KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI SĖJIS KONSTITUCINĖmeniui pasinaudoti konstitucine ir Įstatyme įtvirtinta teise į žalos atlyginimą. Dėl to šeimos nariai netenka teisės į palikimą

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 3LIEPA–RUgSĖJIS

2006

Nr. 3

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAI

RECENZIJA

EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJA

VENECIJOS KOMISIJOJE

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS

KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISP

RU

DEN

CIJ

A

2006

◆

L

IEPA

–RU

gSĖ

JIS


Lietuvos RespubLikos konstitucinio teismobiuLetenis

vilnius

issn 1822-4520

nr. 3Liepa–Rugsėjis

2006

Redakcinė kolegija

PirmininkasEgidijus Jarašiūnas

Pirmininko pavaduotojasViktoras Rinkevičius

Nariai:Armanas AbramavičiusKęstutis JankauskasRamunė SakalauskaitėErnestas SpruogisStasys StačiokasValdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:Lietuvos Respublikos konstitucinis teismasgedimino pr. 36, 01104 vilniustelefonas (8 5) 212 6043el. paštas [email protected] adresas http://www.lrkt.lt

visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, 2006

TURINyS


Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokura-tūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai (2006 m. rugpjūčio 19 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straips-nio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5, 6 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 288 straipsnio 4 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 289 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. va-sario 28 d. redakcija), 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai, taip pat dėl pareiškėjo – seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Res-publikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas nr. 2067 „Dėl apygardos teis-mo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, Lietuvos Respublikos prezidento 2003 m. bir-želio 18 d. dekretas nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad vilniaus apygardos teismo teisėjas konstantas Ramelis skiriamas šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai (2006 m. rugsėjo 21 d.)

Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies, Lietuvos Respublikos muitų tarifų įsta-tymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai (2006 m. rugsėjo 26 d.)


Dėl teisenos byloje pagal pareiškėjo – vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sau-sio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vė-lesniais pakeitimais ir papildymais) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitu-cijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“

5

22

169

179

dalinio pakeitimo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukimo (2006 m. rugpjūčio 8 d.)

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠyMAI

2006 m. liepos 1–rugsėjo 30 d. konstituciniame teisme priimti nagrinėti pra-šymai


vengrijos Respublikos konstitucinio teismo sprendimas 50/2003 (Xi.5.) ab

vengrijos Respublikos konstitucinio teismo sprendimas 18/2004 (v.25.) ab


Luzius wildhaber. europos žmogaus teisių teismo praktika, susijusi su de-mokratijos teise apsiginti

Prof. dr. Toma birmontienė. moterų teisių raida Lietuvoje: konstitucinis pripa-žinimas, politinio lygiateisiškumo siekis

PRANEŠIMAI

Doc. dr. Armanas Abramavičius. svarbiausios problemos Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo jurisprudencijoje (2004–2006 m.)

Doc. dr. Stasys Stačiokas. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo aktų vyk-dymas ir jų poveikis teisinei sistemai

Romualdas Kęstutis Urbaitis. konstitucinio teismo nutarimų poveikis bylų nagrinėjimo teismuose praktikai

RECENZIJA

Elena Masnevaitė. konstitucinių teismų galios racionalizuoti tinkamo europos bendrijos teisės taikymo praktiką nacionalinėje erdvėje


jo ekscelencijos Respublikos prezidento valdo adamkaus kalba

Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko egidijaus kūrio kalba

europos konstitucinių teismų konferencijos statutas

europos konstitucinių teismų konferencijos reglamentas

Duomenys apie europos konstitucinių teismų konferenciją

europos konstitucinių teismų konferencijos pirmininkų susirinkimo surengto Xiv kongreso parengiamojo posėdžio, įvykusio 2006 m. rugsėjo 7 d. vilniuje, iii–Xiii rezoliucijų ištraukos


venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2006 m. liepos 1–rugsėjo 30 d.

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUbLIKACIJAS



nauja konstitucinės teisės literatūra konstitucinio teismo bibliotekoje

227

275

283

335

231

342

258

325

311

346

350

362

366367370

298

354359

372


NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUbLIKOS ŽALOS, PADARyTOS NETEISĖTAIS KVOTOS, TARDyMO, PROKURATŪROS IR TEISMO VEIKSMAIS, ATLyGINIMO ĮSTATyMO 3 STRAIPSNIO (2001 M. KOVO 13 D. REDAKCIJA) 3 DALIES IR 7 STRAIPSNIO (2001 M. KOVO 13 D. REDAKCIJA) 7 DALIES

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUbLIKOS KONSTITUCIJAI

2006 m. rugpjūčio 19 d.Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų armano abramavičiaus, tomos birmontienės, egidijaus kūrio, kęstučio Lapinsko, Zenono namavičiaus, Ramutės Ruškytės, vytauto sinkevičiaus, stasio sta-čioko, Romualdo kęstučio urbaičio,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovui seimo

kanceliarijos teisės departamento vyresniajam patarėjui gediminui sagačiui,remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2006 m. rugpjūčio 8 d. išnagrinėjo bylą nr. 23/04 pagal pareiškėjo – vilniaus apy-gardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straips-nio 3 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, taip pat, pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos konstitucijos preambulėje įtvirtintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms ir ar šio įstatymo 7 straipsnio 7 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims, taip pat, pasak pareiškėjo, konstitucijos preambulėje įtvirtintoms teisingumo ir tei-sinės valstybės nuostatoms, Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsnyje įtvir-tintoms teisingumo vykdymo nuostatoms.

konstitucinis teismasnustatė:

I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nu-tartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu iš-tirti, ar žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiks-

2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas ◆6

mais, atlyginimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalis neprieštaravo konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, taip pat, pasak pareiškėjo, konstitucijos preambulėje įtvir-tintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms ir ar šio įstatymo 7 straipsnio 7 dalis neprieštaravo konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 38 straipsnio 1, 2 da-lims, taip pat, pasak pareiškėjo, konstitucijos preambulėje įtvirtintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms, konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintoms teisingumo vykdymo nuostatoms.

nors minėta vilniaus apygardos teismo nutartis priimta 2002 m. gruodžio 5 d., prašymas konstituciniame teisme gautas tik 2004 m. balandžio 22 d.

2. konstitucinio teismo pirmininko 2004 m. balandžio 29 d. potvarkiu nr. 2b-73 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ pagal šį pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą konstitucinio teismo posėdžiui buvo pradėta rengti byla nr. 23/04.

II

pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.1. konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę, tuo tarpu pagal Įstatymo

3 straipsnio 3 dalį teisė į žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą neperleidžiama ir nepaveldima. tai neleidžia as-meniui pasinaudoti konstitucine ir Įstatyme įtvirtinta teise į žalos atlyginimą. Dėl to šeimos nariai netenka teisės į palikimą kaip turtinių ir neturtinių teisių visumą, nors būtent ši teisė mirus asmeniui, kurio atžvilgiu padarytas atitinkamas teisės pažeidimas, yra vienintelė šeimos satisfakcija už patirtą žalą (netekus sutuoktinio, tėvo). be to, konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prievolė atlyginti žalą; ji gali būti reguliuojama įstatymu, bet negali būti iš esmės paneigiama. tačiau Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu ši prievolė yra iš esmės paneigiama.

2. pagal Įstatymo 7 straipsnio 7 dalį atlygintinos moralinės žalos dydis negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų. taigi nustatyta valstybės atsakomybė yra ribota; šių ribų negali peržengti net teismas, pagal konstitucijos 109 straipsnį vyk-dantis teisingumą. tačiau valstybės galios fizinio asmens atžvilgiu yra labai didelės, todėl pačios valstybės nustatyta prievolė ribotai atlyginti moralinę žalą ją patyrusiam asmeniui neatitinka tos žalos, kurią valstybė gali padaryti fiziniam asmeniui. Šiuo atžvilgiu valstybės teisinė padėtis skiriasi nuo kitų subjektų, turinčių pareigą visiškai atlyginti padarytą žalą, teisinės padėties. tai neatitinka konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – seimo atstovo g. sagačio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Įstatymo nuostatos konstitucijai neprieštaravo. suinteresuoto asmens atstovo pozici-ja grindžiama šiais argumentais.

◆ DėL žaLos, paDaRytos neteisėtais kvotos, taRDymo, pRokuRatūRos iR teismo veiksmais, atLyginimo 7

1. teisė į žalos atlyginimą, kaip asmens turtinė teisė, konstitucijos 23 straipsnyje numatyta teise į nuosavybę laikytina nuo prievolės atlyginti žalą atsiradimo momen-to, t. y. nuo atitinkamo teisinio fakto. asmens teisė, kad jo turtas (įskaitant ir turtines teises) po mirties būtų paveldėtas, laikytina asmens konstitucinės teisės į nuosavybę sudedamąja dalimi. tad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu iš tikrųjų yra ribojama asmens nuosavybės teisė (nuosavybės neliečiamumas). tačiau asmens konstitucinės teisės ribojimas laikytinas pagrįstu tiek, kiek jis yra proporcin-gas siekiamam teisėtam tikslui. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo paveldėti teisę į žalos atlyginimą pagrįstumą nulemia, pirma, tai, kad teisė į žalos atlyginimą kyla iš prievolės, neatskiriamai susijusios su kreditoriaus asmeniu, antra, tai, kad visiems kitiems asmenims, netiesiogiai nukentėjusiems nuo teisėsaugos ins-titucijų veiksmų prieš asmenį, pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį turintį teisę į žalos atlyginimą (jo artimiesiems, giminaičiams ir kt.), teisė į žalos atlyginimą atsiranda bendrais, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir ck) nustatytais pa-grindais. taigi draudimas paveldėti teisę į žalos atlyginimą yra pagrįstas tiek, kiek jis užkerta kelią kitiems asmenims iš valstybės gauti dvigubą satisfakciją, kai asmuo, pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį turintis teisę į žalos atlyginimą, miršta.

2. pagal Įstatymą valstybės atsakomybė yra ribota tik atlyginant moralinę žalą; kitokia žala atlyginama netaikant jokių ribojimų. be to, Įstatymas neišsiskyrė iš atitin-kamo laikotarpio teisinės aplinkos; atsižvelgiant į to meto, kai buvo priimtas ir galiojo Įstatymas, socialinį teisinį kontekstą (smarkiai besiskiriantį nuo šiandieninio), inter alia į tai, kad tuo metu Lietuvos teisinė sistema buvo reformuojama ir moralinės žalos nustatymo ir apskaičiavimo tvarka nebuvo „išgryninta“, Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas tam tikru mastu saugojo nuo nepagrįstų bandymų pasipelnyti.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisin-gumo ministerijos valstybės sekretoriaus p. koverovo rašytiniai paaiškinimai.

V

konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovas g. saga-tys iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

konstitucinis teismaskonstatuoja:

I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis neprieštaravo konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, taip pat, pasak pareiškėjo, konstitucijos preambulėje įtvirtintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms ir ar Įstatymo 7 straipsnio 7 dalis neprieštaravo konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintoms teisingumo ir


teisinės valstybės nuostatoms, konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintoms teisingumo vykdymo nuostatoms.

2. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų negalima aiškinti kaip įtvirtintų tik kons-titucijos preambulėje, tapatinti tik su konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo ir integruo-ja įvairias konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat ir tas, kurias išreiškia minėtas siekis.

konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 7 straipsnio 7 dalis neprieštaravo inter alia, pasak pareiškėjo, konstitucijos pream-bulėje įtvirtintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar šios dalys neprieštaravo konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

3. konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepri-klausomi (2 dalis), kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis).

konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 7 straipsnio 7 dalis neprieštaravo inter alia, pasak pareiškėjo, konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintoms teisingumo vykdymo nuostatoms, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar ši dalis ne-prieštaravo konstitucijos 109 straipsniui.

4. seimas 1997 m. lapkričio 4 d. priėmė žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tar-dymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straips-nyje buvo inter alia nustatyta, kad jis reglamentuoja žalos, padarytos fiziniam as-meniui dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo, administracinio arešto arba pataisos darbų neteisėto paskyrimo, atlyginimą ir kad šią žalą atlygina valstybė.

Įstatymas įsigaliojo 1997 m. lapkričio 19 d.5. konstitucinis teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – kauno

apygardos teismo prašymą ištirti, ar žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas neprieštarauja konstitucijos 20 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 31 straipsnio 1 daliai, ir pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja konstitucijos 21 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 2000 m. birželio 30 d. yra priėmęs nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tar-dymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos konstitucijai“, kuriame pripažino, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apim-timi, kuria, kaip apibrėžta tame konstitucinio teismo nutarime, „paneigiama teisė į


žalos atlyginimą asmenims, kurių atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis panaikintas neįsiteisėjęs ir byla nutraukta arba nuteistas asmuo išteisintas dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai paaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klai-dą, jeigu neįrodyta, kad šios aplinkybės atitinkamu laiku nebuvo išaiškintos vien tik arba iš dalies dėl nuteistojo kaltės, ir baudžiamasis procesas yra pasibaigęs“, priešta-rauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1, 2 dalims.

konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas 2000 m. birželio 30 d. nutarimas, konstitucinis teismas netyrė, ar konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 7 straipsnio 7 dalis, kurių atitiktį konstitucijai pareiškėjas – vil-niaus apygardos teismas ginčija šioje konstitucinės justicijos byloje.

6. Įstatymas buvo keičiamas ir papildomas seimo 2001 m. kovo 13 d. priimto ir 2001 m. kovo 30 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3, 4, 5, 6, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, tačiau Įstatymo 3 straipsnio (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis ir 7 straipsnio (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) 7 dalis keičiamos ir (arba) papildomos nebuvo.

7. Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. kovo 13 d. redakcija) buvo nustatyta:„1. teisę į žalos atlyginimą, jei yra šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti pagrindai,

turi asmenys, kurie buvo neteisėtai laikinai sulaikyti, neteisėtai sulaikyti, neteisėtai nuteisti, neteisėtai suimti arba kuriems neteisėtai buvo paskirtas administracinis areštas ar pataisos darbai.

2. teisę į žalos atlyginimą turi ir asmenys, kuriems žalos atlyginimą priteisė eu-ropos žmogaus teisių teismas, ir asmenys, su kuriais pasiektas šio įstatymo 4 straips-nio 2 dalyje nurodytas draugiškas susitarimas.

3. Ši teisė neperleidžiama ir nepaveldima.“8. Įstatymo 7 straipsnyje (2001 m. kovo 13 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. asmeniui, turinčiam teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, atlyginama

reali žala, tai yra dėl kvotos, tardymo organų, prokuratūros pareigūnų ar teismo (tei-sėjo) neteisėtų veiksmų turėtos išlaidos, turto sužalojimas arba netekimas, negautas darbo užmokestis, pašalpos, pensijos ar kitos darbinės pajamos bei moralinė žala, taip pat grąžinamos darbinės ir profesinės teisės.

2. asmeniui, dirbusiam pagal darbo sutartį, atlyginama už kiekvieną neteisėto kalinimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo ar ne-teisėtai paskirto administracinio arešto dieną. žalos dydis apskaičiuojamas pagal jo vi-dutinį mėnesinį darbo užmokestį Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta tvarka.

3. asmeniui, kuris vertėsi individualiu verslu arba profesine veikla, atlyginama už kiekvieną neteisėto kalinimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo ar neteisėtai paskirto administracinio arešto dieną. žalos dydis apskaičiuojamas pagal 12 paskutiniųjų mėnesių prieš verslo ar profesinės veiklos nu-traukimą dėl neteisėto kalinimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo ar neteisėtai paskirto administracinio arešto vidutines apmokes-


tintas pajamas, kurios dalijamos iš šių 12 mėnesių kalendorinių dienų skaičiaus ir dauginamos iš kalendorinių dienų, kurias asmuo buvo neteisėtai kalintas, neteisė-tai laikinai sulaikytas, neteisėtai sulaikytas, neteisėtai suimtas, neteisėtai areštuotas administracine tvarka, skaičiaus. jei asmuo individualiu verslu arba profesine veikla vertėsi mažiau negu 12 mėnesių, tai žalos dydis apskaičiuojamas ta pačia tvarka už visą verslo ar profesinės veiklos laikotarpį.

4. individualios (personalinės) įmonės savininkui, jei dėl neteisėto kalinimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo ar neteisėtai paskirto administracinio arešto nutrūksta jo įmonės veikla, žalos dydis apskaičiuo-jamas pagal paskutinių praėjusių kalendorinių metų jo įmonės ataskaitinius rodik-lius, dalijant įmonės apmokestintas pajamas (pajamas, likusias atskaičius mokes-čius) iš praėjusių metų kalendorinių dienų skaičiaus ir dauginant iš kalendorinių dienų, kurias asmuo buvo neteisėtai kalintas, neteisėtai laikinai sulaikytas, netei-sėtai sulaikytas, neteisėtai suimtas ar neteisėtai areštuotas administracine tvarka, skaičiaus. jei individuali (personalinė) įmonė vykdė veiklą nepilnus praėjusius kalendorinius metus, žalos dydis apskaičiuojamas ta pačia tvarka už visą įmonės veiklos laikotarpį.

5. besimokančiam asmeniui (moksleiviui, studentui ir pan.) ir asmeniui, nedir-busiam pagal darbo sutartį, nesivertusiam individualiu verslu ar profesine veikla, bet užsiregistravusiam valstybinėje darbo biržoje, atlyginama už kiekvieną neteisėto ka-linimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo, neteisė-tai paskirto administracinio arešto dieną. žalos dydis apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą, kuri dalijama iš 30 ir dauginama iš kalendorinių dienų, kurias asmuo buvo neteisėtai kalintas, neteisėtai laikinai sulaikytas, neteisėtai sulaikytas, neteisėtai suimtas, neteisėtai areštuotas ad-ministracine tvarka, skaičiaus.

6. asmeniui, kuriam buvo paskirti pataisos darbai, atlyginama žala, atsiradusi dėl jo darbo užmokesčio dalies atskaitymo į valstybės pajamas.

7. atlygintinos moralinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kaltinimo sun-kumą, paskirtos bausmės arba nuobaudos dydį, neteisėto kalinimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo, neteisėtai paskirto administra-cinio arešto laiką, informacijos apie administracinio arešto paskyrimą, laikiną sulai-kymą, sulaikymą, suėmimą, nuteisimą paskleidimą visuomenėje ir kitas aplinkybes, tačiau jis negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų.

8. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims žalos atlyginimo dydį nustato europos žmogaus teisių teismo sprendimas arba šio įstatymo 4 straips-nio 2 dalyje nurodytas draugiškas susitarimas. europos žmogaus teisių teismo spren-dimas arba šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas draugiškas susitarimas turi būti įvykdytas išmokant piniginę kompensaciją per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai teismo sprendimą ar draugišką susitarimą gauna Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovas europos žmogaus teisių teisme.“


9. nors pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) visa 3 dalis ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) visa 7 dalis, iš pareiškėjo prašymo argu-mentų, taip pat iš vilniaus apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos, kurioje buvo priimta nutartis dėl kreipimosi į konstitucinį teismą ir kuria buvo inicijuota ši konstitucinės justicijos byla, medžiagos matyti, kad pareiškėjui abejonių kilo tik dėl to, ar konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. re-dakcija) 3 dalies nuostata „Ši teisė <...> nepaveldima“ ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies nuostata „atlygintinos moralinės žalos dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“.

10. seimas 2002 m. gegužės 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos žalos, atsira-dusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymą, pagal kurio 7 straipsnį įsigaliojus šiam įstatymui turėjo netekti galios žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymas (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas įsigaliojo 2002 m. birželio 7 d. taigi tą dieną žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymas (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėles-niais pakeitimais ir papildymais), neteko galios.

žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstaty-mas (inter alia jo pavadinimas) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

paminėtina, kad nuostatų, kurios buvo įtvirtintos Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalyje ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalyje ir kurių atitiktį konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – vil-niaus apygardos teismas, žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiks-mų, atlyginimo įstatyme (2002 m. gegužės 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neliko.

II

1. Referendumu priėmusi konstituciją – aukščiausios teisinės galios aktą, Lie-tuvių tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės tautos, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, in-ter alia pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisin-gos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu (konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Šiame kontekste paminėtina, jog konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripa-žinimas reiškia inter alia tai, kad žmogui ipso facto priklauso teisės ir laisvės, kurios yra neatskiriamos nuo jo asmens ir kurios negali būti iš jo atimtos. prigimtinės žmo-


gaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, užtikrinančios jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse (konstitucinio teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat ir žmo-gaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati tautos priimta konstitucija ir ku-rių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu.

konstitucija – antimažoritarinis aktas; ji gina individą. kaip yra konstatavęs konstitucinis teismas, valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinė-mis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių ap-saugos ir gynimo priemones (konstitucinio teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

2. pagal konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gyni-mą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas netei-sėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (konstitucinio teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nu-tarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgalioji-mų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. antraip būtų griaunamas žmonių pasi-tikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, tarptų teisinis nihilizmas. toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pa-sipriešinti valstybės – galingo mechanizmo – savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga.

3. saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridi-nio) teises ir laisves, inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlygi-nimo institutui. konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui pada-rytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (konstitucinio teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo konstitucijoje įtvirtinto teisingumo prin-cipo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. taigi konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, vi-sais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. nag-rinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, jog iš konstitucijos ne-išplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui


padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) mo-ralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d‘être.

4. pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas santykius, susi-jusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja konstitucija. antai įstatymuose nustatytas tei-sinis reguliavimas gali būti diferencijuotas pagal tai, ar neteisėtais veiksmais padaryta žala yra atlyginama neteismine, ar teismine tvarka, tačiau jokiu būdu negalima nu-statyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Įstatymu reguliuo-jant minėtus santykius taip pat privalu paisyti asmenų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos, teismo nepriklausomumo, tinkamo teisinio proceso, kitų konstitucinių principų.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad konstitucija netoleruoja tokio teisinio reguliavimo, kai asmuo, kuriam materialinė ir (arba) moralinė žala buvo padaryta neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, negali teisme reikalauti šios žalos teisingai atlyginti arba kai teismas, pagal konstituciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsi-žvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui minėtais neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, va-dovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcin-gumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.

pabrėžtina ir tai, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiran-da tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reika-lavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

5. Įstatymų leidėjo diskrecijos, kuria jis gali naudotis reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui pada-rytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, negalima interpretuoti kaip apimančios jo laisvą nuožiūrą nustatyti kokį nors išsamų (baigtinį) sąrašą atvejų, ku-riais tokia žala turi būti atlyginama, arba nustatyti, kad tam tikrais atvejais minėtais neteisėtais veiksmais padaryta žala gali būti neatlyginama.


pagal konstituciją įstatymų leidėjas taip pat neturi laisvės nustatyti kokių nors minimalių ribų, kurių nesiekianti valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiks-mais asmeniui padaryta žala būtų neatlyginama. Įstatymų leidėjas neturi konstituci-nių įgaliojimų nustatyti ir kokių nors maksimalių atlygintinos valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos žalos dydžių, kurie suvaržytų teismą ir neleistų priteisti teisingo atlyginimo už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.

paminėtina ir tai, kad reguliuojant žalos, padarytos neteisėtais valstybės instituci-jų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo santykius negalima nustatyti tokio teisinio regu-liavimo, kad žalos atlyginimas priklausytų nuo to, ar teismo sprendimas, kuriuo asmuo buvo neteisėtai nuteistas (ir kuris vėliau buvo panaikintas), buvo apskųstas apeliacine ar kasacine tvarka (konstitucinio teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).

nepaisant minėtų imperatyvų būtų sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai žala, padaryta asmeniui neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, būtų visiškai arba iš dalies neatlyginta ir būtų apriboti teismo konstituciniai įgaliojimai vykdyti teisingumą. tai reikštų, kad yra nepaisoma ir kons-titucinės žalos atlyginimo sampratos, nukrypstama nuo konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų.

Šiame kontekste pažymėtina, kad asmuo pagal konstituciją turi teisę reikalau-ti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją sprendžiantys tokias bylas, turi konstitucinius įga-liojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinka-mo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, ki-tas konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo principu ir kt.

6. konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje expressis verbis minimos dvi žalos rūšys: materialinė ir moralinė žala, t. y. (atitinkamai) turtiniai praradimai ir dvasinio (ne-turtinio) pobūdžio skriaudos (jas gali sukelti ir fizinis skausmas), kurias tik sąlygiš-kai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Įstatymų leidėjas privalo paisyti šios konstitucinės distinkcijos.

kartu pažymėtina, kad reikalavimo įstatymuose, kituose teisės aktuose tuos pa-čius reiškinius visada apibūdinti tik tais pačiais žodžiais ir formuluotėmis kaip kons-titucijoje suabsoliutinimas ne tik reikštų siekį dirbtinai varžyti, stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos, vystymąsi, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kitokie nei konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių konstitu-cijos teksto kūrimo metu nebuvo, bet ir galėtų provokuoti koreguoti konstitucijos tekstą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formu-luotes) net ir tokiais atvejais, kai intervencija į konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji


teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra būtina; konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kito-kius nei konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes (konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). tad konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardijamos ir kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra pa-neigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata.

7. konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygin-tinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę lemia su atitinkamos rūšies žalos at-lyginimu susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus. vienas iš šių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įvertinimu) ir atlyginimo už tą žalą for-ma. atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško (adek-vataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum), kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais (tai nepaneigia galimybės materialinę žalą atlyginti ir kitu turtu ar dar kitaip); taigi už materialius praradimus atlyginama materialiomis vertybėmis. tuo tarpu, kaip minė-ta, moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompen-suoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). materiali (piniginė) kompensa-cija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taiky-mui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. tokios materialios (pirmiau-sia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielai-das iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

8. konstitucijoje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę savaime nėra tapatus žalos skirstymui į tokią, kurios ma-terialaus atlyginimo reikalauti gali ne tik pats atitinkamą žalą patyręs asmuo, bet ir tam tikri kiti asmenys, ir tokią, kurios materialaus atlyginimo reikalauti gali vien tą žalą patyręs asmuo, nes pati galimybė materialiai atlyginti ją yra siejama vien su tuo asmeniu ir negali būti siejama su jokiu kitu asmeniu. antai, paisant konstitucinio nuosavybės (ir su ja susijusių asmens turtinių teisių) apsaugos ir gynimo imperatyvo, kitų konstitucijos reikalavimų, konstatuotina, kad teisė reikalauti tam tikros mate-rialinės žalos atlyginimo paprastai turi būti paveldima ar kitaip perleidžiama; tačiau


yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai teisė reikalauti tam tikros materialinės žalos atlyginimo yra neatskiriamai susijusi vien su tą žalą patyrusiu asmeniu ir negali būti siejama su jokiu kitu asmeniu. taip pat ir teisė reikalauti materialiai atlyginti asmeniui padarytą moralinę žalą vienais atvejais gali būti siejama vien su tą žalą pa-tyrusiu asmeniu, tačiau pagal konstituciją yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai ši teisė gali pereiti tam tikriems kitiems asmenims.

pažymėtina, jog iš konstitucijos anaiptol neišplaukia, kad asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas (ar kitaip kompensuojamas) būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinka-mas atlyginimas apskritai negali būti išmokamas jokiam kitam asmeniui (asmenims). atskirai paminėtinos teisinės situacijos, kai asmuo, kuriam buvo padaryta žala, yra miręs, juo labiau tada, kai asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste bū-tina pabrėžti, jog konstitucija reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybė negalėtų išvengti pareigos atlyginti, kai tokio atlyginimo yra pagrįstai reikalaujama, už jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir tais atvejais, kai pačiam asmeniui, kurio atžvilgiu buvo atlikti tie neteisėti veiksmai, tos žalos atlyginimo neįmanoma išmokėti būtent dėl to, kad jis yra miręs, juo labiau jeigu minėtais neteisėtais veiksmais tam asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė. taigi valstybė negali vengti atlyginti tokią žalą visais atvejais, kai ją atlyginti pagrįstai reikalauja kiti asmenys, o asmuo, kurio atžvilgiu buvo atlikti neteisėti valstybės institucijų, pareigūnų veiksmai ir kuriam tais veiks-mais buvo padaryta atitinkama materialinė ir (arba) moralinė žala, nebegali pats rei-kalauti ją atlyginti dėl to, kad atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas jau po to asmens mirties (kurios priežastis kai kada gali būti minėti neteisėti veiksmai), arba dėl to, kad nors atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų, dėl kurių asmuo patyrė žalą, neteisėtumas buvo nustatytas dar tam asmeniui esant gyvam, jis mirė anksčiau, negu spėjo (per įstatyme nustatytą pro-tingą terminą) pasinaudoti savo teise pareikalauti žalos atlyginimo arba pasinaudojo šia teise, tačiau nesulaukė, kol dėl šio reikalavimo bus priimtas ir (arba) įvykdytas atitinkamos valstybės institucijos (inter alia teismo) sprendimas.

jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad minėtą valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą būtų galima išmokėti tik tą žalą patyrusiam asmeniui ir jokiomis aplinkybėmis nebūtų galima tos žalos atlygi-nimo išmokėti kitiems asmenims, nors tų kitų asmenų reikalavimai atlyginti minėtą ne jiems tiesiogiai padarytą žalą būtų kuo labiausiai pagrįsti iš konstitucijos kylan-čiais teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvais, kitomis konstitucijos nuostatomis, tai reikštų, kad valstybė, pasinaudodama savo pačios sukurta formalia klauzule, bando tam tikrais atvejais išvengti savo priedermės ir nevykdyti konstitu-cinės pareigos atlyginti žalą, kurią būtent jos, valstybės, institucijos, pareigūnai savo neteisėtais veiksmais padarė; reikėtų konstatuoti, kad valstybė minėtos konstitucinės


priedermės bando nevykdyti net tada, kai asmuo miršta būtent dėl pačios valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų ir būtent dėl minėtų neteisėtų veiksmų ne-beliko asmens, kuriam ta žala būtų atlyginta, jeigu jis būtų išgyvenęs. tokia valstybės pozicija, jeigu ji būtų įtvirtinta teisės aktuose, būtų nesuderinama ne tik su įvairio-mis konstitucijos nuostatomis (inter alia įtvirtinančiomis šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą, saugančiomis ir ginančiomis šeimą, motinystę, tėvystę, vaikystę, kitus konstituciškai vertingus socialinius ryšius), bet ir su pačia Lietuvos valstybės, kaip teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės, esme, konstitucine pa-skirtimi ir prigimtimi.

9. vien tai, kad asmuo, kurio atžvilgiu kurios nors valstybės institucijos, pareigū-nai tiesiogiai atliko tam tikrus neteisėtus veiksmus ir jais tam asmeniui padarė žalą, pasinaudoja teise reikalauti tos žalos atlyginimo (ir jį gauna), nereiškia, kad apskri-tai (visais atvejais) yra užkertamas kelias kitiems asmenims reikalauti (kreipiantis į teismą) jiems atlyginti žalą (ir materialinę, ir moralinę), jų pačių patirtą dėl tų pačių neteisėtų veiksmų, nors ir atliktų ne tiesiogiai jų atžvilgiu (pavyzdžiui, asmens, kurio atžvilgiu buvo tiesiogiai atlikti neteisėti veiksmai, išlaikytiniai gali turėti savarankišką teisę reikalauti (kreipdamiesi į teismą) atlyginti jiems padarytą žalą, ir nesvarbu, ar anas asmuo pasinaudojo savo reikalavimo teise, ar ne). priešingu atveju būtų nu-krypta nuo konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų, būtų apriboti inter alia konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinti teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos inter alia konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje.

10. kartu pažymėtina, kad iš konstitucijos įstatymų leidėjui nekyla draudimas reguliuojant santykius, susijusius su žalos, padarytos neteisėtais valstybės insti-tucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimu, įstatyme nustatyti (paisant konstitucijos normų ir principų) protingus ir pagrįstus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nu-statyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį. tokie kriterijai gali būti labai įvairūs, juos galima diferencijuoti pagal padarytos žalos pobūdį, ypatumus, kitas aplinkybes. konstitucinis teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad žalos atlyginimas įvairiose valstybės funkcijų vykdymo srityse gali būti reguliuojamas skirtingai. taigi gali būti nustatytas ir atskiras, specialus teisinis reguliavimas, skir-tas tokioms teisinėms situacijoms, kai asmeniui žala yra padaryta ne bet kurių sub-jektų, o tik valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais, ir net dar labiau specialus teisinis reguliavimas, skirtas tokioms teisinėms situacijoms, kai asmeniui žala yra padaryta ne bet kokiais, o tik tam tikrais valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais; toks teisinio reguliavimo diferencijavimas gali apimti ir mi-nėtus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį. tačiau, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, santykių, su-sijusių su valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, visuminis teisinis reguliavimas negali būti toks, kad jo diferencijavimas sudarytų prielaidas tą teisinį reguliavimą


interpretuoti kaip suponuojantį išsamaus (baigtinio) sąrašo atvejų, kada asmeniui padaryta žala turi būti atlyginama, nustatymą.

pabrėžtina ir tai, kad jokie įstatymuose expressis verbis nurodyti kriterijai, ku-riais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumą – atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydį ir, vadovaujantis teise, inter alia nenusi-žengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingą atlyginimą už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.

III

Dėl Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 da-lies nuostatos „Atlygintinos moralinės žalos dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 38 straips-nio 1, 2 dalims, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

1. pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies nuostata „atlygintinos moralinės žalos dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ neprieštaravo konstitucijai.

2. ginčijamą Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies nuo-statą aiškinant viso Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, kad ja buvo įtvirtinta maksimali riba, kurios jokiomis aplinkybėmis nebuvo galima peržengti teismine tvarka atlyginant moralinę žalą, fiziniam asmeniui padarytą Įstaty-mo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytų valstybės pareigūnų, institucijų (kvotėjo, tardytojo, prokuroro, teismo (teisėjo)) neteisėtais veiksmais, nurodytais toje pačioje Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (sprendimu asmenį laikinai sulaikyti, sulaikyti, suimti, nuteisti arba paskirti administracinį areštą ar pataisos darbus). pabrėžtina, kad ši riba buvo absoliuti tuo atžvilgiu, kad net jeigu fizinis asmuo, teismo vertinimu, buvo patyręs moralinę žalą, kurios piniginis ekvivalentas (turint galvoje išlygą dėl negalimumo visiškai atstoti patirtą dvasinę skriaudą) buvo gerokai didesnis už minėtus dešimt tūkstančių litų ir net ir tokios leidžiamos maksimalios pinigų sumos priteisimas būtų buvęs akivaizdžiai neproporcingas to fizinio asmens patirtai moralinei žalai ir dėl to neteisingas, teismas vis tiek negalėjo priteisti tam fiziniam asmeniui didesnės pinigų sumos ar kito materialaus atlygio, kurio piniginis ekvivalentas būtų didesnis už nu-statytą maksimumą. pažymėtina ir tai, kad minėta maksimali dešimties tūkstančių litų suma buvo fiksuota, pastovi ir nepriklausė nuo finansinės, ekonominės konjunk-tūros, gyvenimo lygio pokyčių, kitų veiksnių.

3. Šiame konstitucinio teismo nutarime yra konstatuota, kad įstatymų leidėjas neturi konstitucinių įgaliojimų nustatyti kokių nors maksimalių atlygintinos vals-tybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos žalos dydžių,


kurie suvaržytų teismą ir neleistų priteisti teisingo atlyginimo už tą asmens patirtą moralinę žalą. jeigu toks teisinis reguliavimas būtų nustatytas, būtų apriboti inter alia konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinti teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nepai-soma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos inter alia konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų.

4. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies nuostata „atlygintinos moralinės žalos dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ prieštaravo konsti-tucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

5. minėta, kad pagal Įstatymą turėjo būti atlyginama moralinė žala, fiziniam as-meniui padaryta neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais. Šie veiksmai buvo apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, kurioje buvo nustatyta: „ne-teisėti veiksmai – įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų numatyta tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ko-dekso arba Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso pažeidi-mai, kuriuos padarė kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teismas (teisėjas), priimdami sprendimą asmenį laikinai sulaikyti, sulaikyti, suimti, nuteisti arba paskirti admi-nistracinį areštą ar pataisos darbus.“ konstatuotina, kad toks neteisėtų veiksmų api-brėžimas, kai yra pateikiamas išsamus (baigtinis) kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo neteisėtų veiksmų, kuriais fiziniam asmeniui gali būti padaroma žala, sąrašas, yra teisiškai nekorektiškas, nes neapima visų asmenų, kuriems neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais gali būti padaryta žala, taip pat neapima visų galimų padaryti neteisėtų veiksmų, kuriais asmeniui gali būti padaroma žala (taip pat ir mo-ralinė). tačiau valstybės pareigūnų, institucijų kaip subjektų, kurių neteisėtais veiks-mais gali būti padaroma žala fiziniam asmeniui, visuma, taip pat jų galimų padaryti neteisėtų veiksmų visuma nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. Šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas ir tai, kokiems asmenims – fi-ziniams ar juridiniams arba ir fiziniams, ir juridiniams, taip pat ar tik žalą tiesiogiai patyrusiems, ar ir kitiems asmenims – pagal Įstatymą ir tuo metu buvusį visuminį įstatyminį reguliavimą turėjo būti atlyginama žala.

6. konstatavęs, kad Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies nuostata „atlygintinos moralinės žalos dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ prieštaravo konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, kons-tituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar ši nuostata neprieštaravo konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims.

IV

Dėl Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teis-mo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija)


3 dalies nuostatos „Ši teisė <...> nepaveldima“ atitikties Konstitucijos 5 straips-nio 2, 3 dalims, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

1. pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies nuostata „Ši teisė <...> nepaveldima“ neprieštaravo konstitucijai.

2. ginčijamą Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies nuo-statą aiškinant viso Įstatyme (inter alia 3 straipsnyje) nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, kad šia nuostata buvo įtvirtintas absoliutus draudimas pa-veldėti fizinio asmens teisę į žalos (ir materialinės, ir moralinės), padarytos Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžtais neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą.

3. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, jog iš konstitucijos neiš-plaukia, kad asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinkamas atlyginimas apskritai negali būti išmokamas jokiam kitam asmeniui (asmenims), taip pat kad jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad vals-tybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą būtų galima išmokėti tik tą žalą patyrusiam asmeniui ir jokiomis aplinkybėmis nebū-tų galima tos žalos atlyginimo išmokėti kitiems asmenims, nors tų kitų asmenų reikalavimai atlyginti minėtą ne jiems tiesiogiai padarytą žalą būtų kuo labiausiai pagrįsti iš konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo im-peratyvais, kitomis konstitucijos nuostatomis, tai reikštų, kad valstybė, pasinau-dodama savo pačios sukurta formalia klauzule, bando tam tikrais atvejais išvengti savo priedermės ir nevykdyti konstitucinės pareigos atlyginti žalą, kurią būtent jos, valstybės, institucijos, pareigūnai savo neteisėtais veiksmais padarė. minėta ir tai, kad tokiais atvejais reikėtų konstatuoti, jog valstybė minėtos konstitucinės prie-dermės bando nevykdyti net tada, kai asmuo miršta būtent dėl pačios valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų ir būtent dėl minėtų neteisėtų veiksmų nebeliko asmens, kuriam ta žala būtų atlyginta, jeigu jis būtų išgyvenęs, taip pat kad tokia valstybės pozicija, jeigu ji būtų įtvirtinta teisės aktuose, būtų nesuderinama su įvairiomis konstitucijos nuostatomis.

4. konstatuotina, kad absoliutus draudimas paveldėti fizinio asmens teisę į žalos, padarytos kuriais nors neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą riboja inter alia konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintus teismo įgalioji-mus vykdyti teisingumą, nukrypsta nuo konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos inter alia konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, pažeidžia konstitucinius tei-singumo ir teisinės valstybės principus.

5. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 3 straips-nio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies nuostata „Ši teisė <...> nepaveldima“ prieš-taravo konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingu-mo ir teisinės valstybės principams.


6. konstatavęs, kad Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies nuostata „Ši teisė <...> nepaveldima“ prieštaravo konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, konsti-tucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar ši nuostata neprieš-taravo konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardy-mo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija; žin., 2001, nr. 28-895) 3 dalies nuostata „Ši teisė <...> nepaveldima“ prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tar-dymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija; žin., 2001, nr. 28-895) 7 dalies nuostata „atlygintinos mora-linės žalos dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituci-niams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Šis konstitucinio teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

konstitucinio teismo teisėjai: armanas abramavičius toma birmontienė egidijus kūris kęstutis Lapinskas Zenonas namavičius Ramutė Ruškytė vytautas sinkevičius stasys stačiokas Romualdas kęstutis urbaitis

paskelbta: Valstybės žinios, 2006, nr. 90-3529.

22

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUbLIKOS ADMINISTRACINIŲ byLŲ TEISENOS ĮSTATyMO 85 STRAIPSNIO 3 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 19 D. REDAKCIJA), 139 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2000 M. RUGSĖJO 19 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUbLIKOS bAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 306 STRAIPSNIO (2004 M. LIEPOS 8 D. REDAKCIJA), 308 STRAIPSNIO (2006 M. bIRŽELIO 1 D. REDAKCIJA) 2 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 324 STRAIPSNIO 12, 13 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 377 STRAIPSNIO (2004 M. LIEPOS 8 D. REDAKCIJA) 9 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 448 STRAIPSNIO 7 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 454 STRAIPSNIO 5, 6 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), 460 STRAIPSNIO 4, 5 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUbLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 268 STRAIPSNIO 3 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 285 STRAIPSNIO 2, 5 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 286 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 288 STRAIPSNIO 4 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 289 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 303 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 320 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 325 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA), 358 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUbLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT DĖL PAREIŠKĖJO – SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠyMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUbLIKOS TEISMŲ ĮSTATyMO 119 STRAIPSNIO 2 DALIES 1 PUNKTAS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 119 STRAIPSNIO 5 DALIS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 120 STRAIPSNIO (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA) 1 PUNKTAS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUbLIKOS PREZIDENTO 2003 M. VASARIO 19 D. DEKRETAS NR. 2067 „DĖL APyGARDOS TEISMO TEISĖJO ĮGALIOJIMŲ PRATęSIMO“, LIETUVOS RESPUbLIKOS PREZIDENTO 2003 M. bIRŽELIO 18 D. DEKRETAS NR. 128 „DĖL APyGARDŲ TEISMŲ SKyRIŲ PIRMININKŲ SKyRIMO“ TA APIMTIMI, KURIA NUSTATyTA, KAD VILNIAUS APyGARDOS TEISMO TEISĖJAS KONSTANTAS RAMELIS SKIRIAMAS ŠIO TEISMO CIVILINIŲ byLŲ SKyRIAUS PIRMININKU,

NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUbLIKOS KONSTITUCIJAI

2006 m. rugsėjo 21 d.Vilnius

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas, susidedantis iš konstitucinio teis-mo teisėjų armano abramavičiaus, tomos birmontienės, egidijaus kūrio, kęstučio

◆ DėL teismų spRenDimų motyvų suRaŠymo iR skeLbimo, spRenDimo už akių iR apeLiacijos institutų 23

Lapinsko, Zenono namavičiaus, Ramutės Ruškytės, vytauto sinkevičiaus, stasio sta-čioko, Romualdo kęstučio urbaičio,

sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės atstovams

seimo narei nijolei steiblienei, advokatui kęstučiui Čilinskui,suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovui seimo nariui juliui

sabatauskui (atstovaujančiam suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos sei-mui bylos dalyje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą),

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovams seimo kancelia-rijos teisės departamento vyresniesiems patarėjams mindaugui girdauskui ir gedi-minui sagačiui (atstovaujantiems suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą),

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos prezidento atstovei Respublikos pre-zidento patarėjai teisės klausimams mildai vainiutei (atstovaujančiai suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos prezidentui bylos dalyje pagal pareiškėjo – seimo na-rių grupės prašymą),

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2006 m. rugpjūčio 21 d. išnagrinėjo bylą nr. 35/03-11/06 pagal šiuos prašymus:

1) pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalies nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas, neprieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui;

2) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos seimo narių grupės, susidedančios iš sei-mo narių nijolės steiblienės, algirdo monkevičiaus, juliaus Dautarto, irenos De-gutienės, andriaus kubiliaus, Rimanto Dagio, vidos marijos Čigriejienės, Danutės bekintienės, edmundo pupinio, antano matulo, egidijaus vareikio, audronio ažu-balio, Rasos juknevičienės, kazio starkevičiaus, algirdo vrubliausko, povilo jaku-čionio, alvydo sadecko, vaclavo stankevičiaus, valerijaus simuliko, vaclovo kar-bauskio, gedimino jakavonio, petro baguškos, jurgio Razmos, sauliaus pečeliūno, Ryto kupčinsko, antano stasiškio, Donato jankausko, Henriko žukausko, violetos boreikienės, jono Liongino, juozo jaruševičiaus, Ramūno garbaravičiaus, vilijos aleknaitės abramikienės, gintaro steponavičiaus, algio kašėtos, petro auštrevi-čiaus, prašymą ištirti:

– ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagri-nėjimo surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos per septynias dar-

2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas ◆24

bo dienas nuo sprendimo paskelbimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitu-cijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – sei-mo narių grupės, nustatyta, kad išnagrinėjus bylą yra surašomos ir viešai paskelbia-mos teismo sprendimo ar nutarties įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai išdėstant motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo, nutarties dalys surašomos vė-liau, per septynias dienas nuo sprendimo ar nutarties priėmimo, neprieštarauja Lie-tuvos Respublikos konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-tybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nu-statyta, kad teisėjas surašo ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais moty-vais tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodek-so 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, ne-prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstitu-ciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių gru-pės, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko pri-valo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuo-sprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję tei-sėjai turi teisę teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas iki nuosprendžio ar nutar-ties skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio, nutar-ties priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis, nutartis yra surašoma ir pasirašoma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį, nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių gru-pės, nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priima ir paskelbia nutartį be motyvų, o motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau po paskelbimo, ir kad bylą išnag-rinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja Lietuvos Respubli-kos konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių visų asmenų atžvilgiu, išskyrus nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų, pri-imama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konsti-tucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus europos žmogaus teisių teis-mo sprendimą priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasi-rašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja Lietuvos Respub-likos konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą pirmosios instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė bei rezoliucinė sprendimo dalys, o likusi, sprendimą pagrindžianti, dalis rašoma vėliau, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nu-statyta, kad priimdamas sprendimą už akių pirmosios instancijos teismas atlieka for-malų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;




– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą apeliacinės instancijos teisme yra priima-mos, surašomos ir paskelbiamos tik sprendimo ar nutarties įžanginė bei rezoliuci-nė dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per ketu-riolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą kasacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė ir rezoliucinė nutarties (nutarimo) dalys, o li-kusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties ar nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konsti-tucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sau-sio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 120 straipsnio 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ neprieštarauja Lietuvos Respub-likos konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Lietuvos Respublikos prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad vilniaus apygardos teismo teisėjas konstantas Ramelis skiriamas šio teismo civili-nių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu šie pareiškėjų – vilniaus apygardos teismo ir seimo narių grupės prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai buvo suteiktas numeris 35/03-11/06.



I

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. teismas nu-tartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu iš-tirti, ar civilinio proceso kodekso (toliau – ir cpk, naujasis cpk) 320 straipsnio 2 dalies nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nag-rinėjant cpk iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

2. pareiškėjas – seimo narių grupė kreipėsi į konstitucinį teismą su prašymu ištirti:

– ar administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rug-sėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nu-statyta, kad paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos per septynias darbo dienas nuo spren-dimo paskelbimo, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad išnagrinėjus bylą yra surašomos ir viešai paskelbiamos teismo spren-dimo ar nutarties įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai išdėstant motyvus, o apra-šomoji ir motyvuojamoji sprendimo, nutarties dalys surašomos vėliau, per septy-nias dienas nuo sprendimo ar nutarties priėmimo, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir bpk, naujasis bpk) 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad teisėjas surašo ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžian-čiais motyvais tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžia-mojo kodekso (toliau – ir bk) 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar bpk 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nuro-dyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmi-


mo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar bau-džiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam tei-sinės valstybės principui;

– ar bpk 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apim-timi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad apeliacinės ins-tancijos teismas iki nuosprendžio ar nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis, nutartis yra surašoma ir pasirašoma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar baudžia-mųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį, nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituci-niam teisinės valstybės principui;

– ar bpk 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priima ir paskelbia nutartį be motyvų, o motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau po paskelbimo, ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar bpk 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, ku-ria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar bpk 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai pa-aiškėjusių aplinkybių visų asmenų atžvilgiu, išskyrus nuteistuosius, kurie turi būti pa-leisti iš laisvės atėmimo vietų, priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašo-mi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar bpk 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus europos žmogaus teisių teismo sprendimą priimama ir paskel-biama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui;


– ar cpk 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą pir-mosios instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė bei rezoliucinė sprendimo dalys, o likusi, sprendimą pagrindžianti, dalis rašoma vėliau, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar cpk 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių pirmosios instancijos teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų verti-nimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar cpk 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;



– ar cpk 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą ape-liacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik sprendimo ar nutarties įžanginė bei rezoliucinė dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar cpk 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą kasa-cinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė ir rezoliucinė nutarties (nutarimo) dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, da-lys rašomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties ar nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ne-prieštarauja konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-tybės principui;

– ar teismų įstatymo 120 straipsnio 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– ar Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas nr. 2067 „Dėl apygar-dos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ (toliau – ir Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas nr. 2067) neprieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, konstitu-ciniam teisinės valstybės principui;

– ar Respublikos prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas nr. 128 „Dėl apygar-dų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ (toliau – ir Respublikos prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas nr. 128) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad vilniaus apygardos teismo teisėjas konstantas Ramelis skiriamas šio teismo civilinių bylų skyriaus pir-mininku, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty-bės principui.

II

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas prašymą grindžia šiais argumentais.pagal cpk 320 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) apeliacinės

instancijos teismas peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas gali tik tada, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant cpk iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas, o kasacinės instancijos teismui draudimas peržengti kasacinio skundo ribas, jei to reikalauja viešasis interesas, nėra nustatytas (cpk 353 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). tai, kad apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas yra draudžiama peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir tai, kad kasacinės instancijos teismui atitinkamas draudimas nėra nustatytas, reiškia, kad asmenų, kurie neturi teisės paduoti kasacinį skundą, ir asmenų, kurių bylos nagrinė-jamos pagal apeliacinius skundus, teisės ir interesai pagal įstatymą yra ginami mažes-ne apimtimi negu asmenų, kurių bylos nagrinėjamos kasacinės instancijos teisme. bet viešasis interesas reikalauja, kad teisė būtų taikoma tinkamai visų kategorijų bylose ir kad visose bylose priimti sprendimai būtų teisingi, todėl apeliacinės instancijos teismas (jei norima, kad jis teisingai išspręstų bylą) turi turėti įgaliojimus peržengti apeliacinio skundo ribas ir įvertinti neapskųstą sprendimo dalį nagrinėdamas ne tik tam tikrų, o visų kategorijų bylas. pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo nuomo-ne, cpk 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu apeliacinės instancijos teismui neleidžiama vykdyti teisingumo, taikyti įstatymų vadovaujantis teisingumo, protingumo principais (Lietuvos Respublikos ci-vilinio kodekso (toliau – ir ck) 1.5 straipsnis), įvykdyti civilinio proceso tikslų; jam kilo abejonių, ar toks teisinis reguliavimas neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pagal kurią įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs, 109 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

2. pareiškėjas – seimo narių grupė prašymą grindžia šiais argumentais.2.1. pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamuose administracinių bylų teise-

nos įstatymo, bpk ir kai kuriuose cpk straipsniuose (jų dalyse) yra reglamentuojami santykiai, susiję su teismų sprendimų, nutarimų, nuosprendžių, nutarčių surašymu ir


paskelbimu (inter alia nustatyti terminai, per kuriuos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi surašyti ir paskelbti sprendimus (nutarimus, nuosprendžius, nutartis)).

2.1.1. bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatyta, kad: apy-linkės teismo teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, aprašomojoje dalyje gali nedėstyti bpk 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose, 5 dalyje numatytų ap-linkybių, išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); nagrinėjimo teisme dalyviai, kurie pagal bpk gali apskųsti teismo nuosprendį, pa-teikę rašytinius prašymus turi teisę gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą ir kad toks prašymas teismui turi būti pateiktas per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos (2 dalis); jeigu pateikiamas šio straipsnio 2 da-lyje numatytas rašytinis prašymas arba nuosprendis apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui, nuosprendį priėmęs teisėjas per tris dienas nuo pra-šymo ar skundo gavimo dienos surašo nesutrumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį ir kad naujai surašytą aprašomąją nuosprendžio dalį teisėjas pasirašo ir prideda prie jau esančio nuosprendžio (3 dalis); jeigu apeliacinės instancijos teismui apskundžia-mas nuosprendis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, surašoma nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis (4 dalis).

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija), reglamentuojančiame nuosprendžių priėmimą pirmosios ins-tancijos teisme, kai nuosprendį priima apylinkės teismo teisėjas, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nuosprendžiai su juos pagrindžiančiais motyvais priima-mi ir paskelbiami tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse, o kitose bylose teisėjas nuospren-džius surašo ir paskelbia be juos pagrindžiančių motyvų, ir tik vėliau, šiame straips-nyje nurodytais atvejais, teisėjas naujai surašo nuosprendžio aprašomąją dalį su tą nuosprendį pagrindžiančiais motyvais ir tą dalį, jos neskelbdamas, prideda prie nuo-sprendžio.

tokie bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti, nes juose nėra išdėstomos bpk 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punk-tuose, 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nurodytos aplinkybės, būtent – įrody-mai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (1 dalies 2 punktas), nusikalstamos veikos kvalifikavimo mo-tyvai ir išvados (1 dalies 3 punktas), bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar


auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai (1 dalies 4 punktas), motyvai, pa-grindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo (5 dalis). be to, pagal bpk 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 2, 3, 4 dalis nuosprendį pagrindžiantys motyvai surašomi, jeigu yra tam tikros sąlygos (išskyrus išimtis, nu-statytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse): to per tam tikrą laiką paprašo asmenys, galintys apskųsti nuosprendį (2 dalis), nuosprendis apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui (3, 4 dalys).

2.1.2. bpk 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo lai-ko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, kad šiuo atveju teismas pa-skelbia nuosprendžio įžanginę bei rezoliucinę dalis ir žodžiu paaiškina jo priėmimo argumentus, taip pat kad visą motyvuotą nuosprendį surašo ir pasirašo bylą išnag-rinėję teisėjai ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar baudžia-mųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo.

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, bpk 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nuosprendžių priėmimą pir-mosios instancijos teisme, kai nuosprendis priimamas kolegialiai, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuospren-dyje nurodyti jo priėmimo motyvus tik tada, kai mano, kad byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais jis turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti ir pa-skelbti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis bei žodžiu paaiškinti nuospren-džio priėmimo argumentus; po to, kai nuosprendis paskelbtas ir byloje nebedalyvau-ja jos dalyviai, nuosprendis yra toliau papildomas motyvais – bylą išnagrinėję teisėjai visą motyvuotą nuosprendį surašo ir pasirašo ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturio-lika dienų po nuosprendžio priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakci-ja) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikalti-mų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais laiky-tini ir bpk 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai.

2.1.3. bpk 324 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad kai byla yra sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę pasitarimų kambaryje surašyti tik nuosprendžio ar nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, kad šiuo atveju teismas pa-skelbia nuosprendžio ar nutarties rezoliucinę dalį ir žodžiu paaiškina jos priėmimo


argumentus, taip pat kad visą motyvuotą nuosprendį ar nutartį surašo ir pasirašo bylą apeliacine tvarka išnagrinėję teisėjai ne vėliau kaip per septynias, o teismo pir-mininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika die-nų po nuosprendžio ar nutarties priėmimo (12 dalis), be to, kad ne vėliau kaip per penkias dienas po nuosprendžio ar nutarties paskelbimo, o kai buvo paskelbta tik rezoliucinė dalis – per tą patį laiką po jų pasirašymo nuosprendžio ar nutarties nuo-rašas turi būti išsiunčiamas suimtam nuteistajam, kuris apskundė nuosprendį arba su kurio interesais susijęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis, taip pat kad kitiems apeliantams nuosprendžio ar nutarties nuorašas įteikiamas, jeigu šie to prašo (13 dalis).

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, bpk 324 straipsnio 12, 13 da-lyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančiose nuosprendžių, nutarčių pri-ėmimą apeliacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje, nutartyje nurodyti jo priėmimo motyvus tik tuomet, kai mano, kad byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais jis turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti ir paskelbti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis bei žodžiu paaiš-kinti nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus; po to, kai nuosprendis, nutartis paskelbtas (paskelbta) ir byloje nebedalyvauja jos dalyviai, nuosprendis, nutartis yra toliau papildomas (papildoma) motyvais – bylą išnagrinėję teisėjai visą motyvuotą nuosprendį, nutartį surašo ir pasirašo ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika die-nų po nuosprendžio, nutarties priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakci-ja) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikalti-mų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais (nemo-tyvuotomis) laikytini (laikytinos) ir bpk 324 straipsnio 12, 13 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatyti (numatytos) teismo nuosprendžiai (nutartys).

2.1.4. bpk 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties, kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas pa-skelbia rezoliucinę nutarties dalį ir išdėsto jos priėmimo argumentus, taip pat kad visa motyvuota nutartis surašoma ir ją pasirašo visa teisėjų kolegija ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo.

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, bpk 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių priėmimą kasacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas išnagrinėja


bylą, priima ir paskelbia nutartį be motyvų, motyvai surašomi ir jais nutartis papildo-ma vėliau, per septynias dienas, o teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis laikytinos ir bpk 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys.

2.1.5. bpk 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad priimti nutarties teismas išeina į pasitarimų kambarį, kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties rezoliucinę dalį bei išdėsto jos priėmimo argumentus, taip pat kad visa motyvuota nutartis surašoma ir ją visa teisėjų kolegija pasirašo ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo.

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, bpk 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių priėmimą bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad nutartis šiose bylose priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasi-rašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redak-cija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikal-timų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straips-nio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis laikytinos ir bpk 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys.

2.1.6. bpk 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatyta, kad teismas, išklausęs kalbas, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties, kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties re-zoliucinę dalį bei išdėsto pagrindinius jos priėmimo argumentus, kad visa motyvuota nutartis surašoma ne vėliau kaip per tris dienas, taip pat kad jeigu nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, visa motyvuota nutartis turi būti surašyta ir per-duota vykdyti jos priėmimo dieną.

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, bpk 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių priėmimą dėl bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, yra nustatytas teisinis reguliavimas, kad dėl visų asmenų, išskyrus tuos nuteistuosius, kurie turi būti paleisti iš laisvės atėmimo vietų, nutartis priimama ir paskelbiama be motyvų, o mo-tyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo.


Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redak-cija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikal-timų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straips-nio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis laikytinos ir bpk 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys (išskyrus nutartis dėl nuteistųjų, kurie turi būti paleisti iš laisvės at-ėmimo vietų).

2.1.7. bpk 460 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad teismas, išklausęs nagrinėjant bylą dalyvaujančių asmenų kalbas ir papildomus paaiškinimus, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties, taip pat kad, priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir paskelbia jos rezoliucinę dalį bei išdėsto svar-biausius nutarties priėmimo argumentus (4 dalis), be to, kad visa motyvuota nutartis surašoma ir pasirašoma ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo jos priėmimo, taip pat kad ją pasirašo visi kolegijos teisėjai arba plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas (5 dalis).

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, bpk 460 straipsnio 4, 5 da-lyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija), reglamentuojančiose nutarčių priėmimą dėl bylos atnaujinimo priėmus europos žmogaus teisių teismo sprendimą, yra nusta-tytas toks teisinis reguliavimas, kad nutartis šiose bylose priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakci-ja) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikalti-mų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis lai-kytinos ir bpk 460 straipsnio 5, 6 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija) numatytos teismo nutartys.

2.1.8. cpk 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta:„sprendimas priimamas surašant jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir paskelbia-

mas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio kodekso numatytus atvejus, trum-pai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus. aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.“

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, cpk 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuojančioje sprendimų priėmimą pirmo-sios instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad sprendimas, su-rašius tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, yra paskelbiamas be aprašomosios ir motyvuo-jamosios dalių – jos surašomos per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.


Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais laikytini ir cpk 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatyti teismo sprendimai.

2.1.9. cpk 325 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) inter alia nustatyta:„2. priėmęs sprendimą ar nutartį teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kole-

gijos pirmininkas arba kitas teisėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, žodžiu išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.

3. visas sprendimas ar nutartis išdėstomi raštu ir visų teisėjų pasirašomi ne vė-liau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos.“

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, cpk 325 straipsnio 2, 3 daly-se (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuojančiose sprendimų, nutarčių pri-ėmimą apeliacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad sprendimas, nutartis, surašius tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, yra paskelbiamas (pa-skelbiama) be aprašomosios ir motyvuojamosios dalių – jos surašomos per keturioli-ka dienų nuo sprendimo, nutarties priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakci-ja) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikalti-mų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais (nemo-tyvuotomis) laikytini (laikytinos) ir cpk 325 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatyti (numatytos) teismo sprendimai, nutartys.

2.1.10. cpk 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „išnagrinėjus bylą, priimama teismo nutartis (nutarimas), kurią sudaro įžanginė ir rezoliucinė dalys, o nutartis, atitinkanti šio kodekso 361 straipsnio reikalavimus, su-rašoma per dvidešimt dienų nuo jos priėmimo.“

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, cpk 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuojančioje nutarčių (nutarimų) priėmimą kasacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, iš-nagrinėjęs bylą, priima nutartį (nutarimą), kurį sudaro tik įžanginė ir rezoliucinė da-lys, o nutartis (nutarimas), atitinkanti (atitinkantis) cpk 361 straipsnio reikalavimus, t. y. nutartis (nutarimas) su aprašomąja ir konstatuojamąja dalimis, yra surašoma (surašomas) per dvidešimt dienų nuo nutarties (nutarimo) priėmimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakci-


ja) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikalti-mų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotomis (ne-motyvuotais) laikytinos (laikytini) ir cpk 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatytos (numatyti) teismo nutartys (nutarimai).

2.1.11. administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatyta:

„teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys surašomos ir viešai paskelbia-mos paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo. aprašomoji ir mo-tyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.“

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), reglamentuojan-čioje sprendimo priėmimą pirmosios instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismo sprendimas paprastai paskelbiamas tą pačią dieną po „in-dividualios“ bylos išnagrinėjimo be aprašomosios ir motyvuojamosios dalių – jos su-rašomos ne vėliau kaip per septynias dienas nuo sprendimo paskelbimo.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakci-ja) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikalti-mų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais laikyti-ni ir administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) numatyti teismo sprendimai.

2.1.12. administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„2. priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kole-gijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžangi-nę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.

3. visas teismo sprendimas ar nutartis išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jų priėmimo.“

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalyse (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), reglamentuo-jančiose sprendimo, nutarties priėmimą apeliacinės instancijos teisme, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismo sprendimas (nutartis) paprastai paskelbiamas (paskelbiama) tą pačią dieną po „individualios“ bylos išnagrinėjimo trumpai išdės-tant motyvus, bet be aprašomosios ir motyvuojamosios dalių – jos surašomos ne vėliau kaip per septynias dienas nuo sprendimo (nutarties) priėmimo.


Remiantis argumentais, analogiškais tiems, dėl kurių, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, yra nemotyvuoti bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyti teismo nuosprendžiai (išskyrus išimtis, nustatytas byloms dėl nusikaltimų, numatytų bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse), kuriuose nenurodomi juos pagrindžiantys motyvai, nemotyvuotais (nemotyvuoto-mis) laikytini (laikytinos) ir administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalyse (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) numatyti (numatytos) teismo sprendimai, nutartys.

2.1.13. konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“

konstitucijos 109 straipsnyje yra nustatyta:„teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.“konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta:„visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. teismo posėdis gali būti uždaras –

žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu vie-šai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.“

2.1.14. pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, iš konstitucijos 29, 109, 117 straipsnių, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukia, kad teis-mas, nagrinėdamas bylą, priimdamas, skelbdamas sprendimą (nuosprendį, nutartį, nutarimą), Lietuvos Respublikos vardu įvykdo teisingumo aktą.

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, pagal konstituciją teismo pri-imtas (priimta) ir paskelbtas (paskelbta) sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutari-mas) tik tuomet yra teisingumo aktas, kai jis (ji) yra priimamas (priimama), surašo-mas (surašoma) ir paskelbiamas (paskelbiama) tiesiogiai, visapusiškai ir objektyviai įvertinus visas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, įrodymus, bylos dalyvių argumen-tus bei reikalavimus, taikytinus teisės aktus ir t. t., t. y. kai tas sprendimas (nuospren-dis, nutartis, nutarimas) iš karto paskelbiamas (paskelbiama) visas (visa), nurodant jį (ją) pagrindžiančius motyvus (inter alia veikos kvalifikavimo motyvus, bausmių ar kitų sankcijų skyrimo ar neskyrimo motyvus, motyvus, pagrindžiančius sprendi-mą dėl padarytos žalos atlyginimo). Čia privalu laikytis nuoseklumo: pirmiau turi būti apsvarstomi ir surašomi teismo sprendimo (nuosprendžio, nutarties, nutarimo) motyvai ir tik po to priimamas (priimama) sprendimas (nuosprendis, nutartis, nu-tarimas), o ne atvirkščiai – pirma priimamas (priimama) sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) ir po to surašomi motyvai. pagal konstituciją teismo vykdomas teisingumas negali būti tarsi suskaidomas į dvi dalis, kai „viena dalis teisingumo“ yra įvykdoma dalyvaujant teismo proceso dalyviams ir laikantis viešumo principo – sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) paskelbiamas (paskelbiama) be moty-


vų, o „kita dalis teisingumo“ yra įvykdoma nedalyvaujant teismo proceso dalyviams ir nesilaikant viešumo principo – sukuriami ir surašomi motyvai, kuriais yra pagrin-džiamas (pagrindžiama) teismo sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas) ir ku-riais yra papildomas (papildoma) jau priimtas (priimta) ir paskelbtas (paskelbta) teis-mo sprendimas (nuosprendis, nutartis, nutarimas). taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, teismas privalo sprendimo (nuosprendžio, nutarties, nutarimo) motyvus surašyti ir viešai paskelbti iškart, o ne pirma priimti ir paskelbti sprendimą (nuosprendį, nutartį, nutarimą), o po to, kada nors vėliau, jį (ją) papildyti motyvais.

2.1.15. pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, bpk 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakci-ja), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija), cpk 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straips-nio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rug-sėjo 19 d. redakcija) nuostatos, kad teismas priima nemotyvuotus (nemotyvuotas) teismo sprendimus (nuosprendžius, nutartis, nutarimus), neatitinka konstitucijos 29, 109, 117 straipsnių nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo.

2.1.16. be to, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, pagal konstitucijos 109 straipsnį ir konstitucinį teisinės valstybės principą teisėjai neturi būti priklau-somi nuo kitų asmenų – teismo pareigūnų ir surašydami teismo sprendimus (nuo-sprendžius, nutartis, nutarimus); konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies nuostata, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, suponuoja, kad maksimalias laiko ribas motyvuotam nuosprendžiui surašyti gali nustatyti tik įstatymas, o ne teismo pareigūnai.

tačiau pagal bpk 308 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) teismo galimybė surašyti nuosprendį per keturiolika dienų pri-klauso ne nuo to, kiek laiko, bylą nagrinėjančių teisėjų manymu, reikia motyvuotam nuosprendžiui surašyti, o nuo kitų asmenų – teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimo. vadinasi, teisėjai, vykdydami teisingumą, tampa pri-klausomi nuo kitų asmenų – teismo pareigūnų.

2.2. cpk 285 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad sprendimas už akių dėl neatvykusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio rei-kalavimų, apie kuriuos atsakovas buvo informuotas cpk nustatyta tvarka, ir kad pri-imdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertini-mą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. cpk 285 straipsnio 5 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad neatvykusi šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo


skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. cpk 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasa-rio 28 d. redakcija) nustatyta, kad sprendimą už akių sudaro įžanginė ir rezoliucinė dalys bei sutrumpinti motyvai. cpk 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad apeliacinio apskundimo objektu negali būti teismo sprendi-mas už akių, jeigu skundą paduoda asmuo, dėl kurio toks sprendimas yra priimtas.

2.2.1. pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, cpk 285 straipsnio 2, 5 da-lyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), reglamentuo-jančiose sprendimo už akių priėmimą bei apskundimą, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad neatvykus atsakovui teismas, atlikęs tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, gali priimti sprendimą už akių (cpk numatytais atvejais), kurį sudaro tik įžanginė ir rezoliucinė dalys bei sutrumpinti motyvai; be to, neatvykusi šalis neturi teisės skųsti tokio teismo sprendimo nei apeliacine, nei kasacine tvarka. atsižvelgtina į tai, kad pagal cpk sprendimą už akių galima priimti, jeigu: atsako-vas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieš-kinį (cpk 142 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)); šalis neatvyksta į parengiamąjį teismo posėdį (cpk 230 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. re-dakcija)); į teismo posėdį be svarbių priežasčių neatvyksta kuri nors šalis (cpk 246, 285 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), net jeigu teismas buvo pripažinęs šalies asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje būtinu (cpk 246 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), t. y. kai, teismo nuomone, nedalyvaujant atitinkamai šaliai negalima priimti teisingo sprendimo. be to, jeigu šalis neatvyksta į parengiamąjį teis-mo posėdį, sprendimas priimamas už akių neatsižvelgiant į neatvykimo priežastis (cpk 230 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), o jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį (cpk 142 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)) arba yra neatvykstama į teis-mo posėdį (cpk 246, 285 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), sprendimas už akių priimamas teismui neatvykimo priežastis pripažinus nesvarbiomis (cpk 246, 285 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). spręsdamas, ar neatvykimo prie-žastys nėra nesvarbios, teismas turi vadovautis cpk 156 straipsnio 1 dalimi (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ir 246 straipsnio 2 dalimi (2002 m. vasario 28 d. redakcija), pagal kurias nei liga, nei atostogos, nei komandiruotė ar kitoks užimtumas, nei ki-tos panašios priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis. jeigu tokiu tik iš įžanginės ir rezoliucinės dalių bei sutrumpintų motyvų sudarytu teismo sprendimu, už akių priimtu (cpk numatytais atvejais) atlikus tik formalų byloje pateiktų įrodymų verti-nimą, turinti būti patenkinta šalis – ieškovas, į kurio ieškinį atsakovas per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo, arba į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį atvykusi šalis, kurios prašymu teismas priėmė minėtą sprendimą už akių, jo neapskundžia apeliacine tvarka, tas sprendimas lieka „teisingumo aktu“, nepanaikintu jį priėmusio teismo; taip yra ir tada, kai teismas, konstatavęs, kad šalis į teismo posėdį neatvyko be svarbių priežasčių, atmeta šalies ir trečiojo asmens pareiškimą dėl sprendimo už


akių peržiūrėjimo, taip pat tada, kai teismas tokį prašymą atmeta konstatavęs, kad atitinkama šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, bet pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti įrodymai neturės įtakos priimto sprendi-mo teisėtumui ir pagrįstumui (cpk 288 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Šalis, dėl kurios neatvykimo į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį arba dėl kurios atsiliepimo į ieškinį nepateikimo buvo priimtas sprendimas už akių, to sprendimo negali apskųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

2.2.2. tačiau, kaip minėta, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, iš kons-titucijos 29, 109, 117 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, priimdamas, skelbdamas sprendimą Lietuvos Res-publikos vardu ir šitaip įvykdydamas teisingumo aktą, turi tiesiogiai, visapusiškai, objektyviai nustatyti, užfiksuoti ir įvertinti visas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, įrodymus, bylos dalyvių argumentus bei reikalavimus, taikytinus teisės aktus; tai teis-mas turi padaryti visų su byla susijusių asmenų atžvilgiu.

taigi, pareiškėjo – seimo narių grupės manymu, toks teisinis reguliavimas, kad teismas priima sprendimą už akių ir tas sprendimas yra galutinis, nors buvo priimtas atlikus tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir yra sudarytas tik iš įžangi-nės ir rezoliucinės dalių bei sutrumpintų motyvų, yra nesuderinamas su minėtomis konstitucijos nuostatomis.

2.2.3. be to, cpk 285 straipsnio 2, 5 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad į parengiamąjį posėdį ar teismo posėdį neatvykusiai ar atsiliepimo į ieškinį nepa-teikusiai šaliai yra taikomos dvi sankcijos: 1) jos atžvilgiu yra priimamas sprendimas už akių; 2) ji negali tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo apskųsti apeliacine ir kasacine tvarka. pareiškėjo – seimo narių grupės teigimu, pirmąją iš šių sankcijų galima pateisinti, nors ji taikoma ir tada, kai nėra „asmens kaltės įprastine prasme“ (pavyzdžiui, šalis neatvyksta į teismo posėdį, nes serga arba yra komandiruotėje), bet antrosios – ne, nes, paisant konstitucinių asmenų lygybės ir teisinės valstybės princi-pų, šaliai negalima uždrausti nustatyta tvarka patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo, ypač jeigu tas sprendimas buvo priimtas objektyvumui ir pa-grįstumui nepalankiomis aplinkybėmis (šaliai, siekiančiai sprendimo peržiūrėjimo, nedalyvaujant, neteikiant paaiškinimų).

2.3. pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamuose teismų įstatymo straipsniuo-se (jų dalyse) yra reglamentuojami santykiai, susiję su teismų tarybos sudėtimi ir pirmininkavimu teismų tarybai.

2.3.1. pagal konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjų paskyrimo, paaukš-tinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.

pagal teismų įstatymo 120 straipsnį (2003 m. sausio 21 d. redakcija) šią pata-riamąją funkciją vykdė teismų taryba. Šio įstatymo 114 straipsnio 1 dalyje (2002 m.


sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad teismų savivaldos sistemą sudaro visuo-tinis teisėjų susirinkimas (1 punktas), teismų taryba (2 punktas), teisėjų garbės teis-mas (3 punktas).

2.3.2. teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad teismų tarybą sudaro 24 nariai: pagal pareigas – aukščiausiojo teismo pirmininkas, apeliacinio teismo pirmininkas, vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos prezidento įgaliotas atstovas, seimo pirmininko įgaliotas atstovas, seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduoto-jas, seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras (1 punktas); visuotiniame teisėjų susirinkime išrinkti teisėjai: vienas – nuo aukš-čiausiojo teismo, vienas – nuo apeliacinio teismo, vienas – nuo vyriausiojo adminis-tracinio teismo, po vieną – iš penkių apygardų teismų teisėjų, po vieną – iš kiekvieno apygardos teismo teritorijoje esančių apylinkių teismų teisėjų, vienas – nuo visų apy-gardų administracinių teismų; teisėjų kandidatūras visuotiniame teisėjų susirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai (2 punktas); daugiausia teisėjų vienijančios teisėjų visuomeninės organizacijos išrinktas teisėjas (3 punktas).

Šio straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad teismų tarybos pirmininku pagal pa-reigas yra aukščiausiojo teismo pirmininkas ir kad teismų taryba išrenka tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

teismų įstatymo 120 straipsnyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija) buvo nusta-tyta, kad teismų taryba: renka teismų tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekreto-rių (1 punktas); tvirtina teismų tarybos reglamentą (2 punktas); pataria Respubli-kos prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų (3 punktas); pataria Respublikos prezidentui dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų (išskyrus teismų įstatymo 79 straipsnyje, 81 straipsnio 2, 3 dalyse numatytus atvejus) (4 punktas); pa-taria Respublikos prezidentui dėl teisėjų skaičiaus teismuose nustatymo ar pakeitimo (išskyrus teismų įstatymo 12 straipsnio 8, 9 dalyse numatytus atvejus) (5 punktas); sudaro pretendentų į teisėjus egzamino komisiją ir skiria jos pirmininką, svarsto šios komisijos nuostatus bei egzamino programą ir juos tvirtina (6 punktas); tvirtina as-menų įrašymo į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą tvarką bei asmenų įrašymo į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą tvarką (7 punktas); sudaro nuolatines ar laikinąsias komisijas ir tvirtina jų nuostatus (8 punktas); skiria teisėjų etikos ir drausmės komisijos narius ir tvirtina jos pirmininką (9 punktas); skiria teisėjų garbės teismo narius (10 punktas); tvirtina teisėjų garbės teismo nuo-status (11 punktas); tvirtina administravimo teismuose nuostatus, sprendžia kitus administravimo teismuose klausimus (12 punktas); tvirtina pretendentų į teisėjus atrankos nuostatus, pretendentų į teisėjus vertinimo kriterijus, teisėjų karjeros sie-kiančių asmenų atrankos nuostatus bei teisėjų karjeros siekiančių asmenų vertinimo kriterijus (13 punktas); tvirtina tipines apylinkių teismų, apygardų teismų ir apygar-


dų administracinių teismų struktūras, tipinius pareigybių sąrašus ir jų aprašymus (14 punktas); svarsto ir aprobuoja pasiūlymus dėl teismų investicinių programų pro-jektų ir pasiūlymus dėl apylinkių teismų, apygardų teismų, apygardų administracinių teismų biudžetų projektų ir pateikia juos vyriausybei (15 punktas); kontroliuoja na-cionalinės teismų administracijos veiklą, išklauso jos darbo ataskaitas (16 punktas); prireikus šaukia neeilinį visuotinį teisėjų susirinkimą (17 punktas); bendradarbiauja su kitomis Lietuvos institucijomis bei organizacijomis teismų savivaldos, administra-vimo ir kitais teismų veiklos klausimais (18 punktas); bendradarbiauja su kitų vals-tybių bei tarptautinėmis institucijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais (19 punktas); sprendžia kitus teismų veiklos bei įstatymų numatytus klausimus (20 punktas).

2.3.3. pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) valstybės politikai yra asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos prezidento, seimo pirmininko, seimo nario, ministro pirmininko, ministro pareigas, o pagal vyriausybės įstatymo 31 straipsnį (2002 m. balandžio 16 d. redakcija) viceministras yra ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas.

2.3.4. pagal konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo seimas, Respublikos prezidentas ir vyriausybė, teismas (1 dalis), o valdžios galias riboja konstitucija (2 dalis).

pagal konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teis-mai (1 dalis), teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis).

pagal konstitucijos 114 straipsnio 1 dalį valstybinės valdžios ir valdymo ins-titucijų, seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.

pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, šiuose konstitucijos straipsniuose (jų dalyse) įtvirtintos svarbios teisinės valstybės nuostatos: valdžių padalijimas, teis-mų nepriklausomumas, teismų veiklos depolitizavimas.

2.3.5. teismai nagrinėja bylas, kuriose, be kitų asmenų, dalyvauja (inter alia kaip šalis) ir valstybė, valstybės institucijos, valstybės politikai. pareiškėjo – seimo narių grupės teigimu, teisėjai, nagrinėdami bylas, negali būti visiškai nepriklausomi nuo valstybės politikų, jeigu įstatymas įtvirtina valstybės politikų teisę spręsti teisėjų veik-lai ir karjerai svarbius klausimus.

2.3.6. pareiškėjo – seimo narių grupės teigimu, pagal teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) teismų savivaldos ins-titucijos – teismų tarybos – veikloje dalyvavo ir teisėjų savivaldai priskirtus klausimus sprendė inter alia valstybės politikai Respublikos prezidentas bei seimo pirmininkas (netiesiogiai – per savo atstovus) ir valstybės politikai – seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmi-ninkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ir finansų ministras (tiesiogiai); jeigu


minėti ministrai patys nedalyvavo sprendžiant teismų savivaldos klausimus, jie tai ga-lėjo daryti per savo įgaliotus politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojus – viceminis-trus. taip buvo sukurta teisinė situacija, kai valstybės politikai tiesiogiai ar per savo patikimus atstovus darė įtaką teismų savivaldai, teismų tarybai priimant sprendimus teismų įstatymo 120 straipsnyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija) nustatytais klausi-mais, taip pat ir dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo bei atleidimo iš pareigų, jų skyrimo teisėjų garbės teismo, teisėjų etikos ir drausmės komisijos nariais.

2.3.7. pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, tokia teisinė situacija, kai vals-tybės politikai ir jų pasitikėjimą turintys valstybės tarnautojai dalyvauja teismų sa-vivaldos veikloje, yra nesuderinama su konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią institucija, patarianti Respublikos prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukšti-nimo, perkėlimo ar atleidimo, yra teisėjų institucija, taip pat su cituotomis konstitu-cijos 5, 109, 114 straipsnių nuostatomis, konstituciniu teisinės valstybės principu.

2.3.8. be to, pareiškėjo – seimo narių grupės teigimu, ginčijamu teisiniu regulia-vimu buvo sukurta dar ir tokia teisinė situacija, kai dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų, dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų, dėl teisėjų skaičiaus teismuose nu-statymo ar pakeitimo (teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakci-ja) 3, 4, 5 punktai (2002 m. sausio 24 d. redakcija)) Respublikos prezidentas per savo atstovą teismų taryboje „pataria sau pačiam“.

2.3.9. pagal teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakci-ja), teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) teismų taryba neturėjo teisės rinkti savo pirmininko – juo pa-gal pareigas turėjo būti aukščiausiojo teismo pirmininkas, o teismų taryba turėjo teisę rinkti savo pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

2.3.10. savivaldos (teismų savivaldos taip pat) institucijos yra kuriamos tam, kad atsvertų lemiamą vieno ar kelių plačius įgaliojimus turinčių pareigūnų įtaką, kad būtų atsvara centralizuotam administravimui. teisinėje valstybėje teismų sistemos veikla negali būti grindžiama centralizuotu valdymu. todėl formuojant teismų savivaldos organus sprendimą turi priimti savivaldos subjektai, jiems negali būti primesta va-dovo kandidatūra, jie patys turi nuspręsti, kas bus jų vadovai. taigi, pareiškėjo – sei-mo narių grupės nuomone, pagal konstituciją sprendimą dėl teismų tarybos vadovo turėtų demokratiškai priimti pati teismų taryba – teismų savivaldos sistemos insti-tucija. o kadangi aukščiausiojo teismo pirmininkas yra, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, „pagrindinius administravimo įgaliojimus“ turintis teisminės valdžios pareigūnas, t. y. vienas iš subjektų, kurių atžvilgiu teismai ir teisėjai turėtų įgyvendinti savivaldos teisę, jis negali būti pagal pareigas dar ir teismų tarybos pirmininkas.

2.3.11. pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, tai, kad pagal teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija), teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) teismų taryba neturėjo teisės rinkti savo pirmininko, bet juo pagal pareigas turėjo būti aukš-


čiausiojo teismo pirmininkas, neatitinka konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsnių nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo.

2.4. pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamame Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekrete nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pra-tęsimo“ nustatyta:

„1 straipsnis.vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu,

112 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio trečiąja dalimi bei atsižvelgdamas į teismų tarybos patarimą, pratęsiu vilniaus apygardos teismo ci-vilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko konstanto Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

2 straipsnis.Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamame Respublikos prezidento 2003 m.

birželio 18 d. dekrete nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ inter alia nustatyta:

„1 straipsnis.vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir

112 straipsniu bei atsižvelgdamas į teismų tarybos patarimus, skiriu:vilniaus apygardos teismo teisėją konstantą Ramelį šio teismo civilinių bylų

skyriaus pirmininku <...>.2 straipsnis.Šis dekretas įsigalioja nuo 2003 m. birželio 26 d.“2.4.1. Respublikos prezidentas 2003 m. sausio 10 d. dekreto nr. 2015 „Dėl teiki-

mo Lietuvos Respublikos seimui pritarti a. Driuko ir k. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais“ (toliau – ir Respublikos prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas nr. 2015) 1 straipsniu, vadovaudamasis konstitucijos 84 straipsnio 11 punk-tu, 112 straipsniu, 115 straipsnio 4 punktu ir atsižvelgdamas į teismų tarybos pata-rimą, pateikė seimui pritarti inter alia konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apelia-cinio teismo teisėju. Šio Respublikos prezidento dekreto 2 straipsnyje nustatyta: „Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“

seimas 2003 m. sausio 28 d. nutarimo nr. iX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lie-tuvos apeliacinio teismo teisėją“ (toliau – ir seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimas) 1 straipsniu, vadovaudamasis konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgda-mas į Respublikos prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretą nr. 2015, nutarė pritarti konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Šio seimo nutarimo 2 straipsnyje nustatyta: „nutarimas įsigalioja nuo priėmimo.“

pareiškėjo – seimo narių grupės manymu, šiais teisės aktais – Respublikos pre-zidento 2003 m. sausio 10 d. dekretu nr. 2015 ir seimo 2003 m. sausio 28 d. nu-tarimu – buvo išreikšta valstybės valia konstantą Ramelį skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėju.


tačiau šiems aktams galiojant ir nepaisydamas dviejų valstybės valdžios insti-tucijų – seimo ir paties Respublikos prezidento – išreikštos valios, Respublikos pre-zidentas išleido savo 2003 m. vasario 19 d. dekretą nr. 2067, o vėliau – ir 2003 m. birželio 18 d. dekretą nr. 128, kuriais konstantui Rameliui buvo suteikti vilniaus apygardos teismo teisėjo ir civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimai.

2.4.2. minėta, kad pagal konstitucijos 5 straipsnį valstybės valdžią Lietuvoje vyk-do seimas, Respublikos prezidentas ir vyriausybė, teismas (1 dalis), valdžios galias riboja konstitucija (2 dalis).

pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų yra galiojančių teisės aktų privalomumas visiems asmenims ir visoms valdžios įstaigoms. Šis reikalavimas reiškia ir tai, kad valdžios įstaigos, taigi ir Respublikos prezidentas, turi laikytis galiojančių teisės aktų, neišskiriant nė Res-publikos prezidento dekretų (taip pat ir tų, kurie buvo išleisti, kai Respublikos prezi-dentu buvo kitas asmuo). pagal konstituciją kitokį reglamentavimą nei tas, kuris yra nustatytas žemesnės galios teisės aktuose, gali nustatyti tik aukštesnės galios teisės aktai (norminiai arba individualūs) – tuomet tie žemesnės galios teisės aktai turi būti suderinami su aukštesnės galios teisės aktais.

2.4.3. todėl, pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, konstitucijai priešta-rauja toks teisinis reguliavimas, kai, galiojant valstybės valdžios institucijos išleistam ir „valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtam teisės aktui, ta pati valstybės valdžios ins-titucija tokios pat galios teisės aktu nustato kitokį reglamentavimą nei tas, kuris yra nustatytas tuo galiojančiu teisės aktu.

2.4.4. pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas nr. 2067 ir Respublikos prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas nr. 128 (ta apimtimi, kuria nustatyta, kad vilniaus apygardos teismo teisėjas konstantas Ramelis skiriamas šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku) neatitinka minėtų reikalavimų ir prieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

IIIRengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – seimo atstovų m. girdausko ir g. sagačio rašytiniai paaiškinimai, taip pat suinteresuoto asmens – Respublikos prezidento atstovų Č. atkočaičio ir m. vainiutės rašytiniai paaiškinimai (su priedais – dokumentų, susijusių su konstanto Ramelio skyrimu vilniaus apygardos teismo teisėju, šio teismo civilinių bylų skyriaus pir-mininku, su šio asmens skyrimu Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, taip pat su jo, kaip vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimų pratęsimu, nuorašais).

1. suinteresuoto asmens – seimo atstovo m. girdausko paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijami bpk 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d.


redakcija), 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakci-ja) (pareiškėjo – seimo narių grupės nurodyta apimtimi) neprieštarauja konstituci-jai. suinteresuoto asmens – seimo atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais.

1.1. iš suinteresuoto asmens – seimo atstovo m. girdausko paaiškinimų (kaip visumos) matyti, kad, jo nuomone, pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamame bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis regu-liavimas, kad pirmosios instancijos teisme, kai nuosprendį priima apylinkės teismo teisėjas, motyvuoti (bent tam tikra apimtimi) apkaltinamieji nuosprendžiai turi būti surašomi prieš juos paskelbiant visais atvejais: bylose, kuriose asmenys kaltinami pa-darę nusikaltimus, numatytus bk 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 da-lyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1, 2 dalyse, surašoma visa aprašomoji apkaltinamojo nuosprendžio da-lis (numatyta bpk 305 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija)), o bylose, kuriose asmenys kaltinami padarę kitas nusikalstamas veikas, gali (bet nebūtinai turi) būti su-rašomas apkaltinamasis nuosprendis su sutrumpinta aprašomąja dalimi, kurioje ne-dėstomos bpk 305 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose, 5 dalyje numatytos aplinky-bės; atsižvelgiant į bpk 224 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 225 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatytas teismingumo taisykles, visos šios pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos, kai nuosprendį priima apylinkės teismo tei-sėjas, – tai bylos dėl nusikalstamų veikų, kurios nėra sunkios ar labai sunkios. tuo tarpu kituose bpk straipsniuose (jų dalyse), kurių atitiktį konstitucijai ginčija pareiš-kėjas – seimo narių grupė (bpk 308 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), bpk 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redak-cija), 454 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalyse (2002 m. kovo 14 d. redakcija)), suinteresuoto asmens – seimo atstovo m. girdausko nuomone, yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad, priėmus nuosprendį (nutar-tį), iš pradžių gali būti paskelbta tik nuosprendžio (nutarties) rezoliucinė dalis arba tik įžanginė ir rezoliucinė dalys ir kartu turi būti žodžiu išdėstyti jo (jos) priėmimo argumentai (visi arba „pagrindiniai“, „svarbiausi“) – tokiais atvejais nuosprendį (nu-tartį) pagrindžiantys motyvai (nuosprendžio (nutarties) priėmimo argumentai) turi būti surašomi vėliau, per atitinkamą bpk nustatytą terminą.

1.2. konstitucijoje nėra expressis verbis įtvirtinto draudimo, teismui paskelbus raštu įtvirtintą sprendimo (nuosprendžio, nutarties) rezoliucinę dalį ir žodžiu išdės-čius jo (jos) priėmimo argumentus, tuos argumentus surašyti vėliau per įstatymo nu-statytą terminą.

1.3. toks draudimas neišplaukia ir iš žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos (toliau – ir konvencija), europos žmogaus teisių komisijos prak-tikos, europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijos; sutrumpinti teismo nuo-sprendžiai savaime neprieštarauja konvencijai, jeigu kaltinamasis turi pakankamas


galimybes apeliacine ar kasacine tvarka ginčyti visus įrodymus bei argumentus, ku-riais grindžiamas kaltinimas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

be to, galimybę pirmosios instancijos teismui surašyti sprendimą (nuosprendį, nutartį) su sutrumpinta motyvuojamąja dalimi, taip pat galimybę teismui sprendimo (nuosprendžio, nutarties) priėmimo motyvus surašyti po jo (jos) paskelbimo numato daugelio užsienio valstybių baudžiamojo proceso įstatymai; valstybėse konvencijos dalyvėse tai yra „įprasta praktika“. suinteresuoto asmens – seimo atstovo m. girdaus-ko teigimu, europos valstybių konstituciniai teismai nėra išaiškinę, kad toks teismo sprendimo (nuosprendžio, nutarties) paskelbimas, kai jį (ją) pagrindžiantys motyvai surašomi vėliau, prieštarauja atitinkamų valstybių konstitucijoms.

1.4. tai, kad pagal ginčijamas bpk nuostatas skelbiant teismo sprendimą (nuo-sprendį, nutartį) jį (ją) pagrindžiantys motyvai turi būti išdėstomi žodžiu, užkerta kelią prielaidoms, esą pirmiau yra priimamas (priimama) sprendimas (nuospren-dis, nutartis), o po to sugalvojami motyvai. suinteresuoto asmens – seimo atstovo m. girdausko nuomone, turi reikšmės ir ta aplinkybė, kad pagal bpk proceso da-lyviai turi teisę daryti teismo posėdžio garso įrašą, taigi ir fiksuoti žodžiu išdėstytus sprendimą (nuosprendį, nutartį) pagrindžiančius motyvus ir šitaip užtikrinti jų ne-keičiamumą.

1.5. nuomonė, kad visų teismo sprendimą (nuosprendį, nutartį) pagrindžiančių motyvų surašymas ne iki teismo sprendimo (nuosprendžio, nutarties) paskelbimo, bet vėliau (inter alia proceso dalyvių prašymu), galėtų būti grindžiama šiomis kons-titucinio teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrininėmis nuostatomis (moty-vuojamosios dalies i skyriaus 16.5 punktas):

„konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vien-tisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje daly-je išdėstytais argumentais. tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuo-sprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigia-mojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu oficialiai būtų paskelbtas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas), kuris nebūtų grindžiamas teisiniais ar-gumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumen-tų dalis būtų paviešinta po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, teisingumas liktų neįvykdytas – visada išliktų pagrįsta abejonė, kad tokiais argumentais tik siekiama pateisinti teismo a priori priimtą nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą).“


tačiau, suinteresuoto asmens – seimo atstovo m. girdausko manymu, šios dok-trininės nuostatos anoje konstitucinės justicijos byloje priimtame konstitucinio teis-mo nutarime yra išdėstytos kaip obiter dicta ir neturi tokio pat privalomumo, kaip ratio decidendi, todėl, jeigu yra pagrindas, gali būti tikslinamos, koreguojamos.

1.6. paaiškinimuose kvestionuojamas ir pareiškėjo – seimo narių grupės abejonės bpk 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakci-ja) atitiktimi konstitucijai tuo aspektu, kad teismo galimybė surašyti nuosprendį per keturiolika dienų esą priklauso ne nuo to, kiek laiko, bylą nagrinėjančių teisėjų ma-nymu, reikia motyvuotam nuosprendžiui surašyti, o nuo kitų asmenų – teismo pir-mininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimo, pagrįstumas. suintere-suoto asmens – seimo atstovo m. girdausko nuomone, minėti teismų pirmininkų, jų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų įgaliojimai yra sietini ne su teisėjų, vykdančių teisingumą, priklausomybe nuo teismo pareigūnų, bet su teismų darbo organizavimo užtikrinimu, nes šie teismo pareigūnai ne tik kaip teisėjai vykdo teisingumą, bet ir atsako už pavestą teismų darbo organizavimo sritį.

2. suinteresuoto asmens – seimo atstovo g. sagačio paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamos cpk 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; pa-reiškėjo – seimo narių grupės nurodyta apimtimi), 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redak-cija), administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieš-tarauja konstitucijai. taip pat išsakoma nuomonė, kad pradėta teisena bylos dalyje dėl pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamų teismų įstatymo 119 straipsnio 2 da-lies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nutrauktina. suinteresuoto asmens – seimo atstovas savo po-ziciją grindžia šiais argumentais.

2.1. ginčijamų cpk 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straips-nio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktis konstitucijai paaiškinimuose yra grindžiama šiais argumentais.

2.1.1. jokių expressis verbis nustatytų formalių reikalavimų, kurių teismas turėtų laikytis skelbdamas savo baigiamąjį sprendimą byloje, konstitucijoje nėra. suintere-suoto asmens – seimo atstovo g. sagačio teigimu, pareiškėjo – seimo narių grupės abejonė cpk 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio


2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasa-rio 28 d. redakcija), administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktimi konstitucijai yra grindžiama plečiamuoju konstitucijos 109, 117 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo aiškinimu.

2.1.2. asmens teisę į teisingą procesą apibūdina ne teismo argumentų išdėstymas tam tikra (rašytine) forma, o jų paviešinimas.

2.1.3. paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tas pačias konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrinines nuostatas, kurios cituojamos ir suintere-suoto asmens – seimo atstovo m. girdausko paaiškinimuose, taip pat į šias nurody-to konstitucinio teismo nutarimo doktrinines nuostatas (motyvuojamosios dalies i skyriaus 16.5 punktas):

„pagal konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti protingus termi-nus, per kuriuos turi būti paskelbtas argumentuotas teismo nuosprendis (kitas bai-giamasis teismo aktas) baudžiamojoje byloje, o jeigu reikia – ir bendrų terminų nu-statymo taisyklių išimtis.

pabrėžtina, kad minėti reikalavimai dėl nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto), jo argumentavimo, paskelbimo, terminų mutatis mutandis taikytini ne tik bau-džiamajam procesui, bet ir kitoms teisenoms.“

suinteresuoto asmens – seimo atstovo g. sagačio nuomone, minėtos kons-titucinio teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrininės nuostatos aiškintinos kaip imperatyviai nenurodančios, kokia forma turi būti išdėstyti teismo argumentai tuo metu, kai teismo aktas yra oficialiai skelbiamas. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad sprendimo (nutarimo, nutarties) motyvai skelbiant sprendimą (nutarimą, nutartį) yra išdėstomi „trumpai žodžiu“, užtikrino minimalų konstitucinių imperatyvų įgy-vendinimą ir neviršijo konstitucijoje įtvirtintų savo įgaliojimų.

2.1.4. pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamas cpk 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisi-nis reguliavimas daugelio civilinio proceso teisės principų įgyvendinimo požiūriu yra racionalus; toks cpk nustatytas teisinis reguliavimas yra naudingas ir teismui, kuriam dėl didelio darbo krūvio sunku užtikrinti, kad visi jo priimami sprendimai, atitinkantys cpk 270 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) reikalavimus, būtų „parengti“ jų paskelbimo dieną, ir byloje dalyvaujantiems asmenims, kuriems rūpi kiek galima greičiau sužinoti rezoliucinę (pasak suinteresuoto asmens – seimo at-stovo g. sagačio, „svarbiausią“) teismo sprendimo dalį. tokiu teisiniu reguliavimu nesiekiama sudaryti sąlygų piktnaudžiauti vykdant teisingumą.

Šie argumentai mutatis mutandis taikytini ir pagrindžiant pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamų administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktį konstitucijai.


2.2. ginčijamų cpk 285 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), cpk 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitiktis konstitucijai paaiškinimuose yra grindžia-ma šiais argumentais.

2.2.1. cpk 285 straipsnio 2, 5 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatyto sprendimo už akių paskirtis – užtikrinti efektyvią pažeistų teisių teisminę gynybą, užkertant kelią nesąžiningai šaliai vilkinti teismo procesą ar kitaip piktnaudžiauti procesu. suinteresuoto asmens – seimo atsto-vo g. sagačio teigimu, sprendimo už akių institutas (kuris nėra naujas Lietuvos teisė-je ar unikalus lyginamosios teisėtyros požiūriu) yra būtinas norint užtikrinti civilinio proceso koncentruotumo, operatyvumo, šalių kooperacijos, kitus esminius civilinio proceso principus.

2.2.2. cpk numatytas sprendimas už akių – ne procesinė sankcija šaliai, nevyk-dančiai įstatyme nustatytų pareigų (inter alia pareigos rūpintis proceso skatinimu) ir nepasinaudojusiai turimomis procesinėmis galimybėmis, o tolesnė proceso eiga (procesinis padarinys), pasyviosios šalies pasirinktos bylos strategijos logiška išdava.

2.2.3. teismas priimti sprendimą už akių gali tik aktyviosios šalies prašymu, bet ne savo iniciatyva. be to, teismas ne privalo, bet turi teisę atitinkamais atvejais pri-imti sprendimą už akių; jis tai gali padaryti tik esant cpk nustatytoms sąlygoms, kai šalis be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį (142 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį (246 straipsnio 1, 2 dalys (2002 m. vasario 28 d. redak-cija)) arba neatvyksta į parengiamąjį teismo posėdį, kai šaliai yra tinkamai pranešta (230 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). bet pabrėžtina, kad net esant visoms cpk nustatytoms sąlygoms (ir prašant aktyviajai šaliai) teismas gali ir nepriimti sprendimo už akių.

2.2.4. sprendimu už akių nesiekiama nustatyti materialios tiesos. o tose bylo-se, kuriose teismui tenka pareiga išsiaiškinti materialiąją tiesą (pavyzdžiui, „didesnio viešojo intereso“ ir ypatingosios teisenos bylose), taip pat kai kurių kitų kategorijų bylose (pavyzdžiui, dokumentiniame procese) teismui priimti sprendimą už akių ap-skritai yra draudžiama.

2.2.5. cpk yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris reiškia, kad apelia-cinis procesas – tai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstu-mo kontrolės mechanizmas, o ne pakartotinis bylos nagrinėjimas teisme. taigi visos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, turi būti pateikti ir įvertinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. iš šio ri-botos apeliacijos modelio logiškai išplaukia draudimas už akių priimtą sprendimą skųsti apeliacine bei kasacine tvarka – toks draudimas yra taikomas asmeniui, dėl kurio toks sprendimas yra priimtas (303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). apeliantui draudžiama apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, nenurody-


tomis pirmosios instancijos teisme (306 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. re-dakcija)); jam draudžiama reikšti apeliaciniame skunde naujus materialius teisinius reikalavimus (312 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)); apeliantui taip pat draudžiama pateikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti ar kai būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo vėliau) (314 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)).

jeigu asmuo, dėl kurio buvo priimtas sprendimas už akių, turėtų galimybę skųsti tą sprendimą apeliacine tvarka, tai reikštų, kad byla pradedama nagrinėti iš esmės tik apeliacinės instancijos teisme. tai prieštarautų proceso ekonomiškumo principui, būtų sumaišytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcijos. tai taip pat keltų grėsmę rungimosi principo įgyvendinimui, sąžiningosios šalies (kuri aktyviai dalyvavo procese pirmosios instancijos teisme ir pagrįstai sprendė dėl teismų patei-kiamų įrodymų pakankamumo) teisėms.

be to, šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę paduoti pareiški-mą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (cpk 287 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). toks pareiškimas – tai skundas ne dėl už akių priimto sprendimo esmės, o dėl sprendimo už akių priėmimo procesinio pagrindo, tad teismas, išnagrinėjęs šį pareiškimą, gali panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (cpk 288 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). priėmus naują sprendimą toje pačioje byloje, galima ir apeliacija bendrais pagrindais. o jeigu pirmosios instancijos teismas priima nutartį, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, šalis, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, turi teisę paduoti atskirąjį skundą (cpk 288 straipsnio 6 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). vadinasi, net jeigu buvo priimtas sprendimas už akių, šaliai, dėl kurios tas sprendimas buvo priimtas, nėra užkirstas kelias kreiptis į apeliacinės ins-tancijos teismą: kai priimamas naujas sprendimas toje pačioje byloje, ji gali kreiptis į apeliacinės instancijos teismą dėl pačios ginčo esmės, o kai atsisakoma tenkinti pa-reiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, ji gali kreiptis į apeliacinės instancijos teismą dėl sprendimo už akių procesinio tikslingumo bei pagrįstumo. taigi pasyvioji šalis turi tinkamas procesines garantijas.

suinteresuoto asmens – seimo atstovo g. sagačio nuomone, vertinant, ar asme-niui, dėl kurio yra priimtas sprendimas už akių, nustatytas draudimas tą sprendimą skųsti apeliacine bei kasacine tvarka neprieštarauja konstitucijai, turi reikšmės ir ta aplinkybė, kad pagal konvenciją teisė į apeliaciją nėra sudedamoji teisės į teisminę gynybą dalis.

2.2.6. Draudimas apeliacine bei kasacine tvarka skųsti sprendimą už akių, nusta-tytas asmeniui, dėl kurio yra priimtas tas sprendimas, negali prieštarauti ir konstitu-cijos 29 straipsniui, jame įtvirtintam asmenų lygybės teismui principui, nes konstitu-cinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad tam tikroms asmenų ka-tegorijoms, esančioms skirtingose padėtyse, įstatymu gali būti nustatytas nevienodas


teisinis reguliavimas. taigi šis konstitucinis principas nėra pažeidžiamas ir diferenci-juojant asmens, aktyviai dalyvaujančio teismo procese ir prisidedančio prie greito bei visapusiško bylos išnagrinėjimo, ir asmens, dėl subjektyvių priežasčių besielgiančio priešingai, procesines teises.

2.3. suinteresuoto asmens – seimo atstovo g. sagačio pozicija, kad pradėta teise-na bylos dalyje dėl teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties konstitucijai nutrauktina, grindžiama šiais argumentais.

2.3.1. konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakci-ja), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. re-dakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 da-lies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straips-nio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos aukščiausiojo teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. re-dakcija) ir Lietuvos Respublikos prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ inter alia yra pripažinta, kad:

– teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja konstitucijos 112 straipsnio 5 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuo-stata „teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra aukščiausiojo teismo pirminin-kas“ prieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.3.2. seimas 2006 m. gegužės 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įsta-tymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo buvo pakeisti konsti-tucijai prieštaraujančiais pripažinti teismų įstatymo straipsniai (jų dalys), inter alia


nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teisėjų tarybos nariais gali būti tik teisėjai (renkami ir skiriami pagal pareigas), o teisėjų tarybos pirmininkas yra renkamas iš teisėjų tarybos narių.

2.3.3. taigi, suinteresuoto asmens – seimo atstovo g. sagačio nuomone, šio-je bylos dalyje dėl pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamų teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redak-cija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties konstitucijai nebeliko nagri-nėjimo dalyko. vadovaujantis konstitucinio teismo įstatymo 80 straipsnio 2 dalimi, pradėta teisena šioje bylos dalyje nutrauktina.

3. suinteresuoto asmens – Respublikos prezidento atstovų Č. atkočaičio ir m. vainiutės paaiškinimuose teigiama, kad pareiškėjo – seimo narių grupės ginči-jami Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas nr. 2067 „Dėl apygar-dos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“, Respublikos prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimti-mi, kuria nustatyta, kad vilniaus apygardos teismo teisėjas konstantas Ramelis ski-riamas šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja konstitucijai. iš paaiškinimų ir jų priedų – dokumentų, susijusių su konstanto Ramelio skyrimu vilniaus apygardos teismo teisėju, šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku, su šio asmens skyrimu Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, taip pat su jo, kaip vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimų pratęsimu, nuorašų matyti, kad suinteresuoto asmens – seimo atstovai savo poziciją grindžia šiais faktais ir argumentais.

3.1. Respublikos prezidento 1994 m. gruodžio 19 d. dekretu nr. 472 „Dėl apygar-dų teismų teisėjų paskyrimo“ inter alia konstantas Ramelis buvo paskirtas vilniaus apygardos teismo teisėju (dekrete nurodytas kitoks minėto asmens vardas – kons-tantinas). Šiame Respublikos prezidento dekrete nurodoma, kad jis įsigalioja „nuo pasirašymo dienos“.

3.2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1994 m. gruodžio 20 d. įsakymu nr. 542k „Dėl vilniaus apygardos teismo skyriaus pirmininko skyrimo“ (toliau – ir teisingumo ministro 1994 m. gruodžio 20 d. įsakymas nr. 542k) konstantas Ramelis buvo paskirtas vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku. Šia-me teisingumo ministro įsakyme nustatyta, kad jis įsigalioja „nuo 1995 m. sausio 1 dienos“ (šiame kontekste paminėtina, kad pagal tuomet galiojusio teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) apygardų teismų skyrių pirmi-ninkus iš paskirtų teisėjų skyrė teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui).

3.3. seimas 1996 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 3 straips-niu teismų įstatymo 33 straipsnis (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija) buvo papildytas 5, 6 dalimis ir buvo inter alia nustatyta, kad apygardų teismų pirmininkai, skyrių pirmininkai skiriami 7 metams.


3.4. seimas 2002 m. sausio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstaty-mo pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2002 m. gegužės 1 d.), kuriuo teismų įstatymas (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo iš-dėstytas nauja redakcija.

taip pat seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įsta-tymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo paskirti bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkai, pirmininkų pavaduo-tojai, skyrių pirmininkai eina pareigas iki kadencijos, kuriai buvo paskirti, pabaigos.

3.5. k. Ramelis 2002 m. spalio 28 d. nacionalinei teismų administracijai pateikė prašymą įrašyti jį į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą ir pareiškė pageidavi-mą būti paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (jeigu galima, šio teismo sky-riaus pirmininku).

3.6. teismų taryba 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu nr. 62 „Dėl patarimo Lie-tuvos Respublikos prezidentui atleisti k. Ramelį iš vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti jį Lietuvos apeliacinio teismo teisėju“ patarė Respublikos prezidentui atleisti k. Ramelį iš vilniaus apygar-dos teismo teisėjo, šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti jį Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. (suinteresuoto asmens – Respublikos prezidento atstovai nepateikė dokumentų ar jų nuorašų, liudijančių, kad į teismų tarybą tokio patarimo būtų buvę kreiptasi.)

3.7. Respublikos prezidentas 2003 m. sausio 10 d. dekretu nr. 2015 „Dėl teiki-mo Lietuvos Respublikos seimui pritarti a. Driuko ir k. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais“ pateikė seimui pritarti inter alia k. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju.

3.8. seimas 2003 m. sausio 28 d. nutarimo nr. iX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėją“ 1 straipsniu, vadovaudamasis konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretą nr. 2015, nutarė pritarti konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apelia-cinio teismo teisėju.

3.9. seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu buvo pakeista teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija). teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Lietuvos aukščiausio-jo teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apygardos teismo ir apygardos administracinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija gali pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų; tokiais at-vejais teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų patęsti, kreipiasi į Respublikos prezidentą.

taigi buvo sudaryta galimybė ir apygardų teismų bei apygardų administracinių teismų teisėjamas pareigas eiti tol, kol jiems sukaks 70 metų.


3.10. k. Ramelis 2003 m. sausio 31 d. kreipėsi į Respublikos prezidentą su pra-šymu, kuriame buvo nurodyta, kad 2003 m. kovo 12 d. jam sukanka 65 metai, ir buvo prašoma pratęsti jo, kaip teisėjo ir skyriaus pirmininko, įgaliojimus, kol jam sukaks 70 metų.

3.11. Respublikos prezidento pavedimu 2003 m. vasario 3 d. raštu nr. 2D-797 buvo kreiptasi į teismų tarybą patarimo Respublikos prezidentui dėl vilniaus apy-gardos teismo teisėjo, šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko konstanto Ra-melio įgaliojimų pratęsimo iki jam sukaks 70 metų.

3.12. teismų taryba 2003 m. vasario 7 d. nutarimu nr. 66 patarė Respublikos prezidentui pratęsti vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo civilinių bylų sky-riaus pirmininko konstanto Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

3.13. Respublikos prezidentas 2003 m. vasario 19 d. dekretu nr. 2067 „Dėl apy-gardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ pratęsė vilniaus apygardos teismo civili-nių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko konstanto Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

3.14. baigiantis vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko k. Ramelio įgaliojimų laikui, Respublikos prezidento pavedimu 2003 m. gegužės 30 d. raštu nr. 2D-4175 buvo kreiptasi į teismų tarybą patarimo Respublikos prezi-dentui dėl inter alia vilniaus apygardos teismo teisėjo k. Ramelio skyrimo šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku.

3.15. teismų taryba 2003 m. birželio 6 d. nutarimu nr. 108 „Dėl patarimo Lie-tuvos Respublikos prezidentui skirti apygardų teismų pirmininkus, skyrių pirminin-kus“ patarė Respublikos prezidentui inter alia skirti vilniaus apygardos teismo teisėją konstantą Ramelį šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku.

3.16. Respublikos prezidentas 2003 m. birželio 18 d. dekretu nr. 128 „Dėl apy-gardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ (įsigaliojusiu 2003 m. birželio 26 d.) inter alia vilniaus apygardos teismo teisėją konstantą Ramelį paskyrė šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku.

3.17. Respublikos prezidentas, išleisdamas pareiškėjo – seimo narių grupės gin-čijamus dekretus, vadovavosi konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, kuriuose yra įtvirtinti Respublikos prezidento išimtiniai įgaliojimai skirti, paaukštin-ti, perkelti ir atleisti apygardos teismo teisėjus ir pirmininkus, laikėsi įstatymų reika-lavimų.

3.18. kad asmuo būtų paskirtas apeliacinio teismo teisėju, trys kompetentingos institucijos turi priimti tris teisės aktus: Respublikos prezidentas turi išleisti dekretą dėl teikimo seimui pritarti tokio asmens skyrimui apeliacinio teismo teisėju, seimas turi priimti nutarimą dėl pritarimo skirti apeliacinio teismo teisėją, galiausiai Res-publikos prezidentas turi išleisti dekretą dėl asmens skyrimo minėto teismo teisėju.

nagrinėjamu atveju buvo išleisti tik du teisės aktai – Respublikos prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas nr. 2015 ir seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimas, o Respublikos prezidento dekretas, kuriuo k. Ramelis būtų atleistas iš vilniaus apy-


gardos teismo teisėjo, šio teismo pirmininko pareigų ir paskirtas apeliacinio teismo teisėju, išleistas nebuvo.

suinteresuoto asmens – Respublikos prezidento atstovų Č. atkočaičio ir m. vai-niutės manymu, Respublikos prezidentas, gavęs seimo pritarimą, galėjo k. Rame-lio ir neskirti apeliacinio teismo teisėju, o teikti seimui kitą kandidatūrą. Šią savo nuomonę suinteresuoto asmens – Respublikos prezidento atstovai Č. atkočaitis ir m. vainiutė grindžia inter alia šia konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nuta-rimo doktrinine nuostata: „<...> kad būtų paskirtas arba atleistas apeliacinio teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos prezidentas privalo kreiptis į seimą ir, jeigu gauna seimo pritarimą, gali atitinkamą asmenį paskirti apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą apeliacinio teismo teisėją ar šio teismo pirmininką, taip pat (inter alia jeigu paaiškėja tam tikros tokiam pa-skyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinkybės) gali to asmens nepaskirti apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku, o teikti seimui kitą kandidatūrą, arba neatleisti atitinkamo apeliacinio teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko (jeigu pagal konstituciją atleisti tą teisėją nėra privaloma)“.

pasak suinteresuoto asmens – Respublikos prezidento atstovų Č. atkočaičio ir m. vainiutės, esminė priežastis, nulėmusi tai, kad k. Ramelis nebuvo atleistas iš vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko pa-reigų, buvo ta, kad po to, kai buvo gautas seimo pritarimas Respublikos prezidentui skirti šį asmenį apeliacinio teismo teisėju, įsigaliojo teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimo įstatymas, sudaręs galimybę ir apygardų teismų bei apygardų adminis-tracinių teismų teisėjams pareigas eiti tol, kol jiems sukaks 70 metų, k. Ramelis pa-keitė savo prašymą ir pareiškė norą toliau būti vilniaus apygardos teismo teisėju, šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku, ir atsisakė siekti teisėjo karjeros – būti paskirtas apeliacinio teismo teisėju. asmuo prieš jo valią negali būti paskirtas eiti kokias nors pareigas.

