II. NARKOMANIJOS PREVENCIJA - old.ntakd.ltold.ntakd.lt/files/leidiniai/metodine/2.pdf · skaičių (ES kovos su narkomanija strategijos 2 tikslas) bei iš esmės gerinant gydymo priei-

Narkomanijos prevencija 21

II. NARKOMANIJOS PREVENCIJA

2.1. NARKOTIKŲ KONTROLĖS IR NARKOMANIJOS PREVEN-CIJOS POLITIKA BEI JOS ĮGYVENDINIMAS LIETUVOJE

Lietuvos valstybė nuo pirmųjų nepriklausomybės metų, padedama Jungtinių Tautų,Europos Bendrijos, Europos Tarybos Pompidou grupės, Dublino grupės ir kitų tarptautiniųorganizacijų, formavo nacionalinius narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos pa-grindus pagal tarptautinių sutarčių reikalavimus.

Lietuva nuosekliai vykdo narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politiką,kuri yra sudedamoji valstybės užsienio ir vidaus politikos dalis. Narkotikų kontrolei ir nar-komanijos prevencijai turi būti skiriamas politinis dėmesys, atitinkantys poreikius finansiniaiir žmogiškieji ištekliai. Narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politikos įgyvendi-nimas turi būti grindžiamas aiškiais prioritetais, vertinimu, koordinavimo užtikrinimu, racio-naliu išteklių skirstymu ir naudojimu. Teisės aktai, reglamentuojantys narkotikų kontrolės irnarkomanijos prevencijos klausimus, yra susiję su tarptautine bei regionine (Europos Są-jungos) narkomanijos prevencijos politika.

Pagal Valstybės ilgalaikę raidos strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimonutarimu (Žin., 2002, Nr. 113-5029), vienas esminių ir ilgalaikių valstybės raidos prioritetų– saugi visuomenė. Nacionalinėje narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės 2004 –2008 m. strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (Žin., 2003,Nr. 94-4251), nurodytas valstybės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos priori-tetas – pirminė narkotikų vartojimo prevencija šeimoje, tarp vaikų ir jaunimo. Nacionalinėsnarkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2004 – 2008 m. programos ( toliau –Programa), patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu (Žin., 2004, Nr. 58-2041),strateginis tikslas – sustabdyti ir sumažinti narkomanijos plitimą, nustatyti ir įgyvendinti pa-grindines Lietuvos politikos gaires bei veiklos kryptis narkomanijos prevencijos ir narkotikųkontrolės srityje, padidinti narkomanijos prevencijos mūsų šalyje veiksmingumą. Pagal Lie-tuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą (Žin., 1997, Nr. 2-16) Progra-ma yra įtraukta į svarbiausiųjų ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų sąrašą.

Atsižvelgiant į situaciją kasmet tikslinami ir tvirtinami Programos įgyvendinimo prie-monių planai. Programos priemonės turi būti įgyvendinamos visoje šalyje, tai yra ne tikvalstybės, bet ir savivaldybių lygmeniu, kitaip tariant, jos turi atitikti bendruomenės porei-kius. Narkomanijos prevencijos priemonių įgyvendinimas yra labai aktualus net mažiausiossavivaldybės bendruomenės socialinėms struktūroms, tokioms kaip mokykla, šeima ar dar-bo vieta; jis turi apimti konkrečius individus.

22 Pirminės narkomanijos prevencijos bendruomenėje vykdymas

Visos valstybės pripažįsta, kad narkomanijos prevencijos politika turi būti įgyvendi-nama kompleksinėmis priemonėmis, kad bendram tikslui būtina kooperuoti įvairių struktūrų– sveikatos apsaugos, švietimo, teisėsaugos, socialinės apsaugos, kitų valstybės institucijųveiklą, skatinti glaudesnį jų tarpusavio bendradarbiavimą, taip pat bendradarbiavimą suvisuomene ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

Prevencijos priemones turi organizuotai vykdyti visos valstybės institucijos. Nuo tarp-žinybinio narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos veiksmų koordinavimo itin pri-klauso narkomanijos prevencijos sėkmė. Koordinavimo svarbą ypač pabrėžia ES kovossu narkotikais 2005 – 2012 m. strategija ir programa.

Dar visai neseniai narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos veiksmai buvokoordinuojami tik nacionaliniu lygiu; savivaldybių lygiu ši veikla nebuvo reglamentuojama,todėl nebuvo ir vykdoma. 2001 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmėnutarimą Nr. 73 „Dėl Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos pro-gramos ir Vyriausybinės narkotikų kontrolės komisijos“ ( Žin., 2001, Nr.8-235), kuriuosavivaldybėms siūloma steigti narkotikų kontrolės komisijas. Savivaldybių narkotikų kon-trolės komisijų steigimas sudaro prielaidas koordinuoti narkotikų kontrolės ir narkomanijosprevencijos priemonių vykdymą vietos bendruomenėse. Lietuvos Respublikos Vyriausybė2003 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 416 patvirtino Pavyzdinius savivaldybių narkotikųkontrolės komisijų nuostatus (Žin., 2003,.Nr. 35-1471), kuriais reglamentuojami savival-dybių narkotikų kontrolės komisijų uždaviniai (vykdyti valstybės narkotikų kontrolės ir nar-komanijos prevencijos politiką, koordinuoti narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevenci-jos veiksmus savivaldybės teritorijoje), funkcijos (bendradarbiauti su savivaldybėmis irvalstybės institucijomis, įstaigomis, nevyriausybinėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nar-komanijos prevencijos, gydymo, reabilitacijos, narkotinių ir psichotropinių medžiagų apy-vartos kontrolės klausimais; organizuoti savivaldybės ir valstybės institucijoms bei įstaigomspasitarimus, seminarus ir mokymą apie narkotikų kontrolę ir narkomanijos prevenciją; ana-lizuoti gaunamus iš suinteresuotųjų savivaldybės ir valstybės institucijų bei įstaigų, nevyriau-sybinių organizacijų statistikos duomenis apie psichotropinių medžiagų apyvartą ir kontrolę;vertinti, kaip vykdomos narkotikų kontrolės, narkomanijos prevencijos priemonės gydy-mo, švietimo, socialinės rūpybos įstaigose; rūpintis, kad asmenys, priklausomi nuo narkoti-nių ir psichotropinių medžiagų, pasveiktų ir integruotųsi į visuomenę ir kt.), priklausomų nuonarkotikų asmenų teisės.

2003 m. lapkričio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1478,,Dėl Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatųpatvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 113-5070) patvirtinti šio departamento veiklos nuostatai.Minėtuoju teisės aktu reglamentuotas Narkotikų kontrolės departamento veiklos teisinispagrindas, nustatytos kompetencijos ribos, nurodyti pagrindiniai uždaviniai (įgyvendinti nar-komanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės politiką, nustačius pagrindines šios politikosįgyvendinimo kryptis: organizuoti narkomanijos prevencijos ir narkotikų kontrolės priemo-


nių įgyvendinimą, koordinuoti kitą valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą narkotikų kont-rolės ir narkomanijos prevencijos srityje. 2004 m. įsteigus Narkotikų kontrolės departa-mentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pradėta bendradarbiauti su savivaldybėmis.Tais pačiais metais miestų ir rajonų savivaldybės ėmė sparčiau steigti savivaldybių narkotikųkontrolės komisijas, siekiant administruoti savivaldybių narkotikų kontrolės ir narkomanijosprevencijos programas, buvo tvirtinami šių komisijų nuostatai bei programos.

Tam, kad nustatytų narkomanijos prevencijos politikos kryptis ir prioritetus, politikaituri suvokti situaciją, todėl būtina nuolatos vykdyti mokslinius epidemiologinius tyrimus, kauptiinformaciją apie narkotikų vartojimo reiškinį pagal pagrindinius narkotikų vartojimo papliti-mo rodiklius. Europos Sąjungoje stebėseną atlieka Europos narkotikų ir narkomanijosstebėsenos centras (angl. European Monitoring Centre for Drugs and Drug Addiction;toliau – ENNSC): rengia kasmetinę ataskaitą apie narkotikų problemą Europoje, narkoti-kų vartojimo tendencijas, naujausius tyrimus, politikos pokyčius ir kita. Lietuvoje narkotikųinformacijos centro funkcijas atlieka Narkotikų kontrolės departamentas prie Lietuvos Res-publikos Vyriausybės, kuris taip pat kasmet rengia metinį pranešimą apie narkotikų kontro-lės ir narkomanijos prevencijos politiką, narkomanijos prevenciją ir epidemiologiją, pri-klausomybės ligomis sergančių asmenų sveikatos priežiūrą, narkomanų psichologine irsocialine reabilitaciją, užkrečiamųjų ligų bei mirčių, susijusių su narkotikų vartojimu, rodik-lius, neteisėtos narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartos kontrolę, teisėtą narkotiniųir psichotropinių medžiagų bei jų pirmtakų (prekursorių) apyvartą, narkotikų paplitimą lais-vės atėmimo vietose, žiniasklaidos pranešimus, teikia kitą informaciją. Narkotikų kontrolėsdepartamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra ENNSC informacijos šaltinis(www.nkd.lt).

Labai svarbu, kad prevencijos veiksmai būtų nuolatos vertinami. Šis vertinimas ne tikleidžia didinti valstybinių institucijų vykdomų prevencijos priemonių veiksmingumą, bet iružtikrinti šios veiklos skaidrumą, kurio moderniosios demokratijos sąlygomis teisėtai siekiapilietinė visuomenė. Priemonių efektyvumo vertinimas tampa būtina narkomanijos preven-cijos sėkmės sąlyga.

Narkotikų kontrolės departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, siekda-mas, kad Lietuvoje vykdoma prevencinė veikla būtų nuosekli, orientuota į rizikos grupes,atsižvelgiant į tikslinės grupės amžių bei jaunimo poreikius, o įgyvendinamos priemonėsapimtų ne tik psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, bet ir rizikingą elgseną, kad prevencijabūtų suprantama kaip įvairių sričių veikla, apimanti visą visuomenę, bei atsižvelgdamas įENNSC reikalavimus, parengė Informacijos apie psichoaktyvių medžiagų vartojimo pre-vencijos projektus rinkimo tvarkos aprašą, patvirtintą Narkotikų kontrolės departamentoprie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2005 m. spalio 4 d. įsakymu Nr.1.2-58 (Žin., 2005, Nr. 119-4319). Šio aprašo tikslas – sudaryti Lietuvos Respublikoje įgy-vendintų ir įvertintų psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencijos projektų informacinębazę ir teikti informaciją apie įgyvendintus projektus ENNSC, organizuoti teigiamos patir-ties sklaidą mūsų šalyje.

http://www.nkd.lt)


2.2. NARKOTIKŲ KONTROLĖS IR NARKOMANIJOS PREVENCI-JOS POLITIKA BEI JOS ĮGYVENDINIMAS EUROPOS SĄJUNGOJE

Politikos ir įstatymų pokyčiai

ES valstybių narių politikos pokyčiai kovos su narkotikais srityje neišvengiamai ski-riasi, ir tai rodo požiūrių įvairovę nacionaliniu bei Europos lygmeniu. Tačiau tai nereiškia,kad nesama bendrų bruožų ir kad nereikia jų analizuoti.

Vienas šio laikotarpio svarbiausių bruožų – kovos su narkotikais strategijos vertini-mas įvairiose valstybėse narėse. Kai kuriose ES šalys jau vertina, kaip įgyvendinama kovossu narkotikais strategija. Nors vertinimo įtakos visai kovos su narkotikais politikai kol kasnustatyti negalima, tačiau jau esama tam tikrų daug žadančių rezultatų: dabar mes geriausuprantame sėkmės ir nesėkmės priežastis, o kai kuriais atvejais vertinimo rezultatai rodo,kad neįgyvendintiems strateginiams tikslams pasiekti turime skirti daugiau išteklių. Be to,duomenys apie 2000 – 2004 m. ES strategijos ir veiklos plano vykdymą rodo pirmuosiusES institucijų ir specializuotų agentūrų bendrai atliekamo pažangos narkotikų prevencijossrityje vertinimo rezultatus. Kiti ataskaitinio laikotarpio politikos pokyčiai – bausmių už nar-kotikų vartojimą sumažinimas kai kuriose šalyse ir bausmių sugriežtinimas už nelegalią nar-kotikų apyvartą bei už nusikaltimus, susijusius su narkotikais, kurie kelia grėsmę nepilname-čiams.

Strateginis požiūris į kovos su narkotikais politiką Europos Sąjungoje2005 – 2012 m. ES kovos su narkotikais strategija, kurią Europos Sąjungos Taryba

patvirtino 2004 m. gruodį, remiasi galutiniu per ataskaitinį laikotarpį (2000 – 2004 m.)pasiektos pažangos įvertinimu. Ja siekiama nacionalinėms strategijoms sudaryti pridėtinęvertę, nepažeidžiant sutartimis nustatyto subsidiarumo ir proporcingumo principo. Strategi-ja kelia du bendruosius kovos su narkotikais tikslus:

♦ pasiekti aukštą sveikatos apsaugos lygį, gerovę ir socialinę sanglaudą, papildantvalstybių narių veiksmus, kuriais siekiama užkirsti kelią narkotikų vartojimui bei mažinti pri-klausomybę nuo narkotikų ir jų žalą sveikatai bei visuomenės struktūrai;

♦ užtikrinti aukštą plačiosios visuomenės saugumo lygį, imantis kovos su narkotikųgamyba, pasiūla ir tarptautine nelegalia prekyba veiksmų ir stiprinant su narkotikais susijusiųnusikaltimų prevenciją, grindžiamą veiksmingu valstybių narių bendradarbiavimu.

