KeLi ŠTricHai JaUnoJo GeniJaUs PorTreTUi D - VDU · 2021. 3. 9. · Vaičiulaitis, Č. Grincevičius ir kiti siekė ugdyti savo narių grožio pajutimą, gilesnį estetinių vertybių

ISSN 1392-05882009. 52

KeLi ŠTricHai JaUnoJo GeniJaUs PorTreTUi VY TaUTo MaČernio KeLias Į LieTUViŲ PoeZiJos VirŠŪnes

DDVaiVa narUŠienė

ĮŽ anGa

Poetas Vytautas Mačernis – labai charizmatiška lietuvių literatūros figūra, iki šiol ne-prarandanti savo žavesio. Šio 1944 m. žuvusio nė 24 metų nesulaukusio poeto ei-lėraščiai yra mėgstami skaitytojų, tai liudija ir kone kasmet išleidžiamos jo poezijos rinktinės1. Pažymėtina, kad tokiu populiarumu negalėtų pasigirti nė vienas jo kartos, tokios turtingos literatūriniais talentais, atstovas. net ir atgimimo metais Lietuvoje iš naujo atrasti išeivijos poetai, atslūgus pirmojo susidomėjimo bangai, nebesulaukia tiek dėmesio, nors jų kūrybos kraitis yra daug solidesnis ir, ko gero, brandesnis. Tuo tarpu per savo gyvenimą knygos neišleidęs „Vizijų“ autorius, praėjus daugiau nei še-šiasdešimčiai metų po jo mirties, patraukia vis naujas skaitytojų kartas ir yra itin ver-tinamas literatūros istorikų, kurie jį laiko vienu iš didžiųjų XX amžiaus mūsų poezijos korifėjų, iškeldami jo kūrybos naujumą ir savitumą.

Peržvelgus solidžią Mačernio bibliografiją, gali pasirodyti, jog apie jį jau viskas pa-sakyta: neskaitant daugybės Lietuvoje ir JaV pasirodžiusių straipsnių ir atsiminimų, jam yra skirta eseistinė Tomo sakalausko knyga Regėjimų naktis (1994) ir net trys beveik pamečiui išleistos monografijos: Virginijos balsevičiūtės Vytautas mačernis ir jo karta (2001), Jolantos Kriūnienės Vytautas mačernis ir Vakarų kultūros kontekstai (2002) bei Viktorijos Daujotytės Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių (2006)2. Pirmose dviejose nagrinėjamas poeto gyvenimas ir kūryba, išsamiai aptariamas jo literatūrinės kartos formavimasis ir kūrybinės sąsajos, taip pat jo poezijos ryšiai su Vakarų literatū-ra. Tuo tarpu Daujotytės knyga, autorės pavadinta „grįžtamojo skaitymo studija“ arba

1 apsiribosime išvardydami kelias naujausias knygas: Mačernis V. Bet aš trokštu pats patirt kaip gelia klaidoje širdis… Kaunas, Vada, 2000; idem, Poezija: tekstai ir komentarai. Vilnius, naujoji rosma, 2001; idem, Vėl žemės ilgesy. ramučiai, L. Puišienės firma „Laginta“, 2001 (pakartotiniai leidimai 2003, 2004, 2006 m.); idem, Poezija. Vilnius, Žaltvykslė, 2005; idem, Praeinančiam pasaulyje praeisiu. red. V. Daujotytė. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

2 balsevičiūtė V. Vytautas mačernis ir jo karta. Vilnius, LLTi, 2001; Kriūnienė J. Vytautas mačernis ir Vakarų kultūros kontekstai. Kaunas, VDU, 2002; Daujotytė V. Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių. Vilnius, VDa, 2006.

VaiVa narUŠienė

40

„Mačernio skaitymais“, pagal savo pobūdį yra artimesnė eseistikai, o ne monografijai: joje pateikiami laisvi apmąstymai apie Mačernio asmenybę ir poeziją, jo sąsajos su kitais lietuvių ir užsienio poetais bei filosofais. svarbi vieta šioje studijoje skiriama samprotavimams apie poeto gimtinę, jo santykį su gamta, Žemaitijos kraštovaizdžiu.

Į akis krinta tai, kad kone visi rašiusieji apie Mačernį jo populiarumą ir poezijos vertingumą laiko nekvestionuojamu, savaime suprantamu dalyku, savo tyrinėjimų išeities tašku. Tačiau, atmetus šią aksiomą, iškyla keli klausimai: kodėl būtent šis poe-tas populiarumu lenkia ne mažiau talentingus ir originalius savo bendraamžius, kaip jis per kelis pokario dešimtmečius pelnė visuotinį pripažinimą išeivijoje, o vėliau ir Lietuvoje, kur iš tiesų yra jo vieta lietuvių poezijoje ir ar ji atitinka nusistovėjusią mūsų „literatūros lentynų“ tvarką, ir galiausiai, kas šią tvarką nustatė. Šiame straips-nyje mėginsime ieškoti atsakymo į šiuos klausimus ir nuosekliai išskleisti Mačernio kelią į pripažinimą gilindamiesi ne į pačią kūrybą, bet į jos sklaidą ir vertinimus, taip pat į poeto biografiją ir istorinį, kultūrinį bei literatūrinį kontekstą.

Kalbant apie Mačernio kelią į pripažinimą ir jo vietą lietuvių literatūroje, reikėtų pradėti nuo kūrybinių ištakų, aptariant veiksnius ir sąlygas, esmingai veikusias jo, kaip kūrėjo, formavimąsi ir veiklą. Čia neišvengiamai turime paminėti jo literatūrinę kartą, su kuria nuo pat pradžių buvo itin glaudžiai susijęs – su ja jungė ne tik panašus amžius, istorinis ir kultūrinis kontekstas, bet ir bendri interesai bei asmeniniai ryšiai. Šias sąsajas svarbu atskleisti ir dėl to, kad būtent jo jaunystės bičiuliai daugiausia prisidėjo prie žuvusio draugo kūrybinio palikimo populiarinimo ir jo įtvirtinimo lie-tuvių literatūroje. Kaip vėliau matysime, būtent šie žmonės, kurių didžioji dauguma pasirinko emigrantų dalią, tapo įtakingais kultūros veikėjais, nustatančiais literatūrinę hierarchiją ir Mačernio vietą joje.

1. VY TaUTo MaČernio LiTeraTŪrinė KarTa

Vytauto Mačernio literatūrinei kartai galime priskirti Pranę aukštikalnytę, Kazį bra-dūną, Mamertą indriliūną, Paulių Jurkų, bronių Krivicką, eugenijų Matuzevičių, Henriką nagį, alfonsą nyką-niliūną, Leoną Švedą ir kitus kūrėjus, gimusius maždaug 1916–1922 metais ir brendusius daugmaž tomis pačiomis sąlygomis. Pasak Virginijos balsevičiūtės, svarbiausi juos formavę veiksniai – tai „valstietiškoji kultūra, bendra to meto gimnazijų atmosfera (literatų būreliai, ankstyva kūrybos pradžia moksleiviško-je periodikoje), vėliau – studijos Kauno ir Vilniaus universitetuose, sąsajos su mo-derniosios katalikybės sąjūdžiu (daugelis jo poveikį yra pajutę dar gimnazijos suole, priklausydami ateitininkų organizacijai), domėjimasis filosofija, ypač egzistencializ-mu, ir Vakarų europos kultūrinis kontekstas“3. nesileisdami į samprotavimus apie

3 balsevičiūtė V., op. cit., p. 10.

41

KeLi ŠTricHai JaUnoJo GeniJaUs PorTreTUi: VY TaUTo MaČernio KeLias Į LieTUViŲ PoeZiJos VirŠŪnes

valstietiškąją sąmonę, pereikime prie ankstyvajam šių literatų brendimo etapui didelę įtaką turėjusios kūrybingos tarpukario Lietuvos gimnazijų atmosferos ir katalikiškų jaunimo organizacijų, iš kurių populiariausia buvo ateitininkai. Jiems priklausė ir di-džioji dauguma šios kartos kūrėjų. Įvertindamas šios organizacijos reikšmę, Vytautas Kubilius Mačernio bendraamžius yra pavadinęs ateitininkų išugdyta literatų karta4.

Ši 1911 m. įsteigta besimokančio katalikiško lietuvių jaunimo organizacija siekė „visa atnaujinti Kristuje“ ir puoselėjo stasio Šalkauskio pasiūlytus principus: kata-likiškumą, tautiškumą, inteligentiškumą, visuomeniškumą ir šeimyniškumą. nors 1930 m. švietimo ministro įsakymu vieša ateitininkų veikla buvo uždrausta, organi-zacija pusiau slaptai gyvavo ir toliau, patraukdama vis daugiau moksleivijos ir studen-tijos. beveik kiekvienoje mokykloje veikė ateitininkų kuopelės, buvo organizuojami ateitininkų iš visos Lietuvos susitikimai, vasaros stovyklos ir „Gamtos draugo“ ekskur-sijos5. savo idėjas ateitininkai skleidė ir per spaudą: jaunesniesiems moksleiviams buvo skirtas žurnalas Ateities spinduliai (1929–1940), vyresniesiems – Ateitis (1911–1940), mergaitėms – naujoji vaidilutė (1921–1940), o studentams – Židinys (1924–1940) ir studentų žodis (1931–1940) (nuo 1937 m. studentų dienos). ateitininkai leido ir nemažą pluoštą regioninių laikraščių. Galima paminėti, kad nuo 1937 iki 1940 m. Ateities redaktorių pareigas paeiliui ėjo K. bradūnas, b. Krivickas ir e. Matuzevičius. ateitininkų leidiniai siekė lavinti jaunimą katalikybės ir tautiškumo dvasia, ugdė pa-triotiškumą ir sąmoningumą, ragino tapti tikraisiais inteligentais, šviesuoliais, skatino kūrybiškumą. Prie pastarojo raginimo įgyvendinimo ypač prisidėjo tarpukario Lie-tuvos mokyklų lietuvių kalbos mokytojai, kurie padrąsindavo savo auklėtinius imtis kūrybos. Pasak Kazio bradūno, „vyresniesiems gimnazistams ir gimnazistėms rašyti eilėraščius tapo tikra savanoriška būtinybe“6. Kone kiekvienoje mokykloje ir gimnazi-joje veikė literatų būreliai, vykdavo literatūros vakarai, buvo leidžiami laikraštėliai su jaunųjų autorių kūriniais, o gabesnieji spausdindavosi respublikiniuose leidiniuose.

Mačernio kūrybinio kelio pradžia iš esmės nesiskiria nuo jo bendraamžių. Jau se-dos vidurinėje mokykloje (1931–1935) per moksleivių vakarus jis deklamuodavo kitų poetų eilėraščius, nors pats poezijos greičiausiai dar nerašė7. Pakviestas buvusio sedos mokyklos auklėtinio pranciškono Leonardo andriekaus, įsitraukė į ateitininkų veik-lą8. 1935 m. įstojo į Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnaziją, o po metų tapo jaunųjų

4 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius, alma littera, 1996, p. 413.5 Šias ekskursijas ir išvykas į įvairias Žemaitijos vietoves rengdavo vienas iš ateitininkų organizacijos įkūrėjų ir va-

dovų profesorius Pranas Dovydaitis (1886–1942). ateitininkų ekskursijos įgavo „Gamtos draugo“ vardą pagal Dovydaičio leidžiamo gamtos mokslų žurnalo Kosmos jaunimui ir platesnei visuomenei skirto priedo Gamtos draugas (1929–1937) pavadinimą.

6 bradūnas K. Poetai žemininkai: genezė, aptarimas, pavyzdžiai. naujasis židinys, 1991, nr. 10, p. 43.7 Juknevičius K. Prisiminimai apie Vytautą Mačernį. Gimtinė, 1991, nr. 5, p. 4.8 Šverebas P. Vytauto Mačernio metai sedoje. Vytauts yr gyvs. sud. G. bendorienė. Vilnius, Pedagogų profesinės

raidos centras, 2002, p. 38.

VaiVa narUŠienė

42

ateitininkų kuopelės vadovu9. Telšiuose, raginamas vyresniųjų gimnazistų (veikiausiai Pauliaus Jurkaus) ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojo Felikso Kudirkos, pradėjo rašyti eilėraščius, o 1936 m. ėmė vadovauti literatų būreliui. Telšių gimnazijos literatai rinkdavosi skaityti savo kūrybos, ruošdavo referatus literatūriniais klausimais, rengda-vo literatūros vakarus, į kuriuos pasikviesdavo svečių ir iš kitų miestų, leido šapirogra-fuotą laikraštėlį Šešios žaros10. Vytauto Mačernio literatūrinis talentas išryškėjo labai anksti: 1936 m. jo eilėraščius išspausdino Ateitis, o 1938 m. Ateities spinduliai vadino jį vienu gabiausių jaunųjų literatų11. Toje pačioje gimnazijoje besimokiusios L. bal-trušaitienės teigimu, paskutinėse klasėse Vytautas jau buvo žinomas poetas12. beje, spaudoje jis reiškėsi ne tik kaip gabus kūrėjas, bet ir kaip sąmoningas ateitininkas:

...dabar mes turime būti pasauliui naujos dvasios kūrėjai ir kovotojai. [...] Štai dėl ko svarbi ir linksniuotina frazė: pažinkime save, žinokime savo gyvenimo kelius, orientuokimės! [...] idėjas vykdo tik dideli idealistai, pilnutiniai žmonės. ir mes renkimės tokiais žmonėmis būti. Viena, kas reikalinga pilnutiniam žmogui, yra gyvoji dvasia. [...] svarbiausias jos pa-žymys tegu bus begalinis entuziazmas... entuziazmą tegu lydi dora ir idealizmas. [...] ko-votojai dėl kilnių idėjų turi triuškinti savo priešus begaline drąsa, proto aštrumu ir veikimo staigumu. [...] be to, mes turime nuolat atsinaujinti savo dvasioje.13

Mačernis nebuvo atsiskyrėlis, kaip kartais linkstama jį vaizduoti, – jis mėgo ben-drauti, susirašinėti su bendraamžiais, aktyviai dalyvaudavo ateitininkų ir literatų renginiuose. Damijonas riauka prisimena, kad Plungės gimnazijos ateitininkai jį kviesdavosi į savo susirinkimus skaityti poezijos14. Kosto Juknevičiaus teigimu, Vy-tauto eilėraščiai buvo įtraukti į Mažeikių gimnazijos literatų almanachą Atošvaistė15. 1937 m. vasarą jis važiavo į ateitininkų moksleivių vasaros stovyklą Palangoje ir Kiškė-nuose, po metų dalyvavo „Gamtos draugo“ ekskursijoje nemunu ir Kuršių mariomis bei visos Lietuvos ateitininkų konferencijoje, o 1939 m. liepą vyko į Žemaitijos atei-tininkų stovyklą-konferenciją. Pasak riaukos, stovykloje vakarais prie laužo Vytautas skaitydavo savo kūrybą16. Šiuose renginiuose jis susipažino su bendraamžiais literatais ateitininkais iš įvairių Lietuvos kampelių, su kuriais dar labiau suartėjo studijų metais: Prane aukštikalnyte, Pauliumi Dreviniu, eugenijumi Matuzevičiumi, Danguole Jac-kevičiūte17, Kaziu bradūnu ir daugeliu kitų. Jaunieji literatai susirašinėdavo, siųsdavo

9 Mačernis V. Laiškas Pauliui Jurkui. 1936-10-24. in Po ūkanotu nežinios dangum. sud. V. Kubilius. Vilnius, Vaga, 1990, p. 365.

10 Mačernis V., op. cit., 1936-10-18, p. 366.11 Ateities spinduliai, 1939, nr. 10, p. 295.12 baltrušaitienė L. Poeto Vytauto Mačernio prisiminimas. Draugas, 1996 spalio 10, p. 3.13 Mačernis V. Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai. Ateitis, 1938, nr. 5, p. 288–289.14 riauka D. 1943-ųjų vasara beržore. Kauno diena, 1991, nr. 19.15 Juknevičius K., op. cit., p. 4.16 riauka D., op. cit., p. 5.17 su šia jauna literate Mačernis susipažino „Gamtos draugo“ ekskursijoje nemunu ir Kuršių mariomis. Užsimez-

gusią romantišką draugystę 1939 m. nutraukė netikėta Danguolės mirtis – tuo metu jai tebuvo 16 metų.

