Jūratė Jadkonytė Petraitienė "Laimingos mamos dienoraštis"

Laimingosmamosdienoraštis

Laimingos m

amos dienoraštis

Jūratė Jadkonytė Petra i t ienė

Jūratė

Jadko

nytė

Pe

traitien

ė

Šiandien jau žinau, kaip tapti geriausia mama. Rei-kia labai mylėti savo vaiką, be jokių išlygų. Mylėti, kai jam sekasi, ir dvigubai labiau – kai nesiseka. Kai verkia naktimis ar pusryčiaudamas spjaudo košę. Mylėti net tada, kai šluosto snargliuką į tavo gražiausią sijoną. Reikia niekada nepamiršti, kad jį labai labai myli.

Jūratė Jadkonytė Petraitienė

Šios knygos herojai – Juliukas, Miglutė, Saulius, Agnytė – mūsų vaikai. Istori-jos – iš mūsų gyvenimo. Ką sapnuoja kūdikėlis? Kaip išgyventi pirmųjų metų krizę? Kodėl trimetis bamblys, jau mokantis skaičiuoti, nesėda ant puoduko? Ką daryti, kai mielas mažylis, negavęs ledinuko, prekybos centre klykdamas krinta ant grindų? Kodėl žavus ir protingas vaikas kartais virsta mušeika ir pavyduo-liu? Kaip paruošti pirmagimį brolio ar sesės gimimui? Kodėl grįžtant iš ligoninės naujagimį turi nešti tėtis? Daugybė klausimų, kylančių visiems tėvams. Į juos paprastai ir su humoru atsako žinomi Lietuvos psichologai ir psichoterapeutai:

Goda BačienėEdita Baleckaitė

Giedrė BulotienėErika Kern

Olegas LapinasSkirmantė Povilėnaitė

Jolanta Trinkūnienė

Vienas psichologijos profesorius prisipažino pamokęs savo sūnų: „Kai matysi, jog esu suirzęs ir noriu tave barti, primink, kad esi mano mylimas vaikas.“ Ir iš tiesų – vos sūnui pasakius: „Tėti, juk čia aš, tavo mylimiausias sūnus Rokas“, – pyktis akimirks- niu išgaruodavo.

9 789986 168034

ISBN 978-9986-16-803-4

Psichologų patarimai auginantiems ikimokyklinio amžiaus vaikus



VILNIUS 2011

UDK 159.927

Ja-101

ISBN 978-9986-16-803-4 © Jūratė Jadkonytė Petraitienė, 2011

© Asta Puikienė, dizainas, 2011

© „Tyto alba“, 2011

TurinysI. Laimingi tėvai ...................................................................................................................11

Kai galime stebėtis boruže ...........................................................................................................11Vieną myliu labiau .........................................................................................................................16Ar vaikų gyvenimo scenarijų rašo tėvai? ...............................................................................20Vienodi it du vandens lašeliai ..................................................................................................26Kas geriau – pametinukai ar... ..................................................................................................32Nėra vienodų vaikų .......................................................................................................................40„Išmeskim jį lauk“, arba Belaukiant antragimio ..............................................................44„Labas, aš tavo brolis.“ Penkios taisyklės antragimio sulaukusiems tėvams ...........52Kas aš – mergaitė ar berniukas? ...............................................................................................58Auksinė porelė – dukrelė ir sūnelis .........................................................................................64Du vaikai – konkurentai ar draugai ......................................................................................70Ponaitis tobulybė, arba Džiaugsmo šaltinis – trečiasis ....................................................75Vienturtis ............................................................................................................................................81Gyvesnis už sidabrą .........................................................................................................................84

II. Mano mažiukas. Pirmieji dveji metai ......................................93Sos! Namuose naujagimis! ............................................................................................................93Nakties tango ......................................................................................................................................98Štai ir aš, mamyte! ........................................................................................................................ 102Sunkiau, nei lydyti metalą. Pirmieji trys gyvenimo mėnesiai ................................. 108Cha cha cha. Ketvirtas–šeštas gyvenimo mėnesiai ....................................................... 113Didysis planuotojas. Septintas–devintas gyvenimo mėnesiai ................................... 119Laukiant pirmojo gimtadienio ............................................................................................... 124Kodėl šnairuoja Barbosas ........................................................................................................... 129Kaip ir kada mokyti sėdėti ant puoduko ........................................................................... 135Strakalas makalas ......................................................................................................................... 142Moka skaičiuoti, bet daro į kelnes ......................................................................................... 146Gudručio receptas ........................................................................................................................ 152Pirmųjų metų krizė ..................................................................................................................... 157

Muzikantai su puodais .............................................................................................................. 160Tapu tapu iš namų ...................................................................................................................... 165Sudie, čiulptuk brangiausias ................................................................................................... 171Dėdė televizorius ir kūdikis ...................................................................................................... 175

III. Tretieji metai – gražiausias žmogaus amžius .... 181Siaubas! Baloj varlė! ...................................................................................................................... 181Vaikas – mažas, stresas – didelis .......................................................................................... 188Mama, nupirk ................................................................................................................................ 193Aš pats ................................................................................................................................................ 197Mušeikos ........................................................................................................................................... 202Trečiųjų metų krizė ..................................................................................................................... 206Kaip ruošiamės į darželį ........................................................................................................... 214Smėlio dėžės gobšuolis ................................................................................................................. 219Kodėl mūsų vaikai „negirdi“ .................................................................................................... 225Kodėlčius ........................................................................................................................................... 231Žaidžiame karą ............................................................................................................................. 236Niurgzlys ........................................................................................................................................... 239Mažasis moksliukas .................................................................................................................... 244Terlius ................................................................................................................................................ 249Tėvų lovos okupantai .................................................................................................................. 254Kai akyse žiba kabliukai ............................................................................................................ 258

