cmyk

1

cmyk

dovana

Juliaus/Brigitos skaitytoJams

14p.

knyga apie krepšinį

AISTRAlietuviškų viršukalnių krikštatėvis

Nepailstantis kelionių organizato-rius Algimantas Jucevičius, prieš kelis mėnesius šventęs 70-metį, pažadėjo sau ir draugams vasarą įkopti į 7 viršukalnes. Pažadą kal-nietis ištesėjo su kaupu - Tianšanio kalnuose jis su bičiuliais įkopė į tris bevardes viršukalnes ir jas pavadi-no lietuviškais vardais.

4

PASIRINKIMASnematomi šv. mišių dalyviai

Choras ir vargonininkas - neatsie-jami mišių dalyviai, kurių dažniau-siai niekas nemato. „Manau, reikėtų pristatyti ir kas giedojo per šventą-sias Mišias“, - svarsto Vilniaus arki-katedroje giedančio Jaunimo cho-ro vadovė Violeta Savickaitė-Paciū-nienė. Anot jos, tai - paprasčiausia informacija, o ne didybės manija.

5

LIKIMO VINGIAInelaimingiausios pirmosios ponios Kas bendra įvairių šalių pirmo-sioms ponioms - grožis, turtai, valdžia? Deja, kur kas dažniau - baimė ir priklausomybė nuo vyro diktatoriaus.

6

„Respublikos“ leidinys Nr.36 (925) 2012 m. rugsėjo 8 d.

Irman

to S

idar

evič

iaus

nuo

tr.

3

su vyru nekonkuruoja

E.Piškinaitė- Latėnienė

Elvyra Piškinaitė-Latėnienė džiaugiasi permainomis šeimoje. Ir dėkoja likimui už gerus vaikus bei rūpestingą vyrą, aktorių ir režisierių Algirdą Latėną, be kurio pagalbos, sako, tikriausiai nebūtų ir gražios šeimos... Kaip prisipažįsta, buvę visko, bet reikia prisiminti tik gerus dalykus, įsitikinusi lėlių teatro aktorė.

Aktorė

2

cmykcmyk2

Trupmenosj/b laikasMintys

ČAKoNAVisuomet, klausantis pasaulio kom-

pozitorių patriarcho Johano Sebastiano Bacho „Čakonos“, apima nuojauta, kad atlikėjo smuikas šio kūrinio neatlaikys - sutrupės arba užsiliepsnos.

Ne veltui šis kūrinys lig šiol laikomas vienu sudėtingiausių atlikimo požiūriu ir lig šiol tebėra iššūkis ne tik kiekvieno atli-kėjo virtuoziškumui, bet ir jo dvasinei sti-prybei, gebėjimui suvaldyti savyje didžio-jo kompozitoriaus įpūstą audrą, idant ji nenusineštų smuikininko, kaip skiedrą nuo pakrantės smėlio kad nusineša štor-mo banga...

Mat „Čakoną“ J.S.Bachas parašė mi-rusios savo žmonos atminimui, į kūrinio melodiją sudėdamas visą save - ir tai, ką turi, ir tai, ko siekia, ir tai, apie ką svajoja, ir tai, ko niekuomet neįstengs... Tai jau net nebe kūryba, tai pats gyvenimas - į dvidešimties minučių trukmės muziką suvarvintas didžiausios koncentracijos jo eliksyras.

Akivaizdu - išskaidžius „Čakoną“ į ke-letą atskirų kūrinių, padalijus juos skirtin-giems atlikėjams, sudozavus po akordą, po natą per dieną, būtų lengviau. Tiek smuikams, tiek strykams, tiek gležnes-niems klausytojams. Ir mirtinas žaibo išlydis virstų maloniu elektrinio masažo dilgčiojimu...

Tačiau ketinu kalbėti ne apie didįjį kompozitorių ar jo ranka margintas par-titūras - tik apie kuklią kiekvieno žmo-gaus būtį, apie kiekvieną mūsų.

Tiesiog kuo ilgiau gyvenu, tuo aiš-kiau suprantu, kad gyvenimas nėra mūsų nuosavybė - jis yra melodija, gro-jama mūsų poelgiais ir žodžiais, mūsų jausmais ir mintimis. O girdima visiems, išskyrus mus pačius. Ta melodija, jos es-tetinis žavesys, jos gebėjimas atliepti kitų, taip pat - jau po mūsų būsiančių žmonių protuose bei sielose ir tėra vertinga. Visa kita - sutrūkinėjęs smuiko lakas, stryko ašutų trintis į stygas, banali, konvejeriš-ka mechanika, smuiko nuovargis, stryko nuovargis, rankos nuovargis...

Todėl, kad ir kaip tam prieštarautų lepus mano kūnas, kategoriškai atsisa-kau pritapti prie tų, kurie visą gyvenimą išeikvoja mėgindami nuo gyvenimo iš-sisukti - užsitikrinti sau lengvą neveiklią dieną, sotų ir gardų maistą, ilgą gyveni-mo trukmę, kuo mažiau randų, lūžių ir iššvaistytų jėgų, kuo daugiau sutaupytos vitališkosios energijos...

Ne tik nepavydžiu - aš užjaučiu tokius žmones. Man jie panašūs į puikius, bet ne-nupirktus, iš muzikos prekių parduotuvės lentynos taip ir neiškeliavusius smuikus, nesužinojusius, nei kas yra repeticijų drus-ka, nei kaip dejuoja plyštančios stygos, nei kaip ovacijomis pasitinka didžioji scena...

Nenoriu sau skirto laiko pratūnoti fu-tliare. Nenoriu, kad taupant pirštus ir sty-gas manimi tebūtų griežiamos paprastu-tės pramoginės melodijos. Nenoriu į savo mirties valandą ateiti sotus, pilnas jėgų ir sveikatos, įdegusia, išmasažuota oda, apkaišytas pūkinėmis pagalvėmis...

Noriu į mirties akimirką atšliaužti kaip į tikslą - išeikvojęs visas jėgas, it me-daliais nusagstytas žaizdomis, nepasili-kęs atsargai nė gurkšnelio gyvenimo, vi-sas virtęs kitiems skambančia melodija.

Noriu savimi sugroti „Čakoną“. Net jei emocijų išlydžio neatlaikiusios it stygos imtų sproginėti mano venos. Net jei ma-noji muzika skambėtų vos dvi dešimtis minučių. Už nieką nekeisiu jos, tegu ir į šimtmetį trunkančią, sotuliu, prabanga bei lepumu dūzgenančią miesčionybės simfoniją, kurios melodija teprimena šal-dytuvo burzgimą.

Rimvydas StankevičiuS

Kad tėvų talentus neretai paveldi jų vaikai, pavyzdžių ieškoti ilgai nereikia. Štai ir apsilankę sostinėje esančiuose Stasio Vainiūno namuose, kur vyko smagus mokslo metų pradžią žymintis jaunųjų talentų pasirodymas, pradžiugino ant sienų kabantis ištisas gėlynas - trylikametės dailininkės Onos Stasiulevičiūtės, vieno garsiausių Lietuvos tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus dukros, vasaros darbai.

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Onutei dar tik trylika. Ji mo-kosi Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos septintoje dai-lės klasėje ir dar mokosi groti fortepijonu Balio Dvariono mu-zikos mokykloje, taip pat lanko vargonų fakultatyvą. Gabi dailei ir muzikai mergaitė, paklausta, kaip dažnai „draugauja“ su kom-piuteriu, ar jai patinka per tele-viziją rodomos vaikams skirtos laidos, Ona rimtai kalba: „Kom-piuteris ir internetas geras žinių šaltinis, bet aš mieliau skaitau knygas arba tapau“.

Parodoje eksponuojanti dvyli-ka pastaruoju metu per atostogas nutapytų gėlių, uogų, kitų gam-tos dovanų paveikslų, džiaugia-si, kad jos darbai patinka ne tik bendraamžiams, jos mokytojams ir, žinoma, tėveliams.

Garsusis Onos tėtis A.Sta­siulevičius, padėjęs dukrai su-rengti šią personalinę parodą ir dar dvi ankstesnes, pats yra nepa-prasto darbštumo menininkas, ku-rio darbai saugojami septyniuose pasaulio muziejuose. Anot jo, dai-lininkai, kaip ir muzikai, atostogų

neturi, o kad neprarastų formos bei įkvėpimo, turi nuolat dirbti. Jo pavyzdžiu seka ir dukra. Todėl Onutei dirbti, tapyti kartu su tėčiu nuostabiame gamtos kampelyje Labanoro girioje esančioje sody-boje vasaros atostogų metu yra ne tik natūralu, bet ir smagu. „Tėtis padeda rėmus aptraukti drobe, o aš tapau. Jis kartais prieina, pata-ria dėl kompozicijos, bet per daug nesikiša ir manęs nespaudžia“, ­ šypsosi jaunoji menininkė ir šiek tiek apgailestauja, kad mažoka laiko jai lieka pabūti su draugais. Bet prasidėję mokslo metai ją jau įsuko į bendraklasių būrį.

Ona sako: „M.K.Čiurlionio

menų mokykloje dėsto puikūs mokytojai, jie sugalvoja įdomių uždavinių, tenka daug dirbti ­ piešti, tapyti, lipdyti. Labai gerai jaučiuosi tapydama, visa savo esybe pasinerdama į paslaptingą ir kupiną spalvų bei garsų gamtos pasaulį. Norėčiau, kad žmonėms, žiūrintiems į mano paveikslus, taip pat būtų gera“.

O.Stasiulevičiūtės darbai yra eksponuoti ir grupinėse par-odose Lietuvoje ir užsienyje: 2005 m. Švedijoje, o šiemet ­ Oginskių rūmuose Plungėje vy-kusioje šeštojoje pasaulio žemai-čių parodoje, mergaitė kartu su tėčiu nuolat dalyvauja vasaros

metu Lietuvoje rengiamuose dailininkų pleneruose.

Apie dukros paveldėtą talentą A.Stasiulevičius kalba santūriai. „Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje yra daug gabių vaikų, bet ne visi suaugusieji tai pastebi. Man regis, kad apskritai tėvai turėtų daugiau dėmesio skirti savo vaikams, juos geriau pažinti ir puoselėti tuos jų gebėjimus. Tuomet šviesesnė bus ir mūsų krašto ateitis“, ­ įsitikinęs dailininkas, kuriam už nuopelnus gimtajam miestui rugpjūčio mė-nesį suteiktas Kėdainių mies-to garbės piliečio vardas. Vakar jo naujų darbų paroda atidaryta Kaune, Ryšių istorijos muziejuje.

Parengė Deimantė ZaiLSkaitĖ

Kas Kuo dalijasi

Doloresa KAZRAGYTĖ

Aktorė ir rašytoja Doloresa Kaz-ragytė su gerbėjais dalijasi savo naujausiu kūriniu - po kelerių metų tylos pasirodysiančia knyga „Rau-doni sandaliukai“. Tai - septintoji Doloresos autobiografinė knyga, kurioje autorė kalba apie jai labai reikšmingus ir aktualius dalykus - tikėjimą, kuris padeda nepalūžti at-sidūrus pasirinkimo kryžkelėje, apie mažus kasdienybės susitikimus su Lietuvos miestų ir miestelių žmo-nėmis. Beje, simboliška, kad knyga pasirodo dar šiemet, mat jau visai greitai - rugsėjo gale - aktorė ir ra-šytoja švęs gražų jubiliejų.

n Dailininkas aloyzas Stasiulevičius dukros Onos parodos „vasaros darbai“ atidaryme

Saul

iaus

Ven

ckau

s nuo

tr.

Kas Ką renKa

Audrius RAKAUSKAS

Populiarios vaikams rodomos lai-dos „Gustavo enciklopedija“ au-torius Audrius Rakauskas, kartais vadinamas tiesiog Gustavu, nema-žai laiko praleidžia netoli Vilniaus esančioje sodyboje. Ten stovintis šeimos sodo namelis - labai gra-žioje vietoje, čia pat miškelio pa-šonėje. Kadangi jau pasirodė grybų, Audrius, be abejonės, atitrūkęs nuo darbų ar tiesiog turėdamas laisves-nio laiko, nuvažiuoja ten pagrybauti. Beje, valgyti grybų jis nemėgsta, jam didžiausią malonumą teikia pats grybų rinkimas. Pasirodo, tai - tam tikra meditacijos forma.

Kas Ką palaiKo

Rūta ŠČIOGOLEVAITĖ

Dainininkė Rūta Ščiogolevaitė palai-ko skaitymo idėją - ji neabejoja, kad toks laisvalaikio užsiėmimas padeda palaikyti darnius tėvų ir vaikų san-tykius. Kaip tik Vilniaus Antakalnio vaikų ligoninėje, susitikusi su ligo-niukais, dainininkė jiems skaitė pa-saką „Snieguolė ir 7 nykštukai“. Šiuo renginiu užbaigta liepos ir rugpjūčio mėnesiais vykusi graži iniciatyva, kai didžiųjų šalies miestų vaikų ligoni-nėse savanoriai, tarp kurių - žinomi Lietuvos žmonės - skaitė ištraukas iš vaikiškų knygelių. Projekto tikslas - skatinti skaitymą ir formuoti vaikų skaitymo įpročius.

Kas Ką žada

Egidijus DRAGŪNAS

Atlikėjas Egidijus Dragūnas grupės „Sel“ dvidešimtmečio proga kon-certinio turo metu žada nustebinti šimtus tūkstančių kainuojančiomis hologramomis. Šiam turui atlikėjas ruošiasi kaip reikiant, nes savo ger-bėjams nori parodyti, ko pasiekė per tuos dvejus muzikinės karjeros dešimtmečius. Jis atskleidžia, kad scenose planuojama sumontuoti ne tik įspūdingiausią šviesų bei garso sistemą, bet ir parodyti ho-logramas, kurių sukūrimas kainuoja ne vieną šimtą tūkstančių litų.

Obuolys nuo obels netoli terieda

n iš O.Stasiulevičiūtės parodos: „Obelų žiedai“, „Lubinai“, „Hortenzijos“

cmyk

3

cmyk / 3

susiTikimaij/b žmonės

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Po vasaros, praleistos Zara-sų rajone esančioje šeimos sody-boje, ir po malonaus pasibuvimo su anūkėliais E.Piškinaitė­Latė-nienė iš karto grįžo prie Vilniaus „Lėlės“ teatro spektaklių vai-kams: „Mes gana anksti prade-dame teatro sezoną, nes vaiku-čiai išsiilgę laukia mūsų Vilniuje. Tokia tradicija, kad sezoną pra-dedame seniausiais spektakliais ­ mažojoje salėje vaidinama „Rau-donkepure“ ir didžiojoje salėje ­ „Cirkas yra cirkas“. Pastarąjį spek-taklį rodome jau trisdešimt metų, ir praėjusį sekmadienį vaidinome pilnai salei žiūrovų. Laukia ir kiti spektakliai...“

- Vaidinimas „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ - tai paskutinis jūsų darbas, kaip geriausias lė-lių teatro spektaklis šiais me-tais apdovanotas ir „Auksiniu scenos kryžiumi“. Ar paglosto širdį toks visai kūrybinei grupei skirtas apdovanojimas?

­ Iš viso lėlių teatre aktoriui gauti apdovanojimą yra labai mažai galimybių. Visų pirma lėlių teatro spektaklis paprastai yra reginys, kuriame pirmu smuiku griežia dai-lininkas ir režisierius. Vaidina kele-tas aktorių ir nė vieno indelis nėra didesnis. Tai absoliučiai lygiaverčiai partneriai, kada negali pasverti, kuris vaidina geriau. Jeigu kažkas nedera ­ tai jau nėra spektaklio, nėra visumos. O mažosios salės spektakliai ypač mėgstami, nes po kiekvieno vaidinimo yra apie ką pagalvoti, tėveliai turi apie ką pasi-kalbėti su savo vaikais, nes čia nėra iki galo pateiktų atsakymų. Kaip aš sakau, tai spektakliai, kurie „paku-tena“ širdeles. Ir man labiau patinka vaidinti būtent tokiuose spekta-kliuose. Tikrai negaliu nei smerkti, nei peikti, nei girti, bet teatre yra ir labiau komercinių spektaklių, į ką žmonės pripratę žiūrėti per komer-cines televizijas. Bet turbūt ir to reikia, nes žiūrovas į teatrą ateina ir pailsėti. Tik labai apmaudu, kad kai kuriuos spektaklius publika mažai lanko. Ateina vadinamieji gurmanai, kurie, žinodami, kur eina, atsiveda ir savo vaikus. Galbūt vaikas ne viską supras, bet tas jam ilgam už-siliks ­ įkris daigelis ir paskui iš jo

užaugs želmenėlis.

- Tikriausiai dažnai iš paša-lies išgirstate klausiant, ar nėra įdomiau vaidinti suaugusiųjų spektakliuose?

­ O kaip jūs čia manęs neklau-siate, ar nenorėjau ir ar nenorėčiau vaidinti dramos teatre suaugusie-siems. To paprastai klausia visi su tokia gailesčio, truputį užuojautos gaidele. Tai aš jums pasakysiu: nenorėčiau. Kodėl niekas neklau-sia vaikų gydytojo, ar jis nenorėtų truputį pagydyti suaugusiųjų? Ko-dėl neklausia darželių auklėtojo, ar jis nenorėtų truputį paauklėti suaugusiųjų? Aš dirbu šiame teatre daugiau nei trisdešimt metų, nors buvo pasiūlymų dirbti ir dramos te-atruose, nes vaidinti vaikams man tikrai labai patinka. Įvykus kontak-tui, gauni didžiulį atsaką. O ypač čia, mažojoje salėje, ­ tu juk girdi, su tavimi kalba, tu negali nereaguo-ti, jeigu vaikas kažką pasakė. Tu čia pat turi reaguoti. Tai yra tokia improvizacijos mokykla. Visko bū-na. Būna ir neišsimiegojusių vaikų, supykusių vaikų, apibartų ­ staiga jie pradeda kažką keistai replikuoti, tai bandai susitarti. Niekada nebūna vienodų spektaklių.

Tos pliušinės, iš širmos išlin-

dusios lėlytės ­ va toks gal ir likęs daugelio pagyvenusių žmonių su-pratimas apie lėlių teatrą. O lėlių teatre šiais laikais retas spektaklis, kur tu už širmos vaidini. Tu pats esi instrumentas. Ne tik lėlė. Ir dar turi susitapatinti su lėle, kad nekonkuruotum su ja, kad jos ne-užgožtum.

- Ar kada sapnavote košma-rą su lėlėmis? Juk neatsitiktinai labai dažnai lėlės naudojamos kaip siaubo filmų elementas!

­ Įdomiai čia paklausėte... Ne, niekada, turbūt jos myli mane, aš myliu jas. Niekada jų neskriaudžiu, visada bandau rasti bendrą kalbą ir prisipratinti lėles. Nebuvo taip, kad kažkuri lėlė prisisapnuotų ­ turbūt nieko blogo dar nė vienai nesu pa-dariusi. Kaip ir kiekvienam akto-riui, turbūt baisiausias sapnas, kad vyksta spektaklis ir tu net nežinai, koks. Jau turi vaidinti, nors neži-nai teksto, nesupranti, nei kas čia vyksta, nei su kuo tu vaidinsi, nei kokia pjesė. Čia tai jau didžiausias košmaras.

- O su kokiomis lėlėmis žai-dėte vaikystėje?

­ Mano sesuo teisininkė, kuri yra neatskiriama mūsų šeimos da-

lis, be galo kūrybinga: ji nuostabiai piešia, groja akordeonu, pianinu, dainuoja. Vaikystėje jos buvo vi-sur pilna. Jinai vyresnė, o aš jau iš paskos jai bindzinėdavau. Jinai režisuodavo lėlių teatrui spekta-klius. Ir mes tuos baltus teniso kamuoliukus užsimaudavome ant piršto. Iš popieriaus padarydavome plaukučius, išpiešdavome akis, iš skudurėlių pasiūdavome drabužė-lį ir vaidindavome ir „Pelenę“, ir „Miegančiąją gražuolę“. Taigi nuo lėlių teatro ir pradėjau ­ tai buvo mano pirmoji patirtis.

