jessic a k erw in jenk ins

DAILIOJIENCIKLOPEDIJA

žaisminga elegantiškų malonumų istorija

i š a nglų k a l bos v e rt ė agn ė pu z ausk a i t ė

e n c i k l o p e d i j a

d a i l i o j i

Ši knyga išleista pagal susitarimą su Nsn A. Talese, Knopf Doubleday Publishing Group,

Random House padaliniu.

e n c i k l o p e d i j a

d a i l i o j i

jessic a k erw in

jenk ins

ž a i sm i ng a e l e g a n t i šk ų m a l on u m ų

i stor i ja

© 2010 by Jessica Kerwin JenkinsAll rights reserved. Published in the United States by Nan A. Talese / Doubleday, a division of Random House, Inc., New York, and in Canada by Random House of Canada limited, Toronto. www.nanatalese.com

© Elizabeth Haidle, iliustracijos

© Pei Loi Koay, meninis apipavidalinimas

© Agnė Puzauskaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2011

© Leidykla VAGA, 2011

ISBN 978-5-415-02223-6

Leidykla VAGA, Gedimino pr. 50, LT-01110 VilniusEl. p. info@vaga.lt; www. leidykla.vaga.lttel. +370 5 249 8121; faks. +370 5 249 8122

Spausdino UAB BALTO print / Logotipas, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Tiražas 2000 egz.

UDK 088 Je83UDK 088+821.172(73)-3

Versta iš: Jessica Kerwin Jenkins, Encyclopedia of the exquisite: an anecdotal history of elegant delightsNan A. Talese / Doubleday, a division of Random House, 2010

Skiriu Nico

Nežinau, koks atrodau pasauliui, bet pats sau tebesu lyg ma-žas berniukas, kuris žaidžia ant jūros kranto ir džiaugiasi

radęs lygesnį akmenuką ar dailesnę kriauklę, o didingas tiesos vandenynas driekiasi priešais mane neištirtas.

ser a s isa ac a s n e w tona s

Šioje knygoje siekiau pateikti tik teisingą, tikslią, naują ir smagią informaciją. Būčiau dėkinga,

jei radę kokią klaidą ar netikslumą rašytumėte: queries@encyclopediaoftheexquisite.com

e n c i k l o p e d i j a

d a i l i o j i

d a i l i o j i e n c i k l o p e d i j a 15

į ž a ng a

Iš pradžių ši knyga buvo mano mokyklos laikų papuošalų dėžutė-je, kuri atrodė lyg narvelis su netikra kanarėle, besisupančia anapus bronzinių virbų. Negiliame dėžutės stalčiuke saugojau prizmę, kuri žibėjo vaivorykštės spalvomis, du meksikietiškus pesus, neįprastai didelę gilės kepurėlę, miniatiūrinę jūros kriauklytę, savo tėvo se-nojo laikrodžio Timex ciferblatą ir kvepalų Patou Joy mėginėlį – tai buvo visas mano turtas.

Angliškas žodis exquisite yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio exquīrĕre – „ieškoti, išrinkti, geisti, išgryninti“ arba „siekti“. Oksfordo anglų kalbos žodynas šiuo žodžiu apibūdina išskirtinius, itin subti-lius, kruopščiai atrinktus, ypatingai gražius dalykus, kurie „pažadina stiprų pasigėrėjimo, malonumo ar susižavėjimo jausmą“. Daug metų rašiau blizgiam žurnalui ir labai stengiausi, kad mano rašiniai teiktų malonumo: mados kūrėjo istorijai skolindavau romantikos, naujai parduotuvei – kilmingumo, nupūsdavau dulkes nuo senamadiškų idėjų, kad jos sužibėtų lyg naujos. Įsijausti į prašmatnias fantazijas buvo taip pat lengva, kaip atsiskaityti brūkštelint kreditine kortele.

16 j e s s i c a k e r w i n j e n k i n s

Aišku, jei gali tai sau leisti. Bet tikrajame gyvenime, savo gyvenime, neuždirbdavau tiek, kad galėčiau rinktis įmantrius niekučius, apie kuriuos rašiau. Buvau kaip Holly Golightly {Audrey Hepburn personažas

iš filmo Pusryčiai pas Tifanį; čia ir toliau – vertėjos pastabos}, iš lauko prispau-dusi nosį prie stiklo.

