M A l e k s a n d r a

arin ina

vi skas ne taip

Iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis

UDK 882-3 Ma453

AAexcaHApa MapHHHHa BCE HE TAK

MocKBa, 3kcmo, 2007

© AAeKcaHApa MapHHMHa, 2007 © Vertimas į lietuvių kalbą,

Jurgis Gimberis, 2008 © UAB „Jotema“, 2009ISBN 978-9955-13-215-8

I skyrius

PAVELAS

Kalbama, kad yra žmonių, kurie mėgsta eiti į laidotuves. Aš ne iš tokių. Gal kol kas ne tas amžius, kad mėgčiau tokius renginius, o gal mano charakteris tam netinka. Apskritai abejoju, kad gali būti tokių žmonių. Asmeniškai aš laidotuvėse nieko gera ar bent įdomaus neįžvelgiu, o juk, nors esu dar gana jaunas, į paskutinę kelionę palydėjau jau ne vieną: mažai kam iš jaunųjų pavyksta ilgus metus sėkmingai paversti sportą savo profesija, užtat nesuskaičiuo­si tų, kurie už didelius pinigus parduoda įgūdžius ir ištreniruotus raumenis apsaugos tarnyboms arba už dar didesnius pinigus — nu­sikaltėlių pasauliui. Štai ir laidojam.

Tačiau šios dienos laidotuvės, į kurias aš atėjau vilkėdamas, kaip pridera, juodu golfu ir juodais džinsais, laikydamas rankose glėbį papurusių įvairiaspalvių astrų, — šios laidotuvės buvo kito­kios. Solidžios, ramios, su daug lydinčiųjų. Ir įdomiausia — jokių isteriškų riksmų, nė vieno, kas nepaliaujamai raudotų, stvarstytųsi už širdies ar alptų, kaip dažnai būna, kai į aną pasaulį iškeliauja žmogus, apie kurio mirtį net nebūtum pagalvojęs, ir jo netikėta mirtis pribloškia artimuosius. Taip, čia niekas neatrodė priblokštas. Ir tai buvo keista.

Nors ne, neapsimetinėsiu prieš save. Tik prieš dvi dienas mane ilgai ir nemaloniai apklausinėjo tardytojas, nes skrodimo rezultatai buvo nepaneigiami: mirtis ištiko apsinuodijus, tiksliau, sustojus šir­

6 Aleksandra Marinina

džiai nuo milžiniškos dozės širdies vaistų, išrašytų vienam šeimos nariui. Ir ne tam, kuris nuo jų mirė. Galima apsirikus išgerti ne tą tabletę, bet vieną, o ne dvidešimt, be to, dar ištirpintų dideliame arbatos puodelyje. Štai tokios tokelės...

Prie ritualinių paslaugų salės aš atvykau vienas pirmųjų ir da­bar sėdėjau automobilyje stebėdamas atvažiuojančius. Maždaug po penkių minučių pasirodė blizgantis — ką tik iš plovyklos — auto­mobilis. Iš jo, didelei mano nuostabai, išlipo to mikrorajono, kuria­me gyveno Rudenkų šeima, milicijos įgaliotinis Igoris. Su Igoriu aš susipažinau seniai, dar tada, kai ką tik pradėjau dirbti pas Rudenkas. Igoris man patiko, mes net porą kartų gėrėm alų artimiausioje už­eigoje ir plepėjom apie visokius niekus. Aš, žinoma, pastebėjau, kad jis rengiasi neblogai, gerų firmų drabužiais, vis dėlto man net į galvą nešovė, kad jis gali važinėti tokias ratais. Nors, aišku, automobilis galėjo būti ir ne jo, gal gavo iš ko nors pavažiuoti iki ritualinių pa­slaugų salės, kuri buvo gan toli nuo centro.

Pamatęs mane, Igoris priėjo ir atsisėdo šalia, keleivio sėdy­nėje.

— Sveikas, — linktelėjau, — atėjai pagerbti ir pareikšti užuo­jautą?

— Tardytojas liepė, — atsakė jis niūriai. — Stebėti. Juk pats su­pranti, mirtis smurtinė. Operatyvininkai irgi tuojau pasirodys. Paša, tu tvarką žinai?

Aš vėl linktelėjau. Ne pirmas kartas...— Eisi su pirma grupe, su artimaisiais.Aš pasižiūrėjau į įgaliotinį nustebęs. Per atsisveikinimo cere­

moniją į salę su karstu pirmiausia kviečiami patys artimiausi, tai yra šeimos nariai. Kad jie galėtų pabūti vieni su velioniu, paraudoti, o jau paskui, po dešimties penkiolikos minučių, kai atslūgsta pirmoji isterijos banga, leidžiami visi kiti ir būtent tada prasideda pilietinis ar bažnytinis paminėjimas, čia jau kaip kam išeina. Aš nesu Ruden­kų šeimos narys, o laikyti mane artimu galima tik su labai didele išlyga. Kas aš jiems? Samdomas darbuotojas.

VISKAS NE TAIP 7

— Kažkaip nesmagu, — suabejojau.— Aš suprantu, — netikėtai šiltai tarė Igoris, — viską suprantu,

Paša, bet aš tavęs prašau. Reikia. Man arba operatyvininkams iš pa­ieškos eiti su artimaisiais visai nei šis, nei tas, o apskritai stebėtojas turi būti. Būtinai. Žudikas — kažkas iš tų, kas eis su pirma grupe, su artimaisiais. Ir labai svarbu žinoti, kur kas stovėjo, kaip elgėsi, kaip žvalgėsi, kas su kuo šnekėjosi, kas verkė, o kas tik apsimetė, kad liūdi. Tai kaip, Paša?

Aš tylėjau, įbedęs akis į prietaisų skydelį.— Suprask, — atkakliai tęsė Igoris, — ta akimirka, kai jie pa­

matys atidengtą karstą, — ji pati aštriausia, visada taip būna. Dauge­lis jų matė žmogų gyvą ir sveiką, paskui jį išvežė greitoji, vėliau jiems pranešė, kad jis mirė, ir galiausiai jie išvysta jį jau karste mirusį. Tai labai didelis sukrėtimas. Tokią akimirką žmonės nesivaldo, jiems aptemsta protas, ir labai dažnai išlenda tai, ką jie norėtų nuslėpti. Na? Padėsi?

Žodžiu, jis mane įkalbėjo.Ir štai aš stoviu nedidelėje gražioje salėje, kurios centre ant

pakylos atidengtas karstas, ir stebiu aplinkinius pro tamsius akinių stiklus. Čia visi su akiniais, visi iki vieno, išskyrus jauniausiąjį šešia­metį Kostią, ir žinok dabar, ar žmogus slepia patinusias nuo ašarų akis, ar šaltą, abejingą, gal net piktdžiugišką žvilgsnį.

Kuris iš jų žudikas? Kas? O juk visiškai aišku, kad kažkas iš jų, nes daugiau nėra kam.

Ar galėjau aš, atėjęs dirbti pas Rudenkas prieš dvejus metus, nujausti, kad viskas baigsis taip baisiai?

Kai buvau dar vaikiščias, mama nuolat kartojo, kad reikia būti protingesniam, gudresniam, atsargesniam, kad aš per savo tiesmukišką atvirumą, kurį naiviai laikiau sąžiningumu, tik prisi- kentėsiu, o nieko gero iš to neišeis. Matyt, mamytė buvo teisi, bet kad tai suprasčiau, man prireikė nugyventi beveik trisdešimt metų,

8 Aleksandra Marinina

užsidirbti daugybę mėlynių ir gumbų, iškovoti keletą šiokių tokių prizų ir medalių kartu su tarptautinės klasės sporto meistro vardu, atsidurti prie pat invalidumo slenksčio ir galiausiai likti be darbo ir gyvenamosios vietos. Tiksliau, gyvenamoji vieta, kad ir sąlyginai, dar buvo, o štai darbo — jokio. Būstą turėjau sąlyginai todėl, kad man, nors ir labai nenoriai, leido jame pagyventi nemokamai, bet labai trumpai.

Kaip ir daugelis jaunų žmonių, aš dariau (ir ne kartą) tipišką klaidą: maniau, kad „taip bus visada". Visuomet bus jaunystė, jėgų, sveikatos, sportinių laimėjimų, visada bus darbo, pinigų ir visada bus meilė. Nors meilės objektai periodiškai keičiasi, bet vis tiek kiekvienąkart tvirtai tikima, kad tai niekada nesibaigs.

Aš buvau kvailys, todėl ir nukentėjau. Ne, ne kvailys, o idiotas, fantastiškas idiotas. Matyt, man paprasčiausiai sekėsi toje sferoje, kuri vadinama asmeniniu gyvenimu, ir kiekviena nauja pasija atsi­rasdavo mano kelyje, kai dar nebūdavau išsiskyręs su senąja, todėl problemų, kur gyventi, kaip ir neturėjau: tiesiog persikeldavau iš vie­nos savo širdies damos buto į kitą, kurio šeimininkė būdavo mano nauja mylimoji. Ir kurių velnių aš maniau, kad taip bus visada?

Ne, meluoju — nieko panašaus aš, žinoma, negalvojau, o tai kaip tik ir buvo didžiausia mano klaida: apie ateitį aš išvis negal­vojau. O ko apie ją galvoti, jei ji bus tokia pat kaip ši diena? Visada egzistuos pasiturinčios mergytės su butais, kovos už pinigus už­daruose klubuose ir juodi totalizatoriai, ir žmonės, norintys rimtai treniruotis ir mokantys už tai pinigus. Tai apie ką čia galvoti?

Paskui aš rimtai susiluošinau, atsiradęs su savo automobiliu ne toje sankryžoje ir truputį ne laiku. Penkios sekundės anksčiau ar vėliau — ir tas girtas kretinas, beveik garso greičiu lėkęs per raudoną šviesoforo signalą, būtų praskriejęs pro šalį. Bet jis ne- praskriejo, ir kai aš po pusės metų išėjau iš ligoninės, apie jokias rimtas treniruotes ir rimtus priešininkus negalėjo būti nė kalbos. Per tą pusmetį mano „buto šeimininkė“ spėjo kardinaliai išspręsti savo asmenines problemas, tai yra susirengė tekėti. Žinoma, ne už

VISKAS NE TAIP 9

manęs. Teisių į gyvenamąjį plotą jos namuose aš netekau, tačiau kadangi jos sužadėtinis buvo neprastas, tai tuo metu, kai aš išėjau iš ligoninės, ji jau buvo persikėlusi į jo užmiesčio vilą ir todėl ma­loningai leido man pagyventi jos bute. Bet neilgai, tik kol rasiu sau kitą būstą. Jūs dar nesupratot? Aš ne maskvietis. Aš atvažiavau iš tolimo mažo miesto, nes, kaip ir dauguma žmonių, naiviai maniau, kad jeigu gražus kaip kine gyvenimas kur nors ir yra, tai būtent sostinėje, kur sukasi dideli pinigai ir yra daug galimybių kažkaip save pateikti ir šio to pasiekti.

Žodžiu, būtų galima ilgai pasakoti mano kvailumo istori­ją, bet aš to nedarysiu, nes svarbu rezultatas: staiga aš netekau įprastos fizinės formos ir likau be pinigų. Taip pat be darbo ir gyvenamosios vietos. Tiesa, turėjau naują automobilį. Senasis po avarijos buvo neremontuotinas, ir pirmas dalykas, kurį aš, išėjęs iš ligoninės, padariau — tai nusipirkau naują automobilį iš visų savo santaupų likučių, kurie jau ir taip buvo nukentėję, nes pusė metų ligoninėje — malonumas ne iš pigiųjų. Prie sąrašo, ką praradau, reikėtų pridurti ir norą grįžti namo į savo gimtąjį miestą. Išvažiuoti iš Maskvos aš nenorėjau. Proto greičiausiai irgi neturėjau, nes ku­ris protingas žmogus pirktų automobilį neturėdamas kur gyventi? Tačiau įsivaizduoti savo gyvenimo be automobilio negalėjau. Kaip tai įmanoma — Maskvoje ir be automobilio? Taigi aš, susikišęs ambicijas į vieną pikantišką vietą, pradėjau ieškotis darbo. Jei šalia būtų mama, ji, žinoma, pasakytų, kad turėčiau būti protingesnis ir gudresnis, tai yra apsimesti, kad pasiūlymų turiu per akis, kad tokį vertingą kadrą kaip aš kiekvienas griebtų abiem rankomis, tik man, žinote, pabodo dirbti su gremėzdiškais prisipumpavusiais dėdėmis, visus reikalingus pinigus aš jau užsidirbau ir dabar ieš­kau, ką čia nuveikus savo malonumui, taigi jūs siūlykite, o aš dar pagalvosiu, dar pasvarstysiu, pasimaivysiu. Tačiau mamos šalia nebuvo, ir aš pradėjau ieškotis darbo su savo įprastiniu ir kvailu atvirumu. Pasiskelbiau internete, apskambinau visas vietas, kur spėjau padirbėti per pastaruosius aštuonerius metus, sąžiningai

10 Aleksandra Marinina

išdėsčiau savo sveikatos problemas ir prisipažinau, kad imčiausi bet kokios veiklos, jei atlyginimo užtektų pigiausio būsto nuomai, benzinui ir maistui.

Sveikatos būklė man leistų treniruoti vaikus ir pradedančiuo­sius paauglius, tačiau ta dirva buvo jau seniai ir intensyviai ariama, ir man ten vietos neliko. Aš nykiai gyvenau iš santaupų likučių maloningai, bet laikinai man paliktame bute ir vyliausi, kad kas nors nukris iš dangaus. Laukiau ilgai, laisvą laiką leisdamas savigraužai ir barstydamas žaizdas priekaištų dėl kvailai praleistų metų druska. Iš tikrųjų jaunystėje sunku teisingai pasielgti, kai tenka rinktis tarp audringo bei pinigingo gyvenimo ir planingo monotoniško savo karjeros puoselėjimo. Parodykite man jauną vyrą, kuris, turėdamas tokią alternatyvą, būtų pasirinkęs ne tai, ką kadaise pasirinkau aš. Dalyvauti kovose už pinigus uždaruose klubuose ir gauti už tai soli­džius pinigus, užmegzti įdomias pažintis ir trumpalaikius aistringus romanus ar kasdien keltis septintą valandą ryto ir eiti į nykią tarny­bą, svarstyti ir planuoti, kada galėsi leisti sau pasikeisti automobilį ar išvažiuoti į užsienį pailsėti... Žodžiu, viskas aišku.

Kai pinigai buvo beveik išsibaigę, man paskambino Nana Kim, vienos leidyklos apsaugos tarnybos viršininkė. Kažkada ji du ar tris kartus buvo sudariusi su manimi trijų mėnesių sutartis, ir aš mokiau jos darbuotojus kovinių veiksmų. Jai aš irgi skambinau, kai siunčiau SOS pagalbą galimiems darbdaviams.

— Vis dar ieškai darbo? — paklausė ji.— Ieškau, — atsidusau.— Tada atvažiuok, pasikalbėsim.Aš greitai palindau po dušu, išsitrinkau galvą, nusiskutau,

įsispraudžiau į džinsus ir striukę, paskui pasiramstydamas lazda prišlubavau prie savo naujo automobilio ir nulėkiau į leidyklą. Pakeliui svarsčiau — nupirkti Nanai gėlių ar nereikia. Kadaise ji man patiko. Labai patiko! Ji buvo keletą metų vyresnė, bet tokios smulkmenos manęs niekada netrikdė ir aš nieko nelaukdamas puo­liau atakon, bet buvau staigiai ir šiurkščiai atstumtas. Ačiū Dievui,

VISKAS NE TAIP 11

gamta apdovanojo mane viena naudinga savybe: aš visiškai nustoju domėtis moterimi kaip vyras, jei ji neatsako man prielankumu. Taigi nelaimingos meilės kančios man buvo nepažįstamos, ir lygiai savaitę trukęs įsimylėjimas ramutėliai nuslūgo. Patys matot: mintys apie gėles nebuvo tuščios. Viena vertus, ji vis dėlto moteris, ir visai galimas daiktas, kad nuo jos priklauso mano įsidarbinimas, todėl reikėtų reveranso, bet antra vertus, gėles ji gali palaikyti užuomina apie neatvėsusius jausmus ir bandymą bei viltį atgaivinti santykius, o tai gali ją supykdyti. Ir jokio darbo aš negaučiau...

Nieko protingo nesugalvojęs atėjau pas ją tuščiomis rankomis. Priimamajame sėdėjo nauja neišpasakytai graži sekretorė, nors ankstesnioji, kurią kažkada pažinojau, irgi buvo nepaprasta gražuo­lė. Būdama ne modelio, bet vis dėlto labai neprastos išvaizdos, Nana Kim priklausė tai retai moterų grupei, kurios nebijo artimos jaunų gražuoliukių kaimynystės.

Lazdą aš dėl visa ko palikau priimamajame ir stengiausi labai nešlubčioti nesveikąja koja, tačiau Nana, pati praeityje sportininkė, mane akimirksniu perprato ir neslėpė užuojautos.

— Ką žada gydytojai? — paklausė ji.— Ne kažką, daugiausia gąsdina. — Stengiausi apsimesti ne­

rūpestingu ir šimtu procentų įsitikinusiu, jog greitai ir visiškai at­gausiu buvusią fizinę formą, bet įžūliai meluoti irgi nesinorėjo. — Ir to negalima, ir ano negalima, ir koją kažkiek laiko skaudės, ypač keičiantis orui.

— O nugara?Ak, akyloji tu mano! Apie nugarą aš silpnadvasiškai neužsi­

miniau, nors šalia šios problemos, nesveika koja buvo kaip votis, palyginti su infarktu.

— Na, nugara, savaime suprantama, irgi, — numykiau many­damas, kad labai gudriai išsisukau nuo konkretaus atsakymo.

— Na gerai, — kažkodėl atsiduso Nana, prisitraukė storą darbo kalendorių ir pradėjo jį vartyti. — Vadinasi, dalyvauti kovose negalėsi mažiausiai trejus metus, treniruoti suaugusių dėdžių irgi.

12 Aleksandra Marinina

Vienam žmogui reikia trenerio į namus penkiolikos metų vaikui. Kaip tau toks variantas?

Kaip? Tiesiog nuostabu! Aš ne mažas, kad nesuprasčiau, ką reiškia namuose treniruoti paauglį. Tai reiškia, kad galima gauti darbą turtingoje šeimoje. Mano labai laki vaizduotė, ir aš tuoj pat aiškiai išvydau mintyse prašmatnų užmiesčio namą didelia­me sklype. Aš kasdien atvažiuoju savo mylimu nauju, žvilgančiu automobiliuku prie kaltinių geležies vartų, ir apsaugininkas svei­kindamasis pakelia ranką. Name, specialiame kambaryje, įrengti visi reikalingi treniruokliai, savaime suprantama, nupirkti pagal mano profesionalius nurodymus ir man reikliai vadovaujant, be abejo, yra baseinas (tai svarbu, juk daktarai primygtinai patarė man plaukioti — tai būtina pažeistam stuburui ir sąnariams) ir pirtis (turtingų namų be pirties nebūna). Taigi aš reguliariai ir puikiai išmanydamas savo darbą treniruoju vaikėzą, o jo sportiniai laimėjimai ryškėja tiesiog akyse. Ir štai — jis jau čempionas. Na, žinoma, ne pasaulio ir ne olimpinių žaidynių, bet rajoninio masto, iš pradžių, tarkim, kad ir savo mokyklos. O gal turtingų šeimų ber­niukai mokosi privačiose gimnazijose? Ir tai mūsų bendra pergalė. O toliau — dar gražiau...

— Geras variantas, tiesiog puikus. Kokiu sportu vaikinas do­misi?

— Mergaitė.— Kaip? — nesupratau aš.— Tai ne vaikinas, o mergaitė.Nana žiūrėjo į mane keistai šypsodamasi, o aš nesupratau, ką

ta šypsena reiškė. Tai velnias! Vadinasi, mergiotė. Na ką gi, jokio skirtumo. Tegul bus mergiotė. Tikėkimės, kad vis dėlto ji domisi ne „mergaitišku“ sportu, pavyzdžiui, menine gimnastika ar sinchro­niniu plaukimu, apie kuriuos visiškai nieko neišmanau. Su kitais dalykais aš kaip nors susidorosiu. O gal viskas ne taip jau baisu, gal mergelė nusprendė namų sąlygomis įvaldyti kovinio sporto įgū­džius, o čia aš kaip tik puikus specialistas, čia jau mano sritis.

VISKAS NE TAIP 13

Ir aš uždaviau kitą, jau dalykišką klausimą:— Kiek kilometrų nuo žiedinės autostrados? Toli jie gyvena?— Argi tau ne vis tiek? — nusijuokė Nana. — Tau juk svarbu

darbas ir atlyginimas. O jeigu jie gyvena toli, tai tokio darbo ne­reikia?

— Na, ne, — sutrikau aš, bet jau buvau tikras, kad mano darbdaviai greičiausiai gyvena už devynių kalnų ir devynių girių, ir važinėti į darbą man teks po dvi valandas į vieną pusę, o gal net daugiau. — Aš tik šiaip paklausiau, kad žinočiau.

— Gerai jau, atsipalaiduok. Jie gyvena Maskvoje, centre.Pamaniau, kad man pasigirdo. Kaip tai Maskvoje, centre?

Rūmus jie čia turi ar ką? Bet jeigu jie tokie piniguočiai, — aš įsi­vaizduoju, kiek kainuoja rūmai Maskvos centre, — tai kuriems velniams jiems bedarbis, mažai kam žinomas, sunkiai traumuotas provincialas, jei treneriu savo mylimai dukrelei jie lengvai gali nusi­samdyti žinomiausią ir brangiausią specialistą, kad ir kokį olimpinį čempioną? O jei jie ne piniguočiai ir gyvena ne rūmuose, tai kur, leiskite paklausti, aš turėsiu vaikelį treniruoti? Koridoriuje ant kili­mėlio? Žinoma, butas gali būti labai didelis ir turėti atskirą, užtekti­nai erdvią sportui skirtą patalpą, tačiau mano gyvenimiškoji patirtis sako, kad žmonės, turintys daug pinigų, vis dėlto stengiasi gyventi nuosavuose užmiesčio namuose, o ne sostinės centre.

— Kodėl? — bukai paklausiau.Nana patylėjo, žiūrėdama kažkodėl ne į mane, o į prirašytus

savo kalendoriaus puslapius. O štai aš žiūrėjau kaip tik į ją ir galvo­jau, kad ji, kaip ir anksčiau, kelia man asociacijas su stovinčia ant popieriais užversto stalo orchidėja. Nanos, jei gerai prisimenu, labai maišytas kraujas: korėjietiškas, gruziniškas, moldaviškas, slaviškas. Tai suteikė jai egzotiško grožio, nors ir neatitinkančio jokių šiuo­laikinių kanonų — juodi plaukai, stambi su kuprele nosis, įkypos akys, išraiškinga viršutinė lūpa — viso to derinys buvo netikėtas, ryškus, kažkoks disharmoniškas ir todėl be galo patrauklus. Šiaip ar taip, mano skoniui. Bet sprendžiant iš to, kaip negailestingai

14 Aleksandra Marinina

buvo sustabdytas mano romantiškas polėkis, tas skonis ne toks ir unikalus...

— Klausyk, Paša, — tarė ji pagaliau, — tu labai taikliai paklau­sei, bet aš nežinau, ką tau atsakyti. Tikrai, kodėl jie gyvena mieste, nors pinigų turi apsčiai? O gal iš tikrųjų tų pinigų ne tiek jau ir daug? Apskritai ta tema man susikaupė daug klausimų, ir tavo būsimas darbas nemažai priklauso nuo to, ar esi pasirengęs padėti man į juos atsakyti.

— Nesupratau, — susirūpinęs nutęsiau aš.Ne, nepagalvokit, kad aš visiškai nenuovokus, tiesiog Nana

Kim dažnai vadovauja deryboms ir yra gerai įvaldžiusi visokias stilingas formuluotes, o aš — paprastas, jei nesakytume negudrus, vaikinas, prie ceremonijų nepratęs, mano žodynas skurdus (bent jau taip tvirtina visą gyvenimą rusų kalbos ir literatūros mokytoja dirbanti mano mama), ir kai su manimi pradedama štai taip sudė­tingai kalbėti, man kyla problemų dėl klausos.

Nana paaiškino. Esmė ta, kad prieš kurį laiką vienas verslinin­kas Michailas Rudenka pasiūlė leidyklos, kurioje dirba Nana Kim, savininkui labdaringą projektą simboliniu pavadinimu „Jaunoji poezija“. Rudenka duoda pinigų, o leidykla suranda jaunų talentin­gų poetų ir leidžia jų eilėraščius. Komercinės sėkmės tas projektas neturėtų, ir investuotų pinigų verslininkas niekada neatgautų, nes poezija šiais laikais nemadinga, eilėraščių rinkinius perka tik mėgė­jai bei specialistai, kurių ne tiek jau daug. Tačiau Rudenka susigrą­žinti pinigų ir nesitiki, bent jau pats taip sako. Leidyklos savininkas pasiūlymą priėmė, projektas jau pradėtas vykdyti, po mėnesio išeis pirmi trys eilėraščių rinkiniai, o iki metų pabaigos suplanuoti dar keturi. Žinoma, knygelės plonos, mažos, bet vis dėlto tai serija, kietais viršeliais ir serijinio apipavidalinimo, žodžiu, viskas labai gražu, kaip ir žinomų poetų. Bet Nanai, kaip apsaugos tarnybos vadovei, visa tai atrodo labai įtartinai. Kas šiandien kiša pinigus į poeziją? Niekas. Kas duoda pinigų nekomerciniams projektams ir net neužsimena pageidaujantis, kad jo arba firmos vardas būtų mi­

VISKAS NE TAIP 15

nimas pirmuose puslapiuose ar kur kitur, kad visi tai žinotų? Tokių nėra. Kam viso to reikia verslininkui Rudenkai? Neaišku. Jei pro­jektas duotų bent šiokį tokį pelną, būtų galima įtarti, kad plaunami pinigai, tačiau pelno nenusimato, tiražai bus menki, ir tai knygynai geriausiu atveju paims tik kokį šimtą egzempliorių, o visa kita grei­čiausiai dulkės sandėliuose. Žodžiu, visiškai nesuprantama. Ir be viso šito, dar nesuprantama tai, kodėl verslininkas Rudenka, kaip kad daugelis klestinčių verslininkų, nenusipirko namo užmiesty­je, o vis dar gyvena Maskvoje. Nana bandė sudominti visais tais klausimais leidyklos savininką, bet tas, numojęs ranka, pasakė, kad Michailas — šaunus vyras, ir nėra jokio pagrindo juo nepasitikėti. O prieš kelias dienas ponas Rudenka asmeniškai pasiteiravo lei­dyklos savininko, ar šis nepažįsta žmogaus, kuris galėtų treniruoti jo penkiolikmetę dukterį. Savininkas pažadėjo pasiklausinėti ir kreipėsi dėl šito į Naną, kadangi ji daug metų sportavo, yra baigusi Kūno kultūros institutą ir apskritai tuos reikalus išmano.

— Aš galiu tave rekomenduoti į tą vietą, bet su viena sąly­gą — tu informuosi mane apie viską, ką toje šeimoje pamatysi ir išgirsi. Tu dirbsi pas Rudenką, jei padėsi man rasti atsakymus į visus mane dominančius klausimus.

Nana kalbėjo ramiai ir dabar jau žiūrėjo tiesiai man į akis. Na ir reikalai, kad tave kur! Sutikti? O kam man tas galvos skausmas? Gal aš Erkiulis Puaro ar dar kažkas iš tų įžymiųjų seklių? Ir apskritai, kažkokia velniava.

— Klausyk, — paklausiau taikiai, — o ar nebūtų galima kaip nors atskirai?

— Kaip atskirai? — kilstelėjo antakius Nana.— Na, mano užsiėmimai su mergele atskirai, o visa tai... gal ge­

riau kažkaip kitaip. Tu juk turi visą būrį apsaugos darbuotojų, nejau tokiam darbui negalima rasti ko nors tinkamesnio, ką, Nana?

Ji atsiduso ir vėl ėmėsi kalendoriaus. Ir ko ji ten ieško, norėčiau žinoti? Atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę? O gal tuose

16 Aleksandra Marinina

stebuklinguose lapeliuose užrašyti vardai tų, kurie gali susidoroti su seklio darbu geriau už mane?

— Paša, reikalų aš turiu per akis ir nesirengiu gaišti visos dienos tam, kad tave įkalbėčiau. Iš tikrųjų man tas pats, kas dirbs su Rudenkos mergaite. Tau pirmam pasiūliau tik todėl, kad tu skundeisi savo padėtimi, verkšlenai, jog neturi pinigų ir darbo. Jei tau darbo ir algos nereikia, nėra apie ką kalbėti, aš paskambinsiu kam nors kitam. O derėtis su tavimi neketinu, čia ne turgus. Jei imi prekę, tai imi, jei ne — tai ne. Man reikia konkretaus atsakymo. Ir gerai būtų kuo greičiau, nes mano šefas nemėgsta, kai jo pavedimai vykdomi per ilgai.

Štai, Frolovai, ir atvažiavai. J tą pačią stotį, kurioje paaiškėja, jog esi ne visai tai, ką apie save galvojai. Tu įpratai būti nepakei­čiamas, pripratai, kad tave ant rankų nešiotų ir susirūpinę gaudytų tavo žvilgsnį, jaudintųsi, ar kovosi, ar neapsigalvojai, ar esi sveikas, ar geros formos, nes žiūrovai ateina pasižiūrėti būtent tavęs, jokie keitimai jų netenkina, lažinsis jie tik tuo atveju, jei kovosi būtent tu, statys už tavo priešininką, tikėdamiesi, kad vieną kartą ateis ta džiugi valanda, kai kas nors pranoks tavo nepriekaištingą techniką ir galų gale išmals tau fotomodelio snukį. O dabar viskas ne taip, su savo pažeistu stuburu tu mažai kam įdomus ar reikalingas ir pakeisti tave — tas pats, kas nusispjauti. Ką ten pakeisti, apskritai galima kuo puikiausiai be tavęs apsieiti, niekas net nepastebės, kad tavęs nėra. Atsiras kitų — ir geresnių, ir sveikesnių.

Ir tada aš nustebęs pagalvojau — o juk apie pinigus net ne­paklausiau. Tikras kvailys. Man, vaikinui iš provincijos miestelio, kur kas svarbiau visokie viliojančio sostinės gyvenimo atributai: klubai, vakarėliai, merginos, gražūs skudurai, nauji automobiliai, minia, triukšmas, muzika ir šlovė, žodžiu, visa, kas madinga ir prestižiška — visa, ką aš turėjau iki avarijos ir ko netekau, nega­lėdamas dalyvauti kovose už pinigus. Ir kol Nana (reikia pasakyti, gan šykščiai) kalbėjo apie būsimą darbą, aš galvojau, kiek tai leis man susigrąžinti buvusią padėtį. Aš atsidaviau naivioms svajo­

VISKAS NE TAIP 17

nėms, visiškai užmiršęs pinigus. Lyg be jų būtų galima visus tuos atributus turėti... Ir tik tada, kai Nana ištarė šventus žodžius apie algą, aš atitokau.

— O galima sužinoti, kiek man rengiasi mokėti, — paklausiau ir dėl visa ko atsargiai pridūriau: — jeigu aš sutiksiu?

Nana šyptelėjo ir pasakė sumą, kuri akimirksniu sutaikė mane su būtinybe atlikti nemokšos šnipo vaidmenį priešo užnugaryje. Tiek to, už tokius pinigus galima ir iš kailio išsinerti. Štirlicas* ne Štirlicas, bet kaip nors susidorosiu.

Pirmas susitikimas su darbdaviu paliko man keistą įspūdį. Pasijutau lyg suglumęs, lyg apstulbęs... Ne tokį jį įsivaizdavau. O gal aš dar mažai pažįstu gyvenimą ir žmones, ir man atrodo, kad pinigingas verslininkas turi būti toks ir anoks, o kai paaiškėja, kad jis visiškai kitoks, aš sutrinku ir pradedu abejoti — ar tikrai aš toks kvailas, ar tik kiti bando mane apkvailinti. Ir viena, ir kita vienodai nemalonu.

Michailas Olegovičius Rudenka iš pažiūros panėšėjo į tarybi­nio ūkio direktorių iš senų filmų, kuriuos rodydavo per televiziją: abipus lūpų dvi gilios raukšlės ir ūsai jo, žinoma, nejaunino, tačiau tankūs plaukai buvo be menkiausios žilės, todėl aš nepamiršau, kad jam vos per keturiasdešimt (bent jau taip tvirtino Nana Kim). Tvirtas, neaukštas, pilnokas, net aptukęs, taigi mankšta aiškiai nepiktnaudžiaujantis, o pavalgyti ir išgerti, sprendžiant iš visko, mielai linkęs. Kalbėjo trumpomis frazėmis, sudėtingos formuluo­tės jam, matyt, buvo per sunkios ar ne pagal skonį, ir tuo jis iš karto pelnė mano simpatiją. Šiaip ar taip, viskas, ką jis sakė, man buvo suprantama. Bet aš niekaip negalėjau įsivaizduoti to Rudenkos ne- savanaudžio labdario ar subtilaus poezijos mėgėjo vaidmenyje. Ko gero, Nana teisi — kažkas čia ne taip.

* Garsus rusų šnipas Antrojo pasaulinio karo metu.

18 Aleksandra Marinina

— Kokiu sportu užsiiminėja jūsų duktė? — dalykiškai paklau­siau.

— Jokiu, — nežiūrėdamas į mane atkirto Michailas Olegovi-čius.

O žiūrėjo jis į lėkštę su salotomis, iš kurių šakute rinko rūkytos mėsos gabaliukus, atsargiai kapstydamasis žalių lapų tankmėje. Mes susitikome nedideliame restoranėlyje pačiame Maskvos cen­tre — Rudenka, prieš nuspręsdamas, ar priims mane į darbą, pasiū­lė papietauti ir artimiau susipažinti. Ką gi, tai jo teisė — iš pradžių svarsčiau aš, o dabar atėjo jo eilė pagalvoti.

— O kodėl prireikė trenerio į namus?— Ji turi suliesėti. Nusipenėjo, nutuko, išplero. Iš namų neiš­

eina, reikia kažką daryti.Čia tai bent! Nusmukai tu, Frolovai, iki turtingo tėtušio duk­

relės asmeninio dietologo. Ar aš jam gydytojas koks, ką? Visai per savo pinigus neteko proto. Nors... Man jie praverstų. Tik klausimas, ar aš sugebėsiu? Visiškai nieko apie tai neišmanau. Mokyti kovinių veiksmų, ir kontaktinių, ir nekontaktinių — visada prašom, tai mano duona, tai vienintelis dalykas, kurį moku, aš net bendrąjį fizinį parengimą išmanau, bet padėti suliesėti... To tai jau per daug. Ar kaip tai teisingai vadinasi — sulysti? Man su taisyklinga kalba ne visai sekasi. Štai mano mama, visą gyvenimą dirbusi rusų kalbos ir literatūros mokytoja, — ji tai moka.

— Gal jūsų mergaitė serga? — spėjau aš. — Gydytojams ją rodėt? Gal jai sutrikusi medžiagų apykaita ar širdis nesveika? Tokiu atveju fizinis krūvis tik pakenktų.

— Niekuo ji neserga, — susierzino Rudenka. — Vedėm ją pas gydytojus. Visi sako tą patį, kad per daug valgo ir per mažai juda. Žodžiu, užduotis tau aiški. Tai kaip, imsiesi?

— Imsiuosi, — atsakiau ryžtingai.— O kodėl?Pagaliau jis pasižiūrėjo man tiesiai į akis, ir štai tada aš pirmą

kartą pajutau didelės apgaulės grėsmę.

VISKAS NE TAIP 19

— Kas — kodėl?— Kodėl sutinki to imtis? Tu jaunas, gražus vyras, ar negali sau

geresnio darbo susirasti?Vadinasi, Nana jam apie mano problemas nesakė. Arba pasakė,

o jis dabar tikrina, ar nebandysiu meluoti. Ne, Michailai Olegovi- čiau, nebandysiu. Taip galima labai apsirikti. Žinoma, į restoraną aš atėjau laiku, net šiek tiek anksčiau, ir Rudenka nematė, kad šlubuoju ir vaikštau ramsčiuodamasis lazda. Kai jis atėjo, aš jau sėdėjau prie staliuko, paslėpęs lazdą už užuolaidos, ir, matyt, atrodžiau kaip visiškai sveikas ir kupinas jėgų žmogus.

— Kol kas negaliu. Patyriau rimtą traumą, kovoti su sveikais suaugusiais priešininkais man uždrausta mažiausiai dvejus metus, tad kol kas galiu dirbti tik su vaikais, o gyventi vis tiek iš kažko reikia.

— Aišku. — Rodos, atsakymas jį visiškai patenkino. — Papa­sakok apie save. Kas tu, kaip tu. Kas tėvai. Iš kur kilęs.

Aš papasakojau apie mažą provincijos miestelį, apie mamą mokytoją ir tėtį kūno kultūros specialistą, žinomą sportininką, kuris seniai, dar prie tarybų valdžios, buvo nuteistas už „neteisėtą karatė mokymą“ (įsivaizduokite, kad įgąsdintų idiotų šalyje buvo toks Baudžiamojo kodekso straipsnis), o atsėdėjęs apsigyveno tame miestelyje ir su malonumu treniravo visus norinčius, kai tas idiotiš­kas straipsnis buvo panaikintas. Skaudžiausia, kad jį panaikino pra­ėjus dviem mėnesiams po to, kai tėvas išėjo į laisvę. Tai bent likimas ar ne? Jei man būtų taip atsitikę, aš turbūt būčiau pasiutęs iš pykčio. O jis nieko — šypsojosi, buvo linksmas vyras, labai mylėjo vaikus ir nesiskundė gyvenimu, bent jau aš niekada iš jo to negirdėjau. Papa­sakojau apie savo sportinius laimėjimus, varžybas, prizus, taures.

— Taigi tėvai mokytojai, — konstatavo Rudenka, šluostyda­masis servetėle lūpas. — Tai gerai. Vadinasi, mudu esam artimos sielos. Mano motina RONO* dirbo, irgi visą gyvenimą su mokyk­

* Rajono liaudies švietimo skyrius.

20 Aleksandra Marinina

lomis ir mokytojais reikalų turėjo. Tu, ko gero, net nežinai, kas tas RONO.

— Kodėl gi, žinau, — nusišypsojau. — Mama pasakojo. Tėtis irgi. Kai buvau mažas, šis skyrius dar veikė, ir aš dažnai apie jį gir­dėdavau. į ten nuolat ką nors kviesdavo, o iš ten ateidavo visokie nurodymai.

— Teisingai. Kaip asmeninis gyvenimas? Vedęs?— Ne. Ir kol kas nebuvau. Vaikų taip pat neturiu.— Gyveni su kokia boba?— Dabar ne.Atsakiau automatiškai, o pats tuo pat metu pagalvojau, kad šio

dėdulės bendravimo maniera nekaip dera su mano įsivaizduojama nesavanaudiška pagalba jauniesiems poetams. Oi, nėra ten viskas taip paprasta, tikrai nėra. Ne veltui Nana baiminasi. Rudenka pa­našesnis į pagyvenusį banditą, o ne į prestižinių leidinių rėmėją.

Jis dar daug ko manęs klausinėjo, o paskui padarė išvadą:— Gerai, tu man tinki. Ryt ateik pas mane į namus, susipažinsi

su Dana, pamatysi, kokiame kambaryje treniruositės, ir sudarysi sąrašą, ką reikia nupirkti arba padaryti. Aš to neišmanau. Ką pa­sakysi — nupirksiu. Visa kita — tavo reikalas.

— Dana? — perklausiau. — Retas vardas.— Bogdaną. Ukrainietiškas. Mano žmona iš Ukrainos, dukterį

savo senelio garbei pavadino, jis buvo vardu Bogdanas. Mes dar vy­resnį sūnų turim, jis dabar Anglijoje mokosi, tai žmona jį savo brolio garbei pavadino Tarasu.

Jis staiga metė į mane gudrų žvilgsnį ir pirmą kartą per visą pašnekesį nusišypsojo. Tiesa, trumpai ir šykščiai, bet vis dėlto tai buvo šypsena.

— Aš žmonai visada smulkmenose nusileidžiu, tegul mano, kad ji irgi kažką gali. Bet turėk omeny, namų šeimininkas esu tik aš. Ir visus klausimus spręsi tik su manimi. Supratai?

— Supratau, — linktelėjau. — Visus klausimus tik su jumis.

VISKAS NE TAIP 21

— Ir dar... Tvarka ir organizuotumas. Jokių vėlavimų, pravaikš­tų, praleistų užsiėmimų. Sudarysi planą, pradėsi rašyti dienoraštį, viską užrašinėsi. Aš reguliariai tikrinsiu.

Šit kaip! Planas, praleisti užsiėmimai, dienoraštis... Iškart ma­tyti, kad mamytė buvo valdininkė. Ne veltui sakoma, kad visi mes kažką atsinešame iš savo vaikystės.

— Užsiėmimus pradėsi septintą ryto, — tęsė Michailas Ole- govičius.

Aš vos nežagtelėjau. Kaip — septintą ryto?! Kurių velnių? Kur tai matyta — tokio ilgumo darbo diena? Bet garsiai pasipiktinti ne­spėjau, nes prisiminiau žadėtąjį atlyginimą. Turbūt todėl jis ir yra didelis, kad Rudenkos tokie nepaprasti reikalavimai.

— Nuo septintos iki devintos treniruotė su Dana, paskui tau pertrauka. Nuo devintos iki antros jai mokyklinė programa. Nuo septintos vakaro vėl tavo laikas.

— Ir iki kelintos? — beviltiškai bandžiau patikslinti.— Kol ji suliesės ir taps panaši į žmogų, — atkirto jis.Geras atsakymas. Maždaug „nuo tvoros iki pietų“.— Nuo devintos iki septintos vakaro aš turiu būti jūsų namuo­

se ar galiu išeiti?— Daryk ką nori. Man svarbu rezultatas. Jeigu nori, gali pas

mane nakvoti, skirsiu tau kambarį.Po galais, kokie mes dosnūs! Ir treniruoklių kambarį turim, ir

treneriui kambarys prireikus atsiras. Su tokiais užmojais jis turėtų rūmuose gyventi, o ne miesto bute. Ir tikrai keista, kad jis gyvena mieste, o ne užmiesčio viloje, čia Nana teisi.

— Jūs sakėte, kad jūsų dukra visai neišeina iš namų.— Na.— O kaipgi mokykla?— Niekaip. J mokyklą ji neina. Mokytojas ateina į namus. Che­

mija ten visokia, fizika, matematika, anglų kalba. Viso kito ji mokosi pati iš vadovėlių. Laikys egzaminus eksternu. Nieko, smegenų jai pakanka. Tai kaip, Pavelai Frolovai, susitarėm?

22 Aleksandra Marinina

Jis ištiesė man platų delną, ir aš jį paspaudžiau. Velniai griebtų, į ką aš įsivėliau?

Namie visų pirma paskambinau vienai iš savo buvusių „buto šeimininkių“, kuri garsėjo ilgamete svorio metimo praktika. Aš ap­skritai mėgstu pilnakraujės merginas, kad turėtų šlaunis, krūtinę, užpakaliuką, ir Sveta man labai patiko su visais savo kilogramais. Tačiau tie kilogramai nepatiko jai, ir ji su jais nuolatos kovojo. Taigi aš, surinkęs jos telefono numerį, paprašiau pasidalyti patirtimi ir papasakoti apie elementarius liesėjimo pagrindus.

— O kam tau? — nustebo Sveta. — Priaugai svorio ar ką?Aš nenorėjau jai dėstyti spalvingų savo gyvenimo problemų,

todėl pamelavau:— Tai ne man, o mano draugei. Prisiminiau, kad tau tai puikiai

sekėsi.— Na, taip, — ji patenkinta sukikeno, — gaila, kad tu manęs

dabar nematai, mano dydis jau keturiasdešimt šeštas.O buvo, kiek prisimenu, penkiasdešimt antras. Kokia prašmat­

ni buvo merga! Dabar, kai jos dydis keturiasdešimt šeštas, į ją net nepasižiūrėčiau.

— Šaunuolė, — nenuoširdžiai pagyriau Svetą. — Tai ką tu man patartum? Aš jau ir sąsiuvinį pasiruošiau su rašikliu, diktuok.

— Vadinasi, taip, — dalykiškai pradėjo ji. — Koks jos ūgis?Velnias, o iš kur man žinoti? Aš jos ir akyse nematęs, tos

Bogdanos Rudenko. Bet, sprendžiant iš tėtušio kūno sudėjimo, ji neturėtų būti aukšta.

— Maždaug šimtas šešiasdešimt penki, — spėjau aš. — O tai svarbu?

— Aišku. O koks svoris?Nė kiek ne lengviau! Na ir atlėpausis aš, kodėl pradėjau aiškin­

tis šiandien? Negalėjau palaukti iki rytojaus? Rytoj susipažinsiu su ta mergaite ir žinosiu atsakymus į visus Svetos klausimus. Tik man,

VISKAS NE TAIP 23

garbės žodis, net neatėjo į galvą, kad ji manęs to klausinės. Dabar turiu kaip nors išsisukti.

— Sveta, ji juk moteris, ji nuo manęs tuos skaičius slepia. Ne­apsakomai kompleksuoja dėl antsvorio.

— Aišku, — vėl sukikeno Sveta. — Bet kiek to antsvorio? Bent apytikriai. Dešimt kilogramų, dvidešimt, trisdešimt? O gal visas šim­tas?

O velniai žino, gal ir šimtas. Jei mergaitė net į mokyklą neina, nes pati savęs gėdijasi, vadinasi, problema rimta. Aš susikaupiau ir, prisiminęs savo skurdžias anatomijos bei fiziologijos žinias, greitai paskaičiavau, kad penkiolikos metų šimto šešiasdešimt penkių cen­timetrų ūgio gerai atrodanti mergaitė turėtų sverti penkiasdešimt penkiasdešimt penkis kilogramus. Jeigu svertų aštuoniasdešimt, būtų storulė, bet dar ne tokia, kad gėdytųsi eiti į mokyklą. Ji į mo­kyklą neina, vadinasi, sveria daugiau kaip devyniasdešimt. Taigi antsvoris keturiasdešimt, o gal ir penkiasdešimt kilogramų.

— Keturiasdešimt, — tariau, beje, šiek tiek abejodamas. — Arba maždaug.

— Gerai, tada rašyk. Pirma papasakosiu apie mitybą, tada apie pratimus, paskui pasidalysiu savo patirtimi. Beje, tavo dabartinė pa­sija mišrainę mėgsta? Arba silkutę pataluose?

— Žinoma, — iš karto atsakiau.Koks gi rusas nemėgsta mišrainės? Pats tikriausias mūsų tau­

tinis valgis.— Kategoriškai vengti, — nukirto Sveta, o paskui pradėjo

pasakoti tokius dalykus, kad man iš siaubo pasišiaušė plaukai. Ji diktavo man leistinų produktų sąrašą ir kaip juos paruošti, o aš užsi- rašinėjau ir stebėjausi, kaip išvis galima tai valgyti. Paprasčiau būtų numirti iš bado negu visa tai springti. Vien špinatai ko verti — aš, pavyzdžiui, net negaliu į juos žiūrėti, ne tik kad valgyti. Kai pradė­jom kalbėti apie Svetos asmeninį patyrimą, mano buvusi draugužė vėl apstulbino mane klausimu:

— Ar ji pakramto?

24 Aleksandra Marinina

— Ką? — nesupratau.— Na, aš turiu galvoje, ar užkanda?— Ką užkanda?— Na, bet ką, viską: jaudulį, stresus, mažus nemalonumus,

ilgą laukimą. Ar griebia kokį sumuštinį ar saldainį, kai neranda sau vietos?

— O taip, kas taip, tai taip.Čia aš nedvejojau nė akimirkos. Juk Rudenka pats pasakė, kad

dukrelė nusipenėjo.— Rūkyti mesdavo?Penkiolikos metų ir su tokiu tėtušiu? Greičiausiai net nepra­

dėjo.— Ne, ji niekada nerūkė.— Aš tau patariu: nupirk jai dėlionę, tegul dėsto. Tai mano

pačios išradimas kovojant su apsirijimu. Prisiekiu, tas užsiėmimas taip įtraukia, kad užmiršti viską, na, tiesiog viską, net tai, kad per televiziją rodo tavo mėgstamą serialą. Neįmanoma atsitraukti, apie jokius sumuštinius ir saldainius negali būti nė kalbos. Tu pabandyk ir pats įsitikinsi. Ji prie televizoriaus daug laiko praleidžia?

Kad aš žinočiau! Bet turbūt daug, ką gi jai veikti, jei ji niekur iš namų neišeina?

— Taip.— Matai, būtinai reikia ją atplėšti nuo ekrano.— Kodėl?— Viešpatie, Paša, koks gi tu bukas! Kai sėdi ant sofos, akis į

ekraną įbedęs, tai nieko nėra maloniau kaip arbatėlė su kuo nors. Vienoje rankoje sumuštinis, kitoje puodelis, akys įsmeigtos į tele­vizorių — tikras kaifas. O kai dėstai dėlionę, abi rankos užimtos. Taip, vos neužmiršau, paveikslas turi būti didelis, taigi pirk trijų tūkstančių detalių.

— O koks skirtumas? — kvailai paklausiau. — Ar vienas trijų tūkstančių, ar trys po tūkstantį?

— Ne, tu iš tikrųjų bukas, — atsiduso Svetlana. — Ir kaip aš

VISKAS NE TAIP 25

su tavimi visus metus išgyvenau — nesuprantu. Trijų tūkstančių detalių dėlionė skiriasi nuo tūkstančio tuo, kad ji didelė. Plotas du kartus didesnis, o detalių triskart daugiau. Paveikslą dėlioji ant vie­no stalo, o detalės guli ant kito. Ant vieno stalo viskas netelpa. Jei turi didelį stalą, pavyzdžiui, teniso, tai visko nepasieki ir nematai, todėl dažnai turi atsistoti, kad rastum reikalingos formos ar spalvos detalę. Atsikeli, prieini, atsineši, atsisėdi, derini, pagalvoji, vėl atsi­keli ir taip be galo. Paskui, kai jau didelė dalis sudėta, būna blogai matyti paveikslo viršutinis kraštas, todėl nuolatos reikia keltis, kad pamatytum, kas ten dedasi. Ir vėl sėdi — keliesi, sėdi — keliesi. At­rodytų, kiek čia to krūvio, bet raumenys vis tiek apkrauti, judėjimas vyksta, ir ne penkias minutes, o penkias šešias valandas, gal net daugiau. Aš, pavyzdžiui, laisvadieniais dėstau dėliones po dvylika keturiolika valandų. Ir ėsti, beje, visiškai nesinori, aš apskritai tuo metu apie valgį užmirštu. Šeštadienis man — šventa diena, tik ke­fyras ir dėlionės. Ir svoris puikiausiai krenta.

Sveta davė man dar kelis išmintingus psichologinio pobūdžio patarimus, tačiau aš supratau, kad kai kurie iš jų pinigų man neuž­dirbs. Pavyzdžiui, anot Svetos, aš turėčiau reguliariai po kelis kartus per dieną sakyti savo draugei, kokia ji graži ir kaip aš jos geidžiu. Taip aš neva neutralizuosiu jos baimę tapti nepatrauklia, o juk visokios baimė, kaip žinia, skatina antsvorio augimą. Įdomu, kaip tai atrodytų, jei aš savo penkiolikmetei mokinei imčiau skiesti, kad ji be galo graži ir kad aš neišpasakytai jos noriu? Turbūt po penkių minučių būčiau išvytas be išeitinės kompensacijos. O gal net atsi­durčiau teisme už nepilnamečių tvirkinimą.

Baigęs Svetlanos pradžios mokyklą, aš atsiverčiau tuščią lapą ir pradėjau sudarinėti fizinių krūvių ir reikalingų treniruoklių sąrašą. Norėjau pasirengti rytdienos susitikimui, kad palikčiau kad ir ne­labai patyrusio, bet bent jau šį tą išmanančio žmogaus įspūdį.

Paskutinis mano tos dienos darbas buvo tas, kad pasakiau buto šeimininkei, jog vėliausiai po mėnesio atlaisvinsiu gyvenamąjį plotą, nes radau darbą ir galėsiu nuomotis būstą, taigi ji gali pradėti ieškoti

26 Aleksandra Marinina

pirkėjo. Ji dėkingai ir neslėpdama džiaugsmo mane išklausė, ir aš nuėjau miegoti jausdamas, kad pagaliau gyvenimas ėmė tvarkytis. Apie savo, kaip šnipo, misiją aš įsigudrinau pamiršti, kad nesusi­gadinčiau geros nuotaikos. Mano smegenys apskritai gerai sukons­truotos, jos niekada per ilgai negalvoja apie nemalonius dalykus, užtat su malonumu priima visa, kas pozityvu. Per tai ir visos mano bėdos.

Aš beviltiškai vėlavau ir keikiau save paskutiniais žodžiais, kad nesusipratau, tiksliau, patingėjau išvažiuoti iš namų bent kiek anksčiau, kad turėčiau laiko sukiotis po senosios Maskvos gatveles ir ieškoti reikalingo adreso. Juk mano naujasis šefas įspėjo — jokių vėlavimų! O čia kaip tyčia — vėluoju pačią pirmą darbo dieną. Tai bent kvailys, tokių dar reikėtų paieškoti.

Pagaliau reikiamą namą radau, beje, labai keistoje vietoje: pažymėtas oficialiu 37 numeriu, jis slėpėsi gilumoje tarp 29 ir 31 namų, ir aš bent dvidešimt kartų pro jį pravažiavau, kol galiausiai pastebėjau. Namelis atrodė keistai — šimtamečiai suklypę rėmai kaitaliojosi su naujais plastikiniais langais, ir aš supratau, kad tai greičiausiai iš dalies iškraustyti komunaliniai butai.

Taip ir buvo. Aš pakilau į trečią aukštą ir vietoje ketverių durų, kaip kad pirmuose dviejuose aukštuose, pamačiau vienas masyvias plienines, ant kurių švietė bronzinis buto numeris. Vadinasi, tur­tingasis Michailas Rudenka savo reikmėms nusipirko visą aukštą. Todėl ir nekeista, kad kambarių jis turi per akis ir gali suteikti pa­stogę ir guolį vargšui treneriui. Taigi klausimas kaip uždavinyne: kam jam visas tas hemorojus, jei už kur kas mažesnius pinigus jis galėtų pasistatyti namelį užmiestyje? Gal jis iš principo miestietis, kurį atvirose erdvėse apima panika? Nieko keista, taip pasitaiko, pats mačiau.

Kai paskambinau, ilgai niekas neatidarė, ir aš išsigandau, kad šeimininkas, manęs nesulaukęs, supyko ir išėjo, bet paskui pagalvo­

VISKAS NE TAIP 27

jau, kad tokiame bute turbūt labai dideli atstumai. Kol atsliūkini iki laukujų durų...

Dėl visa ko paskambinau dar kartą, ir durys beveik tuoj pat atsidarė. Už durų stovėjo žavi mergina, neturinti nė vieno nerei­kalingo kilogramo. Šiaip ar taip, mano skoniui ji buvo net liesoka. Nors kartoju: tai man patinka pilnakraujis kūnas, o Michailo Olego- vičiaus moters, juolab merginos grožio standartai gali būti kitokie. Sakyčiau, net radikaliai kitokie. Ką gi, ligoniui tik lengviau. Ir tuoj pat mano kvailoje galvoje sušmėžavo patrauklūs užsiėmimų su šita žavuole vaizdeliai.

— Sveika, — draugiškai nusišypsojau, — tu Dana? Aš tavo treneris, mano vardas Pavelas.

— Dar ko, — purkštelėjo žavuolė. — Kam man treneris? Aš ir taip super. Negi nematyt?

Ji žengė žingsnį atgal ir apsisuko, kad aš galėčiau iš visų pusių pamatyti ir įvertinti jos grakščią figūrėlę. Darosi įdomu, mergaitė mano, kad jai viskas gerai, o iš namų išeiti gėdijasi, net mokyklos nelanko. Kodėl? Kas čia ką kvailina?

— Tu puikios formos, — atsargiai pradėjau aš, eidamas vidun ir darydamas duris. — Bet tavo tėtis, rodos, mano, kad turėtum šiek tiek pasitreniruoti. Šiaip ar taip, jis mane tam darbui ir pasamdė. Tai kaip, susipažinsim?

Žiūrėdamas jai į veidą, aš ištiesiau ranką. Taip, jaunutė, švie- žutė, bet jai jokiu būdu jau ne penkiolika. Kad ir ką man sakytumėt apie akceleraciją, galvą guldau, kad ji vyresnė, ir net gerokai.

Žavuolė maivydamasi ištiesė grakščią rankutę ir ištarė:— Julia.Aš apstulbau. Kas per Julia? Vyresnioji sesuo? Tačiau Rudenka

sakė, kad, be Danos, jis dar turi sūnų, kuris dabar mokosi Anglijoje, o apie antrą dukrą nieko neužsiminė. Draugė? Taip, greičiausiai.

Matyt, mano fizionomija tuo metu buvo labai išraiškinga, nes mergina nusikvatojo.

28 Aleksandra Marinina

— Tu pamanei, kad aš Dana, taip? Gal išprotėjai? Argi aš pa­naši į begemotę?

Labai miela. O svarbiausia — geranoriška.— Tu Danos draugė?— Dar ko, — vėl purkštelėjo Julia. — Dana išvis neturi draugių.

Kam ji reikalinga, karvė be ragų? Aš jos sesuo. Netikra, — patikslino ji, — pusseserė. Mano mama ir Danos tėvas dėdė Miša — brolis ir sesuo. Na, gerai, ko čia stovi, eime, aš tave nuvesiu pas Daną.

Kelias buvo netrumpas. Eidamas aš sukiojausi, bandydamas susigaudyti, kaip suplanuotas butas, ir kažkaip orientuotis, bet man nelabai sekėsi. Beje, topografija niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Bet vieną dalyką aš supratau — pinigų čia sukišta ojojoj kiek. Ne ampyras, žinoma, bet viskas, pradedant grindjuostėmis ir baigiant šviestuvais, labai brangu ir kokybiška.

Priešais vienerias iš daugybės durų mes sustojome, Julia pa­klebeno rankeną ir garsiai pasakė:

— Atidaryk, Dana, atėjo tavo fizkultūrininkas.Taaaip, sesutės Julia nemyli ir nėra labai taktiška. Už durų

pasigirdo sunkūs žingsniai, minkštai spragtelėjo sukamas spynoje raktas, ir aš pagaliau išvydau savo būsimą globotinę. Reikia tiesiai pasakyti, kad vaizdelis buvo baisokas. Tokių figūrų esu matęs ame­rikiečių turistų grupėse, kuriose dažnai pasitaiko nuo mėsainių ir traškučių nusipenėjusių paauglių mergaičių. Dar aš mačiau gana įdomų filmą, beje, irgi amerikiečių, kuris vadinosi „Meilė pikta“, ir dabar priešais mane stovėjo kažkas panašaus į tos komedijos heroję. Žodžiu, kas tą filmą matė, tas mane supras, o kas nematė, tegul pa­tiki žodžiu.

— Labas, Dana, — tariau tyliai. — Galiu užeiti?Ji tylėdama pasitraukė į šalį, leisdama man praeiti, ir aš iš karto

uždariau paskui save duris. Man kažkodėl atrodė, kad grakščioji Julia mūsų susitikime neturi dalyvauti.

Aš apsidairiau. Kambarys erdvus, šviesus, bet nepanašu, kad Dana čia miegotų. Du stalai — rašomasis ir kompiuterio, lentynos

VISKAS NE TAIP 29

su knygomis, muzikinis centras, televizorius, dvi minkštos sofos ir trys krėslai, žodžiu, kambarys mokymuisi ir poilsiui, bet ne miegui. Turbūt mergaitė turi dar miegamąjį, o čia ji būna dieną. Užsiraki­nusi. Keisti papročiai šitoje šeimynėlėje. įdomu, nuo ko ji rakinasi? Panašu, kad, be manęs ir Julios, namuose dabar nieko nėra, antraip mane būtų sutikęs kas nors iš Rudenkų šeimos suaugusiųjų — vis dėlto pašalinis žmogus, jaunas vyriškis, pirmą kartą ateina į namus, kur yra tik dvi bejėgės jaunutės mergaitės... O gal mano pažiūros labai provincialios?

— Prisėskim, — pasiūliau aš. — Kur galima?Dana vis dar tylom parodė į sofą ir krėslus, atseit rinkis. Aš

pasirinkau krėslą. Ji atsisėdo tolokai nuo manęs ant sofos, ne per kilometrą, žinoma, bet ir ne šalia, kaip daro žmonės, kai rengiasi nuoširdžiai pasikalbėti. Tyli, sėdasi atokiau. Ką tai reiškia? Bijo ma­nęs? Nepasitiki? Drovisi?

— Mano vardas Pavelas, tavo tėtis pakvietė mane užsiiminėti su tavimi gimnastika. Jis mano, kad reikia ką nors daryti dėl tavo svorio. O ką tu pati apie tai manai? Ar reikia ką nors daryti?

Dana patraukė pečiais ir nusuko akis į šalį. Nors meluoju — į jokią šalį ji akių nenusuko, o kaip nežiūrėjo į mane, taip ir liko. Keis­ta mergaitė.

— Aš klausiu todėl, kad jei tu nesutinki su Michailu Olegovi- čiumi, jei manai, kad tau viskas gerai ir trenerio nereikia, tai aš tuoj pat išeisiu ir daugiau nesirodysiu. Niekas nesirengia tau nieko piršti, niekas per jėgą nevers tavęs mankštintis.

Iš tikrųjų aš visai taip nemaniau. Michailas Rudenka nebuvo panašus į žmogų, kuriam galima paprasčiausiai pasakyti „ne, ne­noriu“ — ir viskas, klausimas išspręstas. Greičiausiai pasamdyti trenerį savo išstorėjusiai dukrai jis nusprendė pats, to su Dana ne- aptarinėjo, tiesiog pranešė jai kaip faktą, net neabejodamas, kad jo sprendimas bus džiugiai sutiktas.

Ir vėl tyla ir nusuktos į šalį akys. Kas gi čia darosi? Ar ji apskri­

30 Aleksandra Marinina

tai ketina su manimi kaip nors bendrauti, ar ne? Ir jei ne, tai ką aš tokiu atveju čia darau?

— Dana, — tariau griežtai, — padalykime problemą į dvi dalis. Viena dalis — treniruotės, kita — trenerio asmenybė. Gal tu treniruotis nori, bet tau nepatinku aš? Tada taip ir sakyk, aš supra­siu ir neįsižeisiu, garbės žodis. Michailas Olegovičius suras tau kitą trenerį. Ar tu vis dėlto nenori treniruotis?

Na, pagaliau! Ilgi, ant pečių pasklidę plaukai sujudo, galva truputį pasisuko, didžiulės žalsvai pilkos akys pažvelgė į mane tarsi klausdamos ir, kaip man pasirodė, su slapta viltimi.

— Ar galėsite padaryti taip, kad... — ji užsikirto, ir tik dabar aš supratau, kokia skaudi jai ta problema — tokia, kad negali jos net garsiai išsakyti, — kad man padėtumėt?

Balsas tylus, drebantis, bet tembras labai malonus.— Galėsiu, — atsakiau tvirtai, nors abejonių man, žinoma,

kilo.Prisiklausęs vakarykščių Svetos nurodymų, aš maždaug įsi­

vaizdavau, kad pirmieji keli kilogramai dings gan greitai ir lengvai, nes jų labai daug ir daugumą Daną užgulusio atliekamo svorio suda­ro vanduo, kurio nesunkiai galima atsikratyti. Nežinant, kad viskas dėl vandens, gali susidaryti apgaulinga greito lieknėjimo iliuzija, ir paskui, kai procesas sulėtėja, ateina nusivylimas. Beje, Sveta man sakė, kad tuo paremta daugelis „greitų“ dietų: jos bedruskės, varan­čios vandenį, todėl žmogus tiesiog netenka vandens, nors mano, kad numetė svorio, nes dingo riebalai. O paskui baisiai stebisi, kai po kelių dienų tie kilogramai grįžta atgal. Norėdamas atsikratyti ne­reikalingo vandens, turi tik nevalgyti sūriai ir saldžiai, daugiau gerti, ir po trijų keturių dienų svarstyklės ims rodyti malonius skaičius. O štai kad pradėtų nykti riebalai, reikia iš tiesų nežmoniškų pastan­gų, kurios įmanomos tikrai nedaugeliui moterų, be to, labai daug kantrybės. Sprendžiant iš papurtusio veido, vandenėlio Danos kūne susikaupė nemažai, ir pirmuosius greitus bei efektingus rezultatus,

VISKAS NE TAIP 31

remdamasis Svetlanos suteiktomis žiniomis, aš galiu garantuoti. O paskui matysim.

Mergaitė sunkiai pakilo ir nutapsėjo prie durų.— Tėtis liepė parodyti patalpą, kurioje bus treniruokliai. Paskui

jus nuvesiu į jūsų kambarį. Jūs sudarykite sąrašą, ką reikia nupirkti ir kaip sustatyti. Tėtis grįš ketvirtą, ir jūs su juo viską išsiaiškinsit.

Ji išėjo iš kambario neatsisukdama, nes buvo tikra, kad aš sek­siu iš paskos. Kas abejoja genų galia, gali spjauti man į akis. Dana ir kalbėjo tokiomis pat trumpomis, kapotomis frazėmis, kaip jos tėtušis, ir jų charakteris panašus. Mano širdis jautė, kad man čia bus nesaldu. Bet už tokius pinigus, kokius man pažadėjo, aš pasirengęs iškęsti bet ką.

Šį kartą mūsų kelias neužtruko: mankštos kambarys buvo šalia Danos kambario, tiesiog už gretimų durų. Jo dydis mane vi­siškai patenkino, pakako ir ploto, ir šviesos, ir oro. Aš išsitraukiau savo stebuklingą sąsiuvinį, kuriame užsirašiau keletą jau atėjusių į galvą kliedesių, pasitikslinau su iš anksto sudarytu sąrašu ir pra­dėjau braižyti treniruoklių išdėstymo planą. Nieko antgamtiško, viskas standartiška: takelis, veloergometras, kompleksinė lenta pilvo presui, moteriškų svarmenų komplektas, mintuvas, gimnas­tikos kilimėlis, aliumininis pasunkintas lankas, guminių tampyklių rinkinys, masažo stalas, svarstyklės su mini kompiuteriu, rodančiu riebalų ir vandens procentą. Prieš takelį reikia pastatyti televizorių, kad nepabostų ilgai „bėgti“. Neužmiršti stalo muzikiniam centrui ir plokštelėms. Dar vieno staliuko masažo reikmenims — rank- šluosčiams, kremams, losjonams. Taip, ir būtinai pakabinti ant sienos kažką panašaus į skelbimų lentą, nupirkti keletą didelių vatmano lapų, ilgą liniuotę ir rinkinį įvairiaspalvių flomasterių. Ta idėja atėjo man į galvą mankštinantis ryte, kai mąsčiau apie savo darbą ir apie tai, kad aš, kaip ir mano tėvas, galų gale iš įžymaus kovotojo virstu paprasčiausiu kūno kultūros mokytoju. Nuo tėvo mintis natūraliai peršoko prie mamos, ir aš prisiminiau, kad ji nuolat kartojo: planai, grafikai, vaizdinės priemonės, didaktinė

32 Aleksandra Marinina

medžiaga... Tuos žodžius, kaip ir grėsmingąjį RONO, aš girdėjau nuo ankstyvos vaikystės.

— Štai, žiūrėk, — aš parodžiau greta stovinčiai ir tylinčiai Danai, kuri nieko nesakė ir nieko neklausinėjo, savo negrabiai nu­braižytą planą, — čia bus takelis ir televizorius...

Ji įdėmiai žiūrėjo, klausėsi mano aiškinimo, bet iš jos veido ne­buvo aišku, ar jai patinka tai, ką aš siūlau.

— O štai čia kabės lenta su grafikais, — baigiau ekspozicijos apžiūrą.

— Su kokiais grafikais?— Mes kasdien užrašinėsim tavo krūvius ir parametrus.— Taip reikia?— Taip reikia, — atsakiau tvirtai.Mano būsimo kambario apžiūra irgi jokių netikėtumų nepatei­

kė. Paprastas kambarys, du langai, keturios sienos, jokių baldų. Vi­siškai nieko. Tuščia, nuoga. O ko prašyti? Na, kad nebūtų per daug įžūlu. Tėtušis Rudenka murmėjo kažką apie galimybę likti nakvoti, vadinasi, paprašyti gulto galima. Ar ne? Savo reikmių sąrašą aš dėl visa ko sudariau kuo mažesnį ir paprastesnį: sofutė, pora kėdžių, spinta (reikia juk kažkur dėti ir kabinti drabužius persirengiant tre­niruotei) ir televizorius. Jeigu mano naujieji šeimininkai turi bent lašą humaniškumo, visa kita sugalvos patys.

Aš jau baigiau sudarinėti savo skurdų sąrašėlį, kai supratau, kad mes su mergaitėmis namuose ne vieni. Pasigirdo mažiausiai trys skirtingi balsai, vienas iš jų vyro, o juk niekas prie durų, rodos, neskambino. O gal negirdėjau?

— Dana, pietauti! — atskriejo skambus ir reiklus kvietimas.Dana tylėdama davė man ženklą sekti paskui ją. Įdomu, ji visa­

da tokia nešneki ar tik šiandien, pirmosios pažinties proga?— Man rodos, kvietė tik tave, — atsargiai tariau, nesijudinda­

mas iš vietos.Labai jau nesinorėjo pirmą savo vizito dieną būti nepageidau­

jamu svečiu.

VISKAS NE TAIP 33

— Tėtis sakė, kad jūs su mumis papietautumėt ir jo palauktu- mėt, jis greitai grįš.

Šykšti, bet aiški informacija. Gal be reikalo nerimauju dėl jos nekalbumo? Viską, ką reikia, ji vis dėlto pasako, o prasidėti su neužčiaupiama plepe irgi nelabai norėtųsi, nežinotum paskui, kur slėptis.

Ilgas kelias koridoriumi baigėsi erdviame valgomajame, kuriame, mano nuostabai, buvo visas būrys žmonių: be mano pažįstamos žaviosios Julios, prie didelio ovalaus stalo sėdėjo pagy­venusi dama, maždaug penkiasdešimties metų liguistos išvaizdos moteris, šalia jos stambi, graži, prisižiūrinti tetulė su atlaidaus susi­rūpinimo išraiška išpuoselėtame veide, dar viena labai patraukli gal trisdešimties moteris, maždaug mano metų akiniuotas labai rimtas vaikinas ir neramus ketverių penkerių berniukas. Taip, nemaža tų Rudenkų šeimynėlė... Ar visi jie pakviesti pietų svečiai? Ir kas čia vyriausiasis?

Aš šiaip taip prisiminiau mamos gero tono pamokas, pasisvei­kinau ir prisistačiau. Pirmoji man atsakė Išpuoselėtoji:

— Sėskitės, Pavelai, tuoj pietausim. Mūsų daug, jūs mūsų visų turbūt iš pirmo karto neįsiminsit, bet nieko tokio, laikui bėgant pri- prasit. Daną ir Julią jau pažįstate. Aš — Larisa Anatoljevna, Michai­lo Olegovičiaus žmona.

Vadinasi, viršininkė čia ji. Turėsim galvoje. Aš mandagiai nu­sišypsojau ir pasikartojau mintyse jos vardą ir tėvavardį. Galima supainioti ir užmiršti bet ką kitą, tik ne ją. Juk aš turiu dar Nanos užduotį, o su šeimos galva man bendrauti turbūt teks mažai ir re­tai, taigi svarbiausias informacijos šaltinis bus būtent šeimininkė. Mažai tikėtina, kad kiti čia esantys žino ką nors tokio, kas mane domina. Nebent tas akiniuotas vaikinas, turbūt jis koks nors sek­retorius arba padėjėjas. Jį irgi reikia įsiminti, kad nepavadinčiau ne tuo vardu.

— Čia — Valentina Olegovna, — Išpuoselėtoji linktelėjo į šalia sėdinčią Liguistąją, — mano vyro sesuo, Julios mama. O čia mano

34 Aleksandra Marinina

anyta Ana Aleksejevna, Michailo Olegovičiaus ir Valentinos Ole- govnos motina. Kol kas viskas aišku? Nesusipainiojot?

Ji taip plačiai ir draugiškai nusišypsojo, kad man iš karto pa­lengvėjo. Gal ji ne tokia pasipūtusi, kaip iš pradžių pasirodė? O ką? Normali tetulė, supranta mano būseną. Ko gero, aš su ja bendrą kalbą rasiu. Greitai pasikartokim, kol dar neišrūko iš galvos: Larisa Anatoljevna — šeimininko žmona, Valentina — sesuo, senutė Ana Aleksejevna... ar Aleksandrovna? Velnias, jau užmiršau. Ne, rodos, vis dėlto Aleksejevna — šeimos galvos mamytė. Julia — dukterėčia, Dana — duktė. Dar liko jauna gražuolė, vaikinas ir berniukas. Kaip išlaikyti visus smegeninėj? Nieko, Frolovai, nepanikuok, kaip nors išsisuksi.

— Artiomas, Danos namų mokytojas, — tęsė šeimininkė.Aš iškart susinervinau. Vadinasi, vaikinas jokių vilčių neteikia,

jis toks pat samdomas tarnautojas kaip ir aš, ir nieko įdomaus ne­žino. Turbūt sekretorė ir padėjėja ta gražuolė, kurios kol kas nepri­statė. Akiniuotasis Artiomas atsistojo ir ištiesė man ranką, kurią aš nuoširdžiai paspaudžiau: vis dėlto artima siela, darbo kolega, taip sakant, tegul nieko ir nežino, bet su juo galima draugauti.

— Jelena mano tolima giminaitė, ji kartu su mumis gyve­na, — Larisa Anatoljevna trumpu mostu parodė į gražuolę, — o Kostia jos sūnus.

Tai sakant, Larisos balsas pasidarė kažkoks keistas, lyg šaltas, lyg arogantiškas, ir aš supratau, kad Jelena iš tų giminaičių, kurie ne tik tolimi, bet ir neturtingi, ir juos pakenčia tik iš giminiškos pa­reigos. Vėl nepasisekė... Jokia ji sekretorė ar padėjėja, paprasčiausia šeimos narė, iš pasigailėjimo prileidžiama prie stalo.

Gražioji Jelena nedrąsiai ir kažkaip tarsi užguitas žmogus man nusišypsojo, tuo patvirtindama mano įtarimus dėl jos statuso, o mažasis Kostia, pamėgdžiodamas akiniuotąjį Artiomą, pašoko nuo kėdės ir ištiesė man savo ploną rankelę.

— Sveikas, — tariau kaip įstengdamas šilčiau ir palaikiau ran­koje jo mažą drėgną delniuką.

VISKAS NE TAIP 35

Mane pasodino šalia Artiomo, ir aš supratau, kad nuo šiol tai bus mano nuolatinė vieta. Dar norėjau sužinoti, ar aš priimtas į tar­nybą „su maitinimu“, ar šios dienos kvietimas pietauti tik tam, kad susipažintume? Reikės paklausti Artiomo.

Atsivėrė durys, aukšta, liesa moteris įnešė didelį padėklą ir mikliai išdėliojo užkandžius. Larisa pasiėmė įrankius, ir tai buvo si­gnalas visiems pradėti. Pirmas dvi minutes aš su malonumu valgiau eršketą su drebučiais, paskui prisiminiau vakarykštę Svetos paskaitą ir savo užduotį šiuose namuose, todėl visą dėmesį skyriau priešais mane šalia motinos sėdinčiai Danai. Ką čia ir kalbėti, Rudenkų šei­moje pavalgyti mėgo ir mokėjo, apie tai buvo galima spręsti jau vien iš užkandžių, o juk dar bus sriuba, antrasis patiekalas ir desertas. Viešpatie, į Daną buvo baisu žiūrėti! Ji šlavė viską paeiliui: žuvį, dviejų rūšių salotas, mažus sumuštinukus su kažkokiu paštetu, be abejo, riebiu bei kaloringu, ir visko po daug, nepakeldama akių ir nerodydama nė mažiausio malonumo. Tarsi mestų į pakurą anglis. Kodėl ji tiek valgo, jeigu jai tai neteikia jokio malonumo? Turint galvoje jos gyvenimo būdą, tiek „kuro“ jos organizmui nereikia. Aš pašnairavau į Julios lėkštę — mergina iš lėto, vangiai lesė žalumynus ir šviežių agurkų skritulėlius. Mat kokia gudruolė. Reikės nutaikyti progą ir pasikalbėti su Larisa Anatoljevna apie Danos mitybą, gal jai vertėtų maitintis atskirai...

I ATSPINDYS

J U L IA

Nekenčiu jos, nekenčiu, nekenčiu! Kodėl jai viskas, o man nieko? Kodėl šitai storašiknei kvailei pasisekė gimti pas dėdę Mišą ir tetą Larą, o man pas tą niekingą nelaimėlę? Viešpatie, ji net išsi­skirti kaip reikiant nesugebėjo, nieko negavo, neprisiteisė iš tėtu­šio, nepasidalijo, tiesiog išėjo ir viskas. Gyvename dabar svetimoje

36 Aleksandra Marinina

šeimoje kaip prieglaudoje, džiaugiamės menkiausia išmalda. O ta kvailė Dana viską turi ir niekuo nesinaudoja. Tupi savo kambaryje, kala pamokas, kasdien vis labiau tunka ir grimzta į neurasteniją. Kiek galimybių dingsta! Galėtų su tėvais atostogauti, pusę pasaulio apkeliauti, o aš jau mokėčiau prie jos prisigretinti taip, kad ji be manęs negalėtų apsieiti, dievintų, iš paskos sekiotų, ir dėdė Miša būtinai mane imtų į visas keliones. Svarbiausia pradėti, o paskui viskas vyksta tarsi savaime, ir mane tada vestųsi į visokius vaka­rėlius, banketus ir priėmimus, į kuriuos kviečiamas dėdė Miša. O ten negalima atsivesti skurdžiai apsirengusios giminaitės, ne lygis, todėl dėdė Miša pirktų man brangius apdarus ir blizgučius. Visa kita aš jau pati padaryčiau... Šiaip ar taip, padorų vyrą tikrai susi­rasčiau. Tai ne! Dana, kvailė, tupi kaip apuokas, niekur nevaikšto, nevažinėja, niekur nesilanko. Dabar va kažkokį sportininką jai pripiršo lašiniams numesti. Idiotai! Kad mane kas nors taip po­pintų...

O tas fizkultūrininkas visai nieko — simpatiškas, aukštas. Reikės pabandyti jį užpainioti, vis tiek nėra ką veikti, nuobodu, ir šiaip — Danos pykčiui, ji pavydi kaip reta, nepakenčia, kai kas nors naudojasi jos daiktais, todėl jai tikrai nepatiks, jei JOS treneris rodys dėmesį MAN. Ir tegul, bent šiokia tokia pramoga. Žinoma, namų treneris — ne prestižas, net jei aš jį pakabinsiu, naudos iš to nebus nė gramo, be to, jis šlubuoja, nesmarkiai, bet vis dėlto... Kam man šlubas vyras? Bet gal tai laikina? Dėdė Miša vakar sakė, kad tas Pavelas pateko į avariją, ir jam kažką ten pažeidė, todėl jis kuriam laikui pasitraukė iš didžiojo sporto. Tačiau, kaip yra žinoma, nėra nieko pastovesnio už tai, kas laikina, juk mudvi su mama irgi apsi­gyvenome čia „laikinai“, ir kas iš to išėjo? Jau kiek metų gyvename, o jokių permainų nė nematyti.

Velnias, kaip žuvies norisi! Ir sumuštinuką su žąsų kepenų paš­tetu su malonumu sušlemščiau, bet tas fizkultūrininkas taip įdėmiai stebi visų lėkštes, tikrina, kas ką valgo, o aš privalau padaryti jam įspūdį, todėl springsiu agurkus, tarsi jokių skanėstų čia nė nebūtų.

VISKAS NE TAIP i i

Ne, iš tikrųjų, labai jau tas sportininkas seksualus, būtinai reikia jį pakabinti. Galų gale nebūtina už jo tekėti, bet juk jis turbūt turi kur nueiti, kokių nors draugų, su kuriais susitinka klubuose, lankosi kitose įdomiose vietose, todėl galės ir mane nusivesti, o ten viskas ir įsibėgės... Ištrūkti iš čia, ištrūkti bet kokia kaina!

Aišku, geriausia būtų paprasčiausiai atsidurti kvailės Danos vietoje, ji vis tiek nevertina nieko, ką turi. Viešpatie, mergai penkio­lika metų, aš, būdama jos amžiaus, dulkinausi jau visu tempu, o ji? Pirmiausia jai nusamdė namų mokytoją, dabar štai trenerį, abu jau­ni, vienas už kitą geresnis, tai bent jau lašas moteriškumo prabustų! Bet ne, nuleido akis į lėkštę ir ryja, ryja ir ryja kaip kiaulė, net skonio nejaučia. Kaip eršketo užsinorėjau... Nekenčiu! Aš ją užmuščiau, garbės žodis. Ir savo motiną, nelaimėlę, irgi dėl kompanijos nu­kalčiau. Tada dėdė Miša su teta Lara mane įsidukrintų. O kas jiems liktų? Jie netektų dukters, aš — motinos, o čia vienas kraujas. Nors įdukrinti aš jau per daug suaugusi, pilnametė, bet vis tiek likčiau su jais vietoj Danos. Tą ir reikėjo įrodyti.

Geriausiai būtų visus užmušti ir likti vienintele paveldėtoja. Tiek to, Leną su Kostia galima palikti, jie tokie tolimi giminės, kad paveldėjimo teisių neturi, išvaryčiau juos iš čia po velnių ir viskas būtų gerai. Bobulės Anios irgi galima pasigailėti, ji sena, jai daug nereikia, nukiščiau ją į patį tolimiausią kambarį, duočiau tris kartus per dieną pavalgyti, tiek tų rūpesčių. O visa kita leisčiau sau, sau, sau! Nors ne, dar yra dėdė Volodia ir teta Mūza, su jais reikėtų dalytis, jie taip pat paveldėtojai. Bet jie tokie... jiems išvis nieko nereikia, gyvena savo kvailą mokslą apsikabinę ir pinigai jiems nesvarbu. Dėdė Volodia... Čia tai aukšta klasė! Tiesiog sunku patikėti, kad šioje išsigimėlių šeimynėlėje gali būti tokių žmonių. Toks gražus, kad negali atitraukti akių! Gaila, kad jis tikras mano dėdė, kitaip žinočiau, kaip elgtis, ir jokia pilka pelytė Mūza man nesutrukdytų. Mūsų net ir lyginti negalima, net aklam aišku, kad aš geresnė. Kad ir tuo, jog jaunesnė, [domu, ar dėdė Volodia bent kartą gyvenime buvo savo Mūzai neištikimas? Nė už ką nepatikę-

38 Aleksandra Marinina

siu, kad bobos nesidomėtų tokiu gražiu ir protingu vyru, o seksua­linis potraukis, žinia, užkrečiamas dalykas kaip gripas — fluidai būtinai sukelia atsakomąją trauką. Nejaugi jis nė karto nepasidavė? To tiesiog negali būti! Aš, pavyzdžiui, iš karto pajuntu, jei kas nors manimi susidomi, ir pradedu jaudintis. Mane svetimas dėmesys įaudrina, užveda.

Koks neįdomus pašnekesys prie stalo, man niekaip nepavyksta atkreipti į save mūsų fizkultūrininko dėmesio, jis apie kažką tyliai šnibždasi su Artiomu. Tai negerai, Artiomas tuoj priskies jam neži­nia ko... Kvailys, įsimylėjęs mane iki ausų, tačiau be atsako, velniam jis man reikalingas, botanikas nelaimingas! Na, iš piktumo, kad pa­erzinčiau Daną, aš jo kambaryje buvau užsirakinusi kokius penkis kartus, man negaila, užsimerkiau ir prakenčiau, net pabandžiau suvaidinti orgazmą, užtat kokį malonumą patyriau, kai Dana viską suprato! Dabar Artiomas amžių amžiams laiko mane savo meiluže, neleidžia praeiti, sekioja, žvilgsnį gaudo ir visokiomis nešvankiomis užuominomis įkyri, todėl palaikęs fizkultūrininką varžovu, gali iš anksto jam pareikšti, atseit mergytė užimta, nekišk rankų. Štai tokia prevencija man kaip tik ir nereikalinga, ji visus planus man suga­dins. Taip, bobulė Ania, rodos, rengiasi kalbą sakyti... O Viešpatie, kaip man viskas pakyrėjo!

I I ATSPINDYS

A N A A L E K S E J E V N A

Dabar pasakyti ar vėliau, kai Miša grįš? O gal apskritai ne­sakyti, kol kas nutylėti? Volodia teisus, reikia daryti, kaip jis sako, bet aš kažkodėl bijau... Matai, sulaukiau senatvg^iekada anksčiau vaikų nebijojau, visą gyvenimą jiems įsąkfo B&T° dabar nedrąsu pasidarė. Nieko bloga neketinu sakyti, o Vii tiek nedrįstu. Baisu būti priklausomam, visą laiką suki galvą, kaip įsiteikti. Mišos nebijau, jis

VISKAS NE TAIP 39

man nepriešgyniaus, Valia irgi klauso, Lena apskritai nesiskaito, ji čia teisių neturi, su ja tai nesusiję, o štai Larisa... Oi, nemėgstu aš jos, ką ten nemėgstu — negaliu pakęsti. Ji Mišai lyg ir gera žmona, ištikima, nieko bloga nepadarė, ir vaikaičius man nuostabius pa­gimdė, Tarasą ir Daną, bet nelinksta mano širdis prie jos. Kaip iš pat pradžių nepalinko, taip ir nelinksta. Ir, matyt, ne be reikalo. Žmona ji, žinoma, gera — rūpinasi Miša, apžiūrėtas jis, apskalbtas, sotus, o štai kaip motina — bloga. Tarasą į užsienį išsiuntė mokytis, nuo savęs atplėšė ir, rodos, net nepasiilgsta. Kur tai matyta — septynio­likos metų berniuką išsiųsti į Angliją, ir dar vieną, be priežiūros, be tėvų rūpesčio, meilės, dėmesio! Ko jis ten išmoks? Savarankiškumo? Žinau aš tą vadinamąjį savarankiškumą, viskas baigiasi tuo, kad paskui tėvų nė už kapeiką negerbia, neklauso, apie viską turi savo nuomonę ir jokių autoritetų nepripažįsta. Vaikai tampa nevaldomi, kai tėvai per anksti nustoja juos kontroliuoti, šitai aš žinau tvirtai, ne veltui tiek metų išdirbau švietimo sistemoje. Ir Daną Larisa ap­leido, tai jos kaltė, kad mergaitė dievai žino kuo pavirto. Volodia jau seniai sakė Larisai ir Mišai, kad reikia atkreipti į dukrą dėmesį, kad jai ne viskas gerai, o jie tik ranka mojo, neva mokosi vienais penke­tais*, mokytojai giria, ko dar jums reikia? O Dana vis valgė ir valgė, ir mes kažkaip viską pramiegojom, nepastebėjom, kad ji taisosi kaip ant mielių, o juk kasdien ją matėm. Mokykloje jai viskas buvo gerai, mokytojai ją mėgo, su bendraklasiais draugavo, jie irgi kasdien ją matė, bet niekas per daug akių nebadė. O paskui Larisai šovė į galvą perkelti Daną į kažkokią madingą gimnaziją, kurioje mokosi turtin­gų šeimų vaikai. Štai tada viskas ir prasidėjo... Tris dienas mergaitė pavaikščiojo į tą prakeiktą gimnaziją, prisiklausė visokių šlykštynių, patyčių, prisišaipė iš jos visi kas norėjo — ir viskas. Atsisakė ne tik mokyklą lankyti, bet išvis koją iš namų iškelti. Niekada negalėjau suprasti, kam visos tos madingos gimnazijos ir koledžai sugalvoti. Kaip būdavo gerai anksčiau — visiems ta pati dešimtmetė, visi mo­

• Penkiabalėje sistemoje.

40 Aleksandra Marinina

kosi pagal vienodą vidurinio ir specialiojo išsilavinimo programą, visiems vienodi vadovėliai ir vienoda kontrolės sistema. O dabar kas? Neaišku, kur moko, ko moko, ką moko ir kokia programa... Visiška netvarka!

