Upload
saulejan
View
677
Download
56
Embed Size (px)
DESCRIPTION
KLASIKA
Citation preview
Johanas Volfgangas Gėtė
Jaunojo Verterio kančios Iš vokiečių kalbos vertė EUGENIJA VENG-
RIENĖ
Ką tik galėjau, viską kruopščiai surinkau apie
vargšą Verterį, pateikiu čia jo istoriją ir ţinau,
kad būsite man uţ ją dėkingi. Jo protas ir būdas
sukels jūsų meilę ir susiţavėjimą, o jo likimas ne
vienam išspaus ašarą. O tu, jautrioji siela, kurią
slegia tie patys vargai, pasisemk iš jo kančių pa-
guodos, ir tebūnie ši knygelė tau draugas, jeigu
tu dėl nedalios ar savo paties kaltės negali rasti
artimesnio bičiulio.
Pirmoji knyga 1771 m. gegužės 4 d.
Kaip aš dţiaugiuosi, kad išvaţiavau! Brangusis
drauge, štai kokia ţmogaus širdis! Palikau tave,
kurį taip myliu, be kurio negalėjau gyventi, ir
dţiaugiuos! Ţinau, kad tu man atleisi. Argi kitos
mano paţintys nebuvo lyg tyčia taip likimo pa-
rinktos, kad uţduotų man rūpesčių? Vargšelė
Leonora! O vis dėlto aš čia niekuo dėtas. Argi aš
kaltas, kad, maloniai leisdamas laiką su jos ţavia
sesute, sukėliau jos vargšėj širdy aistrą? O vis
dėlto — ar visai nekaltas? Ar nekursčiau jos
jausmų? Ar nesismaginau tikrai natūraliomis jos
atviros širdies apraiškomis, kurios daţnai sukel-
davo mums juoką, nors nieko juokinga jose ne-
būdavo, ar aš... O, tas ţmogus! Kokią jis turi tei-
sę krimstis? Mielas drauge, aš pasitaisysiu, pri-
ţadu tau, aš nebegromuliuosiu, kaip anksčiau, tų
menkų blogybių, kurias mums atneša likimas. Aš
dţiaugiuos dabartimi, o praeitis tegu ir lieka pra-
eitimi. Ţinoma, tavo teisybė, brangusis: ţmonės
daug maţiau kentėtų, jeigu savo vaizduotės galia
— dievai ţino, kodėl jie tokie, — negrįţtų nuolat
prie buvusių blogybių ir verčiau stengtųsi gyven-
ti abejinga dabartimi.
Būk malonus ir pasakyk mano motinai, kad aš
kuo geriausiai sutvarkysiu jos reikalą ir artimiau-
siu laiku duosiu jai ţinią. Aš kalbėjausi su savo
teta ir įsitikinau, kad ji anaiptol ne tokia nedorė-
lė, kokia ją laiko mūsiškiai. Ji yra guvi, smarki,
geros širdies moteris. Aš išdėsčiau jai savo moti-
nos skundą dėl neišmokėtos paveldėjimo dalies;
ji išklojo man savo motyvus, prieţastis ir sąly-
gas, kuriomis ji tuoj pat viską atiduotų, ir net
daugiau, negu mes reikalaujame. Vienu ţodţiu,
dabar apie tai nenoriu rašyti, pasakyk mano mo-
tinai, kad viskas bus gerai. Tvarkydamas šį reika-
lą aš dar kartą įsitikinau, mielasis, kad nesusipra-
timas ir tinginystė sukelia daugiau painiavos pa-
saulyje negu klasta ir piktybė. Šios pastarosios
bent jau rečiau sutinkamos.
Apskritai man čia gera, vienuma veikia mano
širdį kaip stebuklingas balzamas šiame rojaus
kampely, o pavasaris, jaunystės metas, visa jėga
šildo mano daţnai krūpčiojančią širdį. Kiekvie-
nas medis, kiekviena ţalitvorė apsipylę ţiedais,
gera būtų kaip tam karkvabaliui nardyti kvapų
jūroje ir vien iš jų traukti maistą.
Pats miestelis nekoks, bet apylinkės neapsako-
mai graţios. Tas paskatino velionį grafą fon M.
uţveisti sodą ant vienos iš kalvų, kurios čia nuo-
stabiai kryţiuojasi ir sudaro ţavius slėnius. Sodas
visiškai paprastas, ir vos įkėlęs koją pajunti, kad
jo planą piešė ne mokytas sodininkas, o jautri
širdis, kuri norėjo čia būti laiminga. Prisiminęs
velionį, jau išliejau ne vieną ašarą sukrypusioj
lapinėj, kuri buvo jo, o dabar yra ir mano mėgs-
tamiausia vietelė. Greit aš būsiu šio sodo šeimi-
ninkas; sodininkas man palankus, — nors dar tik
kelios dienos, kai mes paţįstami, bet mūsų paţin-
ties jam neteks gailėtis.
Gegužės 10 d.
Mano siela kupina palaimingos giedros, kaip ir
tie nuostabūs pavasario rytai, kuriais aš visa šir-
dimi gėriuosi. Esu vienas ir dţiaugiuosi, patekęs
į šį kraštą, kuris tartum tyčia sukurtas tokiai sie-
lai kaip mano. Esu toks laimingas, brangusis, taip
paskendęs ramumoj, kad dėl to kenčia mano me-
nas. Aš dabar negalėčiau piešti, negalėčiau išves-
ti nė vieno brūkšnelio, tačiau niekada nebuvau
didesnis menininkas kaip šiuo metu. Kai aplink
mane garuoja ţavusis slėnis, kai vidudienio saulė
uţlieja tamsias mano miško viršūnes ir tik vienas
kitas spindulėlis teįsiskverbia į tos šventovės
gelmes, kai guliu aukštoj ţolėj prie almančio
upelio ir prie pat ţemės stebiu tūkstančius viso-
kiausių ţolyčių, kai arčiau širdies jaučiu tarp
stiebelių knibţdant tą maţąjį pasaulėlį, tuos mili-
jonus neištirtų kirminėlių ir vabalėlių ir jaučiu
buvimą visagalio, kuris mus sukūrė pagal savo
paveikslą, visa mylinčiojo dvelksmą, kuris mus
laiko ir globoja amţinoj palaimoj, mano drauge,
kai man apraibsta akys, kai visas pasaulis aplink
ir dangus persikelia į mano sielą kaip mylimosios
paveikslas, — tada mane daţnai pagauna ilgesys
ir aš galvoju: „Ak, kad galėčiau tai išreikšti, kad
galėčiau įkvėpti piešiniui tą plazdančią gyvybę,
kurios pilna mano širdis, kad popierius atspindė-
tų mano sielą, kuri yra begalinio dievo atspin-
dys!“ Mano drauge! Bet viso to akivaizdoj aš
jaučiuosi niekas, aš ţūstu, priblokštas didingo tų
reiškinių groţio.
Gegužės 12 d.
Aš neţinau, ar šioj apylinkėj gyvena burtinin-
kės dvasios, ar dangiška mano širdies fantazija
viską aplinkui verčia rojumi. Prie pat miestelio
yra šulinys, nuo to šulinio aš negaliu atsitraukti
kaip Meluzina su savo seserimis. Nusileidęs nuo
kalnelio, atsiduri prie skliauto, kur gal dvidešimt
laiptelių veda ţemyn, o apačioj iš marmuro uolų
trykšta skaidriausias šaltinis. Viršuj ţema mūrinė
sienelė, juosianti šią vietą, ţemai tankus išlakių
medţių guotas, vėsos dvelkimas — visa tai kaţ-
kuo vilioja, traukia, kelia jaudinantį šiurpą. Nė
vienos dienos nepraleidţiu ten nenuėjęs ir visada
išsėdţiu gerą valandą. Iš miesto čia ateina mergi-
nos ir semia vandenį: nekalčiausias darbas ir la-
bai reikalingas, kadaise juo nesibodėdavo net ka-
ralaitės. Ten sėdėdamas aiškiai įsivaizduoju pat-
riarchalinį gyvenimą, kada protėviai prie šulinio
susipaţindavo, piršdavosi ir apie šulinius ir šalti-
nius skrajodavo gerosios dvasios. O, to nesuge-
bės pajusti tas, kurs niekada po ilgos kelionės
karštą vasaros dieną nesigaivino šaltinio vėsa.
Gegužės 13 d.
Tu klausi, ar atsiųsti man knygas. Mielasis, dėl
dievo meilės, tik neuţkrauk man tos naštos! Aš
nebenoriu, kad mane kas mokytų, drąsintų, ska-
tintų, mano širdis ir taip liejasi per kraštus; man
reikia lopšinės, bet geresnės kaip savo Homero
aš niekur nerasiu. Kaip daţnai aš stengiuosi nu-
raminti savo maištaujantį kraują, juk tu ţinai,
kokia nerami, kokia nepastovi mano širdis. Mie-
lasis! Ar reikia tau tai sakyti? Kam, jei ne tau,
tiek kartų teko kęsti mano staigius perėjimus nuo
sielvarto į dţiūgavimą, nuo švelnios melancholi-
jos į praţūtingą aistrą? Todėl aš ir ţiūriu į savo
širdelę kaip į sergantį vaiką, tenkinu kiekvieną
jos norą. Nepasakok to kitiems: yra ţmonių, ku-
rie mane uţ tai pasmerks.
Gegužės 15 d.
Paprasti miestelio ţmonės mane jau paţįsta ir
myli, ypač vaikai. Iš pradţių, kai aš prie jų priei-
davau ir maloniai uţkalbindavau, kai kurie ma-
nydavo, kad noriu iš jų pasijuokti, ir atšaudavo
man gana šiurkščiai. Aš neėmiau to į širdį, tik
aiškiai pajutau, ką jau anksčiau buvau pastebėjęs:
aukštėlesnio luomo ţmonės visada laikosi atokiai
nuo paprastų ţmonių, lyg bijodami, kad suartė-
jimas juos paţemins; be to, pasitaiko tokių leng-
vabūdţių ir nedorų pokštininkų, kurie tartum nu-
sileidţia iš savo aukštybių, bet tik tam, kad savo
išdykumu dar labiau įskaudintų vargšus.
Aš gerai ţinau, kad mes nesam ir negalim būti
lygūs; bet esu tos nuomonės, kad tas, kuris, no-
rėdamas išsaugoti savo orumą, šalinasi vadina-
mosios minios, taip pat vertas paniekos, kaip ir
bailys, kuris bijodamas pralaimėti slepiasi nuo
priešo.
Neseniai, atėjęs prie šulinio, radau jauną tarnai-
tę, pasistačiusią savo indą ant apatinio laiptelio ir
besidairančią, ar nepasirodys kokia draugė ir ne-
padės jai uţkelti ąsočio ant galvos. Aš nulipau
ţemyn ir paţvelgiau į ją. „Gal jums padėti, pane-
le?“ — paklausiau. Ji nuraudo kaip ţarija ir atsa-
kė: „O ne, pone!“ — „Nesivarţykit.“ Ji pasitaisė
ant galvos lankelį, ir aš jai padėjau. Padėkojusi ji
uţlipo laiptais aukštyn.
Gegužės 17 d.
Aš jau turiu visokių paţįstamų, bet draugijos
dar neradau. Neţinau, kuo aš ţmonėms patrauk-
lus: daugelis mane mėgsta, prisiriša prie manęs,
ir man visada gaila, kad mūsų keliai taip greit iš-
siskiria. Jeigu tu manęs paklaustum, kokie čia
ţmonės, tai pasakyčiau: kaip visur. Tokia vieno-
da ta ţmonių padermė!
Dauguma didţiąją laiko dalį dirba, kad pragy-
ventų, o tas truputis laisvės, kuris atlieka nuo
darbo, juos taip baugina, kad jie griebiasi bet ko-
kių priemonių, stengdamiesi ja nusikratyti. O ta
ţmogaus lemtis!
Bet čia ţmonės tikrai geri! Kai aš kartais uţsi-
mirštu ir dţiaugiuosi su jais tais dţiaugsmais, ku-
rie ţmonėms dar yra leisti, — atvirai ir nuošir-
dţiai pajuokauti prie dailiai padengto stalo, tin-
kamu laiku surengti kokią iškylą, šokius ar kitką,
— man tada gera, jei tik neprisimenu, kad many-
je glūdi dar daugybė kitų jėgų, kurios trūnija ne-
naudojamos ir kurias aš turiu rūpestingai slėpti.
O tas taip spaudţia širdį! Ką padarysi! Būti ne-
suprastam — tokių kaip aš dalia.
Ak, kodėl nebegyvena mano jaunystės draugė!
Kam aš ją sutikau! Galėčiau sau pasakyti: „Esi
kvailys! Ieškai to, ko ţemėje negalima rasti.“ Bet
aš ją turėjau, jutau tą širdį, tą didelę sielą, šalia
kurios jaučiausi didesnis, negu buvau, nes buvau
viskuo, kuo tik galėjau būti. Dieve mano! Argi
nors viena manyje slypinti jėga buvo tada nenau-
dojama? Ar aš negalėjau atskleisti jai viso to
nuostabaus jausmo, kuriuo mano širdis suvokia
gamtą? Ar visa mūsų draugystė nebuvo amţinas
subtiliausių jausmų, aštriausių sąmojų audimas,
kurio visi atspalviai, net išdykumas, rodė genia-
lumo ţymes? O dabar?.. Metai, kuriais ji mane
pralenkė, paguldė ją į kapą anksčiau negu mane.
Niekada jos neuţmiršiu, niekada neuţmiršiu jos
aiškaus proto, jos dieviško pakantumo.
Prieš kelias dienas susipaţinau su V., nuošir-
dţiu jaunu vaikinu gana malonaus veido. Jis ką
tik baigęs universitetą, nelaiko savęs gudruoliu,
bet vis dėlto dedasi ţinąs daugiau uţ kitus;
sprendţiant iš visko, jis buvo uolus studentas,
ţodţiu, turi ţinių. Suţinojęs, kad aš daug piešiu
ir moku graikų kalbą (dvi retenybės šiuose kraš-
tuose), jis mane uţkalbino ir pademonstravo visą
savo ţinių bagaţą, nuo Bato iki Vudo, nuo Pilio
iki Vinkelmano, be to, sakėsi perskaitęs Zulcerio
teoriją, visą pirmąją dalį, ir turįs Heinės (Kristijanas
Gotlobas Heinė (Heyne) (1729-1812), Getingeno universiteto profe-
sorius, filologas ir archeologas) rankraštį apie antikos stu-
dijavimą. Aš nesileidau su juo į kalbas.
Sutikau dar vieną dorą, nuoširdų ţmogų, kuni-
gaikščio amtmaną. Sako, kad vienas dţiaugsmas
matyti jį su vaikais, kurių jis turi devynetą; ypač
visi giria jo vyriausiąją dukterį. Kvietė mane ap-
silankyti, ir kurią dieną ketinu pas jį nueiti. Jis
gyvena pusantros valandos kelio nuo čia, kuni-
gaikščio medţioklės namuose, kur jam buvo leis-
ta persikraustyti po ţmonos mirties, mat liktis
mieste, valdiškame bute, jam tada buvo per daug
skaudu. Be to, susidūriau su dar keliais preten-
zingais tipais, kurių kiekvienas krustelėjimas er-
zina, o labiausiai piršimasis su draugyste.
Lik sveikas. Tas laiškas tau patiks, jis perdėm
aprašomojo pobūdţio.
Gegužės 22 d.
Jau ne vienas yra pastebėjęs, kad ţmogaus gy-
venimas tėra sapnas, šitas jausmas ir mane visur
lydi. Kai pamatau, kokios ribotos yra kūrybinės
ir tiriamosios ţmogaus jėgos, kai įsitikinu, kad
visa veikla siekiama vien patenkinti poreikius,
kurie vėlgi neturi jokio kito tikslo, kaip tik prail-
ginti mūsų varganą egzistenciją, ir dar, kad bet
kaip guostis tam tikrais tyrinėjimais tėra svajinga
rezignacija, margų paveikslėlių ir šviesių vaizde-
lių piešimas ant savo kalėjimo sienų, — visa tai
man atima ţadą, Vilhelmai. Aš grįţtu į save ir
randu visą pasaulį. Bet ir jis tėra daugiau nuojau-
ta, neaiškūs troškimai, o ne tikri, gyvybe trykš-
tantys vaizdai. Tada man viskas susilieja akyse,
ir aš vėl svajingai šypsausi pasauliui.
Visi didţiai mokyti auklėtojai ir mokytojai su-
tinka, kad vaikai neţino, kodėl jie to ar kito nori;
bet kad ir dideli kaip vaikai krapinėja šioj ţemėj
ir taip pat kaip ir anie neţino, iš kur jie atėjo ir
kur eina, lygiai taip pat neţiūri tikrųjų tikslų, taip
pat yrą valdomi biskvitų, pyragaičių ir berţinės
rykštės — tuo niekas nenori tikėti, o man rodos,
kad tai aišku kaip dieną. Ţinau, katu man atsaky-
si, ir mielai sutinku, kad patys laimingiausi yra
tie, kurie kaip vaikai gyvena šia diena, nešiojasi
savo lėles, jas nurenginėja ir aprenginėja ir su di-
dele pagarba slankioja apie stalčių, kur mama
laiko skanėstus, o kai gauna, ko norėjo, šlamščia
pilna burna ir šaukia: „Dar!“ Tai laimingi pada-
rai. Gera ir tiems, kurie savo menkiems darbe-
liams ir gal net aistroms sugalvoja skambius pa-
vadinimus ir paskiria juos ţmonijai kaip didelius
ţygius jos labui ir gerovei. Gera tam, kas taip ga-
li! Bet kas nuolankia širdim supranta, ką visa tai
duoda, kas mato, kaip graţiai kiekvienas mies-
čionis, kuriam sekasi, sugeba apkarpyti savo so-
delį, paversdamas jį rojumi, kaip kantriai net
skurdţius sulinkęs po našta pūškuoja savo keliu
ir kaip visiems rūpi šios saulės šviesą matyti bent
vieną minutę ilgiau, — tas nutyla ir kuria pasaulį
savo širdy, ir taip pat yra laimingas, nes ir jis yra
ţmogus. Ir pagaliau, kad ir kaip prislėgtas, jis ne-
šiojasi širdy saldų laisvės jausmą ir ţino, kad ga-
lės palikti šį kalėjimą, kada tik panorės.
Gegužės 26 d.
Tu jau seniai ţinai mano įprotį patogiai kur
nors įsitaisyti, nusiţiūrėti kokią jaukią vietelę ir
ten paprastoj aplinkoj leisti laiką. Aš ir čia radau
tokį kampelį, kuris mane patraukė. Maţdaug va-
landa kelio nuo miesto yra Valheimo kaimas. Jis
graţiai stovi ant kalvos, ir kai tenai uţlipęs eini
taku kaimo link, prieš tave atsiveria visas slėnis.
Maloni smuklininkė, nors nebe jauna, bet pa-
slaugi ir ţvali, vaišina kava, vynu, alumi; o svar-
biausia čia auga dvi liepos, savo kupliomis ša-
komis gaubiančios visą nedidelę baţnyčios aikš-
tę, kurią supa pirkios, darţinės ir kiemai. Kitą to-
kią ramią, tokią jaukią vietelę sunku rasti, ir aš
paprašiau atnešti čia iš smuklės stalelį ir kėdę,
čia geriu kavą, skaitau Homerą. Kai vieną graţią
popietę aš pirmą kartą atsitiktinai atėjau po lie-
pomis, aikštę radau tuščią. Visi buvo laukuose;
tik kaţkoks berniūkštis, ne daugiau kaip ketverių
metų, sėdėjo ant ţemės ir laikė abiem rankom
prisiglaudęs prie krūtinės kitą, gal pusės metų
kūdikį, kuris kaip krėsle sėdėjo jam tarp kojų;
vyresnysis labai guviai dairėsi aplink save juo-
dom akytėm, bet buvo visai ramus. Tas vaizdas
krito man į širdį; atsisėdau ant priešais stovinčio
arklo ir su dideliu malonumu ėmiau piešti šią
brolišką sceną. Dar nupiešiau artimiausią tvorą,
darţinės duris ir kelis sulūţusius tekinius, viską
kaip buvo ir po valandos pamačiau, kad sukūriau
gerai sukomponuotą, labai įdomų piešinį, ničnie-
ko savo nepridedamas. Tai sustiprino mano pasi-
ryţimą ateityje laikytis tik gamtos. Ji viena neap-
sakomai turtinga, ji viena tegali išauginti didelį
menininką. Taisyklių naudai daug ką galima pa-
sakyti, maţdaug tą patį ką ir visuomeninės tvar-
kos labui. Ţmogus, kuris mokosi kurti pagal tai-
sykles, niekada nesukurs nieko neskoninga ar
bloga, kaip ir tas, kuris moka gerbti įstatymus ir
padorumą, niekada nebus nepakenčiamas kaimy-
nas ar visiškas niekšas; o vis dėlto, sakyk, ką no-
ri, visos taisyklės griauna tikrą gamtos suvokimą
ir neleidţia jos teisingai išreikšti! Tu pasakysi,
kad tai grieţta! Kad taisyklės tik apriboja, apkar-
po laukines ataugas ir t. t. Mielas drauge, gal tau
duoti palyginimą? Čia tas pats kaip ir meilėje.
Jauno vaikino širdis verţiasi prie merginos, jis
kiauras dienas praleidţia pas ją, eikvoja visas sa-
vo jėgas, visą turtą, kas minutę rodydamas jai vi-
sišką atsidavimą. Ir štai ateina koks filisteris,
valdţios ţmogus, ir sako: „Dailusis pone! Mylėti
yra ţmogiška, tik reikia mylėti ţmoniškai! Pa-
skirstykit savo valandas, vienas darbui, o kitas,
poilsio valandas, skirkit merginai. Apskaičiuoki-
te savo turtą, ir iš to, kas atliks nuo jūsų poreikių,
aš nedraudţiu nunešti jai kokią dovanėlę, tik ne
per daţnai, na, gimimo, vardo dieną ir t. t. ...“
Jeigu ţmogus paklausys, jis taps naudingu jau-
nuoliu, ir aš pats kiekvienam kunigaikščiui patar-
siu skirti jį į kolegiją; bet jo meilei bus galas, o
jei jis menininkas, — tai ir jo menui. O, mano
draugai! Kodėl taip retai teprasiverţia genijaus
šaltinis, kodėl jis taip retai teišsilieja milţiniška
srove ir taip retai sukrečia jūsų nustebintas šir-
dis? Mieli draugai, ant abiejų krantų gyvena sai-
kingi ponai, bangos uţlietų jų lapines, tulpių lys-
ves ir kopūstus, todėl jie laiku pasirūpina pyli-
mais ir kanalais apsiginti nuo gresiančio pavo-
jaus.
Gegužės 27 d.
Kaip matau, mane pagavo susiţavėjimas, įsi-
leidau į palyginimus ir deklamaciją ir uţmiršau
tau papasakoti, kaip su tais vaikais buvo toliau.
Pasinėręs į kūrybinę nuotaiką, kurią tau padrikai
apsakys vakarykštis laiškas, išsėdėjau kokias dvi
valandas ant arklo. Vakarop atbėga jauna moteris
su pintinėle rankoj ir dar iš tolo šaukia vaikams,
kurie per tą laiką nepajudėjo iš vietos: „Filipsai,
koks tu geras!“ Ji pasveikino mane, aš atsakiau,
atsistojau ir priėjęs arčiau paklausiau, ar čia jos
vaikučiai. Ji atsakė „taip“, padavė vyresniajam
pusę bandelės, maţylį paėmė ant rankų ir su mo-
tiniška meile pabučiavo. „Aš palikau Filipsui
maţiuką, — tarė ji, — o pati su vyresniuoju išė-
jau į miestą duonos, cukraus ir molinio puodţiu-
ko nusipirkti.“ Visa tai pamačiau jos pintinėj, ku-
rios dangtelis buvo nuslinkęs. „Hansui (tuo vardu
buvo maţylis) reikia vakarienei išvirti sriubutės.
Tas padauţa dičkis, besivarţydamas su Filipsu
dėl košės pagrandų, sudauţė man vakar puodţiu-
ką.“ Aš pasiteiravau, kur dabar vyresnysis, ir vos
tik ji spėjo pasakyti, kad gainioja pievoj ţąsis,
pastriuokomis atlėkė ir pats, atnešė viduriniajam
broliui lazdyno vytelę. Aš kalbėjausi toliau su
motina ir suţinojau, kad ji mokytojo duktė, kad
jos vyras išvaţiavęs į Šveicariją pusbrolio pali-
kimo atsiimti. „Jie norėjo jį apgauti, — tarė ji, —
ir neatsakinėjo į laiškus; tada jis pats išvaţiavo
ţiūrėti. Kad tik nebūtų atsitikusi jam kokia ne-
laimė, negaunu jokios ţinios.“ Man buvo sunku
atsitraukti nuo tos moters, daviau vaikams po
kreicerį, maţiuko dalį atidaviau motinai ir papra-
šiau nupirkti jam bandelę prie sriubos, kai ji vėl
nueis į miestą, ir taip išsiskyrėme.
Aš sakau tau, mielasis, kai mano jausmai įsi-
siūbuoja, tai visą jų audrą geriausiai apmalšina
toks padaras, kuris laimingas ir ramus gyvena
ankštame savo buities rate, šiaip taip stumia die-
nas ir ţiūrėdamas į krintančius lapus tik tiek te-
galvoja, kad artinasi ţiema.
Nuo to laiko daţnai nueinu į tą kaimą. Vaikai
visai prie manęs priprato, kai geriu kavą, jie gau-
na cukraus, o vakare valgom kartu sumuštinius
su rūgusiu pienu. Sekmadieniais duodu jiem po
kreicerį, o jeigu po pamaldų manęs nėra, tai
smuklės šeimininkei įsakyta atiduoti jiems, kas
priklauso. Vaikai manim pasitiki, viską pasakoja,
ir man labai smagu ţiūrėti, su kokia aistra ir kaip
naiviai ir karštai jie reiškia savo norus, kai susi-
renka daugiau vaikų iš kaimo. Turėjau nemaţa
vargo, kol įtikinau motiną, kad jie man nekliudo.
Gegužės 30 d.
Ką aš tau aną kartą rašiau apie tapybą, tą patį
galima pasakyti ir apie poeziją; svarbu tik atrasti
groţį ir turėti drąsos jį išreikšti; čia, ţinoma, ke-
liais ţodţiais daug kas pasakyta. Šiandien ma-
čiau vieną vaizdą, kurį reikia tik aprašyti, ir bus
graţiausia pasauly idilė. Bet kam čia poezija,
vaizdai, idilė? Argi ţmogus, sujaudintas gamtos
reiškinio, tuojau turi ir pats ką nors regzti? Jeigu
tu po tokios įţangos lauki ko nors didingo ir pra-
kilnaus, tai vėl labai apsivilsi; mane taip labai
sudomino paprastas kaimo vaikinas — aš, kaip
visada, pasakosiu paprastai, ir tu tikriausiai, kaip
visada, sakysi, kad perdedu. Ir vėl Valheime, tik
Valheime dedasi tokie stebuklai.
Po liepomis buvo susimetusi kaţkokia kompa-
nija gerti kavos. Man ji nepatiko, ir aš, radęs
dingstį, pasišalinau. Iš gretimo namo atėjo jaunas
kaimietis ir ėmė taisyti arklą, ant kurio aš andai
sėdėjau. Man patiko jo išvaizda, tad uţkalbinau jį
ir paklausiau, kaip jis gyvena; mes greit susipa-
ţinom ir, kaip man visada būna su tokiais ţmo-
nėmis, ėmėm kalbėtis atvirai ir nuoširdţiai. Jis
sakėsi tarnaująs pas vieną našlę, kuri esanti jam
labai gera. Jis tiek daug apie ją kalbėjo ir taip ją
liaupsino, jog aš greitai pajutau, kad visa širdimi
jai atsidavęs. Ji esanti nebejauna, pirmasis vyras
buvęs jai negeras, ir ji nebenorinti tekėti, ir iš jo
kalbos aiškiai buvo matyti, kokia ji jam graţi,
kokia ţavi ir kaip jis norėtų būti jos išrinktasis ir
išdildyti jai iš atminties pirmojo vyro ydas. No-
rėdamas atvaizduoti to ţmogaus skaisčius jaus-
mus, meilę ir ištikimybę, turėčiau pakartoti tau
kiekvieną jo ţodį. Dar daugiau, turėčiau būti di-
dţiausias poetas, kad galėčiau tau atpasakoti jo
išraiškingus mostus, jo harmoningą balsą, jo
slaptingą akių ugnį. Ne, jokie ţodţiai neišreikš to
švelnumo, kuris sklido iš visos jo būtybės; ką be-
sakyčiau, viskas būtų banalu. Ypač mane su-
jaudino jo baimė, kad aš blogai nepagalvočiau
apie jų santykius ir nesuabejočiau jos dorumu.
Kaip jis ţaviai pasakojo apie jos figūrą, jos kūną,
kuris ir be jaunystės kerų galingai jį traukia ir
ţavi, tai aš galiu pakartoti tik savo širdies gilu-
moj. Niekada savo gyvenime nemačiau, nė sap-
nuoti nesapnavau tokio galingo geismo, tokio
karšto, nesulaikomo troškimo ir kartu tokio
skaistumo. Nesibark, jei pasakysiu, kad prisimi-
nus šią nekaltybę ir nuoširdumą man liepsnoja
širdis, kad tas ištikimybės ir švelnumo paveikslas
visur mane persekioja ir aš, lyg būčiau pats uţsi-
degęs, trokštu ir ilgiuos.
Dabar pasistengsiu ir ją ko greičiausiai pamaty-
ti, o gal geriau to nedarysiu. Verčiau ţiūrėsiu į ją
jos garbintojo akimis; gal mano paties akims ji
neatrodys tokia, kokia ji dabar stovi prieš mane,
tai kam gadinti tą graţų paveikslą?
Birželio 16 d.
Kodėl tau nerašau? Klausi, nors esi mokslo
ţmogus. O juk galėtum atspėti, kad man gera ir...
vienu ţodţiu, nauja paţintis įstrigo man į širdį.
Aš... kaip čia pasakius... Papasakoti tau viską iš
eilės, kaip ten buvo, kaip susipaţinau su labai
miela būtybe, vargiai pavyks. Aš linksmas ir
laimingas, taigi prastas pasakotojas. Angelas? Fe,
taip sako kiekvienas apie savo merginą, tiesa? Ir
vis dėlto neįstengiu tau apsakyti, kokia ji tobula,
kodėl ji tobula; uţtenka to, kad ji visai mane pa-
vergė. Tiek paprastumo šalia tokio proto, tiek ge-
rumo šalia tokios tvirtybės, tokia sielos ramybė
šalia tokio gyvumo ir veiklumo. Visa tai tušti
plepalai, ką aš čia apie ją sakau, niekingos abs-
trakcijos, kurios neišreiškia nė vieno jos esybės
bruoţelio. Kitą kartą... Ne, ne kitą kartą, dabar
tuojau viską tau apsakysiu. Jei ne dabar, tai jau ir
niekada. Juk, tarp mūsų kalbant, pradėjęs rašyti
aš jau tris kartus buvau bemetąs plunksną ir be-
liepiąs balnoti ţirgą joti pas ją. O juk šiandien ry-
tą prisiekiau nejoti ir vis dėlto kas minutė bėgu
prie lango ţiūrėti, ar dar aukštai saulė...
Niekaip negalėjau savęs įveikti, turėjau ją ap-
lankyti. Štai aš vėl namie, Vilhelmai, suvalgysiu
vakarienei sumuštinį ir rašysiu tau. Koks
dţiaugsmas mano sielai matyti ją tarp meilių,
judrių vaikelių, jos aštuonių broliukų ir sesučių.
Jeigu ir toliau taip rašysiu, tu niekada nieko ne-
suţinosi. Tai klausyk, aš prisiversiu ir apsakysiu
tau visas smulkmenas. Aną kartą tau rašiau, kad
susipaţinau su amtmanu S. ir kad jis kvietė mane
kurią dieną apsilankyti jo nuošalioj buveinėj, ge-
riau sakant, jo maţoj karalystėj. Aš uţmiršau ir
tikriausiai niekada nebūčiau ten nuėjęs, jei atsi-
tiktinumas nebūtų parodęs man to lobio, kuris
slepiasi tam ramiam kampely. Mūsų jaunimas
ruošė uţmiesty balių, kuriame ir aš mielai suti-
kau dalyvauti. Aš pasisiūliau vienai gerai, gra-
ţiai, bet šiaip neţymiai merginai uţ kavalierių, ir
mes sutarėm, kad aš pasamdysiu karietą, nuvešiu
savo šokėją ir jos pusseserę į pasilinksminimo
vietą, o pakeliui paimsime dar Šarlotą S. „Jūs su-
sipaţinsite su graţia mergina“, — tarė mano šo-
kėja, kai mes per didelį, graţiai išretintą mišką
vaţiavom į medţioklės namus. „Ţiūrėkit, kad ne-
įsimylėtumėt!“ — pridūrė jos pusseserė. „O ko-
dėl?“, — paklausiau aš. „Ji jau suţadėta, — atsa-
kė ši, — su puikiu ţmogumi, kuris po tėvo mir-
ties išvaţiavo tvarkyti savo reikalų ir gauti pa-
skyrimo į aukštą vietą.“ Tą ţinią išklausiau gana
abejingai.
Kai privaţiavom prie amtmano sodybos vartų,
saulė dar buvo per ketvirtį valandos nuo kalnų
viršūnių. Buvo tvanku, ir merginos susirūpino,
kad tik nekiltų audra, nes aplink dangaus pakraš-
čiuose tvenkėsi pilkšvi grėsmingi debesėliai. Aš
išsklaidţiau jų baimę, dėdamasis gerai išmanąs
apie orą, nors iš tikrųjų man ir pačiam dingtelėjo,
kad mūsų pramoga gali būti sudrumsta.
Aš išlipau, prie vartų priėjo tarnaitė ir paprašė
valandėlę luktelti, panelė Lota tuojau ateisianti.
Aš nuėjau per kiemą prie graţių namų ir, kai uţ-
lipęs laipteliais įţengiau pro duris vidun, pama-
čiau tokį ţavų reginį, kokio niekada nebuvau ma-
tęs. Prieangy koks šešetas vaikų nuo vienuolikos
iki dvejų metų amţiaus kirbėjo apie grakščią vi-
dutinio ūgio merginą su paprasta balta suknele ir
rausvais kaspinais prie krūtinės ir rankovių. Ji
laikė rankose kepalėlį juodos duonos ir raikė ją
maţyliams, kiekvienam pagal amţių ir apetitą, ir
darė tai taip meiliai, taip nuoširdţiai kiekvienas
šaukė „ačiū“, iš anksto keldamas rankeles ir
laukdamas savo riekės, o paskui vieni patenkinti
daviniu nėrė šalin, kiti, ramesnio būdo, palengva
traukė prie vartų paspoksoti į atvykėlius ir karie-
tą, kuria išvaţiuos jų Lota. „Prašom atleisti, —
tarė ji, — kad priverčiau jus uţeiti vidun, o da-
mas laukti. Rengdamasi ir aiškindama, ką reikės
padaryti namuose, kol manęs nebus, uţmiršau iš-
dalinti vaikams pavakarius, o jie nenori, kad kas
kitas jiems raikytų duoną.“ Aš pasakiau kaţkokį
komplimentą, o pats visa siela gėrėjausi jos iš-
vaizda, balsu, judesiais, ir tik kai ji įbėgo į kam-
barį pasiimti vėduoklės ir pirštinių, galėjau atsi-
peikėti nuo netikėto įspūdţio. Vaikai iš tolo sker-
savo į mane, ir aš priėjau prie maţiausio, labai
malonaus veido vaikiuko. Jis atsitraukė atbulas,
bet tuo metu įėjo Lota ir tarė: „Lui, duok dėdei
rankutę!“ Vaikutis tuoj paklausė; aš nesusilaikiau
ir, nepaisydamas jo šlapios panosėlės, širdingai jį
pabučiavau. „Dėdei? — paklausiau aš, paduo-
damas jai ranką. — Ar jūs laikote mane vertu
laimės būti jūsų giminaičiu?“ — „O, mūsų gimi-
nė plati, — atsakė ji su padykėlės šypsena, — ir
man būtų gaila, jeigu jūs būtumėt blogiausias jos
narys.“ Išeidama ji prisakė Sofijai, vyriausiajai
seseriai po jos, kokių vienuolikos metų mergytei,
gerai priţiūrėti vaikus ir pasveikinti tėvelį, kai šis
grįš iš pasijodinėjimo. Maţyliams ji liepė klausy-
ti sesutės kaip ir jos pačios, ir kai kurie aiškiai
pasiţadėjo. Tik viena baltaplaukė gudruolė, ko-
kių šešerių metų amţiaus, pasakė: „Bet ji tai ne
tu, Lota, tave mes labiau mylim.“ Du vyresnieji
berniūkščiai buvo uţlipę ant karietos galo, ir,
man paprašius, Lota leido jiems pasivėţinti ligi
pamiškės, tik jie turėjo priţadėti, kad neišdykaus
ir tvirtai laikysis. Vos tik mes susėdom, vos tik
merginos pasisveikino ir persimetė pastabomis
apie drabuţius ir ypač apie skrybėlaites, vos tik
jos perkratė draugiją, kurią tikėjosi pamatyti, Lo-
ta paprašė veţėją sustoti ir liepė vaikams nulipti;
jie panoro dar kartą pabučiuoti jai ranką, vyres-
nysis atliko tai švelniai, kaip ir tinka penkiolikos
metų jaunuoliui, o antrasis — smarkiai ir nerū-
pestingai. Ji liepė dar kartą pasveikinti maţiukus,
ir mes nuvaţiavom toliau.