43


vieni kitiems savo eilėraščius, susitikdavo literatūros popietėse. e. Matuzevičius pri-simena:

Mudu su Vytautu neakivaizdiniu būdu susipažinome maždaug 1936–1937 metais, kai Vy-tautas mokėsi Telšių gimnazijoje. aš jau tada periodikoj buvau išspausdinęs nemaža eilė-raščių. o Vytautas tuo metu pradėjo savo literatūrinį kelią. iš kronikos žinučių moksleivių spaudoje žinojau, kad Telšiuose yra jaunas poetas Vytautas Mačernis. Paskui mes pradėjom susirašinėti. o kiek vėliau susitikdavome moksleivių literatūros vakaruose, kuriuose daly-vaudavo kelių gimnazijų literatų atstovai. Tada panašaus pobūdžio vakarai būdavo rengiami Panevėžyje, Šiauliuose, biržuose, Mažeikiuose, Telšiuose, Pasvalyje, rokiškyje, Kėdainiuose ir kitur. [...] Kol mokėmės gimnazijoje, mudu buvome susitikę tik kelis kartus, bet dėme-singai sekėme vienas kito kūrybą, spausdinamą periodikoje.18

Po gimnazijos Vytautas buvo tvirtai pasiryžęs atsidėti kūrybai ir kėlė sau labai rim-tus uždavinius:

aš kūrėjo pareigą statau šalia kunigo pareigos. [...] o pretenzijų dabar į rašytojus visi turi, tačiau rašytojo vargo visi kratosi. rašytojas tai: nenumaldomas teisėjas kitiems ir sau, tai aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė. rašytojas turi būti šventas, tačiau niekad nepa-sitraukti iš purvinų žmonijos aikščių ir, visą tą purvą semdamas ir naikindamas, žmonijos aikštes švariom paversti.19

1939 m. Mačernis laisvojo klausytojo statusu įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo uni-versiteto Teologijos-filosofijos fakultetą Filosofijos skyrių studijuoti anglų kalbos ir lite-ratūros. Kaip ateitininkas literatas, jis gaudavo 50 litų dydžio Jono Griniaus stipendiją20. Tų pačių metų lapkritį jis užsirašė į studentų ateitininkų meno draugiją „Šatrija“, kuriai tuo metu vadovavo Česlovas Grincevičius. Ši 1926 m. įkurta draugija savo šūkiu pasi-rinko s. Šalkauskio idėją „Menas grožiui, grožis – gyvenimo tobulumui“. Draugijos va-dovai ir jos globėjai V. Mykolaitis-Putinas, J. eretas, s. Šalkauskis, a. Maceina, P. nau-jokaitis, a. Vaičiulaitis, Č. Grincevičius ir kiti siekė ugdyti savo narių grožio pajutimą, gilesnį estetinių vertybių pažinimą, rūpinosi sudaryti palankesnes sąlygas meno kūrybai, kovojo su vidutiniškumu mene ir diletantizmu. „Šatrijos“ susirinkimuose buvo skai-toma ir nagrinėjama jos narių kūryba, vykdavo diskusijos, literatūros ir meno vakarai, buvo skaitomos paskaitos ir rengiamos išvykos. Šatrijiečiai buvo įtraukiami ir į spaudos gyvenimą, nes draugijos nariai leido nemažai katalikiškų Lietuvos leidinių21. Pasak ny-kos-niliūno, šioje „garsių literatų perykloje“ galiojo gana griežta tvarka:

... yra net visiem privalomas „elgesio kodeksas“, kuris galioja ypač „fuksams“, t. y. pirma-mečiams; turi savo bendro lavinimosi programą, į kurią įeina menas (parodų lankymas), muzika (susipažinimas su muzikine terminologija, klasikų plokštelių klausymas), teatras.22

18 amžininkų prisiminimai apie Vytautą Mačernį. metai, 1996, nr. 6, p. 92–93. 19 Mačernis V. Laiškas Pauliui Jurkui. 1939-08-19. in Po ūkanotu nežinios dangum, p. 375.20 ibid., p. 379.21 Lietuvių enciklopedija, t. 29, bostonas, Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963, p. 362–363.22 nyka-niliūnas a. Dienoraščio fragmentai 1938–1975. Vilnius, baltos lankos, 2002, p. 15.

VaiVa narUŠienė

44

Dalia Jakaitė savo studijoje apie „Šatrijos“ draugiją teigia, kad į literatūrą linkę studentai ateitininkai į šią draugiją ateidavo kaip ir savaime: draugijos vadovai globojo jaunuosius literatus dar gimnazijose, palaikydavo su jais ryšį, paragindavo stoti į Vy-tauto Didžiojo universitetą ir į pačią draugiją23. Pranė aukštikalnytė prisimena:

...man besimokant aštuntoje klasėje, jau gaudavau laiškus iš „Šatrijos“ jaunųjų globėjo Česlovo Grincevičiaus, elenos Gabulaitės, kurią pažinau Panevėžio gimnazijoje, emilijos Šešeikaitės, vabalninkietės, kuri buvo „birutės“ korporacijos veikėja. [...] Tai buvo ateiti-ninkai moksleiviai – ir studentai, ir sendraugiai, jau baigę mokslus.24

Draugijoje Mačernis sutiko nemažai iš gimnazijos laikų pažįstamų literatų ateiti-ninkų ir susirado naujų bičiulių. anot Pauliaus Jurkaus, veikiai susidarė šešių draugų šatrijiečių ratelis, į kurį be jo ir Mačernio įėjo K. bradūnas, M. indriliūnas, b. Krivic-kas ir e. Matuzevičius25. Matuzevičiaus teigimu, šiai „bendrijai“ dar priklausė P. aukš-tikalnytė, a. Čipkus (nyka-niliūnas), K. Umbrasas, J. Jakimavičius (G. Jokimaitis), b. serevičius ir P. Kozulis. bradūnas prisimena, kad po paskaitų jie mėgdavo nueiti į Mickevičiaus gatvėje įsikūrusią Čepurnos užeigą, „pasiimti silkutę ir skaidriosios ir daugiau ar mažiau bohemiškai pabendrauti“26. Kaip matome, jau apie 1939 m. ėmė formuotis jaunosios kartos kūrėjų bendraminčių branduolys, prie kurio vėliau prisi-jungė ir kiti kūrėjai.

savo kūrinius Mačernis, kaip ir kiti šatrijiečiai, spausdino daugiausia ateitininkų leidiniuose Ateitis ir studentų dienos. 1940 m. du jo eilėraščiai kartu su bradūno, Drevinio, Matuzevičiaus, nagio ir kitų kūryba buvo įtraukti į Ateities spindulių alma-nachą Pirmieji žingsniai.

atgavus Vilniaus kraštą, reorganizuotas Vytauto Didžiojo universitetas. 1940 m. dalis studentų humanitarų, tarp kurių ir Mačernis, buvo perkelti į 1939 m. atkurtą Vilniaus universitetą. Čia jis po dviejų anglų kalbos studijų semestrų pagrindine spe-cialybe pasirinko filosofiją. Vilniuje Mačernis įsijungė į 1939 m. įsteigto „Šatrijos“ padalinio, kuriam vadovavo Kazys Umbrasas, veiklą. Tiesa, jis neapsiribojo „Šatrija“. 1941–1942 m., Pauliaus Jurkaus raginamas, jis įsitraukė į Žemaičių rašytojų sambū-rį27, dalyvavo literatūros vakaruose28, spausdinosi draugijos leidžiamame savaitraštyje

23 Jakaitė D. „Šatrijos“ draugija lietuvių literatūros istorijoje. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p. 46–47.

24 Jokimaitienė P. apie Gediminą ir save. metai, 1992, nr. 9–10, p. 145.25 Jurkus P. Vytautas Mačernis. nekrologo. Aidai, 1946, nr. 6, p. 86.26 bradūnas K. Poetai žemininkai: genezė, aptarimas, pavyzdžiai. naujasis židinys, 1991, nr. 10, p. 41.27 Šiai 1936 m. įkurtai draugijai priklausė s. anglickis, i. simonaitytė, s. santvaras, Liūnė Janušytė, P. Genys,

P. Gintalas, M. Vaitkus, s. niūniavaitė, n. Mazalaitė, J. Šimkus, a. Gricius, K. Dulkė, butkų Juzė ir kiti. Vienu iš reikšmingiausių sambūrio darbų laikoma 1938 m. išleista antologija Žemaičiai (red. s. anglickis). Draugi-ja įvairiuose Žemaitijos miestuose ir miesteliuose organizuodavo rašytojų susitikimus su visuomene, kūrybos vakarus, literatūrines popietes. Draugijos nariai Kazys Mockus ir Pranas Genys 1942–1944 m. leido Žemaičių kalendorių, o 1941–1944 m. Mockus Telšiuose redagavo informacinį ir kultūrinį savaitraštį Žemaičių žemė. nuo 1944 m. P. Jurkus šio savaitraščio korespondentas.

28 M. M. Žemaičių rašytojų literatūros vakaras Šiauliuose. tėviškė, 1944, nr. 6–7, p. 3.

45


Žemaičių žemė29, turėjo planų dalyvauti Jurkaus rengiamame žemaičių kūrybos alma-nache30.

studijų Vilniuje metais Mačerniui didelę įtaką darė filosofijos paskaitos (prof. V. sezemanas laikė jį geriausiu jo studentu), skaitomi pasaulinės literatūros autoriai ir savosios kūrybos seminarai. Karo metais Vilniaus universitete veikė du literatūros seminarai: vieną jų vedė V. Krėvė-Mickevičius, o antrąjį – V. Mykolaitis-Putinas31. Mačernis, kaip ir dauguma šatrijiečių, pasirinko Putino seminarus, kurie kas antrą penktadienį vykdavo humanitarinio fakulteto septintojoje auditorijoje. Čia buvo skaitoma ir aptariama kūryba, vykdavo diskusijos, kurias vakarui baigiantis pro-fesorius apibendrindavo. Kai kuriuos studentus literatus Putinas pakvietė į savo namuose rengiamas „literatūrines arbatėles“. Jose dalyvaudavo P. aukštikalnytė, K. bradūnas, M. indriliūnas, b. Krivickas, e. Matuzevičius, Z. Pundziūtė, V. Ma-černis, J. Švabaitė, a. nakaitė ir kt. „arbatėlės“ metu vienas iš studentų perskaity-davo pluoštą savo kūrybos, o paskui visi ją aptardavo, diskutuodavo, ginčydavosi. Pasak aukštikalnytės, profesorius savo namuose sukurdavo nuoširdžią bendravimo atmosferą, jis pats daug kalbėjo, gilinosi į kiekvieno kūrybą, tokiu būdu ugdė li-teratūrinę pamainą. Šie seminarai ir literatūriniai pasisėdėjimai padėjo subręsti ir atsiskleisti jauniesiems literatams. 1942 m. Mamertas indriliūnas čia įžvelgė naujos poetų kartos užuomazgas:

Jie nemano leisti manifestų, nes nenori tuščio šūkavimo ir reklamos. Jie dirba sukauptai ir pavieniui. Vis dėlto galima pastebėti juose kai kurias bendras tendencijas ir siekimus. Jie nori turėti savas pažiūras į meną, kiekvienas skirtingas, bet kartu ir panašias, kaip panašūs visų gyvenamojo laiko rūpesčiai ir viltys.32

savo bendraamžių kūryboje indriliūnas pastebi herojinę nuotaiką, banalaus tautiš-kumo ir sentimentalaus Lietuvos vaizdavimo atsisakymą, „žaismingojo muzikalumo“ nebuvimą, pasukimą į ekspresiją ir dramatiškumą, sunkesnius ir grubesnius vaizdus, laisvąjį eiliavimo būdą. Jo manymu, ši karta turi mažai jaunatviško optimizmo ir en-tuziazmo, o pagrindiniai jos siekiai yra „suprasti ir subręsti“.

Maždaug tuo metu kaip vienas iš savo kartos lyderių greta H. nagio ir L. Švedo iškilo Mačernis. Viešo pripažinimo jis sulaukė 1943 m., per vieną literatūros seminarą perskaitęs „Vizijas“, kurios klausytojams paliko neišdildomą įspūdį:

„Mačernis jas taip hipnotizuojančiai ir sugestyviai skaitė, – prisimena vienas tų literatūrinių popiečių dalyvis, – kad visi klausėsi, tiesiog kvapą sulaikydami“. baigus skaityti septintąją viziją, profesorius Mykolaitis-Putinas, sėdėjęs primoje eilėje, nelaukdamas, kaip paprastai,

29 Mačernis V. Žemaitiškas charakteris mene. Žemaičių žemė, 1944, nr. 20, p. 2.30 Jurkus J. Laiškas Pauliui Jurkui. 1994-04-09. Literatūra ir menas, 1998, nr. 38, p. 11.31 studentų literatūros būreliai. naujoji Lietuva, 1943, nr. 63, p. 2.32 indriliūnas m. Literatūrinis gyvenimas Vilniaus universitete. naujoji Lietuva, 1942 spalio 25.

VaiVa narUŠienė

46

pabaigos, staiga atsistojo ir netikėtai ir patetiškai prabilo: „Va, tai tikra poezija, ir tikras poetas!..“ Šis Mykolaičio-Putino pripažinimas V. Mačerniui tarsi sparnus suteikė.33

Pranės aukštikalnytės teigimu, Putinas jį laikė pačiu stipriausiu savo kartos poetu. Jo „Vizijos“ labai išpopuliarėjo tarp jaunimo, o jis pats imtas vadinti jaunuoju geni-jumi:

Tai buvo taip nauja ir netikėta lietuvių poezijoje. Tie sodrūs gimtinės vaizdai, didinga Že-maitijos dvasia, kartų santykiai, epiškumas taip skyrėsi nuo ligšiolinės mūsų poezijos, gal tik kiek siejosi su Putino poemomis [...]. ir prasidėjo jo garbinimas. Jaunatviškas entuzi-astingas, perdėtas. [...] Mačernio eilėraščiai buvo gaudyte gaudomi, ėjo iš rankų į rankas, plito daugybė jo poezijos nuorašų. Jį vadindavom genijum. Tokiam mitui susikurti padėjo ir jo laikysena. Jis laikėsi atokiai nuo visų, buvo išdidus, savimi pasitikintis. [...]Kiekviena karta turi savo idealus, kuriuos suabsoliutina, garbina. Mums toks idealas buvo Vytau-tas Mačernis. Mums jis atrodė žmogus, pasiekęs aukščiausią dvasinio grožio viršūnę. Mes manėm, kad jis toks ir turi būti poetas, sugebąs visą savo egzistenciją pajungti kūrybai ir kvėpuoti ja kaip oru. Jo žodžiuose slypėjo galia, kuria iš karto patikėjom.34

Kartu su poetu studijavusieji prisimena, kad Vytautas iš kitų išsiskyrė išdidumu, santūrumu, aristokratiška laikysena, romantiška poeto aureole. Paulius Jurkus pridu-ria, kad, tapęs visų pripažintu poetu, Mačernis ėmęs „keltis į puikybę“ ir nebe taip gerai sutarti su savo draugais35. Paskatintas pripažinimo, jis dar intensyviau kūrė, ieš-kodamas naujų išraiškos būdų ir toldamas nuo jį išgarsinusių „Vizijų“ stilistikos.

sunkiomis karo sąlygomis nekūrenamose auditorijose vykęs akademinis gyveni-mas nutrūko 1943 m. kovo 16 d., vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą. Gyventi sostinėje tapo labai nesaugu, daugėjo areštų, buvo vis sunkiau gauti maisto kortelių. Dauguma studentų vengdami gresiančio suėmimo ir išvežimo į reicho darbus išvyko į savo tėviškes, kur tikėjosi pasislėpti ir pralaukti, kol baigsis karas. Į Šarnelę išvažiavo ir Mačernis, jam tereikėjo išlaikyti valstybinius egzaminus ir apginti diplominį darbą. studijų draugai bendravo laiškais. Pasak e. Matuzevičiaus, vokiečių okupacijos metais buvo daug susirašinėjama, bičiuliai siųsdavo vieni kitiems savo eilėraščius, laukdavo jų įvertinimo. Vytautas savo naujus kūrinius siųsdavo išsyk keliems draugams, šie juos perrašinėjo ir siuntė toliau. Jo kūryba ypač domėjosi moksleiviai ir studentai. Tokiu būdu Mačernio eilėraščiai gana plačiai pasklido po Lietuvą, nors jis neišleido nė vienos knygos36.

Jaunųjų poetų kūriniai plito ne tik nuorašais, bet ir pasirodydavo negausioje karo meto spaudoje: Kūryboje (1943–1944), Į laisvę (1941–1942), Ateityje (1943–1944), o ypač naujosios Lietuvos (1941–1944) priede menas ir gyvenimas, itin daug vietos

33 Macijauskienė M. nematomas tiltas. Vilnius, Mintis, 1976, p. 103–104.34 Jokimaitienė-aukštikalnytė P. Tai buvo seniai... in Poezijos pavasaris. sud. M. Karčiauskas. Vilnius, Vaga, 1981,

p. 125–126.35 nyka-niliūnas a., op. cit., p. 202.36 amžininkų prisiminimai apie Vytautą Mačernį. metai, 1996, nr. 6, p. 94.

47


skyrusiame naujai kūrybai. Į 1943 m. išleistą literatūros almanachą Varpai greta žino-mų autorių buvo įtraukti ir bradūno, Matuzevičiaus, nagio eilėraščiai. Mačernio bi-čiulis Juozas Jurkus tuomet nuoširdžiai pasipiktino, kad tarp jų nepateko Vytautas37, nors Paulius Jurkus ir dėjo pastangas, kad į Varpus būtų įtrauktos jo „Vizijos“38.

Tais pačiais metais įvertinimo sulaukė Mačernio proza: trys jo kūriniai buvo įtraukti į stasio Tamulaičio sudarytą prozos antologiją Kas girdėti kalnuose, į kurią taip pat įėjo a. Vaičiulaičio, s. Tamulaičio, s. Zobarsko, J. Krumino, n. Mazalaitės, J. Jankaus, J. Šukio, J. Kaupo ir P. antalkio (P. Mikalausko) kūryba. Programiniame Tamulaičio įvade „Mes – kalniečiai“ pasisakoma už kokybiškai naują lietuvių prozos kryptį, kurią pradėjo antanas Vaičiulaitis – „pirmasis tikras prozininkas-kūrėjas“. Teigiama, jog tikra literatūra turi būti laisva nuo politinių, žurnalistinių ir didaktinių tendencijų, o vienintelis jos vertės matas yra estetinės savybės, nes „vien grožis išganys pasaulį“39. Pačioje 1943 m. pabaigoje antologija buvo išspausdinta rotatoriumi 200 egz. tiražu, o netrukus turėjo išeiti atskira knyga, bet dėl karo taip ir nepasirodė. Dėl to jos poveikis lietuvių prozos raidai neišpildė dalyvių lūkesčių.

Maždaug tuo pačiu laiku Mačernio bendraamžiai ėmė leisti pirmąsias savo knygas: 1943 m. išėjo K. bradūno poezijos rinkinys Vilniaus varpai, o 1944 m. Pėdos arimuos. Tais pačiais metais buvo išleista debiutinė e. Matuzevičiaus knyga Audros paukščiai.