Ačiū Volodiai, jis kažkaip Mišą su Larisa paveikė ir įkalbėjo pasamdyti Danai mokytoją. Dabar dar ir trenerį surado, gal kas ir išeis. Nes jau buvo susitaikę, girdi, gerai, kad mergaitė namie sėdi, taip saugiau, taip ramiau, nėra ko jai po diskotekas valkiotis, nes iš pradžių diskotekos, tada berniukai, paskui naktiniai klubai, narkotikai, tas kelias seniai pramintas, tik neapsižiūrėsi, vadžias atleisi — ir baigta. O mano, kaip švietimo darbuotojos, nuomonė tokia, kad vaikas privalo augti kolektyve ir būtinai lankyti mo­kymo įstaigą, jo žinios ir elgesys turi būti kontroliuojami ne tik pedagogų, bet ir bendraamžių, tik tada iš jo išaugs tikras žmogus. Bet argi manęs kas klauso? Ne, aš neteisi, Miša ir Volodia, be abejo, klauso, bet daro savaip. Ne, ir vėl aš neteisi, Volodia daro, kaip aš sakau, o štai Miša visiškai pasidavęs Larisai, tik ir laukia, ką ji pasakys, ir niekada jai neprieštarauja. Šiaip jis geras vaikas, paklusnus, mane visada gerbė ir mylėjo, bet Larisa jį sugadino. O Volodios žmona Mūza — visai kas kita, štai ji tai marčių marti, bet kokiai anytai paguoda. Meili, rami, ir mane gerbia, ir vyrą myli, ir savo nuomonės niekam neperša, viską daro taip, kaip Volodia pa­sako. Gaila tik, kad bevaikė, silpna, liguista, neaišku, kuo gyva, bet čia jau taip Dievas davė, jis pats žino, kiek kam vaikų skirti. Aš ir taip jau tris vaikaičius turiu, du Mišos ir Valios Julia, man užtenka. Jei Volodia su Mūza ir be vaikų laimingai gyvena, tai tegul taip ir būna. Nors man, žinoma, sunku suprasti, kaip galima būti laimin­gam be vaikų, mudu su Olegu Semionovičiumi turėjom keturis, aš ir daugiau būčiau pagimdžiusi, jeigu ne Vania. Po Vanios baisu paliko. Dabar štai trys liko — vyriausiasis Miša, vidurinioji Valia ir jaunėlis Volodia.

Vania... Tai dabar pasakyti ar dar palaukti? Ne, palauksiu, kol Miša grįš. Su juo tai irgi susiję.

VISKAS NE TAIP 41

O tas bernelis Pavelas nelabai išauklėtas. Kas jį rado? Miša? Ar Larisa iš kažkur iškasė? Dievai žino iš kur, turbūt kokiam nors patvory aptiko. Kaipgi taip galima — pirmą kartą ateiti į namus be kostiumo, be kaklaraiščio? Kas per maniera pasirodyti su džinsais ten, kur tavęs dar nepažįsta? Ir kaip reikiant neprisistatė, Larisa tepasakė, kad vardu Pavelas, nei pavardės nepaminėjo, nei biogra­fijos nepapasakojo. Na, apie jos, atsiprašant, gerą išsiauklėjimą ir taip visi žino, bet kaipgi bernelis? Kas jo tėvai? Koks išsilavinimas? Kur ir kuo dirbo? Jis privalėjo mums visiems dabar visa tai ir pa­pasakoti, kad visi žinotų, koks žmogus namuose lankysis, o gal jis koks vagis ar banditas, ar dar baisiau — mažamečių tvirkintojas. Ką mes apie jį žinom? Nieko. O jis, užuot mums apie save papasako­jęs, sėdi štai ir šnibždasi su Artiomu. Blogai elgiasi, prastas tonas. Reikės Mišai pasakyti... Nors ne, aš geriau Volodiai pasiskųsiu, jis gali Mišą paveikti. Stebėtina, kaip įdomiai gyvenime viskas susi­tvarko — iš gyvų mano likusių vaikų Volodia jauniausias, o elgiasi kaip vyriausias. Iš tikrųjų jis iš visų trijų yra pats protingiausias ir geriausias. Ir kas galėjo pagalvoti, kad jis tokiu taps? Vaikystėje jis... Ai, bet ką čia kalbėti! Kai jis buvo mažas, mudu su amžinatilsį Olegu Semionovičiumi manėme, kad nieko doro iš jo neišeis, ne­taps jis tikru žmogumi ir kad visas jo gyvenimas bus kreivas šleivas. Mums atrodė, kad jis atšiaurus, beširdis, šaltas. Jau vien tai, kaip jis elgėsi Vanios mirties dieną... Net skaudu prisiminti. Mes tada pagalvojome, kad jis apskritai ne žmogus. Paskui irgi... Bet ne, pasi­taisė, ir net visus aplenkė, visus pranoko, ir Mišą, ir Valią. Ir žmoną gerą susirado, ne taip kaip Miša. Apie Valią aš išvis tyliu, šeimyninis gyvenimas jai nenusisekė.

Viskas, nuspręsta, kai tik Miša atsisės prie stalo, iškart pasaky­siu. O dabar visus įspėsiu.

— Minutėlę dėmesio! Kai pareis mano sūnus, aš visiems kai ką pranešiu.

42 Aleksandra Marinina

I I I ATSPINDYS

ARTIOMAS

Na ir Julia, na ir artistė! Jau įsikibo į šviežieną, į Pašą. Nuo­bodžiauja kvailutė ir ieško galimybių intrigoms. Sėdi sugižusiu veidu, kapstosi lėkštėje su pablukusiomis daržovėmis, neva ji tokia svajinga ir įdomi, maitinasi vien oru ir lašeliu rasos, nori padaryti Pavelui įspūdį. Aš juk žinau, koks jos apetitas! Paveldėtas iš Ruden- kų giminės, o šioje šeimynėlėje mėgstama skaniai ir daug pavalgyti. Juliai tiesiog pasisekė, kad jos tokia medžiagų apykaita, kad ir kiek valgytų — vis tiek liekna ir grakšti, o kerta ji, kiek tik lenda! Danai, vargšelei, nepasisekė, bet tai ne jos kaltė, o Julios lieknumas — ne jos nuopelnas. Gamta taip sutvarkė. Dana apskritai šitoje šeimynėlėje normaliausia, jos smegenys vietoje, o visų kitų persuktos šimtu aš- tuoniasdešimčia laipsnių. Jelena visą laiką dreba kaip kiškio uodega, stengdamasi visiems įtikti, elgiasi kaip kokia marazmatikė, Valenti­na tyliai geria ir mano, kad niekas to nepastebi, Larisa Anatoljevna vaidina oligarchę ir siunta, kad vyras neleidžia jai gyventi taip, kaip ji norėtų. Michailas Olegovičius, tiesa, irgi visai normalus, nieko nevaidina, pinigų turi kaip šieno, o gyvena taip, lyg būtų smulkus verslininkas, net ir labdara kažkokia užsiima, bet kaip tik tai ir įtarti­na. Kai žmogus turi šimtą rublių, bet gyvena taip, lyg turėtų dešimt, sutikite, tada kyla šiokių tokių klausimų. Žodžiu, dėl jo ne viskas aišku. O ir jo brolis Vladimiras Olegovičius nepaprastas tipelis. Vie­na vertus, lyg ir viskas aišku (mokslininkas, socialinė psichologija ir panašiai, ir žmona mokslo žiurkė, tyli, romi), iš pirmo žvilgsnio jokių povandeninių srovių, ir vis dėlto kažkoks jis keistas. Visko per daug: per geras, per protingas, pernelyg subtilus, {tarimų tai nekelia — žmonių būna visokių, taigi ir tokių, bet vis tiek baisiai erzina. Ir žmona jo keistoka, pasirodo čia labai retai, gal kartą per du tris mė­nesius užsuka, bet ir tai neilgam, o juk pats Vladimiras Olegovičius čia pasirodo kiekvieną gražią dieną, ne veltui gretimame name gy­

VISKAS NE TAIP 43

vena. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Vladimiras Olegovičius myli motiną, seserį ir brolį, todėl kasdien juos lanko, o jo žmona Mūza Stanislavovna su giminėmis nesutaria, niekas jos nelaukia, štai ji ir stengiasi čia nešmėžuoti. Ką gi, pasitaiko. Bet juk viskas ne taip. Senė Ana Aleksejevna Mūzą dievina. Kiek aš su Dana dirbu,— jau antri metai eina, — iš senės apie marčią girdžiu tik pagyri­mus, ir labai nuoširdžius. Ir Larisai Anatoljevnai Mūza, regis, tinka— šiaip ar taip, blogo žodžio apie ją aš čia iš nieko negirdėjau. Taip, ir man ji atrodo geranoriška, paprasta, neturinti jokio kandumo, nors aš, aišku, ne kažkiek ją ir pažįstu. Bet vis tiek neaišku, kodėl ji taip retai čia užeina. Ir dar kas keista — Vladimiras Olegovičius yra klasiškas stilingas vyras, sakau tai visai objektyviai. Moterys turėtų jį mylėti be proto. O jis išsirinko Mūzą Stanislavovną, kuri nei šis, nei tas, ir jau daug metų su ja gyvena. Ir visai ne dėl vaikų, kaip kad dažnai pasitaiko. Irgi nesuprantama. Žodžiu, ne šeimyna, o vieni neaiškumai.

O Julia — tai apskritai ypatingas egzempliorius. Gviešiasi dėdės kapitalo, ir taip aiškiai, kad tik aklas nematytų. Tačiau pa­našu, kad šiuose namuose visi akli ir yra, nes, be manęs, niekas taip nemano ir Julios demonstratyviai rodomą meilę dėdei priima už gryną pinigą. Ak, kaip jai norisi gražaus gyvenimo! Ir kaip ji siunta, kad visa tai ją aplenkia! Dėdė Miša ir teta Larisa elgiasi su ja griežtai, kišenpinigių neduoda, mano, kad ji jau suaugusi ir pati turi pasirūpinti savimi, pakanka, kad jie suteikė jai ir motinai stogą virš galvos ir maitina, o visu kitu tegul malonėja apsirūpinti pačios. Ir kaip Julia prie dėdės ir tetos glaustosi, kaip meilikauja, kaip nori būti artimesnė nei giminė, kaip tikisi jų dosnumo! Viskas baltais siūlais siūta, bet kažkodėl niekas šito nesupranta. Beje, ne veltui sakoma, kad iš šalies geriau matyti, iš vidaus niekada nieko neįžiūrėsi. Julia adiekamų pinigų neturi, po klubus ir kitas įdomias vietas nelabai gali pavaikščioti, štai ji ir nuobodžiauja, o iš nuobodumo rezga namuose visokias intrigėles, kad sukeltų dirbtinius išgyvenimus, o paskui juos su malonumu išgyventų. (Išgyventų išgyvenimus... Ak,

44 Aleksandra Marinina

koks aš šaunuolis, tikras namų mokytojas. Gaila, kad mano sena literatūros mokytoja dabar manęs negirdi, tai bent pasidžiaugtų turtinga ir vaizdinga mano kalba!) Žodžiu, kad mūsų Julia gera paukštytė, supratau jau pačią pirmą savo darbo pas Rudenkas savaitę ir labai išsigandau, kad ji sugalvos kokią klastą ir mane su trenksmu iš čia išvys, o netekti darbo aš nenorėjau, juolab tokio dosnaus atlyginimo, kur kitur šitiek gaučiau? Todėl nusprendžiau mergytę prisijaukinti, kad ji manęs nepainiotų į savo intrigas. Reika­las nesudėtingas, tereikia du tris kartus susiimti, iš širdies ir iš peties padirbėti, o paskui jau galima nepersistengti, tiesiog leisti suprasti, kad labai norėtum, kad su malonumu ir bet kada pakartotum, tačiau neleidžia aplinkybės. Žodžiu, patikrintas principas, jis manęs dar niekada nebuvo apgavęs. Ir šįkart suveikė. Jau beveik metus man sekasi palaikyti Julios įsitikinimą, kad aš be proto ją įsimylėjęs, ir ji visiškai patenkinta, įtraukusi mane į savo pergalių sąrašą ir pakilusi pati savo akyse. Šiaip ar taip, per visus metus Julia man nieko neiš­krėtė, ko, tiesą sakant, ir reikia. Jokių abejonių, dabar ji imsis Pašos, tokios progos pasižaisti nė už ką nepraleis, nes nuo dykinėjimo eina iš proto, juk vargšelė mokosi kažkokioje mokamoje aukštojoje (įsto­ti į valstybinę nepakako smegenų, tačiau išsilavinimui gerasis dėdė Miša pinigų davė). Mokslais ji visai nesidomi, mokosi labai mažai, štai ir vargina protą ieškodama pramogų namuose. O ar gali būti geresnė pramoga, kaip sukelti pavydo kančias ir senam, ir naujam meilužiams? Ir kartu stebėti, kaip kankinsis Dana, kuri turi keistą būdo bruožą: ji nemėgsta, kai imami jos daiktai, tas bruožas pasi­reiškia ir tada, kai kas nors užkariauja jos mokytojo dėmesį. Aš ben­drauju su Dana kasdien ir seniai, todėl man viskas aišku. Mergaitė išplėšta iš normalaus gyvenimo ir priversta kurtis nuosavą pasaulį, bet tas pasaulis dėl objektyvių priežasčių labai mažas ir skurdus, ir kiekviena jo detalė, kiekvienas elementas įgauna aukso vertę, todėl prarasti tą elementą tas pats, kas prarasti pusę karalystės. Kai tu tarp trisdešimties bendraklasių, netekti bičiulio dėmesio nėra taip tragiška, nes aplink daug kitų žmonių, daug galimybių užmegzti

VISKAS NE TAIP 45

kitus santykius. Bet kai neturi nieko, išskyrus šeimos narius ir vieną mokytoją, tai natūralu, jog nori, kad tas mokytojas domėtųsi tik tavimi ir kitiems dėmesio neskirtų. Aš, kaip kvailys, supratau tai tik gerokai vėliau, o kai jaukinausi Julią, apie tai nieko nenutuokiau ir net neįtariau, kad Dana susijaudins, kai supras, kas atsitiko tarp ma­nęs ir jos pusseserės. Dabar tokių kvailysčių jau nedarysiu, visų pir­ma, man Danos gaila, aš prie jos nuoširdžiai prisirišau, ji man kaip jaunesnioji sesuo, o antra, aš vertinu savo darbą ir visai nenoriu, kad Bogdaną mane paskųstų ir mane atleistų. Ne jau, išgraužkit, ne ant tokio užšokot, panele Julija. Ir būtinai reikia įspėti Pavelą, kad jis irgi neprikrėstų kvailysčių. Gal jam tas naujas darbas ir nebrangus, bet man gaila Danos nervų.

Aš metodiškai kraunu į skrandį delikatesinius užkandžius ir tyliai šnibždėdamas apšviečiu naujoką pasakodamas apie Danos namų mokymą. Pavelas klausosi įdėmiai, tikrai susidomėjęs, net kai ko klausinėja, ir man rodos, kad mes susidraugausim, vienas kitą suprasim ir palaikysim, o tai visai ne pro šalį, kai visą darbo dieną praleidi tarp keistų ir tau nesuprantamų žmonių.

— Vadinasi, tu mokai Daną nuo devintos iki antros, — pasi­tikslina Pavelas, — o paskui? Pietauji ir eini namo?

— Kurgi ne, — purkšteliu. — Einu į savo kambarį ir laukiu, kada ateis laikas tikrinti namų darbus. Man čia kambarėlį davė, tau irgi duos.

— Argi negalima patikrinti kitą dieną? — stebisi jis. — Juk mokykloje mokytojai pirmiausia patikrina namų darbus, o paskui aiškina naują medžiagą. Ar pas jus kitaip?

— Pas mus kitaip. Jei pusę pamokos sugaiši namų darbams tikrinti, tai pritrūks laiko naujai medžiagai. Dabar reikia įsisavinti kur kas daugiau žinių negu anksčiau, kad galėtum įstoti į aukštąją mokyklą ir įgyti profesiją. Tėtis ir mama Rudenkos nori, kad Dana labai gerai pasirengtų, supranti? Ne bet kaip, o iš tikrųjų labai gerai. Jos puiki smegeninė, ji atkakli, turi gerą atmintį, taigi humanitari­nius dalykus mokosi savarankiškai, o už visa kita atsakau aš. Fizika,

46 Aleksandra Marinina

chemija, matematika, biologija, ir viskas didelės apimties, faktiškai atitinka instituto programą, dar darbas kompiuteriu, programavi­mas ir panašiai. Žinok, mūsuose nemėgstama, kai vaikai mokosi na­muose ir laiko egzaminus eksternu, todėl prie jų labai kabinėjamasi. Viena, kai vaikas invalidas, prirakintas prie vežimėlio arba lovos, tada, žinoma, visi kilnūs ir pasirengę padėti, užsimerkia ir apsimeta nepastebintys aiškių išsilavinimo spragų, bet kai jiems atrodo, kad vaikas nelanko mokyklos iš išdykumo, tada tai jau laikykis. Aš juk negaliu leisti, kad mano mokinė neišlaikytų metinio egzamino, todėl mokau ją pagal kur kas platesnę programą. Štai mes ir mokomės per du kartus: ryte nauja medžiaga, vakare kartojimas ir humanitariniai dalykai. Dana skaito, aš sėdžiu šalia ir kontroliuoju, paaiškinu, jei ko nesupranta, paskui tikrinu, kaip ji įsiminė ir išmoko. Taigi mudu dirbsime dviem pamainomis — nuo septintos iki devintos ryto tavo pamaina, paskui nuo devintos iki antros — mano, tada pietūs, nuo trečios iki septintos vėl mano eilė, o jau nuo septintos iki devintos vakaro — tavo. Įsikirtai?

— Įsikirtau, — linkteli Pavelas. — O kada Dana eina miegoti?— O šito tai nežinau, — gūžteliu pečiais. — Kartais po mūsų

užsiėmimų ji žiūri televizorių ar skaito, kartais išsiruošia pas dėdę ir tetą, jie gyvena gretimame name. Iš namų ji išeina tik tada, kai nutaria juos aplankyti, ir tai laukia, kol sutems, nes drovisi, bijo, kad gatvėje koks nors niekšas ims šaipytis. Iš tikrųjų aš nežinau, kokia dabar bus tvarka. Kol tavęs nebuvo, Dana po pietų ilsėdavosi, skaitydavo, iki penktos žiūrėdavo televizorių, o nuo penktos iki devintos aš ją mokydavau. Dabar viskas pasislinko, taigi sunku pasakyti...

— Klausyk, o kaip atsitiko, kad mergaitė taip nutuko? — do­misi sportininkas. — Tau nepasakojo? Tai juk aiškiai ne per vieną mėnesį įvyko, kur jie visi anksčiau žiūrėjo?

Aš pasakoju tai, ką žinau. Apie seną mokyklą, naują gimnaziją ir panašiai. Pavelas klausosi, linkčioja, barbena pirštais į stalą. Akies krašteliu aš matau, kad senė girdi tą barbenimą ir smerkiamai žiūri

VISKAS NE TAIP 47

į mūsų pusę. Ji — gerų manierų apologete. Tiesa, kiek pastebėjau, geras manieras ji įsivaizduoja kaip tinkamą mokinių elgesį mokyto­jų akivaizdoje. Sėdėti tiesiai, nesikūprinti, rankas laikyti ant suolo priešais save, nesisukinėti, nesišnibždėti, neatitraukti dėmesio nuo proceso, nesvarbu, ar tai pamokos, ar pietūs, būti mandagiam, atsi­stoti, kai į tave kreipiasi vyresnieji, ir taip toliau.

— Dana gera mergaitė, geraširdė, protinga, — baigiu pasakoti ir paprašau: — Pasistenk, kad jai būtų lengviau gyventi.

— Aš pasistengsiu.— O patirties tau pakanka?— Ne, — prisipažįsta Pavelas, ir aš paploju jam mintyse už

sąžiningumą. — Dėl sportinio parengimo, tai aš susidorosiu be vargo, bet ką daryti su tokiu svoriu, galva neišneša. Ji juk neištvers apkrovų, paprasčiausiai neišlaikys širdis, o be krūvių svorio nenu­mesi. Beje, Artiomai, o kas čia virtuvės šefas?

— Larisa Anatoljevna. Na ir Nina, žinoma, namų darbininkė. Nina perka produktus ir gamina, o ką pirkti ir gaminti ir kaip būtent gaminti, sprendžia Larisa. Dėl visa ko turėk galvoje, kad čia viskas sotu ir riebu, taigi jei turi bėdų dėl kepenų ar skrandžio...

— Kad ne, man viskas gerai.— Aš tik įspėjau.— Ačiū. Kaip manai, ar galima su Larisa Anatoljevna pasi­

kalbėti apie tai, kad Danai gamintų atskirai? Problemą reikia spręsti kompleksiškai. Valgydama tokį maistą, koks šiandien čia ant stalo, ji niekada nesuliesės, net jei aš užsimuščiau besistengdamas.

— Aš manau, kad galima. Juk ji galų gale motina, ir juodu su vyru pakvietė tave būtent tam, kad išspręstum tą problemą. Tu juk ne savim rūpiniesi, o jų dukra.

Aš matau, kad Pavelas ketina vėl kažko klausti, bet jam nepa­vyksta, nes pasigirsta valdingas senės Anos Aleksejevnos balsas:

— Minutėlę dėmesio! Aš turiu kai ką pranešti...

48 Aleksandra Marinina

IV ATSPINDYS

MICHAILAS

J pietų pradžią aš nespėju, bet manęs tai ir nejaudina. Neken­čiu tų šeimyninių užstalių, tų visuotinių sueigų. Ir nekenčiu savo namų — tokių, kokie jie dabar yra. Visada norėjau gyventi tik su savo šeima, su Lara ir vaikais, o išėjo taip, kad ir Valentina su dukra pas mane, ir motina, ir Lena su sūnumi. Ne namai, o pereinamasis kiemas, kaip Dievą myliu. Ir kiekvienas turi savo nuomonę, savus troškimus, visi kažko nori, visiems kažko reikia. Įgriso! Nesuprantu, kaip aš leidau, kad taip atsitiktų... Gerai dar, kad Volodia atskirai gyvena, bet motina sapnuote sapnuoja, kad ir jis pas mus persi­keltų. Ją galima suprasti, ji pensininkė, tupi namie, jai nuobodu, ir kuo daugiau namuose žmonių, tuo jai linksmiau, visada po ranka kas nors, su kuo gali žodeliu persimesti, be to, kai visi vienas kitam prieš akis, visuomet yra ką apkalbėti ir kam kaulelius panarstyti. Bet kurių galų visas tas turgus man?

Šiandien turi ateiti naujas Danos treneris. Liepiau jam pasi­rodyti antrą, įdomu, laiku atėjo ar pavėlavo? Jei jau patį pirmą kartą pavėlavo — įspėsiu, o po antro išvysiu ir ieškosiu kito. Neklausymo, aplaidumo ir nedrausmingumo nepakęsiu. Larai tas vaikinas turėtų patikti, aš žinau jos skonį, o jis kaip tik toks, bet vis tiek išvysiu, jei man kas nepatiks, Laros norų nepaisysiu. Man nusispjauti, kas jai patinka ar nepatinka. Dievaži, šiandien juk šeštadienis, iš kur žiede tiek mašinų? Bet gal tai ir į gera, tegul jie papietauja ir išsiskirsto, o aš paskui vienas pavalgysiu, man taip net ramiau. Kol stovim spūs­tyje, paskambinsiu dar kartą Davidui, jis parūpina įrangą lengvojo kultūrizmo klubams, aš jį dar vakar įspėjau, kad šiandien daug iš jo pirksiu, bet dėl visa ko reikia pasitikrinti, ar jis vietoje. Nėra ko gaišti, Pavelas jau turėjo viską apžiūrėti, nuspręsti, ko reikės Danos treniruotėms, sudaryti sąrašą, taigi bus galima iš karto siųsti žmogų su mašina pas Davidą. Vakare viską sustatys ir rytoj Dana jau galės

VISKAS NE TAIP 49

pradėti treniruotis. O ko laukti? Kartą nuspręsta — reikia vykdyti. Taip, ir baldininkui turiu paskambinti, juk reikia trenerio kambarį apstatyti. O jeigu tas treneris Danai nepatiks... Velniai nematė, jei nutariau, kad jai reikia treniruotis, vadinasi, ji treniruosis, negi dar kreipsiu dėmesį, kas patinka ar nepatinka mano dukrai. Taip toli ne­nuvažiuosiu. Nors pridėjęs ranką prie širdies turiu prisipažinti, kad man ramiau, kai Dana visada namie. Dabar tokie laikai... Žodžiu, paaugliams pavojinga, tik neapsižiūrėk, susidės su bloga kompanija, paskui bėdų neatsiginsi. Bet Volodia, kad jį velniai, išūžė mudviem su Lara galvas, kad mes atimam iš vaiko galimybę socialiai adaptuo­tis... trumpai sakant, tiek visko primalė, bet juk jis sociopsichologas — žodžiais žongliruoti moka, o motina, sena kvailė, ausis pastato ir viskuo tiki. Ne, tiesą sakant, Volodia teisingai kalba, ir blogiausia tai, kad nėra kaip jam atsakyti, nėra argumentų prieštarauti, nes jis ab­soliučiai teisus. O aš neteisus ir nereikia man to jo teisumo, bet kaip garsiai pasakyti, kad nesutinku? Išeitų, kad aš nenoriu savo dukrai laimės. Žodžiu, neturiu kaip Volodios įveikti, o motina visada jam pritaria. Nors ji ir kvailė, bet aš ją myliu ir nenoriu liūdinti, todėl ir tenkinu jos užgaidas. Viso to nebūtų, jei mes gyventume atskirai, kiekvienas lindėtų savo urvelyje ir kramtytų savo plutelę. Bet ne, „šeima turi būti kartu, petys petin, reikia giminiuotis, reikia vieni ki­tiems padėti“. O kas ginčijasi? Žinoma, reikia. Bet ir dėl savęs reikia gyventi. Su savo šeima reikia gyventi, o ne didžiuliame tabore. Ta­čiau nenorėti gyventi su artimais giminaičiais — gėda, ir padorių ar­gumentų, kodėl nenori gyventi su savo tikra seserimi ar persenusią motina, nėra. Kaip buvo gerai, kai visi gyvenom atskirai! Aš su Lara ir vaikais, motina — gerame bute, ji ten po tėvo mirties net romaną su kažkokiu žmogeliu iš tos pačios laiptinės buvo užmezgusi. Valia gyveno su vyru ir dukra, Volodia su savo pelyte Mūza, ir visi buvo patenkinti! Aš jau ketinau statytis užmiestyje namą, numačiau ir sklypą, pradėjau derėtis dėl pirkimo, bet čia išdygo Volodia su savo iniciatyva, kad motina gyventų su mumis. Ji, girdi, sensta, jai vienai sunku ir panašiai. Be to, ji taip myli vaikaičius, nori dažniau juos

50 Aleksandra Marinina

matyti, o kuo ji senesnė, tuo sunkiau jai per visą miestą iki mūsų važiuoti. Ir kaip paprieštarausi? Niekaip. Jokių problemų, buvau pa­sirengęs pasiimti ją į užmiesčio namą, taip Volodiai ir pasakiau, pa­lauk, girdi, metelius, pasistatysiu namą ir motiną pasiimsiu. Jis net pašoko! Kaip tai pasistatysi?! Kur tu motiną pasiimti nori? { užmies­tį? Ką ji ten veiks? Tavo namą saugos? Maskvoje jos draugės, bičiulis iš laiptinės, dvejos kapinės, vienose tėvas palaidotas, kitose Vania, ji jas reguliariai lanko. Ir į teatrą mėgsta nueiti, į koncertą, tai kaip tu sau įsivaizduoji: pagyvenusi moteris visą dieną viena užmiestyje, nei kaimynų, nei draugų — nieko. O kai atostogų išvažiuosi? Kaip ją vieną toje glūdumoje paliksi? Neturėjau ką jam atsakyti. O jis tuoj puolė motinai zyzti, kad negalima jai kartu su manimi į užmiestį keltis, ji ten išvis šaukštą padės. Na, motina ir pradėjo man priekaiš­tauti — neva tu, sūneli, mano mirties trokšti, juk aš visą gyvenimą Maskvoje pragyvenau, o tu ketini mane iš to įprasto gyvenimo iš­plėšti ir namuose uždaryti. Žodžiu, teko pirkti visą aukštą, daryti remontą ir gyventi mieste. Lara siuto visus metus, taip ji, stambaus verslininko žmona, norėjo turėti savo namą užmiestyje. Iki šiol ne­gali man atleisti, kad dėl motinos mes pasilikom Maskvoje.

Paskui su Lena... Irgi Volodia kalbas pradėjo, ir nebuvo kaip paprieštarauti. Tada Valentina su vyru išsiskyrė, nieko su juo nepa­sidalijo, liko kaip stovi, nepaliksi juk tikros sesers ir dukterėčios gat­vėje. Štai ir susirinko visas kolūkis. Viskas lyg ir teisinga, šeimyniška, giminiška, o širdis nelinksta. Nenoriu. Nekenčiu.

Koks ožys sugalvojo, kad žmonės privalo mylėti savo giminai­čius ir stengtis visada būti kartu su jais? Štai šito ožio visų pirma ir nekenčiu. Žmonės turi mylėti save ir tuos, kuriuos nori mylėti, o ne kuriuos privalo. Ir dar nekenčiu to ožio, kuris sugalvojo, kad mylėti — tai nuolat būti greta ir bendrauti. Ar tai tas pats ožys? Taip, aš myliu savo motiną ir seserį Valentiną, bet nenoriu su jomis gyventi!!! Nenoriu!!! Ir bendrauti su jomis nenoriu!!! {griso visos. Nekenčiu.

Noriu ramybės. Noriu, kad Lara, Tarasas ir Dana būtų namie

VISKAS NE TAIP 51

ir nesivalkiotų kur pakliuvo, kad man neskaudėtų dėl jų galvos. Kad galėčiau grįžti vakarais į ramius namus, kur, be jų, daugiau nieko ne­būtų, kad man tylomis šypsotųsi, leisdami suprasti, jog viskas gerai, duotų pavalgyti ir paliktų vieną. Kad niekas su manimi nesikalbėtų, nieko neklausinėtų ir nesuktų man galvos savo pasakojimais. Man ir darbe kalbų bei pasakojimų pakanka, namuose aš noriu patylėti ir atsipalaiduoti, o ne adikinėti begalinę ir beprasmę pareigą giminei ir šeimai. Noriu, kad Tarasas grįžtų iš tos savo Anglijos, aš dėl jo bijau, tegul mokosi namie. Kaip aš nenorėjau jo išleisti! Bet Lara ausis išūžė: visų padorių žmonių vaikai būtinai mokosi Anglijoje, ką apie mus galvos, jei mūsų sūnus... ir taip toliau. Velniai nematė, Lara gali savo nuomonę susigrūsti į savo prašmatnų užpakalį, man ji ne viršininkė, bet čia įsikišo Volodia, tiesa, ne jis pats — aš manau, kad Tarasas paprašė jo su manimi pasikalbėti, labai jau jis norėjo moky­tis užsienyje. O prieš Volodios argumentus aš pasiduodu. Kalbinė terpė, kalbos skleidėjai, savikontrolės ugdymas ir panašiai. Užkniso. Įgriso. Paprasčiau padaryti negu paaiškinti, kodėl nesinori. Štai ir išeina, kad mano paties namuose visi gyvena kaip nori, tik aš vienas ne taip kaip norėčiau. Ir kodėl taip? Kaip? Niekaip negaliu perprasti to mechanizmo, kuris luošina man gyvenimą.

Štai ir atvažiavau. Be penkių minučių keturios. Kaip ir žadėjau. Kad bent jau visi būtų išėję iš valgomojo, mudu su Pavelu pasėdėtu­me dviese ir viską aptartume.

Ne, nesulauksiu. Girdžiu balsus, vadinasi, jie visi dar prie stalo. Kad mano akys jų niekada nebematytų...

— Štai ir Michailas Olegovičius, — iškilmingai paskelbia mo­tina, ir mane kaip paprastai nupurto. Iš kur tokia mada — vadinti sutuoktinius ir vaikus vardais bei tėvavardžiais, taip pabrėžiant jų svarbą ir reikšmę aplinkinių akyse? Juk aišku, kad tėvas mamai visada buvo tiesiog Olegas ar net Alekas, bet ne — dabar jo kitaip nei Olegu Semionovičiumi nevadina. Ir mane, pašaliniams girdint, vadina Michailu Olegovičiumi, matyt, todėl, kad tiems pašaliniams net minčių nekiltų, jog aš tik paprastas mirtingasis ir kažkam, kad ir

52 Aleksandra Marinina

tikrai savo motinai, galiu būti tiesiog Miša. Saugo mano reputaciją. Velniam man reikalinga ta reputacija mano paties bute ir giminių apsupty! Mano reputacija — tai mano verslas ir mano pinigai, o tai, kaip mane vadina namuose, neturi jokios reikšmės.

Netaręs nė žodžio sėdu į savo vietą šalia Laros. Visi susirinkę, naujasis treneris irgi čia. Tai gerai, vadinasi, neužmiršo pakviesti jo prie stalo, neužmiršo, kad liepiau jj pavalgydinti. Pabandytų jie už­miršti arba nevykdyti mano nurodymų...

— Nina! — rikteli Lara, ir aš vos susilaikau nesugriežęs dan­timis: kas per balso šaižumas! Kam šitaip rėkti? Pakeltų užpakalį, žengtų tuos kelis žingsnius iki virtuvės ir pasakytų Ninai, kad neštų man pietus, kojos nenulūžtų. Iš kur tos jos poniškos ambicijos? Juk buvo normali mergina iš paprastos šeimos, pati namuose viską da­rydavo, kai dar jauni buvom, ir skalbdavo, ir namus tvarkydavo, ir valgyti gamindavo. Jėzusmarija, kaip Lara gamindavo! Pirštus gali­ma apsilaižyti ir praryti kartu su liežuviu. Rodos, vien už tai kažkada ją įsimylėjau ir vedžiau. Ir kur visa tai dingo?

Apžvelgiau stalą. Visi jau seniai pavalgę, saldaininės ir sausai- ninės pustuštės, arbata ir kava irgi jau išgerta. Tai ką jie čia dar nori išperėti? Tuoj Nina atneš pietus, aš pradėsiu valgyti, o jie man žiūrės į burną, taip? Maloni perspektyva. Giminaičių gyvenimo vienuose namuose perteklius. Nekenčiu.

Reikia kažkaip duoti jiems suprasti, kad skirstytųsi ir man ne­trukdytų.

— Mama, kodėl neini ilsėtis? — klausiu diplomatiškai. Motina visada po pietų prigula nusnūsti valandą pusantros.

— Aš laukiau, kol tu pareisi, kad galėčiau kai ką pasakyti. Ka­dangi jau paklausei, tai dabar ir pasakysiu: mums visiems reikėtų dažniau lankyti kapines. Suprantu, kad esat užsiėmę, bet šeštadie­niais ir sekmadieniais visi turit laiko, todėl kiekvieną šeštadienį važi- nėsim pas Vanią, o sekmadienį — pas Olegą Semionovičių. Tvarkyti kapų, keisti gėlių, plauti paminklų. Vaniai ir Olegui Semionovičiui bus malonu, kad mes juos prisimename ir jais rūpinamės.

VISKAS NE TAIP 53

Man užkando žadą. Panašu, jog ne man vienam, nes visų veidai ištįso. Ramūs liko tik Lena, Kostia, Artiomas ir Pavelas. Dėl Kostios aišku — jis dar per mažas, kad apskritai suprastų, apie ką čia kalbama. Lena supranta, bet su ja tai nesusiję, Vania ir mano tėvas jai ne giminė, ji jų net nepažinojo, Artiomas pašalinis, Pavelas irgi, o visi kiti apstulbę. Neišskiriant ir manęs.

Ką čia motina sugalvojo? Kurių velnių? Vania numirė prieš dvidešimt penkerius metus, nuo tėvo mirties irgi nemažai laiko praėjo, beveik dešimtmetis. Na, gerai, aš suprantu, kai į kapines pirmas devynias dienas važinėjama kasdien, iki ketvirtinių — kas savaitę, pirmus metus — kartą per mėnesį, bet ko paskui? Penkias dienas per savaitę dirbti, o laisvadienius skirti mirusiųjų atminimui puoselėti, ir taip iki pat mirties? Kam visa tai? Dėl ko?

Bet kaip paprieštarauti? Kaip gali pasakyti motinai, kad ne­nori lankyti tėvo ir brolio kapų? Ar apsivers liežuvis? Nejau pati tai sugalvojo? Ar vėl Volodia pasistengė? Ne, tai negali būti jo idėja, juk jam tada irgi tektų važinėti. Vadinasi, pati sugalvojo. Nors jis laisvadieniais dirba...

— Mama, — atsargiai sakau, — visi čia suaugę žmonės, dir­bantys, užsiėmę ir laisvadieniais visi planuoja padaryti tai, ko ne­spėja per darbo savaitę.

— Visų pirma tavo žmona nedirba, — motina nuveria Larą triuškinamu žvilgsniu, — bet ją tai mažiausiai liečia, nes nei Vania, nei Olegas Semionovičius jai nėra kraujo giminė. Tu, žinoma, labai užsiėmęs, turi daug svarbių reikalų, ir aš nesispiriu, kad deramai gerbtum tėvo ir brolio atminimą, bet turėk galvoje: aš nusprendžiau ir nuo šiol kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį važinėsiu į kapines, todėl būk malonus parūpinti man automobilį ir vairuotoją. Nenorė­čiau vieną dieną išgirsti, kad sugedo automobilis ar susirgo vairuo­tojas. Aš nuo rytdienos pradedu važinėti, o jūs — kaip norite.

Ji pakyla nuo stalo ir išdidžiai išeina. O mes visi pasiliekame, švelniai tariant, kaip išdulkinti. Ai, mano gudrioji, administraciniuo­se žaidimuose patyrusi motinėlė! Tyčia pasilaikė šią žinią tokiam

54 Aleksandra Marinina

momentui, kai kartu bus pašalinių, aš negalėsiu atvirai pasakyti, ką galvoju, ir nekils šeimyninis skandalas. Žinoma, visi nutylėjo, juk mes gerai išauklėti, niekas nė nekostelėjo, nepasipiktino, net atvirai nenustebo. Springdami, bet prarijo. Ir ką dabar daryti? Motina pradeda demonstratyviai ruoštis į kapines, o aš? Gerai, sakykim, aš turiu begalę reikalų ir iš pat ryto važiuoju į kontorą. Bet jeigu aš namie, jei paprasčiausiai noriu pailsėti, pasivolioti ant sofos su laik­raščiu rankose, pasižiūrėti futbolą ar kokį kovinį filmą per televiziją? Ar galiu nueiti su draugais į pirtį arba nuvažiuoti pažuvauti? Ar tu­riu galų gale teisę savaitgalį pabūti namuose su savo šeima, žmona ir dukra? Ar neturiu? Volodiai lengviau, jis su mumis negyvena ir tų demonstratyvių pasirengimų nematys, o ką daryti man? Kiekvieną laisvadienį kaip prasikaltusiam vaikiščiui nusiplauti kuo anksčiau iš namų, apsimetus, kad turiu daug darbo, skubių sandorių ir svarbių derybų? O gal apskritai persikelti į biurą ir gyventi ten nuolat, o į namus pareiti kartą per savaitę ir tik porai valandų kaip svečiui?

O gal aš kvailys, gal motina teisi? Gal aš kažko gyvenime nesuprantu, ir giminių kapus iš tikrųjų reikia lankyti kiekvieną savaitę dešimtmečiais? Gal aš morališkai išsigimęs? Negali būti, kad visuotinai pripažinta ir visus tenkinanti etikos taisyklė verstų žmogų luošinti savo gyvenimą. Vadinasi, jei kažkokios taisyklės paisymas kažkam gadina gyvenimą, tai arba ta taisyklė bloga, arba blogai sutvarkytas gyvenimas. Paneigti taisyklės aš negaliu. Ne­turiu argumentų. Kapines reikia lankyti? Reikia. Gerbti mirusiųjų atminimą reikia? Reikia. O motiną gerbti reikia? Irgi reikia. Motinai prieštarauti galima? Akivaizdu, kad negalima. Štai keturios taisyk­lės, viena už kitą teisingesnės, o kuo jos paverčia mano gyvenimą? Šūdo gabalu.

Nejau viskas per tai, kad mano gyvenimas sutvarkytas kažkaip ne taip?

II skyrius

PAVELAS

Dėl tardytojos man pasisekė. Ji, žinoma, kibi ir įkyri, kaip tar­dytojai ir dera, bet po dviejų dienų varginančių apklausų vis dėlto suprato, kad aš su žmogžudyste neturiu nieko bendra ir galiu būti tik liudytoju, bet visaverčiu liudytoju, stebėjusiu Rudenkų gyvenimą dvejus metus faktiškai kasdien (laisvadienių aš neturėjau ir atsi­kvėpti galėdavau tik tada, kai šeimininkas maloningai nuspręsdavo, kad galima padaryti vienos dienos pertrauką).

Supratusi, kad staigiu antpuoliu žmogžudystės dar karštais pėdsakais neišaiškins, ji gerokai pristabdė ir pradėjo neskubėdama, įsijautusi ir netgi mėgaudamasi narplioti šeimos vidinius santykius. Tirti bylą padėjo ir tai, kad niekas iš Rudenkų nemynė slenksčių reikalaudami kuo greičiau rasti nusikaltėlį ir nekaltino milicijos bei prokuratūros neveiklumu. Žinoma, jei žudikas būtų pašalinis žmogus, tada kitas reikalas, o dabar visi juk suprato, kad nuo­dytojas — kažkuris iš jų pačių. Ir ką daryti? Kaip elgtis? Reikalauti kuo greičiau atskleisti nusikaltimą ir paskelbti nuosprendį žudikui, kuris tikrai (kitų variantų nėra) yra vienas iš tavo mylimų ir artimų giminių? Ar įkalbinėti tardytoją nepersistengti, į viską žiūrėti pro pirštus ir taip sukelti rimtus įtarimus dėl savo paties nekaltumo? Galiu numanyti, kaip jie visi kamuojasi. Ne, ne taip: beveik visi. Nes kažkas vienas — žudikas — visai nesikamuoja, kad nusprendė taip

56 Aleksandra Marinina

pasielgti. Jis nebent baiminasi, kad paaiškės jo tapatybė. Bet juk vis tiek kamuojasi...

Tardytoja Galina Sergejevna Parfeniuk pagal amžių tiko man į motinas. Aš maniau, kad iš tikrųjų ji jaunesnė, bet atrodė kaip penkiasdešimt penkerių, ir kai ji suprato, kad aš negaliu būti įtaria­muoju, pradėjo su manimi elgtis kaip mama: vaišino arbata, maiti­no naminiais sumuštiniais ir pačios keptais pyragaičiais, rūpinosi, kodėl mano tokios pavargusios akys, nerimavo, kad neperpūstų skersvėjis. O orlaidę arba langą atidarinėjo be paliovos, paaiškinusi, jog jai nuolatos trūksta oro.

— Taigi, Paša, kalbėjome, kad iš pradžių Rudenkų šeima tau pasirodė didelė ir draugiška. Kiek truko tas „iš pradžių"? Dieną, dvi?

— Maždaug savaitę.— O kas atsitiko paskui? Pradėjai abejoti, ar tikrai ji tokia

draugiška?— Suprantate, Galina Sergejevna, viskas ne taip sklandu, kaip

kad jūs kalbate. Pavyzdžiui, aš jau pirmą dieną supratau, kad Julia nemėgsta Danos, bet man tai atrodė... na, kaip ir normalu. Viena — graži ir neturtinga, kita — negraži ir turtinga, tiesiog kaip romane. Kad viena mergaitė nemyli kitos, visai natūralu, ypač turint galvoje jų jaunumą ir kvailumą. Abipusis pavydas ir panašiai. Man ta ne­meilė nepasirodė nesutarimų šeimoje ženklas. O štai po savaitės ar po kokių dešimties dienų...

Mano pirmoji darbo diena buvo sekmadienis. Galite tik įsi­vaizduoti, koks jaučiausi patenkintas sekmadienį septintą ryto traukdamas į darbą. Niekada šventadieniais neidavau iš namų taip anksti! Nors nemeluodamas turėčiau pasakyti, kad pastaruosius kelis mėnesius visos mano dienos buvo šventadieniai. Aš atpratau taip anksti keltis. Užtat patyriau malonumą važiuodamas tuščiomis gatvėmis. Normalūs žmonės dar miega, o aš kaip kvailys... Gerai jau — už tokius pinigus!..

VISKAS NE TAIP 57

Duris man atidarė pats šeimininkas Michailas Olegovičius, kuris, sprendžiant iš jo išvaizdos, buvo jau seniai atsikėlęs. Nemiga kankina? O gal jis „vyturys“?

— Šaunuolis, — niūriai pasisveikino jis, — nepavėlavai. Pus­ryčiavai?

Aš nusprendžiau neišsisukinėti ir pasakiau tiesą:— Ne, nespėjau. Atpratau taip anksti keltis, o vėluoti nenorė­

jau.— Teisingai, — linktelėjo jis pritariamai. — Dana jau atsikėlusi,

ką tik skambėjo jos žadintuvas, o mudu, kol ji nusipraus, išgersim kavos. Čia tik pirmam kartui. Aš jai liepsiu nusistatyti žadintuvą be penkiolikos septintą, kad jau būtų pasiruošusi, kai ateisi.

Aš nusekiau paskui jį į jau pažįstamą valgomąjį, kuriame pagal visas brangių viešbučių taisykles buvo padengtas europinis pusry­čių stalas, netgi stovėjo trys skaidraus stiklo ąsočiai su šviežiomis sultimis, sprendžiant iš spalvos — apelsinų, morkų ir burokėlių. Bet tos sultys buvo vienintelis dietinis maistas ant stalo, visa kita, kaip Artiomas ir sakė — riebu ir sotu. Gerai, kad neturiu problemų dėl svorio, todėl leidau sau užsitepti ant riekės baltos purios duonutės labai kaloringo pašteto, kuris vakar man taip patiko.

— Viskas, ką numatei, jau nupirkta, — pradėjo Michailas Olegovičius, — ir sustatyta pagal tavo planą. Tavo kambarys irgi jau įrengtas — pamatysi, kai eisi persirengti. Jei dar ko nors prireiks, sakyk, nesidrovėk. Štai tau talmudas, — aš net krūptelėjau, kai jis smagiai trinktelėjo prieš mane ant stalo storą knygą brangiais odi­niais viršeliais, panašią į darbo kalendorių, — sudarinėsi kiekvienos dienos planą ir užrašinėsi rezultatus. Kas padaryta, ko nepadaryta ir kodėl. Aš tikrinsiu.

Nieko sau! O aš maniau, kad dėl apskaitos ir kontrolės jis tik pajuokavo. Bet tiek to. Aš nuolankiai paėmiau knygą ir įsidėjau į di­delį krepšį, kuriame atsinešiau sportinę aprangą ir dar keletą daiktų, kompaktinių diskų ir kasečių.

— Dabar apie Danos mitybą, — tęsė Rudenka. — Tai, ką man

58 Aleksandra Marinina

vakar sakei, aš perdaviau Ninai, mūsų namų darbininkei. Kai baigsi treniruotę su Dana, ateis Nina, ir tu jai viską smulkiai išdėstysi. Sekmadieniais pamokų su Artiomu nėra, taigi dabar pasitreniruosit iki devintos, o vakarinę treniruotę galėsit pradėti anksčiau. Žodžiu, sekmadieniais tavo darbo diena baigsis anksčiau.

— Vadinasi, Artiomui sekmadieniai laisvi? — naiviai pasitik­slinau.

— Taip. O tau — ne, — atkirto šeimininkas. — Sekmadieniais Dana savarankiškai mokosi humanitarinių dalykų, taigi ji laisvų dienų irgi neturi, jei tau nuo to geriau.

Tai jau, žinoma. Ramybę tik sapnuojam. Jaučia mano širdis, prisikentėsiu aš šiuose namuose...

Koridoriuje pasigirdo lengvi greiti žingsniai, ir netrukus į val­gomąjį įplasnojo Julia kažkokiu mezginiuotu permatomu apdaru.

— Oi! — Ji gudriai apsimetė, kad nesitikėjo pamatyti pašalinio vyriškio, tai yra manęs. — Atleiskit, kad aš taip atrodau, maniau, kad čia nieko nėra... Dėde Miša, aš tik sulčių...

Rudenka tylomis linktelėjo ir visu savo elgesiu bei labai išraiš­kingu veidu leido suprasti, kad dukterėčia greičiau gertų savo sultis ir mėžtųsi lauk. Aš rūpestingai dėliojau ant riekės švelniai rausvus kumpio luitelius ir į merginą nežiūrėjau. Ir tam, kad nežiūrėčiau, man jokių pastangų nereikėjo. Dėkui Artiomui, kad įspėjo iš anksto, nes taip galėjau ir užkibti, užsižiūrėjęs į jaunas grožybes.

Kaip manote, kiek reikia laiko išgerti stiklinę sulčių? Aš tiek išmaukiu vienu kartu, ypač ką tik pakirdęs iš miego. Aš spėjau su­čiaumoti sumuštinį ir išgerti kavą, užkąsti gabalėliu minkšto sūrio, o Julia vis stovėjo ir siurbė iš stiklinės apelsinų sultis. Šeimininkas pasižiūrėjo į laikrodį ir pakilo.

— Gana posėdžiauti, laikas ipitis darbo. Eime.Julia stovėjo taip, kad praeiti pro ją nepalietus buvo tiesiog

neįmanoma. Bet aš vis dėlto sportininkas, nors šiuo metu ir raišas. Man pavyko išsirangyti.

VISKAS NE TAIP 59

— Kaip anksti jūsų namuose žmonės sekmadieniais keliasi, — nekaltai tariau, eidamas paskui Michailą Olegovičių ilgu korido­riumi.

— Tiktai aš, — atsiliepė jis neatsisukdamas. — O dabar ir Dana kelsis. Kiti kirmija.

— O kaipgi dukterėčia?— Nežinau, kas jai užėjo. Paprastai irgi miega iki pusiaudienio.

Manau, kad ji prieš tave nuogą užpakalį nutarė pakraipyti.Jis netikėtai sustojo, atsisuko ir pasižiūrėjo man tiesiai į akis.— Nė negalvok, — ištarė tyliai, tvirtai ir labai aiškiai.— Nė už ką, — taip pat tvirtai pažadėjau aš.Ir buvau visiškai nuoširdus. Ar aš pats sau priešas? O tu, dėde

Miša, ne toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Viską žinai, viską supranti, viską įsikerti. Su tavimi reikia atsargiau, įdomu, kodėl neleidi man atsakyti į tavo dukterėčios provokuojamą elgesį ir užmegzti su ja romaną? Manai, kad jai dar anksti galvoti apie berniukus? Tai kaipgi pražiopsojai Artiomą? Ar nepražiop­sojai? Žinai apie Artiomą ir nenori, kad tavo namuose įsipliekstų laukinės pavydo ir varžybų aistros? O gal iš tikrųjų tu ne toks jau storaodis ir supranti, kaip į tai reaguotų tavo dukra?

Mano kambarys mane nudžiugino. Be to, ką nurodžiau sąraše, aš pamačiau dar daug malonių ir naudingų dalykų. Pavyzdžiui, už­uolaidas, kurias daugelis vyrų užmiršta, du krėslus, nedidelį darbo stalelį su kompiuteriu. Atskirai ant kėdės gulėjo antklodė, pagalvė, du komplektai naujos dar neišpakuotos patalynės ir keletas gauruo­tų rankšluosčių, taip pat naujų, su dar nenukirptomis etiketėmis. Panašu, kad mane čia gerbia. Malonu.

— Jūs man net kompiuterį parūpinot, — negalėjau nuslėpti nuostabos.

— Tu juk vyras, — Rudenka patraukė pečiais, — turbūt mėgsti visokius šaudymus.

Čia tai jis pataikė į dešimtuką. Žaisti „Pirmąjį pasaulinį“ galėjau kiauras naktis ir turėjau labai neblogą reitingą: tarp trijų tūkstančių

60 Aleksandra Marinina

žaidėjų buvau dvidešimt šeštas. Iki avarijos žaisdavau reguliariai, tuo erzindamas savo širdies damą, o po avarijos tuose namuose kompiuterio nebeliko, jis kartu su šeimininke persikėlė į užmiesčio kotedžą pas laimingąjį jaunikį, taigi išėjęs iš ligoninės savo mėgsta­mo užsiėmimo jau neturėjau.

— Na, kaip? Dar ko nors reikia? — paklausė jis.— Labai ačiū. Rodos, viskas yra. Net daugiau, negu aš prašiau.— Gerai, eime, parodysiu tau svečių vonios kambarį, galėsi

juo naudotis. Paskui persirengsi ir eisi į treniruočių kambarį, Dana tavęs jau laukia.

įdomu, iš kur jis žino? Jis juk netikrino, kur dabar jo dukra.Lygiai po trijų minučių aš, vilkėdamas sportinę aprangą, atvė­

riau vakar dar tuščio treniruočių kambario duris. Šiandien jame pa­mačiau viską, ką buvau išvardijęs sąraše, net lentą ir vatmano lapus. Dana, nuleidusi galvą, drybsojo ant kėdės. Vakar vilkėjusi kažkokiu plačiu apdaru, šiandien ji buvo įsispraudusi į triko marškinėlius ir timpes, todėl aš galėjau objektyviai įvertinti manęs laukiančios veiklos lauką. Tas laukas iš tikrųjų buvo neaprėpiamas.

— Labas rytas, — pasisveikinau šypsodamasis.Ji tylėdama linktelėjo. Taigi per naktį mano globotinė šnekesnė

netapo.— Tu pasirengusi?Vėl tylus linktelėjimas. Aš pasistengiau prisiminti viską, ko

manęs mokė tėvas ir visi mano treneriai. Pats juk nesu koks didis pedagogas ir psichologijos neišmanau, todėl teks remtis svetimu patyrimu. Mano pirmasis treneris, buvęs kalinys karatistas, dažnai kartodavo: „Niekada neversk žmogaus daryti to, ko jis bijo. Pirma pasistenk padaryti taip, kad jis liautųsi bijojęs. Negalima sportinin­ko versti, reikia mokyti taip, kad jis nejaustų baimės.“

Aš paėmiau vatmano lapą ir pabandžiau prisegti jį prie lentos. Dana iš pradžių tylėdama žiūrėjo, paskui atsistojo ir atėjo man į pa­galbą. Pritvirtinęs lapą, paėmiau ilgą liniuotę ir flomasterius.

— Laikyk liniuotę štai taip, — aš parodžiau, kaip būtent, — o

VISKAS NE TAIP 61

aš braižysiu ašis. — Man pasirodė, kad Dana truputį atsipalaidavo. Na žinoma, mergaitė turbūt išsigandusi laukė, kad aš iš karto versiu ją daryti kažkokius pratimus, kurių ji, suprantama, neįveiks, tada iš mano lūpų pasigirs komentarai apie jos miklumą ir ištvermę. Apsirikote, Bogdaną Michailovna, manęs plikomis rankomis ne- paimsite. Iki pratimų mudviem dar tolokai. Šiandien mes darysim tik tai, ką tu jau seniai moki, o jei nemoki, tai su užduotimi lengvai susidorosi.

Po pirmo lapo mes prisegėm antrą, kuriame irgi bendromis pastangomis nubraižėm keletą koordinačių ašių. Ir štai kas keis­ta — ji stropiai man padėjo, bet visiškai nieko neklausinėjo. O dar kalbama apie moterišką smalsumą! Nejaugi jai visiškai neįdomu, kam visa tai? Ar įprotis tylėti nugali norą paklausti? Na, gerai, aš ne išdidus, pats paaiškinsiu.

— Žiūrėk, Dana. Štai šiame lape mes žymėsim kraujo spaudimą ir pulso dažnį prieš apkrovą ir po apkrovos. O štai šiame — pačias apkrovas. Tam, kad pasiektum geidžiamą rezultatą (aš sąmoningai nevartojau jokių žodžių nei apie svorį, nei apie liesėjimą), reikia didelių krūvių, bet tavo širdis jų iš karto neatlaikytų, ją reikia toms apkrovoms paruošti, treniruoti. Taigi iš pradžių dirbsim su tavo širdimi ir kvėpavimu. Idėja aiški?

Ji linktelėjo.— Tavo pulsas apkrovos metu neturi viršyti šimto dvidešimties

tvinksnių per minutę, —- tęsiau teorinę dalį (iš tikrųjų būtų galima leisti ir iki šimto keturiasdešimties, bet turėdamas galvoje Danos svorį aš bijojau rizikuoti). — Todėl iš pradžių dirbsim tokiomis apkrovomis, kad tavo pulsas to skaičiaus neviršytų. Štai tame lape žymėsim, kiek ir ko tu spėji atlikti, kol pulsas ne didesnis nei šimtas dvidešimt.

Pirma mūsų treniruotė priminė paskaitą, ir Dana aiškiai nu­siramino. Klausytis dėstytojo ir įsiminti jai įprasta, ji visada buvo gera mokinė. Iš pradžių aš, nutaisęs protingą veidą, porinau apie aerobinius ir anaerobinius krūvius, paskui išdėsčiau gautą iš savo

62 Aleksandra Marinina

draugės Svetlanos informaciją ir sklandžiai perėjau prie medžiagų apykaitos organizme bei tinkamos mitybos.

— Nuo šiandien tu užsivesi sąsiuvinį ir į jį rašysi viską, ką per dieną suvalgysi ir išgersi. Su valandomis ir minutėmis. Kiekvieną trupinį ir kiekvieną lašą. Net jei išgersi tik stiklinę vandens ar sulčių, užsirašyk — kiek, ko ir tiksliai kada.

Iš jos akių mačiau, kad ji labai nori kažko paklausti, bet niekaip nesupratau ko. Lyg ir viską paaiškinau. Nejau liko kažkas neaišku?

— Klausimų turi? — paklausiau kaip įprasta po paskaitos.Dana atvėrė tvirtai sučiauptas lūpas.— O svorį?— Ką — svorį?— Kuriame grafike žymėsim svorį?Tai štai kas tau kelia nerimą, mergyt! Ką gi, aš apie tai galvojau

visą vakarą, taigi tu manęs nepasirengusio neužklupai. Ne ant to užšokot, brangučiai. Kaip elgtis su mergužėle Julia, aš jau supratau.

— Svorio grafikuose apskritai nežymėsim, — ramiai pa­aiškinau. — Tavo svoris — mūsų abiejų intymus reikalas, ir nie­kam kitam jis nebus skelbiamas. Svorio ir apimčių parametrus aš kasdien užsirašinėsiu savo užrašų knygelėje. Jei nori, gali juos užsirašinėti savo sąsiuvinyje, o tuos skaičius žinosime tik mudu ir tavo tėvai, jeigu jiems tai bus įdomu. Niekas iš pašalinių, apsilankęs šiame kambaryje ir pamatęs grafikus, nieko nesužinos. Nesupras net, koks tavo pulsas ir spaudimas, nes mes neįvardysim ašių, pa­prasčiausiai įsiminsim, kur kas yra, o kitiems nebūtina žinoti. Tai kaip medicinoje — gydytojo ir paciento paslaptis. Tu kaip nori, o aš su tavo giminaičiais nieko neaptarinėsiu. Jei tavo tėtis ar mama paklaus, jiems pasakysiu, čia jau niekur nedingsi, o daugiau niekam nė žodžio. Sutinki?

Jos veide atsispindėjo toks palengvėjimas, kad aš net pagyriau save mintyse. Nors nesu psichologijos specialistas, bet, matyt, ir ne visiškas kvailys.

VISKAS NE TAIP 63

— Jau be dešimties devynios, — tarė Dana, — o mes dar ne- pradėjom treniruotis.

Na, ačiū Dievui! Tą ir reikėjo įrodyti. Ilga frazė, be to, dar aiš­kus noras pradėti kažką daryti. Baimė praėjo, atsirado noras dirbti. Valio, draugai!

— Treniruosimės po pietų, o dabar viską pirmą kartą pama- tuosim ir užrašysim. Ir neužmiršk sąsiuvinio, pradėk užsirašinėti jau šiandien. Kuo anksčiau mudu rasim problemos priežastį, tuo greičiau su ja susidorosim. Taip, dar vienas dalykas: jūsų namų dar­bininkė Nina gamins tau atskirai, aš jai duosiu nurodymus. Nema­nau, kad tau patiks, vargu ar tas maistas bus labai skanus, bet prašau valgyti tik tai, kitaip naudos nebus. Tu dabar eisi pusryčiauti?

— Taip.— Dana, aš jau mačiau, ką jūs valgote pusryčiams. Ar neprieš­

tarausi, jei pasėdėsiu šalia tavęs valgomajame ir duosiu tau kelis patarimus?

— Žinoma.— Na, stokis ant svarstyklių.Ji vos vos pablyško. Aš pradėjau įtarti, kad ji apskritai nežino,

kiek sveria, ir paniškai bijo to skaičiaus, kurį tuoj pamatys ekrane.— Kada svėreisi paskutinį kartą? — paklausiau kuo abejingiau,

tarsi tai būtų visiškai nesvarbu.— Neprisimenu, — kiek padelsusi atsakė ji.Meluoja, pagalvojau, prisimena. Puikiausiai prisimena, kad tai

buvo prieš dvejus, gal net prieš trejus metus. Ji, pati to nepastebėda­ma, pradėjo tukti, o kai tai pasidarė nebevaldoma, nustojo svertis, nes bijojo pamatyti tuos baisius skaičius.

— Jūsų namuose yra kitos svarstyklės ar tik tos, kurias vakar nupirko?

— Tik tos.Aišku, taip ir yra. Velniai griebtų, kad tik ji man čia nenualptų

pamačiusi savo tikslų svorį. Juk nesiūlysiu išgerti valokardino prieš stojant ant svarstyklių. Gerai, kaip kadaise mane mokė tėvas: ge­

64 Aleksandra Marinina

riausias vaistas — tinkama aplinkinių reakcija. Šiuo atveju — mano. Nagi, pirmyn, Frolovai, ir su daina.

— Koks tavo ūgis?— Metras penkiasdešimt penki.Dana stovėjo kaip įkasta. Juk netempsiu jos už rankos prie

svarstyklių! Aš pakėliau tą įrengimą ir padėjau jai prie pat kojų. Pa­spaudžiau mygtuką, įvedžiau amžių ir ūgį.

— Stok, tik nusimauk kojinaites, ant tų svarstyklių reikia stotis basam.

Ji paklusniai nusimovė puskojines, atsistojo ant svarstyklių ir užsimerkė. Jos veidas buvo toks, koks turbūt būna prieš sušaudymą. Devyniasdešimt penki kilogramai keturi šimtai gramų. Apsčiai pen­kiolikos metų ir tokio nedidelio ūgio.

— Na, ką gi, visai padoru, — tariau linksmai. — Tuoj užra­šysim.

Aš greitai užrašiau Rudenkos duotoje knygoje svorį, riebalų ir vandens procentus bei kitus duomenis, kurie, tiesą sakant, kėlė man siaubą, tačiau emocijų rodyti negalėjau. Galų gale baisu tik šiandien, o rytoj, kai svoris kažkiek sumažės, siaubas užleis vietą pasitenki­nimui. Aš jau sakiau, kad pirmųjų pokyčių sulaukti labai lengva, svarbiausia — teisingai juos vertinti. Jie turi parodyti žmogui, kad ne viskas beviltiška, ir atlikti pozityvų vaidmenį, stimuliuojant to­lesnes pastangas.

Dana, taip ir neatsimerkusi, nulipo nuo svarstyklių. Narsi mer­gaitė, žvelgia priešui tiesiai į veidą.

Svarstyklių ekranas užgeso.— Tu neužsirašysi? — paklausiau užversdamas savo užrašų

knygą.— Ne.— Tau neįdomu, kiek sveri?— Ne.Viskas aišku. Aš buvau teisus. Kompleksas kur kas didesnis,

nei aš maniau.

VISKAS NE TAIP 65

Dana pusryčiavo tuščiame valgomajame. Devinta ryto sekma­dienį Rudenkų šeimoje — per ankstus metas pusryčiams. Keista, kad mums į kompaniją neatskuodė Julia. Iš viso to, kas buvo ant didžiulio ovalaus stalo, parinkti tinkamus pusryčius mergaitei, turinčiai antsvorį, buvo ne taip jau paprasta. Teko patraukti toliau pintinėlę su skania balta duona, dubenį su bandelėmis bei pyragai­čiais ir rekomenduoti pasitenkinti minkštai virtu kiaušiniu, luiteliu sūrio ir arbata be cukraus.

— Ir taip bus visada? — labai rimtai paklausė Dana, ir iš jos tono aš nesupratau, ar ji tiesiog pasitikslino, ar išreiškė nepasiten­kinimą.

— Ne, pusryčiai bus kaskart kitokie, bet visada be baltos duo­nos, bandelių ir pyragaičių.

— O kaip dėl pašteto?— Negalima, jis labai riebus ir kaloringas.— O jei be duonos?— Vis tiek negalima.— O juodos duonos galima?— Žinoma. Bet tik su daržovėmis. Jokių sumuštinių su dešra

ar kumpiu. Užsidėk ant duonos griežinėlį agurko, ant jo griežinėlį pomidoro, ant jų salotos lapą ir valgyk į sveikatą kiek tik nori.

— O tik dešros galima?— Nepageidautina. Geriau kumpio ar vytintos mėsos. Taip pat

su agurkėliu arba pomidoru ir salota. Aš juk tau pasakojau apie me­džiagų apykaitą, riebalų skaidymą, ląstelių dauginimosi procesus. Užmiršai?

— Ne. O galima kavos vietoj arbatos?— Žinoma, prašom. Tik be cukraus. Jei kartu, gali įsipilti lieso

pieno. Mėgsti kavą?— Mano žemas spaudimas, be kavos aš visą laiką noriu miego.Žemas spaudimas — tai gerai, tai netgi labai gerai dėl krūvių

ir pulso. Bet miego, brangioji, tu nori todėl, kad širdis neatlaiko to

66 Aleksandra Marinina

svorio, kurį priverstos nešioti tavo vargšės kojos. Todėl širdis greitai pavargsta, bet ne dėl žemo spaudimo.

— Leisk, aš tau patarnausiu, — kilniaširdiškai pasisiūliau ir iš gražaus kavinuko-termoso įpyliau Danai kavos. — Nagi, pasakyk man, kaip labiau mėgsti — valgyti skaniai, bet labai mažai, ar ne­labai skaniai, užtat daug?

Kiek patylėjusi ji atsakė:— Man tas pats. Aš nežinau.Ją galima suprasti. Iš kur ji gali žinoti, jei niekada nebandė

valgyti mažai arba neskanų maistą? Tik skaniai ir daug.— Gerai, išbandysim abu variantus, ir tada pasirinksi. Pradė­

sim nuo neskanaus, užtat neribodami kiekio, o jei tau labai nepatiks, pereisim prie skanaus, bet po labai nedaug. Susitarėm?

Ji patraukė pečiais.— Kaip liepsit.Kavą be cukraus Dana gėrė pasišlykštėdama ir net nebandė to

slėpti, bet garsiai nepasakė nė žodžio. Aš paprašiau, kad per pietus ji pasistengtų laikytis tų mitybos taisyklių, kurias išdėsčiau jai ryte.

— Net jeigu aš pietausiu kartu su jumis, pastabų tau visų aki­vaizdoje nesakysiu ir tau nevadovausiu. Bet labai noriu tikėtis, kad tu tuo nepasinaudosi.

— Juk sakėte, kad Nina gamins man atskirai.— Taip, bet tik nuo rytdienos. Šiandien ji jau nespės paruošti

tau pietų ir vakarienės. Ir neužmiršk gerti vandenį, per dieną tau reikia išgerti ne mažiau kaip pusantro litro, dar geriau — du litrus vandens.

Dana tylomis linktelėjo ir nuėjo į savo kambarį „savarankiškai mokytis humanitarinių dalykų", o aš likau laukti namų darbininkės Ninos, kuriai buvo liepta išklausyti mano nurodymus ir viską pagal juos daryti. Žodžiu, aš maniau kol kas padaręs viską, kad patikčiau Danai, o svarbiausia — jos tėvams, nes mano darbo vieta, be abejo, priklausė nuo mergaitės, bet iš esmės vis dėlto nuo jos tėtušio. Aš buvau beprotiškai mandagus ir stengiausi atrodyti kompetentingas,

VISKAS NE TAIP 67

nors mažai kas įtarė, kiek pastangų man tai kainavo. Nors augau mokytojų šeimoje, bet gyvenau normalų kiemo vaiko gyvenimą, užsiiminėjau grynai vyriška sporto šaka ir buvau, kaip ir visi mano draugai, peštukas, chuliganėlis ir nešvankių anekdotų mėgėjas. Žinoma, tėtis su mama bandė įdiegti man gero tono taisykles ir inteligentiškos kalbos pradmenis, tačiau nesėkmingai. Nors aš viso to išmokau ir prireikus galėjau apsimesti „padoriu berniuku“, tačiau gyvenimo ir elgesio būdu visi tie mokslai taip ir netapo.

Namų darbininkė Nina man pasirodė tiksli Danos kopija, tik vyresnė ir gal dešimt kartų lieknesnė. Nekalbi, nesišypsanti, ji tylėdama klausėsi mano, atsiprašant, nurodymų ir užsirašinėjo juos storame sąsiuvinyje, neužduodama nė vieno klausimo. Toje aplinkoje, kurioje aš sukiojausi iki avarijos, namų darbininkių ne­pasitaikydavo. Visos mano žinios apie šį namų personalą buvo pasisemtos iš matytų filmų, kuriuose malonios pagyvenusios mo- terytės (būtinai su prikyštėmis) stengėsi kuo sočiau pavalgydinti savo augintinius, globojo juos tarsi savo pačių vaikus, žinojo visus šeimyninius, gal net ir tarnybinius reikalus, dalijo naudingus pa­tarimus ir nepaliaujamai bardavo apsileidusius šeimininkus, kai tie, pavyzdžiui, netinkamai maitindavosi ar pamiršdavo, kur nukišo savo išeiginį kaklaraištį. Bet mūsų Nina, sprendžiant iš visko, buvo ne tokia. Arba ji nesmalsi ir nejaučia didelės meilės šeimai, kurioje dirba, arba tokie ponų Rudenkų reikalavimai, todėl niekas nedrįsta nė cyptelėti. Aš labiau linkęs manyti, kad priežastis ko gero antroji, nes smalsumas, mano manymu, tokia pat natūrali moterų savybė kaip ir noras būti gražiai. Nėra moterų, kurios nenorėtų būti gra­žios, lygiai kaip nėra nesmalsių moterų.

Atsiradusią pertrauką aš praleidau „savo“ kambaryje prie kom­piuterio. Patikrinau elektroninį paštą ir pagaliau parašiau laiškus visiems tiems, kam vis neprisiruošdavau. Po to, kai iš manęs atėmė kompiuterį, aš periodiškai lankydavausi interneto kavinėse, bet, taupydamas laiką, į laiškus atsakinėdavau tik būtiniausiais atvejais, o juk per tą laiką, kai buvau ligoninėje, patys suprantate, kiek jų su­

68 Aleksandra Marinina

sikaupė mano pašto dėžutėje. Gerai, kad iš anksto nežinojau, kokie geri mano naujieji šeimininkai, nes jau šiandien būčiau atsinešęs diskų su mėgstamais žaidimais ir jiems visiškai atsiduočiau, o dabar iš nuobodumo, žiūrėk, susitvarkiau paštą. Jei turėčiau galimybę „pa­šaudyti", tikrai sakau, atsakinėti į laiškus man neužtektų valios.

Pietūs praėjo ramiai ir greitai, prie stalo sėdėjome tik trise: Dana, Julia ir aš. Visi suaugusieji šeimos nariai kažkur dingo. Gal jie pietauja vėliau?

— Lena nuvedė Kostią į cirką, — paaiškino Julia, — o visi kiti išvažiavo į kapines pas senelį ir Vanią.

Taip, taip, taip... apie kažką tokio vakar buvo kalbama. Bet aš nesiklausiau. Pas senelį, vadinasi. Na, viena senelio vaikaitė iš namų neina, čia viskas aišku, bet kodėl kita liko namie? Negerbia ar ką?

— O kodėl tu nevažiavai? — paklausiau.— Dėdė Miša liepė Daną saugoti, — kreivai šyptelėjo Julia,

pažvairavo į mane ir pridūrė: — tave taip pat. Naujas žmogus na­muose, ar maža kas.

Man paliko šlykštu. Nejau aš panašus į vagį ar prievartautoją? Be to, juk Nina čia.

Dana elgėsi visai padoriai, nė karto net nepamėgino įsidėti į lėkštę ko nors riebesnio ar kaloringesnio. Julia, žinoma, tai pastebė­jo ir visą pusvalandį, kol mes sėdėjome prie stalo, nesiliovė laidyti kandžių replikų apie griežtos dietos besilaikančią pusseserę. Aš nesikišau. Per mažai dar laiko praleidau šitoje šeimoje, kad drįsčiau daryti pastabas, bet, matydamas nuleidusią į lėkštę nosį Daną ir jos rankose drebančius peilį bei šakutę, mergaitę nuoširdžiai užjaučiau. Jai, vargšelei, ir taip sunku gyventi jaučiantis baidykle, tai kam dar pilti žibalo į ugnį ir atvirai tyčiotis?

Galų gale neišlaikiau.— Kodėl geri šitiek vandens? Jau visą butelį išlakei. Vaikeli, juk

tu sprogsi, — nesiliovė Julia, cituodama žinomos reklamos tekstą.— O tu įpilk ir pasitrauk, — įsiterpiau aš, pasinaudodamas tos

pačios reklamos žodžiais.

VISKAS NE TAIP 69

Ypač akcentavau žodį „pasitrauk“. Žinoma, tai buvo šiurkščiai pasakyta, bet Julia suprato, metė į mano pusę piktą žvilgsnį ir nu­tilo.

Vakarinę treniruotę su Dana pradėjau turėdamas galvoje tam tikrą planą. Iš savo patyrimo žinojau, kad pavojingiausia tik pradėjus treniruotis pamanyti, kad tau nieko neišeina. Tada nusvyra rankos, dingsta noras stengtis ir netrukus žmogus visai atsisako sportuoti. Ne kiekvienas, aišku, yra atkaklių asmenybių, kurias sunkumai tik skatina, bet tokių mažuma, ir Dana tikrai ne iš jų, antraip nebūtų taip greitai pasidavusi ir užsidariusi namuose.

Pamatavęs spaudimą ir pulsą, aš užsirašiau duomenis užrašų knygoje.

— Mudu treniruosimės taiči, — žvaliai pranešiau. — Stokis. Iš pradžių pasimokysim taisyklingai kvėpuoti.

Iš tikrųjų tai, ką aš sugalvojau, buvo eklektiškas ušu, taiči, gimnastikos ir jogos mišinys. Be to, parinkau lengviausius pratimus. Danai šiandien būtinai turi viskas išeiti.

Labai greitai aš pastebėjau, kad jos marškinėliai sudrėko nuo prakaito. Labai gerai! To ir reikia.

— Pavargai?Ji papurtė galvą.— Darom pertrauką? — pasiūliau.Dana tylėdama linktelėjo ir išėjo iš kambario. Aš nustebęs žiū­

rėjau į užsidariusias duris ir negalėjau suprasti, ką tai reiškia. Ir tik kai ji po poros minučių grįžo, aš supratau: ji buvo nubėgusi į tualetą. Na žinoma — vanduo, kurį liepiau jai gerti. Viešpatie, tai kvailutė, kentėjo ir nieko nesakė. Nors ką aš čia kalbu? Gal užmiršau, koks pats buvau penkiolikos? Aš net ir būdamas dvidešimt penkerių dro­vėjausi pasakyti simpatiškai merginai, kad man reikia į tualetą, vis išsigalvodavau kokią nors „padorią“ dingstį, pavyzdžiui, kad reikia paskambinti, o čia triukšminga, arba kentėdavau, kol aptemdavo akys. Gerai, daugiau nebandysim merginos drovumo, o skelbsim kas pusvalandį pertraukas, apsimesdami, kad taip ir reikia.

70 Aleksandra Marinina

Įdomu, ką galvojo tėtušis Michailas Olegovičius, kai skyrė treniruotėms po dvi valandas ryte ir vakare? Ar jis rimtai manė, kad jo duktė kiekvieną mielą dieną atlaikys keturių valandų fizinį krūvį? Grynas kliedesys. Na, pusvalandį pakvėpavom, dar pusvalandį da­rėm pratimus, aš vėl pamatavau Danos spaudimą ir pulsą ir supra­tau, kad daugiau dirbti negalim. Ką veikti dar vieną valandą? Tiesa, dar yra masažas, jį galima ištęsti iki keturiasdešimties minučių. Vėl skaityti jai paskaitą? Lyg ir viskas, kas reikia, jau pasakyta...

Išeitį man pasufleravo pati Dana. Žiūrėdama, kaip aš kloju rankšluosčiais masažo stalą, ji tarė:

— Aš visa šlapia nuo prakaito. Man reikia išsimaudyti po dušu.

— Žinoma, — nudžiugau. — Eik, aš palauksiu.Na štai, gal dešimt minučių truks dušas dabar, paskui tiek pat

po masažo aliejui nusiplauti, tada žymėsim grafikuose rezultatus ir duomenis, žiūrėk, laikas kaip nors ir praeis.

Dana grįžo iš dušo ir nustebino mane dar kartą — užsirakino iš vidaus. Aš nusprendžiau, kad ji iš įpročio padarė tai automatiškai, todėl nuėjau ir nieko nesakęs duris atrakinau. Neva paprasčiausiai ištaisiau atsitiktinę klaidą. Tačiau mergaitė irgi netarusi nė žodžio grįžo prie durų ir vėl jas užrakino. Čia dabar kas?

— Kodėl tu užsirakini? — nustebau.— Nenoriu, kad mane pamatytų neapsirengusią, — nežiūrėda­

ma į mane, tvirtai atsakė Dana. — O jei kas įeis?— Dana, tu suaugusi mergina ir turi mane suprasti: nepadoru

vyrui ir merginai dviese užsirakinti kambaryje. Tavo artimiesiems tai gali sukelti nepageidautinų minčių. Ką jie pagalvos, radę užra­kintas duris? Išvys mane per penkias sekundes! Ar tau tai neatėjo į galvą?

— O jei kas nors įeis? — nepasidavė ji.— Kaip įeis, taip ir išeis, — atsakiau griežtai. — Niekas, iš­

skyrus mane, nepamatys tavęs neapsirengusios. Prižadu. Aš dar

VISKAS NE TAIP 71

šiandien paprašysiu tavo tėvo nupirkti ir čia pastatyti širmą, ir visos problemos išsispręs.

Dana sunkiai atsidususi ėmė vilktis marškinėlius ir mautis timpes. Štai kaip įdomiai mąsto tos moterys, ar ne? Prieš mane ji ramiausiai gali nusirengti iki kelnaičių, nė kiek nesidrovėdama, bet neduokdie, jei ją pamatytų kas nors iš artimų giminaičių. Tai ar galite man išaiškinti tas moteriškos sąmonės keistenybes? Mano supratimu, viskas turėtų būti kaip tik atvirkščiai, ir aš suprasčiau, jei ji drovėtųsi nepažįstamo jauno, be to, kaip kai kas sako, gana simpatiško vyriškio. Bet ne, jaunas vyriškis jai tiesiog namų per­sonalo atstovas, tai yra daiktas, skirtas naudotis, kaip koks dulkių siurblys ar kavamalė. O štai šeimos nariai — žmonės. Asmenybės. Aš įsižeidžiau.

Ir buvau įsižeidęs visas keturiasdešimt minučių, kurių pagal normatyvus reikia viso kūno masažui. Turiu pasakyti, kad pasiekti to riebalais aptekusio kūno raumenis buvo ne taip paprasta. Aš panaudojau visas kažkada įgytas žinias, bandydamas stimuliuoti skysčių išsiskyrimą ir sumažinti pabrinkimą. Panašu, jog man pavyko, nes, vos baigus masažą, Dana kaip nuplikyta pašoko nuo stalo ir vilkdamasi marškinėlius puolė prie durų. Apie timpes ji net pamiršo. Aš pasižiūrėjau į laikrodį — iki mano darbo pabaigos buvo likę penkiolika minučių.

Nespėjau pagalvoti, gerai tai ar blogai, kai atsivėrė durys ir tarpdury pasirodė tėtušis. Jo veide išvydau nepasitenkinimą ir įta­rimą.

— Kodėl Dana išėjo? — griežtai paklausė jis. — Treniruotės laikas dar nesibaigė.

— Į tualetą išbėgo, — atsakiau daug negudraudamas.Gal jis budėjo prie durų? Sekė, ar aš nesimuliuoju? Nieko sau.

Rodos, įkliuvau kaip reikiant.— Paskui ji eis į dušą po masažo. Reikia nusiplauti aliejų, —

pradėjau aš aiškinti, ramindamas šeimininką. — Matot, Dana prie

72 Aleksandra Marinina

masažo nepratusi, ir jei daryčiau jį su kremu, jai iš pradžių gali skau­dėti. Todėl aš pilu daugiau aliejaus, kad jai nebūtų taip jautru.

Nepasitenkinimo išraiška nuo Michailo Olegovičiaus veido nedingo, ir aš pradėjau skiesti apie širmą ir geriamojo vandens apa­ratą, kurį būtų gerai čia, treniruoklių kambaryje, turėti, kad Dana galėtų mankštindamasi gerti. Žinoma, galima kaskart atsinešti kelis butelius vandens... Žodžiu, aš skiedžiau tik tam, kad netvyrotų sle­gianti tyla. Rodos, grynai intuityviai pasirinkau teisingą taktiką, nes šeimininkas galiausiai įsitraukė į pokalbį ir lyg atsileido.

— Gerai, širma bus, aparatas irgi, — trumpai reziumavo jis ir ištiesė man voką. — Čia tau. Avansas. Už pusę mėnesio.

Na štai, ligoniui palengvėjo. Gal jis ir nieko, tas Rudenka, su­pranta, kad ne iš gero gyvenimo aš sutikau dirbti tokį darbą, o jei mano gyvenimas nelabai geras, tai ir pinigų — katino ašaros.

— Na, o kaip ji apskritai? — pasidomėjo tėtušis. — Susidoroja?— Puikiausiai, — atsakiau žvaliai. — Aišku, pradėjome nuo

mažiausių krūvių, man pirmiau reikia išsiaiškinti, koks jos spaudi­mas, pulsas ir visa kita. Bet Dana šaunuolė, viską atlieka, nedejuoja, nesiskundžia nuovargiu. Nors ji turbūt gerokai pavargo iš neįpra­timo. Panašu, kad ji ir vaikščioti buvo užmiršusi.

— Taip, ji tokia, — neaiškiai patvirtino jis, ir aš nesupratau, apie ką jis kalba: ar apie tai, kad jo dukra viską ištveria ir nesiskundžia, ar apie tai, kad ji net vaikščioti užmiršo. Tačiau aiškintis nepradėjau, kad neprisikalbėčiau.

Grįžo iškaitusi po karšto dušo Dana, ir mes apstulbusio tėtušio akivaizdoje pradėjom žymėti lapuose naujus duomenis. Aš vis lau­kiau, kol Michailas Olegovičius paklaus, kas tai yra, kam, to reikia, ir jau rengiausi sužibėti savo pedagoginiais sugebėjimais, bet jis taip nieko ir nepaklausė.

Mano pirmoji darbo diena baigėsi. Velniai griebtų, na ir ilga ji buvo! Niekada gyvenime tiek nedirbau. Taip, treniravausi pats ir treniruodavau kitus, taip, dalyvaudavau varžybose, kaudavausi už pinigus uždaruose klubuose, bet niekada mano darbo diena, taip

VISKAS NE TAIP 73

anksti prasidėjusi, taip vėlai nesibaigdavo. O juk šiandien sekma­dienis, tik todėl baigėme anksčiau, o šiokiomis dienomis turėsiu dirbti ilgiau. Tai kada gyventi? Kada lankytis klubuose, susipažinti su merginomis ir leisti su jomis laiką, kada susitikinėti su draugais? Kada eiti į kiną? Na, gerai, sakykim, filmą aš ir čia galiu susipažinti, televizorius su visais priedais mano kamaroje yra, bet kada gi visa kita? Ir taip kiekvieną dieną be laisvadienių. Na ir įklimpau! Ir ką aš sau maniau, kai sutikau? Juk Rudenka jau per pirmąjį susitikimą iš­dėstė visus savo reikalavimus, aš dar tada galėjau atsisakyti, bet man atrodė, kad viskas priimtina. Tiesą sakant, tiesiog nekreipiau į tai dėmesio, nepagalvojau, kaip toks tvarkaraštis gali atrodyti realiame gyvenime. Man reikėjo pinigų ir aš galvojau apie juos. O štai dabar, kai gavau į rankas voką su pusės mėnesio adyginimu, aš nustojau galvoti apie pinigus, o pradėjau apie džiaugsmus, kuriuos tie pinigai gali teikti, ir iš karto susidūriau su laiko stoka tiems džiaugsmams įgyvendinti. Laiko nėra jau šiandien, nebus rytoj ir jo neatsiras tol, kol Dana suliesės ir baigsis mano sutartis.

Nieko, galvojau sukdamas savo nuostabų automobilį iš kreivų skersgatvių į Sadovojė žiedą, iki ryto dar toli, dar galiu užšokti kur nors pabendrauti su pažįstamais vaikinais, užpainioti kokią gražuo­lę ir iki vidurnakčio maloniai praleisti laiką. O ryt vėl keltis šeštą... Na, neišsimiegosiu — ir velniai nematė.

Taip kaitinant vaizduotę ir svarstant, į kokį čia klubą užšokus, paskambino Nana Kim. Išgirdęs ragelyje jos balsą, aš krūptelėjau: jos įpareigojimą buvau visiškai ir palaimingai užmiršęs. Per visą dieną įsigudrinau nė karto jo neprisiminti.

— Kur esi? — reikliai paklausė ji.— Kaip tik važiuoju iš darbo, — atsakiau be entuziazmo.— Iš Rudenkų?— Na, taip.— Ką nors pavyko sužinoti?— Kol kas nieko. Pirma diena, pati supranti. Niekas su manimi

neatvirauja, aš jiems svetimas.

74 Aleksandra Marinina

Aš maniau, kad kalbu įtikinamai, bet Nana, rodos, manė kitaip.

— Gerai, tada bent įspūdžiais pasidalyk. Kas ten per šeima, kas per žmonės, kuo kvėpuoja, kaip gyvena.

Aš priešinausi, atsikalbinėjau, sakiau, kad pavargau ir noriu greičiau atsigulti, nes rytoj keltis vos prašvitus... Tačiau Nana Kim buvo ne iš tų, kuriuos galima įveikti plikomis rankomis.

— Visi pavargo, — abejingai atkirto ji, — ir visiems anksti kel­tis, nes visi dirba. Aš pati pas tave atvažiuosiu, kad negaištum laiko. Sakyk adresą.

Teko svajones apie vakarėlį su draugais ir gražuolėmis užmirš­ti. Ką nors kitą aš, savaime suprantama, būčiau pasiuntęs į vieną vietą, bet ne Naną. Vis dėlto už darbą turėjau būti dėkingas būtent jai. Ir tas darbas ne kriminalinis, nesunkus ir itin gerai mokamas. O režimas — ką gi, režimas — sunkus, be atostogų ir laisvadienių, bet juk už tai ir moka.

Pakeliui aš užsukau į prekybos centrą, kuriame buvo puikus kulinarijos skyrius, prisipirkau brangaus maisto, net nežiūrėdamas į kainas, ir pirmą kartą per kelis pastaruosius mėnesius pasijutau kaip Krezas.

— Na ir įsijautei! — nusijuokė Nana, apžvelgusi nukrautą stalą, kai pasiūliau jai su manimi pavakarieniauti. — Netaupai.

— A, — nerūpestingai numojau ranka, — vieną kartą gyve­nam. Tokiam darbe tik tiek to džiaugsmo, kad gali skaniai vakare pavalgyti. Daugiau vis tiek niekam nelieka laiko. Puolam.

Tai ji ir „puolė“. Nanos Kim „puolimas“ mane sugraudino: didelėje lėkštėje vienas prie kito liūdnai glaudėsi du nedideli gabalėliai lašišos ir luitelis sūrio. Vaizdelis spaudė ašaras. Tačiau Nana kažkaip įsigudrino doroti tą varganą porciją per visą mano pasakojimą.

— Pas senelį, vadinasi, į kapines, — mąsliai pakartojo ji. — Ar jis neseniai mirė?

Aš patraukiau pečiais ir įsidėjau padorų kupstą krabų salotų.

VISKAS NE TAIP 75

— Iš kur man žinoti.— O kas toks Vania?— Neturiu supratimo.— Na, gerai, o ta šeimininkės giminaitė, mamytė su vaikeliu, ji

iš kur? Kodėl su jais gyvena? Kokios eilės ji giminė?— Iš kur aš galiu žinoti! — neišlaikiau. — Juk sakiau: aš ten

naujas žmogus, niekas nieko man nepasakoja.— Tai paklaustum, — stebėdamasi pasakė Nana, lyg nesupra­

tusi, koks ryšys tarp to, kad aš naujas žmogus šeimoje, ir to, kad man nieko nepasakoja. Mano susierzinimo ji tarsi nepastebėjo.