O šiaip buvo dar tokios plasti-kinės lėlytės, vadino jas pupsikais. Aš turėjau ir kalbančią vokišką lėlę Hildą. Gavau ją dovanų, bet pasi-džiaugiau tik kokią savaitę, mat mū-sų kalytė Musė, nežinia dėl ko ant manęs supykusi, nugraužė Hildai nosį ir rankytes. Musė, matyt, su-pratusi, kad pasielgė blogai, dingo iš namų. Kiek vėliau buvo ašarų, kiek paieškų! Niekur nesuradome. Nežinau, ko man labiau buvo gaila ­ ar Hildos, ar Musės. Ir tai man, keturmetei ar penkiametei, buvo didžiulė trauma.

- Dabartinėje Lietuvos muzi-kos ir teatro akademijoje baigu-si aktoriaus specialybę (kurso

vadovės - Dalia Tamulevičiūtė ir Irena Bučienė) suvaidinote nemažai spektaklių, filmavo-tės kine ir televizijos seriale „Giminės“. Kaip jums pavy-ko suderinti aktorės darbą su žmonos ir trijų vaikų mamos pareigomis?

­ Aišku, nei aš būčiau išvažia-vusi į teatro gastroles, nei taip būtų susiklosčiusi mano karjera ar buvimas teatre, jeigu ne mano tėveliai. Tai prieš juos lenkiu galvą. Nes be jokių išlygų vaikai būdavo prižiūrimi ­ važiuodavo pabūti pas senelius. Iš viso koks buvo mūsų gyvenimas ­ mes važiuodavome ir važiuodavome, ir ne tik į užsienį, o po Lietuvą. Pirmadienį išvažiuoji, penktadienį grįžti. Važinėji po ma-žus miestelius. Nors, turiu pasa-kyti, kad kartais labai pasiilgstu to nuoširdaus, neišlepinto kaimo žiū-rovo, kuris ne visada gali pasiekti Vilnių ir pasižiūrėti profesionalių spektaklių.

Šeima ­ man pats svarbiausias dalykas. Ir man džiugu, kad tai su-pranta mūsų vaikai. Aš neslepiu, kad turiu tris vaikus, marčią, žentą ir du anūkus. Vyresnieji jau gyvena atskirai, bet dažnai atvažiuoja į sve-čius, o mažajam ­ jau septyniolika. Aš gal iš savo patirties pasakysiu, bet man pirmiausiai labai svar-bus šeimos saugumas ir ramybė. Manau, ­ tam pritaria mano vyras ir vaikai, ­ kad vis dėlto bent tris namų kampus laikau aš. Bet tikrai ne be vyro paramos.

- Kaip kreipiatės į savo vyrą, su kuriuo lemtinga pažintis iš dalies prasidėjo nuo legendinio filmo „Riešutų duona“, kur abu atlikote pagrindinius vaidme-nis? Tėvu, tėveliu, tėtuku?

­ Ne, niekada. Jis man nei tė-tukas, nei tėvas. Jis man yra vyras Algirdas. Aš jį vadinu vardu. Man atrodo, kai prasideda visokie: tėve-li, mamyte, tada pasikeičia vyro ir žmonos santykių prasmė. Bet tai yra kiekvienos šeimos reikalas.

- Jums net nereikia grįžti namo, štai vos už kelių metrų - Valstybinis jaunimo teatras, kur teatro vadovo pareigas eina jūsų vyras aktorius, režisierius Algirdas Latėnas. Nepasijuo-kiate drauge iš tokios kaimy-nystės?

­ Ir Jaunimo teatro, ir mūsų teat­ro adresas ­ toks pats. Bet turiu pa-sakyti, kad į kaimynystę atsikraus-tė Jaunimo teatras, ne mes.

Nei mes varžomės dėl domi-navimo, nei ką, mes kažkaip labai draugiškai gyvename. Sergame kiekvienas už kiekvieno darbą. Nėra taip, kad namuose kalbėtume tik apie meną ir apie kūrybą. Aišku, kažkaip smagu, kai yra suprantantis žmogus ir kai kuriam nors iš mū-sų nesiseka, bandom perklausti, pasikalbėti, pasiklausti patarimo. Smagu, kai visi susirenkame šei-moje, turime apie ką pasikalbėti, yra bendrų temų, bendrų sąlyčio taškų. Šeima yra didelis kasdienis darbas. Dabar, žiūriu, kažkas kaž-kam nepatiko, ir viskas ­ skiriuosi. Bet tu pagalvok, ar kitur bus ge-riau? Gal buvo situacijų, kada tu be to žmogaus nebūtum išgyvenus? Reikia prisiminti gerus dalykus. Juk šeimoje nutinka visko. Bet jeigu viskas būtų taip, kaip sviestu

Laimė pasibeldė į Vilniaus teatro „Lėlė“ ilgametės aktorės Elvyros Piškinaitės-Latėnienės (55 m.) namus: juodu su vyru, aktoriumi ir režisieriumi Algirdu Latėnu, apdovanoti dviem žaviais anūkėliais. „Ir sūnų, ir dukrą aplankė gandrai ir mums atnešė po anūkėlį. Neturėjome, neturėjome ir dabar kaip turime, tai su kaupu“, - džiaugėsi močiute tapusi aktorė.

Aktorė su vyru nesivaržo

Jis man nei tėtukas, nei tėvas. Jis man yra vyras Algirdas. Aš jį vadinu vardu

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

4

cmykcmyk4

aisTraj/b žmonės

Giedrė MiLkevičiŪtĖ

Pagerbė žuvusius alpinistus

Tad pirmiausia ir teiraujuosi apie tą ne kiekvieno nosiai įvyk-domą pažadą. „Kaip ir įvykdžiau“, ­ šypsosi ir pasakoja apie tai, kaip jis kiekvieną vasarą rengia turiadas kalnų kelionių mėgėjams: įvairaus amžiaus žmonėms, pradedantiems entuziastams, su šeimomis, vaikais. Šiemet ji vyko Kaukaze Bezengi rajone (Kabardoje­Balkarijoje). Į kalnus A.Jucevičius išvedė 110 da-lyvių, tarp kurių jauniausiai dalyvei buvo tik 7 metai. Ten yra Dichtau viršūnė, kuri pažymėta lietuvių alpinistams tragišku įvykiu, nes kopdami į ją 1959 metais žuvo trys mūsų alpinistai Gediminas Aksti-nas, Vytautas Vosylius ir Feliksas Mieliauskas. Kalno papėdėje yra didelis memorialas ­ akmuo, ant kurio prikalta lentelė žuvusiųjų atminimui. Turiados dalyviai, tarp kurių buvo ir čia žuvusio alpinizmo pradininko Lietuvoje sesers Laimos Akstinaitės anūkas 25 metų daili-ninkas taip pat Gediminas Akstinas, ten nulenkė galvas pagerbdami žuvusiuosius ir atnaujino (visada atnaujina, kai tik čia tenka apsilan-kyti) atminimo lentelę. Tas rajonas mėgstamas Lietuvos keliautojų, nes kalnų papėdėje galima įkurti stovy-klavietę ir kopti į vieną ar kitą nedi-delę viršukalnę be kuprinių. O kas norėjo, Algimantas vedė į nedidelę 4040 m viršūnėlę Dichni Aušbaši. „Daugumai dalyvių tai buvo pirma įkopta sudėtingesnė kalnų viršūnė, o man ji puvo pirmoji iš septynių šią vasarą“, ­ sako turizmo veteranas.

Paveldas, kurio Lietuvoje nepamatysi

Lietuvos asociacijoje „Spor-tas visiems“ dirbantį nepailstantį

turizmo veteraną, daugybės ma-sinių žygių pėsčiomis ir slidėmis organizatorių per atostogas traukte traukia kalnai. Ir vienų jų negana... Tad praėjus mėnesiui po pirmosios turiados, kiek atsipūtęs, Algiman-tas išvedė grupę keliautojų į Tian­ šanio kalnus Kirgizijoje. Kodėl jį traukia jau kelis kartus būtent čia? Paslaptis visai paprasta. Papėdėje esančios Karakolos upės, kuri te-ka į Isyk Kulio ežerą, aukštupyje yra 1959 m. atsiradusios pirmosios lietuviškais vardais pavadintos kal-nų viršūnės: Lietuvos alpinistų ir Gedimino Akstino. „Didžiausias šių metų džiaugsmas ir mano moralinis pasitenkinimas buvo, kad ir į šį žygį su manimi kartu važiavo tas pats vaikinas, G.Akstino sesers Laimos vaikaitis. Visada smagu matyti, kaip ta aktyvaus keliavimo liga iš savo tėvų užsikrečia jauni žmonės, kai tėvai iš mažumės grūdina vaikus žygiuose, taip atitraukdami juos nuo sėdėjimo prie kompiuterių. Tad mano šio laikotarpio, kol ko-jos neša ir sveikata leidžia, misija yra parodyti mūsų kalnų kelionių entuziastų išvaikščiotą už tūkstan-čių kilometrų esantį paveldą, kokio Lietuvoje nepamatysi. Šį sykį į tą lietuviškų viršukalnių kampelį va-žiavo 45 žmonės, o štai į Akstino viršūnę (4350 m) užlipo pusė iš jų. Mane sujaudino tai, kad alpi-nisto vaikaitis į viršukalnę užnešė šventą suvenyrą ­ savo prosenelės, G.Akstino mamos, rankomis pada-rytą dirbtinę gėlelę“.

Viršukalnė šį sykį keliautojams nebuvo lengvai įveikiama. Oras pasitaikė labai nepalankus, drėbė sniegas. O štai 1979 m. buvo pa-siektas savotiškas rekordas, nes tuomet A.Jucevičiui pavyko užvesti į G.Akstino viršukalnę 124 turia-dos dalyvius. Beje, pirmajam įko-pusiam į Everestą lietuviui Vladui Vitkauskui tai buvo pirmas kalnų egzaminas. O ten buvusių kalnie-

čių sąrašas kasmet ilgėja. Pagal pašnekovo sudarytą sąrašą, yra įregistruoti 798 kalniečių kopimai. Pats Algimantas į šią viršukalnę yra kopęs 11 kartų.

Nauji lietuviški vardai kalnų žemėlapyje

Patraukę Tianšanio kalnų per-ėjomis kiek tolėliau, keliautojai

atsidūrė prie Aksu sienos, kur yra kitos lietuviškos viršūnės, alpinistų iš Lietuvos 1979 m. įkoptos ir pava-dintos Žalgirio, Nemuno, Vilniaus universiteto ir Mažvydo vardais. Prieš trejus metus ten dar atsira-do ir Lietuvos tūkstantmečio bei Dotnuvos viršūnės. Tad atsidūrę šioje unikalioje vietoje keliautojai praleido kelias dienas...

O į kelias dar neišbandytas

nuo perėjų viliojančias viršukalnes Algimantas su keletu labiausiai prityrusių kalniečių kopė iš smal-sumo. Beje, nė vienas iš jų neži-nojo, kad tos bemaž 5 km aukščio siekiančios kalvos, esančios lietu-viškų viršūnių kaimynystėje, yra bevardės.

„Mes nebuvome patys pirmieji įkopę į tas viršukalnes, ­ tęsė pa-sakojimą neseniai iš ekspedicijos sugrįžęs vėjo ir saulės nugairintu veidu vadovas. ­ Ten radome kelių anksčiau buvusių grupių paliktus raštelius, tačiau jokių įvardijimų ar pavadinimų neaptikome. Matote, kokios gražios nuotraukoje įamžin-tos dvi viena šalia kitos esančios viršukalnės ir abi neturi vardų. Tad vieną jų nutarėme pavadinti Lietuvos­Kirgizijos vardu, o kitą Neries... Kodėl prie Lietuvos pri-dėjome Kirgizijos? Todėl kad visas tas lietuviškų viršukalnių kampelis yra šios valstybės teritorijoje, su kuria Lietuva nuo seno turi gražių ryšių. Jau vien tai, kad žymaus šios tautos rašytojo Čingizo Aitmato-vo knygos išleistos lietuvių kalba, šildo kirgizų širdis. Ir dar vieną kartu su vilniečiu Rolandu Moc-kumi įveiktą bevardę labai gražią viršūnytę, kuri yra piečiau, pava-dinau žymaus lietuvių keliautojo Antano Poškos vardu, kurio gimi-mo 110­ąsias metines minėsime kitais metais. Ir kaip nepavadin-si... Juk nuo jos matosi ir Kinija, o netoliese ir Indija, kur A.Poškos keliauta ir palikti ženklūs pėdsa-kai. Beje, sovietmečiu garsus lie-tuvis keliautojas ir antropologas buvo ištremtas į Kirgiziją ir Ošo mieste įkūrė kraštotyros muziejų. Tad sąsajų su tuo tolimu kraštu iš tiesų daug“.

A.Jucevičius juokauja, kad vien tik jo ir bendražygių gerų norų pa-krikštyti viršukalnes lietuviškais vardais nepakanka. Turizmo aso laukia anaiptol ne romantiškas žy-gis, o tiksliau „popierinis“ darbas ­ parašyti Kirgizijos Vyriausybei gražų ir išsamų raštą apie dviejų tautų ryšius ir prašymą į žemė-lapį tame lietuviškų viršukalnių kampelyje įrašyti dar tris naujus vardus.

Koks jausmas apima užnešus į kalnus lietuviškas regalijas, o juo labiau tapusiam viršukalnių krikštatėviu? „Na, sunkokai žo-džiais nupasakojamas... Kaip ir negali perduoti žodžiais visų žy-gyje patirtų sunkumų, nedraugiš-ko oro išdaigų. O mes, tai padarę, didžiuojamės, kad praturtinome tą kultūrinį sportinį paveldą kalnuo-se“, ­ kalba septyniasdešimtmetis ir jau planuoja kitų metų ekspedi-ciją į Pamyre esančią 6 km aukščio Dariaus ir Girėno viršukalnę.

n Gediminas akstinas, garsaus giminaičio garbei pavadintas jo vardu, aplankė žuvusių alpinistų atminimo vietą

Naujų lietuviškų viršukalnių krikštatėvisTurizmo legenda vadinamas nepailstantis kelionių organizatorius ir vadovas, Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius, balandį šventęs savo 70-metį, pažadėjo sau ir draugams, kad šią vasarą įkops į septynias viršukalnes. Savo pažadą jis ištesėjo su kaupu. Ne tik surengė turiadą Kaukaze bei ekspediciją Tianšanio kalnuose, bet ir pastaruosiuose tris bevardes viršukalnes pavadino lietuviškais Lietuvos-Kirgizijos, Neries ir keliautojo Antano Poškos vardais.

n naujos lietuviškais vardais pavadintos viršukalnės tianšanio kalnuose: Lietuvos-kirgizijos bei neries... n ... ir netoliese stūksanti, kuri įamžins keliautoją antaną Pošką

n algimantas Jucevičius: „keliausiu, kol kojos neš“

Algi

man

to Ju

cevi

čiau

s asm

enin

io a

lbum

o nu

otr.

cmyk

5

cmyk / 5

pasirinkimasj/b Tema

„Manau, reikėtų pristatyti ir kas giedojo per šv. Mišias“, - sako Vilniaus arkikatedroje giedančio Jaunimo choro vadovė Violeta Savickaitė-Paciūnienė (44 m.). Choras ir giedotojams akompanuojantis vargonininkas - neatsiejami šv. Mišių dalyviai, kurių dažniausiai niekas nemato, bet visi girdi. O jų sakralioje erdvėje skleidžiama muzika tiesiogine to žodžio prasme eina tiesiai Dievui į ausį.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

Tarp darbo ir tarnystės

Nuo seniausių laikų susiklos-čiusi tradicija, kad šv.Mišių auko-jime dalyvaujantį chorą ir vargo-nininką retai kada mato tikintieji. „Aš pati į tai atkreipiau dėmesį, kai Kauno arkikatedroje per Maironio minėjimą giedojo Kauno valstybi-nis choras. Gerai, jeigu tai yra te-levizijos transliacija, o kai radijas, tai išvis nieko nematai, tiktai girdi. Man tai yra keista. Kai per radiją transliuojamos šv.Mišios, nebūti-nai iš Vilniaus arkikatedros, bet iš įvairių Lietuvos bažnyčių, vertėtų pristatyti ir chorą su vargoninin-ku. Tai nėra jokia didybės manija, o paprasčiausia informacija. Bet gal į tuos dalykus paprasčiausiai iki galo neatkreiptas dėmesys“, ­ svarsto daugiau nei dvidešimt me-tų Jaunimo chorui vadovaujanti V.Savickaitė­Paciūnienė.

Chorvedės darbas Vilniaus arki-katedroje susidaro iš dviejų dalių ­ tai vadovavimas pačiam chorui ir repeticijos. Tik sekmadienį moteris paprastai diriguoja, o akompanuoja kolega vargonininkas Bernardas Vasiliauskas. Dar yra ir kasdienė tarnystė ­ tai rytinės ir vakarinės šv.Mišios, kai jai tenka kitiems paa-kompanuoti vargonais ar net giedoti solo. Kad ir kaip keistai nuskambė-tų, Jaunimo choro vadovei neišeina pasakyti, kad važiuoja į Katedrą dirbti: „Kai mano mažiukai vaikai sako: „Mama, žiūrėk, tavo Katedra“, atsakau: vaikai, čia ne mano Kate-dra, čia visos mūsų Lietuvos Kate-dra. Vaikams vis tiek turiu supran-tamai paaiškinti, todėl sakau: „Vai-kučiai, dabar man reikia į darbelį“. Bet iki šiol niekada ir nesakydavau, kad einu į darbą tarsi į kokią įstaigą. Nežinau, kaip įvardyti, bet tai man yra daugiau nei darbas...“

Instrumentas - kaip orkestras

Iš Telšių kilusi V.Savickaitė­Paciūnienė į Vilniaus arkikatedrą atėjo dirbti 1989­ųjų kovą, dar bū-dama dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė. Tuo metu, kai viskas dar tik kūrėsi, bū-tent jai, studijuojančiai chorvedybą, teko suorganizuoti iki šių dienų sėkmingai veikiantį Jaunimo chorą. „Tikrai pas nieką nėjau, neprašiau, nelipau per galvas. Viskas susi-klostė neplanuotai, netikėtai. Dar mokydamasi turėjau jaunimo būrelį Aušros Vartuose ­ kai ėmiau dirbti Katedroje, dalis giedotojų perėjo su manimi. Nepamirškime, kad buvo tarybiniai laikai, žinau, kad mano profesorius Lionginas Abarius net buvo įspėtas, jog jo studentė dirba Katedroje. Puikiai žinome, kuo tai anksčiau baigdavosi ­ studijuojan-čius vargonininkus, chorvedžius tiesiog išmesdavo iš akademijos. Bet man į akis niekas nieko nesakė, nes aš jau vis tiek patekau į visai kitokį laiką“, ­ prisimena šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akade-mijoje Choro dirigavimo katedroje dėstanti V.Savickaitė­Paciūnienė.

Violetos muzikinis kelias prasi-dėjo dar besimokant muzikos mo-kykloje, nors pirmąjį impulsą bus gavusi iš muzikalių tėvelių. „Mano tėvai giedojo Telšių katedros chore ir mane statydavo šalia, o aš baisiai pykdavau, kad man neišeina gie-doti taip, kaip mamai“, ­ šypsosi ji. Neabejoja, kad ir vargonai savo ga-limybėmis ir akustika paviliojo dar vaikystėje. Kaip prisimena, pirmą kartą prie šio neretai vyrišku vadi-namo muzikos instrumento ji prisi-lietė būdama vos keturiolikos ­ nu-važiavusi pas senelius į kaimą grojo vargonais šv.Mišiose. „Vargonai ­ tai nelyginant instrumentas­orkestras, ­ susižavėjimo šiuo instrumentu ne-slepia moteris. ­ Žinoma, vienas dalykas, kai vargonais groji kaip koncertuojantis vargonininkas, ku-ris atlieka, pavyzdžiui, J.S.Bacho didžiuosius opusus, ir visai kas kita, kai vargonus naudoji grynai litur-gijos metu, nes per šv.Mišias yra truputėlį kitoks šio instrumento grojimas ir skambesys. Bet visko yra buvę ­ ir pakilimų, ir nuosmu-kių. Kad ir bažnyčioje, bet vis tiek tai yra kūryba“.

