucinėje jurisprudencijoje vis aki-vaizdesnė darosi tendencija įžvelgti vals-tybės priedermes žmonių socialinės sau-gos srityje, suvienyti teisinės valstybės ir socialinės valstybės požymius į vientisą demokratinės valstybės sampratą.

Jurisprudencija, 2006, 12 (90), p. 24–33: spausdinamas Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitu-cinės teisės katedros vedėjo prof. Egidi-jaus Jarašiūno straipsnis „Jurispruden-cinė konstitucija“.

Nagrinėjama, kuo remiantis galima teigti, kad šalyje jau yra susiformavusi jurisprudencinė konstitucija, ar galima kalbėti apie jursisprudencinę konstitu-ciją Lietuvoje. Autoriaus nuomone, ju-risprudencinės konstitucijos susiforma-


◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS 397

vimą patvirtina kokybiniai ir kiekybiniai jurisprudencinės dalies parametrai. Jis teigia, kad konstitucinėje jurispruden-cijoje suformuluota pačios konstitucijos ir jos interpretacijos samprata, išaiškinta konstitucinės justicijos institucijos misi-ja, konstitucijos nuostatų virtimas aiškių, sukonkretintų tikrinimo taisyklių tinklu, ne kartą ofi cialiai išaiškintų normų ir principų taikymas, tolesnės konstitucinės interpretacijos susaistymas suformuluo-tais interpretavimo pagrindais, išryškė-jusi konstitucinių vertybių sistema rodo konstitucinės jurisprudencijos kokybę.

Straipsnyje pabrėžiami kiekybiniai tokios konstitucijos parametrai: daugu-ma Konstitucijos nuostatų jau yra išaiš-kinta, dažnai pati norma ar principas yra ne kartą interpretuoti, atskleisti įvairūs konstitucinio reguliavimo aspektai ir ele-mentai. Daroma išvada, kad jurispruden-cinė konstitucija reiškia, jog šalyje jau yra suformuota ir išplėtota aiški ordinarinės teisės tikrinimo sistema. E. Jarašiūno nuomone, tokios sistemos suformavi-mas rodo, kaip Konstituciniam Teismui sekasi vykdyti jam patikėtą Konstituci-jos interpretavimo misiją. Yra aptariami įvairūs Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos aspektai, leidžiantys da-ryti išvadą, kad Lietuvoje yra suformuota jurisprudencinė konstitucija, t. y. išplėto-ta konstitucinio tikrinimo sistema.

Jurisprudencija, 2006, 12 (90), p. 34–41: spausdinamas Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo tei-sėjos, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros profesorės Tomos Birmon-tienės straipsnis „Moterų teisių raida

Lietuvoje: konstitucinis pripažinimas, politinio lygiateisiškumo siekis“.

Autorė moterų lygiateisiškumo įtvirtinimo politikoje raidą vertina teisės požiūriu. Straipsnyje atskleidžiami kai kurie svarbiausi istorijos faktai, nulėmę vienos iš pagrindinių politinių moterų teisių, būtent rinkimų, pripažinimą ir konstitucinį įtvirtinimą. Naujai žvelgia-ma į kai kuriuos Lietuvos istorijos faktus ir teigiama, kad rinkimų teisė moterims Lietuvoje buvo pripažinta anksčiau nei daugelyje Europos valstybių – tai sieti-na su 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimais. Nušviesdama tokios teisės pripažinimą T. Birmontienė atkreipia dėmesį, kad jau 1905 m. moterų politi-nių teisių pripažinimo siekis sutapo su bendromis pastangomis XX a. pradžio-je atkurti valstybingumą, ir vertina tai kaip integralią demokratinės valstybės kūrimo proceso dalį. Nagrinėjami įvai-rūs rinkimų teisės konstituciniai ir tei-siniai aspektai, pirmųjų parlamentarių veikla siūlant 1922 m. Lietuvos Valsty-bės Konstitucijos straipsnių bei įstatymų projektus. Nors, kaip rašoma įžangoje, pagrindinis straipsnio akcentas – rinki-mų teisės pripažinimas moterims ir jos įgyvendinimas XX a. pradžioje, autorės nuomone, analizuojant moterų teisių raidą teisės aspektu būtina atkreipti dė-mesį į išskirtinę Lietuvos Statutų reikšmę moterų teisių raidai. Straipsnyje trumpai apžvelgiamos ir kai kurios šiuolaikinės moterų teisių raidos tendencijos.

