Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija 2010m. rugsėjis, Nr. 1

Sveikinu tuos, kurie pirmąkart pravėrėte mokyklos duris. Sveikinu tuos, kurie sveiki ir laimingi sugrįžote į gimnazijos klases.

Džiaugiuosi matydamas Jus, abiturientai, atvedusius prie gimnazijos simbolio – ąžuolo – mažiausius mūsų bendruomenės narius – pirmokus.

Lenkiuosi Jums, mieli kolegos mokytojai. Dėkoju tėveliams, kad vertinate ir remiate mūsų visų bendrus namus –

gimnaziją. Su Rugsėjo pirmąja – Mokslo ir žinių diena!

Linkiu visiems kūrybingų, įdomių, prasmingų naujųjų mokslo metų!

Gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys

Rugsėjo interviu

Kiekvienas prisimename savo pirmąją dieną mokykloje, pirmąją mokytoją. Vieni bijojome, kiti džiaugėmės ir laukėme, nes buvo labai jau smalsu pamatyti, kurgi didesni vaikai eina kiekvieną rytą. Štai išaušo dar vienas Rugsėjis! Laukėme jo ar ne, bet žengiame jau tiek kartų numintu keliu – kas pirmąjį, o kas jau paskutinįjį kartą. Šiandien Jūsų dėmesiui – dar mokslus tik pradedančios Austėjos RUPLYTĖS mintys ir jau paskutiniuosius metus į mokyklą eisiančios

gimnazijos prezidentės Akvilės ARLAUSKAITĖS pasisakymai.

–Austėja, ar lauki

prasidėsiančių mokslų? Ar nebaisu pradėti eiti į mokyklą?

–Taip, labai laukiu ir visa i nebaisu.

–Ar nebus sunku taip anksti keltis? –Gal bus truputį sunku. –Ko tikiesi iš artėjančių mokslo metų? –Gerų mokslų, įdomybių, įdomaus laiko. Išmokti

daug gerų dalykų. –Kas mokykloje atrodo įdomiausia? –Man atrodo įdomiausia nauja mokykla , žinios,

kaip mokytoja bendraus su manim ir kita is vaikais. –Kaip įsivaizduoji mokyklos gyvenimą? –Manau, kad jis įdomus, linksmas ir užimtas. –Manai, bus sunku? –Taip. –Ar galvoji, kuo norėtum būti užaugusi? –Taip, galvoju, norėčiau būti mokytoja, bet kartais

noriu būti ir va istininke. –Kaip, manai, jaučiasi dvyliktokai, baigdami

mokyklą? –Gerai, nes jie jau baigė mokyklą ir stos į

universitetus. Bet gal būna ir liūdnų dvyliktokų.

Nuotrauka iš asmeninio albumo Nukelta į 4 puslapį

2

„Nenoriu į mokyklą...“

Paklauskite bet kurio darželinuko, ką jis pasirinktų – darželį ar mokyklą, ir beveik kiekvienas pasakys, kad mokyklą. Į ją pirmaklasiai išžygiuoja su didžiuliu džiaugsmu, o štai jau po kelių mėnesių ar metų vis pasigirsta, kad mokytis jie nebenori ir tesvajoja apie vieną – atostogas. Kas atsitinka? Nejaugi dingsta noras pažinti, sužinoti naujų dalykų?

Skirtingais amžiaus tarpsniais galimos skirtingos priežastys.

Nuslopintas mokymosi interesas Jei būsimasis pirmokas nenori eiti į mokyklą, gali

būti, kad jo pažintinis interesas buvo nuslopintas jau darželyje. Gal tuomet, ne kartą susidūręs su sunkumais įvairios veiklos metu ir nesulaukęs deramo artimų žmonių (auklėtojų, tėvų ar kitų jam reikšmingų žmonių) palaikymo, pradėjo abejoti savo gebėjimais. Juk būtent palaikymas pozityviai veikia vaiką, jo pasitikėjimą savimi, o ne kritika bei įvairūs pamokslai, kaip nedera elgtis. Klysti žmogiška, bet kai suklysta vaikas, – ne kiekvienas jam padedame deramai "atsikelti" ir neprarasti savigarbos jausmo.

Išankstinis priešiškumas O gal mokykla būsimam pradinukui tapo

laukiamu siaubu dėl tėvelių perdėtų gąsdinimų? Dažnai tėvai pasako, kad mokykla „įkrės proto“, išmokys deramai elgtis... Tuomet, deja, mokykla dar nepradėjusiam jos lankyti mažam žmogui jau tampa atgrasi. Iš anksto sukeltas priešiškumas keičiamas sunkiai – tam prireikia nemažai laiko bei mokytojų pastangų.