Pusseserė paklausė, ar Lota perskaičiusi knygą,
kurią ji andai atsiuntusi. „Ne, — atsakė ši, — ji
man nepatinka. Galėsiu jums grąţinti. Ta, kur
seniau davėte, irgi ne geresnė.“ Aš nustebau, kai
paklausęs išgirdau, kokios tai knygos. Visa, ką ji
sakė, buvo taip tvirta, sulig kiekvienu ţodţiu
mačiau naują ţavesį, naujus proto spindulius
trykštant iš jos veido, kuris it ţiedas skleidėsi
mano akyse, nes ji juto, kad aš ją suprantu. „Kai
buvau jaunesnė, — kalbėjo ji, — labiausiai mė-
gau romanus. Negaliu apsakyti, kaip man būdavo
gera sekmadieniais atsisėsti kur kamputy ir visa
širdimi pagyventi kokios nors mis Dţenės
dţiaugsmais ir vargais. Nesiginsiu, tokios knygos
dar ir dabar mane šiek tiek ţavi. Bet kad aš taip
retai prisėdu prie knygos, tai noriu, kad ji būtų
visai pagal mano skonį. Todėl mieliausias man
yra tas autorius, kur randu savo pačios pasaulį,
kuris jaučia tą pat ką ir aš, ir jo knyga man įdomi
ir artima kaip mano pačios namai, jie, tiesa, ne
rojus, bet vis dėlto man jie neapsakomos laimės
šaltinis.“ Aš stengiausi neparodyti, kaip mane
jaudina jos ţodţiai. Tai, beje, neilgai man sekėsi,
nes kai tik išgirdau, kaip teisingai ji keliais saki-
niais apibūdino „Veikfildo kleboną“... aš neišlai-
kiau, išliejau jai viską, kas verţėsi man iš širdies,
ir tik po geros valandėlės, kai Lota įtraukė į po-
kalbį ir merginas, pastebėjau, kad jos visą tą lai-
ką sėdėjo išplėtusios akis, lyg paskendusios savo
mintyse. Pusseserė kelis kartus nuţvelgė mane,
pašaipiai suraukusi nosytę, bet man tas nerūpėjo.
Kalba nukrypo į šokius. „Jei ši aistra smerktina,
— tarė Lota, — tai atvirai prisipaţįstu — nieko
taip nemėgstu kaip šokių. Ir jeigu turiu kokį rū-
pestį, tai pakliunkinu savo išklerusiu fortepijonu
kontrdansą, ir vėl man linksma.“ Kaip aš gėrė-
jausi jos juodomis akimis! Kaip tos sodrios lūpos
ir skaistūs rausvi skruostai traukte traukė mano
sielą! Kaip suţavėtas jos puikių minčių daţnai nė
pačių ţodţių negirdėdavau! Tu gali tai įsivaiz-
duoti, nes mane paţįsti. Vienu ţodţiu, kai su-
stojom prie baliaus namų, aš išlipau iš karietos
kaip sapne ir taip pasinėręs į svajones prieblan-
doj skęstančiam pasauly, kad nė muzikos negir-
dėjau, kuri liejosi iš apšviestos salės antrame
aukšte.
Du ponai, Odranas ir kaţkoks N. N., — kas ten
atsimins visas pavardes, — pusseserės ir Lotos
šokėjai, sutiko mus prie karietos durelių ir pasi-
ėmė savo damas, o aš nusivedţiau į viršų savąją.
Mes sukinėjomės apie kits kitą šokdami menu-
etus, aš kviečiau visas damas iš eilės, ir kaip ty-
čia pačios neįdomiausios vis delsdavo paduoti
ranką ir baigti šokį. Lota su savo šokėju pradėjo
anglų šokį, ir gali įsivaizduoti, kaip man buvo
malonu, kai ji iš eilės suėjo į figūrą su mumis.
Reikia pamatyti, kaip ji šoka! Matai, ji taip visa
širdimi ir visa siela atsiduoda šokiui, jos visas
kūnas — viena harmonija, judesiai tokie nerū-
pestingi, tokie laisvi, lyg šokis būtų jai viskas,
lyg ji nieko daugiau negalvotų, nieko nejaustų; ir
tikriausiai tuo metu ji visą pasaulį uţmiršta. Aš
paprašiau ją antrojo kontrdanso; ji paţadėjo man
tretįjį ir su ţaviu atvirumu pareiškė labai mėgs-
tanti vokiškąjį valsą. „Čia tokia mada, — kalbėjo
ji, — kad vokiškąjį reikia šokti su savuoju, bet
mano kavalierius menkai moka suktis ir bus man
dėkingas, jeigu aš jį nuo to darbo atleisiu. Jūsų
dama irgi nemoka ir nemėgsta, o aš jau per ang-
liškąjį pastebėjau, kad jūs puikiai sukatės. Taigi,
jei norite šokti su manim vokiškąjį, tai eikite ir
prašykit mano šokėją sutikimo, o aš nueisiu pas
jūsų damą.“ Aš paspaudţiau jai ranką, ir mes su-
tarėm, kad jos kavalierius tuo metu uţims mano
damą.
Ir šokis prasidėjo! Kurį laiką smaginomės, vi-
saip narstydami rankas. Kaip ţaviai, kaip lengvai
ji skraidė! O kai pradėjom suktis ir skrieti vieni
apie kitus kaip dangaus kūnai, tai iš pradţių, tie-
sa, buvo nekas, nes nedaug kas moka tikrąjį val-
są. Mes buvome protingi ir palaukėm, kol kiti iš-
sidūko, ir kai nevykėliai pasitraukė, leidomės
šokti ir dar su viena pora — Odranu ir jo šokėja
— narsiai laikėmės iki galo. Niekada taip manęs
nenešė kojos. Aš nebejaučiau savęs. Laikyti ran-
kose mieliausią pasauly būtybę ir skristi su ja vė-
ju, kol viskas aplink išnyksta, — Vilhelmai, pri-
sipaţįstu tau, aš prisiekiau, kad merginai, kurią
mylėsiu, į kurią turėsiu teisių, niekada neleisiu
šokti valso su kitu, nors ir galvą reiktų palydėti.
Tu mane supranti! Norėdami atsikvėpti, apsukom
kelis ratus apie salę ţingsniu. Paskui ji atsisėdo,
ir mano iš anksto atidėti apelsinai, dabar vienin-
teliai likę, puikiai ją atgaivino, tik kiekvieną kar-
tą, kai ji iš mandagumo paduodavo skiltelę savo
nekukliai kaimynei, pajusdavau širdy dygtelėji-
mą.
Šokant trečią anglų šokį, mes buvom antroji
pora. Kai iš eilės pasileidom šokti ir aš — nemo-
ku pasakyti, su kokia palaima, — laikiau jos ran-
ką, ţvelgiau jai į akis, iš kurių tryško atviriausias,
gryniausias pasitenkinimas, mes prisiartinom
prie vienos damos, kurios malonus nebejaunas
veidas man krito į akis. Ji ţvilgteli su šypsena į
Lotą, pagrasina pirštu ir, skrisdama pro šalį, du-
kart reikšmingai pamini Alberto vardą.
„Kas tas Albertas, — tariau, — jei galima pa-
klausti?“ Ji buvo beatsakanti, bet mes išsiskyrėm,
nes atėjo eilė didţiajai aštuoniukei, o kai sukio-
jomės prieš vienas kitą, pastebėjau jos veide lyg
susimąstymo šešėlį. „Kodėl turėčiau nuo jūsų
slėpti, — tarė ji, paduodama man ranką prome-
nadai. — Albertas geras ţmogus, su kuriuo aš
beveik suţadėta.“ Man tai nebuvo naujiena (va-
ţiuojant merginos buvo tai sakiusios), o vis dėlto
dabar tai buvo visiškai nauja, nes tada girdėda-
mas tą ţinią negalvojau apie ją, kuri per tas ke-
lias valandas tapo man tokia brangi. Vienu ţo-
dţiu, aš sumišau, uţmiršau, ką darąs, prisijungiau
ne prie tos poros, viskas susipainiojo, ir prireikė
viso Lotos sumanumo, daug tampymo bei stum-
dymo, kad tvarka būtų grąţinta.
Šokiui dar nesibaigus ėmė stiprėti ţaibai, kurių
tvyksčiojimą aš jau seniai mačiau dangaus pa-
krašty, bet vis laikiau amalu: driokstelėjo perkū-
nija, nustelbdama muzikos garsus. Trys damos
pabėgo iš šokėjų eilės, jas pasekė jų kavalieriai;
kilo sąmyšis, ir muzika nutilo. Kai linksminantis
mus netikėtai ištinka nelaimė ar kas nors baisu,
tai suprantama, kad poveikis yra stipresnis negu
kitu metu, taip yra dėl kontrasto, kurį skaudţiai
pajuntame, o dar labiau dėl to, kad mūsų pojūčiai
tada atviresni įspūdţiams ir greičiau juos priima.
Tokios prieţastys, matyt, sukėlė tą keistą mai-
vymąsi, kuris dabar apėmė moteris. Protingiausia
atsisėdo kampe nugara į langą ir uţsiėmė ausis.
Kita atsiklaupė ir įsikniaubė jai į kelius. Trečia
įsispraudė tarp jų, apsikabino savo seseles ir davė
valią ašaroms. Vienos verţėsi namo, kitos visiš-
kai neteko galvos ir neturėjo nė tiek nuovokos
sudrausti įţūliems smaliţiams, kurie, rodos, nie-
ko daugiau ir neveikė, tik rinko nuo jų lūpų visas
tas baimingas maldas, kurios buvo skirtos dan-
gui. Keletas vyrų nulipo ţemyn ramiai parūkyti
pypkelės, o visi kiti sutiko su protingu šeiminin-
kės pasiūlymu pereiti į kambarį, kuriame buvo
langinės ir uţuolaidos. Vos tik šokėjai jame susi-
rinko, Lota ėmė statyti ratu kėdes, pakvietė visus
sėstis ir pasiūlė ţaidimą.
Aš mačiau, kad vienas kitas, tikėdamasis sal-
daus fanto, jau čepsėjo lūpom ir rąţėsi. „Ţaisime
skaičius, — tarė Lota. — Dėmesio! Aš eisiu ratu
iš dešinės į kairę, o jūs skaičiuosit, kiekvienas sa-
kys sekantį skaičių, bet ţaibo greitumu, o kas uţ-
sikirs ar suklys, gaus antausį; ir taip ligi tūkstan-
čio.“ Na ir graţu buvo ţiūrėti. Ji ėjo ratu ištiesusi
ranką. „Viens“, pradėjo pirmas, kaimynas tarė
„du“, kitas „trys“ ir taip toliau. Paskui ji ėmė eiti
vis greičiau ir greičiau; vienas apsiriko, —
pliaukšt! antausis, o besijuokiant ir kitas —
pliaukšt! O ji vis greičiau. Aš pats gavau du ant-
ausius ir labai patenkintas tariausi pastebėjęs,
kad man ji smogė stipriau negu kitiems. Bendras
juokas ir klegesys uţbaigė ţaidimą, dar nepri-
skaičiavus ligi tūkstančio. Artimesnieji draugai
išsiskirstė poromis, audra praėjo, aš nuėjau pas-
kui Lotą į salę. Eidama ji tarė: „Per antausius visi
uţmiršo audrą ir visa kita!“ Aš nieko neįstengiau
jai atsakyti. „Aš pati labiausiai bijojau, — kalbė-
jo ji toliau, — bet norėdama kitas padrąsinti, dė-
jausi drąsi ir nugalėjau baimę.“ Priėjome prie
lango. Kaţkur šone griaudė, lauke ošė ramus lie-
tutis, šiltame ore nuo ţemės dvelkė į mus gai-
viausi kvapai. Ji stovėjo, pasirėmusi alkūne,
įsmeigusi akis į apylinkę, paskui paţvelgė į dan-
gų, į mane, ir aš pamačiau jos akyse ašaras, ji
uţdėjo savo ranką ant manosios ir tarė: „Klopš-
tokas!“ Aš tuojau prisiminiau tą puikiąją odę, at-
ėjusią jai į galvą, ir nugrimzdau jausmų sraute,
kuris uţplūdo mane sulig šiuo jos šūksniu. Aš
neišlaikiau, pasilenkiau ir su dţiaugsmo ašaromis
pabučiavau jai ranką. Paskui vėl paţvelgiau jai į
akis. Kilnusis poete! Jeigu tu būtum matęs, kokia
šventa pagarba tau spindėjo šiose akyse, aš nie-
kada negirdėčiau tavo vardo, taip daţnai tariamo
su panieka.
Birželio 19 d.
Nebeatsimenu, kur baigiau anąkart savo pasa-
kojimą; ţinau tik, kad buvo antra valanda nak-
ties, kai atsiguliau, ir jeigu, uţuot rašęs, būčiau
galėjęs šnekėtis, tai būčiau nepaleidęs tavęs ligi
ryto.
Aš dar nepasakojau, kas nutiko grįţtant iš ba-
liaus, šiandien irgi neturiu tam laiko.
Buvo nuostabiausias saulėtekis. Aplink rasotas
miškas ir atsigavę laukai! Mūsų bendrakeleivės
uţsnūdo. Ji paklausė, ar nenorėčiau ir aš pasekti
jų pavyzdţiu. Jos man nesą ko varţytis. „Kol ma-
tau šias akis atviras, — atsakiau ţiūrėdamas tie-
siai į ją, — miegas man negresia.“ Taip abu lai-
kėmės ligi pat jos vartų, kuriuos atkėlė tarnaitė ir
į jos klausimą atsakė, kad tėvas ir maţyliai sveiki
ir dar tebemiega. Čia aš su ja išsiskyriau, pra-
šydamas leisti ją dar šiandien aplankyti, ir ji suti-
ko; aš atėjau, ir nuo tos dienos saulė, mėnulis ir
ţvaigţdės gali sau keliauti dangumi, kaip jiems
patinka, aš nebeskiriu dienos nuo nakties, ir visas
pasaulis nyksta man iš akių.
Birželio 21 d.
Aš gyvenu tokias laimingas dienas, kokias
Dievas yra parengęs savo šventiesiems; kad ir
kaţin kas mane ištiktų, niekada negalėsiu pasa-
kyti, kad nepatyriau dţiaugsmų, tyriausių gyve-
nimo dţiaugsmų.
Tu ţinai mano Valheimą; ten aš esu tvirtai įsi-
kūręs, nuo ten man tik pusvalandis kelio iki Lo-
tos, ten aš jaučiuosi pats savimi, ten išgyvenu di-
dţiausią laimę, kokia tik duota ţmogui. Ar pasi-
rinkdamas Valheimą savo pasivaikščiojimų vieta
galėjau nujausti, kad jis taip arti dangaus! Kiek
kartų, išėjęs toliau pasivaikščioti, čia nuo kalno,
čia iš lygumos kitapus upės matydavau medţiok-
lės namus, kur dabar slypi visi mano troškimai.
Mielas Vilhelmai, aš daug galvojau apie ţmo-
gaus verţimąsi į tolį, troškimą rasti ką nauja, kla-
joti; o antra vertus, apie jo vidinį polinkį lengvai
uţsidaryti siauram rate, plaukti įprastine vaga,
nesidairant nei į dešinę, nei į kairę. Kaip keista:
kai čia atvykau ir nuo kalvos paţvelgiau į graţųjį
slėnį, viskas mane traukė. Štai miškelis! Ak, kad
galėčiau nerti jo paunksmėn! Ten kalno viršūnė!
Ak, kad galėčiau iš ten apţvelgti plačią apylinkę!
Tos kalvų grandinės, tie jaukūs slėniai! O, kad
galėčiau juose paklajoti! Aš skubėjau tenai ir grį-
ţau atgal, neradęs, ko tikėjausi. O, toluma tas
pat, kas ir ateitis! Didelė, miglota platybė dunkso
prieš mūsų sielą, visi pojūčiai susilieja joje kaip
daiktai mūsų akyse, ir mes trokštam, ak, kaip
trokštam atiduoti visą save, palaimingai prisipil-
dyti vieno vienintelio didelio, puikaus jausmo.
Deja! Kai nubėgame, kai „tenai“ tampa „čia“,
viskas lieka po senovei, stovime tokie pat varg-
šai, tokie pat riboti, ir mūsų siela trokšta atgajos,
kuri išslydo iš rankų.
Taip galų gale pats neramiausias klajūnas vėl
pasiilgsta tėvynės ir savo pirkelėj, prie savo
ţmonos širdies, tarp savų vaikučių, rūpindamasis
juos išmaitinti, randa tą palaimą, kurios veltui
ieškojo tolimuose kraštuose.
Kai rytais su saule išeinu į savo Valheimą ir
tenai smuklės darţe pats prisiskinu cukrinių ţir-
nių, pats atsisėdęs juos nuplaišioju, kartu skaity-
damas Homerą, kai maţoje virtuvėlėj išsirenku
puodţiuką, atsiskverbiu sviesto, uţkaičiu ankštis,
uţdengiu ir čia pat atsisėdęs jas kartkartėmis pa-
kratau, tada aš kaip gyvas matau įţūlius Penelo-
pės jaunikius, kaip jie skerdţia, darinėja ir kepa
jaučius ir kiaules. Niekas kitas nepripildo manęs
tokio tykaus, nemeluoto jausmo kaip patriarcha-
linio gyvenimo smulkmenos, kurias, ačiū dievui,
be jokio dirbtinumo galiu įpinti į savo buitį.
Kokia laimė, kad mano širdis gali pajusti pa-
prastą, nekaltą dţiaugsmą ţmogaus, kuris pasi-
deda ant stalo paties uţaugintą kopūstą; valgy-
damas jis ne tik dţiaugiasi jo skoniu, bet kartu
darsyk pergyvena visas tas graţias dienas, tuos
giedrus rytus, kada jį sodino, tykius vakarus, ka-
da jį laistė, ir visą malonumą, kurį patyrė, stebė-
damas, kaip jis auga.
Birželio 29 d.
Uţvakar pas amtmaną atėjo miestelio gydytojas
ir rado mane ant ţemės tarp Lotos vaikų: vieni
korėsi man ant kupros, kiti erzino, aš juos kute-
nau, ir visi kėlėm didţiausią triukšmą. Tas dakta-
ras yra dogmų prikimšta marionetė, kalbėdamas
jis vis dėlioja klostėmis savo rankogalius ir be
perstojo tampo jų mezginėtus kraštus; iš jo no-
sies pamačiau, kad mano elgesį jis laiko nepri-
tinkančiu rimtam ţmogui. Bet aš nekreipiau į jį
dėmesio, leidau jam dėstyti savo išmintį ir sta-
čiau vaikams iš kortų namelius, kuriuos jie buvo
sugriovę. Paskui jis vaikščiojo po miestą ir visur
dejavo: amtmano vaikai jau ir taip esą išdykę, o
dabar Verterio draugijoj visiškai pasileisią. Taip,
mielas Vilhelmai, vaikai yra šioj ţemėj artimiau-
si mano širdţiai. Kai ţiūriu į juos ir tokiam ma-
ţam padarėly matau daigus tų dorybių, tų jėgų,
kurių jam ateity labai prireiks, kai jam uţsispyrus
matau būsimą atkaklumą ir valios tvirtumą, išdy-
kaujant gerą nuotaiką ir lengvumą, kurie padės
jam išsisukti iš gyvenimo pavojų, — ir visa tai
taip nesugadinta, taip išbaigta, — aš visada visa-
da kartoju ţmonių mokytojo aukso ţodţius: „Jei
nebūsite kaip tie maţutėliai!“ O mes, brangusis,
su jais, kurie mums lygūs, į kuriuos mes turėtu-
me ţiūrėti kaip į pavyzdį, elgiamės kaip su val-
diniais. Nereikia duoti jiems valios! Argi mums
ji neduota? Ir kur tas mūsų pranašumas? Kad
mes vyresni ir gudresni! Švenčiausias dieve dan-
guje, tu matai senus vaikus ir maţus vaikus —
daugiau nieko; ir kurie tau meilesni, tą jau seniai
paskelbė tavo sūnus. Bet ţmonės tiki juo, o ne-
klauso jo ţodţių — tai irgi sena tiesa! — jie au-
gina vaikus tokius kaip jie patys ir... Sudie, Vil-
helmai! Nebenoriu daugiau apie tai svaičioti.
Liepos 1 d.
Kas Lota gali būti ligoniui, tai aš jaučiu savo
paties vargše širdimi, kuri daug labiau kenčia ne-
gu tūlas kankinys ligos patale. Ji išbus kelias
dienas mieste pas vieną dorą moteriškę, kuri, pa-
sak gydytojų, galuojasi su mirtimi ir šiomis pas-
kutinėmis valandomis nori matyti prie savęs Lo-
tą. Aną savaitę buvau su ja pas maţo kalnų mies-
telio Št. pastorių, uţ valandos kelio nuo čia. Mes
tenai atvykome apie ketvirtą. Lota veţėsi kartu
jaunesniąją sesutę. Kai įţengėme į pastoriaus
kiemą, uţklėstą dviejų aukštų riešutmedţių, ge-
rasis senukas sėdėjo ant suolelio prie namų ir vos
tik pamatęs Lotą tuojau atgijo, uţmiršo ir savo
gumbuotą lazdą ir pakilo jos sutikti. Ji pribėgo
prie jo, privertė jį sėstis, atsisėsdama šalia pati,
perdavė daugybę linkėjimų nuo savo tėvo, pa-
glamonėjo jo pagranduką — murziną bjaurų
bamblį, jo senatvės paguodą. Kad tu būtum ma-
tęs, kaip ji stengėsi senuką prablaivinti, kaip ji
kėlė balsą, kad išgirstų jo apykurtės ausys, kaip
pasakojo apie jaunus stiprius ţmones, kurie ne-
lauktai pasimirę, kaip ji gyrė Karlsbadą bei senu-
ko ketinimą kitą vasarą tenai pasigydyti ir tikino,
kad dabar jis atrodąs daug sveikesnis ir ţvalesnis
negu tada, kai paskutinį kartą jį mačiusi. Aš tuo
metu mandagiai pasisveikinau su ponia pastorie-
ne. Senukas visiškai atkuto, ir kadangi aš negalė-
jau nepagirti jo graţių riešutmedţių, kurie teikė
tokį malonų pavėsį, jis, nors ir uţsikirsdamas,
ėmė pasakoti jų istoriją. „Kas pasodino tą senąjį,
— pradėjo jis, — mes neţinom: vieni sako tas
pastorius, kiti anas. Bet jaunesnysis, kur toliau,
yra tokio pat amţiaus kaip mano ţmona, spalio
mėnesį jam sukaks penkiasdešimt. Jos tėvelis pa-
sodino tą medį rytą, o jinai gimė vakarop. Ţmo-
nos tėvas buvo mano pirmtakas šioj parapijoj, o
kaip jis mylėjo tą medį, sunku apsakyti. Man jis
irgi ne maţiau brangus. Mano ţmona sėdėjo po
juo ant rąsto ir mezgė, kai aš, vargšas studentas,
prieš dvidešimt septynerius metus pirmą kartą
įţengiau į šį kiemą.“ Lota pasiteiravo apie jo
dukterį ir išgirdo, kad ji išėjusi su ponu Šmitų į
pievą pas darbininkus, paskui senukas pasakojo
toliau: kaip jo pirmtakas jį pamilęs, duktė taip
pat, kaip jis iš pradţių tapęs jo vikaru, o paskui
įpėdiniu. Jis vos tik baigė savo pasakojimą, per
sodą sugrįţo panelė pastoriūtė su minėtu ponu
Šmitu. Ji labai širdingai pasisveikino su Lota, ir
turiu prisipaţinti, man ji patiko. Judri, graţiai nu-
augusi juodukė, su kuria malonu būtų praleisti
laiką, trumpam apsistojus kaime. Jos mieliausia-
sis (pono Šmito vaidmuo iš pat pirmo ţvilgsnio
nekėlė jokių abejonių), mandagus, bet tylus
ţmogelis, nenorėjo prisidėti prie mūsų kalbos,
nors Lota kelis kartus mėgino jį kalbinti. Labiau-
siai mane nuliūdino tai, kad iš jo veido aiškiai iš-
skaičiau, jog mūsų kalboj jis nedalyvauja dau-
giau iš uţsispyrimo ir prastos nuotaikos negu dėl
savo proto ribotumo.
Paskui tas, deja, pasidarė per daug aišku; mat,
kai mums bevaikščiojant Friderikė ėjo su Lota, o
tarpais ir su manim, jau ir šiaip rudas to pono
veidas taip apsiniaukė, kad vienu metu Lota
timptelėjo mane uţ rankovės, įspėdama, jog aš
per daug meilinuos Friderikei. Niekas manęs taip
neerzina, kaip ţmonių įprotis vienas kitą kankin-
ti, ypač kai jauni ţmonės pačiame ţydėjime, ka-
da jų širdys turėtų būti ko plačiausiai atvertos vi-
siems dţiaugsmams, tas kelias graţias dienas
nuodija vieni kitiems kaprizais ir tik po laiko su-
pranta, kad iššvaistytas lobis nebegrįš. Mane tai
pykino, ir kai vakarop sugrįţom ir susėdom prie
stalo valgyti rūgusio pieno ir kalba nukrypo apie
pasaulio dţiaugsmus ir vargus, aš neiškentęs nu-
sitvėriau tų ţodţių ir gana karštai ėmiau kalbėti
prieš prastą nuotaiką. „Mes, ţmonės, daţnai
skundţiamės, — pradėjau aš, — kad tiek maţa
tėra šviesių dienų ir tiek daug juodų, bet, kaip
man atrodo, daţniausiai be reikalo. Jei mes visa-
da atvira širdim priimtume gėrį, kurį mums die-
vas kasdien siunčia, tai turėtume gana jėgų ir
blogiui pakelti, kai jis ištinka.“ — „Bet nuotaika
nepareina nuo mūsų valios, — atsakė pastorienė.
— Kiek daug nulemia kūnas! Kai ţmogus nega-
luoja, niekas jam neįtiks.“ Sutikau. „Na, laiky-
kime tai liga, — kalbėjau aš, — ir paklauskime,
argi nėra nuo jos vaistų?“ — „Teisybė, — tarė
Lota, — aš bent manau, kad daug kas pareina
nuo mūsų pačių. Ţinau tai iš savo patyrimo. Jei
mane kas erzina ir veda iš kantrybės, aš šoku ir
bėgu į sodą, kur vaikščiodama sudainuoju keletą
melodijų, ir pyktis išgaruoja.“ — „Aš tą ir norė-
jau pasakyti, — pritariau jai, — prasta nuotaika
vis tiek kaip tinginystė, tam tikra tinginystės rū-
šis. Mūsų prigimtis itin į ją linkusi, o vis dėlto,
jei tik turime jėgos prisiversti, darbas mums deg-
te dega rankose, ir dirbdami mes randame tikrą
dţiaugsmą.“ Friderikė klausėsi labai atidţiai, o
jaunuolis man atsakė, kad ţmogui ne taip lengva
save įveikti, ypač jis negalįs įsakinėti savo jaus-
mams. „Čia mes kalbame apie nemalonų jausmą,
— atrėmiau aš, — kuriuo kiekvienas mielai nori
atsikratyti, tik niekas neţino savo jėgų, kol jų ne-
išmėgina. Juk, kas serga, tas tariasi su visais dak-
tarais, atsisako visų malonumų ir geria karčiau-
sius vaistus, kad tik atgautų trokštamą sveikatą.“
Aš pastebėjau, kad garbusis senelis klausosi iš-
tempęs ausis, norėdamas dalyvauti mūsų pokal-
by, todėl pakėliau balsą ir kreipiausi į jį. „Pa-
moksluose smerkiamos visokiausios ydos, — ta-
riau aš, — bet niekada negirdėjau iš sakyklos ţo-
dţio prieš prastą nuotaiką.“ — „Apie tai turėtų
kalbėti miesto kunigai, — atsakė jis, — kaimie-
čiai neţino prastos nuotaikos. Bet retkarčiais ne-
pakenktų ir čia, bent būtų gera pamoka mano
ţmonai ir ponui amtmanui.“ Visa draugija ėmė
juoktis, o jis širdingai juokėsi kartu, kol uţsiko-
sėjo, ir mūsų ginčas valandėlę nutrūko; paskui
jaunuolis vėl paėmė ţodį: „Jūs pavadinote prastą
nuotaiką yda; aš manau, kad tai perdėta.“ — „Nė
kiek, — atsakiau aš, — jeigu tuo vardu vadiname
tai, kas kenkia man pačiam ir mano artimui. Ar
negana, kad mes negalime padaryti vienas kito
laimingo, argi turime atimti iš kito ir tą dţiaugs-
mą, kurį ţmogaus širdis kartais pati susikuria? Ir
parodykit man prastai nusiteikusį ţmogų, kuris
narsiai slėptų savo nuotaiką, pats vienas ją kęstų,
nedrumsdamas dţiaugsmo kitiems! Dar daugiau,
argi tai nėra apmaudas dėl savo paties menkumo,
nepasitenkinimas savimi, visada susijęs su pavy-
du, kurstomu kvailos tuštybės? Mes matome
laimingus ţmones, kuriuos ne mes padarėme
laimingus, ir negalime to pakęsti.“ Lota nusišyp-
sojo, matydama, su kokiu susijaudinimu aš kal-
bu, o ašarėlė Friderikės akyse paskatino mane
kalbėti toliau. „Vargas tiems, — tariau, — kurie,
naudodamiesi savo galia kito širdţiai, sutrypia
tuos kuklius dţiaugsmus, kuriuos ji pati išsiugdo.
Jokios dovanos pasauly, joks garbstymas neat-
pirks pasitenkinimo savimi akimirkos, kurią uţ-
nuodijo pavydus mūsų tirono niūrumas.“ Šią va-
landėlę mano širdį uţplūdo jausmai, į sielą ver-
ţėsi praeities prisiminimai, ir akys pritvinko aša-
rų. „O, kad ţmogus kas dieną sau kartotų, — su-
šukau, — visa, ką tu gali duoti draugams, tai ne-
atimti iš jų dţiaugsmo ir didinti jų laimę, dţiaug-
damasis kartu su jais. Argi tu gali jiems bent per
nago juodymą palengvinti, kai jų sielą kankina
baugi aistra, kai grauţia rūpestis?
O kai paskutinioji kraupi liga ištinka būtybę,
kurią tu pakirtai pačiame ţydėjime, ir ji guli, ny-
kiai išsekusi, bejausmės akys įbestos į dangų,
blyški kakta sudrėkusi nuo prakaito, o tu stovi
prie jos lovos it pasmerktas ir visa širdimi jauti,
kad visas tavo turtas nieko negali jai padėti, ir
baimė tave smaugia, rodos, viską atiduotum, kad
tik galėtum įkvėpti tai mirštančiai būtybei bent
lašelį stiprybės, bent kibirkštėlę vilties.“ Prisimi-
nimas tokios scenos, kurią pats kadaise mačiau,
visa jėga uţgriuvo mane. Aš uţsidengiau nosine
akis ir nuėjau nuo stalo, tik Lotos šūksnis: „Me-
tas namo“ padėjo man atsitokėti. Ir kaip ji mane
grįţtant barė, kad aš per daug viską imąs į širdį,
kad mane tai praţudysią. Ir kad aš turįs saugotis!
O angele! Dėl tavęs turiu gyventi!
Liepos 6 d.
Ji vis dar slaugo savo mirštančią bičiulę, vis
tokia pat visada budri, miela būtybė: kur tik ji
ţvelgia, visur malšina skausmą, skleidţia laimę.
Vakar vakare ji ėjo pasivaikščioti su Mariana ir
maţąja Malchen, aš ţinojau tai, pasitikau jas, ir
mes ėjome kartu. Po kokios pusantros valandos
grįţome į miestą pro šulinį, kuris man toks bran-
gus, o dabar dar tūkstantį kartų brangesnis. Lota
atsisėdo ant mūrelio, mes stovėjome priešais. Aš
apsidairiau, ir ak! Atmintyje vėl atgijo tas laikas,
kai mano širdis buvo tokia vieniša. „Brangusis
šuliny, — tariau, — nuo anų dienų aš nė karto
nerymojau tavo vėsoj, skubėdamas pro šalį kar-
tais net akių nepakeldavau į tave.“ Aš paţvelgiau
ţemyn ir pamačiau, kaip Malchen atsargiai lipa
aukštyn su stikline vandens. Pakėliau akis į Lotą
ir pajutau, kas ji man yra. Priėjo Malchen su
vandeniu. Mariana norėjo paimti iš jos stiklinę.
„Ne! — sušuko mergytė švelnučiu balseliu. —
Ne, Lota, pirma tu atsigerk!“ Tas nuoširdus, tas
meilus jos balsas mane taip suţavėjo, kad aš ne-
galėjau įveikti savo jausmų, pakėliau mergytę
nuo ţemės ir karštai išbučiavau, bet ji tuojau
pradėjo rėkti ir verkti. „Negerai padarėt“, — tarė
Lota. Aš sumišau. „Eikš, Malchen, — pasakė ji,
imdama mergytę uţ rankos ir vesdama laipteliais
ţemyn. — Nusiprausk švariam šaltinėly, greit
greit, ir nieko nebus.“ Aš stovėjau ir ţiūrėjau,
kaip uoliai maţytė trynė skruostelius šlapiais
delniukais, kaip ji tikėjo, kad stebuklingasis šal-
tinis nuplaus visus nešvarumus ir nereikės bijoti,
kad jai išaugs bjauri barzda. Lota pasakė „gana“,
bet ji dar uoliau darbavosi — juk geriau daugiau
negu per maţai. Aš tau sakau, Vilhelmai, į jokias
krikšto apeigas aš neţiūrėjau su didesne pagarba.
Ir kai Lota sugrįţo, aš vos nepuoliau prieš ją ant
kelių kaip prieš kokį pranašą, kuris nuplovė
ţmonių kaltes.
Vakare nesusilaikiau ir savo didelį širdies
dţiaugsmą apsakiau vienam ţmogui, kurį laikiau
jautriu, nes buvo nekvailas. Bet kur pataikiau! Jis
pasakė, kad Lota pasielgė labai blogai, nereikią
vaikų apgaudinėti; tai veda prie daugybės pakly-
dimų ir prietarų, nuo kurių vaikus reikia iš ma-
ţumės saugoti. Tik dabar man dingtelėjo, kad
prieš savaitę tas ţmogus krikštijo savo vaiką, to-
dėl nutylėjau, o širdy likau ištikimas tiesai: mes
turime taip elgtis su vaikais, kaip su mumis el-
giasi dievas, kuris teikia mums didţiausią laimę,
leisdamas klajoti po pasaulį su maloniomis iliuzi-
jomis.
Liepos 8 d.
