DEMOKRATIJOS KELIUIKI EUROPOS PARLAMENTO RINKIMŲ LIKO METAI

Europos Parlamento užsakytas Eurobarometro tyrimas Nr. 89.2

Viešosios nuomonės tyrimas

DEMOKRATIJOS KELIUIKI EUROPOS PARLAMENTO RINKIMŲ LIKO METAI

Europos Parlamento užsakytas Eurobarometro tyrimas Nr. 89.2

Viešosios nuomonės tyrimas

Europos Parlamento užsakytas Eurobarometro tyrimasKomunikacijos generalinis direktoratasViešosios nuomonės tyrimo skyrius2018 m. gegužės mėn. – PE 621.866

DEMOKRATIJOS KELIU: IKI EUROPOSPARLAMENTO RINKIMŲ LIKO METAI

3LEIDINIO RENGĖJAI

AUTORIAI

Skyriaus vadovas Philipp SCHULMEISTER (redaktorius)

Elise DEFOURNY, Luisa MAGGIO, Said HALLAOUY, Alice CHIESA

Kristen JALAKAS

GRAFINIS DIZAINAS

Katarzyna ONISZK, Sandra HERNANDEZ QUIJADA

Rankraštis baigtas 2018 m. gegužės mėn.

Briuselis, © Europos Sąjunga, 2018 m.

Viršelio nuotrauka: Shutterstock

APIE LEIDĖJĄ

Šį dokumentą parengė Europos Parlamento

Komunikacijos generalinio direktorato Viešosios nuomonės tyrimo skyrius.

Susisiekti su Viešosios nuomonės tyrimo skyriumi galima adresu

public.opinion.monitoring@europarl.europa.eu

KALBOS

Originalo kalba – EN

ATSAKOMYBĖ

Šis dokumentas parengtas ir pirmiausia skirtas Europos Parlamento nariams bei darbuotojams kaip pagalbinė priemonė

atliekant parlamentinį darbą. Už šio dokumento turinį atsako tik jo autorius (-iai) ir jame išreikštos nuomonės neturėtų būti

laikomos oficialia Europos Parlamento pozicija.

DEMOKRATIJOS KELIU: IKI EUROPOSPARLAMENTO RINKIMŲ LIKO METAI

4

TURINYS

SANTRAUKA ............................................................................................................................................................. 5

APLINKYBĖS.............................................................................................................................................................. 8

1 SKYRIUS. SU ES SUSIJUSIOS TENDENCIJOS ...................................................................... 10ES atsižvelgiama į mano nuomonę: kintančios kreivės ....................................................... 10

Lėtai, bet užtikrintai žengiama teisinga kryptimi ................................................................ 14

Didžiausia per dešimtmetį parama narystei ES .................................................................. 19

Nuomonė apie Europos Parlamentą ir jo vaidmenį ............................................................ 22

2 SKYRIUS. PAGRINDINIAI KANDIDATAI, KAMPANIJOS TEMOS IR DEMOKRATIJA ................... 25Būtinybė vykdyti tikras diskusijas Europos klausimais ............................................................................29

Kokiais klausimais diskutuoti? Europos Sąjungos piliečių nuomonė apie kampanijos temas...30

Ką reiškia demokratija?.......................................................................................................................................36

Požiūris į naujas partijas.....................................................................................................................................43

3 SKYRIUS. EUROPIEČIŲ POŽIŪRIS Į BALSAVIMĄ EUROPOS PARLAMENTO RINKIMUOSE ......... 50Eiti balsuoti lengva ..............................................................................................................................................50

Balsuoti svarbu......................................................................................................................................................53

Balsavimo svarba ne visada atitinka rinkėjų aktyvumą... ........................................................................55

Balsavimo kituose Europos Parlamento rinkimuose tikimybė .............................................................56

Žinios apie būsimųjų Europos Parlamento rinkimų datą .......................................................................60

Domėjimasis 2019 m. Europos Parlamento rinkimais .............................................................................62

Priežastys balsuoti Europos Parlamento rinkimuose ...............................................................................63

Priežastys nebalsuoti Europos Parlamento rinkimuose ..........................................................................67

TECHNINĖS SPECIFIKACIJOS.............................................................................................................................77

SANTRAUKA

Likus metams iki 2019 m. gegužės mėn. vyksiančių Europos Parlamento rinkimų, naujausio Parlamento užsakytas

Eurobarometro tyrimo duomenys patvirtina, kad piliečiai vis labiau remia Europos Sąjungą ir vis palankiau ją vertina.

Daugiau nei du trečdaliai respondentų yra įsitikinę, kad jų šalis gavo naudos iš narystės ES. Šis įvertis – didžiausias nuo

1983 m. Be to, pirmą kartą dauguma europiečių mano, kad ES atsižvelgiama į jų nuomonę. Šiuo metu beveik trečdalis

respondentų jau žino 2019 m. Europos Parlamento rinkimų datą. Piliečių manymu pagrindinių kandidatų (vok.

Spitzenkandidaten) procesas yra tinkamas pokytis ir jie pageidauja, kad tuo pat metu būtų vykdomos ir tikros diskusijos

apie Europos problemas, įskaitant ES ateitį.

Laiku bėgant respondentai nuolat pritarė Eurobarometro rodikliui, kuriuo įvertinama piliečių parama narystei Europos

Sąjungoje. 2018 m. jam pritariama dar labiau – ES vidutiniškai jau 60 proc. piliečių mano, kad jų šalies narystė ES yra teigiamas

dalykas. Be to, 67 proc. respondentų mano, kad jų šalis gavo naudos iš narystės ES. Tai – didžiausias nuo 1983 m. fiksuotas šio

rodiklio įvertis.

Pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį dauguma respondentų (48 proc.) mano, kad ES atsižvelgiama į jų nuomonę. Remiantis

tendencijų rezultatais, šis teigiamas pokytis prasidėjo 2016 m. antrojoje pusėje, taigi, jis gali būti susijęs su pavojaus signalu po

Jungtinėje Karalystėje įvykusio referendumo dėl „Brexit’o“.

Pagrindinių kandidatų procesas

Šiuo tyrimu didžiausias dėmesys skiriamas piliečių požiūriui į artėjančius Europos Parlamento rinkimus. Visoje ES respondentai

pagrindinių kandidatų procesą laiko svarbiu demokratinio gyvenimo ES kertiniu akmeniu. 2014 m. Europos rinkėjai pirmą kartą

turėjo galimybę netiesiogiai dalyvauti Europos Komisijos pirmininko rinkimų procese. Remiantis dabar turimais rezultatais,

beveik pusė ES 27 piliečių (49 proc.) teigia, kad šis procesas paskatintų juos dalyvauti kituose Europos Parlamento rinkimuose.

Be to, 70 proc. piliečių mano, kad jis bus prasmingas tik tuo pat metu rengiant tikras diskusijas apie Europos problemas ir ES

ateitį. Kartu dauguma respondentų pritaria tam, kad pagrindinių kandidatų procesu sukuriama daugiau skaidrumo (63 proc.),

kad šis procesas yra svarbus Europos demokratijai (61 proc.) ir tam, kad jis suteikia Europos Komisijai daugiau teisėtumo

(60 proc.). Palyginti, mažiau nei pusė respondentų mano, kad šiuo procesu nacionalinėms vyriausybėms užkertamas kelias

išrinkti geriausią kandidatą (46 proc.) ir tai, kad jis neturi jokio realaus poveikio (45 proc.).

Kampanijos temos

Europiečiai pageidauja, kad vykstant būsimai rinkimų agitacinei kampanijai būtų kalbama apie saugumą plačiausia prasme,

įskaitant imigracijos problemą. Kartu jiems taip pat labai aktualūs klausimai, susiję su asmeniniu klestėjimu ir gerove. 49 proc.

europiečių prioritetine kampanijos tema nurodo kovą su terorizmu, kiti svarbūs klausimai – kova su jaunimo nedarbu (48 proc.),

imigracija (45 proc.), ekonomika ir augimas (42 proc.). Maždaug trečdalis europiečių nurodo kovą su klimato kaita ir aplinkos

apsaugą (35 proc.). Žmogaus teisių ir demokratijos propagavimą, o taip pat – ES piliečių socialinę apsaugą, prioritetu laiko

32 proc. respondentų.

Demokratijos svarba

Europiečiams demokratija svarbi ir ES lygmeniu, ir jų šalyse, o jų požiūriui tiesioginės įtakos turi ekonominės sąlygos. Dauguma

respondentų ir toliau palankiai vertina tai, kaip demokratija veikia jų šalyje (55 proc.) ir ES (46 proc.) Nors kai kurių šalių

respondentai palankiau vertina tai, kaip demokratija veikia ES, kai kurių didesnių valstybių narių piliečiai tai, kaip demokratija

veikia ES, vertina daug nepalankiau. Ši tendencija dar labiau išryškėja ją palyginus su šalių BVP vienam gyventojui ir jose esamu

nedarbo lygiu.

Naujos ir kylančios partijos

2013–2018 m. ES valstybėse narėse buvo sukurta daugiau nei 70 naujų partijų ir politinių aljansų; kai kurios iš tokių politinių

organizacijų sėkmingai vykdė kampanijas prieštaraudamos įsitvirtinusioms politinėms partijoms. Paprašyti nurodyti savo

poziciją pasirenkant teiginį apie naujas politines partijas ir judėjimus, dauguma europiečių tokias partijas ir judėjimus vertina

gana palankiai.

ES lygmeniu vidutiniškai pusė (50 proc.) respondentų nemano, kad tokios partijos arba judėjimai kelia grėsmę demokratijai, o

šiek tiek daugiau nei trečdalis (38 proc.) mano, kad tokia grėsmė galėtų kilti. 70 proc. apklaustų piliečių mano, kad vien

priešiškas nusistatymas nieko nepagerintų. Nors 53 proc. piliečių pritaria teiginiui, kad naujos politinės partijos ir judėjimai

galėtų rasti daugiau naujų sprendimų nei įsitvirtinusios politinės partijos, 56 proc. respondentų laikosi nuomonės, kad tokios

partijos ir judėjimai gali įvykdyti realių pokyčių.

Požiūris į balsavimą

Šis tyrimas atliktas likus metams iki Europos Parlamento rinkimų. Juo siekiama išsiaiškinti, koks piliečių požiūris į balsavimą.

Respondentai teigia, kad lengva eiti balsuoti Europos Parlamento rinkimuose, visgi ir toliau kartu mano, kad lengviau dalyvauti

nacionaliniuose rinkimuose – 72 proc. teigia, kad lengva eiti balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, o 62 proc. taip pat mano, kad

lengva balsuoti Europos Parlamento rinkimuose. Kalbant apie tai, kokią svarbą piliečiai teikia balsavimui, 68 proc. europiečių

teigia, kad balsuoti nacionaliniuose rinkimuose yra „labai svarbu“. 49 proc. laikosi tokios nuomonės Europos Parlamento

rinkimų klausimu.

Iki rinkimų likus dvylikai mėnesių, beveik trečdalis (32 proc.) respondentų žino, kad šie rinkimai vyks 2019 m., be to, vienas iš

dviejų respondentų (50 proc.) teigia, kad domisi rinkimais į Europos Parlamentą.

Priežastys balsuoti

Kaip ir ankstesniuose tyrimuose, paklausus europiečių apie tai, kodėl, jų nuomone, žmonės balsuotų Europos Parlamento

rinkimuose, dažniausiai (47 proc.) nurodomos pilietinės priežastys, pvz., kad tai yra „jų kaip piliečių pareiga“. Toliau pateikiamos

su Europos Sąjunga susijusios priežastys, dažnai nurodant, kad „jie gali pakeisti reikalus balsuodami rinkimuose į Europos

Parlamentą“ (33 proc.). Kitos nurodytos priežastys – jautimasis europiečiais (30 proc.) ir noras palaikyti ES (29 proc.). Rečiau

Europos Parlamento rinkimai suvokiami kaip galimybė išreikšti bendrą nepasitenkinimą ES (21 proc.) arba nacionaline

vyriausybe (17 proc.).

Kalbant apie tai, kad būsimuosiuose rinkimuose vėl bus laikomasi pagrindinių kandidatų principo, 17 proc. respondentų teigia,

kad europiečiai balsuotų siekdami „dalyvauti Europos Komisijos pirmininko rinkimų procese“. Remiantis šiuo rezultatu galima

daryti prielaidą, kad europiečiai vis geriau suvokia Europos Komisijos pirmininko rinkimų procesą.