Šie du tikslai apima 2000 – 2004 m. ES kovos su narkotikais strategijos šešis priori-tetus. Naujoji strategija dar kartą pabrėžia integruoto, daugiadisciplinio, subalansuoto ko-vos su narkotikų paklausa ir pasiūla metodo svarbą. Pagal šį metodą pagrindinis dėmesysskiriamas dviem politikos sritims ir dviem visas sritis apimančioms temoms: tarptautiniambendradarbiavimui ir informavimui, tyrimams, vertinimui, koordinavimui.

2005 m. vasarį Europos Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikė komuni-


katą dėl ES kovos su narkotikais 2005 – 2008 m. veiksmų plano. Rengiant šio planoprojektą buvo susisiekta su ENNSC ir Europolu, konsultuotasi su pilietine visuomene. Veiksmųplanas, atsižvelgiant į ankstesniojo plano vertinimo rezultatus, parengtas taip, kad jame būtųaiškiai nurodytas kiekvienas vykdytojas, visos veiksmų vertinimo priemonės, rodikliai irįgyvendinimo datos. Tai turėtų padėti stebėti tolesnės veiklos pažangą ir užtikrinti veiksmin-gesnį plano įgyvendinimą. Prieš siūlydama 2009 – 2012 m. planą, Komisija kasmet atliksesamojo plano vykdymo pažangos apžvalgą ir įvertins jos poveikį.

Vadovaudamosi ES pavyzdžiu, dauguma valstybių narių parengė nacionalines kovossu narkotikais strategijas. Iš 29 ataskaitoje minimų šalių 26 vykdo nacionalinę kovos sunarkotikais politiką pagal nacionalinį planą, strategiją ar panašų dokumentą.

Kitose šalyse padėtis tokia: Italijoje Nacionalinis kovos su narkotikais koordinavimokomitetas nacionalinį planą patvirtino 2003 m. kovą; šiuo metu planą svarsto regionai beiautonominės provincijos; Malta ir Austrija ataskaitos rengimo metu nurodė vykdančiosnacionalinės kovos su narkotikais strategijos rengimo ir tvirtinimo procedūras1 . SeptynioseES šalyse buvo priimtos naujos nacionalinės kovos su narkotikais strategijos. Atrodo, kadrengiant visų valstybių narių nacionalines kovos su narkotikais strategijas laikomasi ES nuosta-tų ir pritariama tam, kad kovos su narkotikais politika būtų visuotinė ir apimtų daugelį sričių.Tačiau įvairių šalių strategijų turinys gali iš esmės skirtis, pavyzdžiui, pasirenkant intervencijosvykdymo būdą, (nors vartojamas tas pats terminas), vertinant strategijos vaidmenį (kuris galibūti laikomas svarbiu ar mažiau svarbiu) ir netgi taikant politines priemones, kaip žalos mažinimą.Beje, visuose 26 išnagrinėtuose politikos ir strategijos dokumentuose (2) bene labiausiaiskiriasi požiūris į žalos mažinimą, jo svarba pabrėžiama dvylikoje dokumentų, devyniuosetai aptariama kartu su kitomis temomis, o penkiuose – visai neminima.

Kovos su narkotikais strategijų vertinimas duoda pirmuosius rezulta-tus

Per ataskaitinį laikotarpį buvo įvertinta 2000 – 2004 m. ES kovos su narkotikaisstrategija. Teisingumo ir vidaus reikalų taryba, posėdžiavusi 2004 m. spalio 25 – 26 dieno-mis, aptarė Komisijos pateiktą galutinio įvertinimo ataskaitą. Taryba siekė nustatyti, kokiumastu veiksmų plano vykdymas atitiko kovos su narkotikais strategijos tikslus ir kaip šiosstrategijos plano įgyvendinimas paveikė padėtį Europos Sąjungoje. Taryba prisidėjo priediskusijos naujos kovos su narkotikais strategijos rengimo klausimu (4). Atlikti vertinimoužduotį Komisijai padėjo organizacinis komitetas (sudarytas iš Komisijos, keturių 2003 –2004 m. Europos Sąjungai pirmininkavusių valstybių narių, ENNSC ir Europolo atstovų).Užduoties vykdimą sunkino tai, kad nebuvo numatyti konkretūs ir kiekybiškai įvertinamiveiklos tikslai.

Galutinio įvertinimo ataskaitoje ir jos prieduose pabrėžiami pagrindiniai kovos su nar-kotikais laimėjimai nacionaliniu ir ES lygiu, nurodomos sritys, reikalaujančios tolesnės pa-žangos. Pabrėžiama, jog pasiekta tam tikra pažanga mažinant su narkotikais susijusių svei-


katos problemų (įskaitant žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekciją, hepatitą) ir mirčiųskaičių (ES kovos su narkomanija strategijos 2 tikslas) bei iš esmės gerinant gydymo priei-namumą (3 tikslas). 1 tikslo, t. y. narkotikų vartojimo mažinimo srityje kokios nors reikš-mingesnės pažangos nematyti. Taip pat nenustatyta, kad būtų sumažėjusios gyventojų gali-mybės gauti narkotikų (4 tikslas). Tačiau atrodo, kad bendros priemonės 4 ir 5 tiksluiįgyvendinti tapo savotišku kelių ES lygmens iniciatyvų, sustiprinusių teisėsaugos kovos suneteisėta narkotikų apyvarta priemones, katalizatoriumi. Plano vykdymo metu imtasi keliųdidelių iniciatyvų, kuriomis buvo siekiama kovoti su pinigų plovimu (6.1 tikslas) ir užkirstikelią neteisėtam prekursorių naudojimui (6.2 tikslas) – visų pirma iš dalies pakeisti Bendri-jos teisės aktus dėl prekursorių apyvartos kontrolės.

Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad būtina tęsti tyrimus, pavyzdžiui, biomedicininių,psichosocialinių ir kitokių veiksnių, kurie skatina narkotikų vartojimą ir priklausomybę, ypačtokiose srityse, apie kurias vis dar nepakanka informacijos (pavyzdžiui, apie ilgalaikį kana-pių ar sintetinių narkotikų vartojimą). Komisijos nuomone, formuojant ES kovos su narko-tikais politiką būtina nuolat konsultuotis su pilietine visuomene. Komisija taip pat rekomen-davo pratęsti ES strategijos vykdymą nuo penkerių iki aštuonerių metų, kad vykdomuojulaikotarpiu ji apimtų dviejų iš eilės ES veiklos planų įgyvendinimą ir leistų galutinai įgyven-dinti bei suderinti iniciatyvas, kad šios atitiktų strategijos tikslus.

Verta smulkiau pakomentuoti keletą vertinimo veiksmų, atliktų per ataskaitinį laiko-tarpį nacionaliniu lygiu. Ypač įdomus vertinimas šalių, kurios nacionalinėms kovos su narko-tikais strategijoms taikė vadinamąją struktūrinę metodiką. Tokias strategijas galima apibū-dinti kaip formalų užduočių dokumentavimą, jų apibrėžimą ir kiekybinį įvertinimą, užįgyvendinimą atsakingos institucijos įvardijimą ir tikslų įvykdymo datos nustatymą. Pagal šiąmetodiką šalims lengviau rengti užduočių įvykdymo ataskaitas ir nustatyti probleminius klau-simus bei imtis būtinųjų veiksmų.

Tokios metodikos pavyzdžių galima rasti Čekijos Respublikoje, Airijoje, Liuksem-burge, Lenkijoje ir Portugalijoje, kurių nacionalinių kovos su narkotikais strategijų vertini-mas rodo arba gali parodyti tai, kas atlikta, ir tai, ką dar reikia padaryti. Portugalijos 2004m. nacionalinės kovos su narkotikais strategijos įvertinimas – vienas pavyzdžių, kaip struk-tūrinė metodika gali padėti vertinti daromą pažangą. Išorės vertintojai priėjo prie išvados,kad esama pažangos siekiant kai kurių pagrindinių iš trisdešimties Portugalijos veiklos planenumatytų tikslų, iš kurių aštuoni tikslai visiškai pasiekti, dešimt tikslų pasiekta iš dalies; kitųtikslų įgyvendinimą dėl informacijos trūkumo buvo sunku įvertinti, o dėl penkių tikslų nu-spręsta, kad jie nepasiekti. Vokietijoje 2003 m. vadovauti veiklos plano įgyvendinimui irįgyvendinimo rezultatams stebėti sudarytas organizacinis komitetas (Nacionalinė kovos sunarkomanija taryba).

Kai kuriose šalyse, priėmusiose nacionalinę kovos su narkotikais strategiją arba įver-tinusiose ankstesnės strategijos sėkmę, buvo padidintas kovai su narkotikais skirtas biu-džetas. Pavyzdžiui, Graikijoje vis daugiau lėšų skiriama sveikatos priežiūros paslaugoms,Vengrijoje skiriama lėšų dar neįgyvendintiems strategijos elementams finansuoti, Liuksem-


burgo sveikatos ministerijos biudžetas kovai su narkotikais padidintas nuo 1 milijono eurų1999 m. iki 6 milijonų eurų 2004 m., tačiau visose valstybėse narėse išlaidos su narkotikaissusijusioms problemoms spręsti sudaro tik nedidelę visų bendrųjų išlaidų dalį (nuo 0,1 iki0,3 proc.). Tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl visoje ES ekonomikos augimas ir jo lemia-mi bendro biudžeto pokyčiai nėra tiesiogiai susiję su bendrosiomis išlaidomis narkotikųproblemai spręsti.

Kai kuriose ES šalyse daugiausia visų bendrųjų lėšų ir toliau išleidžiama narkotikųpasiūlai mažinti (apie 68 – 75 proc. visų išlaidų, susijusių su narkotikų kontrole ir narkoma-nijos prevencija). Tačiau kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Maltoje ir Liuksemburge, išlaidosnarkotikų paklausai mažinti akivaizdžiai didesnės nei išlaidos jų pasiūlai mažinti (jos sudaroatitinkamai 66 ir 59 proc. visų narkotikų problemai skirtų išlaidų). Neaišku, ar nurodomiskiriamų iš biudžeto lėšų netolygumai rodo esminius politikos prioritetų skirtumus, ar tai tiktam tikra duomenų rinkimo tendencija.

Informacijos apie tiesiogines bendrąsias išlaidas narkotikų problemai spręsti trūku-mas ir toliau lieka problema. Tačiau yra ženklų, kad augant akademinio pasaulio susidomė-jimui šia sritimi (7), vis didesnę vertę įgyja politinis įsipareigojimas nustatyti ir apibūdintibendrąsias narkotikų problemai skirtas lėšas, kad nacionalines su narkotikais susijusias iš-laidas būtų galima įrašyti kaip pagrindinį elementą lėšų sąnaudų ir naudojimo efektyvumuivertinti. Kartu su „Reitox” tinklu ir Europos Komisija ENNSC šiuo metu rengia metodiką,kuri leis nuosekliai ir patikimai įvertinti su narkotikais susijusias bendrąsias išlaidas EuroposSąjungoje pagal 2005 m. ES veiklos plano reikalavimus.

Šis pirmasis vertinimo nacionaliniu ir Europos lygiu procesas – tai vertingas grįžtamo-jo ryšio mechanizmas, informuojantis apie tai, kokiu mastu ir kokiomis sąnaudomis įgy-vendinami sprendimai, ir leidžiantis tiems, kurie juos priima, skirti daugiau dėmesio prob-leminėms sritims arba sudėtingai padėčiai gerinti. Nors kol kas nėra galutinai įrodytasnacionalinių kovos su narkotikais strategijų poveikis bendram narkotikų plitimo reiškiniui(ENNSC, 2004), galima tikėtis, kad vadinamoji realių rezultatų skaičiavimo metodikapadės plėtoti Europoje bendrą tendenciją nuodugniai vertinti kiekvieną nacionalinę ko-vos su narkotikais strategiją.

Diskusijos nacionaliniuose parlamentuose ir žiniasklaidojeTiek žiniasklaidoje, tiek nacionaliniuose parlamentuose diskutuojama apie keliantį vi-

suomenės nerimą narkotikų plitimo reiškinį. Ataskaitinio laikotarpio „Reitox“ nacionaliniuo-se pranešimuose teigiama, kad parlamentuose dažniausiai svarstomi žalos mažinimo ir šiaikategorijai priskiriamų intervencijų, kanapių vartojimo ir su narkotikais susijusių nusikaltimųbei atitinkamų narkotikų įstatymų keitimo klausimai.

Pakaitinio gydymo ir žalos mažinimo priemonių pranašumai bei trūkumai, palyginti suvisiško narkotikų nevartojimo siekiamybe, sukėlė gyvus parlamentinius debatus ČekijosRespublikoje, Estijoje, Prancūzijoje, Airijoje ir Norvegijoje. Politiniuose sluoksniuose buvokarštai aptariamos tokios temos, kaip siūlymas padaryti Švedijoje švirkštų keitimo progra-


mą nuolatinę ir griežtai kontroliuojamą bei siūlymas Norvegijoje steigti laikinuosius „švirkš-timosi kambarius“.

Svarbus diskusijų objektas tebėra kanapės, ypač Vokietijoje, kur daugiausia dėme-sio skiriama jaunimo kanapių vartojimui, ir Liuksemburge bei Portugalijoje, kur siūlomaleisti įsigyti kanapių pagal gydytojo receptą. Kanapių ir apskritai narkotikų vartojimas tarpjaunimo bei mokyklose buvo plačiai aptariamas Belgijos, Čekijos Respublikos, Vokietijos,Kipro, Liuksemburgo ir Austrijos žiniasklaidoje. Nyderlanduose žiniasklaidos dėmesį pa-traukė pranešimai apie tetrahidrokanabinolio (THC) kiekio padidėjimą kanapėse („neder-wiet“) ir galimus ypač stiprų poveikį turinčių kanapių vartojimo padarinius sveikatai. Lenki-jos žiniasklaidoje daugiausia minimos kanapės – iš 2500 nuorodų į narkotikus 865 kartus.Įstatymų projektai dėl kanapių legalizavimo pateikti Belgijoje, Danijoje ir kai kurių Nyder-landų miestų tarybose (siekiant spręsti „nelegalaus pirkimo“ problemą2 ), bet jie sukėlė di-delį viešą daugumos parlamentų narių ir vyriausybių ministrų pasipriešinimą.

