Architektūra - projektavimo ir statybos menas, atskleidžiantis daug paslapčių apie pastatą, jo stilių, konstrukciją ir kitus dalykus. Antikinėje epochoje, kuomet mokslai buvo dar gerokai neišsivystę, architektūra apėmė visas meno ir technikos sritis, vėliau – tik statybos meną. Architektūriniai stiliai išreiškiami funkcine ir erdvine objektų kūrimo sistema, kuomet visas grožis slypi pastatų tikslume, išraiškoje, santykyje su aplinka. Dar ankstyvaisiais viduramžiais architektūros stiliai iš Vakarų Europos pasiekė ir Lietuvą. Atsirado daug gotikinių pastatų, kurių vieną ir pasirinkau aprašyti plačiau bei paaiškinti ryškiausius to pastato bruožus, išlikusius iki šių dienų. Iš pradžių prisiminkime, kas yra gotika. Tai XII – XIII amžiuje egzistavęs laikotarpis, kurio metu buvo ypač plečiami miestai. gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje, o iš ten atkeliavo į Vokietiją, Čekoslovakiją, Lenkiją ir Lietuvą. Lietuviškojoje architektūroje šis stilius ėmė plisti gana greitai ir buvo suskirstytas į ankstyvąjį ir brandųjį. Brandžiuoju laikotarpiu buvo statomi itin originalių formų, ypatingai grakščių proporcijų pastatai, jų vertikalumą pabrėžia kontraforsai, statūs smaili stogai bei didelės gausiai dekoruotos arkos. Kalbant apie Lietuvą,

vienas originaliausių gotikinio stiliaus pastatų Kaune - vadinamieji Perkūno namai, pastatyti apie XVI a. Tai visuomeninis pastatas, įrengtas šalimais buvusio Nemuno uosto ir dabartinės Jėzuitų gimnazijos. Šis dviaukštis pastatas su stačiu dvišlaičiu stogu mena ankstyvuosius istorinius laikus, kuomet statiniai pasižymėjo unikalumu bei dvelkė paslaptimi. Dvi skersinės sienos dalija pastatą į dvi kvadratines patalpas. Perkūno namų priekis, tarsi išraiškinga siena, atriboja žiūrovą nuo pastato vidaus. Taip pat stebint iš paukščio skrydžio galime pamatyti ir siaurėjantį stogą, kuris užgožia kelią patekti į namo gelmes. Pastatas gana erdvus, stačiakampio formos, nekonfliktuojantis su greta esančiais statiniais. Sudėtingomis formomis ir tūriu pasižymintis kūrinys iki šiol tebekelia įspūdį aplinkiniams

praeiviams. Tačiau neužbėkime įvykiams už akių. Vertėtų paminėti ypač originalią ir turtingą rytinio fasado kompoziciją.

Prie trikampio mūro plokštumos briaunomis prišlieti penki kvadratiniai pilonai, kurių smailes puošia pumpurai. Tiesa, XIX amžiuje mūras buvo itin smarkiai sužalotas ir apleistas, tačiau dabar viskas restauruota. Tarp kraštinių pilonų – reljefiškos arkos ir miniatiūriniai erkeriai, o viduryje – stačiakampės nišos ir pusiau apvalūs arkiniai langeliai. Skaitytoją turėčiau sudominti pasakydama, jog panaudota net šešiolika skirtingų rūšių ir profilių plytų ! Šis namas ypač puošniu frontonu , kurio pagrindas – trikampė plokštuma. Šiaurinis fasadas dabar virtęs kapitaline vidine siena. Ekspresyvumo suteikia ir spalvų suderinimas – čia nerasime iššaukiančių, ryškių kontrastų ar spalvinės gamos, viskas tiesiog tobulai dera tarpusavyje.

Ieškant architektūros formų ištakų,

Perkūno namo fasadas dažnai lyginamas su Gdansko pranciškonų Šv. Trejybės bažnyčios ir vienuolynų frontonais. Taip pat lankytojų dėmesį prikausto pagrindiniame fasade esantis Saulės simbolis, sudarytas iš glazūruotų akmenų. Stebint iš šalies atrodytų, jog pastatas kiek niūrokas, tačiau žaismingumo ir judrumo jam suteikia prieblandoje žaidžiantys šešėliai bei gausiai dekoruotos nišos.