3.19. suinteresuoto asmens – Respublikos prezidento atstovų Č. atkočaičio ir m. vainiutės nuomone, nei Respublikos prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas nr. 2015, kuriuo buvo pateikta seimui pritarti inter alia k. Ramelio skyrimui Lietu-vos apeliacinio teismo teisėju, nei seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimas, kuriuo sei-mas nutarė pritarti konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, jokių „tiesioginių“ teisinių padarinių nesukėlė.

3.20. pasak suinteresuoto asmens – Respublikos prezidento atstovų Č. atkočai-čio ir m. vainiutės, teisės akto galiojimas baigiasi tada, kai išleidžiamas teisės aktas, kuris kitaip reguliuoja tuos pačius santykius. tačiau nagrinėjamu atveju ši taisyklė ne-gali būti tiesiogiai taikoma, nes skirtingu metu išleistuose teisės aktuose (Respublikos prezidento dekretuose) yra įtvirtintas skirtingo pobūdžio teisinis reguliavimas. taigi, nors Respublikos prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas nr. 2015 nelaikytinas ne-tekusiu galios, Respublikos prezidentas, prieš išleisdamas savo 2003 m. vasario 19 d. dekretą nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekretą nr. 128, neturėjo išleisti atskiro


dekreto (kuriuo Respublikos prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretas nr. 2015 būtų pripažintas netekusiu galios (pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijama apimtimi)).

3.21. suinteresuoto asmens – Respublikos prezidento atstovų Č. atkočaičio ir m. vainiutės nuomone, turi reikšmės ir ta aplinkybė, kad Respublikos preziden-tas prieš išleisdamas ginčijamus dekretus buvo gavęs atitinkamus konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos (kuri pagal tuo metu galiojusį teismų įstatymą buvo teismų taryba) patarimus.

3.22. ginčijami Respublikos prezidento dekretai, taip pat Respublikos preziden-to 2003 m. sausio 10 d. dekretas nr. 2015 negali būti traktuojami kaip prieštaraujan-tys vienas kitam ar išleisti neatsižvelgiant į anksčiau priimtus Respublikos prezidento dekretus, tai susiejant su Respublikos prezidento įgaliojimų nutrūkimu pagal konsti-tucijos 88 straipsnį, nes Respublikos prezidento veikla ir sprendimai yra grindžiami šios institucijos tęstinumu.

IV

1. konstitucinio teismo posėdyje pareiškėjo – seimo narių grupės atstovai sei-mo narė n. steiblienė, advokatas k. Čilinskas iš esmės pakartojo šio pareiškėjo pra-šyme išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.

pareiškėjo – seimo narių grupės atstovas advokatas k. Čilinskas inter alia pa-reiškė nuomonę, kad po to, kai konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straips-nio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straips-nio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos aukščiausiojo teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. re-dakcija) ir Lietuvos Respublikos prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ buvo inter alia pripažinta, kad teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į teismų tarybą


įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra aukščiausiojo teismo pirmininkas“ prieštarauja konstitucijai, yra netikslinga šioje konstitucinės justicijos byloje toliau tirti šio pareiškėjo ginčijamų teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitiktį konstitucijai.

2. konstitucinio teismo posėdyje paaiškinimus pateikė suinteresuoto asmens – seimo atstovas seimo narys j. sabatauskas (atstovaujantis suinteresuotam asme-niui – seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą). Šio suinteresuoto asmens – seimo atstovo teigimu, pareiškėjo – vilniaus apygar-dos teismo ginčijama cpk 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas ape-liaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nag-rinėjant cpk iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas, neprieštarauja konstitucijai. suinteresuoto asmens – seimo atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais.

2.1. pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo pozicija, esą ginčijamas teisinis re-guliavimas gali prieštarauti konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, yra abejotina, nes cpk 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytos apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos galioja visiems be išimties proceso dalyviams, nepaisant jų politinių pažiūrų, lyties, tautybės ir pan.

2.2. išimtys, kai teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas, yra susijusios su tam tikromis gyvenimo sritimis ir su tokiais materialiais teisiniais santykiais, kurie negali būti ir nėra reguliuojami tik privatinės teisės, nes patys yra nedispozityvūs. atitinkamos bylos yra vadinamos nedispozityviomis.

antai darbo teisėje esama ir privatinės, ir viešosios teisės elementų, ji įtvirtina socialinių partnerių (darbdavių ir darbuotojų) dialogą, ir materialiojoje, ir proceso teisėje silpnesnės darbo teisinio santykio šalies (darbuotojo) apsauga yra didesnė, todėl teismo įgaliojimai nagrinėjant atitinkamas bylas peržengti apeliacinio skundo ribas (analogiškus įgaliojimus turi ir pirmosios instancijos teismas) nevertintina kaip šalių autonomijos principo (vieno svarbiausių privatinės teisės principų) pažeidimas. taip pat šeimos santykiams, nors ir reguliuojamiems civilinės teisės, konstitucijoje yra skiriamas ypatingas dėmesys (konstitucijos 38, 39 straipsniai), jų reglamenta-vimas ck daugeliu atvejų yra grindžiamas ius cogens normomis; ši šeimos teisinių santykių specifika lemia gana ribotą šalių dispozityvumą. o nagrinėjant ypatingosios teisenos bylas teismo vaidmuo apskritai neturi nieko bendra su šalių dispozityvumo principo įgyvendinimu, čia veikia oficialumo principas, nes teismas ne tiek sprendžia ginčą, kiek „administruoja“ materialiosios teisės normas, užtikrina jų tinkamą įgy-vendinimą konkrečioje gyvenimo situacijoje, iš esmės vykdo jam valstybės perduotas vykdomosios valdžios funkcijas.


be to, apeliacinės instancijos teismo pareiga, nepaisant apeliacinio skundo ribų, patikrinti, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta esminių proceso pažeidimų (ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų), taip pat nėra susijusi su dispozityvumo ir šalių autonomijos principų įgyvendinimu. civilinio proceso teisė – tai viešoji teisė. cpk 329 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nurodyti esminiai proceso pažeidimai reiškia, kad asmeniui apskritai ne-buvo garantuota teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą procesą, o tai yra ir konsti-tucinių principų pažeidimas. būtent dėl to iš esmės visų europos valstybių proceso įstatymai įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą ex officio tikrinti, ar tokių pažeidimų nebuvo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

2.3. civilinio proceso teisė „aptarnauja“ materialiąją privatinę teisę, kurioje ga-lioja ir yra saugomi svarbiausi privatinės teisės principai. iš konstitucinių žmogaus asmens neliečiamybės, žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo, nuosavybės ne-liečiamumo principų (atitinkamai konstitucijos 21, 22, 23 straipsniai) išvedamas ša-lių autonomijos privatinėje teisėje principas, kuris lemia pamatinius civilinio proceso teisės principus – dispozityvumą bei rungimąsi: šalys turi teisę pačios nusistatyti savo santykių turinį, ribas, taikytinas taisykles, spręsti, kaip tie santykiai turi plėtotis, bet jos turi ir pareigą nepažeisti viena kitos interesų ir apsisprendimo laisvės. tai, kad teismą saisto tiek ieškinio, tiek skundo ribos (išskyrus aptartus atvejus), reiškia, kad privatinės teisės srityje žmogaus teisės yra labai saugomos nuo valstybės kišimosi. atsisakius teismo galių suvaržymo, valstybei per teismą būtų sudarytos neribotos galimybės nepriklausomai nuo šalių valios kištis į visas privatinės teisės sritis, o tai paneigtų minėtus konstitucinius principus ir pačią privatinės teisės esmę, reikštų grį-žimą prie sovietinio civilinio proceso teisės modelio.

2.4. kaip nurodoma pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašyme, tai, kad pagal cpk 353 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) kasacinis teismas gali peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas, yra su-derinama su pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo ginčijama cpk 320 straipsnio 2 dalimi (2002 m. vasario 28 d. redakcija). bet kasacinis procesas iš esmės skiriasi nuo apeliacinio: teismo pirmoji ir apeliacinė instancijos yra skirtos bylos šalims, o kasacinis procesas iš esmės reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, jame vyk-doma viešoji funkcija. be to, kasaciniame procese yra nagrinėjami tik teisiniai bylos aspektai; kasacinį teismą saisto tos faktinės bylos aplinkybės, kurias nustatė atitin-kamą bylą iki tol nagrinėję teismai, paskutinis iš kurių yra apeliacinės instancijos teismas, ir neturi teisės vertinti tų faktinių aplinkybių, tirti naujų įrodymų. todėl, pasak suinteresuoto asmens – seimo atstovo seimo nario j. sabatausko, kasacinio teismo įgaliojimai peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis in-teresas, iš esmės reiškia galimybę kasacinės instancijos teismui nesikišant į bylos faktus plačiau taikyti iura novit curia principą. kasacinės instancijos teismas privalo užtikrinti vienodos teismo praktikos formavimą aiškinant teisę ir tinkamą teisinės valstybės principo įgyvendinimą.


aptariamieji kasacinės instancijos teismo įgaliojimai nepažeidžia nei šalių auto-nomijos, nei dispozityvumo principų. tuo tarpu atitinkamų įgaliojimų nustatymas apeliacinės instancijos teismui iš esmės paneigtų vakarų teisinės tradicijos šalyse vi-suotinai pripažintų svarbiausių demokratinės teisinės valstybės principų galiojimą civiliniame procese.

2.5. sprendžiant, ar cpk 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakci-ja) nustatytu teisiniu reguliavimu apeliacinės instancijos teismui neleidžiama vykdyti teisingumo ir šitaip yra pažeidžiamas konstitucijos 109 straipsnis (ir asmens konsti-tucinė teisė į teisingą teismą), atsižvelgtina ir į tai, kad ne visos bylos gali būti nagri-nėjamos kasacinės instancijos teisme. suinteresuoto asmens – seimo atstovo seimo nario j. sabatausko manymu, šiuo atveju daugiau abejonių kelia tai, ar konstituciją atitinka cpk 341 straipsnio 2 punktas (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kuriame nustatytos tam tikros ginčijamos sumos ribos (ieškinio vertinė išraiška), kurių ne-siekiant bylos negali būti nagrinėjamos kasacine tvarka.

3. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovai m. gir-dauskas ir g. sagatys iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.

4. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Respublikos preziden-to atstovė m. vainiutė iš esmės pakartojo savo ir kito šio suinteresuoto asmens atsto-vo Č. atkočaičio rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus. ji taip pat pateikė konstituciniam teismui papildomus įrodymus – dokumentų, susijusių su k. Ramelio skyrimu vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku, nuorašus.

konstitucinis teismas

konstatuoja:

I

Dėl Teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Kons-titucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės princi-pui.

1. seimas 2002 m. sausio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė ir nauja redakcija išdėstė teismų įsta-tymą (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Šis naujos redakcijos teismų įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

2. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo inter alia ištirti, ar teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštaravo kons-titucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta:


„teismų tarybą sudaro <…>:1) pagal pareigas – aukščiausiojo teismo pirmininkas, apeliacinio teismo pir-

mininkas, vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos prezidento įgaliotas atstovas, seimo pirmininko įgaliotas atstovas, seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, seimo biudžeto ir finansų komiteto pir-mininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras <...>.“

4. teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta:

„teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra aukščiausiojo teismo pirminin-kas. teismų taryba išrenka tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.“

5. iš pareiškėjo – seimo narių grupės prašymo argumentų matyti, kad dėl teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties konstitucijai yra abejojama tik ta apimtimi, kuria pagal šios dalies 1 punktą į teismų tarybą pagal pareigas įeina Respublikos prezidento įgaliotas atstovas, seimo pirmininko įgaliotas atstovas, seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų ministras ar jo įgaliotas viceministras.

6. nors pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti, ar konstitucijai neprieš-tarauja inter alia teismų įstatymo 119 straipsnio visa 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių kilo tik dėl to, ar konstitucijai neprieštarauja šios dalies nuostata „teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra aukščiausiojo teismo pirmininkas“.

7. konstitucinis teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis, 73 straips-nio 2 dalis, 79 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnio 3 dalis neprieštarauja konstitucijos 29 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 2, 5 dalims, pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalies nuostata, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame įstatyme nustatyta atitinkamo teis-mo teisėjo skyrimo tvarka, ta apimtimi, kuria, pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teis-mo teigimu, nustatyta, kad Respublikos prezidentas gali pats, nesikreipęs į teismų tarybą patarimo, atsisakyti tenkinti teisėjo prašymą pratęsti jo įgaliojimus tol, kol jam sukaks 70 metų, ir atleisti tą teisėją iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, nepriešta-rauja konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietu-vos Respublikos prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekretas nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“, kuriuo jurgis tautkevičius atleistas iš panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui, teismų įstatymo 45 straipsnio 1 da-liai, 57 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad dėl įgaliojimų pratęsimo sprendžiama šiame


įstatyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka, 70 straipsnio 2 daliai, pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar teismų įstatymo 128 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2006 m. gegužės 9 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straips-nio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos aukščiausiojo teismo sta-tutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos pre-zidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidi-mo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“, kuriuo inter alia pri-pažino, kad teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra aukščiausiojo teismo pirmininkas“ – konsti-tucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis konstitucinio teismo nutarimas tebegalioja.8. taigi teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija),

inter alia jos 1 punkto (pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijama apimtimi), taip pat šio straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra aukščiausiojo teismo pirmininkas“ atitikties konsti-tucijai klausimas yra išspręstas minėtame konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime.

9. konstitucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis konstitucijai jau buvo tirta konstituciniame teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas kons-


titucinio teismo nutarimas (konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktas). jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą konstitucinio teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą (konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalis).

10. atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar inter alia teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 5 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštaravo konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ši bylos dalis nutrauktina.

II

Dėl Teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 5, 109, 112, 114 straips-niams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo inter alia ištirti, ar teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktas (2002 m. sausio 24 d. re-dakcija) neprieštaravo konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. teismų įstatymo 120 straipsnyje (2002 m. sausio 24 d., 2003 m. sausio 21 d. redakcijos) buvo inter alia nustatyta:

„teismų taryba:1) renka teismų tarybos pirmininko pavaduotoją ir sekretorių <...>.“3. pareiškėjo – seimo narių grupės nuomone, konstitucijos 5, 109, 112,

114 straipsnių nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo neatitinka tai, kad pagal teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) teismų taryba neturėjo teisės rinkti savo pirmininko, nes pagal teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) juo pagal pareigas turėjo būti aukščiausiojo teismo pirmininkas.

4. seimas 2006 m. gegužės 23 d. priėmė teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straips-nių pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsniu buvo pakeistas ir kitaip išdėstytas pareiš-kėjo – seimo narių grupės ginčijamas teismų įstatymo 120 straipsnis (2003 m. sausio 21 d. redakcija). teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymas įsi-galiojo 2006 m. gegužės 27 d.

5. teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartota sąvoka „teismų taryba“ buvo pakeista sąvoka „teisėjų taryba“.

6. teismų įstatymo 120 straipsnyje (2006 m. gegužės 23 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„teisėjų taryba:1) renka teisėjų tarybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir sekretorių

<...>.“


7. be to, teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas teismų įstatymo 119 straips-nis (2002 m. sausio 24 d. redakcija). pagal teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalį (2006 m. gegužės 23 d. redakcija) teisėjų taryba slaptu balsavimu paprasta visų tei-sėjų tarybos narių balsų dauguma išrenka teisėjų tarybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.

8. paminėtina ir tai, kad teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 4 straipsnyje inter alia nustatyta, kad: įsigaliojus teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymui, inter alia teismų tarybos pirmininko įgaliojimai nutrūksta (1 dalis); įsigaliojus teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeiti-mo įstatymui, teismų tarybos nariai teisėjai laikinai tampa teisėjų tarybos nariais, jos pirmąjį teisėjų tarybos posėdį ne vėliau kaip per septynias dienas sušaukia ir jam pirmininkauja vyriausias pagal amžių šios teisėjų tarybos narys teisėjas, o šia-me posėdyje ne mažesne kaip pusės visų teisėjų tarybos narių balsų dauguma iš-renkamas teisėjų tarybos pirmininkas, jo pavaduotojas ir sekretorius; šios teisėjų tarybos įgaliojimai tęsiasi, kol teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo nustatyta tvarka bus sudaryta nauja teisėjų taryba (2 dalis); šio straipsnio 2 dalyje numatyta teisėjų taryba ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo pirmojo savo posėdžio dienos sušaukia visuotinį teisėjų susirinkimą, kuriame teismų įsta-tymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto teismų įstatymo 119 straipsnio nustatyta tvarka išrenkami teisėjų tarybos nariai; šiame su-sirinkime teisėjų tarybos nariai renkami pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto teismų įstatymo 119 straipsnio teismui (teismams) nustatytą vietų skaičių; šio įsta-tymo 1 straipsnyje išdėstyto teismų įstatymo 119 straipsnio nustatyta tvarka suda-rytą teisėjų tarybą ne vėliau kaip per septynias dienas į pirmąjį posėdį sušaukia ir, kol bus išrinktas teisėjų tarybos pirmininkas, jam pirmininkauja vyriausias pagal amžių teisėjų tarybos narys (3 dalis); pagal šio straipsnio 3 dalį teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto teismų įstaty-mo 119 straipsnio nustatyta tvarka sudarytos teisėjų tarybos įgaliojimai tęsiasi iki 2006 m. gruodžio 31 d. (4 dalis).

9. taigi įsigaliojus teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymui nebeliko pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamo teisinio reguliavimo, kad teismų taryba (pagal pakeistą teismų įstatymą – teisėjų taryba) neturi teisės rinkti savo pir-mininko, nes juo pagal pareigas yra aukščiausiojo teismo pirmininkas, t. y. teisinio reguliavimo, kuris buvo expressis verbis įtvirtintas anksčiau galiojusioje teismų įstaty-mo 119 straipsnio 5 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ir, pareiškėjo – seimo narių grupės teigimu, anksčiau galiojusiame teismų įstatymo 120 straipsnyje, jo 1 punkte (2002 m. sausio 24 d., 2003 m. sausio 21 d. redakcijos); minėta, kad pagal teismų įstatymo 120 straipsnį (2006 m. gegužės 23 d. redakcija), jo 1 punktą teisėjų taryba renka inter alia savo pirmininką, t. y. teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais ir seimo 2006 m. gegužės 23 d.


priimtu teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymu) įtvirtintas su konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos pirmininko pareigų užėmimu susijusių santykių teisinis reguliavimas yra priešingas tam, kurio atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, bylos dalis dėl teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad teismų tarybos pirmininku pagal pareigas yra aukščiausiojo teismo pirmininkas, atitikties konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.

10. ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradė-tai teisenai nutraukti (konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis). konsti-tucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad nutraukti pradėtą teiseną konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) numatytu pagrindu konstitucinis teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali tais atvejais, kai į jį kreipėsi ne teismas, bet kuris nors kitas konstitucijos 106 straipsnyje nurodytas subjektas. tai pasakytina ir apie tuos at-vejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4 d. nu-tarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas (byla nr. 3/05), 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d. nutarimai).

11. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, bylos dalis dėl teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. re-dakcija) atitikties konstitucijos 5, 109, 112, 114 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.

IIIDėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m.

rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo inter alia ištirti:– ar administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rug-

sėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nu-statyta, kad paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo surašomos ir viešai paskelbiamos teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos per septynias darbo dienas nuo spren-dimo paskelbimo, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad išnagrinėjus bylą yra surašomos ir viešai paskelbiamos teismo spren-dimo ar nutarties įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpai išdėstant motyvus, o apra-


šomoji ir motyvuojamoji sprendimo, nutarties dalys surašomos vėliau, per septy-nias dienas nuo sprendimo ar nutarties priėmimo, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. seimas 1999 m. sausio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d. vėliau jis buvo keičiamas ir papildomas.

3. seimas 2000 m. rugsėjo 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė administraci-nių bylų teisenos įstatymą (1999 m. sausio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jį išdėstė nauja redakcija. naujos redakcijos administracinių bylų teisenos įstatymas įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d.

administracinių bylų teisenos įstatymas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas seimo 2001 m. birželio 26 d. priimtu Lietuvos Res-publikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 ir 26 straipsnių pakeitimo įstaty-mu, seimo 2002 m. kovo 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13, 21 ir 46 straipsnių pakeitimo įstatymu, seimo 2003 m. balan-džio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 ir 109 straipsnių pakeitimo įstatymu, seimo 2003 m. balandžio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, administracinių bylų teisenos įstatymo, civilinio pro-ceso kodekso, baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu (su pakeitimais ir papildymais, vėliau padarytais seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, administracinių bylų teisenos įstatymo, civi-linio proceso kodekso, baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstaty-mo ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu), seimo 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 18, 19, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu.

administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurių nuostatų (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai šioje konstitucinės justicijos by-loje ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, keičiamos arba papildomos nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu tebegalioja.

4. administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnyje „sprendimo priėmi-mas“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 3 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, išdėstytame ii skyriaus „pro-cesas pirmosios instancijos teisme“ i dalies „bendroji administracinių bylų teisena“ tryliktajame skirsnyje „teismo sprendimai“, yra nustatyta:

„1. administracinis teismas sprendimą dėl iš esmės išnagrinėtos bylos priima pasitarimų kambaryje teisėjų balsų dauguma. teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti, taip pat paskelbti nuomonių, pareikštų besitariant pasitarimų kam-baryje. posėdžio pirmininkas balsuoja paskutinis. priimtą sprendimą pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai.


2. teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu savo atskirą nuomonę. Ši viešai neskelbiama, bet pridedama prie bylos.

3. teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys surašomos ir viešai paskel-biamos paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo. aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per septynias darbo die-nas nuo sprendimo paskelbimo.

4. kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti sutrumpintus motyvus nurodydamas: teismo nustatytas aplinkybes, įro-dymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi.

5. bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose sudėtingose by-lose sprendimas gali būti priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą. kada bus skelbiamas sprendimas, pra-nešama bylos šalims ir apie tai pažymima teismo posėdžio protokole. kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių tei-sėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant.

6. administracinio teismo sprendimas priimamas ir paskelbiamas Lietuvos Res-publikos vardu.“

5. administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnyje „sprendimo ar nu-tarties priėmimas ir paskelbimas“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 2, 3 dalių (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, išdėstytame iii skyriaus „bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ dvidešimt pir-majame skirsnyje „apeliacinės instancijos teismo sprendimai“, yra nustatyta:

„1. žodinio bylos nagrinėjimo atveju po proceso dalyvių baigiamųjų kalbų teis-mas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo ar nutarties.

2. priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.

3. visas teismo sprendimas ar nutartis išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jų priėmimo.

4. išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą bei dydį, teisėjų ko-legija, nagrinėjanti bylą apeliacine tvarka, motyvuota nutartimi ne ilgesniam kaip dešimties dienų terminui gali atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą. kol rengiamas sprendimas ar nutartis, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas.

5. sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvau-jant.“

6. pareiškėjo – seimo narių grupės abejonės dėl administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) atitikties konstituci-


jos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui yra grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, pagal šias administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnių dalis administracinis teismas savo sprendimą (nutartį), t. y. baigiamąjį teismo aktą, priima ir viešai paskelbia nesurašęs jį (ją) pagrindžiančių motyvų – jie yra surašomi vėliau.

7. konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta: teisingumą Lietuvos Respublikoje vyk-do tik teismai (1 dalis); teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis); teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis); teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis).

konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai; teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šei-myninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.

pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas teismo procesą įstatymais turi reglamentuoti taip, kad būtų užtikrintas racionalus teismo darbo organizavimas.

8. konstitucijos 109 straipsnį aiškindamas kitų konstitucijos nuostatų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, tinkamo teisinio proceso, teisinio aiš-kumo, tikrumo, teisės viešumo principų kontekste, konstitucinis teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo:

„konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės princi-po kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs by-loje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina konstitucija.

konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vien-tisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje daly-je išdėstytais argumentais. tai inter alia reiškia, kad oficialiai skelbiant teismo nuo-sprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) jame turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, kad nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) argumentai (ar jų dalis) negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigia-


mojo teismo akto) paskelbimo, kad oficialiai paskelbęs nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą) teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu oficialiai būtų paskelbtas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas), kuris nebūtų grindžiamas teisiniais ar-gumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumen-tų dalis būtų paviešinta po oficialaus teismo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) paskelbimo, teisingumas liktų neįvykdytas – visada išliktų pagrįsta abejonė, kad tokiais argumentais tik siekiama pateisinti teismo a priori priimtą nuosprendį (kitą baigiamąjį teismo aktą).

pagal konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti protingus termi-nus, per kuriuos turi būti paskelbtas argumentuotas teismo nuosprendis (kitas bai-giamasis teismo aktas) baudžiamojoje byloje, o jeigu reikia – ir bendrų terminų nu-statymo taisyklių išimtis.

pabrėžtina, kad minėti reikalavimai dėl nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto), jo argumentavimo, paskelbimo, terminų mutatis mutandis taikytini ne tik bau-džiamajam procesui, bet ir kitoms teisenoms.“

9. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad jokia iš pacituotų konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo doktrininių nuostatų negali būti aiškinama kaip konstituciškai įpareigojanti teismą savo baigiamąjį aktą (sprendimą, nuosprendį, nutartį, nutarimą) ne tik surašyti prieš jį priimant ir viešai paskelbiant, bet ir teismo posėdžių salėje viešai paskelbti balsiai perskaitant visą su-rašytą to savo baigiamojo akto tekstą (kuris kai kada gali būti labai ilgas).

kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti racionalų teismo darbo organizavimą ir atsižvelgdamas į atskirų proceso rūšių ypatumus, gali įstatymu numatyti tam tikras specialiai aptartas išimtis, kai baigiamasis teismo aktas teismo posėdžių salėje nebūtinai turi būti perskaitomas balsiai; tokiais atvejais baigiamasis teismo aktas turi būti viešai paskelbiamas kitokiu būdu. pabrėžtina, kad įstatymu nu-statant minėtas išimtis neturi būti sudaryta prielaidų pažeisti asmens teises ir laisves, kitas konstitucines vertybes.

žinoma, paisant konstitucinio teisės viešumo imperatyvo, priimto ir teisėjų pa-sirašyto baigiamojo teismo akto įžanginė ir rezoliucinė dalys negali būti viešai nepa-skelbiamos perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje (išskyrus minėtas išimtis). Dėl kitų baigiamojo teismo akto dalių perskaitymo balsiai teismo posėdžių salėje įstaty-mų leidėjas gali nustatyti ir kitokį teisinį reguliavimą; įvairias konstitucijos nuostatas (inter alia teisės viešumo reikalavimą) labiausiai atitiktų toks teisinis reguliavimas, kad teismas kiekvienoje byloje galėtų savo nuožiūra spręsti, kuri jo baigiamojo akto dalis ar kurios dalys turi būti viešai paskelbiamos perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje – išskyrus įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti teismo posė-džių salėje perskaitomos balsiai (išskyrus minėtas išimtis). jeigu baigiamasis teismo aktas yra priimtas ir visų bylą nagrinėjusių teisėjų pasirašytas, toks dalies šio akto neperskaitymas balsiai nelaikytinas nukrypimu nuo teisingumo, teisės viešumo, kitų


konstitucinių imperatyvų. Čia svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas (inter alia visi jį pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai) būtų per-skaitomas balsiai teismo posėdžių salėje, bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą – dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo pa-skelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat kitiems proceso da-lyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus.

10. kiekvienu baigiamuoju teismo aktu atitinkamoje byloje yra įvykdomas tei-singumas. atitinkamoje byloje priimtas baigiamasis teismo aktas – tai vienas teisės taikymo aktas, kuriuo ta byla yra užbaigiama. taigi baigiamasis teismo aktas – tai vienas teisės aktas, vienas dokumentas, o ne keletas teisės aktų – dokumentų, juo labiau ne keletas skirtingu laiku surašytų ir priimtų teisės aktų – dokumentų. baigia-masis teismo aktas negali būti nevientisas. jį, kaip vientisą teisės aktą, turi pasirašyti visi bylą nagrinėję teisėjai. baigiamasis teismo aktas negali būti dviprasmiškas; jis turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.

ypač pabrėžtina, kad baigiamojo teismo akto (kuriuo atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas) vientisumo reikalavimas išreiškia tokią šio akto savybę, be kurios tas aktas būtų ne tokio teisingumo, kurį numato konstitucija, įvykdymo aktas, taigi pagal konstituciją – ne teisingumo įvykdymo aktas.

iš konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas reiš-kia ir tai, kad tokio akto rezoliucinę dalį visuomet, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) mo-tyvuojamojoje dalyse (jeigu pagal įstatymus turi būti atskira aprašomoji arba moty-vuojamoji dalis). taigi baigiamasis teismo aktas jokiomis aplinkybėmis negali būti „sudurstytas“ iš atskirų skirtingu laiku surašytų fragmentų – atskirų dokumentų.

konstatuotina, kad iš konstitucijos kylantis baigiamojo teismo akto vientisumo reikalavimas, konstitucinis imperatyvas, kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu, kad baigiamasis teismo aktas, nesvarbu, ar teismo posėdžių salėje jis skelbiamas (balsiai perskaitant) visas, ar skelbiamos tik jo įžanginė ir rezoliucinė dalys, ar (jeigu tai yra viena iš konstituciškai leistinų šiame konstitucinio teismo nu-tarime aptartų išimčių) kitaip paviešinamas, visuomet privalo būti pasirašytas visų bylą nagrinėjusių teisėjų. jeigu toks teismo sprendimas nėra patvirtintas teisėjų pa-rašais (arba vieni jo fragmentai, kaip atskiri dokumentai, buvo teisėjų pasirašyti, o kiti – nebuvo arba buvo pasirašyti ne visų teisėjų), jis nelaikytinas baigiamuoju teis-mo aktu, jo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti kvestionuojami.


Įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris veiksmingai užtik-rintų, kad tokie teisėjų nepasirašyti teismo sprendimai nebūtų priimami ir skelbiami, o jeigu jie vis dėlto būtų priimti – kad juos būtų galima ginčyti.

11. konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisin-gumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmi-mas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. konstitucinė teisingu-mo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina konstitucija.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad bet kurio baigiamojo teismo akto (sprendimo, nuosprendžio, nutarties, nutarimo) sura-šymas dar prieš oficialiai jį priimant (t. y. teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant) ir jį viešai paskelbiant nėra savitikslis dalykas – tai yra priemonė, leidžianti užtikrinti, kad visos bylai turinčios reikšmės aplinkybės bus nustatytos būtent dar prieš oficialiai priimant ir viešai paskelbiant atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, kad dar prieš ofi-cialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą bus deramai įvertinti visi turintys reikšmės argumentai, kad į juos visus bus deramai įsigilinta, kad tinkamai bus pritaikyti teisės aktai ir kt. ne mažiau svarbu yra tai, kad baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš oficialiai jį priimant ir viešai paskelbiant yra viena iš priemonių, leidžiančių pasiekti, kad visi kolegijos teisėjai (tais atvejais, kai bylą nagrinėja ne vienas teisėjas, bet teisė-jų kolegija) vienodai supras visus argumentus, pagrindžiančius tą baigiamąjį teismo aktą (net jeigu jie tuos argumentus skirtingai aiškins ir vertins), nes tik surašius bai-giamąjį teismo aktą pagrindžiančius argumentus – jo priėmimo motyvus galima pa-tikrinti ir įsitikinti, kad jie nėra nenuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, neturi kitų trūkumų, o jeigu taip yra – tuos argumentus pakoreguoti; todėl būtina, kad jie būtų surašyti dar prieš oficialiai priimant ir paskelbiant baigiamąjį teismo aktą.

taigi baigiamojo teismo akto surašymas dar prieš oficialiai jį priimant ir viešai paskelbiant yra viena iš teisinių garantijų, kad atitinkamoje byloje bus įvykdytas tei-singumas; jeigu būtų priešingai, t. y. jeigu baigiamasis teismo aktas nebūtų grindžia-mas teisiniais argumentais arba būtų grindžiamas tik tam tikra argumentų dalimi, o kita argumentų dalis būtų surašyta ir paviešinta vėliau, jau viešai paskelbus atitinka-mą baigiamąjį teismo aktą, teisingumas liktų neįvykdytas, nes visada išliktų pagrįsta abejonė, ar tais vėliau surašytais argumentais nėra siekiama pateisinti teismo a priori priimto baigiamojo akto, taigi ir abejonė, ar baigiamasis teismo aktas iš tikrųjų nėra grindžiamas ne tik tais argumentais (motyvais), kurie yra jame formaliai surašyti.

12. kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi nekvestionuojamus įgaliojimus įstatymu nustatyti baigiamojo teismo akto struktūrą, inter alia tai, kad baigiamajame teismo akte turi būti atskira dalis arba dalys, kur turi būti išdėstomos tam tikros bylos aplinkybės, argumentai ir kt. be to, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į teismų nagri-


nėjamų bylų rūšių įvairovę, teismo proceso nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas ypatumus, kitus svarbius veiksnius, gali įstatymu nustatyti ir skirtingą baigiamojo teismo akto struktūrą tam tikrų kategorijų byloms ir (arba) tam tikriems teismams.

tačiau pagal konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teis-mas turėtų arba galėtų savo nuožiūra priimti, juo labiau priimti ir viešai paskelbti, ne visą savo baigiamąjį aktą, o tik kurią nors jo dalį ar dalis, inter alia jo rezoliucinę dalį, kuri nėra grindžiama tame baigiamajame akte surašytais, t. y. expressis verbis iš-dėstytais, argumentais ir nurodytomis aplinkybėmis, ir kad tie argumentai galėtų būti surašomi ir aplinkybės nurodomos kada nors vėliau.

13. minėta, kad baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, suprantamas jau tada, kai nagrinėjamu klausimu yra priimamas ir viešai paskelbiamas sprendimas iš esmės, o ne būti toks, kuris verstų šalis, kitus proceso dalyvius, kitus asmenis spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks teismo sprendimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad jeigu baigiamasis teismo aktas prieš jį oficia-liai priimant ir viešai paskelbiant yra surašomas ne visas, ypač jeigu jo rezoliucinė dalis yra paskelbiama dar nesurašius tą aktą pagrindžiančių argumentų – jo priėmi-mo motyvų, tol, kol tie argumentai (motyvai) bus vėliau surašyti, visuomet išlieka tikimybė, kad kuris nors tą bylą nagrinėjusios ir sprendimą iš esmės (išdėstytą ati-tinkamo baigiamojo teismo akto rezoliucinėje dalyje) priėmusios kolegijos teisėjas ar teisėjai dėl tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių, nuo kurių niekas nėra visiškai ap-saugotas, kurios visada yra įmanomos ir gali pasitaikyti kiekvienam žmogui (pavyz-džiui, liga, nelaimingas atsitikimas, juo labiau mirtis), negalės toliau dalyvauti sura-šant argumentus, pagrindžiančius jau priimtą ir viešai paskelbtą teismo sprendimą (jo rezoliucinę dalį). vadinasi, tokiais atvejais baigiamasis teismo aktas apskritai ne-galės būti surašytas, jis, nors ir viešai paskelbtas (t. y. paskelbta jo rezoliucinė dalis), liks nebaigtas, nevisavertis arba minėtus argumentus surašys (ir pasirašys) ne visi, o tik kai kurie kolegijos teisėjai, kitaip tariant, teismo sudėtis, kuri nagrinėjo atitinka-mą bylą, bus nevisiškai ta pati. o jeigu bylą nagrinėjo ne teisėjų kolegija, bet vienas teisėjas, minėtos gyvenimiškos aplinkybės, jeigu jos jam pasitaikytų, nulemtų, kad surašyti baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančius argumentus – jo priėmimo moty-vus po to, kai yra priimta ir viešai paskelbta jo rezoliucinė dalis, apskritai nebebūtų kam. akivaizdu, kad tokiais atvejais teisingumas buvo įvykdytas tik formaliai, taigi iš tikrųjų liko neįvykdytas.

14. apibendrinant konstatuotina, kad konstitucija netoleruoja tokios teisinės ir faktinės situacijos, kai baigiamasis teismo aktas (sprendimas, nuosprendis, nutartis, nutarimas) yra oficialiai priimamas ir viešai paskelbiamas ne visas, inter alia kai yra oficialiai priimama ir viešai paskelbiama tokio akto rezoliucinė dalis (kurioje yra iš-dėstomas sprendimas iš esmės), o ją (t. y. joje išdėstytą teismo sprendimą) pagrin-džiantys argumentai – jo priėmimo motyvai yra surašomi vėliau, post factum.

tokie baigiamieji teismo aktai pagal konstituciją nelaikytini teisingumo įvykdy-mo aktais, kurie pagal konstituciją yra priimami Lietuvos Respublikos vardu; prie-


šingai, tokie baigiamieji teismo aktai gali patys sudaryti prielaidas pažeisti asmens teises ir laisves, kitas konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

15. sprendžiant, ar pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamos administraci-nių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) ne-prieštarauja konstitucijai, atsižvelgtina į teisinį reguliavimą, nustatytą šių straipsnių kitose dalyse, taip pat į administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnį „spren-dimo turinys“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių, 2 dalyje – kad įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma sprendimo priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), sprendimą priėmusio teismo pavadinimas (2 punktas), teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti proceso dalyviai (3 punktas), ginčo dalykas (4 punktas), 3 dalyje – kad aprašomojoje sprendimo dalyje nurodoma pareiškėjo reikalavimai (1 punktas), atsakovo atsikirtimai (2 punktas), kitų proceso dalyvių paaiškinimai (3 punktas), 4 dalyje – kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės (1 punktas), įrodymai, kuriais grin-džiamos teismo išvados (2 punktas), argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus (3 punktas), įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkre-čias normas, kurios buvo taikomos (4 punktas), 5 dalyje – kad rezoliucinėje spren-dimo dalyje nurodoma teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį, arba prašymą atmesti (1 punktas), teismo išlaidų paskirstymas (2 punktas), sprendimo apskundimo terminas ir tvarka (3 punk-tas). atsižvelgtina ir į administracinių bylų teisenos įstatymo 106 straipsnį „nutarties turinys“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodoma nutarties priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), teismo pavadinimas, teismo sudėtis, taip pat teismo posėdžio sekretorius, jeigu nutartis priimama žodinio proceso tvarka (2 punktas), proceso dalyviai ir ginčo dalykas (3 punktas), klausimas, kuriuo priimama nutartis (4 punktas), motyvai, kuriais teismas priėjo savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi (5 punktas), teismo nutarimas (6 punktas), nutarties apskundimo tvarka ir terminas (7 punktas), 2 dalyje – kad nutartyje, kurią teismas priima neišeidamas į pasitarimų kambarį, turi būti duomenys, išvardyti šio straipsnio 1 dalies 4, 5 ir 6 punktuose.

16. teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – seimo narių grupės ginčija-moje administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis šias nuostatas:

– pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos (pavadintos „individualia“) iš-nagrinėjimo;

– surašytos priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys visada turi būti paskelbiamos viešai (teismo posėdžių salėje);


– pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo aprašomoji ir mo-tyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau, bet ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.

16.1. nors kai kurios administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 da-lies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) formuluotės yra sudarytos kaip išreiškiančios tam tikras imperatyvias, o ne dispozityvias nuostatas, ši dalis aiškintina taikant ne vien lingvistinį (verbalinį), bet ir kitus teisės aiškinimo metodus, inter alia sisteminį ir teleologinį, ir atsižvelgiant inter alia į iš konstitucijos kylantį baigiamojo teismo akto vientisumo imperatyvą, teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinę sampratą. tad konstatuotina, kad administra-cinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nėra nustatyta draudimo pirmosios instancijos administraciniam teismui, išnagrinė-jus bylą, pačiam nuspręsti, ar sprendimą, kurį sudarytų tik įžanginė ir rezoliucinė da-lys, priimti ir viešai paskelbti tą pačią dieną, o vėliau (bet ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo to sprendimo paskelbimo) surašyti jau paskelbto savo sprendimo aprašomąją ir motyvuojamąją dalis, ar tą pačią dieną priimti sprendimą, kurį sudary-tų ne tik įžanginė ir rezoliucinė, bet ir aprašomoji bei motyvuojamoji dalys, ir tą pačią dieną viešai paskelbti visą sprendimą.

16.2. taigi pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamoje administracinių bylų tei-senos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendi-mas gali būti priimamas ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei motyvuojamosios dalių. tai reiškia, kad leidžiama priimti ir paskelbti pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą nenurodžius: pareiškėjo reikalavimų; atsakovo atsikirtimų; kitų proceso dalyvių paaiškinimų; teismo nustatytų bylos aplinkybių; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentų, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įro-dymus; įstatymų, kuriais teismas vadovavosi, nuorodų į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. tenkinamasi tuo, kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendime visada yra nurodoma: sprendimo priėmimo laikas ir vieta; sprendimą pri-ėmusio teismo pavadinimas; teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti proceso dalyviai; ginčo dalykas; teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį, arba prašymą atmesti; teismo išlaidų paskirstymas; sprendimo apskundimo terminas ir tvarka.

16.3. Šitoks administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu leidžiamas tik iš įžanginės bei rezoliucinės dalių sudarytas ir aprašomosios bei motyvuojamosios dalių neturintis pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas, ypač atsižvelgiant į tai, kas pagal šio įstatymo 87 straipsnį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) turi būti nurody-ta teismo sprendimo aprašomojoje bei motyvuojamojoje dalyse, tačiau tame teismo sprendime nėra nurodyta, laikytinas teismo sprendimu be jį pagrindžiančių argu-


mentų – jo priėmimo motyvų, nes tol, kol tą teismo sprendimą pagrindžiantys argu-mentai – jo priėmimo motyvai nėra surašyti, jie nėra ir negali būti laikomi išdėstytais kokia nors objektyvuota forma, jie nėra ir negali būti prieinami kitiems asmenims ar jų adekvačiai suvokiami ir (geriausiu atveju) egzistuoja tik tą sprendimą priėmusio (priėmusių) teisėjo (teisėjų) sąmonėje. jie yra nevieši.

16.4. pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) pirmosios instancijos administracinis teismas sprendimą turi priimti ir viešai paskelbti „paprastai“ tą pačią dieną po „individualios“ bylos iš-nagrinėjimo. tai anaiptol nereiškia, kad pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimas turi būti viešai paskelbtas būtinai tą pačią dieną, kai išnagrinėjama byla, – administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsė-jo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose „sudėtingose“ bylose sprendimas gali būti priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą; šio-je dalyje tai vadinama sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo „atidėjimu“. tačiau ir tokiais atvejais pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas gali būti priimamas surašius tik įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios yra viešai paskel-biamos, o jo aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau, bet „ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo“ (administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija)).

16.5. kartu pažymėtina, kad pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) pirmosios instancijos adminis-traciniam teismui nėra leidžiama apskritai nesurašyti savo sprendimo aprašomosios bei motyvuojamosios dalių – jos turi būti surašytos ne vėliau kaip per septynias dar-bo dienas nuo atitinkamo teismo sprendimo viešo paskelbimo.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), jeigu dėl procesinės teisės normų pa-žeidimo arba netinkamo pritaikymo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ši pažaida yra pagrindas panaikinti sprendimą (1 dalis), o vienu iš teismo sprendimo negalioji-mo pagrindų yra pripažįstama tai, kad sprendimas (nutartis) yra be motyvų. pami-nėtina ir tai, kad pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu inter alia sprendimas ar nutartis yra be motyvų (1 dalis, 2 dalies 8 punktas).

16.6. pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) tais atvejais, kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, pirmosios instancijos administracinis teismas savo sprendime gali surašyti „sutrumpintus motyvus“ – nurodyti teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi.

pabrėžtina, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata dėl „sutrumpintų motyvų“ surašymo aiš-


kintina atsižvelgiant į tai, kad pagal konstituciją baigiamajame teismo akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam baigiamajam teismo aktui pagrįsti, jame negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigia-mojo teismo akto priėmimui, baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus byloje daly-vaujantiems ir kitiems asmenims.

administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostatą, kad tais atvejais, kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pri-pažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti „sutrumpintus motyvus“ – nurodyti teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstaty-mus, kuriais teismas vadovavosi, palyginus su šio įstatymo 87 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad aprašomojoje sprendimo dalyje yra nurodoma pareiškėjo reikalavimai, atsakovo atsikirtimai, kitų proceso dalyvių pa-aiškinimai, ir šio straipsnio 4 dalies nuostata, kad motyvuojamojoje sprendimo da-lyje yra nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžia-mos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos, matyti, kad tais atvejais, kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) pirmosios instancijos administraciniam teismui leidžiama sprendime nenurodyti inter alia kitų proceso dalyvių paaiškinimų; tai, kad, be to, formaliai leidžiama nenurodyti pareiškėjo reikalavimų bei atsakovo atsikirtimų, aiš-kintina ne kaip leidimas jų visiškai nenurodyti, bet kaip leidimas jų labai plačiai ne-dėstyti, kartu nurodant pareiškėjo reikalavimų esmę ir tai, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai; jeigu tai nebūtų nurodyta, nebūtų ir pagrindo teismo sprendime dėstyti minėtų „sutrumpintų motyvų“, numatytų administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), nes toks „sutrumpintas“ pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą pagrin-džiančių argumentų – jo priėmimo motyvų dėstymas galimas tik konstatavus, kad atsakovas visiškai pripažįsta pareiškėjo reikalavimus, kurie, be abejo, prieš tai turi būti bent trumpai išdėstyti.

kita vertus, ir administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) numatytais atvejais „sutrumpinti motyvai“ gali būti surašomi jau po to, kai pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir viešai paskelbtas. tačiau pabrėžtina, kad ši nuostata yra įtvirtinta ne pa-čioje administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), o pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimti-mi) šio straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).

16.7. be kita ko, paminėtina, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), inter alia jo 3 dalyje, net neužsimena-ma (eksplicitiškai nėra nustatyta) apie tai, kad pirmosios instancijos administracinis teismas, viešai skelbdamas savo sprendimą (kurį, kaip minėta, sudaro tik įžanginė ir


rezoliucinė dalys), turėtų kokiu nors būdu (bent žodžiu) informuoti proceso dalyvius apie to sprendimo motyvus.

16.8. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (kurios atitikties konstitucijai pareiškėjas – seimo narių grupė neginčija) inter alia nustatyta, kad tol, kol rengiamas teismo sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. be to (tai taip pat nustatyta administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija)), sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskel-bimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegi-jos teisėjams nedalyvaujant.

16.8.1. klauzulė „kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas“ išreiškia įstatymų leidėjo intenciją teisėjų, turinčių nagrinėti bylas, nesuvaržyti teismo sprendimo kurioje nors byloje priėmimo ir viešo paskelbimo laiku – dar iki priimant ir viešai paskelbiant tą teismo sprendimą jie gali nagrinėti ir kitas bylas. tokia nuostata siekiama užtikrinti inter alia racionalų teismo darbo organizavimą, ritmingumą, nuoseklumą, taip pat tai, kad bylų nagrinėjimas nebus vilkinamas ar kitaip gaišinamas.

16.8.2. pabrėžtina, kad klauzulė „kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas“ negali būti interpretuojama taip, esą tuo laikotarpiu, kai yra „rengiamas sprendimas“, kitas bylas nagrinėjantys kolegijos teisėjai būtent to teismo sprendimo patys gali nerengti, nenustatinėti visų bylai turinčių reikšmės aplinkybių (o palikti tai daryti kolegijos pirmininkui ir (arba) teisėjui pranešėjui) arba menkiau į jas gilintis, patys nevertinti visų įrodymų bei proceso dalyvių argumentų, neįsitikinti, ar tie argumentai (motyvai) nėra nenuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, neturi kitų trūkumų.

Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucija netoleruoja kolegijos teisėjų for-malaus, nominalaus dalyvavimo rengiant teismo (pirmosios instancijos administraci-nio teismo taip pat) sprendimą. konstitucinė teisingumo samprata ir iš konstitucijos kylanti teismo priedermė vykdyti teisingumą, kitos konstitucijos nuostatos jokiam tei-sėjui neleidžia nedalyvauti rengiant baigiamąjį teismo aktą jo kartu su kitais kolegijos teisėjais nagrinėtoje byloje, motyvuojant vien tuo, kad jis turi nagrinėti kitas bylas.

17. konstatuotina, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, jog priima-mą ir viešai skelbiamą pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali sudaryti tik įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau (ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo to sprendimo paskelbimo), sudaro prielaidas atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai – jeigu pirmosios instancijos administracinis teismas prieš priimdamas ir viešai paskelb-damas savo sprendimą surašo tik jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, o aprašomąją ir motyvuojamąją dalis palieka vėlesniam laikui – minėtas teismo sprendimas gali būti priimamas ir viešai paskelbiamas nenustačius visų bylai turinčių reikšmės aplinkybių


ir (arba) į jas deramai neįsigilinus, neįvertinus visų įrodymų bei proceso dalyvių ar-gumentų, taip pat nenurodžius visų įstatymų ir (arba) kitų teisės aktų, kuriais teismas turi vadovautis ir kuriuos turi taikyti spręsdamas atitinkamą bylą; jeigu paaiškėtų, kad argumentai, kuriais buvo grindžiamas jo jau priimtas ir viešai paskelbtas spren-dimas, buvo deramai neįvertinti, į juos buvo deramai neįsigilinta, ir dėl to tas a priori priimtas ir viešai paskelbtas teismo sprendimas yra neteisingas (taigi ir neteisėtas), tą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos administracinis teismas nebegali tų argu-mentų vėliau, jau po atitinkamo sprendimo priėmimo ir viešo paskelbimo, peržiūrėti ir, surašęs bent kiek kitokius argumentus, atitinkamą bylą išspręsti kitaip, negu tame jau priimtame ir viešai paskelbtame teismo sprendime. o tai reiškia, kad tokiu ad-ministracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu yra sudaromos ir prielaidos atitinkamą bylą jau išsprendusiam ir joje sprendimą viešai paskelbusiam pirmosios instancijos ad-ministraciniam teismui vėliau, jau po to sprendimo priėmimo ir viešo paskelbimo, surašant jį pagrindžiančius argumentus – jo priėmimo motyvus tuos argumentus formuluoti taip, kad būtų pateisintas jau priimtas ir viešai paskelbtas sprendimas, taigi ne priimamą teismo sprendimą logiškai, nuosekliai išvesti iš bylos aplinkybių ir kitų argumentų, bet, atvirkščiai, surašomus argumentus parinkti bei formuluoti ir argumentavimo seką nustatyti pagal tai, koks yra jau priimtas ir viešai paskelbtas teismo sprendimas (kurio tas teismas nebegali pakeisti). kitaip tariant, tokiu įstaty-miniu reguliavimu yra sudaromos ir prielaidos teismui vėliau surašomus argumentus „pritempti“ prie jau priimto ir viešai paskelbto teismo sprendimo.

18. apibendrinant konstatuotina, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), inter alia jo 3 dalyje, nustatytu teisi-niu reguliavimu pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo priėmimo ir viešo paskelbimo spartai yra teikiama pirmenybė to sprendimo kokybės, taigi ir teisingumo įvykdymo atitinkamoje byloje, atžvilgiu. kartu yra sudaromos prielaidos pažeisti asmens teises ir laisves, kitas konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugo-mas vertybes.

19. taigi konstatuotina, kad pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamoje (ati-tinkama apimtimi) administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 daly-je (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Res-publikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos.

20. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apim-timi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja kons-titucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.


21. kitaip vertintina kito administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis konstitucijai.

21.1. minėta, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys.

21.1.1. konstitucinis teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai nuostatų, prieštaraujančių aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, inter alia konstitucijai, pašalinimas konstitucinio teis-mo nutarimu iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu iš esmės prilygsta visuminio teisinio reguliavimo pakeitimui – kitokio nei iki tol visuminio teisinio reguliavimo, kuris neturi spragų, nustatymui.

21.1.2. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės vals-tybės ir teisingumo principams (taigi pagal konstituciją, įsigaliojus šiam konstituci-nio teismo nutarimui, nebegalės būti taikoma), kita šios dalies nuostata, būtent kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, įgyja kitą prasmę: dabar ji reguliuoja santykius, susijusius tik su pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo paskelbimu balsiai perskaitant, o ne su jo surašymu ar turiniu, ji nebesuponuoja, kad tą sprendimą gali sudaryti tik įžanginė bei rezoliucinė dalys ir kad jis gali neturėti aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

21.1.3. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad konstitucijoje iš teismo nereikalaujama savo baigiamąjį aktą (sprendimą, nuosprendį, nutartį, nutari-mą) ne tik surašyti prieš jį priimant ir viešai paskelbiant, bet ir teismo posėdžių salėje viešai paskelbti balsiai perskaitant visą surašytą to baigiamojo akto tekstą (kuris kai kada gali būti labai ilgas), kad čia svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas (inter alia visi jį pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai) būtų balsiai perskaitomas žodžiu teismo posėdžių salėje, išskyrus jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti paskelbiamos teismo posėdžių salėje balsiai (išskyrus šiame konstitucinio teismo nutarime aptartas išimtis), bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą – dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas bai-


giamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat proceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisi-nius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo sprendimus.

taigi vien baigiamojo teismo (inter alia pirmosios instancijos administracinio teismo) akto įžanginės ir rezoliucinės dalių perskaitymas teismo posėdžių salėje bal-siai bei tą baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas, tegul ir labai trumpas, savaime nevertintinas kaip pažeidžiantis konstitu-cinius teisingumo, teisės viešumo imperatyvus, nukrypstantis nuo konstitucinės teis-mo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos.

21.1.4. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės vals-tybės ir teisingumo principams, kita šios dalies nuostata – kad viešai (teismo posė-džių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, savaime nebesudaro prielaidų pažeisti konstitucijos 109 straipsnį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, ji negali būti pripažinta prieštaraujančia minėtoms konstitucijos nuostatoms.

21.1.5. kartu konstatuotina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskel-biamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, nukryptų ir nuo konstitucijoje įtvirtinto bylų nagrinėjimo teis-muose viešumo reikalavimo.

21.1.6. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad administra-cinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir re-zoliucinė dalys, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

21.2. minėta, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad pirmosios instancijos admi-nistracinio teismo sprendimas (kurį, kaip minėta, sudaro tik įžanginė ir rezoliucinė dalys) yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnag-rinėjimo.

21.2.1. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant


pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės vals-tybės ir teisingumo principams (taigi pagal konstituciją, įsigaliojus šiam konstituci-nio teismo nutarimui, nebegalės būti taikoma), kita šios dalies nuostata, būtent kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai pa-skelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, įgyja kitą prasmę: dabar ji reguliuoja santykius, susijusius tik su pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo laiku, o ne su paties šio sprendimo surašymu ar jo turiniu; be to, atsižvelgiant į administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) įtvirtintą sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo „atidėjimo“ institutą ir į žodį „paprastai“, pavartotą formuluotėje „su-rašomos ir viešai paskelbiamos paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnag-rinėjimo“, aptariamoji administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata vertintina ne kaip imperatyvi, bet kaip nustatanti atitinkamą laiko orientyrą, taigi iš esmės kaip rekomendacinė. ji nebesu-ponuoja, kad joje nurodytą pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali sudaryti tik įžanginė bei rezoliucinė dalys ir kad jis gali neturėti aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

21.2.2. taigi šiame konstitucinio teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės vals-tybės ir teisingumo principams, kita šios dalies nuostata – kad pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, savaime nebesudaro prielaidų pažeisti konstitu-cijos 109 straipsnį, konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, ji negali būti pripažinta prieštaraujančia minėtoms konstitucijos nuostatoms.

21.2.3. kita vertus, toks – įsigaliojus šiam konstitucinio teismo nutarimui ad-ministracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) įtvirtintas – teisinis reguliavimas, kai įstatymu imperatyviai yra reikalauja-ma, kad teismo posėdžių salėje būtų viešai paskelbiamos tik priimto ir teisėjų pasira-šyto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys, nors ir surašytos, nebūtų čia skelbiamos, nors galbūt yra rimtų motyvų jas čia pat paviešinti (pavyzdžiui, kai byla yra sukėlu-si itin didelį visuomenės susidomėjimą), nėra nepriekaištingas. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad įvairias konstitucijos nuostatas (inter alia teisės


viešumo reikalavimą) labiausiai atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai teismas kiek-vienoje byloje galėtų savo nuožiūra spręsti, kuri jo baigiamojo akto dalis ar dalys turi būti viešai paskelbiamos perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje – išskyrus įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti teismo posėdžių salėje perskaitomos bal-siai (išskyrus šiame konstitucinio teismo nutarime aptartas išimtis). Į tai atsižvelg-tina įstatymų leidėjui taisant administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kuri šiuo konstitucinio teismo nutarimu yra pripažinta prieštaraujančia konstitucijai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš pri-imant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo.

21.2.4. kartu konstatuotina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. re-dakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagrinėjimo, taip nukryptų nuo konstitucijoje įtvirtinto bylų nagrinėjimo teismuose viešumo reikalavimo, kad būtų pakankamas pagrindas šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuoti jos prieštaravimą atitinkamam konstituciniam principui.

21.2.5. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad administraci-nių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos administracinio teismo spren-dimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnag-rinėjimo, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

22. konstatavęs, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir mo-tyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, kons-tituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) neprieš-tarauja konstitucijos 117 straipsniui.

23. pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamose administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2, 3 dalyse (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nustatytas tei-sinis reguliavimas yra iš esmės analogiškas nustatytajam šio įstatymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).

24. kartu pažymėtina, kad pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), priėmus sprendimą ar nutartį


ir teismui grįžus į teismo posėdžių salę, kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia ne tik sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, bet ir trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus.

konstatuotina, kad toks trumpas apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimą (nutartį) pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas žodžiu, jeigu tie argumentai nėra dar iki viešo paskelbimo surašyti priimtame ir teisė-jų pasirašytame (pasirašytoje) sprendime (nutartyje), savaime anaiptol negarantuoja, kad dar prieš oficialiai priimant atitinkamą baigiamąjį apeliacinės instancijos admi-nistracinio teismo aktą visi turintys reikšmės argumentai buvo deramai įvertinti, kad į juos visus buvo deramai įsigilinta, kad teisės aktai buvo tinkamai pritaikyti, kad visi kolegijos teisėjai vienodai suprato visus argumentus, pagrindžiančius tą baigiamąjį teismo aktą (bet, kaip minėta, jie nebūtinai turi juos vienodai aiškinti ir vertinti). taigi minėtas trumpas apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimą (nutartį) pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas teismo po-sėdžių salėje žodžiu negarantuoja, kad atitinkamoje byloje teisingumas bus įvykdytas ne vien formaliai, jis negali pašalinti ir nepašalina abejonės, ar tais vėliau surašytais argumentais nėra siekiama pateisinti teismo a priori priimto baigiamojo akto, ar bai-giamasis teismo aktas iš tikrųjų nėra grindžiamas ne tik tais argumentais (motyvais), kurie yra jame formaliai surašyti.

25. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konsti-tucinio teismo nutarime konstatuota, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, nukrypsta nuo konstitucinių tei-singumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Res-publikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukryps-ta ir šio įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ ir šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija).

26. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuo-stata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ ir šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisin-gumo principams.

27. tai konstatavęs, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje to-liau netirs, ar administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m.


rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ bei šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 117 straipsniui.

28. kitaip vertintina kito administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (pareiškėjo – seimo narių grupės nurodyta apimtimi) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis konstitucijai, būtent tai, ar kons-titucijai neprieštarauja šios dalies nuostata „priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskel-bia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“.

28.1. minėta, kad konstitucijoje iš teismo nereikalaujama savo baigiamąjį aktą (sprendimą, nuosprendį, nutartį, nutarimą) ne tik surašyti prieš jį priimant ir viešai paskelbiant, bet ir teismo posėdžių salėje viešai paskelbti balsiai perskai-tant visą surašytą to baigiamojo akto tekstą (kuris kai kada gali būti labai ilgas), kad čia svarbiausia yra ne tai, kad visas baigiamasis teismo aktas (inter alia visi jį pagrindžiantys argumentai – jo priėmimo motyvai) būtų balsiai perskaitomas žo-džiu teismo posėdžių salėje, išskyrus jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti paskelbiamos teismo posėdžių salėje balsiai (išskyrus šiame konstitucinio teismo nutarime aptartas išimtis), bet tai, kad jis visas būtų surašytas dar prieš oficialiai priimant tą baigiamąjį teismo aktą, t. y. dar prieš teisėjams balsuojant dėl jo ir jį pasirašant, ir dar prieš tą baigiamąjį teismo aktą viešai paskelbiant, taip pat tai, kad iškart po teismo posėdžio, kuriame atitinkamas baigiamasis teismo aktas buvo paskelbtas, nedelsiant, t. y. per protingą ir trumpiausią įmanomą laiką, tas baigiamasis teismo aktas (jo nuorašas) būtų prieinamas bylos šalims, taip pat pro-ceso dalyviams, kuriems tas baigiamasis teismo aktas tiesiogiai sukelia kokius nors teisinius padarinius, institucijoms, turinčioms vykdyti atitinkamus teismo spren-dimus. minėta ir tai, kad vien baigiamojo teismo (taigi ir apeliacinės instancijos administracinio teismo) akto įžanginės ir rezoliucinės dalių perskaitymas teismo posėdžių salėje žodžiu bei tą baigiamąjį teismo aktą pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų išdėstymas, tegul ir labai trumpas, savaime nevertintinas kaip pažeidžiantis konstitucinius teisingumo, teisės viešumo imperatyvus, nukrypstan-tis nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios instituci-jos, konstitucinės sampratos.

28.2. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ bei šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams (taigi pagal konstituciją, įsigaliojus šiam konstitucinio teismo nutarimui, nebegalės būti taikoma), šio straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas


grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskel-bia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ įgyja kitą prasmę: dabar ji reguliuoja santykius, susijusius tik su apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimo ar nutarties paskelbimu, o ne su paties (pačios) šio sprendimo (nutarties) surašymu. ji nebesuponuoja, kad joje nurodytą apeliacinės instancijos administracinio teismo sprendimą ar nutartį gali su-daryti tik įžanginė bei rezoliucinė dalys ir kad jis (ji) gali neturėti aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

28.3. taigi šiame konstitucinio teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> prane-ša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis“ ir šio straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, šio straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsė-jo 19 d. redakcija) nuostata „priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ savaime nebesudaro prielaidų pažeisti konstitucijos 109 straipsnį, konsti-tucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, ji negali būti pripažinta priešta-raujančia minėtoms konstitucijos nuostatoms.

28.4. kita vertus, dar kartą paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame konstituci-nio teismo nutarime, įvairias konstitucijos nuostatas (inter alia teisės viešumo rei-kalavimą) labiausiai atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai teismas kiekvienoje byloje galėtų savo nuožiūra spręsti, kuri jo baigiamojo akto dalis ar dalys turi būti viešai pa-skelbiama perskaitant balsiai teismo posėdžių salėje, išskyrus įžanginę ir rezoliucinę dalis, kurios visada turi būti teismo posėdžių salėje perskaitomos balsiai (išskyrus šiame konstitucinio teismo nutarime aptartas išimtis).

28.5. kartu konstatuotina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ taip nukryptų nuo konstitucijoje įtvirtinto bylų nagrinėjimo teismuose viešumo reikala-vimo, kad būtų pakankamas pagrindas šiame konstitucinio teismo nutarime kons-tatuoti jos prieštaravimą atitinkamam konstituciniam principui.

28.6. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuo-stata „priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.


IV

Dėl bPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Kons-titucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat dėl bPK 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Kons-titucijos 29 straipsniui.

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo inter alia ištirti:– ar bpk 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pa-

reiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad teisėjas surašo ir paskelbia nuosprendžius su juos pagrindžiančiais motyvais tik bylose dėl nusikaltimų, numatytų bk 135 straips-nio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 180 straipsnio 2, 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1, 2 dalyse, neprieštarauja konstituci-jos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar bpk 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas iki nuosprendžio skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmimo motyvus nuro-dyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žodžiu paaiškinti nuosprendžio priėmi-mo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis surašomas ir pasirašomas vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar bau-džiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nuosprendį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam tei-sinės valstybės principui;

– ar bpk 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas iki nuosprendžio ar nutarties skelbimo laiko privalo nuosprendyje jo priėmi-mo motyvus nurodyti tik tuomet, kai teismas mano, jog byla nėra ypač sudėtinga ar didelė, o kitais atvejais teismas turi teisę iki nuosprendžio, nutarties skelbimo laiko surašyti tik nuosprendžio, nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis, jas paskelbti ir žo-džiu paaiškinti nuosprendžio, nutarties priėmimo argumentus, kad visas motyvuotas nuosprendis, nutartis yra surašoma ir pasirašoma vėliau po paskelbimo ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmi-ninko sutikimu nuosprendį, nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;


– ar bpk 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priima ir paskelbia nutartį be motyvų, o motyvai surašomi ir jais nutartis papildoma vėliau po paskelbimo, ir kad bylą išnagrinėję teisėjai turi teisę teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu nutartį surašyti ir pasirašyti per 14 dienų, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar bpk 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, ku-ria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar bpk 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl naujai pa-aiškėjusių aplinkybių visų asmenų atžvilgiu, išskyrus nuteistuosius, kurie turi būti pa-leisti iš laisvės atėmimo vietų, priimama ir paskelbiama be motyvų, o motyvai surašo-mi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per tris dienas nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar bpk 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad nutartis bylose dėl bylos atnaujinimo priėmus europos žmogaus teisių teismo sprendimą priimama ir paskel-biama be motyvų, o motyvai surašomi ir teisėjų pasirašomi vėliau, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konsti-tuciniam teisinės valstybės principui.

2. seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pa-tvirtino baudžiamojo proceso kodeksą. pagal šio įstatymo 2 straipsnį baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo data turėjo būti nustatyta atskiru įstatymu.

seimas 2002 m. spalio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodek-so, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu nr. viii-1968, baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu nr. iX-785, ir bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu nr. iX-994, įsigaliojimo ir įgy-vendinimo tvarkos įstatymą, kuriame inter alia nustatė, kad baudžiamojo proceso kodeksas įsigalioja „nuo 2003 m. gegužės 1 d.“ (1 straipsnis) ir kad įsigaliojus nau-jajam baudžiamojo proceso kodeksui netenka galios „senasis“ Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (1961 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniais pakei-timais ir papildymais) (47 straipsnio 2 dalis).

3. naujasis bpk (2002 m. kovo 14 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papil-domas: seimo 2003 m. balandžio 8 d. priimtu teismų įstatymo, administracinių bylų teisenos įstatymo, civilinio proceso kodekso, baudžiamojo proceso kodekso pakei-timo ir papildymo įstatymu (su pakeitimais ir papildymais, vėliau padarytais seimo


2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu teismų įstatymo, administracinių bylų teisenos įstaty-mo, civilinio proceso kodekso, baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildy-mo įstatymo ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu); seimo 2003 m. balandžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvir-tinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu nr. iX-785 21, 48, 50, 52, 127, 142, 143, 151, 158, 161, 163, 165, 212, 217, 232, 233, 234, 237, 244, 254, 255, 256, 266, 276, 287, 303, 318, 319, 322, 323, 326, 327, 329, 332, 342, 351, 353, 362, 375, 380, 397, 421, 440, 458, 459 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 3621 straipsniu įstaty-mu; seimo 2003 m. birželio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151, 168, 186, 276, 407, 409 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; jau minėtu seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu teismų įstatymo, administracinių bylų teisenos įstatymo, civilinio proceso kodekso, baudžiamojo proceso kodekso pa-keitimo ir papildymo įstatymo ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstaty-mu; seimo 2004 m. sausio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymu; seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1, 51, 70, 72, 73, 74, 75, 76, 122, 437 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 171, 691, 711, 771 straipsniais ir priedu įstatymu; seimo 2004 m. liepos 8 d. priimtu Lietu-vos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir XXXv skyriaus pavadi-nimo pakeitimo ir papildymo įstatymu; seimo 2004 m. lapkričio 9 d. priimtu Lietu-vos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120, 121, 126 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 1321 straipsniu įstatymu; seimo 2005 m. sausio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 50, 51, 103, 104, 106, 118, 361 ir 431 straipsnių pakeitimo įstatymu; seimo 2005 m. lapkričio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 210, 263, 269 ir 277 straipsnių pakeitimo įstatymu; seimo 2006 m. birželio 1 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, bausmių vykdymo kodekso ir kardomojo kalinimo įstatymo pa-keitimo ir papildymo įstatymu.

bpk 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straips-nio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurių nuostatų (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, keičiami arba papildomi nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu tebegalioja.

kartu paminėtina, kad seimo 2006 m. birželio 1 d. priimto baudžiamojo proce-so kodekso, bausmių vykdymo kodekso ir kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu bpk 308 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakci-


ja), kurio 2 dalies atitiktį konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pa-reiškėjas – seimo narių grupė, buvo papildytas 6 dalimi. Šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu bpk 308 straipsnis yra išdėstytas 2006 m. birželio 1 d., bet pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijama šio straipsnio 2 dalis – 2002 m. kovo 14 d. redakcija.

paminėtina ir tai, kad seimo 2004 m. liepos 8 d. priimto baudžiamojo proceso kodekso 65, 94, 103, 109, 139, 151, 154, 158, 168, 181, 218, 220, 225, 232, 237, 239, 240, 306, 313, 346, 360, 364, 370, 377, 403, 409, 418, 421, 422, 425, 426, 429, 446, 456, 457, 458 straipsnių ir XXXv skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymo 24 straipsniu buvo pakeista ir kitaip išdėstyta bpk 377 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 9 dalies atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių gru-pė, 8 dalis. Šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu bpk 377 straipsnis yra išdėstytas 2004 m. liepos 8 d., bet pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijama šio straipsnio 9 dalis – 2002 m. kovo 14 d. redakcija.

4. bpk 306 straipsnyje „sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis“ (2004 m. liepos 8 d. redakcija), kurio (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ginčija pa-reiškėjas – seimo narių grupė, esančiame v dalies „bylų procesas pirmosios instanci-jos teisme“ XXiii skyriuje „nuosprendžio priėmimas“, nustatyta:

„1. apylinkės teismo teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, aprašo-mojoje dalyje gali nedėstyti šio kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose ir 5 dalyje numatytų aplinkybių, išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 180 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

2. nagrinėjimo teisme dalyviai, kurie pagal šį kodeksą gali apskųsti teismo nuo-sprendį, pateikę rašytinius prašymus turi teisę gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą. toks prašymas teismui turi būti pateiktas per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

3. jeigu pateikiamas šio straipsnio 2 dalyje numatytas rašytinis prašymas arba nuosprendis apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui, nuosprendį priėmęs teisėjas per tris dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos surašo nesu-trumpintą aprašomąją nuosprendžio dalį. naujai surašytą aprašomąją nuosprendžio dalį teisėjas pasirašo ir prideda prie jau esančio nuosprendžio.

4. jeigu apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuosprendis, kurio ap-rašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo, surašoma nesutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis.“

5. bpk 308 straipsnyje „nuosprendžio paskelbimas“ (2006 m. birželio 1 d. redak-cija), kurio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) atitiktį kons-titucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, esančiame v dalies „bylų procesas pirmosios instancijos teisme“ XXiii skyriuje „nuosprendžio priėmimas“, nustatyta:


„1. iš anksto praneštu laiku teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir teisiamojo posėdžio pirmininkas arba kitas teisėjas paskelbia nuosprendį.

2. kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę iki nuosprendžio skel-bimo laiko surašyti tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis. Šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio įžanginę bei rezoliucinę dalis ir žodžiu paaiškina jo priėmi-mo argumentus. visą motyvuotą nuosprendį surašo ir pasirašo bylą išnagrinėję tei-sėjai ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo.

3. visi teismo posėdžių salėje esantys asmenys nuosprendį išklauso stovėdami.4. skelbiant nuosprendį, kaltinamasis, prokuroras ir gynėjas privalo būti posė-

džių salėje.5. teisėjas, paskelbęs nuosprendį, išaiškina nagrinėjimo teisme dalyviams nuo-

sprendžio apskundimo tvarką ir terminus, o kaltinamajam – dar ir paskirtų bausmių vykdymo ypatumus.

6. kai nuosprendžiu nuteistajam paskiriama reali arešto arba laisvės atėmimo bausmė, teisiamojo posėdžio pirmininkas privalo išsiaiškinti, ar nukentėjusysis pa-geidauja, kad jam būtų pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę. jeigu nu-kentėjusysis nedalyvavo teismo posėdyje, ši informacija turi būti išsiaiškinta per pen-kias dienas po nuosprendžio paskelbimo. išsiaiškinti nebūtina, jeigu nukentėjusiojo gyvenamoji vieta nežinoma. jeigu nukentėjusiųjų yra daug, pakanka šią informaciją išsiaiškinti per jų interesams atstovaujantį asmenį (asmenis). jeigu nukentėjusysis pa-geidauja, kad jam būtų pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę, teisiamojo posėdžio pirmininkas surašo pažymą. Įsiteisėjus nuosprendžiui, ši pažyma kartu su nuosprendžio nuorašu šio kodekso 342 straipsnio nustatyta tvarka išsiunčiama baus-mės vykdymo institucijai. nuteistajam ir jo gynėjui neleidžiama susipažinti su šios pažymos turiniu.“

6. bpk 324 straipsnyje „bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teismo posė-dyje“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 12, 13 dalių (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, esančiame vi dalies „bylų pro-cesas apeliacinės instancijos teisme“ XXv skyriuje „apeliacinis procesas“, nustatyta:

„1. kolegijos pirmininkas pradeda posėdį, paskelbia, kokia byla, dėl kieno ape-liacinio skundo ir dėl kokio teismo nuosprendžio nagrinėjama. po to kolegijos pirmi-ninkas patikrina, kas atvyko į posėdį, ar apie bylos nagrinėjimo laiką buvo pranešta asmenims, nurodytiems šio kodekso 322 straipsnyje. atvykę liudytojai iš teismo po-sėdžių salės pašalinami. paskui kolegijos pirmininkas paskelbia bylą nagrinėjančių teisėjų, dalyvaujančių posėdyje prokurorų, gynėjų, atstovų, ekspertų, specialistų, vertėjų bei posėdžio sekretoriaus vardus ir pavardes ir paklausia į posėdį atvykusius asmenis, ar šie turi pareiškimų dėl nušalinimo. tokius pareiškimus teismas išnagri-nėja šio kodekso 57–59 ir 61 straipsniuose nustatyta tvarka. teismas nusprendžia, ar galima nagrinėti bylą, jei kas nors iš proceso dalyvių neatvyko. Šis sprendimas pri-imamas vadovaujantis šio kodekso 266 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis.


2. kolegijos pirmininkas išaiškina atvykusiems į posėdį asmenims jų teises ir pareigas ir paklausia, ar jie turi prašymų. Šie asmenys gali prašyti, kad teismas pa-kviestų į posėdį liudytojus, nukentėjusiuosius, ekspertus, specialistus ar išreikalautų bylai nagrinėti reikalingą medžiagą. Dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuo-tą nutartį. jeigu prašymui patenkinti reikia papildomai laiko, teismas gali padaryti bylos nagrinėjimo pertrauką.

3. bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas vieno iš teisėjų pranešimu, kuriame jis išdėsto bylos esmę, pagrindines pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išva-das, apeliacinių skundų ar atsikirtimų į juos motyvus. proceso dalyviai gali prašyti pranešėją papildyti pranešimą.

4. teismo iniciatyva arba proceso dalyvių prašymu gali būti perskaitytas pirmo-sios instancijos teismo nuosprendis ir kiti toje byloje priimti nuosprendžiai arba nu-tartys, taip pat pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas arba jo dalys.

5. kai teismui pateikiama papildoma medžiaga, kolegijos pirmininkas ar kitas tei-sėjas ją balsu perskaito ir perduoda susipažinti proceso dalyviams, jeigu šie to prašo.

6. apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio kodekso XXi skyriuje nustatytas taisykles. pri-reikus įrodymų tyrimas gali būti atnaujintas ir baigiamųjų kalbų metu bei priimant nuosprendį ar nutartį.

7. jeigu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos tokios aplinkybės, kurių nenu-statė ir pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje jas nustatyti sunku, apeliacinės instancijos teismas gali įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją atlikti reikiamus tyrimo veiksmus. kol šie veiksmai bus atlikti, jeigu reikia, gali būti padaryta bylos nagrinėjimo pertrauka.

8. baigiamosios kalbos prasideda apeliacinį skundą padavusio asmens kalba. jeigu yra keli apeliantai, tarp jų prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis, pirmas kalba prokuroras, privatus kaltintojas, nukentėjusysis. paskutinis baigiamąją kalbą pasako nuteistasis ar išteisintasis ir (ar) gynėjas. po to baigiamąsias kalbas pa-sakę proceso dalyviai turi teisę atsikirsti ir pasakyti pastabas dėl to, kas buvo pasa-kyta pirmesnėse kalbose. paskutinis atsikerta ir pasako pastabas gynėjas, o jeigu šio nėra, – nuteistasis ar išteisintasis. po baigiamųjų kalbų nuteistajam ar išteisintajam suteikiamas paskutinis žodis.

9. po baigiamųjų kalbų ir paskutinio žodžio teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio ar nutarties.

10. teisėjų pasitarimo tvarką priimant nuosprendį ar nutartį nustato šio kodek-so 299 straipsnis.

11. priėmęs nuosprendį ar nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas nuosprendį ar nutartį paskelbia. kai yra šio kodek-so 309 straipsnyje nurodytos sąlygos, suimtas asmuo nedelsiant paleidžiamas iš suėmimo.


12. kai byla yra sudėtinga ar didelė, teismas turi teisę pasitarimų kambaryje su-rašyti tik nuosprendžio ar nutarties įžanginę ir rezoliucinę dalis. Šiuo atveju teismas paskelbia nuosprendžio ar nutarties rezoliucinę dalį ir žodžiu paaiškina jos priėmimo argumentus. visą motyvuotą nuosprendį ar nutartį surašo ir pasirašo bylą apeliacine tvarka išnagrinėję teisėjai ne vėliau kaip per septynias, o teismo pirmininko ar bau-džiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nuospren-džio ar nutarties priėmimo.

13. ne vėliau kaip per penkias dienas po nuosprendžio ar nutarties paskelbimo, o kai buvo paskelbta tik rezoliucinė dalis, – per tą patį laiką po jų pasirašymo nuo-sprendžio ar nutarties nuorašas turi būti išsiunčiamas suimtam nuteistajam, kuris apskundė nuosprendį arba su kurio interesais susijęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis. kitiems apeliantams nuosprendžio ar nutarties nuorašas įteikiamas, jeigu šie to prašo.

14. Lietuvių kalbos nemokančiam nuteistajam ar išteisintajam išsiunčiamas arba įteikiamas rašytinis nuosprendžio ar nutarties vertimas į jo gimtąją kalbą arba į kalbą, kurią jis moka.“

7. bpk 377 straipsnyje „kasacinės bylos nagrinėjimas“ (2004 m. liepos 8 d. re-dakcija), kurio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, esančiame viii dalies „bylų procesas kasacinės instancijos teisme“ XXvii skyriuje „kasacinės bylos nagrinėji-mas“, nustatyta:

„1. Šio kodekso 375 straipsnyje nurodytiems asmenims užtikrinama galimybė teisme susipažinti su kasaciniu skundu ir papildomai surinkta medžiaga.

2. kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja viešame teismo posėdyje, išsky-rus šio kodekso 9 straipsnyje nurodytus atvejus.

3. paskirtu bylai nagrinėti laiku kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį ir paskelbia, kokia byla, dėl kieno kasacinio skundo ir dėl kokio teismo nuosprendžio ar nutarties nagrinėjama. po to kolegijos pirmininkas patikrina, kas atvyko į posėdį, ar apie bylos nagrinėjimo laiką buvo pranešta šio kodekso 375 straipsnyje nurody-tiems asmenims. paskui kolegijos pirmininkas paskelbia bylą nagrinėjančių teisėjų ir dalyvaujančių posėdyje prokurorų, gynėjų, atstovų, vertėjų bei posėdžio sekretoriaus vardus ir pavardes ir paklausia į posėdį atvykusius asmenis, ar šie turi pareiškimų dėl nušalinimo. tokius pareiškimus teismas išnagrinėja šio kodekso 57–59 ir 61 straips-niuose nustatyta tvarka.

4. posėdžio pradžioje kolegija savo iniciatyva ar proceso dalyvių prašymu gali apsvarstyti, ar kasacinis skundas atitinka šio kodekso reikalavimus ir ar yra šio ko-dekso 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pa-grindai. išklausęs atvykusių į teismo posėdį asmenų nuomones, teismas šiuo klau-simu priima nutartį. teismo nutartis palikti skundą nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukti priimama pasitarimų kambaryje. Ši nutartis paskelbiama į posėdį atvyku-siems asmenims.


5. jeigu posėdžio pradžioje nebuvo pagrindo svarstyti klausimą dėl skundo ne-nagrinėjimo arba svarstant šį klausimą nuspręsta tęsti posėdį, kasacinis skundas nag-rinėjamas teisme iš esmės.

6. kolegijos pirmininkas paklausia atvykusius į posėdį asmenis, ar šie turi pra-šymų. Dėl pareikštų prašymų teismas priima nutartį.

7. vienas iš teisėjų savo pranešime išdėsto bylos esmę, nuosprendžio ar nutarties, taip pat kasacinio skundo turinį.

8. po teisėjo pranešimo proceso dalyviai turi teisę žodžiu duoti paaiškinimus. jeigu yra prokuroro, nukentėjusiojo ar jo atstovo skundas, pirmiausia kalba šie asmenys, iš jų pirmas – padavęs skundą. kitais atvejais pirmiausia kalba nuteistasis ar išteisintasis, jo gynėjas ir atstovas pagal įstatymą, iš jų pirmas – padavęs skundą. po to žodis suteikia-mas nedavusiems paaiškinimų proceso dalyviams. vėliau visiems proceso dalyviams suteikiama teisė duoti papildomus paaiškinimus. paskutinius papildomus paaiškini-mus duoda nuteistasis ar išteisintasis arba jo gynėjas ar atstovas pagal įstatymą.

9. išnagrinėjęs bylą, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties. pri-ėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas paskelbia rezoliucinę nutarties dalį ir išdėsto jos priėmimo argumentus. visa moty-vuota nutartis surašoma ir ją pasirašo visa teisėjų kolegija ne vėliau kaip per septynias dienas, o teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo.

10. jeigu išnagrinėjus bylą kasacine tvarka nuteistasis turi būti iš suėmimo pa-leistas, nutartis turi būti galutinai surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną.

11. teismo posėdyje rašomas protokolas.“8. bpk 448 straipsnyje „baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių

aplinkybių teisme tvarka“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 7 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, esančiame Xi dalies „baudžiamosios bylos atnaujinimas“ XXXiii skyriuje „baudžiamosios by-los atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių“, nustatyta:

„1. Lietuvos aukščiausiajame teisme bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėja ir išsprendžia baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų, anksčiau nedalyvavusių nagrinėjant šią bylą (išskyrus atvejį, kai byla buvo nagrinėta Lietuvos aukščiausiojo teismo plenarinėje sesijoje), kolegija. Šią kolegiją sudaro Lie-tuvos aukščiausiojo teismo pirmininkas arba baudžiamųjų bylų skyriaus pirminin-kas. jis paskiria pranešėją ir vieną iš teisėjų patvirtina kolegijos pirmininku.

2. teisėjų kolegija teismo posėdyje nagrinėja prokuroro išvadą ir tyrimo medžia-gą. prireikus gali būti išreikalauta byla, kurioje priimtas naikintinas nuosprendis ar nutartis.

3. teismo posėdyje dalyvauja prokuroras. Šio kodekso 446 straipsnio 1 daly-je nurodytam asmeniui, padavusiam pareiškimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, pranešama apie teismo posėdžio vietą ir laiką, tačiau jo neatvykimas nekliudo nag-rinėti bylą.


4. paskirtu laiku kolegijos pirmininkas pradeda teismo posėdį, paskelbia, kokia prokuroro išvada ir dėl kokio teismo nuosprendžio ar nutarties ji turi būti nagrinė-jama. po to kolegijos pirmininkas patikrina, kas atvyko į posėdį, paskelbia teismo sudėtį. jeigu kyla nušalinimo klausimas, teismas jį išsprendžia šio kodekso nustatyta tvarka.

5. bylos nagrinėjimas prasideda teisėjo pranešimu, kuriame jis išdėsto prokuro-ro išvados esmę, nuosprendžio ar nutarties turinį.

6. po teisėjo pranešimo paaiškinimus duoda prokuroras.7. priimti nutarties teismas išeina į pasitarimų kambarį. priėmęs nutartį, teismas

grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties rezoliucinę dalį bei išdėsto jos priėmimo argumentus. visa motyvuota nutartis surašoma ir ją visa teisėjų kolegija pasirašo ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo.“

9. bpk 454 straipsnyje „atnaujintos baudžiamosios bylos nagrinėjimas“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 5 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ginči-ja pareiškėjas – seimo narių grupė, esančiame Xi dalies „baudžiamosios bylos atnau-jinimas“ XXXiv skyriuje „baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo“, nustatyta:

„1. nagrinėjant atnaujintą baudžiamąją bylą, teismo posėdyje dalyvauja proku-roras ir gynėjas. Į teismo posėdį gali būti iškviesti nuteistasis, jo atstovas pagal įstaty-mą, nukentėjusysis ir jo atstovas. Šių asmenų, jei jiems buvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, neatvykimas nekliudo išnagrinėti bylą.

2. bylos nagrinėjimo pradžioje kolegijos pirmininkas paklausia bylos nagrinė-jimo dalyvių, ar šie nereiškia nušalinimų teisėjams, prokurorui, gynėjui, vertėjui ar teismo posėdžių sekretoriui. Dėl pareikštų nušalinimų sprendžiama šio kodekso 57–59 ir 61 straipsniuose nustatyta tvarka.

3. vienas iš teisėjų savo pranešime išdėsto bylos esmę, priimtų byloje teismo spren-dimų, taip pat pareiškimo ar teikimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo turinį.

4. po teisėjo pranešimo išklausomos į posėdį atvykusių asmenų kalbos. pirmiau-sia žodis suteikiamas pareiškimą padavusiam asmeniui.

5. teismas, išklausęs kalbas, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties. priė-męs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas paskelbia nutarties rezoliucinę dalį bei išdėsto pagrindinius jos priėmimo argumentus. visa motyvuota nutartis surašoma ne vėliau kaip per tris dienas. jeigu nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, visa motyvuota nutartis turi būti surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną.

6. trijų teisėjų kolegijos ir išplėstinės septynių teisėjų kolegijos priimtą nutartį pasirašo visi teisėjai, o baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos priimtą nutar-tį – plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas.

7. teismo posėdyje rašomas teismo posėdžio protokolas.“10. bpk 460 straipsnyje „atnaujintos baudžiamosios bylos nagrinėjimas“

(2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 4, 5 dalių (atitinkama apimtimi) atitiktį konsti-


tucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, esančiame Xi dalies „baudžiamosios bylos atnaujinimas“ XXXv skyriuje „baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl jungti-nių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendi-mų“, nustatyta:

„1. Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos ar plenarinės sesijos posėdis atnaujintai baudžiamajai bylai nagrinėti surengiamas per kiek įmanoma trumpesnį laiką nuo nutarties atnaujinti baudžiamąją bylą pri-ėmimo.

2. teismo posėdyje turi teisę dalyvauti asmuo, pateikęs prašymą atnaujinti bau-džiamąją bylą. posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. apie posėdį pranešama nu-teistajam, nukentėjusiajam ir jų atstovams pagal įstatymą. jeigu bylos atnaujinimo pagrindas yra susijęs su klausimais, išspręstais kasacinėje nutartyje, apie tai praneša-ma visiems asmenims, turėjusiems teisę dalyvauti nagrinėjant bylą kasacine tvarka. asmenų, jei jiems buvo tinkamai pranešta apie atnaujintos bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, neatvykimas nekliudo išnagrinėti bylą.

3. bylos nagrinėjimo pradžioje pranešėju paskirtas teisėjas išdėsto bylos esmę, teismų sprendimų, prašymo ar teikimo atnaujinti baudžiamąją bylą turinį. po teisėjo pranešimo žodis suteikiamas prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą padavusiam as-meniui. po to teismas žodį suteikia kitiems nagrinėjant bylą dalyvaujantiems asme-nims. prašymą atnaujinti bylą pateikęs asmuo turi teisę paskutinis duoti papildomus paaiškinimus.

4. teismas, išklausęs nagrinėjant bylą dalyvaujančių asmenų kalbas ir papildo-mus paaiškinimus, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties. priėmęs nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir paskelbia jos rezoliucinę dalį bei išdėsto svarbiausius nutarties priėmimo argumentus.

5. visa motyvuota nutartis surašoma ir pasirašoma ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo jos priėmimo. ją pasirašo visi kolegijos teisėjai arba plenarinės sesijos pir-mininkas ir pranešėjas.

6. jeigu, išnagrinėjus atnaujintą bylą, nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės at-ėmimo vietos, nutartis perduodama vykdyti jos priėmimo dieną.

7. teismo posėdyje rašomas teismo posėdžio protokolas.“11. pareiškėjo – seimo narių grupės abejonės dėl bpk 306 straipsnio (2004 m. lie-

pos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straips-nio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat dėl bpk 306 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties konstitucijos 29 straipsniui yra grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo – seimo


narių grupės aiškinimu, pagal šiuos bpk straipsnius (jų dalis) baudžiamąją bylą nag-rinėjantis teismas savo nuosprendį (nutartį), t. y. baigiamąjį teismo aktą, priima ir viešai paskelbia nesurašęs jį (ją) pagrindžiančių motyvų – jie surašomi vėliau.

12. sprendžiant, ar pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijami bpk 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija), 308 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 324 straipsnio 12, 13 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 377 straipsnio 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 460 straipsnio 4, 5 dalys (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) neprieštarauja konstitucijai, atsižvelgti-na į teisinį reguliavimą, nustatytą šių straipsnių kitose dalyse (kurių atitikties pareiš-kėjas – seimo narių grupė neginčija), taip pat į kituose bpk straipsniuose (jų dalyse) nustatytą teisinį reguliavimą. atsižvelgtina inter alia į šiuos bpk straipsnius: 303 straipsnį „nuosprendžių rūšys“ (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), kurio 1 da-lyje nustatyta, kad teismo nuosprendis gali būti apkaltinamasis arba išteisinamasis, nuosprendžiu taip pat gali būti nutraukiama baudžiamoji byla; 304 straipsnį „Įžangi-nė nuosprendžio dalis“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kuriame nustatyta, jog įžangi-nėje nuosprendžio dalyje nurodoma, kad nuosprendis priimtas Lietuvos Respublikos vardu (1 punktas), nuosprendžio priėmimo laikas ir vieta (2 punktas), nuosprendį priėmusio teismo pavadinimas, teisėjų, posėdžio sekretoriaus, prokuroro, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo ir jų atstovų, kaltinamojo atstovo pagal įstatymą, vertėjo vardai ir pavardės (3 punktas), kaltinamojo vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, asmens kodas, pilietybė, tautybė, gyvenamoji vieta, išsilavini-mas, šeiminė padėtis, duomenys apie teistumą ir kitokie duomenys apie jį, turintys reikšmės bylai (4 punktas), baudžiamasis įstatymas, numatantis nusikalstamą veiką, kurios padarymu kaltinamasis kaltinamas (5 punktas); 305 straipsnį „aprašomoji nuosprendžio dalis“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad ap-kaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusi-kalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, pa-dariniai ir kitos svarbios aplinkybės (1 punktas), įrodymai, kuriais grindžiamos teis-mo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (2 punktas), nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (3 punktas), bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės sky-rimo motyvai (4 punktas), 2 dalyje – kad apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo nu-teistasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, aprašomojoje dalyje nurodomos šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytos aplinkybės, taip pat kokia sunkia nepa-gydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga, kad nuteis-tojo liga turi būti patvirtinta sveikatos priežiūros įstaigos pažyma arba ekspertų ko-misijos išvada ir kad, jeigu atleidžiant nuo bausmės atlikimo skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi tos priemonės skyrimo motyvai, 3 dalyje – kad išteisinamojo nuo-sprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota


nagrinėti teisme, esmė (1 punktas), teismo nustatytos bylos aplinkybės (2 punktas), įrodymų įvertinimo motyvai (3 punktas), teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (4 punktas), 4 dalyje – kad nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, ap-rašomojoje dalyje nurodomos šio straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytos ap-linkybės, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, taip pat atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai ir motyvai ir kad, jeigu nutraukiant baudžiamąją bylą skiria-ma baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, nuospren-džio aprašomojoje dalyje nurodomi tos priemonės skyrimo motyvai, 5 dalyje – kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys spren-dimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, 6 dalyje – kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje gali būti išdėstytos ir kitos svarbios aplinkybės bei sprendimų argumentai; 307 straipsnį „Rezoliucinė nuosprendžio dalis“ (2002 m. kovo 14 d. re-dakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje da-lyje nurodoma kaltinamojo vardas ir pavardė (1 punktas), sprendimas pripažinti kal-tinamąjį kaltu (2 punktas), baudžiamasis įstatymas, pagal kurį kaltinamasis pripa-žįstamas kaltu (3 punktas), sprendimai dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemo-nės ar auklėjamojo poveikio priemonės, taip pat dėl suėmimo bei priverčiamosios medicinos priemonės įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas (4 punktas), sprendimas kaltinamąjį pripažinti pavojingu recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta (5 punktas), sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuo-sprendis (6 punktas), 2 dalyje – kad tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų pada-rymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas, 3 dalyje – kad apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo kaltinamasis atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, rezoliucinėje dalyje nurodomi šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodyti duomenys ir spren-dimai, taip pat sprendimas skirti bausmę bei sprendimas atleisti nuteistąjį nuo jos atlikimo, sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo, sprendimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo, kai tam yra pagrindas, 4 dalyje – kad išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma kaltinamojo vardas ir pavardė (1 punktas), sprendimas išteisinti kaltina-mąjį ir išteisinimo pagrindas (2 punktas), sprendimas dėl procesinių prievartos prie-monių panaikinimo (3 punktas), 5 dalyje – kad nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinėje dalyje nurodoma atleisto nuo baudžiamosios atsako-mybės asmens vardas ir pavardė (1 punktas), sprendimas atleisti asmenį nuo bau-džiamosios atsakomybės (2 punktas), sprendimas dėl baudžiamojo poveikio priemo-nės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo, kai tam yra pagrindas (3 punktas), sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo (4 punktas), 6 daly-je – kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimai dėl nusi-kalstama veika padarytos žalos atlyginimo (1 punktas), daiktinių įrodymų likimo (2 punktas), proceso išlaidų atlyginimo (3 punktas), 7 dalyje – kad nuosprendžio re-


zoliucinėje dalyje nurodoma nuosprendžio apskundimo tvarka ir terminai; 309 straipsnį „paleidimas iš suėmimo“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad suimtą išteisintąjį ar nuteistąjį teismas nedelsdamas paleidžia iš suėmi-mo teismo posėdžių salėje, kai tokiam asmeniui paskelbia išteisinamąjį nuosprendį (1 punktas), paskelbia nuosprendį, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla ir atleidžia-ma nuo baudžiamosios atsakomybės (2 punktas), paskelbia apkaltinamąjį nuospren-dį, kuriuo atleidžiama nuo bausmės atlikimo (3 punktas), paskiria viešųjų teisių atė-mimo bausmę, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo bausmę, viešųjų darbų bausmę, baudą arba laisvės apribojimo bausmę (4 punktas), paskiria areštą arba laisvės atėmimo bausmę, kurių trukmė neviršija atbūto suėmimo laiko (5 punktas), paskiria areštą, atliekamą poilsio dienomis (6 punktas), atideda nuosprendžio ar bausmės vykdymą (7 punktas), 2 dalyje – kad suimtą kaltinamąjį teismas nedelsdamas paleidžia iš suėmimo teismo posėdžių salėje taip pat tuo atveju, kai priimama nutartis nutraukti baudžiamąją bylą, 3 dalyje – kad iš suėmimo nepa-leidžiamas asmuo, kuriam kardomoji priemonė – suėmimas paskirta kitoje byloje; 310 straipsnį „nuosprendžio nuorašo įteikimas išteisintajam ar nuteistajam“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kuriame nustatyta, kad ne vėliau kaip per penkias dienas po nuosprendžio paskelbimo, o kai buvo paskelbta tik įžanginė ir rezoliucinė dalys, – per tą patį laiką po viso nuosprendžio surašymo jo nuorašas turi būti įteiktas arba išsių-stas išteisintajam ar nuteistajam.

13. teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijama-me (atitinkama apimtimi) bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija), siejant jį inter alia su teisiniu reguliavimu, nustatytu bpk 305 straipsnyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis šias nuostatas:

– tam tikrais griežtai apibrėžtais atvejais, kai apylinkės teismo teisėjas nagrinėja bylą, kurioje asmuo yra kaltinamas padaręs tam tikrus šio straipsnio 1 dalyje nuro-dytus nusikaltimus, teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį (inter alia tokį, kuriuo nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo), to nuosprendžio aprašo-mojoje dalyje privalo nurodyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes), įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas at-metė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, baus-mės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus (jeigu nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, – tai, kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga, o jeigu atleidžiant nuo bausmės atlikimo yra skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, – ir tos priemonės skyrimo motyvus), taip pat mo-tyvus, pagrindžiančius sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, be to, gali išdėstyti kitas svarbias aplinkybes bei sprendimų argumentus;

– kitais atvejais, t. y. kai apylinkės teismo teisėjas nagrinėja bylą, kurioje asmuo yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nenurodytas šio straipsnio 1 dalyje, teisėjas,


surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį (inter alia tokį, kuriuo nuteistasis yra atleidžia-mas nuo bausmės atlikimo), gali sutrumpinti to nuosprendžio aprašomąją dalį – joje jis privalo nurodyti tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (jos pa-darymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes) (jeigu nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, – ir tai, kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga, o jeigu atleidžiant nuo bausmės atlikimo yra skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio prie-monė, – ir tos priemonės skyrimo motyvus), be to, gali išdėstyti kitas svarbias aplin-kybes bei sprendimų argumentus, tačiau gali nedėstyti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nu-sikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvų, taip pat motyvų, pa-grindžiančių sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo;

– nuosprendį priėmęs apylinkės teismo teisėjas nesutrumpintą aprašomąją nuo-sprendžio dalį per tris dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos surašo ir pa-sirašęs prideda prie jau esančio nuosprendžio taip pat tais atvejais, kai nagrinėjimo teisme dalyviai, kurie pagal bpk gali apskųsti teismo nuosprendį, per septynias die-nas nuo nuosprendžio priėmimo dienos pateikia teismui rašytinius prašymus gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą arba kai nuosprendis yra apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui (inter alia tada, kai apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuosprendis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo).

taigi pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamame (atitinkama apimtimi) bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad apylinkės teismo, kai bylą nagrinėja vienas teisėjas, apkaltinamasis nuosprendis, jeigu juo nuteistasis nėra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo, gali būti surašomas ir priimamas to nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstant (išskyrus bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę šio straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas at-metė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo mo-tyvų, taip pat motyvų, pagrindžiančių sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. tenkinamasi tuo, kad toje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje yra išdėstoma: įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės – jos padarymo vie-ta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. be to, jeigu teisėjas mano, kad yra ir kitų svarbių aplinkybių ar sprendimų argumentų, jis gali juos išdėstyti ap-kaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

13.1. pažymėtina, kad išdėstyti minėtas aplinkybes apkaltinamojoje nuospren-džio aprašomojoje dalyje ar jų ten neišdėstyti – išskyrus bpk 306 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) griežtai apibrėžtus atvejus (kai apylinkės teismo tei-


sėjas nagrinėja bylą, kurioje asmuo yra kaltinamas padaręs tam tikrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus), taip pat šio straipsnio 4 dalyje nurodytą atvejį (kai apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo) – pagal bpk 306 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 8 d. redakcija) sprendžia pats atitin-kamą bylą nagrinėjantis apylinkės teismo teisėjas.

13.2. Šiame kontekste paminėtina, kad bpk 306 straipsnio 1 dalyje (2004 m. lie-pos 8 d. redakcija) nurodyti nusikaltimai, dėl kurių apkaltinamojo nuosprendžio ap-rašomojoje dalyje yra privalu nurodyti ne tik įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes – jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes, bet ir įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvus, kuriais vadovauda-masis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemo-nės skyrimo motyvus, taip pat motyvus, pagrindžiančius sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. tie nusikaltimai yra: sunkus sveikatos sutrikdymas, jeigu sunkiai sužalotas (sužalota) ar susargdintas (susargdinta) buvo ne mažametis, ne bejėgiškos būklės žmogus, ne to asmens motina, tėvas ar vaikas, ne nėščia moteris, ne du ar daugiau žmonių, taip pat jeigu kaltinamasis sunkiai sužalojo ar susargdino žmo-gų ne kankindamas ar kitaip itin žiauriai, ne kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, ne dėl chuliganiškų paskatų, ne dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo, ne siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą, ne siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą ar audinį transplantavimui (bk 135 straipsnio 1 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija)); išžaginimas, jeigu išžagintas ne mažametis asmuo (bk 149 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. birželio 22 d. redakcijos)); seksualinis prievartavimas, jeigu atitinkami veiksmai buvo atlikti ne mažamečiui asmeniui (bk 150 straipsnio 1, 2, 3 dalys (2000 m. rugsėjo 26 d., 2004 m. liepos 5 d., 2006 m. birželio 22 d. redakcijos)); plėšimas, jeigu kaltinamasis apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą arba panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį, arba apiplėšęs pagrobė dide-lės vertės turtą, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuotoje grupėje (bk 180 straipsnio 2, 3 dalys (2003 m. liepos 4 d. redakcija)); sukčiavimas, kai kaltinamasis apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino (bk 182 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2004 m. liepos 5 d. redakcijos)); neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotro-pinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, arba neteisėtas disponavimas labai di-deliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, jeigu kaltinamasis neteisėtai ga-mino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, arba neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psi-chotropinių medžiagų (bk 260 straipsnio 2, 3 dalys (2003 m. balandžio 10 d., 2004 m. liepos 5 d., 2006 m. birželio 22 d. redakcijos)).


13.3. Šitokia bpk 306 straipsnio 1 dalyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numa-tyta sutrumpinta apylinkės teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, ypač atsižvelgiant į tai, kas pagal bpk 305 straipsnį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) turi būti nurodyta apkaltinamojo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tačiau tame teismo nuo-sprendyje gali būti nenurodyta, laikytinas teismo nuosprendžiu be jį pagrindžiančių argumentų – jo priėmimo motyvų.

13.4. Šiame kontekste paminėtina, kad, nepaisant terminijos panašumo, bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) numatyta sutrumpinta apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis nėra prilygintina administracinių bylų teisenos įsta-tymo 85 straipsnio 4 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kuri šiuo konstituci-nio teismo nutarimu nėra jokia apimtimi pripažinta prieštaraujančia konstitucijai, numatytiems „sutrumpintiems motyvams“, kuriuos pirmosios instancijos adminis-tracinis teismas savo sprendime gali surašyti tais atvejais, kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai.

14. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konsti-tucinio teismo nutarime konstatuota, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 da-lis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, tei-sės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitu-cinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kad:

– apylinkės teismo teisėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį (inter alia tokį, kuriuo nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės atlikimo), įrodyta pripažintos nusi-kalstamos veikos aplinkybes (jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svar-bias aplinkybes), įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo povei-kio priemonės skyrimo motyvus (jeigu nuteistasis yra atleidžiamas nuo bausmės at-likimo, – tai, kokia sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku, nuteistasis serga, o jeigu atleidžiant nuo bausmės atlikimo yra skiriama baudžiamojo poveikio priemonė ar auklėjamojo poveikio priemonė, – ir tos priemonės skyrimo mo-tyvus), taip pat motyvus, pagrindžiančius sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, to nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo nurodyti tik tam tikrais griežtai apibrėžtais atvejais – kai apylinkės teismo teisėjas nagrinėja bylą, kurioje asmuo yra kaltinamas padaręs tam tikrus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus;


– kitais atvejais, t. y. kai apylinkės teismo teisėjas nagrinėja bylą, kurioje asmuo yra kaltinamas padaręs baudžiamąsias veikas, nenurodytas šio straipsnio 1 dalyje, tei-sėjas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį (inter alia tokį, kuriuo nuteistasis yra at-leidžiamas nuo bausmės atlikimo), gali sutrumpinti to nuosprendžio aprašomąją dalį taip, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, ir kad tokiais atvejais nesutrumpinta apra-šomoji nuosprendžio dalis surašoma (per tris dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos) ir, pasirašyta bylą nagrinėjusio teisėjo, pridedama prie jau esančio nuospren-džio tik tais atvejais, kai nagrinėjimo teisme dalyviai, kurie pagal bpk gali apskųsti teismo nuosprendį, per septynias dienas nuo nuosprendžio priėmimo dienos pateikia teismui rašytinius prašymus gauti nuosprendžio su nesutrumpinta aprašomąja dalimi nuorašą arba kai nuosprendis yra apskundžiamas apeliacinės ar kasacinės instancijos teismui (inter alia tada, kai apeliacinės instancijos teismui apskundžiamas nuospren-dis, kurio aprašomoji dalis surašyta sutrumpinta ir kuriuo nuteisti keli asmenys arba nuteistieji pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų padarymo).

15. konstatuotina, kad šiuo konstitucinio teismo nutarimu pašalinus iš teisės sistemos šias konstitucijai prieštaraujančias nuostatas, kitas bpk 306 straipsnyje (2004 m. liepos 8 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas negali būti laikomas turinčiu savarankišką turinį bei kokį nors reguliavimo potencialą. jis yra neatskiria-mai susijęs su minėtomis konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintomis nuostato-mis ir taip pat yra šalintinas iš teisės sistemos.

16. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad bpk 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituci-niams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

17. tai konstatavęs, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje to-liau netirs, ar bpk 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) konstitucijos 29, 117 straipsniams.

18. teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamo-je (atitinkama apimtimi) bpk 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis šias nuostatas:

– kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją kolegialiai nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas gali, prieš priimdamas nuosprendį, surašyti ir viešai paskelbti tik jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje žodžiu paaiškindamas jo pri-ėmimo argumentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo;

– tam tikrais atvejais, būtent kai teismo pirmininkas ar baudžiamųjų bylų sky-riaus pirmininkas sutinka, priimto ir viešai paskelbto nuosprendžio aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis pasirašomas dar vėliau – per keturiolika die-nų po nuosprendžio priėmimo.

19. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konstitu-cinio teismo nutarime yra konstatuota, kad administracinių bylų teisenos įstatymo


85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 da-lis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, tei-sės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitu-cinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir bpk 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją kolegialiai nagrinėjantis pirmo-sios instancijos teismas gali, prieš priimdamas nuosprendį, surašyti ir viešai paskelbti tik jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje žodžiu paaiškindamas jo priėmimo argumentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo.

20. Šiame kontekste paminėtina, kad bpk 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata „Šiuo atveju teismas pa-skelbia nuosprendžio įžanginę bei rezoliucinę dalis ir žodžiu paaiškina jo priėmimo argumentus“ suponuoja teisinę situaciją, iš esmės besiskiriančią nuo tų, kurias supo-nuoja administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezo-liucinė dalys, ir šio įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kole-gijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“, kurios, atsi-žvelgiant į tą prasmę, kurią jos įgyja įsigaliojus šiam konstitucinio teismo nutarimui, šiuo konstitucinio teismo nutarimu nėra pripažintos prieštaraujančiomis konstitu-cijai: minėta bpk 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata (atsižvelgiant inter alia į joje vartojamus žodžius „šiuo atveju“) yra siejama tik su viena teisine situacija, būtent tokia, kai pirmosios instanci-jos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis yra surašoma jau po to, kai tas teismo nuo-sprendis, sudarytas tik iš įžanginės ir rezoliucinės dalių, jau yra priimtas ir viešai pa-skelbtas, ir negali būti siejama su tokia teisine situacija, kai priimtą ir viešai paskelbtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį sudaro ne tik dar prieš jį priimant surašytos įžanginė bei rezoliucinė dalys, bet ir tuo pat metu surašyta aprašomoji dalis, t. y. kai tas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra vienas dokumentas – vientisas tei-sės taikymo aktas. tad minėta nuostata yra neatsiejama nuo kitų bpk 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatų, kad


kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją kolegialiai nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas gali, prieš priimdamas nuosprendį, surašyti ir viešai paskelbti tik jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje žodžiu paaiškindamas jo priėmimo argu-mentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėju-sių teisėjų pasirašomas vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo, elementų; tuos elementus šiuo konstitucinio teismo nutarimu pripažinus prieštaraujančiais konstitucijai, minėta nuostata ne tik nepakeistų prasmės, bet ir, neturėdama savarankiško turinio, neturėtų jokio reguliavimo potencialo.

21. konstatavus, jog bpk 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją kolegialiai nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas gali, prieš priimdamas nuo-sprendį, surašyti ir viešai paskelbti tik jo įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posė-džių salėje žodžiu paaiškindamas jo priėmimo argumentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo, nukrypsta nuo konstitu-cinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina ir tai, kad nuo minėtų konstitucijos nuostatų nukrypsta ir šios dalies nuostata, kad tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, priimto ir viešai paskelbto nuosprendžio aprašomoji dalis gali būti su-rašoma ir visas nuosprendis pasirašomas dar vėliau – per keturiolika dienų po nuo-sprendžio priėmimo.

22. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad bpk 308 straips-nio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) priešta-rauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

23. tai konstatavęs, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos by-loje toliau netirs, ar bpk 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) konstitucijos 29, 117 straipsniams.

24. teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamo-je (atitinkama apimtimi) bpk 324 straipsnio 12 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis šias nuostatas:

– kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją nagrinėjantis apeliacinės instancijos teis-mas gali, prieš priimdamas nuosprendį (nutartį), pasitarimų kambaryje surašyti ir teis-mo posėdžių salėje paskelbti tik jo (jos) įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje žodžiu paaiškindamas jo (jos) priėmimo argumentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis ar nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas (pasi-rašoma) vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo;

– tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, priimto (priimtos) ir viešai paskelbto (paskelbtos) nuo-


sprendžio (nutarties) aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis ar nu-tartis pasirašomas (pasirašoma) dar vėliau – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo.

25. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konsti-tucinio teismo nutarime konstatuota, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 da-lis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, tei-sės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitu-cinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir bpk 324 straipsnio 12 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad kai byla yra ypač sudėtinga ar didelė, ją nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas gali, prieš priimdamas nuosprendį (nutartį), pasitarimų kambaryje surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jo (jos) įžanginę ir rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje žodžiu paaiškindamas jo (jos) priėmimo argumentus, o aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis ar nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas (pasirašoma) vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio priėmimo.

26. bpk 324 straipsnio 12 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar baudžiamųjų bylų sky-riaus pirmininkas, apeliacinės instancijos teismo priimto (priimtos) ir viešai paskelb-to (paskelbtos) nuosprendžio (nutarties) aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis ar nutartis pasirašomas (pasirašoma) dar vėliau – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo, yra iš esmės analogiška bpk 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatai, kad tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, pirmosios instancijos teismo priimto ir viešai paskelbto nuosprendžio aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėjusių teisė-jų pasirašomas dar vėliau – per keturiolika dienų po nuosprendžio priėmimo, kuri, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

27. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat į argumentus, kuriais remiantis šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad bpk 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, konstatuo-tina, kad konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja ir bpk 324 straipsnio 12 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija).


28. tai konstatavęs, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar bpk 324 straipsnio 12 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieš-tarauja (kokia nors apimtimi) konstitucijos 29, 117 straipsniams.

29. teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamo-je (atitinkama apimtimi) bpk 324 straipsnio 13 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redak-cija), aiškintinas kaip apimantis inter alia nuostatą, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas pagal šio straipsnio 12 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kuri, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, pasi-tarimų kambaryje surašė ir teismo posėdžių salėje paskelbė tik priimto nuospren-džio (nutarties) įžanginę ir rezoliucinę dalis (iš kurių bpk 324 straipsnio 13 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) expressis verbis paminėta tik rezoliucinė dalis), per penkias dienas nuo to nuosprendžio ar nutarties paskelbimo jo (jos) nuorašas turi būti išsiunčiamas suimtam nuteistajam, kuris apskundė nuosprendį arba su kurio interesais yra susijęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis.

30. tokia bpk 324 straipsnio 13 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata yra neatskiriamai susijusi su šio straipsnio 12 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, kuris, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valsty-bės ir teisingumo principams: ši bpk 324 straipsnio 13 dalies (2002 m. kovo 14 d. re-dakcija) nuostata modeliuoja tokią teisinę situaciją, kuri yra pagal konstitucijai prieš-taraujančią bpk 324 straipsnio 12 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) susiklosčiusios teisinės situacijos tęsinys.

31. konstatavus, kad bpk 324 straipsnio 12 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingu-mo principams, konstatuotina ir tai, kad konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja ir bpk 324 straipsnio 13 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, jog tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teis-mas pagal šio straipsnio 12 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) pasitarimų kambaryje surašė ir teismo posėdžių salėje paskelbė tik priimto nuosprendžio (nutarties) įžanginę ir rezoliucinę dalis, per penkias dienas nuo to nuosprendžio ar nutarties pasirašymo jo (jos) nuorašas turi būti išsiunčiamas suimtam nuteistajam, kuris apskundė nuosprendį arba su kurio interesais yra susijęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis.

32. kartu pažymėtina, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog kons-titucijai galėtų prieštarauti kitas bpk 324 straipsnio 13 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas; beje, jo atitikties konstitucijai neginčija ir pareiškėjas – seimo narių grupė. todėl konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs šio kito bpk 324 straipsnio 13 dalyje (2002 m. kovo 14 d. re-dakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitikties konstitucijai.

33. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad bpk 324 straipsnio 13 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata „o kai buvo paskelbta tik rezoliucinė


dalis, – per tą patį laiką po jų pasirašymo“ prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

34. tai konstatavęs, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar bpk 324 straipsnio 13 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieš-tarauja (kokia nors apimtimi) konstitucijos 29, 117 straipsniams.

35. teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamo-je (atitinkama apimtimi) bpk 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis inter alia šias nuostatas:

– išnagrinėjęs bylą, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties;– bylą nagrinėjantis kasacinės instancijos teismas gali, prieš priimdamas nutartį,

surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstydamas jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vė-liau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nutarties priėmimo;

– tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, priimtos ir viešai paskelbtos nutarties įžanginė ir aprašo-moji dalys gali būti surašomos ir visa nutartis pasirašoma dar vėliau – per keturiolika dienų po nutarties priėmimo.

