Ekspozicijos, parodos / 329

Julija Mušinskienė

Dovana nepriklausomai Lietuvai

2000 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dešimtmečio proga Vil­niuje, LDM Radvilų rūmuose, buvo surengta didžiulė paroda „Sugrįžusi išeivijos dailė“, atspindėjusi Lietuvos dailės muziejuje sukaupto daugiau kaip šešių tūkstančių eksponatų išeivijos dailės rinkinio vertingiausias kolekci­jas ir Čiurlionio galerijų Čikagoje (The Art Gallery of Čiurlionis, Inc. ir Li­thuanian Art Gallery Čiurlionis, Chicago) Lietuvai kauptus rinkinius. Pa­ro da tarsi vainikavo ilgametes muziejininkų pastangas bei daugelio kūrėjų viltis sugrąžinti išeivių kūrybą namo, į Lietuvą, bet ji nebuvo šio abipusiai svarbaus vyksmo, prasidėjusio 1966 m., pabaiga. Išeivijos dailės rinkinys per pastarąjį dešimtmetį pasipildė daugiau kaip dviem tūkstančiais eksponatų, dabar jame – 8107 įvairiausių žanrų kūriniai, kurių autoriai – apie 150 sve­tur kūrusių lietuvių dailininkų. Lietuvių fondo (veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose) 2006 m. dovanotos didelės meninės vertės kolekcijos – garsaus ekspresionisto Prano Domšaičio kūrybinio palikimo paskutinė dalis (135 kūriniai) ir pasaulinio garso dailininko Mstislavo Dobužinskio 37 piešinių ciklas „Senoji Lietuva“ – buvo eksponuotos atskirose parodose, o kitos mu­ziejaus rinkinius neseniai praturtinusios vertingos išeivių meno kolekcijos ir pavieniai kūriniai visuomenei buvo pristatyti Lietuvos nepriklausomybės at­kūrimo dvidešimtmečio proga LDM Radvilų rūmuose surengtoje parodoje „Dovana nepriklausomai Lietuvai“. Joje buvo eksponuota 20­ties dailininkų kūryba. Tai daugiau nei 150 darbų, kurių autoriai – mūsų dailės klasikai ir

Ekspozicijos, parodos

Julija MušinskienėLietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmai

Vilniaus g. 22, LT-01119 VilniusTel. (8 5) 212 1777

El. p. m.julijos@gmail.com

330 / Ekspozicijos, parodos

iki šiol Lietuvoje mažai žinomi menininkai. Šie ypatinga istorine aura gau­biami kūriniai – svarbių politinių ir kultūrinių įvykių aidas iš laiko ūkuos dingstančio XX amžiaus. Visus rodomus kūrinius dovanojo patys dailinin­kai ir jų artimieji, išeivių institucijos, kolekcininkai, taip pat kolekcininkais savęs nelaikantys taurūs ir atsakingi mūsų tautiečiai, kadaise, remdami lie­tuvius menininkus, įsigiję jų darbų ir nenorintys, kad jų namus puošę kū­riniai atsidurtų Amerikos sąvartynuose. Buvo ir išskirtinių dovanų, tokių kaip Adomo Varno (1879–1979) istorinė drobė „Mindaugo karūnavimas“, pagal užsakymą nutapyta lietuvių bažnyčiai Čikagoje. Visą gyvenimą dau­giausia portretus ir peizažus tapęs septyniasdešimtmetis dailininkas, prieš imdamasis vaizduoti XIII a. istorinį įvykį, konsultavosi su istorikais Zenonu Ivinskiu, Adolfu Šapoka, Jone Deveike, keletą metų pats studijavo istorinę bei ikonografinę medžiagą ir 1951–1955 m. nutapė didelę drobę su 67 figū­romis, tarp jų, norėdamas „sujungti praeitį su dabartimi“, – Antaną Strazdą, Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Antaną Smetoną, kitus XIX–XX a. lietu­vių kultūros veikėjus. Tuomet didelio lietuvių visuomenės dėmesio susilau­kęs paveikslas, kuriuo, pasak Vytauto Kazimiero Jonyno, A. Varnas „vaini­kavo pats save, kaip istorinių siužetų tapytojas“, ilgainiui buvo primirštas. 2009 m. „Mindaugo karūnavimą“ specialiai įsigijo ir Lietuvai jos vardo pa­

