KRASLAGAS'12 - >> 20 p. ISTORIJOS PĖDOMIS

_12012 rugpjūtis | Apžvalga

2012

m. r

ugpj

ūtis

. Nr.

8 (3

6) (5

17).

Leid

žiam

a nu

o 18

89 m

. Atk

urta

198

9 m

., 20

09 m

.

KRASLAGAS'12 - ISTORIJOS PĖDOMIS

ISTORINIŲ ĮPROČIŲNUSTEKENTA ŠALIS>> 27 p.

SirijoS DESPERAcIJA >> 20 p.

2_ Apžvalga | rugpjūtis 2012

redAktoriAus žodis4 | Prisiminti – negalima pamiršti

ApžVALgos teMA 3-7 | Ekspedicija „Kraslagas ‘12“ – istorijos pėdomis8 | ALeksAndrAs stuLginskis – Prezidentas, Kraslago kalinys9-10 | pAuLius sAudArgAs: Rusai sutiko draugiškai, tačiau nuo papildomų paieškų „saugojo“ 11 | irenA degutienė: Kilnus sumanymas priminti Aleksandro Stulginskio nuopelnus Lietuvai 11 | žiLVinAs LeLeiVA: Turint asmeninių sąsajų su tremtimi, kelionė tapo dvigubai prasminga12-14 | Laisvė atgyja Balandiškyje 15 | dr. s. kuLeVičius: Ar ne jaunimui ir turėtų būti skirta ši sodyba? 16-18 | Atmintinos dienos primena apie istorijos politikos svarbą 19 | dr. LAurynAs kAsčiūnAs: Istorinės atminties politika – valstybingumo atrama

pAsAuLis20-23 | Sirijos desperacija

kAiMynAi24-25 | Ar prasidės bažnyčių ir tautų susitaikymo epocha?26-27 | Tai ką kaltinsime dabar? 27-31 | Istorinių įpročių nustekenta šalis

energetikA31-33 | Kodėl referendume aš pritarsiu naujos atominės elektrinės statybai

ApžVALgos AikŠteLė 34-38 | Širdyje nešiojantiems Dievą ir Tėvynę38-40 | Tautinės mažumos: nuo konfliktų – iki integracijos 40-41 | H. ZertikAs: Tautinės mažumos – tai didžiulis potencialas, kurį reikia išnaudoti 42-43 | Ar lietuviai yra darbštūs?

regionAi43-44 | Pamatyti tikrąją situaciją, o ne vien iš dokumentų45-46 | Elektrėnų ledo rūmai – valstybei svarbus ekonominis projektas 46-47 | Iš Raseinių į Šiluvą piligrimus ves Kryžių kelias

piLigriMAs 48-52 | 560 kilometrų iki Santiago

kuLtūrA52-55 | MAciejus drygAs: Apie kino archeologiją ir laisvę nelaisvės sąlygomis56-59 | ALVydAs ŠLepikAs – apie zombius, daržoves, kliedesį ir meną

MūZos dVeLksMAs59-62 | indrė MeŠkėnAitė: Skaitymas „neišaugamas“, jei netyčia ryžtamasi pradėti

keLionės 62-67 | Nemarus Amžinojo miesto grožis68-70 | LionginAs VirbALAs sj: Jėzuitai visuomet darbavosi Rytuose

kryžiAžodis 69 | Laimėk kelionę į Europos Parlamentą

Turinys

Į ŠILUVĄ - KRYŽIŲ KELIU

APIE ISTORIJOS PoLiTiKoS SVARBĄ

P. SAUDARGAS. ĮSPŪDŽIAI IŠ KrASLAGo

LAISVĖ ATGYJA BALANDIŠKYJE

APIE TV IR POEZIJĄ - SU A. ŠLEPIKU

KODĖL AŠ PRITARSIU VAE

560 KM IKI SANTIAGO

16

46

4856

12

31

9

TAUTINĖS MAŽUMOS: NUO KONFLIKTŲ IKI INTEGRAcIJOS

38

_32012 rugpjūtis | Apžvalga ApžVALgos teMA

EkspEdicija „kraslagas ‘12“ – istorijos pėdomisGerimantas STATINIS

„kraslagas ‘12“ ekspedicijos dalyviai įteikia atminimo medalį krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkui Antanui rasiuliui. iš kairės – straipsnio autorius, žurnalistas ir keliautojas gerimantas statinis, A. rasiulis, Lr seimo nariai jonas Šimėnas, justinas urbanavičius, paulius saudargas, Ministro pirmininko patarėjas jonas survila, Vo „už pilietinę visuomenę“ pirmininkas žilvinas Leleiva

revučij kapinėse

krasnojarsko taiga. dešimtys tūkstan-čių kvadratinių kilometrų spygliuočių miško apgaubta rūko. tai ne vien akiai matomas gamtos reiškinys, bet kartu ir istorijos rūkas, uždengęs daugelio čia ištremtų likimus.

„Tormozni na Revūčim“ (rus. pri-stabdyk prie Revučij) – tokia frazė išliko atmintyje ekspedicijos dalyviui Žilvinui Leleivai, girdėjusiam savo artimųjų pasakojimus apie Kraslago sistemos Revučij lagerio žiaurumus. Garvežiui sulėtinus greitį, grįžtantys iš taigos dar-bų tremtiniai turėdavo suspėti iššokti iš vagono nesustabdžius traukinio. Žilvino artimiesiems pasisekė, jie gyvi grįžo į Lietuvą, tačiau daugelio žmonių tėvai, seneliai ir artimieji čia atgulė amžino poilsio.

Sužinoję apie visuomeninės or-ganizacijos „Už pilietinę visuomenę“ organizuojamą „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ eks-pediciją, Lapteviečių bendrijos nariai Marija ir Jonas Puodžiai įteikė Teofilio Patiejūno drožtą Rūpintojėlį nuvežti į Krasnojarsko kraštą visų tremtinių at-minimui pagerbti. Pono Jono tėvas buvo

palaidotas Revučij, tačiau tiksli jo kapo vieta nėra žinoma. „Christos, skorbiaš-čij po žertvam GULAG‘a 1941–1956“ (rus. Kristus, gedintis GULAG‘o aukų) – toks užrašas buvo pritvirtintas prie Rūpintojėlio, kad rusai suprastų mūsų tautos patirtą genocidą.

Krasnojarsko pataisos darbų lageris (sutrumpintai Kraslagas) įkurtas 1938 metais – tai vienas iš didžiulės GU-LAG'o sistemos lagerių. Jo centras buvo Kansko mieste, o atskiri punktai išdėstyti kelių šimtų kilometrų spinduliu

Irbėjaus, Kansko, Nižnij Ingašo ir Saja-no rajonų teritorijoje. Lageris priklausė miškų ūkio pramonei. Jame kalėjo politiniai ir kriminaliniai visos Sovietų Sąjungos kaliniai. Lietuvai Kraslagas geriau žinomas iš Rešotų stoties pavadi-nimo. Čia 1941 m. liepos pradžioje buvo atvežta dalis Lietuvos gyventojų, suimtų per pirmuosius masinius trėmimus birželio mėnesį. Iš maždaug 18 tūkst. 1941 metais išvežtų į tremties vietas ir įkalintų kituose Sovietų Sąjungos lage-riuose į Kraslagą pateko 2207 Lietuvos gyventojai. Pavieniai politiniai kaliniai iš Lietuvos, nuteisti už partizanų rėmimą, pogrindinių organizacijų kūrimą, anti-sovietinę agitaciją, pabėgimą iš tremties ir sovietinės kariuomenės vengimą, čia buvo kalinami ir 1944–1956 metais.

1941 m. atvežti Lietuvos gyventojai buvo įkalinti be teismo nuosprendžio. Tai buvo Nepriklausomos Lietuvos valstybės politiniai veikėjai – Preziden-tas Aleksandras Stulginskis, buvę įvairių vyriausybių ministrai – Jokūbas Stani-šauskis, Stasys Šilingas, Juozas Tonkū-nas, Seimo nariai – Antanas Repčys, P. Dailydė, valstybinių įstaigų darbuotojai, policijos pareigūnai, kariuomenės atsto-vai, dvasininkai, mokytojai, universitetų dėstytojai, gydytojai, privačių įmonių sa-vininkai ir vadovai, įvairių visuomeninių organizacijų nariai, stambūs ūkininkai ir jų šeimų nariai.

not

rauk

os iš

eks

pedi

cijo

s „k

rasl

agas

‘12

“ ar

chyv

o

4_ Apžvalga | rugpjūtis 2012redAktoriAus žodis

Kai ekspedicijos „Kraslagas ‘12“ organizatoriai paskelbė apie būsimą kelionę ir kai sužinota, kad tremtinių takais keliaus ne tik žurnalistai ar vi-suomeninių organizacijų atstovai, bet ir keletas Seimo narių, buvo juokau-jama – dar rinkimai neprasidėjo, o jau į Sibirą veža... Juokai juokais, tačiau kam nors, ypač Rusijoje, turbūt kyla klausimas, kodėl lietuviai šiandien važiuoja į tą Rusijos gilumą. Kodėl tokia populiari „Misija Sibiras“? Ko ten ieško jauni žmonės? Ekspedicijos „Kraslagas’12 Prezidento A. Stulgins-kio tremčiai atminti“ dalyviai atsako į tokius klausimus aiškiai ir paprastai: „Ekspedicijos tikslas buvo paskleis-ti informaciją ir priminti Rusijos visuomenei, kad 1941–1956 metais ištremti buvo ne tik paprasti sovietų valdžiai neįtikę žmonės, bet ir aukš-čiausio rango Lietuvos valstybės vyrai – Prezidentas, ministrai, diplomatai“, – rašo vienas iš ekspedicijos rengėjų, keliautojas ir publicistas Geriman-tas Statinis. Ekspedicijos tikslams pasitarnaus ir kuriamas dokumentinis filmas. Taigi dominantė šiuo atveju yra „priminti“.

Kitas ekspedicijos dalyvis, LR

Seimo narys Paulius Saudargas, atsaky-damas į „Apžvalgos“ klausimus, teigia: „Mūsų misijos tikslas buvo prisiminti, įamžinti, pagarsinti, atkreipti visuo-menės dėmesį į mūsų Prezidentą A. Stulginskį, kuris, palyginti su kitais prieškario prezidentais, galbūt šiek tiek užmirštas, ne taip akcentuojamas visuo-menėje, nors yra vienas iš mūsų nepri-klausomos valstybės statytojų.“ Panašu, kad Sibiro pūgos užpusčiusios, o mūsų pačių istorinė amnezija palaidojusi gal pačių garbingiausių valstybės žmonių atminimą... Ir tada reikia bent kelių pasiryžėlių, kurie vyktų ten labai toli, iš kur kadais tikrai ne visi grįždavo, kad tas atminimas būtų gaivinamas.

Seimo Pirmininkė Irena Degutie-nė – ekspedicijos globėja – atkreipdama dėmesį į tokių kelionių tikslus ir prasmę pabrėžia: „Lietuvai vėl reikia ginti savo kultūrą ir vertybes, savo dvasinę savastį ir istorinį paveldą. <...> Lietuvai labai reikia garbingos politinės kultūros, kurią gynė politiniai kaliniai, kurią gynė idealistai partizanai, disidentai, kurią saugojo tremtiniai.“

Prisiminti – negalima pamiršti. Kaip tai yra svarbu mūsų valstybės gyvybin-gumui šiame „Apžvalgos“ numeryje

pagrindžia Vytautas Keršanskas. Autorius primena, kad „visu sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo tokių, kurie neleido lietuvybei užgesti, priešinosi tautos sąmonės pavergimui. Būtent šie žmonės, neprisitaikę prie susiklosčiusių istorinių aplinkybių, ir lėmė tai, kad šiandien esame laisvi.“ V. Keršanskas akcentuoja istorinės atminties reikšmę: „Istorija modernioje valstybėje, kuriai sėkmingai veikti reikalingas aktyvus piliečių įsitraukimas ir valstybės idėjos puoselėjimas, tampa būtina sąlyga tautos savivokai – ji pateikia istorinio valstybės ir tautos ilgaamžiškumo vaizdą.“

Kaip svarbu yra pažinti ne tik tolimą istoriją, bet ir pastarojo laiko įvy-kius, „Apžvalgoje“ liudija Ingrida Vėge-lytė. Apžvelgdama politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio Ariogaloje vyksmą ir priimtus dokumentus, autorė pri-mena, kaip pastaraisiais dešimtmečiais formavosi Lietuvos dešiniosios politi-nės jėgos. Pasirodo, kai atmintis gyva, nekyla keistų ar tendencingų klausimų, o kai ištinka istorinė amnezija – pasipi-la priekaištai ir nusistebėjimai.

Rodos, tiek nedaug reikia – prisi-minti. Juk negalima pamiršti! ■

i viršelis • ekspedicijos „kraslagas ‘12“ dalyviai prie geležinkelio, kuriuo į tremtį buvo atvežtas Lietuvos prezidentas Aleksandras stulginskis. notrauka iš ekspedicijos „kraslagas ‘12“ archyvo. taip pat viršelyje panaudotos scanpix nuotraukosii viršelis • Andriaus petrulevičiaus, Aidos kavaliauskaitės, ramintos žūsinaitės, sigito gudžiūno nuotraukos, taip pat nuotraukos iš ekspedicijos „kraslagas ‘12“ ir kęstučio salicko bei Livijos paklonskaitės kelionės archyvų. Agnės pėčaitės-stankevičienės piešiniaiiii viršelis • sibiro grožis ir tragizmas. notraukos iš ekspedicijos „kraslagas ‘12“ archyvoiV viršelis • revučij kapinėse. sibire amžiams liks įaugusi lietuvių tremtinių kančia. notrauka iš ekspedicijos „kraslagas ‘12“ archyvo

Redaktorius: Kęstutis Danielius RIMKEVIČIUS | Kalbos redaktorė: Dalia KAMINSKIENĖ Dizainerė-maketuotoja: | Meninė redaktorė: Martyna ŽILIONYTĖ | Informacijos redaktorė: Vaida STUNDYTĖRedakcinė kolegija: Valdas BENKUNSKAS, Česlovas IŠKAUSKAS, Edita MIELDAŽĖ, Kęstutis SALICKAS, Paulius SAUDARGAS Mums rašo: Vilius ARLAUSKAS, Dmitrijus BABIČIUS, Rasa BAŠKIENĖ, Lina BUŠINSKAITĖ, Irena DEGUTIENĖ, Inga GLEBOVA, Aleksandras GRAŽELIS, Karolis JACHIMAVIČIUS, Ramūnas KARTENIS, Vytautas KERŠANSKAS, Žilvinas LELEIVA, Livija PAKLONSKAITĖ, Gerimantas STATINIS, Bernarda ŠKLĖRIŪTĖ, Ingrida VĖGELYTĖ, Gytis ŽAKEVIČIUS Rašykite mums adresu: [email protected]ėjas - VšĮ Lietuvos socialios rinkos plėtros institutas, Teatro g. 8-17a, LT-03107 Vilnius. Leidinį remia ELP grupėwww.apzvalga.euPeriodiškumas - mėnesinis leidinys. Tiražas 5000 egz. Spausdino UAB „Petro ofsetas“Nr. 8 (36) (517), 2012 m. rugpjūtisISSN 1392-6721 Leidinys nemokamas © Visos teisės saugomos

prisiminti – nEgalima pamiršti

Redaktorius Kęstutis Danielius RIMKEVIČIUS


Ekspedicijos tikslas buvo priminti visuomenei, kad 1941–1956 metais ištremti buvo ne tik paprasti sovietų valdžiai neįtikę žmonės, bet ir aukščiausio rango lietuvos valstybės vadovai – Prezidentas, ministrai, diplomatai

Atidarymo metu Kanifolnij gyvenvietės mokykloje jį pašventino Antalieptės kunigas Algirdas Dauknys. Sužinojęs apie „Kraslagas’12 Prezidento A. Stul-ginskio tremčiai atminti“ ekspediciją, laišką parašė Stasio Šilingo vaikaitis Saulius Augustinas Kubilius – Vatikano radijo redaktorius. „Mano senelis su Prezidentu A. Stulginskiu kartu kalėjo kalėjimuose ir lageriuose. Prisiminkite ir jį, Lietuvos garbei daug nuveikusį žmogų.“ Bendra malda pasimeldžia-me už visus čia mirusius: ir už Rasos Juknevičienės senelį, ir už Rimvydo Racėno, ir už daugelį kitų žmonių, kurių artimieji netgi nežino, kad šie atgulę bū-tent čia, Revučij, taigos pakraštyje. Pats

pavadinimas Revučij – Raudantis, kaip ir Rešoty – Grotos... kraupus. Pasivaikš-čioję po šią gyvenvietę, randame išlikusį pastatą, kuriame buvo Kraslago valdyba – „Upravlenija Nr. 235“ – šiandien jos pavadinimas pakeistas, tačiau paskirtis liko ta pati. „Upravlenija lesnych ispra-vitelnych učreždeniji“ – Miško pataisų įstaigų valdyba...

Apie Rešotus štai ką rašo Rim-vydas Racėnas knygoje „Rešotų ai-dai“: „Rešotų stotis vardą gavo nuo to paties pavadinimo kaimelio, esančio į dešinę nuo Transsibiro magistralės. Tačiau visas gyvenimas laikui bėgant spietėsi geležinkelio kairėje, Nižnia-ja Poimos gyvenvietėje, kuri nustelbė

„Ten palaidotas mano senelis“, – su ašaromis akyse priėmime pas ekspedi-cijos globėją Ireną Degutienę kalbėjo prof. Vytautas Juozapaitis. Ekspedicijos dalyviams jis įteikė kryželį, – nuvežkite jį į Revučij, gaila, kad pats negaliu ten nuvykti. Jo prašymą išpildėme, kryželis liko kartu su kitais lietuvių kryžiais, ku-rie paskelbti istorijos paminklais ir yra saugomi vietinės Kanifolnij gyvenvietės valdžios.

1989 m. liepos mėnesį Revučij buvo atidengtas paminklas čia lageryje ir tremtyje žuvusiems Lietuvos gyven-tojams atminti. Jis pastatytas civilinėse kapinėse, nes lagerio kapinyno vietos nepavyko tiksliai nustatyti, visur žaliuoja tankus pušynas. O vietos kapinaitės – tai šiokia tokia erdvė, laisva nuo taigos antplūdžio, retkarčiais žmonių lankoma. Be to, ir lagerio kapinės buvo kažkur visai netoliese. Paminklui panaudoti du vertikalūs bėgiai simbolizuoja ilgą kelią per Rusijos platybes iki Rešotų. Du trumpesni skersiniai iš bėgių, pagamin-tų 1944 m., – tai tarsi atšaka į Revučij. Bėgiai nuvažinėti, gal kaip tik jais ir riedėjo vagonai su lietuviais kaliniais ir tremtiniais. Jų kryžmos kvadratas – tarsi vagono langas, per kurį mestas paskutinis atsisveikinimo su Tėvyne ir artimaisiais žvilgsnis. Kryžmoje įmon-tuotas skulptoriaus Jono Meleškevičiaus sukurtas stilizuotas lieto metalo erš-kėčių vainikas; kai kam jis primena lie-tuviškų kryžių saulutę. Apačioje – tarp bėgių – kryžius. Viskas įlieta į betoninį kubą, kur įmontuota ir lenta su tekstu.

Lentelė skelbia, kad 1990 metais tremtinio palaikai išvežti į Lietuvą

ekspedicijos dalyviai prie paminklo tremtiniams revučij kapinėse. iš kairės (stovi) – jonas survila, paulius saudargas, Arūnas barzdenis, justinas urbanavičius, jonas Šimėnas, Laima Matutienė; (pritūpę) – žilvinas Leleiva, Vyda jadvyga Šimėnienė, gerimantas statinis

not

rauk

os iš

eks

pedi

cijo

s „k

rasl

agas

‘12

“ ar

chyv

o


Rešotų kaimelį. Nižniaja Poima – didelė gyvenvietė, gatvių tinklas stačiakam-pis, imituojantis Sankt Peterburgą, o tokį suplanavimą suprojektavo 1929 m. čia įkalinti leningradiečiai, žino-mo „prompartijos“ proceso aukos. Čia įsikūrė „Nižne Poimenskoje otdelenije“, Kraslago sistemoje gavusi indeksą „5“, tuo tarpu paties Kraslago (Krasnojarsko lagerių) indeksas buvo ir tebėra „235“. Kraslago valdybos centras buvo Kansko mieste, bet 1948 m. perkeltas į Nižniaja Poimą.“

Ekspedicijos tikslas buvo paskleisti informaciją ir priminti Rusijos visuo-menei, kad 1941–1956 metais ištremti buvo ne tik paprasti sovietų valdžiai neįtikę žmonės, bet ir aukščiausio rango Lietuvos valstybės vyrai – Prezidentas, ministrai, diplomatai. Buvo nutarta nu-vežti į Sibirą Puodžių šeimos dovanotą Rūpintojėlį, Signatarų namų perduotą Prezidento A. Stulginskio portretą, A. Stulginskio universiteto tautinę juostą, informaciją ir medžiagą, surinktą iš Ypatingojo KGB archyvo, taip pat filmą rusų kalba „Ledo vaikai“, už kurį auto-riai Justinas Lingys ir Inga Berulienė gavo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą. Visa tai buvo padovanota Nižnij Ingašo rajono centro krašto muziejuj, kur, mūsų manymu, šie eksponatai geriausiai skleis žinią apie „Kraslagas’12 Prezi-dento A.Stulginskio tremčiai atminti“ ekspedicijos tikslus ir primins, kad čia, lageriuose, be kaltės kalėjo Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Grįžus apie jį

planuojamas kurti dokumentinis filmas.Prieš išvykstant į ekspediciją,

Lietuvoje buvo rastas dar gyvas liu-dininkas, tremtyje sutikęs Prezidentą A.Stulginskį. „1948 lapkričio 29 d. iš kalėjimo buvau atvežtas į Nižnij Ingašo lagerį. Tuoj pasiteiravau, ar yra lietuvių, gavau atsakymą, kad keletas yra, tačiau nežino, kur dirba, bet yra senukas – buvęs Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Nedelsdamas susiradau jį: gyveno mažame namelyje (gal koks bu-vęs sandėliukas) pačiame lagerio zonos pakraštyje, kartu su buvusiu ministru (pavardės nepamenu). Prisistačiau „lie-tuvis“, todėl pavaišino salstelėjusia arba-ta ir mažu gabalėliu džiovintos duonos. Apipylė mane klausimais apie Lietuvą – kiek žinojau, tiek ištisas dvi valandas atsakinėjau. Stulginskis išvežtas 1941 m. neteistas. Ką jie dirbo su ministru ir ko-kios jų nuotaikos, nebuvo laiko išklau-sinėti, nes tuoj naktinę pamainą išvarė krauti rąstus į vagonus, o po dviejų dienų buvau išsiųstas į miškus ir daugiau susitikti su Stulginskiu neteko“, – štai tiek teprisimena 83 metų Raudondvary-je gyvenantis Aloyzas Pupinis.

„Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ ekspe-dicijos globėjos buvo netgi dvi garbios ponios – tai Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir Prezidento Aleksandro Stulginskio dukra Aldona Stulginskaitė-Juozevičienė. Štai ką pastaroji rašė laiške iš Čikagos: „Rešotų lageris buvo pir-moji pati žiaurioji mano Tėvo kalinimo

vieta. Po dvejų metų jis buvo perkeltas į Kansko kalėjimą. Nežinau, ar Kansko kalėjimas yra Krasnojarsko rajone, ar kur kitur. Kalėjimo sąlygos buvo kiek lengvesnės nei Rešotų lageryje ir tai išgelbėjo jo gyvybę. Kalėjime be teismo sprendimo kalėjo 10 metų. Iš ten dau-giausia atsiminimų. Po 10 metų buvo nuteistas 25-riems metams ir perkeltas į Vladimiro kalėjimą. Po Stalino mirties, 1954 metais išleistas iš kalėjimo, nuvyko į Komiją, kur buvo ištremta mano Mama. Iš Komijos 1956 metais abudu grįžo į Lietuvą.

Man atrodo, kad Jūsų ekspedicija ir visa tai, ką žadate padaryti nuvykę į Rešotus, yra nepaprastai gražu ir pras-minga.“

Kanskas – dar viena vieta, kur buvo kalinamas A. Stulginskis. At-vykstame šalia ir šiandien veikiančio kalėjimo. Ekspedicijos dalyviai vilki rėmėjų „Greater outdoors“ dovanotomis vienodomis uniformomis. Ypač dėmesį atkreipia salotinės striukės ir plačiabry-lės, skautiškas primenančios skrybėlės. Vaikščiodami aplink kalėjimą, jaučiame, kad esame stebimi, nes nežymiai, iškišę iš po skverno objektyvus, filmuojame ir fotografuojame, – rizikuojame dėl istorinės tiesos. Kuomet sargybiniai ima nerimauti, skubiai sėdame į mašiną ir, kol mūsų nesulaikė, važiuojame į šalį. Buvo ketinama kalėjimui filmuoti gauti leidimą, tačiau įsitikinome, kad Rusijoje kuo mažiau prašai leidimų, tuo viskas vyksta paprasčiau.

ApžVALgos teMA

Pats pavadinimasrevučij – Raudantis, kaip ir Rešoty – Grotos... kraupus

not

rauk

a iš

eks

pedi

cijo

s „k

rasl

agas

‘12

“ ar

chyv

o


Prie laužo Chamar Dabano kalnuo-se daliju lipdukus su ekspedicijos sim-bolika, kurioje pavaizduotas Prezidento A. Stulginskio atvaizdas ir trispalvė su spygliuota viela. Vienas rusas susiraukęs sako: „Ko jūs, lietuviai, vis nepaten-kinti, gavote nepriklausomybę, o dabar vėl be Rusijos negalite? Važiuojate čia, drumsčiate protus... Gal jūs manote, kad esate pranašesni savo kultūra?“ Anam keliautojui atsakau: „Dėl kultūros galime padiskutuoti...“ Tuomet su Jonu Šimėnu ir dar dviem ekspedicijos dalyvėmis, kurios dainuoja Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios chore, keturiais balsais užtrau-kiame partizanišką „Aš dar turėjau šo-vinių“. Matome, kad mūsų pašnekovą ir kitus besišildančius prie laužo nustebino mūsų darnus dainavimas. „Na, dabar parodykit, ką jūs sugebat“, – prašau rusų. Mykt, mykt, pradėjo kažkokią pionie-rišką, – ir nutrūko jų daina. Taip ir liko nosis anie nukabinę.

Chužyre, Olchono saloje, kuri yra Baikalo ežere, lankome lietuvių trem-tinių kapus, lagerio liekanas Pesčanaja įlankoje, žuvų fabriką, kuriame dirbo ištremti Lietuvos seminaristai ir kunigai. Visa tai gražiai aprašė Vincentas Pranc-kietis savo knygoje „Baikalo žvejys“. Ši knyga Chužyro krašto muziejaus direk-torės Kapitolinos Litvinovos rūpesčiu išversta į rusų kalbą.

„Buvo čia toks Janas, greičiausiai Vilniaus lenkas, tai jis mano prašymu išvertė šią knygą. Dabar jis jau miręs ir palaidotas šalia savo tėvynainių. Jo kapą visada lankome per mirusiųjų atmini-mo dieną“, – sako ponia Litvinova. Ji tiesiog atmintinai cituoja iš šios knygos kunigo V. Pranckiečio atsiminimus, giria lietuvius už jų darbą – jų statyti namai ir šiandien Olchone tebestovi nesukrypę ir kokybiški. Ir dar – ponia Kapitolina į mūsų ekspedicijos dienoraštį įrašo: „Mūsų muziejuje yra nedidelis kampelis, kur pasakojama apie Olchone buvusius lietuvius. Tremtinių sąrašuose yra Graži-nos Ručytės vardas, mums norėtųsi apie ją turėti daugiau informacijos: sužinoti apie jos gyvenimą, darbą, reikėtų foto-grafijų. Jeigu yra galimybė, gerai būtų gauti žinių ir apie kitus čia buvusius lietuvius.“

Muziejaus direktorė pasakoja, kad dar yra žmonių, kurie pamena, kaip ponia Gražina su savo legendiniu, Pupų dėdės paženklintu akordeonu

čia, Chužyre, klube grodavo šokiams. Muziejuje iš tiesų nustebino kuklus, tačiau informatyvus kampelis, puoštas trispalve, Vyčiu, lietuviškomis vagnor-kėmis ir netgi Lietuvos žemėlapiu – čia paliekame „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai paminėti“ ekspe-dicijos simboliką ir jos aprašymą.

Važiuojant prie Baikalo, autobuse girdžiu kalbant lietuviškai – tai klaipė-dietis Viktoras Šlyžius su savo broliu ir sūnumis keliauja taip pat savo ir tėvų tremties vietomis. Mums besišnekučiuo-jant ir besidalijant kelionės įspūdžiais, puse autobusėlio jau klega lietuviškai. Tai išgirdusi viena jauna mergina klau-sia, kokia kalba mes kalbamės. Atsakau, kad lietuviškai... Tuomet ji purto nepri-girdintį senelį ir garsiai rėkia: „Seneli, čia jie kalba lietuviškai, jie tavo žemiečiai!“ Tai Antanas Bernatonis, gyvenantis Badajbo gyvenvietėje, Irkutsko srityje, 1962 m. po sovietinės tarnybos čia pa-silikęs gyventi, dabar jis keliauja su savo anūke Aleksandra, tačiau ši lietuviškai nesupranta. Galbūt pasąmonėje suprasti kai kurie mūsų žodžiai instinktyviai pa-žadino jos lietuvišką kilmę? Išlipę iš au-tobuso visi ilgai negalime atsidžiaugti – tiek lietuvių prie Baikalo vienoje vietoje, visiškai atsitiktinai susitikę. Dovanojame ponui Antanui mažą trispalvę, Aleksan-drai apyrankę su trispalve, ekspedicijos lipdukų – ji laiminga ir nenustygsta vietoje, visi kartu fotografuojamės atmi-nimui. Aleksandrai sakau, kad ji privalo atvykti į Lietuvą, ten jos šaknys. Iš jos spindinčių akių matau, kad ši mergina

gali tam ryžtis ir kartu džiaugiuosi, jeigu tai pavyks – mūsų kelionė nebus veltui.

„Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ eks-pediciją rėmė Popiežiaus Leono XIII literatūrinis fondas. Ekspedicija truko nepilnas dvi savaites, joje dalyvavo devyni asmenys. Traukiniu nukeliau-ta nuo Krasnojarsko iki Irkutsko. Be vietų, kurios susijusios su A. Stulginskio tremtimi, ekspedicijos dalyviai aplankė Baikalo ežero salą Olchoną ir įkopė į mūsų kraštiečio Jono Čerskio viršūnę Chamar Dabano kalnagūbryje, čia buvo iškelta Seimo Pirmininkės dovanota trispalvė. Ekspedicijos dienoraštyje po-litologas Jonas Survila rašė: „Garbingas ir stiprybės įkvepiantis mūsų ištremtųjų pagerbimas. Suvokimas, kokie neap-rėpiami Sibiro toliai. Pažintis su taiga. Patirtis kalno papėdėje. Įveikta pirmoji viršukalnė su sniegu viršuje. Kerintis kalnų peizažas. Rusiškas svetingumas. Maudynės Angaroje ir rusiškų kaimų skurdas. Rusijos žemėlapis, kuriame Baltijos šalys tebėra de facto imperijos dalimi (skiria tik nežymūs punktyrai)... Daug įdomių akimirkų, kurios vis sugrįžta atskirais vaizdais... Labai daug erdvės prisiminimams, apmąstymams ir įkvėpimui. Naujiems žygiams, naujoms kelionėms, valios stiprybei ir Lietuvos vardo garsinimui. Juk tuo ir gyveno Prezidentas Aleksandras Stulginskis... Ačiū visiems bendražygiams už puikią pažintį – tarpusavyje, su Rusija ir su pačiu savimi. Kelionė į kalnus man buvo ir kelionė į save.“■

teko ir upėmis bristi... nuotraukoje - vienas iš ekspedicijos organizatorių žilvinas Leleiva

not

rauk

a iš

eks

pedi

cijo

s „k

rasl

agas

‘12

“ ar

chyv

o

8_ Apžvalga | rugpjūtis 2012ApžVALgos teMA

Parengė Kęstutis SALICKAS

Aleksandras stulginskis – agro-nomas, ūkininkas, vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigė-jų, 1918 m. vasario 16 d. nepriklau-somybės Akto signataras ir Lietuvos respublikos prezidentas, tremtinys, kalinys.

A. stulginskio gyvenimo kelias prasidėjo 1985 m. vasario 26 d. kutaliuose, tauragės apskrityje. Marijonos ir dominyko stulginskių šeimoje Aleksandras buvo jauniausias iš dvylikos vaikų. Vaikystėje jis ganė žąsis, vėliau kiaules, paaugęs – kar-ves, tačiau neapleido ir mokslų. Lie-pojos gimnazijoje pabaigęs 4 klases, 1908 m. Aleksandras mokslus tęsė žemaičių kunigų seminarijoje kaune, vėliau tobulinosi insbruko universi-teto (Austrijoje) teologijos filosofijos fakultete, tačiau kunigo įžadų nedavė. gyvenime nusprendė eiti kitu keliu – baigė žemės ūkio institutą Vokietijoje, tapo agronomu.

baigęs mokslus, sugrįžo gyventi į Lietuvą, agronomu darbavosi Alytaus rajone. prasidėjus pirmajam pasau-liniam karui, atvyko į Vilnių, buvo vienas iš lietuvių draugijos nukentė-jusiems nuo karo šelpti vadovų, dėstė gamtos mokslus gimnazijoje, vadova-vo lietuvių pedagoginiams kursams.

politiko karjerą A. stulginskis pradėjo 1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvaudamas Lietuvių konferencijoje, kuri jį išrinko į Lietuvos valstybės

tarybą. dalyvaudamas Valstybės tary-bos veikloje Aleksandras stulginskis prisidėjo prie 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės Akto paskelbimo – tapo signataru.

Lietuvos respublikai pradėjus kloti nepriklausomos demokratinės vals-tybės pamatus, A. stulginskis aktyviai darbavosi vykdomojoje valdžioje – įvai-riose vyriausybėse buvo vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų, žemės ūkio ir valstybės turtų ministru, ėjo ir minis-tro pirmininko pavaduotojo pareigas.

1920 m. išrinkus steigiamąjį seimą, Aleksandras stulginskis Marijampolės apygardoje buvo išrinktas šio seimo atstovu, o pirmojo seimo posėdžio metu – išrinktas steigiamojo seimo pirminin-ku. A. stulginskis vėliau buvo renkamas ir i, ii ir iii seimo atstovu. 1922 m. A. stulginskis išrenkamas Lietuvos respu-blikos prezidentu, vėliau perrinktas, šias pareigas ėjo iki 1926 m.

1927 m. Lietuvoje įsivyravus Anta-no smetonos autoritariniam režimui, A. stulginskis pasitraukė iš politikos, grįžo į jokūbavo dvarą ūkininkauti ir iš ten nepasitraukė iki pat tremties.

1940 m. sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, A. stulginskį neramino nuo-jauta, kad naujoji valdžia jį areštuos, tačiau jis iš Lietuvos nepasitraukė, liko ūkininkauti jokūbave, prie pat sienos, per kurią žmonės traukėsi iš Lietuvos į Vokietija. nežinia dėl tolesnio likimo truko neilgai. 1941 m. birželio 7 d. nkVd priėmė sprendimą areštuoti A. stulginskį. Formaliai buvo nurodytos dvi arešto priežastys: A. stulginskis buvo „stambus buožė“, nes turėjo 173 ha žemės ir ūkyje laikė 15 arklių, 37 karves, 17 avių, 10 kiaulių, buvo pasi-statęs namus. Antra arešto priežastis – jis buvo Lietuvos prezidentas.

A. stulginskis su žmona buvo suimti ir tremtinių kelionę pradėjo per pirmą-sias Lietuvos okupacijos metines, birže-lio 14 d. rytą. sunkvežimiu stulginskiai per kretinga buvo vežami link karte-nos, kretingos r., kur jų laukė paruošti gyvuliniai vagonai. pasak liudininkų, A. stulginskis sunkvežimio kėbule atrodė prislėgtas, tarsi be gyvybės ženklų, priešais jį gulėjo didelis baltas, matyt, rūbų ryšulys. traukinio vagone

stulginskiai pasidžiaugė bent tuo, kad jų dukrai, medicinos studentei kaune, arešto ir tremtinės dalios pavyko išvengti. traukiniui važiuo-jant pro naująją Vilnią, tėvai išmetė paskubomis parašytą laišką dukrai, tikėdamiesi, kad geri žmonės jį suras ir perduos. stulginskių dukra Aldu-tė laišką gavo, tačiau su motina ji daugiau taip ir nepasimatė, o su tėvu – tik jo gyvenimo pabaigoje. tremties kelionėje Aleksandras su savo žmona buvo išskirti: Aleksandrui buvo „pa-ruošta vieta“ lageryje krasnojarsko lagerių sistemoje kraslage, o jo žmo-nos laukė tremtinės dalia komijos respublikoje. kartu su kitais tremti-niais A. stulginskis buvo nugabentas į kraslagą, nes ten reikėjo kalinių darbo jėgos miškų ūkyje. tremtiniai sunkiai dirbo už 200 gr. miltų davinį – tokia buvo paros norma. dauguma tremtinių gyveno vasariniuose miško barakuose, žeminėse, palėpėse, net nkVd vadai pripažino, kad krasno-jarsko krašte tremtinių, dirbusių miš-ko ūkyje, gyvenimo ir buities sąlygos buvo ypač blogos.

