LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Odeta Rutkauskaitė

Žiurkių sveikatos būklės tyrimas gyvūnų naudojimo

įmonėje X Examination of rats‘ health status in animal facility X

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. dr. Rasa Želvytė

Kaunas, 2016

2

DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Žiurkių sveikatos būklės tyrimas gyvūnų

naudojimo įmonėje X“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRAUKA........................................................................................................................................ 4

SUMMARY............................................................................................................................................ 5

SANTRUMPOS ..................................................................................................................................... 6

ĮVADAS ................................................................................................................................................. 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................... 8

1.1. Žiurkių naudojimas laboratoriniams tyrimams ir gerovės užtikrinimas .................................. 8

1.2. Laikymo sąlygos ir jų įtaka žiurkių sveikatos būklei .............................................................. 9

1.3. Pagrindiniai žiurkių sveikatos būklės vertinimo būdai ......................................................... 12

1.3.1. Klinikinis tyrimas .......................................................................................................... 12

1.3.2. Kraujo tyrimas ............................................................................................................... 13

1.3.3. Šlapimo tyrimas ............................................................................................................ 14

1.4. Dažniausiai pasitaikančios žiurkių ligos ir jų priežastys ....................................................... 15

1.4.1. Bakterinės kilmės ligos ................................................................................................. 15

1.4.2. Virusinės kilmės ligos ................................................................................................... 16

2. METODAI ................................................................................................................................. 18

2.1. Tiriamieji gyvūnai ir tyrimo sąlygos ..................................................................................... 18

2.2. Mėginių surinkimas ir tyrimo metodai .................................................................................. 19

2.3. Tyrimo duomenų apdorojimas .............................................................................................. 21

3. TYRIMO REZULTATAI .......................................................................................................... 22

3.1. Kraujo serumo biocheminių rodiklių tyrimo rezultatai ......................................................... 22

3.2. Suėstų pašarų ir išskirtų išmatų tyrimo rezultatai .................................................................. 24

3.3. Išgerto vandens ir išskirto šlapimo tyrimo rezultatai ............................................................ 25

3.4. Šlapimo sudėties tyrimo rezultatai ........................................................................................ 27

3.5. Tiriamų rodiklių koreliacinių ryšių nustatymas .................................................................... 29

3.5.1. Kraujo biocheminių rodiklių koreliaciniai ryšiai .......................................................... 29

3.5.2. Šlapimo sudėties rodiklių koreliaciniai ryšiai ............................................................... 32

3.5.3. Kraujo biocheminių ir šlapimo sudėties rodiklių koreliaciniai ryšiai ........................... 33

3.5.4. Suvartoto pašaro ir vandens bei išskirtų išmatų ir šlapimo koreliaciniai ryšiai ............ 37

4. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ........................................................................ 40

IŠVADOS ............................................................................................................................................. 43

REKOMENDACIJOS .......................................................................................................................... 44

LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................................ 45

4

SANTRAUKA

Žiurkių sveikatos būklės tyrimas gyvūnų naudojimo įmonėje X

Odeta Rutkauskaitė

Magistro baigiamasis darbas

Darbo tikslas ir uždaviniai: Įvertinti įvairaus amžiaus žiurkių sveikatos būklę gyvūnų

naudojimo įmonėje X. Uždaviniai: įvertinti žiurkių kraujo biocheminius rodiklius, nustatyti žiurkių per

parą išgeriamo vandens ir išskiriamo šlapimo kiekį bei jo sudėtį, įvertinti per parą suėdamų pašarų ir

išskiriamų išmatų kiekius bei išanalizuoti tirtų rodiklių koreliacinius ryšius.

Medžiagos ir metodai: Buvo tiriama 15 skirtingo amžiaus Wistar linijos žiurkių patelių. Jos

buvo suskirstytos į tris amžiaus grupes: 1 grupė – 1 mėnesio amžiaus (n=5), 2 grupė – 2-3 mėnesių

amžiaus (n=5) ir 3 grupė – 11-12 mėnesių amžiaus žiurkės (n=5). Žiurkės buvo laikomos metabolinėse

kamerose keturias paras: viena para buvo skirta gyvūnų adaptacijai, o likusias tris paras buvo renkami

mėginiai. Trijų parų laikotarpyje buvo tiriamas išgerto vandens, suėsto pašaro, išskirto šlapimo ir

išmatų kiekiai bei paimti kraujo ir šlapimo mėginiai.

Tyrimo rezultatai ir išvados: Įvertinus skirtingo amžiaus žiurkių kraujo biocheminius rodiklius

nustatytas padidėjęs kreatinino kiekis 2-3 mėnesių ir 11-12 mėnesių amžiaus žiurkių organizmuose

(p<0,001), 1 mėnesio amžiaus žiurkių kraujyje padidėję bendro bilirubino ir šarminės fosfatazės kiekiai

(p<0,01), sumažėjęs gliukozės kiekis 1 (p<0,001) ir 11-12 (p<0,01) mėnesių amžiaus žiurkių kraujyje.

Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę nustatyta didžiausia amžiaus įtaka kreatinino ir gliukozės

kiekiams kraujyje bei ketonų ir baltymų kiekiui šlapime. Nustatyta, kad 2-3 mėnesių amžiaus žiurkės

per parą išgėrė ypač didelius kiekius vandens ir suėdė didžiausius kiekius pašaro. Taip pat jos išskyrė

atitinkamai daugiausiai šlapimo ir išmatų. Įvertinus skirtingo amžiaus žiurkių šlapimo sudėtį, nustatyta

visų trijų amžiaus grupių žiurkių proteinurija (p<0,001). Rastas padidėjęs urobilinogeno kiekis

(p<0,01) ir pakitusi (tamsi) šlapimo spalva 11-12 mėnesių amžiaus žiurkių šlapime. Nustatyti labai

stiprūs koreliaciniai ryšiai tarp kreatinino kiekio kraujyje ir ketonų kiekio šlapime (0,9422, p<0,001),

tarp suėsto pašaro kiekio ir išgerto vandens kiekio (0,9032, p<0,001), tarp suėsto pašaro ir išskirtų

išmatų kiekio (0,9148, p<0,001) bei išgerto vandens kiekio ir išskirto šlapimo kiekio (0,9464,

p<0,001). Nukrypimai nuo normų aiškinami triukšmo, vibracijų ir per didelės drėgmės žiurkių

gyvenamojoje aplinkoje sukelto streso bei lėtinių nenustatytų ligų poveikiu žiurkių organizmams.

Raktažodžiai: žiurkė, Wistar, kraujas, šlapimas, amžius, laikymo sąlygos

5

SUMMARY

Examination of rats‘ health status in animal facility X

Odeta Rutkauskaitė

Master’s thesis

Aim and objectives: To assess health status of different age rats in animal facility X. The

objectives that were brought up were: to evaluate blood chemistry parameters of rats, to determine the

amount of daily water intake, urine excretion and to evaluate the results of urinalysis, to determine the

amount of daily feed intake and fecal excretion and to analyse correlations between the parameters.

Materials and methods: 15 Wistar rat females were examined. There was 3 age-related groups:

1st group – 1 month old rats (n=5), 2nd group – 2-3 month old rats (n=5) and 3rd group – 11-12 month

old rats (n=5). Rats were kept in metabolic cages for four days, giving one day for adaptation and three

days for taking samples. Daily water and feed intake was counted and weighed, daily excreta of urine

and feces were determined. Also blood and urine samples were taken.

Results: After evaluation of blood chemistry analysis in different age rats there were found some

differences from normal values. High creatinine level in 2-3 month old rats and in 11-12 month old rats

(p<0,001), high total bilirubin and alkaline phosphatase levels (p<0,01) in 1 month old rat group, low

glucose level in 1 month old (p<0,001) and 11-12 months (p<0,01) old rats were found. One-way

ANOVA found, that age did highest influence to creatinine and glucose levels in blood and to ketone

and protein levels in urine. Also there was determined that rats of 2-3 months age had polydipsia and

polyuria, also they ate the highest amounts of food and excreted highest amounts of feces. When

urinalysis of different age rats was made, there was proteinuria in all age groups (p<0,001) found.

There was found higher urobilinogen level and changed (dark) urine color in 11-12 months old rats.

There were very strong correlations established between creatinine in serum and ketones in urine

(0,9422, p<0,001), between daily food intake and daily water intake (0,9032, p<0,001), between daily

food intake and excreted feces (0,9148, p<0,001) and between daily water intake and urine excreted

(0,9464, p<0,001). Deviations from normal values were explained by high noise, vibrations and

humidity levels on facility that caused stress in rats and by chronic diseases that were not searched on

this experiment.

Key words: rat, Wistar, blood, urinalysis, age, macroenvironment

6

SANTRUMPOS

Ad libitum – iki soties;

ALP – šarminė fosfatazė;

Bil – bilirubinas;

Bld – kraujas;

BUN – kraujo šlapalo azotas;

Ca – kalcis;

Cre – kreatininas;

FELASA – Europos laboratorinių gyvūnų mokslo asociacijų federacija;

Glu – gliukozė;

GPT – alaninaminotransferazė;

IP – neorganinis fosforas;

Ket – ketonai;

Leu – leukocitai;

Mėn. – mėnesių;

Mg – magnis;

Pro – baltymai;

Nit – nitritai;

pH – vandenilio potencialas;

S.G. – santykinis tankis;

T-Bil – bendras bilirubino kiekis;

T-Cho – bendras cholesterolio kiekis;

TG – trigliceridai;

T-Pro – bendras baltymų kiekis;

Uro – urobilinogenas;

7

ĮVADAS

Žiurkės kaip laboratoriniai gyvūnai yra naudojami jau nuo XIX amžiaus. Šiuo metu žiurkės yra

vieni svarbiausių laboratorinių gyvūnų dėl savo dydžio, reprodukcinių bei kitų fiziologinių savybių. Jos

naudojamos įvairiems veterinarinės medicinos, odontologijos ir medicinos mokslinių tyrimų, plėtros,

produktų bei prietaisų gamybos ir kontrolės tyrimams bei tobulinimui. Taip pat fundamentaliesiems

biologiniams tyrimams, toksikologiniams ir kitokiems saugumo vertinimams (įskaitant ir įvairių

produktų saugumo vertinimus), mokslo ir švietimo tikslais, ligų diagnozavimui bei kitiems tyrimams

(1). Atliekant tyrimus ypač svarbu, kad laboratoriniai gyvūnai būtų sveiki, nes tokiu būdu bus gaunami

geriausi ir tiksliausi rezultatai.

Laboratorinių gyvūnų sveikatai įtaką daro daug įvairių veiksnių. Vieni svarbiausių veiksnių yra

gyvūnų amžius bei jų laikymo sąlygos. Amžius, kaip ir kitų rūšių gyvūnams bei žmonėms, yra

atsakingas už daugelį lėtinių ligų, organizmo imlumą infekcinėms ligoms, skeleto ir raumenų

susidėvėjimo požymius bei kitus fiziologinius ir patologinius pakitimus. Laikymo sąlygos yra

reglamentuojamos specialiaisiais teisės aktais ir yra tikrinamas šių sąlygų laikymasis gyvūnų veisimo,

auginimo, laikymo vietose bei įmonėse (2–4). Netinkamos gyvūnų laikymo sąlygos gali sukelti ne tik

fiziologinius, bet ir patologinius pokyčius laboratorinių gyvūnų organizmuose (5–11). Netinkamos

laikymo sąlygos daro ne tik tiesioginę įtaką laboratorinių gyvūnų ligų pasireiškimui, tačiau ir

netiesioginę. Netiesioginė įtaka gali pasireikšti per ilgesnį laikotarpį, kai gyvūnų laikymo patalpose

sąlygos neatitinka tinkamų tai gyvūnų rūšiai, arba kai tam tikros medžiagos, besiliesiančios su gyvūnais

yra laikomos netinkamomis sąlygomis.

Laboratorinių žiurkių sveikatos būklės vertinimas yra aktualus ir dėl to, kad laboratorinių žiurkių

sveikatos būklės tyrimų srityje nėra sukurta vienos laboratorinių gyvūnų fiziologinių rodiklių duomenų

bazės, kuria būtų galima remtis atliekant tyrimus (12). Taip yra todėl, kad šiuo metu yra naudojama

daugybė skirtingų laboratorinių žiurkių veislių ir linijų, kurios yra auginamos skirtingoje aplinkoje,

skirtingiems tikslams ir veisiamos būti labiau ar mažiau imliomis tam tikriems patogeniniams

veiksniams (12).

Darbo tikslas: Įvertinti įvairaus amžiaus žiurkių sveikatos būklę gyvūnų naudojimo įmonėje X.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti žiurkių kraujo biocheminius rodiklius;

2. Nustatyti žiurkių per parą išgeriamo vandens kiekį, išskiriamo šlapimo kiekį bei jo sudėtį;

3. Įvertinti per parą suėdamų pašarų ir išskiriamų išmatų kiekius;

4. Išanalizuoti tirtų rodiklių koreliacinius ryšius.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Žiurkių naudojimas laboratoriniams tyrimams ir gerovės užtikrinimas

Žiurkės buvo pirmieji laboratoriniams tyrimams naudoti gyvūnai. Rudosios žiurkės buvo

pradėtos naudoti jau XIX amžiuje, o to paties amžiaus pabaigoje pradėtos veisti (13). Priklausomai nuo

atliekamų tyrimų, pasirenkamos atitinkamos žiurkių veislės. Pagrindinės veislės, naudojamos

eksperimentiniuose tyrimuose, yra Wistar, Sprague-Dawley ir Long-Evans (7,14). Taip pat dažnai yra

naudojamos Fisher, Zucker ir kitos veislės bei veislių linijos, kurias galima skaičiuoti šimtais (15–17).

Dažniausiai laboratoriniuose tyrimuose naudojamos albinosinių bei margų (keršų) žiurkių linijos (18).

2011 metų duomenimis (1), Europos Sąjungoje buvo naudoti beveik 115 milijonų laboratorinių

gyvūnų. Į šį skaičių nebuvo įtraukti gyvūnai naudoti pakartotinai. Europos sąjungoje 2011 metais buvo

naudotos 1 602 969 žiurkės ir tai sudarė 13,96 proc. visų naudotų laboratorinių gyvūnų. Už žiurkes

daugiau laboratoriniams tyrimams buvo naudojamos tik pelės, kurios sudaro 60,96 proc. visų gyvūnų.

Lietuvoje per 2011 metus buvo naudoti 4 067 laboratoriniai gyvūnai, iš kurių 88,64 proc. buvo

graužikai. Žiurkės sudarė 35,98 proc. visų gyvūnų (19). Lietuvos 2015 metų laboratorinių gyvūnų

naudojimo statistika teigia, kad graužikai sudaro apie 94 proc. visų gyvūnų rūšių, o žiurkės sudaro apie

23 proc. laboratoriniuose tyrimuose naudojamų gyvūnų. Iš viso per 2015 metus Lietuvoje buvo naudoti

2 439 laboratoriniai gyvūnai (20). Taigi matome, kad graužikų poreikis laboratoriniams tyrimams

didėja, tačiau bendras naudotų laboratorinių gyvūnų skaičius mažėja. Oficialių duomenų apie žiurkių

naudojimą laboratoriniams tyrimams kituose pasaulio regionuose yra nedaug arba jų visai nėra (21).

Tačiau galima manyti, kad daugiausiai laboratorinių tyrimų pasaulyje yra atliekama su žiurkėmis ir

pelėmis.

Žiurkės, kaip laboratoriniai gyvūnai, dažnai yra pasirenkamos dėl jų biologinių, reprodukcinių ir

psichologinių savybių, taip pat dėl pigaus išlaikymo lyginant su didžiaisiais žinduoliais. Lietuvoje,

daugiausia žiurkių 2011 metais buvo naudotos fundamentaliesiems biologiniams tyrimams, o mažesnis

kiekis buvo naudojamas medicinos, odontologijos ir veterinarinės medicinos mokslinių tyrimų, plėtros,

produktų bei prietaisų gamybos ir kontrolės tyrimams bei tobulinimui (19).