Kokie mes vaikai! Kaip mes trokštame bent
vieno ţvilgsnio! Kokie mes vaikai! Mes buvom
Valheime. Damos nuvaţiavo pirma, o per pasi-
vaikščiojimą man pasirodė, kad Lotos juodos
akys... aš kvailys, atleisk! Tu turėtum jas pama-
tyti, tas akis! Rašysiu trumpai (nes iš nuovargio
limpa akys), taigi damos susėdo, o aplink karietą
stovėjo jaunasis V., Zelštatas, Odranas ir aš. Jos
plepėjo per karietos dureles su vyrukais, kurie,
beje, visi buvo laisvai ir linksmai nusiteikę. Aš
gaudţiau Lotos ţvilgsnį, jis skraidė nuo vieno
prie kito. Bet mane, mane, mane, visiškai jai vie-
nai atsidavusį, jis aplenkė! Mano širdis sakė jai
tūkstantį sudie, o ji neţiūrėjo į mane! Karieta pa-
judėjo, mano akys prisipildė ašarų. Aš ţiūrėjau
jai iš paskos ir pamačiau, kaip iš karietos pasiro-
dė Lotos skrybėlaitė, Lota atsigręţė. Ak, ar į ma-
ne? Brangusis! Taip ir neţinau. Tai mano paguo-
da: gal ji atsigręţė į mane! Gal! Labanakt! Koks
aš vaikas!
Liepos 10 d.
Kad tu matytum, kokia kvaila būna mano mina,
kai draugijoje kalbama apie ją! O jeigu dar kas
paklausia, kaip ji man patinka! Patinka! Mirtinai
neapkenčiu to ţodţio. Koks turi būti ţmogus, ku-
riam Lota tik patinka, kuriam ji neuţpildo visų
minčių, visų jausmų! Patinka! Neseniai vienas
ţmogus manęs klausė, kaip man patinka Osia-
nas!
Liepos 11 d.
Ponia M. labai silpna; aš meldţiuos uţ ją, nes
kenčiu kartu su Lota. Retkarčiais matau ją pas
draugę, o šiandien ji man papasakojo nuostabų
dalyką. Senis M. yra godus, šiurkštus šykštuolis,
per gyvenimą visaip engęs ir varţęs savo ţmoną.
Bet ši vis kaţkaip rasdavo išeitį! Prieš kelias die-
nas, kai gydytojas pasakė, kad jos gyvenimas
baigiasi, ji pasišaukė vyrą (Lota buvo kambary)
ir taip jam tarė: „Turiu tau išpaţinti vieną kaltę,
dėl kurios po mano mirties galėtų kilti vaidų ir
nemalonumų. Ligi šiol šeimininkavau taip apdai-
riai ir taupiai, kaip tik galėjau, bet tu man atleisk,
kad per tuos trisdešimt metų aš tave apgaudinė-
jau. Mūsų gyvenimo pradţioj tu paskyrei menką
sumelę virtuvės reikalams ir kitoms namų išlai-
doms. Kai mūsų ūkis išaugo, verslas padidėjo, tu
nieku gyvu nesutikai atitinkamai padidinti savai-
tei skirtų pinigų, vienu ţodţiu, pats ţinai, kad
tais laikais, kada išlaidos buvo didţiausios, tu
reikalavai, kad aš išsiversčiau su septyniais gul-
denais per savaitę. Aš juos paimdavau nesiprie-
šindama, o trūkstamus prisidurdavau iš įplaukų,
juk niekam negalėjo ateiti į galvą, kad šeiminin-
kė ims apvaginėti kasą. Aš nieko neiššvaisčiau ir
ramiai galėčiau iškeliauti į amţinybę, nieko tau
nesakydama, jei ne mintis, kad ta, kuri šeiminin-
kaus po manęs, nemokės suvesti galo su galu, o
tu jai prikaišiosi, kad pirmoji ţmona išsiversda-
vo.“
Aš kalbėjau su Lota apie neįtikėtiną ţmogaus
proto aptemimą, kaipgi jis nenumano, kad kaţkur
turi būti apgaulė, jeigu išsiverčiama su septyniais
guldenais ten, kur reikia dukart didesnės sumos.
Bet aš pats paţinojau ţmonių, kurie nė kiek ne-
būtų nustebę, jei jų namuose būtų atsiradęs pra-
našo ąsotis su nesibaigiančia alyva.
Liepos 13 d.
Ne, aš neapgaudinėju savęs! Aš skaitau jos
juodose akyse tikrą uţuojautą man ir mano liki-
mui. Taip, jaučiu, o šiuo atţvilgiu galiu pasitikėti
savo širdim, kad ji — ar turiu teisę, ar galiu šiais
ţodţiais išreikšti dangišką laimę, — kad ji mane
myli! Mane myli! Kaip aš kylu paties akyse,
kaip... tau galiu tai pasakyti, tu supranti mane...
kaip aš garbinu save nuo to laiko, kai ji mane
myli!
Ar tai per didelis pasitikėjimas savimi, ar tikros
padėties nejautimas? Aš nepaţįstu tokio, kuris
man būtų pavojingas varţovas Lotos širdyje. O
vis dėlto, kai ji kalba apie savo suţadėtinį, ir taip
nuoširdţiai, su tokia meile, — tada jaučiuosi kaip
ţmogus, kuris neteko visų nuopelnų ir rangų ir
kuriam kaţkas atėmė špagą.
Liepos 16 d.
Ak, kokia ugnis perbėga gyslomis, kai mano
pirštas netyčia prisiliečia prie jos piršto, kai mūsų
kojos susiduria po stalu! Aš atšoku lyg nudegęs,
o kaţkokia slapta jėga traukia mane vėl pirmyn
— man apsvaigsta galva. O! jos nekaltumas, jos
rami siela nejaučia, kaip baisiai mane kankina
menkiausias intymumas! Kai ji kalbėdama uţde-
da savo ranką ant manosios arba, susidomėjusi
pokalbiu, pasislenka arčiau manęs ir dangiškas
jos lūpų kvapas gali pasiekti manąsias, — tada
man rodos, kad aš krintu it ţaibo ištiktas. Vil-
helmai! Jeigu aš kada išdrįsiu šitą dangų, šitą pa-
sitikėjimą!.. Tu supranti mane. Ne, mano širdis
nėra tokia sugedusi! Silpna! Itin silpna! O argi tai
nėra sugedimas?
Ji man šventa. Kai ji su manim, tyli visi geis-
mai. Aš neţinau, kas dedasi, kai esu šalia jos;
toks jausmas, tartum būtų pasikeitusi kiekviena
mano sielos dalelė. Ji moka vieną dainelę, kurią
kaip angelas skambina fortepijonu, taip papras-
tai, tačiau taip įspūdingai! Tai jos mėgstamiausia
daina, man praeina visos kančios, nerimas ir blo-
gas ūpas, kai tik ji uţgauna pirmąją gaidą. Nė
kiek neabejoju padavimais apie senąją muzikos
burtų galią, jei paprasta dainelė mane taip veikia!
Ir kaip ji moka ją panaudoti daţnai tokiu metu,
kai man norisi paleisti sau į kaktą kulką! Svaigu-
lys ir tamsa mano sieloje išsisklaido, ir aš vėl al-
suoju laisviau.
Liepos 18 d.
Vilhelmai, kas mūsų širdţiai pasaulis be mei-
lės! Kas magiškoji lempa be šviesos! Vos tik
įstatai vidun lemputę, ir ant tavo baltos sienos
sušvinta spalvingi paveikslėliai! Ir jeigu tai tėra
tik laikinas miraţas, vis tiek mes laimingi, kai
stovime prieš ją kaip vaikai ir ţavimės stebuklin-
gais vaizdais. Šiandien negalėjau nueiti pas Lotą,
svečiai, kurių negalėjau išvengti, sulaikė mane.
Ką turėjau daryti? Nusiunčiau pas ją savo tarną,
kad turėčiau bent vieną ţmogų, kuris šiandien
buvo arti jos. Kaip nekantriai laukiau jo grįţtant,
su kokiu dţiaugsmu jį sutikau! Jei nebūčiau pa-
sidrovėjęs, būčiau apkabinęs ir pabučiavęs.
Apie Bononijos akmenį pasakojama, kad jis,
padėtas saulėje, sutraukia jos spindulius ir kurį
laiką šviečia naktį. Toks man dabar atrodė mano
tarnas. Mintis, kad jos akys ţvelgė į jo veidą, jo
skruostus, jo švarko sagas, jo surduto apykaklę,
padarė man jį tokį šventą, tokį brangų! Tą aki-
mirksnį nebūčiau atidavęs to vaikino ir uţ tūks-
tantį talerių! Man taip buvo gera, kad jis su ma-
nim. Dėl dievo meilės, nesijuok iš to, Vilhelmai.
Argi tai miraţas, kad mums gera?
Liepos 19 d.
„Aš ją pamatysiu! — sušunku rytą atsibusda-
mas ir dţiaugsmingai ţvelgdamas į skaisčią sau-
lutę. — Aš ją pamatysiu!“ Ir daugiau visą dieną
neturiu jokių troškimų. Viskas viskas susilieja to-
je viltyje.
Liepos 20 d.
Jūsų sumanymas, kad aš su pasiuntiniu vykčiau
į xxx, kol kas manęs neţavi. Aš ne per daug mėgs-
tu turėti viršininką ant savo galvos, o juk visi ţi-
nom, kad tas ponas, be to, itin bjauraus būdo.
Sakai, mano motina nori, kad imčiausi kokio
darbo. Mane tik pagavo juokas. Argi dabar aš
nedirbu? Galų gale ar ne vis tiek: ar ţirnius skai-
čiuoti, ar lęšius? Juk viskas pasauly tik akių dū-
mimas, ir kvailys yra tas, kas kitų verčiamas, o
ne iš aistros ar būtino poreikio dirba, siekdamas
pinigų, garbės ar dar ko nors.
Liepos 24 d.
Tau, matyt, labai rūpi, kad aš neuţmesčiau pie-
šimo, bet man maloniau būtų neliesti šio klausi-
mo, negu pasakyti tau, kad per šį laiką maţai ką
tenuveikiau.
Niekada nebuvau toks laimingas, niekada neju-
tau gamtos, kiekvieno akmenėlio, kiekvienos ţo-
lelės geriau ir pilniau, ir vis dėlto... Neţinau, kaip
tai išreikšti, mano vaizduotės jėga tokia silpna,
viskas mirguliuoja ir raibsta akyse, negaliu ap-
čiuopti jokių kontūrų, bet įsikaliau, kad jeigu tu-
rėčiau molio arba vaško, kai ką sukurčiau. Jeigu
toliau taip bus, tai ir imsiuos molio, lipdysiu —
kad ir pyragėlius!
Lotos portretą pradėjau tris kartus ir tris kartus
apsijuokiau; tai mane juo labiau erzina, juk se-
niau visai gerai pagaudavau panašumą. Paskui
nupiešiau jos siluetą ir tuo tenkinuos.
Liepos 26 d.
Taip, brangioji Lota, viską atliksiu ir sutvarky-
siu, duokite man tik daugiau uţdavinių, ir kuo
daţniau. Tik vieno prašau: nebarstykite ant laiš-
kučio, kurį man rašote, smėlio. Šiandien aš sku-
biai pakėliau laišką prie lūpų, ir dantyse sugirgţ-
dėjo smėlis.
Liepos 26 d.
Jau tiek kartų ryţausi nesimatyti su ja taip daţ-
nai. Taigi, bet kaip ištverti? Kiekvieną dieną ma-
ne nugali pagunda, ir aš šventai ţaduos: rytoj
neisiu. Bet kai ateina rytas, aš vėl randu svarbią
prieţastį ir nė apsiţiūrėti nespėju, kaip vėl esu
pas ją. Arba ji vakare pasako: „Juk rytoj ateisit?“
Tai kaipgi neisi? Arba ji mane paprašo ką nors
atlikti, ir aš manau, kad mandagumas reikalauja
pačiam nunešti atsakymą; arba diena itin graţi,
aš einu į Valheimą, o iš ten jau tik pusvalandis
iki jos! Esu taip arti jos — šast, ir aš jau ten. Ma-
no senelė mokėjo pasaką apie magneto kalną:
laivai, per arti priplaukę priėjo, staiga netekdavo
visų savo geleţinių dalių, vinys nulėkdavo prie to
kalno, ir vargšai nelaimingieji ţūdavo po griū-
vančiomis lentomis.
Liepos 30 d.
Atvaţiavo Albertas, ir man reikia trauktis; jeigu
jis būtų ir geriausias, tauriausias ţmogus, kuriam
aš visais atţvilgiais turėčiau nusilenkti, vis tiek
man nepakeliama kančia būtų matyti, kad jam
priklauso tokia tobulybė! Priklauso! Ţodţiu, at-
vaţiavo suţadėtinis, Vilhelmai! Šaunus, mielas
vaikinas, kurio negalima nemėgti. Mano laimė,
kad nebuvau per sutikimą! Man būtų plyšusi šir-
dis. Bet jis toks taktiškas, kad mano akyse nė
karto nepabučiavo Lotos. Tegu dievas jam uţ tai
atlygina! Uţ tą pagarbą, kurią jis rodo merginai,
turiu jį mylėti. Jis man palankus, ir aš numanau,
kad tai daugiau Lotos nuopelnas negu jo paties
jausmas; tokiais atvejais moterys būna subtilios,
ir visai teisingai: jeigu jos gali išlaikyti santaikoj
du gerbėjus, tai iš to tik joms nauda, — bet toks
dalykas retai pasitaiko.
Vis dėlto turiu pripaţinti, kad Albertas vertas
pagarbos. Jo santūri laikysena labai skiriasi nuo
mano neramaus būdo, kurio aš negaliu paslėpti.
Jis moka jausti ir ţino, koks turtas jam yra Lota.
Jis, matyt, retai pasiduoda blogom nuotaikom. O
tu ţinai, kad tos ţmogaus ydos labiau nekenčiu
negu kurios kitos.
Jis laiko mane protingu, ir mano prisirišimas
prie Lotos, mano nuoširdus gėrėjimasis visais jos
veiksmais didina jo triumfą, ir dėl to jis myli ją
dar labiau. Nenoriu tvirtinti, kad jis jos retkar-
čiais nekankina smulkiu pavyduliavimu, bent jau
aš, juo dėtas, tikrai neapsiginčiau nuo šito kipšo.
Kad ir ką sakytum, o mano dţiaugsmas būti
kartu su Lota baigėsi. Ar tai kvailystė, ar apaki-
mas? Kam pavadinimas! Ir taip viskas aišku. Juk
prieš Alberto atvaţiavimą aš ţinojau viską, ką
ţinau dabar: ţinojau, kad neturiu teisės jos siekti,
ir nesiekiau, — tai yra, kiek įmanoma negeisti
tokios ţavios būtybės. O štai dabar tas mulkis
stebisi, kad ateina kitas ir atima iš jo merginą.
Sukandu dantis ir šaipausi iš savo bėdos ir trigu-
bai daugiau iš tų, kurie pasakytų, kad reikia atsi-
ţadėti, jei jau kitaip negalima. Nenoriu nė girdėti
apie tokias marionetes! Aš bastausi po miškus, o
kai ateinu pas Lotą ir Albertas sėdi jos sodelio
lapinėj, ir aš negaliu pasitraukti, tada darausi
kvailai linksmas ir tauškiu visokias nesąmones.
„Dėl dievo meilės, — tarė man šiandien Lota, —
nebekvailiokit kaip vakar vakare! Jūs mane bau-
ginat, kai esat toks linksmas.“ Tarp mūsų kal-
bant, tykau progos, kada jis uţsiėmęs: tada pas-
triuokt! Ir aš jau tenai, ir kai randu ją vieną, man
visada būna gera.
Rugpjūčio 8 d.
Susimildamas, Vilhelmai, aš visai ne tau tai-
kiau, plūsdamas ţmones, kurie reikalauja nusi-
lenkti neišvengiamam likimui. Man nė į galvą
neatėjo, kad ir tu galėtum taip manyti. Iš esmės
tu teisus. Tik viena, brangusis! Pasauly retai bū-
na „arba — arba“. Jausmai ir poelgiai tokie įvai-
rūs, kokios įvairios nosies formos tarp kumpos ir
riestos.
Taigi nepyk, jei aš sutiksiu su tavo argumen-
tais, betgi mėginsiu prasmukti tarp „arba — ar-
ba“.
Sakai, arba turiu viltį gauti Lotą, arba ne. Ge-
rai, pirmuoju atveju, sakai, mėgink tą viltį įgy-
vendinti, stenkis, kad tavo troškimai išsipildytų;
antruoju atveju paimk save į nagą ir stenkis atsi-
kratyti nelemto jausmo, kuris sekina visas tavo
jėgas. Brangusis! Gera tau kalbėti ir — lengva
pasakyti, sunku padaryti. Ar tu gali reikalauti iš
nelaimingojo, kurio gyvybė pamaţu nesulaiko-
mai gęsta nuo neišgydomos ligos, ar gali iš jo
reikalauti, kad jis vienu durklo smūgiu uţbaigtų
savo kančią? Argi liga, kuri čiulpia jo jėgas, ne-
atima jam ir ryţto nuo jos išsivaduoti? Ţinoma,
tu man gali atsakyti kitu panašiu palyginimu: kas
nesutiks atiduoti rankos, jeigu delsdamas ir svy-
ruodamas gali netekti gyvybės? Aš neţinau! Ir
nesikapokim palyginimais. Gana. Taip, Vilhel-
mai, būna tokių drąsos akimirkų, kada, rodos,
pašokčiau, visko atsikratyčiau ir bėgčiau — jei
tik ţinočiau kur.
Vakare
Mano dienoraštis, kurio jau ilgesnį laiką nera-
šiau, šiandien man vėl pateko į rankas. Nuostabu,
kaip aš taip sąmoningai ţingsnis po ţingsnio į vi-
sa tai įklimpau! Taip aiškiai mačiau savo padėtį,
o elgiausi kaip vaikas, ir šiandien ją taip aiškiai
matau, bet visiškai nesistengiu pasitaisyti.
Rugpjūčio 10 d.
Jei nebūčiau kvailys, mano gyvenimas galėtų
būti visų graţiausias ir laimingiausias. Nedaţnai
susideda tokios graţios aplinkybės ţmogaus šir-
dţiai dţiuginti, kaip dabar man. Ak, šventa teisy-
bė, kad mūsų laimė mūsų pačių širdyse. Esu ma-
loniausios šeimos narys, senuko mylimas kaip
tikras sūnus, maţiukų kaip tėvas, o Lotos!.. Ir dar
dorasis Albertas, kuris nedrumsčia mano laimės
jokiomis uţgauliomis nuotaikomis, kuris globoja
mane kaip nuoširdus draugas, kuriam aš po Lotos
mieliausias pasauly! Vilhelmai, vienas malonu-
mas pasiklausyti, kaip mes vaikščiodami kalba-
mės apie Lotą: nieko juokingesnio uţ tokius san-
tykius ţmonės dar nėra išgalvoję, o mane dėl to
daţnai smaugia ašaros.
Albertas man pasakoja apie jos dorovingąją
motiną: kaip ji mirdama Lotai pavedusi namus ir
vaikus, o jį prašiusi globoti Lotą, kaip nuo to lai-
ko Lota ėmusi gyventi visai kitaip, kaip rūpin-
damasi namais surimtėjusi ir tapusi tikra motina,
kaip visas jos dienas uţpildanti veikli meilė ir
darbas, o vis dėlto ji išlikusi linksma ir giedra.
Aš einu šalia jo, skainioju pakelėse gėles, dedu
jas rūpestingai į puokštę, paskui metu į šalia te-
kantį upokšnį ir stebiu, kaip jos sūpuojasi ir pa-
maţu slenka tolyn. Nebeatsimenu, ar rašiau tau,
kad Albertas čia pasiliks ir gaus dvare, kur jis la-
bai mėgstamas, tarnybą su padoria alga. Maţai
tesu matęs tokių tvarkingų ir darbe uolių ţmonių
kaip jis.
Rugpjūčio 12 d.
Ţinoma, Albertas geriausias ţmogus pasauly.
Vakar tarp jo ir manęs įvyko įdomi scena. Uţė-
jau pas jį atsisveikinti, nes sumaniau joti į kalnus,
iš kur dabar tau ir rašau: vaikščiojant po kambarį,
man krito į akis jo pistoletai. „Paskolink man į
kelionę savo pistoletus“, — tariau jam. „Imk, kad
nori, — atsakė jis, — jei tik netingėsi uţtaisyti,
pas mane jie kabo vien pro forma.“ Aš vieną nu-
sikabinau, o jis pridūrė: „Nuo to laiko, kai atsar-
gumas iškrėtė man piktą pokštą, nieko nenoriu
apie juos ţinoti.“ Pasiteiravau, kaip ten buvo.
„Aš gyvenau, — ėmė jis pasakoti, — kokius tris
mėnesius kaime pas draugą, turėjau keletą neuţ-
taisytų kišeninių pistoletų ir jaučiausi visai ra-
mus. Kartą vieną lietingą popietę sėdėjau nieko
neveikdamas ir pats neţinau, kaip man dingtelėjo
mintis: o jeigu mus kas uţpultų ir prireiktų pisto-
letų, ir... na, ţinai, kaip kartais būna. Aš padaviau
juos tarnui išvalyti ir uţtaisyti; o tas kirkina mer-
ginas, nori jas pagąsdinti, ir dievai ţino kokiu
būdu ginklas iššauna, vamzdy dar tebebuvo grūs-
tuvas, tas pataiko vienai merginai į dešinio delno
minkštimą ir sutrupina nykštį. Prisiklausiau de-
jonių ir, be to, gavau sumokėti uţ gydymą: nuo
tos dienos visus savo ginklus laikau neuţtaisytus.
Mano mielas, ką padės atsargumas? Pavojaus
negalima numatyti, nors...“ Tu ţinai, kad aš jį la-
bai myliu, tik negaliu pakęsti jo „nors“. Juk sa-
vaime aišku, kad kiekviena taisyklė turi išimčių?
Bet kas to vaikino sąţiningumas! Jeigu jis mano,
kad pasakė ką nors skubota, bendra, tik pusiau
teisinga, tai pradeda be galo siaurinti, tikslinti, at-
iminėti, pridūrinėti, kol iš viso pasakymo ničnie-
ko nebelieka. Šia proga jis irgi įsileido į svarsty-
mus, ir pagaliau aš visai nustojau jo klausyti, ap-
siblausiau ir įspūdingu mostu prisidėjau pisto-
leto vamzdį prie kaktos, viršum dešiniosios
akies. „Fui, — sušuko Albertas, atitraukdamas
pistoletą man nuo kaktos, — kokie čia pokštai?“
— „Juk neuţtaisytas“, — atsakiau aš. „Vis tiek
nereikia, — atšovė jis nekantriai, — negaliu su-
prasti, kaip ţmogus gali būti toks kvailas ţudytis,
jau viena ta mintis kelia man pasibjaurėjimą.“ —
„Ak jūs, ţmonės! — sušukau aš. — Apie ką tik
kalbate, tuojau turite pasakyti: tas kvaila, tas pro-
tinga, tas gera, o anas bloga! Ką gi tai reiškia? Ar
taip sakydami jūs esate ištyrę vidines veiksmo
aplinkybes? Ar jūs tikrai galite atskleisti prieţas-
tis, kodėl taip įvyko, kodėl taip turėjo įvykti?
Jeigu būtumėt ištyrę, niekada taip skubotai nesp-
ręstumėt.“ „Tu turi su manim sutikti, — atsakė
Albertas, — kad kai kurie veiksmai visada bus
nedori, vis tiek kokios prieţastys juos būtų sukė-
lusios.“
Aš truktelėjau pečiais ir sutikau. „O vis dėlto,
— kalbėjau aš, — ir čia yra išimčių. Teisybė, va-
gystė yra nusikaltimas; bet ar ţmogus, kuris gel-
bėdamas save ir savo šeimą nuo neišvengiamos
bado mirties eina plėšti, vertas pasigailėjimo ar
bausmės? Kas pirmas svies akmenį į vyrą, kuris,
teisėto pykčio pagautas, ţudo savo neištikimą
pačią ir jos niekšą suvedţiotoją? Į merginą, kuri
apsvaigimo valandą atsiduoda nesulaikomam
meilės dţiaugsmui? Net mūsų įstatymai, tokie
šalti ir pedantiški, atsileidţia ir susilaiko nuo
bausmės.“
„Tai visai kas kita, — atšovė Albertas. — Aist-
ros pagautas, ţmogus netenka nuovokos, į jį rei-
kia ţiūrėti kaip į girtą ar pamišusį.“
„Ak jūs, išminčiai! — sušukau šypsodamas. —
Aistra! Girtumas! Pamišimas! Jūs tokie ramūs,
tokie abejingi, jūs, dorieji ţmonės! Jūs smerkiat
girtuoklį, bjauritės pamišėliu, einate pro šalį kaip
tas levitas ir dėkojate dievui kaip tas fariziejus,
kad jis nepadarė jūsų tokiais kaip vienas iš jų. Aš
ne kartą buvau girtas, mano aistros visada buvo
netoli pamišimo, ir aš nesigrauţiu nei dėl vieno,
nei dėl kito, nes, kiek leido mano protas, suvo-
kiau, kodėl visi nepaprasti ţmonės, kurie nuvei-
kia didelius, iš paţiūros neįmanomus darbus, nuo
seniausių laikų apšaukiami girtuokliais ir pami-
šėliais.
Bet ir kasdieniniame gyvenime nepakenčiama,
kai sulig kiekvienu bent šiek tiek laisvesniu, kil-
nesniu, neįprastesniu darbu išgirsti šaukiant: jis
girtas, jis iš proto išsikraustė! Gėdykitės, blaivie-
ji! Gėdykitės, išminčiai!“
„Vėl tavo svaičiojimai, — atsakė Albertas. —
Viską perdedi, ir bent čia esi visai neteisus, kad
lygini saviţudybę, apie kurią kalbame, su dide-
liais darbais, nes ją kaip tik reikia laikyti silpny-
be ... Aišku, kad lengviau numirti, negu narsiai
kęsti gyvenimo kančias.“
Jau norėjau mesti šią temą, nes joks argumen-
tas taip manęs neerzina, kaip deklamavimas nu-
valkiotų tiesų, kada aš kalbu iš visos širdies. Bet
tą jau daug kartų buvau girdėjęs ir daţnai dėl to
niršdavau, todėl susivaldţiau ir smarkokai atšo-
viau: „Tu vadini tai silpnybe? Ţiūrėk, kad išori-
nis įspūdis tavęs nesuklaidintų. Ar tautą, aima-
nuojančią po nepakeliamu tirono jungu, gali pa-
vadinti silpna, kai ji pagaliau sukyla ir sutrauko
savo pančius? Ţmogų, kuris, pamatęs savo namą
liepsnose, iš išgąsčio pajunta, jėgų antplūdį ir
lengvai pakelia nešulius, kurių, būdamas ramus,
nė iš vietos negalėtų pajudinti; arba vyrą, kuris,
įsiutęs dėl įţeidimo, puola šešis ir juos įveikia,
— ar juos galima pavadinti silpnais? Ir mano
mielas, jeigu įtampa yra jėga, tai kodėl per didelė
įtampa turėtų būti jos priešingybė?“ Albertas pa-
ţvelgė į mane ir atsakė: „Nepyk, bet tavo pavyz-
dţiai, man rodos, čia visai netinka.“ — „Gal ir
taip, — sutikau, — jau ne kartą girdėjau, kad
mano argumentacija kai kada panaši į kliedesį.
Na, tai paţiūrėkim, ar negalėsim kitu būdu įsi-
vaizduoti, kaip jaučiasi ţmogus, kuris ryţtasi nu-
simesti šiaip jau malonią gyvenimo naštą. Juk tik
apie tai turime teisę spręsti, į ką patys esame įsi-
jautę.
Ţmogaus prigimtis, — kalbėjau toliau, — turi
savo ribas: dţiaugsmą, kančią, skausmus ji gali
pakelti tik iki tam tikro laipsnio, ir vos tik ši riba
perţengiama, ţmogus ţūva. Taigi čia ne tas
svarbu, ar ţmogus silpnas, ar stiprus, bet ar jis
gali pakelti savo kančios saiką — vis tiek, mora-
linės ar fizinės. Todėl man visada keista girdėti,
kai bailiu vadinamas tas, kuris atima sau gyvybę,
— tolygu būtų bailiu pavadinti ligonį, mirštantį
nuo piktybinio drugio.“
„Paradoksai! Vieni paradoksai!“ — sušuko Al-
bertas. „Ne tokie jau paradoksai, kaip tu manai,
— atrėmiau aš. — Tu sutinki, kad mirtina liga
vadiname tokią, kuri iščiulpia ţmogaus jėgas ir
taip paralyţiuoja bet kokį veiklumą, kad orga-
nizmas nebegali atsitiesti ir joks laimingas sukrė-
timas nebegali grąţinti normalios gyvenimo ei-
gos.
Dabar, mano mielas, perkelkim tai į dvasios
sritį. Paţvelk į ţmogų su visu jo ribotumu, kaip jį
veikia įspūdţiai, kaip jame įsitvirtina idėjos, kol
galiausiai kokia nors kylanti aistra atima jam bet
kokią ramią protavimo galią ir jį praţudo. Kas iš
to, kad koks nors ramus, protingas ţmogus mato
tokio nelaimingojo būklę, kas iš to, kad jį įtikinė-
ja! Lygiai taip pat sveikasis, stovintis prie ligonio
lovos, negali jam įlieti nė lašelio savo sveikatos.“
Albertui tai atrodė per daug bendra. Aš jam
priminiau merginą, kurios kūnas neseniai buvo
rastas upėj, ir dar kartą papasakojau jos istoriją.
„Gera mergaitė, išaugusi siaurame namų ruošos,
įprastinių savaitės darbų rate, neturi jokių kitų
pramogų, kaip sekmadieniais apsivilkti per ilgą
laiką susitaisytus pašvaitus ir su draugėmis pasi-
vaikščioti po miestą, kada ne kada per didţiąsias
šventes pašokti, o šiokiadieniais gyvai, iš visos
širdies paplepėti valandą kitą su kaimyne apie
kokius barnius ar piktas paskalas. Pagaliau jos
karšta prigimtis pajunta didesnių poreikių, ku-
riuos padidina vyrų meilikavimai; ankstesnieji
dţiaugsmai jai pamaţu atsipyksta, ir pagaliau ji
sutinka ţmogų, prie kurio ją nesulaikomai trau-
kia neţinomas jausmas, į kurį ji sudeda visas vil-
tis, uţmiršta visą pasaulį, nieko daugiau negirdi,
nieko nemato, nieko nejaučia, kaip tik jį, vienin-
telį, tik jo, vienintelio, ilgisi. Nesugadinta pavir-
šutiniškais nepastovios tuštybės malonumais, ji
verţiasi tiesiai prie tikslo, ji nori tapti jo, ji nori,
amţinai susijungusi su juo, rasti tą laimę, kurios
jai trūksta, iš karto patirti visus dţiaugsmus, ku-
rių ilgėjosi. Nuolat kartojami paţadai, kurie su-
tvirtina jos viltis, drąsūs glamonėjimai, kurie
įkaitina jos geismus, visai pavergia jos sielą: ji
vaikšto lyg apkvaišusi, laukdama visų ţemės
dţiaugsmų, ji gyvena aukščiausioj įtampoj. Paga-
liau ji išskečia rankas, norėdama apglėbti visus
savo lūkesčius, — ir mylimasis ją palieka. Su-
stingusi, bejausmė stovi ji ant bedugnės krašto;
aplink tamsa, jokios vilties, jokios paguodos, jo-
kios prošvaistės, nes ją paliko tas, kuris buvo vi-
sas jos gyvenimas. Ji nemato plačiojo pasaulio
prieš save, nemato tų kitų, kurie jai galėtų atstoti
tą, kurio neteko, ji jaučiasi viena, viso pasaulio
apleista, — ir aklai, baisios širdgėlos apimta, šo-
ka ţemyn visa supančioj mirtyje nuslopinti savo
kančių. Štai, Albertai, ne vieno ţmogaus istorija!
Sakyk, argi čia ne liga? Prigimtis neranda išeities
iš susipainiojusių ir prieštaringų jėgų labirinto, ir
ţmogus turi mirti.
Vargas tam, kas matydamas tai pasakytų:
„Kvailė! Jeigu būtų palaukusi, pasikliovusi laiku,
sielvartas būtų aprimęs, būtų atsiradęs kitas my-
limasis ir ją paguodęs.“ Tai būtų tas pats, jei kas
pasakytų: „Kvailys, miršta drugiu! Jei būtų pa-
laukęs, kol atgaus jėgas, jo syvai būtų atsitaisę,
kraujo audra nurimusi: viskas būtų buvę gerai, jis
dar ir šiandien tebegyventų!“ Albertas, kuriam
šis palyginimas neatrodė įtikinamas, dar priešta-
ravo ir, beje, pasakė, kad aš kalbėjęs apie papras-
tą merginą, bet kaip galima pateisinti protingą
ţmogų, ne tokį ribotą, turintį platesnį akiratį, to
jis negalįs suprasti. „Drauguţi, — sušukau aš, —
ţmogus yra ţmogus, ir tas trupinėlis proto, kurį
jis turi, maţa ką arba visiškai nieko nereiškia, kai
siaučia aistra ir tave suspaudţia ţmogiškosios ri-
bos. Priešingai... bet apie tai kitą kartą“, — tariau
aš ir stvėriau skrybėlę. O, visa mano širdis kun-
kuliavo! Ir mes išsiskyrėm, vienas kito nesupratę.
Šiame pasaulyje ne taip lengva suprasti kitą.
Rugpjūčio 15 d.
Tikra teisybė, kad pasauly tik meilė daro ţmo-
gų reikalingą. Aš tai jaučiu iš Lotos; ji nenorėtų
manęs netekti, o vaikai irgi šventai įsitikinę, kad
rytoj aš vėl ateisiu. Šiandien nuėjau pas juos su-
derinti Lotai fortepijono, bet nieko iš to neišėjo,
nes maţyliai prisispyrę reikalavo pasakos, ir Lota
pati pageidavo, kad jiems nusileisčiau. Aš surai-
kiau jiems vakarienei duoną, kurią jie dabar taip
pat noriai priima iš manęs kaip ir iš Lotos, ir pa-
sekiau jų mėgstamą pasaką apie karalaitę, kuriai
tarnauja uţburtos rankos. Patikėk, kad taip aš
daug ko išmokstu, ir tiesiog nuostabu, kokį įspū-
dį jiems daro pasakojimas. Jei kartais sugalvoju
įterpti kokį epizodą, kurį kitą kartą uţmirštu, jie
tuojau pareiškia, jog anądien buvo ne taip, ir da-
bar aš pratinuos pasakoti vienodai, dainos ritmu,
be jokių pauzių ir sutrikimų. Šitaip patyriau, kad
autorius, antroj laidoj keisdamas pasakojimą, vi-
sada pakenkia savo knygai, tegu poetiniu atţvil-
giu ji ir pasidaro geresnė. Pirmam įspūdţiui
ţmogus lengvai pasiduoda, mat jis taip sudarytas,
kad jam galima įkalbėti fantastiškiausius daiktus,
ir šie taip įsitvirtina, kad vargas tam, kurs mėgin-
tų juos išdildyti ir pašalinti.
Rugpjūčio 18 d.
Argi taip jau turi būti, kad tas, kuris duoda
ţmogui laimę, tampa ir jo kančių šaltiniu?
Didelis karštas jausmas gyvajai gamtai, kuris
uţliedavo mane kaip didţiausia palaima, visą pa-
saulį paversdavo rojum, dabar man kelia vien
aštrų skausmą, it piktas demonas persekioja ma-
ne visuose keliuose. Kai seniau ţvelgdavau nuo
uolos į derlingą slėnį uţ upės ligi anų kalnų ir
matydavau, kaip viskas ţelia ir klesti, kai ţiūrė-
davau į anuos kalnus, nuo papėdės ligi pat viršū-
nių apsidariusius aukštais tankiais medţiais, į
anuos slėnius, visaip išsirangiusius ţavių miškų
pavėsy, o rami upė tekėjo tarp šnarančių nendrių,
atspindėdama grakščius debesėlius, švelnaus va-
kario vėsa nešamus dangaus mėlyne; kai tada
paukšteliai aplink mane pripildydavo mišką gy-
vybės, tiršti uodų spiečiai sukdavosi raudonuose
besileidţiančios saulės spinduliuose ir jos pasku-
tinis blykstelėjimas keldavo iš ţolių dūzgiantį
vabalėlį, o zvimbimas ir bruzdėjimas aplink pri-
versdavo mane paţvelgti į ţemę, ir samanos,
traukiančios sau maistą iš kietos uolos, ir krū-
mokšniai, ţaliuojantys ant sausų smėlio kalvų,
atskleisdavo man ţėrintį, šventą vidinį gamtos
gyvenimą, — aš tada viską sugerdavau savo
karšta širdimi, jausdavausi kaip dievas šioj trykš-
tančioj gausybėj, ir puikios beribio pasaulio for-
mos, visa gaivindamos, virpėdavo mano sieloje.