IV. Nuostabusis ikimokyklinukas ......................................................... 263Lepūnėlis ........................................................................................................................................... 263Skundikas ......................................................................................................................................... 268Jis vagiliauja! .................................................................................................................................. 272Mažasis švaistūnas ....................................................................................................................... 277Mažiuk, negalima! ...................................................................................................................... 282Kodėl mano vaikai pešasi? ....................................................................................................... 288Ar vesti vaiką į bažnyčią .......................................................................................................... 296Fernandos, džeriai ir kruvinosios bangos ............................................................................ 298Numirsiu iš pavydo! ...................................................................................................................... 303

Vaikų šantažas ............................................................................................................................... 310Apie seksą ir meilužes ................................................................................................................ 315Kodėl mūsų vaikai keikiasi ..................................................................................................... 319Kas gimė pirmas – mama ar senelis? .................................................................................. 324Duoti ar neduoti Petriukui kišenpinigių .......................................................................... 329Kai namus okupuoja svečiai .................................................................................................... 335Nesipykime ........................................................................................................................................ 341Padėka ................................................................................................................................................ 349

Skiriu vaikams – Lukui, Rokui ir jaunėlei Dovilei.

Išradingiems, pasiutusiems, mano...

10

Kai galime stebėtis boružeAr dažnai skaičiuojate jonvabalius ir stebitės taškuota boruže? Ar su-katės vaikiška karusele, leidžiatės nuo kalniuko rogutėmis, o blynus su uogiene valgote rankomis? Jei turite vaikų, jums tai visai įprasta. Kas sugalvojo, kad vaikus auginti – labai sunkus darbas? Apie ma-lonumus ir džiaugsmus, kurių teikia mūsų mažieji, kalbamės su psichiatre Goda Bačiene.

• Ko siekiame auklėdamiBūti tėvais yra be galo sudėtinga – tokią nuomonę perša tėvams

skirti vadovėliai. Juose rašoma, kad privalu užtikrinti reguliarų vaiko maitinimą, priežiūrą, auklėti, mokyti ir t. t., ir dažnai pamirštama, kad būti tėvais nepaprastai įdomu ir malonu. O mes, įsijautę į „teisin-gų“ tėvų vaidmenį, neretai savo paaugusioms atžaloms priekaištau-jame: „Kaip man buvo sunku tave auginti“, „Koks tu nedėkingas...“

I. Laimingi tėvai

11

12

Juliukas iš mokyklos valgyklos pavogė šaukštą, iš draugo – tu-šinuką, o iš mamos piniginės – litą. „Viską jam pirkau, viską dariau dėl jo... Kaip jis galėjo su manim šitaip pasielgti?“ – rauda pirmoko mama. Tikra tragedija virsta ir Jonuko atsisakymas lankyti baleto bū-relį – juk mama svajojo matyti jį šokantį didžiojoje scenoje.

„Tėvams atrodo, kad vaikas privalo pateisinti jų lūkesčius vien to-dėl, kad šie jį pagimdė, rūpinasi jo saugumu, sveikata, ugdymu, švara, – sako G. Bačienė. – Pamiršta, kad yra kitų labai svarbių užduočių.“

Viena iš jų – suformuoti tikrovės pojūtį. Nekurkime pasakos, kad pasaulis rožinis, sklidinas džiaugsmo ir teisingumo. Vaikui rei-kėtų ugdyti tokią pat tikrovės sampratą, kokią turime patys. Ją pra-dedame formuoti nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Vieną lėliuką mama vysto į palutę, kitą iš karto rengia kostiumėliu. Vieni mažyliai auga triukšme, kai aplink sukasi dar trys rėksniai, kiti – ramioje aplinkoje, kur sugaunama kiekviena įskridusi musė. Kurie tėvai vaiką augina tinkamai? Į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Mažajam jo tėvų mo-delis atrodo vienintelis teisingas.

Bet būti idealiai teisingiems nėra gerai – taip vaiką į gyvenimą paleistume nepasiruošusį, turintį daugybę iliuzijų. Reikėtų susikur-ti ugdymo idėją – tai padėtų mums priimti sprendimus įvairiomis aplinkybėmis. Ji galėtų būti tokia: iš bejėgės būtybės išugdysime laisvą, savarankišką, atsakingą, sugebantį prisitaikyti ir pasirūpinti savimi žmogų. Tik ne tokia: jis bus gydytojas, dirbs Briuselyje, bus krepšininkas...

Kita užduotis – užauginti laisvą žmogų. Mes mėgstame riboti ne tik savo poreikius, bet ir mažųjų. Jei žvilgtelėtume į Lietuvos oro uosto salę, pamatytume, kad mūsų mažieji lietuvaičiai stovi ramūs (jei bando triukšmauti, mama timpteli už apykaklės), o štai atvykė- liai laksto, lenda po suolu, gulinėja ant grindų ir kelia daug triukšmo, bet niekas jų nedraudžia. Lietuvoje labai dažnai savo vaikus mokome būti drovius. Nuolat juos gėdijame, tramdome, jiems nurodinėjame: to negalima, šito – irgi, nors vaikų elgesys niekam netrukdo ir neda- ro žalos. Tik mums atrodo, kad mažasis nutrūktgalvis turi stovėti ra-miai ir net nemirkčioti.