Jaučiasi bejėgis O štai pradinių klasių mokinukai – jau kas kita.

Jie jau žino, kas yra mokykla, tad „pasakų“ nepaseksi. Suvokia, kas jiems mokykloje sekasi, o kas – ne, kaip jaučiasi ten be tėvelių.

Viena iš dažniausių pradinukų nenoro eiti į mokyklą priežasčių – patiriami mokymosi sunkumai. Atrodo, kas čia tokio... Bet iš tiesų vaikas, patyręs, jog jam sunkiau sekasi kuris nors dalykas nei bendraklasiams, ima nerimauti, bijoti, galiausiai nepasitikėti savo jėgomis ir įdėtų pastangų verte. Tą veiklą, kuri jam nesiseka, vaikas apskritai atmeta. Užuot pripažinęs, kad jam kai kas nesiseka, pradinukas teigia, kad jam tai neįdomu, nepatinka ir pan. Taip jis ginasi nuo kylančio bejėgiškumo jausmo. Toks vaikas, laukdamas artėjančių naujų mokslo metų, tėvams pareiškia nenorįs eiti į mokyklą, nors iš tikrųjų jį baugina įsivaizduojamos nesėkmės, o ne pati mokykla.

Neturi draugų Kita dažna priežastis, kodėl vaikai nenori eiti į

mokyklą, yra patiriami bendravimo su bendraklasiais sunkumai.

Kai vaikui nesiseka rasti draugų, mokykloje jis jaučiasi vienišas ir nesaugus. Tuomet padidėja artimųjų (tėvų, senelių ar kitų jam reikšmingų žmonių) ilgesys. Šis jausmas neleidžia vaikui deramai susikaupti ir mokytis, trukdo patirti pažinimo džiaugsmą. Vaikas ilgisi namų, laukia, kada baigsis pamokos ir jis galės grįžti į saugius namus.

Paauglystės ypatumai Dėl amžiaus ypatumų svarbiausia jaunesniųjų

paauglių veikla tampa bendravimas su bendraamžiais. Nenoras mokytis 5–7 klasėse dažniausiai kyla dėl veiksnių, susijusių su bendravimu: konfliktai su mokytojais; konfliktai su bendraamžiais; konfliktai su tėvais; nepasitikėjimas savimi bei savo gebėjimais (lyginant su savo bendraamžiais); asmeninės brendimo problemos, kurios trukdo susikaupti ties mokomąja medžiaga; įgūdžių, reikiamų sėkmingam mokymuisi, stoka; mokyklinių žinių spragos; silpni pažintiniai gebėjimai.

Neturi tikslo Vyresnėse – 8, 9, 10 – klasėse nenorą mokytis

gali lemti problemos šeimoje, nusivylimas savo gebėjimais, sunkumai su bendraamžiais bei mokytojais mokykloje, neturėjimas aiškaus tikslo ateityje ir pan. Šios problemos dažniausiai jau yra atsineštos iš jaunesniųjų klasių – jos laiku nebuvo išspręstos.

11–12 klasėse mokymosi motyvacija dažniausiai pakyla, jei jaunuolis turi aiškią savo ateities viziją. Tuomet mokymasis įgauna prasmę.

Taigi vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kodėl krenta vaiko mokymosi motyvacija, negalima. Kiekvienas atvejis – individualus. Tėveliams ir mokytojams linkėčiau būti budriems ir laiku suteikti nusivylusiam mokiniui reikiamą pagalbą.

Parengė psichologė Ingrida Pilkionienė

3

Visu šimtu procentų! Dar kelioms minutėms sugrįžkime į praėjusius

mokslo metus. Prisiminkime buvusius abiturientus, kuriuos, kaip ir kasmet, pakeitė nauji, jų vargą ir stresą laikant egzaminus...

Labai norime pasidžiaugti dviem mūsų buvusiais dvyliktokais – Giedre KONDRATAVIČIŪTE (buvusi 4gc) ir Justu URBA (4ga). Giedrė visu šimtu procentų išlaikė lietuvių kalbos valstybinį brandos egzaminą, o Justas taip pat gavo visus šimtą procentų iš matematikos valstybinio brandos egzamino! Be galo jais džiaugiamės ir didžiuojamės. Juk geriau ir būti negali! O štai ką jie pasakoja apie savuosius rezultatus, planus, vasarą...

–Ar tikėjaisi tokių gerų egzamino rezultatų?

Giedrė: Lietuvių kalbą visada mokėjau gana neblogai, mėgau ir mėgstu skaityti įvairią literatūrą, tad apie egzamino neišlaikymo galimybę negalvojau.