Laboratoriniai gyvūnai turi būti laikomi atsižvelgiant ir laikantis jų gerovę reglamentuojančių

įstatymų. Šiuo metu Lietuvoje galioja 2 laboratorinių gyvūnų gerovę reglamentuojantys dokumentai:

2010 metų rugsėjo 22 dienos Europos parlamento ir tarybos direktyva 2010/63/ES dėl

mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos;

9

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr.

B1-866 patvirtinti „Mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, priežiūros ir

naudojimo reikalavimai“;

Šiuose dokumentuose teigiama, kad reikia atsižvelgti į tai, jog laboratoriniai gyvūnai yra gyvi

organizmai jaučiantys skausmą, todėl jie turi būti naudojami procedūroms, kurios būtų naudingos

žmonių ar gyvūnų sveikatai arba aplinkai. Dėl šios priežasties, naudoti laboratorinius gyvūnus

rekomenduojama tik tais atvejais, kai nėra kito metodo (2). Laboratoriniai bandymai, gyvūnų

nugaišinimas, anestezija ir kitos procedūros turi būti atliekamos taip, kad gyvūnai patirtų „kuo mažiau

skausmo, kančios ar baimės“ (2,3), bei gyvūnams nebūtų sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikdymai.

Gyvūnai turi būti prižiūrimi ir laikomi tokiomis sąlygomis, kurios atitinka gyvūnų gerovę ir yra

pritaikytos tai gyvūnų rūšiai, atsižvelgiant į gyvūnų poreikius (2,3). Taip pat pagal šių dokumentų

reikalavimus yra sudaryta bandomųjų gyvūnų naudojimo etikos komisija, kuri turi „siekti, kad būtų

išvengta nereikalingo bandymo su gyvūnais procedūrų kartojimo“, įgyvendinant Lietuvos Respublikos

ar Europos Sąjungos teisės aktus taikomus šių gyvūnų naudojimui (4), taip pat komisija turi skatinti

teisingus ir geriausius bandomųjų gyvūnų veisimo, laikymo, priežiūros ir naudojimo metodus ir būdus

bandomųjų gyvūnų įmonėse (4).

Visi laboratoriniai gyvūnai, įskaitant ir žiurkes, turi būti laikomi ir prižiūrimi suteikiant jiems

penkias gyvūnų laisves (22). Penkios laisvės gyvūnams turi būti suteiktos siekiant išvengti jų

bereikalingo įvairiapusio kankinimosi, užtikrinant elementarius fiziologinius ir psichologinius gyvūno

poreikius. Taip pat gyvūnų gerovei užtikrinti yra svarbios jų laikymo sąlygos, kurios bus aptariamos

kitame skyriuje.

1.2. Laikymo sąlygos ir jų įtaka žiurkių sveikatos būklei

Laboratorinės žiurkės turi būti laikomos joms pritaikytuose narveliuose. Vadovaujantis mokslo ir

mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimų 4 priedu (3), žiurkių

„aptvaro aukštis turi būti išlaikytas daugiau kaip 50 proc. mažiausio aptvaro grindų ploto prieš jį

papildant aplinkos gerinimo priemonėmis“. Atliekant bandymus ir procedūras reikia apskaičiuoti

būsimą gyvūnų augimą ir užtikrinti, kad viso projekto vykdymo laikotarpio metu jiems būtų suteikta

pakankamai vietos narve. Kai viename aptvare laikoma motina ir vada, mažiausias aptvaro dydis turi

būti 800 cm2, kiekvienam papildomam suaugusiam gyvūnui, įkeltam į aptvarą nuolat būti, reikia pridėti

400 cm2. Mažiausias aptvaro aukštis visais atvejais turi būti 18 cm (3). Jei narveliai yra per maži, jauni

gyvūnai patiria didelį stresą ir nerimą, o suaugę gyvūnai suaktyvėja (5). Kituose tyrimuose nustatyta,

10

kad per didelis narvas kelia gyvūnams nerimo ir streso elgesį, o mažesniuose nei nurodyta narvuose

gyvenę gyvūnai nerodė jokių elgesio pokyčių (6).

Patartina, kad narveliai, kuriuose yra laikomos žiurkės būtų vientiso pagrindo. Giral (23) tyrimas

parodė, kad laikant žiurkes grotelių pagrindo aptvare, jau po pirmos nakties žymiai padidėja širdies

plakimo dažnis, kūno svoris, bei sumažėja žiurkių judėjimas, ką būtų galima vertinti kaip atsaką į

stresą. Taip pat nuo grotelinių narvelio grindų gali išsivystyti pododermatitas (7,8). Pageidautina, kad

aptvaro dugnas būtų padengtas bent 6 mm kraiko sluoksniu. „Naudojami pakratai turi būti sausi,

sugeriantys drėgmę, nedulkantys, netoksiški ir be užkrečiamųjų ligų sukėlėjų, kenkėjų ar kitų užkratų“

(3). Net ir atitinkantis reikalavimus kraikas gali netiesiogiai turėti įtakos sveikatos sutrikimams žiurkių

organizme. Priklausomai nuo jo rūšies, kraikas gali kaupti savyje amoniaką, ypač, jei narveliai yra

valomi rečiau nei kartą per savaitę (24) bei kitas kenksmingas organizmui dujas ir sukelti lėtinius

kvėpavimo sistemos sutrikimus.

Narvelio viršus yra uždengiamas grotelėmis su įtaisyta gertuve bei vieta pašarui. Vanduo turi būti

tinkamos kokybės. Tai reiškia, kad vanduo turi atitikti laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo,

priežiūros ir transportavimo reikalavimus (25) bei Lietuvos higienos normą HN 24:2003 „Geriamojo

vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ (26). Vandens žiurkėms turi būti duodama ad libitum. Žiurkės

turi būti šeriamos pašarais, atitinkančiais jų poreikius. Todėl pašaro forma, kiekis, sudėtis bei jo

pateikimas turi būti tinkamas ir atitikti kiekvieno gyvūno mitybos ir elgesio poreikius (3). Išsamiausia

ir kompetentingiausia informacija apie maisto medžiagų poreikį žiurkėms yra aprašyta „Nutrient

Requirements of Laboratory Animals“ knygoje, išleistoje JAV žemės ūkio komiteto 1995 metais (27).

Dažniausiai žiurkės gauna ad libitum pašaro, tačiau priklausomai nuo linijos, fiziologinės, patologinės

būklės ar dėl tam tikrų tyrimo sąlygų, jos gali būti šeriamos tam tikru pašaro kiekiu. Nesubalansuotas

pašaras ar per didelis jo kiekis gali sukelti neoplastinius, metabolinius susirgimus bei įvairių organų

sistemų ligas, tokias kaip miokardo infarktas, diabetas ir kt. (8).

Žiurkės turi būti laikomos tinkamo patalpos mikroklimato sąlygomis, kadangi narvelio, kuriame

nuolat būna žiurkės, parametrai tiesiogiai priklauso nuo gyvūnų laikymo patalpos parametrų (28).

Patalpoje, kurioje yra laikomos žiurkės, turi būti įrengta jų poreikius atitinkanti vėdinimo ir

temperatūros palaikymo sistema. Projektuojant vėdinimo sistemą reikia atsižvelgti į galimų

kenksmingų skersvėjų riziką. Taip pat vėdinimo sistema turi užtikrinti tinkamą oro cirkuliaciją, dulkių

kiekį ir neleisti kauptis kenksmingoms dujoms (3). Lietuvoje galiojantys laboratorinių gyvūnų laikymo

reikalavimai nurodo, kad „gyvūnų laikymo patalpų oras turi būti keičiamas ne rečiau kaip 15-20 kartų

per valandą“ (25), naujesnėje literatūroje teigiama, jog oro kaita patalpoje neturėtų viršyti 30 kartų per

11

valandą, jei žiurkių narveliai yra valomi kartą per savaitę, ir 60 kartų per valandą jei narveliai valomi

kas antrą savaitę (5).

Temperatūra gyvūnų laikymo patalpoje turi atitikti laikomų gyvūnų poreikį, priklausomai nuo jų

fiziologinės būklės. Suaugusioms, normalios fiziologinės būklės žiurkėms rekomenduojama

temperatūra yra 20-24°C (25). Tačiau naujesniuose tyrimuose (29–32) atkreipiamas dėmesys, kad tai

nėra termoneutrali graužikų temperatūra. Dėl šios priežasties yra siūloma graužikus laikyti 25-30°C

temperatūroje (30,32), nors kiti autoriai teigia, kad žiurkės turėtų būti laikomos 23-25°C temperatūroje,

kai yra laikomos po vieną, ir 20-22°C temperatūroje, kai yra laikomos grupėse (29). Tačiau visi

autoriai (25,29–32) sutaria, kad jaunesniems ir mažesnio svorio gyvūnams yra reikalinga aukštesnė

temperatūra. Esant per aukštai aplinkos temperatūrai, žiurkes gali ištikti karščio smūgis, sutrinka odos

būklė, gali pasireikšti žiedinės uodegos sutrikimas (7,8).

Yra nustatyta, kad „dideli oro santykinės drėgmės svyravimai neigiamai veikia gyvūnų sveikatą

ir gerovę“, todėl yra rekomenduojama gyvūnus laikyti patalpose, kurių santykinė oro drėgmė yra 55 ±

10 proc.. Taip pat yra pažymima, kad reikia vengti santykinės oro drėgmės, kuri yra žemesnė, nei 40

proc. ar aukštesnė, nei 70 proc. ir laikytųsi patalpoje ilgą laiką (25). Taip pat rekomenduojama

santykinės oro drėgmės kiekį patalpoje palaikyti tokį, kuris nesiektų didžiausios rekomenduojamos

normos, kadangi žiurkių narvelyje santykinė oro drėgmė būna vidutiniškai 11 proc. aukštesnė nei

patalpoje (28). Per maža santykinė oro drėgmė dažnai yra viena iš žiedinės uodegos sutrikimo

priežasčių (7,8), o per didelė gali padidinti amoniako produkciją ir kiekį narveliuose (33).

Patalpose, kuriose yra laikomos žiurkės, rekomenduojamas 300–400 lx intensyvumo apšvietimas,

tokio stiprumo apšvietimui esant 1 m aukštyje nuo grindų. Tačiau patalpose, kuriose laikomi gyvūnai

albinosai, apšvietimas neturėtų viršyti 60 lx (25), dėl galimo ragenos degeneracijos išsivystymo (7,8).

Taip pat normaliai žiurkių fiziologinei būklei yra labai svarbus dienos/nakties šviesos režimas, kai dalį

paros yra šviesu, o kitą dalį yra tamsu. Bet kokie šio šviesos režimo sutrikdymai sutrikdo žiurkių paros

ritmą, kas vėliau pasireiškia jų fiziologinės būsenos pakitimais (9–11). Lietuvoje „leidžiamas

santykinis šviesos režimas diena/naktis yra: 10/14, 11/13, 12/12, 13/11 arba 14/10 valandų“ (25).

Norint išvengti žiurkių organizmų funkcijų patologinių pakitimų gyvūnų laikymo, auginimo,

veisimo bei bandomosiose patalpose neturi būti stiprių ir aukšto dažnio garso šaltinių (9,25). Tačiau

gyvūnai linkę prisitaikyti prie triukšmo, todėl laikymo ir bandymo patalpose galima palaikyti nuolatinį

vidutinio aukščio tylių garsų foną, nesukeliant jokių fiziologinių pokyčių (9,25). Triukšmas gyvūnų

laikymo patalpose gali sutrikdyti gyvūnų klausą, sukelti vidaus organų pažedimus, kepenų patologijas,

bei gali sutrikdyti kitas organizmo funkcijas (34–37).

12

1.3. Pagrindiniai žiurkių sveikatos būklės vertinimo būdai

Laboratorinių žiurkių sveikata turi būti tikrinama laboratorinių gyvūnų laikymo ir naudojimo

įmonės veterinarijos gydytojo. Turi būti tikrinama bendra sveikatos būklė atliekant klinikinį tyrimą, tuo

pačiu įvertinant ir gyvūno elgesį. Kilus įtarimui imamas kraujo ar šlapimo mėginys ir atliekami

išsamesni tyrimai (3).

1.3.1. Klinikinis tyrimas

Klinikinio tyrimo metu būtina atkreipti dėmesį į visų narvelyje esančių žiurkių elgesį grupėje ir

pavieniui. Klinikinis tyrimas atliekamas siekiant įvertinti bendrą žiurkių sveikatos būklę, galimas ligas,

ar gyvūnas nejaučia skausmo, streso ar kitokių kančių (2). Pirmiausia, tyrimas atliekamas per atstumą,

žiurkės neliečiant. Iš viršaus įvertinama gyvūno išvaizda, poza, judrumas, sąveika su aplinka ir kitais

gyvūnais. Normaliai laboratoriniai graužikai narvelyje juda, ėda pašarą, laka vandenį, užsiima kailio

priežiūra, suka lizdą, komunikuoja su kitais narvelyje esančiais gyvūnais (38,39).

Vertinant žiurkių išvaizdą, reikia įvertinti gyvūno kailį, odą, uodegą, kojas, pėdas, taip pat snukio

bruožus, įskaitant akis bei ausis (38). Normaliai žiurkės prižiūri savo kailį, jis būna švarus, lygus (38).

Taip pat sveikų gyvūnų kailyje neturi būti išplikimų, kailio spalvos pakitimų, tačiau gyvūnams senstant

kailis gali būti netvarkingas, plaukai pasišiaušę, gali pasireikšti odos hiperkeratozė, odos ir plaukų

sausumas, uždegimas, spalvos pakitimai, taip pat gali atsirasti odos ar poodinių darinių. Prasta kailio

priežiūra dažnai gali būti sisteminės ligos rodiklis. Sveikos žiurkės uodega turi būti švari, neturi būti

matomos fekalijų dėmės, jų kaupimasis aplink analinę angą, taip pat neturi būti uždegimo, žaizdų ar

spalvos pokyčių. Sveikos akys būna skaidrios, be ragenos drumstumo, kataraktos ar egzoftalmo, iš akių

neturi skirtis išskyrų, kailis aplink akis turi būti švarus, nesulipęs ir nesuteptas. Ausys turėtų stovėti,

būti be pažeidimų, spalvos pokyčių ar išskyrų. Galūnės turi būti normalaus dydžio ir sandaros, gyvūnas

turi gebėti jas judinti ir keisti jų padėtį. Nagai turi būti ne per ilgi. Dantys turi būti neperaugę, tiesūs,

nenuskilę ar nenulūžę (38).

Klinikinio tyrimo metu, stebint gyvūną yra vertinama jo laikysena. Sveika žiurkė paprastai stovi

ar vaikšto pakėlusi kūną, jos nugara būna beveik horizontali paviršiui, ant kurio ji eina (38). Pakitusi

laikysena, susikūprinimas, susisukusi poza rodo, kad gyvūnas patiria skausmą ar didelį stresą (8).

Žiurkės judrumas taip pat gali daug parodyti apie jos bendrą sveikatos būklę. Normaliai judančios

žiurkės kojos turi būti vienoje linijoje su kūno šonais ir žiurkė neturi eiti šliauždama ar tempdama jas.

Žiurkė neturi vaikščioti ant pirštų galų ir neturi būti kojų ataksijos ar hiperekstenzijos požymių (38).

Žiurkės yra smalsūs ir judrūs gyvūnai, todėl stebint jas narvelyje ar perkėlus narvelį į kitą vietą, jos turi

13

judėti, rodyti normalų elgesį. Jei matomas žiurkių pasyvus elgesys, pajudinus narvelį jos nejuda ar juda

netipiškai, šlubuoja ar slepiasi, galima įtarti, kad gyvūnas yra sužeistas ar sergantis (39).