Didţiuliai kalnai supo mane, bedugnės ţiojėjo
prieš mane, sraunūs upokšniai krito ţemyn, upės
tekėjo po mano kojomis, miškai ir kalnai skam-
bėjo; ir aš mačiau, kaip visos tos nesuvokiamos
jėgos viena kitą veikia ir kuria ţemės gelmėse, o
ţemės paviršiuj ir danguje knibţda įvairiausių
padarų rūšys. Visur visur plazda visokių viso-
kiausių formų gyvybė; o ţmonės lenda krūvelė-
mis į pastoges, sukasi gūţtas ir įsivaizduoja, kad
jie valdo visą platųjį pasaulį! Vargšas kvaily!
Tau viskas atrodo menka, nes pats esi maţas.
Nuo neprieinamų kalnynų, per tyrus, kur nebuvo
įţengusi ţmogaus koja, ligi neţinomo okeano
krantų dvelkia amţinojo kūrėjo dvasia ir dţiau-
giasi kiekviena dulkele, kuri jį girdi ir yra gyva.
O kaip aš tada trokšdavau turėti tokius sparnus,
kaip tos gervės, kur skrido virš mano galvos, pa-
siekti neišmatuojamų marių kraštą, iš putojančio
begalybės rago atsigerti svaigaus gyvenimo
dţiaugsmo ir bent vieną akimirką ribota savo šir-
dies jėga pajusti lašelį tos palaimos, kurią jaučia
būtybė, visa kuriančioji savyje ir iš savęs.
Brolau, tik anų valandų prisiminimas guodţia
mane. Jau pačios pastangos susigrąţinti anuos
neapsakomus jausmus, juos vėl išreikšti iškelia
mano sielą aukščiau uţ ją pačią, o paskui verčia
mane dvigubai sunkiau pajusti tą baugią padėtį,
kurioj dabar esu.
Prieš mano sielą tartum atitraukė kas uţdangą,
ir nesibaigiančio gyvenimo vaizdas mano akyse
virsta amţinai atviro kapo praraja. Ar tu gali pa-
sakyti: „Tai yra“, jei viskas praeina, jei viskas
viesulo greičiu dumia pro šalį ir būties jėga daţ-
nai lieka neišnaudota, ak, viską nuneša srovė, nu-
traukia į dugną ir sudauţo į uolas? Nėra nė vieno
mirksnio, kuris nenaikintų tavęs ir tavųjų aplink
tave, nė vieno mirksnio, kada tu pats nebūtum
naikintojas, nors ir prieš savo norą: nekalčiausias
pasivaikščiojimas atima gyvybę tūkstančiams
vargšų kirminėlių, vienas kojos spyris sugriauna
sunkiai pastatytus skruzdėlių namus ir paverčia
visą maţą pasaulį negarbingu kapu. Ne! Ne dide-
lės retos pasaulio katastrofos jaudina mane, ne
potvyniai, praryjantys kaimus, ne ţemės drebė-
jimai, nušluojantys miestus; širdį man drasko
naikinanti jėga, kuri slypi gamtos visatoj, kuri
nieko nesukūrė, kas nenaikintų savo kaimyno,
savęs paties. Ir taip aš blaškausi kankinamas
baimės. Dangus ir ţemė ir jų kuriamosios galios
supa mane: aš nieko nematau, tik amţinai ryjan-
čią, amţinai atrajojančią pabaisą.
Rugpjūčio 21 d.
Veltui tiesiu į ją rankas, pakirdęs rytą iš sunkių
sapnų, veltui dairausi jos naktį lovoje, apviltas
palaimingo, nekalto sapno, kad sėdėjau prie jos
šono pievoj, laikiau jos ranką ir bučiavau ją tūks-
tančius kartų. Ak, kai ieškau jos dar apkvaitęs
nuo miego ir visai nubundu, ašaros paplūsta iš
mano prislėgtos širdies, ir aš verkiu be vilties
ţvelgdamas į juodą ateitį.
Rugpjūčio 22 d.
Tikra nelaimė, Vilhelmai, mano aktyviosios ga-
lios apimtos kaţkokios neramios, nykios apati-
jos, negaliu sėdėti be darbo, o dirbti irgi negaliu.
Nebeturiu vaizduotės, nebejaučiu gamtos, o kny-
gos man kelia pasibjaurėjimą. Kai nebeturime
savęs, tada mums visko trūksta. Prisiekiu, kartais
norėčiau būti padienis darbininkas, kad tik rytais
atbudęs turėčiau ko laukti iš auštančios dienos,
kad būtų bent koks akstinas, bent kokia viltis.
Daţnai pavydţiu Albertui, kai matau jį iki ausų
paskendusį bylose, ir įsivaizduoju, kad man būtų
gera, jei būčiau jo vietoj. Jau keliskart man buvo
atėjusi tokia mintis, norėjau rašyti tau ir ministrui
ir prašyti pasiuntinybėj vietos, kurios, kaip tvirti-
ni, man neatsakytų. Aš ir pats taip manau. Mi-
nistras myli mane iš seno, jis vis įkalbinėdavo
mane atsidėti kokiai profesijai; valandą kitą ta
mintis man atrodo nebloga. Bet paskui, kai vėl
apie tai pagalvoju ir prisimenu pasakėčią apie
arklį, kuriam atsibodo laisvė ir jis davėsi pabal-
nojamas ir paţabojamas, o paskui buvo mirtinai
nuvarytas, tada nebeţinau, ką daryti. Mano mie-
las, o gal tas mano troškimas permainos kyla iš
vidinės baugios nekantros, kuri niekur nesiliaus
mane persekiojusi?
Rugpjūčio 28 d.
Tikrai, jei mano liga būtų išgydoma, šie ţmo-
nės ją išgydytų. Šiandien mano gimimo diena, ir
štai anksti rytą gaunu siuntinėlį nuo Alberto. Jį
atplėšus, man tuojau krinta į akis rausvas kaspi-
nas, vienas iš tų, kuriais buvo pasipuošusi Lota,
kai ją pirmą kartą pamačiau, ir kurio kelis kartus
ją prašiau. Be to, jame buvo dvi knygelės in duo-
decimo — maţytis Vetšteino Homeras, leidinys,
kurio seniai troškau, kad nereikėtų visuos keliuos
tampyti sunkaus Ernesto leidinio. Matai! Taip jie
atspėja mano norus, taip išreiškia savo draugystę
smulkiomis paslaugomis, tūkstantį kartų bran-
gesnėmis uţ anas akinančias dovanas, kurios
vien tenkina davėjo tuštybę ir mus ţemina. Tūks-
tantį kartų bučiuoju kaspiną ir su kiekvienu atsi-
kvėpimu geriu prisiminimą tos palaimos, kurią
man su kaupu teikė anos trumpos, laimingos, ne-
sugrąţinamos dienos. Taip yra, Vilhelmai, ir aš
nemurmu, gyvenimo ţiedai tik miraţas. Kiek jų
praeina nepalikdami pėdsako, kiek maţai uţ-
mezga vaisių ir kiek nedaug tų vaisių teprinoks-
ta! O vis dėlto jų yra ganėtinai, o vis dėlto... O,
brolau! Argi galima į prinokusius vaisius ne-
kreipti dėmesio, juos paniekinti, neparagavus
leisti jiems supūti? Lik sveikas! Čia puiki vasara,
aš daţnai laipioju po medţius Lotos sode ir ilga
vaiskarte skinu nuo viršūnių kriaušes. Ji stovi
apačioj ir priima jas iš manęs.
Rugpjūčio 30 d.
Nelaimingasis! Argi tu ne kvailys? Ar neap-
gaudinėji pats savęs? Kam ta šėlstanti, begalinė
aistra? Mano visos maldos skirtos jai; mano
vaizduotėj neiškyla joks kitas paveikslas kaip tik
jos, ir visą pasaulį aplink matau tik per ją. Ir tai
man suteikia kitą laimingą valandą — kol vėl tu-
riu ją palikti! Ak, Vilhelmai! Kur mane daţnai
stumia širdis! Kai pasėdţiu pas ją dvi tris valan-
das, dţiugindamas akis jos stotu, jos judesiais,
dangišku jos ţodţių skambėjimu, kai pamaţu įsi-
tempia visi mano jutimai, kai akyse pasidaro
tamsu, kai beveik nieko nebegirdţiu ir kaţkas it
ţudiko ranka sugniauţia man gerklę, kai širdis
ima klaikiai dauţytis, norėdama atpalaiduoti
įaudrintus jausmus, o sukelia tik dar didesnį są-
myšį, — Vilhelmai, aš daţnai nebeţinau, kas
man darosi! Ir jeigu kartais Lotos neįveikia gai-
lestis ir ji man nesuteikia menkos paguodos, leis-
dama išverkti prislėgtą širdį ant savo rankų, — aš
turiu bėgti, bėgti iš jos namų! Klaidţioju tada po
plačius laukus, su dţiaugsmu kopiu į statų kalną,
skinuosi taką per miško tankynę, per ţalitvores,
kurios mane drasko, per dyglius, kurie mane ba-
do. Tada man truputį palengvėja. Truputį! O jei
kada pavargęs ir ištroškęs kur nors nugriūvu arba
kartais vidurnaktį, kai aukštai virš manęs plaukia
pilnatis, atsisėdu miško gūdumoj ant palinkusio
medţio, norėdamas bent kiek pailsinti skaudamas
kojas, o paskui uţsnūstu brėkštant sunkiu mie-
gu!.. O, Vilhelmai! Ašutinė ir dygliuotas dirţas
vienuolio celėj būtų man atgaiva, kurios trokšta
mano siela! Sudie! Tik kapas padarys galą šioms
kančioms, kito kelio nematau.
Rugsėjo 3 d.
Turiu išvaţiuoti! Ačiū tau, Vilhelmai, kad pa-
darei galą mano svyravimams. Jau dvi savaitės
gyvenu mintimi ją palikti. Turiu išvaţiuoti. Ji vėl
vieši pas draugę mieste. Ir Albertas... ir ... turiu
išvaţiuoti.
Rugsėjo 10 d.
Kokia tai buvo naktis! Vilhelmai, dabar aš vis-
ką iškentėsiu. Aš jos daugiau nematysiu! O kodėl
negaliu pulti tau ant kaklo, su ašarom ją šlovinti
ir išlieti jausmus, kurie drasko man krūtinę. Sė-
dţiu dabar čia ir, vos atgaudamas kvapą, mėginu
apsiraminti, laukiu ryto, nes saulei tekant bus
man paduoti arkliai.
Ak, ji miega ramiai ir negalvoja, kad manęs
niekada nematys. Ištrūkau, buvau toks stiprus,
kad per dviejų valandų pokalbį neprasitariau apie
savo ketinimą. Viešpatie, koks pokalbis!
Albertas man buvo paţadėjęs tuojau po vaka-
rienės ateiti su Lota į sodą. Aš stovėjau terasoj po
aukštais kaštonais ir ţiūrėjau į saulę, kuri pasku-
tinį kartą leidosi mano akyse uţ šio ţavaus slė-
nio, uţ ramios upės. Kiek kartų aš čia stovėjau su
ja ir stebėjau tą patį didingą reginį, ir štai...
Ėmiau vaikščioti alėja, kuri man buvo tokia
brangi; kaţkokia slapta jėga traukė mane čionai
jau tada, kai dar nepaţinau Lotos, ir kaip mes
dţiaugėmės, kai savo paţinties pradţioje paty-
rėm, kad abu mėgstam šią vietelę, kuri iš tikrųjų
yra vienas iš romantiškiausių ţmogaus rankos
kūrinių, kokį tik esu matęs.
Pirmiausia tarp kaštonų eilių atsiveria tolimas
reginys... Ak, prisimenu, esu tau, rodos, daug
apie tai rašęs, kaip pagaliau tave apsupa aukštos
bukų sienos, nuo gretimos giraitės alėja darosi
vis gūdesnė ir galų gale baigiasi uţdara aikštele,
kuri dvelkia kraupia vienuma. Dar prisimenu,
kaip šiurpulys mane nukratė, kai pirmą kartą čia
įţengiau pačiam dienovidy, matyt, nujaučiau,
kokią palaimą ir kokį skausmą čia patirsiu. Gal
pusvalandį išbuvau pasinėręs ilgesingose sal-
dţiose svajonėse apie išsiskyrimą, apie pasima-
tymą, paskui išgirdau juos kopiant į terasą. Puo-
liau jų sutikti, virpėdamas paėmiau jos ranką ir
pabučiavau. Vos tik uţlipome, iš anapus krūmuo-
tos kalvos išplaukė mėnuo; apie šį bei tą kalbė-
dami nejučiomis prisiartinom prie tamsios lapi-
nės. Lota įėjo vidun ir atsisėdo, Albertas atsisėdo
šalia jos, aš irgi, bet nerimas neleido man ilgai
sėdėti; aš pakilau, pastovėjau prieš juos, pavaikš-
čiojau, vėl atsisėdau; niekur neradau sau vietos.
Ji atkreipė mūsų dėmesį į ţavų mėnesienos ţais-
mą: bukų sienos pakrašty visa terasa buvo nu-
plieksta šviesos — puikus reginys, juolab kad
viskas aplink skendėjo juodoj tamsoj. Mes tylė-
jome, ir po valandėlės ji prabilo: „Kai tik vaikš-
tau mėnesienoj, man visada ateina mintis apie
mūsų mirusiuosius, pradedu galvoti apie mirtį,
apie ateitį. Mes neišnyksime! — kalbėjo ji kupi-
nu graţiausių jausmų balsu. — Bet ar surasime
vienas kitą, Verteri? Ar atpaţinsime? Ką sako
jums nuojauta? Kaip manote?“ „Lota, — tariau
aš pilnomis ašarų akimis ir atkišau jai ranką. —
Mes susitiksime! Susitiksime ir čia, ir tenai!“
Nebegalėjau kalbėti. Vilhelmai, juk ji paklausė
šito, kai mano širdį slėgė mintis apie išsiskyrimą!
„Ir kaţin, ar brangieji velionys ţino ką apie mus,
— kalbėjo ji toliau, — ar jaučia, kad mes minim
juos su meile širdyje, kada mums gera? O! Mano
motinos paveikslas visada prieš mane, kai aš ra-
miais vakarais sėdţiu tarp jos vaikų, tarp savo
vaikų, kai jie glaudţiasi prie manęs, kaip glaus-
davosi prie jos. Aš tada su ilgesio ašara ţvelgiu į
dangų ir trokštu, kad ji bent akimirksnį galėtų
pamatyti, kaip aš laikausi ţodţio, duoto jai mir-
ties valandą, kad būsiu jos vaikų motina. Su ko-
kiu jausmu aš tada sušunku: „Atleisk man, bran-
giausioji, kad nesu jiems tas, kas buvai tu! Ak!
Juk darau visa, ką galiu, jie aptaisyti, pavalgydin-
ti, o svarbiausia priţiūrimi ir mylimi. O kad galė-
tum matyti mūsų santarvę, brangi šventoji! Tu
karštai dėkodama garbintum dievą, kurį su pas-
kutinėmis karčiomis ašaromis maldavai neapleis-
ti tavo vaikų!“
Taip ji kalbėjo. O Vilhelmai, kas gali pakartoti,
ką ji kalbėjo! Kaip gali šalta negyva raidė atvaiz-
duoti tą dangišką sielos ţiedą. Albertas ją švel-
niai nutraukė: „Jūs per daug jaudinatės, brangioji
Lota! Aš ţinau, jūsų širdis labai linkusi į tokias
mintis, bet prašau jus...“ — „O Albertai, —
atsakė ji, — aš ţinau, tu neuţmirši tų vakarų, ka-
da mes abu sėdėdavome prie maţo apskrito stale-
lio, kai tėtė būdavo išvaţiavęs, o vaikai suguldy-
ti. Tu daţnai turėdavai gerą knygą, bet retai kada
į ją tepaţvelgdavai. Argi bendravimas su šia pui-
kia siela nebuvo vertesnis uţ visa kita? Graţi,
švelni, guvi ir niekada rankų nesudedanti mote-
ris! Dievas ţino, kiek kartų aš su ašaromis klūpo-
jau prieš jį ant kelių lovoje, maldaudama, kad
padarytų mane panašią į ją!“ „Lota! — sušukau
puldamas prieš ją ant kelių ir laistydamas ašaro-
mis jos ranką. — Lota! Dievo palaima ir tavo
motinos dvasia lydi tave!“ — „Kad jūs būtumėt
ją paţinęs, — tarė ji, spusteldama man ranką. —
Ji buvo verta jūsų paţinties!“ Maniau, kad apalp-
siu. Niekas nėra ištaręs man didesnio, aukštesnio
pagyrimo. Ji kalbėjo toliau: „Ir ši moteris turėjo
skirtis su šiuo pasauliu pačiame ţydėjime, kada
jos jauniausiam sūnui nebuvo nė pusės metų! Ji
neilgai sirgo; buvo rami, nuolanki, tik vaikų gai-
lėjosi, ypač maţojo. Artinantis paskutinei valan-
dai, ji tarė man: „Atvesk juos čionai.“ O kai juos
atvedţiau, nieko nesuprantančius maţiukus ir di-
dţiuosius, kurie buvo lyg nesavi, kai visi sustojo
prie lovos, ji pakėlė aukštyn rankas, pasimeldė
uţ juos, visus iš eilės išbučiavo ir išsiuntė, o man
tarė: „Būk jiems motina!“ Aš jai priţadėjau.
„Daug ţadi, dukrele, — tarė ji, — motinos širdį
ir motinos akį. Aš ne kartą iš tavo dėkingumo
ašarų mačiau, kad tu supranti, ką tai reiškia. Ro-
dyk tai savo broliukams ir sesutėms, o tėvui būk
ištikima ir klusni kaip ţmona. Tu turėsi jį pa-
guosti.“ Ji paklausė, kur tėvas, jis buvo išėjęs,
slėpdamas nuo jos savo nepakeliamą gėlą; jis
buvo visiškai palauţtas.
Albertai, tu buvai kambary. Ji išgirdo kaţkieno
ţingsnius, paklausė, kas ten, ir pasišaukė tave,
paskui paţvelgė į tave ir mane ramiu ţvilgsniu, ir
jos akyse sušvito paguoda, kad mes būsime lai-
mingi, laimingi kartu... Albertas puolė jai ant
kaklo, pabučiavo ją ir sušuko: „Mes laimingi! Ir
būsime laimingi!“ Santūrusis Albertas visai ne-
teko galvos, o aš nebevaldţiau savęs.“
„Verteri, — pradėjo ji vėl, — ir ši moteris turė-
jo mirti! Dieve! Kai pagalvoju kartais, kaip mes
leidţiam išnešti brangiausią pasauly ţmogų, ir
niekas to nejaučia taip stipriai kaip vaikai, kurie
dar ilgai skundėsi, kad juodi vyrai išnešę jų ma-
mytę.“
Ji pakilo, o aš, paţadintas iš svajonių ir sukrės-
tas, sėdėjau ir laikiau jos ranką. „Eime, — tarė ji,
— jau vėlu.“ Ji norėjo ištraukti ranką, bet aš su-
spaudţiau ją tvirčiau. „Mes susitiksime, — sušu-
kau, — mes susirasim, tarp įvairiausių pavidalų
atpaţinsim vienas kitą. Aš išeinu, — kalbėjau, —
išeinu norom, bet jei pasakyčiau išeinu amţinai,
netesėčiau. Sudie, Lota! Sudie, Albertai! Mes pa-
simatysime!“ — „Rytoj, tikiuosi“, — pajuokavo
ji. Pajutau tą rytoj! Ak, ištraukdama savo ranką iš
manosios ji neţinojo... Jie nuėjo alėja tolyn, aš
stovėjau ir mėnesienoj lydėjau juos akimis, pas-
kui kritau ant ţemės, išsiverkiau, vėl pašokau, iš-
bėgau į terasą ir apačioj, aukštų liepų šešėly, pa-
mačiau jos baltą suknelę, tolstančią sodo vartų
link, ištiesiau rankas, ir ji dingo.
Antroji knyga 1771 m. spalio 20 d.
Vakar atvykome čionai. Pasiuntinys jaučiasi ne
visai sveikas, todėl keletą dienų sėdės namie.
Viskas būtų gerai, jei jis nebūtų toks nemalonus.
Aš jaučiu, kad likimas ruošia man sunkių išban-
dymų. Bet drąsos! Reikia lengviau ţiūrėti į gy-
venimą, ir viskas bus gerai! Net juokas ima, kaip
tokie ţodţiai išeina iš po mano plunksnos! O,
jeigu bent kiek lengviau ţiūrėčiau į gyvenimą,
būčiau laimingiausias ţmogus pasaulyje. Kaipgi?
Kiti su savo trupučiu jėgų ir talentų puikuojasi
prieš mane, tokie smagūs ir patenkinti, o aš nepa-
sitikiu savo jėgomis, savo sugebėjimais? Dieve
mano, kurs visa tai man suteikei, kodėl pusės to
nepasilikai ir nedavei man pasitikėjimo savimi ir
pasitenkinimo tuo, ką turiu!
Kantrybės! Kantrybės! Bus geriau. Ir pasakysiu
tau, mielasai, tavo teisybė. Nuo to laiko, kai mai-
šausi tarp ţmonių ir matau, ką jie veikia ir kaip
jie verčiasi, aš jaučiuosi daug geriau. Ţinoma,
mes tokie jau esam, kad viską lyginame su savi-
mi ir save su visu kuo, tad laimė ir nedalia glūdi
tuose dalykuose, su kuriais mes save lyginame,
todėl nieko nėra pavojingiau uţ vienišumą. Mūsų
vaizduotė, iš prigimties linkusi aukštai kilti fan-
tastinių poezijos vaizdų maitinama, mato daug
aukštyn kylančių būtybių, tarp kurių mes esame
ţemiausi, ir viskas, tik ne mes, atrodo puikiau,
visi kiti uţ mus tobulesni. Ir tai visiškai natūralu.
Taip daţnai jaučiame, kad mums kaţko trūksta,
ir mums atrodo, kad kaip tik tai, ko mums stinga,
turi kas kitas, kuriam taip pat priskiriame viską,
ką turime mes, ir dar tam tikrą idealų pasitenki-
nimą. Ir štai laimingasis — mūsų pačių kūrinys
— visiškai gatavas.
O vis dėlto, jei mes šiaip taip, vien tik savo sil-
pnomis jėgomis varomės pirmyn, daţnai įsitiki-
name, kad klaidţiodami ir vingiuodami daugiau
pasiekiame kaip kiti, plaukdami visom burėm ir
irklais, ir... juk tada tikrai pajunti savo vertę, kai
susilygini su kitais, arba net juos pralenki.
1777 m. lapkričio 26 d.
Aš beveik pradedu čia apsiprasti. Geriausia,
kad yra kas veikti; be to, ta daugybė ţmonių, tie
nauji veidai it spalvingas spektaklis plaukia prieš
mane. Susipaţinau su grafu K..., kurį kasdien vis
labiau gerbiu; tai didelis, šviesus protas ir nesau-
sas, nes toli mato; jo elgesys tiesiog spindi jaut-
rumu draugystei ir meilei. Jis susidomėjo mani-
mi, kai aplankiau jį su tarnybiniu reikalu, ir iš
pirmų ţodţių pajuto, kad mes vienas kitą supran-
tame, kad jis gali su manim pasikalbėti kitaip ne-
gu su kitais. Aš taip pat negaliu atsidţiaugti jo
nuoširdumu man. Nėra pasaulyje didesnio, tik-
resnio dţiaugsmo, kaip matyti atsiveriant prieš
tave didelę sielą.
Gruodžio 24 d.
Pasiuntinys daro man daug nemalonumų, aš ir
ţinojau, kad taip bus. Tai pedantiškiausias kvai-
lys, koks tik gali būti; atsargus ir smulkmeniškas
kaip sena tetulė; ţmogus, kuris niekad nepaten-
kintas savimi ir kuriam dėl to niekaip neįtiksi.
Dirbti man sekasi, ir viskas išeina neblogai; o jis
daţnai grąţina man kokį raštą ir sako: „Neblogai,
bet dar perţiūrėkit, vis dar galima rasti kokį ge-
resnį posakį, kokį taiklesnį ţodį.“ Tada mane ima
velniai. Nepraleisi jam nė vieno „ir“, nė vieno
jungtuko, jis mirtinas priešas bet kokių inversijų,
kurios kartais ima man ir prasmunka; jeigu kokio
periodo neišgiedosi pagal nusistovėjusią melodi-
ją, tai jis nieko nesupras. Tikra kančia turėti rei-
kalą su tokiu ţmogumi.
Vienintelė mano paguoda — grafo K. palan-
kumas. Andai jis man atvirai pasakė esąs nepa-
tenkintas pasiuntinio nepaslankumu ir pedantiš-
kumu. Ţmonės apsunkina gyvenimą sau ir ki-
tiems, bet, sako jis, reikia su tuo taikytis, kaip
tam keleiviui, kuris turi perkopti kalną; ţinoma,
jei kalno nebūtų, kelias būtų patogesnis ir trum-
pesnis; bet jis yra, ir jį reikia perkopti! Mano se-
nis jaučia, kad grafas mane labiau vertina negu jį,
ir tas jį pykina, todėl nepraleidţia progos neap-
kalbėjęs grafo man girdint; aš, ţinoma, priešta-
rauju, ir tas tik blogina padėtį. Vakar net supy-
kau, nes uţkabino ir mane. Diduomenės gyveni-
mo reikaluose grafui nieko nesą galima prikišti,
dirbąs jis lengvai, gerai valdąs plunksną, tačiau
stokojąs nuodugnesnio išsimokslinimo, kaip ir
visi beletristai. Ir dar nutaisė tokią miną, tartum
norėdamas pasakyti: jauti, kad tau čia kliuvo?
Bet manęs tai nė kiek nesujaudino, aš su panieka
ţiūriu į tokį ţmogų, kuris gali taip galvoti ir ši-
taip elgtis. Aš jam pasipriešinau gana karštai. Pa-
sakiau, kad grafas yra vertas pagarbos ţmogus ir
dėl savo charakterio, ir dėl ţinių. Neţinau kito
tokio, sakau, kuriam būtų taip pavykę išlavinti
savo protą, aprėpti juo tokią daugybę dalykų ir
kartu išlikti tokiam veikliam kasdieniniuose rei-
kaluose. Jam tai buvo neįkandamas riešutas, ir
aš, nenorėdamas daugiau klausyti jo absurdiškų
argumentų ir kaitinti sau tulţies, atsisveikinau.
Tai jūsų visų kaltė, kad prikalbėjote mane kišti
galvą į tą jungą ir tiek pričiulbėjote apie veiklą!
Veikla! Jei ţmogus, kurs sodina bulves ir joja į
miestą parduoti javų, nėra veiklesnis uţ mane, tai
aš sutinku dar dešimtį metų vergauti galerose,
kur esu dabar prikaustytas.
O kokia blizganti menkystė, koks nuobodumas
tų bjaurių ţmogėnų, kurie šlaistosi aplinkui! O ta
pirmenybės aistra tarp jų, — tik ir ţiūri, tik ir ty-
ko, kaip bent per ţingsnį pralenkti kitą; niekin-
gos, pasigailėjimo vertos, nuogut nuogiausios
aistros. Yra čia, pavyzdţiui, tokia moteris, kuri
nė vieno nepraleidţia, nepapasakojusi apie savo
kilmingumą ir savo ţemę, todėl kiekvienas paša-
linis ţmogus nenorom pagalvoja: kvaila boba,
dievaiţin ką įsivaizduoja su savo bajoryste ir sa-
vo garbinga ţeme. Bet dar pikčiau, kad ta mote-
riškė yra vietinio raštininkėlio duktė. Negaliu su-
prasti, kaip ţmonės neturi proto taip patys save
niekinti ir ţeminti.
Taigi aš kasdien vis labiau įsitikinu, mano mie-
las, kad kvaila vertinti kitus pagal save. Ir kadan-
gi aš tiek daug darbo turiu pats su savimi, o ta
mano širdis tokia audringa, tai, ak, leidţiu ki-
tiems eiti savo keliu, kad tik jie man leistų ţengti
savuoju.
Labiausiai mane erzina nelemti miestelėnų san-
tykiai. Nors aš kaip ir kiekvienas gerai ţinau,
koks reikalingas yra luomų skirtumas ir kiek jie
duoda naudos man pačiam, bet tegu jis neuţstoja
man kelio kaip tik ten, kur aš dar galiu patirti
bent kiek dţiaugsmo, pasigėrėti bent vienu lai-
mės blykstelėjimu šioje ţemėje. Neseniai per pa-
sivaikščiojimą susipaţinau su panele fon B., ma-
lonia mergina, kuri išsaugojo daug natūralumo
tame sukaustytame gyvenime. Mes išsikalbėjome
ir vienas kitam patikome, o atsisveikinant aš pa-
prašiau leisti man ją aplankyti. Ji sutiko taip nuo-
širdţiai, kad aš vos sulaukiau tinkamo meto pas
ją nueiti. Ji nečionykštė ir gyvena tetos namuose.
Senės fizionomija man nepatiko. Aš jai buvau
labai atidus, su ja daugiausia ir kalbėjau ir per
nepilną pusvalandį beveik viską suţinojau, ką
panelė man paskui ir patvirtino, o būtent: kad
mieloji tetulė senatvėje kenčia visokį nepriteklių,
neturi nei didesnio turto, nei proto, nei kitokios
atramos kaip tik daugybę senolių, neturi kitokios
apsaugos kaip tik savo luomą, kuriame ji uţsiba-
rikadavo, ir kitokių pramogų kaip tik iš savo na-
mų aukšto su panieka ţiūrėti į miestelėnų minią.
Jaunystėje, sako, ji buvo graţi ir tuščiai leido
dieneles, iš pradţių savo įnoringumu uţkankino
ne vieną vargšą jaunuolį, o sumitusi pakluso seno
karininko komandai, ir tas uţ šitą kainą ir paken-
čiamą išlaikymą pragyveno su ja savo vario am-
ţių ir numirė. Dabar ji savo geleţies amţiuje jau-
čiasi vieniša, ir niekas apie ją nė ţinoti neţinotų,
jei ne jos meili seserėčia.
1772 m. sausio 8 d.
Kas tai per ţmonės, kurių visas gyvenimas re-
miasi etiketu, visos mintys ir pastangos metų me-
tais teturi vieną tikslą: kaip čia per vieną kėdę to-
liau pasistūmėjus prie stalo! Ir ne todėl, kad netu-
rėtų ko veikti; priešingai, daugybė darbų uţsiguli
kaip tik todėl, kad ėdantis dėl smulkmenų nelieka
laiko svarbiems dalykams. Aną savaitę vaţinė-
jantis rogėmis kilo rietenos ir nuotaika buvo su-
gadinta.
Kvailiai, nemato, kad vieta visai nieko nereiš-
kia, kad tas, kuris turi pirmąją vietą, retai kada
vaidina ir pirmąjį vaidmenį! Kiek karalių valdo
jų ministrai, kiek ministrų klauso savo sekreto-
rių! Tai kas tada pirmutinis? Man rodos, tas, ku-
ris permato kitą ir turi pakankamai galios ir gud-
rumo įkinkyti jo aistras ir jėgas savo planams
įgyvendinti.
Sausio 20 d.
Turiu jums rašyti, brangioji Lota, čia, skurdţios
kaimo uţeigos kamarėlėj, kur prisiglaudţiau nuo
smarkios pūgos. Per visą tą laiką, kai aš klaikinė-
ju tame pasigailėtinam D. uţkampy tarp svetimų,
visiškai svetimų mano širdţiai ţmonių, nebuvo
tokios valandėlės, kad mano širdis būtų liepusi
jums rašyti; o dabar, šioj nuošalioj ir ankštoj lūš-
nelėj, kur sniegas ir kruša čaiţo mano langutį, čia
jūs mano pirmoji mintis. Kai tik įėjau, prieš ma-
ne stojo jūsų paveikslas, jūsų prisiminimas, o Lo-
ta! toks šventas, toks gyvas! Gerasis dieve! Pir-
moji laiminga akimirka po tiek laiko.
Kad jūs, brangioji, matytumėt mane tame pra-
mogų sūkury! Kaip dţiūsta mano jausmai! Nė
vienos akimirkos, kad širdis būtų pilna, nė vienos
laimės valandos. Nieko! Nieko! Stoviu kaip mu-
gėj prie kaleidoskopo ir matau priešais beskrie-
jančius ţmogiukus ir arkliukus ir daţnai klausiu
save: ar tai ne optinė apgaulė? Aš ţaidţiu kartu,
geriau sakant, su manim kiti ţaidţia kaip su ma-
rionete, kartais pačiumpu savo kaimyną uţ me-
dinės rankos ir nukrėstas šiurpo šoku atgal. Va-
kare ryţtuosi pasigėrėti saulėtekiu, o rytą nesike-
liu iš lovos; dieną tikiuosi pasidţiaugti mėnesie-
na, o paskui neišeinu iš kambario. Nebeţinau, nei
kam keliuos, nei kam gulu.
Nėra raugo, kuris versdavo mane gyventi ir ju-
dėti, dingo akstinas, kuris neduodavo man uţ-
migti naktimis, rytais prikeldavo iš miego.
Vienintelė moteris, kurią čia suradau, yra pane-
lė fon B., ji panaši į jus, Lota, jeigu kas gali būti į
jus panašus. O! pasakysit, išmoko berti kompli-
mentus. Yra čia krislelis teisybės. Kuris laikas
esu labai mandagus, nes kitoks būti negaliu, turiu
daug sąmojo, ir damos sako, kad niekas nemoka
taip rafinuotai girti kaip aš (ir meluoti, pridursit
jūs, nes be to juk neapsieisi, tiesa?). Norėjau pa-
pasakoti apie panelę B. Ji turi graţių jausmų, ku-
rie spinduliuoja iš jos mėlynų akių. Jos luomas
yra jai našta ir nepatenkina nė vieno širdies troš-
kimo. Ji mielai bėga nuo viso to bruzdėlyno, ir
mes ne vieną valandą prasvajojame kaimo aplin-
koj apie tyrą laimę, — ak! Ir apie jus! Kaip daţ-
nai ji turi jus garbinti, ne, ne turi, ji tai daro savo
noru, mielai klausosi mano pasakojimų apie jus,
myli jus. O kad sėdėčiau prie jūsų kojų mielame
jaukiame kambarėlyje ir mūsų brangūs maţyliai
raičiotųsi aplink mane, o kai jums būtų per daug
triukšmo, aš juos nuraminčiau, pasekdamas šiur-
pią pasaką.
Saulė puikiai leidţiasi uţ sniegu ţėrinčių laukų,
pūga praslinko, ir aš... turiu vėl grįţti į savo nar-
vą. Sudie! Ar Albertas su jumis? Ir kaip?.. Dieve,
atleisk man šį klausimą.
Vasario 8 d.
Jau visa savaitė labai bjaurus oras, o aš tik
dţiaugiuos. Man nuo to laiko, kai čia gyvenu,
nebuvo nė vienos graţios dienos, kurios kas nors
nebūtų sugadinęs ar apkartinęs. O kai lyja, pusto,
šąla ir leidţia, galvoju: na, juk viduj negali būti
blogiau kaip lauke, arba atvirkščiai, ir gerai. Kai
rytą teka saulė ir ţada graţią dieną, negaliu susi-
turėti nesušukęs: štai jiems dar viena dangaus
dovana, kurią galės vienas kitam uţnuodyti. Jie
viską vieni kitiems nuodija: sveikatą, gerą vardą,
dţiaugsmą, poilsį! Ir vis iš kvailumo, nesuprati-
mo ir ribotumo, o paklausyk jų, tai vis su geriau-
sia intencija! Kitą kartą, rodos, ant kelių parpuo-
lęs prašyčiau, kad jie taip įnirtingai nedraskytų
patys sau širdies.
Vasario 17 d.
Matyt, kad mudu su pasiuntiniu nebeilgai iš-
tversim kartu. Senis visiškai nepakenčiamas.
