1

5 paskaita. 4 tema Gimnastika ir sportas XIX a

Sporto raida Lietuvoje

SAULIUS KAVALIAUSKASLKKA sporto vadybos, ekonomikos ir sociologijos

katedraPaskaitos yra interneto svetainėje

http://www.lkka.lt/ irhttp://www.sportofeja.com/ arba

s.kavaliauskas@lkka.lt

2

GIMNASTIKOS SISTEMOS IR SĄJŪDŽIAI XIX a.

• Kaip jau buvo minėta, Vokietijoje, kaip nei viename iš Europos kraštų, švietimo idėjos buvo pradėtos įgyvendinti praktiškai. Dessau Filantropino, Pestaloci (Pestalozzi) mokyklos gretimoje Šveicarijoje tapo pavyzdžiu kaip reikia organizuoti visų visuomenės sluoksnių švietimą. Herbart'o, Diesterweg'o, Harnišo, Švarco, pedagoginės idėjos, nors ir konfrontavo tarpusavyje, bet kaip tik jų ir eksperimentinių mokyklų pagrindu susiformavo prūsiškasis švietimo modelis, kuris pasižymėjo nuoseklumu sistemingumu ir tarnavimu galingos tautinės valstybės idėjai. Jame jaunimo fiziniam ugdymui skiriamas jei ne prioritetinis - tai tikrai labai svarbus vaidmuo.

3

Vokiškoji gimnastika• Dessau Filantropine susiformavęs gimnastikos mokymo ir fizinio (darbinio) lavinimo

modelis labai greitai paplito visoje Vokietijoje, o kiek vėliau ir kaimyninėse šalys, visų pirma Skandinavijos kraštuose ir Austrijos - Vengrijos imperijoje.

• Švenfentalyje (Schvenfenthal) Filantropino idejų tesėjo vadovaujamame K. Zalcmano (Salzman) nuo 1785 iki 1839 metų dirbo Guts Musas (J. K. Guts Muths). Jo pagrindinis pedagoginis veikalas “Gymnastik für die Jugend, Enhadent eine praktische Anweisun zu Leibesünngen”, buvo išleistas 1793 metais. Jame Guts Muts'as atidžiai išanalizavo vokiečių ir kitų tautų patirtį, sukauptą nuo Antikos laikų. Anot Guts Muts'o, Kaip tik graikų gimnastika ir buvo ta pagrindinė grandis, davusį pradžią fizinio ugdymo sampratai ir "nepelnytai užmiršta". Guts Muts'as savo gimnastiką grindžia graikiška penkiakove: bėgimu, šuoliais, disko ir ieties metimu bei imtynėmis. Šiuolaikinės gimnastikos tėvas (taip galima pavadinti Guts Muts'ą) ne tik aprašė šios gimnastikos formas, bet pateikė varžymosi taisykles, pasirengimo ir treniruočių metodikas, bet ir sportinių įrengimų bei inventoriaus matmenis. Kaip tik Guts Muts'as į kūno kultūros įrenginių terminologiją grąžino graikų kilmės žodį stadionas, kuriuo jis įvardijo visą gimnastikos aikštelių ir bėgimo takų kompleksą.

• http://en.wikipedia.org/wiki/History_of_swimming

4

Militaristinis vokiškosios gimnastikos pobūdis

• Nuo XVIII amžiaus švietėjų Guts Muts'ą skiria tai, kad jis nors ir priskyrė fizinį darbą prie fizinio ugdymo, tačiau teigė, kad darbas nėra tinkam kūno lavinimo priemonė.

• XIX amžius - revoliucijų ir karų amžius. Kaip tik su Guts Muts'o vardu siejamas kūno kultūros posistemės militarizavimas. Guts Muts'as manė, kad fizinio ugdymo pratybos būtų artimos savo forma karinio parengimo pratyboms. Gimnastikos mokytojai, kuriais dažniausiai buvo atsargos karininkai, ne tik palaikydavo drausmę ir tvarką, bet taip pat komandų pagalba mokydavo naujų judesių, lavindavo fizines ir dvasines mokinių savybes, dozuodavo krūvį.

• Anot Guts Muts'o karinė drausmė palaikydavo mokinių discipliną, mokė juos judesių ir tarpusavio veiksmų koordinacijos, o be to, pratybų metu buvo naudojami imitacinės ar tikros kovos elementai. Nors Gut Muts'as labai vertino senąjį Vokiečių riterių kovos meną, bet dėl jo didelio pavojaus mokinių sveikatai, neįtraukė fechtavimo ir jojimo i savo fizinio ugdymo sistemą. Jis paliko tik riterių bendro fizinio rengimo metodus, praplėsdamas juos voltižavimo pratimais. Taip pat Guts Muts'as sukūrė specialius gimnastikos prietaisus: buomą, kartelę (šuoliams į aukštį), o taip pat dar labiau suprastino arklio imitaciją, ant kurios jau buvo galima atlikti ne tik pusiausvyros pratimus, bet taip pat atlikti įvairius mostus, prisitraukimus ir atsispaudimus ant rankų.

5

Guts Muts‘o erudicija• Pagal Guts Muts'ą judrieji žaidimai geriausiai tiko mokinių

laisvalaikiui. Stebina vokiečių pedagogo erudicija - jis aprašė ne tik vokiečių tautinius judriuosius žaidimus, bet taip pat italų Džijuoko(Gijuko), anglų beisbolo (base balle), kriketo ir golfo žaidimus, rusų žiemos žaidimus, iliustruodamas juos piešiniais, taisyklėmis o taip pat žaidimų aikštelių ir įrankių matmenimis. Iš viso buvo aprašyta 105 žaidimai, iš jų 63 su kamuoliu. Guts Muts'as visus žaidimus suskirstė į 6 grupes pagal pedagoginį poveikį mokiniams: ugdančius suvokimą ir supratimą, dėmesį, atmintį, protinius sugebėjimus ir skonį.

6

Olimpinių žaidynių atgaivinimo idėja

• Grįžtant prie tuometinės darbinio ugdymo sampratos, kaip fizinio ugdymo dalies būtina pažymėti, kad darbinis ugdymas buvo suprantamas kaip rankų sugebėjimų lavinimas tokiuose darbuose kaip staliaus, šaltkalvio, sodininko ir pynėjo darbai, kurie tais laikais turėjo gan aukštą socialinį statusą." šis siekimas atspindėjo ne profesijos mokymą šiandienine prasme, bet ugdymo uždavinį auklėti darbu" (Kun,158).

• Daugelis kūno kultūros istorikų (Kun, Olivova, Ulmann) kaip tik Guts Muts'ui priskiria atgaivinti Elinų šventes, visų pirma olimpines žaidynes. Tačiau tik beveik po 100 metų šias idėjas įgyvendino prancūzas P. De Cubertin.

7

Fit’o idėjos• Kitas Filantropų ratelio narys Fitas (H. U. A. Vieth), garsus

Getingeno universiteto fechtavimo mokytojas, išleido Fizinių pratimų enciklopediją. Paveiktas prancūzų enciklopedistų darbų, Fitas dviejuose tomuose atliko istorinę kūno kultūros ir fizinio ugdymo metodikų analizę. Jis apibrėžė fizinių pratimų sąvoką, išskirdamas iš jos fizinį darbą, "kuris savyje turi kitą tikslą, nei kūno tobulinimas (Vieth, 3psl.).

• Remdamasis savo fizinių pratimų apibrėžimu "jėgos panaudojimas nukreiptas kūno tobulinimui (ten pat), Fitas prie jų priskiria riterių kovos menus (šokį, fechtavimą, jojimą ir voltižavimą) bei gimnastikos pratimus: imtynes, bėgimą, šuolius, metimus, ekvilibristiką ir plaukimą.

8

Fit’o idėjos• Paveiktas prancūzų gydytojų darbų, Fitas

teoriškai bando pagrįsti fizinių pratimų teigiamą įtaką jauno žmogaus sveikatai, akcentuodamas principą "sveikame kūne - sveika siela". Be to Fitas kaip tikras lyginamosios edukologijos atstovas lygina kūno kultūros padėtį įvairių tipų mokyklose: universitetuose, filantropų ir aristokratų mokyklose, atskleisdamas kiekvienos iš jų privalumus ir trūkumus.

9

Jahn’o idėjos• Kita vokiškosios gimnastikos kryptis - karinė gimnastika, kurios ypač

audringa plėtotė 1810-1822 metais siejama su Jano (Friedrch Liudwug Jahn 1778-1847) vardu. Istorikas ir filosofas visą laiką domėjosi didžiausių karinių mūšių pralaimėjimo priežastis, padarė išvadas, kad mūšyje svarbiausia geras karių fizinis ir kovinis bei tikslus ir vieningas komandų vykdymas. Laikmetis labai greitai pareikalavo iš karšto vokiečių patrioto įgyvendinti šias idėjas praktiškai, nes po 1807 metų Tilžės taikos sutarties Prūsija buvo pasmerkta naujam karui su Napaleonu. 1810-1811 metais Janas su kitu gimnastikos entuziastu Frizenu atviroje aikštelėje Berlyne pradėjo viešus gimnastikos mokymus. Remdamasis Guts Muts'o gimnastikos sistema, Janas mokė miesto jaunuolius elgtis su šaltaisiais ir šaunamaisiais ginklais, žygiuoti, atlikti rikiuotės pratimus, voltižuoti, fechtuotis. 1812 Janas vasaros stovyklos metu vadovavo masiniams gimnastų pasirodymams, kurie tuoj pat įgijo savo pavadinimą - tournen (dabartine prasme gimnastika).

