LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

LITUANISTIKOS FAKULTETAS

LIETUVIŲ IR LYGINAMOSIOS LITERATŪROS KATEDRA

VIOLETA ŠILKO

DAIKTO FENOMENOLOGIJA LEONARDO GUTAUSKO

ROMANE ,,DAIKTAI“

Magistro darbas

Darbo vadovė prof. dr. Sigutė Radzevičienė

Vilnius, 2015

2

Aš, Violeta Šilko, patvirtinu, kad šis magistro darbas Daikto fenomenologija Leonardo

Gutausko romane ,,Daiktai“ yra originalus, mano parašytas. Patvirtinu, kad visi moksliniai šaltiniai,

kitų studentų rašto darbai naudoti su nuorodomis. Ţinau, kad plagijavimas – šiurkščiausias

akademinės etikos paţeidimas – tai svetimo darbo arba jo dalies pasisavinimas ir paskelbimas savo

vardu. Esu informuota, kad, paaiškėjus melui, baigiamojo magistro darbo įvertinimas bus

anuliuotas.

Sutinku, kad mano magistro darbo elektroninė versija būtų dedama į universiteto elektroninę

bazę ir su slaptaţodţiu būtų prieinama fakulteto dėstytojams.

3

Turinys

I. Įvadas ................................................................................................................................................ 4

II. Daiktai kaip fenomenai: modernioji literatūrinė bei filosofinė samprata ...................................... 10

2.1.Daiktiškas pasaulis – patirties išgyvenimų kelias ..................................................................... 10

2.2.Kiek metaforos daiktiškame pasaulyje? ................................................................................... 15

2.3.Daikto susitikimas su kitu ......................................................................................................... 19

III. Romanas ,,Daiktai―: ko daiktai ieško ţmoguje? ........................................................................... 23

3.1.Pasakotojo daiktiškoji tapatybė ................................................................................................ 23

3.1.1.Daiktų-stebėtojų pozicija ..................................................................................................... 23

3.2.Būties tapatybė daikto patirtyje ................................................................................................ 28

3.3. Daiktai – vienatvės įprasmintojai ............................................................................................ 32

IV.Daiktiška erdvė .............................................................................................................................. 35

4.1.Dialogiškumas daiktiškoje erdvėje ........................................................................................... 35

4.2.Sava ir svetima erdvė ................................................................................................................ 38

4.3.Kambaryje esančių daiktų būtis ................................................................................................ 45

4.4.Daiktai kaip metaforos .............................................................................................................. 50

V. Išvados ........................................................................................................................................... 54

VI. Santrauka ...................................................................................................................................... 57

VII.Summary ...................................................................................................................................... 59

VIII. Šaltiniai ...................................................................................................................................... 61

XIX. Literatūra ................................................................................................................................... 61

4

I.Įvadas

Darbo tema. Šio darbo tema – daikto fenomenologija Leonardo Gutausko romane

,,Daiktai―. Šiuolaikinėje groţinėje literatūroje ryški daikto estetika, nes ,,daiktai sudaro mūsų

kultūrinę aplinką, sutelkdami istorinę atmintį.―1 Parašytas romanas egzistuoja savyje ir kaip realybė,

nepriklausanti nei nuo kūrėjo, nei nuo ,,vartotojo―. Jis gyvena savo gyvenimą šalia kitų, panašių arba

nuo jo besiskiriančių meno kūrinių: „Jis egzistuoja kaip daiktas, į kurį sudėtos tam tikros prasmės –

tarsi tiltai, jungiantys meno kūrinį su tuo, ką mes vadiname kontekstu, su visuma, vadinama

pasauliu.―2 Romano kūrinys yra daiktas, egzistuojantis objektyviai, ir kaip savarankiška realybė

suţadina savo intrigomis bei minties judėjimu ţmogaus jausmus bei išgyvenimus. Daugybė siuţeto

linijų driekiasi vienas šalia kito: ,,<...> kiekvienas daiktas turi atskirą gyvenimą <...> platūs

horizontai, mozaikinė vaizdų sudėtis, išsišakojęs naratyvas.―3

Modernus meno kūrinys atsigręţia į savo objektą, nagrinėja jų egzistencinius būties

klausimus, drąsiais eksperimentais prasiskverbia į skaitytojo sąmonę. Šiuos bruoţus nesunku

pastebėti ir Leonardo Gutausko romane „Daiktai―, kur daiktų pasakojimo raiškai nesvetima

filosofinė raiška, kuri yra ne tik romano puošmena, bet ir savotiškas teksto pagyvinimas. Šiuo

poţiūriu romano tikslas yra per daiktiškąjį pasakotoją konstatuoti tikrovę, vaizduoti ją tokią, kokia ji

yra, atskleisti, kaip daiktiškoji aplinka, kupina gyvybės impulsų, apsikeičia vietomis su ţmogaus

pasauliu. Konkreti daiktiška tikrovė pasirodo esant ,,trumpalaikės egzistencijos pamatas.―4

Pasakojantys daiktai ypatingi tuo, kad jie nurodo bei parodo elementarų ţmogaus ryšį su

diachronine realybe bei tiesioginiu pasauliu. Šiame romane daiktų pasakojimai neperkuria tikrovės,

o parodo ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų: „Geras meno kūrinys vaizduoja daiktus taip, kad jie

dalyvauja mūsų egzistencinio projekto plėtroje.―5

Šio menininko romane atsiskleidţia daiktų išsakoma erdvė, prieinamumo jausmas, bet

svarbiausias yra įsiţiūrėjimas į patį daiktą. Per daiktų siuţeto liniją atsiskleidţia Luko bei

Margaritos gyvenimo akimirkos. Penkios fotografijos išsaugojo Luko vaikystės akimirką: „<...>

bemaţ penkiasdešimt ketveri metai, jau pusė amţiaus <...> ant sidabro blizgančio benzino bako sėdi

trimetis Lukas. <...>.― Fotografija tampa laidininku, jungiančiu praeitį su dabartimi. Ji suţadina

prisiminimus, paraleliai primindama ir save, kaip būtent šis kadras, o vėliau ir pati fotografija,

atsirado, – tartum juos jungtų bendra egzistencija.

1 Tomas Kačerauskas, „Daiktai meno fenomenologijoje―, Filosofija. Sociologija, 2005, nr. 3, p. 8.

2 Arvydas Šliogeris, „Daiktai ir menas―, Vilnius, Mintis, 1998, p. 9.

3 Vytautas Kubilius, „Daiktavardėjanti poezija‖, Metai, 2000, nr. 3, p. 83.

4 Ten pat, p. 80.

5 Audringa Peleritytė, „Kaip atsiranda daiktai šiuolaikinėje lietuvių poezijoje―, Gimtasis ţodis, 2006, nr. 11, p. 12.

5

Rašytojas ypač daug dėmesio skiria daikto atsiradimo prieţasčiai ir jo detalėms, siekdamas

sukurti visavertį vaizdinį: „ <...> privalau nors glaustai uţsiminti, kaip patekau į tą baltą dviaukštį

namą ant sraunios upelės kranto―. Visi romane glūdintys pasakojimai sukasi apie „čia-dabar―

kasdienybę, istorijos įţvelgia savo būtyje šviesą, egzistavimo prasmę, regi savo tęstinumą ir savo

būties laikinumą. Vertinant šiuo aspektu, darbo kontekstui atskleisti yra svarbi nauja meno

orientacija – naujasis daiktiškumas, kuris atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, – anot kurios, tikrovę

reikia „suvokti ir perkurti su visomis smulkmenomis.―6 Naujojo daiktiškumo rašytojų siekiu tampa

supratingumo bei aktualumo pritaikymas tikrovei, kitaip sakant, vartojamoji vertė tampa svarbesnė

uţ groţio vertę. Bet ar tai visada būdinga Leonardui Gutauskui? Ar abipusis ryšys tarp daiktų visada

dominuoja šio menininko kūryboje?

Darbo objektas. L. Gutauskas – išskirtinė šiuolaikinio Lietuvos meno figūra, kuri savo

apmąstymais bei meninės kūrybos subtilybėmis palieka gilų atspaudą meniniame gyvenime.

Menininko būdas filosofuoti priartina skaitytojus prie tiesioginės patirties, o kas tą tiesioginę patirtį

gali būti geriau įvaldę nei menininkai? Skirtumas tiktas, kad fenomenologas labiau apmąsto,

reflektuoja tai, ką jis daro, o menininkai daro tai galbūt geriau, bet labiau vadovaudamiesi intuicija.

Fenomenologija sugrįţta prie tiesioginės patirties, atsisako dualistinės metafizikos, turima omenyje,

kad patirtis iškyla į viršų, o pasaulis yra anapus patirties, kaip tikrovė. Todėl derėtų atlikti redukciją

ir pasiţiūrėti ne į tai, kas yra pasaulis iš tikrųjų, kaip jį yra sukonstravę mokslai, bet kaip jis atsiveria

savo tiesoje mums į jį ţiūrint, klausant, liečiant, uţuodţiant. Vadinasi, visos mūsų juslės, visi mūsų

patyrimo aspektai čia yra svarbūs, o tai kultivuoja būtent menai, nes fenomenologija ir paties

Husserlio kartais įvardijama kaip „mokymasis matyti―. Matymas, šiuo atveju, yra metaforiška

patirties išraiška, nes gyvendami mokomės ne ką kita kaip tik gyventi gyvenimą, arba patirdami

mokomės išplėsti savo patirtį, ją padaryti turtingesnę, apmąstyti ją, atrasti tai, kas jai yra svarbiausia.

Menininkai su savo kūryba būtent ir juda šia linkme – atskleisdami tokias tiesas, kurių galbūt mes

patys ir nepastebėtume, bet jie meistriškai tiesiogiai sutelkdami dėmesį tuos patyrimus iš tikrųjų

padaro prieinamus.

Be to, čia neabejotinai reikalingas ir filosofinių minčių dalyvavimas, apmąstymas, kuris gali

padėti suprasti tam tikrą paslėptą, ne iki galo išreikštą aiškią prasmę, kurią menininkai atranda. Taigi

tas ryšys tarp meno ir fenomenologijos iš tikrųjų egzistuoja, todėl fenomenologinis

bendradarbiavimas yra abipusis. Viena vertus, šiuolaikinis menas, įskaitant ir literatūros veikalus,

tampa filosofiškas. Neretai kvestionuojama: ką reiškia būti literatūrinių kūrinių autoriumi, ką reiškia

6 Dieter Mayer, „Naujasis daiktiškumas―, Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos“, 2000, p. 19.

6

vaizduoti, kokią prasmę turi kūrinyje pavaizduotos detalės? Vadinasi, patiems menams būdinga

savirefleksija, kitaip sakant, pačiame kūrinyje glūdi klausimas, kam tai reikalinga ir kokiu būdu tiesą

galima išreikšti pačiam pasauliui, pačiam gyvenimui. Taigi, menininkai neretai apmąsto, ką reiškia

vaizduoti, todėl savo kūriniuose mato tiesiogines paraleles tarp tikrovės ir savo vaizdavimo. Kartais

įprasti vaizdavimo būdai yra lauţomi tam, kad galėtų kvestionuoti bei provokuoti patį rašymo

procesą, suaktyvinti skaitytojo poziciją, paskatinti jį mąstyti.

Leonardo Gutausko kūryba stebina vientisumu, netgi išoriškai atrodantys drastiškiausi

„nukrypimai į lankas―, kai juos pradedi analizuoti giliau, aiškintis jų gelminius motyvus, pasirodo

organiška ir natūrali tos pačios magistralinės kūrybos linijos tąsa.―7 Menininko kūriniuose gausu

kasdieniškų buities aprašų, todėl tam tikri momentai išnyra skaitytojui iš pasąmonės gelmių – tai

leidţia pasidţiaugti neregimu kasdienybės groţiu, apmąstyti gyvenimo subtilybes. Anot Antano

Andrijausko, šis menininkas ypač jautrus, jo kūriniai persotinti patirties momentų, kadangi

kiekvienas autoriaus aprašytas momentas perleistas per jo paties unikalią gyvenimiškos patirties

prizmę.

„Nepamirškite, –<...>, – jog pirmas, gal net pasąmonėje esantis būsimo paveikslo pavidalas gimsta

labai arti širdies, t.y. sutapdamas su širdies ritmu: akimirka, ir darbelis baigtas. Jokio pasiruošimo, <…> Tu

tiesiog staiga uţfiksuoji intymiausią, sąţiningiausią savo jauseną (...) Kokios čia idėjos, tai tik trumpi širdies

sujungimai, tavo širdies, ir niekam kitam jie netinka. Visi juk ţinom, kuo pasibaigia širdies

transplantacijos...―8

Menininkas neretai kalba vaizdais, todėl nagrinėjamo kūrinio reikšmė – vaizduojamųjų

daiktų patirties bei sąmonės aspektų analizė. Būtent per šitokį ţiūrėjimo tašką atsiskleidţia daiktų

universalumas, jie tampa savarankiški, aktyvūs, per jų sąmonę praeina pagrindinių herojų gyvenimo

akimirkos. Jų patirtis parodo mūsų buitį būtent tokią, kokia ji yra – kukli, santūri, ţemiška.

Šiame magistro darbe aptariamas L. Gutausko romanas „Daiktai―, kurio visumą sudaro

keturios dalys, trisdešimt devynerių skirtingų daiktų pasakojimai. L. Gutausko kūrybos kritikai

(Valentinas Sventickas, Gintarė Bernotienė, Dalia Jakaitė, Jūratė Sprindytė) aptaria įvairius

intertekstualumo aspektus, daugiau dėmesio skirdami poetiniams kūrinių bruoţams, veikėjų

analizei. Apie romane vyraujantį daiktiškumą netiesiogiai uţsimena Jolanta Sereikienė (straipsnyje

„Vizualumas literatūroje―). Išsamaus daiktų sąmonės nagrinėjimo, laikantis fenomenologinio darbo

metodo, kritikoje nėra. Todėl iš esmės įmanoma naujai gilintis į tuos autoriaus kūrybos bruoţus,

7„Leonardo Gutausko ištikimybė tradicijai―, prieiga internetu –http://litlogos.eu/L52/logos52_p_99_112_dailininkas.pdf,

ţiūrėta 2015 m. vasario 5 d., 18:46. 8 Ten pat.

7

kurie liko tarytum nepastebėti ar iki galo neatskleisti. Romano analizei, pasirinktų aspektų

atskleidimui naudojama ir kitų lietuvių autorių, rašiusių apie daikto estetiką, anksčiau cituota kritika.

Darbo problema. ,,Ţmogaus būtis yra daiktiška― – tokios nuostatos laikosi filosofas

Arvydas Šliogeris. Patį meno kūrinį galima palyginti su daiktu, į kurį sudėtos tam tikros prasmės.

Daiktų priartinimas prie mūsų individualių ţvilgsnių leidţia artimiau susipaţinti su nagrinėjamu

objektu, patirti visus pojūčius, kurie buvo uţfiksuoti mūsų sąmonėje. Atpaţinus mums artimus

daiktus, sąmonėje atgimsta patyrimai, leidţiantys prisiglausti prie tikrovės, kurioje egzistuoja pats

daiktas. Daiktai nagrinėjamame romane egzistuoja savarankiškai ir tik savo individualiais

pasakojimais patys įprasmina savo buvimą. Jie savo gyvenimo siuţeto linijoje leidţia sudėlioti

pagrindinių herojų gyvenimo momentus – daiktai kalba. Šis romanas yra unikalus tuo, kad daiktai

per savo patyrimus, jutimus, apmąstymus išlaiko tvirtas pozicijas.

Per daiktų matymo kampą atsiskleidţia kitas, universalus pasaulio matymas. Daiktai kalba ir

atskleidţia savo „aš― poziciją, tokiu būdu leisdami skaitytojui per savo patirties praktiką įskiepyti ir

pasitikėti savo patyrimais, kiekviena unikalia patiriančia sąmone. Jie nesistengia įsiūlyti minties apie

pačių egzistenciją, priešingai – leidţia per savo pasakotojo poziciją įsitikinti, kad jie iš tikrųjų

gyvena savarankišką gyvenimą.

Darbo metodas. Metodologinis šio magistro darbo pagrindas – fenomenologija.

Fenomenologija neatsiriboja nuo realybės, tiesiog į realybės suvokimo perspektyvą ţvelgiama kitu

kampu, tarytum ją keičiant. Šis metodas skatina grįţti – grįţti savo patirties pėdsakais: ,,Grįţti į

pradţią; literatūros atţvilgiu visur ir visada teikti pirmenybę pačiam kūriniui, jo suvokimui.―9

Literatūros fenomenologija remiasi svarbiausiomis šio metodo idėjomis, kurias sudaro daiktai,

sąmonė, subjektyvumas, grįţimas. Šiam metodui pats tekstas tampa sąmonės liudininku. Per tekstą

atsiskleidţia pasaulio tikrovė, realybė, objekto ar subjekto patirtis. Tai yra metodas, kuris apmąsto

ţmogaus esmę, jo galimybes.

Fenomenologijoje neišvengiama atvirumo koncepcija, todėl kuriantysis yra atviras savo

skaitytojui, jis tikisi, kad bus išgirstas, suprastas ir įvertintas. Per atvirą teksto bendravimą

pateikiama informacija, dţiuginama atpaţinimo momentais. Tam tikro kūrinio skaitymo aspektai

nėra pasirinkti atsitiktinai, kiekvienas iš mūsų pasirenka sau artimą kūrinį, kuriame atsiskleidţia

paties skaitytojo vertybės bei kultūrinė patirtis. Tačiau ši patirtis nemenkina paties teksto, nes, anot

Edmundo Husserlio, „visuotinybė aptinkama individualioje patirtyje―10

, o kaip tik priešingai

sutvirtina mūsų pačių pasaulio matymo kultūrinę ideologiją. Šiam metodui rūpi suformuoti

9 Viktorija Daujotytė, „Apglėbiantis mąstymas―, Šviesa, Kaunas, 2007, p. 8.

10 Dalius Jonkus, „Fenomenologija ir literatūra―, Sambalsiai―, Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2005, p. 120.

8

skaitytojui tam tikrą supratimo laikyseną, kuri per paties stebėjimus leistų matyti savo gyvenimą iš

šalies.

Fenomenologijos aprašymai nediktuoja naujų, mums neţinomų reiškinių. Šis metodas leidţia

per savo sąmonės prizmę dar kartą susidurti ir prisiliesti prie intuityvių patyrimų. Teorinį problemos

pagrindą sudaro uţsienio mokslininkų veikalai: Hanso Georgo Gadamerio, Ortega y Gasseto,

Martino Heideggerio ir kitų autorių studijos. Šiai problemai reikšmingi lietuvių autorių Daliaus

Jonkaus, Viktorijos Daujotytės, Tomo Kačerausko, Antano Maceinos, Arvydo Šliogerio, Jūratės

Baranovos ir kitų autorių tyrimai. Šiam darbui naudinga Giedrės Šmitienės studija, kuriai

fenomenologinis metodas yra parankus būdas analizuoti daiktiškąją kūrybą, kurios prasmes galime

įskaityti savo individualioje patirtyje, nes „patirties subjektyvumas anaiptol nėra uţdaras – jis visada

iš dalies objektyvus ir bendras.

Kiekviena patirtis, būdama atskira ir specifinė, turi bendrumo matmenį.―11

Tai individualus

ţiūrėjimo kampas, per kurį atsiskleidţia vis kitoks daikto ir erdvės matymas bei jos aprašymas.

Kiekviena patirtis yra universali. Anot Bill‗o Brown‗o, „kartu su objektyviąja reikšme yra

perteikiama ir subjektyvi reikšmė, per kurią atsiskleidţia fenomenalus objekto suvokimas, pasaulis,

per kurį cirkuliuoja ţmogiškasis patirties subjektas.―12

Nagrinėjančiai sąmonei yra svarbi iš vidaus

kylanti mintis, kuri privertė susimąstyti ties tam tikru objektu. Skaityti įdomu todėl, kad pats

pasakotojas įveda suvokiantįjį į refleksijų stadiją, jis turi ką pasakyti. Per daikto suvokimą labiausiai

atsiskleidţia patirtis, mūsų kultūrinės vertybės, santykis su laiku, erdvės supratimas. Daiktai supa

mus visur ir visada, ir tik perkurdamas, analizuodamas bei patirdamas subjektas geba skaityti, rašyti,

susivokti erdvėje ir laike, būti glaudţiai susijęs su daiktais.

Šiame darbe svarbus yra daikto analizavimas, kuris geriausiai atsiskleidţia per subjekto

santykį su pačiu daiktu, per atvirumą vienas kitam: „Pagrindinė fenomenologijos uţduotis nėra tik

grynosios fenomenologijos tikslas, bet ši uţduotis taip pat siekia paţinimo būdo, kuriame

fenomenologija tampa daiktiška.―13

Gyvenamas pasaulis romane glaudţiai susijęs su pasakotojo

atvirumu, su jo natūralia patirtimi. Patirtis – vienas svarbiausių kūrybos bruoţų, nes fenomenologai

pasitiki patirtimi. Bet kuris fenomenologijoje aprašytas reiškinys yra reikšmingas, nes jame slypi

gilus pasakotojo suvokimas apie jį supantį pasaulį, įţvalgos apie egzistencinius dalykus. Per

pasakotojo prizmę atsiskleidţia jo paties charakterio arba suvokimo ypatybės, kurios nesvetimos ir

11

Giedrė Šmitienė, „Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija―, Lietuvių literatūros ir

tautosakos institutas“, Vilnius, 2007, p. 14. 12

Bill Brown, „A sence of things – the object matter of American literature―, The University of Chicago Press, Chicago,

2003, p. 17. 13

Michael Henry, Scott Davidson, „Material phenomenology―, Fordham University Press, Fordham, 2008, p. 2.

9

pačiam skaitančiajam, todėl tokiu būdu atsiveria talentingų autorių patirties aprašymas, o intuityvūs

pasakojimo bruoţai apimami lengviau.

Darbo tikslas Šio magistro darbo tikslas – pasitelkus Leonardo Gutausko romane „Daiktai―

aprašytų daiktų detales, fenomenologiškai nustatyti daiktiško pasaulio įvaizdţius.

Darbo uždaviniai:

įsigilinti į daikto sąvoką;

daikto, kaip pavienio kalbėtojo, paieška: kiek jis gali atverti kalbėtojo tapatybę?

nustatyti daiktiško pasakotojo santykį su pagrindiniais romano veikėjais.

10

II.Daiktai kaip fenomenai: modernioji literatūrinė bei filosofinė samprata

2.1. Daiktiškas pasaulis – patirties išgyvenimų kelias

Vienas esminių ţmogaus klausimų: koks santykis tarp manęs ir uţ manęs esančio pasaulio?

Savaime suprantama, kad šiapus horizonto, savo jusliškojo regėjimo lauke, ţmogus visada turi

reikalų su daiktais, regi juos, girdi, lyti, ţodţiu, suvokia juos jusliškai. Viskas, kas vyksta šiame

pasaulyje su ţmogumi, viskas, ką jis pats vykdo, ką patiria, ką veikia ar neveikia, ką apmąsto ar ko

neapmąsto, tiesiogiai ar netiesiogiai tai yra dialogas su daiktais:„Ir būtent daiktai yra vienintelė reali

transcendencija: anapus– ţmogiškoji būtis daiktiškųjų būties fenomenų pavidalu.―14

Ne vieną sykį esame samprotavę apie tai, kad daiktai nėra visiškai stabilūs, nes jie –

netvarūs, kintantys, atsirandantys ar išnykstantys. Be daiktų, pasaulyje yra ir įvykiai, kurie lydi mus

kiekviename mūsų gyvenimo ţingsnyje. Tačiau verta iškelti sau klausimą, ar įmanomi įvykiai be

daiktų, ir kas, jeigu ne daiktai, yra tikrieji įvykio dalyviai? Daiktai, esantys šalia mūsų, lieka

nepastebimi iki to momento, kol jie neatsiduria mūsų sąmonėje. Jie, tam tikra prasme, sudaro mūsų

gyvenimo būtį. Anot Martin‗o Heidegger‗io bei Georg‗o Gadamer‗io, „ir daiktai savyje, ir daiktai,

kurie pasireiškia kaip bet koks buvinys, kuris apskritai yra, filosofijos kalba vadinamas daiktu.―15

Jie

„įgauna realumą tik tapę reiškiniais mūsų sąmonei, t.y. radę vietą mūsų vieningame tikslų, idėjų ir

vaizdinių pasaulyje.―16

Ţvelgdami į daiktus be jokio susidomėjimo, nematome daikto unikalumo, priešingai, jie

mums egzistuoja kaip nedaloma aplinkos gija. Henri Bergsono teigimu, fenomenologinės redukcijos

principo pradţia yra tai, kad „<...> mes nematome daiktų; daţniausiai mes apsiribojame ant jų

uţklijuotų etikečių skaitymu.―17

Ir iš tiesų daiktų, esančių šalia, nepastebime tol, kol jie neatsiduria

mūsų sąmonėje – kol jų nepamatome, neapgalvojame, nepaliečiame, neanalizuojame. Visi jie kartu

sudaro mūsų tikrovę, todėl kiekvienas įvykis įvyksta tarp daiktų ir dėl daiktų, ir viskas, kas vyksta,

vyksta daiktų tirštumoje. Mes gyvename, kaip teigia Viktorija Daujotytė, ,,<...> tarpinėje zonoje tarp

daiktų ir mūsų, uţ daiktų ir mūsų pačių.―18

Visi mes visose situacijose turime reikalų su daiktais,

tačiau ne visada į daiktus ţvelgiame vienodai, o tai priklauso nuo ţmogaus ir daikto sąlyčio

situacijos.

14

Tomas Kačerauskas, „Daiktai meno fenomenologijoje― , Filosofija. Sociologija, 2005, nr. 3, p. 8. 15

Martin Heidegger, Hans Georg Gadamer, „Meno kūrinio ištaka“, Vilnius, Aidai, 2003, p. 12. 16

Tomas Kačerauskas, „Daiktai meno fenomenologijoje―, p. 8. 17

Viktorija Daujotytė, „Literatūros fenomenologija―, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003 p. 21. 18

Viktorija Daujotytė, „Literatūros fenomenologija―, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla“, 2003, p. 21.