36. akivaizdu, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog konstitucijai galėtų prieštarauti bpk 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata „išnagrinėjęs bylą, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties“; beje, jos atitikties konstitucijai neginčija ir pareiškėjas – seimo narių grupė.

37. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konsti-tucinio teismo nutarime konstatuota, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 da-lis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, tei-sės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitu-cinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir bpk 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad bylą nagrinėjantis kasacinės instancijos teismas gali, prieš priimdamas nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstydamas jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašo-ma vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nutarties priėmimo,


38. bpk 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmi-ninkas ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, kasacinės instancijos teismo pri-imtos ir viešai paskelbtos nutarties įžanginė ir aprašomoji dalys gali būti surašomos ir visa nutartis pasirašoma dar vėliau – per keturiolika dienų po nutarties priėmimo, yra iš esmės analogiška bpk 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. kovo 14 d.) nuostatai, kad tam tikrais atvejais, būtent kai sutinka teismo pirmininkas ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, pirmosios instancijos teis-mo priimto ir viešai paskelbto nuosprendžio aprašomoji dalis gali būti surašoma ir visas nuosprendis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašomas dar vėliau – per keturio-lika dienų po nuosprendžio priėmimo, kuri, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

39. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat į argumentus, kuriais remiantis šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad bpk 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) prieštarauja konstituci-jos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, da-rytina išvada, kad bpk 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bylą nagrinėjantis kasacinės instancijos teismas gali, prieš priimdamas nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstydamas jos priė-mimo argumentus, o aprašomoji ir įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nutarties priėmimo, o teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nutarties priėmimo, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

40. tai konstatavęs, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje to-liau netirs, ar bpk 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) konstitucijos 117 straipsniui.

41. teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamo-je (atitinkama apimtimi) bpk 448 straipsnio 7 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis inter alia šias nuostatas:

– išnagrinėjusi bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija iš-eina į pasitarimų kambarį priimti nutarties;

– bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėjanti Lie-tuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumen-tus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinė-jusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo.


42. akivaizdu, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog konstitucijai galėtų prieštarauti bpk 448 straipsnio 7 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuo-stata „priimti nutarties teismas išeina į pasitarimų kambarį“; beje, jos atitikties kons-titucijai neginčija ir pareiškėjas – seimo narių grupė.

43. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konsti-tucinio teismo nutarime konstatuota, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o apra-šomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo im-peratyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios ins-titucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir bpk 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bylos atnauji-nimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėjanti Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirminin-kui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašo-ma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo.

44. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad bpk 448 straips-nio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klausimą nagrinėjanti Lietuvos aukš-čiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimda-ma nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kole-gijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo, prieš-tarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

45. tai konstatavęs, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje to-liau netirs, ar bpk 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) konstitucijos 117 straipsniui.


– išnagrinėjusi baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžia-mojo įstatymo pritaikymo klausimą Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų


bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija arba šio skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegi-ja, arba tokį klausimą plenarinėje sesijoje išnagrinėjęs Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties;

– baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą nagrinėjanti Lietuvos aukščiausiojo teismo trijų teisėjų kolegi-ja arba šio skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba tokį klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjantis Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius gali, prieš priimdama (priimdamas) nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant pagrindinius jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo;

– jeigu nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, visa motyvuota nutartis turi būti surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną.

47. akivaizdu, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog konstitucijai galėtų prieštarauti bpk 454 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuosta-tos „teismas, išklausęs kalbas, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties“ ir „jeigu nuteistasis turi būti paleistas iš laisvės atėmimo vietos, visa motyvuota nutartis turi būti surašyta ir perduota vykdyti jos priėmimo dieną“; beje, jų atitikties konstitucijai neginčija ir pareiškėjas – seimo narių grupė.

48. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konsti-tucinio teismo nutarime konstatuota, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o apra-šomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo im-peratyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institu-cijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vyk-dančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir bpk 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą nagri-nėjanti Lietuvos aukščiausiojo teismo trijų teisėjų kolegija arba šio skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba tokį klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjantis Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius gali, prieš priimdama (priimdamas) nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumentus, o ap-rašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo.


49. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad bpk 454 straips-nio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bau-džiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pri-taikymo klausimą nagrinėjanti Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija arba šio skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba tokį klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjantis Lietuvos aukščiausiojo teis-mo baudžiamųjų bylų skyrius gali, prieš priimdama (priimdamas) nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant pagrindinius jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinė-jusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmi-mo, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

50. tai konstatavęs, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje to-liau netirs, ar bpk 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja (kokia nors apimtimi) konstitucijos 29, 117 straipsniams.

51. su bpk 454 straipsnio 5 dalimi (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kuri, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pri-taikymo klausimą nagrinėjanti Lietuvos aukščiausiojo teismo trijų teisėjų kolegi-ja gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, yra neatskiriamai susijusi šio straipsnio 6 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija), pagal kurią baudžiamosios bylos atnaujini-mo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą nagrinėjančios Lietuvos aukščiausiojo teismo trijų teisėjų kolegijos arba šio skyriaus išplėstinės sep-tynių teisėjų kolegijos nutartį pasirašo visi teisėjai, o tokį klausimą plenarinėje sesijo-je nagrinėjančio Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas.

51.1. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad baigiamąjį teismo aktą turi pasirašyti visi bylą nagrinėjantys teisėjai; be šito baigiamasis teismo aktas pagal konstituciją nėra teismo įvykdyto teisingumo aktas ir net negali būti laikomas oficialiai priimtu, taip pat kad įstatymais turi būti nustatyta tokia tokių baigiamųjų teismo aktų ginčijimo ir panaikinimo procedūra, kuri veiksmingai užtikrintų, kad tokie baigiamieji teismo aktai, jeigu jie yra priimti, būtų panaikinti.

pažymėtina, kad tokiam baigiamojo teismo akto pasirašymui negali turėti jokios reikšmės tai, ar tam tikras teisėjas balsavo už, ar prieš atitinkamą baigiamąjį teismo aktą, taip pat tai, ar jis pareiškė atskirąją nuomonę, ar jos nepareiškė.


teisinis reguliavimas, leidžiantis viešai skelbiamo baigiamojo teismo akto (turin-čio ir rezoliucinę dalį) nepasirašyti kuriam nors bylą (plačiausia šios sąvokos prasme) nagrinėjančiam teisėjui, konstituciškai niekaip negali būti pateisinamas.

51.2. bpk 454 straipsnio 6 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) kaip tik ir yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas – nuostata, kad baudžiamosios bylos atnaujini-mo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjančio Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas; kiti tą nutartį priėmę teisėjai jos nepasirašo.

51.3. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad bpk 454 straips-nio 6 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžia-mosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjančio Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžia-mųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir prane-šėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai (nesvarbu, balsavę už ar prieš tokią nutartį), prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisin-gumo principams.


– Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegi-ja, išnagrinėjusi prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo, taip pat Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius, tokį prašymą ar teikimą išnagrinėjęs plenarinėje sesijoje, išklausiusi (išklausęs) byloje dalyvaujančių asmenų kalbas ir papildomus paaiškinimus, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties;

– prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo nagrinėjanti Lietu-vos aukščiausiojo teismo trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, žodžiu išdėsčiusi jos pri-ėmimo svarbiausius argumentus.

53. akivaizdu, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog konstitucijai galėtų prieštarauti bpk 460 straipsnio 4 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuo-stata „teismas, išklausęs nagrinėjant bylą dalyvaujančių asmenų kalbas ir papildomus paaiškinimus, išeina į pasitarimų kambarį priimti nutarties“; beje, jos atitikties kons-titucijai neginčija ir pareiškėjas – seimo narių grupė.

54. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konsti-tucinio teismo nutarime konstatuota, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys,


o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 da-lis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, tei-sės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitu-cinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir bpk 460 straipsnio 4 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl jungtinių tautų žmogaus tei-sių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo nagrinėjanti Lietuvos aukščiausiojo teismo trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, žodžiu išdėsčiusi jos priėmi-mo svarbiausius argumentus.

55. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad bpk 460 straips-nio 4 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo nagrinėjanti Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, žodžiu išdėsčiu-si jos priėmimo svarbiausius argumentus, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.


57. teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamo-je (atitinkama apimtimi) bpk 460 straipsnio 5 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), aiškintinas kaip apimantis šias nuostatas:

– Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų ko-legijos ir Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus nutarties dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo įžanginė ir aprašomoji dalys gali būti surašomos ne prieš priimant ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiant atitinkamą nutartį, o vėliau – ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos nutarties priėmimo;

– jeigu minėta nutartis yra priimama Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžia-mųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos, ją pasirašo visi kolegijos teisėjai;

– jeigu minėtą nutartį priima Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius plenarinėje sesijoje, ją pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir teisėjas pra-nešėjas.

58. bpk 460 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad Lie-tuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos ir Lie-tuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus nutarties dėl baudžiamosios


bylos atnaujinimo dėl jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmo-gaus teisių teismo sprendimo įžanginė ir aprašomoji dalys gali būti surašomos ne prieš priimant ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiant atitinkamą nutartį, o vė-liau – ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos nutarties priėmimo, yra neatskiriamai susijusi su teisiniu reguliavimu, nustatytu šio straipsnio 4 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), kuri, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo nagrinėjanti Lietuvos aukščiausiojo teismo trijų teisėjų kolegija gali, prieš priim-dama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, žodžiu išdėsčiusi jos priėmimo svarbiausius argumentus, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams: ši bpk 460 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata modeliuoja tokią tei-sinę situaciją, kuri yra pagal konstitucijai prieštaraujančia bpk 460 straipsnio 4 dalį (2002 m. kovo 14 d. redakcija) susiklosčiusios teisinės situacijos tęsinys.

59. akivaizdu, kad nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog konstitucijai galėtų prieštarauti bpk 460 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuo-stata „ją pasirašo visi kolegijos teisėjai“; beje, jos atitikties konstitucijai neginčija ir pareiškėjas – seimo narių grupė.

60. kitaip vertintina bpk 460 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatos, kad jeigu nutartį dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo priima plenarinėje sesijoje Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius, tą nu-tartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir teisėjas pranešėjas, atitiktis konstitu-cijai.

Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konstitu-cinio teismo nutarime konstatuota, kad bpk 454 straipsnio 6 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą plenarinėje sesijo-je nagrinėjančio Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas, prieštarauja konstitu-cijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, konstatuotina ir tai, kad konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės vals-tybės ir teisingumo principams prieštarauja ir bpk 460 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostata, kad jeigu nutartį dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo priima plenarinėje sesijoje Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius, tą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir teisėjas pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai.

61. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad bpk 460 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos aukš-


čiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos ir Lietuvos aukš-čiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus nutarties dėl baudžiamosios bylos atnau-jinimo dėl jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo įžanginė ir aprašomoji dalys gali būti surašomos ne prieš priimant ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiant atitinkamą nutartį, o vėliau – ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos nutarties priėmimo, taip pat kad jeigu nutartį dėl baudžia-mosios bylos atnaujinimo dėl jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo priima plenarinėje sesijoje Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius, tą nutartį pasirašo tik plenarinės sesijos pirminin-kas ir teisėjas pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.


V

Dėl CPK 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straips-nio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo inter alia ištirti:– ar cpk 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi,

kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą pir-mosios instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė bei rezoliucinė sprendimo dalys, o likusi, sprendimą pagrindžianti, dalis rašoma vėliau, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar cpk 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą ape-liacinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik sprendimo ar nutarties įžanginė bei rezoliucinė dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, dalys rašomos vėliau, per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar cpk 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo – seimo narių grupės, nustatyta, kad sprendžiant bylą kasa-cinės instancijos teisme yra priimamos, surašomos ir paskelbiamos tik įžanginė ir rezoliucinė nutarties (nutarimo) dalys, o likusios, aprašomoji ir motyvuojamoji, da-lys rašomos vėliau, per dvidešimt dienų nuo nutarties ar nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.


2. seimas 2002 m. vasario 28 d. priėmė civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu patvirtino Lietuvos Respub-likos civilinio proceso kodeksą. civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad civilinio proceso kodek-sas įsigalioja „nuo 2003 m. sausio 1 d.“; įsigaliojus civilinio proceso kodeksui, neteko galios inter alia anksčiau galiojęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (1964 m. liepos 7 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; toliau – ir anksčiau galiojęs cpk) (13 straipsnio 2 dalis).

3. naujasis cpk buvo keičiamas ir (arba) papildomas: seimo 2003 m. balandžio 8 d. priimtu teismų įstatymo, administracinių bylų teisenos įstatymo, civilinio pro-ceso kodekso, baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymu (su pakeitimais ir papildymais, vėliau padarytais seimo 2003 m. rugsėjo 16 d. priimtu teismų įstatymo, administracinių bylų teisenos įstatymo, civilinio proceso kodekso, baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo ketvirtojo skirsnio 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu); seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimtu Lietu-vos Respublikos konkurencijos įstatymo pakeitimo ir papildymo, valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymo pripažinimo netekusiu galios ir civilinio proceso kodekso 1 straipsnio pakeitimo įstatymu; seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lie-tuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1, 42, 62, 801, 803 straipsnių pakeitimo ir papildymo, LX skyriaus ketvirtojo, penktojo ir šeštojo skirsnių pavadinimų pakeitimo, LX skyriaus papildymo septintuoju skirsniu ir kodekso papildymo priedu įstatymu; seimo 2005 m. sausio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 57, 83, 99 ir 225 straipsnių pakeitimo įstatymu; seimo 2006 m. birželio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 663 straipsnio pakeitimo įstatymu.

cpk 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurių nuostatų (nurodyta apimtimi) atitiktį konstitucijai šioje konstituci-nės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, keičiamos arba papildo-mos nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu tebegalioja.

4. cpk 268 straipsnyje „sprendimo priėmimo tvarka ir išdėstymas“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 3 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, esančiame ii dalies „procesas pirmosios ins-tancijos teisme“ Xv skyriaus „teismo sprendimai ir nutartys“ pirmajame skirsnyje „teismo sprendimai“, nustatyta:

„1. sprendimas priimamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio kodekso numatytus atvejus.

2. teismo sprendimą teisėjas priima vienas (kai bylą nagrinėja vienas teisėjas) arba teisėjų balsų dauguma. sprendimas išdėstomas raštu ir visų nagrinėjusių bylą teisėjų pasirašomas.

3. sprendimas priimamas surašant jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir paskel-biamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio kodekso numatytus atve-


jus, trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus. aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.

4. teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti šio kodekso 270 straipsnio keliamus reikalavimus.

5. kai atsakovas ieškinį pripažįsta visiškai ar iš dalies, teisėjas gali surašyti su-trumpintus motyvus. jeigu ieškinys yra pripažįstamas tik iš dalies, sutrumpinti mo-tyvai gali būti surašomi tik toje dalyje, kurioje atsakovas pripažįsta pareikštą ieškinį. sutrumpintuose motyvuose nenurodomi argumentai, dėl kurių teismas atmeta ku-riuos nors įrodymus.

6. teisėjas, turėjęs kitą nuomonę, turi teisę raštu išdėstyti atskirąją nuomonę.7. teisėjo atskiroji nuomonė skelbiant sprendimą neskaitoma, bet pridedama

prie bylos ir pranešama, jog tokia nuomonė yra.8. ištaisymai sprendimo tekste turi būti teisėjų aptarti ir pasirašyti.“5. cpk 325 straipsnyje „sprendimo ar nutarties priėmimas ir paskelbimas“

(2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 2, 3 dalių (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, esančiame iii dalies „teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnauji-nimas“ Xvi skyriaus „bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ pirmajame skirs-nyje „neįsiteisėjusių teismo sprendimų apskundimas“, nustatyta:

„1. žodinio proceso atveju po dalyvaujančių byloje asmenų kalbų ir baigiamųjų kalbų teismas išeina priimti sprendimo ar nutarties.

2. priėmęs sprendimą ar nutartį teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba kitas teisėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezo-liucinę dalis, žodžiu išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis.

3. visas sprendimas ar nutartis išdėstomi raštu ir visų teisėjų pasirašomi ne vė-liau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos.

4. apie apeliacinės instancijos teismo sprendimą ar nutartį, priimtus rašytinio proceso tvarka, ir šio straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais informuojami dalyvau-jantys byloje asmenys.

5. išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir mastą, teismas, nagrinėjantis bylą apeliacine tvarka, nutartimi ne ilgesniam kaip keturiolikos dienų terminui gali atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą. tokiu atveju sprendimą ar nutartį paskelbia teisėjų kolegija arba vienas iš teisėjų. Šiuo laikotarpiu teisėjai gali nagrinėti kitas bylas.“

6. cpk 358 straipsnyje „teismo nutarties (nutarimo) priėmimas“ (2002 m. vasa-rio 28 d. redakcija), kurio 3 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, esančiame iii dalies „teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas“ Xvii skyriuje „bylų procesas kasaciniame teisme“, nustatyta:


„1. teismo nutartis (nutarimas) priimama balsų dauguma laikantis šio kodek-so reikalavimų. pirmas kalba mažiausią teisėjo darbo stažą Lietuvos aukščiausiaja-me teisme turintis teisėjas, o paskutinis – posėdžio pirmininkas. jei civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas.

2. teismo priimama nutartis (nutarimas) išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasi-rašoma. skyriaus plenarinės sesijos nutarimą pasirašo sesijos posėdžio pirmininkas ir pranešėjas.

3. išnagrinėjus bylą, priimama teismo nutartis (nutarimas), kurią sudaro įžangi-nė ir rezoliucinė dalys, o nutartis (nutarimas), atitinkanti šio kodekso 361 straipsnio reikalavimus, surašoma per dvidešimt dienų nuo jos priėmimo.

4. žodinio proceso atveju teismo nutartis paskelbiama teismo posėdžio salėje. civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos posėdžio pirmininkas, teisėjų kolegijos pir-mininkas arba teisėjas perskaito nutarties (nutarimo) rezoliucinę dalį ir žodžiu iš-dėsto nutarties (nutarimo) motyvus.

5. teisėjų kolegija ar civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija nutartimi gali ati-dėti teismo nutarties (nutarimo) priėmimą ne ilgesniam kaip dvidešimties dienų lai-kotarpiui. per šį laikotarpį teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Dalyvaujantiems byloje asmenims žodinio proceso atveju teismo posėdžio metu pranešamas nutarties pri-ėmimo laikas. žodinio proceso atveju skelbiant nutartį, kurios priėmimas ir paskel-bimas buvo atidėtas, kiti skyriaus plenarinės sesijos, teisėjų kolegijos teisėjai gali ir nedalyvauti.“

7. pareiškėjo – seimo narių grupės abejonės dėl cpk 268 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) (atitinkama apim-timi) atitikties konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui yra grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo – seimo narių grupės aiškinimu, pagal šiuos cpk straipsnius (jų dalis) bylą nagrinėjantis teismas savo sprendimą (nutartį), t. y. baigiamąjį teismo aktą, priima ir viešai paskelbia nesurašęs jį (ją) pagrindžiančių motyvų – jo priėmimo motyvų – jie surašomi vėliau.

8. sprendžiant, ar pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamos cpk 268 straips-nio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 325 straipsnio 2, 3 dalys (2002 m. va-sario 28 d. redakcija), 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) (pa-reiškėjo – seimo narių grupės nurodyta apimtimi) neprieštarauja konstitucijos 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, atsižvelgtina į teisinį reguliavimą, nustatytą kitose šių straipsnių dalyse, taip pat kituose cpk straipsniuose, inter alia: 270 straipsnyje „sprendimo turinys“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimą (būtent pirmosios instancijos teismo sprendimą) sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys; 2 dalyje – kad įžan-ginėje sprendimo dalyje nurodoma sprendimo priėmimo laikas ir data (1 punktas), sprendimą priėmusio teismo pavadinimas (2 punktas), teismo sudėtis (teisėjo (teisėjų)


vardas ir pavardė), teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti dalyvaujantys byloje asme-nys (3 punktas), ginčo dalykas (4 punktas); 3 dalyje – kad aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti: ieškovo reikalavimų ir paaiškinimų santrauka (1 punktas), atsakovo atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka (2 punktas), kitų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų santrauka (3 punktas); 4 dalyje – kad motyvuojamojoje sprendimo daly-je glausta forma turi būti nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės (1 punktas), įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas (2 punktas), argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (3 punktas), įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai (4 punktas); 5 dalyje – kad rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje turi būti teismo išvada ieškinį ir (ar)priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti (1 punktas), įstatymų numatytais atvejais – priteistų palūkanų dydis ir laikotarpis, iki kada jos išieškomos (2 punktas), nurodymas apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (3 punktas), teismo išvados dėl kitų sprendimu išspręstų klausi-mų (4 punktas), sprendimo apskundimo termino ir tvarkos nurodymas (5 punktas); 291 straipsnyje „nutarties turinys“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 1 dalyje nu-statyta, kad nutartyje nurodoma nutarties priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), teismo pavadinimas, teismo sudėtis ir teismo posėdžio sekretorius (2 punktas), dalyvaujan-tys byloje asmenys ir ginčo dalykas (3 punktas), klausimas, kuriuo priimama nutartis (4 punktas), motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi (5 punktas), teismo nutarimas (6 punktas), nu-tarties apskundimo tvarka ir terminas (7 punktas), 2 dalyje – kad žodinėje nutartyje turi būti duomenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktuose; 331 straips-nyje „apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinys ir įsiteisėjimas“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį) sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliuci-nė dalys, 2 dalyje – kad įžanginėje sprendimo (nutarties) dalyje nurodyta sprendimo (nutarties) priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), sprendimą (nutartį) priėmusio teis-mo pavadinimas ir sudėtis (2 punktas), asmenys, dalyvavę nagrinėjant bylą apeliaci-nės instancijos teisme (žodinio proceso atveju) (3 punktas), apeliantas (4 punktas), skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (5 punktas), šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir ginčo dalykas (6 punktas), 3 dalyje – kad aprašo-mojoje sprendimo (nutarties) dalyje nurodoma trumpas bylos aplinkybių išdėstymas (1 punktas), skundžiamo sprendimo (nutarties) esmė (2 punktas), apeliacinio skundo pagrindai, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, turintys reikšmės skundžiamo sprendimo (nutarties) teisėtumui ir pagrįstumui, nurodymas apie prisidėjimą prie apeliacinio skundo (3 punktas), 4 dalyje – kad motyvuojamojoje sprendimo (nutar-ties) dalyje glausta forma turi būti teismo nustatytos bylos aplinkybės (1 punktas), įro-dymai, kuriais grindžiamos teismo išvados (2 punktas), argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (3 punktas), įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (4 punktas), 5 dalyje – kad


rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas apeliacinio teismo sprendimas, 6 dalyje – kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos; 361 straipsnyje „teismo nutarties (nutarimo) turinys“ (2002 m. vasario 28 d. redakci-ja), kurio inter alia 1 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartį (nutarimą) sudaro įžanginė, aprašomoji, konstatuojamoji ir rezoliucinė dalys, 2 dalyje – kad įžanginėje nutarimo (nutarties) dalyje nurodoma nutarties (nutarimo) priėmimo laikas ir vieta (1 punktas), nutartį priėmusio teismo pavadinimas ir sudėtis (2 punktas), asmenys, dalyvavę nagrinėjant bylą kasaciniame teisme (žodinio proceso atveju) (3 punktas), kasatorius (4 punktas), skundžiami teismų sprendimai (nutartys) (5 punktas), šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir ginčo dalykas (6 punktas), 3 dalyje – kad apra-šomojoje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti trumpas bylos aplinkybių išdėstymas (1 punktas), sprendimo (nutarčių) esmė (2 punktas), kasacinio skundo pagrindai, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai, turintys reikšmės skundžiamo sprendimo (nutarties) teisėtumui, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo (3 punktas), 4 dalyje – kad konstatuojamojoje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti: įstatymai ir motyvai, kuriais remdamasis kasacinis teismas padarė išvadą (1 punktas), aktuali teis-mų praktikai teisės taikymo ar aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklė (2 punktas), 5 dalyje – kad rezoliucinėje nutarties (nutarimo) dalyje turi būti nurodytas kasacinio teismo sprendimas.

9. teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) cpk 268 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), pareiškėjo – seimo narių grupės nurodytu aspektu yra iš esmės analogiškas teisiniam reguliavimui, nustatytam administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 da-lyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), taip pat šiame konstitucinio teismo nutarime aptartiems bpk straips-niams (jų dalims), pagal kuriuos atitinkamas baigiamasis teismo aktas gali būti pri-imamas ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiamas nesurašius jo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

10. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad pa-reiškėjo – seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) cpk 268 straips-nio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra inter alia nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant spren-dimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.

11. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konsti-tucinio teismo nutarime konstatuota, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per


septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, šio įstatymo 139 straipsnio 3 da-lis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vyk-dančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos var-du teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir cpk 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas su-rašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu iš-dėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.

12. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad cpk 268 straips-nio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pir-mosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti sura-šomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo, priešta-rauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

13. teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – seimo narių grupės ginčija-mose (atitinkama apimtimi) cpk 325 straipsnio 2, 3 dalyse (2002 m. vasario 28 d. redakcija), pareiškėjo – seimo narių grupės nurodytu aspektu taip pat yra iš esmės analogiškas teisiniam reguliavimui, nustatytam administracinių bylų teisenos įsta-tymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), taip pat šiame konstitucinio teismo nutarime ap-tartiems bpk straipsniams (jų dalims), pagal kuriuos atitinkamas baigiamasis teismo aktas gali būti priimamas ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiamas nesurašius jo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

14. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad pa-reiškėjo – seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) cpk 325 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra inter alia nustatyta, kad apeliacinės ins-tancijos teismo sprendimas (nutartis) gali būti priimamas (priimama) ir teismo po-sėdžių salėje paskelbiamas (paskelbiama) surašius tik jo (jos) įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus.

konstatuotina ir tai, kad cpk 325 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra inter alia nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nu-tarties) aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos.

15. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konsti-tucinio teismo nutarime konstatuota, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta,


kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, ir šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisin-gumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir:

– cpk 325 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas (nutartis) gali būti priima-mas (priimama) ir teismo posėdžių salėje paskelbiamas (paskelbiama) surašius tik jo (jos) įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus,

– cpk 325 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, ku-ria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos.

16. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad cpk 325 straips-nio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad ape-liacinės instancijos teismo sprendimas (nutartis) gali būti priimamas (priimama) ir teismo posėdžių salėje paskelbiamas (paskelbiama) surašius tik jo įžanginę bei rezo-liucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, ir šio straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) aprašomoji ir motyvuo-jamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

17. teisinis reguliavimas, nustatytas pareiškėjo – seimo narių grupės ginčija-moje (atitinkama apimtimi) cpk 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. re-dakcija), pareiškėjo – seimo narių grupės nurodytu aspektu taip pat yra iš esmės analogiškas teisiniam reguliavimui, nustatytam administracinių bylų teisenos įsta-tymo 85 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), 139 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), taip pat šiame konstitucinio teismo nutarime ap-tartiems bpk straipsniams (jų dalims), pagal kuriuos atitinkamas baigiamasis teismo aktas gali būti priimamas ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskelbiamas nesurašius jo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių.

18. nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamoje (atitinkama apimtimi) cpk 358 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasa-rio 28 d. redakcija) yra inter alia nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nutartis


(nutarimas) gali būti priimama (priimamas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliu-cinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuojamosios dalių.

19. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konsti-tucinio teismo nutarime konstatuota, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instancijos administracinio teis-mo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, ir šio įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nukrypsta nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstatuotina, kad nuo konstituci-nių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų, nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos nukrypsta ir cpk 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustaty-ta, jog kasacinės instancijos teismo nutartis (nutarimas) gali būti priimama (priima-mas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuojamosios dalių.

20. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad cpk 358 straips-nio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog kasaci-nės instancijos teismo nutartis (nutarimas) gali būti priimama (priimamas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuo-jamosios dalių, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

21. su pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamos (atitinkama apimtimi) cpk 358 straipsnio 3 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad kasacinės ins-tancijos teismo nutartis (nutarimas) gali būti priimama (priimamas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuojamosios dalių, yra neatskiriamai susijusios kitos (pareiškėjo – seimo narių grupės neginčija-mos) šio straipsnio nuostatos:

– cpk 358 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatos, kad kasacinės instancijos teismo priimama nutartis (nutarimas) išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma, o civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą pasirašo se-sijos posėdžio pirmininkas ir pranešėjas;

– cpk 358 straipsnio 4 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatos, kad žodinio proceso atveju teismo nutartis paskelbiama teismo posėdžių salėje ir kad ci-vilinių bylų plenarinės sesijos posėdžio pirmininkas, teisėjų kolegijos pirmininkas arba teisėjas perskaito nutarties (nutarimo) rezoliucinę dalį ir žodžiu išdėsto nutar-ties (nutarimo motyvus).

21.1. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais remiantis šiame konsti-tucinio teismo nutarime konstatuota, kad bpk 454 straipsnio 6 dalis (2002 m. kovo


14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą plenarinėje sesijo-je nagrinėjančio Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plenarinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas, o ne visi tą nutartį pri-ėmę teisėjai, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės vals-tybės ir teisingumo principams, konstatuotina ir tai, kad konstitucijos 109 straips-niui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja ir cpk 358 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad kasacinės ins-tancijos teismo civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą pasirašo tik sesijos posėdžio pirmininkas ir pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai.

21.2. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatavus ir juo pripažinus, kad cpk 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nusta-tyta, jog kasacinės instancijos teismo nutartis (nutarimas) gali būti priimama (priima-mas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašomosios bei konstatuojamosios dalių, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, cpk 358 straipsnio 4 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatos, kad žodinio proceso atveju teismo nutartis paskel-biama teismo posėdžių salėje ir kad civilinių bylų plenarinės sesijos posėdžio pir-mininkas, teisėjų kolegijos pirmininkas arba teisėjas perskaito nutarties (nutarimo) rezoliucinę dalį ir žodžiu išdėsto nutarties (nutarimo) motyvus, įgyja kitą prasmę: dabar ji reguliuoja santykius, susijusius tik su kasacinės instancijos teismo nutarties (nutarimo) paskelbimu balsiai perskaitant, o ne su jos (jo) surašymu ar turiniu, ji nebesuponuoja, kad tą nutartį (nutarimą) gali sudaryti tik įžanginė bei rezoliucinė dalys ir kad ji (jis) gali neturėti aprašomosios ir konstatuojamosios dalių.

22. konstatavęs, kad cpk 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo po-sėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuo-jamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo, kad cpk 325 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas (nutartis) gali būti priimamas (priimama) ir teismo posėdžių salėje paskelbiamas (pa-skelbiama) surašius tik jo (jos) įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, ir šio straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo spren-dimo (nutarties) aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos, taip pat kad cpk 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) prieštarauja konsti-tucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar šios dalys (kokia nors apimtimi) neprieštarauja konstitucijos 117 straipsniui.


VI

Dėl CPK 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

1. pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar cpk 320 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad apeliacinės instancijos teis-mas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant cpk iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas, neprieštarauja konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.

2. minėta, kad naujasis cpk ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas. cpk 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurios nuostatų atitiktį kons-titucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – vilniaus apygardos teismas, keičiama arba papildoma nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagri-nėjimo metu tebegalioja.

3. cpk 320 straipsnyje „bylos nagrinėjimo ribos“ (2002 m. vasario 28 d. re-dakcija), kurio 2 dalies (atitinkama apimtimi) atitiktį konstitucijai ginčija pareiškė-jas – vilniaus apygardos teismas, esančiame iii dalies „teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas“ Xvi skyriaus „bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ pirmajame skirsnyje „neįsiteisėjusių teismo sprendimų apskundimas“, nustatyta:

„1. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

2. apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinia-me skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant šio kodekso iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas. neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra šio kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo ne-galiojimo pagrindų.“

4. pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo ginčijamas teisinis reguliavimas įtvir-tina bendrą taisyklę, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliacinia-me skunde nustatytų ribų, ir šios taisyklės išimtį: tas ribas galima peržengti tik tam tikrais šioje dalyje nustatytais atvejais, būtent tada, kai to reikalauja viešasis interesas, teismui apeliacine tvarka nagrinėjant cpk iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas. spręsdamas kitų kategorijų bylas apeliacinės instancijos teismas yra varžomas apeliacinio skundo ribų.

5. toks cpk 320 straipsnyje „bylos nagrinėjimo ribos“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas išreiškia ir įtvirtina visuotinai pripažintą civilinio proceso teisės principą tantum devolutum quantum appellatum. Šis princi-pas reiškia inter alia tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi tikrinti bei vertinti tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą


ir neturi tikrinti bei vertinti, ar teisėtos ir pagrįstos yra tos sprendimo dalys, kurios nebuvo apskųstos apeliacine tvarka. be to, apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių ar-gumentų, kurie apeliaciniame skunde nėra nurodyti. tačiau, vadovaujantis principu tantum devolutum quantum appellatum, apeliacinės instancijos teismui negali būti visiškai uždrausta remtis ir argumentais, nenurodytais apeliaciniame skunde, jeigu tuos argumentus pateikia kiti proceso dalyviai.

6. visuotinai pripažįstama ir tai, kad principas tantum devolutum quantum appellatum nėra absoliutus inter alia tuo atžvilgiu, kad apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas. tokios šio principo ribos – minėtos bendrosios taisyklės išimtys (beje, įtvirtintos daugelio valstybių civilinio proceso įstatymuose) paprastai būna susijusios su būtinumu apsaugoti, apginti pamatines vertybes – viešąjį interesą, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius ir pan. tokias pamatines vertybes paprastai įtvirtina, saugo ir gina demokratinių teisinių valstybių konstitucijos.

taigi principas tantum devolutum quantum appellatum savaime nesuponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turi būti apeliacinio skundo ribų varžomas taip, kad jo sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir tai pažeistų konstitucines vertybes.

7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso teisėje taip pat yra eksplicitiškai numa-tytos tam tikros bendros taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas negali perženg-ti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išimtys (jos numatytos cpk 320 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalyje):

– neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra cpk 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (šios nuostatos atitikties konstitucijai pareiškėjas – vilniaus apygardos teis-mas neginčija) – šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios ins-tancijos teismui tik tuomet, jeigu šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (cpk 329 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija));

– apeliaciniame skunde nustatytas ribas galima peržengti tada, kai to reikalauja viešasis interesas apeliacine tvarka nagrinėjant cpk iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas.

Šiame kontekste paminėtina, kad cpk iv dalies „atskirų kategorijų bylų nag-rinėjimo ypatumai“ XiX skyriuje „Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai“ yra regla-mentuojami santykiai, susiję su bylų dėl santuokos nutraukimo arba pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) (antrasis skirsnis, 381–386 straipsniai), tėvystės (motinystės) nustatymo (trečiasis skirsnis, 387–393 straips-niai), tėvystės (motinystės) nuginčijimo (ketvirtasis skirsnis, 394–399 straipsniai), tėvų valdžios apribojimo (penktasis skirsnis, 400–409 straipsniai) nagrinėjimu, šios dalies XX skyriuje „Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai“ (410–418 straipsniai) – su darbo bylų nagrinėjimu, v dalyje „ypatingoji teisena“ – su ypatingosios teisenos bylų (t. y. bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, dėl fizinio asmens pa-


skelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu, dėl fizinio asmens pripažinimo neveiks-niu arba ribotai veiksniu ir nepilnamečio pripažinimo veiksniu (emancipuotu), dėl įvaikinimo, dėl globos ir rūpybos, dėl antstolių ir notarų veiksmų apskundimo, dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo, dėl teisių pagal prarastus pareikštinius vertybinius dokumentus at-kūrimo (šaukiamoji teisena), dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles, dėl šeimos teisinių santykių (išskyrus bylas, nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka pagal cpk iv dalies XiX skyrių, dėl hipotekos (kilnojamojo turto įkeitimo) teisinių santykių, dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūri-mo, dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo, dėl teismo leidimų išdavi-mo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo (palikimo administratoriaus skyrimo, turto aprašo sudarymo, testamento paskelbimo ir pan.) bei kitų bylų, kurios pagal ck ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka) (442–582 straipsniai)) nagrinėjimu.

8. pagal pareiškėjo – vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar cpk 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) (atitinkama apimtimi) neprieš-tarauja konstitucijai, pažymėtina, jog pati bendroji taisyklė, kad apeliacinės instanci-jos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (išreiškianti princi-pą tantum devolutum quantum appellatum), negali būti vertinama kaip nepagrįsta ar neteisinga, nes ji užtikrina ne tik civilinio proceso spartą, bet ir tai, kad nebus teismo intervencijos į tas gyvenimo sritis, kuriose tarp privačių asmenų nėra ginčo arba toks ginčas jau buvo išspręstas pirmosios instancijos teisme ir tas sprendimas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas. nėra jokių argumentų, kurie leistų teigti, kad ši bendroji taisyklė kokiu nors aspektu galėtų prieštarauti kuriai nors konstitucijos nuostatai, inter alia konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ar 109 straipsniui. yra kaip tik priešingai – ši taisyklė padeda užtikrinti individo, ypač privataus asmens, autonomiją teismui vykdant teisingumą, taip pat tai, kad nebus paneigti asmens teisėti lūkesčiai ir interesai.

9. kitaip vertintina cpk 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (išreiškiančios principą tantum devolutum quantum appellatum), išimtis – tai, kad minėtas ribas galima peržengti tik tam tikrais šioje dalyje nustatytais atvejais, būtent tada, kai to reikalauja viešasis interesas teismui apeliacine tvarka nagrinėjant cpk iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas.

10. konstitucija įtvirtina valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį (konstitu-cinio teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (konstitucinio teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės ver-


tybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina konstitucija; jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti. konstitucinio teismo jurispruden-cijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės gina-mo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (konstitucinio teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). kita vertus, viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autono-miniais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (konstitucinio teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nu-tarimai). Šios konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos. Šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą.

kartu pažymėtina, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuo-menės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, inter alia per teismus, pagal savo kompetenciją sprendžiančius bylas.

todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas vie-šuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. o tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. priešingu at-veju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas.

11. pabrėžtina, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kinta (konstitucinio teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). kita vertus, jis yra labai įvairus. iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kurio-se gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams.

12. europos žmogaus teisių doktrinoje (inter alia europos žmogaus teisių teis-mo jurisprudencijoje) yra įsitvirtinęs požiūris, kad, įstatymais reguliuodamas visuo-meninius santykius, įstatymų leidėjas gali nustatyti viešojo intereso ribas, o sprendi-mai dėl viešojo intereso apibrėžimo ir jo patenkinimo būdo turi būti realiai pagrįsti ir teisėti (konstitucinio teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2001 m. vasario 22 d. nutarimai). aiškindamas šią nuostatą, konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymuose, nepažeidžiant konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgalio-tos institucijos ar įgalioti pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teismine tvarka (kons-titucinio teismo 2001 m. vasario 22 d. nutarimas). paminėtina, kad konstitucijoje


yra expressis verbis įtvirtinti atitinkami įgaliojimai (pagal konstitucijos 118 straipsnio 2 dalį prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus).

tačiau – nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste tai ypač pabrėž-tina – pagal konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręs-damas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugo-ma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė). jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina konstitucija, taigi pagal konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingu-mą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymu negalima nustatyti kokio nors baigtinio bylų, kuriose teismui (apeliacinės instancijos teismui taip pat) leidžiama apginti viešąjį interesą (inter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo arba bylų, kuriose teismui neleidžiama apginti viešojo intereso (inter alia peržengiant apeliacinio skundo ribas), sąrašo.

kita vertus, pabrėžtina, kad iš konstitucijos kylanti apeliacinės instancijos teismo galimybė ginant viešąjį interesą peržengti apeliacinio skundo ribas negali būti inter-pretuojama kaip grynai diskrecinė jo teisė: šis teismas minėtas ribas gali peržengti tik tada, kai tam yra konstitucinis pagrindas, t. y. tada, kai jų neperžengus būtų pažeista kuri nors konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė ir dėl to apeliacinės instancijos teismo atitinkamoje byloje priimtas sprendimas būtų neteisingas. visais atvejais šis teismas privalo tai motyvuoti.

13. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal cpk 353 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) kasacinės instancijos teismas kasacinio skundo ribas gali per-žengti visais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas.

14. minėta, kad pagal cpk 320 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redak-cija) apeliaciniame skunde nustatytas ribas apeliacinės instancijos teismas peržengti gali tik tam tikrais šioje dalyje nustatytais atvejais – tada, kai to reikalauja viešasis interesas teismui apeliacine tvarka nagrinėjant cpk iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas, o spręsdamas kitų kategorijų bylas apeliacinės instancijos teismas yra varžomas apeliacinio skundo ribų.

taigi ši cpk 320 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta bendrosios taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas negali peržengti apeliaci-niame skunde nustatytų ribų, išimtis reiškia, kad apeliacinės instancijos teismui ne-leidžiama apsaugoti viešojo intereso sprendžiant tam tikrų, šioje dalyje nenurodytų, kategorijų bylas. tai sudaro prielaidas apeliacinės instancijos teismui tokiose bylose priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas ir kuriuo būtų pažeistos konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.


15. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad cpk 320 straips-nio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad apeliaci-nės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne cpk iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituci-niams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

16. tai konstatavęs, konstitucinis teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar cpk 320 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieš-tarauja (kokia nors apimtimi) konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

VII

Dėl CPK 285 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apim-timi, kuria nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka for-malų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, 285 straipsnio 5 da-lies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ati-tikties Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valsty-bės principui.

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti:– ar cpk 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi,

kuria nustatyta, kad, pasak pareiškėjo, priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrody-mų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;



– ar cpk 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. pareiškėjo ginčijamos cpk straipsnių (jų dalių) nuostatos reglamentuoja san-tykius, susijusius su sprendimo už akių priėmimu – civilinio proceso teisės institutu, ilgą laiką nebuvusiu įtvirtintu Lietuvos civilinio proceso teisėje.

3. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir pertvarkant Lietuvos teisės sistemą buvo reformuojama ir civilinio proceso teisė. siekiant civiliniame procese užtikrinti teisingumo, teisės į teisminę gynybą, teisės į tinkamą procesą, procesinio lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam, rungimosi, proceso viešumo, tiesioginio dalyvavimo procese ir kitų principų įgyvendinimą, tuo metu galiojusiame civilinio


proceso kodekse buvo daromi atitinkami pakeitimai ir (arba) papildymai; vėliau, kaip minėta, buvo priimtas ir įsigaliojo naujasis cpk.

4. nors, kaip minėta, cpk ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau cpk 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redak-cija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurių nuostatų atitiktį konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, keičiamos arba papildomos nebuvo ir šios konstitucinės justicijos bylos nag-rinėjimo metu tebegalioja.

5. naujajame cpk, palyginti su anksčiau galiojusiu cpk, civilinio proceso tei-sės principai buvo išplėtoti, expressis verbis įtvirtinus ne tik anksčiau galiojusiame cpk įtvirtintus teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, teismo posėdžio viešumo, rungimosi, teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo, proceso kalbos, ly-giateisiškumo, tik teismų vykdomo teisingumo principus, bet ir kooperacijos, betar-piškumo, bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo, bylos medžiagos viešumo, dispo-zityvumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, valstybės garantuotos teisinės pagalbos principus. atitinkamai buvo reglamentuojama ir civilinių bylų nagrinė-jimo, sprendimų priėmimo civilinėse bylose ir jų vykdymo tvarka, buvo pakeisti anksčiau galiojusiame cpk įtvirtinti civilinio proceso teisės institutai ir įvesti nauji (įtvirtintas grupės ieškinys, pakeista teisėjo nušalinimo tvarka, atsisakyta kasacinio teikimo instituto, įvestas dokumentinis procesas, iš esmės reformuotas vykdymo procesas ir kt.).

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal cpk 2 straipsnį „civilinio proceso tik-slai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi inte-resai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę“.

6. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad cpk įtvirtintas sprendimo už akių priėmimo institutas aiškintinas atsižvelgiant į cpk įtvirtintus proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principus, reiškiančius, jog teismas imasi cpk nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo viename posėdyje, jeigu tai nekenkia tin-kamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau (cpk 7 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudo-tis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teis-mui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (cpk 7 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). taigi sprendimo už akių pri-ėmimo institutu siekiama sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese įgyvendinti inter alia ekonomiškumo ir koncentracijos principus.


paminėtina ir tai, kad sprendimo už akių priėmimo institutas apskritai nėra nei Lietuvos civilinio proceso teisės, nei Lietuvos teisės sistemos novela: šis institutas (beje, žinomas dar iš romėnų teisės) buvo įtvirtintas tarpukario Lietuvos civilinio proceso įstatymuose. jis yra būdingas ir daugelio europos valstybių teisei (tačiau įvai-riose nacionalinėse teisės sistemose turi ypatumų).

7. sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendi-mo būdas, kai vienai iš proceso šalių nusišalinus nuo dalyvavimo nagrinėjant civilinę bylą (pvz., atsakovui arba ieškovui neatvykus į teismo, kuriame turi būti nagrinėjama civilinė byla, posėdį, atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį) ši byla yra nagrinėja-ma ir sprendimas yra priimamas nedalyvaujant tai šaliai.

8. santykiai, susiję su sprendimo už akių priėmimu, yra reglamentuojami įvai-riuose cpk straipsniuose (jų dalyse, punktuose).

8.1. pagal cpk 262 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) cpk nu-matytais atvejais ir tvarka bylą nagrinėjantis teismas turi teisę priimti sprendimą už akių.

8.2. cpk 285 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 2 dalies (ati-tinkama apimtimi), 5 dalies atitiktį konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, nustatyta:

„1. sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kitais šiame kodekse numatytais atvejais. sprendimas už akių taip pat gali būti priimtas dėl vieno ar kelių ieškovų ar atsakovų, kai šie, esant minėtoms sąlygoms, neatvyksta į teismo posėdį byloje, kurioje yra keli ieškovai ar at-sakovai. jeigu atvykusi į teismo posėdį šalis nesutinka, kad būtų priimtas sprendimas už akių, teismas vadovaujasi šio kodekso 246 straipsniu.

2. sprendimas už akių dėl neatvykusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieš-kinio reikalavimų, apie kuriuos atsakovas buvo informuotas šio kodekso nustatyta tvarka. priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įro-dymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

3. teismas netenkina atvykusios į teismo posėdį šalies prašymo priimti sprendi-mą už akių ir atideda bylos nagrinėjimą, jeigu:

1) neatvykusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą;

2) iš neatvykusios šalies gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nurodant ir pagrindžiant neatvykimo į teismo posėdį priežastis, jeigu teismas šias priežastis pri-pažino svarbiomis.

4. teismo atsisakymas priimti sprendimą už akių turi būti motyvuotas.5. neatvykusi šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo

skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka.


6. sprendimo už akių priėmimas ir paskelbimas negali būti atidėtas.7. sprendimo už akių nuorašas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo priėmimo

dienos išsiunčiamas neatvykusiai šaliai.“8.3. cpk 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurios atitiktį

konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, nustatyta, kad apeliacinio apskundimo objektu negali būti teismo sprendimas už akių, jeigu skundą paduoda asmuo, dėl kurio toks sprendimas yra priimtas.

8.4. cpk yra numatyti ir kiti atvejai, kai teismas gali priimti sprendimą už akių: jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsi-liepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jei yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių (cpk 142 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)); dėl neatvykusios į parengiamąjį posėdį šalies, kuriai yra tinkamai pranešta, ir atvykusios šalies prašy-mu bylą nagrinėjantis teismas cpk nustatyta tvarka priima sprendimą už akių (cpk 230 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)).

8.5. pagal cpk 135 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ieškinyje turi būti nurodoma ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba parengiamasis pro-cesinis dokumentas (cpk 135 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. vasario 28 d. redakcija)), o pagal 142 straipsnio 2 dalies 4 punktą (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodoma atsakovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų.

8.6. cpk 286 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), kurio 1 dalies atitiktį konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – seimo narių grupė, yra įtvirtinti reikalavimai sprendimo už akių turiniui: tokį sprendimą sudaro įžanginė ir rezoliucinė dalys bei sutrumpinti motyvai (1 dalis); įžanginėje sprendimo dalyje, be bendrų reikalavimų šiai sprendimo daliai, turi būti nurodyta, kad sprendi-mas yra priimtas už akių (2 dalis); rezoliucinėje sprendimo už akių dalyje, be bendrų reikalavimų šiai sprendimo daliai, turi būti nurodyta pareiškimo dėl šio sprendimo peržiūrėjimo padavimo terminai ir tvarka (3 dalis).

8.7. kai kurie sprendimo priėmimo už akių instituto elementai yra įtvirtinti cpk 246 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), nustatančiame šalių ir jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį padarinius. jame yra nustatyta:

„1. kai į teismo posėdį neatvyksta ieškovas, kuriam tinkamai nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą atideda. bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai ieškovas bylą veda per atsto-vą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta ieškovas ir jo atstovas ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta ieškovo atstovui. bylos nagrinėjimas gali būti ati-dėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu jis iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pri-pažįsta svarbiomis (neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaiko-


mi svarbiomis priežastimis). kitais atvejais teismas atsakovo prašymu ir šio kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. kai atsakovas neprašo priimti sprendimą už akių, teismas palieka ieškinį nenagrinėtą.

2. kai į teismo posėdį neatvyksta atsakovas, kuriam tinkamai nebuvo praneš-ta apie posėdžio laiką ir vietą, ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą ati-deda. bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai atsakovas bylą veda per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta atsakovas ir jo atstovas ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta atsakovo atstovui. bylos nagrinė-jimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu jis iki teismo po-sėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis). kitais atvejais teis-mas ieškovo prašymu ir šio kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimą už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba bylą išnagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

3. atidėdamas bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę neatvykusiai šaliai paskirti iki vieno tūkstančio litų baudą, jeigu įstatymai nustato šios šalies pareigą dalyvauti teismo posėdyje arba teismas pripažįsta šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu ir negalima sprendimo priimti už akių. kai be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį šalies atstovas ir dėl to teismas atideda bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę skirti jam, taip pat juridinio asmens vadovui, dėl kurio kaltės atstovas neatvyko į teismo posėdį, iki vieno tūkstančio litų baudą.

4. jeigu duomenų apie šalių neatvykimo priežastis nėra arba jeigu jos į teismo posėdį neatvyksta be svarbių priežasčių ir jeigu nė iš vienos jų negauta prašymo nag-rinėti bylą jiems nedalyvaujant, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą.

5. neatvykusios šalies atstovo dalyvavimas teismo posėdyje laikomas tinkamu šalies dalyvavimu, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta šalies asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. jeigu teismas pripažįsta, kad šalies dalyvavimas būtinas ir ji neatvyksta į teismo posėdį, teismas priima sprendimą už akių.“

8.8. paminėtina ir cpk 296 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad „teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą: <...> 5) jeigu atsakovas nepra-šo priimti sprendimo už akių šio kodekso 246 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju“.

8.9. cpk 287, 288, 289 straipsniuose (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra regu-liuojami santykiai, susiję su teismo sprendimo, priimto už akių, peržiūrėjimu, pakar-totiniu sprendimo už akių priėmimu.

8.9.1. cpk 287 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra nustatyta:„1. neatvykusi į teismo posėdį šalis sprendimą už akių priėmusiam teismui per

dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (toliau – pareiškimas).


2. pareiškime turi būti nurodoma:1) teismo, priėmusio sprendimą už akių, pavadinimas;2) šalies, paduodančios pareiškimą, pavadinimas;3) aplinkybės, liudijančios neatvykimo į teismo posėdį ir teismo neinforma-

vimo iki teismo posėdžio priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, pagrindžiantys šias aplinkybes;

4) aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes;

5) pareiškimą paduodančios šalies prašymas;6) prie pareiškimo pridedamos šalies medžiagos sąrašas;7) pareiškimą paduodančios šalies parašas ir pareiškimo surašymo data.3. teismui pateikiama tiek pareiškimo ir jo priedų kopijų, kiek yra kitų šalių ir

trečiųjų asmenų.4. pareiškimo trūkumai šalinami ieškinio trūkumams šalinti nustatyta tvarka.5. jeigu toje pačioje byloje paduodamas apeliacinis skundas ir pareiškimas dėl spren-

dimo už akių peržiūrėjimo, visų pirma turi būti išnagrinėtas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir įsiteisėti teismo nutartis, priimta dėl šio pareiškimo.“

8.9.2. cpk 288 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra nustatyta:„1. priėmęs pareiškimą teismas persiunčia pareiškimo ir jo priedų kopijas šalims

ir tretiesiems asmenims bei informuoja, jog per keturiolika dienų nuo jo išsiuntimo šalys privalo, o tretieji asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į pareiškimą.

2. paduotą pareiškimą teismas rašytinio proceso tvarka išnagrinėja ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo termino atsiliepimui pateikti pasibaigimo dienos.

3. išnagrinėjęs pareiškimą teismas turi teisę:1) pareiškimo netenkinti;2) panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.4. išnagrinėjęs pareiškimą, teismas naikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos

nagrinėjimą iš esmės, jeigu konstatuoja, kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svar-bių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir jos pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

5. nutarties nuorašas ne vėliau kaip per tris dienas po jos priėmimo išsiunčiamas šalims ir tretiesiems asmenims.

6. Dėl nutarties, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą, gali būti duodamas at-skirasis skundas.“

8.9.3. cpk 289 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra nustatyta:„1. jeigu teismas atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės šio kodekso 288 straips-

nio 4 dalyje numatytais pagrindais, tačiau šalis, dėl kurios yra priimtas sprendimas už akių, neatvyksta į teismo posėdį be svarbių priežasčių, jeigu jai yra tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, teismas turi teisę antrą kartą priimti sprendimą už akių.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju negali būti paduodamas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.“


Šiame kontekste paminėtina, kad už prašymą sprendimą peržiūrėti už akių mo-kamas penkiasdešimties litų dydžio žyminis mokestis (cpk 80 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)).

8.10. cpk yra įtvirtinti ir draudimai (apribojimai) priimti sprendimą už akių nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas.

8.10.1. teismas neturi teisės priimti sprendimo už akių nagrinėdamas bylas pa-gal cpk 381–409 straipsnius (cpk 378 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Šiame kontekste paminėtina, kad cpk 381–409 straipsniuose yra reglamentuojamas bylų dėl santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos), tėvystės (motinystės) nustatymo, tėvystės (motinystės) nugin-čijimo, tėvų valdžios apribojimo nagrinėjimas.

8.10.2. cpk 443 straipsnio 9 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylas ypatingąja teisena, neturi teisės priimti sprendimo už akių.

8.10.3. pagal cpk 430 straipsnio 4 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) doku-mentiniame procese, jeigu ieškovas nepateikia atsiliepimo į atsakovo prieštaravimus, priimti sprendimo ieškovui už akių negalima.

9. apibendrinant cituotuose cpk straipsniuose (jų dalyse, punktuose) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad sprendimo priėmimas už akių, palyginti su kitų sprendimų priėmimu civilinėje byloje, turi tam tikrų svarbių ypatumų. Šie ypa-tumai yra susiję su inter alia tokio sprendimo priėmimo sąlygomis, turiniu, byloje pateiktų įrodymų vertinimu, šio sprendimo peržiūrėjimu ir apskundimu.

10. sprendimui už akių priimti cpk yra nustatytos griežtos sąlygos. pabrėžtina, kad toks sprendimas gali būti priimamas tik tada, kai yra visos numatytos sąlygos, t. y. tam tikrų cpk numatytų sąlygų visuma.

10.1. sprendimas už akių gali būti priimamas, kai neatvyksta viena iš proceso šalių:

– kai į teismo posėdį neatvyksta viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą;

– kai iš neatvykusios šalies nėra gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, ku-riame nurodomos ir pagrindžiamos neatvykimo į teismo posėdį priežastys, kurias teismas pripažįsta svarbiomis;

– kai atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių.Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal cpk neatvykusios šalies atstovo daly-

vavimas teismo posėdyje laikomas tinkamu šalies dalyvavimu, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta šalies asmeninį dalyvavimą teismo posėdyje būtinu; jeigu teismas pripažįsta, kad šalies dalyvavimas būtinas, ir ji neatvyksta į teismo posėdį, teismas priima sprendimą už akių.

10.2. be to, sprendimas už akių gali būti priimtas, jeigu:– atsakovas per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį arba ieškovas

per nustatytą terminą nepateikė paruošiamųjų procesinių dokumentų;


– nėra pateisinamų atsiliepimo į ieškinį ar paruošiamųjų procesinių dokumentų nepateikimo per nustatytą terminą priežasčių;

– yra ieškovo ar atsakovo prašymas (nuomonė) priimti sprendimą už akių.10.3. ypač pabrėžtina, kad cpk yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad net

ir tuo atveju, kai yra visos nurodytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis inter alia teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nu-spręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti.

11. sprendimo už akių priėmimui, kaip specifiniam civilinio proceso teisės ins-titutui, yra būdingi ir tam tikri byloje pateiktų įrodymų vertinimo ypatumai, taip pat ypatumai, susiję su tokio sprendimo turiniu:

– kad būtų galima priimti sprendimą už akių, teismas turi spręsti, ar pasitvir-tinus pateiktų įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą; jeigu teis-mas įsitikina, kad pasitvirtinus pateiktų įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, jis priima sprendimą už akių; toks teismo įsitikinimas cpk yra vadina-mas „formaliu pateiktų įrodymų vertinimu“;

– sprendimą už akių kartu su įžangine ir rezoliucine dalimis sudaro ir sutrum-pinti motyvai;

– sprendimas už akių dėl neatvykusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieški-nio reikalavimų, apie kuriuos atsakovas buvo informuotas cpk nustatyta tvarka.

12. Dar kiti sprendimo už akių priėmimo, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto, ypatumai yra susiję su tokio sprendimo peržiūrėjimu ir apskundimu; šiuos ypatumus lemia patys šio instituto tikslai, esmė, prigimtis.

neatvykusi šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę tą sprendimą priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos pa-duoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. toks neatvykusios šalies pareiškimas teisme nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. išnagrinėjęs pareiškimą, teismas turi įgalio-jimus panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik tuo atveju, jeigu jis konstatuoja, kad yra tam tikrų cpk numatytų sąlygų (aplinkybių) visuma, būtent kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, kad apie šias priežastis į teismo posėdį neatvykusi šalis negalėjo laiku pranešti teismui ir kad šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtu-mui ir pagrįstumui. konstatavęs, kad nėra bent vienos iš minėtų aplinkybių, teismas neturi įgaliojimų panaikinti sprendimo už akių.

pažymėtina ir tai, kad jeigu teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, ant-rą kartą priima sprendimą už akių, pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo negali būti paduodamas.

13. pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą sprendžiant, ar jo ginčijami cpk straipsniai (jų dalys), įtvirtinantys atskirus sprendimo už akių priėmimo, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto aspektus, neprieštarauja konstitucijai, pa-žymėtina, kad iš konstitucijos apskritai nekyla draudimas nustatyti tokį civilinio pro-


ceso teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai proceso šalis savo valia nusišalina nuo dalyvavimo civilinės bylos nagrinėjime, atsisako bendradarbiauti nagrinėjant bylą, teismas turėtų įgaliojimus atitinkamą civilinę bylą nagrinėti bei sprendimą priimti ir nedalyvaujant savo valia nusišalinusiai, su teismu nebendradarbiaujančiai proceso šaliai. priešingai, civilinis procesas turi būti įstatymu reglamentuojamas taip, kad ne-būtų sudaryta prielaidų vilkinti bylų nagrinėjimą, sprendimų priėmimą ir vykdymą, būtų užkirstas kelias civilinio proceso dalyviams (proceso šalims taip pat) piktnau-džiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis, nebūtų pažeistos inter alia proceso šalies, sąžiningai dalyvaujančios nagrinėjant civilinę bylą, teisės. sprendimo už akių pri-ėmimu kaip tik ir siekiama, be kitų tikslų, užkirsti kelią civilinio proceso vilkinimui ir neleisti proceso šalims piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. todėl toks institutas savaime nelaikytinas antikonstituciniu; juo siekiama konstituciškai pagrįstų tikslų.

14. kartu pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas atitinkamus santykius, privalo paisyti konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, ly-giateisiškumo, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teisėjų nešališkumo ir nepriklau-somumo principų. Įstatymuose turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos būtų nepriklausomos, nešališkos, siektų nustatyti materialią tiesą byloje ir visus sprendimus priimtų tik teisės pagrin-du, kad būtų paisoma asmens konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą, kildi-namos iš inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo ir neatskiriamai su juo susijusios.

taigi pagal konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas ap-linkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. ir priešingai – negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės by-los aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš konstitucijos kylantiems tei-singumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvyk-dyti teisingumą. antraip būtų apriboti ar net paneigti iš konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.

15. pagal konstituciją reguliuojant civilinio proceso santykius neturi būti pa-neigiama ir proceso šalies teisė pačiai tiesiogiai ar per atstovą dalyvauti nagrinėjant bylą, jei tik ji pati nenusišalina nuo tokio dalyvavimo. proceso šalis turi būti tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, o teismas, pradėdamas nagrinėti bylą, privalo įsitikinti, ar jam nėra pranešta apie svarbias priežastis, dėl kurių proceso šalis neda-lyvauja nagrinėjant bylą (raštu nepateikia savo pozicijos dėl ginčo, neprašo pratęsti termino savo pozicijai pateikti, neatvyksta į teismo posėdį ir pan.).

teismo konstitucinė priedermė teisingai išspręsti bylą suponuoja tai, kad jeigu teismas mano, jog vienai iš proceso šalių nusišalinus nuo dalyvavimo nagrinėjant bylą jis negalės teisingai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo sprendimo, jis privalo


imtis visų galimų priemonių, kad būtų užtikrintas tokios šalies dalyvavimas nagri-nėjant bylą.

16. pažymėtina ir tai, kad pagal konstituciją civilinio proceso santykių teisinis reguliavimas turi būti toks, kad proceso dalyviai, turintys tą patį procesinį teisinį sta-tusą, būtų traktuojami vienodai. taigi jie turi turėti ir tokias pačias teises bei pareigas, nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas trakta-vimas būtų objektyviai pateisinamas. priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstituci-nių teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principų.

17. konstitucija suponuoja ir tam tikrus reikalavimus, kurių turi paisyti įstaty-mų leidėjas, reglamentuodamas teismo sprendimų, priimtų išnagrinėjus bylą, ap-skundimą.

antai, kaip savo 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs konstitucinis teismas, pagal konstituciją įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad reguliuojant civilinio proceso santykius įstatymu taip pat turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bet kurį byloje priimtą pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės ins-tancijos teismui. pabrėžtina, kad įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas. priešingu atveju būtų nukrypstama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista as-mens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą.

kartu pažymėtina, kad konstitucija neužkerta kelio civilinį procesą reglamen-tuoti taip, kad nebūtų sudaroma teisinių prielaidų proceso šalims piktnaudžiauti teise apskųsti byloje priimtą sprendimą ir šitaip vilkinti procesą.

18. pagal cpk teismai turi paisyti civilinio proceso teisės principų ir normų. pabrėžtina, kad ši teismo pareiga negali būti interpretuojama kaip leidžianti civili-nio proceso teisės ar civilinės teisės principus ir normas iškelti aukščiau už kons-titucijos principus ir normas, civilinio proceso teisės ar civilinės teisės principus ir normas aiškinti taip, kad būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama konstitucijos nuostatų prasmė.

19. sprendžiant, ar cpk 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakci-ja) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrody-mų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą, neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad ši nuostata aiškintina ne vien pažodžiui, bet atsižvelgiant į sprendimo priėmimo už akių, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto, tikslus, esmę, prigimtį, į santy-


kių, susijusių su sprendimo už akių priėmimu, visuminį teisinį reglamentavimą cpk, taip pat į civilinio proceso principus ir tikslus.

19.1. taigi cpk 285 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuosta-tos „priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas pri-imti tokį sprendimą“ negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą teismas neprivalo vi-sapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs. Šios nuostatos negalima aiškinti ir kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina konstitucija.

minėta, kad net ir tuo atveju, kai yra visos cpk numatytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis inter alia teisingumo, protingumo prin-cipais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti.

Šitaip suprantant pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamoje cpk 285 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą šios dalies nuo-stata „priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“ nepažeidžia asmens konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą, ja nėra apribojami, juo labiau paneigiami, iš konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nėra nukrypstama nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampra-tos, kartu nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.

19.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal cpk peržiūrėti už akių pri-imto teismo sprendimo, kai yra atliekamas formalus byloje pateiktų įrodymų vertini-mas, nėra neįmanoma.

19.3. pažymėtina, kad cpk 285 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redak-cija) nustatytas teisinis reguliavimas yra taikytinas visoms proceso šalims, kurių gin-čas išsprendžiamas civilinėje byloje priimant sprendimą už akių. taigi tokiu teisiniu reguliavimu jokie tą patį procesinį teisinį statusą turintys asmenys nėra diskriminuo-jami ar privilegijuodami, vadinasi, nėra nukrypstama ir nuo inter alia konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

19.4. pareiškėjo – seimo narių grupės šioje konstitucinės justicijos byloje gin-čijama cpk 285 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata yra reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei tie, kurie reguliuojami konstitucijos


117 straipsnio 1 dalyje. taigi cpk 285 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. re-dakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas inter alia konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bylų nagrinėjimo teismuose viešumo principas.

20. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad cpk 285 straips-nio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „pri-imdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertini-mą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“, neprieštarauja konstitucijos 29, 109 straipsniams, 117 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

21. sprendžiant, ar cpk 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-tybės principui, pažymėtina, kad nors pareiškėjas – seimo narių grupė prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja visa cpk 286 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui abejonių kilo tik dėl to, ar konstitucijai neprieštarauja cpk 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. re-dakcija) nuostata, kad sprendime už akių išdėstomi sutrumpinti motyvai.

22. sprendžiant, ar cpk 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakci-ja) nuostata, kad sprendime už akių išdėstomi sutrumpinti motyvai, neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad ši nuostata negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą teismas už akių priimtame sprendime neprivalo išvardyti visų jį pagrindžiančių argumentų (motyvų), ji nepaneigia teismo pareigos minėtame sprendime nurodyti tiek motyvų, kad jų pakaktų priimtam sprendimui pagrįsti, o šios nuostatos formuluotė „sutrum-pinti motyvai“ apima tik tą motyvų minimumą, kuris yra būtinas sprendimui, pri-imtam už akių, pagrįsti.

Šitaip suprantant pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamoje cpk 286 straips-nio 1 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą konstatuo-tina, jog nuostata, kad sprendime už akių išdėstomi sutrumpinti motyvai, nepažeidžia asmens konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą, ja nėra apribojami, juo labiau paneigiami, iš konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nėra nukrypstama nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, bylų nagrinėjimo teismuose viešumo principų, taip pat ir nuo kons-titucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.

23. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad cpk 286 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata, kad sprendime už akių išdėstomi sutrumpinti motyvai, neprieštarauja konstitucijos 29, 109 straipsniams, 117 straips-nio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

24. sprendžiant, ar cpk 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina,


kad pagal cpk 285 straipsnio 5 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neatvykusiai šaliai, dėl kurios priimtas spren-dimas už akių, draudžiama apskųsti šį sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka.

24.1. Šis teisinis reguliavimas aiškintinas kitų cpk nuostatų, inter alia skirtų proceso atnaujinimo pagrindams ir tvarkai, taip pat sprendimo už akių peržiūrėjimo tvarkai, kontekste.

minėta, kad pagal cpk nėra neįmanoma peržiūrėti už akių priimto teismo spren-dimo, kai yra atliekamas formalus byloje pateiktų įrodymų vertinimas. antai pagal cpk 288 straipsnio 4 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija), išnagrinėjęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teismas naikina šį sprendimą ir atnaujina bylos nag-rinėjimą, iš esmės tik konstatavęs, kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių prie-žasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir jos pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. taigi teismas apskritai gali panaikinti už akių priimtą sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės; tačiau tam jis turi, pirma, įvertinti proceso šalies neatvykimo į teismo posėdį, kuriame buvo priimtas sprendimas už akių, priežastis ir, antra, jas pripažinęs svarbio-mis, įvertinti ir konstatuoti, jog pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nuro-dyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. pažymėtina, kad teismas gali panaikinti už akių priimtą sprendimą ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik esant abiem minėtoms sąlygoms. vadinasi, jeigu teismas pri-pažįsta proceso šalies neatvykimo į teismo posėdį, kuriame buvo priimtas sprendimas už akių, priežastis nesvarbiomis, tai net konstatavęs, kad pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teismas neturi įgaliojimų atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

24.2. pažymėtina, kad, atsižvelgiant į sprendimo už akių priėmimo, kaip spe-cifinio civilinio proceso teisės instituto, tikslus, esmę, prigimtį, ypač į tai, kad šiuo institutu siekiama užkirsti kelią šalių piktnaudžiavimui savo teisėmis bei proceso vil-kinimui ir sudaryti teisines prielaidas inter alia sąžiningos proceso šalies teisių ir tei-sėtų interesų apsaugai, yra galimi tam tikri už akių priimto sprendimo peržiūrėjimo ribojimai. tokie ribojimai gali būti pateisinami, kai proceso šalis savo valia nusišalina nuo dalyvavimo civiliniame procese ir kai teismui, sprendžiančiam, ar peržiūrėti už akių priimtą sprendimą, nėra pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad teismo pri-imtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas.

tačiau galimos ir tokios teisinės situacijos, kai teismui, sprendžiančiam, ar per-žiūrėti už akių priimtą sprendimą, pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos as-mens teisės. tačiau pagal cpk 288 straipsnio 4 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) teismas, jeigu priežastis, dėl kurių proceso šalis neatvyko į teismo posėdį, jis yra pri-pažinęs nesvarbiomis, bet tokiu atveju neturi įgaliojimų panaikinti už akių priimto sprendimo ir atnaujinti bylos nagrinėjimo iš esmės, taigi ištaisyti teismo padarytos klaidos, apginti pažeistų asmenų teisių ir įvykdyti teisingumo.


24.3. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad pagal konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos tei-sinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje ir kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleis-tų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperaty-vams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. konstatuota ir tai, kad priešingu atveju būtų apriboti ar net paneigti iš konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.

cpk 288 straipsnio 4 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu yra nepaisoma minėtų konstitucinių imperatyvų.

24.4. Šiame kontekste paminėtina, kad dėl pirmosios instancijos teismo nutar-ties, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, gali būti duodamas atskirasis skundas (cpk 288 straipsnio 6 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). toks skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo (cpk 334 straipsnio 1 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). ta-čiau ir apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar tenkinti atskirąjį skundą, turi vadovautis inter alia cpk 288 straipsnio 4 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įtvirtintomis nuostatomis dėl sprendimo už akių panaikinimo, t. y. jis, pripažinęs, kad priežastys, dėl kurių proceso šalis neatvyko į teismo posėdį, nebuvo svarbios, neturi įgaliojimų panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakoma tenkinti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo net tais atvejais, kai jam yra pateikti tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai ne-teisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės.

24.5. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad cpk 288 straips-nio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtų sprendimų peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

25. minėta, kad pagal cpk 289 straipsnio 2 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) negali būti paduodamas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris yra priimtas teismui bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinus jau minėtais cpk 288 straips-nio 4 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) numatytais pagrindais.

25.1. vadinasi, yra sudaromos prielaidos ir tokioms teisinėms situacijoms, kai net ir esant cpk 288 straipsnio 4 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytiems spren-dimo už akių panaikinimo pagrindams, t. y. kai šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svar-bių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir jos pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, teismo


pakartotinis sprendimas už akių negali būti panaikinamas, negali būti paduodamas pa-reiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. taigi teismas neturi įgaliojimų peržiūrėti ir tokių už akių priimtų sprendimų, kuriuose yra padarytos akivaizdžios teismo klaidos, ir, vadovaudamasis teise, iš konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo principais, priimti teisingą sprendimą byloje. taip yra paneigiami iš konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypstama nuo teis-mo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.

25.2. Remiantis argumentais, kuriais remiantis šiame konstitucinio teismo nuta-rime konstatuota, kad cpk 288 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtų sprendimų peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, prieš-tarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams, konstatuotina ir tai, kad nuo šių konstitucinių imperatyvų nukrypsta ir cpk 289 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nu-statyta, kad pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo negali būti paduodamas ir tokiais atvejais, kai teismui yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas.

25.3. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad cpk 289 straips-nio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria teismui neleidžia-ma priimti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tais atvejais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kad priimant sprendimą už akių buvo padaryta akivaizdi teismo klaida, taip pat tais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie pa-tvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, prieštarauja konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

26. sprendžiant, ar cpk 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, atsižvelgtina ir į tai, kaip cpk yra reglamentuojamas proceso atnaujinimas.

26.1. cpk 365 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta:„1. bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), procesas gali būti

atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. prašymą atnaujinti procesą gali paduoti šalys ir tretieji asmenys, taip pat neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jei-gu įsiteisėjęs sprendimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus.

2. prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, šiame sky-riuje nustatyta tvarka gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras.“

26.2. cpk 366 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta:„1. procesas gali būti atnaujinamas, jei yra šie pagrindai:1) kai europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teis-

mų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja europos žmo-


gaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems pro-tokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika;

2) naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti ži-nomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu;

3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečio-jo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;

4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos dalyvaujančių by-loje ar kitų asmenų arba teisėjų veikos, padarytos nagrinėjant tą bylą;

5) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybių institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti;

6) jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama at-stovo pagal įstatymą;

7) jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų;

8) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas;9) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški

teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliaci-ne tvarka. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašymus atnaujinti procesą šiame punkte numatytu pagrindu taip pat turi teisę paduoti ir dėl teismo sprendimų (nutarčių), kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka.

2. Šio straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktuose nurodytais atvejais procesas neatnauji-namas, jeigu šiais pagrindais prašymą padavęs asmuo galėjo remtis apeliaciniame ar kasaciniame skunde.

3. prašymas procesą atnaujinti yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo part-nerystę.“

26.3. atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias cpk taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai; jeigu teismo posėdžio, kuriame procesas buvo atnaujintas, metu paaiškėja, kad papildomas pasirengimas bylą nagrinėti teisme nereikalingas, dalyvaujančių byloje asmenų sutikimu teismas pradeda bylą nagrinėti iš esmės (cpk 370 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)).

pagal cpk 371 straipsnio 1 dalį (2002 m. vasario 28 d. redakcija), išnagrinėjęs bylą, teismas turi teisę prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti (1 punktas), teismo sprendimą ar nutartį pakeisti (2 punk-tas), panaikinti teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (nutartį) (3 punktas).


teismo sprendimas (nutartis), priimtas teismui atnaujinus procesą ir išnagrinė-jus civilinę bylą, gali būti apskųstas aukštesnės instancijos teismui.

27. taigi pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamose cpk 285 straipsnio 5 da-lyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris, aiškinamas kartu su cpk įtvirtintu teisiniu reguliavimu, skirtu proceso atnaujinimui, reiškia, kad minėtose dalyse įtvirtintas draudimas šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, skųsti šį sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka negali būti traktuojamas kaip savaime už-kertantis kelią tokiai proceso šaliai, pasinaudojant proceso atnaujinimo institutu, ap-skųsti teismo sprendimą už akių, taip pat ir aukštesnės instancijos teismui.

27.1. toks teisinis reguliavimas nevertintinas kaip pažeidžiantis konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, apribojantis teismo konstitucinius įgalio-jimus vykdyti teisingumą atsižvelgiant tik į tai, kad šiuo konstitucinio teismu nu-tarimu:

– cpk 288 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtų sprendimų peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaiz-džiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, yra pripažinta prieštaraujančia konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams;

– cpk 289 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama priimti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tais atve-jais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kad priimant sprendimą už akių buvo padaryta akivaizdi teismo klaida, taip pat tais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, yra pripažinta prieštaraujančia konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

27.2. kartu konstatuotina, kad pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamose cpk 285 straipsnio 5 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 da-lyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra taikytinas visoms proceso šalims, kurių ginčas išsprendžiamas byloje priimant sprendimą už akių, juo jokie tą patį procesinį teisinį statusą turintys asmenys nėra diskriminuo-jami ar privilegijuodami, vadinasi, nėra nukrypstama ir nuo inter alia konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

27.3. konstatuotina ir tai, kad pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamomis cpk 285 straipsnio 5 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatomis yra reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei tie, kurie reguliuojami konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje. taigi cpk 285 straipsnio 5 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas inter alia konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bylų nagrinėjimo teismuose viešumo principas.


28. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad cpk 285 straipsnio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija), 303 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstitucijos 29, 109 straipsniams, 117 straipsnio 1 daliai.

VIII

Dėl Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto Nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ ir Respublikos Prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekreto Nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmi-ninkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas Konstantas Ramelis skiriamas šio teismo Civilinių bylų skyriaus pir-mininku, atitikties Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty-bės principui.

1. pareiškėjas – seimo narių grupė prašo inter alia ištirti:– ar Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekretas nr. 2067 „Dėl apy-

gardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ neprieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– ar Respublikos prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekretas nr. 128 „Dėl apy-gardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad vilniaus apygardos teismo teisėjas konstantas Ramelis skiriamas šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam tei-sinės valstybės principui.

2. pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamame Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekrete nr. 2067 yra nustatyta:

„1 straipsnis.vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu,

112 straipsniu ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio trečiąja dalimi bei atsižvelgdamas į teismų tarybos patarimą, pratęsiu vilniaus apygardos teismo ci-vilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko konstanto Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

2 straipsnis.Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“pareiškėjo – seimo narių grupės ginčijamame Respublikos prezidento 2003 m.

birželio 18 d. dekrete nr. 128 inter alia yra nustatyta:„1 straipsnis.vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir

112 straipsniu bei atsižvelgdamas į teismų tarybos patarimus, skiriu:vilniaus apygardos teismo teisėją konstantą Ramelį šio teismo civilinių bylų

skyriaus pirmininku <...>.2 straipsnis.Šis dekretas įsigalioja nuo 2003 m. birželio 26 d.“


3. pareiškėjo – seimo narių grupės abejonės dėl Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto nr. 128 atitikties konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo manymu, vilniaus apygardos teismo teisėjo ir civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimai k. Rameliui buvo suteikti galiojant Respublikos prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretui nr. 2015 „Dėl teiki-mo Lietuvos Respublikos seimui pritarti a. Driuko ir k. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais“, kurio 1 straipsniu seimui buvo pateikta pritarti inter alia konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, ir seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimui nr. iX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėją“, kurio 1 straipsniu buvo pritarta k. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, taigi nepaisant dviejų valstybės valdžios institucijų – seimo ir paties Respublikos prezidento – išreikštos valios.

4. pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą aiškinantis ginčijamuose Res-publikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekrete nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekrete nr. 128 nustatyto teisinio reguliavimo turinį būtina išsiaiškinti ne tik aplin-kybes, susijusias su seimo pritarimu k. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teis-mo teisėju bei vilniaus apygardos teismo teisėjo ir civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimų jam suteikimu, bet ir tai, kokiu įstatymuose nustatytu teisiniu reguliavimu buvo grindžiami atitinkami Respublikos prezidento ir (arba) seimo sprendimai, taip pat to teisinio reguliavimo kaitą.

5. pagal konstitucijos 112 straipsnio 4 dalį inter alia apygardų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos prezidentas, o pagal šio straips-nio 5 dalį dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Res-publikos prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.

pagal konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą (1992 m. spalio 25 d. redakcija) Res-publikos prezidentas skiria apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria seimas, skiria inter alia apygardų teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas, įstatymo numatytais atvejais teikia sei-mui atleisti teisėjus.

Šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu konstitucijos 84 straipsnio 11 punktas yra išdėstytas 2003 m. kovo 20 d. redakcija (galiojančia nuo 2003 m. ba-landžio 21 d.), tačiau minėtos nuostatos jame liko, jų turinys nepakito.

6. teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad apygardų teismų teisėjus skiria Respublikos prezidentas tei-singumo ministro teikimu ir patarus teisėjų tarybai, o 4 dalyje (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) – inter alia kad apygardų teismų skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui.

pagal teismų įstatymo 36 straipsnio (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) 2 dalį inter alia apygardų teismų teisėjai buvo skiriami iki 65 metų amžiaus.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad teismų įstatyme (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais,


padarytais seimo 1994 m. spalio 20 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo“, seimo 1994 m. lapkričio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lie-tuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“, seimo 1994 m. gruodžio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir pa-pildymo“) apygardų teismų skyrių pirmininkų įgaliojimų trukmė (pabaiga) nebuvo nustatyta.

teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais seimo 1994 m. spalio 20 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietu-vos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo“, seimo 1994 m. lapkričio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“, seimo 1994 m. gruodžio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“) 30 straipsnyje (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) buvo nu-statyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos prezidentui pataria teisėjų taryba (1 dalis), nustatyta teisėjų tarybos sudėtis (2 dalis), taip pat tai, kad teisėjų taryba iš savo narių renka pirmininką ir sekretorių (3 dalis).

7. tuometinis Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjas, šio teismo pirminin-kas k. Ramelis 1994 m. gruodžio 14 d. pareiškimu kreipėsi į teisingumo ministrą, prašydamas įrašyti jį kandidatu į vilniaus apygardos teismo teisėjus.

8. Respublikos prezidentas savo 1994 m. gruodžio 19 d. dekretu nr. 472 „Dėl apygardų teismų teisėjų paskyrimo“, vadovaudamasis konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu ir atsižvelgdamas į teisingumo ministro teikimą, inter alia paskyrė konstantą Ramelį vilniaus apygardos teismo teisėju (dekrete nurodytas ki-toks minėto asmens vardas – konstantinas). Šiame Respublikos prezidento dekrete nurodyta, kad jis įsigalioja „nuo pasirašymo dienos“.

9. konstatuotina, kad pagal tuometinį įstatyminį reguliavimą k. Ramelio kaip vilniaus apygardos teismo teisėjo įgaliojimai, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, turėjo baigtis 2003 m. kovo 12 d., kai jam turėjo sukakti 65 metai.

10. taip pat konstatuotina, kad tuo metu, kai buvo priimami minėti teisės aktai, susiję su k. Ramelio skyrimu apygardos teismo teisėju, teisėjų taryba, t. y. kons-titucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų insti-tucija, turinti patarti Respublikos prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, dar nebuvo sudaryta – ji į pirmąjį posėdį susirinko 1995 m. vasario 10 d.

pažymėtina, kad po konstitucijos įsigaliojimo teismų sistema dar kurį laiką ne-buvo reformuota. 1994–1995 m. reformuojant teismų sistemą, be kita ko, ir įstei-giant Lietuvos apeliacinį teismą bei apygardų teismus, turėjusius pradėti veikti nuo 1995 m., tol, kol pagal teismų įstatymą (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nebuvo sudaryta teisėjų taryba, visi Lietuvos Respubli-kos teismų teisėjai buvo skiriami, paaukštinami, perkeliami ir atleidžiami iš pareigų


be konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos tei-sėjų institucijos, kuri, kai minėta, tuo metu dar nebuvo sudaryta, patarimo.

pažymėtina, jog tai, kad tuo metu, kai buvo reformuojama teismų sistema, tei-sėjai buvo skiriami be konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įsta-tymo numatytos teisėjų institucijos patarimo, jokiu būdu nereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti tuo metu paskirtų teisėjų įgaliojimus.

11. konstitucinis teismas savo 1999 m. gruodžio 21 d. konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 251, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691 ir 73 straipsniai neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 251, 26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 691 ir 73 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas skirti apylinkių, apygardų teismų teisėjus, 33 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas skirti apylinkių, apygardų teismų pirmininkus, 34 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas tei-singumo ministro teikimas skirti apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, 56 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas at-leisti iš pareigų apeliacinio teismo pirmininką ir kitus teisėjus, 56 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kuria nustatytas teisingumo ministro teikimas atleisti iš pareigų kitų teismų pirmininkus ir kitus teisėjus, prieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 109 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai.

konstatuotina, kad minėtu konstitucinio teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nuta-rimu konstitucijai prieštaraujančia (nurodyta apimtimi) pripažinta teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis – tai šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalis (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija).

pažymėtina, jog tai jokiu būdu nereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestio-nuoti tuo metu paskirtų teisėjų įgaliojimus.

12. teisingumo ministras savo 1994 m. gruodžio 20 d. įsakymu nr. 542k „Dėl vilniaus apygardos teismo skyriaus pirmininko skyrimo“, „vadovaudamasis Lietu-vos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos aukščiausiojo teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 6 straipsnio 4 da-limi, atsižvelgdamas į vilniaus apygardos teismo pirmininko <...> teikimą“, paskyrė k. Ramelį šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku (1 punktas). Šis teisingumo ministro įsakymas įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. (2 punktas).

13. konstatuotina, kad pagal tuometinį įstatyminį reguliavimą k. Ramelio kaip vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimai, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų įstatymuose nustatytais pagrindais, turėjo baigtis 2003 m. kovo 12 d., kai jam turėjo sukakti 65 metai.


14. konstitucinio teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu buvo inter alia pri-pažinta, kad teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apylinkių, apygardų teismų pirmininkų pavaduotojus ar skyrių pirmininkus skiria teisingumo ministras, prieštarauja konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 112 straips-nio 3 daliai.

konstatuotina, kad minėtu konstitucinio teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nuta-rimu konstitucijai prieštaraujančia (nurodyta apimtimi) pripažinta teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis – tai šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalis (1997 m. birželio 10 d. redakcija). konstatuotina ir tai, kad teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatos, kurios minėtu konstitucinio teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu buvo pripažin-tos prieštaraujančiomis konstitucijai, buvo išdėstytos ir ankstesnės, t. y. 1994 m. ge-gužės 31 d., redakcijos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, kuri galiojo tuo metu, kai buvo išleistas ir minėtas teisingumo ministro 1994 m. gruodžio 20 d. įsakymas nr. 542k.

pažymėtina, jog tai jokiu būdu nereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestio-nuoti tuo metu paskirtų atitinkamų teismų pirmininkų pavaduotojų ar skyrių pirmi-ninkų įgaliojimus.

15. teismų įstatymas (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais seimo 1994 m. spalio 20 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietu-vos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo“, seimo 1994 m. lapkričio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“, seimo 1994 m. gruodžio 8 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo“) buvo keičiamas ir (arba) papildomas seimo 1995 m. va-sario 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teis-mų įstatymo pakeitimo“, seimo 1995 m. kovo 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 51 straipsnio pakeitimo“, seimo 1996 m. birželio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu.

16. paskutiniuoju iš šių įstatymų (jo 3 straipsniu), įsigaliojusiu 1996 m. birželio 26 d., teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 33 straipsnis (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) buvo papildytas inter alia 6 dalimi, kurioje buvo inter alia nustatyta, kad apygardų teismų pirmininkai ir skyrių pirmininkai skiriami 7 metams.

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad priėmus teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą nebuvo expressis verbis nustatyta, ar teismų įstatymo 33 straipsnio 6 dalis (1996 m. birželio 18 d. redakcija) turi būti taikoma tik tiems asmenims, kurie dar tik bus pa-skirti apygardų teismų skyrių pirmininkais, ar ir tiems apygardų teismų skyrių pir-mininkams, kurie buvo paskirti pagal anksčiau galiojusias teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas ir ėjo šias pareigas tuo metu, kai įsigaliojo teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių


pakeitimo ir papildymo įstatymas; minėta, kad ankstesnės redakcijos teismų įstaty-me apygardų skyrių pirmininkų įgaliojimų trukmė (pabaiga) nebuvo nustatyta.

toks teisinis reguliavimas, vertinamas ir ankstesnio teisinio reguliavimo kon-tekste, yra neaiškus, dviprasmiškas. pabrėžtina, kad pagal konstituciją apygardos skyrių pirmininkų įgaliojimų trukmė turi būti aiški jau atitinkamo apygardos teismo teisėją skiriant šio teismo skyriaus pirmininku. be to, visi sprendimai dėl apygar-dos teismo skyriaus pirmininko paskyrimo ar atleidimo (taip pat ir prieš terminą) gali būti daromi tik vienos rūšies teisės aktu – Respublikos prezidento dekretu, pagal įstatymus išleistu patarus konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai, t. y. teisės (įstatymų) taikymo aktu, ir negali būti daromi jokiu kitu jokios kitos institucijos išleistu teisės aktu – nei individualiu, nei norminiu.

taigi, Respublikos prezidentui pagal galiojančius įstatymus paskyrus asmenį apygardos teismo skyriaus pirmininku, ši jo įgaliojimų trukmė jokiu seimo išleistu teisės aktu, net įstatymu, negali būti nei pailginama, nei sutrumpinama, nes apygar-dos teismo skyriaus pirmininko skyrimas ir atleidimas pagal konstituciją priklauso Respublikos prezidento išimtinei kompetencijai.

minėta, kad pagal teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) apygardų teismų skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui. taip pat minėta, kad konstitucinio teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis (1997 m. birželio 10 d. redakcija), kurioje, kaip ir ankstesnės, t. y. 1994 m. gegužės 31 d., redak-cijos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, buvo inter alia nustatyta, kad apygardų teismų skyrių pirmininkus skiria teisingumo ministras, inter alia šia apimtimi buvo pripažinta prieštaraujančia konstitucijai.

tai, kad pagal tuo metu galiojusį įstatyminį reguliavimą, nors vėliau ir pripa-žintą prieštaraujančiu konstitucijai, apygardų teismų skyrių pirmininkus iš paskir-tų teisėjų skyrė teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui, o ne Respub-likos prezidentas, kaip reikalauja konstitucija, anaiptol nereiškia, esą teisingumo ministrui pagal tuo metu galiojusius įstatymus paskyrus asmenį apygardos teismo skyriaus pirmininku, ši jo įgaliojimų trukmė galėjo būti pailginama arba sutrum-pinama kokiu nors seimo išleistu teisės aktu, pavyzdžiui, įstatymu. todėl minėtų anksčiau paskirtų apygardų teismų skyrių pirmininkų įgaliojimų trukmė negalėjo būti nei pailginama, nei sutrumpinama ir teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu – ji galėjo būti tik iš naujo nusta-toma Respublikos prezidento dekretais, išleistais patarus tuo metu pagal teismų įstatymą (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) veikusiai teisėjų tarybai, jeigu įstatymuose, paisant konstitucijos, būtų nustatyti tokios įgaliojimų trukmės nustatymo pagrindai.

iš bylos medžiagos matyti, kad susiklostė kitokia praktika: buvo visuotinai lai-komasi nuomonės ir nekvestionuojama, kad apygardų teismų skyrių pirmininkų, ku-


rie buvo paskirti pagal anksčiau galiojusias teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas ir ėjo šias pareigas tuo metu, kai įsigaliojo teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, įgaliojimų trukmė buvo pradėta skaičiuoti iš naujo – nuo 1996 m. birželio 26 d., kai įsigaliojo teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straips-nių pakeitimo ir papildymo įstatymas.

kita vertus, paisant konstitucijos, inter alia teisėjų nepriklausomumą įtvirtinan-čių nuostatų, konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, valdžių padalijimo principų, kitų konstitucijos nuostatų, teismų įstatymo 33 straips-nio 6 dalyje (1996 m. birželio 18 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo negali-ma aiškinti kaip leidžiančio tų apygardų teismų skyrių pirmininkų, kurie buvo pa-skirti pagal anksčiau galiojusias teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas ir ėjo šias pareigas tuo metu, kai įsigaliojo teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildy-mo įstatymas, t. y. 1996 m. birželio 26 d., įgaliojimų trukmę po šios datos skaičiuoti taip, kad ji būtų trumpesnė negu 7 metai, t. y. laikotarpis, nurodytas teismų įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje (1996 m. birželio 18 d. redakcija).

17. taigi šitaip skaičiuojant ir tuometinio vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko k. Ramelio įgaliojimų terminas, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų įstatymuose nustatytais pagrindais, būtų turėjęs baigtis 2003 m. birželio 26 d.

kartu pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo nutarime, pagal tuometinį įstatyminį reguliavimą vilniaus apygardos teismo teisėjo k. Ramelio įgaliojimai ir jo vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko įgalio-jimai, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų įstatymuose nustatytais pagrin-dais, taip pat jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigų konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, turėjo baigtis 2003 m. kovo 12 d., kai jam turėjo sukakti 65 metai.

18. vėliau teismų įstatymas (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pa-keitimais ir papildymais) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.

be to, kai kurie teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniai (jų dalys) konstitucinio teismo 1999 m. gruo-džio 21 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai.

19. seimas 2002 m. sausio 24 d. priėmė teismų įstatymo pakeitimo įstatymą, ku-rio 1 straipsniu pakeitė teismų įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija. teismų įstatymas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) įsigaliojo 2002 m. gegužės 1 d.

vėliau teismų įstatymas (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo ne kartą keičia-mas ir papildomas.

be to, kai kurie teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pa-keitimais ir papildymais) straipsniai (jų dalys) konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai.


20. pagal teismų įstatymo 74 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. redakcija) inter alia apygardos teismo skyriaus pirmininkas yra skiriamas penkeriems metams.

seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakei-timo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, įsigaliojusį 2002 m. kovo 27 d., kurio 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo paskirti bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkai, pirmininkų pavaduotojai, skyrių pirmininkai eina pareigas iki kadencijos, kuriai buvo paskirti, pabaigos.

Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad 1996 m. birželio 26 d. įsigaliojus seimo 1996 m. birželio 18 d. priimtam teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, kuriuo inter alia buvo nu-statyta, kad apygardų teismų pirmininkai ir skyrių pirmininkai skiriami 7 metams (teismų įstatymo 33 straipsnio 6 dalis (1996 m. birželio 18 d. redakcija)), susiklostė tokia praktika, kad apygardų teismų skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti pagal anksčiau galiojusias teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas ir ėjo šias pareigas tuo metu, kai įsigaliojo teis-mų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, įgaliojimų terminas buvo pradėtas skaičiuoti iš naujo – nuo 1996 m. birželio 26 d., kai įsigaliojo teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir pa-pildymo įstatymas.

taigi apygardų teismų skyrių pirmininkų, kurie buvo paskirti pagal anksčiau ga-liojusias teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas ir ėjo šias pareigas tuo metu, kai įsigaliojo teismų įstatymo 22, 221, 33, 34, 35, 56, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, įgaliojimų trukmė naujos (2002 m. sausio 24 d.) redakcijos teismų įstatymu nebuvo pakeis-ta – jų pabaiga ir toliau buvo 2003 m. birželio 26 d.

21. taigi vilniaus apygardos teismo teisėjo, civilinių bylų skyriaus pirmininko k. Ramelio įgaliojimų trukmė, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų įsta-tymuose nustatytais pagrindais, taip pat jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigų konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, nebuvo sutrumpinta – jų pabaiga ir toliau buvo 2003 m. kovo 12 d., kai k. Rameliui turėjo sukakti 65 metai.

22. pagal naujos (2002 m. sausio 24 d.) redakcijos teismų įstatymą konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija buvo teismų taryba.

minėta, kad teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) buvo nustatyta, kad teismų tarybą sudaro 24 nariai: pagal pareigas – aukščiausiojo teismo pirmininkas, apeliacinio teismo pirmininkas, vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Respublikos prezidento įgaliotas atstovas, seimo pirmininko įgaliotas atstovas, seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmi-ninkas ar jo pavaduotojas, seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas ar jo


pavaduotojas, teisingumo ministras ar jo įgaliotas viceministras ir finansų minis-tras ar jo įgaliotas viceministras (1 punktas); visuotiniame teisėjų susirinkime iš-rinkti teisėjai: vienas – nuo aukščiausiojo teismo, vienas – nuo apeliacinio teismo, vienas – nuo vyriausiojo administracinio teismo, po vieną – iš penkių apygardų teismų teisėjų, po vieną – iš kiekvieno apygardos teismo teritorijoje esančių apy-linkių teismų teisėjų, vienas – nuo visų apygardų administracinių teismų; teisėjų kandidatūras visuotiniame teisėjų susirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai (2 punktas); daugiausia teisėjų vienijančios teisėjų visuomeninės organizacijos iš-rinktas teisėjas (3 punktas).

minėta ir tai, kad konstitucinis teismas savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu inter alia pripažino, kad teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, prieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 da-liai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

minėtame konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime taip pat konsta-tuota, jog tai, kad šiuo konstitucinio teismo nutarimu teismų įstatymo 119 straips-nio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asmenys, yra pripažinta prieštaraujančia kons-titucijos 5 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės vals-tybės principui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, jokiu būdu nereiškia, kad teismų tarybos, sudarytos pagal minėtus teismų įstatymo straipsnius (jų dalis), priimti sprendimai patarti Respublikos prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukšti-nimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų ar kurie nors kiti tokios teismų tarybos spren-dimai gali būti kvestionuojami vien šiais pagrindais.

23. pagal teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 57 straipsnio 3 dalį inter alia Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį pa-skyrusi institucija galėjo pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų; tokiais atvejais teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, turėjo kreiptis į Respublikos prezi-dentą; dėl įgaliojimų pratęsimo turėjo būti sprendžiama šiame įstatyme nustatyta ati-tinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka.

konstitucinis teismas savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu pripažino, kad teis-mų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) prieštaravo konsti-tucijos 109 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

minėtame konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime taip pat konsta-tuota, jog tai, kad teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakci-ja) šiuo konstitucinio teismo nutarimu yra pripažinta prieštaraujančia konstitucijai, jokiu būdu nereiškia, kad inter alia apygardų teismų teisėjų įgaliojimai, kurie buvo pratęsti pagal tuo metu galiojusį teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija), gali būti vien šiuo pagrindu kvestionuojami, kad šie įgaliojimai gali vien minėtu pa-grindu nutrūkti ar būti nutraukti.


konstatuotina, kad teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimų pratęsimo iki jam su-kaks 70 metų institutas buvo įtvirtintas ir ankstesnės (2002 m. sausio 24 d.) redakci-jos teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje.

24. nacionalinė teismų administracija 2002 m. lapkričio 4 d. gavo vilniaus apy-gardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko k. Ramelio 2002 m. spalio 28 d. prašymą įtraukti jį į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registro sąrašą ir pareiškė pa-geidavimą būti paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (jeigu galima, skyriaus pirmininku).

25. teismų taryba 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu nr. 62 „Dėl patarimo Lietu-vos Respublikos prezidentui atleisti k. Ramelį iš vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti jį Lietuvos apeliacinio teismo teisėju“, vadovaudamasi teismų įstatymo 72 straipsnio 2 dalimi, 81 straips-nio 7 dalimi, 120 straipsnio 3, 4 punktais, patarė Respublikos prezidentui atleisti k. Ramelį iš vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti jį Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. (suinteresuoto as-mens – Respublikos prezidento atstovai nepateikė dokumentų ar jų nuorašų, liudi-jančių, kad į teismų tarybą tokio patarimo būtų buvę kreiptasi.)

26. Respublikos prezidentas savo 2003 m. sausio 10 d. dekretu nr. 2015 „Dėl tei-kimo Lietuvos Respublikos seimui pritarti a. Driuko ir k. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėjais“, vadovaudamasis konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, 115 straipsnio 4 punktu ir atsižvelgdamas į teismų tarybos patarimą, pateikė seimui pritarti inter alia k. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (1 straipsnis). Šio Respublikos prezidento dekreto 2 straipsnyje nustatyta: „Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“

27. seimas 2003 m. sausio 28 d. nutarimu nr. iX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lietu-vos apeliacinio teismo teisėją“, vadovaudamasis konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretą nr. 2015, pri-tarė k. Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (1 straipsnis). Šio seimo nutarimo 2 straipsnyje nustatyta: „nutarimas įsigalioja nuo priėmimo.“

28. seimas tą pačią dieną (2003 m. sausio 28 d.) priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. sausio 31 d., kurio 1 straipsniu buvo pakeista ir naujai išdėstyta teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija).

teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad inter alia apygardos teismo teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus jį paskyrusi institucija gali pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų, kad tokiais atvejais teisėjas, pageidaujantis, kad jo įgaliojimai būtų pratęsti, kreipiasi į Respublikos prezi-dentą, taip pat kad dėl įgaliojimų pratęsimo turėjo būti sprendžiama minėtame įsta-tyme nustatyta atitinkamo teismo teisėjo skyrimo tvarka.

minėta, jog konstitucinis teismas savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimu pripažino, kad teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) prieštaravo


konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat kad tai nereiškia, jog inter alia apygardų teismų teisėjų įgaliojimai, kurie buvo pratęsti pagal tuo metu galiojusį teismų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija), gali būti vien šiuo pagrindu kvestionuojami, kad šie įgaliojimai gali vien minėtu pa-grindu nutrūkti ar būti nutraukti.

29. minėta, kad vilniaus apygardos teismo teisėjo, civilinių bylų skyriaus pirmi-ninko k. Ramelio įgaliojimai, jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš šių pareigų įstaty-muose nustatytais pagrindais, taip pat jeigu jis nebūtų anksčiau atleistas iš vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigų konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, turėjo baigtis 2003 m. kovo 12 d., kai k. Rameliui turėjo sukakti 65 metai.

tą pačią dieną (2003 m. sausio 31 d.), kai įsigaliojo teismų įstatymo 57 straips-nio pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu buvo pakeista teismų įstatymo 57 straips-nio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ir buvo ir apygardų teismų teisėjams su-teikta galimybė teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimus pratęsti tol, kol jam sukaks 70 metų, vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkas k. Ramelis kreipėsi į Respublikos prezidentą, prašydamas pratęsti jo, kaip vilniaus apygardos teismo teisėjo ir šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

30. taigi konstatuotina, kad vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkas k. Ramelis pakeitė savo valią, kurią buvo pareiškęs pateiktame 2002 m. spalio 28 d. prašyme nacionalinei teismų administracijai įrašyti jį į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registro sąrašą, kad būtų paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo tei-sėju (jeigu galima, skyriaus pirmininku), apsigalvojęs jis 2003 m. sausio 31 d. kreipė-si į Respublikos prezidentą, prašydamas pratęsti jo, kaip vilniaus apygardos teismo teisėjo ir šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

Respublikos prezidentas neišleido dekreto, kuriuo k. Ramelis būtų paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo teisėju.

31. Šiame kontekste paminėtina, jog, kaip savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs konstitucinis teismas, „kad būtų paskirtas arba atleistas apeliacinio teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos prezidentas privalo kreiptis į seimą ir, jeigu gauna seimo pritarimą, gali atitinkamą asmenį paskirti apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą apeliacinio teismo teisėją ar šio teismo pirmininką, taip pat (inter alia jeigu paaiškėja tam tikros tokiam paskyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinkybės) gali to asmens nepaskirti apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku, o teikti seimui kitą kandidatūrą, arba neatleisti atitinkamo apeliacinio teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko (jeigu pagal konstituciją atleisti tą teisėją nėra privaloma)“.

32. kartu pažymėtina, kad tokiais atvejais, kai Respublikos prezidentas vieną kartą jau kreipėsi į seimą pritarimo tam tikrą asmenį skirti apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą apeliacinio teismo teisėją


ar šio teismo pirmininką ir tokį seimo pritarimą gavo, tačiau per tinkamą laiką to asmens nepaskyrė į šias pareigas arba neatleido iš atitinkamų pareigų (inter alia dėl to, kad paaiškėjo kokios nors tokiam paskyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinkybės), praėjus šiam laikui tą asmenį paskirti į tas pareigas arba atleisti iš atitinkamų pareigų gali tik jeigu vėl kreipsis į seimą patarimo ir tokį pa-tarimą gaus.

33. Respublikos prezidento referentas teisės klausimais 2003 m. vasario 3 d. raštu nr. 2D-797 „Dėl patarimo Respublikos prezidentui“ kreipėsi į teismų tary-bą, Respublikos prezidento pavedimu prašydamas patarti Respublikos prezidentui dėl vilniaus apygardos teismo teisėjo, šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko k. Ramelio įgaliojimų pratęsimo iki 70 metų.

34. konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime (aiškinant inter alia konstitucijos 85 straipsnį ir 112 straipsnio 5 dalį) yra konstatuota, kad Respublikos prezidento konstituciniai įgaliojimai kreiptis į konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjų pasky-rimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų yra įgyvendinami išleidžiant atitinkamą Respublikos prezidento dekretą, kad tokiame Respublikos prezidento dekrete gali būti nurodomas ir laikas, per kurį atitinkamas patarimas turi būti gautas, taip pat kad jeigu atitinkamame Respublikos prezidento dekrete toks laikas yra nu-rodytas, laikytis šio termino konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai yra privaloma.

konstatuotina ir tai, kad iki minėto konstitucinio teismo nutarimo, kuria-me pirmąkart konstitucinėje jurisprudencijoje buvo išaiškinta, kad Respublikos prezidento konstituciniai įgaliojimai kreiptis į konstitucijos 112 straipsnio 5 da-lyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų yra įgyvendinami išleidžiant atitinkamą Respublikos prezidento dekretą, priėmimo ir įsigaliojimo buvo susiformavusi tokia praktika, kad tokie dekretai nebuvo išleidžiami, o į mi-nėtą teisėjų instituciją Respublikos prezidento pavedimu kreipdavosi jo patarėjai ar referentai.

35. teismų taryba 2003 m. vasario 7 d. nutarimu nr. 66 „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos prezidentui pratęsti apygardos teismo teisėjo įgaliojimus“, vadovauda-masi teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi, 120 straipsnio 3 punktu, patarė Respub-likos prezidentui pratęsti vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko k. Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

36. Respublikos prezidentas 2003 m. vasario 19 d. dekretu nr. 2067, vadovau-damasis konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu, teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdamas į teismų tarybos patarimą, pratęsė vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko k. Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų (1 straipsnis). Šio Respublikos prezidento dekreto 2 straipsnyje nustatyta: „Šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos.“


37. minėto Respublikos prezidento dekreto 1 straipsnyje yra pavartota formu-luotė „pratęsiu vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjo, šio skyriaus pirmininko k. Ramelio įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų“.

37.1. Ši formuluotė yra neaiški ir netiksli, dviprasmiška, nes ją aiškinant vien pažodžiui (lingvistiškai, verbališkai), susidaro įspūdis, tarsi iki 70 metų buvo pratęsti k. Ramelio ne tik vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjo, bet ir šio skyriaus pirmininko įgaliojimai.

37.2. kita vertus, minėta Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto 1 straipsnio formuluotė aiškintina atsižvelgiant ir į tai, kad pagal teismų įstatymo 90 straipsnio (2002 m. sausio 24 d. redakcija) 1 dalies 2 punktą teisėjas atleidžiamas iš pareigų, kai pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukia įstatymų nustatyto pensinio amžiaus, o pagal šio įstatymo 81 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2002 m. sausio 24 d. redakcija) teismo skyriaus pirmininkas iš pareigų atleidžiamas pasibaigus pa-skyrimo į šias pareigas terminui, jeigu jis nepaskiriamas naujai kadencijai.

pažymėtina, kad toks teismų įstatyme (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėles-niais pakeitimais ir papildymais) nustatytas teisinis reguliavimas buvo interpretuoja-mas kaip suponuojantis, jog tais atvejais, kai pagal minėtą įstatymą buvo pratęsiami teismo (apygardos teismo taip pat) teisėjo, kuris buvo ir atitinkamo teismo skyriaus pirmininkas, įgaliojimai, šie teismo skyriaus pirmininko įgaliojimai nebuvo nutrau-kiami – buvo interpretuojama, kad to asmens, kaip atitinkamo teismo skyriaus pirmi-ninko, įgaliojimai turėjo tęstis tol, kol baigsis jo paskyrimo į šias pareigas terminas.

toks aiškinimas nėra konstituciškai pagrįstas, nes, kaip minėta, konstitucijai prieštaravo pats teismų įstatyme (2004 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakei-timais ir papildymais) įtvirtintas teisėjo, sulaukusio 65 metų, įgaliojimų pratęsimo iki jam sukaks 70 metų institutas.

pabrėžtina ir tai, kad pagal konstituciją teismo (apygardos teismo taip pat) sky-riaus pirmininkas, kai pasibaigia atitinkamo teismo skyriaus pirmininko įgaliojimų laikas, turi būti skiriamas iš naujo, dėl to Respublikos prezidentas, gavęs konstituci-jos 112 straipsnyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos pa-tarimą, turi išleisti dekretą.

38. iš bylos medžiagos matyti, kad k. Ramelis, kurio vilniaus apygardos teismo teisėjo įgaliojimai buvo pratęsti, po to, kai 2003 m. kovo 12 d. jam sukako 65 metai, ir toliau ėjo šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas.

39. minėta, kad vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko k. Ramelio įgaliojimai, jeigu jis nebūtų buvęs anksčiau atleistas iš šių pareigų įstaty-muose nustatytais pagrindais, būtų turėję baigtis 2003 m. birželio 26 d.

40. k. Ramelis 2003 m. gegužės 16 d. nacionalinei teismų administracijai pateikė prašymą įrašyti jį į pretendentų tapti šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku sąrašą naujai penkerių metų kadencijai.

Šiame prašyme k. Ramelis taip pat teigė, kad, jo manymu, Respublikos pre-zidento 2003 m. vasario 19 d. dekretu nr. 2067, patarus teismų tarybai, jo,


kaip civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimai buvo pratęsti iki jam su-kaks 70 metų.

41. Respublikos prezidento patarėja teisės klausimais 2003 m. gegužės 30 d. raštu nr. 2D-4175 „Dėl patarimo Respublikos prezidentui“ kreipėsi į teismų tarybą, Res-publikos prezidento pavedimu prašydama patarti Respublikos prezidentui dėl inter alia vilniaus apygardos teismo teisėjo k. Ramelio skyrimo šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku.

42. teismų taryba 2003 m. birželio 6 d. nutarimu nr. 108 „Dėl patarimo Lietu-vos Respublikos prezidentui skirti apygardų teismų pirmininkus, skyrių pirminin-kus“, vadovaudamasi teismų įstatymo 74 straipsnio 1 dalimi, 120 straipsnio 4 punk-tu, inter alia patarė Respublikos prezidentui skirti vilniaus apygardos teismo teisėją k. Ramelį šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku.

43. Respublikos prezidentas 2003 m. birželio 18 d. dekretu nr. 128, vado-vaudamasis konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsniu bei atsižvelg-damas į teismų tarybos patarimą, inter alia paskyrė vilniaus apygardos teismo teisėją k. Ramelį šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininku (1 straipsnis). Šio Respublikos prezidento dekreto 2 straipsnyje nustatyta: „Šis dekretas įsiga-lioja nuo 2003 m. birželio 26 d.“

44. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad teismų tarybos, su-darytos pagal inter alia teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalį (2002 m. sausio 24 d. re-dakcija), sprendimai inter alia patarti Respublikos prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų negali būti kvestionuojami vien tuo pagrindu, kad teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad į teismų tarybą įeina ne tik teisėjai, bet ir kiti asme-nys, buvo pripažinta prieštaraujančia konstitucijai. konstatuota ir tai, kad inter alia apygardų teismų teisėjų įgaliojimai, kurie buvo pratęsti pagal tuo metu galiojusį teis-mų įstatymą (2002 m. sausio 24 d. redakcija), negali būti kvestionuojami, nutrūkti ar būti nutraukti vien tuo pagrindu, kad teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo pripažinta prieštaraujančia konstitucijai.

konstatuotina ir tai, kad atitinkami Respublikos prezidento dekretai ar atitinkami konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos sprendimai dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų taip pat negali būti kvestionuojami vien tuo pagrindu, jog iki konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo, kuriame, kaip minėta, pirmąkart konstitu-cinėje jurisprudencijoje buvo išaiškinta, kad Respublikos prezidento konstituciniai įgaliojimai kreiptis į konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų yra įgyvendinami išleidžiant atitinkamą Respublikos prezi-dento dekretą, priėmimo ir įsigaliojimo buvo susiformavusi tokia praktika, kai tokie dekretai nebuvo išleidžiami, o į minėtą teisėjų instituciją Respublikos prezidento pa-vedimu kreipdavosi jo patarėjai ar referentai.


45. minėta, kad pareiškėjo – seimo narių grupės abejonės dėl Respublikos prezi-dento 2003 m. vasario 19 d. dekreto nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto nr. 128 atitikties konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo manymu, vilniaus apygardos teismo teisėjo ir civilinių bylų skyriaus pirmininko įgaliojimai k. Rameliui buvo su-teikti galiojant Respublikos prezidento 2003 m. sausio 10 d. dekretui nr. 2015 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos seimui pritarti a. Driuko ir k. Ramelio skyrimui Lie-tuvos apeliacinio teismo teisėjais“, kurio 1 straipsniu seimui buvo pateikta pritarti inter alia konstanto Ramelio skyrimui Lietuvos apeliacinio teismo teisėju, ir seimo 2003 m. sausio 28 d. nutarimui nr. iX-1323 „Dėl pritarimo skirti Lietuvos apeliacinio teismo teisėją“, kurio 1 straipsniu buvo pritarta k. Ramelio skyrimui Lietuvos apelia-cinio teismo teisėju, taigi nepaisant dviejų valstybės valdžios institucijų – seimo ir paties Respublikos prezidento – išreikštos valios.

45.1. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad, kaip savo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs konstitucinis teismas, „kad būtų paskirtas arba atleistas apeliacinio teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos prezidentas privalo kreiptis į seimą ir, jeigu gauna seimo pritarimą, gali atitinkamą asmenį paskirti apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti ati-tinkamą apeliacinio teismo teisėją ar šio teismo pirmininką, taip pat (inter alia jeigu paaiškėja tam tikros tokiam paskyrimui arba atleidimui reikšmės turinčios aplinky-bės) gali to asmens nepaskirti apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku, o teikti seimui kitą kandidatūrą, arba neatleisti atitinkamo apeliacinio teismo teisėjo ar šio teismo pirmininko (jeigu pagal konstituciją atleisti tą teisėją nėra privaloma)“.

45.2. konstatuota ir tai, kad vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkas k. Ramelis pakeitė savo valią, kurią jis buvo pareiškęs 2002 m. spalio 28 d. pateiktame prašyme nacionalinei teismų administracijai įrašyti jį į teisėjų karje-ros siekiančių asmenų registro sąrašą, kad būtų paskirtas Lietuvos apeliacinio teismo teisėju (jeigu galima, skyriaus pirmininku), – apsigalvojęs jis 2003 m. sausio 31 d. kreipėsi į Respublikos prezidentą, prašydamas pratęsti jo, kaip vilniaus apygardos teismo teisėjo ir šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.

