KLAIĖDOS UNIVERSITETAS

Pedagogikos fakultetas

Vaikystės pedagogikos katedra

PEDAGOGO VAIDMUO VAIKŲ ADAPTACIJOS PROCESE,

IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGOJE

Bakalauro baigiamasis darbas

Autorius PNVP08 gr. Stud. Asta Armaitienė

Vadovė Doc. dr. Reda Vismantienė

Klaipėda, 2012

TURINYS

ĮVADAS.........................................................................................................................................3

I. PEDAGOGO VAIDMUO VAIKO ADAPTACIJOS PROCESE IKIMOKYKLINIO

UGDYMO ĮSTAIGOJE..........................................................................................................

I.1 Adaptacijos samprata.................................................................................................

I.2 Vaikų adaptacija ikimokyklinėse įstaigose..................................................................

I.3 Pedagogo vaidmuo vaikų adaptacijos procese...........................................................

II. PEDAGOGO VAIDMUO VAIKŲ ADAPTACIJOS PROCESE, IKIMOKYKLINIO

UGDUMO ĮSTAIGOSE EMPIRINIS TYRIMAS..................................................

II.1Tyrimo metodika ir eiga...........................................................................................

II.2Tyrimo rezultatų analizė.......................................................................................

II.3 Pedagogų vaidmuo vaikų adaptacijos procese lyginamoji rezultatų

analizė.......................................................................................................................

2. 3. 1 Tėvų ir pedagogų apklausos vertininimo analizė....................................

IŠVADOS.....................................................................................................................................

SANTRAUKA..........................................................................................................................

LITERATŪRA............................................................................................................................

PRIEDAI......................................................................................................................................

2

ĮVADAS

Temos aktualumas. Kiekvienas gimęs žmogus patenka į tam tikrą aplinką, kurioje tenka

prisitaikyti arba, kitaip tariant, adaptuotis toje aplinkoje. Gimus vaikui prisitaikyti naujoje

aplinkoje padeda tėvai, juo nuolat rūpindamiesi bei tenkindami būtiniausius jo poreikius.

Augdamas vaikas darosi savarankiškesnis, jį supanti aplinka peržengia šeimos ribas. Vaikui,

pradėjus lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą, formuojasi bendravimo įgūdžiai su svetimais

žmonėmis, keičiasi vaiko statusas, jam reikia priprasti prie ugdymo įstaigos, jos gyvenimo

tvarkos, kitokio nei namie ugdymosi būdo.

Vaikų darželis papildo ugdymą šeimoje: plečia socialinį vaiko patyrimą, sudarydama jam

sąlygas realiai gyventi mažoje vaikų bendruomenėje; padeda vaikui (o per jį – šeimai ) perimti ar

atgaivinti tradicines vietinės bendruomenės vertybes, jas puoselėdamas vaikų darželio

kultūriniame gyvenime; padeda vaikui atskleisti save ir savo gebėjimus bei juos ugdyti; teikia

kvalifikuotą pedagoginę pagalbą. Ikimokyklinį ugdymą reglamentuoja ikimokyklinio ugdymo

įstaigos veiklą reglamentuojantys teisės aktai, Lietuvos vaikų ikimokyklinio ugdymo koncepcija,

Ikimokyklinio ugdymo reformos gairės. Svarbiausias vaikų ugdymo darželyje tikslas –

bendradarbiaujant su šeima puoselėti visas vaiko galias, lemiančias vaiko asmenybės vystymosi

ir jo integracijos į visuomenę sėkmę.

Zambacevičienė, Stanaitienė (2001) domėjosi, kokią adaptacijai bei ugdymo procesui turi

mokinių charakterio temperamento tipai. Zambacevičienė (1994) tyrė pradinių klasių mokinių

psichologinės pedagoginės charakteristikos pažinimą. Tyrimo esmė – geresnis individualių vaikų

skirtumų supratimas. Mokymosi aplinkos kaip adaptacijos veiksnį tyrinėjo Poderienė (2001).

Palujanskienė (2006) domėjosi vaikų socialine adaptacija mokykloje ir tyrė pirmos klasės

mokinių nerimastingumą.

Daugiausia apie darželinukus yra tirta tai, kad vaikai, kurie sunkiai adaptuojasi lopšelyje,

sulaukę vyresnio amžiaus, turi įvairių neurologinių sutrikimų ir yra neurologo dispanserizuojami

(Vaitkevičius, 2001 ). Tokie vaikai sunkiai adaptuojasi darželyje, o vėliau ir mokykloje. Doc. E.

P. Zambacevičienė tyrė būdingiausius simptomus adaptuojantis vaikui, kurie yra nerimas dėl

santykių su suaugusiais, su vaikais, priešiškumas suaugusiems (2001 ). Gailienė I. (2001 ) tyrė

vaikų elgesio apraiškas vaikų adaptacijoje – vaikai nemėgsta tų, kurie turi didesnį norą

lyderiauti, žemo pažangumo ir žemos ugdymosi motyvacijos vaikų. Tačiau moksliniuose

tyrimuose pasigendama išsamesnės pedagogo vaidmens adaptacijos procese analizės.

Tyrimo objektas: Pedagogo vaidmuo vaikų adaptacijos procese.

3

Tyrimo tikslas: Išnagrinėti pedagogo vaidmenį vaikų adaptacijos procese ikimokyklinio

ugdymo įstaigoje.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti adaptacijos sampratą ir vaikų adaptacijos procesą ikimokyklinio ugdymo

įstaigoje.

2. Išanalizuoti pedagogo vaidmenį vaikų adaptacijos procese ikimokyklinėje įstaigoje.

3. Palyginti tėvų ir pedagogų apkausos rezultatus, pateikti apibendrintas išvadas.

Metodai: mokslinės literatūros lyginamoji analizė, anketinė apklausa, tyrimo rezultatų

turinio (content) analizė.