Nors tie metai leido man pažinti įvairiausias grožio formas, gerbti jas, ir suteikė laiko pamąstyti apie rafinuotumą, ši knyga, priešingai, yra odė tai gyvenimo prabangai, kuri daug nekainuoja. Ji apie tai, kad pažinę paprastos Bartlett kriaušės karališkąją kilmę ar sužino-ję tai, kaip atsirado cilindras, galite pasijusti turtingi, apie tai, kad japonų kimono ar konfeti istorija gali atskleisti, koks beribis ir dar nepažintas yra pasaulis.

Ankstyvosios enciklopedijos, kaip antai Plinijaus Vyresniojo 37 tomų Gamtos istorija (I a.), garbino gamtos stebuklus, pasakojo apie fantastiškus Afrikos ir Azijos gyvius, neįtikėtinus brangakmenius ir unikalius augalus. Renesanso epochos autoriai žinynus irgi lenkė egzotikos pusėn, jie panėšėjo į didikų sukauptas keistenybių kolek-cijas: pilni mistifikuotų artefaktų, religinių reliktų, intriguojančių laikrodžių mechanizmų ir vienaragio ilčių. Toji senųjų grožio šalti-nių atnaujinimo dvasia tapo mano vedliu.

Manoji enciklopedija, kaip ir pirmtakės, tam tikra prasme yra pla-čių užmojų, ekstravagantiška ir galbūt šiek tiek ekscentriška. Kaip ir tos senosios knygos, ji yra labai asmeniška. Wikipedia pateikia su-kauptas visos visuomenės žinias. Mano enciklopedijos pasakojimų preliudijos iššokdavo tiesiai iš mano aplanko, kuris gulėjo ant stalo

d a i l i o j i e n c i k l o p e d i j a 17

išsipūtęs nuo prirašinėtų popieriaus skiaučių, nusikopijuotų straips-nių, citatų ir keistų iliustracijų – viso to, kas galėtų įžiebti kibirkštį ar sukelti „stiprų malonumo, džiugesio jausmą“. Mintyse šią kolek-ciją vadinau: „Kodėl man čia patinka“, o „čia“ reiškė „šioje žemėje“. Jei diena būdavo nelabai vykusi, naršydavau po savo aplanką ir nu-grimzdavau į svajingą demimonde {hedonistinis, tingus gyvenimas}, kur viskas atrodė ne taip jau blogai.

Vis dėlto dauguma, regis, efemeriškų šios knygos epizodų, skir-tingai nei aukštosios mados kolekcijos ar smokingą vilkėti reikalau-jančios puotos, apie kurias rašiau žurnalui, atspindi ezoterinį pasau-lį, visiškai nepriklausomą nuo tos daug kainuojančios prabangos, stebuklo auros netekusios aplinkos. Dažnai, net būdama rimtoje ir solidžioje draugijoje, pagaudavau save ginant lengvabūdiškumą. Ši knyga – tarsi reveransas lengvabūdiškumui, nors vėlgi kalbu ne apie išlaidavimą lengva ranka, o apie tai, kad verta padaryti ką nors gra-žaus be tikslo, be priežasties. Ar yra geresnis motyvas ką nors daryti už tą, kad darysi tai be jokios priežasties? Tikiu, kad tai svarbiausia.

Kuriant knygą mįslingi, rinktiniai ir margi faktai, kuriuos lėtai rankiojau, nuolat pildė mano užrašus, kurstė vaizduotę ir dovanojo džiaugsmą, kokio niekaip negalėtų suteikti pasipuikavimas nauju niekniekiu. Visi šie kruopščiai sudėlioti pasakojimai man yra turtas, kurio buvo verta siekti.

d a i l i o j i e n c i k l o p e d i j a 19

alfresco

Iškyla gryname ore

Įsiterpusios tarp civilizacijos ir laukinės gamtos, vaizdingos iškylos į užmiestį, arba pietūs lauke, kaip sako italai, alfresco – gryname ore, suteikė progą nerangiems ir susikausčiusiems Viktorijos laikų bri-tams pabėgti iš miesto ir įkvėpti oro. Jaunuosius iškylautojus, žino-ma, prižiūrėdavo vyresni palydovai, tačiau, vieno rašytojo teigimu, net „griežčiausi auklėtojai imdavo išdykauti, kai po kojomis žalia žolė, o virš galvos – mėlynas dangus“. Alfresco etiketas buvo toks pat laisvas kaip ir kvietimų į tokias iškylas tonas. „Sveika, Džo! Kas naujesnio? – prasideda laiškas, kurį romane Mažosios moterys {Little