Ekspozicijoje – J. Šileikos „Žemaitės portretas“ (1919) ir A. Varno „Mindaugo karūnavimas“ (1951–1955)

Ekspozicijos, parodos / 331

minėjimo tūkstantmečio proga padovanojo inžinierius, išradėjas, visuome-nininkas, kultūros ir spaudos darbininkas, Čiurlionio galerijos, Inc., ilgame-tis vadovas Domas Adomaitis (1909–2010). Dar tebevykstant parodai šimtą pirmuosius gyvenimo metus bebaigiantis dovanotojas mirė. Džiaugiamės, kad muziejus iki to laiko buvo spėjęs pasiųsti padėką ir ekspozicijos nuotrau-ką su dovanotuoju paveikslu.

Kitas laiko sidabruotas kūrinys – Žemaitės portretas, kurį 1919 m., rašy-tojai viešint Amerikoje, sukūrė pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyvis, por-treto ir peizažo meistras Jonas Šileika (1883–1960). Pačios Žemaitės teigimu, „už tą darbą Šileika gavo 200 dol. nagrados ant parodos Chicagoje“. Paveiks-las buvo reprodukuotas ir išleisti pašto atvirukai, kurių nevaizdinėje pusėje yra įrašai anglų ir lietuvių kalba: „Išleido aptiekorius F. A. Jozapaitis, aptie-ka 3601 So. Halsted Street, Chicago, 111“. Keliolika atvirukų Velykų proga aštuntą dešimtį įpusėjusi rašytoja išsiuntė giminėms į Lietuvą pasiguosda-ma: „Jei tektų Amerikoj pastatyti kojenas, nors tiek jums atminties paliktų.“ Vienintelį iš natūros tapytą literatūros klasikės atvaizdą, kaip liudija prie jo pritvirtinta metalinė lentelė ir 1957 m. Čiurlionio galerijoje surengtos pir-mos parodos katalogas, Lietuvai padovanojo visuomenės veikėjas gydytojas Antanas Montvydas (1886–1966). Nuo 1989 m. portretas kabėjo Lietuvių dailės muziejuje Lemonte (Lemont, Illinois), iš kur 2006 m. Čiurlionio gale-rija (Lithuanian Art Gallery Čiurlionis) jį perdavė Lietuvos dailės muziejui.

Dar vienas istoriniu požiūriu įdomus eksponatas – Stasio Ušinsko (1905–1974) sukurtas pano „Lietuvos mokykla“, liudijantis Lietuvos švietimo pa-žangą pirmosios nepriklausomybės dvidešimtmečiu. Pano buvo sukurtas valstybės užsakymu ir eksponuotas 1939 m. pasaulinėje parodoje Niujorke (New York). Lietuva, užklupta sovietų okupacijos ir Antrojo pasaulinio karo negandų, už Atlanto buvo priversta palikti visus Lietuvos paviljono ekspo-natus, kuriuos po parodos priglobė  JAV lietuvių  institucijos. Šį pano kelis dešimt mečius saugojo tėvai jėzuitai Jaunimo centre Čikagoje, o 2006 m. jį perdavė Lietuvos dailės muziejui.

Atskira parodos salė buvo skirta vieno iškiliausių XX a. lietuvių gra-fikų Viktoro Petravičiaus (1906–1989) kūrybai. Eksponuotas vienas prieš-karinis medžio raižinys („Mergaitės maudosi“, 1939), du pokario linorai-žiniai („Mano gimtinė“ I, II; 1947), o daugiausia kūrinių iš to laikotarpio, kai menininkas jau apsigyvenęs Junion Pjere Mičigano (Union Pier Mi-chigan) valstijoje autorine technika kūrė vitališkus regėjimus, kuriuose,