Perkūno namas – kaip ir minėjau anksčiau – visuomeninis pastatas. Tai byloja namo buitis ir interjeras. Kad namas labai senas, liudija tai, jog jame nėra tokio buitinio įrenginio kaip virenė (ugniakuras, uždengtas dideliu gaubtu, pereinančiu į kaminą), kuri vėlesniuose XVI a. kauniečių namuose tapo būtinu virtuvės atributu. Jame taip pat nėra ir sanitarinių įrenginių, taip būdingų XVI a. antrosios pusės turtingo miestiečio namui. Kita vertus, pastato struktūra rodo, kad tai jau visiškai išsivystęs, optimalaus plano pirklio namas. Kiekviename aukšte ir rūsyje yra po dvi sujungtas patalpas. Rūsys įrengtas po visu namu. Jo sienos iš vidaus užglaistytos kalkių skiediniu, paliekant atviras plokštumas. Įėjimas į rūsį – iš kiemo pusės, statūs laiptai glaudžiasi prie rytinės rūsio sienos. Laiptų narvelio sienų apačioje kadaise buvo nišos žibintams. Šviesa į rūsį sklinda pro 3 švieslangius. Vakarinė rūsio patalpa tamsi. Grindys išklotos lentomis, padėtomis tiesiog ant žemės, perdangos – pušinių sijų ir lentų. Rūsyje namo gyventojai tikriausiai laikydavo daržoves, medų, drėgmės nebijančias prekes. Pirmajame aukšte buvo prekiaujama virvėmis, gintaru, šilku, audiniais. Veikė arbatinė, kurioje buvo vaišinami atvykėliai iš tolimų kraštų, čia taip pat būdavo sudaromos sutartys su jais. Gretimoje patalpoje buvo

sandėlis, į jį pirkliai nieko neįleisdavo, net savo žmonų. Jame buvo laikomas auksas, sidabras. Yra žinoma, kad vienas pirmųjų šiame name gyveno pirklys Steponas Dulkė su šeima. Juos supo neįtikėtinas namų interjeras. Yra išlikusių ir 500 metų senumo detalių. Namo sienose yra daugybė nišų, į kurias galima ką nors pasidėti. Taip pat yra išlikę savotiški mūro suoliukai prie langų. Namuose turėjo būti pakankamai šviesu, nes, nepaisant stiklo brangumo, nepagailėta langų. Tarybiniais metais susirūpinta šio daug išgyvenusio paminklo restauracija. Buvo sudarytas restauravimo projektas, ypatingai daug dėmesio skirta interjero

atkūrimui. Stebint iš kiemo pusės, namo interjeras labai dera su eksterjeru; eksterjere galime matyti ypač daug vaizdžių formų bei puošybos elementų, o ir interjere nepagailėta puošnių detalių. Šiuo metu namo vidų apšviečia dirbtiniai šviestuvai, tačiau kuomet lankytojų laikas baigiasi, namo šviesos yra išjungiamos, einant gatve, leidžiantis saulei akį tiesiog rėžia šviesų žaismas ant smailėjančių stogų. Šveicarų meno istorikas P. Mejeris rašo, kad “seniausi, dar ir dabar gyvenami visų Europos senamiesčių namai yra išlikę iš dešimtmečio apie 1500 metus. Tai, kas buvo statyta dar seniau, išnyko, nes nebetiko naudoti”. Remdamasi P. Mejerio nuomone, galėčiau teigti, jog namas tiesiog nepritaikytas gyventi šiuolaikiniam žmogui, nes šiuo metu jame nėra taip būtinos buitinės įrangos, patogumų, tačiau traukte traukiantis praeivių žvilgsnius savotišku unikalumu ir paslaptingumu.

Perkūno namo planas ypač nesudėtingas. Paprastas pailgas stačiakampis, per vidurį atskirtas siena.

Nuotraukoje pavaizduoti pirmojo ir antrojo aukštų planai.

Šis planas sudarytas 1823 metais, architekto Dominyko Kulakovskio. Atsižvelgiant į plano sudėtį, galima teigti, jog architektas norėjo kuo mažiau sudėtingų projektavimo formų, bei kuo daugiau erdvės. Funkcianaliausiomis pastato zonomis galima laikyti pirmąjį bei antrąjį aukštus, kadangi dabar čia įrengtas muziejus, o anksčiau, kai dar namas egzistavo naudojimo būsenoje, čia buvo ir gyvenamosios patalpos. Įkuriant Perkūno namą, idėja buvo pastatyti gyvenamąjį pastatą – prekinę būstinę Hanzos pirkliams. Tikriausiai ir patys namai daugiausia buvo prekiavimo zona. Tačiau vėliau, kuomet pirklys S. Dulkė apsigyveno šiame pastate su savo šeima, namas tapo „gyvu“. Čia netrūkdavo juoko ir kalbų, pasikeitė interjeras ir pastato reikšmė. Kalbant apie proporcijas, jos gana sudėtingos, pastatui būdingas funkcinis logiškumas bei darna tarp detalių. Einant ratu apie pastatą, vienoje vietoje pamatysime aukštą sieną, o kitoje – žemą. Vidinėje kiemo pusėje yra laiptai, padedantys patekti į antrąjį pastato aukštą tiesiai iš lauko.