— Negaliu aš, nejau nesupranti? Kaip atrodytų, jei jau pačią pirmą dieną būčiau pradėjęs visko klausinėti?

Ji patylėjo, čiulpdama mažytį sūrio gabaliuką ir žiūrėdama į mane taip, tarsi matytų pirmą kartą.

— Kiek laiko masažavai mergaitę? — staiga paklausė.— Keturiasdešimt minučių, — piktai burbtelėjau, — tiek, kiek

reikia.— Ir ką, visas keturiasdešimt minučių tylėjai? Apie nieką su ja

nesikalbėjai?— Apie nieką.— Kodėl?— Pabandytum pati su ja pasikalbėti! Iš jos žodžio neišpeši.

Tyli lyg vandens į burną prisisiurbusi, tik linkčioja, jei sutinka, ir purto galvą, jei nesutinka. Štai ir visi mūsų pašnekesiai.

— Klausyk, Frolovai, tu iš tikrųjų idiotas ar tik apsimeti? — Nana žavingai nusišypsojo ir nugnybo vieną uogą nuo didelės vy­nuogių kekės.

— Aš iš tikrųjų idiotas ir aš tave sąžiningai įspėjau, kad iš ma­nęs seklys kaip iš šūdo kulipka.

— Aš visai ne apie tai, o apie mergaitę. Apie Daną. Ji turi labai rimtų problemų.

— Tai bent, atradai Ameriką! — nusijuokiau.— Tu manęs neišklausei iki galo. Ji turi rimtų problemų, tokių

76 Aleksandra Marinina

rimtų, kad atsisako jas aptarinėti, nes jai nepakenčiama ne tik apie tai kalbėti, jai net galvoti apie jas skausminga. Ji gėdijasi savęs ir tų savo problemų, todėl tyli, kai kalbama apie ją pačią. O jei pamė­gintum su ja pasikalbėti apie ką nors kita? Štai tas kitas, Artiomas, taip? Ar jis tau sakė, kad su Dana sunku bendrauti, kad ji su juo nesikalba?

— Ne, — nustebęs atsakiau.Iš tikrųjų, Artiomas nieko panašaus neminėjo, kaip tik atvirkš­

čiai, pasakojo man, kad ji gera mergiotė, labai sumani ir geraširdė ir kad jis nuoširdžiai prie jos prisirišo. Argi galima prisirišti prie nekalbios niauros?

— Teisingai, — linktelėjo Nana, — nes jis kalbasi su ja apie viską, tik ne apie ją pačią ir ne apie jos problemas. Apie matematiką, fiziką, istoriją, literatūrą, filologiją — apie viską, kas su ja asmeniškai nesusiję ir ką galima aptarinėti nesibijant, kad kalba pakryps į jai skaudžią temą. Jei pakrutintum smegenis ir užduotum jai porą klau­simų apie jos gimines, ji tikrai tau atsakytų, nes tai nepavojinga.

— Žinoma, — nepatikliai burbtelėjau, — daug tu išmanai. Tu juk jos nematei ir apskritai ten nebuvai. Beje, tai Danai aiškiai kaž­kas negerai su galva, taigi visos tavo išmintingos rekomendacijos lekia pro šalį, jos tinka protingoms mergaitėms, o ji nenormali, gali manimi patikėti.

— {domu, iš kur tu tai ištraukei? — pakėlė tankius tamsius antakius Nana.

— O iš ten, Nana Konstantinovna, kad ji, pavyzdžiui, drovisi savo giminaičių, o manęs, pašalinio, jauno ir gražaus, nesigėdija nė kiek. Tiesiog visiškai. Gali gulėti prieš mane nuoga krūtine ir vien su, atleiskit, apatinėmis kelnaitėmis ir tuo pat metu jaudintis, kad gali užeiti kas nors iš giminių ir pamatyti ją apsinuoginusią. Ir kaip tau tai atrodo?

— Niekaip, — patraukė ji pečiais, — taip ir turi būti. Jos gi­minės nuolat bado jai akis tuo, kad ji stora, riebi, nepaslanki ir taip toliau. Manai, kad jai malonu to kasdien klausytis? Štai ji ir ginasi. O

VISKAS NE TAIP 77

nuo tavęs jai gintis nereikia. Tu, jei teisingai tave supratau, neleidai sau nė vienos netaktiškos pastabos apie jos išvaizdą. Juk neleidai?

— Lyg ir ne. Šiaip ar taip, stengiausi.— Šaunuolis. Matei, ji net ant svarstyklių stojosi užsimerkusi

ir nenorėjo išgirsti baisaus jai skaičiaus, o tu laiku viską supratai, jos nevertei ir nieko garsiai nepasakei. Ir toliau taip daryk. Rytoj, pa­vyzdžiui, jei svoris nukris bent šimtu gramų, parodyk, kad nepapra­stai dėl to džiaugiesi, sakyk „valio, nukrito visas šimtas gramų!“ O tikro skaičiaus, kaip ir šiandien, nesakyk. Čia buvo teisinga taktika. Tiesiog stebėtina, kad pats šitai sugalvojai. Kartais, Frolovai, tave vis dėlto aplanko šviesios idėjos.

— Reikia suprasti, kad tu mane pagyrei? — dėl visa ko pasi­tikslinau. — Tai išvadini idiotu, tai giri.

— Meduolis ir rimbas, Paša. Idealus būdas tvarkytis su tokiais netikėliais kaip tu.

— Gerai, jei jau tu tokia protinga, tai patark, kaip elgtis, jei rytoj svoris nebus nukritęs, o gal net padidėjęs.

— Visų pirma visada gali pameluoti. Dana juk j skaičius ne­žiūri, vadinasi, tu niekuo nerizikuoji. Jei svarbiausias tikslas — ska­tinti ją sveikai gyventi, tai ir melas ne nuodėmė. O antra, galima rasti bent šimtą penkiasdešimt paaiškinimų, kad tai ne tik normalu, bet netgi gerai: neva netreniruotam organizmui atsiliepia sunkus krūvis, širdis su tuo nesusidoroja, nepasišalina vanduo ir atsiranda pabrinkimas. Jsimink, Paša, mes, moterys, sunkumų nemėgstam, mums labai reikia teigiamų emocijų. Jeigu treniruodamasi su tavimi Dana patirs vien teigiamas emocijas, ji viską išlaikys ir viską pada­rys. Meluok, žerk komplimentus, įžūliai pataikauk — daryk ką nori, kad tik ji tikėtų tuo, jog nėra beviltiška ir jai viskas pavyks.

— Manai? — suabejojau.— O tu pabandyk ir pamatysi. Ir dar vienas dalykas: laisvalai­

kiu nežaisk savo žaidimų.— O ką liepsi daryti? Kantą su Hėgeliu skaityti, kelti savo inte­

lekto lygį? — pajuokavau.

78 Aleksandra Marinina

— Ten gyvena senutė Ana Aleksejevna, štai ja ir pasidomėk.Aš vos nepaspringau.— Tai tu nori pasakyti, kad aš turiu pešti tave dominančią

informaciją iš senių ir vaikų?— Seniai ir vaikai — patys geriausi šaltiniai, — giedrai nusišyp­

sojo Nana. — Jie nemoka saugoti paslapčių, nei savo, nei svetimų. Vaikai dėl proto ir gudrumo stokos, seniai todėl, kad jiems trūksta bendravimo. Jie taip džiaugiasi, jog su jais išvis kas nors kalbasi, kad pasirengę papasakoti bet ką ir apie bet ką. Ir tu, Paša, negaišk, rodyk iniciatyvą, kuo greičiau išsiaiškinsi tai, kas mane domina, tuo greičiau aš nuo tavęs atsikabinsiu. Štai tau užduotis rytdienai: sužinoti, kada numirė senelis, kas toks tas Vania ir iš kur atsirado mamytė su vaikeliu. Tai mažiausia, ką gali padaryti. Rytoj vakare paskambinsiu.

— Na, tu čia jau per daug... — Aš net uždusau iš pasipiktini­mo. — Stovėsi man už nugaros kaip koks prižiūrėtojas su rimbu? Ketini kasdien duoti užduotis ir tikrinti pamokas kaip mokykloje?

— Su tavimi taip ir reikia, antraip tu akimirksniu pažeidi gra­fiką.

Ji švelniai sprigtelėjo man į nosį ir pasuko prie durų. Aš negalė­jau ant jos pykti. Visų pirma Nana Kim buvo graži moteris, kuri kaž­kada man labai patiko, o antra — gaila, bet ji buvo teisi. Su manimi tik taip ir reikia, kitaip aš tuoj pat nušoku nuo bėgių ir pasileidžiu, kad tik kulnai mirga. Aš save pažįstu. Tačiau kažkodėl išėjo taip, kad pažįstu ne aš vienas, bet ir Nana. Tėvai, aišku, nesiskaito.

Antra darbo diena prasidėjo būtent taip, kaip man pažadėjo Michailas Olegovičius: kai lygiai septintą aš paskambinau prie durų, jas atidarė Dana, jau nusipraususi, susisukusi plaukus į kuo­delį, apsivilkusi marškinėliais ir apsimovusi timpėmis. Gaila, nes aš vėl nespėjau namie papusryčiauti, todėl, atvirai šnekant, labai tikėjausi puodelio kavos ir kąsnelio ko nors valgomo kaip vakar. Bet

VISKAS NE TAIP 79

ne. Reikės turėti galvoje, kad ponas Rudenka žodžiais nesišvaisto ir ką sako, tą padaro. Mano aplinkoje niekam toks pareigingumas ne­būdingas, visi mes mėgom pripliurpti, kalnus prižadėti, o po penkių minučių visus pažadus užmiršti. Maniau, kad tai normalu, kad taip, o ne kitaip elgiasi visi. Paaiškėjo, jog klydau.

Vakar prieš miegą aš galvojau, ką pasakė Nana, ir svarsčiau, kokių komplimentų galėčiau pasakyti Danai, kad jie visų pirma ne­pasirodytų dviprasmiai ir nepadorūs, o antra, kad nebūtų akivaiz­dus melas, nes Dana, jei tikėsim mano nelaimės draugu Artiomu, nėra kvaila. Ir sugalvojau! Ne veltui vaikystėje mama mane mokė, kad mūsų trūkumai — tai mūsų privalumų tąsa. Vadinasi, galima tvirtinti, kad ir mūsų privalumai tiesiogiai kilę iš mūsų ydų. Dana — stora, negrabi, lašiniais aptekusi mergina, neišeinanti iš namų ir labai mažai judanti. Tai ką? Teisingai — jos judesiai lėti, staigiems ir greitiems tiesiog nėra jėgų. Štai tuo ir remsimės.

Pirmiausia liepiau jai nusirengti ir stotis ant svarstyklių. Kaip ir tikėjausi, Dana vėl užsimerkė ir net truputį pablyško. Ar man tik pasivaideno?

Tačiau aš jaudinausi be reikalo. Vis dėlto mano buvusi draugė Sveta nepašykštėjo patarimų iš savo patirties, o aš gerai viską įsimi­niau. Išgertas per vakar dieną vanduo po giluminio masažo dingo ir svarstyklių ekrane pasirodė nuostabus skaičius — 94,2, tai yra per parą nukrito kilogramas ir du šimtai gramų. Aišku, aš supratau, kad tai dar ne liesėjimas, kad tame kilograme ir dviejuose šimtuose gramų nėra nė lašo riebalų, vien tik vanduo, bet pradžiai — net labai gerai. Galų gale vanduo juk irgi tūris, ir koks skirtumas, kiek žmogus sveria? Svarbu, kaip jis atrodo. Jei moteris grakšti, niekam ir į galvą neateis pasidomėti, kiek gi, tiesą sakant, ji sveria, o jei atrodo kaip karvė, tai gali kiek nori tvirtinti, kad svarstyklės nerodo antsvorio, vis tiek ji atrodys kaip karvė.

Taigi aš turėjau neginčijamą teisę suvaidinti entuziastingą su­sižavėjimą ir savo globotinę pagirti. Žodžių negailėjau, ir nors jų

80 Aleksandra Marinina

atsarga, nepaisant to, kad mano mama filologė, neypatinga, išspau­džiau iš savęs viską, ką prisiminiau. Dana pražydo tiesiog akyse.

— Jūs manote, kad man pavyks? — nedrąsiai paklausė ji.— Tikrų tikriausiai! Galvą guldau! Dabar patikrinsim namų už­

duotį, pasižiūrėsim, ką užsirašei savo mitybos dienoraštyje. Tu juk rašei dienoraštį, kaip liepiau? — griežtai paklausiau.

— Taip, viską užsirašiau.— Sąžiningai užsirašinėjai? Nieko nepraleidai?— Nieko. Parodyti?— Parodyk, — linktelėjau aš, bet staiga susigriebiau: — ne, gal

vėliau. Dabar pamatuosim spaudimą, pulsą ir pradėsim treniruotę, o per pertrauką pakalbėsim apie tavo mitybą. Mums būtinai reikės daryti pertraukas, kad nepersitemptum.

Mes vėl pradėjom daryti pratimus iš mano išrasto Rytų gim­nastikų mišinio. Dabar aš, naktinių apmąstymų veikiamas, įdėmiai stebėjau mergaitę, kaip ji atlieka lėtus plastiškus judesius rankomis, kojomis, liemeniu, ir stebėjausi pats savimi. Kaipgi aš, aklas kvailys, anksčiau to nepamačiau? Taip, Dana tikrai lėta ir, natūralu, sunkiai juda, bet ji nepaprastai plastiška. Matyt, iš prigimties. Kiekvienas jos gestas, net pats negrabiausias ir absurdiškiausias, man asocija­vosi su tąsiu medumi. Tai bent Dana, tai bent šaunuolė! Štai už ką aš ją girsiu, štai kur mano korta. Ir niekas, joks aštriadantis niekšas nedrįs tvirtinti, kad aš meluoju ir piktnaudžiauju akivaizdžiai pa­taikaudamas.

Dalykiškas ir nieko neužmirštantis tėtušis pasirūpino ir van­dens aparatu, šis jau stovėjo treniruočių kambario kampe. įdomu, kada gi jis spėjo? Juk kalbėjomės apie tai vakar vakare, o vakar, jei gerai prisimenu, buvo sekmadienis. Apsukrus tas Rudenka, kai labai nori, jis ir naktį gauna ko reikia. Kas dvidešimt minučių aš pripil­davau stiklinę vandens ir tiesdavau Danai, o ji paklusniai išgerdavo. Neužmiršęs savo vakarykštės klaidos, aš darydavau „technines“ pa­uzes, kad drovi mergaitė galėtų nubėgti į tualetą.

VISKAS NE TAIP 81

— Kaip tavo raumenys po vakar dienos? — paklausiau prieš pratybas. — Skauda?

— Taip.— Labai?Ji patraukė pečiais ir pakartojo:— Skauda. Taip reikia?— Taip. Aš tam tave ir masažuoju, kad mažiau skaudėtų, bet

visiškai neskaudėti, aišku, negali. Bet greitai praeis.Prašnekęs apie masažą, aš prisiminiau ir širmą. Apsidairiau

ir mintyse paplojau Michailui Olegovičiui — širma buvo čia. Daili, dekoruota baroko stiliumi, ji buvo sulankstyta ir atremta į sieną prie masažo stalo. Jeigu manote, kad aš ką nors išmanau apie tuos stilius ir galiu atskirti baroką nuo... ko ten dar... rokoko ar ampyro, tai labai klystate. Nieko neišmanau. Tiesiog kartą su viena savo drauguže vaikščiojom po parduotuves ir rinkom baldus jos butui po remonto. Ir viename salone pamatėme lygiai tokią pat širmą, apie kurią par­davėjas konsultantas, nutaisęs žinovo miną, pasakė, kad ji „baroko stiliaus", o aš įsiminiau.

Baigę pratimus, mes pradėjom tikrinti namų užduotį. Aš at- verčiau Danos dienoraštį ir apmiriau: arbata ir pyragėlis su mėsa, arbata ir du avižiniai tešlainiai, kava ir bandelė, sumuštinis su kum­piu ir stiklinė saldžių sulčių, dar vienas sumuštinis su (o siaube!) kotletu ir dar vienas puodelis kavos. Su cukrumi! Be to, paskutinis „kąsnis“, kaip ji sąžiningai užrašė, buvo nurytas dvyliktą valandą nakties. Man pasišiaušė plaukai! Ir visa tai po to, kai aš vakar ištisas dvi valandas šnekėjau jai apie baltymus, riebalus ir angliavandenius, apie skaidymą ir pasisavinimą, apie kalorijas, mitybos režimą, dvyli­kos valandų tarpą tarp rytinio ir vakarinio maitinimosi ir taip toliau, ir panašiai, taip pat ir apie patiekalus, kuriuos specialiai jai gamins namų darbininkė Nina. Ir visos tos kalbos vėjais? Ar jai galvoj ne­gerai?

— Ir kas gi čia dabar? — paklausiau baisiu balsu, baksnodamas pirštu į dienoraštį.

82 Aleksandra Marinina

— Tai, ką jūs liepėte daryti, — nuolankiai ir nekaltai atsakė Dana. — Aš viską užrašinėjau ir nieko nepraleidau.

— Labai gerai, — aš prisiminiau viską, ko mane mokė Sveta, ir greitai pakeičiau toną, — žiūrim iš eilės. Kurią valandą mudu vakar pietavom? Čia parašyta — antrą. Teisingai?

— Taip.— O trečią tu gėrei arbatą ir suvalgei pyragėlį su mėsa. Kodėl?

Išalkai?— Ne, — ji patraukė pečiais, — aš taip įpratusi. Aš visada geriu

arbatą arba kavą ir ką nors valgau, kai mokausi. Argi negalima?— Apie tai paskui pasikalbėsim. Dabar toliau: arbata ir avižiniai

tešlainiai be penkiolikos ketvirtą, praėjus keturiasdešimt penkioms minutėms po arbatos su pyragėliu. Kam?

— Juk sakiau, aš taip įpratusi. Iki penktos mokiausi ir visą laiką kažką valgiau. Aš visada valgau, kai mokausi arba tiesiog skaitau.

— O vakare? Iki dvyliktos? Irgi skaitei?— Žiūrėjau televizorių, skaičiau, mokiausi.— Tai alkana nebuvai? — tikslinausi.— Ne, tiesiog norėjau ko nors skanaus. Tai, ką Nina pagamino

vakarienei, buvo neskanu. Čia juk nieko baisaus, aš vis tiek nume­čiau visą kilogramą. Jei kasdien numesiu po kilogramą, po dviejų mėnesių būsiu kaip reikiant, ar ne?

Kurgi ne. Įsismaginai. Sakyk ačiū, brangute, jei liesėsi po du kilogramus per mėnesį. Ir aš turiu galvoje tikrą riebalų sudeginimą, o ne pabrinkimo šalinimą. Na ir ką man dabar daryti? Aš dėjau tiek vilčių į tą „vandeninį" kilogramą dėl psichologinės stimuliacijos, o dabar teks atskleisti Danai tiesą, ir visos mano gudrybės šuniui ant uodegos. Išmintingoji Nana Kim, tu juk tokia įžvalgi, tai kodėl vakar nepasakei, kaip man tokiu atveju elgtis?

Aš raičiausi kaip žaltys keptuvėje, bandydamas nemeluoti ir kartu nenuvilti mergaitės. Girdi, kūno apimtys priklauso nuo vandens ir riebalų kiekio, vanduo pasišalina greitai, o riebalai dega ilgai ir mažais kiekiais, todėl ji, žinoma, numetė visą kilogramą,

VISKAS NE TAIP 83

ir tai gerai, labai gerai, bet nereikia manyti, kad taip bus kasdien. Vanduo pasišalins, o riebalai liks, ir jeigu ji nesilaikys mitybos reži­mo, jie niekur nedings. Ir taip toliau, ir panašiai. Be to, netinkamas maistas turi nemalonią savybę sulaikyti vandenį, taigi pažeidus dietą vanduo nepasišalins.

Besikalbant priartėjo devinta valanda, ir aš turėjau užleisti vietą gudručiui akiniuočiui Artiomui. Įdomu, kur šitame grafike įsprausti Danos pusryčiai? Man tai kas, geriau ji išvis niekada nieko nevalgytų, taip tik greičiau besėtų, bet aš pats labai norėjau valgyti, taigi palaikyti jai kompaniją per pusryčius būtų visai normalu, o kaip atrodytų, jei pasirodyčiau prie stalo ar virtuvėje vienas? Į mane pasižiūrėtų kaip į trenktą, kuris nori prisivalgyti už dyką. To man tikrai nereikia.

— Be penkiolikos devynios, — tariau pasižiūrėjęs į laikrodį ir nutaisęs susirūpinusį veidą. — Laikas baigti, tau prieš pamokas su Artiomu dar reikia palįsti po dušu ir papusryčiauti.

— Aš spėsiu, — ramiai atsakė Dana. — Nina atneš pusryčius man į kambarį, kai aš mokysiuosi. Artiomas irgi kartu su manimi pavalgys.

„O aš? — vos nesustugau. — Ar aš ne žmogus? Jūs pagalvojote apie visus, išskyrus mane.“

Dana tarsi būtų perskaičiusi mano mintis.— O jūs pusryčiausite valgomajame, tėtis liepė, kad Nina jums

padengtų lygiai devintą.Ojojoj, na ir papročiai. Kur aš patekau? Ar čia visi gyvena pagal

griežtą dienotvarkę? Bet tėtušis Michailas Olegovičius pradeda man vis labiau patikti.

Šiandien aš pusryčiavau senelės Anos Aleksejevnos kompa­nijoje. Prisiminęs Nanos Kim užduotį, nutariau pasinaudoti proga, tačiau Dievas mato, kaip to nenorėjau. Vietoj senikės aš mieliau matyčiau gražutę Kostios mamytę ar bent jau blogiausiu atveju ža­viąją Julią. Bet, matyt, nebuvo lemta. Julia turbūt kur nors mokosi ir devintą ryto sėdi auditorijoje, o mamytė (jos vardas išdulkėjo

84 Aleksandra Marinina

iš galvos dar užvakar, nė nepasibaigus pietums) turbūt išlėkusi į darbą. O gal ji nedirba ir yra išlaikoma turtingo savo tolimos gimi­naitės vyro?

— Kaip jaučiatės? — mandagiai pradėjau saloninį pašneke­sį. — Per televiziją įspėjo, kad šiandien siaučia kažkokios baisios magnetinės audros, ir jautrūs atmosferiniams pokyčiams žmonės gali jausti įvairių negalavimų.

Melavau kaip pasamdytas. Nieko panašaus nei šiandien, nei vakar per televiziją negirdėjau, bet juk reikėjo kažkaip pradėti. Bobulė ant meškerės užkibo ir su malonumu bei nereikalingomis smulkmenomis ėmė pasakoti apie spaudimą ir osteochondrozę.

— Na, taip, — supratingai linksėjau aš, kirsdamas prašmatnų omletą su kumpiu, sūriu ir pomidorais, — spaudimas toks klastin­gas dalykas, reaguoja į visokias smulkmenas, ką jau kalbėti apie rim­tus stresus. O juk jūs vakar į kapines važiavote, jaudinotės turbūt, verkėte, štai spaudimas ir pašoko.

Matyt, nebuvau labai diplomatiškas, bet man reikėjo ką nors sužinoti apie senelį, juk Nana vakare klaus.

— Kodėl turėčiau verkti? — arogantiškai paklausė Ana Alek- sejevna.

— Bet juk tokia netektis... — netvirtai sumurmėjau jausdamas, kad susimoviau. Rodos, leptelėjau kažką ne taip. Bet ką būtent?

— Pavelai... Bet ne, aš jus vadinsiu tiesiog Paša, jūs dar toks jaunas... Tai štai, Paša, mano vyras Olegas Semionovičius numirė daugiau kaip prieš dešimt metų. Žinoma, tai buvo didelė netektis mums visiems, bet patikėkit — dešimt metų pakankamas laiko tar­pas, kad kapinėse nebeverktum.

Dešimt metų! Net daugiau. Velniai griebtų, ar aš kažko gyve­nime nesuprantu, ar esu kurčias ir bukas vienu metu, bet juk užva­kar puikiai girdėjau, kad senikė rengiasi nuo šiol važinėti į kapines pas Olegą Semionovičių ir kažkokį Vanią kiekvieną savaitgalį. Kurgi tai matyta? Suprantu, jei tai būtų pirmi metai po mirties, net suprantu, kai pirmąsias keturiasdešimt dienų kapas lankomas

VISKAS NE TAIP 85

kasdien, tai normalu, bet po dešimties metų? Tai, mano galva, jau per daug.

Iš pradžių aš planavau po klausimo apie Olegą Semionovičių, nenukrypstant nuo kapinių temos, sklandžiai pereiti prie klausimo, kas gi tas Vania, bet dabar prikandau liežuvį, kad dar labiau ne­prašaučiau pro šalį. Kaip sakoma, fokusas nepavyko. Tiek to, per masažą po vakarinės treniruotės paklausiu Danos.

Nuo karštligiškų svarstymų, kaip čia pratęsus kalbą, mane iš­vadavo pati Ana Aleksejevna, pradėjusi klausinėti, iš kur aš kilęs, iš kokios šeimos, ką veikia mano tėvai, koks mano išsilavinimas ir pa­našiai. Man palengvėjo: savo šeima aš galiu didžiuotis bet kokiu at­veju, nes tėvai mokytojai nieko ir niekaip negali sukompromituoti. Tačiau klausimas apie išsilavinimą gan subtilus, tiesą sakant, mano išsilavinimas baigėsi vienuolikta vidurinės mokyklos klase, ir kad to klausimo neliestume, aš skyriau daugiau dėmesio mamai ir tėčiui. Daug metų baisiajame rajono švietimo skyriuje išdirbusiai tetulei turėtų patikti tokia sūnaus meilė ir pagarba tėvų profesijai.

Žodžiu, aš pataikiau, ir kibus senikės žvilgsnis, man pasako­jant, darėsi vis palankesnis. Paskui ji paklausė, kodėl aš šlubuoju, ir išgirdusi mano graudų pasakojimą, pajuto man tikrai giminišką gailestį. O aš priėjau prie dar vienos išvados, kad tėtušis Michailas Olegovičius su ja nelabai dalijasi informacija. Jo žmona, iš visko sprendžiant, apie avariją žino, Dana su Julia irgi, o štai savo senai mamytei jis nieko nepasakojo, kaip ir niekas kitas iš viską žinančių šeimos narių. Vadinasi, bobulė ignoruojama. Nejau Nana ir vėl teisi?

Ir čia man į galvą atėjo geniali mintis, kaip užeiti iš kitos pusės ir išsiaiškinti dėl mamytės su sūneliu.

— Ana Aleksejevna, jūs turbūt žinote mano darbo grafiką, — pradėjau aš. — Dukart per dieną dirbu su Dana, bet nuo devintos ryto iki septintos vakaro man pertrauka, ir aš norėčiau nuveikti ką nors naudingo, o ne dinderį mušti. Kaip jūs manote, gal yra pras­mė pakalbėti su Kostios mama? Aš galėčiau padirbėti su berniuku,

86 Aleksandra Marinina

pratinti jį prie sporto. Nes pati žinote, kas dabar mokyklose darosi, vyresni vaikai mažesnius užkabinėja, muša, atiminėja iš jų pinigus, brangius drabužius, gerus daiktus. Jei berniukas bus fiziškai pasi­rengęs ir sugebės pasipriešinti chuliganams, tai jam tik į naudą. Kaip jūs manote?

Ana Aleksejevna nepatenkinta sučiaupė lūpas, ir aš supratau, kad vėl prašoviau. Velniai griebtų, ar yra šioje šeimynėlėje bent vie­na tema, kuria būtų galima kalbėti nepakenkiant sveikatai, ar ne?

— Kostia lanko vaikų darželį, dieną jo vis tiek nėra na­mie, — šaltai atsakė senė. — Be to, aš manau, kad jūsų iniciatyva čia nereikalinga. Vaikais turi rūpintis jų pačių tėvai, o ne pašaliniai žmonės. Jūsų darbą apmoka mano sūnus, o kitu metu jūs pats sau šeimininkas ir galite ilsėtis arba daryti, kas jums patinka. Kas, jūsų manymu, turėtų mokėti už jūsų darbą su berniuku? Nenoriu pa­sakyti apie Jeleną nieko bloga...

Taip, žinoma, Jelena. Dabar prisiminiau.— ... bet kai ji nusprendė gimdyti, jai reikėjo pagalvoti, kas tą

vaiką išlaikys, o ne pulti stačia galva į abejotiną avantiūrą ir atsisėsti ant sprando Larisai Anatoljevnai, kuriai yra devintas vanduo nuo kisieliaus. Galų gale ji užsikorė ant sprando ne mano marčiai, o sūnui, nes Larisa Anatoljevna nedirba. Nemanau, kad tai teisinga.

Taaaip, ir vėl įkliuvau. Ką daryti? Šiaip jau reikėtų jai pritarti ir tą temą tęsti, atseit Ana Aleksejevna visiškai teisi, ir taip toliau. Bet kažkodėl nesinorėjo. Ar aš ne visai sutikau su Danos ir Julios močiute, ar kažkas jos svarstymuose ir tone man nepatiko — iškart nesusivokiau, todėl sutrikau ir pokalbio netęsiau.

Štai taip jau antrąją savo darbo pas Rudenkas dieną aš supra­tau, kad didelė šeima visai nebūtinai reiškia „draugiška“, net ir tada, jei jie sekmadieniais sėdasi prie vieno pietų stalo. Julia kiekviena pasitaikiusia proga stengiasi pašiepti Daną, o Ana Aleksejevna kaž­kodėl nemėgsta gražuolės Jelenos. Kas toliau eilėje? Kokios dar čia teka povandeninės srovės?

Aš jau beveik buvau baigęs savo kavą ir rengiausi eiti iš vai-

VISKAS NE TAIP 87

gomojo, kai pasirodė Julios motina (jos vardo taip pat neįstengiau prisiminti, bet bent jau žinojau, kas ji tokia). Šiandien ji atrodė dar prasčiau negu tą dieną, kai ją pamačiau pirmą kartą. Turbūt ji kaž­kuo serga. Štai ir į darbą neina, jau pusė dešimtos, o ji namuose...

Niūriai su manimi pasisveikinusi, ji iš karto ėmėsi bobulės, tarsi manęs čia nė nebūtų. Man patinka tokia maniera, iš karto pasi­junti visaverčiu žmogumi, kurio gal ir negerbia, bet bent jau pastebi, kad jis apskritai yra. Iš pradžių ketinau palikti savo neišgertą kavą ir išeiti, kad netrukdyčiau privačiam pokalbiui, bet paskui apsigalvo­jau, susikišau ambicijas kur reikia ir įsipyliau dar kavos. Pasėdėsiu, pasiklausysiu. Turiu juk galų gale įvykdyti Nanos pavedimą. Ji teisi (kaip visada) — kuo greičiau padarysiu, tuo greičiau ji nuo manęs atsikabins.

— Lara tokia susinervinusi, — kalbėjo Julios mama. Bet kuo gi ji vardu? Kažkokia Olegovna, jei jau tikra šeimininko sesuo. Tik štai kokia? — Miša vėl ožiuojasi, nenori vykti į atidarymą Nikolskojė.

— Nenori? — nustebo Ana Aleksejevna. — O kodėl?— Sako, visus kviečia šeimomis, tai yra su žmonomis ir vai­

kais. Jis nenori važiuoti tik su Lara, sako, kad jau šimtą kartų buvęs tokiuose renginiuose, ir visi įkyriai klausinėja, kur jo duktė, kodėl neatvažiavo. Juk anksčiau jis ją atsiveždavo, ir visi žino, kad jis turi dukterį. Vieną kartą jis neišlaikė ir pasakė, kad ji išvažiavo paskui Tarasą mokytis į užsienį, bet kažkokia gyvatė sužinojo, jog tai netie­sa, ir visiems išplepėjo, o iš Mišos paskui visi pažįstami šaipėsi. Tik ką jam daryti? Tiesos sakyti nenori, ir aš jį suprantu. Teisintis, kad Dana serga, irgi negerai, sakoma, kad nedera meluoti apie ligą, nes gali prisišaukti nelaimę. Be to, kai visi su vaikais, o jis tik su žmona, kyla klausimų — argi Rudenka neturi vaikų? Žodžiu, Mišai įgriso visos tos kalbos ir jis nusprendė į Nikolskojė nevažiuoti.

— Na ir gerai, — pritardama linktelėjo senė, — ir nėra ką jiems ten daryti. Jei turi laisvą dieną, tegul geriau namie pabūna, į kapines su manimi nuvažiuoja.

Vėl kapinės! Kažkokia šeimos keistenybė.

88 Aleksandra Marinina

— Aš irgi taip manau, — pritarė Julios mama Olegovna, — bet Lara labai išgyvena. Jai taip nuobodu tupėti namuose, norisi kur nors išvažiuoti, pasilinksminti, ji juk nieko nemato, niekur neiš­eina.

— Tai jau, — nusijuokė Ana Aleksejevna, — ji niekur neišeina! Ką tu čia man pasakoji! Juk ji iš grožio salonų neišlenda, tai šukuo­seną darosi, tai manikiūrą, tai kažkokį masažą su dumbliais, tai kavą su draugėmis geria. Jos beveik niekada nebūna namuose. Kažką tu čia gudrauji, Valentina, sakyk tiesiai, kas atsitiko.

Teisingai, Valentina. Valentina Olegovna. Dabar prisiminiau.— Mamut, atvirai šnekant, spjauti man į Larą, tegul ji kad ir

pasiunta iš nuobodulio, bet man Mišos gaila. Jis tiek daug dirba, ge­rai nepailsi, taip juk ir persitempti gali. O priėmimas Nikolskojė — puiki proga pailsėti, ten tokia nuostabi gamta, tiesiog stebuklingas oras, jis bent kiek atsigautų. Be to, tokiuose priėmimuose verslo žmonėms lankytis būtina, ten užsimezga ir palaikomos reikalingos ir svarbios pažintys, be kurių versle neįmanoma. Net ir aš tai su­prantu, o Miša juo labiau. Reikia kaip nors įkalbėti jį važiuoti.

Tai štai kaip! Spjauti jai į Larą, į Larą Anatoljevną, taip sakant. Aš galėjau galvą guldyti, kad Valentina Olegovna rengėsi pasakyti „tegul ji kad ir nudvesia iš nuobodulio“, bet paskutinę akimirką vis dėlto prisiminė, jog valgomajame pašalinis, tai yra aš, ir greitai pa­keitė vieną žodį kitu. Atsivėrė dar viena povandeninė srovė.

— Kaipgi tu jį įkalbėsi, jei jis nenori važiuoti be vaikų, — pa­prieštaravo bobulė. — Kažką sugalvojai? Sakyk, netylėk.

— Sakau, gal jis galėtų Julią pasiimti? Žiūrėk, mamut, kaip gerai išeitų: atvažiuotų jie trise, šeima kaip šeima, ir niekam nekiltų jokių klausimų. Kas Daną pažįsta, tiems galima pasakyti, kad Ju- lia — dukterėčia, bet daugelis Danos niekada nematė, ir visi manys, jog Michailas Rudenka atvažiavo su šeima. Galų gale taip ir yra, mes juk visi — viena šeima, ar ne? Juk gyvename kartu.

— Gali būti, gali būti. — Senė pačiaupė lūpas. — Reikia su

VISKAS NE TAIP 89

Miša pasikalbėti, pasiūlyti. Juk mes visi čia gyvename už jo pinigus ir turime stengtis, kad jam sektųsi verslas ir tie pinigai neišsibaigtų.

— Tai kaip, mamut, pasakysi Mišai? — nudžiugo Valentina.— O kodėl tau pačiai su juo nepasikalbėjus? O dar geriau, pasi­

kalbėk su Lara. Jeigu jai taip rūpi tas priėmimas, tai ji Mišą įtikins.— Ką tu! Lara manęs net neklausys. Tu juk žinai, ką ji apie

mane galvoja. O Miša tavęs klauso, jis tavo nuomonę labai gerbia.Labai gerai. Vadinasi, Larisos Anatoljevnos ir Valentinos

Olegovnos antipatija abipusė. Nagi, ponai skorpionai, kas toliau? Kokie dar malonūs atradimai manęs laukia nuostabioje Rudenkų šeimoje?

— Na, Valia, nieko nepaveiksi, teks mudviem tai iškęsti. — Ana Aleksejevna įtariai dėbtelėjo į mane, tikrindama, ar ne per įdėmiai klausausi jų pokalbio, bet aš net nemirktelėjau, apsimetęs, kad labai įsigilinęs skaitau gulintį ant baro staliuko žurnalą, nes jame radau kažką nepaprastai svarbaus ir įdomaus. — Ne mudvi išrinkome, ką Mišai vesti. Gerai, aš pati jam pasakysiu.

Oho! Dar viena naujiena. Anyta nemėgsta marčios ir nepri­taria sūnaus pasirinkimui. įdomu, ar visada nepritarė, ar tik pasta­ruoju metu? Matyt, man didžiausias atradimas bus tai, kad šiuose namuose kas nors ką nors nuoširdžiai myli.

Bet mane, žinoma, įžeidė tai, kad jie štai taip paprastai man girdint svarsto savo šeimyninius reikalus. Viena vertus, man tai paranku, juk reikia išsiaiškinti, kas čia kaip ir kas kuo kvėpuoja. Dar reikia Nanos užduotį vykdyti, o ir pačiam į naudą, juk man čia reikės dirbti ir savo prakaitu, taip sakant, duoną pelnytis. Bet antra vertus, ar aš koks bedvasis daiktas ar nieko nesuprantantis naminis gyvūnas, kurio galima nesidrovėti? Štai ir Dana manęs nesidrovi, ir šitos viena už kitą vyresnės tetulės — motina su dukra.

Ponios pradėjo kalbėtis apie kažkokius žmones, kurių vardai man nieko nereiškė, ir aš pasišalinau į savo kambarį. Šiandien buvau susiplanavęs (nes gavau avansą) panaršyti po internetą ir paieškoti

90 Aleksandra Marinina

nuomojamų kambarių. Reikia juk susirasti naują būstą, nes pažadė­jau per mėnesį išsikelti iš buto.

Kadangi mano darbo diena prasideda anksti, iš pradžių ban­džiau susirasti ką nors arčiau Rudenkų namų. Pusvalandis miego nepamaišys, be to, gyventi centre prestižiška. Bent jau merginos, su kuriomis pažindinsiuosi (o aš būtinai tai darysiu, kaipgi kitaip), negalės raukyti nosyčių ir purkštauti, kai jas kviesiuosi pas save. O kviesiuosi būtinai, nes esu sveikas, jaunas, poreikių turintis vyras. Pasiūlymų — marios. Bet kainos irgi fantastiškos. Net ir gaunant tokį atlyginimą kaip mano, kuris dabar jau neatrodė toks milži­niškas. Kuo toliau nuo Maskvos centro, tuo kainos mažesnės, bet vėlgi — kuo toliau, tuo anksčiau teks keltis. Ką rinktis — miegą ar pinigus? Su tokia dilema aš susidūriau pirmą kartą gyvenime ir labai nustebau, kad taip sunku pasirinkti. Galų gale nutariau nepanikuoti ir paieškoti dar, o paskui, šį tą sužinojęs, kreiptis į kokią nors nekil­nojamojo turto agentūrą. Jie turi savo duomenų bazes, gal ką nors rastų ten.

Mano dėmesį patraukė vienas butukas gretimoje gatvėje, ne­nusakomai brangus, bet labai patraukliame name: su aptverta kal­tine tvora saugoma teritorija, kurioje matėsi prižiūrimos pievelės ir gėlynai, su požeminiais garažais ir kitokia prabanga. Aš buvau atvažiavęs prie to namo mažiausiai penkis kartus, kai prieš kelias dienas pirmąsyk klaidžiojau skersgatviais, ieškodamas, kur gyvena Rudenkos. Iki mano oficialios pertraukos pabaigos dar buvo pa­kankamai laiko, todėl neatsilaikiau pagundai ir išėjau pasivaikščioti. Suprantama, pasivaikščioti ne bet kur, o būtent iki to namo. Pa­stovėti, pasižiūrėti į jį, pasikalbėti su apsaugininkais, kas ten ir kaip, pasvajoti... Juk galima pasvajoti? Aš juk nesakau „nusipirkti“, aš tik noriu pasižiūrėti, pačiupinėti, pauostyti, prisimatuoti.

Pasakyta — padaryta. Paprašęs Ninos užsirakinti, kai išeisiu, ir įspėjęs ją, kad pietausiu kartu su Dana (kad išvengtume netikėtos kulinarinės savivalės), aš nuėjau į gretimą gatvę.

Namas iš tikrųjų buvo stebuklas! Tikri rūmai! Gal spjauti į

VISKAS NE TAIP 91

viską ir pagyventi tuose rūmuose, kol galiu? Atiduoti nuomai visą algą, maitintis pas Rudenkas, juk vis tiek dirbsiu be laisvadienių, taigi badu nemirsiu, skudurų kol kas galiu nepirkti, esu apsirengęs visai padoriai, tiesa, visi mano drabužiai po pusmečio visiškai išeis iš mados, ir jei tada savo garderobo neatnaujinsiu, tai kokioje nors prašmatnioje vietoje negalėsiu net pasirodyti — išsityčios. Ir jokios merginos nenorės su manimi susipažinti. Automobilio irgi neturė­siu iš ko išlaikyti, neužteks benzinui, o ką jau kalbėti apie plovyklą ir servisą. Ne, butas šitame name ne mano nosiai.

O klastinga vaizduotė jau piešė svaigius gyvenimo rūmuose vaizdus... Štai grįžtu su mergina, sodinu ją ant milžiniškos sofos svetainėje, užkuriu židinį, ruošiu gėrimus prie elegantiško baro, ve­duosi ją į miegamąjį, rodau puošnų erdvų vonios kambarį, išklijuotą itališkomis plytelėmis... Svajonės atrodė juolab realios, nes internete buvo to nuomojamo buto nuotraukų, todėl mano audringa vaiz­duotė rėmėsi faktais, o ne spėlionėmis.

— Apie ką svajojam? — pasigirdo man už nugaros vyro balsas.Aš atsikvošėjau ir piktai atsisukau, rengdamasis ką nors

šiurkščiai ir nedviprasmiškai atrėžti, bet, savo nuostabai, pamačiau priešais maždaug savo metų ar kiek vyresnį vaikiną milicininko uni­forma su kapitono antpečiais. Na, žinoma, supratau, prabangus na­mas puikus masalas plėšikams, o prieš jį stovi sportiškos išvaizdos vaikinas ir kažkodėl ilgai įdėmiai jį apžiūrinėja. Ką jis bando įžiūrėti ir ko čia šniukštinėja? Šaunaus milicininko įtarimai visai pagrįstu

Nusprendžiau atsakyti sąžiningai. Iš esmės man nebuvo ko slėpti.

— Taigi svajoju, kaip būtų klasiška išsinuomoti butą šitame name. Vienas čia yra, aš internete radau. Atėjau apsižvalgyti, kaip viskas atrodo.

— Na, — kapitonas pašaipiai pažvelgė į mane, — ir kaip? Na­mas paliko gerą įspūdį ar nekokį?

— Namas — virsk iš koto. Tik bijau, kad ne man, labai jau brangu.

92 Aleksandra Marinina

— Ką, algos neužtektų?— Užtektų. Kaip tik nuomai. Bet daugiau niekam, net tuale­

tiniam popieriui. Pats supranti, gyventi tokiame name ir vaikščioti nešvariu užpakaliu ne kažin kas.

— Čia tai taip, — sutiko kapitonas. — Vadinasi, teks pasiieškoti ko nors pigiau. Ar tau būtinai reikia gyventi šitame rajone?

— Norėtųsi.— Kodėl?— Tiesiog dirbu čia netoliese, gretimoje gatvėje, o darbo diena

prasideda septintą ryto, tai pats supranti, norisi sutaupyti laiko bent jau kelionės sąskaita. Klausyk, o tu kartais ne vietinis? — staiga su­siprotėjau. — Gal žinai, kas čia ką nuomoja, tik už prieinamą kainą, aišku?

— Ir kurgi tu gretimoje gatvėje dirbi nuo septintos ryto? — to­liau pašaipiai klausinėjo kapitonas. — Parduotuvėje kroviku?

Aš neįsižeidžiau. Aš jį supratau. Maskvoje turėjau daugybę pažįstamų, ir bent iš pusės jų vienu ar kitu metu girdėjau istorijas, kaip buvo apvogti jų butai. Ir visi jie, šventai niekinantys miliciją ir milicininkus, visus kartu paėmus, skundėsi, neva kur žiūrėjo jų apylinkės įgaliotinis ir kaip jis apskritai dirba, jeigu jie jo niekada gyvenime nėra matę. Jei tas simpatiškas vaikinas su antpečiais ir yra įgaliotinis, tai aš, rodos, galiu savo akimis įsitikinti, kaip jis dirba. Būtent taip. Ir turbūt teisingai.

— Ne, — aš papurčiau galvą ir linktelėjau į lazdą, kuria rėmiau- si, — koks iš manęs krovikas? Gydytojai kol kas neleidžia. Štai po vienerių dvejų metų gal ir galėsiu. O kol kas — ne.

— Matau, — nusišypsojo jis. — Tai kurgi radai sau tokį rimtą darbą, kad reikia pradėti net septintą? Ir dar gretimoje gatvėje, ką?

— Namų treneriu įsitaisiau. Vienoje turtingoje šeimoje.— Štai kaip? — jis nepatikliai pakėlė antakius. — Ir kokioje gi?— Tau pavardę pasakyti?— Tai jau pasakyk, būk malonus.— Na, Rudenkų. Ir ką?

VISKAS NE TAIP 93

— Nieko, — jis patraukė pečiais, — gerai. Tavo dokumentai tvarkingi?

Na, ne visai. Tai yra pasą aš turiu, tik ten įtartina registracija. Ne, viskas teisėta, ji švari, mane viena bobulė pagal pažįstamų protekciją priregistravo. Už pinigus, savaime suprantama. Tik ta bobulė man niekas. Liūdniausia, jog ji jau taip nugrimzdusi skle- rozėn, kad prastai prisimena, ką yra prisiregistravusi, ir jei koks sąžiningas mentas pradėtų tikrinti, ji laisvai galėtų pasakyti manęs visai nepažįstanti ir tokią fizionomiją matanti pirmą kartą. Ir kam aš paskui ką įrodyčiau?

Aš tylėdamas ištiesiau budriajam kapitonui savo pasą ir su­stingau, laukdamas neišvengiamo susidorojimo.

—- Pas ką registruotas? — paklausė jis, vartydamas dokumentą.— Pas bobulę.Iš tikrųjų nepamelavau. Juk ji bobulė, taip? Ne mergina juk

septyniasdešimt devynerių metų.— Savo paties?— Devintadaliu, — gailiai nusišypsojau. — Klausyk, ar aš pa­

našus į butų plėšiką? Ko tu prie manęs prikibai, kapitone?— Toks mano darbas, — kažkodėl liūdnai atsiduso jis. — Tu

nieko prieš, jei aš paskambinsiu ir kai ką pasitikslinsiu?Na, štai ir sulaukiau. Dabar jis paskambins į miliciją mano

vadinamosios registracijos rajone, ir galai žino, ką jam ten užgie­dos. Kapitonas tuo metu išsitraukė iš planšetės didžiulį bloknotą, pavartė, rado reikalingą numerį ir pradėjo spaudyti savo mobiliojo telefono mygtukus.

— Laba diena, — pasisveikino jis, — čia kapitonas Dorošinas, jūsų įgaliotinis. Su kuo kalbu? Larisa Anatoljevna? Labai malonu.

O jau man kaip malonu! Ką tik pradėjau dirbti, o manimi jau milicija domisi. Ką apie mane pagalvos Rudenkos? Greičiausiai dar šįvakar atleis. Ir kodėl man taip nesiseka?

— Larisa Anatoljevna, girdėjau, jūsų namuose pagausėjo per­sonalo. Taip, taip, sklinda gandai... Dirbam, Larisa Anatoljevna,

94 Aleksandra Marinina

stengiamės, saugom jūsų ramybę. Ir kas jis toks? Dukters treneris? Na taip, taip, žinau... Jis ateina kasdien? Septintą ryto? Taip, Larisa Anatoljevna, pas jus nepatinginiausi. Jūs man dėl visa ko pasakykit jo vardą ir pavardę, aš savo užrašuose pasižymėsiu. Kaip? Taip, taip, rašausi.

Nieko jis nerašė, tik į mano vargšą pasą žiūrėjo ir šypsojosi, ramiai ir kažkodėl liūdnokai. Tą akimirką aš jau beveik mylėjau tą liūdną kapitoną. Sužinojo viską, kas jam reikalinga, ir manęs nepa- kišo. Supratingas žmogus, ne taip, kaip kai kurie.

— Štai, imk, — kapitonas Dorošinas ištiesė man pasą. — Ne­įsižeisk.

— Aš ir neįsižeidžiau, — draugiškai nusišypsojau. — Klausyk, o dėl buto aš rimtai. Norėčiau rasti ką nors arčiau darbo vietos, nes labai jau anksti keltis. Gal galėtum padėti?

— Vargu, — jis papurtė galvą, — čia pats centras, plotai labai brangūs. Pigiau tik pirmi aukštai avarinės būklės namuose, kuriuos ketinama griauti, butai, kuriuose gyveno chroniukai. Tau juk tokie netinka, tiesa?

— Netinka, — sutikau.Norėjau gyventi padoriai, ypač tikėdamasis būsimų merginų

vizitų.— Ir dar vienas dalykas, — kapitonas nusekė akimis mano

pasą, kurį aš tvarkingai įsikišau į vidinę striukės kišenę, — neuž­miršk, kad tavo registracija po mėnesio baigsis. Tu pasikalbėk su Michailu Olegovičiumi, jis normalus vyras, supras tave. Jų namų darbininkė Nina irgi pas juos registruota. Tiesa, ji pas juos gyvena, bet manau, kad jis ir tau neatsakys.

Čia tai bent informuotumas! Nebuvau girdėjęs, kad koks įga­liotinis taip dirbtų.

— Tu pažįsti Rudenką?— Kaip čia pasakius... Aš apie juos žinau viską, ko man reikia.

Šiaip jau juokinga visa tai... Kai Michailas Olegovičius nusipirko visą namo aukštą, jis ten pradėjo didžiulį remontą su visokiais per-

VISKAS NE TAIP 95

statymais. Štai tada kiti gyventojai pradėjo nepaliaujamai skųstis: tai jiems vandenį užsuka, tai elektrą išjungia, tai gręžia kiauras dienas ar kala. Pasipylė skambučiai įgaliotiniui, kaimynai vis kvietė, reikėjo eiti ir vietoje aiškintis. Štai taip ir susipažinom. Be to, šeima pasi­turinti, pats supranti, įtraukta į rizikos grupę.

Atsisveikinęs su liūdnuoju įgaliotiniu, aš grįžau į darbą kaip tik prieš pietus.

Šįkart valgiau kartu su Dana ir Artiomu. Iš tikrųjų rengiausi pasikalbėti su ponu mokytoju akis į akį, be Danos, bet paskui nu­sprendžiau nesiterlioti: mūsų reikalas berądras, ir rezultatai Danai turi rūpėti ne mažiau kaip man.

— Klausykit, žmonės, — pradėjau be užuolankų, — ar galima taip padaryti, kad per jūsų pamokas Dana neužkandžiautų?

Akiniuotis supratingai į mane žvilgtelėjo ir ironiškai nusišyp­sojo, tačiau mergytė karštai puolė ginti savo mylimo guvernanto.

— Bet Artiomas pas mus pusryčiauja, taip buvo visada, nuo pat pradžių. Nesuprantu, kodėl jums tai užkliūva. Pavydite, taip?

Na štai, o aš, kvailys, jau buvau patikėjęs, kad Dana protinga mergaitė. Kalbos kaip vaikų darželyje. Pavydžiu! Ko čia pavydėti? Kad jis gali keltis ne taip anksti kaip aš? Tpfu! Tiesiog bjauru, die­važi.

— Aš irgi pas jus pusryčiauju, — pasakiau stengdamasis, kad mano nusivylimas nepasirodytų toks akivaizdus. — Bet tai nesitęsia mano darbo vietoje su dubeniu bandelių, iš kurio tu, Dana, vis imi tai, ko tau negalima. Nieko kito aš nenorėjau pasakyti.

Mergaitė pasipūtė ir palinko prie savo lėkštės, kurioje sąžinin­goji Nina atnešė jai kažką skurdaus ir atrodančio nelabai patraukliai. Artiomas tyliai prunkštelėjo ir linktelėjęs tarė:

— Gerai, Paša, aš viską supratau. Pasakysiu Ninai, kad atneštų kuklią porciją tik man vienam. Ant padėklo neliks nieko nereika­lingo.

— O aš? — Dana pakėlė galvą ir pasipiktinusi pasižiūrėjo į

96 Aleksandra Marinina

mus. — Aš juk irgi pusryčiauju kartu su Artiomu, kai mes prade­dam pamokas. Tai man likti alkanai?

— O tu papusryčiauk iki pamokų valgomajame su visais, — at­kirto Artiomas.

— Bet aš nespėju! Tėtis liepė nuo septintos iki devintos tre­niruotis su Pavelu, o devintą prasideda mūsų pamokos. Kada man pusryčiauti?

— Na, gerai, palikim viską taip, kaip buvo, — nusileidau aš. — Nina atneš jums pusryčius, bet ne abiem kartu, o dvejus atskirai. Dana valgys tik tai, kas leista, o kas Artiomo — Artiomui. Žodžiu, man tas pats, kaip jūs tai išspręsite, bet sąlyga aiški — po pusryčių tame kambaryje, kur jūs mokotės, neturi likti nieko valgomo. Nė plutelės. Nė trupinio. Tik vanduo. Turėk galvoje, Artiomai, jei aš sužinosiu, kad tu palieki saldžius kąsnelius Danai, tikrai pasiskųsiu Michailui Olegovičiui. Jis moka man algą, ir nemažą, kad aš pasiek­čiau rezultatą. Nemanau, kad jis būtų patenkintas, jei paaiškėtų, jog leidžia pinigus vėjais, nes tau, matai, gaila savo mokinės. Na, tai įsikirtot, kas gali atsitikti?

Iš prigimties nesu šantažistas, bet karinga vaikystė išmokė mane, kad jeigu nepavyksta susitarti, reikia grasinti.

— Baik draskytis, — Artiomas draugiškai paplekšnojo man per petį, — visi viską suprato. Mes juk viską supratome, ar ne, Dana?

Ši tylėdama linktelėjo ir toliau rūgščia mina šlemštė savo die­tinį viralą. Bet aš pamaniau, kad to per mažai, ir nutariau dar juos pakankinti.

— Kiek ir ko Dana suvalgė, kol jūs šiandien mokėtės? — pa­klausiau Artiomo.

Jis patraukė pečiais, atseit neskaičiavo ir nežiūrėjo. Tada pa­žvelgiau į Daną.

— Tu viską užrašei?Ji vėl tylėdama linktelėjo.— Na, ir ką ten užrašei? Kiek pyragaičių ir bandelių?— Šeši, — išstenėjo ji.

VISKAS NE TAIP 97

— Kaip manai, ar tai normalu? — paklausiau griežtai, it koks geležinis pedagogas.

— Na... aš net pati nepastebiu, kaip tai atsitinka... Tiesiog esu taip pratusi. Artiomas pasakoja, aiškina, o aš...

— Viskas aišku, Vašia klausosi ir ėda*, — priėjau prie liūdnos išvados. — Ar tu mokaisi per klausą?

— O kaip dar galima? — Dana nustebusi įsispitrijo į mane. — Negi per skonį?

Neblogai, humoro jausmą ji turi, ir reakcija gera. Gal ji ir ne tokia kvaila, kaip man pasirodė prieš kelias minutes. Tiesiog ji dar labai jauna.

— Konspektuoti reikia, gudruoliai! Ne klausytis ir kramtyti, o užsirašinėti, ką mokytojas sako.

Toje mokykloje, kurioje aš mokiausi, mus vertė viską kons­pektuoti ir sakė, kad konspektavimo įgūdžiai vėliau labai pravers institute. Nežinau, gal kam ir pravertė, aš institute nesimokiau, nes neišlaikiau stojamųjų, patekau į kariuomenę, o po tarnybos nutariau užkariauti sostinę. Tačiau sprendžiant iš Danos reakcijos, dabarti­nėse mokyklose vaikų konspektuoti nemoko.

— O kam užsirašinėti? — nesuprato ji. — Mano atmintis gera, aš viską įsimenu, o paskui pasikartoju pagal vadovėlį.

Artiomas buvo supratingesnis, jis iš karto pagavo mano genia­lią mintį taip atpratinti mergaitę nuo įpročio kramsnoti skanėstus.

— Pavelas teisus, — jis nutaisė rimtą miną, — mudviem laikas pradėti mokytis kaip suaugusiems, taip, kaip dera.

Gerai, pirmai dienos pusei aš sau placdarmą užsitikrinau. Dabar reikėtų sugalvoti ką nors gudraus, kad Dana neužkandžiautų mokydamasi viena. Gerai, aš dar pagalvosiu, ką galima padaryti. Pa­prasčiausia būtų pasikalbėti su jos motina, kad ši uždraustų Ninai duoti mergaitei valgyti bet kuriuo metu. Bet man kažkodėl labai ne­sinorėjo įtraukti Larisos Anatoljevnos į savo pedagoginių problemų

• Citata iš Krylovo pasakėčios.

98 Aleksandra Marinina

sprendimą. Nelinko man širdis prie tos išpuoselėtos pasipūtusios bobelės. O nurodinėti Ninai, kaip aš jau spėjau pastebėti, teisę turė­jo tik ji. Na ir tėtušis, kuris man patiko kur labiau nei jo sutuoktinė. Gal su juo pasišnekėti?

Po pietų Dana nuėjo mokytis į savo kambarį, o Artiomas pa­siūlė pasižiūrėti kažkokį naują filmą. Aš su malonumu sutikau.

Jo kambarys buvo lygiai toks kaip mano, tai yra tokio pat dydžio ir su tiek pat langų, tačiau matėsi, kad Artiomas dirba čia seniai. Be šeimininkų nupirktų baldų, pamačiau begalę asmeninių daiktų. Knygų, plokštelių, visur išdraikytų drabužių ir kitokių daly­kų, kurie prireikus buvo atsinešti iš namų, bet atgal neparsinešti, o taip ir palikti darbo vietoje.

— Ko tu toks nervingas? — paklausė Artiomas, įjungęs grotu­vą ir kišdamas plokštelę.

Aš nustebau. Iš kur jis ištraukė? Lyg ir normaliai jaučiuosi.— Kad ne, man viskas gerai. Kodėl klausi?— Matau, — šyptelėjo jis. — Užsipuolei Daną kaip vanagas

vištą. Kad pats būtum girdėjęs, kokiu tonu su ja kalbėjai! Mergaitė tiesiog apstulbo. Gal tave kas nors iš jų įžeidė? Nekreipk dėmesio, jie apskritai tokie... chamukai. Aš jau pripratau, nors iš pradžių irgi įsižeisdavau.

— Ne, — karštai paprieštaravau, — niekas manęs neįžeidė. Sakau tau, viskas gerai. Tau pasivaideno.

— Tiek to, atleisk. Viskas, sėskis, žiūrėsim.Kol ėjo titrai, aš mintyse grįžau prie to keisto pokalbio ir staiga

supratau, kad Artiomas neapsiriko. Aš tikrai susinervinęs ir piktas. Pirma tos dvi vištos, bobulė ir Julios mamytė, kažkokia Olegovna, man girdint aptarinėjo savo šeimyninius reikalus, lyg aš būčiau daiktas, namų ūkio rakandas, paskui dar gniuždantis apmaudas dėl brangių butų centre, kuriems nuomotis man neužteks pinigų, ir liū­desys supratus, kad ne toks aš jau turčius, kaip maniau iš pradžių...

Tačiau prasidėjo filmas ir jis buvo toks įdomus, kad savo rytinius išgyvenimus greitai užmiršau. Po filmo mes dar truputį pa­

VISKAS NE TAIP 99

plepėjom apie nieką, ir aš ėmiau jausti akiniuočiui tikrai nuoširdžią simpatiją.

— Klausyk, iš kur tu tiek visko žinai, kad gali dėstyti kone visą mokyklinę programą? — ryžausi užduoti jam klausimą, kuris kan­kino mane štai jau dvi dienos.

Kodėl dėl to kankinausi, galima paaiškinti tuo, kad aš iš prin­cipo žinojau, jog egzistuoja enciklopedinio išsilavinimo žmonės, bet, pirma, savo akimis tokių dar nebuvau matęs, o antra, buvau šventai įsitikinęs, kad jie „ne šio pasaulio žmonės“, ir tai aiškiai ma­tyti. Pavyzdžiui, jie išsiblaškę, keisti, turi begalę netikėtų įpročių ir tikrai nekreipia dėmesio į priešingą lytį, taigi yra kitokie nei visi. O Artiomas buvo toks kaip visi, kalbėjo normaliai, jokių keistenybių nedemonstravo ir, jei nemeluoja, buvo tradicinės seksualinės orien­tacijos (turiu galvoje žaviąją Julią).

— Ilgai sirgau, — nusijuokė jis. — Turėjau daug laiko skaityti. Mūsų šeima buvo neturtinga, naujų knygų pirkti negalėjom, teko apsieiti su tuo, ką turėjom. Mano prosenelis, rimtas mokslininkas, sukaupė didelę biblioteką, bet pats supranti — knygos buvo ne gro­žinės. Prosenelį ištrėmė, jis numirė lageryje, o biblioteka liko. Štai aš ją visą ir pervariau — ir ne vieną kartą. Kai išmokau ketverių metų skaityti, taip ir skaitau visą gyvenimą.

— Tu tikrai sirgai? — paklausiau užjaučiamai. — O gal tik šiaip, dėl gražumo, leptelėjai?

— Tikrai. Turėjau kažkokių įgimtų problemų dėl imuniteto. Dvi tris dienas į mokyklą nueidavau, o paskui tris savaites sirg- davau.

— O dabar?— Na, dabar visai kas kita, dabar imunomoduliatorių kiek nori,

medicina tobulėja septynmyliais žingsniais, taigi aš gal jau penkeri metai neturiu jokių bėdų.

— Artiomai, o kam tau tas darbas? — netaktiškai paklausiau, nes tai man irgi rūpėjo.

— O tau?

100 Aleksandra Marinina

— Na, su manim viskas aišku, aš tiesiog turiu išlaukti, kol page­rės sveikata, bet juk reikia kažkaip gyventi. O kodėl tu šito ėmeisi?

— O kur man dingti? — skėstelėjo jis rankomis ir plačiai nu­sišypsojo. — Kam šiais laikais tokie kaip aš reikalingi? Išsilavinę ne­reikalingi, reikalingi kibūs ir apsukrūs, mokantys suktis versle. O aš nemoku. Mano smegenys ne taip sutvarkytos.

Šito aš nesupratau, bet nesitikslinau. Aš manau taip — jei turi smegenų, tai gali viską: ir mokslą stumti, ir versle suktis. O Artio­mas smegenų, be abejo, turėjo.

Pamaniau, kad dabar pats laikas pasiklausinėti mane dominan­čių dalykų apie Rudenkų šeimą, bet Artiomas pasižiūrėjo į laikrodį ir ėmė kažkur ruoštis. Aš pakeiksnojau save mintyse už veltui pra­leistą laiką. Užuot žiūrėjęs kovinį filmą, galėjau išsiklausinėti, kas mane domina, ir dabar jau žinočiau viską, ką vakare turėsiu pranešti Nanai Kim. Dabar teks, kaip Nana patarė, masažo metu kalbinti Daną. O kaip man ją prakalbinti, jei per pietus sugebėjau sugadinti jai nuotaiką, ir dabar ji ant manęs pyksta? Iškeikiau save dar kartą.

Iki vakarinio liesinimo seanso dar panaršiau internete, svars­tydamas naujo gyvenamojo ploto variantus, ir net spėjau truputį pašaudyti savo mėgstamame žaidime. Šaudžiau užsidėjęs ausines ir išjungęs garsiakalbius, kad nesigirdėtų už kambario ribų, ir taip įsitraukiau, kad vos nepraleidau treniruotės pradžios. Išjungęs kom­piuterį pasijutau išalkęs, bet laiko vakarienei jau neliko, reikėjo eiti į treniruočių kambarį.

Mano būgštavimas dėl Danos nuotaikos nepasitvirtino, vietoj persuktos, surūgusios fizionomijos aš pamačiau ramų ir kažkodėl besišypsantį mergaitės veidelį.

— Kaip nuotaika? — žvaliai paklausiau.— Puiki! — atsakė ji.Ir tada aš visiškai kvailai pasiteiravau:— Kodėl?Lyg gerai nuotaikai reikėtų priežasties! Blogai — taip, priežas­

ties reikia, o gera nuotaika — tiesiog natūrali būsena.

VISKAS NE TAIP 101

— Tėtis mus pagyrė ir pasakė, kad mes šaunuoliai.— Kodėl? — vėl nesupratau.— Jis peržiūrėjo mūsų užrašus ir mano dienoraščius, ir jam

patiko.Taip, vaikeli, nedaug tau reikia, kad būtum laiminga. Užtenka

tėčio pagyrimo. Nejau ir aš penkiolikos metų toks buvau? Neprisi­menu.

Mes vėl taisyklingai pakvėpavom, paskui darėm pratimus, tada aš išleidau Daną į dušą ir pasiruošiau masažui, išskleidžiau širmą, paklojau rankšluosčius — viską iki smulkmenų. Pradėjęs masažą, ėmiau klausinėti.

— Dana, o kas toks Vania?— Vania? — perklausė ji. — Koks Vania?— Na, tavo senelė sakė, kad ketina kiekvieną savaitę važinėti į

kapines pas senelį ir Vanią.— A, tai jos jauniausias sūnus, jis numirė dar visai mažas, gal

dešimties ar devynerių metų.Nauja pora senų kaliošų! Bobulės vyras numirė, kaip ji pati

sakė, prieš dešimt metų, tai kada gi tas Vania? Prieš trisdešimt, penkiasdešimt, šimtą?

— Vadinasi, tai buvo labai seniai? — atsargiai pasitikslinau.— Na, taip.— O nuo ko jis mirė? Nelaimingas atsitikimas?— Ne, tiesiog numirė. Jis buvo daunas, o šie ilgai negyvena.— Ir tu jo visai neatsimeni?— Na ką jūs! Kai Vania numirė, mano tėtis su mama vienas

kito net nepažinojo.Taip, senokai... Labai keista. Bet tiek to, ne mano reikalas aiš­

kintis. Mano reikalas — rinkti informaciją, o aiškinsis Nana.— Ir vakar visa jūsų šeima važiavo į kapines, — konstatavau

aš.— Na, taip.— O Kostia ir jo mama nevažiavo. Jie buvo cirke.

102 Aleksandra Marinina

— Na, taip, — vėl patvirtino Dana.Gal jai trūksta žodžių? Aš stengiuosi iš paskutiniųjų, bandau

pakreipti kalbą apie jaunąją mamytę su sūnumi, o iš jos, be „na, taip“, daugiau nieko negirdžiu.

— O kodėl jie nevažiavo į kapines?— Taigi jie Vanios nepažinojo. Ir senelio nepažinojo. Jie išvis

ne iš mūsų šeimos.— Tai iš kieno?— Teta Lena yra tolima mamos giminaitė, labai tolima. Tiesiog

taip atsitiko, kad ji atvažiavo į Maskvą ir liko visiškai viena su vaiku, štai mama ir priėmė ją pas mus gyventi. Tiesą sakant, mama jos be­veik neprisimena, jos skirtinguose miestuose gyveno ir anksčiau net nebuvo susitikusios, tik viena apie kitą girdėjo.

Va čia tai labdara! Kiti žmonės net artimų giminių nepriima pas save gyventi, o čia visai nepažįstama tolima giminaitė. Gal be reikalo aš stumiu ant Larisos Anatoljevnos, gal ne tokia jau ji arogantiška, kaip man atrodo, o kaip tik labai gera ir atjauti. Ne, nė velnio aš nesuprantu žmonių!

— Vadinasi, teta Lena neištekėjusi, — tęsiau tardymą.— Sakiau juk, kad ne.Na, sakykim, nieko tokio Dana nesakė, tik tai, kad Lena liko

viena su vaiku, bet kada tai buvo? Gal prieš porą mėnesių, o gal jau penkeri metai praėjo, ir per tą laiką daug visko galėjo atsitikti.

— O kur Kostios tėvas?— Neturiu supratimo! Ir kas man darbo?— Ar seniai teta Lena pas jus gyvena?— Seniai. Ji dar nėščia buvo, kai pas mus atvažiavo.Štai dabar man viskas aišku. Buvo nėščia... Ak, tu Dieve mano!

Vadinasi, senoviškų pažiūrų tėvai iš mažo padoraus miestelio iš­varė begėdę, nežinia nuo ko pasigavusią vaiką, dukrą iš namų, ir ši pasiprašė prieglobsčio pas Larisą Anatoljevną. Mano vaizduotė tuoj pat papildė paveikslą labai gyvenimiškomis detalėmis: vaiko tėvas, kažkoks maskvietis, atsidūręs tame miestelyje pakeliui ar su

VISKAS NE TAIP 103

reikalais, suviliojo gražią mergaitę, prižadėjo jai aukso kalnus, pa­liko savo telefono numerį (adreso greičiausiai ne, tik telefono, ir tai mobiliojo, numerį, kurį lengva pakeisti) ir išvažiavo. Kai pasimatė lengvabūdiško elgesio pasekmės ir griežti tėvai paleistuvę išvijo, toji puolė Maskvon ieškoti mylimojo, o šio ir pėdos jau ataušusios, ir telefono numeris jau ne tas. Nėščia Lena pradėjo skambinti vi­siems giminaičiams iš eilės, prašydama pagalbos ar bent jau patari­mo, ir kažkas jai pasakė, kad Maskvoje seniai, turtingai ir laimingai gyvena dėdės Tolios dukra Larisa, senelio Bogdano vaikaitė. Štai kaip viskas buvo. Dabar paveikslėlis susidėstė.

Aš pagyriau save už gerą atmintį ir dėmesį detalėms. Juk pats Michailas Olegovičius, dar pirmą kartą mums susitikus, sakė, kad jo žmona kilusi iš Ukrainos ir kad jų dukrą ji pavadino Bogdaną sene­lio garbei. O ką? Gal aš dar tinkamas seklio tarnybai? Šiaip ar taip, tą akimirką jaučiausi tikrai ne menkesnis už Šerloką Holmsą.

Sėkmė mane įkvėpė, ir aš nusprendžiau truputį viršyti nu­matytą planą.

— Dana, tu turbūt mėgsti poeziją?— Aš? — Ji net kilstelėjo, pasirėmusi alkūnėmis, ir pasižiūrėjo

į mane labai nustebusi. — Kodėl turėčiau?— O ką, argi nemėgsti?— Absoliučiai.— Keista, — apsimečiau nustebęs.— O kas čia keista? Kas ją dabar mėgsta? Eilėraščiai — tai pra­

eitas amžius, nešiuolaikiška.Sutinku. Bet sutinku tik iš principo. O kaipgi tėtušis? Remia

poezijos rinkinių leidybą. Kodėl?— Tavo tėtis turbūt labai nusivylęs, kad tau nepatinka poezi­

ja, — užmečiau meškerę.— Ką jūs kalbate! Mūsų šeimoje niekas tuo nesidomi. Supran­

tama, aš skaitau ką reikia iš literatūros, net ir atmintinai mokausi, nes per egzaminus klaus. Bet juk tai baisus skiedalas! Kai tik išlaiky­

104 Aleksandra Marinina

siu egzaminus, iškart viską užmiršiu. O negi jums patinka skaityti eilėraščius?

— Ne, — sąžiningai prisipažinau. — O štai tavo tėvui, manau, patinka, tiesiog tu to nežinai.

— Visai ne! Iš kur jūs ištraukėt?— O kaipgi poezijos rinkiniai, leidžiami už jo pinigus? Tavo

tėvas užsiima labdara, duoda pinigų jaunųjų poetų kūrybai leisti. Argi tu nežinojai?

— Ak, štai kas... Aišku, žinau. Bet čia tik šiaip, niekai. Turtingi žmonės būtinai turi užsiimti kokia nors labdaringa veikla, dabar tai madinga. Koks skirtumas, kam išmesti pinigus, — ligoninėms ar eilėraščiams? Todėl geriau eilėraščiams.

— Kodėl gi? — atėjo mano eilė stebėtis.— Jei duotum pinigų ligoninei ar vaikų darželiui, juos vis tiek

išvogtų. Visi vagia. Nei ligoniams, nei vaikams nieko netektų. Ir patikrinti negalima, nes dokumentuose viskas atrodo sąžininga, tvarkinga. O knyga yra knyga. Ją galima pačiupinėti, pamatyti par­duodamą knygyne ir leidybos sąmatą patikrinti lengviau. Net jei kažkiek ir apgaus, knyga juk vis tiek yra, taigi patenkintas ir poetas, ir tie, kas tą skiedalą skaito. Bent jau kažkam reali nauda.

Netikėjau savo ausimis. Ir taip kalba penkiolikos metų mer­gaitė!

— Tu taip gerai visa tai išmanai?— Ne, čia tėtis taip aiškino.Taip, niekas tuose aiškinimuose nekliūtų, jei Nana Kim nebūtų

man pasakiusi, kad Michailas Rudenka savo labdaringos veiklos ne­afišuoja, jo, kaip rėmėjo, vardas tuose poezijos rinkiniuose niekur neįrašytas. Madinga! Madinga tada, kai visi žino, kad tu užsiimi labdara. O kai nežino — kas tada iš to? Miela milijonieriaus keiste­nybė? Bet į mielą keistuolį tėtušis buvo panašus tiek, kiek aš, tarkim, į auksinę žuvelę.

Baigęs savo darbo dieną ir mirdamas badu, nusprendžiau nu­lėkti į kokį klubą pavakarieniauti, pavakaroti, pasimatyti su pažįsta­

VISKAS NE TAIP 10S

mais, su kuriais jau seniai nebuvau susitikęs. Išėjęs iš ligoninės aš, taupydamas katastrofiškai senkančius pinigus, niekur nesilankiau, tupėjau namie ir ieškojausi darbo. Dabar, gavęs avansą, galėjau leisti sau gerą vakarienę gerame gero klubo restorane. Tiesa, manęs laukė „ataskaita“ Nanai, bet aš išjungiau telefoną, pagalvojęs, kad jokios sumautos skubos tuose Nanos reikaluose nėra. Apsieis, palauks iki rytojaus.

Pinigai degino kišenę, ir mane traukė grįžti į tą gražų, linksmą gyvenimą, iš kurio buvau taip negailestingai išplėštas pirmiausia bukagalvio vairuotojo, įsirėžusio sankryžoje į mano automobilį, o paskui mylimosios, atėmusios galimybę taupyti brangaus maskviš­kio būsto nuomos sąskaita. Aš pasukau į klubą, kuris man kadaise labai patiko ir kuriame lankydavausi, kai dar buvau sveikas, popu­liarus ir pinigingas.

Labai greitai paaiškėjo, kad ir vėl padariau klaidą. Tiksliau, vėl užmyniau ant grėblio, ant kurio lipau visą gyvenimą, laikydamasis įsitikinimo, kad „taip bus visada“ ir niekas nepasikeis. Pasirodo, vis­kas keičiasi, ir nepaprastai greitai. Klubas buvo uždarytas, ir ne tik šįvakar, o visam laikui, tai yra žuvo didvyrio mirtimi gal kovoje su konkurentais, gal su teisėsauga, o gal su mokesčių inspekcija.

Na, klubų Maskvoje daug, ir po dvidešimties minučių aš jau stovėjau prie kito, su kuriuo siejau ne mažiau malonius prisimi­nimus. Bet ir čia pokyčiai mane nuliūdino — nė vieno pažįstamo veido. Kažkaip per pusmetį aš spėjau pamiršti, kad vienos ar kitos sambūrių vietos mada greitai ateina ir taip pat greitai praeina. Vieta praranda populiarumą, ir nuolatiniai lankytojai pereina į naują madingą tašką. Ir kodėl aš nepabandžiau bent jau susi­skambinti su draugeliais ir išsiaiškinti, kur jie ketina praleisti šį vakarą? Atsakymą turėjau, netgi du. Visų pirma beveik visi jie per pusmetį pasikeitė telefonų numerius. Toje aplinkoje telefono numerio keitimas — daugiau nei įprastas dalykas, sakyčiau, netgi kassavaitinis. Tokia tai liaudis. Šiandien tau atrodo, kad koks nors žmogus tau reikalingas ir įdomus, tu pasirengęs gerti su juo iki

106 Aleksandra Marinina

ryto ir iki kito vakaro, apsikeiti telefonų numeriais ir planuoji kietą verslą, o po trijų dienų suvoki, kad nenori (o gal negali) su juo turėti nieko bendra, jis tau visai nereikalingas, negana to, tu jam skolingas tam tikrą sumą pinigų, kurios negali atiduoti, todėl tau paprasčiau pasikeisti telefono numerį ir išnykti. Tokios atsi­tiktinės, nereikalingos pažintys užsimezga dešimtimis per dieną, ir į savaitės pabaigą pasikeisti telefono numerį tiesiog būtina. Taigi ieškoti senų pažįstamų telefonu, praėjus pusei metų, — tikrai kvai­las sumanymas. Tik keli žmonės iš mano maskviškių pažįstamų laikėsi sąžiningų principų, todėl jų ryšiai buvo stabilūs, tačiau tai ne tie žmonės, su kuriais galėčiau šįvakar pavakarieniauti. Ką galė­čiau pasakyti pogrindinio totalizatoriaus savininkui, jei pats dabar nekovoju? Arba kam aš, raišas, sunkiai vaikščiojantis, reikalingas savininkui uždaro klubo, kuriame vyksta kovos už pinigus? Ne, kol kas aš jiems nė velnio nereikalingas. O man savo ruožtu tereikėjo jaukaus pasisėdėjimo neįpareigojančioje aplinkoje ir jaudinančios perspektyvos susipažinti su kokia nors žavia mergina. Negalvokit, kad aš jau toks lengvabūdis ir visi mano pažįstami tarsi nuo gėlės ant gėlės skraidantys drugeliai. Aš turiu du artimus, širdingus draugus. Tiksliau, turėjau. Tai yra iki tam tikro laiko maniau, kad juos turiu, tačiau paaiškėjo, kad turėjau. Pirmus du mėnesius jie reguliariai lankė mane ligoninėje, paskui jų vizitai vis retėjo, kol galiausiai visai nutrūko. Tie vaikinai — tokie pat sportininkai kovotojai kaip ir aš, mes visi buvom iš vienų, kaip sakoma, „arkli­džių“, tačiau gyvenimas, kaip aš dabar supratau, yra gyvenimas ir kitiems jis tęsiasi net tada, kai tau dėl kokių nors priežasčių susto­ja. Žodžiu, kad ir kaip liūdna, šiandien artimų draugų Maskvoje aš neturiu. Ateis laikas — atsiras naujų, o kol kas ieškosiu tiesiog draugelių linksmai praleisti vakarą.

Neradęs nė vieno iš tokių antrame klube, aš jau rengiausi važiuoti dar kur nors, tik staiga pajutau, kad mirtinai noriu valgyti ir jei tuoj pat neatsisėsiu prie stalo, paprasčiausiai pakratysiu kojas.

VISKAS NE TAIP 107

Teko pasilikti. Tiesa, dar ruseno viltis susipažinti su kokia miela mergina, bet nuotaika greitai sugedo, ir aš, rydamas vakarienę, net užmiršau pasidairyti tinkamos kandidatūros. Taip, klubas buvo jau nemadingas, ir tai aiškiai matėsi. Publika visai ne ta, virtuvė prastesnė, padavėjai apsileidę, ir net tos merginos, kurias vis dėlto spėjau pastebėti, buvo panašios į pigias, nuo narkotikų apsinešusias šliundreles. Viskas ne tas, viskas ne taip... Velniai žino kas! Nykiai praleistas vakaras, nevykusiai išleisti pinigai. Už tuos pinigus ga­lėjau savaitę puikiai maitintis namuose produktais iš artimiausios parduotuvės.

Visiškai susikrimtęs grįžau namo apie pirmą nakties, pykda­mas, kad miegoti liko tik penkios valandos. Nejau mano naujasis darbas niekaip nesusiderins su man įprastu linksmu naktiniu gyvenimu? Ne, su tuo niekada nesusitaikysiu. Aš būtinai ką nors su­galvosiu, kaip nors išsisuksiu. Neketinu pasiduoti! Maskva, naktinis gyvenimas, gražios merginos, prašmatnūs skudurai ir brangūs gėri­mai — dėl to šikna žemę raižiau, to siekiau, viso to buvau pasiekęs ir nesirengiu su tuo skirtis.

Grimzdamas į miegą vėl prisiminiau rytinį bobulės Anos Aleksejevnos pokalbį su dukra Olegovna, ir jau benurimstanti nuo­skauda vėl pakėlė galvą. Ne, jūs tik pagalvokit! Kas aš jiems, bedvasis daiktas? Niekšai...

I ATSPINDYS

ANA ALEKSEJEVNA

Šaunuolė mano mergaitė, gudruolė Valia! Kaip laiku ji pradėjo valgomajame tą kalbą apie priėmimą Nikolskojė! Kokia šaunuolė, kaip gerai viską pakreipė, paprašė, kad aš pasikalbėčiau su Miša. Mano Valia tokia atviraširdė, tokia naivi, žinoma, net nepagalvojo,

108 Aleksandra Marinlna

kad teisingai daro, tiesiog padarė, ir viskas — ir kaip puikiai viskas išėjo! Tegul tas naujokas treneris žino, kas šeimoje svarbiausias, kas čia daro tvarką. Svarbiausia — aš. Aš motina, aš pati vyriausia, ir Michailas klauso tik mano, o ne Laros nuomonės. O šitas treneris apskritai kažkoks nenuovoka. Tik pamanykit, pradėjo kalbą apie spaudimą ir orą! Tarsi būčiau apsamanojusi kriošena, su kuria ne­galima apie nieką rimtai pasišnekėti. Galėtų juk pasitarti su manimi dėl Danos, pasiklausti mano nuomonės, paprašyti metodinės pagal­bos, vis dėlto aš tiek metų dirbau pedagoginį darbą. Tai ne — apie spaudimą! Jokio supratingumo tie jaunieji neturi. Oras... Štai dabar tegul žino, nuo ko namų klimatas priklauso. Nuo manęs, Anos Aleksejevnos Rudenko. Ir nuo nieko daugiau.

Nudžiugino mane Valia dar ir tuo, kad taip rūpinasi Miša. Ji teisi, jis labai pavargsta, jam būtinai reikia pailsėti, be to, važinėti į tokius priėmimus naudinga ir verslui. Žinoma, reikia, kad jis va­žiuotų. O jeigu jis nenori važiuoti be dukters, nieko bloga, jei juodu su Lara pasiims Julią. Aš taip Mišai ir pasakiau. O jis nė nemanė prieštarauti, iškart sutiko. Aišku, jis visada manęs klauso, aš net ne­abejojau, kad sutiks. Net padėkojo už gerą mintį. Larai tai, žinoma, nelabai patiko, bet ką ji prieš mane gali? Nieko! Kaip aš pasakysiu, taip ir bus. Be to, ką Larisa gali turėti prieš Julią? Irgi nieko. Ji su Julia elgiasi gerai, ją myli, o nuvažiuoti į priėmimą Nikolskojė, be abejo, svajoja, ir jai buvo apmaudu, kad Miša atsisakė važiuoti, todėl dabar turėtų šokinėti iki lubų iš džiaugsmo, tik jai nemalonu, kad tokia gera mintis atėjo į galvą ne jai, o man, štai ir viskas. Nieko, su­sitaikys, tegul žino, kad motina visada savo sūnui pagelbės greičiau ir geriau negu žmona, tam ji ir motina, vis dėlto vienas kraujas, be to, gyvenimiška patirtis irgi šį tą reiškia.

Šaunuolė, Valia, šaunuolė, dukrele, nors ir ne visada tu mane džiuginai, šiandien aš gryna sąžine rašau tau penkis su pliusu*.

• Penkiabalėje sistemoje.

VISKAS NE TAIP 109

I I ATSPINDYS

VALENTINA

Kaip vis dėlto lengva manipuliuoti motina! Visą gyvenimą buvo lengva. Truputis pataikavimo, truputis melo, truputis sa- vikritikos — ir viskas puiku. Žinoma, Mišą aš apmoviau, jis toks storaodis, kad jam net į galvą neateina kreipti dėmesį į tai, kas ką gali pasakyti, jei jis į šeimyninį priėmimą ateis be dukters. Juodu su Larisa jau beveik dvejus metus be jos visur lankosi, ir nieko. Kas kam rūpi? Ir į priėmimą Nikolskojė jis ketino važiuoti, aš pati girdėjau, kaip kažkam telefonu sakė. Bet juk motina naivi ir patikli, ji Mišos nieko neklausinės, tiesiog pasakys, kad jei priėmimas šei­myninis, o Dana nevažiuoja, tai galima pasiimti Julią. Garantuotai viskas pavyks. Visą gyvenimą pavykdavo, ir dabar ne kitaip. Moti­na — patikli kvailė, nors daug metų dirbo vadovaujamą darbą, ją apgauti — tai kaip nusispjauti, jai net į galvą nešauna, kad vaikai gali jai meluoti. Na kaipgi, juk ji kartu su tėvu taip teisingai mus auklėjo, augino mus kaip tikrus komunizmo statytojus, o ir juodu su tėčiu buvo tokie teisingi, kad nevalia net leisti sau tokios min­ties, jog vaikai gali mulkinti savo tėvus. Kiti vaikai — taip, kitų tėvų vaikai gali, bet tik ne jųdviejų. Žodžiu, nežinau, kaip Miša su Volodia, bet aš visą gyvenimą tuo naudojausi ir man sekėsi. Motina aklai manimi tiki, niekada manęs netikrino, kad ir ką aš paistyčiau.

Svarbiausia man Julią gerai įtaisyti, o paskui jau ir aš kaip nors prasimušiu. Miša, pusgalvis, manęs nepriima dirbti į savo firmą, sako, kad netinka mano išsilavinimas, o kitos firmos manęs irgi nepriims — amžius ne tas. Keturiasdešimties metų moteriai labai sunku rasti gerai mokamą darbą, o menkai mokamo man ir pačiai nereikia. Jei būčiau bent jau ekonomistė ar juristė — tada taip, tada ir tokių metų turėčiau šansų, o dabar... Kam solidžiai firmai reikėtų ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėtojos? Kai baigiau mokyklą, mo­

110 Aleksandra Marinina

tina buvo švietimo skyriaus vadovė, štai ir parinko man institutą, kad į jį garantuotai įstočiau. Ir ką man dabar su tokiu išsilavinimu daryti? Tiek to, ką apie mane kalbėti, mano gyvenimas jau baigtas, dabar svarbiausia — Julia. Ją reikia įtaisyti į turtingą šeimą, tada ji turės pinigų, vadinasi, turėsiu ir aš. Miša, idiotas, apsimeta, kad nieko nesupranta, mane visiškai išlaiko, bet daugiau neduoda nė kapeikos. Tačiau aš juk moteris, gal aš irgi noriu kaip Lara lankytis kosmetikos salonuose, pas brangius kirpėjus šukuosenas darytis, masažuotojų paslaugomis naudotis. Gražiai rengtis, valgyti restora­nuose. Ir visa tai aš turėjau. O dabar neturiu nieko, tik apgailėtinos kampininkės statusą.

Ir viskas per tą niekšą Volodią, bjaurybę, šunsnukį nelaimin­gą — ir Mišai galvą susuko, ir motinai. Ir juk nepaprieštarausi. Na, taip, turėjau meilužį, tai ką, ar mano vyras buvo šventasis? Ar manęs neapgaudinėjo? Žinoma, kad apgaudinėjo, tiesiog nė karto nenutvėriau už rankos. Bet aš ir nesistengiau. Pasitikėjau juo. O pa­skui... Na, žodžiu, visai praradau protą, o kartu ir atsargumą. Mano šeimynėlė viską sužinojo. Motina, žinoma, puolė isterijom kaipgi taip, susirasti meilužį, apgaudinėti vyrą, tai juk amoralu, tai baisu. Teko pasakyti, kad tai Meilė. Tikroji, iš didžiosios raidės, tokia, kokia tik kartą gyvenime aplanko. Tiesiog Meilė — ir ką padarysi. Volodia, žinoma, palingavo galva ir pasakė: na, jeigu jau tai tokia neapsakoma Meilė, tada atleistina, Valentina, tada susirink daiktus, palik vyrą ir susijunk su savo Meile. O motina jam pritarė. Apie tikrąją Meilę ji kažkodėl suprato, o apie beprotišką seksą, kai net protas aptemsta, — ne. Bet tai ir suprantama. Iš kur ji supras apie seksą? Senė. Visą gyvenimą nugyveno tik su mūsų tėvu, pagimdė keturis vaikus ir yra tvirtai įsitikinusi, kad lova skirta grynai vaikų gamybai, o ne pasitenkinimui. O aš su tuo tipu nė neketinau gy­venti. Kas jis toks? Plikšis, nei namo, nei pinigų, tik galingas kūnas, karštas temperamentas ir nušlifuota technika. Štai jis tai norėjo iš manęs naudos turėti, vis dėlto mano vyras buvo pasiturintis. Aš ir

VISKAS NE TAIP 111

būčiau tą žigolą auksu apipylusi, niekas nieko nebūtų sužinojęs, ir būčiau dulkinusis su juo, kol būtų nusibodę.