332 / Ekspozicijos, parodos

anot jo kūrybos tyrinėtojos Ingridos Korsakaitės, „nusitrindavo ribos tarp žemės ir dangaus, sakralaus ir profaniško pasaulio, dievų ir žmonių“. Šią penkiolikos kūrinių kolekciją padovanojo išeivijos kultūros ir meno insti­tucijų kūrėjas, meninio gyvenimo organizatorius, lietuvių kūrybos propa­guotojas, kolekcininkas Emilijus Holenderis, daug nusipelnęs išeivijos me­nui ir menininkams, o ypač Viktorui Petravičiui; kaip yra sakęs dr. Stasys Goštautas, Emilijaus Holenderio pastangomis „žymusis Lietuvos grafikas buvo pripažintas ne tik amerikiečių, bet ir atrastas iš naujo mūsų išeivi­jos lietuvių“. E. Holenderiui tarpininkaujant, Elkharto Viduriniųjų Vaka­rų Amerikos meno muziejus (Midwest Museum of American Art, Indiana) 1984 m. surengė V. Petravičiaus kūrybos parodą, nupirko 37 jo kūrinius ir šią kolekciją eksponavo daugiau kaip dvidešimtyje muziejų nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

1951 m. V. Petravičiaus nutapytą „Kryžiaus kelio“ keturiolikos stacijų cik lą, E. Holenderio paskatinta, muziejui padovanojo žinomo išeivijos spaus­tuvininko Mykolo Morkūno (1916–1999) našlė Zina Morkūnienė. Šios šei­

J. Mieliulis. „Himnas Saulei“. 1971–1991 m.Drobė, aliejus, 182,9 × 113 cm. Lietuvos dailės muziejus, ED-181885

J. Šapkus. „Tremtinių Marija“. 2008 m.Plastikas, smėlis, 152 × 65 × 56 cm. Lietuvos dailės muziejus, ED-181869

Ekspozicijos, parodos / 333

mos kolekcijai priklausė ir į muziejų atkeliavę Eleonoros Marčiulionienės (1912–2001), Jono Kelečiaus (1918–2001), Vaclovo Rato (1910–1973) kūriniai.

Daugiausia parodoje Freiburgo (Freiburg) meno mokyklos auklėtinių kūrinių. Didelio lankytojų susidomėjimo sulaukė pirmą kartą Lietuvoje ro­doma tapytojo, dailės pedagogo, filosofo Juozo Mieliulio (1919–2009) kūry­ba. Juozas Mieliulis gimė Batakiuose (Tauragės aps.). 1938 m. baigė Taura­gės mokytojų seminariją, 1947–1950 m. mokėsi Vokietijoje Freiburgo meno mokykloje ir kartu studijavo Karlsrūhės dailės akademijos (Akademie der Bildenden Künste Karlsruhe) Freiburgo skyriuje. 1950 m. persikėlęs į JAV, 1953 m. baigė Milikino universitetą (James Millikin University, Decatur, Il­linois), 1957  m. Dizaino institute (Institute of Design, Illinois Institute of Technology) įgijo dailės edukologijos magistro laipsnį ir daug metų Čikagos aukštesniosiose mokyklose dirbo pedagoginį darbą. Nuo pat pirmųjų kūry­binių bandymų siekė savitos raiškos („Profesoriai iš manęs norėjo padaryti savęs kopiją. Bet aš norėjau būti savimi (…) iš akademijos išėjau savamokslis mene ir filosofijoje“), ieškojo naujų meno kelių, ypač gilinosi į kūrinio struk­tūrą ir kompoziciją, formulavo vadinamosios „erdvės kompozicijos“ princi­pus, jais grindė savo tapybą. J. Mieliulio kūryba, kurioje gausu antimilitaris­tinių motyvų, fantastiškų dangaus ir žemės fragmentų, apibūdinama kaip simbolistinė ir siurrealistinė, o pats dailininkas save laikė mistiku, tapančiu tiktai idėjas: „Menininkas yra iliuzijų kūrėjas, pasaulių architektas, kurių niekad nebuvo ir niekad nebus…“ Dailininkas priklausė Amerikos lietuvių dailininkų sąjungai, dalyvavo lietuvių dailės parodose, pelnė visus aukščiau­sius išeivijos dailės įvertinimus. Po retrospektyvinės parodos 2008 m. Čiur­lionio galerijos Jaunimo centre beveik visus savo paveikslus, iš viso trisde­šimt, jis padovanojo Lietuvai, o Lietuvos bibliotekoms skyrė paties parengtą monografiją „Juozas Mieliulis. Filosofija ir paveikslai“ (2008), kurią dedika­vo savo broliui Aleksandrui, Kęstučio partizanų apygardos vadui, 1949 m. žuvusiam Tauragės apskrities Kaziškės miške. Po pasitraukimo dailininkas daugiau niekada Lietuvoje nesilankė, nelemta jam buvo sulaukti ir jo kūry­bos pristatymo šioje parodoje (mirė 2009 m. gruodžio 3 d. Čikagoje).

