KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Pedagogikos fakultetas

Kūno kultūros katedra

KLAIPĖDOS UNIVERSITETO PEDAGOGIKOS FAKULTETO

I KURSO STUDENTŲ FIZINĖS SAVIUGDOS PRIELAIDOS

Kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijų programos

bakalauro baigiamasis darbas

Autorius Simonas Karalius

Vadovas doc. dr. Zina Birontienė

Klaipėda. 2012

TURINYS

ĮVADAS.................................................................................................................................................. 3

1. FIZINĖS SAVIUGDOS TEORINĖS PRIELAIDOS ....................................................................... 6

1.1. Fizinės saviugdos samprata..........................................................................................................6

1.1.1. Fizinės saviugdos etapai .................................................................................................. 9

1.1.2. Fizinės saviugdos komponentai ..................................................................................... 10

1.1.3. Fizinės saviugdos metodai ............................................................................................. 13

1.2. Fizinės saviugdos tyrimų rezultatų apžvalga ............................................................................ 15

2. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ ................................................................................... 28

2.1. Tyrimo charakteristikos

2.2. Tyrimo rezultatų pristatymas

IŠVADOS

LITARATŪRA

SANTRAUKA

SUMMARY

PRIEDAI

2

ĮVADAS

Problemos aktualumas. Intensyvėjant globalizacijos procesui, didėjant šiuolaikinės

visuomenės gyvenimo tempui, kintant profesionalių darbuotojų darbo sąlygoms žmonių gyvenimas

darosi vis pasyvesnis fiziškai. Tai reikšmingai įtakoja visuomeninės narių sveikatos būklę, nuostatas

bei suvokimą apie fizinę saviugdą, jos reikšmę pilnavertės asmenybės vystymuisi bei sveikatingumo

palaikymui.

Fizinė saviugda šiuolaikinės visuomenės gyvenime yra gyvenimo kokybės veiksnys,

reikšmingai įtakojantis fizinę, fiziologinę, ir psichologinę individų sveikatą. Baublienė R. fizinę

saviugdą įvardija kaip bendrosios asmenybės saviugdos dalį, kurios paskirtis - rūpintis savo fizine,

dvasine, socialine sveikata. Mokslinėje literatūroje saviugdos sąvoka apibrėžiama įvairialypiai. Tai ir

kryptingas tobulėjimas, individui adekvačiai įvertinant savo asmeninį fizinio pasirengimo lygmenį bei

tobulėjimo galimybes ir nustatant kryptingo tobulėjimo gaires, išsikeliant tikslus, pasirenkant

priimtinus ugdymosi būdus ir aktyviai siekiant užsibrėžtų tikslų (Baublienė, 2003).

Fizinė saviugda glaudžiai siejasi su kūno kultūra, kuri yra sudėtinė asmens ir visuomenės

bendrosios kultūros dalis, nukreipta žmogaus sveikatai stiprinti, jo fizinėms, psichinėms ir dvasinėms

savybėms visapusiškai ugdyti. Kūno kultūra siekiama ugdyti individą per fizinį lavinimą, sportą, kaip

visuomeninę veiklą ar profesionalų sportą (Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto plėtotės

programa, 2002). Šiuolaikiniame pasaulyje kūno kultūra tapo svarbia žmonijos kultūros dalimi, turinčia

didelę įtaką visuomenės pažangai. Šiandien ji suvokiama kaip sudėtingas, daugiaplanis reiškinys,

neatskiriama kultūros dalis ir bendrojoje žmogiškųjų vertybių sistemoje užimanti svarbią vietą.

Lietuvoje kūno kultūra turi ilgalaikes tradicijas. Tai svarbi mūsų tautos gyvensenos dalis,

besisiejanti ir su šalies socialiniu, ekonominiu, kultūriniu jos išsivystymo lygmeniu, įtakojanti

socialinius mūsų visuomenės gyvenimo procesus. Tai liudija ir Lietuvos kūno kultūros pasiekimai,

istoriškai besisiejantys su bendrosios šalies kultūros padėtimi ir tautos istorinio vystymosi etapais.

Paskutiniais XXa. dešimtmečiais PSO ataskaitose apie visuomenines sveikatos būklės kitimo

tendencijas, susirgimų ir ligų paplitimą įvairaus išsivystymo šalyse, pasiskirstymą pagal amžiaus

tarpsnius bei socialinio aktyvumo, atliekamo darbo ypatumus akivaizdžiai matoma tai, jog tendencingai

prastėja visuomenės sveikatos būklė. Remiantis Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis

(2010), galima teigti, kad Lietuvos gyventojų vidutinis amžius didėja, gimimų skaičius kasmet vis

mažėja. Atliekami tyrimai rodo, kad daugėja susirgimų įvairiomis ligomis, tame tarpe ir laikysenos

sutrikimų, stuburo iškrypimų. Tyrimai rodo, kad kasmet mažėja visiškai sveikų vaikų. Ekspertų

nuomone 20 proc. sveikatos priklauso nuo paveldėjimo, 20 proc. – nuo aplinkos, apie 50 proc. – nuo

3

gyvenimo būdo ir pastangų gyventi sveikai (Poškuvienė, 2004). Mokslinėje literatūroje akcentuojama,

kad teigiamam sveikatos lygio pokyčiui įtakos turi įvairių formų fizinis aktyvumas. Šis veiksnys

mažina širdies nepakankamumo, padidėjusio kraujospūdžio ir kitų sveikatos problemų sklaidą

visuomenėje, ilgina gyvenimo trukmę, gerina jo kokybę (Muliarčikas, Grūnovas ir kt., 1998).

Judrumas, yra žmogaus prigimtinė savybė, įkūnijanti individo veiklumą, aktyvumą,

gyvybingumą, skatinanti visapusiškai tobulėti. Tuo tarpu, nejudrumas – žmogaus priimta pasyvi ar

dalinai pasyvi būsena, kreipianti į susitaikymą su egzistencine būsena, lemianti nepakankamo laipsnio

rūpinimąsi savo savijauta bei sveikatos būkle, vedančia į sunykimą, fizinį bei psichologinį individo

degradavimą (Adaškevičienė, 1996). Svarbu pažymėti, kad kiekvieno žmogaus fizinio aktyvumo

poreikio aktualizacija yra skirtinga. Per mažas ar per didelis fizinis aktyvumas yra žalingas (Kairytė,

1995). Analizuojant aktyvumo svarbą žmogaus gyvenime, įžymūs pedagogai, mokslininkai akcentuoja

saviugdos svarbą (Bitinas, 2010, Jovaiša, 1993, 2007, Vaitkevičius, 1995).

Seniau fizinio ugdymo procesas buvo daugiau orientuotas į fizinio lavinimo metodų

racionalizavimą, mažiau dėmesio kreipiant į poreikio kūno kultūrai skatinimą, jos kaip vertybės

suvokimą. Atkūrus šalyje nepriklausomybę, akcentuojama asmenybės savarankiškumo ir kūrybingumo

plėtra, taikant fizinio ugdymo priemones. Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie vieną iš fizinio

lavinimo krypčių - fizinę saviugdą, kaip savanoriškos ir savarankiškos kūno kultūros pratybas (Tubelis,

2001). Šios fizinio ugdymo krypties pilnutinio realizavimo sunkumus tyrė Zuozienė (1998), Levickienė

(1999), Dadelo (2000), Poteliūnienė (2000) ir kt.

S. Poteliūnienė (2000) akcentuoja, kad Lietuvoje fizinį aktyvumą varžo vis didėjantis žmonių

užimtumas, intelektinis krūvis, nepakankamas dėmesys savo sveikatai, fiziniam aktyvumui. Dėl to

blogėja žmonių sveikata. Nepakanka socialinės reklamos, nukreiptos į sveikos gyvensenos

propagavimo skatinimą. Tai lėtina pozityvios visuomeninės nuomonės apie fizinės saviugdos svarbą

individo gyvenime formavimą(si). Tai įtakoja ir jauniausios bei jaunosios kartos fizinio aktyvumo

lygmenį, besiformuojančias psichologines nuostatas ir poreikio būti fiziškai aktyviais ir sveikais

aktualizacijos laipsnį. Šis visuomeninis veiksnys itin reikšmingai įtakoja jauniausių mūsų visuomenės

narių fizinės saviugdos pagrindų formavimą jaunose šeimose, nes judėjimas prasideda pirmaisiais

vaiko gyvenimo metais, kai tėvų, pedagogų pastangos ir požiūris į fizinį aktyvumą, mankštą yra labai

svarbus.

Dauguma Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto pirmojo kurso studentų yra

ankstyvosios jaunystės gyvenimo tarpsnyje. Taigi, jie yra potencialūs tėvai ir būsimi pedagogai bei

ateities kartų ugdytojai, formuojantys ir formuosiantys jaunosios kartos kasdienę aplinką bei sąlygas

ugdytis teigiamoms nuostatoms į fizinį aktyvumą bei fizinę saviugdą, jos poreikį, motyvuotą

4

sveikatingumo veiklą. Todėl jų tarpe paplitusios nuostatos apie fizinės saviugdos svarbą šiuolaikiniame

gyvenime yra itin svarbios.

Tyrimo objektas: Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto pirmojo kurso studentų fizinės

saviugdos prielaidos.

Tyrimo tikslas: atskleisti Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto pirmojo kurso studentų

fizinės saviugdos prielaidas.

Tyrimo uždaviniai:

atskleisti fizinės saviugdos teorines prielaidas;

nustatyti Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto pirmojo kurso studentų nuostatas į kūno

kultūrą;

įvardinti Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto pirmojo kurso studentų motyvus,

įtakojančius fizinį aktyvumą;

aptarti Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto pirmojo kurso studentų fizinės saviugdos

formas.

Tyrimo metodai:

mokslinės literatūros analizė;

anketinės apklausa (raštu);

tyrimo duomenų statistinė analizė, naudojant SPSS 15.0 (statistical Package for Social Sciences)

programinę įrangą.

Darbo struktūra ir apimtis:

Darbą sudaro įvadas, du skyriai, išvados, literatūros sąrašas ir priedai. Jame pateiktos ....

vaizdinės priemonės, iš kurių .... lentelių ir ...... paveikslų. Panaudota ..... literatūros šaltiniai, santrauka

lietuvių ir anglų kalbomis. Darbo apimtis - .... puslapių (be priedų).

5

I. FIZINĖS SAVIUGDOS TEORINĖS PRIELAIDOS

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinės švietimo sistemos siekių yra individo poreikio ugdytis visą

gyvenimą aktualizavimas. Šis siekis įgyvendinamas pasitelkiant tarpinius tikslus, kuriais ugdomos ir

įtvirtinamos pilnaverčiam veikimui socialiniame visuomenės gyvenime būtinos asmenybinės savybės,

vertybių bei nuostatų sistemos. Siekiama ugdyti asmenybę, įgalią ne tik išmokti pateikiamą

informaciją, bet ir ją rasti, atsirinkti, apdoroti, vertinti, interpretuoti, sieti su jau turima. Keliamas

tikslas įtvirtinti individo motyvaciją nuolatinei ir nenutrūkstamai saviugdai, tobulėjimui (Uzdila J.,

1993).