Narkotikų įstatymų pataisų perspektyvos sudomino žiniasklaidą ir sukėlė politinesdiskusijas Prancūzijoje ir Italijoje. Prancūzijoje atsisakyta siūlymo keisti įkalinimo bausmesuž narkotikų vartojimą piniginėmis baudomis, būgštaujant, kad toks pakeitimas gali būti„interpretuojamas kaip nuomonė, kad narkotikai nėra labai pavojingi“, ir dėl to „gali vėlpadidėti jų vartojimas net tarp jaunesnio amžiaus žmonių“. Italijos žiniasklaida daug kalbėjoapie parlamentinius debatus dėl 1990 m. įstatymų pakeitimų, o Čekijos Respublikoje ži-niasklaidos ir politikų dėmesį patraukė bausmių už narkotikų laikymą diferencijavimas. Če-kijos Respublikoje, Graikijoje, Liuksemburge, Lenkijoje ir Portugalijoje imtasi tirti kai ku-riuos žiniasklaidos pranešimus, o Belgijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje parengtosjaunimui skirtos nacionalinės žiniasklaidos kampanijos.

ES programų ir teisės aktų naujovės

Ataskaitiniu laikotarpiu imtasi svarbių su narkotikų plitimu susijusių ES iniciatyvų,įgyvendinamų visuomenės sveikatos, neteisėtos narkotikų apyvartos ir prekursorių bei sin-tetinių narkotikų kontrolės srityse.

Visuomenės sveikata

Europos lygmeniu kovos su narkotikais prevencija, kaip sveikatai svarbių veiksniųdalis, įtraukta į visuomenės sveikatos programą (12). Šios programos 2004 m. veiklosplane daugiausia dėmesio skiriama 2003 m. birželio 18 d. Tarybos rekomendacijai ir pa-grindo, kuriuo remiantis būtų galima aprašyti veiklos kryptis Europos Sąjungoje, sudary-mui, prie kurio prisidėtų ir ENNSC. Komisija paragino visas suinteresuotąsias grupes teiktisiūlymus, kaip spręsti piktnaudžiavimo visomis galinčiomis sukelti priklausomybę medžia-gomis problemą, atsižvelgiant į gyvenimo būdą, ypač į pramogų vietas (pavyzdžiui, naktinius


klubus) ir kalėjimus. Komisiją ypač domino geriausia praktika ir ryšių bei informacijossklaidos tobulinimas pažangiausiais metodais. 2004 m. Komisija atrinko keturis projektus,kurių tikslas užkirsti kelią rizikingai elgsenai, suderinti tarptautinę informaciją apie biomedi-cininį šalutinį dopingo poveikį, aktyviau skleisti žinias, kaip spręsti narkotikų vartojimo pro-blemas, ir naujoms valstybėms narėms žiniatinklyje pateikti daugiau šaltinių apie teisėtus irneteisėtus narkotikus.

Neteisėta narkotikų apyvarta

2004 m. ES lygiu patvirtintos tam tikros kovos su neteisėta narkotikų prekyba prie-monės. 2004 m. spalio 25 d. Tarybos sprendimu 2004/757/TVR pateiktos būtiniausiosnuostatos dėl nusikaltimų veikos sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkoti-kais srityje, kurios tapo pagrindine neteisėtos prekybos narkotikais problemos sprendimopriemone, padedančia valstybėms narėms nustatyti minimalias bausmes už minėtuosius nu-sikaltimus.

2004 m. gruodį Taryba susitarė priimti sprendimą dėl keitimosi informacija, rizikosvertinimo ir naujų psichoaktyviųjų medžiagų kontrolės. Šis sprendimas yra teisinis pagrin-das veiksmingai keistis informacija apie naujas psichotropines medžiagas, juo taip pat nu-matomas ES lygmens kontrolės mechanizmas.

2004 m. kovo 30 d. Taryba išleido rekomendaciją dėl konfiskuotų narkotikų mėginiųėmimo gairių. Šiuo dokumentu rekomenduojama, kad valstybės narės, jei jos to dar nedaro,turėtų pradėti taikyti mėginių ėmimo sistemą pagal tarptautiniu mastu nustatytas gaires. Tary-ba taip pat priėmė rezoliuciją dėl kanapių ir patvirtino narkotikų paklausos bei pasiūlosmažinimo planų įgyvendinimo ir sintetinių narkotikų pasiūlos mažinimo pažangos ataskaitą.

2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė reglamentą Nr. 273/2004 dėl narkotinių medžiagų prekursorių. Šiuo reglamentu suderinamos priemonės tamtikroms medžiagoms, dažnai naudojamoms neteisėtų narkotinių ar psichotropinių medžia-gų gamybai, kontroliuoti ir stebėti Bendrijos viduje, siekiant, kad jos nepatektų į neteisėtąapyvartą. Reglamentu valstybėms narėms pirmiausia nubrėžiamos gairės priemonių planuiparengti, kad kiekvienos šalies kompetentingosios institucijos galėtų atlikti kontrolės ir ste-bėsenos užduotis, ir informuojama, kaip atpažinti įtartinus sandorius ir apie juos pranešti.2004 m. gruodžio 22 d. Taryba pasirašė reglamentą Nr. 111/2005, kuriuo nustatomosnarkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) apyvartos tarp Bendrijos irtrečiųjų šalių stebėsenos taisyklės.

2004 m. lapkritį, vadovaudamasi 2002 m. lapkričio mėn. Tarybos rezoliucija, Euro-pos Komisija pateikė Tarybos horizontaliajai kovos su narkotikais darbo grupei (HDG)pateikė sintetinių narkotikų kontrolės metodikos, paremtos nepatentinių ir ūmioms ligomsgydyti reikalingų vaistų sąrašu, tyrimo rezultatus. 2004 m. balandį Europos Komisija šiaigrupei pateikė siūlymus, kaip sudaryti tobulesnius sintetinių narkotikų platinimo tinklų Euro-pos Sąjungoje žemėlapius.


NAUJI NACIONALINIAI ĮSTATYMAI

Jaunimas ir narkotikai

Kalbant apie keleto valstybių narių nacionalinių įstatymų pokyčius, įvykusius ataskai-tiniu laikotarpiu, pažymėtinos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti jaunus žmones nuonusikaltėlių ir reaguoti į tai, kad jaunimui gali kilti noras vartoti narkotikus.

Apsaugoti nuo narkotikų vartojimo galima tiesioginiais ir bendresniais būdais. Veng-rijoje 2003 m. kovą priimtu įstatymu siekiama apsaugoti jaunesnius kaip 18 metų asmenisnuo piktnaudžiavimo narkotikais ir sugriežtinti bausmes suaugusiesiems už nusikaltimus ne-pilnamečių atžvilgiu. Estijoje 2004 m. pradžioje priimtos pataisos numato griežtesnes baus-mes už daugumą su narkotikais susijusių nusikaltimų, įskaitant nepilnamečių skatinimą netei-sėtai vartoti narkotikus.

Danijoje 2004 m. liepą pataisytas įstatymas dėl svaiginamųjų narkotinių medžiagų:nuo tol narkotikų platinimas restoranuose, diskotekose ir panašiose vaikų bei jaunimo daž-nai lankomose vietose laikomas nusikaltimu sunkinančiomis aplinkybėmis. Tokie nusikalti-mai visuomet baustini laisvės atėmimu, o vidutinę įkalinimo trukmę numatoma trečdaliu pail-ginti. Ispanijoje nuo 2004 m. spalio neteisėta narkotikų apyvarta netoli mokyklų taip patlaikoma sunkinančia aplinkybe, be to, į neteisėtos apyvartos nusikaltimus įtraukiamo jauni-mo amžiaus riba padidinta nuo 16 iki 18 metų. Anglijoje ir Velse naujų įstatymų vykdymodirektyvas apibrėžia Gairių dėl kanapių teisės aktų vykdymo nuostatai (ACPO, 2003);šiame dokumente patariama, kaip elgtis su asmenimis, kurie turi kanapių tam tikrose vieto-se, pavyzdžiui, mokyklose, jaunimo klubuose, žaidimų aikštelėse ar netoli jų.

Tarp prevencijos priemonių vartojančio narkotikus jaunimo problemoms spręsti pa-žymėtini du Latvijos Vyriausybės 2003 m. gruodžio teisės aktai. Vienu jų numatomos vaikų,sulaikytų piktnaudžiaujant narkotikais, privalomojo institucinio gydymo (sutinkant tėvams)procedūros ir kiti konkretūs veiksmai, kurių reikia imtis, kai mokykloje randama narkotikųar kitokių toksinių medžiagų. Anglijoje ir Velse už nusikaltimus, susijusius su kanapėmis,sulaikyti jaunesni kaip 18 metų asmenys ir toliau gauna griežtą įspėjimą arba, jei nusikalti-mas sunkus, policija jiems pateikia kaltinimus. Gavęs galutinį įspėjimą, jaunas nusikaltėlissiunčiamas į nusikaltusio jaunimo grupę (YOT), kuri rūpinasi jo gydymu ir kitokia parama.

Čekijos Respublikos nepilnamečių teisingumo įstatymas, įsigaliojęs 2004 m., keičiajaunimui, dalyvaujančiam baudžiamojo kodekso numatytuose nusikaltimuose, taikomas są-lygas ir numato baudžiamojo kodekso viršenybę kitų bendrojo pobūdžio įstatymų atžvilgiu.Baudžiamosios priemonės turi būti taikomos tik būtinaisiais atvejais, o auklėjamosios galiapimti draudimą vartoti narkotines medžiagas arba priverstinį gydymą. Dabar didžiausiajaunimui taikoma bausmė be laisvės atėmimo prilygsta pusei bausmės, taikomos suaugusie-siems. Lenkijoje 2003 m. sausį išleistu ministro įsakymu nustatytos konkrečios auklėjamo-sios ir prevencijos priemonės, taikomos su narkomanijos grėsme susiduriantiems vaikams ir


jaunimui. Tenykštės mokyklos įpareigotos parengti auklėjamąsias ir prevencijos strategijas.2003 m. spalį Europos teisinė narkotikų duomenų bazė (ELDD) paskelbė įstatymų,

susijusių su narkotikais ir jaunimu, lyginamojo tyrimo duomenis3 , kurių pagrindu buvo pa-rengtas straipsnis, padėjęs Komisijai įvertinti 2000 – 2004 m. ES veiklos planą ir apie taipaskelbti 2003 m. spalį4 . Šiuo vertinimu nustatyta, kad pagal minėtąjį veiklos planą numa-tytus su jaunimu susijusius klausimus reglamentuoja iš viso 22 įstatymai, kuriuos yra priėmu-sios 11 iš 15 valstybių narių. Pagal daugelį šių įstatymų numatomos laisvės atėmimo bausmiųalternatyvos, o šešios šalys priėmė įstatymus narkomanijos plitimui mažinti, ypač tarp jauni-mo. Tačiau susidaro įspūdis, kad per penkerių metų laikotarpį teisės aktų rengimo srityješiems veiklos plano punktams skirta palyginti mažai dėmesio. Išsamesnę jauniems narko-tikus vartojantiems nusikaltėliams skirtų priemonių analizę žr. pagal pasirinktinę te-mą apie laisvės atėmimo bausmės alternatyvas.

Žalos mažinimas

2003 ir 2004 m. priimta keletas įstatymų dėl žalos mažinimo.Prancūzijoje 2004 m. rugpjūtį priimtas įstatymas dėl penkerių metų visuomenės svei-

katos politikos plano patvirtinimo, kuris narkotikų vartojimo žalos mažinimo politiką įtrau-kia į visuomenės sveikatos nuostatus, pateikia oficialų žalos mažinimo apibrėžimą ir priskiriažalos mažinimą valstybės jurisdikcijai. Suomijoje vyriausybės dekretu iš dalies pakeistasUžkrečiamųjų ligų įstatymas, pagal kurį užkrečiamųjų ligų specialistai sveikatos centruosedabar privalo vykdyti prevencinę veiklą, įskaitant švirkščiamųjų narkotikų vartotojų kon-sultavimą dėl sveikatos, o prireikus – adatų ir švirkštų keitimą. Liuksemburgo didžiojo her-cogo 2003 m. gruodžio dekretas reglamentuoja nacionalinę švirkštų dalijimo programą irnustato įstaigas bei profesionalus, įgaliotus teikti švirkštus narkotikų vartotojams. Tokiu bū-du pagal aiškiai suformuluotus teisės aktus5 toliau vykdoma politika, leidžianti turėti ir teiktivartotojams sterilius švirkštus, kurią rėmė 2000 – 2004 m. ES veiklos planas, reikalavęsvykdyti profilaktines priemones. Daugiau teisinės informacijos galima rasti ELDD te-minėje apžvalgoje „Adatų ir švirkštų programų teisinė bazė“6 .

Jungtinės Karalystės neteisėto narkotikų vartojimo įstatymas buvo iš dalies pakeistas2003 m. rugpjūtį, tad šiuo metu gydytojams, vaistininkams ir kovos su narkotikais sritiesdarbuotojams leidžiama teisėtai teikti tamponus, sterilų vandenį, tam tikrus maišymo įran-kius (pavyzdžiui, šaukštus, dubenėlius, puodukus ir indus) ir citrinos rūgštį narkotikų varto-tojams, įsigijusiems kontroliuojamųjų narkotikų be recepto. 2004 m. birželį Norvegijos par-lamentas priėmė trejus metus galiosiantį laikinąjį įstatymą dėl bandomosios „švirkštimosikambarių“ programos. Šis įstatymas atleidžia tokių kambarių lankytojus nuo bausmės užtai, kad jie turi ir suvartoja vieną narkotikų dozę; pagal šį įstatymą „švirkštimosi kambarius“leista atidaryti nuo 2005 m. vasario.