Parodoje solidžiai pristatytas ir kitas „freiburgietis“ – skulptorius, ta­pytojas, monumentaliosios dailės kūrėjas Jurgis Šapkus, 2008 m. Lietuvai padovanojęs 20 skulptūrų ir 55 tapybos paveikslus. J. Šapkus gimė 1928 m. Panevėžyje, vaikystę praleido Kaune. Karui baigiantis, su tėvais iš Lietu­vos pasitraukė, Vokietijoje baigė gimnaziją. 1948–1950 m. Freiburgo meno

334 / Ekspozicijos, parodos

mokykloje studijavo grafiką (jo mokytojai buvo Telesforas Valius ir Alfon­sas Krivickas), Vaizduojamojo meno akademijoje (Akademie der bildenden Künste) Miunchene (München) metus mokėsi tapybos. 1952 m. emigra­vo į  JAV, dirbo vienoje vitražų dirbtuvių. 1958 m. Čikagos meno institute (School of the Art Institute of Chicago) baigė tapybos ir skulptūros studijas. Gyvendamas Čikagoje, suprojektavo ir sukūrė monumentalių kūrinių: vit­ražus Čikagos lenkų bažnyčiai (1958) ir Šv. Donato bažnyčiai Ilinojaus vals­tijoje Elmhurste (Elmhurst, Illinois, 1959), skulptūras ir vitražo sieną vienoje iš Marketo parko (Marquette Park) bendrovių (1960), „Liūdinčio Kristaus“, šv. Florijono ir šv. Izidoriaus statulas Čikagos šv. Kryžiaus bažnyčios fasa­de (1958–1961). Čikagos visuomenė įsiminė dailininką ir kaip išeivių teat­ro talkininką, dekoracijų kūrėją. Persikėlęs į Kaliforniją (California), 1962–1982 m. dirbo dizaineriu ir vadybininku žaislų gamybos bendrovėje Mattel Toy Company (amerikiečių Barbės gamintoja). Kalifornijos (California Sta­te College, Long Beach) ir El Kamino (El Camino College) koledžuose to­bulino bronzos liejimo ir braižybos (1967), Santa Monikos koledže (Santa Monica College) – akmens kalimo įgūdžius (1983). Sukūrė didelę skulptūri­nę kompoziciją „Dvyniai“ Švč. Marijos ligoninės (Apple Valley, California) fontanui (1965–1967), iškalė ir pastatė didžiulę paminklinę skulptūrą Indi­joje. 1990  m. palikęs tarnybą, atsidėjo laisvai kūrybai. Sukūrė daug paro­dinių darbų iš bronzos, alebastro, aliuminio, terakotos. Be skulptūrų visą laiką liejo akvareles, vėliau ėmė tapyti akrilu, eksponavo tapybą parodose JAV, Vokietijoje, Kanadoje, surengė šešias individualias parodas, tarp jų – tapybos parodą Lietuvos dailės muziejuje (1998). Dailininko stiliaus iš esmės nepaveikė aplink viešpatavęs abstrakcionizmas, postimpresionizmo bangos, jam liko artima tradicinė skulptūros samprata ir figūratyvi tapybos raiška. Jo tapyba pasižymi ekspresionistinei dailės krypčiai būdingu laisvu veržliu potėpiu, ryškiu kontrastingu koloritu, o skulptūra – dinamiška kompozicija, vidinės įtampos veržiamu kompaktiškumu. Ekspresyvia plastika dailinin­kas sukuria stiprų emocinį foną ir ryškina vaizduojamo žmogaus dvasinius išgyvenimus. „Meno kūriniuose aš labiausiai vertinu spontaniškumą, stiprų judesį ir giliai išmąstytą idėją“, – teigė dailininkas, specialiai į parodą atvy­kęs iš Los Andželo (Los Angeles) priemiesčio Manheteno Byčo (Manhattan Beach), kur gyvena nuo 1962 m., ir dalyvavęs jo kūrybai skirtame vakare (2010 m. balandžio 22 d.), vykusiame jo kūrybos ekspozicijos salėje. Daili­ninko kūrybą aptarusi menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė ypač akcentavo