Juokas ima matant, kaip jis dirba ir tvarko reika-
lus, aš daţnai negaliu susilaikyti jam nepasiprie-
šinęs ir vieną kitą darbą atlieku pats, kaip išma-
nau, saviškai, ir, ţinoma, jam niekad neįtinku.
Dėl to jis neseniai apskundė mane dvarui, ir mi-
nistras pareiškė man papeikimą, tiesa, švelnų, bet
vis dėlto papeikimą, ir aš jau ketinau prašytis at-
leidţiamas iš darbo, bet gavau iš jo privatų laiš-
ką, laišką, prieš kurį aš atsiklaupiau, garbinda-
mas aukštą, kilnią ir išmintingą mintį.
Kaip jis bara mane uţ per didelį ambicingumą,
kaip graţiai atsiliepia apie mano egzaltuotas pa-
ţiūras į veiklą, į poveikį kitiems, įsigilinimą į
darbus, mato jose girtiną jaunuolišką drąsą ir nori
ją ne išrauti, o tik sušvelninti, nukreipti ten, kur ji
galėtų tinkamai pasireikšti ir atnešti graţių vai-
sių. Jaučiuosi sustiprintas visai savaitei ir susitai-
kęs su savim. Sielos ramybė ir pasitenkinimas
savimi yra puikus daiktas, mielas drauge, kad tik
brangenybė nebūtų tokia trapi, kokia ji graţi ir
vertinga.
Vasario 20 d.
Telaimina jus dievas, mano brangieji, ir tesu-
teikia jums visas tas graţias dienas, kurias jis at-
ima iš manęs! Ačiū tau, Albertai, kad mane ap-
gavai: aš laukiau ţinos apie jūsų sutuoktuves ir
ketinau tą dieną iškilmingai nukabinti nuo sienos
Lotos siluetą ir palaidoti jį tarp kitų popierių. Štai
jūs jau pora, o paveikslas vis dar čia! Na, tegu jis
čia ir lieka! Ir kodėl ne? Ţinau, kad ir aš esu su
jumis, esu, tau nekenkdamas, Lotos širdyje, netgi
turiu tenai antrąją vietą ir noriu, ir privalau ją iš-
laikyti. O, aš išeičiau iš proto, jei ji mane uţmirš-
tų... Albertai, ta mintis man pragaras. Albertai,
lik sveikas! Lik sveika, dangaus angele! Lik
sveika, Lota!
Kovo 15 d.
Turėjau nemalonumą, kuris mane iš čia išvys.
Grieţiu dantimis! Po velnių! Nieko nebeatitaisy-
si, o juk kalti jūs vieni, jūs mane skatinot ir ragi-
not, ir spyrėt imti tą vietą, kuri man visiškai neti-
ko. Štai dabar atpildas ir man, ir jums! Ir kad tu
vėl nesakytum, jog mano neţabota vaizduotė
viską pagadinusi, tai še tau, mielas pone, visa is-
torija, trumpai ir drūtai, kaip kronikoj. Grafas fon
K. mane myli, išskiria mane iš kitų. Visi tai ţino,
rašiau tau apie tai jau šimtą kartų. Na tai vakar
buvau pas jį pietų, kaip tik tą dieną, kada vaka-
rais pas jį renkasi kilmingieji ponai ir damos,
apie kuriuos aš nė nepagalvojau, ir man niekada
neatėjo į galvą, kad mums, tarnautojams, tarp jų
nėra vietos. Gerai. Aš pietauju pas grafą, po pietų
mes vaikštom didţiajame salone, aš kalbuosi su
juo, su pulkininku B., kuris tuo metu prisideda
prie mūsų, ir štai ateina svečių valanda. Dievas
mato, aš nieko nepagalvojau. Staiga įeina malo-
ningoji ponia fon Z. su savo ponu vyru ir kilmin-
gai išperėta ţąsele dukterim plokščia krūtine ir
graţučiu gorsetėliu ir en passant išplečia savo
paveldėtas didţiai kilmingas akis ir šnerves, ir
kadangi aš tos padermės negaliu pakęsti, norėjau
tuojau atsisveikinti tik laukiau, kad grafas pasi-
trauktų nuo tų bjaurių plepių. Bet štai įėjo mano
paţįstamoji panelė B. Kadangi mano širdis visa-
da truputį nušvinta, kai ją pamatau, tai pasilikau,
atsistojau uţ jos kėdės ir tik po kiek laiko paste-
bėjau, kad ji kalba su manim ne taip atvirai ir
kaţko sumišusi. Tas mane nustebino. „Negi ir ji
tokia pat kaip ši minia“, — pagalvojau įţeistas,
buvau beišeinąs, bet pasilikau, nes vis dar netikė-
jau, norėjau ją pateisinti, laukiau iš jos gero ţo-
dţio ir... na, galvok, ką nori.
Tuo tarpu vis ėjo nauji svečiai. Baronas F. su
visa apranga Pranciškaus I karūnavimo laikų,
dvaro patarėjas R., čia in qualitate vadinamas
ponu fon R., su savo kurčia ţmona ir kiti, įskai-
tant ir driskių J., kuris savo senoviškus drabuţius
lopo madingais lopais, — susirinko visa šutvė, o
aš kalbuosi su keliais paţįstamais, kurie atsakinė-
ja labai lakoniškai. Aš svarsčiau... ir ţiūrėjau tik į
savo B. Nepastebėjau, kad moterys salės gale
kaţką kuţdasi, kad tai persimetė ir vyrams, kad
ponia fon Z. pasikalbėjo su grafu (visa tai man
vėliau papasakojo panelė B.), ir grafas pagaliau
priėjo prie manęs ir pasivedė prie lango. „Jūs ţi-
note, — tarė jis, — mūsų keistus santykius; sve-
čiai nepatenkinti, kad jūs čia esate. Aš nieku gy-
vu nenorėjau...“ — „Jūsų ekscelencija, — nu-
traukiau aš, — tūkstantį kartų atsiprašau, man
reikėjo anksčiau apie tai pagalvoti, ir aš ţinau,
kad jūs atleisite man šį netaktą: aš jau pirma no-
rėjau išeiti, piktas genijus mane sulaikė“, — pri-
dūriau šypsodamas ir nusilenkiau. Grafas pa-
spaudė man ranką su tokiu jausmu, kuris viską
pasakė. Aš nepastebimai pasitraukiau nuo kil-
mingos draugijos, išėjau, sėdau į kabrioletą ir
nuvaţiavau į M. pasiţiūrėti nuo kalvos saulėly-
dţio ir perskaityti puikiosios Homero giesmės
apie Odisėją, kaip jį vaišina šaunusis kiauliaga-
nys. Viskas buvo gerai. Sutemus grįţtu vakarie-
nės, svetainėj randu dar keletą ţmonių, kurie,
atmetę staltiesę, ţaidţia ant stalo kampo kauliu-
kais. Štai įeina dorasis A..., pasideda skrybėlę,
pamatęs mane prieina artyn ir tyliai sako: „Turė-
jai nemalonumą?“ — „Ar aš?“ — klausiu. „Gra-
fas tave pavarė nuo svečių.“ — „Velniai jų ne-
matė, — sakau, — dţiaugiausi išėjęs į gryną
orą.“ — „Gerai, — sako jis, — kad per daug ne-
sidedi į širdį. Tik man pikta, kad visi apie tai kal-
ba.“ Dabar tik pajutau šios istorijos geluonį. Visi,
kurie ateina valgyti ir į mane ţiūri, galvojau, ţiū-
ri dėl to. Tas mane siutino.
Ir kai šiandien, kur tik einu, visi manęs gailisi,
visur girdţiu, kaip mano pavyduoliai triumfuoja
ir sako: „Štai, ţiūrėkit, kaip nutinka išpuikėliams,
kurie dėl savo trupučio gabumų riečia nosį ir
mano, kad jau turi teisę brautis į aukštesnę drau-
giją“, ir kitokiais balsais loja, — tada nors peiliu
persismeik, kalbėk ką nori apie nepaisymą ţmo-
nių kalbų, bet norėčiau matyti tokį, kuris ramiai
kenčia nenaudėlių skalijimą, jeigu tas skalijimas
turi pagrindo; kai jų plepalai tušti, tada galima
nekreipti dėmesio.
Kovo 16 d
Iš visų pusių esu pjudomas. Šiandien susitinku
alėjoj panelę B., negabu susilaikyti jos neuţkal-
binęs ir, kai tik atsitolinam kiek nuo ţmonių, pa-
sakau jai, kad esu uţsigavęs dėl jos elgesio aną
sykį. „O, Verteri, — prabilo ji nuoširdţiu tonu,
— kaip jūs galėjote šitaip suprasti mano sumiši-
mą paţindamas mano širdį? Kiek aš dėl jūsų iš-
kentėjau nuo tos valandėlės, kai įėjau į saloną!
Aš viską permačiau, šimtą kartų buvau besiţio-
janti jums tai pasakyti. Ţinojau, kad fon Z. ir T.
su savo vyrais greičiau išeis iš salono, negu pasi-
liks jūsų draugijoj; ţinojau, kad grafas negali su
jais pyktis, — ir štai kiek triukšmo!“ — „Kaip
tai, panele?“ — paklausiau aš, slėpdamas išgąstį,
nes tą valandėlę viskas, ką man uţvakar pasakojo
Adelinas, perbėgo mano gyslomis kaip verdantis
vanduo. „Kiek man jau visa tai kainavo!“— tarė
ta švelni būtybė su ašarom akyse. Aš nebegalėjau
susivaldyti, norėjau pulti jai po kojų. „Kalbėkit
aiškiau“, — sušukau. Ašaros riedėjo jos skruos-
tais. Aš netekau galvos. Ji šluostėsi akis, neslėp-
dama ašarų. „Jūs paţįstate mano tetą, — pradėjo
ji, — ji irgi ten buvo, ir kokiomis akimis ji į tai
paţiūrėjo! Verteri, vakar naktį ir šiandien rytą aš
turėjau klausytis pamokslų, kam susipaţinau su
jumis, turėjau klausytis, kaip ji jus niekino, ţe-
mino, ir tik puse burnos tegalėjau jus ginti.“
Kiekvienas jos ţodis it kardas smigo man į širdį.
Ji nejuto, kad gailestingiau būtų buvę visa tai nu-
tylėti, ir pasakojo toliau, kiek dar bus apie tai
malama lieţuviais, kaip triumfuos tam tikri ţmo-
nės, kaip jie smaginsis ir dţiaugsis, kad esąs nu-
baustas ir kitų niekinamas mano išpuikimas,
ydos, kurias jie man seniai prikaišioja. Vilhel-
mai, visa tai girdėti iš jos lūpų ir pilnu uţuojautos
balsu... Aš buvau priblokštas ir dabar dar siuntu
širdy. Norėčiau, kad kas nors išdrįstų padaryti
man priekaištą į akis, kad galėčiau suvaryti jam į
gerklę špagą; jei pamatyčiau kraują, man paleng-
vėtų. Ak, šimtą kartų jau griebiausi peilio, kad
atsikvėptų prislėgta širdis. Girdėjau, kad yra to-
kia veislė grynakraujų ţirgų, kurie, galutinai uţ-
varyti ir įsikarščiavę, patys instinktyviai persi-
kanda gyslą, kad galėtų atsikvėpti. Taip ir man
daţnai būna — norėčiau persipjauti gyslą ir pa-
siekti amţinąją laisvę.
Kovo 24 d.
Padaviau prašymą, kad mane atleistų, ir dvaras,
tikiuosi, sutiks. O jūs man atleiskit, kad pirma
nepasiklausiau jūsų. Aš vis tiek turiu išvaţiuoti,
o ką jūs sakysit, norėdami mane perkalbėti, viską
ţinau, taigi... Pranešk apie tai mano motinai kaip
nors švelniau, mano padėtis ne iš linksmųjų, tai
tegul nepyksta, kad ir jos niekuo negaliu paguos-
ti. Sūnelis, graţiai šuoliavęs tiesiai į slaptuosius
tarėjus ir pasiuntinius, staiga suklupo ir nemitęs
grįţta atgal į senąjį tvartelį. Galvokit, ką norit,
apsvarstykit visas kombinacijas, kaip aš būčiau
galėjęs ir turėjęs pasielgti; vienu ţodţiu, išva-
ţiuoju, ir kad ţinotumėt kur, tai čia yra toks ku-
nigaikštis, kuriam labai patinka mano draugystė;
išgirdęs apie mano ketinimą, jis mane pakvietė į
savo dvarus praleisti graţaus pavasario. Aš turė-
siąs visišką laisvę, taip jis man paţadėjo, ir ka-
dangi mes su juo iki tam tikro laipsnio sutinkam,
nutariau surizikuoti ir vaţiuoti su juo.
Balandžio 19 d.
Post scriptum
Ačiū uţ abu laiškus. Nieko neatsakiau, nes šis
laiškas gulėjo neišsiųstas, kol gavau atsakymą iš
dvaro; bijojau, kad mano motina nesikreiptų į
ministrą ir nepasunkintų mano atleidimo. Dabar
jau po visam, esu atleistas. Nepasakosiu, kaip
nenorom tai buvo padaryta ir ką man rašo minist-
ras: vėl pradėtumėt aimanuoti. Sosto įpėdinis at-
siuntė man dvidešimt penkis dukatus ir laiškelį,
kuris sujaudino mane iki ašarų; taigi iš motinos
man nebereikia pinigų, kurių andai buvau prašęs.
Gegužės 5 d.
Rytoj iš čia išvaţiuoju, ir kadangi mano gimti-
nė tik šešios mylios iš kelio, tai noriu ją aplanky-
ti, noriu prisiminti senas laimėj prasvajotas die-
nas. Įvaţiuosiu pro tuos pačius vartus, pro ku-
riuos mano motina mane išsiveţė, kai po tėvo
mirties paliko šią mielą jaukią vietovę ir uţsidarė
mieste. Sudie, Vilhelmai, apie savo kelionę tau
parašysiu.
Gegužės 9 d.
Kelionę į gimtąsias vietas atlikau dievobaimin-
gai, kaip tikras piligrimas, — ir patyriau daug ne-
tikėtų įspūdţių. Prie didţiosios liepos, per ketvir-
tį valandos nuo miesto į Z. pusę, paprašiau veţė-
ją sustoti, išlipau ir, liepęs jam vaţiuoti toliau,
patraukiau pėsčias, norėdamas naujai, gyvai ir iki
soties pasidţiaugti kiekvienu prisiminimu. Pir-
miausia stabtelėjau po liepa, kuri anuomet man,
vaikui, buvo visų pasivaikščiojimų tikslas ir riba.
Koks skirtumas! Anuomet laimingam neţinojime
verţiausi į platų pasaulį, kur tikėjausi rasti tiek
daug peno savo širdţiai, kur tiek dţiaugsmų turė-
jo pripildyti ir patenkinti mano išsiilgusią ir
trokštančią krūtinę. Dabar grįţtu iš to neţinomo
pasaulio — o mano drauge, palydėjęs tiek sudu-
ţusių vilčių, tiek sugriuvusių sumanymų. Mačiau
prieš save kalnus, kurie tūkstančius kartų viliojo
mane prie savęs. Valandų valandas galėdavau čia
sėdėti, visa širdim geisdamas pasinerti miškuose
ir slėniuose, kurie taip maloniai padūmavę dunk-
sojo prieš mano akis; o kai nustatytu laiku vėl tu-
rėdavau grįţti namo, kaip nenorom palikdavau
šią ţavią vietą! Artinausi prie miesto, sveikinau
kiekvieną seną paţįstamą sodo namelį, — naujie-
ji man buvo bjaurūs, kaip ir visos kitos permai-
nos. Ţengiau pro vartus ir tučtuojau pasijutau
kaip namie. Mielasis, nenoriu leistis į smulkme-
nas; kaip man viskas buvo ţavu, taip aprašius
viskas atrodytų nuobodu. Nutariau apsigyventi
prie turgavietės, mūsų senųjų namų pašonėj. Ei-
damas tenai, pastebėjau, kad mokykla, kur sena
dora moterėlė kalino mūsų vaikystę, paversta
krautuve. Prisiminiau, kiek nerimo, ašarų, proto
atbukimo, baimės patyriau šiame narve. Kiek-
vienam ţingsny mačiau ką nors ypatinga. Pilig-
rimas šventojoj ţemėj neranda tiek vietų, susiju-
sių su religiniais prisiminimais, ir vargu ar jo sie-
la patiria tokį šventą susijaudinimą. Dar vienas iš
tūkstančio įspūdţių. Ėjau paupiu iki vienos so-
dybos; tada čia irgi daţnai vaikščiodavau, čia
buvo vietelės, kur mes, berniukai, laidydavom
antis, lenktyniaudami, kieno akmenėlis daugiau
kartų atšoks nuo vandens. Aiškiai prisiminiau,
kiek kartų anuomet stovėjau, ţiūrėdamas į van-
denį, su kokiomis nuostabiomis svajonėmis lydė-
jau jį akimis, kokios pasakiškos man vaidenosi
vietos, pro kurias jis turės plaukti, ir kaip greit
čia vaizduotė išsisemdavo; ir vis dėlto mano
mintys skrisdavo vis tolyn ir tolyn, kol viską uţ-
miršdavau, įsiţiūrėjęs į nematomus tolius. Matai,
brangusis, kokie riboti ir laimingi buvo mūsų
puikieji protėviai! Kokie vaikiški jų jausmai, jų
poezija! Kai Odisėjas kalba apie bekraštę jūrą ir
beribę ţemę, kaip tas tikra, ţmogiška, nuoširdu,
naivu ir paslaptinga. Kas man iš to, kad aš dabar
kaip ir bet kuris mokinukas galiu pakartoti, kad
ţemė apskrita? Nedidelio sklypelio ţmogui ter-
eikia, kad jis būtų ţemėje laimingas, o dar ma-
ţesnio — kad galėtų joje ilsėtis.
Dabar esu čia, kunigaikščio medţioklės rūmuo-
se. Su šeimininku galima sugyventi, jis natūralus
ir paprastas. Tik jį supa keisti ţmonės, kurių aš
nesuprantu. Jie neatrodo sukčiai, o vis dėlto ne-
panašūs į teisingus ţmones. Kartais jie man atro-
do lyg ir teisingi, o pasitikėti jais vis tiek negaliu.
Be to, man dar nemalonu, kad jis daţnai kalba
apie daiktus, apie kuriuos tėra girdėjęs ar skaitęs,
ir ţiūri į juos ne savo, o kitų akimis.
Jis taip pat labiau vertina mano protą ir talentus
negu šią širdį, kuri juk yra ir vienintelis mano pa-
sididţiavimas, ji viena visko šaltinis, visų jėgų,
visos laimės ir visų kančių. Ak, ką aš ţinau, gali
kiekvienas ţinoti, o tokią širdį turiu tik aš vienas.
Gegužės 25 d.
Turėjau vieną sumanymą, apie kurį nieko neno-
rėjau jums sakyti, kol jis nebus įvykdytas; dabar,
kai nieko iš to neišėjo, galiu ir pasakyti. Norėjau
eiti į karą; ilgai puoselėjau šią mintį. Labiausiai
dėl to vaţiavau čionai su kunigaikščiu, kuris yra xxx armijos generolas. Per vieną pasivaikščiojimą
atskleidţiau jam savo ketinimą, ir jis mane atkal-
bėjo: matyt, tai būta uţgaidos, o ne aistros, nes
kitaip būčiau nepaisęs jo argumentų.
Birželio 11 d.
Sakyk, ką nori, ilgiau čia būti nebegaliu. Ką
man čia veikti? Neturiu kur dėti laiko. Kuni-
gaikštis man geras, geresnis nė būti negali, o aš
vis tiek jaučiuos ne savo vietoj. Iš esmės mes ne-
turim nieko bendra. Jis protingas ţmogus, bet jo
protas neoriginalus, bendrauti su juo nė kiek ne
įdomiau, kaip skaityti neblogai parašytą knygą.
Dar pabūsiu savaitę, paskui vėl leisiuos į klajo-
nes. Geriausia, ką čia padariau, tai mano pieši-
niai. Kunigaikštis jaučia meną ir jaustų dar ge-
riau, jeigu jo nevarţytų bjaurus moksliškumas,
sausa terminologija. Kartais grieţiu dantimis, kai
aš jam su įkvėpimu piešiu gamtos ir meno gro-
ţybes, o jis, norėdamas pasirodyti, nei iš šio, nei
iš to lepteli kokį nuvalkiotą terminą.
Birželio 16 d.
Taip, aš iš tikrųjų esu tik keleivis, piligrimas
šioj ţemėj! Kas gi daugiau esate jūs?
Birželio 18 d.
Kur keliausiu? Pasakysiu tau į ausį. Vis dėlto
dvi savaites teks dar čia pabūti, paskui įsikalbė-
jau, kad noriu apţiūrėti kasyklas; bet tai gyvi
niekai, noriu būti tik arčiau Lotos, štai ir viskas.
Juokiuos iš savo širdies... ir jai pataikauju.
Liepos 29 d.
Ne, taip gerai! Viskas gerai! Aš — jos vyras! O
dieve, kurs mane sutvėrei, jei tu man būtum su-
teikęs šią aukščiausią laimę, visas mano gyveni-
mas būtų buvęs nesiliaujanti malda. Aš neburno-
ju, atleisk man šias ašaras, atleisk šiuos tuščius
norus! Ji — mano ţmona! Jeigu šią mieliausią
būtybę pasauly būčiau galėjęs apkabinti ... Šiur-
puliai varsto visą mano kūną, Vilhelmai, kai Al-
bertas apkabina jos liekną liemenį.
Ar pasakyti tau vieną daiktą? Kodėl ne, Vil-
helmai? Su manim ji būtų buvusi laimingesnė
negu su juo! Jis ne tas ţmogus, kuris galėtų pa-
tenkinti visus šios širdies potroškius. Tam tikra
jautrumo stoka, — suprask kaip nori. Tas, kad jo
širdis neplaka išvien, skaitant — o! — skaitant
kokį graţios knygos puslapį, kur mano ir Lotos
širdys susilieja; ir šimtais kitų atvejų, kai pasitai-
ko, kad prabyla mudviejų jausmai dėl kokio tre-
čio asmens poelgio. Mielas Vilhelmai! Tiesa, jis
myli ją visa širdim, ir kokio atpildo nusipelno to-
kia meilė!
Mane pertraukė įkyrus svečias. Mano ašaros
nudţiūvo. Dėmesys išsiblaškė. Sudie, mielasis!
Rugpjūčio 4 d.
Ne mano vieno tokia dalia. Visų ţmonių viltys
sudūţta, visus apvilia lūkesčiai. Aplankiau savo
gerąją moteriškę po liepa. Vyresnysis berniukas
atbėgo manęs pasitikti, išgirdau dţiaugsmingą jo
šūktelėjimą, atskubėjo motina, kuri man pasirodė
labai prislėgta. Jos pirmi ţodţiai buvo: „Gerasis
pone, mano Hansas mirė!“ Tai jos jaunėlis. Aš
tylėjau. „O mano vyras, — kalbėjo ji, — sugrįţo
iš Šveicarijos be nieko, ir jei ne geri ţmonės, jam
būtų tekę šunis lodyti, mat kelionėje gavo drugį.“
Aš jai nieko negalėjau pasakyti, daviau ką ne ką
berniukui; ji prašė priimti keletą obuolių, aš pa-
ėmiau ir palikau šią liūdno atminimo vietą.
Rugpjūčio 21 d.
Nespėjau nė apsidairyti, ir aš vėl nebe tas. Kar-
tais vėl tartum švysteli dţiugus gyvenimo spin-
dulys, ak, tik vieną akimirką! Kai pasineriu į sva-
jones, negaliu atsiginti minties, o jeigu Albertas
mirtų? Tada aš, taip, tada ji... ir tol vaikausi šią
vilionę, kol ji atveda mane prie bedugnės, nuo
kurios drebėdamas šoku atgal. Kai išeinu pro
vartus, tuo keliu, kur pirmą kartą vaţiavau Lotos
paimti į šokius, — kaip tada viskas buvo kitaip!
Viskas, viskas praėjo! Nė ţenklo buvusio pasau-
lio, nė pėdsako anų dienų jausmų. Jaučiuosi kaip
dvasia, sugrįţusi į sudegintą, sugriautą pilį, kurią
kadaise, būdamas jaunas, kunigaikštis statė,
brangiais daiktais išdabino ir mirdamas su viltimi
paliko mylimiausiam sūnui.
Rugsėjo 3 d.
Tarpais nesuvokiu, kaip gali, kokią teisę turi ją
mylėti kitas, kai aš ją vieną vienintelę taip karš-
tai, taip visa širdimi myliu, nieko daugiau nema-
tau, nieko neţinau, nieko neturiu, kaip tik ją!
Rugsėjo 4 d.
Taip, taip yra. Kaip gamta eina rudeniop, taip
rudenėju ir aš pats, ir viskas aplink mane. Mano
lapai gelsta, o aplinkinių medţių lapai jau nukri-
to. Ar aš tau rašiau apie vieną jauną kaimietį, kai
tik čia atvaţiavau? Dabar vėl pasiteiravau apie jį
Valheime; suţinojau, kad šeimininkė jį išvarė, o
kas buvo toliau, niekas man negalėjo pasakyti.
Vakar aš jį netikėtai sutikau kelyje į kitą kaimą,
uţkalbinau, ir jis man apsakė savo istoriją, kuri
mane iki širdies gelmių sujaudino, — tu viską
suprasi, kai ją tau papasakosiu. Bet kam visa tai,
kodėl nelaikau uţdaręs savy, kas mane baugina ir
skaudina? Kam dar tave liūdinti? Kodėl aš vis
duodu tau progą manęs gailėtis, mane barti? Tiek
to, matyt, ir tas man yra lemta!
Su tyliu liūdesiu, po kuriuo, man rodos, slėpėsi
baikštumas, iš pradţių jis tik atsakinėjo į mano
klausimus; bet netrukus, tartum staiga mane ir
save prisiminęs atvirai išpaţino man savo kaltes,
pasiskundė savo nelaime. O, kad tu būtum girdė-
jęs kiekvieną jo ţodį, tada galėtum spręsti! Jis
man prisipaţino, negana to, su pasitenkinimu,
lyg tie prisiminimai jam būtų kokia palaima, pa-
pasakojo, kad jo aistra šeimininkei diena po die-
nos vis augusi, kad į galą jis nebesiţinojęs nei ką
darąs, nei, kaip jis pasakė, kur jo galva. Nebega-
lėjęs nei valgyti, nei gerti, nei miegoti, jam
gniauţdavę gerklę, dirbdavęs ne tą, kas reikia, o
kas būdavo pasakyta dirbti, uţmiršdavęs; jautėsi
lyg piktos dvasios apsėstas. Pagaliau vieną dieną,
ţinodamas, kad ji yra kambary ant aukšto, nuse-
kęs, tikriau sakant, kaţkas jį nutempęs paskui ją;
kadangi ji neklausiusi jo maldavimų, jis mėginęs
ją paimti jėga, jis neţinąs, kaip tai pasidarė, die-
vas mato, kad jo ketinimai visada buvę dori ir
kad nieko jis taip karštai netroškęs, kaip ją vesti
ir su ja nugyventi visą amţių. Kurį laiką pasako-
jęs, jis ėmė mikčioti kaip ţmogus, kuris dar turi
ką pasakyti, bet nedrįsta; pagaliau jis taip pat ne-
drąsiai prisipaţino, kad šeimininkė leisdavusi
jam šiokias tokias menkas glamones ir tam tikrą
artumą. Jis du ar tris kartus pertraukė pats save ir
karštai gynėsi, kad jis nenori jos šmeiţti, kaip jis
pasakė, jis myli ir gerbia ją kaip ir anksčiau, kad
tokie ţodţiai niekada nėra išėję jam iš lūpų ir kad
jis tai sako man tik todėl, kad aš patikėčiau, jog
jis nesąs paskutinis išsigimėlis ar beprotis.
Ir čia, brangusis, aš vėl kartoju savo giesmelę,
kurią giedosiu visą amţių. O, jeigu galėčiau at-
vaizduoti tau tą ţmogų tokį, koks jis stovėjo
prieš mane, koks jis dar tebestovi mano akyse!
O, jeigu galėčiau rasti tokį ţodį, kad tu pajustum,
kaip aš atjaučiu jo likimą, kaip turiu atjausti! Bet
uţteks, tu ţinai mano likimą, paţįsti mane, taigi
puikiausiai ţinai, kas mane traukia prie visų be-
dalių, kas mane ypačiai traukia prie šio nelai-
mingojo.
Perskaitęs šį lapą, pamačiau, kad uţmiršau pa-
pasakoti, kaip ta istorija baigėsi, bet galą lengva
atspėti. Ji gynėsi; atbėgo jos brolis, kurs seniai jo
nekentė, seniai norėjo juo atsikratyti iš baimės,
kad naujos sesers vedybos neatimtų iš jo vaikų
palikimo, kuris, jai esant bevaikei, teikė jiems
graţių vilčių. Tas brolis tuojau išgrūdo jį pro du-
ris ir taip išskalambijo visur apie šį įvykį, kad
šeimininkė ir norėdama nebebūtų galėjus priimti
jo atgal. Dabar ji turi kitą berną, dėl šio, sako, ji
irgi susipykusi su broliu, ir eina tikros kalbos,
kad uţ to jinai ištekėsianti, bet, kaip pasakė tas
jaunas kaimietis, tik per jo lavoną — tam jis tvir-
tai pasiryţęs.
Ką čia tau aprašiau, nėra nei perdėta, nei pa-
graţinta; netgi turiu pasakyti, kad silpnai, silpnai
ir prastai perdaviau tą istoriją, atpasakodamas ją
mūsų tradiciniais ţodţiais.
Taigi tokia meilė, tokia ištikimybė, tokia aistra
nėra poetinis prasimanymas. Ji gyva, kuo tyriau-
siu pavidalu gyvena tarp tų ţmonių, kuriuos mes
vadiname nemokytais, prastais. O mes, mokytie-
ji, iš didelio rašto išėję iš krašto! Susimildamas,
skaityk šią istoriją susikaupęs! Šiandien, ją rašy-
damas, aš esu ramus, tai matyti iš mano rašyse-
nos, nekeverzoju it vištos koja kaip visada. Skai-
tyk, mano mielas, ir ţinok, kad tai ir tavo draugo
istorija. Taip, taip buvo man, taip ir bus, o aš nė
perpus nesu toks geras, toks ryţtingas, kaip tas
vargšas nelaimingasis, su kuriuo beveik nė lygin-
tis nedrįstu.
Rugsėjo 5 d.
Ji parašė laiškelį savo vyrui, kuris išvykęs su
reikalais į kaimą. Laiškelis prasidėjo ţodţiais:
„Brangusis, mielasis, grįţk kuo greičiau, laukiu
tavęs visa širdim.“ Atėjęs draugas jai pranešė,
kad dėl tam tikrų aplinkybių vyras dar kiek uţ-
truks. Laiškelis liko neišsiųstas ir vakare pateko
man į rankas. Aš perskaičiau ir nusišypsojau. Ji
paklausė, ko aš šypsausi. „Kokia dangaus dovana
yra vaizduotė, — sušukau aš, — vieną akimirks-
nį pagalvojau, kad tai man parašyta!“ Ji nutraukė
kalbą, atrodė, kad tas jai nepatiko, ir aš nutilau.
Rugsėjo 6 d.
Ilgai nesiryţau skirtis su savo melsvuoju kas-
dieniniu fraku, kuriuo vilkėjau, kai pirmą kartą
šokau su Lota, bet pastaruoju metu jis visiškai
nučiuro. Uţsisakiau kitą, visai tokį pat, su apy-
kakle ir atlapais, ir tokią pat gelsvą liemenę ir
kelnes. Bet tai ne visiškai tas pats. Neţinau... Gal
ilgainiui priprasiu ir prie jo.
Rugsėjo 12 d.
Kelias dienas jos nebuvo namie, buvo išvaţia-
vusi pas Albertą, norėdama kartu grįţti. Šiandien
įţengiau į jos kambarį, ji mane sutiko, ir aš karš-
tai pabučiavau jai ranką. Nuo veidrodţio pakilo
kanarėlė ir atsitūpė jai ant peties. „Naujas drau-
gas, — tarė ji ir prisiviliojo paukštelį ant delno,
— įsigijau ją dėl maţylių. Ji tokia meilutė! Ţiū-
rėkit! Kai duoda jai duonos, plaka sparneliais ir
taip graţiai lesa. Ji mane ir bučiuoja, matote!“
Kai ji atkišo kanarėlei burną, ši taip meiliai pri-
sispaudė prie jos saldţių lūpų, lyg jausdama visą
tą laimę, kuri buvo jai suteikta.
„Tegul ir jus pabučiuoja“, — tarė ji, paduoda-
ma man paukštelį. Kanarėlė perkėlė snapelį nuo
jos lūpų prie manųjų, ir jo bakstelėjimas padvel-
kė saldţiausios laimės nuojauta. „Jos bučinys, —
tariau, — nėra visai idealus, ji ieško maisto ir
tuščia glamonė jos nepatenkina.“ — „Ji ir lesa
man iš lūpų“, — tarė Lota. Ji padavė kanarėlei
kelis trupinėlius duonos lūpomis, iš kurių tryško
nekaltos abipusės meilės dţiaugsmas. Aš nusi-
gręţiau. Ji neturėjo to daryti! Neturėjo dirginti
mano vaizduotės šiais dangiškos nekaltybės ir
palaimos vaizdais ir ţadinti iš miego mano širdį,
kai ją tarpais uţliūliuoja abejingas gyvenimas. O
kodėl gi ne? Ji taip manim pasitiki! Ji ţino, kaip
aš ją myliu!
Rugsėjo 15 d.
Galima pasiusti, Vilhelmai, kai matai, kad pa-
sauly yra ţmonių, neturinčių jokio jausmo tiems
keliems daiktams, kurie dar turi šioj ţemėj vertę.
Atsimeni tuos riešutmedţius, po kuriais mes su
Lota sėdėjome pas garbųjį Št... pastorių, tuos
puikius medţius, kurie, dievas mato, visada pri-
pildydavo man širdį didţiausio dţiaugsmo! Kokį
jaukumą jie teikė klebonijos kiemui, kaip vėsu
būdavo po jų puikiomis šakomis! O kiek prisi-
minimų susiję su tais garbiaisiais pastoriais, ku-
rie prieš tiek daug metų juos pasodino. Mokyto-
jas mums daţnai minėdavo vieną pavardę, kurią
buvo girdėjęs iš savo senelio, puikus tai buvęs
ţmogus, ir mums visada būdavo šventas jo atmi-
nimas po tais medţiais. Sakau tau, mokytojo
akys buvo pilnos ašarų, kai vakar jis kalbėjo apie
tai, kaip jie buvo nukirsti. Nukirsti! Nors duok
galva į sieną! Uţmuščiau tą šunį, kuris kirto pir-
mą smūgį. Man skaudėtų širdį, jei keli tokie me-
dţiai būtų augę mano kieme ir vienas būtų nu-
dţiūvęs iš senatvės, o čia turiu ţiūrėti į tokią
šventvagystę. Tik viena gerai, drauguţi! Kas yra
ţmogaus jausmai! Visas kaimas pasipiktinęs, ir
aš tikiuosi, kad ponia pastorienė iš kiaušinių ir
sviesto ir kitokių pasitikėjimo ţenklų pajus, ko-
kią sriaudą ji padarė savo kaimui. Juk ji čia kalti-
ninkė, naujojo pastoriaus ţmona (mūsų senukas
irgi pasimirė), liguista sudţiūvėlė, kuri turi pa-
grindo nemėgti pasaulio, nes ir jos niekas ne-
mėgsta. Kvailė, o dedasi mokyta, kišasi į kanonų
nagrinėjimą, plūkiasi su ta dabar madinga mora-
line-kritine krikščionybės reforma ir niekinamai
truksi pečiais, išgirdusi apie Lavaterio svaičioji-
mus, pati visiškai be sveikatos, todėl nemato nė
krislelio dţiaugsmo visame dievo pasauly. Tik
tokia susna ir galėjo nukirsti mano riešutme-
dţius. Matai, niekaip negaliu nurimti! Atseit
krintantys lapai šiukšlina jai kiemą, palaiko
drėgmę, medţiai uţstoja jai dienos šviesą, o kai
riešutai prinoksta, vaikai dauţo juos akmenimis
ir gadina jai nervus, trukdo jos gilius apmąsty-
mus, svarstant, kas vertesnis — Kenikotas, Zem-
leris ar Michaelis. Pamatęs, kad kaimo ţmonės,
ypač senieji, tokie nepatenkinti, paklausiau:
„Kodėl gi jūs tylėjote?“ — „Pas mus taip jau yra,
jei seniūnas ko nori, — atsakė jie, — tai nieko
nepaveiksi.“ Bet vienoj vietoj jiems nenusisekė.