Laimingos mamos dienoraštis

13

Pasak psichiatrės, vaikai nesupranta, kodėl juos tramdome. Gulinėti, šokinėti, lakstyti jiems natūralu. Tai mes įsivaizduojame, kaip elgtis padoru: „Sėdėk tiesiai“, „Nemataruok kojom“, „Paimk pieštuką į dešinę ranką“, „Nekrapštyk nosies.“ Kiekvienas vaiko ju-desys mums atrodo įtartinas. Tarytum mėgautumės mintimi, kad mūsų atžala netobula: „Na, kaip čia dabar nupiešei“, „Ir vėl išsiter-liojai.“ Taip uždraudžiame vaikui bandyti ir atrasti. Pavyzdžiui, trejų metų vaikas piešia žmogų be kaklo (visi trimečiai taip daro). Ką sako mama? „O kur žmogaus kaklas?“

Iš vaiko reikalaujame tuoj pat viską daryti tinkamai. Ką pasie-kiame? Vaikas praranda iniciatyvą, vėliau tai virsta dideliais komp- leksais. Taigi rezultatai vėl neatitiks mūsų susikurto idealo: jis bijos naujų iššūkių, artimesnių santykių su bendraamžiais, pasirinks pa-prastesnę, nei galėtų, profesiją ir t. t.

• Ideali tėvystė – tinkamu metuO dabar apie tėvystės naudą ir malonumą. Geriausia, kai tėvais

tampame tinkamu laiku. Ateina metas, kai žmogus ima jausti poreikį rūpintis kitu. Po dvidešimties subręstame imtis svarbių darbų. Vieni stengiasi kopti karjeros laiptais, kiti kuria šeimą – taip patenkina-me savo poreikį mylėti, suprasti kitą. Didžiausią džiaugsmą juntame tada, kai laiku tampame tėvais. Sunku įsivaizduoti, kad šešiolikos metų mergina būtų laiminga, pagimdžiusi vaiką. Jos asmenybė dar nesusiformavusi, daugiausia dėmesio ji turėtų skirti sau. Dažniausiai vaikas jai tampa našta, tokia mama negali pajusti motinystės teikia-mo džiaugsmo. Panašiai gali jaustis ir vyresnio amžiaus mamos – pirmieji vaikai užauginti, jau norisi pailsėti, ir staiga vėl naujas ne-migo naktų, skalbinių, košelių maratonas... Vyresnė mama dažniau prašys savo pipiro netriukšmauti, reikalaus paklusnumo. Tikėtina, kad abiem atvejais bus sunkiau darniai bendrauti su vaiku.

Laimingi tėvai

14

15

• Tėvų universitetaiNepamirškime, kad trokšdami vaikų ir juos gimdydami pir-

miausia tenkiname savo poreikį mylėti ir rūpintis. Tapdami tėvais, mes prisidedame prie savo giminės, tautos ir visos žmonijos išlikimo. Auklėdami vaikus, atliekame svarbią naujos visuomenės kūrimo užduotį. Taip mūsų gyvenimas tampa spalvingesnis, mes tarytum virstame kūrėjais. Bendraudami su mažaisiais, esame įpareigoti kur-ti – net spręsdami jų kasdienes problemas. Maža to, jaučiamės labai svarbūs. Juk savo vaiko akyse esame visagaliai (tik mes sugebame nukelti skraidančią lėkštę nuo stogo, mokame nuimti dviračio ratus, pripildyti baseiną, išbaidyti iš palovio visus baubus ir siaubūnus). O iš vaiko gauname daugiau meilės, nei gali tilpti mūsų širdyje. Kiek daug sužinome apie tai, kaip vystosi žmogus! Mes galime stebėti, kaip žengiamas pirmas žingsnis, tariamas pirmas žodis, einama į pir-mą pasimatymą. Skaitome ir domimės viskuo. Galima sakyti, mes baigiame tėvų universitetus. Tai neįkainojama patirtis.

• Metas, kai tampame vaikaisVaiko auginimas atgaivina ir mūsų vaikystės prisiminimus.

Iš naujo galime išgyventi vaikystėje patirtus įspūdžius. Netgi baimes. Jei kada nors vaikystėje turėjome neišsprendžiamų problemų, dabar galime pažvelgti į jas naujai. Juk žinome, kaip mūsiškis jaučiasi išva-rytas iš smėlio dėžės ar pridaręs darželyje į kelnes…

Augindami savuosius, patys vėl tampame vaikais. Nereikia darbe kolegoms teisintis, kodėl šeštadienio rytais žiūrime Mikės Pū-kuotuko nuotykius, einame į Volto Disnėjaus filmus ar vaikų klube šokinėjame ant batuto… Ir namie kartu su pipiru ropojame po stalu, krykštaujame, taškomės vandeniu. Mielai skaitome atžaloms pasakų knygas – patiems įdomu jas prisiminti. Pasak gydytojos, kiekvienas širdyje esame vaikas, tik tai slepiame. O dabar nebereikia to slėpti. Nuo šiol galime nesigėdydami piešti pirštais, žaisti slėpynių, gaudyti jonvabalius ir tikėti, kad yra Kalėdų Senelis.

Laimingi tėvai

16 Kodėl smagu būti tėvais

• Kasrytąsulaukiamedaugmažųbučiniųirglamonių.• Galimekartusuvaikunuolatstebėtiskalnais,skruzdėlynais,de-

besimis ir šiltais pyragėliais.• Įmūsųrankądažnaiįsikimbamažutėranka,norsirišteptauo-

giene.• Visadaturimedraugiją,jeinorimepūstiburbulus,leistiaitvarą,

statyti smėlio pilį ar pasitaškyti balose.• Antšaldytuvodurųgalimeprisilipdytiširdeliųirgėlyčių.• Vaiko akyse esame neginčijamas autoritetas, herojus, pralen-

kiantis visus betmenus...