Ekspozicijos, parodos / 335

jo profesionalų pažiūrį į skirtingas medžiagas, Lietuvoje itin retai pasitai­kančių alebastrinių skulptūrų grožį ir visada pozityvią šio kūrėjo nuostatą, teigiančią šviesą ir gyvenimo viltį.

Elena Urbaitytė (1922–2006) gimė Lietuvos kariuomenės karininko, vėliau politiko, visuomenės veikėjo, advokato Igno Urbaičio, 1945–1952 m. kalinto ir žuvusio Sibiro lageriuose, šeimoje. Baigusi Šiaulių mergaičių gim­naziją, 1941–1943 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Pasitraukusi į Vakarus, 1946–1948 m. ji mokėsi Miuncheno dailės akademijos Piešimo studijoje, 1948–1949 m. Freiburgo dailės ir amatų mo­kykloje studijavo tapybą, o persikėlusi į JAV, Kolumbijos universitete Niu­jorke 1960 m. dar baigė ir skulptūros studijas. Tai viena iš nedaugelio išeivių menininkių, nepabūgusių XX a. II p. meninių novacijų. Įsijungusi į Niujor­ko meninį gyvenimą, į vėlyvojo modernizmo, post modernizmo sąjūdžius, nuo 1961 m. Niujorke, Čikagoje, Toronte surengė 16 individualių parodų, dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų JAV muziejuose ir galerijose. Nuo 1988 m. Lietuvoje rengtose parodose dailininkė pristatė novatorišką savo kūrybą, atspindinčią konstruktyvizmo, abstraktaus ekspresionizmo, švie­sos meno, minimalizmo srovių ieškojimus. Pirmoji iš išeivių originaliomis skulptūromis praturtino Vilniaus erdves prie Spaudos rūmų, Europos cen­tro skulptūrų parke, papuošė Technikos bibliotekos kiemą. LDM Radvilų rūmuose vykusios parodos dviejose salėse rodyta tik maža dalelė Elenos Ur­baitytės kūrybinio palikimo, dailininkės valia 2007 m. perduoto Lietuvos dailės muziejui.

Pirmą kartą Lietuvoje buvo pristatyta dar vienos „freiburgietės“ Danu­tės Emilijos Šurkutės­Nitecki kūryba. Ji gimė Šiauliuose, 1944 m. ten spėjo baigti gimnaziją ir pasitraukė į Vakarus. 1947–1948 m. kaip tikroji klausy­toja Freiburgo dailės ir amatų mokykloje studijavo audimą ir liaudies meną, o vėliau ilgam dingo iš lietuvių dailės horizonto. 1950 m. imigravusi į JAV, studijavo chemiją Čikagos universitete. Įgijusi daktaro laipsnį, Kaliforni­jos universiteto San Francisko medicinos mokykloje dvidešimt metų dirbo mokslinį darbą imunochemijos, vėliau – farmacijos firmoje (biotechnologi­jos srityse). Yra parašiusi daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių, turinti apie 40 išradimų patentų. Prie kūrybos – savo malonumui – grįžo 1985 metais. Akvarelės technika kuria gėlių studijas, natiurmortus, peizažus. Kviečia­ma dalyvauti įvairiose parodose, leidiniuose (Colored Pencil Explorations, 2002), yra gavusi daug premijų. Aktyviai dalyvauja JAV menininkų organi­