Seniūnas ir pastorius, kuris dėl pačios išmonių
riebesnio kąsnio nemato ir čia tikėjosi kiek pasi-
pelnyti, sutarė dalintis. Bet apie tai išgirdo iţdas
ir pasakė: prašom čionai! Mat valdţia seniai
reiškė pretenzijas į tą klebonijos kiemo dalį, kur
augo medţiai, ir dabar pardavė juos iš varţyty-
nių. Nebėra jų! O, kad aš būčiau valdovas! Tada
tą pastorienę, seniūną ir iţdą... Valdovas! Taigi,
jei būčiau valdovas, argi man rūpėtų mano šalies
medţiai?
Spalio 10 d.
Kai tik pamatau jos juodas akis, man jau ir ge-
ra. Ţinai, man apmaudu, kad Albertas neatrodo
toks laimingas, kaip... tikėjosi... kaip tikėjausi
būti aš... jei... Nelabai mėgstu daugtaškius, bet šį
kartą negaliu kitaip pasakyti... ir tikiuosi, kad pa-
kankamai aišku.
Spalio 12 d.
Osianas išstūmė iš mano širdies Homerą. Į kokį
pasaulį įveda mane tas puikus poetas! Klajoti po
tyrlaukį staugiant viesului, kuris su rūko kamuo-
liais neša protėvių dvasias blankioj mėnesienoj.
Nuo kalnų pro miško upokšnių šniokštimą aidi
vos girdimas dvasių dejavimas olose ir gaili
mergelės rauda prie keturių samanotų, ţole ap-
augusių akmenų, po kuriais guli jos didvyriškai
ţuvęs mylimasis. Kai jį sutinku, tą ţilą klaidţio-
jantį dainių, kuris plačiame tyrlauky šilainėj ieš-
ko senolių pėdų, bet, ak, atranda tik kapus ir de-
juodamas pakelia akis į mielą vakarinę ţvaigţdę,
kuri slepiasi audringoj jūroj, ir karţygio sieloj at-
gyja praeitis, kada malonus spindulys dar švietė
narsuolių ţygiams, o mėnuo ţėrė savo šviesą ant
apkaišyto, su pergale grįţtančio laivo. Kai jo
veide įţiūriu didį skausmą, kai pamatau, kad pas-
kutinis iš didvyrių visai nusilpęs artinas prie ka-
po ir iš draugystės su bejėgiais protėvių šešėliais
semiasi naujų, širdį draskančių dţiaugsmų, pa-
ţvelgia į šaltą ţemę, į aukštą, vėjo gairinamą ţolę
ir sušunka: „Ateis, ateis keleivis, kuris mane pa-
ţino pačioj groţybėj, ir paklaus: kur yra dainius,
šaunusis Fingalio sūnus? Jo koja ţengia per ma-
no kapą, ir veltui ieško jis manęs šioj ţemėj.“ O,
drauge, aš tuojau ištraukčiau kalaviją, kaip išti-
kimas ginklanešys bematant išvaduočiau savo
poną nuo lėtai gęstančios gyvybės sopulių ir iš-
vaduoto pusdievio įkandin pasiųsčiau savo sielą.
Spalio 19 d.
Ak, kokia tuštuma! Kokia siaubinga tuštuma,
kurią jaučiu savo krūtinėj! Daţnai galvoju, kad
nors kartą, nors vieną kartą galėčiau ją prispausti
prie širdies, visa ši tuštuma uţsipildytų.
Spalio 26 d.
Taip, man aiškėja, mielasis, man vis labiau aiš-
kėja, kad vieno ţmogaus gyvenimas maţai ką
reiškia, visiškai maţai. Pas Lotą atėjo draugė, ir
aš išėjau į gretimą kambarį, pasiėmiau knygą, bet
skaityti negalėjau, tada griebiausi plunksnos ra-
šyti. Girdėjau jas tyliai kalbant; jos šnekėjo apie
nereikšmingus daiktus, pasakojosi miesto naujie-
nas: šita išteka, ana serga, sunkiai serga. „Ji sau-
sai kosti, skruostikauliai atsikišę, daţnai alpsta,
nė skatiko neduočiau uţ jos gyvybę“, — sakė
viena. „N. V. taip pat labai serga“, — tarė Lota.
„Jis visas sutinęs“, — pridūrė jos draugė. Ir ma-
no laki vaizduotė nunešė mane prie šių vargšų
lovos; mačiau, kaip nenorom jie skiriasi su gyve-
nimu, kaip jie... ak Vilhelmai, o mano kūmutės
kalbėjo apie tai, kaip visada kalbama... apie sve-
timo ţmogaus mirtį. O kai apsidairiau ir apţvel-
giau kambarį, pamačiau aplink išmėtytas Lotos
sukneles, Alberto raštus ir tuos gerai paţįstamus
baldus, net tą rašalinę, pagalvojau: „Ţiūrėk, kas
tu esi šiems namams! Viską sudėjus. Tavo drau-
gai gerbia tave! Tu jiems daţnai suteiki
dţiaugsmo, ir tavo širdţiai atrodo, kad be jų ji
negalėtų gyventi; o vis dėlto — jeigu dabar išei-
tum, jeigu paliktum šiuos namus, ar ilgai šie
ţmonės justų tuštumą, kuri atsirastų jų gyvenime
tavęs netekus? Ar ilgai? O, koks laikinas yra
ţmogus, kad net ir ten, kur jis tikrai ţinosi esąs,
ten, kur jo buvimas turi vienintelį tikrą poveikį,
savo mylimųjų sieloj ir atminty, kad jis ir ten turi
išblėsti, išnykti ir taip greit!“
Spalio 27 d.
Imtum, rodos, ir persiplėštum krūtinę, prasi-
skeltum galvą, kad tiek maţai tegalim duoti vieni
kitiems. Juk meilės, dţiaugsmo, šilumos ir sma-
gumo, prie kurių aš pats neprisidedu, kitas man
neduos, ir visa mano laimės kupina širdis nepa-
darys kito laimingo, jeigu jis stovės šalia manęs
šaltas ir bejėgis.
Spalio 27 d. Vakare
Aš tiek daug turiu, o jausmas jai viską praryja;
aš tiek daug turiu, o be jos viskas virsta nieku.
Spalio 30 d.
Gal jau šimtą kartų norėjau pulti jai ant kaklo!
Didis dievas teţino, kas darosi ţmogui, kai apie
jį sukasi tokia saldybė, o jis neturi teisės jos pa-
imti; juk imti yra natūraliausias ţmogaus polin-
kis. Argi vaikai negriebia visko, ką tik pamato?
O aš?
Lapkričio 3 d.
Dievas mato, daţnai einu gulti trokšdamas, kar-
tais net vildamasis nebeatbusti; o rytą praveriu
akis, vėl matau saulę ir esu nelaimingas. O, kad
būčiau nuotaikos ţmogus, kad galėčiau suversti
bėdą orui, kam nors trečiam, kokiam suţlugu-
siam sumanymui, tada ši sunki apatijos našta tik
perpus slėgtų man pečius. Deja! Per daug gerai
jaučiu, kad kaltas tik aš vienas, ne, tai ne kaltė!
Gana to, kad aš pats dabar esu visų kančių šalti-
nis, kaip andai buvau laimės ir dţiaugsmų šalti-
nis. Argi aš nebe tas, kuris vaikščiojo po ţemę
kupinas jausmų, kurio visus ţingsnius lydėjo ro-
jus, kuris turėjo galios mylėti visą pasaulį? O da-
bar ta mylinti širdis nebegyva, lieti dţiaugsmo
nebemoka, mano akys sausos, o mintys, kurių
nebeplauna gausios ašaros, baimingai raukia man
kaktą. Aš labai kenčiu, nes netekau to, kas buvo
vienintelis mano gyvenimo dţiaugsmas, šventa
gaivinanti jėga, kurios padedamas kūriau aplink
save pasaulius. Nebėra jos! Kai ţiūriu pro langą į
tolimą kalvą, kada pro jos viršūnę kyla saulė ir
išbridusi iš miglų apšviečia tykią pievą, ir rami
upė vingiuoja į mane pro nuogus gluosnius, — o!
kai ši puiki gamta stovi prieš mane sustingusi
kaip nulakuotas paveiksliukas ir visa ta groţybė
negali iš mano širdies išspausti ir perlieti į sme-
genis nė vieno lašo laimės, stoviu nuskurdęs
prieš dievo veidą kaip išsekęs šaltinis, kaip kiau-
ras indas. Kiek kartų puoliau ant ţemės ir malda-
vau dievą ašarų kaip artojas lietaus, kai dangus
virš jo ţėruoja, o ţemė ištroškusi drėgmės.
Bet ak! Jaučiu, dievas siunčia lietų ir giedrą ne
dėl mūsų karštų maldų; anie laikai, kurių prisi-
minimas manę kankina, dėl to ir buvo tokie lai-
mingi, kad anuomet kantriai laukdavau jo dva-
sios atėjimo ir palaimą, kurią jis ant manęs išlie-
davo, priimdavau visa dėkinga širdimi!
Lapkričio 8 d.
Ji man prikišo nesivaldymą, ak, kaip meiliai!
Nesivaldymą, kad aš kartais, pradėjęs nuo taurės,
išgeriu visą butelį. „Nedarykite taip! — pasakė
ji, — prisiminkit Lotą!“— „Prisiminti! — atsa-
kiau. — Argi reikia man tai įsakyti? Prisimenu ar
neprisimenu! Jūs visada mano širdy. Šiandien
sėdėjau toj vietoj, kur jūs anąsyk išlipot iš karie-
tos...“ Ji pradėjo kalbėti apie ką kita, kad aš per
daug neįsileisčiau į šią temą. Brangusis, aš ţu-
vęs! Ji gali daryti su manim visa, ką tik nori.
Lapkričio 15 d.
Ačiū tau, Vilhelmai, uţ nuoširdţią uţuojautą ir
draugišką patarimą, ir prašau tave tik vieno —
būk ramus. Leisk man viską iškentėti iki galo,
kad ir toks suvargęs, aš dar turiu pakankamai jė-
gų tam pakelti. Aš gerbiu religiją, tu tą ţinai, jau-
čiu, kad ne vienam pailsusiam ji yra atrama, ne
vienam nusikankinusiam atsigaivinimas. Bet... ar
ji gali, ar turi būti kiekvienam? Ţvilgtelk į visą
didį pasaulį ir pamatysi tūkstančius, kuriems ji
tuo nebuvo, tūkstančius, kuriems ji tuo nebus, ar
jiems skelbsi ją, ar neskelbsi, tai ar ji turi būti at-
rama man? Argi pats dievo sūnus nesako, kad tie
bus su juo, kuriuos tėvas jam davė? O jeigu aš
nesu jam duotas? Jei tėvas nori pasilikti mane
sau, kaip man sako širdis? Susimildamas, nesu-
prask to klaidingai, nepagalvok, ko gero, kad šie
nekalti ţodţiai patyčios; aš atveriu tau visą savo
sielą; jeigu taip pagalvotum, verčiau būčiau tylė-
jęs : nemėgstu aušinti burnos ir kalbėti apie daik-
tus, apie kuriuos nei aš, nei kas kitas nieko neţi-
nom. Argi ne ţmogaus dalia iškęsti, kas jam skir-
ta, iki dugno išgerti taurę? O jei taurė buvo karti
ţmogiškosioms dangaus dievo lūpoms, kodėl aš
turėčiau neštis didţiu ir tvirtinti, kad ji man sal-
di? Ir kodėl turėčiau gėdintis tokią valandą, kada
visa mano būtybė virpa tarp būties ir nebūties,
kada praeitis it ţaibas blyksi virš juodos ateities
pragarmės, kada viskas aplink griūva ir kartu su
manim ţlunga pasaulis... Argi tai nėra balsas nu-
varginto, savęs nerandančio ir nesulaikomai pra-
rajon krintančio padaro, kuris veltui mėgina pa-
kilti ir iš gilumos šaukiasi: „Mano dieve, mano
dieve, kam mane apleidai?“ Kodėl turėčiau gė-
dintis to šauksmo, kodėl bijoti valandos, kurios
neišvengė nė tas, kuris vynioja dangų kaip skepe-
tą?
Lapkričio 21 d.
Ji nemato, ji nejaučia, kad taiso nuodus, kurie
praţudys ir mane, ir ją; o aš pasigardţiuodamas
geriu iš taurės, kurią ji man duoda mano praţū-
čiai. Ką gi reiškia tas meilus ţvilgsnis, kuriuo ji į
mane daţnai — ar daţnai? — ne, nedaţnai, bet
vis dėlto retkarčiais paţiūri, tas palankumas, su
kuriuo ji priima mano netyčia prasiverţusius
jausmus, tas mano kančių uţjautimas, kuris ma-
tyti jos veide?
Vakar, man išeinant, ji padavė ranką ir pasakė:
„Sudie, mielasis Verteri!“ Mielasis Verteri! Pir-
mą kartą ji mane pavadino „mieluoju“, ir tas ţo-
dis sukrėtė mane nuo galvos iki kojų.
Kartojau jį sau vienas kokį šimtą kartų, ir vakar
vakare, kai eidamas gulti plepėjau pats su savimi,
staiga tariau: „Labanakt, mielasis Verteri!“ — ir
pradėjau iš savęs juoktis.
Lapkričio 22 d.
Negaliu melstis: „Palik man ją!“ — tačiau daţ-
nai man rodos, kad ji yra mano. Negaliu melstis:
„Duok man ją!“ — nes ji yra kito. Gudravimais
malšinu savo skausmus; jei paleisčiau vadţias,
sudėčiau visą litaniją antitezių.
Lapkričio 24 d.
Ji jaučia, kaip aš kenčiu. Šiandien jos ţvilgsnis
pervėrė man pačią širdį. Radau ją vieną; aš nieko
nesakiau, ir ji paţvelgė į mane. Ir nebemačiau jos
ţaviojo groţio, nebemačiau jos šviesaus proto
spindulių, viskas išnyko man akyse. Mane uţbū-
rė kur kas puikesnis ţvilgsnis, kupinas širdin-
giausios uţuojautos, švelniausio gailesčio. Kodėl
nevalia man buvo pulti jai po kojų? Kodėl neiš-
drįsau jos apkabinti ir karštai išbučiuoti? Gelbė-
dama padėtį, ji atsisėdo prie fortepijono ir pagal
savo muziką ėmė niūniuoti švelnią, harmoningą
melodiją. Niekada jos lūpos nebuvo tokios ţa-
vios; atrodė, tartum jos vertųsi, ištroškusios su-
gerti tuos stebuklingus garsus, kurie liejasi iš
instrumento, ir tik dangiškas jų aidas plaukia iš
jos tyros burnos. Taigi, kad galėčiau tau apsaky-
ti! Aš nebeišturėjau, nusilenkiau ir prisiekiau:
niekada nedrįsiu jūsų pabučiuoti, lūpos, kurias
lanko dangiškosios dvasios!.. O vis dėlto... no-
riu... A, matai, prieš mano sielą lyg kokia uţtvara
... ta palaima... o paskui — praţūti, atkentėti uţ
nuodėmę... Argi nuodėmę?
Lapkričio 26 d.
Kartais sau tvirtinu: toks likimas tik tavo vieno;
vadink kitus laimingais — šitaip dar niekas ne-
kentėjo. O paskaitau kokį senovės poetą, ir man
rodos, kad matau savo paties širdį. Kokios kan-
čios manęs dar laukia? Ak, nejaugi ir prieš mane
buvo tokių nelaimingų ţmonių?
Lapkričio 30 d.
Man neskirta, man neskirta atgauti proto! Kur
tik einu, visur susiduriu su reiškiniais, kurie ma-
ne sukrečia iki širdies gelmių. Šiandien! O liki-
me! O ţmonija!
Vaikščiojau per pietus paupiu, valgyti neturė-
jau noro. Visur buvo nyku, drėgnas šaltas vakaris
pūtė nuo kalnų ir slėnį gaubė pilki lietaus debe-
sys. Iš tolo pamačiau ţmogų su ţaliu prastu švar-
ku goglinėjantį tarp uolų ir tartum renkantį ţoles.
Kai priėjau arčiau ir jis, išgirdęs mano ţingsnius,
atsigręţė, pamačiau įdomų veidą, kurio pagrindi-
nis bruoţas buvo tylus liūdesys; šiaip jame nesi-
matė nieko daugiau, tik tiesumas ir gerumas; jo
juodi plaukai iš priešakio buvo susukti į du vele-
nėlius ir prismeigti, o uţpakaly supinti į storą ka-
są kadaravo ant pečių. Iš drabuţių jis man pasi-
rodė ţemesniojo luomo ţmogus, todėl pagalvo-
jau, kad nesupyks, jei pasidomėsiu jo darbu, ir
paklausiau, ko jis ieško. „Ieškau gėlių, — atsakė
jis giliai atsidusdamas, — ir nė vienos nerandu.“
— „Ne toks dabar ir laikas“, — tariau šypsoda-
mas. „Tiek daug yra gėlių, — kalbėjo jis lipda-
mas ţemyn, — mano sode yra roţių ir dviejų rū-
šių sausmedţių, vieną man davė tėvas, jie auga
kaip piktţolės, jau antrą dieną ieškau jų ir nega-
liu rasti. Laukuose irgi visur pilna gėlių, geltonų,
mėlynų, raudonų, ir širdaţolės graţiai ţydi. Nė
vienos nerandu.“ Man toptelėjo kaţkas negera,
todėl atsargiai paklausiau: „Kam jums tos gė-
lės?“ Keista, trūksminga šypsena iškreipė jo vei-
dą. „Tik niekam nesakykit, — tarė jis pridėjęs
prie lūpų pirštą, — priţadėjau puokštę savo my-
limajai.“ — „Tai labai graţu“, — tariau aš. „O,
— kalbėjo jis, — ji turi daugybę kitokių daiktų,
ji turtinga.“ — „O vis dėlto brangina jūsų gėles“,
— atsakiau aš. „O, ji turi brangiųjų akmenų ir
karūną.“ — „O kuo ji vardu?“ — „Kad Genera-
linės Valstijos man uţmokėtų, — atsakė jis, —
būčiau kitas ţmogus. Taip, buvo laikai, kada bu-
vau laimingas! Dabar jau baigta. Dabar aš...“—
Drėgnas ţvilgsnis į dangų viską pasakė. „Tai bu-
vote laimingas?“ — paklausiau aš. „Ak, kad ga-
lėčiau vėl toks būti. Tada man buvo taip gera,
linksma, lengva kaip tai ţuvelei vandeny!“ —
„Heinrichai! — pašaukė kaţkokia senutė, pasiro-
dţiusi kelyje. — Heinrichai, kur tu? Visur tavęs
ieškom, eikš valgyti!“ — „Ar tai jūsų sūnus?“ —
paklausiau priėjęs prie jos. „Taip, mano vargšas
sūnus, — atsakė ji. — Dievas man davė sunkų
kryţelį.“ — „Ar seniai jis toks?“ — paklausiau.
„Toks ramus, — tarė ji, — dabar jau bus pusė
metų. Ačiū dievui, kad bent tiek pasitaisė, prieš
tai visus metus draskėsi, surakintas sėdėjo be-
protnamy. Dabar jis niekam nieko nedaro, tik vis
gyvena su karaliais ir imperatoriais. Buvo toks
geras, tykus, padėjo man gyventi, labai graţiai
rašė ir staiga paniuro, ėmė karščiuoti, paskui
dūkti, dabar matote koks. Kad viską jums apsa-
kyčiau, pone...“ Aš pertraukiau jos ţodţių srautą
ir paklausiau: „O koks tai buvo laikas, kuriuo jis
taip dţiaugiasi, kad jam tada buvo gera ir sma-
gu?“ — „Kvailutis! — sušuko moteriškė su gai-
lestinga šypsena. — Jis kalba apie tą laiką, kada
buvo be proto, jis visada juo dţiaugiasi; tai lai-
kas, kada jis buvo beprotnamy, kada nieko apie
save neţinojo.“ Tie ţodţiai trenkė mane kaip
griausmas, aš įspaudţiau jai į delną pinigą ir
skubiai pasišalinau.
„Štai kada tu buvai laimingas! — sušukau sau
vienas, eidamas miesto link, — kada tau buvo
taip gera kaip tai ţuvelei vandeny! Dangaus die-
ve! Argi tokį likimą nuskyrei ţmogui, kad jis
laimingas tik tada, kol dar neatėjęs į protą arba
kada jo vėl netenka? Nelaimingasis! Ir kaip aš
tau pavydţiu — tavo pamišimo, tavo proto apte-
mimo, kuriame tu skursti! Pilnas vilties tu išeini
ieškoti gėlių savo karalienei... ţiemą... ir liūdi,
kad negali jų rasti, ir nesupranti, kodėl jų neran-
di. O aš... aš išeinu be vilties, be tikslo ir grįţtu
namo toks pat koks išėjau. Tu svajoji, kas būtum,
jei Generalinės Valstijos tau uţmokėtų. Laimin-
gas tas, kas tiki, kad laimės jis neturi dėl ţemiškų
kliūčių. Tu nejauti, tu nejauti, kad tavo vargo
prieţastis — tavo palauţta širdis, tavo aptemusi
galva, ir kad joks ţemės karalius negali tau padė-
ti. Tegu prasmenga tas, kas šaiposi iš ligonio, ke-
liaujančio prie tolimo šaltinio, kuris jo ligą tik
paaštrins, atneš skaudesnę mirtį! Tegu prasmen-
ga, kas iš aukšto ţiūri į iškankintą širdį, traukian-
čią su maldininkais prie Kristaus grabo išsiva-
duoti nuo sąţinės grauţimo ir sielos kančių.
Kiekvienas ţingsnis, kur nelygiam kely jam ţei-
dţia kojas, neša lašelį paguodos jo nukamuotai
sielai, po kiekvienos sunkios dienos jis gula
lengvesne širdim, uţmiršęs daugelį vargų. Ir jūs
drįstate vadinti tai pamišimu, jūs išlepę plepiai!
Pamišimas! Dieve, kurs matai mano ašaras! Su-
kūręs ţmogų tokį vargšą, kam dar davei jam bro-
lius, kurie atima iš jo ir lazdą, ir tą kruopelę pasi-
tikėjimo tavim, tavim, o visa mylintis dieve! Juk
tikėjimas gydančia šaknele, vynuogių ašarom,
argi tai nėra tikėjimas tavim, tikėjimas, kad tu į
visa, kas mus supa, esi įpylęs gydančių ir skaus-
mą maldančių jėgų, kurių mums taip labai reikia!
Tėve, kurio aš nepaţįstu! Tėve, kuris seniau uţ-
pildydavai visą mano sielą, o dabar nugręţei nuo
manęs savo veidą! Pasišauk mane pas save! Ne-
betylėk daugiau! Tavo tylėjimas nesulaikys šios
trokštančios sielos... Argi ţmogus, tėvas supyktų,
jei netikėtai grįţęs namo sūnus pultų jam ant
kaklo ir sušuktų: „Štai sugrįţau, tėve! Nepyk,
kad nutraukiau kelionę, kurioj pagal tavo valią
turėjau išbūti ilgiau! Pasaulis visur vienodas, vi-
sur po vargų ir triūso ateina uţmokestis ir
dţiaugsmai. Bet kas man iš to? Man tik ten gera,
kur tu esi, prieš tave noriu kentėti ir dţiaugtis.“
Nejaugi tu, mieliausias dangaus tėve, jį atstum-
tum?
Gruodžio 1 d.
Vilhelmai, tas ţmogus, apie kurį tau rašiau, tas
laimingas nelaimingasis dirbo raštininku pas Lo-
tos tėvą, ir aistrą jai, kurią jis puoselėjo, slėpė,
bet neįstengė paslėpti, ir dėl kurios buvo atleistas
iš darbo, išvarė jį iš proto. Pasistenk iš šių sausų
ţodţių pajusti, kaip mane sukrėtė ši istorija, kai
Albertas man ją taip abejingai papasakojo, kaip
gal tu ją perskaitysi.
Gruodžio 4 d.
Paklausyk... Matai, aš jau ţuvęs, ilgiau nebeišt-
versiu! Šiandien sėdėjau pas ją... sėdėjau, ji
skambino fortepijonu visokias melodijas, ir su
tokiu jausmu... neapsakomu! Ką tau pasakyti?
Jos sesytė puošė lėlę ant mano kelių. Akys man
pasruvo ašaromis. Aš pasilenkiau, ir jos sutuok-
tuvių ţiedas krito man į akis... man pasipylė aša-
ros... Ir staiga ji ėmė skambinti aną dangiškai
švelnią melodiją, taip staiga, ir mano sielą uţliejo
paguodos jausmas, prisiminiau praeitį, anuos lai-
kus, kada klausydavau tos dainos, paskui niūrius
laikotarpius, grauţatį, suduţusias viltis ir tada...
Ėmiau vaikščioti po kambarį, širdis duso nuo uţ-
plūdusių jausmų. „Dėl dievo meilės, — staiga
pratrūkau puldamas prie jos, — dėl dievo meilės,
nustokit!“ Ji nutilo ir įbedė į mane akis. „Verteri,
— tarė ji su šypsena, kuri pervėrė man širdį, —
Verteri, jūs labai sergate, jūsų mėgstamiausi val-
giai jums nebemalonūs. Eikite! Ir susimildamas
nusiraminkite.“ Aš atsitraukiau nuo jos ir išbė-
gau... Dieve, tu matai mano kančią ir tu padarysi
jai galą!
Kaip mane persekioja jos paveikslas! Dieną ir
naktį jos vienos pilna mano siela. Kai uţmerkiu
akis, štai čia, mano kaktoj, kur susikaupia vidinis
regėjimas, stovi jos juodos akys. Čia! Negaliu
tau išreikšti. Kai uţsimerkiu, jos čia; kaip jūra,
kaip bedugnė atsiveria jos prieš mane, manyje,
uţpildo visas mano mintis. Ko vertas ţmogus, tas
išgarbintas pusdievis! Argi nepristinga jam jėgų
kaip tik ten, kur jų labiausiai reikia! O kai jis iš-
kyla dţiaugsmo sparnais aukštyn arba paskęsta
sielvarte, ar jis nesulaikomas, negrąţinamas kaip
tik tada į buką, šaltą protą, kai labiausiai troško
susilieti su visata?
Leidėjo žodis skaitytojui Kaip norėčiau, kad apie paskutines įsidėmėti-
nas mūsų draugo dienas būtų išlikę tiek jo paties
liudijimų, kad man nereikėtų jo paliktų laiškų ei-
lės nutraukti ir pasakoti pačiam.
Aš stengiausi surinkti tikras ţinias iš tų ţmonių
lūpų, kurie galėjo gerai ţinoti jo istoriją. Ji labai
paprasta, ir visi pasakojimai apie jo gyvenimą,
išskyrus kelis maţmoţius, sutampa; tik apie vei-
kėjų mąstyseną nuomonės skiriasi ir vertinimai
nevienodi. Taigi mums nieko kito nelieka, kaip
sąţiningai atpasakoti tai, ką nesigailėdami vargo
suţinojome, ir pridėti likusius velionio laiškus,
neniekinant nė menkiausio surasto lapelio; tuo
labiau kad itin sunku teisingai atskleisti tikrąsias
kad ir vieno poelgio prieţastis, jeigu veikėjas nė-
ra eilinis ţmogus. Apmaudas ir nepasitenkinimas
vis giliau leido šaknis į Verterio sielą, vis labiau
pynėsi tarpusavy ir pamaţu uţvaldė jį visą. Jo
dvasios harmonija buvo galutinai suardyta, vidi-
nis karštis ir staigumas sujaukė visą jo prigimtį,
davė nemaloniausių padarinių, pagaliau jį visiš-
kai išsekino, ir su šiuo silpnumu jis kovojo dar
baimingiau negu su visais negandais ligi šiol. Jo
širdies nerimas grauţė kitas jo dvasios jėgas, jo
gyvumą, proto lakumą, jo draugystė ėmė slėgti
kitus, jis darėsi vis nelaimingesnis, ir juo nelai-
mingesnis, tuo neteisingesnis. Taip bent sako Al-
berto draugai. Jie tvirtina, kad Verteris nemokė-
jęs suprasti tyro, ramaus ţmogaus, pasiekusio iš-
svajotą laimę, ir jo pastangų tą laimę išsaugoti ir
ateity, nes jis pats buvęs iš tokių, kurie kasdien
iššvaisto visą savo turtą, o vakare alksta ir ken-
čia. Albertas, sako jie, per tokį trumpą laiką ne-
pasikeitęs, jis pasilikęs toks pat, kokį Verteris jį
nuo pat pradţios paţino, taip labai vertino ir ger-
bė. Jis be galo mylėjo Lotą, didţiavosi ja ir norė-
jo, kad ir visi laikytų ją tobuliausia būtybe. Kas
gi čia bloga, kad jis stengėsi nukreipti bet kokį
įtarimo šešėlį, kad šiuo metu nė su kuo nenorėjo
net ir nekalčiausiu būdu dalintis savo brangiausiu
turtu. Jie sutinka, kad Albertas daţnai išeidavęs
iš ţmonos kambario, kai pas ją būdavęs Verteris,
bet visai ne iš neapykantos ar nepalankumo savo
draugui, tik todėl, kad jautęs, jog jo buvimas sle-
gia Verterį.
Lotos tėvas sunegalavo ir, nebegalėdamas išeiti
iš namų, atsiuntė dukrai savo karietą, ir ji išva-
ţiavo jo lankyti. Buvo graţi ţiemos diena, pir-
masis sniegas storai dengė laukus. Kitą rytą Ver-
teris išėjo tuo pačiu keliu, ketindamas, jei Alber-
tas neatvyks ţmonos pasitikti, parlydėti ją namo.
Giedra diena maţai paveikė jo niūrią nuotaiką, jo
sielą slėgė sunkus akmuo, liūdni vaizdai visur jį
persekiojo, ir vis tos pačios mintys, viena skau-
desnė uţ kitą, sukosi jo galvoj. Jis pats gyveno
amţinoj nesantaikoj su savim, todėl ir kitų būse-
na jam atrodė įtartina ir apniukus, jis tarėsi su-
drumstęs gerus Alberto ir jo ţmonos santykius,
kaltino save ir jautė slaptą apmaudą vyrui.
Kelyje jo mintys ir šį kartą apsistojo prie šios
temos. „Taip, taip, — kalbėjo jis sau patyliukais
grieţdamas dantimis. — Štai kokie tie intymūs,
malonūs, švelnūs santykiai, koks jautrumas, ko-
kia rami, pastovi ištikimybė! Tai prisisotinimas ir
abejingumas, daugiau nieko! Argi bet koks nie-
kingas reikalas nerūpi jam labiau, kaip jo miela,
ţavi ţmona? Argi jis moka įvertinti savo laimę?
Ar gerbia ją tiek, kiek ji to verta? Jis ją turi, na
gerai, turi... Ag tai ţinau, visa kita irgi ţinau, ro-
dos, su ta mintim jau apsipratau, bet ji mane dar
išvarys iš proto, pribaigs mane... Na, o draugystė
man ar išliko? Ar mano prisirišimo prie Lotos jis
jau dabar nelaiko kėsinimusi į jo teises, o mano
paslaugose jai ar neįţiūri tylaus priekaišto sau?
Ţinau, gerai jaučiu, kad jis nenori manęs matyti,
norėtų, kad pasišalinčiau, mano buvimas jam
nemalonus.“
Daţnai jis sulėtindavo savo greitus ţingsnius,
daţnai stabteldavo, tartum norėdamas grįţti at-
gal, bet vis ėjo į priekį ir pagaliau su šiomis min-
timis, kalbėdamas pats su savim, lyg ir prieš savo
norą atsidūrė prie medţioklės namų.
Jis įţengė pro duris, pasiteiravo apie senuką ir
Lotą ir pastebėjo namuose kaţkokį sujudimą.
Vyresnysis berniukas pasakė jam, kad Valheime
įvykusi nelaimė, nuţudytas kaţkoks kaimietis!
Tai nepadarė jam didesnio įspūdţio. Jis įėjo į
kambarį ir rado Lotą, mėginančią perkalbėti tėvą,
kuris nepaisydamas ligos norėjo vaţiuoti į nusi-
kaltimo vietą ir ištirti įvykį. Ţudikas dar nebuvo
ţinomas, lavoną ţmonės rado rytą prie pirkios
durų, įtarimai buvo tokie: nuţudytasis tarnavo
pas vieną našlę, ši anksčiau turėjo kitą berną, su
kuriuo išsiskyrė piktuoju. Tai išgirdęs Verteris
pašoko it nudiegtas. „Negali būti! — sušuko jis,
— aš tuojau pat bėgu tenai, nelaukiu nė minu-
tės.“ Jis išskubėjo į Valheimą, jo galvoj atgijo
prisiminimai, jis nė valandėlės neabejojo, kad
nusikaltimą įvykdė tas vaikinas, su kuriuo jis ne
kartą kalbėjo ir kuris jam buvo pasidaręs toks ar-
timas. Norint patekti į smuklę, kur buvo paguldy-
tas negyvėlis, reikėjo eiti pro liepas, ir jis pasi-
baisėjo šia visada tokia malonia vietele. Slenks-
tis, kur daţnai ţaisdavo kaimynų vaikai, buvo
aptaškytas krauju. Meilė ir ištikimybė, graţiausi
ţmogaus jausmai, pavirto smurtu ir ţmogţudys-
te. Galingos liepos styrojo be lapų, apšerkšniju-
sios, graţiosios gyvatvorės, skliautais kylančios
virš ţemos kapinių tvorelės, buvo plikos, pro tar-
pus matėsi apsnigti antkapiai.
Dar jam nepriėjus prie smuklės, kur buvo susi-
rinkęs visas kaimas, staiga pakilo riksmas. To-
lumoj pasirodė būrys ginkluotų vyrų, ir visi ėmė
šaukti, kad atveda nusikaltėlį. Verteris paţvelgė į
tą pusę, ir jam neliko jokių abejonių. Taip, tai
buvo tas pats bernas, kuris taip mylėjo aną našlę,
kurį jis neseniai buvo sutikęs slankiojantį po apy-
linkę ir matė jo tylų įniršį ir slaptą neviltį.
„Ką tu padarei, nelaimingasis!“ — sušuko Ver-
teris, eidamas prie suimtojo. Šis paţvelgė į jį, pa-
tylėjo ir paskui ramiai tarė: „Niekas kitas jos ne-
gaus, ir ji uţ kito neištekės.“ Suimtąjį įvedė į
smuklę, ir Verteris skubiai paliko šią vietą.
Nuo šio baisaus, didelio sukrėtimo viskas jo
sieloje apsivertė. Vieną valandėlę jis nusikratė
savo liūdesiu, nepasitenkinimu, abejingu plauki-
mu pasroviui: jį uţplūdo nenugalima uţuojauta,
pagavo neapsakomas troškimas išgelbėti tą ţmo-
gų. Jis taip kentėjo dėl jo nelaimės, net ir ţmog-
ţudţiu tapusį laikė jį tokiu nekaltu, taip įsijautė į
jo padėtį, kad tvirtai tikėjo ir kitus tuo įtikinsiąs.
Jis jau troško būti jo gynėju, iš jo lūpų jau verţė-
si karšti ţodţiai, jis bėgo į medţioklės namus ir
bėgdamas negalėjo susilaikyti pusbalsiu nekalbė-
jęs to, ką ketino pasakyti amtmanui.
Įėjęs į kambarį, rado atvykusį Albertą, tas jį
truputį suerzino, bet jis čia pat susivaldė ir lieps-
ningai išdėstė amtmanui savo nuomonę. Šis
klausydamas purtė galvą; ir kad ir kaip gyvai,
aistringai ir teisingai Verteris dėstė visa, ką ţmo-
gus gali pasakyti, trokšdamas išteisinti kitą ţmo-
gų, amtmano tas, savaime suprantama, nė kiek
nesujaudino. Priešingai, jis nutraukė mūsų drau-
go kalbą, grieţtai jam pasipriešino ir papeikė uţ
tai, kad jis ginąs ţudiką. Jis nurodė, kad tokiu ke-
liu einant būtų paminti visi įstatymai, pakirstas
valstybės saugumas, ir dar pridūrė, kad šiuo atve-
ju nieko negalįs padaryti, neuţsikraudamas di-
dţiausios atsakomybės, visas reikalas turįs eiti
nustatyta tvarka, kaip parašyta nurodymuose.