Kaip didelė šeima

Kaip bebūtų keista, Jaunimo choras yra atviras įvairaus amžiaus dainingiems žmonėms: „Choro ko-lektyvų pavadinimai ­ daugiau dėl aiškumo mums patiems, esantiems Katedroje. Kad ir Jaunimo choras ­ kai prieš dvi dešimtis metų pra-

dėjome dirbti, tai ir aš pati buvau jaunesnė, ir choro nariai buvo jau-nesni. Tarkime, mūsų vyresnieji ­ ir penkiasdešimtmečiai, ir kuriems daugiau nei penkiasdešimt. Bet žo-dį „jaunimas“ rašome didžiąja raide kaip choro pavadinimą, nes oficia-laus pavadinimo iki šiol nesukūrė-me. Nei baltas, nei žalias, nei dar koks. Nes toks dirbtinis veiksmas būtų choro pavadinimo kūrimas“.

Atėjusiųjų V.Savickaitė­Paciū-nienė visada paklausia, kodėl jie nori giedoti Jaunimo chore. Nes

neužtenka tik noro, dar reikia įdė-ti pastangų ir tam skirti nemažai laiko. Pasak choro vadovės, vieni studijų laikais dalyvauja studentiš-kuose kolektyvuose ir vėliau nori pratęsti tokią laisvalaikio veiklą. „Kita vertus, aš manyčiau, kad var-gonai ­ puikus instrumentas, akus-tika Katedros puiki, aplinka puiki, todėl žmonės turbūt ieško ir dva-sinio peno. Bet vėlgi nepasaky-čiau, kad kiekvienas atėjęs lieka. Taip pat kai kurie nariai keičiasi ­ dėl įvairiausių priežasčių: išvažiuoja

studijuoti, sukuria šeimas ar pakeičia darbus. Bet yra išlikęs mūsų nuola-tinis branduolys ir mes tvirtai laiko-mės. Gal per skambiai pasakysiu, bet per dvidešimt kelerius metus mes tikrai pasidarėme kaip didelė šeima. Bažnyčios terminais kalbant, esame kaip mažytė bendruomenė. Atsira-do artumo santykis. Tarkime, vieni kitiems giedame. Jeigu kas nors tuokiasi, vieni kitiems padedame. Jeigu kam nors atsitinka nelaimė ir reikia ką nors laidoti, taip pat. Esa-me tikrai graži didžiulė šeima. Ir šventes visokias švenčiame, kurios irgi jau tapo choro tradicija. Nagi, suraskite tokį bendradarbių kolek-tyvą, kuris gruodžio 31­osios vakarą giedotų per šv.Mišias, o paskui dar kartu eitų sutikti Naujųjų metų. O pas mus šitas dalykas egzistuoja“, ­ darniu kolektyvu džiaugiasi choro vadovė.

Tapo gyvenimo būdu

Ar artimieji nesijaučia nu-skriausti, kad vakarais ar per di-džiąsias šventes, ne išimtis Kalė-dos, Velykos, Vėlinės, Visi šven-tieji, ­ mamos ir žmonos nebūna namuose? „Mano vyras Arūnas gieda kartu chore ­ tai mums dar didesnė bėda, nes kur nors reikia palikti vaikus. Laimė, labai padėjo seneliai“, ­ prisipažįsta trijų vaikų mama. Mažiausiajam tik penkeri suėjo, o vyriausiajai dukrai ­ trylika. „Kiek man teko pažinti iš vaikystės vargonininkų šeimų, kiek teko šia tema padiskutuoti su kolegomis, yra tam tikra šio darbo specifika ­ ir tie žmonės, kurie yra su tavi-mi, kažkaip sugeba prisitaikyti, ­ pasakoja ji. ­ Aišku, vakare, kai vyksta repeticija ar groju vakari-nes šv.Mišias, aš ne visada galiu nueiti į koncertą Filharmonijoje ar į teatrą pasižiūrėti spektaklio. Bet stengiuosi neatitrūkti nuo to, kas man tikrai įdomu, nuo kultūrinio gyvenimo. Ir tėvai, kurie gyvena provincijoje, žino, kad per Kalėdas ir Velykas man sudėtinga atvažiuoti ir juos aplankyti...“ Beje, šeimoje, kurioje užaugo, ne ji viena tapo chorvede. Šią specialybę pasirinko ir sesuo su broliu.

O ar kada V.Savickaitei­Paciū-nienei pavyksta su šeima šiaip ateiti į bažnyčią ir pasiklausyti šv.Mišių? „Retai, bet būna sekma-dienių, kai Katedroje koks kolek-tyvas į svečius atvyksta. Ir tu gali kitą kartą nedalyvauti sekmadienio šv.Mišiose, kur paprastai mes su choru giedame. Bet vis tiek ateina sekmadienis ir tu, kaip priklauso katalikui, eini į šv.Mišias. Tai tapo gyvenimo būdu, nes sekmadie-nį mes visi keliamės anksčiau ir pusę dešimtos jau turime rytinę repeticiją. Po šv.Mišių mes vėlgi turime tradiciją ­ kur nors nueiti, išgerti kavos, vėliau metas sekma-dieniniams pietums ir taip toliau“. Moteris prisipažįsta, kad jai pats mieliausias laikas Katedroje po vakarinės repeticijos. „Kai Katedra būna uždaryta, aplinkui visiškai ty-lu ir tuščia ­ man tai pati didžiausia palaima, nes nelieka šurmulio, yra tyla, tavo žingsniai tiktai aidi ir tu gali ramiai pabūti ir pasimelsti. Kartais man šito reikia. Kaip ir kiekvienam žmogui, kartais rei-kia tokios vienatvės bei tylos...“ ­ prisipažįsta moteris.

Nematomi šv.Mišių dalyviai

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Kai Katedra būna uždaryta, aplinkui visiškai tylu ir tuščia - man tai pati didžiausia palaima, nes nelieka šurmulio, yra tyla, tavo žingsniai tiktai aidi ir tu gali ramiai pabūti ir pasimelsti

6

cmykcmyk6

likimo vingiaij/b įžymybės

Kas bendra įvairių šalių pirmosioms ponioms - grožis, turtai, valdžia? Deja, kur kas dažniau baimė ir priklausomybė nuo vyro diktatoriaus. Politinių lyderių žmonoms kai kada nepavydėtų net užguitos namų šeimininkės ar alkoholikų žmonos. Nadiežda Alilujeva, antroji Josifo Stalino žmona, nusišovė, mylima Mao Dzeduno žmona buvo rasta pasikorusi vonioje. Apie Evos Braun likimą žino visi...

1919 m. 40­metis J.Stalinas ve-dė jauną merginą. N.Alilujevai bu-vo vos 17­a. Tirono žmonos „kar-jerą“ ji ištvėrė 14 metų, o 1932 m. lapkričio 9 d. iš pistoleto „Walter“ paleido kulką sau į širdį. Išvakarėse ji savo draugei, V.Molotovo žmonai, skundėsi šeimyniniu gyvenimu. Jiedu su vyru dažnai bardavosi. N.Alilujeva suprato, kad jos išrinkta-sis ­ tikras tironas. Vieną iš paskuti-nių vakarų, kartu praleistų užstalėje su draugais, J.Stalinas jai šūkte-lėjo: „Ei, tu!“ „Aš tau ne „Ei!“ ­ užsiplieskė pažeminta moteris ir išbėgo iš kambario. Kalbama, kad N.Alilujeva paliko priešmirtinį laišką su priekaištais vyrui, ir ne tik asme-niniais. „Tai buvo ne šiaip asmeninis laiškas, jis buvo iš dalies politinis. Jį perskaitęs, tėvas galėjo pagalvoti, kad mama tik dėl akių buvo šalia jo, o iš tiesų šliejosi prie to meto opo-zicijos. Jis buvo sukrėstas ir įtūžęs, o kai atėjo atsisveikinti, prisiartino prie karsto ir staiga jį rankomis tar-si atstūmė nuo savęs ir apsisukęs išėjo. Ir į laidotuves nėjo“, ­ rašo jos dukra Svetlana autobiografinėje knygoje „Dvidešimt laiškų draugui“. Ne taip jau ir keista, kad ta moteris pasirinko mirtį.

Evos Braun tėvas buvo tikras ti-ronas. Ko buvo vertas vien jo mielas įprotis 22 val. visame name išjungti šviesą, kad dukterys kaip pagal ko-mandą eitų miegoti, o ne skaitytų ir

kuždėtųsi, kaip daro seserys. Galbūt todėl Eva ir susižavėjo kitu diktato-riumi. Kaip ir pagrindinio A.Hitlerio politinio priešininko žmonai, pažin-ties metu Evai buvo 17, o pagrindi-niam nacistui ­ 40. Negalima sakyti, kad E.Braun šioje sąjungoje jautėsi laiminga. Kalbama, kad, prasidėjus jų romanui, A.Hitleris turėjo kitą meilužę: fiureris užmezgė intymius ryšius su savo dukterėčia. E.Braun apie tai žinojo ir labai pavyduliavo. Nusižudyti Eva bandė dar prieš garsiąją dvigubą savižudybę. 1932 m. lapkričio 1 d. ji iššovė sau į ka-klą, bet atsipirko išgąsčiu. 1935 m. gegužės 29 d. naktį pabandė nusi-nuodyti tabletėmis, bet laiku grįžusi sesuo iškvietė gydytoją ir mergina buvo išgelbėta. Istorikai tvirtina, kad E.Braun nevaidino jokio svar-baus vaidmens Vokietijos politi-niame gyvenime. Apie nuolatinės fiurerio sugyventinės egzistavimą buvo nutylima taip meistriškai, kad vokiečių įsivaizdavimu A.Hitleris buvo viengungis, o britų žvalgyba 1944 m. birželį Evą palaikė viena iš Hitlerio sekretorių. Oficialiai vyras ir žmona A.Hitleris ir E.Braun buvo vos vieną dieną, susituokę savižu-dybės išvakarėse.

Generolui kapitonui Augustui Pinočetui (Augusto Pinochet) buvo

vos 28, kai jis vedė 20­metę Liusiją Iriart Rodriges (Lucia Hiriart Rodri-guez). Tiesa, apie Čilės diktatoriaus žmoną žinoma nedaug. Liusija Iriart pagimdė jam penkis vaikus ir, kaip kalbama, buvo pavyzdinga žmona. Taip pat buvo kalbama, kad bū-tent ji padėjo vyrui daryti karjerą, A.Pinočetas net buvo vadinamas „žmonos komanduojamu generolu“ ­ namie jis nevadovavo. O po diktato-riaus mirties žmona ištikimai saugo-jo jo prisivogtus milijonus. 2007 m. 84 metų našlė ir jos penki suaugę vaikai buvo areštuoti ir apkaltinti valstybės turto grobstymu ir 27 mln. dolerių pasisavinimu.

Mao Dzeduno (Mao Zedong) meilužė, o paskui paskutinė žmona Dziang Čing (Jiang Qing), regis, gy-venime įsitaisė neblogai. Iš pradžių Lan Pin (pirmosios Kinijos ponios pseudonimas) buvo aktorė ir Kinijos komunistų partijos centro komiteto politinio biuro nario meilužė. Bet veikli mergina svajojo gerai susi-tvarkyti gyvenimą, o vedęs politi-kas, kuris nė nesirengė skirtis, tam netiko. Jauna mergina su turtinga praeitimi nusprendė apvynioti apie pirštą patį pirmininką Mao. 1938 m. ji priėjo prie jo viename renginyje ir prisipažino, kad paskaitos klausėsi labai įdėmiai, bet ne viską supra-

to... Mao, kuriam gražuolė krito į akį, patarė jai nesivaržyti ir kreip-tis su klausimais, kada tik reikės. 1945 m. atsisveikinant oro uoste, Didysis Vairininkas, nesidrovėda-mas kitų politinio biuro narių, pirmą kartą viešai pabučiavo Dziang Čing į lūpas. Smulkutė Dziang Čing pa-tikdavo šio pasaulio galingiesiems. Josifas Stalinas, atsisakęs priimti SSRS Mao Dzeduną, vis dėlto leido atvykti į šalį jo žmonai Dziang Čing ir jų dukrai Li Na. Slaptas vizitas vyko 1949 m. gegužės ­ rugpjūčio mėnesiais. Oficiali priežastis buvo Dziang Čing, atvykusios Marijanos Jusupovos pavarde, liga. Ji išties buvo išsekusi: 165 cm ūgio pirmoji Kinijos ponia svėrė 44 kg. Ji pri-sipažino gydytojams, kad dukart persirgo dizenterija ir kasmet sirg-davo angina. Pasirodė, kad pirmi-ninko žmonos gyvenimas nėra toks jau saldus. O praėjus mėnesiui po pirmininko Mao mirties, 1976 m. spalio 6 d. Dziang Čing ir kiti trys politinio biuro nariai buvo areštuoti už sąmokslo organizavimą, siekiant užgrobti valdžią, ir valstybės lyderio testamento suklastojimą. Išnagrinė-jęs „keturių gaujos“ bylą, teismas Dziang Čing nuteisė mirties baus-me, bet nuosprendžio vykdymą ati-dėjo. Po dvejų metų mirties bausmė

jai buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės Dziang Čing, sirgusi gerklės vėžiu, buvo paleista. O po dešimties dienų ketvirtoji ir paskutinė Mao Dzeduno žmona pasikorė ligoninės dušinėje.

Sadžida Talfach (Sajida Talfah), pirmoji Sadamo Huseino (Saddam Hussein) žmona, buvo jo pussese-rė. Ši aplinkybė nesutrukdė jai Irako diktatoriui pagimdyti dviejų sūnų ir trijų dukterų. Sadžida labai sunkiai pripažino antrąją vyro santuoką, labai pavyduliavo ir tuo metu su vyru viešai beveik nebesirodyda-vo. Amerikiečiams bombarduojant Iraką, Sadžida su dukra Hala buvo priversta bėgti į Katarą, išsiskirda-ma su kitomis dviem dukterimis Raghada ir Rana, kurios pasislėpė Jordanijoje. Tokia buvo vedybų su Rytų valdovu kaina.

Bet, ko gero, baisiausia dalia teko Sarai (Sarah), penktajai Ugan-dos prezidento Idžio Amino žmonai. Galima tik spėlioti, kokiame siaube gyveno ta moteris. Pasakojama, kad kartą ji paprašė apsaugininko ati-daryti šaldytuvą prezidento vilos „botanikos sode“. Už tai I.Aminas žmoną žiauriai sumušė, o rytojaus dieną Ugandos radijas pranešė apie tai, kad ji skubiai išskrido į Libiją „gydytis“. I.Aminas sukūrė vieną žiauriausių totalitarinių režimų Afri-koje. Jo represijų aukomis, įvairiais skaičiavimais, tapo nuo 300 iki 500 tūkstančių šios šalies piliečių, o ne mažiau kaip 2 tūkstančius jis nužudė savo rankomis. 1974 m. kovo 26 d. I.Aminas per Ugandos radiją prane-šė, kad oficialiai išsiskyrė su trimis pirmosiomis žmonomis. Diktato-riaus skyrybos buvo baisios. Vienos iš tų žmonų, Kei (Kay), sukapotas kūnas buvo rastas automobilio ba-gažinėje. Oficialiai buvo paskelbta, kad ji mirė po nesėkmingo aborto. Dar viena I.Amino žmona (jas sunku suskaičiuoti), Malijamu (Malyamu), buvo areštuota ir įmesta į kalėjimą neva už nelegalią prekybą audiniais su Kenija. Po teismo ji buvo paleista, bet karūnuotasis sutuoktinis ins-cenizavo automobilio katastrofą ir moteris žuvo.

Parengė Milda kunSkaitĖ

Nelaimingiausios pirmosios ponios

n Josifo Stalino žmona nadiežda alilujeva

n adolfo Hitlerio žmona eva Braun

n augusto Pinočeto žmona Liusija iriart Rodriges

n Mao Dzeduno žmona Dziang čing

n Sadamo Huseino pirmoji žmona Sadžida talfach

n idžio amino žmona Sara

cmyk

7

cmyk

7

k

INTERNETE - WWW.RESPUBLIKA.LT 2012 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis RAŠYKITE MUMS: sportas@respublika.netLeidinys Nr. 71 (249)

DIENRAŠČIO „RESPUBLIKA“ PRIEDAS

ASMENYBĖ �

Šiais metais 90-metį švenčiantis Lietuvos krepšinis iki šiol neturėjo solidžios istorinės studijos, kurioje būtų apžvelgiamas visas per devynis dešimtmečius nueitas mūsų šalies krepšinio kelias. Šią spragą pasišovė užpildyti žinomas Lietuvos sporto istorikas kolekcionierius Skirmantas Leonas Karalevičius.

Evaldas GELUMBAUSKAS„Respublikos“ žurnalistas

Prieš metus knygynuose pasi-rodė pirmoji įspūdinga knygos „XX a. Lietuvos krepšinio legen-da“ dalis, skirta 1920-1960 m. krepšinio raidai Lietuvoje ir už jos ribų. O jau po kelių mėnesių die-nos šviesą išvys antroji šios kny-gos dalis, kurioje autorius apžvel-gia 1960-2010 metų laikotarpį.

- Gerbiamas Skirmantai, kaip jūs susijęs su krepšiniu, ar teko pačiam ragauti šio žaidimo duonos? - „Sporto žmonės“ pasi-teiravo S.L.KARALEVIČIAUS.

- Esu tikras kaunietis, užaugau netoli dabartinės „Žalgirio“ are-nos, vaikystėje ir jaunystėje visas gyvenimas sukosi apie krepšinį. Mokiausi 4-oje vidurinėje moky-kloje, kurioje mokėsi ir daug būsi-mų žymių krepšininkų, o mūsų fi-zinio lavinimo mokytojas buvo ži-nomas prieškario Lietuvos krep-šinio specialistas Vladas Kišonas. Šiaip mano specialybė su krepšiniu nieko bendra neturėjo - esu inži-nierius-ekonomistas, bet visas ma-no gyvenimas buvo susijęs su di-džiausia aistra - krepšiniu. Žinote, per savo gyvenimą aš supratau vieną dalyką - niekas pasaulyje taip neišgarsino Lietuvos kaip mū-sų krepšinis. Pradedant nuo Prano Lubino pergalės 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse, vėliau se-kusios mūsų šalies krepšininkų ir krepšininkių pergalės Europos pirmenybėse. Ir iki šiol pasaulyje skamba Lietuvos ir krepšinio var-das, tai tarsi sinonimai.

- Kas jus paskatino imtis to-kio sunkaus darbo ir pamėgin-ti aprašyti visą Lietuvos krep-šinio istoriją?

- Visų pirma, visą savo gyveni-mą buvau aistringas sporto, krep-šinio ir knygų mėgėjas. Jaunystė prabėgo Kaune, Ąžuolyno parke, teko bendrauti su žmonėmis, kurie vėliau tapo neatsiejama mūsų ša-lies krepšinio istorijos dalimi. Ar-timai pažinojau kai kuriuos prieš-kario ir pokario žymiausius krep-šininkus. Pas 1939 m. Europos čempioną Vytautą Leščinską stu-

dijuodamas institute atlikau prak-tiką, asmeniškai pažinojau visą auksinį Kauno „Žalgirio“ penketu-ką: Kazį Petkevičių, Stepą Butautą, Vytautą Kulakauską, Justiną Lagu-navičių ir Vincą Sercevičių. Be to, mano artimiausi draugai buvo net du „Žalgirio“ kapitonai - kartu už-augau su Henriku Giedraičiu ir Jo-nu Radiku. Labai gerai pažinojau ir Petrą Buzelį. Apie šiuos vyrus ra-šau antroje knygos dalyje.