... arba nebalsuoti

Tyrime taip pat buvo klausiama apie pagrindines priežastis, dėl kurių žmonės nuspręstų nebalsuoti Europos Parlamento

rinkimuose. Didžioji dauguma respondentų mano, kad žmonės nebalsuotų, nes „mano, kad jų balsas nieko nepakeis“ (60 proc.),

„jie nepasitiki šia politine sistema“ (48 proc.) arba „jų nedomina politika arba apskritai rinkimai“ (43 proc.). Taip pat reikėtų

atsižvelgti į tai, kad nepakankama informacija taip pat atlieka svarbų vaidmenį, kadangi piliečiai mano, kad žmonės gali

susilaikyti nuo balsavimo, nes „jie nepakankamai žino apie Europos Parlamento vaidmenį“ (34 proc.) arba mano, kad „jie yra

nepakankami informuoti apie skirtingų partijų pozicijas Europos klausimais“ (22 proc.).

Kai kurie respondentai mano, kad „Europos Parlamentas nepakankamai gerai sprendžia problemas, aktualias tokiems

žmonėms, kaip jie patys“ (32 proc.) arba tai, kad galimai nebalsuosiantys žmonės „yra prieš Europą, ES, Europos kūrimą“

(17 proc.). Techninėms priežastims taip pat tenka svarbus vaidmuo, nes 15 proc. respondentų mano, kad žmonės nebalsuotų,

nes jie gali „neturėti laiko arba užsiimti kažkuo svarbesniu“, o 12 proc. teigia, kad jie „nežino, kur arba kaip balsuoti“.

APLINKYBĖS

Kaip ir kitų tokio pobūdžio tyrimų atveju, siekiant tinkamai panaudoti, o kartu – ir suvokti, rezultatus, būtina suprasti

aplinkybes nacionaliniu, Europos Sąjungos ir tarptautiniu lygmenimis. Likus metams iki 2019 m. gegužės mėn.

vyksiančių Europos Parlamento rinkimų ekonominiai rodikliai gerėja. Vis dėlto europiečiai vis dar susiduria su dideliais

iššūkiais, tokiais kaip migracija, vykstančios derybos dėl „Brexit’o“ arba neblėstanti terorizmo grėsmė. Visi šie

veiksniai vystėsi kintant galios pusiausvyrai Europos Sąjungoje ir už jos ribų.

Žvelgiant iš ekonomikos perspektyvos, praėjus 10 metų po krizės, ekonomika akivaizdžiai atsigauna, o dėl to nekyla abejonių,

kad gerėja ekonominės aplinkybės. Remiantis Eurostato duomenimis, 2018 m. vasario mėn. nedarbo lygis sumažėjo iki

7,1 proc. – tai žemiausias ES 28 šalyse fiksuotas rodiklis nuo 2008 m. gruodžio mėn.

Praėjus metams nuo tada, kai pradėtos vykdyti derybos dėl „Brexit’o“, nepasiekta didelių rezultatų, o taip dar akivaizdžiau

matoma ir pažanga, ir neįveiktos kliūtys. 2017 m. kovo mėn. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria nustatomi galimo

asociacijos susitarimo dėl būsimų ES ir Jungtinės Karalystės santykių kriterijai.

Prieš mėnesį didžioji dauguma Europos Parlamento narių balsavo už pagrindinių kandidatų procesą siekiant išrinkti būsimą

Europos Komisijos pirmininką ir sutarė atmesti visų asmenų, kurie nebus patvirtinti svarbiausiais Europos politinių partijų

kandidatais, kandidatūras.

Likus nedaug laiko iki Europos Parlamento rinkimų pagyvėjo diskusijos dėl pagrindinių kandidatų proceso, kurį labai palaiko

įvairios Europos Sąjungos institucijos, Europos politinės partijos ir valstybės narės. Šiomis aplinkybėmis Europos Parlamentas

keletą kartų surengė diskusijas su ES vadovais, siekdamas aptarti Europos ateitį ir būsimuosius Europos Parlamento rinkimus.

2018 m. balandžio mėn. Strasbūre vykstant plenarinei sesijai, Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron išreiškė bendrą

paramą „pagrindinio kandidato“ procesui ir paragino visoje Sąjungoje realiai vykdyti tikras diskusijas Europos klausimais.

Šiomis aplinkybėmis migracija ir terorizmas išlieka didžiausiais iššūkiais, kuriuos patiria ES. Remiantis Eurostato duomenimis,

2017 m. pabaigoje pirmą kartą ES prieglobsčio prašančių asmenų skaičius sumažėjo 26 procentiniais punktais per metus1.

Panašiai pastaraisiais mėnesiais reikšmingai sumažėjo bendras neteisėtų migrantų, vykstančių pagrindiniais migracijos

maršrutais, skaičius. Vis dėlto padėtis tebėra neužtikrinta ir reikės imtis papildomų veiksmų siekiant užtikrinti, kad būtų tinkamai

reaguojama į migracijos keliamus iššūkius. Kaip viena iš teisėkūros institucijų prieglobsčio politikos srityje, Europos

Parlamentas dažnai pabrėžia tai, kad reikia laikytis holistinio ir solidaraus ES požiūrio į migraciją.

Pastaraisiais metais terorizmas buvo tapęs svarbiausia diskusijų visoje Europos Sąjungoje tema. Vis dėlto nors akivaizdu, kad

vykdoma mažiau teroristinių išpuolių, tai dar nereiškia, kad grėsmės nebėra, o tai patvirtina 2018 m. Pietų Prancūzijos

1 http://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php/Asylum_quarterly_report

miestuose Karkasone ir Trebe įvykdyti teroristiniai išpuoliai.

Per pastaruosius keletą mėnesių įvairiose ES valstybėse narėse vyko rinkimai. Italijoje rinkimai įvyko kovo mėn., bet nauja

vyriausybė dar nesuformuota. Kita vertus, po balandžio mėnesį Vengrijoje vykusių parlamento rinkimų, kuriuose absoliučią

daugumą vietų laimėjo Viktoro Orbano partija „Fidesz“, jis didele persvara buvo perrinktas ministru pirmininku. Per sausio mėn.

Čekijoje vykusius prezidento rinkimus Miloš Zeman buvo perrinktas eiti pareigas antrai kadencijai, o Suomijoje antrąkart

išrinktas dabartinis prezidentas Sauli Niinistö. Vasario mėn. Kipro prezidentu perrinktas Nicos Anastasiades.

2018 m. taip pat netikėtai atsistatydino trys vyriausybių vadovai. Sausio mėn. atsistatydino Rumunijos ministras pirmininkas

Mihai Tudose, kovo mėn. – Slovėnijos ministras pirmininkas Miro Cerar ir Slovakijos ministras pirmininkas Robert Fico.

Pastarasis politikas atsistatydino po to, kai vasario 26 d. savo namuose buvo nužudyti 27-erių metų žurnalistas Jan Kuciak ir jo

sužadėtinė Martina Kušnírová. J. Kuciak – antras per pastaruosius mėnesius ES nužudytas tiriamosios žurnalistikos temomis

rašęs žurnalistas. 2017 m. spalio mėn. Maltos žurnalistė Daphne Caruana Galizia savo gimtojoje šalyje žuvo sprogus jos

automobilyje paslėptai bombai. D. Caruana Galizia saloje buvo gerai žinoma, ji savo straipsniuose dažnai pranešdavo apie

korupciją Maltoje.

Renkant duomenis Ispanijoje, Katalonijos parlamentui po 2017 m. gruodžio 21 d. įvykusių Katalonijos regioninių rinkimų dar

nebuvo pavykę išrinkti Generaliteto prezidento. Dėl 2017 m. rugsėjo mėn. Vokietijoje įvykusių rinkimų kilo precedento

neturinčių sunkumų formuojant naują vyriausybę. Po ilgai trukusio proceso 2018 m. kovo mėn. Angela Merkel buvo perrinkta

atnaujintos krikščionių demokratų (CDU, CSU) ir socialdemokratų (SPD) „didžiosios koalicijos“ kanclere.

Tarptautinėje arenoje įvyko prezidento rinkimai Rusijoje ir Kinijoje, o JAV prezidentas Donald Trump siekė intensyviau

tarpininkauti tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos. Be to, renkant duomenis šiam tyrimui, Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė

Karalystė ir Prancūzija sutelkė jėgas, siekdamos karine jėga reaguoti į prieš savaitę Damasko (Sirija) gyvenamajame rajone

įvykdytą cheminį antpuolį prieš civilius gyventojus.

2018 m. kovo mėn. Jungtinėje Karalystėje įvykdžius išpuolį prieš buvusį Rusijos agentą pasitelkiant nervus paralyžiuojančią

medžiagą, Europos Sąjunga ėmėsi itin vieningų veiksmų. Iš įvairių Europos Sąjungos valstybių sostinių išsiuntus dešimtis

Rusijos diplomatų buvo pademonstruotas precedento neturintis solidarumas su Jungtine Karalyste.

1 SKYRIUS. SU ES SUSIJUSIOS TENDENCIJOS

Vis daugiau europiečių konkrečiai ir apčiuopiamai junta pastaraisiais metais Europos Sąjungoje fiksuotą laipsnišką

ekonomikos atsigavimą. Remiantis pagrindiniais šio tyrimo rodikliais, ir toliau galima manyti, kad Europos Sąjunga

vertinama palankiau, o tai geriausiai atsiskleidžia precedento neturinčiuose teigiamuose rezultatuose, susijusiuose su

narystės ES teikiama nauda.

Po krizės praėjus dešimčiai metų, pagaliau pagerėjo ekonomikos aplinkybės – rinkose nebesibaiminama, kad žlugs euro zona,

pačioje euro zonoje vėl fiksuojamas augimas2, o nedarbo lygis mažėja3.

Nepaisant to, kad ekonominiai rodikliai gerėja, europiečiai vis dar yra susirūpinę dėl jų nacionalinės ekonomikos padėties, o

šiame susirūpinime atsispindi ir nacionaliniu lygmeniu juntama didėjanti nelygybė.

ES atsižvelgiama į mano nuomonę: kintančios kreivės

Kasmet vykdant Europos Parlamento užsakytą Eurobarometro tyrimą Europos Sąjungos piliečių klausiama, ar jie mano, kad ES

atsižvelgiama į jų nuomonę. Likus metams iki 2019 m. Europos Parlamento rinkimų, pirmąkart per pastarąjį dešimtmetį

dauguma respondentų atsakė teigiamai: 48 proc. mano, kad ES atsižvelgiama į jų nuomonę. Šis teigiamas pokytis prasidėjo po

2016 m. rugsėjo mėn.4, laikomo šio rodiklio perlinkio tašku, nuo kurio respondentų, manančių, kad ES šiuo metu atsižvelgiama

į juo nuomonę, proporcija padidėjo 11 procentinių punktų. Palyginti, šiam teiginiui nepritaria 46 proc. respondentų – nuo

2016 m. rugsėjo mėn. šis rodiklis sumažėjo 13 procentinių punktų (p. p.).

Remiantis ilgametėmis tendencijomis, Europos Parlamento rinkimai paprastai daro poveikį šiam rodikliui. Iš tiesų pritarimas

teiginiui „ES atsižvelgiama į mano nuomonę“ po 2004 m. Europos Parlamento rinkimų padidėjo 9 p. p. (nuo 30 proc. iki

39 proc.), paskui šis rodiklis mažėjo. 2009 m. birželio mėn. jis vėl padidėjo iki 38 proc., tada vėl smuko, ir po 2014 m. Europos

Parlamento rinkimų galiausiai pasiekė 41 proc.

Vis dėlto pirmąkart šis rodiklis pradėjo didėti įpusėjus teisės aktų leidėjo kadencijai, palyginti su praėjusiomis Parlamento

kadencijomis, kai teisės aktų leidėjo kadencijos viduryje šis rodiklis pasiekdavo savo ciklines žemumas ir žemiausią lygį5. Šią

teigiamą tendenciją galima pagrįsti 2018 m. balandžio mėn. fiksuotu nedideliu, bet teigiamu pokyčiu.

2 Remiantis Eurostato duomenimis, 2017 m. visoje Europos Sąjungoje ir euro zonoje BVP padidėjo 2,5 proc.http://ec.europa.eu/eurostat/documents/2995521/8662991/2-14022018-BP-EN.pdf/ccf970c0-bb55-4a22-b8ea-d50d5a92586d.3 2018 m. vasario mėn. nedarbo lygis visoje ES siekė 7,1 proc., o euro zonoje – 8,5 proc., ir šis rodiklis buvo žemiausias nuo2008 m. rugsėjo mėn. http://ec.europa.eu/eurostat/documents/2995521/8782899/3-04042018-BP-EN.pdf/15f41da1-720e-429b-be25-80f7b- 2fb22cd.4 2016 m. apklausa „Parlametras“: http://www.europarl.europa.eu/atyourservice/lt/20161110PVL00113/Parlemeter-2016.5 Europos Parlamentas, „Pagrindiniai Europos viešosios nuomonės apie Europos Sąjungą pokyčiai“, 2017 m. lapkričio mėn.:http://www.europarl.europa.eu/pdf/eurobarometre/2016/major/desk_research_historique_2016_en.pdf.