Bet Volodia, žaltys, teisuolis sumautas, ėmė visiems smegenis pudruoti: jeigu jau mūsų Valentina savo noru vyrą palieka, jei jau ją aplankė tokia didelė Meilė, tai tegul išeina kaip stovi, tegul su vyru nesiteisia ir turto nesidalija, nes jis niekuo jai nenusikalto, kaip tik atvirkščiai, tai ji prieš vyrą kalta ir turi savo nesavanaudiškumu tą kaltę išpirkti. Motina ir vėl jam pritarė. Volodia jai — žiburėlis tamsoje, iš mūsų visų pats mylimiausias. Aš mėginau prieštarauti: jei nesiteisiu, jei nesidalysiu turto, tai kur tada man gyventi? Ir už ką? Už kokius pinigus? Ir vėl savo trigrašį įkišo Volodia: tu, sako, turi savo šeimą ir tikrą brolį Michailą, jis turtingas žmogus, jo butas didžiulis, per visą aukštą, nejau jis tave gatvėje paliks? Motina, aiš­ku, galva linguoja ir vėl jam pritaria. Sako, aišku, gyvensi pas Mišą, būsim visi kartu, viena didelė šeima. O Mišai nėra kur dingti, argi jis motinai išdrįs pasipriešinti? Ir šventeivai Volodiai.

Aš jau net užmiršau, kada paskutinį kartą dirbau. Iš pradžių viskas lyg ir visai nieko buvo, bet paskui iškilo pinigų klausimas. Vo­lodia sako: eik dirbti, ko tu namie tupi? Ir nenuobodžiausi, ir pinigų turėsi. Bet negi tai pinigai? Juokinga! Tai jam, Volodiai, valdiška alga atrodo pinigai, jis taip gyventi pripratęs, niekada kitaip ir negyveno, bet aš juk gyvenau! Man tokia alga — vienam kartui į parduotuvę nueiti. Pradėjau Mišą spausti, girdi, įtaisyk mane savo firmoje už gerą algą arba kur nors pas savo draugus. O Volodia, niekšas, vėl kišasi: ką tu, sako, kalbi, Valentina, į kokią padėtį brolį statai, tu juk ne specialistė, o verti jį prašyti kitų žmonių tokios paslaugos, kuri tiems paskui gerklėje strigtų. Turi pati sąžiningai sau pripažinti, kad jokios naudos iš tavęs tos firmos neturėtų. Ir savo firmoje jis tavęs įdarbinti negali. Jis juk generalinis direktorius, turi saugoti savo re­putaciją pavaldinių akyse, o kokia gali būti reputacija, jei visa firma kalbės, jog direktorius įtaisė savo seserį į šiltą vietelę, kurioje ta sesuo nieko doro nenuveikia. Negražu būtų. Ir vėl motina sutinka. Ir Miša sutinka.

112 Aleksandra Marinina

Todėl aš tupiu namie, gyvenu ir valgau už dyką ir nieko dau­giau nesugebu. Prašyti Mišos pinigų liežuvis nesiverčia, juk tikrai nieko nedirbu, nors galėčiau, kad ir už menką algą. Galėčiau, ką ir kalbėti.

Bet nenoriu. Ir nedirbsiu. Verčiau Julią kur nors gerai įtaisysiu, o ji man pinigų visada duos.

Bet norint Julią įtaisyti, reikia, kad ji į žmones išeitų, pažinčių užmegztų. Štai čia kaip tik vietoje ir laiku priėmimas Nikolskojė, ten bus daug perspektyvių jaunuolių su savo tėvais. Paskui dar kur nors. Svarbu pradėti. Svarbiausia žengti pirmą žingsnį, kad Miša su Lara suprastų — jei Dana su jais nevažinėja, tai mano Julia gali važinėti. O paskui viskas klostysis savaime.

Ne, ši diena tikrai nusisekė. Reikia ta proga mažumytę „pa­daryti“.

I I I ATSPINDYS

JULIA

Na, štai, darbas beveik padarytas. Teisingai pradėjau kalbą su mama, apsimečiau nekalta avele, padejavau, net ašarą išspaudžiau, ir ji iš karto puolė mūšin, užlaužė senelę, kad toji pasišnekėtų su dėde Miša. Ir vakarop jau viskas išsisprendė: aš važiuoju su juo ir teta Lara į priėmimą užmiesčio klubo Nikolskojė atidarymo proga. Jėga!!!

Iki priėmimo dar dvi savaitės, ir reikia sutvarkyti vieną rei­kaliuką: dėdė Miša privalo suprasti, kad aš neturiu kuo apsirengti, todėl jis privalo pavežioti mane po parduotuves ir apipirkti. Ne, aš tikrai neturiu kuo apsirengti, mano skudurėliai niekam tikę, pigūs, nors ir madingi, bet ne firminiai. Dėdė Miša mane rengia pagal savo supratimą, tai yra aš turiu kuo apsirengti į institutą ir žiemą nešąlu, bet drabužius jis man perka pačiose prasčiausiose vietose. O vaiz­

VISKAS NE TAIP 113

duoja, lyg vežtų asmeniškai pas Kenzo ar Givenchy: Julia, ruoškis, ryt iš paties ryto važiuojam į parduotuves! Kurgi ne... Nuperka už tris kapeikas, o trimituoja tarsi už tris milijonus dolerių. Ne, važiuojant į Nikolskojė, toks numeris nepraeis. Reikia tik nuspręsti, kas imsis šio reikalo: man pačiai ryžtis ar vėl mamą pasiųsti. Iš tikrųjų motinai labai neblogai pasisekė, bet kur garantija, kad ir antrą kartą pavyks? Buka nevykėlė, į ją nėra ko dėti vilčių, gali viską tik sugadinti. Mano, nežinau, kad ji patyliukais, kai niekas nemato, atsidaro valgomaja­me bufetą ir daro gramą. Net jei nebūčiau mačiusi — mano uoslė kaip šuns, vis tiek pajusčiau. Ji jau visa prasigėrusi, keturiasdešimt vienerių atrodo kaip penkiasdešimtmetė, snukis patinęs, akys am­žinai raudonos. Keista, kad daugiau niekas kol kas nepastebėjo. Gal čia visi akli? Geriančiais pasitikėti negalima. Teks pačiai imtis to reikalo.

Gal Dana pasinaudoti? O ką, mintis ne tokia ir kvaila. Gal nuduoti, kad čia ji kalta. Neva jei ji nebūtų tokia stora begemote ir nebijotų išeiti iš namų, tai pati vyktų į tą sumautą priėmimą, dabar man tenka per ją kentėti, o aš visai nenoriu važiuoti, nes turiu tą dieną visai kitų planų, ir kur kas svarbesnių. Dana praris jauką net nekostelėjusi, ji išsižiojusi manęs klauso ir viskuo tiki — o kaipgi, juk aš vis dėlto vyresnė. Tiksliai! Reikia jai iškelti sceną, kad man teks važiuoti vietoj jos, o aš neturiu kuo apsirengti, Nikolskojė tais savo elgetos apdarais darysiu gėdą sau ir jos tėvams, ir viskas tik per ją, tik dėl jos kaltės.

Motina manipuliuoti lengva, o Dana — dar lengviau, nes ji jau­nesnė ir kvailesnė. Apskritai manipuliuoti žmonėmis nesudėtinga ir įdomu — tampai už virvelių ir stebi, kaip jie puldinėja tai į vieną, tai į kitą pusę. Mano, kad savo valia, o iš tikrųjų — tavo. Net Artio­mas, regis, toks protingas, o aš štai jau kiek laiko virves iš jo veju, apsimetu, kad taip pat aistringai jo geidžiu, ir jis tuo tiki. Kvailelis, nors ir daug išmano. Ir Pavelą prispausiu, niekur jis nedings. Jis išvis tik pusantro vingio smegenyse turi, kaip ir visi sportininkai. Paskui Pavelas su Artiomu dėl manęs susipjaus, Dana puls isterijon, dėdė

114 Aleksandra Marinina

Miša abu juos atleis, o aš stebėsiu spektaklį iš direktoriaus ložės. Tada dėdė Miša ras Danai kitą mokytoją ir kitą trenerį, ir viskas prasidės iš pradžių. Net jei jis supras savo ankstesnę klaidą ir priims dvi moteris, aš vis tiek rasiu būdą, kaip jas supjudyti. Ne, žmonės, jei sprendi problemą protingai, tai nenuobodžiausi net tokioje su- dvisusioje šeimynėlėje.

I I I skyrius

PAVELAS

Aš seniai pastebėjau vieną dalyką: pirmos dvi trys dienos naujoje aplinkoje tęsiasi be galo ilgai, tu pastebi kiekvieną detalę ir daugiau jos neužmiršti, o paskui visos dienos susilieja į ištisą pilką masę, ir po kurio laiko net neįmanoma prisiminti, kas buvo anksčiau, o kas vėliau, ir išvis kas buvo, o ko nebuvo. Tardytojos Galinos Sergejevnos paklaustas apie savo darbą Rudenkų šeimoje, aš supratau, kad ryškiai prisimenu tik pirmąsias dienas, o paskui viskas susimaišė. Aš atvažiuodavau, kaip privalėjau, septintą ryto, treniruodavau Daną, bandžiau ieškotis gyvenamojo ploto, vėl tre­niruodavau... Dienos slinko monotoniškai, ir netrukus aš pradėjau nuobodžiauti.

Staigiai pasiekti įspūdingų rezultatų man nepavyko, Dana metė svorį pamažu, po 100-200 gramų, ir tai ne kiekvieną dieną, bet vis tiek tai buvo argumentas, kuriuo aš energingai naudojausi raginda­mas mergaitę nepažeisti mitybos režimo. Ir man pavyko. Ji visiškai nustojo kramsnoti bandeles, saldainius, užkandžiauti sumuštiniais ir paklusniai valgė tai, kas jai buvo leidžiama.

Kitas ryškus įspūdis, kuris išliko man po pirmųjų dienų, buvo pažintis su jaunesniuoju tėtušio broliu Vladimiru Olegovičiumi. Tai įvyko praėjus dviem savaitėms nuo mano darbo pradžios, kaip tik tą dieną, kai tėtušis su žmona ir Julia išvažiavo į kažkokį vakarėlį.

116 Aleksandra Marinina

— Štai nuo šios vietos pasakok smulkiai, — pareikalavo Galina Sergejevna. — Viską, ką prisiminsi, kiekvieną detalę. Beje, aš ne­supratau, ar per dvi savaites jis nė karto nebuvo apsilankęs brolio šeimoje? Juk jie gyvena vienoje gatvėje, gretimuose namuose.

— Buvo, žinoma, gal net kokius penkis kartus, bet mudu ne­susitikom.

— Kaipgi taip? — nustebo Galina Sergejevna.— Kažkaip taip atsitiko...— Tai iš kur žinai, kad jis buvo atėjęs? — įtariai prisimerkė ji.— Dana sakė. Kelis kartus, kai mes mankštinomės vakare, ji,

būdavo, staiga palenkia galvą, įsiklauso ir sako: „Volodia atėjo“. Ir iš karto jos veidas pasikeisdavo, pasidarydavo toks, žinote, džiugus kaip vaiko, kai jam sako, kad atėjo Kalėdų Senelis ir atnešė maišą dovanų. Aš irgi įsiklausydavau, bet teišgirsdavau žingsnius korido­riuje, ir tai tik vos vos, ir duslius balsus. Tame bute puiki garso izo­liacija, turbūt specialiai taip padaryta, kad niekas nieko negirdėtų. Dana savo dėdę jausdavo kaip gyvūnas. Ji net savo tėvų taip nejautė kaip jį.

Galina Sergejevna pakėlė antakius net virš akinių rėmelių.— Kokie nors ypatingi santykiai?— Turbūt... Bandžiau suprasti, bet nesugebėjau.— Pasakok viską paeiliui ir kuo smulkiau, — pareikalavo tardy­

toja ir patogiau įsitaisė, pasirengusi ilgai klausytis.

Buvo šeštadienis. Aš puikiai prisimenu. Antrą valandą dienos tėtušis su žmona ir dukterėčia išvažiavo į kažkokį renginį naujame užmiesčio klube, ir ta aplinkybė pasuko mano kvailas mintis visai suprantama linkme. Aš vėl susigraudinau prisiminęs savo ankstesnį pašėlusį gyvenimą ir ėmiau svarstyti, kada gi man pavyks į jį sugrįž­ti. Tuo metu dar nesisekė. Ir aš pagalvojau, kad Danos vietoje likti namuose man būtų mirtinai skaudu. Kodėl išvažiavo ne ji, o Julia? Ne, iš tikrųjų man buvo aišku kodėl, bet aš buvau įsitikinęs, kad

VISKAS NE TAIP 117

Dana labai dėl to kremtasi ir jaudinasi. Ji tikrai tą dieną buvo itin tyli, nors ir šiaip triukšmaudavo ne daugiau nei kačiukas.

Per rytinę mankštą man pasirodė, kad jai įgriso daryti visą lai­ką tuos pačius iš esmės nesudėtingus pratimus. Suaugęs žmogus su­prastų, kad dar anksti eiti pirmyn ir didinti apkrovas, todėl kantriai vykdytų visas užduotis, bet Dana dar vaikas, o vaikai, esu tuo įsitiki­nęs, visai nemoka atsiduoti nuobodžiai rutinai. Ir aš, matydamas jos nukabintą nosį, nusprendžiau, kad laikas pereiti prie šokių. Jau esu sakęs, kad nors apkūni ir nepaslanki, Dana buvo stebėtinai plastiška, ir tuo galima labai sėkmingai pasinaudoti. O dėl šokių, tai mano pirmasis treneris, tas, kuris sėdėjo už karatė, buvo vedęs buvusią baleriną, o ji mūsų miestelyje mokė balinių šokių. Norinčių buvo nedaug, ir ji turėjo marias laisvo laiko, o sėdėti be darbo nemokėjo. Ir štai ta nuostabi smulkutė moteris pasiūlė tėvams, vedantiems vaikus į treniruotes pas jos vyrą, neleisti veltui laiko, kol jų atžalos mėgina įvaldyti kovos meną, o mokytis šokių. Ir dar dykai. Na, o dykai, kaip žinia, mūsų žmogui ir actas saldus. Taigi kol jaunieji karatistai vienoje salėje treniruodavosi, jų tėvai gretimoje šokdavo. O mes, tai yra tie, kurie ateidavo į kitą pagal grafiką treniruotę, ga­lėjom pro atviras duris tą vaizdą stebėti. Aš buvau jau gana didelis berniukas ir ateidavau be mamos ar tėčio, bet vis dėlto dar ne toks suaugęs, kad susilaikyčiau nuo beždžioniavimo. Tai, kas dėjosi šokių salėje, man buvo baisiai įdomu, ir nors bendraamžių kompanijoje, stengdamasis atrodyti suaugęs ir ciniškas, šaipydavausi ir reginį pa­niekinamai komentuodavau, namie paslapčia kartodavau matytus judesius ir džiaugiausi, kai iš, kaip man atrodė, beprasmių žingsnių ir gestų kombinacijos staiga išryškėdavo kokiame nors filme maty­tas vaizdas. Valsas manęs visiškai neįkvėpė, jis man kažkodėl atrodė nešvankus, o štai tango netgi labai sudomino, todėl aš ateidavau į treniruotes anksčiau, faktiškai į ankstesnės treniruotės pradžią ir stebėdavau šokių pamokas. O vėliau, jau po savo treniruotės, stebėdavau, kaip mokosi šokti kita tėvų grupė. Taigi tą puikų ir gana sudėtingą šokį aš visai padoriai išmokau, o po kurio laiko taip

118 Aleksandra Marinina

suįžūlėjau, jog priėjau prie savo trenerio žmonos ir paprašiau, kad ji su manimi sušoktų ir ištaisytų mano klaidas. Ji tai padarė su dideliu malonumu. Negana to, mane pagyrė ir paprašė kitą kartą nestovėti už durų, o ateiti į salę, kad galėtų su manimi sušokti savo mokiniams parodomąjį šokį. Neva mokiniai turi akivaizdžiai pamatyti, kas iš tų mokslų turėtų išeiti. Aš nepaprastai didžiavausi savo laimėjimais: juk išmokau šokti savarankiškai, be mokytojo, tiesiog stebėdamas iš šalies. Ir štai dabar aš rengiausi pritaikyti savo vogtus įgūdžius Danos mankštai. Visų pirma man jau buvo nuobodu ir aš troškau įvairovės. Antra, nuobodžiavo ir pati Dana — nors ji ir tylėjo, aš tai mačiau. Ir trečia, man jos buvo neapsakomai gaila, kad vietoj jos į vakarėlį Nikolskojė išvažiavo Julia, ir aš nuoširdžiai norėjau pa­daryti ką nors, kas pataisytų jai nuotaiką. O kas penkiolikos metų mergaitei pakeltų nuotaiką geriau ir greičiau už šokius? Maniau, kad geresnių vaistų ir nesugalvosi.

— Pakaks, — sukomandavau imdamas tonometrą. — Eikš čia, pamatuosim spaudimą.

— Taip greitai? Mes juk visai neilgai mankštinomės.— O mes ir nebaigiam. Tuoj pamatuosim spaudimą ir tęsim.Spaudimas ir pulsas mane nudžiugino — mergaitė aiškiai tvir­

tėjo. Dar truputis, ir bus galima imtis sudėtingesnių pratimų.— Tu šokti mėgsti? — paklausiau.— Ne, — iškart atsakė Dana ir nusuko akis.Na ir kvailys aš! Mokė mane mama, mokė ir viskas veltui. Rei­

kia greičiau gelbėti padėtį.— Tai todėl, kad tu šokai ne tuos šokius, — nerūpestingai pa­

aiškinau, tarsi būčiau visiškai įsitikinęs, jog dėl šokių apkūni mergai­tė niekada neturėjo jokių problemų. — Tau reikia šokti ne visokius niekus, o tango.

— Kodėl?— Todėl, kad tu nepanaši į kitas. Tu nepaprasta. Ir tie šokiai,

kuriuos visi šiandien šoka, tau netinka.

VISKAS NE TAIP 119

— Todėl, kad aš stora? — Ji pakėlė galvą ir provokuojamai pa­sižiūrėjo man tiesiai į akis.

Tai jau kažkas nauja. Tokios kalbos ir tokie žvilgsniai. Anksčiau to nebuvo.

— Visai ne, — nusijuokiau, — tai todėl, kad tu labai plastiška. Ypač plastiška. Tai, ką šiandien šoka tavo bendraamžiai, baisiai pri­mityvu. Tokių šokių nesunkiai išmoktų net dresuojama varlė. Tau tai per prasta. Tavo lygis — argentinietiškas tango, ir ne mažiau. Tango reikia ypatingų savybių, kurių tu turi, o kiti ne.

Aš tuščiai dardėjau visu greičiu pirmyn, bet, laimė, traukinys nuo bėgių nenulėkė.

— Ir jūs galite mane išmokyti? — susidomėjo ji.— Laisvai.— Bet ne, — vėl nusiminė ji, — nieko man neišeis. Tai labai

sudėtinga.— Išeis. Reikia tik apsiginkluoti kantrybe. Žinoma, iš karto tu

taisyklingai nesušoksi, bet galiausiai tau pasiseks.— Aš net neturiu su kuo... — pusbalsiu sumurmėjo ji.— Su manimi. Tu šoksi su manimi.— Bet jūs juk negalite. — Ji iškalbingai pasižiūrėjo į atremtą į

durų staktą mano lazdą.— Kokie niekai! — numojau ranka. — Koja greitai taisosi, ir

kol tu išmoksi pagrindinius judesius, ji visiškai pagis. Štai mudu kiekvieną dieną ir šoksim. Jėga, ar ne?

Dana truputį pagalvojo ir neigiamai papurtė galvą.— Ne, Pavelai, nieko man neišeis. Aš išvis niekada nešokau.— Taip netgi geriau! Vadinasi, tu dar neįpratusi prie stereotipi­

nių judesių ir tau nereikės mokytis iš naujo.— Tikrai?Ji pažvelgė į mane su tokia viltimi, kad aš nejučia pagalvojau:

jei kas nors pabandys tą mergaitę nuskriausti, užmušiu iš karto ir net nesuabejojęs.

Pirma pamoka pavyko puikiai. Dana buvo gabi mokinė, iš

120 Aleksandra Marinina

karto viską suprasdavo ir greitai įsimindavo. Žinoma, tai buvo tik pati pradžia, kurios net negali vadinti šokiu. Tai greičiau priminė mankštą, bet mūsų pratybose atsirado kažkokia įvairovė. Vis tiek linksmiau.

Per savo teisėtą pertrauką aš nutariau nuvažiuoti pasižiūrėti vieno butuko. Tiksliau, jį apžiūrėti turėjau tik kitą dieną, daly­vaujant šeimininkui ir agentui, bet dabar norėjau pasidairyti po mikrorajoną, kad žinočiau, kaip ten reikalai dėl transporto, nes pasitaiko, kad butas geras, bet gyventi tame mikrorajone tiesiog neįmanoma: niekas į ten nevažiuoja, iki metro dvidešimt minučių kelio purvinomis neapšviestomis gatvėmis (o jei automobiliui kas atsitiktų — pavogtų, sugestų, maža kas; man, patyrusiam tokių traumų, iki visiškos laimės tik ir trūktų muštynių su girta kompa­nija), nėra gerų parduotuvių, skalbyklos ir valyklos, žodžiu — si­aubas. Štai ir nusprendžiau nuvažiuoti tuo adresu ir kaip reikiant apsižvalgyti.

Aš išėjau iš namų ir jau ketinau sėsti į automobilį, kai mane pašaukė. Apsidairęs pamačiau įgaliotinį, kuris anądien tikrino mano dokumentus. Tą kapitoną Dorošiną.

— Argi tu ir šeštadieniais dirbi? — nusistebėjau spausdamas jam ranką.

Štai todėl aš tiksliai prisimenu, kad tada buvo šeštadienis.— Kartais, — numykė jis. — Michailas Olegovičius namie?— Ne.— O jo žmona?— Irgi ne. Jie išvažiavo užmiestin. O ką? Kažkas atsitiko?— Tiesą sakant... Gerai, aš tau pasakysiu, o tu jiems perduok.

Supranti, koks reikalas... Tu tik pasistenk teisingai suprasti...— Kaip suprasti „teisingai“? — sunerimau.— Nepanikuok ir nieko negąsdink. Tiesiog įspėk, kad visi būtų

budrūs. Mūsų rajone pasirodė maniakas.— Kas?!— Maniakas, maniakas, — negarsiai pakartojo Dorošinas, lyg

VISKAS NE TAIP 121

kalbėtume ne apie šizofreniką galvažudį, o apie vargšą, vagiantį viską, kas ne vietoje padėta, žodžiu, kleptomaną. — Jau yra dvi aukos, jaunos merginos. Jis kažkoks, supranti, keistas — nepalieka šito rajono. Vienas lavonas — gretimo skyriaus teritorijoje, ant­ras — mano. Arba jis ieško kažko, kas gyvena netoliese, ir apsirikęs ne tuos nužudo, arba čia gyvena ir negali ilgam išvykti ar labai nu­tolti, arba jį su tuo rajonu kažkas sieja. Kas juos supras, tuos psichus, juk jų protas persisukęs. Bet viena aišku — jis siautėja gretimose gatvėse. Štai aš ir išėjau šiandien į darbą, apeinu butus, dairausi, gal pamatysiu ką įtartina. Na ir žmones įspėju, kad būtų atsargesni, kad jaunų mergaičių vakarais vienų iš namų neišleistų. Tu saviškiams perduok, gerai? Juk jūsų namuose dvi gyvena, jei nieko nepainioju, šeimininko dukra ir dukterėčia. Ne, dar kažkokia giminaitė regis­truota, bet ji vyresnė.

Na ir atmintis to įgaliotinio, kad aš tokią turėčiau!— Argi tu visus prisimeni, kur kas gyvena? — negalėjau pa­

tikėti.— Ką tu! — nusijuokė jis linksmai. — Tiesiog kai tokios ap­

linkybės, aš perverčiau visus savo užrašus ir pasitikrinau, kur mano teritorijoje gyvena jaunos mergaitės. Dabar lankau tuos butus ir įspėju. Bet Rudenkų šeimą, sąžiningai prisipažinsiu, aš ir be užrašų prisimenu. Juk pasakojau tau, kaip mes susipažinom. Todėl jie man beveik kaip giminės.

— Na, gerai, ačiū, kad įspėjai, aš viską perduosiu, — paža­dėjau.

— Tik atsargiai, — vėl paprašė jis. — Nereikia panikuoti, tik būti budriems ir atsargiems.

Aš prisiminiau, kad kai susitikom pirmą kartą, šitas įgaliotinis man pasirodė liūdnas, ir aš tada nusprendžiau, kad jis visada toks. Bet šiandien jis buvo kitoks, net juokavo, nors ir sakė, kad jo pri­žiūrimoje teritorijoje rastas lavonas. Kas čia juokinga?

— Klausyk, — paklausiau, — o kodėl tu tąkart buvai toks liūd­nas? Nemalonumai?

12 2 Aleksandra Marinina

— Tąkart? — Jis suraukė antakius, paskui kažką prisiminė ir nusišypsojo. Ir vėl nuliūdo. Matyt, prisiminė kažką nemalonaus.

Kas čia per diena? Ko tik klausiu, vis nepataikau.— Aš kačiuką tada atidaviau, — pasakė jis.Nė velnio nesupratau. Kokį kačiuką? Kam atidavė? Kodėl? Ir

kodėl dėl to reikėtų liūdėti? Reikia džiaugtis, kad pagaliau radai kam atiduoti.

— Mano katė kačiukų atsivedė. Penkis. Keturis per du mėne­sius atidaviau, jų jau laukė, o penktąjį norėjau pasilikti, vardą jam išrinkau, namelį nupirkau, specialų namelį katėms, kad jis turėtų savo vietą. Supranti?

— Ne, — prisipažinau.— Na, aš gerai žinojau, kad keturis turėsiu atiduoti, todėl augi­

nau juos per daug neprisirišdamas. O prie penktojo prisirišau. Toks jis buvo... Na, žodžiais nepaaiškinsi. Ir teko atiduoti.

— Kodėl? Galėjai pasilikti, jei jau jis taip tau patiko.— Katinas jo nepriėmė. Šnypštė, mušė, varė į kampą. Jų pa­

saulyje taip būna. Vienas katinas kito nepriima — ir viskas, baigta. Vieną iš jų tenka atiduoti, antraip gyvenimo nebus.

— Koks katinas, tu juk sakei, kad turi katę?— Aš visų gyvių turiu po porą, — vėl nusišypsojo jis. — Tiek

to, neimk į galvą, tai mano problemos.Važiuodamas prie namo, kuriame rytoj rengiausi apžiūrėti

butą, aš, kaip paprastai, atsidaviau vaizduotei. Mano vaizduotė, kaip jau esu sakęs, labai gyva ir spalvinga. Ji piešė man kvapą gniau­žiančius vaizdus, kuriuose mudu su įgaliotiniu Dorošinu (kartais net aš vienas pats) sugaunam maniaką žudiką nusikaltimo vietoje ir išgelbstim nuo žiaurios mirties nepažįstamą gražuolę. Manęs laukia šlovė, garbė, išgelbėtos gražuolės susižavėjimas ir meilė. Ji gyvena kažkur netoli Rudenkų, tai yra netoli mano darbo vietos. Gyvena viena — be tėčio ir mamos, ir, žinoma, be visokių ten vyrų ar gyvenimo draugų. Žodžiu, paprasta mano minčių tėkmė turėtų būti jums aiški.

VISKAS NE TAIP 123

Rajonas man nepatiko. Jis man pasirodė kažkoks įtartinas, ma­tyt, kaip tik todėl ir nuomos mokestis toks įkandamas. Gerai, rytoj apžiūrėsiu butą, gal jis kuo nors ypatingas, didžiulis ar labai gerai suremontuotas. O jei ne, iš karto atsisakysiu, ieškosiu toliau, laiko dar yra. Nors pridėjęs ranką prie širdies turiu pripažinti, kad laiko ne tiek jau ir daug — juk žadėjau išsikelti per mėnesį, o jau praėjo dvi savaitės.

Aš labai gerai prisimenu tuos savo svarstymus, todėl neabejo­damas galiu tvirtinti, kad buvo būtent šeštadienis ir būtent prieš dvi savaites aš pradėjau dirbti pas Rudenkas.

Per vakarinę mankštą man pasivaideno, kad Dana lyg norėjo kažką pasakyti, lyg paklausti, jau net ir žiojosi, bet taip ir nesiryžo. Aš ne didis psichologas ir juolab ne didis pedagogas, todėl negalėjau nuspręsti, kaip geriau pasielgti: padėti jai kokia nors užuomina ar atvirkščiai — apsimesti, kad nieko nepastebiu, ir leisti jai pačiai su­sikaupti ir išdrįsti. Dana, matyt, buvo ryžtingesnė, ir kol aš bandžiau susigaudyti savo abejonėse, ji savosiose susigaudę pirma.

— Ar galim šiandien baigti anksčiau? — paklausė ji uždususi po mankštos su visai lengvais moteriškais svarmenimis.

— Kodėl? Pavargai? O gal blogai jautiesi?— Ne, man viskas gerai. Tiesiog norėjau nueiti pas Volodią.— Bet tu ir taip gali pas jį nueiti, — griežtai paprieštaravau,

iš anksto drebėdamas nuo minties, kokios pylos galiu susilaukti iš tėtušio už per anksti baigtą treniruotę. — Štai pabaigsim ir galėsi eiti. Kur problema? Juk visada eini pas jį po treniruotės. Ar šiandien kokia nors ypatinga diena?

— Prašau, Pavelai...Dana padėjo svarmenis ant grindų ir maldaujamai pažvelgė į

mane.— Mūza žadėjo parnešti įdomią knygą, bet tik vienam vakarui.

O jei aš nespėsiu perskaityti?— Mūza? — suraukiau aš antakius. — Kas ji tokia?— Volodios žmona. Prašau jūsų, man labai reikia.

124 Aleksandra Marinina

— Na, gerai, o kaip tavo tėtis? Jis mane užmuš, jei sužinos.— Bet juk jis nesužinos! Jo nėra namie. Ir mamos nėra.„Julios irgi nėra, — pagalvojau. — Ta gyvačiukė būtinai pa­

skystų. Bet jos nėra. Gal surizikuoti?“— Bet senelė namie. Ir Julios mama, ir Nina. Kaip jos? Taip,

dar užmiršau tą jūsų giminaitę, Kostios mamą.— Oi, jie nieko nepastebės. Lenos nėra, ji su Kostia išėjo pasi­

vaikščioti, teta Valia tokiu metu žiūri televizorių ir neišeina iš savo kambario, senelė irgi žiūri serialą. Ir apskritai joms tas pats.

— O Nina?— Ji tėčiui nieko nepasakys.— Tikrai?— Garantuotai. Ji niekada niekam nieko nesako. Man rodos,

ji net nepastebi nieko. Prašau, Pavelai, labai prašau! Juk jūs matote, koks didelis mūsų butas, nieko nematyti, nieko negirdėti, niekada nežinai, kas yra namie, o ko nėra. Ką?

Ir aš ryžausi. Dana greitai palindo po dušu, aš savo kambaryje persirengiau ir jau norėjau išeiti, bet staiga prisiminiau savo pokalbį su įgaliotiniu. Mikrorajone valkiojasi kažkoks maniakas, ir jaunoms mergaitėms reikia būti atsargioms. Žinoma, Michailo Olegovičiaus brolis gyvena gretimame name, tačiau...

Aš prieškambaryje palaukiau Danos, ketindamas ją palydėti. Laiko prarasiu nedaug ir pačiam bus ramiau. Be to, reikės pasikalbė­ti su jos dėde, kad neišleistų mergaitės vienos, o palydėtų iki durų.

— Einam, aš tave palydėsiu, — tariau atidarydamas duris.— O kam? — ji pakėlė į mane nustebusias akis. — Čia juk visai

arti.Aš nutariau geriau nepasakoti jai apie maniaką, juk įgaliotinis

Dorošinas įspėjo, kad nereikia kelti panikos. Papasakosiu suaugu­siesiems, o jie tegul patys nusprendžia, ką ir kam sakyti.

— Noriu pagaliau susipažinti su tavo dėde, — pamelavau. — Man kažkaip nesmagu, aš pas jus dirbu, o su juo iki šiol nepažįsta­mas. Paprastai jis ateina, kai mudu mankštinamės, paskui aš persi­

VISKAS NE TAIP 125

rengiu ir išeinu, o jis tuo metu su tavo tėvais bendrauja svetainėje arba valgomajame. Ir niekaip mūsų keliai nesusikerta.

Toje sentencijoje nebuvo nė krislelio logikos, nes mano parei­gose jokių kontaktų su šeimos nariais nenumatyta, bet aš pliurpiau kas atėjo į galvą, tikėdamasis, kad Dana nepradės aiškintis. Ji ir ne­pradėjo. Protinga mergaitė. Tiesiog tylėdama linktelėjo ir pradėjo sunkiai lipti laiptais žemyn.

„Gretimas" namas buvo per du namus, bet vis tiek sugaišome iki jo tik porą minučių. Paprasčiausias devynaukštis, nieko ypatinga. Jėjusi į laiptinę, Dana sustojo prie lifto ir paspaudė mygtuką, bet aš tvirtai suėmiau ją už peties.

— Pėstute, pėstute.— Bet juk šeštas aukštas! — pasipiktino ji.— Nieko, tau tik į naudą. Tai nebaigtos treniruotės sąskaita.Ji nuolankiai atsiduso ir pradėjo kopti laiptais. Būtent kopti,

kitaip to lipimo nepavadinsi. Stipriai įsikibusi į turėklą, Dana per jėgą tempė savo be galo sunkų kūną aukštyn. Turbūt laikas padirbėti su žingsniuokliu, tegul pratinasi. Šiaip jau aš planavau Daną prie šio treniruoklio pradėti pratinti antro mėnesio pabaigoje, nes jis gero­kai vargina širdį, bet dabar, žiūrėdamas į mergaitę, savo sprendimą pakeičiau. Aš net neįtariau, kokie nusilpę jos šlaunų ir sėdmenų raumenys. Reikia kuo greičiau imtis priemonių.

Po kelių laiptelių ji sustodavo ir ilsėdavosi, o aš kantriai lauk­davau.

— Aš daugiau negaliu, Pavelai, — sudejavo Dana tarp trečio ir ketvirto aukštų.

— Reikia, — tariau griežtai. — Tu neskubėk, mudu į lėktuvą nevėluojam. Ilsėkis kiek tau reikia, kol atgausi kvėpavimą. Bet už­kopti turi.

Ir ji užkopė. Ir vėl aš mintyse save išbariau, kad neužfiksavau laiko. Kiek minučių tęsėsi šita kankynė? Dvidešimt? Trisdešimt? Reikėjo pasižiūrėti į laikrodį ir padaryti kopimą į šeštą aukštą dar vienu pratimu, kurio rezultatus būtų galima fiksuoti mūsų gra­

126 Aleksandra Marinina

fikuose. Ir čia pat mane aplankė išganinga mintis: jei tėtušis vis dėlto sužinos, kad mes baigėme mankštą keturiasdešimčia minučių anksčiau, aš pasiteisinsiu būtent šiuo kančių keliu, pasakysiu, kad tai buvo treniruotė. Ir tikrai nenusidėsiu sąžinei.

Šešto aukšto aikštelėje atsirėmęs į turėklus rūkė vyras. Aš tuoj pat pamėginau jį įvertinti panašumo į maniaką požiūriu, bet jis nu­sišypsojo ir tarė:

— Na, pagaliau! O aš stoviu čia, klausausi jūsų kalbų ir galvoju: nejaugi Dana pati lipa? Ir, žiūrėk, užlipo! Tiesiog negaliu patikėti. Šaunuolė! O jūs turbūt Pavelas? — paklausė jis, tiesdamas man ranką. — Malonu susipažinti. Dana labai daug apie jus pasakojo. Aš Vladimiras Olegovičius, arba tiesiog Volodia.

Aš vėl pradėjau vertinti, bet jau kitu požiūriu. Dievaži, jei man nebūtų pasakę, kad tai tikras tėtušio ir Julios rųamytės brolis, pats niekada tuo nepatikėčiau. Tiesa, gerai įsižiūrėjus giminės panašumą galima įžiūrėti, ir net labai, bet vis tiek Vladimiras Olegovičius atrodė taip, lyg būtų gimęs tiems patiems tėvams, bet augęs ir auklėjamas visai kitoje šeimoje ar net kitoje šalyje. Nė lašo rūstaus reiklumo, kurį nuolat demonstruoja tėtušis, nė gramo manieringu­mo ir dviveidiškumo, kuris taip ir trykšta iš neatsimenu kokios ten Olegovnos. Atvira šypsena, linksmos ir protingos akys, draugiškas balsas. Gal viską lemia pinigai? Tėtušis ir Olegovna (velniai griebtų, man vis išlekia iš galvos Julios mamos vardas!) skendi prabangoje, ir nuo to priklauso jų elgesys, o štai jų brolelio, sprendžiant iš drabužių ir buto durų, galimybės visiškai priešingos.

Iš tikrųjų tada turėjau atsisveikinti ir eiti — savo užduotį aš atlikau, Daną iki vietos palydėjau ir atidaviau iš rankų į rankas. Bet kažkodėl nesinorėjo išeiti. Be to, man reikėjo ištaikyti momentą ir pasikalbėti su Vladimiru apie maniaką, bet taip, kad Dana negirdė­tų. Todėl kai jaunesnysis Rudenka atidarė duris ir svetingu gestu pa­kvietė mane vidun, aš užmiršau (ir vėl!)' savo grandiozinius vakaro planus ir įėjau. Mano įtarimai dėl tėtušio Rudenkos brolio finansi­nės padėties tuoj pat pasitvirtino: dideliais pinigais čia nekvepėjo.

VISKAS NE TAIP 127

Standartinis dviejų kambarių butelis su mažyčiu prieškambariu, kuriame vargiai išsiteko vienas žmogus. Vis dėlto keista: Michailas Olegovičius visiškai išlaiko ne tik seserį su dukterėčia, bet ir tolimą žmonos giminaitę su mažu vaiku, o brolis kažkodėl nuo jų atsisky­ręs, nors ir gyvena už poros žingsnių. Tąkart mano galvoje pirmą kartą gimė abejonė, kad Rudenkų šeimynėlėje ne viskas taip sklandu ir gražu, kaip man pasirodė iš pradžių. Ne, vis dėlto ir vėl meluoju. Pirmieji įtarimai mano kvailoje smegeninėje atsirado pirmos savai­tės pabaigoje, kai aš supratau, kad didžiulio buto gyventojus sieja labai jau sudėtingi santykiai, kurie remiasi anaiptol ne tarpusavio meile ir supratimu. Aš pastebėdavau kreivus žvilgsnius, pagaudavau ir pats baigdavau kurti iki galo neišsakytas mintis, užuominas, ste­bėjausi, kad jie visiškai nesidomi savo artimaisiais. Ko vertas kad ir toks pavyzdys: mes mankštinamės su Dana treniruoklių kambaryje, kai pasigirsta durų skambutis, bet mergaitė net nekrūpteli, nepa­kelia galvos ir nesuklūsta. Tik Vladimirą Olegovičių ji pajusdavo neklysdama ir visada pažindavo jį atėjus, o visiems kitiems savo šeimos nariams likdavo abejinga. Kaip taip gali būti? Ir taip kasdien. Taip pat būdavo ir valgomajame, kai mudu pietaudavom. Sučirkš- davo skambutis, namų darbininkė Nina nueidavo atidaryti durų, aš sakydavau:

— Kažkas atėjo.Dana tylėdama patraukdavo pečiais. Atseit nežinau ir man

neįdomu.O Julia elgėsi visiškai kitaip. Jei parėjus tėtušiui ji būdavo na­

mie, tai būtinai išlėkdavo į koridorių ir per visus didžiulius namus skambiu balsu šaukdavo:

— Dėdė Mišenka parėjo!Turiu pasakyti, kad Larisos Anatoljevnos ji taip pompastiškai

nesutikdavo, ir aš nė karto negirdėjau, kad Julia būtų ją pavadinusi „teta Laročka“. Suprantama, Anos Aleksejevnos grįžimas iš pasi­vaikščiojimo ar dar iš kur nors jaunajai Juliai apskritai jokios reak­cijos nesukeldavo. O nelaimingos, užguitos Lenos su jos eikliuoju

128 Aleksandra Marinina

Kostia tuose namuose išvis niekas nepastebėdavo. Su ja net nesi­kalbėdavo prie stalo. Bent jau tuos kelis kartus, kai mums teko kartu sėdėti valgomajame.

Aš jau sakiau, kad nesu nei didis psichologas, nei pedagogas, galiu pridurti, kad ir ne didis analitikas, todėl nepratęs apmąstyti tai, ką mačiau ir girdėjau. Be abejo, matau aš gerai ir klausa nesi­skundžiu, viską pastebiu, bet niekada to nesvarstau ir neanalizuoju, kaip gal kiti pratę. Todėl tos keistenybės, kurias pastebėjau Rudenkų namuose, ramiai nuguldavo mano sąmonėje ir jokių papildomų ži­nių man nesuteikdavo. Ir tik tada, kai apsilankiau Vladimiro Olego- vičiaus namuose, keistenybių kiekybė peraugo į kokybę ir privertė mane susimąstyti. Nors ir mąstytojas iš manęs... žodžiu, maždaug toks, kaip ir seklys. Kur kas daugiau išmanau apie vyrišką žavesį ir raumenų jėgą.

Dar nespėjo praeiti šokas nuo to, kad paaiškėjo, jog Rudenkų šeimynoje yra gražių (Vladimiras man pasirodė tiesiog Holivudo gražuolis) ir draugiškų vyriškių, kai mane pakirto kitas šokas, kurio vardas buvo Mūza Stanislavovna. Galite sukapoti mane gabalais ar papjauti — niekada nepatikėčiau, kad TOKS vyras gali turėti TO­KIĄ žmoną. Aš rengiausi pamatyti Dženiferės Lopez ar Andželinos Džoli tipo moterį ar bent jau panašią į Meril Stryp, tai yra ne tokią jau neginčytiną gražuolę, bet kupiną šarmo ir su razinomis. O pa­mačiau neryškią, mažaūgę moterį be krūtinės ir užpakalio, nenu­sakomos spalvos trumpai kirptais plaukais ir blyškiu, neišraiškingu veidu. Buvau matęs tokių veidų ir žinojau, kad kosmetika čia bejėgė. Kaip tik atvirkščiai, net ir pačios, regis, nekalčiausios spalvos tokį veidą gali paversti dar negražesniu ir jo defektus tik išryškinti. Ne­gana to, Vladimiro Olegovičiaus žmona kūprinosi ir lyg sušalusi suposi į ilgą, beveik iki grindų, skarą, todėl atrodė panaši į senutę. Bet jos šypsena buvo tokia saulėta ir nuoširdi, kad aš kaipmat su­abejojau — ar žino ji pati, kad yra negraži? Paprastai moterys (bent jau tos, kurias aš pažįstu), žinančios, kad yra nepatrauklios, labai dėl to išgyvena, todėl užsidaro savy, o tai pasireiškia šiurkštumu,

VISKAS NE TAIP 129

niūrumu, šaltu ir rūsčiu bendravimu. Vidiniai kompleksai virsta elgesio problemomis, ir mano globotinė Dana — pats geriausias to pavyzdys. Tačiau Mūza Stanislavovna buvo visai ne tokia. O kokia? Aš negalėjau jos tinkamai apibūdinti.

— Sveiki, Pavelai, džiaugiuosi jus matydama. — Ji ištiesė man mažutę ir šaltą vaikišką rankelę. — Tikiuosi, neatsisakysite išgerti su Volodia arbatos, o mudvi su Danusia jus paliksim, turime daug darbo.

Žinoma, aš neatsisakiau. Be reikalų (turiu galvoje pokalbį apie maniaką), mane graužė smalsumas — kas jie per žmonės, kas tai per šeima, kaip jie gyvena? Juk Nanos Kim užduotis tada dar ne­buvo įvykdyta.

Vladimiras atsivedė mane į kambarį, kuris labai priminė išpro­tėjusio mokslininko buveinę. Tokius aš mačiau tik kine, gyvenime niekada neteko. Vien knygos, knygos, knygos, kompaktiniai diskai, kasetės — lentynose, ant stalo, ant grindų, po sofa. Jdomu, kur mes gersime arbatą? Ant stalo tam erdvės tikrai nepakaks.

— Sėskitės, Pavelai, — Vladimiras Olegovičius parodė į krės­lą, — tuoj bus arbata. Ar jums geriau kavos atnešti?

— Ne, ne, arbatos.Jis išėjo, o aš pradėjau dairytis, bet, be knygų, niekas daugiau į

akis nekrito. Tdko skaityti pavadinimus. Daugiau kaip pusė žodžių tuose pavadinimuose man buvo nežinomi, bet bendras įspūdis susi­darė toks, kad tai susiję su sociologija. Arba psichologija. Žodžiu, su kažkuo apie žmogaus elgesį visuomenėje. Ir jokių eilėraščių. Kitaip tariant, ir tėtušio brolis nebuvo poezijos gerbėjas.

Vladimiras įstūmė į kambarį serviravimo stalelį su virduliu, puodeliais ir kitais rakandais. Pastatęs stalelį man prie kelių, jis prisitraukė kėdę ir atsisėdo priešais mane. Man buvo skirtas gražus, matyt, iš servizo puodelis, o sau šeimininkas prisipylė milžinišką, ne mažiau kaip litro talpos puoduką ir dosniai įsibėrė kelis šaukštelius cukraus. Niekada nesupratau, kaip galima šitaip gerti arbatą. Kol bent ketvirtį išgersi, viskas atvės ir virs beskoniu gėralu.

130 Aleksandra Marinina

— Matote, pas mus taip ankšta, kad tenka svečius vaišinti žy­gio sąlygomis, — nusišypsojo jis. — Gal vadinkimės „tu“, gerai? Aš juk neką vyresnis, kiek jums metų?

— Dvidešimt devyneri.— O man trisdešimt aštuoneri. Labai didelio skirtumo nėra.

Sutarta?— Sutarta, — nudžiugau. — Reikia pasikalbėti, Volodia.Aš greitai papasakojau jam apie susitikimą su įgaliotiniu ir apie

baisų žudiką, kuris slampinėja aplinkinėmis gatvėmis.— Teisingai pasielgei, kad nieko nepasakei Danai, — pagyrė jis

mane. — Nereikia jos gąsdinti, nes ji tada išvis nekels kojos iš namų ir pavirs tikra atsiskyrėle. Ir ačiū, kad ją palydėjai.

— Tu man patark, sakyti Michailui Olegovičiui ar ne? Jei pa­sakysiu, jis daugiau neleis Danos iš namų.

— Reikia pasakyti, — mąsliai palingavo galvą Vladimiras. — Nors, tiesą sakant, aš nesakyčiau, mano brolis greitai nusprendžia ir labai nenoriai savo sprendimus atšaukia. Jis daug negalvojęs uždraus Danai pas mane lankytis, ir mergaitė visai nusimins, jai ir taip gyvenimas nesaldus, o Michailas nėra toks subtilus, kad tai suprastų. Jis mano, kad jei žmogus apautas, aprengtas, sotus ir turi stogą virš galvos, tai yra viskas, ko reikia laimei, o visa kita — už­gaidos. Bet jeigu nutylėsi, gali būti dar blogiau. Sakykim, Michailas susidurs gatvėje su įgaliotiniu, ir tada paaiškės, kad tu viską žinojai, bet milicininko įpareigojimo neįvykdei, niekam nieko nepasakei. Kas tada bus? t

— Mane atleis, — optimistiškai prognozavau.— Teisingai. Todėl teks pasakyti. Tarkim, tu pasakysi. Kas bus

toliau?— Michailas Olegovičius Daną uždarys.— Ir vėl teisingai. Vadinasi, ką reikia daryti?— Išaiškinti jam, kad Danos negalima uždaryti namuose, nes

vizitai pas jus — vienintelė galimybė jai atsikvėpti, išeiti į lauką ir apskritai pamatyti, kaip atrodo gatvė.

VISKAS NE TAIP 131

— Na, ir kas atsitiks, kai tu jam tai išaiškinsi?— Mane vis tiek atleis, — džiugiai atsakiau, — nes lendu ne

į savo reikalus ir bandau mokyti šeimininką, kaip reikia auklėti dukrą.

Nuostabus dalykas: kalbėjomės lyg ir apie rimtus reikalus, bet man kažkodėl buvo linksma ir smagu. Beje, turiu pridurti, pirmą kartą per pastaruosius mėnesius.

— Teisingai. Vadinasi, žiūrėk, kas išeina — yra du dalykai. Vieną tu privalai pasakyti, antraip tave atleis. Antrą būtinai reikia pasakyti, bet negalima, nes tada tave irgi atleis. Jeigu pasakysi pirmą dalyką, o antrą nutylėsi, kas būtų protinga, tai Danai uždraus išeiti iš namų. Apie tai aš jau kitą dieną sužinosiu ir pradėsiu įrodinėti broliui, kad jis neteisus. Tačiau mano brolis, kaip jau sakiau, visai nelinkęs keisti savo sprendimų. Jis užsispirs, ir jokie argumentai ne­padės. Kokia iš to išvada?

— Nežinau, — sutrikau, — o kokia?— Labai paprasta, — linksmai nusijuokė Vladimiras. — Reikia

truputį pameluoti. Visai nedaug. Net nemeluoti, o paprasčiausiai sukeisti faktus vietomis. Niekas net nepastebės. Aš palydėsiu Daną į namus ir pats pasikalbėsiu su Miša. Pasakysiu, kad tu norėjai jo su­laukti ir įspėti apie maniaką, bet juk nežinojai, kada jis grįš, o sėdėti svetimuose namuose ir nieko nepaaiškinti tau buvo nesmagu, todėl tu kreipeisi į mane ir paprašei perduoti, ką sakė įgaliotinis. Kadangi jis šeimos galva ir šeimininkas, tu nutarei su šeimos moterimis, juo­lab su mergaite, tų reikalų nesvarstyti. Argi ne taip viskas buvo?

— Taip, — nuoširdžiai patvirtinau.Tą akimirką aš buvau visiškai įsitikinęs, kad viskas būtent taip

ir buvo. Kitaip net negalėjo būti.— Štai ir puiku. Kartu pasakysiu Mišai, kad pas mane Daną

lydėsi tu, o atgal į namus ją lydėsiu aš, ir jis net išsigąsti nespės.— Na, gerai, o Julia?— O ką Julia? — Vladimiras vos kilstelėjo ryškius antakius, ir jo

balse aš išgirdau šaltuką. — Dėl ko tau neramu? Julia suaugusi mer­

132 Aleksandra Marinina

gina, ji puikiai gali taip susitvarkyti gyvenimą, kad nereikėtų grįžti namo patamsiais. Tegul grįžta anksčiau. Nieko jai neatsitiks.

Taip, ringo grindyse atsirado dar viena rakštis. Dėdė dievina vieną dukterėčią ir nelabai mėgsta kitą. įdomu kodėl?

— Volodia, tavo žmona sakė, kad jiedvi su Dana turi daug darbo. Kas tai yra?

— Jos visada turi daug darbo, — vėl nusijuokė Vladimiras. — Abi jos didelės darbininkės. Bet šiuo atveju kalbama apie „Da Vinčio kodą“. Žinai tokį madingą romaną?

Teko prisipažinti, kad nežinau. Net nebuvau girdėjęs. Ir apskri­tai iš manęs skaitytojas, atleiskit... Aš labiau mėgstu filmus žiūrėti.

— Gerai, nekompleksuok, — matyt, jis pastebėjo, kad aš sumi­šau, — jis ką tik pasirodė rusų kalba, bet Dana jį skaitė angliškai. Ji gerai moka anglų kalbą, Mūza jau seniai ją moko. Tai štai, tame ro­mane labai daug nuorodų į Evangelijos tekstus, Leonardo da Vinčio kūrybą ir masonų istoriją. Dana visu tuo susidomėjo, ir Mūza gauna jai iš įvairių bibliotekų retų leidinių, kuriuose aprašyti romano autoriaus paminėti faktai. O retų leidinių, pats supranti, arba visai neleidžia išnešti iš saugyklų, arba juos duoda tik labai geriems pa­žįstamiems ir labai trumpam laikui, pavyzdžiui, vienai nakčiai, tai yra nuo uždarymo iki atidarymo kitą dieną.

Dabar aš supratau, apie ką kalbėjo Dana, kai sakė, kad teta Mūza žadėjo parnešti retą knygą ir kad ji turės labai nedaug laiko ją perskaityti.

Mes dar apie šį bei tą paplepėjom, ir aš supratau, kad laikas išeiti. Ką čia tupėdamas bandau išperėti? Žmogus turėjo planų šeš­tadienio vakarui, o priverstas tuščiai leisti laiką su nekviestu svečiu. Bet aš taip gerai čia jaučiausi, kad visai nenorėjau išeiti...

— Ko gero, eisiu, — nelabai tvirtai tariau stodamasis.— Palauk. — Vladimiras staiga labai surimtėjo, nors mes ką

tik nuoširdžiai kvatojomės iš jo papasakoto anekdoto. — Norėjau pasikalbėti su tavimi apie Daną. Ji turi didelių problemų. Supranti, apie ką aš?

VISKAS NE TAIP 133

— Savaime suprantama, — sutikau, — tam mane ir pasamdė.Jis papurtė galvą, lyg tais mano žodžiais abejodamas, lyg juos

neigdamas.— Tave pasamdė, kad Dana numestų svorio.— Na, taip. Tai ir yra jos problema.Aš vis dar nesupratau, ko jis iš manęs nori.— Nieko panašaus. Tu tik apsidairyk: tūkstančiai, šimtai

žmonių gyvena su antsvoriu ir ne su tokiu kaip Danos, o tiesiog su milžinišku. Ir ką gi? Ar jie tūno namuose? Tapo atsiskyrėliais? Ne, jie sėkmingai darbuojasi, vaikšto į restoranus, teatrus, keliauja ir puikiai jaučiasi. Ne svoris problema, Paša.

— O kas?— Problema ta, kad Dana savęs nemyli. Ji savęs gėdijasi. Jai

įteigė, kad būti storai blogai, gėda, bjauru, kad svorio perteklius — niekinga, kad storas žmogus neturi teisės egzistuoti, kad pasaulis priklauso tik lengviems ir liesiems, o sunkiems ir storiems jame nėra vietos.

— Kas įteigė? — apstulbęs paklausiau aš. — Tėvai?— Viešpatie, na kuo čia dėti tėvai?! Visas gyvenimas tai tvir­

tina, visa mūsų civilizacija, sukūrusi tam tikrus kanonus. Pasaulis priklauso jauniems ir liekniems, visi kiti — atliekos. Vyresni nei tris­dešimties — senas skuduras, trys centimetrai riebalų apie taliją — visuomenės atstumtasis. Ar praeini pro drabužių parduotuves? Kuo aprengti manekenai vitrinose, matai? Madingus žurnalus vartai? Ir po to dar turi klausimų? Kad ir ką tu darytum, Danos apimtys nie­kada nebus „devyniasdešimt-šešiasdešimt-devyniasdešimt“, o jei ir bus, tai tam prireiks ne vienerių metų. Supranti? Daugelio metų! Ir visus tuos metus ji liūdės namuose, laukdama, kada jos figūra atitiks tuos modelių parametrus ir jai nereikės savęs gėdytis. Gali įsivaiz­duoti, kuo tai baigsis?

Aš vis tiek nesupratau, kur jis lenkia. Na, patupės ji namuose dar porą trejetą metų, tai kas? Ir taip jau ne vienerius metus tupi, ir

134 Aleksandra Marinina

nieko baisaus neatsitiko. Net romanus anglų kalba skaito ir maso­nais domisi. Kas čia bloga?

— Paša, girdėjau, kad tu buvai patekęs į avariją ir ilgai gulėjai ligoninėje, — staiga pakeitė temą Vladimiras.

— Na, taip, — patvirtinau nieko nesuprasdamas.— Na, ir koks tau pasirodė gyvenimas, kai išėjai? Ar jis buvo

toks pat, kaip prieš avariją? Ar lengvai pritapai?Tik dabar supratau, ką jis bandė man išaiškinti. Aš prisiminiau

savo žygį į klubą, savo nusivylimą ir pyktį. Vos pusė metų, ir aš bu­vau išmestas iš gyvenimo.

— Tai ką daryti? — paklausiau kažkaip visai jau vaikiškai.— Integruoti Daną į gyvenimą, — atsakė jis paprastai. — Versti

ją išeiti, būti žmonėse, bendrauti. Mesti svorį, žinoma, reikia, niekas nesiginčija, bet Dana turi mokytis gyventi, kad ir kaip ji atrodytų. Ji turi mokytis mylėti save tokią, kokia yra. Mylėti ir gerbti. Juk ji net nežino, koks jos svoris. Supranti, kur visas siaubas?

Aš supratau, bet ne visai, taip ir prisipažinau.— Koks skirtumas, žino ji, kiek sveria, ar nežino? Ir apskritai,

kaip tu sužinojai?— Aš jos paklausiau, — nusišypsojo Vladimiras, — ir ji man

neatsakė. Ji nežino, nes nenori žinoti. Tiksliau, bijo sužinoti. Paša, žmogus turi mokytis gyventi su tuo, kas iš tikrųjų yra, o ne su tuo, ką sau susigalvoja. Aišku, galima ir turbūt net reikia kažką keisti, kažką tobulinti, bet reikia ir mokėti susitaikyti su realybe, su ja gy­venti, o ne užsimerkti ir apsimesti, kad viskas vyksta taip, kaip tau norisi, o ne taip, kaip yra iš tikrųjų. Dana nemoka. Nenori mokėti. Ji susigalvojo, kad viskas gerai, kad galima gyventi ir taip — kiūtoti namie nerizikuojant būti išjuoktai ir įžeistai — ir nuolat kimšti py­ragaičius. Viskas tiesiog puiku! Tėtis su mama ją myli ir gina, samdo namų mokytojus, perka knygas ir plokšteles, niekas neskriaudžia, ji soti, aprengta — ko daugiau reikia? Ji nenori suprasti, kad reikia ne egzistuoti, o gyventi nuolat bendraujant su aplinkiniu pasauliu ir jame adaptuotis. Ir tavo užduotis — to ją išmokyti. Supranti, Paša?

VISKAS NE TAIP 135

Tavo užduotis — ne versti ją mesti svorį, o išmokyti gyventi su tuo, kas yra. Jeigu ji suliesės — ačiū Dievui, bet ne tai svarbiausia.

— Lengva tau kalbėti, — atsidusau. — Irgi mat radai gyveni­mo mokytoją. O kodėl pats viso šito nesiėmei, jei supranti, kad tai būtina?

— Jau sakiau, aš negaliu kištis į Danos auklėjimą. Ji turi tėvus, o aš tik dėdė, tėvo brolis. Gali patikėti, aš darau viską, ką galiu, bet turiu tai daryti atsargiai, o tau subtiliam būti nereikia.

— Kodėl? — nesupratau.— Todėl, kad jeigu jai kas nors nepatiks iš to, ką pasakysiu, jeigu

tai ją įžeis, ji paprasčiausiai daugiau pas mane nesilankys. Nustos su manimi bendrauti, ir viskas. Tai jos stilius: ne kovoti su bendravimo sunkumais, ne įveikti juos, o tiesiog nutraukti santykius. Su tavimi ji taip elgtis negali, nes tave pasamdė jos tėvas, kurio Dana bijo kaip ugnies. Ji gera mergaitė, ne niekšiška, tavęs neskųs ir nešmeiš, kad Miša tave adeistų ir rastų kitą trenerį, ji kentės. O lašas po lašo, pats žinai, ir akmenį pratašo. Ji nuo tavęs niekur nesidės. O ir laiko tu su ja praleidi kur kas daugiau nei aš.

— Na, gerai, sakykim, taip ir yra, — atsargiai sutikau, — tai ką gi daryti? Gal patarsi?

Vladimiras gurkštelėjo iš savo milžiniško puoduko, ir aiškiai su malonumu, o aš vėl nusistebėjau, kaip galima gerti atvėsusią saldžią arbatą. Mano skoniui tai šlykštynė. Arbata turi būti karšta ir nesaldi.

— Aš ne šiaip sau pradėjau tą kalbą, turiu vieną idėją, bet pirma noriu aptarti ją su tavimi. Žinai, aš nepuoliau su visu tuo prie Mišos, nes neturiu vaikų, vadinasi, neturiu ir moralinės teisės jo mokyti, kaip reikia auklėti Daną. Tu ką nors išmanai apie medžiok­linį šaudymą?

— Savaime suprantama, — lengviau atsidusau.Apie medžioklinį šaudymą išmaniau daug. Žinojau, kur yra

elitinis šaudymo klubas, ne kartą ten lankiausi su draugų kompanija ir pats su malonumu šaudžiau iš medžioklinio šautuvo į lėkšteles,

136 Aleksandra Marinina

imituojančias skrydį visokių paukščių: fazanų, žąsų, ančių. Nesigir­siu, kad man labai sekėsi, dažniau pildavau pro šalį, bet malonumo turėjau apsčiai. Ir dar prisiminiau, kaip stebėjausi, kai patyriau, kad per praleistą klube dieną netekau beveik kilogramo svorio. Rodos, kas čia ypatinga, pakėlei šautuvą — iššovei, pakėlei — iššovei, o svoris ėmė ir nukrito. Man tada klube paaiškino, kad medžioklinis šaudymas labai daug energijos atimanti sporto rūšis, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis visai nevargina.

Instruktorius tada mane barė už judesių staigumą, už tai, kad skubu, mosikuoju rankomis, o ne plastiškai pasisuku visu kūnu. O Dana labai plastiška, jai tai turėtų labai gerai išeiti. Be to, ji praleistų mažiausiai valandą gryname ore judėdama, o tai skatina medžiagų apykaitą. Be to, patirtų teigiamų emocijų, nes kai tik jai kas nors pa­sisektų, kai tik ją pagirtų kas nors iš svetimų, gyvenimas jai nušvistų naujomis spalvomis.

Žodžiu, idėja man pasirodė daugiau nei geniali. Bet... iškilo dvi kliūtys. Ir abi, mano manymu, buvo neįveikiamos. Pirma — Dana niekur neina, tik į gretimą namą, kuriame gyvena Vladimiras ir jo pelytė žmona. Ir antra, kur kas rimtesnė kliūtis — iš kur gauti laiko kelionėms į klubą? Kelias į vieną pusę truktų pusantros dvi valandas, tiek pat atgal ir valandą — treniruotė. Kaip tai vertintų Michailas Olegovičius, jei jo šeimos narių gyvenimas teka pagal grafiką minutės tikslumu?

— Dėl to gali nesijaudinti, — išblaškė mano dvejones Vladimi­ras. — Aš savo brolį pažįstu. Jei pasakysi, kad taip reikia, jis pritars. Jam gali valgyti neduoti, tik leisk priimti sprendimą, kurį kiti turės vykdyti. Jis trokšta būti vyriausiuoju ir visiems įsakinėti, o paskui tikrinti, kaip jo įsakymai vykdomi. Žinai, tai toks hipertrofuotas tėvų engto berniuko kompleksas — man tiek metų komandavo, dabar aš visiems komanduosiu.

Kietai. Sakyčiau, netgi per kietai kaip tikram broliui. Ar ne per daug atvirai pasakyta naujam, pirmą kartą sutiktam namų persona­lo atstovui? Aš nurijau savo abejones ir nutylėjau.

VISKAS NE TAIP 137

— Taigi jei tu parodysi iniciatyvą vežioti Daną į medžioklinio šaudymo klubą ir pasakysi, kad tai, norint pasiekti laukiamų rezulta­tų, būtina, Michailas su malonumu pertvarkys jos dienotvarkę.

— Na, gerai, sakykim. O Dana? Ji nė už ką nesutiks.— Miša jos nė neklaus. Pasakys — ir ji važiuos. Kitas dalykas,

kad ji bijos ir baisiai jaudinsis. O čia, Paša, jau tavo rūpestis — pa­daryti taip, kad ji nebijotų. Ar tu mažas, ką? Tave mokyti reikia?

Ne, čia manęs mokyti nereikia. Aš pats viską žinau. Vaje vaje, na ir užduotį gavau!

Kitą rytą, sekmadienį, aš atėjau į darbą pusę valandos anksčiau, šeštą trisdešimt. Man reikėjo pasikalbėti su tėtušiu, kuris keldavosi, kaip žinia, dar neišaušus ir šeštą jau būdavo ant kojų.

— Kodėl taip anksti? — nustebo jis, atidaręs man duris. — Ne- simiega? Dana dar lovoj.

— Man reikia su jumis pasikalbėti, — ryžtingai pradėjau.— Taip? Ką gi, eime, papusryčiausim ir drauge pasikalbėsim.Prie karštų sviestu varvančių blynelių aš išdėsčiau šeimininkui

neva savo idėją užsirašyti į šaudymo klubą. Žinoma, aš labai rizika­vau. Jeigu jau broliui neleidžiama kištis į dukterėčios auklėjimą, tai man juolab. Bet, antra vertus, mane pasamdė konkrečiai problemai spręsti, ir aš turiu teisę kalbėti apie viską, kas su tuo siejasi. Bent jau aš taip galvojau, nes tėtušis vis dėlto galėjo turėti kitokią nuomonę.

— Kodėl manai, kad tai jai būtų į naudą?Aš išdėjau viską: apie judėjimo ir gryno oro būtinybę, apie tai,

kad diena dienon tie patys krūviai neduoda naudos ir greitai nusi­bosta, kad reikia įvairovės, apie tai, kad didesnis savęs vertinimas ir savigarba sumažintų baimę, kuri neleidžia Danai gyventi visaverčio gyvenimo.

— Danos problema, — pareiškiau tiesiai šviesiai, — ne ta, kad ji stora, o ta, kad dėl to ji neišeina iš namų ir pavirto atsiskyrėle, ne­bendrauja su bendraamžiais ir apskritai...

138 Aleksandra Marinina

Vakar Volodia dėstė kažkokią išmintį apie socializaciją ir adap­taciją, bet per naktį aš visa tai užmiršau ir labai dėl to gailėjausi, nes maniau, kad mokslinis stilius suteiktų mano kalbai daugiau įtaigu­mo. O dabar teko dėstyti savo argumentus paprastais žodžiais, kaip sakoma, liaudiškai.

— Jeigu ji lankytų gimnaziją ir draugautų su bendraamžiais, jūs manęs nebūtumėt samdęs, tiesa? Kad ir kiek ji svertų. Supras­kit, Michailai Olegovičiau, problema ne svoris, ne kilogramai, o baimė ir kompleksai.

Šeimininkas susimąstė, paskui pasižiūrėjo į mane, kaip man pasirodė, pritariamai. Ar tik pasirodė?

— O tu nekvailas. — Jis pasismeigė dar vieną blynelį ir susikišo jį visą į burną.

Vadinasi, nepasirodė. Man tarsi uola nuo pečių nusirito. Ro­dos, pavyko.

— Tu tą klubą žinai?— Žinoma, aš jame daug kartų buvau.— Publika padori?— Na ką jūs, Michailai Olegovičiau! Elitinė! Ten tokios kai­

nos — ne kiekvienam pagal kišenę.Aš pasakiau keletą pavardžių žinomų artistų, televizijos laidų

vedėjų ir žurnalistų, kuriuos pats mačiau tame klube.— Ko reikia, kad į jį patektum? Kokio nors stojamojo mokes­

čio?— Nieko nereikia. Tik iš anksto paskambinti ir užsirašyti pas

konkretų instruktorių dėl konkretaus laiko. Ten gali atvažiuoti ir šaudyti kas tik nori. Tiesa, tai nepigu: reikia mokėti už instrukto­riaus darbą, šautuvo nuomą, šovinius.

— Reikia kokių specialių drabužių? Uniformos ar panašiai?— Nieko nereikia, tik patogios striukės arba megztinio.— Žinai, koks ten pats geriausias instruktorius? — tęsė tardy­

mą tėtušis.

VISKAS NE TAIP 139

Tai žinoma, jam paduok tik tai, kas geriausia! Keista, kad dar­bui su Dana jis nusamdė mane, o ne olimpinį čempioną.

— Aš žinau, koks instruktorius reikalingas Danai, turint galvo­je jos ypatumus, — atsakiau tvirtai.

Aš tikrai žinojau. Tame klube dirbo nepaprastas instruktorius Nikolajevas. Kiek kartų buvau atvažiavęs su kompanija — mūsų instruktoriai buvo vis kiti, ir aš nė vieno iš jų neįsiminiau, išskyrus Anatolijų Viktorovičių Nikolajevą. Kai jo vadovaujamas iššoviau dvidešimt penkis kartus (būtent tiek šovinių yra vienoje dėžutėje), aš pajutau, kad galėčiau tapti pasaulio čempionu. Man buvo visiškai neaišku, kaip jam taip išeina. Jis tik stovėdavo šalia, laikydavo ranka mano šautuvo apsodą ir kažkuriuo metu greitai ištardavo:

— Šūvis!Aš paklusniai paspausdavau gaiduką, nesuprasdamas, kodėl

tai reikia daryti būtent tą akimirką, bet tuoj pat su nuostaba ir džiaugsmu pamatydavau skeveldromis virtusį taikinį ir išgirsdavau jo ramų balsą:

— Štai ir nėra lėkštutės, štai tu ją ir sutvarkei, Paša.Ir taip būdavo aišku, kad skraidančią lėkštutę sutvarkydavo jis,

instruktorius Nikolajevas, o ne aš, bet Dievas mato, aš taip ir nesu­pratau, kaip jis tai padarydavo. Juk taikydavausi aš, o jis stovėdavo šalia ir visai nematydavo, gerai aš nusitaikiau ar ne, net nematydavo, ar apskritai nusitaikiau.

Danai reikėjo būtent tokio instruktoriaus.— Na, ką gi, — Michailas Olegovičius ryžtingai atstūmė lėkštę

ir įsipylė kavos, — aš pagalvosiu, kaip viską suorganizuoti. Kol kas dirbkite pagal senąjį grafiką. Aš tau pasakysiu, kai nuspręsiu.

Velniai griebtų, rodos, Volodia tikrai gerai pažįsta savo brolį. Viskas kaip iš gaidų sugrota. Ir apskritai aš pasijutau kaip tikras idiotas. Tai Nana duoda man patarimų, ir paaiškėja, kad jie teisingi, tai Vladimiras. Visi viską žino, visi aplink protingi, tik aš vienas kvailys.

— Ir dar vienas dalykas, — nežiūrėdamas į mane pridūrė

140 Aleksandra Marinina

Rudenka, kai aš jau ketinau eiti persirengti. — Aš tave įspėjau, kad visus klausimus turi spręsti tik su manimi.

Jis neklausė, jis tvirtino, ir aš negalėjau suprasti, ko jis iš manęs laukia, todėl paprasčiausiai linktelėjau.

— Vakar brolis man pasakė, kad tu buvai susitikęs su įgalio­tiniu. Jei dar kartą drįsi kažką man perduoti per kitus — atleisiu. Viskas. Laisvas.

Po velnių! O aš jau maniau, kad tėtušis padorus žmogus. Visai jis nepadorus. Paprasčiausias tironas.

— Atsiprašau, — sumurmėjau ir pasukau koridoriaus pusėn.— Palauk.Aš sustingau tarpduryje svarstydamas — atsisukti ar taip iš­

didžiai ir stovėti, atgręžus jam nugarą.— Už tai, kad nieko nepasakei boboms, giriu. Šaunuolis. Turi

galvą ant pečių.O gal ne toks jau ir tironas? Kažkada vaikystėje, kai dar skai­

čiau knygas (pedagogiškai nusiteikusių tėvų verčiamas), mane tie­siog sukrėtė vienas Hugo romano „Devyniasdešimt tretieji metai“ epizodas. Laivo jūreivis blogai pritvirtino patranką, ir ji pradėjo ridinėtis po denį, grasindama sutraiškyti visus, kas tik po ja paklius. Tas pats jūreivis, rizikuodamas gyvybe, sugebėjo ją sustabdyti, ir kapitonas nusprendė už didvyriškumą jį apdovanoti, o už aplaidu­mą sušaudyti. Aš tada niekaip negalėjau suprasti, kaip galima vienu metu apdovanoti ir bausti. Pasirodo, galima.

Laukti Michailo Olegovičiaus sprendimo teko visą savaitę. Danai kol kas nieko nesakiau, mes treniravomės kaip ir anksčiau, du kartus per dieną, sklęsdami sportinius krūvius šokių elementais. Du kartus tą savaitę aš lydėjau Daną į „gretimą“ namą ir verčiau kopti į šeštą aukštą. Kiekvieną kartą, atidaręs duris, Vladimiras vien akimis klausdavo: „Na, kaip?“ Aš vos pastebimai papurtydavau galvą, girdi, kol kas niekaip, sprendimas dar nepriimtas. Pelytė

VISKAS NE TAIP 141

Mūza kviesdavo mane išgerti arbatos, bet aš atsisakydavau ir iš­lėkdavau — reikėjo apžiūrėti butus, be to, pamažėle ėmė tvarkytis mano visuomeninis gyvenimas, aš susiradau kai kuriuos pažįsta­mus ir užpainiojau vieną mielą merginą, kuri net buvo pasilikusi pas mane nakvoti.

Po pirmojo susitikimo su Vladimiru Rudenka aš nupasakojau savo įspūdžius Nanai Kim, neužmiršęs pridurti, kad tarp jo knygų namuose nepastebėjau jokių eilėraščių.

— Jo butas vieno kambario? — pasiteiravo Nana ironiškai.— Ne, juk sakiau, kad dviejų.— O antrame kambaryje buvai?-N e .Aš jau supratau, kad prašoviau, ir pradėjau pykti, deja, labiau

ant Nanos, o ne ant savęs.— Kodėl manai, kad sociologija — Vladimiro Olegovičiaus

veiklos sritis, o ne jo žmonos? Ar tu jo klausei? Kodėl esi tikras, kad nė vienas jų nesidomi poezija?

Na, kvailys aš, kvailys, bet kam dar berti druską ant žaizdos?Bet pažintis su šeimininko broliu suteikė man teisę kalbėti apie

tai su Dana, to aš ir ėmiausi darydamas masažą. Mergaitė apie dėdę kalbėjo su dideliu noru ir man pasakė, kad Vladimiras Olegovičius iš tikrųjų sociologas, mokslų daktaras, o Mūza Stanislavovna irgi daktarė, tik menotyros. Žodžiu, tokia mokslininkų pora.

— O vaikų jie turi? — paklausiau nelabai pasitikėdamas savo atmintimi.

Vladimiras lyg ir minėjo, kad jie vaikų neturi, bet gal man tik pasivaideno?

— Ne.— Kodėl?— Teta Mūza labai serga, ji visai silpnutė, — atsakė Dana.Aš medicinoje, juolab moteriškuose reikaluose, nelabai susi-

gaudau, todėl atsakymas mane visiškai patenkino. Be to, Vladimiro žmona iš tikrųjų man paliko silpnos ir ligotos moters įspūdį.

142 Aleksandra Marinina

— Tavo teta Mūza turbūt labai mėgsta skaityti eilėraščius, — tariau.

— Ko jums tie eilėraščiai taip rūpi! Tai apie tėtį klausėt, tai apie tetą Mūzą, — supyko Dana. — Teta Mūza domisi Renesanso epochos tapyba. Eilėraščiai čia visiškai niekuo dėti.

Na žinoma, žinoma... Geriau skatinti jaunus poetus ir negau­sias jų kūrybos gerbėjų gretas, negu duoti pinigų ligoninėms ir vai­kų globos namams, rizikuojant, kad juos išvogs. Kaipgi, prisimenu. Kai aš persakiau tuos žodžius Nanai Kim, ji ilgai kvatojo, o paskui surimtėjo ir pasakė:

— Visa tai kvailiams, Paša. Penkiolikos metų paaugliui toks paaiškinimas tinka, bet man — ne. Rimtų žmonių sprendimai, ypač finansiniai, tai yra į ką investuoti pinigus, visada remiasi labai svariais argumentais ir motyvais. O Michailas Rudenka net labai rimtas žmogus. Pasistenk vis dėlto sužinoti, ar jis nesibičiuliauja su kriminaliniais autoritetais.

Lengva pasakyti... O kaip tai padaryti? Tačiau variantą man pasiūlė pati Nana, kai aš pasakojau jai apie šeštadienį ir pažintį su tėtušio brolio šeima.

— Vadinasi, Michailas Olegovičius su žmona ir dukterėčia nuvažiavo į klubo atidarymą Nikolskojė? — tarė ji mąsliai. — Mano šefas irgi ten važiavo. Tu pasikalbėk su dukterėčia, paklausinėk jos, kaip ten viskas buvo, kokie žmonės, su kuo ji susipažino. Stenkis, Paša, stenkis, rodyk sveiką iniciatyvą.

Kalbėtis su Julia nenorėjau. Aš jau supratau, kad net į užuo­miną apie galimus nurodymų pažeidimus tėtušis reaguoja labai jautriai, štai jau iš paties ryto spėjau gauti per kepurę. O juk jis mane jau seniai įspėjo, kad nedrįsčiau kabinti Julios. Pradėsiu su ja širdingą pašnekesį, o jis galai žino ką gali pagalvoti. Ir mane atleis. Argi man to reikia?

Tačiau diena, prasidėjusi nuo rytmetinio (aš net sakyčiau — apyaušrio) auklėjimo, vis dėlto buvo sekmadienis, ir susitikimo su Julia negalėjau išvengti. Tuo metu man jau buvo pavykę pasiekti,

VISKAS NE TAIP 143

kad Dana maitintųsi taip, kaip patarė puikiai išmananti sunkų liesė­jimo meną mano buvusi draugužė Sveta, — Dana valgydavo penkis kartus per dieną. Tarp pusryčių ir pietų jai buvo skirta stiklinė lieso kefyro, kurį mano mokinė turėjo ne gerti, o suvalgyti arbatiniu šaukšteliu (irgi Svetos rekomendacija, kurią ji primygtinai siūlė). Man katastrofiškai trūko miego, todėl aš po rytinės treniruotės savo kambarėlyje pasnaudžiau ir pusę dvyliktos iššliaužiau į valgomąjį, tikėdamasis lengvo užkandžio, o ten radau besikankinančią prie kefyro Daną ir pusryčiaujančią Julią. Nieko sau, kaip ilgai miega gražuolė! Man pasirodė, kad ji net ne visai atsimerkusi.

— Vėlokai keliatės, panele, — pajuokavau. — Kai kas jau nuo septintos ant kojų.

Aš, šiltai šypsodamasis, linktelėjau į Danos pusę, bet mergaitė į mano simpatiją nereagavo, tik dar labiau palinko prie savo dietinio maistelio.

— Žinoma, — išraiškingai nutęsė Julia, — kai kas gali tupėti namuose, gyventi pagal grafiką ir laiku eiti miegoti. O kiti turi už juos kentėti. Mes vakar grįžom antrą valandą nakties. Siaubas, kaip pavargau tame priėmime! Manai, labai smagu ten trintis? Gal ir aš su malonumu namie pasėdėčiau, filmą pažiūrėčiau ar kur nors iš­lėkčiau su draugais. O tie priėmimai — tikras mėšlas, nuobodybė. Ir viskas per tave, Dana. Jei nebūtum tokia karvė, pati važinėtum su tėvais ir ten kankintumeisi.

Įdomus požiūris į padėtį... Kiek išmanau aukštuomenės gy­venimą, priėmimuose paprastai nenuobodžiaujama. Visada būna kokia nors programa, ir kuo rengėjai turtingesni, tuo programa įspūdingesnė, tuo daugiau joje dalyvauja pramogų pasaulio žvaigž­džių. Ką jau kalbėti apie visokias loterijas, kuriose prizai toli gražu ne pigūs daikčiukai, o, pavyzdžiui, penkių žvaigždučių kelialapiai keliauti jūra ar net automobiliai. Tai kodėl gi Juliai buvo nuobodu? Gal jai nieko nepavyko pakabinti, niekas neatkreipė dėmesio į jos grožį ir ja nesusidomėjo?

— Tu ten buvai turbūt pati gražiausia, — nedvejodamas pareiš­

144 Aleksandra Marinina

kiau. — Nagi prisipažink, keliems kavalieriams davei savo telefono numerį?

— Ką ten... — vangiai nutęsė ji, — kokie ten kavalieriai... Visi padorūs — su žmonomis, o kurie po vieną, tai dar visai žali. Visi geltonsnapiai. Nieko rimto.

Geltonsnapiai, matai, jai netinka. O ko gi reikia? Šimtamečio milijonieriaus? Beje, geltonsnapiai į tokius pobūvius ateina ne iš gatvės, o iš labai turtingų namų. Ar ji tokia buka, kad nesupranta elementarių dalykų? Nepanašu.

— Baik tu, — aš apsimečiau, kad labai susidomėjau, — papa­sakok smulkiau, kas ten buvo, ką matei.

Abejingai siurbčiodama kavą, Julia minėjo pavardes, kurias aš karštligiškai stengiausi įsiminti. Tiesa, daugelį pavardžių buvau girdėjęs, ir tai užduotį lengvino. Aišku, asmeniškai aš tų žmonių nepažinojau, bet jų pavardės visiems buvo žinomos.

— Fotoaparatą buvai pasiėmusi?— Na... taip. O ką?— Parodytum. Vis dėlto įdomu, kas ten ir kaip.— Gerai, tuoj atsinešiu.Po kelių minučių Julia grįžo su skaitmeniniu fotoaparatu ir

atsisėdusi šalia prisispaudė prie manęs šlaunimi. Na na. Ne, aš normalus, sveikas jaunas vyras, ir kitomis aplinkybėmis mes jokių nuotraukų nežiūrėtume jau po trijų sekundžių, tačiau tėtušio žo­dis — įstatymas. Pasakyta „nedrįsk“, vadinasi, nedrįsiu.

— Štai, žiūrėk, — dabar jau ir jos petys svilino pro mano marš­kinėlius ir pro jos šilkinę beveik permatomą pižamą, — čia aš šoku... na, su vienu...

Taip, aišku, kad ne su dviem.— O kas fotografavo? Michailas Olegovičius?— Ne, aš ten vieno tokio paprašiau../Viešpatie, kas gi čia dabar, ar ji vardų neprisimena? Pirma­

sis — vienas, antrasis — irgi vienas. Bet aš tuoj pat save subariau, juk ir pats ne geresnis. Tai čia, stengdamasis atrodyti inteligentiškas

VISKAS NE TAIP 145

ir išauklėtas, aš galvoju ką kalbu ir visaip maivausi, nes paprastai nesivarginu ir žodžių nesirenku, apie mažai pažįstamus žmones irgi taip šneku: „vienas toks keksas“, „viena lėlytė“ ir panašiai. Ten, kur aš pripratęs vartytis, visi taip šneka. Taigi kritikuoti Julios neturiu jo­kios teisės, paprasčiausiai man reikia pavardžių, nes mane spaudžia patologiškai nepatikli ir įtari Nana Kim.

— O, ten ir žirgelių esama! Geras klubas.Nuotraukoje Julia, vilkėdama specialų kostiumą, sėdėjo ant

bėros kumelės ir šypsojosi. Tiksliau, greičiausiai ji tik manė, kad šypsosi, nes iš tikrųjų jos gražų veidelį buvo iškreipusi įtampa ir kankinanti baimė. Be to, ji buvo labai susigūžusi, todėl atrodė, kad visiškai neturi kaklo. Žodžiu, vaizdelis buvo gan komiškas, toli gražu ne šaunus. Aš vos susilaikiau nenusijuokęs. Tik pamanykit, pasirodo, mūsų žavutė gali būti atvirai negraži. Neigiamos emocijos aiškiai darko jos veidelį. Kitoje nuotraukoje Julia jau nesėdėjo ant arklio, o stovėjo prie jo, laikydama rankoje pavadį, ir aš galėjau įvertinti jos figūrą, aptemptą jojimo kostiumu. Tas kostiumas jai tiko kaip karvei balnas. Julios kojos atrodė trumpos, ir buvo aiškiai matyti, jog per maža krūtinė. Man tokios nepatiko.

— Jodinėjai pirmą kartą?— Aha.— Ir kaip? Labai baisu buvo?— Kas ten gali būti baisaus? Kaip tik nuostabu. Man visi plojo

ir sakė, jog dar nėra matę, kad žmogus, pirmą kartą atsisėdęs ant arklio, taip šauniai jodinėtų.

Na žinoma, nebaisu. Lyg nebūčiau matęs tavo perkreiptos iš siaubo fizionomijos. Aš puikiai prisimenu savo išgyvenimus, kai to­kiame pat užmiesčio klube pirmą kartą atsisėdau ant arklio. Žemė toli, arklys po tavimi juda, tau niekaip nepavyksta sinchroniškai su juo kilti ir leistis, šlaunis iš vidinės pusės nepakenčiamai skauda, ir visą laiką atrodo, kad tuoj nukrisi ir nusisuksi sprandą. Žodžiu, net man, augalotam ir treniruotam vaikinui, pirma pažintis su jo­dinėjimu nebuvo rožėmis klota, tai ką jau apie tokią Julią kalbėti...

146 Aleksandra Marinina

Plojo jai, kaipgi, lauk. Ir gyrė. Na, gal ir plojo, gal ir gyrė, bet tik tie, kuriems reikia palaikyti gerus santykius su tavo dėde. O tu, būdama devyniolikos metų, vis dar nemoki atskirti primityvaus pataikavimo nuo tiesos. Beje, galbūt viso to net ir nebuvo — nei pagyrų, nei ap­lodismentų, tiesiog tu viską išsigalvojai. Melagėlė tu, Julia, ir nori padaryti man įspūdį. Kam tau to reikia? Kam aš apskritai tau reika­lingas? Nejau Artiomas teisus, ir visus tuos žaidimus tu pradedi iš piktumo, tik tam, kad pakamuotum Daną?

Aš įdėmiai žiūrėjau į fotoaparatą, ypatingą dėmesį skirdamas grupinėms nuotraukoms, kuriose buvo tėtušis, ir įkyriai klausinėjau Julios, kas tas, o kas anas. Galų gale šiokią tokią informaciją išpešti vis dėlto pavyko, ir dabar svarbiausia — perteikti ją Nanai, kol ji man neišrūko iš galvos.

— Faktas tas, kad tu ten buvai pati gražiausia, — pamela­vau. — Ir pritrenkiamai apsirengusi, tau labai tinka.

Pataikavau išsijuosęs. Sprendžiant iš to, ką pamačiau, gra­žuolės tame priėmime buvo aukštos klasės, mūsų Julia joms net iš tolo neprilygo. Ir suknelė jai tiko tik šiaip sau... Tai yra ji buvo pagal figūrą, bet mes, vyrai, visada matom, ar mergina dėvi drabužį kaip antrą odą, nes tas drabužis skirtas tik jai ir tik tam atvejui, ar mergy­tė tik pasipuošė tuo, ko dėvėti nepratusi. Man buvo aišku, kad tokio tipo suknelę Julia vilkėjo pirmą kartą gyvenime ir visą laiką tai jautė. Greičiausiai jai vakar tikrai nelabai sekėsi su kavalieriais, nes ji visą laiką galvojo, kaip atrodo, o ne kaip būti mielai ir žaviai.

— Ačiū. — Mergina kukliai nusišypsojo, ir man pasirodė, kad prigludo prie manęs dar stipriau. — Tai dėdė Miša man ją nupirko specialiai tam priėmimui. Ji labai brangi. Baisiai gaila, kad jam tenka leisti tokius pinigus vienam kartui. Ir viskas per tave, Dana. Kur man dabar tą suknelę dėti? {institutą su ja juk neisi, ji tik prašmat­niems renginiams tinka. Kabės dabar spintoj be naudos. Dana vis tiek niekada į ją netilps.

— Na kodėl gi, — aš mandagiai atsitraukiau nuo limpančios prie manęs Julios ir atsistojau, — ateis laikas ir tilps.

VISKAS NE TAIP 147

— Na jau tik baik! Jos figūra niekada nebus tokia kaip mano.Dana žiūrėjo į šalį ir tylėdama valgė savo kefyrą, tarsi mūsų

nematytų ir negirdėtų. Tačiau ji tikrai viską girdėjo, nes buvo visa tirštai išraudusi.