45.3. taigi cituotos konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo dok-trininės nuostatos taikytinos ir nagrinėjamai teisinei situacijai, susijusiai su k. Ra-melio pretendavimu būti paskirtam Lietuvos apeliacinio teismo teisėju ir su minėtu jo valios pasikeitimu, į kurį Respublikos prezidentas, savaime suprantama, negalėjo neatsižvelgti.

45.4. taigi pareiškėjo – seimo narių grupės abejonės, kuriomis grindžiamas pra-šymas ištirti Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto nr. 128 atitiktį konstitucijai, yra konstituciškai nepagrįstos.

kartu konstatuotina, kad konstitucinė problema, keliama pareiškėjo – seimo narių grupės argumentuose, kuriais grindžiamas jo prašymas ištirti Respublikos pre-zidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto


nr. 128 atitiktį konstitucijai, yra išspręsta konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime.

45.5. pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas – seimo narių grupė Respublikos prezi-dento 2003 m. vasario 19 d. dekreto nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto nr. 128 atitikties konstitucijai kitais aspektais neginčija.

46. taigi šios konstitucinės justicijos bylos dalyje pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto nr. 128 atitiktį konstitucijai nebeliko tyrimo dalyko.

konstitucinio teismo įstatymo 80 straipsnio, reglamentuojančio konstitucinio teismo atsisakymą nagrinėti paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, konstitucinis teismas šiuo pagrin-du nutraukia pradėtą teiseną.

pažymėtina, kad ši konstitucinio teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis taikytina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui ir atitinkamų sprendimų priėmimui.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nag-rinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą konstitucinio teis-mo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

47. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bylos dalis pagal pareiškėjo – seimo narių grupės prašymą ištirti Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto nr. 2067 ir 2003 m. birželio 18 d. dekreto nr. 128 atitiktį konstitucijai nutrauktina.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, 80 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; žin., 2000, nr. 85-2566) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad prieš priimant ir viešai paskelbiant pirmosios instan-cijos administracinio teismo sprendimą gali būti surašomos tik šio sprendimo įžan-ginė ir rezoliucinė dalys, o aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; žin., 2000, nr. 85-2566) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešai (teismo posėdžių salėje) yra paskelbiamos tik priimto pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo įžanginė ir rezoliu-cinė dalys, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

3. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija, žin., 2000, nr. 85-2566) ta


apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos administracinio teismo spren-dimas yra priimamas ir viešai paskelbiamas paprastai tą pačią dieną po bylos išnagri-nėjimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

4. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; žin., 2000, nr. 85-2566) nuo-stata „kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas <...> praneša, kada bus sura-šytas visas sprendimas ar nutartis“ prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

5. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; žin., 2000, nr. 85-2566) nuo-stata „priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

6. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 139 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija; žin., 2000, nr. 85-2566) prieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

7. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 306 straipsnis (2004 m. liepos 8 d. redakcija; žin., 2004, nr. 115-4276) prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valsty-bės ir teisingumo principams.

8. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308 straipsnio (2006 m. birželio 1 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; žin., 2002, nr. 37-1341) prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straips-niui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

9. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 324 straipsnio 12 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; žin., 2002, nr. 37-1341) prieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

10. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 324 straipsnio 13 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija; žin., 2002, nr. 37-1341) nuo-stata „o kai buvo paskelbta tik rezoliucinė dalis, – per tą patį laiką po jų pasirašymo“ prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams tei-sinės valstybės ir teisingumo principams.

11. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 377 straipsnio (2004 m. liepos 8 d. redakcija) 9 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; žin., 2002, nr. 37-1341) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad bylą nagrinėjantis kasa-cinės instancijos teismas gali, prieš priimdamas nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstydamas jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa


nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per septynias dienas po nutarties priėmimo, o teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sutikimu – per keturiolika dienų po nutarties priėmimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valsty-bės ir teisingumo principams.

12. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 448 straipsnio 7 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; žin., 2002, nr. 37-1341) ta apim-timi, kuria nustatyta, kad bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių klau-simą nagrinėjanti Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje pa-skelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant jos priėmimo argumentus, o aprašomoji ir įžanginė dalys gali būti surašo-mos ir visa nutartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

13. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 454 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; žin., 2002, nr. 37-1341) ta apim-timi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą nagrinėjanti Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija arba šio skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba tokį klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjantis Lie-tuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius gali, prieš priimdama (pri-imdamas) nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, kolegijos pirmininkui teismo posėdžių salėje žodžiu išdėstant pagrindinius jos pri-ėmimo argumentus, o aprašomoji ir net įžanginė dalys gali būti surašomos ir visa nu-tartis bylą išnagrinėjusių teisėjų pasirašoma vėliau – ne vėliau kaip per tris dienas po nutarties priėmimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

14. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 454 straipsnio 6 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; žin., 2002, nr. 37-1341) ta apim-timi, kuria nustatyta, kad baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimą plenarinėje sesijoje nagrinėjančio Lietu-vos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus priimtą nutartį pasirašo plena-rinės sesijos pirmininkas ir pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai (nesvarbu, balsavę už ar prieš tokią nutartį), prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

15. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 460 straipsnio 4 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; žin., 2002, nr. 37-1341) ta apim-timi, kuria nustatyta, kad prašymą ar teikimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl jungti-nių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo nagrinėjanti Lietuvos aukščiausiojo teismo trijų teisėjų kolegija gali, prieš priimdama


nutartį, surašyti ir teismo posėdžių salėje paskelbti tik jos rezoliucinę dalį, žodžiu išdės-čiusi jos priėmimo svarbiausius argumentus, prieštarauja Lietuvos Respublikos konsti-tucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

16. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 460 straipsnio 5 dalis (2002 m. kovo 14 d. redakcija; žin., 2002, nr. 37-1341) ta apim-timi, kuria nustatyta, kad Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijos ir Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus nutarties dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl jungtinių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo įžanginė ir aprašomoji dalys gali būti surašomos ne prieš priimant ir viešai (teismo posėdžių salėje) paskel-biant atitinkamą nutartį, o vėliau – ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos nutarties priėmimo, taip pat kad jeigu nutartį dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl jungti-nių tautų žmogaus teisių komiteto arba europos žmogaus teisių teismo sprendimo priima plenarinėje sesijoje Lietuvos aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyrius, tą nutartį pasirašo tik plenarinės sesijos pirmininkas ir teisėjas pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straips-niui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

17. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straips-nio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių sa-lėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straips-niui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

18. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad „priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrin-das priimti tokį sprendimą“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

19. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straips-nio 5 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

20. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 286 straips-nio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) nuostata, kad sprendime už akių išdėstomi sutrumpinti motyvai, neprieštarauja Lietuvos Respub-likos konstitucijai.

21. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 288 straips-nio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtus sprendimus peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo aki-


vaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valsty-bės ir teisingumo principams.

22. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 289 straips-nio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama priimti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tais atvejais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kad priimant sprendimą už akių buvo padaryta akivaizdi teismo klaida, taip pat tais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, prieš-tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

23. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 303 straips-nio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijai.

24. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straips-nio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne civilinio proceso kodekso iv dalies XiX ir XX skyriuose ir v dalyje numatytų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (netei-singa) ir būtų pažeistos konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams tei-sinės valstybės ir teisingumo principams.

25. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straips-nio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) ta apimtimi, ku-ria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas (nutartis) gali būti pri-imamas (priimama) ir teismo posėdžių salėje paskelbiamas (paskelbiama) surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

26. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straips-nio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) aprašomoji ir motyvuojamoji dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos, prieštarauja Lietuvos Respub-likos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

27. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 358 straips-nio 2 dalies (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) nuostata, kad kasacinės instancijos teismo civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimą pasi-rašo tik sesijos posėdžio pirmininkas ir pranešėjas, o ne visi tą nutartį priėmę teisėjai,


prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams tei-sinės valstybės ir teisingumo principams.

28. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 358 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; žin., 2002, nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog kasacinės instancijos teismo nutartis (nutarimas) gali būti priimama (priimamas) surašius tik jos (jo) įžanginę bei rezoliucinę dalis ir nesurašius aprašo-mosios bei konstatuojamosios dalių, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

29. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija; žin., 2002, nr. 17-649) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai.

30. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119 straipsnio 5 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija; žin., 2002, nr. 17-649) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai.

31. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 1 punkto (2002 m. sausio 24 d. redakcija; žin., 2002, nr. 17-649) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai.

32. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos prezidento 2003 m. vasario 19 d. dekreto nr. 2067 „Dėl apygardos teismo teisėjo įgaliojimų pratęsimo“ (žin., 2003, nr. 19-813) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai.

33. nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos prezidento 2003 m. birželio 18 d. dekreto nr. 128 „Dėl apygardų teismų skyrių pirmininkų skyrimo“ (žin., 2003, nr. 60-2717) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai.


konstitucinio teismo teisėjai: armanas abramavičius toma birmontienė egidijus kūris kęstutis Lapinskas Zenonas namavičius Ramutė Ruškytė stasys stačiokas Romualdas kęstutis urbaitis


169

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUbLIKOS MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO ĮSTATyMO 39 STRAIPSNIO (2001 M. bIRŽELIO 26 D. REDAKCIJA) 3 DALIES, LIETUVOS RESPUbLIKOS MUITŲ TARIFŲ ĮSTATyMO 18 STRAIPSNIO (1998 M. VASARIO 19 D. REDAKCIJA) 3 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS

RESPUbLIKOS KONSTITUCIJAI

2006 m. rugsėjo 26 d.Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos seimo atstovams sei-

mo kanceliarijos teisės departamento vyresniajai patarėjai ingai jarukaitienei ir sei-mo biudžeto ir finansų komiteto patarėjui virgaudui milušauskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame teismo posėdyje 2006 m. rugsėjo 25 d. išnagrinėjo bylą nr. 29/04 pagal pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 19 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respub-likos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skai-čiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalen-dorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, taip pat kad delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų, ir Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad delspinigių už nesumo-kėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą, taip pat kad finansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstitu-ciniam teisinės valstybės principui.


I

pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas nagrinėjo adminis-tracinę bylą. teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitu-


cinį teismą su prašymu ištirti, ar mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgda-mas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, taip pat kad delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų, ir muitų tarifų įstatymo 18 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato finansų ministras, atsi-žvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą, taip pat kad finansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų, neprieštarauja konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisi-nės valstybės principui.

II

pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad pagal konstitucijos 67 straipsnio 15 punk-tą, 127 straipsnio 3 dalį valstybiniai mokesčiai, kiti privalomi mokėjimai, jų esminiai elementai, kaip antai: mokesčio ar kito privalomo mokėjimo mokėtojas, apmokesti-namasis objektas, mokestinių santykių subjektai, mokesčio dydžiai (tarifai), išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai, – turi būti nustatyti įstatymu. pareiškėjo nuo-mone, seimas savo konstitucinių įgaliojimų nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, inter alia delspinigius, jų dydį už nesumokėtus ar laiku ne-sumokėtus mokesčius (muitus), negali perduoti jokiai kitai institucijai, taigi ir vy-riausybei, o vyriausybė ar kita institucija negali tokių įgaliojimų prisiimti. tuo tarpu, pasak pareiškėjo, ginčijamomis mokesčių administravimo įstatymo ir muitų tarifų įstatymo nuostatomis finansų ministrui buvo nustatyti įgaliojimai įsiterpti į tokią iš-imtinę seimo kompetenciją.

III

Rengiant bylą konstitucinio teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – seimo atstovės seimo kanceliarijos teisės departamento vyresniosios pa-tarėjos snieguolės kaplerienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginči-jamos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies ir muitų tarifų įsta-tymo 18 straipsnio nuostatos neprieštarauja konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto ir 127 straipsnio 3 dalies nuostatoms, konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės prin-cipui. seimo atstovė savo poziciją grindžia šiais argumentais.

1. mokesčių santykių teisinis reguliavimas – tai ne tik mokesčių nustatymas įstatymais, bet ir mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarkos nustatymas. pagal konstituciją nustatyti tokią tvarką, apimančią ir konkretaus mokėtino mokesčio apskaičiavimą, galima ir poįstatyminiais teisės aktais. ginčijamu teisiniu regulia-vimu buvo nustatyti ne nauji mokesčiai, bet delspinigiai – mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, taigi buvo patvirtinta paties seimo nustatytų

◆ DėL finansų ministRo ĮgaLiojimų nustatyti DeLspinigių DyDĮ 171

mokestinių prievolių netinkamo vykdymo finansinių padarinių (delspinigių) skai-čiavimo tvarka.

2. s. kaplerienės nuomone, delspinigių skaičiavimo tvarka, kurios tam tikrų ele-mentų atitiktį konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas, yra aiški, nes finansų ministro įgaliojimai skaičiuoti delspinigius yra susieti su apibrėžtais kriterijais, t. y. su atitinkama vidutine praėjusio kalendorinio ketvirčio metine palū-kanų norma bei atitinkamais procentiniais punktais, o delspinigių dydžio kaitos kri-terijai priklauso nuo rinkos svyravimų, šalies ekonominės padėties ir pan., t. y. jie yra objektyvūs. todėl finansų ministras iš tikrųjų turi įgaliojimus nustatyti tik mokėtinų delspinigių aritmetines reikšmes.

3. seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus ir nustatyti mo-kesčius, turi ir įgaliojimus nustatyti, kokia valstybės institucija turi sureguliuoti mo-kesčių administravimo santykius. ginčijamomis mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies ir muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatomis įsta-tymų leidėjas įtvirtino mokesčių administratoriaus (muitinės) teisę išieškoti delspi-nigius ir kartu pavedė finansų ministrui apskaičiuoti konkretų delspinigių dydį. toks delspinigių dydžio koregavimas atsižvelgiant į rinkos dinamiką yra būtinas.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos sociali-nės apsaugos ir darbo ministrės, pavaduojančios finansų ministrą, v. blinkevičiūtės, valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vir-šininkės v. Latvienės, muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų mi-nisterijos generalinio direktoriaus R. klevečkos, mykolo Romerio universiteto teisės fakulteto finansų ir mokesčių teisės katedros vedėjo doc. dr. a. miškinio rašytiniai paaiškinimai.

V

1. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovai i. ja-rukaitienė ir v. milušauskas iš esmės pakartojo seimo atstovės s. kaplerienės rašyti-niuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

2. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovai i. ja-rukaitienė ir v. milušauskas teigė, kad nors ginčijamuose mokesčių administravimo įstatymo ir muitų tarifų įstatymo straipsniuose (jų dalyse) yra vartojamos skirtin-gos formuluotės, kaip antai „vidutinis metinės palūkanų normos svertinis rodiklis“ ir „vidutinė metinė palūkanų norma“, atitinkamos nuostatos buvo suprantamos ir taikomos kaip vienareikšmės.

3. konstitucinio teismo posėdyje suinteresuoto asmens – seimo atstovai i. jaru-kaitienė ir v. milušauskas taip pat teigė, kad nors mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje buvo formuluotė „delspinigių dydis nustatomas palūkanų nor-mą padidinus iki 10 punktų“, o muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje – formu-


luotė „finansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų“, susi-klostė tokia praktika, kad atitinkama palūkanų norma buvo didinama 10 punktų.


I

1. seimas 1995 m. birželio 28 d. priėmė mokesčių administravimo įstatymą, ku-ris (išskyrus seimo 1995 m. birželio 28 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo įsigaliojimo“ nurody-tas išimtis) įsigaliojo 1995 m. liepos 26 d.

2. mokesčių administravimo įstatymas (1995 m. birželio 28 d. redakcija) (jo 39 straipsnio 3 dalis taip pat) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

3. seimas 2001 m. birželio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokesčių admi-nistravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 26 straipsnio 3 dalimi buvo pakeista mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 3 dalis.

iš pareiškėjo prašymo matyti, kad konstitucinio teismo yra prašoma ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja teisinis reguliavimas, įtvirtintas mokesčių administravi-mo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta:

„Delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio ka-lendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį. Delspinigių dydis nustatomas pa-lūkanų normą padidinus iki 10 punktų.“

4. mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies (2001 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį konstitucijai pareiškėjas ginčija ta apimtimi, kuria buvo nu-statyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų li-tais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, ir ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydis nustatomas pa-lūkanų normą padidinus iki 10 punktų.

5. seimas 2004 m. balandžio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokesčių admi-nistravimo įstatymą, kuris (su šio įstatymo 166 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtimi) įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. ir kurio 170 straipsniu iki tol galiojęs mokesčių ad-ministravimo įstatymas (1995 m. birželio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pripažintas netekusiu galios.

6. mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnyje nustatyta:

„Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelg-damas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos


Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspi-nigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų.“

7. mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnis keičiamas ar papildomas nebuvo.

8. seimas 1998 m. vasario 19 d. priėmė muitų tarifų įstatymą, kuris įsigaliojo 1998 m. liepos 1 d. Šiuo įstatymu buvo pakeistas ankstesnis muitų santykių įstatymi-nis reguliavimas.

9. pareiškėjas prašo ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja muitų tarifų įstatymo (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 18 straipsnio 3 dalis, kurioje buvo nustatyta:

„Delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato fi-nansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligaci-jas, normą. finansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų.“

10. nors muitų tarifų įstatymas (1998 m. vasario 19 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, jo 18 straipsnis (1998 m. vasario 19 d. redakcija) keičiamas ar papildomas nebuvo.

11. seimas 2004 m. balandžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos muitų tari-fų įstatymo, antidempingo įstatymo, protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymo, kompensacinių muitų įstatymo ir juos keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais ga-lios įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu inter alia muitų tarifų įstatymas (1998 m. vasario 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pripažintas netekusiu galios.

II

1. mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai (konstitucijos 127 straipsnio 3 dalis). valstybinius mokesčius ir kitus pri-valomus mokėjimus nustato seimas (konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas).

2. konstitucinis teismas, aiškindamas konstitucijos nuostatas dėl mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų, savo aktuose yra suformavęs atitinkamą oficialią konstitu-cinę doktriną. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal konstituciją: mokesčiai, kaip prievolė, gali būti nustatomi (įvedami) tik įstaty-mu; turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tin-kamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku; tam, paisant konstitucijos (inter alia konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų), gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt.; tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu; mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarka gali būti nustatoma ir poįstatyminiais aktais.

3. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymu nustatydamas atitinkamas poveikio už mokestinių prievolių nevykdy-


mą priemones, inter alia delspinigius už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku, įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją. antai įstatymų leidėjas gali pasi-rinkti, ar nustatyti tam tikrų delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokė-jimą ne laiku absoliučius dydžius, ar įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nustatytų delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku dydžiai priklausytų nuo tam tikrų rodiklių ir galėtų kisti. pabrėžtina, kad pasirinkęs tokį tei-sinio reguliavimo būdą, kai delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku dydžiai priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų rodiklių ir gali kisti, įsta-tymų leidėjas įstatymu privalo nustatyti ne tik subjektą (valstybės instituciją, parei-gūną), kuris turi įgaliojimus konstatuoti minėtus rodiklius, nuo kurių pagal įstatymą priklauso toks delspinigių dydis, ir pagal šiuos rodiklius nustatyti tokių delspinigių dydžius, bet ir įstatyme nurodyti kriterijus, kuriais, nustatydamas tuos delspinigių dydžius, minėtas subjektas turi vadovautis.

4. pažymėtina, kad mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų oficialią konstitucinę doktriną konstitucinis teismas yra formavęs inter alia konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo tiriama, ar konstitucijai neprieštaravo teisės aktai (jų dalys), išleisti dar iki 2004 m. rugpjūčio 14 d., kai įsigaliojo seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtas Lietu-vos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės europos są-jungoje“, kuris pagal konstitucijos 150 straipsnį yra konstitucijos sudedamoji dalis. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos na-rystės europos sąjungoje“, iki tol suformuota mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų oficiali konstitucinė doktrina konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į minėtą konstitucijos pataisą.

III

Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį pra-ėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, ir ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidi-nus iki 10 punktų, atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straips-nio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. pagal mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalį:

– delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį nustato finansų ministras;– finansų ministras šį dydį nustato atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalen-

dorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį;

– finansų ministras delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį nustato šioje dalyje nurodytą palūkanų normą padidindamas iki 10 punktų.


2. sprendžiant, ar konstitucijai neprieštaravo mokesčių administravimo įsta-tymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finan-sų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, pažymėtina, kad šioje dalyje nurodytas vidutinis praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinis rodiklis – tai rodiklis, priklausan-tis nuo nuolat kintančių ekonominių veiksnių, inter alia finansų rinkos. Delspinigių dydžio už ne laiku sumokėtus mokesčius susiejimas arba nesusiejimas su tokiu nuo rinkos priklausančiu rodikliu yra ekonominio tikslingumo, valstybės ekonominės politikos dalykas.

3. konstitucinis teismas savo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime yra konstatavęs, kad „valstybės ekonominės politikos turinio <...>, priemonių bei metodų verti-nimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonomi-nės politikos alternatyvų <...>, savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą <...> ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį <...> konstitucijai <...>, nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės inte-resams, akivaizdžiai paneigtų konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“.

4. nėra argumentų, kurie leistų teigti, kad delspinigių dydžių už ne laiku su-mokėtus mokesčius susiejimas su vidutine praėjusio kalendorinio ketvirčio aukcio-no būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metine palūkana norma (jos svertiniu rodikliu) kaip nors paneigtų kurias nors konstitucijoje įtvirtin-tas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

5. pažymėtina, kad pagal mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies nuostatą, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio ka-lendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, finansų ministras turėjo įgalioji-mus tik konstatuoti rinkoje objektyviai susiklosčiusį įstatyme nurodytą rodiklį – jo skaitinę išraišką.

6. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad mokesčių adminis-travimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio auk-ciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės pa-lūkanų normos svertinį rodiklį, neprieštaravo konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


7. kitaip vertintina mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspini-gių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų, atitiktis konsti-tucijai.

8. Šiame konstitucinio teismo nutarime konstatuota, kad pasirinkęs tokį teisi-nio reguliavimo būdą, kai delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku dydžiai priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų rodiklių ir gali kisti, įsta-tymų leidėjas įstatymu privalo nustatyti ne tik subjektą (valstybės instituciją, parei-gūną), kuris turi įgaliojimus konstatuoti minėtus rodiklius, nuo kurių pagal įstatymą priklauso toks delspinigių dydis, ir pagal šiuos rodiklius nustatyti tokių delspinigių dydžius, bet ir įstatyme nurodyti kriterijus, kuriais, nustatydamas tuos delspinigių dydžius, minėtas subjektas turi vadovautis.

pažymėtina, kad nei mokesčių administravimo įstatyme (2001 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nei kituose įstatymuose nėra nustatyta kriterijų, kuriais, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį ir nustatydamas delspinigių už ne laiku sumokėtus mokesčius dydžius, finansų ministras turi vadovautis.

9. vadinasi, finansų ministras turėjo ne tik įgaliojimus, nustatydamas delspini-gių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį, padidinti mokesčių administravimo įstaty-mo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje nurodytą palūkanų nor-mą, bet ir įgaliojimus vien savo nuožiūra, bet neviršydamas nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų šią palūkanų normą padidinti.

10. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad mokesčių admi-nistravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimti-mi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet nevirši-jant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

IV

Dėl Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakci-ja) 3 dalies atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. pagal muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalį:

– delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato fi-nansų ministras;

– finansų ministras šį dydį nustato atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalen-dorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą;


– finansų ministras delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato padidindamas, bet ne daugiau kaip 10 punktų, šioje dalyje nurodytą pa-lūkanų normą.

2. taigi muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalyje buvo įtvirtinti tie patys principai, kaip ir mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje:

– nustatomas delspinigių dydis buvo susietas su įstatyme nurodytu rodikliu, pri-klausančiu nuo nuolat kintančių ekonominių veiksnių, inter alia finansų rinkos;

– finansų ministras turėjo ne tik įgaliojimus, nustatydamas atitinkamų delspini-gių dydį, padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, bet ir įgaliojimus vien savo nuožiūra spręsti, kiek punktų tą palūkanų normą padidinti.

3. Remiantis argumentais, kuriais remiantis šiame konstitucinio teismo nu-tarime konstatuota, kad mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidu-tinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respubli-kos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, neprieštaravo konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina ir tai, kad konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo ir muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalis ta apim-timi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendo-rinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems me-tams išleistas obligacijas, normą.

Remiantis argumentais, kuriais remiantis šiame konstitucinio teismo nuta-rime konstatuota, kad mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo kons-titucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina ir tai, kad konstitucijos 67 straipsnio 15 punk-tui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu-vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas


nutaria:

1. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija; žin., 2001, nr. 62-2211) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės pa-lūkanų normos svertinį rodiklį, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijai.

2. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija; žin., 2001, nr. 62-2211) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nu-rodytą palūkanų normą, prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija; žin., 1998, nr. 28-727) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą, neprieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijai.

4. pripažinti, kad Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija; žin., 1998, nr. 28-727) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nu-statytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūka-nų normą, prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.





SPRENDIMAS

DĖL TEISENOS byLOJE PAGAL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS MIESTO 3 APyLINKĖS TEISMO PRAŠyMĄ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUbLIKOS TEISMŲ ĮSTATyMO 11 STRAIPSNIO 3 DALIS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUbLIKOS KONSTITUCIJOS 5 STRAIPSNIO 2 DALIAI, 109 STRAIPSNIO 2, 3 DALIMS, 114 STRAIPSNIO 1 DALIAI, KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTybĖS PRINCIPUI, AR LIETUVOS RESPUbLIKOS VALSTybĖS POLITIKŲ, TEISĖJŲ IR VALSTybĖS PAREIGŪNŲ DARbO APMOKĖJIMO ĮSTATyMAS (2000 M. RUGPJŪČIO 29 D. REDAKCIJA SU VĖLESNIAIS PAKEITIMAIS IR PAPILDyMAIS) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUbLIKOS KONSTITUCIJOS 5 STRAIPSNIUI, 30 STRAIPSNIO 1 DALIAI, 109 STRAIPSNIO 2, 3 DALIMS, 114 STRAIPSNIO 1 DALIAI, KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTybĖS PRINCIPUI, TAIP PAT AR LIETUVOS RESPUbLIKOS VyRIAUSybĖS 1999 M. GRUODŽIO 28 D. NUTARIMO NR. 1494 „DĖL LIETUVOS RESPUbLIKOS VyRIAUSybĖS 1997 M. bIRŽELIO 30 D. NUTARIMO NR. 689 „DĖL TEISĖTVARKOS, TEISĖSAUGOS IR KONTROLĖS INSTITUCIJŲ VADOVAUJANČIŲJŲ PAREIGŪNŲ IR VALDININKŲ DARbO APMOKĖJIMO“ DALINIO PAKEITIMO“ 1 PUNKTAS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUbLIKOS KONSTITUCIJOS 1 STRAIPSNIUI, 5 STRAIPSNIO 1 DALIAI, 109 STRAIPSNIO 2, 3 DALIMS, 114 STRAIPSNIO 1 DALIAI, KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTybĖS

PRINCIPUI, NUTRAUKIMO

2006 m. rugpjūčio 8 d.Vilnius


sekretoriaujant Daivai pitrėnaitei,konstitucinio teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – vilniaus

miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. liepos 16 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės

2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas ◆180

valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės parei-gūnų darbo apmokėjimo įstatymas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris konstituci-nio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politi-kų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio ii skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pa-keitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų va-dovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 666 „Dėl Lietuvos Respub-likos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vy-riausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kon-trolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ buvo pripažintas prieštaraujan-čiu Lietuvos Respublikos konstitucijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstituci-jos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos vyriausy-bės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės insti-tucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 da-liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


I

1. pareiškėjas – vilniaus miesto 3 apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. teis-mas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į konstitucinį teismą su pra-šymu ištirti, ar teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respub-likos konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos vals-tybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio

◆ DėL teisenos nutRaukimo 181

1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio ii skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodik-lių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos vy-riausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valsty-bės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuo-tojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nu-tarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (toliau – konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nu-tarimas) buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai, neprieštarauja konstitu-cijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės instituci-jų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas) 1 punktas neprieštarauja konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respub-lika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

prašymas konstituciniame teisme gautas 2003 m. liepos 16 d.2. konstitucinio teismo pirmininko 2003 m. rugpjūčio 11 d. potvarkiu nr. 2b-71

pagal šį pareiškėjo – vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą konstitucinio teis-mo posėdžiui pradėta rengti byla nr. 34/03.

IIpareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.1. pagal teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį teisėjo darbo teisme metu drau-

džiama mažinti teisėjo darbo užmokestį, išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas, o pagal 11 straipsnio 3 dalį seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonomi-nė ir finansinė būklė. nustatyta sąlyga, kada galima mažinti dirbančio teisėjo atly-ginimą ar kitas socialines garantijas, yra nekonkreti, ji leidžia valdžios institucijoms bet kokį būtinumą mokėti tam tikras sumas iš biudžeto interpretuoti kaip valstybės finansinės būklės pablogėjimą, taigi leidžia įstatymų leidėjui pabloginti teismų ir (arba) teisėjų finansines ir materialines veiklos sąlygas, sumažinti dirbančių teisėjų socialines garantijas.


2. Įstatymų leidėjas teisėjų atlyginimus siekė sureguliuoti būtent valstybės po-litikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Įsigaliojus konsti-tucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, kuriuo minėto įstatymo atitinkamos nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstitucijai, atsirado teisės spraga, nes nėra teisinio reguliavimo, kurį būtų galima taikyti ginčo santykiams pareiškėjo – vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje. Ši teisės spraga leidžia vals-tybės institucijoms, pareigūnams (inter alia teismų pirmininkams) sprendžiant teisė-jų atlyginimo dydžio nustatymo klausimus padaryti teisėjus ir teismus priklausomus nuo pašalinių jėgų (inter alia politikų), daryti jiems įtaką. pareiškėjo, cituojančio inter alia konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 6 d. sprendimo teiginį, kad „jeigu įsta-tymuose (jų dalyse) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, konstitucinis teismas turi konstitucinius įgaliojimus tirti tų įstatymų (jų dalių) atitiktį konstitu-cijai tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), gali būti pažeidžiami konstitucijos principai ir (arba) nor-mos“, nuomone, konstitucinis teismas turėtų konstatuoti, kad nurodyta teisės spraga prieštarauja konstitucijai.

3. konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo nutraukta teisena dėl vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitikties konstitucijai; toje kons-titucinės justicijos byloje minėto vyriausybės nutarimo konstitucingumas nebuvo tirtas iš esmės. konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ reiškia tai, kad konstitucinis teismas turi tei-sę, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne tai, kad jis kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, privalo nutraukti pradėtą teiseną; kai į konstitucinį teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kons-titucinis teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas teisės aktas galioja, ar ne; taigi pareiškėjo – teismo prašymas dėl teisės akto, taikytino konkrečioje byloje, konstitucingumo konstituciniame teisme turi būti išnagrinėtas, net jeigu ginčijamo teisės akto galiojimas yra pasibaigęs. interpre-tuodamas konstitucinio teismo jurisprudenciją (inter alia 2000 m. balandžio 5 d., 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimų doktrinines nuostatas), pareiškėjas konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį susieja su šio straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį konstitucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis konstitucijai jau buvo tirta konstituciniame teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas konstitu-cinio teismo nutarimas; pareiškėjo nuomone, sprendimą atsisakyti priimti prašymą dėl teisės akto atitikties konstitucijai galima priimti tik tuomet, kai teisės akto kons-titucingumo klausimas buvo ištirtas iš esmės, o tais atvejais, kai dėl teisės akto, kurio teisėtumas kelia abejonių, atitikties konstitucijai į konstitucinį teismą kreipiasi teis-mas, nagrinėjantis bylą, kurioje būtina taikyti tą teisės aktą, konstitucinis teismas klausimą turi tirti iš esmės, net jeigu anksčiau buvo nutraukęs teiseną dėl to teisės akto konstitucingumo. taigi, pareiškėjo nuomone, dėl to, kad vyriausybės 1999 m.


gruodžio 28 d. nutarimo atitiktis konstitucijai konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, nebuvo tirta iš esmės, yra pagrindas tirti minėto vyriausybės nutarimo atitiktį konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje.


I

1. pareiškėjas prašo ištirti, ar inter alia teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis neprieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.1. iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad konstitucinio teismo yra pra-šoma ištirti, ar konstitucijai neprieštarauja teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas.

1.2. iš pareiškėjo prašymo argumentų taip pat matyti, kad jam abejonių sukė-lė tai, ar konstitucijai neprieštarauja ne teismų įstatymo 11 straipsnio visa 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), bet tik šios dalies nuostata „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“.

1.3. iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti ir tai, kad jam abejonių sukėlė teis-mų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, seimas gali peržiūrėti teis-mų finansines ir materialines veiklos sąlygas“ atitiktis inter alia ne visam konstitu-cijos 5 straipsniui, o tik šio straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja konstitucija.

2. konstitucinis teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – vil-niaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis neprieštarauja konstitucijos 6, 30, 109, 110 straips-niams, konstituciniam teisinės valstybės principui ir ar teismų įstatymo 11 straips-nio 3 dalis, 96 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytos ga-limybės mažinti teisėjo darbo užmokestį ir kitas socialines garantijas, neprieštarau-ja konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2006 m. kovo 28 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“, kuriuo inter alia pripaži-no, kad teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d.) nuostata „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“ neprieštarauja konstitucijai.

Šis konstitucinio teismo nutarimas tebegalioja.


3. taigi teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatos „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“, kurios atitiktimi abejoja pareiškėjas – vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, atitikties konstitucijai klausimas yra išspręstas konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Res-publikos konstitucinio teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straips-nio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“.

4. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą konsti-tucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis konstitucijai jau buvo tirta konstituciniame teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas konstitucinio teismo nutarimas.

iki konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo konstitucinio teismo viešame po-sėdyje nustačius, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą, konsti-tucinio teismo tvarkomajame posėdyje priimamas sprendimas pradėtą teiseną nu-traukti.

5. atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas atsisa-kyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonomi-nė ir finansinė būklė, seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“ neprieštarauja konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. teisena šioje bylos dalyje nutrauktina.

II

1. pareiškėjas prašo ištirti, ar inter alia valstybės politikų, teisėjų ir valsty-bės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavi-mo, konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinto prieštaraujan-čiu konstitucijai, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. savo abejonę, ar valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo ap-mokėjimo įstatymas pareiškėjo nurodyta apimtimi neprieštarauja konstitucijai, pareiškėjas grindžia tuo, kad, jo teigimu, įsigaliojus konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, atsirado teisės spraga, kuri leidžia valstybės institucijoms, pa-reigūnams (inter alia teismų pirmininkams) sprendžiant teisėjų atlyginimo dydžio nustatymo klausimus padaryti teisėjus ir teismus priklausomus nuo pašalinių jėgų (inter alia politikų), daryti jiems įtaką.


3. konstitucinis teismas – konstitucinės justicijos institucija, vykdanti konstitu-cinę teisminę kontrolę; jis turi išimtinius konstitucinius įgaliojimus tirti ir spręsti, ar konstituciniai įstatymai (jų dalys) neprieštarauja konstitucijai, ar įstatymai (jų dalys), taip pat seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja konstitucijai ir konstituciniams įsta-tymams, ar seimo poįstatyminiai teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, seimo statutui, ar Respublikos preziden-to aktai (jų dalys) neprieštarauja konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstaty-mams, ar vyriausybės aktai (jų dalys) neprieštarauja konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstata-vęs, kad, pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų da-lių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, konstitucinis teismas – savaran-kiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja kons-titucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. lapkričio 29 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). sistemiškai aiškinant konstitucijos nuostatas konstatuotina, kad konstitucinis teismas pagal savo kompetenciją užtikrina kons-titucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchiją, visų konstitucinio įstatymo galią turinčių teisės aktų atitiktį konstitucijai, visų įstatymo galią turinčių teisės aktų atitiktį kons-titucijai ir konstitucinio įstatymo galią turintiems teisės aktams, taip pat visų seimo poįstatyminių teisės aktų, Respublikos prezidento ir vyriausybės aktų atitiktį kons-titucijai, konstitucinio įstatymo galią turintiems teisės aktams, taip pat įstatymo galią turintiems teisės aktams.

4. konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įsta-tymas (ar jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos prezidento ak-tas, vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas konstitucinio teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja konstitucijai.

4.1. kaip konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis (kurioje nustatyta, kad konstituci-nis teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti seimo aktai neprieštarauja konstitucijai, o Respublikos prezidento ir vyriausybės aktai – neprieštarauja konstitucijai arba įstaty-mams) yra aiškintina kaip reiškianti, kad konstitucinis teismas turi išimtinę konstituci-nę kompetenciją spręsti, ar kuris nors seimo, Respublikos prezidento arba vyriausybės teisės aktas (jo dalis), taip pat kuris nors referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) ne-prieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) kons-titucijai, taip ir konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis yra aiškintina kaip reiškianti, kad kiekvienas seimo, Respublikos prezidento ar vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), konstitucinio teismo sprendimu (nutarimu) pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebe-galės būti taikomas (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).


konstituciniam teismui pripažinus, kad konstitucinis įstatymas (jo dalis) prieš-tarauja konstitucijai, kad įstatymas (jo dalis) arba seimo statutas (jo dalis) priešta-rauja konstitucijai arba kuriam nors konstituciniam įstatymui, kad seimo poįstaty-minis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja konstitucijai, kuriam nors konstituciniam įstatymui arba įstatymui, seimo statutui, kad Respublikos prezidento aktas (jo dalis) prieštarauja konstitucijai, kuriam nors konstituciniam įstatymui arba įstatymui, kad vyriausybės aktas (jo dalis) prieštarauja konstitucijai, kuriam nors konstituciniam įstatymui arba įstatymui, atitinkamam teisėkūros subjektui – seimui, Respublikos prezidentui, vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis regulia-vimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) kons-titucijai. bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas. Šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (konstitucinio teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas).

4.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį konstitucinio teismo sprendimai klausimais, kuriuos konstitucija priskiria jo kom-petencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, tad konstitucinio teismo nutarimo pri-pažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta seimo pakar-totinai priimtais įstatymais, kitais seimo aktais, Respublikos prezidento aktais, taip pat vyriausybės aktais (konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). konstitucinis teismas yra konstatavęs, kad konstituciniam teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos prezidento aktą (jo dalį), vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujan-čiu konstitucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – seimui, Respublikos prezidentui, vyriausybei pagal konstituciją yra draudžiama vėliau pri-imtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai (konstitucinio teismo 2003 m. gegu-žės 30 d. nutarimas).

4.3. priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus (taip pat ir tada, kai naujas teisinis reguliavimas yra nustatomas tam, kad būtų vykdomi konstitucijos reikalavimai, arba kai esamas teisinis reguliavimas yra koreguojamas tam, kad būtų suderintas su konstitucija), visus teisėkūros subjek-tus saisto konstitucinio teismo jurisprudencija, inter alia joje (konstitucinio teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficiali konstitucinė doktrina – kons-titucijos nuostatų (konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus iš-aiškinimas), kiti konstitucinio teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (konsti-tucinio teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). pabrėžtina, kad seimo, Respublikos prezidento, vyriausybės išleisti, taip pat referendumu priimti teisės aktai, kuriais vietoje teisinio reguliavimo, konstituci-


nio teismo pripažinto prieštaraujančiu konstitucijai, yra nustatomas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas arba kuriais konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai (jų dalys) yra pripažįstami netekusiais galios, pagal konstituciją gali būti nustatyta tvarka skun-džiami konstituciniam teismui.

5. konstitucinis teismas 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nuta-rimuose yra konstatavęs, kad „įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui, kuriuo įstatymas (jo dalis) pripažįstamas prieštaraujančiu konstitucijai, teisės sistemoje gali atsirasti įvairių neapibrėžčių, lacunae legis – teisinio reguliavimo spragų, net vakuu-mas“ ir kad „tuomet būtina įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad būtų paša-lintos teisinio reguliavimo spragos, kitos neapibrėžtys, kad teisinis reguliavimas taptų aiškus, darnus“.

pabrėžtina, kad konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai atitinkamas teisė-kūros subjektas (inter alia įstatymų leidėjas) vengia, delsia priimti atitinkamus įsta-tymus, kitus teisės aktus, kuriais, vadovaujantis konstitucinio teismo nutarimuose pateikta konstitucijos nuostatų oficialia samprata – oficialia konstitucine doktrina, būtų atitinkamai pakoreguotas teisinis reguliavimas, kuris konstitucinio teismo nu-tarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai. tokia situacija ypač netoleruotina tada, kai, įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripa-žintas prieštaraujančiu konstitucijai (ar kitam aukštesnės galios teisės aktui), teisės si-stemoje atsiranda lacuna legis, teisės spraga, t. y. kai tam tikri visuomeniniai santykiai lieka teisiškai nereguliuojami, nors, paisant iš konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti teisiškai sureguliuoti. kita vertus, minėtas teisinio reguliavi-mo koregavimas nebūtinai turi būti atliktas vienu teisėkūros veiksmu – vienu teisės aktu; antai iš konstitucijos nekyla, kad atitinkamas teisėkūros subjektas (seimas, Res-publikos prezidentas, vyriausybė) privalėtų tuo pačiu teisės aktu ir pripažinti neteku-siu galios tą teisės aktą (jo dalį), kurį konstitucinis teismas savo nutarimu pripažino prieštaraujančiu konstitucijai, ir nustatyti naują teisinį reguliavimą vietoje to, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs konstitucinis teis-mas, „pagal konstituciją konstitucinis teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus konstitucinio teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas konstitucinio teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; konstitucinis teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstaty-mų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurios atsirastų, jeigu atitinkamas konstitucinio teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo pa-skelbimo konstitucinio teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės pa-neigti tam tikras konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. minėtas konstitucinio teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalys) pripa-žintas prieštaraujančiu konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš konstitu-


cijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas konstitucinio teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo konstitu-cinio teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų“ (konstitucinio teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai). taigi konstituci-nis teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai, jeigu tas konstitucinio teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo priėmimo, teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenk-ta kurioms nors konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (konstitucinio teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjū-čio 23 d. nutarimai).

6. teisės aktai (taip pat ir tie, dėl kurių atitikties aukštesnės galios teisės ak-tams pagal konstituciją sprendžia konstitucinis teismas) yra atitinkamų viešosios valdžios institucijų arba referendumu sukurti teisės šaltiniai, kuriuose yra įtvirtinta teisė – tam tikra tekstine forma išdėstytos teisės nuostatos. teisės aktai, kaip teisės šaltiniai, atsiranda, yra pakeičiami (papildomi) ir panaikinami atitinkamų instituci-jų arba visuotiniu balsavimu (referendumu) priimtais sprendimais. taigi teisės aktai (taip pat ir tie, dėl kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams pagal konstituci-ją sprendžia konstitucinis teismas) visuomet yra tam tikrų institucinių teisėkūros sprendimų (veiksmų) rezultatai (plačiausia termino „institucinis“ prasme, apimančia ir referendumu priimtus teisės aktus). jeigu teisėkūros sprendimo (dėl tam tikrų vi-suomeninių santykių teisinio reguliavimo) nebuvo, teisės aktas negali atsirasti, būti pakeistas (papildytas) arba panaikintas. tuo teisės aktai skiriasi nuo tokių teisės šal-tinių, kaip, pavyzdžiui, teisiniai papročiai, kurie atsiranda (yra sukuriami) ne institu-ciniais teisėkūros sprendimais (veiksmais), bet kitais pagrindais.

6.1. visi teisės aktai yra išreikšti tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. tačiau, kaip yra konstatavęs konstitucinis teismas, teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisės nuostatos; teisinės realybės negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, vien kaip ekspli-citinių nuostatų visumos (konstitucinio teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). todėl tirdamas seimo, Respublikos prezidento, vyriausybės išleistų, taip pat refe-rendumu priimtų teisės aktų (jų dalių) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, konstitucinis teismas tiria ir tą teisinį reguliavimą, kuris tuose teisės aktuose (jų dalyse) yra įtvirtintas eksplicitiškai, expressis verbis, ir tą, kuris tuose teisės aktuose (jų dalyse) yra įtvirtintas implicitiškai ir aiškinant teisę yra išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų.

6.2. tirdamas seimo, Respublikos prezidento, vyriausybės išleistų, taip pat re-ferendumu priimtų teisės aktų (jų dalių) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, in-


ter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, konstitucinis teismas turi nustatyti ir, jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos, konstatuoti, ar atitin-kamame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) tam tikras teisinis reguliavimas yra nustatytas eksplicitiškai, ar jis ten nėra eksplicitiškai nustatytas. pabrėžtina, kad tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas (teisinio reguliavimo stoka, ati-tinkamų eksplicitinių nuostatų nebuvimas) konstitucinės justicijos byloje tiriamame teisės akte (jo dalyje) dar nereiškia, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinkamų visuo-meninių santykių apskritai nereguliuoja, juo labiau kad tų visuomeninių santykių ne-reguliuoja jokie kiti teisės aktai. pažymėtina ir tai, kad tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas tiriamajame teisės akte (jo dalyje) gali būti siejamas su įvairiomis teisinėmis situacijomis: vienais atvejais tam tikro eksplicitinio teisinio re-guliavimo nenustatymą būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje) atstoja tai, kad atitinkamos teisės nuostatos yra eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintos kitame tei-sės akte (kitose to paties teisės akto dalyse); kitais atvejais tam tikrus visuomeninius santykius reguliuojančių eksplicitinių teisės nuostatų nebuvimas tame teisės akte (jo dalyje), jeigu jos nėra eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintos ir kituose teisės ak-tuose (kitose to paties teisės akto dalyse), yra traktuotinas kaip tam tikro implicitinio teisinio reguliavimo, papildančio bei pratęsiančio eksplicitinį teisinį reguliavimą (kai kada ir kaip teisinio reguliavimo, įtvirtinančio elgesį, priešingą eksplicitiškai nusta-tytajam), nustatymas (taigi tam tikrais atvejais yra įmanoma aiškinant teisę būtent tiriamajame teisės akte (būtent tiriamojoje jo dalyje) „aptikti“ atitinkamus visuome-ninius santykius reguliuojančias implicitines nuostatas, papildančias ir pratęsiančias eksplicitinį teisinį reguliavimą); dar kitais atvejais minėtas eksplicitinio teisinio re-guliavimo nenustatymas tame teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis re-guliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) esama teisės spragos, kuri savo ruožtu gali būti traktuojama arba kaip legislatyvinė omisija, t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas), arba kaip tokia teisės spraga, kuri negali būti interpretuojama kaip legislatyvinė omisija, nes konstitucija (taip pat joks kitas aukštesnės galios teisės aktas) nereikalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų nustatytas, juolab kad jis būtų nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje).

6.2.1. minėta, kad tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymą bū-tent tiriamajame teisės akte (būtent tiriamojoje jo dalyje) gali atstoti tai, kad atitinka-mas teisinis reguliavimas yra eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintas kuriame nors kitame teisės akte (kitose to paties teisės akto dalyse). toks teisės aktas (jo dalis) vien dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra įtvirtintas būtent jame (būtent toje jo dalyje), gali būti pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, tik tuo atveju, jeigu tas aukštesnės galios teisės aktas įsakmiai rei-kalauja, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų įtvirtintas būtent tiriamajame tei-sės akte (būtent tiriamojoje jo dalyje). Šiame kontekste paminėtina, kad konstitucija


įsakmiai reikalauja tam tikrus visuomeninius santykius reguliuoti konstituciniu įsta-tymu arba įstatymu, o kai kada, kaip yra konstitucijos 93 straipsnyje, 102 straipsnio 2 dalyje, 111 straipsnio 4 dalyje, net expressis verbis nurodo to įstatymo pavadinimą.

6.2.2. taip pat minėta, kad tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenusta-tymas tiriamajame teisės akte (jo dalyje), jeigu jis nėra eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), gali būti trak-tuojamas kaip tam tikro implicitinio teisinio reguliavimo, papildančio bei pratęsian-čio eksplicitinį teisinį reguliavimą (kai kada ir kaip teisinio reguliavimo, įtvirtinančio elgesį, priešingą eksplicitiškai nustatytajam), nustatymas: nors toks implicitinis teisi-nis reguliavimas nėra nustatytas expressis verbis, aiškinant teisę jį galima nuosekliai išvesti iš eksplicitinių teisės nuostatų. antai privatinėje teisėje, kurioje, kaip visuoti-nai pripažįstama, dominuoja bendrojo leidimo principas, pagal kurį „visa, kas ne-uždrausta, yra leidžiama“, tam tikro eksplicitinio draudimo nenustatymas paprastai yra traktuojamas kaip atitinkamo (eksplicitiškai neuždrausto) elgesio leidimas, tuo tarpu viešojoje teisėje, kurioje, kaip taip pat visuotinai pripažįstama, dominuoja prie-šingas – specialaus leidimo (arba bendrojo draudimo) principas, pagal kurį „visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama“, tam tikro eksplicitinio leidimo nebuvimas paprastai yra interpretuotinas kaip atitinkamo (eksplicitiškai neleisto) elgesio draudimas. jeigu toks žemesnės galios teisės akte implicitiškai, o ne eksplicitiškai nustatytas teisinis reguliavimas įtvirtina elgesį, kuris skiriasi nuo įtvirtintojo kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia konstitucijoje, tai gali būti pagrindas konstituciniam teismui (motyvuotai konstatavus to implicitinio teisinio reguliavimo buvimą) nuta-rimu pripažinti tą žemesnės galios teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu atitinkamam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, ta apimtimi, kuria nėra ekspli-citiškai nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas, ir šitaip tą implicitiškai nusta-tytą teisinį reguliavimą pašalinti iš teisės sistemos. Šiame kontekste paminėtina, kad konstitucinio teismo jurisprudencijoje teisės aktai (jų dalys) neretai pripažįstami prieštaraujančiais konstitucijai ta apimtimi, kuria juose (jų dalyse) yra eksplicitiškai nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas.

6.2.3. eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus visuomeninius san-tykius, nebuvimas teisės akte (jo dalyje), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse), yra traktuotinas kaip teisės spraga – lacuna legis. ištyręs seimo, Respublikos prezidento, vyriausybės teisės akto (jo dalies) arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, konstitucinis teismas gali konstatuoti ir tai, kad atitinkamame žemes-nės galios teisės akte (jo dalyje) yra teisės spraga. tokios teisės spragos gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, inter alia dėl teisėkūros klaidų, taip pat dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tų visuomeninių santykių nesureguliavo sąmoningai. jos – di-desnės ar mažesnės – gali atsirasti ir dėl to, kad tam tikrame teisės akte eksplicitiškai arba implicitiškai nustatytas teisinis reguliavimas (teisės aktų straipsniai (jų dalys))


konstitucinio teismo nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai; tačiau pabrėžtina, kad teisės spragų atsiranda įsi-galiojus toli gražu ne kiekvienam konstitucinio teismo nutarimui, kuriuo tam tikras žemesnės galios teisės aktas (jo dalis) yra pripažįstamas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai: yra įmanomos ir tokios teisinės situaci-jos, kai nuostatų, prieštaraujančių aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, inter alia konstitucijai, pašalinimas konstitucinio teismo nutarimu iš teisės sistemos teisės tai-kymo atžvilgiu iš esmės prilygsta visuminio teisinio reguliavimo pakeitimui – kitokio nei iki tol visuminio teisinio reguliavimo, kuris neturi spragų, nustatymui.

kartu pažymėtina, kad bet kuri teisės spraga, kad ir kokiu būdu ji būtų atsira-dusi, reiškia, kad nors tam tikri visuomeniniai santykiai turi būti teisiškai reguliuo-jami (yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti), jie nėra teisiškai sureguliuoti. jos visos vertintinos kaip teisinio reguliavimo neapibrėžtys, trūkumai, teisinės sistemos ydos, kurios turi būti pašalintos. kai yra nesureguliuota visa visuomeninių santykių sritis, yra pagrindo konstatuoti net vadinamąjį teisinio reguliavimo vakuumą.

teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, kaip viena iš eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo atmainų, iš esmės skiriasi nuo tokio eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo, kuris reiškia, kad teisės akte (jo dalyje) yra implicitiškai nustatytas eksplicitinį teisinį reguliavimą papildantis ir pratęsiantis teisinis regulia-vimas (inter alia teisinis reguliavimas, įtvirtinantis elgesį, priešingą eksplicitiškai nu-statytajam), kaip minėta, galintis prieštarauti tam tikram aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai. tais atvejais, kai tam tikras teisės akte (jo dalyje) implicitiškai įtvirtintas teisinis reguliavimas nustato tam tikrą elgesį ir šitaip papildo bei pratęsia eksplicitinį teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, esą tas teisės aktas (jo dalis) ati-tinkamų visuomeninių santykių apskritai nereguliuoja, nes tie visuomeniniai santy-kiai iš tikrųjų yra teisiškai sureguliuoti, tačiau tas teisinis reguliavimas atitinkamuose teisės aktuose (jų dalyse) yra įtvirtintas ne eksplicitiškai, expressis verbis, o implicitiškai ir aiškinant teisę yra išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų. tuo tarpu teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santy-kių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turi-nį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati konstitucija.

6.2.3.1. vienos teisės spragos, kurių buvimas tiriamajame teisės akte (jo daly-je) gali būti konstatuojamas konstitucinio teismo aktuose, gali būti vertinamos kaip tokios teisinio reguliavimo neapibrėžtys, kurios nekonkuruoja su aukštesnės galios teisės aktuose nustatytu teisiniu reguliavimu ir savaime nesudaro prielaidų jį pažeisti. tokių teisės spragų konstatavimas savaime nesuteikia pagrindo pripažinti tiriamąjį


teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia kons-titucijai. konstitucinio teismo aktuose tokio pobūdžio teisės spragos gali ir nebūti įvertinamos kaip pažeidžiančios konstitucijos (ar kitų aukštesnės galios teisės aktų) nuostatas (konstitucinio teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas, 1994 m. liepos 11 d. sprendimas, 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

6.2.3.2. kitais atvejais eksplicitinių teisės nuostatų, reguliuojančių tam tikrus vi-suomeninius santykius, nebuvimas tiriamajame žemesnės galios teisės akte (jo daly-je), jeigu atitinkamas teisinis reguliavimas nėra eksplicitiškai arba implicitiškai nu-statytas ir kituose teisės aktuose (kitose to paties teisės akto dalyse) ir jeigu to ekspli-citinio teisinio reguliavimo nenustatymo tiriamajame teisės akte (jo dalyje) negalima traktuoti kaip aptartojo implicitinio teisinio reguliavimo, papildančio ir pratęsiančio eksplicitiškai nustatytą teisinį reguliavimą, yra traktuotinas kaip tokia teisės spraga, kurią draudžia konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas), – legislatyvinė omisija. Legislatyvinė omisija reiškia, kad tame teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). ypač pabrėžtina, kad legislatyvinė omisija nuo kitų teisės spra-gų skiriasi dar ir tuo, kad ji visuomet yra atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo, o ne jo neveikimo padarinys, taip pat ne kurio nors kito subjekto veiksmo (juo labiau teisėto) ar neveikimo padarinys; antai legislatyvine omisija yra nelaikytina tokia teisės spraga, kai tam tikri visuomeniniai santykiai nė nebuvo pra-dėti reguliuoti kokiais nors teisės aktais, nors yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti; lygiai taip pat legislatyvinė omisija negali atsirasti ir konstituciniam teismui kons-titucinės justicijos byloje nutarimu pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai.

taigi legislatyvinę omisiją, kaip atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto tei-sėkūros veiksmo padarinį, būtina skirti nuo teisės spragų, atsiradusių dėl to, kad reikalingų teisėkūros veiksmų apskritai nebuvo imtasi – nei tas, nei koks nors kitas teisėkūros subjektas apskritai neišleido tam tikriems visuomeniniams santykiams reguliuoti skirto teisės akto ir dėl to tie visuomeniniai santykiai liko teisiškai nesu-reguliuoti. tam tikromis aplinkybėmis, būtent tada, kai konstitucija reikalauja, kad tie visuomeniniai santykiai būtų teisiškai sureguliuoti (o kai kada ir eksplicitiškai nu-rodo, kad jie turi būti sureguliuoti ne bet kokiu teisės aktu, o konstituciniu įstatymu arba įstatymu), toks teisėkūros veiksmų nebuvimas iš tikrųjų gali sudaryti prielaidas susidaryti antikonstitucinei situacijai – tokiai visuomeninių santykių būklei, kai šie santykiai klostosi ne teisės pagrindu, nors, kaip minėta, konstitucija reikalauja, kad jie būtų teisiškai reguliuojami. tačiau toks teisinis reguliavimas, tiksliau, jo nebuvi-mas, nėra legislatyvinė omisija.

Legislatyvinės omisijos par excellence „aptikimas“ žemesnės galios teisės akte (jo dalyje), jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos, yra


pakankamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu (atitinkama apimtimi, t. y. ta apimtimi, kuria tame teisės akte (jo dalyje) nėra įtvirtintas aukštes-nės galios teisės aktų, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijos, reikalaujamas teisinis reguliavimas) konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui).

6.2.3.3. teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. tačiau že-mesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu už-pildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti tei-sę, kad galėtų ją taikyti). kartu pabrėžtina, kad žemesnės galios teisės aktuose esan-čias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. kita vertus, teisminis (ad hoc) tei-sės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai spren-džiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius suregu-liuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalinda-mas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu.

taigi galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus. teismai to padaryti negali, jie gali žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas užpildyti tik ad hoc, nes teismai vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialiosios teisės spragomis. tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jei-gu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – konstituciją, pri-klausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręs-dami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neati-taisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesure-guliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos


ir saugomos pagal konstituciją. tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja.

7. konstitucinio teismo aktuose (inter alia 2004 m. balandžio 16 d. sprendime, 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. sausio 19 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose) yra atskleisti įvairūs legislatyvinės omisijos, kaip teisinės tikrovės reiškinio, aspektai.

konstitucinio teismo jurisprudencijoje (inter alia 2001 m. sausio 25 d. nutarime, 2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d., 2004 m. balandžio 16 d. sprendimuose, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime) vadovaujamasi nuostata, kad konstitucinis teismas turi konstitucinius įgaliojimus ne tik konstatuoti, kad tiriamajame žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, bet ir savo nutarimu, priimtu konstitucinės justicijos byloje, pripažinti tokį teisinį reguliavimą prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia konstitucijai. tačiau kad konstitucinis teismas priimtų nagrinėti prašymą, kuriame ginčijama tam tikrame teisės akte (jo dalyje) iš tikrųjų ar tariamai esanti teisės spraga, inter alia legislaty-vinė omisija, juo labiau kad konstitucinis teismas galėtų savo nutarimu pripažinti atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia konstitucijai, būtina laikytis tam tikrų sąlygų, kurios yra apibrėžtos konstitucinio teismo jurisprudencijoje (inter alia nurodytuose konstitucinio teismo nutarimuose ir sprendimuose), būtent: jeigu įstatymuose ar kituose žemesnės galios teisės aktuo-se (jų dalyse) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, konstitucinis teismas turi konstitucinius įgaliojimus pripažinti tuos įstatymus ar kitus teisės aktus (jų dalis) prieštaraujančiais konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams tais atvejais, kai dėl to, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tiriamuosiuose įstaty-muose ar kituose teisės aktuose (būtent tiriamosiose jų dalyse), gali būti pažeidžiami konstitucijos principai ir (arba) normos, kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatos; tuo tarpu tais atvejais, kai pareiškėjo ginčijamame (konstitucinio teismo tiriamame) įstatyme ar kitame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavi-mas, kuris pagal konstituciją (o jeigu yra ginčijamas seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis), vyriausybės, Respublikos prezidento aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame ginčijamame teisės akte (būtent toje jo dalyje), konstitucinis teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo da-lyko – tai yra pagrindas nutraukti pradėtą teiseną (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas konstituciniame teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta reng-ti konstitucinio teismo posėdžiui) arba nutraukti bylą (jeigu konstitucinės justicijos byla jau buvo išnagrinėta konstitucinio teismo posėdyje).

8. atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant, ar konstitucinis teismas pagal konstituciją turi įgaliojimus pripažinti žemesnės galios teisės akte esančią teisės spra-gą (ar kitokį eksplicitinių teisės nuostatų nebuvimą tame teisės akte) prieštaraujančia konstitucijai arba kitam aukštesnės galios teisės aktui, negalima apsiriboti vien pa-


reiškėjo nurodyta konstitucinio teismo 2003 m. gegužės 6 d. sprendimo doktrinine nuostata (teiginiu), kad „jeigu įstatymuose (jų dalyse) nėra nustatytas tam tikras tei-sinis reguliavimas, konstitucinis teismas turi konstitucinius įgaliojimus tirti tų įsta-tymų (jų dalių) atitiktį konstitucijai tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), gali būti pažeidžiami konstitu-cijos principai ir (arba) normos“. būtina atsižvelgti ir į tai, kaip atsirado minėta teisės spraga: ar ji yra legislatyvinė omisija, sukurta atitinkamą teisės aktą išleidusio sub-jekto teisėkūros veiksmu (t. y. dėl to, kad išleidžiant tą teisės aktą tie santykiai, kurie turėjo būti sureguliuoti būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), kaip tik šiame teisės akte (šioje jo dalyje) nebuvo sureguliuoti), ar ši teisės spraga atsirado dėl kitų aplinkybių, pavyzdžiui, dėl to, kad konstitucinis teismas tam tikrą žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) nustatytą teisinį reguliavimą savo nutarimu pripažino priešta-raujančiu konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui. antruoju atveju, kaip minėta, nėra pagrindo konstatuoti, kad esama legislatyvinės omisijos; priešingai, šiuo atveju atitinkamas teisėkūros subjektas (jeigu atitinkami visuomeniniai santykiai turi būti teisiškai reguliuojami) pagal konstituciją turi pareigą pakeisti galios netekusį teisinį reguliavimą taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų ati-tinkamam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai.

kitokia legislatyvinės omisijos samprata, taip pat kitoks konstitucinio teismo įgaliojimų tirti žemesnės galios teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, ir savo nutarimais pripažinti, kad tuose že-mesnės galios teisės aktuose (jų dalyse) esančios teisės spragos prieštarauja aukštes-nės galios teisės aktams, inter alia konstitucijai, aiškinimas, būtent aiškinimas, esą konstitucinis teismas gali arba turi tirti ir tokias teisės spragas, kurios nėra tam tikrą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo padarinys, pavyzdžiui, tokias teisės spragas, kai tam tikri visuomeniniai santykiai nė nebuvo pradėti reguliuoti kokiais nors teisės aktais, nors yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti, taip pat tokias teisės spragas ar kitas neapibrėžtis, kurios galėjo atsirasti konstituciniam teismui nutari-mu pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, paneigtų legislatyvinės omisijos, kaip atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo padarinio, esmę. be to, prielaida, esą konstitucinis teismas gali arba turi tirti ir tokias teisės spragas ar kitas neapibrėž-tis, kurios atsirado pačiam konstituciniam teismui savo nutarimu pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, reikštų, kad konstitucinis teismas, veikdamas pagal savo konstitucinę kompetenciją, šiuo savo nutarimu pats sukūrė tokią teisinę situaciją (iš esmės nu-statė naują teisinį reguliavimą vietoje pripažintojo prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai), kuri yra nesuderinama su konstitucija ar kitu aukštesnės galios teisės aktu; šitoks konstitucinio teismo įgaliojimų savo nutarimu pripažinti, kad teisės spragos prieštarauja konstitucijai, aiškinimas iš esmės iškreiptų, net paneigtų konstitucinės kontrolės ir konstitucinės justicijos esmę bei prasmę.


minėta prielaida būtų ignoruojama ir tai, kad pagal konstitucijos 105 straips-nio 1 ir 2 dalis konstitucinis teismas tiria, ar aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, neprieštarauja būtent teisės aktai, o ne valstybės institucijų (seimo, Respublikos prezidento, vyriausybės) teisėkūros sprendimų ne-priėmimas – vengimas, delsimas priimti tokius sprendimus, taip pat kokių nors kitų motyvų nulemtas neveikimas. pabrėžtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos prezidento aktas, vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas konstitucinio teismo spren-dimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja konstitucijai; tai reiškia, kad kiekvienas seimo, Respublikos prezidento ar vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, yra visam laikui pašalina-mas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas. juk jeigu kons-titucinio teismo konstituciniai įgaliojimai būtų interpretuojami kaip apimantys ir (tariamus) įgaliojimus tirti ir priimti sprendimą, kad konstitucijai ar kitam aukštes-nės galios teisės aktui prieštarauja tai, kad valstybės institucijos nepriima teisėkūros sprendimų, kai joks teisės aktas apskritai nėra išleidžiamas, būtų visiškai neaišku, kaip tokiais atvejais turėtų būti taikoma konstitucijos (kuri yra tiesiogiai taikomas aktas (konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis)) 107 straipsnio 1 dalis, nes tokiais atvejais to teisės akto (jo dalies), kurį konstitucijoje nurodyti subjektai galėtų ginčyti konstitu-ciniame teisme, apskritai nėra. tad minėta prielaida iš esmės iškreiptų, paneigtų ir konstitucinio teismo aktų konstitucinių teisinių padarinių sampratą.

konstatuota, kad konstituciniam teismui savo nutarimu pripažinus, jog tam tikras žemesnės galios teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės ak-tui, inter alia konstitucijai, atitinkamam teisėkūros subjektui kyla konstitucinė pa-reiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų atitinkamam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai. kol tai nėra padaryta, atitinkama teisės spraga (kuri, kaip pabrėžta šiame konstitucinio teismo sprendime, nėra legis-latyvinė omisija) išlieka. jai pašalinti gali prireikti laiko. tačiau net tai, kad šis laikas gali būti gana ilgas, savaime nereiškia, kad konstitucinis teismas gauna įgaliojimus atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia konstitucijai, atžvilgiu tirti tą patį teisės aktą, kuris šiuo atžvilgiu jau buvo ištirtas konstitucinio teismo anksčiau iš-nagrinėtoje konstitucinės justicijos byloje ir kurį ištyrus bei įsigaliojus atitinkamam konstitucinio teismo nutarimui kaip tik ir atsirado minėta teisės spraga.

taigi konstitucinis teismas, pagal konstituciją turintis išimtinius įgaliojimus tirti ir priimti sprendimus dėl bet kokių seimo, Respublikos prezidento ar vyriausy-bės teisėkūros sprendimų (veiksmų) padarinių – teisės aktų (jų dalių) atitikties aukš-tesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, pagal konstitucijos


105 straipsnio 1, 2 dalis, 107 straipsnio 1 dalį neturi įgaliojimų tirti valstybės institu-cijų, kurių teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams jis tiria, teisėkūros spren-dimų nepriėmimo – vengimo, delsimo priimti tokius sprendimus, taip pat kokių nors kitų motyvų nulemto neveikimo, net jeigu teisės sistemoje dėl šio neveikimo atsiran-da spragų ar kitų neapibrėžčių. vadinasi, konstitucijoje nurodyti subjektai, kurie gali konstituciniame teisme ginčyti būtent teisės aktų (jų dalių), kuriuos priėmė seimas, Respublikos prezidentas, vyriausybė, arba teisės aktų (jų dalių), kurie buvo priimti referendumu, atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia konstitucijai, negali ginčyti vengimo, delsimo priimti tokius teisėkūros sprendimus ar kokių nors kitų motyvų nulemtą neveikimą, dėl kurio nėra išleisti atitinkami teisės aktai, taip pat ir tokie, kurie turi būti išleisti, kad, atsižvelgiant į konstitucinio teismo aktus, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris atitiktų konstituciją ar kitus aukštesnės galios teisės aktus.

jeigu atitinkamas teisėkūros subjektas neišleido teisės akto (aktų), kuriuo (ku-riais) vietoje teisės akto (jo dalių), konstitucinio teismo pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, taip pat jeigu jis neišleido teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) teisės aktas (jo dalis), konstitucinio teismo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, yra pripažįstamas netekusiu galios, tai, kaip konstatuota šiame konstitucinio teismo sprendime, ir nėra to teisės akto (jo dalies), kurį konstitucijoje nurodyti subjektai galėtų ginčyti konstituciniame teisme; taigi tokiu atveju nėra teisės akto (jo dalies), kurio atžvilgiu konstitucinis teismas galėtų vykdyti konstitucinę kontrolę.

9. konstitucinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitu-cinio teisinės valstybės principo bei kitų konstitucijos nuostatų (inter alia konstitu-cijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklauso-mą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą. be kitų dalykų, yra konstatuota, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas; kad gali būti nustaty-ta ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; kad teisę ginti savo teises ir laisves teisme turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; kad asmeniui jo pa-žeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (konstitucinio teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1997 m. spalio 1 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio


21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. birželio 5 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). jei-gu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal konstituciją yra neįmanoma, konstitucija jos netoleruoja.

9.1. todėl tai, kad konstitucijoje nurodyti subjektai negali konstituciniame teis-me ginčyti tokio teisėkūros subjekto neveikimo, kai šis nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), konstitucinio teismo nutarimu pripa-žinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, būtų nu-statytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia konstitucija, o konstitucinis teismas neturi įgaliojimų tirti tokių teisėkūros sprendimų nepriėmimo, anaiptol nereiškia, kad tokie asmenys apskritai negali ginti (taip pat ir teisme) savo teisių ir laisvių, kurios yra pažeidžiamos dėl to, kad minėti teisėkūros sprendimai nėra priimti. bendrasis teisės principas ubi ius, ibi remedium, konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, konstitucinis atsakingo valdymo principas, konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, taip pat kons-titucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės, laisvės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti aiškinant konstituciją ir tiesiogiai taikant jos nuostatas, bet ir tai, kad tokią gynybą turi užtikrinti teismai.

9.2. Šiame konstitucinio teismo sprendime konstatuota, kad žemesnės galios tei-sės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima už-pildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. todėl tais atvejais, kai atitinka-mas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), konstitucinio teismo nu-tarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstituci-jai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia konstitucija, teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštes-nės galios teisės aktus, pirmiausia konstituciją – aukščiausiąją teisę; priešingu atveju


reikėtų konstatuoti, kad pati konstitucija neleidžia teismams vykdyti teisingumo, bet tai būtų konstituciškai absoliučiai nepagrįsta. taikydami teisę, taip pat ir tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), konstitucinio teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderin-tas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su konstitucija, teismai turi vadovau-tis inter alia konstitucine žmogaus teisių ir laisvių samprata, konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo maksima, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo principais, taip pat konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu (kuris, kaip savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs konstitucinis teismas, suponuoja, kad tam tikrais ypatingais atvejais saugotinos bei gintinos yra ir tokios asmens įgytos teisės, kylančios iš teisės aktų, vė-liau pripažintų prieštaraujančiais konstitucijai (poįstatyminių teisės aktų – ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos). jeigu tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), konstitucinio teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštes-nės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia su konstitucija, teismai dėl kokių nors priežasčių vengtų įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia konstituciją – aukščiausiąją teisę, ir šitaip užtikrinti žmogaus teises ir laisves, reikėtų konstatuoti, kad teismai neatlieka savo konstitucinės paskirties vykdyti teisingumą, kad jie ignoruoja konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, bendrąjį teisės principą ubi ius, ibi remedium, konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, taip pat kad asmuo gali patirti žalą ir nebūti apgintas, jo teisės ir laisvės, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai gali nebūti užtikrinti vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas, t. y. valstybės institucija, nevykdo savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), ku-riuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), konstitucinio teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios tei-sės aktais, inter alia su konstitucija. tai ne tik iš esmės pakirstų to asmens pasitikėjimą valstybe ir teise, bet ir – jeigu tokia praktika taptų paplitusi – galėtų sudaryti prielaidas tarpti tokiai valdžios savivalei, kai ji neveikia taip, kaip privalo, teisiniam nihilizmui ir ilgainiui valstybe bei jos teise nepasitikėti vis didesnei visuomenės daliai ar net visai visuomenei.


tačiau dar kartą pabrėžtina, kad teismams vykdant šiuos savo konstitucinius įgaliojimus atitinkamos teisės spragos galutinai nepašalinamos – jos tik užpildomos ad hoc; vis dėlto tai leidžia užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo pa-žeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugą būtent tame individualiame visuome-niniame santykyje, dėl kurio byla yra nagrinėjama bendrosios kompetencijos arba pagal konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtame specializuotame teisme. tai taip pat turėtų paskatinti kompetentingą teisėkūros subjektą greičiau ir tinkamai pašalin-ti esamą teisės spragą – nustatyti trūkstamą teisinį reguliavimą vietoje pripažintojo prieštaraujančiu konstitucijai.

10. seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą (po pakartotinio svarstymo įveikęs Respub-likos prezidento veto, Respublikos prezidento 2000 m. liepos 27 d. dekretu nr. 972 „Dėl Lietuvos Respublikos seimo priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo grąžinimo Lietuvos Res-publikos seimui pakartotinai svarstyti“ pareikštą dėl seimo 2001 m. liepos 13 d. pri-imto Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo ap-mokėjimo įstatymo), kuris nustatė „Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų, kuriems netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, darbo užmokesčio dydžius ir apmokėjimo sąlygas“ (1 straipsnis).

Šiame kontekste paminėtina, kad seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtas vals-tybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas „valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2000 m. rugsėjo 7 d.

Šio įstatymo 8 straipsnyje (kuris vėliau, seimo 2000 m. spalio 17 d. priimto Lie-tuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo pakeitimo įstatymo 4 straipsniu, buvo pripažintas netekusiu galios) buvo nustatyta, kad jis įsigalioja „nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d.“ (išskyrus atskirai nu-rodytą išimtį).

atsižvelgiant į tai, kad pagal konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (konsti-tucijos 7 straipsnio 2 dalis), į tai, kad, vadovaujantis bendruoju teisės principu (įtvir-tintu ir Lietuvos Respublikos konstitucijoje) lex retro non agit, teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį (išskyrus atvejus, kuriuos leidžia bendrasis teisės principas lex beningnior retro agit), taip pat į tai, kad pagal konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį sei-mo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena, konstatuotina, kad seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos galėjo būti pra-dėtos taikyti tik nuo 2000 m. rugsėjo 7 d., kai šis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas „valstybės žiniose“, ir negalėjo būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems iki tos datos.

kartu pažymėtina, kad nei valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų dar-bo apmokėjimo įstatymo priėmimo, oficialaus paskelbimo bei įsigaliojimo laikas, nei


šio įstatymo taikymo pradžios data, nei kitos su tuo susijusios aplinkybės nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

11. iki konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjū-čio 29 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu; seimo 2001 m. kovo 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pa-keitimo įstatymu; seimo 2001 m. gegužės 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įsta-tymo priedėlio iv skirsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; seimo 2001 m. gegužės 24 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu.

12. konstitucinis teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų – vil-niaus miesto 1 apylinkės teismo, aukštesniojo administracinio teismo, vilniaus apy-gardos administracinio teismo prašymus (iš viso vienuolika šių pareiškėjų prašymų, kurie čia yra apibendrinti) ištirti, ar valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigū-nų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnis, 5 straipsnio 1 ir 3 dalys, 7 straipsnis, šio įstatymo priedėlio ii skirsnis „teisėjų pareiginės algos“, valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansi-nių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlis, Lietuvos Respublikos 2000 metų vals-tybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pa-keitimo įstatymo 9 straipsnis, vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimas nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokura-tūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutari-mas nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų parei-gūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja konstituci-jos 5, 109 straipsniams, 113 straipsnio 1 daliai, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Res-publikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio ii skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 prie-dėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo nr. 499 „Dėl valstybinės


valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių-jų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo:

– 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laiko-tarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo prie-dėlio ii skirsnis „teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, dar-bo užmokesčio mažinimas, prieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieš-tarauja konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

13. Šiame kontekste pažymėtina, kad įsigaliojus konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo ap-mokėjimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 7 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2001 m. kovo 27 d. redakcija), 4 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), 5 dalyje (2001 m. kovo 27 d. redakcija), 6 da-lyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), taip pat šio įstatymo priedėlio ii skirsnyje „teisėjų pareiginės algos“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatytas eksplicitinis teisinis reguliavimas (juose išdėstytų nuostatų eksplicitinis formulavimas, pačių šių straipsnių (jų dalių), taip pat priedėlio tekstas) liko toks pat, kaip ir iki konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo.

13.1. valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įsta-tymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka“ 3 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), kurios 1 punktas konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame konstitucinio teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmo-kestį, darbo užmokesčio mažinimas“, buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai, buvo išdėstyta taip:


„valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams:1) kurių vidutinis darbo užmokestis, vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš

trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvy-likos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų (toliau – buvęs darbo užmokestis), yra di-desnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. sausio 1 d. – 2003 m. sausio 1 d.) iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo užmokestį apskai-čiuojant (kol susilygins su šio įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu) pagal formulę:

a = c (1 – m).Čia:a – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis;c – buvęs darbo užmokestis;m – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai mažinantis bu-

vusį darbo užmokestį. nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai:

metai 2001 2002pusmečiai i ii i ii

m 0,2 0,4 0,65 0,9

2) kurių buvęs darbo užmokestis yra mažesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, naujasis darbo užmokesčio dydis pasiekiamas laipsniškai, pereinamuoju laikotarpiu kiekvieną mėnesį valstybės politikui, teisėjui ar valstybės pareigūnui pri-klausantį darbo užmokestį apskaičiuojant pagal formulę:

a = [(b–c) x D] +c.Čia:a – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis;b – šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis;c – buvęs darbo užmokestis;D – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai didinantis buvusį

darbo užmokestį. nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai:

metai 2000 2001 2002 2003 2004 2005D 0 0,1 0,3 0,5 0,7 0,9“

13.2. valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įsta-tymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka“ 3 dalis (2000 m. spalio 17 d. re-dakcija, nustatyta seimo tą dieną priimtu valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pa-reigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kurio 3 straipsniu buvo pakeistas ir kitaip išdėstytas valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d. re-dakcija)), kurios 1 punktas konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame konstitucinio teismo nutarime, „nustatomas


teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmo-kestį, darbo užmokesčio mažinimas“, buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai, buvo išdėstyta taip:

„valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams:1) kurių vidutinis darbo užmokestis, vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas

iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų (toliau – buvęs darbo užmokestis), yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. nustatytu pe-reinamuoju laikotarpiu (2001 m. sausio 1 d. – 2003 m. sausio 1 d.) iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo už-mokestį apskaičiuojant (kol susilygins su šio įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu) pagal formulę:

a = c – [(c – b) x m].Čia:a – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis;c – buvęs darbo užmokestis;b – valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno darbo užmokestis, nustaty-

tas šiuo įstatymu;

m – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, nuosekliai mažinantis bu-vusį darbo užmokestį. nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai:

metai 2001 2002pusmečiai i ii i ii

m 0,2 0,4 0,65 0,9




metai 2000 2001 2002 2003 2004 2005D 0 0,1 0,3 0,5 0,7 0,9“

13.3. valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstaty-mo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka“ 3 dalis (2001 m. kovo 27 d. redak-


cija, nustatyta seimo tą dieną priimtu valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigū-nų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas ir kitaip išdėstytas valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. spalio 17 d. redakcija)), kurios 1 punktas konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame konstitucinio teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmo-kestį, darbo užmokesčio mažinimas“, buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai, buvo išdėstyta taip:

„valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams: 1) kurių vidutinis darbo užmokestis, vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš

trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvy-likos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų (toliau – buvęs darbo užmokestis), yra di-desnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. sausio 1 d. – 2003 m. liepos 1 d.) iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo užmokestį apskai-čiuojant (kol susilygins su šio įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu) pagal formulę:

a = c – [(c–b) x m].Čia:a – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis;c – buvęs darbo užmokestis;b – valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno darbo užmokestis, nustaty-

tas šiuo įstatymu;m – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, nuosekliai mažinantis bu-

vusį darbo užmokestį. nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai:

metai 2001 2002 2003pusmečiai i ii i ii i

m 0 0,4 0,6 0,8 0,9





metai 2000 2001 2002 2003 2004 2005D 0 0,1 0,3 0,5 0,7 0,9“

13.4. valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka“ 4 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakci-ja, nepakeista nei seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu valstybės politikų, teisėjų ir vals-tybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu, nei seimo 2001 m. kovo 27 d. priimtu valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu), kuri konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame konstitucinio teismo nutari-me, „nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą“, buvo pripažinta prieštaraujančia konstitucijai, buvo išdėstyta taip: „pereinamuoju laikotarpiu į valsty-bės politiko, teisėjo ir valstybės pareigūno pareigas išrinktiems ar paskirtiems asme-nims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal šio straipsnio nuostatas ir nurodytas formules, kuriose dydis c reiškia naujai išrinkto ar paskirto valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias darbo apmokėjimo sąlygas, dydį.“

13.5. valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įsta-tymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka“ 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, nepakeista seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu), kuri konsti-tucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame konstitucinio teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra di-desnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas“, buvo pripažinta prieštaraujančia konstitucijai, buvo išdėstyta taip: „nuo 2006 m. sausio 1 d. valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams turi būti moka-mas šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis.“

13.6. valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstaty-mo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka“ 5 dalis (2001 m. kovo 27 d. redakci-ja, nustatyta seimo tą dieną priimtu valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 2 straipsniu buvo pakeista ir kitaip išdėstyta valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija)), kuri konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėž-ta tame konstitucinio teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažini-mas“, buvo pripažinta prieštaraujančia konstitucijai, buvo išdėstyta taip: „pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams turi būti mokamas šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis.“


13.7. valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įsta-tymo 7 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimo tvarka“ 6 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, nepakeista nei seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu valstybės politikų, teisė-jų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu, nei seimo 2001 m. kovo 27 d. priimtu valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu), kurios nuostata, kaip api-brėžta konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime, „įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį“, minėtu konstitucinio teismo nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip taip pat apibrėžta tame konstitucinio teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo už-mokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokes-čio mažinimas“, buvo pripažinta prieštaraujančia konstitucijai, buvo išdėstyta taip: „skaičiuojant valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestį per-einamuoju laikotarpiu, taikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas pareiginės algos koeficiento bazės dydis.“

13.8. valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstaty-mo priedėlio ii skirsnis „teisėjų pareiginės algos“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, nepakeista nei seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu valstybės politikų, teisėjų ir vals-tybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymu, nei seimo 2001 m. kovo 27 d. priimtu valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu), kuris konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame konstitucinio teismo nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas“, buvo pripažintas priešta-raujančiu konstitucijai, buvo išdėstytas taip:

„(mma dydžiais)

eil. nr.

Įstaigos pavadinimas

pareiginės algos koeficientas

pirmininko ar jį pavaduojančiojo (kai nėra etatinio

pavaduotojo)

pirmininko pavaduotojo

skyriaus pirmininko teisėjo

1.

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

17 – – 15,5

2.Lietuvos aukščiausiasis teismas

17 – 15,5 14,5

3. Lietuvos apeliacinis teismas 15 – 13,5 13

4.aukštesnysis administracinis teismas

13 – – 11


5. apygardų teismai 12 – 11 10,5

6.apygardų administraciniai teismai

11 – – 10,5

7. apylinkių teismai:

7.1. kuriuose dirba 15 ir daugiau teisėjų 10 9,5 – 8,5

7.2. kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų 9,5 9 – 8,5“

13.9. vėliau, kai jau galiojo konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutari-mas, valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniai (jų dalys), taip pat priedėlis buvo keičiami ir (arba) papildomi: seimo 2001 m. gruodžio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio papildymo įstatymu; seimo 2002 m. kovo 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio papildymo įstaty-mu; seimo 2002 m. balandžio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu; seimo 2002 m. liepos 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymu; seimo 2002 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politi-kų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 3, 6 straipsnių ir įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu; seimo 2002 m. gruodžio 10 d. priimtu Lietu-vos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu; seimo 2003 m. sausio 28 d. priimtu Lietu-vos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo, 7 straipsnio 1 dalies pripažinimo netekusia galios ir įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu; seimo 2003 m. kovo 25 d. priimtu Lietu-vos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymu; seimo 2003 m. balandžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 3 straipsnių pakeitimo ir papil-dymo, įstatymo papildymo 51 straipsniu ir įstatymo priedėlio iii skirsnio pakeitimo įstatymu; seimo 2003 m. birželio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės po-litikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 4 straipsnių ir įstatymo priedėlio papildymo ir pakeitimo įstatymu; seimo 2003 m. rugsėjo 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio papildymo įstatymu; seimo 2003 m. gruodžio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo


apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir priedėlio i bei iv skirsnių pakeitimo įstatymu; seimo 2005 m. vasario 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio i skirsnio papildymo įstatymu. Daugeliu iš šių įstatymų iki pat konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo galioję valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2001 m. kovo 27 d. redakcija), 4 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), 5 dalis (2001 m. kovo 27 d. redakcija), 6 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), taip pat šio įstatymo priedėlio ii skirs-nis „teisėjų pareiginės algos“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nebuvo keičiami ir (arba) papildomi, išskyrus seimo 2002 m. balandžio 9 d. priimtą valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą ir seimo 2003 m. kovo 25 d. priimtą valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymą.

13.9.1. seimo 2002 m. balandžio 9 d. priimto valstybės politikų, teisėjų ir vals-tybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo ir papildy-mo bei įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu buvo papildyta valsty-bės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija; ši dalis, kaip minėta, konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame konstitucinio teismo nutarime, „nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskir-tiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įsta-tymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą“, buvo pripažinta prieštaraujančia konstitucijai); valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis (2002 m. balandžio 9 d. redakcija) buvo išdėstyta taip:

„pereinamuoju laikotarpiu į valstybės politiko, išskyrus mero ir mero pavaduo-tojo, teisėjo ir valstybės pareigūno pareigas išrinktiems ar paskirtiems asmenims dar-bo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal šio straipsnio nuostatas ir nuro-dytas formules, kuriose dydis c reiškia naujai išrinkto ar paskirto valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias darbo apmokėjimo sąlygas, dydį. steigiant naują instituciją ar įstaigą, steigėjas steigimo akte arba steigiamos institucijos ar įstaigos nuostatuose turi nurodyti, kokios darbo apmokėjimo sąlygos, galiojusios panašioms institucijoms ar įstaigoms iki šio įstatymo įsigaliojimo datos, taikomos pereinamuoju laikotarpiu.“

13.9.2. seimo 2003 m. kovo 25 d. priimto valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas valstybės politikų, tei-sėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio ii skirsnis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija; šis skirsnis, kaip minėta, konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame konstitucinio teismo


nutarime, „nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas“, pripažintas prieštarau-jančiu konstitucijai); valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmo-kėjimo įstatymo priedėlio ii skirsnis „teisėjų pareiginės algos“ (2003 m. kovo 25 d. redakcija) buvo išdėstytas taip:

„(mma dydžiais)

eil. nr.

Įstaigos pavadinimas

pareiginės algos koeficientas

pirmininko ar jį pavaduojančiojo (kai nėra etatinio

pavaduotojo)

pirmininko pavaduotojo

skyriaus pirmininko teisėjo

1.

Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

17 – – 15,5

2.Lietuvos aukščiausiasis teismas

17 – 15,5 14,5

3.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

16 14,5 – 13,75

4.Lietuvos apeliacinis teismas

15 – 13,5 13

5. apygardų teismai 12 – 11 10,5

6.apygardų administraciniai teismai

11 – – 10,5

7. apylinkių teismai:

7.1. kuriuose dirba 15 ir daugiau teisėjų 10 9,5 – 8,5

7.2. kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų 9,5 9 – 8,5“

14. konstatuotina, kad įsigaliojus konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui (kuriuo tam tikri valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniai (jų dalys) buvo pripažinti prieštaraujančiais kons-titucijai (nurodyta apimtimi)), susidarė tokia teisinė situacija, kuri įvairių subjektų (inter alia kai kurių teismų, taip pat teisminės valdžios savivaldos institucijų), neišski-riant nė, kaip minėta, pareiškėjo šioje konstitucinės justicijos byloje – vilniaus miesto 3 apylinkės teismo, yra traktuojama kaip teisės spraga.


nė netikrinant šios prielaidos pagrįstumo ar teisingumo ir šioje konstitucinės justicijos byloje nesprendžiant, ar minėta teisinė situacija yra vertintina kaip teisės spraga, atskirai ir smulkiai neanalizuojant nurodytuose valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo straipsniuose (jų dalyse), taip pat priedėlio ii skirsnyje išdėstytų nuostatų turinio, konstatuotina:

– valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nusta-tytas teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas, kuris liko galioti po to, kai įsigaliojo konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, yra neišsamus (nes minėto įstatymo eksplicitinės nuostatos galioja ne visa apimtimi), nepakankamai api-brėžtas, stokoja teisinio aiškumo ir sudaro prielaidas nevienodai aiškinti minėtų san-tykių teisinį reguliavimą ir nevienodai atitinkamas teisės nuostatas taikyti;

– todėl įstatymų leidėjui kilo pareiga teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį regu-liavimą pakoreguoti taip, kad jis ne tik atitiktų konstituciją, bet ir būtų visiškai aiškus, darnus, idant jo nebūtų galima nevienodai aiškinti ir nebūtų galima jo nuostatų ne-vienodai taikyti;

– nors valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įsta-tymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo daug kartų keičiamas ir papildomas, visi šie pakeitimai ir papildymai nėra susiję su konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuo-statų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu;

– teisėjų atlyginimų santykių teisinis reguliavimas netapo (bent pareiškėjo nurody-tu aspektu) aiškesnis ir po to, kai įsigaliojo seimo 2002 m. balandžio 9 d. priimtas vals-tybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas ir seimo 2003 m. kovo 25 d. priimtas valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2 straipsnio ir įstatymo priedėlio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriais buvo inter alia pakoreguoti (atitinkamai) valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigū-nų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) ir valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio ii skirsnis „teisėjų pareiginės algos“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinti (nurodyta apimtimi) prieštaraujančiais konstitucijai, nes nurodyti valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo ap-mokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) ir priedėlio ii skirsnio „teisėjų pareiginės algos“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) pakeitimai ir papildymai taip pat nėra susiję su konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuostatų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu.

15. Įstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinę pareigą pakoreguoti teisėjų atly-ginimų santykių įstatyminį reguliavimą taip, kad šis atitiktų konstituciją, tai dary-damas privalo paisyti konstitucinio teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos.


15.1. konstitucinis teismas savo aktuose yra suformavęs plačią teisminės val-džios doktriną, apimančią ir teisėjų atlyginimo santykių teisiniam reguliavimui skir-tas nuostatas. sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto (konstitucinio teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas). pagal konstituciją teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir tei-sėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą ir jo orumą, teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materia-linės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žino-mus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo dar-bo rezultatų. pabrėžtina ir tai, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs konstitucinis teismas, konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei sociali-nes garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines ga-rantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (konstitucinio teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

15.2. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal konstitucijos 111 straipsnio 4 dalį teismų sudarymą ir kompetenciją nustato teismų įstatymas. aiškindamas konstitu-cijos 111 straipsnio 4 dalį, konstitucinis teismas 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimuose konstatavo, kad „konstitucija ne tik įpareigoja įstatymų leidėją visų konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų steigimą ir kompetenciją (taigi ir bendrosios kompetencijos teismų statusą, formavimą, įga-liojimų vykdymą (veiklą) bei jo garantijas, šių teismų teisėjų statusą ir t. t.) nustatyti įstatymu, bet ir expressis verbis įtvirtina to įstatymo pavadinimą – tai teismų įstaty-mas“, taip pat kad „toks konstitucinis teisinis reguliavimas savaime nereiškia, jog tam tikri su minėtais santykiais susiję santykiai apskritai negali būti reguliuojami ir kitais įstatymais“; šis iš konstitucijos kylantis bendrosios kompetencijos teismų veiklos tei-sinio reguliavimo imperatyvas yra mutatis mutandis taikytinas ir pagal konstituci-jos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklos teisiniam reguliavimui (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). De lege ferenda atžvilgiu pa-brėžtina, kad teisėjai (inter alia dėl to, kad iš jų negalima reikalauti vykdyti kokios nors politikos krypties) pagal savo pareigas negali būti priskiriami prie valstybės tar-nautojų (ar valdininkų) (konstitucinio teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruo-džio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai); kitaip nei valstybės tarnautojai, teisėjai ir teismai (teismas), vykdydami teisingumą, vykdo ir valstybės valdžią (konstitu-cijos 5 straipsnio 1 dalis), kuri, beje, vienintelė iš valstybės valdžių yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu (konstitucinio teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). todėl konstituciją išties atitiktų toks teisinis reguliavimas, kai visų konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos


Respublikos teismų ir pagal konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjų atlyginimų santykiai reglamentuojami būtent teismų įstatyme (kuris, kaip minėta, yra expressis verbis nurodytas konstitucijos 111 straipsnio 4 dalyje).

paminėtina ir tai, kad pagal konstitucijos 102 straipsnio 2 dalį konstitucinio teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato konstitucinio teismo įsta-tymas. Dėl argumentų, analogiškų tiems, dėl kurių visų konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teismų ir pagal konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjų atlyginimų santykiai būtų reglamentuo-jami būtent teismų įstatyme, konstitucinio teismo teisėjų atlyginimų santykiai yra reglamentuotini konstitucinio teismo įstatyme.

15.3. taip pat paminėtina, kad, kaip 2001 m. liepos 12 d. nutarime konstatavo konstitucinis teismas, pagal konstitucijos 113 straipsnio 1 dalį teisėjo gaunamas at-lyginimas įvardijamas kaip „teisėjo atlyginimas“, tačiau valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) „teisėjus sugretinus su valstybės politikais ir kitais valstybės pareigūnais vartojama kitokia sąvoka – „teisėjų darbo užmokes-tis“; toks nekorektiškas sąvokos vartojimas šiame įstatyme gali būti traktuojamas kaip viena iš prielaidų paneigti konstitucijoje įtvirtintą teisėjo atlyginimo specifiką ir ap-saugą; įstatymų leidėjui tenka pareiga teisėjų gaunamą atlyginimą įstatyme įvardyti vartojant konstitucijoje nurodytą sąvoką „teisėjo atlyginimas““.

16. akivaizdu, kad laikotarpis, per kurį įstatyminis teisinis reguliavimas turėjo būti pakoreguotas taip, kad atitiktų konstituciją (inter alia jos nuostatų oficialų iš-aiškinimą, pateiktą konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime), pernelyg užtruko. tai (nors, žinoma, ne tik tai) sudaro prielaidas atsirasti nestabilumui teisėjų profesiniame korpuse ir teismų sistemoje, galiausiai prielaidas mažėti visuomenės pasitikėjimui teismine valdžia.

ypač pabrėžtina, kad tokia valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų dar-bo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyto teisinio reguliavimo nulemta teisinė situacija, kuri, kaip minėta, net pačių teismų ir teisminės valdžios savivaldos institucijų yra traktuoja-ma kaip teisės spraga, paskatino teisminės valdžios savivaldos institucijas ir tokiems žingsniams (teisėkūros sprendimams), kurie, be jokios abejonės, yra vertintini kri-tiškai (pažymėtina, kad atitinkami teisės aktai nėra, o kai kurie ir negali būti tyrimo (atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia konstitucijai, aspektu) dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje).

antai iš byloje esančios medžiagos matyti, kad šiuo metu apskaičiuojant teisėjų atlyginimus yra vadovaujamasi ne tik valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigū-nų darbo apmokėjimo įstatymu (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pa-keitimais ir papildymais), bet ir žemesnės galios teisės aktais, išleistais vykdomosios valdžios institucijų, inter alia vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Res-


publikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo ap-mokėjimo“, vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (su vėlesniais pakeitimais, padarytais inter alia vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“), taip pat teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“. pažymėtina, kad minėtas teisingumo ministro įsaky-mas net nebuvo oficialiai paskelbtas „valstybės žiniose“, taigi teisiškai jis neegzis-tuoja ir negali būti taikomas jokiomis aplinkybėmis; paminėtina ir tai, kad minėto teisingumo ministro įsakymo 2 punkte nustatyta, kad jis netenka galios „įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėjų darbo apmokėjimo įstatymui“, tačiau tokio pavadinimo įstatymas niekuomet nebuvo priimtas, be to (jeigu tokiu įstatymu – su išlyga dėl pavadinimo – laikytume seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtą valstybės politi-kų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą), niekuomet nebuvo išleistas koks nors teisingumo ministro įsakymas, kuriuo, kaip numatyta pačiame aptariamame teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakyme nr. 370 „Dėl priedų prie tarnybinių atlyginimų“, šis teisingumo ministro įsakymas dėl to, kad įsigaliojo teisėjų atlyginimų santykius reguliuojantis įstatymas, arba dėl kokių nors kitų priežasčių būtų pripažintas netekusiu galios.

pažymėtina, kad nutarimų, reglamentuojančių teisėjų atlyginimų dydžių apskai-čiavimą ir mokėjimą, yra priėmusi ir teismų taryba (kuri, beje, buvo sudaryta pagal teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papil-dymais) 119 straipsnio 2, 5 dalis, konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutari-mu pripažintas prieštaraujančiomis konstitucijai), būtent: teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimas nr. 84 „Dėl pritarimo Lietuvos aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“ (kuriuo buvo inter alia pritarta Lietuvos aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų 2003 m. vasario 14 d. pasitarimo išvadai „Dėl priedų teisėjams už ištarnautą laiką mokėjimo“ (1 punktas) ir pavesta „visų teismų pirmininkams ir nacionalinei teismų administracijai imtis priemonių, kad būtų už-tikrintas teismų finansavimas, sudarantis sąlygas teismams mokėti teisėjams priedą už ištarnautą laiką“ (3 punktas)); teismų tarybos 2003 m. birželio 6 d. nutarimas nr. 113 „Dėl pritarimo papildomai Lietuvos aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai“ (kuriuo buvo inter alia pritarta Lietuvos aukščiausiojo teis-mo civilinių bylų skyriaus teisėjų 2003 m. balandžio 24 d. pasitarimo papildomai išvadai „Dėl priedo teisėjams už ištarnautą laiką mokėjimo“). abu minėti teismų tarybos nutarimai nebuvo paskelbti „valstybės žiniose“; be to, jie yra pagrįsti vien teismų įstatymo 120 straipsnio (2003 m. sausio 21 d. redakcija) 20 punktu, kuriame yra įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad teismų taryba „sprendžia kitus teismų veiklos bei įstatymų numatytus klausimus“.


net ir išsamiau neanalizavus atskirų minėtuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, jų neįvertinus atitikties konstitucijoje ir įstatymuose nustatytam teisiniam reguliavi-mui atžvilgiu konstatuotina, kad teisėjų atlyginimų santykių visuminis teisinis regu-liavimas yra visiškai netvarkingas, chaotiškas. padėtis nedelsiant taisytina; įstatymi-nis reguliavimas turi būti pakoreguotas taip, kad jis ne tik atitiktų konstituciją ir būtų visiškai aiškus, darnus (idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai tai-kyti jo nuostatų), bet ir neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų savo abejotinos teisinės prigimties (ypač teisėkūros subjekto ir teisėkūros procedūros atžvilgiu) ir abejotinos teisinės galios nutarimais (ar kitais aktais) spręsti tų klausimų, kurie pagal konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo seimo kompetencijai.

17. minėta, kad, pareiškėjo šioje konstitucinės justicijos byloje – vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuomone, įsigaliojus konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, kuriuo valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokė-jimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papil-dymais) atitinkamos nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis konstitucijai, atsirado teisėjų atlyginimų santykių teisinio reguliavimo spraga, kuri leidžia valsty-bės institucijoms, pareigūnams (inter alia teismų pirmininkams) sprendžiant teisėjų atlyginimo dydžio nustatymo klausimus padaryti teisėjus ir teismus priklausomus nuo pašalinių jėgų (inter alia politikų), daryti jiems įtaką.

nesprendžiant, ar šiame konstitucinio teismo sprendime konstatuoti valsty-bės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyto teisėjų atlyginimų santykių teisinio reguliavimo, likusio galioti įsigaliojus konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka, sudarantys prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą ir nevienodai taikyti atitinkamas teisės nuostatas, gali būti ver-tinami kaip teisės spraga, konstatuotina, kad minėtame įstatyme (įsigaliojus kons-titucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui) nustatyto teisinio reguliavimo neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka yra vienas iš šiame konstitucinio teismo sprendime aptarto teisėjų atlyginimų santykių visumi-nio teisinio reguliavimo bruožų. konstatuotina ir tai, kad nepriklausomai nuo to, ar minėti teisinio reguliavimo neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka yra vertintini kaip teisės spraga, ar kaip kitokio pobūdžio trūkumai, tokia teisinė situacija susidarė būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas ligi šiol neįvykdė savo konstitucinės pareigos ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo nepakoregavo taip, kad jis ne tik atitiktų konstituciją (inter alia jos nuostatų oficia-lų išaiškinimą, pateiktą konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime), būtų visiškai aiškus, darnus (idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų), bet ir neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos ins-titucijų spręsti tų klausimų, kurie pagal konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo seimo kompetencijai.


18. Šiame konstitucinio teismo sprendime konstatuota, kad jeigu teisės spra-ga atsirado dėl to, kad konstitucinis teismas tam tikrą žemesnės galios teisės akte (jo dalyje) nustatytą teisinį reguliavimą savo nutarimu pripažino prieštaraujančiu konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui, nėra pagrindo konstatuoti, kad esama legislatyvinės omisijos, kurios atitiktį aukštesnės galios teisės aktui (inter alia konstitucijai) galėtų tirti konstitucinis teismas; prielaida, esą konstitucinis teismas gali arba turi tirti ir tokias teisės spragas ar kitas neapibrėžtis, kurios atsirado pačiam konstituciniam teismui savo nutarimu pripažinus, kad tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai, reikštų, kad konstitucinis teismas, veikdamas pagal savo konstitucinę kompetenciją, šiuo savo nutarimu pats sukūrė tokią teisinę situaciją (iš esmės nustatė naują teisinį regulia-vimą vietoje pripažintojo prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia konstitucijai), kuri yra nesuderinama su konstitucija ar kitu aukštesnės galios teisės aktu; šitoks konstitucinio teismo įgaliojimų pripažinti, kad teisės spragos prieštarau-ja konstitucijai, aiškinimas iš esmės iškreiptų, net paneigtų konstitucinės kontrolės ir konstitucinės justicijos esmę bei prasmę, konstitucinio teismo aktų konstitucinių teisinių padarinių sampratą. yra konstatuota ir tai, kad konstitucinis teismas pagal konstituciją neturi įgaliojimų tirti valstybės institucijų, kurių teisės aktų atitiktį aukš-tesnės galios teisės aktams jis tiria, teisėkūros sprendimų nepriėmimo – vengimo, delsimo priimti tokius sprendimus, taip pat kokių nors kitų motyvų nulemto neveiki-mo, net jeigu teisės sistemoje dėl šio neveikimo atsiranda spragų ar kitų neapibrėžčių, taip pat kad konstitucijoje nurodyti subjektai negali konstituciniame teisme ginčyti vengimo, delsimo priimti tokius teisėkūros sprendimus ar kokių nors kitų motyvų nulemtą neveikimą, dėl kurio nėra išleisti atitinkami teisės aktai, kurie turi būti iš-leisti, kad, atsižvelgiant į konstitucinio teismo aktus, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris atitiktų konstituciją ar kitus aukštesnės galios teisės aktus.

Šiame konstitucinio teismo sprendime taip pat yra konstatuota, kad konsti-tucinis teismas gali savo nutarimu pripažinti teisės spragą, inter alia legislatyvinę omisiją, prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, inter alia konstitucijai, tik jeigu dėl to, kad tam tikras teisinis reguliavimas nėra nustatytas būtent tiriamuo-siuose įstatymuose (būtent tiriamosiose jų dalyse) ar kituose teisės aktuose, gali būti pažeidžiami konstitucijos principai ir (arba) normos, kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatos; tačiau jeigu pareiškėjo ginčijamame įstatyme ar kitame teisės akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kuris pagal konstituciją (o jeigu yra ginčijamas seimo, vyriausybės, Respublikos prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) – ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame tiriamame teisės akte (būtent toje tiriamoje jo dalyje), konstitucinis teismas konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko – tai yra pagrindas teiseną byloje arba bylą nutraukti.

19. minėta, kad po to, kai įsigaliojo konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, padaryta daugybė valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo


apmokėjimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnių (jų dalių), taip pat priedėlio pakeitimų ir papildymų nėra susiję su konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo vykdymu, šio nutarimo nuostatų (inter alia doktrininių) įgyvendinimu. visi įstatymai, kuriais buvo padaryti šie pakeitimai ir papildymai, nėra skirti reguliuoti santykiams, susijusiems su teisėjų atlyginimo (kuris buvo sumažintas valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeiti-mais ir papildymais) ar kuriuo nors kitu teisės aktu) dydžio atkūrimu ar pan.

taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad net jeigu ir šiuo metu valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) esantis teisėjų atlyginimų santykių teisinio reguliavimo neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka, sudarantys prielaidas nevienodai aiškinti minėtų santykių teisinį reguliavimą ir nevienodai taikyti atitinkamas teisės nuostatas, galėtų būti vertinami kaip teisės spraga, tai yra legislatyvinė omisija ar kitokia teisės spraga, kurią ištirti (ir galimai konstatuoti antikonstitucingumą) pagal konstituciją (inter alia jos 105 straipsnio 1, 2 dalis, 107 straipsnio 1 dalį) yra priskirta konstitucinio teismo kompetencijai.

20. kartu konstatuotina, kad bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą ištirti, ar vals-tybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje tei-sinio reguliavimo, kuris konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucijai, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui, nėra tyrimo dalyko. tai, kad pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko, reiškia, kad prašymas yra nežinybingas konstituciniam teismui.

pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą konstitucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitu-cijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas konstituciniam teismui.

21. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas atsi-sakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėles-niais pakeitimais ir papildymais) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris konstitu-cinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu kons-titucijai, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straips-nio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. teisena šioje bylos dalyje nutrauktina.

22. kartu pažymėtina, jog tai, kad šiuo konstitucinio teismo sprendimu teisena bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą ištirti, ar valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra


nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintas prieštarau-jančiu konstitucijai, neprieštarauja konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra nutraukiama, nereiškia, esą įstatymų leidėjas jau neturi pareigos teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo pakoreguoti taip, kad jis atitiktų kons-tituciją (inter alia jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime), būtų visiškai aiškus, darnus (idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų) ir kad neskatintų inter alia teisminės valdžios savivaldos institucijų spręsti tų klausimų, kurie pagal konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo seimo kompetencijai. minėta įstatymų leidėjo konsti-tucinė pareiga neišnyks tol, kol nebus deramai įvykdyta.

pažymėtina ir tai, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstituci-nės pareigos, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisi-niu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal kons-tituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir tei-sinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas konstitucijos nuostatas. toks teisėjų atlygi-nimų santykių visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pa-žeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuo-se visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų konstituciją, būtų visiškai aiškus, darnus, idant nebūtų galima nevienodai jo aiškinti ir nevienodai taikyti jo nuostatų, ir neskatintų inter alia teisminės valdžios sa-vivaldos institucijų savo aktais spręsti tų klausimų, kurie pagal konstituciją priklauso tik įstatymų leidėjo seimo kompetencijai.

III

1. pareiškėjas prašo ištirti, ar inter alia vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nuta-rimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų parei-gūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas neprieštarauja


konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respub-likos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsau-gos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėji-mo“ dalinio pakeitimo“ nustatyta:

„atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, Lietuvos Respubli-kos vyriausybė nutaria:

1. iš dalies pakeisti Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujan-čiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (žin., 1997, nr. 64-1511; 1999, nr. 73-2257) ir įrašyti 1 punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „2,5 karto“ žo-džius „1,75 karto“.

2. nustatyti, kad tarnybiniai atlyginimai nuo 2000 m. sausio 1 d. apskaičiuojami taikant šio nutarimo 1 punkte nurodytą koeficientą.“

3. vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitiktis konstitucijai buvo gin-čijama konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas. tame konstitucinio teismo nutarime inter alia kons-tatuota: seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai; įsi-galiojus šiam įstatymui, neteko galios seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuo-tojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus; valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei vyriausybės nutarimuose, todėl vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu (kaip ir vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pa-reigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, vyriausybės 1997 m. bir-želio 24 d. nutarimu nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja; tai yra pagrindas pradėtą teiseną dėl vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitikties konstitucijai nutraukti. konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu teisena dėl vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dali-nio pakeitimo“ atitikties konstitucijai buvo nutraukta.

konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas tebegalioja.4. pažymėtina, kad nors konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo

nuostata, kad vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis regu-


liavimas nebegalioja (inter alia pati formuluotė „teisinis reguliavimas nebegalioja“), nėra preciziška, tai, kad įsigaliojus seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam vals-tybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, kuriuo buvo nustatyti teisėjų atlyginimai, neteko galios seimo 1993 m. vasario 23 d. pri-imtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus, negali kelti abejonių, juolab kad pagal konstituciją, paisant joje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisėjų atlyginimai yra nustatytini įstatymu. minėta konstituci-nio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostata yra aiškintina kaip reiškianti, kad, įsigaliojus seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, vy-riausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos, taigi, ne visiškai preciziškai apibūdinant, šiuo atžvilgiu minėto vyriausybės nutarimo galiojimas buvo pasibaigęs, nors, formaliai žvelgiant, tas vyriausybės nutarimas nėra pripažintas netekusiu galios ir šiandien.

5. pagal konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį konstitucinio teismo sprendimai klau-simais, kuriuos konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

sistemiškai aiškindamas konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį (inter alia siedamas ją su konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, 107 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 4 dalimi, kuriose vartojama tokia pat sąvoka), konstitucinis teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime inter alia konstatavo: konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „sprendimai“ yra bendrinė ir reiškia, kad konstitucinis teismas įgyvendina konstitucijos jam priskirtą kompetenciją ir pareiškia savo valią, t. y. priima konsti-tucinio teismo baigiamąjį aktą; konstitucinio teismo baigiamieji aktai yra ir tokie jo teisės aktai, kuriais konstitucinės justicijos byla išnagrinėjama iš esmės, ir tokie, kurie yra priimti ginčijamo teisės akto (jo dalies) atitikties konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) netyrus iš esmės, o deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuotu sprendimu atsisakius nagrinėti prašymą arba nutraukus pradėtą teiseną (jeigu ati-tinkamas prašymas buvo priimtas konstituciniame teisme ir konstitucinės justicijos byla buvo pradėta rengti konstitucinio teismo posėdžiui), arba nutraukus bylą (jeigu konstitucinės justicijos byla jau buvo išnagrinėta konstitucinio teismo posėdyje).

6. pareiškėjo prašyme teigiama, kad konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata „yra pagrindas pradėtai teisenai nutraukti“ reiškia, jog konstituci-nis teismas turi teisę, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne privalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, nutraukti pradėtą teiseną; kai į konstitucinį teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teis-mas, konstitucinis teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai


nuo to, ar ginčijamas teisės aktas galioja, ar ne; taigi teismo prašymas dėl teisės akto, taikytino konkrečioje byloje, konstitucingumo turi būti išnagrinėtas, net jeigu ginči-jamo teisės akto galiojimas yra pasibaigęs. interpretuodamas konstitucinio teismo jurisprudenciją (inter alia 2000 m. balandžio 5 d., 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimų nuostatas), pareiškėjas konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį susieja su šio straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį konstitucinis teismas savo sprendimu at-sisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašyme nuro-dyto teisės akto atitiktis konstitucijai jau buvo tirta konstituciniame teisme ir tebe-galioja tuo klausimu priimtas konstitucinio teismo nutarimas; pareiškėjo nuomone, sprendimas atsisakyti priimti prašymą dėl teisės akto atitikties konstitucijai galimas tik tuomet, kai teisės akto konstitucingumo klausimas buvo ištirtas iš esmės, o tais atvejais, kai dėl teisės akto, kurio teisėtumas kelia abejonių, atitikties konstitucijai į konstitucinį teismą kreipiasi teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje būtina taikyti tą teisės aktą, konstitucinis teismas klausimą turi tirti iš esmės, net jeigu anksčiau buvo nutraukęs teiseną dėl to teisės akto konstitucingumo. pareiškėjo nuomone, tai, kad vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitiktis konstitucijai konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, nebuvo tirta iš esmės, yra pagrindas tirti minėto vyriausybės nutarimo atitiktį konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje.

7. konstitucinis teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad, tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį konstitucijai, konstitucinis teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą konstitucijos nuostatų sampra-tą, atskleidžia naujus, atitinkamos konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus kons-titucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus (konstitucinio teismo 2003 m. ge-gužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuojamos oficialios konstitucinės doktrinos raidai (ypač konstitucinio teismo veiklos pradžioje, kai dėl daugelio konstitucijos nuostatų jokia oficiali konstitucinė doktrina apskritai dar nėra suformuota) būdinga tai, kad oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo (atitinkamų konstitucijos nuostatų aiškinimo) klausimu yra for-muojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus tos doktrinos elementus (frag-mentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose konstitu-cinio teismo aktuose, papildant kitais, atskleidžiamais konstitucinio teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės justicijos bylose (konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime inter alia yra konstatuota: apskritai nėra neįmanoma, kad konstitucinio teismo jurisprudencijoje tam tikru metu (ypač konstitucinio teismo veiklos pra-džioje) būtų ir tokių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų (doktrinos fragmen-tų arba užuomazgų), kurios sugretintos, bet vertinamos atsietos nuo viso oficialaus konstitucinio doktrininio konteksto (ypač jeigu atitinkamu konstitucinio teisinio re-guliavimo klausimu nėra suformuotos išsamesnės, platesnės oficialios konstitucinės


doktrinos) ir (arba) bendrųjų teisės principų gali būti traktuojamos kaip konkuruo-jančios; jeigu konstitucijos tekstas nepakinta, lieka stabilus, minėta tikra ar tariama šių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų konkurencija yra pašalinama toliau aiškinant ir plėtojant (naujose konstitucinės justicijos bylose) konstitucijos nuostatų sampratą, šių nuostatų pagrindu jau suformuluotas oficialias konstitucines doktrini-nes nuostatas; konstitucijos nuostatų sampratos, šių nuostatų pagrindu suformuluo-tų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas nau-jose konstitucinės justicijos bylose priimtuose konstitucinio teismo aktuose tam tik-romis aplinkybėmis gali suponuoti ir anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimą, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakore-guojama; toks konstitucijos nuostatų sampratos ir oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, yra išimtinė konstitucinio teismo kompetencija; nuo konstitucinio teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose, gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objek-tyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama – tai būtina siekiant didinti galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus; būtinumas labiau apginti, apsaugoti konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis su-daryti palankesnes sąlygas įgyvendinti konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos sie-kius, kuriais grindžiama pati konstitucija, būtinumas plėsti konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas, užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, ne-turėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos; oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų) reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet yra pakeičiama konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema, paneigiamas jų suderinamumas, sumažinamos konstitu-cijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos samprata, sumažinamos konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas konstitucijoje įtvirtintas valdžių pa-dalijimo modelis; kiekvienas oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame konstitucinio teismo akte.

8. konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatuota ir tai, kad konstitucinio teismo jurisprudencijoje laipsniškai susiklostė toks konstitucinio teis-mo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatos „ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškinimas, kad tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipiasi ne teismai, bet kiti konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažin-tas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, konstitucinis teismas turi įgaliojimus, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, tačiau neprivalo kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės ak-


tas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pa-keistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, nutraukti pradėtą teiseną, taip pat kad tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), konstitucinis teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės ak-tas galioja, ar ne; kai kuriais konstitucinio teismo veiklos pradžioje ir šiek tiek vėliau priimtais sprendimais pradėta teisena būdavo nutraukiama ir tokiose konstitucinės justicijos bylose, kuriose pagal pareiškėjų prašymus būdavo tiriama, ar konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja tam tikri žemesnės galios tei-sės aktai (jų dalys), kurie nors formaliai ir galiojo atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu – formaliai nebuvo pripažinti netekusiais galios (panaikin-ti arba pakeisti) arba jų galiojimas formaliai nebuvo pasibaigęs, nebegalėdavo būti taikomi dėl to, kad turėdavo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys); šiuo atžvilgiu ginčijami teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu nebegalėdavo būti taikomi dėl to, kad turėdavo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus teisinius santykius sureguliavę kitaip, negu tie ginčijami teisės ak-tai (jų dalys), konstitucinio teismo jurisprudencijoje buvo prilyginti negaliojantiems teisės aktams (jų dalims); kita vertus, tuo laikotarpiu buvo ir tokių konstitucinės jus-ticijos bylų, kuriose buvo tiriama ir sprendžiama, ar konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštaravo tokie žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegaliojo arba, nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu formaliai ir galiojo, tuo metu nebe-galėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys), – tose konstitucinės justicijos bylose, atsižvelgus į įvairias bylos aplinkybes, buvo priimti atitinkami nutarimai, kuriais bylos buvo iš-sprendžiamos iš esmės. taigi, kaip apibendrintai konstatuota konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, oficiali prašymų priimtinumo konstituciniame teisme doktrina konstitucinio teismo jurisprudencijoje kurį laiką nebuvo galutinai sufor-muota; ši doktrina „byla po bylos“ buvo formuojama dviem kryptimis: viena, domi-navo tokia konstitucinio teismo įgaliojimų samprata, kad konstitucinis teismas turi įgaliojimus tirti tik galiojančių žemesnės galios teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams (inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai) ir netiria, ar konstitucijai (ki-tiems aukštesnės galios teisės aktams) neprieštarauja nebegaliojantys arba jiems pri-lyginti teisės aktai; kita (rečiau), buvo tiriama ir sprendžiama, ar konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštaravo tokie žemesnės galios teisės aktai (jų da-lys), kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegaliojo arba, nors atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu formaliai ir galiojo, tuo


metu nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip, negu ginčijami teisės aktai (jų dalys).

konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat konstatuota, kad aptartosios dvi laipsniškai išryškėjusios prašymų priimtinumo konstituciniame teis-me oficialios konstitucinės doktrinos formavimo kryptys imtos derinti diferencija-vus konstitucijos 106 straipsnyje nurodytus subjektus, turinčius įgaliojimus kreiptis į konstitucinį teismą: oficialioje konstitucinėje doktrinoje ilgainiui buvo įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai į konstitucinį teismą kreipiasi teismai, kuriems abejo-nių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) konstitucijai, kyla vykdant teisingumą, konstitucinis teismas pagal konstitucinio teismo įstatymą (inter alia 69 straipsnio 4 dalį) neturi įgaliojimų nu-traukti pradėtos teisenos (bylos) ir privalo nagrinėti bylą, o kai į konstitucinį teismą kreipiasi kiti konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, konstitucinis teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali nutraukti pradėtą teiseną (bylą) arba jos nenutraukti.

9. nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo konstitucinis teismas, „joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas (inter alia toks anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė dok-trina yra pakoreguojama) savaime nėra pagrindas konstitucijos 106 straipsnyje nu-rodytiems subjektams iš naujo kreiptis į konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštarauja toks teisės aktas (jo dalis), kurio atitiktis konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) jau buvo tirta iš esmės, arba su prašymu, analogišku anksčiau kurio nors subjekto pateiktam prašymui ištirti, ar konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) neprieštarauja teisės aktas (jo dalis), dėl kurio konstitucinis teismas jau yra priėmęs sprendimą atsisakyti nagrinėti tą prašymą arba sprendimą (nutarimą) nutraukti pradėtą teiseną (bylą) (jeigu atitinkamas prašymas buvo priimtas konstituciniame teisme ir konsti-tucinės justicijos byla buvo pradėta rengti konstitucinio teismo posėdžiui arba jau buvo išnagrinėta konstitucinio teismo posėdyje), taigi nesprendė atitinkamo klau-simo iš esmės“.

Šios doktrininės nuostatos taikytinos ir konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies aiškinimui.

10. pažymėtina ir tai, kad, kaip konstatuota konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, pagal konstituciją konstitucinis teismas turi įgaliojimus peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, kai jie buvo priimti konstituciniam teismui nežinant apie tokias esmines aplinkybes, kurios, jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėjusios lemti kitokį priimtų nutarimų, išvadų, sprendimų turinį.

pažymėtina, kad tokių su vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu susiju-sių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos tuo metu, kai buvo priimamas konstitucinio


teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, bet jeigu būtų buvusios žinomos, būtų galėju-sios lemti kitokį šio konstitucinio teismo nutarimo turinį, ir kurios konstituciniam teismui būtų žinomos šiuo metu, nėra.

beje, tokių aplinkybių nėra nurodyta ir pareiškėjo – vilniaus miesto 3 apylinkės prašyme konstituciniam teismui ištirti, ar vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nuta-rimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų parei-gūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas neprieštarauja konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. pagal konstitucinio teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą konsti-tucinis teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis konstitucijai jau buvo tirta konstituciniame teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas konstitucinio teismo nu-tarimas.

12. konstatavus, kad pareiškėjo ginčijamo vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo atitiktis konstitucijai jau buvo tirta konstituciniame teisme ir tebegalio-ja tuo klausimu priimtas konstitucinio teismo nutarimas, konstatuotina ir tai, kad yra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ne-prieštarauja konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokra-tinė respublika, 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. teisena šioje bylos dalyje nutrauktina.

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos konstitucijos 102, 107 straipsniais, Lietu-vos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straips-niu, 69 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos konstitucinis teismas

nusprendžia:

nutraukti teiseną byloje pagal pareiškėjo – vilniaus miesto 3 apylinkės teismo pra-šymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; žin., 2002, nr. 17-649) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės poli-tikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; žin., 2000, nr. 75-2271; 2000, nr. 92-2887; 2001, nr. 29-918; 2001, nr. 43-1492; 2001, nr. 48-1661, atitaisymas 2001, nr. 49; 2002, nr. 43-1606; 2003, nr. 35-1464) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytas teisėjų atlyginimų teisinis reguliavimas vietoje teisinio reguliavimo, kuris


konstitucinio teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos vals-tybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 4, 5 ir 6 dalių, šio įstatymo priedėlio ii skirsnio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 6 priedėlio, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodik-lių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Lietuvos Respublikos vy-riausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valsty-bės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutari-mo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigū-nų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ (žin., 2001, nr. 62-2276; 2001, nr. 86) buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos konstitucijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos vyriausy-bės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės insti-tucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas (žin., 1999, nr. 114-3314) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, 5, 109 straips-niams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis konstitucinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.



2006 M. LIEPOS 1–RUGSĖJO 30 D. KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. liepos 4 d. potvarkiu nr. 2b-87 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, nr. 75-2877) priimtas klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 28 d. prašymas nr. 1b-28 ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straips-nio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai, taip pat ar minėtas Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

2. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. liepos 4 d. potvarkiu nr. 2b-89 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, nr. 75-2878) priimtas vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 28 d. prašymas nr. 1b-29 ištirti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, specialių-jų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių vals-tybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 5 dalis (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsniui, 52 straipsniui, konstituciniams atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valsty-bės principams.

3. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. rugpjūčio 17 d. potvarkiu nr. 2b-101 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, nr. 89-3505) priimtas vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 4 d. prašymas nr. 1b-38 ištirti, ar Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 straipsnio 4 dalis (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria draudžiama rinkti ir vežti keleivių grupes iš gatvių ir aikštelių teritorijų, kurios ri-bojasi su autobusų stotimis ir kurių teritorijų ribas nustato savivaldybių institucijos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 46 straipsniui.


228

4. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. rugpjūčio 17 d. potvarkiu nr. 2b-103 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, nr. 89-3506) priimtas Lietuvos Respublikos seimo narių grupės 2006 m. liepos 13 d. prašymas nr. 1b-31 ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straips-nio 1 dalis, Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokes-čio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietu-vos Respublikos vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimo nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2, 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

5. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. rugpjūčio 17 d. potvarkiu nr. 2b-105 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, nr. 89-3507) priimtas vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 28 d. prašy-mas nr. 1b-34 ištirti, ar Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos kons-titucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

6. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. rugpjūčio 18 d. potvarkiu nr. 2b-107 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, nr. 90-3527) priimtas klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 31 d. prašymas nr. 1b-35 ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavi-mo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respubli-kos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai, taip pat ar minėtas Lietuvos Res-publikos vyriausybės nutarimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

7. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. rugpjūčio 18 d. potvarkiu nr. 2b-109 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, nr. 90-3528) priimtas klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 31 d prašymas nr. 1b-36 ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas nr. 1269 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko planavi-mo schemos (generalinio plano)“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos

229◆ pRiimti nagRinėti pRaŠymai

7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respubli-kos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai, taip pat ar minėtas Lietuvos Res-publikos vyriausybės nutarimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.

8. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. rugpjūčio 21 d. potvarkiu nr. 2b-111 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, nr. 90-3530) priimtas vilnius apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 1 d. pra-šymas nr. 1b-37 ištirti, ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų ci-vilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civili-nės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apim-timi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituci-niam teisinės valstybės principui.

9. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. rugpjūčio 22 d. potvarkiu nr. 2b-113 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, nr. 90-3531) priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 12 d. prašymas nr. 1b-30 ištirti, ar Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalis (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d. redakci-jos), Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu nr. 618 „Dėl Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ir mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 28.5, 51.5 punktai neprieštarauja Lietuvos Res-publikos konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

10. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. rugpjūčio 22 d. potvarkiu nr. 2b-115 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, nr. 90-3532) priimtas vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 28 d. prašymas nr. 1b-33 ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo (2003 m. gruo-džio 18 d. redakcija) 9 straipsnio 2 dalies nuostata „finansų ministerijos sprendimai dėl skolos išieškojimo iš skolininko <...> perduodami teismo antstoliams vykdyti ci-vilinio proceso kodekso nustatyta tvarka“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos kons-titucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 ir 3 dalims.

230

11. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo pirmininko 2006 m. rugpjūčio 24 d. potvarkiu nr. 2b-117 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2006, nr. 91-3575) priimtas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 16 d. prašymas nr. 1b-39 ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 256 straipsnio (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) 3 dalis neprieštarauja Lietu-vos Respublikos konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai.

parengė Kęstutis Jankauskas

UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖJURISPRUDENCIJA

VENGRIJOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS 50/2003 (XI.5.) Ab

VENGRIJOS RESPUbLIKOS VARDU

Dėl konstitucinio skundo ir prašymų atlikti kitų valstybės administravimo teisi-nių priemonių a posteriori konstitucinę kontrolę bei ištirti antikonstitucinį įstatymų leidybos pareigos neįvykdymą (omisiją) konstitucinis teismas priėmė šį

sprendimą:

1. konstitucinis teismas konstatuoja, kad parlamentas pažeidė konstituciją, ne-įvykdęs įstatymų leidybos pareigos (omisija) – pagal konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalis įstatyme nenustatęs parlamentinių nuolatinių ir laikinųjų komitetų atliekamų tyrimų tvarkos, taip pat įstatymais nesukūręs prielaidų užtikrinti parlamentinių ko-mitetų atliekamų tyrimų veiksmingumą. be to, konstitucija buvo pažeista neįvyk-džius įstatymų leidybos pareigos, nes parlamentas nepriėmė įstatymo, užtikrinančio, kad parlamentiniams komitetams atliekant tyrimus bus įgyvendinta konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė svarstyti viešojo intereso klausimus, konstitu-cijos 54 straipsnio 1 dalyje ir 59 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į asmens nelie-čiamumą bei privatumą ir konstitucijos 57 straipsnio 5 dalyje nustatyta konstitucinė teisė naudotis teisinės gynybos priemonėmis, jei parlamentiniai komitetai priima as-mens teises ir teisėtus interesus pažeidžiančius sprendimus.

todėl konstitucinis teismas paragino parlamentą savo įstatymų leidybos parei-gą įvykdyti iki 2004 m. kovo 31 d.

2. konstitucinis teismas konstatuoja, kad parlamento rezoliucija 41/2002 (vii.12.) ogy, įsteigianti komitetą asmenų, ėjusių politines pareigas vyriausybėse po to, kai pasikeitus režimui buvo sudarytas pirmasis laisvai išrinktas vengrijos par-lamentas, dalyvavimo buvusios politinės sistemos valstybės saugumo operacijose faktams ir aplinkybėms ištirti, yra antikonstitucinė kaip turinti retroaktyvų poveikį, todėl ji turi būti panaikinta nuo 2002 m. liepos 9 d., t. y. nuo jos priėmimo dienos.

3. konstitucinis teismas konstatuoja, kad komiteto, įsteigto asmenų, ėjusių po-litines pareigas vyriausybėse po to, kai pasikeitus režimui buvo sudarytas pirmasis laisvai išrinktas vengrijos parlamentas, dalyvavimo buvusios politinės sistemos vals-tybės saugumo operacijose faktams ir aplinkybėms ištirti, veikla prieštarauja kons-titucijai ir suteikia pagrindą paduoti konstituciniam teismui konstitucinį skundą. Šias konstitucinis skundas konstituciniame teisme buvo užregistruotas ir jam buvo suteiktas numeris 850/D/2002.

232

be to, konstitucinis teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju, suteikian-čiu pagrindą paduoti konstitucinį skundą, kuris konstituciniame teisme buvo už-registruotas numeriu 850/D/2002, galutinis terminas pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis prasidės, kai bus įtvirtintas teisinis reguliavimas, panaikinantis anti-konstitucinę omisiją.

4. konstitucinis teismas atsisako nagrinėti prašymą, kuriuo siekiama a posteriori nustatyti, kad parlamento rezoliucijos 46/1994 (iX.30.) ogy dėl vengrijos Respub-likos parlamento reglamento 36 skirsnio 5 dalis prieštarauja konstitucijai ir turi būti panaikinta.

5. konstitucinis teismas atsisako nagrinėti prašymą a posteriori nustatyti, kad parlamento rezoliucija 42/2002 (vii.12.) ogy dėl pareigūnų ir komiteto narių, kurie turi ištirti asmenų, ėjusių politines pareigas vyriausybėse po to, kai pasikeitus režimui buvo sudarytas pirmasis laisvai išrinktas vengrijos parlamentas, dalyvavimo buvu-sios politinės sistemos valstybės saugumo operacijose faktus ir aplinkybes, išrinkimo prieštarauja konstitucijai ir panaikinti šią rezoliuciją.

konstitucinis teismas šį sprendimą skelbia vengrijos Oficialiajame leidinyje.

MOTyVAI

I

1.1. parlamentas 2002 m. liepos 9 d. priėmė ir 2002 m. liepos 12 d. Oficialia-jame leidinyje paskelbė parlamento rezoliuciją 41/2002 (vii.12.) ogy, įsteigiančią komitetą asmenų, ėjusių politines pareigas vyriausybėse po to, kai pasikeitus reži-mui buvo sudarytas pirmasis laisvai išrinktas vengrijos parlamentas, dalyvavimo buvusios politinės sistemos valstybės saugumo operacijose faktams ir aplinkybėms ištirti (toliau – pR1). tuo pačiu metu parlamentas priėmė ir paskelbė parlamento rezoliuciją 42/2002 (vii.12.) ogy dėl pareigūnų ir komiteto narių, kurie turi ištirti asmenų, ėjusių politines pareigas vyriausybėse po to, kai pasikeitus režimui buvo sudarytas pirmasis laisvai išrinktas vengrijos parlamentas, dalyvavimo buvusios po-litinės sistemos valstybės saugumo operacijose faktus ir aplinkybes, išrinkimo (to-liau – pR2).

1.2. konstitucinis teismas 2002 m. rugsėjo 13 d. gavo prašymą atlikti a poste-riori konstitucinę kontrolę ir panaikinti pR1 retroaktyvų veikimą; prašyme teigia-ma, kad pR1 prieštarauja teisinio aiškumo ir valdžių padalijimo principams, taip pat kad pR1 pažeidžia konstitucinius asmenų interesus ir nustato negatyvią diskri-minaciją.

kaip teigiama prašyme, pagrįstame 1987 m. Įstatymų leidybos įstatymu nr. Xi (toliau – ĮLĮ), pR1 priklauso „kitų valstybės administravimo priemonių“ kategorijai ir jos norminės nuostatos taikomos parlamento ir parlamento narių kontrolei nepa-valdiems subjektams. Šiame kontekste pareiškėjas tvirtina, kad pR1 „pažeidžia pa-grindines teises, kurios gali būti apribotos arba kitaip reguliuojamos tik parlamento priimtu įstatymu“.

233◆ vengRijos RespubLikos konstitucinio teismo spRenDimas 50/2003 (Xi.5.) ab

pareiškėjas teigia, kad pR1 pažeidžia valdžių padalijimo principą, nes ji regu-liuoja veiklą, nepriskiriamą nei parlamento, nei jo komitetų kompetencijai. „asme-nų, ėjusių politines pareigas, ankstesnė veikla gali būti vertinama tik vadovaujantis parlamento priimtu įstatymu ją teisingai išnagrinėjusiam teismui priėmus išteisina-mąjį arba apkaltinamąjį nuosprendį <...>.“

pareiškėjas taip pat nurodo, kad tiek, kiek tai siejasi su dauguma asmenų, kuriuos reikės vertinti pagal pR1, aptariamoji informacija nebelaikytina priklausančia viešojo intereso sričiai – ši informacija priskirtina pagal konstituciją saugomiems asmens duomenims, taigi gali būti naudojama tik jeigu yra atitinkamo asmens sutikimas arba jeigu taip yra nustatyta įstatymo.

pabaigoje pareiškėjas nurodo, kad pR1 prieštarauja 1994 m. asmenų, einančių tam tikras svarbias bei visuomeninio pasitikėjimo pareigas, ir asmenų, formuojančių viešąją nuomonę, kontrolės, taip pat istorijos archyvo žinybos įstatymui nr. XXiii (toliau – kĮ).

1.3. konstitucinio teismo generaliniam sekretoriui atlikus parengtinį tyrimą, konstitucinis teismas 2002 m. lapkričio 8 d. paskelbė, kad kitas prašymas yra pri-imtinas konstituciniam teismui nagrinėti; jame pareiškėjas, be pirmajame prašyme išdėstytų konstitucinių abejonių, nurodė, kad pR1 išplėtė „tikrinimo sritį“ – jis taiko-mas dar ir kitiems asmenims, ir tai buvo padaryta „iš dalies retroaktyviai ir iš dalies diskriminuojant“.

1.4. konstitucinis teismas 2002 m. lapkričio 18 d. gavo konstitucinį skun-dą, raginantį retroaktyviai panaikinti pR1 veikimą. Dėl pR1 yra dėstomos tokios konstitucinės abejonės: ji pažeidžia teisinės valstybės principo, nustatyto kons-titucijos 2 straipsnyje, reikalavimą, nes parlamentinis komitetas nėra įgaliotas tikrinti asmenų, kuriems taikoma pR1; ji prieštarauja konstitucijos 8 straipsnio 2 daliai, garantuojančiai, kad normas, reguliuojančias pagrindines teises, nusta-to įstatymai; ji pažeidžia konstitucijos 54 straipsnio 1 dalį, nes asmenys, kuriems taikoma procedūra, yra nebe subjektai, o objektai; ji pažeidžia 57 straipsnio 1 ir 5 dalis, nes nesuteikia nei teisės į teisminę peržiūrą, nei teisės pasinaudoti teisi-nės gynybos priemonėmis; ir galiausiai ji prieštarauja konstitucijos 59 straips-nio 1 daliai, nes joje nėra numatyta, kaip turi būti tvarkoma komiteto sukaupta ir naudojama informacija.

Dėl konstitucijai prieštaraujančia laikytinos normos taikymo asmuo, paduodan-tis konstitucinį skundą, nurodo: „kadangi aš 1990–1994 m. vyriausybėje ėjau įvairias politines pareigas, ginčijama rezoliucija įsteigtas tyrimo komitetas atliko ir su mani-mi susijusį tyrimą.“

pareiškėjo pozicija dėl galimybės pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis yra tokia: „<...> vykdydamas parlamento rezoliuciją, parlamentinis tyrimo komitetas, šiurkščiai pažeisdamas mano konstitucines teises, pradėjo ir atliko su manimi susijusį tyrimą, ir, kadangi dėl savo teisių gynimo negaliu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, aš neturiu kito pasirinkimo, kaip tik siekti, kad konstitucinis teismas nu-

234

statytų prieštaravimo konstitucijai faktą.“ kadangi komitetas nepateikė pranešimo, pareiškėjas nusprendė, kad 60 dienų terminas konstituciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo paskutinės komiteto darbo dienos.

1.5. konstitucinis teismas 2002 m. lapkričio 25 d. gavo kitą prašymą dėl to paties dalyko. pareiškėjas prašė nustatyti konstitucinės įstatymų leidybos pareigos nevykdy-mą (omisiją).

pareiškėjo teigimu, parlamento ad hoc komitetų bei tyrimo komitetų veikla ir teisės turi būti apibrėžtos įstatymuose, o ne parlamento rezoliucijose, nes tokių ko-mitetų veikla gali apimti parlamento nekontroliuojamus organus ir asmenis. „Dėl šio trūkumo yra pažeidžiama konstitucijos 8 straipsnio 2 dalis, 59 straipsnis, 61 straips-nio 3 dalis, 57 straipsnio 1 ir 5 dalys. procedūrinės ir materialinės normos, apribo-jančios asmens pagrindines teises, gali būti nustatomos žemesnės teisinės galios nei parlamento priimtas įstatymas teisės akte. tokie teisės šaltiniai nėra laikomi įstaty-mais, be to, dėl tyrimo komiteto priimtų sprendimų nėra siūloma nei teisminių, nei teisinės gynybos priemonių.“

be to, pareiškėjas siekia, kad pR1 ir pR2, taip pat parlamento rezoliucijos 46/1994 (iX.30) ogy dėl vengrijos Respublikos parlamento reglamento (toliau – Reglamentas) 36 skirsnio 5 dalis būtų pripažintos visa apimtimi prieštaraujančiomis konstitucijai ir panaikintos.

pareiškėjas siekia pR1 ir pR2 panaikinti kaip neturinčias įstatymo nustatyto pagrindo. panaikinti Reglamento 36 skirsnio 5 dalį siekiama atsižvelgiant į tai, kad parlamento rezoliucija (kuria patvirtintas Reglamentas) negali įgalioti priimti tokių nuostatų, kokių yra ginčijamose Reglamento normose.

konstitucinis teismas sujungė prašymus ir tyrė juos vienos procedūros metu.Šios procedūros metu konstitucinis teismas paprašė parlamento pirminin-

ko pateikti informaciją apie pagal pR1 įsteigtą tyrimo komitetą. parlamento pir-mininkas konstituciniam teismui perdavė komiteto narių ir valdančiųjų partijų narių parengtus trumpus paaiškinimus. be to, procedūros metu konstitucinis teismas paprašė ombudsmeno pateikti informaciją apie asmens duomenų ap-saugą.

2.1. Šioje byloje svarbios yra tokios konstitucijos nuostatos:„2 straipsnis1. vengrijos Respublika yra nepriklausoma demokratinė teisinė valstybė.“„8 straipsnis1. vengrijos Respublika pripažįsta, kad pagrindinės žmogaus teisės yra neliečia-

mos ir neatimamos. gerbti šias teises ir rūpintis jų apsauga yra pagrindinė valstybės pareiga.

2. vengrijos Respublikoje pagrindines teises ir pareigas nustato įstatymai; tačiau tokie įstatymai negali riboti pagrindinių teisių svarbiausios reikšmės ir turinio.“

„21 straipsnis<...>


2. parlamentas iš savo narių sudaro nuolatinius komitetus ir gali nurodyti komi-tetui ištirti bet kokį klausimą.

3. kiekvienas privalo pateikti parlamentiniams komitetams jų prašomą informa-ciją, taip pat privalo liudyti tokiuose komitetuose.“

„54 straipsnis1. vengrijos Respublikoje kiekvienas turi prigimtinę teisę į gyvybę ir žmogiškąjį

orumą. iš nieko negalima šių teisių savavališkai atimti.“„57 straipsnis1. vengrijos Respublikoje įstatymui visi asmenys yra lygūs, ir kiekvienas turi tei-

sę, kad jo teisės ir pareigos būtų apibrėžtos, o jam pateiktus kaltinimus teisingai ir viešai išnagrinėtų įstatymu įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.“

„57 straipsnis<...>5. vengrijos Respublikoje pagal įstatymą kiekvienas turi teisę į teisminę gynybą,

jeigu teismo, administraciniais ar kitokiais oficialiais sprendimais yra pažeidžiamos jo teisės arba teisėti interesai. Dviejų trečdalių parlamento narių daugumos priimtas įstatymas gali nustatyti teisės į teisinę gynybą apribojimus siekiant teisinius ginčus išspręsti per protingą laiko tarpą.“

„59 straipsnis1. vengrijos Respublikoje kiekvienas turi teisę į gerą reputaciją, namų privatu-

mą, privataus gyvenimo ir asmens duomenų apsaugą.“„61 straipsnis1. vengrijos Respublikoje kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę, be

to, gali naudotis viešąja informacija ir ją platinti.“„61 straipsnis<...> 3. visuomenės teisės naudotis viešąja informacija įstatymui ir spaudos laisvės

įstatymui priimti yra reikalingi du trečdaliai parlamento narių balsų.“2.2. Šiai bylai svarbios yra tokios Reglamento nuostatos:

„Laikinieji komitetai34 skirsnis1. parlamentas gali įsteigti tyrimo komitetą bet kokiam klausimui ištirti ir įsteig-

ti ad hoc komitetą klausimams, apibrėžtiems rezoliucijoje, tam tikram laikotarpiui įsteigiančioje komitetą (toliau tyrimo komitetai ir ad hoc komitetai kartu vadinami „laikinaisiais komitetais“), ištirti.

2. negalima siūlyti keisti siūlomą rezoliuciją dėl laikinojo komiteto įsteigimo to-kiais klausimais kaip:

a) tyrimo komiteto pavadinimas ir tiriamas klausimas;b) ad hoc komiteto pavadinimas ir jo kompetencija.

236

Specialios ad hoc komitetų taisyklės35 skirsnis1. parlamentas apibrėžia ad hoc komitetų paskirtį, pavadinimą, narių skaičių ir

kompetenciją.2. panaikinta.3. nuolatinių komitetų veiklą reguliuojančios taisyklės, jei nėra kitokių parla-

mento arba paties ad hoc komiteto priimtų nuostatų, atitinkamai taikomos ir ad hoc komitetams. komiteto pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas turi būti parlamento nariai, o komiteto nariai, kurie nėra parlamento nariai, neturi balsavimo teisės.

Specialios tyrimo komitetų taisyklės36 skirsnis1. nuostatoms dėl tyrimo komiteto įsteigimo, veiklos, pavadinimo, tyrimo srities

ir veiklos nutraukimo taikomos ad hoc komitetų veiklą apibrėžiančios nuostatos, iš-skyrus šiame skirsnyje nustatytas išimtis.

2. tyrimo komitetas įsteigiamas, jeigu tokią iniciatyvą palaiko bent penktadalis parlamento narių.

3. tik parlamento nariai gali būti tyrimo komiteto nariais.4. panaikinta.5. tyrimo komitetas pateikia pranešimą apie savo veiklą, kuriame turi būti:a) nurodytas komiteto uždavinys;b) pateiktos komiteto nustatytos procedūrinės taisyklės ir išdėstyti tyrimo me-

todai;c) komiteto nustatyti faktai ir teisinės išvados;d) pateikti įrodymai, kuriais grindžiamos teisinės išvados;e) organo ar asmens komentarai dėl tyrimo metodų ir išvadų;f) prašymas imtis priemonių, taikytinų, jeigu toks pasiūlymas būtų pripažintas

vienu iš komiteto uždavinių. 6. panaikinta.“2.3. ĮLĮ 46 skirsnyje nustatyta:„1) parlamentas, vyriausybė, vyriausybės komitetai, vietos valdžia ir vietos

valdžios institucijos rezoliucijose reguliuoja savo prižiūrimų organų uždavinius bei veiklą ir nustato planus, kurie priskiriami jų uždaviniams.

2) 1 dalies nuostata nepažeidžia toje pačioje dalyje įtvirtintos institucijų teisės priimti atskirą rezoliuciją.“

II

1. pirma, konstitucinis teismas ištyrė prašymą pripažinti, kad buvo antikonsti-tucinė omisija, susijusi su parlamento laikinųjų komitetų veiklos reguliavimu.

pareiškėjas teigia, kad nebuvo įvykdyta konstitucinė pareiga priimti įstatymus (omisija), nes parlamentinių ad hoc komitetų bei tyrimo komitetų veikla ir teisės


buvo apibrėžtos ne įstatymu, o parlamento rezoliucijose ir parlamentinių komitetų sprendimuose. taip buvo pažeistos konstitucijos nuostatos dėl pagrindinių teisių ri-bojimo [8 straipsnio 2 dalis], teisė kreiptis į teismą [57 straipsnio 1 dalis], teisė pasi-naudoti teisinės gynybos priemonėmis [57 straipsnio 5 dalis], teisė į asmens duome-nų apsaugą [59 straipsnis] ir parlamento priimtas visuomenės teisės naudotis viešąja informacija įstatymas [61 straipsnio 3 dalis].

vadovaujantis 1989 m. konstitucinio teismo įstatymo nr. XXXii (toliau – ktĮ) 49 skirsnio 1 dalimi gali būti nustatyta, kad konstitucinė pareiga priimti įstatymus nebuvo įvykdyta (omisija), jeigu įstatymų leidėjas neįvykdė teisės normoje įtvirtintos įstatymų leidybos pareigos ir dėl to susidarė antikonstitucinė padėtis. konstitucinis teismas gali nustatyti konstitucinės pareigos neįvykdymą (omisiją), jeigu nėra ga-rantijų, būtinų pagrindinėms teisėms įgyvendinti, arba jeigu dėl reguliavimo nebuvi-mo kyla grėsmė pagrindinių teisių įgyvendinimui [sprendimas 22/1990 (X.16.) ab, abH 1990, 83, 86; sprendimas 37/1992 (vi.10.) ab, abH 1992, 227, 232; sprendi-mas 6/2001 (iii.14.) ab, abH 2001, 93, 103].

taigi šioje byloje konstitucinis teismas, neperžengdamas kompetencijos paša-linti antikonstitucinį pareigos priimti įstatymus nevykdymą ribų, privalo ištirti, ar teisės normos dėl parlamentinių komitetų yra netobulos ir gali būti prilygintos pažei-dimui dėl neveikimo. jeigu galima nustatyti neveikimą, reikia nuspręsti, ar tai nulėmė antikonstitucinę padėtį.

yra dar vienas glaudžiai susijęs klausimas, būtent – kokios apimties įstatymų leidyba yra reikalinga trūkstamam teisiniam reguliavimui; kitaip tariant, ar būtina priimti parlamento įstatymą, ar pakanka priimti norminę parlamento rezoliuciją. siekdamas atsakyti į šiuos konstitucinius klausimus, konstitucinis teismas ištyrė parlamentinių komitetų tyrimo ir kontrolės funkcijas bei teisinį reguliavimą.

Šioje byloje atliekant teisės šaltinių tyrimą, susijusį su ginčijamu konstituciniu neveikimu, yra apsiribota nuostatomis, apibrėžiančiomis parlamentinių komitetų ty-rimo ir kontrolės funkcijas.

2.1. konstitucinis teismas įvertino su parlamentiniais komitetais, ypač ad hoc komitetais ir tyrimo komitetais, susijusias svarbias teisines normas. parlamentinių komitetų tyrimo ir kontrolės funkcijos grindžiamos konstitucijos 21 straipsniu, ku-riame yra numatyta steigti nuolatinius komitetus ir leidžiama perduoti tyrimo ko-mitetui tirti kokį nors klausimą [2 dalis], taip pat nustatyta, kad kiekvienas privalo pateikti parlamentiniams komitetams prašomą informaciją, o prireikus netgi liudyti juose [3 dalis].

išsamios komitetų sistemos, taip pat komitetų tyrimo ir kontrolės funkcijų tai-syklės yra įtvirtintos Reglamente. Reglamente nustatyta, kad parlamente dirba nuo-latiniai ir laikinieji komitetai.

nuolatinis komitetas yra parlamento organas, kartu su kitais „vykdantis vyriau-sybės veiklos priežiūrą ir konstitucijoje, kituose teisės aktuose, Reglamente ir par-lamento rezoliucijose apibrėžtas funkcijas“ [29 skirsnio 1 dalis]. nuolatinių komitetų

238

skaičius ir jų užduotys turi būti suderinta su vyriausybės struktūra, tačiau parlamen-tas gali bet kada įsteigti, pakeisti ir panaikinti nuolatinius komitetus, išskyrus tuos, kuriuos įsteigti yra privaloma [28 skirsnio 2 ir 3 dalys]. parlamentas gali nurodyti nuolatiniam komitetui parengti informacinį pranešimą dėl bet kokios konkretaus or-gano veiklai skirtos priemonės ar jo veiklos tyrimo [30 skirsnio 1 dalis, 89 skirsnio 1 dalis]. be to, nuolatinis komitetas gali nuspręsti aptarti bet kokį klausimą pagal savo kompetenciją ir gali nustatyti atitinkamą poziciją. tokiu atveju savo informacijoje komitetas paskelbia savo poziciją tam tikru klausimu [30 skirsnio 3 dalis].

parlamentas kaip laikinuosius komitetus gali įsteigti ad hoc ir tyrimo komitetus.Ad hoc komitetas steigiamas „spręsti klausimams, apibrėžtiems rezoliucijoje,

tam tikram laikotarpiui steigiančioje komitetą“. Ad hoc komiteto paskirtį ir kompe-tenciją parlamentas apibrėžia steigdamas šį komitetą. Ad hoc komiteto nariais taip pat gali būti asmenys, kurie nėra parlamento nariai, tačiau tokiu atveju jie neturi bal-savimo teisės. taisyklės, reguliuojančios nuolatinių komitetų veiklą, jei nėra kitokių parlamento arba pačių ad hoc komitetų priimtų nuostatų, turi būti taikomos ir ad hoc komitetams [34 skirsnio 1 dalis, 35 skirsnis].

parlamentas gali įsteigti tyrimo komitetą „bet kokiam klausimui“ tirti. tyrimo komitetą parlamentas gali įsteigti, jeigu tokią iniciatyvą palaiko bent vienas penk-tadalis parlamento narių. tyrimo komiteto nariais gali būti tik parlamento nariai. tyrimo komitetas turi pateikti pranešimą apie savo veiklą, o tokio pranešimo turinys yra apibrėžtas Reglamento 36 skirsnio 5 dalyje. kitais atvejais tyrimo komitetams tai-komos ad hoc komitetų taisyklės arba, jei tokių nėra, nuolatinių komitetų taisyklės [34 skirsnio 1 dalis, 36 skirsnis].

Reglamento iv dalies 2 skyriuje („procedūros parlamente tvarka“) yra apibrėž-tos pagrindinės komitetų posėdžių taisyklės, tinkamai taikomos nuolatinių ir laiki-nųjų komitetų atliekamiems tyrimo ir kontrolės veiksmams. Reglamentas suteikia svarbų pagrindą komitetams savarankiškai reguliuoti savo veiklą – jame nustatyta, kad, „suformavus komitetus, kiekvienas jų nustato savo posėdžių tvarką“ [67 skirs-nio 1 dalis]. „komitetai, atsižvelgdami į Reglamento nuostatas, nustato savo veiklos taisykles“ [81 skirsnio 1 dalis].

2.2. konstitucinis teismas ištyrė šiai bylai svarbias teisės normas dėl parlamen-tinių komitetų tyrimo ir kontrolės funkcijų. pagal Reglamento 68 skirsnio 3 dalį ko-mitetas nagrinėti tam tikrą klausimą privalo dviejų penktadalių savo narių prašy-mu. 73 skirsnyje yra reglamentuojamas ekspertų kvietimas ir jų kalbų vertinimas. 78a skirsnyje, reglamentuojančiame uždarame posėdyje vykusio klausimo svarsty-mo protokolavimą, minimas „asmens, apklausto ar liudijusio komitete, pareiškimas“. 139 skirsnyje yra numatyta valstybės ir oficialiųjų paslapčių apsauga.

Reglamentai nustato specialias komitetų posėdžių ir pranešimų teikimo taisykles skiriant pareigūnus į aukštas pareigas bei vėliau juos kontroliuojant. pagal 132 skirs-nio 3 dalį, „jeigu įstatyme numatyta, kad prieš paskiriant ar išrenkant pareigūną kandidatas yra išklausomas parlamentiniame komitete, kompetentingas komitetas


išklauso kandidatą ir pateikia savo nuomonę dėl jo skyrimo. sprendimą dėl asmens skyrimo ministru komitetas priima atviru balsavimu.“ pagal 68 skirsnio 4 dalies pa-našią nuostatą „komitetas bent vieną kartą per metus išklauso ministrą, kurį jis ap-klausė prieš jį paskirdamas“.

2.3. išnagrinėjęs minėtas konstitucijos ir Reglamento nuostatas, konstitucinis teismas padarė išvadą, kad parlamentinių komitetų tyrimo ir kontrolės funkcijos kyla tiesiogiai iš konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalių. parlamentinių komitetų ty-rimo veikla nėra susijusi su pagal konstituciją arba Reglamentą nustatyta komiteto rūšimi. nuolatiniai komitetai, laikinieji ad hoc komitetai ir laikinieji tyrimo komitetai gali vienu metu atlikti tyrimą ir vykdyti kontrolės funkcijas. vienintelis konkrečių komitetų skirtumas yra tai, kad tyrimas nėra pagrindinis nuolatinių ir ad hoc komite-tų tikslas, tuo tarpu tyrimo komitetai iš esmės yra įsteigti konkrečiam tyrimui atlikti ir parlamentui skirtam pranešimui pateikti. tačiau vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ne tyrimo komitetai, remdamiesi parlamento arba komiteto sprendimu, gali atlikti tyrimą konkrečioje byloje.

be to, konstitucinis teismas nustatė, kad nei Reglamentas, nei joks kitas tei-sės aktas neįtvirtina nuoseklių ir išsamių teisės normų dėl parlamentinių komitetų tyrimo veiklos, tyrimo procedūros arba taikytinų priemonių ir metodų. iš esmės pagal Reglamentą teisė nustatyti tyrimo procedūrų tvarką yra perduoda patiems komitetams.

3. konstitucinis teismas ištyrė konstitucinius reikalavimus, kurių įstatymų lei-dėjas turi laikytis užtikrindamas parlamentinių komitetų tyrimo ir kontrolės veiklą.

3.1. konstitucinis teismas pažymėjo, kad parlamentinių komitetų tyrimo ir kontrolės funkcijos, tiesiogiai kylančios iš konstitucijos 21 straipsnio 1 ir 2 dalių, yra grindžiamos dviem konstitucinėmis taisyklėmis.

3.1.1. viena iš jų – reikalavimas laikytis teisinės valstybės principo, įtvirtintas konstitucijos 2 straipsnio 1 dalyje; konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra pa-žymėta, kad jis nustato turinio atžvilgiu svarbiausią konstitucingumo kriterijų – val-džių padalijimo principą. Šis principas reiškia, kad jokia valdžios šaka nėra pavaldi parlamentui ir jokia valdžios šaka negali atimti teisių iš kitos šakos. valdžių padali-jimo principas taip pat reiškia, kad konstitucinėje demokratinėje valstybėje nėra ne-ribotos ir neribojamos valdžios ir kad viena valdžios šaka egzistuoja kaip atsvara ki-toms valdžios šakoms [sprendimas 38/1993 (vi.11.) ab, abH 1993, 256, 261; spren-dimas 41/1993 (vi.30.) ab, abH 1993, 292, 294; sprendimas 55/1994 (Xi.10.) ab, abH 1994, 296, 300; sprendimas 28/1995 (v.19.) ab, abH 1995, 138, 142; sprendi-mas 66/1997 (Xii.29.) ab, abH 1997, 397, 403].

konstitucija įtvirtina valdžių padalijimo principo institucinę ir garantinę siste-mą vengrijos administracinėje sistemoje. Reglamente konstitucinis parlamentinių komitetų tyrimo funkcijų įtvirtinimas ir jų reguliavimas yra garantijų sistemos dalis, kaip ir keletas kitų konstitucinių institucijų, kartu su įstatymų normomis, numatan-čiomis siekiančių eiti aukštas pareigas asmenų (kandidatų) apklausą parlamentiniuo-

240

se komitetuose. parlamento teisė atlikti tyrimą savo komitetuose ir pareiga išklausyti ministrų ataskaitas laikytina vyriausybės (vykdomosios valdžios) darbo kontrolės tikslu. vykdant kontrolę privalo būti teisė atlikti tyrimą ir pareiga perduoti parla-mentui patikimą informaciją.

3.1.2. parlamentinių komitetų tyrimo funkcijos kyla ne tik iš valdžių padalijimo principo, kuris yra teisinės valstybės principo dalis, bet ir iš konstitucijos 61 straips-nio 1 dalies, kurioje teisė gauti viešąją informaciją (informacijos laisvė) ir laisvė reikš-ti savo nuomonę pripažįstamos pagrindine teise. pirmiau minėtos dvi teisės kartu su saviraiškos laisve padeda lengviau įgyvendinti laisvę svarstyti visuomeninius reikalus. viena iš saviraiškos laisvės sąlygų yra teisė gauti informaciją ir žinoti faktus. saviraiš-kos laisvė yra viena pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių. konstitucinio teismo jurisprudencijoje ši teisė užima ypatingą vietą tarp kitų pagrindinių teisių, iš esmės ji prilygsta „komunikacijos“ pagrindinių teisių, kurios kartu suteikia galimybę asmeniui dalyvauti socialiniame ir politiniame procese, „pradinei teisei“. intelekti-nis visuomenės tobulėjimas taip pat priklauso nuo saviraiškos laisvės: idėjų klaidin-gumas gali būti nustatytas tik jeigu laisvuose debatuose gali būti pateikti priešingi argumentai, taip pat jeigu visuomenei gali būti pateiktos žalingos idėjos. „istorinė patirtis rodo, kad kiekvieną kartą, kai būdavo ribojama saviraiškos laisvė, nukentė-davo socialinis teisingumas ir žmonių kūrybiškumas, be to, būdavo trukdoma reikš-tis prigimtinei žmonijos savybei vystytis. žalingos pasekmės turėdavo įtakos ne tik žmonių gyvenimams, bet ir apskritai visuomenei, šios pasekmės sukeldavo nemažai kančių ir žmonių vystymąsi stūmė į aklavietę. Laisvas nuomonių ir idėjų reiškimas, laisvas netgi nepopuliarių ar keistų idėjų reiškimas yra pagrindinė prielaida egzistuo-ti gyvybingai, besivystančiai visuomenei“ [pirma: sprendimas 30/1992 (v.26.) ab, abH 1992, 167, 171].

parlamento vaidmuo yra itin svarbus ne tik įtvirtinant normas, bet ir diskutuo-jant dėl visuomeninių reikalų. parlamentiniai komitetai, atliekantys visuomeninių reikalų tyrimą ir pareigūnų apklausą, yra svarbus parlamentinis forumas diskutuo-jant dėl visuomeninių reikalų. Laisvos diskusijos dėl visuomeninių reikalų parlamen-te, viena, yra būtinos tinkamai įstatymų leidybai. antra, laisvi parlamentiniai debatai suteikia rinkėjams daugiau galimybių susidaryti tinkamą parlamento narių ir kitų svarbių pareigūnų veiklos vaizdą, kad jie [rinkėjai], turėdami reikalingą informaciją, galėtų dalyvauti politinėse diskusijose ir sprendimų priėmimo procese.

3.1.3. konstitucinis teismas konstatuoja, kad minėti konstituciniai kriterijai yra pagrindas nustatyti parlamentinių tyrimo komitetų ir teismo procedūrų sąsają. ke-letu aspektų komitetų atliekami tyrimai ir teismo procedūros turi panašumų, tačiau dvi procedūros skiriasi iš esmės.

pagal konstitucijos 45 straipsnio 1 dalį vengrijos Respublikoje teisingumą vykdo teismai. pagal 50 straipsnio 1 dalį teismai turi nustatyti bausmę tiems, kurie padaro kriminalinius nusikaltimus. 50 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinti teisėjų nepriklauso-mumas ir draudimas jiems dalyvauti politinėje veikloje. aiškindamas minėtas kons-


titucijos nuostatas konstitucinis teismas ne kartą yra pažymėjęs: „teisminė valdžia, vengrijos parlamentinėje demokratinėje valstybėje atskirta nuo įstatymų leidžiamo-sios valdžios ir nuo vykdomosios valdžios, reiškiasi valstybei suteikta teise privaloma tvarka spręsti, panaudojant šiam tikslui sukurtą instituciją, dėl nukentėjusių asmenų teisių teisės reguliuojamo proceso metu. taigi teisminė valdžia, su kuria yra susijęs teisėjų nepriklausomumas, pirmiausia reiškiasi priimant sprendimus“ [pirma: spren-dimas 53/1991 (X.31.) ab, abH 1991, 266, 267]. „teisminei valdžiai, skirtingai nei kitoms dviem valdžios šakoms, yra būdinga pastovumas ir neutralumas“ [sprendi-mas 38/1993 (vi.11.) ab, abH 1991, 256, 261].

priešingai, tyrimus atliekantys parlamentiniai komitetai nepriskiriami teisminei valdžiai, tačiau jie priklauso parlamentui kaip parlamentinės kontrolės ir vyriausy-bės politinės atsakomybės apibrėžimo priemonės, taip pat ir visuomeninių reikalų bei visuomenei susirūpinimą keliančių problemų aptarimo vieta. apskritai pareigū-nai ir parlamentinių komitetų nariai negali būti laikomi nešališkais, nes daugelis jų priklauso parlamento politinėms partijoms.

tarptautinėje praktikoje viena didžiausių konstitucinių problemų – santykio tarp tyrimą atliekančių komitetų ir baudžiamojo proceso apibrėžimas. jav kongre-se specialieji komitetai ir išrinktieji komitetai turi labai plačią kompetenciją atlikti tyrimą, panašiai kaip paskyrimų komitetas ir vyriausybės veiklos komitetas, kurie yra nuolatiniai. prancūzijos parlamento tyrimo ir kontrolės komitetai taip pat gali atlikti tyrimus tuo pačiu metu, kai vyksta baudžiamasis procesas, jeigu jie į tai atsi-žvelgia. italijoje pagal konstitucijos 82 straipsnio 1 dalį tyrimo komitetai gali būti sudaryti viešojo intereso klausimams tirti, o pagal 2 dalį tyrimo komitetas, atlikda-mas tyrimus, turi tokią pat kompetenciją kaip ir kitos valstybės institucijos. minėti platūs konstituciniai įgaliojimai lemia didelę politinę parlamentinių komitetų įtaką vadinamosiose „mafijos bylose“. belgijoje pagal 1996 m. priimtą specialų įstatymą dėl parlamentinių tyrimo komitetų šie komitetai turi plačią kompetenciją vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, o įstatymas netgi leidžia baudžiamojo apeliacinio teismo pirmininkui tyrimo komiteto pirmininko prašymu siųsti baudžiamųjų bylų teisėją padėti komitetui.

3.1.4. konstitucinis teismas konstatuoja, kad konstituciškai būtina turėti tin-kamas teisines parlamentinių komitetų, atliekančių tyrimą ir vykdančių kontrolę, veiklos garantijas. viena iš tokių garantijų yra įtvirtinta konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas privalo teikti parlamentiniams komitetams informaciją ir parodymus. tačiau konstitucinis teismas pabrėžia, kad tokia norma nėra savaime pakankama. Reikia daugiau teisinių garantijų, dėl kurių konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies nuostata įgytų teisinės sankcijos konkretumą tiems asmenims, kurie pažeidžia normą, ir užtikrintų normos įgyvendinimą bei sankciją. nesant toles-nio teisinio reguliavimo, konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis yra lex imperfecta. vadi-nasi, teisės normos turi aiškiai apibrėžti santykį tarp parlamentinių komitetų tyrimų ir teismo procedūrų, visų pirma baudžiamojo proceso procedūrų.

242

3.2. konstitucinis teismas tyrė, ar esama tam tikrų parlamentinių komitetų at-liekamų tyrimų konstitucinių apribojimų, kuriuos reikėtų teisiškai reglamentuoti. be abejo, parlamentinių komitetų veikla, atsižvelgiant į jų svarbų vaidmenį vykdant parlamentinę kontrolę ir aptariant viešojo intereso klausimus, negali būti neribota. kitų konstitucijos nuostatų įgyvendinimas yra toks pat svarbus, kaip ir konstitucijos 21 straipsnio 2 bei 3 dalių ir glaudžiai susijusio valdžių padalijimo principo, įtvirtinto 2 straipsnio 1 dalyje, taip pat konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų informaci-jos ir saviraiškos laisvių įgyvendinimas.

pareiškėjas, teigiantis, kad buvo neįvykdyta konstitucijoje įtvirtinta įstatymų lei-dybos pareiga (omisija), nurodo, kad keletas konstitucinių nuostatų buvo pažeista, nes parlamentinių ad hoc komitetų ir tyrimo komitetų veiklą reguliuoja parlamento rezoliucijos, o ne jo priimti įstatymai, kurie įpareigoja visus asmenis.

3.2.1. pagal konstitucijos 54 straipsnio 1 dalį ir 59 straipsnio 1 dalį yra saugomas asmenų privatumas bei jų asmeninės paslaptys, gera reputacija ir asmens duomenys. vadovaujantis konstitucinio teismo jurisprudencija, minėtos teisės, kylančios iš pa-grindinės žmogaus teisės į orumą, yra pažeidžiamos, kai valstybė be svarios priežas-ties įsiterpia į privatumo srities santykius, pavyzdžiui, kai institucijos nesant tinkamo pagrindo imasi prievartinių veiksmų prieš asmenis. „todėl bet koks teisinis regulia-vimas, suteikiantis teisinį pagrindą vykti tokiems dalykams, yra antikonstitucinis ne-priklausomai nuo bylų, kuriose tokios antikonstitucinės pasekmės realiai kyla, pro-cento“ [pirma: sprendimas 46/1991 (iX.10.) ab, abH 1991, 211, 215]. „atsižvelgiant į konstitucines teises ir laisves, suvereni valdžia gali apriboti asmens teises ir laisves tik esant konstituciniam įgaliojimui ir konstituciniam pagrindui“ [pirma: sprendi-mas 11/1992 (iii.5.) ab, abH 1992, 77, 85]. valstybės kišimosi apribojimus įtvirtina formalūs ir materialūs reikalavimai, nustatyti konstitucijos 8 straipsnio 2 dalyje, taip pat jie yra įtvirtinti atsižvelgiant į remiantis konstitucija konstitucinio teismo išplė-totus būtinumo ir proporcingumo reikalavimus.

kadangi nė viena iš institucijų, įgyvendinančių viešąją valdžią, neturi neribotos val-džios žmonėms, parlamentinių komitetų teisės atliekant tyrimus negali būti neribotos. vadinasi, konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies nuostata, kad kiekvienas privalo teikti par-lamentiniams komitetams jų prašomą informaciją, gali būti įgyvendinama tik atsižvel-giant į kitas konstitucines nuostatas. joks parlamentinis komitetas negali jokia informa-cija apie kokį nors asmenį naudotis remdamasis savo savarankiškai priimtu sprendimu.

3.2.2. Šis klausimas yra glaudžiai susijęs su privatumo apsauga kaip su procedū-rose, konkrečiai baudžiamajame procese, reikalaujama konstitucine garantija, įgy-vendinama parlamentinių komitetų vykdomame procese. atsižvelgiant į teismų ir parlamentinių komitetų funkcijų skirtumus, tyrimus atliekantys parlamentiniai ko-mitetai taip pat privalo nepažeisti konstitucinio reikalavimo, kad „asmenį pripažinti kaltu gali tik įstatymu įsteigtas teismas, kai teisiamojo kaltė pripažįstama teismo nuo-sprendyje. tai kyla iš konstitucijos 57 straipsnio 2 dalies, kuri įtvirtina nekaltumo prezumpciją“ [pirma: sprendimas 11/1992 (iii.5.) ab, abH 1992, 77, 87].


tačiau vengrijos teisės normos neapibrėžia teisinio statuso tų asmenų, dėl kurių yra atliekamas tyrimas ir kurie privalo teikti parodymus arba yra kviečiami atvykti į posėdį. vadovaujantis konstitucijos 21 straipsnio 3 dalimi, kiekvienas privalo teikti parodymus parlamentiniuose komitetuose. yra ir pakankamas konstitucinis pagrindas teigti, kad draudimas versti ką nors duoti parodymus prieš save ir nekaltumo prezump-cija, įtvirtinta konstitucijos 57 straipsnio 2 dalyje, turi būti besąlygiškai įgyvendinama ir kituose procesuose, ne tik baudžiamajame [sprendimas 41/1991 (vii.3) ab, abH 1991, 193, 195; sprendimas 26/b/1998 ab, abH 1999, 647, 649]. tačiau teisė atsisakyti teikti parodymus ir pareiga sakyti tiesą priklauso nuo asmens, kuris turi teikti parody-mus, procedūrinės pozicijos. Šiuo požiūriu „šalims“, „klientams“, „liudytojams“, „at-sakovams“ ir pan. yra taikomos skirtingos procedūrinės taisyklės. yra kitokių procedū-rinių galiojančio vengrijos teisinio reguliavimo trūkumų, pvz., nėra numatyta teisinio atstovavimo galimybė (pvz., atstovavimas nukentėjusiajai šaliai, teisė į gynybą).

valstybėse, kuriose įstatymu yra nustatyta, kad parlamentiniai komitetai turi tai-kyti baudžiamojo proceso normas, tai iš dalies pateisinama būtinybe apsaugoti šalių interesus suteikiant garantijas baudžiamajame procese [antai vokietijos pagrindinio Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo proceso normos turi būti tinkamai taikomos tyrimo komitete renkant įrodymus, tačiau „susirašinėjimas, pašto ir telekomunikacijų paslaptys yra saugoma“].

3.2.3. konstitucijos 57 straipsnio 1 dalyje yra užtikrinta teisė kreiptis į teismą, o 57 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė naudotis teisinės gynybos priemonėmis dėl teisminių ar kitų administracinių organų arba institucijų sprendimų.

konstitucinis teismas pažymi, kad tyrimus atliekančių parlamentinių komitetų veikla laikoma viešosios valdžios vykdomu teisės taikymu. teisinės gynybos priemo-nių tinkamumas priimtiems sprendimams, turintiems įtakos asmenų teisėms, parei-goms ir teisėtiems interesams, kyla iš konstitucijos 57 straipsnio 5 dalies.

Daugelio valstybių teisėje yra įtvirtintos teisinės gynybos priemonės, taikomos neteisėtai priimtiems parlamentinių komitetų sprendimams. pavyzdžiui, jungtinėse valstijose yra teisinės gynybos priemonių, taikomų savo teisėms apginti, jeigu kon-greso komitetai imasi neteisėtų veiksmų. vokietijos pagrindinio Įstatymo 44 straips-nio 4 dalyje nustatyta, kad „tyrimo komitetų sprendimai negali būti ginčijami teisme. teismai turi teisę vertinti faktus, kurių pagrindu buvo atliktas tyrimas“. tačiau kons-titucinis skundas, kuris iš esmės skiriasi nuo jo atitikmens vengrijoje, federaliniam konstituciniam teismui gali būti paduotas dėl bet kokio tyrimo komiteto priimto sprendimo, jeigu jis tiesiogiai daro poveikį piliečiams.

pagal šiuo metu vengrijoje galiojančias teisės normas tyrimus atliekantys par-lamentiniai komitetai privalo priimti oficialias rezoliucijas dėl savo sprendimų ir priemonių, turinčių įtakos piliečių teisėms ir pareigoms, tačiau nėra jokių norminių reikalavimų teisinės gynybos priemonėms, taikytinoms komitetų sprendimams. ne-galima pradėti jokios teisinės gynybos procedūros dėl parlamentinių komitetų įvyk-dytų sprendimų, nes jie negali būti apskųsti, be to, pagal 1957 m. bendrųjų viešojo

244

administravimo procedūros taisyklių įstatymą nr. vi (toliau – vapĮ) jie negali būti laikomi viešojo administravimo funkcijas vykdančiais subjektais.

pagal kĮ buvo įsteigtas komitetas asmenims, einantiems tam tikras svarbias pa-reigas, taip pat pareigas, kurias einantys asmenys turi turėti visuomenės pasitikėjimą, bei asmenims, formuojantiems viešąją nuomonę, tikrinti. Šis komitetas yra atsakin-gas už užduotis, daugeliu atžvilgių panašias į parlamentinių komitetų užduotis, ta-čiau jis veikia vadovaudamasis kĮ ir vapĮ, todėl gali būti laikomas specialia viešojo administravimo institucija [sprendimas 60/1994 (Xii.24.) ab, abH 1994, 342, 366]. tačiau joks procedūrinis teisės aktas nėra taikomas tyrimus atliekantiems parlamen-tiniams komitetams.

4.1. atsižvelgęs į pirmiau išdėstytus faktus konstitucinis teismas nurodė, kad parlamentinių nuolatinių ir laikinųjų komitetų tyrimo ir kontrolės veiklą reguliuo-jantys teisės aktai daugiausia yra neišsamūs. viena vertus, nėra jokių įstatymų nusta-tytų sąlygų, garantuojančių komitetų atliekamų tyrimų veiksmingumą arba nustatan-čių sui generis komiteto tyrimo pobūdį (jo santykį su teismo procedūromis, viešuoju administravimu ir baudžiamuoju procesu). kita vertus, nėra jokių teisinių garantijų, apsaugančių pagrindines piliečių teises (teisę į privatumą, procedūrines teises, teisę naudotis teisinės gynybos priemonėmis ir pan.) nuo tyrimus atliekančių parlamenti-nių komitetų kaip teisę taikančių viešosios valdžios organų.

4.2. viena vertus, dėl šios omisijos susidarė antikonstitucinė padėtis, kai dėl nepakankamo teisinio reguliavimo, neužtikrinančio veiksmingos parlamentinių komitetų tyrimo veiklos, numatytos konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalyse, parla-mento kontrolės funkcija, kylanti iš valdžių padalijimo, ir teisė laisvai aptarti visuo-meninius reikalus, kylanti iš konstitucijos 61 straipsnio 1 dalies, gali būti pažeis-tos. kita vertus, antikonstitucinė omisija gali būti nustatyta remiantis faktu, kad re-guliavimo netobulumas kelia grėsmę asmens teisėms ir privataus gyvenimo laisvei, kylančiai iš konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies ir 59 straipsnio 1 dalies, nesudaro sąlygų pasinaudoti teise į teisinę gynybą, kylančią iš konstitucijos 57 straipsnio 5 dalies, ir kelia grėsmę pagrindinių procedūrinių garantijų įgyvendinimui vals-tybėje, kurioje parlamentiniams komitetams atliekant tyrimus yra vadovaujamasi teisinės valstybės principu.

4.3. Šią antikonstitucinę omisiją turi pašalinti parlamentas kaip įstatymų leidy-bos institucija. tai kyla iš konstitucijos 8 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad taisyklės, priklausančios pagrindinėms teisėms, yra apibrėžiamos parlamento pri-imtuose įstatymuose. be to, tai kyla iš ĮLĮ nuostatų, kad parlamentas gali priimti įstatymus dėl „socialinės santvarkos pagrindinių taisyklių, svarbiausių visuomenės institucijų, valstybės organizacijos, veiklos ir valstybės organų kompetencijos“, taip pat ir dėl „piliečių pagrindinių teisių ir pareigų įgyvendinimo sąlygų bei apribojimų ir procedūrinių jų įgyvendinimo taisyklių“ [2 skirsnio a ir c punktai]. „kalbant apie socialinę tvarką, parlamento priimti įstatymai taip pat reguliuoja <...> konstitucijoje išvardytų valstybės organų veiklą“ [3 skirsnio a punktas].


parlamentinių komitetų tyrimo ir kontrolės veikla neabejotinai daro poveikį teisės subjektų, nepriklausančių ĮLĮ 46 skirsnio 1 dalyje minimiems organams, t. y. parlamento kontroliuojamiems arba jo paties organams, teisėms ir pareigoms. ko-mitetų teisė riboti pagrindines teises negali būti pagrįsta nenumatytomis aplinkybė-mis, kurios atsiranda dėl teisinio reguliavimo netobulumo, arba savireguliacija, kuri teikia pirmenybę pačių komitetų padėčiai [pvz., sprendimas 46/1996 (X.25.) ab, abH 1996, 150, 153, sprendimas 39/1997 (vii.1.) ab, abH 1997, 263]. vadinasi, konstitucinis teismas nustatė ne tik Reglamento nuostatų neišsamumą, bet ir tai, kad omisija turi būti pašalinta parlamentui priėmus įstatymą.

4.4. vadovaujantis konstitucinio teismo sprendimu, parlamentas trūkstamą re-guliavimą įstatymu turi nustatyti ne vėliau kaip iki 2004 m. kovo 31 d. nustatydamas galutinį terminą konstitucinis teismas atsižvelgė į tai, kad parlamentinių nuolatinių ir laikinųjų komitetų tyrimo veikla grindžiama konstitucija ir kad yra svarbūs konstituci-niai pagrindai, užtikrinantys tokių komitetų deramą, veiksmingą ir tinkamu teisiniu re-guliavimu pagrįstą veiklą, kartu gerbiant pagrindines teises ir tarnaujant visuomenei.

III

konstitucinis teismas ištyrė prašymus atlikti a posteriori konstitucinę kontrolę nustatant pR1 prieštaravimą konstitucijai. keletas prašymų dėl abstrakčios kontrolės ir konstituciniam teismui paduotas konstitucinis skundas nr. 850/D/2002 yra su tuo susiję.

1.1. pirma, konstitucinis teismas privalėjo nuspręsti, ar jis turėjo kompetenciją atlikti ginčijamos parlamento rezoliucijos abstrakčią konstitucinę kontrolę.

vadovaujantis konstitucijos 32a straipsnio 1 dalimi, konstitucinis teismas turi įvertinti įstatymų konstitucingumą ir atlikti įstatymo jam nustatytas pareigas. pagal ktĮ 1 skirsnio b punktą konstitucinis teismas turi kompetenciją atlikti įstatymų ir kitų valstybės administravimo teisinių priemonių a posteriori konstitucinį tyrimą.

ĮLĮ nustato valstybės norminius aktus ir apibrėžia, kurie jų yra laikomi įsta-tymais, o kurie – kitokiomis valstybės administravimo teisinėmis priemonėmis. pagal ĮLĮ 46 skirsnį parlamentas gali priimti norminio pobūdžio rezoliucijas, ku-rios laikytinos kitomis valstybės administravimo teisinėmis priemonėmis, ir indi-vidualias rezoliucijas. konstitucinis teismas gali vertinti tik norminio pobūdžio rezoliucijas, kurios laikytinos kitomis valstybės administravimo teisinėmis prie-monėmis.

konstitucinio teismo jurisprudencijoje nustatyta, jog to, kad tam tikras aktas buvo išleistas tokiu pavadinimu, kuriuo ĮLĮ apibrėžiami įstatymai ir kitos valstybės administravimo teisinės priemonės, nepakanka konstitucinio teismo kompetencijai vertinti konkretaus teisės akto konstitucingumą nustatyti. tiriant konstitucinio teis-mo kompetenciją esminis dalykas yra ne teisės akto pavadinimas, bet jo teisės nor-mų turinys [įsakymas 52/1993 (X.7.) ab, abH 1993, 407, 408; sprendimas 60/1992 (Xi.17.), abH 1992, 275, 278–279; įsakymas 337/b/1994 ab, abH 1995, 1033, 1036;

246

įsakymas 3/1996 (ii.23.) ab, abH 1996, 361, 363; įsakymas 227/b/1999 ab, abH 1999, 932, 933].

konstitucinis teismas, pagal savo jurisprudenciją norminio pobūdžio par-lamento rezoliucijas vertindamas tuo aspektu, ar jos pagal ĮLĮ yra norminio pobū-džio, ar individualūs aktai, daugumoje bylų nagrinėjo rezoliucijos tikslą, teisės sub-jektų, kuriems poveikį darė joje nustatytas teisinis reguliavimas, ratą, taip pat joje nustatytų elgesio taisyklių pobūdį ir galiojimo trukmę [įsakymas 1239/b/1990 ab, abH 1991, 905; sprendimas 57/1993 (X.28.) ab, abH 1993, 349; įsakymas 439/b/1993 ab, abH 1993, 908; sprendimas 682/b/1993 ab, abH 1994, 764; įsa-kymas 1375/b/1992 ab, abH 1993, 862; įsakymas 753/b/1995 ab, abH 1995, 981; įsakymas 453/b/1995 ab, abH 1996, 883; sprendimas 922/b/1994 ab, abH 1997, 799; sprendimas 868/b/1995 ab, abH 1997, 609; sprendimas 22/1999 (vi.30.) ab, abH 1999, 176; įsakymas 227/b/1999 ab, abH 1999, 932].

nustatydamas pR1, kaip teisės šaltinio, pobūdį konstitucinis teismas ištyrė, ar ši parlamento rezoliucija įtvirtina kokias nors normines nuostatas. norminio pobū-džio buvimo pakanka, kad būtų nustatyta konstitucinio teismo kompetencija; šiuo atveju nebūtina nustatyti, ar yra konstituciškai reikalaujamas norminio reguliavimo lygis. vadinasi, vertindamas savo paties kompetenciją konstitucinis teismas neturėjo kreipti dėmesio į pareiškėjo susirūpinimą dėl to, kad parlamentas pR1 teisės normų nepriėmė atitinkamu teisinės hierarchijos lygmeniu.

kaip pažymėta pR1 įžangoje, „parlamentas rezoliuciją priėmė siekdamas didinti demokratinės visuomenės gyvenimo skaidrumą ir neleisti politiniais tikslais pikt-naudžiauti asmeninio pobūdžio informacija bei viešojo intereso informacija“.

pagal pR1 i punktą „parlamentas įsteigia komitetą, kuris turi ištirti asmenų, ėju-sių politines pareigas vyriausybėse po to, kai pasikeitus režimui 1990 m. gegužės 2 d. buvo sudarytas pirmasis laisvai išrinktas vengrijos parlamentas, dalyvavimo buvu-sios politinės sistemos valstybės saugumo operacijose faktus ir aplinkybes“.

pR1 ii punkte yra apibrėžta tyrimo komiteto užduotis „ištirti, ar asmenys, ėję po-litines pareigas vyriausybėse, suformuotose po 1990 m. gegužės 2 d., dalyvavo anks-tesnės politinės sistemos valstybės saugumo operacijose“. iii punkte nustatyta, kad „bus tiriama vyriausybių, suformuotų po 1990 m. gegužės 2 d., politinių lyderių, t. y. ministrų pirmininkų, ministrų ir politinio pasitikėjimo pareigūnų, veikla“. iv punkte konkrečiai nurodyta, kokius faktus ir aplinkybes turi ištirti tyrimo komitetas. v punk-te nustatyta, kad tyrimo komitetas „atlikdamas tyrimą gali svarstyti įvairius klausimus ir reikalauti su jo užduotimi susijusių dokumentų“. atsižvelgus į tai, kas pirmiau išdės-tyta, pR1 v punkte nustatyta: „kiekvienas privalo komitetams teikti jų reikalaujamą informaciją ir liudyti tokiuose komitetuose.“ vi punkte yra sukonkretinti tyrimo ko-mitetų įsipareigojimai teikti pranešimus, o vii ir viii punktuose įtvirtintos nuostatos dėl komiteto pirmininko, pirmininko pavaduotojo ir narių rinkimo.

kĮ preambulėje nurodyti tikslai yra panašūs į pR1 išdėstytus tikslus: parlamentas šį įstatymą [kĮ] priėmė, „kad demokratinės valstybės gyvenimas taptų skaidresnis“.


pagal pR1 įsteigto tyrimo komiteto veikla grindžiama konstitucijos 21 straipsnio 2 bei 3 dalimis ir Reglamento 34 skirsnio 1 dalimi, kurioje, be kita ko, yra nustatyta, kad parlamentas gali nurodyti tyrimo komitetui ištirti bet kokį klausimą.

tyrimo komitetai yra parlamento struktūros dalis, o rezoliucijos dėl komitetų įsteigimo, pakeitimo, jų veiklos baigimo, apibrėžiančios ir jų tikslus, yra laikomos kitomis valstybės administravimo teisinėmis priemonėmis. taigi konstitucinis teis-mas nustatė, kad dauguma pR1 nuostatų atitinka ĮLĮ 46 skirsnio 1 dalyje įtvirtintą sąlygą, kad parlamentas savo paties veiklą ir savo prižiūrimų organizacijų veiklą turi reguliuoti taikydamas rezoliucijas, kurios laikomos kitomis valstybės administravi-mo teisinėmis priemonėmis.

be to, pR1 taip pat yra įtvirtintos nuostatos, nustatančios normines taisykles, įpareigojančias teisės subjektus, kurie nepriklauso parlamento struktūrai arba ku-riems netaikoma jo kompetencija, atlikti priežiūrą.

taigi konstitucinis teismas nustatė, kad pR1 atitinka kriterijus, nustatytus ktĮ 1 skirsnio b punkte, įtvirtinančiame konstitucinio teismo kompetenciją vykdyti abstrakčią a posteriori konstitucinę kontrolę.

1.2. konstitucinis teismas turėjo nuspręsti, ar pR1 priskyrus prie kitų valstybės administravimo teisinių priemonių yra užkertamas kelias, gavus konstitucinį skundą, vykdyti jos konstitucinę kontrolę.

ktĮ 48 skirsnyje dėl konstitucinių skundų nustatyta, kad konstitucinis teismas, gavęs konstitucinį skundą, tiria įstatymo konstitucingumą. priežastis, kodėl konstitu-cinių skundų objektai yra tik įstatymai, ta, kad, vadovaujantis įstatymų leidybos tai-syklėmis, kitos valstybės administravimo teisinės priemonės negali apibrėžti piliečių teisių ir pareigų. tačiau nagrinėjamoje byloje asmuo, padavęs konstitucinį skundą, be kita ko, ginčija parlamento priimtos norminės rezoliucijos, reguliuojančios į par-lamento priimtų įstatymų reguliavimo sritį patenkančius santykius ir apribojančios pagrindines teises, priėmimo fakto konstitucingumą. pareiškėjas teigia, kad pagal turinį parlamentas priėmė „įstatymą“, nors oficialiai šis teisės aktas vadinamas „re-zoliucija“.

konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra nustatyta, kad jeigu konkrečiu at-veju taikant teisę piliečių teisės ir pareigos yra apibrėžiamos dokumentu, kuris laiko-mas kita valstybės administravimo teisine priemone, konstitucinis skundas, kuriuo ginčijama ši valstybės administravimo teisinė priemonė, turi būti nagrinėjamas iš esmės [sprendimas 22/199 (vi.26.) ab, abH 1991, 408; įsakymas 753/b/1995 ab, abH 1995, 981, 982].

taigi konstitucinis teismas nustatė, kad formalus ginčijamos normos prisky-rimas prie kitų valstybės administravimo teisinių priemonių neužkerta kelio tirti šį konstitucinį skundą.

tuo remdamasis konstitucinis teismas nustatė, kad jis, gavęs prašymus vykdyti abstrakčią normos kontrolę ir konstitucinį skundą, yra kompetentingas a posteriori ištirti pR1 konstitucingumą.

248

2. ktĮ 48 skirsnio 1 dalyje yra įtvirtinti papildomi konstitucinio skundo tyrimo iš esmės reikalavimai. todėl konstitucinis teismas ištyrė šio konstitucinio skundo atitiktį šioms įstatymo sąlygoms.

ktĮ 48 skirsnio 1 dalyje nustatyta, kad konstitucinis teismas gali atlikti nagri-nėjimą, kai teisių pažeidimas buvo padarytas taikant antikonstitucinį įstatymą. Šiuo atveju tyrimo komitetas buvo įsteigtas po to, kai norma (t. y. pR1) buvo priimta par-lamento kaip normas (t. y. pR1 ir įstatymus) taikančios institucijos, todėl jo taikytos priemonės ir sprendimai turi būti laikomi teisės taikymu.

konstitucinis teismas tokius faktus nustatė atsižvelgęs į pR1 iii punktą, pagal kurį tyrimo komitetas buvo atsakingas už informacijos apie asmenį, padavusį konsti-tucinį skundą, surinkimą. komitetas buvo įgaliotas nustatyti savo paties darbo tvarką ir tyrimo metodus, be to, jis galėjo svarstyti įvairius klausimus ir reikalauti pateikti dokumentus (pR1 v punktas). kaip teigiama trumpose pastabose, kurias parlamento pirmininkas 2002 m. liepos 24 d. atsiuntė konstituciniam teismui, tyrimo komitetas 194 politikus, po 1990 m. gegužės 2 d. ėjusius pareigas vyriausybėje, raštu informavo, kad jų veikla bus nagrinėjama tyrimo komitete. tą pačią dieną komitetas nusiuntė laiškus istorijos archyvo direktoriui, vidaus reikalų ir krašto apsaugos ministrams, ku-riuose klausė, ar 194 asmenų, kurių veikla buvo tiriama, pavardės buvo įtrauktos į jiems pavaldžių organizacijų registrus.

konstitucinis teismas konstatuoja, kad individualus asmens, padavusio konsti-tucinį skundą, teisių pažeidimas gali būti nustatytas išsamiai nenagrinėjus duomenų, kuriuos parlamentinis tyrimo komitetas yra surinkęs apie pareiškėją. vien komite-to veiklos, susijusios su informacijos apie pareiškėją rinkimu ir perdavimu, pakanka tam, kad būtų konstatuota, jog pareiškėjui buvo padarytas poveikis, kaip nustatyta ktĮ 48 skirsnio 1 dalyje.

pagal ktĮ 48 skirsnio 2 dalį „konstituciniai skundai turi būti raštu paduodami ne vėliau kaip praėjus 60 dienų po galutinio sprendimo priėmimo“. tačiau pagal 1 da-lį galutinio sprendimo, priimto apeliacinės procedūros metu, buvimas nėra būtina prielaida šiai konstitucinio teismo procedūrai taikyti, jeigu pareiškėjas neturi kitų teisinės gynybos priemonių, išskyrus konstitucinio skundo padavimą.

tuo atveju, kuris buvo pagrindas paduoti konstitucinį skundą, parlamentinis ty-rimo komitetas nepriėmė jokios oficialios rezoliucijos. jokioje įstatymo nuostatoje nei pR1 nėra aiškiai numatyta teisinės gynybos priemonių, kurių būtų galima imtis dėl parlamentinio tyrimo komiteto nustatytų priemonių ir priimtų sprendimų. (prie-šingai, vadovaujantis kĮ 19 skirsniu, komiteto, tikrinančio asmenis, einančius tam tikras svarbias bei visuomeninio pasitikėjimo pareigas, ir asmenis, formuojančius viešąją nuomonę, sprendimus asmuo, kuris buvo tikrinamas, pagal taisykles, apibrė-žiančias viešojo administravimo institucijų priimtų sprendimų teisminį apskundimą, gali apskųsti miesto teismui.)

aptariamas parlamentinis komitetas 2002 m. rugsėjo 30 d. nutraukė savo veiklą, ir nei šis komitetas turėjo galimybę kam nors skųstis, nei kas nors galėjo apskųsti jo veik-


lą. joks teismas negali panaikinti parlamento priimtos pR1 norminio pobūdžio. taigi tokie teisės aktų trūkumai, kad nėra nustatyta prieinamų teisinės gynybos priemonių, taikytinų parlamentiniams tyrimo komitetams, negali būti laikomi galinčiais sutruk-dyti asmeniui paduoti konstitucinį skundą. tai yra didžiausi trūkumai, kuriuos ginčija pareiškėjas. Šioje byloje konstitucinis teismas nusprendė, kad 2002 m. rugsėjo 30 d., kai pasibaigė tyrimo komiteto veikla, turi būti laikoma 60 dienų laikotarpio, per kurį galima paduoti konstitucinį skundą, kaip apibrėžta ktĮ 48 skirsnyje, pradžia.

taigi konstitucinis teismas padarė išvadą, kad paduotas konstitucinis skundas turi būti nagrinėjamas iš esmės.

3. kaip nustatyta konstitucinio teismo jurisprudencijoje, tiek, kiek tai siejasi su negaliojančiu įstatymu, negalima vykdyti a posteriori ir abstrakčios konstitucinės kontrolės, jeigu nustačius tokio įstatymo antikonstitucingumą vienintelė procedū-rinė šios kontrolės pasekmė būtų paskelbimas, kad ši norma negalioja [sprendi-mas 1449/b/1992 ab, abH 1994, 561, 564]. atsižvelgiant į ktĮ 1 skirsnio b punktą, 37 ir 40 skirsnius, 42 skirsnio 1 dalį, šis reikalavimas taikomas ir kitoms valstybės ad-ministravimo teisinėms priemonėms [įsakymas 1239/b/1990 ab, abH 1991, 905].

pagal ktĮ 48 skirsnį, jeigu yra paduodami konstituciniai skundai, konstituci-nis teismas gali tikrinti nebegaliojančius įstatymus [sprendimas 52/1992 (X.27.) ab, abH 1992, 257, 259]. procedūros, pradedamos remiantis konstituciniu skundu, ir abstrakti norminė kontrolė skiriasi galimais teisiniais padariniais, o ne sprendimu dėl pR1 konstitucingumo.

atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, konstitucinis teismas nesprendė, ar pR1 galiojimo klausimas yra preliminarus klausimas, turintis esminę reikšmę sprendžiant dėl a posteriori konstitucinės kontrolės – tiek abstrakčios, tiek kon-krečios norminės.

IV

pareiškėjai prašo pripažinti pR1 prieštaravimą konstitucijos 2 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, 54 straipsnio 1 daliai, 57 straipsnio 1 ir 5 dalims, 59 straipsnio 1 daliai, 70a straipsniui.

visų pirma konstitucinis teismas ištyrė, ar parlamentas turėjo teisę, vadovauda-masis normine parlamento rezoliucija, laikoma kita valstybės administravimo teisi-ne priemone, įgalioti tyrimo komitetą atlikti pR1 nurodytus tyrimus. Šiuo požiūriu konstitucinis teismas pritarė prašyme išdėstytam prieštaravimui dėl to, kad pR1 tai-syklės nėra įtvirtintos atitinkamo lygio teisės akte.

1. kaip konstitucinis teismas yra pažymėjęs šio sprendimo iii dalies 1.1 punkte, pR1 ir kĮ tikslai beveik sutampa, tačiau pR1 norminės nuostatos ir kĮ normos ski-riasi: asmenų, kuriems taikomas teisinis reguliavimas, yra mažiau, o tyrimo procesas iš esmės skiriasi. esminis skirtumas yra tas, kad pR1 taikoma ir tokiems asmenims, kurie atliekant tyrimą nėjo jokių svarbių pareigų pagal viešąją teisę (taip pat nebuvo kandidatai eiti tokias pareigas).

250

vadovaujantis pR1, tyrimo komiteto darbo tvarką, minimą pR1, turi sukonkre-tinti pats komitetas. v punkte tik nurodyta, kad tyrimo komitetas, „atlikdamas tyri-mą, gali svarstyti įvairius klausimus ir reikalauti su jo užduotimi susijusių dokumen-tų“. susiejant su tuo, kas buvo nurodyta, pR1 v punkte yra pakartojama konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis: „kiekvienas privalo pateikti parlamentiniams komitetams jų prašomą informaciją, taip pat privalo liudyti tokiuose komitetuose.“

2. tirdamas pR1 reguliavimo sritį konstitucinis teismas vadovavosi sprendi-me 41/1993 (vi.30.) ab padarytomis išvadomis, kartu atsižvelgė į dviejų konstituci-nės kontrolės atvejų skirtumus. [tame sprendime konstitucinis teismas ištyrė parla-mento esminę rezoliuciją 1/1993 (ii.27.) ogy dėl baudžiamumo ribojimo įstatymo aiškinimo (toliau – parlamento esminė rezoliucija), kuri „teisės interpretavimu“ pa-keitė ribojimo įstatymo institutą, be laiko pasibaigimo reikalavimo, ribojimo įstaty-mams nustačiusi naują bendrą reikalavimą – valstybės pareigos bausti už nusikaltimą įvykdymą.] sprendime 41/1993 (vi.30.) ab yra įtvirtinta tokia nagrinėjamai bylai svarbi nuostata:

„atsižvelgiant į valdžių padalijimo principą, valdžios šakos nėra pavaldžios par-lamentui; rezoliucijoje įtvirtintas įstatymo aiškinimo principas įpareigoja tik parla-mentą ir jo organus. kad pateiktų įstatymo interpretaciją, darančią poveikį plates-niam subjektų ratui, parlamentas teisinio aiškinimo priemones turi taikyti pagal savo priimtą įstatymą.

2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinio tikrumo reikalavimas ir konstitucinis rei-kalavimas dėl įstatymų, darančių poveikį asmens pagrindinėms teisėms ir pareigoms, teisinio aiškinimo, pagrįstas konstitucijos 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, parlamento es-mine rezoliucija buvo pažeisti interpretuojant baudžiamąjį kodeksą, kuris reguliuoja įstatymų nustatytas pagrindinių konstitucinių teisių ribojimo ir valstybės kišimosi į asmens gyvenimą, laisves ir teises sąlygas bei priemones, nes šis reguliavimas įtvirtin-tas ne parlamento įstatymu, o rezoliucija, kuriai, nors ji baudžiamosiose bylose vei-kiančioms institucijoms arba piliečiams neturi privalomosios galios, yra priskiriama bendra privalomoji galia.

<...> be to, parlamento esminė rezoliucija neatitinka konstitucijos, nes jos tu-rinys yra ne įstatymo interpretavimas, o baudžiamųjų teisės aktų leidyba, atsklei-džianti formalius trūkumus: baudžiamasis kodeksas papildytas aiškinant įstatymą“ (abH 1993, 294).

3. Šioje byloje vertinama pR1, kaip ir sprendime 41/1993 (vi.30.) ab išnagrinėta parlamento esminė rezoliucija, yra norma, formaliai apibūdinama kaip kita valstybės administravimo teisinė priemonė, įtvirtinanti elgesio taisykles, kurios įpareigoja par-lamento organizacijai ir kontrolei nepavaldžius subjektus, ir išplečianti kĮ nustatyto asmenų rato tyrimo ribas. maža to, pR1 įgaliojo tyrimo komitetą nustatyti tyrimo procedūros taisykles ir priemones, bet nesuteikė tinkamų įstatymo nustatytų garan-tijų procedūrai, darančiai poveikį piliečių pagrindinėms teisėms, kad būtų nustatytos komiteto veiklos ribos.


konstitucinis teismas pabrėžia, kad parlamentas turi plačią diskrecijos laisvę spręsdamas, kokius klausimus turi tirti laikinasis komitetas. be to, tyrimus atliekan-tys parlamentiniai nuolatiniai komitetai taip pat turi plačią diskreciją atlikti su jų užduotimis susijusius tyrimus. tai kyla iš konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies, užtik-rinančios parlamentinę kontrolę ir visuomeninių klausimų aptarimą.

be to, konstitucijos 2 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad bendrosios normos dėl komitetų, atliekančių tyrimus, nepriskiriamus parlamento, jo organų ir jo kontroliuojamų organų veiklos sričiai, būtų nustatytos parlamento įsta-tymu. iš konstitucijos 2 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 2 dalies taip pat išplaukia, kad steigiant komitetus tokiems tyrimams atlikti ir įgaliojant jau esančius komitetus atlikti tokius tyrimus kiekvienu atveju turi būti įgyvendinamos bendrosios įstatymo nuostatos. Įstatymo garantijos yra reikalingos tam, kad būtų suteikta galimybė par-lamentui priimti rezoliuciją, steigiančią komitetą atlikti asmenų ir organizacijų tyri-mams, nepriskiriamiems parlamento, jo organų ir jo kontroliuojamų organų veiklos sričiai, ir siekiant įgalioti komitetą atlikti tokį tyrimą.

[konstitucinis teismas pažymi: iki parlamento įstatymo, turinčio užpildyti anti-konstitucinę omisiją, įsigaliojimo šis sprendimas neturi užkirsti kelio parlamentui steigti komitetų tyrimams atlikti, taip pat jis neturi trukdyti jau veikiančių komitetų veiklai. tačiau iš konstitucinio teismo sprendimo darytina išvada, kad kol bus pa-naikinta antikonstitucinė omisija, reikia atsižvelgti į sprendime nurodytus konstitu-cingumo aspektus, pvz., iki garantijų nustatymo įstatymu atliekami parlamentinių komitetų tyrimai (klausymai, duomenų apdorojimas ir t. t.) turi būti pagrįsti savano-rišku atitinkamų asmenų bendradarbiavimu.]

atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, konstitucinis teismas padarė išvadą, kad pR1 prieštarauja konstitucijos 2 straipsnio 1 daliai ir 8 straipsnio 2 daliai.

nustatęs pR1 prieštaravimą konstitucijos 2 straipsnio 1 daliai ir 8 straips-nio 2 daliai, konstitucinis teismas iš esmės nebetyrė kitų prašymuose nurodytų prieštaravimų [sprendimas 44/1995 (vi.30.) ab, abH 1995, 203, 205; sprendi-mas 4/1996 (ii.23.), abH 1996, 37, 44; sprendimas 61/1997 (Xi.19.) ab, abH 1997, 361, 364; sprendimas 15/2000 (v.24.) ab, abH 2000, 420, 423; sprendi-mas 16/2000 (v.24.) ab, abH 2000, 425, 429; sprendimas 29/2000 (X.11.) ab, abH 2000, 193, 200].

V

konstatavęs pR1 prieštaravimo konstitucijai faktą, konstitucinis teismas turėjo nustatyti prieštaravimo konstitucijai konstatavimo padarinius.

1. kad nustatytų atitinkamus teisinius padarinius, konstitucinis teismas turėjo įvertinti pR1 galiojimą.

ĮLĮ 13 skirsnyje nustatyta: „Įstatymas nustoja galioti, kai jį panaikina kitas įsta-tymas arba pasibaigia įstatyme nustatytas laikotarpis.“ Įstatymas arba kita valstybės administravimo teisinė priemonė konstitucinio teismo pripažįstami negaliojančiais

252

ne tik tada, kai įstatymų leidėjas yra aiškiai tai nurodęs, bet ir tada, kai negaliojimas logiškai išplaukia iš įstatymo nuostatų arba kitos valstybės administravimo teisinės priemonės [įsakymas 1239/b/1990 ab, abH, 1991, 905, 906; sprendimas 28/1995 (v.19.), abH 1995, 138, 141; įsakymas 276/b/1999 ab, abH 2000, 1159].

pR1 nėra aiškios nuostatos dėl jos galiojimo laikotarpio ribojimo, ir jokia kita parlamento rezoliucija to nepanaikino. pR1 X punkte nustatyta: „komiteto įgalioji-mai pasibaigia atlikus užduotį, tačiau ne vėliau kaip 2002 m. rugsėjo 30 d. komitetas paskelbia savo pranešimą dėl tyrimo.“ konstitucinis teismas pažymėjo, kad minėta nuostata įtvirtina sąlyginį ir absoliutų galiojimo laikotarpį. sąlyginė komiteto įgalio-jimų galiojimo galia apibrėžta terminu „įvykdžius užduotį“, o absoliuti galia yra api-brėžta nustačius, kad komitetas nustoja veikti „ne vėliau kaip 2002 m. rugsėjo 30 d.“ vadinasi, X punkto antrasis sakinys „komitetas paskelbia savo pranešimą dėl tyrimo“ gali būti aiškinamas tik taip, kad komitetas savo pranešimą gali viešai paskelbti ne vėliau kaip paskutinę savo veiklos dieną, nes vėliau jis nustoja veikti. akivaizdu, kad neegzistuojantis komitetas negali atlikti jokio tyrimo ir negali paskelbti jokio pra-nešimo. pR1 nėra įtvirtinta jokios nuostatos, įpareigojančios ar įgaliojančios teisės subjektus kokius nors veiksmus atlikti po 2002 m. rugsėjo 30 d.

atsižvelgiant į tai būtina įrodyti, kad po 2002 m. rugsėjo 30 d. iš esmės jokie nauji dokumentai remiantis pR1 nebuvo sukurti ir iš kitų institucijų nebuvo pa-reikalauta jokių naujų dokumentų. pR1 nėra įtvirtinta jokių nuostatų dėl doku-mentų, komiteto gautų ar parengtų po 2002 m. rugsėjo 30 d., tvarkymo. tokios informacijos tvarkymas ir valdymas, galimybės ja naudotis ir kt. yra reguliuoja-ma 1992 m. asmens duomenų apsaugos ir viešąjį interesą sudarančios informa-cijos atskleidimo įstatymu nr. LXiii, 1995 m. valstybės paslapčių ir oficialiųjų paslapčių įstatymu nr. LXv ir 1995 m. viešųjų dokumentų, viešųjų archyvų ir privačiuose archyvuose esančios medžiagos apsaugos įstatymu nr. LXvi. be to, Reglamento 78H skirsnyje yra įtvirtinta tokia svarbi nuostata: „baigusio veiklą komiteto pirmininko įgaliojimus tvarkyti uždarų posėdžių dokumentus vykdo baigusio veiklą komiteto užduotis perėmusio komiteto pirmininkas. Įgaliojimus tvarkyti baigusio veiklą komiteto uždarų posėdžių dokumentus, be teisinio per-ėmėjo, turi įgyvendinti parlamento pirmininkas.“

vadinasi, pasibaigus nustatytam terminui, pR1 nuostatos 2002 m. rugsėjo 30 d. nustojo galioti netgi nesant aiškios nuostatos dėl to.

2. atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstitucinis teismas turi ištirti galimus teisinius padarinius, kylančius iš konstitucijai prieštaraujančios normos, kuri jau prarado galią.

ktĮ 40 skirsnyje nustatyta, kad „jeigu konstitucinis teismas nustato įstatymo arba kitos valstybės administravimo teisinės priemonės prieštaravimą konstitucijai, įstatymas arba kita valstybės administravimo teisinė priemonė turi būti visiškai arba iš dalies panaikinta“.

konstitucinio teismo jurisprudencijoje nustatyta, kad negaliojančios teisės nor-mos atveju a posteriori arba abstrakti konstitucinė kontrolė nėra vykdoma, jeigu nu-


stačius prieštaravimą konstitucijai vienintelė procedūrinė tikrinimo pasekmė būtų normos negaliojimo paskelbimas [sprendimas 1449/b/1992 ab, abH 1994, 561, 564; įsakymas 1239/b/1990 ab, abH 1991, 905]. taigi tokiu atveju, vadovaudamasis išplėstinėje sesijoje, nagrinėjusioje konstitucinio teismo laikinąsias proceso taisyk-les ir jų paskelbimą, pakeisto ir konsoliduoto sprendimo 3/2001 (Xii.3.) 31 skyriaus a punktu (toliau – ktpt), konstitucinis teismas ne sprendžia normos panaikinimo klausimą, bet nutraukia bylos nagrinėjimą.

kaip nustatyta konstitucinio teismo jurisprudencijoje, negaliojančios teisės normos konstitucinė kontrolė gali būti vykdoma esant teisminei iniciatyvai, api-brėžtai ktĮ 38 skirsnyje, arba konstituciniam skundui, apibrėžtam ktĮ 48 skirs-nyje, arba netgi abstrakčios konstitucinės kontrolės atveju, kai negaliojanti norma konkrečioms procedūroms turi būti taikoma normai jau nustojus galioti. konsti-tucinio teismo jurisprudencijoje būdingi šio atvejo pavyzdžiai – apmokestinimo įstatymai, taikomi mokesčių auditui, kuris turi būti įgyvendinamas per penkerius metus [santrauka: sprendimas 7/1994 (ii.18.) ab, abH 1994, 68, 69; sprendimas 842/H/1993 ab, abH 1995, 844, 846].

nustatęs negaliojančia pripažintos normos prieštaravimą konstitucijai, konstitucinis teismas dažniausiai ne panaikina teisės normą, bet uždraudžia ją taikyti konkrečiu atveju arba, jei būtina, iš viso. „Įstatymas, kuris jau buvo formaliai pripažintas negaliojančiu, negali būti panaikintas, nes tai nėra būtina. taigi, nustatęs prieštaravimą konstitucijai, konstitucinis teismas turi uždrausti atitinkamus įstatymus arba nuostatas taikyti konkrečiu atveju arba apskritai atei-tyje“ [sprendimas 7/1994 (ii.18.) ab, abH 1994, 68, 70]. nepaisant to, konsti-tucinis teismas panaikino kai kurias jau negaliojančias, tačiau mokesčių audi-tui vis dar taikomas įstatymo nuostatas [sprendimas 21/1992 (vi.7.) ab, abH 1992, 343].

3. spręsdamas dėl teisinių padarinių, susijusių su pR1 prieštaravimu konstituci-jai, konstitucinis teismas, papildydamas savo jurisprudenciją, atsižvelgė į specifinius nagrinėjamos bylos ypatumus:

– pR1 nebuvo formaliai panaikinta: nei pR1 pati savaime, nei kokia nors kita parlamento rezoliucija akivaizdžiai nenustatė, kad ji turi nustoti galioti. konstitucinis teismas nustatė, kad, kaip nurodyta šio sprendimo v dalies 1 punkte, pR1 turi būti laikoma netekusia galios remiantis pR1 nuostatų aiškinimu.

– kaip nurodyta šio sprendimo iv dalies 3 punkte, pR1 formaliai laikytina kita valstybės administravimo teisine priemone, tačiau pagal konstituciją ir ĮLĮ ji regu-liuoja santykius, kurie patenka į įstatymų reguliavimo sritį. tai reiškia, kad parla-mentas, priimdamas taisykles, kurios turi būti priimtos įstatymo forma, viršijo savo kompetenciją leisti įstatymus, nesilaikė įstatymų leidybos procedūros taisyklių ir taip pažeidė konstitucijos reikalavimus.

– Šioje byloje pagal prašymus buvo pradėta ne tik a posteriori abstrakti konstitu-cinė kontrolė, bet abstrakti ir konkreti kontrolė vienu metu.

254

– būtų neteisinga nurodyti, kad yra bendras draudimas taikyti, nes pR1 normi-nės nuostatos nebetaikomos.

atsižvelgęs į visa tai konstitucinis teismas konstatavo, kad pR1 kaip normos, su-kurtos pažeidžiant pagrindines įstatymų leidybos hierarchijos taisykles, kuri forma-liai nėra panaikinta, nors ir nebėra taikoma, panaikinimas geriausiai tenkina teisinio tikrumo reikalavimą, kylantį iš konstitucijos 2 straipsnio 1 dalies.

konstitucinis teismas padarė išvadą, kad, vadovaujantis ktĮ 40 skirsniu, rei-kia panaikinti konstitucijai prieštaraujančią pR1, ir dėl teisinio tikrumo pagal ktĮ 43 skirsnio 4 dalį ją panaikino, nustatęs ex tunc poveikį.

4. pripažindamas pR1 prieštaravimą konstitucijai, konstitucinis teismas nu-statė, kad konstitucinis skundas yra pagrįstas. nustatydamas pagrįsto konstitucinio skundo teisinius padarinius, konstitucinis teismas turėjo atsižvelgti į konstitucinio skundo teisinio instituto specifinius požymius.

kaip nustatyta konstitucinio teismo jurisprudencijoje, priėmus sprendi-mą 57/ 1991 (Xi.8) ab yra įtvirtinta, kad konstitucinis skundas yra teisinės gynybos priemonė. tai kyla, viena vertus, iš ktĮ, kuriame jis vadinamas „skundu“, ir, kita ver-tus, iš ktĮ, kuriame nustatyta, kad jis naudojamas tuomet, kai buvo siekiama panau-doti „visas kitas teisinės gynybos priemones“ arba „kai nėra kitų teisinės gynybos prie-monių“, t. y. asmuo, turintis tokią teisę, jį naudoja kaip kitą arba paskutinę teisinės gy-nybos priemonę (abH 1991, 272, 281–282). galimybė „ginti teises“ yra būtina visoms teisinės gynybos priemonėms, t. y. į teisinės gynybos priemonės turinį įeina galimybė ginti pažeistas teises [sprendimas 23/1998 (vi.9.) ab, abH 1998, 182, 186].

visų pirma sprendime 57/1991 (Xi.8.) ab konstitucinis teismas pripažino, kad teisinės gynybos priemonės funkcija atskiria konstitucinio skundo institutą nuo a po-steriori konstitucinės kontrolės. jei nebūtų gynybos priemonės, tinkamos naudoti tai-kant konstitucijai prieštaraujantį įstatymą padarius konkretų teisių pažeidimą, ne-liktų ne tik konstitucinio skundo funkcijos, bet ir jo specialaus pobūdžio, kurį nule-mia pati teisinė institucija, palyginti su a posteriori konstitucine kontrole, kurią pagal ktĮ 21 skirsnio 2 dalį gali inicijuoti bet kas. pareiškėjo manymu, vienintelis pagrįstas motyvas paduoti skundą dėl konstitucijoje garantuotų teisių pažeidimo yra viltis ap-ginti savo teises bylą išnagrinėjus konstituciniame teisme (abH 1991, 272, 282).

Šioje byloje pR1 prieštaravimo konstitucijai konstatavimas ir panaikinimas ne-prilygsta skundą padavusios šalies teisinės gynybos priemonei.

pagal ktĮ 43 skirsnio 4 dalį konstitucinis teismas gali uždrausti, netgi nustatęs ex tunc poveikį, normą taikyti konkrečiu atveju, kai tai yra pagrįsta teisiniu tikrumu arba ypač svarbiu procedūrą pradedančios šalies interesu.

konstitucinio teismo manymu, šioje byloje konstitucinį skundą padavusiam asmeniui ktĮ 43 skirsnio taikymas nebūtų teisinės gynybos priemonė, nes tai, kad jam buvo taikyta pR1 (faktų rinkimas ir perdavimas), ateičiai neturėjo jokių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti pašalintos uždraudžiant taikyti pR1. pa-skelbus, kad konkrečiu atveju draudžiama taikyti pR1, kuri nebegalioja ir nebėra


taikoma, nebūtų prisidėta prie konstitucinės pagrindinių teisių apsaugos arba pa-žeistų teisių gynybos.

galimi teisių pažeidimai, padaryti dėl parlamentinių tyrimo komitetų veiklos, gali būti atskleisti ir atlyginti tik jeigu būtų prieinamos teisinės gynybos priemo-nės, taikytinos pagal konstitucijos 57 straipsnio 5 dalį. Dėl šių priemonių nebuvi-mo konstitucinis teismas šiame sprendime konstatavo konstitucijai prieštaraujančią omisiją ir parlamentui nurodė pašalinti ją.

taigi konstitucinis teismas, siekdamas įgyvendinti konstitucinio skun-do teisinės gynybos priemonės funkciją, rėmėsi sprendimu, minimu sprendimo 23/1998 (vi.9.) ab konstatuojamosios dalies antrojoje pastraipoje. toje byloje nustatęs, viena, konstitucijai prieštaraujančią teisės omisiją ir, antra, kad konsti-tucinis skundas yra pagrįstas, konstitucinis teismas konstatavo: „neigiami kons-titucijai prieštaraujančios omisijos teisiniai padariniai konkrečiu atveju įstatymų leidėjo negali būti taikomi prieš konstitucinį skundą padavusį asmenį. vadinasi, nepriklausomai nuo to, kaip ir kokias procedūrines taisykles taikydamas parla-mentas pašalins šią konstitucinę omisiją, konkrečiu atveju aukščiausiasis teis-mas, tinkamai taikydamas priimtas įstatymo nuostatas, turi įgyvendinti kontrolės procedūrą, kuriai pagrindą suteikė ankstesnis konstitucinio teismo sprendimas“ (abH 1998, 182, 189).

konstitucinis teismas suteikė teisinės gynybos priemonę asmeniui, kuris pagrįs-tą konstitucinį skundą padavė remdamasis sprendimu 23/1998 (vi.9.) ab, taip pat atsižvelgė į ypatingas konstitucinio skundo padavimo aplinkybes.

konstitucinis teismas, šiame sprendime konstatavęs pR1 prieštaravimą kons-titucijai, nustatė, kad pagal pR1 įsteigtas komitetas veikė prieštaraudamas konstitu-cijai ir suteikė pagrindą paduoti konstitucinį skundą, kuris konstituciniame teisme buvo užregistruotas numeriu 850/D/2002.

be to, konstitucinis teismas nustatė, kad šiuo konkrečiu konstitucinio skun-do, konstituciniame teisme užregistruoto numeriu 850/D/2002, padavimo atveju galutinis teisinės gynybos priemonės panaudojimo terminas prasidės įsigaliojus įstatymo nustatytam reguliavimui, pašalinančiam konstitucijai prieštaraujančią omisiją. Įstatymo nuostatos, kurios parlamento turi būti priimtos antikonstitu-cinei omisijai pašalinti, nustatys teisinės gynybos priemones arba priemones, pri-einamas konstitucinį skundą paduodančiam asmeniui, teisinės gynybos priemo-nės procedūrą ir teisines institucijas, kurios bus tarsi priemonė gintis nuo teisių pažeidimo.

VI

konstitucinis teismas ištyrė prašymą atlikti Reglamento 36 skirsnio 5 dalies a posteriori konstitucinę kontrolę.

konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra nustatyta, kad reglamentai, priimti kaip parlamento rezoliucija, laikomi kita valstybės administravimo teisine priemone,

256

kaip apibrėžta ĮLĮ 46 skirsnyje ir nustatyta parlamento veiklos norminėse taisyklėse [sprendimas 39/1996 (iX.25.) ab, abH 1996, 134; sprendimas 633/b/1995 ab, abH 1999, 504]. tai taikoma ir šioje byloje išnagrinėtai Reglamento 36 skirsnio 5 daliai, ku-rios a posteriori konstitucinė kontrolė priklauso konstitucinio teismo kompetencijai.

pareiškėjo manymu, ši Reglamento dalis prieštarauja konstitucijai, nes suteikia galimybę kita parlamento rezoliucija arba parlamentinio komiteto sprendimu regu-liuoti komiteto procedūros taisykles, tyrimo metodus, tyrimo pranešimo turinį ir or-ganų bei asmenų, kuriems tyrimas daro poveikį, teises.

konstitucijos 24 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta: „Reglamente parlamentas dvie-jų trečdalių parlamento narių balsų dauguma nustato procedūros taisykles ir kalbė-jimo tvarką.“ Reglamento 36 skirsnio 5 dalyje reikalaujama, kad tyrimo komitetas parengtų parlamentui pranešimą apie savo veiklą, o būtinos pranešimo dalys yra nu-rodytos a ir f punktuose. pranešime turi būti: apibrėžta tyrimo komiteto užduotis, procedūros taisyklės ir komiteto nustatyti tyrimo metodai; komiteto atskleisti faktai ir teisinės išvados; pateikti įrodymai, patvirtinantys komiteto išvadas; susijusio orga-no arba asmens parengti tyrimo metodų ir išvadų komentarai; pasiūlymas dėl prie-monių, kurių reikia imtis, jeigu komitetas buvo įgaliotas jų imtis.

taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjas, įgaliojimai apibrėžti komiteto procedūros taisykles ir tyrimo metodus, taip pat apibūdinti asmenų, kuriems tyrimas padarė po-veikį, teises ir pareigas tiriamoje normoje nėra įtvirtinti. ta aplinkybė, kad Regla-mente pateikiami būtini tyrimo komiteto duomenys, nepažeidžia konstitucijoje ir ĮLĮ įtvirtintos įstatymų leidybos tvarkos, ir tai atitinka konstitucijos 24 straipsnio 4 dalį bei Reglamentą.

taigi konstitucinis teismas atmetė prašymą pripažinti, kad Reglamento 36 skirs-nio 5 dalis prieštarauja konstitucijai ir turi būti panaikinta.

VII

konstitucinis teismas ištyrė prašymą atlikti pR2 a posteriori konstitucinę kon-trolę.

parlamentas, atsižvelgęs į pR1 vii ir viii punktus, pR2 nustatė, kad turi būti iš-rinkti pareigūnai (pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas) bei šeši komiteto nariai, kurie ištirtų asmenų, ėjusių politines pareigas vyriausybėse po to, kai pasikeitus re-žimui buvo sudarytas pirmasis laisvai išrinktas vengrijos parlamentas, dalyvavimo buvusios politinės sistemos valstybės saugumo operacijose faktus ir aplinkybes.

konstitucinio teismo jurisprudencijoje parlamento rezoliucijos, priimtos klau-simais, susijusiais išimtinai su asmenimis, įskaitant rezoliucijas dėl pareigūnų išrin-kimo ir parlamentinių komitetų sudarymo, laikomi individualiais teisės aktais, api-brėžtais ĮLĮ 46 skirsnio 2 dalyje, todėl jie nėra laikomi kitomis valstybės administra-vimo teisinėmis priemonėmis [sprendimas 1375/b/1992 ab, abH 1993, 862, 863; sprendimas 735/b/1995 ab, abH 1995, 981; sprendimas 22/1999 (vi.30.) ab, abH 1999, 176].


taigi konstitucinis teismas, neturėdamas atitinkamos kompetencijos ir veikda-mas pagal ktpt 29 skirsnio b punktą, atmetė prašymą atlikti pR2 a posteriori kons-titucinę kontrolę.

Šis sprendimas Oficialiajame leidinyje skelbiamas vadovaujantis ktĮ 41 skirs-niu.

Dr. andrás Hollókonstitucinio teismo pirmininkas

Dr. istván bagi Dr. mihály biharikonstitucinio teismo teisėjas konstitucinio teismo teisėjas Dr. ottó czucz Dr. Árpád erdeikonstitucinio teismo teisėjas konstitucinio teismo teisėjas

Dr. attila Harmathy Dr. László kiss konstitucinio teismo teisėjas konstitucinio teismo teisėjas

Dr. istván kukorelli Dr. jános strausz konstitucinio teismo teisėjas konstitucinio teismo teisėjas pranešėjas

Dr. Éva tersztyánszky-vasadikonstitucinio teismo teisėja

iš anglų kalbos vertė Raimundas Moisejevas

258

VENGRIJOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAS 18/2004 (V.25.) Ab

VENGRIJOS RESPUbLIKOS VARDU

Dėl Respublikos prezidento pateikto prašymo atlikti išankstinę parlamento pri-imto, tačiau oficialiai dar nepaskelbto įstatymo kontrolę konstitucinis teismas pri-ėmė šį

sprendimą:

konstitucinis teismas konstatuoja, kad 2003 m. gruodžio 8 d. parlamento pri-imto 1978 m. baudžiamojo kodekso įstatymo nr. iv pakeitimo įstatymo 1 straipsnis prieštarauja konstitucijai.

konstitucinis teismas šį sprendimą skelbia vengrijos Oficialiajame leidinyje.

MOTyVAI

I

1.1. parlamentas 2003 m. gruodžio 8 d. posėdyje priėmė 1978 m. baudžiamojo kodekso įstatymo nr. iv pakeitimo įstatymą. Šis įstatymas (toliau – bkpĮ) pakeitė keletą baudžiamojo kodekso (toliau – bk) 269 straipsnyje pateikto kurstymo prieš bendruomenę įstatymo nustatyto apibrėžimo elementų ir papildė jį nauja 2 dali-mi. suabejojęs bkpĮ konstitucingumu, Respublikos prezidentas jo nepasirašė ir, naudodamasis pagal konstitucijos 26 straipsnio 4 dalį jam suteiktais įgaliojimais, 2003 m. gruodžio 22 d. prašymu, remdamasis 1989 m. konstitucinio teismo įstaty-mo nr. XXXii (toliau – ktĮ) 1 straipsnio a punktu, 21 straipsnio 1 dalies b punktu ir 35 straipsniu, inicijavo išankstinę konstitucinę bkpĮ kontrolę.

Respublikos prezidento nuomone, bkpĮ pakeista bk 269 straipsnio 1 dalis pažeidžia konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą saviraiškos laisvę, kadangi formuluotė „neapykantos provokavimas“ teismų gali būti aiškinama taip, kad su-mažėtų baudžiamumo „slenkstis“, o nusikalstama veika, apibrėžta kaip „raginimai įvykdyti prievartos aktą“, yra antikonstitucinė, nes ji nekelia grėsmės asmens tei-sėms. Respublikos prezidento nuomone, bkpĮ pakeista bk 269 straipsnio 2 dalis pažeidžia saviraiškos laisvę, nes pagal ją viešoji rimtis yra saugoma abstrakčiai ir nekonkrečiai. be to, kaip pažymėta prašyme, ši dalis prieštarauja apsisprendimo teisei kaip konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į žmogaus orumą sudedamajai daliai.

1.2. bkpĮ projektą parlamentui pateikęs teisingumo ministras, kuriam buvo pra-nešta apie Respublikos prezidento prašymą, atsiuntė konstituciniam teismui savo paaiškinimus.

2.1. nagrinėdamas prašymą konstitucinis teismas rėmėsi šiomis konstitucijos nuostatomis:

259◆ vengRijos RespubLikos konstitucinio teismo spRenDimas 18/2004 (v.25.) ab

„2 straipsnis1. vengrijos Respublika yra nepriklausoma demokratinė teisinė valstybė.“„8 straipsnis1. vengrijos Respublika pripažįsta pagrindines žmogaus teises neliečiamomis ir

neatimamomis. gerbti ir saugoti šias teises yra pagrindinė valstybės pareiga.2. vengrijos Respublikoje pagrindinės teisės ir pareigos yra nustatytos įstatymų;

tačiau tokie įstatymai negali riboti pagrindinių teisių pagrindinės reikšmės ir turi-nio.“

„54 straipsnis1. vengrijos Respublikoje kiekvienas asmuo turi prigimtinę teisę į gyvybę ir

žmogaus orumą. iš niekieno negalima savavališkai atimti šių teisių.“„61 straipsnis1. vengrijos Respublikoje kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo nuo-

monę, taip pat galimybę naudotis viešąja informacija ir ją skleisti.“2.2. galiojančio bk 269 straipsnyje kurstymas prieš bendruomenę yra apibrėžtas

taip:„269 straipsnis. asmuo, kuris viešai kursto neapykantą prieš:a) vengrų tautą;b) bet kokią tautinę, etninę, rasinę, religinę ar kitokią gyventojų grupę,padaro nusikaltimą, už kurį skiriama laisvės atėmimo iki trejų metų bausmė.“2.3. Respublikos prezidento ginčijamame bkpĮ nustatyta:„1 straipsnis. 1978 m. baudžiamojo kodekso įstatymo nr. iv 269 straipsnis pa-

keičiamas šiomis nuostatomis:„269 straipsnis1. tas, kuris viešai provokuoja neapykantą ar ragina įvykdyti prievartos aktą prieš

bet kokią tautą arba bet kokią tautinę, etninę, rasinę, religinę ar kitokią gyventojų grupę, padaro nusikaltimą, už kurį skiriama laisvės atėmimo iki trejų metų bausmė.

2. tas, kuris viešai menkindamas ar žemindamas kitus dėl tautinės, etninės, rasi-nės ar religinės tapatybės pažeidžia žmogaus orumą, padaro baudžiamąjį nusižengi-mą, už kurį skiriama laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmė.“

2 straipsnis. Šis įstatymas įsigalioja penkioliktą dieną po jo paskelbimo.“

II

Šioje byloje konstitucinis teismas taip pat pažymi, jog „tragiška mūsų amžiaus patirtis patvirtina, kad pažiūros, skelbiančios rasinę, etninę, tautinę ar religinę vir-šenybę arba nevisavertiškumą, neapykantos, paniekos ir išskirtinumo idėjų sklei-dimas kelia grėsmę civilizacijos vertybėms“ [sprendimas 30/1992 (v.26.) ab (to-liau – kt 1 sprendimas), abH 1992, 167, 173]. pareiškimai, žodžiu užgauliojantys, kurstantys ir keliantys neapykantą bei isteriją rasinių, etninių, tautinių ar religinių bendruomenių ar jų narių atžvilgiu, yra nukreipti prieš civilizaciją. visi žmonės, ypač viešieji asmenys, turi imtis ryžtingų veiksmų prieš tokį reiškinį.

260

tačiau šioje byloje konstitucinis teismas, atlikęs išankstinę konstitucinę kon-trolę, turėjo išdėstyti savo poziciją, ar galima konstituciškai riboti saviraiškos laisvę tokiu mastu, kokiu įstatymų leidėjas ketina bkpĮ kriminalizuoti radikalių pažiūrų reiškimą.

