Dialogo metodas

Prof.dr. Lilija Duoblienė

Dialogo metodo sampratos Sokratiškasis dialogas (racionalus,

argumentuotas, siekiant tiesos) Platonas, Aristotelis ir vėlesni racionalistai.

Fenomenologinis dialogas (steigiantis santykį, atsigręžiant į kitą) Buberis, Levinas, Merleau – Ponty.

Dialogas kaip santykis su tektsto autoriumi (Gadameris)

Rytietiškas dialogas

Dialogų tipai Sokratiškieji, taikant elenktinį – aporijinį metodą Sofistiniai, paklaidinantys pašnekovą žodžių žaisme ir

įrodantys, kad pašnekovas pats sau prieštarauja Epigramatiniai, vykdomi meditacijų būdu bei radikaliu

nustebinimu Proto atakos dialogai, kuriuose išsakoma kuo daugiau

asociatyvių pozicijų Dialogai, ieškantys analogijų ir metaforų sprendimui

Tipiškiausios dialogo kompozicijos

Lygiaverčių partnerių laisvas dialogas, kuriame vykdomas principas: klausimas –atsakymas. Dalyvauti gali daug asmenų.

Girliandinė, kai išsakoma daug nuomonių arba pranešimų, ir tik po to daromi apibendrinimai.

Svogūninė, kai į dialogą įjungiami kiti mažesni subdialogai iš folkloro ir literatūros, įvairios reminiscencijos.

Architektoninė, vykdoma pagal išankstinį scenarijų, siekiant autoriaus tikslo.

Dramatiška, kurioje atsiskleidžia emocijos, tarpasmeniniai santykiai, vyksta konflikto sprendimas, abstrahuojantis nuo jų neliečiančių idėjų.

Dialogo formos:

Ginčas Kontroversai Diskusija Disputas Polemika

Ginčas Antagonistinis principas, bet pagal tam tikras

taisykles. Ginčas dažnai paremtas principu “taip - ne”. Tikslas - gauti aišku rezultatą; viena nuomonė

turi persverti.

Kontroversai Dialogų pratybos, siekiant rasti opimaliausią

sprendimą kebliose, netipinėse situacijose. Kontroversais buvo ruošiami teisėjai ir advokatai

Pvz. Senekos kontroversas: Įstatymas suviliotai merginai duoda teisę

viliotoją nužudyti arba reikalauti, kad jis ją vestų be kraičio. Jaunuolis vieną naktį suviliojo dvi merginas. Viena reikalauja jo mirties, kita - vedybų.

Koks turėtų būti sprendimas?

Diskusija Interpersonalus dialogas, kuriame partneriai pateikia

panašias ar alternatyvias nuomones, siekdami sutarimo. Tai pagrindinis mokslinės – kūrybinės veiklos metodas.

Diskusijai būdinga: Aiškus diskusijos objektas. Vadovas. Nuomonės gali būti antagonistinės ir draugiškos. Eiliškumo, išsakant nuomones, yra nepaisoma.

Disputas Interpersonalus dialogas, vykdomas esant

klausytojų auditorijai arba ekspertams, teisėjams.

Dispute gali būti ginamos tezės. Dar nuo antikos laikų buvo mokoma nepaversti disputo piktu ginču, nepertraukti kalbančiojo.

Apie disputo rezultatus sprendžia tik klausytojai.

Jeigu ginama tezė atmesta, tai laimi ne oponentas, o tiesa.

Polemika

Tai toks apologetinis – elenktinis metodas, kai partneriai praktiškai iš anksto neigia galimybę susitarti. Tai labiau primena ginčą. Polemikoje dalyvaujantys asmenys turi gilius įsitikinimus, kurie prieštarauja kitų įsitikinimams ir juos gina.

Klausimų formulavimo taisyklės:

Autonomiškumas (kiekviena tema semantiškai savarankiška)

Formuluotės išskirtinumas (draudžiama pateikti iš karto kelis klausimus, nebent antrieji tik patikslinantys).

Formuluotės trumpumas ir paprastumas Nurodyti atsakymo tipą: dichotominis, iš kelių alternatyvų,

laisvas. Formuluotė įveikiamo sudėtingumo Formuluotės lankstumas. Klausimas turi būti tinkamas

interpretuotėms įvairiose temose, ypač toje, kurią išmano partneris.

Eiliškumas, kuris paryškintų atsakymų “taip”, “ne” persvarą. Draudžiamos imperatyvios ir įtakojančios formuluotės

Klausimų tipai pažintiniu požiūriu

faktiniai, apibendrinantys, kūrybiniai, vertinimo

Atsakymų formulavimo taisyklės:

Negali būti vidinio loginio prieštaravimo Draudžiama tautologija. Atsakyme turi būti nauja

informacija. Adekvatumas klausimui. Neadekvatu, jeigu

atsisakoma atsakyti, atsakymas nerelevantiškas, grubus, įžeidžiantis.