Prisiminus aplinkybes, kai 2016 m. prasidėjo ši didėjimo tendencija, tampa vis labiau akivaizdu, kad 2016 m. birželio 23 d. įvykęs

referendumas dėl „Brexit’o“ turėjo didelį poveikį europiečių nuomonei apie jų vietą ir narystę ES. Europiečių požiūriui į jų

nuomonę ES simbolinės įtakos galėjo turėti ir tai, kad balsavimo metodu pasirinktas referendumas, ir tiesioginiai jo rezultato

padariniai daugelio britų kasdieniam gyvenimui. Dėl to galbūt vis daugiau respondentų netgi pajuto, kad atsižvelgiama į jų

nuomonę.

Šį scenarijų galima pagrįsti nacionaliniais rezultatais, nes 15-oje šalių vyrauja teigiamas požiūris. Šalys, kuriose yra daugiausia

respondentų, manančių, kad ES atsižvelgiama į jų nuomonę – Švedija (80 proc.), Danija (80 proc.) ir Nyderlandai (79 proc.).

Reikėtų atkreipti dėmesį į žymų padidėjimą 11 procentinių punktų Vengrijoje, kur 50 proc. piliečių šiuo metu mano, kad ES

atsižvelgiama į jų nuomonę.

Vis dėlto Graikijoje ši teigiama nuomonė nevyrauja. Šioje šalyje 76 proc. respondentų nemano, kad ES atsižvelgiama į jų

nuomonę, taip nemano ir estai (72 proc.) bei respondentai iš 10-ies kitų valstybių narių, kuriose dauguma respondentų šiam

teiginiui nepritaria (Latvija, Čekija, Kipras, Italija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Lietuva, Portugalija, Rumunija ir Slovakija).

Bulgarijoje yra po vienodai teiginiui pritariančių ir nepritariančių respondentų.

Europos Sąjungos lygmeniu dauguma jaunesnių nei 64 metų amžiaus respondentų mano, kad ES atsižvelgiama į jų nuomonę.

Kita vertus, 65 metų ir vyresni asmenys, akivaizdžiai į pensiją išėję respondentai, yra linkę manyti, kad ES neatsižvelgiama į jų

nuomonę. Tokios pačios nuomonės laikosi bedarbiai, paprasti darbininkai ir namų šeimininkai.

Iš tiesų šis rodiklis yra labai susijęs su tuo, kokios bendrai nuomonės respondentai laikosi apie savo vietą ES. Asmenys,

manantys, kad ES atsižvelgiama į jų nuomonę, yra labiau linkę domėtis ES reikalais ir artėjančiais Europos Parlamento rinkimais.

Be to, atlikus kryžminę rezultatų analizę matyti, kad ši gyventojų grupė, mananti, kad į jos nuomonę atsižvelgiama, yra linkusi

laikytis nuomonės, kad svarbu balsuoti ir kad jie gali pakeisti reikalus balsuodami Europos Parlamento rinkimuose. Todėl jie

teigia, kad yra labiau linkę eiti balsuoti būsimuosiuose rinkimuose.

Be to, respondentų buvo klausiama, kaip jie vertina tai, kaip į jų nuomonę atsižvelgiama gyvenamojoje šalyje. 21-oje valstybėje

narėje respondentai mano, kad į jų nuomonę atsižvelgiama: 63 proc. respondentų mano, kad jų šalyje atsižvelgiama į jų

nuomonę (+2 p. p., palyginti su 2017 m. rugsėjo mėn.), o 33 proc. su šiuo teiginiu nesutinka (-2 p. p.). Vis dėlto 7-iose valstybėse

šiai nuomonei nepritariama, o su šiuo teiginiu labiausiai nesutinka Graikijos respondentai – 67 proc. mano, kad jų šalyje

neatsižvelgiama į jų nuomonę.

Paprastai šio klausimo rezultatai būna geresni, palyginti su asmenų nuomone dėl to, ar ES atsižvelgiama į jų nuomonę. Kaip

parodyta toliau pateiktoje diagramoje, palyginus abu ES vidurkius, skirtumas siekia 15 procentinių punktų. 27-iose valstybėse

narėse yra labiau pritariama teiginiui „mano šalyje atsižvelgiama į mano nuomonę“ nei teiginiui „ES atsižvelgiama į mano

nuomonę“. Lietuvoje į šį klausimą gauta po tiek pat atsakymų (po 31 proc.).

Nepaisant to, iš nacionalinių duomenų matomi didesni skirtumai. Šis faktas akivaizdžiausias Čekijoje, kur fiksuotas 35

procentinių punktų skirtumas tarp manančių, kad jų šalyje atsižvelgiama į jų nuomonę (61 proc.) ir manančių, kad į jų nuomonę

atsižvelgiama ES (26 proc.). Dideli skirtumai taip pat fiksuoti Estijoje ir Prancūzijoje (abiem atvejais 24 procentiniai punktai),

Jungtinėje Karalystėje ir Suomijoje (abiem atvejais 21 procentinis punktas), Austrijoje (20 procentinių punktų) arba Slovakijoje

(19 procentinių punktų).

Piliečiams buvo užduotas papildomas klausimas apie tai, ar jie mano, kad ES atsižvelgiama į jų šalies nuomonę. Rezultatai

atitinka ankstesnio klausimo rezultatus: 63 proc. respondentų mano, kad ES atsižvelgiama į jų šalies nuomonę. Panašiai

visose šalyse respondentai mano, kad Europos Sąjungos mastu labiau atsižvelgiama į jų šalių nuomonę nei į jų, kaip

atskirų asmenų, nuomonę. Kai kuriose šalyse, o ypač – Baltijos valstybėse, yra didelių nuomonės skirtumų: Estijoje

nuomonė skiriasi 39 procentiniais punktais, Lietuvoje – 30 procentinių punktų, Latvijoje – 29 procentiniais punktais, bet

didelių skirtumų yra ir Prancūzijoje ir Latvijoje – 29 procentiniais punktais, Portugalijoje – 26 procentiniais punktais, o

Maltoje – 19 procentinių punktų.

Lėtai, bet užtikrintai žengiama teisinga kryptimi

Remiantis pagrindiniais rodikliais, vėl juntamas vilties teikiantis optimizmas dėl Europos Sąjungos ateities. Ši tendencija

buvo fiksuota jau 2017 m. rudenį atliktame standartiniame Eurobarometro tyrime6. Visų pirma, šiame tyrime fiksuota

teigiama metinė tendencija – 57 proc. europiečių ES ateitį vertina optimistiškai (nuo 2016 m. rudens rodiklis padidėjo

7 p. p.), ją pesimistiškai vertinančių asmenų sumažėjo iki 37 proc. (-7 p. p.). Remiantis šiais rezultatais, optimizmas

juntamas visose, išskyrus dvi, valstybėse narėse. Antra, beveik pusė europiečių mano, kad Europos Sąjungos ekonomikos

padėtis yra gera (48 proc.), šios nuomonės laikosi dauguma respondentų 23-ose šalyse.

6 Europos Komisija, Standartinė Eurobarometro apklausa Nr. 88, 2017 m. ruduo.

Toks pat reiškinys pastebimas kalbant apie padėties pokyčius nacionaliniu lygmeniu ir ES. Šio tyrimo rezultatai rodo, kad likus

metams iki Europos Parlamento rinkimų pastebimos tendencijos, kad nuo 2014 m. keičiasi žmonių mąstysena. Vis daugiau

respondentų mano, kad padėtis vėl gerėja: 35 proc. respondentų nuomone, jų šalyje reikalai klostosi teisinga kryptimi, o 32 proc.

respondentų laikosi tokios pačios nuomonės kalbant apie Europos Sąjungą. Vis dėlto dauguma respondentų (nors, palyginti su

teigiama tendencija, jų skaičius ir sumažėjo) vis dar mano, kad reikalai klostosi neteisinga kryptimi ir jų šalyje (48 proc.), ir Europos

Sąjungoje (42 proc.).

Kaip ir vykdant 2017 m. „Parlametro“ tyrimą, 28 valstybės narės buvo suskirstytos pagal tai, kaip jose vertinama „teisinga kryptis“

savo šalyje ir ES. Toliau pateiktoje diagramoje matyti, kad 10-yje šalių laikomasi teigiamiausios nuomonės abiem lygmenimis: jose

viršijamas ES vidurkis. Kita vertus, respondentų 8-iose šalyse nuomonė, kad reikalai atitinkamoje šalyje ir ES klostosi netinkama

kryptimi, viršija Europos Sąjungos vidurkį.

Kaip ir 2017 m. „Parlametro“ tyrime, padėtį apibendrina tos pačios dvi valstybės narės. Viršutiniame dešiniajame spektro kampe

išsiskiria Airija, kurioje fiksuotos didžiausios teiginio „reikalai klostosi teisinga kryptimi“ reikšmės ir nacionaliniu (74 proc.), ir

Europos Sąjungos lygmenimis (62 proc.). Apačioje kairėje matoma nepakitusi Graikijos vieta, kur tik vienas iš dešimties

respondentų (9 proc.) mano, kad jų šalyje „reikalai klostosi teisinga kryptimi“, o taip apie ES mano vienas iš šešių respondentų

(15 proc.). Taip pat įdomu tai, kad ne vienoje šalyje (Kroatijoje ir Slovėnijoje, Baltijos valstybėse Lietuvoje ir Latvijoje, taip pat –

Rumunijoje ir Bulgarijoje) piliečių, manančių, kad reikalai ES juda teisinga kryptimi, reikšmės viršija ES vidurkį, bet kartu jie laikosi

priešingos nuomonės savo šalių klausimu.

Kai kuriais atvejais respondentų požiūris į savo šalį vos per pusę metų labai pasikeitė. Kaip matoma toliau pateiktoje diagramoje,

pvz., Estijoje, respondentų, manančių, kad jų šalyje „reikalai klostosi teisinga kryptimi“, skaičius sumažėjo iki 34 proc. (-11 p. p.).

Kita vertus, taip manančių asmenų žymiai padaugėjo Vengrijoje (47 proc., +13 p. p.) ir Austrijoje (52 proc., +8 p. p), o tam įtakos

abiem atvejais galimai turėjo neseniai abiejose šalyse vykę rinkimai arba tai, kad jose suformuotos vyriausybės. Padėtis Europos

Sąjungoje vertinama panašiai – per pastaruosius šešis mėnesius žymus sumažėjimas taip pat fiksuotas Estijoje (31 proc., -9 p. p.),

o kartu ir Suomijoje (34 proc., -9 p. p.), ir Liuksemburge (32 proc., -10 p. p.). Kita vertus, Rumunijoje teigiamai ES kryptį vertinančių

respondentų skaičius išaugo 14 procentinių punktų ir sudaro 52 proc. Atsižvelgus į nacionalines aplinkybes iš tikrųjų galima tam

tikru mastu lengviau suvokti kiekvieną pokytį ir jo pasekmes Europos Sąjungos lygmeniu. Remiantis 2017 m. rudenį atliktu

standartiniu Eurobarometro tyrimu7, nacionalinės ekonomikos padėties vertinimas turi daug ypatybių. Už 48 proc. teigiamos

nuomonės vidurkio slypi labai dideli netolygumai tarp šalių, kuriuos galima pastebėti esamos nacionalinės ekonomikos padėties

vertinime (nuo 2 proc. atsakymų, kad ekonominė padėtis „gera“ Graikijoje iki 91 proc. Vokietijoje ir Nyderlanduose). Panašiai,

atsižvelgiant į tai, kaip respondentai vertina kryptį, kuria reikalai klostosi ES ir jų šalyje, galima lengviau suvokti tai, koks svarbus

vaidmuo tenka nacionalinėms aplinkybėms aiškinant apklausos rezultatus.

7 Europos Komisija, Standartinis Eurobarometro tyrimas Nr. 88, 2017 m. ruduo.

Žvelgiant iš šios perspektyvos atrodo, kad respondentai 10-yje valstybių narių mano, jog ES lygmeniu reikalai iš tiesų klostosi

geriau nei nacionaliniu lygmeniu. Septyniose iš šių valstybių iš tiesų fiksuojamas didžiausias nedarbo lygis ES (Graikijoje, Ispanijoje

ir Italijoje) arba jis viršija vidurkį (Kroatijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Slovakijoje)8. Į šią grupę įeina dar trys šalys, t. y. Rumunija,

Bulgarija ir Slovėnija.

8 Eurostatas, „Nedarbo lygis euro zonoje sudaro 8,5 proc.“, 2018 m. vasario mėn.http://ec.europa.eu/eurostat/documents/2995521/8782899/3-04042018-BP-EN.pdf/15f41da1-720e-429b-be25-80f7b2fb22cd.