Norėjau Juliai ką nors šiurkščiai atkirsti, bet susilaikiau ir nutylėjau. Artiomas mane įspėjo, neva neprasidėk su Julia, ji tikra šliundra, jeigu jai neįtiksi, gali taip pakenkti, kad kaulų nesurinksi, {domu, kaip man reaguoti į jos atvirą flirtą? Jeigu į jį neatsakysiu, ar tuo „jai neįtiksiu“? Ir tada man gresia nemalonumai? O jei atsakysiu, tada man gresia nemalonumai iš tėtušio. Savaime suprantama, kad svarbesnis yra tėtušis, bet jis paprastas kaip ketaus svarstis: muša skaudžiai, tačiau smūgio jėga ir trajektorija akivaizdūs ir progno­zuojami. O štai ko ir kada laukti iš Julios — nuspėti neįmanoma.

Palikęs pusseseres vienas, aš puoliau į savo kambarį užsirašyti Julios išvardytų pavardžių, kurias jau vargiai nulaikiau atmintyje.

Paskui praėjo savaitė, per kurią nieko įdomaus neatsitiko. Šiaip ar taip, aš nieko neįsiminiau, išskyrus tą malonų faktą, kad pagaliau radau butą, kuris man tiko ir pagal vietą, ir pagal kišenę. Aišku, ne pačiame centre, bet ir ne pakraštyje, žodžiu, pats tas. Aš tuoj pat sudariau nuomos sutartį ir persikrausčiau.

I ATSPINDYS

DANA

Aš labai prasikaltau Juliai. Ji teisi, viskas per mane. Ir tėtis be reikalo leidžia pinigus, nes aš tokia... Ir Juliai tenka važinėti į viso­kias nuobodžias vietas. Visi per mane kamuojasi, aš visus nervinu.

Julia manęs nemyli, aš visą laiką tai jaučiu. Žinoma, už ką mane mylėti? Aš stora, baisi ir visiems tik problemų pridarau. Iš manęs niekam jokio džiaugsmo. O Julia tokia gražuolė, apsupta gerbėjų, ji turbūt norėjo vakar eiti į pasimatymą, bet vietoj to turėjo su mano

148 Aleksandra Marinina

tėvais važiuoti į tą nuobodų priėmimą. Ji ten pavargo, vėlai atsigulė, šiandien miegojo iki pusiaudienio, ir galima sakyti, kad sekmadienis jau pasibaigė. Taip išeina, kad per mane ji prarado abi šventines dienas. Ir tik aš dėl visko kalta.

Julia manęs nemyli, o aš jos bijau. Ji tokia... gyvatiška. Visą laiką iš manęs tyčiojasi, gelia. Bet ką daryti, ji teisi, aš iš tikrųjų baisi ir neverta nieko kito, tik patyčių ir paniekos. Aš net negaliu ant jos pykti, nes ji teisi.

O, kaip norėčiau būti tokia graži kaip Julia! Ji tokia grakšti, liekna, ji... tiesiog stebuklinga! O aš stora nevėkšla. Ir tėtis dėl to turi leisti pinigus Artiomo ir Pavelo atlyginimams. Jis mano, kad aš nieko nesuprantu, bet aš viską matau ir suprantu. Juk jis jiems net kambarius apstato! Ir treniruoklius man nupirko. Aš žinau, kiek visa tai kainuoja, kataloguose pasižiūrėjau kainas. Tėtis pinigų turi daug, jis dėl tokių išlaidų nenuskurs, bet Artiomas, kai mes kalbėjomės apie ekonomiką, man sakė, jog pinigus reikia ne leisti, o investuoti, tai yra naudoti tam, kad jie kurtų kokį nors naują produktą ir duotų pelno. Vadinasi, tėtis investuoja į mane pinigus, bet jokio pelno negauna, nes aš baisi ir iš manęs jokios naudos. Aš nieko nekuriu.

Artiomas toks nuostabus, aš taip jį myliu! O jis myli Julią. Aš tikrai žinau. Aš žinau, kas tarp jų buvo, Julia man dažnai pasakoja, kaip jis dabar jos tyko ir pirma pasitaikiusia proga maldauja leisti ateiti į jos kambarį... O ji jo nebemyli. Rodos, ji dabar domisi Pa­velu ir visą laiką su juo koketuoja. Nesuprantu, kaip galima nustoti mylėti Artiomą. Jis toks nepaprastas, toks protingas, geras, gražus, tiek daug visko žino. Jis nuostabus, pats geriausias visame pasaulyje. Ir kodėl jinai jo nebemyli? Nejau Pavelas jai patinka labiau? Ne, Pa­velas irgi geras, bet Artiomas... Jis tūkstantį, milijoną kartų geresnis. Aš mylėsiu jį visą gyvenimą, kol numirsiu. Viešpatie, jei aš būčiau tokia gražuolė kaip Julia! Kai ji pradeda šnekėti apie Artiomą, aš jos nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu!!! Tada trokštu ją užmušti. Kažkodėl aš visiškai nepykstu ant Artiomo už tai, kad jis ją myli. Juk tai taip

VISKAS NE TAIP 149

natūralu — mylėti gražią merginą. Negaliu jo dėl to kaltinti. Būtų netgi keista, jei iš mūsų dviejų jis pasirinktų mane. Julią visi myli. Net tėtis myli ją labiau negu mane.

O aš jos nekenčiu.

I I ATSPINDYS

JULIA

Štai jis, manasis gyvenimas! Taip, taip, taip!!! Būtent tokiam gyvenimui aš gimiau! Ir aš jį gausiu, kad ir kiek man tai kainuotų.

Dieve mano, kaip vakar buvo gera! Aš buvau tokia graži, visi vyrai į mane žiūrėjo. Aš mačiau, kaip jie mane lygino su savo ožko­mis ir vištomis, su kuriomis atėjo, ir varvino seilę. Nes suprato, kad aš daug geresnė.

O suknelę man dėdė Miša nupirko tokią, kad vos neišvirtau. Super! Ir labai brangius batelius, ir rankinuką prie jos. Aišku, gaila, kad blizgučiams pagailėjo, teta Lara paskolino savo vienam vakarui, ji daug visokių turi. Nieko, viskas dar ateityje, nupirks jis man dar ne vieną suknelę ir blizgučių iš jo dar gausiu. Geriausi merginų draugai — deimantai, šitai seniai visiems žinoma. Užtenka pra­dėti! Svarbiausia, kad jis suprato, jog mane galima ir reikia vežiotis kartu, kad aš jam gėdos nepadarysiu, atvirkščiai, visi mane tik gyrė ir manimi žavėjosi. Ir su arkliais aš vakar taip gerai pasirodžiau! Tame klube yra arklidės, ir visiems norintiems siūlė pajodinėti. Aš, žinoma, pasisiūliau viena pirmųjų. Arkliai man nerūpėjo, aš jų bijau, be to, jie tokie didžiuliai ir smirda, bet juk galėjau persirengti jodinėjimo kostiumu, o aš taip norėjau apsimauti siaurus bridžius, prigludusią striukelę ir apsiauti aulinukus. Tokius kostiumus maty­davau žurnaluose ir visada įsivaizduodavau, kaip seksualiai su jais atrodyčiau. Tai nejau galėjau praleisti tokią progą? Suprantama, pati pirma puoliau persirenginėti. Atrodžiau nerealiai! Visi išvirto

150 Aleksandra Marinina

iš koto. Talija plona, kojos ilgos, grakščios, plaukai plaikstosi vėjyje, akys žiba. Tikra amazonė. v

Ir jodinėjau aš klasiškai! Aišku, ne visai savarankiškai, ins­truktorius laikė arklį už ilgos virvės, bet tai ir suprantama, aš juk pirmą kartą... Bet aš tvirtai laikiausi balne, tiesia nugara, ir akinamai šypsojausi, kas mane matė, tiesiog žado neteko. Aš paskui girdėjau vieną senolį sakant dėdei Mišai, kad, kaip pirmą kartą, laikiausi visai šauniai.

Ir kadrai aplink mane tik zujo, vienas nuo kito atmušinėjo, te­lefono numerio prašė. Žiūrėsim, kas bus toliau. Su visais susitiksiu, o paskui išsirinksiu. Svarbiausia nepaskubėti, nes dėdė Miša tikrai dar kur nors mane pasiims, ir ten aš vėl su kuo nors susipažinsiu. Tik būtinai reikės naujos suknelės paprašyti, nes tuose vakarėliuose vis ta pati publika renkasi, pamatys mane ta pačia suknele, tai vel­niai žino ką pagalvos.

O ta kvailė Dana patikėjo, kad man vakarykštis vakarėlis buvęs nebuvęs ir aš visą vakarą miriau iš nuobodulio. Nieko, taip ir turi būti, tegul jaučiasi kalta. Aš dvi savaites jai pudravau smegenis, kad per ją turėsiu važiuoti, nors man visiškai nesinori, o šįryt dar pri­dėjau profilaktiškai. Gaila, žinoma, kad su Pavelu nepavyko pasėdėti dviese, Dana su savo kefyru tiesiog priaugo prie kėdės, todėl kai jis paklausė apie priėmimą, teko vis dar dejuoti ir vaidinti kankinę. Jei ne Dana, aš jam būčiau papasakojusi, kokia klasiška ten buvau ir kaip visi dėl manęs lydėsi. Tegul susimąsto. O tai dabar vaidina ne­kaltybę. Aš netgi tyčia prie jo spaudžiausi, taip, kad kitas net miręs būtų iš džiaugsmo pašokęs, o jis sėdėjo akmeniniu snukiu, tarsi nieko nejaustų ir nesuprastų. Savo vertę kelia, nori, kad aš paskui jį sekiočiau. Nesulauks. Pirmas atšliauš.

Bet kokia aš vakar buvau gera! Net dėdė Volodia tai įvertino. Mes vakar labai vėlai grįžom, o jis pas mus sėdėjo, su senele svetai­nėje televizorių žiūrėjo. Aš įlėkiau į kambarį kaip ant sparnų, visa tokia susijaudinusi, laiminga, akys tik spindi, plaukai išsidriekę ant pečių, suknelė visomis vaivorykštės spalvomis mainosi. Jis sėdėjo

VISKAS NE TAIP 151

krėsle, aš prišokusi pasilenkiau jo pabučiuoti ir taip gudriai išsirie- čiau, kad pasimatytų krūtys iškirptėje. Kaip jis į mane pasižiūrėjo! Čia tai bent. Garantuoju, jei nebūčiau jo dukterėčia...

I I ! ATSPINDYS

MICHAILAS

Kad aš dar kada nors imčiau Julią į padorią draugiją! Niekada gyvenime! Ji visiškai nemoka elgtis. Kabinosi visiems iš eilės ant kaklo, vartė akis, kišo savo telefono numerį. Kaip pigi prostitutė. Siaubas. Gėdų gėda. Gerai, kad ją pristatydamas iš karto sakiau, jog tai mano dukterėčia. Nenoriu, kad visi galvotų, jog ji mano dukra. Lara vos nenumirė iš gėdos ir mums grįžus iškėlė man skandalą. Vis dėlto Julia MANO dukterėčia ir aš pildžiau SAVO motinos prašy­mą. Lara šnypštė, kad jei leisiuosi valdomas savo giminaičių, mūsų gyvenimas pavirs tikru mėšlu, kad mano giminaičiai tvarko visą mūsų gyvenimą, kad jai nusibodo tai kęsti, kad aš privalau pagaliau išmokti gyventi savo galva, o ne mamos ir ne Volodios, ir kad laikas visiems jiems pagaliau pasakyti „ne“. Aš suprantu, kad ji teisi, todėl pažadėjau. Pirma, ką padariau, — nevažiavau su motina į kapines. Atsikėliau, kaip paprastai, šeštą ryto, nors pamiegoti pavyko tik tris valandas, ir galva buvo sunki, bet vis tiek atsikėliau ir aštuntą jau buvau biure. Be manęs motina Larisos nelies ir važiuoti neprivers. Julka turbūt miegos iki pietų. O Valentina tegul sukasi pati kaip nori. Nesugebės išsisukti, tegul važiuoja su motina. Ne, asmeniškai aš tuos kassavaitinius tėvo ir Vanios kapų lankymus baigiu. Ir Julios daugiau niekur nesivešiu.

Bet aš tik dabar toks ryžtingas, o kas bus, kai motina vėl pa­prašys: „Pasiimk Julią, jei Dana vis tiek nevažiuoja“? Kaip jai pasa­kyti „ne“? Kaip galima atsakyti motinai, jei ji prašo? Man neužteks drąsos pasakyti, kad jos dievinama vaikaitė tikra kvailė. Būtų galima

152 Aleksandra Marinina

pasikalbėti su Valentina, bet ir jai negalėčiau to pasakyti. Negalima skriausti giminių, negalima sakyti jiems nemalonių dalykų, negali­ma nepatenkinti jų prašymų. Juolab giminėms, kuriuos „nuskriaudė gyvenimas“. Ir dar štai kas „negalima“: negalima tėvams kritikuoti jų vaikų. Visi tie „negalima“ — visuotinai priimtos ir nepajudinamos gero tono taisyklės. Bet ką gi daryti, jei tų taisyklių paisymas gadina tau gyvenimą? Jei aš tik išdrįsiu kostelėti, kad Julia nemoka tinkamai elgtis, Valia įsižeis, pasiskųs motinai, motina puls isterijon, ims de­monstratyviai gerti širdlašius, abi paskui nubėgs guostis pas Volodią, koks aš blogas ir nejautrus, ir Volodia pradės skaityti man moralą. O aš negalėsiu jam paprieštarauti. Kažkodėl jis visada įsigudrina rasti tokius žodžius ir argumentus, kurių neįmanoma nuneigti.

Velnias, tiesiog kažkokie pelėkautai. Kad greičiau Pavelui pavyktų ko nors pasiekti su Dana, tada galėčiau ją imtis kartu. Problema dėl Julios atkristų savaime. Iš tikrųjų tas Pavelas visai ne­kvailas, dėl to, kad Daną reikia ištempti iš namų ir pratinti normaliai gyventi, jis, be abejo, teisus. Man kažkaip tai nebuvo atėję į galvą, bet kai jis pasakė, supratau, kad tai teisinga. Ir priekaištavau aš jam iš ryto daugiau dėl tvarkos, kad neužmirštų, kas namuose šeiminin­kas. Mes iš tikrųjų labai vėlai grįžom, ir jis negalėjo laukti iki ant­ros valandos nakties, kai septintą vėl į darbą. Aš ne sadistas, viską suprantu. Jis palydėjo Daną iki Volodios buto ir jam teko kažkaip paaiškinti, kodėl jis ją lydi, štai ir papasakojo apie maniaką. Nieko neslėpdamas ir neišgalvodamas. Tai kalba jo naudai: ne gudrutis, ne slidutis, gan atlapaširdis. Man tokie patinka. Ir niekam, be Volodios, nieko nesakė, žino, kad visos bobos — kvailės ir linkusios panikuoti. Valentina (garantuoju šimtu procentų) tuoj pareikalautų, kad skir­čiau Juliai asmens sargybinį ir automobilį su vairuotoju, motina visą dieną kvaksėtų žiūrėdama į laikrodį ir laukdama mylimos vaikaitės. O su Lena ką daryti? Vien Larisa liktų rami: Julios ji negali pakęsti ir dėl jos nesijaudintų, Lenos nekenčia, o Dana ir taip niekur neina, išskyrus pas Volodią, bet ji bus prižiūrėta, mudu su broliu tai jau ap­tarėm. Tas Pavelas tikrai turi galvą ant pečių. Jei su Dana jam viskas

VISKAS NE TAIP 153

išeis, aš juo pasirūpinsiu, rasiu jam tokį darbą, kad liktų patenkintas ir daug uždirbtų.

IV ATSPINDYS

VLADIMIRAS

Na ir juoko šiandien buvo. Viskas prasidėjo tada, kai Pavelas pirmą kartą atėjo į mūsų namus ir pamatė Mūzą. Mano Mūzą. Koks buvo jo veidas! Gaila, kad neturėjau po ranka fotoaparato. Nepapra­stai atviras vaikis tas Pavelas, ką galvoja, tas ir veide parašyta — imkit mane ir skaitykit. Aš ir perskaičiau, be to, su malonumu. O parašyta buvo maždaug štai kas: „Na ir pelytė, ir kaip toks išvaizdus vyras gali turėti tokią baidykliukę žmoną? Turbūt jis gyvena su ja kažkokiais savanaudiškais sumetimais, o dulkintis varo į kairę, nes sunku net įsivaizduoti, kad su tokia kas nors galėtų gultis į lovą. {domu, kokia jam iš to nauda? Pinigai? Nepanašu, butukas mažas, prabanga ne­pertekęs. Vaikai? Jų nėra. Gal jinai jį šantažuoja, žino apie jį ką nors nepadoraus ir grasina visiems pasakyti, jeigu jis ją paliktų? Arba ne apie jį, o apie jo brolį Michailą Olegovičių. Visi verslininkai turi pa­slapčių ir negarsinamų tamsių reikaliukų.“

Aš iš širdies pasilinksminau, įsivaizdavęs, kokios mintys kla­joja to sportininko galvoje. Ne toks jau aš įžvalgus, tiesiog žmonės vieni į kitus panašūs ir kai susipažįsta su mano žmona, galvoja maždaug tą patį. Bet anaiptol ne visi galvoja tylėdami, daugelis tai daro garsiai ir paverčia savo apmąstymus klausimais, kurių nesigėdi man uždavinėti. Todėl man dabar nesudėtinga nuspėti jų skurdžios fantazijos skrydžio trajektoriją. Galvos dar nuo ankstyvos vaikystės prikimštos banalių stereotipų, kurie rikiuoja smegenų vingius tam tikra griežta tvarka, todėl tokių žmonių ir mąstymo produktas taip pat stereotipinis. Nuobodu... Bet iš to aš sugebu kaip reikiant pasi­smaginti. Man tai patinka.

154 Aleksandra Marinina

O paskui, kai palydėjau Daną namo ir likau laukti Michailo, man teko stumti laiką su mama, ir aš vėl pradėjau linksmintis, nes mama nesustodama kalbėjo apie priėmimą, į kurį jai pavyko išsiųsti Julią. Iš tikrųjų mama manė, kad pasakoja, kokia gera ir rūpestinga mudviejų su Miša sesuo, kaip ji rūpinasi Miša, kad jis pailsėtų, turėtų galimybę palaikyti reikalingas pažintis ir megzti ryšius, kad turėtų garbingo šeimos žmogaus reputaciją, kad tai šiais laikais labai vertinama kaip stabilumo garantija. Aš jau seniai žinojau, kad Miša su Larisa vešis Julią į Nikolskojė, man Dana pasakė, bet aš ap­simečiau, kad girdžiu tai pirmą kartą, pritariamai linksėjau motinai ir žavėjausi Valentinos gera širdimi. Vos nenumiriau iš juoko. Va­lia — ir gera širdis. Net girtame sapne to nesusapnuotum. Valia visą gyvenimą buvo egoistė ir galvojo tik apie save, ji išvis nesugeba nie­ko mylėti, ji nuo gimimo tokia. Kiekvieną žmogų vertina tik vienu požiūriu — kokia iš jo nauda. Ir Julia tokia pati, atsigimė į motiną, dievaži, nelyginant koks klonas. Bet jas stebėti labai įdomu. Abi jos mano, kad visi aplinkui kvailiai ir kad visais galima manipuliuoti. Vi­siškai aišku, jog Valentina stengiasi prastumti dukrą aukštuomenėn, kad ši susirastų turtingą vyrą, bet juk negali motinai tiesiai šviesiai taip ir pasakyti. Mūsų mama teisinga, ideologiškai pasikausčiusi, tarybinės valdžios išauginta, griežtos moralės ir aiškių dorovinių principų. Kalbantis su ja negalima remtis šių laikų sąvokomis ir vertybėmis, nes ji to paprasčiausiai nesuprastų ir labai supyktų. Su mama reikia atsargiai. Todėl Valentina sukūrė giesmelę apie Mišą ir sėkmingai ją atliko. Ji visą gyvenimą naudojosi tuo, kad mama niekada nieko nesiaiškina ir netikrina, ji aklai tiki viskuo, ką sako jos vaikai, nes JOS vaikai negali meluoti todėl, kad jie JOS. Kaipgi jie galėtų apgaudinėti motiną? Tai neįmanoma.

Aš negaliu Valentinos nekęsti, ji kvaila, klastinga boba, ir aš žiūriu į ją su atlaidžia ironija. Bet aš viską prisimenu. Ir niekada jai neatleisiu. Per ją aš netekau draugo. Ir nors tai atsitiko prieš daugelį metų, man vis dar skaudu. Žinoma, šalia turiu Mūzą, kuri, ačiū likimui, pakeičia man visus. Ji man ir draugė, nuo kurios neturiu

VISKAS NE TAIP 155

paslapčių, ir vaikas, kuriuo reikia nuolat rūpintis ir kurį galima lepinti, ir motina, kuri paglosto karščiuojančią kaktą, duoda tabletę ir atneša karštos arbatos į lovą. Aš turiu daug pažįstamų, aktyviai bendrauju su bendradarbiais, kolegomis mokslininkais, pacientais, kuriuos konsultuoju laisvadieniais (turiu sociologo ir psichotera­peuto diplomus, ir tai teikia man papildomą uždarbį), tačiau artimo draugo vyro nuo tada neturiu. Kažkodėl man atrodo, kad iš tikrųjų artimi santykiai gali susiklostyti tik su tuo, kas pažįsta tave nuo vai­kystės ar bent jau nuo studentavimo laikų. Mudu su Slava būtinai būtume tapę tokiais draugais, bet aš jį praradau.

Mes tada mokėmės dešimtoje klasėje. Slava buvo tylus ber­niukas iš inteligentiškos šeimos, lankė muzikos mokyklą, skambino pianinu, o mūsų bendrojo lavinimo mokykloje taikėsi į aukso me­dalį. Mes draugavom nuo pirmos klasės, visada sėdėjom viename suole ir suprasdavom vienas kitą be žodžių. Mes netgi niekada nesipykom, nes galvojom ir jautėm visiškai vienodai ir pyktis pa­prasčiausiai neturėjom dingsties. Slava buvo muzikantas, o aš bok- savausi, ir tai buvo vienintelis dalykas, kuris mus skyrė.

Kai Slava įsimylėjo mergaitę iš paralelinės klasės, prasidėjo nemalonumai. Mergaitė turėjo „turtingą“ biografiją (kažkodėl tylūs, ramūs berniukai dažnai įsigudrina pasirinkti savo širdies damomis tikras kekšiukes), ir mano draugą pradėjo terorizuoti augaloti gerbėjai, įsivaizduojantys, kad jie į Slavos mylimąją turi teisių. Jis nepasidavė, atvirai priešinosi skriaudikams ir jos nepaliko. Prasi­dėjo tikras karas, ir Slava buvo iškviestas aiškintis santykių. Buvo aišku, kad jį rengiamasi mušti. Ir taip pat buvo aišku, kad kartu su Slava eisiu aš. Kitaip ir negalėjo būti, juk mes drangai, be to, aš dar ir boksininkas.

Susitikimas buvo paskirtas dešimtą vakaro. Parėjęs iš mo­kyklos, aš sąžiningai sėdau prie pamokų, nuolat žvilgčiodamas į laikrodį. Turėjau spėti ne tik įveikti klastingus fizikos uždavinukus ir išmokti pagrindines V. I. Lenino darbo „1905 metų revoliucijos ataskaita“ tezes, bet ir nuvažiuoti pas senelę, mamos motiną, kuri

156 Aleksandra Marinina

sunegalavo. Turėjau nupirkti produktų ir vaistų pagal mamos dar iš ryto sudarytą sąrašą.

Apie penktą į mano kambarį įkišo galvą Valia, kuri jau seniai buvo grįžusi iš instituto ir voliojosi ant sofos su knyga.

— Skambino mama ir priminė, kad nuvažiuotum pas senelę. Ji labai nustebo sužinojusi, kad tu vis dar namie.

Fizikos uždavinys niekaip nesisprendė, aš pykau ir nervinausi, todėl burbtelėjau pro sukąstus dantis, nepakeldamas galvos nuo vadovėlio:

— Na.— Ką — na? Ruošiesi važiuoti pas senelę ar ne?— Atsikabink. Padarysiu fiziką, išmoksiu istoriją ir nuvažiuo­

siu.Pripažįstu, kad buvau nemandagus. Bet daugiau manęs nėra

kuo kaltinti. Valentina mįslingai kažką numykė ir išėjo. Aš išgirdau, kaip ji skambina mamai į darbą ir paskui kažką pusbalsiu šneka, todėl pamaniau, jog viskas gerai, ji ramina mamą ir sako jai, kad ne­trukus aš baigsiu ruošti pamokas ir tada nuvažiuosiu pas senelę.

O, kaip aš suklydau! Po poros minučių ji grįžo į kambarį ir šaltai tarė:

— Gali neskubėti, daryk savo neatidėliotinus darbus. Po darbo mama pati nuvažiuos pas senelę.

Tuo metu bloga nuojauta manęs neįspėjo, atvirkščiai — tikras kvailys! — aš net nudžiugau, kad viskas taip taikiai ir paprastai išsi­sprendė. Gerai būtų...

Apie pusę devynių grįžo namo mama ir iš karto nuėjo į vir­tuvę ruošti vakarienės. Netrukus parėjo tėvas, o dar po dešimties minučių prasidėjo košmaras. Tėvas įsiutęs įlėkė į kambarį ir mane užsipuolė.

— Ką tu sau leidi, netikėli?! Kaip elgiesi?! Kodėl motina, pa­vargusi ir nusikamavusi per dieną darbe, turėjo vietoj tavęs važiuoti pas senelę? Visai jau sąžinę praradai!

Aš nieko nesupratau ir kvailai bandžiau pasiteisinti, neva ne­

VISKAS NE TAIP 157

atsisakiau važiuoti, buvau pasiruošęs, bet mama pasakė važiuosianti pati... Bet tėvas nesiliovė bartis, ir iš to, ką jis kalbėjo, susidarė štai koks vaizdas... Mano tėvai visą dieną darbe, pluša visuomenės labui, mama, be viso to, turi dar rūpintis namais, maitinti ir apskalbti tris vaikus. Michailas dirba ir mokosi vakariniame skyriuje, jis neturi nė minutės laisvo laiko, Valiai skauda gerklę ir ji pas senelę važiuoti negali, kad jos neužkrėstų, vien tik aš dykaduoniauju ir, be mokyk­los, neturiu jokių rūpesčių. Ir nors ryte pažadėjau nuvežti senelei vaistus ir produktus, drįsau seseriai pasakyti:

— Atsikabink, aš turiu begalę kitų reikalų, nėr kada man pas senelę važinėti.

Žinoma, Valia tuoj pat paskambino mamai. Kiek prisimenu, sakiau visai ne taip. Tai yra tikrai sakiau „atsikabink“, bet toliau viskas buvo visiškai ne taip. Aš pasakiau, kad paruošiu pamokas ir nuvažiuosiu. Tačiau Valia perdavė mamai mūsų pašnekesį bent kiek kitaip interpretavusi, be to, pamelavo, kad jai skauda gerklę. Jokios gerklės jai neskaudėjo, tiesiog ji norėjo ir man pakenkti, ir pas senelę nevažiuoti. Mama, kaip paprastai, nieko netikrino ir nesiaiškino, tik supyko ir pasakė, kad jeigu taip, jei Volodia atsisako važiuoti, tai ji pati nuvažiuos. Kaip aš galėjau taip pasielgti, juk tai tikra mano senelė! Kaip galėjau užkrauti motinai... ir taip toliau.

Aš nesupratau, kas dedasi. Visiškai nesijaučiau kaltas, nes buvau įsitikinęs, jog mama paprasčiausiai apsigalvojo ir nusprendė važiuoti pati. Aš juk neatsisakiau, aš tik pasakiau seseriai, kad va­žiuosiu truputį vėliau, bet būtinai nuvažiuosiu.

— Tu ne žmogus! — siautėjo tėvas toliau. — Tu beširdis, ne­turi sąžinės, nejauti pagarbos vyresniesiems, meilės artimiesiems. Manai, kai buvai mažas, mes neturėjom kitų rūpesčių ir įdomių už­siėmimų, o tik svajojom apie tai, kad galėtume pasėdėti prie tavęs, nušluostyti tau užpakalį, kai apsikakosi, ir pasiklausyti tavo verksmų bei kaprizų? Manai, mums labai patiko nemiegoti naktimis, nuolat keltis prie tavęs, keisti tau vystyklus ir šliaužtinukus? Įsivaizduoji, kad mudu su motina nenorėjome nueiti į svečius ar teatrą, išvažiuo­

158 Aleksandra Marinina

ti atostogų ir pailsėti? Bet mes negalėjome, nes reikėjo prižiūrėti tave, sėdėti prie tavęs, tave maitinti. Ir senelė mums nuolat padėda­vo, kad mama galėtų nueiti bent į parduotuvę ar polikliniką. Niekas nepaisė savo interesų, niekas negalvojo apie savo svarbius reikalus, nes turėjom pareigą tau ir stengėmės tą pareigą atlikti. O dabar, kai užaugai, nenori tos skolos mums grąžinti ir apie nieką, išskyrus savo interesus, negalvoji. Tu šaltas, beširdis egoistas! Aš seniai tai pastebėjau, dar tą dieną, kai numirė Vania, bet tikėjausi, kad pa­augęs tapai protingesnis ir geresnis. Tačiau aš klydau! Tu — niekšas, tulžingas menkysta, tu netikėlis, kuris niekada neužaugs tikru žmo­gumi. Pasėdėk ir pagalvok apie tai, ką aš pasakiau. Šiandien liksi be vakarienės ir be televizoriaus.

Jis išėjo iš kambario garsiai trenkęs durimis, ir aš išgirdau, kaip spynoje pasisuko raktas. Buvau užrakintas. Keletą minučių sėdėjau ištiktas šoko, neteisingi jo žodžiai ir kaltinimai mane sugniuždė ir aš negalėjau suprasti, už ką visa tai. Tai yra aš supratau, kas atsitiko, Valentinos fokusai buvo ne naujiena, bet nesupratau, kodėl ji tai pa­darė. Ji visada pakišdavo mane ir vyresnįjį brolį Michailą, kai jai tai būdavo naudinga. Bet kodėl šįkart? Kad pačiai nereikėtų važiuoti pas senelę? Bet juk niekas jos ir neprašė, niekas iš jos to nesitikėjo, tai turėjau padaryti aš, ir tikrai ketinau. Nejau tiesiog šiaip sau, tik dėl iš prigimties bjauraus būdo?

Aš taip jaudinausi, kad net ne iš karto supratau, jog mane užra­kino, ir visas padėties siaubas man paaiškėjo tik tada, kai žvilgtelėjau į laikrodį ir pamačiau, kad jau pusė dešimtos. Po penkių minučių man reikėtų išeiti iš namų susitikti su Slava ir palydėti jį aiškintis santykių. Aš paklebenau duris, vis dar netikėdamas tuo, kad ne­galiu išeiti iš kambario. Pradėjau belstis, paskui šaukti. Išgirdęs tėvo žingsnius, skubėdamas ėmiau berti žodžius:

— Tėti, išleisk mane, prašau, man būtinai reikia nueiti pas Slavą! Tai labai svarbu!

— Aplankyti sergančios senelės tu laiko neturėjai, — šaltai at-

VISKAS NE TAIP 159

rėmė tėvas. — Tau rūpėjo svarbesni dalykai. Dabar tu niekur neisi, kol įsisąmoninsi, kaip žemai puolei.

— Aš viską įsisąmoninau, tėti! Prašau man atleisti, aš viską supratau. Man labai reikia, tai gyvenimo ir mirties klausimas! Labai prašau!

— Kai suserga tavo sena senelė, tai irgi gyvenimo ir mirties klausimas. Tu, matyt, taip nieko ir nesupratai. Sėdėsi namie.

Kad ir kaip keista, man net į galvą neatėjo apkaltinti Valen­tinos, jog ji pamelavo. Aš jau tada supratau, kad tai beprasmiška. Valia buvo protinga ir graži, Miša — darbininkas, kuris ir dirbo, ir mokėsi, o aš — netikėlis, iš kurio niekas nieko doro nesitikėjo.

Išgirdau tolstančius žingsnius. Manęs neišleido. O kaipgi Sla­vą? Kaip jis, romus geros šeimos vaikas, muzikantas, atsilaikys prieš žiaurius chuliganus? Tai juk bus ne garbingos muštynės, o bejėgio mušimas. Ir aš negalėsiu jo apginti. Gal jis išsigąs ir vienas neis? Ne, aš gerai pažinojau savo draugą Slavą, savigarba jam neleis neiti.

— Leiskite paskambinti! — vėl suklykiau aš, daužydamas kumščiais duris. — Leiskite bent paskambinti! Išleiskite mane!

— Apsieisi, — pasigirdo kandus sesers Valentinos balselis. — Rūpinkis savo svarbiais reikalais, laiko dabar turi marias, viską suspėsi.

Atsidaręs langą, aš rimtai ėmiau svarstyti, ar nepavyktų kaip nors ištrūkti, bet tuoj pat įsitikinau, kad nieko neišeis — dvyliktas aukštas. Tame kambaryje nebuvo balkono, ir svarstymai apie gali­mybę pabėgti, pavyzdžiui, per kaimynų balkoną, teliko svajonėmis.

Ir tada aš išgirdau prie durų skambutį. Slava! Kaip gerai! Ne­sulaukęs manęs sutartoje vietoje, jis atėjo pats, manydamas, kad užmiršau ar supainiojau laiką. Aš dar smarkiau ėmiau daužyti duris ir šaukti, bet tas, kuris nuėjo atidaryti lauko durų, buvo įžvalgus ir kalbėjosi su Slava laiptinėje, buto duris uždaręs. Viskas žlugo.

Vėl trinktelėjo durys.— Čia Slava buvo atėjęs? — paklausiau užkimusiu nuo riksmo

balsu.

160 Aleksandra Marinina

— Taip, — atsakė Valia. — Aš jam pasakiau, kad tu blogai jau­tiesi ir anksčiau atsigulei miegoti.

— O jis? Ką jis sakė? Ar jis nuėjo namo?Aš vis dar tikėjausi...— Jis pasakė, kad jei tu sergi, jis eis vienas. Ir baik šaukti kaip

pjaunamas, nuo tavo riksmo ausis skauda.Aš nelabai prisimenu, kaip praėjo naktis, tačiau jaučiausi taip,

lyg būčiau nė minutės nemiegojęs. Prieš miegą mane išleido į tuale­tą ir vonią ir daugiau jau neužrakino, nes iš vakarinių paskaitų grįžo Miša, su kuriuo dalijomės vieną kambarį.

Rytas buvo dar siaubingesnis. Nenuėjęs nė pusės kelio į mo­kyklą, aš susitikau bendraklasį ir sužinojau, kad Slavą smarkiai su­mušė, o blogiausia — kad jam sužalojo rankas.

— O kodėl klausi? — žingsniuodamas šalia manęs, nusistebėjo klasės draugas. — Argi tu ten nebuvai? Juk turėjote eiti kartu.

Ką aš galėjau jam atsakyti? Kad mane nubaudė kaip mažą ir neišleido į kiemą? Ar kad aš „blogai jaučiausi, todėl anksčiau atsi­guliau miegoti“?

Mane visi pasmerkė. Vaikinų akyse aš buvau bailys ir niekšas. Slava nieko neslėpė ir papasakojo viską, kaip buvo: nesulaukęs ma­nęs sutartoje vietoje, jis atėjo pas mane į namus, ir jam pasakė... Visa tai buvo šlykštu, bet viskas tiesa. Mes tikrai buvom susitarę, jis tikrai manęs laukė, aš tikrai neatėjau, jo neįspėjau, nepaskambinau, nieko nepaaiškinau, ir jam tikrai pasakė tai, ką pasakė.

Iki baigiamųjų egzaminų mokykloje buvau atstumtasis. Su manimi niekas nesikalbėjo. Aš praradau savo vienintelį draugą. Paskutinį kartą mačiau Slavą per egzaminus. Į išleistuves nėjau, pasakiau, kad sergu. Mano mama dirbo švietimo skyriuje, todėl jai mano atestatą atnešė į darbą. Daugiau mudu su Slava nesusitikom, bet aš apie jį teiraudavausi, domėjausi jo likimu, kuris susiklostė siaubingai. Po to, kai jį sumušė, jam atsirado rimtų problemų dėl rankų, jis daugiau negalėjo skambinti pianinu taip virtuoziškai, kaip buvo reikalaujama, ir su muzikanto karjera jam teko atsisveikinti.

VISKAS NE TAIP 161

Mokyklą jis baigė aukso medaliu ir galėjo įstoti be egzaminų į bet kokią aukštąją, bet jam reikėjo tik muzikos. Ir ne bet kaip — rojalio ir scenos. O tą galimybę jis prarado visam laikui. Iš pradžių jis ilgai gydėsi, tikėdamasis, kad vėl viskas bus taip, kaip buvo, bet jam ne­pasisekė su gydytojais, pasidarė tik blogiau, pirštai ne tik neklausė, bet dar ir pradėjo smarkiai skaudėti. Jis dar sugebėjo skambinti restoranuose ir kavinėse, bet pradėjo gerti, ir nors šalia visą laiką būdavo kokia nors moteris, nė vienai nepavyko jo atjunkyti nuo alkoholio. Jis mirė nesulaukęs trisdešimt penkerių.

Buvau jo laidotuvėse. Slavos mama mane pažino ir nusisuko, o tėvas pasakė:

— Išeik, Volodia. Slava dažnai tave minėdavo, ypač pastaruoju metu, kai suprato, kad tai jau... galas. Jis žinojo, kad tu ateisi, ir pra­šė, kad laidotuvėse tavęs nebūtų.

Jis man taip ir neatleido. O aš neatleidau Valentinai.Beje, praėjus vos porai savaičių po to, kai buvau užrakintas,

aš supratau, kodėl ji tai padarė. Artėjo Naujieji metai, tėvai ruošėsi pirkti mums dovanas, ir mama, kaip paprastai, bandė patyliukais mūsų išklausti, kas ko norėtų. Kalbos apie dovanas prasidėjo labai anksti, dar lapkričio pabaigoje, ir Valia pasakė, kad norėtų auksi­nių auskariukų. Mama jai pasakė, kad jie labai brangūs, o pagal šeimos taisykles visi vaikai turi gauti vienodos vertės dovanas, negalima vienam dovanoti auksinių auskarų, o kitam knygos už rublį dvidešimt. O trims brangioms dovanoms šeimos biudžete pinigų nėra.

Už tai, kad neva atsisakiau važiuoti pas senelę, buvau griežtai nubaustas, ir tėvai net pusantro mėnesio su manimi nesikalbėjo. Negana to, man nepriklausė ir dovana. Taigi atliko kažkiek pinigų, kuriuos buvo galima skirti mano seseriai. Ji gavo savo auskarus.

Kvaili, idiotiški auskarai, kuriuos ji kitais metais kažkur pa­plūdimyje pametė. Ir visas žmogaus gyvenimas. Slavos gyvenimas. Niekada jai už tai neatleisiu.

... Aš vis prisimenu tą istoriją, klausydamasis, kaip mama gieda

162 Aleksandra Marinina

Valentinai ditirambus už jos begalinį rūpestį broliu ir jo dvasine ramybe. Jau tokia ji gera ir jautri, bet tokia nelaiminga, juk taip nevykusiai susiklostė jos asmeninis gyvenimas! Sutiko žmogų, visa širdimi jį pamilo, sąžiningai viską papasakojo vyrui ir, pasiėmusi dukrą, atsisakiusi turto dalybų, jį paliko, kas gi galėjo žinoti, kad tas žmogus bus tokios didelės meilės nevertas ir ją paliks! Ir vėl man norisi kvatoti. Jeigu tik ji žinotų...

Bet labiausiai norėjosi juoktis, tiesiog homeriškai, kai grįžo Michailas, Larisa ir Julia. Mano kvailoka dukterėčia laiko save tikra gražuole ir atitinkamai elgiasi, nors kartais atrodo nepaprastai juokingai. Visi žmonės linkę matyti ne tai, kas yra iš tikrųjų, o tai, ką jie norėtų matyti. Tai normalus reiškinys. Bet tokių kaip Julia, mano sesuo Valentina ir mūsų mamytė tas polinkis ypač stiprus. Iš visa ko sprendžiant, Julia, aprengta brangia suknele ir papuošta Laros deimantais, jautėsi kaip tikra princesė. Įlėkė į kambarį ir puolė prie manęs neva pabučiuoti. Tačiau iš tikrųjų pademonstruoti man savo iškirptės ir leisti įkvėpti savo kvepalų. O aš pamačiau tik ne­skoningai išsidažiusią mergelę, vilkinčią jai nederančia suknele. Eidama iš namų, Julia, matyt, gerai pasidažė, bet juk reikia mokėti dažytis taip, kad makiažas laikytųsi ir atrodytų padoriai bent keletą valandų. Aišku, kad Julia to nemoka, ir jos veidas po dešimties siau­tulingų valandų priėmime atrodė taip, tarsi būtų nepraustas. Ir kai ji pasilenkė mane pabučiuoti, nuo jos stipriai padvelkė ne brangiais kvepalais, o prakaitu. Tiksliau, kvepalų aromatas jautėsi, bet sumišai su prakaitu, krevečių, česnakų ir seniai gerto šampano kvapu. Nuo viso to darėsi bloga.

Aš nejaučiu Valentinai neapykantos, tiesiog jos nemyliu. Ir Ju­kos nemyliu. Ir Michailo. Aš myliu tik Mūzą ir Daną. Ir dar vieną žmogų...

IV skyrius

PAVELAS

— Na, ir ką pasakė tavoji Nana Kim, kai tu jai papasakojai apie pono Rudenkos ryšius?

Tardytoja Galina Sergejevna užsidėjo akinius, atsivertė blok­notą ir pasirengė užsirašinėti. Aš nustebęs pakėliau į ją akis, nesu­prasdamas, ką tai gali turėti bendra su žmogžudystės tyrimo byla. Nepaisydamas to, pasistengiau prisiminti, apie ką mudu tada su Nana kalbėjomės.

— Nieko ypatinga, — patraukiau pečiais. — Sakė, kad pagal­vos, surinks informaciją apie tuos žmones.

— Ar bent jau kai kurios pavardės jai pasirodė pažįstamos?— Taip, žinoma. Net man jos pažįstamos, o jai juo labiau. Apie

kažką ji sakė, kad praeityje tai buvęs kriminalinio pasaulio autorite­tas, kuris iš visų jėgų stengiasi išbalinti savo reputaciją ir prasimušti į aukštuomenę kaip pilnateisis jos narys.

— Negi būtent taip ir pasakė? — Galina Sergejevna kilstelėjo akinius ir smalsiai į mane pasižiūrėjo. — Konkrečiai tokiais žo­džiais?

— Būtent tokiais, — patvirtinau. — Gerai prisimenu.— Ir apie ką ji šitaip kalbėjo?— O štai šito neprisimenu. Supraskite, Galina Sergejevna, kiek

jau laiko praėjo...

164 Aleksandra Marinina

— Ir jokių kitų pavardžių taip pat neprisimeni? Aš turiu galvo­je tuos, kuriuos jums išvardijo ta mergina, Julia.

— Ne, neprisimenu. Aš tada viską užsirašiau ir atidaviau Na- nai, o po pusvalandžio užmiršau. Nejau tai taip svarbu?

— Ką gali žinoti, Pavelai, ką gali žinoti... — atsiduso tardytoja Parfeniuk. — Teks man vis dėlto pasikalbėti su ponia Kim. Tikiuosi, kad jos atmintis geresnė. Iki šiol aš į tą įvykį žiūrėjau kaip į grynai šeimyninį, kadangi galimybę nunuodyti turėjo tik šeimos nariai ir kartu su jais gyvenantys žmonės. Bet dabar mąstau ir apie kitą variantą. Juk suinteresuoti partneriai arba verslo varžovai laisvai galėjo susitarti su kuo nors iš šeimos, jiems sumokėti arba pažadėti kokių gėrybių... Visko gali būti. Vienas žmogus nužudytas, visa šei­ma įtariama, sąskaitos areštuotos, firmos reputacijai pakenkta. Kas gali būti geriau, norint sužlugdyti verslą?

— Bet...— Pavelai, — ji griežtai pasižiūrėjo į mane, — tau atrodo, kad

aš kalbu kvailystes? Kad taip nebūna? Galiu tave patikinti, kad su gerų ir patyrusių juristų pagalba galima sužlugdyti bet kokį verslą ir sunaikinti bet kokią firmą, vien tik skleidžiant gandus, jog savi­ninkas praeity turėjo problemų su įstatymais. Mūsų oficialioji teisė­sauga demonstruoja šitas perversijas nuolat, visa šalis jau juokiasi. O jau čia tai išvis! Smurtinė mirtis — tai ne šiaip įtartini reikalai ir ne kažkada praeityje, o šiandien. Na, tiek to, aš jau supratau, kad tu man ne pagalbininkas. Čia man pačiai reikia aiškintis. O tu kol kas pasakok toliau apie šeimos narius. Kas ten ir kaip, kas ko nekentė ir už ką. Čia aš turiu užsirašiusi, paklausyk: Valentina Olegovna ne­mėgo Larisos Anatoljevnos. Ana Aleksejevna irgi. Teisingai?

— Teisingai.— Vladimiras Olegovičius nelabai mėgo Julią, taip?— Taip.— Pati Julia nemylėjo Bogdanos.— Ji išvis nieko nemylėjo, — tariau įsikarščiavęs. — Gal išsky­

rus Vladimirą. Ji taip į jį žiūrėdavo, kad man net būdavo nesmagu.

VISKAS NE TAIP 165

Vis dėlto jis jos dėdė, bet taip su juo koketuodavo, tarsi jis būtų sve­timas vyriškis. Na, Michailą Olegovičių ji irgi mylėjo, glaustydavosi prie jo, meilindavosi, kalbindavo saldžiu balsu.

— Na, tai suprantama, ji žiūrėjo į turtingą dėdę kaip į pinigų maišą. O ką turim apie Mūzą Stanislavovną? Pagal tave išeitų, kad ji visiškai nekalta ir neagresyvi būtybė. Be to, nelabai bendraudavo su šeimos nariais. Kaip jie į ją žiūrėjo? Ką apie ją kalbėdavo už akių? Be to, iš tavo pasakojimo visiškai iškrito Jelena Tarasova. Tu tik minėjai, kad niekas į ją nekreipė dėmesio, ji pati irgi stengėsi likti nepastebima.

— Na... — aš nusukau akis, — ji juk stengėsi likti nepastebima, štai aš mažai ką ir pastebėjau.

— Pavelai, neišsisukinėk, — ėmė pykti tardytoja. — Visų pirma „mažai ką“ tai vis dėlto daugiau negu visiškai nieko. O antra, per dvejus metus tu turėjai daug ką pamatyti ir suprasti.

Žinoma, Galina Sergejevna buvo teisi. Bet man taip nesino­rėjo kalbėti apie Leną! Aš labai stengiausi apie ją net neužsiminti ir kvailai tikėjausi, kad išsisuksiu. Bet neišsisukau. Vadinasi, Mūza Stanislavovna ir Jelena. Na, gerai, tada viskas iš eilės. Tai yra tardy­tojai aš pasakosiu ne viską, nėra reikalo apkrauti jos smulkmenomis ir mažmožiais, bet prisiminimams juk neįsakysi, jie išnyra laisvai ir mano leidimo neklausia...

Kaip jau sakiau, praėjo savaitė, kol šeimininkas svarstė mano mano (iš tikrųjų Volodios) pasiūlymą vežioti Daną į šaudyklą. Per tą savaitę aš supratau, kad to sprendimo tiesiog laukiu nesu­laukiu ir labai norėčiau, kad jis būtų teigiamas. Tai vis šioks toks paįvairinimas, nes jau pradėjau jaustis apsamanojęs. Darbas juk nykus ir nuobodus, kasdien tas pats, ir jokios prošvaistės, pasi­linksminimams ir asmeniniam gyvenimui laiko nelieka. Tiksliau, laiko, žinoma, yra — vakaras ir visa naktis, bet juk anksti keltis! Gaila savęs.

166 Aleksandra Marinina

Todėl aš neapsakomai nudžiugau, kai Michailas Olegovičius pasakė:

— Važinėsit. Tris kartus per savaitę. Aš pakeičiau pamokų su Artiomu grafiką. Jis dabar irgi neturės laisvų dienų.

Olialia! Šito aš nesitikėjau. Už ką Artiomui nukentėti? Po vel­nių, panašu, kad tą vaikiną pakišau. Negerai išėjo.

— Aš kalbėjausi su to klubo vadovais, — tęsė tėtušis, — tavo minėtas treneris dirbs su Dana nuolatos. Važinėsit antradieniais, ketvirtadieniais ir sekmadieniais anksti iš ryto.

— Bet jie dirba nuo dešimtos, — nedrąsiai paprieštaravau.— Aš susitariau, kad su Dana dirbtų nuo pusės devintos. Iš-

važiuosit septintą, tai kaip tik tavo darbo dienos pradžia.Štai taip, čia aš nieko neišlošiau. O juk taip tikėjausi, kad grafi­

ko pataisos leis man bent retkarčiais keltis vėliau! Per tris savaites aš jau pavargau keltis šeštą ryto, vis dėlto tai ne mano režimas, aš pri­pratęs prie kitokio gyvenimo, ir toks kareiviškas ritmas man gerokai įgriso. Bet koks tėtušis, ką? Su klubo vadovais susitarė, pats viską išsiaiškino, ką aš sakiau, patikrino, savo dukrelei ypatingas sąlygas išsiderėjo.

— Štai, — jis ištiesė ranką, — čia tavo banko kortelė. Ne­užmiršk kitoje pusėje pasirašyti. Aš pervedžiau į ją pinigų, kad galėtum mokėti klube. Bet tik klube, supratai? Sau iš ten neimk nė kapeikos. Tikiuosi, supranti, kad tai galima kaipmat patikrinti, bankas pateikia man duomenis, ir aš puikiai matau, iš kur ateina sąskaita. Jei bent viena sąskaita ateis ne iš klubo — atleisiu. Vagių nepakenčiu.

— O kavos po šaudymo galima išgerti? — įžūliai paklau­siau. — Aš tai iškęsiu, nesu mažas, o Dana turi valgyti penkis kartus, ją reikės klube kuo nors pamaitinti.

— Savaime suprantama, — linktelėjo Olegas Michailovi- čius, — ir Daną pamaitink, ir pats pavalgyk. Kuo tu mane laikai? Kas per keisti klausimai?

— Aš jus laikau šeimininku.

VISKAS NE TAIP 167

Mano manymu, tuo metu buvau visiškai suįžūlėjęs, bet aš taip džiaugiausi leidimu lankytis klube, kad laikinai praradau saiką ir at­sargumą. Tiesiog apsvaigau iš laimės ir man aptemo protas. Tačiau tėtušis reagavo adekvačiai, matyt, buvo geros nuotaikos.

— Na ir teisingai. Geriau dėl visa ko pasiklausti negu paskui rautis plaukus. Dar klausimų turi?

Gerai jau. Jei kartą pradėjom...— Turiu. Kas mokės už benziną? Kelias tai netrumpas.— Apie kokį tu čia benziną? — nustebo tėtušis. — Nejau manai,

kad aš leisiu tau pačiam vežioti Daną? Aš jums duosiu automobilį su patyrusiu vairuotoju. Neįsižeisk, Pavelai, bet aš negaliu patikėti savo dukters žmogui, kuris buvo patekęs į rimtą avariją.

— Bet juk aš nekaltas! Galiu parodyti visus dokumentus iš milicijos. Kaltu pripažintas tas ožys! Aš nieko nepažeidžiau.

— Tai neturi reikšmės. Yra žmonių, kurie traukte traukia prie savęs nemalonumus, yra žmonių, kurie traukia traumas ir pavojin­gas gyvybei bei sveikatai situacijas. Nuo jų niekas nepriklauso. Jie natūraliai tokie, jiems tai įgimta. Gal tu ir nekaltas, bet visa tai pri­trauki. Rizikuoti Dana aš negaliu. Viskas — nėra net ko svarstyti.

Na, ačiū, ačiū. Nudžiuginai. Žinoma, nieko čia malonaus, bet pagalvojus apie laukiančią kelionę nuoskauda greitai dingo.

Tačiau aš užmiršau kas svarbiausia — savo globotinę Bogdaną Rudenko. Jos reakciją buvo galima lengvai nuspėti, tiesiog aš, kvai­lys, apie tai nepagalvojau.

— Aš niekur nevažiuosiu, — griežtai pareiškė ji, vos išgirdusi apie šaudymo treniruotes.

— Kodėl?— Nevažiuosiu ir viskas.— O tu pasakyk tai savo tėčiui, — pasiūliau klastingai.— Aš sakiau. Ir jums sakau.Vadinasi, sakė... Bet tėtušis vis tiek nusprendė savaip. Na, gerai,

bandysime brautis pirmyn per jėgą.— Dana, — pradėjau, — suprask, taip reikia. Tai būtina, jei

168 Aleksandra Marinina

mudu norim pasiekti gerų rezultatų. Tavo treniruočių kambaryje mes negalim naudotis visu reikalingų priemonių kompleksu. Tau reikia ne tik daryti pratimus, bet ir paprasčiausiai vaikščioti. Būtinai vaikščioti.

— Bet aš vaikštau! Aš juk du kartus per savaitę po pusvalandį einu takeliu! Ar to maža?

— Tu eini kambaryje. Taip, mes atsidarome langus, bet vis tiek to maža. Vaikščioti ir judėti reikia gryname ore, už miesto, kad tavo organizmas gautų deguonies, kad vyktų apykaitos procesai. Be de­guonies mums nieko neišeis. Maskvos centre jo paprasčiausiai nėra, čia juk toks užterštas oras.

— Aš nevažinėsiu, — atkakliai pakartojo Dana ir nusisuko.Taip. Vėlokai supratau. Bet gerai, kad vis dėlto supratau. Aš

priėjau, viena ranka paėmiau ją už peties, kita pasukau galvą, kad ji žiūrėtų man į akis.

— Aš tau pažadu, — tariau tyliai, — jeigu kas nors išdrįs ką pa­sakyti, sudraskysiu. Iškart į smulkius gabaliukus. Bet jeigu aš būsiu šalia, niekas ir nedrįs.

Tai sakydamas, aš pakėliau jai prieš akis savo sulenktą ranką ir nutaisęs baisią miną demonstratyviai pakrutinau trikotažo marški­nėliais aptemptą bicepsą. Man pavyko — Dana šyptelėjo. įkalbinė­jimams prireikė dar pusės valandos treniruotės laiko, bet galiausiai aš nugalėjau.

Ir štai atėjo ilgai lauktas antradienis. Be penkių septintą, sta­tydamas prie Rudenkų namų automobilį, aš pamačiau nepažįstamą baltą reindžroverį. Lyg ir buvau įsidėmėjęs visas čia esančias iš ryto mašinas, o šito visureigio neprisiminiau. Nejau tai tas pats auto­mobilis „su patyrusiu vairuotoju“, kurį grasino atsiųsti tėtušis? Na ir klasė! Toks žaisliukas šimto tūkstančių dolerių vertas.

Taip ir buvo. Iš roverio išlipo pats tėtušis ir pasuko tiesiai prie manęs.

— Dana jau automobilyje, — niūriai informavo jis. — Važiuo­kit.

VISKAS NE TAIP 169

Kažkuo jo balsas man nepatiko, bet vos įsėdau į tą prabangų vežimą, iškart supratau, kas atsitiko — ant galinės sėdynės, įsisprau­dusi į kampą, raudojo Bogdaną. Viskas aišku, ji leidosi įkalbama, bet atėjus laikui važiuoti išsigando. Ir juk nieko baisaus jos nelaukė, juk nevežė į gimnaziją, kurioje ją įžeidinėdavo ir skriausdavo. Ji išsi­gando todėl, kad jau seniai niekur nevažiavo. Ji atprato nuo svetimų žmonių, automobilių, kelionių. Ji jau negalėjo egzistuoti niekur kitur, tik savo kambaryje. Ją tiesiog apėmė panika. Oi, koks teisus buvo jos dėdė Volodia! Jeigu jau dabar kelionė automobiliu su gerai pažįstamu žmogumi kelia jai tokį siaubą, tai kas bus, jei ji ir toliau tūnos namie? Baisu net įsivaizduoti.

Na, gerai, panika tai panika, bet kaip su ja susitvarkyti? Aš juk ne gydytojas psichiatras, ką man daryti?

— Važiuojam? — atsisukęs į mane paklausė vairuotojas.— Taip, taip, važiuojam, — skubiai atsakiau išsigandęs, kad

Dana gali išlipti iš automobilio ir pabėgti namo. Ką tada daryti? Tempti ją per jėgą? Bandyti nešti? Tai bent būtų vaizdelis — neatsi­žiūrėtum! Reikia važiuoti, kol ji nieko nemato pro srūvančias ašaras. Klausimas tik, ar bandyti ją nuraminti, ar sėdėti, tylėti ir laukti, kol ji išsiverks ir nusiramins? Tokiuose reikaluose man trūksta paty­rimo.

Aš apsikabinau mergaitę ir glostydamas jai galvą kalbėjau:— Nieko tokio, kad tau baisu. Tai normalu. Bet kam tokioje

situacijoje būtų baisu, net man. Žinai, aš gerai prisimenu, kaip blogai jaučiausi išėjęs iš ligoninės. Pusę metų ten prasivoliojau, ir kai mane išrašė, aš ėjau per miestą ir nieko nesupratau. Galva su­kosi, kojos buvo kaip vatinės, mintys susijaukusios. Per pusmetį nuo visko atpratau. Tu irgi atpratai. Bet nebijok, aš visą laiką būsiu šalia ir pažadu, kad tau nieko bloga neatsitiks. Tavęs niekas nenuskriaus, aš to neleisiu.

— Aš bjauri, — kūkčiojo Dana, — aš nerangi ir stora, man nieko neišeis. Iš manęs visi juoksis. Kodėl jūs mane ten vežat? Kad padarytumėt man gėdą?

170 Aleksandra Marinina

Širdyje aš šypsojausi. Ji kol kas neįsivaizduoja, kaip klube vyksta treniruotės. Tu stovi aikštelėje dviese su instruktoriumi, šalia nieko daugiau nėra, nė vieno pašalinio žmogaus, ir niekas nemato, kaip tu šaudai. Net tavo veido niekas nemato, tik nugarą, nes veidas atsuktas į skrendančius taikinius, tai yra j ugnies zonos pusę, o po ją, savaime suprantama, niekas nevaikšto. Bet juk aš visa tai žinojau. Ir todėl man pakako proto (vis dėlto aš ne visiškas idiotas!) vakar paskambinti Anatolijui Viktorovičiui Nikolajevui ir apibūdinti jam problemą. Treneris mane patikino, kad viską suprato ir aš galiu ne­sijaudinti.

Maždaug pusę kelio mes nuvažiavom raudodami, bet antra pusė jau buvo ramesnė. Kita kančių serija prasidėjo, kai įvažiavom į klubo teritoriją, ir vairuotojas Vasilijus pastatė automobilį aikštelė­je. Dana atsisakė lipti lauk.

— Reikia išlipti, Dana, — kantriai įkalbinėjau.— Aš žinau, — sutiko ji sukandusi dantis.— Tada išlipk.— Negaliu.— Kodėl?— Bijau.— Bet juk aš su tavimi. Ko tu bijai? Tavęs niekas čia nepažįsta,

niekam tu nerūpi. Ir apskritai klubas oficialiai veikia nuo dešimtos, dabar tik dvidešimt po aštuonių, išskyrus darbuotojus, daugiau čia nieko nėra. Išlipk.

— Negaliu. Nelipsiu. Važiuojam namo.Nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę, bet man pasisekė. J aikš­

telę įsuko automobilis ir iš jo išlipo treneris Nikolajevas. Manęs jis, žinoma, neprisiminė, ir nieko stebėtina — daug čia mūsų tokių, at­važiavusių papramogauti ir pašaudyti. Bet aš jį prisiminiau puikiai ir iš karto pažinau. Stambus vyras, per penkiasdešimt, augalotas, ne­paprastai gerų akių ir šiltos šypsenos. Aš sveikindamasis pamojavau ranka. Nikolajevas, matyt, iš karto suprato, kad mes ir esam tie jo

VISKAS NE TAIP 171

svečiai, dėl kurių jam buvo liepta pradėti darbą pusę devynių, o ne dešimtą. Jis priėjo, paspaudė man ranką ir žvilgtelėjo į automobilio vidų.

— Na, kaip, gražuole mano, pasirengusi?Nežinau, kas Daną veikė labiau — panika ar geras auklėjimas.

Matyt, antroji priežastis, nes ji nepanoro būti nemandagi ir pradėjo sunkiai ropštis iš automobilio. Žiūrint į ją skaudėjo širdį — visa iš­balusi, net mėlyna, tirtanti, užtinusiais nuo ašarų paakiais. Aš tvirtai paėmiau ją už parankės, prisispaudžiau jos alkūnę sau prie šono ir nusivedžiau paskui trenerį į klubo pastatą, kur mums reikėjo užsi­registruoti specialiame žurnale ir pasiimti šautuvą bei šovinius.

— Dana, tai tavo treneris Anatolijus Viktorovičius.— Labai malonu, — sumurmėjo ji.Viešpatie, iš baimės jai pynėsi kojos, ji visą laiką klupinėjo.

Reikia pagirti Nikolajevą — jis viską matė, viską suprato ir ėmė pasakoti. Neskubėdamas, pajuokaudamas ir pasišaipydamas jis kalbėjo, kaip čia, klube, viskas sutvarkyta, rodė aikšteles, pro kurias mes ėjom, prisiminė kažkokių medžioklės anekdotų. Man pasirodė, kad Danos ranka prie mano šono šiek tiek atsileido ir klupinėti ji ėmė rečiau. Oras tą spalio dieną mums nusisekė, jis buvo grynas ir gaivus, dangus giedras, švietė saulė, kurios Dana jau tiek laiko nematė. O apykaitos procesams suaktyvinti saulė ir apskritai ryški šviesa — pirmoji sąlyga, man tai pasakė mano visažinė draugužė Sveta.

Klube aš palydėjau Daną prie registratūros, kur sėdėjo simpa­tiška juodaplaukė mergina, ir pastūmiau jai atverstą šaulių registra­cijos žurnalą.

— Čia parašyk savo vardą, tėvavardį ir pavardę, o čia pasi­rašyk.

Dana paklusniai paėmė rašiklį, ir iš to, jog du kartus jį paleido iš rankos, aš supratau, kad galutinai ji dar nenusiramino. O ir įrašas žurnale greičiau jau priminė keverzonę, nors šiaip jos rašysena buvo graži, savo akimis mačiau. Nikolajevas parinko jai šautuvą, gavo šo­

172 Aleksandra Marinina

vinius, aš paėmiau sau ir Danai po porą ausinių, ir mes pasukom į mokomąją aikštelę.

— Tu tire kada nors šaudei? — paklausė jos treneris. — Šaudyti kulkomis bandei?

— Ne.— Tai gerai. Mokyti visada lengviau negu permokyti. Nagi,

stokis, gražuole, štai čia, kur trečias numeris.Dana atsisuko į mane, aš linksmai jai pamerkiau akį ir paten­

kintas pastebėjau jos veide nuostabą — aha, manei, kad aš meluoju, kai sakiau, kad mokytis iš pradžių visada lengviau negu mokytis iš naujo? Štai ir profesionalas tai patvirtino.

Aš šiek tiek jaudinausi ir laukiau stebuklo, nes prisiminiau, kaip Nikolajevas mokė mane. Aš tikėjau, kad taip bus ir dabar. Ir stebuklas įvyko. Tiesiog mano akyse. Jis stovėjo šalia. Laikė ranką ant šautuvo apsodo ir čiurleno:

— Neskubėk, pasižiūrėk į taikinuką, pasigrožėk jo skrydžiu, dabar pagauk jį taikikliu, pamyluok, pajusk jo trajektoriją, o dabar aplenk jį toje trajektorijoje — šauk!

Ir lėkštelė virsdavo dulkėmis.— Štai ir neliko taikinuko, — liejosi meilus trenerio balsas, —

štai tu jį ir sutvarkei. Šaunuolė tu mano! Tu fantastiškai plastiška. Puikus šūvis. Klasika.

Po kiekvieno antro šūvio aš prišokdavau prie Danos užtaisyti šautuvo, nes jai dar trūko jėgos šautuvo vamzdžiui „perlaužti“. Po dvidešimt ketvirto šūvio, kai aš atidariau antrą šovinių dėžutę, ji staiga tarė:

— Aš pabandysiu pati.Ir pabandė. Toli gražu ne iš karto, tačiau jai pavyko savaran­

kiškai užtaisyti šautuvą. Dana pasižiūrėjo į mane taip išdidžiai ir tokia laiminga, kad aš supratau, jog mums pavyko — viskas gerai. Ji važinės į klubą. Ir šaudys.

Bet vėliau paaiškėjo, kad apsidžiaugiau per anksti.Pašaudę mes grįžom į klubo pastatą. Aš turėjau susimokėti, o

VISKAS NE TAIP 173

paskui pagal grafiką nusivesti ją kur nors pavalgyti. Tiesą sakant, aš irgi labai norėjau valgyti, nes papusryčiauti, kaip paprastai, nespėjau. Tiksliau, puodelį kavos namie išmaukiau nė nestabtelėjęs, skusda­masis ir maudamasis džinsus, bet man, jaunam ir sveikam vyrui, to buvo maža — reikėjo sočių, kaloringų pusryčių. Tačiau Dana eiti į klubo restoraną, matyt, neketino, ir kai aš prie išėjimo pasukau visai į kitą pusę, ji vėl supanikavo. Restorane buvo žmonių. Svečių. Ne­daug, tik trys, bet jų vis dėlto buvo, ir mergaitę vėl apėmė baimė.

— Kodėl mes ten einam? — išsigandusi sušnibždėjo ji, temp­dama mane už rankovės.

— Antrieji pusryčiai, — trumpai paaiškinau.— Geriau pavalgykim namie, — gailiai paprašė Dana. — Labai

prašau. Važiuojam namo.Tačiau aš nepasidaviau. Ir ne tik todėl, kad mano darbas

reikalavo griežtai laikytis jos režimo. Aš spėjau pajusti ankstesnio gyvenimo skonį, kai lankydavausi prabangiuose klubuose ir jaučiau­si turtuoliu. Man patiko ši vieta, čia kvepėjo prabanga, prestižu, ir man norėjosi pabūti čia ilgiau. Atsisėsti į minkštasuolį, ištiesti kojas, išgerti geros kavos, suvalgyti gražiai patiektus pusryčius. Paskui susimokėti banko kortele (kaip svarbūs žmonės) ir tik tada gražiai pakilti ir nuriedėti brangiais ratais su vairuotoju. Tegul kol kas tas gyvenimas ne visai mano, tegul apmokėtas tėtušio pinigais, bet ateis laikas, ir aš į jį grįšiu. Būtinai grįšiu.

— Namie tu pietausi, o dabar turi suvalgyti ką nors labai leng­vo. Rinkis vietą.

Dana pasirinko suoliuką kampe (buvo galima neabejoti!) ir atsisėdo kaip pasmerkta mirti auka. Trejetas svečių nekreipė į mus jokio dėmesio, niekas neatsisukinėjo, nerodė į ją pirštais, prie­kaištingai ar stebėdamasis nelingavo galva. Žodžiu, dangus kol kas neužgriuvo. Sau užsisakiau omletą ir ekspreso kavos, Danai — ža­liosios arbatos ir šviežių vaivorų.

— Gal deserto? — šypsodamasi pasiūlė padavėja. — Mūsų labai skanūs desertai ir saldūs blyneliai su vanilės įdaru.

174 Aleksandra Marinina

Nagi, Bogdaną Rudenko, laikyk egzaminą. Aš tylėsiu kaip par­tizanas. Atsakyti teks tau. Turbūt elgiuosi žiauriai, bet aš noriu, kad tu man parodytum, ko mes pasiekėm per tris savaites bendravimo ir šio ryto pratybas. Noriu, kad pradėtum kalbėtis su nepažįstamu žmogumi, ir ne su tokiu neabejotinai geraširdžiu ir maloniu kaip Anatolijus Viktorovičius, o su bet kokiu, su pirmu pasitaikiusiu. Ir, savaime suprantama, kad įstengtum atsisakyti saldaus patiekalo.

Dana žiūrėjo į mane ir laukė. Aš irgi žiūrėjau į ją ir taip pat laukiau. Ji suprato, kad neturi kur trauktis, ir išstenėjo:

— Ne, ačiū, man tik uogų.O štai man ne tas žodis kaip norėjosi saldžių blynelių, kuriuos

visada čia valgydavau ir kurie man labai patiko. Bet mėgautis jais Danos akivaizdoje būtų, ko gero, nežmoniška. Gal kada vėliau, po dviejų trijų mėnesių, kai ji galutinai užmirš desertų skonį ir jų nebe­norės, aš vėl užsisakysiu blynelių. Kol kas dar anksti.

Mums atnešė užsakymą, ir aš godžiai puoliau milžinišką om­letą. Pasirodė Anatolijus Viktorovičius, priėjo prie tų trijų, kurie čia jau sėdėjo, paspaudė jiems rankas, ir šie atsistojo eiti. Aš supratau, kad jie atvažiavo į treniruotę pas Nikolajevą. Pamatęs mus, jis ženg­telėjo į mūsų pusę.

— Na, kaip, mano šaunuole? Pavargai? Ilsiesi? Šiandien šaudei tiesiog nuostabiai, mano gražuole! Lauksiu tavęs ketvirtadienį.

Svečiai, nuo pakaušio iki kulnų vilkintys firminiais drabužiais ir su prabangiais mobiliaisiais telefonais rankose jauni vyrai, smal­siai sužiuro į Daną. Mergaitė tirštai išraudo ir žemai nuleido galvą. Aš sustingau. Velniai griebtų, kaipgi jai pasakyti, kad jie į ją žiūri ne todėl, kad ji labai stora, o todėl, kad treneris ją pagyrė? Reikia kuo greičiau kažką daryti.

Nikolajevo žvilgsnis staiga sugriežtėjo, net akys patamsėjo, jis pamatė Danos reakciją ir turbūt suprato, kad kažkas ne taip.

— Žiūrėkite, ponai, — kreipėsi jis į tuos tris, — žiūrėkit ir įsi­minkit šią mergaitę, ji greitai jums visiems nosį nušluostys. Tiesiog stulbinami duomenys. Tai būsima čempionė.

VISKAS NE TAIP 175

Ačiū Dievui, viskas gerai! Ne, bet aš koks šaunuolis, koks gudruolis, kaip pataikiau parinkti trenerį! Tiesiog genijus! Aš tikrai žinojau, kad Anatolijus Viktorovičius būtent tas, kurio reikia Danai. Ir neapsirikau.

— Jie gerai šaudo? — paklausė Dana, žiūrėdama pro langą j tuos tris vyrus, einančius su treneriu į aikštelę.

— Nežinau, bet sprendžiant iš to, kad Anatolijus Viktorovičius nusivedė juos ne į mokomąją, o į trečią raudonąją aikštelę, turbūt gerai. Trečioje raudonojoje taikiniai skrenda labai greitai, ir ne dan­gaus, o šlaito fone, kur yra sunkiai matomi.

— Ar jis tikrai mano, kad aš šaudysiu geriau už juos?— Žinoma, — nusišypsojau. — Jis juk sakė, kad tu fantastiškai

plastiška ir turi nepaprastų duomenų. Jei atkakliai treniruosiesi, tapsi čempione.

— O Anatolijus Viktorovičius geras treneris?— Labai geras. Ir labai geras šaulys. Jis buvo Europos čem­

pionas ir užėmė ketvirtą vietą olimpinėse žaidynėse. O jo mokinys buvo olimpinis čempionas.

— Tikrai? — susižavėjusi nustebo Dana. — Garbės žodis?— O kam man meluoti? Pati gali paklausti, jis tau pasakys.

Arba pasižiūrėk internete, ten tie duomenys yra.Aš iš tikrųjų nemelavau. O jau visai atvirai kalbant, tai būtent iš

interneto visa tai apie trenerį Nikolajevą ir sužinojau.— Griūk aukštielninkas. Tėtis man sakė, kad aš turėsiu patį

geriausią trenerį, bet nemaniau, kad tokį garsų. O iš pažiūros nepa­sakytum.

— Ko nepasakytum? — nesupratau.— Na, kad jis toks... Čempionas ir panašiai. Atrodo toks geras,

ramus.Aš pradėjau juoktis.— Manai, kad čempionai turi būti pikti ir nervingi?— Na, juk jie visą laiką gyvena patirdami įtampą — kova, kon­

kurencija ir panašiai. Varžybos.

176 Aleksandra Marinina

— Varžybos, Dana, tai visų pirma ramybė ir susikaupimas. Nervingi ir pikti visada pralaimi, įsidėmėk tai.

Aš jau ketinau perskaityti paskaitą sportinės psichologijos tema, kai tiesiog prie ausies pasigirdo:

— Paša! Frolovas! Tu?! Gyvas?!Atsisukęs aš pamačiau Stasą, nuolatinį kovų už pinigus žiūro­

vą, kuris visada už mane statydavo.—- O man sakė, kad tu patekai į avariją, — karščiavosi Sta-

sas. — Melavo, vadinasi?— Patekau, — patvirtinau, — bet, kaip matai, nežuvau.Aš atsistojau, ir mudu su Stasu išėjome į galeriją, jungiančią

restoraną su registratūra.— Klausyk, kaip suprasti, su mažametėmis prasidėjai?Stasas niekada nepasižymėjo subtilumu, kaip, beje, ir visi tie,

kurių kompanijoje aš buvau pratęs leisti laiką. Aš nenorėjau visko smulkiai pasakoti, o meluoti nebuvau pasiruošęs, nes nesitikėjau taip anksti susitikti klube pažįstamų, todėl nutylėjau, bet mano bičiulis nenurimo:

— Ne, aš visada žinojau, kad tave traukia minkštesnės, bet kad šitokios! Juk ji sveria ne mažiau kaip pusantros tonos. Bent aštuo­niolika jau turi?

— Klausyk, užsikišk, gerai? — taikiai pasiūliau. — Ko kabinė­jiesi?

Geresnio atsakymo tuo metu nesugalvojau. Bet Stasą jis visiš­kai patenkino.

— Ir ką dabar darai? Į ringą išeini?— Ne, — linktelėjau į savo į;oją, — baigiu gydytis.— A, tai gerai. — Jo susidomėjimas manimi pastebimai pri­

geso.Na žinoma, kokia iš manęs nauda, jei negalima už mane staty­

ti. Išgirdęs, kad kovose nedalyvauju, Stasas greitai užbaigė kalbą ir su manimi atsisveikino. Nors į restoraną grįžom kartu, jis atsisėdo toliau nuo manęs su Dana. Kai man atnešė sąskaitą, aš pagavau jo

VISKAS NE TAIP 177

žvilgsnį ir su piktdžiuga ištiesiau padavėjai banko kortelę. Tegul mato. Tegul žino, kad man viskas gerai. Anksti mane palaidojo.

Matyt, kai kas iš to, ką jaučiau, atsispindėjo mano veide, nes Dana paklausė:

— Jis jus sunervino?— Kas? — suraukiau antakius.— Tas jūsų pažįstamas, su kuriuo buvot išėjęs. Jis pasakė kažką

nemalonaus?Ir aš nutariau nemeluoti. Tegul mergaitė žino, kad nemalonūs

jausmai apima ne ją vieną.— Taip, jis mane labai įžeidė. Visų pirma, jis manė, kad aš

seniai miręs, ir tai išgirsti nelabai smagu. Antra, leido man suprasti, kad aš jam nesvarbus, nes negali iš manęs užsidirbti. Tai irgi nelabai malonu. Na, ką, eime? Mums laikas važiuoti, nes atsiliksim nuo grafiko ir tavo tėtis mane bars.

Dana paklusniai atsistojo, ir aš padaviau jai striukę. Ne, dievaži, aš nieko tokio galvoj neturėjau, tiesiog kažkokius gerų manierų pradmenis tėvams vis dėlto pavyko man įdiegti. Kas gali būti natūraliau, kaip paduoti damai paltą? Aš padariau tai daug ne­galvodamas, visiškai automatiškai. Bet Danai, matyt, niekas niekada apsirengti nepadėdavo, ir ji sutriko. Aš laikiau priešais ją striukę, o ji stovėjo prieš mane ir nežinojo, ką toliau daryti. O Stasas sėdėjo per kelis staliukus nuo mūsų ir piktdžiugiškai išsišiepęs mus stebėjo. Tiesiog visai kvaila situacija.

— Pasisuk į mane nugara, — išsunkiau pro sukąstus dantis, — aš padėsiu tau apsivilkti striukę. Taip reikia, mes padorioje vietoje. Dama neturi vilktis pati, jei ji su vyru.

Šiaip taip mums pavyko apsivilkti, nors iš karto Dana į ranko­ves ir nepataikė. Vos išėjom iš pastato, ją vėl ėmė purtyti drebulys. Žmonių jau buvo daugiau, ir dabar iki aikštelės jai reikėjo nueiti apie tris šimtus metrų ne tuščiomis alėjomis, ne taip, kaip anksti ryte. Ginčams nebuvo nei laiko, nei galimybių, nes aš žinojau, kad Stasas tikrai žiūri pro langą, vertindamas mano išrinktąją ir svarstydamas,

178 Aleksandra Marinina

turi ji aštuoniolika ar vis dėlto ne ir kiek gi ji sveria. Bet Dana stovėjo kaip prišalusi prie laiptelių ir nežengė nė žingsnio. Tvirčiau suspau­dęs savo lazdą dešine ranka, kairiąja vėl paėmiau Daną už parankės, stipriau prisispaudžiau prie savęs jos alkūnę ir tiesiog tempte nu­tempiau nuo laiptelių.

— Einam, pasivaikščiosim dešimt minučių, — įsakiau beveik kariškai.

— O kam?Balselis silpnas, vos girdimas. Viešpatie, kaipgi ji bijo, vargšelė!

Bet juk tai suprantama, seniai jau ji dienomis nevaikščiojo gatvėmis tarp svetimų žmonių.

— Pakvėpuosim. Mums dabar reikės gal pusantros valandos automobilyje praleisti, o jei spūstys, tai ir visas dvi. Ir apskritai, kai esi ko nors susinervinęs, tai sveika gryname ore pasivaikščioti. Ir oras toks puikus. Tu saulės, ko gero, šimtą metų nematei.

Aš kalbėjau ir nesustodamas tempiau Daną paskui save. Nu­ėjusi apie dvidešimt metrų ir įsitikinusi, kad niekas į mus neatsisu- kinėja, nesijuokia ir išvis žmonės nekreipia dėmesio į jos apkūnumą, ji pradėjo žingsniuoti tvirčiau. Bet aš ją vedžiau ne bet kur, o prie arklių. Klube, be šaudyklos, dar buvo arklidės ir jojimo instruktorių. Jei aš bent ką nors nutuokiu mergaičių psichologijoje, tai garantuo­tai turėtų suveikti.

— Žiūrėk. — Aš parodžiau jai kokių aštuonerių metų mergaitę, jojančią ant arklio, kurį vedė treneris. — Ar nenorėtum pabandyti?

— Ką jūs! Aš iš karto nukrisčiau, o ir arklys manęs neišlaikytų.— Nekliedėk, — nuoširdžiai nusijuokiau. — Gal manai, kad vi­

duramžių riteris geležiniais šarvais ir su visa ginkluote svėrė mažiau už tave? Tai jau tikrai ne. Ir kodėl turėtum nukristi? Žiūrėk, kokia maža mergaitė joja, ir nieko — nekrenta. Prisimeni, Julia rodė nuo­traukas, kur ji ant arklio? Aš dar tada pagalvojau, kad ir tu galėtum.

— Ir aš būsiu kaip Julia? — nedrąsiai paklausė Dana ir sulėtino žingsnį, kad geriau įsižiūrėtų į mažąją jojikę.

— Būsi dar geresnė! Tu būsi šimtą, tūkstantį kartų geresnė

VISKAS NE TAIP 179

negu ta tavo Julia! Kodėl turėtum būti „kaip Julia“? Kam tau į ją lygiuotis? Ji toli gražu ne pati gražiausia mergina pasaulyje, patikėk manimi. Tu ne Julia, tu — Bogdaną ir būsi pati savimi, tokia, kokia esi. Puiki. Protinga. Gera. Graži. Šaudymo ir jojimo čempionė.

— Baikit, iš tikrųjų. — Ji nusišypsojo, rodos, pirmą kartą šįryt. — Gal jūs iš manęs tyčiojatės? Kokia iš manęs jojimo čem­pionė?

— Paprasčiausia. Tu truputį suliesėsi, pasitreniruosi ir būsi kuo panorėsi. Nenorėsi būti čempione — nebūsi. Beje, kuo tu no­rėtum būti?

— Menotyrininke, kaip teta Mūza.— Vadinasi, būsi menotyrininkė.— O kodėl jūs sakėt, kad aš truputį suliesėsiu? — staiga susi­

rūpino Dana. — Juk žadėjot, kad aš... na, daug.— Tu suliesėsi tiek, kiek pati norėsi, viskas tavo pačios rankose.

Tiesiog kad galėtum jodinėti, tau reikia numesti visai nedaug svorio, ir ne dėl arklio, o dėl savęs. Arklys didelis, pati matai, kad įsėstum į balną, reikia šiokių tokių pastangų, ir tau tai kol kas ne pagal jėgas. Jeigu nori jodinėti, mes namie pradėsim daryti tokius pratimus, kurie sustiprins tam tikras raumenų grupes.

Man pasirodė, kad aš ją beveik įtikinau, o ir pati idėja man labai patiko, bet tuo metu paaiškėjo, kad ne mes vieni žiūrim į mergaitę ir arklį. Šalia įėjimo į arklidę stovėjo pora — matyt, tėvai, o dar mažiausiai penketas žmonių sustojo alėjoje ir susižavėję stebėjo jaunąją amazonę.

— Ne, — ryžtingai tarė Dana, — aš nejodinėsiu.Man ir taip buvo aišku kodėl, bet dėl visa ko aš paklausiau.— Visi į mane žiūrėtų, — atsakė ji, — ir iš manęs juoktųsi. Pra­

šau, važiuojam namo.Kai mes sėdomės į automobilį, aš akies krašteliu pamačiau tą

patį Stasą, traukiantį iš savo fordo šautuvą odiniame dėkle. Ir gerai, tegul pamato, kokia mašina aš atvažiavau. Tegul žino, kad man nie­ko netrūksta.

180 Aleksandra Marinina

Visą kelią atgal Dana pramiegojo, prisiglaudusi man prie peties. Na žinoma, ji nepratusi prie tokio gryno oro! Deguonis — stebuklingi migdomieji, visi tai žino. Be to, dar šitiek jaudinosi, prisiraudojo — žodžiu, visas komplektas,-būtinas kietam, sveikam miegui. O štai aš nemiegojau ir liūdnai mąsčiau apie savo repu­taciją pažįstamų akyse. Stasas, aišku, jau šiandien praneš visiems, kam galės, ne tik kad aš gyvas, bet ir kad susidėjau su mažamete, ir ne su kokia nors Lolita (kas būtų jei ne atleistina, tai bent jau suprantama), o su baisingai stora ir negražia merga. Tai ką, man dabar visiems iš eilės aiškinti, kokioje apgailėtinoje padėtyje aš atsi­dūriau per tą avariją ir per savo mylimosios klastą? Kad būtent dėl to aš ėmiausi neprestižinio namų trenerio darbo, ir net ne su gabiu sportui paaugliu, o su nutukusia mergaite, kuriai reikia suliesėti? Užjuoks negyvai. Kiti gailėsis. Ne užjaus, o būtent gailėsis kaip be­namio invalido. Niekam net į galvą neateis realiai tokiam padėti, visi tik stengsis kuo greičiau praeiti pro šalį, kad jo apgailėtinas vaizdas netaptų nebyliu priekaištu jų sočiam ir nerūpestingam gyvenimui. Apie mano neva santykius su mažamete pradės nešvankiai blevyz­goti. Žodžiu, nieko gero. Ir kaipgi aš įsigudrinau taip susimauti su Stasu? Juk žinojau, kad mano pažįstami lankosi šiame klube, pats kartu su jais čia važinėdavau, tai kodėl net nepagalvojau, kad galiu su kuo nors iš jų čia susitikti? Kodėl iš anksto nesugalvojau kokios gražios legendos?

Pradėjom gyventi pagal naują grafiką, ir aš pralinksmėjau. Ir nebe taip nuobodu, ir ryškėjo* neabejotinas progresas. J pirmo mėnesio pabaigą nukrito trys kilogramai. Ir nors Dana, stodamasi ant svarstyklių, kaip ir anksčiau užsimerkdavo, ji jau rodė didelį susidomėjimą mano skelbiamais „minusiniais“ skaičiais. Be to, ji buvo tikrai gabi mokinė ir sparčiai tobulėjo šaudydama. Kiekvieną kartą kelionė į klubą buvo panaši į karo veiksmus: Dana sėdėdavo automobilyje sustingusi ir tyli, traškindavo pirštų sąnariais ir tiesiog

VISKAS NE TAIP 181

draskydavo nosines, atvažiavus į klubą, iš automobilio išlipdavo tik po ilgų įkalbinėjimų, o po treniruotės ir pusryčių verždavosi kuo greičiau išvažiuoti. Bet! Kiekvienąsyk įkalbinėti reikėdavo vis trum­piau, o priverstinis pasivaikščiojimas prieš kelionę atgal būdavo bent minute ilgesnis. Žodžiu, laimėjimai buvo akivaizdūs. Net ir mano reputacijos laidotuvės kažkaip užsimiršo. Iš pradžių aš nuspren­džiau atsitiktinai sutiktiems pažįstamiems sakyti, kad Dana mano dabartinės draugės jaunesnioji sesuo. Arba kad ji mano paties sesuo, sakykim, antros eilės pusseserė. Arba kad aš dirbu didelės firmos ap­saugos tarnyboje, o Dana mano šefo ar net paties savininko duktė, kurią man pavedė lydėti į treniruotes. Žodžiu, variantų buvo, bet visi jie kliuvo už vieno ir to paties akmenėlio — kas bus, jei apie tai išeis kalba girdint Danai? Apgaulė iš karto išaiškėtų. Bet baisiausia ne tai. Baisiausia kas kita: Dana suprastų, kad aš melavau, nes gėdi- juosi sakyti tiesą, ir jos suluošinta sąmonė tai išaiškintų savaip: kad aš gėdijuosi ne savo statuso, o konkrečiai jos, Danos Rudenko, nes ji baisiai stora ir negrabi. Ir visos mano pastangos nueitų šuniui ant uodegos.

Mes vis važinėjom į klubą, ir kadangi daugiau pažįstamų aš nesutikau, tai ir mėginimai sugalvoti legendą greitai išblėso. Tačiau aš per anksti atsipalaidavau. Tarp mano pažįstamų staiga atsirado tokių, kurie kažkodėl nusprendė anksti atsikelti ir atvažiuoti pa­šaudyti dešimtą ryto.

Antram susidūrimui aš buvau pasirengęs jei ir ne materialiai (ta prasme, kad nebuvau sugalvojęs legendos), tai bent mora­liai — nutariau iš susidariusios padėties išpešti kuo daugiau naudos bent jau Danai. Ir kai pusryčiaujant restorane prie mūsų priėjo du iš mano buvusios kompanijos, aš nenusivedžiau jų konfidencialiam pokalbiui į šalį. Atvirkščiai, aš tariau:

— Susipažinkit, čia Bogdaną.Na, taip, aš sadistas. Pats žinau. Bet žinau ir dar kai ką: be

skausmo ir traumų rezultato nepasieksi. Jei nori ką pasiekti, būk pa­sirengęs, kad skaudės, bus baisu ir sunku. Saldūs būna tik meduo­

182 Aleksandra Marinina

liai, nuo kurių storėjama, o nemokamas — tik sūris pelėkautuose. Už viską reikia mokėti. Ir jei mano tikslas grąžinti Daną į visavertį gyvenimą, tai mokėti už tai mums reikia abiem, o ne man vienam.

Dana visiškai sutriko, to ji nesitikėjo ir nežinojo, kaip elgtis. Vaikinai apžiūrinėjo mergaitę šlykščiai išsiviepę (ar man tik taip pa­sirodė?) — matyt, jau buvo pabendravę su Stasu. Nešvankus smal­sumas taip ir sunkėsi iš jų gašlių akių. Keista, aš pagavau save galvo­jant, kad anksčiau mūsų santykiai buvo geri, jie man atrodė nekvaili ir linksmi vyrukai, aš su malonumu leisdavau laiką jų kompanijoje, o štai dabar jie man ne tik kad nesimpatiški, bet netgi atgrasūs.