• http://en.wikipedia.org/wiki/Turnverein

10

Jahn’o idėjos• 1813 metais Leipcigo kautynės pats Janas vadovavo dviem

tūkstančiams gimnastų parengtų pagal jo sistemą. Po laimėto karo, Janas nenutraukė savo veiklos ir 1816 metais kartu su Eizelenu (Eiselen) išleido knygą Vokiečių gimnastika (Die Deutsche Turnkunst). Šioje knygoje gimnastikos mokyme padaryta keletas svarbių pakeitimų. Janas ir Eizelenas jau nebeįtraukia fechtavimo, jojimo, šokių, čiuožimo ir plaukimo į gimnastikos mokymą, visą dėmesį sukoncentruodami į gimnastikos pratimų mokymą, papildydami juos rikiuotės pratimais bei šaudymu iš įvairių ginklų. Drausmei tokių gimnastikos mokymo metu buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Niekas negalėjo išeiti iš gimnastikos aikštelės nepasibaigus pratyboms, pertraukų metu mokiniai valgė vienodą maistą (duoną, druską ir vandenį tikrąją to žodžio prasme). Mokiniai buvo aprengti vienodais lininiais drabužiais ir privalėjo kreiptis viens į kitą "Tu" (Die Deutsche Turnkunst, 168 psl.).

11

Jahn’o idėjos

• Jano ir Eizeleno gimnastika turėjo jau kitus tikslus nei Guts Muts'o ir Fito gimnastika. Tai buvo karinių pratimų kolektyvinė gimnastika, vienijanti įvairius visuomenės sluoksnius, ugdanti patriotinius jausmus. Pirmą kartą kūno kultūros posistemė įgijo tokį vienakryptį militaristinį pobūdį, kuris buvo labai sėkmingai įgyvendinamas.

12

Gimnastika – mokymo disciplina

• Jan'o idėjas valstybės mastu įgyvendinti pradėjo 1817 metais įkurta Prūsijos kultūros ir švietimo ministerija, parengusi švietimo reformos projektą, kuriame viena iš kūno kultūros formų - gimnastika - pirmą kartą buvo numatyta kaip savarankiška privaloma mokymo disciplina.

13

Jan’o gimnastikos pasekėjai• Tačiau gausių Jan'o gimnastikos pasekėjų fanatizmas

padarė tikrą meškos paslaugą visam gimnastiniam judėjimui. Konservatyvūs valdžios sluoksniai išsigando nuolat besiplečiančios gerai organizuotos ir apmokytos jėgos, kurią vis labiau darėsi sunkiau suvaldyti. Aktyviausi gimnastų būriai (burschenshaftai) kėlė tiek anarchistinius, tiek imperinius lozungus, todėl 1819 metais Prūsijos valdžia uždraudė ne tik suaugusių žmonių gimnastikos mokymą lauke, bet ir gimnastikos mokymą mokyklose, o patį Jan'ą uždarė į kalėjimą, kur jis buvo išlaikytas iki 1825 metų.

14

Jan; idėjų plėtra• Nors Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas IV tik

1842 metais atšaukė draudimą dėl gimnastikos mokymo, tačiau per porą dešimtmečių gimnastika buvo įtin stipriai plėtojama kaimyniniuose kraštuose. Jan'o darbus tęsė ne tik kolega Eisselen'as, bet ir šveicaras Adolf'as Špicas (Spiess), kurie papildė filantropų mokymo modelį tuo, kad įvedė mankštą pamokos pradžioje, o taip pat suformavo pakankamai racionalų mokymo modelį, kad kūno kultūros specialistai jį pavadino fizinio lavinimo sistema dėl universalių ir gerai suderintų ugdymo tikslų ir priemonių.

15

Skandinaviška gimnastika

• Skandinavijos šalyse neparastai greitai plito Švietimo epochos idėjos. J.K. Guts Muts'o knyga Gymnastik for Jugend 1799 metais buvo išversta į danų kalbą, o nuo 1801 metų pradėta jos mokyti pirmoje Liaudies mokykloje. 1808 metais Danijai pradėjus kariauti Napaleono pusėje gimnastikos mokytojams patikėtas kariškių fizinis parengimas.

16

Lingo gimnastika• Švedas P. H. Linga'as ( Per Henrich Ling 1776-1839) gimnastikos mokėsį pas žymų

Jan'o mokinį Nachtagal'į, o fechtavimo pas prancūzų fechtavimo mokytojus. 1813 metais jis pradėjo savo pedagoginę karjerą,, kurį truko iki pat gyvenimo pabaigos. Iš pradžių jis dirbo dėstytoju Karlsbergo Karališkojoje Karo Akademijoje, o po kiek laiko pradėjo vadovauti centriniam gimnastikos institutui. Pagal Švietimo epochos tradicijas Lingas, sekdamas savo tėvynainiu Linėjumi, bei vokiečių gimnastikos įkūrėjais Guts Muts'u, Jan'u ir šveicarų pedagogu Pestaloci’u, bei remdamasis Lundo universitete įgytomis anatomijos ir fiziologijos, žiniomis, parengė gimnastikos pratimų klasifikavimo sistemą. P.H Ling'as manė, kad gimnastikos pratimus būtina taikyti, siekiant užtikrinti normalų organizmo funkcionavimą, palaikant taisyklingą laikyseną, proporcingą kūno formavimą. Švedų gimnastikos pradininkas suskirstė gimnastiką į 4 rūšis: pedagoginę, karinę, meninę ir gydomąją, tačiau tik 2 rūšių - pedagoginės ir karinės - pratimus aprašė. Taip pat Ling'as susistematizavo specialius gimnastikos prietaisus. http://en.wikipedia.org/wiki/Pehr_Henrik_Ling

17

Lingo gimnastika

• Taip pat, kai kurie kūno kultūros istorikai (R. Thomas, l. Kun) teigia, kad P. Lingas vyresnysis buvo susipažinęs su viduramžių Kinijos kūno kultūros viena iš pačių racionaliausių formų - u-šu.

• Pačiame Stokholme XIX a. pabaigoje buvo atidarytas institutas, rengiantis gimnastikos specialistus visai Europai ir Amerikai.

18

Švediškos gimnastikos plėtra• Įvesdamas švedišką sienelę, buomą, švedišką trampliną , tėvo darbus

tęsė Ling'o sūnus Hjalmar'as, kuris be to fiziologiškai pagrindė ėjimą. bėgimą, šuolius kaip ugdymo ir mokymo priemones, Hjalmar'as Lingas pasiekė, kad tuometinėmis anatomijos ir fiziologijos žiniomis pagrįsta ir prie pedagoginių metodų pritaikyta gimnastika buvo palaipsniui įtraukiama į mokymo planus įvairių tipų mokyklose Švedijoje. Hjalmar'as Ling'as taip pat pateikė gimnastikos pamokos organizavimo 3 dalių plano schemą, kuri iš esmės liko nepakitusi iki pat XX amžiaus antros pusės ir naudojami dabar. Gimnastikos pamokos struktūrą sudarė ": a) parengiamieji pratimai skirti apšilimui; b) pagrindiniai pratimai skirti rankų, kojų, nugaros raumenų lavinimui, kybojimai, o taip pat pratimai pusiausvyros pojūčiui lavinti; c) kvėpavimo ir atstatomieji pratimai" ( Thomas, p.16).

• Švedų ir vokiečių gimnastikos mokyklų idėjos sparčiai plito visoje Europoje.

19

Švediškos gimnastikos plėtra• Kiekvienoje šalyje buvo renkamasi kokia nors

viena gimnastikos sistema arba jos buvo papildomos toje šalyje susiformavusiais fizinio ugdymo metodais. Taip Šveicarijoje, iš Vokietijos dėl neigiamo valdžios požiūrio į gimnastikos mokymą, emigravęs Jan'o bendražygis Špicas ( Spiess) kūrybiškai sujungė vokiškos gimnastikos mokymą su Pestaloci gimnastikos mokymu elementarinėse (pradinėse) mokyklose.

20

Gimnastikos plėtra pasaulyje• Į Amerikos žemyną emigrantų (daugiausia skandinavų ir

vokiečių) atvežtas gimnastikos mokymas per palyginus trumpą laiką buvo įvestas į mokymo programas kai kuriose valstijose bei tapo viena iš pagrindinių Amerikos Valstijų karių fizinio rengimo priemonių.

• Tačiau ypač paradoksaliai atrodo tas faktas, kad po gimnastikos draudimo atšaukimo 1842 metais, Prūsijos Imperatorius Vilhelmas IV paskubėjo vėl įvesti privalomą gimnastikos mokymą visose mokyklos ir pasiuntė geriausius gimnastikos specialistus pasimokyti į Daniją ir Švediją skandinaviškos gimnastikos mokymo metodikų.

21

Gimnastikos plėtra pasaulyje• Berlyno karininkų fizinio rengimo instituto

direktorius H. Rotštainas kritikavo savo nacionalinę gimnastikos sistemą ir net karininkų rengimui siūlė taikyti švedišką gimnastikos sistemą. Jis pareikalavo nuimti visose gimnastikos salėse skersinius ir lygiagretes, tuo sukeldamas Vokiečių gimnastikos šalininkų protestus iki tokio lygio, kad "lygiagrečių klausimas" (Barrenstreit) buvo svarstomas net Prūsijos parlamente.

22

Gimnastikos plėtra pasaulyje

• Be abejo žiūrint iš šių dienų pozicijų keistai atrodo tokio pobūdžio konfliktai, tačiau nereikia pamiršti, kad gimnastų sąjūdžiai buvo tampriai susiję su nacionaliniais ir nacionalistiniais judėjimais ir tokios organizacijos tapdavo galinga, gerai fiziškai pasiruošusia socialine jėga, pajėgia ginti savo interesus net ginklo pagalba.

23

Sakalų gimnastika• Štai Čekijoje Tyršo organizuota "Sakalų" gimnastika

žadino Austro-Vengrijos imperijos slavų tautų savimonę. Joje Tyršas panaudojo daug Špico gimnastikos elementų, papildydamas juos boksu, fechtavimu ir net važiavimu dviračiu. (Olivova,199p.). Nors "Sakalų” gimnastika buvo organizuota kaip čekų tautos fizinio ugdymo priemonė, tačiau per labai trumpą laiką ji paplito Tarp Rytų Europos slaviškų tautų. Nuo 1882 metų organizuojamuose Sakalų sąskrydžiuose dalyvavo Lenkijos, Rusijos, Bulgarijos, Serbijos atstovai, o šios varžybos buvo vadinamos Olimpiadomis.