Darbo struktūra: baigiamasis darbas sudarytas iš dviejų pagrindinių skyrių. Pirmasis

darbo skyrius skirtas adaptacijos sampratos analizei, išryškinamas adaptacijos ikimokyklinėje

ugdymo įstaigoje procesas, pedagogo vaidmuo adaptacijos procese. Antroje darbo dalyje

pateikiama tyrimo metodika, analizuojami tyrimo rezultatai. Darbo pabaigoje remiantis teorinių

šaltinių ir tyrimo rezultatų analize pateikiamos išvados, sudaromas naudotos literatūros sąrašas.

4

I. PEDAGOGO VAIDMUO VAIKO ADAPTACIJOS

PROCESE, IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGOJE

1. 1 Adaptacijos samprata

Vaikystė – svarbiausias žmogaus prigimties, fizinių ir dvasinių galių plėtotės tarpsnis,

apibūdinamas kaip socializacijos procesas, kuriame vaikas įjungiamas į socialinių santykių

sistemą, mokosi gyventi tarp suaugusiųjų, pamažu tampa pilnateisiu šeimos, ikimokyklinės

grupės, mokyklos klasės, bendruomenės nariu. Kaip vaikui pavyks integruotis vaikų socialinėje

grupėje, mokykloje ir paskui tautos visuomenėje, priklauso nuo to, kokia jį supa ugdomoji

aplinka, kokį statusą jis gaus tarp kitų asmenų savo vaikystės laikotarpiu ir kaip jį vėliau priims

tikroje visuomenėje (Ruzgienė, Petružienė., 2005, p. 10).

Mokslinėje literatūroje yra pateikiami įvairūs adaptacijos proceso sampratos.

Tarptautiniame žodžių žodyne (2003, p. 67) teigiama, kad adaptacija yra žmogaus prisitaikymas

prie kintančių ar naujų gyvenimo sąlygų: organizmų prisitaikymas prie aplinkos.

Enciklopediniame edukologijos žodyne (2007, p. 9) adaptacija yra apibūdinama kaip individo ir

aplinkos sąveikos pusiausvyra įveikiant prieštaravimus.

Sociologijos žodyne (Leonavičius, 1993, p.221) adaptacija apibūdinama, kaip žmogaus

prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų, naujos aplinkos. Psichologijos žodyne (1993, p.6)

nurodomi trys pagrindiniai adaptacijos termino vartojimo atvejai: 1) struktūriniai funkciniai

pasikeitimai, padedantys organizmui išlikti; 2) jautrumo mažėjimas ilgai trunkančioje jaudinimo

stadijoje; 3) netinkamo elgesio keitimas teigiama linkme ankstyvuoju mokymosi laikotarpiu.

Vieni autoriai, kalbėdami apie adaptaciją, šį procesą suprantą kaip prisitaikymą, kiti –

kaip pripratimą, dar kiti – kaip barjerą, kuris atsiranda, individui patekus į naujas gyvenimo

sąlygas( Pedagogika, 2006 T-82, p. 73).

Adaptacija – tai optimalus santykio tarp organizmo ir aplinkos nustatymas. To santykio

( pusiausvyros) sutrikimas mažina organizmo prisitaikymą ir gali pakeisti kai kurių organų

funkcijas (Ruzgienė, Petružienė, 2005, p. 172).

Kaip teigia A. Juodraitis (2004, p. 67), nors adaptacijos terminas gana plačiai vartojamas

įvairiose mokslo srityse ir net nespecialioje literatūroje, vieningo, visiems priimtino jo

apibrėžimo nėra; šis terminas suprantamas keleriopai. Vieni autoriai šį procesą supranta kaip

prisitaikymą, kiti kaip pripratimą, dar kiti – kaip barjerą, kuris atsiranda, individui patekus į

naujas gyvenimo sąlygas.

Psichologijoje adaptacija apibrėžiama atsižvelgiant į asmenybės ypatumus. Sociologai

mano, kad adaptacijos metu pasikeičia žmogaus elgesys. Kartais išryškėja tokios psichologinės

reakcijos, kaip teigiamos ar neigiamos emocijos, agresyvumas ar panašiai. Šiuo metu 5

atsiradusios neigiamos emocijos veikia vegetacinę sistemą, dėl to gali sutrikti normali jos veikla,

išsivystyti liga.

Žmogaus adaptacija yra sudėtingas procesas, kurio eigoje formuojasi adekvatūs

organizmo ir aplinkos ryšiai, atsiranda pusiausvyra tarp asmenybės ir socialinės aplinkos. K.

Kubilienė (2010, p. 100) teigia, kad žmogų nuolat veikia trys grupės veiksnių: biologiniai

(maitinimosi ypatumai, bioritmų pasikeitimas, konkretūs biologiniai veiksniai), psichologiniai

(asmenybės santykiai su kolektyvu), socialiniai (tai buitiniai, kultūriniai, ekonominiai veiksniai).

Todėl kiekvienas žmogus, reaguodamas į aplinką, išreiškia savo jausmus, poreikius, troškimus, o

juos patenkinus ar nepatenkinus, atsiskleidžia žmogaus asmeninis santykis su aplinka: kaip geba

kovoti su pavojais, grėsmėmis, iškilusiais sunkumais, todėl ši reakcija padeda geriau pažinti

žmogų.

Juodraitis (1999, p. 87) išskiria šias adaptacijos rūšis: bendrąją, socialinę ir asmeninę

adaptaciją.

Bendroji adaptacija suprantama, kaip besiklostančių santykių su aplinka sistema;

Socialinė adaptacija apibūdinama kaip harmoningų, kooperacinių santykių su

socialine aplinka nustatymas. Socialinėje adaptacijoje išskiriamas ontogenetinis ir situacinis

aspektas. Šie aspektai yra tarpusavyje susiję. Ontogenetinis aspektas apibūdina socialinių

poreikių realizavimą pagal amžiaus galimybės adekvatumą. Pasak autoriaus, adaptaciją kokioje

nors situacijoje gali nulemti ankstesni įvykiai, jų tęsinys arba tam tikra situacija gali būti tolesnio

išskirtinio, specifinio elgesio priežastis;

Asmeninė adaptacija suprantama, kaip savęs suvokimas, vidinių konfliktų

nebuvimas.