Women, amerikiečių rašytojos L. M. Alcott romanas jaunimui. Iš anglų kalbos ver-

tė Lina Paulauskaitė} gavo veikėja Džo Marč ir jos seserys. – Rytoj pas mus į svečius užsuks keli vaikinai ir merginos iš Anglijos, taigi žadu neblogai pasilinksminti. Jeigu viskas eisis kaip numatyta, ketinu iš-siskleisti savo palapinę Didžiojoje pievoje ir su visa kompanija paiš-kylauti ir pažaisti kroketą. Be to, kūrensime laužą, galėsime daryti,

20 j e s s i c a k e r w i n j e n k i n s

kas tik šaus į galvą, surengsime čigoniškų madų demonstravimą ir dar visokių niekų susigalvosim.“

Lepinami flirto, saulės ir gero maisto, didžiąją tradiciją pradėjo dar senovės romėnai. Paprasti piliečiai per festivalius pasistatyda-vo milžiniškas palapines, mėgdžiodami klajoklius Rytų karalius, kurie keliaudami poilsiui pasistatydavo palapinių miestelius. Tur-tuoliai prašmatnius kviestinius pietus ar vakarienes rengdavo savo namų soduose, taip vėliau darys ir Renesanso epochos florentiečiai. Renesanso laikais netgi alfresco patiekalai buvo griežtai nustatyti. Tarnai ištraukdavo didžiules indaujas ir kiekvieną patiekalą simet- riškai padėdavo ant ilgą akmeninį stalą dengiančios puikios tris-luoksnės damasto staltiesės, tiesiai priešais dubenis pirštams nusi-plauti. Prancūzai savo santūrias iškylas į gryną orą pradėjo rengti XVIII a.  – jie organizuodavo fêtes champetrês {elegantiškos iškylos su

muzikantais, vilkint puošniais drabužiais, pranc.}, rožinius pastoralinius va-karėlius, mėgstamus dailininkų Watteau, Fragonard’o ir Boucher. Iš pradžių šilkais pasipuošusios paryžietės ir galantiški jų palydovai užkandžiaudavo prie stalų Tiuilri, o paskui ilsėdavosi medžių pa-ūksmėse prie Senos upės.

XIX a. pabaigoje, oro kondicionieriams dar nespėjus įkalinti žmonių namuose, o sausajam įstatymui užkimšti senų gerų laikų butelio, užkandžiavimas gryname ore užsimetė žavius miestietiš-kus apdarus ir persikėlė į klestinčius Niujorko dangoraižių kabare-tus. „Nuo pat ankstyvo birželio iki vėlyvo rugsėjo, vos tik sutems-ta, ant viešbučių stogų iškyla naujas pasakų miestas, – rašė vienas

d a i l i o j i e n c i k l o p e d i j a 21

žurnalistas, – malonumų, taktiškai prislopintų šviesų, grojančių fontanų, smagios muzikos, dainų ir šokių, rinktinių valgių ir vyno miestas.“

Ant Oscaro Hammersteino muzikinį teatrą Olympia dengiančio ilgo stogo buvo įrengtas sodas, dirbtiniame jo ežere plaukiojo gul-bės, o lapinėse po tūkstančiais mirguliuojančių šviesų burkuodavo įsimylėjėliai. O ant gretimo restorano Respublika stogo buvo įreng-tas lyg ir olandiškas ūkis su mažulyčiu malūnu, ančių kūdra ir dviem gyvomis karvėmis, besiganančiomis greta malūnininko namelio, ant kurio kamino riogsojo gandralizdis. Vis dėlto garsiausia alfresco vieta Niujorke buvo Taims aikštėje, ant viešbučio Astor stogo, pla-čiai išsidriekęs, 1905 m. duris atvėręs malonumų sodas, kuriame til-po penki tūkstančiai svečių. Bokšteliai, samanotos grotos, tūkstan-čiai rožių, Virdžinijos vijoklių, baltų sukučių ir fuksijų žiedų pavertė šią vietą rojumi. Čia tryško fontanų purslai, lelijomis apsodintame tvenkinyje plaukiojo žuvys, o baltų kolonų įrėminta promenada tę-sėsi keturis šimtus metrų.