Jurisprudencija, 2006, 12 (90), p. 42–50: spausdinamas Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo teisėjo, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto

398

Baudžiamosios teisės katedros docen-to Armano Abramavičiaus straipsnis „Asmenų lygiateisiškumo principo interpretavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenci-joje“.

Nušviečiami kai kurie konstituci-nio asmenų lygiateisiškumo principo interpretavimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje aspektai. Autorius teigia, kad Konstitu-cinis Teismas, aiškindamas Konstituci-jos 29 straipsnį ir jo sąsajas su kitomis Konstitucijos normomis bei principais, suformulavo gana plačią ir išsamią as-menų lygiateisiškumo principo doktriną. Straipsnyje pažymima, kad turi būti ski-riamas formalus teisinis lygiateisiškumas ir galimybė įgyvendinti turimas teises, kad kai kurie asmenys dėl tam tikrų tur-tinio pobūdžio veiksnių ar subjektyvių priežasčių turi daugiau galimybių įgy-vendinti savo konstitucines teises, tačiau tai savaime nereiškia asmenų lygiateisiš-kumo principo pažeidimo. Straipsnyje taip pat aptariamos konstitucinio asme-nų lygiateisiškumo principo sąsajos su kitomis Konstitucijos nuostatomis.

Jurisprudencija, 2006, 12 (90), p. 51–60: spausdinamas Vilniaus uni-versiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros pro-

fesoriaus Egidijaus Šileikio straipsnis „Aktyvistinė konstitucinė justicija kaip subtili diskrecija inspiruoti teisinius modelius“.

Autorius atkreipia dėmesį, kad vi-suomenėje vis emocingiau abejojama, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne per daug „sau leidžia“, esą jis „kitus šokdina“, iš santūraus ir negaty-vaus Konstitucijos laikymosi tikrintojo pamažu virto pozityvios (leistinos, tei-singos, legitimios) teisės „atradimo“ ar „parinkimo“ subjektu, suvereniai nusta-tančiu Seimo konstituciškai optimaliau-sias teisėkūros galimybes (pvz., profesi-nių sąjungų turto, Seimo narių atostogų ar Teisėjų tarybos reglamentavimo sri-tyje). Bandydamas atsakyti į klausimą, ar tiesa, kad devyni teisėjai per daug reikliai ir intensyviai koreguoja 141 ben-druomenės atstovo demokratiškai įtei-sintą diskreciją savarankiškai parinkti normų variantus, autorius siūlo į akty-vistinę konstitucinę justiciją žiūrėti kaip į specifi nį teismų valdžios instrumentą ir šiuolaikinės teisinės valstybės atribu-tą. Straipsnyje bandoma ieškoti aktyvis-tinio Konstitucinio Teismo supratimo ir pateisinamo pagrindų: nagrinėjama vadovavimo valstybei konstitucinė sam-prata, atskleidžiami aktyvistinės normų kontrolės išraiškos būdai, jų inspiruoti teisiniai modeliai.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė


Spalio 2–5 d., ČekijaKonstitucinio Teismo delegacija, ku-

rioje buvo teisėjai Kęstutis Lapinskas, Sta-sys Stačiokas ir Romualdas Kęstutis Ur-baitis, lankėsi Brno mieste įsikūrusiame Čekijos Konstituciniame Teisme. Vizito metu įvyko susitikimai su Konstitucinio Teismo teisėjais, taip pat su Čekijos om-budsmenu.