1952 m. Aleksandras buvo nu-teistas kalėti 25 m., tačiau po josifo stalino mirties, 1954 m. paleistas, dirbo sandėlininku. Į Lietuvą A. stulginskis sugrįžo tik 1956 m. ir porą metų dirbo Vytėnų sodininkys-tės daržininkystės bandymų stoties vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. kaune. ■

prezidentas Aleksandras stulginskis

stulginskių šeima (apie 1923 m. prezidentūroje kaune): ona Matulaitytė-stulginskienė, Aldona stulginskaitė ir Aleksandras stulginskis

nuo

trau

ka iš

laik

rašč

io „

dra

ugas

“ ar

chyv

o

nuo

trau

ka iš

asm

enin

io

A. s

tulg

insk

aitė

s-ju

ozev

ičie

nės

arch

yvo

alEksandras stulginskis – prEzidEntas, kraslago kalinys


paulius saudargas: rusai sutiko draugiškai, tačiau nuo papildomų paiEškų „saugojo“

Kalbino Kęstutis Danielius RIMKEVIČIUS

paulius saudargas

Apie nelengvos, bet prasmingos kelio-nės į lietuvių tremties vietas sibire tiks-lus, įspūdžius ir rezultatus kalbamės su ekspedicijos „kraslagas ’12 prezidento A. stulginskio tremčiai atminti“ dalyviu, seimo nariu Pauliumi SAUDARGU.

kaip gimė idėja organizuoti ekspediciją sibire? kodėl jos ašimi pasirinkta bū-tent Aleksandro stulginskio asmenybė?Idėja gimė organizacijai „Už pilietinę visuomenę“, kurioje veikia daugiausiai krikščionys demokratai. Aleksandras Stulginskis taip pat buvo krikščionis demokratas, labai iškilus ir įsimintinas Lietuvos valstybės veikėjas, pirma-sis Seimo pirmininkas ir vienintelis prezidentas, kuris, ištremtas iš Lietuvos, kentėjo lageriuose. Jis Lietuvos nepaliko savo noru, buvo suimtas ir ištremtas, kalėjo Kankso kalėjime, vėliau Kraslago lagerių sistemoje, konkrečiau – Re-šotuose. Mūsų misijos tikslas buvo prisiminti, įamžinti, pagarsinti, atkreipti visuomenės dėmesį į mūsų Prezidentą A. Stulginskį, kuris, palyginti su kitais prieškario prezidentais, galbūt šiek tiek užmirštas, ne taip akcentuojamas visuomenėje, nors yra vienas iš mūsų ne-priklausomos valstybės statytojų. Taigi mūsų žygio ašis buvo būtent Aleksan-dras Stulginskis. Popiežiaus Leono XIII literatūrinis fondas šia idėja susižavėjo ir mūsų kelionę iš dalies rėmė.

kaip sekėsi kelionėje? kaip į lietuvių ekspediciją reagavo vietos gyventojai? kokių netikėtumų patyrėte, atradimų padarėte?Didelių netikėtumų nebuvo. Mus sutiko Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis. Jis mums padėjo susiorientuoti pirmomis dieno-mis, parodė, kur yra Revučij kapinaitės, buvusios šalia lagerio, kuriame privers-tinius darbus dirbo Prezidentas A. Stul-ginskis. Ten atnaujinome paminklą, nes pačių kapinių tvarkyti, ko gero, net nėra prasmės... Jos gerokai apdegusios, taiga ten degė kelis kartus, miškas praktiškai

pasiglemžęs tuos antkapius, kurie dar šiek tiek yra išlikę, matomi. Daugumą lietuvių palaikų artimieji pargabeno į Lietuvą. Dabar ten daugiausia turi prasmę ir viltį išlikti 1989 m. pastatytas paminklas mūsų tremtiniams. Tai ant betoninio pagrindo pastatytas didelis metalinis kryžius. Jį mes perdažėme, kad nerūdytų. Mane nustebino tai, kad kitų tremtį menančių vietų praktiškai nėra išlikusių. Patys lageriai, nameliai, tvoros išnykę, nelikę nė lentos. Viskas seniai nuniokota gaisrų, išardyta, sugriauta ar tiesiog gamta yra pasiglemžusi istorinius paminklus. Taigi tose vietose nelabai ką ir yra lankyti. Revučij kapinaitės, kuriose atnaujinome paminklą ir kurias įamži-nome fotografijose, filme, ko gero, ir yra ta vieta, kurią reikėtų puoselėti.Nižnij Ingašo miestelyje yra įrengtas kraštotyros muziejus, kuriame išsaugoti duomenys apie lagerius, tremtinius, apie visa tai, kas vyko miestelio pašonėje. Ten mes palikome archyvinės medžiagos apie Prezidentą A. Stulginskį, medalį, kuriame jis pavaizduotas, Rūpintojėlio skulptūrą, kurią įdavė tremtinių Lapte-viečių draugija, ir kitus atminimo daly-kus, papildysiančius muziejų ir padė-siančius toje vietoje išsaugoti prezidento A. Stulginskio atminimą.

Muziejaus darbuotojai ir vietinio lai-kraščio žurnalistė, kuri kartu su mumis važiavo, tikrai labai draugiškai, šiltai, pagarbiai mus sutiko. Jiems buvo įdomu, nes jie tuo patys užsiima. Jie tikrai labai smalsiai ir draugiškai su mumis bendravo. Kanifolnij gyvenvietės vietos valdžios atstovė (atitikmuo Lietuvoje tikriausiai būtų seniūnė) taip pat mus šiltai priėmė kabinete, kuriame, žinoma,

jono čerskio viršukalnėje

not

rauk

os iš

eks

pedi

cijo

s „k

rasl

agas

‘12

“ ar

chyv

o

10_ Apžvalga | rugpjūtis 2012ApžVALgos teMA

mus tik pravežė ir patikino, kad nieko nėra išlikę. Taigi susidarė tokia nuomo-nė, kad yra tam tikras oficialus šaltumas: mus nuvežti į vietas, kurias mes tiksliai žinome, bet nesuteikti galimybės atrasti ir išsaugoti daugiau istorinio paveldo. Manau, kad tokia yra oficiali jų politika. Iš tiesų keista, kad visiškai nieko nėra iš-likę iš lagerių. Galbūt kas nors yra rasta, atkapstyta, tačiau mūsų grupelei, nors domėjomės, nieko papildomai nebuvo parodyta.Beje, prieš vykdamas į šią kelionę per-skaičiau keletą knygų apie Prezidento A. Stulginskio gyvenimą. Man įspūdį padarė pati jo asmenybė, kurią atradau iš naujo. Tai buvo paprastas, tačiau užsispy-ręs, tvirtas žmogus, kuris iki galo atidavė

save tėvynei Lietuvai. Todėl Lietuvoje turėtume labiau skleisti žinią apie jį.

Ar ši ekspedicija į sibirą – vienkarti-nė? galbūt ji įkvėpė ir toliau domėtis Lietuvos tremtinių likimu, jų atminimo išsaugojimu sibire ir ruoštis naujoms ekspedicijoms?Ši ekspedicija buvo daugiau žvalgomoji, iš jos galima padaryti daug išvadų – ko trūksta, kaip, „užsikabinant“ už to, kas yra Sibire, išsaugoti tai, kas ten išlikę, tikslingai važiuojant į vietą, dar šiek tiek pasikapsčius archyvuose, ką dar galima užfiksuoti, ko dar nepasiglemžė gamta, gaisrai ar kas dar nenumarinta vietinės valdžios. Reikia maksimaliai fiksuoti lietuvių, kalėjusių Rusijoje, istoriją. ■

kabo didžiulis Putino paveikslas... Visgi iš kitų vietinių žmonių didelio susido-mėjimo nebuvo. Kita vertus, dėmesį atkreipdavome, nes dėvėjome vienodas „uniformas“. Bet, kur nuvažiuodavome, vietos gyventojams krisdavo į akis, kad esame ne vietiniai, ir per visą kaimelį pasklisdavo gandas, kad atvyko kažkokie lietuviai, kažkokia ekspedicija. Viešųjų ryšių prasme mes laimėdavome ir šiek tiek skleidėme gandą, kas esame. Išgirdę, kad esame iš Lietuvos, vietiniai nei labai apsidžiaug-davo, nei labai nuliūsdavo. Skirtumas didelis, pavyzdžiui, palyginti su Gruzija, kur žmonės, išgirdę, jog esi iš Lietuvos, labai apsidžiaugia. Rusijoje tiesiog galva palinksi... Arba jie apie Lietuvą nelabai žino, arba informacija apie Baltijos vals-tybes yra neutrali, arba veikiau neigiama. Pykčių, konfliktų, kad atvykome aplan-kyti lietuvių tremtinių vietų, nebuvo.

kokios emocijos, įspūdžiai lydėjo lankant A. stulginskio tremties vietą, tvarkant kraslago tremtinių kapines?Bijau sumeluoti ir padaryti neteisingas interpretacijas, bet man labiausiai įstrigo tai, kad vietinė Rusijos valdžia, atrodo, nenori, jog tremties vietose būtų likę is-torinių paminklų, jog būtų ką prisiminti. Mus veža ir lydi į vietas, kurios jau yra užfiksuotos, kuriose stovi paminklai ir kurių jau neištrinsi iš atminties. Atrodo, kad nuo bet kokių papildomų paieškų stengiasi mus apsaugoti. Matėme kaž-kokių pastatų, griuvėsių, tačiau pro juos nižnij ingašo kraštotyros muziejuje. čia ekspedicijos dalyviai paliko medžiagos apie A. stulginskį,

atminimo medalį, rūpintojėlio skulptūrą

žygeiviai restauruoja paminklą, pastatytą lietuvių jau „atšilimo metais“. Šis gelžbetoninis paminklas bene vienintelis turi perspektyvą išllikti gaisrų ir taigos vis labiau pasiglemžiamose revučij kapinaitėse

not

rauk

os iš

eks

pedi

cijo

s „k

rasl

agas

‘12

“ ar

chyv

o


seimo pirmininkė irena degutienė – ekspedicijos „kraslagas’12 prezidento Aleksandro stulginskio tremčiai atminti“ globėja – išlydi ekspedicijos dalyvius

žilvinas Leleiva

irEna dEgutiEnė: kilnus sumanymas priminti alEksandro stulginskio nuopElnus liEtuvai

Žilvinas lElEiva: turint asmEninių sąsajų su trEmtimi, kElionė tapo dvigubai prasminga

kiekviena XX amžiaus laisvės auka, kiekvienas tremtinys ir politi-nis kalinys savo kovas kovojo ne dėl savęs, gynė ne tik savo šeimą ir savo žemę, bet ir savo kultūrą. kultūrą pačia plačiausia prasme – šimtmečius kurtą Lietuvos žmonių gyvenimo ir bendravimo kultūrą, krikščioniškų ver-tybių kultūrą, pagarbos kitam žmogui, pagarbos savo tautai ir valstybei kultūrą.

Ši tema aktuali Lietuvai ir šian-dien. Lietuvai vėl reikia ginti savo kultūrą ir vertybes, savo dvasinę savastį ir istorinį paveldą. todėl į tremtinius, politinius kalinius žvelgiu kaip į žmones, turinčius ne tik unika-lios patirties, bet ir didelį moralės, tikrųjų vertybių, atsakomybės jausmą. Lietuvai labai reikia šių savybių. Lie-tuvai labai reikia garbingos politinės kultūros, kurią gynė politiniai kaliniai, kurią gynė idealistai partizanai, disi-dentai, kurią saugojo tremtiniai.

Mintis aplankyti sibiro tremties vietas organizacijos „už pilietinę vi-suomenę“ nariams brendo jau seniai. todėl, kai valdybos narys kęstutis salickas pasiūlė organizuoti ką nors panašaus į „Misiją sibiras“ ir kreip-tis paramos į popiežiaus Leono Xiii literatūrinį fondą, idėja buvo priimta entuziastingai. kėlėme sau tikslą, kad kelionė būtų kaip nors susijusi su krikščioniškąja demokratija ir taip įgautų dar daugiau prasmės. svars-tėme pastatyti kokį nors atminimo ženklą tenai sibire. Apie tai kalbė-jomės su prof. Arimantu dumčiumi, kuris mums išsakė mintį, kad kapų tvarkymas yra gerai, tačiau pirma reikia žiūrėti likusių gyvų ir rūpintis jais, galbūt ir jų sugrįžimu. taigi kapai ir atminimo ženklai atpuolė. tada

mūsų bičiulis, keliautojas ir publicistas gerimantas statinis, pakviestas jungtis prie kelionės organizatorių, pasiūlė kurti filmą apie prezidentą, tremtinį Aleksandrą stulginski. Man asmeniškai toks siūlymas buvo labai priimtinas, nes A. stulginskis buvo ištremtas į tas pačias vietas, kaip ir mano giminės: močiutė, trys tetos, vėliau po kalėjimo prie jų „prisijungė“ dėdė partizanas. Laimei, tada visi laimingai sugrįžo į Lie-tuvą, tik vienos tetos mažametis sūnus buvo suvažinėtas girto sunkvežimio vairuotojo.

taigi man turint asmeninių sąsajų su šiomis tremties vietomis, kelionė tapo dvigubai prasminga. Į sibirą tradi-ciškai vykstama tvarkyti tremtinių kapų, tačiau mūsų ekspedicijos dalyviai kėlė sau platesnius uždavinius – fiksuoti,

išsaugoti ir gaivinti istorinę atminti, skleisti žinią apie didžiuosius mūsų tautos asmenis, patyrusius sibiro kančias ir netektis. ■

dvidešimtojo amžiaus pervartose Aleksandras stulginskis buvo vienas iš daugybės mūsų tautos įkaitų tironų rankose. su džiaugsmu ir pagarba priėmiau pasiūlymą tapti ekspedicijos „kraslagas '12“, skirtos prezidento Aleksandro stulginskio tremčiai atmin-ti, globėja. nes manau, kad ši ekspedici-ja yra puikus ir kilnus sumanymas

priminti Lietuvos visuomenei Aleksan-dro stulginskio – garbingo žmogaus – nuopelnus Lietuvos respublikai.

A. stulginskiui istorijoje skiria-ma vis dar per mažai dėmesio, todėl džiaugiuosi, kad ekspedicijos metu buvo kuriamas dokumentinis filmas, tapsiantis sklaidos priemone jauni-mui. ■

Lr s

eim

o ka

ncel

iari

ja/o

lgos

po

sašk

ovos

nuo

trau

ka

not

rauk

a iš

eks

pedi

cijo

s „k

rasl

agas

‘12

“ ar

chyv

o


kiek pagerėjo 2010 m., kai visuomenės iniciatyva namas uždengtas stogine, pradėti rengti Vasario 16-tosios minėji-mai; prabilta apie istorinę sodybos vertę ir reikšmę. 2012 m. pavasarį Radviliš-kyje vykusios diskusijos dalyviai priėmė sprendimą sodybą kruopščiai, visapusiš-kai ištirti, išsaugoti ir atgaivinti. Siekiant paspartinti sodybos atgaivinimo procesą, yra įgyvendinamas šis projektas – jauni-mo stovykla.

Stovyklos-konferencijos metu studentų pristatytose Sajų sodybos vizijose siūloma net nevadinti šios erdvės muziejumi, geriau, pavyzdžiui, Lietuvos laisvės kovų atminties centru, nes tai skambėtų patraukliau jaunimui. Isto-rijos studentai sugalvojo daug įvairių sodybos formos variacijų. Jų manymu, reikia pramogų, praktinių patirčių: nuo partizaniškų rožinių iš duonos gamini-mo iki galimybės pasėdėti aštuoniese ankštame autentiškų parametrų bunke-ryje. Pageidautinos ir ekspozicijos, kino patalpa, kur būtų galima demonstruoti medžiagą iš tyrimų, filmus apie partizanų gyvenimą. Ypač jaunimą masina mintis

neseniai matyto prancūzų filmo „paris“ (2008) bene svarbiausia mintis buvo iš-sakyta vieno pagrindinių herojų, mirtinai sergančio jauno šokėjo, žodžiais: „toks tas paryžius – visi amžinai nepatenkinti, niurzga… Mums patinka niurzgėti… jie net neįsivaizduoja, kaip jiems pasise-kė: jie eina, kvėpuoja, bėga, ginčijasi, vėluoja… jie net neįsivaizduoja, kaip jiems pasisekė. tiesiog būti tokiais ne-rūpestingais paryžiuje.“ taip jau sutapo, kad su „Apžvalga“ rugpjūčio pabaigoje lankydamasi atokiame Lietuvos mies-telyje pašušvyje (radviliškio r.) išgirdau tarsi tos pačios minties pratęsimą. ir dar daugiau – būti rūpestingais Lietuvoje.

Lietuvių šviesuomenės sugebėji-mą gyventi ne tik kad nedejuojant, bet ir suvienytiems gyvo bendro rūpesčio, paverčiančio mus kur kas iškilesniais žmonėmis, Pašušvyje akcentavo europar-lamentaras Algirdas Saudargas. Politikas dalyvavo akademinio jaunimo stovyklos „Laisvės kovų atmintis: Sajų sodybos Balandiškyje aktualizavimas ir atgaivi-nimas“, kurią, beje, jis rėmė drauge su Kultūros paveldo departamentu prie Kul-tūros ministerijos, uždarymo konferen-cijoje. Besidžiaugdamas šių išties budrių ir sąmoningų jaunųjų istorikų iniciatyva tyrinėti ir atgaivinti partizanų rėmėjų

Sajų sodybą Balandiškyje, A. Saudargas dalijosi savo patirtimi, pastebėjimais.

1949 m. partizanų vadų suva-žiavimo vietos Balandiškyje ir Mėnai-čiuose nusipelno išskirtinio dėmesio tarp Lietuvos partizanų kovas liudijančių vietų ir statinių. Naujausi dr. Vykinto Vaitkevičiaus ir Aistės Čepulytės ty-rimai rodo, kad 1949 m. vasario 10 d. partizanų rėmėjų Elžbietos ir Stanislovo Sajų sodyboje Balandiškyje buvo įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) – svarbiausia pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, apėmusi vi-sos Lietuvos teritoriją. 1949–1950 m. sodybos bunkeryje veikė LLKS Visuo-meninės dalies štabas, čia leistas LLKS laikraštis „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Sajų sodyba ypatinga ir tuo, kad simbo-lizuoja pozityviąją, viltingąją laisvės kovų pusę, o dauguma saugomų laisvės kovų vietų mena tragiškus tos epochos įvykius. Nors 2005 m. sodyba įtraukta į Kultūros vertybių registrą, dėl įvairių priežasčių nebuvo užtikrinta derama apsauga – daržinė-tvartas sugriuvo, o gyvenamasis namas palengva virto griuvėsiais. Padėtis

laisvė atgyja balandiškyjEBernarda ŠKLĖRIŪTĖ

pašušvio kultūros namuose stovyklos dalyviai galėjo apžiūrėti moksleivių piešinių partizanine tematika parodą

Apie sąjų sodybos balandiškyje istorinę reikšmę atvykusiems praneša atminimo lenta

Aid

os k

aval

iaus

kait

ės n

uotr

auka

kęs

tuči

o sa

licko

nuo

trau

ka

ApžVALgos teMA


konferencijoje jiems atlikus grupės „Sky-lė“ jau šiandienių patriotų himnu tapusią dainą „Aštuoni karžygiai“ iš rinkinio „Broliai“.

Vienas iš stovyklos organizatorių dr. Vykintas Vaitkevičius aptarime pažymėjo, kad pirmiausia reikia surasti vienijantį

vardiklį, kuris neleistų pamiršti Balandiš-kio. Mokslininkas siūlė vadinti Balandiš-kį „laisvės sodyba“, siejant pavadinimą su galimai Balandiškiui kadaise lipdyta ir dabar intriguojančia „lietuviškosios Ame-rikos“ pravarde, nes Amerika tuomet sie-ta su laisvės viltimi. Tai galėtų ir užsienie-čiams priminti neištesėtą Vakarų pažadą partizanams. Kita archeologo įvardyta muziejaus idėja kyla iš paslaptingiausiu tyrinėjimų radiniu vadinamo medinio spaudo, kurį atspaudus gaunamas užrašas, netikėtai susiejantis Sajaus pavardę su Sąjūdžiu, o Sajų sodyboje ir įkurtas Laisvės Kovos Sąjūdis. Pasak mokslinin-ko, šis dviprasmiškumas dėl spaudo varo tyrėjus į neviltį, nes nieks nežino, kaip jį iššifruoti – ar tai apskritai šifras, o gal tik vaikiškas žaislas? Kita vertus, tai mums ne taip svarbu, nes šis muziejus bet kokiu atveju galėtų būti Sąjūdžio muziejus – Sąjūdžio, kuris apimtų ir Sajus, ir Laisvę, ne tik Laisvės Kovos Sąjūdį, bet ir tą Sąjūdį, dėl kurio šiandien esame laisvi. „Lietuviui žodis „Sąjūdis“, laimei, vis dar yra nesuterštas, neprarastas, nesugadintas ir kartu nepaprastai talpus, nes kupinas reikšmių“, – teigė dr. V. Vaitkevičius.

Diskusijoje ypač taikliai nuskam-bėjo Lietuvos gyventojų genocido ir

lankantis savaitgaliais čia rengti netikė-tus vidurnakčio žygius partizanų keliais, vadovaujant miško broliais persirengu-siems vedliams, ar patriotinės muzikos festivalius, skirtus plačiajai visuomenei. Beje, pačių studentų istorikų patriotišku-mas ir dainingumas netikėtai prasiveržė

Vyksta tyrimo darbai

istorijos studentai balandiškyje turėjo galimybę ne tik dalyvauti moksliniuose tyrimuose, bet ir dalytis savo idėjomis, sodybos atkūrimo vizijomis

ged

imin

o pe

trau

sko

nuot

rauk

a

žilv

ino

Mon

tvyd

o nu

otra

uka

ApžVALgos teMA


perdainavo senas partizanų dainas, bet „atželdino“ naujas. Tai, kas Balandiškyje dabar įvyko, jau yra faktas, šioje vietovėje yra „gyvas daiktas“. Jau kalbame ne apie tai, kad reikėtų kviesti savivaldybę, Seimą, valdžią ir pasodinti ąžuoliuką. Ne, jau auga! Ir jį privalu prižiūrėti, antraip jis bus sunaikintas, o tai būtų nusikaltimas prieš tautą. Ši vieta turi gyventi, jaunimui ją reikia pamatyti.“

A. Saudargas pažymėjo, kad akcen-tuoti Sąjų ir Mėnaičių sodybų neatsieja-mą ryšį yra puiki mintis – partizanų vadų suvažiavimas Mėnaičiuose 1949 m. būtų tikrai negalėjęs įvykti be Balandiškyje susitelkusios partizaninę kovą remian-čios visuomenės. Labai svarbu šį ryšį ir visuomenės susitelkimą pažinti patiems ir parodyti svečiams iš užsienio. „Lietu-vių herojiškumas visuomet reikšdavosi priešingoje barikadų pusėje nei visos Europos. Iš pradžių kovojome prieš visą krikščionišką Europą ir iš to kilo mūsų valstybingumas. Taip ir čia – visai Europai kovojant prieš nacizmą (žino-ma, vėliau, pažinę bolševizmą, susivokė ir kiti europiečiai), mes kovojome ne už nacizmą, bet už save. Tai ir reikia parody-ti – buvo taip, ir tai yra mūsų. Geopolitiš-kai susiklostė taip, kad esame maža tauta, daug nukentėję, tremtiniai… Partizaninis karas išskirtinis tuo, kad per jį atsisklei-džia herojinė tautos pusė. Žmonės sava-noriškai išėjo į mišką. Nors buvo visokių pasirinkimų, ir sunku pasverti, kuris geresnis, bet svarbiausia – jie rinkosi. Tie, kurie pasirinko išeiti į mišką, pasirinko

rezistencijos tyrimo centro atstovo Remi-gijaus Černiaus replika, kad partizaninis judėjimas kilo iš vietos bendruomenių, iš kaimų, ir kalbant apie Balandiškį, ypač svarbu atkreipti dėmesį į gyvąją istoriją – ne tik partizanų, bet ir eilinių kaimo žmonių narsią laikyseną žiauraus totalita-rinio režimo akivaizdoje.

Europarlamentaro A. Saudargo požiūriu, nors jaunimas, moksleiviai yra sunkiai beatitraukiami nuo kompiute-rinių žaidimų, jiems iš esmės svarbūs susidūrimai su tikrove, tikrais daiktais (kad ir muziejuje), kai pasimato, kad visgi jie nėra taip toli atitrūkę nuo realybės, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Politiko įsitikinimu, visų svarbiausia – atkreipti dėmesį į istorikų iniciatyvos Balandiškyje stipriąją pusę: „Balandiškis ypatingas ne tik kaip išskirtinė vieta, bet tuo, kad šią vietą sukūrė įvykis. Taip jau atsitiko, kad dvidešimt metų jis valdžios liko nepastebėtas. Tačiau nereikėtų šio fakto politizuoti, man atrodo, tiesiog nesugebėjo suvokti ši, mūsų karta, kuri pridarė visokių dalykų, kainuojančių milijonus, pavyzdžiui, Valdovų rūmus pastatė. Ar gražių, naudingų? – parodys laikas… Valstybė turi jėgos, nors ir yra nedidelė. Kuo reikšmingas jūsų pasibuvi-mas? Man regis, jums šios vietos prireikė. Jūs ir patys vienaip ar kitaip tai išsakėte. Jeigu jums reikia, vadinasi, ir kitiems reikia – jaunimui šios vietos prireikė. Šis „atžėlimas“ prasidėjo prieš kelerius metus, kai čia dainavo grupė „Skylė“. Kuo „Skylė“ ypatinga? Jie ne tiesiog

rizikuoti viskuo. Viskuo ir rizikavo, ir žuvo. Sausio 13-tąją irgi buvo panašus herojinis vyksmas. Žūti galėjo kiekvienas iš tų, kurie atėjo. Jie sąmoningai, savo valia pasirinko likimą. Visi, kurie ten stovėjo, buvo lygūs… Partizanai mums yra atrama. Suprantama, sodybai gyvuoti reikia lėšų ir jas skirti yra valstybinis rei-kalas. Iš principo Balandiškis-Mėnaičiai, vykstant pasipriešinimui, buvo valstybės sostinė. Vieta, kurioje organizuotai susi-telkė žmonės, pasiryžę išlaikyti valstybę. Tai – gyva vieta. Taip ir dabar – atgaivinę Balandiškio dvasią, judėkite pirmyn, ne-svarbu, koks šis projektas bebūtų toliau. Ačiū jums už tai! Lietuvoje ir taip per daug ašarų, per daug dejavimo, per daug verkšlenimo. Esame lietuviai, bet nebū-kime „per daug lietuviai“ šiuo požiūriu. Juk lietuviai buvo ir herojiški!“ – sakė europarlamentaras A. Saudargas. ■joks reliktas nepraslys pro atidų mokslinį žvilgsnį

ged

imin

o pe

trau

sko

nuot

rauk

a

Algirdas saudargas

kęs

tuči

o sa

licko

nuo

trau

ka

a. saudargas: balandiškis-mėnaičiai, vykstant pasipriešinimui, buvo valstybės sostinė. vieta, kurioje organizuotai susitelkė žmonės, pasiryžę išlaikyti valstybę. tai – gyva vieta.

ApžVALgos teMA


neformaliai. Už tai jiems esame dėkingi.

kokių sprendimų, susijusių su sodybos atkūrimu, tikitės iš valdžios institucijų ar vietos bendruomenės ateityje?Galbūt tikimės ne tiek sprendimų, kiek, visų pirma, bendradarbiavimo. Šių metų pradžioje dar buvo gana ryškus skirtin-gų vizijų susipriešinimas, sunku buvo priderinti vienus planus prie kitų. Dabar lyg ir atsiranda tylus susitarimas. No-rėtųsi, kad ateityje šis tylus susitarimas pavirstų aktyviu bendradarbiavimu, kad kiekvienas prisidėtų tuo, kuo gali. Kaip rodo ir puikus šiandienis pavyzdys – iš anksčiau buvusių skirtingų pusių dabar teliko tik viena.

galbūt po balandiškio atkūrimo ketina-te imtis kokių nors kitų svarbių, bet iki šiol neaktualizuotų istorinių vietų? Ar planuojate stovyklos tęsinį? Mūsų kompanija yra linkusi apsistoti prie Sajų sodybos, kol kas nesinorėtų imtis tyrinėti ir kitų vietų. Tiksliau, čia yra susijungusios kelios kompanijos. Viena – šiauliečių, su skulptoriumi Gintautu Lukošaičiu priešakyje, kuriai priklausau ir aš. Turime idėją sutvarkyti

Balandiškį taip, kad pirmiausia nebūtų gėda mums patiems, o vėliau ir parodyti kitiems. Kita grupė žmonių, besiburianti aplink archeologą Vykintą Vaitkevičių, rūpinasi įvairių rezistencijų paveldu. Kalbant apie tokio pobūdžio stovyklas, atsižvelgiant į šios stovyklos pasisekimą, ateityje [stovyklas organizuoti – re. p.] – kodėl gi ne? ■

pakalbinome vieną iš stovyklos balan-diškyje organizatorių, Šiaulių ir Vil-niaus universitetų dėstytoją dr. Salvijų Kulevičių.

kodėl sajų sodybos balandiškyje tyri-nėjimams pasirinkta būtent tokia forma – stovykla studentams?Balandiškio sodybos tyrinėjimo ir išsau-gojimo idėja visuomenės pastangomis buvo keliama jau nuo 2010 m. Iniciaty-voje dalyvaudavo „brandesnės“ organi-zacijos ir žmonės, todėl šiame procese pasigesdavome būtent jaunimo. Kilo klausimas, ar ne jaunimui ir turėtų būti skirta ši sodyba. Taip pat kilo mintis, kad jaunimas „savo rankomis“ galėtų šią erdvę tirti ir kartu išsakyti savo idėjas, viziją, kaip sodyba galėtų būti sutvarky-ta. Supratome, kad geriausia, patogiausia būtų susiburti vasarą, kai visi laisvi nuo mokslų, ir rinktis būtent stovyklos formą – derinį, suteikiantį galimybę studen-tams susipažinti su šiuolaikiniais pa-veldo pritaikymo principais ir dalyvauti moksliniuose tyrimuose, dalytis savo idėjomis su žmonėmis, kurie inicijuoja Sajų sodybos atkūrimo viziją ir kurių pozicija šiuo klausimu yra gana svari.

Ar stovykla pateisino jūsų lūkesčius? kaip vertinate jos rezultatus?Taip. Galiu pasakyti, kad tai yra tas atvejis, kai lūkesčiai yra pateisinti visu šimtu procentų. Visų pirma, esame patenkinti ne tik dėl Balandiškio sodybos, bet ir dėl pačių studentų. Jie visi čia dalyvavo savanoriškai. Jaunimas susirinko iš keturių Lietuvos universi-tetų. Susirinko nemažai – 19 studentų. Malonu, kad tai toks geras pavyzdys. Nors žygio Balandiškio partizanų keliais metu studentai tikrai nuvargo, nes krūvis buvo nemažas, visgi jie buvo gerai viskam pasiruošę, o grįždami atgal dar pusę kelio pradainavo. Studentams patirtys stovykloje padarė didelį įspūdį. Kitas svarbus momentas – jie labai daug prisidėjo prie tyrimų ir įgijo tam tikrų žinių, į visa tai pažiūrėjo rimtai ir

iš keturių Lietuvos universitetų į stovyklą susirinkusiems studentams patirtys balandiškyje padarė didelį įspūdį. jie labai daug prisidėjo prie tyrimų, įgijo žinių, į visa tai pažiūrėjo rimtai ir neformaliai

kęs

tuči

o sa

licko

nuo

trau

ka

salvijus kulevičiusk

ęstu

čio

salic

ko n

uotr

auka

dr. s. kulEvičius: ar nE jaunimui ir turėtų būti skirta ši sodyba?

ApžVALgos teMA


pradėti kaltinti save, o ne istoriją. Tačiau tema, kaip formuojamas „nevykėlio lietuvio“ įvaizdis, verta atskirų, gilesnių pamąstymų. Iš tiesų sovietinis teroras padarė milžinišką žalą tautos kultūrinei, intelektualinei ir dvasinei būsenai, o sovietinė sistema panaikino elementa-riausią poreikį mąstyti – juk praktiškai viskas už kiekvieną buvo nuspręsta. Bet kokie bandymai priešintis buvo gražiuo-ju, o nepaklusus – brutaliai išmušami iš galvos.

Lygiai taip pat visą sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo tokių, kurie neleido lietuvybei užgęsti, priešinosi tautos sąmonės pavergimui. Būtent šie žmonės, neprisitaikę prie susiklosčiusių istorinių aplinkybių, ir lėmė tai, kad šiandien esame laisvi. 1987 m. mitingas vadinamas pirmuoju viešu tokių laisvės šauklių pareiškimu, nors, mano nuomo-ne, nepelnytai užmirštamas tragiškasis Romas Kalanta. Būtent jis 1972 m. pavasarį pirmasis išdrįso sušukti: „Laisvę Lietuvai!“ ir paskęsti aukos ugnyje. Po šio įvykio ėję neramumai, praminti Kauno pavasariu, visais penkiolika metų anksčiau parodė, kad lietuviai kovos iki galo, perfrazuojant garsų šūkį – „Mes be Lietuvos nenurimsim!“ Tačiau R. Kalan-tos auka buvo tik signalas, nes dėl sovie-tinės sistemos gniaužtų ir tarptautinės situacijos tik 1987 m. išreikštas laisvės siekis nuskambėjo ne kaip idealistinis noras, bet įgyvendintinas siekis.

Man, sovietmečiu negyvenusiam jaunuoliui, sunku (o greičiau – neįma-noma) suvokti gyvenimą totalitarinėje sistemoje. Todėl nuostaba apima, kaip, likus tik trejiems metams iki mano gimimo, žmonėms galėjo grėsti sunai-kinimas. Čia pat, kur šiandien vaikštau laisvai ir nevaržomai. Visgi dėl tiesos jie nebijojo nieko, net teksto pradžioje pacituoto juodojo obelisko.

Rizikavo ir savo veiksmais neabe-jojo mitingą organizavę žmonės, kiek anksčiau – 1979 m. – tikraisiais vardais pasirašę ir išplatinę „45-ių pabaltijiečių memorandumą“, pasmerkusį slaptuosius

„Būti teisiam reiškia žengti žingsnį arčiau mirties. Kas visada teisus, tas tampa juodu obelisku – kapų paminklu.“ Erichas Maria Remarque‘as „Juodasis obeliskas“

iškilių ir svarbių Lietuvai datų minėji-mas primena ne tik vis labiau į užmarštį grimztančius įvykius, bet ir verčia iš naujo permąstyti, ką pasiekėme per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus. kaip retas nesutiks, kad Lietuva pasiekė tikrai daug ir turi kuo didžiuo-tis, taip ir dažnas primins akis badan-čius skaudulius, o šiandieniame niekaip neužgesinamos krizės kontekste, ypač pabrėš po pasaulį išsivažinėjančią tau-tą, jos ryšio su gimtąja žeme nykimą.

Todėl ir šis straipsnis susideda iš dviejų dalių. Pirmiausiai verta ir būtina prisiminti įvykį, kuris tapo lūžiu, posū-kiu į Lietuvos nepriklausomybės siekio greitkelį, – 1987 m. rugpjūčio 23-iosios dienos mitingą prie Adomo Mickevi-čiaus paminklo Vilniuje. Lygiai taip pat svarbu neužsibūti praeityje ir pamąstyti apie tokių įvykių vertinimą šiandien – ar jie dar svarbūs šiandienos lietuviui? Kaip

juos įtvirtinti ir ar iš viso to reikia? Su kokiais sunkumais, vertinant Lietuvos istoriją, susiduriama šiandien? Visi šie klausimai apie istorinius įvykius leidžia pagalvoti ne tik kaip apie sausus faktus, bet ir šiandien gyvą procesą.

1987 m. rugpjūtis – milžiniškas žingsnis laisvės link

Šiais metais minėjome 1987 m. rugpjūčio 23 dieną prie Vilniuje esan-čio A. Mickevičiaus paminklo įvykusio susirinkimo, kuris beveik iš karto buvo pramintas pirmuoju viešu protesto mi-tingu prieš sovietinę imperiją, 25-metį. Tai buvo tikrai herojiškas žygdarbis, nes nė vienas ten ėjęs žmogus, o ypač organizatoriai, nežinojo, kas jų laukia po to. Drauge tai pavyzdys, kaip, nepaisant visko, reikia kovoti už aukščiausią tautos idealą – teisę būti laisviems. Todėl trum-pai verta apžvelgti, kaip, kas ir kodėl įvy-ko ir kokią reikšmę ši diena turi tolesnei kelio į nepriklausomybę eigai.

Vis dažniau kritikos strėlių palei-džiama į tuos, kurie pabrėžia sovietinio režimo įtaką lietuvių sąmonei. Neva jau praėjo dvidešimt dveji metai ir laikas

keturi knygos „Lietuvos istorija“, kuria mėginama parodyti nenutrūkstamą Lietuvos istoriją, autoriai: Antanas kulakauskas, Mindaugas tamošaitis, Alfonsas eidintas ir Adolfas bumblauskas

Mon

ikos

dik

čiūt

ės n

uotr

auka

atmintinos diEnos primEna apiE istorijos politikos svarbą

Vytautas KERŠANSKAS

ApžVALgos teMA


kaip ir tada – prieš 25 metus – prisiminti mūsų kelią į laisvę prie A. Mickevičiaus paminklo rinkosi nemažas būrys žmonių

And

riau

s pe

trul

evič

iaus

nuo

trau

ka

Molotovo-Ribentropo pakto nutarimus, pareikalavusį laisvės pavergtoms tautoms ir tapusį pagrindu tolesnei Lietuvos lais-vės lygos veiklai ir aprašomam mitingui. „45-ių pabaltijiečių memorandumas“, dar vadinamas „Baltijos chartija“, iš esmės yra labai įdomus dokumentas. Visų pirma įdomus todėl, kad jis, pasi-rašytas ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos rezistentų ir Rusijos disidentų ir išsiųstas į įvairias tarptautines organiza-cijas, tapo pirmuoju protestu, įgavusiu platų tarptautinį atgarsį. Taip pat jame suformuluota teisiškai ir praktiškai fundamentali išvada, kad „nacionalinio suverenumo negalima nei suteikti, nei panaikinti: jį galima pažeisti ir atkur-ti“. Už memorandumo suredagavimą Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas buvo areštuoti, nuteisti ir įkalinti. J. Sasnauskas savo atsiminimuose rašo: „Turint tokią patirtį, tokį pagrindą, buvo visai logiška, praėjus aštuoneriems me-tams, jau ne tik viešu raštu, bet ir viešu mitingu pareikšti savo protestą prieš besitęsiančią Lietuvos okupaciją.“

Šio drąsaus, net šiek tiek savižudiš-ko žingsnio reikėjo tam, kad sujustų visa tauta. Juk mažiau nei po metų masiniais protestais startavo Lietuvos Persitvar-kymo Sąjūdis, o 1989-aisias, ko gero, aukščiausias taškas – Baltijos kelias su 2 milijonais pabaltijiečių (buvau nustebęs, kai studijose Prancūzijoje dėstytojas paminėjo šį įvykį, juk esame pratę, kad Vakarų Europa apie mus, o juo labiau mūsų istoriją, nežino beveik nieko)! Tada sekė Laisvė.