Socialinė adaptacija „Psichologijos žodyne“ (1993, p. 283) apibrėžiama, kaip

asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos. Socialinė adaptacija nuo biologinės skiriasi

tuo, kad nepatenkinus socialinių poreikių organizmas nežūva, tačiau jo gyvavimas pasidaro

sudėtingesnis jam pačiam ir aplinkiniams.

Kaip pažymėjo V. Lepeškaitė (1996, p. 68), kiekvienas aplinkos, veiklos pasikeitimas

susijęs su tam tikru nerimu, nes reikia atsisakyti įprastų taisyklių, tyrinėjant naujas galimybes

kyla nesaugumo, netikrumo jausmas, grėsmės pojūtis, jaučiama emocinė įtampa, baimė. Jei

adaptacija vyksta sėkmingai, šie veiksniai dingsta ir neigiamos ar žalingos įtakos nei žmogaus

organizmui, nei socialinei radai neturi. Jei adaptacija vyksta sunkiai ar užsitęsia, šie nepalankūs

veiksniai gali sutrukdyti emocinę asmens pusiausvyrą, o tai gali sukelti depresiją, stresus,

neurozes, įvairias psichines ligas ir netgi socialines patologijas (nusikalstamumą, alkoholį,

savižudybes).

6

Adaptacija yra procesas, kurio metu vaikas aktyviai veikia, jos metu formuojasi naujas

vaiko elgesys. Adaptacija dažniausiai suprantama kaip derama ugdytinio sąveika su aplinka. Jos

priešingybė – tos sąveikos trūkumas, trukdantis vaikui skleistis ir tenkinti poreikius (Pikūnas,

Palujanskienė, 2000, p. 34) arba, kitaip tariant, tai vadinama dezadaptacija (neprisitaikymas prie

aplinkos). Dezadaptaciją penktoje klasėje gali lemti įvairūs faktoriai: emociniai sutrikimai,

prasti santykiai šeimoje, mokykloje ir pan (Burvytė, 2004, p. 56).

Taigi, adaptacijos eiga ir sėkmė priklauso nuo vaiko lyties, augimo ir vystymosi,

sveikatos, nervų sistemos subrendimo, nuo mokymo proceso organizavimo, dienos rėžimo, nuo

to, ar vaikas brandus mokyklai ir kt. (Birontienė, 2002, p. 78).

Dienos rėžimas taip pat labai svarbus adaptacijos veiksnys. D. Čėsnaitė, F. Ivanauskaitė (

2001, p. 45) teigia, kad prie rėžimo pripranta ne visi vaikai. Tos pačios autorės akcentuoja, kad

labai svarbus psichosocialinės adaptacijos veiksnys yra santykiai su bendraklasiais. Čia labai

svarbus yra pedagogo vaidmuo. Jis turėtų padėti vaikams susiformuoti teigiamus santykius,

sudaryti sąlygas droviems vaikams tapti grupės nariais, mokyti spręsti konfliktines situacijas.

Apibendrinant galima teigti, kad adaptacijos sąvoka yra plačiai naudojama įvairiose

mokslo šakose, visose pateiktose sampratose į adaptacijos procesą yra žvelgiama kaip į

prisitaikymą prie besikeičiančios aplinkos ir veiksnių.

1. 2 Vaikų adaptacija ikimokyklinėse įstaigose

Kaip teigia J. Vaitkevičius (2001), visais metais yra aktuali vaiko pradėjimo lankyti

darželį tema. Dar net negimus kūdikiui, tėvai užrašo vaiką eilėje į darželį, taip užsitikrindami

laisvą vietą, kurią vaikas, sulaukęs atitinkamo amžiaus, pradės lankyti. Vaiko adaptacija per

pirmąjį mėnesį yra tirta labai mažai. Pačiose ikimokyklinėse įstaigose rezultatų niekas

neapibendrina ir nepadaro išvadų. Daugiausia apie darželinukus yra tirta tai, kad vaikai, kurie

sunkiai adaptuojasi lopšelyje, sulaukę vyresnio amžiaus, turi įvairių neurologinių sutrikimų ir yra

neurologo dispanserizuojami. G. Podelienė ir N. Janonytė tyrė mokytojo įtaką mokinių

adaptacijos procese nuo pirmos iki penktos klasės (2006). S. Burvytė tyrinėjo adaptaciją ir jos

raišką pradinėje mokykloje (2004).

E.P. Zambacevičienė (2002, p. 78) teigia, kad kiekvienas žmogus susiduria su

adaptacija, kurios tikslas - išgyventi ir prisitaikyti. Adaptacijos problema tampa aktuali labiausiai

vaikams, jų tėvams ir auklėtojams vaikui pradėjus lankyti darželį. Kai kurie tėvai įsitikinę, kad

adaptacijos darželyje sunkumus jų vaikai patiria dėl auklėtojų kaltės. Jie jaudinasi, kad jų vaiko

elgesį stebės, lygins su kitais vaikais. Auklėtojai savo ruožtu mano, kad vaiko ikimokyklinės

7

adaptacijos sėkmę lemia vaiko auklėjimo šeimoje ypatumai. Pagrindinės institucijos, atsakančios

už vaiko ugdymą, jo asmenybės tapsmą, yra šeima ir ikimokyklinė įstaiga, jų bendradarbiavimas.

M. Pileckaitė – Markovienė (2004, p. 67) teigia, jog santykiai su kitais žmonėmis

ankstyvojoje vaikystėje yra pagrindinis vystymosi stimulas tų smegenų dalių, kurios atsako už

emocijas ir bendravimą.