1 pav. Keturi skausmo grimasų vertinimo kriterijai esant vidutinio stiprumo, stipriam skausmui ir

jo nesant (40).

Sotocinal ir kiti mokslininkai (40) vertindami žiurkių skausmą naudoja šiuos snukio mimikos

požymius: akių susiaurėjimas, nosies ir žandų suplokštėjimas, ausų pokyčiai, ūsų pokyčiai. Skausmą

patiriančių žiurkių akys būna primerktos, kartais žiurkės visai užsimerkia. Taip pat tokių žiurkių nosis

ir žandai būna mažiau išsikišę, o skausmui palaipsniui didėjant, pranyksta raukšlės tarp žandų ir ūsų

pagalvėlių. Skausmą jaučiančios žiurkės yra linkusios užlenkti, pasukti, palenkti ausis kaudaliai ar

lateraliai, dėl ko ausys įgauna smailią formą ir tarpas tarp jų gali atrodyti didesnis, nei turėtų būti.

Žiurkių, jaučiančių skausmą, ūsai būna atitraukti toliau nuo snukio, bei linkę grupuotis, todėl atrodo,

tarsi jie būtų pastatyti (40). Skausmą jaučiančių žiurkių snukio mimikos yra vaizduojamos 1 paveiksle.

1.3.2. Kraujo tyrimas

Tiriant laboratorinio gyvūno sveikatą yra tiriami įvairūs kraujo morfologiniai bei biocheminiai

rodikliai. Morfologiniai kraujo rodikliai rodo raudonųjų kraujo ląstelių dydžio, kiekio, tūrio

14

parametrus, taip pat jų cheminės sudėties, bei bendrus kraujo ląstelių kiekio parametrus. Morfologinio

kraujo tyrimo metu taip pat yra įvertinamas bendras baltųjų kraujo ląstelių kiekis, skaičiuojami atskirų

leukocitų tipų kiekiai, bei jų procentinės dalys. Taip pat yra skaičiuojamas trombocitų kiekis, tūris ir

pasiskirstymo plotas.

Tiriant kraujo biocheminius rodiklius yra vertinami inkstų bei kepenų fermentų parametrai,

cholesterolio, bendras baltymų kiekis, skirtingų rūšių baltymų santykis ir kiekiai, gliukozės, elektrolitų

bei cholesterolio kiekiai kraujo plazmoje.

Nors literatūroje yra daug kraujo tyrimų parametrų variantų (8,12,13,41–46), tačiau nustatyti

vieną universalią žiurkių kraujo tyrimų duomenų bazę yra labai sudėtinga. Kraujo rodikliai gali

smarkiai skirtis tarp skirtingo amžiaus bei fiziologinės būklės, skirtingos žiurkių linijos bei lyties

atstovų, gyvūno patiriamo streso kiekio. Tyrimų rezultatams taip pat daro įtaką gyvūno fiksavimo

būdas, tyrėjo patirtis dirbant su gyvūnais, kraujo ėmimo būdas, dažnumas ir vieta, įvairūs aplinkos

veiksniai bei mityba (12).

Nepaisant to, kad universalios žiurkių kraujo parametrų sistemos nėra, galima vadovautis tam

tikros linijos žiurkių kraujo parametrais, nustatytais tyrimuose. Vienas iš geriausių būdų nustatyti

tiriamųjų žiurkių normalius kraujo parametrų rodiklius, yra visuomet tyrimuose naudoti kontrolinę

grupę. Taip pat galima naudoti duomenis iš kitų tyrimų kontrolinių grupių, arba remtis istoriniais

kontrolinių žiurkių grupių duomenimis eksperimentiniuose tyrimuose (41). Žinant normalius

(kontrolinių grupių) kraujo rodiklių parametrus ir juos lyginant su eksperimento metu gautaisiais,

galima spręsti apie žiurkių sveikatos būklę.

1.3.3. Šlapimo tyrimas

Šlapimo tyrimas žiurkėms atliekamas norint įvertinti inkstų funkcijos kokybę, dėl šlapimo

sistemos organų ligų. Taip pat šlapimo tyrimas gali parodyti ir kepenų funkcijos kokybę. Žiurkių

inkstai taip pat yra viena iš pagrindinių eritropoetino gamybos vietų (13). Šlapimo tyrimo metu gali

būti atliekamas biocheminis sudėties tyrimas, šlapimo sedimentų tyrimas arba tik šlapimo santykinio

tankio matavimas (47). Šlapimo biocheminės sudėties tyrimo metu yra matuojami gliukozės, baltymų,

bilirubino, urobilinogeno, kraujo, ketonų, nitritų bei leukocitų kiekiai šlapime. Taip pat yra nustatomas

šlapimo pH, santykinis tankis bei spalva. Šlapimo sedimentų tyrimo metu yra ieškomi eritrocitai,

leukocitai, epitelinės ląstelės, kristalai, cilindrai ir mikroorganizmai (47).

Žiurkių šlapimo, kaip ir kraujo, rodikliai nėra susisteminti ir nėra sudaryta bendra tokių tyrimų

duomenų bazė. Tyrimai, siekiant įvertinti žiurkių šlapimo parametrus, dažniausiai apsiriboja ties

santykinio tankio bei šlapimo pH nustatymu (8,45). Kaip ir kraujo tyrimų atvejais, atliekami tyrimai

15

nėra susisteminti, kadangi jie skiriasi tarp skirtingo amžiaus, linijos, fiziologinės būklės ir lyties

gyvūnų, taip pat didelę įtaką daro gyvūnų patiriamo streso kiekis.

Nors ir nėra pilnai suformuotos informacijos apie normalius žiurkių šlapimo parametrų kiekius,

atliekant žiurkių šlapimo tyrimus galima remtis kitų mokslininkų tyrimų metu gautų kontrolinių grupių

tyrimų rezultatais (45,48,49).

1.4. Dažniausiai pasitaikančios žiurkių ligos ir jų priežastys

Kalbant apie infekcines ligas, svarbus yra infekcinių agentų dažnumas. FELASA laboratorinių

gyvūnų sveikatos priežiūros rekomendacijose (50) teigiama, kad didesnę užsikrėtimo riziką kelia

infekciniai agentai, kurie yra dažnesni, nei tie, kurių yra randama rečiau. Infekcinių agentų

pasiskirstymas keičiasi ne tik dėl gyvūno ar biologinės medžiagos esminių savybių, bet gali priklausyti

nuo biologinių metodų, diagnostinių priemonių ir prevencinių ar terapinių priemonių išvystymo lygio

bei taikymo. Duomenys apie infekcinių agentų pasiskirstymą gali būti ypač naudingi vykdant agentų

stebėseną. Vietinis pasiskirstymas taip pat gali priklausyti ir nuo daugelio kitų faktorių. Tarp jų galima

paminėti gyvūno liniją, imuninį statusą, amžių ir lytį, bei aplinkos sąlygas kiekvienoje grupėje.

Dažnumas gali priklausyti nuo narvelio tipo, gyvūnų judėjimo patalpose ar tarp skirtingų patalpų, taip

pat nuo darbo rutinos.

1.4.1. Bakterinės kilmės ligos

FELASA (50) siūlo tirti šiuos infekcinius agentus dėl mikrobiologinių ligų žiurkėms: Clostridium

piliforme, Helicobacter spp., Mycoplasma pulmonis, Pasteurella pneumotropica, Streptococci β-

haemolytic (ne D grupė), Streptococcus pneumoniae, Cilia-associated respiratory bacillus, Salmonella

spp., Streptobacillus moniliformis. McInnes ir kiti (51) teigia, kad labiausiai paplitusios bakterijos tarp

žiurkių yra Proteus spp., o Pritchett-Corning ir kiti (52), kad Helicobacter spp. ir P. pneumotropica.

Clostridium piliforme žiurkėms ir kitiems gyvūnams sukelia Taizerio ligą. Ši liga plinta

fekaliniu-oraliniu būdu į virškinamąjį traktą patekus bakterijų sporų. Predisponuojantys faktoriai yra

amžius ir fiziologiniai stresai, tokie kaip kartu esanti infekcija, gyvūno manipuliacijos ar prastos

laikymo sąlygos. Dažniausiai žiurkėms pasireiškia subklinikinė infekcija. Klinikiniai Taizerio ligos

požymiai yra anoreksija, susikūprinusi poza, įtemptas pilvas, šiurkštus kailis, dažnai liga gali baigtis

gaišimu (53).

Helicobacter spp. yra labiau tapatinamos su pelių infekcijomis, tačiau gali sukelti infekcijas ir

žiurkėms (7,8,50,51,54). Žiurkėms ši infekcija dažniausiai pasireiškia asimptomiškai (8), tačiau yra

aprašyta tyrimų, kurių metu žiurkes užkrėtus H. Pylori joms buvo sukeltas stiprus gastritas (55,56).

16

Mycoplasma pulmonis sukelia žiurkių kvėpavimo takų mikoplazmozę. Dažniausiai tai yra lėtinė

viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų liga. M. pulmonis yra perduodama tiesioginio kontakto metu,

aerozoliniu ir intrauterininiu keliu. Kai M. pulmonis yra nešiojama viršutiniuose kvėpavimo takuose bei

gimdoje, dauguma infekcijų būna besimptomės. Ankstyvieji aiškios ligos požymiai yra raudonos

spalvos (porfirino) išskyros aplink akis ar nosį, garsus kvėpavimas per nosį. Vėliau gali pasireikšti

vidurinės ausies uždegimas, apsunkintas kvėpavimas, anoreksija, kosėjimas ir čiaudėjimas bei

netvarkingas kailis, susikūprinusi poza. Lėtinės gimdos infekcijos gali pasireikšti sumažėjusiu vados

skaičiumi, tačiau dažniausiai nenustatoma jokių reprodukcinių sutrikimų (53).

Pasteurella pneumotropica yra latentinė žiurkių organizme, tačiau laikoma oportunistine

bakterija, galinčia sukelti ligą esant kitoms infekcijoms. Ji yra siejama su nosies ir ryklės, gaubtinės

žarnos, makšties ir gimdos bei junginės infekcijomis. Bakterija yra perduodama tiesioginio kontakto

metu, o infekcija dažnai būna besimptomė (7).

Streptococcus pneumoniae žiurkių jaunikliams ir senoms žiurkėms sukelia kvėpavimo takų ligas.

Šios bakterijos yra perduodamos tiesioginio kontakto metu ir aerozoliniu perdavimo keliu. Tipiniai

simptomai yra išskyros iš nosies (nuo serozinių iki mukopurulentinių), rinitas, sinusitas ir

konjunktyvitas (53). Taip pat gali pasireikšti chromodakriorėja, tortikolis ir dispnėja (8).

Cilia-associated respiratory bacillus (CAR bacillus) yra bakterijos, kurios žiurkėms sukelia lėtinę

kvėpavimo takų ligą. Šios ligos klinikiniai simptomai yra panašūs į M. pulmonis sukeltos infekcijos,

tačiau dažnai yra aptinkama ir koinfekcija su M. pulmonis. Šios bakterijos plinta tiesioginio kontakto

metu jų patekus į nosį ar akis (8).

Salmonella spp. bakterijomis užsikrečiama per tiesioginį kontaktą su užkrėstomis išmatomis.

Žiurkės dažnai būna užsikrėtusios asimptomiškai ir joms retai pasireiškia sisteminė infekcija (53).

Klinikiniai simptomai žiurkėms yra anoreksija, sumažėjęs aktyvumas, šiurkštus kailis ir minkštos,

beformės išmatos. Sveiki gyvūnai gali būti platintojai ar aktyvūs nešiotojai, taip pat gali veikti kaip

infekcijos vektoriai. Infekcija taip pat gali baigtis gyvūno gaišimu (8).

Streptobacillus moniliformis yra laikoma mažo patogeniškumo komensaline bakterija žiurkėms,

tačiau gali sukelti ligą pelėms, jūrų kiaulytėms ir žmonėms (7). Žiurkės šį mikroorganizmą nešioja

asimptomiškai nosiaryklėje (53). Streptobacillus moniliformis yra pagrindinis etiologinis agentas

sukeliantis žiurkės įkandimo ligą žmonėms (8).

1.4.2. Virusinės kilmės ligos

FELASA (50) siūlo tirti šiuos infekcinius agentus dėl virusinių ligų žiurkėms: Parvovirusus

(Kilham žiurkių virusas, žiurkių mažasis virusas, žiurkių parvovirusas, Tulano H-1 virusas), pelių

17

plaučių uždegimo virusas, žiurkių koronavirusas, žiurkių teilovirusai, hantavirusai, pelių 1 ir 2 tipų

adenovirusai, 3 tipo reovirusas ir Sendai virusas. McInnes ir kiti (51) teigia, kad labiausiai paplitęs

virusas tarp žiurkių yra pelių plaučių uždegimo virusas, o Pritchett-Corning ir kiti (52) – kad

parvovirusai ir teilovirusai. Reikėtų paminėti, kad Pritchett-Corning ir kitų mokslininkų tyrime yra

teigiama, kad labiausiai paplitęs yra žiurkių kvėpavimo takų virusas. Vėlesniuose tyrimuose yra

paneigiama, kad tai virusas, ir ši infekcija yra tapatinama su Pneumocystis carinii mikroskopinio grybo

sukelta infekcija (57,58).

Dažniausiai aptinkami žiurkių parvovirusai yra Kilham žiurkių virusas, žiurkių mažasis virusas,

žiurkių parvovirusas ir Tulano H-1 virusas. Iš šių keturių parvovirusų randamų žiurkių organizmuose,

Kilham žiurkių virusas yra vienintelis, kuris sukelia klinikinius požymius. Visų kitų virusų sukeltų ligų

nėra aprašyta (7,8,53,54). Šiais virusais užsikrečiama tiesioginio kontakto ar kontakto su nešiotojais

metu (53).

Pelių plaučių uždegimo virusas yra Paramyxoviridae šeimos virusas, kuris žiurkėms sukelia

besimptomę infekciją, tačiau kai kurioms gali sukelti lengvą intersticinę pneumoniją. Šis virusas yra

perduodamas su aerozoliais ir tiesioginio kontakto su kvėpavimo takų išskyromis metu (8).

Koronavirusai žiurkėms sukeliantys kvėpavimo takų infekcijas yra du: žiurkių koronavirusas

(RCV) ir sialodakrioadenito virusas (SDAV). RCV sukelia kvėpavimo takų infekciją, o SDAV

užkrečia viršutinius kvėpavimo takus, hardariano ir egzoorbitalines ašarų liaukas bei pažandines ir

poausines seilių liaukas. Šie virusai yra ypač užkrečiami ir yra platinami aerozoliniu keliu, tiesioginio

kontakto metu ir per viruso vektorius (53). SDAV sukelia klinikinę ligą, tačiau gaištamumas nuo jos

yra nedidelis. Klinikiniai simptomai yra čiaudėjimas, fotofobija, blefarospazmas, epifora, kaklo srities

patinimas ir chromodakriorėja. Kai kurioms žiurkėms gali išsivystyti lėtinis keratokonjunktyvitas kartu

su ragenos skaidrumo išnykimu, opomis, gali išsivystyti pannus, sinechija, hipopionas ir hifema bei

katarakta (8).

Kiti žiurkių virusai yra dažni, tačiau nesukelia klinikinių simptomų.

18

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1. Tiriamieji gyvūnai ir tyrimo sąlygos

Tyrimai buvo atliekami 2015 – 2016 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos

akademijos Anatomijos ir fiziologijos katedroje bei gyvūnų naudojimo įmonėje X.

Gyvūnų naudojimo įmonėje X buvo laikoma 130 Wistar veislės žiurkių (Rattus norvegicus),

kurios buvo grupuojamos pagal lytį. Viename narvelyje buvo laikoma po 15 jaunų, bet nujunkytų, arba

6-8 suaugusias žiurkes. Žiurkės buvo laikomos standartiniuose polikarbonatiniuose narveliuose

(Techniplast, Italija) ir turėjo laisvą priėjimą prie pašaro bei vandens. Priklausomai nuo svorio, vienam

gyvūnui buvo skiriama 100-250 cm2 grindų ploto ir narvelių aukštis buvo ne mažesnis nei 18 cm.