Justas: Tikėjausi gerų rezultatų, tačiau tikrai nesitikėjau gauti 100 procentų.

–Ar daug pastangų ir darbo prireikė ruošiantis egzaminui?

Giedrė: Egzaminui papildomai tikrai daug nesiruošiau, skyriau vieną dieną peržvelgti pagrindiniams literatūros bruožams, taisyklėms. Visa kita – laimės dalykas, o išgirdusi, kad gavau maksimalų įvertinimą, tikrai nustebau. Kad ir kaip mokiausi mokykloje, kad ir kokius pažymius gaudavau, tokių rezultatų nesitikėjau, juolab kad draugai, anksčiau sužinoję egzaminų rezultatus, buvo jais nusivylę, nors pažymiai mokykloje nebuvo prasti. Taip tik dar kartą, šįkart jau savo kailiu, įsitikinau, kad pažymiai neatspindi tikrųjų galimybių ir žinių, paprasčiausiai vieniems per egzaminus pasiseka, kitiems – ne.

Justas: Pasiruošti šiam egzaminui skyriau daugiausia laiko lyginant su pasiruošimu kitiems egzaminams.

–Kur įstojai? Giedrė: Į Vytauto Didžiojo universitetą, lankysiu

teisės studijas. Justas: Į ISM universitetą, tarptautinį verslą ir

komunikaciją.

–Kaip praleidai vasarą? Giedrė: Vasarą praleidau neblogai, nors, tiesa, karščiai tikrai nukankino. Iš pradžių buvo egzaminai, tada jų rezultatų laukimas, galiausiai – stojimas. Taip nepastebimai ir pralėkė visi trys mėnesiai.

Justas: Vasarą ilsėjausi po mokslo metų. Daugiausia laiko praleidau namuose, deginausi pajūryje, aplankiau Ispaniją.

–Ar jau pasiruošei rugsėjui, atkeliaujančiam darbymečiui?

Giedrė: Ar jau pasiruošiau rugsėjui? Žinoma! Sutikau nemažai būsimų teisės pirmakursių, o kadangi lieku gyventi Kaune, tai papildomos ruošos kaip ir nėra.

Justas: Visiškai pasiruošęs. Keista, tačiau pirmąkart gyvenime laukiu Rugsėjo 1–osios.

–Ko norėtum palinkėti dabartiniams abiturientams?

Giedrė: Dabartiniams abiturientams palinkėčiau sėkmės!

Justas: Abiturientams palinkėčiau valios, kantrybės ir stiprybės, nes šie metai jums patys sunkiausi! Taip pat sėkmės siekiant gerų rezultatų.

Deimantė Stulgytė, 3gc

Nuotraukos iš asmeninių albumų

_____________________________________________

Kur stojo buvusieji abiturientai?

Turbūt smalsu sužinoti, kokiais keliais pasuko

buvę mūsų dvyliktokai, kurių iš įpratimo dar kurį laiką dairysimės mokyklos koridoriuose. Kaip ir kasmet, beveik visi jie tęs mokslus.

Populiariausias šiemet – Vytauto Didžiojo universitetas. Studijas jame pasirinko net 19 abiturientų. Antroje vietoje – Kauno kolegija. Čia mokysis 16 dvyliktokų. Populiarus ir Kauno technologijos universitetas – čia įstojo 15.

Moksleiviai neaplenkė ir Lietuvos žemės ūkio universiteto (6), Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (6), Lietuvos kūno kultūros akademijos (3). Į kitus miestus studijuoti išvyko nedaug – 10. Jie stojo į įvairius universitetus ir kolegijas. Mokslus užsienyje pasirinko 2 abiturientai. Šeši buvę dvyliktokai mokslų nutarė nebetęsti – jie bandys ieškotis darbo.

Tikimės, kad visiems seksis gerai. Kuo nuoširdžiausiai to jiems linkime.

Paruošta pagal buvusių klasių vadovų

informaciją

4

Kiekvienam skirtas savas kelias

Atėjo nauji mokslo metai, į mokyklą sugužėjo

nauji ir seni mokiniai, taip pat pasipildė ir mokytojų gretos. Viena iš jų – tikybos mokytoja Renata MARKEVIČIENĖ. Taigi ją šį kartą ir pakalbinsime.

–Kaip susiklostė, kad nuo šio rudens pradėjote dirbti būtent Ugnės Karvelis gimnazijoje?

–Anksčiau į darbą važinėdavau iš rajono į miestą. Bet aš visada norėjau dirbti arčiau namų. Taigi, sužinojusi, kad šioje gimnazijoje yra laisva vieta, joje ir įsidarbinau. Atstumas ir buvo didžiausias postūmis ieškotis naujos darbo vietos.