336 / Ekspozicijos, parodos

zacijose (California Watercolor Association, American Society of Botanical Artists, Color Pencil Society of America ir kt.) ir Berklio (Berkeley) mies­to, kuriame gyvena, menininkų sambūriuose. Jos kūrinių kolekcijos ekspo­nuojamos Čikagos universiteto Chemijos fakultete, Kalifornijos universiteto Haso (Haas) verslo mokykloje Berklyje, Kalifornijos universiteto San Fran­cisko (San Francisco) Medicinos centre ir kitur. 2010 m. Lietuvos dailės mu­ziejui dailininkė padovanojo 30 akvarelių.

Parodoje eksponuota keletas Jolantos Janavičienės keramikos kūrinių. Tai dar viena Freiburge dailės mokslus pradėjusi menininkė, šiandien žino­ma kaip keramikė, skulptorė, tapytoja, knygų iliustruotoja. 1949 m. emigra­vusi į Australiją, ten dar studijavo menus, nuo 1965 m. dalyvauja lietuvių ir tarptautinėse parodose, po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje surengė devynias individualias parodas.

Freiburgo dailės ir amatų mokyklos auklėtiniai dabar jau yra vyriausia, išretėjusi išeivijos dailininkų karta. Čikagos meno institute (Art Institute of Chicago) studijavusių lietuvių sąraše yra ir pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyvių (Jonas Šileika, ten studijavęs 1907–1910 m.), ir tarpukario bei poka­rio emigrantų bei jų vaikų, ir vadinamųjų „trečiabangių“, į JAV iš Lietuvos plūstelėjusių atkurtos nepriklausomybės metais. Parodoje buvo eksponuo­tos penkių šios mokyklos auklėtinių kūrybos dovanos, tarp jų sesers Merce­des (Marija Mickevičiūtė, 1915–2007), kilusios iš lietuvių imigrantų šeimos. 1965 m. Čikagos meno institute ji įgijo tapybos ir piešimo magistro laipsnį, dalyvavo išeivijos dailės parodose ir sambūriuose. Sesuo Mercedes sugebėjo derinti vienuolės pašaukimą ir dailininkės talentą. Dauguma jos kūrinių re­liginės tematikos, o jų raiška moderni. Dailininkės stilių veikė Pablo Pika­so (Pablo Picasso) ir Džordžo Brako (Georges Braque) kubistinė kūryba, ji žavėjosi abstrakčiuoju ekspresionizmu, kurį vėliau derino su simbolistiniais ir realistiniais vaizdiniais. Be molbertinės tapybos darbų, kurių dauguma saugoma kazimieriečių vienuolyne Čikagoje, sesuo Mercedes sukūrė monu­mentaliosios dailės kūrinių lietuvių šventovėms, kūrė viršelius ir iliustracijas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“, žurnalui „Aidai“ ir kt. Dailininkės kūrinių muziejui padovanojo Šv. Kazimiero seserų kongregacija.

Bene pirmą kartą Lietuvoje eksponuotos Čikagos meno institutą baigu­sių ir šiame mieste gyvenančių menininkų Vandos Aleknienės ekspresionis­tinės abstrakcijos, Petro Aleksos metaforiškos dažyto medžio skulptūros, Dalios Šlenienės ir Henrietos Vepštienės keramika.