Siekiant išsiaiškinti, kodėl dauguma respondentų mano, kad dalykai nesiklosto teisinga kryptimi, galima atsižvelgti į kitus

veiksnius. Vienas tokių veiksnių kyla dėl žmonių požiūrio į tai, kokių galimybių jie turės ateityje. Atsakydami į 2017 m. gruodžio

mėn. užduotą klausimą apie jų požiūrį į pajamų nelygybę9 dauguma respondentų (84 proc.) pritarė minčiai, kad jų šalyje esama

pernelyg didelių pajamų skirtumų. Nepaisant to, 58 proc. piliečių mano, kad šiuo metu savo šalyje jie turi lygias galimybes siekti

geresnio gyvenimo, o 46 proc. apklaustųjų teigia, kad per pastaruosius 30 metų atsirado daugiau tokių galimybių. Vis dėlto

nacionaliniu lygmeniu ir toliau yra daug skirtumų. Nepaisant to, kad ES 28 fiksuotas žemiausias nedarbo lygis nuo 2008 m. rugsėjo

mėn. (2018 m. vasario mėn. jis sudarė 7,1 proc.10), daugelyje regionų pateikiami skirtingi vertinimai, nes po krizės kilo naujų

iššūkių.

Pastebima ryški neigiama koreliacija tarp nedarbo lygio ir teiginio „reikalai klostosi teisinga kryptimi“ ir šalyje, ir ES – kuo didesnė

gyventojų dalis yra bedarbiai, tuo mažiau respondentai patenkinti kryptimi, kuria klostosi reikalai. Kitaip tariant, šiuo klausimu

mažiausiai optimizmo turinčiose šalyse dabar fiksuojamas didžiausias nedarbo lygis ES. Tamsesniu atspalviu išskirta tai, kad,

2018 m. vasario mėn. nedarbas Graikijoje pasiekė 20,8 proc., o šalis yra paskutinėje vietoje – respondentų, manančių, kad reikalai

klostosi teisinga kryptimi nacionaliniu lygmeniu, yra tik 9 proc., o ES lygmeniu – 15 proc. Panašiai yra ir Ispanijoje, kur fiksuojamas

9 Europos Komisija, specialusis Eurobarometro tyrimas Nr. 471 „Teisingumas, nelygybė ir kartų judumas“, 2017 m. gruodžio mėn.10 Eurostatas, „Nedarbo lygis euro zonoje sudaro 8,5 proc.“, 2018 m. vasario mėn.http://ec.europa.eu/eurostat/documents/2995521/8782899/3- 04042018-BP-EN.pdf/15f41da1-720e-429b-be25-80f7b2fb22cd.

antras pagal dydį nedarbo lygis ES (16,1 proc.) – vienas iš penkių respondentų (20 proc.) mano, kad reikalai Ispanijoje klostosi

teisinga kryptimi. Ta pati tendencija stebima ir Kroatijoje, kur 19 proc. respondentų mano, kad reikalai klostosi teisinga kryptimi,

o nedarbo lygis siekia 9,4 proc., arba Italijoje, kur 22 proc. respondentų mano, kad reikalai klostosi teisinga kryptimi, o nedarbo

lygis sudaro 11 proc.

Didžiausia per dešimtmetį parama narystei ES

Narystė Europos Sąjungoje yra rodiklis, kuriam, laikui bėgant, pritarė vis daugiau respondentų iš Europos Sąjungos. Per

pastaruosius šešerius metus rezultatas labai pagerėjo – piliečių, manančių, kad jų šalies narystė ES yra teigiamas dalykas, vidurkis

pasiekė 60 proc. Tai – didžiausias rodiklis šuo klausimu nuo tada, kai 2007 m. Europos Parlamentas pradėjo užsakinėti savo

Eurobarometro tyrimus. Dvylika procentų apklaustųjų mano, kad narystė yra blogas dalykas, o ketvirtadalis respondentų

(25 proc.) mano, kad narystė yra nei geras, nei blogas dalykas.

Remiantis tendencijos kreive, šio rodiklio gerėjimo tendencijos pradėtos fiksuoti 2011 m. gegužės mėn. Vis dėlto nuo 2016 m.

rudens kreivė pradėjo smarkiai kilti. Be abejo, didesniam europiečių pozityvumui iš tiesų didelės įtakos turėjo 2016 m. birželio

mėn. vykęs balsavimas referendume dėl „Brexit’o“, nors „Brexit’o“ padariniai paaiškės tik po to, kai Jungtinė Karalystė iš tiesų

išstos iš Europos Sąjungos 2019 m. kovo 29 d.

Dauguma piliečių 26-iose šalyse pritaria savo šalies narystei ES – šis rodiklis siekia nuo 85 proc. Liuksemburge iki 39 proc. Italijoje.

Šios teigiamos nuomonės vis dažniau laikomasi 21-oje šalyje, o rodiklis labiausiai – 17 procentinių punktų – padidėjo Kipre

(52 proc.). Taip pat šio rodiklio didėjimas fiksuotas Rumunijoje (59 proc., +11 p. p.), Maltoje (74 proc., +10 p. p.) ir Danijoje

(76 proc., +9 p. p.).

Neutralaus požiūrio daugiausia laikomasi Čekijoje ir Kroatijoje (naujausioje ES valstybėje narėje), kur atitinkamai 46 proc. ir

49 proc. respondentų mano, kad jų šalies narystė Europos Sąjungoje yra nei geras, nei blogas dalykas. Tiesą sakant, šiuos

rezultatus dažniausiai galima pagrįsti socialiniais ir ekonominiais veiksniais. Kita vertus, remiantis duomenimis, apskritai, šalių,

kuriose vienam gyventojui tenka didesnis BVP, piliečiai linkę labiau pritarti narystei ES (pvz., Liuksemburge, Vokietijoje ir

Nyderlanduose).

Kiti šiuo atžvilgiu lemiamos reikšmė turintys veiksniai – amžius, švietimas, o todėl – ir profesija. Narystei ES labiausiai pritaria

jaunesni ir labiau išsilavinę respondentai. Trys ketvirtadaliai vadovų (75 proc.) ir moksleivių bei studentų (74 proc.) mano, kad

narystė yra geras dalykas, o taip manančių respondentų, formaliai nebesimokančių nuo 15-os metų amžiaus ar anksčiau, yra

46 proc., taip mano ir 46 proc. bedarbių.

Be to, remiantis nuomonės dėl narystės rezultatais, pastebima, kad vis labiau pripažįstama tai, jog naudos iš narystės ES šalys

gavo ir atskirai. 67 proc. respondentų mano, kad, atsižvelgus į visas aplinkybes, jų šalis gavo naudos būdama ES nare – tai

precedento neturintis rodiklis.

Šis rodiklis padidėjo 25-iose valstybėse narėse ir tai yra didžiausias bendras jo įvertis nuo 1983 m. Kaip nurodoma kitoje

diagramoje, daugiausia respondentų, manančių, kad jų šalis gavo naudos iš narystės ES, yra Maltoje (93 proc.), Airijoje

(91 proc.) ir Lietuvoje (90 proc.). Nors piliečių, manančių, kad jų šalis gavo naudos, skaičius mažiausias Austrijoje (54 proc.),

Jungtinėje Karalystėje (53 proc.) ir Italijoje (44 proc.), šiose šalyse taip vis tiek mano dauguma respondentų. Reikėtų

atkreipti dėmesį į per pastaruosius šešis mėnesius11 fiksuotą didėjimą šiuo klausimu Kipre (56 proc., +11 p. p.), Belgijoje

(77 proc., +11 p. p.), Rumunijoje (71 proc., +10 p. p.) ir Graikijoje (57 proc., +9 p. p.).

11 Palyginti su 2017 m. rugsėjo – spalio mėn. atliktu „Parlametro“ tyrimu.

Nuomonė apie Europos Parlamentą ir jo vaidmenį

Nuomonė apie Europos Parlamentą ir jo vaidmenį nekinta – nors dauguma respondentų dėl šios institucijos laikosi neutralios

nuomonės (43 proc.), ją teigiamai vertina 31 proc., o neigiamai – 22 proc. respondentų. Taip pat pastebėta keletas nedidelių

pokyčių nacionaliniu lygmeniu (nuo 2017 m. rugsėjo mėn. teigiami, neutralūs ir neigiami atsakymai neviršijo +8 arba -7 p. p.).

Šiuo atžvilgiu dauguma respondentų yra linkę pasitikėti Europos Parlamentu, o tai matyti iš Europos Komisijos užsakyto

standartinio Eurobarometro tyrimo rezultatų. 2017 m. rudenį 45 proc. respondentų buvo linkę pasitikėti Europos Parlamentu, o

45 proc. – nepasitikėti.

Šiomis aplinkybėmis europiečiai toliau pritaria minčiai, kad ateityje Europos Parlamentas turėtų atlikti svarbesnį vaidmenį. Likus

metams iki Europos Parlamento rinkimų, 47 proc. respondentų asmeniškai norėtų, kad ateityje Europos Parlamentas atliktų

svarbesnį vaidmenį. Taip mano dauguma respondentų 23-ose valstybėse narėse.

Remiantis kitomis koreliacijomis, pasitvirtina tai, kad nustatytus faktus galima pritaikyti daugeliui kitų jau aptartų pagrindinių

rodiklių. Iš tiesų, ne tik amžiaus grupė, bet ir socialiniai ir ekonominiai veiksniai turi didelį poveikį visiems kintamiesiems,

susijusiems su bendru požiūriu į ES, kaip šiuo atveju, kalbant apie Europos Parlamento vaidmenį. Kuo aukštesnis respondentų

išsilavinimas, tuo didesnį vaidmenį jie ateityje suteiktų Europos Parlamentui, be to, jie labiau patenkinti tuo, kaip veikia

demokratija, ir laikosi labiau teigiamo požiūrio į ES apskritai.

2 SKYRIUS. PAGRINDINIAI KANDIDATAI, KAMPANIJOS TEMOS IR DEMOKRATIJA

2014 m. Europos Parlamento rinkimuose Europos Sąjungos rinkėjai pirmą kartą turėjo galimybę netiesiogiai dalyvauti

Europos Komisijos pirmininko rinkimų procese. Šis pagrindinių kandidatų (vok. Spitzenkandidaten procesas bus antrą

kartą taikomas 2019 m. Atsakydami į klausimą, ar ši galimybė paskatintų juos balsuoti labiau, negu dabar, beveik pusė

ES 27 piliečių12 (49 proc.) teigė, kad dėl pagrindinių kandidatų proceso atsiranda didesnė tikimybė, kad jie eis balsuoti.

Lisabonos sutartimi buvo labai padidintas Parlamento vaidmuo, įgalint jį rinkti Komisijos pirmininką užuot paprasčiausiai

patvirtinus išskirtinai Europos Vadovų Tarybos pasiūlytą kandidatą. Konkrečiai, Europos Sąjungos sutarties 17 straipsnio 7 dalyje

nurodoma, kad kandidatą į Europos Komisijos pirmininkus Europos Parlamentui siūlo Europos Vadovų Taryba, „atsižvelgdama į

Europos Parlamento rinkimus ir tinkamai pasikonsultavusi“. Po to Europos Parlamentas kandidatą išrenka savo kompetentinga

narių dauguma.

Pagal šiuos pakeitimus kiekviena svarbiausia Europos politinė partija paskyrė pagrindinį kandidatą į Komisijos pirmininkus.

2014 m. kovo mėn. priimtoje rezoliucijoje13 Europos Parlamentas nurodė, kad tikisi, jog prieš siūlydama kandidatą į Komisijos

pirmininkus, daugiausia vietų Parlamente laimėjusi Europos politinė partija pirmiausiai apsvarstys tai, ar jis (arba ji) gebės

Parlamente užsitikrinti būtiną absoliučiąją daugumą. Europos Parlamentui ir jo frakcijoms laikantis aiškios ir nedviprasmiškos

pozicijos, po 2014 m. Europos Parlamento rinkimų Jean-Claude Juncker buvo paskirtas kandidatu į Europos Komisijos

pirmininkus ir juo išrinktas.

2018 m. vasario 7 d. Europos Parlamento sprendime14 nariai laikėsi nuomonės, kad 2014 m. pagrindinių kandidatų procesas buvo

sėkmingas ir pabrėžė, kad 2019 m. Europos Parlamento rinkimai būtų proga sutvirtinti šios praktikos taikymą. Parlamentas taip

pat priminė savo 2014 m. nuostatą, kad, vykstant Komisijos pirmininko paskyrimo procedūrai, Europos Parlamentas bus

pasirengęs atmesti bet kurio asmens, kuris nebuvo paskirtas pagrindiniu kandidatu (Spitzenkandidat) rengiantis Europos

Parlamento rinkimams, kandidatūrą.

Pastaraisiais mėnesiais Europos Parlamentas surengė daug plenarinių diskusijų su įvairių ES valstybių arba vyriausybių vadovais

siekdamas aptarti Europos ateitį ir būsimuosius Europos Parlamento rinkimus. Vykstant šioms diskusijoms, balandžio mėn.

plenarinėje sesijoje Strasbūre Prancūzijos prezidentas Emmanuel Macron pareiškė bendrą paramą pagrindinių kandidatų

procesui ir paragino visoje Sąjungoje rengti tikras diskusijas Europos klausimais siekiant apginti Europos suverenumo idėją15.