1. 1. Fizinės saviugdos samprata

Kiekvienas žmogus, atėjęs į pasaulį, mokosi būti žmogumi. Nenutrūkstamas ugdymo(si)

procesas yra asmenybės vystymosi, tobulėjimo dalis. Tik vystantis ir tobulėjant asmenybei yra

tampama individu, žmogumi. Asmenybės samprata yra atskleidžiama įvairiai, atskiruose šios sąvokos

apibrėžimuose akcentuojant socialumo, psichologinius, veiklos, ar kitus aspektus (Spurga, 1998).

Mokslininkai (Vaitkevičius, 1995 Jovaiša, 2001 ir kt.) akcentuoja, kad asmenybė yra socialinė žmogaus

esmė, pasireiškianti per jo individualybę. Žmogus nuo pat gimimo yra formuojamas jį supančios

mikro/makroaplinkos, todėl jame stiprinamos savybės turi atitikti laikmečio ir visuomenės pateikiamus

socialinius užsakymus. Taigi, asmenybės turinys yra istorinė ir socialinė kategorija, tiesiogiai

atsiskleidžianti per individo socialinę būtį, jo sąmonės turinį, žinias, gyvenimo normas, vertybines

orientacijas. Svarbu tai, kad asmenybės formavimas neatsiejamas nuo ugdymo proceso. Ugdymas(is)

įvardijamas kaip kryptingas permanentinis procesas, kuris yra suprantamas kaip asmenybę kuriantis

individų ar jų grupių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis

(Jakavičius, 1998). Saviugdos procesas yra įvairialypis, reiškinys, apimantis ir individo veiksmus, kai

šis tobulėja dėl nesąmoningos savireguliacijos, ir saviugda bus įgyvendinama remiantis sąmoninga,

kryptinga individo veikla (Spurga, 1998). Spurga (1998), saviugdą įvardija kaip kryptingas,

sąmoningas, sistemingas individo pastangas, kuriomis siekiama slopinti bei šalinti savo trūkumus,

ydas, bei lavinti, stiprinti teigiamas savo asmenybės savybes, gebėjimus. Jo teigimu, labai svarbūs

saviugdos komponentai yra savęs pažinimas, savęs vertinimas, savojo „Aš“ suvokimas. Autorius siūlo

prisiminti ėjimo į savąjį „Aš“ būdus: įsijautimą ir įsiklausimą į save, stengimąsi judėti tik pirmyn,

atsakomybės ir tiesos nebijojimą, asmeninę drąsą ir nepriklausomybę, ribinių potyrių ir išgyvenimų

nevengimą, savo teigiamų ir neigiamų bruožų identifikavimą ir vertinimą, savo galimybių ir gyvenimo

6

tikslo suvokimą. Tai pat autorius teigia, kad tik susiformavus savimonei ir suvokus savąjį „Aš“,

atsiranda poreikis ir motyvai saviugdai, padedantys aktyviai mobilizuoti savo psichines ir fizines jėgas,

įveikti kylančius sunkumus (Spurga, 1998). Saviugda taip yra įvardijama kaip sąmoninga ir kryptinga

žmogaus veikla, kuria siekiama tobulinti savo psichines galias, koreguoti socialines vertybes pagal

visuomeninio ugdymo ir socialinių sąlygų, visuomenei reikšmingų vertybinių orientacijų modelį

(Vaitkevičius, 1995).

Mokslinėje literatūroje išskiriamos protinė, dorinė estetinė, fizinė ir kitos saviugdos šakos,

priklausomai to, kokie resursai gebėjimai bus pasitelkiami, bei kokie specifiniai tiksliai keliami

saviugdos proceso eigoje. Svarbu tai, jog visų saviugdos formų tikslams siekti ir įgyvendinti skirtoms

veiklos būdingi tie patys sisteminiai požymiai, būdingi saviugdos struktūrai ir vyksmo mechanizmui

(Levickienė, 1999).

Saviugda suprantama kaip kryptingas tobulėjimas, kai žmogus, adekvačiai įvertinęs savo

asmeninį lygį ir galimybes, pats nusistato tobulėjimo kryptį, išsikelia tikslus, pasirenka priimtinus

ugdymosi būdus ir, aktyviai siekdamas užsibrėžto tikslo, tobulina savo asmenybę, plečia ir gilina

žinojimą bei tobulina veiklos būdus. (Baublienė, 2003). Fizinė saviugda yra bendrosios saviugdos dalis,

turinti pastarajai adekvačius komponentus, tačiau specifines (kūno kultūros) priemones. Fizinės

saviugdos paskirtis – rūpintis savo fizine, dvasine, socialine sveikata, fizinių ir dvasinių žmogaus galių

tobulinimas ir jų raiška sportinėje veikloje. Fizinė saviugda vertinama ir kaip savarankiškas fizinis

savęs lavinimas, sąmoningai planuojant darbo su savimi procesą, nukreiptą į asmeninės kūno kultūros

formavimą. Fizinės saviugdos sąvokos aiškinimą pateikia daugelis mokslininkų. Pastebima tai, kad šie

apibrėžimai kiekvienas savaip papildo fizinės saviugdos sąvokos sampratą.

G. Levickienė (1999) fizinę saviugdą apibūdina kaip savęs tobulinimą kūno kultūros ir sporto

priemonėmis. Mokslininkė fizinę saviugdą įvardija kaip sudėtinę saviugdos, kartu ir ugdymo dalį

T. Stulpinas (1996) fizinę saviugdą apibrėžia kaip savanorišką ir sistemingą fizinį lavinimąsi,

grūdinimąsi, sanitarinių higieninių taisyklių ir dienos režimo laikymąsi, fizinių savo gebėjimų ir

įgūdžių ugdymąsi bei tobulinimąsi. Anot J. Uzdilos (1993), fizinei saviugdai priskiriamos atitinkamos

charakterio bei valios savybės: sugebėjimas įveikti sunkumus, mokėjimas slopinti jaudinimąsi, sportinė

savišvieta, noras sekti įžymiais sportininkais ir kt. S. Poteliūnienė, (2006) akcentuoja, kad saviugda yra

grindžiama laisve, kuri laikoma pirmąja ir pagrindine atsakomybės prielaida. P. Tamošauskas (2003);

S. Poteliūnienė ir kt.(2000) pažymi, kad pomėgį savarankiškoms pratyboms, nesudėtingoms fizinės

saviugdos formoms individo gyvenime svarbu formuoti jau ankstyvaisiais gyvenimo ir raidos

periodais. A. Skurvydas ir kt. (2006) pabrėžia, kad savarankiškų pratybų metu stiprinama sveikata,

7

kompleksiškai lavinamos fizinės ypatybės, gerinamas bendras darbingumas. Specializuotos sportinės

krypties savarankiškos pratybos gerina mėgstamos sporto šakos sportinį techninį lygį.

Pasak Ivaškienės, Čepelionienės (2005), fizinė saviugda ─ tai savarankiškas ir sistemingas

fizinis lavinimasis, grūdinimasis, sanitarinių ir higienos reikalavimų, dienos režimo laikymasis,

sportinių savo gebėjimų ir įgūdžių ugdymasis bei tobulinimas. Išskiriami fizinės saviugdos uždaviniai:

palaikyti ir stiprinti savo sveikatą;

formuotis harmoningą kūną;

didinti savo pajėgumą;

formuotis judamuosius įgūdžius ir didintis jų arsenalą;

siekti kūno ir dvasios harmonijos;

įgyti teorinių ir metodinių fizinės saviugdos žinių;

atgauti fizinį ir protinį darbingumą (Ivaškienė, Čepelionienė, 2005).

Mokslininkai akcentuoja, kad mokykliniame amžiuje vertybe tapęs fizinis aktyvumas,

aktualizuota fizinė saviugda svarbia išlieka visą gyvenimą. Mokykliniame amžiuje ir vėlesniame

individo gyvenime aktualizuotas asmenybės poreikis fiziniam aktyvumui ne tik suteikia prielaidas

palaikyti organizmo sveikatos lygį, bet ir suteikia galimybę tenkinti savęs patvirtinimo, savirealizacijos

poreikius, kelti savivertės lygį, puoselėti psichinę sveikatą, ugdytis, stiprinti asmenybės savybes,

įgalinančias individą aktyviau ir visavertiškiau dalyvauti permanentiniame, ilgalaikiame,

nenutrūkstančiame socializacijos procese, siekti užsibrėžtų tikslų darbinėje ir kitose sferose. Tai

pasiekiama dėl fizinės saviugdos proceso metu siekiamų tarpinių ir ilgalaikių tikslų įgyvendinimo.

Pasiekus išsikeltus fizinės saviugdos tikslus, individas patiria papildomą darnos pojūtį, tiek dėl

pagerėjusios fizinės savijautos, tiek dėl psichologinio savęs patvirtinimo poreikio tenkinimo. Toks

konstruktyviai veikiantis pozityvus psichologinės individo būsenos pokytis veda į momentinį gyvenimo

darnos pojūtį, kuris savo ruožtu skatina individą aktyviai veikti kitose gyvenimo sferose, kelti ir

įgyvendinti tikslus darbinėje ir kitose sferose, skirti daugiau pastangų numatytų siekių realizavimui. Jei

šis savęs patvirtinimo poreikio tenkinimas kartojasi dažnai, yra fiksuojama teigiama psichologinė

nuostata, pasižyminti ilgalaikiškesnėmis teigiamo požiūrio į save charakteristikomis. Dėl šių priežasčių

saviugdos aktualumas išauga individui sulaukus suaugusystės. Svarbu tai, kad saviugda įvardijama kaip

ugdymo tęsinys ir kartu veiksminga jo sąlyga (Baublienė, 2003).

Šios prielaidos leidžia teigti, kad nuolatinis kūno kultūros individualiu, žmogaus poreikius

atitinkančiu lygmeniu propagavimas, yra svarbus ne tik fizinės sveikatos, bet ir gyvenimo kokybės,

bendrosios saviugdos poreikį skatinantis veiksnys. Nuolatinis fizinės saviugdos aktualumo palaikymas

žmogaus gyvenime netiesiogiai skatina bendrąją asmenybės brandą, saviugdos motyvacijos

8

formavimąsi, savęs atradimą, saviraišką ir saviugdos įgyvendinimą (Ivaškienė, Čepelionienė, 2005 ir

kt. ).

1.1.1. Fizinės saviugdos etapai

Saviugdos formavimas pradedamas vaikystėje, kai vaiko asmenybės vystymuisi didžiausią

reikšmę turi mikroaplinka – šeimos nariai, globėjai ir kt. Vėliau į saviugdos poreikio aktualizavimo

procesą įsijungia formaliojo ir neformaliojo ugdymo įstaigos. Žmogui pasiekus suaugustystę,

atsakomybė už tolimesnį asmenybės vystymąsi bei konstruktyvių, norimų asmenybės savybių, įgūdžių

formavimąsi atitenka pačiam individui. Saviugda tampa pagrindine, pačia svarbiausia asmenybės

tobulėjimo galimybe (Vaitkevičius, 1995).

Spurga V. akcentuoja, kad atskiros saviugdos formos yra pastebimos jau jaunesnio amžiaus

individų elgesyje. Pradžioje jos pasitaiko epizodiškai, atsitiktinai, o vystantis asmenybei, formuojantis

naujoms psichinėms struktūroms, saviugdos formos plėtojasi, reiškiasi vis dažniau, įgydamos vis

daugiau komponentų, būtinų pilnavertės saviugdos proceso eigai. Palaipsniui vystantis individo

psichinėms struktūroms vis didėja žmogaus galimybės tobulinti ir vystyti saviugdos procesą, pildyti jį

naujais komponentais. Mokslininkas išskiria svarbiausius saviugdos etapus.