–Kaip nusprendėte tapti tikybos mokytoja? –Kai baigiau mokyklą, buvo ką tik prasidėjusi

nepriklausomybė. Teologija buvo prestižinė specialybė. Į vieną vietą buvo net keturi norintys. Aš jaučiau didelį dvasingumo alkį. Nors tėtis atkalbinėjo, sakydamas „Kur tu eisi su tokiu išsilavinimu? Ką dirbsi? Tave visą gyvenimą turės išlaikyti vyras“, bet aš vis tiek įstojau į teologiją. Mokytis buvo labai įdomu, mane žavėjo gilinimasis į Šventąjį Raštą. Kitos mano draugės išėjo studijuoti psichologiją, anglų kalbą, o aš likau, jausdama, kad man reikia likti, nes mano vieta būtent čia. Aš myliu savo darbą.

–Papasakokite apie savo laisvalaikį, šeimą bei pomėgius.

–Turiu didelę šeimą. Kadangi daug dirbu, laisvalaikio beveik nelieka. Gyvenu nuosavame name, todėl auginu įvairius augalus ir juos prižiūriu. Taip pat mėgstu skaityti, būti gamtoje ir gryname ore. Daug laiko praleidžiu su savo vaikais. Mes kartu piešiam, lipdom, kartais net ravim. Aš beveik viską namie darau su vaikais.

–Kokie mokiniai patinka, o kokie – ne? –Neskirstau mokinių į patinkančius ir ne. Manau,

su visais mokiniais galima susikalbėti. Ir mes – mokytojai –tikrai negalvojame, kad esame daug gudresni, geresni ir protingesni už kitus.

–Ko tikitės iš šios gimnazijos kolektyvo bei mokinių?

–Tikiuosi gerų santykių, užsitarnauti vaikų pagarbą. Ten, kur dirbau anksčiau, buvau mylima, gerbiama, kviečiama į įvairius renginius, sutariau su visu kolektyvu. Tikiuosi, kad taip pat bus ir čia.

–Koks žmogaus bruožas Jums atrodo geriausias ir koks pats blogiausias?

–Geriausias bruožas turbūt yra sąžiningumas, kai žmogus sąžiningas sau ir kitiems. Blogiausias – sugebėjimas apsimetinėti. Tie žmonės, kurie apsimetinėja, nėra nuoširdūs.

–Ačiū už atsakymus. Linkime gero darbo.

Ieva Mocevičiūtė, 8d

Nuotrauka iš asmeninio albumo

___________________________________________

Atkelta iš 1 puslapio

Rugsėjo interviu

–Akvile, atsimeni, kaip jauteisi savo pirmąją dieną mokykloje?

–Labai jos laukiau, maniau, bus smagu, o dar ir naujas baltas pėdkelnes turėjau . Mane vedė 12-okas, kurį aš išvedžiau paskutiniąją mokslo metų dieną. Vyresni pusbroliai gąsdino, sakė, kad bus sunku ir nesiseks. Taip ir man pradėjo atrodyti nuo kokios septintos klasės. Mokslai ėmė sunkėti, ėmė atsibosti ėjimas į mokyklą, vis tas pats per tą patį.

–Kurie metai mokykloje tau buvo geriausi? Kas mokykloje labiausiai patiko?

–Ketvirta klasė. Tada perėjau pas kitą mokytoją. Labiausiai patiko lietuvių kalbos mokytoja. Tokios mokytojos kaip ji skatina mokytis ir siekti savo tikslų.

–Kokios mintys dabar, prieš paskutiniąją Rugsėjo 1-ąją?

–Labai bijau, bet kartu ir džiaugiuosi. Keista, kad jau vienuolika metų prabėgo, atrodo, taip nieko ir neišmokau! Kaip asmenybė – užaugau, bet žinių, atrodo, dar daug reikia įgauti. Šiaip džiaugiuosi, kad baigsiu mokyklą, žinoma, baisu egzaminų ir nežinios, laukiančios po to, bet mokykla bus jau praeitas etapas.

–Ką patartum, palinkėtum būsimiesiems pirmokams?

–Linkiu kantrybės, stiprybės, kantrybės... Žinokit, kad ne viskas yra taip blogai, kaip atrodo – dažniausiai yra dar blogiau . O jei rimtai, gerai sutarkit su mokytojais, raskit naujų draugų, neatidėliokit tikslų, kibkit į mokslus nuo pat pradžių ir mokykitės dėl savęs.

Kalbino Justina Mizeraitė, 4gd

Nuotrauka iš asmeninio albumo

5

„Esu gamtos vaikas...“

Naujieji mokslo metai atnešė ir naująją anglų kalbos mokytoją Sondrą SAIKEVIČIŪTĘ. Tad ir nusprendėme ją pakalbinti apie patirtį, charakterį ir, žinoma, apie tai, kaip praleido vasaros atostogas .