Verteris dar nepasidavė, jis tik prašė, kad amt-
manas paţiūrėtų pro pirštus, jei kas padėtų tam
ţmogui pabėgti! Ir tą jo prašymą amtmanas at-
metė. Albertas pagaliau irgi įsikišo į kalbą ir sto-
jo uošvio pusėn; Verteris buvo nugalėtas ir, kai
senis jam keliskart pakartojo „ne, niekas jo neiš-
gelbės“, baisiai kentėdamas išėjo namo.
Kaip šie ţodţiai įstrigo jam į galvą, matome iš
lapelio, surasto tarp jo popierių, kur jis tikriausiai
tą pačią dieną parašė:
„Niekas tavęs neišgelbės, nelaimingasis! Aiš-
kiai matau, niekas mudviejų nebeišgelbės.“
Alberto ţodţiai, kuriuos jis į galą pasakė prie
amtmano apie suimtąjį, Verteriui buvo itin nema-
lonūs; jam pasirodė, kad jie iš dalies taikomi ir
jam pačiam, ir nors ilgiau pagalvojęs suprato,
kad abu vyrai teisūs, vis tiek jautė, kad jeigu tu-
rėtų su jais sutikti ir nusileisti, tai būtų atsiţadė-
jimas savo švenčiausių jausmų. Tarp jo popierių
randame lapelį, kur apie tai kalbama ir kur galbūt
geriausiai išreikšta jo paţiūra į Albertą: „Kas iš
to, kad aš sau nuolat kartoju: jis doras ir geras, jei
mane tas draskyte drasko; aš negaliu būti teisin-
gas.“
Vakaras buvo šiltas, oras kvepėjo atlydţiu, to-
dėl Lota su Albertu grįţo namo pėsti. Eidama ji
vis ţvalgėsi į šalis, lyg pasigesdama Verterio
draugystės. Albertas pradėjo apie jį kalbėti,
smerkė jį, čia pat mėgindamas pateisinti. Uţsi-
minė apie jo nelemtą aistrą ir pareiškė, kad būtų
gerai, jeigu jis kur išvaţiuotų. „Aš to norėčiau ir
dėl mūsų pačių, — tarė jis, — ir susimildama, —
kalbėjo toliau, — pasistenk nukreipti savo santy-
kius su juo kita linkme, padaryk, kad taip daţnai
jis pas mus nesilankytų. Ţmonės stebisi, ir aš ţi-
nau, kad kai kur jau sklinda kalbos.“ Lota tylėjo,
ir tas, matyt, Albertą įţeidė, nes nuo to karto jis
niekada jai daugiau nebeuţsiminė apie Verterį, o
jeigu ji uţsimindavo, jis nutraukdavo kalbą arba
nukreipdavo ją kitur.
Bergţdţios Verterio pastangos išgelbėti nelai-
mingąjį buvo paskutinis gęstančios ţvakės blyks-
telėjimas; dabar jis dar giliau nugrimzdo į savo
skausmą ir visiškai nieko neveikė; jis bemaţ ne-
teko galvos, išgirdęs, kad gali būti pašauktas liu-
dininku prieš tą ţmogų, kuris dabar ėmė gintis.
Visos bėdos, kokios tik jį kada buvo ištikusios
tarnyboj, nemalonumas pasiuntinybėj, visa, kas
tik jam kada nepasisekė, kas jį uţgavo, be palio-
vos varstė jo sielą. Jam atrodė, kad visa tai lyg ir
davė jam teisę nieko neveikti, jis jautėsi netekęs
jokios vilties, nesugebąs rasti sau vietos ir įsi-
jungti į kasdieninio gyvenimo reikalus, ir paga-
liau, visiškai pasidavęs savo įstabiam jausmui,
savo mintims ir bekraštei aistrai, vis taip pat mo-
notoniškai ir liūdnai bendraudamas su ţavia ir
mylima moterim, drumsdamas jos ramybę, jis
sekino savo jėgas, be tikslo ir prasmės jas nioko-
damas, ir pamaţu artėjo prie savo liūdno galo.
Apie jo pakrikimą, aistrą ir nesiliaujantį blašky-
mąsi, apie jo bodėjimąsi gyvenimu geriausiai
liudija keli išlikę laiškai, kuriuos čia dedame.
Gruodžio 12 d.
Brangus Vilhelmai, tokioj padėty, kaip aš da-
bar, tikriausiai būdavo tie nelaimingieji, kuriuos
seniau ţmonės vadindavo velnio apsėstaisiais.
Kartais mane pagauna — ne baimė, ne aisra —
kaţkoks vidinis nesuprantamas šėlas, kurs dras-
kyte drasko man krūtinę, smaugia mane! Vargas!
Vargas man! Tada bastausi naktimis po klaikias
apylinkes šiuo nemielu ţmonėms metų laiku.
Vakar vakare turėjau išeiti iš namų. Ūmai stojo
polaidis, suţinojau, kad upė išsiliejo, visi upokš-
niai pakilo ir prie Valheimo uţtvindė mano mie-
ląjį slėnį! Naktį po vienuoliktos nubėgau tenai.
Kraupus reginys atsivėrė nuo uolos; mėnesienoje
kriokė, putojo vandenys; dirvos, pievos, gyvatvo-
rės ir visas platus slėnis, kiek akys uţmato, buvo
virtę audringa jūra, blaškoma staugiančio vėjo. O
kai vėl išlindo mėnulis ir pakibo virš juodų de-
besų, ţiūrint, kaip baisiuose ir didinguose jo at-
švaituose šniokštė bangos, mane nukratė šiurpas
ir vėl pagavo ilgesys! Ak, aš stovėjau išskėtęs
rankas ant bedugnės krašto ir verţiausi ţemyn,
ţemyn! Ak, kokia saldi palaima būtų nuskandinti
tenai savo kančias, savo skausmus! Nuūţti tolyn
su bangomis! O vis dėlto negalėjau atplėšti nuo
ţemės kojos ir pabaigti visų savo kančių! Mano
valanda dar neatėjo, jaučiu tai! O, Vilhelmai! Su
kokiu dţiaugsmu būčiau atidavęs gyvybę uţ tai,
kad su viesulais galėčiau draskyti debesis, naršyti
bangas. O nejaugi kalinys nesulauks vienąkart ši-
tos palaimos?
Ir kai graudţiai ţvelgiau į vieną vietelę po
gluosniu, kur pasivaikščioję kadais slėpėmės su
Lota nuo kaitros, — ji irgi buvo uţlieta, vos at-
paţinau tą gluosnį! Vilhelmai! O jos pievos, pa-
galvojau, laukai apie jos namus! Kaip suniokojo
kliokiantis vanduo mūsų lapinę! Ir blykstelėjo
šviesus praeities spindulys kaip kaliniui sapnas
apie bandas, pievas ir garbingą vietą. O aš stovė-
jau! Nekaltinu savęs, aš turiu drąsos mirti. Turė-
čiau... O va sėdţiu kaip tas senas elgeta, kur pat-
voriais renka ţabus ir pakiemiais duoną, kad dar
vieną valandėlę pratęstų savo merdėjimą, pa-
lengvintų savo liūdną buitį.
Gruodžio 14 d.
Kas gi tai, brangusis? Baisiuosi pats savimi!
Argi mano meilė jai nėra švenčiausia, tyriausia
brolio meilė? Argi jutau kada širdyje smerktiną
geismą? Nenoriu tvirtinti... Ir va, sapnai! Kokie
teisūs buvo ţmonės, kai tokiuose prieštaravimuo-
se matė antgamtinių jėgų veikimą! Šiąnakt! Bai-
su ir pasakyti, laikiau ją glėbyje, stipriai glau-
dţiau prie širdies ir tūkstančius kartų bučiavau
meilės ţodţius šnabţdančias jos lūpas; mano
akys skendo jos aptemusiam iš laimės ţvilgsny.
Dieve! Ar vertas esu bausmės, kad ir dabar dar
jaučiu palaimą, vis širdim prisimindamas tuos
liepsningus dţiaugsmus? Lota! Lota! Aš ţuvęs!
Mano protas drumsčiasi, jau visa savaitė vaikštau
apkvaišęs, akys visada pilnos ašarų. Visur man
bloga, ir visur gera. Nieko nenoriu, nieko net-
rokštu. Būtų geriau, jei išvykčiau.
Pasiryţimas palikti pasaulį šiuo metu, šitokio-
mis aplinkybėmis vis labiau stiprėjo Verterio sie-
loje. Nuo to laiko, kai jis sugrįţo pas Lotą, ta
mintis visą laiką buvo jo paskutinė paguoda,
paskutinė viltis; tačiau jis davė sau ţodį, kad tai
nebus skubotas, staigus ţingsnis, jis ketino pada-
ryti jį visiškai įsitikinęs, kiek galima ramiau vis-
ką apsvarstęs.
Jo abejonės, jo kova su savimi gerai matyti iš
lapelio, tikriausiai nebaigto laiško Vilhelmui, ku-
ris be datos buvo rastas tarp jo popierių:
„Jos buvimas, jos dalia ir uţuojauta mano da-
liai dar spaudţia paskutines ašaras iš mano suke-
pusių smegenų. Pakelti uţdangą ir ţengti anapus!
Ir viskas! Kam delsti ir svyruoti? Kad neţinai,
kaip ten yra? Kad negrįši? Ir dar, kad tokia jau
mūsų dvasios savybė laikyti chaosu ir tamsybe
tai, apie ką nieko tikro neţinome.“
Galiausiai jis visiškai susigyveno ir apsiprato
su šia liūdna mintimi ir tvirtai, galutinai pasiryţo,
apie tai liudija šis dviprasmiškas laiškas, kurį jis
parašė savo draugui.
Gruodžio 20 d.
Ačiū tau, Vilhelmai, tik tavo mylinti širdis ga-
lėjo taip suprasti mano ţodį. Taip, tavo teisybė:
man geriau išvykti. Tavo pasiūlymas grįţti pas
jus nelabai mane vilioja, bent jau nenorėčiau va-
ţiuoti tiesiai, juo labiau kad galima tikėtis pasto-
vaus šalčio ir gero kelio. Man taip pat labai ma-
lonu, kad ţadi atvaţiuoti manęs paimti, tik luk-
telk dar kokias dvi savaites, kol gausi mano laiš-
ką su tolesniais planais. Nereikia raškyti vaisiaus,
kol jis neprinokęs. O dvi savaitės šen ar ten daug
reiškia. Pasakyk mano motinai, kad melstųsi uţ
savo sūnų ir kad atleistų man uţ visą širdgėlą,
kurią ji dėl manęs patyrė. Matyt, mano lemtis
buvo skaudinti tuos, kuriems turėjau nešti
dţiaugsmą. Lik sveikas, brangusis! Telaimina ta-
ve dangus! Lik sveikas!
Kas tuo metu dėjosi Lotos sieloje, ką ji galvojo
apie savo vyrą, apie savo nelaimingąjį draugą,
nedrįstame išreikšti ţodţiais, nors, ţinodami jos
būdą, galime šį tą numanyti, o graţi moters siela
mokės ją suprasti ir atjausti.
Viena yra tikra, — ji buvo tvirtai pasiryţusi pa-
sakyti Verteriui, kad taip daţnai nesilankytų, o
jeigu delsė, tai tik todėl, kad nuoširdţiai jo gailė-
josi, ţinodama, koks jam tai bus sunkus, vargu ar
pakeliamas smūgis. Tačiau šiuo metu ji buvo
priversta ryţtis; vyras apie tuos santykius visiškai
nebekalbėjo, ir ji pati niekada nieko nesakydavo,
reikėjo jam dabar veiksmais įrodyti, kad jos keti-
nimai verti jo pasitikėjimo.
Tą pačią dieną, parašęs pastarąjį laišką savo
draugui, tai buvo sekmadienį prieš Kalėdas, Ver-
teris atėjo vakare pas Lotą ir rado ją vieną. Ji
tvarkė ţaislus, kuriuos buvo paruošusi savo ma-
ţiesiems broliukams ir sesutėms kaip kalėdinę
dovaną. Jis ėmė kalbėti apie tai, kaip vaikai
dţiaugsis, ir apie tuos laikus, kada netikėtai ati-
darytos durys ir papuošta eglaitė su ţvakutėmis,
saldainiais ir obuoliais jį patį nukeldavo į devintą
dangų. „Jūs irgi gausit dovaną, — tarė Lota po
meilia šypsena slėpdama sumišimą. — Jeigu bū-
site geras, gausite ţvakutę ir dar kai ką.“ — „Ką
reiškia geras? — sušuko jis. — Koks aš turiu bū-
ti? Kaip būti geram? Lota, brangioji!“ — „Ket-
virtadienio vakare Kūčios, tada ateis vaikai, ateis
mano tėvelis, visi gaus dovanų, jūs irgi tada atei-
sit... ne anksčiau.“ Verteris suglumo. „Aš jus
prašau, — kalbėjo ji, — taip jau yra, aš jus pra-
šau dėl savo pačios ramybės, taip toliau negali-
ma, tikrai negalima.“ Jis nukreipė nuo jos akis ir
ėmė vaikščioti po kambarį murmėdamas pro su-
kąstus dantis: „Taip toliau negalima.“ Lota, nu-
jausdama, į kokią baisią padėtį įstūmė jį savo ţo-
dţiais, visaip mėgino nukreipti jo mintis kitur,
bet veltui. „Ne, Lota, — sušuko jis, — aš dau-
giau jūsų nematysiu.“ — „Kodėl gi? — nesutiko
ji. — Verteri, jūs galit, turit pas mus lankytis, tik
būkit santūresnis. Ak, kodėl jūs gimėt toks karš-
tas, su tokia atkaklia, nesuvaldoma aistra visam,
ko tik imatės! Aš jus prašau, — kalbėjo ji toliau
imdama jį uţ rankos, — būkit santūresnis. Jūsų
protas, jūsų ţinios, jūsų talentai — kiek jie siūlo
jums įvairiausių dţiaugsmų! Būkit vyras! Meskit
tą liūdną prisirišimą prie moters, kuri nieko kito
jums negali duoti, kaip tik gailestį.“ Jis sugrieţė
dantimis ir įbedė į ją niūrų ţvilgsnį. Ji nepaleido
jo rankos. „Tik vieną valandėlę ramybės, Verteri!
— tarė ji. — Argi jūs nejaučiat, kad pats save
apgaudinėjat, tyčia save ţudot? Kodėl gi būtinai
aš, Verteri, kito ţmona? Kodėl? Bijau, bijau, kad
šis troškimas jums atrodo toks viliojantis tik to-
dėl, kad negalit manęs gauti.“ Jis ištraukė iš Lo-
tos rankų savąją, ţiūrėdamas į ją pastėrusiu, ap-
maudţiu ţvilgsniu. „Gudriai! — sušuko jis. —
Labai gudriai! Ar tik ne Albertas bus taip išsita-
ręs! Diplomatiškai, labai diplomatiškai!“ —
„Kiekvienas galėtų taip pasakyti, — tarė ji. —
Argi nebėra visam pasauly merginos, kuri galėtų
patenkinti jūsų širdies troškimus? Tik daugiau
valios, paieškokit, ir uţtikrinu, kad ją rasit; man
jau seniai neramu ir dėl jūsų, ir dėl mūsų, kad
pastaruoju metu gyvenate tokiam siauram rate.
Daugiau valios! Kelionė jus išblaškytų! Paieško-
kit, susiraskit vertą savo meilės būtybę, tada su-
grįţkit pas mus, ir visi kartu dţiaugsimės tikros
draugystės laime.“ — „Tai vertėtų išspausdinti,
— atšovė jis su šalta šypsena, — ir rekomenduoti
visiems auklėtojams. Mieloji Lota! Duokit man
dar truputėlį laiko, ir viskas bus gerai.“ — „Tik
su sąlyga, Verteri, kad iki Kūčių neateisite!“ Jis
norėjo kaţką sakyti, bet į kambarį įėjo Albertas.
Juodu šaltai pasisveikino ir kurį laiką abu nes-
magiai vaikščiojo po kambarį. Verteris buvo be-
pradedąs kaţką kalbėti, bet greit nutilo. Albertui
irgi nepasisekė uţmegzti pokalbio, paskui jis pa-
klausė ţmoną apie kaţkokius darbus ir, išgirdęs,
kad jie dar nepadaryti, tarė jai kelis ţodţius, ku-
rie Verteriui pasirodė šalti, netgi šiurkštūs. Jis
norėjo išeiti, bet negalėjo; vis labiau niršdamas ir
širsdamas išlūkuriavo ligi aštuonių ir pasiėmė
lazdą ir skrybėlę tik tada, kai buvo padengtas sta-
las. Albertas kvietė jį pasilikti, bet jis palaikė tai
tuščiu mandagumu, šaltai padėkojo ir išėjo.
Jis parėjo namo, paėmė ţvakę iš tarno, kuris
norėjo jam pašviesti, ir nuėjo į savo kambarį, ten
jis balsu verkė, piktai kalbėjo pats su savimi,
blaškėsi iš kampo į kampą, pagaliau nenusiren-
gęs krito į lovą, kur jį rado tarnas, apie vienuolik-
tą išdrįsęs įeiti ir paklausti, ar nereikia ponui nu-
traukti batų. Jis nesipriešino, bet uţdraudė tarnui
rytą įeiti į kambarį, kol nebus pašauktas.
Pirmadienio rytą, dvidešimt pirmą gruodţio, jis
parašė Lotai laišką, kuris po jo mirties buvo ras-
tas uţantspauduotas ant jo rašomojo stalo ir jai
įteiktas ir kurį aš pateikiu dalimis, kaip, spren-
dţiant iš aplinkybių, jis buvo rašomas.
Viskas baigta, Lota, pasiryţau mirti ir rašau tau
apie tai be jokio romantiško patoso, ramiai tos
dienos rytą, kada paskutinį kartą tave matysiu.
Kai skaitysi šias eilutes, brangioji, šaltas kapas
jau bus priglaudęs sustingusius palaikus nera-
maus, nelaimingo ţmogaus, kuris paskutinę savo
gyvenimo valandą neţino didesnės palaimos,
kaip kalbėtis su tavimi. Praleidau baisią naktį, ir
ak, gailestingą naktį. Ji sutvirtino, nulėmė mano
pasiryţimą: turiu mirti. Kai vakar išbėgau iš ta-
vęs šiurpiai sukilus jausmams, kai visa tai uţgulė
mano širdį, o mano beviltiškas, nelinksmas gy-
venimas šalia tavęs padvelkė lediniu šalčiu, — aš
vos parsigavau namo, kritau be nuovokos ant ke-
lių ir, o dieve! Tu suteikei man paskutinę paguo-
dą — karčias ašaras! Mano sieloj siautėjo tūks-
tančiai sumanymų, tūkstančiai vilčių, ir pagaliau
visiškai aiškiai iškilo paskutinė vienintelė mintis:
turiu mirti! Atsiguliau, ir rytą, kai pabudau nuri-
męs, tokia pat aiški, tvirta mintis tebėra mano
širdyje: turiu mirti! Tai ne desperacija, tai ţino-
jimas, kad ši mintis iki galo subrandinta ir kad
aukojuos dėl tavęs. Taip, Lota, kodėl turėčiau
slėpti? Vienas iš mūsų trijų turi trauktis, ir tas
būsiu aš! O brangioji! Šioj iškankintoj širdy daţ-
nai šmėkščiojo klaiki mintis — nuţudyti tavo vy-
rą... tave... save! Taigi tebūnie! Kai tu uţkopsi
ant kalno graţų vasaros vakarą, prisimink mane,
kaip aš daţnai ateidavau iš slėnio, paţvelk į ka-
pines, į mano kapą, kur nuo vėjo siūruos aukšta
ţolė besileidţiančios saulės spinduliuose... Kai
pradėjau, buvau ramus, o dabar, kai viskas taip
gyvai atsistojo prieš akis, verkiu kaip vaikas.
Apie dešimtą Verteris pasišaukė tarną ir vilk-
damasis pasakė jam po kelių dienų ketinąs išva-
ţiuoti, liepė išvalyti drabuţius ir viską sutaisyti
kelionei; be to, įsakė visur paprašyti sąskaitų, pa-
rnešti išskolintas knygas ir keliems vargšams,
kuriuos kas savaitę šelpdavo, iš anksto atiduoti
paskirtą sumą uţ du mėnesius. Pietus liepė atneš-
ti į kambarį ir pavalgęs išjojo pas amtmaną, bet
jo nerado namie. Tad susimąstęs vaikščiojo po
sodą, lyg dar paskutinį kartą norėdamas uţsi-
krauti ant pečių visą liūdnų prisiminimų naštą.
Vaikai neleido jam ilgai svajoti, apspito jį, šo-
kinėjo aplink ir čiauškėjo: kai praeisiąs rytojus,
kitas rytojus ir dar viena diena, jie gausią iš Lo-
tos kalėdinių dovanų, ir tikėjosi stebuklų, kuriuos
jiems piešė jų vaikiška vaizduotė. „Rytojus, kitas
rytojus ir dar viena diena!“ — sušuko jis, karštai
juos išbučiavo ir buvo beišeinąs, bet vienas ma-
ţylis norėjo dar kaţką pasakyti jam į ausį. Jis iš-
davė paslaptį, kad vyresnieji broliai parašę gra-
ţius naujametinius linkėjimus, tokius didelius!
Vieną tėtei, kitą Albertui ir Lotai ir dar vieną po-
nui Verteriui; jie įteiksią juos Naujųjų Metų rytą.
Tai sukrėtė jį iki sielos gelmių, jis padovanojo
vaikams po pinigėlį, uţšoko ant ţirgo, paprašė
perduoti sveikinimus tėvui ir su ašaromis akyse
išjojo. Apie penktą sugrįţo namo, liepė tarnaitei
pakurstyti ţidinį ir priţiūrėti, kad neuţgestų iki
vėlios nakties. Tarnams įsakė sudėti į lagamino
dugną knygas ir skalbinius, o drabuţius apsiūti.
Paskui, matyt, parašė šias savo paskutinio laiško
Lotai eilutes:
Tu manęs nelauki! Manai, kad paklausysiu ir
ateisiu tik Kūčių vakare? O Lota! Šiandien arba
jau niekada. Kūčių vakare tu laikysi šį popierių
rankose, drebėsi ir laistysi jį savo brangiomis
ašaromis. Aš noriu ir turiu! O, kaip gera, kad esu
pasiryţęs!
Lota tuo metu buvo ypatingoj būklėj. Po pasku-
tinio pasikalbėjimo su Verteriu ji pajuto, kaip
sunku jai bus jo netekti ir kaip kentės jis, jei ne-
begalės pas juos lankytis. Lyg tarp kitko ji prasi-
tarė Albertui girdint, kad Verteris ligi Kūčių va-
karo nebeateis, ir Albertas išjojo pas vieną kai-
myną valdininką uţbaigti kaţkokių reikalų ir ten
ketino nakvoti. Lota liko namie viena, nebuvo su
ja nė vieno iš jos broliukų ir sesučių; ji sėdėjo
paskendusi mintyse, kurios tyliai sukosi apie jos
gyvenimą. Štai ji amţinai surišta su ţmogum, ku-
rio meile ir ištikimybe neabejoja, kurį visa širdim
myli, kurio ramus ir tvirtas būdas, rodos, paties
dangaus skirti tam, kad dorai moteriai uţtikrintų
gyvenimo laimę; ji nujautė, kas jis visada bus jai
ir jos vaikams. Antra vertus, Verteris buvo jai
toks brangus, nuo pat pirmosios jų paţinties die-
nos taip graţiai atsiskleidė jų sielų giminystė, o
ilga draugystė, bendri įspūdţiai paliko jos steloj
neišdildomą pėdsaką. Ji įprato dalintis su juo
kiekviena įdomesne mintim ar įspūdţiu, ir jam
išvykus širdyje liks skaudi tuštuma, kurios niekas
nebeuţpildys. O, kad ji galėtų šią akimirką pa-
versti jį broliu! Kokia ji būtų laiminga!.. Kad bū-
tų galima apvesdinti jį su kuria iš draugių, tada
gal ir jo santykiai su Albertu atsitaisytų.
Ji perbėgo mintimis visas savo drauges, ir
kiekvienai vis kaţko trūko, nerado nė vienos, ku-
riai būtų norėjusi jį atiduoti. Taip svarstydama ji
pirmą kartą kaţkur giliai, nors ir nė visai sąmo-
ningai, pajuto, kad iš tikrųjų trokšta pasilikti jį
sau, ir kartu suprato, kad negali, neturi teisės to
daryti. Jos tyra, graţi siela, visada šviesi ir leng-
vai randanti išeitį, liūdnai pajuto tą, kad kelias į
laimę uţkirstas. Jos širdis buvo suspausta, juodas
debesis temdė akis.
Taip atėjo pusė septynių, ir laiptuose pasigirdo
ţingsniai, ji tuojau paţino Verterio eiseną ir jo
balsą, klausiantį apie ją. Jos širdis ėmė smarkiai
plakti, ir turbūt nesuklysim pasakę, kad pirmą
kartą dėl jo atvykimo. Jei būtų galėjusi, būtų lie-
pusi pranešti, kad jos nėra namie, o kai jis įėjo,
sušuko sumišusi ir susijaudinusi: „Jūs neišlaikėt
ţodţio!“ — „Aš nieko neţadėjau“, — atsakė jis.
„Tai bent galėjot atsiţvelgti į mano prašymą, —
kalbėjo ji, — aš juk prašiau jus dėl mūsų abiejų
ramybės.“ Ji nebeţinojo, ką sako, nė ką daro, ir
išsiuntė tarnaitę pakviesti draugių, kad tik nereik-
tų būti vienai su Verteriu. Jis padėjo ant stalo ke-
lias atneštas knygas, pasiteiravo apie kitas, o Lo-
ta čia troško, kad draugės ateitų, čia vėl, kad ne-
ateitų. Tarnaitė sugrįţo ir pranešė, kad nei viena,
nei kita ateiti negalinčios. Lota buvo beliepianti
tarnaitei sėdėti su darbeliu gretimam kambary,
bet apsigalvojo. Verteris vaikštinėjo po kambarį,
ji priėjo prie fortepijono ir pradėjo skambinti
menuetą, bet pirštai neklausė. Ji susitvardė ir ra-
miai atsisėdo šalia Verterio, kuris jau sėdėjo savo
įprastinėj vietoj ant sofos.
„Ar nieko neturit paskaityti?“ — paklausė ji.
Jis atsakė, kad nieko. „Štai ten, mano stalčiuj, —
pradėjo ji, — guli kelios jūsų išverstos Osiano
giesmės; aš jų dar neskaičiau, vis tikėjausi, kad
jūs pats man perskaitysit; bet ligi šiol kaţkaip
nebuvo progos.“ Jis nusišypsojo ir nuėjo atnešti
giesmių; jį nukrėtė šiurpas, kai paėmė jas į ran-
kas, o kai paţvelgė į tekstą, akys pasruvo ašaro-
mis. Jis atsisėdo ir pradėjo skaityti:
Temstančio dangaus ţvaigţdele, graţiai tu mir-
gi vakaruos, keli iš debesų auksinę savo galvą,
didingai plauki savo kalnais. Ko tu ţvalgaisi ty-
ruose? Nurimo pikti vėjai; kaţkur toli girdėt kal-
nų upokšnis; kaţkur toli skalauja bangos uolą;
dūzgia laukuos vakarių vabzdţių spiečiai. Ko tu
ţvalgais, graţusis šviesuly? Bet tu šypsaisi ir
plauki sau, dţiaugsmingai supama bangų, kurios
myluoja tavo šilko plaukus. Sudie, ramusis spin-
duly! Ateik, puikioji Osiano sielos saule!
Ir ji ateina su visa savo galybe. Aš matau savo
išmirusius draugus, jie renkasi prie Loros, kaip
tomis dienomis, kurios praėjo. Ateina Fingalis ta-
rytum drėgnas rūko stulpas; jį supa jo didvyriai,
o štai su jais ir bardai giesmininkai: ţilagalvis
Ulinas, stotingasis Rinas, ţavusis dainius Alpi-
nas, ir tu, taip švelniai raudanti Minona! Kaip jūs
pasikeitėt, draugai manieji, nuo tų dienų, kada
puotavom šeimoj, kada rungėmės savo dainomis,
siekdami šlovės, nelyginant pavasario vėjeliai,
lankstantys ant kalvos tyliai šlamančią ţolę.
Į priekį ţengė Minona spindėdama visa savo
groţybe, nuleidusi ašarų pilnas akis; jos sunkius
plaukus draikė vėjas, atūţęs nuo kalvų. Aptemo
karţygių veidai, kai ji prabilo savo švelniu balsu;
juk tiek kartų jie buvo matę Salgaro kapą, niūrų
šviesiosios Kolmos būstą. Kolma, švelniabalsė
Kolma, vienui viena palikta ant kalvos. Salgaras
ţadėjo ateiti; bet aplinkui tvyro naktis. Klausykit,
ką dainuoja Kolma, vienui viena sėdėdama ant
kalvos.
Kolma
Aplink naktis! O aš vienui viena ant vėtrų čai-
ţomos kalvos. Vėjas staugia kalnuose. Kriokia
vanduo, griūdamas nuo uolos. Nėra lūšnelės, ku-
rioj galėčiau pasislėpti nuo lietaus, vienui viena
ant šios audringos kalvos.
Išplauk, mėnuli, iš savo debesų! Išeikit, nakties
ţvaigţdės! Tegu koks vienas jūsų spindulėlis nu-
veda mane tenai, kur po sunkios medţioklės ilsis
mano meilė, kur šalia guli jo atleistas lankas, ap-
link lekuoja šunys! O aš turiu sėdėti vienui viena
ant apţėlusios upės uolų. Šniokščia vėtra ir van-
duo, aš negirdţiu savo mylimojo balso.
Ko delsia mano Salgaras? Ar jis uţmiršo duotą
ţodį? Štai uola ir medis, štai ošiantis upelis! Su
nakties tamsa ţadėjai čia ateiti; ak, kur nuklydo
mano Salgaras? Norėjau bėgti su tavim, palikti
tėvą, brolį! Išdidţiuosius! Nuo seno priešai mūsų
giminės, bet mes ne priešai, o Salgarai!
Paliauki staugęs, vėjau! Bent vieną mirksnį pa-
tylėkit, vandenys! Kad mano balsas nuskambėtų
slėniu, kad mano keleivis mane išgirstų! Salga-
rai! Tai aš šaukiu! Štai medis ir uola! Salgarai!
Brangusis! Štai aš! Ko tu delsi?
Ţiūrėk, išplaukia mėnuo, klony ţiburiuoja upė,
pilkos uolos remia kalvą, bet aš jo nematau vir-
šūnėj, jo šunys neatbėga, skelbdami, kad jis atei-
na. Aš turiu čia sėdėti viena. Bet kas gi ten guli
tyrlauky? Mano mylimasis? Mano brolis? Kal-
bėkit, o mano draugai! Jie neatsako. O, kokia
baimė gniauţia mano sielą! Ak, jie negyvi! Jų
kardai kruvini nuo kovos! O broli, mano broli!
Kam tu nukovei mano Salgarą? O mano Salga-
rai! Kam tu nukovei mano brolį? Aš jus abu taip
mylėjau! O, tu buvai graţiausias iš tūkstančių
prie šios kalvos! Jis buvo baisus kovoje. Atsaky-
kite man! Išgirskit mano balsą, mylimieji! Bet
aiman! Jie amţinai nutilo, jų širdys šaltos kaip ta
ţemė! Nuo uolėtos kalvos, nuo audringojo kalno
viršūnės kalbėkit, mirusiųjų dvasios! Kalbėkit!
Aš nebijosiu! Kur jūsų poilsio vieta? Kokioj kal-
nų oloj jūsų ieškoti? Negirdėti vėjyje menkiausio
šnabţdesio, neatneša atsakymo vėtros nuo kalnų..
Aš sėdţiu viena su savo gėla, ašarom paplūdusi,
ir laukiu aušros. Ruoškite duobę, mirusiųjų drau-
gai, bet neuţkaskite jos, kol aš pareisiu. Mano
gyvenimas nyksta kaip sapnas, tai ko gi man pa-
silikti. Čia aš gyvensiu su savo draugais prie
skambančių upės uolų. Kai ant kalvos nusileis
naktis ir tyrlauky ūţaus vėjas, mano dvasia sto-
vės pagairėje ir raudos savo mirusių draugų!
Medţiotojas pašiūrėje išgirs mano balsą, bijos ir
gėrėsis juo: mano balsas, raudantis draugų, bus
saldus, nes aš taip juos abudu mylėjau!
Taip tu dainavai, švelnioji Minona, drovioji
Tormano dukra. Mes liejom ašaras dėl Kolmos,
ir niaukėsi mūsų sielos.
Į priekį ţengė Ulinas su arfa ir padainavo
mums Alpino dainą. Alpino balsas buvo malo-
nus, Rino siela — ugnies strėlė. Bet juodu jau il-
sėjosi ankštam namelyje, ir jų balsas seniai jau
nuaidėjo šeimoj. Kartą, dar prieš karţygių ţuvi-
mą, Ulinas grįţo iš medţioklės. Jis išgirdo, kaip
jie rungiasi, dainuodami ant kalvos. Švelnios bu-
vo jų dainos, bet liūdnos. Jie apraudojo ţuvusį
Morarą, pirmąjį iš karţygių. Jo siela buvo kaip
Fingalio siela, jo kardas prilygo Oskaro kardui.
Bet jis ţuvo, ir jo tėvas raudojo, o sesers akys
buvo pilnos ašarų. Minonos, šauniojo Moraro se-
sers, akys buvo pilnos ašarų. Išgirdusi Ulino dai-
ną, ji ţengė atgal kaip mėnulis vakaruos, nujaus-
damas lietų ir audrą, slepia savo šviesią galvą uţ
debesų. Aš uţgavau arfą, pritardamas Ulino rau-
dai.
Rinas
Nutilo vėjas, ir liovėsi lietus, vidudienis toks
giedras, debesys nuslinko. Probėgšmais nušvie-
čia kalvą nepastovi saulė. Rausvas kalnų upokš-
nis verţiasi per slėnį. Saldus tavo čiurlenimas,
upeli; bet dar saldesnį balsą aš girdţiu. Tai Alpi-
no balsas, kuris aprauda mirusį. Nusvirusi jo se-
na galva, ir akys nuo ašarų paraudusios. Alpinai!
Puikusis dainiau! Ko tu rymai vienui vienas ant
tylinčios kalvos? Ko raudi kaip vėjo gūsiai girio-
je, kaip bangos tolimoj pakrantėj?
Alpinas
Mano ašaros, Rinai, skirtos mirusiam, mano
balsas kapo gyventojams. Grakštus tu stovi ant
kalvos, graţus tarp tyrlaukio sūnų. Bet ir tu ţūsi
kaip Moraras, ir prie tavo kapo skambės rauda.
Kalvos tave uţmirš, tavo lankas gulės priemenėj
neįtemptas.
Greitas tu buvai, Morarai, kaip stirna ant kal-
vos, baisus kaip nakties pašvaistė danguje. Tavo
pyktis buvo audra, tavo kardas mūšyje kaip ţai-
bai viršum tyrų. Tavo balsas griaudėjo kaip miš-
kų upokšnis po lietaus, kaip perkūnija uţ tolimų
kalvų. Ne vienas krito nuo tavo rankos, tavo
pykčio liepsna juos prarijo. Bet kai grįţdavai
namo iš karo, kokia giedra tada būdavo tavo kak-
ta! Tavo veidas švytėdavo kaip saulė po audros,
kaip mėnulis tykią naktį, tavo krūtinė kilnodavos
ramiai kaip eţeras, nurimus piktam vėjui.
Ankštas dabar tavo rūmas! Tamsus tavo būstas!
Trys ţingsniai tavo kapo, tavo, kuris buvai toks
didis! Keturi apsamanoję akmens prie galvos —
tavo vienintelis paminklas, belapis medis, aukšta
ţolė, kur šnabţda vėjyj, rodo medţioklio akiai
galingojo Moraro kapą. Nėra motušės, kuri tave
apraudotų, nėra mergelės, kuri čia lietų meilės
ašaras. Mirė ta, kur tave pagimdė, ţuvo Morg-
lano duktė.