Pirmasis saviugdos etapas įvardijamas kaip nesąmoningas, intuityvinis, situacinis ar

epizodinis. Šio etapo metu individas nekuria ilgalaikių saviugdos tikslų, savireguliacija nesąmoninga,

epizodiška. Atliekami veiksmai dažniausia intuityvūs, reikšmingai įtakojami situacijų, kuriose

veikiama, nes nėra remiamasi teoriniais saviugdos pagrindais. Žmogus dar nejaučia kryptingos

saviugdos poreikio, nėra motyvuotas sistemingai veikti, nėra savikontrolės, nežinomi konstruktyvaus

poveikio sau būdai, savianalizės reikšmė, todėl saviugdos rezultatai iš esmės nėra analizuojami ar

vertinami.

Antrasis etapas įvardijamas kaip bandomasis, ieškomasis. Šiame etape individas analizuoja

esamą savo būklę, silpnąsias ir stipriąsias puses, siekia giliau save pažinti. Įsigilinus į savo poreikius

keliami konkretūs saviugdos uždaviniai, kuriuos stengiamasi įvykdyti. Tam pasitelkiama savikontrolė,

savianalizė, saviataskaita. Šiais vertinimo metodais siekiama išsiaiškinti, ar individui pavyksta įvykdyti

saviugdos įsipareigojimus. Tai skatina saviugdos poreikio aktualizavimąsi bei pasiekiamų rezultatų

lygmens augimą.

Trečiasis saviugdos etapas vadinamas sąmoningu, brandžiuoju. Save ugdantis ir asmenybę

plėtojantis individas dirba sistemingai ir savarankiškai. Pasitelkiamos ir pildomos saviugdos

psichologijos ir pedagogikos žinios, susiformuoja ir skatina tobulėti saviugdos motyvai. Sudaroma ir

9

nuolat pildoma saviugdos programa ir, naudojant įvairius saviugdos metodus, yra įgyvendinama. Šio

saviugdos etapo metu patiriama daugiausia pasitenkinimo (Spurga, 1998).

Pastebima, kad analogiška saviugdos proceso raida vyksta ne tik tuo atveju, kai vystosi

augančio individo asmenybė, bet ir tuo atveju, kai saviugdą bando padaryti natūralia gyvenimo dalimi

suaugusystės amžiaus sulaukęs individas. Skirtumai tarp saviugdos proceso raidos augančiam ir

suaugusiam yra tokie, kad vaikas priklausomai nuo jo psichikos raidos stadijos dar negali turėtu visų

reikiamų psichologinių savybių, todėl jam būtina nuolatinė formuojanti suaugusiųjų pagalba kuriant ir

palaikant motyvaciją sistemingai aktyviai užsiimti sportine veikla ar kitomis fizinės kultūros lavinimo

formomis. Tuo tarpu suaugęs žmogus, priklausomai nuo ankstesniuose gyvenimo tarpsniuose praeitų

psichinės ir fizinės raidos etapų ypatumų, susiformavusių vertybinių nuostatų, gyvenimo tempo ir

užimtumo, esamos socialinės aplinkos ir kitų veiksnių, susiduria su esamų, netinkamų įpročių

performavimo problema, kaip būtinu asmenybės savikorekcijos poveikio elementu, siekdamas

susiformuoti nuolatinį fizinės kultūros propagavimo modelį (Spurga, 1999).

1.1.2. Fizinės saviugdos komponentai

Anot R. Baublienės, saviugda yra saviauklos ir savišvietos harmonija, kai individas pats

išsikelia tikslus, nusistato tobulėjimo kryptį, pasirenka priimtinus saviugdos būdus, ir, siekdamas

išsikeltų tikslų, kryptingai ir sistemingai veikia. Pastebima tai, kad individas, neskiriantis dėmesio

fizinei saviugdai, dažnai pasižymi pasyvia gyvensena, skatinančia organizmo silpnėjimą, fizinę bei

moralinę degradaciją. Fiziškai pasyviems žmonėms būdingi vidinės drausmės žaidimai, stipriau

išreikštas psichologinis pažeidžiamumas. Atitinkamai – didėjant fiziniam aktyvumui, augant fiziniam

pajėgumui, kuriamos prielaidos augti asmenybės savivertės lygmeniui, akumuliuotis socialinės

adaptacijos vyksmui, plėtotis įvairialypėms konstruktyviosioms individo galimybėms (Baublienė,

2003). Saviugda gali būti suprantama ne tik kaip bendras asmenybės tobulėjimas, bet ir konkretizuota

saviugda, t.y. nusiteikimas konkretiems saviugdos veiksmams, siekiant susiformuoti kokius nors

atskirus asmenybės bruožus ar sėkmingai atlikti kokią nors veiklą. Taigi, galima išskirti bendrąją

asmenybės ir tam tikrų atskirų bruožų saviugdą (Ivaškienė ir Čepelionienė 2005).

Mokslinėje literatūroje (Vaitkevičius, 1995; Jakavičius. 1998 ir kt.) teigiama, kad saviugdą

sudaro savišvieta ir saviaukla. Savišvietos komponentas įvardijamas kaip sisteminga dažniausiai paties

subjekto reguliuojama pažinimo veikla, kuria plečiama erudicija, didinamos protinės galios,

padedančios spręsti visuomenės keliamus uždavinius. Jakavičius V. (1998) pažymi, kad šiuolaikinėje

visuomenėje, kai informacijos srautai yra labai intensyvūs ir įvairialypiai, savišvietos vaidmuo ugdomo

10

ir besiugdančio individo gyvenime yra itin reikšmingas. Taip nutinka dėl informacijos pertekliaus ir

nevienareikšmiškumo, nes išryškėja poreikis gaunamą informaciją atsirinkti ir tinkamai interpretuoti.

Saviaukla, kaip savišvietos komponentas, yra įvardijama vienu iš geriausių tobulinimosi būdų, nes tai

sąmoningas poveikis sau pačiam, siekiant atlikti korekcinį poveikį paties subjekto asmenybei.

Sporto terminų žodyne (2002) teigiama, kad saviugda - tai saviauklos ir savišvietos darna.

Saviaukla apibrėžiama kaip aktyvi, į save sutelkta sąmoninga individo veikla, stengiantis tobulėti,

išsiugdyti teigiamus asmenybės dorovinės brandos bruožus, doroviškai vertingą orientaciją, įveikti

žalingus įpročius, ydas bei silpnybes, keisti savo asmenybę. Saviaukla apima savistabą, savianalizę,

savęs vertinimą ir savęs įpareigojimą. Savišvieta - tai savarankiškas protinis lavinimasis, savo intelekto

plėtotė. L. Jovaiša (1993) teigia, kad saviaukla yra sudėtinė auklėjimo dalis, be kurios nėra auklėjimo.

Tai specialiai organizuota, tikslinga, ilgalaikė individo veikla, skirta tobulinti savo asmenybę.

Mokslininkas pabrėžia, kad saviaukla yra individo teigiamų savybių ugdymasis, nes kitaip ji taptų

savidarka. Ji gali būti įvairi: trumpalaikė, ilgalaikė, daugiau ar mažiau sąmoninga, tikslinga bei

organizuota. B. Bitinas (1995) mano, kad saviaukla atsiranda iš savimonės, t.y. žmogaus susidarytos

savo asmenybės vaizdinio. Tačiau vien savimonės neužtenka. Žmogus turi gebėti reguliuoti save, savo

veiklą, savo elgesį. Savimonė ir gebėjimas save reguliuoti, susieti su asmeninio tobulėjimo

perspektyvomis, pakilę iki kryptingo savo asmenybės tobulinimo, ir yra saviaukla.

Mokslinėje literatūroje akcentuojama, kad pagrindinė saviauklos sąlyga yra poreikis-

motyvacija. Saviauklos poreikis atsiranda kartu su savimonės formavimusi vaikui sąveikaujant su

žmonių ir daiktų aplinka. Saviauklos užuomazgų esama vaikystėje, kai atsiranda poreikis, nors ir

nesąmoningai iš kitų mokytis kalbos,elgesio (Jovaiša, 1993). Poreikis, motyvacija, noras tobulėti

skatina individą įvairiapusiškai dalyvauti ugdymosi procese. Pastebimas stiprus tiesioginis ryšys tarp

motyvacijos kokybiškai saviugdai ir aplinkos. Individas ne tik turi norėti tobulinti savo asmenybę, bet

ir aplinka turi būti formuojanti, teikianti galimybes (Spurga, 1998, Jovaiša, 2001, Bitinas, 1995,

Butkienė, Kepalaitė, 1996 ir kt.).

J. Poderys, (2004); S. Poteliūnienė, (2006); D. Mickevičienė ir kt. (2006) ir kt.teigia, kad

siekiant stiprinti fizinės saviugdos lygį, svarbiomis tampa žinios apie žmogaus organizmą, jos sandarą,

funkcijas. Tai suteikia galimybę plačiau domėtis savo sveikata ir jos gerinimu, įvertinti esamą fizinę

būklę, kelti fizinio tobulėjimo uždavinius, juos įgyvendinti. Sporto terminų žodyne saviugda yra

įvardijama kaip saviauklos ir savišvietos darna (Sporto terminų žodynas, 2002).

Spurga (1998) saviauklą įvardija kaip savarankiškas pastangas išsiugdyti savo charakterį ir savo

asmenybę, savarankiškai formuoti savo vertybinę sistemą. Sporto terminų žodyne (2002) saviaukla

apibrėžiama kaip aktyvi, į save sutelkta sąmoninga individo veikla stengiantis tobulėti, išsiugdyti

11

teigiamus asmenybės dorovinės brandos bruožus, kaip doroviškai vertinga orientacija įveikti žalingus

įpročius, ydas, silpnybes, turtinti savo asmenybę. Saviaukla apima savistabą, savianalizę, savivertę ir

savęs įsipareigojimą. Ivaškienė, Čepelionienė (2005) pažymi, kad saviauklos tikslas yra harmoninga

asmenybė. Anot Stulpino (1996), saviauklą galima apibūdinti dviem aspektais: psichologiniu ir

pedagoginiu. Psichologiniu aspektu saviaukla yra žmogaus veikla, kuria vadovaudamasis sąmoningai

sau keliamais tikslais, savo idealais ir įsitikinimais, individas keičia savo asmenybę. Pedagoginiu

aspektu saviauklą galima apibrėžti kaip įsisąmonintą ir valdomą procesą, kuriame asmenybė,

vadovaudamasi visuomenės reikalavimais ir asmeniniais tikslais bei siekiais, ugdosi iš anksto

suplanuotas galias, gebėjimus ir charakterio bruožus (Stulpinas, 1996).

Jovaiša (2007) teigia, kad saviaukla – tai savęs tobulinimas visuomeninio auklėjimo prasme

savimonės plėtotės pagrindu. Mokslininkas išskiria saviauklos rūšis: situacinė (susiformuojanti

ikimokykliniame ir jaunesniajame mokykliniame amžiuje); epizodinė situacinė ir epizodinė funkcinė

(susiformuojanti vyresniajame mokykliniame amžiuje, kai pasireiškia atskirų savybių ir bruožų

keitimas, tobulinimas); programinė funkcinė ir programinė kompleksinė (besiformuojanti ankstyvosios

jaunystės gyvenimo periode). Tai pat išskiriami ir saviauklos būdai:

transdukcija (kito asmens elgesio būdų nekritiškas priėmimas);

savikritika ir savistaba;

savitvarda, savivalda (valios jėga, sugebėjimas atsispirti emocijoms);

įsipareigojimas, saviataskaita (įsipareigojimas atlikti numatytas užduotis, jas įsivertinti);

savidrausmė (įsakymas ar nurodymas sau, prisivertimas);

saviįtaiga, autosugestija (procesas, kurio metu asmuo, treniruodamas ir veikdamas pasąmonę,

siekia įteigti sau tam tikrus teiginius, mintis, tam, kad šie įsitvirtintų pasąmonėje ir po to

nesąmoningai veiktų žmogaus sąmonę);

kontempliacija (intelektinis, emocinis vertybių pranašumų svarstymas ir išgyvenimas). (Jovaiša,

2007).

Baublienė (2003) akcentuoja, kad tikroji saviaukla įmanoma tik nuo paauglystės metų, nes

būtent paauglystėje yra skiriamas didesnis dėmesys sau, savajam „Aš“. Paauglystėje ypač susidomima

savo kūnu, mintimis, jausmais, elgesiu. Be to, pastebimas jungimosi į grupes ir parterystės poreikis,

norima tapti pilnaverčiu grupės, kuri atitinka poreikius, interesus, nariu. Paauglystėje taip pat atsiranda

būtinumas sąmoningai save auklėti, derintis prie kitų grupės narių. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad

saviaukla įmanoma tada, kai individas gerai pažįsta save: savo kūną ir savo psichinį gyvenimą pačioje

veikloje, atliekant kokią nors veiklą ir po įvairių įvykių. Tokiu savianalizės būdu bandoma atskirti

teigiamus bei neigiamus elgesio bruožus, privalumus, trūkumus. Anot Jovaišos (1989), sąmonės

12

formavimo kultūrinis lygis – saviauklos sąlyga, o jos trūkumai bei neigiami individualūs skirtumai

(klaidingi požiūriai, įsitikinimai, įkyrios emocinės būsenos, silpna valia ir kt.) – dažniausios blogo

elgesio priežastys. Akcentuojama, kad savimonė nėra įgimta, ji susiformuoja veikloje ir santykiuose su

aplinka, nes asmenybė formuoja savo savimonę konkrečiame vaidmenyje (vaiko, tėvo, motinos,

mokinio, darbuotojo ir pan.).

Savišvieta — tai savarankiškas protinis lavinimasis; savo intelekto plėtotė (Sporto terminų

žodynas, 2002). Spurga (1998) savišvietą apibrėžia, kaip žinių įgijimo, papildymo būdą ir priemonę

paties individo iniciatyva. Savišvieta suteikia individui galimybę plėtoti akiratį, formuoja jo

pasaulėžiūrą, savęs aktyviai veikiančio supančioje aplinkoje suvokimo adekvatumą. Ji suprantama kaip

individualus savęs tobulinimas, savarankiškas domėjimas įvairiomis mokslo ir kultūros sritimis.

Šiuolaikinėje visuomenėje viena iš savišvietos formų yra laikomas seminarų ar sistemizuotų

treniruočių, pratybų lankymas, siekiant plėsti žinias, plėtoti kompetencijas, atitinkamų veiksmų

atlikimo technikos išbaigtumą.

Jovaiša (2007) akcentuoja, kad savišvieta – tai laisvalaikio forma, skirta intelekto plėtotei,

naudojantis įvairiais būdais. Taip pat mokslininkas išskiria ir savimoką, kaip savarankišką lavinamojo

turinio programų studijavimą, siekiant išsimokslinimo; ir savilavą – kaip savarankišką intelektinių galių

(žinių, mokėjimų ir įgūdžių) vystymą, tobulinimą. Taigi, savimoka, savilava ir savišvieta yra gretimos

sąvokos, papildančios saviugdos apibrėžimą.

1.1.3. Fizinės Saviugdos metodai

Siekiant palaikyti saviugdos motyvaciją, įgyvendinti iškeliamus saviugdos tikslus, tobulinti

save ir savo veiklą yra formuojami, adaptuojami ir taikomi labai įvairų darbo su savimi metodai,

poveikio sau būdai. Mokslininkai pažymi, kad žmogui pravartu žinoti kuo daugiau saviugdos metodų,

norint maksimaliai didinti saviugdos tikslų pasiekiamumą, saviugdos proceso efektyvumo (Spurga,

1998 ir kt.). Svarbu tai, kad sisteminga, pilnavertė saviugda, saviaukla įmanoma tik, kai individas

sugeba būti ir auklėtiniu ir auklėtoju. Jis tarsi susidvejina, tuo pat metu parinkdamas saviugdos

priemones ir metodus, keldamas įvairius tikslus, skatina save įgyvendinti iškeltus saviugdos, saviauklos

siekius, naudojantis numatytomis priemonėmis, metodais ir prisiima atsakomybę už galimas pasekmes

(Jovaiša, 2001).

Mokslininkai akcentuoja, kad fizinės saviugdos sėkmei ypatingai svarbi valia (Vaitkevičius,

1995; Butkienė, Kepalaitė, 1996 ir kt.), kuri apibrėžiama, kaip vidinė individo psichologinė

charakteristika, pasireiškianti žmogui dirbant sistemingą darbą, siekiant ir įgyvendinant tobulėjimo,

13

individo galimybių plėtojimo tikslus. Pastebima tai, kad esminiai individo charakterio bruožai yra

tiesiogiai susiję su valia. Jie vadinami valingomis charakterio ypatybėmis. Tai savarankiškumas,

savitvarda, ryžtingumas, atkaklumas ir kt. (Žemaitis, 1992).

Butkienė S. Ir kt.(1996) akcentuoja, kad, valios aktas prasideda tikslo nustatymu, reiškiasi jo

siekimu ir kliūčių nugalėjimu. Iškelti tikslą žmogui padeda protas ir jausmai, o galutinį jo pasiekimą

nulemia valia.

Žinoma, kad sisteminga fizinė saviugda yra įmanoma tik naudojantis atitinkamais metodais,

poveikio sau būdais, nes kiekvienas individas patiria įvairių saviugdos tikslus įgyvendinti trukdančių

nesklandumų. Saviugdos būdai, metodai padeda šiuos sunkumus įveikti ir konstruktyviai sprendžiant

problemines situacijas, siekti papildomų, šalutinių saviugdos tikslų, plečiančių asmenybės adaptyvumo

galimybes, didinant jos universalumą. Mokslinėje literatūroje išskiriami saviugdos palaikymo ir

konstruktyvaus poveikio sau būdai (metodai):

saviugdos programos ir įsipareigojimų sudarymas;

taisyklių nustatymas ir jų laikymasis;

savęs įtikinimas;

prisivertimas;

savikritika;

savikontrolė;

savidrausmė;

savitaiga;

savitvarda;

savibauda;

savireguliacija;

saviraiška;

savišvieta;

savęs drąsinimas ir t.t. (Spurga, 1998).

Apibendrinant svarbu pažymėti, kad saviugda yra savarankiška individo veikla, padedanti

tobulinti reikalingas, pageidautinas asmenines fizines, psichines, psichologines, socialines savybes. Ji

įgalina individą ugdyti, vystyti tobulinti save pačiose įvairiausiose srityse. Priklausomai nuo pasirinktos

tobulėjimo srities ir individo savybių, turi būti pasirenkamos atitinkamos kryptingos poveikio sau

priemonės, saviugdos metodikos, bei skiriami paskatinimai už įgyvendintus saviugdos tikslus. Fizinė

saviugda užima svarbią vietą lavinant, plėtojant fizines, psichines ir dvasines galias. Tai savarankiškas

teigiamų asmenybės bruožų ugdymas, sudarytas iš saviauklos ir savišvietos. Saviaukla bendrai gali būti

14

suprantama kaip pačios asmenybės siekimas pažinti save ir sąmoningai siekti ugdyti ir tobulinti

gerąsias savo savybes auklėjant pačiam save, o savišvieta - kaip savarankiškas asmens mokymasis,

švietimasis ir lavinimasis. Svarbi saviugdos turinio dalis yra fizinė saviugda, kuri padeda plėtoti ir

tobulinti asmens fizinius, dvasinius ir psichinius gebėjimus. Pastaruoju metu vis labiau yra pabrėžiama

fizinės saviugdos svarba kiekvienai asmenybei ir būtinybė ją skatinti.

1.2. Fizinės saviugdos tyrimų apžvalga

Fizinės saviugdos svarbos suvokimas, vidinis polinkis fizinės kultūros puoselėjimui

formuojamas dar mokykloje ir išlieka panašaus aktualumo lygmens tolimesniais individo gyvenimo

periodais. Aktualizuotas poreikis judėti, būti fiziškai aktyviam formuoja teigiamas prielaidas

konstruktyviam fizinės saviugdos lygmens augimui, suteikia papildomų galimybių įvairiapusiškai

stiprinti ir lavinti asmenybę. Itin svarbu tai, kad racionalus judėjimo aktyvumas skatina asmenybės

socialinį adaptyvumą, akumuliuoja, skatina įvairiapusės saviugdos poreikį. Tinkamai subalansuotas

fizinis aktyvumas suteikia galimybių stiprinti fizinę sveikatą. Tai atitinkamai įtakoja ir psichinės

sveikatos lygį bei asmeninių individo galimybių plėtotę. Pakankamą fizinį aktyvumą turintis žmogus

dažnai pasižymi patrauklia išvaizda, tai atitinkamai didina jo pastangų būti socialiai aktyviu našumą,

sėkmės ir harmonijos darbinėje, visuomeninėje veikloje ir asmeniniame gyvenime tikimybę. Taigi,

fizinė saviugda yra vienas iš žmogaus gyvenimo kokybę palaikančių ir jos augimą skatinančių

veiksnių. Proto, jausmų ir fizinės formos pusiausvyra stiprina saugumo, pasitikėjimo savimi savo

galimybėmis pojūtį, veda vidinės darnos ir gyvenimo pilnatvės link. Šios prielaidos įgalina siekti

pilnavertės asmenybės brandos, saviraiškos bei savirealizacijos poreikių aktualizaciją, jų tenkinimą

keliant tolimesnius saviugdos tikslus (Baublienė, 2003).

Mokslininkai saviugdą įvardija kaip formaliojo ir neformaliojo ugdymo tęstinumą visą

gyvenimą garantuojantį veiksnį. Akcentuojama, kad sisteminga, pilnavertė saviugda yra įmanoma tik

nuo ankstyvosios jaunystės amžiaus tarpsnio. Ši nuomonė grindžiama tuo, jog pirminis sistemingos

saviugdos etapas yra gebėjimas pažinti save. Asmenybės vystymuisi reikšmingas yra pažinimo

aktyvumas, kompleksiškai įtakojamas individualių žmogaus poreikių ir interesų (Spurga V., 1999;

Tubelis, 2001 ir kt.).

Atsižvelgiant į šiuolaikinio švietimo keliamą ugdymo tikslą – ugdymąsi visą gyvenimą, yra

siekiama išsiaiškinti, kokie veiksniai atitinkamais žmogaus gyvenimo tarpsniais skatina saviugdai

būtinų psichinių formacijų raidą, konstruktyvų jų vystymosi kryptingumą. Atliekama daug mokslinių

tyrimų, siekiant išsiaiškinti veiksnius, aplinkybes, sąlygas, kurie suteikia galimybę tinkamai formuotis

15

saviugdos poreikiui, aktyvuotis pačiai saviugdos eigai. Mokslininkai, (Gage N. L., Berliner D. C.

1994,. Myers D. G. 2000, Žukauskienė R. 2002, Bitinas B. 1995, Jovaiša L., 2007 ir kt.) pažymi, kad

noras nuolat tobulėti, smalsumas yra ugdomas jau artimiausioje vaiko aplinkoje – šeimoje. Vaikui

augant, ugdantis formaliojo ugdymo įstaigose yra siekiama skatinti motyvuotą vaiko norą tobulėti,

siekti žinių, nuolatinio savęs tobulinimo. Taip yra skatinamas saviugdos poreikio aktualizavimasis,

reikiamų psichikos konstruktų tinkamas formavimas, įtvirtinimas. Pradžioje, kai saviugdos apraiškos

yra spontaniškos, vaikas siekia instinktyviai, norėdamas plėsti savo galimybes, tenkinti psichologinius

poreikius, realizuotis dažniausiai žaidybinėje, sportinėje veikloje. Siekdamas įsitvirtinti ir būti

pripažintas bendraamžių grupėje vaikas įgyja netiesioginės motyvacijos fizinei saviugdai. Jei ji yra

palaikoma ir skatinama šeimoje, kai vaikas dalyvauja ir mato artimųjų fiziškai aktyvią veiklą. Jei

fiziškai aktyvi veikla yra pateikiama kaip aktyvus laisvalaikis, nuolatinės savarankiškos pratybos,

augančios asmenybės gyvenime jos tampa nuolatiniu, savaime suprantamu reiškiniu. A. Stepaitienė

(1999) mano, kad vaikams iš pat mažens reikia formuoti mokėjimus ir įgūdžius sveikatos ugdymo

klausimais.

Čapkauskienė S., Visagurskienė K., Bakienė R., Vitkienė I., Vizbaraitė D. (2009 14-20 psl.)

tyrė Kauno darželius lankančių 5—7 metų amžiaus vaikų fizinio pajėgumo ir kūno kompozicijos

ypatumus bei šių rodiklių ryšį. Mokslininkės akcentuoja, kad pastaruoju metu padidėjusio vaikų

antsvorio paplitimo visame pasaulyje priežastimi iš dalies gali būti vaikų fizinio aktyvumo

sumažėjimas. Tyrimu nustatyta, kad mergaičių kūno riebalų masė (KRM) yra didesnė negu berniukų.

Berniukų fizinio pajėgumo (FP) testo rezultatai geresni nei mergaičių. Svarbu tai, kad vaikų bendrasis

fizinis pajėgumas įvertintas tik kaip patenkinamas. Taigi, daugumai 5-7 m. amžiaus vaikų būdingas

nepakankamas fizinis aktyvumas. Ši problema gali būti šalinama nuo pat mažens vaikų fizinio

aktyvumo poreikio tenkinimui skiriant pakankamai dėmesio šeimoje. Artimiausioje vaiko aplinkoje

didelę įtaką turi tėvų, kitų vyresniųjų šeimos narių elgsenos modeliai, nuostatos į fizinio aktyvumo

svarbą žmogaus gyvenime.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad savarankiškos kūno kultūros pratybos yra viena

perspektyviausių ir tikslingiausių formų įdiegiant kūno kultūrą i kasdienį visuomenės gyvenimą ir

formuojant teigiamą požiūrį į kūno kultūrą, palaikant fizinį parengtumą ir funkcini pajėgumą. Svarbu,

jog savarankiškos pratybos, fiziškai aktyvus laisvalaikio praleidimas itin gerai papildo sistemingas,

reglamentuotas sporto treniruotes, kurios organizuojamos remiantis patvirtintomis metodikomis,

naudojant patikrintas technikas, leidžiančias sportuojančiam individui siekti norimų rezultatų.

(Mieželytė, 1995).

16

Vincentas Blauzdys tyrė mokinių išsikeltų fizinio ugdymosi tikslų įgyvendinimo pasekmes ir

nustatė, kad mokiniai kelia įvairius fizinio ugdymosi tikslus. Dauguma vaikų pagrindiniu sportinės

veiklos tikslu laiko savo asmeninę fizinio ugdymosi pažangą, jos rezultatus. Mokslininkas akcentuoja,

kad vykstant pedagoginiam eksperimentui vyravo laimėjimų motyvai. Nustatyta, kad vaikams

dalyvaujant kūno kultūros pamokose, keliantis fizinio ugdymo tikslus ir konsultuojantis su mokytoju,

ugdoma sąmoninga fizinės saviugdos sistema, adekvatesnis sistemingesnis fizinės saviugdos tikslų

kėlimas, jų siekimas ne tik užsiėmimų mokykloje metu, bet ir laisvalaikiu. Mokslininkas pabrėžia, kad

toks pamokos variantas, kai mokytojas padeda mokiniams keltis individualius tolimuosius ir

artimuosius fizinių pratybų tikslus reikšmingai pagerina mokinių fizinio parengtumo rodiklius. Taip pat

toks pamokos modelis skatina vidinius asmenybės pokyčius, vertybes, nes patys mokiniai skatinami

siekti galimų rezultatų. Tai leidžia patirti pasitenkinimo jausmą, gilinti savo veiksmų prasmės ir

atsakomybės už juos suvokimą. Ištyrus moksleivių laisvalaikį nustatyta, kad jis yra įvairus, neretai

pasyvus, o padedant mokiniams keltis fizinio lavinimosi tikslus daugėja reguliariai besimankštinančių

vaikų (Blauzdys V., 2007, 78-80 psl.). Taigi, šis tyrimas parodo konstruktyvios pagalbos vaikams

formuojantis fizinės saviugdos pagrindus būtinumą.

R. Balevičiūtė, S. Poteliūnienė. (2006, 115- 120 psl.) tyrimais nustatė, kad moksleiviai stokoja

žinių apie sveiką gyvenseną ir kūno kultūrą. Plinta fizinio aktyvumo trūkumas, žalingi įpročiai,

neracionali, nereguliari mityba, o tai skatina sveikatos būklės blogėjimą. Tai atsispindi ir I sveikatos

grupę turinčių moksleivių skaičiaus mažėjimu. Nustatyta, kad tik nedidelė dalis mokinių sistemingai

lanko užklasinius sporto būrelius. Pastebėta, kad augdami mokiniai tampa pasyvesni, ir aktyviai

užsiimančių sportine veikla, joje ieškančių savirealizacijos, augant mažėja. Taip pat pedagoginio

eksperimento metu buvo nustatyta, kad sistemingai plečiant mokinių žinias apie sveiką gyvenseną,

kūno kultūros reikšmę žmogaus sveikatai yra keliama mokinių motyvacija būti fiziškai aktyviems,

skatinamas fizinės saviugdos poreikio augimas.

Budreikaitė A., Adaškevičienė E. (2010, 13-20 p.), tyrusios sportuojančių ir nesportuojančių

5-6 klasių mokinių požiūrį į vertybes ir jų prasmės suvokimą, nustatė, kad vienas iš reikšmingų

veiksnių, darančių didelę įtaką paauglio vertybinių orientacijų ir asmenybės savybių ugdymui, yra

sportinė veikla, šio amžiaus moksleiviai svarbiausiomis terminalinėmis vertybėmis laiko sveikatą,

mokymąsi, o instrumentinėmis — garbingumą ir sąžiningumą. Sportuojantiems paaugliams

prioritetinės terminalinės vertybės yra: komandos veiksmų suderinamumas, žaidimo malonumas ir

aktyvus gyvenimas. Nesportuojantiems mokiniams šios vertybės mažiau reikšmingos. Svarbu tai, kad

sportuojantiems 5-6 klasių mokiniams labiau nei nesportuojantiems reikšmingomis vertybėmis tapo

darbštumas, mokymasis. Tai rodo, kad sportinė veikla leidžia vystyti ne tik fizines individo

17

charakteristikas, bet ir formuoti psichologines konstrukcijas, įgalinančias visapusiškai lavinti

pilnavertiškai veikiantį socialinį individą. Tyrimas parodė, kad sportuojantiems ir nesportuojantiems

paaugliams yra būdingas skirtingas atitinkamų vertybių svarbos suvokimo laipsnis. Sportuojantiems

paaugliams dažniau būdingas disciplinuotumas, valingumas. Taigi, fizinis aktyvumas, vystoma fizinė

saviugda turi didelę reikšmę visai asmenybės raidai.

Volbekienė V., Griciūtė A., Gaižauskienė A. (2007, 71-77 psl.) tyrė Lietuvos didžiųjų miestų

5—11 klasių moksleivių su sveikata susijusį fizinį aktyvumą. Mokslininkės teigia, kad kasdienis vaikų

fizinis aktyvumas būtinas normaliam augimui ir vystymuisi, naudingas vaikų sveikatos prevencijai,

fiziniam pajėgumui. Tyrėjos atkreipia dėmesį į paauglių fizinio aktyvumo lygio, psichologinių ir

socialinių sveikatos dimensijų ryšį. Naujausiais tyrimų duomenimis, fizinio pasyvumo ar aktyvumo

kilmė yra nulemta biologiškai. Manoma, kad fizinis aktyvumas ypač svarbus vaikų protinei ir socialinei

raidai. Analizuojant gautus rezultatus nustatyta, kad mažumai Lietuvos moksleivių, iš jų labiau

berniukams nei mergaitėms, yra būdingas su sveikata susijęs fizinis aktyvumas, kurio intensyvumas,

trukmė ir dažnumas stiprintų jų sveikatą. Berniukai yra fiziškai aktyvesni nei mergaitės nuo ankstyvos

vaikystės, tačiau 6—17 metų amžiaus tarpsniu fizinio aktyvumo skirtumas lyties grupėse yra pats

didžiausias. Nustatyta, kad sveikatą saugantį fizinį aktyvumą patiria mažiau nei penktadalis Lietuvos

didžiųjų miestų 5—11 klasių moksleivių. Dėl nepakankamo fizinio aktyvumo galimybę patirti

sveikatos sutrikimo rizikos grėsmę turi iš viso 85,8proc. moksleivių. Fizinio aktyvumo mažėjimas su

amžiumi yra būdingas abiejose lyties grupėse, tačiau tarp mergaičių jis yra 2,5 karto didesnis nei

berniukų. Didesnis berniukų fizinis aktyvumas gali būti susijęs su geresniu jų aerobiniu pajėgumu.

Nustatyta neigiama koreliacija tarp amžiaus ir bendrojo fizinio aktyvumo. Mokslininkės akcentuoja,

kad labiausiai fizinį aktyvumą gali lemti vaiko socialinis ekonominis statusas ir socialinė aplinka, ypač

suaugusiųjų – šeimos aplinkos ir pedagogų fiziškai aktyvi elgsena.

Laskienė S., Laskytė A., Šertvytienė D., Jamantienė L. (2010 78-85 psl.) tyrė 16—17 metų

sportuojančių ir nesportuojančių paauglių savo kompetencijos suvokimą ir bendrąjį savęs vertinimą.

Tyrimu nustatyti skirtumai tarp sportuojančių ir nesportuojančių paauglių savo kompetencijos

suvokimo ir bendrojo savęs vertinimo. Pastebėta, kad sportuojančių paauglių suvokiamos sporto,

išvaizdos, socialinio pripažinimo kompetencijos ir bendrasis savęs vertinimas yra aukštesnės nei

nesportuojančių jų bendraamžių. Tarp tirtų sportuojančių paauglių bendrasis savęs vertinimas

reikšmingai stipriai susijęs su savo išvaizdos vertinimu. Tarp tirtų nesportuojančių paauglių bendrasis

savęs vertinimas reikšmingai susijęs su savo kompetencijos suvokimu sporto srityje ir reikšmingai

neigiamai — su savo kompetencijos suvokimu socialinio pripažinimo ir fizinės išvaizdos srityse.

Nustatyta, kad tarp sportuojančių paauglių bendrasis savęs vertinimas stipriausiai susijęs su

18

patrauklumu, silpniausiai — su elgesiu, o tarp nesportuojančių paauglių, bendrasis savęs vertinimas

stipriausiai susijęs su socialiniu pripažinimu, silpniausiai — su patrauklumu.

Bendraamžių grupės priėmimo rodiklis labai tiksliai leidžia numatyti socialinę ir psichologinę

paauglio adaptaciją ar dezadaptaciją. Sėkminga socializacija tarp bendraamžių yra viena iš svarbiausių

paauglio asmenybės brendimo sąlygų. Mokslininkės akcentuoja, kad būtent savo išvaizdos suvokimas

labiausiai veikia bendrąjį savęs vertinimą, nes išvaizdūs paaugliai yra labiau mėgstami bendraamžių, o

neišvaizdūs dažnai atstumiami ir nepripažįstami. Aktyviai sportuojantys paaugliai daug pozityviau

vertina savo išvaizdą, negu nesportuojantys jų bendraamžiai. Tyrimų duomenys rodo, kad

sportuojantys paaugliai pasižymi didesniu bendravimo ratu, tai teigiamai veikia jų bendrąjį savęs

vertinimą (Laskienė S., Laskytė A., Šertvytienė D., Jamantienė L., 2010 78-85 psl.).

Šis tyrimas svarbus ir tuo, kad 15-16 metų amžiaus paaugliams labai svarbūs yra tarpusavio

ryšiai, draugystė. Tyrimu nustatytas ryšys tarp suvoktos kompetencijos romantiškų santykių srityje ir

valgymo sutrikimų; artimų santykių ir konfliktų su tėvais, artimų santykių ir akademinių pasiekimų

sąsajos. Sportuojantys paaugliai labiau pasitiki savimi ir tikisi sulauksią atsako iš jiems patinkančių

priešingos lyties atstovų. Nesportuojantys jų bendraamžiai nėra tokie tikri dėl savo patrauklumo ir

norėtų sužinoti, ar jie yra įdomūs priešingos lyties atstovams (Laskienė S., Laskytė A., Šertvytienė D.,

Jamantienė L., 2010 78-85 psl.)

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad sportinė veikla yra ta terpė, kurioje paauglys darosi

savarankiškesnis, mokosi priimti sprendimus, pasirūpinti savimi. Tokiu būdu įgaunama vertingos

patirties, kuri reikalinga darbiniams gebėjimams formuotis. Taigi, sportinė veikla, fizinės saviugdos

aktualizuotumas teigiamai veikia paauglių bendrąjį savęs vertinimą: kuo stipriau susitapatinama su

sportininko vaidmeniu, tuo stabilesnis savęs suvokimas, didesnis pasitikėjimas savimi ir aukštesnis

bendrasis savęs vertinimas.

Ivaškienė, Meidus. (2007, 11 – 19 p.) tyrė vienuoliktokių fizinio pajėgumo kaitą skatinant

fizinę saviugdą ir ugdant silpniausiai išlavintas fizines ypatybes. Fiziniam pajėgumui nustatyti buvo

naudojami Eurofit testai išvardyta seka: „Sėstis ir siekti“, šuolis į tolį iš vietos, „Sėstis ir gultis“,

kybojimas sulenktomis rankomis, „10 × 5 m bėgimas šaudykle“. Atlikus testavimą nustatyta, kad

vienuoliktokių fizinis pajėgumas prastas. Nustatyta, kad silpniausiai išlavinta yra tiriamųjų kojų ir pilvo

raumenų jėga bei lankstumas. Eksperimentinei grupei buvo sudaryta kūno kultūros programa, kurioje

daugiau dėmesio skirta jėgos ir lankstumo lavinimui. Per kūno kultūros pamokas buvo ugdomas

eksperimentinės grupės merginų sąmoningumas kūno kultūros srityje, skatinama fizinė saviugda. Tuo

tikslu merginos buvo išmokytos apskaičiuoti savo kūno masės indeksą ir jį įvertinti, joms buvo vestos

teorinės pamokos apie jėgos ir lankstumo fizinių ypatybių reikšmę ir ugdymo metodiką, mankštos

19

svarbą, raumenų tempimo ir savarankiško mankštinimosi metodiką, mokoma vertinti savo fizinę būklę.

Fizinės saviugdos skatinimo bei jėgos ir lankstumo ugdymo programa turėjo teigiamą įtaką merginų

fizinio pajėgumo kaitai: eksperimentinėje grupėje smarkiai pagerėjo daugumos fizinių ypatybių

rodikliai. Taigi, tyrimas reikšmingas tuo, kad įrodyta, jog ir vyresniųjų klasių moksleiviai turi poreikį

gauti daugiau informacijos apie sveiką gyvenseną, fizinę saviugdą bei jos reikšmę gyvenime, pagalbos

keliantis artimuosius ir tolimuosius fizinės saviugdos tikslus.

Butkienės ir Kepalaitės (1996) tyrimai rodo, kad kartais asmenybės aktyvumo apraiškos gali

būti reguliuojamos ir nesąmoningai, stichiškai. Nustatyta, kad žmogaus kaip asmenybės atsiskleidimas

daug priklauso nuo jo žinių apie save patį, prigimtį ir gyvenimo prasmę, nuo sugebėjimo įsisąmoninti

savo asmenišką patyrimą ir save dabarties momentu, nuo savarankiškų pasirinkimų ir apsisprendimų,

atsakomybės. Harmoningos asmenybės ugdymas neatsiejamas nuo fizinio tobulumo, kuris įmanomas

tik suformavus sąmoningą požiūrį į kūno kultūrą, kai atsiranda poreikis fiziškai tobulėti, gerinti

sveikatą, ištvermę ir kitas asmenybės saviraiškai ir visuomeninei veiklai būtinas savybes.

Armonienė (2007) tyrimu nustatė, kad kūno kultūra gimsta iš vidinės kultūros kaip suvoktas

būtinumas. Jai kaip vertybei įsitvirtinti asmenybės struktūroje geriausiai gali padėti fizinis ugdymas.

Tačiau fizinio ugdymosi kryptingumas iš esmės priklauso ir nuo žmogaus pasaulėžiūros, ir jį supančios

aplinkos sudarytų sąlygų. Reguliarus, sistemingas fizinis pratybų, aktyvaus laisvalaikio paleidimo

propagavimas, tiesiogiai siejasi su fizinio aktyvumo naudos suvokimu, kuris gali būti įvairiai

interpretuojamas ir įvertinamas, priklausomai nuo kiekvieno individo poreikių, aplinkos keliamų

reikalavimų, suteikiamų ir naudojamų galimybių. Svarbu tai, kad fizinio aktyvumo naudos suvokimas

yra vienas pagrindinių fizinės saviugdos motyvacijos palaikymo veiksnys.

Laužikas (1993), Jovaiša (1993) teigia, kad motyvai nukreipia ir skatina veiklą, taip pat ją

įprasmina. Svarbią fizinės veiklos motyvacijos reikšmę turi interesas. Priklausomai nuo tikslo interesai

kūno kultūros pratyboms gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Netiesioginiai pasireiškia tada, kai

ugdytiniui fiziniai pratimai tiesiog patinka, o jų asmeninė ar visuomeninė reikšmė jam mažai rūpi.

Interesai fizinėms pratyboms gali pasireikšti įvairiu intensyvumu - nuo to priklauso jų veiksmingumas,

motyvacijos stiprumas.

Poteliūnienė, Veršinskas, Muliarčikas (2006) tyrė studentų fizinę saviugdą.

Mokslininkai nustatė, kad tirtų studenčių (87 proc.) požiūris į kūno kultūrą yra teigiamas. Studentės

suvokia fizinio aktyvumo, sportinės veiklos svarbą gyvenime, reikšmę asmenybės tapsmui, vystymuisi,

tobulėjimui. Buvo nustatyta, kad savarankiškai fiziškai aktyvią veiklą propaguoja trečdalis studenčių.

Mokslininkai akcentavo, kad studentės pagrindine motyvacija aktyviai fizinei veiklai, fizinei saviugdai

įvardijo – vidinio, psichologinio ir fiziologinio malonumo pajautimą, norą jaustis sveikoms. Taip pat

20

buvo nustatyta, kad tėvų, pedagogų pastangos aktualizuoti fizinės saviugdos poreikį ankstyvuosiuose

tiriamųjų gyvenimo tarpsniuose buvo nepakankamos.

Mokslininkai nustatė, kad po mokyklos baigimo, įstoję į aukštąsias mokyklas, studentai keičia

ir fiziškai aktyvios veiklos formas: lankytuose būreliuose vykdyta veikla keičiama savarankiškos

mankštos užsiėmimais. Tyrimais nustatyta, kad pilnavertės fizinės saviugdos veiklos vykdymui

studentų tarpe didžiausiomis kliūtimis įvardijama: valios, laiko trūkumas, poreikio fizinei saviugdai

neaktualizuotumas. Dėl neaktualizuoto fizinės saviugdos poreikio papildomai nesidomima aktyvios

fizinės veiklos teikiama nauda. Svarbu tai, kad tokiu būdu mažinama tikimybė pradėti užsiimti fiziškai

aktyvia veikla. Nustatyta, kad studentai pirmiausiai nori stiprinti savo sveikatą, ir daugumai iš jų

sportuoti yra smagu. Nors respondentų požiūris į kūno kultūrą yra teigiamas, jie supranta sporto

vertybinį aspektą, bet nevertina sporto kaip savirealizacijos galimybės siekiant puikių sportinių

rezultatų, mažai domisi savo fizinės būklės pokyčiais, nežino net elementarių dalykų — koks jų pulso

dažnis per minutę, koks kraujospūdis. Dar viena kliūtis mankštintis yra laiko stoka, t. y. nepatogus

paskaitų tvarkaraštis, didelis mokymosi krūvis, tik merginoms daugiau negu vaikinams stinga noro ir

valios savarankiškai fizinei veiklai. Mokslininkai akcentuoja, kad mūsų ir kitų šalių aukštųjų mokyklų

studentų fizinė būklė nepatenkinama, daugėja studentų, priskiriamų specialiajai medicininei fizinio

pajėgumo grupei. Nustatyta, kad į specialiąją medicininę grupę paskiriama santykinai daugiau merginų

nei vaikinų. Mokslininkai akcentuoja, kad fizinis studentų aktyvumas laisvalaikiu mažas, o pereinant į

aukštesnį kursą jis dar sumažėja.

Svarbų vaidmenį asmenybės formavime vaidina veiklos motyvai. Nuo to, kokia motyvacinė

sfera, priklauso žmogaus elgesys, mokymasis, kita veikla. Motyvai nuolat keičiasi, jie priklauso nuo

prigimties, amžiaus, augimo ypatumų, šeimos, mokyklos, aplinkos. Motyvacija – tai veiksmų bei

elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstantys žmogaus psichikoje. Motyvai – veiksmų skatuliai,

lemiantys jų pobūdį ir kryptį. Jie visada yra susiję su kuriuo nors stipriu poreikiu (Butkienė S.,

Kepalaitė A., 1996).

Poteliūnienė, Kapustinskienė, Kepežienė (2006, 69-74 psl.) tyrusios pirmakursių studentų

poreikį fiziniam aktyvumui, bei jų fizinį parengtumą socialinės aplinkos – gyvenamosios vietos

aspektu, nustatė, kad Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų sveikata yra prasta, ir tai yra susiję su mažu

fiziniu aktyvumu, nepakankamai adekvačiu požiūriu į savo sveikatos saugojimą ir palaikymą. Svarbu

tai, kad savo sveikata labiau rūpinasi individai, kuriems būdingas didesnis fizinės saviugdos poreikio

išreikštumas. Vaikinai yra fiziškai aktyvesni nei merginos, tačiau dauguma studentų nėra nusiteikę

reguliariai fizinei veiklai, ir mano, kad mankštintis pakanka vieną kartą per savaitę. Mokslininkės

nustatė, kad dauguma merginų mankštinasi tik retkarčiais arba nesimankština visai. Kaip norimas,

21

populiarias fizinės veiklos formas tirtos studentės įvardijo aerobikos užsiėmimus, tinklinio, krepšinio,

plaukimo treniruotes. Svarbu tai, kad daugiau nei trečdalis tirtų studenčių nenori užsiimti fiziškai

aktyvia, sportine veikla. Vaikinų tarpe norimomis, aktualiomis fizinio aktyvumo, sportinės veiklos

formomis buvo įvardinta: krepšinis, kultūrizmas, futbolas bei tinklinis. Tyrimo duomenys parodė, kad

pirmakursiai neturi išankstinio nusiteikimo reguliariam fiziniam aktyvumui.

Mokslinėje literatūroje akcentuojama, kad fizinė saviugda yra reikšmingas veiksnys,

įtakojantis visas žmogaus gyvenimo puses. Studentų socialinės integracijos, požiūrio į sveikatą ir

sveiką gyvenseną kaitą tyrė Grinienė, Zachovajevas, (2008, 40-46psl.). Mokslininkai teigia, kad

šiandieniniam akademiniam jaunimui trūksta socialaus aktyvumo, juos vargina ekonominės ir

bendravimo problemos. Tarp akademinio jaunimo daugėja sveikatai rizikingos elgsenos atvejų.

Nurodoma, kad studentai savo sveikatą gali pagerinti tobulindami valgymo įgūdžius, rinkdamiesi

kokybiškesnį maistą, vadovaudamiesi propaguojamais sveikos gyvensenos principais. Tyrimu

akcentuota, kad sveikatą lemia ir gebėjimas kontroliuoti save, bendrauti su aplinkiniais, pakankamas

fizinis aktyvumas, tabako bei svaigalų nevartojimas ir kt. Socialinė integracija yra svarbi studentų

gyvensenos sudedamoji dalis. Nustatyta kad yra ryšys tarp socialinės integracijos lygio ir rūpinimosi

savo sveikata, fizinės saviugdos reikšmės suvokimu. Nustatyta, kad studentai nepakankamai domisi

savo sveikata, jos palaikymu, turi vienokių ar kitokių psichosomatinių nusiskundimų, yra linkę sirgti

vienomis ar kitomis ligomis ir dėl sveikatos sutrikimų nedalyvauja fizinėse pratybose.

Didžiausią poveikį sveikatai turi fizinis aktyvumas. Atliktas tyrimas parodė, kad aktyviai

sportuoja pusė LKKA studentų. Pastebėta, kad, fizinis aktyvumas yra vienas iš svarbiausių sveikos

gyvensenos veiksnių, o mažiau fiziškai aktyvūs studentai greičiau nuvargsta, nėra gera jų psichologinė

būsena.

Mokslininkai (Grinienė, Zachovajevas, 2008, 40-46p.) pastebi, kad Lietuvos aukštosiose

mokyklose studijuojančiųjų tarpe daugėja žalingų įpročių turinčių studentų. Pastebėtas atvirkštinis

koreliacinis ryšys tarp svarbos sveikai gyventi ir rūkymo bei alkoholio vartojimo. Per septynerius

metus sportuojančių studentų skaičius sumažėjo, o rūkančių padidėjo. Padaugėjo ir vartojančių

svaigalus. Todėl visose aukštosiose mokyklose būtina propaguoti sveiką gyvenseną.

Grinienė (2006, 10 – 18 psl.) tyrė studentų sveikatos vertinimą ir požiūrį į sveiką gyvenseną ir

nustatė, kad dauguma respondentų save laiko visiškai sveikais arba pakankamai sveikais. Daugiau save

sveikais laikė LKKA ir VDU nei KTU ir KTG studentų. Nepaisant geros nuomonės apie savo sveikatą,

kas dešimtas studentas per paskutinius 6 mėnesius dažniau nei kartą per savaitę, o kas trečias beveik

kiekvieną mėnesį jautė vieną ar kitą psichosomatinį negalavimą. Tai rodo, kad savo sveikatą studentai

vertino nepakankamai atsakingai. Tyrėja pažymi, kad ne visų studentų sveikos gyvensenos įpročiai yra

22

puoselėjantys sveikatą. Tik penktadalis jų pakankamai fiziškai aktyvūs, dauguma jų turi žalingų

įpročių. Tyrimo metu nustatyta, kad žalingais įpročiais pasižyminčių studentų skaičius didėja. Tyrimas

parodė, kad dauguma studentų dažnai jaučia galvos skausmus, nervinę įtampą ir kitus psichosomatinius

negalavimus. Taigi, visiškai sveikų studentų atsakymai nekoreliavo su psichosomatinių negalavimų

dažniu, o tai rodo, kad respondentai neadekvačiai vertina savo sveikatą, jos būklę. Tyrimo metu

pastebėta, kad studentai, kuriems pakako žinių apie sveiką gyvenseną, buvo fiziškai aktyvesni, nerūkė,

jų savijautą palankiau veikė studijos.

Mokslininkė akcentuoja, jog Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų fizinis aktyvumas

nepakankamas, fizinės saviugda menka, jų fiziniam aktyvumui trukdo negebėjimas derinti sporto

pratybas su studijomis, dažnai jie neturi noro, valios ir energijos domėtis kitomis laisvalaikio

praleidimo formomis (Grinienė, 2006, 10 – 18 psl.).

Bobrova (2003,34-42 psl.), tyrusi akademinio jaunimo psichofizinių ir socialinių problemų

aspektus, akcentuoja, kad nepakankamas fizinis aktyvumas sumažina akademinio jaunimo

psichofizines galimybes, organizmo funkcinį pajėgumą. Tai reikšmingai įtakoja protinio darbingumo

sumažėjimą, gebėjimą pakelti suteikiamus darbo krūvius. Nustatyta, kad į aukštąsias mokyklas ateina

studijuoti merginų, kurių žemas organizmo funkcinis pajėgumas, blogi jėgos rodikliai, dažnai

pasitaikantis antsvoris. Vaikinų fizinės brandos rodikliai įvardijami kaip geresni, nors, mokslininkės

nuomone, jie nėra aukšti. Beveik pusė studentų turi sveikatos sutrikimų. Tarp susirgimų dominuoja

regėjimo, atramos ir judėjimo aparato, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. Neretai pasitaiko fizinio ir

psichinio krūvio disharmonija, nesubalansuota mityba, nepakankamas fizinis aktyvumas. Tyrimu

nustatyta, kad, svarbiausios studentų psichosocialinės problemos yra padidėjęs nuovargis, nemiga, jėgų

išsekimas, žinių patikrinimo baimė, baimė būti nevykėliu, alkoholio vartojimas, rūkymas, fizinio

nepatrauklumo problemos ir pan. Visos problemos suvestos į grupes: studijų problemos;

nepasitikėjimas savimi; nesaugumas lytiniame gyvenime, bendrumo jausmo su bendraamžiais stoka,

nepasitikėjimas savo išvaizda, žalingi įpročiai. Pastebėta, kad daug žalos daro netinkama studentų

gyvensena, dienotvarkė, dažnai laužomi įprastiniai žmogaus dienos bioritmai. Svarbi prastėjančio

atsparumo psichiniams krūviams priežastis yra ir fizinė išvaizda, neišvystytas raumenynas,

netaisyklinga kūno laikysena ir kt. fiziniai trūkumai bei nesuformuotas sveikatos puoselėjimo ir

stiprinimo poreikis. Tai siejasi su individo savivertės lygiu, pasireiškiančiu baime būti nevykėliu,

gyvenimo prasmės neaiškumu ir kt. Šis tyrimas reikšmingas tuo, kad atskleidžia tiesiogines fizinės

saviugdos, sveikatos būklės bei socialinių problemų sąsajas. Didinant fizinės saviugdos išreikštumą ir

visavertiškumą, mažinama psichologinių problemų raiška ir jų intensyvumas, didinamas individo

23

atsparumas momentiniam intensyviam stresui, suteikiamos papildomos galimybės ne tik stiprinti

visuomenės ir jos narių bendrąją sveikatą, bet ir didinti žmonių gyvenimo kokybę.

Griciūtė, Cibulskaitė (2010, 45-52 psl.) tyrė sportuojančių, fiziškai aktyvių ir nesportuojančių

neakivaizdininkų nerimo, nerimastingumo ir socialinės kompetencijos ypatumus. Buvo kreipiamas

dėmesys ir į atskirus socialinę kompetenciją formuojančius veiksnius. Nustatyta, kad sportuojantys

studentai pasižymi mažesniu nerimo ir nerimastingumo lygiu, labiau išugdyta socialine kompetencija.

Socialinę kompetenciją formuojančių veiksnių palyginimas parodė tiesioginį koreliacinį ryšį tarp

vykdomos fizinės veiklos intensyvumo ir bendrojo pasitikėjimo savimi. Sportuojančių studentų

atsparumas nesėkmėms ir kritikai yra didesnis, lyginant su nesportuojančiais tiriamaisiais, o

nesportuojantys tiriamieji yra mažiau nuolaidūs, lyginant su sportuojančiais ir fiziškai aktyviais

tiriamaisiais.

Tyrimo metu įvertinus skirtingo intensyvumo fizinėje veikloje dalyvaujančių (sportuojančių,

fiziškai aktyvių, nesportuojančių) studentų duomenis nustatyta, kad yra tam tikrų aiškiai išreikštų

asmenybės ypatumų skirtumų ne tik tarp sportuojančių ir nesportuojančių, bet ir tarp sportuojančių bei

fiziškai aktyvių tiriamųjų. Pastebėta, kad didelio ir vidutinio fizinio aktyvumo tiriamieji yra žemesnio

nerimastingumo lygio, lyginant su mažo fizinio aktyvumo ir neaktyviais tiriamaisiais (Griciūtė,

Cibulskaitė 2010, 45-52 psl.).