Čekijos Respublikoje keletas nevyriausybinių organizacijų (NVO) teikia tablečių tikrini-mo paslaugas, kuriomis siekiama sumažinti galimą nežinomos ar netikėto poveikio medžiagosvartojimo pavojų, nors dėl tokios programos teisėtumo karštai diskutuojama. 2003 m. nevykojoks baudžiamasis persekiojimas, o iki šiol vienintelę policijos iškeltą bylą (2002 m.) valstybėsprokuroras atmetė. Vėliau Vyriausioji prokuratūra šia tema išleido specialų dokumentą.

Kaip ir pagal minėtuosius teisės aktus, pagal naująją ES strategiją bei veiklos planąžalos mažinimo paslaugos apskritai pripažįstamos kaip tinkamos didėjančios adatų keitimopaklausos tenkinimo priemonės, kuriomis mažinama narkotikų grėsmė asmens ir visuome-nės sveikatai.

Bausmės

Be anksčiau aptartų pakeitimų ataskaitiniu laikotarpiu keletas šalių savo narkotikųįstatymuose padarė pataisų, susijusių su bausmėmis už įvairius jaunų asmenų nusikaltimus.Pavyzdžiui, praėjusiais metais buvo pranešta, kad Belgija ir Jungtinė Karalystė smarkiaisumažino bausmę už problemų nekeliantį kanapių turėjimą. Belgijoje 2005 m. vasarį išleistadirektyva nurodo sumažintai bausmei taikomas išimtis, tačiau reikalauja nuosekliai remtisbaudžiamuoju kodeksu tais atvejais, „kai trikdoma viešoji tvarka“. Čia kalbama apie kana-pių turėjimą vietose, kuriose gali rinktis moksleiviai (mokyklose, parkuose, autobusų stote-lėse), arba netoli tokių vietų, taip pat vadinamasis demonstratyvus kanapių laikymas viešo-je vietoje ar pastate. Danijos įstatymo dėl svaiginamųjų narkotinių medžiagų 2004 m. gegužėspataisose ir valstybės prokuroro aplinkraštyje nurodyta, kad narkotikų laikymas savo reik-mėms dabar paprastai baudžiamas pinigine bauda, o ne įspėjimu, kaip anksčiau.

Kaip praneša ENNSC, tokios įstatymų pataisos atitinka kelerių pastarųjų metų ten-dencijas keisti vartotojams ir neteisėtiems prekeiviams skiriamas bausmes. Pavyzdžiui, 2003m. Belgija nustatė naują nusikaltimų kategoriją, pagal kurią nekeliantys problemų kanapiųvartotojai netraukiami baudžiamojon atsakomybėn, Graikija sumažino didžiausią bausmęuž narkotikų vartojimą nuo penkerių iki vienerių metų, Vengrija narkotikų vartojimo nusikal-timą išbraukė iš baudžiamojo kodekso. 2002 m. Estija panaikino pakartotinio vartojimo arnedidelio neteisėtų narkotikų kiekio laikymo savo reikmėms nusikaltimą (kartu su didžiausiauž jį skiriama trejų metų laisvės atėmimo bausme), tačiau Lietuva savo baudžiamąjį kodek-są papildė narkotikų turėjimo nusikaltimu, kuris gali būti baudžiamas laisvės atėmimu ikidvejų metų. 2001 m. Liuksemburgas kanapių vartojimą išbraukė iš kriminalinių nusikaltimųsąrašo ir panaikino su tuo susijusią laisvės atėmimo bausmę už įprastinį (ne sunkinančiomisaplinkybėmis) narkotikų vartojimą, o Suomija įstatymu įteisino narkotikų vartotojo nusikal-timą, už kurį pagal prokuroro vykdomą didesnės spartos baudžiamąjį procesą skiriamamažesnė maksimalioji laisvės atėmimo bausmė. 2000 m. Portugalija įteisino administraci-nes baudas už narkotikų vartojimą, nors tais pačiais metais Lenkija panaikino atleidimą nuobausmės, kurį anksčiau buvo galima taikyti už narkotikų laikymą. Tačiau tokie pakeitimainereiškia, kad mažėja narkomanijos poveikio visuomenei kontrolė – tai rodo viešosios tvarkostrikdymo tema ir jau minėti apribojimai turėti narkotikų netoli vietų, kuriose būna jaunimo.


Įtariamieji neteisėta narkotikų apyvarta baudžiami griežčiau. Danijoje nuo 2004 m.kovo didžiausios bausmės už neteisėtą apyvartą buvo padidintos daugiau kaip 50 procentų.2004 m. pradžioje Estija įteisino griežtesnes bausmes už daugumą su narkotikais susijusiųnusikaltimų, ypač sunkinančiomis aplinkybėmis. Jungtinėje Karalystėje didžiausia bausmėuž neteisėtą C klasės narkotikų prekybą padidinta nuo 5 iki 14 metų laisvės atėmimo. Be to,pastaraisiais metais, t. y. 2001 m. Graikijoje, 2000 m. Lietuvoje ir 1999 m. Airijoje daugiaudėmesio buvo skiriama bausmėms už konkrečius narkotikų platinimo tarp jaunimo nusikal-timus ir už neteisėtą apyvartą. Šį vieningą bausmių už neteisėtą narkotikų apyvartą griežtini-mas perteikia 2004 m. spalio Europos pagrindų sprendimas, apibrėžiantis būtinąsias nuo-statas dėl nusikaltimų veikos sudėties ir bausmių už neteisėtą narkotikų apyvartą..

2.3. PREVENCIJOS KLASIFIKACIJA

Tradiciškai prevencinė veikla buvo konceptualizuota sudarant visuomenės sveikatosmodelį, pagal kurį priklausomybės ligų gydymo strategijų rengimas buvo derinamas supirminės, antrinės ir tretinės prevencijos tęstinumu (Commission on Chronic Illness 1957;CSAP 1991).

♦ Pirminės prevencijos tikslas yra apsaugoti dar nepradėjusius vartoti psichoaktyviųjųmedžiagų asmenis ir tokiu būdu sumažinti naujų vartotojų gausėjimą. Pirminė prevencijaapima priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams irnarkotikų vartojimui: diegiama sveikos gyvensenos samprata, ugdomas atsparumasneigiamiems reiškiniams dar prieš susiduriant su jais.

♦ Antrinės prevencijos tikslas yra ankstyvoji intervencija, kuria siekiama sumažintinarkotikų vartojimo pasekmes ir keisti rizikingą elgseną. Antrinė prevencijos esmė –nustatyti ankstyvą, dar neturintį klinikinės išraiškos ligą ar sveikatos sutrikimą.

♦ Tretinės prevencijos tikslas – palengvinti vartojančiųjų narkotikus ligos simptomus.Tretinę prevencija galima apibūdinti kaip atkryčio prevenciją arba ligos, pasireiškiančiosakivaizdžiais klinikiniais simptomais ar elgsenos sutrikimais, padarinių sveikataimažinimą.

Papildydamas visuomenės sveikatos modelį, Medicinos institutas (MI, 1994, JAV)pasiūlė naują prevencijos klasifikavimo struktūrą, remdamasis Gordon’o (1987) ligų pre-vencijos klasifikacija. MI modelis grindžiamas trimis bendraisiais sveikatos priežiūros prin-cipais: prevencija, gydymu ir palaikymu (reabilitacija). Pirminė prevencija skirstoma į trisnaujas klases – bendrąją (angl. universal), atrankinę ( angl. selective) ir tikslinę (angl.indicated).

Bendroji prevencija paprastai yra taikoma jauno amžiaus žmonių grupėms ir orien-tuojama į visus gyventojus (visą šalį, vietos bendruomenę, mokyklą, rajoną ar gyvenvietę),siekiant užkirsti kelią narkotikų vartojimui. Bendrosios prevencijos programos dažniausiai


skirtos bendram gyventojų sveikatingumui ugdyti ir narkotikų vartojimo prevencijai vykdyti.Bendrosios prevencijos priemonės yra susijusios su žinių apie narkotikų vartojimo žalą tei-kimu, neigiamų nuostatų į šių medžiagų vartojimą formavimu ir gyvensenos įgūdžių ugdymu.

Atrankinė prevencija taikoma pažeidžiamiems asmenims ar jų grupėms bei ben-druomenėms (ypač jauniems žmonėms), dar neturintiems narkotikų vartojimo patirties, ku-rie dėl aplinkos arba asmenų, priskiriamų rizikos grupei, neigiamo poveikio gali pradėtisvaigintis narkotikais. Atrankinė prevencija taikoma šioms pagrindinėms tikslinėms grupėms:naktinių klubų lankytojams, ,,gatvės vaikams“, nepilnamečiams, įrašytiems į policijos profi-laktikos įskaitą, vaikams, gyvenantiems vaikų globos įstaigose, vaikams, kurių abu tėvai arvienas iš tėvų yra priklausomi nuo narkotikų, nelankantiems mokyklos bei blogai besimo-kantiems vaikams.

Atrankinės prevencijos priemonių tikslas – sumažinti rizikos veiksnių įtaką, siekiantsustiprinti sveikos gyvensenos įgūdžius ir sumažinti narkotikų vartojimą ateityje.

Tikslinė prevencija taikoma asmenims, kuriems būdingas probleminis elgesys dėlnarkotikų vartojimo, bet dar neturintiems priklausomybės požymių, reikalaujančių speciali-zuoto gydymo. Tikslinės prevencijos priemonės taikomos šioms tikslinėms grupėms: anks-tyviesiems probleminiams narkotikų vartotojams, kurie dažniausiai juos vartoja pramogau-dami, savaitgaliais, bei eksperimentuotojams, bandžiusiems vartoti narkotines ir (ar)psichotropines medžiagas vieną ar keletą kartų gyvenime eksperimento tikslais.

Tikslinės prevencijos keliami uždaviniai – anksti nustatyti vartojančius narkotikus as-menis, ir motyvuoti nevartoti, teikti jiems reikiamą pagalbą, vykdyti ankstyvąją intervenciją.

Bendroji prevencijaNarkotikų vartojimo prevencijos priemonių tikslas – sumažinti vartojančių narkotines

medžiagas asmenų skaičių ar atidėti narkotikų vartojimą iki vėlesnio amžiaus (realesnis tiks-las) ir tokiu būdu sumažnti narkotikų problemos mastą (Rhodes ir kt., 2003). Narkotikųvartojimo prevencija neapsiriboja informavimu apie narkotikus ir jų keliamą pavojų. Iš tiesųšis konkretus, su narkotikais tiesiogiai susijęs elementas sudaro tik mažą narkotikų preven-cijos dalį. Siekiant veiksmingai vykdyti narkotikų vartojimo prevenciją būtina derinti infor-mavimą apie narkotines medžiagas su elgsenos bei mąstymo (tikrųjų vertybių sistemos)formavimo metodais (Flay, 2000).

Bendroji prevencija mokykloseVisos valstybės narės pripažįsta, kad mokykla yra pati svarbiausia bendrosios pre-

vencijos tikslinė aplinka, o nacionalinės narkomanijos prevencijos strategijos ypač pabrė-žia mokyklose vykdomos narkotikų vartojimo prevencijos reikšmę. Todėl plėtojama mo-


kyklų kovos su narkotikais politika (6 pav.), rengiamos specialios narkomanijos prevenci-jos programos mokykloms, daugiau dėmesio skiriama mokytojų rengimui narkotikų varto-jimo prevencijos klausimais.

Vis daugiau šalių pradeda vykdyti, plėtoja arba planuoja taikyti struktūriškesnes pre-vencijos programas (Danijoje vykdoma pirmoji įgyvendinama mokyklose gyvenimo įgūdžiųprograma, panaši programa plėtojama Vokietijoje, Prancūzija ir Italija yra tai įtraukusios įnacionalines strategijas). Pavyzdžiui, 2003 m. bendrosios prevencijos programos buvo įgy-vendinamos 60 proc. Lenkijos mokyklų.

6 pav. Mokyklų politikos pokyčiai

Labai dažni

Įprastai dažni

Pavieniai

Reti, arba nėra informacijos

Nėra informacijos


Bendroji narkotikų prevencija taikoma ir už mokyklos ribų, siūlant laisvalaikio alter-natyvas – darbą jaunimui, kūrybinę veiklą, kviečiant sportuoti ar leisti laiką sporto klube.Prevencinis darbas už mokyklos ribų duoda daug galimybių nustatyti, kurie jaunuoliai pri-klauso rizikos grupėms.

Stebėsena ir kokybės kontrolėPrevencijos kokybės kontrolė ir tobulinimas visų pirma labai priklauso nuo to, ar

tinkamai stebimas veiklos vykdymas ir turinys. Todėl valstybės narės vis daugiau reikšmėsteikia prevencijos programų stebėsenai: minėtini Vokietijos7 ir Norvegijos8 projektai, Veng-rijos „Šviesos ir šešėlių“ tyrimų projektas, leidęs sukaupti informacija apie mokyklose tai-komų prevencijos programų turinį, tikslus, metodiką, tikslines grupes ir aprėptį. Stebėsenaįgyvendinama ir Čekijos Respublikoje, taip pat Flandrijoje (vykdant „Ginger“ programą).Deja, Ispanija atsisakė „IDEA prevención“, daugelį metų laikytos geriausiai parengta pre-vencijos stebėsenos ir kokybės sistema Europoje.

Vykdant narkomanijos prevenciją galima nustatyti ir neveiksmingus praktikos beiprogramų komponentus. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse narėse vis dar populiarūs vien-kartiniai informaciniai renginiai ar paskaitos, kurias skaito ekspertai arba policijos pareigū-nai, nors daugeliu tyrimų prieinama prie vieningos išvados, kad tokios intervencinės priemo-nės geriausiu atveju neveiksmingos, o gal net žalingos (Canning ir kt., 2004).