Vieną myliu labiauAr kartais nepagalvojate, kad vienas jūsų vaikas yra šiek tiek kitoks – tarsi šaltesnis ir ne toks mielas. O štai jo brolis – šaunus, smagus vy-rukas, lyg obuolius skinantis visų šeimos narių širdis. Kaip čia išeina, kad tos pačios šeimos vaikai ne tik skirtingi, bet ir nevienodai myli-mi? Apie meilę vaikams ir kaltės kirminėlius pakalbėkime su psicho-terapeutu Olegu Lapinu.

• Justukas mielesnis už MatukąPradėkime nuo meilės rūšių. Jų yra dvi. Viena – meilė viskam. Tai

jausmas, kuris neišskiria nė vieno asmens ar daikto. Ją išgyvenantieji sako, kad myli visą pasaulį, apie tokią meilę kalba kunigai ir vienuo-liai. Tai tarsi Dievo meilė. Deja, mums, mirtingiesiems, ji dažnai ne-suvokiama ir nepasiekiama. Mums, žemės vaikams, dažniau būdinga kitokia meilė – objekto meilė. Ji niekada neaprėpia visų, priešingai – iš daugelio išskiria vieną. Juk būdami tarp žmonių mintyse juos įver-tiname ir vieną, patraukliausią, išskiriame, kiti tarsi lieka fone. Taip nutinka ir tėvams. Dažnas sako, kad myli visus šeimos narius, tačiau


17

tarp vaikų atsiranda vienas, kuris mylimas labiau. Tai objektinis po-traukis: „Justukas man mielesnis, prie jo labiau linksta širdis.“ Mamai ar tėčiui dažniau norėsis šį vaiką apkabinti, pabučiuoti, jo netgi labiau pavyduliaus kitiems: „Kiek gali močiutė niurkyti mano Justuką? Dar ir į vandens pramogų parką įsigeidė su juo eiti!“ Tokių tėvų pasąmonėje slypi noras, kad visi juos paliktų ramybėje. Ypač skausmingai pavydą išgyvena jaunos šeimos, gyvenančios kartu su seneliais.

Tad ką daryti Justuko ir Matuko mamai? Kodėl taip atsitiko? Juk abiejų laukė, abu sunkiai gimdė, dėl abiejų nemiegojo naktimis... Ką ji pražiūrėjo, kokią klaidą padarė, kad staiga Matukas tapo ne toks mielas kaip Justukas?

Pasak psichoterapeuto, klaida čia nieko dėta. Juk kalbame apie potraukių sritį. Kaip sakoma, širdžiai neįsakysi. Tačiau gal reikėtų kaip nors tai nuslėpti (neglausti Justuko matant Matukui), gal turė-tume labiau apgalvoti žodžius (negirti Justuko). Juk nenorime, kad Matukas jaustųsi atstumtas. Gydytojas įsitikinęs: neverta priešintis prigimčiai. Nereikėtų savęs versti visus mylėti vienodai ir tikinti: tu-riu, privalau... Tai neįmanoma. Nuostatoms susipynus su jausmais

Laimingi tėvai

18

kyla tik kaltės jausmas. Mama ima graužtis: kodėl negaliu abiejų vai-kų mylėti vienodai? Ogi todėl, kad organizmas to nenumatė – meilė nepripažįsta daugiau nei vieno objekto. Kaip jau minėjome, žmogaus prigimtis lemia, kad vienas išskiriamas iš daugelio. Jei šeimoje auga skirtingų lyčių vaikai, dažniausiai tėvelis geriau sutaria su dukra, o mama – su sūnumi. Ir nieko čia bloga.

Ką atsakyti savo pipirui, kai jis prisiglaudęs murkia: „Pasakyk, kurį labiau myli?“ O jei šalia klausosi dar vienos ausytės, vaikas net nustojo burzginti mašinytę? Ką turėtų į šį klausimą atsakyti Justu-ko ir Matuko mama? Dažniausiai tėvai bando išsisukinėti teigda-mi, kad abu myli vienodai. Tokį atsakymą padiktuoja vidinės nuostatos. Tačiau tai išgirdęs Matukas gali kirsti: „Tu meluoji, tu manęs nemyli. Justui viską atleidi, o ant manęs visada šauki.“ Turbūt jis sako tiesą. Palyginkime tai su vėju – juk jaučiame, kai į veidą pučia šiltas vėjas ir kai šiaurys. Taip ir vaikas jaučia, kad tėvelis jį myli iš visos šir-dies – tai šiltas vėjukas, o nuo mamytės – tarsi šaltukas dvelkteli.

Taigi, kaip atsakyti vaikui, kad jo neįskaudintum? Psichoterapeu-tas įžvelgia du galimus variantus. Jei žmogus laikosi nuostatos niekada nieko neskaudinti, jis meluos: „Ne, aš tave irgi myliu. Tu mano myli-miausias.“ Taip stengsis apsaugoti vaiko jausmus. Kitas būdas patiki-mesnis, nes artimesnis tiesai: „Tu esi mano vaikas. Esi man labai bran-gus. Aš tave saugosiu visą gyvenimą, tačiau su tavo broliu (sesute) man lengviau bendrauti, greičiau surandame bendrą kalbą. Tu dėl to tikrai nekaltas, esi nuostabus ir šaunus žmogutis.“

Pasak O. Lapino, gamta vis dėlto pasirūpino ir šiuo vaikeliu. Vaikų psichikai būdingas gebėjimas kurti iliuzijas – tai tarsi vaistas, kurį vaikas vartoja gindamasis nuo nemalonaus suvokimo. Fantazi- jos apie šeimą beveik be išimčių aplanko visus pasaulio pirmokė- lius ir antrokėlius. Tokio amžiaus vaikai ima abejoti savo tėvų tikru-mu, fantazuoja, kad buvo sukeisti gimdymo namuose. Įsivaizduoja, kad kažkur gyvena jų tikrieji tėvai ir vieną dieną atsiras. Tada susitikę patirs daug džiaugsmo ir jų meilei nebus jokių ribų. Ši pasaka gelbsti mažylį nuo karčios tikrovės, nes tėvai negali visų savo vaikų mylėti visiškai vienodai.


