Kiek tavyje tavęs?

Gražus pasakojimas

Žmogus rado erelio kiaušinį ir padėjo į vištos lizdą. Ereliukas išsirito kartu su viščiukų vada ir augo kartu

su jais.

Visą gyvenimą erelis darė viską kartu su viščiukais, manydamas, jog ir pats

yra viščiukas.

Jis krapštė žemę,

ieškodamas sliekų ir

vabzdžių. Jis kudakavo ir

mušdavo sparnais, kad

galėtų šiek tiek pakilti į orą.

Bėgo metai ir erelis paseno.

Vieną dieną aukštai giedrame danguje jis pamatė didingą paukštį.

Su karališku grakštumu jis sklendė tarp galingų vėjo srovių, beveik

nepajudindamas savo stiprių auksinių sparnų.

Senasis erelis su pagarbia

baime pažvelgė aukštyn.

„Kas tai?“ – paklausė jis.

„Tai erelis, paukščių karalius,“ – pasakė jo kaimynas.

„Jis priklauso dangui. Mes

priklausom žemei – mes vištos.“

Taigi erelis gyveno ir pabaigė savo gyvenimą kaip višta, nes jis galvojo, jog taip ir yra.

Naudokitės turimais talentais; miškuose

būtų mažai muzikos, jei giedotų tik tie

paukščiai, kurie tai daro geriausiai.