Apskritai per savo gyvenimą aš surinkau labai daug medžiagos apie Lietuvos krepšinį. Pirmąsias lai-kraštines iškarpas rinkti pradėjau dar 1948 metais. Mano asmeninėje bibliotekoje yra daugiau nei 400 knygų iš viso pasaulio - iš JAV, Ita-lijos, Ispanijos, Vokietijos, Rusijos. Ir tai ne tik šių laikų knygos, bet ir prieškario leidiniai, žymių Lietuvos krepšininkų atsiminimai ir pan. Be galo daug esu surinkęs nuotraukų - ir iš prieškario Lietuvos, ir iš kitų laikų. Labai didžiuojuosi, kad po ilgų paieškų Karo muziejaus rūsiuose pavyko surasti 1921 m. rudenį da-rytą nuotrauką, kurioje ant Vytauto kalno įrengtoje pirmoje krepšinio aikštėje įamžintos Kauno krepšinin-kės. Beje, ši nuotrauka tik patvirti-na hipotezę, kad Lietuvos krepšinio gimtadieniu reikėtų laikyti 1921-uo-sius, o ne 1922-uosius metus. Da-

bar oficialiai teigiama, kad pirmo-sios krepšinio rungtynės įvyko 1922 m. balandžio 23 d. Kaune, kai susi-tiko LFLS ir Kauno rinktinės krep-šininkai. Aš noriu pasakyti, kad ne vyrai, o moterys davė pradžią krep-šiniui mūsų šalyje.

Palaikau žymaus sporto istori-ko, dvitomio „Sportas nepriklauso-moje Lietuvoje“ autoriaus Jono Narbuto versiją, kad Lietuvos krepšinio organizatorė ir pradinin-kė buvo Elena Kubiliūtė-Garba-čiauskienė, tiesiog dėl prieškario ir pokario metais buvusios politi-nės padėties šis faktas buvo nuty-lėtas. Tikiuosi, kad artimiausiu me-tu Lietuvos kūno kultūros akade-mijoje pavyks surengti susitikimą, kuriame pamėginsiu iškelti šį klau-simą. Susitikime dalyvaus ir Lie-tuvos prezidentas Valdas Adamkus, ir Lietuvos tautinio olimpinio ko-miteto vadovas Artūras Poviliūnas, garbūs akademikai. Tikiuosi, kad su jų pritarimu ir pagalba pavyks atstatyti istorinį teisingumą.

- Pirmoje knygoje „XX Lie-tuvos krepšinio legenda“ apra-šėte 1920-1960 m. krepšinio raidą - ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje, ir tremtyje. O kokias temas nagrinėjate antroje kny-gos dalyje?

- Antroje dalyje yra trys pagrin-diniai skyriai. Tai 1960-1975 m. garsaus krepšinio trenerio Vytauto Bimbos ir vieno geriausio visų lai-kų Lietuvos krepšininko Modesto Paulausko epocha. Toliau - Vlado Garasto ir Arvydo Sabonio laiko-tarpis, o trečia dalis skirta Nepri-klausomos Lietuvos krepšiniui iki 2010 m. Prirašiau jau daugiau nei 700 puslapių, knyga išėjo labai di-delė, sunki, tad tenka trumpinti tekstus, mažinti apimtis. Aišku, an-troje dalyje taip pat bus gausu nuo-traukų. Esu surinkęs unikalią jų kolekciją, vien A.Sabonio nuotrau-kų turiu apie pusantro tūkstančio. Labai gražios medžiagos turiu par-sivežęs iš Amerikos. Be to, antro-je dalyje bus ne tik krepšinio raidos apžvalga, bet ir specialios anotaci-jos, skirtos iškiliausiems to laiko-tarpio krepšininkams ir trene-riams.

- Daugiausiai kalbame apie Kauno „Žalgirio“ krepšininkus ir trenerius. Ar antroje knygos dalyje skiriama dėmesio kitoms sudedamosioms Lietuvos krep-šinio dalims?

- Be abejo, atidaviau pagarbos duoklę ir Vilniaus „Statybai“, ap-žvelgiami ir moterų krepšinio pa-siekimai, taip pat ir jų pergalė

1997 m. Europos moterų krepši-nio čempionate. Aprašytos atski-rai iškiliausios mano laikų krepši-ninkės - Gražina Tulevičiūtė ir Jūratė Daktaraitė.

- Bent jau pirmoji knygos dalis iš tiesų įspūdinga - tiek dydžiu, tiek pateikiamos infor-macijos prasme. Jei ne paslap-tis, kiek laiko rašėte knygą?

- Iš tiesų pirmą dalį parašiau gana greitai, vos per trejus me-tus. Aišku, dirbau ne aš vienas, man padėjo ir maketuotojai, ver-tėja, redaktorė. Beje, tai jau an-trasis knygos leidimas. Pirmasis buvo bene dvigubai plonesnis, o antrajame ne tik pridėjau papil-domus skyrius apie prieškario krepšinį, krepšinį tremtyje ir išeivijoje, bet ir atsirado angliš-kas bei rusiškas teksto vertimai. Tikrai džiaugiuosi, kad pavyko at-likti šį nelengvą darbą. Po pirmos dalies pristatymo garbūs akade-mikai, krepšinio žmonės kalbėjo, kad jei pavyks užbaigti šią knygą, tai bus iš tiesų įspūdingas pasie-kimas. Džiaugiuosi, kad nenuvy-liau manimi tikėjusių žmonių, ir tikiuosi, kad jau lapkričio mėnesį galėsime visi pasidžiaugti antrąja dalimi.

- Ar po šios knygos dar tu-rite kūrybinių planų, sumany-mų?

- Turiu dar vieną svajonę. No-rėčiau parašyti knygą „Lietuvos garbė“. Ji būta skirta dviem iški-liems Lietuvos žmonėms. Pirmoje dalyje rašysiu apie žinomą kardio-chirurgą akademiką Jurgį Brėdikį. Jis, beje, taip pat buvo puikus spor-tininkas, o visame pasaulyje išgar-sėjo atlikęs įspūdingiausias opera-cijas. O antroje - apie A.Sabonį. Manau, kad apie šį legendinį krep-šininką dar per mažai parašyta. O po šios knygos tai gal jau ir padėsiu plunksną.

Tačiau manau, kad nuo krep-šinio nenutolsiu. Beje, pasinaudo-damas proga noriu atkreipti dė-mesį į vieną svarbų faktą. Šiais metais sukako 75 metai, kai Lie-tuvos krepšininkai pirmą kartą ta-po Europos krepšinio čempionai. 1937 m. lietuviai Rygoje atliko ne-įsivaizduojamą žygdarbį, parvežė į Lietuvą ne tik aukso medalius, bet ir užkrėtė mūsų šalį ta krep-šinio „bacila“, kuri iki šiol duoda nuostabių vaisių. Deja, krepšinio federacijos atstovai, žurnalistai - visi pamiršo šį faktą. Esu įsitiki-nęs, kad kiekvienas lietuvis pri-valo žinoti savo šalies krepšinio istoriją. Apmaudu, kad šį kartą to-kia įspūdinga istorinė pergalė liko visiškai nepaminėta.

S.L.Karalevičius: „Privalome žinoti Lietuvos krepšinio istoriją“

AUTORIUS. Unikalią Lietuvos krepšiniui skirtų knygų ir nuotraukų kolekciją sukaupęs Skirmantas Leonas Karalevičius savo Lietuvos krepšinio istorijos viziją perteikė dviejų dalių knygoje „XX a. Lietuvos krepšinio legenda“

�

Niekas pasaulyje taip neišgarsino Lietuvos kaip mūsų krepšinis. Ir iki šiol pasaulyje skamba Lietuvos ir krepšinio vardas

�

Vyginto Skaraičio nuotr.

8

cmykcmyk8

� �

cmyk

Krepšinis �

Sporto žmonės2012 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis 3Sporto žmonės 2012 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis2

savaitės gimtadieniai �

Gintautas BaBravičius (1955 m. rugsėjo 8 d.)

Keliautojas, sporto organizato-rius. „Klajūnų“ klubo steigėjas ir va-dovas, įvairių ekspedicijų, maratonų ir kitokių renginių organizatorius. Buvęs Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas.

Andrius KuLiešius (1942 m. rugsėjo 8 d.)

Buvęs krepšininkas, treneris. Žaidė LvKKi, Kauno „Bangos“, „Drobės“ krep-šinio komandose. 1��0-200� m. treni-ravo Kauno „Laisvės“ moterų koman-dą, su ja tris kartus iškovojo Lietuvos moterų krepšinio čempionų titulą.

Edas NicKus (1955 m. rugsėjo 9 d.)

Krepšininkas, treneris, dėstytojas. Treniravo Kauno „atleto“, Mažeikių „ekspromto“, Prienų „Prienų“ vyrų krepšinio komandas. apdovanotas Kūno Kultūros ir sporto departamento sporto garbės komandoro ženklu.

Algirdas rasLaNas (1956 m. rugsėjo 9 d.)

Buvęs irkluotojas, dėstytojas, sporto mokslininkas, sporto vadybi-ninkas. Lietuvos irklavimo rinktinės narys (1�7�-7�), Lietuvos irklavimo čempionas. Lietuvos tautinio olimpi-nio komiteto viceprezidentas.

Lina BrazDeiKyTė (1974 m. rugsėjo 9 d.)

Krepšininkė. Lietuvos moterų krepšinio čempionė (1��4, 1��6). Lietuvos rinktinės narė. 1��7 m. su Lietuvos moterų krepšinio rinktine tapo europos čempione.

Ramūnas šišKausKas (1978 m. rugsėjo 10 d.)

Krepšininkas. Olimpinis bron-zos čempionas (2000 m. sidnėjuje), tapo europos čempionu (2003 m. švedijoje) ir bronziniu prizininku (2007 m. ispanijoje).

Tomas MaKarOvas (1985 m. rugsėjo 10 d.)

Fechtuotojas, penkiakovininkas. 2010 m. europos čempionato estafe-tės varžybose laimėjo bronzos medalį. 2010 m. pasaulio čempionato koman-dinėje įskaitoje iškovojo auksą.

Diana MačiūTė (1980 m. rugsėjo 11 d.)

Karatė kiokušin sportininkė, teisė-ja ir trenerė. aštuonis kartus tapo Lie-tuvos kiokušin karatė čempione, 200� m. europos čempionate iškovojo sida-brą, du kartus - bronzos medalius.

Algimantas šaLNa (1959 m. rugsėjo 12 d.)

Biatlonininkas, treneris. Lietuvos ir ssrs čempionas, vicečempionas. Pasaulio ir olimpinis čempionas. Pir-masis Lietuvos sportininkas, laimėjęs aukso medalį žiemos žaidynėse.

Česlovas GarBaLiausKas (1949 m. rugsėjo 14 d.)

sporto organizatorius. Žaidė LvK-Ki, „Žalgirio“, „Granito“ vyrų rankinio meistrų komandose, Lietuvos vyrų rankinio rinktinėje. Lietuvos studen-tų sporto asociacijos prezidentas.

Kelerius pastaruosius metus vaikinų krepšinio pergalių šešėlyje tūnojusios Lietuvos krepšininkės šią vasarą pamėgino priminti apie save. Lietuvos 16-mečių mergaičių krepšinio rinktinė liepos viduryje laimėjo Taline vykusias Europos jaunučių (iki 16 metų) krepšinio čempionato B diviziono varžybas ir iškovojo kelialapį į aukščiausią - A divizioną.

Evaldas GeLuMBausKas„Respublikos“ žurnalistas

Tiesa, kitos šią vasarą Europos čempionatuose dalyvavusios merginų rinktinės ryškesnių pergalių neiško-vojo. Trenerės Diliaros Velišajevos vadovaujama Lietuvos 18-mečių mer-ginų rinktinė Makedonijoje vykusių pirmenybių B diviziono varžybose užėmė septintą vietą ir nesugebėjo pirmu mėginimu sugrįžti į A divizio-ną. Lietuvos 20-mečių krepšininkių rinktinė (tren. Dalius Ubartas) rug-pjūčio viduryje Vengrijoje vykusiose Europos pirmenybėse užėmė devin-tą vietą. To pakako, kad mūsų šalies krepšininkės išsaugotų vietą Europos jaunimo (iki 20 metų) merginų krep-šinio čempionato A divizione.

Naujoji karta

„Sporto žmonės“ nusprendė pa-sidomėti, ar naujos 16-mečių Lietu-vos krepšininkių kartos rinktinės pergalė gali tapti ženklu, kad iš sąs-tingio išsivaduoti mėginantis mergi-nų krepšinis mūsų šalyje turi švie-sesnes perspektyvas.

Skambiausias pergales Lietuvos merginų krepšinio istorijoje mūsų šalies atstovės iškovojo 2006 (bronza Europos jaunučių (iki 16 metų) čem-pionate) ir 2008 m. (auksas Europos jaunių (iki 18 metų) krepšinio čem-pionate). Iš talentingų 1990 m. gimu-sios kartos krepšininkių - Aurimės Rinkevičiūtės, Marinos Solopovos, Linos Pikčiūtės, Giedrės Paugaitės ir Gretos Šniokaitės ir kt. - sudarytą komandą tuo metu treniravusi Ra-munė Kumpienė šią vasarą jau sto-vėjo prie naujos 16-mečių krepšinin-kių rinktinės vairo. Tačiau dėti lygy-bės ženklo tarp prieš kelerius metus Europos A divizionuose pergales skynusios ir šiemet B diviziono nu-galėtojomis tapusios komandos krep-šinio specialistė neskubėjo.

„Ši merginų krepšinio karta ti-krai yra labai gera, tačiau krepšinin-kės dar labai jaunos. Šią vasarą ko-mandoje žaidė 14-16 metų mergai-tės. O per artimiausius kelerius me-tus daug kas gali pasikeisti. Tai žinau iš savo patirties, - teigė R.Kumpienė. - 2006 m. su 1990 m. gimusiomis krepšininkėmis Europos čempiona-te A divizione laimėjome bronzą, o po dvejų metų dalis tų krepšininkių apskritai pasitraukė iš krepšinio. Man pasisekė, kad išliko pagrindinės krepšininkės, su jomis pavyko tapti čempionėmis. Bet per dvejus metus daug kas gali pasikeisti. Vis dėlto, jei šiemetinė 16-mečių krepšininkių karta išlaikys troškimą tobulėti, klausys savo trenerių ir nesustos pa-galvojusios, kad jau yra labai geros,

tada jos gali ką nors gero nuveikti moterų krepšinyje“.

Į suaugusiųjų pasaulį

Šiemetinio Europos jaunučių krepšinio čempiono B diviziono nu-galėtojoms sparčiau tobulėti turėtų padėti ir tai, kad jau šį sezoną jos turės progą išmėginti jėgas su pajė-giausiomis Lietuvos moterų krepši-nio lygos (LMKL) komandomis. Dar birželio pabaigoje LMKL valdybos nariai posėdyje vienbalsiai nutarė priimti į elitinę moterų krepšinio ly-gą Vilniaus KM-LKC ekipą. Šios ko-mandos tikslas - auginti žaidėjas įvai-raus amžiaus Lietuvos rinktinėms ir sudaryti sąlygas merginoms spor-tuoti baigus krepšinio mokyklas.

Vilniaus komanda bus sudaryta Lietuvos jaunučių (iki 16 metų) ir jaunių (iki 18 metų) rinktinių kandi-dačių pagrindu. Komandos trenerė D.Velišajeva „Sporto žmonėms“ sa-kė, kad komandos pagrindą sudarys Vilniaus krepšinio mokyklos auklė-tinės, prie jų prisidės kelios klaipė-dietės, taip pat mergaitės iš Kretin-gos ir Alytaus. „Mėginsime visus metus dirbti su šiomis merginomis ir ruoštis kitos vasaros rinktinių ko-voms. Komandoje bus ir kelios būsi-mos 16-mečių rinktinės žaidėjos, taip pat ir tos, kurios kitą vasarą turėtų žaisti 18-mečių rinktinėje, - teigė D.Velišajeva. - Manau, kad tai idealus variantas. Talentingiausios krepšinio mokyklos auklėtinės gaus neįkaino-jamos moterų krepšinio patirties. Apie rezultatus negalvoju, svarbiau-sia, kad mergaitės įsižaistų, paragau-tų rimto krepšinio, o vasarą galėtų padėti savo amžiaus rinktinėms“.

Gelbėtojų vaidmuo

Tiesa, net ir patobulėjusios jau-nosios krepšininkės gali tik svajoti apie savo pirmtakių pergalių pakar-tojimą. Gali būti, kad joms teks garbė kiekviename čempionate kovoti tik dėl kelialapio į A divizioną. Jei kitais metais 18-metėms nepavyks sugrįž-ti į A divizioną, 2014 m. naudingiau-sia B diviziono varžybų krepšininke pripažintai Daliai Belickaitei ir kom-panijai vėl teks skinti kelią į aukštes-nį divizioną jau kitos kartos krepši-ninkėms. Niekas negali garantuoti, kad 2016 m. Europos jaunimo (iki 20 metų) krepšinio čempionate Lietuva išsaugos vietą A divizione. Jau kitą vasarą 20-mečių varžybose dalyvaus 1993-1994 m. gimusios krepšinin-kės. Būtent ši ekipa 2011 m. Europos

Merginų krepšinio vasara: atgimusi pergalių viltis

18-mečių čempionate užėmė pasku-tinę - 16-ą vietą ir prarado vietą A divizione.

„Mūsų problema ta, kad einame iš paskos kartų, kurias turime gel-bėti. Labai norėčiau, kad kitais me-tais 1995-1996 m. gimusių jaunių 18-mečių merginų rinktinė iškovo-tų kelialapį į A divizioną. Tai reikš-tų, kad 2014 m. dabartinės 16-me-tės gautų progą žaisti Europos 18-mečių krepšininkių A divizione, - kalbėjo R.Kumpienė. - Šią vasarą, tik pradėjusios ruoštis čempionatui, buvome išvažiavusios į Prancūziją ir žaidėme su A diviziono koman-domis. Ten mes pamatėme, kad esame vertos žaisti aukščiausiaja-me divizione. Nors prancūzėms nu-sileidome, tos rungtynės parodė, kad turime didelį potencialą ir gali-me mesti iššūkį pajėgiausioms Eu-ropos komandoms. Todėl labai ap-maudu, kad mums gali tekti grum-tis ne dėl medalių, o tik dėl keliala-pių į A divizioną“.

Pasirinkimo dilema

Kitą vasarą per metus ūgtelėju-sios dabartinės 16-metės jau galėtų rimtai padėti vis dar B divizione žai-siančioms metais vyresnėms lietu-vaitėms. „Manau, kad pagal turimą krepšininkių pasirinkimą jau šią va-sarą galėjome pakilti į aukštesnį ly-gį, - teigė D.Velišajeva. - Deja, šį kartą negalėjau remtis visomis krepšininkėmis, todėl ir toks rezul-tatas, užimta tik septinta vieta. Jei kitą vasarą į komandą susirinktų pa-jėgiausios 17-18 metų Lietuvos krepšininkės, neabejoju, kad B di-vizione problemų neturėtume. Tai tikrai ne mūsų lygio varžybos“.

Tiesa, šiam sėkmės planui koją pakišti gali faktas, kad kitą vasarą Lietuvoje vyks pasaulio merginų jaunimo (iki 19 metų) krepšinio čempionatas. Liepos 18-28 d. vyk-siančiose varžybose šeimininkių teisėmis dalyvaus ir Lietuvos krep-šininkės. Galima neabejoti, kad į šią rinktinę bus kviečiamos ir geriau-sios jaunesnės krepšininkės. „Pro-blemų gali kilti, nes pagal nuostatus per vasarą mergaitės gali žaisti tik dviejuose čempionatuose. Tikiuosi, kad pavyks išvengti nesusipratimų ir pasidalyti krepšininkes“, - sam-protavo D.Velišajeva.