Kaip minėjau pradžioje, ypatingos istorinės datos verčia pergalvoti tai, ar pakankamai gerai esame jas įsisąmoninę. Mitingo prie A. Mickevičiaus 25-mečio minėjime kalbėjęs rezistento Antano Terlecko anūkas, taip pat Antanas Terleckas priminė, kad nors jaunimas vadinamas ateitimi, dauguma jo nėra išmokyti esminių Lietuvos istorijos detalių: „Visgi ateičiai patiesti pagrin-dus reikia jau dabar, o ne laukti, kol Seime ims posėdžiauti jaunosios kartos atstovai, nežinantys, kokia diena yra rugpjūčio 23-ioji.“ Paantrinti išsakytai minčiai puikiai tinka filosofo, profeso-riaus Vytauto Radžvilo mintis: „Istorijos nežinantys žmonės yra vaikai. [...] Juk visai gali būti, jog dirbtinis praeities marinimas yra itin efektyvus žmonių atminties kontrolės būdas, atimantis

galimybę susivokti dabartyje.“ Kyla klausimas – ką daryti?

istorinė atmintis ir istorijos politika – tautai išsaugoti

Elementariausiai kalbant, kiekvie-nas žmogus save supranta ir atpažįsta iš savo gyvenimo istorijos. Turbūt visi esame matę Holivudo filmuose, kai iš komos pabudęs asmuo nebeatsimena nė menkiausios detalės iš ankstesnio savo gyvenimo. Mažų mažiausiai jis atrodo sutrikęs, nes tai, dėl ko jis turi būti tikras ir ką labiausiai pažinoti, t. y. save ,– jam yra tolima. Sutrikęs jis būna dar ir tada, kai per miglą pradeda kažką atminti, tačiau viskas susipynę ir neaišku... o į abi ausis šnibždamos dar ir kelios skirtin-gos istorijos apie tą patį įvykį. Tas pats galioja ir tautoms.

Istorija modernioje valstybėje, kuriai sėkmingai veikti reikalingas aktyvus piliečių įsitraukimas ir valstybės idėjos puoselėjimas, tampa būtina sąlyga tautos savivokai – ji pateikia istorinio valstybės ir tautos ilgaamžiškumo vaizdą ir leidžia egzistuoti jų, kaip istorinių subjektų, suvokimui. Šią idėją straipsnyje „Pa-miršta istorinė atmintis“ („Tribūna“, nr. 3) puikiai išaiškina Vilniaus universi-teto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų ketvirtakursis, „Dešiniosios minties centro“ narys Vytautas Sinica. Teigdamas, kad modernioms tautoms istorija turi ne tik įkvėpti dorybių, tačiau ir padėti suvokti tautos ir valstybės, kaip

savarankiškų istorijos subjektų, egzista-vimą. Jis rašo: „Tauta gyva ir savo pra-eities suvokimu – ji nusitęsia laike per mirusias ir dar negimusias kartas ir taip įgauna tęstinumo, o kartu ir stiprina be-sąlygiškos pareigos ją išsaugoti jausmą.“ Todėl tik tai gali išsaugoti tautą, kurios piliečiai įsipareigoja tik pačiai valstybei, o ne kokiai kitai politinės bendruome-nės išraiškai.

Darosi akivaizdu, kad tauta gali gyvuoti tik turėdama aiškų, tvirtą ir nekintantį istorinį pasakojimą. Šiam tikslui pasitelkiama istorijos politika, formuojanti kolektyvinę tautos atmintį. Galima tik spėlioti, kodėl aiškios tautos istorijos linijos nusibrėžimas buvo užmirštas beveik visą nepriklausomybės laikotarpį: galbūt tautą jungė emocinis iškovotos nepriklausomybės ryšys, kita vertus, laisva Lietuva susidūrė su daug „žemiškesnėmis“ problemomis, kurias reikėjo ir reikia spręsti pirma.

Lieka pasidžiaugti, kad istorijos politika buvo prisiminta. Didžiausią indėlį į tai įnešė ir susirūpinimą parodė aiškiai ir garsiai prabilęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis: „Proble-ma yra tai, kad per 20 metų nebuvo nu-brėžta aiški, ilgametė ir preciziškai reikli valstybės istorijos politikos linija. [...] Šokinėdavome nuo vienos konferencijos prie kitos, nuo vieno atsimušimo prie kito, nuo vienos reaktyvios politikos vie-nu klausimu prie kitos, tačiau istorijos politikos kaip tokios iš tikrųjų nebuvo.“

ApžVALgos teMA


Šių metų rugpjūčio 30 d. buvo prista-tyta keturių istorikų parašyta knyga „Lietuvos istorija“ – bandymas sufor-muoti bendrą Lietuvos istorijos liniją, dėl kurios sutartų net skirtingų istorijos mokyklų atstovai. Taip pat kelių Seimo narių iniciatyva buvo pristatytas Tautos istorinės atminties įstatymas, įtvirtinan-tis atmintinas valstybei dienas, formuo-jantis istorinių datų minėjimą ir pan. Taigi, užpildyti beatsirandantį vakuumą istorijos politikoje apsiimta.

Liko nepaminėtas paskutinis as-pektas, keliantis pavojų bendram tautos istorijos suformavimui – išorės jėgų bandymas perrašyti Lietuvos istoriją. Taip, iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip sąmokslo teorija, neverta didesnio dėmesio. Vis dėlto, pažvelgus giliau, nesunku pastebėti, kad tai vyksta. Šį reiškinį visai neblogai trijų straipsnių cikle „Strateginė misija – perrašyti Lietuvos istoriją“ aprašė apžvalgininkas Dovydas Pancerovas. „Kremlius net neslepia, kad siekia susigrąžinti prarastas pozicija Lietuvoje. Ginklu to padaryti bent jau artimiausiu metu neplanuojama [...], todėl pasirinktas kitas kovos būdas – daromas spaudimas lietuvių protams ir jausmams“, – rašoma įžangoje. Iš tiesų klasikinis karas šiandienėje Europoje sunkiai įmanomas, tačiau informacinis iš Rytų kaimyno jaučiamas vis dažniau.

Informacinis karas apima daugiau, nei bandymas klastoti istoriją: tai ir propagandos skleidimas prieš vidaus politikos procesus, strateginius vals-tybės projektus, vidaus nesantaikos kurstymas ir pan. Akivaizdžiausia to

forma – kibernetinės atakos, pavyzdžiui, 2007-aisiais įvykusi trijų bangų ataka prieš Estijos valstybines institucijas. Istorija klastojama kur kas subtiliau, dažnai pasitelkiant žmones iš vidaus: „atrandami“ nauji neaiškios kilmės šal-tiniai, patvirtinantys hipotezę, priešingą dominuojančiam (tikrajam) istoriniam pasakojimui. Užsukama alternatyvi istorinė linija ir ji, padedant įvairioms jėgoms, išpopuliarinama. Paprastai tariant, melagystė ar gandų lygio faktas paverčiamas rimta alternatyva vyrau-jančiam pasakojimui, taip iš po kojų atimant pagrindą. Prasideda vidaus ginčai ir nesutarimai dėl vieno ar kito istorinio fakto, o būtent to ir siekiama. Pavyzdžių daug: „savi šaudė į savus“ melagystė apie sausio 13-ąją, Lietuvos laikinosios vyriausybės kolaboravimas su naciais naikinant žydus, Klaipėdos

krašto „užgrobimas“ ir t. t. „Individua-lizuoti istorijos vertinimai sukuria skir-tingą istorinę atmintį turinčių gyventojų masę, kurią vargiai galima pavadinti bendruomene, juo labiau politine, kokia yra tauta“, – rašo V. Sinica. Štai ką pra-randame neturėdami bendros istorinės atminties.

Apibendrindami galime savęs pa-klausti, koks mano vaidmuo valstybėje, ypač kai ji jau dvidešimt dvejus metus nepriklausoma, apsaugota tarptautinės bendruomenės ir daugiau ar mažiau sėkmingai judanti pirmyn. Atsaky-mą pateikia prof. Vytautas Radžvilas: „Asmens santykis su valstybe, kuris ypač atsiskleidžia kritiniais momen-tais, gali būti, griežtai kalbant, tik trejopas: patriotiškas, prisitaikėliškas ir išdavikiškas. Pasyvumas, abejingumas, sąmoningumo stoka – štai kiek nedaug reikia, kad tauta prarastų savo valstybę ir ilgainiui galbūt net dingtų nuo žemės paviršiaus.“ Tokios istorinės datos kaip 1987 m. rugpjūčio 23-iosios mitingas pateikia mums neįkainojamus pavyz-džius, koks turi būt asmens santykis su valstybe.

Todėl ir šiandien, kai tiek valstybės išorėje, tiek viduje regime pavojų ke-liančius procesus, kai matome priešiškų jėgų bandymus suniekinti mūsų istoriją, pasyvumas ir abejingumas yra netole-ruotini. Sąmoningas pilietis, įkvėptas savo tautos istorijos, bet kokia kaina gins tai, už ką galvas padėjo jo protė-viai – savo tėvynę. Šiandien pirmiausiai reikia skydo – aiškios ir vienareikšmės istorijos politikos. ■

Šeimoje iš kartos į kartą perduodamos tradicijos ir vertybės. Lr seime minint mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo 25-metį – iš kairės: rezistento Antano terlecko sūnus gintautas terleckas, brolis, Lietuvos nepriklausomybės Akto signataras Vladas terleckas, ir anūkas, Vilniaus licėjaus dviliktokas Antanas terleckas

kalbas minėjime prie A. Mickevičiaus paminklo sakė nepriklausomybės šaukliai. nuotraukoje prof. Vytautas Landsbergis

And

riau

s pe

trul

evič

iaus

nuo

trau

ka

And

riau

s pe

trul

evič

iaus

nuo

trau

ka

ApžVALgos teMA


atrama ir geriausias būdas gintis nuo bandymų juodinti Lietuvos istoriją, įrodinėjant neva nepriklausoma Lietuva – tai lyg geopolitinė klaida... Juk yra ir tokių tvirtinimų.

kokie įvykiai, jūsų nuomone, turi būti laikomi esminiais Lietuvos valstybingu-mui? Ar 1987 m. mitingas yra vienas jų?Per du tarpukario nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvai pavyko subran-dinti politinės bendruomenės tradicijas, kurios užtikrino Lietuvos valstybingu-mo idėjos tęstinumą. 1941 m. pavergtos tautos sukilimas, stipriausias Baltijos šalyse rezistencijos judėjimas liudija, kad tautinė Lietuva sukūrė istorinę atmintį puoselėjančią politinę bendruomenę. Juk visos pokario rezistencijos vertybinė atrama – tautinės Lietuvos, kaip sava-rankiškos politinės bendruomenės, tra-dicija. Ar būtume turėję rezistenciją be tautinės Vasario 16-osios? Ar 1990 m. kovo 11-ąją būtume atkūrę nepriklau-somą Lietuvą, jeigu 1918 m. būtume susitaikę su Lietuvos kaip kantono vai-dmeniu, kad ir sumodernintoje Abiejų Tautų su Lenkija federacijoje, kurią kaip alternatyvą siūlo dalis Lietuvos istorikų ir politikų? Kaip minėjau, 1987 m. mitingas lėmė lietuvių tautinės savimonės lūžį pla-čiojoje visuomenėje. Nors sudėtinga modeliuoti, „kas būtų, jeigu būtų“, tačiau galimas daiktas, kad be šio mitingo kelias į nepriklausomybę būtų buvęs kur kas sudėtingesnis.

Šiandien sovietmečiu veikę rezisten-tai, žmonės, stovėję prieš 25 metus mitinge ir atkūrę nepriklausomybę, susirūpinę grįžta į valstybės reikalus. dalis visuomenės mano, kad jų laikas jau praėjo.Tos pačios asmenybės, kurios suorga-nizavo 1987 m. mitingą, vėliau tapo savotišku prievaizdu, kuris neleido Sąjūdžiui leistis į gilesnius žaidimus su sovietiniu režimu. Daugiausia būtent šie

žmonės lėmė, kad lietuviai tapo pirmąją tauta, kuri apsisprendė palikti sovietinį kalėjimą. Šiandien šiek tiek liūdina tai, kad tuomečiai lyderiai liko atsikūru-sios nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo paraštėse, ne iki galo įvertinti. Todėl suprantamas jų noras ir šiandien prisidėti prie mūsų visų valstybės kūri-mo – būtent šie žmonės yra didžiausi idealistai ir jiems sunkiausia pasyviai stebėti, jeigu valstybėje vyksta negatyvūs procesai. ■

Apie 1987 m. įvykius, istorinę atmintį ir istorijos politiką kalbamės su Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju, daktaru Laurynu KASČIŪNU.

1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo tapo lūžio momentu Lietuvos kelyje į nepriklauso-mybę. kas ypatingo slypi šiame įvykyje?Mitingas prie A. Mickevičiaus pamin-klo yra tarsi idėjinė jungtis tarp pokario rezistencijos, kiek vėlesnės disidentų veiklos, „Katalikų bažnyčios kronikos“ idėjų, Lietuvos laisvės lygos kovos ir naujojo etapo, kurį simbolizuoja Lietu-vos Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimas, tautinis atgimimas, Lietuvos nepriklau-somybės atkūrimo byla. Šis mitingas – tarsi lūžis lietuvių tautinėje sąmonėje, varpo dūžis, pažadinęs lietuvių tau-tą. Nuo šio mitingo valstybingumo ir nepriklausomybės idėją ėmė puoselėti ne tik grupė iškilių istorinę atmintį išsaugojusių rezistentų, bet ir platesni visuomenės sluoksniai.

istorija yra svarbus tautinio sąmonin-gumo ugdymo veiksnys, turbūt net esminė sudedamoji dalis. priešiškos Lietuvai jėgos dažnai bando juodinti svarbiausius Lietuvos istorijos momen-tus: partizanų kovas, sausio 13-osios įvykius, 1941 m. sukilimą ir Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Ar 1987 m. mitin-gas taip pat susilaukia tokio puolimo? kaip nuo to apsisaugoti?Istorinės atminties politika kartu su švietimo politika yra du svarbiausi rams-čiai tautos gyvybingumui palaikyti, nes tik taip iš kartos į kartą galima perduoti patriotizmą, įtvirtinti istorinį pasakoji-mą, formuojantį tautos istorinę sąmo-nę. Konkuruojant keliems istoriniams pasakojimams, kurie reikštųsi skirtingais lemtingų Lietuvos istorijos procesų, lūžių ir asmenybių vertinimu, gali būti projektuojamos ir skirtingos Lietuvos valstybingumo raidos vizijos. Istorinės atminties politika – valstybingumo

Laurynas kasčiūnas

olg

os p

osas

kovo

s nu

otra

uka

dr. laurynas kasčiūnas: istorinės atmintiEs politika – valstybingumo atrama

Kalbino Vytautas KERŠANSKAS

stipriausias baltijos šalyse rezistencijos judėjimas liudija, kad tautinė lietuva sukūrė istorinę atmintį puoselėjančią politinę bendruomenę

ApžVALgos teMA

20_ Apžvalga | rugpjūtis 2012pAsAuLis

Edita MIELDAŽĖ

nesibaigiantys neramumai bašaro Asado valdomoje sirijoje privertė ne vieną suklusti: ar sirijos laukia Libijos likimas? žinomas lenkų kilmės jAV politologas Zbignevas brzezinskis, nuo pat pradžios rėmęs Vakarų invaziją į Libiją, šį pavasarį Marylando universi-teto (jAV) surengtoje diskusijoje teigė, kad scenarijus, kuris pasiteisino su M. gaddafiu, nepasiteisins su b. Asadu. ,,nes sirija nėra Libija, o Asadas nėra gaddafis”, – pabrėžė Z. brzezinskis.

sirija nėra libijaJAV politologas Z. Brzezinskis

turėjo omenyje skirtingas geografines ir politines šių dviejų valstybių sąlygas. Jis kaip pavyzdį nurodė stiprią politine ir karine prasme Libijos opoziciją, kuri išniro į dienos šviesą staiga, kai neramu-mai šalyje peraugo į smurtą. Politologas taip pat pažymėjo, kad M. Gaddafio režimas nebuvo visiškai institucionali-zuotas, o rėmėsi specialia, asmenine tam tikrų genčių tvarka. ,,Kai ši tvarka ėmė eižėti, viskas staiga ėmė griūti“, – aiš-kino Z. Brzezinskis. Kalbėdamas apie geografiją buvusio JAV prezidento Dž. Karterio patarėjas atkreipė dėmesį į tai,

kad Libijos pagrindinis gyvenimas virė prie krantų, prie vandens, todėl sąjungi-ninkų sausumos ir jūrų pajėgoms buvo nesudėtinga ryžtingai imtis veiksmų. Sirija turi išėjimą prie Viduramžio jūros, todėl iš dalies galėtų būti panašioje situacijoje kaip ir Libija. Visgi Sirijos sostinė yra ne prie jūros (panašiai kaip Vilnius), ji pietvakariuose šalia tokių kaimynų kaip Izraelis, Libanas, Jordani-ja. Sirijos rytuose – Irakas, o šiaurėje – Turkija. Iš šių išvardytų Sirijos kaimynų beveik kiekvienas jų, išskyrus Jordaniją ir iš dalies Iraką, turi savo motyvus linkėti Sirijai Libijos likimo. Mažne tokią kai-mynų motyvaciją iš dalies lėmė „Arabų pavasaris“, kuris sniego gniūžtės princi-pu išguldė neatspariausius permainoms regiono lyderius. Bašaras Asadas užuot ėmęs jautį už ragų, o tiksliau pažvelgęs „Arabų pavasario“ permainoms tiesiai į akis, nusprendė jokių pokyčių nesi-imti. Buvo tikimasi, kad Sirijai, kaip ir daugeliui kitų Arabų šalių, pavyks sausai išplaukti.

protestų pradžia2000 m. išrinktas prezidentu vietoj

mirusio savo tėvo, ilgamečio Sirijos

prezidento Hafezo Asado, oftalmolo-gas iš Londono B. Asadas šalyje ėmėsi permainų: išleido iš kalėjimo politinius kalinius, leido viešai diskutuoti įvai-riomis temomis. Permainoms šalyje priešinosi senoji B. Asado tėvo gvardija. Elitas nebuvo suinteresuotas jokiu „Da-masko pavasariu“. O ką jau kalbėti apie „Arabų pavasarį“! Tad tokioje aplinkoje įsižiebti bet kokiam konfliktui nebuvo labai sudėtinga. 2011 m. žiemą keletas jaunuolių Darajos mieste (dauguma sunitai) pripaišė ant sienos užrašų su demokratiniais lozungais. Valdžia juos suėmė, o to miesto gyventojai išėjo į gatves, reikalaudami paleisti jaunuolius laisvėn. Gyventojų reikalavimai neap-siribojo vien tik tuo. Ilgainiui jie ėmė reikalauti valdžios atšaukti nepaprastąją padėtį šalyje ir imtis liberalių reformų. Protestuotojai, kaip jau įprasta Artimuo-siuose Rytuose, padegė vietinės valdžios pastatus, tarp jų ir pagrindinės Sirijos partijos „Baas“ būstinę. Pamažu nera-mumai išplito ir po kitus Sirijos miestus, įskaitant ir sostinę Damaską. Socialinio teisingumo ir reformų ėmė reikalauti visos religinės Sirijos grupės: ir kurdai, ir alavitai, ir sunitai, ir krikščionys.

asado reformosTarptautinių naujienų korespon-

dentas Gevorgas Mirzayanas straipsnyje „Sirijos partija“ pripažino, kad tada, kai prasidėjo „Arabų pavasaris“, Siri-ja galėjo išvengti Libijos scenarijaus. „Tačiau B. Asadas nusprendė nekliudyti permainų procesui ir kartu šiam proce-sui vadovauti“, – teigė G. Mirzayanas. Šis „vadovavimas“ pasireiškė tuo, kad B. Asadas pasitelkė karines pajėgas protestuotojams Darajoje malšinti, o vėliau – ir derybas, bandant įtikinti liaudį „liautis kvailiojus“. Po jauniau-sio Sirijos prezidento brolio Machero Asado vadovaujamos 4-osios divizijos įsikišimo Darajoje, B. Asadas prisiėmė tautos tėvo vaidmenį: „Daraja gyventojai nekalti dėl to, kas atsitiko. Tačiau tenka apgailestauti, kad kai visi išsilaksto po

SiRijoS dESPERacija

sirijos civiliai tvarko gyvenamojo namo griuvėsius po oro antskrydžio, rugsėjo 3 d. sirijos armijos įvykdyto šiaurinėje Alepo provincijoje, Al-babe mieste, kurį kartu su didelėmis sirijos komercinės sostinės Alepo dalimis liepos pabaigoje užėmė Laisvosios sirijos armija

AFp

/Ach

illea

s Z

aval

lis/s

canp

ix n

uotr

auka

_212012 rugpjūtis | Apžvalga pAsAuLis

gatves, kai dialogas vyksta ten, neegzis-tuojančiuose institutuose, viskas pereina į chaosą, reakcija ima viršų, įvyksta daugybė klaidų, teka kraujas.“ Sirijos prezidentas atsiprašė žuvusiųjų artimųjų, atleido vietos gubernatorių iš pareigų ir išleido iš kalėjimo jaunuolius, paišiusius ant Darajos miesto sienų demokratinius lozungus. B. Asadas dialogą bandė rasti ir su kitų miestų protestuotojais: jiems pažadėjo nedelsiant pradėti reformas ir atšaukti nepaprastąją padėtį. Ir Sirijos prezidentas iš tikrųjų savo pažadus tesė-jo, netgi atšaukė ministrų kabinetą, kuris šaliai vadovavo nuo 2003 m. Galiausiai B. Asadas pradėjo keisti gubernato-rius, kad į Sirijos politinę sistemą būtų įnešta šviežio kraujo. Taip elgdamasis Sirijos prezidentas tikėjosi, kad kartu galės atsikratyti senosios tėvo gvardi-jos, gyvenančios praeitu amžiumi ir pasisakančios prieš bet kokias liberalias reformas šalyje. Taigi B. Asado polinkis į kompromisą netruko duoti vaisių – pir-mieji iš protestuotojų pasitraukė kurdai. Vėliau Sirijos prezidentas pasirašė įsaką, suteikiantį kurdams iš rytų provincijos Sirijos pilietybę (iki tol jie buvo laiko-mi neteisėtais pabėgėliais iš Turkijos). Kartu B. Asadas pasitelkė mažumos ir daugumos priešpriešą, bandydamas nu-brėžti perspektyvą, kad atėjus į valdžią sunitams (daugumai), iškils grėsmė ma-žumoms – kurdams, alavitams, šiitams ir krikščionims, kad Sirija nustos būti etniškai pakanti, kokia yra dabar, valdant alavitui B. Asadui. Todėl Sirijos valdžia miestuose prikabinėjo plakatų su tokiais užrašais: „Aš – įstatymo pusėje“, „Mano religija – Sirija“. Visgi B. Asado des-peratiškoje reformų kampanijoje buvo pridaryta esminių klaidų.

asado režimo žiaurumasB. Asado pradėtoms reformoms

šalyje labiausiai priešinosi valdžios elito dalis, kuri nebuvo linkusi nuolaidžiauti protestuotojams ir ieškoti taikaus spren-dimo būdo. Pavyzdžiui, iki šiol nėra aiškių priežasčių, kodėl Sirijos karinės pajėgos 2011 m. šturmavo nedidelį Jisr ash-Shuguro miestą, kuriame prieš šturmą gyveno 50 tūkst. gyventojų, – ar siekta pamokyti protestuojančius, ar atkeršyti už 120 policininkų nužudymą. Kad ir kaip ten būtų, Jisr ash-Shuguro šturmas pridarė B. Asadui negrįžtamos žalos: tūkstančiai sirų pabėgo į Turkiją,

Libaną, Jordaniją, Iraką ir iš ten ėmė skleisti žinią apie B. Asado režimo siautėjimą. Taip į Sirijos konfliktą įsikišo tarptautinės žmogaus teises ginančios organizacijos. Jungtinių Tautų Pabėgė-lių agentūros 2012 m. rugpjūčio 17 d. ataskaitoje rašoma, kad „Sirijos pabėgė-lių skaičius Jordanijoje, Libane, Irake ir Turkijoje didėja. Iš viso užregistruota ar laukia registracijos 170 176 pabėgėliai iš Sirijos.“

Nuo konflikto Sirijoje pradžios (2011 m. kovo 15 d.), remiantis JT duomenimis, be vietos liko beveik pusantro milijono Sirijos gyventojų. Sirijos kaimyninės šalys dėl didžiulio pabėgėlių antplūdžio ėmė nerimauti: Jordanija, pati būdama JAV paramos gavėja, paprašė tarptautinės bendruo-menės pagalbos kuriant bazę Sirijos pabėgėliams savo šalyje, o Turkija išleido įstatymą, draudžiantį Sirijos pabėgė-liams gyventi bet kuriame pasienio mieste, besiribojančiame su Sirija. Įstatymo nesilaikančių laukia deporta-cija į konfliktų kamuojamą Siriją. Šią informaciją apie Turkijos priimtą ne-palankų Sirijos pabėgėliams sprendimą paskleidė Didžiojoje Britanijoje įsikū-rusi nevyriausybinė organizacija „Syrian Observatory for Human Rights“ (toliau – SOHR). Jos duomenimis, per jau 18 konflikto mėnesių Sirijoje žuvo nuo 25 iki 33 tūkstančių žmonių, dauguma civilių. Nemažą žuvusių dalį sudaro ir kariai: tiek B. Asado nacionalinės pajė-gos, tiek sukilėlių pajėgų aukos. Rugsėjo 1 d. SOHR išplatino pranešimą, kad abi Sirijos konfliktuojančios pusės vis dažniau griebiasi grupinių egzekucijų (užfiksuota, kad Sirijos valdžios kariai prievartavo mergaites jų tėvų akyse, o vėliau iš jų dar visaip tyčiojosi). Tame

prezidentu ir buvo pažadėjusios jam savo grupės paramą kovoje su sukilėliais, atsisakė turėti su juo bet kokių reikalų. Net ir kurdai, kuriems B. Asadas buvo pažadėjęs suteikti pilietybę ir kurie jau buvo beveik jo pusėje, atsisakė su juo būti vienoje pusėje. Būti vienoje pusėje atsisakė ir keli Sirijos kaimynai: Turkija ir Arabų lygos šalys.

kaimynų pozicijaKonfliktui Sirijoje įsibėgėjus, svarbia

veikėja jame tapo Turkija. Ilgą laiką Ankara laikėsi subalansuotos politikos savo kaimynų atžvilgiu. Turkijos premje-ras Recepas Tayyipas Erdoganas nuo pat buvimo valdžioje pradžios (2003

pačiame pranešime sakoma, kad iš viso rugsėjo 1 d. Sirijoje nužudyta 180 sirų. Pavyzdžiui, In Deir Izzor provincijo-je Sirijoje rugsėjo 1 d. buvo nužudyti 28 civiliai, In Idlibo provincijoje – 2 moterys ir 3 vaikai. Panašūs duomenys ir iš kitų Sirijos regionų. Kas jiems vi-siems būdinga – tai nemažėjantis civilių aukų skaičius Sirijoje. Todėl religinės mažumos, kurios ne taip seniai buvo susėdusios prie derybų stalo su Sirijos

Pabėgėlių iš Sirijos skaičius Jordanijoje Libane Irake Turkijoje Iš viso

Registruoti 42 934 37 240 13 856 61 450 155 480

Laukia registracijos 3964 9432 1240 - 14 636

Iš viso 46 898 46 672 61 450 61 450 170 116

PABĖGĖLIŲ IŠ SIRIJOS SKAIČIUS 2012 M. RUGPJŪČIO 17 D. DUOMENIMIS

Šaltinis: http://data.unhcr.org/syrianrefugees/regional.php

z. brzEzinskis: sirija nėra libija, o asadas nėra gaddafis

22_ Apžvalga | rugpjūtis 2012pAsAuLis

m.) regėjo savo šalį kaip regiono lyderę, bet ne dėl agresyvios užsienio politikos, o dėl ekonomikos (įsilieti į kaimyninių valstybių rinkas) ir ideologijos (remti visus arabus vienijantį „palestiniečių rei-kalą“) kurso. „Arabų pavasaris“ pakeitė Ankaros strategiją į kitą, labiau prisi-taikančią prie naujų jėgų (daugiausia islamistinių) išsidėstymo ir dominavimo regione. Arabų lygos (angl. League of Arab States) narėms, pasak tarptauti-nių naujienų analitiko G. Mirzayano, Sirija nėra priimtina bendradarbiavimo partnerė dėl jos sąsajų su „Hamas“ ir „Hezbollach“ organizacijomis, taip pat dėl glaudaus vasališko ryšio su Iranu. Ši valstybė, kaip žinia, šiuo metu yra po didinimo stiklu, nes Irano prezidentas Machmudas Achmadinedžadas ne kartą skatino tai, kas nepatiko Arabų lygos valstybėms: prisidėjo prie neramumų Bahreine ir Saudo Arabijoje, sustipri-no proiraniškas pozicijas Jemene, o remdamas Libano šiitų organizaciją ir partiją „Hezbollach“, prisidėjo prie Libano valdymo. Analitikas G. Mirzay-anas mano, kad dėl visų šių priežasčių Arabų valstybės yra suinteresuotos Irano sąjungininko B. Asado režimo žlugimu tam, kad išbrauktų Siriją iš Irano įtakos zonos. Kitaip tariant, G. Mirzayanas

numato tokią situaciją: praradus Siriją kaip sąjungininką, Iranas netektų priėji-mo prie Viduržiemio jūros, Palestinos ir Libano. Jeigu Sirija atsidurtų Teherano priešų pusėje, tai visa vakarinė Irano siena – nuo Azerbaidžano iki Kuveito – taptų „sanitariniu kordonu“, atskiriančiu Iraną nuo visų Artimųjų Rytų. Todėl viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl į Sirijos konfliktą, siekiant sulaikyti Iraną nuo vis didesnio dominavimo regione ir galimos grėsmės Izraeliui, įsitraukė ne tik Arabų šalys, bet ir JAV, Europa bei Rusija.

sankcijos sirijaiVeikdamos regioniniu lygiu Arabų

lygos valstybės pasiūlė B. Asadui „gra-žiuoju“, kaip tai padarė Egipto lyderis Hosnis Mubarakas ir Jemeno preziden-tas Abdula Salekas, pasitraukti iš Sirijos vadovo pareigų. B. Asadui atsisakius tai padaryti, Arabų lygos valstybės įvedė Sirijai sankcijas – įšaldė Sirijos valdžios aktyvus ir nutraukė operacijas su Sirijos centriniu banku. Lyga įvedė ir prekybos embargą – iki konflikto pradžios Sirijos eksportas į arabų šalis sudarė beveik 60 proc., o importas siekė 25 proc. Sank-cijas Sirijai įvedė ir Europos Sąjunga. ES nusprendė įvesti embargą ginklams

ir įrangai, t. y. prekėms, kurios gali būti panaudotos Sirijoje prieš gyventojus. Taip pat ES uždraudė Sirijos valdžios atstovams įvažiuoti į ES teritoriją ir at-sisakė pirkti Sirijos naftą. Turint omeny, kad Sirija per dieną išgaudavo apie 350 tūkst. barelių naftos, iš kurių 260 tūkst. barelių tekdavo eksportui (daugiau-sia į Europą!), ir pajamos iš prekybos nafta sudarydavo beveik trečdalį Sirijos biudžeto pajamų, ES embargas stipriai smogė B. Asado režimui iš ekonominės pusės: nuo 2011 m. rugsėjo iki 2012 m. sausio Sirija dėl naftos embargo prara-do 2 mlrd. dolerių. Kaip teigė „Foreign Affairs“ analitikas Danielius Bymanas straipsnyje „Ruošiantis Sirijos žlugimui“, dėl sankcijų „valiuta Sirijoje krito, o kapitalas pabėgo iš šalies“. D. Rymanas cituoja buvusio Sirijos prezidento sū-naus, dabar verslininko Londone Faisal al-Qudsi pastebėjimus, kad Sirijos BVP krito 50 proc. daugiausia dėl naftos ir turizmo sektorių merdėjimo.

rusijos pozicijaVisgi sankcijos nėra paskutinė

konfliktų reguliavimo forma. Sank-cijos dažniausiai yra tik priedas prie stipresnių priemonių paketo. Sirijos atveju Vakarų ( JAV, ES) ir Arabų lygos šalys reguliuoti Sirijos konfliktą ryžosi per Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Tiksliau– gauti pritarimą dėl tarptauti-nių pajėgų intervencijos į Siriją. Visgi iš JT Saugumo Taryboje esančių penkių nuolatinių narių – JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Rusijos ir Kinijos – dvi pastarosios šalys vetavo ir neprita-rė tarptautinių jėgų intervencijai į Siriją. Priežasčių, kodėl Rusija vetavo Sirijos intervencijos rezoliucijai, daug. Anot Karnegio centro Maskvoje direktoriaus, V. Putinas ir B. Asadas „bičiuliaujasi“ su autokratiniu režimu, V. Putinas bijo, kad „Arabų pavasaris“ gali atnešti permainų ir į jo valdomą šalį. Rusijos ekonominiai interesai Sirijoje – taip pat svarbus mo-tyvas. Nėra paslaptis, kad Rusija pasi-rašiusi ginklų tiekimo sutartis su Sirija, taip pat šiai šaliai išnuomota Rusijos karinio jūrų laivyno bazė, galvota apie šalių bendradarbiavimą branduolinės energetikos srityje. Antra vertus, Rusijai abejonių kelia neseniai vykusi Libijos intervencija, pati Sirijos opozicija ir JAV vaidmuo visame šiame reikale. Kinijos nenoras prisidėti prie invazijos į Siriją

berniukai žaidžia ant sirijos kariuomenės tanko, sugadinto per kovas su sukilėliais sirijos mieste Azaze, esančiame Alepo priemiestyje

Ap

/Muh

amm

ed M

uhei

sen/

sca

pnix

sw

eden

nuo

trau

ka

_232012 rugpjūtis | Apžvalga pAsAuLis

buvo išreikštas ekonominiu motyvu. Pasirodo, Kinija yra daug investavusi į Irano ekonomiką ir energetiką. Karinė invazija į Siriją bet kuriuo atveju būtų karinis, o ne taikus konfliktas, kuris ga-lėtų sukelti dar didesnį, regioninį, karą ir šį karą įtraukti Iraną. Taigi, kaip spręsti Sirijos konfliktą?

sprendimas?Dabartinis konfliktas Sirijoje yra la-

biau komplikuotas nei kiti „Arabų pava-sario“ sukilimai. Skirtingai nuo Libijos, Sirijoje nėra sukilėlių išlaisvintų zonų, ir Sirijos sistema ne taip greitai pasiruošusi žlugti, nepaisant to, kad Sirijoje ne viena egzistuojanti mažumos grupė, kuri norė-tų kitos (savo grupės) Sirijos valdžios.

Rusijai ir Kinijai JT Saugumo Tary-boje blokavus karinę intervenciją į Siriją, buvo pasitelktos derybos. Jose dalyvavo tiek JT, tiek Arabų lygos narės, tačiau jų metu B. Asadas nepasirašė nė vieno derybinio susitarimo. Užtat po ilgai be-sitęsiančių ir nevykusių derybų Sirijoje tik daugėjo B. Asado režimo oponentų.

Vakarai ir Arabų šalys Sirijos konf-likto baigties negalėjo pakreipti kitaip, nei numato tarptautinės teisės normos. Visgi B. Asadui abi sąjungininkės jau buvo numačiusios galimą pakaitalą. Pir-masis kandidatas – tai Kataro parinktas opozicinės Sirijos nacionalinės tarybos vadovas Burhanas Ghaliounas. Vėliau Prancūzija ir Saudo Arabija vietoj B. Asado numatė generolą Manafą Tlassą.

Nė vienas iš šių dviejų kandidatų nebuvo nei charizmatiškas, nei kompe-tentingas lyderis, galintis perimti Siriją iš B. Asado rankų. „Spiegel Online“ komentatoriaus Christopherio Reuterio nuomone, kol yra bandoma išspręsti Sirijos perėjimo į demokratinę valsty-bę problemą be režimo nuvertimo, tol Sirijos problema neišsispręs. Jei pasaulio bendruomenė dels padėti tai padary-ti, Sirijoje gali atsirasti kitų lyderių ar grupių, kurios pasinaudos tokia situacija. Pavyzdžiui, „Al-Qaeda“ teroristinė gru-pė. Antra vertus, „manyti, kad režimas gali ir toliau žudyt savo žmones be jokių pasekmių, atsiribodamas nuo moralinių svarstymų, yra didžiulė klaida.“ Ch. Reuteris pažymi, kad nužudytųjų skai-čiui augant, daugėja ir norinčių nuversti režimą. Sukilėliai savo veiksmus dau-giausia grindžia kerštu. Kerštu už savo artimuosius, už nekaltus žmones! ■

pagal eLp grupės pranešimą spaudai

Europos liaudies partijos (Elp) grupės pirmininkas, Europos Parlamento narys Josephas Daulas pasmerkė žiaurumus sirijoje: „mes smerkiame žudynes sirijoje. rusija turėtų atsiimti savo veto jungtinėse tautose ir prisijungti prie tarptautinės bendruomenės, siekiant bendro sprendimo.“

Europos parlamento narys bei Elp grupės vicepirmininkas, atsakingas už užsienio reikalus, Ioannis Kasoulidesas teigė: „Tarptautinio raudonojo kryžiaus komiteto (trkk) ataskaitos rodo, kad kovos sirijoje taip išplitusios, jog konfliktas dabar iš esmės yra pilietinis karas. aišku tai, jog visi nusikaltusieji, pažeidę Ženevos konvenciją, turės atsakyti prieš tarptautinį baudžiamąjį teismą.“

eLp

nuo

trau

kaeL

p n

uotr

auka

24_ Apžvalga | rugpjūtis 2012kAiMynAi

keturias dienas trukęs rusijos stačiati-kių cerkvės vadovo metropolito kirilo vi-zitas į Lenkiją iš tiesų buvo istorinis. nuo Xi amžiaus, kai krikščioniškoji bažnyčia skilo į stačiatikių ir katalikų, istorikai negali pateikti nė vieno fakto, kad šių konfesijų aukščiausieji dvasininkai galėjo bendrauti formalioje ar neformalioje aplinkoje. o nuo bolševikų revoliucijos 1917 m., kai bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės (pagal 1993 m. konsti-tuciją rusija yra pasaulietinė valstybė), tokių kontaktų tikrai nebuvo. Štai kodėl šis oficialus rusijos patriarcho vizitas rugpjūčio 16–19 d. sukėlė tokį ažiotažą ir prieštaringus vertinimus.

tūkstantmetį esame suskaldyti

Priminkime, kaip gi vyko skilimas.Kaip rašo interneto žinynai, pa-

grindinė bažnyčios schizma (religinės bendruomenės skilimas, atsirandant kuriai nors naujai tikėjimo doktrinai arba erezijai) įvyko 1054 m. Tada atsirado Vakarų krikščionių (Romos katalikų) ir Rytų krikščionių (stačiatikių) bažnyčios. Vėliau, vykstant reformacijai ir radikalia-jai reformacijai, įvyko ir Vakarų bažnyčios skilimas. Nuo Vatikano atsiskyrė evan-gelikų liuteronų, reformatų bažnyčios, anabaptistai ir anglikonų bažnyčia.