24

Gimnastikų įvairovė• Kita vertus vokiška gimnastikos mokykla kaip tik ir

praturtino pasaulinę kūno kultūros plėtra savo kolektyviškumu, o švediška - savo tvirtu moksliniu pagrindimu bei atskirų raumenų grupių fizinių ypatybių (daugiausiai lankstumo ir jėgos) ugdymu.

• Jau pačioje XIX a. pabaigoje daugelyje šalių šios sistemos susiliejo ir mokomasis dalykas pradėtas vadinti bendru pavadinimu - gimnastika.

25

Prancūziška gimnastika• Prancūzijoje gimnastikos mokymą propagavo F. Amoros

(1769-1848) (Don Francsisco Amoros y Ondeno). Persikėlęs iš Madrido. kur kurį laiką vadovavo Pestaloci institutui, F. Amoros tapo pripažintu gimnastikos mokytoju Paryžiuje, o nuo 1820 metų jam patikėta kontroliuoti karines mokymo įstaigas bei vadovauti Civilinei ir Karinei gimnazijai. 1830 metais F. Amoros išleido gimnastikos vadovėlį Manuel d'education physique, gymnastque et morale. Šiame vadovėlyje jis pateikė savitą gimnastikos mokymo sampratą, F. Amoros į gimnastikos mokymą įtraukė bendruosius pratimus, voltižavimą, plaukimą, o taip pat ir anglišką boksą.

26

Prancūziška gimnastika• Prancūzijos gimnastikos ir kūno kultūros sąjūdžiams

F. Amoros yra nusipelnęs dar ir tuo, kad 1852 įkūrė Žuanvilio (Joinville) gimnastikos mokyklą. Ši mokykla, vėliau tapusi viena iš stipriausiu kūno kultūros institutu Prancūzijoje, turėjo taip pat ir militarinį pobūdį.

• Jo mokiniai E. Paz, A. Trilhac, tęsdami mokytojo darbus, 1873 metais įkūrė pirmąja visuomeninę kūno kultūros organizaciją - prancūzų gimnastų draugijų asociaciją, kuri 1892 metais jungė 89 draugijas.

27

Prancūziška gimnastika• Be abejo, tokią sparčią gimnastikos plėtra šioje šalyje

lėmė revanšo dėl pralaimėto 1870-1871 karo siekiai. Todėl nenuostabu, kad panašiu laiku įkurta prancūzų šaudymo draugijų asociacija skelbė savo tikslu kartu su gimnastikos pratyboms paruošti jaunus žmones ateities karams.

• Tačiau greta militarinės, “vokiškosios” gimnastikos linijos iki pat XX amžiaus vidurio plėtojosi ir racionalistinė “Lingų” gimnastikos liniją.

28

Sportinis sąjūdis XIX a. ir jo įtaka kūno kultūros posistemės formavimuisi

• Džentelmenų sporto plėtotė XIX amžiuje• Nuo pat savo atsiradimo pradžios sportas buvo aukštuomenės

sluoksnių laisvalaikio leidimo būdas, kurio nepripažino (ar bent skeptiškai vertino) kiti visuomenės sluoksniai. Kitaip ir negalėjo būti, nes nei besiformuojantis miesto proletariato sluoksnis, nei valstiečiai neturėjo laisvo laiko skirto kasdieninėms pramogoms. Antra vertus elitiniai sluoksniai ne vienodai vertino sportą. Toje pačioje Anglijoje sportas buvo laikomas keistuolių, siekiančių įvairiausiais būdais įrodyti savo pranašumą prieš kitus, užsiėmimas. Tačiau XIX a. socialiniai judėjimai ir švietimo idėjos padarė perversmą sporto kaip socialinio reiškinio srityje.

29

Džentelmenų sporto plėtotė XIX amžiuje

• Vis gilėjantys visuomenės diferenciacijos ir integracijos procesai pradėjo reikštis ir laisvalaikio ir pramogų srityse. Jau nuo XVIII a. pabaigos jauni anglų snobai pradeda burtis į klubus. Tai nebuvo visiškai naujas reiškinys socialinių organizacijų istorijoje, nes varžybos visą laiką pasižymėjo integruojančia, o tuo pačiu ir diferencijuojančia jėga, tačiau klubai buvo ypatinga organizacijų forma, kurios paskirtis nebuvo kokių nors rezultatų siekimas (tai atsiskleidžia žymiai vėliau apie XX a pradžią), bet nukreiptas patiriant malonumą dėl pačios veiklos ir išskirtinės savo padėties, lyginant su kitais visuomenės nariais.

• Šis visuomenės susisluoksniavimas atsispindėjo Anglijos švietimo sistemą, kurią tuo metu sudarė mokyklos priklausiančios tiek savivaldybėms, tiek elito sluoksniams tiek religinėms bendruomenėms.. Todėl įvairios sporto šakos nevienodai sparčiai plito skirtingų tipų mokyklose. Liaudies mokyklose populiariausias moksleivių laisvalaikio žaidimas buvo futbolas, kai būsimieji džentelmenai elitinėse mokyklose XIX amžiaus pradžioje daugiausiai žaidė kriketą ir irklavo.

30

Anglijos sporto reforma• Anglija buvo pirmoji šalis, kurioje 1860 metų švietimo reformoje buvo

numatytas specialus laikas, skirtas moksleivių laisvalaikiui bei tam reikalui įrengiamos žaidimų aikštelės. Kiek anksčiau pasirodė pirmieji teoriniai darbai ir praktiniai bandymai pakeisti mokymo procesą, ugdant naujos epochos žmogų. Ch Kingsley (1810-1875) manė, kad jaunuoliai būtų mokomi ne tik pasaulietinių ir dvasinių mokslų, bet taip pat ugdytų savo fizines ypatybes, kitaip tariant būtų ´tikras jaunasis krikščionis - atletas´.Toks posūkis kūno kultūros teorijoje, matyt, buvo neatsitiktinis. Senoji krikščioniškoji asketiška kūno ugdymo samprata reikalavo modernizacijos ir kaip tik Anglijoje, labiausiai išsivysčiusioje to meto šalyje, ji buvo pasukta beveik1 80°. Vestmisterio abatijos kanauninkas teigė: ´Jaunoji karta varžybinėje kovoje po truputį užsigrūdins ir pasiruoš didelei gyvenimo arenai´ ir ´...bendru mokyklos bažnyčios, internato ir sporto aikštelės poveikiu galima išauklėti kryptingą ir nuoseklią kartą´. (Kun,167).

31

Kingsley ir Arnold’o įtaka sporto reformai

• Kingsley teorinių samprotavimų teisingumą patvirtino T. Arnold'o (1795-1842) pedagoginė veikla. 1827 metais pradėjęs vadovauti Regby miesto koledžui jis susidūrė su problemomis, būdingomis visoms tuometinėms Anglijos mokykloms. Savo dienoraštyje T. Arnold'as rašė:´Koledžai, kuriuose ugdoma rytojaus karta, užkrėsti amoraliniu užkratu. Čia galima atrasti:1)visų rūšių nusikaltimus ir girtavimą, 2) sistemingą melą, 3) vyresniųjų mokinių tironija jaunesniųjų atžvilgiu, 4) nedrausmingumą ir mokinių neklusnumą, 5) mokyklos taisyklių laužimą, 6) visuotinį tingėjimą ir darbo vengimą, 7) organizuotą solidarumą laužant discipliną... Šį vaizdą dar būtina papildyti dar ir tuo, kad moksleiviai -užkietėję kortuotojai.'‘

• http://en.wikipedia.org/wiki/Thomas_Arnold

32

Arnold’o įtaka sporto reformai• Rugby koledžas buvo įsirengęs puikiais žaidimo aikšteles, tačiau jose

šeimininkavo vyresniųjų klasių moksleiviai, įvesdami stipresniųjų teisę. T. Arnold'as nesiėmė draudimų, bet, priešingai tuos pačius žaidimus, kuriuos buvo pamėgę koledžo mokiniai, pavertė ugdymo priemone, Tai jam pavyko, sistemingai organizuojant, pagal sutartas taisykles mokinių varžybas. (Tai nebuvo didelė naujiena, nes Itono ir Harrow mokyklų mokiniai jau varžėsi nuo 1805 metų žaisdami kriketą, o kiek vėliau irkluodami. Iš šių mokyklų šios sporto šakos pateko į universitetus. Kaip tik šios sporto šakos mėgėjai studentai susibūrę į klubus davė pradžią studentiškam sportui, kuris sudaro ypatingą mūsų nagrinėjamos posistemės dalį).

• T. Arnold'as turėdamas ilgametę pedagogo patirtį privačioje mokykloje įsitikino, kad įprastinės mokinių fizinio lavinimo formos (daugiausiai vokiškos ir švediškos gimnastikos pratimai) labai neefektyvios, nes mokiniai paprasčiausiai jų nemėgsta, todėl savajame koledže jis apsiribojo kriketo ir futbolo žaidimu. Pastarasis žaidimas XIX amžiaus pradžioje ir toliau liko stichiškas ir pakankamai agresyvus liaudies žaidimas, kuris dėl taisyklių nebuvimo dažnai baigdavosi dalyvių ir žiūrovų peštynėmis.

33

Arnold’o įtaka sporto reformai

• Pritardamas Kingsley , T. Arnold'as teigė, kad ´Fiziniai judesiai ir emocijos kylantys žaidimo metu gali padėti moksleiviams pozityviai ugdytis sporto aikštelėse, jei prie to prisidės teigiamas bažnyčios, mokyklos ir internato poveikis´. Būdamas talentingas pedagogas T. Arnold'as varžybas organizuoti patikėdavo tiems vyresniųjų klasių moksleiviams, kurie turėdavo didžiausia autoritetą moksleivių tarpe ir būdavo pasiekę geresnių rezultatų varžybose.