19

• Vaikas ieško mylinčių akiųIr vis dėlto skauda širdį dėl atstumto Matuko. Psichoterapeutas

pirmiausia pataria nustoti graužtis ir stengtis pajusti vaikui simpatiją. Kaip tai padaryti? Pamilti valingai. Sakysite, Matukas vis vien ne-limpa prie širdies? Jis ne toks, prie jo sunkiau prieiti ir paglostyti, su juo nerandate bendros kalbos, net rankelės šaltos... Tačiau kiekvienas žmogus yra kuo nors žavus, net nemieliausias vaikas kuo nors pa-trauklus. Atidžiau žvilgtelėkime į jį ir paieškokime. Gal vaikas gra-žiai piešia? Gal turi puikų humoro jausmą? Kaip žaviai jis šypsosi! O koks tvarkingas! Nuoširdžiai paieškokime ir tikrai aptiksime gerųjų savybių. Neverta tikėtis, kad per vieną naktį jus aplankys meilė šiam vaikui, vargu ar pavyks taip lengvai sutarti kaip su Justuku. Tačiau bandyti verta.

O ką jaučia pats vaikas? Jis ieško jį mylinčių akių ir suranda. Gal su juo malonu būti tėveliui ar močiutei? Mažieji labai greitai pa-junta, kad šie žmonės kitaip juos priglaudžia, pabučiuoja, atviriau pasikalba. Tėvai dažnai vaikus tarsi pasidalija – šis į mane, o tas į tave. Skaudžiausiai dalybas išgyvena mažieji, kurie praranda mamos meilę (laimė, tai nutinka ypač retai, nugali motiniškas instinktas). Tačiau vaikai nenuleidžia rankų – suka aplink mamą ratus ir stengia-si jos meilę susigrąžinti: „Mamytei patiko mano piešinukas, nupiešiu dar vieną...“

Laimingi tėvai

20

Būti tėvų meilės objektu labai svarbu kiekvienam vaikui. Nuo pat vaikystės mažasis kaupia jam skiriamą dėmesį. „Mane myli, aš esu žavus, puikus, gabus“, – tai kiekvienam įkvepia pasitikėjimo savimi.

Ar vaikų gyvenimoscenarijų rašo tėvai?Kartais iš savo vaikystės ištraukiame kokį nuoskaudos trupinėlį: „Mama nuolat sakydavo, kad iš manęs nieko gera nebus, kad aš lėta, nedaili, neapsukri… Teta pritardavo: ir plaukeliai rusvi, ir kojelės šleivos. Net tėvas supykęs rėždavo, kad esu kvaila per visą pilvą. O kitą dieną, žiūrėk, jau džiaugiasi ir saulute vadina…“

Kaip yra iš tikrųjų? Ar tėvų vertinimai gali nulemti vaiko ateitį? Apie tai kalbamės su psichoterapeutu Olegu Lapinu.

• Ne viskas imama į širdįDažniau giriate ar peikiate savo vaiką? Veikiausiai peikia-

te, tikėdamiesi, kad iš nesėkmių mokysis. Galbūt prisideda ir lie-tuvaičių perdėtas kuklumas: „Nelabai gražus tas mano vaikelis. Ir protelio turi ne daugiau nei kiti…“ Ar tokiu vertinimu tėvai gali programuoti vaiko nesėkmes? Psichologai dėl to iki šiol ginčijasi. Vieni teigia, jog kai kurie žodžiai suprogramuoja žmogaus vaikystę ir lemia jo tolesnį gyvenimą, nes skaudūs žodžiai lieka pasąmonėje. Kiti įsitikinę, kad kiekvieną kandų posakį vaikas gali atmesti. Pavyz- džiui, Petriukui patiekiate jo nemėgstamos avižų košės. Vaikas šiek tiek lyg ir nuryja, tačiau nubėgęs už kampo gali išspjauti. Net jei šaukštu grūsite į burną, jis bandys ją išstumti liežuviu.

Todėl nereikia manyti, kad vaikas – tarsi tuščia talpykla, kurią tėvai pripildo vertinimų. Psichoterapeuto teigimu, kiekvienas žmo-gus turi tam tikrą filtrą – viską, kas sakoma, gali atmesti.


21

22

Mano mama niekada nepraleisdavo progos pasakyti: „Na, ir ne-graži ta mano mergaitė.“ Apie mano, bjauriojo ančiuko, veidelį ji net telefonu guodėsi draugėms. Lyg aš būčiau buvusi varnos atnešta, o ne jų kūnas ir kraujas. Kol buvau maža, man tai nerūpėjo, buvo svarbes-nių dalykų: su kiemo berniūkščiais laksčiau stogais paskui katinus ir siaubiau kaimynų sodus… Beje, kartą atidžiai įsižiūrėjau į save veid- rodyje. Jame pamačiau trumpai kirptą mergaičiukę siaurom akim. Mirktelėjau jai akį. Ji pasirodė visai simpatiška… Bet per keletą metų mama įkalė į galvą – negraži. Šiandien man atrodo, kad būtent dėl to dažnai atsisakydavau pasimatymų su geidžiamiausiais mokyklos jau-nuoliais. Buvau įsitikinusi – ne man… Kaip susiklostė gyvenimas? Ište-kėjau už to, kuris atrodė vertas manęs. Po dvejų metų išsiskyrėme… – pasakoja Jurga.