Prieš aštuonerius metus portale Skrynia.lt šio susiskaldymo priežastis analizavusi filosofė Agnė Budriūnaitė citavo popiežių Joną Paulių II, kuris savo veikale „Žengiant per vilties slenkstį“ svarstė: „Gal pasidalijimai ir buvo tas kelias, vedantis Bažnyčią prie daugiariopų turtų, slypinčių Kristaus Evangelijoje ir Kristaus atliktame atpirkime? Gal kitaip tie turtai nebūtų galėję atsiskleisti?.. O gal vis naujų krikščionių bažnyčių ir bendruomenių kūrimąsi skatina abejonės, nepasitikėjimas vienas kitu, nepasitenki-nimas tuo, kas yra, tobulybės siekimas, – kitaip sakant, pati žmogaus prigimtis?“

„Taigi, ginčai „kas didesnis“ pra-sidėjo dar Kristui gyvam esant tarp jo mokinių. Ar ne tas pats nepaliaujamas

noras lyginti save su kitais, noras jaustis nors šiek tiek didesniu už kitą, noras būti truputėlį arčiau Dievo negu kaimynas neduoda ramybės besiginčijantiems iki šiol?“ – klausė autorė portale.

Tokių žmogiškųjų aistrų sukeltas 1054 m. ir įvyko didysis Bažnyčios skilimas. Kas nuo ko atskilo? Katalikų bažnyčia teigia, kad ji liko kaip buvusi (t. y., ta tikroji, Kristaus įsteigtoji), o Rytų bažnyčia atskilo nuo jos. Stačiatikiai teigia priešingai. Jeigu pripažintume, kad Bažnyčia tiesiog skilo į dvi dalis, pripa-žintume, kad abi pusės teisios, svarstė A. Budriūnaitė.

Tuo Bažnyčios transformacija nesiliovė. 1517 m. Martinas Lutheris, protestuodamas prieš negeroves, kurias jis įžvelgė tuometėje Katalikų bažnyčioje, paskelbė savo 95 tezes, taip sukeldamas naują skilimų bangą.

Atsirado ir unitai. Unitais (lot. uni-tas – suvienytas), arba Ukrainos graikų

apeigų katalikais, vadinti Lietuvos ir Lenkijos valstybės stačiatikiai, 1596 m. sudarę su Romos katalikų bažnyčia Bres-to bažnytinę uniją. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, skirtingai nuo visos Europos, prasidėjo daugiau kaip trimis šimtmečiais laiką pralenkęs krikščionių vienijimosi procesas. Jo atnaujinimo pastangos dekla-ruotos 1964 m. II Vatikano susirinkimo metu, tai yra praėjus 368 metams po Bresto bažnytinės unijos.

Lietuvos Rytų apeigų katalikų baž-nyčios nariai daugiausiai yra ukrainiečių, baltarusių ir rusų tautybės žmonės, labai mažai unitų yra lenkų ir lietuvių. Šiuo metu, kaip teigia Wikipedia, Lietuvoje yra 5 unitų bendruomenės, apie 150 ak-tyvių Bažnyčios narių. 1992 m. unitams grąžinta Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia.

siekti santarvės – ne bažnyčios jėgoms?

Bet ar patriarcho Kirilo vizitas į

patriarchas kirilas, rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas, atvyksta į Varšuvos karinį oro uostą pradėti oficialaus keturių dienų vizito Lenkijoje (rugpjūčio 16 d.)

sipA

/en

po

L/b

arto

sz k

rupa

/sca

npix

nuo

trau

ka

ar prasidės baŽnyčių ir tautų susitaikymo Epocha?Česlovas IŠKAUSKAS

_252012 rugpjūtis | Apžvalga kAiMynAi

Lenkiją buvo skirtas Bažnyčios suvieni-jimui? Ne, sako analitikai, akylai stebėję beveik trejus metus vykusį pasiruoši-mą šiam vizitui ir jo metu Lenkijos ir Rusijos religinių vadovų pasirašytai Bendrai deklaracijai – Laiškui Rusijos ir Lenkijos tautoms. Su Lenkijos vyskupų konferencijos vadovu metropolitu Jozefu Michaliku pasirašę bendrą kreipimąsi dėl tautų susitaikymo, aukštieji dvasininkai paragino rusus ir lenkus atleisti vieni kitiems ir pakeisti „santykių tonalumą“. „Mūsų šalių ir mūsų tautų santykių to-nalumui pakeisti reikia ištarti vieną žodį: atleisk!“, – pareiškė patriarchas Kirilas interviu Lenkijos žiniasklaidai vizito išvakarėse. Pasak jo, „per ilgaamžę mūsų šalių santykių istoriją buvo daug liūdnų dalykų, bet buvo ir džiaugsmingų. Ir štai iškyla klausimas: o kas toliau? Ką daryti su šiuo „bagažu“? Jausti nostalgiją liūde-siui? Nuolat draskyti žaizdas?“ – retoriš-kai klausė Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas.

Pasirašytas dokumentas panašus į 1965 m. Lenkijos vyskupų priim-tą atsišaukimą, kuris pradėjo lenkų ir vokiečių susitaikymo procesą, beje, taip pat užgimusį istoriniu pagrindu. Prieš šį vizitą Rusijos patriarchas neslėpė: „Per šimtmetę mūsų tautų santykių istoriją buvo daug ginčytino, kiekvienas iš mūsų visų nelaimių priežastis matė savaip, todėl parengtas dokumentas yra istorinis žingsnis, kai dvi Bažnyčios, atsakingos už dvasinį tautų gyvenimą, pasirengusios pa-reikšti apie nuodėmių atleidimą ir rašyti naują mūsų istorijos puslapį.“

Laikraštis „Rzeczpospolita“ rašo, kad siekti ne tik Bažnyčių, bet ir tautų bei valstybių susitaikymo – svarbi misija. Gal dėl to patriarchų Kirilo ir Jozefo Michaliko susitikimas buvo surengtas ne Varšuvos vyskupų rezidencijoje, o Karalių pilyje. Tai vizitą ir priimtą bendrą doku-mentą nudažė daugiau politine spalva.

Vargu, ar aukštiesiems dvasininkams pagal jėgas suvienyti valstybes, tautas, netgi bažnyčias. Šios misijos turi im-tis aukščiausieji katalikų ir stačiatikių hierarchai – popiežius Benediktas XVI ir patriarchas Kirilas. Štai čia, pasak lenkų spaudos, sutarimo ir nėra. Tarp Vatika-no ir Rusijos stačiatikių cerkvės (RSC) viešpatauja įtempti santykiai. Antai 2002 m. Maskvos patriarchatas pasipriešino popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimui pertvarkyti apaštalinę administracinę

sistemą Rusijos teritorijoje. Įtampa tvyro ir Ukrainoje, kur unitai neva persekio-ja stačiatikių tikinčiuosius, o Rusijoje daromas spaudimas katalikams, mėgi-nant užsiimti prozelitizmu (verbavimu, patraukimu savo pusėn).

Laikraštis „Kommersant“ rašo, kad abi tautos laukia didelių pokyčių, tačiau jas slegia sunki istorinė našta – gal net 1612 m. lenkų ir lietuvių agresija bei ne-lemti 1920-ųjų įvykiai. „Gazeta Wyborc-za“ priduria, kad koją kiša ir Smolensko tragedija 2010 m. balandžio 10 d., už kurią dar neatsiprašyta, ir, žinoma, Katy-nės žudynės, dėl kurių archyvų išslaptini-mo taip pat nėra visiško sutarimo. Tai ką gali padaryti stačiatikių patriarchas vieno, tegul ir istorinio, vizito metu, klausia apžvalgininkai.

kas dar kiša pagalius į ratus?Prancūzijoje prižiūrimas portalas

Slate.fr atkreipia dėmesį, kad patriarcho vizitas į šią Rytų Europos šalį vyko RSC tikrai nepalankiu metu. Tomis dienomis keleriems metams nelaisvės buvo nuteis-tos trys pankiškojo roko grupės „Pussy Riot“ dalyvės, vasario 21 d. vienoje Mas-kvos cerkvėje šūkaliojusios antiputiniškus šūkius. Šis skandalas Vakaruose įgavo didelį atgarsį ir imta kalbėti ne tik apie represinę Vladimiro Putino sistemą, bet ir apie RSC glaudžias sąsajas su Krem-liumi. „Nieko nuostabaus, - rašo Slate.fr, - kad patriarchas Kirilas kreipėsi su prašymu į Rusijos prokuratūrą, kad kuo greičiau įvertintų trijų sulaikytų merginų poelgį, ir surengė didžiulę stačiatikių tikinčiųjų demonstraciją, kurioje dalyvavo ir tokios meno įžymybės kaip Nikita Mi-chalkovas“. Per pačią Rusijos prezidento rinkimų kampaniją vasarį patriarchas su V. Putinu susitiko Šv. Danilo vienuolyne, kur yra stačiatikių administracijos būsti-nė. Portale rašoma, kad nėra abejonių, jog RSC palaiko gerus ryšius su V. Putinu ir valstybine sistema, nors šiaip giriasi atsiribojanti nuo politikos ir nesikišanti į valstybės reikalus.

Tokie ryšiai kiek sutepa gerą dvasi-ninkų susitikimo atmosferą. Apžvalgi-ninkai įtaria, kad šis vizitas suderintas su Kremliumi ir skirtas tarpvalstybiniams santykiams gerinti. Be to, yra dar vie-nas niuansas, taip pat įpilantis šaukštą deguto. 2009 m. pradžioje, RSC pradėjus vadovauti 16-ajam iš eilės Maskvos ir visos Rusijos patriarchui Kirilui, žurnalas

„The Time“ rašė, kad atgijo krikščionių viltis, jog tuomet 62 m. sulaukęs dvasi-nis vadovas kada nors susitiks su 19 m. vyresniu Romos popiežiumi Benediktu, beje, taip pat 16-uoju. Visgi leidinys pri-minė ir tai, kad metropolitas ne liberalas, o V. Putino statytinis, kaip ir ankstesnis patriarchas. Metropolitas Kirilas, gimęs pokariu Leningrade, dvasininko šeimoje, labai jaunas, vos 38 m., tapo Smolensko ir Viazmos arkivyskupu, o sulaukęs 43 m. – paskirtas Bažnyčios užsienio santykių skyriaus vadovu.

Tai negalėjo nepatraukti tame pačiame Leningrade anuo metu aukštą postą užėmusio V. Putino dėmesio ir rūpesčio. O Paryžiaus „Le Monde“ rašė, kad KGB globos neišvengė nė vienas aukštas stačiatikių dvasininkas, taip pat ir šis. Kita vertus, patriarchui Kirilui prieš keletą dešimtmečių priskirtos net rūkalų kontrabandos nuodėmės, o pats dvasi-ninkas buvo pravardžiuojamas „tabako metropolitu“. Kalbama apie jo pasakiškus turtus – rezidenciją Peredelkine, didžiulę vilą ant Juodosios jūros kranto, prabangų butą buvusios sovietinės nomenklatūros apgyvendintame Maskvos centre, naujau-sią „Mercedes“ ir brangius laikrodžius...

***Sakykime, kad tai antraeiliai mo-

mentai, vargu ar kaip nors veikiantys Vakarų visuomenę ir kilnią dvasininko misiją. Pati idėja – žengti susitaikymo, atsiprašymo, tolerancijos, o kartu ir politinio kompromiso keliu – štai kur šio istorinio vizito esmė. Kad taip magiškas žodis „atleisk“ taptų politinės tautų ir valstybių santarvės pamatiniu akmeniu! ■

apžvalgininkai įtaria, kad šis vizitas suderintas su Kremliumi ir skirtas tarpvalstybiniams santykiams gerinti


rugpjūčio 23-ąją Lietuva iškilmingai minėjo įžymiojo mitingo, įvykusio Vilniuje 1987 metais prie Adomo Mickevičiaus, 25 metų sukaktį. Į jai paminėti skirtą forumą „tiesos sakymas griaunant blogio imperiją“ seime rinkosi dabar jau žilste-lėję, o kiti ir gerokai pražilę sovietmečio disidentai. prisiminti tų dienų įvykius, pirmąjį viešą atvirą ir drąsų susibūrimą, kuriame tiesiai šviesiai buvo išsakyta nuoga tiesa – Lietuva slaptais nacistinės Vokietijos ir raudonosios sovietų sąjun-gos buvo pasidalyta, okupuota ir nušluota nuo pasaulio žemėlio, kad ši tiesa vis dar gyva tautos, kuri siekia savo valstybingu-mo, širdyje. Forume su gilia išjauta buvo prisiminta tada tvyrojusi galimų represijų nuojauta ir viltis, kad tai bus vienas esmi-nių žingsnių atvirai siekti tautos išsilaisvi-nimo tikslų.

Po savaitės, rugpjūčio 31-ąją, minėjo-me kitą mums labai svarbią datą – Laisvės dieną – kai pagaliau iš Lietuvos buvo iš-vesta Raudonoji armija. Tie, kuriems savo aktyviu veikimu ir pilietiniu dalyvavimu teko išgyventi Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją, puikiai prisimena, kad rusiški kariniai sunkvežimiai, pilni ginkluotų kareivių, ir po minimų įvykių dar ilgai terorizavo savo žvangančiais pasirodymais viešose mūsų sostinės ir kitų miestų vietose. Kartkar-tėmis jie sau leisdavo prieš beginklius ir kritiškai nusiteikusius miestelėnus šokinėti su užtaisytais ir į juos nutaikytais ginklais. Net ir po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo nebuvome saugūs. Iki tol, kol sovietinės kariuomenės kariai galėjo laisvai važinėti po Lietuvą ir kaišioti mums į veidus savo paruoštus šautuvus.

Mes padarėme daug ir laimėjome. Gyvename demokratinėje valstybėje, kurią net ir šiandien vis dar kuriame, tobulina-me, reikalaujame savo teisių, siekiame, kad joje visiems būtų gera gyventi. Todėl šiame kontekste ypač apgailėtinai atrodo Lietu-vos visuomenė, kuri, galima sakyti, ramiai sau stebėjo, kaip švedų piliečiai įvykdė Baltarusijoje protesto akciją, kurios metu iš lėktuvėlio Baltarusijoje buvo „paleistas“,

t. y. išbertas, pliušinių meškiukų, mažuose plakatėliuose reikalavusių Baltarusijos žmonėms žodžio laisvės, desantas. Žinias-klaidoje tiksliai buvo išvardytos įvairiausios bereikšmės smulkmenos: kokiu lėktuvėliu skrista, kokią vietą Lietuvos–Baltarusijos pasienyje švedai kirto, kiek tų meškiukų buvo, kiek jų liko Lietuvos miškų tanky-nėse per bandomąjį desanto „paleidimą“, kiek tai kainavo ir pan.

Toliau ėjo oficialiosios Lietuvos reakcija. Mat esame atsakingi ne tik už Lietuvos ir Baltarusijos sieną, bet tai ir NATO pasienis. Oficialioji Lietuva veltis į konfliktus su grūmojančiu Aliaksandru Lukašenka nenorėjo. Todėl iš pradžių buvo pasirinkta neigimo taktika: esą, gal to skrydžio per Lietuvą į Baltarusiją

nebuvę. Ir šiaip Lietuva nėra atsakinga už Baltarusijos oro erdvės apsaugą. O švedų protesto akcija iš viso buvo nevykusi. Dar puse lūpų buvo pradėta kalbėti apie au-toritaro A. Lukašenkos galimas sankcijas Lietuvos verslui, dirbančiam Baltarusijoje. Užsiminta ir apie tai, kad labai nesinorėtų Baltarusiško krovinių tranzito sumažėjimo per Vilniaus oro uostą – vėl patirtume ekonominių sunkumų. Šį niekingai pra-gmatišką diskursą dar labiau parėmė Lie-tuvos kairieji politikai, kurie viešai tvirtino, kad dėl viso pikto Lietuva oficialiai turėtų atsiprašyti Baltarusijos. Nors iš tiesų tarsi ir nėra už ką. Bet vis tik...

Turbūt pats konstruktyviausias verti-nimas buvo pateiktas iš Ministro Pirmi-ninko būstinės: Andrius Kubilius tiesiai ir trumpai pareiškė, kad meškiukų protesto desantas buvo privati iniciatyva ir tarpvals-tybiniu lygiu čia nėra ko kalbėtis. Ministrą Pirmininką A. Kubilių galima suprasti. Ir net pateisinti: drąsi protesto akcija iš Švedijos visgi buvo įvykdyta ne privačia iniciatyva, ne visuomeninių organizacijų, o verslo įmonės, užsiimančios viešaisiais ryšiais. Nebuvo slepiama, kad šimtus tūkstančių kronų ji kainavo. Vis tik tai buvo investicija, galima sakyti, savireklama, kuri tikriausiai sumanyta kaip privalėjusi atnešti ir finansinę grąžą. Jei švedams būtų rūpėję iš tiesų atkreipti demokratinio pa-saulio dėmesį į apgailėtiną žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje, jie būtų apdairiau ir sumaniau rinkęsi akcijos datą. Dabar gi buvo pasirinkta Liepos 4-oji, Baltarusijos nacionalinė šventė. Esą taip buvo galima saugiau nepastebėtiems atskristi į Balta-rusiją. Bet nepamąstyta apie tai, kad liepa visoje Europoje yra totalinis atostogų metas, kaip žmonėms gana sunku skubiai organizuotis pilietinėms akcijoms.

Tai tik šia menka priežastimi ir galima pateisinti mūsų visuomenę dėl šiuo klausimu parodyto abejingumo. Abejingumo pačiai artimiausiai kaimy-nei šaliai. Tiesą pasakius, atrodo, kad mums visiškai tas pats, kas vyksta ten, už keliasdešimt kilometrų nuo mūsų. Nei visuomenės informavimo priemonės, nei

baltarusijos opozicijos aktyvistė prie teismo Minske laiko pliušinį meškiuką bei dėvi marški-nėlius su ironišku užrašu „nėra nuotraukų, nėra problemų“. Šiame teisme turėjo pasirodyti žur-nalistė julija daraškevič, nubausta 3 mln. bal-tarusijos rublių bauda už dalyvavimą pikete ir pliušinio meškiuko laikymą, išreiškiant paramą vienam opozicijos veikėjų Antonui suriapinui. A. suriapinas ir grupė kitų opozicijos aktyvistų buvo sulaikyti dėl įtarimų prisidėjus prie neteisėto baltarusijos sienos kirtimo liepos 4 d., kurį įvyk-dė švedų pilotuojamas lengvasis lėktuvas

AFp

/Vik

tor

dra

čev/

scan

pix

nuot

rauk

a

tai ką kaltinsimE dabar?

Ingrida VĖGELYTĖ


visuomeninės organizacijos, nei pavienių piliečių iniciatyvos nebuvo parodytos, kad būtų pasinaudota šia gera švedų pasiūlyta proga ir pakalbėta apie tai, kas iš tiesų vyksta Baltarusijoje ir kaip ten laužomos ne kokios nors abstrakčios teisės, bet ir žmonių rankos bei gyvenimai.

Kodėl mūsų visuomeninė televizi-ja negalėjo parodyti kad ir 2011 metų Jekaterinos Kibalčič filmo „Baltarusiškoji svajonė“? Filmas, galima sakyti, šviežutė-lis, tik ką sukurtas su naujausių politinių įvykių, vykusių Baltarusijoje 2010 metais gruodžio 19 d. Minsko Nepriklausomybės aikštėje, gyvais ir tikroviškais vaizdais, su pasakojimais, kaip ten siautėja režimas ir specialiosios pajėgos. Šis filmas Baltaru-sijoje buvo parodytas slapta. Bet juk mes gyvename ne Baltarusijos režimo priežiū-roje, tai ko gi bijome mes, dar nepamiršę savo išsilaisvinimo kovų ir net neužsigydę žaizdų. Negi mes tapome tokie abejingi artimo nelaimei? Negi mums nekyla auto-matinė alerginė reakcija į valdžios smurta-vimus taikių žmonių atžvilgiu? Negi mūsų žiniasklaida pasitenkino vienintele fraze, kuria standartiškai baigdavo rašinius apie „meškiukų desantą“: „Dėl represijų prieš opoziciją Europos Sąjunga yra uždraudusi atvykti į ES 243 su Baltarusijos režimu siejamiems asmenims, taip pat įšaldytos jų lėšos“. Tik tiek?

Mūsų pilietinis ir žmogiškas abejin-gumas beregint mums patiems smogė bumerangu iš mūsų gi pačių teismų sistemos: su Minsko režimu siejamas ir ES „juodajame sąraše“ esantis verslininkas Vladimiras Peftijevas laimėjo pirmą bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris nurodė URM iš naujo na-grinėti V. Peftijevo prašymą leisti naudoti įšaldytas lėšas sumokėti advokatų kontorai LAWIN. Kaip Lietuvos radijuj aiškino Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, Lietuva prieš autoritarinę Baltarusiją pralaimėjo pirmąją politinę bylą ir pasirodė besanti silpniausia tarp ES šalių. Mat tik Lietuvos teismuose V. Pef-tijevas sugebėjo įrodyti, kad pinigų iš ES įšaldytos sąskaitos, t. y. būtent iš tos (o ne kitos, kurių jis tikrai turi ne vieną) kišenės, kuria neleidžiama pasinaudoti ES šalyse dėl jo paramos paskutiniajam Baltarusijos diktatoriui, jam naudotis Lietuvos teismai privalo leisti. Gana lengvai įrodė. Tai ką visoje ES apsijuokusi Lietuva kaltins dabar: vėl teismus ar vis tik savo abejingu-mą? ■

Atrodo paradoksalu, tačiau viena popu-liariausių antrosios XiX a. pusės didžio-sios britanijos knygų pasaulį išvydo su itin lakoniška ir stebėtinai svetimšališka antrašte – „rusija“. seras donaldas Mackenzie Wallace‘as, keliautojas, teisininkas ir „the times“ koresponden-tas, penkerius metus (1870–1875 m.) pragyvenęs tuometėje caro Aleksandro ii imperijoje, savo prisiminimus, pasta-bas ir apmąstymus išleido dviem storais tomais, porinančiais apie įvairiausias rusijos ypatybes. rasi dėl savo nuo-dugnaus ir sykiu paprasto, nuoširdaus minčių dėstymo būdo knyga susilaukė didžiulio susidomėjimo Vakarų pasau-lyje ir buvo kelissyk perleista, pačiam autoriui vis papildant ir pataisant pradinį tekstą.

Sklaidant „Rusijos“ puslapius šian-dien, nenoromis apima tam tikras deja vu. Daugybė problemų, kurias carinėje imperijoje įžvelgė D. M. Wallace‘as, atmetus kai kuriuos istorinius niuansus, atrodo tarsi nurašytos nuo dabartinių laikraščių puslapių. Susidaro įspūdis, kad kai kurie neigiami gyvenimo aspektai didžiojoje kaimynėje per keletą amžių ne itin tepasikeitė. Kyla klausimas, kas dėl

to kaltas – dabartinės Vladimiro Putino administracijos aplaidumas ar tam tikri Rusijai natūralūs istoriniai dėsningumai? Norint atsakyti į pastarąjį klausimą, verta atidžiau patyrinėti skaudžiausias – ir seniausias – šalį kankinančias socialines blogybes.

infrastruktūros nepakankamumas

Įsisenėjusių Rusijos problemų sąrašą, atrodo, tikslinga pradėti apverktina infrastruktūros būkle. Poros paskutinių šimtmečių istorija rodo, kad šis trūku-mas spėjo tapti keleto ideologiškai prie-šingų režimų vizitine kortele. Nepakan-kamas dėmesys infrastruktūrai paprastai aiškinamas tuo, kad Rusijos valstybė ilgą laiką išgyveno deficitą institucijų, kurios būtų įtvirtinusios valdžios elito atskaitingumą tautai. Kitaip tariant, Rusijos patvaldžiai dažniausiai buvo pernelyg užsiėmę vidaus galios žaidi-mais arba peštynėmis su išorės priešais, o į valstybės gyventojų kasdienius vargus nieks netrukdė tiesiog nusispjauti. Todėl nacionalinės infrastruktūros ypatybės – tai ne dabartinės valdžios išradimas ir netgi ne komunistinio eksperimento padarinys, bet dėsningumas, suklestėjęs

istorinių Įpročių nustEkEnta šalisDmitrijus BABIČIUS

dan

os A

ugul

ės p

ieši

nys


todėl stotyje išlipusiems nelaimėliams dažnai tekdavo pėsčiomis gūrinti kelias mylias iki artimiausio miesto. Supran-tama, lyginant XIX a. su dabartiniais laikais, šios problemos gali pasirodyti išspręstos ar nebeaktualios – pasikeitus gausybei valdovų ir ideologijų, po kelių revoliucijų ir tariamų modernizacijų, Rusijos geležinkelio sistema atrodo daugiau ar mažiau optimizuota, garlaiviai nebepilni žiurkių, o apgailėtinus kelius kompensuoja modernūs visureigiai. Vis dėlto šie išoriniai gerėjimo ženklai yra apgaulingi, nes pati tendencija – atmes-tinis požiūris į valstybės infrastruktūrą – sėkmingai išgyveno iki mūsų dienų ir prisitaikė prie Vladimiro Putino prezi-dentavimo maratono.

Pavyzdžių nereikia ieškoti toli: visos dabartinės Rusijos infrastruktūros blogybės itin aiškiai juntamos stichinių nelaimių metu. Prisiminkime kad ir šių metų liepos pradžioje Krasnodaro krašto pietinę sritį apėmusius žaibiškus potvynius – po vasaros liūčių prasiveržę vandens srautai apsėmė ar sugriovė apie penkis tūkstančius būstų, sukėlė paniką Krymsko mieste, Novorosijsko uosta-miestyje, Gelendžiko kurorte ir, padarę žalą dešimtims tūkstančių šalies gyvento-jų, nusinešė 172 žmonių gyvybes. Laiku įvykdžius infrastruktūros reformas, tokio masto tragedijos buvo galima išvengti. Tačiau, kaip paprastai nutinka Rusijoje, valdžios elito atstovai niekuo nepasirūpi-no, o, ištikus nelaimei, savo klaidas bandė dangstyti melodramišku fatalizmu. Štai Krasnodaro krašto gubernatorius Alek-sandras Tkačiovas po tragedijos suskubo teisintis, esą nebuvo jokių išankstinių ar-tėjančių potvynių požymių. Pasak jo, nuo nelaimės labiausiai nukentėjęs Krymskas (153 mirtys per vieną naktį) tokio masto potvynio nebuvo matęs jau 150 metų, todėl kliokiančio vandens stichijos iš principo nebuvo galima pažaboti. Rusijos nepaprastųjų situacijų ministerijos atsto-vai gynėsi Krymsko gyventojams siunti-nėję apie potvynį įspėjančius pranešimus; nors vėliau, nukentėjusiems kartojant, kad jokių pranešimų vis dėlto jie nebuvo gavę, ministerijos vadovas Vladimiras Pučkovas nenoromis pripažino, kad Krasnodaro krašto ir visos šalies komu-nikacijos tinklas pasirodė neorganizuotas ir nepakankamai išplėtotas, tad gyventojų laiku nieks neįspėjo. Numanu, kad ir čia valdžia sąmoningai pasirinko patogesnę

alternatyvą: kaltinti organizuotumo stoką informuojant miestų gyventojus apie artėjančią neišvengiamybę yra daug švel-nesnė savikritika, nei pripažinti paprastus ir nepriimtinus infrastruktūros trūkumus – sakykime, tai, kad per Krymsko centrą tekanti Adagumo upė nebuvo deramai valoma ir ilgainiui užsikimšo dribsmėliu, tai, kad seniai beremontuota miestų ka-nalizacija paprasčiausiai nebuvo tinkamai paruošta galimiems potvyniams, galų gale tai, kad žmonių vadavimo ir evaku-acijos įranga iki šiol retai atnaujinama ir nesusilaukia deramo finansavimo. Laimei ar nelaimei, šį sykį Vladimiro Putino administracijos pamėgtas demonstra-tyvus kaltųjų ieškojimas ir bejėgiškumo mitas pasirodė nesėkmingas: katastrofos aukos dėl nepavydėtinos situacijos buvo linkusios kaltinti ne gamtą, bet valdan-čiųjų lengvabūdiškumą ir jų apleistą infrastruktūrą.

korupcijos gniaužtuoseSu infrastruktūros trūkumu Rusijoje

neišvengiamai susijusi ir kita akivaizdi problema – platus ir kiekvieną socialinio gyvenimo sritį persmelkiantis korupcijos tinklas. Jei pasikliausime „Transparency International“ vertinimu, reikėtų pripa-žinti, kad 2010-aisiais pagal korupcijos paplitimą Rusija iš 180 valstybių užėmė 146-ą vietą. Per porą pastarųjų metų situacija pablogėjo, ir Rusija peršoko į 156-ą poziciją. Be to, jei atidžiau pana-grinėtume šiandienos korumpuotumo tendencijas ir reiškinio paplitimą pasau-lio žemėlapyje, suprastume, kad liūdna statistika byloja Rusiją esant imlesnę įvairioms korupcijos formoms už daugelį Afrikos valstybių. Ši aplinkybė paaiškina tarptautinės kyšininkavimą tiriančios organizacijos „TRACE International“ vadovės Alexadros Wrage žodžius, esą, palyginti su Rusija, netgi Nigerija atrodo patrauklesnė vieta verslui plėtoti. A. Wrage pesimizmą patvirtina ir kitos statistikos suvestinės: šalis, kurios 15 proc. gyventojų prisipažįsta kyšininkavę, o bendra kyšių valdininkams vertė per metus siekia per 400 mlrd. JAV dolerių, iš tiesų nekelia pasitikėjimo. Situacijos nepagerino ir buvusio šalies prezidento Dmtrijaus Medvedevo pradėta kovos su korupcija kampanija: pati iniciatyva sveikintina, tačiau kyla klausimas, kiek nuoširdus gali būti pasiryžimas pjauti šaką, ant kurios sėdi.

dar carų valdymo laikais.Seras D. M. Wallace‘as, kalbėda-

mas apie Rusijos infrastruktūrą XIX a., žodžių į vatą nevyniojo. Pavyzdžiui, aprašydamas kelionių ir transportavimo sąlygas didžioje valstybėje, jis su kartėliu pažymėjo, kad beveik visi keliai Rusi-joje – prasti, senamadiški ir „iš pažiūros niekuo nesiskiria nuo tų kelių, kurie šiose vietovėse plytėjo prieš keletą amžių.“ Tokios apgailėtinos būklės šaknys, pasak D. M. Wallace‘o, buvo padarinys akivaiz-daus centrinės administracijos nenoro suteikti šiai sričiai bent minimalų dėmesį. Iš esmės tai reiškia, kad tiesti kelių XIX a. Rusijos imperijoje (ypač tai charakteringa kalbant apie periferijos kelių tinklą) nieks nematė reikalo – o kam tai daryti, jei šie natūraliai atsiranda, šimtams ekipažų dardant tuo pačiu maršrutu ir pamažu formuojant vėžes! Žinoma, atsižvelgiant į tokį priprastą valdžios abejingumą, apie judėjimo spartą už didžiųjų miestų išvy-kusiems imperijos gyventojams nebuvo verta nė svajoti – sunkios kelionės nuvar-gindavo arklius, vežimai strigdavo purve arba virsdavo į griovius, o vienintelė kelių renovacija būdavo vėžių pasistūmėji-mas per kelis metrus į šoną, kai senieji įspaudai pasidarydavo pernelyg gilūs ir virsdavo duobėmis.

Keliai – toli gražu ne vienintelė XIX a. Rusijos infrastruktūros sritis, carinės administracijos palikta likimo valiai. D. M. Wallace‘as aprašo antisanitarines są-lygas garlaiviuose, tarsi iš Mesopotamijos laikų atkeliavusius primityvius baudžiau-ninkų žemės ūkio padargus, idealiai ir neracionaliai tiesius geležinkelius, kurie nesivargindavo vingiuoti į gyvenvietes,

nepakankamas dėmesysinfrastruktūrai, siaučianti korupcija ir elito savivalė, plintantis alkoholizmas –su visu tuo Rusijai teko ne sykį susidurti tiek carų, tiek sovietinėje epochose


ir žirgais. Istoriniuose šaltiniuose ši pasi-žmonėjimų sistema, institucionalizuota dar apie XI a., paprastai apibendrinama maitinimo (rus. kormlenie) terminu. Jau XIII a. „maitinimas“ suformavo ypatingą valdininkijos sluoksnį, kuris išgyveno ne iš centrinės valdžios teikiamų atlyginimų, bet tiesiogiai sunkdamas įvairias duokles iš Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonių. Galima spėlioti, kad būtent šis administravimo raidos etapas paklojo pamatus rusiško kyšininkavimo tradicijai.

Kita korupcijos paplitimo Rusijoje prielaida yra tai, ką M. Sunara įvar-dijo kaip teisinį nihilizmą. Paprasčiau tariant, rusai nuo seno nepasitiki savo šalies įstatymais ir teismais ir mano, kad tariamas teisėjų nešališkumas, – papras-čiausias mitas. Reikia pripažinti, kad toks požiūris nėra iš piršto laužtas. Rusijos teisė visuomet kentėjo nuo normų ne-aiškumo, nepakankamo reglamentavimo ir promulgavimo. Caras Petras Didysis pabandė gausybę padrikų įstatymų sujungti į bendrą Priesaką (rus. ulozhe-nije), tačiau procesas pareikalavo dviejų šimtmečių, ligi garsus reformatorius Michailas Speranskis pabaigė Įstatymų sąvadą 1835 m. Nepaisant to, Rusijos teismų sistema išliko menkai organizuota ir neefektyvi. Pasak teisininko ir istoriko Samuelio Kučerovo, caro Nikolajaus I valdymo pradžioje (1825 m.) dėl teismų polinkio delsti imperijoje buvo susikau-pę apytiksliai du milijonai neišspręstų ir nepradėtų spręsti bylų. Kalėjimuose, laukdami uždelsto nuosprendžio, sėdėjo 127 tūkst. žmonių. Nikolajaus valdymui

įpusėjus, likimo valiai paliktų bylų skaičius perkopė 3 mln. Tokie „progre-suojantys“ rodikliai liudija, kad pati caro valdininkija į teisę žiūrėjo pro pirštus ir teismus traktavo veikiau kaip patogų įrankį politinei galiai demonstruoti, o ne darnaus valstybės funkcionavimo garantą. Nenuostabu, kad ir liaudis, gyvendama teisinio atmestinumo, neapibrėžtumo ir šališkumo sąlygomis, ilgainiui perėmė valdžios nepagarbą rašytam įstatymui ir jį pakeitė tuo, ką galima įvardyti kaip ne-formaliąsias praktikas – kyšininkavimu, veikimu „per pažintis“ ir įstatymų nepai-symu. Iki šiol statistinio Rusijos piliečio sąmonėje šios neformaliosios praktikos užima nepalyginti aukštesnę vietą už formaliąsias taisykles ir laikomos tikrąja, gyvąja teise. Tai, kad einant pas gydytoją verta pasirūpinti armėniško arbuno bute-liu arba rublių prigrūstu vokeliu, Rusijos Federacijoje atrodo savaime suprantamas dalykas.

Be ypatingos valdininkijos sąran-gos ir teisinio nihilizmo, neformaliosios korupcijos praktikos buvo sutvirtintos ir Rusijos viešojoje sąmonėje įsigalėjusio etinio reliatyvizmo. Šį psichologinį atri-butą pastebi ir seras Wallace‘as. Vienas iškalbingiausių pavyzdžių – „Rusijoje“ detaliai aprašomas XIX a. baudžiau-ninkų pomėgis apsirūpinti mediena iš savo šeimininkams priklausančių miškų. Suprantama, iš teisinės perspektyvos kirsti medžius ponams priklausančioje teritorijoje buvo griežtai draudžiama, tačiau, kaip pažymi D. M. Wallace‘as, ne-retai kaimo bendruomenei tai buvo kone

Kokios yra visuotinio korumpuotu-mo Rusijoje priežastys? Nemaža dalis šalies gyventojų kaltę verčia Sovietų Sąjungos griūčiai, oligarchų iškilimui, Boriso Jelcino ar Vladimiro Putino admi-nistracijoms. Sakykime, vyresnės kartos sovietmečio apologetai atkakliai laikosi nuomonės neva 1985-ųjų Perestroikos reformos atnešė SSRS krachą, o šis savo ruožtu sukūrė tvirtą bazę precedento neturėjusiai valdininkų savivalei. Iš dalies statistika patvirtina tokį požiūrį: „Trans-parency International“ tyrimų duomeni-mis, 1980–1985 m. laikotarpiu tuometė Sovietų Sąjunga užėmė 27 vietą pagal korupcijos reitingą (iš 54 tirtų valstybių), 1988–1992 m. – 39 vietą, o nuo 1996 m. iki 2000 m. jos pozicija nukrito iš 48-osios vietos (vėlgi tirtos 54 valstybės) į 82-ąją (tirta 90 valstybių). Suprantama, panašios tendencijos „senų gerų laikų“ entuziastams leidžia demokratizaciją tapatinti su korupcija. Visgi ar panašūs apibendrinimai nėra perdėti? Visų pirma būtina atkreipti dėmesį, kad ir sovietų laikais korupcijos indeksas nebuvo žemas. Antra, kai kurios tuomečio elito prero-gatyvos ir privilegijos, kurios šiandien susilauktų pasmerkimo kaip neteisėtos, anuomet buvo legalizuotos ir įprastos, todėl nieks nejautė potraukio jas katego-rizuoti kaip korumpuotumo išraiškų. Tre-čia, korupcija Rusijoje negalėjo atsirasti iš niekur. Todėl SSRS apraudotojams ir jų priešininkams radikaliems liberalams, įsitikinusiems, kad korupcijos demoną Rusijoje išbūrė išimtinai Boriso Jelcino ar Vladimiro Putino valdymas, neper-niek būtų atsigręžti į dar senesnę Rusijos istoriją.

Tai padaryti nėra sunku, juo labiau kad istorinės reiškinio šaknys akademi-nėje literatūroje gausiai gvildenamos. Štai Nihono universiteto Japonijoje profe-sorius Manabu Sunara savo straipsnyje „Korupcija Rusijoje: istorinė perspektyva“ tvirtina, kad tiek tarp aukštas pareigas einančių valdininkų, tiek tarp paprastų žmonių paplitęs katastrofiško masto korumpuotumas iš esmės yra Rusijos valstybės ilgaamžis paprotys. Visų pirma jis kyląs iš savitos biurokratijos tradicijos. Andai dar Kijevo Rusios laikais valdovas ir jo patikėtiniai vykdydavo tai, kas anuo-met buvo vadinama pasižmonėjimais – keliaudami apžiūrėti savo valdų jie rink-davo duokles ir dovanas, kurias vietiniai gyventojai turėdavo teikti pinigais, maistu

staigaus potvynio žala novomichailovske, nutolusiame per 20 km į šiaurės rytus nuo tuapsės. ženkle parašyta: „Automobilių stovėjimo aikštelė“. rugpjūčio 21 d. vakare šią sritį apėmė smarkūs lietūs, sukeldami nečepsucho upės potvynį

itA

r-t

Ass

/iva

n ž

urav

lev/

scan

pix

nuot

rauk

a


atotrūkis tarp vidutinės vyrų ir moterų gyvenimo trukmės siekia 3–5 metus. Vadinamajame „Europos alaus dirže“, apimančiame Vokietiją, Daniją, Britaniją ir kitas aludarystės tradicijas puoselė-jančias valstybes, šis indikatorius pakyla iki 6 metų.„ Vyno diržo“ šalyse (Italija, Ispanija, Graikija) skirtumas šokteli iki 8 metų, o į stipresnius tauriuosius gėrimus linkusioje Rytų Europoje vidutinę vyrų ir moterų gyvenimo trukmę neretai skiria pavojingas 10 metų laikotarpis.