11

Ţmogus niekur negali pabėgti nuo daiktų, nors ir labai stengtųsi tai padaryti: ,,Daiktai turi

būti, daiktai yra, ir galų gale tik daiktai ontologiškai grieţta prasme yra tai, kas iš tikrųjų yra.

Tiesa,<...> ţmogus gali daiktus numąstyti numąstydamas daiktiškąjį horizontą ir mąstydamas

patekti į noologinių esinių erdvę―19

, nes šį įvykį atlieka spontaniškai, lygiai taip pat, kaip svajotojas,

kuriantis jusliškai sąlygotus vaizdinius, ar kaip rašytojas, sumąstantis galimus pasaulius savo naujam

romanui. Galimi pasauliai, be jokios abejonės, priskirtini prie daiktų savo kilme bei suvokimo būdu.

Ţmogus yra glaudţiai susietas su daikto predikuojama realybe, todėl kartais net nenumanydamas

realių daiktų horizonto, lieka pririštas prie jų. Materiali tikrovė, daiktiška ţmogaus erdvė pasirodo

esanti„trumpalaikės egzistencijos pamatas. ―20

Dalius Jonkus pastebi:

<...> kai ţiūriu į <...> daiktą, visuomet matau tik jo „fasadą― ir niekados nematau jo daikto visumos, nematau jo

vienu metu iš visų pusių, bet sykiu puikiai ţinau, kad prieš mane ,,visas stalas― <...> neregimos stalo pusės kaip buvo

taip ir liko neregimos, bet aš imu justi jų buvimą <...> lig šiol mano patirtis, kai aš daugybę kartų mačiau tą stalą, yra

netikra, kad matydamas stalą, iš tiesų tik tariaus jį matąs, bet iš tikro nemačiau.―21

Projektuojant daikto visumą iš savo patirties bei prisiminimų, mūsų atmintyje atsiranda vis

naujų matymo fragmentų, tačiau daikto visumos kartu atkurti visiškai neįmanoma vien tik dėl to,

kad lig šiol nesame matę jo visumos; o atkurta mozaikos visumos dalis tėra tik tam tikras mūsų

patirties nuklydimas, manant, kad ši dalelė atstoja daikto visumą, tačiau daikto visuma tebelieka

paslaptinga. Kiekvienas individas tą patį daiktą praleidţia per savo matymo prizmę, todėl daikto

matymas yra individualus ,,<...> santykis su daiktais, kuris gali būti išvedamas iš betarpiško

pasaulio patyrimo.―22

Pasak Daliaus Jonkaus, šitoks sugrįţimas prie gyvenimiškos patirties yra

principinis:„Taip išvengiama idealistinio atsiribojimo nuo betarpiškos ir kasdienės patirties. Tik

atlikę fenomenologinę redukciją ir atsisakę objektyvistinio poţiūrio „iš šalies―, galime suprasti mus

supančio pasaulio prasmę.―23

Perleidus per savo matymo prizmę tam tikrą daiktą, atsiranda atitinkamos refleksijos apie

savo stebėjimo tašką bei apie tai, kaip mūsų patirtyje atsiranda fenomenai. Daiktas pasirodo per savo

medţiagiškumą, dizainą bei dydį. Todėl iškyla klausimas, ar toks buvimas erdvėje, kuriai būdingas

akiračio ribotumas, nereiškia faktinio pasmerkimo? Ar būdami tarp daiktų, mes nematysime jų? „Ar

tai nereiškia, jog laikydamiesi vidinės perspektyvos mes pačią <...> idėją paverčiame gryna

19

Arvydas Šliogeris, „Daiktai ir menas―, Vilnius, Mintis, 1980, p. 20. 20

Vytautas Kubilius, „Daiktavardėjanti poezija―, Metai, 2000, nr. 3, p. 80. 21

Dalius Jonkus, „Pokalbis apie fenomenologiją―, Ţmogus ir ţodis, 2000, nr. IV, p. 72. 22

Jekaterina Lavrenec, „Merleau-Ponty juslinio suvokimo samprata: susitikimas su daiktu―, Ţmogus ir ţodis“, 2000, nr.

IV, p. 33. 23

Dalius Jonkus, „Kasdienio pasaulio fenomenologija (Ortegos y Gasseto Preliminarios Meditacijos apie Don Kichotą

interpretacija)―, Filosofija. Sociologija, 2005, nr. 3, p. 2.

12

chimera?24

Daiktą galima drąsiai pavadinti visuma galimų mūsų veiksmų, kurie per savo realizaciją

prarastų tikrąją vertę:„Visa tai, ką matome šalia savęs <...>, yra tik pretekstas paslėpti ir atitolinti

likusią jos dalį.―25

Taigi daiktas yra duotas kaip mozaikinė visų detalių visuma, kuri atsiskleidţia

konkrečios detalės perspektyvoje. Matydami vieną detalę, galime numatyti ir kitas detales kaip

daikto gelmės suvokimo galimybę. Be to, mes taip pat galime paliesti tam tikrą daiktą, išnagrinėti jo

formą, dydį, medţiagiškumą. Tačiau visas daikto paslaptingumas gali išgaruoti tik tuomet, kai visus

galimus veiksmus atliksime vienu metu:„Tai būtų tolygu dieviškam ţvilgsniui, kuris gali matyti

viską kiaurai arba matyti iš visų galimų perspektyvų. <...> Tai ţvilgsnis, kuris nebepririštas prie

jokios konkrečios perspektyvos ar poţiūrio taško. Tokiam ţvilgsniui nebūdingas ţmogiškos prasmės

suvokimo siekis.―26

Stebėti daiktą – tai reiškia įţvelgti tai, kas yra nematoma:„Prisirišdami prie paviršiaus

aiškumo ar gelmės paslapties mes panaikiname ţmogišką esmės galimybę. Skiriančiąsias esmės

intuicijas atitinka esminiai sąryšiai tarp „egzistencijos― ir „esmės― tarp fakto ir eidoso.―27

Eidosas

atsiskleidţia faktiškame daikto buvime man, per mano individualią patirtį. Todėl pamatytas arba

paliestas daiktas yra naudingas kaip nuoroda į tai, kas jame glūdi, tačiau daikto vidus niekada

neatsivers taip, kaip atsiveria daikto išorė. Savaime suprantama, daiktą būtų galima suskaldyti arba

suplėšyti į tam tikras dalis, tačiau vis tiek galutinis tikslas nebus pasiektas. Tokiu būdu mums

atsivers tik apsauginė materija, slypinti mūsų patirtyje, kuri skirs daikto išorę nuo jo vidaus.

Ortega y Gasset teigimu, „nereikia griebtis subtilių ir metafizinių objektų, kad parodytume,

jog daiktai reiškiasi skirtingais būdais, bet kiekvienas savo tvarka. Aišku yra ne tik tai, kas matoma.

Taip pat aiškiai pastebėsime trečią kūno matmenį kaip ir kitus du, tačiau, jei nebūtų kito būdo

matyti, tik pasyvus tiesus ţvilgsnis, daiktai arba tam tikros jo savybės mums neegzistuotų.―28

Vien

tik per savo patirtį galime įţvelgti daikto raiškos būdus. Svarbus yra mūsų individualus

susikoncentravimas ties tam tikru tyrinėjimo aspektu. Sąmonėje slypinti patirtis leis įţvelgti daikto

egzistencines savybes, tik nuo to priklausys, ar tas daiktas mums pasirodys artimas, matytas, ar

turėsime jį panagrinėti ilgesnį laiką.

Daiktai tiesiogine prasme kreipiasi į mūsų patirtį, tai yra tam tikras montaţas, kuris turi būti

suprantamas ir „įkandamas― kiekvienam individui, tačiau jo pasirodymas turės vis kitokį pamatymo

fragmentiškumą. Patirtis nuolatos perţengia vienos perspektyvos ribas, todėl, norėdami išnagrinėti

24

Ten pat, p. 3. 25

Ten pat. 26

Ten pat. 27

Ten pat. 28

Jose Ortega y Gasset, „Mūsų laiko tema ir kitos esė―, Vaga, Vilnius, 1998, p. 28.

13

daiktą, turime pasitelkti transcentalinio esmingo vaizdo ar teksto sąlygas. Susitikimas su daiktu

fenomenologijoje yra išskirtinis dar ir tuo, kad leidţia mums daryti prielaidą, jog kiekvienas daiktas

yra unikalus, tačiau vienas, individualus jis yra retai sutinkamas, šalia jo egzistuoja ir kiti daiktai; o

sutikti daiktai neretai pastumia į būties pamąstymus. Anot Michael‗o Henry‗io, daiktiškosios

fenomenologijos uţduotis yra begalinė: „<...>Tai nėra tiesiog būti susietam kita tvarka su fenomenu,

kuris iki šiol patyrimo sąmonės buvo apleistas, bet tai yra galimybė pergalvoti viską, apie visą

supančią realybę. Kiekviena realybės sfera gali tapti naujos analizės daiktu, kuris grįţta atgal į

nematomą dimensiją. Tai taip pat svarbu daiktiškai prigimčiai, kuri yra visas gyvas pasaulis.―29

Nagrinėjant daiktus fenomenologiniu metodu, atsiveria ne tik nagrinėjamojo objekto būtis,

bet ir jo savybės, patyrimai. Fenomenologija <...>„pasitiki patirtimi, kiekviena patiriančia sąmone.

Būtent todėl ji kalba iš kalbančiojo perspektyvos.―30

Pasakotojas, kalbėdamas pirmuoju asmeniu,

nesiekia atskleisti savo patyrimų, savo gyvenimo akimirkų, bet siekia, ,,<...> kad kalbėdamas,

aprašydamas suvoktum, kaip gyveni. Kartu siekia, kad skaitantysis galėtų suvokti tuo pačiu

pirmuoju asmeniu, kad pats pereitų aprašytą kelią, sukurdamas fenomeną tiesioginiu asmeniniu

būdu.―31

Geriausiai lieka suvoktos tos situacijos, kurios buvo patirtos kasdieniame gyvenime.

Taiklus yra Heideggerio Gadamerio pastebėjimas, kad visi daiktai sugeba parodyti savo

daiktiškumą tik tuomet, kai jie yra išvalyti nuo pašalinių elementų, nuo viso to, kas gali įsiterpti tarp

daikto ir mūsų, kai tą daiktą bandome suvokti, apibrėţti bei nusakyti. Tik tokiu būdu atsiduodame

daikto esamumui. <...> Tas susitikimas vyksta nuo seno. Vyksta per visa tai, ką mums pateikia

regos, klausos bei lytėjimo juslės, per tai, kaip jomis jaučiame spalvas, garsus, šiurkštų ar kietą

paviršių – daiktai, tiesiogine prasme, liečia mūsų kūną.―32

Tačiau šalia ţmogaus stovi ne pats

daiktas, kaip subjektas, o jo funkciškumas, jų <...> instrumentinės prasmės, jų reikšmiškumas, jų

funkcijos, jų įrankiškumas arba parankiškumas. Su daiktais mes suartėjame, galima sakyti, net

susiliejame, juos naudodami, jais manipuliuodami, juos perdirbdami, į juos sudėdami arba iš jų

atimdami instrumentines, t.y. grynai ţmogiškas prasmes.―33

Vadinasi, galima daryti prielaidą, jog

kasdien mus supa ne patys daiktai, o jų funkcijos bei prasmės.

29 Michael Henry, Scott Davidson, Material phenomenology,(Perspectives in Continental Philosophy), Fordham:

Fordham University Press, p. 2. 30

Giedrė Šmitienė, „Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija―, Lietuvių literatūros

tautosakos institutas, Vilnius, 2007, p. 13. 31

Ten pat. 32

Martin Heidegger, Hans- Georg Gadamer, „Meno kūrinio ištaka―, Aidai, Vilnius, 2003, p. 18. 33

Arvydas Šliogeris, „Daiktas ir menas―, Mintis, Vilnius, 1998, p. 47.

14

Remiantis filosofo J. Ortega y Gassetos stebėjimais, nesunku nustatyti, kad visi daiktai

sudaro bei uţpildo mūsų visumą, todėl jie yra mums labai svarbūs. Filosofas pastebi, jog visi jie

atlieka skirtingas, tačiau labai svarbias funkcijas: vieni daiktai atrodo mums svarbesni, todėl tam

tikrą akimirką nustelbia kitus daiktus, o kiti išryškina, įprasmina bei per materialų pavidalą pateikia

mums gyvenimo esmę. Daiktai, susijungdami vieni su kitais, steigia tam tikrą mūsų gyvenamosios

aplinkos struktūrą, sudarydami tam tikrą visumą, o atskirtas nuo visumos daiktas netenka savo

estetiško puošnumo, jis tampa bereikšmis, nuobodus, apleistas: „kiekvienas daiktas yra apvaisinimas

kitų daiktų; <...> daiktas turi įsitvirtinti tarp daiktų ir sietis su jais.―34

Daiktams, kaip ir ţmonėms,

būdingas kolektyvinis gyvenimas, kolektyvinė patirtis. Jie neretai gręţiasi į praeitį, į buvimo

akimirkas, į tą smulkių egzistuojamų dienų tankumą, kuris skatina jausti gyvenimo pilnatvę.

Daiktai suvokia patirties buvimą, atsimena savo unikalias akimirkas, neretai ieško patirties

prasmės, kuri plačiąja prasme susijusi su jų daiktiškumu. Daţniausiai jų patirtis susijungia su

ţmogaus bendra egzistencija, todėl jiems iškyla klausimas, kaip jie yra patiriami bei kokia yra mūsų

suvokimo sąlyga. Gyvendami daiktų apsuptyje, ţiūrime į juos per praktinio suinteresuotumo prizmę.

Sąmonė fiksuoja konkretaus daikto būtinumą, todėl renkamės būtent tą daiktą, kuris praktiškai yra

pritaikomas kasdienėje situacijoje. Tokiomis akimirkomis tą daiktą daţniausiai analizuojame

norėdami jį labiau paţinti bei pritaikyti kasdienėje situacijoje, todėl vertiname jo abstrakciją, o ne jį

patį: „<...> Kasdienė ţiūra niekada nemato paties daikto, o mato tik santykius tarp daiktų, daiktų

suţmoginimo, jų pritaikymo ţmogaus poreikiams tenkinti, jų naudingumo ar nenaudingumo

galimybes.35

Daiktui įsitvirtinti padeda mūsų stebėjimas, nes tokiais atvejais jis nėra vienintelis daiktas

erdvėje, o esantis tarp kitų daiktų, išrinktas iš daugumos kitų, reikšmingas ir svarbus, turintis savo

laiką bei erdvę. Intensyvus daikto tyrinėjimas leidţia įtvirtinti mūsų sąmonėje konkrečiai stebimą

daiktą, o šalia esantys daiktai vien tik papildo stebimą daiktą naujomis reikšmėmis. Pasak J. Ortega

y Gasseto, „naudojant sąvokas, daiktai atsiţvelgia vienas į kitą ir gali gyventi sąjungoje,

nesiverţdami vieni į kitus.―36

Daiktai, turintys pavadinimus, esantys šalia, papildo vienas kito

egzistenciją, sutelkę savyje atskiras reikšmes, atlieka skirtingas funkcijas. Todėl galima daryti

prielaidą, kad pavieniai daiktai ne visada gali reikšti tą patį, ką jie reiškia kitų daiktų apsuptyje.

Daiktai papildo vienas kitą, suasmenina, išskiria iš kitos rūšies daiktų, individualizuojasi

34

Jose Ortega Y Gasset, „Mūsų laikų temos ir kitos esė―, Vaga, Vilnius, p. 46. 35

Arvydas Šliogeris, „Daiktas ir menas―, Mintis, Vilnius, 1998, p. 26. 36

Jose Ortega Y Gasset, „Mūsų laikų temos ir kitos esė―, Vaga, Vilnius, p. 45.

15

santykyje su kitais: ,,giluma yra tai, kiek daikte atsispindi kitų daiktų, kiek aliuzijų į kitus daiktus.―37

Kreipiant ţvilgsnį į tam tikrą daiktą, mūsų sąmonėje atgimsta ne tik daikto išorinė išvaizda, bet ir jo

prasmė. Šis ţvilgsnis leidţia tyrinėjamam daiktui „apaugti― įvairiomis reikšmėmis bei atsidurti šalia

kitų daugiau ar maţiau reikšmingų daiktų. Pasakojantysis jokiais būdais nebando perkurti tikrovės –

jis nuoširdţiai perteikia savo patirtį, savo patirties duotybes.

Apibendrinimui tiktų Heideggerio tezė, jog „norint išmokti matyti, atskirti ir aprašyti tai, kas

randasi mums prieš akis, mums dar reikia ypač sunkiai studijuoti.―38

Pamatyti daiktą reiškia ne tik

„tuščią spoksojimą― į jį, bet tiesioginį daikto stebėjimą, mūsų pačių refleksiją apie konkretų daiktą,

įsiklausymą į daiktų nuoširdų kasdienį pašnekesį su mumis, įsiţiūrėjimą į jų nuolatinę egzistavimo

prasmę. Daiktai, kaip ir ţmonės, nori būti išgirsti, pastebėti, prasmingi.

2.2. Kiek metaforos daiktiškame pasaulyje?

Kalbančiojo pozicija tekste dėsningai reiškiasi tam tikromis meninėmis priemonėmis.

Fenomenologijai jos svarbios kaip juslinio pasaulio patyrimas, išreikštas per kalbą: ,,patyrimas yra

fiksuojama kalba, todėl sąvokos gali būti laikomos tam tikrų patyrimų momentų indeksais – tik

reikia mokėti atpaţinti jose „uţkoduotą― patyrimų turinį.―39

Perskaitytas ţodis ar pastraipa gali

sukelti skaitančiajam skirtingų asociacijų, todėl raginama grįţti prie tiesioginės patirties, „apvalyti―

ją nuo nieko bendro su ja neturinčių kasdienių patyrimų ir tik tokiu būdu įţvelgti natūralų daiktą, be

jokių pašalinių reiškinių.

G. Šmitienė, remdamasi Merleau-Ponty įţvalgomis, teigia, jog ,,Fenomenologas, kalbėdamas

apie pasaulį taip, kaip jis jam reiškiasi, kaip suvokia jį esant, savo kalboje atpaţįsta metaforos

struktūrą. Jis neturi poetinių inspiracijų, tik siekia pasakyti taip, kaip mato, ir būtent tada atsiranda

metafora.―40

Metafora – tai jutiminio suvokimo įţvalgumas, atsirandantis tik tada, kai yra galimybė

per pasikartojimus grįţti prie pačių patirčių: ,,<...> metaforos dinamika yra principinė, pasikartojimu

perţengianti laiko ir atskirų objektų ribas.―41

Metaforos atpaţinimas – tinkamas kelias, norint

37

Ten pat, p. 47 38

Dalius Jonkus, „Kasdienio pasaulio fenomenologija (Ortegos y Gasseto Preliminarios Meditacijos apie Don Kichotą

interpretacija―, Filosofija. Sociologija, Lietuvos mokslo akademija,Nr. 3, 2005, p. 2. 39

Jekaterina Lavrinec „Merleau-Ponty juslinio suvokimo samprata: susitikimas su daiktu―, Ţmogus ir ţodis, 2000, p. 31. 40

Giedrė Šmitienė, „Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija“, Lietuvos literatūros ir

tautosakos institutas, Vilnius 2007, p. 48. 41

Ten pat, p. 46.

16

prisiliesti prie Leonardo Gutausko romano suvokimo. Juk „metaforomis pagauname ryšį tarp daiktų,

tad metaforos visų pirma yra suvokimo konstrukcija.―42

Kiekvienas sutiktas daiktas mene atveria mums galimybių lauką, pasiūlydamas tam tikrą

ţaidimo formulę; tik ar mes į tą ţaidimą gebėsime įsijungti ir ar garbingai ţaisime pagal jo

diktuojamas taisykles. Vien tik mūsų individuali patirtis leis autentiškiau atskleisti tekste uţslėptą

kito patirtį. Literatūrinio teksto kalba, kurią suvokiame, bei tikrovės vaizdiniai, kuriuose esame,

glaudţiai tarpusavyje daugiariopai susipynusios. Fenomenologijoje išreikštos meninės priemonės

svarbios kaip juslinio patyrimo pavidalai. Geriau į jas įsiţiūrėję, nesunkiai suvoksime meniniam

tekstui būdingus ţinomus dalykus – kartotę, metaforą, kurios sukonkretina stiliaus, kaip daikto

reiškimosi tezes, leidţiančias suprasti, kokiu būdu meniniame tekste susilieja kūrinys ir patiriantis

daiktas.

Kalbančiojo įsikūnijimas tekste ryškėja per pasikartojimus – per frazes, motyvus, gestus,

daiktus. Tokiu būdu kalbantysis meniniame tekste sutvirtėja. Naudojant pasikartojančius elementus,

tekstas įgauna jutimišką tankumą ir darosi skaidresnis. „Pasikartojančios frazės-gestai formuoja

kalbančiojo kūno lauką ir kartu tampa <...> forma, sukabinančia autoriaus kūrybą ir išlaikančia joje

asmenybinį centrą.―43

Pasikartojimai šiuo atveju yra neišvengiami, vien tik todėl, jog visada atsiras

patirčių, tapusių daiktais. Ţinoma, jų sutiksime nedaug, bet jie sudarys asmenišką savitumą.

Daiktai meniniame kūrinyje pasirodo per savo patyrimus, o jų egzistencija yra trapi,

atsiverianti ar besipriešinanti. Kartojimasis – tai tik patvirtinimas to, kad jie yra įaugę į tam tikrą

kūną, galintys patirti jautrumą ar tam tikrą dėmesį. V. Daujotytė, remdamasi A. Šliogerio įţvalgomis

į metaforą, teigia, jog „metafora priartina ţmogų prie pačių daiktų, tačiau priartina taip, kad ţmogus

su jais nesusilieja ir pačių daiktų nepakeičia pomonistiniais fantomais,<...> metafora sudaiktina

santykį ir sustiprina patį daiktą.―44

Iš šių įţvalgų galima daryti prielaidą, jog metafora įprasmina santykį tarp ţmogaus ir daikto,

neretai iškelia netikėtus vaizdinius, kurių neįmanoma įţvelgti ir paaiškinti tiesiogine kalba.

Metaforos reiškiniai gali nesunkiai nutolinti arba priartinti patį daiktą. Ji įgalina esama patirtį,

jungdama tai, kas buvo, su tuo, kas yra. Marseliui Prousto liepţiedţių arbatos su biskvitiniu

pyragėliu skonis ypatingas ne pats savaime, bet tuo, kad suţadina kadaise išgyventos patirties –

sekmadienio rytų Kembre pas tetą Leoni prisiminimus. Šis įvykio pasikartojimas reikšmingas kaip

42

Ten pat, p. 52. 43

Giedrė Šmitienė, „Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija“, Lietuvių literatūros ir

tautosakos institutas“, Vilnius, 2007, p. 44. 44

Viktorija Daujotytė, „Maţoji lyrikos teorija―, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2005, p. 207.

17

juslinio suvokimo būdas, kuriam būdingas intensyvus bei ryškus motyvas. Tai, kas kartojasi, anot

Søreno Kierkegaardo, „jau buvo ir kitaip negalėtų kartotis, bet kaip tik tai, kad tai jau buvo, suteikia

kartojimuisi naujumo. <...> Be prisiminimų ar kartojimosi kategorijų visas gyvenimas tampa tuščias

ir niekingas klegesys.―45

Arvydas Šliogeris teigia:

<...> joje [metaforoje] maţiausiai simboliškumo, maţiausiai ekstravagantiškumo verbarizmo, abstraktumo, <...> grynojo

paţinimo <...>. Ir svarbiausia: metafora <...> pastato ţmogų į jo tikrąją metafizinę vietą: ne virš daiktų, o šalia daiktų.

Metafora sudaiktina santykį ir sustiprina patį daiktą. Ji įformina santykį – tai svarbiausia. Ţmogų su juo sieja ,,siela―,

„dvasia―, ,,dieviškumu―,<...> bloškia ţemėn, prie pačių daiktų. <...> metafora ţmogų susieja su būtimi net tokioje

situacijoje, kur jis <...> panyra į grynąjį santykį<...>. Mąstyti aiškiai ir paprastai – vadinasi, mąstyti metaforomis.―46

Iš to, kas pasakyta, matome, kad metafora įkūnyta pačioje situacijoje. Jai pasirodant patirtys

sutvirtėja, o daiktai suartėja. Ji tvirtai susieta būtimi su daiktais, todėl ji yra daugiau nei meninė

figūra. Tai – ypatinga suvokimo akimirka, nes metafora įtraukia patį daiktą, skaitytoją bei

menininką į vieno lygmens bendravimą, į jos prasmingumo išskleidimo ţaidimą. Metafora

suvokiama ,,šalia daiktų―, lygiu tarp lygių, kūnu tarp kūno, be nepriklausomo nuo patyrimo

dvasingumo. Be to, iš šio apibrėţimo išryškėja fenomenologinio intereso ir metaforinio įvykio

bendrystė, esanti vienoje plotmėje. Šiame aprašyme, anot Šmitienės, iškyla metaforos suvokimo ir

fenomenologinės redukcijos analogija. „Redukcija – metodinis judesys, kuriuo siekiama suskliausti

išankstinį ţinojimą ir atidengti (kuo intensyviau) patirtį.―47

Perskaityta metafora, jeigu ji suvokta sąmonės patyrimais, pati uţslopina pirmesnį ţinojimą,

tuo atlikdama redukciją. Mūsų patirtyje metafora panardina į gryną santykį. Metaforos pasirodymas

meniniame tekste atlieka parodomąją funkciją. „<...>tad metafora, leidţianti pasirodyti, yra

tiesiogiai susijusi su fenomenu, t.y. sąmonės suvokimu, jai besireiškiančiu daiktu.―48

Anot V.