Spalio 3–6 d., Sevilija (Ispanija)Konstitucinio Teismo teisėja Toma

Birmontienė dalyvavo Sevilijoje vyku-sioje tarptautinėje konferencijoje „Rin-kėjai tampa Europos piliečiais. Ispanijos moterų rinkimų teisei sukanka 75 metai“, kurioje ji perskaitė pranešimą „Moterų teisių raida Lietuvoje: konstitucinis pri-pažinimas, politinio lygiateisiškumo sie-kis“. Teisėja apžvelgė Lietuvos moterų tei-sinio statuso raidą nuo Lietuvos Pirmojo Statuto (1529 m.) iki dabartinių laikų, įvertino Lietuvos teisės palikimą, mote-rų politinių teisių lygybės siekį ir idėjas, lėmusias konstitucinį moterų ir vyrų ly-giateisiškumo įtvirtinimą. T. Birmontienė pažymėjo, kad Lietuvos moterys galėtų minėti jau 101-ąsias moterų rinkimų tei-sių pripažinimo metines.

Konferenciją surengė Sevilijos uni-versiteto Konstitucinės teisės katedra.

Spalio 4–8 d., Jerevanas (Armėnija)Konstitucinio Teismo teisėjas Arma-

nas Abramavičius ir Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjas Egidijus Jarašiūnas

dalyvavo Jerevane vykusioje XI tarptau-tinėje konferencijoje „Konstitucinių teis-mų vaidmuo užtikrinant demokratinius rinkimus“. E. Jarašiūnas konferencijoje perskaitė pranešimą „Demokratinių rin-kimų instituto konstitucinių pagrindų apsauga Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje“, A. Abramavičius daly-vavo diskusijoje.

Konferenciją surengė Armėnijos Konstitucinis Teismas kartu su Europos Tarybos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija).

Spalio 18–21d., VilniusKonstituciniame Teisme lankėsi Ven-

grijos Konstitucinio Teismo pirmininko Michálo Bihario vadovaujama delegacija. Pokalbyje, kuriame dalyvavo Konstituci-nio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris ir teisėjai, kalbėta apie Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės santykį, individua-lų skundą ir galimybę kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą dėl prejudi-cinių sprendimų.

Vengrijos Konstitucinio Teismo de-legaciją priėmė Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Vir-gilijus Valančius. Svečiai taip pat lankėsi Vilniaus universitete ir Teisingumo mi-nisterijoje.

Spalio 21 d., Varšuva (Lenkija)Konstitucinio Teismo pirmininkas

Egidijus Kūris Varšuvoje dalyvavo Len-

400

kijos Konstitucinio Tribunolo veiklos 20-mečio proga surengtoje konferenci-joje „Politika ir konstitucinis teisingu-mas“. E. Kūris kartu su buvusia Vokie-tijos Konstitucinio Teismo pirmininke prof. Jutta Limbach perskaitė įžanginius pranešimus ir vadovavo diskusijai. Kon-ferencijoje buvo surengtos diskusijos „Politika ir konstitucinis teisingumas – vaidmenų ir vertybių konfl iktas“ ir „Ar politika gali kelti grėsmę konstituciniam teisingumui?“

Konferencijos rengėjai – Lenkijos Konstitucinis Tribunolas ir Lenkijos moks-lų akademijos Teisės mokslų komitetas.

Spalio 24 d., VilniusKonstitucinio Teismo teisėjai dalyva-

vo Seime vykusioje mokslinėje konferen-cijoje „Konstitucinė dimensija“, skirtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14-os metų sukakčiai paminėti. Ją surengė Sei-mas ir Mykolo Romerio universiteto Tei-sės fakulteto Konstitucinės teisės katedra dalyvaujant Konstituciniam Teismui.

Konferenciją pasveikino Seimo Pir-mininkas Viktoras Muntianas, praneši-mus perskaitė ir diskusijoje dalyvavo po-litikai, konstitucinės teisės teisėjai ir šios srities profesoriai.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris perskaitė pranešimą „Kons-titucija kaip teisė be spragų“, teisėja Toma Birmontienė – „Moterų lygiateisiškumo konstituciniai pagrindai“, Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjas Egidijus Ja-rašiūnas – „Jurisprudencinė Konstitucija“.