Pagaliau ji sumurmėjo:— Laba diena.Aš giliai įkvėpiau ir nutariau tęsti:— O čia Aleksejus ir Fiodoras. Aleksejus, rodos, niekur nedir­

ba, gyvena už savo tėvo pinigus. O Fiodoras — šuleris. Dana, žinai, kas yra šuleris? Tai tas, kuris nešvariai lošia kortomis ir uždirba apgaudinėdamas patiklius žmones. Supranti, Dana, tu tiki, kad jis padorus, sėdiesi su juo žaisti, o jis pradeda tave apgaudinėti. Mikliai, gražiai ir grakščiai. Didelius pinigus susižeria.

Žodžiu, nutrūkau nuo vadžių. Turbūt aš buvau neteisus, Lioša su Fiodoru nieko bloga apie mane su Dana negalvojo ir aš juos įžeidinėjau visiškai nepelnytai. Tačiau argi tikrai įžeidinėjau? Aš juk nieko neišsigalvojau, sakiau gryną tiesą. Lioša tikrai buvo turtingų tėvų vaikas, niekur nedirbo ir gražiai leido tėvo pinigus, o Fiodoras iš tiesų buvo šuleris. Tiesiog prieš pusmetį — ką aš kalbu, kokį pus­metį, vos prieš mėnesį — man tai atrodė normalu ir aš norėjau su jais bendrauti. O šiandien, pamatas, kaip jie žiūri į Daną, ir prisimi­nęs nešvankius Staso juokelius, negalėjau nuslėpti pasibjaurėjimo. Matyt, aš blogai išauklėtas, nes nemoku slėpti emocijų. Žodžiu, iš diplomatinės tarnybos mane išvytų akimirksniu.

Bet kaip buvo malonu žiūrėti į jų ištįsusias fizionomijas!— Na, tu ir duodi... — tik tiek išstenėjo Lioša. — Gal tau po

avarijos stogas nučiuožė?

VISKAS NE TAIP 183

— Aha, — džiugiai patvirtinau. — Štai ir Bogdaną gali patvir­tinti. Nagi, sakyk, Dana, aš panašus į psichą?

— Ką jūs dabar kalbat? — Ji taip nustebo, kad, rodos, net už­miršo drovėtis. — Jūs visiškai normalus.

— Na, štai, matot? — Aš pergalingai nusišypsojau. — Dar klau­simų turit?

Klausimų jie neturėjo. Vaikinai greitai nusiplovė, prieš tai patarę man kreiptis į smegenų chirurgą, o aš, gurkšnodamas savo ekspreso kavą, skaičiavau, kiek zuikių vienu šūviu paklojau. Visų pirma, priverčiau Daną dalyvauti pokalbyje su nepažįstamais vyriš­kiais. Tegul ji pasakė tik kelis žodžius, bet vis dėlto pasakė. Antra, išvengiau klausimų, kas tokia ta Dana ir kodėl aš prasidėjau su mažamete. Trečia, nebuvau priverstas meluoti. Ketvirta, neliko ri­zikos būti demaskuotam ir kartu traumuoti Daną, nes tokia trauma faktiškai neišgydoma. Ir penkta, panašu, kad visam laikui atmušiau savo pažįstamiems norą lįsti prie manęs čia, klube, ir versti vėl iš naujo šaudyti pirmuosius keturis zuikius. Taigi šūvis puikiai pavyko ir suteikė man, kaip buvo sakoma mano vaikystės laikais, begalinio pasitenkinimo jausmą.

Nuo medžioklės rezultatų analizės mane atitraukė nedrąsus Danos balselis:

— Tai jūsų draugai?— Na ką tu! Argi aš taip kalbėčiausi su draugais?— Vadinasi, jie jūsų priešai?— Kokie gi čia priešai, Dana?— Tada kas jie jums?Iš tikrųjų, kas jie man, tie Lioša ir Fiodoras?— Taip, niekas. Tiesiog pažįstami.— Jie padarė jums kažką bloga?Be abejo, aš turiu kažkaip paaiškinti Danai, kodėl taip neman­

dagiai elgiausi. Tačiau kaip paaiškinti, kodėl taip supykau? Kokiais žodžiais?

— Supranti, Dana, yra žmonių, kurie mano, kad pinigus reikia

184 Aleksandra Marinina

užsidirbti, bet yra ir tokių žmonių, kurie mano, kad pinigų užtenka tik turėti. Nesvarbu, iš kur, svarbu, kad jų turėtum ir galėtum leisti. Ir tie kiti žmonės labai nemėgsta pirmųjų, juos niekina, laiko juos nevispročiais ir skystablauzdžiais. Jie išvis niekina visus, kurie dirba, ir gerbia tik tuos, kurie leidžia pinigus. O pirmieji savo ruožtu ne­mėgsta antrųjų. Štai tokia neišsprendžiama prieštara. Aš dirbu, o jie ne, todėl jie nemėgsta manęs, o aš jų.

— Tai kodėl jie priėjo, jeigu jūsų nemėgsta?Na, prašom, prisiaiškinau. Aš juk ir anksčiau užsidirbdavau

pinigus savo prakaitu ir krauju, kovos be taisyklių be kraujo ne­apsieina, tačiau nedirbančių draugelių man niekada netrūko. Jeigu sakyčiau, kad jie manęs nemėgo, meluočiau. Tiesiog darbai vieni nuo kitų labai skiriasi ir klubuose besilankanti publika puikiai tą skirtumą jaučia. Biržos makleris — tai viena, o namų treneris — vi­sai kas kita. Bet to aš Danai neaiškinsiu.

— Tiesiog taip, — patraukiau pečiais, — pasisveikinti.

Praėjo dar kelios dienos, ir kai aš vėl palydėjau Daną pas dėdę, Vladimiras pakvietė mane užeiti. Jo žmonos Mūzos namie nebuvo, ir jis nusivedė mane į virtuvę pavaišinti arbata.

— Aprašyk Kolinzo „Dengtą vežimą siaurame keliuke“, teta Mūza tau paliko albumą, — tarė jis Danai.

Mergaitė linktelėjo ir užsidarė kambaryje.— Nesupratau, ką ji turi padaryti? — paklausiau.— Aprašyti paveikslą. Dana nori būti menotyrininke, ir Mūza

pamažėle moko ją šios profesijos. •Volodia įpylė man arbatos, kaip ir anąkart, į gražų puodelį, o

pats sriūbčiojo seniai atvėsusį gėralą iš didžiulio molinio puodo. Keisti vis dėlto jo įpročiai.

— Kaip Danos reikalai? Ko pasiekė?Laimėjimų, žinoma, buvo, ir aš su malonumu apie juos papa­

sakojau. Volodia įdėmiai klausėsi, linksėjo ir vis įsiterpdavo:

VISKAS NE TAIP 185

— Na, taip, na, taip, Dana man sakė.Aš nesupratau, kodėl jis manęs klausia, jei Dana ir taip jam

viską pasakoja. Pagaliau neištvėriau ir piktai paklausiau:— Tai kodėl klausi, jei pats viską žinai?— Dana turi savo požiūrį, o tu — savo. Ji negali būti objektyvi.— Taip išeina, kad aš galiu?— Ir tu negali. Aš irgi negaliu. Mes visi vertinam padėtį iš įvai­

rią taškų. Bet sujungus visų mūsų trijų požiūrius, išeina daugmaž panašus į tiesą vaizdas.

— O kiek reikia požiūrių, kad tai būtų visiška tiesa? — pajuo­kavau.

Jis pasižiūrėjo į mane nustebęs.— Nė kiek. Tiesa iš principo nepasiekiama, jei turim galvoje

absoliučią tiesą. Prie jos galima tik priartėti. Argi nesusidūrei su tuo mokykloje?

— Matyt, dūriau pro šalį. Na, ir ką tu supratai sujungęs mūsų trijų požiūrius?

— Kad Danai su tavimi pasisekė, — nusišypsojo Volodia. — Aš tik nesupratau, trys su puse kilogramo per mėnesį tai daug ar mažai?

— Iš tikrųjų mažai, galėtų būti ir daugiau.— Tai kodėl tada ne daugiau? Dana kažką pažeidinėja ar tau

kažkas trukdo?— Mesti svorį labai greitai — pavojinga sveikatai. Pavyzdžiui,

inkstas gali pasmukti, širdis pradėti neritmingai plakti nuo apkrovų ir dar visokių nemalonumų atsirasti. Iš principo aš galiu dirbti taip, kad nukris šeši kilogramai, bet jei nukentės Danos sveikata, mane atleis. Žodžiu, kol kas bijau rizikuoti. Vėliau žiūrėsim, kaip bus. Rie­balams deginti reikia didinti apkrovas, bet Dana visai netreniruota, ir aš bijau ją apkrauti, kad ji nepersitemptų, todėl mes tai darom po truputį, lėtai. Pavyzdžiui, ji dvidešimt minučių eina takeliu, tada de­šimt ilsisi, paskui vėl eina. Ir dviratį taip pat mina su pertraukomis. Žodžiu, jei mes mankštinamės dvi valandas, tai nereikia galvoti, kad

186 Aleksandra Marinina

tas dvi valandas ji aria kaip arklys. Pusę laiko ji ilsisi, kad pulsas ir spaudimas vėl taptų normalūs, kitaip tai rizikinga.

— Ne, ne, — sumosavo jis rankomis, — rizikuoti jokiu būdu negalima, sveikata brangiau. Tu man pasakyk, kiek, tavo manymu, tau teks su ja dirbti? Metus? Dvejus?

— Nežinau, čia kaip loterijoje. Ir nelygu, kokią formą ji nori pasiekti. Asmeniškai aš manau, kad jai pakaktų numesti apie dvi­dešimt penkis kilogramus, o tam užtektų metų. Bet juk ji įsikalė į galvą, kad nori būti kaip Julia! O tai gali išvis niekada nepavykti. Jos skirtingai sudėtos, ne to paties tipo. Julia aukšta, lengvų kaulų, siauro dubens, ji sveria turbūt apie penkiasdešimt kilogramų. Kad taptų tokia kaip ji, Dana turėtų numesti apie keturiasdešimt penkis kilogramus, tai yra faktiškai dukart sumažinti savo svorį. Tai labai sunku, o jos amžiuje net pavojinga, kai stengiesi tai padaryti kuo greičiau.

— Aš supratau, — linktelėjo Vladimiras. — Žinai, aš norėjau tau padėkoti už pašnekesį su Dana.

— Kokį? — nustebau.— Kai jūs žiūrėjote į jodinėjančią mergaitę. Tu taip nesi­

stebėk, — linksmai nusišypsojo jis, — Dana man viską pasakoja, todėl aš viską žinau. Tu visiškai teisus, reikia atkalbėti ją nuo noro būti „kaip kažkas“, šiuo atveju kaip Julia arba dar kokia nors liekna gražuolė. Būti į kažką panašiam reiškia aukoti savo individualybę, autentiškumą. Tai kvaila ir neteisinga, tai visiška nepagarba pačiam sau, nepaisymas savo asmenybės. O juk mudu susitarėme, kad Da­nai kaip tik reikia įdiegti meilės ir pagarbos sau jausmą. Sau tokiai, kokia ji yra. Nes iš tikrųjų ji nuostabi, tiesa?

— Na, taip, — sutikau nelabai tvirtai.Volodią vėl paviliojo miglotų filosofijų brūzgynai, ir aš nelabai

supratau, ko jis nori ir apie ką kalba. Matyt, mano fizionomijoje pa­sirodė buko nuobodulio išraiška, nes jis staiga užsikirto ir įdėmiai į mane pasižiūrėjo.

— Nesupranti, apie ką aš kalbu?

VISKAS NE TAIP 187

— Atvirai sakant, ne, — prisipažinau sąžiningai.— Bet juk tu viską darai taip, kaip aš kalbu. Tu viską darai tei­

singai, protingai. Aš buvau tikras, kad viską supranti.— Kad ne, — nusijuokiau aš, — turbūt man išeina grynai intui­

tyviai. Tiesiog aš taip jaučiu.— Supratau, — mąsliai nutęsė jis. — Ar tu kartais ne alkanas?

Gal ko nors užkandam? Mūza grįš dar negreit, pasidarom ką nors patys, kaip sakai?

Kai kalbama apie užkandį, aš visada su malonumu pritariu, apetitu nesiskundžiu. Mes abu greitai pagaminom neįmantrią va­karienę iš virtų bulvių, pakeptų su kiaušiniais. Tada man pasirodė, kad dabar kaip tik tinkamas laikas (nors Nana Kim, supratusi, kad iš manęs menka nauda, tuo metu jau buvo palikusi mane ramybėje), ir aš nusprendžiau prabilti mane dominančia tema.

— Volodia, kodėl tavo brolis gyvena mieste? Tokie turtingi žmonės paprastai statosi namus Pamaskvėje, įsigyja sodybas.

— Todėl, kad gyvenimas užmiestyje lemia netinkamą vaikų auklėjimą, — ramiai atsakė Volodia.

Čia tai bent! Pirmą kartą girdžiu tokį kliedesį.— Ir kodėl gi?— Todėl, kad Pamaskvėje kol kas neišvystyta infrastruktūra, ir

visas gyvenimas vis tiek vyksta mieste. Gimnazija, kurioje mokėsi Tarasas, — Maskvoje, Danos gimnazija — irgi Maskvoje, Michailo darbas, Julios institutas, salonai, į kuriuos be paliovos laksto Larisa, visokie ten kosmetologai ir lengvasis kultūrizmas, mamos teatrai ir koncertai — viskas Maskvoje. Vadinasi, visus reikia aprūpinti automobiliais ir vairuotojais. Na, mama ir Larisa — tiek to, tai šventa, bet vaikai? Ir Tarasas, kol išvažiavo į Angliją, ir Dana, kai dar išeidavo iš namų, abu jie važinėdavo metro. Julia į institutą irgi važiuoja metro. Ir tai teisinga. Kol kas jie nieko tokio gyvenime nenuveikė, kad būtų vežiojami vairuotojų. Jie tų automobilių neuž­sidirbo ir nenusipelnė. Žmogus nuo vaikystės turi žinoti savo vietą socialinėje hierarchijoje ir tos hierarchijos sandaros principus, nes

188 Aleksandra Marinina

neteisingas ar netikslus supratimas neleis jam vėliau adekvačiai adaptuotis visuomenėje.

Na, štai, viskas taip gerai prasidėjo, visi žodžiai buvo supranta­mi, o dabar jį vėl užnešė. Tačiau bendrą prasmę aš vis dėlto pagavau ir gerokai nustebau, kad tėtušis kažką išmano pedagogikoje. O ne­pasakytum... Greičiausiai tai bobulės idėjos, ji juk vadovavo mokyk­loms. Tik pamanyk, toks stambus verslininkas, o visiškai po padu senai motinai. Griūk iš juoko! Matyt, todėl Larisa taip nemėgsta savo anytos. Tą net ir aš pastebėjau.

— Man pasirodė, kad Larisa Anatoljevna nelabai tuo patenkin­ta, — atsargiai pasidalijau savo pastebėjimais.

— Žinoma, — nusijuokė Volodia. — Nelabai — tai dar švelniai pasakyta. Ji juk puikiai žino, kiek pinigų turi jos vyras, ir nori gy­venti taip, kaip ir kitos turtingos ponios. Didelis namas su baseinu, sklypas su sodu, daug tarnų ir taip toliau. O dabar — butas mieste ir viena namų darbininkė. Nei šis, nei tas!

Jis juokingai suraukė nosį ir sušnypštė.— Larisa mano brolį nuolat už tai graužia, — tęsė jis, — o

mama jį gina, ji visiškai pritaria jo pozicijai.— Turbūt Larisa Anatoljevna jūsų motinos už tai nemėgsta?— Negali pakęsti, — linksmai sutiko jis. — Ir Miša puikiai tai

žino. Štai ir blaškosi tarp motinos ir žmonos. Bet padarė vis dėlto taip, kaip norėjo motina, o ne kaip Larisa. Žinai, kas juokinga — daugelis mūsų problemų atsirado dar tarybiniais laikais. Pagauni mintį?

— Ne. Kuo čia dėti tie laikai? Ir kada jie buvo? Prieš šimtą metų.

— Ir net daugiau, — linktelėjo Volodia. — Dar Bulgakovas ketvirtajame dešimtmetyje rašė, kad mus sugadino problemos dėl gyvenamosios vietos. Nė vienoje padorioje šalyje nekyla sunkumų dėl pasirinkimo tarp tėvų ir sutuoktinių. Tiksliau, atskirais atvejais jų gali kilti, bet mūsuose tai buvo masinis reiškinys. Toks ir liko. Va­karuose žmogus baigia mokyklą, išvažiuoja mokytis toliau ar dirbti,

VISKAS NE TAIP 189

ir viskas — jis daugiau niekada negyvena su tėvais. Gyvena vienas arba dalijasi būstu su draugais, paskui kuria savo šeimą ir rinkdama­sis vyrą ar žmoną niekada negalvoja, kaip šis sugyvens su jo tėvais vienoje virtuvėje. Jie tiesiog niekada neatsidurs vienoje virtuvėje kaip lygiateisiai šeimininkai. Arba nelygiateisiai. Jie važinės vieni pas kitus į svečius, bet kartu niekada negyvens. O kas dėjosi pas mus? Kad atsiskirtum nuo tėvų, reikėjo turėti ypatingų ryšių ir galimybių. Jauni sutuoktiniai buvo priversti gyventi su tėvais, ir retai kada taip nutikdavo, kad žentas su uošve ar marti su anyta gražiai sutardavo. Tai išskirtiniai atvejai. Dažniausiai prasidėdavo nesutarimai, kildavo abipusis nepasitenkinimas, štai tau ir pasirinkimo būtinybė. Vyras turi nuolat galvoti, kurio pusėn stoti, ką nuo ko ginti, žmoną nuo mamos ar atvirkščiai. Ir moterys taip pat visą laiką rinkdavosi tarp mamytės ir vyro. Ir juos, vargšelius, iš abiejų pusių spausdavo: „Arba aš, arba jis! Arba aš, arba ji!“ Tarybinio gyvenimo jau seniai nėra, bet problema liko. Ir mano brolis gyvena su ta problema kasdien. Niekam ir į galvą neateina, kokia absurdiška tokia padėtis, niekas nebando su tuo kovoti. Visi priprato, kad tokia problema egzistuoja, laiko ją natūralia ir su ja taikstosi. O juk nieko natūralaus čia nėra, tai prieštarauja gamtai, tai nenormalu.

— Tai kaipgi su tuo kovoti? — pasidomėjau. — Turi kokį re­ceptą?

Aš tuo metu prisiminiau, kaip mano mamytė sutiko vieną mano pažįstamą merginą, o juk aš rimtai rengiausi ją vesti. Tai bent būčiau įsitaisęs bėdą sau ant galvos!

— Su tuo kovoti nėra prasmės. Kad tokia problema neatsi­rastų, tėvai ir vaikai turi būti kito mentaliteto, ne tokio kaip dabar. Tėvai turi nesikabinti į vaikus ir nebijoti jų nuo savęs paleisti, o tam reikia liautis žiūrėjus į vaikus kaip į savo nuosavybę, kaip į nedalomą savo visumą.

Tai jau. Mama iki šiol reikalauja, kad aš grįžčiau namo, nors jau aštuonerius metus gyvenu Maskvoje. Ji taip ir nesusitaikė su mintimi, kad aš daugiau kartu su ja negyvensiu.

190 Aleksandra Marinina

— Visa tragedija prasideda nuo minties: štai imsiu ir įsitaisysiu sau vaikelį. Jauti niuansą? SAU. Na, kadangi sau, tai jis — mano ir tenedrįsta niekas jo iš manęs atimti. O paskui — ir taip toliau.

— Gerai, o vaikai? Tu sakei, kad vaikų irgi turi būti kitas men­talitetas.

Ta dalis mane domino kur labiau.— O vaikai turi suprasti, kad jiems nebūtina pataikauti tėvams

ir pateisinti jų lūkesčių. Žmogus negali ir neprivalo gadinti savo gy­venimo tenkindamas tėvų norus. Sutuoktinis — tai tavo ateitis, nes šeimoje atsiranda vaikų, o vaikai — tai ėjimas į priekį. Rinkdamasis tarp tėvų ir sutuoktinių, turi rinktis ateitį. Juk tai elementaru! Bet kažkodėl nedaugelis tai supranta.

Gražiai skamba, bet kaip tai pritaikyti praktiškai? Vis dėlto su mokslininkais negalima prasidėti: prišnekės visokių protingų žodžių, apsuks galvą, o naudos — tik vos vos.

Aš baigiau kiaušinienę su bulvėmis, duonos kąsneliu gražiai nubraukiau pasiliejusį trynį ir įsipyliau dar arbatos. Volodia te­begurkšnojo savo visiškai atvėsusią nežinia ką. Nesuprantu, kaip galima tai gerti? Šalta saldi arbata. Brrr!

— Paša, o ką tu paskui darysi?Klausimas mane užklupo netikėtai, aš jo apskritai kažkaip ne­

supratau. Kada — paskui? Kai baigsiu gerti arbatą?— Kai baigsi darbą su Dana. Ką tu tada veiksi? Į profesionalų

sportą juk jau negrįši, tiesa?— Kodėl gi? — pasipiktinau. — Kas tau sakė? Dar ir kaip grįšiu.

Štai visiškai pagysiu — ir sugrįšiu. Kojos jau beveik neskauda, dar mėnuo — ir pradėsiu pamažėle treniruotis, kad atgaučiau formą.

Volodia pasižiūrėjo į mane nustebęs ir net truputį nuliūdęs.— Paša, neapgaudinėk savęs. Po tokių traumų į profesionalųjį

sportą negrįžtama. Jei gydytojai tau pažadėjo ką kita, jie tave apga­vo. Aš suprantu, tau nemalonu tai girdėti, bet teks su tuo susitaikyti. Tau reikės kažką veikti, užsidirbti pragyvenimui. O kaip? Apie tai galvojai?

VISKAS NE TAIP 191

Kur jau ne, apgavo mane gydytojai! Daug jis supranta. Argi jis gydytojas? Sociologas sumautas. Bet juk nepradėsi ta tema ginčytis. Geriau apsimesti, kad mane tai mažai jaudina. Ir apskritai man viskas gerai.

— A, — nerūpestingai numojau ranka, — kaip nors prasimai­tinsiu. Treniruosiu grupes apsaugininkų mokyklose ar dar ką nors panašaus.

Aš tikėjausi, kad jis atsikabins, bet kur tau. Įsisiurbė kaip dėlė.— Arba rengsi tokius kaip tu pats? Uždarų klubų kovotojus?Jo balse išgirdau skepticizmo gaidelę. Gal jis sumanė mane

mokyti? Tegul savo broliuką moko, pedagogas neiškepęs. Savo vir­tuvėje tai jis labai gudrus samprotauti ir yra toks protingas, viską žino ir supranta, o kaip yra iš tikrųjų? Brolis turi problemų, pats tai pripažįsta. Dukterėčia turi problemų, bet aš kažkodėl nematau, kad jis, toks protingas ir supratingas, tas problemas mėgintų iš­spręsti.

— O kad ir taip, — atkirtau žiūrėdamas jam į akis. — Kas čia bloga? Gerai, Volodia, ačiū už vakarienę, aš eisiu.

Aš ryžtingai pakilau, bet jis mostu mane sulaikė:— Palauk, Paša. Nepyk. Aš, žinoma, kišuosi ne į savo reikalus,

bet... Štai ką norėjau tau pasakyti. Tie vaikinai, su kuriais tu susi­kirtai klube...

Ajajai, ir apie tai Dana jam papasakojo! Nejau ji iš tikrųjų jam pasakoja VISKĄ? Gal atsiskaito, kiek kartų ėjo į tualetą?

— Jie paprasčiausi kvailiai, — piktai burbtelėjau, — ir gavo, ko nusipelnė.

— Neabejoju, bet tai tavo buvusi kompanija. Tai žmonės, tarp kurių tu sukiojaisi. Nori pas juos sugrįžti? Nori bendrauti su kvai­liais? Su turtingais dykaduoniais ir kortų šuleriais?

— Ten juk ne visi tokie. Yra ir normalių vaikinų, — atsakiau, beje, ne visai tvirtai.

Atvirai kalbant, po to susitikimo šaudymo klube dėl to man buvo kilę šiokių tokių abejonių.

192 Aleksandra Marinina

— Nesiginčiju, tik matau, kad tau nelabai sekasi su jais drau­gauti. Arba jie tau ne itin patinka, arba — tu jau man atleisk — tu jiems nelabai reikalingas.

— Iš kur ištraukei?— Tau niekas niekada neskambina. Arba skambina, bet retai.

Argi ne taip? Jie tavęs neieško, tau neskambina, nekviečia susitikti. Ar tau tai nieko nesako?

Jis buvo teisus, ką jau čia slėpti. Bet Dana kokia, na ir Dana! Pasakė dėdei net tai, kad mano mobilusis tyli tarsi leisgyvė gyvatė. Gyvatės ir gyvos nelabai triukšmingos, o jau leisgyvės... Pasirodo, ji pastabi mergiotė. Bravo!

Tačiau viso to klausytis nebuvo labai malonu.— Nesuprantu, kur tu lenki. Kam visos tos kalbos? Ko tau pa­

rūpo mano draugai? — pradėjau pykti.— Tas ir yra, kad neturi tu jokių draugų, — atsakė jis ramiai. —

Suprask, Paša, tai ne tavo aplinka. Tai ne tavo gyvenimas, ne tavo žmonės. Todėl niekas tavęs ir neieško, todėl ir draugų nėra.

Aš taip apstulbau, kad automatiškai įsipyliau dar arbatos. Na, ką gi, jei jau įsipyliau, teks išgerti. Jo kalbos mane tiesiog paralyžiavo.

— O kur ryšys? — tik tiek tegalėjau paklausti. — Kaip viena su kitu siejasi?

— Tiesiogiai. Štai, žiūrėk, aš paaiškinsiu. J kokią nors veiklą linkę tam tikro proto ir charakterio žmonės. Chirurgas — tai vienas asmenybės tipas, teatro artistas — visiškai kitas. Tas pats ir su gy­venimo būdu. Atsiskyrėlių gyvenimą renkasi vieno tipo žmonės, o viešą — visai kito. Tai suprantama?

-N a .— Bet yra dar tokia sąvoka kaip paskirtis. Jei žmogus žino savo

paskirtį ir jai paklūsta, tai yra su malonumu veikia tai, kas jam lemta, šalia jo visada bus žmonių, kurių veikla panaši, todėl jie panašaus kaip jo mentaliteto, tokio pat charakterio, išpažįstantys tas pačias vertybes ir nuostatas. Su tokiais žmonėmis jam lengva ir malonu bendrauti, su jais jis greitai randa bendrą kalbą ir užmezga ryšius,

VISKAS NE TAIP 193

kurie nenutrūks tik todėl, kad jis pusmečiui pateko į ligoninę ir laikinai pasitraukė iš profesinės veiklos. Jei dėl tavo ligos santykiai ir ryšiai nutrūko, vadinasi, tai ne tie ryšiai, kurie tau reikalingi, va­dinasi, tu bendravai ne su tais žmonėmis ir gyvenai ne tą gyvenimą. Dabar supranti?

Oho! Štai jau ir prie paskirties prisikasė. Mistika pakvipo. Kas toliau? Juk jis nenormalus! Viešpatie, aš jau buvau pasirengęs įsi­žeisti, o jis juk paprasčiausias psichas, kuoktelėjęs dėl pranašysčių, paskirčių ir panašių niekų. Na ir šeimynėlė! Aš jau apsidžiaugiau, kad bent vienas sveikas žmogus joje yra, bet, matyt, apsirikau.

— Klausyk, — taikiai tariau, — nesuk man galvos, gerai? Aš paskirtimi netikiu, aš apskritai ateistas. Ir man patinka tas gyveni­mas, kurį gyvenau iki avarijos. Man patinka lankytis prašmatniose vietose, leisti laiką su pinigingais vaikinais, važinėtis brangiais ra­tais ir bendrauti su gražiomis mergomis. Man tai patinka, supranti? Tiesa, visam tam reikia kažkuo būti ir turėti pakankamai pinigų. Kol dirbu pas tavo broliuką, pats aš nieko nereiškiu, bet ateis laikas ir aš grįšiu į tą gyvenimą, kad ir kiek man tai kainuotų. Aš į jį grįšiu, girdi? Ir nereikia man giedoti apie paskirtį, aš pats apie save viską žinau.

Volodia kurį laiką tylėjo, vedžiodamas pirštu per melchiorinio šaukštelio kotelį, paskui pakėlė į mane labai rimtas akis.

— Tau nieko neišeis.— Ir kodėl gi?— Todėl... Kiek jau metų tu Maskvoje?— Na, aštuonerius. Ir ką?— Nieko. Per aštuonerius metus tau nieko neišėjo. Tai kodėl

nusprendei, kad vėliau išeis? Viskas bus lygiai taip pat. Per aštuo­nerius metus tu neįsigijai savo būsto, neturi nuolatinės moters, nuolatinio darbo taip pat. Tavo darbas pas Michailą laikinas, baigsi ir išeisi, taigi nuolatinio pajamų šaltinio neturi. Draugų irgi neturi. O ką turi? Ko pasiekei per aštuonerius metus? Paša, aštuoneri metai — tai labai daug, o tu visiškas nulis. Jei eini tuo keliu, kuriuo

194 Aleksandra Marinina

per aštuonerius metus niekur nenuėjai, vadinasi, tai ne tavo kelias. Matai, kaip viskas paprasta.

Nieko sau „paprasta"! Viskas, ką sakė Volodia, buvo tiesa nuo pirmo iki paskutinio žodžio, tačiau to pripažinti baisiai nesinorėjo net sau pačiam. Ir aš pradėjau iš paskutiniųjų priešintis.

— Greitai nieko neišeina. Sako, kad greitai tik katės veda, bet ir tai aklus kačiukus. Dar sakoma, kad darbas ir kantrybė nugali viską. Ir dar, kad Dievas myli kantriuosius. O dar...

Aš stengiausi prisiminti visus tinkamus šiam atvejui prie­žodžius bei patarles, manydamas, kad liaudies išminties jis nepa­neigs.

— O dar, Paša, apsidairyk aplinkui, — pertarė mane Volo­dia. — Pasižiūrėk, kiek kantrių ir darbščių žmonių triūsia kasdien ir metų metais, stengdamiesi ką nors pasiekti, ir nieko jiems neišeina. Ar nesusimąstei kodėl? Kodėl kai kam pakanka minimalių pastan­gų, tos pastangos įgauna visos tankų artilerijos jėgą, ir jiems viskas pavyksta, ir ne tik viskas, o kur kas daugiau, nei jie tikėjosi. O kiti stengiasi iš visų jėgų, dvėsuoja įsiręžę, bet trokštamo rezultato taip ir nepasiekia. Kodėl?

— Na, — patraukiau pečiais, — nežinau. — Gal vieni talentin­gi, o kiti ne. Tai juk įgimta.

— Ne, brangusis, talentas ne įgimtas, tai visai kas kita. Tai žmonės sugalvojo tą kvailystę, girdi, yra toks nerealiai geras daly­kas, kuris vadinasi talentu. Ir kam gamta negailėdama jo atseikėjo, tam viskas, o kam jo pagailėjo, tam špyga taukuota. Gamta, Paša, nėra nei dosni, nei šykšti, ji visiems vienoda ir visiems vienodai

v

atseikėja. Klausimas tik, kaip mes pasinaudojame tuo, ką ji mums davė. O duoda ji būtent tai, ko žmogui reikia vykdyti savo paskirtį. Kiekvienam — savo. Todėl jei tu savo paskirtį supratai ir ją vykdai, tai turi viską, kad pasiektum rezultatą. Ir tu jį pasieki. O mes žiūrim iš šalies ir aikčiojam: talentingas aktorius, talentingas finansininkas, talentingas inžinierius! O jeigu savo paskirties nesupratai ir eini ne savo keliu, tai nė velnio, atleisk, tau neišeis, kad ir kiek stengtumeisi.

VISKAS NE TAIP 195

Žmogus norėtų tapti dideliu vadovu, tačiau aukštesnių nei vyres­niojo vadybininko jaunesniojo padėjėjo pareigų negauna. Jis mano, kad viskas per vadovybę, kuri jį „ėda“, ar per kolegas, kurie jam neužleidžia vietos, jis keičia darbą, bet rezultatas tas pats. O kitas žmogus, gyvenantis gretimame bute, neturėdamas nei pakankamo išsilavinimo, nei būdamas labai sumanus, staiga nei iš šio, nei iš to tampa garsiu politiku, apie jį rašo visi laikraščiai, jis važinėja pra­bangiu automobiliu, sėdi prašmatniame kabinete ir turi tuntą pa­dėjėjų bei sekretorių. Tau reikia pavyzdžių ar pats viską žinai?

Ko gero, pavyzdžių nereikia, atmintyje tuoj pat iškilo pavardės ir veidai. Bet iš tikrųjų — kodėl gi taip?

Matyt, aš užsigalvojau ir netyčia paklausiau garsiai. Atsitokė­jau, kai Vladimiras vėl prašneko:

— Todėl, kad tokia buvo žvaigždžių padėtis tuo metu, kai jie gimė. Vienam buvo lemta tapti lyderiu, o kitam — gydytoju. Arba choreografu. Tačiau tas kitas įsikalė į galvą, kad irgi nori būti lyde­riu, nes tai labai šaunu, nes tai reiškia valdžią, pinigus, galimybes, ir visi uodegas vizgina. Neva anas, be išsilavinimo ir smegenų, gali, tai kodėl aš, turėdamas ir išsilavinimą, ir smegenis, negalėčiau? Galiu! Ir dar kaip. Ir pasuka tas kitas ne savo keliu, ir paskui pyksta, nes nieko nesupranta: kaipgi taip, tam asilui viskas išeina, o man, to­kiam protingam, tokiam išmintingam, neišeina. Jam ir neišeis. Jei jis būtų supratęs savo paskirtį ir su ja susitaikęs, tai būtų puikus dakta­ras, išgelbėjęs tūkstančius gyvybių, ir tie tūkstančiai dabar kiekvieną dieną melstųsi už jo sveikatą, dėkotų ir būtų pasirengę viską dėl jo padaryti. Argi tai ne valdžia? Argi tai ne galimybės? Ir, be jokios abejonės, būtų uždirbęs didelius pinigus. Arba, tarkim, būtų tapęs įžymiu choreografu, ir jį kviestų statyti baletų visuose garsiausiuose pasaulio teatruose. Ar blogai būtų? Kaip tik puiku! O gal jo paskirtis buvo tapti šeimos galva, vyru bei tėvu, ir jeigu jis būtų išgirdęs savo paskirties balsą, dabar turėtų mylimą žmoną ir daug vaikų, kurie jį dievintų visą gyvenimą, o aplink jį tvyrotų tokia ramybės ir laimės atmosfera, kad nereikėtų jokios valdžios ir turtų.

196 Aleksandra Marinina

Ko gero, jokia mistika čia nekvepia. Vladimiras kalbėjo labai logiškai. Tiesa, dėl tos žvaigždžių padėties aš abejojau, bet visa kita skambėjo visai įtikinamai ir mano gyvenimo stebėjimai visa tai pa­tvirtino.

— Ir kokia gi, tavo manymu, manoji paskirtis? Kaip suprantu, būtent čia tu ir lenki, — pridūriau neslėpdamas kandumo.

— Teisingai supranti. — Jis vėl gurkštelėjo savo gėralo. Įdomu, kai gėralas baigsis, jis vėl prisipils į savo bedugnį kubilą karštos arbatos ir lauks, kol ji atvės, ar vis dėlto sriūbtelės kelis gurkšnelius karštos? Ir kiek tokių kubilų jis išgeria per dieną? — Tavo paskirtis, Pavelai, palaikyti silpnesniuosius, būti šalia jų ir jiems padėti. Tam gamta tau davė viską, ko reikia. Tu aštuonerius metus ėjai vienu ke­liu ir niekur nenuėjai. Užtat kitu keliu per pusantro mėnesio nuėjai kelią, kuriam nueiti kitiems žmonėms prireiktų ne vienerių metų. Būtent tokiais atvejais, žiūrėdami iš šalies, mes žavimės, aikčiojam ir kalbam apie talentą. Aš matau, kaip tu bendrauji su Dana. Tu net ne visada supranti tai, ką aš tau bandau paaiškinti, o intuityviai viską darai tiesiog genialiai. Pats geriausias psichologas ar psichoterapeu­tas nesielgtų teisingiau. Praėjo vos mėnuo, o mergaitė pasikeitė tie­siog akyse, nors suliesėjo tik vos vos. Štai kur tavo paskirtis. Todėl tau su Dana viskas sekasi ir išeina tiesiog talentingai. Tu nejauti paniekos silpnajam, moki jo gailėtis, užjausti dėl to silpnumo ir turi sugebėjimą realiai įvertinti padėtį. O ketini praleisti savo gyvenimą vaikydamasis abejotinos vertės grožybes. Ar negaila? Vis tiek juk nepasivysi.

Tik to man trūko! Aš sportininkas, kovotojas, turėčiau pavirsti minkštu petimi, ant kurio galėtų išsiverkti isteriškos poniutės? Vla­dimiras Olegovičius tikrai turi bėdų su galva.

— Mes dar pažiūrėsim, — tariau stodamasis. — Bet tu teisus, Volodia, tai ne tavo reikalas. Ir nelįsk kur nereikia.

— Daugiau nelįsiu, — nusišypsojo jis ir, rodos, visai neįsi- žeidė. — Tai pirmas ir paskutinis mūsų pokalbis šia tema, prižadu.

VISKAS NE TAIP 197

Tiesiog turėjau tai pasakyti, kad vėliau sau nepriekaištaučiau, jog nepasakiau.

— Gerai, tu pasakei, aš užmiršau. Ir viskas.Aš atsisveikinau su Dana, kuri sėdėjo prie kompiuterio ir kaž­

ką rašė, vis pasižiūrėdama į atverstą albumą, ir išėjau. Pašnekesys paliko bjaurias nuosėdas, net ne nuosėdas, o kažkokį keistą skonį, kai valgis jau seniai suvirškintas, o jo prisiminimo niekaip negali nuo liežuvio pašalinti nei vandeniu, nei saldainiu. Iš tikrųjų sunkioje padėtyje aš likau vienas... Ir po aštuonerių metų gyvenimo sostinėje likau toje pačioje vietoje, nuo kurios pradėjau: be darbo, be pinigų, be namų. Per visus tuos metus nė kiek nepajudėjau į priekį. Su tuo nepasiginčysi. Nejau Vladimiras teisus? Bet čia pat mano gyva vaiz­duotė piešė man karikatūrišką paveikslą, kuriame aš atlieku silpnųjų gynėjo vaidmenį, — su didžiuliais krepšiais, iš kurių kyšo butelis kefyro ir agurkai, rankose aš nuolankiai seku paskui prabangiais kai­liniais vilkinčią, blizgučiais apsikabinėjusią ir raudančią nebejauną tetulę. Su tuo sutikti nesinorėjo kategoriškai.

Kitą dieną visas piktas ir kupinas ketinimų tuoj pat įrodyti, kad Vladimiras Olegovičius neteisus, aš pradėjau intensyvias tre­niruotes. Šiaip jau aš ir anksčiau stengiausi palaikyti formą, namie darydavau specialią mankštą, o Rudenkų namuose nepraleisdavau progos pasinaudoti treniruokliais — kol Dana žingsniuodavo ta­keliu, aš „pumpuodavau“ raumenis. Bet dabar nusprendžiau, kad jau turėčiau imtis darbo su savimi rimtai ir pamažu mėginti grįžti į kovinę kondiciją. Koją skaudėjo vis mažiau, ir man atrodė, kad jau laikas.

Po savaitės paaiškėjo, kad aš lengvabūdiškai pasiskubinau. Taip ėmė skaudėti nugarą, kad teko kreiptis į gydytoją. Nepaisant mano neigiamo požiūrio į tai, ką pasakė Volodia, jo žodžiai mano kvailoje galvoje vis dėlto pasėjo šiokių tokių abejonių, ir aš pasirinkau kitą gydytoją, ne tą, kuris gydė mane ligoninėje.

198 Aleksandra Marinina

— Ką tu sau galvoji, vaikine, — pasakė šis, tyrinėdamas mano nuotraukas ir perskaitęs iš ligoninės gautus popierius, — kokie dar krūviai? Gal išprotėjai? Net negalvok! Į didįjį sportą tu negrįši nie­kada, gali išmesti tai iš galvos.

Aš bandžiau ginčytis ir kažką įrodinėti, gydytojas kreivai šyp­sojosi, rodė tušinuku kažką nuotraukose ir kantriai kaip bukagalviui aiškino, kad „šitai“ ir „šitai“ vienareikšmiškai sako: vienas nesėkmin­gas kritimas arba stiprus smūgis į nugarą, ir aš — bejėgis invalidas visam likusiam gyvenimui. Jis kartojo man tai tol, kol aš pagaliau patikėjau.

Tą dieną aš smarkiai prisilupau klube su kažkokiais mažai pažįstamais vaikinais, namie atsibudau lovoje su kažkokia mergše, tikra pabaisa, ir darbe pasirodžiau tokios būklės, kokios neatsimenu kada jau buvau.

— Taaip, — nutęsė man duris atidaręs ir patraukęs nosimi šei­mininkas, — viskas aišku. Vakaras praleistas audringai. Ką gi, eime, turi penkias minutes kavai.

Aš norėjau ne kavos, o mirti, prieš tai suvarpęs granatsvaidžiu į mane įsirėžusį vairuotoją ir visus iki vieno gydytojus. Bet nuolankiai nusivilkau paskui tėtušį į valgomąjį, suprasdamas, kad jeigu negaliu padaryti to, ką noriu, tai turiu daryti bent jau tai, ką galiu.

Nuo kavos nepalengvėjo, prie galvos skausmo prisidėjo dar ir dažnas pulsas, ir aš galutinai surūgau. Dana jau buvo pasirodžiusi, leisdama suprasti, kad pasirengusi treniruotei, bet tėtušis neatkrei­pė į tai dėmesio.

— Tai kas gi atsitiko? — paklausė jis, žiūrėdamas į mane taip, tarsi matytų pirmą kartą. — Ką šventei?

— Save laidojau, — burbtelėjau vos apversdamas liežuvį.— Kokia proga?— Mane apgavo.— Kas?— Gydytojai. Sakė, kad per vienerius pusantrų metų aš visiškai

VISKAS NE TAIP 199

išgysiu ir galėsiu kovoti. Paaiškėjo — melas. Nieko ir niekada aš daugiau negalėsiu.

— Keistas tu vaikinas, — šyptelėjo Michailas Olegovičius. — Ir be jokių gydytojų aišku, kad visą gyvenimą tokiu būdu tu pinigų uždirbti negalėsi. Na, daugiausia dar penkerius metus, o kas paskui? Gyvenimas juk ilgas, ir valgyti norisi, kad ir kiek jis tęstųsi, ne tik jaunystėje. Įsivaizduok, kad tau dabar ne dvidešimt devyneri, o tris­dešimt ketveri, tavo, kaip sportininko, laikas baigėsi, tai kas toliau? Koks skirtumas, kada tai atsitiko — dabar ar po penkerių metų? Vis tiek laikas atėjo, ir tu dabar tame taške, kai reikia kažką spręsti. Štai ir spręsk.

Klausytis tokių kalbų, o dar sunkiai pagiringam, jokio malo­numo, ir laukiančiųjų mirties nuo mano įsivaizduojamo granats­vaidžio eilė padidėjo dar vienu žmogumi. Kad nepratrūkčiau ir nepridaryčiau kvailysčių, aš pakilau nuo stalo.

— Laikas dirbti, Dana laukia.— Na, na. — Tėtušis kažkaip keistai į mane pasižiūrėjo, lyg

pašaipiai, lyg smerkdamas. — Eik, darbuokis.Dieną, tarp rytinės ir vakarinės treniruočių, aš voliojausi savo

kambaryje. Neturėjau jėgų net pažiūrėti filmą ar atsiduoti savo mėgstamoms „šaudynėms“ kompiuteriu. Panašu, kad mane ištiko depresija. Aš gulėjau ant sofos ir piktai galvojau apie tai, kad nor­malus žmogus paprastai turi draugą, su kuriuo galėtų visa tai iškęsti, kartu išgerti, kuris palaikytų. Tai aš nenormalus, taip? Kodėl aš guliu visai vienas ir kapstausi po savo problemas, o šalia nieko nėra? Nei draugo, nei moters. Prisiminęs ryte lovoje aptiktą „gražuolę“, aš krūptelėjau. Galėčiau pasikalbėti su Artiomu, bet po to, kai neteko laisvadienių, jis pradėjo bendrauti su manimi šalčiau ir atsargiau. Neva kas mane žino, štai sugalvosiu dar kokį užsiėmimą Danai, grafiką vėl pakeis ir jį galutinai įkinkys taip, kad net stenės. Žodžiu, draugiški santykiai, kurių aš taip tikėjausi ir kurie jau lyg pradėjo megztis, nutrūko.

200 Aleksandra Marinina

Apie ketvirtą valandą mano kambario durys atsilapojo ir tarp­duryje pasirodė Julia su padėklu rankose.

— Nemiegi? Dėdė Miša sakė, kad tu šiandien nesveikuoji. Aš tau arbatos atnešiau.

— Belstis reikia. — Aš buvau piktas, todėl nemandagus.— Oi, galima kažin ką pagalvoti! Turi čia kokių nors paslapčių?Ji padėjo padėklą ant staliuko ir atsisėdo šalia ant sofos krašte­

lio. Tik to dar betrūko!— Aš miegu. O jei neapsirengęs?— Ir ką? Nieko naujo nepamatyčiau. Visų viskas vienoda. Nu­

siramink, geriau aš tau arbatėlės įpilsiu, išgerk su sausainiais. Ką tau skauda?

Aš gulėjau ištiesęs kojas, o jos užpakaliukas buvo kietai pri­spaustas man prie šlaunies. Ne, brangioji mano, nieko tau neišeis, man darbas svarbiau ir nepaklusti šeimininko įsakymui aš neketinu. Alga man svarbiau, juolab dabar, kai aš daugiau niekam kitam ne­betinku.

Sukaupęs paskutines man likusias jėgas išsirangiau Juliai už nugaros ir nušliaužiau nuo sofos.

— Aš ne ponas, kad man arbatą į kambarį nešiotų. Ačiū už rūpestį, bet nereikia.

Maniau, kad to, kas pasakyta, visiškai pakanka, ir Julia tuoj išeis. Bet pasirodė, jog ji net neketino to daryti. Atvirkščiai, pakėlė savo aptemptus siauručiais džinsais kelius ir susirangė ant mano sofutės.

— Gera čia pas tave, jauku, ir sofutė tokia patogi, — sučiulbo ji koketiškai žiūrėdama į mane. — Nepyk. Vis tiek arbatą jau atnešiau, geriau išgerkim. Ir sausainiai tokie skanūs, Nina iškepė. Sėskis, ko tu stovi?

Ji paplojo delnu šalia savęs. Gundomai atrodo, velniai griebtų. Bet... ne. Vis tiek ne. Net jei tėtušis nebūtų uždraudęs, net jei Ar­tiomas nebūtų įspėjęs, kaip Dana pavydi savo mokytojų, net jeigu Julios formos būtų bent kiek putlesnės ir atitiktų mano moteriško

VISKAS NE TAIP 201

grožio supratimą, vis tiek — ne. Ne ta dabar mano būklė ir nuotaika. Nieko neišeitų.

O ji vis žiūrėjo į mane vylingai ir provokuojamai... Ir ko gi jai reikia? Aš save, žinoma, myliu ir būnant su merginomis man pro­blemų niekada nekildavo, bet vis dėlto smegenų, kad ir kukliai, dar turiu, todėl suprantu, kad tokia mergytė kaip Julia vargu ar galėtų staiga aistringai mane įsimylėti. Sprendžiant iš to, kaip ją sužavėjo priėmimas Nikolskojė ir kaip ji to nepajėgė nuslėpti, ją domina visai kitokie vyriškiai ir visai kitokios perspektyvos. Tai ko jai iš manęs reikia?

Tačiau aiškintis aš neturėjau laiko. Kiek žmonių šiuose na­muose žino, kad ji atnešė man į kambarį arbatos? Namų darbininkė Nina — tikrai, o gal ir dar kas nors. Todėl arba man, arba Juliai reikia kuo greičiau pasirodyti kam nors akyse, kad niekas negalėtų pasaky­ti tėtušiui, girdi, Julia,užėjo pas Pavelą, ir jie praleido ten tiek ir tiek laiko. O tėtušis, beje, šiandien namie, vis dėlto šeštadienis. Tačiau panašu, kad Julia nesirengia iš čia išeiti, nes labai jau patogiai įsitaisė ant mano sofos. Vadinasi, išeiti teks man.

Štai taip ir atsitiko, kad aš atsidūriau valgomajame neįprastu laiku, penktą valandą. Kiek pas Rudenką dirbau, tokiu metu įeiti į didįjį kambarį su ovaliu stalu man dar neteko.

O valgomajame Lena maitino mažąjį Kostią.— Sveiki!Berniūkštis džiaugsmingai ištiesė man rankelę. Lena pakėlė

akis ir nedrąsiai nusišypsojo.— Sveiki, — sumurmėjau kęsdamas taip ir nepraėjusį galvos

skausmą.Ir staiga aš ją pamačiau.Kažkas atsitiko. Aš nesupratau, kas būtent. Tiek kartų mačiau

tą jauną moterį, bet gerai į ją nebuvau įsižiūrėjęs. Ji stengėsi būti nepastebima, nieko pirma neužkalbindavo, nuolat tramdydavo sūnelį, kai šis pernelyg įsitriukšmaudavo, ir apskritai darė įspūdį būtybės, kuri stengiasi užimti šiame pasaulyje kuo mažiau vietos.

202 Aleksandra Marinina

Turint galvoje jos, „neturtingos giminaitės“ be jokių teisių, pa­dėtį Rudenkų šeimoje, toks elgesys man atrodė visai natūralus, todėl manęs tai netrikdė ir aš nekreipiau į Jeleną dėmesio. Iš visų gražiausių planetos moterų vienišos motinos mane domintų ma­žiausiai.

O štai tą dieną aš ją pastebėjau. Aš ją pamačiau. Ir pražuvau.Tuoj pat atsiradusi Nina klausiamai į mane pasižiūrėjo, atseit

ko pageidaučiau. Aš paprašiau stiprios arbatos ir ko nors užkąsti. Po trijų minučių prieš mane stovėjo labai karštas porcelianinis ar­batinukas, puodelis su lėkštute, pintinėlė su šviežia duona ir didelė lėkštė šaltų užkandžių.

Aš bandžiau užmegzti pašnekesį. Juokavau. Šypsojausi. Už­miršau nežmoniškai skaudančią galvą. Žarsčiau komplimentus. Žaidžiau su vaiku. Dieve mano, ko tik aš nedariau, kad pagyvinčiau mūsų bendrą pasisėdėjimą prie stalo. Niekas nepadėjo. Jelena mane lyg ir girdėjo, bet į mano bandymus bendrauti beveik nereagavo, ne- sišypsojo, o į klausimus atsakinėjo vienu žodžiu ir žiūrėjo tik į sūnų. Na, jei svarbiausias dalykas jos gyvenime Kostia, tai...

— Nori būti stiprus ir visus nugalėti peštynėse? — paklausiau berniuko.

— Noriu! — džiugiai atsakė jis.— Galiu išmokyti, — klastingai užmečiau meškerę. — Jei

mama leis. Kaip manai, tavo mama leis mums sportuoti?— Leis! Leis! Juk taip, mama? Leisi?— Reikia pasiklausti Michailo Olegovičiaus, — atsakė Jelena,

vis dar nežiūrėdama į mane.Tai jau. Kas namie šeimininkas? Ir jeigu man leista per per­

trauką tarp rytmetinio ir vakarinio seansų daryti ką noriu, tai nuo­latiniai namų gyventojai tokia laisve, matyt, nesinaudoja. Viskam reikalingas jo didenybės leidimas. Kiek prisimenu, senelė Ana Aleksejevna tai minčiai kažkada nepritarė, bet jos argumentai man pasirodė abejotini. O kodėl nepabandžius dar kartą? Rodos, tėtušis vis dėlto sveiko proto ir savo sprendimus iš esmės grindžia tikslin­

VISKAS NE TAIP 203

gumu, o ne kažkokia priplėkusia kalkuliacija: kas už kieno pinigus gyvena ir kas kam ką skolingas.

— Jei norite, aš pats pasikalbėsiu su Michailu Olegovičiu- mi, — pasiūliau. — Nemanau, kad jis prieštarautų. Kas čia bloga, jei savo laisvu laiku treniruosiu berniuką? Juk nemokamai, papildomų pinigų nereikės, o laiko aš turiu.

— Gerai. — Ji linktelėjo, staiga pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į mane su tokiu švelnumu ir dėkingumu, kad man suvirpėjo šir­dis. — Paklauskit jo. Jeigu jis leis, tai aš ne prieš.

— Valio! — suklykė Kostia, ir Jelena tuoj pat išgąstingai pri­spaudė pirštą prie lūpų.

— Tyliau, sūneli. Ką tu dabar? Argi galima taip šaukti?Maniau, kad aš jau pusiaukelėje į pergalę, tačiau valgomajame

pasirodė ponia Larisa Anatoljevna. Jelena greitai čiupo Kostią į glėbį ir, palikusi ant stalo nebaigtą jogurtą, išėjo iš kambario. Kad per ilgai to reikalo neatidėliočiau, aš iš karto pradėjau su šeimininke kalbą apie berniuko treniravimą. Larisai entuziazmo tai nesukėlė, nors, dievaži, aš nesupratau kodėl. Kas gi čia bloga, jei vaikas nuo mažumės įpras sportuoti?

— Aš pasišnekėsiu su Michailu Olegovičiumi, — tarė ji šal­tai. — Esu tikra, kad jis tam nepritars, bet aš pasakysiu.

Nusivylęs ir sutrikęs, aš sėdėjau valgomajame, nes nežinojau, išėjo Julia iš mano kambario ar tūno ten ir laukia, kol grįšiu. Mano kambarėlis nuo valgomojo gana toli, jeigu durys ten ir buvo atsi­dariusios, tai čia to nesigirdėjo. Velniai griebtų tą monstrą butą per visą aukštą! įsivaizduokit — aukšte keturi butai, vienas kairėj, kitas dešinėj ir du per vidurį. Valgomasis buvo kairiajame bute, o mano kambarys — dešiniajame. Kol iš vieno galo nueisi į kitą, spėsi pa­senti.

Larisa Anatoljevna greitai išgėrė puodelį kavos, surūkė cigare­tę ir išėjo, palikusi mane vieną. Aš nuobodžiavau prie savo puode­lio, kęsdamas galvos skausmą ir mąstydamas, kad jau greitai laikas Danos treniruotei, todėl man nori nenori teks grįžti į savo kambarį

204 Aleksandra Marinina

persirengti. Kad atsikratyčiau nemalonių minčių, pradėjau galvoti apie Jeleną, jos akis, plaukus, nedrąsią šypseną ir netikėtą, kupiną švelnumo ir dėkingumo, žvilgsnį.

Iš principo nieko antgamtiško toje situacijoje nebuvo, mane moterys visada pakerėdavo iš karto, akimirksniu, vos pamačius, bet dar nė karto nebuvo taip, kad aš taip ilgai moters nebūčiau pastebėjęs. Gal mane taip paveikė avarija ir ilgas gydymas ligoni­nėje? Tačiau vargu, aš juk negyvenu kaip vienuolis, ir visos per tuos mėnesius mano namuose apsilankiusios merginos buvo pasirinktos būtent taip: iš karto, akimirksniu, be ilgų svarstymų ir apžiūrų.

Be trijų minučių penktą aš, laikydamasis pasikeitusio grafiko, nuėjau persirengti ir koridoriuje susidūriau su tėtušiu.

— Na, kaip? Atsigavai, jautiesi geriau?— Šiaip sau, — patraukiau pečiais. — Kol kas nelabai. Atleiskit,

kad taip atsitiko. Rytoj būsiu kaip reikiant.— Tikiuosi. Dabar apie berniuką. Tai visiškai be reikalo.Aš nustebęs pasižiūrėjau į šeimininką. Kodėl be reikalo? Kodėl

jis nesutinka? Gal jis šiandien blogai nusiteikęs, ir aš su savo inicia­tyva banaliai atsimušiau į sieną?

Bet Michailas Olegovičius neatrodė susierzinęs ar piktas. At­virkščiai — jis buvo kažkoks... gal nusiminęs? Ar net kaltas. Gal La- risa nesuprato, kad aš už vaiką pinigų neprašau? Gal tėtušis mano, kad noriu išplėšti papildomą algą?

— Aš turėjau galvoje, kad galėčiau treniruoti Kostią nemoka­mai, — puoliau aiškinti. — Ir tik savo laisvu laiku, ne Danos treni­ruočių sąskaita. Michailai Olegovičiau, aš...

— Man nesvarbu, ką tu turėjai galvoje, — nutraukė jis mano tiradą. — Pasakiau „ne“, ir tai nesvarstytina.

Jis apsisuko ir nuėjo ilgu koridoriumi. Iš tikrųjų man buvo pa­keliui, bet aš taip apstulbau, kad kelias sekundes stovėjau sustingęs. Ką vėl ne taip padariau? Kuo nusikaltau? O gal ne aš nusikaltau, o Lena? Ar mažasis Kostia, kurį už bausmę nutarė atskirti nuo spor­to? Velnias juos supras, tuos Rudenkas. Beje, Larisa Anatoljevna iš

VISKAS NE TAIP 205

karto pareiškė, kad mano pasiūlymas jai nepatinka. Turbūt ji ir vyrą nuteikė. Jam tai turėtų apskritai nerūpėti, bet šiuo atveju tėtušis pa­klausė žmonos, o prieš mane apsimetė, kad pats taip nusprendęs. O kaipgi — šeimininkas, šeimos galva. Na, aiškus reikalas, Larisa Jelenos nemėgsta, nes sunku rasti tokį žmogų, kuris nuoširdžiai my­lėtų tolimą neturtingą giminaitį, užsikorus} jam ant sprando kartu su vaiku. O tėtušiui irgi nėra už ką Lenos mylėti, gana jau to, kad ją išlaiko. Kitas verstų ją eiti dirbti, o jis — ne. Lena tupi namie, auklėja vaiką ir yra viskuo aprūpinta. Tiek to, velniai jų visų nematė.

O dėl Lenos aš ką nors sugalvosiu.Depresavau aš ilgai. Ir kuo juodžiau ir bjauriau viskas aplinkui

atrodė, neišskiriant ir mano gyvenimo, tuo atkakliau stengiausi susitikti su Jelena. Aš buvau tikras, kad pakaktų jai bent kartą pa­sižiūrėti į mane taip pat švelniai, kaip tada valgomajame, — ir man palengvėtų. Bet aš niekaip negalėjau perprasti tvarkaraščio, pagal kurį tekėjo jos gyvenimas Rudenkų šeimoje. Pusryčiaudavo ji tada, kai aš jau mankštindavausi su Dana arba lydėdavau ją į šaudyklą, o pietaudavo ir vakarieniaudavo apskritai nežinia kada. Negalėjau juk valandų valandas sėdėti valgomajame ir jos laukti! Tiksliau, gal būčiau ir galėjęs, bet tada šeimininkams kiltų daug klausimų. Be to, jei dažnai būčiau bendrame kambaryje, prie manęs lengvai prieitų Julia, o aš jaučiau, kad atmosfera jau įkaito — mergiotė pasirengusi užpjudyti mane šunimis, kitaip tariant, apkalbinėti už akių. Kam man to reikia? Tąkart, kai grįžau persirengti, Julios mano kambaryje jau nebuvo, bet aš iki šiol nežinau, kaip ji į visa tai sureagavo: kaip į mano blogos nuotaikos ir savijautos apraišką ar kaip į šiurkštų ir demonstratyvų „ne“. Pirmuoju atveju dar galima kaip nors išsisukti, bet antruoju — galas man. Savo noru įsitaisiau priešą. Kvailys.

Aš bandžiau užklupti Jeleną vieną. Apie ketvirtą valandą popiet ateidavau į valgomąjį „pagerti arbatėlės“, bet nesėkmingai. įsiklausy­davau į balsus ir žingsnius, visą laiką apie ją galvodavau... Žodžiu, supratau, kad įsimylėjau. Ir, netekęs kantrybės, ryžausi paklausinėti Daną. Mergaitė mano susidomėjimą palaikė įprastu smalsumu ir

206 Aleksandra Marinina

ramiai paaiškino, kad Kostią ketvirtą valandą valgydina pavakariais tik laisvadieniais, nes šiokiomis dienomis jis būna vaikų darželyje. Nieko sau, o aš net nepastebėjau, kad paprastomis dienomis vaiko namie nebūna. Taigi esu nelabai pastabus. Aš prisiminiau, kad apie darželį jau buvo kalbėta, bet man tai išgaravo iš galvos, nes tada Lena taip kaip dabar manęs dar nedomino.

Tačiau Danos žodžiai pakišo man mintį bandyti pagauti Jeleną tuo metu, kai ji pasiima sūnų iš darželio. Iš ryto man tikrai nepasi­seks, ji spėja nuvesti berniuką ir grįžti iki devintos, o štai vakare... Tačiau man ir čia nepavyko: Lena pasiimdavo Kostią šeštą valandą, tai yra per patį mudviejų su Dana vakarinės treniruotės įkarštį. Tris dienas iš eilės aš tvarkingai lankiausi valgomajame neva vakarienės, bet Lena taip ir nepasirodė. Turbūt ji pavalgydindavo vaiką anks­čiau, kai tik parsivesdavo iš darželio. Arba kur kas vėliau, kai aš jau būnu išėjęs. Žodžiu, man absoliučiai nesisekė. Nieko stebėtina, kad aš taip ilgai į ją neįsižiūrėjau. Jeigu negaliu su ja susitikti net ir labai stengdamasis, tai kiek kartų ją mačiau, kai nesistengiau? Du? Tris? Vargu ar daugiau. Aš juk net nežinau, kuris iš daugybės šitų kam­barių — jos.

Aš pamatydavau Leną šeštadieniais ir sekmadieniais per pa­vakarius, bet kiekvieną kartą valgomajame būdavo dar kas nors, ir vieni du mes taip ir nepasilikdavom.

Praėjo turbūt net dvi savaitės, tai yra aš jau seniai viršijau savo įsimylėjimo be atsako rekordą (jau sakiau, kad negaliu ilgiau kaip sa­vaitę domėtis moterimi, jei nejaučiu, kad man atsakoma tuo pačiu), bet pagaliau man pasisekė. Be to, tiesiog nerealiai. Pusę dešimtos, baigęs rytinę treniruotę, aš nutariau nuvažiuoti į vieną suktą vietelę, kur galima rasti mano mėgstamo kompiuterinio žaidimo naujausią versiją, ir gatvėje sutikau Jeleną. Vieną, be Kostios. Praleisti tokią progą būtų baisiai kvaila, ir aš ryžausi griebti jautį už ragų.

— Eime pasivaikščioti? — kreipiausi į ją „tu“ ir be jokių įžan­gų. — O gal norėtum kur nors nuvažiuoti?

VISKAS NE TAIP 207

Oras pasivaikščiojimui visiškai netiko: lapkričio pabaiga, šalta, drėgna ir dar šlapdriba pakaitomis su lietumi.

— Kur nuvažiuoti? — Ji išsigandusi žvelgė į mane iš po ryškiai žydro skėčio.

— Kur tik nori. Į parduotuvę kokią, į parką, parodą. Kur nori.Dieve mano, ką aš maliau? Aš buvau pasirengęs eiti net į

kosmetikos parodą, jei tik ji panorėtų. Ar į paveikslų galeriją. Arba į kokį muziejų. Paskutinį kartą aš buvau kraštotyros muziejuje. į jį mus vedė turbūt kokioje šeštoje klasėje. Bet jei Lena būtų pasakiusi, kad nori į muziejų, būčiau su ja ėjęs. Ir ne šiaip ėjęs, o su džiaugsmu. Ir jautęsis laimingas.

Bet į muziejų ji kažkodėl nenorėjo. Ir į parduotuvę nenorėjo. Ir į netoliese esančią kavinę — taip pat.

— Tu juk turbūt turėjai kokių nors planų? — paklausė ji. — Jei nori, aš važiuosiu kartu.

Ar aš noriu! Ji dar klausia!Visa kelionė užtruko apie pusantros valandos, ir automobilyje

šalia manęs sėdėjo visai ne ta moteris, kurią aš matydavau Rudenkų namuose. Linksma, atsipalaidavusi, besišypsanti, juokaujanti ir labai graži. Tiesiog neišpasakytai graži.

Ir čia aš padariau kvailystę, nors ilgai negalėjau suprasti kokią. Aš pradėjau šnekėti apie jos giminystę su Larisa Anatoljevna. Ne, dievaži, aš tik norėjau būti mandagus ir pasikalbėti su žmogumi apie jį patį ir jo šeimą. O kas išėjo? Velniai žino kas. Jelena tuoj pat apniuko ir atšalo.

— Kaip tu giminiuojiesi su Larisa Anatoljevna? — paklausiau.— Per mamą. — Ji nusuko akis ir įsispoksojo į namus, pro

kuriuos mes važiavome.Aš neatstojau. Man tikrai buvo įdomu. Aš buvau įsimylėjęs ir

mane domino viskas, kas siejosi su mano meilės objektu.— O konkrečiau?— Na... mano mama ir Anatolijaus Bogdanovičiaus pusbrolio

žmona yra antros eilės pusseserės, — šiaip taip išdėstė ji.

208 Aleksandra Marinina

Aš papurčiau galvą, vydamas nuo smegenų tą žodžių griūtį.— O galima paprasčiau? Kas tas Anatolijus Bogdanovičius?— Tai Larisos Anatoljevnos tėvas.Na, žinoma. Galėjau ir pats susivokti. Šeimininkė — Anatol-

jevna, o Bogdaną pavadino senelio garbei.— Taip. Vadinasi, Anatolijus Bogdanovičius turi pusbrolį, taip?— Taip. Tiksliau, turėjo. Anatolijus Bogdanovičius miręs.

Seniai.— Gerai. Važiuojam toliau. Jis turėjo pusbrolį. Tas pusbrolis

turi žmoną.— Turėjo.— Irgi pasimirė?— Ne, jie išsiskyrė. Seniai.Visi „turėjo“. Ir visi — seniai. Na ir giminystė, jėzusmarija.— Gerai. Ta buvusi žmona turi antros eilės pusseserę.— Taip.— Tai tavo mama, — dėl visa ko pasitikslinau, vis dar netikėda­

mas, kad pavyko išnarplioti tą susipynusį kamuolį.— Taip.Pašnekesys Jelenai buvo aiškiai nemalonus, ir aš nusprendžiau

pakeisti temą į kokią nors malonesnę, tačiau visi mano bandymai susigrąžinti jos šypseną ir spindinčias akis atsimušė kaip į sieną. Ką padariau ne taip? Kas ją taip paveikė?

— Man labai gaila, kad Michailas Olegovičius neleido treni­ruoti Kostios, — tariau. — Nežinai kodėl?

Ji tylėdama patraukė pečiais ir visą likusį kelią neištarė nė žo­džio, nors aš ir labai stengiausi įtraukti ją į pokalbį. Įsižeidė ar ką? Norėčiau suprasti, dėl ko.

Aš pastačiau automobilį prie namo ir nustebęs pamačiau, kad Jelena nesirengia kartu su manim eiti į namus.

— Tada ir aš su tavimi pasivaikščiosiu, — džiugiai pasisiū­liau.

Šlapdriba buvo dar smarkesnė, mano plaukai sušlapo, ir aš jau

VISKAS NE TAIP 209

įsivaizdavau, kaip mes eisim susiglaudę po vienu skėčiu. Juk Lena turi skėtį ir negali būti, kad nepasidalytų juo su manimi...

— Ne, tu eik vidun, — griežtai tarė ji. — Eik, Pavelai. Nereikia su manimi vaikščioti.

— Na, gerai, jei nenori, tada neisiu. Kada tu grįši?— Aš... nežinau. Greitai.— Grįžk greičiau.— O kam?— Aš tavęs pasiilgstu. Tu tokia... nuostabi. Ir labai graži. Tu

pasivaikščiosi, sugrįši, o paskui mudu sėdėsim valgomajame, gersim arbatą ir kalbėsimės. Gerai?

— Gerai, — šykščiai šyptelėjo ji.Laiptais užlėkiau kaip ant sparnų. Seimininkas kontoroje,

šeimininkė išvažiavusi (aš girdėjau, kaip ji sakė Ninai, kad pietaus trečią, nes anksčiau jai grįžti nepavyks, o dabar dar tik po vienuo­liktos), Julia institute, Dana mokosi su Artiomu. Lieka senė ir jos dukra Olegovna, bet joms tokiu metu valgomajame nėra ką veikti, jų dienotvarkę aš išsiaiškinau dar tada, kai tykojau Jelenos. Manęs visai nesuglumino jos atsisakymas kartu pasivaikščioti, tie gudravi­mai man buvo jau žinomi. Maža kas, gal jai reikėjo į vaistinę grynai moteriškais reikalais, ir ji manęs drovėjosi. Vadinasi, dabar penkioli­ka po vienuoliktos, sakykim, Jelena grįš po penkiolikos dvidešimties minučių, dar penkias, daugiausia dešimt aš ją įkalbinėsiu — ir mums liks visos dvi valandos. Dvi valandos! Paskui prasidės masinės buto gyventojų eitynės, Danai ir Artiomui pietų pertrauka, paskui grįš Larisa, Julia iš instituto, ir tada Lenai jau bus ne laikas išeiti iš mano kambario. Arba man iš jos, čia jau kaip pavyks. Bet, šiaip ar taip, dvi valandas mes turėsim! „Kokia sėkmė! Kokia sėkmė!“ — krykštė mano širdis.

Aš laukiau jos visą valandą, sriūbčiodamas karštą arbatą ir ne­kantriai žvilgčiodamas į laikrodį. Apgailestaudamas stebėjau, kaip tirpsta mano numatytos dvi valandos, akyse virsdamos valanda su puse, paskui valanda ir penkiolika minučių. Kur ji dingo? Kiek

210 Aleksandra Marinina

galima vaikščioti tokiu oru? Jei ji turėtų mobilųjį, galėčiau jai pa­skambinti. O gal telefoną ji turi, tik aš nežinau numerio. Kurgi ji?

Pagaliau Jelena grįžo. Mano budrios ausys išgirdo atsidarant laukujės duris, paskui neskubrius, bet kažkokius netvirtus žingsnius koridoriuje. Ji? Ar ne ji? Vis dėlto ji, Lena.

— Kaip ilgai vaikščiojai, — tariau stengdamasis, kad mano žodžiai nenuskambėtų kaip priekaištas.

Žinoma, jei santykiuose būtų kokia pažanga, aš nesusilaiky­čiau, tačiau dabar reikia būti tyliam ir romiam, nes laiko liko visai nedaug, o man dar reikia greitai susakyti visus reikalingus žodžius, po kurių jau galima kviestis merginą į nuošalesnę vietą. Aštrinti santykių dabar visai nėra reikalo.

Ji tylėdama atsisėdo priešais mane už stalo. Tuoj pat tarpdu­ryje pasirodė Nina ir įsispitrijo į ją. Tai jau, išdresavo tėtušis savo namų darbininkę, nieko nepasakysi. Ar tai Larisos Anatoljevnos nuopelnas?

— Galima man kavos, Nina? — paprašė Jelena negarsiai.Nina linktelėjo ir nė žodžio netarusi išėjo. Laikas bėgo negai­

lestingai greitai, ir aš, metęs į šalį geras manieras, puoliau atakon.— Pasiimam tavo kavą ir einam pas mane. Ko gi mums čia

sėdėti kaip mažiems?— Argi čia blogai?— O kas čia gero? Bet kurią akimirką gali kas nors ateiti, ir

mudviem net pasikalbėti dorai nepavyks. Jei nenori pas mane, galim eiti gerti kavos pas tave. Bet tik ne čia.

Nina atnešė kavą, Jelena lėtai, tarsi tyčia vilkindama laiką, įsi- bėrė šaukštelį cukraus, išmaišė, truputį gurkštelėjo, vėl prisitraukė cukrinę. Panašu, kad ji neskubėjo priimti mano nedviprasmiško pa­siūlymo. Neskubėjo ar nenorėjo? Gal aš veikiu per daug šiurkščiai? Mano algoritmas pritaikytas aktyvioms maskviškėms mergoms ir galbūt jis neveikia, kai bandomas pritaikyti vienišoms provincijos motinoms.

VISKAS NE TAIP 211

— Lena, — aš ištiesiau per stalą ranką ir paliečiau jos pirš­tus, — šiandien mašinoje tu buvai visai kitokia. Juokeisi, džiaugeisi, tavo akys spindėjo. O dabar tu kažkokia prigesusi. Aš noriu, kad tu visada būtum tokia, kokia buvai ryte. Ką turėčiau padaryti, kad vėl šypsotumeisi? Jei tave kaip nors įžeidžiau, tai pasakyk. Aš atsipra­šysiu, įsidėmėsiu ir daugiau taip nedarysiu. Man rodos, kad visa ši (laisva ranka apvedžiau valgomojo sienas) aplinka tave slegia. Tu čia atrodai užguita, susikausčiusi. Ar tikrai taip yra? Nori, važiuojam iš čia? Važiuojam į mano namus. Iki penktos aš laisvas, važiuojam?

Lenos veide pasirodė švelnumas ir dėkingumas, ką aš taip no­rėjau pamatyti, jos lūpos suvirpėjo, lyg ji norėtų kažką pasakyti...

Durys, kurias apdairiai buvau uždaręs, atsivėrė, ir tarpdury aš išvydau masyvią tėtušio figūrą. Lena išsigandusi atitraukė pirštus nuo mano rankos ir pabalo. O tėtušis, atvirkščiai, visas tirštai iš­raudo.

— Čia dabar... kas? — Jis parodė pirštu į tą vietą, kur ką tik lietėsi du delnai, o dabar liko tik vienas — mano, nes aš, ne taip kaip Lena, savo rankos neatitraukiau. Kodėl turėčiau? Ką bloga aš dariau? Julią liesti uždrausta — aš klausau. O apie Jeleną šnekos nebuvo. Jei negalima, reikėjo įspėti. Bet, pridėjęs ranką prie širdies, turiu pasakyti — jei ir būtų uždrausta, nieko tai nepakeistų. Aš tikrai įsimylėjau ir tokios būklės esu sunkiai sulaikomas.

Nemačiau reikalo ką nors atsakyti, nes tėtušio klausimas man pasirodė grynai retorinis. Jis juk viską matė, tai kam čia dar klausti „kas čia?“ Ką matei, tas ir yra. Vyras laiko moterį už rankos ir glosto jos pirštus. Daugiau nieko.

— Miša... Michailai Olegovičiau... — suvapėjo Lena. — Mes tik... nieko tokio...

Ji pašoko ir išlėkė iš valgomojo, vos nepartrenkusi tėtušio. Michailas Olegovičius stovėjo, įrėmęs į mane žvilgsnį. Aš sėdėjau, bet visa kita buvo lygiai taip pat: aš irgi stebeilijausi į jį. Dievaži, aš nesupratau, kuo nusikaltau ir išvis ar nusikaltau.

212 Aleksandra Marinina

Pagaliau jo lūpos prasivėrė:— Liaukis.— Kodėl? — įžūliai paklausiau.Ne, aš protingas žmogus ir pasirengęs elgtis kaip dera, jei man

bus suprantamai paaiškinta, kam to reikia ir kodėl kitaip negalima. Instrukcijų, pavyzdžiui, aš paisau ir saugumo technikos laikausi, nes man paaiškino, kodėl to reikia. Ir segtukų į elektros lizdą nekišu, nes suprantu, kad to daryti negalima. Aš net pasirengęs suprasti, kodėl man, neturtingam ir nekilmingam vaikinui, neturinčiam išsilavini­mo ir jokių perspektyvų, negalima užmegzti romantiškų santykių su gražutėmis turčių dukterėčiomis. Bet kodėl negalima su Lena? Man trūko aiškumo.

— Nė negalvok. — Tėtušis pakartojo formuluotę, kurią aš jau girdėjau, kai kalbėjomės apie Julią. — Nedrįsk.

— Bet kodėl?Jei aš taip pat atkakliai būčiau mokęsis, tai dabar turbūt jau

būčiau profesorius ar net akademikas.— Tai nesvarstytina. Pasakiau, ir viskas.Jis ėjo ilgu koridoriumi, o aš stovėjau valgomojo tarpdury ir

žiūrėjau jam įkandin. Michailas Olegovičius atsidarė savo kabineto duris (aną mėnesį ten jis atidavė man algą), po minutės išėjo iš ten su aplanku rankose, ir aš supratau, kad jis vidury dienos sugrįžo į namus kažkokio užmiršto dokumento. Praėjęs pro prieangį ir lau­kujės duris, jis įėjo į dar vieną kambarį, iš kurio ilgokai nesirodė. Gal kokias penkias minutes. Nejau tai Lenos kambarys? Jis nepagailėjo jėgų ir laiko išrėžti jai pamokslo? Kad taip būčiau girdėjęs, ką jis jai sakė, gal tada pagaliau suprasčiau jo draudimo prasmę ir nepasi­tenkinimo priežastį.

Jei pasakyčiau, kad supykau, tai dar būtų maža. Kartu su pyk­čiu mano viduje kunkuliavo visas jausmų kokteilis: buvau supykęs, apstulbęs ir nusivylęs. Aš jau įsivaizdavau visą tą dieną, rytinio pasimatymo įaudrintoje ir įkvėpimo apimtoje mano sąmonėje kilo

VISKAS NE TAIP 213

spalvingas ir kupinas džiaugsmo tolesnių mudviejų su Jelena santy­kių paveikslas, ir staiga — viskas šuniui ant uodegos!

Jaučiausi toks išmuštas iš vėžių, kad atsipeikėjau tik kitą die­ną. Ryte mankštindamasis su Dana, aš tvirtai nusprendžiau rasti galimybę ramiai pasikalbėti su Jelena. Šiuose namuose tai beveik neįmanoma, vadinasi, reikia pamėginti pasigauti ją gatvėje, Įsiso- dinti į automobilį, kur nors nusivežti, pavyzdžiui, į kavinę ar, jeigu pasisektų, į namus ir viską išsiaiškinti. Pasakyta — padaryta. Aš atsisakiau bandymų susigrąžinti fizinę formą, lioviausi žaisti savo „šaudo-gaudo“ žaidimus ir žiūrėti kovinius filmus. Kai tik baigdavau treniruotę ar grįždavau iš šaudyklos, aš išeidavau iš namų, sėsdavau į automobilį ir laukdavau. Žinoma, aš numačiau netikėtą galimy­bę, kad kas nors mane pamatys automobilyje, ir gal net ne kartą. Na, pirmąsyk galima paaiškinti, kad turiu keletą reikalų ir kol kas svarstau, nuo ko pradėti, taigi į kurią pusę važiuoti. Arba kad laukiu skambučio, o tada jau žinosiu, kur sukti. Bet tai tik pirmą kartą. O antrą? Trečią? Dėl visa ko pastatydavau automobilį šiek tiek nuo­šaliau, iš kur gerai mačiau įėjimą į namą, o mane patį, sėdintį auto­mobilyje, buvo sunku pastebėti.

Laukiau maždaug savaitę. Ir sulaukiau.Jelena išėjo iš laiptinės. Tik ne iš to namo, kuriame gyveno Ru-

denkos. Ji išėjo iš namo, kuriame su savo neišvaizdžia Mūza gyveno Vladimiras Olegovičius.

Buvau nokautuotas. Tai štai kur ji lekia, kai sako, kad eina pa­sivaikščioti! Štai kodėl ji nenorėjo, kad eičiau pasivaikščioti kartu su ja! Štai kodėl jos pasivaikščiojimas užtruko taip ilgai. Ir štai kokia tėtušio keisto elgesio priežastis. Jis žino, kad jo žmonos giminaitė miega su jo broliu, todėl jo varžovui užkerta kelią. O kaip kitaip — vis dėlto brolis, savas kraujas.

Mano galvoje susijaukė visos mintys, tarsi vėjo gūsio sukeltas smėlio sūkurys, ir aš niekaip neįstengiau iš to smėlio suformuoti aiškios bandelės. Šokęs iš vietos taip staigiai, kad automobiliu vos

214 Aleksandra Marinina

nepartrenkiau vedžiojančios šunį tetulės, aš nulėkiau namo. Iki vakarinės treniruotės dar daug laiko, ir man reikėjo atgauti šaltą protą. Aš blaškiausi po namus, daužiau kumščiais visus daugmaž nepavojingus daiktus, visokias pagalves ir čiužinius, nepaisydamas skausmo nugaroje, dariau atsispaudimus ir dusliai urzgiau. Po kurio laiko man palengvėjo. Labai norėjau išgerti, bet žinojau, kad reikės pakentėti iki vakaro. Aš žinojau, kad tam tikrais atvejais galiu ne­tekti proto, bet prie vairo girtas nesėdu niekada. Tai tas pats, kas nekišti segtukų į elektros lizdą, nes norisi dar pagyventi. Nemanykit, kad lankydamasis klubuose geriu tik negazuotą vandenį. Aš geriu viską, kas priklauso, ir kartais prisisiurbiu iki žemės graibymo, o paskui moku vairuotojams, kurie mano paties automobiliu mane veža namo. Visuose save gerbiančiuose klubuose egzistuoja tokia paslauga.

Na, jei alkoholio kol kas negalima, pasitenkinsim kava. Smėlio audra galvoje nurimo, mintys pradėjo tekėti nuosekliai. Velniai griebtų, geriau jau jos to nedarytų. Nes vos tik pavyko bent kiek aprimti, aš prisiminiau viską, ką girdėjau apie Leną. Be viso kito, dar ir tai, kad ji čia atsikraustė būdama nėščia. Ir nieko nelaukdami prie tos informacijos ėmė lipti mano paties pastebėjimai. Mūza Stanislavovna per visus tuos mėnesius, kai aš čia dirbu, nė karto ne­buvo atėjusi pas Rudenkas. Šiaip ar taip, aš niekada jos nemačiau, o štai jos vyras brolio šeimą lanko reguliariai. Mūza — kukli, negraži moterėlė, iš pažiūros šiek tiek vyresnė nei iš tikrųjų, neprisižiūrinti, nepuoselėjanti savęs, neskoningai besirengianti; Lena — jauna ir la­bai graži. Vladimiras ir Mūza vaikų neturi, nes „teta Mūza silpnutė, labai ligota", o Lena vaiką turi. Žiūrim toliau: važiuojant Lenai aiškiai nepatiko mano pradėtas pokalbis apie jos giminaičius, ji nenorėjo to pokalbio palaikyti ir pasistengė kuo greičiau jį užbaigti. Jai sugedo nuotaika. Larisa Anatoljevna žiūri į ją... O velniai žino, kaip ji į Leną žiūri iš tikrųjų, tik aiškiai ne kaip į giminaitę, čia tai jau tikrai. Jos apskritai nesikalba. O juk galėtų, pavyzdžiui, apie bendrus gimines pasikalbėti, apie Kostią. Ir finalinis tos simfonijos akordas — šeimi­

VISKAS NE TAIP 215

ninko draudimas merginti Jeleną, pamėginti užmegzti su ja inty­mius santykius. Argi viso to nepakanka, kad galėtum padaryti aiškią išvadą? Mano nuomone, visiškai pakanka.

Taigi Vladimiras Olegovičius neištikimas savo žmonai Mūzai, kas, mano manymu, savaime suprantama. Vyrai būna neištikimi net ir labai gražioms bei jaunoms žmonoms, o jau tokioms kaip Mūza — pats Dievas liepė. Jo meilužė nėščia, laukiasi nuo jo vaiko, bet skirtis su Mūza ir vesti Jelenos jis dėl kažkokių priežasčių negali ar nenori. Tada susitaria su savo broliu Michailu ir jo žmona ap­gyvendinti Leną Rudenkų namuose kaip Larisos giminaitę. To pa­tikrinti negalima, Larisa ne maskvietė, jos giminių čia nėra ir turbūt nesisvečiuoja. O ką? Geniali idėja. Meilužė po ranka, stogą virš gal­vos ji turi, valgyti gauna, vaikelis gimė ir nieko nestokodamas auga, o laimingas tėvelis turi galimybę su juo nuolat matytis ir kiek leidžia jėgos dalyvauti jį auklėjant. Michailas — turtingas ir kilnus žmogus, jam pinigų Lenai ir Kostiai išlaikyti negaila, vis dėlto Volodia tikras brolis, o Kostia, taip išeina, tikras sūnėnas. Ir, savaime suprantama, Jelena jokių meilės nuotykių sau leisti negali, nes turi savo vyriškį ir augina jo sūnų.

Štai, vadinasi, kaip išeina, broliai Rudenkos. Ir ką man dabar su savo įsimylėjimu daryti? Siųsti velniop? Ar pasirinkti kovinę po­ziciją ir pradėti su Vladimiru Olegovičiumi dvikovą dėl gražiosios Jelenos? Tuo metu aš nesvarsčiau, turiu toje dvikovoje šansų laimėti ar ne, aš galvojau tik apie tai, ar ta kova man išvis reikalinga. Tada, sėdėdamas savo nuomojamame bute ir aiškindamasis pats su savi­mi, aš nuoširdžiai maniau, kad reikalinga.

Bet mano kvailos smegenys atkakliai kabinosi už galimybės susitarti taikiai ir iki kovinių veiksmų neprieiti. Jos ieškojo patvir­tinimo, kad viskas ne taip. Viskas visai ne taip: ir aš klystu, ir mano gluminančios išvados — tik atsitiktinių sutapimų ir neteisingai interpretuotų faktų rezultatas.

Todėl vakare minkydamas putlią, lašiniais apaugusią Danos nugarą aš paklausiau:

216 Aleksandra Marinina

— Tu vakar, rodos, vėl kažkokį paveikslą aprašinėjai, kai buvai pas dėdę su teta?

— Aha, — nepakeldama galvos išstenėjo ji.— Ir koks tai buvo paveikslas?— Vyro portretas.— Kokio?— Nežinau. Tas paveikslas vadinosi „Vyro portretas“.— O kas tapė?— Maseisas.Nesu girdėjęs. Ir ką ten aprašinėti? Na, veidas ir tiek, juolab

nežinia kieno.— Ir ką tu parašei? — smalsavau toliau, pamažėle artindamasis

prie to, kas man rūpėjo labiausiai.Dana pakėlė galvą ir pasikišo po smakru plaštakas.— Aš bandžiau sugalvoti, kodėl žmogus portrete vienoje ran­

koje laiko plunksną, nukryžiuotąjį ir rožės žiedą. Žiūrėdamas į pa­veikslą to nepaaiškinsi, bet gali spėlioti remdamasis detalėmis. Ten viskas labai įdomu. — Mergaitės balse suskambo tyrinėtojo jaudu­lys. — įsivaizduojate, vienoje jo rankoje plunksna, nukryžiuotasis ir rožės žiedas, kitoje — kelis kartus perlenktas panašus į dokumentą popieriaus lapas, ant stalo rašalinė, o virš to žmogaus galvos — au­reolė. Visiškai nesuprantama, ar ne? Kas jis? Kokį dokumentą laiko? Kodėl aureolė? Kuo čia dėta rožė? Man teta Mūza liepė aprašyti paveikslą kaip tapybos darbą, na, techniką, perspektyvą ir taip to­liau, o dėdė Volodia pasiūlė pamąstyti apie turinį ir sugalvoti apie tą žmogų istoriją.

— Nejau tu sugalvojai? — nuoširdžiai nustebau.Aš nė už ką nesugalvočiau. Plunksna, rožė ir nukryžiuotasis.

Kažkokia velniava, dievaži. Pripaišo, priteplioja, o palikuoniai turi aiškintis.

— Na... kažką sugalvojau. Ne viską, žinoma, — prisipažino Dana.

— Tetai Mūzai patiko?

VISKAS NE TAIP 217

— Ji dar nematė, ką aš parašiau. Ji grįš tik po keturių dienų.— Taip? — Aš iš paskutiniųjų stengiausi neišsiduoti, nors ran­

kos išdavikiškai drebėjo. — Ji išvažiavusi?— Aha, į konferenciją Peterburge paveikslų atribucijos klau­

simais.— Atribucijos? Kas tai per žvėris?Manęs visai nedomino, kas tos atribucijos, bet reikėjo laiko at­

sikvošėti. Dana aiškino, bet aš nesiklausiau, galvojau tik apie išgirstą naujieną. Vadinasi, Mūzos Stanislavovnos Maskvoje nėra, o Jelena tuo metu laksto pas jos vyrą. Ką gi, viskas sutampa. Taip ir turėjo būti. Gaila tik, kad tenka skirtis su viltimi, jog tai tėra sutapimas ar kitokios aplinkybės, kurias galima kaip nors paaiškinti.