Daujotytės, metafora yra viena svarbiausių meno kūrinio sąlygų: ,,Kūriniškumas formuojasi ne tik iš

tikroviškų santykių, bet iš tikrovės pertrūkių, įtrūkių, plyšių. Banali, kasdienė sąmonė šių pertrūkių

nepastebi, nereflektuoja. Kūrybinga sąmonė šių pertrūkių, įtrūkių akivaizdoje nepaprastai

suintensyvėja, patiria didţiulę įtampą, nuostabą, dţiaugsmą, siaubą, sutrikimą. Arba – ramybę,

nuolankumą, priartėjimą.―49

Savaime suprantama, kad literatūrinis tekstas gali papasakoti apie ypatingą daikto santykį su

jį supančiu pasauliu, tačiau per sąmonės gebėjimą atpaţinti aprašomo daikto ar įvykio detales,

45

Søren Kierkegaard, „Reception: An essay in experimental psychology, trans. By Walter Lowrie, New York: Harper &

Row―, 1964, p. 52-53. 46

Arvydas Šliogeris, „Post scriptum: Iš filosofinių dienoraščių―, Regnum, Vilnius, 1992, p. 7. 47

Giedrė Šmitienė, „Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija―, p. 49. 48

Ten pat, p. 52. 49

Viktorija Daujotyte, „Esė apie poeziją ir eismą―, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2001, p. 363.

18

nesunku atkurti tekstą iš naujo, suteikiant jam kitokią, visai netikėtą prasmę. Tokiomis taisyklėmis

vadovaujasi ir menininkų sąmonė, pasitelkę vaizduotės galią jie geba į viską ţvelgti visai kitu

ţvilgsnio kampu. Kasdieniai, pilki dalykai paverčiami įdomiais ir intriguojančiais. Neretai

priartinama tai, kas yra labai toli, bei padidinama tai, ko plika akimi kasdien neįţvelgiame.

Filosofas Jose Ortega y Gasset teigia, kad klasikiniame mene „metafora dengia realybę kaip

papuošalas, nėrinys ar lietpaltis; o moderniajame siekiama eliminuoti <...> realų pagrindą ir

realizuoti metaforą,<...> mūsų protas uţmezga ryšį su daiktais mąstydamas juos, formuodamas jų

idėją,<...> mes ţiūrime į daiktus per idėjas, kurių mūsų protas nepastebi, kaip ir akis, matydama

viską, pati savęs nemato,<...> tarp idėjos ir daikto visada egzistuoja absoliutus atstumas. Realybė

visada išsilieja iš sąvokos, siekiančios ją apimti;<...> natūralu tikėti, jog tikrovė yra tai, ką manome

ją esant, todėl maišome ją su idėja, laikydami šią tikrąja realybe.―50

Ši filosofo įţvalga leidţia daryti prielaidą, kad daiktams yra būdingas gyvybės,

gyvybingumo poţymių priskyrimas, tam tikras įasmeninimas. Personifikacija, vyraujanti L.

Gutausko romane, pritraukia daiktus, pastatydama juos arčiau teksto skaitytojo. Per daiktų patirtį

atsiskleidţia ne tik pagrindinių herojų gyvenimo akimirkos, tačiau neretai ir daiktai kalba vieni apie

kitus. Tokiu būdu personifikacija leidţia paţvelgti iš arti į pasakojančius daiktus, išreikšti jiems

simpatiją, susidomėti jais ir jų pasakojama istorija. ,,Metafora, leidţianti pasirodyti, yra tiesiogiai

susijusi su fenomenu, t.y. sąmonės suvokiamu, jai besireiškiančiu daiktu.―51

Metafora neišskiria visų

daiktų vienu metu, ji tai daro sistemingai – iškeldama vieno daikto groţį, tokiu būdu suţadindama

prisiminimus. Mūsų nevaldo daiktai ar daiktiška aplinka – mus valdo iš anksto mūsų pačių sukurta

vizija, tam tikros asociacijos, kurios kyla vien tik pamačius konkretų daiktą.

Siekiant atitinkamai suvokti metaforą, reikia ir paties skaitytojo bendros ţiūros, atitinkamo

pasiruošimo. Metaforoje slepiasi vaizdingosios ir tiesioginės reikšmės, kurias atkūrus atsiveria

teisingas estetinio teksto suvokimas. Metafora atsiveria tik per interpretaciją, todėl nuo skaitytojo

gebėjimo priklausys, ar jis kūrinyje atras metaforiškas mintis, ar leis meniniam tekstui atsiverti visu

savo groţiu ir ar mėgausis atpaţinimo akimirka. Metafora nėra ,,semantinė inovacija, ji nepateikia

jokios naujos informacijos apie tikrovę. Todėl ją galima laikyti viena iš emocinių diskurso

funkcijų.―52

Metaforos groţis juntamas tik tuomet, kai ji puošia tekstą, sutelkdama kontekstui dinamikos.

Viena pati metafora, be konteksto, vargu, ar gebės suteikti estetinį pasigerėjimo atspalvį. Metafora

50

Jose Ortega y Gasset, „Mūsų laikų tema ir kitos esė―, Vaga, Vilnius, 1999, p. 9. 51

Giedrė Šmitienė, „Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija, p. 53. 52

Paul Ricoeur, „Interpretacijos teorija―, Baltos lankos, Vilnius, 2001, p. 60.

19

atsiskleidţia kaip būdas patirti, tai, kas nematoma, apmąstyti tai, kas sunkiai mąstoma. Kiekviena

metaforinė raiška pasiekia realybę, todėl neretai per veiksmaţodį „būti― pasakoma, kad daiktas šiuo

metu yra, jis tikrai egzistuoja. Anot Paulo Ricoeuro, „metaforoje ,,reikšmingą vietą uţima ne

diskursas, vardas ar sakinys, o ţodţių junginys „būti―.53

Anot filosofo, kiekviena metafora pasiekia

realybę, jos kalba apie mūsų patirties pasaulį, ir tik per jas galime pamatyti, kaip daiktai yra

patiriami. Ji atgyja mūsų sąmonėje. Metaforai daiktai itin reikšmingi, nes per juos atsiveria mūsų

praeities akimirkos. Tam tikra prasme, metafora – tai praeities liudininkė, suţadinanti prisiminimus

bei galinti papildyti prasminiu kontekstu tam tikrą įvykį ar daiktą.

Visas meninio teksto dėmesys sutelkiamas į daiktą, kuris geba ne tik įdomiai pateikti tam

tikrus įvykius ar suintriguoti savo pasakojimu, metaforos groţis atsiskleis tik tuomet, kai teksto

adresantas gebės atpaţinti konkrečius dalykus ar situacijas bei patirs atpaţinimo dţiaugsmą.

Metaforos visaverčiam gyvavimui neuţtenka vieno daikto – jai reikia uţfiksuoti ir tą daiktą supančią

aplinką, reikia tam tikro fono, kuris padės individualizuoti patį daiktą, iškelti jį į aukštumas, suteikti

jam kitokio atspalvio. Metaforoje susikerta kasdienės ir meninės patirtys, todėl neretai kūrinys gali

sukelti emocinę reikšmę. Metafora atskleidţia ne vien daikto ypatybes, bet ir ţmogaus santykį su

pasauliu, tokiu būdu praplėsdama skaitančiojo akiratį.

Apibendrinant šį darbo skyrių galima teigti, kad metafora atgaivina suvokiančiojo sąmonę,

atgaivina jo jausmus. Ji jungia dabartyje esančius sąmonės dalykus su tais, kurie vyko praeityje. Tai

jutiminis suvokimas, atsirandantis tik tada, kai yra galimybė grįţti prie gyvos patirties, prisiliesti

prie jau patirtų būties klodų. Metafora yra įkūnyta. Ji išnyra prisiliečiant prie daikto, kai patirtis

suintensyvėja ir pasidaro labiau susieta su būtimi.

2.3. Daikto susitikimas su kitu

Ţmogus keliauja daiktų paviršiumi, tokiu būdu patirdamas juos. Daiktuose išryškėja jų pačių

sandaros elementai, todėl ţmogus tiesiogine prasme pasisemia iš jų patirties. Per patyrimus ţmogus

suvokia, koks tas daiktas yra. Literatūrinis kūrinys yra atsigręţęs į strategiškai esminį dalyką – jis

kalba kitam. Jean-Paul Sartre teigia, jog „Kalba nėra prie būties kitam asmeniui pridėtas fenomenas:

53

Paul Ricoeur, „The Rule of Metaphor. Multi-disciplinary Studies of the Creation of Meaning in Langugue―, trans. by

Robert Czerny, London and Henley: Routledge & Kegan Paul, 1978, p. 246.

20

[...], ji pirmapradiškai suponuoja santykį su kitu subjektu.54

Net ir tomis akimirkomis, kai bandome

kalba išreikšti savo unikalumą ar vienatvę, pati kalbos vartosena atsigręţia į kitą.

Gutausko romane šios priemonės yra gausiai išreiškiamos, nes per pasakotojo poziciją

atsiskleidţia kalbėjimas apie kitą ir kalbėjimas su kitu. Ši daikto kitybė vilioja ir traukia savo

suvokėją savo paslaptingumu. Būtent šis daiktiškas ţaidimas kviečia suvokėją bendrauti su juo,

labiau jį paţinti. Tokiu būdu keičiama ir praturtinama suvokėjo pasaulėţiūra, transformuojamas

kasdienis jo santykis su pasauliu. Merleau-Ponty teigia, kad „daikto suvokimas atveria vis naują

horizontą bendravimui, sudarydamas vis platesnes perspektyvas mūsų tapsmui. Taigi, kuo maţiau

mums atpaţįstamas daiktas, tuo labiau jis vilioja ir traukia jį paţinti dalyvaujant šiame dialoginiame

vyksme.―55

Kiekvienas daiktas yra unikalus, nes jis neatsiskleidţia pilnai savo suvokėjui, mes negalime

aprėpti viso daikto vienu metu. Anksčiau aptariant stalo matymą, buvo kalbėta apie tai, jog

beţiūrėdami į daiktą matysime tik jo fasadą ar tam tikras stalo detales, tačiau stalo visumos, deja,

neišvysime. Čia ir slypi pats daikto įdomumas bei minties nepaprastumas, nes suvokimas tiesiogiai

priklauso nuo mūsų patirties, įţvalgumo, nuo dalyvavimo stebėjime. Suvokiančiajam daiktai

atsiveria tik tiek, kiek jis yra gyvai patiriamas. Susitikę su daiktu, mes atsirandame būtyje su kitu.

Būtis, anot Sartre‗o, galima tik kartu su Pjeru.56

Savo būties struktūros pasiekiamos tik per kitą

asmenį, o be kito jos lieka iki galo neatskleistos, nepaţintos. Kitas nėra mūsų sąmonės vaizdinys. Jis

„grieţtai atsiriboja nuo konstruktyvistinio suvokimo proceso aiškinimo, o konstruktyvistinis

„mentalinis― vaizdinys yra tik antrininkas, kuris pavaduoja tikrą daiktą, atsiskirdamas nuo jo ir

virsdamas paprasčiausia banalybe.―57

Tikras susitikimas su kitu įvyksta tik tuomet, kai visas mūsų dėmesys atitenka kitam, kai be

jokių pašalinių vaizdinių yra išgyvenama susitikimo akimirka. Be to, Merleau-Ponty teigia, jog

„daiktų uţsiklojimas ir slėpimasis neįeina į jų apibrėţtį ir išreiškia tik nesuprantamą mano solidumą

su vienu iš jų.―58

Kiekvieną kartą susidūrus su tuo pačiu daiktu, atsiveria vis naujos jo prasmės, iki

šiol nematytos ir neapčiuoptos, todėl išgyvenamas naujas rezultatas. Taigi susitikimas su kitu yra

54

Jean-Paul Sartre, „Konkretūs santykiai su kitu asmeniu―, iš prancūzų k. vertė Rima Malickaitė, Baltos lankos, Nr. 14,

2002, p. 140. 55

Maurice Merleau-Ponty. ,,The Prose of the World”, edited by Claude Lefort, vert. Jame O‗Neill. –

Evanston:University Press, Northwestern,1973, p. 150. 56

,,<...> Pjeras buvo dėl manęs, ir aš buvau dėl jo <...>. Pjero buvimas tapo dalimi dabarties <...>, kuria aš buvau. Сартр

Жан-Поль, ,,Бытие и ничто: Опыт феноменологической онтологии‖,vertė iš prancūzų k. V. I. Koliadko, Respublika,

2000, p. 142. 57

Maurice Merleau-Ponty. ,,The Prose of the World‖, p. 150. 58

Ten pat, p. 150.

21

prasmingas kaip paţinimo procesas, jis leidţia mums patiems geriau paţinti save. Meninis tekstas

sąmoningai apsprendţia dėl būties su kitu, kuris pasireiškia kaip valia kantriai išgyventi susitikimų

ir išsiskyrimų ritmus. Gyventi iš susitikimų, vadinasi, atsirasti per kitą. Anot Martino Buberio, „nėra

jokio Aš paties savaime – visuomet yra tik Aš iš ţodţių poros Aš-Tu arba iš ţodţių poros Aš-Tai. Kai

ţmogus sako Aš, jis turi omenyje kurią nors vieną iš tų porų. Aš, kurį jis turi omenyje, yra tada, kai

jis sako Aš, bet ir tada, kai sako Tu arba Tai, drauge būna vieno ar kito pamatinio ţodţio Aš.“59

Patirtas įvykis tėra tik santykis tarp manęs ir kito objekto, nes patiriantysis yra tarp dviejų subjektų,

todėl jį galima stebėti iš šalies. „Ir niekas nepasikeis, jei prie „viešųjų― patirčių pridėsiu „slaptąsias―,

pridėsiu puikuodamasis ta pasipūtusia išmintimi, kurią daiktai mato tik uţdarą, tik pašvęstiems

skirtą dalį ir turi raktus nuo tos dalies. O, slėptume be paslapties, o ţinių sankaupa! Tik Tai ir Tai, ir

Tai!―60

Iš šios Buberio įţvalgos išryškėja, jog kasdienėje aplinkoje esame susiję su dvasinėmis

esybėmis, kurios, nors ir netiesiogiai, dalyvauja mūsų būtyje. Mes negirdime jokio Tu, tačiau visada

jaučiame, kad esame jų šaukiami, ir daţnai jiems atsakome.

Mes pirmapradiškai esame priklausomi nuo kito, nepriklausomai, ar tas kitas yra daiktas, ar

ţmogus. Bet kokio suvokimo pagrindas yra kitas. Merleau-Ponty akcentuoja, kad susitikimas su kitu

įvyksta spontaniškai, be jokio išankstinio pasiruošimo: „Susitikimas su Kitu įvyksta staiga, esant

palankioms sąlygoms. Dirbtinai sukurtas susitikimas galimas tik kaip loginės, o ne tikrosios tikrovės

veiksmas. Tikroji tikrovė yra dinamiška, todėl jos apspręsti ar iš anksto numatyti neįmanoma.― 61

Taigi susitikimas su kitu, anot Merleau-Ponty, yra ypatinga patirtis, kai patiriantysis suvokia,

jog ne jis stebi Kitą, o pats yra stebimas Kito. Merleau-Ponty, kaip ir Husserlis, pabrėţia

fenomenologinės redukcijos svarbą, arba epoche (nedalyvavimas, taip pat sugretinimas ar

atsiskyrimas, kuriuo remiasi norėdamas prieiti prie esmės).

Bronė Gudaitytė, remdamasi Merleau-Ponty įţvalgomis, teigia, kad „Fenomenologinė

epoche greičiausiai suteikia priėjimą prie išgyventos patirties sąmonės imanentinių esmių.

Fenomenologui rūpi ne tik tai, ką patiriu (šis „ką― neišvengiamai bus veikiamas vienokių ar kitokių

stebėtojo dėmesį valdančių išankstinių teorinių schemų), o tai, kad patiriu, patiriu šią

59

Martin Buber, „Dialogo principas I Aš ir Tu―, Katalikų pasaulis, Vilnius, 1998, p. 70. 60

Ten pat, p. 72. 61

Maurice Merleau-Ponty. ,,The Prose of the World‖, p. 150.

22

akimirką.―62

Anot Descarteo, „atlikę fenomenologinę redukciją, patenkame į tiesioginį sąlytį su

tikrove, todėl turime likti šioje plotmėje ir toliau tęsti fenomenologinį gyvenimą.―63

Šie filosofų teiginiai atkoduoja Husserlio kvietimą grįţti prie pačių daiktų esmės. Grįţti prie

pačių daiktų reiškia grįţti prie tiesioginės patirties, kaip gyvo gyvenimo proceso. Kasdieniame

gyvenime nėra tokių situacijų, kad galėtumėme būti vieni su savo pačių egzistencija. Mes

priklausome tai pačiai patirties plotmei kaip ir daiktai. Todėl mūsų santykis su daiktais yra grynas.

Esame atviri savo aplinkai lygiai taip pat, kaip ir aplinka yra atvira mums. Todėl galima

daryti prielaidą, kad mūsų kasdieniame pasaulyje egzistuoja, nors neretai jis yra įvardijamas kaip

kitas, su kuriuo turimas bendras pasaulis. Tokiais atvejais pasaulį galima būtų padalyti į dvi –

aktyviai dalyvaujančio ir stebinčiojo – pozicijas. Erdvė, kurioje esame, nėra išskirtinė, todėl

natūralu, kad joje esantys daiktai didţiąja dalimi paliekami uţ šioje erdvėje esančių ribų, o kad ir

koks neţymus būtų kito pasirodymas šioje aplinkoje, jis keičia šios erdvės statusą, nurodydamas, jog

dialogiškumas nukreiptas į kitą.

62

Bronė Gudaitytė, Teorija kaip praktika: fenomenologinė M. Merleau-Ponty juslinio suvokimo samprata ir H. G.

Gadamerio supratimo kaip gyvenimo patyrimo interpretacija―, Logos,2011, n. 68, p. 10. 63

Edmund Husserl, „Ideas. A General Introducion to Pure Philosophy―, vertė W. R. Boyce-Gibson, Collier Books, New

York, 1962, p. 102.

23

III.Romanas ,,Daiktai“: ko daiktai ieško žmoguje?

3.1. Pasakotojo daiktiškoji tapatybė

3.1.1. Daiktų-stebėtojų pozicija

Daiktų patirtis L. Gutausko romane ,,Daiktai― atsiskleidţia per pasakotojo ir jį supančio

pasaulio poziciją. Per turiningą bei objektyvų daiktų ţvilgsnį atsiskleidţia pagrindinių romano

veikėjų, Margaritos ir Luko, gyvenimo epizodai – nuo ankstyvosios vaikystės iki brandaus amţiaus.

Kiekvienoje kasdienėje situacijoje pagrindiniai herojai sąveikauja su konkrečiais daiktais, jie juos

liečia, jaučia, kartais net girdi. Su daiktais suartėjama, netgi, galima sakyti, susiliejama, jie

naudodami, jie perdirbami, į juos sudedamos grynai ţmogiškos prasmės.

Anot Giedrės Šmitienės, „regintysis priklauso tam, ką regi, liečiantysis – tam, ką liečia,

juntantysis – tam, ką junta; tad tai [būtis] sau, įpinta tarp daiktų.―64

Taigi galima teigti, kad daiktas

patiria tai, ką pasaulis jam duoda. Patys daiktai atskleidţia savo prislopintą ir uţslėptą anonimiškų

pasaulio prasmių ir santykių groţį. Autoriaus romane išryškinami paprasti, bet pagrindiniai, romano

porai itin svarbūs, daiktai, kuriuose išryškėja individuali jų patirtis. Daiktai pagrindinių veikėjų

akiratyje atsidūrė neatsitiktinai – Lukas, būdamas menininkas, daugelį daiktų sukūrė pats.

Gebėjimas padaryti daiktą, anot Viktorijos Daujotytės, yra didţiausias ţingsnis ţmogaus

patirties horizontuose.65

Juk per šį darymo procesą formuojasi motorinė atmintis, kuri yra

fenomenali, vien tik dėl to, kad rankos visą gyvenimą atsimins savo darbus bei visą darymo procesą.

Atmintis atkuria ne tik praeities akimirką, bet ir išlaiko bendrus praeities ir dabarties dalykus. Šiuo

atveju galima teigti, kad gyvenimas patiriamas iš įdaiktintų dalykų, viskas, ką naudoja pagrindiniai

veikėjai, ţadina supratimo, atsiminimo jausmą; kartais gyvojo ir negyvojo objekto giminystė

parodoma lygiagrečiai. Pasakojamose istorijose daţnai vyrauja jų pačių (daiktų) įvaizdţiai, realijos,

patyrimai, kurie neţymiai, per stebėtojo poziciją, formuoja savo pasakojimo istoriją.

Anot T. Kačerausko, šiuolaikiniame mene „daiktiškoji substancija vis labiau uţstoja

ţmogiškojo aš substanciją, kuri darosi neapibrėţta, susiskaldţiusi, vengianti pati savęs <...>.―66

Tokiu būdu formuojamas naujas rašytojo tipas – stebėtojas. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad

kiekvieno menininko sukurtas kūrinys – tai vertybių laukas, kuriame atsispindi jo paties gebėjimas

įgyvendinti pasąmonėje egzistuojančius rūpimus siekius, atskleisti tikrovėje esančių reiškinių

64

Giedrė Šmitienė, „Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija―, p. 59. 65

Viktorija Daujotytė, „Apglėbiantis mąstymas. Literatūros teorijos mokomoji knyga―, Šviesa, Kaunas, 2007, p. 156. 66

Tomas Kačerauskas, „Daiktas meno fenomenologijoje―, p. 8.

24

momentus, ir svarbiausia, pašaukti skaitytoją susipaţinti su jo sieloje esančiais reiškiniais. Tokia

stebėtojo pozicija leidţia tradiciškai vertinti ir išlaikyti distanciją vaizduojamo pasaulio atţvilgiu.

Daiktiškojo pasakotojo tikslu ir paskirtimi tampa savų patyrimų aptarimas, artimos aplinkos

stebėjimas, juslinis kasdienės tikrovės apčiuopimas ir šių patyrimų perteikimas savo skaitytojui. Ši

stebėtojo perspektyva ir yra aš charakteristika, kuri liudija tam tikrus tikrovės momentus bei

perteikia savo daiktiškąją patirtį. Daiktai šiame romane egzistuoja objektyviai ir kaip savarankiška

realybė stovi priešais ţmogų, tokiu būdu suţadindami estetinius jausmus. Jie paprasčiausiai yra ir

gyvena savarankišką gyvenimą. Įdomu yra tai, kad pats skaitytojas turi galimybę įsitikinti, jog

daiktai egzistuoja, jie yra, jie per savo kalbėjimą priverčia mus pripaţinti jų savarankišką, jautrią,

uţdarą būtį savyje. Visų pirma, jie leidţia įsitikinti, kad romane pasakotojo vaidmuo atitenka

daiktiškam pasakotojui, ir tik po to pradedamos pasakoti istorijos apie savo išgyvenimus, patyrimus

ir apskritai apie savo būtį. Taigi, šiame romane atskleidţiamas daikto ir jo akivaizdoje stovinčio

ţmogaus santykis.

Paţymėtina ir tai, kad daiktiškas subjektas daţniausiai lieka neutralaus stebėtojo pozicijoje,

jis paprasčiausiai nedemonstruoja savo sentimentų, visiškai nesistengia savo emociniais jausmais

paveikti skaitytojo, o tik parodo visą savo prasmingumą. Tokiu būdu per daiktų būtį atsiskleidţia

ţmogaus būtis, kasdienio gyvenimo akimirkos, taip pat atskleidţiamos ir paslaptys, pateikiamos

pagrindinių veikėjų vertybės, poţiūris į gyvenimą.

Daiktai save identifikuoja. Jie ypatingi tuo, kad nurodo elementarų ryšį su diachroniniu

pasauliu. Kiekvienas įvykis yra įvykis tarp daiktų ir su daiktais, ir visa, kas vyksta, vyksta daiktų

tirštumoje. „Galų gale ir pats ţmogus,<...> labai nenoriai tariame tokius ţodţius, – visų pirma yra

daiktas, tiesa, daiktas išskirtinis ir ypatingas. Bet tam tikru atţvilgiu kiekvienas, net ir neţmogiškas

daiktas yra ypatingas, todėl ir šiuo poţiūriu absoliutaus prioriteto kitų daiktų atţvilgiu ţmogus

neturi. Štai kodėl ţmogaus-daikto sąlytis yra pirmapradė, absoliuti ontologinė būtybė. Nuo šio

sąlyčio prasideda visa tai, ką mes vadiname ţmogaus pasauliu.―67

Ţmogaus sąlytis su daiktu yra

išskirtinis. Ir kaip tik jau pirmasis romano skyrius panardina į gilią praeitį, pasakoja apie pagrindinių

veikėjų vaikystę bei santykį su jais pačiais, su daiktais:„<...> Ţmogaus sąmonėje vaikiškumo liekana

yra pirminio ryšio su gyvuoju pasauliu, jo draugiškumo garantija.―68

Pirmojo pasakojimo pavadinimu „Skudurinė Onutė― nusakomas tolesnis siuţetas, kuris

nukreipia skaitytojo sąmonę į gilią trimetės Margaritos vaikystę. Per šio daikto būseną atsiskleidţia

pasakotojo tapatybė ir būdo bruoţai: „Jau pirmos dienos pavakarę <...> buvau atnešta iš

67

Arvydas Šliogeris, „Daiktai ir menas. Du meno kūrinio ontologijos etiudai―, Mintis, Vilnius, 1988, p. 21. 68

Viktorija Daujotytė, „Patirties ţodynas―, Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 2010, p. 178.