Į spaudoje vis dažniau pasirodančius jaunų poetų vardus atkreipė dėmesį ir kritikai džiaugdamiesi išaugusia nauja literatų karta40, bet kartu apgailestaudami dėl „didelių nukrypimų į mūsų tautai svetimas literatūros sroves“41. 1944 m. apie naująją poetų kartą imta kalbėti kaip apie neginčijamą literatūros reiškinį, sukėlusį spaudoje nemaža ginčų ir diskusijų. Jų pradžią galima sieti su 1944 m. sausį naujoje Lietuvoje pasiro-džiusiu D. M. Jesaitytės straipsniu „Jauniausioji mūsų lyrikų karta“42. apibūdinda-ma šią kartą, straipsnio autorė pažymi, kad ji nesudaro vieningos literatūrinės srovės. svarbiausiu šios kartos bruožu Jesaitytė laiko intelektualinį santykį su pasauliu, kurį sąlygojo brendimas knygų pasaulyje. Jaunųjų poetų kūryboje gilinamasi į bendrąsias žmogaus būties problemas, ieškoma savo santykio su gimtąja žeme, o tautiškumas deklaruojamas ne išoriškai, bet atsiskleidžia per kūrėjo asmenybę. Kaip savitą ir ryškų kūrybinį veidą turintys poetai išskiriami bradūnas, Matuzevičius, Mačernis, Švedas ir nagys, o nykai-niliūnui prikišamas epigoniškumas. Kalbėdama apie Mačernį, kri-tikė pabrėžia epinį jo poezijos pobūdį ir lietuviškumą, glūdintį savitoje jo kalbos ir sakinio struktūroje.

Į Jesaitytės pastabas jaunųjų poetų vardu atsiliepė Leonas Švedas. Pasitelkęs

37 Jurkus J. iš dienoraščių. Literatūra ir menas, 1998, nr. 38, p. 10.38 Jurkus P. Poetas Vytautas Mačernis. nekrologo vietoje. Aidai, 1946, nr. 6, p. 86.39 Tamulaitis s. Mes – kalniečiai. Katakombos, 1990, nr. 10, p. 5.40 Poezijos atžalynas. Ateitis, 1944, nr. 10, p. 3.41 Vainikonis L. Jaunieji veržiasi į priekį. naujoji Lietuva, 1943, nr. 202, p. 3. 42 Jesaitytė D. M. Jauniausioji mūsų lyrikų karta. naujoji Lietuva, 1944, nr. 14, p. 2.

VaiVa narUŠienė

48

patetišką nietzsche’s retoriką, savo dviejuose straipsniuose jis atmetė tikrus ir nu-manomus idėjinių priešininkų argumentus. Švedo teigimu, jo bendraamžiai poetai nerašo vienas kito įtakoje, nieko nemėgdžioja, bet nori išsakyti tik savo tiesą:

...mes kiekvienas nešiojame savyje pačią didžiausią tiesą – mūsų bręstančią pasaulėžiūrą. [...] Mūsų tobulėjanti tiesa, kurią mes norim kas akimirksnį iki galo išgyventi, guli prieš mus pačius kaip nepaliesta, į ateitį besitęsianti ir daug žadanti žemė.43

anot jo, jaunieji plačiau nei ankstesnė karta suvokia savo santykį su žeme, eidami jos link per egzistencinius ir egzistencialistinius apmąstymus:

Mes gi, likusieji, kurie esame žemę radę, bet nepasitenkinę vien tik ja ir jos trupiniais – mes ieškome pasauly visumos. [...] Mes matome, kaip viskas pro mūsų akis praeina ir išnyksta, kaip visa tai dingsta į tamsą, ir kaip visa tai nepalieka amžinos vertės. [...] Mums baugu dėl žemės apraiškų nepilnumo mumyse. [...] Mes einame iš nežinios į nežinią – pakely vieni grįžta į žemę ir gieda apie meilę, kiti sustoja prieš Žemės Tamsą ir jaučia jos šaltį, treti ver-žiasi iš žemės, taip pat būdami žemėj.44

Tarsi patvirtindamas, kad jo kartos poetai iš tiesų nesudaro vieningos srovės, Hen-rikas nagys straipsnyje „nekalbėkime visų vardu“ pabrėžė, kad arogantiškai ir su „ribų nežinančiu retorišku išdidumu“ kalbėjęs Švedas pateikė ne visų jaunųjų poziciją, bet tik savo nuomonę. su ne mažesniu išdidumu jis pareiškė, jog jaunųjų poezijoje yra „daugiau rimties ir meninės tiesos, negu savo laiku buvusiuose „4 vėjų“ ir pan. sąjūdžiuose“45. Įsižeidęs bronys raila konstatavo, kad diskusijos dėl jaunųjų kūrėjų yra beprasmiškos, ir išreiškė apgailestavimą, kad „per anksti, per greitai, per lengvai, per pompastiškai „jauni ir gabūs literatai“ pas mus pripažįstami poetais!“46 Kritikas neigiamai įvertino ir jaunųjų poetų pomėgį filosofuoti, nes literatūra, kuri tampa ko-kios nors filosofijos „meniškąja propaganda“, yra pasmerkta žūti.

nors diskusijoje trūko jaunųjų kūrėjų tarpusavio sutarimo, galima teigti, kad jie jau suvokė save kaip savitą ir vieningą poetinę kartą, o jų kūryba pamažu pelnė skai-tytojų ir kritikų pripažinimą. nuo 1944 m. jaunieji kūrėjai kviečiami į literatūros vakarus kartu su visuotinai pripažintais. 1944 m. kovo 28 d. Vilniaus filharmonijos Didžiojoje koncertų salėje įvykusiame literatūros ir dainų vakare greta s. Zobarsko, J. Jankaus, V. Mykolaičio-Putino, a. Miškinio, P. Vaičiūno ir K. inčiūros savo poeziją skaitė P. Jurkus, K. bradūnas, H. nagys, b. Krivickas ir V. Mačernis. Jo sonetai „Mi-chelangelo Dovydas“, „Pantera“ ir „Toreodor“, o ypač trioletas „Velniai“, sulaukė ne-paprasto susidomėjimo ir didžiulių ovacijų. susižavėjusi publika privertė poetą grįžti

43 Švedas L. nepasiekiama žemė. naujoji Lietuva, 1944, nr. 37, p. 3.44 Švedas L. Tiems, kurie mūsų nepažįsta. naujoji Lietuva, 1944, nr. 25, p. 3.45 nagys H. nekalbėkime visų vardu. naujoji Lietuva, 1944, nr. 67, p. 4.46 raila b. niekinantis mostas ir „4 vėjai“. naujoji Lietuva, 1944, nr. 73, p. 3.

49


į sceną ir perskaityti dar vieną savo kūrinį47. Šis vakaras parodė, jog jaunosios kartos poezija atitinka savojo meto idėjas, nuotaikas ir turi savo skaitytoją. Deja, paaštrėjus situacijai Lietuvoje, daugelis šių poetų negalėjo atvykti į Vilnių 1944 m. birželio 3 d., šiame literatūros vakare jaunimui atstovavo tik nagys48.

Tačiau ir neramią 1944 m. vasarą, frontui priartėjus prie Lietuvos, buvo rengiami kameriniai literatūros vakarai. Jie vykdavo ir Vytauto tėviškėje Šarnelėje, ir Pauliaus Jurkaus namuose Šašaičių kaime. Juose dalyvaudavo Mačernis, P. Jurkus su žmona aktore Danute Šalčiūte, Šarnelėje tą vasarą praleidę teatralai J. Miltinis, V. blėdis ir D. banionis. Paklausyti poezijos ateidavę kaimynai, atvykdavę literatai iš Telšių49.

Deja, tolesni karo įvykiai ir nauja okupacija nutraukė sunkiomis sąlygomis vykusį literatūrinį gyvenimą ir negailestingai išblaškė bei praretino susiformavusią naująją kūrėjų kartą: nesulaukęs karo pabaigos, 1944 m. spalio 7 dieną Mačernis žuvo Že-maičių Kalvarijoje. Jo bičiuliai M. indriliūnas ir b. Krivickas paguldė galvas pokario partizanų kovose, K. bradūnas, P. Jurkus, P. Kozulis, a. nakaitė, a. nyka-niliūnas, H. nagys, J. Švabaitė 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į JaV. 1946 m L. Švedas. emigravo į Lenkiją, P. aukštikalnytė, P. Drevinis, J. Jurkus, e. Matuzevičius, b. sere-vičius ir K. Umbrasas liko Lietuvoje. Į Vakarus ištrūkę poetai tęsė savo kūrybą naujo-mis sąlygomis, tuo tarpu likusieji Lietuvoje buvo visaip varžomi ir laužomi tarybinės santvarkos. Tačiau skirtingose geležinės uždangos pusėse atsidūrę kūrėjai nepamiršo savo draugo Vytauto Mačernio, stengdamiesi puoselėti jo atminimą ir skleisti kūry-binį palikimą.

2. MaČernio KŪrYbos LiKiMas LieTUVoJe Po Jo MirTies

Kalbėdami apie tolesnį Mačernio kūrybos likimą ir žmones, kurie daugiausia prisidė-jo prie jos populiarinimo, turime atsižvelgti į visiškai skirtingą pasilikusiųjų Lietuvoje ir išeivių situaciją, todėl kūrybos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje aptarsime atskirai.

Mačernio žūtis sutapo su raudonosios armijos įžengimu į Lietuvą ir antrąja sovie-tine okupacija, kuri skaudžiai paveikė jo kartos žmones: kai kurie jų (Paulius Drevinis, Juozas Jurkus) buvo suimti ir ištremti, kiti (Pranė aukštikalnytė) atsisakė kūrybos ir atsidėjo moksliniam darbui, treti (eugenijus Matuzevičius, Kazys Umbrasas) mėgino prisitaikyti ir kurti toliau.

nepasitraukę į Vakarus poeto draugai, kiek leido ribotos jų galimybės, mėgino įprasminti jo atminimą. Tuo metu Telšių švietimo skyriaus inspektoriumi dirbęs adolfas sprindis ir Telšių suaugusiųjų gimnazijos direktoriaus pareigas ėjęs Juozas

47 J. n. neaprastas literatūros ir dainų vakaro pasisekimas. naujoji Lietuva, 1944, nr. 77, p. 4.48 J. K. Tretysis literatūros ir dainų vakaras. naujoji Lietuva, 1944, nr. 133, p. 4.49 metai, 1996, nr. 6, p. 99.

VaiVa narUŠienė

50

Jurkus 1944 m. gruodžio mėnesį tarybų Žemaitijoje (1944, nr. 6) per didelius vargus išspausdino žinutę apie Vytauto žūtį ir 6-ąją „Viziją“50. 1945 m. pradžioje Telšiuose įvyko iškilmingas literatūros vakaras, kurio metu buvo perskaityta „Penktoji vizija“51. Prie jo organizavimo veikiausiai prisidėjo ir sprindis su Jurkumi. Didelis Mačernio kūrybos gerbėjas Juozas Jurkus jau tada puoselėjo svajonę išleisti jo raštus52. Šią idėją su entuziazmu sutiko Vytauto sužadėtine bronė Vildžiūnaitė:

Perskaičius tavo laišką, mano akyse suspindo mačerniškas pasiryžimas. – Taigi, – tariau, mudu su Juozu iškelsim Vytautą, iškelsim Jo raštus, išgarsinsim Jį. Tepamato visi „draugai“ ir nedraugai. [...] Tu pirmas, kuris ištarei tuos žodžius, kuriuos aš visiems sakau: tokie gims-ta šimtmečiais, ne dešimtmečiais.53

Deja, šio sumanymo jiems įgyvendinti nepavyko. 1945 m. spalio viduryje Juozas Jurkus buvo suimtas ir nuteistas septyneriems metams kalėti lageryje. 1954 m. jis mirė tremtyje, taip ir nebegrįžęs į Lietuvą54.

Mačernio literatūrinio palikimo klausimą 1945 m. spalio 25–27 d. vykusiame pir-majame Tarybų Lietuvos rašytojų suvažiavime bandė kelti vienas iš jaunosios kūrėjų kartos lyderių Leonas Švedas. Jis drąsiai gynė savosios kartos estetines pažiūras, teig-damas, kad Mačernis jiems turėjo „milžinišką įtaką, kurios neturi joks kitas poetas“55. baigiamojoje Kosto Korsako kalboje Švedas buvo griežtai sukritikuotas už orientavi-mąsi į „atgyvenusias Vakarų europos literatūros sroves“ ir bendradarbiavimą fašistinėje spaudoje56. Poetui buvo nedviprasmiškai parodyta, kad dirbti kaip ligi šiol jis nebegalės. bijodamas gresiančių represijų, 1946 m. Švedas su šeima pasitraukė į Lenkiją. Užbėgant už akių, reikia pasakyti, kad Švedas iki pat senatvės labai vertino Mačernio poeziją – tai liudija 1990 m. žurnale odra išspausdinti jo eilėraščių vertimai į lenkų kalbą57.

Lietuvoje vis labiau įsigalint stalininiam režimui ir socialistinio meno sampratai, Mačernio pavardė iš viso nebebuvo minima. Greičiausiai tam turėjo reikšmės ir jo šeimos biografija: vyresnysis brolis Vladas karo pabaigoje išėjo partizanauti ir 1948 m. žuvo, o likę jo broliai, motina ir sesuo buvo ištremti į sibirą. nepaisant oficialios tylos, Mačernio kūryba tebeplito nuorašais. Teatro istorikė ir kritikė Gražina Mareckaitė prisimena:

50 metai, 1996, nr. 6, p. 96.51 Kubilius V. Vytauto Mačernio lyrika. Poezijos pavasaris. red. Vacys reimeris. Vilnius, Vaga, 1966, p. 159.52 1945 birželio 19 dienoraštyje Juozas Jurkus įrašė: „Džiaugiaus nusipirkęs gražų Janonio Raštų leidinį, kuris man

yra vienas iš pavyzdžių, svajojant išleisti Mačernio kūrybą“. Žr. Jurkus J. iš dienoraščio. Literatūra ir menas, 1998, nr. 38, p. 10.

53 Vildžiūnaitė b. Laiškas Juozui Jurkui. 1945-01-18. Literatūra ir menas, 1998, nr. 38, p. 10. 54 Šlekys J. Vytautas Mačernis amžininkų atmintyje. Literatūra ir menas, 1998, nr. 38, p. 4.55 Leono Švedo kalba i-ame Tarybų Lietuvos rašytojų suvažiavime. in Rašytojas pokario metais. sud. L. arnatkevi-

čiūtė [ir kt.].Vilnius, Vaga, 1991, p. 20–21.56 Kosto Korsako baigiamoji kalba i-ame Tarybų Lietuvos rašytojų suvažiavime. in Rašytojas pokario metais, p. 30.57 odra, 1990, nr. 6, p. 19–20.

51


...pokario metų gimnazistai persirašinėjo V. Mačernio eilėraščius iš sudūlėjusių sąsiuvinė-lių, ir liūdni jo posmai keistu kontrastu skambėjo to meto agitacinių, džiugių eilėraščių, pirmųjų gurguolių, pirmų rinkimų ir kalbų fone, tačiau ši karo debesio palaistyta ir nerimo prisodrinta kūryba tiko prie grėsmingos atmosferos...58

anot Vytauto Kubiliaus, „rankraštinė literatūra – būdingas okupuoto krašto kul-tūrinio gyvenimo reiškinys – dar ištisą dešimtmetį gyvavo pokarinėje Lietuvoje, per-sekiojama ir naikinama“59.

Kubiliaus pastangomis 1966 m. Mačernis buvo grąžintas į lietuvių literatūrą. Tų metų Poezijos pavasario leidinyje buvo išspausdinti keli jo eilėraščiai su Kubiliaus ko-mentaru, kuriame Mačernis pristatomas kaip „tragiško likimo, gryno lyrinio talento, šviesaus intelekto, skausminguose tiesos ieškojimuose pasinėrusios, labai žmogiškos, sudėtingos ir paprastos sielos poetas“, vis dėlto apdairiai primenama, kad jo pesimiz-mas nesiderina su tarybinio žmogaus pasaulėžiūra60. Paskelbti Mačernio eilėraščiai buvo didžiulis pasiekimas, ypač turint galvoje tuo metu vyravusias nuotaikas, kurias atskleidžia 1966 m. Kubiliaus dienoraščio fragmentas:

nesibaigia kampanija dėl Mačernio. Mieželaitis pareiškė cK, kad jis negali spausdintis gre-ta tokio poeto kaip Mačernis. Macevičius taip pat pareiškė, kad jis negali spausdintis greta tokio poeto, kuris skelbė fašistinę katarsio teoriją. aš replikavau, kad ši teorija aristotelio, kad jai 2000. Vis tiek ji fašistinė. [...] Mačernio negalima spausdinti, Tysliavos taip pat, nes jie netarybiniai. Tai grynai politinis literatūros vertinimas.61

Tačiau, nepaisant neigiamo kai kurių įtakingų veikėjų nusistatymo, ledai Mačer-nio poezijai jau buvo pralaužti. Padrąsinti Poezijos pavasaryje pasirodžiusių eilių Telšių literatai 1966 m. birželį prie poeto kapo surengė kuklų minėjimą, kurio metu skam-bėjo Mačernio eilėraščiai, jo artimieji dalijosi atsiminimais, o jo motinai elžbietai Ma-černienei buvo įteiktas Poezijos pavasario tomelis, tapęs pirmuoju laipteliu į oficialų jos sūnaus pripažinimą62.