• Per 14 metų, kai T.Arnold'as dirbo Rugby koledžas išgarsėjo ne tik puikiomis fizinio ugdymo pratybomis, bet ir varžybų organizavimu, tapdamas pavyzdžiu kitoms mokykloms. Per tą laiką buvo pradėtos organizuoti plaukimo, fechtavimo, turizmo, imtynių ir net alpinizmo varžybos.

34

The Boat Race• The tradition was started in 1829 by Charles Merivale, a student at

St John's College, Cambridge, and his schoolfriend Charles Wordsworth who was at Oxford. Cambridge challenged Oxford to a race at Henley-on-Thames. The second race occurred in 1836, with the venue moved to be from Westminster to Putney. Over the next couple of years, there was disagreement over where the race should be held, with Oxford preferring Henley and Cambridge preferring London. Cambridge therefore raced Leander Club in 1837 and 1838. Following the formation of the Oxford University Boat Club, racing between the two universities resumed and the tradition continues to the present day, with the loser challenging the winner to a re-match annually.

• The race is governed by a Joint Understanding between Oxford and Cambridge University Boat Clubs.[3]

• http://www.academia.lt/index.php/pageid/749/articlepage/0/articleid/80

35

Sporto sferos plėtra• Sporto sfera plėtėsi neįtikėtinu greičiu. Šį plėtimą spartino

1840 metais atšaukta viešų žaidimų (buvo turima galvoje futbolas) draudimas. Futbolas diferencijavosi į regbį ir tikrąjį futbolą (soccer) kurie iki pat šių dienų lieka populiariausiomis moksleivių sporto šakomis Jungtinėje Karalystėje.

• JAV taip pat plito įvairios angliškojo futbolo versijos, bei vienos iš angliškojo “meta” versijų pagrindu buvo pradėtas žaisti beisbolas. XIX a. pabaigoje talentingas Springfieldo kūno kultūros dėstytojas J. Neismitas sukūrė specialų žaidimą moksleiviams - krepšinį, o T. Morganas - tinklinį.

• http://en.wikipedia.org/wiki/James_Naismith • http://en.wikipedia.org/wiki/Volleyball#History_of_the_game

36

Sporto kritika• Ne viskas taip sklandžiai klostėsi, nes žaidybinis

sportas mokyklose turėjo visą eilę trūkumų (nedozuojamas fizinis krūvis, nevaldomos emocijos, peštynės ir pnš.) kuriuos tuoj pat pastebėjo negailestingi gimnastikos ir racionalios kūno kultūros šalininkai - rusas Lesgaft’as, vengras dirbęs Prancūzijoje G. Demeni, danas F. Sadolin’as, švedas E. Falk’as.

• Iš dalies dėl tokia kritika buvo paremta pačiame sporte prasidėjusiu skilimu į profesionalų ir mėgėjų sportą, kurį ypač išryškino olimpinis sąjūdis ir nuo 1996 atnaujintos olimpinės žaidynės.

37

Sporto kritika• Olimpinio sąjūdžio sąsajos su kūno kultūra labai

įvairiapusės ir daugiaplanės.• Pjero de Kuberteno (P. De Coubertin) šalininkai 1880

įkūrę nacionalinę fizinio lavinimo lygą, greitu laiku susidūrė su konkuruojančia organizacija, kuriai vadovavo monarchistas Bulanger .

• Pastarųjų sukurta fizinio lavinimo ir karinio pasirengimo organizacijų asociacija siekė užkirsti kelią “svetimiems angliškiesiems sportams” ir mokykloje per kūno kultūros pamokas įvesti karinę tvarką.

38

5 paskaita Sporto socialinė reikšmė – Lietuvos sporto istorinės raidos iki 1991 03 11 vertinimo aspektai

39

SPORTO PLĖTRA LIETUVOJE

• Lietuvos švietimo sistemos plėtotei didelę įtaką padarė kaimyninių kraštų švietimo modeliai ir didžiųjų kaimynų (Rusijos, Vokietijos, Lenkijos iš dalies Latvijos) politika Lietuvos atžvilgiu. (tiek bendroji politika – tiek sporto politika). Taip atsitiko dėl krašto geopolitinės padėties ir istorinio atsilikimo, kurį sukėlė ilgalaikės okupacijos.

• Be abejo, kūno kultūros ir sporto posistemę formavo tautinė kūno ugdymo patirtis, kuri iki nacionalinės švietimo sistemos susiformavimo buvo perduodama iš kartos į kartą bendruomenių viduje.

40

SPORTO PLĖTRA LIETUVOJE –Žaidimų reikšmė

• Tautinę kūno kultūrą sudarė apeiginėse šventėse žaidžiami žaidimai, vaikų ir paauglių bendruomenių žaidimai, profesinės (raitelių, miško kirtėjų) varžybos.(J. Kudirka, 1993, V. Steponavičius, 1957, 1996 ) Senosios pagoniškos šventės buvo susijusios su žemdirbystės sezonų kaita ir turėjo daug apeiginių šokių ir žaidimų elementų. Baltiškajai civilizacijai susidūrus su krikščionybe dėl kategoriškų draudimų daugelis pagoniškųjų sakralinių kūno kultūros elementų buvo pamiršta. Be abejo tokį tarpgeneracinį kultūrinės patirties perdavimo pertrūkį lėmė ir tai, kad daugelis kūno kultūros formų gyvuoja tik tada, kai bendruomenės jas nuolat aktualizuoja edukacinių procesų metu. Jų negalima fiksuoti taip kaip kitos kultūrinės patirties - rašto pagalba, nes aprašytas žaidimas neturi tokios išliekamosios vertės kaip sužaistas žaidimas.(J. Huizinga, 1939 )

41

SPORTO PLĖTRA LIETUVOJE –Žaidimų reikšmė

• Antra vertus, Lietuvoje, dėl jau minėto kultūrinio atsilikimo, kai kurios achajinės socialinės struktūros išliko iki pat XX-o amžiaus vidurio ir stipriai veikė švietimo sistemos, o tuo pačiu ir kūno kultūros posistemės joje formavimąsi. Viena iš tokių institucijų (sociologine prasme) - piemenavimas. Piemenavimo įtaka kūno kultūrai skleidėsi per natūralų žaidybinių įgūdžių perdavimą uždarame (nuo suaugusių) vaikų ir paauglių rate. J. Kudirka (1993) remdamasis savo kraštotyrinių tyrimų medžiaga, teigia, kad "Azartiškiausi žaidėjai būdavo piemenys, ypač naktigoniai - jie žaisdavo dažna proga, vos tik keletas susiburia į krūvą".

42

Žaidimai paauglystėje• Dėl specifinės paskaitos paskirties senoji baltų kūno kultūra čia giliau

neanalizuojama, tačiau ši tema turėtų būti labai įdomi kūno kultūros istorikams, etnografams, nes ir dabar gyvena daug vyresnės kartos žmonių, kurie perėmė didžiąją dalį sukauptos patirties fizinio ugdymo srityje kaip tik piemenaudami. Šioje patirtyje liko užfiksuoti liaudies pedagogikos principai ir metodai. Ypač į akis krinta santykinė piemenavimo nepriklausomybė nuo šeimos, mokyklos, suaugusių bendruomenių, todėl atlikta istorinė ir sociologinė analizė leistų geriau suvokti vaikų ir paauglių socialinių vaidmenų institucializacijos ir socialinių sąveikų modelių formavimosi procesus šiuolaikinėje visuomenėje.

• Apskritai, galima daryti prielaidą, kad kūno kultūros formos (ypač žaidimai) formuojasi ir yra įtvirtinami paauglių subkultūrose. Tačiau būtina pabrėžti, kad Lietuvos švietimo sistema labai mažai perėmė šios patirties, apsiribodama judriųjų žaidimų (kurių daugelis yra visai nelietuviški) ir aranžuotų folklorinių šokių mokymu pradinėse klasėse.

43

Šviečiamosios epochos idėjos• Riterių ugdymo idėjos į Lietuvą sklido kartu su prievartiniu

krikščionybės skleidimu, kuri pradėjo Kryžiuočių ir Kalavijuočių riterių ordinai o švietimo sistemoje krikščionišką ugdymą įteisino Jėzuitų ordinas. Turbūt dėl tokio priešiškumo Lietuvos XIII-XV a.a.istoriografijoje taip negausu didikų ugdymo aprašymų, kaip ir riterių turnyrų fiksavimo

• Palyginus vėlyvas mokyklų tinklo susidarymas bei jų scholastinis pobūdis lėmė tai, kad apie kūno kultūrą, fizinį mokinių ugdymą kaip edukacinį procesą pradedama kalbėti tik XVII a. viduryje. Berods vienas iš pirmųjų vaikų fizinį ugdymą teigiamai įvertino Vilniaus universiteto profesorius, medicinos mokslų daktaras Aaronas Aleksandras Olizarovijus, gyvenęs ir dirbęs Vilniuje 1644-1655 metais. Laikydamas geriausia mokymo organizavimo forma viešą mokyklą, jis daug dėmesio skyrė universaliam asmenybės ugdymui.

44

Šviečiamosios epochos idėjosTikrasis auklėjimas yra ne kas kita kaip rūpestingas dvasios prusinimas, kuris

supratimui duoda šviesos, protui įsakymą, valiai suteikia saiko, pažaboja jausmus, tvarko veiksmus, stiprina kūną" - rašė Olizarovijus savo veikale Apie fizinį lavinimą rašė taip:” Fizinis lavinimas apima visus sunkesnius kūno judesius, tai rungtynių, mėtymo menas, laidant sviedinius ir mėtykles, ar ietis, leidžiant lankais strėles, taikant į tam tikrą nustatytą vietą, arba iš nustatyto atstumo mėtant į uolą”. ....”