25

turgaus.<...>. Ir šiandien prisimenu, kaip dunksėjo Margaritos širdis mane priglaudus – ne rankos

glaudė, o širdis. Menu, kaip mergelė patraukė nosele orą, įkvėpė šieno kvapo ir uţsimerkė. Gal kaip

tik šią akimirką ir gimė mudviejų meilė ir ilgametė draugystė <...>.69

Mergaitės rankose atsidūrusi

lėlė tarytum atgyja, ir tokiu būdu pradeda gyventi intensyvų, visavertį gyvenimą. Nuo šios

akimirkos, kai gimė jųdviejų draugystė, prasidėjo ir lėlės prasmingas gyvenimo etapas. Pirmiausia

reikia pastebėti, kad daikto kūno nematome kaip atskiro, jis atsiskleidţia iš kitos nei ji pusės,

atsiskleidţia sąlytyje su Margarita. Iš trečiojo sakinio galime apčiuopti kalbančiojo kūno detales.

Paaiškėja, kad lėlė pasiūta iš medţiagos (skudurų), o į jos vidų prikimšta sausų ţolelių, kurios turi

švelnų šieno kvapą. Daiktas, atsidūręs savo maţos šeimininkės rankose, tartum atgyja, įsiasmenina,

t.y. įsilieja į gyvenamąjį pasaulį.

Pats artimo asmens buvimas teikia daiktui galimybę atsiverti ir tapti svariu, todėl

nenuostabu, kad jau pirmas daiktas pasakoja apie savo šeimininkę emocingai. Daţnai, kaip ir šiuo

atveju, pagrindinis pasakojimo veikėjas pasislėpęs uţ daikto kontūrų, todėl patys daiktai apibūdina

savo herojus, neretai kalba uţ juos: „Ţodţiu, ţaislų ir vaikų bendravimas ypatingas, suaugusiems

bemaţ neprieinamas.― (Angliškas zuikis, p. 45).

Pirmame skyriuje pasakojantys daiktai ypatingi tuo, kad jie pabrėţia savo išskirtinę padėtį,

nurodo, jog tik dėl didţiosios meilės pasakotojas gyvena visavertį gyvenimą: „Tik širdy įsiţiebęs

artumas geba išlikti toks pat nuoširdus ir ištikimas. Jam nebaisios jokios gyvenimo negandos ar

kliūtys. Mes, daiktai, tai ţinom iš patirties, nes visuomet prisirišame prie savo šeimininko ir tarsi

gyvename jų gyvenimą.― (Ąţuolinės vokiškos rogutės, p. 69). Jie įprasmina individualią tiek savo

pačių, tiek veikėjų būtį. Daiktai gyvena kupinoje meilės aplinkoje, tačiau puikiai supranta ir tai, kad

ateis tokia akimirka, kai Margarita su Luku uţaugs, ir jie jiems bus nebereikalingi: „Mes suvokėm,

kad kiekvienam daiktui yra skirtas jo laikas, kuris turi pradţią, tęsinį ir pabaigą, po kurios jau jokia

kita pradţia nebeįmanoma. Duotas laikas atsirasti ţemėje, susirasti draugą ar draugę, paţinti jį ar ją,

susibičiuliauti, net pamilti, atrodytų, visam likusiam laikui, ir palengva pamaţu pamėginti atprasti,

gal pasistengti net uţmiršti berniuko ar mergelės akis, balsą, širdies gerumą. Tik pamaţu, kad

nebūtų taip skaudu ir liūdna. (Ąţuolinės vokiškos rogutės, p. 73).

Artimai bendraudami su savo šeimininkais, daiktai kuria supratimo lauką, jog ateis tokia

akimirka, kai jie liks apleisti bei vieniši. Šiuose pasakojimuose išryškėja individualus, per daiktų

prizmę atsiskleidţiantis faktas – pasakojantys daiktai bando išsaugoti savo pagrindinių veikėjų

vaikystės orumą ir neliečiamumą. Tačiau dėl daikto netekties ir pats daikto turėtojas jaudinasi ne ką

69

Leonardas Gutauskas, „Daiktai―, Lietuvos rašytojų sąjunga, Vilnius, 2008, p. 13. Toliau tekste bus nurodomas romano

puslapis.

26

maţiau: „<...> ir staiga – smūgis į krūtinę. <...> ir jau visiškai ant sunkaus snaudulio ribos spėjau

išvysti Luko rankas – jos apglėbė mane, prispaudė prie krūtinės ir išnešė iš kambario į tamsų ilgą

koridorių, kurio visada bijojau. <...> Jutau Luko delną, bandţiusi stabdyti tą nesustabdomą,

nesulaikomą byrėjimą, skleidţiantį vos girdimą šiušenimą. Berniukas pamėgino išrauti tą geleţį, bet

suprato, kad tik praplėstų ţaizdą ir pjuvenos imtų sroventi kaip mūsų upelė. Tai laikė suspaudęs

kiaurymę<...> (Angliškas zuikis, p. 49).

Ši romano ištrauka sugrąţina į praeitį, ji slypi angliško zuikio pasakojime. Joje kalbama apie

reikšmingą įvykį – apie pasakojančiajame įsmigusį spygliuotą daiktą. Po tos lemiamos akimirkos

įvyksta kaţkas nepaprasta, zuikį uţlieja malonumas, kad jo draugas taip kruopščiai rūpinasi juo, o jo

sąmonė bando suprasti to nepaprasto įvykio prieţastį. Suţeistas zuikis šioje situacijoje

personifikuojamas, jis tarsi iš viršaus stebi visą gelbėjimo veiksmą. Atsitikus šiam įvykiui, jis dar

kartą įsitikina savo sąmonėje esančiais artimais berniuko jausmais jam. Anot Lindės-Dobilo, „<...>

pergyventi, vadinasi, pajusti, kad tavo viduje įvyko kai kas nepaprasto, kaţkokia permaina, kad

paaiškėjo tiesa, kuri lig šiol buvo neaiški ar visai nesuprantama, kad nušvito horizontai.―70

Ir pats

maţametis Lukas pradeda suvokti gyvenamojo pasaulio akimirkas, jo sąmonė suvokia, kad jis gali

prarasti savo ištikimą draugą, anglišką zuikį, jog nebus tos graţios ir darnios draugystės, kuri

dominavo iki šiol.

Atrodytų, berniuko amţius nėra pakankamai brandus tam, kad galėtų suvokti ir įvertinti

praradimo svarbą, tačiau praradimo jutimas lydėjo jį nuo pat akimirkos, kai į anglišką bičiulį įsmigo

spygliuotas daiktas. Gelbėjimo nuostatos nuo pat pradţių veikė berniuko sąmonėje. Neatsitiktinai

atsiradusio zuikio negalėtų atstoti kitas daiktas, todėl pagrindinis veikėjas iš visų jėgų stengiasi

išvaduoti savo draugą iš mirties nasrų. Šis veikėjo suvokimo veiksmas tarsi transformuoja

kasdienius jausmus daiktui į neįprastą, ţygdarbišką įvykį. O pačiam daiktui šis įvykis atskleidţia

naujas berniuko savybes, kurioms anksčiau nebuvo progos išryškėti. Ši siuţeto situacija yra

dviprasmiška, nes ji atskleidţia tamsiąsias gyvenimo puses, bet tuo pačiu metu nuskaidrina

gyvenimą iš vidaus, parodydama stiprų pagarbos jausmą daiktui. Daiktas šioje situacijoje labiau

lieka stebėtojo, o ne veiksme dalyvaujančio pozicijoje.

Neatsitiktinai romano veikėjų kasdienybė neįmanoma be santykių su daiktais. Daiktai šiuo

atveju gali būti suprantami kaip patirties įkūnijimas, jie perima viską, kas kuriuo nors būdu yra

susiję su ţmogumi, su jo išgyvenimais. Daiktai gyvenime ieško prasmės ir groţio, todėl per visą

romano siuţeto liniją būtent jie tą groţį aiškina, skleidţia, įprasmina. Romane pavaizduotų daiktų

70

Julijonas Lindė-Dobilas, „Į slėpiningąjį dvasios pasaulį―, Vaga, Vilnius, 1996, p. 152.

27

atminties šaknys įaugusios taip giliai, kad jų nesiekia mūsų individuali patirtis, jie atsimena

kiekvieną akimirką, praleistą su savo šeimininku. Jų pasaulio ypatingumas kyla iš momentų, kurių

niekada nesusigrąţinsi.

Daiktai suvokia, kad jų egzistencija, kaip ir ţmonių, yra neamţina, jog ateis toks laikas, kada

jų nebus. Neišvengiamai daiktai gyvena savo gyvenimą, tačiau romane nuolatos grįţtama prie

ontologinių patyrimų, prie situacijų, kurios atrodė ne visada aiškios. Daiktų vaizduotė praplečia

galimybę suvokti ne tik tą erdvėlaikį, kuriame egzistuoja patys, bet tą, kuris yra praėjęs, arba tą,

kuris dar ţada pasirodyti. Kiekvieno daikto pasakojimas sugrąţina į praeitį, į įvykius, kurie jau

įvyko ir nebegrįš: „Esu penkiasdešimt devynerių metų amţiaus plono, pageltusio popieriaus

paveikslėlis. Didţiosiomis raidėmis uţrašyta PIRMAJAI KOMUNIJAI ATMINTI.<...> Mano

nuolatinė vieta – Luko miegamajame virš lovos.― (Liudijimas, p. 331).

Nuo saugojimo prasideda visa, kas išlieka ţmogaus pasaulyje. Šis pasakojimas glaudţiai

susijęs su grįţimu į pradţią, prie lemtingo susitikimo iki nūdienos. Šis įstabus ir simbolinę reikšmę

turintis daiktas suteikia namams prieraišumą tikėjimui, o pačiam Lukui tai yra nuoširdţios maldos

liudininkas: „Prieš vakarinę maldą jis visuomet paţvelgia į mane, tarsi prašydamas paliudyti, kad jo

malda širdinga ir tikra.― (Liudijimas, p. 331). Šis liudijimas geba panardinti veikėją iš vaikystės

apgaubtos patirties į vėlesnį gyvenimą, tokiu būdu iš vaikystės sąmonės pasiimdamas faktus,

atsiminimus, kurie sukelia stiprias veikėjo reakcijas. Per kiekvieną kasdienį susitikimą su liudijimu

veikėjo sąmonė pulsuoja šviesiau, o atsiminimai apie vaikystę tampa skaidresni, pozityvesni. Tačiau

šis liudijimas turi dar ir kitą reikšmę – jis išryškina stiprų Luko tikėjimą Dievu. Tai kelrodis, kuris

turi itin didelį simboliškumą, todėl su juo galima susieti gyvenimo sėkmę ir religines paţiūras.

Tačiau kasdienį ţvilgčiojimą į liudijimą galima būtų traktuoti kaip dialogiškumą su daiktu,

kuris suformuoja unikalią euforijos būseną, nes jis ne vien uţfiksavo Luko sąmonėje jam svarbų

įvykį, tačiau praėjus tokiam laikui jis vis dar išlieka gyvas, unikalus. Nepaisant praėjusio laiko, šių

dviejų gyvenimų likimai per pasyvų stebėjimo bendravimą iki šiol susipina. Kasdienę maldą bei

ţvilgčiojimą į liudijimą galima būtų traktuoti ir kaip gyvą bendravimą. Šiame bendravime nėra

dominuojančio personaţo, nes neįmanoma atsekti dominuojančio vieno ar veikėjo. Šioje situacijoje,

kaip ir visose kitose, dominuoja lygiavertis santykis tarp „duoti― ir „imti―. Jų bendravimo metu

vyrauja tyla, kurios metu keičiasi Luko ir daikto kasdienybės patyrimai. Daikto dėmesys

koncentruojamas ties tuo, kad jis tebėra išsaugotas ir mylimas, ir joks skurdas, tamsa ar gyvenimo

nykumas neperšvies sąmonės šviesos.

28

Daiktai mato ir suvokia gyvenimą tokį, koks jis yra, arba tokį, koks jis atrodo. Per jų

patyrimų giją pereina visa pasaulio suteikta duotis. Todėl pasakojimuose nebėra jokių realybės

pagraţinimo elementų, vien tik išgyventų akimirkų perteikimas. Daiktų suteikta informacija

apnuogina veikėjų pasaulį. Per jų pasakojimą išryškėja pagrindinių veikėjų portretai.

Kontroliuojamas daiktų pasakotojų informacijos srautas parodo savo sąmonės poetiškumą,

pasakotojai dţiaugiasi artimais ryšiais su šeimininkais, su kuriais sieja nenutrūkstami, akivaizdūs

reikalingumo ryšiai. „Jau daugybę metų esu nebylys, nors į senų aparatų supirktuvę ar sąvartyną

nepatekau. Stoviu Margaritos kambaryje – esu jos jaunystės nuosavybė.― (Radijas ,,Ogoniok―, p.

366).

Kiekvienas pasakojantis daiktas savo sąmonėje turi sukaupęs didelę patirtį, kurią atskleidţia

pozityviai. Daiktai romane perteikia Luko ir Margaritos gyvenimą per savo matymo prizmę, neretai

suauga su jų egzistencija. Apibendrinant galima teigti, kad ţmogų tarsi uţstoja visi turimi daiktai, su

kuriais jis suartėja, ir per tokį pasyvų stebėjimą jis tarsi neegzistuoja. Anot Tomo Kačerausko, „mus

supantys daiktai nuolat kreipia mūsų projektą, kuris kuriamas mūsų gyvenimu.― Daiktai –

neatskiriama tikrovės dalis, kurie, ją apibrėţdami, perkelia jos ribas. Tai savotiškai lygiavertis,

giminiškas ţmogui objektas, kuris per savo stebėjimo pozicijas uţfiksuoja kasdienius gyvenime

momentus. Kiekvienoje gyvenimo atkarpoje veikėjai kreipiasi į artimoje erdvėje esančius daiktus ir

jaučia dţiaugsmą bendraudami su jais. Tokiomis akimirkomis atsiskleidţia jų pačių ir daiktų

glaudus santykis, peraugantis į savotišką priklausomybę pastarajam. Daiktai – tai kasdienybės

pagraţinimas, „juslinių duočių įvairovių vienovė―71

, nes daiktus pagrindiniai romano veikėjai

suvokia savo juslėmis – matydami, uţuosdami ar liesdami juos. Neverbalinei kalbai artimi daiktai

sugeria daug emocinių patyrimų. Jie ima spinduliuoti pagaudami ţvilgsnį ar artimo veikėjo kvapą.

3.2. Būties tapatybė daikto patirtyje

Viktorija Daujotytė pastebi, kad „laikas turi tą pačią šaknį kaip ir likti. <...> Laikas

matuojamas sąmonės pastebimais pakitimais: medţio pumpurai, lapai, medis jau meta lapus. Vėl –

iš naujo.―72

Laikas lieka sąmonėje, palikdamas gilų pėdsaką atmintyje. Įsigilinant į daiktų sąmonę,

galima justi seno laiko tekėjimą. Per pasakotojo kalbėjimą tarsi grįţtama į neţinomą mums laiką,

kuris, tiesa, yra daţniausiai konkrečiai nusakytas: „Kelionė iš Kionigsberbo, arba Karaliaučiaus,

71

Martin Heidegger, Hans Georg Gadamer,„Meno kūrinio ištaka―, p. 19. 72

Viktorija Daujotytė, „Patirties ţodynas―, p. 70.

29

buvo sunki, ne sykį buvau per plauką nuo kirvio ašmenų ir lauţo ugnies – juk reikėjo tiems

pavargusiems ir išsekusiems rusų kareiviams kuo nors šildytis tą šaltą uţsitęsusį 1945 metų

pavasarį.― (Wilhelm Pepper, p. 119). Įspūdis – juodas pianinas, vardu Wilhelm Pepper, atrodo

nenusakomo amţiaus. Per šį pasakojimą sąmonė intensyviai suţadina laiko srovę. Atsimenamas

momentas, kur buvo atsidūręs, bei aplinkybės, kuriose gyvuoja lig šiol. Šiame atsiminime glūdi tąsa,

tai, kas ateina iki mūsų sąmonės.

Anot Edmundo Husserlio, „tikrovės atnaujinimas vadinamas steigtimi.―73

Pasakotojo

nuolatinė steigtis neatskiriama nuo daiktų: „Nors jau seniai esu nenaudojamas, galima sakyti,

nereikalingas, tačiau neuţmirštas, nes Margarita, kiekvieną kartą soda šveisdama sidabrinius

šaukštus, peilius ir šakutes, nuvalo ir mane, – laikas net geros kokybės vokišką nikelį tamsina.

Kartais pagalvoju, ar tik moteris nesiruošia išvirti ledų – juk visą vaikystę stebėjo, kaip šis skanėstas

gaminamas.― (Kaušelis ledams,p. 320).

„Metafizinių klausimų, iškylančių tyrinėjant savo dvasios paslaptį, ašis yra laikas. Kaip,

kuriuo būdu dabartis yra susijusi su praeitimi ir kaip ji perteka į ateitį.―74

Su laiku susijusi abstrakti

problematikos esmė koncentruojasi ties išlikimo-išnykimo sankirta. Romane stipriai jaučiamas ir

laiko praeinamumas: „buvau įsitikinęs, jog niekada neišsiskirsime― (Wilhelm Pepper, p. 138),

„pagaliau neišvengiamai atėjo ţiemos vakaras, <...> tą kartą buvome galutinai sulauţytos į juodus

tuopų kamienus― (Ąţuolinės vokiškos rogutės, p. 77), ,,laikas, toji tąsios ir plintančios erdvės didybė

– jos pradţios ir pabaigos niekas neţino.― (Ţadintuvas su gaidţiu, p. 294).

Iš pateiktų romano ištraukų išryškėja, kad neretai pasakotojas bijo praeinančio laiko, nes jis

kėsinasi į jo paties gyvenimo baigtį. Tačiau daiktų pasakojimuose nerasta uţuominų, kad paties

daikto būtis pasibaigtų kartu su jo šeimininku. Priešingai, daiktai yra pranašesni uţ ţmones. Neretai

romane vaizduojami daiktai, kurie yra kaip relikvijos, prisiminimas apie artimą ţmogų: „Po Ievos

Vėgėlytės ir dėdės Jono mirties Lukas, veţdamasis į sodybą Dzūkijoje sparnuotąjį šimtametį

ąţuolinį luotą, pasiėmė ir mane, nors tinklas vietomis aptrešęs, o lanko medis pilkas, suskilinėjęs.

(Samtis,p. 307). Šioje ištraukoje patiriamas išeiti ir grįţti laiko būdas. Po Ievos ir Jono mirties, t.y.

išėjimo iš šio pasaulio, daiktas grįţo pas Luką, gerai paţįstamą iš senesnių laikų vaiką. Šis

pasakojimas geba atgaivinti pasakojimą ir praeities išgyvenimą parodyti esamuoju laiku. Tokiu būdu

samčio pasakojimas įvardijamas kaip esančio ir iki šiol gilią reikšmę turinčio daikto būtis.

Tikriausios praeities liudininkės – fotografijos: „Atleiskit, mielieji, kad esame tokios

išblukusios, prastos kokybės, bet nepamirškit, kad buvo karo metai – kitoje mūsų pusėje patys galite

73

Tomas Kačerauskas, „Daiktai meno fenomenologijoje―, p. 10. 74

Viktorija Daujotytė, „Literatūros fenomenologija―, p. 205.

30

patikrinti pieštuku uţrašytas datas;<...> nuo tų dienų bemaţ penkiasdešimt ketveri metai praėjo,

pusė amţiaus praėjo, o toks laiko tarpas fotografijai bene riba.― (Penkios fotografijos, p. 162).

Fotografija geba sujungti dabartį su praeitimi: „Daţnai, mane rodydamas, Lukas ţmonai plačiau

papasakoja apie šeimos gyvenimą tame dviaukščiame baltame name ant Vilnios kranto.― (Penkios

fotografijos, p. 164). Fotografija suţadina pavaizduotų įvykių bei daiktų prisiminimus,tokiu būdu tie

įvykiai ir daiktai suauga su praeitimi. Fotografija iš naujo įgyvendina save, siekdama paliudyti

pavaizduotą tikrovę. Šiame pasinėrime į praeitį Lukas patikimai uţlaiko savo sąmonėje tą momentą,

jis jį prisimena, tokiu būdu turi savo paties laikiškumą.

Fotografijoje pavaizduotas uţfiksuotas momentas: „Štai kieme ant Vilnios kranto šalia balto

dviaukščio namo ant lenkiško prieškarinio motociklo ,,Sokol― sėdi Luko tėvas – <...> jam 35 metai,

odinėmis su aukštais atvartais pirštinėmis ant rankų jis laiko vairą. Tarp jo rankų ant sidabru

blizgančio benzino bako sėdi trimetis Lukas.― (Penkios fotografijos, p. 163). Fotografija nukreipia

Luko dėmesį į duoties būdus. Fotografijoje įamţintas momentas suvokiamas kaip dabartis. Viso šio

sąmonės srauto metu ta pati fotografija suprantama kaip trunkanti, t.y. joje pavaizduotas siuţetas

atgyja kaskart į jį ţiūrint, o įamţintą akimirką padėjus į stalčių panyra į praeitį.

Visi šie daiktai yra įdomūs, nes, pasak Jekaterinos Lavrinec, „įdomiu daiktu galėtume

pavadinti daiktą, kuriame yra paslaptis, o tamsioji daikto pusė yra savotiškas pakvietimas

bendrauti.<...>.―75

Šie daiktai byloja apie laiko praeinamumą, tačiau jų saugomos paslaptys, patirtyje

esanti informacija padaro daiktą patrauklų, kas kartą vis įdomesnį. Kiekvienas ţvilgčiojimas į daiktą

suteikia subjektui vis naujas matymo galimybes, todėl kas kartą susitikus su daiktu atsiranda vis

didesnis potraukis su juo susipaţinti, atgaivinti patirtyje esančius momentus. Kaip pastebi Dalius

Jonkus, „laikas <...> akivaizdţiai duotas kaip vieno dabar perėjimas į kitą dabar ir jų kokybinė

sąšauka.―76

Jeigu atskiri laiko fragmentai nebus pripildyti išgyventos patirties turinio, jie bus visiškai

abejingi vienas kito atţvilgiu, o kiekvienas tiesiogiai išgyventas, įsivaizduojamas, patirtas laike

vykusio veiksmo taškas yra neatskirtas vienas nuo kito, bet glaudţiai tarpusavyje susijęs. Todėl

tyrinėdamas nuotrauką ir suvokdamas laiko tėkmę Lukas suvokia ją kaip dviejų ar daugiau veiksnių

sąveiką su kitais, kiekviena išgyventa akimirka fotografijoje ir įamţintas vaizdas suteikia ne vien

dabarties informaciją, bet ir praeities.

Fotografija uţlaiko praeitį, numato dabartį: „Na, o dabar mes <...> tariame: iki pasimatymo,

viliuosi, kad po metų kitų Lukas ir vėl norės išgirsti mūsų pasakojamas ţmonių ir daiktų istorijas,

nes su jomis susipynė <...> prabėgusio laiko gijos, tad taptų neišardomu vieniu.― (Penkios

75

Jekaterina Lavrinec, „Merleau-Ponty juslinio suvokimo samprata: susitikimas su daiktu―, p. 33. 76

Dalius Jonkus,„Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai―, p. 66.

31

fotografijos, p. 182). Pats Lukas uţlaiko savo sąmonėje tai, kas buvo, ir numato tai, kas dar galimai

įvyks. Laikas yra svarbus įvykio matmuo, šiuo atveju svarbus ne objektyvus laikas, bet implikuotos

praeities ir ateities momentai. Fotografija, atsispindėdama praeities momentą, numano savo ateitį,

kuri galimai pratęs jos egzistencinę būtį. Daiktai – ištikimi pagrindinių herojų bendraţygiai, nes jie

primena jiems apie jų vaikystę: „Margarita ţengė prie moterų ir atidarius krepšį išėmė mane

sakydama: štai brangiausia mano vaikystės lėlė Skudurinė Onutė.― (Skudurinė Onutė, p. 31);

įamţina svarbius gyvenimo momentus: „Mane, tai yra AUTOGRAFĄ, uţrašė Henriko Radausko

ranka, išsaugojo Paryţiuje gyvenęs Greimas, o Lukui jo penkiasdešimties metų gimtadienio proga

padovanojo brangusis bičiulis <...>. (Autografas, p. 183).

Dauguma daiktų išliko ligi šiol, jie išlieka šalia jų, ir, ko gero, palydės juos į kapus,

atsisveikins savo tylia, tik daiktams suprantama kalba. Daiktų pasakojimuose akivaizdţiai juntama

praeities nostalgija visiškai kitokiam gyvenimui. Daiktai mielai dalijasi savo prisiminimais. Giedrė

Šmitienė akcentuoja, kad „literatūros savitumas net ir moderniausių tekstų atveju atsiranda ne iš

kalbos, o iš patirties. Patirtis ieškosi ţodţių.―77

Turėdami galimybę varijuoti savo sąmone,

pasakojantys daiktai atsiima dalelę patirties iš visa nuplaunančio laiko. Daiktai, išlikę romano

veikėjų gyvenime, turi simbolinę reikšmę, tačiau jie, kaip ir ţmonės, sensta su kiekviena diena:

„<...> o aš vis dar gyvenu, tiesa, šiandien mane išvydę jūs nebepaţintumėte to didingo kariško stoto,

nes laikas nepastebimai apgrauţė angliškąjį aksomą, kandys privirbė nematomų skylučių, tad

smulkiosios pjuvenos biro ir biro, tik Luko tėvo sukimštos ąţuolo droţlės dar stipriai laikos; <...>

šiandien atrodau dar šleivesnis ir kreivesnis, be to, ir ausys jau pavargo visko klausyti ir viską girdėti

– jos, kimšte prikimštos su dulkėmis sumaišytų garsų ir garselių, nuleipo <...>. (Angliškas zuikis,p.

54). „Prarastas laikas formuoja atėminius – ţmonių ir daiktų, tad sustiprina draminę jauseną. Luko ir

Margaritos prisiminimus suţadina daiktų savybės, kurios turi prasmingą reikšmę, o tai reiškia, kad

daiktai sujungia dabartį ir praeitį, jie kuria prisiminimus.