Psichoterapeuto O. Lapino teigimu, labai dažnai suaugusieji mėgsta pasakoti, kad vaikystėje tėvai juos tikino: esi negražus, ne-tvarkingas, nerangus, neprotingas. „Tad ko dabar iš manęs norite?“ – klausia jau užaugęs jaunuolis. Galimas kitas kraštutinumas: esu toks, nes vaikystėje mane išlepino. Taigi tas pats kaltinimas – vaikystėje tėvai parašė prastą mano gyvenimo scenarijų. Iš tikrųjų skaudūs žo-džiai lieka kiekvieno atmintyje ir pasąmonėje. Bet juk yra ir mūsų pačių nuomonė apie save. Juk įsitikinimus kuriame mes patys, o ne mūsų tėvai.

Kiekvienas žmogus tokiomis pat aplinkybėmis jausis skirtingai. Įsivaizduokime: Jonukas, Petriukas ir Marytė auga vaikų namuose. Jiems yra pasakyta, kad neturi tėvų. Tačiau kiekvienas iš jų užaugęs išeidamas iš vaikų namų išsineš skirtingą informaciją. Pavyzdžiui, Jonukas pasirinks šūkį: „Ko norite iš vaiko, kuris neturi ir niekada nematė savo tėvų?“ Petriukas atvirumo valandėlę pasiguos: „Auklė-toja per tuos metus tapo man mama.“ O Marytė pasakys: „Aš būtinai susirasiu tikruosius tėvus. Jaučiu, kad jie yra.“

„Visi trys vaikai gavo tą pačią valdiškų namų patirtį. Ir visi trys elgiasi skirtingai, – komentuoja psichoterapeutas. – Jonukas ją taiko norėdamas pateisinti savo elgesį. Petriukas įžvelgė joje šį tą gera. O Marytė paneigė.“


23

• „Vok, nes visi vagia“Ar tėvai galėtų atskirti, kokiam tipui (Jonuko, Petriuko ar

Marytės) priklauso jų sūnelis ar dukrelė? „Teoriškai – taip, – sako O. Lapinas. – Tačiau gyvenimas teorijas paneigia. Pavyzdžiui, jei norime, kad vaikas išsiugdytų tam tikrų savybių, ieškome būdų to siekti. Tačiau gyvenimas dažnai apgauna. Niekada neatspėsime, kaip vaikas priims informaciją, kurią jam pateikiame. Be to, net jei norės būti toks, kokį jį matome ateityje, niekas nežino, kuo taps užaugęs. Taip yra dėl to, kad kiekvienas žmogus gyvenimą kuria remdamasis savais poreikiais, idealais ir samprata. O kur dar dažnai pirmenybę išsikovojantys malonumai...“

Todėl, pasak gydytojo, vaiko auklėjimo naudingumo koeficien- tas labai nedidelis. Jonukui visą vaikystę galite kalti: „Būk doras, mylėk žmones“, o jis vis tiek užaugs šiurkštus ir suktas. Arba nuo-lat sakysite: „Vok, nes visi vagia“, o jis vieną dieną ims ir užsirašys į savanorius.

• „Ir po viso to man draudžiate krapštyti nosį?“Keturių vaikų mama Joana labai mėgsta pasakoti apie savo ma-

žuosius. Kiekvienam ji suranda taikliausių apibūdinimų. Tačiau kar-tais, regis, persistengia. Visai neseniai sutikau ją parduotuvėje su pen- kerių metukų Nida. Įpusėjusi monologą, moteris pradėjo guostis, žiūrėdama į trypčiojančią, nosytę nukabinusią Nidą: „Įsivaizduoji, ši mergiščia vakar suplėšė lėlės suknelę, sujaukė savo kambarį ir nesi-teikė sutvarkyti. Ji niekada nepasilenks pamačiusi šiukšlę, nenuvalys dulkių. Tikriausiai, kai ištekės, už tokį netvarkingumą vyras ją gerai papurtys…“

Ką jaučia Nida, girdėdama taip kalbančią mamą? O. Lapinas at-sako: „Nida gali jaustis įvairiai. Tai labiausiai priklauso nuo to, ką ji mano apie savo tėvus. Čia tiktų prisiminti seną anekdotą: Petriukas žiūri pro rakto skylutę į tėvų miegamąjį ir pasipiktinęs sako: „Ir po viso to jie dar draudžia man krapštyti nosį?!“

Laimingi tėvai

24

Jei Nida reaguotų kaip Petriukas, ji save vertina labai gerai. Va-dinasi, mergaitė supranta, kad tėvai nėra idealūs. O tai, kad mama apkalba mergaitę, žinoma, verčia piktintis. Tačiau bus vaikų, kurie, pakliuvę į tokią padėtį, ims nepasitikėti savimi. Pavyzdžiui, klausy-damiesi, kaip tėvai juos apšneka, linguos galvą ir sakys: „Taip ir ma-niau, kad esu blogas. Koks siaubas!“ Vadinasi, anksčiau atžalėlė dar galėjo abejoti, ar jis toks blogas, dabar tai tarsi patvirtinama. Beje, bus vaikų, kurie išgirs ir pamirš. O bus ir tokių, kurie iš principo stengsis pasikeisti: „Ne, aš ne toks.“