Gyvūnų laikymo patalpoje šviesos ir tamsos ciklas buvo 12:12 val. Patalpų oro temperatūra buvo

nepastovi ir svyravo nuo 21°C iki 23°C, tačiau buvo normos ribose (vidutinė norma žiurkėms yra 22 ±

2°C (1–5)), oro judėjimo greitis buvo 0,7m/s, o drėgnumas (82 proc.) viršijo normą. Žiurkių patalpų

vidutinė rekomenduojama drėgnumo norma yra apie 55 ± 5 proc. (1). Daugumos oro dujų kiekiai (CO

– 0,1 mg/l, NH3 – 9,07 mg/l, H2SO – 11,5 mg/l) atitiko normas, tačiau CO2 kiekis (0,7 proc.) viršijo

rekomenduojamą normą, kuri yra 0,5 proc. (6).

20 – 30 metrų atstumu nuo žiurkių laikymo vietos vyko pastato rekonstrukcija, todėl gyvūnai

buvo veikiami triukšmo bei kitokių su statybomis susijusių veiksnių penkias dienas per savaitę, ne

trumpiau kaip 10 mėnesių. Rekonstrukcijos darbų metu įvairių mechaninių, elektrinių ir pneumatinių

prietaisų sukeliamas triukšmas svyruoja nuo 85 iki 125 dB ir vibracijos lygis būna apie 4 m/s2 (59).

Įprastai žiurkių laikymo patalpoms būdingas foninio triukšmo lygis vidutiniškai būna apie 60 dB (9).

Žiurkės buvo šeriamos UAB „Joniškio grūdai“ gaminamu visaverčiu pašaru pelėms ir žiurkėms.

Šis pašaras atitiko pašarų tiekimo rinkai ir naudojimo reglamento EB 767/2009, bei pašarų higienos

normos EB 183/2003 reglamento reikalavimus. Pašaras buvo sudarytas iš javų grūdų ir jų produktų,

sausumos gyvūnų produktų, šakniavaisių ir jų produktų bei mineralų. Analitinės sudedamosios dalys ir

jų kiekiai: žali baltymai 19,91 proc., neapdoroti aliejai ir riebalai 12,05 proc., žalia ląsteliena 2,79 proc.,

žali pelenai 7,72 proc., kalcis 3,06 proc., fosforas 1,38 proc., natris 0,36 proc.. Taip pat pašare buvo

maistinių priedų: vitaminas A (12000,00 TV/kg), vitaminas D3 (1200,00 TV/kg), vitaminas E (100,00

mg/kg), jodas (2,08mg/kg), varis (15,00 mg/kg), manganas (80,00 mg/kg), cinkas (150,00 mg/kg),

selenas (0,40 mg/kg). Žiurkėms buvo duodamas Lietuvos higienos normą HN 24/2003 atitinkantis

geriamasis vanduo. Vandenyje buvo rasti normas atitinkantys nitritų (norma <0,50 mg/l), nitratų

19

(norma <50,00 mg/l) ir amonio jonų (norma <0,50 mg//l) kiekiai, atitinkamai 0,01mg/l, 10mg/l,

0,08mg/l.

Bandymui buvo suformuotos trys grupės atsitiktinai paimtų žiurkių, atsižvelgiant į jų amžių.

Pirmąją žiurkių grupę sudarė 1 mėnesio amžiaus, nujunkytos patelės (n=5). Antrąją grupę sudarė 2–3

mėnesių amžiaus patelės po pirmos vados atsivedimo (n=5). Trečioji grupė buvo suformuota iš 11–12

mėnesių amžiaus patelių (n=5). Pradedant bandymą kiekviena žiurkė buvo pasverta ir apskaičiuotas

grupės svorio vidurkis: pirmosios grupės vidutinis svoris buvo 24 g ±3,75 g, antrosios grupės – 209 g

±2,76 g, trečiosios grupės – 307 g ±4,01 g.

Kiekviena skirtingų grupių žiurkė buvo patalpinta į individualias rūšiai pritaikytas metabolines

kameras (Techniplast, Italija). Metabolinėse kamerose žiurkės buvo laikomos keturias paras: viena para

buvo skirta gyvūnų adaptacijai, o likusias tris paras buvo renkami mėginiai. Trijų parų laikotarpyje

buvo tiriami išgerto vandens, suėsto pašaro, išskirto šlapimo ir išmatų kiekiai bei paimti kraujo ir

šlapimo mėginiai.

Bandymas atliktas nepažeidžiant gyvūnų gerovės reikalavimų, vadovaujantis „Mokslo ir

mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimais“, patvirtintais

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. Įsakymu Nr. B1-866.

(Žin., 2012-11-10, Nr. 130‒6595). Tyrimų schema pateikta 2 paveiksle.

2.2. Mėginių surinkimas ir tyrimo metodai

Kraujo mėginiai biocheminei kraujo analizei buvo imami iš lateralinės uodegos venos. Fiksuotos

žiurkės uodega buvo pašildoma specialia kaitrine lempa (7) ir, išsiplėtus venoms, kraujas buvo imamas

į mėgintuvėlį su heparinu. Kraujo mėginiai buvo tiriami automatiniu biocheminiu analizatoriumi

SPOTCHEM EZ SP-4430 (Arkray Inc., Japonija). Analizatoriuje įmontuota minicentrifuga mėginį

centrifugavo, jis automatiškai buvo užnešamas ant tyrimų juostelių ir išmatuoti tiriami rodikliai: kraujo

šlapalo azoto (BUN), gliukozės (Glu), šarminės fosfatazės (ALP), bendras baltymų (T-Pro),

alaninaminotransferazės (GPT), kreatinino (Cre), bendras bilirubino (T-Bil), trigliceridų (TG), bendras

cholesterolio (T-Cho), magnio (Mg), kalcio (Ca) bei neorganinio fosforo (IP) kiekiai.

Žiurkių šlapimo mėginiai buvo imami, surinkus per parą metabolinėje kameroje žiurkių išskirtą

šlapimą. Mėginių surinkimas buvo vykdomas kiekvieną dieną tris dienas iš eilės. Kiekvienos žiurkės

paros šlapimo kiekis buvo matuojamas mililitrais, naudojant 10 ml matavimo cilindrą. Išmatavus

kiekvienos žiurkės per tris paras išskirto šlapimo kiekį buvo apskaičiuotas išskirto šlapimo vidutinis

paros kiekis.

20

Šlapimo mėginiai jo sudėties ir biocheminiam tyrimui buvo paimti praėjus dviems valandoms

nuo šlapimo mėginių rinkimo pradžios iš metabolinės kameros šlapimo surinkimo indo. Šie mėginiai iš

karto buvo tiriami automatiniu šlapimo analizatoriumi Aution-Eleven AE-4020 (Arkray Inc., Japonija)

ir matuojami baltymų (Pro), bilirubino (Bil), urobilinogeno (Uro), gliukozės (Glu), ketonų (Ket),

leukocitų (Leu), kraujo (Bld) ir nitritų (Nit) kiekiai šlapime, šlapimo pH ir santykinis tankis (S.G.), taip

pat buvo vertinama šlapimo spalva.

2 pav. Tyrimo schema.

Žiurkių išgerto vandens kiekio apskaita buvo vykdoma kiekvieną dieną, tris dienas iš eilės. Prieš

tyrimą buvo išmatuojamas į girdyklas telpantis vandens kiekis mililitrais (250 ml). Girdyklos buvo

pilnai pripildomos vandens ir po paros buvo matuojamas vandens kiekio likutis mililitrais. Girdyklos

talpos ir vandens likučio skirtumas, pridėjus nuostolius iš vandens surinkimo indo, rodė kiekvienos

žiurkės išgerto vandens kiekį. Po trijų parų buvo vedamas kiekvienos grupės žiurkių išgerto vandens

paros vidurkis.

21

Suėstų pašarų apskaita buvo vykdoma kiekvieną dieną tris dienas iš eilės. Kiekvienai žiurkei

atskirai svarstyklėmis AND GF-200 (A&D Company Ltd., Japonija) buvo pasveriama ir duodama po

100 g pašaro. Po paros iš kiekvienos metabolinės kameros šėryklos, surenkamųjų indų bei kitų vietų,

buvo surenkamas pašarų likutis ir pasveriamas. Po trijų mėginių rinkimo dienų buvo vedamas bendras

kiekvienos grupės žiurkių suėsto pašaro kiekio paros vidurkis.

Kiekvieną dieną, tris dienas, buvo surenkamos visos metabolinės kameros narvelyje, surinktuve

bei surenkamuosiuose induose esančios žiurkių išskirtos išmatos. Išmatos, išimtos iš šlapimo buvo

džiovinamos ant filtrinio popieriaus. Kiekvienos žiurkės išmatos buvo sveriamos ir po trijų dienų

vedamas kiekvienos žiurkių grupės išskirtų išmatų paros vidurkis.

2.3. Tyrimo duomenų apdorojimas

Tyrimo duomenys buvo grafiškai ir statistiškai apdoroti Microsoft Excel 2010 kompiuterine

programa. Statistinei analizei buvo vedami gautų rezultatų aritmetiniai vidurkiai, jų paklaidos ir

patikimumai. Aritmetinių vidurkių analizei buvo taikyta vienfaktorinė dispersinė analizė, apskaičiuota

amžiaus faktoriaus įtaka skirtingiems tirtiems rodikliams. Buvo apskaičiuoti duomenų koreliacijos

koeficientai bei jų statistiniai reikšmingumai. Esant patikimiems koreliacinės analizės rezultatams buvo

taikyta regresinė duomenų analizė.

22

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Kraujo serumo biocheminių rodiklių tyrimo rezultatai

Tyrimo metu buvo nustatyti biocheminių rodiklių kiekiai trijų grupių žiurkių kraujyje. Tyrimo

metu buvo matuoti kraujo šlapalo azoto, gliukozės, šarminės fosfatazės, bendro baltymų kiekio

kraujyje, alaninaminotransferazės, kreatinino, bendro bilirubino kiekio kraujyje, trigliceridų, bendrojo

cholesterolio rodiklių kiekiai bei magnio, kalcio ir neorganinio fosforo kiekiai kraujo serume. Visų tirtų

kraujo rodiklių vidurkiai žiurkių grupėse yra parodyti 1 lentelėje.

1 lentelė. Žiurkių kraujo serumo biocheminių rodiklių tyrimo rezultatų vidurkių standartinės

išraiškos.

Rodikliai

Žiurkių grupės

1 grupė

(1 mėn. amžiaus)

2 grupė

(2–3 mėn. amžiaus)

3 grupė

(11–12 mėn. amžiaus)

T-Bil, µmol/l 9,8±1,67a 5,6±0,45b* 6,6±0,45b*

ALP, TV/l 1068±11,84a 723,2±120,64b* 679,4±238,51b*

GPT, TV/l 38,8±1,85a 50,8±9,67a 36,8±7,37a

BUN, mmol/l 7,54±0,31a 7,38±0,7a 7,26±0,18a

Cre, µmol/l 57,6±2,39a*** 95,4±5,19b*** 165,2±5,82c***

Glu, mmol/l 2,42±0,26a*** 6,26±0,44b 3,58±0,52a**

T-Pro, g/l 56,2±2,22a 76,2±7,24b* 80,8±2,04b***

TG, mmol/l 1,25±0,02a 1,11±0,08a 0,9±0,25a

T-Cho, mmol/l 2,14±0,09a 2,09±0,47a 1,99±0,04a

Mg, mmol/l 1,53±0,06a 1,54±0,1a 1,42±0,09a

Ca, mmol/l 2,43±0,14a 3,1±0,15b** 2,99±0,06b**

IP, mmol/l 3,25±0,09a 2,38±0,36a 3,13±0,44a

T-Bil – bendras bilirubinas, ALP – šarminė fosfatazė, GPT – alaninaminotransferazė, BUN –

šlapalo azotas, Cre – kreatininas, Glu – gliukozė, T-Pro – bendras baltymas, TG – trigliceridai,

T-Cho – bendras cholesterolis, Mg – magnis, Ca – kalcis, IP – neorganinis fosforas.

a,b,c – skirtingomis raidėmis eilutėje pažymėti vidurkiai skyrėsi statistiškai reikšmingai;

*,**,*** – vidurkių skirtumo statistinio reikšmingumo lygis (*p<0.05, **p<0,01, ***p<0,001).

Atlikus tyrimą matome, kad didžiausias bilirubino kiekis (9,8 µmol/l) buvo rastas 1 mėnesio

amžiaus žiurkių kraujyje. Nors šis rodiklis skirtingų žiurkių kraujyje svyravo gana plačiose ribose,

23

tačiau reikšmingai (p<0,05) skyrėsi nuo kitų žiurkių grupių duomenų. 1 mėnesio amžiaus žiurkių

kraujyje bilirubino kiekis buvo 75 proc. ir 48,49 proc. didesnis nei atitinkamai 2–3 mėn. ir 11–12 mėn.

amžiaus žiurkių. Taip pat pirmos grupės žiurkių kraujyje buvo rastas didžiausias šarminės fosfatazės

kiekis (1068 IU/l), kuris statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi nuo kitų grupių. Šios grupės žiurkių

kraujyje šarminės fosfatazės kiekis viršijo antrosios grupės žiurkių kraujyje rastą kiekį 47,72 proc., o

trečiosios grupės žiurkių kraujyje rastą kiekį – 57,2 proc.. Didžiausias alaninaminotransferazės

vidutinis kiekis (50,8 IU/l) nustatytas antrosios grupės žiurkių kraujyje, tačiau statistiškai reikšmingo

skirtumo tarp grupių nebuvo.

Tyrimo metu nustatytas kraujo šlapalo azoto kiekio statistiškai nereikšmingas (p>0,05)

pasiskirstymas skirtingo amžiaus žiurkių grupėse. Kreatinino kiekis skirtingo amžiaus grupėse

statistiškai reikšmingai (p<0,001) didėjo, didėjant žiurkių amžiui. Trečios grupės žiurkių, kurių amžius

buvo 11–12 mėn., kraujyje nustatytas didžiausias kreatinino kiekis. Jis buvo 2,87 ir 1,73 kartų didesnis

nei nustatyta atitinkamai pirmos grupės, t. y. 1 mėn. amžiaus, ir antros grupės, t. y. 2–3 mėn. amžiaus

žiurkių kraujyje. Didžiausias gliukozės kiekio vidurkis (6,26 mmol/l) nustatytas antrojoje amžiaus

grupėje. Jis nuo kitų grupių žiurkių vidurkių skyrėsi statistiškai reikšmingai. Antrosios grupės žiurkių

kraujyje nustatytas gliukozės kiekis nuo pirmosios grupės žiurkių kraujyje nustatyto kiekio buvo

didesnis 2,59 karto (p<0,001), o nuo trečiosios grupės žiurkių 1,75 karto (p<0,01).

Bendro baltymų kiekio rodiklis buvo tiesiogiai proporcingas žiurkių amžiui, todėl didžiausias

baltymų kiekis nustatytas trečios grupės žiurkių kraujyje. Tačiau šiuo atveju tik pirmos grupės

rezultatai statistiškai skyrėsi nuo kitų grupių ir skyrėsi statistiškai reikšmingai. 1 mėnesio amžiaus

žiurkių kraujyje buvo nustatyta 56,2 g/l baltymų. Šioje grupėje nustatytas baltymų kiekis buvo 35,59

proc. mažesnis (p<0,05) nei 2-3 mėn. amžiaus žiurkių kraujyje ir 43,77 proc. mažesnis (p<0,01) nei 11-

12 mėn. amžiaus žiurkių kraujyje. Trigliceridų ir bendro cholesterolio kiekio vidurkiai buvo atvirkščiai

proporcingi žiurkių amžiui, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nebuvo nustatyta

(p>0,05). Didžiausi šių rodiklių kiekiai nustatyti pirmoje amžiaus grupėje (1,25 mmol/l ir 2,14 mmol/l).