L. Gutausko romane pasakojantys daiktai išjungia diachroninį laiką. Tai reiškia, kad jie savo

patyrimuose atranda „<...> kaip objektyvumas intersubjektyviai konstatuojamas mano asmeninių

išgyvenimų perspektyvoje.―78

Uţčiuopiama laiko perspektyva sąmoningai apkeičiama, esmingai

sukeičiant suvokimo perspektyvą tam, kad ji priklausytų subjektyviai vientiso laiko terpei. Pati

nuolatinė daiktų būtis niekuomet nesustabdoma, priešingai, ji aktyviai reiškiasi dabartyje. Per daiktų

sąmonės patyrimus liudijami tikrovės momentai, kurie atspindi tikrus neiškreiptus tikrovės

momentus. Tam tikrą momentą, vykstantį „čia ir dabar―, daiktai uţfiksuoja savo sąmonėje, tokiu

77

Giedrė Šmitienė ,,Kalbėti kūnu: Fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija―, p. 10. 78

Dalius Jonkus, ,,Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai―, p. 66.

32

būdu paruošdami dirvą savo prisiminimams. Daiktai gyvena bendrą gyvenimą, neretai pamini vieni

kitų egzistenciją: „Tuo tarpu Skudurinę Onutę mergelė vis išsinešdavo į kiemą <...> (Ąţuolinės

vokiškos rogutės, p. 73).

Daiktai – nuolatiniai ţmonių palydovai, esantys šalia kiekvieną jų gyvenimo dieną. Tačiau ir

pačiuose daiktuose išlieka nenumaldomai skriejančio laiko gija, kuri vienodai paliečia tiek ţmogų,

tiek jam svarbius daiktus.

Ši teksto analizė parodo, kad daiktų pasakojimuose praeities grįţimo atvejais skaitantysis

geba suvokti, jog dabartyje dalyvauja ir simbolinę reikšmę turi buvę įvykiai. Dabartyje veikiantieji

daiktai yra tapatūs su praeities veiksmų atlikėjais, jie jusliškai išgyvena ankstesnę tikrovę. Praeitis

šio menininko romane tęsiasi savaime, nepriklausomai nuo pasakojančio daikto noro ar pastangų.

Tam tikra prasme šitokį būties laikinumą patvirtina ir aplinka, kuri primena apie praeities patyrimus.

Būties laikinumas šiame tekste atsiskleidţia per paties daiktiško pasakotojo refleksiją, kuri

nuosekliai yra dėstoma tam tikra tvarka.

3.3. Daiktai – vienatvės įprasmintojai

Edmundo Levino teigimu, savo egzistencijos neįmanoma pasidalyti su kitu. Galima tik

egzistuoti šalia. Panašaus principo laikosi ir Arvydas Šliogeris, teigdamas, kad „nesama

kolektyvinės patirties ar kolektyvinio patirties objekto.―79

Tai leidţia daryti prielaidą, kad individas

nuo pat savo egzistencijos pradţios linkęs viską jausti ir apmąstyti vienatvėje. Būdamas vienas geba

geriau vertinti savo poelgius, apsvarstyti savo egzistencijos klausimus, todėl kritinėmis gyvenimo

akimirkomis savo noru laikinai atsiskiria nuo visuomenės. Toks elgesys būdingas ţmonėms, tačiau

ar panašios nuomonės laikosi ir tarp mūsų esantys daiktai? Ar tam, kad susitvarkytų su savo

mintimis, savo vidiniais sąmonės balsais, jie pasirenka viską uţgoţiančią tylą?

L. Gutausko romane „Daiktai― daiktiškas pasakotojas neretai išgyvena vienatvę, kuri

pasireiškia kaip anų laikų ilgesys: „Tai ir laukėm ţiemos. Girdėjom pirmus staugiančius rudens

vėjus, ant palangių krentančius medţio lapus, klausėmės išgąstingų kuosų balsų <...>. (Atvirukas, du

elniai ir Betliejaus ţvaigţdė, p. 233). Kokia kartais naudinga bebūtų laikina vienatvė, šie daiktai

ieško daţnesnio kontakto su savo šeimininkais, jiems paprasčiausiai reikalingas ryšys su ţmogumi.

Stebėdami metų laikų kaitą, jie pasąmonėje atkuria momentus, kai prie jų priartėdavo ţmogiškoji

79

Arvydas Šliogeris, „Melancholijos archipelagai―, Vilnius, Apostrofa, 2009, p. 120.

33

šiluma, ir tuomet jie atkurdavo praeities momentus, kai jiems buvo suteikta garbė tarnauti ţmonėms,

savo sąmonėje įamţinant akimirkas, kurios vyko dabartyje.

Artimų ţmonių buvimas daiktams suteikia saugumo jausmą, ir vien ţinia apie tai, kad ateis

toks laikas, kai artimo ranka palies daiktą, suteikia vilties, jog vienatvė baigsis. Neretai daiktai

vienatvę ir prisiminimus palygina su veidrodţiu ir jo stikle atspindinčiu gyvenimu. Būdami vieni

daiktai tyloje stebi juos supančią aplinką, apmąsto savo egzistenciją, mintimis grįţta į praeities

gelmes: „Taip ir snūduriuodavom, prisimindamos lengvai besisupančias snieguoles, ledo kalną ir tą

ţaibišką, mergaitės kvapą gniauţiantį skrydį ţemyn, o sykiu tarsi į pilko dangaus gilybę, kai Lukas

ir Margarita nesusimąstydavo, kaip iš tokios aukštybės reikia sugrįţti į ţemę. (Ąţuolinės vokiškos

rogutės, p. 65). Šie gaivūs prisiminimai suţadina sąmonėje pozityvumo jausmą, jiems būnant tyloje

atsiskleidţia daugybė patirčių, išgyventų per jų egzistavimo laiką.

XX amţiaus mokslininkės Hannah Arendt teigimu, „joks <...> gyvenimas, net atsiskyrėlio

gyvenimas tyrlaukiuose, neįmanomas be pasaulio, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai liudija kitų ţmonių

buvimą.―80

Iš šios citatos išaiškėja santykio ,,aš ir kiti“ svarba. Panašios nuomonės laikosi ir

Arvydas Šliogeris, teigdamas, kad „Juo turtingesnis mano Aš, juo jis gilesnis ir kūrybingesnis, tuo

daugiau gijų sieja mane su daiktais ir ţmonėmis, kurie yra man atrama ir teikia mano gyvenimui

prasmę. Juk man pasaulis tiek, kiek jis yra prasmingas, o prasmę jam suteikiu aš pats.―81

Todėl jų

pačių egzistencinis pasaulis geba apgaubti tik tą erdvę, kurioje jie gyvuoja. Kitas pasaulis

paprasčiausiai jiems neegzistuoja.

Šiame romane vienatvė rodoma kaip antraeilė būsena, tik kartais pasirodanti prasmingoje

daiktų egzistencijoje. Ji pasireiškia per tokius jausmus kaip nostalgija, neviltis, liūdesys, o kartais –

ir kaip ryţtas, stiprybė, prisimenant ir išskiriant laiką, praleistą drauge su savo herojais. Tačiau itin

sunku ilgėtis to, kas jau nebesugrįš, niekada nebus patirta iš naujo: „Mes suvokėm, kad kiekvienam

daiktui yra skirtas jo laikas, kuris turi pradţią, tęsinį ir pabaigą, po kurios jau jokia kita pradţia

nebeįmanoma. (Ąţuolinės vokiškos rogutės, p. 73). Puikiai vaikystėje buvęs naudojamas daiktas

kalba su tam tikra ironija, kuri išreiškiama tik per suvokimą to, ko jau nebesugrąţinsi. Su giliu

liūdesiu daiktas prisimena graţias praeities akimirkas ir apgailestauja vien dėl to, kad laikrodţio

rodyklių neatsuksi atgal. Pasakojantysis puikiai supranta ir tai, kad nesustabdomas laikas atėmė iš jo

maţus herojus, nes jo paties savybės liko lygiai tokios pat, kai veţiodavo šešiametę Margaritą ir

septynmetį Luką.

80

Hannah Arendt, „Ţmogaus būklė―, Vilnius, Margi raštai, 2005, p. 27. 81

Arvydas Šliogeris, „Apie save ir kitą―, Pašvaistė, 2009/1, p. 1.

34

Ši tylos euforija yra galutinė ir neišvengiama, todėl taip sunkiai pasakotojo išgyvenama. Šis

daiktas patyrė vienpusę vienatvės formą, nes vėliau, kaip paaiškėja iš romano siuţeto, pasakojančios

rogutės atsidūrė kito vaiko rankose, kur buvo netausojamos ir galiausiai sulūţo. Tačiau, nepaisant

visko, naudojamas kito šeimininko, pasakojantysis daiktas su nostalgija prisimena gyvenimo

epizodus, susijusius su Ţaliakalniu, kur patyrė graţių akimirkų: „Taip mums atėjo liūdnos dienos, ir

mes daţnai prisimindavom Luko meistrystę, nors jis buvo kone tokio paties amţiaus kaip ir

Artūrėlis. (Ąţuolinės vokiškos rogutės, p. 74). Nepaisant savo liūdnos egzistencinės pabaigos,

rogutės tyloje geba apmąstyti savo egzistenciją bei nustatyti gyvenimo esmę. Skaudţiausia

paliktiems daiktams yra tai, kad juos slegia mirtina tyla, nebeišlikę jokio ryšio tarp jų ir šeimininkų.

O tai kone skaudţiausia netektis. Palikti daiktai neretai pasiilgsta savo maţųjų veikėjų ţvilgsnio, o

tam, kad uţsimegztų šis kontaktas, reikia būti jutimiškai arti, taip arti, kad galėtum justi ţmogišką

šilumą. Tačiau daikto pasąmonėje uţfiksuotas pasaulio suvokimas atskleidţia maţųjų veikėjų

artikuliuojamą pasaulį.

Šių daiktų suvokime akcentuojamas jų pačių atvirumas subjektui, kuris savo paslaptingumu

pritraukia skaitytoją. Minėtų daiktų horizonte atsiveria vis naujos galimybės bendradarbiavimui,

kurios ţmogui yra tarsi tapsmo perspektyvos. Šie daiktai, nors ir pamiršti, nebando įrodyti savo

gyvenimo esmės, jie paprasčiausiai nori atspindėti realybę, t.y. parodyti tikrovę tokią, kokia ji iš

tikrųjų yra.

Apibendrinant galima daryti prielaidą, kad daiktai, būdami vieni, jaučia tam tikrą baimę dėl

rytojaus, kai ţmogiškoji šiluma nepriartės prie jų, nepalies jų medţiagiškumo savo švelnia, glotnia

ranka, neprabils jiems. Tarp jų ir ţmogaus atrodys tarsi tvirta nepralaidi siena, kuri atitolins

sąmonėje egzistuojančius patyrimus, teliks tik šiltas ir mielas jausmas, išlikęs iš senų senovės. O juk

patys daiktai ištikimai tarnavo ir toliau tarnautų savo šeimininkams. Jie geidţia dialogo su ţmogumi,

paprasčiausiai nori būti mylimi ir vertinami. Iš jų pasakojimų išryškėja vienas svarbus ir labai

paprastas dalykas – nepaisant visų susiklosčiusių aplinkybių, šie daiktai vertina praeitį, jų

prisiminimuose išliko tik teigiami ir šilti jausmai. Daiktai nemoka pykti. Jie nuolankiai priima ir

vertina savo likimą.

35

IV.Daiktiška erdvė

4.1. Dialogiškumas daiktiškoje erdvėje

Tomas Kačerauskas, nagrinėdamas Haideggerio bei Edmundo Hiuserlio daikto koncepciją,

pastebi, kad daiktai įgauna realumą tik suradę vietą ţmogaus pasaulyje: „Vietos išsikovojimas

daiktams reiškinių pasaulyje, kur jie stoja greta mūsų prisiminimų, siekių ir fantazijų, leidţia jiems

tapti vieningo mūsų gyvenimo fenomenais.―82

Daiktai fenomenologijoje yra traktuojami kaip

neatskiriamas nuo ţmogaus būties klodas. Tik daiktų palydimas ţmogus geba nepamesdamas ryšio

sugrįţti į praeitį, atgaivinti pasąmonėje esančius realius prisiminimus, atsispirti nuo tikrovės.

Anot Henriko Nagio, „daiktai – svetimi palydovai mūsų gyvenime, kurie mums atrodo šalti

ir nedraugiški, ir jie supranta, kad tik per ţmogų jie gali tapti amţini. Jie nori, kad mes juos

rankomis paliestume, kad mes juos padarytume nemirtingus.―83

Tačiau ar šio autoriaus ţodţius

galima pritaikyti ir mūsų nagrinėjamam romanui? Kiekvienam naujai atsiradusiam daiktui svarbu,

kad jis būtų energetiškai „pakrautas― ţmonių šiluma. Jie, uţfiksuodami visus prisilietimus,

pašnekesius, tarnauja kaip įgytos patirties liudininkai. Daiktai suteikia prisiminimams realumo

jausmą.

Tuo metu, kai daiktai trokšta ţmogaus paramos, o ţmogus – daiktų, tarp jų uţsimezga

dialogiškas ryšys. Šis ryšys plačiai paplitęs ne vien filosofiniuose traktatuose, literatūroje, tačiau ir

gyvenime, kurio erdvėje atsiveria šio ryšio groţis: „Tačiau kai kurių tautų poetai bodisi, kai jie

neranda juose atramos savo egzistencijos pirmenybei, tai <...> mėgina nertis į juos lyg į motiniškąją

įsčią, <...> nes daiktų šauksmą <...> girdi nuolatos, todėl nuolatos ir grįţta.84

Ir iš tiesų, meniniame

kūrinyje kalbantysis su kuo nors santykiauja – tai gali būti jo paties pokalbis su savimi, su daiktu,

erdve, laiku ir panašiai, tačiau visa ši kategorija literatūrinėje fenomenologijoje atstovauja kito

kategorijai. Todėl santykis tarp kalbančiojo ir kito, kaip subjekto, nulemia bendravimo intensyvumą,

pastarojo prasmę. Tik atsidūrę su kitu, daiktai geba įvertinti savo veikimo galimybes, nubrėţti savo

laisvės ribas. ,,Buberis kalbėjo apie dialogą tarp dviejų subjektų. Fenomenologija nagrinėja dialogą,

kuris reikalauja maţiausiai trijų narių: aš kalbu su kuo nors apie ką nors.―85

82

Tomas Kačerauskas, „Daiktai meno fenomenologijoje―, p. 5. 83

Henrikas Nagys, „Knyga apie kovojantį ţmogų ir nemirtingą jo ilgesį / Nagys, Henrikas. Iš: Kūrybos

studijos ir interpretacijos: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Baltos lankos, Vilnius, 2000, p. 143. 84

Antanas Maceina, „Patriotų sukilimas, arba Poezijos kivirčai su tautybe― („Egzodo literatūros atšvaitai―), „Vaga“,

Vilnius, 1989, p. 143. 85

„Visa aprėpianti dabartis. Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas―, Baltos lankos, Vilnius, 2004, p. 60.

36

L. Gutausko romane ,,Daiktai― erdvė ir laikas suvokiami fenomenologiškai – aprašomos tik

subjektyvios daiktų patirtys, per kurias ryškėja erdvės ir laiko bei pasakojančio daikto santykis. Per

šį santykį atsispindi pačių pasakojančių daiktų pasaulėvaizdis, vertybės, santykis su gyvenamąja

aplinka. Šio menininko romane erdvės ir laiko ypatybės nulemia daiktų patirčių kokybę arba

priešingai – jutimai ir daiktų emocijos įprasmina erdvę ir laiką. Čia ypatingą vietą uţima daiktų

santykis su ţmogumi, erdve, laiku, įvykiais. Dabartyje, per patyrimus, jutimiškai įprasmintuose

daiktų pasakojimuose, kaip centrinė kūrinio ašis iškyla praeities, dabarties ir ateities momentai. Jau

pirmame romano pasakojime uţsimezga daikto ryšys su ţmogumi erdvėje: „Mane pasiuvo tokia

sena pana Agotėlė iš Garliavos – visas maţas jos namelis pilnas visokių lėliukų<...> (Skudurinė

Onutė, p. 7). Šiuo švelniu prisistatymu lėlė uţmezga dialogišką santykį su gyvenamąja aplinka. Ji

prisimena šį pirminį savo jausmą, todėl jai malonu sugrįţti į tą aplinką, prisiminti išgyventus

momentus. Pasakotojas susitapatina su pirmaprade aplinka, o iš jo išryškėja vidinis aplinkos

pasaulis, perpildytas gėrio. Lėlė, gimusi šalia kitų lėliukų, nesijaučia išskirtinė, jai svarbų faktorių

sudaro ţmogiškoji šiluma, kasdienio Agotėlės ţvilgsnio pagavimas, dėmesys jai.

Agotėlės lūšnos erdvė niekuo neypatinga – tai senas, maţas namelis, tačiau dėl šilumos ir

motiniško gėrio ši erdvė įgyja kone viso dvaro vaidmenį. Šiame romane daiktai – ištikimi draugai,

erdvės puošėjai. Suartėjimas su aplinka („Daţniausiai sėdėdavau jos kambarėlyje ant pamokų

ruošimo stalelio <...>.) (Skudurinė Onutė,p. 19) paverčia lėlės pasakojimą laukimu – ji nekantriai

laukia sugrįţtančios savo draugės būtent toje erdvėje, kuri jai atrodo tokia artima. Šiuo momentu,

kai nekantriai laukiama sugrįţtančio namo asmens, laikas erdvėje sustingsta. Šiuo atveju pasakotojas

įasmeninamas, atgaivinamas tarsi gyvybės suteikianti kambario dvasia, kuri savo laukimu suteikia

amţiną nemirtingumą tiek sau, tiek aprašomai erdvei. Palikti šią erdvę – tolygu atsisveikinti su savo

egzistavimu: „palėpės prieblandoj tyliai uţges mano širdis lyg uţpūsta ţvakė <...> (Skudurinė

Onutė,p. 25).

Daiktai puikiai supranta, kad be ţmogaus švelnumo jų egzistavimas nutrūks. Tik ţmogaus

sugrįţimas, palytėjimas suteiks daiktui nemirtingumo jausmą. Daiktams svarbu ne tik atsirasti

svarbioje ţmogui aplinkoje, bet ir būti pastebėtiems, išsaugotiems, todėl literatūriniuose kūriniuose

jie neretai kviečia bendrauti, mėgsta suartėti su aplinka: „<...> kaipgi mes su Luku

susišnekėdavome, juk reikėjo šį bei tą aptarti. <...> Labai paprastai: <...> Lukas pats paklausdavo ir

pats atsakydavo, <...> man belikdavo linktelėti galva ar pritariamai pakarpyti ausimis. (Angliškas

zuikis,p. 45).

37

Daiktas įgyja stebėtojo-klausytojo funkciją; jis nepamiršta dalykų, kuriuos išgyveno

anksčiau, ir puikiai atsimena supusią ir tebesupančią erdvę. Daiktų pasakojimuose, o neretai ir

prisiminimuose, atgimsta pirmapradės erdvės fragmentai, kurie formuoja pilną erdvės paveikslą.

Romane pasitaiko ir tokių momentų, kai daiktai ilgisi savo pirmapradės erdvės. Jie su dţiaugsmu

prisimena ankstesnės erdvės detales ir su nekantrumu laukia sugrįţimo į ją. Tokį ilgesį išreiškia

porcelianinė vokiškos kilmės lėlė Greta: „<...> bet viliuos, jog ateis tokia diena, kai <...> nusineš

mane ant rankų, <....> kad sugrąţintų į grafo fon Gruberio namus pas mieląją Gertrūdą <....>.

(Skudurinė Onutė, p. 11).

Neretai pasakotojas identifikuoja save su gamta: „išvysite uţ pilkų strikolių tvoros dunksantį

juodų rąstų namą su keistais langais <...>. Tai būsiu aš, nuo lenkmečio išlikus girininkijos dalis

<...>. (Juodasis namas, p. 139). Pasakotojas stengiasi susitapatinti bei uţmegzti dialogą su jį

supančia aplinka, ne tik todėl, kad jo visuma sudaryta iš medţio rąstų, bet ir todėl, jog ta aplink jį

esanti erdvė yra pilna dialogiškumo su praeiviais. Ţmogaus prisilietimas prie daikto kupinas

švelnumo. Daiktai neretai ilgisi bendravimo su ţmogumi, su supančia aplinka. Tačiau, net to

nesulaukę, jie ištikimai tarnauja ir tikisi, jog ateis toks momentas, kai toje pačioje aplinkoje vėl

susijungs daiktiškas švelnumas su ţmogiškuoju, aplinka prisipildys praeities momentų ir galės

dţiaugtis joje įsiţiebusia šiluma.

Daiktui palikti erdvę, kurioje anksčiau gyveno, tolygu nuţudyti ją, palikti skendėti liūdesyje

su viltimi, jog apleidę ją šeimininkai susipras ir sugrįš: „<....> palėpės prieblandoje uţges mano

širdis lyg uţpūsta ţvakė <....> (Skudurinė Onutė, p. 25). Tačiau sugrįţimas performuoja tą būseną į

teigiamą, šviesesnį nusistatymą. Daiktiškai erdvei itin didelę reikšmę turi kvapas, kuris geba įsigerti

į daikto sienas. Štai tokį šviesų prisiminimą neša dţiovintų grybų kvapas: „<...> patraukit nosimi ir

tikrai uţuosite dţiovintų grybų kvapą. Nuo jo net ir aš, medinis daiktas, svaigstu ir kaţkodėl

prisimenu tą lenkų karininką. <...>― (Juodasis namas, p. 141). Besiskleidţiantis ore dţiovintų grybų

kvapas priverčia pasakotoją sugrįţti į pokario metus ir atminti savo buvusi šeimininką, kurio

kauleliai jau dūla ţemėje. Šiame name gyveno ir kita šeimyna, tačiau su grybų kvapu atskrieja

šviesus pirmojo šio namo šeimininko ilgesys.

Daiktams pirmapradė erdvė, pirmi šeimininkai, pirmieji jų potyriai egzistenciniame

gyvenime turi itin didelę reikšmę. Jų pasakojimas ypatingas tuo, kad jų atmintyje slypi momentai,

parodantys iki šiol egzistavusius erdvėje dalykus, kurie svarbūs romano pasakotojams. Pasakojantys

daiktai atlieka komunikacijos dalyvių vaidmenį, per kurių matymo prizmę atgaivinami praeities

momentai. Jiems išliekamąją vertę suteikia ne tik jų šeimininkai, tačiau ir erdvė, kurioje vyksta

38

gyvenimo procesas, o teigimas poţiūris į jų egzistenciją, jų atradimas suteikia daiktui

visavertiškumo jausmą.

Juliaus Kaupo teigimu, „Poetas jaučia tą begalinį kaimo vėjo ir vaikystės ţaislų troškulį tapti

nemirtingais, tapti sudvasintais ir nepraeinančiais – per ţmogų, mačiusį juos, gyvenusį su jais,

branginusį juos. Todėl ir gyvenimą ţemėje jis kitaip supranta – jis ţiūri ne tiek į daiktus, kiek į jų

idėjas, besislepiančias viduje, su pasaulio giliausia tikrove jis palaiko santykį per vaizdus, per sieną,

pastatytą iš paveikslų.―86

Leonardas Gutauskas šiame romane taikliai pavaizduoja daiktų-pasakotojų

gyvenimą idealizuotame pasaulyje, iš kurio jie bet kokiu momentu gali pasišalinti arba išlikti jame

iki savo egzistencijos pabaigos. Neretai pasakotojas erdvėje kenčia nuo slegiančios realybės, tačiau

ši realybė nėra amţina, jos trukmė neretai yra neţymi.

Menininko gebėjimas prakalbinti daiktus yra universalus. Tik dėl šio autentiško gebėjimo

daiktai geba prabilti sava kalba. Subjektas, pasinerdamas į daiktų vidų, geba atpaţinti jų kalbos

kodus, tokiu būdu suprasdamas juos pačius. O nuolat išnyrantis daiktų, kaip savo pačių, vaizdas – tai

puikus būdas patvirtini savimonę, per kurią atsiskleidţia vienoje plotmėje esančių savęs ir aplinkos

santykis. Todėl daiktų pasakojimas atsiranda iš impulsų, susijusių su vieta, ir visais atvejais per

pasakotojo poziciją galima lengvai atpaţinti meilę supančiai erdvei.

Galima daryti išvadą, kad daiktai, uţfiksuodami savo sąmonėje būties įvykius, geba plačiai

suaugti su supančia aplinka. Šioje erdvėje vykstantis dialogiškumas „sugeria― nuotaiką ir

solidarizuojasi su patiriančiuoju. Daiktų pasakojimuose erdvei neskiriama daug dėmesio, tačiau iš

daiktų pasakojimų galima padaryti prielaidą, kad vis tik erdvė išnyra į pasakojimo centrą, t.y.

atsiskleidţia per jo paties pasakojimą išsakant save. Todėl galima teigti, kad romane vyrauja

tiesioginis kalbančiojo ir jį supančios erdvės santykis.

4.2. Sava ir svetima erdvė

Kiekvienas daiktas turi savo atsiradimo erdvę: vieni daiktai išeina iš savo erdvės ir pereina į

kitą erdvę, o kiti išlieka toje pirminėje erdvėje iki pat savo egzistencijos pabaigos. Viktorijos

Daujotytės teigimu, „pirminė, prigimtinė vieta yra vietos archetipas; visos vietos, į kurias

patenkama, lyginama su pirmine, kur sąmonė tarsi atsibunda savęs suvokimui.―87

Laikui bėgant,

ypač atsiskyrus nuo savo gimtosios vietos, ima ryškėti pradinės vietos svarbumas – atsiskleidţia

86

Julius Kaupas, „Jaunieji mūsų poetai: Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas―, prieiga per internetą:

http://www.tekstai.lt/tekstai/zeminink/jaunieji.htm, ţiūrėta [2015-03-28, 12:42] 87

Viktorija Daujotytė, „Patirties ţodynas―, p. 163.