Prevencijos programų turinį galima apžvelgti tik sistemingai dokumentuojant preven-cijos veiklą ir, remiantis tokiu būdu gautomis žiniomis apie šios veiklos veiksmingumą irtikslingumą, taikyti programas konkrečioms gyventojų grupėms. Lemiamą reikšmę turi pre-vencijos programų įgyvendinimo gairės arba standartai.

Programų ir veiklos turinysApžvelgti ir palyginti prevencijos politikos turinį bei tendencijas visoje Europos

Sąjungoje tapo įmanoma po to, kai buvo pradėta taikyti programomis grindžiamą meto-diką ir kai buvo pagerintas standartizuotos informacijos rinkimas. Informaciją paprastaiteikia nacionaliniai ekspertai arba jų grupės, gerai suvokiantys padėtį šalyje ir galintyspateikti standartizuotą vertinimą arba kiekybiškai įvertinti stebimų ir pagal programasvykdomų intervencijų, kaip antai Graikijoje ir Vengrijoje, duomenis. Pavyzdžiui, daugu-ma valstybių narių kaip prevencinę priemonę mokyklose taiko asmeninių ir socialinių įgū-džių ugdymo programas, apimančias sprendimų priėmimo, susidorojimo su sunkumais,tikslų nustatymo, bendravimo ir įsijautimo į kitų žmonių padėtį bei kitas temas. Atrodo,kad ši įrodymais pagrįsta metodika, perimta iš socialinio mokymosi teorijų9 , daugelyješalių laikoma labai svarbia, net valstybėse, kurios neturi pagrįstos programomis metodi-kos (Prancūzijoje, Liuksemburge ir Švedijoje; 9 lentelė). Estijoje plačiai naudojamasisocialinių įgūdžių mokymui skirtu leidiniu.


9 lentelė. Prevencija Europos mokyklose Europos narkotikų ir narkomanijosprevencijos centro 2005 m. pranešimo duomenimis

Pastaba: n. d. reiškia „nėra duomenų“. Reikia nepamiršti, kad yra Europos kokybės standartų irgairių apibrėžimas ir kad ne visa informacijja vienodai išsami, ir tai daro įtaką duomenų lyginimui.

Kokybės standartai / gairės Tikslai Šalis yra privalomi finansavimo

prielaida

Asmeniniai socialiniai įgūdžiai pirminiai antriniai

Belgija (fl.) taip taip taip labai gausūs gyvenimo įgūdžiai

informacija

Belgija (pr.) taip taip taip n. d. saugi aplinka švietimo santykiai

Čekijos Respublika

planuojami labai gausūs savigarba saugi aplinka

Danija ne ne informacija Vokietija ne labai gausūs gyvenimo

įgūdžiai informacija

Estija ne pavieniai n. d. Graikija taip taip taip labai gausūs gyvenimo

įgūdžiai švietimo santykiai

Ispanija planuojami taip taip labai gausūs gyvenimo įgūdžiai

savigarba

Prancūzija taip reti informacija gyvenimo įgūdžiai

Airija taip taip taip labai gausūs gyvenimo įgūdžiai

savigarba

Italija taip įprastiniai informacija gyvenimo įgūdžiai

Kipras planuojami taip taip pavieniai saugi aplinka gyvenimo įgūdžiai

Latvija planuojami pavieniai informacija gyvenimo įgūdžiai

Lietuva ne įprastiniai informacija Liuksemburgas taip įprastiniai švietimo

santykiai gyvenimo įgūdžiai

Vengrija planuojami įprastiniai informacija gyvenimo įgūdžiai

Malta ne labai gausūs informacija gyvenimo įgūdžiai

Nyderlandai taip ne informacija Austrija taip ne pavieniai gyvenimo

įgūdžiai saugi aplinka

Lenkija ne įprastiniai gyvenimo įgūdžiai

informacija

Portugalija taip taip taip pavieniai informacija gyvenimo įgūdžiai

Slovėnija planuojami pavieniai informacija gyvenimo įgūdžiai

Slovakija ne reti Suomija n. d. n. d. gerovės

paslaugų teikimas

informacija

Švedija ne įprastiniai saugi aplinka socialinė įtrauktis

Jungtinė Karalystė

taip labai gausūs informacija gyvenimo įgūdžiai

Norvegija ne įprastiniai informacija savigarba Bulgarija n. d. pavieniai informacija saugi aplinka Rumunija n. d. taip pavieniai informacija


Daugelyje valstybių narių informacijos teikimas ir toliau užima svarbiausią vietą nar-komanijos prevencijoje (žr. 9 lentelė). Gana vangiai pripažįstama, kad informavimo įtakanarkomanijos prevencijai yra ribota (pavyzdžiui, pagal Švedijos nacionalinę ataskaitą).Narkotikų vartojimo prevencija, grindžiama vien švietimu sveikatos srityje, tik iš dalies vei-kia pažintinius procesus, be to, joje dažnai trūksta konkrečių elgsenos ir socialinės sąveikosugdymo komponentų. Tačiau nepaisant dabartinės narkomanijos prevencijos veiksmin-gumo sampratos, tokios metodikos vis dar plačiai taikomos kai kuriose šalyse. Kodėl šienarkomanijos prevencijos metodai yra tokie populiarūs, galima paaiškinti dviem priežas-timis. Viena jų – instinktyvi ir tradicinė prielaida, kad informavimas apie narkotikus ir jųkeliamą grėsmę veikia kaip bauginamoji priemonė. Antrąja priežastimi galima laikyti kar-tu su žalos mažinimo judėjimu pradėjusią plisti nuomone, kad mokant jaunimą priimtipagrįstus informacija sprendimus ir pasirinkti gyvenimo kryptį, pažintiniai įgūdžiai yra svar-besni už elgsenos ugdymo metodiką. Tokios metodikos šalininkai mano, kad elgsenosugdymo metodika narkomanijos prevencijoje, pavyzdžiui, gyvenimo įgūdžių ugdymas –tai narkomanijos, kaip blogio įsikūnijimo, smerkimas iš globėjiškų pozicijų (Ashton, 2003;Quensel, 2004), ir kad geriausias metodas – teikti jaunimui informaciją, kuri padėtų for-muoti jo pažintinius įgūdžius. Nepaisant skirtingų tradicijų, abiem atvejais į sveiką ar ne-sveiką gyvenseną ir konkrečiai į narkomaniją žiūrima kaip į sąmoningą asmens pasirin-kimą, o sveikatos mokslai vieningai pripažįsta, kad socialiniai veiksniai (kaimynai,bendraamžių grupės, elgsenos normos) ir asmeniniai veiksniai (temperamentas, akademi-niai ir emociniai įgūdžiai) daro didesnę įtaką požiūrio į sveikatą ir į narkotikų vartojimąformavimuisi, nei vien pažinimas.

Atrankinė prevencija

Nacionalinės kovos su narkotikais strategijos ir veiklos planai vis dažniau ir aiškiauįvardija pažeidžiamas grupes, kurioms pirmiausia turi būti skirtos prevencijos priemonės.Tai dar labiau pabrėžia naujosios valstybės narės.

Kadangi pažeidžiamos grupės, kurioms taikoma atrankinė prevencija, dažnai turinemažą teisėtų ir neteisėtų narkotikų vartojimo patirtį, daugelis atrankinių prevencijospriemonių apsiriboja tikslinės informacijos teikimu, individualiu konsultavimu ir kūrybinėsbei sportinės veiklos alternatyvomis. Tačiau nereikia pamiršti, kad atrankinei prevencijailygiai taip pat veiksmingai, gal net veiksmingiau taikytini bendrosios prevencijos metodai,būdingi kompleksinėms socialinio poveikio programoms. Įrodyta, kad normų diegimas(pavyzdžiui, suvokimo, kad dauguma bendraamžių smerkia narkotikų vartojimą), skatini-mas turėti savą nuomonę, motyvavimas, tikslų nusistatymas, mitų griovimas – tai labaiveiksmingi darbo su pažeidžiamais jaunuoliais metodai (Sussman ir kt., 2004), bet jie


retai taikomi Europos Sąjungos atrankinėje prevencijoje. Nepaisant to, pramogų vietosedažniausias intervencinis metodas – tikslinės informacijos teikimas.

Atrankinė prevencija mokykloseMokyklose pagrindinis atrankinės prevencijos dėmesys skiriamas intervencijai krizių

atvejais ir ankstyvam mokinių, turinčių su narkotikais susijusių problemų, nustatymui. Mo-kyklos lygmeniu siekiama rasti būdų išlaikyti joje rizikos grupei priklausančius mokinius,kad jie nemestų mokyklos arba kad nebūtų iš jos pašalinti ir kad dėl to nepablogėtų jųpadėtis. Vokietijoje, Airijoje, Liuksemburge ir Austrijoje taikoma programomis pagrįstametodika (Leppin, 2004), o Lenkijoje ir Suomijoje mokytojai gali lankyti kursus ar būtiinstruktuojami, kaip atpažinti probleminius, pavyzdžiui, linkusius vartoti narkotikus moki-nius, ir kokių imtis priemonių. Tradicine individualia metodika grindžiama švietimo psicholo-ginių tarnybų (pavyzdžiui, Prancūzijoje, Kipre), išduodančių siuntimus gydytis arba skati-nančių gydytis savo noru, veikla. Airijoje pradėjo teikti nemokamas paslaugas intensyviojoauklėjimo tarnyba, kuri dirba su mokyklomis ir šeimomis švietimo atžvilgiu apleistuose rajo-nuose siekiant, kad vaikai reguliariai lankytų mokyklą.

Bendruomenėse taikoma atrankinė metodikaDažniausiai bendruomenėse taikoma atrankinė metodika yra skirta pažeidžiamiems

gatvės jaunuoliams. Šiaurės šalyse pagal vadinamąją naktibaldų (angl. Nightwalkers) me-todiką sudaromos tėvų grupės patruliuoti gatvėse. Austrija daug investavo į narkomanijosprevencijos, socialinio švietimo ir socialinio darbo struktūrų pusiausvyrą, organizuodamakursus, leisdama kokybės reikalavimų dokumentus ir rengdama jungtinius seminarus, pa-vyzdžiui, su jaunimu dirbantiems socialiniams darbuotojams.

Į profesionalias narkomanijos prevencijos intervencijas taip pat siekiama įtraukti sujaunimu dirbančias socialines tarnybas. Siekdama panašių tikslų, Norvegija taip pat plė-toja mokyklų, vaiko apsaugos ir socialinių tarnybų bendradarbiavimą bei jų drausminespriemones. RAR (greitojo vertinimo ir reagavimo) metodai, t. y. greitas informacijos (sta-tistinės medžiagos) rinkimas kartu su pokalbiais (klausimynai, pagrindinės grupės) ir (ar-ba) problemų turinčių rajonų stebėjimu taikomi ne tik Norvegijos projektuose, bet irVokietijoje bei Nyderlanduose.

Narkotikų vartojimo prevencijos priemonių taikymas didesnės rizikos grupėms pri-skiriamiems gyvenamiesiems rajonams tapo įprastas Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir ma-žesniu mastu Nyderlanduose bei Portugalijoje. Šioje srityje veiksmus taip pat planuojaVokietija (Stöver ir Kolte, 2003; cituojama Vokietijos nacionalinėje ataskaitoje) ir Prancū-zija. Šioms šalims narkomanijos prevencijos orientavimas į tam tikrus geografinius rajonuspagal socialinius kriterijus yra dar naujas dalykas.


Valstybės narės (pvz., Airija, Liuksemburgas, Vengrija) , vykdydamos atrankinėsprevencijos politiką, vis daugiau pastangų skiria konkrečioms etninėms grupėms. Pavyz-džiui, dėmesys etninėms grupėms yra svarbus prevencijos bruožas Vengrijoje, kur dėl čigo-nų bendruomenės socialinių ir kultūrinių ypatybių bei nepakankamai gerų gyvenimo sąlygųjai kyla didelis narkomanijos pavojus. Šioje šalyje nevyriausybinės organizacijos (NVO)organizuoja čigonų mokymus pačios etninės grupės jėgomis, savitarpio pagalbos grupes,priežiūrą, įvairias prevencijos programas; tam tikros tarnybos teikia vadinamąsias žemoslenksčio paslaugas narkomanams.

Tikslinės prevencijos poreikis

Tikslinė prevencija skiriama asmenims, kurių elgseną lemia rizikos veiksniai, pa-vyzdžiui, dėmesio trūkumo / hiperaktyvumo sutrikimai (ADHD). Tačiau žinių apie narko-manijos prevencijos priemones, taikomas jaunuoliams, turintiems šių sutrikimų, gaunamatik iš Vokietijos ir Švedijos. Vokietijos ADHD paplitimo duomenys rodo, kad šiuo metunuo 2 iki 6 proc. 6 – 18 metų amžiaus grupės jaunuolių turi minėtų sutrikimų, ir tai yra tarpvaikų ir jaunimo vienas iš labiausiai paplitusių lėtinių klinikinių reiškinių. Švedijoje pagaltokiems vaikams skirtą prevencijos strategiją taikomi ir kognityviniai, ir socialiniai moky-mo metodai, plėtojant narkotikų vartojimo prevencijos srities profesionalų rengimo pro-gramas. Kadangi beveik visi ikimokyklinio amžiaus vaikai dalyvauja pirminės sveikatospriežiūros sistemoje ir dauguma jų lanko pradžios mokyklą, didelę dalį tų, kuriems būdin-gi rizikos veiksniai, galima nustatyti sistemingai tikrinant jų sveikatą ir vėliau taikyti indivi-dualias intervencijos priemones.