Spalio 25 d., VilniusKonstitucinio Teismo pirmininkas

Egidijus Kūris, teisėjai Armanas Abra-

mavičius ir Toma Birmontienė dalyva-vo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentų surengtoje Konstitucijos taurės, skirtos už indėlį į Lietuvos Respublikos Konstitucijos taikymo plėtrą, įteikimo ce-remonijoje. Konstitucijos taurė – vardinė Konstitucija buvo įteikta kaunietei Aldo-nai Gramauskienei ir jos dukrai Renatai, kurios šiemet Konstituciniame Teisme laimėjo bylą prieš valstybę dėl kompen-sacijų už turtinės ir moralinės žalos atly-ginimą po vyro ir tėvo mirties.

Vilniaus universiteto Teisės fakultete taip pat buvo surengta konferencija-dis-kusija „Konstitucinio Teismo jurispru-dencija: ar teisės aiškinimas netampa teisėkūra?“ Diskusijos dalyviai, tarp ku-rių buvo Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas, Konstitucinio Teismo pirmi-ninkas E. Kūris, Konstitucinio Teismo teisėjai A. Abramavičius ir T. Birmontie-nė, Vilniaus universiteto Teisės fakulte-to dekanas prof. Vytautas Nekrošius bei prof. Egidijus Šileikis, mėgino atsakyti į klausimą, ar Lietuvoje teisės aiškinimas netampa įstatymų leidyba, ar Konstitu-cinis Teismas savo iniciatyva neperima įstatymų leidėjo pareigų.

Spalio 25 d., VilniusVilniaus rotušėje Konstitucinis

Teismas surengė Konstitucijos dienos minėjimą. Pirmiausia kalbą pasakė Respublikos Prezidentas Valdas Adam-kus. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmi-ninkas (1993–1999) prof. dr. Juozas Ži-lys perskaitė pranešimą „Konstitucijos socialinės prasmės“, svečias Lenkijos Konstitucinio Tribunolo pirmininkas prof. habil. dr. Marekas Safj anas – pra-nešimą „Demokratija ir teisėjų valdžia:

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS 401

samprotavimai apie konstituciją ir konstitucinių teismų vaidmenį“. Pra-nešimai spausdinami šiame biuletenio numeryje.

Spalio 25–27 d., Santjagas (Čilė)Konstitucinio Teismo teisėjas Stasys

Stačiokas dalyvavo Čilės Konstitucinio Tribunolo surengtoje V Lotynų Amerikos konstitucinio teisingumo konferencijoje. Joje buvo diskutuojama apie konstituci-nio teismo teisėjo specializaciją, iššūkius ir sunkumus dalijantis užsienio šalių, tarp jų ir Europos valstybių, konstitucinių teis-mų darbo patirtimi.

Lapkričio 14–16 d., Karlsrūhė (Vokietija)Konstitucinio Teismo pirmininko

Egidijaus Kūrio vadovaujama delegacija, kurioje buvo teisėjai Armanas Abrama-vičius, Ramutė Ruškytė ir Teisės departa-mento direktorius Ernestas Spruogis, Vo-kietijos Konstitucinio Teismo pirmininko dr. Hanso Jurgeno Papiero kvietimu lan-kėsi Karlsrūhėje veikiančiame Vokietijos Konstituciniame Teisme. Abiejų šalių tei-sėjai diskutavo apie individualaus skundo institutą, taip pat apie nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos teisės, nacionalinių konstitucijų ir Europos žmogaus teisių konvencijos, nacionalinių konstitucinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teis-mo santykį.

Vizito metu Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas buvo apdovanotas Vokietijos Federacijos ordinu „Už nuo-pelnus“. Šį apdovanojimą jam įteikė Vo-kietijos Konstitucinio Teismo pirminin-kas H. J. Papieras.

Lapkričio 23–24 d., Bukareštas (Rumunija)Konstitucinio Teismo pirmininkas

Egidijus Kūris dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Konstitucinių teismų teisėjų nepriklausomumo garantijos“, ku-rioje perskaitė pranešimą „Konstitucinis teisingumas – politika ir teisėjo nepri-klausomumas“.

Konferencijoje taip pat dalyvavo ir pranešimus perskaitė Andoros, Belgijos, Čekijos, Lenkijos, Portugalijos, Rumu-nijos, Rusijos ir Vokietijos konstitucinių teismų teisėjai.

Šią tarptautinę konferenciją surengė Rumunijos Konstitucinis Teismas kartu su Europos Tarybos komisija „Demokra-tija per teisę“ (Venecijos komisija).