1967 m. Mačernio 6-oji „Vizija“ ir penki sonetai buvo įtraukti į pirmąjį Lietu-vių poezijos tomą63. Tiesa, poetas nebuvo paminėtas 1968 m. išleistame ketvirtajame Lietuvių literatūros istorijos tome, apimančiame 1940–1967 m. laikotarpį. Į naujai leidžiamą Lietuvių literatūros istoriją jis pateko tik 1981 m.64 1968 m. Mačernis buvo

58 Mareckaitė G. Man patiko tik vandenys gilūs. Pergalė, 1970, nr. 9, p. 166–167.59 Kubilius V. neparklupdyta mūza: lietuvių literatūra vokietmečiu. Vilnius, LLTi, 2001, p. 120.60 idem, Vytauto Mačernio lyrika. in Poezijos pavasaris, op. cit., p. 158–159.61 idem, Dienoraščiai 1945–1977. Vilnius, LLTi, 2006, p. 326.62 Kryževičiūtė T. Prie poeto kapo. Komunizmo švyturys, 1966, nr. 95, p. 3.63 Įdomu pastebėti, kad V. Mačernio poezija pateikta pačioje šio tomo pabaigoje. Žr.: Lietuvių poezija, t. 1. sud.

V. Vanagas. Vilnius, Vaga, 1967, p. 602–609.64 Vytautas Mačernis. in Lietuvių literatūros istorija, t. 2. red. J. Lankutis. Vilnius, Vaga, 1982, p. 35–36.

VaiVa narUŠienė

52

įtrauktas į antrąjį Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos tomą65. Tais pačiais metais nemune buvo išspausdinti keli jo eilėraščiai ir nedidelis Marijos Macijauskienės straipsnelis su Panevėžio dramos teatro aktorių Vaclovo blėdžio, Donato banionio ir Juozo Miltinio atsiminimų nuotrupomis apie paskutinę Mačernio vasarą ir jo žūtį66.

Kubiliaus pastangas populiarinti Mačernio kūrybą Lietuvoje vainikavo 1970 m. pasirodžiusi jo parengta poezijos rinktinė Žmogaus apnuoginta širdis, kurios įvadinia-me straipsnyje pirmą sykį Lietuvos skaitytojams buvo pristatyta išsami poeto biogra-fija ir kūrybos analizė. Priskyręs Mačernio poeziją humanistinei lietuvių literatūros tradicijai, Kubilius teigia, kad jo poetinė sistema dar tebesiformavo, mėgindama jung-ti filosofinius apmąstymus ir iš pasąmonės kylančias vizijas, abstrakčias kategorijas ir lyrinį išsisakymą, griežtą klasikinę formą ir emocijas:

Jo kūryboje savotiškai grumiasi klasikinė formos precizija su lyrine ekstaze, o spekulia-tyvinis mąstymas su labai paprasta ir tyra poetine pagava. V. Mačernis ieškojo tikslios, aiškios ir prasmingos poetinės formos, nepakęsdamas nei lėkštos poetizacijos, nei dirbtinio eksperimentavimo. Jo kūryba vedė į susikaupimą ir natūralumą, atmesdama prieškarinės poetų kartos profesionalizmo rutiną, atgyvenusią naujoje laiko situacijoje estetizmo ir epi-gonizmo inerciją, demonstratyviai teigdama, kad tiesos ieškojimas yra svarbesnis už grožio ieškojimą, kad tikroji lyrika yra ta, kurioje „nėra melo, nėra pozos, nėra dirbtinumo“.67

Pasak šio literatūrologo, svarbiausias poeto įnašas į lietuvių poetikos meną yra „na-tūrali pasipasakojimo-pašnekesio intonacija, perkrauta masyvios reginių plastikos ir vidinės įtampos, tačiau labai intensyvi ir lengva, tiesiog pavergianti savo geliančiu nuoširdumu“68.

Pergalėje recenzuodama Mačernio poezijos rinktinę Gražina Mareckaitė džiaugėsi, kad ši knyga praplėtė lietuvių poezijos horizontus ir pagilino lietuvių poezijos nacio-nalinio savitumo supratimą. Kritikė visų pirma pabrėžia poeto asmenybės, gyvenimo ir kūrybos vienovę:

nepaliaujama, įtraukianti savo sūkurin šio jauno žmogaus dvasinė veikla, jo tylus balsas, sklindantis iš knygos, jo liūdnos akys, žvelgiančios iš nuotraukų, jo mirtis „nelaukta ir staigi“, jo kapas žolėje, aptvertas pilka tvorele – visa tai, suslėgus laiko presui, tarsi nebesi-skaido atskirais komponentais, o susidėsto į vientisą, nepakartojamą žmogaus, poeto liki-mo paveikslą. V. Mačernio gyvenimas ir ankstyva, absurdiška poeto mirtis tarsi suraišioti nematomais priežastingumo siūlais su jo filosofinėmis, etinėmis ir estetinėmis pažiūromis,

65 enciklopedijoje buvo panaudota V. Kubiliaus straipsnio iš 1966 m. Poezijos pavasario ištrauka. Žr.: mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2. Vilnius, Mintis, 1968, p. 488.

66 Macijauskienė M. Vytautas Mačernis. nemunas, 1968, nr. 4, p. 8. Papildžiusi šį rašinį Lionės Daumantaitės-baltrušaitienės atsiminimais iš mokyklinių poeto metų ir keliomis jo laiškų ištraukomis, Macijauskienė įtraukė jį savo knygą nematomas tiltas. Vilnius, Mintis, 1976, p. 93–105.

67 Kubilius V. Vytauto Mačernio kelias. Mačernis V. Žmogaus apnuoginta širdis. sud. V. Kubilius. Vilnius, Vaga, 1970, p. 23.

68 ibid., p. 19.

53


su jo ieškojimais ir tragiška pasaulėjauta, su poezija, kurioje grumiasi viltis su rezignacija, akimirka su amžinybe, prasmė su beprasmybe.69

Mareckaitė sutinka su Kubiliaus nuomone, kad Mačernio poetinis stilius buvo dar nesusiformavęs, tačiau pripažįsta, kad to, ką spėjo sukurti poetas, pakanka, kad jis išliktų lietuvių literatūroje:

nežinome, kur būtų atvedęs poetą jo intensyvus vidinis gyvenimas, kokias vertybes [...] jis būtų pasiėmęs ar atmetęs... Tačiau kuo gyveno ir ką rašė poetas, buvo tikra, iškentėta, talentinga. Jei nebūtų likę nieko daugiau, tiktai „Vizijos“ su ta obels šakoj plevenančia nu-mirusios senolės skara, V. Mačernio vardas lietuvių literatūroje neturėtų būti užmirštas.70

Šią puikią recenziją perspausdinęs JaV mėnraštis Akiračiai pasidžiaugė, kad Ma-černio knyga buvo palankiai sutikta Lietuvoje, ir išreiškė viltį, kad tai paskatins labiau domėtis jo kūryba71. Tuo tarpu išeivijos kritikas Vytautas Šilbajoris knygos pasirody-mą sutiko gerokai santūriau. Pasak jo, rinktinė išleista per vėlai – Mačernio ieškojimai ir atradimai būtų galėję gerokai daugiau prisidėti prie lietuvių poezijos raidos, jei kny-ga būtų pasirodžiusi tuoj po karo, „kada jauni poetai, ieškodami sau naujų šaltinių, turėjo pasitenkinti tik „socialistinio realizmo“ sena bala“72.

Knygos pasirodymas iš tiesų paskatino domėtis Mačernio asmenybe, rinkti atsimi-nimus ir medžiagą apie poetą. Šiame bare itin daug nuveikė ne tik Vytautas Kubilius, bet ir kraštotyrininkai, iš kurių būtina paminėti varduviškį Konstantiną bružą ir ar-cheologą bei muziejininką Vitą Valatką, kuris Mačernio gimimo penkiasdešimtmečio proga 1971 m. birželio 12 d. Telšių rajono bibliotekoje surengė poeto minėjimą, „ku-rio taip bijojo tuometiniai rajono partiniai funkcionieriai“73. Į poetui skirtą literatūros vakarą buvo sukviesta nemaža svečių, tačiau iš žymesnių kultūros veikėjų nepabūgo atvykti tik V. Kubilius ir poetai Vytautas bložė bei eugenijus Matuzevičius, Mačernio bičiulis. Šia proga buvo surengta ir parodėlė74.

Į Šarnelę užsukdavo ir jaunieji literatai, kurie aplankydavo poeto namą, čia pat esantį jo kapą, pakalbindavo senutę motiną. 1972 m. jai mirus, kraštotyrininkas Čes-lovas Kudaba Vakaruose gyvenantiems lietuviams skirtame Gimtajame krašte paskelbė nedidelį straipsnelį „Poeto motina“75, o Jaunimo gretose pateikė poetišką Mačernio tėviškės aprašymą76.

69 Mareckaitė G., op. cit., p. 167.70 ibid., p. 169.71 Mareckaitė G. Grąžintas tautai. Akiračiai, 1970, nr. 8, p. 6–7.72 Šilbajoris V. Kai kurie Vytauto Mačernio kūrybos aspektai. Draugas, 1971, nr. 61, p. 3.73 Karalienė D. Vitas Valatka – muziejininkas, archeologas, žmogus. Prieiga per internetą: <http://zam.mch.mii.

lt/mokslas/apie_VValatka.htm>.74 Daujotytė V. op. cit., p. 82–83.75 Kudaba Č. Poeto motina. Gimtasis kraštas, 1972, nr. 11, p. 6.76 idem, Šarnelės peizažai. Jaunimo gretos, 1972, nr. 8, p. 22–23.

VaiVa narUŠienė

54

beje, tik 1970 m. ant poeto kapo buvo pastatytas paminklas, kurį padirbo šarne-liškis akmentašys Vladas raštikis. ant paminklinio akmens iškalti Mačernio žodžiai „Tu, žmogau, gyvenimo išsiilgęs amžino, neamžinas esi“ ir jo portretas. Poeto motina norėjusi, kad vietoj portreto būtų iškaltas kryželis, tačiau artimieji pabijoję: „anuomet statyti paminklą disidentui Mačerniui, buožių sūnui, bandito broliui, kurio artimie-ji – motina, sesuo Valerija ir brolis aloyzas – sėkmingai buvo išgrūsti į sibirus, o sugrį-žę dar ilgai laikyti ne visuomenės žmonėm – kvepėjo didele ir graudžia politika“77.

Galima teigti, kad išleidus poezijos rinktinę Mačernio kūryba pamažu prigijo lie-tuvių literatūroje. spaudoje kartkartėmis pasirodydavo vienas kitas straipsnelis apie poetą ar atsiminimų apie jį nuotrupų. antai 1981 m. Poezijos pavasaryje buvo išspaus-dinti įdomūs Pranės aukštikalnytės-Jokimatienės atsiminimai apie Mačernio studijų metus78, o 1985 m. dviejuose žurnalo Švyturys numeriuose pasirodė rašytojo Tomo sakalausko rašinys „Paskutinė Vytauto Mačernio vasara“, parengtas pagal J. brūžie-nės, V. blėdžio, D. banionio, J. Miltinio, P. aukštikalnytės, V. Mačernytės-Šilins-kienės ir e. Mačernienės atsiminimus, V. Mačernio laiškus ir Č. Kudabos surinktą medžiagą79. 1985–1989 m. sakalauskas intensyviai rinko medžiagą apie Mačernį, o 1994 m. išleido jam skirtą eseistikos knygą Regėjimų naktis80.

1986 m. birželio 7 d. poeto 65-ųjų gimimo metinių proga Šarnelėje ir Varduvoje įvyko didžiausias iš ligtolinių minėjimas, kuriame dalyvavo daug žinomų kultūros veikėjų iš visos Lietuvos: Vytautas Kubilius, poetai eugenijus Matuzevičius ir bronė Liniauskienė, kompozitorius Jurgis Gaižauskas, režisierius Petras bielskis su savo stu-dentais iš Klaipėdos konservatorijos, solistai Danielius sadauskas ir stanislava Lau-rinaitytė ir Telšių teatro aktoriai. Jo metu buvo deklamuojami Mačernio eilėraščiai, skambėjo pagal jo eiles sukurtos dainos, o Telšių teatro aktoriai parodė jo poezijos motyvais sukurtą spektaklį. Šia proga Varduvoje buvo surengta didelė paroda, o Plun-gės rajono centrinė biblioteka išleido šiai sukakčiai skirtą bukletą81.

Poeto atminimu ir jo poetinio palikimo populiarinimu itin rūpinosi eugenijus Ma-tuzevičius, kurio iniciatyva 1987 m. Žemaičių Kalvarijoje buvo įkurtas Vytauto Ma-černio memorialinis muziejus. Matuzevičiaus dėka Plungėje ir Žemaičių Kalvarijoje Mačernio vardu buvo pavadintos gatvės, jis padėjo rengti savo jaunystės bičiulio poezi-jos vakarus. Matuzevičius daug nuveikė šalindamas sovietinių funkcionierių statomas kliūtis rengiantis leisti antrąją Mačernio kūrybos rinktinę82, kuriai jis parašė įvadą.

Papildyta Mačernio kūrybos rinktinė Po ūkanotu nežinios dangum, kurią ir šįsyk su-darė bene daugiausia prie poeto įsitvirtinimo lietuvių literatūroje prisidėjęs Vytautas

77 Matevičiūtė G. Tebus lengvas akmuo. Žemaičių saulutė, 1995, nr. 40, p. 4.78 aukštikalnytė-Jokimaitienė P. Tai buvo seniai... Poezijos pavasaris, Vilnius, Vaga, 1981, p. 125.79 sakalauskas T. Paskutinė Vytauto Mačernio vasara. Švyturys, 1985, nr. 16, p. 14–16; nr. 17, p. 18–19.80 idem, Regėjimų naktis. Vytauto mačernio gyvenimo ir kūrybos vizijos. Vilnius, Vaga, 1994.81 Paulauskaitė Z. Knygos šventė. Kibirkštis, 1986, nr. 76, p. 3.82 Malakauskienė D. Paskutinis poeto laiškas. Žemaičių saulutė, 1994, nr. 1, p. 5.

55


Kubilius, pasirodė tik 1990 m. Knyga davė impulsą iš naujo pažvelgti į Mačernio poeziją, grąžinant ją į tikrąjį literatūrinį kontekstą, kuris tarybiniais metais buvo apeinamas. Tuo metu Mačernio kūryba išgyveno didžiausią savo pakilimą: 1991 m. buvo iškilmingai paminėtas poeto gimimo 70-metis, Plungėje įvyko jam skirta konferencija, jo eilėraščiai buvo skaitomi literatūros vakaruose, leidžiamos mažesnės poezijos rinktinės, spaudoje pasirodė nemažai straipsnių apie poetą ir šūsnis dar gyvų jo amžininkų atsiminimų.

Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį apie Mačernio kūrybą buvo parašyta daugybė mokslinių darbų, o 2001–2006 m. laikotarpiu išleistos trys jam skirtos mo-nografijos. solidžiausios iš jų autorė Virginija balsevičiūtė pastebi, kad „Lietuvoje apie Mačernį rašiusieji daugiausia dėmesio skyrė egzistencinėms Mačernio lyrikos pras-mėms, jo žemaitiškam mentalitetui arba bendrajai jo kūrybos vietai lietuvių litera-tūroje atskleisti“83. Filosofinė, egzistencinė problematika ypač išryškinama Vytauto Kubiliaus darbuose:

Dar nė vieno lietuvių poeto kūryboje, regis, taip arti nestovėjo žodis ir egzistencijos re-alumas, geliantis eilėraščio ritmas ir likimo nuojautos virpesiai. Jei reikėtų vienu sakiniu nusakyti V. Mačernio reikšmę lietuvių lyrikos raidoje, pirmon vieton statyčiau šitą tragišką jo autentiškumą, aprėpiantį esmines būties situacijas ir prasmes. Poezija nuolat paskęsta gražaus kalbėjimo vandenyse, ir ją gelbsti tik poetai, kuriems eilės tampa jų žmogiško bu-vimo tąsa.84

Tuo tarpu filosofas Justinas Mikutis dar 1977 m. į stalčių rašytuose užrašuose pažy-mėjo, kad Mačernis yra pats aktualiausias jo meto poetas, nes jis „Lietuvos problema-tiką priartino prie visaeuropinės egzistencialistinės aklavietės, kad jis yra ta neišgyven-ta egzistencialistinė vakarykščia diena (kaip europiečiams Kafka ar Džoisas), kurios neišgyvenus negalima visu pilnumu laukti ir rytdienos – krikščioniškosios minties atgimimo“85.

Mačernio žemaitiškumo klausimas bene labiausiai domino Viktoriją Daujotytę, kuri nepriklausomos Lietuvos laikais šia tema išspausdino kelis straipsnius86, taip pat aptarė ją savo knygoje Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių. apie poeto sąsajas su Žemaitija buvo nemažai rašyta ir regioniniuose Žemaitijos leidiniuose. Čia galėtume paminėti istoriką Povilą Šverebą, rūpestingai surinkusį ir paskelbusį medžiagą apie Vytauto mo-kyklinius metus sedoje87.

sklaidant nepriklausomybės laikais pasirodžiusius straipsnius, krinta į akis tai, jog

83 balsevičiūtė V., op. cit., p. 74. 84 Kubilius V. Tiesos ieškojimas – poeto paskirtis. santara, 1990, p. 106. 85 Mikutis J. Lietuviai ir žemaičiai. Šiaurės Atėnai, 1990, nr. 7, p. 4. 86 iš jų galima paminėti: Daujotytė V. Vytauto Mačernio žemaitiškumas. in Vytautas mačernis (konferencijos me-

džiaga). sud. e. Matuzevičius. Plungė, Plungės raj. kult. sk., 1993, p. 14–20.87 Šverebas P. Poetas Vytautas Mačernis ir seda. Žemaičių žemė, 1994, nr. 3, p. 21–23; idem, Vytauto Mačer-

nio metai sedoje. Vytauts yr gyvs. sud. Ž. G. bendorienė. Vilnius, Pedagogų profesinės raidos centras, 2002, p. 31–39.