• Tačiau tai ne vienintelis mokslas, tinkantis ne visiems jaunuoliams, kaip teisingai primena Aristotelis, sakydamas, kad negerai elgiasi ir nesirūpina valstybe tie, kurie ruošia vaikus sporto pratyboms nuo ankstyvos vaikystės negalvodami, kad traumuojami vaikų kūnai ir trukdoma jų augimui, jei nuo mažų dienų bus varomi prie šių pratybų”. Toks Baroko laikotarpio mąstytojo fizinio lavinimo vertinimas artimas Renesanso laikotarpio kūno kultūros konceptams, kai daugiausia buvo remiamasi Antikine patirtimi, tačiau jose jau galima užtikti ir Švietimo epochos mąstymo apraiškų, ypač kai kalba eina jau nebe apie elitinį aukštuomenės mokymą, bet visuotinį mokymą mokykloje.

45

Lietuvos kilmingųjų fizinis ugdymas• Be abejo, tokios Olizarovijaus mintys buvo labai pažangios,

nes beveik po 100 metų Ignotas Masalskis (1726-1794) dar buvo auklėjamas individualaus mokytojo kunigo Dominyko Lopacinskio (Lukšienė M.,1985) vėliau baigė Akademija Vilniuje ir išvyksta studijuoti į Romą.

• Apskritai, XVIII-amžiaus didiko auklėjimą sudarė Užsienio (prancūzų) kalbos, literatūros ir apskritai kultūros studijos, kurios vykdavo ne šeimoje. Taip pat kilmingiausi jaunuoliai turėjo geriausius mokytojus, o taip pat labai dažnai ir išskirtinį auklėtoją vadovą.

• Kadangi gerų elgesio taisyklių išmokimas buvo privalomas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų atžalos mokėsi jojimo ir jodinėjimo, medžioklės bei šokių meno pas geriausius vietos ir užsienio mokytojus.

46

Edukacinė komisija• I. Masalskis, P. Bžostovskis, A. Tyzenhauzas didėlį dėmesį

skyrė fiziokratų idėjų įgyvendinimui savo dvaruose, kuriuose fizinis jaunimo ugdymas ypač vyresniame amžiuje buvo suprantamas kaip darbinis ugdymas.

• I. Masalskis daug prisidėjo rengiant Edukacinės komisijos pagrindinius dokumentus, kuriuose pirmą kartą sistemingai ir iš edukologinių pozicijų teisingai nurodoma jaunų bajorų fizinio ugdymo būtinybė. J. Steponaitis (1996) teigia kad, “1773 metais įkurta edukacinė komisija įvedė mokyklose kūno kultūrą kaip atskirą dalyką” (greičiausiai tai buvo rekomendacinio pobūdžio dokumentas, kaip ,beje ,ir daugelis šios komisijos dokumentų). Tai buvo labai pažangus to meto valstybinio lygio sprendimas, kai daugelyje Vakarų Europos valstybių toks sprendimas buvo priimtas tik XIX a. viduryje.

47

Edukacinė komisija• Jau XVIII amžiaus pabaigoje, mokyklos vizitatorių ataskaitose minimi vaikų

žaidimai ir filantropų propaguojama gimnastika. Taip pat vizitatoriai rūpinosi mokyklų higienine būkle ir vaikų fiziniu parengimu ( M. Lukšienė, 1970). Edukacinės komisijos sprendimu fizinis vaikų ugdymas (ypač vidurinėse mokyklose, kur daugiausiai mokėsi bajorų vaikai) įteisinimas kaip rekomenduotas ar net kai kuriose mokyklose ir būtinas (privalomas).

• XIX a. pradžioje Edukacinės komisijos nariai A. Sniadeckis, J.H. Abichtas, J. Chodzka iš esmės pagrindė fizinio lavinimo, kaip humanistinės mokymo disciplinos būtinumą mokykloje, bet represinis carinės Rusijos rėžimas tik XIX a. pabaigoje sugebėjo įvesti kūno kultūrą kaip privalomą discipliną į valstybines mokymo programas. Kūno kultūros ir edukologijos specialistai (Zuchora K. Krawcyk Z. 1980) laiko A. Sniadeckio straipsnį “Uwagi o fizcznym wychowaniu dzieci” (Apie vaikų fizinį auklėjimą) paskelbtą 1805 metais “Dziennik Wilenski” vienu iš pačiu pažangiausiu tuometinių edukologinių publikacijų “lavindami tik protą ir prikimšdami jaunas galvas mokslo, kuris dažnai mažai naudingas tolesniame gyvenime, pamirštame kūno jėgas ir sveikatą”. Šis A. Sniadeckio straipsnis buvo toks populiarus, kad atskiru leidimu išėjo net po 50 metų (M. Lukšienė , 1985) ir( Strojinovskij J. ,1968)

48

Reformos stabdymas• Vilniaus universiteto uždarymas, bei

besiformuojančios modernios nacionalinės švietimo sistemos sužlugdymas, jos rusifikavimas po 1831 metų sukilimo ilgam sustabdė ir kūno kultūros posistemės plėtotę.

• Rusų valdžia jau nuo 1803 metų jau nebeįrašo kūno kultūros į mokymo disciplinų tarpą, tup pačiu užkertamas kelias vokiškoms gimnastikos sistemoms plisti, kai tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje buvo sėkmingai plėtojama ne tik Jahn`o, bet H. Lingo švediška gimnastika.

49

Rusifikacija ir saldofonizacija• Be abejo, šis 1831-1904 laikotarpis vienas sunkiausių Lietuvos istorijoje,

tačiau M. Valančiaus blaivybės sąjūdis,jo pedagoginė veikla, valstiečių priešinimasis švietimo sistemos rusifikacijai parodo, kad Lietuva, net ir tokiomis ekstremaliomis plėtotės sąlygoms esant, visiškai neiškrenta iš bendro Europinio konteksto.

• Kai kurios kūno kultūros, fizinio ugdymo formos ir toliau liko kaimo bendruomenių vidaus gyvenimo dažniausiai apeiginių švenčių dalis, kitos , (gimnastinės) pasirodo mokyklose. Ta pati atsilikusi Rusija kelis kartus bandė reformuoti savo savivaldos sistemą. Kūno kultūros posistemės formavimąsi ypač veikė karinės reformos 1838 ir 1874 metais, bei 1858 metų švietimo reforma.

• Armijoje ir mokykloje vis labiau buvo taikomas prūsiškas karių fizinio parengimo modelis, dažniausiai paremtas Jahn’o ir Eiselen’o propaguota gimnastika. Kūno kultūros posistemės militarizavimas per gimnastikos pratybas daugelyje Lietuvos mokyklų susilaukė jaunuomenės nepritarimo. “Saldofoniškoji gimnastika buvo sutapatinama su rusifikacija, o tuo labiau, kad gimnastikos pratybas vedė atsargos karininkai ar kareiviai, tai ir pedagoginis lygis būdavo neaukštas

50

Lietuvos atsilikimas• Čia būtina pažymėti, kad Lietuvoje nesusiformavo

autentiška gimnastikos sistema kaip tai atsitiko Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje bei neįsivyravo koks nors vienas iš šių gimnastikos modelių. Gimnastiniai sąjūdžiai davę impulsą nacionaliniams išsivadavimo judėjimams ir buržuazinėms demokratinėms revoliucijoms Vidurio Europoje Lietuvoje neišsiplėtojo iki reikiamo lygio. Ir tai, matyt, buvo viena iš 1831 ir 1863 metų sukilimų pralaimėjimų (aišku ne pagrindinių) priežasčių.

51

Klausimai pamąstymui• Kokius renesanso, švietimo ir Naujųjų amžių epochos lietuvių

kūrinius skaitėte? Kokį šie kūriniai jums paliko įspūdį.• Kodėl lietuviams nepavyko apginti savo nepriklausomybės

XVIII-a. pabaigoje- XIX a.a. • Kaip Lietuvos, Lenkijos , Rusijos ir Prūsijos tarpusavio

santykiai galėjo veikti fizinio ugdymo politiką?• Kokiems įžymiems švietimo epochos žmonėms labai

nusipelnusiems fizinio ugdymo srityje reikėtų uždegti žvakutes Vėlinių dieną Rasų kapinėse? http://en.wikipedia.org/wiki/J%C4%99drzej_%C5%9Aniadecki

52

Kūno kultūra Lietuvos švietimo sistemoje

• Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iškilo ir kūno kultūros posistemės pertvarkymo poreikis. Jau 1919 metais buvo sudaryta pirmoji lietuviška gimnastikos programa pradinėms mokykloms, kurios pagrindą sudarė skandinaviškos ir vokiškosios gimnastikos pratimai.

• Kaip mokymo disciplina kūno kultūra figūruoja jau pirmame valstybiniame mokymo plane, kuri Lietuvos švietimo ministerija patvirtino 1924 metais.

• Kad kūno kultūra buvo labai svarbi besiformuojančiai nacionalinei švietimo sistemai rodo tas faktas, jog 1927 metais buvo surengti pirmieji kūno kultūros mokytojų kursai, o nuo 1934 metų kūno kultūros mokytojus pradėjo ruošti specializuota mokykla - Aukštieji kūno kultūros kursai Kaune.

53

Kūno kultūra Lietuvos švietimo sistemoje

• 1925 metais buvo priimtos naujos programos skirtos tiek pradinėms klasėms tiek vidurinėms mokykloms. Jų pagrindą sudarė P. Lingo gimnastikos sistema. Be abejo iš karto kūno kultūra turėjo tokį pat militarizuotą pobūdį kaip ir daugelyje Rytų ir Vakarų Europos kraštų.

• Tai skleidėsi ir per integruotą specialistų rengimą (kūno kultūros aukštieji kursai rengė ir karinio rengimo specialistus, per militarizuotą gimnastikos pobūdį ( net ir pamokos buvo skiriamos bendros -( 4 pamokos per savaitę vyresnių klasių berniukams kariniam rengimui ir fiziniam auklėjimui.) bei per militarizuotą popamokinę veiklą (skautų, jaunalietuvių organizacijos).