Prieš kelerius metus Lietuvos krepšininkės jau mėgino jėgas pa-saulio 19-mečių čempionatuose. 2007 m. mūsų šalies krepšinio atstovėms pavyko užimti 12-ą, o 2009 m. - 8-ą vietas.

Pasigenda dėmesio

R.Kumpienė atkreipė dėmesį ir į dar vieną merginų krepšinį ka-muojančią problemą. Krepšinio spe-cialistės teigimu, merginų krepši-niui labai trūksta dėmesio - ne tik žiniasklaidos, bet ir krepšinio valdi-ninkų, sporto funkcionierių. „Man sakė, kad kai tapome B diviziono nugalėtojomis, Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Ar-vydas Sabonis pasidžiaugė mūsų pergale ir pasveikino mus. Bet tai nutiko pasitinkant iš Europos čem-pionato grįžusią Lietuvos 20-mečių vaikinų rinktinę, o mūsų asmeniš-kai niekas taip ir nepasveikino. Bent jau aš to sveikinimo negirdė-jau. Mus pasveikino tik tie, kurie buvo šalia - jaunimo rinktinių direk-torius ir komandos vadovė, - kalbė-jo R.Kumpienė. - Manau, kad apie tai būtina kalbėti garsiau ir dažniau. Tai turi būti vieša. Man asmeniškai tos garbės nereikia. Mes, treneriai,

padarėme savo darbą. Bet tai būtų labai svarbu krepšinį žaidžiančioms mergaitėms. Juk mes į Lietuvą grį-žome tuo pat metu kaip ir 20-mečių vaikinų rinktinė, bet apie mus nie-kas nepasakė nė žodžio. Aišku, gal ir negalima lyginti Europos čempi-onų su jaunučių čempionato B divi-ziono nugalėtojomis, bet bent jau pasveikinti, pagerbti galima. Mer-gaitėms tai iš tiesų labai svarbu, jos turi žinoti, kad ne veltui žaidė Lie-tuvos rinktinėje, kad jos irgi yra kažkam įdomios“.

Pastarąjį kartą Lietuvos merginų komanda buvo džiugiai sutikta prieš ketverius metus, kai į Lietuvą par-vežė Europos jaunių čempionių tau-rę. Tąsyk Vilniaus oro uoste netrūko žurnalistų, dalyvavo ir tuometinis LKF vadovas Vladas Garastas, kiti sporto funkcionieriai. Gal pergalė B divizione paprasčiausiai yra per pras-ta? „Manau, kad visos pergalės yra svarbios. Juk mergaitės aukojo savo vasarą, atstovavo Lietuvai. Bent kruopelė dėmesio, viešumo, infor-macijos padėtų ne tik joms, bet ir kitoms mergaitėms. Pagaliau, tai pa-rodytų, kad Lietuvoje yra ne tik vy-rų, jaunių, jaunučių, bet ir merginų krepšinis. Tik tokiu būdu galima po-puliarinti merginų krepšinį“.

KūNo KuLTūros ir sPorTo DEPArTAMENTAs prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

„Sporto žmonių“ leidybą dalinai finansuoja Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas

paKiLimas. svarbiausią pergalę Lietuvos merginų krepšinio rinktinė iškovojo 2008 m., kai parvežė į Lietuvą Europos 18-mečių krepšinio čempionato nugalėtojų taurę

�

viLtis. Šviesiausios Lietuvos krepšinio viltys siejamos su Dalia Belickaite, šią vasarą tapusia Europos 16-mečių krepšinio čempionato B diviziono naudingiausia krepšininke

�

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Net ir patobulėjusios jaunosios krepšininkės gali tik svajoti apie savo pirmtakių pergalių pakartojimą

�

16-MEčių riNKTiNė

TurnyrasEuropos merginų jaunučių (iki 16 metų) B diviziono čempionatas

Data: liepos 12-22 d.

Vieta: Talinas (Estija)

užimta vieta - 1-a.

Vyr. trenerė - Ramunė Kumpienė

LyderėsDalia Belickaitė (vidutiniškai 17,3 taško per rungtynes ir 7 atkovoti kamuoliai), Laura Juškaitė (14,9 tšk. ir 12,4 atk. kam.), Agnė Černeckytė (14,1 tšk.).

rezultataii etapasLietuva - Danija 76:55, Lietuva - Izraelis 85:71.ii etapasLietuva - Ukraina 58:65, Lietuva - Portugalija 44:46, Lietuva - Suomija 62:71.KetvirtfinalisLietuva - Lenkija 71:68PusfinalisLietuva - Portugalija 65:48FinalasLietuva - Bulgarija 86:73.

Prizininkės1. LIETUVA, 2. Bulgarija, 3. Latvija

18-MEčių riNKTiNė

TurnyrasEuropos merginų jaunių (iki 18 metų) B diviziono čempionatas

Data: liepos 26-rugpjūčio 5 d.

Vieta: Strumica (Makedonija)

užimta vieta - 7-a

Vyr.trenerė - Diliara Velišajeva

LyderėsJustina Kraujūnaitė (13,8 tšk. ir 3,9 rez. perd.), Greta Tama-šauskaitė (9,8 tšk.), Ieva Kazlauskaitė (9,4 tšk.), Austėja Širšinaitytė (9 tšk.).

rezultataii etapasLietuva - Juodkalnija 76:60, Lietuva - Ukraina 64:59, Lietuva - Vokietija 55:70, Lietuva - Škotija 82:58.ii etapasLietuva - Baltarusija 45:77, Lietuva - Anglija 62:72,Dėl 5-8 vietųLietuva - Bulgarija 66:82, Lietuva - Vokieti-ja 72:66.

Prizininkės1. Baltarusija, 2. Anglija, 3. Portugalija

20-MEčių riNKTiNė

TurnyrasEuropos merginų jaunimo (iki 20 metų) čempionatas

Data: rugpjūčio 16-26 d.

Vieta: Debrecenas (Vengrija)

užimta vieta - 9-a

Vyr.treneris - Dalius Ubartas

LyderėsMonika Grigalauskytė (12,5 tšk. ir 10,6 atk. kam.), Santa Okockytė (12,4 tšk. ir 2,1 rez. perd.), Laura Svarytė (11,6 tšk. ir 9,1 atk. kam.), Kristė Druskytė (10,5 tšk.).

rezultataii etapasLietuva - Latvija 71:66, Lietuva - Ispanija 55:93, Lietuva - Baltarusija 66:72.ii etapasLietuva - Lenkija 50:53, Lietuva - Olandija 54:66, Lietuva - Švedija 50:73Dėl 9-12 vietųLietuva - Slovakija 57:54, Lietuva - Serbija 78:76.

Prizininkės

1. Ispanija, 2.Rusija, 3. Turkija.

statistiKa

cmyk

9

cmyk

� �

cmyk

Krepšinis �

Sporto žmonės2012 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis 3Sporto žmonės 2012 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis2

savaitės gimtadieniai �

Gintautas BaBravičius (1955 m. rugsėjo 8 d.)

Keliautojas, sporto organizato-rius. „Klajūnų“ klubo steigėjas ir va-dovas, įvairių ekspedicijų, maratonų ir kitokių renginių organizatorius. Buvęs Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas.

Andrius KuLiešius (1942 m. rugsėjo 8 d.)

Buvęs krepšininkas, treneris. Žaidė LvKKi, Kauno „Bangos“, „Drobės“ krep-šinio komandose. 1��0-200� m. treni-ravo Kauno „Laisvės“ moterų koman-dą, su ja tris kartus iškovojo Lietuvos moterų krepšinio čempionų titulą.

Edas NicKus (1955 m. rugsėjo 9 d.)

Krepšininkas, treneris, dėstytojas. Treniravo Kauno „atleto“, Mažeikių „ekspromto“, Prienų „Prienų“ vyrų krepšinio komandas. apdovanotas Kūno Kultūros ir sporto departamento sporto garbės komandoro ženklu.

Algirdas rasLaNas (1956 m. rugsėjo 9 d.)

Buvęs irkluotojas, dėstytojas, sporto mokslininkas, sporto vadybi-ninkas. Lietuvos irklavimo rinktinės narys (1�7�-7�), Lietuvos irklavimo čempionas. Lietuvos tautinio olimpi-nio komiteto viceprezidentas.

Lina BrazDeiKyTė (1974 m. rugsėjo 9 d.)

Krepšininkė. Lietuvos moterų krepšinio čempionė (1��4, 1��6). Lietuvos rinktinės narė. 1��7 m. su Lietuvos moterų krepšinio rinktine tapo europos čempione.

Ramūnas šišKausKas (1978 m. rugsėjo 10 d.)

Krepšininkas. Olimpinis bron-zos čempionas (2000 m. sidnėjuje), tapo europos čempionu (2003 m. švedijoje) ir bronziniu prizininku (2007 m. ispanijoje).

Tomas MaKarOvas (1985 m. rugsėjo 10 d.)

Fechtuotojas, penkiakovininkas. 2010 m. europos čempionato estafe-tės varžybose laimėjo bronzos medalį. 2010 m. pasaulio čempionato koman-dinėje įskaitoje iškovojo auksą.

Diana MačiūTė (1980 m. rugsėjo 11 d.)

Karatė kiokušin sportininkė, teisė-ja ir trenerė. aštuonis kartus tapo Lie-tuvos kiokušin karatė čempione, 200� m. europos čempionate iškovojo sida-brą, du kartus - bronzos medalius.

Algimantas šaLNa (1959 m. rugsėjo 12 d.)

Biatlonininkas, treneris. Lietuvos ir ssrs čempionas, vicečempionas. Pasaulio ir olimpinis čempionas. Pir-masis Lietuvos sportininkas, laimėjęs aukso medalį žiemos žaidynėse.

Česlovas GarBaLiausKas (1949 m. rugsėjo 14 d.)

sporto organizatorius. Žaidė LvK-Ki, „Žalgirio“, „Granito“ vyrų rankinio meistrų komandose, Lietuvos vyrų rankinio rinktinėje. Lietuvos studen-tų sporto asociacijos prezidentas.

Kelerius pastaruosius metus vaikinų krepšinio pergalių šešėlyje tūnojusios Lietuvos krepšininkės šią vasarą pamėgino priminti apie save. Lietuvos 16-mečių mergaičių krepšinio rinktinė liepos viduryje laimėjo Taline vykusias Europos jaunučių (iki 16 metų) krepšinio čempionato B diviziono varžybas ir iškovojo kelialapį į aukščiausią - A divizioną.

Evaldas GeLuMBausKas„Respublikos“ žurnalistas

Tiesa, kitos šią vasarą Europos čempionatuose dalyvavusios merginų rinktinės ryškesnių pergalių neiško-vojo. Trenerės Diliaros Velišajevos vadovaujama Lietuvos 18-mečių mer-ginų rinktinė Makedonijoje vykusių pirmenybių B diviziono varžybose užėmė septintą vietą ir nesugebėjo pirmu mėginimu sugrįžti į A divizio-ną. Lietuvos 20-mečių krepšininkių rinktinė (tren. Dalius Ubartas) rug-pjūčio viduryje Vengrijoje vykusiose Europos pirmenybėse užėmė devin-tą vietą. To pakako, kad mūsų šalies krepšininkės išsaugotų vietą Europos jaunimo (iki 20 metų) merginų krep-šinio čempionato A divizione.

Naujoji karta

„Sporto žmonės“ nusprendė pa-sidomėti, ar naujos 16-mečių Lietu-vos krepšininkių kartos rinktinės pergalė gali tapti ženklu, kad iš sąs-tingio išsivaduoti mėginantis mergi-nų krepšinis mūsų šalyje turi švie-sesnes perspektyvas.

Skambiausias pergales Lietuvos merginų krepšinio istorijoje mūsų šalies atstovės iškovojo 2006 (bronza Europos jaunučių (iki 16 metų) čem-pionate) ir 2008 m. (auksas Europos jaunių (iki 18 metų) krepšinio čem-pionate). Iš talentingų 1990 m. gimu-sios kartos krepšininkių - Aurimės Rinkevičiūtės, Marinos Solopovos, Linos Pikčiūtės, Giedrės Paugaitės ir Gretos Šniokaitės ir kt. - sudarytą komandą tuo metu treniravusi Ra-munė Kumpienė šią vasarą jau sto-vėjo prie naujos 16-mečių krepšinin-kių rinktinės vairo. Tačiau dėti lygy-bės ženklo tarp prieš kelerius metus Europos A divizionuose pergales skynusios ir šiemet B diviziono nu-galėtojomis tapusios komandos krep-šinio specialistė neskubėjo.

„Ši merginų krepšinio karta ti-krai yra labai gera, tačiau krepšinin-kės dar labai jaunos. Šią vasarą ko-mandoje žaidė 14-16 metų mergai-tės. O per artimiausius kelerius me-tus daug kas gali pasikeisti. Tai žinau iš savo patirties, - teigė R.Kumpienė. - 2006 m. su 1990 m. gimusiomis krepšininkėmis Europos čempiona-te A divizione laimėjome bronzą, o po dvejų metų dalis tų krepšininkių apskritai pasitraukė iš krepšinio. Man pasisekė, kad išliko pagrindinės krepšininkės, su jomis pavyko tapti čempionėmis. Bet per dvejus metus daug kas gali pasikeisti. Vis dėlto, jei šiemetinė 16-mečių krepšininkių karta išlaikys troškimą tobulėti, klausys savo trenerių ir nesustos pa-galvojusios, kad jau yra labai geros,

tada jos gali ką nors gero nuveikti moterų krepšinyje“.

Į suaugusiųjų pasaulį

Šiemetinio Europos jaunučių krepšinio čempiono B diviziono nu-galėtojoms sparčiau tobulėti turėtų padėti ir tai, kad jau šį sezoną jos turės progą išmėginti jėgas su pajė-giausiomis Lietuvos moterų krepši-nio lygos (LMKL) komandomis. Dar birželio pabaigoje LMKL valdybos nariai posėdyje vienbalsiai nutarė priimti į elitinę moterų krepšinio ly-gą Vilniaus KM-LKC ekipą. Šios ko-mandos tikslas - auginti žaidėjas įvai-raus amžiaus Lietuvos rinktinėms ir sudaryti sąlygas merginoms spor-tuoti baigus krepšinio mokyklas.

Vilniaus komanda bus sudaryta Lietuvos jaunučių (iki 16 metų) ir jaunių (iki 18 metų) rinktinių kandi-dačių pagrindu. Komandos trenerė D.Velišajeva „Sporto žmonėms“ sa-kė, kad komandos pagrindą sudarys Vilniaus krepšinio mokyklos auklė-tinės, prie jų prisidės kelios klaipė-dietės, taip pat mergaitės iš Kretin-gos ir Alytaus. „Mėginsime visus metus dirbti su šiomis merginomis ir ruoštis kitos vasaros rinktinių ko-voms. Komandoje bus ir kelios būsi-mos 16-mečių rinktinės žaidėjos, taip pat ir tos, kurios kitą vasarą turėtų žaisti 18-mečių rinktinėje, - teigė D.Velišajeva. - Manau, kad tai idealus variantas. Talentingiausios krepšinio mokyklos auklėtinės gaus neįkaino-jamos moterų krepšinio patirties. Apie rezultatus negalvoju, svarbiau-sia, kad mergaitės įsižaistų, paragau-tų rimto krepšinio, o vasarą galėtų padėti savo amžiaus rinktinėms“.

Gelbėtojų vaidmuo

Tiesa, net ir patobulėjusios jau-nosios krepšininkės gali tik svajoti apie savo pirmtakių pergalių pakar-tojimą. Gali būti, kad joms teks garbė kiekviename čempionate kovoti tik dėl kelialapio į A divizioną. Jei kitais metais 18-metėms nepavyks sugrįž-ti į A divizioną, 2014 m. naudingiau-sia B diviziono varžybų krepšininke pripažintai Daliai Belickaitei ir kom-panijai vėl teks skinti kelią į aukštes-nį divizioną jau kitos kartos krepši-ninkėms. Niekas negali garantuoti, kad 2016 m. Europos jaunimo (iki 20 metų) krepšinio čempionate Lietuva išsaugos vietą A divizione. Jau kitą vasarą 20-mečių varžybose dalyvaus 1993-1994 m. gimusios krepšinin-kės. Būtent ši ekipa 2011 m. Europos

Merginų krepšinio vasara: atgimusi pergalių viltis

18-mečių čempionate užėmė pasku-tinę - 16-ą vietą ir prarado vietą A divizione.

„Mūsų problema ta, kad einame iš paskos kartų, kurias turime gel-bėti. Labai norėčiau, kad kitais me-tais 1995-1996 m. gimusių jaunių 18-mečių merginų rinktinė iškovo-tų kelialapį į A divizioną. Tai reikš-tų, kad 2014 m. dabartinės 16-me-tės gautų progą žaisti Europos 18-mečių krepšininkių A divizione, - kalbėjo R.Kumpienė. - Šią vasarą, tik pradėjusios ruoštis čempionatui, buvome išvažiavusios į Prancūziją ir žaidėme su A diviziono koman-domis. Ten mes pamatėme, kad esame vertos žaisti aukščiausiaja-me divizione. Nors prancūzėms nu-sileidome, tos rungtynės parodė, kad turime didelį potencialą ir gali-me mesti iššūkį pajėgiausioms Eu-ropos komandoms. Todėl labai ap-maudu, kad mums gali tekti grum-tis ne dėl medalių, o tik dėl keliala-pių į A divizioną“.

Pasirinkimo dilema

Kitą vasarą per metus ūgtelėju-sios dabartinės 16-metės jau galėtų rimtai padėti vis dar B divizione žai-siančioms metais vyresnėms lietu-vaitėms. „Manau, kad pagal turimą krepšininkių pasirinkimą jau šią va-sarą galėjome pakilti į aukštesnį ly-gį, - teigė D.Velišajeva. - Deja, šį kartą negalėjau remtis visomis krepšininkėmis, todėl ir toks rezul-tatas, užimta tik septinta vieta. Jei kitą vasarą į komandą susirinktų pa-jėgiausios 17-18 metų Lietuvos krepšininkės, neabejoju, kad B di-vizione problemų neturėtume. Tai tikrai ne mūsų lygio varžybos“.

Tiesa, šiam sėkmės planui koją pakišti gali faktas, kad kitą vasarą Lietuvoje vyks pasaulio merginų jaunimo (iki 19 metų) krepšinio čempionatas. Liepos 18-28 d. vyk-siančiose varžybose šeimininkių teisėmis dalyvaus ir Lietuvos krep-šininkės. Galima neabejoti, kad į šią rinktinę bus kviečiamos ir geriau-sios jaunesnės krepšininkės. „Pro-blemų gali kilti, nes pagal nuostatus per vasarą mergaitės gali žaisti tik dviejuose čempionatuose. Tikiuosi, kad pavyks išvengti nesusipratimų ir pasidalyti krepšininkes“, - sam-protavo D.Velišajeva.

Prieš kelerius metus Lietuvos krepšininkės jau mėgino jėgas pa-saulio 19-mečių čempionatuose. 2007 m. mūsų šalies krepšinio atstovėms pavyko užimti 12-ą, o 2009 m. - 8-ą vietas.