VaiVa narUŠienė

56

dauguma jų autorių pagrindinį dėmesį skyrė neeilinei poeto asmenybei, pabrėždami jo išskirtinumą, talentą bei genialumą ir ieškodami paralelių tarp jo asmens bruožų, biografijos ir kūrybos temų88. Ši autorių grupė, prie kurios derėtų priskirti ir atsimini-mų apie poetą autorius, sąmoningai ar nesąmoningai prisidėjo prie Mačernio legen-dos sukūrimo ir įtvirtinimo: paminėjus jo vardą, vaizduotėje iškyla gilių akių, ken-čiančios sielos, vienišas ir liūdnas kaip jo eilėraščiai genialus jaunuolis, kėlęs esminius būties klausimus ir gyvenęs dvasiniame pasaulyje, todėl legendoje beveik praradęs savo žemiškąjį pavidalą. romantikos šiam paveikslui suteikia poeto laiškuose įkūnyta ideali jo meilė bronei Vildžiūnaitei ir ankstyva tragiška mirtis, kėlusi didelį rašiusiųjų susidomėjimą ar net smalsumą89. rašydamas antrosios Mačernio kūrybos rinktinės įvadą eugenijus Matuzevičius taikliai pastebėjo:

Poeto asmenybę, jo biografiją iš dalies apgaubė net savotiškos poetinės legendos, kurios turėjo ir nemažai realybės požymių, nes formavosi iš gyvų liudininkų (poeto bičiulių) pasa-kojimų, taip pat iš tų asociacijų, kurias sukeldavo V. Mačernio eilėraščiai...90

Ši legenda mažiau pastebima Kriūnienės ir balsevičiūtės moksliniuose darbuose, bet vis dėlto nemažai tyrinėtojų pasiduoda jos žavesiui, leisdamiesi į tolesnį mitologi-zavimą (pvz., alfredas Guščius91, V. Daujotytė ir kai kurie kiti).

Kalbėdami apie Mačernio vietą lietuvių literatūroje, dauguma literatūrologų (V. balsevičiūtė, V. Daujotytė, J. Kriūnienė, V. Kubilius ir kt.) nekvestionuodami jį laiko vienu iš poetų žemininkų lyderių, paprastai aptardami jo kūrybą tik šiame kon-tekste. Šioje vietoje neturime pamiršti, jog šiuos vertinimus daugiau ar mažiau vei-kė po nepriklausomybės atgavimo Lietuvą pasiekusi išeivijos kritikos nuomonė, kuri veikiai įgavo didelio svorio ir pripažinimo. Todėl prieš darydami išvadas pirmiausia pasižiūrėkime, kokia buvo ši nuomonė ir kaip ji susiformavo.

3. MaČernio KŪrYbos sKL aiDa iŠeiViJoJe

išeivijoje Mačernio kūryba nuėjo visai kitokį kelią, kurį sąlygojo istorinis kontekstas ir išeivijos kultūrinio bei literatūrinio gyvenimo ypatumai. norėdami geriau jį suprasti,

88 Šia linkme bene toliausiai pažengė rasa Čergelienė, tuomet dar pusiau bulvariniame Lietuvos ryte pamėginusi tiesiogiai sieti pesimistines Mačernio lyrikos nuotaikas su vaikystėje jam nustatyta džiova: Čergelienė r. isto-riko versija: poeto Vytauto Mačernio liūdesys buvo džiovos palydovas. Lietuvos rytas, 1996, nr. 130, p. 7. beje, panašios nuomonės buvo ir Daujotytė. Žr. Daujotytė V. Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių, op. cit., p. 68.

89 Mačernio žūties aplinkybės itin domino Tomą sakalauską. Kaip pavyzdį galime paminėti jo straipsnį „Paskutinė Vytauto Mačernio diena“. Vytautas mačernis: konferencijos medžiaga, p. 87–97. Tuo tarpu Genutė Matevičiūtė savo straipsnyje pateikia retorinį klausimą: „... ką pasakyti poeto seseriai Valerijai Mačernytei-Šiliniskienei, klau-susiai: „Kodėl tiek daug dėmesio skiriama Vytauto žūčiai, o ne gimimui?“ Matevičiūtė G., op. cit., p. 4.

90 Matuzevičius e. Po Žemaitijos ir būties dangum. in Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum, p. 5. 91 Guščius a. Klaidinantis šydas. Dienovidis, 1994, nr. 36, p. 9, 12.

57


pradžioje trumpai prisiminkime pokario lietuvių emigrantų situaciją, nepaleisdami iš akių Mačernio kartos žmonių, kurie daugiausia rūpinosi jo kūrybiniu palikimu.

remiantis bostono Lietuvių enciklopedijos duomenimis, karo pabaigoje iš Lietuvos emigravo maždaug 60 tūkst. gyventojų, kurie pirmiausia atsidūrė Vokietijos karo pa-bėgėlių stovyklose92. su pabėgėlių banga pasitraukė ir kone du trečdaliai rašytojų, t. y. 70 rašytojų draugijos narių, kurie Vokietijoje susibūrė į Lietuvių rašytojų tremtinių draugiją. nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, Vokietijos stovyklose vyko labai aktyvus visuomeninis, kultūrinis ir literatūrinis gyvenimas, buvo leidžiama daugybė lietuviškų knygų ir periodinių leidinių. su 1945–1948 m. siejamas kultūrinio pakilimo periodas baigėsi, prasidėjus tolesnei emigracijai į Didžiąją britaniją, australiją, Kanadą, Ko-lumbiją, Venesuelą ir JaV, kur persikėlė ir dauguma rašytojų, kurie 1950 m. bostone įvykusiame suvažiavime prisijungė prie tenykštės Lietuvių rašytojų draugijos93.

Pasitraukusieji iš Lietuvos Mačernio bendraamžiai poetai veikiai prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų Vokietijoje: po karo a. nyka-niliūnas tęsė studijas Tiubinge-no ir Fribūro universitetuose, mokytojavo lietuvių gimnazijose, H. nagys studijavo insbruko ir Freiburgo universitetuose bei dėstė Taikomosios dailės institute, K. bra-dūnas mokytojavo gimnazijoje, P. Jurkus mokytojavo ir 1946–1948 m. ėjo Popiežiaus misijos sekretoriaus pareigas. Visi jie aktyviai spausdinosi lietuviškoje spaudoje, daly-vavo rašytojų tremtinių draugijos veikloje ir vienaip ar kitaip buvo susiję su žurnalu Aidai94: nagys ir nyka-niliūnas spausdino jame savo straipsnius ir kūrybą, Jurkus nuo 1945 m. bendradarbiavo su šiuo žurnalu, o bradūnas 1946–1949 m. buvo jo redaktorius. redakcijai persikėlus į Švabijos Gmiundą, šias pareigas iš jo perėmė Jurkus su Jonu Griniumi. Pirmieji metai emigracijoje jauniesiems poetams buvo vai-singi ir kūrybine prasme: 1945 m. bradūnas išleido poezijos rinkinį svetimoji duona, 1947 m. – sonetus Vilniaus varpai ir poemą maras; 1945 m. išėjo debiutinis Jurkaus poezijos rinkinys namų ugnis, o 1946 m. pasirodė pirmieji nykos-niliūno ir nagio rinkiniai.

1945 m. rudenį pasiekė žinia iš Lietuvos apie Vytauto Mačernio žūtį95. 1946 m. Jurkus Aiduose pasirūpino išspausdinti kelis jo „Metų“ ciklo sonetus, prie jų pridėjęs savo straipsnį „nekrologo vietoje“. Šiame poetiškame rašinyje aukštinamas prometė-jiškas kūrėjas-poetas, kuris „savo titaniška jėga troško pavergti dangų ir vandenis pla-čiuosius“ ir „ėjo kovoti už žmogų prieš dievus – prieš likimą“96. romantikų pavyzdžiu

92 Lietuvių enciklopedija, t. 5. bostonas, Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1955, p. 148.93 LrTD pirmininko stasio santvaro pranešimas „Lietuvių rašytojų Tremtinių Draugija“. in Kuizinienė D. Lie-

tuvių literatūrinis gyvenimas Vakarų europoje 1945–1950 metais. Vilnius, Versus aureus, 2003, p. 136.94 1944 m. Vytauto bieliausko įsteigti Aidai buvo leidžiami Vokietijoje iki 1949 m., o 1950 m. persikėlė į JaV.

Žurnalo redaktoriai siekė išlaikyti ryšį su nepriklausomoje Lietuvoje ateitininkų leistu Židiniu. nuo 1946 m. Aidai kaip kultūros žurnalas siekė puoselėti lietuviškąją kultūrą, spausdino naujausius kūrinius, recenzijas, straipsnius, daug vietos skyrė kultūrinėms diskusijoms.

95 nyka-niliūnas a. Dienoraščio fragmentai 1938–1975, p. 363.96 Jurkus P. Poetas Vytautas Mačernis. nekrologo vietoje. Aidai, 1946, nr. 6, p. 86.

VaiVa narUŠienė

58

kūrėjas vadinamas naujojo pasaulio valdovu, kurio „širdis šiandien už milijardus pla-ka“, o „akyse regėti dideli sapnai ir ateities pasaulio formos idealios“. Jurkaus teigimu, Mačernis norėjo būti tautos filosofu ir parodyti žmonėms kelius97. Kalbėdamas apie jo poeziją, Jurkus pabrėžia ideologinį bendrumą su jauniausiąja kūrėjų karta ir pasi-žada tęsti jų visų pradėtą kovą „už naują žmogų, kuris nešasi vėją ir saulę, nubloškia dulkes nuo veidų, išmeta senus lizdus ir išdžiovina visus kelius“.

Įdomu, kad ta pačia kolektyvine gaida 1946 m. rašytą recenziją apie nykos-ni-liūno Praradimo simfonijas užbaigė ir nagys, teigdamas, kad ši knyga „yra dalis mūsų kovos už naująjį žodį98. Pasak jo, Mačerniui skirtas 1945 m. parašytas nykos-niliūno eilėraštis „Marche funebre“ išreiškia visų jo kartos kūrėjų mintis:

ir mes užgesime. Užgesime kaip žiburiai išdidūs,

ir milijonai grumsis su tamsa, praradę mus!

o tu ištrykši spinduliuot šalia galingųjų šviesos fontanų –

arthur rimbaud, Lautreamont, John Keats!

ir sups Tave ironiškos būties lopšinėmis gimtoji žemė,

neramiai amžių valandai paguldžiusi akis.99

1946 m. Žiburių priede Į ateitį pasirodė Vytauto Kazoko straipsnis apie Vytautą Mačernį100, o pačiuose Žiburiuose – Vytauto sauliaus101 poetui skirtas nekrologinis straipsnis ir du jo eilėraščiai iš ciklo „Šokėja ir asketas“. saulius laikė Mačernį „vienu stipriausių ir ryškiausių jaunosios kartos poetų“. Padedant centriniam italijos lietuvių komitetui, 1947 m. romoje jis išleido pirmąją Mačernio poezijos knygą Vizijos102, į kurią be „Vizijų“103 įėjo dar dvylika eilėraščių iš kitų ciklų. recenzuodamas šią rink-tinę, kritikas Jonas Grinius pripažino poeto talentą, gyrė jo eilių nuoširdumą, tačiau pažėrė nemažai kritiškų pastabų dėl „tam tikro gležnumo“, nevisiško orientavimosi, kokio tikslo siekiama, ir nesugebėjimo aprėpti gausios medžiagos, dėl kurio „kūrinys praskysta, atrodo palaidas, o nuoširdumas nebėra spontaniškas, bet daugiau dirbti-nis, apgalvotas, pasakytume, sentimentalus“104. Grinius pastebi, kad intelektualūs

97 1942-07-12 laiške bronei Vildžiūnaitei Mačernis rašė: „Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. aš norėčiau, kad kas nors mane lyg ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė“. Žr. Mačernis V. Po ūkanotu nežinios dangum, op. cit., p. 406.

98 nagys H. Knyga apie kovojantį žmogų ir nemirtingą jo ilgesį. Aidai, 1946, nr. 12, p. 230.99 nyka-niliūnas a. Marche funebre. in idem, Praradimo simfonijos. Tiubingenas, Patria, 1946, p. 123. 100 Kazokas V. Vytautas Mačernis. Į ateitį, 1946, nr. 2, p. 3.101 Vytautas saulius (1915–1987) knygų leidėjas ir redaktorius. JaV įsteigė leidyklas „Terra“ ir „Litho art studio“. 102 Mačernis V. Vizijos. sud. V. saulius. roma, centrinis lietuvių komitetas italijoje, 1947. 103 sauliaus teigimu, „Vizijų“ nuorašą jis gavo iš paties poeto. Vyt. s. [Vytautas saulius] Palūžusi giesmė. Žiburiai,

1946, nr. 41, p. 5.104 Grinius J. Poeto palikimas. Aidai, 1947, nr. 1, p. 32–33.

59


Mačernio sonetai turi daug panašumo su nykos-niliūno eilėraščiais, kuriuose taip pat keliami žmogaus prasmės ir būties klausimai.

Deja, ši knyga nesukėlė didesnio susidomėjimo Mačerniu, jo kūryba išeivijos pe-riodikoje pasirodydavo gana retai105. 1951 m. jo poezija buvo įtraukta į Jono aisčio ir antano Vaičiulaičio sudarytą ir Čikagoje išleistą solidžios apimties Lietuvių poezijos antologiją. Tačiau jai įsitvirtinti išeivijos literatūroje kur kas reikšmingesnė buvo tais pačiais metais pasirodžiusi naujoji lietuvių poezijos antologija Žemė, prie kurios ver-tėtų stabtelėti ilgėliau. Kalbėdami apie Žemės ištakas, turime sugrįžti į Vokietijos karo pabėgėlių stovyklas ir to meto spaudoje vykusias literatūrines diskusijas, kurių metu susiformavo vadinamųjų žemininkų grupė ir jos programa.

Kaip jau minėjome, Vokietijos stovyklose buvo leidžiama gausybė knygų ir peri-odinių leidinių, buvo jaučiamas didžiulis lietuviško žodžio poreikis. Grožinės litera-tūros srityje aktyviai reiškėsi ne tik profesionalūs rašytojai, bet ir tie, kurie ligi tol šio amato nebuvo išbandę, todėl labai pagausėjo grafomaniškos produkcijos. nesėkmių patirdavo ne tik literatūros naujokai, bet ir senbuviai, nesugebėdami suteikti tuo metu dominavusiai patriotinio turinio kūrybai stiprios meninės formos106. apie 1946 m. spaudoje vis garsiau imama diskutuoti, kokia turėtų būti literatūra. Vieni kritikai priminė rašytojo pareigą šiuo sunkiu metu kalbėti apie tautai rūpimus dalykus ir būti jos dvasiniu vadovu107, o kiti pabrėžė kūrėjo nepriklausomybę nuo savojo laikme-čio problemų108. Tiesa, dauguma pasisakiusiųjų sutarė, jog kūrinys turi būti aukšto meninio lygio, ir patarė rašytojams, ypač debiutantams, neskubėti leisti knygų109, o kritikams kėlė uždavinį nurodyti rašytojams jų klaidas, patarti, pamokyti ir taip pa-laikyti tinkamą lietuvių literatūros lygį110. Švietimo valdybos Knygų leidimo komisija

105 Galima paminėti, kad 1947 m. pora jo eilėraščių buvo išspausdinta laikraštyje tėviškės garsas (1947 gegužės 9), po metų keli jo kūriniai pasirodė žurnale Aidai, 1948, nr. 11.

106 Jonas Grinius, recenzuodamas Jono aisčio rinktinę nemuno ilgesys, su liūdesiu konstatavo: „Jo strofos greta Maironio – atrodo, kaip pilka proza prieš sparnuotą poeziją. Liūdna, kad patriotinė poezija net pripažintam poetui nesiseka, ir kad jis to nejaučia“. Grinius J. Poetas kryžkelėje . Aidai, 1947, nr. 5, p. 232–233.

107 Jonas Grinius teigė: „Tikras rašytojas [...] turi pareigų savo tautai ir amžininkams. [...] rašytojo darbo vaisiai yra gilesnis pasisakymas dėl laiko rūpesčių; o tame pasisakyme girdime ir kitų žmonių džiaugsmų, kentėjimų ir kovų balsą, meniškai išreikštą“. Grinius J. rašytojo laisvė ir įsipareigojimai. Aidai, 1948, nr. 15, p. 254. Panašiai kalbėjo ir Vincas Švitra: „Lietuviui rašytojui nevalia būti tik rašytoju. Jis turi būti ir visuomenininkas, kultūri-ninkas. Turi neužmiršti, kad jam priklauso ir uždavinys formuoti žmogų, vadovauti jo dvasiniam gyvenimui“. Švitra V. Lietuvių tremtinių literatūros tematika. tėviškė garsas, 1947, nr. 89, p. 5.

108 Pasak Medardo bavarsko: „... kiekviena pastanga meną pajungti kokiai nors jam svetimai sričiai, literatūrą su-plakti su politiniais ar socialiniais uždaviniais, visuomet prisidės prie meno nuvertinimo ir literatūrą išstums iš jos tikrojo kelio“. bavarskas M. Dar dėl literatūros tematikos. tėviškės garsas, 1947, nr. 95, p. 4.

109 Tolerantiškai rašančiųjų atžvilgiu nusiteikęs Vincas Minvydas mokė: „rašykite, kas tik norite rašyti, bet su spausdinimu nesiskubinkite. Tarkitės, taisykite, gerinkite“. Minvydas V. Mūsų knyga ištremtyje. mūsų kelias, 1946, nr. 36, p. 5.

110 „būčiau neteisingas, jei sakyčiau, kad mes negalime iškelti poeto ar rašytojo kūrinių silpnųjų vietų. ne tik ga-lime, bet ir privalome, nes tai prisideda prie kultūros augimo, jos stiprėjimo“. arėnas K. [Kazimieras barėnas] Žiauri kritika ir kultūros meilė. mintis, 1946, nr. 199, p. 3–4.