Po tekančiu kriokliu įkurdintas restoranas stikliniu stogu Astor klestėjo iki trečio dešimtmečio. „Kiekvienas niujorkietis, – tų metų vasarą skelbė dienraštis New York Times, – ir kiekvienas Niujorko sve-čias iš paskutiniųjų stengiasi kaip nors patekti ant kurio nors stogo.“

22 j e s s i c a k e r w i n j e n k i n s

alio

Žodis, vartojamas sveikinantis, ypač kalbant telefonu

Vienoks ar kitoks žodelio „alio“ atitikmuo {angl. hallo, halloo, hullo} nuo viduramžių vartojamas dėmesiui patraukti arba nuostabai reikšti. Medžiotojai sušukdavo halloo ragindami šunis, tai buvo ir kelto ka-pitonui nuo kranto duodamas ženklas. (Kai kurie etimologai žodį „alio“ kildina iš senovės prancūzų ho là!, reiškiančiu „stok“ arba „dė-mesio“.) XIX a. pabaigoje žodį „alio“ supo šaunumo ir modernumo aura: kaip telefoninis pasveikinimas jis skambėjo geriau negu „ar girdi mane?“ (kita pirmųjų telefoninių pokalbių pradžios frazė) ir mandagiau nei tiesmukas anglų posakis „ar tu čia?“. Žodis „alio“ pri-lygsta „puikiai naujai išvestai buldogų veislei, jis toks bjaurus, kad net patrauklus, – rašė vienas žurnalistas 1899 m. – Šis žodelis priver-čia mandagumą paskubėti ir primena, kad mūsų laikmetyje privalu būti budriems.“

Tiems, kurie buvo įpratę su žmonėmis šnekučiuotis tik po to, kai juos pristatydavo, rodėsi, kebloka kalbėtis su beveidžiais nepažįs-tamaisiais per primityvias, zvimbiančias telefono linijas ir išlaikyti pusiausvyrą tarp įprasto mandagumo ir telefoninės skubos. Pirmieji telefonų abonentai pyko dėl skambučių sulaikymo ir ryšio trukdžių. Pačioje pradžioje triukšminguose biuruose, pavyzdžiui, Čikagos te-lefonijos įmonėje, kuri buvo vadinama „staugiančiu beprotnamiu“, prie komutatorių dirbo ir su besiskundžiančiais abonentais pliekėsi tvirti vyrukai. Greitai juos pakeitė mažiau agresyvios „Alio mergi-

d a i l i o j i e n c i k l o p e d i j a 23

nos“, šiais laikais vadinamos operatorėmis. Jos su klientais ne barda-vosi, o flirtuodavo, ir neilgai trukus plepios saldžiabalsės merginos tapo nacionaliniu archetipu. Mažuose miesteliuose jos netgi teikda-vo informaciją apie traukinių tvarkaraščius.

XX a. pradžioje „Alio merginos“ kvalifikaciją tobulindavo iškal-bos ir tarties kursuose. Siekiant dar pagerinti paslaugą, joms buvo nurodyta atsiliepti tiesiai šviesiai: „Numeris?“ Tačiau klientai pasi-piktino, ir merginos sugrįžo prie „alio“. Trečiojo dešimtmečio pabai-goje kai kurios įmonės vėl atsisakė šio žodžio, tada operatorės ėmė sakyti „prašyčiau pranešti numerį“ ir „ačiū“. „Dirbtinis mandagumas neatrodo švelnus ir jausmingas, – pareiškė New York Times, – veikiau tiesmukas ir grubus.“

Regis, žodis „alio“ nebuvo prastas, tačiau 1937 m. Niujorko telefo-nijos įmonė vėl pabandė jo atsikratyti ir visiems abonentams patarė atsiliepus sakyti tik savo vardą, įmonės pavadinimą ir vengti „tokių senamadiškų, tuščių ir laiką švaistančių žodžių kaip „alio“.