Skaudų rekordą šioje srityje pasiekė Rusija. Čia vidutinė vyrų amžiaus trukmė smunka iki 60 metų, o vidutinės vyro ir moters gyvenimo trukmės skirtumas siekia net 12 metų. Palyginti su Euro-pos ar musulmonų pasaulio šalimis, šis rodiklis atrodo tiesiog katastrofiškas, o reiškinio implikacijos socialiniu lygmeniu yra paprasčiausiai siaubingos: geriantys vyrai nebedirba ir praradę sveikatą anksti miršta, palikdami motinas su mažame-čiais vaikais. Šie, be priežiūros augdami skurstančiose ir skilusiose šeimose, ilgainiui nuseka savo tėvų keliais ir tokiu būdu išlaiko Rusijos, kaip vienos iš šalių, pasaulyje pirmaujančių pagal nepilna-mečių alkoholikų skaičių, statusą. Tokia situacija diskredituoja šeimos institutą, todėl nemaža dalis moterų apskritai at-sisako idėjos tekėti ar turėti vaikų. Šitaip degtinės liūnas prisideda prie neigiamo gimstamumo ir kitų Rusijos demografi-nės krizės veiksnių.

Rusijoje šiuo metu skaičiuojama apie 2 milijonus žmonių (iš 143 milijonų gyventojų populiacijos), kenčiančių nuo sunkios alkoholinės priklausomybės. Chalturinos ir Koratajevo teigimu, alko-holis tiesiogiai ar netiesiogiai lemia 72 proc. kasmetinių žmogžudysčių, 42 proc. savižudybių ir 52 proc. mirčių nuo kitų išorės priežasčių. Be to, taurieji gėrimai yra pagrindinė daugybės Rusijos gyven-tojų sunkių ligų priežastis. Iki šiol speci-alistai nesutaria, kiek gi žmonių kasmet tiesiog ar netiesiogiai palieka šį pasaulį dėl alkoholio – vieni ekspertai tvirtina, kad spiritiniai gėrimai susiję su aštun-tadaliu mirčių, tačiau, sakykime, garsus mokslininkas Aleksandras Nemcovas – medicinos daktaras ir gausių akademinių darbų šia tema autorius – mano, kad 30 proc. yra daug arčiau tiesos.

Nepaisant to, kad Rusijos Federacijos valdžia demonstruoja vien efemeriškas pastangas kovoti su problema ir dažnai

net stengiasi iš jos pasipelnyti, negalima teigti, kad galybes nelaimių lemian-tis masinis alkoholizmas – išskirtinai dabartinės valdžios išradimas ar nuopel-nas. Priešingai, šalies istorija pasižymi giliomis, X a. siekiančiomis girtuokliavi-mo tradicijomis, o tai, kad tautos nelaimę elito sluoksniai dėl finansinių sumetimų skatina, – irgi jokia naujiena. Caras Ivanas IV, dar vadinamas Rūsčiuoju, jau XVI a. stambiuosiuose valstybės mies-tuose ėmėsi kurti alkoholinius gėrimus gaminančias ir parduodančias manufak-tūras, anais laikais vadinamas tiesiog ka-bakais ar tavernomis. Jų verslas pasirodė toks pelningas, kad iki XVII a. vidurio šioms įstaigoms jau buvo prasiskolinęs trečdalis vyriškosios Rusijos populiacijos, o pirmojoje XIX a. pusėje įplaukos už parduotus tauriuosius gėrimus sudarė nuo 33 iki 40 proc. carinės imperijos iždo santaupų. Taigi degtinės populiaru-mas Rusijoje, šimtmečiams lekiant, tik augo. Štai kaip D. M. Wallace‘as aprašo charakteringą rusų valstiečių derliaus nuėmimo šventės kulminaciją XIX a. pabaigoje: „Saulei pradėjus leistis, oresni svečiai iškeliauja namo, tačiau kiti lieka, ir įvakarėjus išgertos degtinės poveikis tam-pa vis labiau regimas. Linksmybių garsai ima aidėti iš trobų ir netrukus tiek svečiai, tiek šeimininkai ima rodytis ant kaimo kelio, apimti skirtingo girtumo laipsnio [...]. Kai kurie žada amžiną ištikimybę savo bičiuliams arba netvirtais judesiais ir nesuprantama kalba agituoja nemato-mas minias; kiti be tikslo sverdakuliuoja, apsalę nuo svaigios laimės, galop krenta ant žemės ir lieka čia gulėti, iki kol juos nuneša mažiau apgirtę draugai ar, labiau tikėtina, kol ryte jie prabunda patys.“ Teisybės dėlei verta pažymėti, kad D. M. Wallace‘as pastebėjo ir daugybę teigiamų rusų valstiečio gyvenimo aspektų – sa-kykime, jo nekaprizingą darbštumą arba tai, kad kaimo sueigos buvo idealus ir nesuvaidintas atstovaujamosios demokra-tijos pavyzdys, tačiau iš rašytojo pasakoji-mo aišku, kad dažnas Rusijos gyventojas jau tais laikais jautė silpnybę degtinei, o valdžia nedarė praktiškai nieko, kad šį potraukį užgniaužtų.

Tad nepaisant kelių blaivininkystės kampanijų vėlesniais sovietmečio laikais, tiek iš dabartinės, tiek iš istorinės pers-pektyvos tampa aišku, kad alkoholizmas išlieka viena rimčiausių Rusijos sociali-nių problemų, kuri nuolat progresuoja.

vienintelis būdas apsirūpinti nemokamo-mis malkomis ir statybinėmis medžia-gomis. Padėtis, kurioje paprastas žmogus buvo de facto priverstas griebtis tam tikrų baudžiamųjų veikų, ilgainiui padėjo išsiugdyti unikalią mąstyseną: „Kiti vagia, nes niekšai, o aš – iš poreikio.“ Toks eti-nis reliatyvizmas pergyveno monarchiją ir nenugalėtas įsitvirtino sovietų režimo metais. Ilgainiui jį įkūnijo tragikomiškas ir universalus sovietinio žmogaus įprotis „neštis namo“, t. y. vogti iš darbo vietos įvairius nereikalingus mažmožius ir paskui stengtis juos pritaikyti nuosavame ūkyje. Aplinkiniai tai žinojo, bet tarsi netyčiomis nepastebėdavo – kolektyvinio turto grobstymas buvo virtęs savaime suprantama praktika, nereikalaujančia pasiteisinimo. Reziumuoti tokios istori-nės patirties rezultatus nesunku: korup-cija didžioje valstybėje klesti ir šiandien tiek valdininko, tiek statistinio piliečio gyvenime. Ir laikyti šį dėsningumą konkretaus politinio elito defektu gali tik nepataisomas optimistas. Korupcija Rusijoje – istorinis mentalitetas.

alkoholizmo prakeiksmasDar viena per visą Rusijos valstybin-

gumo istoriją besitęsianti neganda, kurią pelnytai galime vadinti nacionaline tra-gedija, yra tarp šalies gyventojų paplitęs alkoholizmas. Nuosaikesni Rusijos vidaus padėties kritikai nenumaldomą tauriųjų gėrimų paklausą yra linkę apibrėžti tik kaip vieną iš gausybės šalies socialinę sferą kamuojančių problemų, tačiau, susipažinęs su statistika, neretas pakeičia savo požiūrį: masinis alkoholizmas Rusi-joje – ne šiaip bėda, o tikras prakeiksmas, daugybės kitų valstybę kamuojančių sunkumų tikrasis šaltinis.

Tiesa, norint suvokti šios priklauso-mybės daromos žalos mastą, pirma bū-tina mažumėlę plačiau aptarti globalias alkoholio vartojimo tendencijas. Vienoje demografinės padėties Rusijoje apžvalgų sociologai Darja Chalturina ir Andrejus Karatajevas atkreipė dėmesį, kad apskritai vyrai yra labiau linkę į girtuokliavimą nei moterys. Tai reiškia, kad tam tikroje vals-tybėje kylantis alkoholinių gėrimų porei-kis paprastai lemia ir didėjančią prarają tarp vidutinės vyrų ir moterų gyvenimo trukmės. Pavyzdžiui, turtingose musul-monų šalyse ( Jungtiniuose Emyratuose, Katare), kur alkoholio ir rūkalų vartojimą riboja religiniai įsitikinimai ar net teisė,


Veikiausiai net teiginys, jog pažabojus girtuokliavimą bent trečdalis šalies rūpes-čių susitvarkytų savaime, apibendrinant dabartinę situaciją, nebūtų perdėtas. Deja, nesaikingas spiritinių gėrimų vartojimas Rusijoje virtęs kone papročiu, be to, yra iš dalies parankus šalies ekonominiam ir politiniam elitui. Šiuo metu priklausomy-bė yra įgijusi tokį mastą ir pagreitį, kad trumpuoju laikotarpiu su juo susitvarkyti yra praktiškai neįmanoma.

dabartinė valdžia – istorinių trūkumų įsikūnijimas?

Aptarus nepavydėtinas Rusijos istorines tendencijas, vertėtų tarti ir kelis trumpus žodžius apie dabartinę šalies politinę sanklodą. V. Putino ir D. Medvedevo prezidentavimo metai daž-no politologo laikomi įkyria anomalija, pakertančia natūralios demokratizacijos teoriją. Pasak šios teorijos šalininkų, griuvus Sovietų Sąjungai ir komunizmui patyrus fiasko, buvusią imperiją suda-rančios šalys turėtų pamažu pereiti prie liberalaus demokratinio valdymo. Visgi visiems akivaizdu, kad valdymas Rusijo-je nėra visiškai demokratinis ir daugelis dėl to linkę kaltinti V. Putino klaną. Ar šie kaltinimai pelnyti?

Trumpa istorinė retrospektyva rodo, kad putinistinė sistema, kad ir atsakinga už gausybę skriaudų ir nedorybių, nieko naujo neišrado. Nepakankamas dėmesys infrastruktūrai, siaučianti korupcija ir elito savivalė, plintantis alkoholizmas – su visu tuo Rusijai teko ne sykį susidurti tiek carų, tiek sovietinėje epochose. Šiuo požiūriu dabartinė sankloda yra jokia išimtis, o veikiau istorinius dėsningumus įkūnijantis ir ant jų išaugęs statinys. Cha-rakteringos Rusijos blogybės egzistavo prieš Putiną, o didžioji gyventojų dalis, kad ir kaip ciniškai skambėtų, spėjo prie jų priprasti. Valdančiajam sluoks-niui teliko pasinaudoti begaline tautos kantrybe ir pakantumu ir pasitelkti senas tendencijas konsoliduojant savo galią. Kitas klausimas, kiek ilgai gali gyvuoti sistema, save maitinanti iš įsisenėjusių visuomenės ir valstybės negalavimų? Juk ligos, kad ir turėdamos tvirtas istorines šaknis, nuolatos progresuoja, o jų iškeltas valstybės pamatas ima barškėti. Ar V. Pu-tino administracija taps dar vienu režimu, kuriam leido iškilti ir kurį surijo tie patys Rusiją kamuojantys istoriniai dėsningu-mai? Laikas parodys. ■

kodėl rEfErEndumE aš pritarsiu naujos atominės ElEktrinės statybai

Aleksandras GRAŽELIS

energetikA

Visagino Ae tikrai nesirengtume staty-ti, jei neturėtume ignalinos Ae. pasirin-kimą tęsti branduolinę energetiką lėmė ignalinos Ae buvimo Lietuvoje veiksniai. tai – jėgainės vieta, kuri amžinai bus susijusi su atomu, elektros perdavimo linijos į Latviją, estiją ir Lietuvos mies-tus, visuomenės pasitikėjimas branduo-line energetika, šios srities specialistų patirtis.

ar žmonės dažnai keičia nuomonę?

Lietuvos mokslininkai (projek-to koordinatorius prof.dr. Leonardas Rinkevičius) apibendrino dvidešimt metų (1989–2009) vykdytų visuomenės apklausų branduolinės energetikos tema rezultatus. Pritariančių šiai energeti-kos rūšiai ir naujos atominės elektrinės statybai visada buvo daugiau nei priešta-raujančių. Negalime teigti, kad lietuvių nuomonė labai pasikeitė dėl avarijos Fukušimoje ar dėl Vokietijos sprendimo iki 2022 metų uždaryti branduolines jėgaines. Be to, naujausiais visuomenės

apklausų rezultatais nelengva tikėti – gegužės mėnesį atliktų dviejų viešosios nuomonės tyrimų bendrovių apklausų re-zultatai labai skirtingi, palankūs apklausų užsakovams, vienos jų – atominės elektri-nės šalininkams, kitos – priešininkams.

Pernelyg įkaitusi viešosios erdvės atmosfera leidžia manyti, kad, ko gero, Seimo narių noras paskelbti referendumą buvo svarbesnis jiems patiems nei visuo-menei. Artėjantys Seimo rinkimai sujau-kė politikų protus ir elgseną, tuo tarpu visuomenė ignoravo dviejų referendumo rengimo iniciatyvinių grupių pastangas surinkti reikiamą parašų skaičių. Anks-čiau vykusiuose referendumuose, kurių klausimai iš tikrųjų buvo svarbūs Tautai, parašus surinkti būdavo nesunku.

Piliečiui, besirengiančiam pareikšti pritarimą arba prieštaravimą referendu-me, savo nuomonę susidaryti nelengva, bet būtina ir svarbu. Apie energetiką, ypač branduolinę, kalbama daug, nes šios kadencijos Seimo ir Vyriausybės darbas prasidėjo „Leo LT“ ardymu ir derybomis su strateginiu investuotoju

Ar Lietuvos energetikai tarp grėsmingų išorės interesų debesų ir po vidinių nesutarimų audrų nušvis nepriklausomybės vaivorykštė?

kęs

tuči

o d

. rim

kevi

čiau

s nu

otra

uka

32_ Apžvalga | rugpjūtis 2012energetikA

duomenys taip pat nėra nekritikuotini. Todėl vertėtų palaukti – tikrieji skaičiai apie ekonominę Visagino AE naudą paaiškės jėgainę suprojektavus. Mano įsitikinimu, labai patikimu šio projekto ekonomiškumo saugikliu bus Estijos nuomonė. Jie tikrai nedalyvaus ekono-miškai nenaudingame projekte.

mažinkime elektros importąSenovės Romoje gyventojai iš val-

džios prašė tik duonos ir žaidimų. Dabar-tiniams Lietuvos gyventojams be duonos ir žaidimų reikia dar ir energetinių išteklių (šilumos, elektros, dujų, degalų) bei gausybės kitokių prekių. Esame vals-tybė, kurios užsienio prekyboje importas gerokai viršija eksportą. Blogiausia, kad šios prekybos balanso deficitas kasmet di-dėja. Ekonomikos vadovėliai tvirtina, kad panašaus dydžio kaip Lietuva valstybėse ūkio augimui didelę reikšmę turi ekspor-to plėtra. Eksportuodama valstybė gauna pajamų, už kurias importuoja reikalingas prekes, šalyje nepagaminamas ar neuž-auginamas. Tačiau negalima pateisinti importo tų prekių, kurias galime pasi-gaminti patys. Būtent elektros energi-jos. Dar 2009 metais buvome elektrą eksportuojanti valstybė, tačiau uždarius Ignalinos AE, esame priversti elektros importui išleisti didžiules lėšas:

Neigiamas elektros prekybos balan-sas dar labiau padidino Lietuvos užsienio prekybos balanso deficitą. Galima teigti, kad atiduodami daugiau lėšų už impor-tuojamą elektrą užsienyje, nepanaudo-jome jų naudingesnėms prekėms ir tuo nepagreitinome išėjimo iš ūkio krizės.

Viena iš realiausių galimybių pakeisti šią ydingą situaciją – gaminti Lietuvoje elektros energiją, užuot ją importavus iš kitų valstybių (šiuo metu iš Rusi-jos). Elektra – tai prekė, kurią mokame gaminti, turime šios srities specialistų ir mokslininkų. Atominė elektrinė, kaip

kitoje valstybėje sukurtas įrenginys, tam tikru mastu prilygsta kitoje šalyje gamintam automobiliui ar kompiuteriui – daiktams, kurių patys nepasigaminame, tačiau su džiaugsmu naudojame.

Tai, ką galime pasigaminti tokiomis kainomis kaip ir kitos valstybės, im-portuoti būtų nusikaltimas. O elektrą gaminti mes mokame. Ryžkimės inves-tuoti nemažai lėšų ir įsigykime modernų energetikos objektą, galėsiantį daugelį metų gaminti konkurencingą elektros energiją.

visagino ae tvarkys ignalinos ae atliekas

Sovietinės okupacijos metais pa-statyta Ignalinos AE susiejo Lietuvą su branduoline energetika ir užkrovė radio-aktyvių atliekų saugojimo naštą. Elek-trinės statybos metu buvo planuota, kad visas atliekas išveš į Rusiją, todėl niekas ir negalvojo apie atliekų laidojimą. Supra-tome, kad Ignalinos AE atliekų niekaip neatsikratysime. Mažai tikėtina, kad jas saugoti net už didelį užmokestį priimtų Suomija, Švedija, Vokietija ar Rusija. Atliekos liks Lietuvos žemėje amžiams. Šiuo metu statoma laikina panaudoto branduolinio kuro saugykla, kurioje jis bus laikomas 50 metų. Ieškoma ir ilgalaikio laidojimo galimybių. Radioak-tyviųjų atliekų tvarkymo agentūra 2003 metais parengė „Panaudoto branduolinio kuro ir ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų laidojimo galimybių įvertinimo programą 2003–2007 m. “ Vykdant šią programą atlikti geologiniai ir hidrogeologiniai tyrimai leido padaryti išvadą, kad krista-linės uolienos ir molingosios geologinės formacijos yra perspektyviausios geolo-giniam kapinynui įrengti Lietuvoje. Taip pat vykdant šią programą buvo pasiūlyta

ir regioniniais partneriais – Latvija ir Estija – dėl naujos atominės elektrinės statybos. Kartu nuolat buvo svarstomi ir Ignalinos AE uždarymo klausimai. Visų rūšių visuomenės informavimo priemonės į viešąją erdvę išmetė galybę klausimų apie branduolinę energetiką ir Visagino AE. Daugelis tų klausimų skirti vien miglai sukelti, nes į juos jau atsakyta daug kartų. Mėgstama pateikti tokius klausimus, į kuriuos galės atsakyti tik jėgainės projektuotojai, – pateikėjui labai smagu, kai atsakymo negauna. Blogiausia, kai techniniai klausimai yra politizuoja-mi – tada pradingsta galimybės garbingai ginčytis su priešininku. Tikėkimės, kad per likusį mėnesį iki Seimo rinkimų ir referendumo bus surengta konstruktyvių diskusijų, nes daugelyje iki šiol vykusių vyravo jų dalyvių asmeninių nuomonių monologai.

nestabdykime projekto per anksti

Stebina atominės elektrinės prieši-ninkų noras nutraukti darbus dėl Visa-gino AE, dar net neįsitikinus jos nauda. Pernelyg išpūsti reikalavimai keliami bendram Lietuvos, Latvijos, Estijos, Japonijos ir JAV projektui, nekreipiant reikiamo dėmesio į Rusijos ir Baltarusijos statomas atomines elektrines.

Negalime užkirsti kelio projektui, kol dar nežinome visų su juo susijusių aplinkybių. Reikia palaukti 2015 metų, kai bus žinoma Visagino AE statybos kaina ir finansavimo sąlygos bei regioni-nių partnerių sprendimai. Tais metais tai pat žinosime, ar gamina konkurencingą elektrą Lietuvos elektrinės 9-asis blokas, žinosime, kiek kainuoja jūra į pastatytą suskystintųjų gamtinių dujų terminalą atgabentos dujos.

Koncesijos sutartis, kuria imta vi-suomenę gąsdinti, dar nereiškia projekto pradžios – ji tiktai suteikia galimybes bandyti vystyti projektą. Svarbesnės ir statybą pradėsiančios sutartys bus pasira-šomos vėliau, būtent projekto vykdymo bendrovės akcininkų sutartis ir statybos sutartis.

Referendumui skirtos agitacijos srau-te ekonomikos dalykams nevertėtų skirti didžiausios reikšmės. Projekto vykdytojų pateikiami skaičiavimai gali būti ir padai-linti – imantis naujo ir svarbaus reikalo natūralu matyti jame kuo daugiau gerų ir naudingų dalykų. Projekto priešininkų

Elektra, mln. Lt 2009 2010 2011

Eksportas 293,1 202,2 374,2

Importas 77,7 923,2 1286,3

Balansas 215,4 -721,0 - 912,1

Šaltinis: statistikos departamentas

tai, ką galime pasigaminti tokiomis kainomis kaip ir kitos valstybės, importuoti būtų nusikaltimas. o elektrą gaminti mes mokame

_332012 rugpjūtis | Apžvalga energetikA

preliminari kapinyno koncepcija, atlikti preliminarūs radionuklidų sklaidos, šilumos nuvedimo, kritiškumo ir radia-cinės situacijos vertinimai. Ignalinos AE uždarymo darbai truks 30 metų, taigi geologinio kapinyno klausimus reikės spręsti savomis jėgomis, be Europos Sąjungos pagalbos. Būtent čia galėtų pagelbėti Visagino AE, nes jos projekte, kitaip nei Ignalinos AE, bus numatytas radioaktyviųjų atliekų sutvarkymas. Lėšos Visagino eksploatavimo nutrau-kimo fonde bus kaupiamos atsižvelgiant į eksploatavimo nutraukimo išlaidų dydžius. Radioaktyviųjų atliekų kiekis po Visagino AE darbo pabaigos žymiu mastu nepadidins bendro abiejų at-ominių elektrinių atliekų kiekio. Ilga planuojama Visagino AE darbo trukmė garantuoja galimybes tinkamai atliekas sutvarkyti. O Ignalinos AE eksploatavi-mui nutraukti reikalingos lėšos pradėtos rinkti tik 1995 metais. Šiuo metu jų surinkta juokingai mažai, palyginti su ES skiriamomis lėšomis, taigi tik ES pa-rama gali padėti uždaryti Ignalinos AE.

Yra ir vilčių teikiančių naujienų – vykdomi perspektyvūs tyrimai, kurie leistų panaudotą branduolinį kurą dar kartą naudoti energijos gamybai. Moks-lininkai kuria procesus, kurie suteiks galimybę ne tik gaminti energiją, bet ir skatins radioaktyvumo mažėjimą ir branduolinio kuro virtimą saugesnėmis atliekomis.

ar turime kitų galimybiųBūtų labai nuostabu, jei tą kiekį

elektros, kuris Lietuvai tektų iš Visagino AE, galėtume pagaminti vien iš atsi-naujinančių išteklių. Tačiau 513 MW galingumo elektros gamybos pajėgumų, prilygstančių Lietuvos daliai Visagino AE, iki 2020–2022 metų nepastatytu-me. Biokurą deginančių jėgainių staty-bos lyginamosios išlaidos, skaičiuojant pagamintos elektros kilovatvalandei, būtų panašios kaip ir atominės elektrinės. Ga-minant elektrą iš biokuro, gali jo pritrūk-ti, nes būtent biokurą naudosime šilumos

gamybai. Tą daryti jau esame įsipareigoję, privalome iki 2020 metų kasmet pastatyti 100 MW galią generuosiančių katilinių. Biokuro rinka dar nėra skaidri – neretai biokurą pagamina ir parduoda šilumos gamintojams tų pačių šilumos gamintojų antrinės įmonės. Dar nesukurta biokuro gamybos sistema, leidžianti panaudoti visas kirtimo atliekas, todėl jos palie-kamos pūti miške, nors yra pigesnės už sudeginamą medieną. Tai, kad importuo-jama pigesnė Baltarusijos mediena, nėra gerai – tai prilygsta „Gazpromo“ dujų importui. Mūsų tikslas – naudoti savus energetinius išteklius, jų gamybai kuriant naujas darbo vietas. Nesiseka, kaip norėta, plėsti energetinių augalų plantacijų, nes tam tikslui skirta per mažai ES paramos lėšų, ypač technikai įsigyti.

Taigi greitai visą energiją gauti iš at-sinaujinančių išteklių nepavyks. Ko gero, nelengva tai padaryti bus ir nuo 2050 metų tai pasiekti ketinančioms Danijai ir Vokietijai. Kita vertus, kai 2080 metais savo darbą baigs Visagino AE, tikiu, kad dar vienos AE statyti nebereikės – vyraus atsinaujinančių išteklių energetika.

Kol graži svajonė apie atsinauji-nančių išteklių energetiką dar neišsi-pildė, mums lieka rinktis tik tarp ūkį smukdančio elektros importo, brangių dujų deginimo Lietuvos elektrinėje arba Visagino AE.

Renkuosi Visagino AE, supranta-ma, tik jei jos gaminamos elektros kaina sugebės konkuruoti su kitų gamintojų kaina. ■

Šalt

inis

– V

isag

ino

atom

inė

elek

trin

ė

Šalt

inis

– V

isag

ino

atom

inė

elek

trin

ė

Visagino Ae technologija – pažangusis verdančio vandens reaktorius AbWr

Apie Visagino Ae projektą norintys gali sužinoti ne tik internete, bet ir mobiliajame infocentre, kuris jau ne pirmas mėnuo keliauja po Lietuvą

34_ Apžvalga | rugpjūtis 2012ApžVALgos AikŠteLė

baigėsi vasara, o kartu įvairių susibū-rimų, susitikimų gamtoje ir sąskrydžių metas. Vieni paskutinių rugpjūčio pir-mąjį savaitgalį į savo sąskrydį tradiciš-kai Lietuvoje renkasi buvę sovietmečio politiniai kaliniai ir tremtiniai, Laisvės kovų dalyviai, patriotiškai ir vertybiš-kai nusiteikę, motyvuoti, valstybės ir valstybingumo reikalams niekada nebuvę abejingi žmonės. gal todėl, kad šis Ariogalos sąskrydis būna vienas paskutinių iš politinių partijų ir visuo-meninių organizacijų susibūrimų, o gal dėl to, kad į jį buriasi tik politiškai akty-vūs ir motyvuoti, „už politiką“ kažkada represuoti žmonės, jie savo sąskrydį tradiciškai baigia priimdami rezoliucijas ir pareiškimus, kreipimusis ir viešus nuomonės išsakymus apie bendrabūvį Lietuvoje.

Rugpjūčio 4 d. šventiškai pasipuo-šusi Ariogala jau dvidešimt antrą kartą sutiko Lietuvos partizanų, politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ dalyvius. Vedini Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų orkestro, išsipuošę ešelonų broliai ir sesės žvaliai, darnia kolona, plevėsuojant vėliavoms,

traukė į vaizdingąjį Dubysos slėnį. Čia jų laukė scenografės Renatos Lauraity-tės tautiniais motyvais puikiai apipavi-dalinta scena ir net trys renginio vedėjai: Vytautas Kaminskas, aktoriai Virginija Kochanskytė ir Petras Venslovas.

„Milžiniška traukinio gyvatė dieną naktį nenuilstama vingiuoja. Tai vartai į skaudžią mūsų praradimų istoriją, į svetimais kirviais išgenėtą tarpukario kartą, į tai, ko mes nebepakeisime pra-eityje, bet galime pakeisti savyje dabar – tai atsakomybė – už save, už šeimą, už kaimą, už protėvių palikimą: kalbą ir šalį“, – tokiais žodžiais, garso fone bėgiais grėsmingai dundant traukiniams, pradėtas 22-asis sąskrydis.

Grojant šalių himnams, buvo pakeltos Lietuvos ir svečių –latvių ir estų –valstybinės vėliavos. Tylos minute pagerbti kritę už Lietuvos laisvę, negrįžę iš tremties, nukankinti ir nužudyti mūsų tautiečiai – jų broliai ir sesės. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai išnešė gėles prie Kankinių memo-rialo Ariogalos kapinėse.

Šv. Mišias už Tėvynę aukojo J. E. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Jis Šv. Mišiose kalbėjo,

kad šiandienės problemos tremtiniams nebaisios, palyginti su tuo, ką jiems teko iškęsti Sibire: „Mūsų tremtiniai patyrė išbandymus, dažnai viršijančius jų žmogiškas jėgas. Daugelis jų atgulė nesvetingoje Sibiro žemėje, bet daugelis ištvėrė pačius sunkiausius išbandy-mus. Sibiras daugeliui tapo kantrybės, pasiaukojimo, didelės meilės Lietuvai mokykla. Niekas nepadeda tiek pasitar-nauti žmogaus dvasiniam augimui, kaip su Dievu išvargtos dienos. Buvę trem-tiniai ir šiandien mažiausiai aimanuoja dėl šiandienos bėdų, nes jos atrodo vaikiškos, palyginti su tuo, ką jiems teko iškentėti.“

Jis paminėjo ir olimpinį aukso me-dalį laimėjusią, dar kūdikystėje mamos netekusią Rūtą Meilutytę kaip pavyzdį, kad sunkius išbandymus priversti išgy-venti žmonės nepalūžta, bet tampa dar stipresni. Tik paprastai žmonėms sunku suprasti Dievo planus, todėl visada reikia tikėti ir pasitikėti Dievu. Pami-nėdamas jaunąją sportininkę jis tarsi teigė, kad ir tremtiniai tiek daug kentėjo ir dėl to, kad šiandien būtų stiprūs ir ta stiprybe dalytųsi su visa Lietuva.

Visų Šv.Mišių metu sąskrydžio

širdyjE nEšiojantiEms diEvą ir tėvynęIngrida VĖGELYTĖ

Šventinė eisena

Aid

o b

umbu

lio n

uotr

auka

_352012 rugpjūtis | Apžvalga ApžVALgos AikŠteLė

ilgai išbūti aktyviais Lietuvos Respubli-kos piliečiais.

Seimo narys Rytas Kupčinskas sąs-krydžiui atgabeno Atkuriamojo Seimo pirmininko, europarlamentaro prof. Vytauto Landsbergio sveikinimą. Profe-sorius sąskrydžio dalyvius pasveikino su tradicine brolystės diena ir kartu išreiškė didelį susirūpinimą dėl mūsų Tėvynės ateities. Jis, kaip ir LPKTS pirmininkas P. Jakučionis, kvietė atsigręžti į jaunimą.

„Gyvename sunkų pakrikimo metą. Jis panašus į 1940-uosius, kai besipe-šančios partijos pamiršo apie Lietuvą

ir Teisybę, o kai kurie parsidavė ir nubėgo tarnauti svetimam agresoriui. Ir dabar nepatenkintieji marga valdžia įkalbinėjami burnoti prieš Lietuvą. Politikams pasakyčiau – nebūkite tokie kaip Paleckis, Cvirka ir susipainiojusi vargšė Salomėja, kuriuos už virvučių tampė Dekanozovas ir Sniečkus. Juk ir šiandien Sniečkaus nusikaltėlių są-rašas gautų balsų. Geriau balsuoti už klystančius, o ne už parsidavėlius. Jūs buvote, esate ir liksite ištikimi Tėvynei. Padėkite susipainiojusiems. Palaikykite Lietuvos jaunimą, kuris turi idealų ir

dalyvių mintis į viršų kėlė jungtinio politinių kalinių ir tremtinių choro, ištikimai atlikusio vieną svarbiausių šventės vaidmenų, dvasingos giesmės. Po Šv. Mišių gausus ištvermingųjų bėgikų būrys tradiciškai atnešė deglą, kuriuo Lietuvos partizanas Vytautas Raibikis uždegė šventės aukurą, simbolizuojantį Amžiną Tautos atmintį.

Sąskrydį pasveikinęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas Povilas Jaku-čionis taip pat pasveikino laimingai į Tėvynę sugrįžusius „Misija Sibiras ‘12“ dalyvius.

„Sveikinu visus, kurie savo širdyje nešioja Dievą ir Tėvynę. Tokių daug susirinko šiandien čia, gražiame Du-bysos slėnyje ties Ariogala. Tokių daug gyvena mūsų mieloje šalyje. Vien dėl tokio žinojimo pasidaro šilta krūtinėje ir šviesiau akyse. Mes, mylintys Lietuvą ne vien tik žodžiais, bet įrodę tai visu savo gyvenimu, kovoję ir kentėję, bet sapnuose visada regėję Laisvės Aušrą, ir dabar privalome tęsti kovą už teisingą ir garbingą, visiems mielą Tėvynę. Tikiu, jog esame vieningi ir todėl stiprūs, galintys dar daug nuveikti visos Tau-tos labui. Ir viešai rodydami asmeninį pavyzdį patraukti daug kitų žmonių prie kilnių idealų. Mes nenorėjome ir neno-rime būti nei aukštesni, nei turtingesni už kitus. Norėjome ir norime tik ramiai gyventi savo Šalyje, savo gimtuosiuose namuose, pagal tėvų papročius, vykdyda-mi Dievo valią. Todėl ir norime kalbėti visų mylinčių Tėvynę vardu“, – tokiais sveikinimo žodžiais į susirinkusiuosius kreipėsi P. Jakučionis.

Jis taip pat kvietė visus politikus pa-miršti barnius, kivirčus ir iš širdies imtis atkurti teisybę ir teisingumą: „Žinome, kad teisybę ne visi vienodai supranta. Gal dėl to ir nesiseka. O dėl to, kad tei-sybės akivaizdžiai trūksta, atsiranda vis naujų „gelbėtojų“ partijų. Gerbiamieji sąskrydžio dalyviai, artėja Seimo rinki-mai. Būkime iki galo vieningi ir susikau-pę. Nesiblaškykime, ieškodami vis naujų „gelbėtojų“, taip išgelbėsime save ir kitus nuo nuolat besikartojančių suiručių.“

Politiniams kaliniams ir tremti-niams P. Jakučionis perdavė Prezidentės Dalios Grybauskaitės nuoširdžiausius sveikinimus. Prezidentė atsiprašė, kad dėl įtemtos darbotvarkės negalėjo šiemet dalyvauti šventėje ir palinkėjo visiems Įžiebiama šventės ugnis

Aid

o b

umbu

lio n

uotr

auka

tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžio dalyvius sveikino ts-Lkd jaunimo bendruomenės atstovai Agnė bilotaitė ir ramūnas kartenis. dešinėje - Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas povilas jakučionis

ras

os p

etra

uski

enės

nuo

trau

ka


meilės Tėvynei. Tegu jie drąsiai ateina. Surenkite kitą sąskrydį bendrai kartu su jais. Linkiu Jums ištvermės ir sveikatos“, – tokius palinkėjimus siuntė prof. V. Landsbergis.

Renginio dalyvius pasveikino ir Šv. Mišiose už Tėvynę dalyvavusi

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė. Kreipdamasi į politinius kalinius, trem-tinius ir laisvės kovų dalyvius, Seimo Pirmininkė vadino juos vyresniosios kartos broliais ir sesėmis, kurie tiesė kelius į Lietuvos laisvę.

„Jūs ir Jūsų tėvai kovojote už Lie-tuvos laisvę. Vėliau prisidėjome ir mes, jaunesnieji. Ir kartu visi iškovojome laisvę Lietuvai“, – sakė I. Degutienė. Ji pabrėžė, kad tik nuo mūsų visų pri-klauso, ar tvirtai stovėsime ant kojų ir saugosime sunkiai iškovotą laisvę.

„Kviečiu Jus visus į bendrą talką. Susitelkime ir pamirškime nuoskaudas. Nes tik nuo mūsų vienybės ir susitelki-mo priklauso, kokioje Lietuvoje gyven-sime ateityje“, – sakė I. Degutienė.

Per savo atstovą į Ariogaloje susirin-kusius politinius kalinius ir tremtinius kreipėsi taip pat ir Ministras Pirminin-kas Andrius Kubilius: „Už savo pasirin-kimą ginti lietuvybę Jums teko skau-džiai sumokėti, tačiau Jūs kaip niekas kitas suvokiate laisvės vertę, esate tie, į kuriuos atsigręžia apie pilietiškumo ir patriotizmo prasmę klausiančios akys.“

Savo kreipimesi jis pabrėžė, kad šiandien Lietuva ir vėl išgyvena pasi-rinkimo laikotarpį, kurio metu vyksta kova už Lietuvos ekonomikos laimė-jimus, energetinę nepriklausomybę ir

teisingumą, ir kvietė telktis.„Tačiau esminiai pasirinkimai dėl

ateities mums dar priešakyje, nesuklysiu sakydamas, kad šie pasirinkimai mums bus svarbiausi nuo Sąjūdžio laikų. Juos turime pasitikti vieningi ir susitelkę, tik nuo mūsų priklausys, kokią Tėvynę kursime, kokioje gyvensime ir kokias vertybes įtvirtinsime“, – ragino Minis-tras Pirmininkas.

Sąskrydį sveikino ir gausus Seimo narių būrys iš Tėvynės sąjungos-Lie-tuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime. Auksutė Ramanauskaitė-Sko-kauskienė, Arvydas Anušauskas ir Agnė Bilotaitė sąskrydžio dalyviams išleido specialius lankstinukus, kuriuose pristatė savo nuveiktus darbus. A. Bilotaitės vadovaujamas jaunųjų konservatorių choras šventės dalyviams atliko dainą „Laisvė“. Ši Seimo narė savo lankstinu-ke tremtinių vaikus ir vaikaičius kvietė aktyviai įsijungti į jaunųjų konservatorių veiklą.