Pasigenda dėmesio

R.Kumpienė atkreipė dėmesį ir į dar vieną merginų krepšinį ka-muojančią problemą. Krepšinio spe-cialistės teigimu, merginų krepši-niui labai trūksta dėmesio - ne tik žiniasklaidos, bet ir krepšinio valdi-ninkų, sporto funkcionierių. „Man sakė, kad kai tapome B diviziono nugalėtojomis, Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Ar-vydas Sabonis pasidžiaugė mūsų pergale ir pasveikino mus. Bet tai nutiko pasitinkant iš Europos čem-pionato grįžusią Lietuvos 20-mečių vaikinų rinktinę, o mūsų asmeniš-kai niekas taip ir nepasveikino. Bent jau aš to sveikinimo negirdė-jau. Mus pasveikino tik tie, kurie buvo šalia - jaunimo rinktinių direk-torius ir komandos vadovė, - kalbė-jo R.Kumpienė. - Manau, kad apie tai būtina kalbėti garsiau ir dažniau. Tai turi būti vieša. Man asmeniškai tos garbės nereikia. Mes, treneriai,

padarėme savo darbą. Bet tai būtų labai svarbu krepšinį žaidžiančioms mergaitėms. Juk mes į Lietuvą grį-žome tuo pat metu kaip ir 20-mečių vaikinų rinktinė, bet apie mus nie-kas nepasakė nė žodžio. Aišku, gal ir negalima lyginti Europos čempi-onų su jaunučių čempionato B divi-ziono nugalėtojomis, bet bent jau pasveikinti, pagerbti galima. Mer-gaitėms tai iš tiesų labai svarbu, jos turi žinoti, kad ne veltui žaidė Lie-tuvos rinktinėje, kad jos irgi yra kažkam įdomios“.

Pastarąjį kartą Lietuvos merginų komanda buvo džiugiai sutikta prieš ketverius metus, kai į Lietuvą par-vežė Europos jaunių čempionių tau-rę. Tąsyk Vilniaus oro uoste netrūko žurnalistų, dalyvavo ir tuometinis LKF vadovas Vladas Garastas, kiti sporto funkcionieriai. Gal pergalė B divizione paprasčiausiai yra per pras-ta? „Manau, kad visos pergalės yra svarbios. Juk mergaitės aukojo savo vasarą, atstovavo Lietuvai. Bent kruopelė dėmesio, viešumo, infor-macijos padėtų ne tik joms, bet ir kitoms mergaitėms. Pagaliau, tai pa-rodytų, kad Lietuvoje yra ne tik vy-rų, jaunių, jaunučių, bet ir merginų krepšinis. Tik tokiu būdu galima po-puliarinti merginų krepšinį“.

KūNo KuLTūros ir sPorTo DEPArTAMENTAs prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

„Sporto žmonių“ leidybą dalinai finansuoja Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas

paKiLimas. svarbiausią pergalę Lietuvos merginų krepšinio rinktinė iškovojo 2008 m., kai parvežė į Lietuvą Europos 18-mečių krepšinio čempionato nugalėtojų taurę

�

viLtis. Šviesiausios Lietuvos krepšinio viltys siejamos su Dalia Belickaite, šią vasarą tapusia Europos 16-mečių krepšinio čempionato B diviziono naudingiausia krepšininke

�

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Net ir patobulėjusios jaunosios krepšininkės gali tik svajoti apie savo pirmtakių pergalių pakartojimą

�

16-MEčių riNKTiNė

TurnyrasEuropos merginų jaunučių (iki 16 metų) B diviziono čempionatas

Data: liepos 12-22 d.

Vieta: Talinas (Estija)

užimta vieta - 1-a.

Vyr. trenerė - Ramunė Kumpienė

LyderėsDalia Belickaitė (vidutiniškai 17,3 taško per rungtynes ir 7 atkovoti kamuoliai), Laura Juškaitė (14,9 tšk. ir 12,4 atk. kam.), Agnė Černeckytė (14,1 tšk.).

rezultataii etapasLietuva - Danija 76:55, Lietuva - Izraelis 85:71.ii etapasLietuva - Ukraina 58:65, Lietuva - Portugalija 44:46, Lietuva - Suomija 62:71.KetvirtfinalisLietuva - Lenkija 71:68PusfinalisLietuva - Portugalija 65:48FinalasLietuva - Bulgarija 86:73.

Prizininkės1. LIETUVA, 2. Bulgarija, 3. Latvija

18-MEčių riNKTiNė

TurnyrasEuropos merginų jaunių (iki 18 metų) B diviziono čempionatas

Data: liepos 26-rugpjūčio 5 d.

Vieta: Strumica (Makedonija)

užimta vieta - 7-a

Vyr.trenerė - Diliara Velišajeva

LyderėsJustina Kraujūnaitė (13,8 tšk. ir 3,9 rez. perd.), Greta Tama-šauskaitė (9,8 tšk.), Ieva Kazlauskaitė (9,4 tšk.), Austėja Širšinaitytė (9 tšk.).

rezultataii etapasLietuva - Juodkalnija 76:60, Lietuva - Ukraina 64:59, Lietuva - Vokietija 55:70, Lietuva - Škotija 82:58.ii etapasLietuva - Baltarusija 45:77, Lietuva - Anglija 62:72,Dėl 5-8 vietųLietuva - Bulgarija 66:82, Lietuva - Vokieti-ja 72:66.

Prizininkės1. Baltarusija, 2. Anglija, 3. Portugalija

20-MEčių riNKTiNė

TurnyrasEuropos merginų jaunimo (iki 20 metų) čempionatas

Data: rugpjūčio 16-26 d.

Vieta: Debrecenas (Vengrija)

užimta vieta - 9-a

Vyr.treneris - Dalius Ubartas

LyderėsMonika Grigalauskytė (12,5 tšk. ir 10,6 atk. kam.), Santa Okockytė (12,4 tšk. ir 2,1 rez. perd.), Laura Svarytė (11,6 tšk. ir 9,1 atk. kam.), Kristė Druskytė (10,5 tšk.).

rezultataii etapasLietuva - Latvija 71:66, Lietuva - Ispanija 55:93, Lietuva - Baltarusija 66:72.ii etapasLietuva - Lenkija 50:53, Lietuva - Olandija 54:66, Lietuva - Švedija 50:73Dėl 9-12 vietųLietuva - Slovakija 57:54, Lietuva - Serbija 78:76.

Prizininkės

1. Ispanija, 2.Rusija, 3. Turkija.

statistiKa

10

cmykcmyk10

Ar pAtikėtumėte?j/b įdomybės

Įsivaizduokite, kad jūsų mobilusis telefonas niekada neišsikrauna, automobilininkai niekada neužsuka į degalines, o dirbtiniai organai veikia ilgiau už tikruosius. Kas yra amžinybė? Visatos egzistavimo laikas? Nejau neįmanoma sukurti perpetuum mobile?

Tai nepasiekiama bet kurio in-žinieriaus svajonė. Mechanikos filosofinis akmuo. Apsukrių suk-čių įrankis ir daugybės fantastinių kūrinių atributas.

Įmanoma tai, kas neįmanoma

Amžinasis judėjimas galimas. Bent jau jis neprieštarauja kvan-tinei mechanikai ir pirmajam Niu-tono dėsniui. Nelabai seniai Mi-nesotos universiteto mokslininkai kosmose aptiko „kažką didinga“ ­ tuščią erdvę, nusidriekusią maž-daug milijardą šviesmečių. Jei įsi-vaizduotume, kad joje neegzistuoja jokios tarpusavio sąveikos, tuomet ten sviestas akmuo judėtų tokiu pat greičiu tol, kol gyvuotų visata. Tai beveik amžinai.

Kai kalba krypsta į amžinąjį variklį, paprastai galvoje turime sistemą, kuri pagamina daugiau energijos, negu sunaudoja, todėl ją galima naudoti buitinėms rei-kmėms. Prieš išrandant garo ar elektros pavaras, vienintelis uni-versalus ir mobilus energijos šal-tinis buvo raumenys. Patys galin-giausi stacionarūs varikliai buvo vandens ir vėjo malūnai. Tai labai ribojo mechanikus.

Keturios klaidingos nuomonės

Pirmasis ir pats paprasčiausias amžinojo variklio variantas pagrįs-tas magiškais efektais ir gyvavo Herberto Džordžo Velso (Herbert George Wells) romanuose, Hanso Kristiano Anderseno (Hans Chris-tian Andersen) pasakose, fantastų kūriniuose.

Antros rūšies amžinasis variklis ­ „neįmanomas mechanizmas“ ­ veikia nepaisydamas gamtos dės-nių ir yra perdėm teorinis. Puikios tokios paradoksalios konstrukcijos pavyzdys ­ Nyderlandų dailininko Maurico Kornelio Ešero (Maurits Cornel Escher, 1898­1972) van-dens malūnas.

Trečiajai „subjektyviai“ am-žinojo variklio rūšiai priskirtinas agregatas, veikiantis taip ilgai, kad jo „amžinumui“ paneigti nepavyktų kelių žmonių gyvenimų. Energi-jos šaltinių vaidmenį čia paprastai atlieka kokie nors „amžini“ gam-tos reiškiniai. Tarkim, šveicariš-kas „Jaeger­LeCoultre“ laikrodis „Atmos“, kuris eina veikiamas paros oro temperatūros svyravimų. 1 laipsnio skirtumo pakanka, kad laikrodis veiktų dvi dienas. Teoriš-kai tokie laikrodžiai gali pergyventi ne vieną savininką, bet praktiškai įvairių „Atmos“ modelių garantinis laikas ­ 20­30 metų.

Naujojoje Zelandijoje yra 1864 metais sukonstruotas mechaninis laikrodis, kurio darbas priklauso nuo atmosferos slėgio ir paros temperatūrų svyravimų. Laikrodis veikia jau 143 metus. Šis ekspe-rimentas laikomas pačiu ilgiausiu pasaulyje, tačiau „subjektyvaus amžinojo variklio“ terminas čia netaikytinas. Laikrodis keliskart buvo sustabdytas prireikus jį iš-valyti, sutaisyti, taip pat tais labai

retais atvejais, kai vidutinė paros temperatūra ir slėgis buvo stabilūs. Pats seniausias veikiantis laikrodis pasaulyje yra Solsberio katedros Didžiojoje Britanijoje kurantai, gy-vuojantys maždaug nuo 1386 metų.

Dar viena rūšis, pretenduojanti į amžinojo variklio titulą ­ sąmo-ningai labai sudėtingais paversti mechanizmai, atliekantys kokią primityvią funkciją. 99 proc. atve-jų tokius „amžinuosius variklius“ sukūrė sukčiai. Itin sudėtinga kons-trukcija reikalinga tik tam, kad būtų nuslėptas realus ir primityvus ju-dėjimo šaltinis (paprastai ­ galinga spyruoklė, paslėpta tuščiavidurėje kokio nors krumpliaračio ašyje).

Įtartini tipai

Fizikai amžinuosius variklius klasifikuoja į du tipus.

Kiekviena mašina, gavusi ener-gijos, atlieka jai ekvivalentišką dar-bą ir (arba) gamina šilumą. Jei darbo ar šilumos daugiau negu energijos, tai pirmojo tipo amžinasis variklis ­ pats populiariausias tarp išradėjų.

Antrojo tipo variklis visiškai transformuoja aplinkos šilumą į darbą ignoruodamas termodinami-kos dėsnius. Šiandien vis daugiau kalbama, kad toks įrenginys būtų įmanomas, jei būtų perdirbama ne šiaip šiluma, o tamsioji energija ar tamsioji materija, iš kurios sudaryta didžioji dalis mūsų Visatos.

2006 metais airių kompanija „Steom“ paskelbė sukūrusi iš prin-cipo naują „nemokamos energijos“ variklį „Orbo“, kurio svarbiausias elementas ­ paprasti magnetai. Vieną pirmųjų egzempliorių žadėta pastatyti viename Kenijos kaimų ir pademonstruoti jį mokslininkų komisijai 2007 metų liepą. Tesėti pažadą sutrukdė „techninės prie-žastys“.

Amžinoji istorija

Pirmasis amžinasis variklis bu-vo sugalvotas beveik prieš devynis amžius. Indų matematikas ir astro-nomas Bhaskaras II pasiūlė prie ra-to pritvirtinti indus su gyvsidabriu, išlenktus taip, kad sukimosi metu jis tekėtų iš vieno talpyklos galo į kitą. Išradėjo nuomone, toks ratas suktųsi be paliovos. Jo bendramin-čiai arabų ir Europos šalyse surea-gavo labai rimtai. XIII a. prancūzų architektas Vilaras de Honekurtas (Villar de Honnecurdt) pasinaudojo ta pačia schema, pakeitęs gyvsida-brį plaktukėliais. Praktiškai toks ra-tas ras pusiausvyros tašką ir sustos nepadaręs net viso apsisukimo.

Genialusis Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci) irgi susidomėjo amžinojo variklio idėja. Jis sukūrė keletą brėžinių ir paskelbė, kad nė vienas toks aparatas neveiks. Jis kritikavo visus išradėjų bandymus sukurti eilinį „stebuklingąjį ratą“, tačiau mintis, kad amžinasis vari-klis neįmanomas iš principo, aksio-ma tapo tik po 200 metų, kai 1775 metais Paryžiaus mokslų akademija liovėsi priimti tokių įrenginių kū-rimo paraiškas. Tačiau Leonardo vandens malūno, kurį suka jo paties keliamas vanduo, paraišką vis dėlto paliko nepridėjusi nė vieno kritiško žodžio. Gal manė, kad toks variklis vandenyje įmanomas?

Filosofas, astrologas ir alche-mikas Markas Antonijus Zimara (Marc Antonio Zimara, 1460­1523), nieko nežinojęs apie L.da Vinčio vandens malūną, aprašė vėjo ma-lūną su milžiniškomis dumplėmis, kurias judėti vertė tas pats besisu-kantis vėjo malūnas.

1610 metais Nyderlandų išradė-jas Kornelijus Drebelas (Cornelius Drebbel) sukonstravo pirmąjį me-chaninį laikrodį, automatiškai užsi-

vedantį nuo atmosferos slėgio svy-ravimų. Auksinio gaublio pavidalo mašina, rodžiusi ne tik laiką, bet ir datas bei metų laikus, ano meto supratimu, buvo tikrų tikriausias „amžinasis variklis“. K.Drebelas apskritai buvo be galo talentingas: sukonstravo mikroskopą su dviem lęšiais, povandeninį laivą Anglijos laivynui, išrado viščiukų inkubato-rių su termostatu, automatiškai re-guliuojančiu temperatūrą, taip pat bandė sukurti oro kondicionierių.

Didieji kombinatoriai

XIX a. susidomėjimas amžinai-siais varikliais šiek tiek atlėgo ­ mokslas žengė pirmyn, o tokie įren-giniai vis dažniau tapdavo apgaulės įrankiais. Antai amerikietis Čarlzas Radheferis (Charles Radheffer) iš Filadelfijos už dolerį visiems norin-tiems rodydavo sudėtingą švytuo-klinę be perstojo judančią mašiną (tiesa, per grotų dengiamą langą). Vietos gyventojai papirko mechani-ką, kad šis parodytų „stebuklingojo“ variklio kopiją, bet su jame esančia slapta spyruokle.

Išvydęs savo kūrinio kopiją, pa-nikos apimtas Čarlzas spruko į Niu-jorką. Čia jį demaskavo žymus išra-dėjas Robertas Fultonas. Pastebėjęs, kad mašina veikia netolygiai, su pertrūkiais, jis rado diržinę pavarą, vedančią į gretimą kambarį, kuriame sėdėjo svertą sukantis žmogus.

Dar vienas amerikietis Džonas Kilis (Johnas Kiley, 1827­1898) pareiškė, kad energiją galima gau-ti iš eterio naudojant vibruojantį kamertoną. Nors buvo apkaltin-tas sukčiavimu ir net raganavimu, Dž.Kilis sugebėjo 27 metus mul-kinti investuotojus, kaulydamas iš jų pinigų pramoniniam variklio pavyzdžiui. Tik Dž.Kiliui pakliuvus po tramvajumi paaiškėjo, kad jo ma-ketai veikė varomi suspausto oro. Gudruolis sulaužė daug dėsnių, bet tik ne termodinamikos.

Penas geltonajai spaudai

XIX ir XX a. panašūs aparatai maitino savo „išradėjus“ ir geltoną-ją spaudą, tik terminus „kosminiai fluidai“ ir „visur prasiskverbiantis eteris“ pakeitė nauji ­ „šaltasis termobranduolinis“ ir „alternaty-vioji fizika“. Kartais tai baigdavosi net labai liūdnai. Pavyzdžiui, 1966 metais vengrų kilmės amerikietis Džozefas Papas (Joseph Papp), ku-ris pasiskelbė sukūręs reaktyvinį povandeninį laivą, nutarė išbandyti variklį, varomą inertinių dujų miši-nio. Deja, per sprogimą vienas žmo-gus žuvo, du buvo suluošinti.

Anaiptol ne visi eksperimentai baigdavosi liūdnai. Gana rimtas mokslininkas buvo Tomas Hen-ris Moris (Thomas Henry Morey, 1892­1974). Jis ne kartą visiems norintiems demonstravo prietai-są, „kaupiantį spindulių energiją iš vakuumo“ ir paverčiantį ją elektra. Mašina veikė kelias dienas, eks-pertai išnarstė skersai išilgai, bet niekas nesugebėjo rasti energijos šaltinio. Pramonininkai užsigeidė ją įsigyti. T.H.Moris atsisakė viliojan-čio pasiūlymo ir vienintelis darbinis egzempliorius buvo sunaikintas. Vėliau mokslininkas skundėsi, kad į jį kelis sykius buvo kėsintasi, jo šeimai grasinta, o laboratorija nuo-lat siaubiama.

Amžinasis variklis

EPA-

Elto

s nuo

tr.

cmyk

11

cmyk / 11

įdomūs fAktAij/b įvAirenybės

Naujųjų metų naktį skaičiuodami paskutines sekundes iki metų pradžios nesusimąstome, kad akimirka, kai laikrodis muša dvylika, ne visiems pranašauja metų virsmą.

Šiuo metu pasaulyje naudojama apie 40 kalendorių, sukurtų per kelis tūkstantmečius. Jais visais skirtingai matuojamas laikas. Šis faktas padeda suprasti, kad lai-kas ­ labai reliatyvi „aritmetika“, priklausanti nuo šalių kultūros, religijos vertybių, kitų įsitikinimų.

Krikščionių laikrodžiai

Kalendoriai sudaromi atsižvel-giant į Saulės arba Mėnulio ciklus ir religines šventes.

Saulės kalendorius, kurio pra-dininkais laikomi senovės romė-nai, yra plačiausiai naudojamas pasaulyje ­ juo vadovaujasi Euro-pos, Amerikos žemyno gyventojai. Kalendorių 46 m. pr. Kr. įvedė Ro-mos imperatorius Julijus Cezaris, šio garbei jis buvo pavadintas Juli-jaus kalendoriumi. Romėnai metus skaičiavo nuo pasaulio sukūrimo, o metų pradžia buvo laikomas ko-vas, skirtas karo dievui Marsui ­ jo garbei buvo pavadintas šis mėnuo (lot. kovas ­ Martius).

Tačiau Julijaus kalendorius bu-vo netikslus, todėl 1582 m. popie-žius Grigalius patvirtino kalendo-riaus reformą ir įvedė patikslintą Grigaliaus kalendorių.

Ne visos krikščioniškos šalys šį kalendorių pradėjo naudoti vie-nu metu. Lietuvos Didžioji Kuni-gaikštystė (LDK), Lenkija, Ispanija ir Portugalija kalendorių priėmė beveik iš karto, Prancūzija ­ taip pat gana greitai. Tačiau protestan-tiškosios šalys, tokios kaip Anglija, Grigaliaus kalendoriaus nepriėmė iki pat XVIII a., nes jį paskelbė kata-likų popiežius. Stačiatikių bažnyčios atstovai ėmė skaičiuoti laiką pagal Grigaliaus kalendorių vėliausiai, ta-čiau ir dabar jį naudoja lygiagrečiai su Julijaus kalendoriumi, ypač reli-ginėms šventėms.