Italijos veiklos plane daug dėmesio skiriama vaikų ir paauglių psichopatologijos irsunkiems elgsenos sutrikimams, dėl kurių, jei į juos nekreipiama dėmesio ankstyvoje stadi-joje, vaikai gali pradėti vartoti narkotikus ir jais piktnaudžiauti. Prie elgsenos sutrikimų pri-skiriami ir per didelis aktyvumas, ir dėmesio trūkumas, nerimas kartu su nuotaikos sutriki-mais, bulimija ir psichogeninis nutukimas, asmenybės sutrikimai, bendravimo problemos,potrauminio streso sutrikimai, panikos priepuoliai. Į šias problemas reaguojama ir bendro-sios, ir atrankinės prevencijos metodais.


2.4. PAGRINDINIAI PSICHOAKTYVIŲJŲ MEDŽIAGŲ VARTOJI-MO PREVENCIJOS PRINCIPAI

Visas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos priemones galima suskirstyti įdvi grupes: tiesiogines ir netiesiogines.

Tiesioginės prevencijos priemonės yra taikomos individams siekiant psichologiniopoveikio priemonėmis užkirsti kelią psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui, skatinti atsisakytijas vartoti, šalinti psichikos sveikatos ir elgesio sutrikimus dėl psichoaktyviųjų medžiagųvartojimo.

Netiesioginės prevencijos priemonės skirtos palankiai socialinei aplinkai, sveikosgyvensenos nuostatoms formuoti, laisvalaikiui organizuoti ir asmeninei atsakomybei ugdyti.Tai sveikatos ugdymo ir stiprinimo, skurdo ir nedarbo mažinimo programos, įgyvendinamosbendruomenėje.

Remiantis kitų šalių prevencijos programų patirtimi ir jų efektyvumo vertini-mu, galima išvardyti šiuos pagrindinius prevencijos principus: r Prevencinės veiklos organizavimas priklauso nuo narkotikų vartojimo situacijos

ir ją lemiančių veiksnių šalyje, mieste, rajone, mokykloje. Svarbu išsiaiškinti,kokie narkotikai vartojami, kiek paplitęs jų vartojimas, kokios taikomos pre-vencijos programos ir priemonės, koks jų efektyvumas, kaip jas vertina jau-nimas.

r Prevencijos priemonės turi apimti įvairias svaiginimosi formas – nuo rūkymo iralkoholio vartojimo iki narkotikų vartojimo.

r Būtina atsižvelgti į įvairius psichosocialinius veiksnius, turinčius įtakos narkoti-kų vartojimui.

r Reikia mažinti narkotikų vartojimo rizikos veiksnius ir stiprinti apsauginius veiksnius. r Neapsiriboti vien informacija apie įvairius narkotikus. Formuoti asmens gebė-

jimą ir pasirengimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžia-gas, mokyti pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali paska-tinti vartoti alkoholį ar narkotikus.

r Formuoti nuostatas ir vertybes, stiprinančias jauno žmogaus pasiryžimą sveikaigyventi.

r Parodyti sveikos gyvensenos (be cigarečių, alkoholio, narkotikų) privalumus –gerą savijautą, nuotaiką.

r Neapsiriboti vien didaktinėmis mokymo priemonėmis, bet taikyti įvairius pre-vencijos metodus – diskusijas, įvairius žaidimus, psichologinę techniką, vaiz-dajuosčių demonstravimą ir pan.


r Organizuojant prevencijos priemones atsižvelgti į amžiaus ir kultūros ypatumus.

r Prevencijos priemonės ir programos turi būti ilgalaikės. Vienkartiniai užsiėmi-mai ar paskaitos neefektyvūs.

r Būtina šviesti tėvus – jis sudaro prielaidas šeimoje diskutuoti apie narkotikus. r Būtina plėtoti įvairių institucijų bendradarbiavimą, kad būtų laikomasi vieningos

kovos su narkotikų vartojimu politikos principų. (L. Bulotaitė, 2003)

2.5.RIZIKOS IR APSAUGINIAI VEIKSNIAI

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos programų rengėjai, siekdami sėk-mingo ir efektyvaus šių programų įgyvendinimo, kiekvienu atskiru programos rengimo atve-ju turi įvertinti tikslinės grupės, kuriai skirta psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija,rizikos veiksnius, didinančius tikimybę, kad ši grupė gali pradėti vartoti psichoaktyviąsiasmedžiagas. Rizikos ir apsauginiai veiksniai lemia individo / grupės gebėjimą sėkmingai adap-tuotis aplinkoje, pozityviai reaguoti ir rasti išeitį iš nepalankios situacijos. Psichoaktyviųjųmedžiagų vartojimo prevencijos ir intervencijos metu stiprinami apsauginiai veiksniai, teigia-mos asmeninės savybės veikia kaip apsaugos mechanizmas. Apsauginiai veiksniai sušvelni-na rizikos veiksnių poveikį tiek individui, tiek grupei.

Mokslininkai nustatė daugybę veiksnių, darančių mažesnę ar didesnę įtaką individuiar grupei, kad šie pradėtų vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, kurie apibūdinami kaip ,,ri-zikos veiksniai“ (žr. 7 pav.). Veiksniai, mažinantys individo ar grupės galimybes pradėtivartoti psichoaktyviąsias medžiagas, vadinami ,,apsauginiais veiksniais“ (žr. 8 pav.).Beje, nemaža individų, priklausančių rizikos grupei, vis dėlto nepradeda vartoti psichoakty-viųjų medžiagų. Taip pat svarbu pažymėti, kad tam tikras rizikos veiksnys gali daryti lemia-mą įtaką individui, kad šis pradėtų vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, tuo tarpu kitamindividui tas pats rizikos veiksnys neturės jokios įtakos.

Kuo daugiau rizikos veiksnių daro įtaką individui, tuo didesnė tikimybė, kad jis pra-dės vartoti psichoaktyviąsias medžiagas. Kai kurie rizikos veiksniai daro itin didelę įtakątam, kad individo elgesys taptų negatyvus tik tam tikromis papildomomis sąlygomis. Pa-vyzdžiui, šeimos nariai, vartojantys psichoaktyviąsias medžiagas, be abejo, didina grėsmę,kad vaikas taip pat pradės jas vartoti. Tačiau teigiama aplinka (nevartojantys psichoakty-viųjų medžiagų bendraamžiai, saugi mokyklos aplinka) bei visuotinai priimtinų socialinių normųdiegimas susilpnina rizikos veiksnių įtaką. Rengiant narkomanijos prevencijos programasrizikos grupei priskiriamiems vaikams, svarbu, kad vykdant kiekvieną programą dalyvautųšeima, nes būtent joje pradeda formuotis vaiko socialiniai įgūdžiai. Anot mokslininkų, labaisvarbu atsižvelgti į stiprius emocinius, psichologinius, socialinius vaiko ir tėvų ryšius. Vaikasyra labiausiai pažeidžiamas kintant jo raidos etapams – tiek fiziologiniams (pvz., lytinio brendi-


mo laikotarpiu), tiek socialiniams (pvz., tėvų skyrybos, pasikeitusi gyvenamoji vieta), tiekpsichologiniams (pvz., darželio, mokyklos lankymo pradžia). Įvairiais individo asmenybėsraidos etapais kinta jo suvokimas, požiūriai, įgūdžiai, elgesys, o taip pat ir sąveika su tuome-tine aplinka, t.y. gali kisti santykiai su šeima, bendraamžiais, mokykla ir pan. Stiprinantapsauginius veiksnius bei siekiant, kad patekęs į kitą socialinę aplinką vaikas išvengtų gali-mų rizikos veiksnių, reikia išsaugoti šeimos įtaką, t. y. tėvai privalo stebėti vaiko socialinįelgesį jam būnant su bendraamžiais, žinoti, su kokiais draugais ir kokioje aplinkoje vaikasleidžia laiką, stebėti vaiko elgesį mokykloje, jo akademinius gabumus. Taip pat svarbu, kadtėvai vaikui diegtų visuotinai priimtinas normas ir formuotų neigiamą požiūrį į psichoaktyvių-jų medžiagų vartojimą bei nustatytų tam tikras taisykles, leistinas elgesio normas, numatyda-mi ir bausmes už šių taisyklių nesilaikymą.

Mokslininkai mano, kad labai svarbu laiku pastebėti ir deramai reaguoti į rizikosveiksnius jau ankstyvoje vaikystėje. Pavyzdžiui, ankstyvuoju vaiko raidos etapu pasi-reiškiantis agresyvus jo elgesys: jei tėvai nemokys vaiko kontroliuoti savo jausmų ir elge-sio, gali atsirasti ir kitų rizikos veiksnių, pvz., pradėjus lankyti mokyklą. Dėl agresyvausvaiko elgesio mokykloje jam gresia bendraamžių atskirtis, mokymosi nesėkmės. Netai-kant prevencijos ir intervencijos, šie rizikos veiksniai gali lemti tolesnį negatyvų vaikoelgesį (pvz., pamokų praleidinėjimą, vartojančių psichoaktyviąsias medžiagas bendra-amžių, elgesio ir idėjų palaikymą, pritarimą). Vadinasi, vaiko asmeninės savybės, jei tėvailaiku nepastebės agresyvaus jo elgesio ir deramai į tai nereaguos, gali tapti rizikos veiks-niu, lemiančiu piktnaudžiavimą psichoaktyviosiomis medžiagomis. Tyrimai rodo, kad nuo7 iki 9 metų vaikams, kuriems nesiseka mokytis ir kurių elgesys netinkamas, kyla didesnėgrėsmė, kad sulaukę 14 ar 15 metų jie bus linkę piktnaudžiauti psichoaktyviosiomismedžiagomis.

Stiprinant apsauginių veiksnių ir mažinant rizikos veiksnių poveikį individui, mokykla,kaip ir šeimos institutas, atlieka vaiko socializacijos funkcijas, t. y. mokykla vaikui perteikiasocialines vertybes, socialines normas ir taisykles, formuoja vaiko socialinius įgūdžius, mo-ko sveikos gyvensenos, pozityvios elgsenos ir pan. Mokslininkai pastebi, kad rengiant psi-choaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos mokyklose programas, ši prevencija neturėtųapsiriboti vien informavimu apie psichoaktyviųjų medžiagų poveikį ir neigiamas pasekmes.Toks informavimas gali būti kaip viena iš psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijosprogramos įgyvendinimo sudedamųjų dalių. Mokyklos vaidmuo, vykdant psichoaktyviųjųmedžiagų vartojimo prevenciją ir intervenciją, turėtų būti vaiko gebėjimų adekvačiai rea-guoti į situaciją (pvz., į bendraamžių spaudimą pabandyti vartoti psichoaktyviąsias medžia-gas) bei priimti tinkamus sprendimus stiprinimas, vaiko gebėjimo atskirti, kas yra ,,moralu“,o kas ,,nemoralu“, ugdymas. Mokslininkai mano, kad narkomanijos prevencijos progra-mos įtraukimas į bendrą mokyklos švietimo programą užtikrina psichoaktyviųjų medžiagųvartojimo prevencijos programos tęstinumą ir efektyvumą, apsauginių veiksnių stiprinimąbei rizikos veiksnių poveikio vaikams mažinimą.


Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos bendruomenėje programų įgyven-dinimas dažniausiai yra dvejopo pobūdžio: 1 - sveikatos stiprinimo programos, kurių tiks-las yra skatinti sveiką gyvenseną, 2 – programos, kurių tikslai susiję su psichoaktyviųjųmedžiagų vartojimu. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo bendruomenėje prevencija ir in-tervencija turi skatinti bendruomenės institucijas ir organizacijas įsitraukti ir dalyvauti atitin-kamose programose. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos programos bendruo-menėje dažniausiai apima tokias veiklos formas, kaip žiniasklaidos kampanijos, tačiaumokslininkai pabrėžia, kad šių kampanijų įgyvendinimas nėra efektyvus, nors pripažįstama,kad jos gali skatinti visuomenės įsitraukimą bei dalyvavimą diskusijose bei debatuose.

Atsižvelgiant į tarpusavyje susijusius rizikos veiksnius (tėvų piktnaudžiavimas psicho-aktyviosiomis medžiagomis, šeimos irimas, silpni ryšiai su šeima, mokyklos nelankymas /pašalinimas iš mokyklos, nusikalstamumas, psichikos sveikatos sutrikimai, ankstyva psi-choaktyviųjų medžiagų vartojimo patirtis ir pan.), išskiriamos šios pagrindinės vaikų rizikosgrupės (pagal Statistics on young people and drug misuse: England, 2002 and 2001.Bulletin 2002/5.London: Department of Health):

♦ Vaikai, kurių tėvai piktnaudžiauja psichoaktyviosiomis medžiagomis♦ Nepilnamečiai, įrašyti į policijos profilatikos įskaitą♦ Vaikai, augantys globos namuose♦ „Gatvės vaikai“, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, labai mažai palaikydami ryšius su šeima♦ Vaikai, nelankantys pamokų ar pašalinti iš mokyklos.


2.6. BENDRADARBIAVIMAS SU ŽINIASKLAIDA

Prevencijos programos paprastai inicijuojamos suprantant narkotikų vartojimo pro-blemą, todėl vienas iš jų tikslų yra didinti visuomenės informuotumą apie narkotikų vartoji-mo žalą. Siekiant užtikrinti šį prevencijos programos tikslą, viena svarbiausių pagalbiniųpriemonių tampa informacijos teikimas visuomenei įvairiais žinių perdavimo būdais.