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys pasidžiaugė, kad Lietuva tvirtai žen-gia į priekį, kai kitos Europos šalys vis dar kapstosi krizių liūne, ir dėkojo už palaikymą ir supratimą. Vincė Vaide-vutė Margevičienė sveikino visus poeto Vytauto Cinausko eilėmis, žemai lenkėsi tremtiniams už tai, kad saugo šventą atminimą, ir ragino būti visiems kartu. Ji prašė padėti TS-LKD laimėti rinki-muose ir tvirtino, kad politikai žinantys, ką privalo daryti. Arimantas Dumčius ragino nemanyti, kad Seime nieko neda-roma politinių kalinių ir tremtinių klau-simais. Jis tvirtino, kad čia yra ginamos

šių žmonių teisės, saugoma istorinė atmintis, o reikalui esant, tremtinių labui net pasipykstama su Vyriausybe. Vilija Aleknaitė-Abramikienė džiaugėsi, kad kasmet sąskrydyje gali pasisemti jaunystės, nes čia kasmet suvažiuoja pačios gyvybingiausios tautos sielos. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas sakė, kad sąskrydyje kaip visada tvyro gera nuotaika, šviesūs veidai. Jis ragino puoselėti istorinę at-mintį ir perduoti ją jaunesnėms kartoms. Egidijus Vareikis tvirtino, kad planuoja-ma atominė gamins ne tik elektrą, bet ir laisvę. Julius Dautartas, kaip tikras meno žmogus, dėkojo choristams. Kazimieras Kuzminskas, artėjant rinkimams, ragino nežaisti Lietuva, o balsuoti pagal sąžinę, eiti po viena vėliava ir remti konserva-torius ir krikščionis demokratus. Jonas Šimėnas ir Paulius Saudargas pranešė išvykstantys į misiją: netoli Kraslago, Rešotuose įamžinti buvusio Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio atminimą.Vitas Matuzas dėkojo, kad jo vaikai ir penki anūkai gali gyventi laisvoje Lietuvoje. Petras Luomanas iš Panevėžio sąskrydžiui atvežė linkė-jimus nuo 89 metų Rešotuose kalėju-sio politinio kalinio Juozo Karsokos, kuriam atvykti į Ariogalą nebeleidžia jėgos. Seimo narys sakė, kad tiek, kiek turėsime meilės širdyje Lietuvai, tiek turėsime ir stiprią Lietuvą. Taip pat ragino ne tik likti stipriems savo dvasia, bet ir uždegti kitus. Saulius Pečeliūnas priminė, kad dešinieji Lietuvos valdžioje buvo tris kartus: pirmąjį atkūrė valstybę, antrą kartą atkūrė sugriautus bankus,

ApžVALgos AikŠteLė

sąskrydžio panorama

Aid

o b

umbu

lio n

uotr

auka


dokumente „Dėl reformų tęstinumo“ konkrečiai pasisakė esantys susirūpinę, kad dabartinei šalį valdančiai koalicijai vis dar nepavyksta iki galo baigti būtinai reikalingų sisteminių svarbiausių šalies gyvenimo sričių reformų.

„Teisėsaugos, socialinės apsaugos, sveikatos ir švietimo sisteminės refor-mos yra seniai pribrendusios ir būtinos, jei norime galutinai įveikti sovietinį palikimą institucijose ir dalies žmonių sąmonėje, svarbiausiose gyvenimo ir veiklos srityse. Tai kelias nuolatiniam šalies saugumo stiprinimui iri visos visuomenės gerovės kėlimui“, – rašoma rezoliucijoje, kurioje raginami Seimas ir Vyriausybė energingiau vykdyti pradėtas, įpusėtas ir baigiamas energe-tikos sektoriaus ir socialinės apsaugos reformas, taip pat įtvirtinti švietimo ir sveikatos apsaugos reformas, kad ateityje nebūtų lengva jų iškraipyti ar nepagrįs-tai pasukti visuomenės raidai žalinga kryptimi. Sąskrydžio dalyviai pakarto-tinai paragino Prezidentę ir teisingumo ministrą energingiau vykdyti teisėsaugos ir teismų sistemines reformas, greičiau įteisinti teismų tarėjų instituciją.

Tačiau didžiausio dėmesio viešo-joje erdvėje susilaukė pareiškimas „Dėl politinės padėties rinkimams artėjant“, kuriame, be kita ko, buvo pareikšta, kad sąskrydžio dalyviams didelį susirūpi-nimą kelia naujai susikūrusių ir vis dar skubotai besikuriančių prorusiškų, atvi-rai komunistinių ir tiesiog populistinių partijų ir apsimetėliškų visuomeninių judėjimų gausa.

„Tokios partijos ir visuomeniniai

judėjimai, kaip A. Paleckio „Frontas“, K. Prunskienės „Lietuvos liaudies partija“, K. Brazauskienės „Demokratinė dar-bo ir vienybės partija“, V. Romanovo „Lietuvos žmonių partija“, V. Žiemelio „Krikščionių partija“ ir visai „šviežios“ N. Venskienės, D. Kuolio ar žurnalisto E. Balsio ir kitos, dažnai neturinčios nei rimtesnių programų, nei pakanka-mai konsoliduotų komandų, kad galėtų dalyvauti šalies valdyme, bet urmu besiveržiančios į rinkimus, tik kelia sumaištį žmonių galvose. Jau turime karčią A. Valinsko „prisikėlėlių“ ir kitų politikos avantiūristų, atsitiktinai, bet, deja, sėkmingai pabandžiusių įšokti į pravažiuojantį politikos traukinį, patirtį. „Prisikėlėliai“ skelbėsi prikelsią Lietuvą, bet tik šoko ir dainavo, juokino publiką, kol patys sugriuvo ir sukėlę politinę kri-zę vos nesugriovė valdančiosios koalici-jos“, – rašoma minimame pareiškime.

Šiais metais žiniasklaida 22-ajam tremtinių, politinių kalinių, Lietuvos partizanų ir laisvės kovotojų sąskrydžiui parodė nemažą dėmesį, tačiau labiausiai komentatorius ir politinius oponentus sujaudino būtent šis pareiškimas, kuria-me galiausiai tvirtinama, kad ateinan-čiuose rinkimuose pasitikėti labiausiai verta TS-LKD partija. Skaitant kai kurias publikacijas teko stebėtis, kad žurnalistai taip prastai išmano dar visai neseną Lietuvos politikos eigą.

Daugelyje publikacijų, šiltai atsilie-piančių apie tremtinius, tarsi stebimasi, kad sąskrydyje daug dėmesio buvo paro-dyta Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikš-čionių demokratų partijai. Pavyzdžiui,

trečią kartą gavę šansą – veda Lietuvą į energetinę nepriklausomybę. Na, o žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius dėkojo sąskrydžio dalyviams, kad jų dėka šiandien gyvas Lietuvos kaimas.

Sąskrydyje buvo priimtos penkios rezoliucijos ir pareiškimai, atspindintys politinių kalinių ir tremtinių požiūrį į dabartines esmingiausias šalies gyve-nimo problemas. Mažiausiai du pa-reiškimai „Dėl Juozo Brazaičio veiklos šmeižimo“ ir „Dėl istorinės atminties saugojimo ir puoselėjimo“ buvo skirti iš dalies tai pačiai problemai: šalyje trūksta bendro bendros istorijos ir tautos bei valstybės praeities suvokimo, kuris turėtų tarnauti konsoliduojant tautą. Rezoliucijoje „Dėl okupacijos žalos atlyginimo“ sąskrydžio dalyviai sveikino Vyriausybės mėginimą dar kartą suakty-vinti sovietinės okupacijos žalos atlygi-nimo išieškojimą iš Rusijos. Vyriausybės prašoma derybose su Rusijos Federacija pirmiausia kelti klausimą dėl atlyginimo politiniams kaliniams ir tremtiniams už priverstinį darbą sovietiniuose konclage-riuose ir tremtyje atšiauriausio klimato tolimiausiose, iki tol neapgyvendintose arba mažai apgyvendintose ir kitose buvusios SSRS (dabar Rusijos Federaci-jos) teritorijose. Mat dauguma politinių kalinių ir tremtinių, pretenduojančių į tokias išmokas, yra daugiau kaip 80 metų amžiaus, silpnos sveikatos; kasmet apie pusę tūkstančio jų jau iškeliauja Anapilin. Todėl pirmiausia reikia spręsti nors paskutinių jų gyvenimo metų svei-katos ir buities problemų klausimus.

Ariogalos sąskrydžio dalyviai kitame


tautinės maŽumos: nuo konfliktų – iki intEgracijosGytis ŽAKEVIČIUS

Defi.lt lyg su nuostaba pabrėžė, kad sąskrydyje buvo dalijamos „Tėvynės są-jungos žinios“. O Vidmantas Valiušaitis „Lietuvos žiniose“ tvirtino, kad politiniai kaliniai ir tremtiniai esą yra „valstybi-ninkų“ tarnyboje, o šiaip jų vaidmuo politikoje tėra „kuklus“.

Čia reikėtų priminti kelis nesenus faktus, kurie kai kuriems žiniasklaidi-ninkams gal ir atrodo mažareikšmiai, bet kai kuriuos jų įsivaizdavimus verčia niekais.

Ariogalos sąskrydžio pagrindinė iniciatorė yra viena aktyviausių orga-nizacijų – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), dar visai neseniai buvusi savarankiška gausiausia politinė partija, vienijusi 46 tūkst. narių ir turėjusi 63 skyrius visoje Lietuvoje. 1992–1996 metų Seimo kadencijoje politiniai kaliniai ir tremtiniai Seime turėjo savo frakciją ir dirbo savaran-kiškai. Vėliau, šalyje valdžią perėmus kairiesiems, dešiniosios politinės jėgos pradėjo telktis , kad bendrai įgyven-dintų savo tikslus. Jau 2000 metais LPKTS į Seimo rinkimus ėjo bendra-me sąraše su Tėvynės Sąjunga. 2004 m. LPKTS savo suvažiavime nutarė žengti dar vieną žingsnį: ruošiantis 2004 m. Seimo rinkimams susijungti su kon-servatoriais. Tai buvo padaryta 2004 m. vasario mėnesį jungtiniame LPKTS ir Tėvynės sąjungos (TS) suvažiavi-me. Po suvažiavimo įvyko dar vienas steigiamasis suvažiavimas, kurio metu vietoj buvusios politinės organizacijos LPKTS įkurta ir visuomeninė tokio paties pavadinimo organizacija.

Jungtinėje TS partijoje atsirado Politinių kalinių ir tremtinių frakcija. Buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai 2004 m. rudenį kartu su konservatoriais jungtinės partijos sąrašuose kandidatavo į Seimą ir gavo ne vieną mandatą. Taigi LPKTS savo politinę veiklą oficialiai su-siejo su vertybiškai gimininga TS (vėliau susijungusia su Lietuvos krikščionimis demokratais į jungtinę TS-LKD partiją) ir iki šiol kartu dirba. Būtų teisinga, jei V. Valiušaitis ir kiti, užuot menkinę politinių kalinių ir tremtinių politinę veiklą, pasigilintų, ką TS Politinių kali-nių ir tremtinių frakcija per dvi kaden-cijas nuveikė Seime, kas iškovota ir kas pasiekta. Bet tokiai žurnalistinei įžvalgai arba trūksta noro ir intelektinių jėgų, arba tai nedaroma specialiai. ■

tautinės mažumos yra neatsiejama kiekvienos valstybės sudedamoji dalis, nes jos prisideda prie šalies raidos ir politinio gyvenimo formavimo. todėl joms europos sąjungoje yra skiriamas ypatingas dėmesys – sudaromos visos sąlygos išlaikyti tautinę tapatybę, puoselėti tradicijas ir kalbą ir t. t. kita vertus, tautinės mažumos gali iškreipti politinį vaizdą šalyje, taip lemdamos netgi tarpvalstybinius konfliktus? o gal tautinių mažumų problemų eskala-vimas ir kiršinimas su esama valdžia kažkam yra politinio kapitalo krovima-sis? kieno interesai slypi už Lietuvoje be paliovos keliamo tautinių mažumų erzelio ir kas iš to turi didžiausios

naudos? ko Lietuvai vertėtų pasi-mokyti iš senųjų europos sąjungos valstybių, kurios su panašiomis ir dar didesnėmis problemomis susidūrė daug anksčiau?

konfliktai Per pastaruosius metus Lietuvoje

netrūko diskusijų ir skandalų, susijusių su tautinių mažumų klausimu mūsų šalyje. Konfliktinės situacijos neretai peraugdavo iš nacionalinės į tarptau-tinės svarbos diskusijų objektus. Visgi reikia atkreipti dėmesį, kad bene visi nesutarimai kilo iš Lietuvoje gyvenan-čių lenkų pusės. Kitų tautybių atsto-vai mūsų šalyje yra patenkinti esama

Agn

ės p

ėčai

tės-

stan

kevi

čien

ės p

ieši

nys



padėtimi ir aktyviai prisideda prie esa-mų sąlygų gerinimo. Na, gal toji situa-cija ir nėra ideali, bet kitų tautų atstovai neskundžia Lietuvos įvairioms Europos instancijoms, o šalys „tėvynės“ nedaro spaudimo įvairiuose europiniuose ir tarptautiniuose forumuose. Gal iš tiesų kitoms tautinėms mažumoms yra suda-romos išskirtinės sąlygos, o štai lenkai yra diskriminuojami ir net, kaip rašo Lenkijos spauda, nacionalistiškai nusi-teikę lietuviai juos visaip kaip žemina, blogindami jų gyvenimo sąlygas? Kad tokia tiek Lietuvoje gyvenančių lenkų, tiek pačios Lenkijos pozicija neatitinka realybės, patvirtina lenkams sudarytos mokymosi sąlygos Lietuvoje. Mūsų šalis Europos Sąjungoje yra unikali, nes čia galima įgyti visą išsimokslinimą, t. y. nuo pradinio iki aukštojo mokslo (Vilniuje veikia Balstogės universiteto filialas), lenkų kalba. Nė vienoje kitoje valstybėje lenkai neturi tokių išskirtinių sąlygų kaip Lietuvoje. Maža to, pusė lenkiškų mokyklų užsienyje, kurio-mis gali džiaugtis Lenkija, yra būtent Lietuvoje. Tad lenkai iš tiesų gali džiaugtis sudarytomis geromis sąly-gomis gyventi ir puoselėti savo šalies tautiškumą ir tradicijas Lietuvoje. Visgi Lietuvos Vyriausybė ėmėsi spręsti kai kurias pamirštas lenkų integravimosi problemas. Konflikto priežastimis tapo naujas Švietimo įstatymas, asmenvar-džių rašymas įvairiuose oficialiuose dokumentuose ir topografinių vieto-vardžių rašyba. Prieš pradedant anali-zuoti kiekvieną iš šių problemų, vertėtų paminėti, kad tai nėra vieningas lenkų mažumos balsas, o greičiau saujelės suinteresuotų politikų, kurie tokiu būdu kraunasi savo politinį kapitalą, nuomonė.

naujas švietimo įstatymasJei kitos dvi konflikto priežastys jau

seniai keldavo nepasitenkinimą, tai štai naujasis Švietimo įstatymas nejuokais supykdė lenkus. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuotą įstatymą nuo 2011 metų rugsėjo mėnesio tauti-nių mažumų mokyklose yra privaloma dėstyti lietuviškai istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietiškumo pa-grindų pamokas. Taip pat nutarta, kad 2013 metais tautinių mažumų mokyklų mokiniai kartu su lietuviškų mokyklų abiturientais laikys lietuvių kalbos

ir literatūros brandos egzaminą. Dėl nutarimo įvesti minėtų dalykų lietu-višką dėstymą lenkiškų bendruomenių atstovai suskubo apkaltinti lietuvius diskriminacija. Įdomus faktas yra tai, kad iki šiol tautinių mažumų moky-klose dėstyti lietuvių kalba dalykus buvo neprivaloma, bet pageidautina. Pagal Europos Sąjungos nuostatus siekiant integruoti tautines mažumas, yra būtina bent 40 proc. dalykų dėstyti valstybine, o kitus 60 proc. – gimtąja kalba. Tad toks lenkų nepasitenkinimas neatitinka Europos Sąjungos švietimo ir mokslo nuostatų. Visgi lenkų nuo-gąstavimai, kad buvę vienuoliktokai, o dabar jau dvyliktokai nespės per dvejus metus pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminui taip, kaip lietuviškas mokyklas baigiantys abitu-rientai, yra ne be pagrindo. Švietimo ir mokslo ministerija įsiklausė į keliamus reikalavimus ir pritaikė keletą lengva-tų – visų pirma nuo 2013 metų visiems abiturientams nereikės laikyti kalbos vartojimo ir teksto suvokimo testų. Tai buvo padaryta, siekiant suvieno-dinti galimybes vienodai gerai išlaikyti lietuvių kalbos brandos egzaminą. Taip pat abiturientams iš tautinių mažumų mokyklų egzaminas bus pailgintas vie-na valanda, o egzamino metu jie galės naudotis norminiais lietuvių kalbos žodynais, taip pat dvikalbiais žodynais. Pereinamuoju laikotarpiu buvo nu-spręsta leisti naudotis ir lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių autorių kūryba. Be to, vertinant tautinių mažumų abiturientų egzaminus, bus taikomi palengvin-ti kriterijai, o į vertinimo komisijas pateks ir šių mokyklų mokytojai, kurie geriausiai suvokia savo auklėtinių darbų specifiką. Tad toks įstatymas siekia palengvinti tautinių mažumų inte-gravimąsi į visavertes akademines ar profesines studijas. Be to, sunkiai yra įsivaizduojamas gyvenimas ir darbas šalyje, be tos šalies kalbos pagrindų, todėl minėtą įstatymą diskriminaciniu sunku pavadinti.

Kitas argumentas, kurį savo retori-koje naudoja lenkų tautinėms bendruo-menėms Lietuvoje neva atstovaujantys politikai, yra prasta lenkiškų mokyklų būklė. Vis dėlto kiek atidžiau palyginus lietuviškas ir lenkiškas mokyklas, ma-tyti, jog vienoje lietuviškoje mokykloje mokosi vidutiniškai apie 340 mokinių,

o lenkiškose daugiau nei perpus ma-žiau – apie 160. Nesunku suprasti, kad tokios tautinių mažumų mokyklos yra subsidijuojamos, siekiant, kad tautinės mažumos galėtų mokytis savo gimtąja kalba ir išlaikytų tautinę tapatybę.

topografinių vietovardžių rašyba

Gana keistai, o gal net juokingai skamba argumentai, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai nesugeba susio-rientuoti vietovėse, o kartais net įlipa ne į tą autobusą, nes pavadinimai yra užrašyti tik lietuviškai. Lietuvoje pagal Valstybinės kalbos įstatymą yra drau-džiamą gatvių ar vietovių pavadinimus rašyti ne lietuvių kalba ar nelietuviškais rašmenimis. Už šio įstatymo nesilai-kymą yra numatytos administracinės nuobaudos. Tiesa, pagal Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnį tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. De facto šia teise Vilniaus krašte yra puikiausiai naudojamasi. Visgi daugelis vietų yra paženklintos ne abiem, kaip numato įstatymas, tačiau viena kalba – lenkiškai, o būtent tai yra teisės pažeidimas.

asmenvardžių rašymas oficialiuose dokumentuose

Dar visai neseniai buvo įsiplieskęs didžiulis konfliktas dėl nelietuviškų raidžių rašymo oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose. Vėlgi įdomus pastebėjimas, kad šį konfliktą daugiausia eskalavo ne tautinių ma-žumų bendruomenės, o konkrečiai lenkams Vilniaus krašte atstovaujanti politinė struktūra. Ginčus nuramino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nustatęs, kad asmenvardžių oficialiuose dokumentuose rašymas išimtinai tik lietuvių kalba nepažeidžia žmogaus teisių ir nediskriminuoja. Pats Teismas ir negalėjo priimti kitokio sprendimo, nes tokia praktika yra plačiai taikoma visoje Europos Sąjungoje, įskaitant ir Lenkiją. Kaip Lietuvoje, taip ir kitose valstybėse, siekiant suteikti tautinėms mažumoms galimybę išlaikyti savąją tapatybę, yra leidžiama oficialiuose dokumentuose grafoje „Kiti įrašai“, as-meniui pageidaujant, užrašyti jo vardą ir pavardę nelietuviškomis raidėmis ir



nesugramatinta forma. Šią teisę užti-krina Europos Tarybos tautinių mažu-mų konvencija, kurios Lietuva laikosi.

kam naudingi konfliktai su tautinėmis mažumomis

Konfliktai su Vilniaus krašte gy-venančiais lenkais vyksta keletą metų. Per tuos metus Lenkija stojo ginti „skriaudžiamų“ tėvynainių mūsų krašte. Kaip ir galima buvo tikėtis, tai stipriai atšaldė Lietuvos ir Lenkijos diploma-tinius santykius. Tad nors Lenkijos prezidento Komorowskio vizitą Lie-tuvoje galima laikyti pirmuoju taikos balandžiu, iki kažkada buvusių gerų tarptautinių santykių dar toli. Ieškant konflikto ištakų, reikia paminėti, kad Vilniaus regionas, kuriame daugiausia ir gyvena tautinių mažumų, yra ekono-miškai ir socialiai atsilikęs nuo Lie-tuvos vidurkio. Ši atskirtis neatsirado per vieną dieną, o susiklostė per visus metus nuo nepriklausomybės atgavimo. Centrinei Lietuvos valdžiai šis regionas niekada nebuvo pats svarbiausias stra-teginis objektas, o savivaldybės, beje, dažniausiai valdomos pačių tautinių mažumų, pernelyg ir neieškojo dialogo taškų. Todėl bendrų kultūrinių projektų stoka, ekonominių sprendimų nebu-vimas, netolygus dialogas atvėrė duris Valdemaro Tomaševskio politiniam radikalizmui. Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) savo kontraversiškiems pareiškimams ir konfliktų kurstymui naudoja susidariusią padėtį ir iškreipia tikrąją situaciją Vilniaus krašte. Nors lenkai Lietuvoje yra nediskriminuo-jami (tai patvirtino ne viena Europos Sąjungos instancija), visgi ekonominės sąlygos Vilniaus regione galėtų būti geresnės. Yra akivaizdu, kad LLRA su V. Tomaševskiu priešakyje manipuliuo-ja tautiškumu ir lenkų nacionalinėmis vertybėmis, bet neturi jokios vietos ideologinėje vertybinėje skalėje. Užuot pateikusi konkrečių veiksmų planą, kaip galima būtų visų pirma mažinti socialinę ekonominę atskirtį Vilniaus krašte, ši politinė organizacija apeliuoja į lenkų diskriminacijos Lietuvoje šmė-klą. Visgi ne visi lenkai naudoja tokią retoriką kaip LLRA. Tai patvirtina faktas, kad Lenkijos prezidento vizito metu Šalčininkuose vietos lenkai buvo pasipuošę ir lietuviškomis tautinėmis spalvomis, o vizitą vainikavo prezidento

kvietimas būti gerais Lietuvos piliečiais. Konfliktas bus galutinai išspręstas, o LLRA neteks savo politinės įtakos tuomet, kai socialinė atskirtis Vilniaus krašte sumažės.

užsienio valstybių patirtisTautinių mažumų klausimas kitose

Europos Sąjungos valstybėse taip pat yra labai jautrus ir svarbus. Bene didžiausią patirtį čia turi Vokietija, nes ji nuo 1950 metų pradėjo vykdyti programą Vokietijos piliečiams ir jų palikuoniams į tėvynę grąžinti. Pro-gramos tikslas – padėti per II pasaulinį karą Rytų fronte likusiems karinin-kams ir jų vaikams grįžti ir integruotis. Beje, ši programa tebevyksta ir iki dabar, o per pastaruosius 62 metus iš įvairių Rytų Europos valstybių į Vo-kietiją grįžo per 4,5 milijonus žmonių. Nesunku nuspėti, kad Vokietijai taip pat kyla nemažai tautinių mažumų in-tegravimosi problemų. Visgi vokiečiai ypač daug dėmesio skiria ekonominei integracijai – yra kuriamos specialios programos, kurios skatina privataus verslo kompanijas įdarbinti tautinių mažumų atstovus. Taip pat yra sie-kiama per sukurtą tautinių mažumų asmenų duomenų bazę skatinti verslo bendradarbiavimą tarp šalių. Daug dėmesio yra kreipiama į socialinius projektus – finansuojami kultūros ren-giniai, įvairios šventės, jaunimo mainų programos ir t. t. Tautinės mažumos neatitolsta ir nuo didžiosios politikos. Vokietijoje, skirtingai nei Lietuvoje, nėra politinės organizacijos, kuri būtų sukurta tik tautinėms mažumoms atstovauti, priešingai, jų atstovai skir-tingose partijose yra labai vertinami kaip specialistai, žinantys, ko reikia imigrantams svetimoje šalyje. Gal todėl tokie politikai įvairiose partijose yra ypač vertinami, nes geba ne tik giliau žiūrėti į savo kuruojamą tauti-nių mažumų klausimą, bet ir plačiau pažvelgti į problemos esmę. Norėtųsi, kad ir Lietuvoje gyvenantys tautinių mažumų atstovai telktųsi ne tik į savo tautinėms mažumoms atstovaujančias politines organizacijas, bet nuosekliai integruotųsi į Lietuvos politinį gyveni-mą ir stotų ginti savo ideologinių ver-tybių. Taip būtų sprendžiamos esminės tautinių mažumų socialinės, ekonomi-nės ir kultūrinės problemos. ■

kalbamės su tautinių mažumų atstovu ir politiku iš Vokietijos apie šioje šalyje gyvenančius užsienio piliečius, jų inte-gracijos aspektus ir valstybės vykdomą politiką.

pone Heinrichai Zertikai, papasakokite apie save ir kas jus sieja su tautinėmis mažumomis Vokietijoje?Mano senelis tarnavo per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių armijoje. Taip susiklostė, kad po karo senelis nebe-grįžo atgal į Vokietiją ir liko Rusijoje. Vėliau persikėlė gyventi į Kazachstaną, būtent ten, netoli Alma Atos, ir gimiau. Aš ne tik užaugau buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir baigiau ten moks-lus. Vėliau aktyviai pradėjau domėtis Vokietijos programa, kuri siekė padėti Vokietijos piliečiams ir jų palikuonims sugrįžti gyventi į tėvynę. 1989 metais su visa šeima nutarėme persikelti gy-venti į Vokietiją. Pirmieji integravimosi metai buvo išties labai sunkūs – kiti gyvenimo standartai, nauja kultūra, nepažįstami žmonės ir t. t. Taip pat reikėjo ieškotis darbo, todėl pats susi-dūriau su didelėmis biurokratinėmis problemomis. Tačiau didžiulis noras ir užsispyrimas padėjo adaptuotis naujoje aplinkoje.

jūs esate organizacijos, kuri padeda integruotis tautinėms mažumoms Vokietijoje, pirmininkas. kokios jūsų

h. zErtikas: tautinės mažumos – tai didžiulis potencialas, kurį reikia išnaudotiKalbino Gytis ŽAKEVIČIUS


organizacijos pagrindinės veiklos ir su kokiomis problemomis tenka susidur-ti?Mano vadovaujama organizacija „Freundschaft – Druschba“ („Draugys-tė“ – G. Ž.) buvo įkurta 2000 metais. Organizacijos pagrindinis tikslas yra padėti integruotis imigrantam iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių. Mes ypatingą dėmesį skiriame vaikams ir jaunimui, nes tai mūsų visų ateitis. Taip pat neužmirštame ir suaugusių-jų – padedame susirasti darbą, kelti kvalifikaciją, įgauti daugiau praktinės patirties. Mūsų veiklos spektras yra labai platus – nuo užimtumo skatinimo iki kultūrinių renginių organizavimo ir individualaus konsultavimo. Didžiausia problema, su kuria susiduria tautinės mažumos iš Rytų Europos Vokietijoje, yra didžiulis biurokratinis mechaniz-mas. Ypač tai pasireiškia tuomet, kai bandoma pripažinti Sovietų Sąjungoje įgytą aukštojo mokslo diplomą. Deja, tai yra labai skaudi tema, nes tik išim-tiniais atvejais pavyksta tai padaryti, o dauguma aukštos kvalifikacijos specia-listų Vokietijoje turi dirbti fizinį darbą. Tiesa, ši problema, nors ir lėtai, tačiau yra sprendžiama. Kita problema yra su-sijusi su jaunimo išsilavinimu. Dažnai nutinka taip, kad šeimos, atvykusios gyventi į Vokietiją, visiškai nenori

integruotis. Imigrantai gyvena šeimo-mis tarsi atskirose respublikose. Vaikai arba neina į mokyklą, arba praleidinėja pamokas. Taip yra todėl, kad daugelis iš jų nesistengia išmokti vokiečių kalbos. Man asmeniškai teko susidurti su visais integravimosi sunkumais, todėl žinau, kokia reikalinga yra pagalba. Būtent tai ir paskatino įkurti organizaciją, kuri padėtų ir patartų atvykėliams iš kitų valstybių. Tiesa, visų pirma turi būti noras integruotis, pažinti naują kultū-rą, mokytis ir išmokti kažko naujo. Be paties žmogaus apsisprendimo inte-gruotis visi mūsų projektai, programos ir pastangos būtų bevaisės.

jūs taip pat esate aktyvus politikas. kaip jums pavyksta suderinti politi-ko darbą su atstovavimu tautinėms mažumoms?Būtent darbas su imigrantais ir jiems kylančių problemų specifikos žinoji-mas paskatino mane aktyviai dalyvauti politikoje. Todėl įstojau į Krikščionių demokratų (CDU – Christlich Demo-kratische Union) partiją. Esu įsitikinęs, kad tik atviras valdžios ir tautinių mažumų atstovų dialogas gali duoti abiem pusėms norimą rezultatą. Pats būdamas imigrantas ir jausdamas kraš-tiečių nuotaikas, gerai žinau, ko reikia tautinėms mažumoms, kas turi būti

padaryta ir kokių sprendimų nevertėtų priimti. Esu Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfa-lijos žemės tarybos narys, atsakingas už jaunimo ir kultūros klausimus. Taip pat po ilgo svarstymo priėmiau partijos pasiūlymą ir šiais metais kandidatuosiu į Bundestagą (Vokietijos parlamentas – G. Ž.). Man yra svarbu atstovau-ti tautinėms mažumoms, spręsti jų problemas ir gerinti gyvenimo sąlygas. Esu įsitikinęs, kad tautinių mažumų ir politinės valdžios dialogas turi būti inicijuojamas iš abiejų pusių. Tautinės mažumos turi domėtis šalies, kurioje gyvena, politika, problemomis ir ak-tyviai prisidėti prie visai šaliai svarbių sprendimų priėmimo, o ne tik kreipti dėmesį į konkrečias bėdas, kurios tiesiogiai susijusios su tautinėmis mažumomis. Todėl aš atstovauju net tik tautinėms mažumoms, bet ir visos Vokietijos piliečiams.

Ar bendraujate ir palaikote ryšius su Lietuvoje gyvenančiais tautinių ma-žumų atstovais? Ar žinote, su kokio-mis problemomis jos susiduria mūsų šalyje?Aš ne vieną kadenciją buvau renkamas į Lippes regiono tarybą. Šis regionas yra labai geras Kauno miesto partneris, todėl ne kartą teko lankytis Lietuvoje ir bendrauti su Jūsų šalyje gyvenančiais piliečiais iš kitų valstybių. Žinau, kad yra įvairiausių nesutarimų ir interesų neatitikimų tarp politikų ir tautinių mažumų Lietuvoje. Visgi turėdamas didžiulę darbo patirtį su imigrantais, manau, kad bet kokio rango problemos yra išsprendžiamos atvirai bendraujant, įsiklausant į vienas kito nuomonę ir ieškant kompromisų. Taip pat manau, kad įvairios socialinės programos, projektai arba elementarus valdžios dė-mesio rodymas tautinėms mažumoms ne tik išsprendžia net ir didžiausias problemas, bet ir užkerta kelią gali-miems ateities konfliktams. Mano vadovaujama organizacija vykdo ne vieną kultūrinį socialinį projektą tiek Vokietijoje, tiek visoje Europoje. Todėl esu labai patenkintas, kai prie mūsų veiklos prisideda partneriai iš Lietuvos. Mes visuomet bendradar-biaujame ir ieškome vis naujų kontaktų ir veiklų su tautinių mažumų atstovais iš Jūsų šalies. ■

Heinrichas Zertikas

nuo

trau

ka iš

asm

enin

io H

. Zer

tiko

arc

hyvo


ar liEtuviai yra darbštūs?Karolis JACHIMAVIČIUS

„Lietuviai yra darbštūs“ – dažnai tenka išgirsti tokį stereotipinį pasakymą, kai Lietuvos pilietis bando apibūdinti savo tautą, valstybę, apsibrėžti, kas esąs. Visi stereotipai griūna vėjui vos papūtus, tačiau be apibendrinimų žmogus negali. Mano tikslas šiuo komentaru yra ne užsiimti saviplaka, o suabejoti ta genera-lizacija. jeigu sakome, kad vokiečiai yra tvarkingi, galime iškart rasti Vokietijoje ir daug netvarkos. svarbu problemas įvardyti, nes problemų nutylėjimas – kaip nusikaltimo slėpimas. Matau, kad blogai, bet tyliu ir nieko nedarau, taip purenda-mas dirvą tinginystei bujoti.

Iš kur kilo toks mūsiškių įsitikinimas, kad esame darbštūs, galima tik spėlioti. Galbūt iš baudžiavos laikų, kai dažnas turėjo dirbti neatlygintinai ir daug. Šiuo metu Lietuvoje „veikiančioje“ tautosakoje dažnai pasitelkiamas žemę pūslėtomis rankomis ariančio valstiečio motyvas, tačiau apie plyštančius aruodus, teisėtą atlygį, pelną ir sėkmę tose pačiose pas-traipose nekalbama. Dažniau pelno siekis yra vanojamas epitetais „grobuonišku-mas“, „vertelgiškumas“ ir panašiais. Pelno, turgaus, prekybos lietuvių tautosakoje (turiu omeny plačiausiai paplitusį pasaulio suvokimą ir aiškinimą) nėra. Džiaugčiausi klysdamas.

Lietuvis turi dirbti daug ir mirti skurde. Man pavyzdžių toli ieškoti nerei-kia: kartais mano tėvai, kurie savo namo iš pagrindų nevalo, tam samdo valytoją, kartais padejuoja, kaip jie vargsta. Būtent – „vargsta“. Aš tada pasiremiu skruostą delnu ties troškintos triušienos lėkšte ir pats pradedu stereotipizuoti. Jeigu mano tėvams tokiomis sąlygomis yra blogai, tai ką kalbėt apie žmones, kurie gyvena butuose ir valgo ne triušieną, o jautieną ar dar klaikiau – kiaulieną? Jie eina keliais per pragaro ratus, grįstus stiklo šukėmis!

Tie žmonės šneka, kad Stalinas tiek žmonių neištrėmė, kaip dabar yra blogai ir žmonės nori išvažiuoti milijonais. Šneka ir visiškai nekreipia dėmesio, kad dabar išvažiuoja patys, o Džiugašvilis trėmė

prievarta. Bet jie turbūt net ir dėl blogo oro konkrečiai gali įvardyti kaltą asmenį ir jo gimines per keturias kartas.

Mano galva, tie žmonės tiesiog nenori dirbt. Stebėjau Rūtos Janutienės laidą, kuriose buvo kalbama apie termi-nuotas darbo sutartis. Viena žiūrovė labai pyko. Kalbėjo apie aukštas kainas, kad jūs, Seimo nariai, pagyvenkit iš tokio atlygini-mo (kadangi Seimo nario atsakomybė yra tokia pati, kaip, pavyzdžiui, parduotuvės skyriaus viršininkės) ir baisėjosi situacija, kad ateini nuolatinio darbo, o tau pasiūlo terminuotą darbo sutartį. Darbdavio lais-vė rinktis jai nė motais. Ji, kaip ir pulkai kitų, turbūt įsivaizduoja, kad darbas tęsiasi 40 metų, o jį pakeisti yra tokia katastrofa, kaip atominio reaktoriaus nutekėjimas. Baigei mokyklą, gavai darbą, apsiženi-jai, išėjai į pensiją. Gyvenimo scenarijus aiškus ir kitaip būti negali.

Variantas ieškoti darbo kitame mieste? Jūs turbūt norit mane, 55 metų moterį, įžeisti! Todėl apie tokius poelgius aš irgi neišgirstu, bet labai džiaugčiausi išgirdęs. Žinau žmonių, kurie važiuoja į kitą miestą, nes randa geresnį darbą, negu turi, arba važinėja už keliasdešim-ties kilometrų dirbti, o vakarieniauja ir miega kitoje vietoje, tačiau kad bedarbis rizikuotų persikelti... Klaidos ir nesėkmės baimė Lietuvoje yra didžiulė. Tai vienas iš motyvų, kodėl įmitusios dešriniais pirščiukais tetos šneka, kaip joms blogai, o olimpiadoje pralaimėję krepšininkai bėga kampais, vengdami klausimų.

Turbūt komunistų valdymo metais susiformavo įprotis, kad viskas turi būti nemokama. Žiemos metu bene pagrindi-nis klausimas viešojoj erdvėj yra ne „Kaip šildymą padaryti pigesnį?“, o „Ar žinot, kiek aš už šildymą moku?“ Nei ieško žmonės, kaip pigiau, nei bando kitais keliais problemą spręsti – persikelti pas vaikus ar mestis su kitais senoliais. Tokį patarimą dažnas pensininkas turbūt palai-kytų spjūviu – turiu turėti butą, jo išlaikyt negaliu, kaip blogai Lietuvoje gyventi!

Iš tokių dejuotojų, manau, yra ir ta tetulė, kuri, atvažiavusi į Nidą aplankyti

ten vasarai dirbti atvykusio sūnėno, rado jį gyvenantį su draugais kambaryje su mikrobange ir klozetu, kuris neatskirtas nuo kambario durimis. Ji surašė klaikesio pilną laišką ir išsiuntė jį „Lietuvos ryto“ redakcijai, kuri tai publikavo. Sūnėno nuomonės, ar jam patinka taip gyventi, nei ji, nei „Lietuvos rytas“ nepaklausė. Bet sūnėnas vargsta! Žmogus esi tik tada, kai kambary stovi kondicionierius, kai gali nusipirkti brangios dešros ir naujau-sio modelio televizorių. Kitaip tu – ne žmogus. Kaip kartais gali išgirsti tariant paniekinamu tonu – „ubagas“.

Turbūt todėl persikvalifikavimas Lie-tuvoje yra egzotika, o kai kurios profesijos laikomos žemomis. Nežmoniškomis. Lietuviai tik emigravę virsta darbščiais staliais, darbščiais pakuotojais, rūšiuoto-jais, darbščiais santechnikais ir kasinin-kais. Gimtinėje tokį įvertinimą kas nors nebent sau gali skirti. Kankina Lietuvą nedarbas! Tačiau užteko Socialinės apsau-gos ir darbo ministerijai griežčiau spustelt pašalpų skirstymą ir per kelis mėnesius penkiose eksperimentinėse savivaldybėse pašalpos gavėjų iš esmės sumažėjo. Kai kurie pašalpų gavėjai, pasirodo, samdyda-vosi valytojas. „Namų tvarkytojas“, o ne „valytojas“ sako Jankauskas. Įtariu, kad todėl, jog „valytoja“ yra ne lygis.

Man pačiam nesuprantama, kaip gali

Aukoti ar neaukoti? dirbti ar nedirbti? Štai klausimai!