–Ar iki šiol kur nors mokėte anglų kalbos? –Dvejus metus dirbau anglų kalbos mokytoja

Garliavos Jonučių vid. mokykloje. –Kaip save apibūdintumėte? Ar Jūs gera,

nuolaidžiaujanti mokytoja, o galbūt esate griežta? –Save apibūdinčiau kaip mokytoją, kuri visada

stengiasi išklausyti, išgirsti, suprasti ir padėti. To paties tikiuosi ir iš mokinių .

–Ar buvo nutikęs koks įdomus, o gal ir linksmas nuotykis su mokiniais?

–Kartą per pamoką vienas antrokas į burną įsidėjo 50 centų monetą ir niekaip negalėjo jos ištraukti. Vaikas puolė į paniką, ėmė verkti, na, o man teko drebančiom rankom krapštyti monetą jam iš burnos .

–Kaip sugalvojote dirbti šioje gimnazijoje? –Apie šios gimnazijos pasiekimus teko girdėti ir

anksčiau, todėl, pasitaikius galimybei, iš karto sutikau čia dirbti.

–Kaip Jums kilo mintis rinktis mokytojo darbą? –Baigiant mokyklą teko apsispręsti, ką studijuoti,

o anglų kalba man visada labiausiai sekėsi. Taip, likimui padedant, atsidūriau mokykloje ir nė dienos to nesigailėjau.

–Įdomu, ar šis darbas Jums teikia džiaugsmo? –Žinoma, kad teikia! Kai matai laimingas

mokinių akis ir jauti grįžtamąjį ryšį, negali nesidžiaugti. –Norėčiau paklausti ir apie Jūsų išsilavinimą.

Kokiame universitete studijavote? Kokį išsilavinimą turite?

–2008 metais Vilniaus universitete, Kauno humanitariniame fakultete baigiau anglų filologijos studijas. Pedagoginį išsilavinimą įgijau Vilniaus pedagoginiame universitete.

–Gal galėtumėte papasakoti apie savo pomėgius? Galbūt mėgstate skaityti? O gal sportuoti?

–Esu gamtos vaikas. Visą laisvalaikį stengiuosi praleisti gamtoje. Mėgstu skaityti ezoterinę literatūrą, keliauti, lankau jogos užsiėmimus, ketinu pradėti mokytis tapybos. Jaučiuosi gerai tik tada, kai tobulėju.

–Jūs dabar mokote. O kai pati mokėtės, ar buvo juokingų ar nemalonių atvejų su mokytojais?

–Mokykloje nebuvau pati ramiausia mokinė . Visada turėjau stiprų vidinį „aš“, kurį suprato ir skatino vos keletas mokytojų.

–Minėjote, kad geriausiai sekėsi anglų kalba. O kaip kitos pamokos?

–Esu humanitarė, mokykloje sekėsi lietuvių kalba, geografija. Labiausiai nemėgau matematikos ir fizikos.

–Na, ir paskutinis klausimas: kaip praleidote vasaros atostogas?

–Tris savaites traukiniais keliavau po Europą ir dar kartą įsitikinau, kad Europa yra nepakartojamų kontrastų kraštas. Likusias atostogas ilsėjausi, laiką stengiausi leisti gamtoje .

–Dėkoju už atsakymus! Sėkmės Jums!

Gabrielė Svėržaitė, 7c Nuotrauka iš asmeninio albumo

___________________________________________

Kviečia būreliai

Visi žinome, kaip smagu daryti tai, kas patinka, malonu, kas sekasi. Tada ir nuotaika puiki, ir gyventi gera. Tad nepamirškime, kad mokykloje vyksta ne tik pamokos – po pamokų čia taip pat virte verda gyvenimas. Raskime veiklą, kuri teiktų džiaugsmo. Rinktis yra iš ko!

1. Kazakevičienė R. Ansamblis „Drevinukas“

2. Ūbienė G. Ansamblis Dūdelių ansamblis

3. Zeikuvienė R. Dramos studija 4. Ambraziūnienė Z. Chorinis dainavimas 5. Stepanienė M. Vokalinis ansamblis 6. Dikčius A. Kvadratas 7. Tatarūnas E. Krepšinis 8. Sakalauskienė N. Tinklinis 9. Margevičius S. Krepšinis

10. Klimašauskas G. Šiuolaikinės technologijos 11. Dulskis K. Medžio drožėjų būrelis

Nukelta į 8 puslapį

6

Kelionė į Lenkiją buvo šauni

Birželio mėnesį mokytojų nuovargį po nelengvų mokslo metų šiek tiek mažino laukiama trijų dienų edukacinė kelionė į Lenkiją. Tad pagaliau jos sulaukę birželio 17-ą dieną išvykome kuo geriausiai nusiteikę.