VaiVa narUŠienė

60

netgi išspausdino kreipimąsi į rašytojus ir leidėjus, kuriame ragino leisti tik vertingus kūrinius111.

Šios diskusijos nuošalėje neliko ir dauguma jaunosios kartos kūrėjų, iš kurių kovin-gumu išsiskyrė nyka-niliūnas, kurio kategoriški sarkastišku stiliumi parašyti straips-niai sulaukė nemažo atsako. niliūnas savo kritiką visų pirma nukreipė prieš nusisto-vėjusią literatūrinę hierarchiją, griežtai atskirdamas „senąją“ ir „jaunąją“ poetinę kartą ir hiperbolizuodamas šių dviejų „stovyklų“ priešiškumą. Pasak jo, „jaunieji“ pasisako už rašytojo literatūrinę nepriklausomybę ir kovoja su patriotinėmis spekuliacijomis, tuo tarpu sustabarėję „senieji“ nesugeba sukurti nieko nauja ir tik stengiasi bet kokia kaina išlaikyti savo pozicijas:

beprasmis laikas poeto gyvenime, kuomet jis kabinete sėdėdamas, pasidėjęs senai išgyventų žodžių rinkinį prieš save, perstatinėja juos ir tuo būdu sukuria ei lėraščius, kurie, tačiau, jokios vertės neturi, tik leidžia poeto var dui dar ilgą laiką nykiai plūduriuoti viešumos van-denyse. Toks poetas yra panašus į ordinais blizgantį generolą, be prasmės išdidų visoje savo uniformos garbėje, stovintį paradų aikštės tribūnoje, nors karei viai senai jau nebežygiuoja, nors jau nebesigirdi iškilmių maršo.112

niliūnas kritikavo plintančią grafomaniją ir iš kūrybos reikalavo naujumo bei aukšto estetinio lygio, o kritikai kėlė uždavinį „nustatyti meno kūrinių estetinę vertę, iškelti jų grožines savybes ir ydas, [...] kelti estetinę visuomenės kultūrą“113.

Vyresniosios kartos kritikai Vincas Kazokas, Kazimieras barėnas ir kiti mėgino prieštarauti tokiai vienašališkai pozicijai, teigdami, kad nėra tokio didelio priešiškumo tarp literatūrinių kartų114 ir ragindami pasirinkti tinkamesnį kritikavimo toną115. Tuo tarpu Mykolas biržiška į niliūno išsakytą naujausio stasio santvaro poezijos rinkinio kritiką reagavo daug emocionaliau, piktindamasis, kad „tokį straipsnį galėjo parašyti ar žmogus jau nuo bambergo laikų sergąs delirium tremens, ar piemuo grįždamas girtas iš nibros“, ir reikalavo, kad jo autorius atsiprašytų poeto116. atsakydamas ny-ka-niliūnas pavadino biržišką „16-jo amžiaus lietuvių literatūros lygio nusiteikimų žmogumi“117.

Tačiau atsirado nemaža pritariančių niliūno nuomonei, ypač tarp jo kartos žmo-nių, iš kurių galima paminėti Juozą Girnių118, algirdą Landsbergį119, Medardą bavars-

111 Leiskime tiktai vertingus kūrinius. tėviškės garsas, 1947 gegužės 9, p. 5.112 Miškinas L. [alfonsas nyka-niliūnas] Palaužtų sparnų poezija. tremtinių mokykla, 1946, nr. 1, p. 89.113 nyka-niliūnas a. Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo. Aidai, 1948, nr. 5,

p. 262.114 Kazokas V. audra stiklinėje. Aidai, 1948, nr. 16–17, p. 323–324.115 arėnas K. [Kazimieras barėnas] op. cit. 116 biržiška M. Laiškas redakcijai. tremtinių mokykla, 1946, nr. 2, p. 93.117 Miškinas L. [alfonsas nyka-niliūnas] atviras laiškas redakcijai. mintis, 1947, nr. 2, p. 3.118 Girnius J. Literatūros kritinio vertinimo klausimu. Aidai, 1947, nr. 4, p. 168–172.119 Landsbergis a. rašančiam patriotines eiles. mintis, 1947, nr. 8, p. 3.

61


ką120 ir Henriką nagį. Pastarasis, recenzuodamas pirmąjį nykos-niliūno rinkinį Pra-radimo simfonijos, ragino atsisakyti „pigiai manieringos arba sentimentaliai banalios erotinės čiobrelių poezijos“, „paradinės patriotikos“, „banalių šūkavimų, komandavi-mo ir priesaikų“, o tautiškumą grindė „gimtosios žemės alsavimu ir ilgesiu“, nes „ne uniforma rodo tėvynės meilę, bet širdis“121. Šiuose jo teiginiuose jau galime atpažinti kai kuriuos svarbius Žemės antologijos įvado postulatus.

beje, pastebėtina, kad literatūriniuose ginčuose santūriai laikėsi Paulius Jurkus ir Kazys bradūnas. Galima numanyti, kad tokią jų laikyseną iš dalies nulėmė įpareigo-jantis atstovavimas Aidų žurnalui. Vis dėlto, kaip vėliau matysime, bradūnas palaikė „jaunimo“ pusę, o Jurkus nebuvo taip kategoriškai nusiteikęs vyresniosios literatų kartos atžvilgiu ir rėmė nuosaikesnę Aidų poziciją.

Galime teigti, kad 1946–1949 m. vykusiose diskusijose galutinai susiformavo pa-našias pažiūras reiškusių jaunų kūrėjų grupelė, susitelkusi apie Aidų žurnalą. Dauguma jų – a. nyka-niliūnas, H. nagys, K. bradūnas – artimai bendravo dar Lietuvoje, o emigracijoje prie jų prisijungė filosofas Juozas Girnius ir Juozas Kėkštas. Gyvendami skirtinguose miestuose122, jie intensyviai susirašinėjo. Daugelis susirašinėjimo gijų vedė pas Aidų redaktorių bradūną, su kuriuo buvo tariamasi dėl naujų straipsnių ir kūrinių spausdinimo. 1949 m., jau ruošdamasis vykti į JaV, jis sumanė išleisti naujosios poezi-jos antologiją, kuri būtų „atsvara vyraujančiai poetinei krypčiai“123. niliūnas pasiūlė ją pavadinti Žeme, nes tai „daugiaprasmis, plačios apimties, galimas įvairiai interpretuoti ir lengvai susimbolinamas pavadinimas“124. Ypač svarbus šioje antologijoje manifesti-nis Juozo Girniaus įvadas, čia antologijos dalyviai priešinami ankstesnei literatūrinei kartai, pabrėžiamas jų poezijos idėjiškumas ir objektyvumas kaip priešingybė ankstes-nės kartos subjektyvizmui ir nuotaikų poezijai125. Pasak filosofo, jiems būdingas ar-timumas egzistencializmo filosofijai, „posūkis minties gilumon“, prasmės ieškojimas ir metafizinės žmogaus likimo problemos kėlimas. Kalbėdamas apie patriotiškumą, Girnius teigia, kad naujoji poezija, „nors ir nebūdama tematiškai patriotinė, išauga į galingą himną gimtajai žemei“. Pasak jo, tai yra „žmogaus prasmės žemėje poezija“. išsyk galima pastebėti, kad daugelis Girniaus idėjų atkartoja dar 1942–1944 m. kriti-kų M. indriliūno ir D. M. Jesaitytės išsakytas mintis apie jaunąją poetų kartą.

sudarant šią antologiją, vadovautasi kartos vienybės ir bičiulystės kriterijais, ku-riuos vėlesniame savo straipsnyje yra nurodęs ir Girnius:

120 bavarskas M. Dar dėl literatūros tematikos. tėviškės garsas, 1947, nr. 95, p. 4.121 nagys H., op. cit., p. 230.122 Čia reikėtų išskirti Juozą Kėkštą, kuris po karo liko italijoje, o 1947 m. pavasarį emigravo į argentiną.123 Landsbergis V. V. būčiau dingęs kaip lašas jūroje. Pokalbis su a. nyka-niliūnu. Literatūra ir menas, 2006,

nr. 33, p. 2. 124 nyka-niliūnas a. Dienoraščių fragmentai, op. cit., 1949 ruduo–žiema, p. 230.125 Girnius J. Žmogaus prasmės žemėje poezija. in Žemė: naujosios poezijos antologija. red. K. bradūnas. Los ange-

les, 1951, p. 11.

VaiVa narUŠienė

62

Žemė buvo ne vienos pasaulėžiūros, o tik vienos generacijos žodis. [...] buvo norėta pateikti ne istoriškai registracinę, o generaciškai manifestacinę antologiją. [...] Tie žmonės, kurie susitelkė Žemės antologijai, jau seniai buvo artimi bičiuliai. Todėl savaime ir pačiai knygai jie susitelkė.126

Į Žemę įėjo penkių poetų – K. bradūno, J. Kėkšto127, H. nagio, a. nykos-niliūno ir V. Mačernio poezija. Įtraukti Mačernį į Žemę veikiausiai buvo bradūno idėja128. antologijos įvade pristatydamas Mačernio poeziją, Girnius gana abstrakčiai teigia, jog ji „plačiausiai išreiškė visą žemininkų kūrybinę linkmę“129, tačiau labiausiai tikėtina, kad į antologiją poetas pateko pirmiausia kaip artimas jos sudarytojų studijų laikų bičiulis ir vienas iš jų poetinės kartos lyderių. Jo priėmimas į savo tarpą išreiškė soli-darumą su žuvusiu draugu ir katu įprasmino jo atminimą.

antologijos pasirodymas sulaukė daugiabalsio atgarsio išeivijos spaudoje. re-cenzuodamas Žemę, Jonas aistis kritikavo poezijos suplakimą su filosofija ir abejojo antologijos sudarymo pagrindu – poetų kūrybiniu giminingumu, kylančiu „ne tiek iš tarpusavio santykių, kiek iš jų santykių su savo pirmtakų karta“. Jo nuomone, šį „kūrybinį giminingumą“ būtų tiksliau vadinti „paprastu kartos solidarumu“, nes „ko-kia gali būti kūrybinė giminystė tarp bradūno ir nykos-niliūno?“130. aisčiui nebu-vo aiškus ir antologijos sudarymo principas: privačiame laiške antanui Vaičiulaičiui jis stebėjosi, kodėl prie žemininkų nepritapo Henrikas radauskas ir kai kurie kiti jaunosios kartos poetai131. Tuo tarpu Julius Kaupas recenzijoje Žemę pavadino kovo-jančiu manifestu, kuris išreiškia jo kartos galvoseną ir „įgauna vadovaujantį vaidme-nį šiuolaikinėje lietuvių poezijoje“132. Kaupas nesuklydo, pranašaudamas antologijai vadovaujantį vaidmenį išeivijos poezijoje. Šio vaidmens įtvirtinimu pirmiausia pasi-rūpino patys žemininkai, nepasitenkinę antologijos išleidimu, bet po metų ėmę leisti neperiodinį literatūros žurnalą Literatūros lankai (1952–1958), į kurį pasikvietė ir daugiau bendraminčių: Julių Kaupą, algirdą Landsbergį, taip pat Kostą ostrauską,

126 idem, Grįžtant prie „Žemės“. Literatūros lankai, 1953, nr. 2, p. 21.127 J. Kėkšto įtraukimą į antologiją K. bradūnas aiškina taip: „Mums buvo svarbiausia – kiekvieno pažiūros į poe-

tinę misiją. ir į mūsų bendrai pasirinktos krypties, kad poezija būtų mąstytinė, kad būtų tragiška, kad išreikštų egzistencialistinę šių metų žmonijos situaciją. Tai Kėkštas mums labai tiko. bet čia yra ir tam tikras unikumas: mes nė vienas niekada gyvenimo gyvo Kėkšto nebuvom sutikę. Mes draugai ir bendro kelio žymininkai tik-tai korespondentiniu būdu.“ bradūnas K. Žemininkų išauginta egzodo literatūra. santara, 1991 m. ruduo, p. 107–108.

128 Landsbergis V. V. op. cit. p. 2. 129 Girnius J. Žmogaus prasmės žemėje poezija, op. cit., p. 45.130 aistis J. naujosios poezijos antologija Žemė. Aidai, 1952, nr. 2, p.89.131 aistis J. Laiškas a. Vaičiulaičiui. 1951-10-14. in idem, Laiškai 1929–1973. sud. V. Kubilius. Vilnius, LLTi,

2004, p. 246. a. J. Greimas, recenzuodamas radausko knygą, pateikia dalinį atsakymą į šį klausimą, pavadin-damas radauską „grynu nepriklausomos Lietuvos laikotarpio produktu ir to periodo literatūros epigonu“. Greimas a. J. Mintys apie Henriką radauską ir jo strėlės vietą lietuviškame danguje. Literatūros lankai, 1954, nr. 4, p. 20.

132 Kaupas J. Kovojanti žemės poezija. naujienos, 1952, nr. 94, p. 5.

63


Joną Meką, algirdą Julių Greimą, antaną Maceiną ir kai kuriuos kitus. Čia vėlgi rei-kia pažymėti, kad tarp Literatūros lankų bendradarbių nebuvo Pauliaus Jurkaus, kuris nepritapo prie žemininkų-lankininkų, likdamas ištikimas Aidams ir ateitininkiškajai linijai; prisiminkime, kad 1951–1955 ir 1958–1960 m. jis buvo žurnalo Ateitis re-daktoriumi133.

Pirmajame Literatūros lankų numeryje pagrindinis žurnalo ideologas nyka-ni-liūnas redakcijos vardu skelbė beveik tas pačias idėjas kaip ir 1946 m. Vokietijoje rašytame ir platų atgarsį sukėlusiame savo straipsnyje „Mūsų literatūros kasdienybė keturi šimtai pirmaisiais metais po Mažvydo“: literatūros kaip estetinės kūrybos nepriklausomybę, būtinybę vertinti kūrinius, remiantis estetiniais kriterijais, atsi-sakymą deklaruoti patriotinius jausmus, taip pat ryšį su Vakarų kultūra134. Šiame žurnale buvo spausdinama pačių žemininkų ir jų vertinamų lietuvių bei užsienio autorių kūryba. itin svarbi vieta teko literatūros kritikai, kuri ir toliau kėlė išeivijos literatūros kokybės klausimus, reikalaudama vertinti kūrinius pagal jų estetinę ver-tę, smerkė grafomaniją ir piktnaudžiavimą patriotinėmis temomis, diskutavo apie menininko ir minios santykius, kūrybos ir moralės suderinamumą, kūrėjo laisvės problemą. Tai, kad šios idėjos buvo nesvetimos nemažai daliai išeivijos inteligenti-jos atstovų, liudija 1958 m. paskelbtas viešas pareiškimas „Pasipriešinkime kultū-ros nuosmukiui“, raginantis kovoti su diletantizmu literatūroje, kelti kultūros lygį, smerkiantis provincialumą ir šališką kritiką135. Šį pareiškimą pasirašė 60 žymesnių kūrėjų, mokslininkų ir visuomenininkų, tarp kurių buvo ir K. bradūnas, H. nagys ir a. nyka-niliūnas136.

Literatūros lankuose nebuvo pamirštas ir į žemininkų būrį priimtasis Vytautas Mačernis. Minint jo žūties dešimtmetį, žurnale pasirodė jam skirtas nykos-niliūno straipsnis „nevermore“. Čia niliūnas leidžiasi į studijų laikų prisiminimus, su polėkiu piešdamas savo draugo išorę, aprašydamas jo kilmę, pomėgius, charakterio bruožus ir ypatingą balsą, kokį turėjo tik „mistikai ir šventieji“. autorius nevengia mitologizavi-mo, kurdamas J. a. Herbačiausko plunksnos vertą poeto legendą:

aristokratiškų bruožų, dekadanso aristokratijos bruožų, buvo jo kūno linijų ir formų keis-tai skambančioje disproporcijoje ir disharmonijoje – kraujo ir intelektualinės aristokrati-jos bruožų. Lieknas iki elegancijos kūnas, deformuotas didelėmis, nejudriomis kojomis ir muzikinių vunderkindų – interpretatorių beformėmis rankomis, priminė intelektualinės

133 P. Jurkaus nusistatymą Literatūros lankų atžvilgiu bent iš dalies atskleidžia šis nykos-niliūno dienoraščio frag-mentas: „Pasirodo, kad Literatūros lankų leidimo projektas sukėlė jei ne paniką, tai bent nemažą sujudimą Aidų teritorijoje. [...] jų leidėjai Tėvai Pranciškonai galvoja [...], kad naujasis žurnalas patrauks dalį Aidų bendradar-bių ir kad iš viso tai būtų tik bereikalingas jėgų skaldymas. Paulius, kaip redakcijos atstovas, irgi galvoja, kad Literatūros lankai būtų „kylys“ Aidams ir kad reikia „kaip nors susitalpinti“ po Aidų stogu“. nyka-niliūnas a. Dienoraščių fragmentai, op. cit., 1951-01-09, p. 249.

134 redakcijos žodis. Literatūros lankai, 1952, nr. 1, p. 1.135 Pasipriešinkime kultūros nuosmukiui. nepriklausoma Lietuva, 1958-06-18.136 Juozas Kėkštas tuo metu sunkiai sirgo buenos airėse.

VaiVa narUŠienė

64

Vakarų rasės tipą. ieškant palyginimų, būtų galima paminėti keistą jo panašumą su T. s. eliot.137

aptardamas Mačernio kūrybą, niliūnas laiko jį naujos poetinės kartos atstovu, atsisakiusiu aisčio, brazdžionio ir nėries kartos poetinės tradicijos ir grįžusiu prie Putino ir Kiršos poetinių principų.

beje, tais pačiais metais Aiduose Jurkus taip pat išspausdino atsiminimais paremtą lyrišką straipsnį apie Mačernio asmenybę ir kūrybą138.