Vykdant šį tyrimą piliečiams buvo priminta, kad 2019 m. Europos Parlamento rinkimuose piliečiai galės ne tik balsuoti už

12 Jungtinėje Karalystėje šis klausimas nebuvo užduotas.13 http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?type=TA&reference=P7-TA-2014-0249&language=LT.14 EP sprendimas dėl pagrindų susitarimo dėl Europos Parlamento ir Europos Komisijos santykių peržiūros (2017/2233(ACI)):http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?type=TA&reference=P7-TA-2014-0249&language=LT.15 http://www.elysee.fr/declarations/article/european-parliament/.

kandidatą, kuris turėtų jiems atstovauti Europos Parlamente, bet ir dalyvauti Europos Komisijos pirmininko rinkimų procese.

Atsakydami į klausimą, ar ši galimybė paskatintų juos balsuoti labiau negu dabar, beveik pusė ES 27 piliečių16 (49 proc.) teigia,

kad pagrindinių kandidatų procesas iš tiesų paskatintų juos balsuoti. 43 proc. respondentų teigė, kad tai nepaskatintų jų balsuoti,

o 8 proc. piliečių nežinojo, ar ši galimybė paskatintų ar nepaskatintų balsuoti.

Vienuolikoje šalių bent pusė respondentų teigė, kad pagrindinių kandidatų procesas paskatintų juos balsuoti. Šiuo atžvilgiu

pirmauja Vengrija, kur iš viso 67 proc. respondentų teigė, kad ši antrąkart suteikta galimybė paskatintų juos balsuoti, toliau eina

Airija, kur tokių respondentų buvo 60 proc., ir Austrija, kur tokių respondentų buvo 59 proc. Mažiausia respondentų, manančių,

kad pagrindinių kandidatų procesas skatintų juos balsuoti, buvo Nyderlanduose (tik 30 proc.), Estijoje (31 proc.) ir Danijoje

(35 proc.). Duomenis suskirsčius pagal socialinį ir demografinį aspektus, paaiškėja, kad iš esmės šiai minčiai labiausiai pritaria

aukščiausią išsilavinimą turintys respondentai. Kadangi šie respondentai yra labiau linkę manyti, kad ir ES, ir jų šalis toliau juda

tinkama kryptimi, jie teigia, kad manydami, jog dalyvauja pagrindinių kandidatų procese, jie turės daugiau paskatų eiti balsuoti.

16 Jungtinėje Karalystėje šis klausimas nebuvo užduotas.

Prisiminus, kokia buvo viešoji nuomonė rengiantis 2014 m. Europos Parlamento rinkimams, dauguma Parlamento užsakyto

Eurobarometro tyrime Tyrimas likus metams iki 2014 m. Europos Parlamento rinkimų dalyvavusių respondentų (55 proc.) tada

teigė, kad „netiesioginiai Europos Komisijos pirmininko rinkimai“ paskatintų juos eiti balsuoti. Šio proceso poveikį taip pat buvo

galima pastebėti dalies respondentų, apklaustų po 2014 m. Europos Parlamento rinkimų, pateiktose priežastyse balsuoti17.

Todėl atsakymus į teiginį, kad pagrindinių kandidatų procesas paskatintų balsuoti, reikėtų aptarti drauge su klausimu, ar būtent

šis procesas suteiktų paskatų balsuoti. 14 proc. 2017 m. „Parlametre“ apklaustų respondentų manė, kad žmonės Europos

Parlamento rinkimuose balsuotų dėl to, kad „jie nori dalyvauti renkant būsimą Europos Komisijos pirmininką“, neatsižvelgiant į

tai, kaip, jų manymu, svarbu balsuoti („Parlametras“ 2017 m.). 2018 m. balandžio mėn. dar kartą uždavus tą patį klausimą, šio

atsakymo rodiklis padidėjo 3 procentiniais punktais, jam pritarė 17 proc. ES 28 piliečių.

Atsižvelgus į abu veiksnius matyti ne tik tai, kad daugeliui europiečių pagrindinių kandidatų procesas iš esmės yra ir toliau

patrauklus veiksnys, bet pastebima ir tai, kad daugiau piliečių nurodė, jog pagrindinių kandidatų procesas teigiamai skatina juos

balsuoti Europos Parlamento rinkimuose.

17 Europos Parlamento tyrimas po 2014 m. rinkimų (http://www.europarl.europa.eu/atyourservice/lt/20150201PVL00053/Post-election-survey-2014).

Būtinybė vykdyti tikras diskusijas Europos klausimais

Nors atrodo, kad, rengiantis 2019 m. Europos Parlamento rinkimams, procesas vėl vertinamas teigiamai, piliečiai taip pat

pasisakė dėl daugelio teiginių, kuriais apibūdinamas Europos Komisijos pirmininko rinkimų procesas. Vienam teiginiui

pritariama labiausiai visoje Europos Sąjungoje – 70 proc. piliečių mano, kad šis procesas bus prasmingas tik tuo pat metu

rengiant tikras diskusijas apie Europos problemas ir ES ateitį. Sprendžiant iš tokio rezultato, piliečiai aiškiai nurodo nemanantys,

kad užtenka paties proceso. Apskritai iš šio tyrimo rezultatų matyti, kad europiečiai nori turiningų diskusijų apie labai konkrečias

problemas, atitinkančių jų lūkesčius dėl veiksmų, kurių imasi Europos Sąjunga.

Šiam teiginiui ypač pritariama Graikijoje (87 proc.), Vokietijoje (80 proc.) ir Belgijoje (79 proc.), o net ir šalyse, kuriose jam

pritariama mažiau, 55 proc. gyventojų Rumunijoje, 58 proc. – Latvijoje ir 59 proc. Estijoje ir Lenkijoje vis tiek pageidautų, kad,

vykdant pagrindinių kandidatų procesą, tuo pat metu būtų rengiamos tikros diskusijos Europos Sąjungos klausimais

Per keletą pastarųjų metų atliekant Eurobarometro tyrimus paaiškėjo, kad Europos Sąjungos piliečiai suvokia, jog Europos

Sąjungos poveikis jų gyvenimui nėra nereikšmingas, o Europos Sąjungos lygmeniu aptariamų ir priimamų pakeitimų poveikį

jie junta tiesiogiai ir labai konkrečiai. Piliečiai vis dažniau nurodo, kad turi didelių lūkesčių Europos Sąjungai apskritai ir

konkrečiai Europos Parlamentui. Kitaip nei nacionalinių rinkimų atveju, kai piliečiai taip pat renka savo nacionalinį parlamentą,

bet iš tiesų greičiausiai galvoja apie vyriausybę, kurios pageidautų, iki 2014 m. dalyvaujant Europos Parlamento rinkimuose

būdavo gana neaišku, kokia Europos Sąjungos įstatymų vykdomoji valdžia pakeis esamos sudėties Komisiją. Todėl Lisabonos

sutartimi buvo priimtas ne tik teisinis pakeitimas. Dėl jos piliečiai gali aiškiau suvokti Europos Komisijos pirmininko rinkimų

procesą ir taip – lengviau suprasti, kodėl reikia skaidrumo, demokratijos ir teisėtumo.

Tai paaiškėja atsižvelgus į šiuos tris teiginius. 63 proc. Europos Sąjungos piliečių teigia, kad pagrindinių kandidatų procesu

prisidedama prie skaidresnio Europos Komisijos pirmininko rinkimų proceso. Šiam teiginiui 24-iose šalyse pritarė absoliuti

dauguma apklaustų respondentų, o visose 27-iose valstybėse narėse – santykinė dauguma respondentų. Labiausiai šiam

teiginiui pritariama Portugalijoje (74 proc.), Nyderlanduose (72 proc.), Graikijoje ir Švedijoje (abiem atvejais – 71 proc.), o

mažiausiai jam pritaria 46 proc. respondentų Estijoje, taip pat Latvijoje (48 proc.) ir Čekijoje (49 proc.).

Vidutiniškai šeši iš dešimties respondentų visoje ES (61 proc.) yra įsitikinę, kad šis procesas rodo reikšmingą demokratijos

progresą ES. Be to, šiam teiginiui pritaria daugelis ES 27 gyventojų, o 23-ose valstybėse narėse šiai minčiai pritaria absoliuti

dauguma piliečių. Šis rodiklis aukščiausias Portugalijoje (77 proc.), Švedijoje (75 proc.) ir Graikijoje (68 proc.), o mažiausias –

Estijoje (42 proc.), Slovėnijoje ir Čekijoje (abiem atvejais – 45 proc.).

Panašus rezultatas gautas ir kalbant apie trečiąjį šios grupės elementą – 60 proc. Europos Sąjungos respondentų pritaria

teiginiui, kad pagrindinių kandidatų procesas suteikia Europos Komisijai daugiau teisėtumo. Šiam teiginiui pritaria trys

ketvirtadaliai piliečių Portugalijoje (75 proc.), 68 proc. Graikijoje ir 66 proc. Airijoje, o sąrašo gale atsiduria trys Baltijos

valstybės – Lietuvoje šiam teiginiui pritaria 50 proc. respondentų (tokia pati proporcija fiksuota ir Čekijoje bei Suomijoje),

39 proc. Estijoje ir 35 proc. Latvijoje.

Vienas iš dažnai prieš pagrindinių kandidatų procesą nukreiptų teiginių buvo tai, kad dėl jo valstybės narės negali naudotis

savo įprastine prerogatyva išrinkti tinkamiausią kandidatą šiam darbui. Kitaip nei minėtų trijų teiginių atveju, šiam teiginiui

pritaria tik 46 proc. europiečių, visų pirma – Vengrijoje (60 proc.), Belgijoje (59 proc.) ir Nyderlanduose (58 proc.). Šios

nuomonės laikosi tik ketvirtadalis respondentų Bulgarijoje, 30 proc. piliečių Estijoje ir 33 proc. Slovakijoje.

Taip pat respondentų buvo klausiama, ar jie mano, kad pagrindinių kandidatų procesas „neturi realaus poveikio, nieko labai

nepakeičia“. Šiam teiginiui pritarė tik 45 proc. visų tyrime dalyvavusių europiečių, labiausiai – Belgijoje (58 proc.), Čekijoje

(55 proc.) ir Austrijoje (54 proc.). Šiam teiginiui absoliuti dauguma respondentų pritarė tik penkiose šalyse. Minėti faktai leidžia

patvirtinti 2013 m. europiečių atsakymuose pateiktas priežastis likus metams iki 2014 m. Europos Parlamento rinkimų18: jie

pritarė tam, kad Europos Komisijos pirmininką tiesiogiai rinktų Europos Sąjungos piliečiai, labiausiai dėl to, kad „ES sprendimai

europiečiams atrodytų labiau teisėti“ ir dėl to, kad „tai sustiprintų demokratiją ES“.

Palyginti su 2013 m. rezultatais, šiuo tyrimu gauti atsakymai rodo, kad stipresnė demokratija ES ir didesnis paties proceso

skaidrumas vertinimas ne mažiau, o priešingai – labiau. Dauguma Europos Sąjungos piliečių nemano, kad dėl pagrindinių

kandidatų proceso niekas nepasikeis. Vis dėlto, likus metams iki Europos Parlamento rinkimų piliečiai aiškiai reikalauja imtis

veiksmų – vykdyti diskusijas įvairiomis temomis, tikisi, kad problemoms bus skiriama daugiau dėmesio nei procesui ir

procedūrai.

Kokiais klausimais diskutuoti? Europos Sąjungos piliečių nuomonė apiekampanijos temas

Šiomis aplinkybėmis Europos Sąjungos piliečių buvo klausiama, kokioms temoms, jų manymu, reikėtų skirti pirmenybę

vykdant Europos Parlamento rinkimų kampaniją. Toliau pateiktoje diagramoje nurodomas teiginių reitingavimo ES vidurkis ir

trys šalys, kuriose daugiausia respondentų skyrė dėmesio atitinkamai problemai.

ES mastu vidutiniškai 49 proc. europiečių pageidauja, kad daugiausia diskusijų būtų skiriama kovai su terorizmu, taip pat kovai

su jaunimo nedarbu (48 proc.), imigracijai (45 proc.), ekonomikai ir augimui (42 proc.). Antrąją temų grupę, kurią nurodė

maždaug trečdalis europiečių, sudaro kova su klimato kaita ir aplinkos apsauga (nurodė 35 proc. respondentų), o už žmogaus

teisių ir demokratijos skatinimą bei ES piliečių socialinę apsaugą pasisakė tiek pat – po 32 proc. – respondentų.