Agn

ės p

ėčai

tės-

stan

kevi

čien

ės p

ieši

nys

_432012 rugpjūtis | Apžvalga regionAi

būti nedarbas. Per paskutinius trejus me-tus aš pakeičiau kokius dešimt darbų (pa-mečiau skaičių), dirbtų visu etatu, taip pat laisvų darbelių, projektų. Kartais tekdavo palaukti, kartais paminti dešimtis slenks-čių ir patrinti telefono ragelį, bet visada kažkas atsirasdavo. O kol laukdavau, dary-davau tai, kas man patinka. Negalėdavau būti be darbo, negalėdavau būti „nedarbe“. Ir galiausiai net tos veiklos, už kurias man nemokėdavo, pradėdavo atnešti pajamų. Vadinasi, kitas gali taip ir verslą pradėti. Tačiau Lietuvoje žmonėms būtinai reikia buto, mašinos, atostogų itin saulėtoje ša-lyje, valgyti tą, valgyti aną. Įpranta sėdėti ant vienos kėdės ir, jei reikia persėsti ant kitos, niekaip neįsitaiso.

Dar didesnė problema negu nedarbas yra jaunimo nedarbas. Jaunuoliai gyvena su tėvais, jų padedami, o apie tai pasakyti gėda, vadinasi, sakysiu, kad neturiu darbo. O už 2 tūkstančius aš nedirbsiu, noriu ke-turių, tiek niekas nesiūlo, geriau pasiimsiu pašalpą.

Tiek aplink nedarbščių, nerizikuojan-čių, o ar aš pats darbštus? Nelaikau savęs labai darbščiu, bet pastebiu, kad jeigu iš-einu į krepšinio aikštelę arba pradedu dis-kutuoti politiniais klausimais, padarysiu bet ką, kad savo tikslą pasiekčiau. Kai nori laimėti, nebekliudo nei į akis spiginanti saulė, nei suplyšę batai, nei slidi danga, nei mažas atlyginimas. Kai nori laimėti, randi būdų, kaip apeiti problemas.

Jeigu laimėti nenoriu, jeigu dirbu iš godulio, jeigu bijau kažką prarasti, tada ir darbas tampa kančia. Kuo esu nuoširdes-nis meilės reikaluose, kuo labiau įsiklau-sau, tuo lengviau atpažįstu ir išsprendžiu darbe (veikloje – kad ir krepšinio žaidime) kylančias problemas. Kai nesi nuoširdus, jautiesi nelaimingas. Tada bet kokia veikla tampa našta. Lietuviai jaučiasi labai nelai-mingi, o mūsų darbo našumas – palyginti mažas. Du trečdaliai ES vidurkio. Ne du trečdaliai ES lyderių, o vidurkio, kurį Lietuva savo skaičiais sumažina. Padidinti jį, uždirbti daugiau gali tik per meilės kelią, nes tik meilės kelias yra kūrybos kelias, tik mylėdamas artimą gali kurti. Vienoje senoje giesmėje puikiai parašyta: Atejk Dwase szwencziausia,[...]/Nes nieka-dos be Tawęs,/ Žmogus negaun' dėl sawęs,/ Dajkto sau rejkalingo. Šv. Dvasios kelias yra kelias į tokią būseną, kur išnyksta riba tarp darbo ir poilsio, atsiranda gyvenimo džiaugsmas, nes darai, ką turi padaryti, ir padarai. ■

pamatyti tikrąją situaciją, o nE viEn iš dokumEntų

Lina BUŠINSKAITĖ

nuo birželio pabaigos į Lietuvos savivaldybes kiekvieną savaitę vyks-ta socialinės pagalbos tarnyba, kurią sudaro socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų – Lietuvos darbo biržos, Valstybinės darbo inspekcijos, neįgalumo ir darbin-gumo nustatymo tarnybos – specialis-tai. jau įvykusios išvykos parodė, kad ypač svarbu yra įvertinti realią paramos prašytojo situaciją, o ne vien skirti pa-ramą pagal pateikiamus dokumentus, todėl tai akcentuojama ir savivaldybių, kuriose lankomasi, atstovams.

Mobilios specialistų komandos tikslas yra pamatyti ir įvertinti, kaip realiai pagal naują, griežtesnę tvarką skiriama piniginė socialinė parama (socialinės pašalpos ir kompensacijos), kaip įgyvendinamas nuo metų pradžios įsigaliojęs naujos redakcijos Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas. O svarbiau-sia – padėti savivaldybės ir seniūnijų darbuotojams spręsti iškilusius klausi-mus, teikti metodines rekomendacijas, (nes, natūralu, pasikeitus tvarkai, kyla klausimų dėl jos įgyvendinimo), imtis konkrečių probleminių bylų ir aiškintis galimus piktnaudžiavimo atvejus, paro-dyti, kaip tokius atvejus reiktų spręsti.

Anot socialinės apsaugos ir dar-bo ministro Donato Jankausko, jau įvykusios Socialinės pagalbos tarnybos išvykos parodė, jog tarnybos veikla yra labai reikalinga. Specialistų komanda padeda, pataria konkrečios savivaldy-bės darbuotojams, kaip visapusiškiau išnaudoti įstatymo galimybes tam, kad parama pasiektų tuos, kuriems jos tikrai reikia, ir įvertinti, ką šiuo metu Lietuvoje galiojančioje tvarkoje galima būtų keisti.

siekis – daugiau socialinio teisingumo

„Mūsų tikslas – užtikrinti, kad šalyje būtų daugiau socialinio teisin-gumo, kad paramą gautų tie, kam jos

labiausiai reikia, ir būtų užkertamas kelias piktnaudžiavimo parama atve-jams. Parama turi būti skiriama tiems, kuriems ji iš tiesų yra reikalinga, ji neturi būti suvokiama kaip priedas prie nelegaliai gaunamų pajamų. Apgaudi-nėti savo pačių valstybę, kurioje gyve-name, yra mažų mažiausiai gėda. Tad raginu visus būti visuomeniškus, socia-liai teisingus ir netylėti, nesitaikstyti su žinomu piktnaudžiavimu parama. Juk užkirtus kelią neteisėtam valstybės lėšų pasisavinimui, bus daugiau galimybių padėti tiems, kuriems pagalba išties rei-kalinga, gerinti visų piliečių gyvenamą-ją aplinką ir geriau finansuoti viešąsias paslaugas – švietimą, gydymą, padidinti atlyginimus gydytojams ir socialiniams, kultūros darbuotojams, mokytojams, pareigūnams ir bibliotekininkams, pagaliau „senjorams pensijas“, – sakė D. Jankauskas.

Naująja tvarka taip pat siekiama paskatinti žmones dirbti ir užsidirbti,

d. jankauskas: liūdna, tačiau pasitaiko šeimų, kuriose jau ne viena karta gyvena vien iš pašalpų ir kuriose vaikai auga neturėdami motyvacijos įgyti profesiją, dirbti, siekti tikslų. siekiame, kad ši situacija keistųsi.

44_ Apžvalga | rugpjūtis 2012regionAi

o ne gyventi iš pašalpų. „Liūdna, tačiau pasitaiko šeimų, kuriose jau ne viena karta gyvena vien iš pašalpų ir kuriose vaikai auga neturėdami motyvacijos įgyti profesiją, dirbti, siekti tikslų. Siekiame, kad ši situacija keistųsi“, – pridūrė ministras.

Lankymasis savivaldybėse padeda įvertinti, ką konkrečioje savivaldybėje reikėtų pakoreguoti skiriant paramą, ko trūksta, kad ji būtų skiriama efek-tyviau, ir perduoti vienų savivaldybių gerąją patirtį kitoms. Štai, pavyzdžiui, vienos savivaldybės taiko išankstinę registraciją priėmimui ir taip išvengia eilių priėmimo skyriuje, kitose – as-menų prašymus priimantys ir paramos dydį skaičiuojantys išmokų specialistai rotuojasi tarpusavyje, tad turi galimybę keisti darbo pobūdį, nėra išvargę, gali tinkamai įsigilinti į kiekvieną atvejį.

situacija savivaldybėse – skirtinga

Išvykos rodo, kad situacija savival-dybėse labai skirtinga, tačiau galima įžvelgti ir bendrumų. Sėkmingiau naują tvarką taikyti sekasi toms savivaldy-bėms, kuriose yra seniūnijos ir ten

dirbantys socialiniai darbuotojai, kurie gali profesionaliai, pasitelkdami vietos bendruomenę, įvertinti šeimos situaciją. Ten, kur užmegztas glaudus bendradar-biavimas su bendruomenėmis, institu-cijomis, tokiomis kaip Teritorinė darbo birža, Valstybinės darbo inspekcijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos te-ritoriniai padaliniai, ten, kur piniginės socialinės paramos teikimas priartintas kuo arčiau žmogaus, – paramos admi-nistravimas organizuojamas seniūnijo-se. Taip pat geriau sekasi, žinoma, toms, kuriose šiam darbui turimi gausesni žmogiškieji ištekliai.

darbas su individualiais atvejais

Visose kol kas aplankytose savi-valdybėse galima būtų taikyti daugiau individualių atvejų analizių, dažniau lankytis paramos gavėjų namuose, atlikti daugiau buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimų. Būtent gilinimasis į konkrečius atvejus geriausiai ir padeda atsijoti nesąžiningus paramos gavėjus.

„Pasitaiko atvejų, kai dokumentai tvarkingi, regis, parama iš tiesų priklau-so, tačiau nuvykus pas paramos gavėją

į namus, pakalbėjus su kaimynais, kartais – ir šeimos nariais, išaiškėja, kad realybė toli gražu nesutampa su pateiktais dokumentais. Pavyzdžiui, vienoje savivaldybėje komanda apsilan-kė šeimos, gaunančios socialinę pašalpą, nurodytoje gyvenamojoje vietoje, o ten statomas namas, trys statybininkai kaip mat puola slėptis. Kitu atveju, apsilan-kius oficialiai bedarbio ir negaunančio pajamų paramos gavėjo namuose, žmo-na nurodė, kad vyras šiuo metu darbe, dirba autoservise. Dar didesnį įspūdį paliko tokie atvejai, kai imant socialines pašalpas iš valstybės, anot kaimynų, yra samdoma namų tvarkytoja ar leidžia-mos atostogos užsienyje. Tik patikrinus buitį, realias gyvenimo sąlygas, kilus įtarimams, kreipusis į kitas institucijas dėl bendradarbiavimo, bus galima ma-žinti atvejų, kuomet parama gaunama apgaule, skaičių“, – sakė D. Jankauskas.

Socialinės pagalbos tarnyba jau aplankė Elektrėnų, Kaišiadorių, Telšių, Švenčionių, Šilutės, Tauragės, Utenos, Lazdijų, Anykščių rajonų, Šiaulių mies-to, Marijampolės, Panevėžio miesto savivaldybes. Planuojama, jog specialis-tai apsilankys visose savivaldybėse. ■

jau įvykusios socialinės pagalbos tarnybos išvykos rodo, kad tarnybos veikla yra labai reikalinga. specialistų komanda padeda, pataria konkrečios savivaldybės darbuotojams, ką daryti, kad parama pasiektų tuos, kuriems jos tikrai reikia, ir įvertinti, kaip dar būtų galima pažaboti piktnaudžiavimą socialine parama. (spt komanda lankosi Šilutėje)

sAd

M n

uotr

auka


iš ledo rūmų istorijosElektrėnų ledo rūmai pastatyti 1976

m. Projekto autorė – A. Jusevičienė, in-terjero autorius – A. Domarackas. Ledo arenos statybas inicijavo elektrinės sta-tybos ir remonto baro viršininko pava-duotojas, žiemos sporto šakų entuziastas Leonas Valinevičius ir Elektrėnų garbės pilietis Pranas Noreika. Vienu metu 1860 kv. m čiuožykloje galėjo čiuožinėti

apie 200 čiuožėjų, o juos stebėti – 1300 žiūrovų. Ne vienas architektas yra sakęs, kad ledo rūmai – architektūriniu požiūriu vienas vertingiausių Elektrėnų statinių, tačiau metai bėgo, o Elektrėnų simboliu tapę ledo rūmai nebuvo nė sykio remontuojami.

galimybė atnaujintiElektrėnų savivaldybės administracija

Europos Sąjungos struktūrinės paramos, valstybės biudžeto ir savivaldybės biudže-to lėšomis šiuo metu vykdo du projektus: „Ledo rūmų Elektrėnuose plėtra“ ir „Elektrėnų ledo rūmų pastato energetinių charakteristikų gerinimas“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į pasaulio ir Europos sporto renginių svarbą, siekdama dife-rencijuoti šalyje praktikuojamas sporto

ElEktrėnų lEdo rūmai – valstybEi svarbus Ekonominis projEktasRamūnas KARTENIS, Elektrėnų savivaldybės tarybos narys

ramūnas kartenis Vyksta atnaujinimo darbai

Akv

ilės

Mal

evič

iūtė

s nu

otra

uka

Akv

ilės

Mal

evič

iūtė

s nu

otra

ukos

regionAi


šakas, kad būtų plėtojamos svarbiausios šakos ir jų varžybų sistema, užtikrinti geresnes sportininkų rengimo sąlygas ir aprūpinimą kvalifikuotais specialistais, 2008 m. lapkričio 12 d. priėmė nutarimą Nr. 1168, kuriuo Elektrėnų savivaldybės projektas „Ledo rūmų Elektrėnuose plėtra“ pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu.

Projektas „Ledo rūmų Elektrėnuose plėtra“ įgyvendinamas dviem etapais, bendra preliminari projekto vertė – 23 mln. 277 tūkst. Lt (I etapas – 13 mln. 277 tūkst. Lt ir II etapas – 10 mln. Lt). Pirmojo etapo metu rekonstruota konstrukcinė dalis, šildymas, vėdinimas, technologinis šaldymas ir kt.

Projekto „Elektrėnų ledo rūmų pastato energetinių charakteristikų gerinimas“ vertė – apie 3 mln. Lt. Pagal šį projektą pakeistas stogas, langai, lauko durys ir kt.

Numatyta projektų I etapo įgyven-dinimo pabaiga – 2012 m. rugsėjo 10 d.

ledo rūmų pasikeitimaiĮgyvendinus šiuos projektus, ledo

rūmuose galės sportuoti įvairių sričių sportininkai. Sezono metu galės tre-niruotis ir varžytis ledo ritulininkai ir dailiojo čiuožimo meistrai, kitu metu bus galima žaisti rankinį, mažąjį fut-bolą. Ledo rūmuose nuo 1300 iki 1778 padaugės vietų tribūnose, sportininkai, teisėjai ir treneriai galės džiaugtis naujo-mis patalpomis. Be to, ledo rūmuose bus galima organizuoti ir rengti valstybines ir miesto šventes, parodas, koncertus ir kitus renginius. Žinoma, darbai tuo nesibaigia, laukia II darbų etapas, kurį tikimasi įgyvendinti 2014–2020 metais, gavus ES finansavimą. Numatoma tęsti ledo rūmų plėtros: statinio rekonstra-vimo, lauko inžinerinių tinklų ir sklypo sutvarkymo, darbus.

Gaila, kad jau I etape dėl lėšų stokos į projekto „Ledo rūmų Elektrėnuose plėtra“ etapą nebuvo įtraukta dalis darbų ir įrangos, tačiau Elektrėnų savivaldybės administracija aktyviai ieško lėšų šalti-nių, galimybių ir sprendimų, kad išsiilgę ledo Elektrėnų gyventojai ir miesto svečiai jau šiemet galėtų džiaugtis ledu, o ledo rūmuose galėtų vykti tarptauti-nius standartus atitinkančios ledo ritulio ir dailiojo čiuožimo varžybos.

Iki susitikimo Elektrėnų ledo rū-muose! ■

regionAi

iš rasEinių Į šiluvą piligrimus vEs kryŽių kElias

Kalbino Vaida STUNDYTĖ

Šių metų rugpjūčio 26-oji diena – ypatin-ga ne tik raseinių rajono gyventojams, bet apskritai Lietuvos tikintiesiems: kelyje nuo raseinių iki Šiluvos kauno ar-kivyskupas metropolitas sigitas tamke-vičius pašventino tris dešimtis pirmųjų kryžių ir koplytstulpių, žymėsiančių kryžių kelią piligrimams, tradiciškai pėsčiomis keliaujantiems nuo tytuvėnų iki dubysos slėnio. Apie šią prasmingą iniciatyvą kalbamės su vienu iš šio kelio įkvėpėjų – raseinių rajono mero pava-duotoju Sigitu VAIČIUMI.

toks kryžių kelias – pirmasis Lietuvoje. kaip gimė ši iniciatyva? Dar prieš keletą metų su buvusiu rajono architektu Algirdu Daunora svarstant, kaip suaktyvinti Raseinių rajone turizmo plėtrą, kaip išnaudoti mūsų šventovę – Šiluvą, buvo nutarta, kad reikia imtis iniciatyvos įrengti Kryžių kelią, kuris sujungtų Raseinius su Šiluva. Taigi aš parodžiau iniciatyvą ir palei kelią Rasei-niai–Šiluva pastačiau šeimos kryžių.Po 2011 metų savivaldos rinkimų, kuomet valdančiąją dauguma sudarė TS-LKD, „Tvarka ir teisingumas“ ir visuo-meninis judėjimas „Rasai“, Kryžių kelio

įkūrimo idėją išsakiau merui Remigijui Ačui. Jis su dideliu entuziazmu parėmė tą mano iniciatyvą. Tad abu kartu kibome į darbus.

nuo ko prasidėjo techninė šio kryžiaus kelio rengimo pusė? kokia dabartinė jo būklė. kada visuomenei galima tikėtis išvysti šį kelią užbaigtą? 2011 m. vasarą buvo surengtas išplės-tinis pasitarimas, kuriame buvo aptarti Kryžių kelio Raseiniai-Šiluva konkretūs įrengimo klausimai. Šiame pasitarime dalyvavo visos projekto įgyvendinimu suinteresuotos šalys – Kauno arkivysku-pas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Raseinių parapijos klebonas Vytautas Paukštis, Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Algimantas Janušauskas, VĮ „Kauno regiono keliai“ direktorius Vidmantas Lisauskas, VĮ „Kauno regiono keliai“ Raseinių kelių tarnybos viršininkas Jonas Andriuška, Tytuvėnų ir Dubysos regioni-nių parkų direktoriai – Vytautas Stonys bei Vygantas Kilčiauskas, Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjas Armandas Mockus, Strateginio planavi-mo ir projektų valdymo skyriaus vedėja Indrė Antanaitienė, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos

kryžių kelio iš raseinių į Šiluvą iniciatoriai – sigitas Vaičius ir Algirdas daunora prie jurbarkiečio skulptoriaus Vaclovo dubikalčio išdrožto kryžiaus

Šiluvos miško pušelių fone – kauniškio skulptoriaus kazimiero Martinaičio kryžiai

sigi

to g

udži

ūno

nuot

rauk

a

sigi

to g

udži

ūno

nuot

rauk

a

_472012 rugpjūtis | Apžvalga regionAi

Raseinių žemėtvarkos skyriaus vedėjas Jurgis Plieskis ir raseiniškis medžio dro-žėjas Ričardas Ramanauskas. Po šio pasitarimo buvo sudaryta darbo grupė, kuri ėmėsi ieškoti, kas galėtų išskobti kryžius ir koplytstulpius. Tam tikslui buvo įkurtas Šiluvos piligrimų Kryžių kelio paramos fondas. Įgyvendi-nant Kryžių kelio projektą, kuris skirtas Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui, visą rugpjūčio mėnesį 12 žinomų medžių drožėjų iš Raseinių, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Prienų, Jurbarko ir Elektrėnų iš ąžuolo skobė kryžius ir koplytstulpius. Plenero metu buvo iš viso išdrožta per tris dešimtis ąžuolinių skulptūrų. Visi jie vėliau buvo pastatyti 18 km ruože nuo Raseinių iki Šiluvos. Rugpjūčio 26-ąją, sekmadienį, visus Kryžių kelyje Raseiniai–Šiluva naujai pastatytus kryžius ir koplytstulpius iškil-mingai pašventino Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.Raseinių rajono savivaldybė yra numačiu-si kelyje nuo Raseinių į Marijos šventovę Šiluvoje įrengti visą Kryžiaus kelią per 4–5 metus. Šiame kelyje bus 20 stotelių, kurios atspindės rožinio slėpinius. Per penkerius metus Šiluvos piligrimų Kry-žių kelyje planuojama pastatyti daugiau kaip 100 kryžių ir koplytstulpių.

kaip manote, kokią reikšmę kryžių ke-lias turės raseinių rajonui, jo žmonėms. Šiandien Šiluva žinoma visame pasaulyje. Kiekvieną rudenį į Šilines skuba katalikai ne tik iš visos Lietuvos kampelių, bet ir iš užsienio. Tikiuosi, kad žmonės važiuo-dami iš Raseinių į Šiluvą gėrėsis medžio meistrų iš ąžuolo išskobtais kryžiai ir ko-plytstulpiais. Manau, kad daugelio širdys bus pakylėtos aukštyn. Ir kad tie pakelyje stovintys kryžiai ne vieną širdį sušildys. Nes kai žmogus žvelgia į Kryžių , jis nori nenori verčiamas mąstyti Kristaus mintimis.Kita vertus, nuoširdžiai tikiu, kad Šiluvos piligrimų Kryžiaus kelias puikiai pasitar-naus ir pritraukiant turistus į Raseinių kraštą. Juk toks Kryžių kelias Lietuvoje bus vienintelis. Ir žinia apie jį netruks pasklisti po visą pasaulį. Kiek žinau, tame kelyje savo šeimos kryžių jau pastatė vieni piligrimai iš svečios šalies.Be abejo, padidėjęs piligrimų bei turistų srautas duos naudos ir rajono verslinin-kams. Juk reikės daugiau nakvynės vietų, kavinių. ■

piligrimų kelią papuošė ir vilniškio skulptoriaus Mindaugo būgos koplytstulpiai, vaizduojantys šv. Agotą, šv. Veroniką ir Lietuvos globėją šv. kazimierą

Į tris dienas trukusį kryžių ir koplytstulpių drožimo plenerą žemaičio aikštėje (raseiniuose) atkeliauja raseiniškio skulptoriaus ričardo ramanausko (pirmas iš dešinės) kūrinys

skulptūrų ruošinius į plenero vietą atgabenti padėjo ir raseinių r. sav. mero pavaduodotas sigitas Vaičius (priekyje, dešinėje)

sigi

to g

udži

ūno

nuot

rauk

os

48_ Apžvalga | rugpjūtis 2012piLigriMAs

piligrimas – tai žmogus, išsiruošęs į kelionę, kurios tikslas –aplankyti tam tikrą šventą vietą. paskata tokiai kelio-nei – tikėjimas pasveikti ar siekis gauti atleidimą už viso gyvenimo nuodėmes. tai ypač buvo aktualu viduramžiais, kai žmonės buvo religingesni ir tikėjo, kad šventos vietos ar šventieji gali išgirsti jų maldavimus, tad leisdavosi į piligriminius žygius. be abejonės, pati svarbiausia piligrimų lankoma vieta yra jeruzalė, tačiau lankytinų vietų yra ir daugiau. Viena iš jų – apaštalo jokūbo kapas – santiago de compostela.

apaštalas jokūbasNaujajame testamente pasakojama,

kad Jokūbas buvo ketvirtasis Jėzaus pašauktas mokinys – žvejys, kurį Kristus pakvietė tapti žmonių žveju. Pasako-jama, kad prieš nukryžiavimą Jėzus padalijo pasaulį savo mokiniams, kad jie priskirtoje teritorijoje skleistų tikėji-mą ir po jo mirties. Apaštalui Jokūbui „atiteko“ Pirėnų pusiasalis, po kurį keliaudamas jis pamokslavo vietiniams gyventojams. Vėliau Jokūbas nusprendė

grįžti į Jeruzalę, kur ir mirė kankinio mirtimi. 44 m. po Kristaus Jokūbo kūną jo mokiniai laivu atgabeno į Pirėnų pu-siasalį, nes buvo manoma, kad apaštalai turi būti palaidoti toje žemėje, kurioje pamokslavo. Taip šv. Jokūbo palaikai sugrįžo į Galicijos žemes Ispanijoje ir atgulė amžino poilsio.

Jokūbo palaikai (su pergamentu) buvo surasti tik 813 m. ir sulaukė didelio krikščionių susidomėjimo. Piligrimai, kiekvienas su savomis intencijomis, iš visos Europos pėsčiomis keliavo iki koplytėlės, kur buvo palaidotas šventasis. Piligrimų buvo tiek daug, kad Santiago de Compostela greitai tapo vyskupijos

560 kilomEtrų iki santiagoKęstutis SALICKAS, Livija PAKLONSKAITĖ

Livija ir kęstutis laimingi pasiekę santiagą, tačiau tam reikėjo nueiti net 560 km. ir iki katedros – dar 4 km... Visgi pergalės šypsenos sakyte sako: didysis „camino“ – jau jų istorija

batus prieglaudose piligrimai palikdavo koridoriuje, į kambarius eiti su batais – draudžiamakelio stulpelis, žymintis, kad į santiagą eini piligrimų taku

nuo

trau

kos

iš L

ivijo

s pa

klon

skai

tės

ir

kęs

tuči

o sa

licko

kel

ionė

s ar

chyv

o

_492012 rugpjūtis | Apžvalga piLigriMAs

trumpa atokvėpio minutėlė tą dieną nuėjus jau apie 20 km

kelias į santiagą rodyklėmis žymimas ir ant pakelės akmenų

centru, o vietoj mažytės koplytėlės buvo pastatyta Jokūbo katedra.

santiago kelias

Kelių, kuriais piligrimai traukia į Santiago de Compostelą, yra keletas, tačiau seniausias ir labiausiai piligrimų kelionėms pritaikytas yra „Prancūziš-kasis“ kelias, kuris prasideda mažame Prancūzijos miestelyje, esančiame 15 km nuo Ispanijos–Prancūzijos sienos, ir eina per šiaurinę Ispaniją. Šio kelio ilgis – apie 800 km. Juos rekomenduo-jama nueiti per 40 dienų, t. y. po 20 km per dieną. Sakoma, kad šis kelias yra padalytas į tris dalis. Pirmoji dalis skirta kūnui, nes pirmieji keli šimtai kilometrų yra per kalnuotą vietovę. Piligrimams, vos pradėjus žygį, tenka sunkiausioji jo dalis – kopti į 1200–1500 m aukščio kalnus. Antroji kelio dalis skirta dvasiai. Nuo Burgos iki Leono – apie 200 km, kur bepažvelgsi – visur lygumos. Fiziškai šią kelio dalį nueiti nėra sunku, sunkiau psichologiškai, nes visą dieną nesikei-čiantis horizontas pamažu įsigrysta, tuo labiau kad nakvynės miestelio niekaip nesimato, nes šis lyg tyčia įsikūręs įdu-boje. Trečia kelio dalis – nuo Leono iki Santjago – skirta apaštalui Jokūbui. Tai dvasinių apmąstymų metas kelyje.

Kelias eina per Navarros, La Riojos, Castillos ir Leono bei Galicijos regi-onus. Juose kelias į Santiagą savaip pažymėtas. Bendri visiems regionams

ženklai – geltonos rodyklės ir piligrimo kriauklės. Šių ženklų galima rasti visur, kur tik jų reikia. Miesteliuose rodyklės geltonais dažais nupieštos ant pastatų, stulpų, laukuose – ant medžių, stulpų ir bet kur kitur, kur galima. Kriau-klės ženklas dažniausiai naudojamas miesteliuose, žymint kelią ant šaliga-tvių. Kriauklių buvo pačių įvairiausių: geležinių, pritvirtintų ant šaligatvio, arba betoninių, įkomponuotų tarp šaligatvio plytelių. Šiais ženklais pažymėtas kelias

neleidžia piligrimams pasiklysti. Einant net nereikia žemėlapio, nes visuomet aišku, kur reikia eiti. Pasiklysti papras-čiausiai neįmanoma.

piligrimo dienaPiligrimo diena prasidėdavo apie 5

val. ryto, kai kaimynai pradėdavo lipti iš lovos ir apgraibomis tamsoje, pasišvies-dami tik žibintuvėliu, kraudavosi daiktus į kuprinę. Visuomet stengdavomės išeiti kuo ankščiau, dažnai net saulei nepate-kėjus, kad iki pietų, kol saulė nekaitina taip stipriai, būtų galima nueiti kuo daugiau, kad tik kuo mažiau liktų eiti per patį dienos karštymetį. Pusryčius dažniausiai valgydavome kelyje, jau nuė-ję nuo nakvynės vietos apie 5 km, dažnai pirmame tą dieną prieitame miestelyje.

Trumpai pailsėję, pasistiprinę ir pasipildę vandens atsargų iš geriamojo vandens čiaupo, įrengto miestelyje, vėl traukdavome į kelią. Iki pietų praei-davome dar keletą mažų miestelių ir nueidavome apie 15–20 km. Dažniau-siai pietų metas būdavo kritinis dienos taškas, kai pietaudami spręsdavome, kiek daug dar tą dieną galime nueiti. Būdavo, kad papietavę iškart apsina-kvodavome piligrimų prieglaudoje ir tą dieną daugiau neidavome. Nusprendę priešingai, po pietų vėl patraukdavome į kelią – ir tai būdavo sunkiausia dienos dalis. Vidudienio saulė alindavo mus, žygiuojančius per laukus, ir kiekvienas

nuo

trau

kos

iš L

ivijo

s pa

klon

skai

tės

ir k

ęstu

čio

salic

ko k

elio

nės

arch

yvo

50_ Apžvalga | rugpjūtis 2012piLigriMAs

Įspūdingasis santiago de compostelos katedros smilkytuvas

galbūt tolumoje bolojančiame miestelyje piligrimai šiandien ras prieglaudą, bet iki jos dar ne vienas kilometras

žingsnis tapdavo vis sunkesnis. Kartais mums pasisekdavo, kai po pietų kelias driekdavosi per mišką, kur karštis nebū-davo toks alinantis. Kelionės pradžioje dažnai apimdavo vidinis nerimas, kad po pietų nuėję paskutinius 5–8 km mieste-lyje nerasime vietos nakvynei. Dauguma piligrimų eidavo tik iki pietų, o per karštymetį jau gulėdavo prieglaudose ištiesę kojas, o mažesniuose miesteliuose ar kaimuose lovų skaičius prieglaudose ribotas. Neradus laisvų lovų, tektų nueiti dar 5–8 km, o tai jau būtų neįveikiama užduotis. Mūsų džiaugsmui – to niekada neįvyko, todėl nerimas likti be vietos keliaujant pamažu išnyko.

Apsistoję prieglaudoje, pirmiausia šiek tiek pailsėdavome, nusiprausda-vome. Prieglaudose, kuriose būdavo virtuvė, vakarienę gamindavomės patys. Kitais atvejais – eidavom į kavinę valgyti piligrimų dienos pietų, kurie susidėda-vo iš dviejų patiekalų, butelio vyno ir deserto. Po sočios vakarienės visuomet dar likdavo laiko, dažniausiai ir jėgų, ap-žiūrėti miestelius, pasivaikščioti jų ma-žytėmis gatvėmis. Tik vieną vakarą po vakarienės teko griūti iškart į lovą, kad skaudančios kojos kuo ilgiau pailsėtų.

Apžiūrėję miestelius dažniausiai jau ruošdavomės miegui – anksti, apie 21–22 val., nes poilsis kelyje už viską svarbiau. Juk ryte ir vėl laukia kelias...

piligrimų prieglaudosPiligrimų nakvynės vieta

– prieglauda – tai patalpa, kurioje prista-tyta daug dviaukščių lovų arba tiesiog patiesta čiužinių ant žemės. Prieglaudų buvo įvairiausių: privačios prieglaudos dažnai priminė kaimo turizmo sodybas arba tiesiog buvo įrengtos paprastame name. Dažnai tai būdavo 15–20 vietų prieglaudos, nors pasitaikė ir didesnių. Vietos savivaldybės išlaikomos prie-glaudos dažniausiai būdavo įsikūrusios naujame pastate su didelėmis patalpo-mis nakvynei. Čia vienu metu galėdavo apsinakvoti 100 ir daugiau piligrimų.

Girdėjome apie prieglaudą, kurioje lovos sustatytos ne dviem, o trimis aukštais. Ten vienu metu galėdavo apsistoti apie 500 piligrimų, bet mums tokioje nakvoti neteko. Krikščioniškose prieglaudose įsikurti tekdavo ant čiužinio, patiesto ant grindų, bet šiose prieglaudose už na-kvyne ir vakarienę su pusryčiais, kuriuos gamindavo visi piligrimai, tereikėdavo palikti auką.

Pasitaikė ir įdomesnių nakvynės vietų. Kartą teko nakvoti bažnyčios koplytėlėje – ir tik dėl to, kad prieglauda bažnyčios varpinėje jau buvo pilna... Kitą naktį apsistojome prieglaudoje, kuri buvo įkurta vienuolyne. Ten buvo dvi didelės salės, kuriose vyrai ir moterys nakvojo atskirai, ir tik viena mažesnė patalpa buvo skirta poroms. Ši prieglau-da įsiminė dar ir griežtomis prižiūrė-tojomis, kurios griežtai neleido daryti nieko, kas ne pagal taisykles. Pavyzdžiui, vaisius teko plauti tik po virtuvės čiaupu, o ne prausykloje...

šiuolaikinis piligrimasTai kas gi tas šiuolaikinis piligrimas,

kuris it pametęs galvą einą per pusę Europos arba bent jau per Pirėnų pu-siasalį? Šiuolaikinio piligrimo paveikslas labai įdomus ir kiek netikėtas. Kelio-nės pradžioje nustebau pamatęs, kad dauguma piligrimų – vyresnio amžiaus žmonės, dažnai pensininkai. Dauguma jų į kelią išsiruošė vieni, nors visi mūsų pažinti piligrimai turėjo šeimas, antrą-sias puses. Jaunimo daugiau atsirado tik antroje kelionės pusėje, jau artėjant prie Santiago de Compostelos. Suprantama, kad jaunimas dažnai negali išeiti į žygį 40-čiai dienų, o senjorai dažnai išsi-ruošia visai vasarai ir eina neskubėdami – po 10–15 km per dieną. Sutikome ir tokių, kurie į kelią išsiruošė dar ankstyvą pavasarį tiesiog nuo savo namų Vokie-tijoje, Olandijoje ar Šveicarijoje. Buvo ir tokių, kurie eidavo į priešingą pusę nei Santiagas – mat pėsti jau grįždavo namo. Kelyje sutikome daug piligrimų iš Ispanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, taip pat ir brolių latvių. Buvo kelyje ir keletas lietuvių – Solveigą iš Vilniaus sutikome paskutinę žygio dieną, kai iki Santia-go buvo likę eiti vos 5 km, o Rimantą iš Vievio sutikome jau prie Santiago katedros. Džiaugėmės pasimatę su tėvynainiais.

nuo

trau

kos

iš L

ivijo

s pa

klon

skai

tės

ir k

ęstu

čio

salic

ko k

elio

nės

arch

yvo

_512012 rugpjūtis | Apžvalga piLigriMAs

santiago kelio skulptūros, vaizduojančios piligrimus

santiago išbandymaiEinant Santiago keliu reikia ne

tik psichologinio pasirengimo, bet ir nemažų fizinių jėgų. Suprantama, kad didžiausią krūvį žygyje patyrė kojos, todėl joms ir teko daugiausiai iškęsti. Jau antrą kelionės dieną ant pėdų pasirodė pūslės, o ir padai, nuėjus jau pirmuosius 10 dienos kilometrų, sakyte sakė: „Gana! Duokite mums pailsėti!“ Dėl šių prie-žasčių jau trečiosios žygio dienos rytą pakeleivingame miestelyje, vos atsidarius žygio batų parduotuvei, užėjome į ją ir pirkome naujus batus. Tokius, kurie leido atsikvėpti ir padams, ir jų šeimi-ninkams.

Bet pūslės ir skaudantys padai toli gražu nebuvo vienintelis skausmingas žygio palydovas. Jau kitą diena kiekvie-nas žingsnis tapo tikru išbandymu dėl skaudančių kojų raumenų. Jau tuomet supratome, kad fizinės treniruotės prieš žygį buvo būtinos. Kitas skausmo šaltinis – ties kauliuku ištinusi koja, dėl ko einant šlubčiodavome, o ir poil-sio pertraukėlių padaugėdavo. Pusiau juokais, pusiau rimtai sutarėme, kad skausmas turbūt yra nuolatinis žygio palydovas. Panašiai taip ir buvo – tik klausimas, kada skausmas aplankys mus: nuo pirmo žingsnio ryte ar nuėjus 5 km, o gal jau tos dienos žygio pabaigoje, nuėjus 20 km?! Tokia buvo kasdienybė. Tik paskutinę žygio savaitę galėjome lengviau atsipūsti ir eiti besimėgaudami keliu, nors įkyrusis palydovas skausmas

visiškai mūsų neapleido. Visa tai patyrė dauguma piligrimų,

einančių Santiago keliu. Visų piligri-mų kojos būdavo apraišiotos bintais, apklijuotos įvairiais pleistrais, nusėtos nuospaudų, apšašusios. Ne veltui vidu-ramžiais kelyje į Santiagą kūrėsi piligri-mų ligoninės. Kelyje praėjome ir vietą, kur viduramžiais buvo įkurtos piligrimų kapinės. Deja, bet ne visi piligrimai ka-dais atlaikydavo varginančią kelionę per Pirėnų pusiasalį. Tokių atvejų pasitaiko ir šiais laikais. Artėdami prie Santiago,

praėjome keletą kryžių, atminimo lentų piligrimams, kurie jau šiais laikais eida-mi į Santiagą jo nepasiekė. Tai buvo jau vyresnio amžiaus žmonės, kuriems kelias į Santiagą tapo paskutiniu keliu šioje žemėje.

santiago de compostela katedra

Paskutinę žygio dieną pradėjome itin anksti, kėlėmės 4 val. ryto, nes norėjome kuo greičiau pasiekti Jokūbo katedrą. Į kelią pajudėjome dar su tamsa,

nuo

trau

kos

iš L

ivijo

s pa

klon

skai

tės

ir k

ęstu

čio

salic

ko k

elio

nės

arch

yvo


o vos išėjus iš miestelio, kelias patraukė per mišką, o jame surasti geltonąsias rodykles buvo itin sudėtinga. Su palen-gvėjimu atsikvėpėme, kai mus pasivijo piligrimai iš Azijos, kurie turėjo žibin-tuvėlį. Visgi miško keliukams išsiski-riant, tekdavo apžiūrėti ne vieną medį, kol rasdavome rodyklę, rodančią kelią į Santiagą.

Rytas pamažu aušo, o mes – tary-tum ant sparnų, su pagreičiu žygiavome į Santiagą. Žinojimas, kad tai pasku-tinė žygio diena, kuriai baigiantis mes pasieksime tikslą – Jokūbo katedrą –, jaudino ir motyvavo žygiuoti greičiau. Juk šio tikslo mes įnirtingai siekėme jau daugiau nei tris savaites.