54

Sporto atsiradimas Lietuvoje• Dėl silpnų ir retų kontaktų su Jungtinės karalystės kraštais, sportas į

Lietuvą atkeliavo per reemigrantus iš JAV Rusijos tik XX-o amžiaus 2-3 dešimtmečiuose. “ paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, iš įvairių buvusios Rusijos imperijos vietų grįžo nemažai jaunimo, dalis jų buvo susipažinusi su sportu. Tai daugiausiai iš Rusijos bei kitų vietų grįžę : S. Garbačiauskas, I. Janavičiūtė - Kripienė, P. Oleka” (J. Liupkevičius, 1996) Aišku, išskirtinę vietą Lietuvos sporto istorijoje užima K. ir V. Dineikos bei iš Amerikos grįžęs S. Darius. Jų parvežti ir nuolat mokomi sporto žaidimai, labai greitai sugebėjo užpildyti edukacinį vakuumą ir tapti popamokinės veiklos dalimi daugelyje Lietuvos mokyklų.

• Tačiau, kita vertus, sportas nebuvo sutinkamas Lietuvoje vien tik palankiai. Net iki pat I-ojo nepriklausomo dešimtmečio pabaigos spaudoje nuolat pasirodydavo straipsniai, kad sportas “ žemdirbiškame krašte yra visai nereikalingas” ir kad jis kaip tik “labiausiai kenkia jaunajai kartai, moksleiviams nes atitraukia nuo rimto mokymosi”.

55

Sportas tarpukario Lietuvoje• Valstybės bei sporto entuziastų nepatenkino esama situacija

mokykloje ir buvo įsteigia pusiau valstybinė, pusiau visuomeninė organizacija “ Sporūta”(1932 11 26), kuri bandė sudominti jaunimą sportu. Savo veiksmais daug platesnė organizacija, propaguojanti kūno kultūrą, higieną, fizinius pratimus. Sekant švedų pavyzdžiu buvo bandomas įsteigti ir Sporūtos ženklelis, tačiau šį idėja buvo įgyvendinta tik 1936 įsteigus Valstybinį kūno kultūros ženklą. Nors ir trumpą laiką gyvavusi organizacija, paliko ženklų pėdsaką lietuviškos kūno kultūros istorijoje.

• Pasirodo fundamentalūs moksliniai darbai (S. Šalkauskis, A. Jurgelionis, V. Augustauskas). Tačiau Sporūtos panaikinimas ir valstybinės struktūros - Kūno kultūros rūmų - įkūrimas, rodo, kad Lietuvoje kūno kultūros posistemės plėtotė vis labiau tapo reguliuojama valstybės.

56

Sporto suvalstybinimas• 1931 metais Kūno kultūros įstatymo priėmimas, kūno kultūros

rūmų finansavimo augimas, tautinė olimpiada, rodė, kad valstybė nori perimti visišką vadovavimą kūno kultūros srityje. Geriausiai tai parodė inteligentų A. Jurgelionio, prof. V. Sezemano, prof. I. Tamošaičio) kreipimasis į vyriausybę, dėl kūno kultūros suvalstybinimo, ir dėl tautinės kūno kultūros sistemos sukūrimo.

• Kūno kultūros programų sukūrimas, valstybinių normatyvų taikymas, specialistų rengimas atskiroje institucijoje, specializuotų edukacinių sąveikų įsigalėjimas rodo, kad jau 3 dešimtmečio pabaigoje kūno kultūra galutinai susiformavo kaip viena iš švietimo sistemos posistemių, atitikdama tuometinį Centrinės ir Šiaurės Europos lygį.

57

Sporto plėtra Lietuvoje• Nuo 1938 metų iki pat Nepriklausomybės

pabaigos mokyklų sporto kuopose sportavo 41%berniukų ir 37% mergaičių (J. Liupkevičius, 1996).

• Kitos visuomeninės organizacijos taip pat skyrė didelį dėmesį sportui, nes tai buvo viena iš labiausiai dominančių jaunimą laisvalaikio leidimo formų, kaip beje ir kelionėms, kurioms vadovavo Lietuvos keliautojų sąjunga.

58

Sporto plėtra tarpukario Lietuvoje• Tačiau, antra vertus, profesionaliai parengtų trenerių,

kurie treniruotų moksleivius, nebuvo. Tik keli futbolo klubai bei vėliau Lietuvos krepšinio rinktinė turėjo kažką panašaus į trenerio etatą. Moksleivius sportuoti pamokydavo arba kūno kultūros mokytojai arba vyresni draugai. Toks natūralus edukacinis procesas pamažu pradėjo nebeatitikti laiko dvasios, tačiau tik sovietinės okupacijos pirmame dešimtmetyje susiformavus valstybinių sporto mokyklų tinklui atsiras ir vaikų ir jaunimo sporto treneris kaip vienas iš svarbiausių kūno kultūros posistemės veikėjų.

59

Klausimai pamąstymui• Kokius XX-a pradžios lietuvių kūrinius skaitėte? Kokį šie

kūriniai jums paliko įspūdį.• Kodėl lietuviams pavyko apginti savo nepriklausomybe XX-o

amžiaus pradžioje• Kaip Lietuvos, Lenkijos , Rusijos ir Vokietijos tarpusavio

santykiai galėjo veikti fizinio ugdymo ir sporto politiką? http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=17&ArchyvasPSL=52&ArchyvasKiekis=1• Kokiems įžymiems tarpukario žmonėms labai nusipelnusiems

fizinio ugdymo ir sporto srityje yra patalpinti bareljefai LKKA centriniuose rūmuo

60

Sportas 1945-1954 metais• Pokario metais kūno kultūros ir sporto posistemė buvo ypač stipriai

reformuojama. Labiausiai tai buvo pastebima specialistų rengime ir sporto bazių statyboje. Naujai (1945 metais) įkurtas kūno kultūros institutas, išleido pirmąją laidą 1947 metais. Iš pirmųjų laidų nemaža dalis studentų liko dirbti tame pačiame institute, nes kitur toko pobūdžio specialistai dar nebuvo rengiami . (Vilniuje, pedagoginiame institute kūno kultūros, anatomijos ir fiziologijos mokytojai buvo pradėti rengti tik 1954 metais).

• Tiesa, instituto dėstytojų gretas (ypač vadovaujantį personalą) nuolat papildydavo darbuotojai atvykę iš kitų Tarybų Sąjungos respublikų. Šių žmonių įtaka buvo nemaža, kaip ir moksliniai, metodiniai ir sportiniai ryšiai su pakankamai stipriais Maskvos, Leningrado, Kijevo, Minsko kūno kultūros institutais. Šiame laikotarpyje kūno kultūros terminą galutinai išstumia fizinio lavinimo ir fizinės kultūros terminai. Rusiškasis pažodinis vertimas “ōčēč÷åńźą˙ źóėüņóšą“ uždarė” sąvokos plėtros galimybes tiek mokslinėje, tiek kasdieninėje kalboje.

61

Sovietizuotas modelis

• Formavosi labai stipriai sovietizuotas kūno kultūros ir sporto specialistų rengimo modelis, kuris savo ruožtu formavo atitinkamas edukacines sąveikas visoje posistemėje. Kitą vertus, kaip tik šiame laikotarpyje nepaprastai sparčiai didėjo kūno kultūros mokytojų ir trenerių skaičius.

62

Specialistų skaičiaus dinamika• Jei 1945 metais Lietuvoje buvo likę 28 kūno kultūros ir sporto

specialistai turintys aukštąjį išsilavinimą, tai 1954 tokių specialistų jau buvo 423. Panašiais tempais plėtėsi ir kūno kultūros ir sporto posistemės sporto bazių statyba. : Krepšinio aikštelių skaičius padidėjo nuo 174 1946 metais iki 1466 1955 metais, sporto salių atitinkamai nuo 81 iki 140, tinklinio aikštelių nuo 150 iki 2784. Be abejo, šie skaičiai nėra visai tikslūs dėl sovietinės statistikos ideologizavimo (noro parodyti tik pozityvius pokyčius) . Nors komunistinei ideologijai kūno kultūra ir sportas buvo viena iš pačių patogiausių jaunimo pritraukimo, užangažavimo sovietinei ideologijai priemonių, tačiau čia didelę įtaką kūno kultūros ir sporto posistemės plėtrai turėjo ir bendras pokario visuomenės aktyvumas.

63

PDG kompleksas• 1947 metais buvo įvestos naujos, visai Sovietų Sąjungai

vieningos kūno kultūros ( fizinio lavinimo) programos. Tiesa, 1954 dėka Lietuvos švietimo ministerijos fizinio lavinimo skyriaus viršininko A. Staravolskio, jos buvo kiek adaptuotos prie vietinių sąlygų.

• Prie kūno kultūros ir sporto posistemės ideologizavimo prisidėjo ir tai, kad baigiamųjų klasių moksleiviai turėjo išlaikyti atitinkamo lygio “Pasiruošęs darbui ir TSRS gynybai” ( toliau PDG) komplekso reikalavimus. PDG kompleksas turėjo tris pagrindinius akcentus:

• Fizinio pasirengimo testus,• Karinio pasirengimo testus;• Ideologinę atributiką .

64

PDG kompleksas• PDG ženklininkų skaičius tapo vienu iš pagrindinių

planinių kūno kultūros ir sporto sistemos rodiklių. Kadangi apskaitos kontrolės iš esmės nebuvo, PDG ženklininkų skaičius kiekvienais metais didėjo geometrine progresija. “Fizkultūrininkų” Bei PDG ženklininkų skaičiaus augimas nebuvo vien tik prirašinėjimo pasekmė. Jaunų, organizuotai sportuojančių žmonių skaičius didėjo labai sparčiai. Tai parodo ir kitos, kūno kultūros ir sporto posistemės šakos - moksleivių sporto - plėtotės kryptys ir tempai.