Pirmiausia aplankėme Hitlerio būstinę – „Vilko irštvą“ – netoli Kentšyno. Nustebino vokiškas pragmatizmas. Viskas apgalvota ir įrengta labai kruopščiai, nors tikrąjį būstinės vaizdą galima pamatyti tik makete, patys statiniai – jau griuvėsiai.

Šv. Lipkos vienuolyne gėrėjomės įspūdingais vargonais, džiaugėmės klausydamiesi vargonų muzikos koncerto. Vakare dalijomės įspūdžiais, smagiai ir nuoširdžiai bendravome.

Kitą dieną lankėmės Gdanske, Sopote, Gdynėje. Gdanske užsukome į privačią katalikišką mokyklą, bendravome su mokytojais ir mokiniais. Mokiniai panašūs į mūsiškius – smalsūs, mandagūs. Jų atostogos prasideda po Joninių. Sopote didžiulį įspūdį paliko tiltas į jūrą, piratų laivas. Nustebino tai, kad norintiems pasivaikščioti tiltu tenka susimokėti. Kadangi jūra buvo nerami, išsimaudyti nepavyko.

Netikėtai sudalyvavome kandidato į Lenkijos prezidentus (šiuo metu jau prezidento) B.Komorovskio agitacinėje akcijoje. Buvo įspūdinga: ėjo minia žmonių su dūdų orkestru, ovacijos, emocijos garsiai reiškiamos, begalė reporterių.

Malborko pilyje stebino didybė. Prisiminėme Lietuvos istoriją, apžiūrėjome patalpą, kurioje buvo įkalintas Lietuvos kunigaikštis Kęstutis.

Galutinis kelionės tikslas – Žalgirio mūšio vieta. Pasijutome tikrais patriotais. Mokytojos Loreta ir Skirmantė surežisavo puikią Žalgirio mūšio inscenizaciją, į kurią įsitraukė visi kelionės dalyviai. Kryžiuočių armijai vadovavo direktorius, o lietuvius į kovą vedė Rimvydas su Ona.

Grįžome kupini įspūdžių, pailsėję. Dėkojame direktoriui už puikią edukacinę kelionę ir laukiame naujų.

Zita Laužikaitė, Neringa Augūnienė Laisvydo Kriščiūno nuotrauka

„Sniego gniūžtė“ „Sniego gniūžtė“ – tai jaunimo programa, kuri

daugiausia dėmesio skiria prevencijai ir tiki, kad kiekvienas iš mūsų gali priimti teisingus sprendimus. Be to, ji padeda ugdyti bendravimo, vadovavimo įgūdžius. Tai ypač aktualu šių dienų jaunimui. „Sniego gniūžtėje“ nuo pat pradžių visą programą planuoja ir įgyvendina patys paaugliai. Jiems daug lengviau sukurti savo bendraamžiams malonią aplinką, kuri nėra nuobodi ir kartu skatina nevartoti svaigalų. Todėl jaunimas yra svarbiausias „SG“ veikėjas. Mes tikime, jog užuot buvęs problemos dalis kiekvienas žmogus gali būti jos sprendimas.

Kodėl būtent „Sniego gniūžtė“? Šios programos pavadinimas šifruojamas taip: „Jei aš turėsiu teigiamos įtakos tau, tu gali teigiamai paveikti ką nors kitą, ir šis efektas augs lyg sniego gniūžtė". Ir iš tiesų, programa auga taip pat greitai, kaip nuo kalno riedanti sniego gniūžtė.

Šiais metais į „SG“ stovyklą iš mūsų gimnazijos vyko net 20 moksleivių. Galime pasidžiaugti ir pasididžiuoti tais žmonėmis, kurie renkasi šią stovyklą ne tam, kad „prastumtų“ laiką, o tam, kad sužinotų ką nors nauja, o svarbiausia – suprastų, kad linksmintis galima ir be alkoholio.

Šią vasarą vyko net dvi „SG“ stovyklos. Pirmoji stovykla – liepos 9–11 dienomis. Pagrindinė tema buvo „Lietuva Europos Sąjungoje“. Šios stovyklos metu daug sužinojome apie visą Europos Sąjungą, jos atsiradimą, vystymąsi ir net pagrindines idėjas bei tikslus. Antroji – rupjūčio 20–22 dienomis. Stovykla buvo skirta paminėti 2010-uosius, Europos kovos su skurdu metus. Galėjome įsigilinti į globalias problemas, tokias kaip skurdas ir tarša, išmokome džiautis tuo, ką turime, kad esame sveiki ir laimingi.