Žiniasklaida (kalbant plačiau – ryšiai su visuomene / komunikacija), kaip visuomenėsinformuotumo didinimo priemonė, gali prisidėti ir prie visuomenės nuomonės, nuostatų irelgesio keitimo. Sociologai ir komunikacijos teoretikai teigia, kad visos socialinės proble-mos (tarp jų ir narkotikų vartojimas) bei jų sprendimo būdai yra reliatyvūs ir iš esmės pri-klauso nuo žmonių subjektyvaus požiūrio, įsitikinimų bei vertybių. Žiniasklaidos priemonėsvisuomenėje sukelia vertingas diskusijas, iškelia nuomonių lyderius, kur ir šie formuoja liku-sios visuomenės dalies nuomonę. Dėl šių priežasčių socialinių santykių plotmėje pagrindinisprevencijos programos bendradarbiavimo su žiniasklaida tikslas yra pakeisti visuomenėspožiūrį į tam tikrą socialinę problemą bei žmonių elgseną, o ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu– sukurti naujas socialines vertybes.

Pakeisti elgseną ir požiūrį į narkotikų vartojimo problemą ar į bet kurį kitą socialinįreiškinį, sumažinti socialinę atskirtį, sukurti naujas vertybes – gana nelengvas prevencijosprogramų uždavinys. Kadangi vienas svarbiausių „prevencinės komunikacijos“ tikslų yrainformacijos apie psichoaktyviąsias medžiagas teikimas visuomenei per žiniasklaidą, nusta-tomas tikslas – daryti poveikį visuomenei. Dėl nuostatų, įsitikinimų, įsitvirtinusių stereotipų irmitų informacinės kampanijos (kaip prevencijos programos dalis) virsta sudėtingu, ilgai trun-kančiu, tikslingu ir planuojamu procesu, turinčiu ilgalaikį tikslą ir reikalaujančiu ne tik strate-ginio mąstymo, bet ir nemažų materialinių sąnaudų. Nuolatinis ir nenutrūkstamas bendra-darbiavimas su žiniasklaida, vykdomas prevencijos programos metu, tampa priklausomasnuo aplinkybių ir kintančių visuomenės vertybių bei nuomonių. Šis tiesiog privalomas pre-vencinės komunikacijos turinio lankstumas dar labiau komplikuoja komunikacijos proce-są ir jo esmę.

Geros „prevencinės komunikacijos“ kriterijai yra šie:

♦ specifiškumas: informuojama apie požiūrį ar elgesį, kurie turėtų būti pakeisti; ♦ praktiškumas: aiškiai formuluojama, kokių elgsenos pokyčių tikimasi ir kaip

tai pasiekti, t.y. sudaromas konkretus elgsenos keitimo modelis; ♦ sudominimas: informacija turi atitikti tikslinės grupės interesus ir aplinką,

atsakyti į tai, kas tikslinei grupei rūpi – tai sukelia tikslinės grupės pasitikėjimą;


♦ tikroviškumas: siekiamas elgsenos pokytis turi būti paprastai ir lengvaipritaikomas, nekelti konfliktų su visuotinai pripažintomis normomis irvertybėmis;

♦ suvokiamumas: informacija turi būti teikiama kaip konkretūs patarimai, susijęsu pageidaujamu elgsenos pokyčiu, kurio pasekmes turi suvokti kiekvienasindividas.

Bendradarbiavimo su žiniasklaida sėkmė itin priklauso nuo gerai parengto žiniasklai-dos strategijos plano ir nuo to, kaip nuosekliai jis vykdomas. Labai svarbu į prevencijosprogramą aktyviai įtraukti žiniasklaidos atstovus kuo ankstyvesniu programos vykdymoetapu, todėl specialiai programos žiniasklaidos strategijai parengti rekomenduotina sudarytiatskirą darbo grupę. Kadangi žiniasklaida yra efektyvi visuomenės nuomonės formavimopriemonė, tiek programos pradžioje, tiek jos vykdymo metu prevencijos vykdytojai turėtųnuolatos palaikyti ryšius su žiniasklaida ir jai padedant informuoti visuomenę apie tai, kaipvykdoma programa.

Informacinės kampanijos planavimas yra vienas svarbiausių veiksnių, nuo kurių prik-lauso visa tolesnė jos eiga. Kalbant apie planingą komunikaciją, verta remtisH. Lasswello 10 modeliu:

Kas?... Ką sako?... Kam?... Koks efektas?..

Pagal H. Lasswello, planuojamos komunikacijos modelis turėtų atrodyti taip:Kodėl? (tikslai, uždaviniai, užduotys)

Ką norime pasakyti? (konkretūs pranešimai)Kam? (išskiriamos poveikio grupės)Kaip tai padaryti? (detali veiksmų programa su biudžetu)

Kaip įvertinti efektą? (vertinama, kiek pranešimas pasiekė numatytąją grupę, kaippavyko ją paveikti, kokie atgarsiai).

Visais atvejais žiniasklaidos susidomėjimas bet kuriuo prevenciniu pranešimu pri-klausys nuo to, kaip jis bus pateiktas, todėl rengiantiems pranešimus apie prevencijos pro-jektą rekomenduojama:


♦ Suformuluokite kelis trumpus ir aiškius pranešimus, kad kuo efektyviau ir paprasčiaupasklistų žinios apie prevencijos veiksmus.

♦ Parinkite gerus atstovus, gebančius kalbėti ir atstovauti grupei žmonių ar visaiinstitucijai.

♦ Spaudos konferenciją ar kitą viešąją kampaniją planuokite tokiu laiku, kad jojenumatoma teikti informacija patenkintų informacijos trūkumą ir atitiktų informacijosteikimo terminus.

♦ Susitikimui su žiniasklaidos atstovais ar spaudos konferencijai būtina pateikti pranešimąspaudai ta tema, kuria kalbės pagrindinis konferencijos kalbėtojas (prevencijosprojekto įgyvendinimo grupės atstovas); galima pateikti papildomos informacijos,iliustruotos skaičiais ir citatomis.

♦ Rengdamiesi susitikimui su žurnalistais užtikrinkite, kad atstovas, kalbėsiąs grupėsvardu, galėtų diskutuoti bei žinotų atsakymus į galimus žurnalistų klausimus.

♦ Būkite pasiekiami – tiksliai nurodykite, kur ir kada galima Jus rasti, gauti papildomosinformacijos.

♦ Išlikite patikimas informacijos šaltinis: nebūkite įkyrūs, tačiau su žiniasklaidos atstovaisnuolatos palaikykite ryšį.

♦ Jeigu turite daug naudingos žurnalistams informacijos, galite parengti spaudos aplanką,kurį sudarytų, pvz., pranešimas spaudai (jame apdorotos naujienos būtų pritaikytosspausdinti ar transliuoti), duomenys apie prevencijos projekto įgyvendinimą (grafikaiir aprašymai), svarbiausia ir aktualiausia informacija apie projektą vykdančiąorganizaciją, glausta informacija (gyvenimo aprašymų santraukos) apie vykdančiosprevenciją grupės narius, atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus, iliustracijosir kita.

E. M. Rogers ir J. D. Storey kampanijos komunikacijos schema (žr. 9 pav.) rodo,kad komunikuojant būtina kelti aiškius klausimus, susijusius su problema. Veiksmai, temos,kreipimasis į poveikio grupes – tai etapas, kurio metu sprendžiama, ką reikia pabrėžti,nustatomas skelbimų turinys, viešumo formos ir būdai jam skatinti. Plėtojimo metu pagalbiudžetą ir tvarkaraštį vykdomas planas. Atranka, kontrolė – tai etapas, kurio metu kontro-liuojamas kiekvienas informacinės kampanijos aspektas, sprendžiama, kokia taktika ge-riausiai tinka pasirinktajai strategijai.


9 pav. Kampanijos komunikacija(pagal Rogers E. M., Storey J.D. (1987). Communication campaigns. Newbury Park,CA: Sage.)

Rengiant kiekvieną prevencinės kampanijos ryšių su žiniasklaida strategiją, būtinanustatyti siekiamą pokytį (nuostatų, elgesio, vertybių ar jų derinio), tiksliai išskirti poveikiogrupes ir pagal tai planuoti strategijos rengimą bei taikymą. Svarbu pabrėžti, kad ne mąstymas,ne nuostata ar socialinė sąveika, darantys įtaką elgesiui, bet pats elgesys yra siekiamasisrezultatas, dėl kurio rengiamos prevencijos kampanijos.

Remiantis keletu ryšių su visuomene teoretikų, informacinė kampanija turi susidėti iššių etapų ir darbų11:

r Pasirengimas kampanijai (teisinės bazės studijavimas, visuomenės nuomo- nės tyrimai, strategijos rengimas).

r Pagrindiniai kampanijos etapai: 1) Kampanijos koncepcijos ir įvaizdžio kūrimas (atsižvelgiant į tikslinės auditorijos

socialinę – demografinę būklę bei žiniasklaidos atstovų sudarytą rizikos grupės psi-chografinį profilį).

Problemos įtakos

poveikio grupėms

vertinimas

Su misija suderintos strategijos

apibrėžimas

Veiksmai, temos,

kreipimasis į poveikio

grupę

Plano plėtojimas

Atranka, kontrolė

Efektyvumo vertinimas

Problemos apibrėžtis, kampanijos

tikslų nustatymas


2) Socialinė reklama (reklamos sklaidos būdai pasirenkami pagal auditorijos tyrimųduomenis).

3) Informacinė medžiaga (brošiūros, lankstinukai, atmintinės, nemokami atvirukai, ka-lendoriukai ir plakatai su patarimais, kontaktine informacija, mitų ir tikrovės lyginimuir t.t.).

4) Konsultavimas. 5) Šviečiamoji veikla (papildomos informacijos sklaidos formos: viešieji renginiai, in-

formacijos mugės, vaizdo medžiaga, interneto svetainės, elektroninės konferencijos,paskaitos įvairioms tikslinėms grupėms ir t.t.).

6) Skatinimas aptarti problemą žiniasklaidoje (dalyvaujant pokalbiuose, rašantstraipsnius, rengiant spaudos konferencijas ir kt.).

7) Kampanijos įvertinimas.

Pasitelkiant apžvelgtos socialinių programų (kampanijų) taikymo praktikos duome-nis, galima išskirti šiuos pagrindinius prevencijos kampanijų efektyvumą didinančius ir iliust-ruojančius jų kompleksiškumą bruožus12: ♦ aiškaus kiekvienos kampanijos sudėtinės dalies tikslo nustatymas ir įgyvendinimas

tam tikru laikotarpiu; ♦ konkrečių ir panašiomis priemonėmis pasiekiamų tikslinių grupių nustatymas; ♦ aiškių, naudingų bei atkreipiančių dėmesį pranešimų siuntimas;

♦ geras ryšių su žiniasklaida planavimas, leidžiantis pakankamai dažnai pasiekti tiksli-nes grupes;

♦ tarpasmeninės komunikacijos skatinimas, siekiant sinergetinio visų naudojamų kana-lų efekto;

♦ aiškaus ir gerai motyvuoto elgsenos pokyčio reklamavimas;

♦ kampanijos rezultatams vertinti – grįžtamojo ryšio užtikrinimas; ♦ kampanijos ilgalaikiškumo užtikrinimas, siekiant išvengti neigiamų staigaus pokyčio

pasekmių.

Siekiančios pozityvių socialinių pokyčių, grindžiamos kompleksinėmis priemonėmiskampanijos kompleksiškumo kriterijai būtų šie13:

♦ viešųjų diskusijų socialinių problemų temomis skatinimas; ♦ išsamesnis ir realistiškesnis socialinių problemų aptarimas žiniasklaidoje; ♦ glaudesnis vyriausybinių ir nevyriausybinių struktūrų bei nukentėjusiųjų bendradar-

biavimas ieškant bendrų socialinių problemų sprendimų;


♦ tolesnis prevencijos priemonių ir problemos sprendimo mechanizmų kūrimas;

♦ politikos ir teisinių iniciatyvų skatinimas; ♦ ilgalaikių strategijų rengimas.

Kitaip tariant, pagrindinis bet kokios informacinės kampanijos tikslas pirmiausia yranegatyvios situacijos keitimas į pozityvią14:

Negatyvi situacija Pozityvi situacijaPriešiškumas PalankumasNepalanki nuostata Pripažinimas, pritarimasAbejingumas DėmesysNežinojimas Pažinimas

Pozityvius pokyčius skatinančią informaciją žiniasklaida gali būti skleisti per laikraščius,periodinius leidinius, televizijos ir radijo stotis, internetą. Gali būti organizuojami įvairiausirenginiai, į kuriuos kviečiami žurnalistai. Žurnalistai gali dalyvauti diskusijose, mokymuosepagal jiems parengtą programą, atvirų durų dienose, pristatymuose ir kt.

Kiek laiko turėtų tęstis prevencinė visuomenės informavimo kampanija, priklausonuo programos. Programos gali būti ir trumpalaikės, tačiau įveikti stereotipines nuostatas irpakeisti elgseną reikia daug laiko. Taip atsitinka visada, kai kampanija siekiama pakeistivisuomenės nuomonę ar parengti auditoriją priimti naują koncepciją. Prevencinės visuome-nės informavimo kampanijos tikslai turėtų būti nustatomi atsižvelgiant į tai, kad gali praeitimetai ar net dešimtmetis, kol jie bus pasiekti. Tačiau lengva apsirikti: neverta tikslu įvardintitik naujos mąstysenos ar požiūrio. Ne mąstymas, ne nuostata ar socialinė sąveika, darantysįtaką elgsenai, bet pati elgsena yra siekiamasis kampanijos rezultatas, dėl kurio šios ir ren-giamos. Kampanijomis siekiama nustatyti, keisti, švelninti pačią elgseną ne minčių, o realiųveiksmų lygiu. Prevencijos programų vykdymo apimčių (trumpalaikiai, paviršutiniški, greitiir akivaizdūs rezultatai, pavyzdžiui, gausios publikacijos spaudoje ar koks nors pranešimas,paskelbtas interneto svetainėje) matavimas nėra esminis dalykas. Vertinant prevencijos pro-gramos ryšių su visuomene kampanijos efektyvumą, kiekybinė žiniasklaidos turinio analizė,nors ir labai naudinga, turėtų būti tik pirmasis žingsnis – ji leidžia nustatyti ryšių su visuomenepranešimų skelbimo bei publikavimo žiniasklaidoje kiekį, tačiau lieka neaišku, ar tie pra-nešimai pasiekia tikslinę auditoriją ir kokia jos reakcija.