Aiškinimą teko išklausyti iki galo, paskui klausinėjau toliau:— Matau, kad tavo teta niekada čia neateina. Kodėl ji pas jus

nesilanko?— Nežinau. Ji labai užsiėmusi. Ir šiaip, juk aš pas juos dažnai

ateinu.Labai logiška. Tavęs pasiklausius, mieloji, galima pagalvoti, kad

iš visos Rudenkų šeimos verta bendrauti tik su tavimi. Mūza ir taip gali su tavimi matytis, tai kam jai dar eiti pas jus, ar ne? Ar nesprogsi iš pasipūtimo? Tačiau ko aš mergaitę užsipuolu? Jai tik penkiolika metų, iš esmės ji dar vaikas.

Svarbu kas kita: oficialios ir visiems suprantamos priežasties, kodėl Mūza čia nesilanko, nėra. Vadinasi, aš vis dėlto teisus, ir to priežastis — Jelena.

Tačiau aš kovotojas, bent jau anksčiau toks buvau, ir taip leng­vai pasiduoti neketinau. Jelenai aš patikau, tuo neabejojau, suklysti negalėjau. Antraip ji nebūtų su manimi važiavusi ir juokusis iš mano nelabai sąmojingų pokštų. Gal jai patikau ir ne taip stipriai kaip ji man, bet ir nebuvau jai nemalonus ar nuobodus. O tas švelnus ir dėkingas žvilgsnis? Iki šiol negaliu užmiršti.

Aš du kartus mačiau Leną gatvėje, todėl žinojau, kokią striukę ji vilki, ir pasižiūrėjęs į sieninę prieškambario spintą galėjau su­

218 Aleksandra Marinina

žinoti, namie ji ar išėjusi. Kitą dieną, parvežęs Daną iš treniruotės ir įsitikinęs, kad striukė vietoje, aš priėjau prie tų durų, pro kurias tąsyk įėjo tėtušis, ir negarsiai pasibeldžiau.

Durys prasivėrė, bet į vidų nebuvau įleistas.— Kažkas atsitiko? — sunerimo Lena.Ji stovėjo prieš mane tokia graži... Vilkėjo ilgą laisvą megztinį ir

kelnes, o saulės spinduliai pro langą jai už nugaros liejosi kiaurai pro jos rusvus plaukus, jie švytėjo auksu ir atrodė tarsi permatomi. Nei prieš tai, nei po to aš jos taip stipriai nemylėjau kaip tą akimirką.

— Pasikalbėkim ramiai.Aš pabandžiau įeiti, bet ji įsirėmė ranka į staktą ir manęs ne­

praleido.— Nereikia, Pavelai. Palik viską taip, kaip yra.— Bet kodėl? Kas mums trukdo? Bent jau paaiškink, kodėl

Michailas Olegovičius taip liguistai sureagavo.— Aš nieko tau neaiškinsiu.— Gal vis dėlto man galima įeiti?— Ne. — Ir jau švelniau pridūrė: — Eik, Pavelai, prašau, eik.Ji manęs neleido. Turbūt kambaryje, matomiausioje vietoje, jos

meilužio nuotrauka, ir ji nenori, kad aš ją pamatyčiau. Ne, to ne­gali būti, juk tame pačiame kambaryje gyvena Kostia, ir jam reikėtų paaiškinti, kodėl mama laiko dėdės Mišos brolio nuotrauką. Be to, Nina tvarko kambarius, ir apskritai ar maža kas gali užeiti. Tėtušis ir šeimininkė viską žino, bet visi kiti iš tikrųjų mano, kad Lena Larisos giminaitė ir su Vladimiru neturi nieko bendra. Vadinasi, nuotrau­kos nėra. Tada kas? Nejau ji taip bijo tėtušio? Bijo, kad kas nors pamatys, kaip mes kalbamės prie durų, o jeigu jau mane įsileistų, tai išvis kiltų aliarmas.

— Gerai, jeigu tu nenori kalbėtis čia, susitikim gatvėje. Pasa­kyk kada. Aš tavęs lauksiu automobilyje.

— Nereikia, — nuleido ji akis. — Nereikia, Pavelai. Tu labai geras, labai... Nepyk ant manęs. Aš negaliu.

Viskas aišku, viskas pasakyta, bet aš nebepajėgiau tvardytis.

VISKAS NE TAIP 219

— Tu Vladimiro meilužė? — paklausiau tiesiai. — Ir Kostia jo sūnus, taip?

— Galvok ką nori, — atsakė ji šaltai, nepakeldama akių, ir už­trenkė man prieš nosį duris.

Pirmą raundą aš pralaimėjau išgirdęs, kad Mūzos nėra Mask­voje, o antrą ką tik. Bet liko trečias. Gal man nepavyks pasiųsti prie­šininko į nokdauną, bet yra viltis laimėti taškais.

Tiesa, trečias raundas vos nežlugo. Vakare, kai aš jau rengiausi eiti namo, mane pasigavo tėtušis.

— Užeik pas mane, — paliepė.Mes nuėjome į jo kabinetą.— Šiandien man skambino mūsų įgaliotinis. Pavojus atšaukia­

mas. Tą tipą pagaliau pagavo. Gali Danos daugiau nelydėti.Vadinasi, maniaką pagavo be tavo pagalbos, Frolovai. Kad

ir koks buvau susierzinęs ir piktas, nesusilaikiau ir nusišypsojau, prisiminęs, kaip dar visai neseniai įsivaizdavau savo didvyrišką dalyvavimą šiose gaudynėse ir su tuo susijusiomis romantinėmis pasekmėmis. Gal man tapti rašytoju? O ką? Vaizduotė mano laki, tiesa, turiu bėdų dėl išsilavinimo, juk nesu girdėjęs, kad žmonės, turintys tik vidurinį išsilavinimą, būtų prasimušę į rašytojus. Bet juk kas nors turi būti pirmas, tai kodėl ne aš? Laiko turėsiu per akis — jeigu gydytojas nesuklydo, tai užsidirbti pragyvenimui spor­tuodamas jau negalėsiu.

— Ko tu šypsaisi? Tau juokinga? — įtariai paklausė tėtušis.— Tiesiog džiaugiuosi, kad jis daugiau nieko nenužudys.Pamaniau, kad gan sumaniai išsisukau. Bet sakydamas, kad

Danos nebereikės lydėti, tėtušis pasiskubino. Man tų lydėjimų mir­tinai reikia. Bent jau kol pasitaikys proga pasikalbėti su Vladimiru.

— Aš vis dėlto Daną lydėsiu, jeigu jūs nieko prieš, — tariau. — Žinote, man taip ramiau. Ir juk nesunku. Be to, aš verčiu ją į šeštą aukštą lipti, o ne kilti liftu, jai tai į sveikatą. O be manęs ji vėl važinės liftu.

— Na, kaip žinai. — Tėtušis patraukė pečiais ir išraiškingai

220 Aleksandra Marinina

mostelėjo ranka. Visomis pasaulio kalbomis tai reiškė vieną ir tą patį: „Laisvas, gali eiti“.

Po dviejų dienų įvyko trečias raundas. Dana susirengė aplan­kyti dėdės, ir mes patraukėme į jo namus. Aš turėjau pakankamai laiko kovos taktikai apgalvoti ir jaučiausi visiškai pasirengęs.

— Sveikas. — Aš draugiškai nusišypsojau ir ištiesiau atidariu­siam duris Volodiai ranką, kurią jis paspaudė. — Štai, atvedžiau tavo numylėtinę. Arbata pavaišinsi?

— Užeik. — Jis pasitraukė į šalį, kviesdamas mus vidun.Nuo pat ryto smarkiai snigo, todėl mudu su Dana ilgai šluostė-

mės kojas prie durų ir purtėm nuo striukių aptirpusį sniegą.— Pasižiūrėjau tavo darbą apie Maseiso paveikslą, Dana, tu

šaunuolė, — pagyrė Volodia. — Šiandien tavo užduotis išversti savo tekstą į anglų kalbą.

— I kokią?Danos klausimo intonacija man pasirodė keista. Tokia into­

nacija paprastai klausiama, kokios arbatos įpilti — juodosios ar žaliosios. Bet kai kalbama apie užsienio kalbą... Aš turbūt kažko nesupratau.

— į anglų, — pakartojo jis.— Gal geriau į „ameriken“? — suinkštė Dana.— Ne, lėlyte, į „ameriken“ tu vertei tekstą apie Ticianą, o dabar,

prašyčiau, klasikine anglų kalba.Tik dabar aš supratau, kad kalbama apie angliškąjį ir ameri­

kietiškąjį kalbos variantus, kurie, kaip žinia, vienas nuo kito skiriasi visokiais jaustukais, idiomomis, taip pat ir tarimu. Pats aš to neiš­manau ir anglų kalbos beveik nemoku, bet tie, kurie išmano, kažką tokio šneka.

— Tai Dana pas jus dviejų anglų kalbos variantų mokosi? — paklausiau, kai nuėjom į virtuvę.

— Taip, Mūza ją moko. Pravers.Kažko jis šiandien nekalbus, lyg būtų susinervinęs. Ar tik ne

gražioji Jelena papasakojo apie man$ priekabiavimus? Nieko, pa­

VISKAS NE TAIP 221

lauk, dar ne taip bus. Tuoj aš tau pats viską išklosiu ir pasižiūrėsiu, kaip reaguosi. O ko gudrauti? Kartais smūgiai kur kas efektyvesni nei visokie ten „fintai“.

— Norėjau su tavimi pasitarti, Volodia. Supranti, koks reika­las... — Aš apsimečiau, jog man drovu apie tai kalbėti. — Man labai patinka Lena.

— Graži moteris, — trumpai konstatavo jis.Buvo neaišku, ar jis norėjo pasakyti, kad mane visiškai galima

suprasti, ar turėjo galvoje kažką kita.— Aš pradėjau ją šnekinti, man lyg ir sekėsi, bet apie tai suuodė

tavo broliukas ir iškėlė skandalą. Gal žinai kodėl?— Ne. Galiu tik spėti.— Na ir kodėl?— Turbūt Miša mano, kad jei Lena gyvena visiškai jo išlaiko­

ma, ji turi elgtis padoriai. Jei ji ketina gyventi kaip jai norisi, tegul tada ja rūpinasi kas nors kitas. Niekaip kitaip to paaiškinti negaliu.

Tai bent meistras, ką? Ne, jūs tik pasižiūrėkit į jį! Meluoja kaip pasamdytas ir kartu nepasakė nė žodžio netiesos. Iš tokio tik mo­kytis ir mokytis.

— Bet kas nepadoraus su manimi susitikinėti? Ji neištekėjusi, laisva moteris, kodėl mes negalime būti kartu?

— Prašom, pasiūlyk jai persikelti pas tave, rūpinkis ja ir jos sūnumi, tai yra ir materialiai, pasistenk ją Maskvoje priregistruoti. Tu juk nenori, tiesa? Arba negali. Tu nori su moterimi miegoti, o garbę ją ir jos sūnų maitinti bei rengti kilniai perleidi kitam. Tavo manymu, tai teisinga?

Velnias! Tokio posūkio aš nesitikėjau. Ir nepaprieštarausi. Tai, ką sakė Vladimiras, skambėjo visiškai idiotiškai, bet buvo taip idea­liai teisinga, kad nieko neprikiši. Aš taip įniršau, kad man akimirks­niu nunešė stogą. Viskas susidėjo į krūvą: ir gydytojų nuosprendis, ir jokių perspektyvų grįžti į sportą, ir tai, ką supratau apie Leną, ir mano sutrypta meilė, ir pyktis dėl Volodios kalbų apie paskirtį ir kad man nieko neišeis, ir visiško bejėgiškumo jausmas po to, ką jis

222 Aleksandra Marinina

pasakė dabar. Išėjo toks Molotovo kokteilis, kuris, žinoma, tuoj pat sprogo.

— Bet jei tau galima, tai kodėl man negalima? Tu juk būtent taip ir pasielgei, padarei Lenai vaiką ir pakišai ją savo broliui, girdi, štai, broliuk, išlaikyk mano meilužę su sūnumi, maitink juos, aprenk ir apauk, o aš, kai užsimanysiu, su ja miegosiu. Ką, ne taip? Sakysi, ne taip?

— Nešauk, — ramiai tarė Volodia, — Dana išgirs. Sakyk, ką nori pasakyti, tik trimis tonais tyliau. Iš kur visa tai ištraukei?

— Aš mačiau, kaip Lena laksto pas tave, kai tavo žmonos nėra namuose, — nuleidęs balsą, šnypščiau įsiutęs.

— Na ir kas? Štai ir dabar mano žmonos nėra, ji komandiruo­tėje, o čia ir Dana, ir tu. Ar aš su jumis abiem miegu? Paeiliui ar kaip?

— Apsimeti, kad nesupranti, ar ne? {sivaizduoji esąs labai pro­tingas, taip? Manai aš nesuprantu, kodėl tavo žmona ten niekad ne­sirodo? Ji viską žino ir jai nemalonu susitikti su Lena. Na, gal visiškai tikra nėra, bet įtaria. Ir taikstosi su tuo, nes supranta, kad ji sena ir negraži, o Lena — jauna gražuolė, ir geriau bus, jei tu dulkinsi ją, o ne nežinia ką. Bent jau šiokia tokia garantija, kad AIDS į namus neparneši.

Jei jis būtų normalus vyras, dabar turėtų mane pritrėkšti vie­toje. Žinoma, vargu ar jam tai pavyktų, vis dėlto, nepaisant traumų, aš kur kas už jį stipresnis ir labiau patyręs, bet bent pabandyti jis turėtų. Tačiau Vladimiras Olegovičius Rudenka nebuvo normalus, nes jis tylėdamas išklausė visą mano tūžmingų žodžių srautą, ir kai tas srautas išseko, įpylė man dar arbatos.

— Už tai, ką drįsai pasakyti apie mano žmoną, aš turėčiau tave išvyti lauk ir daugiau niekada nepaduoti tau rankos, — pasakė jis negarsiai ir lyg susimąstęs. — Bet tau atleistina, nes esi įsimylėjęs ir iš meilės netekai proto. Nesirengiu tau nieko aiškinti. Tiesiog pa­tikėk — viskas ne taip. Viskas ne taip, kaip tu manai.

— O kaip?

VISKAS NE TAIP 223

Aš vis dar karščiavausi, bet jau ne taip, kad nesuprasčiau, jog prikalbėjau per daug.

— Aš jau sakiau, nieko tau neaiškinsiu. Jei tau nepakanka mano žodžio, tai nieko nepadarysi.

— Man nepakanka.Jis tylėdamas patraukė pečiais visai kaip Dana, kai ją apima

baimė ar sumišimas. Taip, genų pro orlaidę neišmesi!— Jei tu nemeluoji ir viskas tikrai ne taip, tada pasakyk, ką man

daryti, — pareikalavau. — Kodėl tavo brolis prieštarauja? Kodėl draudžia man užmegzti romaną su Lena?

— Aš tau jau sakiau ir daugiau neturiu ko pridurti.Bet aš neatstojau:— O ko ji ateina pas tave, jei judu ne meilužiai?— To, ko ir tu atėjai. Tu juk atėjai, sėdi, geri arbatą, kalbiesi su

manimi, klausinėji.— Ji irgi gėrė su tavimi arbatą?— Ne, — šyptelėjo jis, — ji gėrė kavą.— Ir dažnai ji pas tave ateina kavutės išgerti? — paklausiau

kandžiai.— Kaip kada. Kartais dažnai, kartais retai.Jis nusisuko, kelias sekundes žiūrėjo į tamsų langą, paskui pa­

žvelgė į mane.— Palik ją, Paša. — Jo balsas buvo pavargęs ir abejingas. — Ne­

liesk jos. Tau nieko neišeis. Tik ją iškankinsi ir pats nukentėsi.— Iš kur tu žinai, išeis man ar ne? — vėl įširdau. — Manai, kad

tu jau tiek geresnis už mane, kad man net neverta varžytis?Volodia vėl kurį laiką patylėjo.— Sakyk, Paša, tu visada taip nesitvardai ar tik šiandien?— Eik tu žinai kur!Aš nubloškiau kėdę, išlėkiau į prieškambarį, įšokau į batus,

griebiau striukę ir išbėgau į laiptinę. Štai ir suprask dabar, laimėjau aš savo trečią raundą ar pralaimėjau.

Jau artėdamas prie namų, aš atvėsau, blaiviai įvertinau padėtį

224 Aleksandra Marinina

ir, savo nuoskaudai, turėjau pripažinti, kad pralaimėjau. Ir ko aš taip įsiutau? Tiesiog aš taip nepratęs, dar niekada su mergina nepatyriau tokios nesėkmės. Juk kaip tai būna? Arba tu merginai patinki ir tada ji su tavimi prasideda, arba nepatinki. Arba patinki, bet ji užimta ir iš karto neįžeidžiai duoda tau tai suprasti, arba tavo draugai laiku perspėja, taigi tiesmukų atsisakymų kaip ir nebūna. Bent jau mano draugijoje būtent taip ir būdavo. O čia... Nei šis, nei tas. Ji man pa­tinka, aš jai patinku, bet kažkodėl negalima. Arba aš jai nepatinku, bet ji kažkodėl vaidina, kad patinku, šypsosi, pati siūlo pasivažinėti automobiliu ir leidžia glostyti jai ranką. Jei Lena užimta, jeigu ji Volodios meilužė, tai kodėl rodė man palankumą? O jei aš nesu­klydau ir ji neužimta, tai kodėl Volodia toks tikras, kad nieko man neišeis?

I ATSPINDYS

M Ū Z A

Koks juokingas berniukas, Dieve mano, koks juokingas ir mie­las! Manyti, kad Lena — mano vyro meilužė... Nors sunku Pavelą kaltinti, nieko kito jis ir negalėjo manyti. Bet kaip aš kvatojausi, kai vėlai vakare man paskambino Volodia ir perpasakojo savo pokalbį su Pavelu! Jis sakė negalėjęs iškentėti, kol parvažiuosiu, ir turėjęs kuo greičiau man tai papasakoti, nors aš grįžtu jau rytoj. Atsiprašė, kad taip vėlai skambina, bet turėjo sulaukti, kol Dana baigs vertimą, paskui palydėjo ją namo, o ten irgi šiek tiek užtruko.

Kad ir kiek ilgai gyvenčiau, visada dėkosiu Dievui, jog jis pa­siuntė man Volodią. Aš visai jo nemylėjau tekėdama ir apskritai man buvo tas pats, su kuo tuoktis. Tiesiog taip reikėjo, taip priimta, moteris turi būti ištekėjusi. O tėvai dieną naktį kartojo, kokį puikų berniuką užaugino Olegas Semionovičius, koks jis gražus, pro­tingas, institute gauna padidintą stipendiją, tai yra mokosi vienais

VISKAS NE TAIP 225

penketais*, kaip jis mane myli ir svajoja vesti. Štai aš ir sutikau. Jei jau būtinai reikia turėti vyrą, tai tegul jis būna gražus, protingas ir mylintis. Aš žinojau, kad mūsų santuoka ilgai netvers, bet būti išsi­skyrusiai tai ne tas pats, kas senmergei. Olegas Semionovičius buvo mano tėčio pavaduotojas, abu — funkcionieriai, todėl nereikėjo rūpintis, kad būsimasis vyras nebūtų koks slaptas nusikaltėlis ar alkoholikas. Šeima „sava“, patikrinta, šimtas procentų garantijų.

Kai man buvo šešiolika, mane išprievartavo. Nemėgstu to pri­siminti ir niekam nepasakoju. Aš ėjau vėlai vakare iš parengiamųjų kursų. Užpuolikų buvo keturi, ir mano pasipriešinimas, jų akimis žiūrint, turbūt buvo juokingas ir kvailas. Ką galėjau padaryti? Dras­kiausi, kandžiojausi, bandžiau net šaukti, bet man stipriai užspaudė burną ir taip pat stipriai laikė rankas bei kojas.

Tėvams aš, aišku, viską papasakojau, jie ilgai savo kambaryje tarėsi, paskui išsikvietė kažkokį „savo“ gydytoją, kuris mane apžiū­rėjęs liepė gulėti ir gydytis. Mėlynės, nubrozdinimai, pamušta akis. { miliciją niekas nesikreipė — gėda. Ir man gėda, ir tėvai visko kelti į viešumą nenorėjo. Nors aš buvau nekalta, bet tas faktas, kad mani­mi pasinaudojo keturi girti nešvarūs tipai, mane tarsi sutepė.

Po pusantro mėnesio paaiškėjo, kad aš nėščia. Ir vėl proble­ma — kur eiti? Pas kokį gydytoją? Man šešiolika, abortą atliktų be narkozės ir man beprotiškai skaudėtų. Paskui praneštų mokyklai ir tėvų darbovietei, prieš visus pažemintų. O jei pasakytum tiesą, kad išprievartavo, tuoj pat kiltų logiškas klausimas, kodėl nepranešėm milicijai. Taip kiekviena mažametė prostitutė galėtų reikalauti ne­skausmingo aborto, pasakiusi, kad ją, girdi, išprievartavo. Reikėjo dokumento iš prokuratūros arba milicijos.

Žodžiu, vėl rado „savą“ daktarą, tėvai jam sumokėjo, jis viską atliko su narkoze, aš užmigau ir nieko net nepajutau. Bet kažkas nepasisekė, jis padarė kažkokią klaidą. Nors tėčiui su mama nieko nepasakė, nuslėpė, jam padėjusi per operaciją seselė įspėjo — vaikų

• Penkiabalėje sistemoje.

226 Aleksandra Marinina

neturėsiu. Niekada. Ji prisaikdino mane nieko tėvams nesakyti ir daktaro neišduoti.

Aš prižadėjau ir savo žodį tesėjau. Jie iki šiol tikrai nežino, kodėl mudu su Volodia neturim vaikų, tik kartais karčiai atsidūsta ir spėja, jog priežastis — abortas. O Volodia žino. Aš nieko nuo jo neslepiu.

Kai tau, šešiolikmetei, pasako, kad neturėsi vaikų, nebūna baisu. Apie vaikus tokio amžiaus apskritai negalvoji. Galvoji apie nuostabią ir aistringą meilę visam gyvenimui. Aš buvau paprasta mergaitė ir taip pat apie ją svajojau. Nors anaiptol ne gražuolė, bet dėl tėčio pažinčių visada buvau labai geidžiama ir berniukų dėme- šio nestokojau. Pirmame kurse mane mergino vienas labai šaunus vaikinas, ir man rodėsi, kad aš įsimylėjusi jį iki ausų, bet kai priėjom iki „svarbiausio“... To „svarbiausio“ aš visai nenorėjau, bet supratau, kad „taip reikia“, jei noriu išlaikyti savo mylimąjį ir apskritai „būti aukštumoje“.

Tai buvo siaubinga. Skausminga. Baisu. Prieš akis visą laiką stovėjo tas ketvertas, man rodėsi, kad mane vėl prievartauja tamsia­me tuščiame skverelyje, ir aš verkiau, gyniausi ir prašiau: „Nereikia, nereikia, nustok!“ Mano gerbėjas nusivylė ir daugiau su manimi nebendravo.

Man buvo dvidešimt, kai antrą kartą atsitiko lygiai tas pats, tik jau ne su studentu, o su jaunu, nevedusiu vieno Maskvos mu­ziejaus, kuriame mes atlikome praktiką, mokslo darbuotoju. Man atrodė, kad mes turim tiek daug bendrų interesų, jis toks išsilavinęs, subtilus ir apskritai tiesiog nuostabus. Bet aš ir vėl rėkiau, verkiau, priešinausi, man vėl buvo baisu ir skaudėjo. Mano subtilus ir išsi­lavinęs mylimasis išvadino mane kvaile bei psichopate ir daugiau man neskambino.

Aš įdėmiai klausiausi savo draugių pasakojimų, skaičiau knygas ir žiūrėjau kino filmus, bandydama suprasti, kas man ne taip. Kodėl visiems taip patinka seksas, o aš visiškai jo nenoriu? Kas turėtų atsitikti, kad ir aš to geisčiau? Tokiomis temomis kalbėtis su tėvais

VISKAS NE TAIP 2 27

kažkaip nepriimta, o su bendraamžiais nesinorėjo, bijojau, kad ne­palaikytų nevisaverte ir nepradėtų tyčiotis. Šiandien seksopatologo profesija labai populiari, o tada, devintojo dešimtmečio viduryje, kreiptis į tokį specialistą buvo dar gėdingiau nei į psichiatrą ar vene­rologą, todėl man teko viską aiškintis savarankiškai.

Psichotrauminių aplinkybių sukeltas frigidiškumas — tai vis­kas, ką man iš dalies pavyko suformuluoti. Kaip toliau elgtis, aš nežinojau. Ir nusprendžiau plaukti pasroviui — kaip bus, taip bus. Likimas...

Volodią Rudenką pažinojau nuo vaikystės, mūsų šeimos drau­gavo, o mudu buvome vienmečiai. Ir kai mama su tėčiu atkakliai pradėjo man jį piršti, aš sutikau. Man buvo tas pats. Aš jo nenorėjau, bet nenorėjau ir nieko kito. Aš supratau, kad negalėsiu jam būti nei tikra žmona, nei jo vaikų motina, todėl jis greičiausiai labai greitai su manimi išsiskirs.

Mes pradėjome susitikinėti, aš iš paskutiniųjų apsimetinėjau, kad esu įsimylėjusi, kad jis man labai patinka, ir kai mudu atsidūrė­me lovoje, aš sau pasakiau: kentėk, Mūza, tylėk ir kentėk. Aš labai stengiausi nepravirkti, nešaukti ir jo neatstumti, nors man ir vėl labai skaudėjo. Ir man pasisekė. Aš viską iškenčiau ir buvau tikra, kad Volodia nieko nepastebėjo ir liko visai patenkintas.

Bet paaiškėjo, kad mano pastangos nuėjo veltui.— Tau buvo blogai. — Volodia ne klausė, o tvirtino, ir aš

akimirką sumišau. — Nebandyk manęs apgauti, tau buvo blogai ir, rodos, net skaudėjo. Tau visada taip, ar aš kažką dariau ne taip?

— Visada, — išsprūdo man anksčiau, nei aš spėjau pagalvoti.— Ir tu žinai kodėl? Žinai priežastį?Aš tylėdama linktelėjau ir staiga pravirkau. Jis ilgai mane guo­

dė, ramino, glostė man galvą ir nuogus pečius, kol mano ašaros nu­džiūvo. O kai jos nudžiūvo, aš jam viską papasakojau. Jis buvo toks mielas, toks geras, o aš taip seniai jį pažinojau, kad nusprendžiau jo neapgaudinėti ir pasakyti tiesą, kol dar ne per vėlu, kol mudu dar nesusituokę, kol viską galima pakeisti ir atšaukti.

228 Aleksandra Marinina

— Siaubas, — tyliai tarė jis, nepaleisdamas manęs iš glėbio. — Vargšė mano mergaitė. Kiek tu prisikentėjai...

— Kas pasakys tėvams? Tu ar aš? — Maniau, kad laikas kalbėti konkrečiai. Be to, išsipasakojusi tuoj pat pradėjau gailėtis, kad bu­vau tokia atvira.

Jis atsitraukė ir nieko nesuprasdamas pasižiūrėjo į mane.— Apie ką?— Apie tai, kad vestuvių nebus. Tu pats pasakysi ar man pasa­

kyti?— Tu nenori už manęs tekėti?— Ne, tai tu turbūt nenorėsi dabar manęs vesti. Atleisk, Vo-

lodia, tu taip mane myli, o aš, matai, kokia esu iš tikrųjų... Nevisa­vertė.

— Nekalbėk niekų. — Jis nusišypsojo ir vėl mane apsikabi­no. — Juk tu mane myli?

— Labai. Labai myliu.Tai buvo netiesa, bet pasakyti jam tiesos aš nedrįsau. Vis dėlto

tai būtų be galo žiauru, juk iki šiol jam nuolatos kartojau, kad myliu.— Ir aš tave myliu. Vadinasi, mes būsime kartu.— Bet tau su manimi bus blogai!— Ką tu kalbi? Mums kartu bus labai gera.— Aš negalėsiu būti tavo žmona tikrąja to žodžio prasme.— Galėsi. Tegul ir ne iš karto, bet galėsi. O mudu niekur ir ne­

skubam, tiesa? Gyvenimas ilgas, mes viską suspėsim.— Bet aš negaliu turėti vaikų.— Na, ką padarysi... Iš tikrųjų tai dar neaišku, gydytojai dažnai

klysta, ir nebūtinai būna taip, kaip jie tvirtina. Jei likimas panorės — vaikų bus, jei ne — vadinasi, ne. Negalvok apie tai, Mūza, galvok apie tai, kad mes mylim vienas kitą ir greitai susituoksim.

Aš nesupratau, kodėl jis tam ryžosi. Vienintelis į galvą atėjęs atsakymas buvo trumpas ir absoliutus — MEILĖ. Jis taip mane my­lėjo, kad nieko nepaisydamas buvo pasirengęs mane vesti.

Kad ir prisipažinusi, aš jaučiausi taip, lyg Volodią apgaudinė-

VISKAS NE TAIP 229

čiau. Juk viską papasakojusi nuslėpiau tai, kas svarbiausia — aš jo nemylėjau. O gal ne tai svarbiausia?

Prieš pat vestuves, kai aš dar kartą užsiminiau, kad dar ne vėlu apsigalvoti, kad jis gali rasti sau geresnę, kūniškiems malonumams ir motinystei tinkamą, žmoną, Volodia pasakė:

— Vienoje knygoje aš perskaičiau labai protingus žodžius: san­tuoka — tai dviejų žmonių susitarimas drauge priešintis gyvenimo negandoms. Supranti, Mūza? Ne apie lovą, ne apie seksą, ne apie gi­minės tęsimą, o apie pasipriešinimą drauge. Petys petin, nugara prie nugaros, alkūnė prie alkūnės ir visiškas vieno kitu pasitikėjimas. Taip, tau nepatinka seksas. Bet argi tai reiškia, kad mes negalime drauge priešintis gyvenimo negandoms?

Mums buvo po dvidešimt dvejus metus, aš netrukus turėjau baigti institutą, Volodia — universitetą, lyg ir viskas taip pat, tačiau man atrodė, kad jis už mane gerokai vyresnis, protingesnis ir išmin­tingesnis. Ir aš juo patikėjau.

Mudu susituokėme. Mūsų tėvai buvo laimingi. Pirmaisiais me­tais Volodia labai stengėsi mane išgydyti, kaip jis pats sakė, — pa­žadinti. Jis buvo švelnus ir kantrus, bet mums nieko neišėjo. Ir nors aš, stengdamasi jo nenuvilti, iš paskutiniųjų apsimetinėjau, jokio potraukio seksui taip ir nepajutau. Nuobodu, bjauru ir vargina. Tiesa, jau neskausminga, bet vis tiek...

Aš buvau tikra, kad jam anksčiau ar vėliau pabos kovoti su mano liga, ir jis mane paliks. Ir kažkada, kai vieną iš daugelio kartų svarsčiau neišvengiamą, kaip maniau, skyrybų perspektyvą, aš stai­ga suvokiau, kad visame pasaulyje neturiu artimesnio ir mylimesnio už Volodią žmogaus. Jeigu jis mane paliktų, aš to nepakelčiau. Kai pagalvojau, kad galiu likti be jo, man iš tikrųjų sugėlė širdį. Aš tikrai žinojau, kad tai ne meilė, nes nėra aistros, nėra geismo, bet kas mane su juo siejo, aš taip ir nesupratau.

Praėjus metams, jis pagaliau pasidavė ir pripažino, kad jo bandymai sužadinti man seksualinį potraukį suteikia man vien kančias. Prieš tai aš, vaikaičių trokštančių tėvų raginama, lankiausi

230 Aleksandra Marinina

pas gydytojus, tyriausi, o sužinojusi rezultatus lengviau atsikvėpiau. Vaikų aš vis tiek neturėsiu, todėl galima nesikamuoti ir meilės akto nevaidinti. Visa kita nesvarbu. Volodia kalbėjo apie kažkokį gydy­mą, apie hormonus, bet aš jo beveik nesiklausiau. Kad ir kiek būtų tų hormonų, aš netroškau jokio artumo. Man vis tiek bus šlykštu ir baisu. Ir nieko čia nepadarysi. Aš nesigydysiu. Vis tiek iš to jokios naudos, o žalą galima pasidaryti didelę.

Mes miegojome vienoje lovoje, bet Volodia manęs daugiau nelietė. Ne, jis, kaip ir anksčiau, mane apsikabindavo ir bučiuoda­vo — tai į skruostą, tai į kaktą, tai į užmerktas akis, ir jo bučiniuose jaučiau tikrą švelnumą, bet visa tai buvo šiaip... tik draugiška, saky­čiau, broliška. Intymaus artumo jis nebereikalavo.

Bet aš buvau normali moteris, turiu galvoje, protinga, ir su­pratau, kad jaunas, sveikas vyriškis negali apsieiti be sekso, o jei ir įstengtų, tai būtų pavojinga sveikatai. Ir aš buvau pasirengusi tam, kad jo gyvenime gali atsirasti kita moteris.

Ir ji atsirado. Labai greitai. Net greičiau, nei aš maniau. Volo­dia labai stengėsi, kad aš to nesužinočiau, jis, kaip ir anksčiau, buvo švelnus ir geras, mes taip pat valandų valandomis kalbėdavomės, mums niekada nepabosdavo būti kartu. Tačiau ji buvo, aš gerai žinojau. Aš jaučiau tai iš to, kaip pasikeitė jo elgesys. Ir apmirusia širdimi kasdien laukdavau, kad jis nepareis namo ir liks pas ją visam laikui. Arba pareis, pasakys man ir... susirinks daiktus.’ Baisesnės valandos mano gyvenime nebūtų buvę. Jei jis mane būtų palikęs, aš būčiau mirusi.

Bet laikas ėjo, ir nieko neatsitiko. Mes leisdavome kartu labai daug laiko, važiuodavom atostogauti, lankydavomės teatruose, ei­davom į svečius, aptarinėdavom jo ir mano darbus, bendrus pažįs­tamus, perskaitytas knygas, ir galiausiai aš nusiraminau. Taip, kita moteris yra, gal vis ta pati, o gal kita, jis su ja miega, bet su manimi tai nė kiek nesusiję. Mudu sudarėm susitarimą apie pasipriešinimą drauge gyvenimo negandoms ir niekada vienas kito neišduosim.

Kartais man sukildavo smalsumas, kas ta moteris, kaip ji atrodo,

VISKAS NE TAIP 231

kaip rengiasi? Kuo ji vardu? Kiek jai metų? Koks jos charakteris? Bet tokie smalsumo priepuoliai greitai praeidavo, ir man vėl būdavo tas pats. Tegul ji sau būna, jei Volodiai su ja gera, kad tik jis manęs nepa­liktų.

Aš nežinau, kas ta moteris. Bet labai gerai žinau, kad tai ne Lena. Lenočka... Viešpatie, kaip juokinga! Ir kaip Pavelui galėjo ateiti tai į galvą? Juokingas mielas berniukas. įsimylėjo.

I I ATSPINDYS

V L A D I M I R A S

Nėra pasaulyje artimesnio man žmogaus už mano Mūzą, todėl aš, žinoma, neiškenčiau ir vos grįžęs namo jai paskambinau. Mes susituokę jau šešiolika metų, ir per tą laiką įsigalėjo įprotis nedelsiant jai viską papasakoti, o paskui bet kokį įvykį ilgai aptari­nėti. Na, beveik viską. Dėkoju likimui, kad jis dovanojo man tokią draugę — protingą, subtilią, ištikimą ir mylinčią. Tiesiog stebėtina, kad ji, nepaisydama savo ypatumų, per tiek metų nesiliovė manęs mylėjusi. O juk galėtų. Kam aš jai? Kas ją laiko šalia manęs? Ne lova, ne vaikai. Kita seniai jau būtų palikusi.

Turbūt mano gyvenimas galėjo susiklostyti visiškai kitaip, ir aš būčiau vedęs ne Mūzą, o visai kitą merginą. Kaip tokiu atveju dabar gyvenčiau? Nežinia. Greičiausiai blogai. Nors ką gali žinoti...

Dieve mano, kaip aš mylėjau Nadeždą! Ėjau iš proto, be persto­jo apie ją galvojau, net pradėdavau drebėti likus dviem valandoms prieš susitikimą. Aš teturėjau aštuoniolika ir mokiausi antrame kurse, jai buvo trisdešimt devyneri, ištekėjusi ir turėjo du vaikus. Ji buvo mano pirmoji moteris. Savaime suprantama, aš seksualinės patirties jau turėjau, bet tik su savo bendraamžėmis, kurios šioje sri­tyje neką teišmanė ir praktikavo seksą ne iš didelio noro, o greičiau iš troškimo kuo greičiau suaugti savo ir aplinkinių akyse.

232 Aleksandra Marinina

Nadežda buvo visiškai kitokia. Moteris iš didžiosios raidės. Subrendusi, patyrusi, išmintinga. Ji mane visko išmokė.

Mes jau seniai susitikinėjom, ir kiekvieną kartą labai aštriai iš­kildavo vietos, kurioje galėtume pabūti tik dviese, problema. Kartais tai būdavo jos draugių butai, kartais man raktus palikdavo mano draugai, kartais aš net išdrįsdavau apsilankyti jos namuose, kai vy­ras išvažiuodavo į komandiruotę, o vaikai būdavo pas senelę. Ir štai atėjo laikas, kai rasti vietos nebepavykdavo. Tiesiog niekaip — nei pas jos pažįstamus, nei pas mano. Ir vyras niekur nevažiavo. O aš degiau iš aistros ir ilgiau laukti negalėjau. Galų gale pagalvojau, kad aš juk ne benamis, svarbiausia sulaukti momento, kai namie nebus tėvų ir brolio su seserimi.

Man nusišypsojo laimė. Vieną dieną parėjęs iš darbo tėvas džiugiai pasakė mamai, kad rytdienai gavo bilietus į naują „Sovre- meniko“ teatro spektaklį, kuriame vaidins garsiausi šalyje aktoriai. Mama džiugiai aikčiojo, ji tuos aktorius tiesiog dievino, ir pradėjo karštai tartis su Valentina, kaip jai apsirengti į teatrą. O aš nedelsda­mas prisigretinau prie Michailo:

— Kada tu rytoj grįši, Miša?— Nežinau, o ką?— Ar turi kokių nors planų rytdienos vakarui?— Kol kas ne. Gal ryt atsiras. Viskas priklauso nuo Laros, aš

baigiu darbą šeštą, o jos darbo diena nenormuota. Jei ji anksčiau atsilaisvins, gal kur nors nueisim. Tu sakyk, ko tau reikia.

Michailas tuo metu jau susitikinėjo su Larisa ir rimtai rengėsi vestuvėms.

— Miša, ar negalėtum rytoj kur nors išeiti? — paklausiau tie­siai. — Ir Valią kartu pasiimti.

— Oho! — Jis gudriai prisimerkė ir spragtelėjo pirštais. — Ar tik tau ne pasimatymas, jaunuoli? Ketini bobą parsivesti?

Skambėjo šiurkščiai, bet iš esmės tai buvo tiesa, todėl aš nieko neaiškindamas tiesiog linktelėjau.

— Ir kas ji? Aš ją pažįstu?

VISKAS NE TAIP 233

-N e.— Gražutė? Kur susipažinai? — nesiliovė smalsavęs Miša.— Miša, na ką tu, garbės žodis! Aš su tavimi kaip su žmogumi

kalbuosi. Na? Padėsi ar ne?— Savo tikram broliui!.. Žinoma, padėsiu. Nesijaudink, viskas

bus sutvarkyta. Tėvai į teatrą, aš Valią išklausinėsiu, gal ji ryt vakare kur nors ruošiasi, jei ne — išsivesiu. Blogiausiu atveju nueisim dvie­se į kiną. Ar trise su Lara. Nesijaudink, jaunuoli, viskas bus eiki. Ir sakyk tu man, brolelis užaugo, o aš net nepastebėjau.

Po kurio laiko jis vėl pasirodė mudviejų kambario tarpduryje. Atrodė kaip sąmokslininkas.

— Viską sutvarkiau. Valia rytoj grįš apie penktą, o pusę sep­tynių mudu susitiksim prie „Udarniko“, ten rodys kažkokį naują prancūzų filmą su Belmondo. Dviejų serijų. Taigi skaičiuok: seansas prasideda septintą, baigiasi pusę dešimtos, ir dar pusvalandis par­važiuoti. Iki dešimtos vakaro garantuota. O jei su mumis bus ir Lara, tai pirma mes ją į namus palydėsim. Tiesa, su tėvais sunkiau, spektaklis baigiasi penkiolika po devintos, aš paskambinau į teatrą ir sužinojau. Bet vis tiek grįžti jiems prireiks ne mažiau kaip trisde­šimties minučių. Žodžiu, jaunuoli, iki pusės dešimtos garantuotai turi laiko.

Pasijutau laimingas. Jau rytoj... Daugiau tverti aš negalėjau.Ir atėjo rytdiena. Lygiai šeštą vakaro susitikau su Nadežda prie

jos darbo. Šalia laukė taksi, kurį aš pasigavau iš anksto. Tais laikais spūsčių būdavo nepalyginamai mažiau ir buvo galima važiuoti gan dideliu greičiu. Be to, man atrodė tiesiog nešvanku vežtis mylimąją intymiam pasimatymui metro ar autobusu.

Mes tikrai atvažiavom labai greitai ir įėję į namus užmiršom viską pasaulyje.

Tačiau paaiškėjo, kad pasaulis mūsų neužmiršo. Jis apsireiškė pačiu netinkamiausių metu. Kambario durys plačiai atsivėrė ir pasi­rodė rūsčiai išsirikiavusi visa mūsų šeima: tėvai, Miša ir Valentina.

— Tu tik pasižiūrėk, tėti, — kandžiai pradėjo Michailas. — Pa­

234 Aleksandra Marinina

sižiūrėk, ką jis parsivedė į mūsų namus. Ar vyresnės negalėjai rasti? Gal ji ne tik vaikaičių, bet jau ir provaikaičių turi?

— Patylėk, — nutraukė jį mama. — Vladimirai, pasakyk savo damai, kad ji tuoj pat apsirengtų ir išeitų iš šių namų. O jums, mieloji, turėtų būti gėda, jūs tvirkinate vaikus. Dar turėtumėt padėkoti, kad neiškviečiau milicijos. Ir turėkite galvoje, kad jei nepaliksit mano sūnaus ramybėje, aš pranešiu jūsų vyrui, kaip įdomiai jūs leidžiate laisvalaikį, užuot rūpinusis savo vaikų auklėjimu. Juk jūs turite du vaikus, berniuką ir mergaitę, ar ne? Aš užsirašiau jūsų adresą.

Mama demonstratyviai sviedė Nadeždai jos pasą.— Ir nemėtykite savo daiktų kur papuolė.Aš suprataū, kad mama begėdiškai rausėsi Nadios rankinėje,

kurią ši paliko prieškambaryje.Nei tėtis, nei Valentina šitos šlykščios scenos metu neištarė nė

žodžio. Tėvas stovėjo suraukęs antakius ir žiūrėjo iš padilbų, o Valia smalsiai apžiūrinėjo Nadeždą.

Aš troškau mirti iš gėdos ir nuoskaudos. Man buvo gėda ne prieš tėvus, ne prieš brolį ir seserį, o prieš Nadeždą. Juk ji manimi pasitikėjo, atėjo į mano namus pasidavusi mano įtikinėjimams, kad būsime visiškai saugūs, o aš, pasirodo, ją apgavau. Paaiškėjo, kad buvau per daug patiklus ir lengvabūdiškas, kai išdėsčiau savo pro­blemas Michailui. Juk visada žinojau, kad jis laiko mane mažamečiu nesubrendėliu, tačiau net neįtariau, jog gali šitaip su manimi pa­sielgti.

Man aptemo akyse, mane purtė drebulys, ir aš neprisimenu, kaip mes visų akivaizdoje rengėmės — niekas iš šeimynos net nepa­galvojo išeiti iš kambario ir palikti mus vienus. Neprisimenu, kaip Nadia išėjo, neprisimenu, ką aš jai sakiau ir ar apskritai ką nors sakiau. Atsikvošėjau tik tada, kai prasidėjo „aptarimas“. Visa šeima susirinko svetainėje, kuri kartu buvo ir tėvų kambarys. Pagrindinis pranešėjas buvo tėvas.

— Tu elgiesi visiškai neatsakingai, — pradėjo jis lediniu bal­su. — Kaip gali sau leisti pradėti intymius santykius su ištekėjusia

VISKAS NE TAIP 235

moterimi, dviejų vaikų motina? Be to, ji gerokai už tave vyresnė. Dvidešimt vieneriais metais! Protu nesuvokiama! Ar bent supranti, kokie gali būti tavo elgesio padariniai?

Ne, aš nesupratau. Kokie gali būti padariniai, kai du žmonės myli vienas kitą? Gal vaikai? Mes juk saugojomės, tam net mano proto pakako. Užtat to, kas atsitiko, padarinius aš supratau labai gerai. Aš daugiau Nadios nematysiu, ji nenorės bendrauti su žmo­gumi, kuris pasmerkė ją tokiam pažeminimui ir gėdai. Kas gali būti blogiau?

Aš tylėjau. Tėvas mano tylėjimą suprato savaip.— Matau, kad tu nieko nesupranti. Tada aš tau paaiškinsiu,

jeigu jau esi toks idiotas. Gultis su moterimi į lovą gali tik tada, jei planuoji susieti su ja savo gyvenimą, o ji su tuo sutinka. Kitaip tai yra paleistuvystė, ištvirkavimas, prostitucija. Tai padoriam ir protingam žmogui garbės nedaro. Ar tu ketini ją vesti? Ji rengiasi skirtis? At­sakyk!

— O jei ir taip. — Man atrodė, kad aš kalbėjau narsiai ir pa­sitikinčiai, bet greičiausiai mano žodžiai nuskambėjo sutrikusiai ir kaltai. Nežinau.

— Nuostabu! Tau aštuoniolika metų, tu studentas, gyveni mudviejų su motina išlaikomas, nes stipendijos tau pakanka tik kišenpinigiams. Ir štai ketini įsitaisyti žmoną su dviem dešimties ir trylikos metų vaikais.

Net ir tai jie žino! Nors nėra ko stebėtis, jie juk įdėmiai išnagri­nėjo Nadios pasą, kuriame įrašyti jos vaikų vardai ir gimimo datos. Gerai pasirengę.

— Kaip galvoji visus juos išlaikyti? — neatsikvėpdamas tęsė tėvas. — Iš ko jūs gyvensit? Ir kur tikitės gyventi? Čia, mūsų trijų kambarių bute, kur mes patys penkiese vargiai telpam? O gal įsi­vaizduoji, kad tavo damos vyras paliks jai butą, kuriame jūs laisvai apsigyvensit, o jis dar mokės alimentus, už kuriuos kartu su jos alga jūs keturiese prasimaitinsit? Jeigu galvoji būtent taip, tai man gėda, kad turiu tokį sūnų. Aš visada žinojau, kad niekada netapsi geru

236 Aleksandra Marinina

žmogumi, garbingu vyru. Tu išsigimėlis, neturintis elementaraus žmogiško padorumo. Jeigu tavo Nadežda Petrovna apgavo savo vyrą ir jį išdavė, tai ji neturi jokios teisės pretenduoti nei į gyvenamąjį plotą, nei į alimentus. Ji turi išeiti viską jam palikusi ir nesidalyti nei turto, nei kvadratinių metrų. Aš pripažįstu jausmus, galiu sutikti, kad galbūt tikrai mylit vienas kitą, bet nenoriu taikstytis su savo sūnaus arba jo išrinktosios žemais ir šlykščiais poelgiais, nenoriu taikstytis su tuo, kad jie rengiasi apiplėšti niekuo nekaltą žmogų. Ir pagaliau dar vienas dalykas. Kaip tu ketini auklėti jos vaikus? Jos vy­resnysis vaikas jaunesnis už tave tik penkeriais metais. Amžiumi tu tinki Nadeždai Petrovnai į sūnus, jei ji būtų gimdžiusi dvidešimties, jos vaikas būtų tavo bendraamžis. Argi tu galėsi pakeisti vaikams tėvą? Argi jie tave gerbs ir tavęs klausys? Koks tu jiems būsi autorite­tas? Tu pats dar vaikas ir neturi jokios teisės prisiimti atsakomybės už kitų gyvenimą.

Aš neturėjau ką jam atsakyti. Jeigu tėvas būtų kalbėjęs tik apie tai, kad Nadia gerokai už mane vyresnė ir man geriau susirasti tinkamesnę merginą, aš būčiau žinojęs, ką jam atsakyti. Bet to, ką jis sakė, aš negalėjau paneigti. Šiaip ar taip, tuo metu buvau tokios būklės, kad jokių argumentų prieštarauti neradau. Mudu su Nadia negalvojom apie ateitį ir net nekalbėjom apie ją, mums papras­čiausiai buvo labai gera kartu, nekalbėjom ir apie jokias skyrybas ar vedybas. Ji turėjo tvirtą, stabilią šeimą, kurios niekas ir neketino griauti, bet negi galėjau atvirai prisipažinti apie tai? Juk tėvas labai aiškiai pasakė: seksas, neketinant sukurti šeimos, yra ne kas kita kaip paleistuvystė ir prostitucija. Aš, kaip ir daugelis šio pasaulio žmonių, su tuo, aišku, nesutikau ir negalėjau leisti, kad apie mano Nadią tėvai kalbėtų tokiais žodžiais. Negana to, kad apie ją TAIP galvos ir kalbės, jie juk tikrai gali pranešti jos vyrui ar kokiam nors partijos komitetui.

Tėvas ir mama dar ilgai mane tarkavo, ir iš to, ką jie kalbėjo, aš gerai supratau, kad jei dar kartą pabandysiu, jie nedelsdami imsis priemonių. Man buvo nusispjauti, kas gali atsitikti man, bet Nadiai

VISKAS NE TAIP 237

tos priemonės galėjo turėti katastrofiškų pasekmių. Žinoma, aš buvau dar labai jaunas, bet jau supratau, jog mano tėvų einamos pareigos ir galimybės tokios, kad tos priemonės galėjo būti labai žiaurios, o pasekmės — nepataisomomis.

Galiausiai mane paliko ramybėje, ir tik tada aš susimąsčiau, o kaipgi visa tai galėjo atsitikti? Aišku, supratau, jog tai Michailo darbas, juk tik jis vienas žinojo, kad aš ketinu parsivesti į namus moterį, bet nesupratau, kodėl jis pasakė tėvams. Ko siekdamas? Kaip jis sužinojo, kad Nadia už mane vyresnė? Aš buvau tikras, kad su „tinkama“ mergina nieko panašaus nebūtų atsitikę. Miša — bu­kas ir klastingas tipas, jis niekada nepraleisdavo progos iš manęs pasityčioti, jis galėjo įsibrauti į kambarį, kad padarytų man gėdą, bet — vienas. Be tėvų. Be mūsų ideologiškai teisingų tėvų, kurie ne­pradėtų koneveikti ir žeminti nepažįstamos merginos, nežinodami, ką iš tikrųjų aš parsivedžiau. O gal tai didelio jų viršininko dukrelė? Tokių dukrelių mano fakultete kiek tik nori. Ne, jei jau jie atėjo kartu su Miša, tai buvo tikri, kad moteris visiškai „netinkama“.

Kad ir kaip bjauru man buvo bendrauti ir kalbėtis su broliu, aš vis dėlto jo paklausiau:

— Kodėl, Miša? Kodėl tu taip padarei?Michailas nusikvatojo.— Todėl, kad tu idiotas! Pusprotis! Ir ką gi tu susiradai? Tokią

senieną! Tave nuo tavęs paties reikėjo gelbėti, kol dar nepridarei kvailysčių. Tu man dar padėkosi, kai viską suprasi. Nors tu toks kvailys, kad gali niekada ir nesuprasti.

— Nedrįsk! — pašokau.— Baik! Man buvo įdomu, ką tu parsivesi. Susitariau su Valia,

aš juk be šeštos iš darbo niekada neišeinu, todėl ji tave sekė nuo pat instituto. Turėjo dvi paskutines paskaitas praleisti, valkiojosi paskui tave po visą miestą, kol tu savo mylimą senutę susitikai. Ir iš karto man paskambino, pranešė, o aš specialiai iš darbo nėjau, jos skam­bučio laukiau. Na, aš pasipusčiau padus ir bėgte prie teatro, pagavau tėvus prie įėjimo, taip ir taip, sakau, reikia gelbėti mūsų jaunuolį,

238 Aleksandra Marinina

jam kažkokia pagyvenusi tetulė galvą apsuko, jis ją jau namo vedasi, čia ir iki nelaimės netoli.

— Nedrįsk vadinti jos senute!— O kaip man ją vadinti? Gal ožka? Atsibusk, nesubrendėli!

Na, kas joje gero? Sena, susitraukusi, negrabi kažkokia, pilvas kabo, veidas susiraukšlėjęs — tpfu! Nėra į ką žiūrėti. Gal manai, kad ji duoda kažkaip ypatingai? Neapsigaudinėk, visos duoda vienodai ir visų išilgai, o ne skersai. Nors, kita vertus, iš kur tau žinoti? Tu dar mažas, nedaug ką gyvenime matei. Bet gali manimi patikėti, aš žinau ką sakau.

Kodėl aš jo tada neužmušiau? O juk norėjau, ir dar kaip norė­jau! Bet iškenčiau. Supratau, kad nieko nepakeisiu. Užmušiu Mišą ar jam smogsiu, ar tik nustosiu su juo kalbėtis — Nadios vis tiek nesusigrąžinsiu. Palyginti su ta nelaime, visa kita nublanko ir atrodė menkniekis.

Man pakako savitvardos tą vakarą Nadiai į namus neskam­binti, aš sulaukiau ryto ir paskambinau jai į darbą. Jos balsas buvo liūdnas ir prigesęs.

— Nereikia, saulyte, — tyliai tarė ji į ragelį, pertraukdama mano bandymus atsiprašyti. — Nesigraužk. Tu niekuo nekaltas. Daugiau man neskambink.

Aš nesispyriau. Tėvo grasinimai buvo realūs, ir aš nenorėjau rizikuoti Nadeždos ateitimi.

Kad visiškai atsigaučiau, man prireikė truputį daugiau kaip metų. Bet aš jiems neatleidau. Niekam. Tebemylėjau Nadią, gal­vojau apie ją kaip ir anksčiau, nors ir žinojau, kad neturiu jokių perspektyvų.

Atėjo laikas, ir tėvai pradėjo rūpintis, kaip čia mane apvesdi­nus. Miša ir Larisa augino Tarasą, Valentina irgi ištekėjo ir pagimdė dukrą Julią, likau tik aš — penktakursis, artimiausioje ateityje uni­versiteto absolventas, jaunasis specialistas.

— Štai vesi, ir galėsiu ramiai numirti, — nuolat šnekėjo moti­na. — Visi vaikai turės šeimas, niekas neliks vienišius.

VISKAS NE TAIP 239

O man buvo tas pats. Nieko man be Nadios nereikėjo, visos kitos į žmonas tiko vienodai. Tiesiog gyvenčiau su tokia žmona, kaip tai priimta, ir daryčiau viską, kas reikalinga. Jei ne Nadia, tai koks skirtumas kas?

— Štai Stanislavo Sergejevičiaus tokia nuostabi dukrelė, — kal­bėjo tėvai. — Beje, ji tave nuo vaikystės įsimylėjusi. Argi tu nepa­stebėjai?

Stanislavo Sergejevičiaus dukrą Mūzą aš pažinojau daug metų, bet nekreipiau į ją dėmesio. Mūsų tėvai draugavo šeimomis ir visada, eidami į svečius arba bendras iškylas, atsivesdavo vaikus. Mūza buvo neišvaizdi, netgi negraži mergaitė, perblyškusi ir liesa, nors ir pro­tinga, nes daug skaitė, domėjosi tapyba ir rengėsi, jei gerai prisime­nu, tapti menotyrininke. Jokių jos susidomėjimo manimi požymių aš nepastebėjau. Nors, tiesą sakant, man ir nerūpėjo. Taip atvirai tėvams ir pasakiau.

— Na ką tu, Volodia, — įtikinėjo mane mama, — juk tai tiesiog krenta į akis! Kaip ji į tave žiūri, kaip šypsosi, kaip su tavimi kalba! Ji dėl tavęs eina iš proto, o tu nematai. Geresnės žmonos ir nerastum. Protinga, gera, tvarkinga mergaitė iš puikios šeimos ir turės padorią profesiją.

Visa tai buvo baltais siūlais siūta, aš neabejojau, kad tėvas ir jo viršininkas Stanislavas Sergejevičius paprasčiausiai nutarė tokiu būdu sutvirtinti savo dalykinę sąjungą ir susigiminiuoti. Kitaip sakant, santuoka klano viduje. Persitvarkymas vyko visu tempu, ir rajono bei miesto komitetų pramonės skyrių vadovai pajuto, kad daug ko galima prisigrobti, jei tik būsi miklus ir nesnausi.

Aš buvau kvailas, silpnas, paklusnus ir nemokėjau kovoti. Ką gi, jei man negalima gyventi pagal savo paties taisykles, tada gyven­siu pagal jūsų. Jei Mūza, tai Mūza — man tas pats.

— Štai bilietai, — tėvas tiesdavo man voką, — paskambink Mūzai, pakviesk ją į teatrą. Ji bus laiminga.

Aš skambindavau, kviesdavau, ir, mano nuostabai, ji sutikda­vo. Mudu pradėjome susitikinėti, abiejų mūsų tėvai mus globojo

240 Aleksandra Marinina

ir skatino, ir po kurio laiko pribrendo reikalas nešti pareiškimus santuokai įregistruoti. Gultis su Mūza į lovą aš visiškai nenorėjau ir slapta džiaugiausi, kad ji nerodė jokių specifinių ženklų, nedarė jokių tiesmukiškų užuominų, bet dabar jau nebuvo kur trauktis. Dvidešimto amžiaus pabaigoje laukti pirmosios sutuoktuvių nak­ties tiesiog juokinga. Galų gale vėliau juk vis tiek teks, todėl nėra ko vilkinti. Ir nors fiziškai Mūza manęs visiškai netraukė, aš buvau tikras, kad susidorosiu.

Ir aš susidorojau, o štai ji... Bet aš vis tiek ją vedžiau, nes jos frigidiškumas man buvo parankus: nereikės per dažnai stengtis. O jei pasiseks, tai ir apskritai neteks. Savo asmeninį gyvenimą aš jau kaip nors susitvarkysiu. Visais kitais atžvilgiais Mūza buvo tiesiog nuostabi, ir mes tapome tikrais draugais.

Santuokinę pareigą aš atlikdavau kad ir ne dažnai, bet sąži­ningai, nes nenorėjau, jog Mūza manytų, kad visai man nepatinka kaip moteris. Juk ji taip mane mylėjo! Aš negalėjau ir nenorėjau jos skriausti. Be to, vis dėlto reikėjo pamėginti pasidaryti vaiką. Maža ką jai sakė toji seselė, visi juk klysta, net patys protingiausi ir labiausiai patyrę. Tačiau lauktis ji nepradėjo. Tėvai — ir vieni, ir kiti — spaudė ir reikalavo eiti pas gydytojus, tirtis, o jeigu reikės, tai ir gydytis.

Su gydytoju mums pasisekė, tiksliau, pasisekė labiausiai man, nes tai buvo jaunas vyras, linksmas ir atviras, su kuriuo iš karto užsimezgė neformalus kontaktas. Mūza pridavė krūvą visokių analizių, atliko daugybę tyrimų, o po kurio laiko tas gydytojas man paskambino ir paprašė atvažiuoti be žmonos.

— Klausyk, — tiesiai rėžė jis, — rodos, tu turi problemų. Ap­skritai, koks jūsų seksualinis gyvenimas?

— O ką? — dėl visa ko atsargiai paklausiau.— Tavo žmonai, sprendžiant iš analizių, seksas neturėtų pa­

tikti. Ar ne taip?— Taip, — prisipažinau.— Ji beveik visai neturi lytinį potraukį skatinančių hormonų.

Tai įgimta. Be to, jai mažakraujystė. Juk matai, kokia ji išblyškusi. Ji

VISKAS NE TAIP 241

tiesiog niekam neturi jėgų. Tegul kreipiasi į hematologą, jis jai iš­rašys vaistų. Be to, dar reikėtų gydymo hormonais kurso.

Aš įsivaizdavau Mūzą aistringai geidžiančią artumo ir pašiur­pau. Ne jau, geriau tegul lieka kaip buvę. Tačiau vaikas...

— Geriau nesitikėk, — patarė linksmasis daktaras. — Net jei tavo žmonai pavyktų pastoti, ji vaisiaus vis tiek neišnešiotų. Jokiu būdu. Gimda labai blogos būklės.

Grįždamas namo aš mąsčiau, kaip man dabar elgtis su Mūza. Ką jai pasakyti? Ar apskritai ką nors sakyti? Slėpti tiesą būtų ne­sąžininga, ir aš nusprendžiau pasakyti viską, kaip yra. Vaikų nebus. Sekso malonumai negarantuoti, gal bus, gal ne, hormonų nepakan­kamumas įgimtas, gydymas gali turėti nepageidaujamų šalutinių pasekmių, gerų naujausių preparatų mūsų šalyje kol kas nėra ir ne­žinia, kada bus, jų reikia atsivežti iš užsienio, o tam nėra nei pinigų, nei galimybių. Mažakraujystę būtina gydyti.

Aš ėjau, mintyse kartojau tai, ką rengiausi pasakyti, ir bandžiau įsivaizduoti, ką mylinti moteris jaus visa tai išgirdusi. Ir tuo metu supratau, kad brangesnio žmogaus už Mūzą neturiu visame pa­saulyje, kad aš niekada negalėsiu jos įskaudinti. Kad ir kas atsitiktų, aš niekada jos nepaliksiu. Tokios protingos, jautrios ir ištikimos draugės kaip ji aš daugiau niekada neturėsiu. O dėl sekso kaip nors susitvarkysiu, nepražūsiu.

Kalbėdamasis su žmona, buvau švelnus ir subtilus, nieko ne­slėpiau, bet stengiausi aštrius kampus kiek įmanoma suapvalinti. Mūza klausėsi išsiblaškiusi, ir kartais man pasirodydavo, kad ap­skritai nieko negirdėjo. Aš įsivaizdavau, kaip jai skaudu, ir man temo akyse. Aš nieko jai nepiršau, kad ji, neduokdie, nepasijustų nevisaverte ir nepagalvotų, jog nemylėsiu jos tokios, kokia yra. Aš jos ir nemylėjau įprasta to žodžio prasme. Aš ją mylėjau kitaip. Ir myliu iki šiol. Mylėsiu iki pat mirties.

Praėjus keliems mėnesiams, atsitiktinai susitikau gatvėje su Nadežda. Ji buvo neseniai išsiskyrusi, vyras paliko ją dėl jaunesnės moters. Sužinojusi, kad aš dabar vedęs, ji šiltai nusišypsojo:

242 Aleksandra Marinina

— Šaunuolis, saulele, ir gerai.Ji pasakojo man apie vaikus, aš — apie savo mokslinę karjerą,

apie aspirantūrą ir disertaciją, bet mūsų akys kalbėjosi atskirai, ir buvo visiškai aišku, apie ką.

Mudu pradėjome susitikinėti. Nelabai dažnai, maždaug kartą per dvi savaites. Mūzos daugiau neliečiau. Aš dariau viską, kad ji nieko nesuprastų, bandžiau ją apsaugoti, ir man tai pavyko. Dabar Nadiai jau penkiasdešimt devyneri, ji turi vaikaičių, bet kitos moters man nereikia. Mes susitikinėjame iki šiol, ir Mūza nieko neįtaria. Ji to neištvertų.

Dabar aš jau ne jaunas, kvailas ir paklusnus, aš labai pasikei­čiau, tačiau atmintis patikimai saugo visas išgyventas nuoskaudas. Aš niekam neatleidau. Jeigu norite, kad gyvenčiau pagal jūsų taisyk­les, tai ir patys jų laikykitės, o aš pasižiūrėsiu, kaip jums seksis.

Tėvas numirė spėjęs įtaisyti Michailą į savo verslą. Miša — šau­nuolis! — pinigams daryti buvo tinkamas, jis greitai įsisuko, plačiai užsimojo. Atėjo laikas, ir prasidėjo kalbos apie užmiesčio namo statybą. „Štai ir pradėsim“, — nusprendžiau. O kaipgi mama? Ji visai viena ir sena. Jeigu tu toks turtingas, kad gali pasistatyti namą, tai pasiimk ją pas save. Ji tikrai negalės gyventi užmiestyje...

Aš niekada nekalbėjau su Michailu akis į akį, buvau klastingas ir apdairus. Iš pradžių apdorojau mamą, o antrajame etape kalbėjau jai dalyvaujant, kad Miša negalėtų manęs pasiųsti po velnių ir vadin­ti daiktų tikraisiais vardais. O kaipgi? Motiną reikia globoti, gerbti ir daryti tik tai, kas gerai jai, o ne tau, net jeigu tau tai ir nepatinka. Bandyk paprieštarauti. Ypač motinai girdint.

Aš labai norėjau, jog Michailas įsikurtų kuo arčiau manęs, kad galėčiau stebėti, kaip jie ten gyvena „pagal savo taisykles“. Man tai pavyko, ir vėlgi per mamą, kuri nesiliovė stebėtis, kokiu rūpestingu ir mylinčiu sūnumi tapau, kai suaugau ir subrendau.

Mišos būdą gerai žinojau ir neabejojau, kad jis reguliariai būna neištikimas savo žmonai Larisai. Reikėjo visai nedaug pastangų informacijai surinkti ir viską išsiaiškinti. Aš stebėjau ir laukiau.

VISKAS NE TAIP 243

Tuometinė Misos meilužė buvo mergaitė iš provincijos, besitikinti gražiu snukučiu susirasti turtingą tėtušį, kuris ją išlaikytų. Mergytė nepasisaugojo, o gal, matydama Mišos nepastovumą, sąmoningai pabandė supančioti jį vaiku, šiaip ar taip, ji pastojo — o čia arenoje pasirodžiau aš. Kaip angelas. Kaipgi taip galima, Michailai? Mer­gaitė visiškai viena Maskvoje, be pinigų, be profesijos, be namų, laukiasi tavo vaiko, ji tave myli. O padorumas? O atsakomybės jausmas? Abortas? Ir kaip tau liežuvis apsivertė tai sakyti! Nužudyti gyvą būtybę! Motinystė — šventas dalykas, ir auklėjant vaiką būti­nai turi dalyvauti tėvas... Ką tu sau galvoji, mano mielas? Miegoti su ja visada pasirengęs, o padėti, kai atsiras vaikas? Apsieis be tavęs, taip? Aš prisiminiau viską, ką kažkada sakė mūsų tėvas, kartojau jo žodžius beveik pažodžiui, įžūliai žiūrėdamas broliui į akis. Kažkada negalėjau nieko į tai atsakyti. Michailas irgi neturėjo jokių argu­mentų. Jis irgi neužmiršo tos scenos, kai jie visi varė Nadią iš mūsų namų, bet jam net į galvą neatėjo, kad aš kartoju ją sąmoningai. Jis suprato, kad aš viską prisimenu, ir jei jis pradės ginčytis ir ne­igti mano argumentus, tai jaunesniojo brolio akyse pasirodys esąs dviveidis apsimetėlis. Be to, aš pasirūpinau liudytojais, nutaikiau momentą, kai jis buvo pas Jeleną, ir išdygau priešais juos. Ką jis galėjo jos akivaizdoje man atsakyti? Nieko. Aš spaudžiau jį tol, kol jis sutiko. Jis, tiesa, bandė atsispardyti ir derėtis, bet aš buvau ne­perkalbamas: vaikas turi augti šalia tėvo, tegul ir nežinodamas, kad tai jo tėvas. Bet kuris normalus tėvas turi stengtis matyti savo vaiką kuo dažniau. Jelena privalo gyventi kartu su Michailu, tik tada tėvas ir sūnus galės bendrauti kasdien, o tėvas matys, ko motinai trūks­ta, ir galės jos reikmes tuoj pat patenkinti, kad ir kokios jos būtų: sveikatingumo, mitybos ar bendravimo. Dieve mano, koks aš didis demagogas! Sulaukęs trisdešimt trejų, aš tikrai tapau argumentų, kuriems neįmanoma prieštarauti, meistru.

Liko sunkiausia dalis — Larisa. Apgyvendinti Jeleną Mišos bute buvo galima tik kaip giminaitę, bet pasakyti, kad tai jo giminė, Miša negalėjo — mama būtų to nesupratusi, jai kiltų visokių klausi­

244 Aleksandra Marinina

mų, į kuriuos nėra atsakymo. Vadinasi, meilužę galima apskelbti tik Larisos giminaite, bet tada reikia, kad Lara su tuo sutiktų.

— Tai neįmanoma, — tikino Miša. — Kaip tu tai įsivaizduoji?— O žmoną apgaudinėti įmanoma? — klausiau aš jo. — O

miegoti su moterimi, nesirengiant susieti su ja savo gyvenimo, įma­noma? O atsisakyti atsakomybės už vaiką įmanoma?

Miša viską prisiminė, todėl prieštarauti nedrįso. Reikia pri­pažinti, kad kai kada jis gali būti kietas. Norom nenorom jis viską papasakojo Larisai. Aš žinojau, kad papasakos. Neabejojau. Mūsų tėvas buvo despotiškas ir tvarkėsi kaip vyriausiasis armijos vadas. Miša — vyriausias iš mūsų — spėjo nukentėti nuo namų tironijos labiausiai. Ir dabar, kai tėvo jau nebuvo, svarbiausias dalykas mano broliui pasidarė išlaikyti savo, kaip vyriausiojo, pozicijas. Kaip jis pasakys — taip ir bus. Nedrįskit net cyptelėti. įtariu, kad aiškinda­masis su Larisa jis patyrė net savotišką malonumą: štai, girdi, koks aš — savo nėščią meilužę apgyvendinu savo paties namuose kartu su teisėta žmona, ir niekas man nenurodinės. Žinoma, aš jam pa­dėjau, aš irgi pasikalbėjau su Larisa, paaiškinau, kad ji gali didžiuotis savo vyru, kuris silpnumo akimirką iškrėtė kvailystę, bet pasirengęs prisiimti atsakomybę ir pakelti visus su tuo susijusius sunkumus. Jos vyras ne bailys, ne niekšas, ir ji turėtų dėl to džiaugtis. Juk ji pati dviejų vaikų motina, tai negi leis, kad nėščia moteris būtų palikta likimo valiai?

Nežinau, kaip ji ten džiaugėsi, bet nėščia Jelena apsigyveno Mišos namuose kaip tolima Larisos giminaitė. To patikrinti ne­įmanoma. Mamai negalima nieko žinoti, ji įsitikinusi Mišos pa­dorumu ir tuo, kad jis — pagarbos vertas šeimos galva. Žinia, kad jis neištikimas žmonai ir turi nesantuokinį vaiką, mamą pribaigtų, jos širdis ir taip silpna. Ir apskritai niekas neturi to žinoti, išskyrus Mišą su Larisą ir mane su Mūza. Nuo Mūzos aš paslapčių neturiu. Beveik neturiu.

Toliau — Valentinos eilė. Čia irgi ilgai laukti nereikėjo, ji jau seniai buvo neištikima vyrui, reikėjo tik padaryti taip, kad apie tai

VISKAS NE TAIP 245

sužinotų mama. Mama turėjo Valios buto raktus, nes nuolat ten ap­sigyvendavo su vaikaite Julia, kai Valia su vyru išvažiuodavo atosto­gų. Išsiaiškinti, kada Valentina išlydės vyrą į komandiruotę, Julią su draugėmis į vasarnamį ir parsives į namus meilužį, buvo nesunku, o mama su malonumu sutiko netikėtai aplankyti dukterį: aš Nau­jųjų metų išvakarėse rengiausi ją pavežioti, kad ji galėtų pasigrožėti šventiškai papuoštu miestu, todėl pasiūliau netikėtu apsilankymu padaryti dukteriai siurprizą ir įteikti jai naujametę dovaną. Buvau nupirkęs dovaną, griozdišką Venecijos stiklo vazą, o mama pasiėmė raktus, jei dukters kartais nebūtų namie.

Bet ji namie buvo, ir manęs tai nė kiek nenustebino. Ne viena. Visiškai nuoga kartu su gražuoliu įspūdingais bicepsais ir nedvi­prasmiška poza. Mama apstulbo, jos veidas persikreipė iš pasipik­tinimo, ji jau rengėsi viską išsakyti apie „ištvirkavimą, paleistuvystę ir prostituciją“, bet aš puoliau gelbėti seserį ir ėmiau karštai įtikinėti mamą, kad tai Didžioji Meilė, prieš kurią neatsilaikysi ir kuri ap­lanko tik kartą gyvenime, kad gulintis su Valia vyras laisvas ir ketina Valią vesti, kad ji niekaip nedrįsta pasikalbėti su savo vyru, bet arti­miausiu metu būtinai pasikalbės.

— Negaliu net pagalvoti, kad mano duktė — šliundra, — oriai pareiškė mūsų ideologiškai teisinga mama. — Jeigu tu tikrai myli tą žmogų, tai neturi teisės vis dar gyventi su vyru jo namuose ir už jo pinigus. Tuoj pat susikrauk daiktus, judvi su Julia gyvensit pas mus.

Valentina niekada nebuvo labai protinga, todėl pasidavė netgi greičiau nei Michailas. Spjauti į motiną ir jos nuomonę nei brolis, nei sesuo neišdrįso — ne taip mes buvom išauklėti. Vienintelis dalykas, kuris Valiai dar pavyko, tik tai, kad išmeldė atidėti persi­kraustymą, kol Julia grįš iš vasarnamio. Motina sutiko. Sesuo tikėjo­si, kad praėjus kelioms dienos aistros atslūgs, ir motina nereikalaus kuo greičiau skirtis su vyru, tačiau ne tokia ta mūsų mamytė! Ji skambino kas valandą ir valdingu balsu klausdavo, ar susikrovusi ji daiktus, ar netyčia per išsiblaškymą nesusigrobusi kokios savo vyro vertybės.

246 Aleksandra Marinina

— Tu neturi moralinės teisės į nieką, išskyrus savo ir Julios drabužius, — dėstė mama telefonu. — Ir kai kalbėsiesi su vyru, ne­užmiršk — jokių alimentų, jokių turto dalybų.

Mama irgi viską prisiminė. Todėl neturėjo „moralinės teisės“ kalbėti kitaip, nors, galimas daiktas, galvojo visai ne taip, kaip kal­bėjo. Bet negi galima prieš savo vaikus pasirodyti nepadoriu žmo­gumi? Nors, kita vertus, kas žino, gal ji buvo visai nuoširdi.

Mišos veidas tiesiog persikreipė, kai jis sužinojo, kad Valia su dukra gyvens pas jį. Bet negi galėjo prieštarauti? Butas milžiniškas, keturi buvę komunaliniai, šešiolika kambarių. Ir pinigų turi daug. Argi galima šitaip gyvenant nepriimti sesers ir varyti ją į gatvę? Gimines reikia mylėti ir jiems padėti. Taip mus mokė mama.

Dabar jie gyvena visi kartu „pagal jų taisykles“. Pagal tas pačias taisykles, kurios sugriovė man gyvenimą. O aš žiūriu į juos iš šalies ir linksminuosi. Lena, kvailiukė, tik dabar suprato, į kokius spąstus įkliuvo. Norėjo būti išlaikoma? Norėjo gyventi nedirbdama ir nie­ko nestokodama? Ir kad vaiko tėvas jos nepaliktų? Prašom, tavo noras išsipildė, jis paduotas ant lėkštutės auksiniais krašteliais. Na ir kaip? Nei įkvėpti, nei iškvėpti, nei akių dorai pakelti. Lara jos nekenčia, visi kiti nemėgsta. O juk pati sutiko. Galėjo ir atsisakyti. Ko ji tikėjosi, norisi paklausti. Kad Michailas pagyvens su dviem bobomis ir galiausiai pasirinks tą, kuri jaunesnė? Ar kad ras jai turtingą vyrą ir taip jos atsikratys? Kur jau ne, skuba jis mat. Miša savo gero iš rankų nepaleis — kas jo, tai jo. Jis kaip šuo ant šieno. Nejau iki šiol nesuprato? Sena tiesa: niekada negeisk ko nors per daug aistringai, nes tavo troškimas visai nelauktai gali išsipildyti. Štai ir išsipildė...

Atlėkė pas mane kaip mažytė pasitarti. Pavelas toks simpa­tiškas, taip jai patinka, o Miša sceną iškėlė. Aš ją suprantu, jai tas pats — ar Pavelas, ar mūsų kiemsargis dėdė Lioša, kad tik ją vestų ir nuvestų nuo tos šėryklos, kur maitina iš lėkštučių auksiniais krašteliais. Pavelas nepaprasta asmenybė, tai grynuolis, tik pats šito nesupranta ir gaišta laiką visokiems niekams. O Lena paprasčiau-

VISKAS NE TAIP 247

šiai rūpinasi savimi, nori trūks plyš išsilaisvinti iš pelėkautų, net ir apgaudinėdama įsimylėjusį vyrą. Teko jai paskaityti paskaitą, kad ji privalo galvoti tik apie vaiko interesus, o ne apie savo. Ir jei jau gyvena už Michailo pinigus, tai turi su tuo skaitytis ir atitinkamai elgtis. Žodžiu, kaip visada skleidžiau idėjiškai teisingą demagogiją. O Pavelo gaila, jis iš tikrųjų geras vaikinas ir nesupranta, kodėl Lena juo susidomėjo. Bet tiesos jam pasakyti negalėjau. Labai norėjau, bet negalima. Daviau žodį.

Bet Miša tai tikrai kaip šuo ant šieno. Vargšas Paša! Leną įsimy­lėjo! Žinoma, Miša įsiuto. Mano! Neliesk! Ir ne tavo reikalas, kad aš pats nesinaudoju, vis tiek čia mano. Už tai mano pingais sumokėta. Ir ne tik pinigais, bet ir pašlijusiais santykiais su žmona bei nuolati­ne įtampa šeimoje.

O aš sau tyliai linksminuosi naudodamasis mama visu diapazonu. Vaikai neturi važinėti automobiliu su vairuotoju, tai nepedagogiška. Namuose neturi būti daug tarnų, užtenka vienos namų darbininkės, ji lengvai susitvarko su kambarinės ir virėjos pareigomis. Larisai nereikia apsaugininko, užtenka vairuotojo. Dar vienas deimantas tokius turint jau tris — tai nereikalinga prabanga, perteklius. Ir taip toliau. Mamai mano argumentai suprantami, ji visiškai su jais sutinka ir narsiai dėsto juos Mišai ir jo žmonai, o tie neturi ką atsakyti. Larisa nedrįsta pareikšti, kad visos jos draugės turi mažiausiai po penkis namų darbininkus ir viešai rodosi lydimos pečiuitų apsaugininkų, kad ji irgi to norėtų. Mūsų mama šito neleis. Geriau net neprasižioti. Oi, kaip Lara manęs nekenčia! Ji mano, kad jei ne aš, Miša šoktų pagal jos dūdelę. Apsirinka vargšelė. Jeigu ne aš, Miša jau seniai būtų pasileidęs, seniai ją su dviem vaikais palikęs ir vedęs jauną ilgakoję gražuolę. Tik mama, kol gyva, dar laiko jį pa­žabotą, o mamos lūpomis iš tikrųjų kalbu aš, jo jaunesnysis brolis. Iš tikrųjų man į Larą nusispjauti, nors ji ir nebloga boba. Bet aš labai myliu Daną ir stengiuosi tik dėl jos, o šiaip... Galėtų jie sau skirtis ir tuoktis su kuo tik nori.

Vienu metu man pasidarė nuobodu, nes nieko nevyko, ir aš

248 Aleksandra Marinina

sugalvojau labdaringą pagalbą jauniesiems poetams. Dieve mano, kaip juokėsi mano Mūza! Ji viską apie mane ir mano santykius su artimaisiais žino, ji žino viską, ką aš darau, ji mano pirmasis ir svar­biausias patarėjas, mano paguoda ir atrama. Visa tai ją linksmina ne mažiau kaip mane patį. Mes kartu — prisimenu kaip dabar, vartydamiesi ant sofos ir kvatodamiesi — kūrėme strategiją: ką pasakyti mamai, kaip pakišti idėją, kokius pateikti argumentus. Aš labai prašiau Mūzos eiti su manimi kartu pas mamą, vis dėlto ji menotyrininkė ir jos žodis gali būti svarus, bet ji, kaip paprastai, atsisakė. Ji stengiasi be ypatingo reikalo į Mišos namus neiti. Na, per gimimo dienas ar kitas šeimos šventes — taip, bet šiaip ji neina. Jai ten nesmagu, jai atrodo, kad visi į ją žiūri su pašaipia užuojauta, nes ji neišvaizdi ir nestilingai besirengianti. Iš tikrųjų teisingai jai at­rodo — ir ponia Larisa, ir kvailelė Valentina, ir niekšelė Julia būtent taip į ją ir žiūri, jos tikrai laiko Mūzą negražia ir apgailėtina, nes ji liesa, neišpuoselėtu veidu, be šukuosenos ir manikiūro. Aš ir ne­verčiu žmonos svečiuotis pas mano brolį, jeigu jai to nesinori. Taigi kalbėtis su mama man teko pačiam. Turtingi žmonės turi užsiimti labdara, jie turi būti geri ir mielaširdingi... Poezija — aukso grūdas Rusijos kultūroje, nė viena šalis nedavė pasauliui tiek didžių poetų kiek Rusija, o šiandien savanaudiškumo ir pasipelnymo epochoje... Tačiau labdara turi būti kukli ir nesigarsinti. Negalima iš to pelnytis ir nurašyti mokesčiams, tai nepadoru. Jei tu geras ir mielaširdingas, tai neturi galvoti apie naudą. Ir taip toliau.

Ir man pasisekė. Dabar už Mišos pinigus leidžiama poezijos knygų serija. Mane jis būtų pasiuntęs velniop, nėra ko nė abejoti, bet mamos — ne. Ne taip mes išauklėti.

Paskui aš sugalvojau kapinių lankymą. Miša turbūt supranta, kur šuo pakastas, bet tyli. O ką gali sakyti? Kad nereikia važinėti į kapines? Pabandyk tik pasakyti. Manęs tai neliečia, aš sekmadie­niais dirbu, visi tai žino, o štai Miša su Valentina tegul pasteni. Jiems tai į sveikatą.

VISKAS NE TAIP 249

I I I ATSPINDYS

M I C H A I L A S

Ne, jūs tik pasižiūrėkit! Sėdi balandėliai, už rankučių laikosi, į akutes vienas kitam žiūri. Tik to betrūko! Mano namuose ir už mano pinigus. Nepakęsiu.

Panašu, kad visi iš „kęsti“ kilę žodžiai tvirtai įsišaknijo mano vi­diniame žodyne. Aš turiu kęsti alkoholikę Valentiną ir apsimetinėti, jog nieko nepastebiu, nes, be manęs, niekas daugiau nemato ir ne­žino, kad ji geria. Aš turiu kęsti jos kvailę dukrą, amžinai rujojančią kretinę, kuri net į savo dėdę Volodią žiūri gašliu žvilgsniu ir kurią gėda žmonėms parodyti. Turiu kęsti nuolatinį Laros nepasitenkini­mą, kad čia gyvena Jelena ir Kostia, jos nesibaigiančias pretenzijas, kad nesuteikiu jai gražaus gyvenimo, jos nemeilę mamai, kurią irgi turiu kęsti, nes ji bando idėjiškai vadovauti visam mūsų gyvenimui ir nutraukia bet kokį Laros mėginimą gyventi taip pat „gražiai“ kaip jos draugės ir kitos mūsų rato ponios. Aš turiu kęsti, kęsti, kęsti... Ir niekaip negaliu suprasti kodėl. Kodėl mano gyvenimas taip susi­klostė, kad man reikia visa tai kęsti? Kur aš suklydau? Ką padariau ne taip? Nesuprantu. Visi žmonės gyvena normaliai, tik man nepa­vyksta.

O dabar dar ir tai... Megs jie čia romanus man po nosim! Jeigu Volodia tada nebūtų įsikišęs, viskas būtų buvę visai kitaip. Ir kas ga­lėjo žinoti, kad jis toks taps? Antras tėvas, kitaip nepasakysi. Ko gero, net griežtesnis už tėtį. Matai, ką genai daro! Juk iki kokių trisdešim­ties metų Volodia buvo normalus, nieko tokio iš jo negirdėjom. O paskui lyg kas būtų jį pakeitęs. Nejau mokslai jam šitaip smegenis perkreipė? Dvidešimt penkerių tapo mokslų kandidatu, dvidešimt devynerių — daktaru, nuo to bet kam gali stogas nučiuožti. Ką ten iki trisdešimties, jis iki dvidešimties visiškas pusprotis buvo, mūsų šeimoje jo net žmogumi nelaikė. Tiksliau, iš pradžių, ankstyvoje vai­kystėje, jis buvo kaip visi, o kai numirė Vania, tada visi suprato, kad

250 Aleksandra Marinina

mūsų Vova* ne žmogus, o mažas išsigimėlis. Taip išsigimėliu ir buvo laikomas, kol vedė Mūzą. Mūza jį žmogumi padarė. O štai mokslai, matyt, sugadino.

Vania gimė, kai man buvo vienuolika metų, Valiai — aštuoneri, o Vovai penkeri. Kai mama su tėvu parsivežė jį iš gimdymo namų, su Valia ir Volodia iš pradžių išsigandom — toks jis buvo baisus. Galva maža ir kažkokia plokščia, akys įkypos, nosis irgi tarsi suplota, lie­žuvio galiukas iškištas, kaklas trumpas, pirštai trumpučiai, ir visas jis kažkoks storas. Žodžiu, kažkoks siaubas. Iš tikrųjų tai mes visi trys neturėjom supratimo, kaip atrodo naujagimiai, ir nusprendėm, kad turbūt taip ir turi būti. Tiesiog realus gyvenimas nepanašus į tą, kurį rodo animaciniuose ir kituose vaikams skirtuose filmuose.

Tėvai atrodė kažkokie prislėgti, visą laiką šnibždėjosi, užsidarę nuo mūsų kažką tarėsi, bet mes neėmėm į galvą ir lindom pasižiū­rėti į mažąjį, nes buvo įdomu. Kai Valią parsivežė iš gimdymo namų, man buvo treji ir aš išvis nieko iš to neatsimenu. O kai gimė Vova, buvau šešerių ir savo pirmuosius įspūdžius, gimus broliukui, labai gerai prisimenu. Vova buvo ne toks. Bet palyginti savo įspūdžių su Valios nepavyko, jos metų skirtumas su Vova irgi treji metai, ir ji taip pat neprisiminė, koks jis buvo. Dėjosi kažkas nesuprantama ir mįslinga. Bet mums niekas nieko nesakė.

Mes per daug ir nesigilinom. Bet pamažėle aš pastebėjau, kad viskas einasi kažkaip ne taip. Aš, pavyzdžiui, prisimenu, kad man lankant pirmą klasę,Vovai buvo metukai. Kartą jis įėjo į mano kam­barį ir suplėšė nukritusį ant grindų aritmetikos sąsiuvinį, o gegužę, prieš pat atostogas, baigiantis mokslo metams, jis jau taip greitai lakstė, kad įsirėžė į mane, sėdintį už stalo ir ruošiantį pamokas. Aš užtėškiau sąsiuviny didžiulę rašalo dėmę ir labai supykau, nes teko bėgti į parduotuvę pirktis naujo sąsiuvinio ir perrašyti visus namų darbus. O mažasis Vania, būdamas pusantrų, tik pradėjo vaikščioti. Tokio amžiaus Vova jau lakstė kaip mechaninis šluotražis. Ir dar

* Mažybinė „Vladimiro“ forma.

VISKAS NE TAIP 251

prisimenu, kad Vova mane pažindavo jau dviejų mėnesių. Aš tai gerai prisimenu, nes atėjus svečiams apie tai būdavo šnekama. O Vania nieko nepažino ir niekam nesišypsojo nei dviejų mėnesių, nei trijų, nei keturių. Vova penkerių įsikirsdavo į barškutį taip stipriai, kad neatimsi, o Vania to nedarė ir būdamas metukų. Ir svarbiausia, kas mus stebino, kad mama niekada nevažinėdavo su Vania lauke kartu su kitomis mamomis. Grįždami iš mokyklos mes matydavom mūsų skverelyje kelias mamas, greta stumiančias vežimėlius su vaikais ir gyvai kažką aptarinėjančias. Gerai prisiminiau, kad mama su Vova irgi taip važinėdavo, o su Vania važiuodavo viena. Ir retai šypsojosi. Beveik visai nesišypsodavo.

Pagaliau, praėjus nemažai laiko, tėvai nusprendė, kad laikas pasakyti mums tiesą. Vania sirgo Dauno liga. Jis niekada nebus toks, kaip kiti vaikai. Ir visas mūsų gyvenimas nuo šiol bus kitoks. Vanios neleis į lopšelį, jis nelankys darželio, nes nesiprašo į tualetą ir ne­moka savarankiškai valgyti. Bet mamai ir tėčiui reikia eiti į darbą, todėl dieną Vanią prižiūrės senelė, mamos mama, o mes, visi vaikai, turim jai padėti ir jos klausyti.