Labai dėkoju už pagalbą, savitarpio supratimą ir geras emocijas visiems dalyvavusiems . Lauksime jūsų šypsenų ir idėjų ir kitais metais.

„SG“ direktoriukė – Akvilė Arlauskaitė, 4gc

Nuotrauka iš asmeninio albumo

7

„Buvau laimingas...“

Atostogos tirpo, tirpo... ir ištirpo. Kaip jas praleidote? Ilsėjotės ar visa galva panirote į mėgstamą veiklą? Štai kai kurie iš mūsų nesnaudė per atostogas. Vienas iš tokių – Marius ŠPOKAS iš 4gB. Rugpjūčio 1–7 dienomis jis dalyvavo II Socialinės integracijos sporto žaidynėse Olandijoje. Apie jas bei parsivežtus prizus ir nusprendėme jį paklausinėti.

–Kokius laimėjimus parsivežei iš šių žaidynių? –Mano pasirodymas olimpiadoje buvo gana sėkmingas: pelniau du aukso ir du sidabro medalius. Auksą iškovojau šaudymo iš lanko rungtyje (prisipažinsiu, gyvenime nebuvau šaudęs iš sportinio lanko ). Tą dieną sėkmė man buvo palanki, taigi kitą aukso medalį pelniau kalnų dviračių lenktynėse. Ne prastesnės rungtys, kuriose iškovojau sidabro medalius, yra 3x3 tinklinio varžybos bei 100m bėgimas.

–Papasakok apie savo dienotvarkę ten. –Gyvenom palapinėse, jos buvo duotos visiems sportininkams,

valgydavom taip pat didžiulėje palapinėje, joje tilpdavo 1000 sportininkų. Mūsų dienotvarkė būdavo vienoda: pusryčiai – sportas – pietūs – sportas – vakarienė. Kartais nutikdavo taip, kad nespėdavom dalyvauti rungtyse. Pavyzdžiui, vyksta tuo pačiu metu futbolo ir badmintono dvejetų varžybos. Mus diskvalifikavo vien dėl to, kad kai kurie mūsų komandos nariai turėjo žaisti badmintoną, o žaidė salės futbolą. Po to į visas varžybas žiūrėjome atidžiau.

–Kokiame mieste viskas vyko? – Netoli Vokietijos, Tventės miestelyje. –Kaip ten atsidūrei? Priklausai kokiam nors sporto klubui? –Atsidūriau per savo tėvą. Jis, kaip buvęs profesionalus plaukikas,

praėjusiais metais buvo pakviestas dalyvauti olimpiadoje Danijoje. Sekėsi gerai, plaukdamas pelnė du aukso ir vieną sidabro medalį. Tada aš keliavau palaikymo komandoje, o šiais metais nusprendžiau išmėginti jėgas pats.

–Ar turėjai laisvo laiko? Pavyzdžiui, apžiūrėti miestą, išrinkti suvenyrus artimiesiems?

–Laisvo laiko atsirasdavo tik po vakarienės. Iš varžybų teritorijos buvom išvažiavę porą kartų – vieną kartą į Tventės centrą, kuriame vyko varžybos, o kitą į Amsterdamą. Amsterdamas paliko didelį įspūdį. Architektūra, žmonių gausybe, švara. Draugams lauktuvių pirkti laiko nelabai buvo, kadangi parduotuvės Olandijoje gan anksti uždaromos, bet tuščiomis negrįžau.

–Iš kokių šalių buvo tavo varžovai? –Šalys, su kuriomis varžėmės, buvo Čekija, Olandija, Danija,

Grenlandija, Švedija, Vokietija, Slovėnija.

–Turbūt susiradai daug naujų draugų?

–Taip, susiradau naujų draugų. Negaliu sakyti, kad dabar neturėčiau kur apsistoti Čekijoje, Olandijoje ar Švedijoje.

–Pirmą kartą lankeisi Olandijoje?

–Taip. Esu labai patenkintas, kad buvau pakviestas dalyvauti sporto varžybose.

–Kokie įspūdžiai išliko grįžus namo?

–Įspūdžiai gyvi iki šiol. Noriu grįžti į Olandiją, neatsisakyčiau ten ir gyventi. Kai keliauji, pamatai kitų šalių kultūrą, ir tai veikia. Ta neišpasakyta švara, tyras oras ir dviračių gausybė. Mmm… Grįžus visi klausinėjo, kaip sekėsi, kur dalyvavau, ką laimėjau… Smagu, kad yra žmonių, kurie palaiko mano dalyvavimą tokio tipo varžybose, nekreipiant dėmesio į tai, kad niekas negalėjo pagalvoti, kad nors ir pirmą kartą Olandijoje pabandžiau šaudyti iš sportinio lanko, sugebėjau iškovoti auksą.