39

pirmieji patyrimai, pirmos emocijos, prieraišumas, jausmai. Tokios pat nuomonės laikosi Violeta

Gedminienė, teigianti, kad „<...> būtis yra susijusi ir galima tik santykyje su aplinka.―88

; Arvydo

Šliogerio nuomone, „gyventi <...> visų pirma būti erdvėje ir laike.―89

Tačiau, norint aiškiai nubrėţti erdvės kontūrus, reikia pasigilinti į pačią erdvės sampratą.

Vokiečių mokslininko Stephan‘o Günzel‘io nuomone, erdvė yra „kaţkas―, kas leidţia būti.90

Tai,

visų pirma, yra visiškai nekintanti substancija, kuri glaudţiai susijusi su gamta bei kultūra. Erdvė yra

atpaţįstama, o poststruktūralistinės srovės ją traktavo kaip galimybę atpaţinti sau paţįstamą aplinką,

gebėjimą orientuotis aplinkoje. Julija Lossau išskiria tradicinį – daiktišką – poţiūrį į erdvę. Jos

teigimu, erdvė – tai įprastas, kasdienės aplinkos, tokios kaip teritorija, regionas, ar ţemės paviršiaus

dalis. Autorė pabrėţia, kad ši sąvoka turi itin gilią reikšmę šiais laikais, nes kiekviena kultūra turi

savo erdvę ir būtent erdvė atskiria vieną kultūrą nuo kitos. Tokiu būdu daiktinė erdvė įgyja itin

svarbų vaidmenį mūsų laikais,91

o vienas iš pagrindinių literatūros tikslų – atskleisti mus supančią

tikrovę. Erdvėje svarbų vaidmenį atlieka daiktai, kurie formuoja daiktišką aplinką, nes tik daiktų

visuma geba perteikti erdvę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.

Nagrinėjamame romane aprašomoji erdvė prisipildţiusi skirtingų patirčių, išgyvenimų,

kultūrinių klodų, fragmentų, kurie savo pasakojimais parodo savo būtį nuo pirminių patirčių iki

dabar aprašomų: „Suvokiančiam kūnui prieinamas ne tik daiktų paviršius, bet ir jo gelmė. Daiktas

niekada nėra regimas savo atskirume, bet visada kaip nurodantis ir nurodomas kitų, kaip

chronoskopiškas – perregimas kitoms patirtims.―92

Visi daiktai, susitelkę vienoje erdvėje, turi savo

individualią, pirmapradę patirtį, tačiau persikėlę į vieną gyvenamąją aplinką įgyja visiems bendrą

vienijančią erdvę ir subjektą, kuris tolesnėje patirtyje jungs ir kurs bendrus visiems išgyvenimus ir

patirtį. Todėl galima daryti išvadą, kad erdvė pasiţymi dinamiškumu – tai vieta, kurioje vyksta

judėjimas.

Daiktų atvaizdų sukurtas pasaulis leis geriau suprasti, kuo ypatinga L. Gutausko erdvė, kuo

išskirtiniai literatūrinėje erdvėje gyvenantys daiktai bei pagrindiniai personaţai. Daiktų pasakojimai

įdomūs tuo, kad jų erdvė yra dvilypė –joje persipynę praeities prisiminimai ir dabarties momentai,

kur neretai akivaizdţiai pastebima miesto ir kaimo kaita. Nagrinėjamame kūrinyje toks kultūrinis

88

Violeta Gedminienė, „Egzistencinių struktūrų veikmė Juozo Apučio poetikoje―, „Tekstas ir kontekstas, prasmės

formavimas, Kaunas: VU KHF, 2004, p. 96 89

Arvydas Šliogeris, „Transcendencijos tyla―, Pradai, Vilnius, 1996, p. 151. 90

Stephan Günzel, „Raum―, Topologie — zur Raubeschreibung in de Kultur-und Medienwissenschaften, Bielelefeld:

transcript Verlag, 2007, p. 14. 91

Julia Lossau, „Mind the gap:Bemerkungen zur gegenwärtigen Raumkonjungtur aus kulturgeographischer Sicht‖, in:

Stefan Günzel (Hg) Topologie — zur Raumbeschreiburg in den Kultur- und Medienwissenschaften, Bielefeld, transcript

Verlag, 2007, p. 53. 92

Giedrė Šmitienė, „Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno studija―, 2007, p. 278.

40

kontekstas itin daţnas, nes visų daiktų pasakojimai prasideda nuo kelionės iš savos (pirmapradės)

erdvės į kitą kultūrinį klodą. Kiekvienas daiktas, norėdamas parodyti savo turiningą egzistenciją,

atskleidţia savo laikiškumą bei erdvę, su kuria jis yra plačiai susijęs. Pasakojimo metu daiktai

neretai grįţta, bent jau mintimis, į savą (pirminę) erdvę: „Po jo stogu apsigyvenus daţnai

prisimindavau Agotėlės lūšną, tą vieną kambarėlį, kuriame ji siūdavo lėles, virdavosi valgį,

miegodavo.― (Skudurinė Onutė, p. 20). Atsiskyrus nuo pirminės erdvės, lėlei tampa svarbus

prisiminimas apie ankstesnį buvimą, perėjimas nuo pirmapradţio egzistencijos kelio iš ten į erdvę,

kurioje gyvenama dabar. Lėlės sąmonėje ryškiai iškyla senas kambarys, senas gyvenimas, į kurį

perėjo seni gyventojos (Agotėlės) įgūdţiai, gyvenimo būdas, kasdieniai įpročiai.

Pirmoje savo pasakojimo pastraipoje lėlė atskleidţia esminį ir fenomenologijai svarbų

aspektą – savo atsiradimą: „<...> Mane pasiuvo tokia sena pana Agotėlė iš Garliavos – visai maţas

jos namelis pilnas visokių lėliukų, skudurinių ţvėrelių ir kitokių ţaislų.― (Skudurinė Onutė, p. 7).

Šiame lėlės pasakojime atsiskleidţia vietos, kurioje ji atsirado, buvimas. Būtent iš šio vieno maţo

kambario, namelio lėlė pamatė pasaulį, pradėjo suvokti savo egzistencijos galimybes. Šioje erdvėje

prasidėjo lėlės judėjimas, pasirodė ir pirmi širdelės dūţiai. Ši vieta, kaip matyti iš aprašymo, turi

savo ribas, tačiau jos veikimas pasakotojos sąmonėje vis plečiasi, kartais net atrodo beribis. Šis

namas yra savotiška slėptuvė, saugi vieta ne tik daiktams, atgijusiems šioje erdvėje, bet ir pačiai

Agotėlei, kuri būtent šioje erdvėje supranta savo paskirtį, kuriai šie namai tapo savotiška kūrybos

studija, kur kiekvieną kartą atgyja vis naujas daiktas.

Begalinis noras sugrąţinti ir atgaivinti praeitį suteikia daiktams ypatingą susitikimo galią.

Atsiveriant naujam pasauliui, lėlei šis artimas gyvybės kampelis pradėjo reikšti nutolimą nuo savo

egzistencinės pradţios centro. Šis Garliavos kampelis ţymi vietą (kartu ir laiką), kur įvyko lėlei

reikšmingas įvykis. Šis pasakojimas savotiškai priešinasi laiko tėkmei. Garliavos namelio erdvė

išlieka pasakotojos sąmonėje visą laiką. Net ir išėjus iš pirmapradės vietos ir persikėlus gyventi į

Ţaliakalnį, vaizduotė neretai prisimena tokius natūralius gamtos dalykus, kurie pasikartoja ir naujoje

erdvėje: „Neţinia, kodėl Agotėlė taip retai tuos musių ţabangus keisdavo naujais. Gal pinigėlių

gailėjo? <...> O Margaritos namuose, būdavo, prilips dvi trys musės, ir motina liepia tėvui pakeisti

musgaudį nauju.― (Skudurinė Onutė,p. 18).

Atrodytų visai nereikšmingas dalykas priverčia pasakotojos sąmonę sugrįţti į anuos laikus ir

prisiminti senos Agotėlės veiksmus. Tačiau lėlės vaizduotė nubunda net nuo paprasčiausio musės

zvimbimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad erdvė tematizuojama su konkrečiu personaţu, o

41

tiksliau, (šiuo atveju) su lėle. Tokiu būdu galima daryti prielaidą, kad erdvė reiškiasi ne pati

savaime, o per kalbėtoją. Ji atsiskleidţia kaip „inkrustuota į gyvą kūną―.93

Panašiu būdu dauguma daiktų į Margaritos ir Luko namus atkeliavo iš svetur. Vieni daiktai

atiteko jiems kaip padėka („Ankstesnieji mūsų šeimininkai Maskvos ţydai kartą apsilankė Luko

dirbtuvėje, <...> Mums, dėţėje tūnantiems senoviškiems daiktams, buvo įdomu, kaipgi elgsis

naujasis mūsų šeimininkas <...>.―) (Dvi ţvakidės, p. 300), kelis daiktus veikėjai paveldėjo iš savo

senelių („Nuo laikrodţių gamyklėlės Vokietijoje, kur buvau nagingų meistrų sukurtas <...>, Ievos

Vėgėlytės vyras Gudaitis sumokėjęs Moišei 12 litų, parsinešė mane į namus <...>―) (Ţadintuvas su

gaidţiu, p. 290), dar kitus daiktus pora įsigijo pati („Kaziukas jau ėjo į pabaigą,<...> Prisimenam,

kaip atsistojęs Vinculis, gal net su ašara aky, mus tolstančius palydėjo, supratom jau niekada

negrįšią į Viršrodukį prie Šunupio upelės.―) (Atvirukas, du elniai ir Betliejaus ţvaigţdė, p. 226). Šių

daiktų kelionė į naujus namus yra kupina emocijų, kartais ir baimės, tačiau daiktai atmintyje ne tik

išlaiko visus iki šiol išgyventus momentus, bet visus išgyvenimus ir patirtus jausmus geba perteikti

savo skaitytojams, o išgyventas pirmapradėje erdvėje akimirkas atsimena iki šiol. Tokiu būdu

pasakojantysis daiktas suponuoja prigimtos erdvės kontūrais, dar labiau išryškindamas erdvę, kuri

prasiskverbia į sąmonės struktūrą. Pasaulyje egzistuojantys daiktai yra junglūs su kitais juos

supančiais daiktais. Jų veiksmai ir poelgiai priklauso nuo erdvės, kurioje jie egzistuoja, nes daiktai

gyvena ir patiria tai, kas yra numatyta supančios erdvės. Tačiau nagrinėjamame romane daiktai

sudaro visumą: jie susijungdami sukuria jaukią aplinką, kurioje papildo vienas kitą. Tokiu būdu

erdvė tampa viena gyvenimo jungčių.

Ypatingas dėmesys skiriamas romane ir daiktų kelionėms iš vieno taško į kitą. Todėl šiame

kūrinyje susikerta daugybė kelių. Dauguma daiktų, patekusių į Luko ir Margaritos erdvę, atvyko

karo metais iš visų pasaulio kampelių: pavyzdţiui, radijas „Ogoniok―, ištvėręs ilgą ir varginančią

kelionę, atsidūrė ant Margaritos naktinio stalelio Ţvėryne, o garsusis Wilhelm Pepper fortepijonas

įveikė sunkų kelią iš Vokietijos į Lietuvą. Tokių pavyzdţių romane yra gausu, tačiau, nepaisant savo

kilmės, į Lietuvą atkeliavę daiktai nesunkiai įvardija savo tapatybę bei su nostalgija pasakoja apie

pirmapradę erdvę. Emigravę daiktai geba įvardyti ir savo persikėlimo prieţastis – neretai jos

susijusios su painiais ir sudėtingais politiniais, religiniais ryšiais.

Atvykę į naują, svetimą kraštą daiktai ne vienerius metus ištikimai tarnauja savo naujiems

šeimininkams. Be to, dauguma daiktų, patekę į šią erdvę, įvardija ją kaip savą, nepaisant jų kilmės.

93

Merleau-Ponty, „Akis ir dvasia―, p. 48.

42

Tai labai svarbus momentas, nes jų pasakojimuose nerandama nusivylimo pėdsakų. Puikiai supratę

vieni kitus, daiktai tęsia savo gyvenimą naujoje aplinkoje, su naujais herojais.

Šiame romane sava erdvė tapatinama su namais. Prancūzų filosofas Gastonas Bachelard‗as

įvardija, kad „<....> namas yra aiškiai privilegijuota būtis, ţinoma, jei į namą ţiūrima kaip į vientisą

ir kompleksišką erdvę, bandant integruoti jos visas ypatingas vertes į vieną pagrindinę vertybę.―94

Romane galima įţvelgti filotopiją, kuri per itin šiltus ir malonius aprašymus išryškina meilę

gimtiesiems vaikystės namams. Daiktai gyvena namuose, juos šioje erdvėje supa skirtingomis

aplinkybėmis atsiradę kiti daiktai, tačiau gyvendami po vienu stogu jie susivienija ir tampa vieningi,

įprasminantys namų erdvę ir save pačius. Po vienu stogu esantys daiktai jaučiasi itin saugūs ir

mylimi, nes juos supa ne tik mėgstama rami aplinka, geri šeimininkai, tačiau ir kiti daiktai, kurie

suteikia saugumo jausmą, išgyvena vis kitokius jausmus.

Šioje erdvėje esantys daiktai ypatingi tuo, kad jie yra unikalios, vis kitokios patirties nešėjai.

Jie gyvi, ir tik jie atskleidţia ne vien savo pačių, bet ir pagrindinių veikėjų gyvenimo epizodus.

Pasakojantysis, būdamas toje pačioje erdvėje su kitais daiktais, stebi ir iš savo pozicijos išskiria

svarbiausius daiktus, kurių egzistenciją analizuoja. Neretai atsitinka ir taip, kad savo pasakojimo

erdvėje pasakojantysis atkreipia dėmesį ir į kitą daiktą, tokiu būdu prisimindamas ir apie jo

egzistenciją.

Daiktai, pasakojimuose skirdami ypatingą dėmesį savo šeimininkams, per prisiminimus ar

vaizdavimus kartu kuria ir apmąsto savo gyvavimo momentus. Daiktai suartėja su namų aplinka.

Tomas Kačerauskas teigia, kad „namų daiktai – tai transcendentai, kurie verčia vis iš naujo kurti

namų aplinką, kurios dalys esame mes patys.―95

O kasdienėje erdvėje plika akimi matomi, jaučiami

bei pastebimi dalykai suteikia mūsų buičiai vis naujų patyrimų, tokiu būdu suartėdami su mumis

pačiais.

Romano herojams svarbūs juos supantys daiktai, o jų netektis tolygi mirčiai. Patiems

daiktams taip pat ne maţiau svarbus palankus įvertinimas, pozityvus ţvilgsnis, prisiminimas ir

paminėjimas geru ţodţiu. Sudarę vieningą erdvę, daiktai suteikia namų aplinkai jaukumo bei

šilumos. Gyvenamoji erdvė apibūdina savo gyventojus: „Liko šventa vienatvė, nuo ankstyvo

pavasario iki vėlyvo rudens uţpildanti pavargusias ţmonių širdis. Jie čia laimingi, o sykiu su jais – ir

aš.― (Juodasis namas, p. 149). Erdvė neatsiejama nuo joje gyvenančių ţmonių būsenos. Tai, kas

anapus erdvės,– susvetimėja: „Kitose pirkiose šviečia ţiburiai, girdisi ţmonių kalba, <....>.― (Senasis

94

Gaston Bachelard, „Svajonių dţiaugsmas (Ugnies psichoanalizė: Vanduo ir svajonės: Erdvės poetika), Vaga, Vilnius,

1993, p. 322. 95

Tomas Kačerauskas, „Daiktai meno fenomenologijoje―, p. 10.

43

namas, p. 150). Iš šio pasakojimo išryškėja nostalgija ir liūdesys, prisimenant senus, gerus laikus,

kai namo sienose kasdien švietė ţiburys, o erdvė buvo sklidina juoko. Tačiau namų erdvė įvardijama

kaip vienintelė ir nepakartojama, suteikianti jaukumo savo gyventojams: „Po mano stogu gyvena du

ţmonės, ir tas jųdviejų gyvenimas, sakytum, patvirtina, <....> laimėj ir varge, iki mirtis išskirs.―

(Juodasis namas, p. 154).

Namai – tai intymi erdvė, kurioje prieglobstį randa apmąstymai, juose galima ramiai svajoti,

o apmąstymams priklausančios vertės liudija ţmogaus giluminę būtį. Ir iš tiesų, namuose

pagrindiniai romano veikėjai ne vien svajoja apie tam tikrus trokštamus dalykus, tačiau ir įveikia

visas kliūtis, dţiaugiasi visaverte gyvenimo harmonija. Namai veikėjams – šventovė, kurioje gimsta

nepaprasto groţio meno kūriniai: Lukas tęsia savo dailininko karjerą, piešia ir tapo paveikslus,

Margarita ilgais vasaros vakarais, sėdėdama prie siuvamosios mašinos, sukuria kitokio tipo meno

kūrinius. Savoje erdvėje esantys ţmonės įprasmina savo būtį. Verta paminėti ir tai, kad daiktai-

pagalbininkai, kurie naudojami meno kūriniams kurti, turi savo įdomią ir prasmingą atsiradimo šioje

erdvėje istoriją. Molbertas, kuris ištikimai tarnauja Lukui nuo jaunystės, kilęs iš Veprių vietovės, jis

iki šiol dţiugina Luko širdį, o siuvamoji, atitekusi Margaritai iš protėvių, taip pat rado savo vietą

šioje erdvėje.

Taigi pagrindiniai herojai šiame romane nuolat lydimi būtinų ir artimų daiktų, kurie leidţia

prisiminimais nuklysti į praeities prisiminimus. Jie sudaro puikias sąlygas sąmonei atgaivinti.

Aprašomoji mistinė erdvė nėra pasirinkta atsitiktinai, joje prabyla ištikimiausių gyvenimo palydovų

balsai. Visi pasakojantys daiktai gyvena po vienu stogu su veikėjais, tačiau intymiausias išpaţintys

tenka girdėti daiktams, esantiems arčiau pačių veikėjų. Ši paslapčių kupina erdvė yra kambarys,

kuriame glaudţiasi kasdieniai buičiai būtini daiktai. Ši erdvė geba sujungti vaikystės patirtį su

šiomis dienomis, o storas dulkių sluoksnis, esantis ant jų paviršiaus, priverčia susimąstyti apie laiko

praeinamumą bei jo trapumą. Tokiu būdu įgydamas istorinę reikšmę, skleidţia informaciją bei šiltą

bendrumo jausmą.

Būtent šioje erdvėje esantys daiktai, daug kartų nuţvelgti pagrindinių veikėjų, yra susiję su

jų praeities momentais: „Daiktai lygiai taip pat sensta, kaupdami kultūrinį palikimą ir taip turtindami

mūsų gyvenimo namus.―96

Daiktams, kaip šios erdvės gyventojams, svarbu išlikti šioje vietoje, tai

puiki proga būti savimi, skleisti praeities kerus, susijungti su kartu su jais buvusiais ir esančiais

daiktais: „Šiuo metu aš gyvenu padėta stiklinėj spintelėj, <...> Šalia manęs taip pat po stiklu tūno

angliškas zuikis rausvu švarkeliu ir ţalvarinėmis sagomis.― (Skudurinė Onutė, p. 30–31). Iš šio

96

Ten pat, p. 11.

44

pasakojimo išryškėja kone pirmųjų pagrindinių herojų gyvenimo palydovų svarba. Vienoje erdvėje,

po tuo pačiu stiklu, radę sau vietą Skudurinė Onutė bei Angliškas zuikis, iškilmingai stebi savo

šeimininkus bei stropiai dalijasi visais gyvenimo momentais. Jų nusitrynusios kūno dalys byloja apie

laiko kaitą, jo egzistencijos tęstinumą. Aprašytos erdvės ir detalūs daiktų pasakojimai neišvengiamai

veda į namų erdvę, kurioje negrįţtamai atkuriami vaikystės prisiminimai. Erdvėje esančių daiktų

pasąmonėje glūdintys patyrimai, prasibraudami pro savo egzistenciją, bando parodyti visą tiesą.

Juos jungia vienas bendras išlikimo iki šiol bruoţas – Luko ir Margaritos potyrių išsaugojimas. Jie

buvo liūdesio ir dţiaugsmo liudininkai, ir tik jų dėka visi patyrimai perteikiami apnuoginant

gyvenimo realybę.

Iš pateiktos analizės galima daryti prielaidą, kad romane visų daiktų sąmonė glaudţiai

susipynusi su namų erdve. Gastano Bachelard‗o teigimu, „studijuojant vidinės erdvės intymių

savybių fenomenologiją, namas yra aiškiai privilegijuota būtis, ţinoma, jei į namą ţiūrima kaip į

vientisą ir kompleksišką erdvę, mėginant integruoti jos visas ypatingas vertes į vieną pagrindinę

vertybę.―97

Per romane pasakojančių daiktų siuţetą išryškėja ne tik visaverčio gyvenimo akimirkos

namuose, bet ir atsiradimo momentai, kurie taip pat tapatinami su namais. Būtent šioje erdvėje namų

sienos atskleidţia daiktų groţį ir reikšmingumą, o daiktai įprasmina namų erdvę. Ši erdvė, susijusi

su daiktų buvimo vieta, – tai terpė, kurioje atsiveria daiktų sąmonė, kurioje pasakojantį daiktą

laiduoja saugumo jausmas, atsiveria jų būties svarba. Jų buvimas visada susijęs su vieta, kurioje

atsiskleidţia jų pačių būtis. Namai, anot G. Šmitienės, „leidţia patirti, o patyrimas savo ruoţtu

atveria ir uţpildo namus.―98

Namų erdvėje esantys daiktai kiekvienas atskirai spinduliuoja savo energiją ir spalvą.

Sukaupę didţiulę patirtį, jie trykšta vis kitokia spalva, tokiu būdu atskleisdami savo vidinę patirtį. O

šioje erdvėje esantys daiktai unikalūs tuo, kad jie turi savo individualią istoriją, individualų

patyrimą, kuris lydi juos iš pirmapradės erdvės į šį gilių prasmių ir apmąstymų kambarį. Neretai

pasakojantysis apmąsto pačią erdvę, susitapatina su ja, tokiu būdu sudarydamas palankią giją savo

apmąstymams, stebėjimams, jausmams: „Ţinau, jog likusi viena kurį laiko stebėsiu kambario

kampuose įsikuriančius vorus ir mąstysiu apie tai, kad jų amatas kaţkuo panašus į manąjį <...>.

(Siuvamoji, p. 418).

97

Gaston Bachelard, „Svajonių dţiaugsmas (Ugnies psichoanalizė: Vanduo ir svajonės: Erdvės poetika), Vaga, Vilnius,

1993, p. 332. 98

Giedrė Šmitienė, „Kalbėti kūnu: fenomenologinė A. Nykos-Niliūno kūrybos studija―, p. 50.

45

„Namų daiktai – tai transcendentai, kurie verčia iš naujo kurti namų aplinką, kurios dalys

esame mes patys.―99

Per šiuos pasakojimus atsiskleidţia pagrindinė jų pastangų reikšmė – per

suvokiančią sąmonę mozaikos principu skleisti gyvenime glūdinčias tiesas. Šiuose pasakojimuose,

kaip kalbiniuose patirties tekstuose, atskleidţiami pačių kalbėtojų patirties išgyvenimai.

4.3. Kambaryje esančių daiktų būtis

Gyvenamojo namo pagrindą sudaro kambarys, kuriame gyvena pasakotojai. Šioje erdvėje

neįmanoma rasti nė vieno balto plyšelio, kuris nebūtų įdėmiai nugludintas daiktų, o visa kambaryje

esanti erdvė daiktams patapusi sava, artima, kasdien nuţvelgta ţvilgsniais, paliesta kūnu. Erdvė

fenomenologinėje analizėje nėra atskirta nuo laiko, nes „kiekviena patirties erdvė siejasi su kitomis,

kadangi jos nėra visai uţdaros.―100

Tokiu būdu visą procesą valdo suvokiančiojo sąmonė, kuri geba į

savo regėjimo lauką pašaukti realybėje neegzistuojančius erdvėlaikius. Erdvėlaikis – tai ţmogaus

patirties sąmonės forma, kuri leidţia suvokti mus supantį pasaulį. Tačiau šis erdvėlaikis meniniame

kūrinyje neegzistuoja savaime. Erdvė ir laikas, pasak Mickūno, formuojasi per judėjimo dinamiką.

Todėl meninio kūrinio erdvėlaikis formuojamas per ţmogaus judesius, subjekto veiksmus, kurie ir

nubrėţia ribas: „Negalime ţiūrėti iš išorės ir sakyti, kad mes turime kūną ir esame erdvėje. Mūsų

kūnas yra dinamiškas, jis ne yra gatavoje vietoje, bet savo veikimu sudaro sau vietą, ,vietinasi‗ ir

,laikinasi‗. Erdvė ir laikas dinamiški, juos galima plėsti veiksmais.―101

Kiekvienas daiktas, aprašytas

literatūriniame kūrinyje, neturi savo erdvėlaikio savaime, jis gali laisvai judėti iš vienos vietos į kitą,

ir tik skaitytojo sąmonės ir suvokimo dėka ši erdvė gali prasiplėsti arba susisiaurinti. Tik savo

poelgiais subjektas gali įgalinti jį egzistavimui.