Ne vienintelė metų pradžia

Nors nuo XVI a. pabaigos di-džioji krikščioniškoji pasaulio da-lis pradėjo gyventi vienodu laiku, metų pradžia tuo metu dar ateidavo kovo 1 dieną, kaip ir senovės ro-mėnų laikais. Naujuosius metus sausio 1­ąją katalikiškoje Europoje pradėta švęsti tik praėjus dar vie-nam šimtmečiui.

Tačiau net ir dabar, kai metus skaičiuojame nuo antrojo žiemos mėnesio pradžios, kai kurios sta-čiatikių šalys vis dar laikosi senojo kalendoriaus tradicijų. Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Makedonijoje, Juodkalnijoje bei Serbijoje Naujieji metai sutinkami ne tik sausio 1­ąją,

bet ir sausio 14 dieną ­ būtent ši die-na žymi metų pradžią pagal Julijaus, arba senojo stiliaus, kalendorių.

Įdomu tai, kad senojo Julijaus kalendoriaus paprotys gyvas ir protestantiškoje Šveicarijos daly-je. Naktį į sausio 14­ąją kai kurie šveicarai vis dar tradiciškai pa-sitinka Naujuosius metus. Tai ­ Šv.Silvestro diena.

Dvi Lietuvos - du kalendoriai

Daugiau nei 100 metų skirtin-gose Lietuvos dalyse galiojo abu kalendoriai ­ tiek senasis Julijaus, tiek naujasis Grigaliaus. Kaip pasa-koja Istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjas dr. Žilvytis Ša-knys, nors Grigaliaus kalendorius LDK buvo įvestas 1586 m., nuo 1800 m. carinės Rusijos valdomo-je Lietuvos dalyje vėl buvo grįžta prie Julijaus kalendoriaus, o Už-nemunėje liko galioti patikslintas Grigaliaus kalendorius.

„Tuo metu Kauno ir Aleksoto gy-ventojai juokaudavo, kad Aleksoto tiltas yra pats ilgiausias pasaulyje ­ norint juo pereiti iš vieno Nemuno

kranto į kitą prireikdavo net 13 die-nų. Mat Kaunas priklausė Rusijos imperijai, o Aleksotas iki 1807 m. ­ Prūsijos karalystei, todėl skirtin-gose upės pusėse galiojo skirtin-gi kalendoriai, tarp kurių buvo 13 dienų skirtumas“, ­ sakė Ž.Šaknys.

Visoje Lietuvoje Grigaliaus ka-lendorius vėl įsigaliojo tik mažiau nei prieš šimtmetį ­ 1915 m.

Laikas pagal Mėnulio ciklą

Islamo pasaulis, kuris gyvena pagal Mėnulio kalendorių, gruodžio 29 dieną nusileidus saulei pasitiks 1430­uosius ­ mat musulmonai metus skaičiuoja nuo 622 m., kai pranašas Mahometas ir jo sekėjai iš Mekos persikėlė į Mediną.

Žydai ir Tolimųjų Rytų kraštų gyventojai vadovaujasi mišriu Sau-lės ir Mėnulio kalendoriumi. Žy-dai metus skaičiuoja nuo pasaulio sukūrimo, todėl Grigaliaus kalen-dorius nuo hebrajų kalendoriaus skiriasi net 3760 metų.

Jie švenčia dvi dienas. Įkūrus Izraelio valstybę hebrajų kalendo-rius buvo pripažintas oficialia šalies

laiko skaičiavimo sistema, tačiau pamažu jis prarado savo reikšmę kasdieniame izraeliečių gyvenime.

Kinai švenčia ilgiausiai

Kinų kalendorius, taip pat suda-rytas remiantis Saulės ir Mėnulio ciklais. Kinų Naujieji metai, dar vadinami Pavasario švente, trunka net 15 dienų ­ švęsti pradedama per Mėnulio jaunatį ir baigiama pilnatimi. Kinų Naujieji metai yra svarbiausia metų šventė beveik ke-tvirtadaliui visų Žemės gyventojų.

Nors dabar šalis oficialiai gy-vena pagal Grigaliaus kalendorių, tradicinių kinų švenčių datos ir svarbiems gyvenimo įvykiams pa-lankios dienos nustatomos pagal senąjį tradicinį kinų kalendorių.

Parengta pagal užsienio spaudą

Pasaulio laikas matuojamas skirtingais kalendoriais

Kosminę energiją kaupusio įren-ginio paslaptį, kad ir kur ji slypėjo, išradėjas nusinešė į kapą.

Jo kolega Džozefas Njumanas (Joseph Neuman) noriai pardavi-nėja savo mašinas, kurios varomos baterijomis ir gamina daugiau elek-tros, negu gauna. Bet uždaro ciklo, kuris leistų atsikratyti baterijų, iš-radėjas kažkodėl nenori.

Riba tarp genialumo ir beprotybės

Kitas fizikas bulgaras Stefa-nas Marinovas (Stephan Marinov) pareiškė, kad Šveicarijoje jam te-ko lankytis krikščioniškos sek-tos „Meternita“ komunoje, kurios nariai, „įkvėpti iš aukščiau“, su-konstravo nesibaigiančios elektros energijos generatorių. Jis neva jau veikia daugelį metų, tenkindamas visos bendruomenės poreikius. Tačiau netrukus S.Marinovas ėmė ir nušoko nuo Graco universiteto bibliotekos laiptų.

Sąmokslo teorijų mėgėjai daž-nai prisimena Stenlį Majerį (Stan-ley Mayer), kuris buvo teisiamas už bandymus parduoti vandeniu varomą variklį. Jei tikėsime šiuo machinatoriumi, tam tikro dažnio silpni elektros impulsai suskaldo vandenį į vandenilį ir deguonį, šie vėliau naudojami vietoj benzino ga-rų. Iš šios aferos susikrovęs šiokį tokį turtą, Stenlis 1998 metais ne-tikėtai pasimirė sėdėdamas restora-ne. Išmanantys žmonės neabejoja, kad jį nunuodijo naftos magnatai ir vyriausybiniai agentai.

Niekas neamžina, bent varikliai. Taurūs senovės bepročiai projektuo-davo įrenginius, kurių veikimo prin-cipų patys nesuprato, ir įsiteigdavo, kad jų mašinos dirbs amžinai. Juos keitė apsukruoliai, demonstravę iš-radingumo stebuklus, tiksliau, kaip niekas kitas mokėję paslėpti realius savo variklių energijos šaltinius. Šiandien nepripažinti genijai sten-giasi būti „arčiau liaudies“ ir siūlo populiariausią šaltinį ­ begalinį elek-tros energijos kiekį. O kol jie tobu-lina savo generatorius, jūs už kelis dolerius galite nusipirkti jų tinkla-lapyje vaizdajuostę ir pasigrožėti jų sukurto veikiančio modelio darbu. Anksčiau tai kainavo pigiau ­ pama-tyti kur nors kluone besisukantį ratą buvo galima už kelis skatikus.

Auksarankių užsiėmimas

Nuoširdžiausi bandymai išrasti amžinąjį variklį sietini su žmonėmis, neturinčiais išsamių fizikos žinių, bet turinčiais auksines rankas ir ap-imtais kūrybinės karštligės. Įdomi detalė: maždaug trečdalis jų ­ pensi-ninkai. Didžioji dauguma jų projektų pagrįsta amžių senumo idėjomis, be-je, autoriai neapsiriboja vien „išradi-mu“. Genialios mintys juos aplanko kone kasdien, todėl revoliuciniai brėžiniai į patentų biurus plūsta ne vienetais, bet kilogramais.

Tam tikra prasme amžinasis variklis išties egzistuoja jo am-žinų paieškų pavidalu ir veikia uždaru ciklu: tai, dėl ko suklu-po viduramžių racionalizatoriai, šiandien vėl puikuojasi bandymų stenduose. Bet gal tai ir gerai, juk kartą būtent taip buvo išrastas garo siurblys, o Archimedas, prieš sušukdamas „Eureka!“, ketino tik išsimaudyti.

12

cmykcmyk12

miegasj/b poilsis

Trečdalį gyvenimo žmogus praleidžia miegodamas. Net norisi pasakyti „praleidžia tuščiai“. Bet laimė, yra ne taip; sapnai gali būti tokie pat informatyvūs, kaip ir būdravimas. Jie gali būti ir laiškas iš ateities, ir uždavinių sprendimo raktas, ir kokių nors buitinių situacijų atspindys, ir slopinamų troškimų išraiška.

Kas yra sapnas

Dauguma fiziologų mano, kad sapnas ­ tiesiog beprasmiškas vaizdų kratinys. Būdraujant sąmonė atren-ka įspūdžius ir suformuoja tikrovės vaizdą, o kai miegame, sąmonė tų įspūdžių nekontroliuoja, jie chaotiš-kai susipina ir gimsta keisti vaizdai. Mėginti aiškinti sapnus, mano šie mokslininkai, nėra prasmės.

Bet kodėl gamta neapsiribojo tik „lėtojo miego“ faze? Mes tiesiog „at-sijungtume“, leisdami raumenims pailsėti, organizmui šalinti medžiagų apykaitos šalutinius produktus, o sme-genims pailsėti nuo informacijos srau-to. Tačiau yra ir „greitojo miego“ fazė, kai sapnuojame ryškius, įvairiausio turinio sapnus. Galima drąsiai daryti prielaidą, kad smegenys yra savotiš-kas kompiuteris: visą dieną jis dirba, kaupia informaciją, sprendžia uždavi-nius, o miegant rūšiuoja gautus įspū-džius, dėlioja juos į stalčiukus, tvarko, išmeta tai, kas nereikalinga, apiben-drina panašius... Ir gali būti, kad tokio „duomenų sisteminimo“ pasekmė būna genialios minties švystelėjimai ­ juk būtent miegodamas Dž.Tartinis (G.Tartini) išgirdo savo „Velnio tre-les“, kurios jį išgarsino, F.A.Kekulė (F.A.Kekule) susapnavo benzeno žiedo formulę, S.T.Kolridžui (S.T.Coleridge) prisisapnavo vienas iš jo geriausių ei-lėraščių, o D.Mendelejevui ­ periodinė elementų lentelė.

Neišaiškintas sapnas - lyg neatplėštas laiškas

Senovėje buvo tikima, kad sap­nuose užkoduota svarbi informacija ne tik apie pasaulį, bet ir apie patį žmogų, ir kad šios žinios pirmiau-

sia susijusios su ateitimi. Sapnus dievai žmonėms siųsdavo būtent tokiu tikslu. Sapnus aiškindavo arba žyniai, arba profesionalūs sa-pnų aiškintojai. Ši tradicija gyvuoja ir šiandien. XX a. pradžioje susi-formavusi froidistinė psichologija teigia, kad per sapnus su mumis bendrauja pasąmonė.

Kadangi tiesiogiai bendrauti ne-gali, ji tai daro per simbolius. Viskas, kas mus jaudino visą dieną, visa, ką sau draudžiame, ką nustūmėme į pasąmonę, grįžta užšifruotu pavi-dalu, nes taip pasąmonė stengiasi perduoti mums informaciją. Sapnai ­ tai tam tikri užblokuoti išgyve-nimai, žmogui pranešami simbo-lių kalba. Šie troškimai paprastai nuodėmingi, todėl sapnuose tiek daug erotikos arba prievartos. Sa-pnai ­ tikras lobis psichoanalitikui, žmogaus psichika niekur taip neap-sinuogina kaip sapnuose. O Z.Froido

(S.Freud) mokinys Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung) manė, kad svarbu suprasti sapno tikslą, kad sapnai ­ kolektyvinės pasąmonės siunčiamos žinios, todėl juos reikia

ne tik įsiminti ir analizuoti, bet ir jais vadovautis. O tada jie gali būti labai naudingi.

Kaip užsisakyti pranašingą sapną

O ar galima susapnuoti sapną, kuriuo būtų galima vadovautis? Pranašingą sapną? Pageidautina tokį, kad jį būtų galima suprasti pačiam? Galima! Žmogus gali pasi-tikėti savo sapnais, jeigu sugebės juos teisingai interpretuoti.

Štai paprasčiausias ir prieina-miausias būdas. Įsivaizduokite, kad yra kažkas išmintingas ir visažinis. Norėdami sužinoti, kaip teisingai pasielgti, kad gautumėte didžiausios naudos, turite su juo pabendrauti. Todėl prieš guldamiesi atsisėskite patogiai, atsipalaiduokite ir pagal-vokite, kur tokia išmintinga būtybė gali gyventi.

Įsivaizduokite, kad einate miš-ku, išeinate iš jo ir matote kalną. Takelis veda į kalno viršūnę arba į kokią nors olą. Juo ir eikite. Kelio pabaigoje sutiksite Tą, Kuris Žino

Viską. Jis gali atrodyti kaip žilaplau-kis senolis arba geroji fėja, o gali būti koks nors gyvūnas, pasakiška būtybė arba šviesos debesis.

Čia svarbiausia ne pačiam sugal-voti, o leisti tai visa žinančiai daliai savarankiškai įgauti kokį nors pavi-dalą. Paklauskite jos, kaip jums gauti trokštamą daiktą, kaip pasielgti vieno-je ar kitoje situacijoje ir paprašykite duoti jums atsakymą sapne. Tiesa, čia yra vienas keblumas: jeigu ne-išsimiegate, jūsų šansai susapnuoti pranašišką sap ną ­ menki.

Miegas be problemų

Dažnai būna, kad gulėdami lovoje negalime pamiršti problemų, kurios nedavė ramybės visą dieną. Jos toliau sukasi galvoje, trukdydamos atsipa-laiduoti ir užmigti. Todėl vakare rei-kia atsipalaiduoti nuo visko, kas var-gino dieną. Būtų gerai apsieiti be te-levizoriaus ir kompiuterio arba bent jau prieš naktį pažiūrėti ne žinias ar kovinį filmą, o ką nors ramaus.

O dar geriau paskaityti knygą, kurios nebūtų gaila bet kada padėti į šalį, o ne tokią, nuo kurios neį-manoma atsiplėšti. Neretai reikalą apsunkina tai, kad kūnas, raumenys visiškai nepavargo ir ilsėtis nenori, o štai galva ­ sunki. Todėl neblogai prieš miegą truputį „pavarginti“ raumenis, pavyzdžiui, lėtu žingsniu pasivaikščioti gryname ore.

Norėdami nusiteikti būdravimo režimą pakeisti į miego, susikurkite pasirengimo miegui ritualą. Reng-damiesi gulti, visada atlikite tuos pačius veiksmus, kurių tikslas yra atsipalaidavimas. Šilta raminančio aromato vonia (levandos, pačiulis), didelis minkštas rankšluostis, mėgs-tama pižama, pienas su medumi, jauki naktinės lemputės šviesa ­ žodžiu, prisiminkite viską, kas jums suteikia ramybės ir poilsio pojūtį, ir įtraukite tai į vakarinį ritualą.

O štai idealios vakarienės prieš gerą miegą pavyzdys: natūralus jogurtas, džiovinti vaisiai, banano ir sojų pieno kokteilis. Šiuose pro-duktuose yra aminorūgšties tripto-fano, kuri būtina miegui, ir magnio bei kalcio, kurie padeda sumažinti emocinę ir fizinę įtampą.

Beje, jeigu sunku užmigti, ge-riau atsisakyti kavos po pie tų, nes kofeino poveikis pasireiškia po 3­6 valandų. Tai yra, išgėrę kavos penk-tą valandą popiet, naktį galime ne-užmigti. Gultis ir keltis reikia tuo pačiu metu, net savaitgaliais.

Norėdami greičiau užmigti, atsi-gulkite ant nugaros, išsitieskite, at-palaiduokite visą kūną. Užsimerkite ir neatsimerkdami užverskite akis aukštyn. Tai normali akių padėtis miegant. Tokioje padėtyje žmogus užmiega greitai, lengvai ir giliai.

Parengė Milda kunSkaitĖ

Kaip susapnuoti pranašišką sapną

Senovėje buvo tikima, kad sapnuose užkoduota svarbi informacija ne tik apie pasaulį, bet ir apie patį žmogų

EPA-Eltos nuotr.

SUTAUPYKITE

15% NUoLAIDA

NAUJAS PARTNERIS – VIEŠBUTIS „CoMfoRT HoTEL LT”Su „SEB Laisvalaikio“ kortele – 15% nuolaida apgyvendinimui nuo standartinių kainų.Mindaugo g. 27, Vilnius. Tel. (8 5) 250 5111, www.comforthotel.lt

cmyk

13

cmyk / 13

Meškeriojimo sėkmė priklauso nuo galimybės pasiekti tašką, iš kurio patogiausia užmesti masalą taip, kad jis pakliūtų į žuvies akiratį, o iš valties tai padaryti visada daug parankiau nei nuo kranto..

viktoras aRMaLiS

Greitas reagavimas

Daugelis plaukiojimo priemo-nių ­ nuo tradicinių mūsų krašte medinių valčių iki pripučiamų val-čių ­ lėtaeigės, o jų greitį padidinti be triukšmingo variklio neįma-noma. Tiesa, šiandien ne vienas meškeriotojas naudoja elektrinius variklius, tačiau jie turi didelį trū-kumą ­ reikia valtyje gabenti didelį ir labai masyvų akumuliatorių, o joje vietos ir taip stinga. Tuo tar-pu daugelyje kraštų meškeriotojai jau seniai naudoja mobilumą užti-krinančias plaukiojimo priemones, kurioms nereikia variklių. Daug kas šiandien valtis nuomoja iš vietos gyventojų ar kaimo turizmo so-dybose, tačiau ši alternatyva turi esminį trūkumą ­ esi priklausomas nuo to, kas ją nuomoja, o nuomos laikas dažniausiai būna ribotas. Todėl šiame fone absoliučiai eko-logiška ir tyli greitojo reagavimo plaukiojimo priemonė ­ kanoja ar kajakas. Mes tokias plaukiojimo priemones vadiname baidarėmis, nors jų tipų yra ne vienas ir kie-kvienas turi savo pavadinimą. Pra-ėjusį savaitgalį vandens turizmo entuziastai Vilniuje surengė sezono uždarymą, kurio metu Nerimi nuo Valakupių pliažo iki Vingio parko leidosi apie pusantro šimto mobilių plaukiojimo priemonių, tad galima buvo pamatyti tikriausiai vos ne visus jų tipus, tačiau tarp jų nepasi-taikė nė vienos, kuri būtų pritaikyta ne tik plaukimui, bet ir meškeriotojų reikmėms. Kuo skiriasi kelioninis kajakas nuo tinkamo meškerioti?

Panašumai ir skirtumai

Visas mobilias plaukiojimo prie-mones nesudėtinga transportuoti ­ užmetei kajaką ant stogo bagažinės kaip burlentę ir gali leistis į kelionę, nes jis sveria vidutiniškai 25 kg. Di-delis pranašumas, kad kanoją arba kajaką gali nuleisti ant vandens bet kurioje vietoje ­ nereikia nei elin-go su keltuvu, nei prieplaukos, nei lėkšto kranto, kad būtų įmanoma įvažiuoti į vandenį su priekaba, ku-ri reikalinga kateriui ar motorinei valčiai gabenti. Šiuolaikinės bai-darės gaminamos iš plastikų arba polietileno, todėl jų priežiūra ­ mi-nimali, nes medžiagos, iš kurių jos pagamintos, atsparios temperatūros svyravimams, korozijai, UV spindu-liams. Visa tai skatina į tokias plau-kiojimo priemones pažvelgti anaip-tol ne turisto, kuriam svarbu tik tai, kad plaukiojimo priemonė tiktų leistis upe pasroviui ir gabentų kiek galima daugiau bagažo, o meškerio-tojo akimis. Mūsų žinios apie kaja-

kus gerokai pasenusios: pirmiausia manoma, kad tokias plaukiojimo priemones valdyti gana sudėtinga, reikia treniruotis, kad galėtum išlai-kyti lygsvarą ir ne apsiversti, tačiau naujoviški kajakai gaminami pagal katamarano principą ir yra tokie stabilūs, kad juose, reikalui esant, galima stovėti. Klasikinis tokios plaukiojimo priemonės pavyzdys ­ kanadietiškas trijų su puse metro kajakas „Santiago“, tinkantis plauk-

ti per slenksčius ir nesibaidantis palyginti žvalios bangos ir pasižy-mintis stebėtinu eiklumu. Irklinė valtis nė iš tolo negali lygintis su kajaku greičiu ­ nuplaukti juo kelis kilometrus ketvirčio valandos rei-kalas. Toks laivas tinka tiek leistis upe, tiek meškerioti ežere. Meške-riojančiam plūdine meškere kajakas parankus tuo, kad juo galima pralįsti menkiausia protaka melduose, nu-plaukti iš ežero į ežerą visai siauru

upeliu ir pasiekti tokias vieteles, apie kurias valčių savininkai nė pasvajoti negali. Be to, kajakas turi dar vieną pranašumą, kurį pažymi kajaką meškeriojimui vandenyno priekrantėje naudojantis ekspertas Robertas Langfordas. Jo teigimu, kajakas užtikrina visišką autonomiją ir sukonstruotas taip, kad idealiai tiktų meškerioti vienam.