Magnio kiekis kraujyje neturėjo aiškios priklausomybės nuo amžiaus ir jo kiekio vidurkių

pasiskirstymas nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05). Didžiausias kalcio kiekis kraujyje rastas

antroje amžiaus grupėje, tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas rastas pirmoje amžiaus grupėje

(p<0,01). Šios grupės žiurkių kraujyje buvęs kalcio kiekis buvo 27,57 proc. mažesnis nei antroje

amžiaus grupėje bei 23,05 proc. mažesnis nei trečioje amžiaus grupėje. Didžiausias neorganinio fosforo

kiekis buvo pirmoje amžiaus grupėje (3,25 mmol/l), tačiau jis buvo statistiškai nereikšmingas (p>0,05).

24

3 pav. Amžiaus įtaka kraujo biocheminiams rodikliams.

Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę, nustatyta amžiaus įtaka kraujo rodikliams (3 pav.).

Didžiausią statistiškai reikšmingą įtaką (96,55 proc., p<0,001) amžius darė kreatinino kiekiui kraujyje.

Kreatinino kiekis buvo 14,61 proc. didesnis, nei gliukozės kiekio, kuriam amžius darė antrąją pagal

stiprumą statistiškai reikšmingą (p<0,001) įtaką. Statistiškai reikšmingą ir beveik vienodą 63,47 proc. ir

63,02 proc. įtaką amžius darė bendram baltymų kiekiui kraujyje (p<0,01) bei kalcio kiekiui kraujyje

(p<0,01). Mažiausią statistiškai reikšmingą įtaką amžius darė bendram bilirubino kiekiui kraujyje

(p<0,05). Likusiems kraujo biocheminiams parametrams amžius darė mažesnę nei 30 proc. statistiškai

nereikšmingą įtaką.

3.2. Suėstų pašarų ir išskirtų išmatų tyrimo rezultatai

Tyrimo metu buvo surinkti išmatų mėginiai ir buvo atliekama suėsto pašaro apskaita. Iš jų buvo

skaičiuojami trijų amžiaus grupių žiurkių suėsto pašaro kiekiai bei išskirtų išmatų kiekiai. Taip pat

buvo nustatyta amžiaus įtaka suėsto pašaro bei išskirtų išmatų kiekiui skirtingo amžiaus žiurkių

organizmuose. Tyrimo rezultatai yra parodyti 4 ir 5 pav.

Daugiausiai pašaro tyrimo metu suėdė 2 grupės žiurkės (20,44±2,01 g), taip pat šios grupės

žiurkės išskyrė daugiausiai išmatų (9,56±1,41 g) šios grupės vidurkių skirtumai nuo kitų grupių yra

statistiškai reikšmingi (p<0,01 nuo 1 grupės ir p<0,05 nuo 3 grupės). 2 grupės žiurkių suėsto pašaro

kiekis buvo 1,89 kartais didesnis nei 1 grupės žiurkių ir 1,64 kartais didesnis nei 3 grupės žiurkių, o

išskirtų išmatų kiekis buvo 2,81 kartais didesnis nei 1 grupės žiurkių ir 1,73 kartais didesnis nei 3

grupės žiurkių (4 pav.).

1.94

81.94

28.34

63.47

19.16

96.55

48.46

21.94

1.5

10.6

63.02

29.15

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

BUN Glu ALP T-pro GPT Cre T-Bil TG T-Cho Mg Ca IP

Įtak

a, p

roc.

25

4 pav. Skirtingų amžiaus grupių žiurkių suėsto pašaro ir išskirtų išmatų kiekių vidurkių ir jų

paklaidų pasiskirstymas.

Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę, buvo nustatyta amžiaus įtaka suėsto pašaro kiekio bei

išskirtų išmatų kiekio vidutinėms reikšmėms. Didesnę statistiškai reikšmingą įtaką (67,54 proc.,

p<0,01) amžius darė suėsto pašaro kiekiui. Išskirtų išmatų kiekiui amžius darė 0,86 proc. mažesnę

statistiškai reikšmingą įtaką (p<0,01) (5 pav.).

5 pav. Amžiaus įtaka suėsto pašaro kiekiui ir išskirtų išmatų kiekiui.

3.3. Išgerto vandens ir išskirto šlapimo tyrimo rezultatai

Tyrimo metu buvo skaičiuojami skirtingo amžiaus grupių žiurkių išgerto vandens kiekio bei

išskirto šlapimo kiekio vidurkiai. Taip pat buvo įvertinta procentinė amžiaus įtaka šiems rodikliams.

Tyrimo rezultatai yra pavaizduoti 6 ir 7 pav.

0

5

10

15

20

25

1 2 3

Kie

kis,

g

Grupės

Suėsto pašaro kiekis

Išskirtų išmatų kiekis

67.54 66.68

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Suėsto pašaro kiekiui Išskirtų išmatų kiekiui

Įtak

a, p

roc.

26

6 pav. Skirtingų amžiaus grupių žiurkių išgerto vandens ir išskirto šlapimo kiekių vidurkių ir jų

paklaidų pasiskirstymas.

Didžiausias išgerto vandens kiekis buvo antroje grupėje (33,74 ml), taip pat šios grupės žiurkės

išskyrė didžiausią šlapimo kiekį (13,86 ml) šis 2 grupės žiurkių parametrų skirtumas nuo kitų grupių

buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05 nuo 1 ir 3 grupių išgertam vandens kiekiui bei p<0,01 nuo 1

grupės ir p<0,001 nuo 3 grupės išskirto šlapimo kiekiui). Vyriausios (11-12 mėnesių amžiaus) žiurkės

tyrimo metu išgėrė mažiausią vandens kiekį (17,97 ml) tačiau šioje grupėje buvo nustatyta didžiausia

išskirto šlapimo kiekio procentinė dalis (16 proc.) nuo išgerto vandens kiekio (6 pav.).

7 pav. Amžiaus įtaka išgerto vandens kiekiui ir išskirto šlapimo kiekiui.

Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę, nustatyta amžiaus įtaka išgerto vandens kiekio bei

išskirto šlapimo kiekio vidutinėms reikšmėms (7 pav.). Didesnę statistiškai reikšmingą įtaką (81,51

proc., p<0,001) amžius darė išskirto šlapimo kiekiui. Išgerto vandens kiekiui amžius darė 15,15 proc.

mažesnę statistiškai reikšmingą įtaką (p<0,01).

0

5

10

15

20

25

30

35

40

45

1 2 3

Kie

kis,

ml

Grupė

Išgerto vandens kiekis

Išskirto šlapimo kiekis

66.36

81.51

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Išgerto vandens kiekiui Išskirto šlapimo kiekiui

Įtak

a, p

roc.

27

3.4. Šlapimo sudėties tyrimo rezultatai

Žiurkių išskirto šlapimo sudėties tyrimo metu buvo tiriami baltymų, bilirubino, urobilinogeno,

ketonų, leukocitų, gliukozės, kraujo ir nitritų kiekių rodikliai bei šlapimo santykinis tankis, pH rodiklis

bei spalva. Šių rodiklių vidurkiai ir jų paklaidos yra pavaizduoti 2 lentelėje ir 8 paveiksle.

2 lentelė. Žiurkių šlapimo sudėties tyrimo rezultatai.

Rodikliai

Žiurkių grupės

1 grupė

(1 mėn. amžiaus)

2 grupė

(2–3 mėn. amžiaus)

3 grupė

(11–12 mėn. amžiaus)

PRO, mg/dl 62±17,82a*** 340±27,39b* 460±44,72c***

BIL, mg/dl 0,2±0,14a 0,4±0,27a 0,3±0,14a

URO, mg/dl 1,8±0,55a** 2,6±0,45a** 4,8±0,55b

pH 8,5a 8,7±0,14a 8,8±0,14a

S.G. 1,022a 1,015b** 1,010b**

KET, mg/dl 0 2±2,24 20

LEU, Leu/µl 0 5±5,59 70±52,59

PRO – baltymai, BIL – bilirubinas, URO – urobilinogenas, pH – vandenilio potencialas,

S.G. – santykinis tankis, KET – ketonai, LEU – leukocitai.

a,b,c – skirtingomis raidėmis eilutėje pažymėti vidurkiai skyrėsi statistiškai reikšmingai;

*,**,*** – vidurkių skirtumo statistinio reikšmingumo lygis (*p<0,05, **p<0,01, ***p<0,001).

Atlikus šlapimo sudėties tyrimą matome, kad baltymų kiekio vidurkių skirtumai tarp skirtingo

amžiaus žiurkių grupių yra statistiškai reikšmingi (p<0,001 ir p<0,05). Taip pat buvo nustatyta

tiesioginė baltymų kiekio šlapime priklausomybė nuo žiurkių amžiaus, todėl mažiausios reikšmės

(62±17,82 mg/dl) buvo 1 grupės žiurkių šlapime, o didžiausios reikšmės (460±44,72 mg/dl) buvo 3

grupės žiurkių šlapime. 3 grupės baltymų kiekis buvo 7,42 kartais didesnis nei 1 grupės žiurkių šlapime

ir 1,35 kartais didesnis nei 2 grupės žiurkių šlapime.

Šlapimo bilirubino ir pH rodiklių vidurkių pasiskirstymas tarp žiurkių amžiaus grupių buvo

statistiškai nereikšmingas. Šių rodiklių vidurkiai tarp grupių skyrėsi nežymiai, tačiau mažiausios jų

reikšmės (atitinkamai 0,2 mg/dl ir 8,5) buvo 1 grupės žiurkių, o didžiausios pasiskirsčiusios tarp 2 ir 3

grupių (atitinkamai 0,4 mg/dl ir 8,8).

Urobilinogeno rodiklis buvo tiesiogiai proporcingas žiurkių amžiui, kuriam didėjant, didėjo ir

urobilinogeno kiekis šlapime. 3 grupės urobilinogeno vidurkis statistiškai reikšmingai (p<0,01) skyrėsi

28

nuo kitų grupių vidurkių. Jis buvo 2,67 kartais didesnis nei 1 grupės ir 1,85 kartais didesnis nei 2

grupės rodiklis.

Santykinio šlapimo tankio rodikliai grupėse buvo statistiškai reikšmingai skirtingi. Jie buvo

atvirkščiai proporcingi žiurkių amžiui. Didžiausias santykinis šlapimo tankis (1,022) buvo 1 mėnesio

amžiaus žiurkių ir jis statistiškai reikšmingai (p<0,01) skyrėsi nuo kitų grupių.

Žiurkių šlapimo mėginiuose rastų ketonų ir leukocitų kiekio vidurkių pasiskirstymo statistinio

reikšmingumo nustatyti nepavyko, kadangi 0 reikšmės patikimumo apskaičiuoti negalima. Taip pat, net

ir apskaičiuoti šių rodiklių vidurkiai neparodė esamos situacijos, kadangi vienos 2 grupės žiurkės

šlapimo mėginyje buvo rasta 10 mg/dl ketoninių kūnų, kitos žiurkės šlapimo mėginyje buvo rasta 25

Leu/µl, o likusių 2 grupės žiurkių šlapime nebuvo rasta ketoninių kūnų ir leukocitų. Didžiausias ketonų

kiekio vidurkis (20 mg/dl) buvo 3 grupės šlapime, kur visų tirtų žiurkių šlapime buvo rastas vienodas

kiekis ketonų. Tik trijų 3 grupės žiurkių šlapimo mėginiuose buvo rasta leukocitų (25, 75 ir 250

Leu/µl). 1 grupės žiurkių šlapimo mėginiuose ketonų ir leukocitų nebuvo rasta.

Tiriant šlapimo mėginius taip pat buvo tiriami ir gliukozės, kraujo bei nitritų kiekio rodikliai,

tačiau šių medžiagų kiekių nebuvo rasta nė vienos žiurkės šlapimo mėginiuose.

8 pav. Šlapimo spalvos pasiskirstymas tarp skirtingų amžiaus grupių žiurkių.

8 paveiksle matome šlapimo spalvos pasiskirstymą tarp žiurkių skirtingose amžiaus grupėse.

Pirmos grupės didesnės dalies (trijų) žiurkių šlapimas buvo geltonos spalvos, o likusių dviejų žiurkių

šlapimas buvo šviesiai oranžinės ir oranžinės spalvos. Antroje grupėje vienos žiurkės šlapimas buvo

šviesiai oranžinės spalvos, o likusių 4 žiurkių šlapimas poromis buvo oranžinės ir raudonos spalvos.

Trečioje grupėje žiurkių šlapimo spalva varijavo dar labiau. Vienos žiurkės šlapimas buvo oranžinės

0

1

2

3

4

1 2 3

Žiu

rkių

ska

ičiu

s

Grupė

Geltona

Šviesiai oranžinė

Oranžinė

Šviesiai ruda

Ruda

Raudona

29

spalvos, dviejų žiurkių šviesiai rudos, vienos žiurkės tamsiai rudos spalvos ir likusios vienos žiurkės

šlapimas buvo raudonos spalvos.

9 pav. Amžiaus įtaka šlapimo biocheminės sudėties rodikliams.

Atlikus vienfaktorinę dispersinę analizę, nustatyta amžiaus įtaka šlapimo rodiklių vidutinėms

reikšmėms (9 pav.). Didžiausią statistiškai reikšmingą įtaką (93,81 proc., p<0,001) amžius darė ketonų

kiekiui šlapime. Ketonų kiekis buvo 4,34 proc. didesnis nei baltymų kiekio, kuriam amžius darė antrąją

pagal stiprumą statistiškai reikšmingą (p<0,001) įtaką. Statistiškai reikšmingą ir beveik vienodą 66,87

proc. ir 65,34 proc. įtaką amžius darė šlapimo santykiniam tankiui (p<0,01) ir urobiligeno kiekiui

kraujyje (p<0,01). Mažiausią statistiškai reikšmingą įtaką amžius darė šlapimo spalvai (p<0,05).

Likusiems šlapimo sudėties parametrams amžius darė mažesnę nei 30 proc. statistiškai nereikšmingą

įtaką.

3.5. Tiriamų rodiklių koreliacinių ryšių nustatymas

Atliekant tyrimus, iš gautų rezultatų buvo skaičiuojami kraujo rodiklių, šlapimo rodiklių, suėsto

pašaro kiekio, išgerto vandens kiekio, išskirtų išmatų bei šlapimo kiekių rodiklių tarpusavio

koreliacijos koeficientai. Esant labai stipriai koreliacijai tarp rodiklių ir didžiausiam statistiniam

reikšmingumui, buvo atliekama regresinės priklausomybės analizė bei braižomi regresijos grafikai.

3.5.1. Kraujo biocheminių rodiklių koreliaciniai ryšiai

Kraujo biocheminių rodiklių tarpusavio koreliacijos koeficientai pateikti 3 lentelėje, regresinės

analizės grafikas – 10 paveiksle.

Labai stiprių koreliacinių priklausomybių tarp kraujo biocheminių rodiklių nustatyta nebuvo.

Tačiau buvo nustatytas stiprus teigiamas koreliacinis ryšys tarp bendro baltymų kiekio ir kreatinino

89.47

5.26

65.34

28

66.87

93.81

25.42

50.59

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

PRO BIL URO pH S.G. KET LEU Spalva

Įtak

a, p

roc.

30

kiekio rodiklių (0,7042, p<0,01) bei tarp alaninaminotransferazės ir magnio kiekio kraujyje rodiklių

(0,7996, p<0,001).

Vidutinė neigiama koreliacija buvo nustatyta tarp kraujo šlapalo azoto kiekio ir bendro baltymų

kiekio kraujyje (-0,5376, p<0,05). Tarp gliukozės ir bendro bilirubino kiekio kraujyje buvo nustatyta

vidutinė neigiama koreliacija (-0,6815, p<0,01), tarp gliukozės ir kalcio kiekio buvo nustatyta teigiama

vidutinė koreliacija (0,5301, p<0,05), o tarp gliukozės ir neorganinio fosforo kiekio kraujyje buvo

nustatyta neigiama vidutinio stiprumo koreliacija (-0,5605, p<0,05). Vidutinio stiprumo teigiamas

koreliacinis ryšys buvo nustatytas tarp šarminės fosfatazės ir bendro bilirubino kiekio rodiklių (0,5034,

p>0,05), tarp bendro baltymų kiekio ir kalcio kiekio (0,5730, p<0,05) bei tarp trigliceridų kiekio ir

magnio kiekio kraujyje (0,5762, p<0,05). Vidutinio stiprumo neigiamas koreliacinis ryšys buvo

nustatytas tarp kreatinino kiekio bei trigliceridų kiekio kraujyje (-0,5365, p<0,01) bei tarp kalcio ir

neorganinio fosforo kiekio kraujyje (-0,6091, p<0,05).

Tarp likusių rodiklių buvo nustatytas silpnas ar labai silpnas teigiamas ar neigiamas koreliacinis

ryšys. Visi silpni ar labai silpni koreliaciniai ryšiai buvo statistiškai nereikšmingi, todėl plačiau

aptariami nebus.

10 pav. Magnio kiekio regresinė priklausomybė nuo GPT kiekio kraujyje.

10 pav. regresijos grafikas rodo, kad alaninaminotransferazės kiekiui kraujyje padidėjus vienu

tarptautiniu vienetu litre, magnio kiekis kraujyje padidės 0,0091 mmol/l. R² = 0,6394 rodo, kad 63,94

proc. magnio kiekio kraujyje variacijos yra paaiškinama GPT kiekio kraujyje vienetais. Tai parodo, kad

ši regresinė analizė yra prasminga.

y = 0.0091x + 1.1094

R² = 0.6394

11.11.21.31.41.51.61.71.81.9

2

10 30 50 70 90

Magn

is, m

mol/

l

GPT, TV/l

31

32

3.5.2. Šlapimo sudėties rodiklių koreliaciniai ryšiai

Šlapimo sudėties rodiklių tarpusavio koreliacijos koeficientai pateikti 4 lentelėje, regresinės

analizės grafikai – 11 ir 12 paveiksluose.

4 lentelė. Šlapimo sudėties rodiklių tarpusavio koreliacijų koeficientai.

PRO BIL URO PH S.G. KET LEU Spalva

PRO - 0,2466 0,6612** 0,6125* -0,7808*** 0,7493** 0,3424 0,5382*

BIL 0,2466 - 0,2029 0,0000 0,1401 0,1412 0,0740 -0,1616

URO 0,6612** 0,2029 - 0,2403 -0,5341* 0,8358*** 0,2015 0,5051

PH 0,6125* 0,0000 0,2403 - -0,4308 0,3554 -0,0000 0,4339

S.G. -0,7808*** 0,1401 -0,5341* -0,4308 - -0,6839** -0,6349* -0,5947*

KET 0,7493** 0,1412 0,8358*** 0,3554 -0,6839** - 0,4825 0,3855

LEU 0,3424 0,0740 0,2015 -0,0000 -0,6349* 0,4825 - 0,1364

Spalva 0,5382* -0,1616 0,5051 0,4339 -0,5947* 0,3855 0,1364 -

*p<0,05; **p<0,01; ***p<0,001

Labai stipraus koreliacinio ryšio tarp šlapimo sudėties rodiklių nebuvo nustatyta. Tačiau tarp

baltymų kiekio šlapime ir šlapimo santykinio tankio buvo nustatytas stiprus neigiamas koreliacinis

ryšys (-0,7808, p<0,001). Stiprus teigiamas koreliacinis ryšys buvo nustatytas tarp baltymų ir ketonų

kiekio šlapime (0,7493, p<0,01) bei tarp urobilinogeno kiekio ir ketonų kiekio šlapime (0,8358,

p<0,001) (4 lentelė).

Vidutinio stiprumo neigiamas koreliacinis ryšys buvo nustatytas tarp šlapimo santykinio tankio ir

urobilinogeno kiekio (-0,5341, p<0,05), ketonų kiekio (-0,6839, p<0,01), leukocitų kiekio (-0,6349,

p<0,05) bei šlapimo spalvos (-0,5947, p<0,05). Vidutinio stiprumo teigiamas koreliacinis ryšys buvo

nustatytas tarp baltymų ir urobilinogeno kiekio šlapime (0,6612, p<0,01), tarp baltymų ir šlapimo pH

(0,6125, p<0,05), tarp baltymų kiekio ir šlapimo spalvos (0,5382, p<0,05) bei tarp urobilinogeno kiekio

ir šlapimo spalvos (0,5051, p>0,05).

Koreliaciniai ryšiai tarp kitų rodiklių buvo silpni ar labai silpni, todėl išsamiau nebus aptariami.

Tačiau buvo nustatyti ypač žemi koreliacijos koeficientai, dėl kurių galima teigti, kad koreliacijos tarp

rodiklių nėra, tarp bilirubino kiekio šlapime ir šlapimo pH (teigiamas 2,206*10-17

dydžio koeficientas,

p>0,05) bei šlapimo pH ir leukocitų kiekio šlapime (neigiamas 3,178*10-17

dydžio koeficientas,

p>0,05).

33

11 pav. Šlapimo santykinio tankio regresinė priklausomybė nuo šlapime esančių baltymų.

11 pav. regresijos grafikas rodo, kad baltymų kiekiui šlapime didėjant vienu mg/dl, santykinis

šlapimo tankis mažėja 2,67*10-5

vienetų. Regresinė analizė yra reikšminga, kadangi 60,97 proc.

šlapimo santykinio tankio variacijos yra paaiškinama baltymų kiekio vienetais šlapime.

12 pav. Ketonų kiekio regresinė priklausomybė nuo urobilinogeno kiekio šlapime.

12 pav. regresijos grafikas rodo, kad urobilinogeno kiekiui šlapime didėjant vienu mg/dl, ketonų

kiekis didėja 4,95 mg/dl. Regresinė analizė yra reikšminga, nes 69,85 proc. ketonų kiekio variacijos yra

paaiškinama urobilinogeno kiekio vienetais šlapime.

3.5.3. Kraujo biocheminių ir šlapimo sudėties rodiklių koreliaciniai ryšiai

Šlapimo ir kraujo rodiklių koreliacijos koeficientai pateikti 5 lentelėje, regresinės analizės

grafikai – 13-17 paveiksluose.

y = -3E-05x + 1.0233

R² = 0.6097

1

1.005

1.01

1.015

1.02

1.025

1.03

0 200 400 600 800

S.G

.

Baltymų kiekis, mg/dl

y = 4.9458x - 7.8339

R² = 0.6985

-10

-5

0

5

10

15

20

25

0 1 2 3 4 5 6 7

Ket

on

ai,

mg/d

l

Urobilinogenas, mg/dl

34

5 lentelė. Kraujo biocheminių rodiklių ir šlapimo sudėties rodiklių koreliacijų koeficientai.

PRO BIL URO PH S.G. KET LEU Spalva

BUN -0,2032 0,0068 -0,2267 -0,2519 0,2161 -0,2290 -0,0032 0,1692

Glu 0,4383 0,2488 0,0434 0,3635 -0,1925 -0,1194 -0,2804 0,4656

ALP -0,5911* -0,1761 -0,5636* -0,3122 0,2041 -0,4170 0,4348 -0,2919

T-Pro 0,8100*** 0,3242 0,6147* 0,4502 -0,7278** 0,6335* 0,6335 0,3624

GPT 0,1499 -0,1008 -0,3764 0,5241* -0,2363 -0,2820 0,0616 0,0715

Cre 0,8672*** 0,1226 0,7951*** 0,4635 -0,8036*** 0,9422*** 0,5403* 0,5746*

T-Bil -0,5610* 0,0364 -0,2862 -0,3664 0,3731 -0,2697 -0,0000 -0,4123

TG -0,2610 -0,2979 -0,5309* 0,0184 0,3451 -0,4830 -0,4440 -0,3450

T-

Cho -0,2217 -0,5463* -0,1479 -0,0923 -0,0483 -0,2290 0,0321 -0,0350

Mg -0,0648 -0,0325 -0,4648 0,4210 0,0041 -0,3402 -0,0343 -0,0309

Ca 0,6325* 0,2139 0,4313 0,3411 -0,3975 0,2767 0,0768 0,6039*

IP -0,1031 0,1033 0,0552 0,0013 -0,1146 0,2395 0,4086 -0,3118

*p<0,05; **p<0,01; ***p<0,001

Tarp kreatinino kiekio kraujyje ir ketonų kiekio šlapime buvo nustatytas labai stiprus teigiamas

koreliacinis ryšys (0,9422, p<0,001).

Stipri neigiama koreliacinė priklausomybė buvo nustatyta tarp bendro baltymų kiekio kraujyje ir

šlapimo santykinio tankio (-0,7278, p<0,01) bei tarp kreatinino kiekio kraujyje ir šlapimo santykinio

tankio (-0,8036, p<0,001). Stiprus teigiamas koreliacinis ryšys buvo nustatytas tarp bendro baltymų

kiekio kraujyje ir baltymų kiekio šlapime (0,8100, p<0,001), kreatinino kiekio kraujyje ir baltymų

kiekio šlapime (0,8672, p<0,001), kreatinino kiekio kraujyje ir urobilinogeno kiekio šlapime (0,7951,

p<0,001).

Vidutinio stiprumo neigiamas koreliacinis ryšys buvo nustatytas tarp šarminės fosfatazės kiekio

kraujyje ir baltymų kiekio šlapime (-0,5911, p<0,05), tarp šarminės fosfatazės kiekio kraujyje ir

urobilinogeno kiekio šlapime (-0,5636, p<0,05), taip pat tarp bendro bilirubino kiekio kraujyje ir

baltymų kiekio šlapime (-0,5610, p<0,05) bei tarp trigliceridų kiekio kraujyje ir urobilinogeno kiekio

šlapime (-0,5309, p<0,05). Vidutiniškai stipriai tarpusavyje koreliavo bendro baltymų kiekio kraujyje

rodiklis su urobilinogeno kiekio šlapime rodikliu (0,6147, p<0,05), su ketonų kiekio šlapime rodikliu

(0,6335, p<0,05) bei su leukocitų kiekio šlapime rodikliu (0,6335, p>0,05), taip pat

alaninaminotransferazės kiekis kraujyje su šlapimo pH (0,5241, p<0,05). Tarp kreatinino kiekio

kraujyje ir leukocitų kiekio šlapime (0,5403, p<0,05), kreatinino kiekio kraujyje ir šlapimo spalvos

(0,5746, p<0,05), kalcio kiekio kraujyje ir baltymų kiekio šlapime (0,6325, p<0,05) bei kalcio kiekio

kraujyje ir šlapimo spalvos (0,6039, p<0,05) buvo nustatyta vidutinio stiprumo teigiama koreliacija.

35

Tarp kraujo ir šlapimo rodiklių buvo nustatytas vienas labai žemas neigiamas koreliacijos

rodiklis, dėl kurio galima teigti, kad rodikliai tarpusavyje nekoreliuoja. Toks ryšys buvo nustatytas tarp

bendro bilirubino kiekio kraujyje ir leukocitų kiekio šlapime (-4,657*10-17

, p>0,05). Kiti kraujo ir

šlapimo rodikliai tarpusavyje koreliavo silpnai ar labai silpnai, todėl išsamiau aptariami nebus.

13 pav. Šlapimo baltymų kiekio regresinė priklausomybė nuo bendro baltymų kiekio kraujyje.

13 pav. regresijos grafikas rodo, kad bendram baltymų kiekiui kraujyje didėjant vienu g/l,

baltymų kiekis šlapime didėja 10,65 mg/dl. Regresinė analizė yra reikšminga, nes 65,62 proc. baltymų

kiekio šlapime variacijos yra paaiškinama baltymų kiekio kraujyje vienetais.

14 pav. Baltymų kiekio šlapime regresinė priklausomybė nuo kreatinino kiekio kraujyje.

14 pav. regresijos grafikas rodo, kad kreatinino kiekiui kraujyje didėjant vienu µmol/l, baltymų

kiekis šlapime didėja 3,37 mg/dl. Regresinė analizė yra reikšminga, nes 75,21 proc. baltymų kiekio

šlapime variacijos yra paaiškinama kreatinino kiekio kraujyje vienetais.

y = 10.651x - 469.57

R² = 0.6562

0

100

200

300

400

500

600

700

45 55 65 75 85 95

Balt

ym

ai,

mg/d

l

Bendras baltymų kiekis, g/l

y = 3.3695x - 70.058

R² = 0.7521

0

100

200

300

400

500

600

700

40 90 140 190

Balt

ym

ai,

mg/d

l

Kreatininas, µmol/l

36

15 pav. Urobilinogeno kiekio šlapime regresinė priklausomybė nuo kreatinino kiekio kraujyje.

15 pav. regresijos grafikas rodo, kad kreatinino kiekiui kraujyje didėjant vienu µmol/l,

urobilinogeno kiekis šlapime didėja 0,03 mg/dl. Regresinė analizė yra reikšminga, nes 63,23 proc.

urobilinogeno kiekio šlapime variacijos yra paaiškinama kreatinino kiekio kraujyje vienetais.

16 pav. Šlapimo santykinio tankio regresinė priklausomybė nuo kreatinino kiekio kraujyje.

16 pav. regresijos grafikas rodo, kad kreatinino kiekiui kraujyje didėjant vienu µmol/l, santykinis

šlapimo tankis mažėja 0,0001 vienetu. Regresinė analizė yra reikšminga, nes 64,57 proc. šlapimo

santykinio tankio variacijos yra paaiškinama kreatinino kiekio kraujyje vienetais.

y = 0.0275x + 0.1491

R² = 0.6323

0

1

2

3

4

5

6

7

50 70 90 110 130 150 170 190

Uro

bil

inogen

as,

mg/d

l

Kreatininas, µmol/l

y = -0.0001x + 1.027

R² = 0.6457

1

1.005

1.01

1.015

1.02

1.025

1.03

40 90 140 190

San

tyk

inis

tan

kis

Kreatininas, µmol/l

37

17 pav. Ketonų kiekio šlapime regresinė priklausomybė nuo kreatinino kiekio kraujyje.

17 pav. regresijos grafikas rodo, kad kreatinino kiekiui kraujyje didėjant vienu µmol/l, ketonų

kiekis šlapime didėja 0,19 mg/dl. Regresinė analizė yra reikšminga, nes 88,77 proc. ketonų kiekio

šlapime variacijos yra paaiškinama kreatinino kiekio kraujyje vienetais.

3.5.4. Suvartoto pašaro ir vandens bei išskirtų išmatų ir šlapimo koreliaciniai ryšiai

Tyrimo metu apskaičiuoti suvartoto pašaro ir vandens bei išskirtų išmatų ir šlapimo kiekių

koreliacinės priklausomybės. Nustačius labai stiprų koreliacinį ryšį tarp kurių nors rodiklių, buvo

braižomi regresijos grafikai. Suvartoto pašaro ir vandens bei išskirtų išmatų ir šlapimo kiekių

regresinės analizės grafikai pateikti 18-20 paveiksluose.

Labai stiprūs teigiami koreliaciniai ryšiai buvo nustatyti tarp suėsto pašaro kiekio ir išgerto

vandens kiekio (0,9032, p<0,001), tarp suėsto pašaro ir išskirtų išmatų kiekio (0,9148, p<0,001) bei

išgerto vandens kiekio bei išskirto šlapimo kiekio (0,9464, p<0,001).