Šio romano tikrovės egzistencinis centras, jo semantinė šerdis sukasi kambario erdvėje. Jis,

kaip būties centras, pasakotojo patyrimams suteikia stiprią emocinę krovą. Visi vaizdai ir įvykiai,

plačiai susiję su Margaritos ir Luko išgyvenimais, dėstomi būtent aplink šią erdvę. Todėl įvykiai,

vykstantys šioje uţdaroje erdvėje, suvokiami kaip tam tikri taškai laiko juostoje. Ir jie

pasakojimuose „gali kartotis, susitekti ir išsibarstyti, prailgti arba prabėgti kaip akimirka.―102

Tai yra

esminė vieta, kuri neretai pasakotojų kalboje atgyja ir tampa patyrimų objektu. Įdomu tai, kad

99

Tomas Kačerauskas, „Daiktai meno fenomenologijoje―, p. 10. 100

Dalius Jonkus, „Fenomenologija ir literatūra (Patirties fenomenologija Sauliaus Tomo Kondroto apsakyme „Senas

namas―, in Sambalsiai: studijos, esė, pokalbis, Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, 2005, p. 120. 101

„Visa aprėpianti dabartis. Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas―, p. 33 102

Dalius Jonkus, „Fenomenologija ir literatūra (Patirties fenomenologija Sauliau Tomo Kondroto apsakyme „Senas

namas―), p. 126.

46

daiktai, esantys šioje erdvėje, suteikia pasakojantiems daiktams simboliškumo ţenklą, kaip,

pavyzdţiui, smulkūs daikteliai rado vietą šalia fotografijų ir kitų svarbių šeimai relikvijų: „Čia,

giliame komodos stalčiuje, mes radome ramybę ir odinėje dėţelėje ilsimės šalia <...> albumų su

fotografijomis, medinėje plokščioje dėţelėje gulinčių trijų kaltelių metalui apdirbti, medinio

plaktuko, odinio prieškario lakūno šalmo ir akinių.― (Smulkūs daikteliai, p. 264).

Šie komodoje gulintys daiktai vienaip ar kitaip liudija apie prosenelių bei pačių romano

veikėjų praeitį. Šie smulkūs daikteliai neatsitiktinai pateko į šią mistinę erdvę. Jie – karo laikotarpio

nešėjai. O jiems skirta ypatinga vieta namuose byloja apie laiko įdaiktinimą, kitaip tariant –

išsaugotos tėvo gyvybės liudijimą. Visa prisiminimų paletė sugula į komodos erdvę, tokiu būdu

paversdama ją dar reikalingesne ir sava. Atrodo, viskas ir visi įvykiai tokie artimi ir ranka

paliečiami. Šioje erdvėje nelieka jokio balto plyšio – visų daiktų pasakojimai atrodo vienodai

svarbūs, susiję su tam tikru gyvenimo laikotarpiu, todėl ypatingi ir savi: „Laikas, kuriame kaţkas

esmingai vyksta, yra daiktiškas. <...> Būti daiktinant laiką, laikui daiktėjant. Būti įsiklausant į jų

kalbą.103

Daiktai daţnai apibūdina šią erdvę kaip gimtąją vietą, todėl jie turi dalelę ţmogaus

egzistencijos, net tuomet, kai jų šalia jau nebėra. Vėlgi pati erdvė susijusi su įvykių laikinumu, su jo

nestabilumu, tokiu būdu parodant egzistencijos trapumą. Ši erdvė leidţia daiktams ţiūrėti į savo

patirtus įvykius lyg pro padidinamąjį stiklą, taip leisdama save reabilituoti. Tai – namo kampelis,

kuriame galima atstatyti tai, kas jau yra prarasta, ir pasinerti į praeities gelmes, atkurti savo jausmus

ir išgyvenimus. Daiktų saugojimo vietos parodo jų svarbumą, nes jie nėra paslėpti nei nuo

pagrindinių romano herojų, nei nuo skaitytojo akių – jų vietos yra būtino atvirumo daiktai: vieni guli

ant stalo, kiti puošia kambario sienas, dar kiti padėti galvūgalyje, kiekvieną dieną prieš miegą yra

skaitomi ir apmąstomi: „<...> esu pakabintas virš Luko darbo stalo.― (Roţinis, p. 304).

Stalas – tai pastovus ir įprastas daiktas, kuris yra būtinas kiekvienam. Simbolinė roţinio

reikšmė yra ta, kad jis įpareigoja būti savimi, o pakabintas virš Luko darbo stalo jis tarytum nuolatos

primena ne vien apie pasitikėjimą savimi, bet ir apie mielos Ievos Vėgėlytės šviesų atminimą. Tai

yra religinė relikvija, kuri lydėjo jo motiną kasdien ir tęsia savo tradiciją. Kiekvienas daiktas, ne

vien roţinis, turi savo šeimininko refleksiją, tokiu būdu nurodydamas artimą santykį su savo

šeimininku. O kiekvienas daiktas suteikia paguodą, ramybę bei nusiraminimą.

Šioje erdvėje mūsų herojai yra itin laukiami, tai, galima sakyti, abipusis santykis, nes ir

herojams jie suteikia malonią draugiją. Tik ištikimas ţvilgsnis, kiekvienas rankos palytėjimas

103

Viktorija Daujotytė, „Literatūros fenomenologija―, p. 137.

47

atkuria daiktuose slypinčią prigimtį, kuri, atrodytų, amţiams yra prarasta, tačiau daiktai ją saugo per

amţius. Ir kiekvienas daiktas, atsidūręs tokioje artimoje romano veikėjų erdvėje, nėra atsitiktinis. Jų

būties egzistencija atkuria gyventojų pasąmonėje praeities momentus, kurie sukelia dţiaugsmą ir

praeities nostalgiją. Tarp pasakojančių daiktų romane yra ir tokių pasakotojų, kurie savo šviesia

egzistencija ne vien sukelia prisiminimus, tačiau ir byloja apie vaikystės darbštumą: „O aš tuo tarpu

rusenu ţvakidėje ant Luko darbo stalo, taupiai mirkydamasavo dagtį į ištirpusį senųjų laikų vašką

<...>. Ţinau, kad per stebuklą kartu su manimi išlikęs tuščias korio rėmelis skleidţia svaiginantį anų

vasaros rytų dvelksmą <....>.― (Budynių ţvakė ir korio rėmelis, p. 378). Vėlgi, simbolinė budynių

ţvakės vieta ir laikas yra neatsitiktiniai. Darbas vakarais ir naktimis – pats geriausias laikas pabūti

su savo mintimis, savo kūryba, nes pagrindinis romano herojus paliktas vien su daiktais bei su

savimi. Vyrauja tyla, pasikeičia ir pati erdvė. Naktį galima geriau įsiţiūrėti į erdvę, tai puikus metas

apmąstyti save ir artimą sau daiktą. Prie palinkusios ţilstelėjusios Luko galvos šią šviesą skleidţianti

ţvakės liepsna ne tik suteikia magiškos energijos pojūtį, tai yra tam tikras ritualas, nuvalantis

kasdienybės mintis ir atnešantis darnių, pozityvių minčių.

Kiekvienas šioje erdvėje esantis daiktas turi individualų indėlį į sėkmingą herojų gyvenimą,

nes įkrauti praeities energijos, susivieniję ir sudarę sąjungą jie suteikia erdvei nemirtingumo pojūtį.

Daiktuose esančios patirties neįmanoma nupūsti kaip dulkių, nes juose ir slypi praeities lobiai, prie

kurių švelniai prisilietus ţvilgsniu atsiveria paguodos ir ramybės polius. Todėl kiekvienas daiktas

unikalus ir vienodai svarbus. Tai vienintelė saugi ir patikima erdvė, kuri tiek daiktams, tiek

veikėjams suteikia visavertės harmonijos jausmą. Jie geba vienas kitą papildyti, tokiu būdu

kambario erdvę paversdami mistiniu praeities-dabarties susidūrimu: „Taip amţinas vaško kvapas

sujungia praeitį su dabarties dienomis į neišvyniojamą kvepiantį siūlų kamuolį, į kamuolį, kurį

kaţkada suverpė Ievos Vėgėlytės pirštai.― (Budynių ţvakė ir korio rėmelis, p. 380–381).

Visi daiktai, esantys šioje erdvėje, yra statiški ir nuolatiniai, todėl, galima sakyti, ir amţini.

Visi jie, susikaupę ties savo egzistencija, tęsia gyvenimą jiems skirtoje vietoje. Gaston‗o

Bachelard‗o teigimu, „ramus buvimas savo kampe skleidţia, drįstume teigti, mobilumą;<...> poetai

pirmučiausiai kalba apie gyvenimą kamputyje, apie savo susikaupusią visatą drauge su kamputyje

susigūţusiu svajotoju. Jie nedvejodami teikia šiems apmąstymams visą priklausantį

aktualumą.―104

Todėl esminga ir labai svarbu kiekvienam daiktui atrasti savo vietą ir joje plėsti

atsiminimus, kurie bylos apie tolesnę daikto egzistenciją. Būtent buvimas savoje, ramioje erdvėje

padeda daiktui atsiverti: „Praktinė ţiūra atskleidţia ne daikto būtį, o tik jo instrumentinio

104

Gaston Bachelard, „Svajonių dţiaugsmas (Ugnies psichoanalizė: Vanduo ir svajonės: Erdvės poetika), p. 430.

48

išdaiktinimo perspektyvas. O teorinė ţiūra į patį daiktą, jos tikslas – taip įsiţiūrėti į daiktą, kad

atsivertų paties daikto būtis, jo savyje-stovėsena.―105

Uţtenka vien ţvilgsnio tam, kad daiktas prabiltų, atsivertų: „Juk ne paslaptis, kad mes,

daiktai, ypač seni, daug patyrę ir iškentę, įpratę prie ţmogaus, gebam sugauti erdvėje skrajojančius

atminimų garsus, vaizdus ir netgi seniausiai uţmirštą tylą. Mokam pajusti ţmogaus mintis, kai jos

pakyla ir skrenda į <...> vietas ir vietoves, kuriose prabėgo galbūt laimingiausios ţmogaus dienos

<...>.― (Zuikio lapaitė, p. 399). Radę nuolatinę vietą šalia savo šeimininkų, daiktai neretai perskaito

ir dabartines jų mintis bei geba pasinerti į šių minčių oazę. Šie amţini gyvenimo palydovai sukuria

jaukią atmosferą kambaryje, tokiu būdu suartindami Margaritą ar Luką su jų praeitimi. Tai yra

erdvė, kurioje neegzistuoja laiko rėmai. Būtent šioje erdvėje susipina praeitis-dabartis ir neretai

ateitis. Tačiau kartais pasakojantys daiktai lauţo chronologinį laiko matą, nes iš dabarties

nuklystama į praeitį, kur juos uţplūsta šviesūs anų dienų prisiminimai: „Įsiklausykite. Ką girdit?

<...> Juk mums su Margarita teko drauge pragyventi bemaţ šešiasdešimt penkerius metus, <...>.―

(Siuvamoji, p. 412–417).

Būtent šioje namų erdvėje šiuos abu veikėjus sieja ryšys su praeitimi, kurioje gilindamasis į

save daiktas patiria nenumaldomą laiko praeinamumą. Stovėdama po plačiu langu, siuvamoji stebi

besikeičiančią gamtą: ilgiausias ţiemas, ant medţių atsirandančius pumpurus, dūzgiančias bites,

krintančius lapus. Šis metų laikų pokytis ir nurodo tokį tikslų gyvavimo laiką su Margarita, todėl

kad „kiekvienas uţkampis namuose, kiekviena kambario kartelė, kiekvienas erdvės plotelis, kuriame

galima susigūţti, susikaupti, vaizduotėje yra atsiskiriamas vienatvėje, t.y. nuosavos vietos, namo

uţuomazga. <...> Kampe nesikalbama su savimi. Jei prisimename kampe praleistas valandas,

prisimename tylą, minties tylą.106

Toks intensyvus yra šios siuvamosios gyvavimas. Pusė metų,

maţdaug nuo spalio iki geguţės mėnesio stovi viena juodame name, kuriame gali pakalbinti arba

stebėti vien tik rąstus. Šis laikas taip mylimą daiktą uţkloja storu dulkių sluoksniu, kuris apgaubia

per jos vienatvės egzistenciją.

Ko gero, neatsitiktinai siuvamosios buvimo vieta pasirinkta prie lango. Langas – tokia

gyvenamosios patalpos erdvė, kurioje susijungia sava ir svetima erdvė. Langas tradiciškai atveria

uţdarą erdvę. Jis sujungia gyvenamosios vietos (kaimo arba miesto) bei gamtos erdves į vieną vienį.

Todėl visai neatsitiktinis tikslus buvimo kartu laikas. Matydamas metų laikų kaitą, daiktas vis

daţniau grįţta prisiminimais į praeitį, kuomet kiekvienas mergaitės drabuţėlis buvo pervertas šios

siuvamosios siūlais, buvo laikas, kai sunkiais gyvenimo tarpsniais šis daiktas uţdirbdavo duoną

105

Arvydas Šliogeris, „Daiktas ir menas‖, p. 30. 106

Gaston Bachelard, „Svajonių dţiaugsmas (Ugnies psichoanalizė: Vanduo ir svajonės: Erdvės poetika)‖, p. 427.

49

šeimai, todėl prie jo nebuvo prileidţiami nei Margaritos tėvas, nei ji pati. Šie prisiminimai leidţia

nuvilnyti sąmonei į gilią praeitį, prisiminti tuometinį ţydėjusių liepų kvapą, pajausti svaigų bičių

dūzgesį.

Kambarys – pastovi erdvė, kurioje apmąstomi ne vien nuveikti darbai ar ţygdarbiai, bet ir

numatoma ateitis, kuriami planai ateinančiam laikui: „Nors ir ţinau, kad uţ langų sušvilpus pirmam

špokui <...> mano brangieji parsiras, <...> Margarita būtinai prieis prie manęs ir švelniai perbrauks

delnu per kilimėlio liną sakydama: „Na, štai, mes ir vėl kartu.― (Siuvamoji, p. 418). Atgijus šiam

prisiminimui, ši erdvė suvokiama kaip ateities numatymo galimybė – vien tik pozityvus mąstymas,

šeimininkų dėmesys daiktui suteikia norą gyventi toliau ir dţiaugtis kiekviena atėjusia diena. Tai

paliudija daikto nenutrūkstamą ryšį su praeities-ateities momentais, o šis kambario kampelis nurodo

pastovumo būseną, nes kiekvienais metais, įţengusi į šiuos namus, Margarita prieina prie lango ir

prakalbina daiktą, ir tuo pačiu įsiklauso į daikto dūzgimą. Tokiu būdu įvyksta personifikuotas

pokalbis tarp subjekto ir objekto, kurio metu išryškėja viena svarbi tiesa: ţmogus yra priklausomas

nuo daikto, o jų būtis yra susipynusi tarpusavyje.

Vienišas daiktas svajoja apie artumą su savo šeimininkais, kai švelnus prisilietimas ar

pasiilgtas balsas palies jo egzistencijos trapumą. Kambario erdvėje esantys daiktai sujungia atskirus

ţmones, atskiras kartas, tokiu būdu tapdami praeities ir dabarties laidininkais: „Nes ne laikas, ne

prabėgę metai, o ţmogų lydėję ar tebelydintys daiktai geba suvokti jų mintis, svajones ir troškimus.―

(Enciklopedija, p. 79).

Margaritai, studijavusiai knygų paţinimo ir vertinimo mokslus, ypač svarbu turėti po ranka

praeityje atsitikusių rašytinių faktų, todėl knygos – ne vien didţiausi šios erdvės puošėjai, bet ir

asmeninę patirtį turintys kultūriniai šaltiniai. Enciklopedijos nuolatinė vieta – ant naktinio stalelio,

šalia lempos, Luko galvūgalyje. Šis veikalas kiekvieną vakarą jaučia švelnų Luko prisilietimą, stebi

jo emocijos, šypsnius. Kiekvienas knygos puslapis, perbrauktas jo pirštų galiukais, atsimena

kiekvieną prisilietimą, puikiai supranta kiekvieną emociją, kuri lydi skaitant vieną ar kitą temą.

Knygos svarbios ne vien šių veikėjų gyvenime, bet visos ţmonijos, skirtingais gyvenimo tarpsniais,

todėl jų buvimo vieta yra neatsitiktinė. Tai daiktas, gebantis ir galintis išsaugoti prisiminimus,

kuriame laikas sustingsta, o visi aprašyti įvykiai įgyja dabarties reikšmę. Todėl šioje erdvėje esantys

daiktai suteikia kambariui gyvybingumo, prijaukina juos, paversdama šios erdvės dalyviais.

Erdvė sustingsta, į ją daiktai ţvelgia kaip į čia-dabar nekintančią atmosferą. Tokiu būdu

atsiskleidţia daikto daiktiškumas. Sudaiktinami ne vien pasakojančius daiktus supantys objektai, bet

ir paros atkarpos, metų laikai. Būdami šioje erdvėje, daiktai geba palaikyti santykį su juos supančiu

50

pasauliu – pagrindiniai romano veikėjai juos mato, liečia, bendrauja su jais, apmąsto. Tarp jų

egzistuoja abipusis santykis. Daiktus ir svetimą erdvę skiria itin maţas atstumas, tačiau langas

apsaugo juos nuo spiegiančių vėtrų ir pavojų, tokiu būdu apsaugodamas visus atsiminimus nešančius

daiktus. Kiekvienas šioje erdvėje esantis daiktas turi simbolinę prasmę – sulig jų pasirodymu atgyja

nuoroda į praeities gelmes, į atmintį, kuri daţnai priverčia susimąstyti. Būtis yra sudaiktinama.

4.4. Daiktai kaip metaforos

Ankstesniuose skyriuose nagrinėti dalykai neretai įgyja metaforos pavidalą. Fenomenologijai

šios meninės formos rūpi kaip juslinio pasaulio daiktai, nes naudojant šias menines priemones labiau

atsiskleidţia pasakotojo, kaip patiriančio kūno, gija. Juslinis pasaulio suvokimas – viena pagrindinių

fenomenologinio metodo savybių, per kurią atsiskleidţia sąmonėje patirtų praeities momentų

akimirkos. Per pasakotojų prizmę pristatomi patyrimai, patvirtinantys, kad jie inkrustuoti aplinkoje

ir laike. Jie įgalina esamą patirtį, sujungdami tai, kas buvo, su tuo, kas dabar yra, nes, pasak Søren‗o

Kierkegaard‗o, „<...> be prisiminimų ar kartojimosi kategorijų visas gyvenimas tampa niekingu

klegesiu.―107

Todėl galima daryti prielaidą, kad metafora yra reikšminga tik tuomet, kai

prasiskverbiama į jutiminį daikto suvokimą.

Šiame romane metafora daţnai koreliuoja su tiesiogine prasmes raiška, todėl šioje darbo

dalyje bus bandoma apţvelgti, kaip daiktiškas pasakotojų pasaulis reiškiasi konkrečiame pasaulio

suvokime ir koks metaforiškas jo vaizdavimas. Siekiant nuosekliai atskleisti šiame romane

dominuojančią metaforą, svarbu išnagrinėti intelektinės metaforos bruoţus ir joje dominuojančius

principus. Vytauto Martinkaus teigimu, „intelektinė metafora – fenomenologinė meninės kūrinio

būties plėtros forma.―108

Autorius pabrėţia, kad ne kiekvienam tekstui toks metaforos tyrinėjimo

kelias yra prasmingas. Todėl šioje darbo dalyje svarbu ištirti ir susitelkti ties principiniais

klausimais, tokiais kaip ar Leonardo Gutausko estetines paţiūras galima sieti su intelektinės

metaforos dalykais, ar „filosofinio mąstymo tradicija ir dabartimi, pasaulio paţinimu, meninio

kūrinio tikrovės prigimtimi, literatūros tikslais.―109

Ne maţiau svarbu bus nustatyti kūrinyje esančių

intertekstualių elementų plėtrą.

107

Søren Kierkegaard, „Reception: An essay in experimental psichology―, trans.by Walter Lowrie, Harper & Row, New

York 1964, p. 52. 108

Vytautas Martinkus, „Intelektinės metaforos tikrovė Juozo Grušo kūryboje―, Vilniaus pedagoginis universitetas,

Vilnius, 2004, p. 7. 109

Ten pat.

51

Visoms istorijoms ne maţiau reikšminga kelti psichoanalitikams svarbius klausimus apie

sąmonės ir pasąmonės prieštaravimus. Todėl visi aprašomi įvykiai reikalauja įţvalgaus skaitytojo

kūrybingumo, savarankiško meninės erdvės ir laiko aiškinimosi, kokie įvykiai vyksta ar tebevyko

meniniame kūrinyje pavaizduotoje tikrovėje bei kokia pasakojamos istorijos prieţastis, kokiu būdu

per pasakojimą atsiskleidţia jų gyvenimo tikrovės, vaizdų svarba.

Nagrinėjamame romane kiekvieną pasakojantį daiktą autorius priartina prie skaitytojo, tokiu

būdu leisdamas kiekvienam individualiai pamatyti bei pajausti patį daiktą, susipaţinti su juo iš arti.

Tokiu būdu skaitančiajam atsiveria juslinio pasaulio suvokimo skirtumai, nes metafora geba jautriau

pateikti dalykus, sąveikaujančius tarp daikto ypatybių ir skaitytojo suvokimo. Ji leidţia visas daikto

ypatybes idealizuoti ir tik tada perteikti suvokiančiajam. Šis literatūrinis tropas labai svarbus mūsų

pasirinktai metodologijai visų pirma dėl to, kad jis sutampa su realybėje patirtų jausmų nusakymu,

nes kaip tik metafora yra unikalus mus supančio pasaulio matymas, atkūrimas, kurį kiekvienas iš

mūsų išgyvena individualiai, todėl ji glaudţiai susijusi su individualiais kiekvieno skaitytojo

sąmonės patyrimais.

Šiai metodologijai svarbi patirties ir intuicijos dimensija, kuri padės priartėti prie pasakotojų

savijautos, jų pačių egzistencijos, per simbolius atsiskleis jų įvardijama tikrovė. Romane

pasakojantys daiktai sukuria aplink save tokią erdvę, kurioje skaitytojas bent jau mintimis geba

apčiuopti, paliesti, prisiartinti, pajausti pasakojančių daiktų kvapą, todėl jusliniai patyrimai turi

svarbų vaidmenį kiekvieno skaitytojo sąmonėje. Todėl galima daryti prielaidą, kad norint atskleisti

matomo pasaulio realybę neišvengiamai savo pamąstymuose ar savo kalboje, nesunkiai bus

atpaţįstama metaforos struktūra.

Daiktai, pasiţymintys atvirumu, turintys polinkio grįţti į praeitį ir perleisti visus sąmonės

momentus suvokiančiajam, perteikia juslinius patyrimus, kurie pasikartoja visose pasakojamose

istorijose. Šitokia juslinių patyrimų variacija suteikia galimybę patiems vaizdams būti ne vien

metaforomis, tačiau ir sąmonės būsenas ţyminčiais simboliais, kurie neretai parodo kultūrinę arba

biblinę atmintį. Metafora įvairialypiais ryšiais perpina pasakojančio daikto matymo kampą, patirtį ir

jo paties santykius su kitais daiktais.

Išnagrinėkime „84 ţvakių širdies― pasakojimą. Šiame simboliškumo kupiname pasakojime

susisieja gyvenimo akimirkų prisiminimai su sakraliniais gyvenimo momentais. Simboliškas ţvakių

kiekis nurodo pasakojimo siuţeto liniją: norėdamas pagerbti tėvo atmintį, menininkas sukūrė šią

kupiną simbolių širdį, kurioje kiekviena ţvakė reiškia vienerius tėvo pragyventus metus.

Simboliškumo suteikia ir menininko kiekvienos ţvakės skaičiavimas: ,,Skaičiuoja neskubėdamas,

52

<...> tarsi iš širdies gelmių išleisdamas pavargusį nuobodţių skaičių atodūsį, iškvėpdamas visą

praeitį, kuri ir vėl diena po dienos, sapnas po sapno sugrįš į širdį, nes čia jos vieta.― (84 ţvakių

širdis, p. 117).

Ţvakės šiame pasakojime turi gilią prasmę, jos įkūnija ryšį tarp realaus ir anapusinio

pasaulio. Romano veikėjas neatsitiktinai pasirinko raudono parafino ţvakes, nes raudona spalva – tai

kraujo, šilumos, ugnies, meilės spalva. Šios visos asociacijos glaudţiai susijusios su jau

nebesugrįšiančiu tėvu. Iš ankstesnių daiktų pasakojimų ţinome, kad Luko ryšys su tėvu buvo

glaudus. Todėl nesunku ţvakių simboliškumą susieti su tradicinėmis katalikiškos baţnyčios

apeigomis: ţvakių šviesa simbolizuoja meilę Dievui ir artimajam. Ji atlieka savotiško ritualo

vaidmenį, jai degant Luko sąmonėje atgyja prisiminimai. Dabarties laikas susipina su praeitimi, nes

ţiūrėdamas į nuotraukas Lukas bando atgaivinti visą tėvo gyvenimo istoriją, kiekvienus metus, kurie

atrodo tokie tolimi ir nesugrąţinami. Degant ţvakėms pagrindinio veikėjo širdis plaka vis stipriau,

nes besileidţiant į praeities gelmes dabartis sugniūţta, tarsi norėdama iš viso pasišalinti, nes dangaus

aukštybėse įsiamţino praeitis, kuri tik per ţvakės blyškią šviesą artėja į Luko sąmonės gelmes.

Begalinė meilė tėvui, kaip psichologinis reiškinys, išreikšta šviesia, liepsną skleidţiančia

ugnele, byloja apie dar vis neuţgesusius jausmus, apie sielos gelmėse gyvuojančius prisiminimus ir

tebesitęsianti gyvenimą. Šiuo simboliu priartinami įvykiai, kurie yra labai toli. Per ţvakės

simboliškumą įvardijami tikrovėje egzistavę ir tebeegzistuojantys jausmai, tai savotiška „prarastoji

tikrovė―, kuri egzistuoja jau kaip ,,neregima realybė―. Ţvakės simbolika turi avangardizmui būdingų

poţymių – susidurdama su pasąmonėje esančia būtimi, ji idealizuoja pasaulį. Ţvakei suteikiamas

naujas erdvės ir laiko suvokimas, nes jai degant atsiskleidţia intuityvus ţmogaus galių pasaulis.