Iš pradžių mes net nesupratom, kokiu košmaru pavirs mūsų gyvenimas. Visi vaikai teršia vystyklus, visi nemoka patys valgyti, pamanykit, didelio čia daikto — praeis kiek laiko, ir jis išmoks. Juk Valia išmoko, Vova taip pat, ir man atrodė, kad laikai, kai visas butas būdavo apkarstytas džiūstančiais vystyklais, trukdavo labai neilgai. Tačiau aš klydau. Laikas bėgo, o niekas nesikeitė. Visą laiką Vanią reikėjo valgydinti šaukšteliu, viskas jam krisdavo ir pildavosi iš bur­nos, o mane, tai matant, vertė vemti. Jis vis dar nesiprašė ant puo­duko ir nemokėjo juo naudotis, galėjo bet kada apsidergti, pilnomis kelnėmis atsisėsti ant kilimo ir tam, kas pirmas jį tokį atrasdavo, tekdavo jį prausti, skalbti drabužėlius ir viską valyti. Jam iš burnos visą laiką tekėjo seilės, o iš nosies snarglys. Nei aš, nei Valia negalė­jom kviestis draugų į namus. Viena vertus, draudė tėvai — Vania la­bai jautrus visokioms infekcijos, tad kuo mažiau namuose pašalinių, tuo geriau, ir šiaip svetimiems nėra reikalo žinoti apie mūsų nelai­

252 Aleksandra Marinina

mę. Antra vertus, mes supratom, kad kiekvienas, net ir stipriausios savitvardos žmogus, pamatęs apsiseilėjusį, apsisnargliavusį Vanią pilnomis smirdančiomis kelnėmis, gali susivemti.

Mes negalėjome bet kada išeiti pasivaikščioti arba į kiną. Mama mus bardavo už tai, kad mes, užuot padėję senelei prižiūrėti Vanią, linksminamės. Vania mūsų tikras brolis. Labai gaila, kad jis taip serga, bet tai ne jo kaltė, todėl mes turime jį mylėti ir juo rūpin­tis. Ir mes stropiai apsimetinėjom, kad mylim ir rūpinamės.

Vania tikrai labai sirgo, jis nuolat persišaldydavo, ir mama mums paaiškino, kad sergančiųjų Dauno liga labai silpnas imuni­tetas. Jų organizmas negali priešintis visokiems virusams ir infek­cijoms. Be to, jis turėjo įgimtą širdies ydą, todėl su juo reikia labai atsargiai elgtis, jokiu būdu ant jo nerėkti ir nebausti. Ir apskritai nenervinti.

Po kurio laiko senelė visiškai persikėlė pas mus, nes jai pasidarė sunku kiekvieną dieną važinėti iš savo namų, juk aštuntą valandą visi jau išeidavo, kas į darbą, kas į mokyklą. Namai tapo pragaru. Viename kambaryje tėvai, kitame — senelė su Vania, trečiame — mes, trys vaikai. Man penkiolika, aš — sveikas bernas, kuriam norisi pakaifuoti klausantis roko, dvylikametė Valia, kurios galvoje mergiški vėjai, ir devynmetis Vova, kurio, kaip mažamečio, mudu su seserimi tais laikais žmogumi dar nelaikėme. Mes su Valia labai pykome ant tėvų ir Vanios (tarsi kas nors būtų kaltas dėl jo ligos). Nors, kaip jau sakiau, apsimetinėjom rūpestingais ir mylinčiais, likę vieni, žodžių nesirinkdavome ir daiktus vadindavome tikraisiais vardais. Mes galvojom, kad Vova nieko nesupranta, mes pripratom, kad jis jaunesnis, vadinasi, amžinai mažas.

Man sukako šešiolika, paskui septyniolika, aštuoniolika... Ir Valia brendo. Mes trukdėm ir įgrisdavom vienas kitam, mums būtinai reikėjo atskirų kambarių, bent menkos galimybės atsiskirti ir pabūti vieniems. Bet tokios galimybės nebuvo. Senelė vis dar gy­veno su mumis, ir Vania valgė taip pat šlykščiai ir nešvariai, nors jau ir savarankiškai, jam vis dar varvėjo iš nosies, jis vis dar nesugebėjo

VISKAS NE TAIP 2S3

naudotis tualetu, nepaisant visų mūsų pastangų jį šito išmokyti. Jis vis dar dažnai sirgdavo, ir visas butas buvo pradvisęs vaistų ir iš­matų kvapais.

Numirė jis staiga. Neatlaikė širdis. Jam buvo devyneri. Mudu su Valia, apsimesdami, kad apraudam netektį, stengėmės išsunkti bent ašarą. Ir čia Vova mus tiesiog pribloškė.

— Ko gi jūs verkiat? — nustebęs paklausė jis. — Juk jūs Vanios taip nekentėt, jis jums trukdė. Jūs visą laiką kartojot, kad jis jums įgriso ir per jį visai nėra gyvenimo. Dabar turėtumėt džiaugtis, kad jo nebėra. Dabar senelė išsikels, aš galėsiu gyventi su tėčiu ir mama, o jūs turėsite po kambarį ir pas jus galės lankytis draugai.

Aš apsidairiau ištiktas šoko. Ačiū Dievui, tėvų šalia nebuvo. Nebuvo nieko ir niekas to negirdėjo. Bet Valia labai greitai susi­gaudę situacijoje, tokiems dalykams ji buvo gabi. Aš dar svarsčiau, kaip tėtis su mama sureaguotų į Vovos žodžius, jei jis sugalvotų viską jiems pakartoti, o Valia jau ėmėsi priemonių. Aš uždrožiau keturiolikmečiui Vovai per pakaušį, pavadinau kvailiu ir išėjau pa­skui seserį.

— ... įsivaizduoji? — skambėjo susijaudinęs Valios balselis. — Ko jūs, sako, verkiate, džiaugtis reikia, kad Vania pagaliau numirė. Dabar senelė išvažiuos, Vanios nebėra, kiekvienas dabar turės po atskirą kambarį ir mes galėsime kviestis draugus į svečius.

Prisimenu, kad aš tada buvau sužavėtas klastingu savo sesers apsukrumu. Šitaip tu man viską apversk! Ir viskas panašu į tiesą. Tik išeina, kad kaltas jau Vova, o ne mes. Mane apėmė siaubas vien pagalvojus, kas bus, jei Vova persakys tėvams visa tai, ką mudu su Valentina jam girdint kalbėjome visus tuos devynerius Vanios gyvenimo metus. Juk mes manėme, kad jis nieko nesupranta ir net negirdi, o paaiškėjo, kad jis viską puikiai girdėjo ir suprato. O dar blogiau — įsiminė.

Kas tada prasidėjo! Tėvas riaumodamas puolė į „vaikų“ kamba­rį įkrėsti Vovai proto, mama garsiai pravirko ir pradėjo gerti širdla- šius, senelė sukliko, kad šeimoje užaugo dvasios išsigimėlis...

254 Aleksandra Marinina

Vova buvo griežtai pasmerktas. Tėvai su juo tris mėnesius nesikalbėjo ir, suprantama, nieko jam neleido, tik eiti į mokyklą ir sporto sekciją. Jokių pasivaikščiojimų, jokių filmų — nieko. Aš niekaip nesupratau, kodėl jis nutylėjo ir net nebandė apsiginti, pasi­teisinti, paaiškinti, kad viskas buvo ne taip. Bijojau, kad jis vis dėlto prašneks, ir negalėjau būti tikras, kad tėvai patikės Valia, o ne juo. Todėl mudu su seserimi pradėjome atkakliai Vovai kartoti, kad jis niekšas ir beširdis gyvulys, jeigu galėjo šitaip kalbėti apie Vanią. Juk ne veltui sakoma, kad jeigu žmogui šimtą kartų pasakysi, jog jis kiaulė, šimtą pirmąjį jis kriuktelės. Mes bandėme jį paveikti vyres­niojo brolio ir sesers autoritetu.

Jis taip ir nepasakė tėvams, kaip viskas iš tikrųjų buvo. Turbūt mūsų profilaktinės priemonės suveikė.

Vis dėlto kartą jis man pasakė:— Aš vis tiek nesuprantu, už ką mane nubaudė. Juk aš tiesą

pasakiau.— Kokią tiesą, na kokią tiesą tu pasakei?— Kad kol Vania buvo gyvas, visi jautėsi blogai. Visiems buvo

sunku. Ir mamai su tėčiu, ir senelei, ir mums. Aš kartą girdėjau, kaip mama sakė senelei, kad ji pasikars, kad daugiau to neištvers, kad ji nesupranta, už ką likimas ją taip baudžia, kad ji jau neturi jėgų viso to kentėti. Visiems palengvėjo, kai Vania numirė. Kodėl negalima to sakyti? Kodėl mane už tai nubaudė?

Teko tam nevispročiui paaiškinti, kad tiesą ne visada galima sakyti garsiai, nes žmonės gyvena pagal tam tikras taisykles, kurių negalima pažeisti. Galvoti gali kas patinka, o garsiai sakyti tik tai, kas teisinga. O teisinga — žiūrėti į mirtį kaip į didelę nelaimę, net jei tau ta mirtis palengvina gyvenimą.

— Bet juk tai veidmainystė! Tai dviveidiškumas! Taip negali­ma! — pasipiktino Vova.

— Tai ne dviveidiškumas, o taisyklių paisymas.Daugiau mes apie tai niekada nesikalbėjom. Kartoju, negaliu

tiksliai pasakyti, kaip Vovą paveikė mūsų profilaktinės priemonės,

VISKAS NE TAIP 255

bet mudu su Valia jos tikrai paveikė: mes, bandydami išvengti kal­tinimų sau, taip stengėmės įtikinti Vovą, jog jis kvailys ir niekšas, kad net patys tuo patikėjom. Ir dar daug metų atitinkamai vadinom jaunesnįjį brolį. Begėdis puskvailis, beširdis egoistas, niekšas, iš kurio nieko doro nebus.

Tėvai irgi jį tokiu laikė. Jie ilgai negalėjo jam atleisti Vanios mirties dieną pasakytų žodžių (kurių iš tikrųjų jis net nesakė) ir pri­mindavo jam tą epizodą kiekvienu tinkamu ir netinkamu atveju. O mudviem su Valia viskas baigėsi laimingai.

Dabar Volodia — mamos numylėtinis, ji negali juo atsidžiaugti ir laiko pavyzdingu sūnumi, iš kurio mes visi turėtume imti pavyzdį. Štai kaip gyvenimas pasisuka... Ar čia dėl genų taip?

V skyrius

PAVELAS

Apie Jeleną aš tardytojai pasakojau vengdamas kokių nors as­meninių detalių — tik to betrūko, kad prisipažinčiau buvęs kvailai įsimylėjęs ir kad tai taip niekuo ir nesibaigė. Tačiau apie savo įtari­mus užsiminiau. Ką žinai, gal tai svarbu tiriant žmogžudystę.

— Vadinasi, tu manai, kad Tarasova buvo Vladimiro Olegovi- čiaus meilužė ir vaiką pagimdė nuo jo, — pasakė Galina Sergejev- na. — Na ką gi, aš tai patikrinsiu. Tik keista, kad niekas apie tai nė žodžiu neužsiminė, aš juk visus juos apklausinėjau po kelis kartus.

— Gal jie nežino? — spėjau. — Arba nenori, kad Mūza Stanis- lavovna sužinotų, tausoja ją, juk ji tokia silpnutė.

— Gali būti, gali būti, — palinkčiojo galva Parfeniuk. — Žiūriu, jūsų gyvenimas ten gausus įvykių. Kiek mudu kalbamės, jau kokią penktą dieną, o toliau kaip iki tavo darbo laiko pusmečio nenusi- kapstėm.

— Tik iš pradžių taip buvo, o paskui viskas susiliejo.— Štai kaip? — pakėlė ji antakius. — O kodėl?— Viskas pasidarė įprasta, ir aš jau į nieką nekreipiau dėmesio.

Ir šiaip mane depresija buvo apnikus. Aš tik apie savo traumas gal­vojau ir apie savo sugadintą gyvenimą. Atsitokėjau tik tada, kai...

Aš užsikirtau. Tardytoja susidomėjusi pasižiūrėjo į mane.— Tai kada gi tu atsitokėjai, mielas mano drauge?

VISKAS NE TAIP 257

... kai supratau, kad taip gerti daugiau negalima. Aš mirtinai neprisigerdavau kaip tąsyk, kai mano būklę pastebėjo tėtušis, ger­davau saikingai, bet kasdien. Iš pradžių klubuose su kompanija, paskui vis dažniau namie vienas, nes katastrofiškai neišsimiegoda­vau ir stengdavausi kuo anksčiau atsigulti. Grįždavau iš darbo, iš­gerdavau ir guldavau miegoti. Visa, ką darydavau darbe, darydavau automatiškai, į nieką nesigilindamas ir į nieką rimtai nekreipdamas dėmesio. Jei ne kelionės į šaudyklą antradieniais, ketvirtadieniais ir sekmadieniais, aš turbūt nebūčiau pasakęs, kokia kada savaitės diena. Kasdien, kaip buvo liepta, pildydavau užrašus, braižydavau grafikus, bet jei manęs paklaustumėt, kokius duomenis ten įrašiau, neatsakyčiau. Gyvenau tarsi autopiloto valdomas.

Ir vieną gražią dieną, pietaudamas valgomajame, išgirdau, kaip Larisa Anatoljevna tarė Danai:

— Na, vaikeli, pasistenk, tau jau visai nedaug liko. Birželį iš Londono parvažiuos Tarasas, tai nustebs pamatęs, kokia tu pasi­darei!

Aš pasižiūrėjau į Daną, bet nieko ypatingo nepamačiau. Tas pats, kas vakar ir užvakar.

Tada pažvelgiau pro langą ir supratau, kad birželis čia pat. Dieve mano, juk ką tik buvo gruodis, ir aš kartu su Dana ėjau pas Vladimirą aiškintis santykių dar per gilų sniegą... Tai viskas, ką aiškiai prisiminiau. O šiandien kas? Tikrai žinojau, kad trečiadienis, nes vakar vežiau Daną šaudyti ir reikės vežti rytoj. Tik koks dabar mėnuo?

Palikęs lėkštę, aš risčia pasileidau į treniruoklių kambarį ir su­stingau priešais prisegtus ant lentos vatmano lapus. Krūvių kreivė šoka stačiai aukštyn, o svorio nenumaldomai šliuožia žemyn. Beje, kada gi mes pradėjom žymėti grafikuose svorį? Juk iš pradžių to nedarėm... Matyt, kažkada aš pakeičiau sprendimą, bet kada gi? Ne­prisiminiau to. Dana numetė dvidešimt vieną kilogramą. Nieko sau naujienos! Tai kur aš žiūrėjau? Griebęs užrašus patikrinau skaičius ir pasidomėjau datomis. Paaiškėjo, kad jau gegužės vidurys.

258 Aleksandra Marinina

Prigėrei, Frolovai... Reikia pagaliau baigti. Tai, kad buvau taip ilgai iškritęs iš gyvenimo, mane labai išgąsdino.

Per vakarinę treniruotę aš įsižiūrėjau į Daną ir konstatavau sau, kad nepaisant to, jog gyvenau tarsi be sąmonės, treniruotės vyko normaliai. Mergaitė ne tik akivaizdžiai numetė svorio, bet ir sutvirtėjo, įgavo dar toli gražu ne idealią, bet vis dėlto moterišką figūrą ir nebuvo jau vien tik riebalų kalnas.

— Kaip jūsų koja? — netikėtai paklausė Dana.Aš sutrikau.— Normaliai. O ką? Ar aš skundžiausi, kad skauda koją?Visiškai to neprisiminiau.— Ne, jūs sakėte, kad jeigu jos nepradės skaudėti, mes šiandien

šoksime tango. Tai yra paleisim muziką, ir jūs su manim šoksit. Tai neskauda? Aš plokštelę atsinešiau, kaip jūs ir liepėt.

Nejau aš taip sakiau? Ir taip liepiau? {domu. Bet juk ji nemeluo­ja. Matyt, tikrai sakiau. O jei sakei — vykdyk. Juolab kad aš seniai jau vaikštau be lazdos ir visiškai nešlubuoju.

— Ką gi, pabandykim. Junk muziką. Atliksim mirtiną numerį.— Kodėl mirtiną? — Ji akimirksniu įsitempė. — Manote, aš

tokia nepaslanki, kad numinsiu jums kojas?Tpfu, velniai griebtų, visai stabdžius atleidau, užmiršau, kad

kalbantis su Dana reikia galvoti, ką sakai, o ne varyti, kas tik į galvą ateina.

— Nes tai bus pritrenkiantis reginys, ir visi, kas jį pamatys, tiesiog mirs vietoje. Arba iš susižavėjimo, arba iš pavydo.

— Eikit sau, — nusišypsojo ji. — Jūs jau kaip pasakot...Plokštelė ėmė suktis, pasigirdo pirmieji akordai, ir aš ceremo­

ningai nusilenkiau ją kviesdamas.Mums išėjo labai neblogai. Aš likau patenkintas. Dana nė karto

nesuklydo ir kelis kartus pademonstravo netgi tam tikrą grakštumą. Vis dėlto ji kaip reta plastiška mergaitė.

— Dar kartelį? — pasiūliau. — Sutvirtinsim.— Gerai, — džiugiai sutiko ji.

VISKAS NE TAIP 259

Antrąsyk išėjo kur kas geriau. Mes pakartojom dar kartą. Atsi­rado pasitikėjimas. Po ketvirto karto — lengvumas. Aš perklausiau kelias kompaktinės plokštelės melodijas ir parinkau greitesnio tempo tango.

— Surizikuosim?Ji ryžtingai linktelėjo.— Aišku, o ką mes prarandam!Ajajai, ar čia tikrai Dana? Ar tai ji taip kalba? Kur ta užguita,

susidrovėjusi, susigėdusi mergaitė, iš kurios žodžio neišpeši? Kur ta Dana, kuri visokių naujienų bijojo kaip ugnies?

Su greituoju tango mes irgi susidorojom, nors Dana du kartus suklupo ir jai pritrūko kvapo.

— Dar kartelį? — pasiūlė ji truputį pridususi.— Būtinai. Tik atsikvėpk. Beje, pasimatuokim spaudimą, kad

sužinotume, kiek mums tas tempas kainavo.O kainavo mums tas greitas tempas vienus niekus, galima net

dėmesio į tai nekreipti — pulsas septyniasdešimt trys, ramybės būk­lėje — šešiasdešimt, šešiasdešimt du. Ir spaudimas padorus, beveik nepadidėjęs.

Antrą kartą greitasis tango praėjo be sutrikimų, ir aš pagalvo­jau, kad laikas pasirodyti šeimos nariams.

— Gal nori pasikviesti tėvus, kad pamatytų, kaip tu šoki?— Galima?— O kodėl ne? — nesupratau.—- Na, aš juk ne viena šoksiu, jūs irgi. O gal jūs nenorite, kad,

be manęs, dar kas nors matytų, kaip jūs šokate.Ką tai reiškia? Kad ji labai subtili? Ar tai toks savotiškas savo

pačios drovumo perkėlimas? Dar visai neseniai Daną apimdavo pa­nika vien pagalvojus, kad kažkas pamatys, kokia ji nerangi. Nejau ji mano, kad visi žmonės tokie, visi savęs drovisi? Bet šįkart svarbu kas kita: ji supranta, kad šio to pasiekė, ir nori, kad tėvai ja pasidžiaugtų. Ak, na ir šaunuoliai mudu!

260 Aleksandra Marinina

— Aš nebijau, kad mane pamatytų šokantį, — nusijuokiau. — Tai kaip, kviečiam?

— Kviečiam. Aš tuoj juos atsivesiu.Po poros minučių į treniruoklių kambarį įplaukė Larisa Ana-

toljevna, o paskui ją įsispraudė švytintis tėtušis.— Aš atnešiu jums kėdes, — sukrutau, bet tėtušis mostu atsi­

sakė.— Nereikia, mes pastovėsim. Nagi, rodykit, ko pasiekėt.— Tu tik pasižiūrėk, Miša, kaip Dana gerai atrodo, — sučiulbo

Larisa. — Tikrai, tartum visai kitas žmogus, ar ne? Ir talija jau ma­tyti. Kai ji su paprasta suknele, tai nieko nematyti, bet tu pasižiūrėk dabar, kai ji visa aptempta...

— Matau, matau, netrukdyk žmonėms, — patenkintas su­burbuliavo jis.

Aš nenorėjau rizikuoti ir paleidau lėtesnę muziką. Tai bent buvo vaizdelis! Be jokios klaidelės, ryškiai, aiškiai ir be galo plastiš­kai. Na ir šaunuoliai mudu!

Tėvai buvo sužavėti ir garsiai plojo.— Reikia tavo mamą pakviesti, — pasakė Larisa Anatoljev-

na, — tegul ir ji pasižiūri į šitą grožį. Ir Valentiną pašauksim, ir visus, kas tik namie.

Aš pasižiūrėjau į Daną. Kaip jai toks pasiūlymas? Ar neišsigąs? Nesusidrovės? Bet pasisekimo įkvėpta mergaitė sutiko pakartoti koncertinį numerį plačiajai auditorijai.

Be Anos Aleksejevnos, namuose dar buvo Valentina Olegovna ir Julia. Aš įtariau, kad Lena irgi namuose, tačiau jos kažkodėl nepa­kvietė. Nors man buvo tas pats. Praėjo keli mėnesiai, ir jausmai ne tik priblėso, bet beveik ir visai užsimiršo. Tiksliau, aš prisiminiau, kad buvau kažkada įsimylėjęs, bet tik tiek.

Antrasis atlikimas buvo šiek tiek prastesnis, ir aš supratau kodėl: negeras Julios žvilgsnis degino mus iki pelenų, prie kojų buvo tarsi svarsčiai prikabinti. Bet vis tiek tai buvo puiku, ir mus apdova­nojo pelnytais aplodismentais.

VISKAS NE TAIP 261

— Nuspręsta — birželio pabaigoje Lanovskio jubiliejus, jis rengia didelį priėmimą, mes jau gavom kvietimą, — pranešė tėtu­šis. — Kviečia visą šeimą. Kaip tik atvažiuoja Tarasas, ir tu, Dana, važiuosi kartu su mumis. Kai ten sušoksi, visi tik aiktelės, kokia mano dukrelė.

— Ką tu kalbi, tėti, — sulemeno Dana. — Čia tik jums, prie svetimų aš negalėsiu.

— O tu mokykis, turi dar visą mėnesį prieš akis. Ryt atsiųsiu siuvėją, tegul tave išmatuoja ir siuva suknelę.

— Tėti, prašau, nereikia. — Dana vos neverkė iš baimės. — Aš niekur nevažiuosiu.

— Kvailystė! Tu puikiai atrodai ir nuostabiai šoki.Man taip pagailo mergaitės, kad nutariau ją užstoti:— Michailai Olegovičiau, jai ten nebus su kuo šokti, tikrą ar-

gentinietišką tango mažai kas moka...— Kvailystė! — nutraukė jis mane. — Aš iš anksto sužinosiu.

Jei priėmime pas Lanovskį Danai nebus partnerio, tu važiuosi kartu su mumis ir su ja šoksi.

Aš jau rengiausi atsakyti ką nors atžaraus, pavyzdžiui, kad už dalyvavimą ir šokius priėmimuose man nemokama, bet pastebėjau kupiną neapykantos Julios žvilgsnį ir apsigalvojau.

— Žinoma, Michailai Olegovičiau. Su manimi Danai bus ramiau. Vis dėlto mes galėsim kasdien treniruotis, o pažįstamas partneris — labai svarbu.

— Na, jūs tęskite, treniruokitės, — karališkai leido tėtušis ir išsivedė publiką, palikęs mudu su Dana vienus.

Dana stovėjo nuleidusi galvą ir pečius.— Nebijok, — tariau švelniai, — su manimi nebaisu. Be to,

anksti jaudintis, viskas dar negreit.— Iš manęs juoksis, — nenusileido ji.— Niekas nesijuoks, aš tau prižadu. Iš ko gi juoktis? Pasirodo

žmogus ir daro tai, ko nė vienas iš aplinkinių nemoka. Ir daro tai gerai, lengvai, užtikrintai, šauniai. Iš ko čia juoktis?

262 Aleksandra Marinina

— O jei man nepavyks? Jei aš suklysiu ir viską sugadinsiu? Tada išeis, kad aš kaip kokia kvailė...

— Tai štai, kad tu nesuklystum, mes ir treniruosimės kasdien, kol visi judesiai taps automatiški. Per mėnesį žinai kiek galima pa­daryti, ohoho!

Trumpai tariant, aš ją įkalbėjau.

O po kelių dienų man pasidarė neramu. Nemalonus netikėtu­mas. Ėmė didėti Danos svoris. Tiksliau, iš pradžių jis nustojo kristi ir laikėsi kaip įbestas, paskui padidėjo dviem šimtais gramų, tada puse kilogramo. Aš griebiau užrašus ir pradėjau įdėmiai skaityti visus įrašus per visus aštuonis mėnesius — būtent tiek laiko dirbom mudu su Dana. Lyginau mitybą, skysčių vartojimą, krūvius — ir nieko negalėjau suprasti. Visą tą laiką svoris nuolat krito, o jei ir padidėdavo, tai tik nuo skysčių, kai mergaitė suvalgydavo ką nors sūraus ir daug gerdavo, bet jau kitą dieną svoris vėl būdavo kaip anksčiau. O dabar jis ne tik kad nemažėjo, bet atvirkščiai — didėjo, nors namų darbininkė Nina, kaip ir anksčiau, gamino tik tai, kas galima. Aš nieko nesupratau.

— Dana, tu užrašai viską, ką suvalgai? — griežtai paklausiau.— O kodėl klausiat? — sukdama akis į šalį paklausė ji.— Tavo svoris nekrenta. Mes nieko nekeičiam — nei mitybos,

nei treniruočių režimo, pamažu didinam krūvius, o svoris auga. Tu kartais ne nėščia?

— Na ką jūs! — išpūtė ji akis.— Tai kas darosi? Suprask, Dana, aš nesirengiu tavęs bausti ar

barti, tiesiog mudu atliekam bendrą darbą ir aš turiu išsiaiškinti, ko­dėl mano darbas nesiseka. Jeigu tu viską darai kaip reikia, vadinasi, klystu aš. Tada man reikia rasti savo klaidą ir ją ištaisyti. Bet aš turiu tiksliai žinoti, kur priežastis — tavyje ar manyje.

Ji giliai atsiduso ir prisipažino. Ji pažeidinėja režimą, valgo pyragėlius ir bandeles.

VISKAS NE TAIP 263

— Kodėl, Dana? — Jos prisipažinimas mane apstulbino.Aš buvau tikras, kad potraukį saldumynams ir skanėstams sėk­

mingai nugalėjome. Gal per tuos mėnesius, kai buvau be sąmonės, aš kažką pražiopsojau, nepastebėjau ar, dar blogiau, pamiršau?

— Na kodėl gi? Kam?— Julia... Ji manęs gailisi, jai atrodo, kad aš nelaiminga, nes

man negalima nieko skanaus. Ji man atneša, vaišina... Ir aš... valgau. Ji mane taip įkalbinėja...

Aš prisiminiau Julios žvilgsnį. Kiek jame buvo pykčio, kiek ne­apykantos ir pavydo. Tikra gyvatė. Turbūt pati norėjo į priėmimą važiuoti, tikėjosi, kad ją vėl pasiims, o čia tėtušis aiškiausiai pasakė, kad niekas jos niekur neims, nes važiuos Dana. Ir ji dabar neriasi iš kailio, kad kaip nors Danai sutrukdytų.

— O kodėl neįrašai į dienoraštį? Irgi Julia įkalbėjo?— Ne, na... Ji sako, kad nereikia niekam sakyti, kad nuo vieno

pyragaičio nieko neatsitiks, užtat kiek džiaugsmo.— Klausyk, — aš sudribau ant kėdės ir užsimerkiau, — nejau

iš tikrųjų tau tie pyragaičiai suteikia tiek džiaugsmo? Nejau tikrai tai taip nuostabu, kad be jų negalima išgyventi?

— Kad ne, tiesą sakant... Aš nuo jų atpratau, man jų net ir ne­sinori.

— Tai kodėl tada valgai?— Na... man nesmagu, Julia taip stengiasi, nori suteikti man

malonumą, rūpinasi manimi. Ji pyragaičius atneša man į kambarį vėlai vakare arba naktį, kad niekas nematytų. Štai aš ir...

Viskas aišku. Geraširdė, sukalbama mergaitė. Rūpinasi ja Julia, kaipgi. Savimi ji rūpinasi, daugiau niekuo.

Po treniruotės aš įsitaisiau valgomajame, tvirtai pasiryžęs sulaukti Julios. Gerai, kad ji pasirodė tik po kurio laiko, kai aš jau buvau gerokai atvėsęs ir galėjau save bent kiek kontroliuoti. Jei ji būtų atėjusi dešimčia ar penkiolika minučių anksčiau, turbūt jau sėdėčiau už žmogžudystę ar sunkų kūno sužalojimą.

264 Aleksandra Marinina

— Sveikas, — pragydo ji sėsdamasi šalia ir glausdamasi šlauni­mi man prie šlaunies. — Kaip sekasi?

Aš staigiai atsitraukiau ir atsistojau.— Vadinasi, taip, mano brangioji, — tariau žiūrėdamas jai tie­

siai į akis. — Jeigu aš dar kartą sužinosiu, kad tu man trukdai, jeigu dar bent kartą priversi Daną valgyti tai, kas jai draudžiama, nieko gero nelauk.

— Ką tu sakai? — Ji saldžiai pasirąžė, atstačiusi krūtinę. — Ir ko gi man laukti?

— Pamatysi, — pagrasinau. — Ir gali būti tikra, kad aš būtinai pasakysiu tavo dėdei, kaip tu kenki jo dukrai. Nemanau, kad jam tai patiktų.

— O aš jam pasakysiu, kad tu viską meluoji ir Dana viską me­luoja. Tiesiog jūs man keršijate ir mane šmeižiate. Aišku?

— {domu, už ką aš tau galėčiau keršyti?— Už tai, kad aš neatsakau į tavo pretenzijas. Tu mane iš pat

pirmos dienos kabini, bet tau nieko neišeina, todėl ir kerštauji. Ir pabandyk įrodyti, kad ne taip.

— Na gerai, — nusišypsojau, — o Dana už ką tau keršija?— Iš pavydo. Nes pavydi, kad aš tokia liekna ir graži. Ji tokia

niekada netaps.— Čia tai taip, — pradėjau iš lėto, — ji tokia netaps niekada. Ir

žinai kodėl? Todėl, kad ji to ir nesiekia. Ji taps tokia, kokia pati yra, ir bus graži savo nuosavu grožiu. O tokia kaip tu ji ir nenori būti. Nes nieko gražaus tavyje nėra. Tu pilna tūžmo, pavydo ir kvailumo, todėl esi šlykšti.

Julia išlėkė iš valgomojo kaip nuplikyta ir užsidarė savo kamba­ryje, o aš, daug nedelsdamas, pasibeldžiau į tėtušio kabineto duris.

— Galima, Michailai Olegovičiau?— Jeik.Tėtušis sėdėjo išsidrėbęs krėsle ir žiūrėjo per televiziją futbolą.

Nejau tam, kad galėtum žiūrėti futbolą, reikia įsitaisyti kabinetą?— Michailai Olegovičiau, aš atėjau atsiprašyti.

VISKAS NE TAIP 265

— O kas atsitiko? — lis nepatenkintas atsisuko nuo televizo­riaus.

— Aš įžeidžiau jūsų dukterėčią.— Julią? Ir ką gi tu jai pasakei, įdomu?— Aš pasakiau, kad ji pavydi, tūžminga ir kvaila. Ir dar pridū­

riau, kad ji šlykštynė. Man labai nesmagu.— O ko? Teisingai pasakei. Ji tokia ir yra. Net dar blogesnė. Ir

kuo ji tave pribaigė?— Ji gundo Daną pyragaičiais ir neleidžia jai laikytis režimo.— Gyvatė!Jis pasakė tą patį, ką visai neseniai sakiau aš pats. Man iškart

palengvėjo ir aš nusprendžiau eiti iki galo.— Aš ją įspėjau, kad viską pasakysiu jums, ir ji man pagrasino,

kad tada ji pasakys, jog visa tai melas, nes aš jai paprasčiausiai noriu atkeršyti už tai, kad ji nesileidžia manęs sugundoma.

— Gyvatė, — pakartojo tėtušis. — Gerai, Pavelai, eik ir nesi­jaudink. Nejau manai, kad aš ja patikėsiu? Aš žinau, ko verta mano dukterėčia. Ir ko tu vertas — taip pat. Eik.

Eidamas namo, aš užsukau pas Daną. Ji sėdėjo prie vadovėlių.— Julia daugiau tau pyragaičių neneš.— Iš kur žinote?— Aš jos paprašiau. Paaiškinau, kad tau negalima. Tikiuosi, kad

ji mane suprato.— Bet ji neįsižeidė? — susirūpino Dana. — Nenorėčiau jos

įžeisti. Ji juk norėjo kaip geriau, ji tiesiog manęs gailisi...— Nesijaudink, ji viską suprato ir neįsižeidė.Aš kalbėjau nedvejodamas, bet iš tikrųjų nebuvau tuo tikras.

Visiškai aišku, jog Julia nieko nesuprato, bet aš tikėjausi, kad ji bent išsigando.

Per savaitę mes numėtėme tuos pyragaičiais priaugintus šim­tus gramų ir judėjome toliau. Julia užtilo, ir aš nusiraminau.

266 Aleksandra Marinina

Dana aiškiai tobulėjo per šaudymo treniruotes. Ji lengvai įvyk­dydavo kandidato į sporto meistrus stendinio šaudymo normatyvus moterims, numušdama 76 ar net 78 taikinius iš 100. Anatolijus Vik- torovičius labai ją gyrė ir sakė, kad iki žiemos ji jau galės dalyvauti varžybose ir įgyti kvalifikaciją. Aš tylėjau, nors ir žinojau, kad tai labai problemiška. Tai treniruotėse, kai šalia tik Nikolajevas ir aš, ji gali ramiai šaudyti ir apie nieką, išskyrus skrendantį taikinį, negal­voti. Varžybose viskas ne taip. Gretimose aikštelėse stovi kiti šauliai, aplink grūdasi operatoriai, treneriai ir teisėjai, taip pat žiūrovai. To­kioje aplinkoje ji nepataikys nė į vieną taikinį, nes galvos tik apie tai, kad štai, nepataikė ir iš jos dabar visi juoksis.

Mes šaudėm, šokom, liesėjom. Atvažiavo Danos brolis Tara­sas, lieknas, grakštus, dendiškų manierų, nepaprastai pasipūtęs, vis kartojantis „pas mus Londone“ vaikinas, besišvaistantis visokiais angliškais žodelyčiais ir demonstruojantis, kad rusų kalba dabar jam jau ne visai gimtoji, kad jam kur kas lengviau ir paprasčiau reikalin­gą žodį pasakyti anglų kalba. Jis man labai nepatiko, bet tai neturi reikšmės. Man nusispjaut. Atvažiavo ir po dviejų savaičių išvažiuos. Aš su juo košės nevirsiu.

Ir štai atėjo ta birželio diena, kai reikėjo važiuoti į priėmimą pas bankininką Lanovskį, kuris šventė savo penkiasdešimtmetį. Tie­są sakant, aš važiuoti nenorėjau, bet supratau, kad be manęs Dana suglums arba visai atsisakys eiti iš namų. Mudu iš anksto trenira- vomės ne tik šokti tango, bet ir bendrauti su žmonėmis. Kiekvieną kartą grįždami iš klubo sustodavom prie kokio nors restorano, ir aš vesdavausi Daną gerti kavos. Mes tai darydavom, žinoma, tėtušio leidimu, ir sąskaitas apmokėdavom ta pačia kortele. Aš rinkdavausi vis kitą restoraną, ir Danai tekdavo bendrauti kaskart su kitais pa­davėjais, o ne su tais iš klubo, kurie mums draugiškai šypsodavosi ir jau neklausdavo, ką atnešti, nes žinojo, jog ta mergaitė, be žaliosios arbatos ir vaisių, nieko daugiau neužsisako. Mums sekėsi sunkiai, Dana drovėjosi, sutrikdavo, užsisklęsdavo, iš baimės neperskaityda- vo valgiaraščio, bet pamažėle viskas ėjosi į gera. Ji nesiliovė bijoti

VISKAS NE TAIP 267

ir jaudintis, bet bent jau išmoko valdytis, kad jos baimės nekristų į akis.

Mes nuvažiavome į parduotuvę ir nupirkome specialias ba­sutes šokiams — aukštais, plonais kulniukais, bet labai patogias, ir Dana visą mėnesį treniravosi jas avėdama. Ji dejavo ir skundėsi, kad skauda kojas ir kad su tokiais kulniukais sunku išlaikyti pusiausvyrą, bet palengva priprato.

Priėmimo dieną ji iš pat ryto ėmė skųstis, kad skauda galvą. Na žinoma... Paskui pradės skaudėti pilvą, tada nikstelės koją.

— Klausyk, — aš prisėdau šalia ant sofutės jos kambaryje ir paėmiau ją už rankos, — aš suprantu, tu nenori važiuoti. Aš irgi nenoriu. Bet tavo tėvams tai labai svarbu. Suprask, jie tave myli, Dana, jie labai tave myli ir žino, kad tu puiki, protinga mergaitė. Tu talentinga ir labai gabi, ir jie nori, kad visi pamatytų, kokia nuostabi jų dukra. Jie nori tavimi didžiuotis, supranti? Juk tu su malonumu sušokai jiems tango, taip? Tada turėjai kuo didžiuotis ir norėjai, kad ir kiti tai žinotų. Norėjai pasidalyti savo džiaugsmu. Taip ir jie nori pasidalyti su kitais savo džiaugsmu, kad turi tokią šaunią dukrą.

— O jei aš blogai sušoksiu? Jei man nieko neišeis, ir visi pama­tys, kokia aš nerangi ir netikusi? Tada tėvams bus gėda dėl manęs.

Tačiau aš jau žinojau, ką reikia daryti. Ne, mielieji, manęs pli­komis rankomis nepaimsit.

— Eime į treniruoklių kambarį, aš tau kai ką parodysiu.Aš įjungiau muzikinį centrą ir įdėjau plokštelę.— Dabar įdėmiai žiūrėk. Tik labai įdėmiai. Žiūrėk į mano kojas,

o ne į šalis.Aš adikau visą vyro partiją faktiškai nepadaręs nė vieno tikslaus

žingsnio, teisingai neadikau nė vieno pa. Vien klaidos ir imitacija.— Na kaip?— Nuostabu! Aš taip niekada nesugebėsiu.— Aš padariau dvidešimt keturias klaidas. Lygiai dvidešimt

keturias. Specialiai skaičiavau.

268 Aleksandra Marinina

— Ką jūs! — aiktelėjo Dana. — Tikrai? Gal juokaujat?— Garbės žodis. Tu moki šokti tango, žinai, kaip tai daroma,

žiūrėjai man į kojas ir nieko nepastebėjai. Tai negi manai, kad kas nors pastebės, jei kelis kartus kažkiek suklysi? Ten nebus nė vieno, kuris žinotų, kaip reikia šokti tą šokį. Ir niekas nežiūrės tau j kojas, gali manimi patikėti. Žiūrės į galvą ir į nugarą, na, gal dar j rankas, tik jau ne į kojas. Gali šokti kaip nori — niekas nieko nepastebės.

Ji manimi patikėjo. Apsivilko naują, specialiai tam priėmimui pasiūtą suknelę. Ir vėl prasidėjo!

— Siaubas! Žiūrėkit, kokios storos mano kojos! Jos matosi! Per trumpa suknelė, reikėjo siūti ilgesnę.

— Su ilga suknele tu negalėtum šokti, — įkalbinėjau.Na, kojos, atvirai šnekant, tikrai buvo storokos. Na ir kas? Visų

pirma su aukštakulnėmis basutėmis jos atrodys grakštesnės, o ant­ra, ką tai iš tikrųjų jaudina? Kvaila mergiotė.

Pati kelionė į priėmimą ir pirmos dvi valandos ten praėjo kaip košmariškame sapne. Ačiū Dievui, Dana neverkė, bet viso kito atsiėmiau su kaupu. Ji įsikibo man į ranką, sustingo ir nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį. Gerai, kad tėtušis ir Larisa Anatoljevna buvo šalia, kitaip būčiau nesusitvarkęs. Dana visą laiką norėjo pa­bėgti ir pasislėpti automobilyje. Taraso su mumis nebuvo. Jis dar prieš keletą dienų pareiškė, kad į jokį priėmimą pas jokį Lanovskį nevažiuos, nes turi neatšaukiamų planų. Su juo iš Londono buvo atvažiavęs vienas jo dėstytojas anglas, ir Tarasas žadėjo jį pavežioti po Maskvą. Reikia jį gerbti, nes Tarasui pas tą dėstytoją dar mokytis ir mokytis...

Orkestras smagiai griežė, ir aš nutariau imtis kardinalių prie­monių.

— Einam šokti, Dana.Aš timptelėjau ją už rankos.— Kaip, jau?! Ne, aš negaliu, bijau.Jos kaktą išpylė prakaito lašeliai.

VISKAS NE TAIP 269

— Ne jau, o dar, — nusijuokiau. — Ten visa minia šoka, eime, tiesiog šiaip pasistumdysim be jokių gudrybių. Na, ko čia stovėti? Nuobodu juk. Kartu ir apšilsim mažumytę.

— Eik, eik, — paragino dukrą Michailas Olegovičius, — teisin­gai Pavelas sako.

Aš įtraukiau ją į patį šokėjų minios vidurį, kad niekas mūsų labai nematytų, ir mes pradėjome pamažėle šokti. Tango šokiui muzika nelabai tiko, bet aš improvizavau ir judėjau jai į taktą. Nie­kas nekreipė į mus dėmesio, visi kalbėjosi, juokėsi, kai kurie šoko su taurėmis rankose, ir mes patyliukais apšilome. Nieko baisaus ne­atsitiko, aš dariau vis sudėtingesnius pa ir patenkintas jaučiau, kad Dana pagauna mano „šokio mintį“ ir manęs klauso.

Praėjo turbūt pusvalandis. Aš jau turėjau planą ir laukiau pato­gaus momento. Orkestras užgrojo tango, visai ne tokį, kaip reikėjo, ne tokį, prie kokio Dana buvo pripratusi, bet vis tiek tai buvo tango ritmas. Staigiu judesiu aš truktelėjau Daną ratu, tirštoje minioje šiek tiek palaisvėjo, ir aš pradėjau judėti. Ji nieko nesuprato, nepastebėjo ir manė, kad mes vis dar apšylam. O kad ji nesisukios ir nesidairys į šalis, aš buvau visiškai tikras. Jau gerai ją pažinojau.

Publika dar buvo negirta, ir visi tuoj pat pastebėjo, kad mes ne mindžikuojam vietoje, o iš tikrųjų šokam. Aplink mus iškart atsi­rado tuščios erdvės. O Dana nieko nepastebėjo. Turbūt iš baimės. Ji darė klaidas, bet visai ne esmines ir atleistinas, juolab kad bendro vaizdo jos negadino.

— Na, štai ir viskas, — nuskambėjus paskutiniam akordui, tariau pašnibždomis. — O tu bijojai.

Ji sumišusi sustojo ir išgąstingai apsidairė. Ir tada mus nuo kojų numušė aplodismentų griausmas. Aš net apkurtau.

Pro minią prie mūsų prasibrovė bankininkas jubiliatas ir mus apsikabino. Tuoj pat kažkokie paslaugūs vaikinai padavė jam mikro­foną.

— Ponios ir ponai! Leiskite jums pristatyti mūsų gerbiamo Michailo Olegovičiaus dukrą Bogdaną, kuri ką tik nudžiugino mus

270 Aleksandra Marinina

aistringu argentinietišku tango kartu su savo partneriu Pavelu Fro- lovu.

Sakydamas mano pavardę, bankininkas šiek tiek užsikirto, žvilgtelėjo į popieriuką, bet vis tiek aš likau jam labai dėkingas. Vis­kas ėjosi kaip reikiant. Jei Dana nesutriks ir atlaikys tokios svetimų žmonių minios dėmesį, tai galima sakyti, kad pusę savo užduoties aš įvykdžiau. Liks tik numesti dar porą dešimčių kilogramų — ir viskas.

Darta įsikibo man į ranką ir vėl užsisklendė. Aš tiesiog juste pa­jutau, kaip akmenėja dar ką tik buvę tokie paslankūs jos raumenys.

— Baik drebėti, — sušnibždėjau jai į ausį, — viskas jau pasibai­gė. Tu puikiai šokai. Atsipalaiduok, nieko baisaus neatsitiks.

Kitą minutę mes jau stovėjom šalia tėtušio ir Larisos, kurie vos nesprogo iš išdidumo ir priiminėjo sveikinimus.

— Oi, Larisa Anatoljevna, kokia nuostabi jūsų mergaitė...— Miša, na tu ir duodi! Kodėl slėpei tokį lobį? Kodėl niekada

neatsiveždavai?— Nuostabus koncertinis numeris! Gaila, kad šiuolaikinis jau­

nimas bodisi sportiniais šokiais, juk taip gražu!— Kokią šokių mokyklą jūs lankėte, Lara? Užrašykit man adre­

są, aš ten savo Anią įtaisysiu...— Ar tai jūsų nuolatinis partneris, Bogdaną? Jūs su juo ir kon­

kursuose dalyvaujate?Aš springau juoku, bet stengiausi visko nesugadinti ir, de­

monstruodamas blogas manieras, nepadaryti tėtušiui gėdos.Bet laikas ir susiprotėti. Per dideli krūviai kenksmingi, ypač

nesitreniravus. Dana stovėjo nei gyva, nei mirusi, ir aš išsigandau, kad ji iš tikrųjų nenualptų.

— Michailai Olegovičiui, — sušnibždėjau šeimininkui, — tiesą sakant, jau reikėtų Daną parvežti namo. Ji labai susijaudino ir iš ne­įpratimo labai pavargo. Leiskit, aš ją parvešiu.

Jis linktelėjo, kažką pasakė Larisai ir nuvedė mudu su Dana prie automobilio.

VISKAS NE TAIP 271

Vos automobilis pravažiavo stovėjimo aikštelės užkardą, Dana pratrūko raudoti. Na štai, prasideda.

— Na ką tu? Kas vėl ne taip?— Viskas taaaip, — pro ašaras ištarė ji, užsidengusi veidą gra­

žiosios suknelės padurkais.Vadinasi, nieko bloga. Tiesiog susikaupusi įtampa rado pro kur

išsiveržti. Na ir ačiū Dievui.

Nana Kim jau seniai nesidomėjo Rudenkų šeima ir manęs ne­bekankino. Arba suprato, kad iš manęs vis tiek jokios naudos, arba priėjo prie kažkokių savo išvadų ir nurimo. Po istorijos su Lena aš vengiau visų, išskyrus Daną. Kai nebūdavo reikalo, nesėdėdavau valgomajame nė minutės, bendraudavau tik su tėtušiu, ir tai tik algos dieną arba prireikus jam kažką atsakyti. Todėl neturėjau ža­lio supratimo, kas ten tarp jų dedasi, kas su kuo pykstasi ir kodėl. Pas Volodią daugiau neužeidavau, palydėdavau Daną iki jo durų ir pasišalindavau net nesulaukęs, kol jai atidarys. Su Artiomu irgi kažkaip nesusidraugavau: per tą laiką, kol jis ant manęs pyko dėl pasikeitusio grafiko, mes vienas nuo kito nutolome, o paskui taip ir nesuartėjome. Tarp rytinių ir vakarinių treniruočių aš arba bėgio­davau po miestą kokiais nors išgalvotais reikalais, pats sau vaidin­damas, kad gyvenu aktyvų gyvenimą, arba sėdėdavau kambaryje prie kompiuterio ar televizoriaus, o kartais tiesiog miegodavau.

Kas man darėsi? Nežinau. Gal mano vidus niekaip negalėjo sutikti su gydytojų nuosprendžiu ir aš tiesiog ėjau iš proto? O gal tas vidus nusprendė pasnausti, kad vieną gražią dieną atsibustų ir pradėtų naują gyvenimą, užmiršęs praeitą ir jo nesigailėdamas? Nesu tų dalykų specialistas, todėl atsakymo neturiu. Galiu tik daryti prielaidas.

Praėjo vasara, kažkas buvo išvažiavęs atostogų, kažkas grį­žo — viskas plaukė pro mane ir manęs nedomino. Artėjo rugsėjis,

272 Aleksandra Marinina

ir man rodėsi, jog Dana jau visai padorios formos, kad galėtų grįžti į gimnaziją. Bet grįžti ji nesirengė.

— Nė už ką, — griežtai atsakė ji į mano klausimą. — Jie mane apžiūrinės ir tyčiosis. Nenoriu jų matyti.

— Bet tu gali eiti į kitą mokyklą. Visai nebūtina grįžti pas tuos, kurie tave kažkada skriaudė.

—. Ne, man ir namie gerai.— Na gerai, o kaipgi institutas? Tau liko tik metai mokykloje, o

paskui reikės tęsti mokslus institute. Ar ten irgi eksternu mokysiesi?— Na, institutas visai kitas dalykas. Ten visai kiti žmonės. O į

mokyklą daugiau neisiu. Nė už ką. Geriau važinėsiu į šaudyklą. Jei eičiau į mokyklą, tai kada gi šaudyčiau?

Mes dirbome, ir viskas buvo kaip anksčiau. Lapkričio pabai­goje Anatolijus Viktorovičius pasakė, kad po dviejų savaičių įvyks varžybos, kuriose teisėjaus respublikinės ir tarptautinės kategorijos teisėjai. Aš gerai žinojau, ką tai reiškia, — tokio lygio teisėjai turi teisę suteikti kvalifikaciją. Dana kol kas to nežinojo.

— Manau, kad tau reikia dalyvauti, — pasakė treneris.— O kam?— Gausi atskyrį. Mažiausiai trečią, jei numuši penkiasdešimt

vieną taikinį iš šimto. O jei penkiasdešimt septynis — tai ir antrą.— Ar ten bus daug žmonių?— Daug.— Ne, Anatolijau Viktorovičiau, nereikia. Aš nenoriu.Na štai, vėl tas pats.— Nekvailiok, Dana, — įsiterpiau. — Tu puikiai šaudai, treni­

ruotėse įvykdai sporto meistro normą. Suprantu, kad jaudinsiesi, nervinsiesi, drovėsiesi, tai normalu, todėl varžybose meistro nor­matyvo neįvykdysi, bet trečias atskyris — beveik garantuotas. Net užsimerkus.

— Ne.— O gal pabandom? — gudriai prisimerkiau.Ji įtariai pasižiūrėjo į mane, paskui blankiai nusišypsojo.

VISKAS NE TAIP 273

— Kaip tada? Su tango?— Maždaug. Paprašysim, kad čia atvažiuotų visa tavo šeima,

visi jie stovės tau už nugaros, ir tu jausi, kad jie žiūri, kaip tu šaudai, ir svarsto, verta tu ko nors ar ne.

Dana truputį pagalvojo ir linktelėjo:— Gerai. Pabandykim.Namie aš pasikalbėjau su tėtušiu, jis mano planui pritarė, ir

artimiausią sekmadienį iš pat ryto visa šeimynėlė, neišskiriant ir Volodios su žmona, tik be Lenos ir Kostios, trimis automobiliais atriedėjo į šaulių klubą.

— Šaudysim laikydamiesi varžybų programos, — pranešė tre­neris.

Dana, pablyškusi ir įsitempusi, paklusniai atsistojo pirmoje aikštelėje, o mes įsitaisėm jai už nugaros. Visi penki šūviai buvo ne­tikslūs — liko nenumuštos visos lėkštelės.

— Kreivarankė, — paniekinamai ištarė Julia. — Irgi mat spor­tininkė. Geriau sėdėtum namie ir knygas skaitytum. Veltui pinigai tavo žaidimams leidžiami.

— Patylėk, — nutraukė ją tėtušis.Dana perėjo į antrą aikštelę. Aš priėjau arčiau, pasižiūrėjau jai

į veidą ir pamačiau, kad mergaitė ryja ašaras.— Štai, matai? — sušnibždėjau. — Varžybose tokių dalykų ne­

bus. Niekas tau nieko nesakys. Tai blogiausia, kas galėjo atsitikti. Jei tu su tuo susidorosi ir numuši bent vieną taikinį, jokios varžybos tau nebaisios. Prisimeni, Anatolijus pasakojo, kaip vienas patyręs spor­tininkas per varžybas išvis nepataikė nė į vieną taikinį? Nenumušė nė vieno iš šimto. Ir taip pasitaiko. Bet nuo to nemirsi. Pabandyk, Dana, parodyk jiems, ko esi verta.

Ir ji parodė, be klaidų pataikiusi į likusius dvidešimt taikinių ir įvykdžiusi antrojo atskyrio normą. Labiausiai visus sužavėjo jos šūviai į taikinį „batu“, kuris buvo pats sunkiausias. Lėkštelė skrenda greitai ir briauna į šaulį, jos beveik nematyti, ir ji tik per paskuti­

274 Aleksandra Marinina

niąsias pusantros dvi sekundes pasirodo visa plokštuma. Būtent tą akimirką ją galima aiškiai pamatyti ir numušti.

— O į ką ji šovė? — nustebo Valentina. — Aš nemačiau jokios lėkštelės.

Jai smulkiai papasakojo, iš kur pasirodo taikinys, kur jis skren­da, kur pasiverčia ir krenta ir kur reikia žiūrėti, bet pamatyti „batu“ ji sugebėjo tik iš trečio karto.

— Viešpatie, aš to taikinio net nespėjau pamatyti, o Dana jį jau pašovė, — nesiliovė aikčioti tėtušio sesuo.

— Einam į kitą aikštelę ir vėl šaudom pagal programą, — įsakė Nikolajevas.

Kitoje aikštelėje Dana jau visai nusiraminusi garantuotai įvykdė pirmojo atskyrio normatyvą, numušusi 38 taikinius iš 50. Giminaičiai garsiai ją gyrė, o tėtušis visiems pareiškė, jog nupirks dukrai šautuvą, jeigu ji sėkmingai pasirodys varžybose.

— Tegul šaudo iš savo, o ne iš nuomojamo šautuvo.— Anksti dar, — papurtė galvą Nikolajevas. — Iki aštuonio­

likos metų nieko nebus. Nebent užregistruotumėt šautuvą savo vardu ir atvažiuotumėt kartu su ja. Važinėsit?

— Ką jūs, darbas neleidžia. O jei šautuvą užregistruotume Pa­velo vardu?

— Negalima. Gali tik tėvai. Šaunamasis ginklas — tai ne juokai. Už nepilnametį atsako tėvai. O iš svetimo atsakomybės nepareika­lausi.

— Ką gi, tai teisinga, — atsiduso tėtušis. — Na, tada, jei gerai šaudysi, per aštuonioliktą gimtadienį padovanosiu šautuvą. Itališką, patį geriausią.

Niekas tuo ir neabejojo. Tėtušio viskas turi būti geriausia. Aš nusiunčiau šeimynėlę į restoraną sušilti ir išgerti arbatos, o pats likau su Dana, kuri tęsė treniruotę.

— Na ką? — paklausiau, kai treneris paskelbė penkių minučių pertrauką. — Išgyvenai?

Ji tylėdama ir nė nešyptelėjusi linktelėjo.

VISKAS NE TAIP 275

— Matai, juk visai nebaisu. Be to, turėk galvoje: šiandien tu šaudei tėvams matant ir norėjai prieš juos kuo geriau pasiro­dyti. Varžybose bus tas pat. Na, sups tave kažkokie nepažįstami žmonės, gretimose aikštelėse irgi kažkas šaudys, bet niekas tavęs nepažįsta, niekam tu asmeniškai, kaip Bogdaną Rudenko, nerūpi. Kaip sušaudysi, taip sušaudysi — jiems visiškai vienodai. Jų reika­las — užfiksuoti rezultatą, tik tiek. O tau irgi tas pats, ką jie apie tave pagalvps ir kaip tu jų akyse atrodai. Visų pirma tu jų nepažįsti ir jų nuomonė apie tave nesvarbi, o antra, nieko apie tave jie ir negalvos. Jų darbas — stovėti ir fiksuoti rezultatus. Pats šaulys jiems buvęs nebuvęs.

— Gerai, — trumpai ir nesuprantamai atsakė Dana.— Kas gerai? Dalyvausi varžybose?— Dalyvausiu.Aš pamerkiau akį greta stovinčiam Nikolajevui ir įsipyliau

karštos arbatos iš didelio termoso.

Varžybose Dana pasirodė labai prastai ir neįvykdė net trečiojo atskyrio normatyvo. Bet negi tai svarbu? Svarbu, kad ji išdrįso per­žengti barjerą, o peržengusi suprato, kad nuo to nemirštama, kad galima likti gyvam. Be to, ji sužinojo, kaip viskas vyksta, pamatė visą tvarką ir įsitikino, kad niekas kandžiomis pastabomis nekomentuo­ja nepavykusio šūvio ir niekas iš šaulio nesišaipo.

Po mėnesio, prieš pat Naujuosius metus, Nikolajevas nuvežė ją į varžybas kitame klube, ir ten Dana gavo savo užtarnautą ant­rąjį atskyrį. Paskui gyventi pasidarė linksmiau. Mudu su treneriu vežiojom ją į visas Maskvos srityje vykstančias varžybas, turėdami vienintelį tikslą: sustiprinti mergaitės pasitikėjimą savimi, kad ji nu­stotų bijoti ir drovėtis.

— Tau nereikia kovoti dėl pirmos vietos, — tvirtinome jai vienu balsu. — Apskritai nesvarbu, kokią vietą užimsi. Vertink tai kaip lakūnai skraidytas valandas. Tavo tikslas — priprasti dalyvauti

276 Aleksandra Marinina

varžybose ir rodyti kad ir neaukštą, bet stabilų rezultatą. Niekas ne­turi tavęs išmušti iš vėžių.

Visiškai netikėtai gegužę ji užėmė antrą vietą savo amžiaus grupėje ir įvykdė pirmojo atskyrio normatyvą. Tuo metu ji svėrė penkiasdešimt aštuonis kilogramus, o šimto penkiasdešimt penkių centimetrų ūgio mergaitei tai beveik normalu. Žinoma, jei laikytu- mėmės kažkada kažkieno sugalvoto moterims rodiklio „ūgis minus šimtas dešimt", tai dar liko trylika nereikalingų kilogramų. Tačiau mano akimis, Dana su savo užpakaliuku, krūtine ir klubais, kaip septyniolikmetė mergina, atrodė tiesiog puikiai.

Birželį ji laikė brandos atestato egzaminus, todėl į klubą mes nevažinėjom — tėtušis uždraudė.

— Iki rudens jokių šaudymų, — nukirto jis. — Tegul gauna atestatą, pasirengia stojamiesiems, juos išlaiko, o tada galės daryti ką nori.

Manyje suruseno silpna viltis gauti atostogų. Jau greitai dveji metai, kai aš ariu šitai šeimynėlei be laisvadienių. Gal man vis dėlto leis atsipūsti? Aš atsargiai pasiteiravau, kokios mano perspektyvos, bet vietoj atsakymo tėtušis liepė pašaukti Daną.

— Ar rengiesi dar besėti, ar jau pakaks? — paklausė jis.— Liko dar dvylika kilogramų.— Mirsi nuo išsekimo, — sumurmėjo Michailas Olegovi-

čius. — Kas gi iš tavęs liks? Vieni kaulai. Gal jau liausiesi?— Ne. Žiūrėk, — ji suėmė pirštais storoką pilvo ir šlaunų

odą, — viso šito per daug, to reikia atsikratyti.— Na, kaip žinai. Vadinasi, dar reikės padirbėti.Mes susitarėme, kad kol baigsis stojamieji egzaminai, treni-

ruosimės su Dana vieną kartą per dieną, rytais. Suprantama, algai tai neatsilieps. Žodžiu, keltis reikės vis tiek anksti... gaila. Kažkokių ypatingų nuolaidų gauti nepavyko.

Vis dėlto vasarą praleidau puikiai. Aš susipažinau su labai sim­patiška mergina Olia. Ji dirbo valyklos, į kurią nešdavau drabužius, priėmėja. Laisvo laiko turėjau per akis, kasdien devintą ryto jau

VISKAS NE TAIP 277

būdavau laisvas, ir jei Olia nedirbdavo, važiuodavau su ja į paplū­dimį arba už miesto, tiesiog važinėdavomės automobiliu, eidavom pasivaikščioti, į kiną arba tiesiog užsidarydavom mano namuose. O jeigu ji dirbdavo, atsiduodavau maloniai tinginystei. Tuo metu jau turėjau nusipirkęs kompiuterį ir galėjau iš peties mėgautis žaidimais savo namuose.

Bet egzaminai — ir baigiamieji ir stojamieji — baigėsi, Dana įstojo į institutą, ir tėtušis vėl pakeitė mano darbo grafiką. Dabar mes važinėdavom į klubą antradieniais ir ketvirtadieniais po pietų, kai Dana grįždavo iš instituto, o sekmadieniais — iš ryto. Kitomis dienomis dirbdavom namie nuo šeštos iki aštuntos vakaro. Per visą vasarą, nepaisant treniruočių po dvi valandas kasdien, Dana ne­numetė nė gramo, ir aš įtariau, kad ji nesilaiko mitybos režimo ir valgo ne ką reikia. Bet tai, atsižvelgiant į ypatingą padėtį ir nervinę įtampą, visai suprantama ir atleistina. Be saldumynų galva blogai veikia — tai visiems gerai žinomas faktas.

Rugpjūčio pabaigoje laukė didelės šeimyninės iškilmės — Vla­dimirui Olegovičiui sukanka keturiasdešimt metų. Gauskite, dūdos! Dana man visas ausis išūžė svarstymais apie tai, ką galėtų padova­noti mylimam dėdei. Bet staiga dvi dienos prieš jubiliejų Vladimiras susižeidė koją, ir labai rimtai. Jam uždėjo įtvarą ir liepė gulėti arba sėdėti, bet jokiu būdu nevaikščioti. Buvo planuota gimimo dieną, kuri kaip tik išėjo sekmadienį, švęsti restorane, bet penktadienio va­karą, kai Volodią nuo čiurnos iki šlaunies sukaustė įtvaru, iškilmės buvo atšauktos.

Sekmadienio rytą aš nuvežiau Daną į šaudymo treniruotę. Ji pagaliau nupirko dovaną ir visą kelią iš klubo į namus įsivaizdavo, kaip jis džiaugsis. Mes ką tik buvome kirtę Žiedinį kelią, kai su­skambo mano mobilusis.

— Kur jūs?Tėtušis. Kažkokiu keistu balsu. Svetimu, dusliu.— Pervažiavom Žiedą. Po pusvalandžio būsim namie.

278 Aleksandra Marinina

— Pas mus nelaimė. Volodia numirė. Tu ten Daną kaip nors paruošk.

Aš sėdėjau kaip pritrenktas, negalėdamas net pajudėti. Daną paruošk... Kad mane kas būtų paruošęęs. Kaipgi taip? Dar vakar vakare jis buvo gyvas ir beveik sveikas, juk dėl kojos traumos niekas nemiršta, o visa kita buvo gerai.

Daną ištiko toks šokas, kad ji net neverkė.Prie namo durų mūsų laukė Larisa Anatoljevna. Kai tik Dana

išlipo iš automobilio, motina puolė prie jos, apsikabino ir nusivedė į namus, į mane net neatsisukusi. Tai yra leido suprasti, kad man nėra ką čia veikti ir aš čia niekam nereikalingas. Aišku. Kas aš jiems? Samdomas darbuotojas, ir tiek. Su Vladimiru Olegovičiumi manęs išvis niekas nesieja. O dėl Danos, tai be manęs mergaitė nepražus, namai pilni žmonių, ji viena neliks.

Buvau tikras, kad mažiausiai savaitę manęs neprireiks: kokios čia treniruotės, kai šeimoje nelaimė? Todėl labai nustebau, kai kitos dienos vakarą man paskambino įgaliotinis Dorošinas.

— Reikėtų susitikti, — daug nekalbėdamas paprašė jis. — Jei galima, tiesiog dabar.

Mes susitikome prie metro stoties „Čistyje prudy“ ir atsisė­dome prie vieno bulvare pastatyto staliuko. Dorošinas vilkėjo ci­viliniais drabužiais, todėl pasiėmė alaus. Aš irgi sau leidau, kadangi bijodamas didelių spūsčių nerizikavau sėstis prie vairo ir atvažiavau metro.

— Šiandien padarė skrodimą, — lyžtelėjęs nuo lūpų alaus putą, pradėjo Dorošinas. — Labai gaila, bet į Rudenkų kaimą atėjo nelaimė. Vladimiro Olegovičiaus organizme aptikta arklinė stipriai veikiančių širdies preparatų dozė.

— Jis netyčia išgėrė per daug? — spėjau.— Kad ne, Paša, ten tiek tablečių, kad netyčia supainioti neį­

manoma. Galima vietoj vienos tabletės išgerti dvi, bet ne dvidešimt. Tardytojas šiandien pradėjo visų iš eilės šeimos narių apklausą. Vakar iš paties ryto jie ėjo pas Vladimirą Olegovičių su dovanomis

VISKAS NE TAIP 279

sveikinti jo su gimtadieniu. Atėjo visi, išskyrus dukterėčią, kurią tu vežei į treniruotę. Ėjo įvairiu laiku — kas po aštuonių, kas devintą, kas dešimtą. Be šeimos narių, bute daugiau nieko nebuvo. Paskui Vladimirui Olegovičiui pasidarė bloga, žmona iškvietė greitąją pagalbą, jį išvežė, bet, gaila, nespėjo, jis numirė pakeliui į ligoninę. Tačiau gydytojai, bandydami jį atgaivinti, kažką tokio pajuto, todėl paskambino į prokuratūrą ir mums. Tardytojas irgi pašoko lyg medžioklinis šuo, matyt, buvo kovingai nusiteikęs, pradėjo bylą ir adėkė į velionio namus daryti kratą. Ir ką manai? Kambaryje rado didžiulį keraminį puodelį su arbatos likučiais. Šiukšlių kibire — tuš­čią vaistų nuo širdies pakuotę. Ekspertas greitai čiupo tą pakuotę. Ir tuoj pat milteliais apdorojo. Jokio atspaudo. Nė vieno. Viskas nutrinta. Tai tu man pasakyk, ar gali žmogus reguliariai vartoti tabletes ir nepalikti ant pakuotės nė vieno atspaudo? Negali. Be to, kam žmogui, kurio visiškai sveika širdis, gerti tas tabletes? Kliedesys juk, ar ne? Ir dar dvidešimt. Beje, tabletės buvo velionio motinos, jai gydytojas jau daug metų jas išrašo.

— Gal tai ne jos tabletės, o tiesiog tokios pat? — suabejojau priblokštas viso to, ką išgirdau.

— Ne, Paša, ne tokios pat, o būtent jos. Iš Vladimiro Olego- vičiaus buto tardytojas nušuoliavo pas jo brolį ir tiesiai paklausė: girdi, iš kur velionis gavo tų vaistų? Jo motina iš pradžių pasakė, kad irgi tokius vartoja, o paskui nuėjo į savo kambarį, norėdama juos atnešti ir parodyti tardytojui. Sugrįžusi pasakė, kad buvo trys pa­kuotės, o liko tik dvi, viena kažkur dingo. Štai ir skaičiuok. Kažkas tas bobulės tabletes nukniaukė ir subėrė Vladimirui Olegovičiui į arbatą. Puodelį su arbatos likučiais tardytojas iš įvykio vietos pa­ėmė, ekspertai greitai ištyrė — taip ir yra, ten ištirpdytos tabletės. Visa tai tau pasakoju todėl, kad rytoj iš ryto tardytojas pasikvies tave, todėl jei turi ką pasakyti, geriau pasakyk tai dabar man. Laikas brangus. Aš iki rytdienos dar ką nors suspėčiau. Pašvinkęs reikalas! Visa šeima įtariama, visi pas velionį buvo atėję, bet kuris galėjo jį nunuodyti. Gerai, kad tavęs ir mergaitės nebuvo, vis dėlto dviem

280 Aleksandra Marinina

žmonėmis mažiau. Na ir Mūzą Stanislavovną išbraukiam iš įtaria­mųjų sąrašo.

— Kodėl? — susidomėjau. — Ar jos nebuvo namie?— Buvo, buvo. Tik jeigu būtų kalta, seniai būtų išplovusi puo­

delį ir šiukšles išmetusi. Juk ne tokia kvaila, kad lauktų tardytojo ir kratos. Bobulę aš irgi išbraukčiau, čia jau reikėtų visai smegenų neturėti, kad žmogų savo paties vaistais nuodytum. Būtum pats pirmas įtariamasis. Be to, juk vis dėlto tikras sūnus. Bet vis tiek dar daug žmonių lieka: brolis su žmona, sesuo su dukra, dar ta giminai­tė su mažu vaiku. Daug painiavos tardytojui, nepavydžiu. Tai kaip, Paša, pasakysi man ką nors įdomaus?

Aš patraukiau pečiais. Neturėjau ką pasakyti. Buvau tikras, kad jei kas ir norėjo nužudyti Volodią, tai tik Lena. Jis taip ir nemetė savo apšepusios žmonos ir nevedė Lenos, nors greičiausiai žadėjo. Todėl ji turbūt pradėjo jo nekęsti. Jokie kiti spėjimai mano galvoje nesisuko.

— O kam aš tardytojui reikalingas? Manęs juk ten nebuvo, aš Volodios nesveikinau.

— Kaip tik todėl ir reikalingas. Tu ir Dana tikrai niekuo dėti. Bet Dana šeimos narė ir apskritai dar labai jauna, menkai ką supran­ta, o tu — žmogus iš šalies. Tu galėjai pastebėti daug įdomaus, apie ką patys Rudenkos niekada nepapasakos. Taigi tu nuo rytdienos tar­dytojui svarbiausias liudytojas, žinantis padėtį šeimoje ir neturintis ten jokių interesų.

Štai taip ir atsitiko, kad aš beveik kasdien kaip į darbą ateida­vau į Galinos Sergejevnos Parfeniuk kabinetą. Mes varinėjom ilgas kalbas, bet naudos iš to nebuvo. Ji užsirašinėjo, kažką braižė, mąstė, sugalvodavo klausimus, į kuriuos aš sąžiningai atsakydavau, tačiau, iš visko sprendžiant, byla nepajudėjo iš vietos nė per žingsnį.

Praėjo du mėnesiai. Tardytoja jau seniai manęs nekvietė, ir byla, mano manymu, nugrimzdo praeitin. Aš toliau treniravau

VISKAS NE TAIP 281

Daną ir jaučiau, kad Rudenkų klane kažkas dedasi. Namuose tvy­rojo kažkas sunkaus, slegiančio, trukdančio kvėpuoti. Visi tupėjo savo kambariuose, šiaip sau niekas į koridorių neišeidavo. Valgo­majame greitai pavalgydavo ir tuoj pat išsiskirstydavo po savus kampus — jokių ilgų arbatos gėrimų, kaip būdavo anksčiau. Man net atrodė, kad žmonės stengdavosi ateiti pavalgyti tada, kai nieko kito valgomajame nebūdavo.

Bet kartą man paskambino Mūza Stanislavovna.— Pavelai, jūs dabar pas Daną?— Taip.— Ar galėtumėt paskui užeiti pas mane?— Žinoma, užeisiu.Kai Mūza atidarė man duris, aš nustebau — kaip ji paseno!

Nemačiau jos nuo pat laidotuvių, ir per tuos du mėnesius ji pavirto maža, susitraukusia senute.

— Aš jūsų ilgai netrukdysiu, — santūriai pasakė ji. — Aš per­žiūrinėjau Volodios popierius ir radau štai ką.

Ji ištiesė man standaus popieriaus voką.— Tai jums.— Kas čia?— Čia užrašytas jūsų vardas. Tai jums, — pakartojo ji ir nu­

leido akis.— Bet jūs žinote, kas tai yra? — nenurimau.— Paimkit, Pavelai.Mūza beveik per jėgą įspraudė voką man į ranką ir nusisuko.

Daugiau aš nieko neklausinėjau ir išėjau. Nusileidau žemyn, sėdau į automobilį, įjungiau šviesą ir atplėšiau voką, kuriame buvo kompiu­teriu spausdinti popieriaus lapai.

„Pavelai...Net nežinau, kaip pradėti. „Brangus Pavelai“? Sentimentalu.

„Gerbiamas Pavelai“? Per daug oficialu. Tiesiog „Paša“? Familiaru.Pradėsiu nuo svarbiausio — Mūza viską žino. Ji žino, ką aš

282 Aleksandra Marinina

galvoju, ką jaučiu ir ką ketinu padaryti. Ji žino, kad rašau šį laišką, ir būtinai jį perskaitys, kai aš baigsiu. Aš neturiu nuo žmonos paslap­čių. Aš paprašysiu, kad ji atiduotų tau laišką, kai praeis du mėnesiai po mano mirties.

Niekas manęs nežudė. Tai savižudybė. Ne spontaniška, o apgalvota ir seniai suplanuota. Prisimeni tą dieną, kai tu atėjai pas mane ir pareiškei, kad aš Lenos meilužis ir jos vaiko tėvas? Man iki šiol gėda dėl to pokalbio, aš buvau išsiblaškęs ir šiurkštus, nieko tau nepaaiškinau ir niekaip tavęs nenuraminau, bet, garbės žodis, ne tai man tada rūpėjo. Tą dieną aš sužinojau, kad mirtinai sergu. Jokių aiškių simptomų nebuvo, bet specialūs tyrimai nenu­ginčijamai parodė: aš sunkiai sergu ir kai tik liga pasieks paskutinę stadiją, prasidės baisūs galvos skausmai, paskui aš prarasiu atmin­tį, man sutriks mąstymas, tada ištiks mirtis. Gali įsivaizduoti, apie ką aš iš tikrųjų galvojau, kol tu bandei surengti su manimi patinų dvikovą.

Mūza buvo komandiruotėje, ir man teko laukti, kol ji grįš, kad galėčiau viską papasakoti. Juk nepasakosi tokių dalykų telefo­nu... Mes tada ilgai kalbėjomės ir sprendimą priėmėme kartu: kai tik pajusiu, kad „prasidėjo“, aš išeisiu. Nenoriu kentėti beprotiškų skausmų ir nenoriu, kad mano mylima žmona kęstų šalia savęs pra­randantį protą ir merdėjantį vyrą. Teisingiau ir geriau — mirti.

Gal tau kils klausimas, kodėl būtent taip? Kodėl būtent per keturiasdešimtąjį gimtadienį? Ir kodėl laišką reikia atiduoti bū­tent po dviejų mėnesių, o ne iš karto, kad niekas nemanytų, jog tai žmogžudystė ir artimųjų netąsytų į begalinius tardymus? Aš galėčiau pasitenkinti tik priešmirtiniu laiškeliu, bet esu per daug geros nuomonės apie tave, kad pasitraukčiau nieko nepaaiškinęs ir neatsisveikinęs. Tu manęs vengei dėl visai suprantamų priežasčių, ir aš neįsižeidžiau. Jei nesuprasi mano motyvų, tai, ką aš darau, gali at­rodyti siaubinga ir šlykštu. Aš nebandau teisintis. Aš labai tave ver­tinu, esu labai tau dėkingas už Daną ir jaučiuosi tau nusikaltęs. Tu, žinoma, ir taip viską sužinosi, bet aš noriu, kad sužinotum pirmas.

VISKAS NE TAIP 283

Ir sužinotum ne iš kitų „mūsiškių“, bet būtent iš manęs. Manyk, kad tai paskutinis mano pagarbos tau gestas.

Aš nemyliu savo giminių. Nežinau, ar tu tai pastebėjai, bet taip yra. Neįkyrėsiu tau savo gyvenimo smulkmenomis, tik pasakysiu keletą žodžių, kad suprastum, ką apie juos manau. Aš buvau šeimo­je svetimas. Kažkaip taip išėjo, kad normalioje tarybinėje šeimoje atsirado berniukas, kuris nesuprato, kodėl negalima sakyti tiesos ir kodėl būtinai reikia meluoti. Tas berniukas nenorėjo suvokti, jog egzistuoja žaidimo taisyklės, kurių reikia laikytis, kad visiems būtų patogu. Jis nenorėjo pripažinti sąvokų „taip priimta“, „taip dera“, jis reikalavo paaiškinimo: kodėl būtent taip priimta ir kodėl būtent taip dera. Bet niekas jam neaiškino, tik barė ir baudė. O jis niekaip nesu­prato, už ką jį bara ir baudžia. Jam sakydavo, kad jis beširdis ir piktas egoistas, kad jis niekšas ir bjaurybė ir kad iš jo doras žmogus neiš­augs. Tai sakė vyresnieji, kuriuos dera gerbti ir kuriais reikia tikėti, todėl jis tikėjo. Jis gyveno jausdamas savo nevisavertiškumą, tikėjo, kad yra neapsakomai blogas ir niekam tikęs. Būtent todėl jis niekada nesiteisino baramas ir nesipriešino baudžiamas. Jis tikėjo, kad viso to nusipelno, nes yra blogas, ir su juo elgiamasi teisingai.

Paskui berniukas užaugo ir pradėjo šiame gyvenime kai ką suvokti. Paskui jis dar labiau suaugo ir suprato dar daugiau. Jam pa­aiškėjo jo tėvų, brolio ir sesers poelgių motyvai. Tada jis nusprendė, kad už viso to slepiasi niekšybė, savanaudiškumas, veidmainystė ir šventeiviškumas. Tos taisyklės, kurių jie vertė laikytis, galioja visose gyvenimo srityse, todėl jis nusprendė, kad nieko negalima pakeisti, galima tik prisiderinti.

Jis prisiderino. Ir ėmė kažkaip gyventi. Beveik net apsiramino. O paskui, kai buvo jau visai suaugęs ir net tapo mokslų daktaru, jis atsitiktinai išgirdo savo motinos ir sesers pokalbį apie jį.

— Tik pamanyk, koks Volodia pasidarė, kai suaugo, — kalbėjo mama. — Niekas jau nesitikėjo, kad jis pasitaisys. Vis dėlto jis buvo baisus vaikas, visai beširdis. Atsisakė važiuoti pas sergančią senelę! Man galvoje netelpa!

284 Aleksandra Marinina

— Taigi, — atsiduso sesutė. — O kaip jis džiaugėsi, kai mūsų Vania numirė! Reikia jau ne žmogumi būti, kad galėtum taip pa­sakyti. Ir kaip jam liežuvis apsivertė?

Tu, Pavelai, tų istorijų nežinai, tau ir nereikia... Tai įdomu tik man ir mano Mūzai. Bet patikėk — mama ir Valentina sėdėjo ir prisiminė visas mano nuodėmes, o aš stovėjau už durų ir viską girdėjau, be galo stebėdamasis mamos naivumu ir Valentinos ciniz­mu. Pirmuosius dvidešimt mano gyvenimo metų ir tėvai, ir Miša su Valentina stengėsi mane perlaužti, iškreipti mano asmenybę pagal jų interesus atitinkantį modelį, visa tai teisindami demagoginiais šūkiais apie atsakomybės jausmą, apie pareigą mylėti ir gerbti vyresniuosius, padėti artimiesiems. Tada, stovėdamas už durų ir klausydamasis, kaip burkuoja mama su seserimi, aš staiga pagal­vojau — norit gyventi pagal savo taisykles? Gyvenkit. Norit mylėti ir be kalbų gerbti vyresniuosius, norit padėti artimiesiems, ugdyti ir puoselėti savo atsakomybės jausmą? Prašom. Suteiksiu jums absoliučią galimybę. Aš paversiu jūsų santykius visišku absurdu, sukursiu jums mielą, jaukų naminį pragarą, kuriame viskas vyks pagal jūsų taisykles, ir tada pasižiūrėsiu, kaip jūs visi tame pragare degsit.

Dabar jau nesvarbu, ką ir kaip aš dariau. Tiesiog pasakysiu: tai, kad Valentina su dukterimi gyvena pas Michailą, — mano darbas. Ir Leną su vaiku aš jiems įtaisiau. Beje, nustok man jos pavydėti, Kostios tėvas — mano brolis, ir Larisa tai žino. Dar vienas med- galis į pragaro ugnį... Mūza irgi žino. Daugiau niekas. Tikiuosi, jog būsi diskretiškas. Ir net poezijos knygos, kurių leidybą finansuoja Miša, — mano rankų darbas. Mama, beje, labai tuo didžiuojasi ir visiems pažįstamiems giriasi, koks jos sūnus subtilus grožio vertin­tojas ir koks dosnus mecenatas. O Larisa tiesiog dūsta iš pykčio, skaičiuodama, kiek suknelių galėtų už tuos pinigus nusipirkti.

Kai aš supratau, jog atėjo laikas, pradėjau planuoti, kaip mano pasitraukimas irgi galėtų duoti kokios nors naudos. Pavyzdžiui, ga­lėčiau numirti per savo gimtadienį. Aš nemėgstu važinėti į kapines

VISKAS NE TAIP 285

ir labai nemėgstu, kai kažkas verčiamas tai daryti. Kapus priimta lankyti mažiausiai du kartus per metus: gimimo dieną ir mirties dieną. Bent jau pas mane reikės atvažiuoti ne du, o tik vieną kartą. Kas nors kada nors man už tai padėkos.

Bet aš dar norėjau smogti paskutinį smūgį, patį stipriausią. Aš nusprendžiau išeiti taip, kad jie su savo taisyklėmis ir pigia veidmai­nyste atsidurtų visiškoj subinėj. Juk laikantis jų taisyklių, demons­tratyviai mylint artimuosius ir gerbiant vyresniuosius, neįmanoma tiesiai šviesiai pasakyti artimajam, kad įtari jį žmogžudyste. O jie bus priversti vienas kitą įtarti, tiesiog nieko kito jiems nelieka.

Aš viską apgalvojau. Ir traumą savo sugalvojau, ir įtvarą, ačiū Dievui, pažįstamų gydytojų turiu. Iš anksto nugvelbiau iš mamos tabletes. Aš žinojau, kad net nedidelis perdozavimas gali turėti labai sunkių pasekmių. Labai džiaugiausi, kad gimimo diena buvo sekma­dienį, taip galėsiu apsaugoti Daną nuo įtarimų.

Ir štai atėjo ta diena, iš paties ryto jie pradėjo eiti su sveikini­mais ir dovanomis. Pirmas — Miša, jis ankstyvas paukštelis, net ir sekmadieniais keliasi vos brėkštant. Po jo — mama, Larisa, paskui Valia su Julia, tada Lena. Aš jau seniai rašau šį laišką, jau antrą savai­tę. Tuoj jį baigsiu, paskui subersiu tabletes į arbatos puodelį ir išger­siu. O pakuotę kruopščiai nušluostysiu servetėle ir tik tada įmesiu į šiukšlių kibirą. Padarysiu viską, kad mano mirtis būtų panaši į suplanuotą žmogžudystę. Bet aš nustačiau terminą — du mėnesiai. Jiems pakaks. Po dviejų mėnesių Mūza atiduos tau šitą laišką.

Mūza visą laiką stovi šalia, padėjusi ranką man ant peties. Tu net neįsivaizduoji, kokia ji stipri ir narsi moteris...

Nenoriu, kad turėtum nereikalingų problemų, todėl tau ne­reikės aiškintis su tardytoju ir mano giminaičiais. Aš parašiau dar vieną trumpą laišką, kurį irgi „ras“ po dviejų mėnesių ir perduos prokuratūrai. Jame aš prisipažįstu, kad nusižudžiau, ir pasakoju, kaip viskas vyko (tai yra vyks). Bylą nutrauks.

Spaudžiu ranką.V. R.

286 Aleksandra Marinina

P. S. Štai dabar, kai tabletės jau subertos ir man lieka tik nuryti kelis gurkšnius, aš staiga supratau, kad viskas šiame gyvenime turbūt ne taip paprasta ir vienareikšmiška, kaip kad norėčiau. Ir svarbu ne „taisyklės" ar veidmainystė, o kažkas kita. Iš tikrųjų viskas kur kas giliau ir sudėtingiau, nei aš įsivaizdavau. Viskas ne taip.“

Aš dukart perskaičiau laišką negalėdamas patikėti savo akimis. Paskui užsimerkiau, kelias minutes pasėdėjau, atsimerkiau ir per­skaičiau laišką trečią kartą. Niekas nepasikeitė, visi žodžiai buvo tie patys.

Tiesą sakant, aš supratau toli gražu ne viską. Jo liga, sprendi­mas pasitraukti iš gyvenimo ir tai, kaip jis visa tai sutvarkė, — viskas man buvo aišku. Bet priežasčių aš taip ir nesupratau. Kažkaip ne­aiškiai jis jas išdėstė. Kodėl jam viskas taip sudėtinga? Paprasčiau reikia gyventi, paprasčiau.

Aš užvedžiau automobilį ir nuvažiavau į pasimatymą su Olia.

2006 rugsėjis-2007 sausis

MapHHHHa, AAeKcaHĄpa Marinina, Aleksandra

Ma453 Viskas ne taip: [detektyvinis romanas]/Aleksandra Marinina; iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis]. — Kaunas: Jotema, [2009.] — 287 p.ISBN 978-9955-13-215-8

Didelę Rudenkų šeimą pasiturinčiai gyvenančią milžiniškame bute, sukrečia nelai­mė — nužudomas vienas iš šeimos narių, tad [tarimo šešėlis krinta ant kiekvieno likusiojo gyvo. Kaip dabar jaustis šiame dideliame bute, kai šalia tavęs — žudikas?

UDK 882-3

Aleksandra Marinina

VISKAS NE TAIP

Redaktorė Asta Kristinavičienė Viršelio dailininkė Vilūne Grigaitė Maketavo Teresė Vasiliauskienė

SL 250. 18 sp. 1. Užsak. Nr. 91077 UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

http: / / www. j otema .lt Tel. 337695, ei. paštas: info@jotema.lt

Spausdino UAB „Logotipas“, Utenos g. 41 A, 08217 Vilnius

Aleksandros Marininos knygos

♦ Žaidimas svetimame lauke♦ Žudikas per prievartą♦ Pavogtas sapnas♦ Mirtis dėl mirties♦ Taip susiklostė aplinkybės♦ Mirtis ir truputis meilės♦ Kai dievai juokiasi♦ Vyriški žaidimai♦ Stilistas♦ Septintoji auka♦ Neužrakintos durys♦ Atminties fantomas♦ Bumerangas♦ Trijų Ne dėsnis♦ Juodasis sąrašas♦ Muzikos vaiduoklis♦ Bendraautoriai♦ Kiekvienas už save♦ Rekviem♦ Objekto keitimas♦ Pelėkautų spyruoklė♦ Miesto tarifas♦ Netrukdykite budeliui♦ Pomirtinis portretas♦ Ledo jausmas♦ Staugiantys vienatvės šunys♦ Svetima kaukė♦ Už viską reikia mokėti♦ Nuodėmės iliuzija

Tikroji rašytojos pavardė Marirj Gimė 1957 m. liepos 16 d. teisininkų šeimoje. Maskvoje baigė vidurinę mokyklą, kurioje visi dalykai buvo dėstomi anglų kalba, bei Rimskio-Korsakovo muzikos mokyklą. 1979 m. baigė Maskvos valstybinio universiteto Teisės fakultetą ir pradėjo dirbti Rusijos vidaus reikalų ministerijoje moksline bendradarbe, yra parašiusi per 40 mokslinių darbų.A. Marinina per palyginti neilgą laiką sukūrė daug

itin įdomių ir stiprių romanų, kuriuos drąsiai galima vadinti rusiškaisiais trileriais. Jos kūriniai pasižymi gilia ir nuodugnia psichologine reiškinio ar įvykio analize, personažų veiksmai visada pagrįsti ir tikslingi, pasakojimo gija veda į žmogaus proto ir sielos gelmes, kur gimsta ir rutuliojasi keisčiausi troškimai, siekiai, jausmai.

Didelė Rudenkų šeima milžiniškame bute gyvena gerai ir tarsi niekam nieko netrūksta. Tačiau kodėl Julia taip nekenčia

Danos, o Michailas — Julios? Kodėl Larisa Anatoljevna ignoruoja Jeleną, o Ana Aleksejevna nemėgsta ir bijo Larisos? Ir tai dar ne viskas. Kai šią šeimą staiga užgriūva nelaimė — nužudomas vienas iš mylimiausių (arba nekenčiamiausių, nelygu kaip žiūrėsi) žmonių, įtarimo šešėlis krinta ant kiekvieno likusio gyvo šeimos nario. Kaip dabar jaustis šiame

dideliame ir nejaukiame bute, kai šalia tavęs — žudikas? Tačiau kur kas baisiau yra pažvelgti j savo paties sielos gelmę ir akis j akį susidurti su ten tūnančiu demonu, kuris verčia tave gyventi ne taip, kaip nori.

ISBN 978-9955-13-215-8

9<789955 132 158w w w . jo te m a . l t