–Kokių laimėjimų, be šių, dar turi?

–Turiu laimėtą sidabrą iš praėjusiais metais vykusių tokių pačių varžybų Danijoje.

–Kaip jauteisi stovėdamas ant nugalėtojų pakylos?

–Ant pakylos jaučiausi ramiai, jokio jaudulio stovint prieš tūkstantį žmonių. Buvau laimingas, su šypsena veide.

–Kokie Tavo ateities planai? –Kitais metais tikiuosi

Švedijoje dalyvauti ir žiemos varžybose, kurios vyks žiemos rungtims pritaikytose patalpose vasarą. Tikiuosi, lietuviška žiema manęs nenuvils ir aš galėsiu šią žiemą toliau tobulinti savo snieglenčių sporto įgūdžius, o paskui iškovoti dar daugiau prizinių vietų.

–Ačiū už interviu ir sėkmės!

Ieva Paužaitė, 3gb Nuotrauka iš asmeninio albumo

8

Laikraštį leidžia Jaunųjų žurnalistų būrelis

Sveiki! Ar laukiate prizų lietaus?

Taip, jis tikrai prapliups – kai tik išspręsite naująjį mūsų kryžiažodį ir atnešite atsakymus, kaip visada, į 405 kab. Nepamirškite ant lapelio a i š k i a i parašyti ir savo vardą, pavardę bei klasę.

Užduotis nesudėtinga – trūkstamą patarlės žodį parašykite į jam skirtą vietą ir iš pajuodintų langelių sužinosite atsakymą. Sėkmės!

1.Negirk dienos be ..... 2.Lenk medį, kol ..... 3.Daug auklių – vaikas be ..... 4.Neperšokęs griovio, ..... „op“.

5.Ką jaunas išmoksi, tą senas ..... 6.Ant arklio ..... , arklio ieškojo. 7.Iš adatos ..... priskaldo. 8.Genys margas, o svietas dar .....

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

_________________________________________________________

Atkelta iš 5 puslapio

Kviečia būreliai

12. Laužadienė V. Keramika Dailė

13. Pečiulienė R. Etnokultūra 14. Kriščiūnienė J. Jaunieji žurnalistai 15. Česnauskienė L. Tekstilės būrelis 16. Liorančas A. Filmavimas ir režisūra 17. Beišys R. Futbolas 18. Kolesinskienė M. Mados ir šokio studija „Epoletė“

19. Visockas P. Lengvoji atletika Atletinė gimnastika

20. Liaugminienė R. Krepšinis (merg.) 21. Rukšienė D. Kūrybinis sambūris 22. Miknevičius R. Turizmas 23. Markevičienė R. Ateitininkai 24. Balzarevičiūtė D. Eismo ABC 25. Darbutienė B. Eismo ABC 26. Kolesinskienė M. Tautiniai šokiai

27. ? Mokinių savivaldos klubas „Be uniformų“

Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja Jolita Lubienė

Grįžta dukrelė iš mokyklos ir

pasakoja mamai: –Šiandien per pertrauką

Jonukas mane pabučiavo į lūpas! –Ir kaip tai atsitiko?– klausia

lengvai sutrikusi mama. –Na, Kamilė ir Emilija jį

stipriai laikė, kad neištrūktų.

Kiekvieną naktį, skaitydamas

gerą knygą, aš vis stabtelėdavau, kad galėčiau padėkoti savo lietuvių kalbos mokytojai už išlavintą mano literatūrinį skonį. Tačiau neseniai ji pasikeitė telefono numerį.

Mokytojas: –Jūsų sūnus visiškai nesimoko

geografijos! –Nieko baisaus. Su mūsų

pajamomis toli nenuvažiuosi.

Kūno kultūros mokytojas sako

mokiniams: –Na, kurie iš jūsų rūko, išeikit į

priekį. Keli mokiniai išeina, kiti stovi

vietoje. –Dabar, kol mes parūkysime,

visi apibėgs penkis ratus aplink stadioną.

Mokytojas klausia Mariaus: –Kodėl neatlikai namų darbų? –Mūsų namuose įvyko trumpas

sujungimas. –Ir ką veikei visą vakarą

tamsoje? –Žiūrėjau televizorių. –Be elektros? – stebisi

mokytojas. –Taip, juk turėjau žvakę.

–Petriuk, parodyk žemėlapyje

Geltonąją jūrą. –Negaliu, nes čia jos visos

mėlynos.