Lapkričio 27–29 d., Lisabona (Portugalija)Konstitucinio Teismo teisėjas Stasys

Stačiokas dalyvavo Portugalijoje vykusia-me Lisabonos forume, kurio tema „Kons-titucionalizmas – raktas į demokratiją, žmogaus teises ir teisės viešpatavimą“.

Renginyje buvo diskutuojama apie vykdomosios valdžios parlamentinę kon-trolę prezidentinėse ir parlamentinėse sistemose, konstitucinį teisingumą kaip veiksmingą konstitucionalizmo garantiją, pilietinės visuomenės ir žiniasklaidos vai-dmenį remiant konstitucionalizmą.

S. Stačiokas perskaitė pranešimą apie konstitucinio teismo vaidmenį įgyvendi-nant konstitucinį teisingumą ir užtikrinant teisės viešpatavimą, dalyvavo diskusijoje.

Lisabonos forumo rengėjai – Euro-pos Tarybos Šiaurės ir Pietų centras ir Europos Tarybos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija).

402

Lapkričio 27–gruodžio 1 d., NorvegijaKonstitucinio Teismo pirmininko

sekretoriato vyr. specialistė (atstovė spau-dai) Ramunė Sakalauskaitė Norvegijos Aukščiausiojo Teismo kvietimu lankėsi šioje šalyje. Jai buvo suteikta galimybė susipažinti su Norvegijos teismų sistema, Norvegijos Aukščiausiuoju Teismu, teis-mų bendravimu ir bendradarbiavimu su žiniasklaida bei visuomene.

Norvegijos Aukščiausiajame Teis-me R. Sakalauskaitė susitiko su teisėjais, Teisės departamento atstovais, duomenų bazės administratoriais, už ryšius su ži-niasklaida ir visuomene atsakingais pata-rėjais. Trondheime įsikūrusios Nacionali-nės teismų administracijos Teisės depar-tamento bei Informacijos ir viešųjų ryšių skyriaus patarėjai supažindino su savo veikla. Oslo teismo atstovai informavo apie pirmosios instancijos teismus ir bylų nagrinėjimo nušvietimą žiniasklaidoje.

R. Sakalauskaitei taip pat buvo su-rengti susitikimai su Norvegijos žurnalis-tais, rašančiais apie teismų veiklą. Norve-gijos Aukščiausiojo Teismo atstovams ji perskaitė pranešimą apie Lietuvos Kons-titucinio Teismo iššūkius, iškylančius vi-suomenės informavimo ir viešųjų ryšių srityje.

Lapkričio 30–gruodžio 1 d., Manila (Filipinai)Konstitucinio Teismo pirmininkas

Egidijus Kūris dalyvavo 4-ojoje Azijos konstitucinių teismų teisėjų konferenci-joje. Šių metų renginio tema – „Konsti-tucinės jurisdikcijos problemos valstybės,

kultūros ir religijos sankirtoje – teisingos pusiausvyros paieškos“.

4-osios Azijos konstitucinių teismų teisėjų konferencijos dalyviai diskutavo apie nuolat veikiančios Azijos konstitu-cinių teismų konferencijos įsteigimą. Lie-tuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kūris dalijosi Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos veiklos patirtimi ir pristatė Europos modelį.

Konferencijoje, be E. Kūrio, dalyva-vo ir buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, Venecijos komisijos narys Egidijus Jara-šiūnas.

Gruodžio 8–9 d., Ryga (Latvija)Konstitucinio Teismo pirmininkas

Egidijus Kūris dalyvavo Latvijos Konsti-tucinio Teismo veiklos dešimtmečiui skir-toje konferencijoje „Konstitucinių Teismų vaidmuo ginant konstitucijoje įtvirtintas vertybes: pastarojo dešimtmečio patirtis ir vystymosi Europoje perspektyvos“. Jis vadovavo diskusijai ir perskaitė pranešimą „Konstitucinė justicija Lietuvoje“.