Remiantis Eriksono teorija, Barkauskaitė ir Mišeikytė (2006, p. 78) teigia, kad vaikai

išgyvena krizinius institucinio ugdymo periodus:

vaiko perėjimas iš neorganizuotos namų aplinkos į organizuotą (pradeda lankyti lopšelį –

darželį);

iš lopšelio – darželio ar neorganizuotos namų aplinkos perėjimas į mokyklą;

vaiko iš vieno ar kelių mokytojų ugdymo aplinkos patekimas į dalykinę ugdymo sistemą;

vaiko migravimas iš vienos švietimo įstaigos į kitą;

vaiko perėjimas į profilinio mokymo sistemą.

Adaptavimosi laikotarpiu gali sutrikti vaiko miegas, apetitas, sumažėti atsparumas

ligoms, pakisti elgesys, sulėtėti kalbos raida, suprimityvėti žaidimas, ir tas laikotarpis gali trukti

nuo 10 dienų iki 2 – 6 mėnesių. Adaptacija gali būti lengva, vidutinio sunkumo, sunki ir net

potologinė. Tai priklauso nuo to kokio amžiaus vaikas pradėjo lankyti lopšelį – darželį, nuo jo

sveikatos, fizinio bei psichinio išsivystimo, nuo auklėjimo šeimoje ir individualių vaiko

ypatybių.

Kai kurie vaikai sunkai adaptuojasi ir perėję į kitą lopšelio – darželio grupę: prastėja jų

elgesys, žaidimas, kalba, vaikas pamiršta tai, ką buvo išmokęs, dažnai būna blogos nuotaikos,

Virkauja, neramiai miega, mažai valgo. Adaptaciją gali palengvinti tokių rekomendacijų

laikymasis:

1) Į ikimokyklinę įstaigą derėtų priimti vaiką, tada, kai jis pripratinamas prie jos

rėžimo namuose. Priėminas turi būti laipsniškas, gali tęstis iki 2 mėn. ir ilgiau;

2) Adaptavimosi metu lopšelyje ar darželyje vaiaki turėtų būti ne ilgiau kaip 3 val.,

iš pradžių tik 1 valandą. Geriau, kad pirmąsias 1 – 15 dienų vaikas dieną miegotų namie;

3) Vaikui palankius lopšelį – darželį 2 – 3 dienas, leisti jam pailsėti – porą dienų

ten nevesti;

4) Adaptavimosi metu tenkinti vaiko įpročius, neskiepyti;

5) Vaiką šilčiau rengti;

6) Tenkinti emocinių asmeninių kontaktų poreikį (dažniau imti ant rankų, dažniau

proglausti, pamyluoti);

7) Naujokui žaidimus organizuoto atskirai nuo kitų vaikų, arčiau auklėtojos;

neversti dalyvauti pratybose;

8

8) Leisti atsinešti iš namų ir nešiotis savo žaislus, knygutes, skudurėlius;

Vaiko pripratimą prie pasikeitusių sąlygų rodo kietas jo miegas, geras apetitas, džiugi

emocinė būsena, aktyvumas žaidžiant ir mokantis (Glebuvienė, Grabauskienė, Kontautienė,

1990, p. 89-90).

Mokslininkai E. Staerfeldt, Ch. Mathiasen( 1999), L. Dencik (1995), A. Liniauskaitė

(1994), A. Juodraitis (1994), A. Žakaitienė (1994, 1993) ir kt. tyrinėjo vaiko nuostatas, elgseną,

adaptaciją pradėjus lankyti vaikų ugdymo įstaigą, jos įtaką šeimos gyvenimui, integraciją grupėje

skatinančius veiksnius, situacijas, vaiko bendravimą (socialinę sąveiką) su įvairiais žmonėmis.

Atvedus vaiką į lopšelį, darželį ar mokyklą iš karto pasikeičia gyvenimo sąlygos,

pakinta ir auklėjimo būdai. Per trumpą laiką vaikas privalo keisti daugelį ankščiau susidariusių

elgesio formų. Staga pakeisti įpročius, geitai adaptuotis – sunkus dalykas, o kai kuriems vaikams

– neįveikiamas uždavinys.

Pradėjus lankyti lopšelį, darželį ar mokyklą, vaikas patenka į socialinę aplinką, kurioje

jam keliami tokie reikalavimai:

1. prisitaikyti prie naujų sąlygų;

2. nuolat taikytis prie situacijų, kuriuose dalyvauja skirtinos patirties ir amžiaus

žmonės;

3. įgyti dvipusę socializaciją (derinti emociškumą šeimoje ir socialumą vaikų

įstaigoje);

4. kaitalioti skirtingus socialinius kodus (jausminę socialinę są veiką šeimoje keisti

instrumentine socialine sąveika vaikų įstaigoje 0;

5. aiškiai, raiškiai kalbėti, įgyti bendravimo įgūdžių;

6. vertinti save kaip socialinio konteksto dalyvį;

7. susieti įvairaus pobūdžio patirtį, įžvelgti ir suvokti visumą;

8. reikšti savo nuomonę ir atsižvelgti į aplinkinius žmones, dalyvauti derybose su

jais dėl įvairių dalykų;

9. pasitikėti savimi (imtis iniciatyvos veikiant, bendraujant ir jaustis užtikrintam);

10. kontroluoti savo emocijas ir jausminius impulsus tarp svetimų, viešoje vietoje;

Minėtų autorių tyrimai, taip pat daugėlio pediatrų ir pedagogų darbai įtikino, kad

adaptacijos laikotarpiu pakinta vaikų sveikata, nervų sistemos funkcijos, sutrinka elgesys. Tai

gali trukti apie du mėnesius.

Vaikų adaptacijos eiga būna skirtinga. Vieni gerai jaučiasi po keturių penkių dienų, kitų

adaptacijos periodas trunka mėnesį ir net ilgiau. Pasitaiko sunkių atvejų, bet dauguma vaikų

prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų be didelių sveikatos, nervų sistemos ir elgesio pakitimų.

9

Išsamūs tyrimai, praktinio darbo patirtis patvirtina nuomonę, kad lankant vaikų ugdymo

įstaigą galima išvengti neigiamų vaiko elgesio ir sveikatos pakitimų.