Taip pat už jų paslėpta nelabai reikšminga žirgo skulptūrėlė, apie kurią istorijos šaltiniai nutyli.Galbūt tai galima laikyti Perkūno namų simboliu. Pastate taip pat vyrauja šioks toks ritmiškumas. Pasikartojančios detalės sukuria

vientisumo įspūdį ir metrinį ritmą. Taip pat yra ryškus kontrastas tarp formų namo priekyje – apačioje ritmika vienoda, o kylant į viršų, pradeda atsirasti vis daugiau detalių, pagyvinančių namą, kartu su jomis keičiasi ir ritmas.

Perkūno namas – vienas originaliausių ir ilgą istoriją turėjusių pastatų. Pradžioje čia buvo koplyčia, kurios išlikusias formas galime pastebėti statinio puošyboje, ornamentuose. Vėliau įkurtas teatras pastatą šiek tiek pakeitė. Čia vaidindavo Vilniaus, Gardino ir kitų miestų aktoriai. Nors salėje buvo tik 100 kėdžių ir keli suolai, t.y. jokių patogumų, joje statydavo net operas. Tačiau teatras buvo perkeltas, o vietoj jo įrengta gyvenamoji patalpa. Buvo sumūrytos pagrindinės sienos, nugriautas vakarinis frontonas, perdirbtos gotiškosios angos ir pastatytas priestatas. Po I - ojo pasaulio karo pastatas atiteko jėzuitams, kurie jį visiškai rekonstravo: iškirto dideles langų angas pietinėje sienoje, išgriovė dvi vidines sienas, kurių viena buvo likusi dar nuo pirmojo statybų etapo. Jau darosi aišku, jog pastatas išgyveno iš tiesų daug pokyčių.

Dabartiniame amžiuje čia yra įkurtas Kauno valstybinio muziejaus filialas, kuriame eksponuojami senamiesčio archeologinių kasinėjimų metu rasti keraminiai dirbiniai, liudijantys apie išlavintą viduramžių žmonių skonį. Gretinant Perkūno namą su aplinka, galima teigti, jog jis tarsi papildo, praturtina aplink jį esančius statinius savo puošnumu. Taip pat pastatas deramai pritaikytas urbanistiškai – čia, kaip minėjau, įrengtas muziejus, taip pat dalis namo priklauso jėzuitų gimnazijai. Gimnazija eksploatuoja Perkūno namą, kuriame įrengta gimnazijos biblioteka, skaitykla, vyksta įvairūs ugdymo projektai, gimnazistai veda pažintines suteatrintas ekskursijas visuomenei ir miesto svečiams. Šis namas tai seniausias išlikęs gyvenamasis pastatas Kaune. Visais laikais žmonių gyvenime buvo reikalingi įvairūs architektūriniai statiniai. Be jų nebūtų visuomenės, ryšio su civilizacija ir istorija. Sudarydama Perkūno namų architektūrinę analizę, norėjau atsižvelgti į šio pastato poveikį mūsų istorijai, kadangi statinys tikrai nepaprastas, unikalus bei atspindintis viduramžišką dvasią. Keliaujant po Kauną, galime pamatyti dar daug panašaus tipo pastatų, tačiau beveik nei vienas jų neturi tokio plataus spektro puošybos, detalių ir formų kaip Perkūno namas – išoriškai didingas, tačiau viduje jaukus, erdvus ir menantis senuosius amžius.

Naudota literatūra:

1. http://gyvenimas.delfi.lt/naujos_formos/perkuno-namas-ir-siandien-vercia-aikcioti.d? id=13615071

2. http://www.perkunonamas.lt/index.php/istorija

3. http://www.aidai.us/index.php? view=article&catid=216%3A196102&id=3019%3Ais&option=com_content&Itemid=249

4. http://proin.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=19&KL_KODAS=10

5. http://www.kjg.lt/index.php?option=com_content&view=category&id=78&Itemid=171

6. Wikipedia. Laisvoji internetinė enciklopedija

7. V. Sederevičius „ Architektūros stilių raida “, 1989m., Vilnius

8. T. Adomonis, N. Adomonytė „ Lietuvos dailės ir architektūros istorija “, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997m.

9. Nuotraukos – iš asmeninio fotoalbumo, išskyrus plano nuotrauką.

Kauno Technologijų Universitetas

Modulis: Architektūros stiliai ir kryptys

Architektūrinė pastato analizė

Referatas

Darbą atliko:

SS – 1/1 gr. stud. U. Aleksandravičiūtė

Darbą tikrino:

Doc.dr. V. Petrulis

Kaunas, 2012m.