Konferencijoje taip pat dalyvavo La-tvijos Saeimos pirmininkas Indulis Emsis ir Venecijos komisijos sekretorius Gianni Buquicchio. Renginyje pranešimus per-skaitė Armėnijos, Belgijos, Čekijos, Estijos, Kipro, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Slovaki-jos, Suomijos, Vengrijos, Vokietijos kons-titucinių ir aukščiausiųjų teismų atstovai.

Renginio organizatoriai – Latvijos Konstitucinis Teismas, Europos Tarybos komisija „Demokratija per teisę“ (Vene-cijos komisija) ir Vokietijos fondas, skir-tas tarptautiniam teisiniam bendradar-biavimui.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

1. Basic Problems of Applying the Constitution of the Republic of Poland: Final Research Report: Raport końcowy z badań / Kazimierz Dzialocha (ed.), Marian Grzybowski [et al.]. – Warsaw: Sejm Publishing Offi ce, 2006. – 102 + 100 p. – ISBN 83-7059-792-0.

2. Bulletin on Constitutional Case-law / Venice Commission. – Strasbourg: Veni-ce Commission. Special edition. Human Rights Limitations. – 2006. – 285 p. – ISSN 1025-8124.

3. Constitucion politica de la Republica de Chile. – Santiago: Lexis Nexis, 2006. – 83 p. – ISBN 956-238-439-X.

4. Constitutional Court Law [of the Republic of Latvia]. – Riga, 2006. – 31 p.5. Curtea Constitutionala a Romaniei. – Bucuresti, 2006. – 91 p. – ISBN 973-

567-337-1.6. Dešimtoji Lietuvos ir Lenkijos Konstitucinių Teismų teisėjų konferencija: Kau-

nas, 2006 m. birželio 8–9 d. – [B. l. d.], [2006]. – [41 p.].7. Encuesta sobre derecho procesal constitucional / Domingo Garcia Belaun-

de, Eloy Espinosa-Saldaña Barrera (coord.). – Lima: Jurista Editores, 2006. – 281 p. – ISBN 9972-229-13-0.

8. European Commission for Democracy trough Law (Th e Venice Commission of the Council of Europe): Annual report of activities 2005 / Strasbourg: Euro-pean Commission for Democracy Th rough Law, 2006. – 97 p.

9. Inauguration Ceremony of the Supreme Court Building of the Republic of Cyprus, 18 November, 2005. – [Nikosia], 2005. – 31 p.

10. IV Conferencia Iberoamericana de Justicia Constitucional: Sevilla, 19–21 de octubre de 2005. – Madrid: Imprenta Nacional del Boletin Ofi cial del Estato, 2006. – 89 p.

11. Jurisprudencia Constitucional / Tribunal Constitucional [Andorra]. – An-dorra: Tribunal Constitucional del Principat d’Andorra. – Vol. 10. – 2005. – 385 p. – ISBN 99920-1-618-3.

12. Kodėl netiko Europai Konstitucija Europai / Liudas Mažylis: monografi -ja. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005. – 361 p. – ISBN 9955-12-100-9.

13. Konstitucinio reguliavimo įvairovė / Kolektyvinė monografi ja. – Vilnius: My-kolo Romerio universitetas, 2006. – 447 p. – ISBN 9955-19-034-5.


NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA KONSTI-TUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

404

14. Konstitucionnoe pravosudie: Vestnik Konferencii organov konstitucionnogo kontrolja stran molodoj demokratii. – Erevan, 2006. – Vyp. 2(32). – 123 p.; Vyp. 3(33). – 135 p. – ISSN 1829-0125.

15. Konstytucyjne podstawy ustroju gospodarczego Polski / Anna Domanska. – Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 2001. – 178 p. – ISBN 83-7059-536-7.

16. La revue du Conseil Constitutionnel. – Rabat [Marokas]. – No. 5. – Decisions du Conseil constitutionnel. 2003–2005. – 171 p.

17. Memoria. 2005 / Tribunal Constitucional del Principat d’Andorra. – Andorra: Tribunal Constitucional, 2006. – 39 p.

18. Podstawowe problemy stosowania Konstytucji Rzeczypospolitej Polskiej: ra-port wstępny / Red. Kazimierz Dzialocha. – Warszawa: Wydawnictwo Sejmo-we, 2004. – 345 p. – ISBN 83-7059-670-3.