Vaikų adaptaciją galima gerokai palengvinti taip:

1) nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų sudaryti vieningą ugdymo sistemą;

2) tinkamai organizuoti pirmąsias vaiko dienas įstaigoje;

3) daugiau rūpintis vaiko sveikata šeimoje ir vaikų ugdymo įstaigoje,

formuojant adaptacinius vaiko mechanizmus.

Adaptacija darželyje gali trukti nuo savaitės – dviejų iki 2 – 6 mėnesių ir būna lengva,

vidutinio sunkumo ir sunki. Tai priklauso nuo to, kokio amžiaus vaikai pradeda lankyti lopšelį,

nuo jų sveikatos ir fizinio bei psichinio išsivystymo, auklėjimo šeimoje, nėštumo ir gimdymo

eigos, nuo to, kokios vaiko socialinės adaptacijos galimybės. Lengvai adaptuojasi vaikai, kurie

šeimoje tinkamai auklėjami; gerai prižiūrimi ir lopšelį pradeda lankyti nuo 1,5 metų. Lengva

adaptacija lopšelyje trunka nuo 10 iki 20 dienų. Tada praeina miego, apetito sutrikimai,

neigiamos emocijos, nenoras pasilikti lopšelyje, ašaros atsisveikinant su tėvais, vaikai pradeda

bendrauti su grupės vaikais, auklėtoja, būna aktyvesni, daugiau kalba. Per šį laikotarpį vaikas

gali kartą susirgti arba būti sveikas, priaugti svorio arba likti to paties (bet nenukristi ). Vidutinio

sunkumo adaptacija būdinga vaikams:

1) kurie lopšelį pradeda lankyti anksčiau, nuo 9 – 10 mėnesių iki 15 – 16 mėnesių,

2) sveikata ir vystymasis kiek sutrikę,

3) šeimoje yra nepalankios mikrosocialinės sąlygos,

4) buvo sunkus nėštumas ar gimdymas.

Vidutinio sunkumo adaptacija tęsiasi nuo 20 iki 40 dienų. Jos metu vaiko elgsenos

pakitimai, emocinės reakcijos būna stipresnės, gali sulėtėti vaiko neuropsichinis vystymasis, 1 –

2 mėnesiais atsilikti kalba. Vaikai serga vieną, o kartais net du – tris kartus, liga trunka iki 10

dienų, per pirmąsias 30 – 40 dienų lopšelyje vaikas gali suliesėti. Sunki adaptacija būdinga

vaikams, kurie lopšelį pradeda lankyti nesulaukę 1,5 metų ir jeigu juos veikia dar vienas

nepalankus biologinis ar socialinis veiksnys arba keletas nepalankių veiksnių. Pavyzdžiui, vaikas

gimė sunkiai, jo vystymasis sulėtėjęs, šeimoje buvo blogai prižiūrimas ir lopšelį pradėjo lankyti

1 metų. Sunkios adaptacijos metu neigiamos elgsenos, organizmo funkcijų reakcijos labai

stiprios, įvairios ir gali trukti nuo 2 iki 6 mėnesių. Tuo laikotarpiu sulėtėja vaiko ūgis ir svoris,

atsilieka psichinis vystymasis. Vaikai dažnai ir ilgai (daugiau nei 10 dienų ) serga, galimos

įvairios ligų komplikacijos, neurotinės reakcijos, centrinės nervų sistemos astenizacija.

Įvairūs tyrimai rodo, kad vaikai, kurie sunkiai adaptuojasi lopšelyje, sulaukę vyresniojo

amžiaus, turi įvairių neurologinių sutrikimų ir yra neurologo dispanserizuojami. Tokie vaikai

sunkiai adaptuojasi darželyje, o vėliau ir mokykloje. Tada dažniau būna neadekvatus elgesys,

10

stipresnės organizmo funkcijų reakcijos. Be to, sunki adaptacija neigiamai veikia vaiko augimą,

sveikatą, atsiliepia jo mokymuisi.Taigi priežastys, lemiančios vaiko socialinės adaptacijos

galimybes ankstyvojoje vaikystėje, gali turėti įtakos jo fiziologinei – socialinei adaptacijai

vyresniame amžiuje.

1. 3 Pedagogo vaidmuo vaikų adaptacijos procese

Pedagogas padeda vaikui adaptuotis naujoje aplinkoje, priimti nuolat vykstančią aplinkos

ir dienos ritmo kaitą, ugdytis nuostatą išbandyti ir perimti dar nežinomus pažinimo ir veiklos

būdus, pratintis prie naujų žmonių, veikti ne visai įprastose situacijose (Priešmokyklinis

ugdymas, 31 psl.).

Mažas vaikas yra labai jautrus, jis nedrąsiai bando užmegzti naturalų ryšį su aplinka. Jis

kalba sava kalba, savitai pergyvena įspūdžius (Elizabeta M. Grunelius.1999.11 psl.).

Aktyvios ir sąmoningos asmenybės pagrindai formuojasi jau vaikystėje. Todėl

ikimokyklinis auklėjimas yra reikšminga sudedamiji sistemingo, organizuoto asmenybės

ugdymo dalis. Ikimokyklinės įstaigos pedagogo veikla turi svarbią socialinę, pedagoginę reikšnę.

Toji asmenybė ikimokyklinėje įstaigoje yra auklėtoja. Ikimokyklinės įstaigos pedagogo

veikla yra tuo ypatinga, kad jis ne tik privalo nuo mažens skiepyti vaikams meilę Tėvynei,

pagarbą vyreniesiems, draugiškuma ir kolektyvizmą, elgesio kultūrą ir grožio jausmą, ugdyti jų

pažinimo interesus, gabumus bei kitas asmenybės savybes, bet ir tam tikra prasme atstoti tėvus,

padėti vaikams žengti pirmuosius žingsnius, tarti pirmuosius žodžius.