Kai giriame ar peikiame, svarbiausia, kaip žmogus priima pa-gyras ar kritiką: ar kaip asmenybės, ar kaip konkrečių poelgių. Pa-vyzdžiui, vieną rytą galite imti raudoti: „Esu bloga mama.“ Kodėl? Ogi todėl, kad vaikas pasakė: „Tu bloga mama. Pamiršai, kad žadėjai mane nuvežti į zoologijos sodą…“ Tačiau vaikas pasakė ir pamiršo. Kita mama tokiomis pat aplinkybėmis prisipažins: „Iš tikrųjų pasiel-giau blogai, tačiau pasistengsiu, kad tai nepasikartotų.“

Lygiai taip pat skirtingai į situacijas reaguoja mažieji. Ar čia tin-ka auksinė taisyklė: „Tu esi labai geras vaikas, tik šį kartą blogai pasi-elgei“? Pasak psichoterapeuto, ne visada. Yra vaikų, kurie girdėdami tokius žodžius padaro išvadą: „Mano tėvai kvaili, o aš vis vien auk-sinis.“ Tad ką daryti tėvams? Ar vieną kartą vaiką girti, kitą – peik-ti? Visiškai susipainiojame. „Vargu ar galima pateikti kokį receptą, –


25

sako O. Lapinas. – Tėvams reikia išmokti keistis. Kaip keičiasi vaikas, taip pat turėtų keistis ir tėvai. Nėra nepajudinamų pažiūrų ir nuos-tatų. Nieko baisaus, jei kartais vaikai pamokys tėvus. Šiems siūlyčiau pamiršti sakinį: „Tu per mažas mane mokyti.“ Kai priekaištaujame vaikui, jokiu būdu netildykime, tegu ir jis pasako, ką galvoja, pavyz-džiui: „Tu taip pat lėkštės neišplovei ir vakar vėlai grįžai.“ Tikrai ne-išplovėte, tikrai vaikui teko ilgai jūsų laukti… Puiku, jei iš to, ką sako vaikai, padarysite išvadas. Tik nenuvertinkite savęs kaip asmenybės. Kalbama tik apie jūsų veiksmus.“

• Našlaitės Elenytės vaikystėVis dėlto dalis žmonių vaikystę prisimena tamsią, skurdžią.

Mėgstama pajuokauti: „Mediniai žaislai, sena auklė...“ Iš kur tos nuoskaudos? Juk augindami mažuosius tėvai trokšta jiems duoti vis-ką, kas geriausia. Nė viena mama vaikui nelinki bloga – net jei bar-dama garsiai tai pasako.

Pasak O. Lapino, iš tikrųjų tėvų kaltinti nereikėtų. Dažniausiai pasakojame apie sunkią vaikystę, norėdami pateisinti dabartinį savo elgesį: „Aš esu toks, nes paveldėjau prastus giminės genus – senelis buvo prasčiokas, vagis, apgavikas…“ Norėdami visada praeityje rasi-me „prastos“ informacijos. Juk tą patį faktą galima pateikti įvairiai. Pet- riukas sakys: „Mama ant manęs šaukė, nes norėjo, kad susitvarkyčiau kambarį.“ Onutė verkšlens: „Mama mane žlugdė isteriškai šaukda-ma.“ O Rapolas išpoškins: „Mano mama buvo nervinga moteris, nie-kad jai negalėjai įtikti.“ Tačiau galima pasakyti ir kitaip: „Mamai tuo metu buvo labai sunku, todėl ji buvo nerami.“

Toks pat elgesys gali būti vertinamas įvairiai. Jei kas nors trokšta išgirsti apie vaikystės traumas – prašom, galime pripasakoti tiek, kad gyvenimas atrodys baisi kankynė, tiesiog vargšės našlaitės Elenytės vaikystė. Ir priešingai – tas pats žmogus gali papasakoti apie visai turiningą ir laimingą vaikystę. Tai kiekvieno iš mūsų pasirinkimas. Kitaip nei metraštininkai, faktus ne fiksuojame, o interpretuojame.

Laimingi tėvai

26

Vienodi it du vandens lašeliai„Kai su dvejų metų Adomu ir Nojumi išeiname į lauką, vienas bėga į kairę, kitas – į dešinę... Kurį gaudyti pirmą?“ – juokauja dvynukų mama Kristina.

Apie dviejų vienodų it vandens lašeliai žmogučių nuotykius mo-kykloje sklando legendos. Nejučia pasvajoji: smagu būtų žvilgtelėti iš šalies į savo antrininkę ar į biologijos egzaminą pasiųsti moksliukę sesę… Sakoma, net skirtingose šalyse nuo gimimo augantys dvyniai jaučia brolio ar sesers artumą – vienam susirgus, ir kitas sunega-luoja, o kurdami šeimą pasirenka labai panašius (nors ne dvynius) sutuoktinius.

Kaip iš tikrųjų jaučiasi du žmogeliai, kuriuos vienu kartu Die-vulis pasiunčia mamai ir tėčiui? Privalumų, be abejo, yra. Tačiau yra ir vienas nemažas trūkumas. Kiekvieno žmogaus siekis – išsiskirti iš kitų, kiekvienas nori būti vienintelis ir nepakartojamas. Kaip tik to du „lašeliai“ netenka vos gimę – tas pats vežimėlis, tokie pat žydri vystyklai, dryžuotos kojinytės ir tik po vieną mamos bei tėčio ran-ką... Apie tai, ką turėtų žinoti dvynukus auginantys tėveliai, jų gimi-naičiai bei kaimynai, pasakoja psichologė Erika Kern.