Ekspozicijos, parodos / 337

Praėjus savaitei po parodos atidarymo, ekspoziciją papildė iš JAV gauta dalininko marinisto Česlovo Janušo (1907–1993) aštuoniasdešimt aštuonių kūrinių kolekcija, kurią dviem dešimtmečiams Lietuvos dailės muziejui de­ponavo dailininko sūnus Saulius Janušas, JAV saugantis tėvo kūrybinį pa­likimą. Pirmą kartą Lietuvoje rodoma turtinga ekspozicija buvo pristatyta Česlovo Janušo kūrybai skirtame vakare (2010 m. balandžio 8 d.), vykusia­me ekspozicijos salėje prie dailininko kūrinių. Apie šio menininko gyvenimą pasakojo iš Niujorko atvykęs dailininko sūnus Saulius, bene žymiausio lie­tuvių marinisto kūrybos bruožus aptarė menotyrininkai Romualdas Budrys ir Laima Bialopetravičienė. Iš Radvilų rūmų kolekcija buvo perkelta į LDM Palangos gintaro muziejų ir LDM Miniatiūrų muziejų Juodkrantėje, o vėliau parengta jos ilgalaikė ekspozicija Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšai­čio galerijoje Klaipėdoje.

Dovanų parodai įpusėjus, jos ekspozicija buvo praturtinta dar viena ver­tinga dovana – Benedikto Žemaičio (JAV) dovanotu dailininko Kazimiero Žoromskio (1913–2004) paveikslu „Porto Fino“, nutapytu XX a. 5 dešimt­metyje, kai dailininkas gyveno ir kūrė Pietų Europoje. Šį sodrių ir spindinčių spalvų peizažą B. Žemaitis dovanojo muziejui pagerbdamas ankstesnių jo savininkų – savo uošvio prof. Juozo Zubkaus ir savo žmonos Vitos Zubkutės­Žemaitienės atminimą.

Be jau minėtų Jurgiui Šapkui ir Česlovui Janušui skirtų vakarų, dovanų parodoje buvo surengtas ir susitikimas (2010 m. gegužės 19 d.) su dailininke, iškilia šių laikų mecenate Magdalena B. Stankūne, vykęs prie eksponuojamų dailininkės kūrinių – batikos ciklo „Spalvinga mūsų planeta“ (2007), liudi­jančių neišsenkantį autorės kūrybingumą. Taip pat buvo eksponuota daili­ninkės gausių parodų ir jos dovanotų kūrinių Lietuvos muziejams katalo­gai, jos remti leidiniai ir kelios dešimtys bylų iš Lietuvos dailės muziejaus archyve saugomos išeivijos dalininkų biografinės medžiagos kolekcijos. Šį unikalų 350 bylų rinkinį apie išeivijos dailininkus ir jų organizacijas sudarė M. B. Stankūnė: kopijavo išeivių kultūros institucijose saugomos spaudos pu­blikacijas, katalogus, kitą informacinę medžiagą, sudarė atskiras daugumos išeivijos dailininkų bylas, kurias dar papildė jos pačios surinktomis spaudos iškarpomis, nuotraukomis, parodų lankstiniais ir katalogais, ir apie dvide­šimt metų savo lėšomis siuntė Lietuvos dailės muziejui, vėliau – ir kitoms svarbiausioms Lietuvos kultūros institucijoms. Tuo metu, kai emigracijoje kuriančius dailininkus nuo Lietuvos skyrė vadinamoji geležinė uždanga, o

338 / Ekspozicijos, parodos

išeivijos spauda buvo slepiama bibliotekų spec. fonduose, M. B. Stankūnės atsiųsta medžiaga buvo itin svarbus informacijos šaltinis rengiant Lietuvoje pirmas bendrąsias išeivijos dailės parodas, palaikant ryšius su išeivijos kūrė­jais bei kultūrinėmis institucijomis, pristatant Lietuvoje išeivijos meninin­kus ir jų kūrybą. Renginyje buvo pristatytas dailininkės 85­mečiui išleistas albumas „Magdalena Birutė Stankūnė­Stankūnienė: žiedais kaišytu nostal­gijos keliu“ (2010).