Per šio pasakotojo matymo prizmę atsiskleidţia tikėjimo, teisingumo, tiesos, dvasinių pradų

amţinosios vertybės. Ši pasakotojo erdvė įgyja dvasinės patirties statusą, nes Luko sąmonės srautas

ieško ir pats atranda tikrovės įlaikinimo būdą, jis puikiai suvokia, jog iškeliavusio į anapilin tėvo

niekas nesugrąţins, todėl sau artimoje aplinkoje, savo dirbtuvėje įkuria sakralinį kampelį, kad visi

ţenklai galėtų keistis į prisiminimus, skatintų ieškoti artimo ryšio ir gėrio. Ţvakė šiuo atveju yra

kaip jungtis, susiejanti vaizdus ir mintis, kuriuose menininkas ieško artumo. Tai aktyvus santykis su

mąstymu, patyrimu, o kartais ir paţinimu. Tik filosofinis traktavimas leis suvokti ir priartėti prie

nematomo, neapčiuopiamo pasaulio, kurio daiktiškumą atskleidţia pasakotojo tekste pavartoti

ţodţiai.

Įdėmiai tyrinėjant senas tėvo nuotraukas, nuo ţvakių sklindantys balkšvi dūmai panašėjo į

danguje švytintį ţvaigţdyną, tokį artimą, tačiau visai nepasiekiamą. Ţvaigţdyną galima sutapatinti

53

su iškeliavusiu anapilin tėvu, nes juos sieja vienas bendras bruoţas: jais galima tik gėrėtis.

Ţvaigţdėtas dangus Luko sąmonėje daţnai atgaivina gyvenimo akimirkas, kurios buvo patirtos ir

dţiugino artimais ryšiais. Daiktiškas pasakotojas, šiuo atveju, nurodo gyvenimo trapumą, nes ţvakės

pagrindą sudarantis parafinas greitai reaguoja į karštį ir greitai tirpsta. Panašiu principu grįstas ir

ţmonių gyvavimas, todėl ši metaforiška ţvakės kaip gyvybės palaikymo simbolika turi palikusi gilų

rėţį menininko kasdienybėje.

Ne maţiau svarbus yra komodos metaforiškumas: „Šį komodos stalčių galėčiau pavadinti

liudijimų talpykla, nes kiekvienas čia esantis daiktas jaučia pareigą ir turi teisę pasakoti Luko

gyvenimo istorijos tarpsnius, su kuriais mes buvome vienaip ar kitaip susiję.― (Smulkūs daikteliai,p.

264). Šiame daiktų pasakojime bandoma lakoniškai ir nuosekliai atkurti patekimo į Luko ir

Margaritos gyvenimą vaizdą. Struktūriniai teksto elementai, tokie kaip komodos stalčius, odinė

dėţelė, albumas su fotografijomis, labai individualūs, nurodantys tam tikrus intymumo kodus. Šie

kodai egzistuoja kaip amţinosios vertybės, išskirtinės šios šeimos prisiminimų relikvijos. Jie nurodo

praeities ir dabarties susikirtimą, nes pasakojantysis pristato savo atsiradimo istoriją čia ir dabar, be

jokių tarpininkų ar pašalinių elementų. Jam svarbu per daikto metaforizavimą pranešti gyvenimo

tiesą, kuri vienaip ar kitaip reikšminga siuţeto herojams.

Naudojant uţkoduotus struktūrinius elementus, pasakojamų istorijų siuţetas dėliojamas

mozaikos principu: epizodai parodomi vienas per kitą, tokiu būdu skatindami daiktus sąveikauti

tarpusavyje, nes daiktai egzistuoja vienas šalia kito, sudarydami visumą. Jiems nebūdingas vienatvės

jausmas. Visi šie pasakojimai pinami iš įvairių vaizdo ir minties jungčių, sudarydami visumą iš

patirties ţenklų. Pastarieji pasakojimai dominuoja visame romano tekste, kuris atitrūksta nuo

idealizuoto pasaulio, ir parodo gyvenimą tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Metafora šiuo atveju suteikia

pasakojimui daiktų savitumą, įgilina į pačią daikto šerdį.

54

V. Išvados

Šiuolaikinėse literatūrologijos studijose itin populiaru kalbėti apie mus kasdieniame

gyvenime supantį daiktiškumą, nes daiktai – ištikimi ţmogaus palydovai. Tačiau Leonardas

Gutauskas nagrinėjamame romane nepateikia vieno teisingo ar tinkamo atsakymo į klausimą „kas

yra daiktai?― ir „kokia jų paskirtis?―. Šis romanas sudarytas vėduoklės principu, todėl galima daryti

prielaidą, kad šis menininkas suvokia daiktus kaip objektus, tarnaujančius ţmogui kiekvieną dieną.

Jų galima net nepastebėti, bet jie egzistuoja ir stovi priešais mus. Tai neatskiriama tikrovės dalis,

kuri ją apibrėţia, perkelia jos ribas. Tai lygiavertis, giminiškas ţmogui objektas, kuris per savo

stebėjimo pozicijas uţfiksuoja kasdienius gyvenimo momentus.

Autorius romane „Daiktai― leidţia pačiam skaitančiajam įsitikinti, kad daiktų ir reiškinių

pasauliai persipina su ţmogiškuoju pasauliu, tokiu būdu atgaivindami sąmonėje tebeegzistuojančius

jausmus. Ţvilgsnis ar prisilietimas prie paties daikto suţadina estetinius jausmus. Daiktų

pasakojimai šiame romane perteikia realybę ,,čia ir dabar“, jie tampa centrine vaizdavimo figūra,

atskleidţia pagrindinių veikėjų gyvenimo liniją, išryškindami jų kultūrines bei religines nuostatas,

pateikdami suvokimą apie erdvę ir laiką.

Daiktai romane tampa vaizdavimo centru, nes per jų pasakojimus skaitytojas artimiau

supaţindinamas su Luko ir Margaritos gyvenimo momentais. Jie atlieka stebėtojo-pasakotojo

vaidmenį. Uţimdami svarbią poziciją pagrindinių veikėjų gyvenime, jie steigia savo supratimo lauką

– savo būties aplinką. Daiktai apibūdina juos, kalba uţ juos, perleidţia per savo patyrimų prizmę

jiems jaustus jausmus. Per juos išryškėja Margaritos ir Luko gyvenimo vertybės, tokios kaip laikas,

erdvė, religinės nuostatos, kultūriškumas.

Daiktai nelinkę egzistuoji po vieną – jie gyvuoja stebėdami kitus daiktus, tokiu būdu

įvertindami savo padėtį gyvenamajame pasaulyje, liudydami juslėmis apčiuopiamą egzistencinę

tikrovę, įvertindami kitų daiktų patirtį. Romane pagrindinių veikėjų būtis atsiskleidţia per intensyvų

daiktų stebėjimą ir jų pačių perteikimą. Tik būdami tarp kitų daiktų, daiktai prabyla, randa savo

vietą laike bei erdvėje. O stovint vienam priešais kitą, kaip lygiam su lygiu, kalbantysis steigia savo

egzistencinę tapatybę.

Daiktai linkę bendrauti. Jiems skaudu likti nepastebėtiems, neįvertintiems, pamirštiems. Tik

daiktų apsuptyje susimąstoma, susipaţįstama su savo egzistencija, savo sąmonės gelmėmis,

įprasminama daikto svarba ir būtinumas gyvenime. Kartais pakanka vien tik švelnaus ţvilgsnio

prisilietimoar impulso, paleisto į jų pusę, kad atsiskleistų iki šiol tebeegzistuojantys ir sąmonės

55

gelmėse išlikę prisiminimai. Santykis su daiktais presuponuoja santykį su kitais daiktais, tokiu būdu

uţmezgamas dialogas su kitais daiktais, įprasminant jų vaidmenį ir svarbą gyvenime.

Daiktai padeda sąmonei prisiminti bei atnaujinti atmintyje egzistavusius ir

tebeegzistuojančius jausmus bei padaryti juos tikrais. Romane daiktai ir ţmogaus gyvenimo

trapumas apmąstomas visiškoje tyloje, uţmezgant ryšį su daiktais neverbaliniu būdu:

susiţvilgčiojimu, tyliu, nebyliu kalbėjimu, prisilietimu... Menininkas leidţia prabilti ir išsipasakoti

patiems aprašomoje erdvėje egzistuojantiems daiktams. Šie daiktai unikalūs tuo, kad jie ilgą laiką

tarnauja ţmogui, todėl yra kasdien nugludinami ţvilgsniais, o tarp jų vyksta daiktiškas dialogas.

Visi pasakojantys daiktai gyvuoja būtinoje ţmogui egzistencijos erdvėje – namuose,

aplinkoje, kur gali pajusti veikėjų širdies dūţius, o visiškoje tyloje apgalvoti ir savo būties

egzistenciją. Pagrindinių veikėjų ir daiktų ryšys šioje erdvėje suartėja, nes čia nėra pašalinių kūnų,

vien tik daiktai, susiję su Margaritos ir Luko gyvenimo momentais.

Veikėjų ir daiktų ryšį įvertinti labai paprasta – apie tai byloja pasakojančių daiktų patyrimai,

neretai parodantys savo ilgą egzistavimo laikmetį. Nublukęs fotografijos popierius – kaip skiriamoji

riba tarp Luko vaikystės ir dabarties. Neretai pasakojantys daiktai tapatina herojų ir savo pačių

egzistenciją. Todėl daiktai, esantys namuose, pasiţymi būtinumo sąlyga –jie sudaro pilnatvės

vaizdą: jų daug, jų būtis prasideda ne nuo vieno laikotarpio, jie kilę ne iš vienos erdvės, todėl tai

savotiškas istorinis paveldas, kuris suteikia pilno patyrimo ir atsiminimo jausmą.

Intensyviausi ir išsamiausi pasakojimai atsiskleidţia per kambaryje gyvenančių daiktų

patirtį. Todėl kambarys įvardijamas kaip intymiausia uţdara savos erdvės daiktiškoji vieta.

Kambaryje esantys daiktai turi glaudesnį ir artimesnį ryšį su juos supančiu pasauliu, jie sudaro

dialogiškus ryšius su laiku, erdve, šeimininkais. Daţniausiai šioje erdvėje esančių daiktų ribos

išsitrynusios – jie sunkiai atsiriboja nuo praeityje įvykusių įvykių, todėl jiems nelengva ir

susiorientuoti tikrovėje.

Daiktai L. Gutausko romane neretai praranda tiesioginę savo prasmę ir per metaforas

daiktiškas pasaulio vaizdavimas tampa daugiareikšmiu mąstymu, platesnį kontekstą turinčiu daiktu.

Metafora vaizdţiai panaikina realybėje egzistuojantį objektyvumą, entuziastingai paversdama

tikrovėje esančius daiktus plataus pasaulio suvokimo galimybėmis. Per prasibraunančią daiktų

„tikrovę― galima išsaugoti vidinę jų nepriklausomybę, įvertinti dvasinę – tiesos, groţio, gėrio –

realybę.

Daiktai,neretai metaforizuodami daiktus ar įvykius, drąsiai kviečia ieškoti realybės,

uţuominomis kurdami dvasinius pasaulio atitikmenis, simbolius. Ypatingas dėmesys skiriamas

56

katalikiškumui bei baţnytinėmis apeigoms. Metaforomis tapę daiktai uţima išskirtinę vietą, nes jie

įprasmina subjekto ir savo pačių ryšio artumą. Metafora praplečia bei tiksliai nusako mus supančioje

aplinkoje esančius daiktus, parodydama jų savitumą, unikalumą, įgilina į daiktų nešamą tikrovę.

57

VI.Santrauka

Daikto fenomenologija Leonardo Gutausko romane „Daiktai―

Modernioje literatūrologijoje ryški daikto koncepcija. Tad meno kūrinys siūlo įsiţiūrėti ir

atkreipti dėmesį į kasdien mus supanti pasaulį, kasdienius daiktus, kuriuos retas sutinka svarstyti ar

tyrinėti kaip meno reiškinius. Mums įprasta kasdien naudoti daiktus, tokius kaip stalas, knyga,

puodelis ar šaukštelis, tačiau retas kuris susimąsto ir bando prisiminti šio daikto patekimo į namus

istoriją ar įvykius, kurie su juo susiję. Todėl tikrovei meniniame kūrinyje neretai atstovauja daiktai. Į

šią problemą ţvelgiant iš fenomenologijos pozicijos, verta konstatuoti faktą, kad daiktų pasaulis

ţmogaus sąmonėje egzistuoja jutimiškai. Tekstas padeda transformuoti nereikalingus daiktus į gyvą

patirtį – tai metodas, galintis nugrimzti į senas, tamsias mūsų gyvenimo gelmes ir nušviesinti juos

skaidriomis, šviesiomis spalvomis, atidengiant jų savybes iš vidaus, gyvenant jų atidų, reikšmingą

gyvenimą.

Daikto fenomenologija L. Gutausko romane „Daiktai― yra šio magistro darbo tema. Darbo

temos atskleidimui pasitelkiami šie uţdaviniai: romaną nagrinėjant filosofiniu principu, įsigilinti ir

atskleisti daikto sąvoką, išsiaiškinti, kiek daiktiškai vienis gali atverti kalbėtojo tapatybę, bei

nustatyti daiktiško pasakotojo santykį su pagrindiniais romano veikėjais. Teorinėje dalyje remiamasi

M. Haideggerio, T.Kačerausko, H. G. Gadamerio, A. Šliogerio, J. Ortega y Gasseto ir kitų autorių

teorinėmis prielaidomis, kurios suteikia tvirtą pagrindą bei suformuoja modernistinę daiktų sampratą

fenomenologinėje tradicijoje.

Šis metodas leidţia prisiliesti bei priartėti prie daiktiško pasaulio esmės, susipaţinti su jų

juslinio pasaulinio suvokimu bei pasitelkiant jų atmintį nustatyti, kaip per daiktiškojo pasaulio

suvokimą skleidţiasi pagrindinių romano veikėjų gyvenimo epizodai. Fenomenologinei tradicijai

tekstas naudojamas kaip pasąmonėje esančios patirties liudijimas. Tiriamojoje magistro darbo dalyje

analizuojami romano „Daiktai― įvairaus laikotarpio daiktų pasakojimai. Išryškinami svarbūs ir

kasdien šalia veikėjų esantys daiktai. Jie paprasčiausiai pasirodo bei atveria naują patyrimo lauką,

atskleidţia sąmonėje glūdinčių įvykių nuotrupas, kurios nuspalvintos naujomis, pasauliui

nepaţįstamomis prasmėmis.

Fenomenologinė ţiūra leidţia tiesioginiai, be jokių pašalinių elementų įvertinti ţmonių ir

daiktų ryšį, atskleisti daiktų išskirtinę poziciją ţmonių gyvenime. Per daiktus išryškėja veikėjų

58

gyvenimo trapumas, kuris parodomas kone nuo pat veikėjų pirmųjų gyvenimo akimirkų iki šių

laikų. Todėl jie savo objektui tarnauja kaip gyvos patirties nešėjai.

Santykis tarp daiktų parodo vieningumą. Daiktai kalba. Pasakotojo pozicija daţniausiai

romane atskleidţiama iš namų erdvės, kurioje gausu ir kitų daiktų. Ir tik susijungę vieni su kitais,

susiliedami jie formuoja savitą kambario erdvę. Pati erdvė daiktams suteikia prasmių lauką, kuris

leidţia traktuoti bei analizuoti pasakotojo pasaulio paţinimo ir atpaţinimo aktus, kurti estetinius

vaizdus. Kiekvienas daiktas pateikia unikalų subjekto suvokimo būdą. Ir tik per metaforas galima

patirti iš esmės individualų pagrindinių romano veikėjų pasaulio laikinumą, apmąstyti jų būtį,

išanalizuoti kasdienybės gelmes.

Daiktai nesiekia nuspalvinti arba idealizuoti savo pasakojimo. Jie paprasčiausia pasakoja tai,

kas įvyko ir kas dėl vienokiosar kitokios prieţasties yra svarbu. Todėl tam tikrų daiktų pasakojime

reikšmingai reiškiasi vienatvės vaizdai. Per ją pasakojantysis daiktas bent jau mintimis nugrimzta į

prasmės ieškojimo, savo gyvenimo analizavimo situacijas. Jis siekia nors trumpam sugrįţti į praeitį

– susijungti su mylimais šeimininkais, prisiliesti prie jų, uţuosti jų kvapą, sąţiningai tarnauti jiems.

Todėl daiktų vienatvę galima būtų priskirti kaip daiktų prieraišumą ir ištikimą tarnybą savo

šeimininkams. Tik per metaforą atsiranda puiki galimybė geriau paţinti daugialypius ryšius,

būdingus veikėjams.

59

VII.Summary

Object-Oriented Phenomenology in Leonardas Gutauskas‘ novel ―Daiktai‖ (Objects)

Modern literature has a clear concept of the object. An artwork suggests contemplating and noticing

the surrounding world and everyday objects which are rarely considered or analysed as art. We are

so used to use everyday objects such as tables, books, cups or spoons that we hardly ever think

about or try to recreate in our consciousness the story of how this object came to our home or events

that were related to it. Art often represents reality by objects. Looking from the point of

phenomenology, it is worth stating that the world of objects exists in a human consciousness in a

sensual way. Text helps transform unnecessary objects into a living experience. It may sink into the

dark depths of our life and lighten them up with clear and bright colours, revealing their

characteristics from the inside, living an observant and meaningful life.

Object-oriented phenomenology in Leonardas Gutauskas‘ novel ―Daiktai‖ (Objects) serves as a

subject of this Master‘s thesis. To reveal the subject of the thesis the following tasks were

formulated: to go into and disclose the concept of an object through the philosophical analysis of the

novel; to learn the extent to which an object can identify the narrator; to determine the relation

between the object-oriented narrator and the main characters in the novel. The theoretical part is

based on theoretical assumptions by Martin Heidegger, Tomas Kačerauskas, Hans-Georg Gadamer,

Arvydas Šliogeris, José Ortega y Gasset and other authors, which lay a solid foundation and form a

modern concept of objects in the phenomenological tradition.

This method allows touching upon and coming closer to the essence of an object-oriented world,

getting familiar with the perception of their sensual world and, based on their memory, identify how

the life of the main characters in the novel is unfolded through the perception of the object-oriented

world. In the phenomenological tradition text serves as a proof of experiences within consciousness.

The investigative part of the Master‘s thesis analyses stories of objects in the novel ―Daiktai‖,

coming from different periods of time. The focus is on important objects that accompany the

characters on a daily basis. They simply appear and open the doors to new experiences, as well as

reveal fractions of events buried in the consciousness, which are given new and unfamiliar

meanings.

60

Phenomenological view enables the reader to evaluate the link between men and objects directly,

without any unnecessary elements, and to reveal the unique position of objects in a human life.

Objects highlight the fragility of characters‘ lives, which are portrayed almost from the first

moments to these days. They are vessels of living experiences.

The link among objects shows unity. Objects talk. The narrator‘s position in the novel is mostly

revealed from the home space which is full other objects. Only by combining and merging with each

other they form a unique space in the room. The space itself gives objects multiple meanings, where

one can interpret and analyse how the narrator is getting to know and recognises the world, and form

aesthetic images. Every object provides a unique way of the subject‘s perception. Only metaphor

makes it possible to fully experience the temporality of the main characters‘ world in the novel,

think over their being and examine the depths of everyday life.

Objects do not seek to colour or idealise their story. They simply tell the reader about what has

happened and what is important for some reason or another. Images of solitude therefore play an

important role in the story of certain objects. The object telling its story uses this solitude to plunge

– at least in thoughts – into quests and analysis of its life. It tries to go back to the past at least for a

short and unite with its beloved owners. To get close to them, breathe in their smell and loyally

serve at least for a while. The solitude of things may be linked to their affection and loyal service to

their owners. And only metaphor gives a perfect opportunity to have a closer look at multiple links

among the characters.

61

VIII. Šaltiniai

1. Gutauskas Leonardas, Daiktai,Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

XIX. Literatūra

1. Andrijauskas Antanas, Leonardo Gutausko ištikimybė tradicijai, prieiga per internetą:

http://litlogos.eu/L52/logos52_p_99_112_dailininkas.pdf

2. Arendt Hannah, Ţmogaus būklė, Vilnius: Margi raštai, 2005.

3. Bachelard Gaston, Svajonių dţiaugsmas (Ugnies psichoanalizė: Vanduo ir svajonės: Erdvės

poetika), Vilnius: Vaga, 1993.

4. Brown Bill, A sence of things – the object matter of American literature, Chicago, The

University of Chicago Press, 2003.

5. Buber Martin, Dialogo principas I Aš ir Tu, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998.

6. Daujotytė Viktorija, Apglėbiantis mąstymas, Kaunas: Šviesa, 2007.

7. Daujotytė Viktorija, Esė apie poeziją ie eismą, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,

2001.

8. Daujotytė Viktorija, Literatūros fenomenolofija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos

leidykla, 2003.

9. Daujotytė Viktorija, Maţoji lyrikos teorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos

institutas, 2003.

10. Daujotytė Viktorija, Patirties ţodynas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010.

11. Gedminienė Violeta, Egzistencinių struktūrų veikmė Juozo Apučio poetikoje, Tekstas ir

kontekstas, prasmės formavimas, Kaunas: VU KHF, 2004.

12. Gudaitytė Bronė, Teorija kaip praktika: Fenomenologinė M. Merleau-Ponty juslinio

suvokimo samprata ir H.G. Gadamerio supratimo kaip gyvenimo patyrimo interpretacija“,

Logos: 2011, nr.68.

13. Günzel Stephan, Raum, Topologie – zur Raubeschreibung in de Kultur-und

Medienwissenschaften, Belelefeld: transcript Verlag, 2007.

14. Heidegger Martin, Georg Gadamer Hans, Meno kūrinio ištaka, Vilnius: Aidai, 2003.

62

15. Henry Michael, Davidson Scott, Material phenomenology, Fordham: Fordham University

Press, 2008.

16. Husserl Edmund, Ideas. A General Introducion to Pure Philosophy, vertė Boyce-Gibson,

New York: Collier Books, 1962.

17. Jonkus Dalius, Fenomenologija ir literatūra, in Sambalsiai, Vilnius: Vilniaus dailės

akademijos leidykla, 2005.

18. Jonkus Dalius, Kasdienio pasaulio fenomenologija (Ortegos y Gasseto Preliminarios

Meditacijos apie Don Kichotą interpretacija), Filosofija, Sociologija nr.3, 2005.

19. Jonkus Dalius, Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai, Kaunas: VDU,

2009.

20. Jonkus Dalius, Pokalbis apie fenomenologiją, in Ţmogus ir ţodis, nr. IV, 2000.

21. Kačerauskas Tomas, Daiktai meno fenomenologijoje, Filosofija. Sociologija, 2005.

22. Kaupas Julius, Jaunieji mūsų poetai: Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas, prieiga per

internetą: http://www.tekstai.lt/tekstai/zeminink/jaunieji.htm

23. Kierkegaard Søren, Receeption: An essay in experimental psychology,New York: Harper &

Row, 1964.

24. Kubilius Vytautas, Daiktavartėjanti poezija, in Metai, nr. 3, 2000.

25. Lavrinec Jekaterina, Merleau-Ponty juslinio suvokimo samprata: susitikimas su daiktu, in

Ţmogus ir ţodis, nr.4, 2000.

26. Lindė-Dobilas Julijonas, Į slėpingąjį dvasios pasaulį, Vilnius: Vaga, 1996.

27. Lossau Julia, Mind the gap: Bemerkungen zur gegenwärtigen Raumkonjungtur aus

kulturgeographischer Sicht‖, in: Stefan Günzel (Hg) Topologie — zur Raumbeschreiburg in

den Kultur- und Medienwissenschaften, Bielefeld, transcript Verlag, 2000.

28. Maceina Antanas, Patriotų sukilimas, arba Poezijos kivirčai su tautybe (Egzodo literatūros

atšvaitai),Vilnius: Vaga, 1989.

29. Martinkus Vytautas , Intelektinės metaforos tikrovė Juozo Grušo kūryboje, Vilnius: Vilniaus

pedagoginis universitetas, 2004.

30. Mayer Dieter, Naujasis daiktiškumas, Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos, Vilnius:

Tyto albo, 2000.

31. Merleau-Ponty Maurice, The Prose of the World, edited by Claude Lefort, vert. Jame O‗Neill

– Evanston, Northwestern: University Press, 1973.

63

32. Nagys Henrikas, Knyga apie kovojantį ţmogų ir nemirtingą jo ilgesį,Vilnius: Baltos lankos,

2000.

33. Ortega y Gasset Jose, Mūsų laiko tema ir kitos esė, Vilnius: Vaga, 1998.

34. Ricoeur Paul, Interpretacijos teorija, Vilnius: Baltos lankos, 2001.

35. Sartre Jean-Paul, Konkretūs santykiai su kitu asmeniu, iš prancūzų kalbos vertė Rima

Malickaitė, Baltos lankos, nr. 14, 2002.

36. Sverdiolas Arūnas, Visą aprėpianti dabartis. Algį Mickūną kalbina Arūnas Sverdiolas,

Vilnius: Baltos lankos, 2004.

37. Šliogeris Arvydas, Apie save ir kitą, Pašvaistė, nr.1, 2009.

38. Šliogeris Arvydas, Daiktai ir menas. Du meno kūrinio ontologijos etiudai. Vilnius: Mintis,

1988.

39. Šliogeris Arvydas, Melancholijos archipelagai, Vilnius: Apostrofa, 2009.

40. Šliogeris Arvydas, Post scriptum: Iš filosofinių dienoraščių, Vilnius: Regnum, 1992.

41. Šmitienė Giedrė, Kalbėti kūnu: Fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija,

Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007.