19. Prawo konstytucyjne / Bogusław Banaszak. – 3 wydanie zmienione. – Warsza-wa: C. H. Beck, 2004. – XXIV + 760 p. – (Studia prawnicze). – ISBN 83-7387-567-0.

20. Retrospectivity and the Rule of Law / Charles Sampford. – Oxford: Oxford University Press, 2006. – XVII + 308 p. – ISBN 0-19-825298-6.

21. Revue française de Droit constitutionnel. – Paris: Presses Universitaires de France, 2006. – No. 68. – 673–896 p. – ISSN 1151-2385. – ISBN 213-0556-116.

22. Rules of Procedure of the Constitutional Court [of the Republic of Latvia]. – Riga, 2006. – 59 p.

23. Sravnitelnoe konstitucionnoe obozrenie / Institut prava i publičnoj politiki. – Moskva: Institut prava i publičnoj politiki. – No. 3 – ISSN 1812-7126.

24. XX-lecie działalnosci Trybunału Konstytucyjnego, Warszawa, 29 maja 2006 roku. – Warszawa: Biuro Trybunału Konstytucyjnego, 2006. – 77 p. – (Studia i Materiały; T. 25). – ISBN 83-87515-43-4.

25. Teisė į teisminę gynybą ir jos realizavimo praktiniai aspektai: tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija, 2006 08 14–15, Vilnius / Mykolo Romerio universitetas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Lietuvos Respubli-kos teisėjų asociacija, Deutshe Stift ung fur Internationale Rechtliche Zusam-menarbeit. – Vilnius. – 488 p. – ISBN 9955-9904-0-6.

26. Th e Constitutional Court of the Czech Republic: Selected decisions. – Pra-ha: Linde Praha. – Vol. 4. – 2005. – 265 p. – ISBN 80-7201-541-9; – Vol. 5. – 2006. – 340 p. – ISBN 80-7201-597-4.

27. Th e Limits of the Constitutional Review of the Ordinary Court’s Decisions in the Proceedings on the Constitutional Complaint: Collection of Contributions from the Conference held by the Constitutional Court of the Czech Repu-blic in cooperation with the Venice Commission of the Council of Europe in Brno, 14–15 November, 2005. – Praha: Ustavni soud Česke republiky, 2005. – 229 p. – ISBN 80-7201-580-X. Leidinyje pranešimas: Toma Birmontienė. Th e

405

Perspectives of Introducing the Constitutional Complaint in the Republic of Lithuania. – P. 143–155.

28. Th e Supreme Court of Norway / Ed. Gro R. Flatabo. – Oslo, 2000. – 17 p. – ISBN 82-03-22337-0.

29. XIVIth Congress of the Conference of European Constitutional Courts: Prepa-ratory Meeting, Vilnius, 7 September 2006 / Lietuvos Respublikos Konstituci-nis Teismas. – Vilnius, 2006. – Įv. pagin.

30. Zbierka nalezov a uzneseni Ustavneho sudu Slovenskej republiki. 2005 / Us-tavni sud Slovenskej republiky. – Košice, 2006. – 1086 p. – ISBN 80-968708-7-4.

Parengė Zita Kadūnienė

Klaidos atitaisymas

„Konstitucinės jurisprudencijos“ 2006 m. 3-iojo numerio 283 puslapio išnašoje vietoj „108 metų“ turi būti „101 metų“.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJALietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 42006 SPALIS–GRUODIS

Kalbos redaktorė Rima Mekaitė

Korektorė Gražina Belickienė

Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2007 02 15. 51 leidyb. apsk. l.Tiražas 200 egz. Užsakymas 55

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, 01104 Vilnius

El. paštas [email protected]

Maketavo ir spausdino UAB „Petro ofsetas“Žalgirio g. 90, 09303 Vilnius

El. paštas [email protected]



www.lrkt.lt


2006

Nr. 4






PRANEŠIMAI

RECENZIJA






KO

NST

ITU

CIN

Ė JU

RIS

PRU

DEN

CIJ

A

2006

◆

S

PALI

S–G

RUO

DIS

Documents

2006 SPALIS–GRUODIS JURISPRUDENCIJA … teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto