Iš anglų kalbos vertė vIrgIlIjus čeplIejus

Louis sachar

5

Xx1

Bredlis Čokersas sėdėjo klasės gale – paskutinėje ei­lėje, kraštiniame suole. Šalia jo buvo tuščia vieta, kaip ir suole priešais jį. Jis atsidūrė tarsi saloje.

Jeigu jam būtų leidę rinktis, jis būtų sėdėjęs net ir sieninėje spintoje. Tada bent galėtų užsidaryti duris ir negirdėtų, ką šneka mokytoja Ebel. Jam atrodė, kad ir ji neprieštarautų. Gal net apsidžiaugtų. Kaip ir visi klasės vaikai. Taigi berniukas nusprendė, kad visiems būtų geriau, jeigu jis sėdėtų spintoje, tik gaila – tenai netilptų suolas.

– Mokiniai, – kreipėsi mokytoja, – susipažinkit, tai Džefas Fiškinas. Džefas neseniai atvyko iš Vašingtono, ku ris, kaip žinote, yra mūsų šalies sostinė.

Bredlis pakėlė akis į naujoką, kuris mindžikavo klasės priekyje šalia mokytojos.

6

Louis sachar

– Gal galėtum ką nors papasakoti klasei apie sa­ve? – paprašė mokytoja.

Naujokas gūžtelėjo pečiais. – Nėra ko drovėtis, – paragino mokytoja.Naujokas kažką sumurmėjo, tačiau Bredlis nieko

nesuprato. – Ar esi buvęs Baltuosiuose rūmuose, Džefai? – pa­

siteiravo mokytoja. – Manau, klasei būtų labai įdo mu apie tai išgirsti.

– Ne, nesu buvęs, – greitai atsakė naujokas ir pa­purtė galvą.

Mokytoja nusišypsojo jam ir pasakė:– Na, gal verčiau suraskim tau vietą. – Ji apsidai rė po

klasę. – Hm, atrodo, vienintelė laisva vieta yra gale.– Ne, tik jau ne prie Bredlio! – riktelėjo kažkuri

mergaitė pirmoje eilėje.– Bet geriau negu priešais Bredlį, – atsiliepė šalia jos

sė dintis berniukas.Mokytoja susiraukė. Tada pasisuko į Džefą.– Atleisk, bet kitur vietos nėra.– Man nesvarbu, kur sėdėti, – sumurmėjo Džefas.– Supranti, niekas nenori sėdėti su... ten, – numykė

mo kytoja.

7

BErNiuKAS MErGAiČių TuAlETE

– Teisingai, – pridūrė Bredlis. – Niekas nenori sėdė­ti su manim! – Jis kreivai šyptelėjo. Paskui ta šypsena pasidarė tokia plati, kad liko neaišku, ar jis šypsosi, ar raukosi.

Jis pašnairavo į Džefą, šis negrabiai dribtelėjo šalia. Džefas šyptelėjo, Bredlis nusisuko.

Kai mokytoja pradėjo pamoką, Bredlis išsiėmė pieš­tuką, pasidėjo popieriaus lapą ir ėmė braižyti. Taip jis braižydavo visada, kartais ant popieriaus, kartais ant suolo. Kai kada taip įnikdavo, kad net pieštukas nu­lūždavo. Tada jis nusijuokdavo. Susirasdavo tarp savo turto kuo nusmailinti pieštuką ir vėl tęsdavo.

Jo suole buvo pilna popiergalių, pieštuko nuolau žų, apkramtytų trintukų ir visokio kito šlamšto.

Mokytoja išdalijo kalbos rašomąjį.– Dauguma jūsų parašėte labai gerai, – pasakė ji. –

Aš labai patenkinta. Keturiolika A. Kiti B. Na, yra vie nas F, bet... – Ji gūžtelėjo pečiais.

Bredlis parodė visiems savo rašinį ir nusišypsojo ta pačia kreiva šypsena.

Kol mokytoja aptarė su klase teisingus atsaky mus, Bredlis pasiėmė žirkles ir sukarpė savo rašinį į smulkius kvadratėlius.

Louis sachar

Kai suskambėjo skambutis pertraukai, jis užsivilko raudoną striukę ir iškiūtino laukan.

– Ei, Bredli, palauk! – kažkas šūktelėjo jam.Jis krūptelėjęs atsisuko.Prie jo priėjo naujokas Džefas.Bredlis išplėtė akis. Džefas nusišypsojo, paskui

tarė:– Man visai patinka sėdėti su tavim. Tikrai.Bredlis nežinojo, ką sakyti.– Aš buvau Baltuosiuose rūmuose, – prisipažino

Džefas. – Jei nori, galiu tau papasakoti.Bredlis kiek pagalvojo, paskui pareiškė:– Duok dolerį, arba apspjausiu.

9

Xx2

Būna tokių vaikų, – tiesiog iš tolo matyti, – kurie yra puikūs spjaudaliai. Ko gero, tai būtų taikliausias Bredo Čokerso apibūdinimas. Jis tikrai buvo geras spjaudalius.

Klasėje jis buvo pats vyriausias ir stipriausias. Metais vyresnis už kitus klasės vaikus. Mat ketvirtoje klasėje sėdėjo dvejus metus. Dabar buvo penktoje, bet, ko gero, vienerių metų irgi neužteks.

Džefas nustebęs pažiūrėjo į Bredlį, paskui ištiesė dolerį ir nubėgo.

Bredlis mintyse nusijuokė, paskui ėmė stebėti, kaip žaidžia klasės vaikai.

Kai po pertraukos grįžo į klasę, net nustebo, kada mokytoja Ebel jam nieko nesakė. Jis manė, kad Džefas jau bus pasiskundęs ir teks atiduoti dolerį.

10

Louis sachar

Jis sėdėjo savo suole klasės gale. Jis bijo skųstis, nusprendė Bredlis. Žino, jeigu pasiskųs, gaus į nosį! ir mintyse vėl nusijuokė.

Priešpiečius jis irgi valgė vienas.Kai grįžo į klasę, mokytoja pasikvietė jį prie sa vo

stalo.– Ką, aš? – pasišiaušė jis. Tada pašnairavo į Džefą. –

Aš nieko nepadariau.– Ar padavei mamai raštelį? – ramiai paklausė

mokytoja.– Ką? Kokį raštelį? Jūs man nedavėte jokio rašte­

lio.Mokytoja atsiduso.– Daviau, Bredli. ir ne vieną, o du, nes tu sakei, kad

pirmąjį iš tavęs pavogė.– Taip, teisingai, – sutiko jis. – Tą atidaviau jau

seniai.Mokytoja įtariai dėbtelėjo į jį, paskui pasakė:– Bredli, labai svarbu, kad rytoj ateitų tavo mama.rytoj bus tėvų diena.– Ji negalės ateiti, – išpoškino Bredlis. – Serga.– Juk tu neatidavei jai raštelio, tiesa?

11

BErNiuKAS MErGAiČių TuAlETE

– Paskambinkit jos gydytojui, jei netikit manim.– Mokykla pasamdė naują psichologę, – tęsė

mokytoja. – Manau, tavo mamai labai svarbu su ja pasikalbėti.

– Jos jau kalbėjosi, – atsakė Bredlis. – Jos eina į tą pačią kėglinę.

– Aš noriu tau padėti, Bredli.– Paskambinkit į kėglinę, jei netikit manim!– Gerai, Bredli, – atsiduso mokytoja praradusi

viltį.Patenkintas, kad viskas baigėsi, Bredlis grįžo į suo lą.

Tada dirstelėjo į Džefą stebėdamasis, kad šis neįskundė jo. Skrebendamas vis galvojo apie tai, ką jam pasakė Džefas. Ei, Bredli, palauk. Man visai patinka sėdėti su tavim. Tikrai. Tie žodžiai sukosi berniuko galvoje ir nedavė ramybės.

Po pamokų jis pėdino paskui Džefą.– Ei, Džefai, – pašaukė jis. – Palauk!Džefas atsisuko, paskui ėmė bėgti, bet Bredlis buvo

greitesnis. Jis pavijo bėglį prie mokyklos kampo.– Aš daugiau neturiu pinigų, – nervingai išpoškino

Džefas.

Louis sachar

– Aš atiduosiu tau dolerį, jeigu būsi mano drau gas, – pasiūlė Bredlis ir atkišo Džefui pinigą.

Džefas lėtai ištiesė ranką, paskui staiga pagriebė dolerį.

Bredlis šyptelėjo savo kreiva šypsena.– Tai sakai, buvai Baltuosiuose rūmuose? – pa­

klausė.– Na... taip, – numykė Džefas.– Aš irgi buvau! – pareiškė Bredlis. Tada nusisuko

ir nu bėgo namo.

13

Xx3

Bredlis atidarė savo namų duris ir suraukė nosį. Kvepėjo žuvimi.

– Anksti grįžai, – pastebėjo mama iš virtuvės. Ji buvo stambi, storomis rankomis. Apsivilkusi beran­kove ža lia suknele, rankoje laikė didelį peilį.

– Bėgom su draugais lenktynių, – atsakė jis.Ant lentos gulėjo didelė žuvis, kone jo mamos ran­

kos storumo. Bredlis žiūrėjo, kaip mama pakėlė peilį ir vikriai nurėžė žuvies galvą.

Per koridorių jis nužingsniavo į savo kambarį ir uždarė duris. Tada paskelbė:

– Ei, ar girdit? Parėjo Bredlis.Tada apsimetė, kad kalba kažkas kitas, ne jis.– Sveikas, Bredli, sveikas gyvas, – atsakė pats sau.– Sveiki visi, – pasakė jis dabar jau savo balsu.

14

Louis sachar

Jis kalbėjosi su savo mažųjų gyvūnų kolekcija. Jų turėjo apie dvidešimt. Čia buvo varinis liūtas, kurį ka­daise eidamas į mokyklą rado šiukšlių dėžėje. Buvo dramblio kaulo asiliukas, kurį tėvai parvežė dovanų iš Meksikos. Dvi pelėdos, kadaise tarnavusios kaip druskinė ir pipirinė, stiklinis vienaragis nulaužtu ragu, kokerspanielių šeimyna, išrikiuota aplink peleninę, meškė nas, lapė, dramblys, kengūra, o kiti žvėreliai taip ap daužyti ar aplamdyti, kad vargiai galėjai suprasti, kas jie tokie. Visi jie buvo berniuko draugai.

ir visi mėgo Bredlį.– Kur ronė? – pasiteiravo Bredlis. – ir Bartolo­

mėjus.– Nežinau, – atsakė lapė.– Jiedu visada išeina kartu, – pridūrė kengūra.Bredlis pasilenkė per lovą ir pakišo ranką po pagal­

ve. ištraukė zuikę ronę ir meškiuką Bartolomėjų. Ži­nojo, kad jie yra po pagalve, nes pats juos tenai paki šo išeidamas į mokyklą.

– Ką judu ten darėt? – griežtai paklausė jis.ronė sukikeno. Ji buvo nedidukė ruda zuikė su

mažomis mėlynomis žibančiomis akytėmis. Viena jos au sis buvo nulūžusi.

15

BErNiuKAS MErGAiČių TuAlETE

– Nieko, Bredli, – atsakė ji. – Aš tik pasivaikščio­jau.

– O man reikėjo į tualetą, – paaiškino Bartolomėjus. Jis buvo molinis, rudas su baltomis dėmėmis ir stovėjo ant užpakalinių kojų. Snukutis buvo pražiotas, matėsi gražiai padaryti dantys ir raudonas liežuviukas.

– Jie neklaužados! – riktelėjo meksikietiškas asilas. – Mačiau, kaip jiedu bučiavosi!

ronė sukikeno.– Ak tu, rone! – subarė Bredlis. – Ką man su tavim

daryti?ronė vėl sukikeno.Bredlis įkišo ranką į kelnių kišenę ir ištraukė sau ją

sukarpytų popieriukų – savo rašinį.– Žiūrėkit visi, – pasakė jis. – Parnešiau jums valgy­

ti! – Jis pabėrė popieriukus ant lovos ir sustatė aplink juos žvėriukus. – Tik neskubėkit! užteks visiems.

– Ačiū, Bredli, – padėkojo ronė. – labai skanu.– Tikras gardumėlis, – pritarė Bartolomėjus.– Nežaiskit su maistu, – subarė kokerspanielė savo

tris šuniukus.– Paduokit druskos, – paprašė pelėda pipirinė.– Paduokit pipirų, – pridūrė pelėda druskinė.

16

Louis sachar

– Nagi, parodykim Bredliui, – pasiūlė liūtas.Visi ėmė šūkauti:– Bredli, Bredli!ronė baigė valgyti ir pradėjo šokinėti linksmai dai­

nuodama: „Tirlim bam, tirlim bam, tra lia lia, tra lia lia.“ Paskui tarė:

– Žinot, eisiu nusimaudyti į tvenkinį.Tvenkinys buvo raudona dėmė ant Bredlio apkloto,

kurį jis kadaise suliejo vynuogių sultimis.ronė šoko į vandenį. Staiga ji ėmė šaukti:– Gelbėkit! Sutraukė mėšlungis!– Nereikia lįsti į vandenį tuoj po valgio, – priminė

jai Bredlis.– Padėkit, skęstu!Bartolomėjus pakėlė galvą.– Atrodo, ronės balsas, – pratarė jis. – Ko gero, ji

skęs ta tvenkiny. – Jis nuėjo prie tvenkinio jos gelbėti. – laikykis, rone! – šaukė jis. – Aš tuoj...

Bredlio kambario durys atsivėrė ir įgriuvo jo sesuo Klaudija. Ji buvo ketveriais metais vyresnė.

– Mauk iš čia! – riktelėjo Bredlis. – Arba gausi į nosį!

17

BErNiuKAS MErGAiČių TuAlETE

– Ką čia veiki? – paerzino ji. – Kalbiesi su savo ma žaisiais draugeliais žvėriukais?

Ji nusijuokė, ir pasirodė dantų plokštelė.Tai Klaudija nulaužė ronei ausį. Netyčia užmynė.

ir pasakė, kad pats Bredlis kaltas, kam išmėto žaislus ant grindų. Jis neaiškino sesei, kad ronė tada gulėjo ne ant grindų, o buvo pasiklydusi dykumoje. Pasakė tik tiek: „Tiek to. Juk ji tik kvailas zuikelis.“

– Tavęs laukia mama, – paskelbė Klaudija. – liepė ta ve pašaukti.

– Ko ji nori?– Pasikalbėti. Pasakyk savo žvėreliams, kad greit

sugrįši.– Aš nesikalbėjau su jais, – spyrėsi Bredlis.– Tai ką veikei?– Tvarkiau juos. Dėliojau abėcėlės tvarka. Taip už­

davė mokykloje. Jei netiki, paskambink mokytojai.Klaudija prunkštelėjo. Nors ji visad pasišaipydavo

iš Bredlio žvėrelių, užmynusi ant zuikės gerokai susi­krimto. Žinojo, kad Bredlis ją mėgsta labiausiai. Atsily­gindama nupirko jam meškiuką.

– Kam man tas meškiukas reikalingas? – paklausė jis tada.

įsigykiteknygą dabar