Sportuojančių studentų socialinė kompetencija ir socialinę kompetenciją formuojančių

veiksnių atsparumo nesėkmėms ir kritikai įvertinimas sportuojančiųjų grupėje yra geresnis, lyginant su

mažai fiziškai aktyviais ir nesportuojančiais tiriamaisiais. Nenuolaidumas stipriau išreikštas

nesportuojančių tiriamųjų grupėje, lyginant su sportuojančiais ir mažai fiziškai aktyviais tiriamaisiais.

Vadinasi, nesportuojantys studentai mažiau linkę slopinti dėl aplinkinių reikalavimų kylančias

neigiamas emocijas, jiems sėkmingiau sekasi pasakyti „ne“ (Griciūtė, Cibulskaitė, 2010, 45-52 psl.).

Bendrojo pasitikėjimo savimi, savo svarbumo suvokimo, ryžtingumo rodikliai yra ypač

reikšmingi, nes žmonių pasitikėjimo savimi lygis yra vertinamas ne tik kaip psichinės sveikatos

rodiklis, bet ir kaip visuomenės sveikatos rodiklis. Nustatyta, kad nesportuojantys tiriamieji mažiau

pasitiki savimi, lyginant su sportuojančiais ir fiziškai aktyviais. Nustatytas tiesioginis koreliacinis ryšys

tarp fizinio aktyvumo lygio ir bendrojo pasitikėjimo savimi, savo jėgomis. Mokslininkės akcentuoja,

kad labiau pasitikintys savimi studentai gali būti labiau linkę rūpintis savimi ir turėti stipresnį fizinės

saviugdos poreikį, kurį pajėgūs sėkmingiau realizuoti (Griciūtė, Cibulskaitė 2010, 45-52 psl.).

Muliarčikas A., Ivanovas D. (2004 27-38 p.) tyrė būsimų pareigūnų – MRU I kurso studentų

požiūrio į fizinį aktyvumą ypatumus. Nustatyta, kad studentai mokykloje įgyja fizinių pratimų

pritaikymo įgūdžių ir galėtų savarankiškai lavintis. Tačiau pagrindine mankštos nedarymo ar

24

nereguliaraus fizinio aktyvumo priežastimi įvardyta laiko stoka ir tingėjimas. Tačiau, nustatyta, kad

respondentai žymiai aktyvesni fizinėje – sportinėje veikloje, nei daugumos kitų Lietuvos aukštųjų

mokyklų studentai. Atsižvelgiant į tai, kad MRU policijos fakulteto studentai siekia įgyti profesiją,

priskiriamą padidintos rizikos specialybių grupei, fizinis parengtumas būsimiems policijos pareigūnams

yra būtinas dėl būsimo darbo specifikos. Būsimi policininkai įstoję į aukštąją mokyklą reikšmingai

dažniau pradėjo kelti savo jėgos rodiklius. Mokslininkai nustatė, kad dauguma individų fizines pratybas

mieliau atlieka su draugais, gaudami palaikymą, kad nors ir yra domimasi ir nemažai žinoma fizinių

pratybų metodikų, tačiau fizinės saviugdos procesą skatinančių metodinių žinių studentai turi

nepakankamai. Nustatyta, kad pakankamai geras fizinis parengtumas teigiamai įtakoja studentų fizinės

ir psichinės sveikatos kokybę. Nuolatinių pratybų metu išlavinti, veiksmingai naudojami sensoriniai,

motoriniai įgūdžiai bei valios savybės yra reikšmingi veiksniai, palaikantys psichinį individo stabilumą.

Šis tyrimas svarbus tuo, kad iš dalies atskleidžia aukštųjų mokyklų studentų fizinės saviugdos

problemų priežastis. Šio tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad padidinto fizinio parengtumo

reikalaujančios profesijos sulaukia studentų, kurie priskirtini prie fiziškai aktyvesnių bendroje Lietuvos

aukštųjų mokyklų studentų populiacijoje. Ankstesnė gyvenimo patirtis vykdant fiziškai aktyvią veiklą

ir būsimos profesijos specifika skatina studentus dar labiau siekti aukšto fizinio parengtumo laipsnio ir

labiau aktualizuotos, motyvuotos fizinės saviugdos.

Moksliniai tyrimai rodo, kad žmogaus fizinė saviugda priklauso prie sudėtingų dinamiškų

savireguliuojančių, tiksliai neprognozuojamų ir todėl sunkiai valdomų sistemų. Fizinė saviugda yra

asmenybės saviugdos dalis, nukreipta į asmens kūno kultūros formavimą. Svarbu, tai, kad fizinei

saviugdai žmogų reikia rengti nuo pat vaikystės. Siekiant šio tikslo, turi būti sutelktos visuomenės,

medikų, pedagogų šeimos ir individo pastangos. Tik tuomet galima tikėtis realios sėkmės. Mokslinėje

literatūroje dažnai vadovaujantis vaidmuo skiriamas mokytojui, tačiau itin didelę reikšmę vaiko fizinės

saviugdos pagrindų formavimui turi artimiausia individo aplinka – šeima.

Šeimos, kaip socialinio instituto, įtaka perimant šias vertybes vyksta šiais būdais: 1) sukuriant

atitinkamą daiktinę - rekreacinę aplinką, bazę, 2) vaikams tiesiogiai perimant tėvų ir kitų šeimos narių

fizinės rekreacijos modelius, tradicijas, 3) tėvams skatinant (arba draudžiant), t. y. orientuojant,

pateikiant nuostatas į atitinkamus kūno kultūros užsiėmimus, reguliuojant įsitraukimo intensyvumą. L.

Jovaiša (2001), nagrinėdamas šeimos vaidmenį ugdymo procese teigia, kad fizinis lavinimas garantuoja

vaikų vystymąsi grūdinant ir mankštinant organizmą. Autorius mano, kad svarbu suformuoti įprotį

reguliariai fiziškai mankštintis. Vaikus reikia įpratinti sportuoti, sudaryti galimybes lenktyniauti.

Kasdieninis aktyvus judėjimas yra gyvybiškai svarbus veiksnys. Vaikai natūraliai turi didelį judėjimo

poreikį, tačiau bręstant jie dažnai perima suaugusiųjų ir vyresniųjų draugų nejudrumą.

25

Atsižvelgiant į tai, kad šiuolaikinės švietimo sistemos pagrindinis tikslas - ugdyti kūrybingą ir

laisvą asmenybę, gebančią išreikšti save. Šių dienų mokykla privalo ne tik visapusiškai lavinti

asmenybę, individo fizines ypatybes, bet ir skiepyti tuos įgūdžius, kurie padeda moksleiviams

savarankiškai mokytis, mankštintis, sąmoningai stiprinti savo kūną fiziniais pratimais. Svarbu mokyti

protingai rinktis fizinės veiklos rūšis ir jas kaitalioti, atsižvelgiant į savo sveikatą ir organizmo

poreikius. Kitaip tariant, šiandien iš moksleivio reikalaujama aktyvumo, kūrybiškumo ir saviugdos

(Batutis, Kardelis, 2001). Tačiau mokslininkai, tyrinėję Lietuvos vaikų fizinį aktyvumą, teigia, jog jis

turi ryškias tendencijas mažėti. Sukaupti duomenys rodo, kad per pastaruosius du dešimtmečius

nepakankamai fiziškai aktyvių moksleivių procentas žymiai padidėjo.

Blauzdys V. Bagdonienė L. (2007) mano, kad kūno kultūros mokytojai turi dirbti aktyviau ir

kryptingiau, išmoningiau puoselėti savo ugdytinių fizinę ir psichinę prigimtį, jų individualybę, žadinti

kasdieninio mankštinimosi motyvus ir poreikius. Reguliari kūno kultūra galėtų būti svarbiausia kūno

grožio, jėgos, grakštumo, estetinio skonio, dorovingumo ugdymo versmė. Svarbu pažymėti tai, kad

mokykla, kaip formaliojo ugdymo įstaiga, šiandieniniame vaiko asmenybės formavime atlieka itin

reikšmingą vaidmenį, taigi svarbu tirti, pedagogo profesiją pasirinkusių studentų fizinės saviugdos

prielaidas, siekti tinkamai formuoti ir plėtoti jų kūno kultūros suvokimą, nes tapdami tėvais ir

ugdytojais šie individai galės skiepyti jaunosios kartos sąmonėje fizinio aktyvumo poreikį, ugdyti

sveikus, fiziškai užsigrūdinusius, pasirengusius gyvenimui jaunuolius.

26

II. STUDENTŲ FIZINĖS SAVIUGDOS PRIELAIDŲ TYRIMAS

2.1. Tyrimo metodologija

Bendroji tyrimo charakteristika. Tyrimas vyko trim etapais.

Pirmajame etape studijuota mokslinė literatūra. Literatūros studijavimo, analizės uždaviniai

buvo skirtingi kiekviename mokslinio tyrimo etape. Ruošiantis tyrimui literatūros analizė padėjo

patikslinti temą, tyrimo metodus, susipažinti su naujausiais tyrimais nagrinėjamos mokslinės problemos

klausimais, patikslinti darbo planą. Mokslinės literatūros analizė padėjo pažinti šiuolaikinę nagrinėjamo

klausimo teorinę koncepciją. Pradžioje buvo analizuojami apibendrinamojo pobūdžio literatūros

šaltiniai tai padėjo geriau suprasti tiriam problemą, į ją įsigilinti. Vėliau buvo pereita prie literatūros,

aptariančios atitinkamus siauresnius klausimus. Literatūros analizė leido pastebėti, kad nėra vienintelio

atsakymo į mūsų tiriamąjį klausimą. Į fizinę saviugdą žiūrima skirtingai, akcentuojamos įvairūs

ypatumai, atskleidžiami skirtingi požiūriai.

Antrajame etape kuriamas fizinės saviugdos prielaidų teorinis ir empirinis modelis, tyrimo

metodika. Parengtos anketos Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto pirmo kurso studentams.

Pravesta anketinė apklausa.

Trečiajame etape buvo atlikta anketinės apklausos statistinė duomenų analizė. Remiantis tyrimo

rezultatais formuluojamos išvados.

Tyrimo metodų charakteristika. Mokslinės literatūros analizė, lyginimas ir vertinimas padėjo

sukurti studentų fizinės saviugdos prielaidų teorinį ir empirinį modelį, sudaryti tyrimo instrumentarijų.

Studentų anketine apklausa siekta išsiaiškinti Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto

pirmo kurso studentų fizinės saviugdos prielaidas, jų nuostatas fizinės saviugdos atžvilgiu, fizinio

aktyvumo lygį bei fizinės saviugdos motyvus.

Statistinė duomenų analizė, naudojant SPSS 15.0 (Statistical Package for Social Sciences)

programinę įrangą, suteikė galimybę išanalizuoti ir apibendrinti tyrimo rezultatus, pagal kuriuos buvo

suformuluotos išvados.

Tiriamųjų imtis. Tyrime dalyvavo ..... Klaipėdos universiteto pedagogikos fakulteto pirmo

kurso studentų. Iš jų ..... merginų ir ...... vaikinų. Tiriamųjų imtis atitinka generalinę aibę.

II.2. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

27

28