1.1. atsakydamas į minėtą klausimą, konstitucinis teismas pradėjo nuo kons-titucijos 61 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios saviraiškos laisvę kaip pagrindinę teisės bendrauti teisę, užtikrinančią, viena, saviraišką ir laisvą asmenybės vystymąsi ir, ant-ra, aktyvų bei pagrįstą asmens dalyvavimą socialiniuose ir politiniuose procesuose. be to, konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad su skirtingų pažiūrų, pozicijų ir idėjų konfrontacija susiję politiniai debatai yra demokratijos dalis. nuomonių slopinimas ar kliudymas jas reikšti nepanaikina tų nuomonių ir negali užkirsti kelio idėjų sklai-dai. intelektinis visuomenės turtinimas taip pat priklauso nuo saviraiškos laisvės: klaidingos idėjos gali būti atmestos tik tuo atveju, jeigu prieštaringi argumentai gali konfrontuoti laisvuose ir viešuose debatuose ir jeigu radikalios idėjos taip pat gali išvysti dienos šviesą.

saviraiškos laisvės būklė yra demokratijos lygio rodiklis. kuo mažiau kliūčių yra sudaroma nuomonėms formuotis ir jas reikšti, tuo tvirtesnė yra konstitucinė demok-ratija. tikrai laisvoje visuomenėje radikalių pažiūrų raiška nesukelia neramumų, ji veikiau prisideda prie viešosios rimties ir tvarkos gerinimo, žmonių tolerantiškumo didinimo. ten, „kur gali būti daug skirtingų nuomonių, viešoji nuomonė tampa to-lerantiška“ [kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 180; sprendimas 18/2000 (vi.6.) ab (toliau – kt 4 sprendimas), abH 2000, 117, 128].

tolerantiška visuomenė, kurioje saviraiškos laisvė yra tikrai užtikrinta, turi įta-kos asmenims, dėl to tampantiems stipresnėmis ir intelektualiai nepriklausomomis asmenybėmis, galinčiomis savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą ir ištikimomis ver-tybėms bei idėjoms, kuriomis tiki, tačiau kartu atviromis tų, kurie laikosi skirtingų pažiūrų ar kitaip mąsto, argumentams.

tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose, pagal teisės viešpatavimo de-mokratinėse valstybėse reikalavimą skirtuose minimalaus saviraiškos laisvės lygio apsaugai, taip pat yra deklaruojama nuomonių formavimo, idėjų sklaidos ir bendra-vimo laisvė [visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnis, tarptautinio pilie-tinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnis (toliau – paktas), europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnis, europos sąjungos pagrindinių teisių chartijos ii skyriaus 11 straipsnis (toliau – chartija)]. kaip pažymi europos žmogaus teisių teismas, ku-ris formuoja ir saisto vengrijos teismų praktiką, saviraiškos laisvė yra vienas iš de-mokratinės visuomenės ramsčių ir visuomenės bei asmenybės vystymosi išankstinė sąlyga. Ši laisvė taip pat taikoma įžeidžiančioms, šokiruojančioms ar keliančioms su-sirūpinimą nuomonėms. tai būtina dėl pliuralizmo, tolerancijos ir sveiko proto – be šių sąvokų negali egzistuoti nė viena demokratinė visuomenė (europos žmogaus tei-sių teismas, 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas Handyside prieš Jungtinę Karalystę, a serija, nr. 103, 41 punktas, 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Jersild prieš Daniją,


a serija, nr. 298, 37 punktas, 1997 m. lapkričio 25 d. sprendimas Zana prieš Turkiją, 51 punktas).

1.2. tiek minėti tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai, tiek konstitucijos 61 straipsnis gina saviraiškos laisvę, tačiau tam tikrais atvejais leidžia riboti šią teisę.

pakto 20 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad valstybės, pakto šalys, uždraustų kurstyti neapykantą. „kiekvienas tautinės, rasinės ar religinės neapykantos kurstymo atvejis, kai yra skatinama diskriminacija, nesantaika ar smurtas, draudžiamas įstaty-mu.“

pagal 1965 m. gruodžio 21 d. niujorke priimtos tarptautinės konvencijos „Dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo“ 4 straipsnį valstybės, šios konven-cijos dalyvės:

„a) skelbia įstatymu baudžiamu nusikaltimu idėjų, pagrįstų rasiniu pranašumu ar neapykanta, platinimą, visokį rasinės diskriminacijos kurstymą, taip pat visus smurto veiksmus ar tokių veiksmų kurstymą prieš kokią nors rasę ar kitos odos spal-vos, ar tautybės asmenų grupę, taip pat bet kokį rasistinės veiklos rėmimą, įskaitant jos finansavimą;

b) skelbia neteisėtomis ir draudžia organizacijas, taip pat organizuotą ir kitokią propagandinę veiklą, skatinančią ir kurstančią rasinę diskriminaciją, ir laiko dalyvavi-mą tokiose organizacijose ar tokioje veikloje pagal įstatymą baudžiamu nusikaltimu;

c) neleidžia nacionaliniams ar vietiniams valstybiniams organams ar valstybi-nėms įstaigoms skatinti ar kurstyti rasinės diskriminacijos.“

ne tik jungtinių tautų tarptautinėse sutartyse, bet ir europos tarybos bei euro-pos sąjungos institucijų dokumentuose specialus dėmesys skiriamas kovai su rasiz-mu ir neapykantos kurstymu. europos tarybos ministrų komiteto rekomendacijoje nr. R (97) 20 yra nustatytas toks 4 principas: „nacionalinė teisė ir praktika turi leisti teismams atsižvelgti į tai, kad konkretūs neapykantos kurstymo atvejai gali būti tokie įžeidžiantys asmenis ar grupes, kad jiems netaikoma europos žmogaus teisių kon-vencijos 10 straipsnio apsauga, kuri taikoma kitoms išraiškos formoms. taip yra, kai neapykantos kurstymu siekiama panaikinti konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves arba jas apriboti labiau nei joje numatyta.“

europos sąjungos komisijos pasiūlyto pamatinio sprendimo dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija projekto tikslas – valstybių narių įstatymus, skirtus kovai su rasizmu, pa-daryti veiksmingesnius, tačiau europos sąjungos teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomas pamatinis sprendimas, keletas valstybių narių iš-reiškė abejonių, dėl kurių pirmininkaujanti valstybė pasiūlė pamatinio sprendimo pro-jekto pataisas. todėl tekste turi būti remiamasi europos sąjungos sutarties 6 straipsniu, o pamatinis sprendimas turi užtikrinti, kad bus laikomasi valstybių narių konstitucinių principų ir vertybių [tarybos pamatinio sprendimo dėl kovos su rasizmu ir ksenofobija svarstymo ataskaita (com(2001) 664 - c5-0689/2001 - 2001/0270(cns))].

tai atitinka chartijos preambulės nuostatą, kad chartija turi įtvirtinti teises, ky-lančias iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų.

262

Šie vengrijos pagal tarptautines sutartis prisiimti įsipareigojimai įstatymų leidė-jui, reguliuojančiam valstybės galias kovojant su kraštutinumais, neleidžia nepaisyti pagrindinės teisės laisvai reikšti savo nuomonę. netgi kai įstatymai yra skirti pagal tarptautines sutartis prisiimtiems įsipareigojimams įgyvendinti, turi būti laikomasi konstitucijoje įtvirtinto teisinės apsaugos standarto ir vengrijos konstitucinio teis-mo nustatyto neišvengiamumo ir proporcingumo kriterijaus. tai reiškia, kad bet koks neišvengiamas reguliavimas, draudžiantis radikalius pareiškimus, turi atitikti proporcingumo reikalavimą.

pagal konstitucijos 8 straipsnio 2 dalį normos, susijusios su pagrindinėmis teisė-mis ir pareigomis, yra nustatomos parlamento priimtais įstatymais, kurie negali ribo-ti esminio pagrindinių teisių turinio. konstitucinio teismo jurisprudencijoje ir pagal konstitucijos 8 straipsnio 2 dalį „valstybė gali riboti pagrindinę teisę tik tuo atveju, jei-gu tai yra vienintelis būdas užtikrinti kitos pagrindinės teisės ar laisvės apsaugą arba įgyvendinimą, arba apsaugoti kitą konstitucinę vertybę. todėl kad pagrindinės teisės ribojimas neprieštarautų konstitucijai, nepakanka nurodyti kitos pagrindinės teisės, laisvės ar konstitucinio tikslo apsaugą – reikia, kad būtų laikomasi proporcingumo rei-kalavimų: siekiamo tikslo svarba turi būti proporcinga atitinkamos pagrindinės teisės suvaržymui. nustatydamas apribojimą, įstatymų leidėjas turi imtis kuo nuosaikesnių priemonių, tinkamų konkrečiam tikslui pasiekti“ (kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 171). kaip buvo pažymėta konstitucinio teismo sprendimuose, pabrėžiančiuose aki-vaizdų saviraiškos laisvės vaidmenį, ribojantys saviraiškos laisvę įstatymai turi būti griežtai interpretuojami, t. y. ši teisė, siekiant apsaugoti kitą pagrindinę teisę ar konsti-tucinę vertybę, netgi parlamento priimtu įstatymu gali būti ribojama tik išimtiniais at-vejais ir saikingai [kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 178; sprendimas 36/1994 (vi.24.) ab, abH 1994, 219, 223; sprendimas 12/1999 (v.21.) ab (toliau – kt 2 sprendimas), abH 1999, 106, 111].

III

1. Respublikos prezidento nuomone, bk 269 straipsnyje vartojant sąvoką „neapy-kantos provokavimas“, o ne „neapykantos kurstymas“, bkpĮ antikonstituciniu būdu yra suvaržomas konstitucijos 61 straipsnio 1 dalies taikymas. yra pavojus, kad teismai, pagal aukščiausiojo teismo interpretaciją taikydami sąvoką „neapykantos provokavimas“, gali sumažinti kaltumo slenkstį, nustatytą kt 1 sprendimu, taip pažeisdami konstitucijos 61 straipsnio 1 dalį. kaip nustatyta kt 2 sprendime (abH 1999, 106, 110–111), dėl mi-nėto neapibrėžtumo naujosios nuostatos neatitinka „teisinio tikrumo, kaip konstitucinės baudžiamosios teisės reikalavimo, pagal kurį yra privalomas apibrėžtumas, aiškumas ir turi būti užkirstas kelias įstatymus taikyti savavališkai“.

2.1. kaip ne kartą yra pažymėjęs konstitucinis teismas, pagal konstitucijos 61 straipsnį „galimybė reikšti nuomonę ir jos reiškimas yra apsaugoti nepriklausomai nuo nuomonės turinio“, ir ši nuostata „ne tik suteikia teisę laisvai reikšti savo požiūrį į tam tikras idėjas, faktus ir nuomones, bet ir apsaugo pačią galimybę reikšti savo


nuomonę“ [kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 179; sprendimas 36/1994 (vi.24.) ab, abH 1994, 219, 223].

skirtingų pažiūrų egzistavimas yra pliuralistinės ir demokratinės visuomenės pagrindas. skirtingos nuomonės savarankiškiems asmenims suteikia galimybę rink-tis, o konkuruojantys argumentai padeda greitai rasti socialinių problemų sprendi-mus. todėl valstybė negali vien dėl pažiūrų turinio uždrausti jų reikšti ar skleisti, taip pat vienos pažiūros negali būti paskelbiamos vertingesnėmis už kitas, nes taip būtų pažeistas asmenų lygybės (turint omenyje orumą) reikalavimas (dėl tokio draudimo tam tikroms asmenų grupėms būtų užkirtas kelias reikšti savo asmeninius įsitiki-nimus) ir – nelikus tam tikrų pažiūrų – kelias laisvai, gyvai ir atvirai diskusijai, at-spindinčiai visas tiesiogiai susijusias nuomones, būtų užkirstas dar prieš prasidedant politiniams debatams.

netgi kai nuomonės yra radikalios, ne jų turinys, bet tiesioginiai ir iš anksto nu-matomi jų reiškimo padariniai pateisina saviraiškos suvaržymą ir teisinės atsakomy-bės pagal civilinę ar – tam tikrais atvejais – baudžiamąją teisę taikymą.

2.2. kt 1 sprendime konstitucinis teismas nurodė radikalių pareiškimų atve-jus, kada pagal konstitucijos 61 straipsnį gali būti taikomos baudžiamosios teisės sankcijos.

baudžiamosios teisės sankcijų taikymas yra pateisinamas tuo atveju, kai veika pasiekia tokį lygį ir daugumai asmenų sužadina tokias intensyvias emocijas, kad šios, keldamos neapykantą, gali pasibaigti socialinės tvarkos ir rimties sutrikdymu. jeigu dėl tokios veikos viešosios rimties sutrikdymas „siejasi ir su dideliu asmens teisių pa-žeidimo pavojumi – prieš atitinkamą asmenų grupę nukreiptos emocijos kelią grės-mę grupę sudarančių asmenų garbei bei orumui (o dar ypatingesniais atvejais – ir gyvybei) ir dėl bauginimo taip pat apriboja kitų jų teisių (įskaitant ir teisę į saviraiškos laisvę) įgyvendinimą“. neapykantos kurstymo atveju apsaugą pagal baudžiamąją teisę pateisina pavojus pažeisti žmogaus teisę į orumą bei kitas užimančias svarbią vietą tarp konstitucinių vertybių teises ir tikslas nacionalinių, etninių, rasinių, religinių ar kitų grupių narių pagrindinių teisių įgyvendinimą apsaugoti nuo išankstinių, užgau-lių ir niekinamų nuomonių.

todėl netiesa, kad įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas „neapykantos kurstymą“, nustato poveikio už neteisingus, įžeidžiančius ar šokiruojančius pareiškimus priemo-nes. konstitucija kiekvienam garantuoja teisę laisvai reikšti savo nuomonę – „šiame procese kiekviena nuomonė, gera ir kenkianti, maloni ir įžeidžianti, turi savo vietą, juo labiau kad nuomonių skirstymas taip pat yra šio proceso rezultatas“ [kt 1 spren-dimas, abH 1992, 167, 179; sprendimas 36/1994 (vi.24.) ab, abH 1994, 219, 223; kt 4 sprendimas, abH 2000, 117, 121]. „neapykantos kurstymo“ atveju saviraiškos laisvės apribojimas yra pateisinamas dėl pagrindinių asmens teisių įgyvendinimo pa-žeidimo ar tiesioginio tokio pažeidimo pavojaus.

galiausiai svarbu, kad pavojus viešajai rimčiai turi būti daugiau nei vien pre-zumpcija, būtinas bent jau hipotetinis grįžtamasis ryšys (pareiškimas gali sukelti

264

viešosios rimties sutrikdymą). būtent viešosios rimties sutrikdymo intensyvumas „aukščiau tam tikros ribos ir už jos („aiškus ir tikras pavojus“) pateisina teisės laisvai reikšti savo nuomonę suvaržymą“ (kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 178–179).

kai veikos kvalifikuojamos kaip neapykantos kurstymas, laisvė reikšti savo nuo-monę turi būti ribojama pagal baudžiamąjį įstatymą, siekiant apsaugoti pagrindines asmens teises ir viešąją rimtį, nes „šių veikų poveikis ir pasekmės asmenims bei vi-suomenei yra tokie svarbūs, kad kitos atsakomybės formos, tokios kaip atsakomybė už administracinius pažeidimus ar civilinės teisės priemonės, norint nubausti tokių veikų vykdytojus yra neadekvačios“ (kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 176). kad būtų išlaikyta demokratinė visuomenės santvarka, „atsisakyta teisės naudoti jėgą ir grasinti jėga kaip konfliktų sprendimo priemone“, kad būtų apsaugotos konkrečios pagrindinės asmens teisės, valstybė pagal baudžiamąjį įstatymą teisėtai gali taikyti sankcijas prieš tuos, kurie padaro grėsmę toms vertybėms ir teisėms keliančias vei-kas.

3. toliau konstitucinis teismas tyrė, ar konstitucijos 61 straipsnio 1 dalį, atsi-žvelgiant į minėtus reikalavimus, varžo naujasis sąvokos „neapykantos provokavi-mas“ apibrėžimas.

3.1. pagal bk 269 straipsnio 1 dalį saugomi teisiniai objektai, apibrėžti bkpĮ, yra nepakitę. [išskyrus šią išimtį: pagal galiojančio bk 269 straipsnį vengrų tauta yra saugomas teisinis objektas, tuo tarpu pagal 269 straipsnio 1 dalį, pakeistą bkpĮ, yra saugomos visos tautos.] viešas veikos padarymas tebėra įstatymo nustatyto apibrė-žimo pagal baudžiamąją teisę elementas. tačiau priimdamas bkpĮ įstatymų leidėjas nusikalstamos veikos padarymą apibrėžė kaip „neapykantos provokavimą“.

konstitucinis teismas kt 1 sprendime išnagrinėjo kurstymo prieš bendruome-nę apibrėžimo pagal baudžiamąją teisę istoriją ir nustatė, kad nuo 1878 m. įstaty-mo nr. v dėl vengrijos baudžiamojo kodekso (Codex Csemegi) iki 1961 m. įstatymo nr. v įsigaliojimo nusikalstamą veiką sudarantis elgesys buvo „neapykantos provo-kavimas“, vėliau jis buvo pakeistas „veikos, galinčios sukelti neapykantą, padarymu“ ir tik 1989 m. įstatymas nr. XXv įvedė kurstymo sąvoką. Šis įstatymas „pašalino kurstymą iš nusikaltimų valstybei kategorijos ir, ženkliai apribojus baudžiamąją atsa-komybę, tarp nusikalstamų veikų prieš viešąją rimtį jis buvo iš naujo apibrėžtas kaip „kurstymas prieš bendruomenę“. baudžiamoji atsakomybė sumažėjo susiaurinus apibrėžimo taikymo sritį ir nustačius reikalavimą, kad pareiškimas turi būti viešas“ (kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 169).

kt 1 sprendime dėl bk 269 straipsnio, išdėstyto 989 m. įstatymo nr. XXv 15 skirsnyje, buvo nustatyta:

„neapykantos kurstymo apibrėžime nustatytas nusikalstamą veiką sudarantis elgesys taip pat turi būti paaiškintas. žodžiai patys savaime perteikia visuotinai su-prantamas reikšmes. neapykanta yra vienas iš kraštutinių negatyvių jausmų, „vengrų kalbos žodyne“ (A Magyar Nyelv Értelmező Szótára, t. 2, p. 1132) apibrėžtų kaip in-tensyvus priešiškas jausmas. tas, kuris kursto, provokuoja, skatina priešišką elgesį ir


priešiškas veikas, padarančias žalą asmenims, grupėms, organizacijoms, ar reikalauja jų (A Magyar Nyelv Értelmező Szótára, t. 7, p. 59). kadangi jau Codex Csemegi ne-apykantos provokavimas buvo elgesys, sudarantis nusikalstamos veikos padarymą, vertindami konkrečius atvejus teismai gali vadovautis daugiau nei šimto metų aiški-nimo patirtimi. Curia (aukščiausiasis teismas) šimtmečio pabaigoje daugeliu atvejų yra labai tiksliai apibrėžęs kurstymo sąvoką (Büntetőjogi Döntvénytár („baudžiamo-sios teisės biuletenis“), t. 7, 272.1): pagal įstatymą „kurstymas“ yra ne neigiamos ir įžeidžiančios nuomonės išraiška, o tulžingas protrūkis, daugumai žmonių galintis sužadinti tokias intensyvias emocijas, kurios, sukėlusios neapykantą, gali sutrikdyti socialinę tvarką ir rimtį“ (kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 177–178).

kt 2 sprendime, kuriame buvo tiriamas bk 269 straipsnis, išdėstytas 1996 m. įstatymo nr. Xvii 5 skirsnyje, ir buvo panaikintas kaip nusikalstamas „bet kokios kitos veikos, galinčios sukelti neapykantą, padarymas“, buvo pažymėta: pagal bau-džiamąją teisę būtent neapykantos kurstymo atveju saviraiškos laisvės ribojimas yra konstituciškai priimtinas.

„konstitucinio teismo sprendime buvo nustatyta, kad neapykantos kurstymas yra konstitucinio baudžiamumo slenkstis. kaip pažymėta konstitucinio teismo sprendimo ii dalies 3.2 punkte, pagal šimtametę teismų praktiką tik kurstymas api-ma „tam tikrą ribą viršijantį“ pavojingumo lygį, galintį leisti apriboti saviraiškos lais-vę. baudimas už kitas veikas, galinčias sukelti neapykantą, sumažintų baudžiamumo slenkstį. jeigu pavojaus lygis prilygsta kurstymo mastui, nėra poreikio nustatyti „kitų veikų“, nes kurstymo apibrėžimas apima tokį elgesį“ (kt 2 sprendimas, abH 1999, 106, 110).

3.2. Šioje byloje konstitucinis teismas turi atsakyti į klausimą, ar bk 269 straips-nio 1 dalyje pakeitus „neapykantos kurstymą“ į „neapykantos provokavimą“ sumažės baudžiamumo slenkstis, kuris kt 1 sprendime ir kt 2 sprendime buvo pripažintas neprieštaraujančiu konstitucijai.

pastarųjų metų teismų jurisprudencija atskleidė teisinio aiškinimo, ką laiky-ti kurstymu ir ar konkrečiose bylose tam tikri radikalūs pareiškimai pasiekė bau-džiamumo lygį, problemas. pagal aukščiausiojo teismo sprendimus provokavimas ir kurstymas yra sąvokos, apibūdinančios skirtingą elgesį. Šių dviejų žodžių turinys yra skirtingas: provokavimas veikia asmens protą, tuo tarpu kurstymas manipuliuoja asmens instinktais bei emocijomis ir mobilizuoja adresatą. todėl pagal teisinį aiški-nimą kurstymas yra sunkesnė (pavojingesnė) veika.

„apibrėždamas neapykantos kurstymo sąvoką, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į konstitucinio teismo sprendimo 30/1992 (vi.26.) nuostatas. kadangi įstatymo nustatytame apibrėžime vartojamos sąvokos pačiame bk nėra api-brėžtos, bus atsižvelgiama į įprastas jų reikšmes. <...> kaltinamųjų, konkrečiai pir-mojo laipsnio kaltinamojo, pareiškimai „palietė“ kurstymo ribas, tačiau jos nebuvo peržengtos, nes jie galėjo sukelti neapykantą, tačiau nesukurstė aktyvios neapykan-tos“ [(aukščiausiasis teismas) Legf. bír. br. i.1062/1996; bH1997.165].

266

„provokacija yra viešas minties reiškimas, galintis formuoti kitų žmonių požiūrį į konkretų reiškinį ir sukelti emocijų, dėl to tam tikrais atvejais ji gali padaryti didžiu-lį poveikį kitų asmenų psichikai. tačiau, nors provokacija gali reikštis protingais ar-gumentais pagrįstu įtikinėjimu ir gali būti nukreipta į reiškinį, visuomenės vertinimu paprastai laikomą žalingu, dauguma atvejų toks kriterijus negali būti taikomas esant kurstymui, kurio sinonimai yra sujaudinimas, raginimas, sužadinimas, skatinimas“ (Legf. bír. bfv. X.1105/1997).

„kurstymas kreipiamas ne į protą, bet į pirminius instinktus, nes juo siekiama paveikti kitų asmenų emocijas sužadinus aistras, turint omenyje, kad šitokiu būdu sukelti priešiški jausmai gali išsiveržti ir tapti nevaldomi“ (Legf. bír. bf. iv.2211/1997; bH1998.521).

„konstitucinio teismo sprendimų ir aukščiausiojo teismo sprendimų nr. bH1997.165 bei bH1998.521 argumentuose galima rasti aiškių patarimų, kaip aiškinti sąvoką „neapykantos kurstymas“. apibendrinimas: neapykantos kurstymas – o ne teisės į saviraiškos laisvę įgyvendinimas – turi būti nustatytas tuo atveju, kai kas nors ragina:

– įvykdyti prievartos aktą arba– paveda taip elgtis ar imtis tokio akto,– jeigu pavojus nėra tik preziumuojamas, teisės, kurioms iškilo pavojus, yra kon-

krečios, o prievartos akto grėsmė yra tiesioginė.<...> municipalinis teismas buvo neteisus, nustatęs, esą kaltininkui užtenka nu-

matyti, kad taip sukelta neapykanta gali išsiveržti iš uždaro emocijų pasaulio ir tap-ti matoma kitiems, kadangi turi būti tenkinami trys pirmiau išvardyti reikalavimai. municipalinis teismas taip pat buvo neteisus, kai teigė, kad raginimas išskirti savaime yra nusikaltimas, nes nei šiuo metu galiojančiame bk, nei veikos padarymo metu galiojusiame bk tokios nuostatos nėra. be to, municipalinis teismas savo sprendime nenustatė nei grėsmės lygio ir konkretumo, nei prievartos lygio“ [(municipalinis ape-liacinis teismas) fővárosi Ítélőtábla 3. bf.111/2003/10, paskelbta http://www.itelotab-la.hu/hatarozat.html].

supratęs, kad tam tikri kurstymo prieš bendruomenę apibrėžimo elementai, nu-statyti galiojančio bk 269 straipsnyje, įstatymą taikantiesiems buvo neaiškūs, įsta-tymų leidėjas ėmėsi veiksmų, kad būtų aiškiai išreikšta įstatymų leidėjo valia, koks elgesys yra nusikaltimas. „nors konstitucinis teismas nustatė, kad sąvoka „kursto neapykantą“ yra tinkama kalbant apie pagrindinių teisių apsaugą, nusikalstamą vei-ką sudarančio elgesio galiojantis įstatymo nustatytas apibrėžimas turi būti pakeistas, siekiant išspręsti problemas, susijusias su įstatymo aiškinimu ir taikymu“ (išsami ar-gumentacija, bk pakeitimo įstatymas nr. t/5179).

kaip teigiama kt 1 sprendime ir kt 2 sprendime, įstatymų leidėjas baudžiamo-sios teisės priemonėmis gali naudotis ribodamas saviraiškos laisvę tik dėl vadinamųjų pavojingiausių veikų, „daugumai žmonių galinčių sužadinti intensyvias emocijas“, ku-rios kelia grėsmę pagrindinėms teisėms, užimančioms iškilią vietą tarp konstitucinių vertybių, ir kurios, be to, gali sutrikdyti viešąją rimtį (pavojus yra aiškus ir tikras).


konstitucinio teismo nuomone, saviraiškos laisvė negali būti ribojama tokiu būdu, kad atitinkamas teisinis reguliavimas sumažintų konstituciniu laikomą bau-džiamumo slenkstį.

Įstatymų leidėjas ketina sąvokai „neapykantos provokavimas“ priskirti ne tik va-dinamąsias pavojingiausias veikas. „„neapykantos provokavimas“ yra veika, galinti ir apimti protingus argumentus bei įtikinėjimą, ir akimirksniu sukelti sveiku protu nepagrįstas neigiamas emocijas. to priežastis – dvejopa neapykantos prigimtis: ji gali būti šiurkšti ir karšta emocija, tačiau ji gali būti ir ilgalaikis nusistatymas“ (išsami argumentacija, bk pakeitimo įstatymas nr. t/5179).

be to, kad buvo įvesta sąvoka „neapykantos provokavimas“, speciali nuostata dėl raginimo įvykdyti prievartos aktą ir bendras dviejų naujų veikų, sudarančių nusikals-tamos veikos sudėtį, vertinimas atspindi įstatymų leidėjo ketinimą bausti už veikas, pagal kt 1 sprendimą išeinančias už kurstymo ribų. Šitaip įstatymų leidėjas išplečia baudžiamųjų veikų apimtį tokiu mastu, kad nepagrįstai yra apribojama konstitucijos 61 straipsnio 1 dalis.

3.3. Respublikos prezidento prašyme minima konstitucinio teismo galimybė, remiantis konstitucija, pateikti norminį kurstymo prieš bendruomenę įstatymo nu-statyto apibrėžimo aiškinimą. konstitucinis teismas išnagrinėjo šią galimybę ir nu-statė:

konstitucinis teismas sprendime 38/1993 (vi.11.) ab pirmą kartą konstatavo, kad tirdamas įstatymo konstitucingumą, užuot panaikinęs normą, jis gali priimti sprendimą dėl konstitucinių reikalavimų, privalomų visiems, kurie taiko atitinkamą normą.

konstitucinis teismas prie tokios išvados priėjo paisydamas intereso rūpintis galiojančia teise ir susilaikyti nuo įstatymo ar įstatymo nuostatos panaikinimo tais atvejais, kai teisinės tvarkos ir teisinio tikrumo konstitucingumas gali būti užtikrintas to nedarant [konstitucinis teismas, be kita ko, konstitucinius reikalavimus nustatė sprendimuose 48/1993 (vii.2.), 53/1993 (X.13.), 36/1994 (vi.24.), 46/1994 (X.21.), 39/1999 (Xii.21.) ab ir visai neseniai – sprendime 32/2003 (vi.4.) ab].

tačiau išankstinės konstitucinės kontrolės atveju konstitucinis teismas tiria par-lamento priimto ir Respublikos prezidento ginčijamo įstatymo nuostatas. Šiuo atveju nėra galiojančio įstatymo, nes Respublikos prezidentui įstatymą vetavus jis nebuvo pasirašytas ir paskelbtas. taigi konstitucinio teismo tiriamas norminis tekstas nėra galiojančios teisės dalis, todėl logiškai negalima tikėtis, kad konstitucinis teismas nebus jam reiklus.

tas pats buvo nustatyta konstitucinio teismo sprendime 64/1997 (Xii.17.) ab, kuriame buvo pažymėta, kad sprendimas, priimtas atlikus išankstinę konstitucinę kontrolę, „arba leidžia siūlomam įstatymui „nepaliestam“ pereiti į paskutinį įstatymų leidybos proceso etapą, t. y. galutinio balsavimo etapą, arba – jeigu nustatomas prieš-taravimas konstitucijai – nustato parlamentui legislatyvinę užduotį, kartu ir turinio reikalavimus“ (abH 1997, 380, 387).

268

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstitucinis teismas šioje byloje nustatė, kad neapykantos provokavimas, kaip naujas įstatymo nustatyto apibrėžimo elementas, pažeidžia konstitucijoje įtvirtintą saviraiškos laisvę. tiriamoji įstatymo nuostata leistų pagal baudžiamąją teisę bausti asmenis už veikas, ginamas pagal konstitucijos 61 straipsnio 1 dalį.

IV

1. Respublikos prezidentas taip pat nesutiko su tuo, kad įstatymų leidėjas, varto-damas formuluotę „ragina įvykdyti prievartos aktą“, nustato bausmę už parengiamąją veiką kaip nepriklausomą ir baigtinę nusikalstamą veiką, neatsižvelgdamas į tai, ar raginimas sėkmingas, ar ne. Respublikos prezidento nuomone, apibrėžti tokį elgesį kaip savarankišką nusikalstamą veiką nėra būtina, nes toks elgesys yra kurstymo da-lis. tačiau jeigu sąvoka „raginimas“ aiškinama kaip grynai nemateriali nusikalstama veika, yra pažeidžiama konstitucijos 61 straipsnio 1 dalis, nes raginimas savaime ne-sukelia grėsmės asmens teisėms.

2. Remiantis 269 straipsnio 1 dalimi, pakeista bkpĮ, asmuo, kuris viešai ragina įvykdyti prievartos aktą prieš kokią nors tautą ar tautinę, etninę, rasinę, religinę ar kitokią gyventojų grupę, pagal baudžiamąją teisę gali būti patrauktas atsakomybėn už nusikaltimą.

konstitucinio teismo teigimu, tai, kad įstatymų leidėjas bausmę už pasirengimą daryti nusikalstamą veiką, kurioje yra prievartos elementų, numato veikiau kaip už sui generis nusikalstamą veiką, o ne kaip už pasirengimą daryti nusikalstamą veiką, savaime neprieštarauja konstitucijai. Įstatymų leidėjas turi teisę klasifikuoti konkre-čias veikas pagal konkrečius įstatymo nustatytus apibrėžimus. „nusikalstamų veikų apibrėžimas baudžiamajame kodekse ir minėtų veikų reglamentavimas kaip sui ge-neris nusikalstamų veikų kiekvienu atveju yra konkrečios baudžiamosios politikos norminė apraiška“ (sprendimas 481/b/1999 ab, abH 2002, 998, 1012).

Šioje byloje konstitucinis teismas nenagrinėjo parengiamosios veikos kaip sui generis nusikalstamos veikos kriminalizavimo konstitucingumo – jis tyrė, ar, nusta-tęs ginčijamą formuluotę, įstatymų leidėjas konstituciškai tinkamu būdu apribojo saviraiškos laisvę, suteiktą pagal konstitucijos 61 straipsnio 1 dalį, t. y. ar elgesys, su-darantis nusikalstamą veiką, apibrėžtą kaip „raginimas įvykdyti prievartos aktą“, ati-tinka saviraiškos laisvės apribojimui taikomą konstitucinį standartą.

3. elgesys, už kurį numatyta sankcija, nepasiekia šio sprendimo iii.2.2 punk-te nustatyto baudžiamumo slenksčio. nusikalstama veika tampa baigtine paraginus įvykdyti prievartos aktą. Dogmatinėje baudžiamosios teisės teorijoje raginimas su-prantamas kaip vienašališkas veiksmas, kai kaltininkas kreipiasi į vieną ar keletą kon-krečių asmenų ar apskritai visuomenę ir stengiasi juos įtikinti padaryti nusikaltimą (šiuo atveju – prievartos aktą). naujas nusikalstamos veikos apibrėžimas kriminali-zuoja įtikinėjimo veiką ir netgi siekį (pastangas) įtikinti, nepaisant to, ar kreipima-sis pasiekia asmenis, kuriems jis buvo skirtas, ar jo paveiktas pasyvus subjektas nori


įvykdyti prievartos aktą (tačiau prievartos aktas dėl kokios nors priežasties nėra įvyk-domas), ar jis atsisako kreipti dėmesį į kaltininko raginimą.

tai, kad raginimu grasinama pažeisti konkrečias asmens teises, nėra kriterijus nu-sikalstamai veikai nustatyti. Įstatymų leidėjas nustato, kad turi būti baudžiama tik už siekį įtikinti kitą asmenį ar kitus asmenis įvykdyti prievartos aktą. kai prievartos aktas prieš asmenis yra įvykdomas, asmuo, kuris ragino įvykdyti šį prievartos aktą, pagal bk 174b straipsnį turi būti baudžiamas laisvės atėmimo iki penkerių metų bausme už nusikalstamos veikos – prievartos prieš tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę – kurs-tymą. [pagal bk 174b straipsnio 1 dalį asmuo, kuris smurtu, prievarta ar grasinimais priverčia kitą asmenį ką nors padaryti, ko nors nedaryti ar iškęsti, nes jis priklauso – arba manoma, kad priklauso, – tautinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, padaro sunkų nusikaltimą ir turi būti baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.]

konstitucinio teismo nuomone, įstatyme, kriminalizuojančiame parengiamąją veiką, neatsižvelgiama į tai, ar raginimas gali sutrikdyti viešąją rimtį. kalbant apie formuluotę „ragina įvykdyti prievartos aktą“ reikia vadovautis kt 1 sprendimu, ku-riame pažymėta, kad „abstraktus, hipotetinis viešosios rimties sutrikdymo apibrėži-mas („gali“) vartojant užgaulią kalbą – nesant atsako į faktinį viešosios rimties sutrik-dymą – yra paprasčiausia prielaida, kuri nepakankamai pateisina saviraiškos laisvės apribojimą. taip yra todėl, kad šiuo atveju išorinės ribos egzistavimas, t. y. kitos teisės pažeidimas, pats savaime yra neaiškus“ (kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 180).

vartojant formuluotę „ragina įvykdyti prievartos aktą“ nusikalstama veika lai-koma įvykdyta net jei viešoji rimtis nesutrikdyta ar net jei raginimas negali sukelti viešosios rimties sutrikdymo. tačiau tokia abstrakti grėsmė viešajai tvarkai ir rimčiai nepateisina baudžiamosios teisės sankcijos taikymo. „ne baudžiamosios teisės už-duotis visokeriopai apsaugoti konstitucines vertybes – ji turi apsaugoti tokias verty-bes tik nuo ypač sunkių pažeidimų“ (kt 4 sprendimas, abH 2000, 117, 129).

kadangi formuluotė „ragina įvykdyti prievartos aktą“ nepasiekia šio sprendimo iii.2.2 punkte nustatyto baudžiamumo lygio, o konkrečių asmens pagrindinių teisių pažeidimas ir viešosios rimties sutrikdymas nėra išankstinės nusikalstamos veikos sąlygos, ši formuluotė laikoma nereikalingu ir neproporcingu saviraiškos laisvės, su-teiktos pagal konstitucijos 61 straipsnio 1 dalį, apribojimu.

V

1. Respublikos prezidentas taip pat tvirtino, kad bk 269 straipsnio 2 dalis, iš-dėstyta bkpĮ, prieštarauja konstitucijai dėl vadinamojo „menkinimo“. Respublikos prezidento prašyme teigiama, kad „menkinimo“ nusikalstama veika yra pažeidžiama saviraiškos laisvė, nes pernelyg abstrakčiai ir nekonkrečiai yra saugoma viešoji rim-tis. nustatęs šį apibrėžimą, įstatymų leidėjas, remdamasis konstitucijos 61 straipsnio 1 dalimi, draudžiamų veikų apimtį išplėtė gerokai už kt 1 sprendime nustatytų ribų. be to, „menkinimo“ nusikalstama veika pažeidžia konstitucijos 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą normų aiškumo reikalavimą, nes aiškiai neapibrėžia saugomo teisės objek-

270

to. nors apibrėžimas buvo įtvirtintas bk nusikaltimų viešajai tvarkai skyriaus daly-je, skirtoje nusikaltimams viešajai rimčiai, iš apibrėžimo teksto aišku, kad jis skirtas pagrindinės teisės į žmogaus orumą, nustatytos konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje, apsaugai ir iš to kylančioms asmens teisėms, konkrečiai – garbei.

pasak Respublikos prezidento, jeigu saugomas objektas yra garbė, pažeidžiama apsisprendimo teisė kaip konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje saugomos teisės į žmo-gaus orumą dalis, nes įstatymų leidėjas nereikalauja, kad baudžiamajam persekioji-mui už žmogaus orumo pažeidimo nusikaltimą pradėti būtų paduotas individualus skundas.

2. Dėl „menkinimo“ atvejo konstitucinis teismas visų pirma ištyrė, ar minėtas įstatymo nustatytas apibrėžimas, ribojantis konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje įtvir-tintą saviraiškos laisvę, yra proporcingas ir būtinas.

2.1. pagal bkpĮ išdėstytą 269 straipsnio 2 dalį asmuo, viešai pažeidęs žmogaus orumą kitus asmenis menkindamas ar žemindamas dėl tautinės, etninės, rasinės ar religinės tapatybės, gali būti baudžiamas už baudžiamąjį nusižengimą.

tirdamas, ar menkinimas ir žeminimas kaip veikos, sudarančios nusikalstamos veikos sudėtį, pasiekia baudžiamumo ribas, konstitucinis teismas rėmėsi kt 1 spren-dime išdėstyta pozicija dėl žodinio užgauliojimo apibrėžimo. žodinio užgauliojimo atveju elgesys, sudarantis nusikalstamą veiką, buvo įžeidžiančių ir žeminančių pareiš-kimų vartojimas arba tokių veikų (kaip paniekos reiškimas) padarymas. priimdamas bkpĮ, įstatymų leidėjas paliko, kad elgesys, sudarantis nusikalstamą veiką, yra įžei-džiančių ir žeminančių pareiškimų vartojimas (menkinimas) arba veikų, tokių kaip paniekos reiškimas (žeminimas), padarymas.

Dėl tokių veikų, sudarančių nusikalstamos veikos sudėtį, konstitucinis teismas kt 1 sprendime pažymėjo: „baudžiamųjų sankcijų taikymas siekiant apsaugoti vie-šąją rimtį už viešus pareiškimus ar panašias veikas, įžeidžiančias, menkinančias ar že-minančias vengrų tautą, kitas tautybes, žmones, religijas ar rases, nėra neišvengiamai reikalingas“ (kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 180–181).

be to, konstitucinis teismas kt 2 sprendime panaikino formuluotę „ar pa-daro kokią nors kitą galinčią sukelti neapykantą veiką“, 1996 m. įstatymo nr. Xvii 5 straipsniu įtvirtintą bk 269 straipsnyje, remdamasis tuo, kad ši formuluotė neati-tinka konstitucinės baudžiamosios teisės aiškumo bei nedviprasmiškumo reikalavi-mų ir be reikalo riboja saviraiškos laisvę. neperžengiančios kurstymo ribos kalbos yra ginamos konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje, „nes tik kurstymas apima „tam tikrą ribą viršijantį“ pavojingumo lygį, galintį leisti apriboti saviraiškos laisvę“ (kt 2 spren-dimas, abH 1999, 106, 110).

konstitucinio teismo sprendimas 14/2000 (v.12.) ab dėl apibrėžimo, nustatančio sankcijas už despotizmo simbolių naudojimą, konstitucingumo (toliau – kt 3 spren-dimas) priskirtinas prie sprendimų, nagrinėjančių politinio diskurso konstitucines ribas, konkrečiai – baudžiamumą už radikalius pareiškimus. kt 3 sprendime pažy-mima, kad sankcijų pagal baudžiamąją teisę už despotizmo simbolių skleidimą, viešą


naudojimą ir demonstravimą nustatymas teigiant, kad tokios veikos gali sutrikdyti viešąją rimtį ir pažeisti demokratinėms vertybėms ištikimų bendruomenių orumą, vertintinas kaip konstitucinis saviraiškos laisvės apribojimas. tačiau kt 3 sprendi-me yra ribojama ne radikalių nuomonių formavimas ir skleidimas, o specifinis to-kių nuomonių reiškimo būdas ir forma, t. y. tam tikrų simbolių naudojimas. todėl kt 3 sprendimas neturi įtakos kt 1 sprendime išdėstytų teiginių, kad paprasčiausias įžeidžiančių ir žeminančių pareiškimų vartojimas arba panašių veikų darymas yra ginamas pagal konstitucijos 61 straipsnio 1 dalį, ginančią nuomones neatsižvelgiant į jų turinio vertę ar teisingumą, pagrįstumui. kaip ir sprendime 33/1998 (vi.25.) ab, galima išskirti nuomonės reiškimo laisvės ir tokios nuomonės pateikimo konkrečių formų vertinimą. tačiau šioje byloje konstitucinis teismas pažymi, kad „savo nuo-monės reiškimo būdo pasirinkimas gali tiesiogiai paveikti žmogaus teisės į saviraiš-kos laisvę įgyvendinimą. <...> reguliavimu nepagrįstai nustačius griežtus nuomonės reiškimo būdų apribojimus (nustačius žemą tolerancijos slenkstį), yra tiesiogiai ap-sunkinamas saviraiškos laisvės įgyvendinimas“ (abH 1998, 256, 260–261).

nacionalinių simbolių pažeidimo apibrėžime pagal bk 269a straipsnį yra nu-statytos sankcijos už tam tikrą nuomonės reiškimo būdą; konstitucinis teismas sprendime 13/2000 (v.12.) ab nustatė, kad siekiant apsaugoti konstitucijoje nusta-tytus nacionalinius simbolius ir juose įkūnytas vertybes taip pat buvo būtina nusta-tyti sankcijos proporcingumą siekiamam tikslui, nes nebuvo numatyta jokių kitų teisėtų sankcijų. tačiau tame pačiame sprendime konstitucinis teismas pažymėjo, kad „neigiamų nuomonių apie nacionalinius simbolius reiškimas, taip pat moksli-nės pažiūros, meninė raiška ir kritika, susijusi su istorija, simbolių vertė ir reikšmė viešosios teisės aspektu, taip pat pasiūlymų juos pakeisti ar panaikinti teikimas yra už baudžiamųjų sankcijų ribų, nes jos yra konstitucinės saviraiškos laisvės dalis“ (abH 2000, 61, 71).

taigi pagal nusistovėjusią konstitucinio teismo praktiką už įžeidžiantį ir nepa-garbų nuomonės reiškimą, neperžengiantį kurstymo ribos, negali būti baudžiama, nes tai yra saugoma pagal konstitucijos 61 straipsnio 1 dalį. pats paniekos reiškimas savaime nekelia aiškaus ir tikro prievartos akto pavojaus ir daugeliu atvejų netgi ne-kelia grėsmės, kad bus pažeistos asmens teisės.

2.2. tačiau yra ryškus skirtumas tarp žodinio užgauliojimo apibrėžimo, panai-kinto kt 1 sprendimu, ir menkinimo, nagrinėjamo šiame konstitucinio teismo pro-cese; pirmojo apibrėžimo atveju nusikalstama veika laikoma padaryta netgi tuo at-veju, kai pareiškimas esamomis aplinkybėmis nesukėlė grėsmės asmens teisėms.

priešingai, menkinimas pagal įstatymą yra materialinis nusikaltimas, kuriam ne-abejotinai būtinas žmogaus orumo pažeidimas. tačiau teisės į žmogaus orumą pa-žeidimas savaime nereiškia, kad absoliučiai būtina pritaikyti specialų baudžiamosios teisės apibrėžimą. nors asmenybės apsauga yra svarbus veiksnys, į kurį reikia atsi-žvelgti ribojant saviraiškos laisvę, lyginant vieną pagrindinę teisę su kita reikia atsi-žvelgti į tai, ar įstatymų leidėjo taikomas apribojimas yra absoliučiai būtinas saugant

272

asmenybės teises, ar adekvati asmenybės apsauga galima naudojant kitas priemones, mažiau ribojančias saviraiškos laisvę.

pagal galiojančius įstatymus, jeigu galima nustatyti nukentėjusiąją šalį, ji gali ginti savo garbę naudodamasi esamomis civilinės ir baudžiamosios teisės priemonė-mis, neatsižvelgiant į tai, ar ji buvo sumenkinta dėl priklausymo kokiai nors grupei, ar dėl kokių nors kitų reikšmingų požymių arba asmeninių savybių [šiuo metu nu-kentėjusioji šalis pagal civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalį gali kreiptis į teismą dėl asmenybės teisių pažeidimo arba pagal bk 179 ir 180 straipsnius gali inicijuoti baudžiamąjį procesą už šmeižtą ar diskreditavimą].

tačiau pagal civilinio kodekso 85 straipsnio 1 dalį asmenybės teisės gali būti įgyvendinamos tik asmeniškai, ir tuo atveju, kai kalbant apie tam tikrą bendruome-nę buvo vartojami žeminantys pareiškimai, teismai atmeta ieškinius dėl asmenybės teisių pažeidimo, remdamiesi tuo, kad ieškovas neturi teisės pateikti ieškinio (nes jis nėra įvardytas ir negali būti identifikuotas kaip atitinkamos bendruomenės narys).

pagal teismų jurisprudenciją šmeižtas taip pat gali būti nustatytas tik tais atve-jais, kai nukentėjusioji šalis gali būti konkrečiai identifikuojama kaip konkretus as-muo. „nors nėra būtina įvardyti asmenį, kurį ketinama įžeisti, būtina jį identifikuoti ar apibūdinti taip, kad būtų be jokių abejonių aišku, jog kaltininkas įžeidė būtent jį“ (bjD 1953–1963, 1190) (pagal nebegaliojančio 1972 m. įstatymo nr. iv 47 straipsnį sprendimą iš esmės turi priimti teismai). nukentėjusioji šalis inicijuoti baudžiamąjį procesą už šmeižtą ar diskreditavimą gali netgi tada, kai jos vardas įžeidžiančiame pareiškime nėra paminėtas, tačiau tik tuo atveju, jeigu jos tapatybė gali būti nustatyta be jokių abejonių (bH1994. 8, bH2001. 99).

bk 269 straipsnio 2 dalies (išdėstytos bkpĮ) priėmimas rodo įstatymų leidėjo ketinimą padaryti taip, kad tuo atveju, kai nukentėjusioji šalis negali būti identifikuo-ta ir menkinimas yra pagrįstas priklausymu tautinei, etninei, rasinei ar religinei gru-pei, žmogaus teisės į orumą pažeidimas pats savaime pateisintų prokuroro įsikišimą ir proceso pradėjimą ex officio. kadangi šmeižto ir diskreditavimo apibrėžimai – dėl nukentėjusiosios šalies nepakankamo įteisinimo – negali būti taikomi veikoms, pri-skirtinoms „menkinimo“ nusikalstamai veikai, įstatymų leidėjas nusprendė, kad rei-kia įstatymu įtvirtinti baudžiamosios teisės nuostatą, užtikrinančią, kad asmenybės teisių pažeidimai galėtų būti ginami tuo atveju, kai asmenys įžeidžiami dėl priklausy-mo tam tikrai grupei ar bendruomenei, tačiau nukentėjusioji šalis negali būti asme-niškai identifikuojama.

tačiau konstitucinis teismas nustato, kad įstatymų leidėjas turėjo atsižvelgti į kt 1 sprendimo argumentus, pagal kuriuos „<...> į įžeidžiančią kalbą reikia atsakyti kritika. perspektyva gauti didelę kompensaciją taip pat yra šio proceso dalis. tuo tarpu baudžiamosios sankcijos turi būti taikomos siekiant apsaugoti kitas teises ir tik tada, kai tai neišvengiamai būtina, jos neturi būti naudojamos tam, kad formuo-tų viešąją nuomonę ar politinio diskurso pobūdį, toks požiūris būtų paternalinis“ (kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 180).


Šioje byloje įstatymų leidėjas, kad apgintų teisę į žmogaus orumą ir viešąją rimtį, nustatydamas baudžiamąją sankciją už menkinimą netaikė mažiausiai sa-viraiškos laisvę suvaržančios priemonės. baudžiamoji teisė teisinės atsakomybės sistemoje yra ultima ratio, baudžiamųjų sankcijų tikslas yra teisinių ir moralinių normų apsauga tuo atveju, kai jokios kitos teisinės poveikio priemonės negali padė-ti (kt 1 sprendimas, abH 1992, 167, 176). konstitucinis teismas savo sprendime, kuriame nagrinėjo įstatymo sąvokos „paniką keliančių gandų skleidėjas“ konstitu-cingumą, yra konstatavęs: „<...> baudžiamosios teisės priemonių, kaip ultima ratio, paskirtis neabejotinai reiškia, kad jos turi būti taikomos tuo atveju, kai kitų teisės šakų priemonės yra nepakankamos. kartu vertindamas tai, kas išdėstyta, konsti-tucinis teismas atsižvelgia ne tik į esamą teisinės sistemos būklę, bet ir į jos plėtros galimybes. prieinamų teisinių priemonių netobulumas nėra tinkamas argumentas teigti, kad tam tikras elgesys yra baudžiamasis nusižengimas; tokiu pagrindu bau-džiamojoje teisėje nustatyti pagrindinių konstitucinių teisių ribojimai nėra nei bū-tini, nei proporcingi“ (kt 4 sprendimas, abH 2000, 117, 129). kadangi yra veiks-mingų asmenybės apsaugai skirtų priemonių, ypač nukreiptų prieš elgesį, įstatyme apibrėžtą kaip menkinimas, kurios mažesniu mastu ir ne taip griežtai riboja savi-raiškos laisvę, konstitucinis teismas nustato, kad baudžiamojo poveikio priemones taikant dėl menkinimo ir žeminimo būtų neproporcingai apribota konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta saviraiškos laisvė.

2.3. taip pat nagrinėdamas įstatymo apibrėžtą menkinimą konstitucinis teis-mas tyrė, ar viešosios rimties sutrikdymas yra daugiau nei įstatymų leidėjo pre-zumpcija. žodinio užgauliojimo nusikalstamos veikos, tirtos kt 1 sprendime, at-veju tai, kad įžeidžiantis pareiškimas turi būti tinkamas viešajai rimčiai sutrikdy-ti, nebuvo įstatymo nustatyto apibrėžimo elementas, kadangi viešoji tvarka pagal įstatymo nuostatą buvo saugoma labai abstrakčiai. tas pats taikoma menkinimo sąvokai. negalima teigti, kad visais atvejais menkinimas ar žeminimas dėl tautinės, etninės, rasinės ar religinės tapatybės, pažeidžiantis žmogaus orumą, kartu kelia aiškią ir tikrą grėsmę viešajai rimčiai. nesant hipotetinio ar faktinio grįžtamojo ryšio (pareiškimas gali sutrikdyti viešąją rimtį arba iš tikrųjų ją sutrikdė) viešosios rimties sutrikdymas yra paprasta prielaida, kuri nepakankamai pateisina saviraiš-kos laisvės apribojimą.

todėl konstitucinis teismas nusprendė, kad įstatyme apibrėžta menkinimo są-voka, bkpĮ įtvirtinta bk 269 straipsnio 2 dalyje, be reikalo ir neproporcingai riboja konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą saviraiškos laisvę.

vadovaudamasis ktĮ 35 straipsnio 1 ir 2 dalimis, konstitucinis teismas šioje byloje nustatė, kad bkpĮ 1 straipsnis prieštarauja konstitucijai.

atsižvelgęs į sprendimo argumentus ir padarinius, konstitucinis teismas kitų Respublikos prezidento iškeltų argumentų nenagrinėjo.

274

atsižvelgdamas į šio sprendimo turinio visuomeninę reikšmę, konstitucinis teismas šį sprendimą skelbia Oficialiajame leidinyje.

Dr. andrás Hollókonstitucinio teismo pirmininkas

Dr. istván bagi Dr. mihály biharikonstitucinio teismo teisėjas konstitucinio teismo teisėjas Dr. Árpád erdei Dr. attila Harmathykonstitucinio teismo teisėjas konstitucinio teismo teisėjas

Dr. László kiss Dr. istván kukorellikonstitucinio teismo teisėjas konstitucinio teismo teisėjas pranešėjas

Dr. jános strausz Dr. Éva tersztyánszky-vasadikonstitucinio teismo teisėjas konstitucinio teismo teisėja

iš anglų kalbos vertė Ernestas Milius


1. Ar žmogaus teisės kelia pavojų demokratijai?

Dėstysiu savo mintis apie demok-ratiją, teisės viešpatavimą, terorizmą ir žmogaus teises. Tiksliau, norėčiau pa-svarstyti, ar galima teigti, kad žmogaus teisės, valdžią iš demokratinių politinių institucijų „perkeldamos“ teisėjams, kaip nors kenkia demokratijai. Viena vertus, tvirtinimas, esą pagrindinės žmogaus teisės yra tokios svarbios, kad šių dienų vyriausybės negali jų nepaisyti, yra visiš-ka tiesa. Dar 1250 m. Bractonas, ištaręs „Karalius <...> paklūsta <...> Dievui ir įstatymui“ (lot. Rex <...> debet esse <...> sub deo et lege [1]), pareikalavo apriboti teisės viešpatavimą ir nežabotą valstybės bei karaliaus valdžią. O XVII a. pradžio-je seras Edwardas Coke’as įtikinėjo, kad „Magna Carta yra toks įrankis, kuris ne-turi valdovo“ [2].

Žmogaus teisių ir pagrindinių lais-vių apsaugos konvencijos (toliau – Kon-vencija) kūrėjų sumanymu, pagrindinis Konvencijos tikslas – ginti demokratiją, o pagrindinė priemonė šiam tikslui pa-siekti – teisės viešpatavimo užtikrinimas tarptautine kolektyvinių garantijų sis-tema. Konvencija buvo įsivaizduojama

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO PRAKTIKA, SUSIJUSI SU DEMOKRATIJOS TEISE APSIGINTI

Luzius WildhaberEuropos Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas

kaip savotiškas demokratijos stabilumo Europoje draudimo polisas, kolektyvinis susitarimas, užtikrinantis, kad valstybės nuo demokratijos nenuklys atgal į totali-tarizmą, o individualių skundų galimybe paremta ankstyvo perspėjimo sistema sudarė galimybes identifikuoti ir sustab-dyti laipsnišką demokratijos regresą.

2. Demokratijos apsauga Rekvényi byloje

Nenukrypdamas į istoriją, dėme-sį sutelksiu į Rekvényi bylą, susijusią su 1994 m. Vengrijos Konstitucijos pakei-timu ir draudimu, be kita ko, policinin-kams dalyvauti politikoje bei stoti į po-litines partijas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) nustatė, kad toks draudimas yra įtvirtintas įstatymuose ir juo siekiama teisėtų tikslų, būtent: na-cionalinio saugumo apsaugos, visuome-nės saugumo ir neramumų prevencijos. EŽTT pažymėjo, jog Vengrijos istorija ir faktas, kad ankstesnių režimų metais poli-cijos pareigūnai privalėjo būti komunistų partijos nariai, leidžia daryti išvadą, kad minėtos valstybėje taikomos priemonės yra atsakas į demokratinėje visuomenėje iškilusį „neatidėliotiną visuomeninį po-

Luzius Wildhaber ◆276

reikį“ apsisaugoti nuo galimos partijų po-litikos tiesioginės įtakos policijai [3].

3. Dėl demokratijos, politinių partijų ir religijos Refah Partisi byloje

Sprendime Refah Partisi (Gerovės partija) prieš Turkiją [4] EŽTT nuodug-niai ištyrė santykį tarp Konvencijos, de-mokratijos, politinių partijų ir religijos. Byloje buvo nagrinėjami Gerovės partijos veiklos nutraukimo klausimai, – šią veiklą Turkijos Konstitucinis Teismas nutraukė todėl, kad partija siekė įvesti šariato teisę ir teokratinį režimą. EŽTT Didžioji kole-gija vieningai nusprendė, kad Konvencijos 11 straipsnis, kuriuo saugoma asociacijų laisvė, nebuvo pažeistas. Sprendime yra pateikti kai kurie atsakymai į klausimą, su-sijusį su naujosios Europos problemomis.

Pirmiausia EŽTT pažymėjo, kad Konvencijos garantuojama minties, re-ligijos, saviraiškos ir asociacijos laisvė negali atimti iš valstybės valdžios insti-tucijų teisės apsisaugoti nuo asociacijos, kuri šioms institucijoms yra pavojinga. Todėl neišvengiamai darytina išvada, kad politinė partija, kurios vadovai kurs-to prievartą arba vykdo politiką, kuria negerbiama demokratija arba siekiama ją sunaikinti ir nepaisoma demokratijos pripažintų teisių ir laisvių, negali remtis Konvencijos teikiama apsauga [5]. Šiais pagrindais skirtos sankcijos netgi gali, kai yra pakankamai nustatytas ir neiš-vengiamai gresiantis pavojus demokrati-jai, tapti preventyvia intervencija.

EŽTT pažymėjo, kad Gerovės par-tijos vadovai žadėjo įvesti šariato teise grindžiamą režimą. EŽTT nustatė, kad

šariatas, kaip jį apibūdino Gerovės par-tijos vadovai, buvo nesuderinamas su Konvencijoje nustatytais pagrindiniais demokratijos principais. Jis laikėsi nuo-monės, kad „šariatas, kuris patikimai at-spindi dogmas ir dieviškąsias taisykles, nustatytas religijos, yra nepalenkiamas ir nekintamas. Principams, tokiems kaip pliuralizmas politinėje erdvėje arba visuo-menės laisvių nuolatiniai pokyčiai, jame nėra vietos“ [6]. EŽTT teigimu, sunku skelbti pagarbą demokratijai bei žmogaus teisėms ir kartu remti šariatu grindžiamą režimą. Toks režimas aiškiai nukrypsta nuo Konvencijos vertybių, visų pirma jei imsime baudžiamąją teisę ir baudžiamąjį procesą, moterų teisinės padėties taisykles ir būdą, kuriuo jis, remdamasis religiniais pamokymais, įsiterpia į visas privataus ir viešojo gyvenimo sritis.

4. Musulmonių skaros byla (Sahin)

Neseniai buvo nagrinėjama byla dėl draudimo Stambulo universiteto Medici-nos fakultete nešioti musulmonių skaras. Pareiškėja Leila Sahin teigė, kad tokiu draudimu yra pažeidžiama Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtinta religijos laisvė [7].

Spręsdamas, ar ginčijamas įsikišimas demokratinei visuomenei buvo būtinas, EŽTT pažymėjo, kad šiuolaikinė demok-ratija yra paremta ir sekuliarizmo bei ly-gybės principais. Turkijos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pasakyta, kad „sekuliarizmas, kaip demokratinių vertybių garantas, buvo laisvės ir lygy-bės jungtis. Šis principas užkirto kelią valstybei aiškiai deklaruoti palankumą konkrečiai religijai ar konkretiems įsi-tikinimams; taip pat šis principas vertė

◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO PRAKTIKA, SUSIJUSI SU DEMOKRATIJOS TEISE APSIGINTI 277

valstybę atlikti nešališko arbitro vaidme-nį ir neišvengiamai įtvirtino sąžinės ir re-ligijos laisvę. Jis taip pat padėjo apsaugoti individą ne tik nuo valstybės kišimosi, bet ir nuo išorinio ekstremistinių sąjū-džių spaudimo“. Konstitucinis Teismas taip pat pridūrė, kad laisvė viešai rodyti religinius įsitikinimus gali būti ribojama siekiant apsaugoti minėtas vertybes ir principus [8].

EŽTT pripažino, kad toks sekuliariz-mo aiškinimas yra pagrįstas svarbiausio-mis Konvencijos vertybėmis. Jis patvir-tino, kad šis principas gali būti laikomas būtinu Turkijos demokratinei sistemai apsaugoti.

EŽTT taip pat pažymėjo, kad Tur-kijos konstitucinėje sistemoje moterų teisių apsaugai tenka labai svarbus vaid-muo. Turkijos Konstitucinis Teismas taip pat buvo pripažinęs, kad lyčių lygybės principas – šį principą EŽTT laiko vie-nu iš pagrindinių Konvencijoje įtvirtintų principų ir tikslu, kuris turi būti pasiek-tas kiekvienoje valstybėje Europos Tary-bos narėje, – Turkijos Konstitucijoje ne-tiesiogiai reiškiasi per kitas svarbiausias konstitucines vertybes [9].

Be to, EŽTT, kaip ir Turkijos Kons-titucinis Teismas, pažymėjo, kad Turki-jos kontekste tiriant musulmonių skaros klausimą turi būti įvertinta tokio sim-bolio naudojimo – tai buvo apibūdinta ir suvokta kaip privaloma religinė apei-ga – poveikis toms, kurios apsisprendė tos skaros nenešioti.

Valstybėje, kurioje didžioji dalis vi-suomenės, pripažįstančios moterų teises ir pasaulietinę gyvenseną, yra ištikima is-lamui, iškyla pavojus „kitų asmenų teisių ir laisvių“ apsaugai ir „viešosios tvarkos

palaikymui“. Ypač pastaraisiais metais, Turkijos religiniams simboliams sulaukus politinio dėmesio ir Turkijoje atsiradus ekstremistiniams politiniams sąjūdžiams, siekiantiems visai visuomenei primesti savus religinius simbolius ir religiniais nurodymais pagrįstas koncepcijas, laisvės nešioti skaras ribojimų nustatymas gali būti laikomas socialine būtinybe siekiant minėtų dviejų teisėtų tikslų.

Šiame fone išryškėjo sekuliarizmo principas, suvaidinęs „pagrindinį vaid-menį nustatant draudimą universite-tuose naudoti religinius simbolius. Atsi-žvelgiant į tai, ten, kur prie pliuralizmo vertybių, kitų asmenų teisių gerbimo ir, svarbiausia, moterų ir vyrų lygybės įsta-tymams“ buvo pratinama ir tai buvo įgy-vendinama, akivaizdu, kad religinių ap-darų, taip pat ir musulmonių skarų, kaip yra nagrinėtoje byloje, nešiojimą univer-sitetuose atitinkamos valdžios institu-cijos turėjo vertinti kaip konfrontavimą minėtoms vertybėms [10].

EŽTT konstatavo, kad Konvenci-jos 9 straipsnis ne visada užtikrina teisę elgtis taip, kaip nustato religinių įsitiki-nimų normos, ir nepripažįsta asmenų, kurie taip elgiasi nepaisydami teisiškai pagrįstų taisyklių, teisių. Tokiomis aplin-kybėmis EŽTT nusprendė, kad kišimasis į religijos laisvę iš esmės buvo pagrįstas ir proporcingas siekiamiems tikslams, dėl to gali būti laikomas „būtinu demokrati-nėje visuomenėje“ [11].

5. Besiginančios demokratijos klausimai Ždanokos byloje

Naujausias klausimų, susijusių su besiginančia demokratija, pavyzdys yra


byla Ždanoka prieš Latviją [12]. Pareiš-kėja Tatjana Ždanoka, Latvijos pilietė, gyvenanti Rygoje, nuo 2004 m. buvo Eu-ropos Parlamento narė. Ji skundėsi, jog dėl to, kad anksčiau yra buvusi Latvijos komunistų partijos (LKP) nare, jai nebu-vo leista būti renkamai nacionaliniuose ir vietos savivaldos rinkimuose. Po to, kai 1990 m. gegužės mėn. buvo paskelbta Latvijos nepriklausomybė, LKP 1991 m. dalyvavo dviejuose pasikėsinimuose prieš valstybę, todėl buvo paskelbta an-tikonstitucine ir 1991 m. rugsėjo 10 d. uždrausta. Pareiškėja nuo 1990 m. buvo Latvijos Tarybų Socialistinės Respubli-kos Aukščiausiosios Tarybos narė.

EŽTT nuomone, ginčijamu Latvijos rinkimų reguliavimu pagal įstatymą ne-buvo tiesiogiai siekiama bausti tų, kurie aktyviai dalyvavo LKP veikloje, – juo vei-kiau siekta apginti demokratinio proceso vientisumą, uždraudžiant demokratinė-je įstatymų leidybos institucijoje dirbti tiems asmenims, kurie buvo aktyvūs par-tijos, tiesiogiai susijusios su pasikėsinimu prievarta nuversti naująjį demokratinį režimą, nariai arba vadovavo jai.

Turėdamas omenyje demokratijos išgyvenimą Latvijoje nulėmusius 1991 m. įvykius, Latvijos įstatymų leidėjas pagrįs-tai preziumavo, kad LKP vadovai laikėsi antidemokratinės pozicijos, nebent savo veiksmais jie paneigė šią prezumpciją, pavyzdžiui, savo veiksmais tuo metu atsi-ribojo nuo LKP veiklos. Tačiau pareiškė-ja nebuvo padariusi tokių pareiškimų nei tuo metu, nei kada nors vėliau. Todėl Lat-vijos valdžios institucijos laikėsi požiū-rio, kad pareiškėjos buvęs statusas LKP ir jos pozicija per 1991 m. įvykius pateisino draudimą jai būti renkamai į nacionalinį

parlamentą. EŽTT nuomone, tai atitinka Konvencijos protokolo Nr. 1 3 straipsnio reikalavimus. Tai nebuvo nei savavališka, nei neproporcinga [13].

Vargu ar tokia priemonė galėjo būti priimtina, pavyzdžiui, valstybėje, kurioje įtvirtintas demokratinių institucijų tin-klas veikė dešimtmečius. Tačiau ji buvo priimtina Latvijoje, atsižvelgiant į isto-rinį ir politinį kontekstą, nulėmusį jos priimtinumą, ir grėsmę naujai demok-ratinei tvarkai, kilusią atgimus idėjoms, dėl kurių, jei joms būtų buvęs suteiktas pamatas, galėjo būti atkurtas totalitarinis režimas [14]. EŽTT įvertino šios bylos aplinkybes. Visų pirma jis pabrėžė, kad Latvija kartu su kitomis Baltijos valsty-bėmis prarado savo nepriklausomybę 1940 m., ir tai buvo Hitlerio Vokietijos ir Stalino Sovietų Sąjungos sutarto, slap-tuoju Molotovo–Ribbentropo paktu kaip „susitarimu, priešingu visuotinai pripa-žintiems tarptautinės teisės principams“, įforminto Vidurio ir Rytų Europos pasi-dalijimo padarinys [15].

EŽTT taip pat pažymėjo, kad Latvi-jos Konstitucinis Teismas, savo 2000 m. rugpjūčio 30 d. sprendime atidžiai išty-ręs istorines ir politines aplinkybes, dėl kurių buvo priimtas Latvijos įstatymas, nusprendė, jog ribojimai tuo metu, t. y. praėjus devyneriems metams po įstaty-mo priėmimo, nebuvo nei savavališki, nei neproporcingi. Konstitucinis Teis-mas pažymėjo, kad Latvijos parlamen-tas turėjo nustatyti ribojimų taikymo terminą. Atsižvelgiant į šią pastabą, net jei Latvija šiuo metu negali būti laiko-ma nusižengusia Konvencijos protokolo Nr. 1 3 straipsnio reikalavimams, vis dėl-to Latvijos parlamentas privalėjo nuolat


tikslinti įstatymo nustatytus ribojimus, išliekant perspektyvai juos greitai panai-kinti. Tokia išvada atrodo labiausiai pa-teisinama atsižvelgiant į tai, kad Latvija yra įgijusi didesnį stabilumą, inter alia dėl jos visiškos integracijos Europoje. Taigi tai, kad Latvijos įstatymų leidėjas nesiėmė aktyvių veiksmų šiuo aspektu, galėtų nulemti kitokią EŽTT išvadą [16]. Apskritai EŽTT padarė išvadą, kad Kon-vencijos protokolo Nr. 1 3 straipsnis ne-buvo pažeistas.

6. Svarstomų problemų pusiausvyra

Galinčios apsiginti demokratijos idėja EŽTT nėra nauja. Kyla klausimas, kaip atrasti tinkamą pusiausvyrą tarp demokratinių institucijų gynimo ben-drojo intereso labui ir individualių teisių apsaugos. Dar 1978 m. Klass byloje [17] EŽTT yra pažymėjęs, kad demokratinės visuomenės susiduria su labai rafinuo-tų formų šnipinėjimu ir terorizmo pa-vojumi, todėl, kad veiksmingai atremtų tokio pobūdžio grėsmes, valstybė turi sugebėti įstatymų numatyta tvarka už-tikrinti, pvz., asmenų, užsiimančių ardo-mąja veikla, slaptą sekimą. EŽTT turėjo pripažinti, kad tam tikros teisės normos, kuriomis buvo įteisintas slaptas sekimas pasinaudojant elektroniniu paštu, paštu ir telekomunikacijomis, demokratinėje visuomenėje buvo būtinos nacionali-niam saugumui ir (arba) nusikaltimų bei neramumų prevencijai užtikrinti. Tai dar nagrinėsiu toliau, aptardamas žmogaus teises terorizmo akivaizdoje.

Taigi Konvencija saugo demokratiją ir sudaro sąlygas demokratijai, neper-

žengiant teisės viešpatavimo ribų, pačiai apsiginti. Tačiau ji taip pat gerbia de-mokratiją.

7. Žmogaus teisės ir terorizmas

Opus tapo žmogaus teisių santykio su terorizmu klausimas. Pirmiausia pa-žymėtina, kad žmogaus teisių apsaugos teisės aktai veikia ne vakuume, o konkre-čiame kontekste. Tai yra neatsiejama nuo demokratinės visuomenės, o į grėsmę to-kiai visuomenei turi būti atsakyta adek-vačiai. Dauguma Konvencijoje įtvirtintų teisių nėra absoliučios, dėl to jos, siekiant užtikrinti svarbesnius visuomenės intere-sus, iškilus būtinybei gali būti ribojamos, tačiau tas ribojimas neturi tapti pernelyg didele našta asmenims ar tam tikrai vi-suomenės daliai. Tai galima suformuluo-ti ir kitaip – kad asmens pilietinių laisvių įgyvendinimas negali tapti neproporcin-ga našta visuomenei. Kuo remiamės teig-dami, kad taikomi Konvencijoje įtvirtin-tų garantijų ribojimai yra būtini, o pačios garantijos yra taikomos pagal demokrati-nėje visuomenėje, kurioje jos egzistuoja, įtvirtintus standartus? Remiamės tiesiog protingumu. Žmogaus teisės negali būti ir neturėtų būti atskirtos nuo kasdienio visuomenės funkcionavimo, dėl to žmo-gaus teises geriausiai apsaugo nacionali-niai teismai.

EŽTT nuosekliai yra atskleidęs de-mokratinėms visuomenėms kovoje su terorizmu iškylančius sunkumus. Jis pripažino konfidencialios informacijos panaudojimo svarbą kovoje su teroristų išpuoliais ir atskiriems individams bei demokratinei visuomenei organizuoto terorizmo keliamą grėsmę. Tačiau tai ne-


reiškia, kad tyrimo institucijoms pagal Konvencijos 5 straipsnį turi būti suteik-ta visiška laisvė (angl. carte blanche) su-imti įtariamuosius nesant Konvencijoje numatyto tokiems suėmimams taikomo nacionalinių teismų kontrolės mechaniz-mo [18]. Vėlgi iš valstybių, prisijungusių prie Konvencijos, negali būti reikalauja-ma reguliuojant įtariamų teroristų arešto klausimus be išlygų vykdyti Konvencijos 5 straipsnį ir įtvirtinti normas, pagal ku-rias būtų atskleidžiami slapti informa-cijos teikimo šaltiniai ar netgi faktai, iš kurių būtų galima nustatyti arba identi-fikuoti tokius šaltinius. Tačiau situacijos svarbumas negali būti pagrindu išplėsti būtinumo sąvokos ribas tiek, kad būtų pakenkta Konvencijos 5 straipsnio 1 da-lies c punkte numatytai apsaugos esmei (be kita ko, ir „pagrįsto įtarimo“ padarius nusikaltimą reikalavimui) [19].

Demokratinė visuomenė, veikdama griežtai pagal Konvencijos reikalavimus, nėra bejėgė prieš terorizmą. Kaip EŽTT yra pažymėjęs, besiginančios demokra-tinės visuomenės ir individualių teisių kompromisas yra būtinas [20]. Pagrin-dinėms Konvencijos saugomoms verty-bėms ir jos tikslams būtų prieštaraujama, jeigu nacionalinė valdžia visos visuome-nės saugumo interesais neprisiimtų atsa-komybės už minėtas grėsmes.

8. Kenkimas žmogaus teisėms

Svarstant šią problemą nereikia pa-miršti, kad užmaskuotas kenkimas pa-grindinėms teisėms yra vienas iš teroriz-mo pavojų. Leistini ribojimai neturi būti tokie dideli, kad dėl jų būtų kvestionuoja-ma pati teisės esmė; kalbant EŽTT termi-

nais, jais turi būti siekiama teisėtų tikslų ir stengiamasi palaikyti pagrįstą santykį tarp naudojamų priemonių ir siekiamų tikslų. Reikėtų užduoti vieną klausimą, susijusį su išimtinių priemonių naudo-jimu kovoje su terorizmu: ar yra veiks-mingų būdų pritaikyti teisėtus saugumo reikalavimus ir kartu užtikrinti esmines individų procesines teises [21]? Taip pat nacionalinei valdžiai negalima sudaryti galimybės, prisidengus nacionaliniu sau-gumu ar terorizmu, išvengti veiksmingos nacionalinių teismų ar galiausiai tarptau-tinės jurisdikcijos kontrolės. Be to, ne-galima Konvencijos taikyti taip, kad būtų sudaryta neproporcingų sunkumų prie Konvencijos prisijungusių valstybių poli-cijai imtis veiksmingų priemonių organi-zuoto terorizmo grėsmei atremti [22].

9. Konvencijos 15 straipsnis

Yra ir absoliučių pagal prigimtį bei gerbtinumą Konvencijos teisių, dėl ku-rių Konvencijos 15 straipsnyje nėra nu-matyta jokių išimčių. Antai 3 straipsnis, drausdamas kankinimus ir nežmoniš-ką ar žeminantį elgesį, puoselėja vieną svarbiausių demokratinės visuomenės vertybių. EŽTT yra gerai informuotas apie didžiulius sunkumus, su kuriais valstybės susiduria gindamos savo ben-druomenes nuo teroristų išpuolių, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis Konvencija draudžia kankinimus ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei žeminančias baus-mes, kad ir koks būtų nukentėjusiojo elgesys. Konvencijos 3 straipsnyje įtvir-tintas draudimas blogai elgtis išsiuntimo bylose yra traktuojamas vienodai. Jei yra reali tikimybė, kad į konkrečią valstybę


išsiunčiamam asmeniui gali grėsti realus pavojus patirti blogą elgesį, prieštarau-jantį 3 straipsniui, atsakomybė už tokio asmens apsaugą nuo tokio galimo elge-sio tenka prie Konvencijos prisijungusiai valstybei (iš kurios toks asmuo yra iš-siunčiamas).

10. Išvados

Grįžtant prie paties pirmo klausimo reikia pažymėti, kad žmogaus teisės nėra antidemokratinės; terorizmas yra anti-demokratiškas; savavališkas kišimasis į žmogaus teises ir laisves yra antidemok-ratiškas; akivaizdu, kad demokratija be teisės viešpatavimo, kaip ir teisės viešpa-tavimas be demokratijos, yra antidemok-ratiška. Konvencijos kūrėjai daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų išmintingai sukūrė veiksmingą naudojimosi demok-

ratija mechanizmą ir būtiniausiais stan-dartais, kurie dabar galioja keturiasde-šimt šešiose Europos valstybėse, paremtą teisės viešpatavimą. Šis mechanizmas, papildytas EŽTT jurisprudencija, ir šian-dien tebėra toks pat svarbus, koks buvo anuomet. Jis vis dar atspindi labiau ilga-laikes, bet galiausiai veiksmingesnes de-mokratijos apsaugos prasmes, o ne trum-palaikes ir neproporcingai represuojan-čias priemones, kurios iš pradžių gali atrodyti atitinkančios tuos pačius tikslus, tačiau galiausiai jos sukelia grėsmę, kad bus pakenkta demokratinės visuomenės pagrindams. EŽTT 1978 m. Klass byloje įspėjo, kad ginant demokratiją yra pavo-jus jai pakenti ar netgi sunaikinti ją [23]. Tai yra perspėjimas, kad jeigu norime iš-saugoti gyvą demokratiją, visi turime ste-bėti, kad ji nebūtų nei pernelyg saugoma, nei išvis nesaugoma.

Nuorodos

1. Bracton de H. De legibus et consuetudinibus Angliae. Lib. I, cap. 8, f. 5. Woodbine G. E., Thorne S. E. (eds.). Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1968, vol. 2, p. 33.

2. Holdsworth W. S. A History of English Law. 3rd ed. London: Methuen, 1945, vol. V, p. 451, note 2. Plg. Wildhaber L. Sovereignty and International Law. – The Structure and Process of International Law: Essays in Legal Philosophy, Doctrine and Theory. Macdonald R. St. J., Johnston D. M. (eds.). The Hague/Boston/Lancaster, 1983, p. 425–452; idem, Menschen- und Minderheitenrechte in der mo-dernen Demokratie. – Wildhaber L. Wechselspiel zwischen innen aud aussen. Basel/Frankfurt a. M., 1996, S. 435–453.

3. Rekvényi v. Hungary, 20.5.1999, ECHR 1999-III.4. Refah Party v. Turkey, 13.2.2003, ECHR 2003-II.5. Ibid., § 98.6. Ibid., § 123.7. Leyla Sahin v. Turkey, 10.11.2005, ECHR 2005.8. Ibid., § 113.9. Ibid., §§ 114–115.10. Ibid., § 116.11. Ibid., §§ 121–122.12. Ždanoka v. Latvia, 16.3.2006, ECHR 2006.


THE COURT’S CASE-LAW ON DEMOCRACY’S RIGHTS TO DEFEND ITSELF AGAINST ITS ENEMIES

Luzius Wildhaber

President of the European Court of Human RightsSummary

The author presents his view on the rela-tionship among democracy, the rule of law, ter-rorism and human rights. He discusses whether it can be claimed that human rights in some way undermine democracy, by transferring power from democratic political institutions to judges.

It is stressed that in the minds of the framers of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms the defence of democracy was the instrument’s fundamental purpose and the primary means of achieving this aim was the promotion of the rule of law through an international system of col-lective guarantee. The Convention was seen as a kind of insurance policy for democratic stability in Europe, a pact for collective action to ensure that countries did not slip back from democracy into totalitarianism, an early warning system activated by individual complaints intended to

make it possible to identify and therefore coun-ter a gradual process of regression.

The author analyses the case-law of Euro-pean Court of Human Rights. Several cases are reviewed which were examined in the Court, such as Rekvényi v. Hungary, Refah Party v. Tur-key, Leyla Sahin v. Turkey, Ždanoka v. Latvia, Klass and Others v. Germany, Murray v. the Unit-ed Kingdom, Fox, Campbell and Hartley v. United Kingdom, Chahal v. the United Kingdom.

Out of the analysis of the Court’s case-law on democracy’s rights to defend itself against its enemies the author points out that more than fifty years ago the Convention of Human Rights con-structed a framework for the effective operation of democracy and the rule of law based on mini-mum standards that are now in principle shared by forty-six European states, and that the frame-work, evolving as it has done through the Court’s case-law, remains as relevant today as it was then.

13. Ibid., §§ 122–123.14. Ibid., § 133.15. Ibid., §§ 119, 12–13.16. Ibid., §§ 134–135, 62–63.17. Klass and Others v. Germany, 6.9 1978, Series A, no. 28, §§ 48–49, 59.18. Murray v. the United Kingdom, 28.10.1994, Series A, no. 300-A, § 58.19. Fox, Campbell and Hartley v. United Kingdom, Series A, no. 182, 30.8.1990, §§ 32, 34.20. Klass and Others v. Germany, n. 25, § 59.21. Žr., pvz., Chahal v. the United Kingdom, Series A, no. 182, 30.8.1990, §§ 32, 34.22. Fox, Campbell and Hartley v. United Kingdom, n. 34, § 34.23. Klass v. Germany, n. 25, § 49.

Iš anglų kalbos vertė Rytis Krasauskas ir Ernestas Spruogis

◆ MOTERŲ TEISIŲ RAIDA LIETUVOJE: KONSTITUCINIS PRIPAŽINIMAS, POLITINIO LYGIATEISIŠKUMO SIEKIS 283

Įžanginės pastabos

Moterų teisės Lietuvoje – svarbus ne tik teisės klausimas [1]. Istoriškai daugelį šimtmečių moterų teisinis statusas buvo siejamas su jų turtinėmis, ypač paveldėji-mo, teisėmis, su teise laisva valia ištekėti ir auklėti nepilnamečius vaikus. Moterų pilietinės teisės nebuvo plėtojamos, o jų politinės teisės ilgą laiką nebuvo pripa-žįstamos. Moterų politinio lygiateisišku-mo siekis yra siejamas su žmogaus teisių doktrinos pokyčiais, konstituciniu lygia-teisiškumo įtvirtinimu XX a. pradžioje.

I. Moterų teisių istorinė raida. Lietuvos Statutai

Lietuva gali būti laikoma valstybe, išsiskiriančia tuo, kad joje gana anksti imta formuoti žmogaus teisių doktriną. Ši doktrina buvo kuriama kaip Europos kultūros dalis, grindžiama to meto pri-gimtinių teisių nuostatomis. Jau XVI a. pradžioje formavosi teisinė žmogaus teisių samprata, formuluota pirmojoje Lietuvos kodifikacijoje – 1529 m. Pirma-jame Lietuvos Statute. Jame atsispindėjo

MOTERŲ TEISIŲ RAIDA LIETUVOJE: KONSTITUCINIS PRIPAŽINIMAS, POLITINIO

LYGIATEISIŠKUMO SIEKIS*

Prof. dr. Toma BirmontienėLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja

kai kurie to meto luominei visuome-nei itin demokratiški principai. Statuto preambulėje nurodyta, jog jis yra skirtas visiems pavaldiniams, kad ir kokio luo-mo jie būtų, jo 9 straipsnyje minima, kad visi turi būti teisiami lygiai ir vienodai pagal vieną rašytinę teisę, – taigi minėti principai artino prie teisinės lygybės.

Pirmojo Lietuvos Statuto atsiradi-mui įtakos turėjo tai, kad XVI a. Euro-poje buvo susidomėta teisės kodifika-cija, sietina su teisės vertės suvokimu, valstybės suverenumo doktrina, teisės unifikavimo tendencijomis [2]. Galima pritarti kai kurių autorių nuomonei, kad Lietuvoje buvo atlikta pirmoji Europo-je visuotinė įstatymų kodifikacija [3] – 1529 m. buvo priimtas Pirmasis Lietu-vos Statutas, apėmęs konstitucinę, civili-nę, šeimos, baudžiamąją, procesinę, me-džioklės, žemės, karo teisę. Pirmąjį Lie-tuvos Statutą sudarė 282 straipsniai [4]. Iš esmės jame buvo kodifikuotos visos tuomet žinotos teisės šakos. Pirmasis Lietuvos Statutas ir vėlesnės jo redak-cijos (1566 m. buvo priimtas Antrasis Lietuvos Statutas, 1588 m. – Trečiasis Lietuvos Statutas, kuris su tam tikrais

* Parengti šį straipsnį paskatino kvietimas dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, kuri 2006 m. spalio mėn. pradžioje vyks Ispanijoje ir bus skirta šios šalies moterų rinkimų teisių pripa-žinimo 75-osioms metinėms. Lietuvos moterys jau galėtų švęsti 108 metų sukaktį, kai joms yra pripa-žįstamos rinkimų teisės, – tai taip pat puiki proga prisiminti ir įvertinti mūsų teisės palikimą, idėjas, lėmusias konstitucinį lygiateisiškumo įtvirtinimą, moterų politinių teisių lygybės siekį.

Prof. dr. Toma Birmontienė ◆284

pakeitimais, išskyrus jo konstitucines nuostatas, galiojo iki 1848 m.) įvairiais aspektais reglamentavo moterų teises. Lietuvos Statutai buvo svarbus Lietu-vos luominės visuomenės teisės šaltinis, įtvirtinęs valstybės suverenumą, didžio-jo kunigaikščio ir Ponų tarybos valdžią, luomines bajorų laisves. Ši teisės kodifi-kacija atspindėjo ir kai kuriuos svarbius moterų teisių aspektus.

Pirmojo Lietuvos Statuto ketvirtasis skyrius „Apie moterų lytį ir apie merginų ištekinimą“ laikytinas išskirtiniu, kadangi moterų teisių klausimai jame pateikti kaip savarankiška teisės sritis. Šis skyrius reg-lamentavo moterų turtines teises, bajorių kraitį ir dovį. Pirmasis Lietuvos Statutas garantavo bajoraitės teisę į kraitį, o ište-kėjusios bajorės – į dovį. Daug dėmesio jame skirta našlės turtiniam statusui – jos teisėms į šeimos turtą ir nepilnamečių vaikų globą. Našlė galėjo valdyti visus ve-lionio vyro dvarus ir būti nepilnamečių vaikų globėja (tuo atveju, jeigu vyras ne-pilnamečiams vaikams ir jų turtui nebuvo paskyręs globėjo). Moterų turtinės teisės ypač saugotos – buvo garantuojamas dva-rų, kuriuose buvo užrašytas moters dovis, neliečiamumas, vyras neturėjo teisės tokių dvarų nei įkeisti, nei atiduoti už skolą, nei kitaip prarasti. Pirmojo Lietuvos Statuto normose iš nuotakos tėvų buvo įsakmiai reikalaujama pasirūpinti, kad būsimasis vyras užrašytų dovį. Pirmasis Lietuvos Statutas sūnums ir dukterims neužtikri-no visiškai lygios turto paveldėjimo tei-sės, tačiau motinos turtą jie paveldėdavo lygiomis teisėmis. Kraitis buvo įteisintas kaip tėvonijos paveldėjimo forma. Skirti kraitį buvo privaloma, todėl mergina ga-lėjo jį išsireikalauti per teismą. Kita vertus,

ji galėjo jį ir prarasti – jei ištekėtų be tėvų ar giminaičių sutikimo arba įžeistų tėvą ar motiną, tačiau tokius faktus buvo privalu įrodyti. Konkretus kraičio dydis priklausė nuo tėvo valios, tačiau Pirmajame Lietu-vos Statute buvo nurodyta, kad, tėvui ne-pareiškus atitinkamos valios, kraičio dydis visoms dukterims turi būti vienodas. Nuo-takos kaip kraitį galėjo gauti ir dvarus.

Teisė nevaržomai sudaryti santuokas didikų ir bajorų luomo moterims pirmą kartą buvo suteikta 1387 m. Jogailos pri-vilegijoje. Nuorodų apie besąlygišką tėvų ir globėjų valią, moteriai primetamą su-darant santuoką, nerandame ir Lietuvos Statutuose [5].

Pirmasis Lietuvos Statutas formaliai suteikė bajorei teisę ištekėti savo valia, jame netgi buvo nuostatos, draudžiančios ištekinti bajores prievarta, be jų sutikimo. Statuto ketvirtojo skyriaus 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad valdovas ir jo įpė-diniai pasižada „kunigaikštienių, ponių našlių, kunigaikštyčių, panelių ir mergi-nų laisves saugoti ir prievarta, be jų va-lios už nieko neturi jų ištekinti“, tačiau, leidžiant bajorėms tekėti „už ko pano-rėtų“, vis dėlto buvo prierašas, įpareigo-jantis jas „pasitarti su savo bičiuliais“. Ši moterų teisė vertintina kaip svarbi privi-legija, jų laisvė. Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose šią bajorių garantiją sustiprino valdovo pažadas saugoti mo-terų, „kaip laisvų žmonių“, laisves [6]. Taigi Lietuvos Statutuose moterims ir vyrams nebuvo suteikta vienodų teisių, tačiau buvo garantuojamos bajorių tur-to paveldėjimo ir žemėvaldos teisės, taip pat kai kurios asmeninės laisvės.

Kai kurie moterų teisių klausimai buvo reglamentuoti ir kituose Pirmojo


Lietuvos Statuto skyriuose. Buvo gina-mas moterų orumas, kai kuriais atvejais teisinės atsakomybės dydis padariusiems nusikaltimą moteriai asmenims nepri-klausė nuo moterų luominės padėties; pavyzdžiui, reglamentuojant atsakomybę už išžaginimą Pirmojo Lietuvos Statuto septintojo skyriaus 6 straipsnyje buvo nustatyta vienoda bausmė už moterų, „kokios bebūtų padėties pradedant nuo aukščiausios iki žemiausios“, išžaginimą, o įrodžius nusikaltimą teisme, asmuo turėjo būti baudžiamas mirties bausme. Reikia pažymėti, kad buvo numatyta ir alternatyva: panorėjusi nukentėjusioji galėjo ištekėti už kaltininko.

II. Moterų sąjūdis ir lygių teisių siekis XX a. pradžioje

Istorinės aplinkybės taip lėmė, kad XVIII a. pabaigoje Lietuva ilgam prarado valstybingumą. Ji buvo padalyta ir oku-puota Rusijos imperijos, kuriai europinė žmogaus teisių tradicija nebuvo būdinga. Lietuvos teisinis palikimas nebuvo plė-tojamas. Savarankiškai kurti teisę, for-muoti konstitucines tradicijas, puoselėti demokratines žmogaus teisių nuostatas, inter alia įtvirtinti moterų pilietines ir politines teises, tapo įmanoma tik XX a. pradžioje ėmus byrėti Rusijos imperijai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Pi-lietinių ir politinių teisių raidai Lietuvoje įtakos turėjo Europoje plėtęsis feministi-nis sąjūdis, moterų siekis turėti lygias su vyrais rinkimų teises. Kai kuriose valsty-bėse jau XIX a. pabaigoje buvo pripažinta moterų rinkimų teisė, pvz., 1893 m. Nau-jojoje Zelandijoje, 1901 m. Australijoje. Moterų lygių politinių teisių siekis plito ir

Europoje – 1906 m. Suomijoje (tuo metu turėjusioje autonomijos statusą carinės Rusijos imperijoje) buvo deklaruotos moterų rinkimų teisės, o 1907 m. jos jau dalyvavo rinkimuose. Moterims rinkimų teisės gana greitai buvo suteiktos ir kitose Europos valstybėse, pvz., Norvegijoje – 1913 m., Danijoje ir Islandijoje – 1915 m., Anglijoje, Vokietijoje, Latvijoje – 1918 m., Švedijoje, Estijoje – 1919 m. ir t. t. Vis dėlto kai kuriose Europos valstybėse mo-terų rinkimų teisių įtvirtinimo procesas truko labai ilgai: Ispanijoje jos buvo su-teiktos 1931 m., Prancūzijoje ir Italijoje – 1945 m., Šveicarijoje – 1971 m., o Portu-galijoje – tik 1976 m.

XIX a. pabaigoje Lietuvoje, kaip ir didžiojoje Europos dalyje, prasidė-jo feministinis sąjūdis. Lietuvos moterų sąjūdis atsiliko nuo Lenkijos, Latvijos, Suomijos moterų sąjūdžių, savo organi-zacijas kūrusių jau XIX a. pabaigoje [7]. 1905 m. rugsėjo mėn. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos moterų organizacija; lie-tuvės, skirtingai nei latvės, estės, lenkės, anksčiau organizavo pirmąjį moterų su-važiavimą, kuriame buvo formuluojami moterų sąjūdžio tikslai. Vienas pagrindi-nių moterų susivienijimo tikslų – iškovo-ti lygias teises su vyrais [8].

Pažymėtina, kad moterų lygių po-litinių teisių siekis sutapo su bendromis pastangomis atkurti Lietuvos valstybin-gumą, grindžiamą demokratiniais prin-cipais, ir jis vertintinas kaip integrali šio proceso dalis. Moterų rinkimų teisių pripažinimą rėmė ir politikoje dalyvavę vyrai. Matyt, šios aplinkybės, taip pat tuomet JAV ir kai kuriose Europos vals-tybėse buvęs ypač aktyvus feministinis sąjūdis, siekęs moterų politinio lygia-


teisiškumo, lėmė, kad Lietuvoje moterų rinkimų teisės buvo pripažintos daug anksčiau nei kitose Europos valstybėse ir deklaruotos jos buvo netgi anksčiau nei Suomijoje, kurioje, kaip dabar visuotinai pripažįstama, rinkimų teisės moterims buvo suteiktos anksčiausiai Europoje. Anuomet Suomija, nors ir turėjusi plačią autonomiją Rusijos imperijoje, suvereni-teto neturėjo.

Moterų lygiateisiškumo įtvirtinimui Lietuvoje ypač svarbus buvo 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykęs Didysis Vilniaus Seimas, sprendęs Lietuvos valstybingu-mo klausimus. Jame dalyvavo ir moterys (Vilniuje susirinko daugiau kaip 2000 at-stovų) [9]. Didysis Vilniaus Seimas pri-pažino demokratinius inter alia moterų ir vyrų lygybės principus, deklaravo vi-suotinių lygių Seimo rinkimų princi-pus [10], kurie vėliau buvo įgyvendinti Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Vertinant Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus svarbu pažymėti jo išskirtinę reikšmę nepriklausomos valstybės atkū-rimo procese. Pasak M. Römerio, Didysis Vilniaus Seimas – tai istorinis įvykis Lie-tuvos tautiniame atgimime, aiškus šalies valstybinės idėjos iškėlimas [11]. Didysis Vilniaus Seimas vertinamas kaip tautinės revoliucijos dalis. Neabejotina šio Seimo įtaka lietuvių tautos valstybingumo sie-kiui. Tuomet kilusio tautinio atgimimo są-jūdžio tikslas buvo sutelkti lietuvių visuo-menę turint siekį iškovoti plačią Lietuvos autonomiją, kadangi „visiškai nepriklau-somybei atgauti dar nebuvo sąlygų“ [12]. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus gali-ma vertinti kaip skelbiančius būsimosios valstybės santvarkos formą – tai demok-ratinė respublika su Seimu Vilniuje [13].

1907 m. spalio 6–7 d. Kaune vyko I moterų suvažiavimas, svarstęs aktualias moterų problemas ir jų lygybės su vyrais klausimus.

Moterys kritiškai reagavo į tai, kad jų atstovės nebuvo pakviestos į 1917 m. rudenį vykusią Vilniaus konferenciją, kurioje taip pat buvo svarstomas Lietu-vos valstybingumo klausimas; moterys Kaune sušaukė mitingą ir peticija kreipė-si į Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmi-ninką A. Smetoną. Šioje peticijoje, kurią pasirašė 20 000 asmenų, reikalauta, kad Lietuvos Taryboje būtų ir moterų atsto-vių [14]. Toks moterų aktyvumas skatino konstituciškai įtvirtinti lygias moterų ir vyrų teises, priimti demokratinius parla-mento (Seimo) rinkimų įstatymus.

1928 m. buvo įkurta Lietuvos mo-terų taryba, turėjusi tikslą koordinuoti moterų sąjūdį. 1937 m. įvyko II mote-rų suvažiavimas, kuriame taip pat buvo daug diskutuojama apie moterų teises, reikalaujama iš tikrųjų įgyvendinti kons-titucines moterų teisių nuostatas.

III. Moterų rinkimų teisės konstitucinis pripažinimas

Lygios moterų ir vyrų rinkimų teisės buvo paskelbtos jau 1905 m. Didžiojo Vil-niaus Seimo dokumentuose, tačiau teisiš-kai jas įtvirtinti tapo įmanoma tik po ne-priklausomybės paskelbimo. 1918 m. va-sario 16 d. paskelbus apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, buvo priimta keletas laikinųjų konstitucijų. Jau pirmo-sios 1918 m. Laikinosios Konstitucijos (Lietuvos Valstybės Laikinosios Konsti-tucijos pamatiniai dėsniai) [15], Lietuvos Valstybės Tarybos priimtos 1918 m. lap-


kričio 2 d., 22 straipsnyje buvo skelbiama apie visų piliečių, kad ir kokios lyties jie būtų, lygybę įstatymams. Šios Konstituci-jos preambulėje buvo nustatyta, kad vals-tybės formą nuspręs ir konstituciją priims Steigiamasis Seimas. 1918 m. Laikinosios Konstitucijos 27 straipsnyje buvo nurody-ta, kad Steigiamasis Seimas (parlamentas) yra renkamas visuotiniuose, lygiuose, tie-sioginiuose rinkimuose slaptai balsuojant. Taigi, skirtingai nei kai kuriuose šaltiniuo-se nurodoma (paprastai šios teisės atsira-dimas yra siejamas su 1919 m. Seimo rin-kimų įstatymu), minėta 1918 m. Laikinoji Konstitucija deklaravo demokratinių rin-kimų principus; skelbdama lyčių lygybę, ji konstituciškai įtvirtino ir moterų rinki-mų teises. Analogiškos nuostatos buvo ir 1919 m. Laikinojoje Konstitucijoje (Lie-tuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, Valstybės Tarybos pri-imti 1919 m. balandžio 4 d. [16]).

Taigi galima manyti, kad 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija atvėrė moterims galimybes aktyviai da-lyvauti politikoje, pripažino jų rinkimų teises. Tokį šių Laikinosios Konstitucijos nuostatų interpretavimą paryškina ir ta aplinkybė, kad 1920 m. Steigiamojo Sei-mo priimtoje Laikinojoje Lietuvos Vals-tybės Konstitucijoje [17], kuri konstitu-ciškai įtvirtino Lietuvą kaip demokratinę respubliką (1 straipsnis), taip pat buvo apsiribota tik bendrųjų lygiateisiškumo principų įtvirtinimu (Laikinosios Kons-titucijos 15 straipsnyje buvo pažymėta, kad visi Lietuvos piliečiai, vis tiek, kurios lyties, tautybės, tikybos, yra lygūs įstaty-mams). Tačiau, kaip žinome, Steigiamojo Seimo rinkimuose ne tik dalyvavo, bet ir buvo išrinktos net 7 moterys.

Įgyvendindama laikinųjų konstitu-cijų nuostatas, 1919 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Stei-giamojo Seimo rinkimų įstatymą [18], kurio 1 straipsnyje, išvardijus rinkimų teisės principus, buvo atkartotos laikinų-jų konstitucijų nuostatos, o šio įstatymo 2 straipsnyje, apibrėžusiame aktyviąją rinkimų teisę, buvo įtvirtinta, kad rinki-muose dalyvauja visų tikėjimų ir tautų Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, ku-riems suėjo 21 metai. Minėto įstatymo 5 straipsnyje apibrėžiant pasyviąją rinki-mų teisę – teisę būti renkamam – buvo nustatyta, kad renkamas gali būti Lietuvos pilietis ir pilietė, kuriam suėjo 24 metai.

1922 m. Steigiamasis Seimas priė-mė Lietuvos Valstybės Konstituciją [19], kurioje moterų ir vyrų lygiateisiškumas buvo labiau pabrėžtas – Konstitucijos 10 straipsnyje nustatyta, kad visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, įstatymams yra lygūs. 1922 m. Konstitucijoje Seimo (par-lamento) rinkimų teisė buvo eksplicitiškai įtvirtinta ne tik suformulavus bendruo-sius jos principus, inter alia tos teisės vi-suotinumą ir lygybę, nustačius proporcinę rinkimų sistemą, bet ir išskyrus aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teises. Formuluojant rinkimų teisės reikalavimus Konstitucijos 24 straipsnyje buvo nurodyta, kad rinkti atstovus į Seimą turi teisę visateisiai Lie-tuvos piliečiai, vyrai ir moterys, ne jau-nesni kaip 21 metų amžiaus, o būti ren-kami – turintys ne mažiau kaip 24 metus amžiaus [20]. Tai, kad Steigiamojo Sei-mo priimtoje 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje rinkimų teisė buvo ekspli-citiškai įtvirtinta, sietina su šios Konsti-tucijos demokratiškumu, plačia žmogaus teisių doktrina [21].


Steigiamojo Seimo priimtos Lietu-vos Valstybės Konstitucijos įsigaliojimas 1922 m. rugpjūčio 6 d. – reikšmingas at-kurtos Lietuvos valstybės įvykis. Konsti-tucija iš tikrųjų užbaigė nepriklausomos valstybės atkūrimo procesą [22].

Rinkimus į Seimą reglamentavo 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) Seimo rinkimų įstatymas [23]. Aktyvioji rinkimų teisė buvo numatyta visiems Lie-tuvos piliečiams, vyrams ir moterims, ku-rie yra ne jaunesni kaip 21 metų amžiaus, rinkimų teisė buvo ribojama asmenims, teismo nubaustiems už tam tikrus nusi-kaltimus, inter alia ir už „slaptą degtinės varymą“, ir asmenims, kuriems teismo sprendimu yra nustatyta globa (4 straips-nis). Pasyvioji rinkimų teisė buvo numa-tyta Lietuvos Respublikos piliečiams, ne jaunesniems nei 24 metų. Pagal įstatymo 37 straipsnį teisę siūlyti kandidatų į Sei-mo narius sąrašus turėjo partijos.

Po Pirmojo pasaulinio karo visoje Europoje prasidėjęs demokratinis paki-limas truko neilgai. Atgavusi nepriklau-somybę ir tai konstituciškai įtvirtinusi 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituci-joje, Lietuva susidūrė su įvairiomis (vi-daus ir išorės) grėsmėmis. Jau Pirmaja-me Seime atsiskleidė jo nesugebėjimas vykdyti pagrindines savo funkcijas, tai baigėsi Seimo paleidimu pirma laiko. „Lietuvoje seimokratija evoliucionavo į prezidentokratiją, autoritarizmą“ [24]. Tokiomis sąlygomis buvo nutarta keisti Konstituciją, ir Respublikos Prezidentas 1928 m. gegužės 25 d. „Vyriausybės ži-niose“ oficialiai paskelbė savo pasirašytą ir ministro pirmininko kontrasignuotą dokumentą, pavadintą Lietuvos Vals-

tybės Konstitucija; ji įsigaliojo tą pačią dieną. Deja, ši Konstitucija buvo pri-imta ignoruojant 1922 m. Konstitucijos keitimo tvarką, ir ji negali būti laikoma natūraliu Lietuvos konstitucionalizmo raidos rezultatu.

Vertinant moterų teisių reglamen-tavimą naujojoje Konstitucijoje dėmesys atkreiptinas į tai, kad kai kurios nuosta-tos buvo tiesiogiai perkeltos iš 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos (for-maliai žmogaus teisių katalogas buvo panašus į nustatytąjį toje Konstitucijoje, daugelis nuostatų buvo atkartota). An-tai naujosios Konstitucijos 11 straipsnyje moterų ir vyrų lygiateisiškumo principas buvo reglamentuojamas visiškai taip pat, kaip 1922 m. Konstitucijos 10 straipsny-je, tačiau reglamentuojant rinkimų teisę akivaizdus siekis susiaurinti rinkėjų kor-pusą, padidinus amžiaus cenzą: aktyvioji rinkimų teisė moterims ir vyrams buvo pripažįstama nuo 24 metų, o pasyvio-ji – nuo 30 metų. (1928 m. Konstitucijos 45 straipsnyje ir Respublikos Prezidentui taikomas amžiaus cenzas buvo padidin-tas nuo 35 metų (1922 m. Konstitucijos 43 straipsnis) iki 40 metų.)

1928 m. Lietuvos Valstybės Kons-titucijos 106 straipsnyje buvo nustatyta, kad ji turi būti „<...> tikrinama, ne vėliau kaip per dešimt metų, tautos atsiklausi-mo keliu“. Tačiau 1938 m. Konstitucija buvo priimta ne referendume, bet Seime. 1936 m. išrinktas Seimas, nors ir neturėjo steigiamosios valdžios galių, po ilgokos pertraukos 1938 m. vasario 11 d. posėdy-je beveik vieningai pritarė Konstitucijos projektui, o 1938 m. gegužės 12 d. Lietu-vos Konstitucija buvo paskelbta „Vyriau-sybės žiniose“.


1936 m. Seimas buvo renkamas pa-gal naująjį tais pačiais metais priimtą Sei-mo rinkimų įstatymą [25]. Šis įstatymas ne tik pagal 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos reikalavimus padidino am-žiaus cenzą tiek aktyviajai rinkimų teisei (iki 24 metų), tiek pasyviajai (30 metų), bet ir nustatė kai kuriuos papildomus rei-kalavimus (įstatymo 2 straipsnyje buvo numatyta, kad negali būti renkamas ne tik tas, kuris neturi aktyviosios rinkimų teisės, bet ir tas, kuris yra natūralizuotas Lietuvos pilietis, taip pat tas, kuris nemo-ka „žodžiu ir raštu valstybinės kalbos“). Buvo pakeista ir kandidatų į Seimo na-rius sąrašų sudarymo tvarka – tokia teisė buvo numatyta ne partijoms, bet apskri-ties taryboms; kandidatų į tautos atstovus turėjo būti siūloma tiek, kiek apygardoje renkama tautos atstovų (31 straipsnis). Apskrities taryba turėjo siūlyti kandida-tus į tautos atstovus iš savo apskrities rin-kikų, apskrityje išgyvenusių ne mažiau kaip 6 mėnesius arba apskrityje turinčių nekilnojamojo turto (32 straipsnis). Pa-gal 1931 m. Vietos savivaldos įstatymo nuostatas apskričių tarybos nariai buvo renkami iš asmenų, kurie galėjo būti ren-kami to valsčiaus arba miesto tarybos nariais; tokiems asmenims buvo taikomi specialūs reikalavimai, inter alia nekilno-jamojo turto mokesčių mokėjimo, išsila-vinimo ir kt. Tokiems apskričių tarybos nariams taikyti reikalavimai nebuvo pa-lankūs moterims. Šiame Seimo rinkimų įstatyme taip pat buvo įtvirtintos nuosta-tos, ženkliai sumažinusios renkamų Sei-mo narių skaičių: pagal 1922 m. Seimo rinkimų įstatymą šis skaičius buvo nusta-tomas toks, kad 25 tūkstančiams gyven-tojų tektų vienas atstovas (9 straipsnis),

o pagal 1936 m. Seimo rinkimų įstaty-mo 29 straipsnį toks rinkėjų skaičius jau buvo 50 tūkstančių.

Taigi 1936 m. Seimo rinkimų įsta-tymo nuostatose nustačius papildomus reikalavimus pasyviajai rinkimų teisei, ženkliai sumažinus renkamų Seimo na-rių skaičių, sumažėjo piliečių – ir vyrų, ir ypač moterų – galimybės būti renka-miems į Seimą. Tokiais rinkimų teisinio reglamentavimo pakeitimais nebuvo tie-siogiai siekiama sumažinti moterų gali-mybių būti išrinktoms į Seimą, vis dėlto akivaizdu, kad realios galimybės mote-rims konkuruoti su vyrais dėl tapimo kandidatais į Seimo narius joms buvo ne-palankios.

1938 m. Lietuvos Konstitucija buvo grindžiama autoritetine valdžios sam-prata, joje atsisakyta liberalioms kons-titucijoms būdingų tradicijų, nebuvo įtvirtintas valdžių padalijimo principas ir tiek įstatymų leidžiamoji, tiek vykdomoji valdžia buvo sutelkta Respublikos Prezi-dento rankose. 1938 m. Lietuvos Konsti-tucijoje deklaruotos įvairios pilietinės ir politinės teisės, ypač platus, palyginti su ankstesnėmis konstitucijomis, buvo so-cialinių teisių blokas, vis dėlto joje ryškus etatistinis paternalistinis žmogaus teisių traktavimas, žmogaus teisių konstitucinis reglamentavimas išsiskyrė pirmumo vals-tybės interesams teikimu – jos 16 straips-nyje buvo teigiama, kad „piliečiui valsty-bė yra jo paties buvimo pamatas“.

Vertinant konstitucinį moterų teisių įtvirtinimą reikėtų pažymėti, kad moterų rinkimų teisės atskirai neminimos, for-muluojamas bendras piliečių lygių teisių principas – Konstitucijos 18 straipsnyje buvo nustatyta, kad „prieš įstatymus pilie-


čiai lygūs“, „negali būti mažinamos piliečio teisės dėl jo tikybos ar tautybės“. Skirtingai nei ankstesnėse konstitucijose, lytis kaip galimas diskriminacijos pagrindas nėra išskiriama. Kituose Konstitucijos straips-niuose taip pat deklaruojami tik bendrie-ji Seimo rinkimų principai, tačiau ir joje išlieka 1928 m. Konstitucijoje įtvirtinta tendencija rinkimų teisę siaurinti palikus gana aukštą aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisių amžiaus cenzą. Rinkėjams ir kandidatams į Seimo narius ir toliau buvo taikomi tie patys amžiaus kriterijai (toks pat liko ir kandidato į Respublikos Prezidentus minimalaus amžiaus reikala-vimas – jis turėjo būti ne jaunesnis kaip 40 metų amžiaus (63 straipsnis)) – Kons-titucijos 76 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad „kandidatais į Seimo narius gali būti siūlomi piliečiai, suėję ne mažiau kaip 30 metų“, o 78 straipsnyje apibrėžtas aktyviosios rinkimų teisės cenzas liko toks pat – 24 metai.

Tačiau reglamentuojant aktyviąją ir pasyviąją rinkimų teises atitinkamuo-se 1938 m. Konstitucijos straipsniuose, skirtingai nei ankstesnėse konstituci-jose, buvo tiesiogiai nurodyta, kad su-teikiama teisė Seimo rinkimų įstatymu nustatyti, kas neturi teisės balsuoti, taip pat nustatyti papildomus reikalavimus, taikytinus kandidatams į Seimo narius. Konstitucijos 77 straipsnyje buvo iš-vardyti tradiciniai Seimo rinkimų teisės principai – visuotinis, tiesioginis, lygus ir slaptas balsavimas, išliko ir proporci-nė rinkimų sistema, tačiau, skirtingai nei ankstesnėse konstitucijose, šios Konsti-tucijos 78 straipsnyje buvo nustatyta, kad balsuoti yra ne tik kiekvieno, turinčio to-kią teisę, teisė, bet ir pareiga.

Vertinant moterų teisių reglamen-tavimą 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje pažymėtina, kad joje moterų pilietinės ir politinės teisės atskirai neminimos, mote-rų ir vyrų teisių lygumas nepabrėžiamas, moters teisės traktuojamos kaip piliečio teisės. Šioje Konstitucijoje ir moterų rin-kimų teisės, kaip savarankiškos teisės, neminimos, nes tai, be abejo, Lietuvoje jau seniai buvo savaime suprantamas da-lykas. Taigi aptariamų konstitucinių nuo-statų teisinė raiška visuomenėje, kurioje iš tikrųjų įgyvendinama lyčių lygybė, gal ir nesulauktų priekaištų, tačiau vertinant tikrąją moterų teisių padėtį to meto Lie-tuvoje (taip pat ir visoje Europoje), jų ir vyrų teisių nelygumą jas įgyvendinant ne tik politikos, bet ir kitose gyvenimo srityse manytina, kad 1938 m. Lietuvos Konstitucijos nuostatose apibrėžiant pi-liečių teisių lygiateisiškumą ir nesant nu-statyto draudimo diskriminuoti asmenį dėl lyties (nors visose ankstesnėse Lietu-vos konstitucijose lyčių lygiateisiškumas buvo deklaruojamas) nebuvo sudaryta pakankamai garantijų lygioms moterų ir vyrų teisėms užtikrinti.

IV. Moterų dalyvavimas pirmųjų parlamentų veikloje

1920 m. į Steigiamąjį Seimą, pirmą-jį nepriklausomos Lietuvos parlamentą, buvo išrinktos 7 moterys [26], iš viso į jį buvo išrinkta 112 narių [27]. Pirmo-sios parlamento narės buvo visuomenės veikėjos, gimnazijų ir pradžios mokyk-lų mokytojos, vedėjos [28]. Vyriausia amžiumi Steigiamojo Seimo narė buvo G. Petkevičaitė (jai buvo 60 metų), tad ji ir pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Po-


sėdžio sekretorė taip pat buvo moteris – viena jauniausių Steigiamojo Seimo narių 24 metų O. Muraškaitė-Račiukaitienė.

1920 m. išrinkto Steigiamojo Seimo svarba formuojant atkurtos nepriklauso-mos valstybės teisinius pagrindus buvo išskirtinė, ryškus buvo ir moterų parla-mentarių vaidmuo. Steigiamasis Seimas rengė 1922 m. Konstituciją. Prie Konsti-tucijos projekto rengimo kaip atitinkamos komisijos narė prisidėjo ir moteris – į pir-minę minėtos 14 narių komisijos sudėtį buvo įtraukta G. Petkevičaitė [29]. Mote-rys, kurios nebuvo Konstitucijos projekto rengimo komisijos narės, taip pat aktyviai teikė pasiūlymus dėl Konstitucijos teksto. Be kita ko, į Konstitucijos tekstą buvo siū-loma įrašyti straipsnį, garantuojantį mo-terų moralinę lygybę vyrams, idant jiems būtų taikomi lygūs moralės dėsniai [30], taip pat buvo siūloma panaikinti prosti-tucijos reglamentavimą įstatymais. Nepai-sant net kai kurių Steigiamojo Seimo na-rių vyrų paramos, šis moterų pasiūlymas buvo įvertintas kaip antikonstitucinis ir per balsavimą atmestas [31]. Moterų frakcija Steigiamajame Seime siūlė ir pa-taisas – civiliniuose įstatymuose, regla-mentuojančiuose moterų turtines teises, taip pat ir šeimos teisėje pašalinti moterų ir vyrų nelygybę, be to, buvo diskutuota dėl civilinės santuokos įteisinimo. Tuo metu moterys buvo parengusios bei pa-teikusios ir daugiau įstatymų projektų.

1922 m. į Seimą buvo išrinktos 5 moterys, o iš viso buvo 78 Seimo na-riai; 1923 m. tarp visų 78 Seimo narių buvo 3 moterys, 1926 m. tarp 85 Seimo narių – 4 moterys.