Dar vienas susitikimas su JAV lietuvių kultūrininke, meno mecenate Marija Remiene 2010 m. liepos 21 d. vyko ekspozicijos salėje prie mecenatės dovanotų kūrinių. M.  Remienė, nuo 1969 m. organizuodama labdaringus kultūros renginius Putnamo (Putnam) seselių vienuolynui remti, bendravo su išeivijos dailininkais, surengė daug jų kūrybos parodų. 2005 m. ji padova­nojo muziejui Adomo Galdiko 37 eskizus ir piešinius, 2007 m. – A. Galdiko, A. Varno, Vytauto Kasiulio, Pauliaus Augiaus ir kitų. dailininkų septynis grafikos ir tapybos kūrinius, 2008 m. – A. Galdiko penkto dešimtmečio pra­džios piešinių albumą – Lietuvos, daugiausia Žemaitijos, 55 gamtovaizdžius, kurių dauguma buvo eksponuota dovanų parodoje.

Paroda „Dovana nepriklausomai Lietuvai“ Radvilų rūmuose veikė 2010 m. kovo 10 – rugsėjo 1 dienomis, vėliau šios parodos dalis buvo ekspo­nuota Anykščių sakralinio meno centre.

A Gift to Independent LithuaniaJulija Mušinskienė

Since 1966, cooperating with émigré artists, art event organizers and institu­tions, the Lithuanian Art Museum has built up a collection of 8107 artworks of various genres made by 150 artists who pursued their artistic career in foreign lands. In 2011 Radvila Palace hosted an exhibition “A Gift to Independent Lithuania” that presented individual artworks as well as those from valuable émigré art collections acquired by the museum over the last few years. Dedicated to commemorate the twentieth anniversary of Lithuania regaining its independence, the exhibition com­prised of over 150 artworks made by 20 émigré artists. At the exhibition there were also presented exceptional gifts, as for example “The Coronation of Mindaugas” by Adomas Varnas (1879­1979) given to the museum as a present by Domas Ado­maitis (1909­2010), a former director of Čiurlionis Gallery, Inc.; a portrait of a clas­sic Lithuanian writer Žemaitė painted from nature by Jonas Šileika (1883­1960) in

Ekspozicijos, parodos / 339

1919 when the writer visited the United States; and Stasys Ušinskas’ (1905­1974) panel “Lithuanian School” that was put on show at the international exhibition in 1939 in New York.

A separate hall was dedicated to one of the most outstanding 20th century Lithuanian graphic artists Viktoras Petravičius (1906­1989) whose works were do­nated by a collector Emile Holender. And yet, even more attention was devoted to the works of Freiburg Art School pupils, i.e. Juozas Mieliulis’ (1919­2009) canvases, Jurgis Šapkus’ (b. 1928) sculptures and canvases, Elena Urbaitytė’s (1922­2006) art­works, Danutė Emily Šurkutė­Nitecki’s (b. 1927) watercolours, Jolanta Janavičienė’s pottery pieces. Furthermore, there were displayed works of the Lithuanian artists who had studied at the Chicago Art Institute: oil paintings by sister Mercedes (Mar­ija Mickevičiūtė, 1915­2007) and Vanda Aleknienė (b. 1931), sculptures by Petras Aleksa (b. 1924), and ceramics by Dalia Šlenienė (b. 1935) and Henrieta Vepštienė (b. 1933).

Shortly after its opening, the exhibition was enriched by a huge collection of works by marine painter Česlovas Janušas (1907­1993). His son who lives in New York has deposited the collection in the museum for twenty years. On 8 April, 2010 the gallery hosted an evening dedicated to Č. Janušas’ creative work.

During the exhibition its visitors had an opportunity to meet painter and patron Magdalena Birutė Stankūnė. Her works of batik were put on show at the exhibition along with the catalogues of her works and numerous exhibitions, publications that she sponsored as well as tens of files from the collection of biographic material of émigré painters. Comprising of 350 files that were compiled and then sent to the museum by M. B. Stankūnė herself, it is now being preserved at the LAM’s archives. During the event there was presented a newly published album dedicated to the art­ist’s 85th anniversary.

One evening visitors of the exhibition gathered to meet a Lithuanian culture ac­tivist and patron from the United States Marija Remienė whose generosity enriched LAM’s collection with the works by Lithuanian classic painters.

The exhibition at Radvila Palace was open from March 10­September 1, 2010. Part of the exhibition was later displayed at the Sacral Art Centre in Anykščiai.