Meškeriojimo ypatumai

Dauguma kajakų ir kanojų, kurias vilniečiai galėjo pamatyti praėjusį savaitgalį, priklauso kla-sikiniam tipui, vadinam „sit­in“. Tai verpstės ar žirnio ankšties formos baidarė uždaru korpusu, kurio viduryje ­ ovalo formos an-ga. Pro ją į vidų įkišamos kojos, o plaukiama sėdint ant dugno. Tokia sėdėsena riboja judesių laisvę, kai reikia užmesti masalą ar iškelti in-karą. Minusas, kad iš tokio kajako sunkiau išlipti. Todėl meškerioto-jui tinkamesnis kitas kajako tipas, vadinamas „sit­on­top“. Jo korpu-sas ­ tuščiaviduris ir suklijuotas iš dviejų štampuotų dalių: apatinė ­ katamarano tipo dugnas, viršuti-nė ­ denis su integruota sėdyne ir bagažo skyriais. Toks kajakas labai stabilus ir retai virsta. Jame daug vietos įvairiems daiktams ir įrangai, o kad jis būtų pritaikytas meškerio-tojų reik mėms, į kajako korpusą turi būti integruoti du meškerykočių laikikliai ­ vienas priešais meš-keriotoją, o du atsarginiams meš-kerykočiams už nugaros. Meške-riojant iš kajako rekomenduojama nenaudoti meškerykočių, ilgesnių nei 2,70 m, kad jie neišsišautų už kajako korpuso, o dar geriau nau-doti teleskopinius meškerykočius, kurie neišskleisti puikiausiai pri-taps prie kajako gabaritų. Tokiame kajake, kuriame meškeriotojas sėdi kaip balne hermetiškas skyrelis masalams, bagažinė ir absoliučiai sandarus „termosas“ su užsuka-mu dangteliu dokumentams, mo-biliajam, fotoaparatui ar filmavimo kamerai. Kad būtų patogu irkluoti

ir sėdėti, įrengiamas anatomiškas atlošas, o kad meškeriotojas plauk-damas galėtų tvirčiau įsispirti ­ reguliuojamo ilgio atramos ko-joms. Kajake pakankamai vietos šaltkrepšiui, kad per kaitrą būtų kur laikyti laimikį. Meškeriojant irklas įtvirtinamas ant kajako šo-no specialiame laikiklyje. Kajaku plaukiantis meškeriotojas turi vil-kėti gelbėjimosi liemenę, o vėsiu oru ­ neperšlampama apranga. Meškeriojimas iš kajako skiriasi nuo meškeriojimo iš tradicinės valties ar katerio, nes, gaudant žuvį iš kajako, būtina atsižvelgti į valo charakteristikas. Paprastai, jei valo atsparumas apkrovoms viršija 10 kg, masalui mirtinai įsisegus į kerplėšą po vandeniu, sėdint ka-jake bus nelengva nutraukti valą. Dabar kajakus naudoja spiningi-ninkai, muselininkai, o taip iš jų meškeriojama jūroje.

mobilumasj/b žūklė

Kajakas užtikrina veikimo laisvęŽūklės prognozė50 proc. teisybėsgeriausias laikas žūklei pagal kibimo kalendorių š.m.

rugsėjo 9 d.7.30-11.00, 17.00-18.30 val.

rugsėjo 15 d.8.00-10.30, 13.00-14.30, 17.30- 19.00 val.

Vyniok ant ūsospecialus laikiklis

Jei leisitės meškerioti kaja-ku, nepamirškite, kad būtinas į korpusą integruotas pagrindinis meškerykočio laikiklis, skirtas patikimai įtvirtinti spiningą ar meškerę, kai reikia keisti masalą, išmesti inkarėlį ar manevruoti. Jei jūsų kajake tokio įtaiso nėra, jį galima įsigyti specialiose par-duotuvėse ir pritvirtinti reikia-moje vietoje.

Viktoro Armalio nuotr.

n tokia maratone dalyvavusi kanoja pritaikyta irkluoti dviese, be to, ji ne tokia stabili ant vandens kaip kajakas

n Baidarėje, kurioje sėdima ant dugno, gerokai apribota plaukiko judesių laisvė

n Pripučiamas kajakas prastai plaukia prieš vėją ir yra nemanevringas

n Hermetiškame konteineryje laikomi dokumentai, mobilusis telefonas, fotoaparatas

14

cmykcmyk14

gAlvosūkiAij/b žAidimAi

kryŽiaŽodis

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

Vertikaliai: Gyvenimas. Materija. esame. komoda. Uranas. edita. Boratas. Domino. Pina. Salonas. rėmimas. runa. Satinas. Janas. la. kukutis. raitas. Mamutas. kaimai. ta. Seminaras. kaulas. ai. ikonos. turtas. Sin. Banginis. Gerdas. Bato. kentas. turim. Baltas. kokas. litas. Simas. Monos. Geras. lu. Gan. Vokas. Mot. arvydas. Sala. Benefisas. Stomatitas.

Horizontaliai: Bagažas. epulis. Vedina. Gesina. MiG. nata. Miki. Dima. kanon. Me. Sumani. Sakuros. Batutas. Blogos. kolitas. kaina. Moronis. Geltonas. amanas. tentas. totas. kurtas. VS. edas. kardas. Vyt. oras. rautas. Godo. ailas. Sekam. Judėjimas. kirasa. aromatas. tomas. aminai. Bukas. Si. Senimas. Saras. Mat. anas. taitis. lola. Ąsos. Mainom. Butas.

PažyMėtUoSe lanGeliUoSe: komentarai.

PRAėJUSIoS SAVAITėSatsakyMai

Filmo „Miegančių drugelių tvirtovė“ dVd laimėjo:• Laurutis Petras (Šiauliai)• Navickienė Aldona

(Zarasai)

PRAėJUSIoS SAVAITėS prizo laiMėtojai

Dėl prizo prašome skambinti tel. 238-70-31, 238-70-32

iki rugsėjo 11 d. 17 val.

ŠacHMatai

Nr.1 S.Dolmatovas - V.Čechovas, 1981 m. Baltieji pradeda ir laimi.

Nr.2 S.Vorema - H.Luikas, 1962 m. Baltieji pradeda ir laimi.

Nr.3 R.Rečio etiudas, 1925 m. Baltieji pradeda ir laimi.

PRAėJUSIoS SAVAITėS atsakyMai

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

3

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

2

a b c d e f g h

8

7

6

5

4

3

2

1

1

1 padėtis 1.Rf7+Kh8 2.Re8 1:0.

2 padėtis 1.Vd4 1:0 ( 1...Vd4 2.cd4).

3 padėtis 1.g4+ Kg5 (1...Kg4 2.Kg6 c5 3.h4) 2.Kg7 c5 3.h4+ Kg4 (3...Kh4 4.Kf6) 4.Kg6 =.

Šachmatų mėgėjams proto mankštą rengia tarptautinis meistras, Lietuvos šachmatų čempionas Algirdas BANDZA.

Skaitytojas, teisingai išsprendęs kryžiažodį, gaus dovanų Skirmanto leono karalevičiaus istorinę knygą apie krepšinį „XX a. lietuvos krepšinio legenda“

spręskite kryžiažodį ir laimėkite:

Kryžiažodžio atsakymą siųskite žinute numeriu iki rugsėjo 13 d. Žinutės kaina - 1 Lt.

1390sms

PaVyzDyS: RE KR Atsakymas Vardas Pavardė Miestas (RE KR VANDENIS VARDENIS PAVARDENIS VILNIUS).

cmyk

15

cmyk / 15

kakuro

gAlvosūkiAij/b žAidimAi

iŠbrauk sudoku

(RUGSėJo 10 - 16 D.)Horoskopas

avinas artimiau-siomis dienomis ne-galės skųstis, kad jam

trūksta idėjų, susijusių su darbu ir visomis kitomis gyvenimo sri-timis. Paimkite iniciatyvą į savo rankas, tai leis kitą savaitę susti-printi dalykinius ir asmeninius ryšius, sutvarkyti visus reikalus.

jAuČiAi turi būti itin mandagūs ir ko-rektiški aplinkinių at-

žvilgiu, neverta brautis į jų vidi-nį pasaulį. Veikite žingsnis po žingsnio, stenkitės pažaboti sa-vo temperamentą. Kita vertus, ateinanti savaitė jums žada sta-bilią padėtį ir finansinę gerovę.

dvyniŲ laukia lai-kotarpis, palankus nutrūkusiems ry-

šiams atnaujinti. Maksimaliai iš-naudokite ateinančias dienas - numatykite svarbius susitikimus ir derybas, jie tikrai bus sėkmin-gi. Savaitės pabaigoje galite gauti pinigų. Dalį jų skirkite sa-vo buičiai gerinti.

vėžiAi gali tikėtis naujų įplaukų. Gali-mas daiktas, kad šis

uždarbis ateityje taps nuolatine šeimos biudžeto parama. Profe-sinės veiklos srityje galimi pa-lankūs pokyčiai - tikriausiai būsi-te paaukštinti arba susipažinsite su įtakingais žmonėmis.

liūtAi atsikratys smulkių pastarojo meto problemų naš-

tos ir bus pasirengę spręsti nau-jus uždavinius. Jūsų kūrybinės idėjos maloniai nustebins bičiu-lius ir verslo partnerius, tik reikia laiku apie jas papasakoti.

mergelės už-megs perspektyvių dalykinių ryšių. Nauji

pažįstami padės palypėti karje-ros laiptais arba užsidirbti daug pinigų. Svarbiausia - tiksliai su-formuluokite uždavinius ir nu-matykite būdus jiems išspręsti.

svArstyklės kitą savaitę atskleis visus savo gabumus.

Aplinkiniai tai pastebės. Jums atsivers naujos profesinės gali-mybės. Tik pasistenkite daug neplepėti ir nepasakokite ki-tiems apie savo planus. Kita ver-tus, neprisiimkite didesnių pro-fesinių įsipareigojimų.

skorpionai ki-tą savaitę praleis la-bai sėkmingai ir pro-

duktyviai. Ypač gerai klosis pro-fesiniai reikalai. Vyresnybė dera-mai įvertins jūsų nuopelnus. Tik nenusiminkite, jeigu kas nors bus ne taip, kaip jūs norėtumė-te. Tausokite nervus ir nusira-minkite, jūs rasite uždavinių sprendimą.

Šauliai turi už-baigti pradėtus dar-bus, tada pajusite

palengvėjimą ir galėsite ramia sąžine pagalvoti apie atostogas. Laikotarpis palankus karjerai, todėl akivaizdu, kad prieš poilsį būsite paskirti į aukštesnį postą.

ožiArAgiAms kitą savaitę seksis dirbti darbus, reika-

laujančius iniciatyvos, kūrybinio požiūrio ir ryžto. Palankus me-tas teigiamiems likimo poky-čiams. Pirmoje savaitės pusėje pagaliau sulauksite pinigų. Bet neatskleiskite savo finansinių planų tiems, kuriais nepasitikite.

vAndeniŲ laukia sėkmė visur kur. Bet prireiks neeilinių di-

plomatinių sugebėjimų, kad bū-tų įgyvendinti planai. Taktiškai bendraukite su bendradarbiais ir verslo partneriais, nes niekada negali žinoti, ko iš jų galima ti-kėtis. Finansinė gerovė jums ga-rantuota.

žuvys ateinančio-mis dienomis neturė-tų stengtis aprėpti

tai, kas neaprėpiama. Jūs nieko nepasieksite, bet galite prarasti tai, ką jau turite. Verčiau atlikite vieną darbą, bet gerai. Venkite skubotų sprendimų.

Eidami nuo vienos raidės prie kitos (tik ne įstrižai), išbraukite pateiktus žodžius. Atsakymas - žodis iš neišbrauktų raidžių.

Pateiktų skaičių kombinacijos išbraukiamos įvairiomis kryptimis ( ), o atsakymas - likusių neišbrauktų skaitmenų suma.

mergelė

n Etnomuzikologė Loreta SUNGAILIENĖ(1977 m. rugsėjo 10 d.)

n Poetė Dalia SAUKAITYTĖ(1950 m. rugsėjo 10 d.)

n Kompozitorius Bronius KUTAVIČIUS(1932 m. rugsėjo 13 d.)

pagalbinės SKAIČIų SUMų REIKŠMėS3=1+2 17=8+9 10=1+2+3+4 16=1+2+3+4+64=1+3 6=1+2+3 11=1+2+3+516=7+9 7=1+2+4 15=1+2+3+4+5

PRAėJUSIoS SAVAITėS atsakyMai

7 5 16 4

9 2 11 3 7

7 5 84 3 7 6

7 4 17 8 5

6 3

5 3 9 64 1 3 6 2 8 7 5

36 2 8

3 1 8 44 1 3 5 6 2

4 9 2 66 8 1 2 5 77 6 1 8

Parengė : „Galvosūkių klubas”

Parengė žurnalo „oho“ redakcija

PRAėJUSIoS SAVAITėS atsakyMai

1 4 9 6 7 5 3 2 83 6 2 8 9 1 7 4 55 7 8 4 3 2 1 9 69 5 4 1 8 3 6 7 22 1 6 7 5 4 8 3 98 3 7 9 2 6 4 5 14 2 5 3 6 8 9 1 76 9 3 5 1 7 2 8 47 8 1 2 4 9 5 6 3

4 1 6 9 8 3 5 2 72 5 7 1 6 4 8 9 33 8 9 7 2 5 6 1 46 9 8 5 4 2 7 3 17 3 2 8 1 9 4 5 65 4 1 6 3 7 9 8 21 2 5 4 9 6 3 7 89 6 3 2 7 8 1 4 58 7 4 3 5 1 2 6 9

PRAėJUSIoS SAVAITėS atsakyMai

12 K I O S K A S

16

cmykcmyk16

„Kulinarija - tokia pat jausminga kūrybos sritis kaip ir didžioji dalis menų, - neabejoja poetė Indrė Valantinaitė (28). - Kartais ragaudama išskirtinį arba mano artimųjų paruoštą patiekalą patiriu malonumą, kurį galėčiau prilyginti tam, kurį jaučiu klausydamasi gero koncerto, besimėgaudama filmu...“ Beje, besirengdama kelionei į svečią šalį, mergina maisto kultūra domisi ne mažiau nei šventyklomis.

Deimantė ZaiLSkaitĖ

I.Valantinaitė ne iš tų autorių, kurios nesustodamos „kepa“ poe­zijos knygeles, ypač šiuo laiko-tarpiu, kai minia kažkur vis sku-ba, neatsigrįždama lekia. „Poezijai nereikia daug laiko, jai reikia kuo įvairesnių ir turtingesnių patirčių. Na, o kada ir ar kada nors apskri-tai jos apsirengs eilėmis, sunku ir nuspėti. Tiesa, tikrai nesu pro-duktyvi autorė, o ypač dabar, kai didžiąją dalį laiko skiriu laidai apie kultūrą internetinėje televizijoje. Pati esu įsiliejusi į tą nuolat sku-bančiųjų minią, tačiau šis lėkimas irgi turi žavesio. Mėgaujuosi juo. Tiesiog dabar toks etapas. O jeigu jau ateina kokia mintis, ją užsira-šau mobiliajame, ant delno, vidury gatvės, nakties ar spaudos konfe-rencijos. Įkvėpimo nesuplanuosi, nenusipirksi ir nenuspėsi. Tuo jis ir žavus“, ­ sako Indrė.

Tuo tarpu maisto ruošai irgi reikia įkvėpimo. Paskutiniu metu Indrė gamina iš receptų knygos „7 ingredientai“. „Tai labai gražiai, estetiškai išleistas konceptualus receptų rinkinys. Pritariu min-

čiai, kad maistas turi būti gražus. Pirmiausia juk ragaujame akimis. Prisipažinsiu, kad labiau mėgstu ragauti negu ruošti. Tikrai didelė šventė, kada mane savo kulinari-niais šedevrais palepina draugai. O šiaip labiausiai mėgstu kepti pyra-gus, kai lyja, garsiai klausydamasi muzikos“, ­ pasakoja I.Valantinaitė.

Indrė nemėgsta ruošti sudė-

tingų, įmantrių patiekalų, nes tam paprasčiausiai neužtenka kantry-bės, todėl dažniausiai gamina vi-sokius saldumynus arba įvairias salotas ir makaronus. Nepamena, ką gamino pirmą kartą. Mokyklos laikais nuolat virdavosi makaro-nus su sūriu. Būdavo, tik grįžta ir iškart puola tuos makaronus virti. Ir taip kokius triskart per savaitę.

O kokiu prieskoniu Indrei kvepia vaikystė? „Pamenu, mama kepdavo vaflius tokioje senoje senoje vafli-nėje. Arba močiutės blyneliai. Taigi turbūt vanilės, saldėsių kvapai man asocijuojasi su vaikyste. Vis dėlto tiksliausiai vaikystės prisiminimus atgaivinantis kvapas ­ Palangoje kepamų vafliukų. O šiaip nemėgstu balandėlių. Įtariu, kad tai gali būti

susiję su viena kiemo istorija. Smė-lio dėžėje gaminau būtent balan-dėlius ­ į trauklapius įvyniodavau smėlio. Atėjo vyresnės mergiotės ir sako: „Tu ką, brakonierė?“ Ir taip keistai man tas žodis skambėjo, nors net nesupratau, ką jis reiš-kia, bet grįžusi paprašiau mamos daugiau nebevirti balandėlių“, ­ juokiasi mergina.

maisTasj/b saviTarna

Įkvėpimo nesuplanuosi, nenusipirksi, nenuspėsi

VarŠkės pyragas su MigdolaisJums ReIKės:

• 500 g riebesnės varškės,

• 200 g sviesto (prieš tai jį įdėti į šaldiklį maždaug pusvalandžiui),

• 2 stiklinių miltų,

• 1/5 stiklinės cukraus,

• 2 kiaušinių,

• saujos migdolų,

• 1 desertinio šaukštelio kepimo miltelių.

n Pirmas žingsnis. Sutarkuokite sviestą.

n Antras žingsnis. ant viršaus suberkite miltus, ketvirtadalį stiklinės cukraus, kepimo miltelių.

n Trečias žingsnis. viską rankomis sumaišykite, kol tešla taps lyg trupinėliai.

n Poetė indrė valantinaitė kepa pyragus

n Penktas žingsnis. Į silikoninę formą suberkite pusę tešlos ir tolygiai paskirstykite. Sudėkite visą varškės masę ir ant viršaus likusią tešlą.

n Šeštas žingsnis. kepkite iki 220 C įkaitintoje orkaitėje 35-40 minučių. Galite patiekti su ledais ar grietinėle ir papuoškite mėtų lapais.

Sauliaus Venckaus nuotr.

n Ketvirtas žingsnis. kitame inde sumai šykite varškę, įmuškite kiaušinius, suberkite likusį cukrų ir smulkintus migdolus.