Stiprūs teigiami koreliaciniai ryšiai buvo nustatyti tarp suėsto pašaro ir išskirto šlapimo kiekio

(0,8879, p<0,001), suvartoto vandens ir išskirtų išmatų kiekio (0,8948, p<0,001) bei tarp išskirto

šlapimo ir išskirtų išmatų kiekio (0,8870, p<0,001).

18 pav. regresijos grafikas rodo, kad suėsto pašaro kiekiui didėjant vienu gramu, išgerto vandens

kiekis didėja 1,55 ml. Regresinė analizė yra reikšminga, nes 81,57 proc. išgerto vandens kiekio

variacijos yra paaiškinama suėsto pašaro kiekio vienetais.

y = 0.1929x - 13.124

R² = 0.8877

-5

0

5

10

15

20

25

40 90 140 190

Ket

on

ų k

iek

is, m

g/d

l

Kreatininas, µmol/l

38

18 pav. Išgerto vandens kiekio regresinė priklausomybė nuo suėsto pašaro kiekio.

19 pav. Išskirtų išmatų kiekio regresinė priklausomybė nuo suėsto pašaro kiekio.

19 pav. regresijos grafikas rodo, kad suėsto pašaro kiekiui didėjant 1 g, išskirtų išmatų kiekis

didėja 0,56 g. Regresinė analizė yra reikšminga, nes 83,68 proc. išskirtų išmatų kiekio variacijos yra

paaiškinama suėsto pašaro kiekio vienetais.

y = 1.546x + 1.1683

R² = 0.8157

10

15

20

25

30

35

40

45

50

5 10 15 20 25 30

Išger

to v

an

den

s k

iek

is, m

l

Suėsto pašaro kiekis, g

y = 0.5597x - 1.9909

R² = 0.8368

2

4

6

8

10

12

14

5 10 15 20 25 30

Išsk

irtų

išm

atų

kie

kis

, g

Suėsto pašaro kiekis, g

39

20 pav. Išskirto šlapimo kiekio regresinė priklausomybė nuo išgerto vandens kiekio.

20 pav. regresijos grafikas rodo, kad išgerto vandens kiekiui didėjant 1 ml, išskirto šlapimo kiekis

didėja 0,49 ml. Regresinė analizė yra reikšminga, nes 89,56 proc. išskirto šlapimo kiekio variacijos yra

paaiškinama išgerto vandens kiekio vienetais.

y = 0.4948x - 3.6982

R² = 0.8956

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

20

10 20 30 40 50

Išsk

irto

šla

pim

o k

iek

is, m

l

Išgerto vandens kiekis, ml

40

4. TYRIMO REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Literatūroje yra nedaug informacijos apie žiurkių kraujo biocheminių tyrimų parametrus bei dar

mažiau apie šlapimo sudėties parametrus. Didžioji dalis tokių tyrimų yra seni ir (arba) neatsižvelgia į

žiurkių veislę, amžių, liniją ir kraujo paėmimo būdą (42). Gyvūnų naudojimo įmonėje X atlikto žiurkių

sveikatos būklės tyrimo metu buvo rasti kelių žiurkių kraujo biocheminių rodiklių, suvartojamo

vandens, išskiriamo šlapimo ir jo sudėties rodiklių, suvartojamo pašaro bei išskirtų išmatų kiekių

nuokrypiai nuo literatūroje nurodytų normų.

Kraujo biocheminio tyrimo metu buvo nustatyti šarminės fosfatazės ir bendro bilirubino kiekių

padidėjimai. Pagal literatūroje nurodomas šarminės fosfatazės normas (42,43,48), tyrimo metu gauti 1,

2 ir 3 amžiaus grupių rezultatai jas viršijo atitinkamai 37 proc., 28 proc. ir 9 proc. Tokie šarminės

fosfatazės pakitimai gali rodyti ne tik kepenų pažeidimus žiurkių organizmuose, bet ir kitų organų,

tokių kaip inkstai, kaulai ir tulžies pūslė, pažeidimus (60). Tyrimo metu nustatyti žiurkių grupių

bilirubino kiekio kraujyje rodikliai viršijo literatūroje (42,43,48) nurodytas normas nuo dviejų iki trijų

kartų. Padidėjęs bilirubino kiekis yra siejamas su streso poveikiu organizmui, kuomet pasireiškia

hemolizė dėl kepenų funkcijos ar hepatobiliarinės sistemos sutrikimo (61). Taip pat bilirubino kiekis

yra tiesiogiai susijęs su šarminės fosfatazės kiekiu, todėl gali padidėti šiam pakilus (61). Kraujo

biocheminio tyrimo metu taip pat buvo rastas didesnis, nei nurodoma literatūroje (42,43,48), kreatinino

kiekis. Šis pokytis gali būti dėl žiurkių kraujyje esančių chromogeninių kūnelių, kurie gali klaidinti

kreatinino tyrimo rezultatus (62,63). Tačiau 2-3 mėnesių žiurkių kraujyje ir 11-12 mėnesių žiurkių

kraujyje rasti du – tris kartus didesni kreatinino kiekiai. Mano nuomone, toks kreatinino kiekio

padidėjimas kraujo serume rodo inkstų funkcijos sutrikimą ar lėtinę inkstų ligą. Išsiskyrė gliukozės

kiekio kraujyje rezultatai, kadangi tyrimo metu gauto 1 mėnesio amžiaus žiurkių grupės gliukozės

kiekio vidurkis (2,42 mmol/l) buvo mažesnis nei aprašyta literatūroje (2,78-9,71 mmol/l) (7,42,43,48).

Hipoglikemijai įtaką daro daugybė faktorių, tačiau šiuo atveju labiausiai tikėtinas yra streso poveikis

jaunų žiurkių organizmui.

Tyrimo metu buvo nustatyti baltymų kiekio šlapime, urobilinogeno kiekio šlapime bei šlapimo

santykinio tankio ir spalvos rodiklių, bei ketonų ir leukocitų kiekio nuokrypiai nuo literatūroje

pateikiamų normų (48,49). Tyrimo metu nustatytas baltymų kiekio padidėjimas 3 amžiaus grupės

žiurkių šlapime, kuris gali būti paaiškinamas uždegiminiais procesais žiurkės organizme (64), tačiau tai

nėra specifinis šlapimo organų tyrimas ir šlapimo organų ligų dėl to įtarti negalima. Ketonų ir leukocitų

kiekiai atitiko normą (48,49) 1 ir 2 žiurkių amžiaus grupių šlapime, tačiau 3 tirtųjų žiurkių grupės

ketonų rezultatas viršijo normą 20 mg/dl, o leukocitų kiekis viršijo 70 leu/µl. Visos 3 grupės žiurkės

41

turėjo padidėjusį ketonų kiekį šlapime ir tai rodo inkstų funkcijos nepakankamumą, o padidėjęs

leukocitų kiekis šlapime rodo stiprų uždegiminį procesą ar neoplaziją šlapimo sistemos organuose (64).

Urobilinogeno kiekis visų žiurkių grupių šlapime buvo padidėjęs. Šio rodiklio kiekis šlapime keičia jo

spalvą, o tai matome ir iš duomenų apie šlapimo spalvą žiurkių organizmuose. Normali žiurkių šlapimo

spalva turi būti geltona, tačiau su amžiumi ji tamsėjo, o tai ir urobilinogeno kiekio padidėjimas šlapime

rodo kepenų patologiją (65). Santykinis šlapimo tankis 2 ir 3 žiurkių grupėse buvo mažesnis nei

nurodytas literatūroje (8,45). Tai būtų galima paaiškinti šlapimo rodiklių pokyčiais, kurie yra

priklausomi nuo amžiaus.

Visus kraujo bei šlapimo rodiklių nukrypimus nuo literatūroje nurodomos normos, galima

paaiškinti stresu, sukeltu žiurkių gyvenamojoje aplinkoje buvusio statybinio triukšmo ir vibracijų (žr.

2.1. skyr.). Triukšmas turi įtakos laboratorinių gyvūnų fiziologiniams rodikliams. Ši įtaka pasireiškia

klausos funkcijos sutrikimais ir vidaus organų pažeidimais (36). Teigiama, kad triukšmas gali sutrikdyti

daugelį organizmo funkcijų (34,35). Xue ir kiti mokslininkai (37) nustatė, kad triukšmas sukelia

kepenų patologinius pokyčius, nes triukšmo poveikyje padaugėja laisvųjų radikalų kiekis ir riebalų

peroksidacija.

Tyrimo metu buvo nustatyta didelė rodiklių priklausomybė nuo amžiaus. Didžiausia amžiaus

įtaka buvo nustatyta kreatinino bei gliukozės kiekiui kraujyje ir ketonų bei baltymų kiekiui šlapime.

Taip pat amžius darė didelę įtaką bendram baltymų ir kalcio kiekiui kraujyje bei šlapimo santykiniam

tankiui, urobilinogeno kiekiui kraujyje ir šlapimo spalvai. Tačiau Okamuros ir kitų (48) mokslininkų

tyrimo metu buvo nustatyti baltymų ir ketonų kiekių šlapime bei gliukozės ir kreatinino kiekių kraujyje

nežymus didėjimas priklausomai nuo žiurkių amžiaus. Kitų rodiklių priklausomybės nuo amžiaus

Okamuros ir kitų (48) mokslininkų tyrime nustatyta nebuvo.

Pasak literatūros šaltinių, vidutinio svorio žiurkės turėtų suvartoti 5-6 g pašaro (8) ir 10-12 ml

vandens 100 g kūno svorio per parą (7,8,45). Tyrimo metu nustatyta, kad šie rodikliai tarpusavyje

koreliuoja labai stipriai, todėl matome, kad išgerto vandens kiekis yra atitinkamai didelis suėsto pašaro

kiekiui. Tirtosios 1 grupės žiurkės suvartojo 9 kartus daugiau pašaro ir 8 kartus daugiau vandens, nei

nurodoma literatūroje. Kadangi šios žiurkės yra jauniausios ir lytiškai nesubrendusios, jų fiziologinė

būklė skiriasi nuo vidutinio svorio žiurkės ir todėl literatūroje nurodytos normos šiuo atveju neturėtų

būti taikomos. 2 grupės žiurkės suėdė 3 g daugiau pašaro ir išgėrė 4 ml daugiau vandens, nei nurodyta

literatūroje, o 3 grupės žiurkės suėdė 1 g mažiau pašaro ir išgėrė 5 ml mažiau vandens, nei nurodyta

literatūroje. Torres ir Nowson (66) nustatė, kad žiurkės, patiriančios stresą, suėda daugiau pašaro nei

tos, kurios streso nepatiria ir tai leidžia manyti, kad mūsų tyrimo metu nustatyti rezultatai galėjo būti

42

veikiami žiurkių patiriamo streso. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad išskirto šlapimo kiekis labai

stipriai priklausė nuo išgerto vandens kiekio, o išskirtų išmatų kiekis labai stipriai priklausė nuo suėsto

pašaro kiekio, atitinkamai, žiurkės išskyrė 3,4 g (1 gr.), 9,56 g (2 gr.) ir 5,54 g (3 gr.) išmatų.

Literatūroje nurodoma, kad žiurkė per parą turi išskirti 5,5 ml šlapimo 100 g kūno svorio (8) arba 10 ml

žiurkei (62). 1 ir 2 tirtųjų žiurkių grupės viršijo, o 3 grupės žiurkių rezultatai buvo mažesni už

nurodytus literatūroje. Manome, kad tam įtaką darė išgerto vandens kiekis, skirtingas žiurkių amžius,

bei patiriamas streso kiekis dėl aplinkoje buvusio triukšmo ir vibracijų, kuriuos sukėlė vykdoma pastato

rekonstrukcija (žr. 2.1. skyr.).

Ištyrus kraujo biocheminių rodiklių tarpusavio koreliacijas, yra matomas stiprus teigiamas

koreliacinis ryšys tarp alaninaminotransferazės ir magnio kiekio kraujyje. Jis rodo, kad didėjant

alaninaminotransferazės kiekiui kraujyje didės magnio kiekis kraujyje arba atvirkščiai ir tokia

priklausomybė bus neteisinga tik 1 iš 1000 atvejų. Tokia pati koreliacinė priklausomybė nustatyta tarp

kreatinino kiekio kraujyje ir bendro baltymų kiekio kraujyje, tačiau šiuo atveju ji bus neteisinga 1 iš

100 atvejų.

Ištyrus šlapimo rodiklių tarpusavio koreliacijas matome, kad stipri koreliacija buvo nustatyta tarp

baltymų kiekio šlapime ir šlapimo santykinio tankio bei tarp urobilinogeno kiekio ir ketonų kiekio

šlapime. Pirmuoju atveju didėjant baltymų kiekiui, šlapimo santykinis tankis mažės, o antruoju atveju

didėjant urobilinogeno kiekiui didės ir ketonų kiekis šlapime. Šių koreliacinių ryšių statistinis

reikšmingumas yra p<0,001, todėl jie netiks tik 1 iš 1000 atvejų.

Ištyrus šlapimo ir kraujo rodiklių koreliacijas, buvo nustatytas labai stiprus teigiamas koreliacinis

ryšys tarp kreatinino kiekio kraujyje ir ketonų kiekio šlapime. Ši koreliacija rodo, kad vienam rodikliui

didėjant, atitinkamai didėja ir kitas. Tarp baltymų kiekio šlapime ir kreatinino kiekio kraujyje, tarp

baltymų kiekio šlapime ir bendro baltymų kiekio kraujyje bei tarp urobilinogeno kiekio ir kreatinino

kiekio šlapime buvo nustatyta stipri teigiama priklausomybė. Ši koreliacija rodo, kad vienam rodikliui

didėjant, atitinkamai didėja ir kitas. Stiprus neigiamas ryšys buvo nustatytas tarp šlapimo santykinio

tankio bei kreatinino kiekio kraujyje, tai reiškia, kad didėjant šlapimo santykiniam tankiui kreatinino

kiekis mažės. Šie koreliaciniai ryšiai nebus reikšmingi tik 1 iš 1000 atvejų.

43

IŠVADOS

1. Įvertinus skirtingo amžiaus žiurkių kraujo biocheminius rodiklius nustatyta:

1.1. padidėjęs kreatinino kiekis 2-3 mėnesių ir 11-12 mėnesių amžiaus žiurkių organizmuose

(p<0,001);

1.2. padidėję bendro bilirubino ir šarminės fosfatazės kiekiai 1 mėnesio amžiaus žiurkių

kraujyje (p<0,01);

1.3. hipoglikemija 1 (p<0,001) ir 11-12 (p<0,01) mėnesių amžiaus žiurkių kraujyje.

2. Vienfaktorinė dispersinė analizė parodė didžiausią amžiaus įtaką kreatinino (96,55 proc.,

p<0,001) ir gliukozės (81,94 proc., p<0,001) kiekiams kraujyje.

3. Nustatyta, kad 2-3 mėnesių amžiaus žiurkės per parą išgėrė ypač didelius kiekius vandens ir

suėdė didžiausius kiekius pašaro. Taip pat jos išskyrė atitinkamai daugiausiai šlapimo ir

išmatų.

4. Įvertinus skirtingo amžiaus žiurkių šlapimo sudėtį nustatyta:

4.1. visų trijų amžiaus grupių žiurkių proteinurija (p<0,001);

4.2. padidėjęs urobilinogeno kiekis (p<0,01) ir pakitusi (tamsi) šlapimo spalva 11-12 mėnesių

amžiaus žiurkių organizmuose.

5. Vienfaktorinė dispersinė analizė parodė didžiausią amžiaus įtaką ketonų (93,81 proc.,

p<0,001) ir baltymų kiekiui (89,47 proc., p<0,001) šlapime.