65

Sporto ideologizavimas• Ideologizuotos sporto šventės, masinės eitynės, PDG

normų laikymas valstybiniai kūno kultūros ženklai dabar sunkiai suprantamas dalykas, bet čia galime vėl įžvelgti tam tikrą Lietuvos kūno kultūros ir sporto posistemės atsilikimą: iš esmės Vakarų Europa jau buvo “persirgusi” šia kūno kultūros ir sporto posistemės ritualizavimo ir ideologizavimo liga. (Galbūt tiksliau tai būtų priverstinis grąžinimas 2-3 dešimtmečiais atgal.) Po II-ojo Pasaulinio karo Vakarų Europos šalyse ir JAV kūno kultūros ir sporto posistemė atsikratė savo militarizavimo ir tarnavimo valstybinei ideologijai pobūdžio.

66

Sportas ir gimnastika• Aneksuotuose kraštuose, sovietinė ideologija be

abejo dar labiau stiprino šiuos kūno kultūros ir sporto posistemės plėtotės aspektus. Edukacinės sąveikos buvo grindžiamos militaristinio pobūdžio gimnastika, lengvosios atletikos rungtimis, tačiau sporto žaidimai : krepšinis, rankinis , tinklinis skverbėsi į posistemę. Tai vertė keisti kūno kultūros programos, statomos ne gimnastikai, bet žaidimams pritaikytos salės ir aikštynai, rengiami sporto žaidimų treneriai.

67

Sporto mokyklų steigimas• Netrukus po karo, 1946 ( ) metais Kaune buvo įkurta pirmoji

Lietuvoje sporto mokykla. Po keturių metų jų jau buvo 8. Toks spartus sporto mokyklų ir sportuojančių moksleivių skaičiaus augimas bei sporto šakų plitimas rodo intensyvų kūno kultūros ir sporto posistemės augimą, kuris atitiko bendrą kūno kultūros ir sporto sistemos plėtotę. Tačiau kaip tik šiame etape iš esmės visas jaunimo sporto organizavimas (kuris buvo labai ideologizuotas) užkrautas švietimo sistemai. Tokia situacija galima vertinti nevienareikšmiškai. Iš vienos pusės tai leido nuo karo nukentėjusiam kraštui per trumpą laiką, panaudojus valstybines lėšas, atkurti kūno kultūros ir sporto posistemę. Tačiau antrą vertus, tokia valstybės globa ir išankstinis kryptingas vadovavimas neleido susikurti laisvanoriškoms sporto struktūroms.

68

Laikotarpio apibendrinimas• Tarybiniai sporto ideologai jautė šitą trūkumą, todėl

statistinėse atskaitose nuolat figūruodavo visuomenininkų pozicija. Tai vertė daryti ne vien ideologinis suinteresuotumas, bet ir tai, kad specialistų rengimo sistema buvo nepajėgi patenkinti augančių kūno kultūros ir sporto Apibendrinant šį laikotarpį galima teigti, kad per labai trumpą laiką buvo sukurti kūno kultūros ir sporto posistemės funkcionavimo pagrindai, tačiau taip pat per šį dešimtmetį Lietuvos kūno kultūros ir sporto posistemė neteko savo autonomiškumo ir tapo sudėtine sovietinio kūno kultūros ir sporto dalimi bei švietimo sistemos dalimis.

69

KŪNO KULTŪROS IR SPORTO POSISTEMĖS PLĖTOTĖ 1955 -1975

• Šis 20 metų laikotarpis buvo labai netolygus savo ekonominio ir socialinio vystymosi tempais. Atšilimo laikotarpis

• Tai tiesiogiai veikė ir kūno kultūros ir sporto posistemės plėtotę. Po Stalino mirties sekęs “atšilimas”leido trumpai sugrįžti prie ikikarinės patirties ir idėjų apmastymo. Išėjo keletas knygų, V. Steponaičio, J. Kudirkos (1957,1959 m.m.) kuriose buvo analizuojama senovės lietuvių kūno kultūra. Jose didžiausias dėmesys skiriamas folkloriniams žaidimams ir šokiams bei jų taikymu pradinėse klasėse. Vėlesniais laikais tokių bandymų analizuoti kūno kultūrą kaip socialinį reiškinį pasiremiant ikikarinius teoretikus nebuvo iki pat 1988 metų.

• Toliau buvo tęsiama kūno kultūros ir sporto posistemės ideologizacija. Visi moksleiviai buvo verčiami laikyti PDG normas, dalyvauti masiniuose renginiuose ir politinėse šventėse.

70

Atšilimo laikotarpis• Kita vertus, kad pati švietimo sistema šiame laikotarpyje perėjo du

kokybiškai labai svarbius etapus. Įvedus visuotinį aštuonmetį (1963) ir privalomą vidurinį (1971 metais) išsilavinimo standartus iš esmės visi Lietuvos moksleiviai, siekiantys vidurinio mokslo, du kartus per savaitę, turėjo kūno kultūros pamokas.

• Toliau buvo statomos sporto salės, plečiama inventoriaus bazė, didėjo kūno kultūra mokytojų skaičius. Specialistų rengimo sistemoje taip pat įvyko kokybiniai pokyčiai. Lietuvos aukštosios mokyklos per šį dvidešimtmetį paruošė pirmuosius mokslo kandidatus ir daktarus. Mokyklinės kūno kultūros problemas daugiausiai analizavo LKKI profesorė V. Stakionienė. (Kandidatinė disertacija apginta1957, daktarinė - 1975 metais.) Gausus profesorės doktorantų būrys suformavo originalią lietuviškąją kūno kultūros teorijos mokyklą. Jos pagrindiniai bruožai buvo:

71

Lietuviškosios mokyklinės kūno kultūros pagrindiniai bruožai

• Lietuvoje populiarių judriųjų ir sporto žaidimų (kvadrato, krepšinio, rankinio) įtraukimas į kūno kultūros programas, propagavimas kūno kultūros pamokose ir popamokinėje veikloje.

• Sistemingų mokslinių tyrimų, nustatančių moksleivių fizinę būklę ir judėjimo aktyvumą vykdymas bei duomenų publikavimas pedagoginėje spaudoje.

• Kvalifikuotai parengtų mokymo metodikų ypač fizinių ypatybių ugdymo srityse, naujų, aktyvesnių mokymo ir laisvalaikio organizavimo būdų paieška, parengimas ir jų taikymas kūno kultūros ir sporto specialistų rengime bei tęstiniame ugdyme.

72

Sporto internatų atsiradimas• Kitas, svarbus veiksnys veikęs kūno kultūros ir sporto

posistemės plėtotę, tolimesnis sporto mokyklų tinklo plėtimasis visoje Lietuvoje

• Dar aukštesni uždaviniai buvo iškelti sporto mokykloms - internatams. Tokia mokykla 1965 buvo atidaryta Panevėžyje. Į sporto mokyklas - internatus buvo kviečiami 10-15 metų vaikai iš visos Lietuvos, pagal tam tikrus testus buvo nustatomi jų gabumai konkrečiose sporto šakose, jiems buvo skiriamas pilnas valstybės išlaikymas ir sudaromos sąlygos sportuojant du kartus per dieną įsigyti vidurinį išsilavinimą..

73

Valdymo pokyčiai• Tačiau švietimo sistema jau buvo nebepajėgi patenkinti sportuojančių

moksleivių poreikių. Sporto mokyklas pradėjo kurti profsąjungų sporto organizacijos , savivaldybių sporto skyriai.

• Profsąjungų ir žinybų sporto draugijos (Žalgiris, Dinamo, Lokomotyvas, Nemunas), galėjo sukaupti nemažas lėšas, pasamdyti gerus trenerius, suformuoti savarankiškas varžybų sistemas įvairiose sporto šakose respublikos ir visos Sovietų Sąjungos lygiuose.

• Šiame laikotarpyje išsiskyrė viso kūno kultūros ir sporto sąjūdžio valdymo perdavimas profsąjunginėms organizacijoms 1959-1966 metais ir vyriausybinių struktūrų panaikinimas, tačiau blogėjantys didžiojo sporto rezultatai privertė po labai trumpo laiko (7 metų) grįžti prie visoms totalitarinėms valstybėms būdingo centralizuoto, valstybinio valdymo. Tarybinėje visuomenėje dar nebuvo nevalstybinių organizacijų, galinčių efektyviai ir lygiaverčiai konkuruoti kūno kultūros ir sporto valdyme.

74

Sovietizacija• Analizuojamu laikotarpiu iš Maskvos “nuleidžiamos” masinės

varžybos (“Vilčių startai”, “Drąsūs, stiprūs, vikrūs”, PDG normų laikymo savaitės). Šiose varžybos buvo privalomos visuose lygiuose: nuo pradinių mokyklų iki reprezentacinių komandų išstatymo Sąjungos lygio varžybose.

• Toks privalomumas ir kompleksiškumas mobilizuodavo ir koordinuodavo pedagogų ir mokyklos bei švietimo skyriaus vadovų pastangas organizuojant tokias masines varžybas. Kūno kultūros ir sporto posistemė įgijo pakankamai aukštą statusą popamokinių renginių ir mokymo įstaigų sistemoje, kadangi nei popamokinis dailės, muzikos, techninės kūrybos ugdymas neturėjo tokios nuoseklios jaunų žmonių atrankos ir pasiektų rezultatų prezentavimo sistemos. Tačiau, kita vertus, kompleksinių įskaitų taškų skaičiavimas sukeldavo ir visą eile negatyvių reiškinių:

75

Sovietinio sporto problemos– Nesąžiningą teisėjavimą arba teisėjų

papirkinėjimą.– Sportuojančių moksleivių dokumentų klastojimą.– Perdėtą moksleivių (netgi vaikų) orientaciją į

pergales bet kokia kaina.– Fiktyvių (“popierinių”) varžybų organizavimą.– “Perspektyvių” sporto šakų protegavimą kitų

sporto šakų atžvilgiu.