Taigi ikimokyklinės įstaigos pedagogo funkcijas galėtume suformuluoti taip:

1) globoti, prižiūrėti mažus vaikus, peržengusius ikimokyklinės auklėjimo

įstaigos slenkstį, stengtis kiek įmanoma kompensuoti jiems tėvų dėmesio, glamonių,meilės

stoką;

2) formuoti teigiamas asmenybės savybes, vadovauti vaiko socializacijos

procesui;

3) lavinti vaiko fizines ir psichines galias, ypač mąstymą ir kalbą, puoselėti jo

pažinimo interesus ir jais remiantis plėsti akiratį, kaupti vaizdinių atsargas, rengti mokyklai.

Kad galėtų sėkmingai vygdyti šias funkcijas, vaikų darželio auklėtoja turi gerai pažinti

savo veiklos objektą, t. Y. Vaiką, jo amžiaus bei individualias ypatybes, būti doru žmogumi ir

siekti pedagoginio meistriškumo (V.Glebuvienė, A. Grabauskienė, Z. Kontautienė. 1990. 76 – 77

psl.).

11

Darželis yra papildantis ir tam tikromis kryptimis išplečiantis geru namų funkcijas, tačiau

Winnicott D. W. ( 2000 ) pripažįsta, kad darželio auklėtoja natūraliai perima kai kurias motinos

savybes ir pareigas lavinimo periodu, nors pati dėl savo poreikių ir nesiekia užmegzti motiniškų

emocinių ryšių. Auklėtojos pareiga greičiau išlaikyti, sustiprinti ir praturtinti vaiko asmeninį ryšį

su šeima, o tuo pat metu ir supažindinant su platesniu žmonių ir galimybių pasauliu. Todėl nuo

pat pirmojo vaiko apsilankymo darželyje atviras ir širdingas ryšys tarp motinos ir auklėtojos

padės sužadinti motinos pasitikėjimą ir nuramins vaiką.

Darželio lankymo pradžia yra socialinis patyrimas už šeimos ribų, kaip teigia

psichologas. Šis patyrimas sukuria vaikui psichologinę problemą, o auklėtojai – pirmąją progą

prisidėti prie psichinės higienos.

Vaikui padėtų greičiau adaptuotis naujoje aplinkoje grupėje vyraujanti gera nuotaika,

malonūs, geranoriški ir draugiški narių santykiai. Labai daug kas priklauso nuo pedagogo noro,

mokėjimo bendrauti, nuslėpti negerą nuotaiką, pyktį. Labiau pažinti vaiką ir greičiau adaptuoti jį

grupėje, auklėtojai padėtų pažintis su vaikučio tėvais bei tarpusavio bendradarbiavimas.

Tačiau ne visada pedagogo didelis noras integruoti vaiką į grupę lemia jo sėkmingą

adaptaciją. Daugelis vaikų iš pradžių patiria kokių nors sunkumų ir ne iš karto įsitraukia į grupės

gyvenimą.

Arba štai nevalgymas – dar vienas paplitęs simptomas. Visiškai normalu, jei vaikas

atsisako valgyti. Neabejoju, jog vaikas valgydinamas geru maistu. Tačiau vaikas ne visuomet

gali jaustis, kad maistas geras. Vaikas negali visuomet jaustis nusipelnęs gero maisto. Duokime

jam laiko, elkimės su juo ramiai, ir vaikas ilgainiui susigaudys, ką vadinti geru ir blogu maistu,

kitaip tariant, jis jau turės savo pomėgius kaip ir mes visi. (Winncott D. W. 2000 ).

Geranoriška šeimos ir lopšelio pedagogų sąveika – viena pagrindinių sąlygų, nulemenčių

visuminio vaiko ugdymo sėkmę, todėl šeima ir pedagogaii turėtų tapti ugdymo partneriais (O.

Monkevičienė. 2001. 147 psl.).

Darželis yra papildantis ir tam tikromis kryptimis išplečiantis geru namų funkcijas, tačiau

Winnicott D. W. ( 2000 ) pripažįsta, kad darželio auklėtoja natūraliai perima kai kurias motinos

savybes ir pareigas lavinimo periodu, nors pati dėl savo poreikių ir nesiekia užmegzti motiniškų

emocinių ryšių. Auklėtojos pareiga greičiau išlaikyti, sustiprinti ir praturtinti vaiko asmeninį ryšį

su šeima, o tuo pat metu ir supažindinant su platesniu žmonių ir galimybių pasauliu. Todėl nuo

pat pirmojo vaiko apsilankymo darželyje atviras ir širdingas ryšys tarp motinos ir auklėtojos

padės sužadinti motinos pasitikėjimą ir nuramins vaiką.

Darželio lankymo pradžia yra socialinis patyrimas už šeimos ribų, kaip teigia

psichologas. Šis patyrimas sukuria vaikui psichologinę problemą, o auklėtojai – pirmąją progą

prisidėti prie psichinės higienos.

12

Darželio lankymo pradžia gali sukelti nerimo ir motinai, jei ji klaidingai suvoks vaiko

poreikį atrasti galimybių vystytis už šeimos ribų ir manys, kad šis poreikis kyla dėl jos

neadekvatumo, o ne dėl natūralios vaiko raidos.

Tvirtų santykių tarp vaiko, auklėtojos ir šeimos išlaikymo pagrindas yra lojalumas

namams ir pagarba šeimai.priešingai nei motina, auklėtoja, turėdama specialaus išsilavinimo

žinių, stengiasi objektyviai žvelgti į auklėjamus vaikus.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai linkę tapti savo pačių stiprių emocijų ir agresyvumo

aukomis, todėl auklėtoja kartais turi apsaugoti vaikus nuo jų pačių, kontroliuodama ir

vadovaudama situacijai, kai tai būtina. Be to, ji, turi sudaryti tam tikras ir tinkamas sąlygas

vaikui žaidžiant nukreipti savo agresyvumą konstruktyviais kanalais ir mokytis naudingų

įgūdžių.