Nerelevantiškumas gali būti suprantamas, kaip veiksminis atsakymas į žodinį klausimą.

(Kai kuriais atvejais atsisakymas atsakyti ir yra atsakymas arba atsakymas veiksmu. Tokiais atvejais pereinama prie kitos dialogo sampratos. Iš dalies toks dialogas būdingas Rytų filosofijai – dialogas “mondo”)

Kiti dialogo ypatumai

Klausimai tiesioginiai ir netiesioginiai. Vidutiniškai klausimui suformuluoti skiriama 40

sekundžių. Atsakymai gali būti labiau bendri, platūs nei

klausimai.

Sokratiškasis dialogas Dialogas, kuriame pašnekovai ieško bendros

tiesos. Sokratas tradiciškai užduodavo klausimus, į

kuriuos pašnekovas atsakydavo pritarimu ar paneigimu (Platono viduriniojo laikotarpio dialogai) arba platesniu atsakymu (Platono ankstyvojo laikotarpio dialogai). Kartais Sokratas su pašnekovu keičiasi vaidmenimis.

Sokrato dialogas, paremtas elenktika (paklaidinimu ir tyrinėjimu). Toks mąstymas daugelio teoretikų siejamas su kritiniu mąstymu.

Sokratiškasis mokymas pagal Grossą Grosso knyga “Socrates’ way: Seven master

keys to using your mind to the utmost”, skirta Sokrato mokymą pritaikyti šių dienų žmogui (ypač - amerikiečiui). Pragmatiškas požiūris į dialogą (jei nori gauti iš kito atsakymą, jam ką nors pasiūlyk).

Pirmiausia reikia išmokti formuluoti klausimą, kuris pradedamas žodeliu “Kodėl?”Klausimo formulavimui skirtos tokios pratybos: parašyti 100 labiausiai rūpimų klausimų ir ilgainiui pastebima, kad klausimai konkretėja, tampa aiškesni, esmiškesni.

Sokrato tipo mokytojas turėtų (pagal Grossą):

Įtraukti asmenį į dialogą Padėti asmeniui suprasti, ką konkrečiu atveju

reikėtų apmąstyti, išsiaiškinti Užduoti klausimus, kurie nukreips pašnekovą į

savarankišką mąstymą, idėjų apieškas Padėti mąstyti giliau

Pabrėžti geriausias pašnekovo mintis

Grosso penki patarimai, kaip būti tolerantišku klausinėjimo metodui Nukreipkite pašnekovą norima linkme

užduodami sau rūpimus klausimus Aiškinkite, kad klausimai – tai pagalba, noras

susitarti, o ne priešiška kritika Visada pagarbiai žvelkite į klausimus, net ir tais

atvejais, kai jie atrodo kvaili Rodykite dėmesį asmeniui, kuris jums užduoda

klausimą Praktikuokite aktyvų klausymą: kartokite

klausimus, jei jie jums kelia abejonių.

Sokratiškieji (kritinio mąstymo) klausimai pagal R.Paul, R.Scharp:

Objektui patikslinti Prielaidoms nustatyti Akivaizdumui patikrinti Pažiūroms ir perspektyvoms nustatyti Implikacijai ir išvadoms patikrinti Visų klausimų refleksijai

SFCP veikla ir metodika Society for the Furtherance of Critical

Philosophy veikla paremta sokratiškojo dialogo praktika.

Tai tarptautiniai seminarai, kurių metu grupės (iki 10 žmonių), vadovaujant vienam vadovui, ieško atsakymo į vieną klausimą (pvz: kas yra demokratija?, kas yra pilietiškumas?, kas yra hibridinis identitetas?)

SFCP seminarų metodika Kiekvienas pasakoja asmeninę istoriją, atliepiant iškeltą visiems

bendrą klausimą Išrenkama įdomiausia ir kebliausia istorija Istorijos pasakotojas atsako visiems rūpimus klausimus, tikslinant

detales Balsuojama pritariant arba ne istorijos vertinimui pagal iškeltą

klausimą (pvz. taip, tas elgesys yra pilietiškas, arbe ne – elgesys nepilietiškas)

Balsuotojai grupuojami pagal atsakymus. Jie dirba grupėse ir pateikia savo argumentus.

Argumentai kreipia diskusiją į kitus klausimus, kurie lygiai taip pat nuosekliai diskutuojami, balsuojami, tikslinami.

Visą diskusiją istorijos pasakotojas atsakinėja tiems, kuriems detalės yra neaiškios. Taigi nuolat grįžtama prie patirties (patirto įvykio). Toks metodas neatitinka sokratiškojo metodo esmės, tačiau vadinamas sokratiškuoju, nes vyksta tyrinėjimas ir jis vyksta dialogo būdu.

Šiuolaikinis (fenomenologinis) dialogas

M.Buberis: Nuo paviršinio santykio “Aš – Tai” pereinama prie “Aš – Tu”. Simetriškas santykis.