Mažiau nei trečdalis ES piliečių pageidauja, kad vykdant kampaniją būtų aptariamos saugumo ir gynybos politikos (29 proc.),

būdo, kaip ES turėtų dirbti ateityje (27 proc.), vartotojų apsaugos ir maisto saugos (27 proc.) arba ES išorės sienų apsaugos

(26 proc.) temos. Temų sąrašo pabaigoje – 20 proc. Europos Sąjungos piliečių, kurie pageidauja, kad būsimosios rinkimų

agitacijos kampanijos metu būtų vykdomos diskusijos asmens duomenų apsaugos klausimais.

18 EP užsakytas Eurobarometro tyrimas „Iki 2014 m. Europos Parlamento rinkimų liko metai“ (EB79.5)http://www.europarl.europa.eu/atyourservice/lt/20150201PVL00058/One-year-to-go-to-the-2014-European-elections.

Daugybę su Europos Sąjunga susijusių klausimų galima sukonkretinti į dvi temas: viena vertus, europiečiai nori, kad būtų

aptariamas saugumas plačiąja prasme, o tai reiškia, kad kai kurių jų manymu, reikėtų kalbėti ir apie tokius klausimus kaip išorės

sienų apsauga arba imigracija, bet, kita vertus, jie pageidauja, kad būtų aptariamos temos, susijusios su asmeniniu klestėjimu

ir gerove. Šias dvi sritis pirmuoju etapu galima išskaidyti į penkias temas, kurioms visoje ES piliečiai skiria daugiausia dėmesio.

Saugumo srityje kovai su terorizmu daugelis respondentų prioritetą teikia Prancūzijoje (60 proc.), Suomijoje (58 proc.), Čekijoje

(55 proc.), Liuksemburge (54 proc., tiek pat, kiek kovai su jaunimo nedarbu), Belgijoje (49 proc.), Airijoje (48 proc.) ir Lenkijoje

(45 proc.).

Iš tiesų terorizmo problema pastaraisiais metais kelia didžiausią susirūpinimą, jai skiriama daugiausia dėmesio viešose

diskusijose visoje Europos Sąjungoje. Tai, kad šiuo metu, palyginti su ankstesniais metais, ES įvykdoma mažiau teroristinių

išpuolių, nereiškia, kad grėsmės nebėra. Neseniai 2018 m. kovo 23 d. Prancūzijos miestuose Karkasone ir Trebe įvykdyti

teroristiniai išpuoliai įrodo, kad ir toliau būtina Europos Sąjungos mastu griežtai reaguoti į terorizmą, be to, jais galima

paaiškinti tai, kodėl iš visų sąraše esančių šalių Prancūzijoje daugiausia – 60 proc. – piliečių ragina šiai problemai skirti

didžiausią dėmesį vykdant rinkimų agitacijos kampaniją.

Imigracija yra trečia pagal svarbą kampanijos prioritetinė tema. Šią problemą svarbiausia tema, kurią reikėtų aptarti

vykdant diskusijas Europos Sąjungos klausimais, nurodė respondentai iš penkių šalių. Dažniausiai ji buvo nurodoma

Italijoje, kur 66 proc. respondentų imigraciją laiko svarbiausia tema, nuo jos nedaug atsilieka Malta (65 proc.) ir Vengrija

(62 proc.), nors tik 50 proc. piliečių Vokietijoje ir 46 proc. piliečių Estijoje mano, kad imigracijai reikėtų skirti daugiausia

dėmesio rengiantis 2019 m. rinkimams.

Kalbant apie su asmeniniu klestėjimu ir gerove susijusius klausimus, dažniausiai didžiausias prioritetas kiekvienoje šalyje

skiriamas „kovai su jaunimo nedarbu“ – kad ši tema būtų aptarta, norėtų 77 proc. Kipro respondentų, taip pat 68 proc.

respondentų Kroatijoje ir 63 proc. asmenų Ispanijoje. Sąrašo šalių, kuriose manoma, kad kova su jaunimo nedarbu turėtų

būti labiausiai aptariama tema vykdant rinkimų agitacinę kampaniją, pabaigoje yra Portugalija (61 proc.), Slovėnija

(55 proc.), Austrija (47 proc., kartu su „kova su klimato kaita ir aplinkos apsauga“ bei „išorės sienų apsauga“) ir Slovakija

(40 proc.).

„Ekonomika ir augimas“ yra antrasis pagal svarbą kertinis akmuo, kurį, piliečių manymu, reikėtų įtraukti į kampanijos turinį

kalbant apie klestėjimą ir gerovę. Kad vykdant viešas diskusijas šiai temai būtų skiriamas didžiausias dėmesys, pageidautų

81 proc. respondentų Graikijoje, taip pat Lietuvoje (60 proc.), Latvijoje (59 proc.), Bulgarijoje (59 proc.) ir Rumunijoje

(52 proc.).

Galiausiai, keliose šalyse svarbiausia problema ir toliau laikoma kova su klimato kaita ir aplinkos apsauga. Nyderlanduose

ir Švedijoje šiai sričiai skiriama daugiausia dėmesio – abiejose šalyse 66 proc. respondentų nurodė, kad jiems būtų

įdomiausia girdėti diskusijas šiuo klausimu. Danijoje kovą su klimato kaita ir aplinkos apsaugą pagrindiniu prioritetu taip

pat nurodė 56 proc. respondentų.

Jau ilgą laiką visus saugumo aspektus, imigraciją, o taip pat ir materialinę bei nematerialinę gerovę Europos Sąjungos

piliečiai laiko pačiais svarbiausiais klausimais, todėl nenuostabu, kad šie klausimai nurodomi kaip pagrindinės temos,

kurias reikia aptarti vykdant Europos Parlamento rinkimų agitacinę kampaniją. Vis dėlto įdomu tai, kad laikui bėgant

atsirado konkrečių pokyčių.

Parlamento tyrime po 2014 m. rinkimų svarbiausiais klausimais, dėl kurių tuose rinkimuose balsavo piliečiai, buvo nurodyti

nedarbas, ekonomikos augimas ir imigracija. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad viena iš priežasčių, kodėl dalyvavo

rinkimuose, terorizmo temą nurodė mažiausiai – tik 7 proc. Europos Sąjungos piliečių.

2017 m. „Parlametro“ tyrime19 piliečiai visų pirma ragino ES imtis daugiau veiksmų kovojant su skurdu ir socialine

atskirtimi – tiek pat, kiek kovoti su terorizmu. Trečioji vidutiniškai dažniausiai minėta tema buvo kova su jaunimo nedarbu.

Šiomis trimis temomis taip pat galima plačiai apibendrinti tai, kas Europos Sąjungos piliečiams nuolat kelia susirūpinimą –

jie nori gyventi ten, kur jiems būtų atveriamos galimybės ir nuo teroristinių grėsmių saugoma jų laisvė. Taip pat

kampanijos temų sąraše nurodomi migracijos ir „naujų būdų ekonomikai ir augimui skatinti“ klausimai.

Vis dėlto yra kitas būdas šiam reitingavimui į bendrą ir tebevykstančią Europos istoriją integruoti – piliečių nuolat

klausiama apie tai, kaip jie vertina Europos Sąjungos veiksmus ir kokių turi su jais susijusių lūkesčių.

Atsakydami į klausimą, ar dabartiniai ES veiksmai yra pertekliniai, pakankami arba nepakankami, 59 proc. respondentų

visoje ES teigia, kad ES veiksmai kovojant su nedarbu yra nepakankami. 58 proc. piliečių mano, kad ES veiksmai

nepakankami migracijos klausimais, o 57 proc. jų mano, kad ES nesiima pakankamai veiksmų kovodama su mokestiniu

sukčiavimu, dar tiek pat – kovodama su terorizmu. Dauguma ES piliečių mano, kad šiuo metu Europos Sąjunga

nepakankamai kovoja su aplinkos apsaugos (51 proc.), išorės sienų apsaugos (50 proc.), sveikatos ir socialinės apsaugos

(48 proc.), demokratijos ir taikos pasaulyje skatinimo (45 proc.) ir saugumo ir gynybos politikos (43 proc.) problemomis.

19 2017 m. tyrimas „Parlametras“: Stiprėjantis balsas (PE 608.741),http://www.europarl.europa.eu/pdf/eurobarometre/2017/parlemetre/EB88_SP_Parlemeter_2017_LT_WEB_20180122.pdf.

Kalbant apie piliečių lūkesčius dėl būsimų ES veiksmų tose pačiose politikos srityse, reitingavimas yra beveik toks pats, kaip

kampanijos prioritetinių klausimų atveju, – 77 proc. europiečių nori, kad ES labiau įsitrauktų į kovą su terorizmu, taip pat

nedarbo (76 proc.) ir aplinkos apsaugos klausimais (75 proc.), kovojant su mokestiniu sukčiavimu (74 proc.), skatinant taiką ir

demokratiją pasaulyje (73 proc.) ir sprendžiant imigracijos problemą (72 proc.).

Lyginant rinkimų agitacinės kampanijos prioritetinių temų sąrašą su prioritetinėmis Europos Parlamento politikos temomis ir

ES veiksmų vertinimu, susidaro įspūdis, kad šiuo klausimu bendroji padėtis Europos Sąjungoje laikui bėgant iš esmės nekinta,

ir išlieka tokia pati, vertinant iš bet kurio požiūrio taško. Tema, kurios nėra kampanijos temų sąraše, tačiau kuri tematiškai ir

emociškai gali būti priskirta klausimams, susijusiems su saugumu ir gerove – tai kova su mokestiniu sukčiavimu. Šiuo atveju

kalbama apie teisingumo aspektą, turint aiškų lūkestį, kad Europos Sąjunga turėtų kovoti su šia problema. Vis dėlto tai nereiškia,

kad visose valstybėse narėse galima įžvelgti tą patį vaizdą. Nors ir matomas aiškus pagrindinių temų pasirinkimo vidurkis,

kiekvienoje šalyje skiriasi šių temų atspalviai.

Ką reiškia demokratija?

Tyrimu atidžiau nagrinėjama tai, kiek piliečiai patenkinti tuo, kaip demokratija veikia jų šalyje, o taip pat ir ES. Toliau pateiktoje

diagramoje lyginamas pasitenkinimas tuo, kaip veikia demokratija ES ir respondentų šalyse nuo 2007 m. Reikėtų atkreipti

daugiau dėmesio į kelis dalykus. Visų pirma, matyti, kad pasitenkinimo ir nepasitenkinimo ES ir nacionaliniu lygmeniu

tendencijų kreivės kinta daugiau ar mažiau lygiagrečiai. Kartu galima matyti, kad finansų ir ekonominės krizės laikotarpiu

pasitenkinimo lygis sumažėjo. Matyti, kad nuo 2009 m. pasitenkinimas smarkiai sumažėjo ir Europos Sąjungos lygmeniu, ir

padėtimi šalyje. Priešingai, didėja nepasitenkinimo lygis dėl to, kaip demokratija veikia ir ES, ir savo šalyje. Nuo 2011 m. vidurio

kreivės susilygina ir stabilizuojasi, nors šiek tiek žemesniu lygmeniu nei prieš krizę. Nuo 2017 m. teiginio „esu patenkintas tuo,

kaip veikia demokratija“ rezultatai viršija atsakymų, kuriais reiškiamas nepasitenkinimas, rodiklius.

Remiantis šio Eurobarometro tyrimo rezultatais, dauguma respondentų ir toliau yra patenkinti tuo, kaip demokratija veikia ES

(46 proc., +3 procentiniai punktai nuo 2017 m. kovo mėn.). Kita vertus, 42 proc. piliečių visoje ES nėra patenkinti tuo, kaip

demokratija veikia ES, o šis rodiklis nuo 2017 m. kovo mėn., sumažėjo 5 procentiniais punktais. 16-oje šalių absoliuti dauguma

piliečių nurodė, kad yra patenkinti tuo, kaip demokratija veikia ES – daugiausia tokių respondentų buvo Airijoje (74 proc.),

Danijoje (70 proc.) ir Liuksemburge (62 proc.). Šiuo klausimu 19-oje šalių rezultatai viršijo ES vidurkį. Visai kitokie rezultatai gauti

Jungtinėje Karalystėje, Kipre ir Ispanijoje (po 38 proc.) ir Graikijoje (29 proc.) – šiose šalyse mažiausiai piliečių yra patenkinti tuo,

kaip demokratija veikia ES.

Įvertinus tai, kaip rezultatai pasiskirstė geografiniu požiūriu, galima pamatyti, kad didžiausias pasitenkinimas reiškiamas

Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos šalyse, o daugelyje Pietų ir Vakarų Europos šalių pasitenkinimo lygis, palyginti, žemesnis. Šio

Šiaurės / Rytų – Vakarų / Pietų santykio aplinkybėmis nuostabą kelia tai, kad keturiose didesnėse ES valstybėse narėse, t. y.

Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje pasitenkinimo tuo, kaip demokratija veikia ES, lygis yra žemesnis už ES

vidurkį. Taip pat įdomu tai, kad šiame geografiniame pasiskirstyme aiškiai išsiskiria Portugalija ir Airija – abi šios šalys turėjo

naudos iš ES koordinuotų paramos veiksmų ekonominės krizės laikotarpiu ir jam pasibaigus.

Įvertinus atsakymus į klausimą, ar piliečiai iš esmės patenkinti ar nepatenkinti dėl to, kaip demokratija veikia jų šalyje, matoma,

kad vidutiniškai dažniau atsakoma, kad jie yra patenkinti. Vidutiniškai 55 proc. ES piliečių teigia esantys patenkinti tuo, kaip

demokratija veikia jų šalyje. Šis rezultatas yra 9 procentiniais punktais aukštesnis nei kalbant apie ES, ir išlieka statistiškai

stabilus, palyginti su 2017 m. kovo mėn. rezultatais, kai 54 proc. piliečių atsakė, kad yra patenkinti. Vidutiniškai 42 proc. ES

respondentų nurodo, kad jie nėra patenkinti tuo, kaip demokratija veikia jų šalyje – šis rodiklis nuo 2017 m. kovo mėn. sumažėjo

nežymiai – 2 procentiniais punktais.

Apskritai, 18-oje šalių absoliuti dauguma piliečių vėl yra patenkinti tuo, kaip demokratija veikia jų šalyje, daugiausia tokių

respondentų – Danijoje (91 proc.), Liuksemburge (85 proc.) ir Nyderlanduose (82 proc.). 10-yje šalių dauguma respondentų

nėra patenkinti tuo, kaip demokratija veikia jų šalyje. Kaip ir kalbant apie demokratijos veikimą ES, mažiausias pasitenkinimas

fiksuotas Graikijoje (28 proc.), po to Rumunijoje (32 proc.) ir Slovakijoje (35 proc.).

Dar kartą įvertinus geografinį ES šalių pasiskirstymą pagal tai, kaip jose pasitenkinama demokratijos veikimu, santykis pasikeičia

Šiaurės-Pietų pasiskirstymo kryptimi. Šiaurės šalyse ir vėl fiksuotas didžiausias pasitenkinimo nacionaline demokratija lygis, o

Pietų ir Pietryčių Europoje pasitenkinimo tuo, kaip veikia demokratija atskirose šalyse, lygis mažesnis (šiuo atveju Portugalija ir

Malta yra išimtys).

Be to, įdomu tai, kad 12-oje ES valstybių narių respondentai labiau patenkinti tuo, kaip veikia demokratija ES nei jų šalyse. Šis

„perteklius“ didžiausias Lietuvoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje, o Nyderlanduose, Austrijoje ir Švedijoje piliečiai dažniausiai yra

labiau patenkinti tuo, kaip demokratija veikia jų šalyse, palyginti su tuo, kaip, jų nuomone, ji veikia ES.

Nors Eurobarometro tyrimo rezultatais gautas optimistiškai nuteikiantis rezultatas, ypač atsižvelgiant į labai ilgą ilgalaikę

tendencijos kreivę, visgi derinant skirtingus duomenų rinkinius galima pabrėžti kitą aspektą. Remiantis akademinių mokslinių

tyrimų rezultatais, kurie plačiai aptariami kaip „retrospektyvaus ekonominio balsavimo“ modelis, piliečių pasitenkinimas

demokratija gali greitai išblėsti, jeigu nepatenkinami jų lūkesčiai. Piliečiai turi didelių lūkesčių dėl ekonominės gerovės, ir tokiais

lūkesčiais jie dažnai vadovaujasi rinkdamiesi, už ką balsuoti. Ekonominiu sunkmečiu rinkėjai dažnai nubaudžia esamus politikus

ir renkasi opozicinę partiją arba naują politinę jėgą. Žinoma, kad šis veiksnys pasireiškia ir „senosiose“, ir besivystančiose

demokratinėse šalyse, ir yra būdingas joms abiem.

Pradedant šia prielaida, palyginus europiečių atsakymus į teiginius „esu patenkintas tuo, kaip demokratija veika ES arba mano

šalyje“ ir „ES arba mano šalyje reikalai klostosi teisinga kryptimi“, galima įžvelgti dvi lygiagrečias tendencijas. Pastaruoju metu

pasitenkinimo tuo, kaip veikia demokratija ES ir nacionaliniu lygmenimis, tendencija gerėja taip pat, kaip teigiamos nuomonės

apie tai, kad Europos Sąjungos ir nacionaliniu lygmeniu reikalai klostosi teisinga kryptimi, tendencija.

Atrodo, kad nuomonė apie tai, ar demokratija veikia, ar neveikia, yra susijusi su esama ekonomine ir politine padėtimi

kiekvienoje šalyje ir ES. Anksčiau pateiktoje diagramoje matomas visų keturių tendencijos kreivių smukimas po ekonomikos ir

finansų krizės, ir tai, kad vėliau tendencijos pagerėjo, gali būti dar vienas rodiklis, kuriuo galima pagrįsti šią teoriją.

Įvertinus šiuos abu klausimus kartu, matyti, kad europiečiai demokratiją laiko svarbia ir ES lygmeniu, ir savo šalyje, bet jų

nuomonei tiesioginį poveikį daro sunkumai, patiriami siekiant asmeninės sėkmės arba požiūris per ekonomikos prizmę. Ši

tendencija dar labiau išryškėja ją palyginus su duomenimis apie šalyse vienam gyventojui tenkantį BVP ir jose esamą nedarbo

lygį. Tokį teiginį galima iliustruoti pasirinkus keturias šalis. Airijos ir Nyderlandų piliečiai nurodo esą labai patenkinti tuo, kaip

demokratija veikia ES ir jų šalyje. Kartu jie tvirtai mano, kad „reikalai klostosi teisinga kryptimi“ ir ES, ir jų šalyje. Šie rezultatai

koreliuoja su aukštu BVP vienam gyventojui lygiu ir labai žemu nedarbo lygiu. Kita vertus, atkreipus dėmesį į Ispaniją ir Graikiją

matyti, kad abiejose šalyse yra gana aukštas nedarbo lygis (šis nedarbo lygis dar labiau padidėja vertinant tik jaunimo nedarbo

lygį), be to, jose vienam gyventojui tenka mažesnis BVP. Šie duomenys koreliuoja su tuo, kad Ispanijoje ir Graikijoje

pasitenkinimas demokratija yra daug mažesnis, taip pat mažiau pritariama teiginiui „reikalai klostosi teisinga kryptimi“.

Esu patenkintas tuo, kaip veikiademokratija:

Reikalai klostositeisinga kryptimi:

BVPvienam

gyventojui, PGS2017 m.

Nedarbo lygis2018 m.

mūsų šalyje: ES: mūsų šalyje: ES:

Airija 80 proc. 74 proc. 74 proc. 62 proc. 60 729 EUR 6 proc.

Nyderlandai 82 proc. 51 proc. 59 proc. 41 proc. 44 801 EUR 3,9 proc.

Ispanija 37 proc. 38 proc. 20 proc. 26 proc. 31 915 EUR 16,1 proc.

Graikija 28 proc. 29 proc. 9 proc. 15 proc. 23 224 EUR 20,8 proc.* Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Pasaulio ekonomikos apžvalgos duomenų bazė Bendrasis vidaus produktas galiojančiomis kainomis.Perkamosios galios paritetas; tarptautiniai doleriai.** Eurostato duomenų bazė. Suderintas nedarbo lygis pagal lytį (ID: teilm020). http://ec.europa.eu/eurostat/web/products-datasets/-/teilm020 (tikrinta 2018 05 11).

Požiūris į naujas partijas

Kaip jau minėta, buvo galima pastebėti, kad kai kuriose ES šalyse per pastaruosius keletą metų atsirado naujų partijų, kurių

dauguma patyrė sėkmę prieštaraudamos įsitvirtinusioms politinėms partijoms. Ši tendencija turėjo įtakos ne tik 2014 m.

Europos Parlamento rinkimų rezultatams, Parlamento sudėčiai ir jo darbui, bet ir atskirų valstybių narių politiniam klimatui, o

kai kuriais atvejais toks poveikis buvo didelio masto.

2013–2018 m. ES valstybėse narėse buvo sukurta daugiau nei 70 naujų politinių partijų ir aljansų. Kai kuriais atvejais jų sėkmė

buvo tiesiogiai susijusi su artėjančiais parlamento rinkimais. Šiomis aplinkybėmis vertėtų prisiminti, kad iki 2019 m. Europos

Parlamento rinkimų šešiose ES valstybėse narėse (Estijoje, Suomijoje, Latvijoje, Liuksemburge, Slovėnijoje ir Švedijoje) vyks

nacionaliniai rinkimai.

Nuo 2013 m. iš viso 43 naujos politinės partijos arba aljansai laimėjo vietų parlamento rinkimuose – į nacionalinius parlamentus

daugiausia naujų partijų pateko Italijoje, Latvijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje. Kalbant apie tokias naujas partijas, galima paminėti,

kad ypač aukštų rezultatų pasiekė LREM, laimėjusi 308 vietas Prancūzijos Respublikos Nacionalinėje Asamblėjoje, koalicija

„Podemos“, laimėjusi 71 vietą Ispanijoje ir 222 vietas Italijoje laimėjęs „Penkių žvaigždučių judėjimas“. Po krizės protesto partijų

ir judėjimų reiškinys išplito ir šalyse, kuriose, kaip manoma, demokratija yra labai įsitvirtinusi, ir šalyse, kuriose atstovaujamoji

demokratija veikia palyginti trumpiau.

Source: Data collection of the Public Opinion Monitoring Unit

Naujos partijos, 2013–2018 m. laimėjusios vietas

nacionaliniuose parlamentuose

2013 m. 2014 m. 2015 m. 2016 m. 2017 m. 2018 m.Iš viso partijų

pagal valstybę

naręBE 0

BG 2 1 3

CZ 1 1

DK 1 1

DE 0

EE 1 1

IE 2 2

EL 1 1

ES 1 1 2

FR 1 1

HR 2 2

IT 3 1 4

CY 1 1 2

LV 2 1 1 4

LT 1 1

LU 0

HU 1 1

MT 0

NL 1 1 2

AT 1 1

PL 2 2

PT 0

RO 1 1 1 3

SI 1 1 1 1 4

SK 1 1 1 1 4

FI 1 1

SE 0

UK 0

Iš viso 2 9 11 9 9 3 43

Europos Sąjungos valstybių narių pastarųjų politikos pokyčių aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad artėja Europos Parlamento

rinkimai, piliečių buvo prašoma pateikti savo poziciją pasirenkant iš teiginių, susijusių su kylančiomis naujomis politinėmis

partijomis ir judėjimais. Dauguma europiečių apskritai gana palankiai vertina tai, kad naujos politinės partijos ir judėjimai

rinkimuose patiria sėkmę, pasisakydami prieš įsitvirtinusias politines partijas. 38 proc. piliečių įžvelgtų protesto partijų keliamą

pavojų demokratijai, o pusė respondentų visoje ES nemano, kad tokios partijos arba judėjimai kelia grėsmę demokratijai.

Šiomis aplinkybėmis galima atsižvelgti į neseniai „Pew Research Center“20 atliktą tyrimą, kurio rezultatais daroma prielaida, kad

nei pasaulyje, nei Europos Sąjungoje negalima neabejoti piliečių pasiryžimu išsaugoti atstovaujamąją demokratiją. Vykdant

tyrimą, atlikus apklausą21 10-yje ES šalių, vidutiniškai 37 proc. asmenų buvo priskirti „atsidavusiems demokratams“, t. y., jie

pasisakė už sistemą, kurioje valdžią turi išrinkti atstovai, bet ne už sistemą, kurioje valdžia priklauso specialistams, stipriam vadui

arba kariuomenei. 42 proc. respondentų teigė, kad atstovaujamoji demokratija yra geras dalykas, bet jie taip pat galėtų

pasisakyti už bent vieną iš kitų minėtų valdžios formų. Galiausiai 10 proc. užuot rėmę atstovaujamąją demokratiją verčiau

pasisakytų už bent vieną nedemokratinę valdžios formą.

20 „Pew Research Center“, 2017 m. spalio mėn., „Parama atstovaujamajai ir tiesioginei demokratijai pasaulyje“, http://www.pew-global.org/2017/10/16/globally-broad-support-for-representative-and-direct-democracy/.21 Prancūzija, Vokietija, Graikija, Vengrija, Italija, Nyderlandai, Lenkija, Ispanija, Švedija, Jungtinė Karalystė.

Kita vertus, septyni iš dešimties respondentų tvirtai laikosi nuomonės, kad vien priešiškas nusistatymas nieko nepagerintų. Tai

galima aiškinti tuo, kad politinis agitavimas piliečiams priimtinas iki tam tikros ribos – iš esmės, pati opozicija, ypač negalinti

pateikti patikimų alternatyvių minčių, nevertinama kaip patrauklus alternatyvus politinis pasirinkimas.