Pagrindinis socialinės atskirties mažinimo ryšių su visuomene kampanijų tikslas,skiriantis šias kampanijas nuo kitų, yra ne trumpalaikiai rezultatai (straipsniai, informavi-mas apie prevencijos programą vykdančią organizaciją ar kt.), o vykdymo pasekmės –


rezultatai, darantys didelę įtaką visuomenės suvokimui, vertinimui, žinioms, požiūriui, įpras-tinės elgsenos pokyčiui. Vertinant kampanijos vykdymo pasekmes nustatoma, ar tikslinėsgrupės iš tiesų gavo joms skirtą pranešimą, ar atkreipė į jį dėmesį, ar suprato, ar kaipnors reagavo. Taip pat vertinama, ar dėl pranešimų kaip nors pakito nuomonė, požiūris,elgesys. Toks vertinimas daug sudėtingesnis ir brangesnis, jam naudojami sudėtingesnikokybiniai metodai, reikalingi gausesni duomenys. Kampanija laikoma pavykusia, kaidarosi akivaizdūs tikslinės auditorijos elgsenos pokyčiai. Tačiau kol tai tampa akivaizdu,tenka ilgai ir atkakliai dirbti.

2.7. PREVENCIJA DARBO VIETOJE

Alkoholio ir narkotikų vartojimas darbo vietoje yra paplitusi problema, tačiau Lietu-voje šio vartojimo prevencija dar nepakankamai išplėtota ir pastarąjį dešimtmetį netaikyta.Mūsų šalyje alkoholio ir narkotikų vartojimo prevencija darbo vietoje vykdoma atskirųpramonės įmonių iniciatyva.

Įmonėse dirba daug jaunų žmonių, kuriems taikomos psichoaktyviųjų medžiagų var-tojimo prevencijos priemonės gali būti efektyvios ir naudingos darbdaviui. Iki šiol lyg ir būtadarbo jėgos pertekliaus, tačiau padėtis keičiasi, ir daugelyje ūkinės veiklos sričių jos jautrūksta. Ypač svarbi psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencija dirbant pavojingomissąlygomis, kuriomis net vienkartinis alkoholio ar narkotikų vartojimas gali baigtis skaudžio-mis pasekmėmis.

Kitose šalyse prevencija darbo vietose – įprastinis reiškinys. Pvz., apskaičiuota, kadJungtinėse Valstijose 10 procentų visų darbuotojų turi alkoholio ir narkotikų vartojimo pro-blemų. 75 procentus visų vartojančiųjų narkotikus sudaro dirbantys asmenys. Įrodyta, kadvartojantys alkoholį ar narkotikus darbuotojai:v blogiau dirba (mažesnis jų darbo našumas)v dažniau serga nei tie, kurie neturi vartojimo problemųv reiškia pretenzijas du kartus dažniau nei kiti darbuotojaiv naudojasi medicinos paslaugomis 2,5 karto daugiau nei kiti darbuotojaiv sukelia sunkumų bendradarbiams, kuriems dažnai tenka perimti jų darbo krūvįv vėluoja atlikti ar neatlieka užduočiųv gadina darbo įrangąv eikvoja kontrolės laikąv kenkia kompanijos įvaizdžiui.


Ekonomikos specialistai yra apskaičiavę, kad su alkoholio, tabako ir narkotikų var-tojimu susijusios problemos JAV kasmet kainuoja apie 682,1 milijardo litų (apie 238 mlrd.JAV dolerių). Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo darbo vietose prevencijos programų vyk-dymas ma˛ina išlaidas, susijusias su piktnaudžiavimo ir priklausomybės problemomis. Tyri-mais patvirtinta, kad minėtųjų programų vykdymas darbo vietoje daro teigiamą įtaką eko-nomikai ir darbo santykiams: didėja darbo našumas, mažėja pravaikštų ir gamybos traumų,sąnaudų kontrolės priemonėms ir darbuotojų pretenzijoms kompensuoti.

Kaip nustatyti, ar darbuotojas turi problemų dėl alkoholio ir narkotikų vartojimo?Čia pateikiami kai kurie požymiai, rodantys, kad darbuotojas gali turėti šių problemų:

Blogesnis užduočių vykdymas:v nesidomėjimas darbuv darbo instrukcijų nesilaikymasv pablogėjusi darbo kokybėv negebėjimas laiku atlikti užduotisv nebūdingos klaidos priimant sprendimusDaugėja pravaikštų ir sunkumų:v anksčiau išeinama iš darbov pratęsiama pietų pertraukav dažnai skundžiamasi bloga savijautav dažnai sergama ir patiriama nelaimingų atsitikimų darbe ir (ar) po darbo Staigūs nuotaikos ir elgesio kitimai:v blogi santykiai su bendradarbiaisv emocijų protrūkiaiv nuolatinis susierzinimasv liguistas reagavimas į kritikąv bendradarbių ir klientų skundai dėl bendravimo sunkumųv netvarkinga išvaizda

Prevencija darbo vietose turi būti susieta su darbo veikla. Reikia turėti omenyje, kadaukščiau paminėti simptomai gali turėti ir dėl kitas priežastis ne tik alkoholio ar narkotikųvartojimą. Tokius atvejus, kai įtariama, kad darbuotojas turi alkoholio ar narkotikų var-tojimo problemų, būtina išsiaiškinti.

Lietuvos administracinių teisės pažeidimų kodekse (Žin., 1985, Nr. 1-1) numatyta, kad:vairuojantys transporto priemones, vidaus vandenų transporto priemones vairuoto-

jai, civilinės aviacijos specialistai arba kitokie asmenys, jeigu pakanka pagrindo manyti, kad


jie apsvaigę nuo narkotinių priemonių, turi būti nušalinami nuo transporto priemonių, vidausvandenų transporto priemonės vairavimo arba kitų pareigų ir nustatyta tvarka turi būti pa-tikrinama apsvaigimo nuo narkotinių priemonių būsena.

Jei pakanka pagrindo manyti, kad asmenys, sulaikyti už administracinių teisės pažei-dimų padarymą, yra apsvaigę nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jie turi būti patik-rinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 pa-tvirtintą Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimobūsenos nustatymo tvarką, testavimas – padedantys nustatyti asmenų neblaivumo (girtumo)ar apsvaigimo būseną metodai, įskaitant ir specialiųjų techninių priemonių panaudojimą.

Policijos bei Vandens transporto valstybinės kontrolės ir saugaus plaukiojimo ins-pekcijos pareigūnai, medicinos specialistai, nustatantys asmenų apsvaigimą, darbdaviai, priešreisą organizuojantys tikrinimus, ar vairuotojai neapsvaigę, kiti pareigūnai, turintys teisęsiųsti patikrinti asmenis, įtariamus apsvaigimu, vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais irminėtąja tvarka. Teisę nustatyti, ar asmuo neapsvaigęs, turi policijos ir Vandens transportovalstybinės kontrolės ir saugaus plaukiojimo inspekcijos pareigūnai, medicinos specialistai,einantys tarnybines pareigas.

Policijos bei Vandens transporto valstybinės kontrolės ir saugaus plaukiojimo ins-pekcijos pareigūnai turi teisę nušalinti nuo vairavimo asmenis, įtarę, kad šie yra apsvaigę;pagal savo kompetenciją atlikti testus ir panaudoti technines priemones apsvaigimui nusta-tyti; pristatyti įtariamus asmenis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą neblaivumui (girtumui)ar apsvaigimui nustatyti.

Testavimas gali padėti išvengti alkoholio ir neteisėtų narkotikų vartojimo darbo vie-

toje bei anksti išaiškinti vartojimą ir siųsti gydytis. ES šalys pranešė apie ketinimus priimtiįstatymus dėl narkotikų vartojimo darbovietėse. Suomijos profesinio gyvenimo privatumoapsaugos įstatymu (759/2004) siekiama reglamentuoti ir apsaugoti darbuotojo privatumąatliekant darbe testus dėl narkotikų vartojimo. Įstatymas reikalauja, kad darbdavys ir dar-buotojai parengtų darbovietės kovos su narkotikais programą, įskaitant prevencijos planusbei gydymo galimybes, ir sudarytų darbų, kuriems reikalinga narkotikų vartojimo testo pa-žyma, sąrašą. Samdydamas naujus darbuotojus, darbdavys gali reikalauti narkotikų varto-jimo testo pažymos tik iš laimėjusio konkursą kandidato. Darbdavys turi teisę naudotipažymoje pateiktą informaciją tuo atveju, jei darbas reikalauja tikslumo, patikimumo, sava-rankiško mąstymo ar budrumo, ir jei nuo narkotikų apsvaigusio ar nuo jų priklausomodarbuotojo darbas gali kelti pavojų gyvybei, sveikatai ar padaryti didelę žalą. Jau įdarbintasdarbuotojas privalo pateikti pažymą tik tuo atveju, jei yra priežasčių įtarti, kad jis yra pri-klausomas nuo narkotikų arba dirba jų veikiamas.


Airijos saugos, sveikatos ir gerovės darbe įstatymo projektas buvo paskelbtas 2004 m.birželį. Pagal vieno jo skirsnio reikalavimus darbuotojai turi užtikrinti, kad jie darbe nėraveikiami jokių svaiginamųjų medžiagų tiek, kad galėtų kelti pavojų savo ar bet kurio kitoasmens saugai, sveikatai ar gerovei darbe. Taip pat nustatoma, kad darbdaviui pagrįstaireikalaujant darbuotojai privalo sutikti, kad kompetentingasis asmuo jiems atliktų reikiamustestus. Prevencijos priemonių reikšmę tam tikroje aplinkoje, pavyzdžiui, darbovietėje, da-bar pabrėžia ir naujasis ES veiklos planas. Tikslinės prevencijos priemonės gali tapti atsvarabendrai tendencijai švelninti bausmes narkotikų vartotojams; šios prevencijos diegimas vei-kiausiai susijęs su narkomanijos plitimu Europos Sąjungoje ir narkotikų vartojimo darbovietoje atvejų gausėjimu. Tačiau nėra patikimų duomenų, rodančių, kokiu mastu iš tikrosuvokiamas šis reiškinys, o testavimas dėl narkotikų vartojimo kitiems tikslams, ne apsvai-gimo faktui nustatyti, gali sukelti sudėtingų teisinių problemų dėl privatumo pagal kai kuriuosnacionalinius ir tarptautinius įstatymus. Tuo tarpu ir toliau investuojama į testavimo įrangą,siekiant tobulinti jos tikslumą ir naudojimo patogumą. (ENNSC, 2005 ).

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerija 2001 m. išleido informacinį lei-dinį darbdaviams ir darbuotojams ,,Alkoholio ir narkotikų vartojimo darbo vietoje preven-cija”, kuriame galima rasti informacijos apie programų praktinį įgyvendinimą.

1 Daugiau informacijos ir apibrėžimų žr. ENNSC tinklalapyje (www.emcdda.eu.int/?nnodeid=1 360).2 Kavos parduotuvėms (angl. Coffee shops) leid˛iama laikyti iki 500 g kanapių atsargų, skirtų parduoti,bet jų įsigyti šios parduotuvės gali tik nelegalioje rinkoje. Tai vadinamoji „nelegalaus pirkimo proble-ma“.3 Jaunimas ir narkotikai: teisės aktų apžvalga (http://eldd.emcdda.eu.int/?nnodeid=5620).4 Narkotikų teisė ir jaunimas 2000 – 2004 (http://eldd.emcdda.eu.int/?nnodeid=9937).5 Nuo 1999 m. tokius įstatymus priėmė septynios šalys: Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, Lenkija,Portugalija, Slovėnija ir Suomija.6 http://eldd.emcdda.eu.int/?nnodeid=5036.7 PrevNet (www.prevnet.de).8 www.forebyggingstiltak.no9 Į elgesį žiūrima kaip į socialinių vaidmenų, normų, „svarbių asmenų“ požiūrio rezultatą (Bandura,1977). Neigiamą požiūrį į narkotikų vartojimą ir savisaugą galima išsiugdyti ir sąlygoti. Ši sąvoka sudarobendraamžių modelio ir konkrečių gyvenimo įgūdžių modelio pagrindą.10 Lasswell, H. (1948). The Structure and Function of Communication in Society. In Lyman Bryson(ed.), The Communication of Ideas. Harper and Row. 12 p.11 Prekyba moterimis: problemos, sprendimai, žvilgsnis iš vidaus/ Tarptautinį migracijos organizacija,Socialinių tyrimų institutas [ats. Red. dr. Audra Sipavičienė]. – Vilnius, 2004. 135 – 152 p.12 Tsakiri, E. (2001). IOM Information Campaigns // Report on Regional Seminar Trafficking inWomen in the Baltic States: The Extent of the Challenge and Search for Effective Remedies. IOM,Vilnius. 265 – 341p.13 Ten pat.14 Nugaraitė, A. (1999). Ryšiai su visuomene: prabanga ar būtinybė? Vilnius, ALF Lietuvos žurnalistikoscentras, VU KF žurnalistikos institutas. 12 p.

http://www.emcdda.eu.int/?nnodeid=1

http://eldd.emcdda.eu.int/?nnodeid=5620)

http://eldd.emcdda.eu.int/?nnodeid=9937)

http://eldd.emcdda.eu.int/?nnodeid=5036

http://www.prevnet.de)

http://www.forebyggingstiltak.no

Documents

II. NARKOMANIJOS PREVENCIJA - old.ntakd.ltold.ntakd.lt/files/leidiniai/metodine/2.pdf · skaičių (ES kovos su narkomanija strategijos 2 tikslas) bei iš esmės gerinant gydymo priei-