Kas ten eina, pasiramstydamas lazda? Kieno
ten galva pabalus nuo senatvės, kieno akys pa-
raudusios nuo ašarų? Tai tavo tėvas, Morarai!
Vieną sūnų jis teturėjo. Jis girdėjo apie tavo gar-
są mūšyje, girdėjo apie išblaškytus priešus; jis
girdėjo apie Moraro šlovę! Ak! nieko negirdėjo
apie jo ţaizdas. Verk, Moraro tėve! Verk, bet ta-
vo sūnus tavęs negirdi. Kietas mirusiųjų miegas,
ţema jų pagalvė iš dulkių. Nebegirdės jis tavo
balso, nebeatbus tavo šaukiamas. O, kada gi ateis
į kapą rytas ir įsakys miegančiajam: „Kelkis!“
Sudie, kilniausias iš ţmonių, nugalėtojau karo
lauke! Bet niekada nebematys tavęs laukai! Nie-
kada nebeţybčios niūriam miške tavo šveitrus
plienas. Tu nepalikai sūnaus, bet tavo vardas iš-
liks dainoje, būsimos kartos išgirs apie tave, iš-
girs apie Moraro ţuvimą.
Garsiai raudojo karţygiai, bet garsiausi buvo
širdį draskantys Armino atodūsiai. Jis prisiminė
mirtį savo sūnaus, kuris ţuvo pačiam ţydėjime.
Šalia karţygio sėdėjo Karmoras, plačiojo Galma-
lo valdovas. „Ko dūsauji taip gailiai, Arminai?
— prabilo jis. — Ko gi čia verkti? Argi dainos ir
giesmės ne tam dainuojamos, kad jaudintų ir
guostų širdį? Jos ir švelni migla, pakilusi iš eţe-
ro, kuri drėgme nudvelkia slėnį ir ţydinčias gėles
pripildo rasos; bet saulė vėlei greit parodo savo
galią, ir miglos išsisklaido. Tai ko gi tu toks nu-
liūdęs, Arminai, bangų skalaujamos Gormos val-
dove?“
„Nuliūdęs! Taip, esu nuliūdęs, ir didi mano
skausmo prieţastis. Neţuvo tau sūnus, o Karmo-
rai, neţuvo ţydinti dukra; narsusis Kolgaras te-
bėra gyvas, gyva Anira, graţiausia iš mergelių.
Tavo namų šakos ţydi, Karmorai; o Arminas
paskutinis giminėj. Niūrus tavo patalas, o Daura!
Slogus tavo miegas kape. Kada gi atsikelsi su
daina, kada išgirsiu tavo skambų balsą? Pakilkit,
rudens vėjai! Pakilkit! Siauskite juodame tyrlau-
ky! Ūţkite, upeliai, kaukite, vėtros, ąţuolų viršū-
nėse! Keliauk, mėnuli, per debesų properšas, pa-
rodyk tarpais savo blyškų veidą! Primink man tą
baisią naktį, kada ţuvo mano vaikai, kada krito
stiprusis Arindalas, nusikankino meilioji Daura.
Daura, dukrele mano, tu buvai graţi! Graţi
kaip mėnuo viršum Furos kalvų, balta kaip ką tik
iškritęs sniegas, švelni kaip vėjelio dvelkimas!
Arindali, stiprus buvo tavo lankas, greita tavo ie-
tis mūšio lauke, tavo ţvilgsnis kaip rūkas ant
vandenų, tavo skydas — ugnies kamuolys audro-
je!
Garsus karuose Armaras atvyko ir meldė Dau-
ros meilės; ji neilgai priešinosi. Graţios buvo jų
draugų viltys. Eratas, Odgalo sūnus, nešiojo pyk-
tį širdyje, nes jo brolis krito nuo Armaro rankos.
Atvyko jis, persirengęs jūreivio drabuţiais. Gra-
ţus paţiūrėti buvo jo laivas, sidabruoti nuo am-
ţiaus jo plaukai, ramus jo grieţtas veidas. „Gra-
ţiausioji mergele, — tarė jis, — meilioji Armino
dukra, prie anos uolos, netoli kranto, kur ant me-
dţio raudonuoja uogos, laukia Dauros Armaras:
aš atplaukiau nuveţti jo mielosios per banguo-
jančias marias.“ Ji išplaukė su juo ir ėmė šaukti
Armarą, Niekas neatsiliepė, tik aidas nuo uolų.
„Armarai! Brangusis! Mylimasis! Kam mane
baugini? Klausyki, Arnato sūnau! Daura tave
šaukia!“ Klastingas Eratas kvatodamas yrėsi at-
gal į krantą. Ji šaukė vis garsiau, ji šaukė savo
tėvą, brolį: „Arindali! Arminai! Argi niekas ne-
ateis gelbėti Dauros?“
Jos šauksmas perskrido marias. Arindalis, ma-
no sūnus, nulipo nuo kalvos, jis grįţo rūstus iš
medţioklės, prie šono jam ţvangėjo strėlės, ran-
koje nešėsi lanką, penki juosvi dogai lydėjo jį. Jis
pamatė ant kranto drąsųjį Eratą, sučiupo jį ir pri-
rišo prie ąţuolo, stipriai suverţdamas per strėnas;
belaisvio aimanas nešiojo vėjas.
Arindalis sėdo į valtį ir išplaukė parveţti Dau-
ros. Atėjo Armaras ir, pykčiu uţsidegęs, paleido
pilkaplunksnę strėlę, ji suzvimbė ir pervėrė tau
širdį, Arindali, mano sūnau! Ne išdavikas Eratas
ţuvo, bet tu, valtis pasiekė uolą, jis krito ant ţe-
mės ir mirė. Prie tavo kojų krauju paplūdo tavo
brolis, koks didis buvo tavo skausmas, Daura!
Bangos sudauţė valtį. Armaras puolė į jūrą
gelbėti savo Dauros arba ţūti. Vėjas, atūţęs nuo
kalvos, susuko vandenis, plaukikas pasinėrė ir
jau nebeiškilo.
Aš girdėjau, kaip ant bangų skalaujamos uolos
viena raudojo mano Daura. Ji ilgai ir garsiai šau-
kė, bet aš, jos tėvas, negalėjau jai padėti. Visą
naktį išstovėjau prie vandens, mačiau ją blausioj
mėnesienoj, visą naktį girdėjau jos šauksmą, vė-
jas kaukė, lietūs čaiţė kalną iš tos pusės. Dar ne-
išaušus dienai jos balsas nusilpo, nuščiuvo, kaip
vakaris vėjelis tarp uolos ţolių. Skausmo prislėg-
ta ji mirė ir paliko Arminą vieną! Dingo mano
narsas kare, nebeturiu kuo didţiuotis tarp mergi-
nų.
Kai nuo kalnų atūţia vėtros, kai šiaurys vėjas
naršo vandenį, aš sėdţiu prie šniokščiančio kran-
to ir ţvelgiu į baisiąją uolą. Daţnai, kai leidţiasi
mėnuo, matau ūkuos savo vaikų dvasias, klajo-
jančias liūdnoj draugystėj.“
Iš Lotos akių pasipylusios ašaros atnešė pa-
lengvėjimą jos prislėgtai širdţiai ir nutraukė Ver-
terio giesmę. Jis numetė rankraštį, pagavo jos
ranką ir pravirko karčiomis ašaromis. Kita ranka
Lota pasirėmė galvą ir uţsidengė akis nosine.
Abudu buvo neţmoniškai susijaudinę. Karţygių
likimas priminė jiems jų pačių nedalią, jie pajuto
tai abu, ir jų ašaros susiliejo. Verterio lūpos ir
akys liepsnojo prie Lotos peties; ją ėmė krėsti
drebulys; ji norėjo atsikelti, bet skausmas ir gai-
lestis prislėgė ją it švinas ir neleido pajudėti. Ji
atsikvėpė ir tramdydama ašaras paprašė jį skaity-
ti toliau, paprašė tikrai neţemišku balsu! Verteris
drebėjo, jo širdis vos neplyšo iš skausmo, jis pa-
ėmė popierių ir palauţtu balsu skaitė toliau:
„Kam mane ţadini, pavasario vėjeli? Tu gla-
monėji mane ir sakai: „Aš apšlakstysiu tave dan-
gaus rasa! Bet mano ţydėjimo laikas baigiasi, jau
artėja audra, kuri nuplėšys man lapus! Rytoj ateis
klajūnas, ateis, kurs matė mane visoj groţybėj, jo
akys ieškos manęs laukuos ir neberas...“
Šie ţodţiai pribloškė nelaimingąjį Verterį visa
jėga. Juodţiausios nevilties prislėgtas, jis puolė
prieš Lotą ant kelių, pagavo jos rankas, spaudė
jas sau prie akių, kaktos, ir jos sieloj tartum švys-
telėjo kaţkoks baisus nujautimas. Jos jausmai
pakriko, ji spaudė jam rankas, glaudė jas prie
krūtinės, graudulio įveikta palinko prie jo, ir jų
degantys skruostai susilietė. Viskas aplink išny-
ko. Jis pagavo ją į glėbį, prisispaudė prie krūtinės
ir apipylė jos drebančias, kaţką šnabţdančias lū-
pas beprotiškais bučiniais. „Verteri! — sušuko ji,
dusdama ir gręţdamasi nuo jo. — Verteri! — ir
pamėgino atstumti jį nuo savęs. — Verteri!“ —
sušuko ji ryţtingu, kilniausio jausmo kupinu bal-
su. Jis paklausė, paleido ją ir apsvaigęs puolė ant
kelių. Ji pašoko sumišusi ir išsigandusi ir, drebė-
dama iš meilės ir pykčio, tarė: „Tai paskutinis
kartas, Verteri. Daugiau jūs manęs nebematysit.“
Ir, paţvelgusi į nelaimingąjį kupinu meilės
ţvilgsniu, išbėgo į kitą kambarį ir uţsirakino.
Verteris ištiesė rankas, nedrįsdamas jos sulaikyti.
Jis klūpojo ant ţemės, galva įsikniaubęs į kana-
pą, ir taip išbuvo gerą pusvalandį, kol atitoko iš-
girdęs bruzdesį. Tai buvo mergina, įėjusi dengti
stalo. Jis ėmė vaikščioti po kambarį ir, kai tik vėl
liko vienas, priėjo prie kabineto durų ir tyliai pa-
šaukė: „Lota! Lota! Tik vieną ţodelį, noriu tik
sudie pasakyti!“ Ji neatsiliepė. Jis laukė, maldavo
ir laukė; paskui atsiplėšė nuo durų ir sušuko:
„Sudie, Lota! Sudie amţinai!“ Jis atklydo prie
miesto vartų. Sargai jį paţino ir nieko nesakę iš-
leido į laukus. Krito šlapdriba, ir tik apie vienuo-
liktą jis vėl pasibeldė į vartus. Kai Verteris sugrį-
ţo namo, tarnas pastebėjo, kad jo ponas be skry-
bėlės. Nedrįsdamas klausinėti, tarnas nurengė jį,
visi drabuţiai buvo kiaurai permirkę. Skrybėlė
vėliau buvo rasta ant uolos, kuri stūkso išsikišusi
nuo kalvos į slėnį; niekas negalėjo suprasti, kaip
jis ten per tamsą ir lietų uţkopė ir nenukrito. Jis
atsigulė ir ilgai miegojo. Kai rytą pašauktas tar-
nas atnešė kavą, Verterį rado berašantį. Laiške
Lotai jis parašė šias eilutes:
Ir štai paskutinį kartą, paskutinį kartą atmerkiu
šias akis. Ak, jos daugiau nebematys saulės, ją
dengia niūri, ūkanota diena. Tad liūdėk, gamta!
Tavo sūnus, tavo draugas, tavo mylimasis artėja
prie savo galo. Lota, to jausmo su nieku nepaly-
ginsi, rodos, sapnuoji slogų sapną, kai sau tari:
tai paskutinis rytas. Paskutinis! Lota, aš negaliu
suvokti šio ţodţio: paskutinis! Argi aš nestoviu
čia pilnas jėgų, o rytoj gulėsiu susmukęs ant ţe-
mės. Mirti! Kas tai yra? Ţiūrėk, kalbėdami apie
mirtį, mes sapnuojame. Aš ne sykį esu matęs
ţmones mirštant; bet ţmonės yra tokie riboti, kad
negali suvokti nei savo būties pradţios, nei pa-
baigos. Šiandien aš dar tavo, tavo, tavo, mylimo-
ji! Akimirka — ir mudu išskirti, nublokšti į dvi
šalis... nejaugi amţinai? Ne, Lota, ne. Kaipgi aš
galiu išnykti? Kaip tu gali išnykti? Juk mes esa-
me! Išnykti! Kas tai yra? Tai vėl tik ţodis! Tuš-
čias garsas! Mano širdis jo nejaučia! Miręs, Lota!
Uţkastas šaltoj ţemėj, kur taip ankšta, taip tam-
su! Aš turėjau bičiulę, mano bejėgės jaunystės
dienomis ji buvo man viskas; ji mirė, aš lydėjau
jos kūną, stovėjau prie duobės, kai buvo leidţia-
mas karstas, girdėjau, kaip subrūkšėjo virvės,
traukiamos aukštyn, paskui nukrito pirmasis kas-
tuvas ţemių, gūdţiai sudundėjo baugi dėţė, kas-
kart vis dusliau, dusliau, kol iškilo kauburys. Aš
susmukau šalia kapo — sukrėstas, sujaudintas,
išsigandęs, plyštančia širdim, bet nesuvokiau, kas
man darėsi... kas darysis. Mirtis! Kapas! Aš tų
ţodţių nesuprantu.
O atleisk! Atleisk man! Vakar! Ta akimirka tu-
rėjo man būti paskutinė šiam pasauly. O angele!
Pirmąkart, pirmąkart be jokių abejonių mano šir-
dy suliepsnojo palaimos jausmas: ji mane myli,
myli mane! Ant mano lūpų tebedega šventoji ug-
nis, kuri verţės iš tavųjų; mano širdį gaivina nau-
jas dţiugus jausmas. Atleisk! Atleisk man!
Ak, aš ţinojau, kad tu mane myli, ţinojau nuo
pirmų širdingų ţvilgsnių, nuo pirmo rankos pa-
spaudimo, o vis dėlto, kai išeidavau, kai matyda-
vau šalia tavęs Albertą, mane vėl kankindavo li-
guistos abejonės.
Ar prisimeni gėles, kurias man atsiuntei tada,
kai anoj nelemtoj draugijoj negalėjai man nė vie-
no ţodţio pasakyti, net rankos paduoti? O, aš pu-
sę nakties išklūpojau prieš jas ant kelių, jos pat-
virtino man tavo meilę. Bet ak! Tie įspūdţiai nu-
blanko, kaip iš tikinčiojo sielos pamaţu išnyksta
pajautimas dievo malonės, kuri jam dangiška
gausybe teikiama šventais, matomais ţenklais.
Visa tai praeina, bet jokia amţinybė neuţgesins
tos liepsningos gyvybės, kurią vakar gėriau iš ta-
vo lūpų, kurią jutau savy! Ji mane myli! Ši ranka
buvo ją apkabinusi, šios lūpos virpėjo ant jos lū-
pų, kuţdėjo prie jos lūpų. Ji mano! Tu mano!
Taip, Lota, amţinai. Kas iš to, kad Albertas tavo
vyras? Vyras! Tai tik šiam pasauly... o šiam pa-
sauly nuodėmė, kad aš tave myliu, nuodėmė, kad
trokštu išplėšti tave iš jo rankų į savo glėbį?
Nuodėmė? Tegu ir taip, aš save uţ ją baudţiu; tą
nuodėmę aš ragavau su dangišku dţiaugsmu, pa-
girdţiau savo širdį gyvybės vandeniu ir įgavau
jėgų. Nuo tos akimirkos tu mano! Mano, Lota!
Aš išeinu pirmas. Einu pas savo tėvą, pas tavo
tėvą. Jam aš pasiskųsiu, jis mane paguos, kol tu
ateisi, ir aš atbėgsiu tavęs pasitikti, apglėbsiu ta-
ve ir liksiu su tavim, amţinai apsikabinęs prieš
amţinojo veidą. Aš nesapnuoju, neinu iš proto!
Artėjant prie kapo darosi šviesiau. Mes neišnyk-
sim! Mes susitiksim! Pamatysim tavo motiną! Aš
ją pamatysiu, ją rasiu, ir, ak, jai išliesiu savo šir-
dį! Tavo motina, antroji tu...
Apie vienuoliktą Verteris paklausė tarną, ar
Albertas jau galėtų būti grįţęs. Tarnas atsakė,
kad taip, matęs vedant jo ţirgą. Tada jo ponas
padavė tokio turinio neuţlipintą laiškelį:
„Ar nepaskolintumėt man į kelionę savo pisto-
letų? Likite sveiki, linkiu viso geriausio!“
Geroji Lota paskutinę naktį maţai miegojo:
atomazga, kurios ji su nerimu laukė, atėjo, bet ji
nė nenujautė, nė įtarti negalėjo, kad ji bus tokia.
Toks skaistus ir ramiai tekantis jos kraujas dabar
karštligiškai sukilo, tūkstančiai jausmų siautėjo
jos taurioj sieloj. Ar jos širdį degino Verterio
glamonių ugnis? Ar pyktis dėl jo įţūlumo? O gal
jai kėlė apmaudą palyginimas savo dabartinės
būklės su anomis dienomis, kada jautėsi tokia
vaikiškai rami, be jokios kaltės, ir niekas ne-
drumstė jos pasitikėjimo savimi? Kaip dabar ji
paţiūrės vyrui į akis? Kaip apsakys jam tą sceną,
kurią drąsiai galėjo prisipaţinti ir vis dėlto nedrį-
so prisipaţinti? Jie abu taip ilgai tylėjo, nejaugi ji
turės pirmoji nutraukti tylą ir tokiu netinkamu
metu atskleisti jam šią nelemtą naujieną? Ji bai-
minosi, kad jau pati ţinia apie Verterio apsilan-
kymą sukels jam apmaudą, o ką besakyti apie to-
kią netikėtą katastrofą! Ar ji galėjo tikėtis, kad
jos vyras paţiūrės į tai teisingai, nepasmerks jos?
Ir vėl, ar ji galėjo norėti, kad jis paţvelgtų į slap-
čiausius jos širdies kampelius? Antra vertus, kaip
ji galėjo veidmainiauti prieš vyrą, kuriam visada
buvo atvira ir tyra kaip krištolas, nuo kurio nie-
kada neslėpė ir negalėjo slėpti nė vieno savo
jausmo? Ir viena, ir kita kėlė jai nerimą, varţė ją.
Ir jos mintys tolydţio grįţdavo prie Verterio, ku-
rio ji neteko, su kuriuo nenorėjo skirtis, kurį, de-
ja, turėjo palikti jo paties likimui, ţinodama, kad
jos netekęs jis nieko nebeturės. Šią valandą ji ir
pati nenumanė, kaip sunkiai ją slegia ta siena, iš-
kilusi tarp jos ir vyro! Tokie protingi, tokie geri
ţmonės dėl tam tikrų slaptų nesutarimų nustojo
kalbėtis, kiekvienas jautėsi teisus ir mintyse pri-
kaišiojo kitam neteisumą; jų santykiai taip susi-
painiojo ir susikomplikavo, kad šią kritišką va-
landą, nuo kurios viskas priklausė, neįmanoma
buvo atnarplioti mazgo. Jei laimingas atvirumas
būtų juos anksčiau suartinęs, jei atgijusi abipusė
meilė ir atlaidumas būtų atvėrę jų širdis, gal dar
jie būtų galėję išgelbėti mūsų draugą.
Prisidėjo dar viena savotiška aplinkybė. Kaip
ţinome iš Verterio laiškų, jis niekada neslėpė,
kad trokšta palikti šį pasaulį. Albertas daţnai jį
dėl to puldavo. Lota su vyru taip pat retkarčiais
apie tai pasikalbėdavo. Albertas atvirai bjaurėda-
vosi tokia pabaiga ir daţnai su kaţkokiu jam vi-
sai nebūdingu irzlumu tvirtindavo turįs pagrindo
abejoti tokių ketinimų nuoširdumu, net leisdavo
sau pasijuokti iš jų, ir savo netikėjimą įteigė Lo-
tai. Tas ją nuramindavo, kai jos mintyse iškilda-
vo šis liūdnas paveikslas, bet kaip tik dėl to ji
negalėjo pasidalinti su vyru nerimu, kuris ją šią
akimirką kankino.
Albertas grįţo namo, ir Lota nervingai skubė-
dama išbėgo jo pasitikti. Jis grįţo surūgęs, neuţ-
baigęs reikalo; kaimynas amtmanas pasirodė esąs
nesukalbamas, smulkmeniškas ţmogėnas. Pras-
tas kelias jį irgi suerzino.
Jis paklausė, kas naujo, ji pernelyg skubiai at-
sakė, kad vakar vakare buvęs Verteris. Jis pasi-
teiravo, ar nėra laiškų, ir išgirdo, kad jo kambary
guli laiškai ir paketai. Jis nuėjo į savo kambarį, ir
Lota liko viena. Artumas ţmogaus, kurį ji mylėjo
ir gerbė, sukėlė jos širdy naują jausmą. Prisimi-
nusi jo kilnumą, jo meilę ir gerumą, ji aprimo,
kaţkoks slaptas jausmas traukė ją pas vyrą, ji pa-
siėmė rankdarbį ir senu įpročiu nuėjo į jo kamba-
rį. Vyrą ji rado dirbantį, jis atplėšinėjo paketus ir
skaitė. Kai kurios naujienos, matyt, buvo neko-
kios. Jinai porą kartų pakalbino jį, jis trumpai at-
sakė ir, atsistojęs prie pulto, ėmė rašyti. Šitaip jie
išbuvo gerą valandą kartu, ir Lotos sieloje darėsi
vis tamsiau. Ji nujautė, kaip sunku jai būtų atverti
širdį vyrui net ir tada, jeigu jis būtų linksmesnis;
ją uţplūdo graudulys, nenorėdama jo rodyti ji ri-
jo ašaras ir dar labiau kentėjo.
Kai atėjo Verterio tarnas, ji neapsakomai sumi-
šo; šis padavė Albertui laiškelį, Albertas ramiai
atsigręţė į ţmoną ir tarė: „Paduok jam pistoletus.
Linkiu tavo ponui laimingos kelionės“,— pridūrė
jis, atsisukęs į vaikiną. Tai trenkė ją it perkūnas,
ji nesiryţo keltis, nebejuto savęs. Pamaţu ji priė-
jo prie sienos, nukabino pistoletus, nušluostė
dulkes ir delsė ir būtų dar ilgiau delsus, jei klau-
siamas Alberto ţvilgsnis nebūtų jos paraginęs.
Negalėdama ištarti nė ţodţio, ji padavė nelemtus
ginklus tarnui ir, vos tik jis išėjo iš namų, susidė-
jo rankdarbį, ir neišpasakytos baimės pagauta
nuėjo į savo kambarį. Širdis pranašavo jai viso-
kius baisumus. Čia ji norėjo pulti vyrui po kojų,
viską jam išpaţinti — vakarykštį įvykį, savo kal-
tę ir baimę. Čia ji vėl matė, kad tai bergţdţios
viltys, ji niekaip neįprašys vyrą nueiti pas Verte-
rį. Dengiant stalą, atėjo gera draugė, ketindama
tik kaţko pasiklausti ir tuojau išeiti, bet pasiliko,
ir jos dėka nuotaika per pietus buvo pakenčiama,
abu turėjo valdytis, kalbėti, pasakoti ir bent kiek
uţsimiršo.
Tarnas parnešė ginklus Verteriui, ir šis, išgir-
dęs, kad pistoletus padavė Lota, čiupo juos su di-
dţiausiu dţiaugsmu. Jis liepė atnešti duonos ir
vyno, išsiuntė tarną pietauti ir sėdo rašyti:
Aš juos gavau iš tavo rankų, tu nušluostei nuo
jų dulkes, aš juos bučiuoju tūkstančius kartų, tu
juos lietei, tu, dangaus angele, pritari mano su-
manymui! Tu, Lota, duodi man ginklą, tu, iš ku-
rios rankų aš troškau mirties, ir ak, štai ją gaunu!
Aš išklausinėjau savo tarną. Tu drebėjai juos pa-
duodama, tu nepasakei sudie! Kaip graudu! Ne-
pasakei man sudie! Negi tu būtum uţdariusi man
savo širdį dėl tos akimirkos, kuri mane amţinai
prie tavęs pririšo? Lota, nė tūkstantis metų neiš-
dildys šio įspūdţio! Ir aš jaučiu, tu negali nekęsti
to, kuris taip karštai tave myli.
Po pietų jis liepė tarnui sudėti visus daiktus,
suplėšė daug popierių, išėjo į miestą ir apmokėjo
dar kelias smulkias skolas. Grįţo namo, dar kartą
išėjo, nepaisydamas lietaus aplankė grafo sodą,
paklaidţiojo po apylinkę ir tik vakarop parsiradęs
vėl sėdo rašyti:
Kai atėjo Verterio tarnas, ji neapsakomai sumi-
šo; šis padavė Albertui laiškelį, Albertas ramiai
atsigręţė į ţmoną ir tarė: „Paduok jam pistoletus.
Linkiu tavo ponui laimingos kelionės",— pridūrė
jis, atsisukęs į vaikiną. Tai trenkė ją it perkūnas,
ji nesiryţo keltis, nebejuto savęs. Pamaţu ji priė-
jo prie sienos, nukabino pistoletus, nušluostė
dulkes ir delsė ir būtų dar ilgiau delsus, jei klau-
siamas Alberto ţvilgsnis nebūtų jos paraginęs.
Negalėdama ištarti nė ţodţio, ji padavė nelemtus
ginklus tarnui ir, vos tik jis išėjo iš namų, susidė-
jo rankdarbį, ir neišpasakytos baimės pagauta
nuėjo į savo kambarį. Širdis pranašavo jai viso-
kius baisumus. Čia ji norėjo pulti vyrui po kojų,
viską jam išpaţinti — vakarykštį įvykį, savo kal-
tę ir baimę. Čia ji vėl matė, kad tai bergţdţios
viltys, ji niekaip neįprašys vyrą nueiti pas Verte-
rį. Dengiant stalą, atėjo gera draugė, ketindama
tik kaţko pasiklausti ir tuojau išeiti, bet pasiliko,
ir jos dėka nuotaika per pietus buvo pakenčiama,
abu turėjo valdytis, kalbėti, pasakoti ir bent kiek
uţsimiršo.
Tarnas parnešė ginklus Verteriui, ir šis, išgir-
dęs, kad pistoletus padavė Lota, čiupo juos su di-
dţiausiu dţiaugsmu. Jis liepė atnešti duonos ir
vyno, išsiuntė tarną pietauti ir sėdo rašyti:
Aš juos gavau iš tavo rankų, tu nušluostei nuo
jų dulkes, aš juos bučiuoju tūkstančius kartų, tu
juos lietei, tu, dangaus angele, pritari mano su-
manymui! Tu, Lota, duodi man ginklą, tu, iš ku-
rios rankų aš troškau mirties, ir ak, štai ją gaunu!
Aš išklausinėjau savo tarną. Tu drebėjai juos pa-
duodama, tu nepasakei sudie! Kaip graudu! Ne-
pasakei man sudie! Negi tu būtum uţdariusi man
savo širdį dėl tos akimirkos, kuri mane amţinai
prie tavęs pririšo? Lota, nė tūkstantis metų neiš-
dildys šio įspūdţio! Ir aš jaučiu, tu negali nekęsti
to, kuris taip karštai tave myli.
Po pietų jis liepė tarnui sudėti visus daiktus,
suplėšė daug popierių, išėjo į miestą ir apmokėjo
dar kelias smulkias skolas. Grįţo namo, dar kartą
išėjo, nepaisydamas lietaus aplankė grafo sodą,
paklaidţiojo po apylinkę ir tik vakarop parsiradęs
vėl sėdo rašyti:
Vilhelmai, paskutinį kartą mačiau mišką, lauką
ir dangų. Sudie ir tau! Brangioji motina, atleisk
man! Paguosk ją, Vilhelmai! Tegu dievas jus
laimina! Visi mano daiktai sutvarkyti. Likite
sveiki! Susitiksim vėl ir linksmesni.
Tau, Albertai, aš atsilyginau piktu, bet tu atleisi
man. Aš sudrumsčiau tavo namų ramybę, pasėjau
tarp jūsų nepasitikėjimą. Lik sveikas! Daugiau
taip nebus. O, kad mano mirtis atneštų jums lai-
mę! Albertai, Albertai, padaryk tą angelą laimin-
gą! Ir tegu lydi tave dievo palaima!
Vakare jis dar ilgai rausėsi savo popieriuose,
daug ką sudraskė ir sumetė į krosnį, uţantspau-
davo keletą paketų, adresuotų Vilhelmui. Juose
buvo trumpi rašinėliai, pabiros mintys, kurių
daugelį aš mačiau. Dešimtą jis liepė pakurstyti
ugnį ir atnešti butelį vyno, paskui išsiuntė tarną
gulti, ir šis išėjo į savo kamarėlę uţpakalinėj na-
mo pusėj, kur miegojo ir namiškiai; jis atsigulė
nenusirengęs, kad anksti rytą galėtų greičiau pa-
šokti, mat ponas buvo sakęs, jog pašto arkliai bus
paduoti prieš šešias.
Po vienuoliktos
Aplinkui taip tylu, ir mano siela tokia rami.
Ačiū tau, dieve, kad paskutinėmis akimirkomis
suteikei man šią šilumą, šią jėgą. Ţengiu prie
lango, brangioji! Ir matau, matau pro audringai
skriejančius debesis amţinojo dangaus ţvaigţ-
des. Ne, jūs nenukrisit. Praamţius laiko jus ir
mane savo širdy. Aš matau Grigo Ratų, graţiau-
sio iš visų ţvaigţdynų, grąţulo ţvaigţdes. Kai
vakarais išeidavau iš tavęs, pro tavo vartus, jie
šviesdavo tiesiai prieš mane. Su kokiu apsvaigi-
mu aš ţvelgdavau tada į juos! Kaip daţnai iškė-
lęs rankas laikiau juos savo anuometinės laimės
ţenklu ir simboliu! Ir dar... O Lota, argi ne vis-
kas man primena tave! Argi tu nesupi manęs iš
visų pusių! Argi aš negriebiau kaip nepasotina-
mas vaikas visų niekniekių, kuriuos tu, šventoji,
paliesdavai!
Brangusis siluete! Aš jį palieku tau, Lota, ir
prašau jį gerbti. Aš jį tūkstančius kartų bučiavau,
tūkstančius kartų mojavau jam išeidamas ir pa-
reidamas.
Parašiau tavo tėvui laiškelį, prašydamas pasi-
rūpinti mano palaikais. Kapinėse yra dvi liepos
nuošaliam kampe prie laukų; ten aš noriu ilsėtis.
Jis gali, jis tai padarys savo draugui. Tu jį irgi
paprašyk. Aš ţinau, kad pamaldiems krikščio-
nims būtų nemaloni vargšo nelaimingojo kaimy-
nystė. Ak, norėčiau, kad palaidotumėte mane ša-
lia kelio ar nuošaliam slėny, kur, praeidamas pro
kapo akmenį, kunigas ir levitas palaimintų jį, o
samarietis išlietų ašarą.
Metas, Lota! Man nebaisu paimti tą šaltą baisią
taurę, iš kurios turiu išgerti mirties svaigulį! Tu
man ją davei, ir aš nesvyruoju. Viskas, viskas!
Taip išsipildė visi mano gyvenimo troškimai, vi-
sos viltys! Toks šaltas, toks sustiręs beldţiuos į
geleţinius mirties vartus.
O, kad dievas man būtų suteikęs laimę mirti uţ
tave! Atiduoti gyvybę uţ tave, Lota! Aš mirčiau
drąsiai, su dţiaugsmu, jei tuo galėčiau grąţinti
tau gyvenimo ramybę ir dţiaugsmą! Bet ar man!
Tik nedaugeliui kilniųjų buvo lemta pralieti krau-
ją uţ artimuosius, savo mirtim įkvėpti naują,
šimteriopą gyvybę savo draugams!
Aš noriu, kad mane palaidotumėte su šiais dra-
buţiais, Lota, tu juos lytėjai, pašventinai, to pra-
šiau ir tavo tėvą. Mano siela plevena virš mano
karsto. Tegu niekas nekrato mano kišenių. Šis
rausvas kaspinas buvo ant tavo krūtinės, kai pir-
mą kartą tave radau tarp vaikų... O, išbučiuok
juos tūkstantį kartų ir apsakyk jiems jų nelaimin-
gojo draugo likimą. Meilučiai! Jie ir dabar
bruzda aplink mane. Ak, kaip aš prie tavęs prisi-
rišau, nuo pat pirmos akimirkos nebegalėjau be
tavęs būti!.. Šis kaspinas tebūnie palaidotas su
manim. Tu man jį padovanojai gimimo dieną!
Kaip godţiai aš viską griebiau! Ak, negalvojau
tada, kad mano kelias atves mane čionai!.. Būk
rami! Prašau tave, būk rami!
Jie uţtaisyti... Muša dvyliktą! Tai tebūnie!.. Lo-
ta! Lota! Sudie, sudie!
Kaţkuris kaimynas matė ugnies blykstelėjimą
ir girdėjo šūvį, bet toliau visa buvo tylu, ir jis ne-
bekreipė į tai dėmesio. Šeštą valandą ryto ateina
tarnas su ţiburiu. Jis randa savo poną ant ţemės,
randa pistoletą ir kraują. Jis šaukia, purto jį; atsa-
kymo nesulaukia, išgirsta tik gargėjimą. Jis bėga
pas gydytoją, pas Albertą. Lota išgirsta skambutį,
pradeda visa drebėti. Ji paţadina vyrą, abu kelia-
si, tarnas raudodamas ir mikčiodamas praneša,
kas įvyko, ir Lota be sąmonės krinta prie Alberto
kojų. Atėjęs pas nelaimingąjį, gydytojas rado jį
ant ţemės beviltiškoj padėty, pulsas dar tvinksė-
jo, bet visas kūnas jau buvo paralyţiuotas. Jis šo-
vėsi į galvą virš dešiniosios akies, kulka išnešė
smegenis. Jam buvo atverta vena, kraujas bėgo,
jis vis dar kvėpavo. Krėslo atlošas buvo aptiškęs
krauju, tad galėjai spėti, kad jis šovėsi, sėdėda-
mas prie rašomojo stalo, paskui nusmuko ant
ţemės ir konvulsijų tampomas raičiojos apie kė-
dę. Jis gulėjo bejėgis ant nugaros, galva į langą,
visiškai apsirengęs, su batais, mėlynu fraku ir
gelsva liemene.
Visas namas, visi kaimynai, visas miestas suju-
do. Atėjo Albertas. Verterį paguldė ant lovos, ap-
rišo kaktą, jo veide jau matėsi mirtis, jis visiškai
nebejudėjo. Plaučiai dar šiurpulingai švokštė, čia
silpniau, čia stipriau; artinosi galas. Vyno jis bu-
vo išgėręs tik vieną stiklą. Ant pulto gulėjo at-
versta „Emilija Galoti“.
Koks pritrenktas buvo Albertas, kokias kančias
kentėjo Lota, nesiimu apsakinėti.
Vos tik gavęs ţinią, atjojo senukas amtmanas
ir, liedamas graudţias ašaras, bučiavo mirštantį.
Netrukus jam iš paskos atbėgo jo vyresnieji sū-
nūs; neapsakomo skausmo priblokšti, jie krito
prie lovos ant kelių, bučiavo jam rankas ir burną,
o vyriausias, kurį jis labiausiai mylėjo, be palio-
vos bučiavo jo lūpas, ir kai jo gyvybė uţgeso,
berniuką reikėjo plėšte atplėšti nuo velionio. Jis
mirė dvyliktą valandą dienos. Amtmano buvimas
ir jo potvarkiai sulaikė smalsuolių antplūdį. Apie
vienuoliktą valandą vakaro jo paliepimu velionis
buvo palaidotas toj vietoj, kurią jis pats buvo pa-
sirinkęs. Paskui karstą sekė senukas ir jo sūnūs.
Albertas negalėjo ateiti — Lotos gyvybė buvo
pavojuj. Karstą nešė amatininkai. Joks dvasinin-
kas jo nepalydėjo.