„nevermore“ idėjas niliūnas plėtoja ir 1959 m. Lietuvių enciklopedijai rašytame straipsnyje apie Mačernį, teigdamas, kad poetas „vienas pirmųjų išsiveržė iš nepriklau-somybės laikotarpio formalino bei tematinio poveikio orbitos“139, grįžo į klasicistinę tradiciją ir prabilo savo kartos kalba apie jai rūpimus dalykus. Formaliuoju požiūriu geriausiame Mačernio kūrinyje „Vizijose“ poetinės technikos netobulumus atsveria „nuostabus išsisakymo tyrumas ir kūrybinė tiesa“.

a. nyka-niliūnas ir K. bradūnas pasirūpino ir antrosios papildytos Mačernio po-ezijos rinktinės išleidimu. 1959 m. Ateityje pasirodė pranešimas apie greitai išeisiančią rinktinę140, bet ši bradūno suredaguota knyga kukliu pavadinimu Poezija dienos švie-są išvydo tik 1961 m., išleista Mačernio draugo albino Šmulkščio lėšomis141. Knygos pradžioje randame Pauliaus Jurkaus ir kiekvieno Žemės dalyvio Mačerniui skirtą eilė-raštį ar pamąstymą, deklaruojantį dvasinį ir kūrybinį bendrumą su šiuo anksti žuvu-siu poetu. Įvade nyka-niliūnas plačiai apžvelgia Mačernį ir jo kūrybą, mėgindamas ieškoti jo vietos lietuvių poezijoje. Šiame jo tekste, kaip ir ankstesniuose, pastebimas polinkis mitologizuoti poeto asmenybę:

Man, gerai pažinusiam Mačernį gyvą, šiandien atrodo, kad jo tamsiose ir liūdnai drėgnose akyse, visame palinkusiame, tarytum kūdikiškame pavidale, buvo kažkas būdinga visiems mirusiems poetams, ir didelis jo poezijos pasisekimas jam gyvam tebesant – tarsi paties li-kimo atlyginimas, ciniškas atlyginimas už tai, kad jam taip trumpai tebuvo leista maitintis, jo paties žodžiais tariant, „geriausiais žemės vaisiais“.142

Pasak jo, Mačernis iki šiol nėra įvertintas, o jo kūrybinės misijos esmę sugebėjo atskleisti tik Juozas Girnius Žemės įvade. niliūnas pabrėžia, kad Mačernis priklauso

137 nyka-niliūnas a. nevermore. Vytauto Mačernio portretui ir atminimui. Literatūros lankai, 1954, nr. 4, p. 1.138 Jurkus P. svečiuose pas vizijų poetą. Aidai, 1954, nr. 9, p. 396–401.139 a. Č. [alfonsas nyka-niliūnas] Vytautas Mačernis. Lietuvių enciklopedija, t. 17. bostonas, Lietuvių enciklope-

dijos leidykla, 1959, p. 41.140 išleidžiama Vytauto Mačernio poezijos pilnas rinkinys. Ateitis, 1959, nr. 6, p. 161.141 albinas Šmulkštys (1918–2004) studijavo lituanistiką VDU, 1942 m. baigė VU. 1944 m. pasitraukė į Vokie-

tiją, 1948 m. gavo medicinos daktaro diplomą. 1949 m. Tiubingene buvo studentų ateitininkų pirmininkas. 1951 m. išvyko į JaV, kur vertėsi gydytojo praktika. rėmė kultūros darbą. išleido Mačernio Poeziją – pirmąjį „Į laisvę“ fondo kultūrai remti leidinį.

142 nyka-niliūnas a. Vytautas Mačernis. Mačernis V. Poezija. sud. K. bradūnas. Čikaga, Į laisvę fondas, 1961, p. 225.

65


žemininkų kartai ir nesivaržydamas priskiria jam 1946–1949 m. Vokietijos stovyklų spaudoje, Žemėje ir Literatūros lankuose išsakytas savąsias ir savo bendraminčių idėjas, sutapatina jo estetinę poziciją su žemininkų idėjine programa ir nepraleidžia progos dar sykį įgelti viduriniosios kartos poetams:

nepriklausomybės periodo poetų karta, pajutusi galinti gyventi iš iki šiol susikrauto kapitalo, staiga pasitraukė iš avangardinių pozicijų ir sustingo kilniose tautos žadinto-jų pozose [...]. apie 1939 m. Mačerniui, kaip ir kitiems jo bendralaikiams poetams, buvo visiškai aišku, kad nepriklausomybės periodo kartos štampai nebetinka nei savęs, nei savojo laiko išsakymui. [...] Čiobreliai, svirtys ir papieviai išreiškė siaurą, intymų ir dažnai banalų ilgesį, bet nebetiko, Girniaus žodžiais tariant, „žmogaus ilgesiui žemėje“ išreikšti. nepriklausomybės laikotarpio poezija, savo geriausiuose kūriniuose pasiekusi gana aukštą estetinės vertės laipsnį, savo prasme yra gražaus šiltadaržio poezija – skambi, elegantiška, bet giliau neangažuota, be projekcijos į laiką, žmogų ir jo situaciją universa-lių santykių plane.143

niliūno teigimu, Mačernis savo kūryboje nusisuko nuo nepriklausomybės laiko-tarpio poezijos estetikos bei ideologijos, atsigręždamas į estetiškai, kultūriškai bei ide-ologiškai angažuotos tradicijos poeziją. Jis siekė grąžinti žodžiams prarastą prasminį bei emocinį svorį, todėl jo poezijos kalba „sunki, kampuota, archaiška, kartais net perdėtai iškilminga ir asketiška“, jai būdinga originali poetinė dikcija ir nepakartoja-ma poetinė melodika. Mačernio poezija formos požiūriu yra eskizinė, nenušlifuota. Tik „Vizijose“ poetui pavyko pasiekti poetinės įtampos, turinio ir formos pusiausvyrą. Tuo tarpu „Metų sonetuose“ besąlygiškai dominuoja filosofinis turinys: čia poezija yra „nebe žodžio menas, bet buvimo būdas“.

Šis niliūno straipsnis buvo labai svarbus tolesniam Mačernio ir kitų žemininkų poezijos suvokimui ir vertinimui – daugeliu atveju vėliau juo buvo remiamasi kaip neabejotinu autoritetu. Kaip antai Henrikas nagys, recenzuodamas Mačernio Poezi-ją, į ją žvelgia per žemininkų-lankininkų ideologinį spektrą ir daug kur perfrazuoja niliūną:

iš tiesų, mūsų kartos literatūrinis debiutas buvo vienas iš tų fenomenų, apie kuriuos sa-koma, kad kartais „idėjos skraido ore“. naujam žodžiui buvo atėjęs laikas. [...] Mačernis nebežaidžia čiobrelinėm dūdelėms ir nebelašina sentimentalių meilės ašarų... Mačernis kalbėjo jauniems savo kartos žmonėms [...], kuriems per ankšta buvo tradiciniam sode, kurie troško gyventi žmogaus, pasiilgusio visos kultūros ir didžiosios literatūrinės Vakarų tradicijos gyvenimo.144

nykos-niliūno ir nagio mintis apie Mačernio nusigręžimą nuo „vosilkų ir čiob-relių“ poezijos ir posūkį į intelektualinę poeziją savo recenzijose kartoja aloyzas ba-

143 ibid., p. 228–229.144 nagys H. Vytauto Mačernio literatūrinis palikimas. metmenys, 1962, nr. 5, p. 10–14.

VaiVa narUŠienė

66

ronas145 ir e. skrupskelytė146. Lygiai taip jos bus kartojamos ir dar po dvidešimties metų147.

Galime teigti, kad Žemės antologijos dalyviai, aptardami Mačernio poeziją savo kūrybos kontekste ir priskirdami jam savo idėjinę programą, tiesiog jį „monopoliza-vo“ ir galutinai įtvirtino jo, kaip žemininko, įvaizdį, kurio dauguma išeivijos kritikų nebuvo linkę kvestionuoti. Pavyzdžiui, antanas Vaičiulaitis, rašydamas apie Žemę jau po keliolikos metų, akivaizdžiai remiasi Girniumi ir nyka-niliūnu. Pasak kritiko, Mačernis įtrauktas į antologiją „visai tiksliai ir teisingai“, nes „spėjo savo „Vizijose“ ir sonetuose užfiksuoti naująjį mūsų lyrikos mostą: egzistencinį iššūkį, herojišką ir pra-kilnią laikyseną gyvenimo ringe, intelekto galią ir jam itin savą klasikinį-simbolistinį įsijautimą“148.

Tiesa, atsirado drįsusių suabejoti žemininkų vieningai brukama literatūros kartų samprata. Vienas iš jų – Jonas aistis, poroje straipsnių kritiškai atsiliepė apie Žemę ir Literatūros lankus, ir už tai buvo nuolat puolamas šio žurnalo puslapiuose149. Laiške antanui Vaičiulaičiui jis taikliai apibūdino susiskaldžiusių į priešiškas grupes išeivijos literatų situaciją:

Ką kalbi apie mūsų raštų pasaulį, tai tikra tiesa. Pas mus vis: Donelaitis ir blekaitis, o tarpe niekam vietos nėra, beje, pastarąjį tik rimui pavartojau, bet esmėje taip yra. Pats negalėčiau skųstis, bet čia ne esmė yra. Man nepatinka visa ta kampanija: Kaupas, Mačernis, Mackus... Jie visi oK, bet nemanau, kad jau jie taip būtų visi su Viešpačiu Dievu pirštais sudūrusiu, ir jie turi savo vietą, tik, žinoma, ne tą, kur juos organizuota ir vieninga gengė sodina... [...] yra, kas ant šakių juos pakelia, kaip sveiko kaimyną, vadą ir filosofą. Ta prasme, sakyčiau, kad jie geba, kaip, sakysime, H. radausko atveju, save, visuomenę, patį autorių ir „pasaulį“ įtikinti. [...] aš į tai žiūriu labai stoiškai: jei esu niekas, tai ir miškinas manęs neišaukštins, o jei esu šis tas, tai manęs visas būrys tokių nesunaikins. [...] [niliūnas] Turi tribūną ir kalba, ką nori.150

recenzuodamas Literatūros lankus, jis kritikavo lankininkų norą „aiškinti kartos santykius su kitomis, pūsti kartos svarbą ir pranašumą, bei taip atkakliai kovoti dėl

145 baronas a. intelektualinė poezija. Į laisvę, 1961, nr. 26, p. 32.146 skrupskelytė e. apie senolę, saulę, sodus. Ateitis, 1962, nr. 8, p. 209. 147 natkevičius V. Vytauto Mačernio poezija. Aidai, 1988, nr. 3, p. 199.148 Vaičiulaitis a. Lietuvių poezija svetur. Lietuvių literatūra svetur 1945–1967. red. K. bradūnas. Čikaga, Į laisvę

fondas, 1968, p. 52.149 Šis puolimas vyko organizuotai, neretai pamirštant taktiškumą ir net elementarų mandagumą. Ypač tai pa-

sakytina apie a. nykos-niliūno pasisakymus, pvz.: „[aistis] savo uždavinį atliko. Tačiau kiekvienu atveju jo, palyginti jauno žmogaus lūpose šimtamečio patriarcho, nugalėjusio istoriją, žodžiai ir poza mums yra tragiškai juokingi: vaidila su pašukine barzda ir kanklėmis ant kelių! [...]Jis rašo tulžimi [...], išsilaikymo instinkto dik-tuojamas“. H. b. s. [alfonsas nyka-niliūnas] septyni prieš Tebus. Literatūros lankai, 1953, nr. 3, p. 25–27. Šį toną perėmė ir kiti lankininkai, pvz. J. Greimas: „nušiurusiu lakštingalos rūbeliu aprengta, nuskriausta Kossu siela...“ Žr.: Greimas a. J. Mintys apie Henriką radauską ir jo strėlės vietą lietuviškam danguje. Literatūros lankai, 1954, nr. 4, p. 20. Įdomu, kad tuo pat metu savo dienoraštyje niliūnas aistį vadina vienu didžiausių lietuvių poetų. Plg. nyka-niliūnas a. Dienoraščių fragmentai, op. cit., 1958-07-31, p. 320.

150 aistis J. Laiškas stasiui santvarui. 1965-06-27. aistis J. Laiškai 1929–1973, p. 582.

67


garbingesnės vietos mūsų literatūros užstalėje“. aistis stebėjosi „savonaroliška“ ny-kos-niliūno drąsa, su kuria šis tvirtina, „kad lankininkai esą tie vieninteliai dangaus galybių siųstieji tikrieji popiežiai, kurie išgelbės mūsų raštą iš tikrosios pražūties“151. be to, poetas pastebi, kad Žemės įvadas ir jį aiškinantis Girniaus straipsnis labiausiai tinka tik vienam nykai-niliūnui. iš Literatūros lankų programos, jų „niekam nepavo-jingo „gilaus“ ar diletantiško filosofavimo“, nesiangažavimo, stiliaus manieringumo ir tuščiažodžiavimo šaipėsi ir bronys raila152.

Tačiau aisčio ir kitaip manančiųjų nuomonė nebuvo populiari. ėmęsi agresyvaus puolimo, išeivijos kritikoje triumfavo žemininkai-lankininkai. Vertindama jų įna-šą į lietuvių literatūrą, praėjus dvidešimčiai metų nuo Žemės pasirodymo, Viktorija skrupskelytė iš esmės atkartojo jų žodžius apie save pačius:

Žemės antologijoj susitelkusius poetus jungė ne kuri nors doktrina [...], bet greičiau ben-dras, nors ir ne vienodai stipriai jaučiamas įsitikinimas, kad nepriklausomoje Lietuvoje išaugusios lyrinės tradicijos, – užbaigtos ir todėl išsisėmusios, – nebegalėjo ugdyti naujai ateinančios kartos kūrybingumo. [...] antologijos pasirodymas buvo penkių poetų solida-rumo ir įsisąmoninimo ženklas, taip pat jų kūrybos paskelbimas visuomenei, kuri, dėmesį nukreipus į patriotinę tematiką, negalėjo pastebėti posūkio, atnešusio ne tik naujų temų ar formų, bet ir naują žvilgsnį į poeziją.153

straipsnyje „antologija Žemė po trisdešimt metų“ nieko naujo nepasakė ir Marija stankus-saulaitė154.

savitą žvilgsnį į žemininkų poeziją randame nebent naujos kartos išeivio Tomo Venclovos straipsnyje „atmenanti žemė“ (1981). apibūdindamas jų kūrybą kaip „eg-zistencinį ekspresionizmą“, jis teigia, kad ši poezija norėjo būti „kažkuo daugiau negu poezija – norėjo būti filosofija, net religiniu aktu“. Kartu kritikas pastebi, kad tame filosofiniame sąmoningume ir egzistenciniame angažuotume slypi pavojus poezijai virsti „negilia didaktika, šaltoku sąvokų dėliojimu, netgi tuščiažodžiavimu ir pretenzi-ja“. Kalbėdamas apie Mačernį, Venclova atkreipia dėmesį į jo jaunumą: „galėjo virsti mažų mažiausiai Putino masto poetu, bet liko gana „žalias“, neišsiplėtojęs“. Tačiau nepaisant jo poezijos netobulumų, Mačernio poetiniai atradimai yra nepaprastai svar-būs lietuvių poezijos raidai:

buvo linkęs į aukštą, kiek miglotą ir alegorišką mąstymo būdą, truputį operišką vaizduotę. nevengė bendrų vietų ir banalokų išsireiškimų. bet kalbėdami apie Mačernį, prisimename pirmiausia ekstatiškas, kiek haliucinacines gamtos ir prarastojo rojaus vizijas. [...] Visa tai susiliečia su daugeliu rimtų reiškinių: su mistinės poezijos ir filosofijos tradicija, su Prousto

151 idem, Lankininkai. Draugas ii, 1953 liepos 18.152 raila b. Dabartis ir amžinybė arba kūryba tautos laisvei ir „laisvinimo darbas“. in idem, Kuo alsavom: laiškai.

Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 335.153 skrupskelytė V. egzodo poezijos šuoliai. in Lietuvių poezija išeivijoje 1945–1971. red. K. bradūnas. Čikaga,

ateitis, 1971, p. 21–23.154 stankus-saulaitė M. antologija Žemė po trisdešimt metų. Aidai, 1982, nr. 4, p. 254–258.

VaiVa narUŠienė

68

metafizika, su europietišku siurrealizmu ir Jungo archetipais. Žemaičių sodžiaus vaikinas, dar tik pradėjęs gilintis į didžiuosius pasaulio autorius, savarankiškai atrado kai kuriuos da-lykus, kuriems atrasti kitos tautos ir kultūros eikvojo daug dešimtmečių. iš visų žemininkų Mačernis bene labiausiai nukrypęs į klasicizmą. Jo ekstatiškasis klasicizmas ir bus svarbiau-sias jo indėlis, pro kurį negalės praeiti nei viena poetų karta.155

Įdomu pastebėti, kad ilgainiui išeivijoje Mačernį imta laikyti ne tik žemininku, bet ir išeiviu. Pavyzdžiui, Julius Kaupas tvirtino, kad savo charakteriu Mačernio poezija yra „organiška filosofinės poezijos tremtyje dalis. Dėl to [...] klasifikuojant Vytauto Mačernio kūrybą, nebūtų didelė nuodėmė priskirti ją prie tremties literatūros“156. Panašiai manė ir algirdas Titus antanaitis157.

aptardami Mačernio kūrybos sklaidą išeivijoje, negalime apsiriboti žemininkais. buvusio savo nario atminimą puoselėjo ir ateitininkai, spausdinę jo eilėraščius savo spaudoje ir rengę minėjimus. 1964 m. gruodžio 27 d. poeto žūties dvidešimtmečio proga Čikagos ateitininkų meno draugija „Šatrija“ Draugo patalpose surengė minėji-mą, kuriame dalyvavo Kazys bradūnas, aktoriai Leonas barauskas ir Kazys Veselka158. Minint Mačernio 25 metų mirties sukaktį, 1969 m. spalio 18 d. „Šatrija“ Čikagos „Jaunimo centre“ suorganizavo poeto rankraščių ir nuotraukų parodą bei inscenizuo-tą poezijos spektaklį Vissiones clarissimae, kurį pastatė ir muziką sukūrė kompozitorius Darius Lapinskas159. Tais pačiais metais Mačerniui skirtame Ateities numeryje buvo išspausdintas V. a. Jonyno straipsnis apie poetą160 ir bradūno atsiminimai161.