6. Nustatyti labai stiprūs koreliaciniai ryšiai tarp kreatinino kiekio kraujyje ir ketonų kiekio

šlapime (0,9422, p<0,001), tarp suėsto pašaro kiekio ir išgerto vandens kiekio (0,9032,

p<0,001), tarp suėsto pašaro ir išskirtų išmatų kiekio (0,9148, p<0,001) bei išgerto vandens

kiekio ir išskirto šlapimo kiekio (0,9464, p<0,001).

44

REKOMENDACIJOS

Atsižvelgiant į atliktus žiurkių sveikatos būklės tyrimus gyvūnų naudojimo įmonėje X, būtina

vengti triukšmo iš aplinkos, todėl rekomenduojama įrengti geresnę garso izoliacinę sistemą. Taip pat

rekomenduojama patikrinti, ir jei reikia, sutvarkyti ventiliacijos sistemą siekiant sumažinti drėgmės

kiekį gyvūnų laikymo patalpose.

45

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Europos komisija. Europos Sąjungos valstybėse narėse bandymams ir kitiems mokslo tikslams

naudojamų gyvūnų statistikos septintoji ataskaita. Briuselis; 2013 p. 13. Report No.: COM(2013) 859.

2. Europos Parlamentas, Europos sąjungos Taryba. Europos parlamento ir tarybos direktyva

2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos. Briuselis; 2010.

3. Mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo, priežiūros ir naudojimo reikalavimai.

Valstybės žinios; 2012.

4. Lietuvos bandomųjų gyvūnų naudojimo etikos komisijos prie valstybinės maisto ir veterinarijos

tarnybos darbo reglamentas. Valstybės žinios; 2012.

5. Gonder JC, Laber K. A Renewed Look at Laboratory Rodent Housing and Management. ILAR J.

2007; 48(1):29–36.

6. Davidson LP, Chedester AL, Cole MN. Effects of cage density on behavior in young adult mice.

Comp Med. 2007; 57(4):355–9.

7. Hrapkiewicz K, Colby L, Denison P. Clinical Laboratory Animal Medicine. An Introduction. 4-asis

leid. Ames: John Wiley & Sons, Inc.; 2013. 105-138 p.

8. Sharp P, Villano J. The Laboratory Rat. Second Edition. 2-asis leid. Boca Raton: CRC Press; 2012.

7, 22-26, 31-51, 105-148 p. (The Laboratory Animal Pocket Reference Series; t. 9).

9. Castelhano-Carlos MJ, Baumans V. The impact of light, noise, cage cleaning and in-house

transport on welfare and stress of laboratory rats. Lab Anim. 2009; 43(4):311–27.

10. Wren MA, Dauchy RT, Hanifin JP, Jablonski MR, Warfield B, Brainard GC, et al. Effect of

Different Spectral Transmittances through Tinted Animal Cages on Circadian Metabolism and

Physiology in Sprague–Dawley Rats. J Am Assoc Lab Anim Sci. 2014; 53(1):44–51.

11. Dauchy RT, Dauchy EM, Hanifin JP, Gauthreaux SL, Mao L, Belancio VP, et al. Effects of

Spectral Transmittance through Standard Laboratory Cages on Circadian Metabolism and

Physiology in Nude Rats. J Am Assoc Lab Anim Sci. 2013; 52(2):146–56.

12. Descat F. Hématologie du rat : hémogramme et myélogramme. [Prieiga per internetą]. [Toulouse]:

École nationale vétérinaire de Toulouse; 2001 [cituojama pagal 2016 m. lapkričio 9 d.]. Prieiga per:

http://oatao.univ-toulouse.fr/678/1/andro_678.pdf

13. Krinke GJ. The Laboratory Rat. Bullock G, Bunton TE, sudarytojai. London: Academic Press;

2000. 3,385-399.

14. Johnson M. Laboratory Mice and Rats. Mater Methods. 2012; 2:113.

46

15. International Committee on Standardized Genetic Nomenclature for Mice, Rat Genome and

Nomenclature Committee. Guidelines for Nomenclature of Mouse and Rat Strains [Prieiga per

internetą]. Mouse Genome Informatics. [cituojama pagal 2016 m. lapkričio 5 d.]. Prieiga per:

http://www.informatics.jax.org/mgihome/nomen/strains.shtml#oacc

16. Phillips J, Hogan A, Lynch E. Animals in research: rats [Prieiga per internetą]. The Conversation.

[cituojama pagal 2016 m. lapkričio 5 d.]. Prieiga per: http://theconversation.com/animals-in-

research-rats-16634

17. Envigo. Browse Research Models. Rats [Prieiga per internetą]. Envigo. [cituojama pagal 2016 m.

lapkričio 5 d.]. Prieiga per: http://www.envigo.com/products-services/research-models-

services/models/research-models/

18. Kuramoto T, Nakanishi S, Ochiai M, Nakagama H, Voigt B, Serikawa T. Origins of Albino and

Hooded Rats: Implications from Molecular Genetic Analysis across Modern Laboratory Rat

Strains. PLoS One. 2012; 7(8):7.

19. European Comission. Commission Staff Working Paper - Report on the Statistics on the Number of

Animals used for Experimental and other Scientific Purposes in the Member States of the European

Union in the year 2011. Brussels; 2013 p. 70. Report No.: SWD(2013) 497.

20. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. 2015 m. Lietuvos respublikoje mokslo ir mokymo

tikslais naudotų gyvūnų statistikos apžvalgos ataskaita. Vilnius: Valstybės žinios; 2016 p. 3.

21. Taylor K, Gordon N, Langley G, Higgins W. Estimates for Worldwide Laboratory Animal Use in

2005. Altern Lab Anim. 2008; 36(3):327–42.

22. Farm Animal Welfare Council. Five Freedoms [Prieiga per internetą]. The National Archives. 2009

[cituojama pagal 2016 m. lapkričio 6 d.]. Prieiga per:

http://webarchive.nationalarchives.gov.uk/20121007104210/http:/www.fawc.org.uk/freedoms.htm

23. Giral M, Garcia-Olmo DC, Kramer K. Effects of wire-bottom caging on heart rate, activity and

body temperature in telemetry-implanted rats. Lab Anim. 2011; (45):247–53.

24. Horn MJ, Hudson SV, Bostrom LA, Cooper DM. Effects of Cage Density, Sanitation Frequency,

and Bedding Type on Animal Wellbeing and Health and Cage Environment in Mice and Rats. J

Am Assoc Lab Anim Sci. 2012; 51(6):781–8.

25. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Lietuvos Respublikos Valstybinės veterinarijos tarnybos

direktoriaus įsakymas 4-361 Dėl Laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir

transportavimo veterinarinių reikalavimų [Prieiga per internetą]. Teisės aktų registras. 1998

47

[cituojama pagal 2016 m. lapkričio 7 d.]. Prieiga per: https://www.e-

tar.lt/acc/legalAct.html?documentId=TAR.D117E4C780CD

26. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 24: 2003

„Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Valstybės žinios; 2003.

27. National Research Council. Nutrient Requirements of Laboratory Animals. 4-asis leid.

Washington, D.C.: National Academy Press; 1995. 192 p.

28. Rosenbaum MD, VandeWoude S, Volckens J, Johnson TE. Disparities in Ammonia, Temperature,

Humidity, and Airborne Particulate Matter between the Micro-and Macroenvironments of Mice in

Individually Ventilated Caging. J Am Assoc Lab Anim Sci. 2010; 49(2):177–83.

29. Speakman JR, Keijer J. Not so hot: Optimal housing temperatures for mice to mimic the thermal

environment of humans. Mol Metab. 2013; 2(1):5–9.

30. Gaskill BN, Rohr SA, Pajor EA, Lucas JR, Garner JP. Some like it hot: Mouse temperature

preferences in laboratory housing. Appl Anim Behav Sci. 2009; 116(2–4):279–85.

31. Gordon CJ. Thermal physiology of laboratory mice: Defining thermoneutrality. J Therm Biol.

2012; 37(8):654–85.

32. Maloney SK, Mitchell D, Gordon C, Overton JM. Translating Animal Model Research: Does It

Matter That Our Rodents Are Cold? Physiology. 2014; 29(6):413–20.

33. Geertsema RS, Lindsell CE. Effect of Room Ventilation Rates in Rodent Rooms with Direct-

Exhaust IVC Systems. J Am Assoc Lab Anim Sci JAALAS. 2015; 54(5):521–6.

34. Kivimäki M, Virtanen M, Kouvonen A, Väänänen A, Vahtera J. Work stress in the etiology of

cornoary heart disease - a meta-analysis. Scand J Work Environ Health. 2006; (32):431–42.

35. Yildirim I, Kilinc M, Okur E, Inanc Tolun F, Kilic MA, Kurutas EB, et al. The effects of noise on

hearing and oxidative stress in textile workers. Ind Health. 2007; (45):743–9.

36. Burn CC. What is it like to be a rat? Rat sensory perception and its implications for experimental

design and rat welfare. Appl Anim Behav Sci. 2008; (112):1–32.

37. Xue L, Zhang D, Yibulayin X, Wang T, Shou X. Effects of high frequancy noise on female rats’s

multi-organ history. Noise Health. 2014; (16):213–7.

38. Phillips PM, Jarema KA, Kurtz DM, MacPhail RC. An Observational Assessment Method for

Aging Laboratory Rats. J Am Assoc Lab Anim Sci JAALAS. 2010; 49(6):792–9.

39. Burkholder T, Foltz C, Karlsson E, Linton CG, Smith JM. Health Evaluation of Experimental

Laboratory Mice. Curr Protoc Mouse Biol. 2012; 2:145–65.

48

40. Sotocinal SG, Sorge RE, Zaloum A, Tuttle AH, Martin LJ, Wieskopf JS, et al. The Rat Grimace

Scale: A partially automated method for quantifying pain in the laboratory rat via facial

expressions. Mol Pain. 2011; 7:55.

41. Petterino C, Argentino-Storino A. Clinical chemistry and haematology historical data in control

Sprague-Dawley rats from pre-clinical toxicity studies. Exp Toxicol Pathol. 2006; 57(3):213–9.

42. Boehm O, Zur B, Koch A, Tran N, Freyenhagen R, Hartmann M, et al. Clinical chemistry

reference database for Wistar rats and C57/BL6 mice. Biol Chem. 2007; 388(5):547–54.

43. Giknis MLA, Clifford CB. Clinical Laboratory Parameters for Crl:WI(Han) Rats [Prieiga per

internetą]. Charles River. [cituojama pagal 2016 m. lapkričio 15 d.]. Prieiga per:

http://www.criver.com/files/pdfs/rms/wistarhan/rm_rm_r_wistar_han_clin_lab_parameters_08.aspx

44. Redalyc.Reference intervals for hematological parameters of animals bred and kept at the vivarium

of the Faculty of Medicine of the State University of São Paulo [Prieiga per internetą]. [cituojama

pagal 2016 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per: http://www.redalyc.org/pdf/3072/307229993001.pdf

45. Suckow MA, Weisbroth SH, Franklin CL. The Laboratory Rat. Burlington: Academic Press; 2005.

130-143 p.

46. Kampfmann I, Bauer N, Johannes S, Moritz A. Differences in hematologic variables in rats of the

same strain but different origin. Vet Clin Pathol. 2012; 41(2):228–34.

47. Urinalysis Tests and Protocols [Prieiga per internetą]. College of Veterinary Medicine - University

of Minnesota. 2016 [cituojama pagal 2016 m. lapkričio 19 d.]. Prieiga per:

https://www.vetmed.umn.edu/research/labs/clinical-pathology-lab/tests/urinalysis

48. Okamura T, Suzuki S, Ogawa T, Kobayashi J, Kusuoka O, Hatayama K, et al. Background Data

for General Toxicology Parameters in RccHanTM:WIST Rats at 8, 10, 19 and 32 Weeks of Age. J

Toxicol Pathol. 2011; 24(4):195–205.

49. Shevock PN, Khan SR, Hackett RL. Urinary chemistry of the normal Sprague-Dawley rat. Urol

Res. 1993; 21:309–12.

50. Mähler M, Berard M, Feinstein R, Gallagher A, Illgen-Wilcke B, Pritchett-Corning K, et al.

FELASA recommendations for the health monitoring of mouse, rat, hamster, guinea pig and rabbit

colonies in breeding and experimental units. Lab Anim. 2014; 48(3):178–92.

51. McInnes EF, Rasmussen L, Fung P, Auld AM, Alvarez L, Lawrence DA, et al. Prevalence of viral,

bacterial and parasitological diseases in rats and mice used in research environments in Australasia

over a 5-y period. Lab Anim. 2011; 40(11):341–50.

49

52. Pritchett-Corning KR, Cosentino J, Clifford CB. Contemporary prevalence of infectious agents in

laboratory mice and rats. Lab Anim. 2009; 43(2):165–73.

53. Jangir BL, G CS, Kurkure NV, A CN. Diseases of laboratory rats. ResearchGate. 2010; 4(2):10–2.

54. Besselsen DG, Franklin CL, Livingston RS, Riley LK. Lurking in the Shadows: Emerging Rodent

Infectious Diseases. ILAR J. 2008; 49(3):277–90.

55. Elseweidy MM, Taha MM, Younis NN, Ibrahim KS, Hamouda HA, Eldosouky MA, et al. Gastritis

Induced by Helicobacter pylori Infection in Experimental Rats. Dig Dis Sci. 2010; 55(10):2770–7.

56. Werawatganon D. Simple animal model of Helicobacter pylori infection. World J Gastroenterol

WJG. 2014; 20(21):6420–4.

57. Livingston RS, Besch-Williford CL, Myles MH, Franklin CL, Crim MJ, Riley LK. Pneumocystis

carinii Infection Causes Lung Lesions Historically Attributed to Rat Respiratory Virus. Comp Med.

2011; 61(1):45–52.

58. Henderson KS, Dole V, Parker NJ, Momtsios P, Banu L, Brouillette R, et al. Pneumocystis carinii

Causes a Distinctive Interstitial Pneumonia in Immunocompetent Laboratory Rats That Had Been

Attributed to “Rat Respiratory Virus”. Vet Pathol Online. 2012; 49(3):440–52.

59. Noise navigator sound level hearing protection database [Prieiga per internetą]. [cituojama pagal

2016 m. gruodžio 9 d.]. Prieiga per: http://multimedia.3m.com/mws/media/888553O/noise-

navigator-sound-level-hearing-protection-database.pdf

60. Ambali SF, Angani M, Adole AO, Kawu MU, Shittu M, Akande, et al. Protective effect of vitamin

C on biochemical alterations induced by subchronic co-administration of chlorpyrifos and lead in

Wistar rats. J Environ Anal Toxicol. 2011; 1(3):108.

61. Ramaiah SK. A toxicologist guide to the diagnostic interpretation of hepatic biochemical

parameters. Food Chem Toxicol. 2007; 45(9):1551–7.

62. Castro BBA de, Colugnati FAB, Cenedeze MA, Suassuna PG de A, Pinheiro HS, Castro BBA de,

et al. Standardization of renal function evaluation in Wistar rats (Rattus norvegicus) from the

Federal University of Juiz de Fora’s colony. J Bras Nefrol. 2014; 36(2):139–49.

63. Delanghe JR, Speeckaert MM. Creatinine determination according to Jaffe - what does it stand for?

NDT Plus. 2011; 4:83–6.

64. Urinalysis: Diagnostic Procedures for the Private Practice Laboratory: Merck Veterinary Manual

[Prieiga per internetą]. [cituojama pagal 2016 m. lapkričio 17 d.]. Prieiga per:

http://www.merckvetmanual.com/mvm/clinical_pathology_and_procedures/diagnostic_procedures

_for_the_private_practice_laboratory/urinalysis.html

50

65. Singh A, Bhat TK, Sharma OP. Clinical Biochemistry of Hepatotoxicity. J Clinic Toxicol. 2011;

S4(1). doi:10.4172/2161-0495.S4-001

66. Torres SJ, Nowson CA. Relationship between stress, eating behavior, and obesity. Nutrition. 2007;

23(11–12):887–94.