• Mudu abudu Nors dvynukai gimsta lyg ir kartu, iš tikrųjų nėra mamos ir tė-

čio, nežinančio, kuris gimė pirmas – Stepukas ar Juliukas. Dažniau-siai pirmasis būna truputį stipresnis ir šiek tiek aktyvesnis už antrąjį. Augdami jie prisiima vyresnio ir jaunesnio vaiko vaidmenis – jie, tiesą sakant, nedaug skiriasi nuo pametinukų. Ir visai neblogai jau-čiasi. Juk visada po ranka žmogutis, kuris beveik taip pat supranta pasaulį, beveik taip pat vystosi ir susiduria su panašiais sunkumais ar kliūtimis („Norim valgyti, kur mamytė? Vau-u!“ – tik dvigubai garsiau). Ir darbus dviese galima greičiau nuveikti (pavyzdžiui, įsi-


27

sukus į virtuvės spinteles). Bet kiekvienas viliasi būti nepakartojamas ir vienintelis: „Aš labiau noriu pas mamą, ant rankų“, „Aš gražiau šypsausi.“ Pasak E. Kern, dvynukai siekia dviejų vienas kitam prieš-taraujančių dalykų: būti vienu kumštuku ir išsiskirti. Antrasis siekis ypač keblus – juk ir Stepukui, ir Juliukui dažniausiai patinka tie patys dalykai (abu mėgsta ledus, nekenčia manų košės, nori draugauti su Onute ir t. t.), todėl kiekvienam atskirai susirasti malonią ir skirtingą veiklos sritį nelengva.

• Dvi dukrytės kaip uogytės Iš ko gatvėje pažinsi, kad mama vedasi dvynukus? Jei tai sesu-

tės, jos iš tolo raudonuoja vienodai – lyg uogos. Jei broliukai – lyg dobiliukai, nes vienodomis kelnytėms ir kepurytėmis, net tokie patys šautuvėliai kyšo iš kišenių. Pasak psichologės, vyresni dvynukai patys reikalauja vienodų daiktų. Tačiau kol vaikai dar negali pasakyti savo

Laimingi tėvai

28

nuomonės (kūdikiai ir pirmųjų grupių darželinukai), akivaizdu – mintis juos rengti vienodai yra mamytės. Neretai priežastis labai pa-prasta – taip patogiau. Prisiminkime, kiek tenka aplankyti parduo-tuvių, kol išrenki vienturtei suknelę. Ji turi patikti mamai, mergai-tei, būti tinkamo dydžio, kokybiška, graži, prieinamos kainos ir pan. Silpna pasidaro vien pagalvojus, kad tokius pat kryžiaus žygius tektų keliauti ir dėl antros dukrelės. Bet psichologė mano, kad dažnesnė kita priežastis: tėvai tarytum pasineria į dvynukų auginimo transą, juos apima noras viską daryti „kvadratu“. Tokia tėvų iniciatyva gal ir graži aplinkiniams bei patiems tėvams, tačiau niekaip nenaudinga dvynukams.

Todėl psichologė siūlo mamoms nesiaubti parduotuvių ir pa-teikia galimą sprendimą dėl aprangos: „Jei abiem vaikams perkate po kostiumėlį, jie gali būti vienodi, tačiau skirtingų spalvų.“ Tėvai turi žinoti, kad taip ne tik ugdomas vaikų estetinis skonis, bet ir pa-brėžiamas jų išskirtinumas. Tokios priemonės – skirtingų spalvų

drabužiai, atskiros lovelės, indai (vieno lėkštė su boružėle, kito – su voriuku) ir pan. – labai padeda. Be to, kad ir kaip smagu

vaikams būtų apgaudinėti aplinkinius ir apsimetinėti ne savimi, vis dėlto dvynukai viliasi, kad kieme kai-

mynai juos atpažins ir nepainios.



Laimingos m

amos dienoraštis


Jūratė

Jadko

nytė

Pe

traitien

ė

Šiandien jau žinau, kaip tapti geriausia mama. Rei-kia labai mylėti savo vaiką, be jokių išlygų. Mylėti, kai jam sekasi, ir dvigubai labiau – kai nesiseka. Kai verkia naktimis ar pusryčiaudamas spjaudo košę. Mylėti net tada, kai šluosto snargliuką į tavo gražiausią sijoną. Reikia niekada nepamiršti, kad jį labai labai myli.

Jūratė Jadkonytė Petraitienė

Šios knygos herojai – Juliukas, Miglutė, Saulius, Agnytė – mūsų vaikai. Istori-jos – iš mūsų gyvenimo. Ką sapnuoja kūdikėlis? Kaip išgyventi pirmųjų metų krizę? Kodėl trimetis bamblys, jau mokantis skaičiuoti, nesėda ant puoduko? Ką daryti, kai mielas mažylis, negavęs ledinuko, prekybos centre klykdamas krinta ant grindų? Kodėl žavus ir protingas vaikas kartais virsta mušeika ir pavyduo-liu? Kaip paruošti pirmagimį brolio ar sesės gimimui? Kodėl grįžtant iš ligoninės naujagimį turi nešti tėtis? Daugybė klausimų, kylančių visiems tėvams. Į juos paprastai ir su humoru atsako žinomi Lietuvos psichologai ir psichoterapeutai:

Goda BačienėEdita Baleckaitė

Giedrė BulotienėErika Kern

Olegas LapinasSkirmantė Povilėnaitė

Jolanta Trinkūnienė

Vienas psichologijos profesorius prisipažino pamokęs savo sūnų: „Kai matysi, jog esu suirzęs ir noriu tave barti, primink, kad esi mano mylimas vaikas.“ Ir iš tiesų – vos sūnui pasakius: „Tėti, juk čia aš, tavo mylimiausias sūnus Rokas“, – pyktis akimirks- niu išgaruodavo.

9 789986 168034

ISBN 978-9986-16-803-4

Documents

Jūratė Jadkonytė Petraitienė "Laimingos mamos dienoraštis"