Poeto mirties dvidešimt penktąsias metines paminėjo ir JaV katalikų dienraštis Draugas: 1969 m. rudenį bradūno redaguojame „Draugo“ kultūros priede pasirodė kelių autorių atsiminimai apie poetą162. Pats bradūnas savo atsiminimuose Mačernio žūtį įvertino kaip brangiausią savo literatūrinės kartos praradimą163. Drauge taip pat buvo išspausdintas Jono ervydo straipsnis „apie poeto Vytauto Mačernio tėviškę ir giminę“164. beje, sprendžiant iš publikacijų gausos ir skiriamo dėmesio, 1969 m. Ma-černio kūryba išeivijoje išgyveno didžiausią savo pakilimą.

155 Venclova T. atmenanti žemė. idem, Vilties formos: eseistika ir publicistika. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991, p. 349.

156 Kaupas J. autoritetai ir kuklūs žmonės. in idem, Raštai. Čikaga, a. Mackaus knygų leidimo fondas, 1997, p. 657–658.

157 antanaitis a. T. Kiti žemininkų bendraamžiai poetai. in Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. red. K. bradū-nas. Čikaga, Lituanistikos inst., 1992, p. 415.

158 Šoliūnas J. Prabėgom paminėtas poetas. Ateitis, 1965, nr. 1, p. 13–14.159 Korp. „Šatrija“ inscenizuota Vytauto Mačernio „Vizijas“. Draugas ii, 1969, nr. 221, p. 1.160 Jonynas V. a. Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai. Ateitis, 1969, nr. 8, p. 223–228.161 bradūnas K. Pirmas susitikimas su Vytautu Mačerniu ir studentiškos dienos Kaune. Ateitis, 1969, nr. 8, p. 229–

231.162 rmjs Vl. Poeto Vytauto Mačernio mirties diena. Draugas ii, 1996, nr. 233, p. 3; Jonynienė M. ak, visa tai

šiandien jau praeitis, tai knygon sukloti iš vieno liūdinčio pavasario žiedai. Draugas ii, 1969 spalio 11.163 bradūnas K. Vytautas Mačernis Vilniuje. Draugas ii, 1969 spalio 11. 164 ervydas J. apie poeto Vytauto Mačernio tėviškę ir giminę. Draugas ii, 1969, nr. 245, p. 1, 5.

69


Mačernio minėjimų tradicija nenutrūko ir vėliau. antai 1996 m. Čikagos jaunimo centre įvyko poeto gimimo 75-osioms metinėms skirtas minėjimas, kurį suorganizavo jo gimnazijos laikų bičiulė elina baltrušaitienė-Daumantienė. Šventėje dalyvavo akto-riai Vytautas Juodka ir nijolė Martinaitytė, prisiminimais dalijosi Paulius Jurkus165.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui, buvo atkurti nutrūkę ryšiai su lietuvių išeivija, at-rasta iki tol drausta jos literatūra. nemažą susidomėjimą sukėlė 1991 m. pakartoti-nai išleista antologija Žemė. spaudoje pasirodė pluoštas straipsnių apie žemininkų poeziją, pokalbių su dar gyvais jos dalyviais, jų atsiminimų. iš žemininkų Lietuvoje aktyviausiai reiškėsi Kazys bradūnas, duodamuose interviu ir straipsniuose sėkmingai įtvirtinęs išeivijoje susiklosčiusį poetinių kartų modelį166. Jo pasisakymuose nesunku atpažinti prieš kelis dešimtmečius išeivijoje vykusios diskusijos atgarsius ir nuosekliai kartojamas žemininkų-lankininkų idėjas apie lietuvių literatūros raidą: pasak bradū-no, jau apie 1937–1939 m. jo kartos poetai pajuto poreikį išsiveržti iš „dainuotinės“ poezijos ir pereiti prie „mąstytinės“, kuri jungtų savyje Vakarų europos filosofiją, ypač egzistencializmą, ir lietuviškąją pasaulėžiūrą167. Perfrazuodamas J. Girniaus Žemės įva-de išsakytas mintis, bradūnas apibūdina žemininkus kaip bendro tikslo – poezijos atnaujinimo – suvienytą poetinį sąjūdį:

asmeniškai aš savo poezijos ir šiandien, neprijungdamas prie kitų keturių, nė neminėčiau. Visai kas kita rašyti apie žemininkus apskritai, kaip apie sąjūdį, kaip apie tam tikrą likiminę ir istorinę apraišką, kaip apie žodžio broliją, bendromis ir individualiomis pastangomis siekiančią to paties: lietuvių poezijos atnaujinimo, jos pagilinimo autentiškosios lietuvių ir Vakarų kultūros atvirybėje žmogaus ir poezijos prasmės žemėje kryptimi.168

Dalijamuose interviu bradūnui antrino ir nyka-niliūnas169. reikia pripažinti, kad Lietuvoje šis poezijos kartų modelis buvo be didesnių išlygų priimtas, o bradūno min-tys noriai cituojamos moksliniuose darbuose, neatsižvelgiant į tai, kad savajai kartai priskiriamos idėjos yra vėlesnės nei minėtieji 1937–1939 m.

iš vienbalsio nuomonių choro išsiskiria 1997 m. naujajame židinyje išsakytas ne-drąsus išeivijos kritikės Viktorijos skrupskelytės pasiūlymas kvestionuoti susiklosčiusį Žemės antologijos vertinimą:

Labiau intriguoja žemininkų skirtumai, ir galvoju, kad reikėtų dar kartą perskaityti Juozo Girniaus įvadą į „Žemės“ antologiją ir rimtai pamąstyti, ar Girnius teisus, ar ne, ir kokia prasme. Kokios sąsajos sieja žemininkus? ar tai buvo naujesnė poetų karta negu aisčio, ar

165 Jurkus P. ir bus graži genčių šalis. Draugas ii, 1996, nr. 230, p. 4.166 Paminėsime pora svarbesnių straipsnių: bradūnas K. Poetai žemininkai – genezė, aptarimas, pavyzdžiai. nau-

jasis židinys, 1991, nr. 10, p. 40–48; Žemininkų išauginta literatūra. Pokalbis su K. bradūnu, parengė Laima Jonušienė. santara, 1991, ruduo, p. 105–112.

167 Žemininkų išauginta literatūra, op. cit., p. 106.168 bradūnas K. Poetai žemininkai: genezė, aptarimas, pavyzdžiai, op. cit., p. 40.169 Landsbergis V. V. būčiau dingęs kaip lašas jūroje. Pokalbis su a. nyka-niliūnu, op. cit., p. 2, 5, 22.

VaiVa narUŠienė

70

žemininkus iš tikrųjų jungė esminiai panašumai? ar žemės sąvoka nebuvo patogi etiketė, ar iš tikrųjų ją galima interpretuoti taip, kad ji nušviestų visą žemininkų kūrybą?170

Deja, šis siūlymas nesulaukė atsako ir norinčiųjų kitaip pažvelgti į susiklosčiusią literatūros tradiciją. Poetinės kartos patogiai sugulė literatūros istorijos lentynėlėse. Žemininkų skyrelyje, rodos, nepajudinamai įsikūrė ir Vytautas Mačernis. Šioje vietoje iškyla klausimas: ką būtų pasirinkęs pats poetas, neturėjęs jokio poveikio savo kūrybos vertinimui? ar jis būtų stojęs į žemininkų-lankininkų gretas ir su užsidegimu triuški-nęs „čiobrelinius neoromantikus“? o gal pasirinktų nuosaikesnę Aidų ir Ateities liniją? Juk savo laiškuose jis nesikratė pareigų tautai ir kalbėjo apie romantikams artimą kū-rėjo kaip mokytojo ir vedlio misiją171. Tačiau tai tėra retoriniai klausimai, į kuriuos, kaip matėme, už jį nuolat mėgino atsakyti kiti.

iŠVaDos

aptarę Vytauto Mačernio literatūrinės kartos klausimus, jo kūrybos sklaidą ir vertini-mus, pereikime prie išvadų.

Pirmajame skyriuje išsamiai aptarėme Mačernio ir jo literatūrinės kartos forma-vimosi sąlygas ir svarbiausius veiksnius, siekdami visų pirma atskleisti glaudžius šių kūrėjų tiek literatūrinius, tiek asmeninius ryšius ir iš to išplaukiantį dvasinį bei kūry-binį jų bendrumą, kuris itin išryškėjo paskutiniaisiais karo metais. Deja, karo baigtis ir tolesni istoriniai įvykiai išblaškė jaunuosius kūrėjus ir sutrikdė jų kartos kūrybinę rai-dą. Likusieji Lietuvoje dėl nepalankių sąlygų nesudarė vieningos literatūrinės srovės, o Mačernio bendraamžiai išeivijoje suformavo įtakingą žemininkų-lankininkų grupę, kuri porą dešimtmečių dominavo išeivijos literatūriniame gyvenime. Ši grupė mums svarbi ir dėl to, nes priėmė į savo tarpą Mačernio kūrybą, rūpinosi jos populiarinimu, o kartu priskyrė savo ideologines nuostatas ir įtvirtino jo, kaip žemininko, vertinimą.

Šioje vietoje būtinas patikslinimas: pirmajame skyriuje parodėme, kad Mačernio kū-ryba sudaro neatsiejamą savo kartos kūrybos dalį. Tačiau jo kartos jokiu būdu negalima apriboti tik Žemės antologijon patekusiais penkiais „laimingaisiais“, tokiu būdu tarsi skirstant poetus į „pirmarūšius“ – tikruosius žemininkus, ir „antrarūšius“ – a. T. an-tanaičio žodžiais tariant, „kitus žemininkų bendraamžius poetus“172. Literatūrologijoje naudojama žemininkų samprata yra pernelyg siaura, apimanti tik vieną literatūrinę gru-puotę, todėl ji netinka visai literatūrinei kartai pavadinti. Mačernio kartą sudaro ne tik

170 Pasigendu aštrios minties. r. Karmalavičius kalbina V. skrupskelytę. naujasis Židinys-Aidai, 1997, nr. 5–6, p. 239.

171 Plg. Mačernis V. Laiškas Pauliui Jurkui. 1939-08-19. in idem, Po ūkanotu nežinios dangum, op. cit., p. 375; idem, Laiškas bronei Vildžiūnaitei. 1942-07-12, op. cit., p. 404–406.

172 antanaitis a. T., op. cit., p. 331–344.

71


K. bradūnas, H. nagys ir a. nyka-niliūnas, bet ir P. Jurkus, e. Matuzevičius, L. Švedas bei kiti į „elitinę“ žemininkų bendruomenę nepatekę kūrėjai. Todėl Mačernio kūrybą būtų teisingiau suvokti visos jo kartos, o ne tik žemininkų kūrybos kontekste.

Kitas mums rūpėjęs klausimas, kaip Mačernis tapo visuotinai pripažintu poetu. Kaip minėjome, apie 1943 m. jis buvo pripažintas vienu iš savo literatūrinės kartos lyderių, žavėjęs amžininkus ne tik originalia kūryba, bet ir neeiline asmenybe bei sie-kiu gyventi pagal savo idealus. Jam žuvus, jo bičiuliai ir kūrybos gerbėjai jautė pareigą puoselėti jo atminimą ir skleisti jo kūrybinį palikimą. Jeigu ne jų pastangos, Mačernio vardas šiandien nebūtų taip plačiai žinomas. Prie jo įsitvirtinimo lietuvių literatūro-je Lietuvoje daugiausia prisidėjo Vytautas Kubilius, o išeivijoje lemiamos reikšmės turėjo studijų laikų draugų K. bradūno, H. nagio ir a. nykos-niliūno sprendimas įtraukti jį į Žemės antologiją, sukėlusią platų atgarsį išeivijoje ir išgarsinusią jos daly-vius, o kartu su jais ir Mačernį.

Tačiau Mačernio populiarumo negalime paaiškinti vien jo kūrybiniu palikimu besirūpinusių žmonių pastangomis. Čia vertėtų prisiminti Gražinos Mareckaitės pa-stebėjimą, kad Mačernio kūryba, jo dvasiniai ieškojimai, pasaulėžiūra, asmenybė ir netikėta mirtis sudaro vieningą poeto ir žmogaus likimo paveikslą. Šis paveikslas davė impulsą romantinės poeto legendos susiformavimui, kurioje Mačernis iškyla kaip ne-eilinio talento kūrėjas, gyvenęs pilnesnį nei eiliniai mirtingieji dvasinį gyvenimą ir nepritapęs prie savosios aplinkos. nyka-niliūnas atsiminimuose jam suteikia roman-tinio genijaus bruožų, pabrėždamas jo asmenybės išskirtinumą, dvasios aristokratiš-kumą ir kūniškąją deformaciją, kurią atsveria dvasinis tobulumas. Labai svarbus šios legendos dėmuo yra netikėta jauno poeto žūtis, kurios paslaptį atkakliai bandė įminti kai kurie tyrinėtojai, kruopščiai rekonstruodami kiekvieną paskutinės gyvenimo die-nos detalę ir mėgindami pagauti TĄ lemtingąjį momentą, lyg jame slypėtų visa poeto gyvenimo ir kūrybos prasmė. Ši romantinė genialaus poeto legenda įsitvirtino skaity-tojų sąmonėse, suteikdama žavesio jo kūrybai. Pastebėtina, kad dalis kritikų, atsižvelg-dami į ankstyvą poeto mirtį, yra linkę vertinti ne pačią jo kūrybą, bet jos neišnaudotas galimybes, brėždami tolesnio kūrybinio brendimo trajektoriją:

Jei Mačernis būtų dar dešimt metų pagyvenęs, būtų iškilęs į pačias poezijos aukštumas ir tikriausiai būtų pramynęs lietuvių poezijai kelią į tarptautinių pasaulio garsenybių eiles.173

Pamėginus atsiriboti nuo asmenybės legendos žavesio, kartais tenka nusivilti, kaip kad nutinka nykai-niliūnui, kuris 1962 m. dienoraštyje įrašė:

bandžiau skaityti Mačernio sonetus, kurie man visada dvelkė atgyvenusia retorika, bet šį-kart jie trenkte pritrenkė savo banalybe, ir dėl to jaučiuosi lyg būčiau pažeidęs visiems privalomą tabu.174

173 bagdonas a. Vytauto Mačernio poetinis palikimas. Pasaulio lietuvis, 1994, nr. 10, p. 26.174 nyka-niliūnas a. Dienoraščių fragmentai, op. cit., 1962-11-14, p. 371.

VaiVa narUŠienė

72

Tačiau ar iš tiesų objektyvus žvilgsnis į Mačernio poeziją nuvilia? Šiame straips-nyje sąmoningai nesileidome į jo kūrybos nagrinėjimus, bet čia turėtume sutikti su niliūnu, kad joje keliamos temos ir klausimai yra „banalūs“ ta prasme, kad atspindi kiekvieno jauno žmogaus dvasinius ieškojimus ir yra išdėstyti gana nesudėtinga, arti-ma kasdienei kalba. Galbūt todėl ši poezija yra labiau mėgiama jaunimo, išgyvenančio panašių ieškojimų metą. Tačiau kai kur pro minties ir formos neišbaigtumą prasimuša talento ar genialumo kibirkštis, verčianti patikėti poeto kūrybiniu potencialu – už ne-tobulumo kiauto slypinčiu brangakmeniu, kurio Mačernis nespėjo iki galo nušlifuoti. Tad mums lieka tik neabejotino poetinio talento pažadas ir tie kūrybinio genijaus nušviesti momentai jo poezijoje, kurie ir sudaro jos vertę.

Vaiva naruš ienė

soMe DeTaiLs ToWarD THe PorTraiT oF a YoUnG GeniUs:

THe rise oF VY TaUTas MaČernis To THe PinnacLe oF LiTHUanian PoeTrY

s u m m a r y

Vytautas Mačernis (1921-1944) despite his short life is one of the most popular 20th-century Lithuanian poets. He was one of the numerous writers born between 1916 and 1922, a generation consolidated by the academe, the same literary interests, and personal relationships. These writers reached their maturity and received recognition during the last years of World War ii. at war’s end this young literary generation suffered huge losses: Mačernis was killed; many of the others emigrated to the West; and some of those who remained in Lithuania died in the resistance strug-gle or were deported.

after the death of Mačernis his friends and admirers of his poetry popularized his oeuvre and enshrined his memory in Lithuania and the emigration. in the United states his friends Kazys bradūnas, Henrikas nagys, and alfonsas. nyka-niliūnas formed the kernel of an influential lite-rary group called Žemininkai (related to the name of the anthology Žemė (1951)) which claimed Mačernis as their member. Though we agree that Mačernis’s poetry forms part of the oeuvre of his literary generation, this generation must be conceived in broader terms: it includes more than just the elite Žemininkai group.

The other issue concerns the popularity of the poetry of Mačernis. We conclude that his oeuvre would not be so popular without the efforts of his friends and admirers. Furthermore, his personal legend gives charisma and charm to his poetry.

.

Documents

KeLi ŠTricHai JaUnoJo GeniJaUs PorTreTUi D - VDU · 2021. 3. 9. · Vaičiulaitis, Č. Grincevičius ir kiti siekė ugdyti savo narių grožio pajutimą, gilesnį estetinių vertybių