Šį aiškiai visa apimantį požiūrį galima pagrįsti tuo, kad stipriai pasisakoma už teiginį „mums reikia realių pokyčių, o būtent tai ir

gali duoti šios partijos bei judėjimai“ – tokios nuomonės laikosi 56 proc. piliečių visoje ES, ir tik 32 proc. respondentų laikosi

kitokio požiūrio. Galiausiai, 53 proc. piliečių visoje ES mano, kad naujos politinės partijos ir judėjimai gali pasiūlyti naujų,

geresnių sprendimų nei įsitvirtinusios politinės partijos, ir tik 34 proc. mano, kad nauji judėjimai negalėtų to padaryti.

Kalbant bendrai, galima susidaryti nuomonę, kad piliečiai norėtų, jog jų šalyje vyktų „realūs pokyčiai“ ir atkreiptų dėmesį į tokius

lūkesčius galinčias įgyvendinti partijas. Kylančios partijos ir judėjimai iš esmės nelaikomi grėsme demokratijai, bet atrodo, kad

visuomenė joms pritaria ribotai – tiek, kiek jos gali išpildyti piliečių lūkesčius pateikti sprendimus ir pasiūlymus užuot

paprasčiausiai prieštaravus status quo. Remiantis šiuo kokybės veiksniu, dauguma ES piliečių tikėtųsi, kad politinės partijos ir

judėjimai galės pasiūlyti naujų ir geresnių sprendimų nei tradicinės įsitvirtinusios politinės partijos.

Atsižvelgus į atsakymų į keturis paeiliui pateiktus teiginius rezultatus matyti, kad yra gana įdomių skirtumų tarp atskirų šalių.

Tik dviejose valstybėse narėse, t. y. Vokietijoje ir Ispanijoje, absoliuti dauguma piliečių manytų, kad kylančios partijos kelia

grėsmę demokratijai jų šalyse. Kita vertus, absoliuti dauguma piliečių 17-oje ES šalių mano, kad tokios grėsmės nėra. Net

68 proc. respondentų Graikijoje pateikė atsakymą, kad neįžvelgtų tokio reiškinio keliamos grėsmės, toliau šalių, kuriose yra

daugiau nei 60 proc. taip manančių respondentų, sąraše rikiuojasi Čekija (64 proc.), Danija (63 proc.) Latvija ir Ispanija (abiem

atvejais po 62 proc.) ir Nyderlandai (61proc.).

Atsižvelgiant į pastaruoju metu kilusius rinkimų pokyčius, įdomu panagrinėti Italijos ir Prancūzijos atvejus. Italijoje tik 34 proc.

respondentų mano, kad nauji politiniai judėjimai ir partijos kelia grėsmę demokratijai, priešingai nei 55 proc. tokios grėsmės

neįžvelgiančių piliečių. Prancūzijoje grėsmės neįžvelgia 47 proc. piliečių, o maždaug keturi iš dešimties respondentų (38 proc.)

šiam teiginiui pritaria.

Tai, kad septyni iš dešimties europiečių tikisi, kad kylančios partijos bus konstruktyvios, užuot tiesiog prieštaravusios status quo,

taip pat juntama geografinio pasiskirstymo aspektu. Tik Maltoje atsakant į šį teiginį buvo gautas žemesnis rezultatas – tokiam

teiginiui pritarė 46 proc. piliečių. Visose kitose ES valstybėse narėse viršijama 50 proc. riba, daugiausia – Nyderlanduose, kur

teiginiui pritaria 87proc. respondentų, Vokietijoje (85 proc.) ir Švedijoje (81 proc.).

Atsakant į šį teiginį taip pat gauta įdomių rezultatų. Tik 7-iose iš 28-ių ES valstybių narių mažiau nei absoliuti dauguma piliečių

pritartų teiginiui, kad naujos politinės partijos gali pasiūlyti daugiau naujų sprendimų. Šiam teiginiui mažiausiai pritariama

Prancūzijoje, kur taip mano tik 36 proc. piliečių. Be to, šalių, kuriose minėtam teiginiui nepritaria absoliuti dauguma

respondentų, sąrašo pabaigoje rikiuojasi Jungtinė Karalystė, Nyderlandai, Danija, Kipras, Vokietija ir Liuksemburgas. Visai kitaip

yra Kroatijoje, kur teiginiui pritaria daugiausia – 68 proc. – piliečių, taip pat jam pritariama tokiose šalyse kaip Vengrija ir Čekija

(po 67 proc.), Italijoje ir Lietuvoje (po 65 proc.) arba Ispanijoje ir Lenkijoje (po 64 proc.), ir kiekvieną atvejį greičiausiai būtų

galima paaiškinti vis kitaip.

Galiausiai, atsižvelgus į atsakymus į ketvirtąjį teiginį, paaiškėja, kad jie geografiniu požiūriu yra pasiskirstę panašiai.

Respondentų paklausus, ar jie pritaria, ar nepritaria teiginiui „mums reikia realių pokyčių, o būtent tai ir gali duoti šios partijos

ir judėjimai“, mažiausiai jam pritarta tokiose šalyse kaip Nyderlandai (38 proc.), Švedija (39 proc.), Liuksemburgas ir Vokietija

(abiem atvejais po 44 proc.). Šiam teiginiui labiausiai pritarė respondentai Kroatijoje (72 proc.) ir Italijoje (71 proc.), taip pat

Ispanijoje (69 proc.) bei Čekijoje ir Latvijoje (abiem atvejais po 68 proc.).

3 SKYRIUS. EUROPIEČIŲ POŽIŪRIS Į BALSAVIMĄ EUROPOS PARLAMENTORINKIMUOSE

Šiame skyriuje aptariama tai, kaip piliečiai suvokia ir vertina balsavimo procesą bendrąja prasme ir konkrečiai

kalbant apie Europos Parlamento rinkimus. Atlikus žinių apie rinkimų datas ir šiandien piliečių rodomo

susidomėjimo rinkimais analizę paaiškėjo, kad esama didelių skirtumų tarp šalių bei socialinių ir demografinių

grupių.

Pažvelgus į priežastis, dėl kurių žmonės balsuotų Europos Parlamento rinkimuose arba susilaikytų nuo balsavimo, matyti, kad

yra labai daug galimų paskatų, ir galima daryti išvadą, kad diferencijuotas ir pakankamai tikslinis komunikacijos, informacijos

teikimo ir techniniams aspektams skiriamo dėmesio metodas atlieka svarbiausią vaidmenį siekiant rinkėjų elgseną pakreipti

tinkama linkme.

Eiti balsuoti lengva

Respondentų buvo paprašyta skalėje nuo 1 iki 10 balų įvertinti, ar jiems lengva, ar sunku eiti balsuoti nacionaliniuose Europos

Parlamento rinkimuose. Rezultatai rodo, kad didžiajai daugumai respondentų eiti balsuoti lengva – atrodo, kad dėl šio klausimo

nekyla prieštaravimų nei kalbant apie nacionalinius rinkimus, nei pateikiant nuorodą į Europos Parlamento rinkimus.

Nors nacionaliniai rinkimai intuityviai laikomi geriau suprantamais ir todėl eiti balsuoti juose yra „lengviau“ (72 proc.22

respondentų nurodo, kad lengviau eiti balsuoti nacionaliniuose rinkimuose), dauguma europiečių mano, kad nėra sunku eiti

balsuoti ir Europos Parlamento rinkimuose (62 proc.)23.

22 Atkreipkite dėmesį į tai, kad į ES vidurkį neįtraukti Jungtinės Karalystės rezultatai (šioje šalyje šis klausimas nebuvo užduotas).23 Atkreipkite dėmesį į tai, kad į ES vidurkį neįtraukti Jungtinės Karalystės rezultatai (šioje šalyje šis klausimas nebuvo užduotas).

Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į keletą skirtumų valstybėse narėse vertinant „balsavimo“ sudėtingumą. Rezultatai labai

įvairūs – 90 proc. respondentų Danijoje, 86 proc. respondentų Maltoje ir 74 proc. respondentų Švedijoje mano, kad balsuoti

Europos Parlamento rinkimuose lengva, bet taip mano tik 49 proc. respondentų Belgijoje, 50 proc. respondentų Italijoje ir

53 proc. respondentų Slovakijoje ir Kroatijoje.

Kalbant apie nacionalinius rinkimus, rezultatai taip pat labai įvairūs – įverčiai svyruoja nuo 90 proc. Danijoje, 88 proc. Švedijoje

ir 87 proc. Maltoje iki 53 proc. Belgijoje ir 58 proc. Slovakijoje ir Kroatijoje.

Galima atkreipti dėmesį į keletą įdomių valstybių narių rezultatų – dėl kokių priežasčių Belgijos atveju buvo gauta palyginti

nedaug teigiamų atsakymų kalbant ir apie nacionalinius , ir apie Europos Parlamento rinkimus? Vienas iš paaiškinimų

galėtų būti Belgijos konstitucinė sandara ir dėl jos rinkėjų galimai patiriami sunkumai apsisprendžiant.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į rezultatus Prancūzijoje ir Čekijoje – šiose šalyse labiausiai išsiskyrė nuomonės dėl

nacionalinių Europos Parlamento rinkimų. Atitinkamai 70 proc. ir 72 proc. respondentų pripažįsta, kad lengva balsuoti

nacionaliniuose rinkimuose, bet tik 54 proc. ir 55 proc. laikosi tokios nuomonės dėl Europos Parlamento rinkimų.

Atlikus socialinę ir demografinę analizę paaiškėjo, kad „eiti balsuoti“ daug lengviau respondentams, kurie labai domisi

politika ir Europos Sąjungos reikalais. Kita vertus, mažiau išsilavinę asmenys ir vis dar besimokantys jaunuoliai dažniau

mano, kad balsuoti yra sudėtinga.

Kartu balsavimas atrodo sudėtingesnis piliečiams, kurie nuolat patiria sunkumų apmokant sąskaitas ir tiems, kurie mano,

kad reikalai ir jų šalyje, ir ES klostosi neteisinga kryptimi.

Balsuoti svarbu

Kai klausimas prašant įvertinti sunkumą eiti balsuoti pakeičiamas klausimu apie tai, kokią svarbą piliečiai teikia balsavimui

skirtinguose rinkimuose, gaunami labai įvairūs rezultatai.

Kaip ir ankstesniame klausime, respondentų paprašyta skalėje nuo 1 iki 10 balų įvertinti, ar jiems svarbu, ar nesvarbu

balsuoti nacionaliniuose Europos Parlamento rinkimuose.

Nors 68 proc.24 europiečių nurodo, kad jiems yra „labai svarbu“ balsuoti nacionaliniuose rinkimuose (8, 9 ir 10 balų), tik

49 proc.25 respondentų laikosi tokios nuomonės dėl Europos Parlamento rinkimų. Nors toks rezultatas atrodo žemas,

palyginus jį su dalyvavimui nacionaliniuose rinkimuose teikiama svarba, yra labai daug galimybių jį pagerinti, nes iki

Europos Parlamento rinkimų liko dar metai.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad į ES vidurkį neįtraukti Jungtinės Karalystės rezultatai (šioje šalyje šis klausimas nebuvo užduotas).

24 Atkreipkite dėmesį į tai, kad į ES vidurkį neįtraukti Jungtinės Karalystės rezultatai (šioje šalyje šis klausimas nebuvo užduotas).25 Atkreipkite dėmesį į tai, kad į ES vidurkį neįtraukti Jungtinės Karalystės rezultatai (šioje šalyje šis klausimas nebuvo užduotas).

Visose valstybėse narėse dauguma piliečių pripažįsta, kad nacionaliniai rinkimai yra svarbūs, bet esama ir akivaizdžių

skirtumų.

Viena vertus, Švedija, Danija, Nyderlandai ir Malta yra šalys, kuriose bent 85 proc. respondentų tvirtina, kad labai svarbu

balsuoti nacionaliniuose rinkimuose. Kitokia padėtis Slovakijoje, Kroatijoje, Belgijoje ir Rumunijoje, kur taip mano daug

mažesnė dauguma apklaustųjų (55 proc. ir mažiau). Slovakija yra vienintelė šalis, kurioje mažiau nei pusė piliečių (45 proc.)

laikosi nuomonės, kad „labai svarbu“ balsuoti nacionaliniuose rinkimuose.

Kalbant apie tokius įvairus atsakymus, esama daug priežasčių, kodėl rinkimai laikomi daugiau ar mažiau svarbiais, ir

įvertinant tokias priežastis taip pat reikėtų atsižvelgti į atitinkamas nacionalinės politikos aplinkybes.

Respondentų paprašius įvertinti, kokie svarbūs yra Europos Parlamento rinkimai, visoje ES nuomonės išsiskyrė dar labiau.

Nors 12-oje šalių absoliuti dauguma piliečių nuro