Tik pradėjus vaikui lankyti ikimokyklinę įstaigą, auklėtoja taip pat susidurs su

gluminančiais svyravimais tarp didelio noro būti priklausomam ir nepriklausomam. Auklėtojai

reikia turėti pakankamai žinių, kad galėtų tinkamai elgtis tokiais atvejais, tiek tvarkydamasi su

šiomis problemomis darželyje, tiek nukreipdama vaiką specialistui.

Nuo darželio organizavimo ir aprūpinimo priklauso vaiko emocinių, socialinių,

intelektinių bei fizinių potencijų suklestėjimas. Derindama žinias ir jautrumą vaikų simbolinei

kalbai ir išraiškos būdams bei įvertindama ypatingus vaikų poreikius grupėje, auklėtoja atlieka

esminį vaidmenį.

O galiausiai nuo auklėtojos darbo su vaikais negalime atskirti jos sugebėjimo darniai

dirbti kartu su kitais personalo nariais, išsaugant savo kaip moters savybes.

Užsienio psichologo Winnicott D. W. ( 2000 ) teigimu, mūsų visų gyvenimas pačia savo

prigimtimi yra sunkus, ir kiekvieno kūdikio ar vaiko augimą lydi to sunkumo požymiai. O tai

reiškia, kad visada pasitaikys simptomų, tam tikromis aplinkybėmis galinčių virsti ligos ženklais.

Net pati maloniausia ir supratingiausia namų gyvenimo aplinka negali pakeisti fakto, kad

normalaus žmogaus vystymasis yra sunkus; ko gero, tobulu prisitaikymu pasižyminčiuose

namuose būtų sunku ištverti, nes juose neliktų vietos atsipalaidavimui per teisėtą pyktį.

Žodis „normalu“ turi dvejopą reikšmę. Vienokia reikšmė patogi psichologui: jam reikia

standarto, ir visa, kas netobula, turi būti nenormalu. Antroji reikšmė priimtinesnė gydytojams,

tėvams, pedagogams, kai reikia apibūdinti vaiką, tikriausiai išaugsiantį visaverčiu visuomenės

nariu, nors dabar simptomai ir nederamas elgesys tiesiog bado akis.

Pirmosios vaiko dienos lopšelyje arba darželyje – tai kupinas laikas ne tik jam, bet ir

pedagogams bei tėvams. Tiek daug nežinomų dalykų, tiek daug galimybių.( Artyn vaiko.1997).

13

Tėvai perduoda vaiką globoti kitiems, keičiasi nusistovėjusi namų tvarka. Tėvai turi

progos, pabendravęs su auklėtoja, sužinoti apie tai, ar jų vaikas lengvai adaptuojasi naujoje

aplinkoje.

Auklėtojams naujas vaikas – tai nauja atsakomybė. Jų tikslas – deramai prižiūrėti vaikus,

atsižvelgiant į vaiko psichofizinius raidos etapus ugdant kiekvieną individualybę.

Vaikas susiduria su nauja aplinka, naujais žmonėmis ir dėl to patiria įvairių rūpesčių, turi

prisitaikyti prie naujų taisyklių. Susipažinimui su nauja aplinka, kitais savo bendraamžiais, nauja

tvarka, reikia laiko. Auklėtojas turi priminti vaikams, jog jie visi yra skirtingi savo

temperamentu, būdo bruožais, gebėjimais, auklėjimo ir ugdymo namuose sąlygomis. (Artyn

vaiko.1997).

Pedagogas turėtų remtis šiais darbo principais:

mylėti ir gerbti vaiką kaip asmenybę, bendrauti su juo kaip su sau lygiu;

stengtųsi, kad kiekviena lopšelyje ar darželyje praleista diena ikimokyklinukui teiktų

pažinimo džiaugsmo, žadintų jo teigiamas emocijas;

gilintųsi į vaiko psichologiją, jo individualias savybes;

glaudžiai bendradarbiautų su vaiko tėvais;

įsiklausytų į kitų pedagogų siūlymus ir nuomones.

Tačiau norint dirbti pagal šiuos principus, reikia išmanyti bendravimo kultūros dalykus,

vaikų amžiaus tarpsnio psichologiją. Tad pedagogas turi būti garai susipažinęs su teorinėmis

žiniomis, nes be jų atlikti visą tai praktiškai būtų gana sunku.

Vaikui padėtų greičiau adaptuotis naujoje aplinkoje grupėje vyraujanti gera nuotaika,

malonūs, geranoriški ir draugiški narių santykiai. Labai daug kas priklauso nuo pedagogo noro,

mokėjimo bendrauti, nuslėpti negerą nuotaiką, pyktį. Labiau pažinti vaiką ir greičiau adaptuoti jį

grupėje, auklėtojai padėtų pažintis su vaikučio tėvais bei tarpusavio bendradarbiavimas.

Tačiau ne visada pedagogo didelis noras integruoti vaiką į grupę lemia jo sėkmingą

adaptaciją. Daugelis vaikų iš pradžių patiria kokių nors sunkumų ir ne iš karto įsitraukia į grupės

gyvenimą.

Imkim, pavyzdžiui, šlapinimąsi į lova – tai pakankamai dažnas simptomas, su juo

susiduria beveik visi, turintys reikalų su vaikais. Jeigu šlapindamasis į lova vaikas raiškiai

protestuoja prieš griežtą elgesį, slopinantį individo laisvę ir teises, tai šitoks simptomas nėra liga,

- tai ženklas, kad vaikas vis dar viliasi išsaugoti savo individualybę, kuriai iškilusi kokia nors

grėsmė. Dažniausiai šlapinimasis į lovą pasiekia savo tikslą, o laikas bei paprastas geras

auklėjimas leidžia vaikui užmiršti šį simptomą ir rasti kitų būdų įtvirtinti save.