1936 m. per Seimo rinkimus nebu-vo išrinkta nė vienos moters (iš viso buvo

išrinkti 49 Seimo nariai). Tokius 1936 m. Seimo rinkimų rezultatus lėmė rinkimų nedemokratiškumas, ryškus Seimo na-rių skaičiaus sumažinimas, nepalankūs moterims rinkimų įstatymų pakeitimai, kurie, kaip minėta, rinkimų teises susiejo ir su kai kuriais cenzais. Šiais cenzais ne-siekta apriboti moterų rinkimų teisių, vis dėlto jie susiaurino visų Lietuvos piliečių galimybes būti renkamiems į Seimą, ir šie reikalavimai ypač sumažino moterų realias galimybes būti renkamoms.

Lietuvos moterys nebuvo laikomos lygiateisėmis ne tik politikoje, bet ir dar-bo rinkoje [32]. Nors jos buvo vienos labiausiai išsilavinusių tarp to meto Eu-ropos moterų (iš 23 valstybių, 1935 m. Tautų Sąjungai pateikusių duomenis apie aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų skaičių, Lietuva buvo penktoje vieto-je; Lietuvoje studenčių buvo santykinai daugiau nei Anglijoje, Prancūzijoje, Vo-kietijoje, Šveicarijoje ir Švedijoje [33]), politiniame valstybės gyvenime, deja, jų vaidmuo buvo menkas, o politinis lygia-teisiškumas teisėje buvo deklaruojamas, tačiau neįgyvendinamas.

Dėl tokių nepalankių 1936 m. Seimo rinkimų rezultatų Moterų taryba iškėlė politinio lygiateisiškumo klausimą, kriti-kavo to meto rinkimų įstatymą ir reika-lavo priimti civilinį kodeksą, nes galioję civiliniai įstatymai varžė moterų turtines teises, o šios savo ruožtu varžė ir moterų galimybes būti renkamoms į Seimą [34]. Civilinio kodekso priėmimas buvo svar-bus klausimas, kadangi su juo buvo sie-jamas civilinės teisės partikuliarizmo, su-dariusio sąlygas skirtingai reglamentuoti moterų nuosavybės teises, panaikinimas Lietuvoje.


1937 m. įvyko II moterų suvažiavi-mas, kuriame buvo reikalaujama įgyven-dinti 1928 m. Lietuvos Valstybės Konsti-tucijoje įtvirtintus moterų ir vyrų lygy-bės reikalavimus, t. y. kad moterų teisės nebūtų įstatymais ir Vyriausybės potvar-kiais siaurinamos, kad moterys prisidėtų prie civilinio kodekso rengimo; moterys pageidavo, kad jų būtų ir Seime [35].

Dėl iškilusių moterų sąjūdžio proble-mų, nedemokratiškos politinės sistemos, nedemokratinių konstitucinių reformų ir politikų vyrų neigiamo požiūrio į moterų dalyvavimą politikoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje moterys Lietuvos valstybės politikai didesnės įtakos neturėjo.

V. Kai kurios šiuolaikinės moterų teisių raidos tendencijos

XX ir XXI amžių sandūroje moterų teisių problemos Lietuvoje siejamos nebe su moterų teisių pripažinimu de jure ir jų lygiateisiškumo su vyrais konstituciniu teisiniu įtvirtinimu, bet su realiu jų įgy-vendinimu. Moterų ir vyrų lygiateisišku-mo įtvirtinimui įtakos turi nepakanka-mai veiksmingas jų lygių galimybių teisių užtikrinimo mechanizmas, visuomenėje gajūs patriarchaliniai stereotipai.

1940 m. sovietinė okupacija sustabdė Lietuvos valstybės ir jos teisės raidą. Lie-tuva nepriklausomybę atkūrė tik 1990 m.

Vertinant moterų teisių įtvirtinimą 1990 m. Lietuvos laikinojoje konstituci-joje (Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme [36]) pažymė-tina, kad moterų teisių teisiniam regu-liavimui, jų lygiateisiškumo įtvirtinimo konstitucinei teisinei išraiškai įtakos tu-rėjo ir konservatyvus požiūris į moters

vaidmenį visuomenėje [37]. Tačiau to-kio moterų teisių traktavimo gana grei-tai buvo atsisakyta, ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje moterų teisių lygybės problema sprendžiama kaip ir kitose šiuolaikinėse demokratinių vals-tybių konstitucijose, grindžiamose žmo-gaus prigimtinių teisių ir laisvių doktri-na, – įtvirtinant inter alia diskriminacijos dėl lyties draudimą, deklaruojant asmenų lygiateisiškumą (29 straipsnis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai yra svarbus Lietuvos teisės šaltinis, Konstitucinis Teismas turi išim-tinius įgaliojimus oficialiai aiškinti Kons-tituciją, savo jurisprudencijoje pateikti oficialią Konstitucijos nuostatų sampra-tą – formuoti oficialią konstitucinę dok-triną. Konstitucinio Teismo jurispruden-cijoje konstitucinis asmenų lygiateisišku-mo principas buvo ne kartą interpretuoja-mas [38], tačiau kol kas – ne lyčių lygybės aspektu.

Moterų teisių raidai Lietuvoje įtakos turi ir tarptautinė žmogaus teisių teisė, tarptautinės moterų teisių raidos tenden-cijos [39]. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo Europos Sąjungos valstybe nare, ji yra ir daugelio tarptautinių organizacijų narė.

Lyčių lygiateisiškumo klausimai šiuo-laikinėje žmogaus teisių doktrinoje yra įgiję daug įvairių naujų aspektų. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurispruden-cijoje sprendžia ne tik dėl žmogaus teisių, garantuojamų Žmogaus teisių ir pagrin-dinių laisvių apsaugos konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose, pažeidimo įvairiose gyvenimo srityse lyčių lygybės as-pektu, bet ir asmens teisės į savo lyties ta-patumą aspektu (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo byla L. prieš Lietuvą [40]).


XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje moterys Lietuvoje (kaip ir feministinio sąjūdžio pradžioje) aktyviai stengiasi da-lyvauti valdant savo šalį, siekia politikės karjeros. Joms labiau sekasi būti renka-moms ir skiriamoms į Europos Sąjungos institucijas, nei būti išrinktoms į Lietuvos Respublikos Seimą ar būti paskirtoms Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės narėmis. Moterų atstovavimas Europos Sąjungos institucijose atitinka daugelio kitų Euro-pos Sąjungos valstybių narių tendencijas. Antai 2004 m. Lietuvoje į Europos Par-lamentą buvo išrinkta 13 jo narių, tarp jų 5 moterys. Moteris atstovauja Lietuvai ir Europos Komisijoje – 2004 m. buvusi Lietuvos Respublikos finansų ministrė D. Grybauskaitė buvo paskirta Europos Sąjungos biudžeto komisare.

Lietuvos parlamentuose moterų nėra buvę daug ir dabar jų nėra daug, pvz., 2000 m. į Seimą buvo išrinkta tik 15 moterų (iš viso yra 141 Seimo narys), 2004 m. – 31 moteris. Pagal moterų da-lyvavimo nacionaliniuose parlamentuo-se tendencijas Lietuva atsilieka nuo kitų Europos valstybių, ypač Skandinavijos. Nedaug moterų yra ir vykdomojoje val-džioje, Vyriausybėje jų ypač mažai, pa-prastai jos užima 1–3 ministrų postus (šiuo metu tarp 14 Vyriausybės narių yra 3 moterys). Tik vieną kartą moteris buvo paskirta eiti Vyriausybės vadovo pareigas. Nors Lietuvoje teisėjos sudaro daugiau nei pusę viso teisėjų korpuso, t. y. 54 proc., dažniausiai jos dirba že-mesnėse teismų grandyse, ir tik kelios iš jų yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ar Lietuvos Respublikos Konsti-tucinio Teismo teisėjos.

Moterų lygiateisiškumui įgyvendinti Lietuvoje yra kuriami ir specialūs teisiniai mechanizmai, turintys garantuoti veiks-mingą moterų ir vyrų lygių teisių įgyven-dinimą įvairiose srityse. 1998 m. buvo pri-imtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įsta-tymas. Įgyvendinant šio įstatymo nuosta-tas 1999 m. buvo įsteigta Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, turėjusi nagrinėti skundus dėl diskrimina-cijos dėl lyties. 2002 m. minėtas įstatymas buvo papildytas taip, kad Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba galėtų tirti skundus ir vartotojų teisių ap-saugos bei reklamos srityse. 2003 m. buvo priimtas Lygių galimybių įstatymas, įsiga-liojęs 2005 m., kuriuo buvo pakeistas tar-nybos pavadinimas (ji tapo Lygių galimy-bių kontrolieriaus tarnyba) ir išplėstos jos veiklos sritys. Šiuo metu lygių galimybių kontrolierius nagrinėja skundus dėl tie-sioginės ir netiesioginės diskriminacijos dėl lyties ir lytinės orientacijos, seksua-linio priekabiavimo, amžiaus, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų [41]. Dėl įvairaus pobūdžio diskriminacijos dažniausiai skundžiasi moterys, nors 2000 m. vyrai sudarė net 62 proc. visų besikreipusiųjų į tarnybą. Pastebėta, kad moterys daugiausia skun-džiasi dėl diskriminacijos darbo santykių srityje, inter alia ir dėl nevienodo apmo-kėjimo moterims ir vyrams už lygiavertį darbą, o vyrai dažnai skundžiasi, kad yra diskriminuojami šeimos santykių srityje, kad išsituokus jiems nepagrįstai yra ribo-jama teisė globoti vaikus.

Nepakankamas moterų aktyvumas politikoje, jų skundai dėl diskriminavimo įvairiose gyvenimo srityse, kuriuos nag-rinėja Lygių galimybių kontrolieriaus tar-


nyba, liudija, kad užtikrinti lygias moterų ir vyrų teises Lietuvoje tebėra aktualu.

Išvados

Vertinant moterų teisių teisinio pri-pažinimo Lietuvoje raidą galima išskirti XVI a., kai moterų turtinės teisės ir kai kurios asmeninės laisvės buvo teisiškai įtvirtintos Lietuvos Statutuose.

XX a. pradžioje Lietuvoje kilo femi-nistinis sąjūdis, moterų teisių lygiateisiš-kumą siejęs ir su jų dalyvavimu rinki-muose. Moterys siekė aktyviai įsitraukti į politinius Lietuvos valstybingumo at-kūrimo procesus. Jų atstovės dalyvavo 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo darbe.

Moterų rinkimų teisės, kaip vienas iš teisinio lygiateisiškumo elementų, buvo konstituciškai įtvirtintos jau pirmojoje 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinojoje Konstitucijoje. Joje skelbiant lyčių lygy-

bę įstatymams, rinkimų visuotinumą ir lygumą kartu buvo pripažįstamos ir mo-terų rinkimų teisės. Šias teises (aktyviąją ir pasyviąją) detalizavo 1919 m. Steigia-mojo Seimo rinkimų įstatymas ir vėlesni rinkimų įstatymai.

XX a. pirmojoje pusėje moterys sie-kė ir politinio lygiateisiškumo. Jos buvo renkamos į pirmuosius parlamentus (ir netgi pirmininkavo jiems), teikė siūly-mus rengiamai 1922 m. Lietuvos Valsty-bės Konstitucijai; siekdamos išplėsti mo-terų turtines teises, jos stengėsi unifikuoti civilinius įstatymus, juos tobulinti.

XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje moterų teisės yra toliau plėtojamos, be to, kuriami šių teisių apsaugos mecha-nizmai, turintys padėti realiai įgyvendinti moterų ir vyrų lygiateisiškumą. Vis dėlto šiam lygiateisiškumui įtakos tebeturi visuomenėje gajūs patriarchaliniai stereo-tipai.

Pastabos ir nuorodos

1. Moterų teisių XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje tyrimams yra skirtas ne vienas istorikų dar-bas; analizės išsamumu ir šaltinių gausa ypač išsiskiria V. Jurėnienės publikacijos, žr. http://www.vukhf.lt/index.php?url=/lietuviskas/katedros/filosofijos_ir_kulturos_st/personalas.

2. Bardach J. Studia z ustroju i prawa Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVII w. – Prace Białostoc-kiego Towarzystwa Naukowego. Warszawa-Białystok, 1970, Nr 13, s. 9–10.

3. Valikonytė I., Lazutka S., Gudavičius E. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.). Vilnius: Vaga, 2001, p. 261.

4. Ibid., p. 123–259.5. Andriulis V. Lietuvos Statutų (1529, 1566, 1588 m.) šeimos teisė. Vilnius: Teisinės informacijos cent-

ras, 2003, p. 261.6. Valikonytė I., Lazutka S., Gudavičius E. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), p. 292.7. Jurėnienė V. I-asis ir II-asis moterų suvažiavimai: Lietuvos moterų judėjimo siekiai ir išdavos. – Kau-

no istorijos metraštis. T. 6. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005, p. 114.8. Ibid., p. 115.9. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas (1920.V.15–1922.X.7). New York: Lithuanian

National Foundation Inc. „Tautos fondas“, 1975, p. 5.


10. Didysis Vilniaus Seimas paskelbė memorandumą, kurio 4 punkte buvo nustatyta: „Lietuviai reika-lauja sau ir kitoms tautoms Lietuvos tiesų užimti visuomenės ir valstijos vietas; neapriboto nekilno-jamų turtų įgijimo tiesų; tiesų susidraugavimo (sąjungų ir susirinkimų); lygybės prieš įstatymus ir tiesos, prie visuotinio ir stataus rinkimo su slaptu ir lygiu balsų padavimu, dalyvauti, per savo atsto-vus, lietuvių seime Vilniaus mieste ir visuotiniame valstijos parlamente.“ Cit. iš: Motieka E. Didysis Vilniaus Seimas. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 278.

11. Römeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. I dalis. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto leidinys, 1937, p. 13–14.

12. Daugirdaitė-Sruogienė V. Op. cit., p. 6.13. Motieka E. Op. cit., p. 266.14. Jurėnienė V. Steigiamojo Seimo narės ir jų veikla įteisinant lyčių lygiateisiškumą 1922 m. Konstituci-

joje. – Mūsų konstitucionalizmo raida. Straipsnių rinkinys. Sud. A. Vaišnys. Vilnius: Valstybės žinios, 2003, p. 96.

15. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15). Parengė V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Va-leckaitė. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 1996, p. 2–3.

16. Ibid., p. 4–6. Reikia pažymėti, kad teisės ir istorijos mokslininkų požiūris į šį teisės aktą yra nevie-nodas: pavyzdžiui, Mykolas Römeris 1919 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamati-nius dėsnius laikė nauja laikinąja Lietuvos konstitucija, o K. Račkauskas, M. Mackevičius ir kiti – tik 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių nauja redak-cija ir savarankiškos reikšmės jai neteikė. Tokiam požiūriui pritaria ir M. Maksimaitis. Plačiau žr.: Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija. Vilnius: Justitia, 2005, p. 88–90.

17. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15), p. 6–7.18. Ibid., p. 41–46.19. Ibid., p. 7–14.20. Ibid.21. Apie žmogaus teisių doktriną 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje plačiau žr.: Birmontienė T.

Žmogaus teisių koncepcija 1922 m. Lietuvos valstybės konstitucijoje. – Mūsų konstitucionalizmo rai-da, p. 124–133.

22. Maksimaitis M. Op. cit., p. 169.23. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15), p. 55–65.24. Maksimaitis M. Op. cit., p. 175.25. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15), p. 75–82.26. Vėliau dar kelios moterys pakeitė atsistatydinusius Seimo narius.27. Lietuvos Respublikos Seimo tinklalapis http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=286&p_k=1.28. Jurėnienė V. Steigiamojo Seimo narės ir jų veikla įteisinant lyčių lygiateisiškumą 1922 m. Konstituci-

joje. – Mūsų konstitucionalizmo raida, p. 99.29. Žemaitytė-Veilentienė A. Konstitucijos projekto komisijos nariai. – Ibid., p. 57.30. Jurėnienė V. Moterys 1920–1922 metų Steigiamajame Seime. – Feminizmas, visuomenė, kultūra. Vil-

nius: VU Lygių studijų centras, 2001, Nr. 3, p. 130–131.31. Už tokį pasiūlymą balsavo 18 Seimo narių, prieš – 31 Seimo narys.32. Kaip nurodo V. Jurėnienė, 1935 m. Kauno miesto savivaldybė priėmė sprendimą atleisti moteris

gydytojas iš apskrities ligoninės, aiškindama, kad atleidimo priežastis – ne kompetencijos trūkumas, bet vyrų užimamos tarnybos. Nors dėl minėto fakto Lietuvos moterų, baigusių aukštąjį mokslą, są-junga kreipėsi į vidaus reikalų ministrą su prašymu nepasirašyti tokio tarybos nutarimo, ministras į šį prašymą neatsižvelgė. Plačiau žr.: Jurėnienė. V. Lietuvos moterų taryba ir jos veikla valstybė-


je XX a. 3–4 dešimtmečiuose.. – Parlamento studijos. Mokslo darbai. Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2005, Nr. 4, p. 20.

33. Ibid., p. 20.34. Jurėnienė V. I-asis ir II-asis moterų suvažiavimai: Lietuvos moterų judėjimo siekiai ir išdavos. – Kau-

no istorijos metraštis, p. 120.35. Ibid., p. 131.36. Valstybės žinios, 1990, Nr. 9-224.37. Pažymėtina, kad šioje laikinojoje konstitucijoje buvo bandoma ir naujai vertinti moters vaidmenį

šeimoje: Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad motinų, kurios namuose augina ir auklėja du ir daugiau vaikų, darbas pripažįstamas visuomenei reikšminga veikla ir atlyginamas įstatymų numatyta tvarka.

38. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2005 m. lapkri-čio 10 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. sausio 30 d. ir kt. nutarimai.

39. Lietuva yra ratifikavusi pagrindinius moterų teisių klausimus reglamentuojančius tarptautinius dokumentus, iš jų: 1979 m. Jungtinių Tautų Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikini-mo moterims (angl. Convention on the Elimination of all Forms of Discrimination against Women), 1999 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims fakul-tatyvinį protokolą (angl. Optional protocol to the 1979 Convention on the Elimination of all Forms of Discrimination against Women), 2000 m. Jungtinių Tautų Konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (angl. United Nations Convention against Transnational Organized Crime), 2002 m. Protokolą dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantį 2000 m. Jungtinių Tautų konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusi-kalstamumą (angl. Protocol to Prevent, Suppress and Punish Trafficking in Persons, Especially Women and Children, supplementing the 2000 United Nations Convention against Transnational Organized Crime) ir kt.

40. Europos Žmogaus Teisių Teismo tinklalapis http://www.echr.coe.int/echr.41. Lietuvos Respublikos Seimo tinklalapis http://wwwlrs.lt.

DEVELOPMENT OF WOMEN’S RIGHTS IN LITHUANIA: CONSTITUTIONAL RECOGNITION AND STRIVING FOR POLITICAL EQUALITY

Prof. dr. Toma Birmontienė

Justice of the Constitutional Court of the Republic of LithuaniaSummary

The equality of women in Lithuania is an important question of law, history, sociology, politics and other science, which, even though is investigated by all these sciences in different aspects, has quite a few common points. The purpose of this article is to touch the develop-ment of the establishment of equality of women in politics from the legal point of view, it is also

aimed to reveal some important historical facts which determined the recognition and consti-tutional consolidation of women suffrage, one of the essential political rights of women. In the article, the author tries to note some historical facts about Lithuania and she states that women suffrage was recognized earlier in Lithuania than in most European states, it is linked to the


decision of the Great Seimas of Vilnius of 1905. While construing the recognition of such right as far back as in 1905 the attention is drawn to the fact that the aim of the recognition of po-litical rights of women was coincident with the general efforts to restore the statehood and is to be assessed as an integral part of the devel-opment of the democratic state. In the article, various constitutional and legal aspects of the suffrage and the activity of the first female members of the parliament while proposing draft Constitution of the Republic of Lithuania

of 1922 and laws are analysed. Even though the main emphasis of the article is the recognition of women suffrage and its implementation at the beginning of the 20th century, in the opin-ion of the author, while analysing the develop-ment of women suffrage in the legal aspect, one must pay heed to the exceptional significance of the Statutes of Lithuania (1529, 1566, 1588) to the development of women suffrage. In the article some contemporary tendencies of the development of women suffrage are also briefly reviewed.

PRANEŠIMAI

Per beveik dvejus metus, praėjusius nuo paskutinio mūsų susitikimo, Lietu-vos Respublikos Konstituciniame Teisme buvo priimta apie keturiasdešimt nutari-mų (sprendimų, išvadų), kuriuose toliau plėtojama ar net koreguojama konstitu-cinė doktrina. Šiuose nutarimuose buvo išaiškinti, atskleisti labai įvairūs Lietu-vos Respublikos Konstitucijoje įtvirtin-tų nuostatų turinio aspektai. Kai kuriais atvejais buvo suformuluota nuodugni konstitucinė tam tikrų Konstitucijoje įtvirtintų normų ir principų samprata.

Apibendrinant per šį laikotarpį su-formuotą konstitucinę doktriną institu-ciniu, arba, kitaip tariant, Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžią įgyvendinan-čių ir kitų valstybės institucijų, aspektu pažymėtina, kad:

a) Konstitucinis Teismas toliau plė-tojo, koregavo jau ankstesniuose savo nutarimuose (sprendimuose, išvadose) suformuotą Seimo, kaip Tautos atsto-vybės, vykdančios įstatymų leidžiamą-ją valdžią, konstitucinę doktriną. Kartu buvo atskleistas Konstitucijos nuostatų,

SVARBIAUSIOS PROBLEMOS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

JURISPRUDENCIJOJE (2004–2006 M.)

Doc. dr. Armanas AbramavičiusLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

įtvirtinančių Seimo nario konstitucinį teisinį statusą, turinys ir suformuota pa-kankamai išsami, apimanti įvairius as-pektus Seimo nario konstitucinio teisinio statuso doktrina;

b) per minėtą laikotarpį Konstituci-nio Teismo nutarimuose nemažai dėme-sio buvo skirta Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių teisminės valdžios sistemą ir apibrėžiančių teisminės valdžios ga-lias, interpretavimui. Buvo atskleisti labai įvairūs teisminės valdžios funkcionavi-mo, formavimo, jos santykio su kitomis valstybės valdžios institucijomis aspek-tai. Kartu buvo išaiškinti tam tikri teisėjo konstitucinio statuso elementai;

c) Konstitucinis Teismas suformula-vo išsamią, pakankamai baigtą iš Konsti-tucijos kylančią valstybės tarnybos sam-pratą. Buvo ne tik išaiškinti konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai kaip siste-mai, bet ir aptarti atskiri valstybės tarnau-tojų konstitucinio statuso elementai;

d) buvo išplėtota prokurorų kons-titucinio statuso doktrina – aptarti su jų funkcijų vykdymu, nepriklausomumu,

Šiame biuletenio skyriuje spausdinami pranešimai, perskaityti 2006 m. birželio 8–9 d. Kaune vykusioje Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo ir Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo teisėjų dešimtojoje konferencijoje

◆ SVARBIAUSIOS PROBLEMOS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOJE 299

santykiu su kitomis valstybės institucijo-mis, pirmiausia teismais, susiję klausimai.

Kalbėdamas apie Konstitucinio Teis-mo doktriną instituciniu aspektu, visų pirma norėčiau pristatyti kai kurias Kons-titucinio Teismo suformuluotas nuostatas dėl Seimo narių konstitucinio teisinio sta-tuso.

Prieš pradėdamas aiškinti atskirus minėto teisinio statuso elementus Kons-titucinis Teismas suformulavo bendruo-sius tokio aiškinimo principus. Konstitu-cinis Teismas pažymėjo, kad:

a) Seimo nario konstitucinis statu-sas, atskiri jo elementai (Seimo nario tei-sės ir pareigos, Seimo darbo ir kitos par-lamentinės veiklos garantijos, taikomi apribojimai ir kt.) turi būti aiškinami ne izoliuotai vienas nuo kito, bet kaip visu-ma, sistema, kaip vienos visumos – Sei-mo nario konstitucinio statuso – dalis;

b) Seimo nario konstitucinis teisinis statusas ir atskiri jo elementai aiškintini atsižvelgiant ir į kitus konstitucinius ins-titutus, tokius kaip teisė į nuosavybę, tei-sė laisvai pasirinkti darbą ir verslą ir kt.;

c) Konstitucijos nuostatų, įtvirti-nančių Seimo nario konstitucinį statusą, negalima interpretuoti taip, kad būtų pa-žeistos asmens konstitucinės teisės ir lais-vės. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios asmens teises ir laisves, negali būti inter-pretuojamos taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas Seimo nario konstitucinio sta-tuso turinys, t. y. būtų sudarytos prielai-dos supriešinti Seimo nario viešuosius ir privačius interesus, Seimo nariui neatlikti priedermės atstovauti visai Tautai, naudo-ti Seimo nario mandatą ne Tautos ir Lie-tuvos valstybės, bet jam artimų asmenų,

jį rėmusių politinių partijų, visuomeninių organizacijų interesais.

Turint omenyje šią paradigmą buvo išaiškintas atskirų Seimo nario konstitu-cinio statuso elementų turinys.

Konstitucinis Teismas, interpretuo-damas Seimo nario konstitucinį statusą, konstatavo:

a) dalyvauti Seimo posėdžiuose yra Seimo nario konstitucinė pareiga; Seimo nario elgesys, kai jis be ypač svarbios pa-teisinamos priežasties nedalyvauja Seimo posėdžiuose, vertintinas kaip Seimo na-rio – Tautos atstovo konstitucinės prie-dermės neatlikimas. Konstitucinis Teis-mas taip pat pažymėjo, kad Seimo sesijos nėra vienintelė Seimo veiklos forma;

b) laikas tarp Seimo sesijų nėra Sei-mo narių atostogos ar kitoks jų poilsio laikas ir iš Konstitucijos įstatymų leidė-jui kyla pareiga įstatymu nustatyti Sei-mo nario kasmetinių mokamų atostogų trukmę, kitas sąlygas. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 64 straips-nio 1 dalyje nustatyta, kad Seimas kasmet renkasi į dvi eilines sesijas – pavasario ir rudens, kad pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 die-ną, kad rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną, kad Seimas gali nutarti sesiją pratęsti;

c) su Seimo nario konstituciniu tei-siniu statusu yra nesuderinama jokia Seimo nario veikla Lietuvos, užsienio valstybės ar tarptautinėje įstaigoje, įmo-nėje, jeigu ši veikla yra susijusi su pareigų užėmimu, darbo atlikimu (vadinamųjų garbės pareigų užėmimu), neatsižvel-giant į tai, ar ta veikla yra nuolatinė, ar laikina, ir į tai, ar už tą veiklą yra ar nėra atlyginama;

Doc. dr. Armanas Abramavičius ◆300

d) pagal Konstituciją Seimo narys, kuris yra kokios nors privačios įmonės, įstaigos steigėjas, savininkas ar akcinin-kas, toje įmonėje, įstaigoje negali užimti jokių pareigų ar jai atstovauti;

e) dėl būdų išvengti Seimo nario veiklos nesuderinamumo su jo konstitu-ciniu statusu, – užsienio demokratinėse teisinėse valstybėse yra įvairių būdų už-tikrinti parlamento nario pareigų ir užsi-ėmimo verslu nesuderinamumą bei kon-trolę, kaip antai: parlamento nario turto valdymo patikėjimas ar kitoks privalo-mas perleidimas kitiems asmenims, ano-niminis tokio turto valdymas, įmonių, kurių steigėjas, savininkas, bendraturtis ar akcininkas yra parlamento narys, san-dorių, sudaromų su viešojo sektoriaus įstaigomis, įmonėmis, organizacijomis, kontrolė ir kt.;

f) Seimo narys, užimantis tam tikras pareigas bendrijose, politinėse partijose ar kituose susivienijimuose, neturi teisės gauti iš šių susivienijimų ne tik atlygini-mo už šias pareigas, bet ir kitokios mate-rialinės naudos;

g) Konstitucijos nuostatų, įtvirti-nančių Seimo nario pareigų nesuderina-mumą su užsiėmimu verslu, komercija ar kita privačia veikla, kuria siekiama pelno, negalima aiškinti kaip reiškian-čių draudimą Seimo nariui naudoti savo nuosavybę, gauti iš jos pajamų, tvarkyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir pan. Tačiau kartu Konstitucinis Teis-mas pažymėjo, kad tokia veikla pagal Konstituciją negali peraugti į verslą, ko-merciją ar kitokią veiklą, kuria siekiama pelno.

Seime kilo diskusijos, kaip turi būti interpretuojami šie Konstitucinio Teis-

mo teiginiai, ir buvo kreiptasi į Konstitu-cinį Teismą dėl jų (taip pat ir dėl kitų jau minėtų teiginių, nusakančių Seimo nario konstitucinį teisinį statusą) išaiškinimo. Konstitucinio Teismo inter alia buvo pra-šoma išaiškinti, ar minėti teiginiai reiškia ir tai, kad Seimo narys gali būti juridinio asmens steigėju, savininku, bendraturčiu ar dalyviu (dalininku, akcininku, koope-ratyvo nariu ir pan.), taip pat ūkininko ūkio savininku.

Aiškindamas minėtus teiginius Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teise priklausančio turto tvarkymas, kita su tuo susijusi veikla gali turėti ypatumų, priklausančių nuo įvairių veiksnių (šio turto pobūdis, jo įsigijimo aplinkybės ir pan.), ir būtent šie veiksniai gali lemti tai, kad asmeniui nuosavybės teise priklausančio turto naudojimas, pa-jamų iš šios veiklos gavimas, taip pat su tuo susijusių sandorių sudarymas vienais atvejais perauga į verslą, komerciją ar ki-tokią veiklą, kuria siekiama pelno, o kitais atvejais – ne. Kartu Konstitucinis Teis-mas pabrėžė, kad vertinant, ar tam tikra Seimo nario veikla, susijusi su Seimo na-riui nuosavybės teise priklausančio turto naudojimu, tvarkymu ir pan., pajamų iš jos gavimu, taip pat su sandorių, susiju-sių su tuo, sudarymu, yra suderinama ar nesuderinama su Seimo nario konstitu-ciniu teisiniu statusu, Konstitucijos po-žiūriu svarbu ne vien tai, kaip atitinkama veikla yra apibrėžiama įstatymuose arba kituose teisės aktuose, bet pirmiausia tai, ar Seimo nario faktiškai vykdoma veikla nėra toks darbas, kurį Seimo nariui drau-džia Konstitucija, ar ji neperauga į verslą, komerciją arba kitokią veiklą, kurią drau-džia Konstitucija.


Būtent remdamasis minėtomis nuo-statomis Konstitucinis Teismas konstata-vo, jog, atsižvelgiant į tai, kad veikla, kuri apibūdinama kaip ūkininkavimas, pasi-žymi išskirtine specifika (ši veikla papra-stai būna susijusi su žemės, miškų, van-denų, taip pat gyvosios gamtos objektų, kaip nuosavybės objektų, naudojimu ir pan.), vien pelno gavimas iš šios veiklos savaime nereiškia, kad ji yra peraugusi į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kurią draudžia Konstitucija.

Pristatydamas Konstitucinio Teismo doktriną dėl Seimo, kaip įstatymų leidžia-mosios valstybės valdžios institucijos, statuso trumpai norėčiau aptarti vienoje iš konstitucinės justicijos bylų nagrinėtą klausimą, ar pagal Konstituciją Seimas, kai į jį kreipiasi Seimo narių grupė, pra-šydama sudaryti specialiąją tyrimo ko-misiją valstybinės reikšmės klausimui ištirti, privalo sudaryti tokią komisiją. Atsakydamas į šį klausimą Konstitucinis Teismas atskleidė tam tikrus Seimo, kaip vienos iš valstybės valdžią įgyvendinan-čių institucijų, kompetencijos aspektus.

Antai Konstitucinis Teismas pažy-mėjo, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti kokio nors išsamaus (baigtinio) klausimų, kuriems ištirti Seimas gali suda-ryti laikinąsias tyrimo komisijas, sąrašo: kadangi Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidžiamosios valdžios instituci-ja (vykdanti, kaip minėta, ne tik įstatymų leidybos, bet ir įvairias kitas funkcijas), gali leisti įstatymus ir kitus teisės aktus, reguliuojančius kuo įvairiausius visuome-ninius santykius, jis iš esmės gali sudaryti laikinąsias tyrimo komisijas, skirtas kuo įvairiausiems valstybėje ir visuomenėje vykstantiems procesams ištirti.

Be to, Konstitucinis Teismas atkrei-pė dėmesį į tai, kad:

a) Konstitucija suponuoja tokį Sei-mo laikinųjų tyrimo komisijų institutą ir tokį įstatymuose įtvirtintą šių komisijų sudarymo ir veiklos teisinį reguliavimą, kad Seimo laikinosios tyrimo komisi-jos yra sudaromos ne bet kokiems, o tik ypatingiems, t. y. valstybinės svarbos, klausimams ištirti; Seimo laikinųjų tyri-mo komisijų įgaliojimai sietini su Seimo konstitucine paskirtimi bei funkcijomis;

b) Konstitucija nesuponuoja gali-mybės sudaryti tokias Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, kurioms būtų pave-dama ištirti tokius dalykus, kurių pagal Konstituciją viešosios valdžios instituci-jos apskritai negali tirti, kaip antai žmo-gaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo aplinkybių, jeigu tokiu tyrimu galėtų būti konstituciškai nepagrįstai įsiterpta į Konstitucijos ginamą ir saugomą žmo-gaus privatų gyvenimą, pažeistas jo ne-liečiamumas ir pan.;

c) iš konstitucinio valdžių padaliji-mo principo, kitų Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad Seimas neturi įga-liojimų sudaryti ir tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavedama ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpiama į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje ir (arba) įstatymuose numatytų valstybės bei savivaldybių ins-titucijų įgaliojimus;

d) prieš spręsdamas dėl Seimo laiki-nosios tyrimo komisijos sudarymo Sei-mas gali (inter alia tikslingumo aspektu) įvertinti ir tai, ar nėra kitų aplinkybių, kurios pateisintų tos komisijos nesudary-mą, kaip antai: ar atitinkamas klausimas nebuvo jau ištirtas arba nėra tiriamas Sei-


mo laikinosios tyrimo komisijos ar kitos institucijos, ar atitinkamo darbo negali atlikti kuris nors jau įsteigtas ir veikiantis Seimo struktūrinis padalinys ir t. t.

Konstitucinis Teismas taip pat kons-tatavo, kad iniciatyva sudaryti Seimo lai-kinąją tyrimo komisiją gali kilti tik Seime, t. y. ją reikšti gali tik Seimo nariai, ir kad Seimo valia dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo pagal Konstituciją negali būti pareikšta kitaip, kaip tik Seimo nariams balsuojant Seimo posėdyje ir pri-imant atitinkamą poįstatyminį teisės aktą. Dėl to tik Seimas gali spręsti, ar sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją tam tik-ru klausimu, ar jos nesudaryti, gali nusta-tyti jos sudėtį, uždavinius ir t. t., – niekas, taigi ir joks Seimo struktūrinis padalinys, jokia Seimo narių grupė, negali už Seimą pareikšti tokios jo valios.

Kartu Konstitucinis Teismas pa-brėžė, kad tais atvejais, kai klausimas, kuriam ištirti siūloma sudaryti Seimo laikinąją tyrimo komisiją, yra išties vals-tybinės svarbos ir nėra aplinkybių, dėl kurių tokia komisija pagal Konstituciją ir įstatymus negalėtų būti sudaryta, taip pat jeigu nėra kitų aplinkybių, kurios patei-sintų tos komisijos nesudarymą, Seimo narių laisvas mandatas turi būti naudoja-mas taip, kad Seimas galėtų veiksmingai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės intere-sais, kad jis deramai vykdytų savo kons-titucinę priedermę.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra suformavęs gana plačią ir išsamią iš Konstitucijos kylančios teisminės val-džios sistemos, jos funkcionavimo ir for-mavimo doktriną.

Kalbėdamas apie teisminės valdžios sistemą Konstitucinis Teismas yra kons-

tatavęs, kad teismai, kurie pagal Konsti-tuciją vykdo teisminę valdžią Lietuvoje, yra priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nu-statyta atitinkamuose įstatymuose) dau-giau teismų sistemų. Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus Lietuvoje yra trys teismų sistemos: 1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; 2) Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti Lietuvos Aukščiausia-sis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų siste-mą; 3) pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai – šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir veikia vie-na specializuotų teismų, būtent adminis-tracinių, sistema, kurią sudaro Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai.

Šiame kontekste paminėtina, kad vienoje iš konstitucinės justicijos bylų pareiškėjas ginčijo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatas, pagal kurias Konstitucinis Teismas yra pavadintas teismu. Tokia pareiškėjo nuo-monė buvo grindžiama tuo, kad Konsti-tucinio Teismo ir teismų statusas, jų įga-liojimai yra apibrėžti atskiruose Konsti-tucijos skirsniuose. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog vien tai, kad Konstitucijoje yra atskiri skirsniai „Teismas“ ir „Kons-titucinis Teismas“, nėra ir negali būti pa-grindu aiškinti, esą, kaip atrodo pareiškė-jui, Konstitucinis Teismas nėra teismas – teisminės valdžios dalis, kad jis yra už teisminės sistemos ribų. Tokia pareiškėjo


daroma prielaida iš esmės yra klaidinga, konstituciškai visiškai nepagrįsta. Kons-titucinis Teismas pažymėjo, kad, priešin-gai, tai, kad Konstitucijoje yra du atskiri skirsniai – VIII skirsnis „Konstitucinis Teismas“ ir IX skirsnis „Teismas“, ne pa-neigia Konstitucinio Teismo, kuris pagal Konstituciją vykdo konstitucinę teisminę kontrolę, buvimą teismų sistemos dalimi, bet pabrėžia ypatingą jo statusą teisminės valdžios sistemoje, kartu ir visų valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų sistemoje, taip pačioje Konstitucijoje yra išryškinami ir pabrėžiami Konstitucinio Teismo konstitucinės paskirties ir kom-petencijos ypatumai.

Aiškindamas iš Konstitucijos kylan-čius teisminės valdžios, inter alia atskirų instancijų teismų, funkcionavimo prin-cipus Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės siste-mos negalima interpretuoti kaip hierar-chinės, nes nė vienas žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas nėra administraciniu arba organizaciniu at-žvilgiu ar kaip nors kitaip pavaldus jokiam aukštesnės instancijos teismui: pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismai nėra pavaldūs nei apeliacinės, nei kasacinės instancijos bendrosios kompe-tencijos teismams, o Lietuvos apeliacinis teismas nėra pavaldus Lietuvos Aukš-čiausiajam Teismui. Kartu Konstitucinis Teismas nurodė, kad pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompe-tencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendro-sios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose. Tačiau

Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog tai jo-kiu būdu nereiškia, kad aukštesnės instan-cijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) gali kištis į žemes-nės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokius nors privalomus ar rekomendaci-nio pobūdžio nurodymus, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas.

Konstitucinis Teismas toliau plėtojo ankstesniuose nutarimuose jau sufor-muotą teisminės valdžios konstitucinę doktriną, susijusią su teisėjų korpuso formavimu, inter alia atskleidžiančią Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nu-rodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinį statusą. Jis konstatavo, kad šios specialios teisėjų institucijos patarimo negalima interpre-tuoti kaip rekomendacijos Respublikos Prezidentui skirti tam tikrą asmenį teisė-ju ar jo neskirti, paaukštinti teisėją ar jo nepaaukštinti, perkelti jį ar jo neperkelti, atleisti iš pareigų ar neatleisti. Anaiptol, jeigu minėtas patarimas būtų tik reko-mendacija, tai Konstitucijos 112 straips-nio 5 dalyje minima speciali įstatymo nu-matyta teisėjų institucija neatliktų vienos iš teisminės valdžios atsvarų vykdomajai valdžiai funkcijos, o formuojant teisėjų korpusą dominuotų vykdomoji valdžia, ne teisminė, taigi būtų pagrindo teigti, kad yra sudarytos ir tam tikros prielai-dos (neužkirstas kelias) pažeisti teisėjo ir teismų nepriklausomumą.


Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nu-rodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimo Respublikos Prezidentui teisiniai padariniai priklauso nuo to, ar į šią specialią teisėjų instituciją yra kreipiamasi dėl teisėjo paskyrimo, ar dėl jo paaukštinimo, ar dėl jo perkėlimo, ar dėl jo atleidimo iš pareigų. Taip pat buvo pabrėžta, kad tokia speciali teisėjų institucija gali būti sudaryta tik iš teisėjų.

Atskleidžiant teisminės valdžios konstitucinę sampratą buvo aptarti ir tam tikri teisėjų konstitucinio statuso elementai. Antai buvo konstatuota, kad vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisin-gumą (sprendžiant bylas), jo savarankiš-kumo garantijos. Joks teisėjas vykdyda-mas teisingumą nėra ir negali būti paval-dus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instan-cijos teismo) pirmininkui. Kita vertus, teisėjų vienodo teisinio statuso principas nereiškia, kad teisėjų materialinės bei so-cialinės garantijos negali būti diferenci-juojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 118 straipsnio nuostatas, toliau plėtojo prokurorų konstitucinio statuso doktriną, kuri iki tol buvo aptarta tik epizodiškai. Šiame kontekste paminė-tina konstitucinės justicijos byla dėl Lie-

tuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinto privataus kaltinimo instituto atitikties Konstitucijai.

Šioje konstitucinės justicijos bylo-je Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog iš Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad prokuroras organizuo-ja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami infor-macija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri inter alia sudarytų teisines prielaidas teismui bau-džiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl as-mens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo.

Konstitucinis Teismas taip pat pa-brėžė, kad pagal Konstituciją negali būti tokių teisinių situacijų, kai asmuo, kurio teisės, teisėti interesai buvo pažeisti, yra pažeidžiami ar kėsinamasi juos pažeisti, šių savo teisių ir teisėtų interesų negalė-tų ginti nei teismuose, nei su prokurorų pagalba, nei jokiomis kitomis teisinėmis priemonėmis.

Minėta konstitucinės justicijos byla buvo įdomi dar ir tuo aspektu, kad Kons-titucinis Teismas pripažino, jog pagal Konstituciją visi teismų baigiamieji teisės aktai turi būti motyvuoti. Antai Konsti-tucinis Teismas konstatavo, jog konstitu-ciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikala-vimas teisingai išnagrinėti bylą suponuo-ja ir tai, kad kiekvienas teismo nuospren-dis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); kad argumentavimas turi


būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teis-mo aktui) pagrįsti. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog iš konstitucinio tei-sinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigia-majame teismo akte) negali būti ir nuty-lėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmi-mui; teismo nuosprendžiai (kiti baigia-mieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims.

Toliau norėčiau pristatyti Konsti-tucinio Teismo doktriną Konstitucijoje įtvirtintų institutų, inter alia asmens tei-sių ir laisvių, aiškinimo aspektu.

Pastaruosius dvejus metus Kons-titucinis Teismas, aiškindamas įvairias Konstitucijos normas ir principus, toliau plėtojo nuosavybės neliečiamumo ir ap-saugos, asmens teisės į teisminę gyny-bą, teisės į teisingą ir nešališką teismą, ūkinės veiklos konstitucinių pagrindų, teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisė-tų lūkesčių, gamtinės aplinkos apsaugos konstitucinių pagrindų ir kitas konstitu-cines doktrinas. Trumpai norėčiau aptar-ti tik kai kurias iš Konstitucinio Teismo išplėtotų, gana dažnai ir suformuotų, doktrinų.

Per minėtą laikotarpį buvo sufor-muota gana plati ir išsami gamtinės aplin-kos apsaugos konstitucinė doktrina. Šia-me kontekste reikėtų prisiminti vieną iš Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriame buvo tiriama tam tikrų Lietuvos Respub-likos medžioklės įstatymo nuostatų atitik-

tis Konstitucijai. Šioje konstitucinės justi-cijos byloje atitikties Konstitucijai aspektu buvo ginčijama šiame įstatyme įtvirtinta medžioklės organizavimo tvarka.

Vienas sudėtingiausių klausimų, kurį šioje byloje Konstituciniam Teis-mui reikėjo išspręsti, – pusiausvyra tarp žemės sklypų savininkų konstitucinės teisės į savo nuosavybę ir valstybės kons-titucinės priedermės užtikrinti laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turin-čios nacionalinės vertybės, apsaugą ir racionalų naudojimą. Taip pat reikėjo at-sižvelgti į medžioklės plotų vienetų nau-dotojų, medžiotojų, interesus.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį re-guliavimą ir veikti taip, kad būtų apsau-gota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkū-rimas bei gausinimas. Tam tikslui turi būti sukurta ir deramai veikti atitinkama valstybės institucijų sistema, valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos na-tūraliai gamtinei aplinkai, atskiriems jos objektams apsaugoti, racionaliam gam-tos išteklių naudojimui, atkūrimui ir jų gausinimui užtikrinti.

Buvo pabrėžta, kad iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esan-tiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai. Įstatymų leidėjas turi uždrausti veiksmus, darančius žalą natūraliai gamtinei aplinkai, jos objek-tams, ir nustatyti teisinę atsakomybę už tokius veiksmus. Minėti draudimai ir


teisinė atsakomybė už šių draudimų ne-paisymą turi būti nustatyti tik įstatymu, o šių draudimų įgyvendinimo tvarka gali būti reglamentuojama ir poįstatyminiuo-se teisės aktuose.

Konstitucinio Teismo teigimu, vals-tybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūra-lios gamtinės aplinkos, atskirų jos objek-tų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį regu-liavimą, kad būtų ribojamas atskirų gam-tinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santy-kių subjektai būtų įpareigoti atitinka-mai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.

Taip pat buvo konstatuota, kad lauki-nė gyvūnija yra ne tik nacionalinė verty-bė – ji turi ir visuotinę, transnacionalinę reikšmę; neužtikrinus tinkamo laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo galėtų būti pakenkta kitiems gamtinės aplinkos objektams ir net būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtin-tas ir ginamas vertybes (gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir kt.).

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teis-mas, valstybė gali pasirinkti įvairius gy-vūnų populiacijų valdymo būdus, bet tik ne tokius, kurie nepagrįstai suvaržytų ar apskritai paneigtų asmenų arba sociali-nių grupių teises ar teisėtus interesus, pa-mintų teisėtus jų lūkesčius.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad vienas iš laukinių gyvūnų populiacijos valdymo (t. y. reguliavimo ir kontrolia-vimo) būdų yra medžioklė; medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmo-nių veiklos rūšims, o tarp medžiokle už-

siimančių ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų turi būti rasta protinga ir teisin-ga pusiausvyra. Kartu Konstitucinis Teis-mas atkreipė dėmesį, kad teisė medžio-ti – tai įgytoji teisė ir kad Konstitucijoje medžioklės sąvoka nėra vartojama.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad reguliuojant medžioklės santykius valstybei kyla priedermė išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir iš-vengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

Minėtame nutarime buvo nurodyti trys medžioklės, kaip žmogaus veiklos ir socialinio instituto, aspektai. Konsti-tucinis Teismas pažymėjo, kad medžiok-lė apima: 1) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą); 2) laisvalaikio veiklą; 3) ūkinę veiklą. Minėti trys medžioklės aspektai yra tarpusavyje susiję.

Aptariamoje byloje buvo keliamas labai įdomus klausimas, kam nuosavy-bės teise priklauso natūralioje gamtinėje aplinkoje esantys laukiniai žvėrys ir pau-kščiai. Tačiau šis klausimas taip ir liko atviras, Konstitucinis Teismas nuomonės nepareiškė.

Ši byla buvo įdomi dar ir tuo aspektu, kad buvo apžvelgta medžioklės santykių raida nuo XV a. iki Medžioklės įstatymo priėmimo 2002 m. Konstitucinis Teis-mas pažymėjo, kad nagrinėjamos kons-titucinės justicijos bylos kontekste svar-bu išsiaiškinti ir tai, kokia yra autentiška Lietuvoje susiklosčiusi medžioklės tradi-cija, kaip ši tradicija atsispindėjo teisės aktuose, kokia buvo medžioklės santykių teisinio reguliavimo raida iki Medžioklės įstatymo, kurio nuostatų atitiktis Kons-titucijai ginčijama, priėmimo, taip pat


išsiaiškinti, ar Medžioklės įstatyme nu-statytas teisinis reguliavimas Lietuvoje susiklosčiusią medžioklės tradiciją tęsia, ar yra nuo jos nutolęs.

Gamtinės aplinkos apsaugos konsti-tuciniai pagrindai toliau buvo plėtojami Konstitucinio Teismo nutarime, kuriame buvo tiriama teisės aktų, reguliuojančių santykius, susijusius su saugomomis te-ritorijomis, atitiktis Konstitucijai. An-tai Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuo-statą, pagal kurią valstybinės reikšmės vi-daus vandenys, miškai, parkai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavy-bės teise, konstatavo, jog ši konstitucinė nuostata reiškia, kad nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik vals-tybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos ky-lančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendi-mų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų sub-jektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog tai, kad tam tikri valstybinės reikšmės ob-jektai Konstitucijoje yra traktuojami kaip išimtine nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, anaiptol nereiškia, kad atitinkami objektai, nuosavybės teise priklausę tam tikriems asmenims ir vė-liau pripažinti turinčiais valstybinę reikš-mę, būtinai turi būti paimti valstybės nuosavybėn. Šiame kontekste paminėti-na, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ne kiekvienas objektas (inter alia gamtos

objektas), kuris nuosavybės teise priklau-so valstybei, yra traktuotinas kaip turin-tis valstybinę reikšmę.

Konstitucinis Teismas nurodė ir tai, kad minėti ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vieto-vių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savival-dybėms, kaip atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams, bet ir kitiems tokių objektų savininkams bei naudotojams – fiziniams ir juridi-niams asmenims. Taigi gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, par-kų, vandens telkinių, savininkų nuosavy-bės teises.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šia-me nutarime buvo suformuluota nuo-stata, jog teisinėje valstybėje negali būti nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti naudos iš savo pada-ryto teisės pažeidimo. Tad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai teisės pažeidėjui, inter alia tokiam, kuriam už nustatytų ribojimų, draudimų nepaisy-mą, natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių teisinio režimo pažeidimus yra pritaikyta sankcija (jis buvo nubaustas), teisės ak-tais nėra nustatyta pareiga atkurti tai, kas buvo sunaikinta, suniokota, nuskurdinta, nualinta, užteršta ar kitaip pažeista. To-kių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis ne-gali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau pri-imtais kokių nors institucijų ar pareigū-nų sprendimais.

Toliau buvo plėtojama teisėtų lū-kesčių apsaugos konstitucinė doktrina.


Konstitucinis Teismas pripažino, kad tam tikrais atvejais gali būti saugomi ir lūkes-čiai, kilę iš teisės aktų, vėliau Konstituci-nio Teismo pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai. Antai Konstitucinis Teis-mas konstatavo, kad gali susidaryti to-kios faktinės situacijos, kai asmuo, atitin-kantis teisės aktuose nustatytas sąlygas, pagal šiuos teisės aktus įgijo tam tikras teises ir dėl to jam atsirado lūkesčių, ku-riuos šis asmuo šių teisės aktų galiojimo metu pagrįstai galėjo laikyti teisėtais; to-kius lūkesčius gali sukelti net ir tie teisės aktai, kurie vėliau buvo Konstitucijos ir įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstituci-jai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujan-čiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams). Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Kons-titucija apskritai neužkerta kelio tam tik-rais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų priešta-raujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti as-menys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos. Spren-džiant, ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstaty-minio akto – prieštaraujančiu Konstitu-cijai ir (arba) įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o jeigu taip, tai kokiu mastu, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir ne-apgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos

kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtin-tų, jos ginamų ir saugomų vertybių pu-siausvyra.

Ir pabaigoje norėčiau paminėti Konstitucinio Teismo kuriamą Konstitu-cijos ir Europos Sąjungos teisės aktų san-tykio doktriną (teisingiau pasakius, tam tikras šios doktrinos užuomazgas).

Šiuo atveju tik norėčiau paaiškinti, kad Seimas 2004 m. liepos 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos papil-dymo Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungo-je“ ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymą, kurio 1 straipsniu Konstituciją papildė Lietu-vos Respublikos konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ – Konstitucijos sudedamą-ja dalimi (Konstitucijos 150 straipsnis). Minėtas Konstitucinis aktas įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 14 d. Juo buvo konsti-tuciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje.

Šiame kontekste Konstitucinis Teis-mas pažymėjo, kad pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narys-tės Europos Sąjungoje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis; jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesio-giai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacio-nalinis teisės aktas nustato tokį teisinį


reguliavimą, kuris konkuruoja su nusta-tytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Eu-ropos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra exp-ressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Eu-

ropos Sąjungos teisės nuostatos, kylan-čios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos na-cionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.

1. Abramavičius A. Teisminė valdžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. – Justitia, 2005, Nr. 4, p. 2–10.

2. Bacevičius V. et al. Konstitucinio reguliavimo įvairovė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2006.3. Jarašiūnas E. Valstybės valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis Teismas. Vilnius: Teisinės infor-

macijos centras, 2003.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos

Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respubli-kos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2004, Nr. 105-3894.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“. – Ibid., 2004, Nr. 181-6708.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respub-likos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“ išaiškinimo“. – Ibid., 2005, Nr. 21-664.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1, 9, 10 dalių, 13 straipsnio 2 dalies, 18 straipsnio 7 dalies ir 22 straipsnio 3, 6, 7 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2005, Nr. 63-2235.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos baudžiamojo proceso kodekso 131 straipsnio 4 dalies (2001 m. rugsėjo 11 d. redakcija) ati-tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodek-so 234 straipsnio 5 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 244 straips-nio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d., 2003 m. rugsėjo 16 d. redakcijos), 407 straipsnio (2003 m. birželio 19 d. redakcija), 408 straipsnio 1 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 412 straipsnio 2 ir 3 dalių (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 413 straipsnio 5 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 414 straipsnio 2 dalies (2002 m. kovo 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl pareiškėjo – Šiaulių rajono apylinkės teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos Respublikos bau-džiamojo proceso kodekso 410 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 7-254.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstaty-mo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačio-je žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties

Literatūra ir šaltiniai


Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Res-publikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento pa-tvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms“. – Ibid., 2006, Nr. 30-1050.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-publikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 dalies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2006, Nr. 38-1349.

311311

I. Įvadas

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktų poveikis Lietuvos teisinei si-stemai yra ypatingas, nes tam prielaidos yra: 1) Konstitucinio Teismo vieta valsty-bės institucijų sistemoje; 2) jo vykdomų funkcijų specifika; 3) pagaliau ir Konsti-tucinio Teismo aktų galia. Tam tikri šių prielaidų aspektai yra eksplicitiškai iš-reikšti Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste. Antai Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teis-mas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Res-publikos Prezidento ir Vyriausybės ak-tai – Konstitucijai ir įstatymams. Konsti-tucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausy-bės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, o šio straipsnio 2 dalyje nu-statyta, kad Konstitucinio Teismo spren-dimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

Tačiau Konstitucija nėra vien teks-tas. Konstitucinis Teismas 2004 m. ge-gužės 25 d. [1] ir 2004 m. gruodžio

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO AKTŲ VYKDYMAS IR JŲ POVEIKIS

TEISINEI SISTEMAI

Doc. dr. Stasys StačiokasLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

13 d. [2] nutarimuose yra konstatavęs: „Taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplici-tinių nuostatų visumos. <...> Pati Kons-titucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio ne-būtų galima vertinti jo atitikties Konsti-tucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – kons-titucinės normos ir konstituciniai princi-pai, kurie įvairiose Konstitucijos formu-luotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai princi-pai yra įtvirtinti expressis verbis konsti-tucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konsti-tucijos, kaip svarbiausių valstybinės ben-druomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto,

Doc. dr. Stasys Stačiokas ◆312

prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Kons-titucijos nuostatas, neleidžia, kad Kons-titucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstituci-joje įtvirtinta ar jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dva-sia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitu-cijos normas, eksplicitiškai arba impli-citiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. Tad priešpriešos ne-gali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konstituci-jos raidės: Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigia-ma Konstitucijos dvasia, kuri gali būti su-vokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Kons-titucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitu-cinio teisinio reguliavimo visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tie-siogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių siste-mą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, pra-

smės.“ Todėl šiame kontekste itin svarbu pabrėžti, kad Konstituciją sudaro ne tik Konstitucijos tekstas, bet ir Konstituci-nio Teismo pateikiami oficialūs jos iš-aiškinimai – šiuo požiūriu Konstitucinio Teismo aktų poveikis yra toks, kad per šiuos aktus Konstitucija, kaip aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, tampa „gyva“, ji tiesiogiai reguliuoja Lietuvos visuomenės ir valstybės santykius, paten-kančius į konstitucinio teisinio reguliavi-mo sritį. Tai lemia Konstitucinio Teismo konstitucinė misija vykdyti konstitucinį teisingumą.

II. Konstitucinis Teismas – teisminė institucija, vykdanti specifines funkcijas

Mokslinėje literatūroje yra pareikšta nemažai nuomonių dėl to, kad konstitu-ciniai teismai nėra įprastiniai teismai, t. y. jų išskirtinę vietą valstybės institucijų si-stemoje lemia vykdomų funkcijų specifi-ka [3], todėl kartais net suabejojama, ar juos apskritai galima laikyti teisminėmis institucijomis.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją vykdo specifi-nes funkcijas – minėta, kad Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įsta-tymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams. Be to, Konstitucijoje (in-ter alia jos VIII skirsnyje „Konstitucinis Teismas“) yra nustatyti ir kiti Konstituci-nio Teismo įgaliojimai. Taigi Konstituci-nis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę. Konstitucinis Teismas – kons-

◆ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO AKTŲ VYKDYMAS IR JŲ POVEIKIS TEISINEI SISTEMAI 313

titucinės justicijos institucija. Pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemes-nės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir vykdyda-mas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konsti-tucinį teisingumą, garantuoja Konstitu-cijos viršenybę teisės sistemoje ir konsti-tucinį teisėtumą.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime [4] yra konstatavęs, kad bet kuris teismas, vykdydamas teisin-gumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, ku-ris prieštarauja Konstitucijai, kad, atsi-žvelgiant į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, teisėjas negali taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstaty-minio teisės akto, jis taip pat negali tai-kyti tokio poįstatyminio teisės akto, kuris prieštarauja įstatymui. Viso konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste išaiškinęs Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, Kons-titucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) ne-prieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konsti-tucijai, būtent: ar bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis) neprieštarauja Kons-titucijai, ar bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieš-tarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar bet kuris Seimo poįstaty-minis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja

Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, ar bet ku-ris Respublikos Prezidento aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituci-niams įstatymams ir įstatymams, ar bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis) neprieš-tarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams. Konstituci-nis Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama pažodžiui, būtų neįmanoma tirti ir to, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams neprieštarauja referendumu priimti įstatymai (jų nuostatos) arba kiti teisės aktai, ar Konstitucijai, kitiems aukš-tesnės galios aktams neprieštarauja tokie vienkartinio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), išleisti Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės, kurie tos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu jau buvo įvykdyti. La-bai pasunkėtų ir legislatyvinės omisijos nustatymas (o juk Konstitucinis Teismas gali pripažinti prieštaraujančia Konstitu-cijai ir legislatyvinę omisiją). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad kitoks, pažodinis Kons-titucijos 102 straipsnio 1 dalies aiškinimas reikštų, kad Konstitucija esą toleruoja savo pačios nepaisymą, kai leidžiami tam tikri teisės aktai (pavyzdžiui, konstituci-niai įstatymai arba Seimo statutas), kad pagal Konstituciją esą galima nepaisyti konstitucinių įstatymų, kai leidžiami įsta-tymai, ir nepaisyti įstatymų ir konstituci-nių įstatymų, kai leidžiami tam tikri (pa-vyzdžiui, Seimo) poįstatyminiai teisės ak-tai, taip pat pagal Konstituciją esą galima nepaisyti Konstitucijos tada, kai įstatymai (jų nuostatos) ar kiti teisės aktai yra pri-imami referendumu. Seimo, Respublikos


Prezidento arba Vyriausybės išleisti vien-kartinio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys) apskritai išvengtų jų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikros. Pažodinis (juolab siaurinama-sis) Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies aiškinimas būtų visiškai nepagrįstas, nes paneigtų Konstitucijos viršenybės prin-cipą, konstitucinį teisinės valstybės prin-cipą, iš Konstitucijos kylančią visų teisės aktų hierarchiją (suponuojančią inter alia poįstatyminių teisės aktų atitiktį įstaty-mams), Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuosta-tą, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat Konstitucijos 6 straipsnio 1 da-lies nuostatą, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Jeigu būtų vadovaujamasi tokiu vien pažodiniu Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies aiški-nimu, būtų sudarytos prielaidos pažeisti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konstitucines teises. Šiame kontekste pa-žymėtina ir tai, kad Konstitucija, jeigu ji būtų aiškinama vien taikant lingvistinį metodą, pažodžiui, negalėtų būti Lietuvos aukščiausiąja teise, nes būtų iš esmės su-tapatinama su jos tekstine forma – būtų suabsoliutinama Konstitucijos raidė ir ig-noruojama Konstitucijos dvasia.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad Konstitu-cinis Teismas yra teisminė institucija, vyk-danti specifines funkcijas, taip pat pažy-mėjo, kad tarp bendrosios kompetencijos teismų sistemos ir konstitucinės justicijos institucijos – Konstitucinio Teismo – esa-

ma reikšmingų sąsajų, inter alia: bet ku-ris bendrosios kompetencijos teismas (jo teisėjas), kaip pareiškėjas, turi įgaliojimus Konstitucijoje (106 straipsnio 1, 2, 3 daly-se, 110 straipsnio 2 dalyje) nustatytu pa-grindu inicijuoti konstitucinės justicijos bylas Konstituciniame Teisme; visus ben-drosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus – saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvir-tintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurispru-dencijoje suformuotos oficialios konsti-tucinės doktrinos. Tačiau organizaciniu ir administraciniu atžvilgiais Konstitucijoje abi šios teismų sistemos – Konstitucinis Teismas, vykdantis konstitucinę teismi-nę kontrolę, ir bendrosios kompetencijos teismų sistema – yra atskirtos.

III. Konstitucinio Teismo aktų galia

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respubli-kos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Kons-titucinio Teismo sprendimas, kad ati-tinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, o šio straipsnio 2 dalyje nu-statyta, kad Konstitucinio Teismo spren-dimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Šios Konstitucijos nuo-statos tiesiogiai nenurodo nei Konstitu-


cinio Teismo aktų teisinės galios teisės aktų hierarchijoje, nei jų galiojimo laiko ir asmenų atžvilgiu.

Svarbu tai, kad Konstitucinis Teis-mas, 2006 m. kovo 28 d. nutarime aiš-kindamas Konstitucijos 107 straips-nio 2 dalį, pažymėjo, jog Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „sprendimai“ (tokia pat sąvoka vartoja-ma Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje, 107 straipsnio 1 dalyje, 109 straipsnio 4 dalyje) negali būti aiškinama kaip reiš-kianti, esą Konstitucinis Teismas, spręs-damas jo kompetencijai priskirtus klau-simus, gali priimti tik tokį teisės aktą, ku-ris yra vadinamas sprendimu (turi spren-dimo formą). Sąvoka „sprendimai“ yra bendrinė, ja ne tik apibūdinami Konsti-tucinio Teismo priimami teisės aktai ir tų aktų rūšis – ji reiškia, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina Konstitucijos jam priskirtą kompetenciją ir pareiškia savo valią, t. y. priima Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo bai-giamieji aktai yra ir tokie jo teisės aktai, kuriais konstitucinės justicijos byla iš-nagrinėjama iš esmės, ir tokie, kurie yra priimti ginčijamo teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) netyrus iš esmės, o deramai (aiškiai ir racionaliai) argumen-tuotu sprendimu atsisakius nagrinėti prašymą arba nutraukus pradėtą teiseną (jeigu atitinkamas prašymas buvo priim-tas Konstituciniame Teisme ir konstitu-cinės justicijos byla buvo pradėta rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui), arba nutraukus bylą (jeigu konstitucinės jus-ticijos byla jau buvo išnagrinėta Konsti-tucinio Teismo posėdyje). Konstitucinis

Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies bendrinė sąvoka „sprendimai“ yra sukonkretinta Konsti-tucinio Teismo įstatyme. Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) inter alia nustaty-ta: Konstitucinis Teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas nutarimą (1 dalis); nutarimus Konstitucinis Teismas skel-bia Lietuvos Respublikos vardu (1 dalis); Konstitucinio Teismo įstatymo numa-tytais atvejais (t. y. tais pačiais atvejais, kurie numatyti Konstitucijos 105 straips-nio 3 dalyje) baigiamasis Konstitucinio Teismo aktas vadinamas išvada (2 dalis); Konstitucinis Teismas atskirais klausi-mais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės, priima sprendimus (3 dalis). Taigi ištyręs, ar aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konsti-tucijai, neprieštarauja kuris nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausy-bės teisės aktas, taip pat kuris nors refe-rendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinis Teismas priima nutarimą. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas priima sprendi-mus dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo (61 straipsnio 2 dalis), dėl by-los (teisenos) nutraukimo (69 straipsnio 3 dalis). Nurodyti Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai yra Kons-titucinio Teismo baigiamieji aktai – jais baigiama konstitucinės justicijos byla. Visus šiuos Konstitucinio Teismo nutari-mus, išvadas, taip pat sprendimus, kuriais baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus, apima Konstitucijos 107 straips-nio 2 dalyje vartojama bendrinė sąvoka


„sprendimai“, reiškianti ir tai, kad Kons-titucinis Teismas įgyvendina Konstituci-jos jam priskirtą kompetenciją ir pareiš-kia savo valią, t. y. priima Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą.

III.1. Konstitucinio Teismo aktų teisinė galia teisės aktų hierarchijoje

Iš tiesų Konstitucinio Teismo aktų vieta teisės aktų hierarchijoje yra nulemta Konstitucinio Teismo vykdomų specifinių funkcijų ir jo misijos vykdyti konstitucinį teisingumą. Konstitucinis Teismas, spęs-damas, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai ne-prieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konsti-tucijai ir įstatymams, privalo aiškinti (jis to net negali nedaryti!) ir aiškina Kons-tituciją. Pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją, formuoti oficialią konstitucinę doktriną turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinis Teis-mas, formuodamas Lietuvos konstitucinės teisės doktriną, savo veikla esmingai sąly-goja Lietuvos teisinės sistemos raidą [5]. Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškina-mos Konstitucijos nuostatos – normos ir principai. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl oficiali konstitucinė doktrina yra formuo-jama vadovaujantis tuo, kad visos Konsti-tucijos nuostatos tarpusavyje yra susijusios ne tik formaliai, bet ir pagal turinį: vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų jos nuostatų turinį. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos sudaro darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė

vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti vien pažodžiui, nė vienos Konsti-tucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas ku-rios nors kitos konstitucinės nuostatos tu-rinys, nes tuomet būtų iškreipta viso kons-titucinio teisinio reguliavimo esmė, pa-žeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra inter alia atskleidžiama įvairių konstituci-nių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiausvyra, kons-titucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė.

Oficiali konstitucinė doktrina for-muojama Konstituciniam Teismui tiriant, ar kuris nors konstitucinis įstatymas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, ar kuris nors įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstaty-mams, ar kuris nors Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Kons-titucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, ar kuris nors Respublikos Prezidento aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituci-niams įstatymams ir įstatymams, ar kuris nors Vyriausybės aktas (jo dalis) neprieš-tarauja Konstitucijai, konstituciniams įsta-tymams ir įstatymams.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. ir 2006 m. gegužės 9 d. nutarimuo-se [6] yra konstatavęs, jog konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuojamos ofi-cialios konstitucinės doktrinos raidai bū-dinga tai, kad oficiali konstitucinė dok-trina bet kuriuo konstitucinio teisinio re-guliavimo klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus


tos doktrinos elementus (fragmentus), atskleistus ankstesnėse konstitucinės jus-ticijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose, papildant kitais, atsklei-džiamais Konstitucinio Teismo aktuose, priimamuose naujose konstitucinės jus-ticijos bylose. Oficialios konstitucinės doktrinos (ir kaip visumos, ir kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavi-mo klausimu) formavimas – tai ne vien-kartinis aktas, bet laipsniškas ir nuosek-lus procesas, kuris yra nenutrūkstamas ir niekuomet nebūna visiškai baigtas. Aiškinant Konstitucijos normas ir prin-cipus, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtintus Konstitucijos tekste, visuomet yra galimybė – jeigu tai būtina dėl nag-rinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos – formuluoti tokias oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas (t. y. atskleisti tokius konstitucinio teisinio re-guliavimo aspektus), kurios dar nebuvo suformuluotos ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose. Konstituciniam Teismui pagal pareiškėjų prašymus nagrinėjant vis naujas konstitucinės justicijos bylas, ankstesniuose Konstitucinio Teismo ak-tuose suformuota oficiali konstitucinė doktrina (kiekvienu atskiru atitinka-moje byloje reikšmės turinčiu konsti-tucinio teisinio reguliavimo klausimu) yra papildoma vis naujais fragmentais. Taigi formuluojant vis naujas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas yra at-skleidžiama Konstitucijoje – aukščiausios galios teisės akte įtvirtinto teisinio regu-liavimo įvairovė ir pilnatvė. Minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose taip pat yra konstatuota, kad Konstitucijo-je įtvirtintas teisinės valstybės principas

suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, kad jurisprudencijos tęstinumą turi už-tikrinti ne tik bendrosios kompetencijos teismai, inter alia Lietuvos Aukščiausia-sis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, taip pat pagal Konstitucijos 111 straips-nio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemų aukščiausiųjų instancijų teismai (administracinių teismų sistemoje – Lie-tuvos vyriausiasis administracinis teis-mas), bet ir Konstitucinis Teismas.

Taigi visa tai liudija, kad Konstituci-nio Teismo aktai yra logiškas ir nuosek-lus Konstitucijos tęsinys. Kad Konstitu-cinio Teismo aktai turi aukštesnę teisinę galią negu ordinarinė teisė, yra pažy-mėjęs E. Kūris [7]. Jo nuomone, Kons-titucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalies nuostata, kad „Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią“, yra savotiško įstatyminio reguliavimo paradoksas, atspindintis tai, kad kuriant Lietuvos konstitucinės justicijos modelį Konstitucinio Teismo aktų tikroji ga-lia nebuvo prognozuojama. Pasak jo, ši galia išplaukia iš pačios Konstitucijos ir yra ypatinga – tai pačios Konstitucijos galia, nes jos negalima įveikti priimant įstatymą ar kitą teisės aktą.

III.2. Konstitucinio Teismo aktų galiojimas asmenims

Konstitucinis Teismas 2003 m. ge-gužės 30 d. nutarime [8] yra konstata-vęs, kad pagal Konstituciją Konstituci-nio Teismo sprendimai (nutarimai) yra privalomi visiems, kad Konstitucinio Teismo aktai yra teisės šaltinis. Šiame nutarime pažymėta: atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimo vi-


sos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną visumą, kad Konstitucinio Teismo nutarime turi būti pateikiami argumentai, kuriais grindžia-mas nutarimas ir išdėstoma Konstitucijos nuostatų samprata, priimant naujus, kei-čiant, papildant jau priimtus įstatymus ir kitus teisės aktus juos leidžiančios vals-tybės institucijos – Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė – yra saistomos Konstitucinio Teismo nutarimo moty-vuojamojoje dalyje išdėstytos Konstitu-cijos nuostatų sampratos, kitų teisinių argumentų.

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime išsamiai konstatuota, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas erga omnes konstitucinės kontrolės modelis. Šiame nutarime taip pat konstatuota, kad minė-tos Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies formuluotė „yra galutiniai ir neskundžia-mi“ reiškia, jog Konstitucinio Teismo nu-tarimai, išvados, sprendimai, kuriais bai-giama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios instituci-joms, teismams, visoms įmonėms, įstai-goms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Kons-titucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatuota, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį, ku-rioje, kaip minėta, nustatyta, kad Kons-titucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompe-

tencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, taip pat tokie sprendimai, kuriais yra bai-giama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, negali būti peržiūrimi, išskyrus tuos at-vejus, kai būtinybė juos peržiūrėti kyla iš pačios Konstitucijos. Šiame nutarime pabrėžiama, kad joks oficialios konstitu-cinės doktrinos plėtojimas – nei ankstes-nėse konstitucinės justicijos bylose pri-imtuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampra-tos papildymas naujais elementais (frag-mentais), nei toks anksčiau suformu-luotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguo-jama, – pagal Konstituciją negali būti ir nėra pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus, kuriais buvo baigta konstitucinės justicijos byla, ar jų argumentavimą (pagrindimą). Šia-me nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad vienintelis pagrindas, kuriam esant Konstitucinio Teismo ini-ciatyva gali būti peržiūrėtas Konstitu-cinio Teismo baigiamasis aktas, yra tai, kad paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios nutarimo priėmimo metu Konsti-tuciniam Teismui buvo nežinomos.

III.3. Konstitucinio Teismo aktų galiojimas laiko atžvilgiu

Baigiamuoju Konstitucinio Teismo aktu, kai Konstitucinis Teismas išspren-džia bylą iš esmės, nustatoma, kad ginčija-mas teisės aktas atitinka Konstituciją arba jos neatitinka. Paprastai Konstitucinio


Teismo aktai įsigalioja tik juos oficialiai paskelbus. Antai Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo aktai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žinio-se“ dieną. Tačiau jų poveikis (net ir įsiga-liojimas) gali būti skirtingas, jeigu skir-tingai nustatomas nekonstitucinio teisės akto negaliojimo pradžios momentas. Teisės literatūroje nurodoma, kad galimi tokie nekonstitucinio teisės akto negalio-jimo pradžios momentai: 1) teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstituci-jai momentas, t. y. Konstituciniame Teis-me paskelbus Konstitucinio Teismo nu-tarimą; 2) oficialus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimas spaudoje – pa-skelbimo diena; 3) nekonstitucinio akto priėmimo diena; 4) Konstitucinio Teis-mo nustatytas terminas [9]. Visi šie mo-mentai gali būti priskiriami ex nunc arba ex tunc Konstitucinio Teismo aktų povei-kiui. Lietuvos Respublikoje bendra tai-syklė yra ta, kad Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą nekonstitucinis aktas negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas ak-tas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis). Tai yra vadinamoji ex nunc poveikio taisyklė. Viena išimtis yra tada, kai į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti taikytino teisės akto konstitucingumą kreipiasi teismas: jo nagrinėjamos bylos šalims Konstitu-cinio Teismo nutarimas sukelia ex tunc padarinius [10]. Pasak V. Staugaitytės, ši išimtis gali būti suvokiama plačiau: ka-dangi Konstitucinio Teismo kontrolė yra erga omnes, tai jo aktai, kuriais tam tikras teisės aktas pripažįstamas nekonstituci-

niu, turėtų būti taikomi visose nebaigto-se bylose, taip pat visuose nebaigtuose ar net nepradėtuose vykdyti sprendimuose ir kai kuriais kitais atvejais, kai teismai taiko teisę (atnaujinant bylas ir kt.) [11].

Konstitucijoje nėra tiesiogiai numa-tyta jokių teisinių priemonių, kurios leis-tų išvengti teisinio vakuumo ar kitų ne-pageidautinų padarinių, galinčių kilti dėl staigaus Konstitucijai prieštaraujančių normų pašalinimo iš teisės sistemos, tad problemos sprendimo būdą teko surasti Konstituciniam Teismui – jis nusprendė atidėti ne ydingų teisės normų galios ne-tekimo terminą, kaip daro daugelio vals-tybių konstituciniai teismai, o savo nuta-rimo oficialų paskelbimą ir įsigaliojimą. Pirmą kartą tai buvo padaryta 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu [12], priimtu išnagrinėjus bylą dėl Lietuvos Respubli-kos vietos savivaldos įstatymo nuostatų konstitucingumo. Šiame nutarime Kons-titucinis Teismas konstatavo, kad jis turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, spręsti, kada turi būti oficialiai paskelbtas jo nutarimas. Beje, kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nutarimai, susiję su žmogaus konstituci-nių teisių ir laisvių apsauga, visais atvejais oficialiai skelbiami nedelsiant. Pripažinęs prieštaraujančiomis Konstitucijai kai ku-rias Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jos yra sistemiškai susijusios su daugeliu kitų šio įstatymo nuostatų, tad jeigu Konsti-tucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susida-rytų vietos savivaldos teisinio reguliavi-mo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų vietos savivaldos mechanizmo veikimą ir


valstybės valdymą. Atsižvelgdamas į tai, kad šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, Konstitucinis Teismas nustatė, kad nuta-rimas „Valstybės žiniose“ oficialiai skelb-tinas praėjus dviem mėnesiams nuo jo paskelbimo viešame Konstitucinio Teis-mo posėdyje.

Konstitucinis Teismas savo 2005 m. sausio 19 d. nutarime [13] išdėstė išsa-mesnius nutarimų įsigaliojimo atidėjimo motyvus: „Konstitucinis Teismas gali ati-dėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurios atsirastų, jeigu atitinkamas Kons-titucinio Teismo nutarimas būtų oficia-liai paskelbtas tuoj pat po jo viešo pa-skelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos gina-mas, saugomas vertybes. Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalys) pripažintas prieštaraujančiu Konstituci-jai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmo-nių teisėms ir laisvėms nepalankių pada-rinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitin-kamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų.“

Antrą kartą savo nutarimo oficialų paskelbimą Konstitucinis Teismas atidė-jo išnagrinėjęs bylą dėl kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų,

numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo nuo-statų atitikties Konstitucijai [14]. Pripa-žinęs prieštaraujančiomis Konstitucijai šio įstatymo nuostatas, pagal kurias nu-statyti kompensacijų dydžius, mokėjimo tvarką ir terminus buvo pavesta Vyriau-sybei, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jeigu šis nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbi-mo Konstitucinio Teismo posėdyje, šios nuostatos nuo nutarimo oficialaus pa-skelbimo dienos negalėtų būti taikomos ir atsirastų tokių nuosavybės teisių į iš-likusį nekilnojamąjį turtą teisinio regu-liavimo neapibrėžčių bei teisinio regulia-vimo spragų, dėl kurių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas būtų iš esmės sutrikdytas, gal net laikinai nutrūktų. Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog įstatymų leidėjui kyla pareiga įstaty-mą atitinkamai pakeisti ir (arba) papildy-ti taip, kad jo nuostatos atitiktų Konsti-tuciją ir kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas nebūtų sutrikdytas ar sustabdytas, kad jis nenu-trūktų, – kad valstybė galėtų tinkamai, laiku įvykdyti savo prisiimtus įsipareigo-jimus, šis procesas turi vykti nuosekliai ir nepertraukiamai. Oficialų savo nutarimo paskelbimą „Valstybės žiniose“ atidėda-mas iki 2005 m. gruodžio 30 d. Konsti-tucinis Teismas šioje byloje atsižvelgė ne tik į tai, kad įstatymų pakeitimams pa-daryti reikia tam tikro laiko, bet ir į tai, kad valstybės finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra atkuria-mos mokant pinigines kompensacijas, vykdymas yra susijęs su valstybės biu-


džeto sudarymu ir atitinkamu valstybės finansinių išteklių perskirstymu.

Tokia praktika sulaukė įvertinimo nacionalinėje teisės literatūroje. Antai V. Staugaitytė pabrėžė: „Lietuvoje tol, kol Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tam tikras teisinis reguliavimas pripažin-tas prieštaraujančiu Konstitucijai, nėra įsi-galiojęs (jo oficialus paskelbimas ir įsiga-liojimas atidėtas), jis teisine prasme neįpa-reigoja įstatymų leidėjo imtis atitinkamų legislatyvinių veiksmų. Atidėdamas savo nutarimo oficialų paskelbimą Konstituci-nis Teismas tik suteikia įstatymų leidėjui galimybę savo iniciatyva suderinti teisinį reguliavimą su Konstitucijos reikalavi-mais ir taip „užbėgti už akių“ teisiniams padariniams, kurie kiltų įsigaliojus Kons-titucinio Teismo nutarimui“ [15].

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teis-mas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime kons-tatavo, jog oficialiai paskelbus šį Konsti-tucinio Teismo nutarimą nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir pa-pildymais) straipsniai (jų dalys), kurie šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinti prieštaraujančiais Konstituci-jai, negalės būti taikomi, jog gali būti su-trikdytas Konstitucijoje nustatytas teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, at-leidimo iš pareigų procesas ir, kad to būtų išvengta, įstatymų leidėjui kyla pareiga nedelsiant užpildyti susidariusį teisinio reguliavimo vakuumą. Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad minėtas teisinio reguliavimo vakuumas gali būti visiškai likviduotas tik Seimui padarius atitinkamus Teismų įstatymo pakeitimus ir (arba) papildymus, paisant Konstituci-

jos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos spe-cialios įstatymo numatytos teisėjų institu-cijos konstitucinės sampratos, kitų Kons-titucijos nuostatų (inter alia atsižvelgiant į šiame Konstitucinio Teismo nutarime, kituose Konstitucinio Teismo aktuose pa-teiktą jų aiškinimą). Jeigu tam prireiktų daugiau laiko, Seimui kyla pareiga įstaty-mu nustatyti laikiną teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis, atsižvelgiant į šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktą Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nu-rodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstitucinio statuso, įgaliojimų bei sudarymo tvarkos sam-pratą, kitas Konstitucijos nuostatas, būtų sudaryta minėta laikina speciali teisėjų institucija. Ji turėtų turėti įgaliojimus pa-tarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų tol, kol įstatymų lei-dėjas, atsižvelgdamas į šiame Konstitu-cinio Teismo nutarime pateiktą minėtos specialios teisėjų institucijos konstitu-cinio statuso, įgaliojimų bei sudarymo tvarkos sampratą, kitas Konstitucijos nuostatas, šiuos santykius reglamentuos pataisytame Teismų įstatyme. Tačiau šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigalioji-mas nebuvo atidėtas.

IV. Konstitucinio Teismo aktų vykdymas

Svarbu pabrėžti tai, kad Konstituci-nio Teismo aktai, kuriais ginčijami tei-sės aktai pripažįstami neprieštaraujan-čiais Konstitucijai, neturi būti kaip nors ypatingai vykdomi. Jie gali būti laikomi „besirealizuojančiais“ [16]. Toks aiškini-mas ypač tinkamas, jeigu Konstitucinio


Teismo aktų galia ir poveikis yra siejama tik su jų rezoliucine dalimi. Kita vertus, minėta, kad Konstitucinio Teismo aktai įpareigoja visus subjektus ne tik savo rezoliucinėmis dalimis, bet ir motyvais. Konstitucinis Teismas kartais leidžia įstatymų leidėjui ar kitiems teisėkūros subjektams susivokti, kad reikia pakeisti „nekorektišką“, net „stokojantį konstitu-cinio pagrindo“ teisinį reguliavimą, ku-ris nėra pripažįstamas nekonstituciniu, arba tiesiog leidžia sau „švelniai pagrū-moti“ [17].

Sudėtingesnė situacija būna tada, kai reikia vykdyti Konstitucinio Teismo aktus, kuriais teisės aktai buvo pripažinti nekonstituciniais. Paprastai nekonstitu-cinius teisės aktus reikia šalinti iš teisi-nės sistemos (juos šalina nekonstitucinį teisės aktą priėmusios institucijos), nors, K. Lapinsko nuomone, Konstitucinio Teismo nutarimu faktiškai yra nutrau-kiama nekonstituciniu (neteisėtu) pripa-žinto teisės akto galia ir teisiniais pada-riniais tai prilygsta jo panaikinimui [18]. Kita vertus, šiuo atveju gali susidaryti teisinio reguliavimo spragų, net vakuu-mas, todėl Konstitucinio Teismo nutari-mai, kuriais ginčijami teisės aktai buvo

pripažinti nekonstituciniais, privalo būti vykdomi priimant naujus, Konstituciją atitinkančius teisės aktus. Didžiulė pro-blema yra ne ta, kad reikia formaliai pa-taisyti teisinį reguliavimą, pripažintą ne-konstituciniu, o ta, kad kartais Konstitu-cinio Teismo sprendimai gali „reikalauti“ gana skubiai numatyti valstybės biudžete lėšų, kad būtų įgyvendinti valstybės įsi-pareigojimai savo piliečiams [19].

V. Vietoj išvadų

Konstitucinio Teismo aktų povei-kis teisinei sistemai yra ypatingas. Šiais aktais teisinė sistema apvaloma nuo ne-konstitucinių teisės aktų, be to, Konsti-tucijai yra „įpučiama gyvybės“. Maža to, Konstitucinio Teismo aktai turi Konsti-tucijos galią, jie yra erga omnes poveikio, dėl kurio integruojama visa teisinė sis-tema, taip pat – dėl Konstitucijos kons-tituojamų vertybių – visuomenė ir vals-tybė. Be to, Konstitucinio Teismo aktais kartais yra įsiterpiama į įvykusių santy-kių sritį (ex tunc poveikis) – jie paprastai siejasi su siekiu veiksmingiau užtikrinti teisės vertybes, kurių svarbiausios yra žmogaus teisės.

Nuorodos

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 da-lies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2004, Nr. 85-3094.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“. – Ibid., 2004, Nr. 181-6708.

3. Žr. Jarašiūnas E. Konstitucinės justicijos studijų įvadas, arba L. Favoreu „Konstituciniai teismai“ / Fa-voreu L. Konstituciniai teismai. Vilnius: Garnelis, 2001, p. 11–12.


4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2006, Nr. 36-1292.

5. Stačiokas S. Pasiruošimas stojimui į ES: Konstitucinio Teismo praktikos tarptautinis ir lyginamasis aspektai. – Stojimas į Europos Sąjungą ir Konstitucija. Seminaro medžiaga. 1999 06 29–30 d. Vilnius: Eugrimas, 2000, p. 34–42.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sau-sio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straips-nio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. re-dakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straips-nio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redak-cija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakci-ja), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2006, Nr. 51-1894.

7. Kūris E. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma. – Teisės problemos, 2003, Nr. 3 (41), p. 8–32.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-kos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo pa-pildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straipsnio 1 daliai“. – Valstybės žinios, 2003, Nr. 53-2361.

9. Lapinskas K. Konstitucinės priežiūros institucijų sprendimų realizavimo problemos. – Konstitucinės priežiūros institucijų sprendimų teisinės prigimties, galių ir realizavimo problemos = Orzeczenia insty-tucji nadzoru konstytucyjnego – problemy związane z ich charakterem prawnym, mocą oraz realizacją. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1997, p. 43–54; Lapinskas K. Acts of the Con-stitutional Court. – Jarašiūnas E. et al. Constitutional Justice in Lithuania. Vilnius: The Constitutional Court of the Republic of Lithuania, 2003, p. 171–201.

10. Kūris E. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma. – Teisės problemos, 2003, Nr. 3 (41), p. 8–32.

11. Staugaitytė V. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų teisinė galia laiko požiūriu. – Ju-risprudencija, 2005, t. 77 (69), p. 65–81.


12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakei-timo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą įstatymo ati-tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2003, Nr. 19-828.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo papildy-mo 881 straipsniu įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2005, Nr. 9-289.

14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) bei 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstaty-mo 7 straipsnio 1 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) bei 2 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Ibid., 2005, Nr. 152-5605.

15. Staugaitytė V. Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų pašalinimo iš teisės sistemos atidėjimas Lietuvos ir užsienio valstybių konstitucinių teismų praktikoje. – Jurisprudencija, 2006, t. 2 (80), p. 100–111.

16. Stačiokas S. Ispolnenie postanovlenij Konstitucionnogo Suda Litovkoj Respubliki. – Konstitucion-noe pravo: vostočnoevropejskoe obozrenie. Moskva: Institut prava i publičnoj politiki, 2002, No 3 (40), s. 46–48.

17. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 4 straips-nio 2 dalies (2002 m. birželio 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl pareiškė-jo – Mažeikių rajono apylinkės teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtin-gės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2005, Nr. 146-5332.

18. Lapinskas K. Acts of the Constitutional Court. – Jarašiūnas E. et al. Constitutional Justice in Lithua-nia. Vilnius: The Constitutional Court of the Republic of Lithuania, 2003, p. 171–201.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-likos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) bei 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstaty-mo 7 straipsnio 1 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) bei 2 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. – Valstybės žinios, 2005, Nr. 152-5605.

325325

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų poveikio bendrosios ir specialiosios kompetencijos teismų bylų nagrinėjimo praktikos formavimui ana-lizė yra svarbi Lietuvos teisinės sistemos suvokimui apskritai, be jos būtų sunku įsivaizduoti XXI amžiaus visuomenės sąsają su jos socialinės sanklodos ir vys-tymosi krypties inžinerija – teise. Pra-nešime nagrinėjama tema – neatsiejama kiekvieno konstitucinės teisės specialis-to mokslinių tyrimų ir paieškų kryptis. Be abejo, trumpame pranešime neįma-noma atlikti nuodugnaus tyrimo, čia bus mėginama aptarti tik svarbiausius temos aspektus.

Šiuolaikiniame Konstitucinio Teis-mo nutarimų poveikio bendrosios ir specialiosios kompetencijos teismų bylų nagrinėjimo praktikos formavimui dis-kurse jau tapo aksioma teiginys, kad tai-kant teisės normas yra jaučiama vis di-desnė konstitucinių imperatyvų ir verty-bių įtaka. Teisės mokslo literatūroje įpra-sta tokį reiškinį vadinti teisės konstitucio-nalizacija [1]. Kadangi šiame pranešime bus apžvelgiamas Konstitucinio Teismo poveikis ordinariniams teismams, temą būtų galima dar labiau sukonkretinti: bendrosios ir specialiosios kompetenci-jos teismų konstitucionalizacija. Galima pritarti minčiai, kad „bendros kompe-tencijos ir administraciniai teismai pa-

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ POVEIKIS BYLŲ NAGRINĖJIMO TEISMUOSE PRAKTIKAI

Romualdas Kęstutis UrbaitisLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

mažu įsisavina Konstitucijos principų ir normų reikšmę“ [2]. Taigi Konstituci-nis Teismas yra neabejotinas imperium summum (lot., „aukščiausioji valdžia“), kai yra kalbama apie kokios nors kitos, Konstitucijoje konkrečiai nurodytos, valstybės institucijos praktikos autorite-tą formuojant bendrosios ir specialiosios kompetencijos teismų bylų nagrinėjimo praktiką.

Pasirinkta pranešimo tema yra aktuali, nes pastebima, kad taikant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją neretai kyla sunkumų, probleminių klausimų. Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į dalies ordinarinių teismų teisėjų mąstysenos inertiškumą, t. y. apsiribojimą teisės normos aiškinimu kitų to teisės akto normų arba kitų to lygmens teisės aktų aiškinimo kontekste, nenorą gilintis į iš Konstitucijos kylančią įstatymo dvasią, į pačią Konstituciją. Kaip pavyzdį norėčiau priminti teiginį, kurį dar 1936 m. JAV teisėjas L. D. Brandeisas suformulavo apibū dindamas keletą teisminio elgesio taisyklių (byla Achwander prieš Tennesse Valley Authority, 1936 m.), būtent kad teismas, nagrinėdamas bylas:

1) teisės viešpatavimo principo neiš-reikš plačiau nei būtina dėl bylos faktų;

2) įstatymo konstitucingumo klausi-mo nespręs, jeigu ieškovas anksčiau yra pripažinęs to įstatymo pranašumus;

Romualdas Kęstutis Urbaitis ◆326

3) jeigu galima, bylą nagrinės remda-masis įstatymu, o ne konstitucija;

4) kai galima, aiškins įstatymą, kad išvengtų konstitucinės problemos [3].

Savaime suprantama, šio teiginio negalima taikyti Lietuvos ordinarinių teismų darbui, juolab kad skiriasi teismų veiklą reglamentuojantys JAV ir Lietuvos įstatymai ir iš šių įstatymų kylantys reika-lavimai teisminiam bylų nagrinėjimui.

Kita vertus, pranešimo tema nepra-randa savo novatoriškumo dėl „gyvo“ Konstitucijos teksto, nuolat interpretuo-jamo Konstitucinio Teismo praktikoje, kurią praturtinti prielaidas sudaro (be kitų subjektų, turinčių tokią konstitu-cinę teisę) tiek bendrosios, tiek specia-liosios kompetencijos teismai, teikdami prašymus, kuriuose motyvuotai reiškia abejones dėl įstatymų atitikties Konsti-tucijai arba dėl poįstatyminių teisės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Apskritai teisės moksle yra dėstoma tokia nuomonė, kad teisės realizavimo lygmeniu teisės šaltinis yra ir teisminė praktika [4]. Kaip ne kartą yra pabrėžęs vienas iš 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos autorių buvęs Konstituci-nio Teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas, Konstitucijos aiškinimas, jos interpre-tacija sukuria teisę par excellence, be-siskiriančią nuo ordinarinės teisės, kuri priklauso įstatymų leidėjo veiklos sri-čiai [5].

Teismų įstatymo [6] (2002 m. sausio 24 d. redakcija) I dalies I skyriuje „Pa-grindiniai teismų organizavimo ir veik-los principai“ yra įtvirtinti konstituciniai ir teisės šakos principai (kurie, savaime suprantama, taip pat kyla iš konstituci-nių principų): žmogaus teisių ir laisvių

garantija, tarp jų asmens, įmonės, įstai-gos, organizacijos ir kitos institucijos teisė į teisminę gynybą; teisė, kad kiek-vieno asmens byla būtų teisingai išnagri-nėta nepriklausomo ir nešališko teismo; bylų nagrinėjimo teismuose viešumo (išskyrus nustatytus atvejus); valstybės valdžios padalijimo, pagal kurį teisingu-mą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teis-mai; teismų ir teisėjų nepriklausomumo, teismų organizacinio savarankiškumo, jų finansinio nepriklausomumo nuo kitų valstybės valdžios institucijų ir pareigū-nų sprendimų ir kt.

Konstitucijos normos ir konstituci-niai principai, kaip antai: pagarbos žmo-gaus teisėms ir laisvėms, tarp jų asmens teisės į teisminę gynybą; teisės, kad kiek-vieno asmens byla būtų viešai ir teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo; valstybės valdžios padalijimo principas, pagal kurį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai; teisės vir-šenybės ir kiti, – visi jie yra išsamiai nag-rinėti Konstitucinio Teismo nutarimuose. Jie turi tiesioginį poveikį bendrosios ir specialiosios kompetencijos teismų prak-tikos formavimui.

Konstitucinio Teismo nutarimų po-veikio bendrosios ir specialiosios kompe-tencijos teismų praktikai prielaidos kyla iš Konstitucijos ir įstatymų.

Minėto Teismų įstatymo 33 straips-nyje, apibrėžiančiame bylų nagrinėjimo teisės šaltinius, nustatyta, kad nagrinė-dami bylas, be kitų šaltinių, teismai va-dovaujasi Konstitucija, taip pat oficialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nuta-rimais, atsižvelgia į Lietuvos Aukščiau-siojo Teismo biuletenyje paskelbtas šio teismo nutartis bei Lietuvos vyriausiojo

◆ KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ POVEIKIS BYLŲ NAGRINĖJIMO TEISMUOSE PRAKTIKAI 327

administracinio teismo biuletenyje „Ad-ministracinių teismų praktika“ paskelb-tus šio teismo sprendimus, nutarimus ir nutartis.

Kad teisingai išspręstų bylą, teismas turi atlikti itin kruopštų darbą. Teisingas bylos išsprendimas taip pat priklauso nuo teisėjo kvalifikacijos, patyrimo, su-gebėjimo nustatyti tikrąsias bylos ap-linkybes ir tiems teisiniams santykiams reglamentuoti pritaikyti reikiamą teisės normą. Nagrinėjant bylą valstybinis kal-tintojas (prokuroras), civilinis ieškovas, kaltinamasis (jo gynėjas), civilinis at-sakovas dažniausiai savo nuomonę dėl bylos aplinkybių vertinimo, įstatymo taikymo pateikia savaip interpretuodami įstatymo normą. Pažymėtina, kad šiuose bylos aplinkybių ir teisės normų taiky-mo interpretavimuose dažniausiai yra ne įrodinėjama teisės normos atitiktis bylos aplinkybėms, bet, priešingai, yra ieškoma bylos aplinkybėms palankios teisės nor-mos. Tad teismo pareiga – nustatyti tikrą-sias faktines bylos aplinkybes ir teisingai pritaikyti teisės normas. Dėl to teismas turi aiškinti teisę (teisės normą). Minėta, kad pagal Teismų įstatymo 33 straipsnį teismai nagrinėdami bylas vadovaujasi inter alia Konstitucija ir įstatymais, ofi-cialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nutarimais. Tai taip pat reiškia, kad aiš-kindami teisę (teisės normą) teismai pri-valo vadovautis Konstitucijos normomis ir principais, Konstitucinio Teismo plė-tojama Konstitucijos normų ir principų oficialia doktrina.

Šiame kontekste konkrečiais pavyz-džiais galima pailiustruoti Konstitucinio Teismo nutarimų poveikį bendrosios ir specialiosios paskirties teismų praktikai.

Konstitucinis principas, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą(Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis)

Konstitucinis Teismas 2001 m. gegu-žės 7 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažei-dimų kodekso 1302 straipsnio (1994 m. liepos 18 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šiame nu-tarime išdėstyta konstitucinė dvigubo baudimo negalimumo principo doktrina (Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis) buvo plėtojama Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarime, kuriame Kons-titucinis Teismas tyrė Administracinių teisės pažeidimų kodekso kai kurių nuo-statų atitiktį Konstitucijai. Minėtuose nu-tarimuose inter alia yra konstatuota, kad konstitucinis principas non bis in idem reiškia, kad jeigu asmuo už teisei priešin-gą veiką buvo patrauktas ne baudžiamo-jon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – pa-skirta nuobauda ne už nusikaltimą, bet už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir bau-džiamojon atsakomybėn.

Pateiksiu pavyzdžių, kokia teisminė praktika buvo iki Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d. nutarimo priėmimo ir jį priėmus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bau-džiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų ko-legijos nutartis, priimta R. D., J. Š., St. Š. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373/2000. Nutartyje motyvuojama, kad „ta aplinky-bė, jog R. D., J. Š. ir St. Š. buvo nubausti administracinėmis baudomis už me-džioklės taisyklių pažeidimą pagal Lietu-


vos Respublikos ATPK 85 str. 2 d., nėra pagrindas baudžiamajai bylai nutrauk-ti <...>. Tuo atveju, jeigu tokia pati veika yra numatyta ir baudžiamajame, ir ad-ministraciniame įstatymuose, traukiant asmenį atsakomybėn turi būti atsižvelgia-ma į pažeidimo pobūdį: administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobū-džiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios at-sakomybės (ATPK 9 str. 2 d.). Byloje nu-statyta, kad R. D., J. Š. ir St. Š. yra kalti nu-sikaltimo, numatyto BK 330 str. [atitinka naujojo BK 272 straipsnį. – R. K. U.], pa-darymu, todėl jie pagrįstai patraukti bau-džiamojon atsakomybėn. Antra vertus, asmuo negali būti du kartus baudžiamas už vieną ir tą patį nusikaltimą (BK 3 str. 4 d.) [atitinka naujojo BK 2 straipsnio 6 dalį. – R. K. U.], todėl R. D., J. Š. ir St. Š. nuteisus pagal BK 330 str. [atitinka nau-jojo BK 272 straipsnį. – R. K. U.], ATPK dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka turėtų būti tikrinamas nutarimų skirti jiems administracines nuobaudas pagal ATPK 85 str. 2 d. teisėtumas ir pa-grįstumas.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bau-džiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų ko-legijos 2003 m. balandžio 29 d. nutar-tis, priimta S. N. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2003. Priimdama šią nutartį trijų teisėjų kolegija vadovavosi inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalimi ir Konstitucinio Teismo suformuota konsti-tucine doktrina. Ji konstatavo: „Nusikals-tamos veikos yra baudžiamosios teisės ir Baudžiamojo kodekso reguliavimo daly-kas, o administraciniai teisės pažeidimai – administracinės teisės ir Administracinių

teisės pažeidimų kodekso reguliavimo dalykas. Taigi iš pirmo žvilgsnio BK 3 str. 4 d. [atitinka naujojo BK 2 straipsnio 6 da-lį. – R. K. U.] lyg ir nedraudžia traukti bau-džiamojon atsakomybėn ir bausti asmenį, kuris už tą pačią veiką buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir nubaus-tas administracine nuobauda. Kadangi baudžiamoji ir administracinių teisės pa-žeidimų teisė yra skirtingos teisės šakos ir jų normos formuluojamos skirtinguose kodeksuose, natūralu, kad Baudžiamasis kodeksas nereguliuoja baudimo dėl skir-tingų teisės pažeidimų rūšių klausimų. <...> Nuostatos dėl dvigubo baudimo yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konsti-tucijoje. Lietuvos Respublikos Konstituci-jos 31 str. 5 d. nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą ant-rą kartą. <...> Kadangi bylos nagrinėjimo teisme metu sprendimas administracinėje byloje nebuvo panaikintas, teismas vėl nu-bausdamas kasatorių už tą patį teisės pa-žeidimą prieš tai nepanaikinęs anksčiau paskirtos administracinės nuobaudos, pa-žeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 protokolo 4 str. nuostatas, draudžiančias dvigubą baudimą už vieną ir tą patį teisės pažeidimą. Taigi teismo nuosprendis ir paskesnės nutartys naikin-tinos ir baudžiamoji byla nutrauktina dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių kon-vencijos 7 protokolo 4 str. pažeidimo.“

Taigi minėtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijų nutarčių skirtumas yra tas, kad pirmuoju atveju šis teismas pa-liko galioti žemesnės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo R. D., J. Š. ir St. Š. buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už bau-džiamosios veikos padarymą, o siekiant


išvengti dvigubo baudimo už tą pačią veiką, žemesnės instancijos teismui buvo pavesta peržiūrėti savo sprendimą dėl šių asmenų nubaudimo administracine nuobauda. Antruoju atveju trijų teisėjų kolegija, vadovaudamasi Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalimi ir Konstitucinio Teismo suformuota konstitucine doktri-na, konstatavo, kad dvigubas baudimas už tą pačią veiką negalimas, ir baudžia-mąją bylą nutraukė.

Konstitucijos 22 straipsnio nuostatų taikymas teisminėje praktikoje

Konstitucinis Teismas 2000 m. gegu-žės 8 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietu-vos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalių ati-tikimo Lietuvos Respublikos Konstituci-jai“. Šiame nutarime yra konstatuota, kad nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis gali būti tik viena iš priemonių, kai reikia išaiškinti asmens rengiamą ar jau pradėtą daryti nusikaltimą. Valstybės valdžios institucijos negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų valstybės specialiosioms tarnyboms kurstyti, pro-vokuoti asmenį daryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindas tą asmenį nubausti; kad modeliu gali būti tik „pri-sijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat prie kitų besitęsian-čių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikalti-

mo veiksmus. Modeliu negali būti kursto-mas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik ren-gė, tačiau tokius veiksmus nutraukė. Taigi pagal Operatyvinės veiklos įstatymą jie laikomi teisėtais, jeigu neperžengiamos modelyje nustatytos veiksmų ribos. Įsta-tyme nustatytų modelio taikymo ribų ne-paisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą. Šių aplinkybių tyrimas ir verti-nimas – teisminio nagrinėjimo dalykas.

Konstitucinio Teismo 2000 m. gegu-žės 8 d. nutarimas turėjo esminį poveikį teisminės praktikos baudžiamosiose by-lose formavimuisi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bau-džiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų ko-legijos 2000 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta V. P. ir D. K. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-745/2000.

Kasacinės instancijos teismas kons-tatavo: „Nuteistasis D. K. kasaciniu skun-du, be kitų motyvų, nurodo ir tai, kad jis nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelio dalyvio R. L. buvo verčiamas daryti nusikaltimą. <...> Nuteistasis D. K. faktiškai ginčija panaudoto jo atžvilgiu nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelio teisėtumą. Tačiau šios aplinky-bės faktiškai liko neištirtos, nesiaiškinta, ar nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelis atitinka 1997 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos operatyvinės veik-los įstatymo reikalavimus. <...> Todėl šios aplinkybės turi būti aiškinamos. <...> Lie-tuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime pripažino, kad <...> vykdant baudžiamąjį persekio-jimą, įstatymu yra suteikiamos teisės tai-


kyti įvairias specifines priemones, tačiau modelis yra teisėtas, jeigu neperžengia-mos modelyje nustatytos ribos. Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepai-symas, nusikaltimo provokavimas ar ki-toks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtu. Šių aplinkybių tyrimas ir verti-nimas – teisminio nagrinėjimo dalykas.“

Kasacinės instancijos teismas paten-kino nuteistojo D. K. kasacinį skundą ir bylą grąžino apeliacinės instancijos teis-mui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bau-džiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 27 d. nutar-tis, priimta K. R. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2001.

Kasacinės instancijos teismas kons-tatavo: „Kasatorius abejoja nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelio pa-naudojimo teisėtumu ir teigia, byloje esą akivaizdus specialiųjų tarnybų bendra-darbių kurstymas priimti kyšį. <...> O tai, kasatoriaus manymu, prieštarauja Lie-tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000-05-08 nutarimo prasmei. Nusikals-tamos veikos imitacijos elgesio modelio darymo pagrindus reguliuoja 1997-05-22 Operatyvinės veiklos įstatymas. Pagal šio įstatymo 4 str. 1 d. vienas iš operatyvinių veiksmų pagrindų yra pirminė informaci-ja apie rengiamą ar padarytą nusikaltimą arba jį rengusį ar padariusi asmenį. <...>.“ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo: „Nusikalstamos veikos imi-tacijos elgesio modelis gali būti sankcio-nuojamas ir taikomas tada, kai asmuo iki modelio taikymo pradžios jau rengiasi ar pradėjo daryti nusikaltimą ir prokurorui pateikiama tokios medžiagos. Tokiu atve-ju panaudojant modelį surinkti duomenys

gali būti teismo pripažįstami įrodymu bau-džiamojoje byloje ir jais gali būti grindžia-mas apkaltinamasis nuosprendis.<...>.“

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nusikalstamos veikos modeliu buvo prisijungta prie jau pra-sidėjusios nusikalstamos veikos, todėl Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) nuostatos nebu-vo pažeistos, ir nuteistojo K. R. kasacinį skundą atmetė.

Konstituciniai asmenųlygiateisiškumo, teisingumoir teisinės valstybės principai

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia ga-limybės įstatymu nustatyti nevienodą, di-ferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kate-gorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objekty-viai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama po-zityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutari-mas). Ši konstitucinė doktrina buvo plėto-jama ir vėlesniuose Konstitucinio Teismo nutarimuose.

Konstitucinis Teismas savo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo ir teisinės


valstybės principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pa-žeidimus tokių nuobaudų, taip pat ir tokio dydžio baudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pa-žeidimui bei siekiamam tikslui. Taigi va-dovaujantis konstituciniais teisingumo ir teisinės valstybės principais įstatymuose nustatomos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti konstitucinės pareigos mokėti mokesčius vykdymą.

Apžvelgiant šios Konstitucinio Teis-mo suformuotos konstitucinės doktrinos poveikį bendrosios ir specialiosios kom-petencijos teismų praktikai būtina pa-minėti kai kurias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų ko-legijų nutartis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Ci-vilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nu-tartis, priimta civilinėje byloje H. J. v. Vil-niaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-50/1999. Analizuodama admi-nistracinės atsakomybės tikslus, teisėjų ko-legija pažymėjo, kad „teisinės atsakomybės tikslai gali būti realizuoti tik tuo atveju, jei-gu ją taikant bus atsižvelgta į visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes. Viena tokių teisiškai reikšmingų aplinkybių taikant viešojoje teisėje nustatytą atsakomybę yra teisės pažeidėjo asmenybė. Asmens nu-baudimas gali būti efektyvus tik tuo atveju, jeigu jam skiriama sankcija bus individua-lizuota. Reikalavimas individualizuoti tai-komą viešosios teisės sankciją nepriešta-

rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės prieš įstatymą principui. Priešin-gai – tik individualizuojant sankciją gali-ma užtikrinti teisės socialinį efektyvumą, ugdyti žmonių pasitikėjimą valstybe ir jos teisine sistema bei pasiekti pagrindinį teisinio reguliavimo tikslą demokratinėje valstybėje – teisingumo įtvirtinimą“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civili-nių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje bylo-je J. R. – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Nr. 3K-3-155/2001. Teisėjų kolegija, iš dalies panaikindama apelia-cinės instancijos teismo sprendimą, ku-riuo, atsižvelgiant į ieškovo visuomeninę ir socialinę padėtį, priteistos žalos dydis buvo sumažintas, konstatavo, kad „nei Civilinis kodeksas, nei Įstatymo [Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlygi-nimo įstatymas. – R. K. U.] 7 straipsnio 7 dalis nenumato asmens socialinės ar visuomeninės padėties kaip kriterijaus, kuriuo remiantis būtų galima mažinti atlygintinos žalos dydį. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumen-tais, kad tokie kriterijai yra diskrimina-ciniai, taigi pažeidžiantys Konstitucijos 29 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konven-cijos 14 straipsnyje įtvirtintą asmenų ly-giateisiškumo principą“.

Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas: galioja tik paskelbti įstatymai Konstitucinis Teismas, 1994 m. kovo

16 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos


7 straipsnio 2 dalies nuostatą, konstata-vo, kad „įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį. Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veik-los metu nebuvo, todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti va-dovaujantis teisės aktais, galiojusiais jų padarymo metu, bus laikomi teisėtais. Priešingu atveju pats įstatymas netektų autoriteto, ir tai kliudytų nustatyti stabilią teisinę tvarką“.

Bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami bylas, dažnai vadovavosi šia Konstitucinio Teismo suformuota konsti-tucine doktrina.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civili-nių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus m. valdyba – Vilniaus kny-gos draugija, Nr. 3K-3-856/2000. Teisėjų kolegija konstatavo, kad teisiškai verti-nant bet kokį santykį turi būti vadovau-jamasi tokiomis teisės normomis, kurios galiojo to teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Taigi kvalifikuojant 1985 m. gegužės 6 d. ir 1987 m. birželio 2 d. sutartis, sudarytas tarp Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdybos ir Lietuvos savanoriškosios knygų bičiulių draugijos, kyla teisės taikymo laiko požiūriu proble-ma. Vienas pagrindinių teisės principų nustato, kad įstatymas neturi grįžtamo-sios galios ir galioja tik į ateitį (lex prospi-cit, non respicit). Šį principą, kaip pama-tinį teisinės valstybės postulatą, veikiant mūsų teisinėje sistemoje ne kartą yra pa-tvirtinęs ir Konstitucinis Teismas. Be to, kas jau yra cituota iš 1994 m. kovo 16 d. nutarimo, Konstitucinis Teismas nurodė:

„Teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė: įstatymas neturi grįžtamosios galios. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į pra-eitį“, t. y. netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo.“ Faktą, kad įstatymų leidė-jas pripažįsta šį visuotinį teisės principą, patvirtina ir ta aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Lai-kinojo Pagrindinio Įstatymo“ nustatė, jog „Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikią Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui“. Vadinasi, įstatymų leidėjas ne tik pripažino, kad iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvoje de fakto funkcionavo tam tikra teisės sistema, bet faktiškai ir receptavo šią teisės sistemą. Kartu įstatymų leidėjas pa-tvirtino bendrąjį principą, kad iki 1990 m. kovo 11 d. sudaryti sandoriai pagal nau-jas teisės normas negali būti pripažinti, o jų galiojimas turi būti nustatytas pagal jų sudarymo momentu galiojusios teisės aktus. Šį įstatymų leidėjo ketinimą kons-tatavo ir Konstitucinis Teismas, 1994 m. birželio 15 d. nutarime aiškiai pasakęs, kad dėl sandorių, pagal kuriuos grąžinti-nas turtas yra perleistas kitų asmenų pri-vačion nuosavybėn, galiojimo turi būti sprendžiama pagal tų sandorių sudarymo momentu galiojusius teisės aktus.

Konstitucinio Teismo nutarimų reikšmė formuojant bendrosios ir spe-cialiosios kompetencijos teismų praktiką pripažįstama visų grandžių teismuose.


Antai Lietuvos apeliacinis teismas civi-linėje byloje Nr. 2A-67/2004 konstatavo, jog konstitucinės teisės doktrinoje pri-pažįstama, kad Konstitucinio Teismo motyvai gali būti reikšmingi teismams pirmiausia kaip prejudiciniai faktai, ku-rių tikrumo nagrinėjant konkrečias bylas nereikia nustatinėti.

Teismai ne tik remiasi Konstituci-nio Teismo nutarimais konkrečiose ci-vilinėse ir baudžiamosiose bylose – jie tai daro ir apibendrindami konkrečios kategorijos bylų teisminę praktiką. An-tai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sena-to nutarime Nr. 14 „Dėl civilinių bylų, kylančių iš mokesčių teisinių santykių, nagrinėjimo teismuose apibendrinimo rezultatų“ teigiama, kad teismai, nagri-nėdami šios kategorijos bylas, turėtų at-sižvelgti į Konstitucinio Teismo 1996 m.

kovo 15 d., 1997 m. liepos 10 d. nutari-mus [7]. Tokių pavyzdžių galima pateik-ti ir daugiau.

Šiame pranešime paminėti tik keli Konstitucinio Teismo nutarimai ir apibū-dinta jų reikšmė formuojant bendrosios kompetencijos teismų praktiką nagrinė-jamose baudžiamosiose, civilinėse ir ad-ministracinės teisenos bylose. Konstituci-nis Teismas yra tyręs ir kitų Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso, Civilinio kodekso, Civilinio proceso ko-dekso straipsnių, kai kurių Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo, Administracinių teisės pažeidimų kodek-so nuostatų atitiktį Konstitucijai, tačiau dėl šio pranešimo apimties atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimų poveikis teisminės praktikos formavimui nebus aptariamas.

1. Abramavičius A., Jarašiūnas E. Konstitucinė dimensija baudžiamojoje teisėje. – Teisė, Nr. 53, 2004, p. 24.

2. Jarašiūnas E. Konstitucinio Teismo jurisprudencijos įtaka teisės šakoms. – VII Konferencja Trybu-nału Konstytucyjnego Rzeczypospolitej Polskiej i Sądu Konstytucyjnego Republiki Litewskiej. Sieniawa, 26–29 czerwca 2002 r. = Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo ir Lietuvos Respublikos Konsti-tucinio Teismo VII konferencija. Sieniava, 2002 metų birželio 26–29 d. Warszawa, 2003, p. 158.

3. Jaroslavcev V. Konstitucinio Teismo diskrecinė jurisdikcija. – Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis tai-kymas. Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos medžiaga. 2002 m. kovo 15–16 d., Vilnius. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002, p. 66.