amorini ir putti

Kupidonai, kerubinai ir angeliukai

Kūliais besivartantys putlūs rožiniai kupidonai Renesanso ir Baro-ko epochų mene žinomi arba kaip amorini – tai mažybinis žodelis,

24 j e s s i c a k e r w i n j e n k i n s

kilęs nuo itališkojo amore {meilė, it.}, arba kaip putti – tai mažybinis žodelis nuo lotyniškojo putus {berniukas, it.}. O abiejų kilmė sena kaip antikvariniai reliktai. Graikų dievams laiškelius nešiojantys skrai-dantys kūdikėliai pirmąsyk pavaizduoti ant sarkofago, datuojamo 4 a. pr. Kr. Anuomet vadinti erotais, jie saugojo žmones ir lydėjo jų sielas į dangų. Putti mėgavosi tuo, kas gyvenime puikiausia. Jiems patikdavo išdykauti, boksuotis, eiti imtynių, pūsti ragus ir šaudyti iš lanko. Mėgaudamiesi vyno svaiguliu ir derliumi, jie išvyniodavo sunkiausias girliandas, šėliodavo ir sukdavosi lyg dervišai.

Kerubinai, vėliau jau vadinti tiesiog angelais, dar šmėkščiojo ankstyvajame krikščioniškame mene, tačiau prarado malonę vi-duramžiais, kai menininkai dangiškojo įkvėpimo ėmė semtis iš deivių laisvai krentančiais drabužiais. Angelai vėl pasirodė Renesanso epochos kūryboje, kai skulptorius Dona-tello (1386–1466) vėl grąžino į madą naujus išdykėlius putti, begėdiškus kaip ir jų Bakcha-nalijų pirmtakai. O amorini daž-niausiai rūpinosi žemiškąja meile ir darbavosi it Kupidonas, uždegantis meilės liepsnas miniatiūriniais fa-kelais ir nukreipiantis strėles į įsi-mylėjėlių širdis.

d a i l i o j i e n c i k l o p e d i j a 25

1464 m. Kupidonas pataikė į dešimtuką, kai Bartalomeo Benci, jaunas įsimylėjėlis iš gimtosios Donatello Florencijos, prisidėjo prie sparnuotosios meilės komandos. Per karnavalus Benci apsirengdavo kaip senjoras Amantė (inamorato – meilės objektas), prisitaisydavo sparnus prie šarvų ir lėkdavo gatvėmis arklių traukiamu karnavali-niu vežimu, papuoštu amorini figūrėlėmis ir aukštai iškeltos krau-juojančios širdies paveikslėliu. Jį lydėdavo šimto penkiasdešimties jaunuolių būrys. Pasiekę mylimosios Marietos namus, visi dainuo-davo ir garbindavo Meilę. Tuomet, norėdamas įrodyti, kokie stiprūs jo jausmai, Benci nusiplėšdavo sparnus ir sviesdavo juos į vežimą, jį apimdavo liepsna, o mažuose amorini kūneliuose įmontuoti me-chanizmai paleisdavo į nakties dangų sproginėjančias strėles. „Visur liepsna, lydima tokių šūksnių ir griausmo, kad garsas kilo iki žvaigž-džių, – rašė liudininkas, – o viena strėlė išties įlėkė į minėtosios da-mos namus, net pasklido gandai, kad pataikė jai į širdį, – tai buvo jos meilės atsakas mylimajam.“ Taip raiškiai išdėstęs savo tikslą, Benci išvyko: ginė arklius tol, kol jie prapuolė iš akių, bet nėsyk neatsigrę-žė į savo mylimąją. Galime tik numanyti, kad paskui juodu ilgai ir laimingai gyveno.

www. l e i d y k l a .v aga . l t

ISBN 978-5-415-02223-6

9 785415 022236

Ši knyga – džiaugsmo odė kasdienei elegancijai, parodanti, kaip grožį galima rasti netikėčiausiose vietose. Dailioji enciklopedija

gali mūsų gyvenimus paversti daug įdomesniais; mane ji įkvėpė.

sa r a h jessica pa r k er

Nuostabiai parašyta, kruopščiais tyrinėjimais paremta knyga. Kiekviena istorija – ar ji būtų apie badmintono kilmę, ar apie

puošnias Renesanso laikų maisto skulptūras – fantastiška.

tory bu rch