E.Levinas: Aš ir Kitas. Asimetriškas santykis. Būdravimas idant išgirstum kitą ir atsakytum. Kito veidas - visuomet paslaptis. Heideggeriškasis beasmenis rūpestis pakeičiamas rūpesčiu Kitu.

M.Merleau – Ponty. Pasaulio ir Kito percepcija neatsiejama nuo kūno kalbos.

Fenomenologinė refleksija kaip veiksmas (A.Bleackley)

Refleksija nereflektuojamo (suvoktis, kuri yra pirminis, o ne antrinis produktas)

Refleksija kaip etinis santykis (rūpestis pasauliu ir kitu, atsakomybė už kitą, atsigręžimas į kitą)

Refleksija kaip estetinis santykis (autentiškas emocinis išgyvenimas)

Refleksija kaip kūno ir sąmonės reakcijų visuma (sąmonės veikla neatskiriama nuo kūno reakcijų, jutimų, turinčių pirmapradžio ikireflektyvaus socialumo ir moralumo pėdsakų)

Hermeneutika ir dialogas H.G.Gadameris teksto skaitymą traktuoja kaip

dialogą su tekto autoriumi. Skaitant tekstą susilieja autoriaus ir skaitytojo

prasmių horizontai. Suprasti autorių taip, kaip jis norėjo būti

suprastas – neįmanoma. Skaitytojas supranta pagal tai, kokį klausimą išsikelia, t.y.kokį klausimą užduoda teksto autoriui.

Interpretacija suvokiama skirtingai1. Konservatyvioji interpretacijos samprata: autoriaus

perteikta prasmė gali būti skaitytojo atstatyta (Dilthey’us, Schleiermacheris)

2. Nuosaikioji samprata: teksto autoriaus suprasti neįmanoma dėl turimų skirtingų patirčių (Gadameris, Ricoeuras)

3. Kritinė samprata: tekstas – tai socialinių santykių atspindys, o jo skaitymas priklauso nuo ženklų atkodavimo susitarimų (Habermasas, Freudas, Marxas)

4. Radikalioji samprata: tekstas visuomet perskaitomas kitaip, skaitymas kaip dekonstrukcija (Nietzsche, Derrida, Foucault)

Ugdymo procese taikomos dialogo formulės

Tradicinė (M/m; D/S) Klausimas→atsakymas→vertinimas.

Tai normatyvumu ir preskripcijomis paremtas pasenęs mokymas. Dabar siūloma pereiti prie tokios sekos:

Klausimas→atsakymas→klausimas → atsakymas...refleksija, įtraukiant visą auditoriją (daugiabalsiškumą).

Reflktuojamos diskurso galios: Kas kalba? Kada kalba?

Kur kalba? Kaip kalba?

N.C.Burbules, B.C.Bruce “Theory and Research on Teaching as Dialogue”

Literatūra (I) Aristotel. Sočinenija. Topika. Tom 2. Moskva, Misl, 1978. Hare R.M. Plato. Oxford, Oxford University Press, 1982. Platonas. Dialogai. V., Mintis, 1968. Buš. G. Dialogika I tvorčestvo. Ryga, Avots, 1985. Burbules N.C., B.C. Bruce. Theory and research on teaching as

dialogue// Handbook of Research on Teaching. 4 th edition, Virginia Richardson, ed. University of Illinois, 2001.

Duoblienė L. Sokratiškojo dialogo metodas: galimybės ir ribos// Pedagogika, 2002, Nr.58.

Paul R. Critical Thinking- California, Rohnert Park, 1993. Dewey J. Democracy and Education. New York: The Free Press,

1997. Popper K.R. Atviroji visuomenė ir jos priešai. Vilnius, 1998. Putinaitė N. Kantas – dialogo filosofas?// Baltos lankos. 1999, Nr.11. Baranova. Sokrato klausimas ir ironija// Etika: filosofija kaip

praktika. V., Tyto alba, 2002, p.35-38.

Literatūra (III) Gadamer H-G. Istorija, Menas, Kalba. – V., 1999. Gadamer H.- G. Istina I metod. M.,1988. Ricoeur P. Interpretacijos teorija. Diskursas ir reikšmės perteklius.

Baltos lankos, 2000. Ricoeur P. Egzistencija ir hermeneutika. –V., 2001. Ricoeur P. The Paradox of Learning// What We Do Not Know.

Unesco Philosophy Forum. – Paris, Gallimard, 1995. Sverdiolas A. Būti ir klausti/ hermeneutinės filosofijos studijos. –

2002. Rubavičius V. Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika,

dekonstrukcija, menas. V., Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003.

Gallagher S. Hermeneutisc and Education. – New York: State University of New York Press, 1992.

Baranova J. Ką hermeneutas gali papasakoti poetu?// Meditacijos: tekstai ir vaizdai. –V.:Tyto alba, 2005, p.137-142.

Duoblienė L. Šiuolaikinė ugdymo filosofija: refleksijos ir dialogo link. Vilnius, 2006.