Arba štai nevalgymas – dar vienas paplitęs simptomas. Visiškai normalu, jei vaikas

atsisako valgyti. Neabejoju, jog vaikas valgydinamas geru maistu. Tačiau vaikas ne visuomet

14

gali jaustis, kad maistas geras. Vaikas negali visuomet jaustis nusipelnęs gero maisto. Duokime

jam laiko, elkimės su juo ramiai, ir vaikas ilgainiui susigaudys, ką vadinti geru ir blogu maistu,

kitaip tariant, jis jau turės savo pomėgius kaip ir mes visi. (Winncott D. W. 2000 ).

Apžvelgę mokslinę literatūrą yra matyti, jog ikimokyklinio amžiaus vaikai vis dėlto

išgyvena adaptacijos laikotarpį. Tik kiekvienas vaikas tą laikotarpį išgyvena skirtingai, vieni

lengviau, kiti vaikai šį laikotarpį išgyvena sunkiau. Kaip vaikas adaptuosis atėjęs į ikimokyklinio

ugdymo įstaigą labai priklauso ir nuo tėvų paruošimo, ir nuo pedagogo profesionalumo.

LITERATŪRA

1. Ankstyvojo ugdymo vadovas : tėvams, globėjams, pedagogams: vaikas iki trejų metų /

[Ona Monkevičienė, Aldona Tarasonienė, Virginija Bortkevičienė, Rimanta

Matlašaitienė, Vitalija Gražienė, Vitolda Glebuvienė, Albina Katinienė, Regina

15

Rimkienė, Ida Juraitienė, Dėja Aukštkalnytė ; sudarė Ona Monkevičienė] Vilnius : Vieš.

įstaiga "Minklės leidyba", 2001.

2. Artyn vaiko. / Egmonto projektas vaikų darželiams. Vilnius, 1997

3. Barkauskaitė M., Mišeikytė K. Mokinių adaptacijos ypatumai kritinių ugdymo(si) etapų

metu. VPU, 2006

4. Birontienė Z. Priešmokyklinio amžiaus vaikų fizinio brendimo edukacinis skatinimas.

Pedagogika, 2002.

5. Burvytė, S. Adaptacija ir jos raiška pradinėje mokykloje. Pedagogika. Mokslo darbas 73.

Vilnius: VPU leidykla, 2004, p. 83 – 87.

6. Čėsnaitė, D., Ivanauskienė, F. Pirmos klasės mokinių psichosocialinės adaptacijos

tyrimas. Pedagogika. Mokslo darbas 2001, Nr. 54. Vilnius: VPU leidykla, 46 – 53.

7. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2000.

8. Damaševičiūtė J., Gailienė I., 2001, Sėkmės motyvacijos problema mokykloje ir

gyvenime. Pedagogika, 2001, Nr. 54. P. 60.

9. Dencik, L. (1995). Modern childhood in the Nordic countries: ‘Dual socialisation’ and its

implications. In L. Chisolm, P. Buchner, H-H. Kruger, M. du-Bois-Reymond (Eds.),

Growing up in Europe. Contemporary horizons in childhood and youth studies (pp. 105-

309). Berlin: Walter de Gruyter.

10. Enciklopedinis edukologijos žodynas / Leonas Jovaiša. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.

11. Juodraitis, A. Asmenybės psichologinės adaptacijos prielaidos. Šiauliai: ŠU leidykla,

1999.

12. Juodraitis A. Asmenybės adaptacija: kintamųjų sąveika Šiauliai: ŠU, 2004.

13. Juodraitis A. Nuostatas galima pakeisti: specialiųjų poreikių vaikų integravimo į bendrojo

lavinimo mokyklas problemos // Mokykla. 1994 Nr. 7. 15

14. Glebuvienė V., Grigaitė B., Monkevičienė O. Lietuvos vaikų brandumas mokyklai:

tyrimai ir problemos. Vilnius: VPU, 2004.

15. Glebuvienė V., Grabauskienė A., Kontautienė Z. Ikimokyklinė pedagogika. Kaunas,

1990

16. Kubilienė K. Mokinių adaptacija gimnazijoje: mokytojo kompetentingumo vaidmuo.

Pedagogika, 2010, Nr. 98

17. Leonavičius, J. Sociologijos žodynas. Vilnius: Academia, 1993.

18. Lepeškaitė V. Humanistinis ugdymas mokykloje. Vilnius, 1996.

19. Palujanskieneė A. Vaikų adaptacija mokykloje. Socialinis ugdymas. Vilnius: Vilniaus

pedagoginis universitetas, 2006.

20. Pikūnas, J., Palujanskienė, A. Asmenybės vystymasis. Kaunas: Šviesa, 2000.

16

21. Pileckaitė-Markovienė M. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų, netekusių tėvų globos,

vidinės darnos ypatumai // Ugdymo psichologija. 2004,. Nr. 13

22. Poderienė G. Mokymosi aplinka kaip mokinių adaptacijos veiksnys. Pedagogika. T. 54,

2001.

23. Psichologijos žodynas . Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidykla, 1993.

24. Ruzgienė, A. Petružienė, S. Vaikas ir aplinka. Klaipėda: KU leidykla, 2005

25. Stærfeldt E., Mathiasen Ch. R.. Pedagogika ir demokratija: ugdomojo darbo

eksperimentai Lietuvos vaikų darželiuose. Vilnius: Aidai, 1999.

26. Stanaitienė L., Zambacevičienė P. Brandumas mokyklai ir adaptacija // Pradinis ugdymas

žengiant į III tūkstantmetį: mokslinė metodinė konferencija. Sud. A. Gomuliauskienė.

Šiauliai. 2001, p. 120–122.

27. Tarptautinis žodžių žodynas/atsakingas redaktorius A. Kindurys. Vilnius, 2003

28. Zambacevičienė E. P. Auklėjimo stiliaus šeimoje įtaka vaiko adaptacijai mokykloje. //

Pradinis ugdymas. 2001, Nr. 2. P. 79.

29. Zambacevičienė E. P. Psichologinė pradinuko charakteristika – Pradinukų ugdymas:

straipsnių rinkinys / Sud. V. Savickytė. Šiauliai, 1994, p. 20 – 41.

30. Winnicott D.W. Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis. Vilnius, 2000.

17