76

Apibendrinimas• Kūno kultūros ir sporto posistemė sėkmingai prisitaikė prie abiejų bazinių

sistemų (Švietimo ir Kūno kultūros ir sporto) plėtotės poreikių. Nuolat didėjo sportuojančių moksleivių, kūno kultūros ir sporto pedagogų skaičius, gerėjo materialinė posistemės bazė.

• Kūno kultūra ir sporto posistemėje laikotarpio pabaigoje jau virš 70% kūno kultūros mokytojų ir 55 % trenerių turėjo aukštąjį kūno kultūros išsilavinimą.

• Kūno kultūros ir sporto posistemė tapo sporto ir edukacinių mokslų objektu. Susiformavo mokslinių tyrimų ir specialistų rengimo ryšys.

• Kūno kultūros ir sporto posistemės ideologizacija pasiekė aukščiausią lygį per visą Lietuvos aneksijos laikotarpį. PDG ženklininkų ir fizkultūrininkų skaičiai tampa švietimo ir sporto organizacijų planavimo ir atsiskaitymo dokumentų pagrindiniais rodikliais. Prasideda masinis šių rodiklių prirašinėjimas, rodantis posistemės plėtotės galimybių ribas.

77

KŪNO KULTŪROS IR SPORTO POSISTEMĖS plėtotė 1976-1990 metais

• Kūno kultūros ir sporto posistemės plėtotė kitais 15 metų vyko panašia linkme kaip ir1955-1975 metais.

• Iš vienos pusės posistemės veiklą įtakojo visoje visuomenėje vykstantys pokyčiai. Dėl demografinių procesų bangavimų iki 1983 pastoviai augo vaikų skaičius Lietuvoje. Kadangi beveik visi vaikai, besimokantys švietimo sistemoje, turėjo lankyti kūno kultūros pamokas, kūno kultūros mokytojų poreikis nuolat augo. Tačiau, laikotarpio pabaigoje, Lietuvos miestuose iš esmės kūno kultūros mokytojų jau pakako, tačiau kaimiškuosiuose rajonuose jų (ypač atokesnėse devynmetėse) pradėjo trūkti, nors šiose vietovėse prasidėjo kaip tik atvirkštiniai procesai: pradėjo mažėti jaunų, moksleiviško amžiaus, žmonių skaičius.

78

Pokyčiai• Švietimo sistemos feminizacijos procesai neaplenkė ir kūno

kultūros ir sporto posistemės. Mokytojai ir treneriai vyrai dėl mažo atlyginimo pradėjo darbo ieškotis kitose struktūrose. Valstybinis paskyrimas kurį laiką stabilizuodavo kūno kultūros ir sporto specialistų vyrų trūkumą kaime, tačiau jis nemažino specialistų kaitos.

• Šis rodiklis siekdavo įvairiais duomenimis 20-25% per metus kaimiškuosiuose rajonuose ir 10-12% Lietuvos miestuose. Kūno kultūros specialistų kaitą šiek tiek mažino didesnėse kaimo gyvenvietėse pradėti statyti butai ir namai pedagogams, tačiau tai labiau priklausė nuo vietinės ir rajono savivaldos ar kolūkio pirmininko ir netapo valstybės politikos švietimo srityje vienu iš akcentų.

79

Specialistų rengimas• Nors Pedagogų rengimo įstaigos ir toliau visu pajėgumu leido

specialistų laidas : LKKI 1984 metais išleido virš 5000 absolventų, Vilniaus pedagoginis institutas 30-60 kūno kultūros ir geografijos specialistų per metus, Šiaulių pedagoginis institutas per metus 20-30 kūno kultūros ir pradinių klasių mokytojų, tačiau vis mažesnė jų dalis pasibaigus valstybinio paskyrimo laikotarpiui, likdavo savo darbe.

• Be to, kad stabilizavosi pasirenkančių kūno kultūros ir sporto specialisto profesiją jaunuolių skaičius,. Švietimo sistemos vadovai, mokslininkai įvertindami posistemės brangumą ir jos neefektyvumą, pradėjo ieškoti papildomų veiklos formų. Kelis metus (1977-1980) buvo pradėta taikyti rytinė mankšta, kiek ilgesnį laiką buvo rekomenduojamos judriosios pertraukos ir namų užduotys.

80

Tarp privalomo ir pasirinkimo• Visišką orientaciją į fizinių ypatybių ugdymą atskleidė kūno kultūros

įskaitų įvedimas vidurinės mokyklos baigiamosiose klasėse 1982 metais. Iš vienos pusės tai buvo pozityvus reiškinys. Pirmą kartą pokario metais kūno kultūra buvo įtraukta į baigiamųjų egzaminų disciplinų tarpą. Moksleiviams ji tapo labai reikšminga disciplina, kuriai reikėjo ruoštis, laikyti tam tikrus normatyvus, už ją buvo rašoma įskaitos atžyma, be kurios atestatas buvo negaliojantis. ]

• Kita vertus, tokių privalomų normatyvų įvedimas nuo pat pirmųjų metų susilaukė daug kritikos iš moksleivių (ypač merginų) ir jų tėvų. Labiausiai nemėgiami visą laiką buvo ištvermės testai. Štai iš apklaustų 333 mokinių Šakių rajonuose, net 64% merginų nurodė, kad kūno kultūros įskaitoje visų pirma keistų ištvermės testus. Kitų fizinių ypatybių testavimas kėlė mažiau problemų, bet ne vienam silpnesnės sveikatos vaikui, žemas kūno kultūros pažymys sutrukdė studijuoti aukštojoje mokykloje.

81

Treneris –pedagogas?• Kūno kultūros ir sporto posistemė pradėjo mažiau intensyvų plėtotės etapą.

Iš kitos pusės jis tapo labiau specializuotas. Buvo išskirta silpnesnės sveikatos moksleivių kategorija ir įvesta specialios ir parengiamosios grupių sąvokos. Šiems vaikams buvo vykdomos specialios kūno kultūros pamokos, atsižvelgiant į jų susirgimus.

• Dėl norinčių sportuoti vaikų pertekliaus, sporto mokyklų programose ir tarifikavimo (krūvių patvirtinimo) reikalavimuose buvo išskirti 4 etapai nuo pradinio rengimo iki sportinio meistriškumo tobulinimo. Įvedus griežtus atrankos kriterijus, nuo 1976 metų mažiau gabūs vaikai, neišlaikę normatyvų, jau nebegalėjo lankyti olimpinio rezervo sporto mokyklų.

• Tokia išankstinė specializacija buvo labai naudinga jaunių ir jaunimo sportui, nes dėl padidėjusios konkurencijos, sportininkai pasiekdavo gerus rezultatus Sovietų Sąjungos lygio sporto varžybose. Tokia tvarka buvo labai naudinga treneriui, gaunant aukštesnę kategoriją. Neteisingas teisėjavimas, teisėjų ir varžovų papirkinėjimas, rezultatų klastojimas toliau liko savaime suprantamu reiškiniu jaunių ir moksleivių sporte.

82

Trenerio statusas• Iš 105 apklaustų krepšinio specializantų 1985-88 metais 84% nurodė

teisėjų papirkinėjimą kaip veiksnį labiausiai stabdantį tos sporto šakos plėtotę. Posistemės veiklą vis labiau įtakojo didžiojo (valstybinio - reprezentacinio sporto sistema, kuriai besimokantis jaunimas buvo reikalingas kaip atrankos žaliava. Be abejo tai sąlygojo ir kūno kultūros ir sporto posistemės žemas socialinis statusas švietimo sistemoje. Treneriai buvo nelaikomi “tikrais” pedagogais. Jie turėjo didesnį pedagoginį krūvį (iki 30 val) trumpesnes atostogas ir kt. Toks diskriminavimas sukėlė kitą reiškinį, kuris buvo palankus sporto politikos ideologams. Treneriai, norėdami gauti didesnį atlyginimą, galėdavo dirbti per savaitę iki 48 valandų(!), arba turėti ,kitaip tariant, iki dviejų etatų. Tam buvo būtina prirašyti daugiau sportuojančių vaikų tarifikacijos metu. Toks prirašinėjimo mechanizmas padidino sportuojančių vaikų skaičių iki 20% nuo visų moksleivių skaičiaus. Pirmaisiais nepriklausomybės metais, panaikinus realybės neatitinkančius juridinius dokumentus ir prilyginus trenerio statusą normalaus pedagogo statusą - sportuojančių moksleivių skaičius sumažėjo per pusę.

83

Laikotarpio apibendrinimas• Apibendrinant šį laikotarpį, galima teigti, kad sulėtėjo posistemės plėtotės

greitis. Iš vienos pusės, jį stabdė išsemtos ekstensyvaus plėtojimosi galimybės, iš kitos - švietimo sistemos inertiškumas ir centralizacija. Trečias veiksnys, stabdęs kūno kultūros ir sporto posistemės plėtotę - moksleiviško sporto centralizuotas ir ideologizuotas orientavimasis į didįjį sportą. Ketvirtas veiksnys - naujų kūno kultūros formų ir sporto šakų, tinkamų jaunimui atmetimas, remiantis ideologiniais ar pseudo estetiniais ir moraliniais sumetimais (atletinė ir ritminė gimnastika, rytų kovos menai).

• Laikotarpio pabaigoje jau ryškiai pasimatė kūno kultūros ir sporto posistemės sąstingio ženklai: daugėjo vaikų (ypač vyresnio mokyklinio amžiaus merginų) nemėgstančių kūno kultūros, nelankančių kūno kultūros pamokų, prastėjo moksleivių fizinio pasirengimo rezultatai, didėjo kūno kultūros specialistų kaita, kaimiškosiose vietovėse radosi laisvų darbo vietų, varžybų rezultatus nulemdavo išankstinis trenerių ar komandų vadovų susitarimas.

• Brendo kūno kultūros ir sporto posistemės modernizacijos poreikis, kuris iš dalies sutapo su socialinės ir politinės organizacijų kaita Lietuvoje.