4. Problemy obščei teorii prava i gosudarstva. Pod. red. V. S. Nersisianca. Moskva: Norma, 1999, s. 266.5. Kaip pabrėžiama, dėl Konstitucinio Teismo nutarimo dvilypio pobūdžio negalima lyginti Konstituci-

nio Teismo nutarimo galios su įstatymų ar poįstatyminių aktų galia. Žr. Birmontienė T. et al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001, p. 63.

6. Valstybės žinios, 2002, Nr. 17-649.7. Teismų praktika, 1997, Nr. 8, p. 125.

Pastabos ir nuorodos


1. Abramavičius A. Lietuvos baudžiamosios teisės konstituciniai principai Europos Sąjungos teisės kon-tekste. – Konstitucija, nacionalinė teisė ir Europos teisė = Konstytucja, prawo krajowe a prawo Euro-pejskie. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo aštuntosios konferencijos medžiaga. Druskininkai, 2003 m. birželio 24–27 d. Vilnius: Lietuvos Res-publikos Konstitucinis Teismas, 2004.

2. Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas. Teorija ir praktika. T. I. Vilnius: Teisinės informacijos cen-tras, 2005; T. II. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006.

3. Greičius V. Baudžiamųjų įstatymų raida ir perspektyvos. – Teisė, 2000, Nr. 36.4. Kūris E. Konstituciniai principai ir konstitucijos tekstas. – Jurisprudencija, 2001, t. 23 (15). 5. Mikelėnas V. Civilinis procesas. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 1997.6. Mūsų konstitucionalizmo raida. Straipsnių rinkinys. Sud. A. Vaišnys. Vilnius: Valstybės žinios, 2003.7. Pavilonis V. Baudžiamųjų įstatymų konstitucingumo kontrolės klausimai. – Konstitucinis Teismas ir

konstitucingumo garantijos Lietuvoje. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1995.8. Valančius V. Kai kurie bendrosios kompetencijos, konstitucinių ir administracinių teismų santykio

aspektai. – Jurisprudencija, 2004, t. 51 (43).

Literatūra

RECENZIJA

KONSTITUCINIŲ TEISMŲ GALIOS RACIONALIZUOTI TINKAMO EUROPOS

BENDRIJOS TEISĖS TAIKYMO PRAKTIKĄ NACIONALINĖJE ERDVĖJE

Elena MasnevaitėLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo padėjėja

Esamus ir būsimus konstitucinės teisės specialistus, besidominčius nacio-nalinės teisės ir Europos Sąjungos (to-liau – ES) teisės santykio problemomis bei susipažinusius su Konstitucinio Teis-mo bibliotekoje šių metų pradžioje atsi-radusiu leidiniu apie konstitucinių teismų statusą įstojus į Europos Sąjungą „The Po-sition Of Constitutional Courts Following Integration into the European Union“, turėtų itin nudžiuginti šios bibliotekos fondus papildęs leidinys apie konstituci-nių teismų ir ES institucijų sąveiką. Visų pirma todėl, kad jame yra nagrinėjamas dar problemiškesnis ir daugiau diskusijų keliantis nacionalinės teisės ir ES teisės santykio aspektas, dėl kurio vienos nuo-monės nėra, – būtent konstitucinių teis-mų kompetencija vertinti nacionalinių bendrosios kompetencijos teismų (šiame kontekste – taip pat ir administracinių bei specializuotų teismų, išskyrus teismus,

įgaliotus vykdyti konstitucinės kontro-lės funkciją) veiksmus tinkamo Europos Bendrijos (toliau – EB) teisės taikymo požiūriu. 2006 m. birželio 1–2 d. Košicė-je (Slovakija) vyko tarptautinė mokslinė konferencija, kurioje ir buvo diskutuoja-ma apie konstitucinių teismų įgaliojimų, susijusių su tinkamo EB teisės taikymo nacionaliniuose bendrosios kompeten-cijos teismuose praktikos užtikrinimu, ribas. Džiugu, kad su šioje konferencijoje perskaitytais pranešimais, laikantis ver-tingos tradicijos atskiru leidiniu išleisti kartu su Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija) rengiamų konferencijų medžiagą, galės susipažinti ir visi, kurie domisi Lietuvos konstitucine teise, ypač atsižvelgiant į tai, kad pasta-ruoju metu ji įgijo naują – ekstranaciona-linę – dimensiją.

Košicėje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje pranešimus

Review by the Constitutional Courts of Proceedings before Ordinary Courts Applying Community Law. Book of Proceedings. Košice, Slovak

Republic,1-2 June 2006 / Ústavný prieskum konaní pred všeobecnými súdmi aplikujúcimi komunitárne právo v praxi ústavných súdov. Zbornik zo seminára.

Košice, 1.-2. júna 2006. 87 p. ISBN 80 -968708-8-2.

Elena Masnevaitė ◆336

skaitė įvairių Europos valstybių, ES narių, atstovai, daugiausia konstitucinių teismų teisėjai ir mokslininkai konstitucionalis-tai. Leidinyje iš viso spausdinami septy-ni pranešimai, tiksliausiai apibūdinantys pasirinktos temos problematiką. Iš jų ke-turis, atspindinčius nagrinėjamos temos požiūriu plačiausią komplikuotų situaci-jų spektrą, reikėtų aptarti išsamiau.

Tardamas sveikinimo žodį Slova-kijos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas Jánas Mazákas pažymėjo, kad šios konferencijos tikslas – Europos teisės sistemoje ir už jos ribų rasti teisiš-kai korektiškus atsakymus, kiek realios yra konstitucinių teismų galios pagrin-dines asmens teises ir laisves (ypatingą dėmesį skiriant teisei į teisingą teismą), identifikuojamas EB ir ES teisėje, ap-saugoti nuo pažeidimų, padaromų dėl netinkamo EB teisės taikymo priimant sprendimus nacionaliniuose bendrosios kompetencijos teismuose.

Venecijos komisijos vardu skaityta-me pranešime Caroline Martin (Veneci-jos komisijos atstovė) trumpai apžvelgė kartu su Venecijos komisija panašia te-matika rengtų konferencijų rezultatus ir pasidžiaugė, kad šįkart yra nagrinėjamas Europos integracijai bei konstitucinei jus-ticijai toks reikšmingas, bet viešai beveik neeskaluojamas klausimas. Pranešėja kaip pagrindinę temos plėtojimo kryptį išskyrė nacionalinių bendrosios kompe-tencijos teismų pareigą, esant EB teisės ir nacionalinės teisės kolizijai, atsižvelgti į EB teisės viršenybės ir tiesioginio povei-kio principus, suponuojančius viršvals-tybinės teisės nuostatų taikymo impera-tyvą. C. Martin pabrėžė, kad šioje konfe-rencijoje pareikštos nuomonės ir pateikti

pasiūlymai yra vertingi ne tik teoriniu požiūriu – jais pagrįstai turėtų susido-mėti ir visi nacionaliniai konstituciniai teismai, pasirinkę vienokias ar kitokias konstitucinės patikros taisykles galintys faktiškai daryti įtaką klausimo sprendi-mui. Maža to, jos nuomone, ši diskusija yra vaisingo abipusio įkvėpimo šaltinis.

Vengrijos Respublikos Konstituci-nio Teismo teisėjas Attila Harmathy di-džiąją dalį pranešimo skyrė asmens teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos instituto įtvirtinimo EB teisėje etapams aptarti. Pranešėjas pažymėjo, kad šis procesas, prasidėjęs XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje, galima sakyti, tęsiasi iki šių dienų. Priežastis ta, kad ilgą laiką EB bu-vo traktuojama siauru ekonominiu po-žiūriu. Galimybė panašaus pobūdžio, t. y. asmens teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos, klausimus įtraukti į EB steigi-mo sutartį dėl tuomet vyravusio stereo-tipo buvo prilyginama galimybei pažeisti valstybių narių suverenitetą ir konstitu-cinę santvarką. Europos Bendrijų Tei-singumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) buvo pirmoji EB institucija, kuri ne tik deklaravo, bet ir, nepaisyda-ma itin skeptiškos reakcijos, ėmėsi realių veiksmų asmens teisėms ir pagrindinėms laisvėms užtikrinti. A. Hatmathy nuo-mone, Teisingumo Teismo vaidmuo šioje srityje iš esmės liko nepakitęs ir šiandien. Kalbėdamas apie konkrečius Teisingumo Teismo žingsnius kuriant asmens teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos taisykles EB lygmeniu, pranešėjas atkreipė dėmesį į tai, kad reikiamas rezultatas buvo pa-siektas tik todėl, kad Teisingumo Teismas veikė nuosekliai ir pamažu, kitaip tariant, „byla po bylos“. Reikia pripažinti, kad

◆ KONSTITUCINIŲ TEISMŲ GALIOS RACIONALIZUOTI BENDRIJOS TEISĖS TAIKYMO PRAKTIKĄ 337

Teisingumo Teismui operatyviai įvykdyti tekusį uždavinį trukdė ir tai, kad EB stei-gimo sutartyje nebuvo nė vienos nuosta-tos, kuria būtų galima remtis garantuo-jant asmens teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas buvo priverstas itin kūrybiškai pažvelgti į EB teisę, kitaip tariant, užsi-imti turiningąja vertybine interpretacine veikla, kadangi interpretuotiną objektą teko susikurti pačiam. Rezultatą gali-ma pavadinti revoliuciniu tuo požiūriu, kad Teisingumo Teismas pripažino, jog EB yra ne tik įmanoma, bet tiesiog būti-na užtikrinti asmens teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą, nes šių teisių ir laisvių kildinimas iš bendros valstybių narių konstitucinės tradicijos reiškia ne ką kita kaip jų laikymą bendrųjų EB teisės prin-cipų sistemos sudedamąja dalimi. Kartu Teisingumo Teismas konstatavo, kad gi-nant asmens teises ir pagrindines laisves pirmenybė turi būti teikiama EB teisei, nepaisant net to, kad toks sprendimas akivaizdžiai neatitinka nacionalinės tei-sės. Toliau plėtodamas asmens teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos doktriną Teisingumo Teismas laikėsi nuosaikes-nės pozicijos, kurią iliustruoja teiginys, kad EB nebuvo galima taikyti su valsty-bių narių konstitucijomis nesuderina-mų asmens teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos priemonių. Be to, Teisingumo Teismas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir kitas pana-šaus pobūdžio tarptautines sutartis ėmė vertinti pagal EB teisę – buvo pripažįsta-ma, kad jos yra tinkamos gairės asmens teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai lai-kantis EB teisės. A. Harmathy nuomone, ES sutarties preambulėje expressis verbis

reiškiamas valstybių narių pritarimas laisvės, demokratijos principams ir ki-toms integruotos Europos skelbiamoms vertybėms vien dėl to, kad 2000 m. buvo paskelbta ES pagrindinių teisių chartija, pagrįsta ir Teisingumo Teismo jurispru-dencija, negali būti laikomas paskutiniu etapu EB teisėje įtvirtinant asmens teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos institutą.

Regensburgo universiteto (Vokieti-ja) atstovas Raineris Arnoldas savo pra-nešime apžvelgė Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo patirtį inicijuojant konstitucinės justicijos bylas dėl bendro-sios kompetencijos teismų sprendimų, priimtų netinkamai pritaikius EB teisę. Tokiais atvejais, pasak pranešėjo, Vokie-tijos Federalinis Konstitucinis Teismas susiduria su taikytinų kriterijų neapi-brėžtumu, o tai suponuoja konceptua-laus pobūdžio klausimus. R. Arnoldas savo pranešime pateikė keletą jų. Ar ne-tinkamas EB teisės taikymas pažeidžia nacionalinę konstituciją? Ar naciona-linio bendrosios kompetencijos teismo vengimas kreiptis į Teisingumo Teismo dėl preliminaraus nutarimo priėmimo gali būti kvalifikuojamas kaip nacionali-nės konstitucijos pažeidimas? Pabrėžda-mas Vokietijos Federalinio Konstituci-nio Teismo kompetenciją tirti išimtinai konstitucinės teisės deliktus, pranešėjas pažymėjo, kad šis teismas iš sprendimų priėmimo erdvės šalintinas tais atvejais, kai, esant EB teisės ir nacionalinės teisės kolizijai, bendrosios kompetencijos teis-mai sprendžia dėl konkrečiu atveju taiky-tinos teisės, nes jis nėra įgaliotas vertinti nacionalinės ordinarinės teisės atitikties EB teisei. R. Arnoldas atkreipė dėmesį į tai, kad Vokietijos Federalinio Konsti-


tucinio Teismo jurisprudencijoje galima aptikti precedentą, kai buvo konstatuota, jog nacionalinės statutinės teisės prieš-taravimas EB teisei, kartu reiškiantis ir konstitucinės asmens teisės ar pagrin-dinės laisvės pažeidimą, yra laikomas konstitucinės kontrolės dalyku. Apskritai Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teis-mas savo įgaliojimų EB teisės atžvilgiu ribas yra linkęs traktuoti gana lanksčiai. Puikus pavyzdys – garsusis Solange I sprendimas (1974), priimtas ignoruojant pareigą paisyti EB teisės viršenybės prin-cipo. Pagrindinis argumentas – EB teisė buvo nepajėgi užtikrinti net būtiniausio Vokietijos Pagrindiniame Įstatyme ga-rantuojamo asmens teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos standarto, o tai, Vokie-tijos Federalinio Konstitucinio Teismo manymu, yra pakankamas pagrindas daryti išimtis netgi EB teisės viršenybės principui. Įdomu tai, kad, pranešėjo tei-gimu, Vokietijos Federalinis Konstitu-cinis Teismas savo santykį su Teisingu-mo Teismu asmens teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos srityje apibrėžia kaip bendradarbiavimą, pagrįstą funkcijų at-skyrimo principu. Kitas pavyzdys, ilius-truojantis Vokietijos Federalinio Kons-titucinio Teismo santykio su EB teise neapibrėžtumą, yra 1993 m. sprendimas dėl Mastrichto sutarties konstitucingu-mo, kuriame jo pretenzija papildyti savo kompetenciją galimybe kvestionuoti ES institucijų ultra vires priimtų teisės aktų konstitucingumą buvo daugiau nei akivaizdi. Be to, Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas šitaip vos nesu-kūrė dar vieno reikšmingo preceden-to – galimybės ignoruoti pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl preliminaraus

nutarimo priėmimo. Nepaisydamas mi-nėtų Vokietijos Federalinio Konstituci-nio Teismo ekscesų, R. Arnoldas pada-rė išvadą, kad Vokietijos konstitucinėje jurisprudencijoje suformuluota esminė sėkmingo EB teisės perėmimo naciona-liniuose bendrosios kompetencijos teis-muose sąlyga – nepagrįstas nacionalinio bendrosios kompetencijos teismo nevei-kimas, t. y. atsisakymas kreiptis į Teisin-gumo Teismą dėl preliminaraus nutari-mo priėmimo, traktuojamas kaip teisės į teisingą teismą, įtvirtintos ir Vokietijos Pagrindiniame Įstatyme, pažeidimas su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Ispanijos Konstitucinio Tribunolo patarėjo Santiago Ripolio Carullos skai-tytas pranešimas labiausiai turėtų su-dominti tuos, kurie nori susipažinti su konstitucinės kontrolės modeliu, Ispani-joje taikomu nagrinėjant su konstitucinio valdžių padalijimo principo įgyvendi-nimu susijusią problematiką. S. Ripolio Carullos teigimu, Ispanijos Konstituci-nio Tribunolo požiūrį į EB teisę atsklei-džia du pagrindiniai teiginiai. Pirmasis teiginys: Ispanijos Konstitucijos straips-nis, leidžiantis valstybei tarptautinės su-tarties pagrindu dalį savo suverenių galių perduoti atitinkamai tarptautinei institu-cijai ar organizacijai, yra procesinė, t. y. nesavarankiška, teisės norma. Antrasis teiginys: Ispanijos Konstitucinis Tribu-nolas nesikiša į nacionalinių bendrosios kompetencijos teismų ir kitų institucijų, taikančių EB teisę, veiklą, nes, jo nuomo-ne, į jo jurisdikciją patenka tik Konstitu-cijos pažeidimo faktai. Pasak pranešėjo, tokią Ispanijos Konstitucinio Tribunolo poziciją dėl EB teisės išprovokavo įvairios priežastys. Kaip pagrindinį motyvą pra-


nešėjas nurodo Konstitucinio Tribunolo kategorišką įsitikinimą, kad EB steigimo sutarties ratifikavimas yra ne prielaida riboti valstybės suverenitetą, bet, prie-šingai, tiesioginė valstybės suvereniteto išraiška. Be to, jo teigimu, Konstitucija, nustatydama atitinkamus mechanizmus visos teisės, inter alia ir EB steigimo su-tarties, atitikčiai jos normoms ir princi-pams užtikrinti, kartu įpareigoja Ispani-jos Konstitucinį Tribunolą visokeriopai stengtis užtikrinti efektyvų šių mecha-nizmų veikimą. Šitaip yra sukuriama prielaida ES pirminės teisės konstitucinei patikrai. S. Ripolis Carulla pažymi, kad, taikant analogiją, ši taisyklė ES antrinei teisei negalioja, kartu tai reiškia, kad tinkamas EB teisės taikymas yra ben-dras Teisingumo Teismo ir nacionalinių bendrosios kompetencijos teismų reika-las. Pranešėjas pabrėžia, kad akivaizdus Ispanijos Konstitucinio Tribunolo siekis eliminuoti save iš EB teisės konstitucinės verifikacijos lauko nebuvo įgyvendintas tiek, kiek Konstitucijoje jam yra numa-tytas centrinės ir vietos valdžios santy-kių reguliuotojo vaidmuo. Į klausimą, ar EB teisė gali sugriauti Konstitucijoje įtvirtintą hierarchinę centrinės ir vietos valdžios sistemą, Ispanijos Konstitucinis Tribunolas atsakymą rado greitai ir gana paprastai – jis pareiškė, kad EB teisė to-kiais atvejais nėra taikytinas kriterijus, nes jos potencialas transformuotis sulig kiekvienu skirtingų lygmenų aprobavi-mu yra pernelyg didelis. Pasak S. Ripolio Carullos, teiginys, kad Ispanijos Kons-titucinis Tribunolas yra indiferentiškas EB teisei, nėra teisingas jau vien dėl to, kad, Konstitucinio Tribunolo nuomone, konstitucinis valdžių padalijimo princi-

pas bus deramai įgyvendintas tik tada, kad nebeliks savotiško vakuumo, kuria-me egzistuoja teritorinė-etninė savivalda. Ispanijos Konstitucinis Tribunolas nuro-dė ir galimą būdą įveikti tokią izoliaciją – EB teisės taikymą neperžengiant nė vie-no subjekto materialios kompetencijos ribų. Turėdamas omenyje tokią Ispanijos Konstitucinio Tribunolo poziciją, S. Ri-polis Carulla sprendžia, kad centrinės valdžios ekspansija į periferiją nėra tole-ruojama jokiais aspektais. Šią išvadą pa-tvirtina ir Ispanijos Konstitucinio Tribu-nolo gana imperatyvūs raginimai abiem pusėms konkurencingus santykius pa-keisti bendradarbiavimu, ypač keitimosi informacija srityje, grįstais santykiais.

Slovakijos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko pavaduotojas Eduar-das Bárány savo pranešime gana griežtai polemizuoja su tais, kurie, visų nesklan-dumų priežastimi laikydami nacionali-nio teisėjo (šiame kontekste – bendrosios kompetencijos, administracinių ir spe-cializuotų teismų teisėjų, išskyrus teismų, įgaliotų atlikti konstitucingumo patikrą, teisėjus) asmenybės veiksnį, neįžvelgia, jo manymu, konceptualios dvilypio ES vals-tybių narių nacionalinių teisėjų statuso problemos. Jo teigimu, pirmosios pro-blemos kyla jau formuojant teisėjų kor-pusą – teisininkams, rengiamiems Vidu-rio Europos teisinės tradicijos dvasia, ES teisminės sistemos veikimo mechanizmas dar ir šiandien atrodo pernelyg sudėtin-gas, dėl to jie, eidami nacionalinių teisėjų pareigas, paprastai atlieka veiksmus, la-biau orientuotus į savo nacionalinio statu-so analizę EB teisės kontekste, nei į realią problemą, kurios neįstengia išspręsti dėl nepakankamos kompetencijos tinkamai


taikyti EB teisę. Pranešėjas apgailestauja, kad tik nedaugelis nacionalinių teisėjų suvokia, vaizdžiai tariant, savo padėties „šizofreniškumą“. Taip E. Bárány komen-tuoja nacionalinių teisėjų dvilypį statusą subjektyviąja prasme. Didžioji pranešimo dalis yra skirta objektyviųjų dvilypio na-cionalinių teisėjų statuso aspektų analizei, ypač daug dėmesio tenka nacionalinės teisės ir EB teisės santykio problemoms, iš esmės lemiančioms ir neigiamai dvi-lypį nacionalinių teisėjų statusą. Pirmąjį dvilypumą atspindi institucinės valstybių narių ir ES skirtybės. Nacionalinis teisė-jas į pareigas yra skiriamas nacionalinės teisės nustatyta tvarka, todėl suprantama, kad bent vienu aspektu – formalaus teisės spręsti kitų asmenų teisinio statuso klau-simus suteikimo (jurisdikcinės legitima-cijos) – jis yra susisaistęs su atitinkama valstybe, kitaip tariant, yra integrali vals-tybės valdžios sistemos dalis. Teisingumo Teismui kūrybiškai aiškinant EB steigi-mo sutartį tas pats nacionalinis teisėjas de jure tampa ir ES savotiškos valdžios sistemos neatskiriama dalimi. Pranešėjas pabrėžia, kad šiame kontekste pagrindi-ne problema laikytina ne teisėjo pareiga tinkamai pasirinkti taikytiną teisės si-stemą, o priverstinis nacionalinio teisėjo įtraukimas į specifines viršvalstybines teisminio pobūdžio struktūras. Pateikia-mi tokie argumentai. Laikantis grynai formalaus teisinio požiūrio, kelti nacio-nalinio teisėjo statuso ir ES teisėjo sta-tuso tam tikro susikirtimo problemą yra gana nesolidu, kadangi valstybės laisva valia dalyvauja Europos integracijos pro-cesuose, vadinasi, su jais susijusi atitinka-ma teisėjo statuso transformacija negali būti vertinama kaip negatyvi, greičiau

priešingai – ji vertintina kaip pozityvi jau vien dėl to, kad „susišaukia“ su galutiniu tikslu. Pranešėjas neabejotinai jaučia pa-lankumą pirmajai pozicijai. Jis pabrėžia, kad skambūs Europos integracijos šū-kiai slepia praktinį Teisingumo Teismo išskaičiavimą silpninti valstybių narių savarankiškumą. Negalima ignoruoti ir to fakto, kad nacionalinio teisėjo pareiga taikyti dvi skirtingas teisės sistemas, be to, tariamai remiantis skirtingais pagrin-diniais standartais, itin sėkmingai „iš-balansuoja“ nacionalinio teisėjo statusą. Tokiai situacijai apibūdinti buvo sukurtas netgi specialus terminas – „konstituci-nis pliuralizmas“. Kaip tik jis ir yra po-tencialus konfliktų, kylančių dėl taikant skirtingas teisės sistemas susiformavusių neapibrėžčių, generatorius. Prielaida, kad nacionalinė teisė ir EB teisė beveik nesu-tampa dėl teisinio reguliavimo objektų skirtingumo ir įvairovės, yra akivaizdžiai klaidinga. Viena vertus, Vokietijos Fe-deralinio Konstitucinio Teismo sprendi-mai Solange I (1974) ir Solange II (1986) yra puiki praktinė medžiaga, patvirti-nanti, kad tokių konfliktų, panaudojus veiksmingus saugiklius, galima išvengti, tačiau, kita vertus, Teisingumo Teismo jurisprudencija parodė, kad viršvalsty-binėms institucijoms tokie saugikliai yra neveiksmingi, nes jos naudoja daug rim-tesnę „ekipiruotę“, pavyzdžiui, Teisingu-mo Teismo išaiškinimas, kad tais atvejais, kai valstybės narės nacionalinis teismas, nacionalinėje teisėje neradęs tinkamos teisinės gynybos priemonės, jos neieško ir EB teisėje, galima pagrįstai konstatuo-ti valstybės narės atsakomybę dėl kilusių nuostolių ar atsiradusios žalos. E. Bárány tokią Teisingumo Teismo metamorfozę


iš amirus curia į specializuotą aukščiau-siąjį teismą laiko trukdančia įgyvendinti nacionalinio aukštesnės instancijos teis-mo kompetenciją. Pranešėjo nuomone, nacionalinio teisėjo statusas turėtų būti laikomas dviprasmiu ir dėl neaiškaus ad-

resato, į kurį projektuojamas nacionalinio teisėjo lojalumas, šiame kontekste aiškin-tinas ne kaip asmeninių simpatijų ar anti-patijų atspindys, o kaip juridinis ryšys su institucija, iš kurios nacionalinis teisėjas gauna įgaliojimus veikti.


Šiame biuletenio skyriuje yra spausdinamos Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio kalbos, pasakytos per Respublikos Prezidento surengtą Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos Pirmininkų susirinkimo dalyvių, atvykusių į 2006 m. rugsėjo 7 d. Vil-niuje vykusį XIV kongreso parengiamąjį posėdį, priėmimą. Toliau yra dedami Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos statutas ir Europos Konstitucinių Teismų Konfe-rencijos reglamentas, pateikiami statistiniai duomenys apie šią organizaciją, kai kurių

XIV kongreso parengiamajame posėdyje priimtų rezoliucijų ištraukos.

JO EKSCELENCIJOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS KALBA

Didžiai gerbiami Europos šalių konstitucinių teismų pirmininkai,brangūs ir gerbiami svečiai,ponios ir ponai!

Džiaugiuosi galėdamas susitikti su tokia garbinga bendruomene – Euro-pos konstitucinių teismų pirmininkais ir teisėjais, atstovaujančiais mūsų žemyno šalių konstitucinę tvarka saugančioms teisminėms institucijoms. Nepaprastai malonu jus matyti Lietuvoje – šalyje, ku-rios vardo paminėjimo Europos analuo-se tūkstantmetį švęsime po trejų metų. Džiaugiuosi ir tuo, kad pirmininkauti to-kiam autoritetingam susivienijimui kaip Europos Konstitucinių Teismų Konfe-rencija patikėta Lietuvos Konstituciniam Teismui. Tai liudija konstitucinės justi-cijos, kaip būtino šiuolaikinės konstitu-cinės demokratijos elemento, sėkmingo įsitvirtinimo Lietuvoje pripažinimą ir teigiamą įvertinimą.

Konstitucija – ne tik teisinis do-kumentas, didingas tautos bendro gy-

venimo projektas, bet ir veikianti teisė. Teisė, kuri rikiuoja ir kreipia visą vals-tybiškai organizuotos visuomenės gy-venimą, teisė, kuri apibrėžia valdžios galias ir saugo asmens teises. Šios teisės viršenybės teisės sistemoje saugotojai yra konstituciniai teismai. Jūs aiškina-te konstitucinių nuostatų prasmę, jūsų sprendimuose atskleistos ar suformu-luotos kategorijos ar reikalavimai tampa matu vertinant valstybės valdžios insti-tucijų ir pareigūnų aktus bei veiksmus. Tie konstituciniai reikalavimai visados išreiškia didžiausias vertybes – pagarbą asmens orumui, prigimtinėms teisėms ir laisvėms, valdžios prasmingumo grindi-mą tarnavimu žmonėms. Didžiulis jūsų nuopelnas yra tas, kad valstybės gyveni-me įsitvirtina mąstymas konstitucinė-mis kategorijomis.

343343◆ EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJA

Europos šalių integracija – viena ryš-kiausių mūsų žemyno raidos tendencijų. Ji grindžiama ir bendra teisine kultūra, bendru teisiniu paveldu bei vertybėmis. Mus vienija asmens prioriteto pripažini-mas, valdžios ribojimas konstitucija, va-karietiška demokratijos samprata, teisi-nės valstybės idėja. Konstitucinių teismų bendradarbiavimas taip pat vienija šią didžiulę kultūrinę erdvę, padeda mums geriau suprasti vieniems kitus. Bendra-darbiavimo prasmė – stiprinti konstitu-cijos, konstitucionalizmo reikšmę tiek kiekvienoje šalyje, tiek visame žemyne.

Europos šalių konstitucinis kon-tekstas įgyja prasmę ir vertinant šalies teisinio gyvenimo realijas. Tiksliau pasa-kius, jis padeda išvysti tikruosius teisinio proceso dydžius. Lietuvoje galime pasi-džiaugti demokratinės sistemos veikimu, sėkmingu konstitucinės justicijos įsitvir-tinimu, Konstitucinio Teismo reikšmės pripažinimu. Kita vertus, lieka ir nuola-tinis nerimas dėl demokratinių institutų trapumo, galimų populizmo „epidemijų“, pareigūnų nesugebėjimo atsakingai pri-imti sprendimus.

Konstitucinės demokratijos ateitį sieju su teisine kultūra. Toje kultūroje yra daug aukštų. Aišku ir tai, kad visuose turi vyrauti pagarba teisinėms vertybėms, pagarba konstitucijai. Nebus pagarbos teisei piliečių sąmonėje, jei jos negerbs politikai, visų lygių valstybės pareigūnai, visi, kurie taiko teisę. Jeigu yra konstitu-cija, jeigu šis aktas veikia tiesiogiai – nėra valstybinio gyvenimo srities, kurioje būtų galima nepaisyti konstitucinių rei-kalavimų.

Konstitucija saisto tiek teisės kūrė-jus, tiek jos taikytojus. Konstitucija yra

tai, kas tautos gyvenimui teikia stabilu-mo, pastovumo. Deja, mūsų įstatymų leidėjo (kaip, beje, neretai pasitaiko ir kitur) teisinėje kūryboje pernelyg dažni „vienadieniai“ įstatymai. Nieko nestebina šiandien priimtas, rytoj pakeistas, poryt papildytas įstatymas. Ko vertas toks „su-perdinamiškumas“, jei ta dinamika nere-tai kasdien suka vis į kitą pusę? Ar toks įstatymas gali būti stabilaus visuomenės gyvenimo pagrindas? Laimė, kad yra Konstitucija. Tokiame įstatymų leidybos fone Konstitucijos, joje įtvirtintų verty-bių sistemos tikrasis didingumas yra aki-vaizdus.

Nuoseklios konstitucinės sistemos fone išryškėja ir poįstatyminių aktų visu-mos chaotiškumas, pavėluotos vykdomų-jų institucijų reakcijos į aukštesnės teisės pasikeitimus, brovimasis į įstatyminio reguliavimo sritį.

Konstitucinis matas išryškina ir teis-mines bėdas. Regime iš anų laikų pavel-dėtus bandymus slėptis už įstatymo, nu-tarimo ar instrukcijos teksto, lyg teisėjas būtų aklas teksto, bet ne teisės taikytojas, nesuvokimą, kad „teisės raidės negalima aiškinti atsietai nuo teisės dvasios“, nesu-pratimą, kad daugybe menkų ir priešta-ringų įvairių proceso „tiesų“ gali būti pa-neigta ir pati tiesos teisminio nustatymo idėja. Teismai turi būti kiek galima arčiau visuomenės. Teismo nepriklausomumas, sąžiningumas ir nešališkumas turi nekelti abejonių. Visuomenės pasitikėjimas yra būtina teismų veiklos sąlyga. Neatsitikti-nai inicijavau Teismų įstatymo pataisas.

Konstitucija turi padėti visuomenei suprasti, ko ji gali laukti, kokių valdžios veiksmų tikėtis, ko pasisaugoti, kas ap-skritai yra negalima. Pagal Konstituciją

344344

įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Valstybės gyvenime negali būti dešimties skirtingų to paties akto nuostatų aiškinimų. Todėl Konstitucinio Teismo nutarimuose at-skleistas konstitucinio reguliavimo turi-nys įpareigoja visus: valdžios institucijas, pareigūnus, piliečius. Kitaip Konstitu-cija būtų ne veikiantis aktas, o tik gerų ketinimų programa. Manau, kad ne tik Lietuvoje konstitucinės justicijos, ją vyk-dančios institucijos „pernelyg didelių“ įgaliojimų baimė dažniausiai yra pačios konstitucijos baimė, rodanti nenorą gy-venti besąlygiškai laikantis konstitucinių imperatyvų.

Tikroji institucijos vertė paaiškėja, darosi visiems akivaizdi tam tikrais kri-tiškais momentais. Jie yra tarsi posūkio taškai, kai priimtas sprendimas tolesnę raidą pakreipia viena ar kita linkme. Tai nelengvi pasirinkimo momentai. Jie iš-kyla ir kiekvienos šalies konstitucinio teismo teisėjams. Tai pasirinkimo, kam teikti pirmenybę, momentai. Koks būtų dabartinis Lietuvos teisinis „peizažas“, jei Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kadaise spręsdamas Baudžia-majame kodekse numatytos mirties bausmės konstitucingumo klausimą, būtų paklusęs visuomenės opinijai, jei būtų pasidavęs kai kurių aukštų valdžios atstovų kalboms, kad valstybės biudžetas sugrius, jei antikonstituciniu bus pripa-žintas teisinis reguliavimas, ribojęs teisę gauti uždirbtas pensijas ar pažadėtą at-lyginimą? Išlikusio nekilnojamojo turto restitucijos bylomis, valstybės vadovo, kuriam pradėta apkalta, veiksmų tyrimu, Seimo narių statuso, teisminės valdžios nepriklausomumo garantijų nagrinėjimu

Lietuvoje buvo išbandytas konstitucinės justicijos tvirtumas. Galima teigti, kad jei ne Konstitucinis Teismas, jo apsisprendi-mas vadovautis vien konstituciniais im-peratyvais, turėtume kiek kitokią konsti-tucinę demokratiją.

To, kas sena, susidūrimas su tuo, kas nauja, – dar vienas konstitucinės justicijos išbandymas. Net ir teisinės minties lygiu jis yra akivaizdus. Norė-čiau pažymėti, kad daugelis moderniųjų vakarietiškos kilmės teisinių doktrinų į mūsiškę teisinės minties apyvartą yra patekusios būtent dėl Konstitucinio Teismo sprendimų motyvacijos. Teisės specialistai pabrėžia mokslinę Konstitu-cinio Teismo nutarimų vertę. Žinoma, teisės mokslas gyvas požiūrių įvairove. Čia visko rasime – ir prigimtinių teisių apsaugos svarbos pagrindimą, ir šne-kas, kad prigimtinėmis teisėmis žmogus gali naudotis tik tuomet, kai jis vykdo nustatytas pareigas. Vieni teisę suvokia kaip sistemą, kitiems konstitucingumo klausimai neįkertami. Naujos termini-jos vartojimas ne visada reiškia tikėjimą teise ir teisinėmis vertybėmis. Pasitvir-tina sena tiesa: teisinį reguliavimą pa-keisti lengviau nei teisinę sąmonę. Nors pokyčiai ir čia akivaizdūs.

Tokio lygio forumo kaip Europos Konstitucinių Teismų Konferencija da-lyviams gerai žinoma teisės stabilumo reikšmė. Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas. Konstituci-jos stabilumas – didžiulė teisinė vertybė. Konstitucija neturi būti keičiama, jeigu tai nėra teisiškai būtina. Konstitucijos stabilumas – viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitu-cinei santvarkai ir teisei, svarbiausiems


tautos siekiams. Turėdami Konstitucinį Teismą, prioritetą turime teikti konstitu-cinei evoliucijai, o ne Konstitucijos kei-timams. Per keliolika metų mūsų Kons-titucijos pataisų padaryta ne tiek daug. Vienas jų nulėmė Europos integracijos procesas. Tai būtinos pataisos. Bet yra ir atsitiktinių sprendimų, priimtų daugiau kokios nors valdžios institucijos pato-gumui, o ne visai konstitucinei sistemai stiprinti. Kita vertus, kai kurių žingsnių laukiame nesulaukiame. Diskutuojama dėl asmens konstitucinio skundo įtvir-tinimo. Tokia pataisa suteiktų galimybę labiau kontroliuoti valdžios veiksmus, didesnę asmens teisių ir laisvių garanti-ją. Asmens konstitucinis skundas reikš-tų konstitucingumo asmens ir valsty-bės santykių srityje stiprinimą. Pusinis sprendimas čia netinka. Mano požiūris į galimas konstitucines pataisas toks: su asmens teisių apsauga susijusi konstitu-cingumo patikra turi apimti tiek įstaty-mus ir kitus parlamento priimtus aktus, tiek valstybės vadovo ir Vyriausybės aktus, tiek bendrosios kompetencijos ar specializuotų teismų aukščiausiųjų ins-tancijų galutinius sprendimus. Visose valstybinės veiklos srityse būtini vienodi konstituciniai standartai, visi turi paisyti konstitucinių imperatyvų. Tai europinis požiūris. Juk kalbama apie didžiausią konstitucinę vertybę – žmogaus teises. Žinoma, tokios pataisos priėmimas yra

susijęs ir su praktinėmis problemomis. Jos įveikiamos, ypač jei pasirengtume iš anksto, jei veiktume apgalvotai.

Konstitucijos saugojimas – Europos šalių konstitucinių teismų kasdienybė. Nuolatinis tikrinamo akto ar veiksmo lyginimas su konstitucija, konstitucinių vertybių pusiausvyros paieškos, preciziš-ka argumentacija – taip diena iš dienos yra saugoma konstitucinė santvarka. Iš šio darbo ir aiškėja, ko verta konstitucija kaip svarbiausias piliečių laisvės instru-mentas, kaip valdžios veiksmų matas.

Kartais konstituciniai teismai yra kaltinami teisiniu idealizmu. Pati konsti-tucija suvokiama tik kaip siekis, kaip pro-tingai sutvarkyto visuomenės gyvenimo vizija. Netgi sakoma, kad kasdien taikant teisę laikytis tokio idealo esą pernelyg sudėtinga ir kad į viską reikią žiūrėti pa-prasčiau. Ar gali „paprasčiau“ suvokti konstitucinę tvarką tie, kurie ją saugo? Pasakysiu tiesiai: tik tie, kurie tiki kons-titucija, gali užtikrinti jos laikymąsi ir tik tiek, kiek patys ja tiki. Tokia yra gyveni-mo, taigi ir teisinio, logika.

Norėčiau palinkėti šiam Europos šalių konstitucinės justicijos atstovų sambūriui įdomių diskusijų, apmąstytų sprendimų. Tikiuosi, kad viešnagė Lietu-voje paliks tik gerus įspūdžius.

Visiems sėkmės įtvirtinant didžius konstitucinius idealus, ginant konstituci-nes vertybes!

346346

Visų čia esančių Europos šalių kons-titucinių teismų pirmininkų ar atstovų vardu norėčiau padėkoti Respublikos Prezidentui už priėmimą ir parodytą dė-mesį šiam Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos renginiui. Konferencija, jungianti Europos šalių konstitucinius teismus ir kitas konstitucinės justicijos funkcijas vykdančias institucijas, yra ta organizacinė forma, kuri padeda dalytis konstitucinės praktikos ir jurisprudenci-jos patirtimi, atsižvelgiant į bendrą Eu-ropos kontekstą palaikyti pastovius jos narių – teismų ar institucijų – ryšius.

Teisėjai, konstitucinės justicijos byloje išėję į pasitarimų kambarį, lieka vieni. Jiems reikia rasti sprendimą. Ir jų diskusija daugiausia laiko sukasi apie du aktus: vienas – šalies konstitucija, ki-tas – tikrinamas įstatymas ar kitoks teisės aktas. Teisėjams pirmiausia reikia išsiaiš-kinti konstitucinių nuostatų prasmę ir turinį, paskui – tikrinamame akte įtvir-tintą reguliavimą, juos palyginti. Byloje niekas negali pakeisti teisėjų, kurie turi atskleisti, ką reiškia viena ar kita konsti-tucinė formuluotė, kas kyla iš konstitu-cinio reguliavimo visumos ir kokią įtaką tai daro visai teisės sistemai. Tokia yra konstitucinio teismo, kuriam patikėta oficialiai aiškinti konstituciją ir užtikrinti konstitucijos viršenybę teisės sistemoje, misija.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO EGIDIJAUS KŪRIO KALBA

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente,gerbiamieji kolegos,ponios ir ponai!

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad byloje teisėjai remiasi vien savo patirtimi, vien nacionalinės teisės pažinimu. Visa-dos greta yra Europos konstitucinė patir-tis, Europos konstitucinė mintis ir prakti-ka. Neretai paaiškėja, kad dabar nagrinė-jamos problemos sprendimo raktas buvo atrastas prieš dešimt, dvidešimt ar net trisdešimt metų – nesvarbu, Karlsrūhėje, Paryžiuje ar Vienoje, Budapešte ar Varšu-voje. Teismas visados vertina ir sprendžia pagal nacionalinę konstituciją, tačiau ta konstitucija yra suprantama ir aiškinama Europos teisinės kultūros kontekste. Mus jungia bendros teisinės vertybės, bendra teisinė metodologija, bendra konstitucio-nalizmo samprata. Galima kalbėti ir apie bendrą Europos šalių konstitucinės juris-prudencijos lauką. Jaunai konstitucinės justicijos institucijai savo ir kitų Europos šalių konstitucinių teismų patirties paly-ginimas – geriausias būdas pasitikrinti, ar einama teisingu keliu.

Sėkminga konstitucinė kontrolė neįsivaizduojama be mokėjimo naudo-tis tikrinimo priemonėmis. Svarbiausia jų – konstitucinė interpretacija. Itin ben-dro pobūdžio konstitucinio teksto nuo-statos turi virsti aiškiai apibrėžtais reika-lavimais, aiškiomis ribomis tarp vienos ir kitos konstitucinės teisės, tiksliu vals-tybės valdžios institucijų konstitucinių įgaliojimų atskyrimu. Konstitucinio akto


tekstas, kol jis nėra tapęs išplėtota kons-titucinių normų ir principų sistema, tėra būsimo konstitucingumo patikros gali-mybė. Tik konstitucijos taikymo prakti-koje jis tampa tikrinimo sistema. Būtent konstitucinio teismo jurisprudencijoje formuojamoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje yra atskleidžiama įvairių kons-titucinių nuostatų turinys, jų tarpusavio sąsajos, konstitucinių vertybių pusiau-svyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Konstitucinė jurisprudencija teisinį tekstą paverčia veikiančia teise. Dėl konstitucinio teksto abstraktumo konstitucinė interpretacija (kaip, beje, kiekviena tikrai teisinė inter-pretacija) visados yra kūrybinė.

Konstitucijos kaip aiškių norminių reikalavimų sistemos atskleidimas – pir-masis ir didžiausias konstitucinio teismo rūpestis. Be tokios teisiškumo patikros priemonės teismas bejėgis. Europos šalių konstitucinė praktika tą patvirtina. Ly-gindami, kaip įvairiose šalyse yra įgyven-dinama konstitucinė kontrolė, matome nevienodas teismų darbo sąlygas, skir-tingą kompetenciją, skirtingas tradicijas ir patirtį. Matome ir tai, kad pripažinimą ir prestižą yra išsikovojusios tik tos ins-titucijos, kurios savo interpretacijomis konstitucinį tekstą pajėgė paversti išplė-tota konstitucine normine sistema.

Konstitucinėje jurisprudencijoje oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio reguliavimo klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“, vienus tos doktrinos elementus, atskleistus ankstesnėse bylose, papildant kitais, paaiškėjusiais naujose bylose. Ofi-cialios konstitucinės doktrinos formavi-mas – ne vienkartinis aktas, bet laipsniš-

kas ir nuoseklus procesas. Šis procesas yra nenutraukiamas ir niekuomet nebū-na visiškai baigtas. Iš čia – konstitucijos kaip atviros teisės samprata.

Pažymėtina, kad pradiniame teismo veiklos etape konstitucinis interpretaci-nis klodas būna kuklus, tačiau teismui sąmoningai apsisprendus atskleisti ir iš-aiškinti konstitucinį potencialą konsti-tucinėje jurisprudencijoje išryškėja visas konstitucinių normų ir principų tinklas. Tai realiai taikomos normos ir principai. Neatsitiktinai sakoma, kad konstitucijos iš tikro yra tiek, kiek yra išaiškinęs kons-titucinis teismas. Konstitucinėje jurispru-dencijoje išplėtotas konstitucinių normų ir principų tinklas garantuoja veiksmin-gą konstitucinę kontrolę.

Išplėtotos konstitucinės sistemos priešingybė – neišplėtota sistema. Ji reiš-kia, kad konstitucinė justicija yra tik pra-diniame veikimo etape. Ir visai nesvarbu, kiek metų konstitucinis teismas veikia. Jurisprudencijos branda ir kalendorinis laikas ne visados sutampa. Lemia pačių teisėjų pozicija. Galimos visokios inter-pretacinės strategijos (paprastai teismai jų tiesiogiai neformuluoja) – nuo są-moningo minimalizmo iki maksima-lizmo. Palikime strategijų vertinimus akademiniams sluoksniams. Pasakysiu tik tiek, kad minimalistinės orientacijos konstitucinis teisingumas paprastai visa-dos yra vertinimų paraštėse, kad į prie-kį konstitucinės justicijos institutą veda teismai, siekiantys kuo labiau įtvirtinti konstitucingumą. Tiesa, pirmųjų teismų gyvenimas ramesnis. Gal net visai ramus. Tačiau studijuojame tik antrųjų teismų sprendimus, jų suformuluotas doktrinas ir kategorijas, tokias kaip bloc de consti-

348348

tutionnalité, Ausstrahlungswirkung, dirit-to vivente ar láthatatlan alkotmány ir kt. Studijuojame jų jurisprudencijoje taiko-mą plačią pagrindinių teisių sampratą, konstitucinių vertybių pusiausvyros nu-statymo doktriną, įstatyminio ir regla-mentinio reguliavimo atskyrimo teoriją. Galima kalbėti ir apie didžiąsias Europos konstitucinės justicijos bylas, tokias kaip vokiečių Lüth byla, prancūzų sprendi-mai dėl Mastrichto sutarties, vengrų dėl mirties bausmės ar lenkų dėl Europos arešto orderio. Tokias didžiąsias bylas galima laikyti konstitucingumo tyrimo etalonais. Būtent tokie teismai ir tokia jurisprudencija kuria bendrą Europos konstitucinę kalbą, mano minėto bendro konstitucinės jurisprudencijos lauko eu-ropinius standartus.

Sukurti išplėtotą konstitucinę tikri-nimo sistemą ypač svarbu šalims, kurio-se demokratija neseniai atkurta, kurių konstitucinės demokratijos patirtis dar kukloka. Tokia sistema – garantija, kad ir pasikeitus konstitucinio teismo sudėčiai bus laikomasi pasirinktos krypties. Arba pakeisti tokią kryptį bus sunku. Pati konstitucija neleidžia jos aiškinti taip, kad būtų iškreipta arba paneigta kokios nors konstitucijos nuostatos prasmė, ko-kia nors konstitucijoje įtvirtinta, jos gi-nama ir saugoma vertybė, taigi ir iškreip-ta viso konstitucinėje jurisprudencijoje atskleisto konstitucinio teisinio regulia-vimo esmė, pažeista konstitucinių ver-tybių pusiausvyra. Konstitucinis teismas šioje srityje nėra visiškai laisvas, jį saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties anksčiau suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė dok-trina. Teisėjas visados privalo atsiminti

vieną paprastą dalyką: iki sprendimo priėmimo kiekvienas teisėjas gali turėti savo požiūrį, tačiau sprendimą priėmus teisėjo požiūriu tampa tai, ką aprobavo teismas. Priimtas sprendimas saisto ne tik esamus, bet ir būsimus teisėjus. Kons-titucinės doktrinos plėtojimas neatsieja-mas nuo jurisprudencijos perimamumo, tęstinumo. Tai yra viena iš konstitucinės justicijos sėkmės sąlygų.

Visų Europos šalių konstitucinių teis-mų teisėjams kiekvienoje nagrinėjamoje byloje kyla ta pati problema – pasirinki-mo. Tikrojo mato atradimo ir korektiško jo pritaikymo problema. Teisiniai tekstai – paviršinis dalykas, jų norminio turinio at-skleidimas visados yra žvelgimas giliau. Pažodžiui suprantama konstitucija – joks universalus teisiškumo matas. Konstituci-nė interpretacija – tai ir teisės pažinimas, ir kartu jos kūrimas. Konstitucinio teis-mo specifika ta, kad jis pats nuolatos to-bulina savo teisines tikrinimo priemones, naudojasi tuo, ką „nusikalė“ ankstesnėse bylose, ką atrado atskleisdamas konsti-tucinį patikros potencialą. To potencialo mastai – didžiuliai. Todėl visados galimi kaltinimai, kad „tikrąją“ konstituciją pa-keitė „teisėjų konstitucija“. Pamirštant, kad tūkstantis normos sampratų visuo-menės gyvenime reiškia, jog nėra nė vie-nos įpareigojančios, kurią galima taikyti. Tokia teisė gal įdomi akademiniu požiū-riu, bet tai – ne veikianti, taigi ne tikra, tei-sė. Konstitucija – tiesiogiai taikoma teisė. Suprantama, kad dėl to jos aiškintojų yra gausybė. Galime kalbėti apie visą Peterio Häberle’s „konstitucijos aiškintojų armiją“. Tačiau kilus ginčui dėl konstitucinio regu-liavimo galutinis atsakymas yra tik konsti-tucinio teismo sprendime.


Kasmet Europos šalių konstituciniai teismai patikrina daugybę įstatymų ir kitų aktų nuostatų. Kasdienėje praktikoje regime didelius ir nedidelius konstituci-nės justicijos laimėjimus. Kiekvienas jų reiškia, kad į teisinį reguliavimą žvelgia-ma konstituciniu aspektu, kad dar viena

ordinarinio reguliavimo sritis buvo pa-tikrinta aukščiausiu teisiškumo matu. Tai mūsų darbo prasmė.

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezi-dente, dar kartą leiskite visų čia esančių Europos šalių konstitucinių teismų pir-mininkų ir teisėjų vardu Jums padėkoti.

350350

EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJOS STATUTAS

A. PREAMBULĖEuropos konstitucinių teismų ir kitų

panašių Europos institucijų, vykdančių konstitucinę kontrolę, pirmininkai, rody-dami abipusę pagarbą ir deramą dėme-sį teismų nepriklausomumui, pareiškia ketinantys, laikydamiesi susiklosčiusios praktikos, reguliariai rengti specializuotas konferencijas, kad būtų įmanoma keistis konstitucinės praktikos ir jurisprudenci-jos atsižvelgiant į bendrą Europos kon-tekstą patirtimi bei palaikyti reguliarius šių teismų ir institucijų ryšius.

B. STATUTO NUOSTATOSI SKYRIUS – BENDROSIOS NUO-STATOS

1 straipsnis. Pavadinimas Konferencijos pavadinimas yra „Eu-

ropos Konstitucinių Teismų Konferencija“.

2 straipsnis. Teisinė prigimtisKonferencijos pagrindas yra Europos

konstitucinių teismų ir panašių institucijų pirmininkų bendra ketinimų deklaracija. Konferencija nesukuria jokių susaistančių teisinių padarinių tretiesiems asmenims.

3 straipsnis. TikslaiKonferencija reguliariai rengia kon-

gresus. Ji skatina Konferencijos narius keistis informacija konstitucinės kontro-lės darbo metodikos ir praktikos klausi-mais, taip pat dalytis nuomonėmis institu-ciniais, struktūriniais ir darbo klausimais viešosios teisės ir konstitucinės jurisdik-

cijos srityse. Be to, ji imasi priemonių, stiprinančių konstitucinių teismų nepri-klausomumą kaip esminį demokratijos ir teisinės valstybės garantijos bei įgyvendi-nimo elementą, ir ypač atkreipia dėmesį į žmogaus teisių apsaugą. Ji remia pastangas gerinti nuolatinius Europos konstitucinių teismų ir panašių institucijų ryšius.

4 straipsnis. NarystėNariai yra skirstomi taip:1. Tikrieji nariaiTikrieji nariai turi visišką teisę prisi-

dėti prie su Konferencija susijusių reikalų tvarkymo. Pagal Konferencijos statutą ir jos reglamentą jie lygiomis dalimis pa-dengia kongresų rengimo išlaidas.

2. Asocijuotieji nariaiAsocijuotieji nariai turi bendrą teisę

teikti pasiūlymus, teisę dalyvauti kongre-suose, taip pat rengti ir teikti nacionali-nius pranešimus konkrečiomis kongreso programos temomis.

Asocijuotieji nariai neturi bendros prievolės prisidėti prie išlaidų padengimo.

Tvarką nustato darbo reglamentas.

5 straipsnis. Stebėtojai ir svečiaiKonferencija gali leisti savo rengi-

niuose dalyvauti stebėtojams ir svečiams. Tvarką nustato darbo reglamentas.

II SKYRIUS – NARYSTĖS ĮGIJIMAS IR PRARADIMAS 6 straipsnis. Narystės įgijimas1. a) Tikrojo nario statusą gali įgyti


tik Europos konstituciniai teismai ir pa-našios Europos institucijos, kompeten-tingi vykdyti konstitucinę kontrolę, visų pirma normų kontrolę, kurie savo teis-minę veiklą vykdo savarankiškai ir va-dovaujasi pagrindiniais demokratijos bei teisinės valstybės principais ir pagarba žmogaus teisėms. Konferencija taip pat atsižvelgia į iki šiol nusistovėjusią savo ir Europos Tarybos praktiką.

b) Asocijuotojo nario statusą gali įgyti Europos konstituciniai teismai ir panašios institucijos, nesiekiantys tapti tikraisiais nariais arba (kol kas) neatitin-kantys kriterijų.

2. Tik vienai institucijai iš kiekvie-nos valstybės gali būti pripažintas tikrojo arba asocijuotojo nario statusas.

3. Teisės būti priimtam į Konferen-ciją nėra.

4. Prašymas priimti į Konferenciją turi būti adresuotas Pirmininkų susirin-kimui ir pateiktas Pirmininkų susirinki-mo pirmininkui.

5. Esant galimybei, prie prašymo turi būti pridedami dokumentai, atspindintys:

a) teisės aktus, reglamentuojančius institucijos kandidatės įsteigimą bei su-dėtį ir teisėjų skyrimą bei statusą;

b) teisinės kompetencijos pobūdį ir apimtį;

c) iš tikrųjų vykdomą teisminę veiklą.

7 straipsnis. Narystės praradimas1. Kiekvienas narys bet kuriuo metu

gali pareikšti pasitraukiąs iš Konferenci-jos. Šis pareiškimas pateikiamas raštu.

2. Gali būti paskelbta, kad narys ne-teko narystės arba ji yra sustabdyta, jei-gu jis be pateisinamų priežasčių nevyk-do savo prievolės prisidėti prie bendro

Konferencijos finansavimo arba dėl kitų svarių motyvų nebegali sąžiningai ir tin-kamai bendradarbiauti su Konferencija.

Narystės sustabdymas dėl finansinių prievolių nevykdymo iš esmės baigiasi nariui įvykdžius savo prievoles.

III SKYRIUS – ORGANAI 8 straipsnis. OrganaiKonferencijos organai yra šie:1) Pirmininkų susirinkimas; 2) kongresas.

9 straipsnis. Pirmininkų susirinkimas1. SudėtisPirmininkų susirinkimą sudaro tikro-

jo nario statusą turinčių teismų ir instituci-jų pirmininkai. Pirmininkus lydi generali-niai sekretoriai arba, jei reikia, šių teismų ir institucijų nariai arba darbuotojai.

2. KompetencijaPirmininkų susirinkimas yra pa-

grindinis vadovaujantis ir iniciatyvinis organas; jis turi kompetenciją šiais klau-simais:

a) narių priėmimas, narystės sustab-dymas ir narių pašalinimas;

b) stebėtojų ir svečių priėmimas ir pašalinimas;

c) vienodais intervalais rengiamų kongresų datos ir vietos nustatymas; konkrečių temų parinkimas ir Konferen-cijoje vartojamų kalbų nustatymas;

d) Konferencijos biudžeto tvirtinimas; e) kongreso dalyvių piniginių įmokų

nustatymas; f) trečiųjų asmenų piniginių aukų

priėmimas; g) kongreso baigiamosios deklaraci-

jos priėmimas;

352352

h) darbo reglamento parengimas; i) statuto keitimas; j) Konferencijos paleidimas.3. PirmininkavimasPirmininkų susirinkimui pirminin-

kauja pirmininkas to teismo, kuris rengia eilinį kongresą.

Pirmininkų susirinkimas iš savo na-rių gali paskirti kitą pirmininką spręsti klausimus, tiesiogiai nesusijusius su eili-nio kongreso rengimu.

4. PosėdžiaiJei įmanoma, Pirmininkų susirin-

kimas renkasi į posėdį bent vieną kartą tarp kongresų ir paprastai – pačiose eili-nio kongreso išvakarėse.

Prie rašytinio kvietimo pridedama posėdžio darbotvarkė.

5. Posėdžių vietaPaprastai Pirmininkų susirinkimo

posėdžiai vyksta teismo, kuris rengia eilinį kongresą, buveinėje. Ypatingais at-vejais Pirmininkų susirinkimas gali nu-statyti kitą posėdžio vietą.

6. Kvorumasa) Kvorumą sudaro ne mažiau kaip

pusė dalyvaujančių arba atstovaujamų Pirmininkų susirinkimo narių.

b) Posėdyje arba balsuojant kiek-vienam pirmininkui gali atstovauti kitas to teismo teisėjas, generalinis sekretorius arba specialiai paskirtas darbuotojas.

7. Sprendimų priėmimo tvarkaa) Pirmininkų susirinkimas spren-

dimus priima ne mažiau kaip dviem treč-daliais dalyvaujančių narių balsų.

b) Susilaikymas balsuojant laikomas balsavimu prieš.

c) Kiekvienas narys turi tik vieną balsą.

10 straipsnis. KongresasSudėtisKongrese dalyvauja tikrieji nariai,

asocijuotieji nariai, taip pat stebėtojai ir svečiai. Tvarką nustato darbo regla-mentas.

IV SKYRIUS – FINANSAVIMAS 11 straipsnis. Finansavimo prin-

cipai1. Pagrindiniai išlaidų pasidalijimo

principaiKonferenciją pirmiausia finansuoja

tikrieji nariai, kurie lygiomis dalimis pa-dengia išlaidas.

Taikomos nacionalinės finansų ir biudžeto normos.

2. Kitos išlaidos ir jų finansavimasa) Kongresų rengimo išlaidas tikrieji

nariai padengia lygiomis dalimis (konkre-čiai patalpų nuomos, spausdinimo, verti-mo raštu ir žodžiu išlaidas, bendrąsias ad-ministravimo išlaidas, transporto išlaidas, susijusias su kongresu arba parengiamai-siais posėdžiais).

b) Pirmininkų susirinkimas gali nu-statyti, kad asocijuotieji nariai ir stebėtojai turi prisidėti prie kongreso piniginių išlai-dų padengimo. Įmokos dydis nustatomas atsižvelgiant į mokėjimus už paslaugas, kurias Konferencija suteikia asocijuotie-siems nariams ir stebėtojams, ir į tikrųjų narių įmokas.

Tvarką nustato darbo reglamentas. c) Trečiųjų asmenų piniginės aukos,

kad ir koks būtų jų pobūdis, priimamos Pirmininkų susirinkimo sutikimu.

3. Konferencijos biudžetasKongresą rengiantis teismas, jei įma-

noma, ne vėliau kaip likus metams iki


kongreso parengia biudžeto projektą, ku-rį tvirtina Pirmininkų susirinkimas.

4. Galutinis išlaidų padengimasGalutinai išlaidos padengiamos re-

miantis galutine sąskaita, kurią pasibai-gus kongresui pateikia kongresą rengęs teismas.

12 straipsnis. Baigiamoji deklara-cija ir viešumas

1. Baigiantis kongresui Pirmininkų susirinkimas gali priimti baigiamąją de-klaraciją, kurioje yra pateikiama duo-menys apie kongrese dalyvavusius teis-mus ir institucijas, apie kongreso eigą, taip pat esminės diskusijų išvados.

2. Diskusijos nėra viešos.3. Konferencijos pirmininkas – jei

reikia, kartu su kitais Pirmininkų susi-rinkimo nariais – spaudos konferencijoje paskelbia baigiamąją deklaraciją ir patei-

kia papildomą informaciją žiniasklaidai (spaudai, radijui, televizijai).

13 straipsnis. SekretoriatasKonferencijos sekretoriatas yra eili-

nį kongresą rengiančiame teisme.

V SKYRIUS – BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 14 straipsnis. ĮsigaliojimasŠis statutas įsigalioja, kai posėdyje jį

patvirtina pirmininkai.Statutas surašomas prancūzų, anglų,

vokiečių ir rusų kalbomis. Kilus abejonėms, remiamasi tekstu

prancūzų kalba. Vieningai patvirtinta per Pirmininkų

susirinkimo galutinį balsavimą 1999 m. gegužės 17 d. Varšuvoje.

354354

1 straipsnis. PagrindasŠis reglamentas grindžiamas Euro-

pos Konstitucinių Teismų Konferencijos statutu, priimtu 1999 m. gegužės 16–17 d. Varšuvoje.

2 straipsnis. Kongreso organizavimas(Statuto 3 straipsnis) 1 Paprastai Europos Konstitucinių

Teismų Konferencija kongresą organizuo-ja kas trejus metus.

2 Kongrese vyksta įžanginis posėdis, baigiamasis posėdis ir debatai.

3 straipsnis. Nacionaliniai praneši-mai ir pagrindinis pranešimas

(Statuto 9 straipsnis)Parengiamajame posėdyje Pirminin-

kų susirinkimas parenka temas, nustato nacionalinių pranešimų pateikimo reika-lavimus, klausimyno parengimo tvarką ir paskiria pagrindinius pranešėjus.

4 straipsnis. Kongreso eiga(Statuto 9 straipsnio 2 dalis)1 Kongresas pradedamas iškilmingu

įžanginiu posėdžiu. Jis baigiamas specia-liu baigiamuoju posėdžiu.

2 Pirmininkų susirinkimas nuspren-džia, ar diskusijos vyksta kongreso plena-riniame posėdyje ir (arba) komitetuose.

3 Pirmininkų susirinkimas skiria kiekvieno komiteto pirmininką.

4 Pirmininkų susirinkimas nustato kiekvieno kongreso pranešėjo temos pa-teikimo techninius reikalavimus, taip pat dalyvių kalbėjimo tvarką.

EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJOS REGLAMENTAS

5 straipsnis. Stebėtojai ir svečiai(Statuto 5 straipsnis ir 9 straipsnio

2 dalis)1 Stebėtojais gali būti priimti:1) Europos viršnacionaliniai teis-

mai;2) Europos konstituciniai teismai ir

panašios Europos institucijos, kurios dar nesiekia tapti tikraisiais ar asocijuotai-siais nariais;

3) Europos Tarybos ir Europos Są-jungos komisijos bei institucijos, visų pirma tos, kurių veikla yra ypač susijusi su konstitucine jurisdikcija;

4) ne Europos valstybių konstituci-niai teismai ir panašios institucijos.

2 Svečiais gali būti:1) šalies kongreso organizatorės aukš-

čiausieji teismai;2) kiti Europos ir ne Europos teis-

mai;3) kitos konstitucinės jurisdikcijos

institucijos;4) privatūs asmenys.3 Teismas kongreso organizatorius

parengiamajame posėdyje pasiūlo, ku-riuos stebėtojus ir svečius pakviesti į arti-miausią kongresą.

4 Kongreso išvakarėse vykstančiame Pirmininkų susirinkimo posėdyje gali būti leista kongrese dalyvauti kitiems ste-bėtojams ir svečiams.

6 straipsnis. Asocijuotųjų narių dalyvavimo teisės

(Statuto 4 straipsnio 2 dalis ir 10 straipsnis)


Asocijuotieji nariai turi šias dalyva-vimo teises:

1) dalyvauti kongrese;2) pateikti nacionalinį pranešimą

konkrečiomis kongreso temomis;3) dalyvauti debatuose;4) raštu teikti Pirmininkų susirinki-

mui pasiūlymus.

7 straipsnis. Stebėtojų ir svečių da-lyvavimo teisės

(Statuto 5 ir 10 straipsniai)1 Stebėtojai turi šias dalyvavimo tei-

ses:1) dalyvauti kongrese;2) pateikti pranešimą konkrečiomis

kongreso temomis;3) dalyvauti debatuose.2 Svečiai turi šias dalyvavimo teises:1) dalyvauti kongreso posėdžiuose;2) ypatingais atvejais posėdžio pirmi-

ninkas gali leisti jiems dalyvauti debatuose.

8 straipsnis. Dalyvių sąrašasTeismas kongreso organizatorius

parengiamojo posėdžio ir kongreso da-lyviams pateikia naujausią tikrųjų narių, turinčių balsavimo teisę, asocijuotųjų na-rių, stebėtojų ir svečių sąrašą.

9 straipsnis. Pirmininkų susirinki-mas

(Statuto 9 straipsnio 4 ir 5 dalys ir 12 straipsnis)

1 Paprastai Pirmininkų susirinkimas renkasi kongreso išvakarėse ir prieš kon-greso pabaigą.

2 Paprastai parengiamasis posėdis, kurio tikslas – parengti kitą kongresą, vyksta pirmaisiais metais po paskutinio kongreso.

3 Prireikus gali būti rengiami kiti Pirmininkų susirinkimo posėdžiai.

4 Sprendimus galima priimti apklau-sos būdu.

10 straipsnis. Darbotvarkė(Statuto 9 straipsnis)1 Prie rašytinio kvietimo atvykti į

Pirmininkų susirinkimo posėdį prideda-ma posėdžio darbotvarkė.

2 Darbotvarkėje nurodomos atskiros debatų temos (žr. priedą). Ji gali būti pa-koreguota arba papildyta posėdžio pra-džioje.

3 Priimti sprendimai įrašomi posė-džio protokole.

4 Rašytiniai protokolai pateikiami tikriesiems ir asocijuotiesiems nariams.

11 straipsnis. KomitetaiPirmininkų susirinkimas gali suda-

ryti komitetus, kurie bus įpareigoti pa-teikti pranešimą konkrečiais klausimais, pavyzdžiui, apie konstitucinių teismų arba panašių institucijų priėmimą ar pa-šalinimą, arba Konferencijos organizaci-niais klausimais.

12 straipsnis. Kalbos(Statuto 9 straipsnio 2 dalis)1 Oficialios kongreso ir Pirmininkų

susirinkimo debatų kalbos yra prancūzų, anglų, vokiečių, rusų ir prireikus – teis-mo kongreso organizatoriaus valstybinė kalba, šiomis kalbomis atliekamas sin-chroninis vertimas.

2 Kiekvienas narys gali paprašyti sinchroninio vertimo į kitą kalbą savo sąskaita. Teismas kongreso organizato-rius, jei tai techniškai įmanoma, pasi-rūpina, kad būtų užtikrintas sinchroni-

356356

nis vertimas, arba paaiškina, kodėl toks vertimas negalimas. Jeigu iškyla tam tikrų sunkumų dėl to, kad yra pateikta pernelyg daug prašymų, pirmenybė na-riams teikiama atsižvelgiant į jų narys-tės laiką.

3 Pirmininkų susirinkimo galima paprašyti, kad vertėjas delegacijos sąskai-ta jos kalbą išverstų į vieną iš oficialiųjų kalbų.

4 Rašytinis nacionalinis pranešimas pateikiamas oficialiąja nario kalba, taip pat prancūzų arba anglų kalba.

5 Pagrindinis pranešimas parengia-mas prancūzų arba anglų kalba.

6 Be to, teismas kongreso organizato-rius gali išspausdinti pagrindinį praneši-mą viena iš savo oficialiųjų kalbų.

13 straipsnis. Sėdėjimo posėdžiuo-se tvarka

1 Pirmininkų susirinkimo posėdyje ir kongrese tikrieji nariai užima vietas pagal jų priėmimo tikraisiais nariais datą; jeigu jie buvo priimti tuo pačiu metu, jie sėdi abėcėlės tvarka.

2 Kongrese tikrieji nariai sėdi prie-kyje, už jų sėdi asocijuotieji nariai, stebė-tojai ir svečiai. Asocijuotųjų narių, stebė-tojų ir svečių sėdėjimo tvarka yra panaši kaip ir tikrųjų narių.

3 Teismas kongreso organizatorius teisingumo motyvais gali sėdėjimo tvar-ką pakeisti.

14 straipsnis. Žiniasklaida ir viešu-mas

(Statuto 12 straipsnis)1 Žiniasklaidos (spaudos, radijo, te-

levizijos) atstovai yra kviečiami į įžanginį ir baigiamąjį posėdžius. Pirmininkų susi-

rinkimas sprendžia, ar šie posėdžiai bus atviri kitiems asmenims.

2 Debatai yra nevieši. 3 Pirmininkų susirinkimo susitiki-

mai yra nevieši.

15 straipsnis. Tikrųjų narių įmo-kos

(Statuto 4 straipsnio 1 dalis, 9 straips-nio 2 dalies d punktas, 11 straipsnio 1 dalis, 2 dalies a punktas ir 3 dalis)

1 Iš esmės tikrieji nariai patys apmo-ka kelionės ir viešbučio išlaidas.

2 Bendrosios kongreso organizavi-mo ir kitos išlaidos, kurios pagal Statuto 11 straipsnio 2 dalies a punktą turi būti padalytos lygiomis dalimis, yra tokios:

1) patalpų nuomos išlaidos;2) spausdinimo išlaidos; 3) rašytinių dokumentų vertimo iš-

laidos;4) vertimo žodžiu išlaidos;5) bendrosios administravimo išlai-

dos;6) vietinio transporto išlaidos.3 Pirmininkų susirinkimas spren-

džia, kiek toliau nurodytos išlaidos pagal Statuto 11 straipsnio 2 dalies a punktą gali būti laikomos bendrosiomis Konfe-rencijos išlaidomis:

1) maitinimo išlaidos;2) galimos ekskursijos išlaidos;3) specialios išlaidos, susijusios su

Konferencijai skirtos tinklavietės sukū-rimu;

4) išlaidos, susijusios su specialiomis saugumo priemonėmis.

4 Pirmininkų susirinkimas spren-džia, keleto kiekvienos šalies delegatų išlaidos bus padengtos iš Konferencijos biudžeto.


16 straipsnis. Asocijuotųjų narių ir stebėtojų įmokos

(Statuto 4 straipsnio 2 dalis ir 11 straipsnio 2 dalies b punktas)

1 Asocijuotieji nariai ir stebėtojai pa-tys padengia savo kelionės ir viešbučio išlaidas.

2 Gali būti nurodyta, kad asocijuotieji nariai ir stebėtojai turi sumokėti kiekvie-no dalyvio dalyvavimo mokestį. Šis mo-kestis apima maitinimo, galimos bendros ekskursijos išlaidas, taip pat sumažintą fiksuotą mokestį, pridedamą prie Statuto 11 straipsnio 2 dalies a punkte numatytų bendrųjų Konferencijos išlaidų.

3 Specialių programų išlaidų sąskai-tos yra pateikiamos atskirai.

4 Dalyvavimo mokesčio dydis yra nustatomas pagal teismo kongreso orga-nizatoriaus pateiktą pasiūlymą.

17. Svečių įmokos(Statuto 5 straipsnis)1 Paprastai svečiai patys padengia

kelionės ir viešbučio išlaidas.2 Svečiai neprisideda prie bendrųjų

Konferencijos išlaidų, numatytų Statuto

11 straipsnio 2 dalies a punkte, apmokė-jimo ir neturi apmokėti maitinimo arba galimos bendros ekskursijos išlaidų.

3 Paprastai svečiai turi padengti spe-cialių programų išlaidas.

4 Šalis kongreso organizatorė turi teisę iš dalies arba visiškai padengti visas kitas išlaidas.

5 Pirmininkų susirinkimas taip pat gali nuspręsti, kad šios išlaidos visiškai arba iš dalies bus priskirtos prie bendrų-jų Konferencijos išlaidų.

18 straipsnis. Įsigaliojimas(Statuto 14 straipsnis)1 Šis reglamentas įsigalioja nuo tos

dienos, kai jį patvirtina Pirmininkų su-sirinkimas.

2 Reglamentas yra sudarytas prancū-zų, anglų, rusų ir vokiečių kalbomis.

3 Kilus abejonėms, remiamasi tekstu prancūzų kalba.

Vieningai patvirtinta per Pirmininkų susirinkimo galutinį balsavimą 2002 m. gegužės 16 d. Briuselyje.

Pastovios temos (parengiamasis po-sėdis arba pagrindinė Konferencija):

– Darbotvarkės tvirtinimas– Konferencijos pirmininko rinki-

mas (Statuto 9 straipsnio 3 dalis)– Kito kongreso temos (Statuto

9 straipsnio 2 dalies c punktas)

PRIEDAS – PIRMININKŲ SUSIRINKIMO POSĖDŽIO DARBOTVARKĖS

RENGIANT KONFERENCIJĄ PAVYZDYS

– Kito kongreso vieta (Statuto 9 straipsnio 2 dalies c punktas)

– Kito kongreso data (Statuto 9 straipsnio 2 dalies c punktas)

– Kito kongreso kalbų, visų pirma šalies kongreso organizatorės kalbos, nustatymas (Statuto 9 straipsnio 2 da-

358358

lies c punktas; Reglamento 12 straips-nis)

– Klausimyno sudarymas (Regla-mento 3 straipsnis)

– Nacionalinių pranešimų pateikimo reikalavimai (Reglamento 3 straipsnis)

– Pagrindinių nacionalinių pranešė-jų paskyrimas (Reglamento 3 straipsnis)

– Kongreso svečių pakvietimas (Sta-tuto 9 straipsnio 2 dalies b punktas; Reg-lamento 5 straipsnio 2 dalis)

– Kongreso stebėtojų pakvietimas (Statuto 9 straipsnio 2 dalies b punktas; Reglamento 5 straipsnio 1 dalis)

– Kongreso organizavimas (plena-rinis posėdis, komitetai) (Reglamento 4 straipsnis)

– Diskusijų organizavimas (komitetų pirmininkai, dalyvių registracija ir praneši-mų eilės tvarka) (Reglamento 4 straipsnis)

– Kongreso baigiamojo pranešimo tvirtinimas (Statuto 9 straipsnio 2 dalies g punktas, 12 straipsnio 1 ir 3 dalys)

Finansinių klausimų sprendimas (parengiamasis posėdis arba pagrindi-nė Konferencija):

– Bendrųjų Konferencijos išlaidų biudžetas (Statuto 11 straipsnio 2 dalies a punktas ir 11 straipsnio 3 dalis; Regla-mento 15 straipsnio 2 dalis):

1) patalpų nuoma;2) spausdinimo išlaidos;3) rašytinių dokumentų vertimo iš-

laidos;4) vertimo žodžiu išlaidos;5) bendrosios administravimo išlaidos;6) vietinio transporto išlaidos.– Sprendimas, kiek toliau nurody-

tos išlaidos pagal Statuto 11 straipsnio 2 dalies a punktą gali būti laikomos ben-

drosiomis tikrųjų narių apmokamomis Konferencijos išlaidomis (Reglamento 15 straipsnio 3 dalis):

1) maitinimo išlaidos;2) galimos ekskursijos išlaidos;3) specialios išlaidos, susijusios su Kon-

ferencijai skirtos tinklavietės sukūrimu;4) išlaidos, susijusios su specialiomis

saugumo priemonėmis;5) šalies delegatų skaičius.– Dalyvavimo mokesčio, kurį moka

asocijuotieji nariai ir stebėtojai, dydis (Statuto 4 straipsnio 2 dalis, 5 straips-nis, 9 straipsnio 2 dalies e punktas ir 11 straipsnio 2 dalies b punktas; Regla-mento 16 straipsnis)

– Svečių mokamo įnašo dydis (Statu-to 5 straipsnis; Reglamento 17 straipsnis)

– Kitų trečiųjų šalių piniginių aukų priėmimas (Statuto 9 straipsnio 2 da-lies f punktas ir 11 straipsnio 2 dalies c punktas)

Kitos temos, jeigu būtina:– Tikrųjų narių ypatingi pasiūlymai

(Statuto 4 straipsnio 1 dalis)– Asocijuotųjų narių rašytiniai pa-

siūlymai (Statuto 4 straipsnio 4 dalis; Reglamento 6 straipsnis)

– Naujų narių priėmimas, pašali-nimas ir narystės sustabdymas (Statuto 9 straipsnio 2 dalies a punktas)

– Konferencijos reglamento priėmi-mas arba pakeitimas (Statuto 9 straipsnio 2 dalies h punktas)

– Statuto pakeitimas (Statuto 9 straipsnio 2 dalies i punktas)

– Konferencijos paleidimas (Statuto 9 straipsnio 2 dalies j punktas)

– Komisijų sudarymas (Reglamento 11 straipsnis)


DUOMENYS APIE EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJĄ

KONSTITUCINIAI TEISMAI – EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ

KONFERENCIJOS NARIAI

Valstybė Priėmimo metai Priėmimo vieta

Tikrieji nariai:Vokietijos Federacinė Respublika 1972 DubrovnikasAustrijos Respublika 1972 DubrovnikasItalijos Respublika 1972 DubrovnikasŠveicarijos Konfederacija 1978 VienaIspanijos Karalystė 1981 LozanaPortugalijos Respublika 1984 MadridasPrancūzijos Respublika 1987 LisabonaTurkijos Respublika 1987 LisabonaBelgijos Karalystė 1990 AnkaraLenkijos Respublika 1990 AnkaraVengrijos Respublika 1992 ParyžiusKroatijos Respublika 1994 BudapeštasKipro Respublika 1994 BudapeštasRumunija 1994 BudapeštasSlovėnijos Respublika 1994 BudapeštasAndoros Kunigaikštystė 1996 BudapeštasRusijos Federacija 1996 BudapeštasČekijos Respublika 1997 VaršuvaLietuvos Respublika 1997 VaršuvaBulgarijos Respublika 1997 VaršuvaSlovakijos Respublika 1997 VaršuvaMaltos Respublika 1997 VaršuvaLichtenšteino Kunigaikštystė 1997 VaršuvaMakedonijos Respublika 1999 VaršuvaAlbanijos Respublika 2000 BriuselisArmėnijos Respublika 2000 BriuselisAzerbaidžano Respublika 2000 BriuselisBosnijos ir Hercegovinos Respublika 2000 BriuselisGruzijos Respublika 2000 Briuselis

360360

Latvijos Respublika 2000 BriuselisMoldovos Respublika 2000 BriuselisUkraina 2000 BriuselisLiuksemburgo Didžioji Hercogystė 2002 BriuselisEstijos Respublika 2003 NikosijaAirija 2003 NikosijaNorvegijos Karalystė 2003 NikosijaDanijos Karalystė 2006 VilniusJuodkalnijos Respublika 2006 VilniusSerbijos Respublika 2006 Vilnius

Asocijuotieji nariai: Baltarusijos Respublika

PIRMININKAVIMAS EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJAI

Kongresas Data Vieta, pirmininkavęs teismas

I 1972 05–1974 10 Dubrovnikas (Jugoslavija),Jugoslavijos Konstitucinis Teismas

II 1974 10–1976 10 Baden Badenas (Vokietija),Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas

III 1976 10–1978 10 Roma (Italija), Italijos Konstitucinis Teismas

IV 1978 10–1981 10 Viena (Austrija),Austrijos Konstitucinis Teismas

V 1981 10–1984 10 Lozana (Šveicarija),Šveicarijos Federalinis Tribunolas

VI 1984 10–1987 10 Madridas (Ispanija),Ispanijos Konstitucinis Teismas

VII 1987 04–1990 05 Lisabona (Portugalija),Portugalijos Konstitucinis Teismas

VIII 1990 05 Ankara (Turkija),Turkijos Konstitucinis Teismas

IX 1990 05–1993 05 Paryžius (Prancūzija),Prancūzijos Konstitucinė Taryba

X 1993 05–1996 05 Budapeštas (Vengrija),Vengrijos Konstitucinis Teismas


XI 1996 05–1999 05 Varšuva (Lenkija),Lenkijos Konstitucinis Tribunolas

XII 1999 05–2002 05 Briuselis (Belgija), Belgijos Arbitražo Teismas

XIII 2002 05–2005 05 Nikosija (Kipras),Kipro Aukščiausiasis Teismas

XIV 2005 05–2008 05 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJOS KONGRESAI

Kongresas Data Vieta Pirmininkavęs teismas

I 1972 10 17–20 Dubrovnikas(Jugoslavija)

Jugoslavijos Konstitucinis Teismas

II 1974 10 14–16 Baden Badenas (Vokietija)

Vokietijos FederalinisKonstitucinis Teismas

III 1976 10 20–22 Roma (Italija) Italijos Konstitucinis Teismas

IV 1978 10 16–18 Viena (Austrija) Austrijos KonstitucinisTeismas

V 1981 10 26–30 Lozana (Šveicarija) Šveicarijos FederalinisTribunolas

VI 1984 10 22–27 Madridas (Ispanija) Ispanijos KonstitucinisTeismas

VII 1987 04 27–30 Lisabona (Portu-galija)

Portugalijos Konstitucinis Teismas

VIII 1990 05 07–10 Ankara (Turkija) Turkijos KonstitucinisTeismas

IX 1993 05 10–13 Paryžius (Prancū-zija)

Prancūzijos Konstitucinė Taryba

X 1996 05 06–09 Budapeštas (Ven-grija)

Vengrijos Konstitucinis Teismas

XI 1999 05 16–21 Varšuva (Lenkija) Lenkijos KonstitucinisTribunolas

XII 2002 05 12–17 Briuselis (Belgija) Belgijos Arbitražo Teismas

XIII 2005 05 15–19 Nikosija (Kipras) Kipro Aukščiausiasis Teismas

XIV kongresą numatyta surengti 2008 06 02–07 Vilniuje, jam pirmininkaus Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.

362362

III rezoliucija Europos Konstitucinių Teismų Kon-

ferencijos Pirmininkų susirinkimas, 2006 m. rugsėjo 7 d. Vilniuje susirinkęs į Europos Konstitucinių Teismų Konferen-cijos XIV kongreso parengiamąjį posėdį,

<...> nusprendė:Priimti Danijos Aukščiausiąjį Teis-

mą į Europos Konstitucinių Teismų Kon-ferenciją tikruoju nariu.

IV rezoliucija Europos Konstitucinių Teismų Kon-


<...> nusprendė:Priimti Juodkalnijos Respublikos

Konstitucinį Teismą į Europos Konstitu-cinių Teismų Konferenciją tikruoju nariu.

V rezoliucija Europos Konstitucinių Teismų Kon-


<...>

EUROPOS KONSTITUCINIŲ TEISMŲ KONFERENCIJOS PIRMININKŲ SUSIRINKIMO SURENGTO XIV KONGRESO PARENGIAMOJO POSĖDŽIO, ĮVYKUSIO 2006 M. RUGSĖJO 7 D.

VILNIUJE, III–XIII REZOLIUCIJŲ IŠTRAUKOS*

nusprendė:Priimti Serbijos Respublikos Kons-

titucinį Teismą į Europos Konstitucinių Teismų Konferenciją tikruoju nariu.

VI rezoliucija Europos Konstitucinių Teismų Kon-


<...>nusprendė:Palikti galioti IV rezoliuciją dėl Iz-

raelio Valstybės Aukščiausiojo Teismo prašymo priimti jį į Europos Konstituci-nių Teismų Konferenciją tikruoju nariu, Europos Konstitucinių Teismų Konfe-rencijos Pirmininkų susirinkimo priimtą Europos Konstitucinių Teismų Konfe-rencijos XIII kongreso parengiamaja-me posėdyje, vykusiame 2003 m. spalio 16–17 d. Nikosijoje.

VII rezoliucija Europos Konstitucinių Teismų Kon-


<...>* Nededamos rezoliucijų, susijusių su parengiamojo posėdžio organizavimu (I rezoliucijos dėl prita-

rimo parengiamojo posėdžio darbotvarkei, II rezoliucijos dėl pirmininkavimo parengiamajam po-sėdžiui, XIV rezoliucijos dėl parengiamo posėdžio organizavimo išlaidų), ištraukos.


nusprendė:1. Nepriimti Nyderlandų Aukščiau-

siojo Teismo į Europos Konstitucinių Teismų Konferenciją tikruoju nariu.

2. Pasiūlyti Nyderlandų Aukščiausia-jam Teismui pateikti prašymą dalyvauti Europos Konstitucinių Teismų Konfe-rencijoje kaip asocijuotajam nariui.

VIII rezoliucija Europos Konstitucinių Teismų Kon-

ferencijos Pirmininkų susirinkimas, 2006 m. rugsėjo 7 d. Vilniuje susirinkęs į Europos Konstitucinių Teismų Konfe-rencijos XIV kongreso parengiamąjį po-sėdį,

<...>nusprendė:Pripažinti Maroko Karalystės Kons-

titucinei Tarybai Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos stebėtojo statusą.

IX rezoliucija Europos Konstitucinių Teismų Kon-


<...>nusprendė:1. Nepritarti Ispanijos Konstitucinio

Tribunolo ir Italijos Konstitucinio Teis-mo prašymams Europos Konstitucinių Teismų Konferencijoje ispanų ir italų kalbas vartoti kaip oficialiąsias kalbas.

2. Pritarti tam, kad italų ir ispanų kalbos būtų Europos Konstitucinių Teis-mų Konferencijos XIV kongreso darbo kalbos, ir kreiptis į Europos Konstituci-nių Teismų Konferencijos XIV kongreso

organizatorių su prašymu užtikrinti sin-chroninį vertimą į nurodytas kalbas, jei-gu Italijos Konstitucinis Teismas ir Ispa-nijos Konstitucinis Tribunolas apmokės visas su šiuo vertimu susijusias išlaidas.

X rezoliucija Europos Konstitucinių Teismų Kon-


<...>nusprendė:1. Nesvarstyti siūlomų Europos

Konstitucinių Teismų Konferencijos sta-tuto ir Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos reglamento pataisų ir pa-pildymų.

2. Nepritarti Statuto pataisų komisi-jos sudarymui.

XI rezoliucija Europos Konstitucinių Teismų Kon-


<...>nusprendė:Patvirtinti Europos Konstitucinių

Teismų Konferencijos emblemą.

XII rezoliucijaEuropos Konstitucinių Teismų Kon-


<...>

364364

nusprendė:Pritarti tolesniam draugiškam ben-

dradarbiavimui su Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos ko-misija).

XIII rezoliucija Europos Konstitucinių Teismų Kon-


<...>nusprendė:1. Europos Konstitucinių Teismų

Konferencijos XIV kongresą surengti 2008 m. birželio 2–7 d. Vilniuje.

2. Nustatyti, kad Europos Konsti-tucinių Teismų Konferencijos XIV kon-greso tema bus „Legislatyvinės omisijos problemos konstitucinėje jurisprudenci-joje“.

3. Patikėti Lietuvos Respublikos Kons-tituciniam Teismui parengti klausimyną, atspindėsiantį svarbiausius nagrinėtinos temos „Legislatyvinės omisijos problemos konstitucinėje jurisprudencijoje“ aspektus, reikalingą nacionaliniams pranešimams parengti. Klausimynas turi būti pareng-tas oficialiosiomis Europos Konstituci-nių Teismų Konferencijos kalbomis ir iki 2006 m. lapkričio 15 d. išsiųstas visiems Konferencijos nariams. Konferencijos na-riai iki 2007 m. sausio 15 d. gali teikti pa-siūlymus, atsiliepimus, pastabas dėl klausi-myno. Klausimynas turi būti galutinai pa-rengtas ir visiems Konferencijos nariams išsiųstas iki 2007 m. kovo 30 d.

4. Nustatyti, kad Europos Konsti-tucinių Teismų Konferencijos nariai na-

cionalinius pranešimus, parengtus savo valstybine ir prancūzų arba anglų kalbo-mis (Reglamento 12 straipsnio 4 dalis), iki 2007 m. spalio 15 d. išsiųs Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Nacionaliniai pranešimai bus skelbiami oficialiame Europos Konstitucinių Teis-mų Konferencijos tinklalapyje, kurį tvar-ko Belgijos Arbitražinis Teismas, – šiuo tikslu Lietuvos Respublikos Konstituci-niam Teismui siunčiami nacionaliniai pranešimai turi būti įforminti ir elektro-niniu formatu.

5. Patikėti Lietuvos Respublikos Kons-tituciniam Teismui, atsižvelgus į klausimy-ną, paskirti Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos XIV kongreso pagrindinį pranešėją arba pagrindinius pranešėjus, taip pat prireikus paskirti diskusijų dėl kongreso temos potemių pirmininkus ir šių potemių pranešėjus.

6. Pritarti tam, kad į Europos Kons-titucinių Teismų Konferencijos XIV kon-gresą būtų kviečiami šie svečiai ir stebėto-jai, kuriuos pasiūlė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir kiti Konferen-cijos nariai: Europos Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas ir teisėja iš Lietuvos Respublikos; Europos Bendrijų Teisingu-mo Teismo pirmininkas ir teisėjas iš Lie-tuvos Respublikos; Pirmosios instancijos teismo pirmininkas ir teisėjas iš Lietuvos Respublikos; Tarptautinio baudžiamojo teismo pirmininkas; Venecijos komisijos delegacija; besikuriančios Azijos valstybių konstitucinių teismų konferencijos pir-mininkas; Iberijos–Amerikos konstituci-nės justicijos konferencijos pirmininkas; Konstitucinių teismų, vartojančių pran-cūzų kalbą, asociacijos pirmininkas; Pie-tų Afrikos teisėjų komisijos pirmininkas;


Vakarų Afrikos aukščiausiųjų teisminių institucijų, vartojančių prancūzų kalbą, Arabų valstybių konstitucinių teismų aso-ciacijos pirmininkas; Čilės Konstitucinio Teismo pirmininkas; Kazachstano Res-publikos Konstitucinės Tarybos pirmi-ninkas; Mongolijos Konstitucinio Teismo pirmininkas; Korėjos Konstitucinio Teis-mo pirmininkas; Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo pirmininkas; Lietuvos vyriausio-jo administracinio teismo pirmininkas; Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas; buvę Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkai; Tarptautinės konsti-tucinės teisės asociacijos pirmininkas; Lie-tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjai. Artėjant XIV kongresui šis sąrašas gali būti patikslintas arba papildytas.


VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2006 m. liepos 1– rugsėjo 30 d.

Vertinant Venecijos komisijos meti-nę veiklą nesunku pastebėti, kad paprastai jos liepos–rugsėjo mėn. darbų sąrašas iš-siskiria trumpumu. Tai visiškai patvirtina ir Venecijos komisijos 2006 m. trečiojo ketvirčio darbų kalendorius. Taigi metų laikas turi įtakos ir institucijų veiklai.

Nepaisant vasaros atostogų, Vene-cijos komisijos veikla nenutrūko. Su-darytos ekspertų grupės rengė išvadas, nagrinėjo kai kurių valstybių rinkimų įstatymus, rengė užsieniečių ir mažumų teisių, referendumų organizavimo studi-jas ir pan. Intensyviai rengtasi ir Vene-cijos komisijos 68-ajai plenarinei sesijai, kurią numatyta sušaukti 2006 m. spalio 13–14 d.

2006 m. rugsėjo 22–23 d. Kišinio-ve Venecijos komisija kartu su Moldo-vos Respublikos Konstituciniu Teismu surengė konferenciją „Suverenitetas ir valstybės struktūra daugiatautėse vals-tybėse“.

2006 m. rugsėjo 25 d. Venecijos komisijos narys Olivier Dutheillet de Lamothe, išrinktas „Bauer garbės sve-

čiu pranešėju“, skaitė paskaitą Yeshuvos universiteto (Niujorkas) Cardozo teisės mokykloje.

2006 m. rugsėjo 27–28 d. Armėnijos Respublikos Nacionalinio Susirinkimo pirmininko Tigrano Torossiano kvietimu Venecijos komisijos delegacija lankėsi Armėnijoje. Per susitikimą diskutuota apie Armėnijos rinkimų kodekso pa-taisas. Susitikimo tikslas – pasidalyti nuomonėmis, kaip įgyvendinama ben-dra Venecijos komisijos ir OSCE-BIDDH išvada dėl Armėnijos rinkimų kodekso pataisų.

2006 m. spalio 1 d. Venecijos ko-misijos nariai pagal susitarimą su Euro-pos Tarybos Parlamentine Asamblėja da-lyvavo rinkimų stebėjimo misijoje kaip ekspertai prie ad hoc komisijos bendruo-se Bosnijos ir Hercegovinos rinkimuose. Venecijos komisijos ekspertas dalyvavo stebėtojų posėdžiuose ir informavo ad hoc komisijos narius apie Bosnijos ir Hercegovinos rinkimų įstatymus.

Parengė Egidijus Jarašiūnas

Jurisprudencija, 2006, 6(84), p. 7–15: spausdinamas Europos Bendrijų Teisin-gumo Teismo teisėjo prof. habil. dr. Pra-no Kūrio straipsnis „Prejudicinio spren-dimo procedūra Europos Bendrijų Tei-singumo Teisme“.

Straipsnyje glaustai išdėstomi pagrin-diniai prejudicinio sprendimo, kuris yra svarbiausia Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradar-biavimo forma, priėmimo procedūriniai klausimai, trumpai aptariami prejudici-nio sprendimo teisinio poveikio, taip pat jo mechanizmo reformos aspektai.

Prejudiciniu sprendimu, priimamu remiantis Europos Bendrijos steigimo su-tarties 234 straipsniu, siekiama užtikrinti vienodą Bendrijos teisės aiškinimą ir tai-kymą visose Europos Sąjungos valstybė-se, kartu šis sprendimas yra tikras Euro-pos teisės turtinimo šaltinis. Straipsnyje pažymima, kad prejudicinis procesas yra tik tarpinis procesas nacionaliniam teis-mui sprendžiant pagrindinę bylą. Euro-pos Sąjungos sistemoje jis turi savitumų, kuriuos lemia pačios Bendrijos teisės pri-gimtis ir jos ypatumai. Prejudiciniame procese nacionaliniai teismai, pirmieji taikantys Bendrijos teisę, turi teisę, o tam tikrais atvejais – ir pareigą kreiptis į Tei-singumo Teismą su prašymu priimti pre-judicinį sprendimą konkrečiu Bendrijos teisės aiškinimo ir galiojimo klausimu. Straipsnyje pažymima, kad Teisingumo Teismas nepareiškia nuomonės nei dėl nacionalinės teisės galiojimo, nei dėl jos taikymo konkrečioje nacionalinėje bylo-


je. Teisingumo Teismas taip pat netaiko Bendrijos teisės nuostatų pagrindinėje byloje. Prejudicinis sprendimas yra pri-valomas ne tik jo paprašiusiam naciona-liniam teismui, kuris be jo negali išspręsti nagrinėjamos pagrindinės bylos, bet ir kitiems Europos Sąjungos valstybių na-rių teismams, kai toks klausimas iškyla jų nagrinėjamose bylose.

Straipsnio autorius remiasi teisės doktrina bei Teisingumo Teismo praktika ir daro išvadą, kad prejudicinis procesas neabejotinai yra vienas svarbiausių Euro-pos Sąjungos teisinės apsaugos sistemos elementų.

Jurisprudencija, 2006, 6(84), p. 16–24: spausdinamas Mykolo Rome-rio universiteto Teisės fakulteto Kons-titucinės teisės katedros vedėjo prof. dr. Egidijaus Jarašiūno straipsnis „Keletas konstitucinio teisinės valstybės prin-cipo interpretavimo aspektų Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje“.

Straipsnio autorius, nagrinėdamas tam tikras Lietuvos Respublikos Konsti-tucijoje įtvirtinto teisinės valstybės prin-cipo interpretavimo problemas, remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teis-mo, kuriam yra patikėta oficialiai aiškinti Lietuvos Respublikos Konstituciją, ju-risprudenciją. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus prin-cipas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Jo tu-rinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos

368368

nuostatose. Autoriaus teigimu, teisinės valstybės principas yra tarsi Konstituci-jos interpretavimo raktas. Kita vertus, šis principas yra ir konkretaus ordinarinio teisinio reguliavimo konstitucingumo pa-tikrinimo matas.

Straipsnyje pažymima, jog konsti-tucinėje jurisprudencijoje yra atskleista, kad teisinės valstybės principas apima daug įvairių tarpusavyje susijusių impe-ratyvų: Konstitucijos viršenybė, žmogaus teisių gerbimas ir apsauga, valdžių pada-lijimas, asmenų lygybė įstatymui, teisėjų ir teismų nepriklausomumas, įstatymų neveikimas atgaline data, teisėtų lūkes-čių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Įvairius šių principų turinio ir sąveikos elementus atskleidžia Konstitu-cinis Teismas.

Jurisprudencija, 2006, 8(86), p. 56–62: spausdinamas Mykolo Rome-rio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros docento dr. Ernesto Spruogio straipsnis „Teisės aiškinimo probleminiai aspektai“.

Straipsnio autorius pabrėžia, kad „grynojo“ teisės aiškinimo, kurį doktri-niškai pagrindė H. Kelsenas, kai teismai teisės aiškinimo procese naudoja tik tei-sines priemones, iš esmės būti negali. Teisės reiškinys priklauso nuo faktų – ir vertybinių, ir deskriptyvių, todėl teismai, konstruktyviai aiškindami teisę, turi tirti ir faktines bylos aplinkybes.

Straipsnyje teigiama, jog kiekvie-nas socialinis, deskriptyvus, nenorminis faktas yra vertybinis tuo požiūriu, kad jį galima vertinti per gėrio ir blogio, sąži-ningumo ir nesąžiningumo sąvokas; tie socialiniai faktai, jei teismas juos laiko

visuomenės normalaus gyvenimo dalimi, visada yra nulemti vertybinių faktų arba visuomenės vyraujančios kultūros ir są-monės.

Nors Lietuvos Respublikos Konsti-tucinis Teismas yra „normų teismas“, jis taip pat tiria faktines aplinkybes ir tai daro visada, kai tiria teisės aktų leidybos procedūrų teisėtumą.

Jurisprudencija, 2006, 9(87), p. 52–60: spausdinamas Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo teisėjo, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės kated-ros docento dr. Vytauto Sinkevičiaus straipsnis „Seimas – Tautos atstovybė (konstituciniai pagrindai)“.

Straipsnyje apibūdinama konstitu-cinė Lietuvos Respublikos Seimo, kaip Tautos atstovybės, samprata, pateikiamos nuostatos, kuriomis grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta šios atstovybės koncepcija. Autorius nagrinėja Seimo tęstinumą, aptaria sovietinės oku-pacijos laikotarpiu (1940–1990) veikusių vadinamųjų Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų prigimtį ir pagrindžia, kodėl jos nėra ir negali būti laikomos Lietuvos vals-tybės parlamentais.

Autorius atskleidžia Seimo nario priesaikos konstitucinę reikšmę, Seimo nario laisvo mandato konstitucinę sam-pratą, tiria konstitucines nuostatas, ku-riomis remdamasis Seimas gali ir turi nustatyti savo struktūrą ir darbo tvarką. Straipsnyje taip pat nagrinėjami iš Kons-titucijos kylantys Konstitucinio Teismo įgaliojimai paneigti Seimo – Tautos atsto-vybės – valią, atsispindinčią Seimo išleis-tuose įstatymuose, kituose teisės aktuose.

369369◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS

Justitia, 2006, 2, p. 2–18: spaus-dinamas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administra-cinės teisės katedros profesoriaus dr. Egidijaus Šileikio straipsnis „Konstitu-cinės atsakomybės buvimo („pripažini-mo“) ir sampratos klausimas“.

Atkreipęs dėmesį į nuo 2004 m. Lie-tuvos Respublikos Seimo ir teismų ak-tuose, taip pat akademinėje teisės litera-tūroje vartojamą kategoriją „konstitucinė atsakomybė“, straipsnio autorius mėgina atsakyti į klausimus, ar konstitucinė at-sakomybė yra „grynai“ teisinės atsako-mybės rūšis, o ne politinės atsakomybės atmaina, ar rezonansinis trijų apylinkės teismų pirmininkų atleidimas Respubli-kos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dek-retu už teisėjo vardo pažeminimą, kaip numatyta Konstitucijoje, yra konstituci-nės atsakomybės taikymo (drausminės atsakomybės „nurungimo“) precedentas.

Teisės problemos, 2006, 3(53), p. 5–33: spausdinamas Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo teisėjo doc. dr. Stasio Stačioko ir Mykolo Ro-merio universiteto Teisės fakulteto Tei-sės filosofijos katedros docento dr. Er-nesto Spruogio straipsnis „Teisė ir fak-tas: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo patirtis“.

Straipsnyje pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, būda-

mas „normų teismu“, neretai yra privers-tas tirti ir faktines bylos aplinkybes. Tai daryti jį verčia būtinybė konstruktyviai aiškinti Lietuvos Respublikos Konstituci-ją, kai joje nustatytas teisinis reguliavimas yra abstraktus ar itin neaiškus. Faktines bylos aplinkybes Konstitucinis Teismas tiria visada, kai tiria teisės aktų leidybos procedūrų teisėtumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme tiesiogiai yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas tiria teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir (arba) įstatymams pagal Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką, tačiau ginčijamų teisės aktų pri-ėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsiga-liojimo tvarka neretai būna nustatyta ne tik Konstitucijoje, bet ir įstatymuose, o kai kuriais atvejais – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose. Konstitucinio Teismo nutarimų analizė leidžia daryti iš-vadą, kad pagrindiniai pareiškėjai, kurie abejoja teisės aktų atitiktimi Konstitucijai pagal priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką, yra politiniai sub-jektai (paprastai kreipiasi Lietuvos Res-publikos Seimo narių grupės), o teismai, nelabai žinodami, ar priimant, pvz., įsta-tymus, buvo pažeistos įstatymų leidybos procedūros, gali įžvelgti teisės aktų paskel-bimo ir įsigaliojimo tvarkos pažeidimus.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

Rugsėjo 7 d., VilniusĮ Vilniuje surengtą Europos Kons-

titucinių Teismų Konferencijos (toliau – Konferencija) Pirmininkų susirinkimo posėdį atvyko 33 šalių konstitucinių ir aukščiausiųjų teismų, vykdančių konsti-tucinę kontrolę, pirmininkai bei teisėjai, posėdžiui pirmininkavo Lietuvos Res-publikos Konstitucinio Teismo pirminin-kas Egidijus Kūris. Buvo patenkinti trijų valstybių teismų prašymai priimti juos visateisiais Konferencijos nariais. Pri-ėmus Danijos Aukščiausiąjį, Juodkalnijos ir Serbijos konstitucinius teismus, dabar organizacija vienija 39 narius. Izraelio ir Nyderlandų aukščiausiųjų teismų prašy-mai liko nepatenkinti, nes neatitiko Kon-ferencijos reikalavimų. Maroko Konstitu-cinei Tarybai suteiktas stebėtojo statusas.

Nuspręsta Konferencijos XIV kon-gresą surengti 2008 m. birželio 2–7 d. Vilniuje, jo tema – „Legislatyvinės omi-sijos problemos konstitucinėje jurispru-dencijoje“.

XIV kongreso parengiamojo posė-džio dalyviai taip pat aptarė bendradar-biavimą su Europos komisija „Demokra-tija per teisę“ (Venecijos komisija).

1972 m. Dubrovnike (Kroatija) įkur-ta Konferencija vienija Europos valstybių konstitucinius ir kitus teismus, vykdančius konstitucinę kontrolę. Lietuvos Respubli-kos Konstitucinis Teismas Konferencijos nariu tapo 1997 m. Pirmininkauti Konfe-rencijai jis buvo išrinktas 2005 m. gegu-žės mėn. Nikosijoje (Kipras) vykusiame Konferencijos XIII kongrese. Rotacijos


principu Konferencijai trejus metus va-dovauja vienas iš teismų – Konferencijos narių. Iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, be Lietuvos, Konferencijai yra pirmininka-vę tik Vengrijos Konstitucinis Teismas ir Lenkijos Konstitucinis Tribunolas.

Šiame biuletenio numeryje yra spausdinama Europos Konstitucinių Teismų Konferencijos statutas, Euro-pos Konstitucinių Teismų Konferencijos reglamentas ir daugumos XIV kongreso parengiamajame posėdyje priimtų rezo-liucijų ištraukos.

Rugsėjo 21–24 d., VilniusLietuvoje viešėjo Europos Žmogaus

Teisių Teismo pirmininkas Luzius Wild-haberis, jį lydėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėja Danutė Jočienė.

Konstitucinio Teismo svečią priėmė Ministras Pirmininkas Gediminas Kirki-las, Seimo Pirmininkas Viktoras Muntia-nas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Virgilijus Valančius.

Apsilankę Konstituciniame Teisme, L. Wildhaberis ir D. Jočienė susitiko su Konstitucinio Teismo pirmininku Egidi-jumi Kūriu ir teisėjais. Buvo pasidalyta nuomonėmis apie individualaus skun-do institutą. L. Wildhaberio nuomone, Lietuva, nutarusi įsivesti individualaus skundo institutą, turėtų apsispręsti ir dėl prašymų atrankos mechanizmo, antra-ip gali būti kaip Kroatijos ir Slovakijos konstituciniuose teismuose, kurie buvo tiesiog užversti naujais prašymais. D. Jo-čienė pabrėžė, kad jeigu šalių, turinčių

371371

individualaus skundo institutą, piliečiai šios galimybes neišnaudoja, jų prašymai Strasbūro teisme būna nepriimami.

L. Wildhaberis susitikime itin pa-brėžė teismų nepriklausomumo ir Euro-pos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Konstitucinio Teismo bendradarbiavimo svarbą. D. Jočienė pažymėjo, kad, rem-damasis Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimu dėl Organizuoto nusikalstamu-mo užkardymo įstatymo nuostatų kons-titucingumo, Europos Žmogaus Teisių Teismas išsprendė vieną prašymą. Teisėja taip pat informavo apie iš Lietuvos gauna-mas individualias peticijas, kurių skaičius pastaraisiais metus sumažėjo nuo 400 iki 232, o iš viso nagrinėjimo Strasbūro teisme laukia 89 tūkst. prašymų.

Konstituciniame Teisme L. Wild-haberis perskaitė pranešimą „Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, susijusi su demokratijos teise apsiginti“.

Europos Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas taip pat lankėsi Mykolo Ro-merio universitete, čia jis skaitė paskaitą „Kintantys požiūriai į Europos Žmogaus Teisių Teismo funkcijas“. L. Wildhaberis yra Mykolo Romerio universiteto garbės daktaras.

Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju L. Wildhbaberis tapo 1991 m., šio teismo pirmininku – 1998 m. Jis yra tarptautinės viešosios, konstitucinės, ly-ginamosios ir administracinės teisės pro-fesorius.

Rugsėjo 22–23 d., Moldova Konstitucinio Teismo teisėjas Vytau-

tas Sinkevičius dalyvavo Kišiniove (Mol-dova) surengtoje tarptautinėje konferen-cijoje „Suverenitetas ir valstybės sanda-

ra daugiaetninėse valstybėse“, skirtoje Moldovos nepriklausomybės atkūrimo 15-mečiui. Konferencijos rengėjai – Mol-dovos Konstitucinis Teismas, šalies Teisi-ninkų draugija ir Europos Tarybos komi-sija „Demokratija per teisę“ (vadinamoji Venecijos komisija).

V. Sinkevičius konferencijoje per-skaitė pranešimą apie nepriklausomos valstybės atkūrimo teisinę konstrukciją.

Rugsėjo 28–29 d., Dubingiai Lietuvos ir Latvijos konstitucinių

teismų teisėjai dalyvavo kasmetinėje kon-ferencijoje, kurios tema šiemet – „As-mens socialinės teisės teismų jurispru-dencijoje“.

Konferenciją pradėjo Lietuvos ir Lat-vijos konstitucinių teismų pirmininkai Egidijus Kūris ir Aivaras Endzinis. Lietu-vos Konstitucinio Teismo teisėja Ramutė Ruškytė savo pranešime nagrinėjo svar-biausias problemas Lietuvos Konstitu-cinio Teismo 2005–2006 metų jurispru-dencijoje, Kęstutis Lapinskas – asmens socialinių teisių apsaugos klausimus Lie-tuvos Konstitucinio Teismo jurispruden-cijoje, Toma Birmontienė – konstitucinės teisės gauti pensiją interpretavimą Lietu-vos Konstitucinio Teismo jurisprudenci-joje. Pranešimus konferencijoje taip pat skaitė Latvijos Konstitucinio Teismo tei-sėjai.

Tai jau šeštoji konferencija, kurią drauge surengė Latvijos ir Lietuvos kons-tituciniai teismai. Dvišalis konstitucinių teismų bendradarbiavimas prasidėjo 1996 m., kai buvo įsteigtas Latvijos Kons-titucinis Teismas.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

1. Asmens socialinės teisės teismų jurisprudencijoje : 6-oji Lietuvos ir Latvijos kons-titucinių teismų teisėjų konferencija, 2006 m. rugsėjo 28–29 d. Dubingių semina-rų ir konferencijų centras (Molėtų r.) / Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teis-mas, Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas. – [B. l. d.], 2006. – 56 p.

2. Bulletin on Constitutional Case-Law / Council of Europe, European Commission for Democracy through Law (Venice Commission). – Strasbourg: Secretariat of the Venice Commission. – 2005, No. 2. Special Edition: Status and Functions of Secretaries General of Constitutional Courts.

3. Constitution of the Republic or Macedonia. – Skopje, 2006. – 139 p. – ISBN 9989-617-54-6.

4. Constitution Portuguese Republic / Assambleia da Republica. – 4th revision. – Lisbon, 1999. – 179 p. – ISBN 972-556-226-7.

5. Constitutional Court of Georgia: Decisions. 2004. – Tbilisi, 2005. – 430 p. – ISSN 1512-1356.

6. Constitutional Court of the Republic of Albania: History – Authorities – Organi-sation. – Tirane, 2005. – 107 p.

7. Constitutional Court of the Republic or Macedonia. – Skopje, 2004. – 80 p. – ISBN 9989-2021-1-7.

8. Constitutional Justice in Georgia: Statistics 1 January 2006. – Tbilisi, 2006. – 74 p. 9. Costitucion of the Republic of Albania. – Tirana: State Publication Center,

2003. – 208 p. – ISBN 99927-925-1-5.10. Danish Law in a European Perspective / Ed. by Borge Dahl, Torben Melchior,

Ditley Tamm. – Copenhagen: GadJura, 2002. – 514 p. – ISBN 87-619-0349-3.11. European Constitutional Law Review. – Amsterdam: T.M.C. Asser Press. –

2005. – Vol. 1, Issue 1; 2006. – Vol. 2, Issue 1. 12. International Journal of Constitutional Law. – New York: Oxford University

Press, Inc. – 2006. – Vol. 4. No. 3.13. International Review of Constitutionalism. – Den Bosch, The Netherland: Book

World Publications. – 2006. – Vol. 6. No. 1.14. Journal of Constitutional Law in Eastern and Central Europe. – [Boxtel], The

Netherlands: Book World Publications. – 2006. – Vol. 13. No. 1.15. Konstitucionnoe pravosudie: Vestnik Konferencii organov konstitucionnogo

kontrolja stran molodoj demokratii. – Erevan, 2006. – Vyp. 1(31). – 123 s. 2005. – Vyp. 4 (30). – 111 s.


NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRAKONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

373373

16. Księga XX-lecia orzecznictwa Trybunalu Konstytucyjnego. – Warszawa: Biuro Trybunalu Konstytucyjnego, 2006. – XVI+747 p. – ISBN 83-87515-41-8.

17. Latvijas Respublikas Satversmes tiesas spriedumi. 2004. – Riga: Tiesu namu agen-tura, 2006. – 869 p. – ISBN 9984-790-12-6.

18. Les Cahiers du Conseil constitutionnel / Conseil constitutionnel. – Paris: Dalloz, 2006. – No. 20.

19. Mykolas Romeris – Lietuvos sūnus: Monografija / Mindaugas Maksimai-tis. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2006. – 320 p. – ISBN 9955-19-028-0.

20. Nacionalnye parlamenty mira: enciklopedičeskij slovar / A. Ch. Saidov. – Mosk-va: Volters Kluver, 2005. – 699 s. – ISBN 5-466-00042-6.

21. Predteča konstitucionnogo pravosudia: vzgliady, proekty i institucional΄nye predposylki (30–načalo 90-ch g. g. / M. A. Mitiukov. – Moskva: Formula prava, 2006. – 179 s.

22. Recueil des decisions du Conseil constitutionnel. 2004. – [Paris]: Publie sous le haut patronage du Conseil constitutionnel, 2006. – 407 p. – ISBN 2-247-06901-0.

23. Review by the Constitutional Courts of Proceedings Before Ordinary Courts Applying Community Law: Book of Proceedings of Seminar Organised by European Commission for Democracy Through Law (Venice Commission) in Co-Operation with the Constitutional Court of the Slovak Republic, Košice, Slovak Republic, 1–2 June 2006 / Venice Commission, Constitutional Court of the Slovak Republic. – Košice, 2006. – 86 p. – ISBN 80-968708-8-2.

24. Revue française de droit constitutionnel. – Paris: Presses Universitaires de France. – ISSN 1151-2385. No. 65. – 2006. – 223 p. – ISBN 213-0556086. No. 66. – 2006.– 224–448 p. – ISBN 213-0556094. No. 67. – 2006. – 449–672 p. – ISBN 213-0556108.

25. Sravnitelnoe konstitucionnoe obozrenie / Institut prava i publičnoj politiki. – Moskva. – ISSN 1812-7126, 2006. – No. 1; 2006. – No. 2.

26. Tribunal Constitucional [Espana]: Memoria / Tribunal Constitucional. 2005. – Madrid: Tribunal Constitucional, 2006. – 291 p.

27. Tribunal Constitucional. Discursos de sus Presidentes (1980–2005): 25 aniversa-rio / Tribunal Constitucional. – Madrid, 2006. – 143 p.

28. Valstybės Taryba Lietuvos teisinėje sistemoje (1928–1940): Monografija / Min-daugas Maksimaitis. – Vilnius: Justitia, 2006. – 181 p. – ISBN 9955-616-22-9.

Parengė Zita Kadūnienė ir Vilija Jarulaitienė

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJALietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 32006 LIEPA–RUGSĖJIS

Kalbos redaktorė Rima MekaitėViršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2006 12 01. 47 leidyb. apsk. l.Tiražas 200 egz. Užsakymas 2313.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, 01104 Vilnius

El. paštas [email protected]

Maketavo ir spausdino UAB „Sapnų sala“S. Moniuškos g. 21, 08121 Vilnius

El. paštas [email protected]


LIETUvOS RESPUbLIKOS KONSTITUCINIO TEISmObIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 3LIEPA–RUgSĖJIS

2006

Nr. 3



PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI



PRANEŠIMAI

RECENZIJA






KO

NST

ITU

CIN

Ė J

UR

ISP

RU

DEN

CIJ

A

2006

◆

L

IEPA

–RU

gSĖ

JIS

Documents

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI SĖJIS KONSTITUCINĖmeniui pasinaudoti konstitucine ir Įstatyme įtvirtinta teise į žalos atlyginimą. Dėl to šeimos nariai netenka teisės į palikimą