Jau visai išaušus su visu būriu sku-bančių piligrimų praėjome Santiago de Compostelos oro uostą, iš kurio, beje, po kelių dienų pakilome link Tėvynės. Netrukus, užlipus ant paskutinio dides-nio kalno kelyje, pamatėme ir Santiago priemiesčius, iki kurių buvo likę mažiau nei 10 km. Nuo kelio ženklo, žyminčio Santjago miesto pradžią, iki katedros teko eiti dar apie 4 km. Skubėjome, nes kiekvieną dieną, patį vidurdienį, piligri-mams katedroje aukojamos Šv. Mišios, kurioms baigiantis įkuriamas įspūdingo dydžio sidabrinis smilkintuvas. Aštuoni vienuoliai, laikydami smilkintuvą už virvės, kuri yra perjuosiama per įtaisą, pritvirtintą prie katedros stogo, įsiūbuoja smilkintuvą taip, kad jis supasi 25–30 metrų spinduliu ir beveik pasiekia kate-dros stogo skliautus.

Didžiausia šios katedros įžymybė – po didžiuoju altoriumi, rūsyje, palaidoti šv. Jokūbo palaikai ir už pagrindinio altoriaus esanti šv. Jokūbo skulptūra su relikvijoriumi. Pasiekus šią katedrą, pasimeldus prie šv. Jokūbo, piligriminis žygis baigiasi, nors dalis piligrimų dar eina apie 100 km iki Finistero mieste-lio, į kurį jūra buvo atplukdyti Jokūbo palaikai. Žinoma, tiek pačioje katedroje, tiek mieste dar yra ką apžiūrėti, bet tuomet jau prasideda turistinė, pažintinė ekskursija. Piligriminis žygis baigiasi prie šv. Jokūbo kapo.

Per dvidešimt tris žygio dienas per Ispaniją nueita 560 km, po 25 km per dieną. Kiekvienas kilometras, kiekviena diena buvo fizinių jėgų, bendravimo ir bendradarbiavimo išbandymas. Tai ir savęs pažinimo, dvasinių apmąstymų kelias. ■

kuLtūrA

maciEjus drygas: apiE kino archEologiją ir laisvę nElaisvės sąlygomisKalbino Dmitrijus BABIČIUS ir Inga GLEBOVA

Liepos 26–29 dienomis jonavos rajone stūksantis žeimių dvaras sulaukė svečių antplūdžio. palapinėmis, miegmaišiais ir kameromis apsiginklavę lankytojai apsupo statinį, būriavosi palei akmenines baliustradas arba, nusimetę savo naštą ant saulės nugairintos žolės, kuitėsi prie pilvotų kuprinių. Viena po kitos dvaro pašonėje radosi stovyklavietės. tiesa, skirtingai nei būtų spėjęs atsitiktinis prašalaitis, iškylautojai rinkosi toli gražu ne pastoralinės apylinkių ramybės ma-sinami ir ne norėdami pasigrožėti dvaro mūruose įkūnytu vėlyvojo klasicizmo architektūriniu braižu. pagrindinė sam-brūzdžio priežastis – jau trečiasis kasme-tinis „Meno avilio“ ir „žeMat“ organizuo-jamas kino stovyklos renginys. jo metu prie žeimių dvaro iš visos Lietuvos ir net užsienio atvykę filmų kūrėjai, analitikai ir šiaip kinematografijos entuziastai turėjo galimybę dalyvauti įvairius vizualiojo meno aspektus pristatančiose paskaito-se, diskusijose ir filmų peržiūrose.tradicija tapo tai, kad kino stovyklos organizatoriai iš anksto parenka atskirus seminarus ir filmus jungiančią rengi-nio temą. pirmaisiais metais ja tapo kelio filmo žanras, antrosios stovyklos programa telkėsi prie „kino ir laisvės“ problematikos, na, o šių metų tema – „kinas ir istorija“. Šiuo požiūriu joks atsitiktinumas atrodo tai, kad vienas sto-vyklos svečių – žymus lenkų režisierius dokumentininkas ir scenaristas Macie-jus drygas. Lietuvoje šio kūrėjo vardas dažnai minimas kalbant apie raimundo banionio režisuotus „Vaikus iš Amerikos viešbučio“ – M. drygas yra šio filmo scenarijaus autorius. užsienyje lenkų režisieriaus vizitine kortele laikoma do-kumentinių filmų tetralogija, kuri telkiasi prie įvairių gyvenimo Lenkijos Liaudies respublikoje pjūvių. debiutinis tetralogi-jos filmas – 1991 m. išleistas ir gausybę apdovanojimų pelnęs „išgirskite mano šauksmą“. Filmas pasauliui priminė 1968 m. Varšuvos dešimtmečio stadione susideginusio ryszardo siwieco auką. juostos idėjinis tęsinys „Vilties balsas“

pasakoja apie uždraustąjį Laisvosios europos radiją ir jo atkaklius klausytojus. trečiasis tetralogijos filmas „Viena diena Lenkijos Liaudies respublikoje“ – tai tarsi eilinės dienos socialistinėje šalyje rekonstrukcija. galop keturių kūrinių simfonijos finalas – stovyklos svečiams pristatytas režisieriaus šių metų darbas „išniekinti laiškai“ – kalba apie skrupu-lingą iki absurdo komunistinės valdžios triūsą šnipinėjant asmeninę gyventojų korespondenciją.peržiūrėjus visas keturias juostas tampa aišku, kad vienas esminių M. drygo dar-bų privalumų veikiausiai esti netikėtos ir provokuojančios meninės prieigos, lei-džiančios iš naujo apsvarstyti gyvenimo rytų bloke ypatybes. kas pastūmėja link tokių įvairiapusių ir kartu nepailstamai kruopščių istorinių refleksijų? naudo-damiesi savo viešnage kino stovykloje, nusprendėme režisierių pakalbinti – tiek apie jo kūrybinį kelią, tiek apie tetralo-gijoje gvildenamą tuometės Lenkijos režimą.

kiek mums žinoma, iki šiol esate režisa-vęs tik vieną vaidybinį filmą – tai 1983 m. statyta „psichoterapija“. kada ir kodėl pasiryžote savo kaip režisieriaus ateitį sieti būtent su dokumentika?

Maciejus drygas

„Men

o av

ilio“

nuo

trau

ka

_532012 rugpjūtis | Apžvalgar

imvy

do n

akti

nio

nuot

rauk

a

Iš tiesų „Psichoterapija“ – vienintelis mano sukurtas vaidybinis filmas. Taip jau atsitiko, kad tuometės taisyklės reika-lavo, kad režisieriai naujokai debiutuotų pastatydami po filmą televizijai. Tai, kad kiti mano darbai priklauso dokumentikos sričiai, veikiausiai lėmė paprasčiausias atsitiktinumas. Po „Psichoterapijos“ buvau parašęs scenarijus dar dviem vaidybi-niams filmams – tikėjausi juos režisuoti. Deja, tokios galimybės nepasitaikė, nes scenarijai neatitiko cenzūros reikalavi-mų. Vėliau pasirodė, kad tai, kas mane domino, ne itin domino valdžią ir tuos jos atstovus, kurie anuo metu sprendė šalies kinematografijos likimą. Kadangi manęs niekuomet neviliojo mintis kurti kažką, kas neatitinka mano pasaulėžiūros, buvau beveik pasiryžęs atsisakyti savo profesijos. Nusivylimo laikotarpis sutapo su politi-ne transformacija, kuomet galop sprogo cenzūros burbulas. Kažkuriuo metu visai netyčiomis išgirdau apie Ryszarda Siwie-cą, kuris, protestuodamas prieš Sovietų invaziją į Čekoslovakiją, 1968 m. rugsėjo 8 d. susidegino Varšuvos dešimtmečio stadione, prieš tūkstančių žiūrovų akis. Ši vieno žmogaus auka mane neišdildomai sukrėtė, tad nusprendžiau pirmą kartą gyvenime užsiimti rimta dokumentika. Siwiecą padariau pirmosios savo do-kumentinės juostos „Išgirskite mano

šauksmą“ herojumi. Vėliau sukūriau ir an-trąjį dokumentinį filmą. Ir taip, filmas po filmo, įnikau į šią sritį. Tiesa, man pačiam apibrėžti save kaip išskirtinai režisierių dokumentalistą sunku. Visą laiką turėjau gausybę kitų interesų – kūriau radijo do-kumentiką, rašiau libretus operoms. Todėl neatmetu galimybės, kad kada nors ateity grįšiu prie meninio kino arba apskritai atsisakysiu kinematografijos.

Vis dėlto netgi po „išgirskite mano šauksmą“ jūsų darbuose tebefigūravo komunistinės Lenkijos režimo (1945–1989 m.) ir pasipriešinimo jam tematika. kas vertė toliau tyrinėti būtent šį sudė-tingą ir skaudų jūsų tėvynės istorijos laikotarpį?Veikiausiai ne domėjimasis pačiu komu-nizmu kaip reiškiniu – nors man didžiulę įtaką padarė studijų metai Maskvoje, kur turėjau galimybę stebėti šios sistemos klasikinę ir originalią išraišką. Iš tiesų mane visąlaik domino žmogus, veikian-tis nelaisvės sąlygomis. Dėmesys jam kaip meninių bandymų pagrindas taip pat gimė studijuojant WGIK‘e (Vals-tybinis visos Rusijos S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetas – D. B.), nes pačios studijos toje įstaigoje reiškė mokymąsi būti maksimaliai laisvu ne-laisvoje erdvėje. Esu dėkingas likimui už

šią patirtį – dabar, stebėdamas praėjusius laikus tarsi iš paukščio skrydžio, suprantu, kad būtent WGIK‘o aplinka, kurioje tu-rėjai be perstojo ginti savo pasaulėvaizdį, iškėlė laisvės nelaisvėje motyvą kaip vieną esminių mano interesų.

Įžymioji tetralogija tyrinėja šį motyvą iš skirtingų rakursų. bet ar galima teigti be istorinių rėmų egzistuojant tam tikrą idėjinę giją, jungiančią keturis filmus į visumą?Filmus stengiausi kurti skirtingus – tiek siužeto, tiek formos atžvilgiu. Manau, kad vienintelis esmingas bruožas, siejantis kūrinius, yra liūdesys ir niūrumas. Nė vie-nas iš keturių filmų nesistengia vaizduoti tuomečio gyvenimo linksmo ar malonaus. Iki šiol yra daugybė žmonių, jaučiančių komunistiniam režimui nostalgiją. Yra ir daugybė kitų žmonių, kritikuojančių jį ar neturinčiu su juo nieko bendra. Aš asmeniškai šiuo atžvilgiu jaučiuosi esąs veikiau archeologas, o ne režisierius – toks žmogus, kuriam visų pirma svarbiausia ieškotis tikrų dokumentų ir kitų pirminių šaltinių. Jų neatradęs, bijau konstruoti tezes. Matyt, aiškiausiai mano filmų archeologiškumą liudija priešpaskutinis tetralogijos darbas – „Viena diena Len-kijos Liaudies Respublikoje“. Tai filmas, kuriame rekonstruoju 1962-ųjų rugsėjo

stovyklos programoje pynėsi filmų peržiūros ir kino seminarai

kuLtūrA


27-osios eigą ir detales. Tyčia pasirinkau eilinę datą, nesusietą su jokiais istoriniais įvykiais ar tuometėmis šventėmis. Norėjau patyrinėti, kuo tą dieną gyveno valsty-bė ir kuo gyveno žmogus. Todėl man rūpėjo visos smulkmenos – tiek oficialūs institucijų dokumentai, tiek paprasčiausiai tądien rašyti dienoraščiai, laiškai, skundai. Ilgos valandos archyvuose davė vaisių: iki šiol filmas išlieka veikiausiai detaliausia vienos paros rekonstrukcija Lenkijoje. Minint 1962-ųjų rugsėjo 27-osios pen-kiasdešimtmetį, šiais metais net siūloma surengti dienos, per kurią nieko neįvyko, šventę. Taigi savo kūrybą stengiuosi remti atidžiu archeologiniu tyrimu, orientuotu į faktus ir dokumentus. Tačiau tokio darbo rezultatas – gan pesimistinis ir liūdnas komunizmo Lenkijoje paveikslas.

Vis dėlto šis faktais paremtas paveiks-las tebekelia daugybę klausimų. pakal-bėkime apie to meto režimo ypatybes. Vakar, stovyklos svečiams pasakodami apie „išgirskite mano šauksmą“ kūrimą ir filmo tyrinėjamą ryszardo siwieco susideginimą, paminėjote kone orve-lišką paradoksą: žmogus užsiliepsnojo prieš tūkstančių žiūrovų akis, bet šalyje apie jį ilgą laiką taip nieks ir nesužinojo. kodėl?Tai yra labai įdomus klausimas. Savo filmuose vaizduojama komunistinę sistemą regiu tarsi jungiančią du skirtin-gus pasaulius. Kalbant literatūrinėmis alegorijomis, viena vertus, joje vyrauja absurdo teatro kosmosas, kur dalykai atrodo iškreipti ir groteskiški iki siaubo, kita vertus, komunizmas reprezentuoja ir George‘o Orwello ar Franco Kafkos lygmens kaustantį pasaulį – kitaip tariant, sistemą, brukančią žmogų į ankštą, kontroliuojamą erdvę, kurioje jis nebe-gali judėti, pro akis slenkant istorijai, kuri nuo jo visai nepriklauso. Ir iki šios dienos sunku pasakyti, kurios konkrečios dviejų pasaulių ypatybės lėmė, kad masės žmonių, mačiusių Siwieco auką, iš tiesų nenorėjo jos matyti. Aš dar suvokiu, kad tie žiūrovai, kurie protestą stebėjo iš toli, galėjo būti suklaidinti mūsų valstybinių tarnybų, greitai paskleidusių melaginą informaciją, neva liepsnojęs žmogus buvo paprasčiausias girtuoklis, o jo poelgis – nelaimingas atsitikimas. Tačiau juk pirmosiose eilėse sėdėję žmonės aiškiau-siai girdėjo Siwiecą šaukiant apie savo aukos tikrąją prasmę. Manau, iš dalies po

to stojusią tylą lėmė tai, kad minios buvo susirinkusios į valstybinę Derliaus šventę, ir nebuvo morališkai pasiruošusios tam, ką išvydo. Veikiausiai Siwieco klaida buvo ta, kad jis nusprendė degti prieš šimtą tūkstančių atsitiktinių žmonių, o ne prieš trejetą reikalingų. Su dideliu vargu man pavyko grąžinti Siwiecą į Lenkijos isto-riją. Jaučiuosi atsakingas už to žmogaus likimą.

kalbant apie ryszardo siwieco poelgį, jį pasąmoningai norisi lyginti su romo ka-lantos susideginimu 1972 m. kaip mano-te, kodėl, skirtingai nei po r. siwieco aukos, sovietų valdžia nesugebėjo taip lengvai nutildyti po r. kalantos mirties kilusios visuomenės reakcijos?Kalantos ir Siwieco aukas iš dalies sudėtinga lyginti, nes Kalantos susi-deginimas buvo daugiau ar mažiau iš emocijų, jausmo kilęs poelgis. Jis api-bendrino sovietų Lietuvoje tvyrojusį ir visuomenės aiškiai juntamą ankštumą. Siwiecas buvo nepaprastai intelektualus, išsilavinęs žmogus, kuris iki savo aukos nukeliavo ilgą apmąstymų bei svarstymų kelią. Jis buvo gana gerai susipažinęs su komunizmo teorija ir istorija. Jo poelgis pasirodė labai giliai apgalvotas, tačiau ir labai savarankiškas – Siwiecas nepri-klausė jokiai neformaliai pasipriešinimo organizacijai. Prieš keturias dienas iki susideginimo jis įrašė valandos trukmės kalbą, kurioje išreiškė savo pesimizmo kupinus apmąstymus apie komunistinį režimą, ir perdavė įrašą draugui. Išgirdęs tai, kas įvyko Dešimtmečio stadione, tas draugas labai išsigando ir juostą užkasė. Tačiau po pusmečio jį pasiekė žinia, kad Prahoje susidegino Janas Palachas ir kad šį sykį visuomenės reakcijos būta kur kas audringesnės. Tą akimirką Siwieco bičiulį, matyt, paragino sąžinės graužimas, nes jis pagaliau ryžosi nutraukti tylą. Žmo-gus parašė laišką į Didžiosios Britanijos ambasadą, tačiau tenai jį palaikė pro-vokatoriumi ir liepė su tokio pobūdžio informacija kreiptis į žurnalistus. Vyriškis suvokė, kad laišką reikia siųsti į užsienį, į Vakaraus, tačiau jis nežinojo nė vie-no adreso! Galop jis vis dėlto sugebėjo persiųsti žinią Laisvosios Europos radijui, kaip tarpininke pasinaudojęs viena baldais prekiaujančia švedų įmonę. Ir štai radijo redaktorė laišką gavo pralėkus net trims ketvirčiams metų po susideginimo. Taigi prireikė nemažai laiko, kol į viešumą

iškilo už Siwieco tragedijos glūdintis pro-testas. Romo Kalantos atveju apie įvykį greitai sužinojo lietuvių emigrantai, kurie savo ruožtu sugebėjo laiku papasakoti apie žuvusį jaunuolį likusiam pasauliui.

užsiminus apie laiškus ir informacijos sklaidos tematiką, iškyla kitas gyvenimo Lenkijos Liaudies respublikoje aspektas. iš jūsų paskutinio filmo „išniekinti laiškai“ sužinome, kad per metus šalyje buvo pa-tikrinama – peršviečiama ar perskaitoma – apie 500 mln. asmeninių laiškų. Ar kaip vienas iš režimo liudininkų nujautėte tokius šnipinėjimo mastus? Iš tikrųjų šiais mastais sunku patikėti net šiandien, neturint prieš save konkrečius skaičius liudijančių pirminių šaltinių. Sakykime, esu atradęs 1972 m. valsty-binį dokumentą, kuris skelbia, kad tais metais Lenkijoje buvo patikrinta apie 468 mln. laiškų. Pirma galvojau, kad tai paprasčiausia klaida. Bet skaičius buvo teisingas: į pradinę patikrinimo stadiją per metus iš tiesų pakliūdavo sunkiai įsivaizduojamas skaičius siuntinių. Pats patikrinimas vykdavo taip: pirma laiškus versdavo ant stalo, ir žmonės baltomis pirštinėmis apčiupinėdavo jų turinį. Be to, laiškus peršviesdavo lempomis, norėdami išsiaiškinti, ar viduje neslypi užsienio valiuta ar kokie kiti neleistini popieriai. Į antrąją tikrinimo stadiją pakliūdavo šiaip įtarimą keliantys laiškai arba laiškai žmonių, kuriuos aukštesnės tarnybos buvo nurodžiusios sekti. Tokių siuntinių vokų kraštai buvo atsargiai at-lipdomi, o tai, kas viduje ,– perskaitoma. Taigi iš apytiksliai 500 mln. apčiupinėtų ir peršviestų laiškų kiekvienais metais, jei atmintis neklaidina, buvo perskaitoma iki 80 mln. Ar galėjome tais laikais nujausti šiuos mastus? Suprantama, kad ne. Aišku, mes suvokėme, kad nuolatos vyksta tam tikras stebėjimas ir buvome išmokę būti-nų atsargumo pamokų, tačiau priežiūros procesas, pasirodo, buvo pasiekęs tokias gigantiškas apimtis, kad kai kurie žmonės iki šiol atsisako tuo tikėti. Tai atrodo pa-prasčiausiai neįmanoma. Taip pat neįma-noma atrodo tai, kad 1962 m. stebėjimo tarnybos, be atvangos sekdamos daugybę piliečių, įvairiomis transporto priemo-nėmis Lenkijoje sukorė apie 5,5 mln. kilometrų. Tai buvo milžiniška sistema, orientuotą į nuolatinę kontrolę. Dažnas įsivaizduoja, kad Lenkijoje ji buvo švelni ir negrėsminga, bet tai – netiesa.

kuLtūrA


juk šis mitas gyvuoja iki šiol! prista-tydamas savo filmą, minėjote, kad net dabar nemažai žmonių įsivaizduoja, esą Lenkijos Liaudies respublikoje gyventi buvo palyginti lengva ar net smagu. savo kūryba griaunate šį įvaizdį. o kur jo šaknys?Na, matyt, negalime be išlygų teigti, kad šis įvaizdis visiškai nepagrįstas ar, atvirkš-čiai, atspindi tikrą dalykų padėtį. Sistemos atžvilgiu veikiausiai iš tiesų turėjome šie tiek demokratiškesnę šalį už kitas Rytų bloko valstybes. Tačiau taip pat reikia suvokti, kad negausūs privalumai buvo pasiekti kruvinomis pastangomis. XX a. Lenkijos istorija – tai dramatizmo kupinų įvykių virtinė: tai krauju pažymėti 56-ieji, 68-ųjų politiniai paaštrėjimai, aštuntojo dešimtmečio streikai, pareikalavę ne vie-nos aukos. Sykiu mes pelnėme mažesnį valstybinį reguliavimą muzikos, kinema-tografijos ir kitų menų srityje, socialinis realizmas nebuvo vienintelis įmanomas stilius. Be to, ilgainiui netgi ideologinių

kanonų suvaržyti menininkai sugebė-davo atrasti tinkamą ir subtilią metaforą norimai prasmei perteikti. Iš tiesų grįžęs iš Sovietų Sąjungos į tėvynę pajusda-vau laisvesnį orą. Tačiau reikia suprasti, kad nepaisant visko, pati sistema ne itin tesiskyrė. Jos širdyje slypėjo tas pats ne-išsprendžiamas paradoksas: politinė san-tvarka, kuri save vadina pačia teisingiausia pasaulyje, kuria valstybę, kurioje žmonės būsią visiškai laisvi ir lygūs. Bet paaiškė-ja, kad šios lygios ir laisvos visuomenės sąlygomis valdžia kažkodėl bijo liaudies ir turi ją nuolatos stebėti. Štai, sakykime, neišgalvota situacija iš tuometės speci-aliųjų tarnybų darbo istorijos. Žmogus ūkinėms reikmėms norėjo nusipirkti 60 metrų elektros laidų. Jis būgštavo, kad noras iškart įsigyti tokį didelį jų kiekį par-duotuvės darbuotojams pasirodys kažkiek įtartinas. Dėl to jis pasiūlė savo draugui: „Pirkis 30 metrų, ir aš pirksiuos 30 metrų, o pinigus vėliau tau atiduosiu.“ Draugas sutiko, bet nedelsdamas davė žinią atitin-kamoms institucijoms – „nežinau kodėl, bet bičiulis manęs prašo jam parūpinti 30 metrų laidų.“ Ir štai nieko neįtarian-tis žmogus kartu su pirkiniu gauna ir asmeninį įslaptintą segtuvą valstybinėje žinyboje, jį pradeda sekti. Juk reikia suži-noti, kam piliečiui tokiam ir tokiam staiga prireikė 60 metrų elektros laidų – galbūt jis įsivėlęs į kažkokius nešvarius šnipų žai-dimus. Į jo aplinką infiltruojami agentai ir informatoriai. Nesuradus jokių kabliukų, byla po pusantrų metų uždaroma, bet tai toli gražu nereiškia, kad ji išmetama: nelaimingojo žmogaus segtuvas peržiū-rimas kas dvejetą – ketvertą metų. Ir štai toks stebėjimas be vargšo piliečio žinios

vyksta nuo 1953-ųjų iki 1979-ųjų – kol bylą, neatradus jokių papildomų įkalčių, nusprendžiama panaikinti. O viskas – dėl kažkokių 60 metrų laidų. Pripažinkime, kad tai absurdas. Bet taip veikė tuometė santvarka, tokia buvo jos esmė.

Ar ši esmė nepraranda savo svarbos ir šiandien? reziumuojant mūsų pokalbį norėtųsi pasiklausti jūsų prognozės: ar manote, kad skaudi Lenkijos Liau-dies respublikos patirtis ateityje išliks aktualiu Lenkijos dokumentinio kino leitmotyvu?Tai prognozuoti yra sudėtinga. Prasidėjus politinės transformacijos procesui, kai staiga nebeliko cenzūros kliuvinių, mes pagaliau ėmėmės gvildenti tokias temas, kokios iki tol buvo griežtas tabu. Atsi-rado nemažai filmų, kuriuos įvardyčiau kaip istorinius – filmų, paremtų tam tikra švietimo idėja, nagrinėjančių iki tol nepaliestą praeitį. Tačiau man pačiam nelengva prognozuoti šios formos tolesnį vystymąsi, nes pats savo kino istoriniu nepavadinčiau – jis turi pernelyg ryškų autorinį prieskonį. Nepaisant to, kad jau minėtas „Išgirskite mano šauksmą“ spėjo virsti privaloma mokykline medžiaga, drįsčiau teigti, kad mano kūryba veikiau linksta arthouse‘o, o ne istorijos pamo-kos pusėn. Man pačiam yra nepaprastai svarbus emocinis pasakojimo lygmuo – stengiuosi sukurti tokią kūrinio struk-tūrą, kuri stimuliuotų jausminį ryšį tarp žiūrovo ir vaizdo, kurį jis mato ekrane. O tai savo ruožtu neretai reiškia, kad auditorija mažiau sužino, bet įgauna turtingesnę išgyvenimų patirtį. Sakykime, iš mano pirmojo dokumentinio filmo beveik nieko nesužinome apie Ryszardo Siwieco gyvenimo faktus – apsiribojama ta informacija, kuri pasižymi tam tikru emociniu užtaisu. Analogišku būdu „Išniekinti laiškai“ nesistengia tapti žinių apie režimą kompendiumu. Filmas vei-kiau siekia pasitelkti žiūrovų jausmus ir priversti juos vienai valandai pasijusti ano laiko ir erdvės liudininkais. Taigi kalbant apie istorinės atminties tęstinumą, man asmeniškai itin svarbu, kad Lenkijos Liaudies Respublikos būties apraiškos paliktų gilesnį įspaudą žiūrovų širdyse, o ne protuose.

Dėkojame už malonų pokalbį. Linkime sėkmės ir tikimės artimiausiu metu sulaukti naujų įdomių Jūsų darbų. ■

žeimių dvaro rūmai kūrė romantišką kino stovyklos atmosferą

m. drygas: Savo kūrybą stengiuosi remti atidžiu archeologiniu tyrimu, orientuotu įfaktus ir dokumentus

kuLtūrA

rim

vydo

nak

tini

o nu

otra

uka


poetas, televizininkas ir teatralas Alvydas Šlepikas yra fenomenalus tarp Lietuvos menininkų, nes gerai vertinamas ir poezijos avangarduose, ir fotografuojamas žvaigždžių žurnalams. Vienas pagrindinių rolando skaisgi-rio fabriko ramsčių „Apžvalgai“ dėstė savo humanistišką požiūrį į televiziją ir pasakojo, kad poezijai rašyti jam reikia nuotaikos.

pone Šlepikai, ar jūs dvasingas?Nepaprastai. Jeigu žmogus turi dvasią, tai jis dvasingas. Kiekvienas žmogus dvasingas.

jūs dirbate ir televizijoj, ir teatre. Ar jūsų kolegos jus pašiepia, esą jūs nedvasingas? juk televizija dažnai vadi-nama kultūros prieše.Su dvasingumu tai neturi nieko ben-dro. Galėtų mane vadinti kokiu nors parsidavėliu. Visi televizijoj dirba. Kur daugiau galima dirbti, jeigu teatre dirbi už minimumą. Gyventi tai reikia. Man taip pavyko gyvenime, kad užsiimu kuo noriu. Nenorėčiau, nedirbčiau. Juo labiau kad tas vaidybos pasaulis nutolęs, aš labai mažai vaidinu. Šiaip teatre prak-tiškai nedirbu, dabar neturiu su niekuo sutarties, esu visiškai laisvas.

Ar televizija iš žmogaus padaro zombį?Jeigu pats žmogus nori, tai padaro. Jeigu jis sėdi prieš teliką ir žiūri neiš-jungdamas, niekur neidamas, niekuo nesidomėdamas... Bet lygiai taip pat ir kompiuteris gali padaryti, ir bet kas – buhalterį skaitliukai gali zombiu pada-ryt, jeigu sėdės prie jų visą laiką. Niekas nieko zombiais nepadaro, patys žmonės tampa zombiais.

o kodėl tV laikoma meno, kultūros ir dvasios prieše, nors per ją kartais galima pamatyt dvasingų spektaklių, dvasingų filmų? Ar dėl to, kad žiūri tarkovskį per teliką, tarkovskis tampa mažiau dvasingas?Į televiziją susiformavęs neigiamas

požiūris taip pat kaip į greito maisto restoranus, bet tai nereiškia, kad jie nie-kam nepatinka, kad jie visiškai nereika-lingi. Kai reikia greitai pavalgyti, tai imi ir pavalgai.Televizija yra tokia, kokia yra visuome-nė. Nei geresnė, nei blogesnė. Visame pasaulyje produkcija nėra vienalytė. Jeigu žmogus protingas, jis atsirenka, ko jam reikia. Nereikia būti vien daržove ir žiūrėti iš eilės viską, ką rodo. Be to, dabar yra didelis pasirinkimas. „Mezzo“ gali parodyti kažką iš Metropoliteno operos, kur dauguma žmonių tiesiog negali nuvažiuoti. Televizija yra labai geras daiktas.

o ką jūs žiūrit?Aš žiūriu daug, todėl, kad man reikia. Kai esi TV profesionalas, turi išmanyti.

žiūrit telenoveles?Tenka pažiūrėti vieną kitą seriją. Savo malonumui tikrai nežiūriu. Žiūriu žinias, Nacionalinės geografijos kanalą, dar ką nors.

Ar kiekvienas yra menininkas?Ne kiekvienas yra, bet kiekvienas gali būti. Jei sakoma, kad meno objektas yra tai, ką menininkas sąmoningai pateikia kaip meno kūrinį, vadinasi, tai meno kūrinys.

Ar vandentiekio kokias nors licencijas išdavinėjantis valdininkas gali būti kūrybiškas?Gali. Jonas Strielkūnas, puikus poetas, ilgą laiką dirbo labai nepoetišką darbą, tvarkė visokias sąskaitas. Lietuvių poetų yra nemažai fizikų, matematikų, inžinie-rių. Mano geras bičiulis Gintaras Bleiz-gys, puikus poetas, ką tik išleidęs knygą, yra verslininkas ir tai jam netrukdo būti kūrybiškam, kurti ir gyventi kūryboje. Kitas mano kolega Evaldas Ignatavičius yra užsienio reikalų viceministras ir jis taip pat yra puikus poetas. Pasaulyje buvo daugybė pavyzdžių, kai žmonės, užsiimantys, atrodo, visiškai nekūrybiška

veikla, yra puikūs menininkai.

o jūsų draugų darbai –užsienio reikalų viceministras, verslininkas – jūsų galva, yra kūryba?Turbūt. Nežinau, nes nebuvau jų kailyje. Tikriausiai.

jūs esate sakęs, kad poezija yra kūry-bos pagrindas. kodėl jums taip atrodo?Poezija kuria pasaulius, ji labai dau-giaprasmė, jinai... Kita vertus, moderni poezija yra mažai skaitoma. Tam, kad suvoktum šiuolaikinę poeziją, reikia žinoti kontekstą, tai ne visada lengva. Jeigu žmogus nepasiruošęs pasiima šiuolaikinę knygą, jam gali atrodyti, kad tai paprasčiausia žodžių krūva. Poezija yra daugiau pasąmoninis dalykas, gal labiausiai išreikštas iš menų. O visas me-nas irgi yra labai intuityvus. Poezijoje, be abejo, reikalingas išmanymas, įvairių technikų žinojimas, kalbos jausmas... Poezija yra labiausiai laisva kūrybinė forma.

o muzika kokią vietą užima jūsų hierar-chijoj?

alvydas šlEpikas – apiE zombius, darŽovEs, kliEdEsĮ ir mEnąKalbino Karolis JACHIMAVIČIUS

Alvydas Šlepikas

Mar

tyno

s ž

ilion

ytės

nuo

trau

ka

kuLtūrA


Kitas gali sakyti, kad muzika yra pa-grindas. Mendelštamas kažkada sakė, kad architektūra yra pagrindas. Taigi yra subjektyvu, nėra jokių aksiomų. Aš savo kūryboje pirmiausiai remiuosi į poeziją. Ir prozoje ieškau, bandau apčiuopti tą ribą, kur poezija susiduria su proza. Ra-šydamas prozą bandau naudoti poetinės technikos dalykus.

Ar jūs žiūrėjote į savo būsto įrengimą, kaip į poezijos formą?Aš turiu žmoną, jinai žiūri. Kaip nori, taip ir žiūri. Man svarbu, kad būstas būtų patogus.

kodėl teatras Lietuvoje toks populiarus, o filmų Lietuva neišspaudžia?Viskas čia susikoncentruoja į pinigus, nes filmas yra labai brangus malonumas. Teatras yra daug paprastesnis. Gali su-sirinkti su draugais ir vaidinti kad ir čia, kavinėje, ir gali padaryti puikų spektaklį. O filmo taip nepadarysi, tokio, kokį žiūrėtų žmonės.

Ar jūs galit atpažint teatralą pagal kalbą?Ne, negaliu. O jūs galit?

Jie dažnai kalba taisyklingais kirčiais, bent teatre, atrodo, viena tonacija.Teatre šneka įvairiai, žiūrint, ko nori režisierius. Teatrinė vaidyba skiriasi nuo kalbėjimo prieš kamerą, kadangi salės yra didelės ir aktoriai vaidina be mikro-fonų. Ir judesys turi būti didesnis. Jeigu aktoriai niurnėtų sau po nosim, taip kaip žmonės gatvėj niurna, nemanau, kad kas nors ką nors suprastų, kas vyksta scenoje.

kaip jūs pradėjote rašyt scenarijus serialams?Pirmiausiai pradėjau šiaip rašyti. Prieš susipažindamas su Rolandu Skaisgiriu, buvau rašęs Viktoro Valašino serialui „Kriminalinės istorijos“. Tai buvo pati lietuviškų serialų pradžia. Grubiai, tai buvo pirmasis serialas, padarytas po nepriklausomybės atgavimo. Jis buvo pradėtas kurti „Kaunas plius“ televizi-joje, paskui perėjo į tuometinę „Baltijos TV“. Tai buvo įdomus eksperimentas, buvo rašoma visai kitaip, praktiškai kiekvienai serijai buvo atskiras scenaris-tas. Šiaip pradėjau nuo filmų. Pirmasis mano scenarijus buvo filmui „Siena“

pagal Petro Cvirkos apsakymą.Skaisgirys? Skambino Rolandas, susi-tikom, iškart supratom, kad vienas kitu pasitikim, suprantam ko norim, pradė-jom dirbti kartu.

Ar jūs kartais turit problemų su įkvėpi-mu arba iškvėpimu?Profesionalus rašytojas negali laukti įkvėpimo. Rašant prozą arba scenarijus, įkvėpimas ateina per nuolatinį darbą. Nežinau, kaip kitiems, bet jei rašau po-eziją, tai norisi tam tikros dvasinės bū-senos, kažko, kai jauti, kad gali parašyti tikrai neblogą eilėraštį. Eilinį eilėraštį gali bet kada parašyti, jei esi profesiona-las. Bet kas iš to? Tai neturi jokios dide-lės prasmės. Kalbant apie poeziją, turbūt kiekvienam ateina momentai, kai atrodo, jog esi visiškai išdžiūvęs, esi visiška tuš-tuma, nieko negali padaryti. Ar tai susiję su įkvėpimu? Nežinau. Romas Daugir-das man sakė, kad dirba kiekvieną dieną, ir natūralu, kad per metus parašo vieną poezijos knygą.

jūs tiesiog imate ir rašote, ką galvoja-te, ir taip ateina įkvėpimas?Mano knyga „Mano vardas – Mary-tė“ šių metų vasarį pasirodė. Rašiau aš šį romaną labai aiškiai žinodamas, ką noriu pasakyti. Tiesiog sėdi ir dirbi, rašai, paskui gludini, žiūri, kad būtų tam tikra ritmika, kad būtų siužete tam tikra dramaturgija, kad būtų netikėtumų, kad skaitytojui būtų įdomu.

ko reikia gerai dramai?Gerai dramai reikia geros istorijos, pir-miausiai – gerų personažų.

o ko reikia gerai istorijai?Kad būtų įdomu, kad sudomintų žmo-nes.

kaip vyksta vadovavimo scenaristų ko-mandai procesas? kokia jūsų užduotis?Dabar beveik nerašau scenarijų, dau-giau juos prižiūriu. Bendrai keliese nusprendžiame, ką darysim, kokia bus mūsų firmos strategija ir taktika, kuo užsiimsim, kokius serialus kursim, ir taip toliau. Kartais režisuoju tuos serialus. Yra sukuriami personažai, tam tikra situacija, žinome, apie ką norime kalbėti, apie kokias problemas ar džiaugsmus, ir tada vienas iš scenaristų rašo pačią isto-riją, scenarijaus planą, o kiti scenaristai gauna to plano tam tikras dalis ir pagal tai, kas parašyta plane, parašo tam tikras scenas. Paskui pagrindinis scenaristas tas dalis sujungia į vieną, kad būtų panaši stilistika, pataiso, jeigu jam atrodo, kad kas nors ne taip.

kokios problemos Lietuvoje jums atro-do didžiausios?Lietuvoje, kaip ir visur, yra aktualu nedarbas, neviltis, meilė. Visa tai yra aktualu visada ir visur. Iš kur atsiranda žiaurumas, iš kur atsiranda abejingu-mas? Kodėl žmonės kaip daržovės nieko nenori? Kodėl tiek daug neapykantos? Kodėl toks aukštas savižudybių lygis, – žiniasklaida kartais padaro meškos pa-slaugą, – kad tai yra siaubingas dalykas ir absoliučiai nepriimtina, kodėl plinta narkomanija? Visur tos pačios proble-mos. Lietuva turbūt turi kažką specifiš-ko, bet Lietuva nėra pasaulyje oazė, kur viskas laiminga ir gera, ir šilta.

TRUMPAI APIE ALVYDĄ ŠLEPIKĄ

• gimė 1966 sausio 27 d. Molėtų r., Videniškių kaime• 1984 metais baigė vidurinę mokyklą• baigė 21-ąją Vilniaus technikos mokyklą• Atitarnavęs kariuomenėje, dirbo šaltkalviu ir tekintoju• 1988–1994 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, 1992 m. įgijo dramos

aktoriaus, 1994 m. – dramos režisieriaus specialybes• dirbo Vilniaus mažajame teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre,

kituose teatruose• 1995–1999 m. buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius• rašyti pradėjo dar vaikystėje. debiutavo 1990 m. žurnale „Aušrinė“• 2006 m. novelių knyga „Lietaus dievas“ nominuota Metų knygos rinkimams,

2008 m. už šią knygą suteikta petro cvirkos literatūrinė premija• dainų tekstų autorius. kūrė ir kuria lietuviškus tV serialus

kuLtūrA


Ar jūs gerai sutariate su serialo režisie-riais? jie gal turi visai kitokią viziją, nei kad jūs parašote, pradeda koreguoti, paskui jūs matote seriją, galvojate, kokių nesąmonių pridarė...Scenarijų reikia parašyti, kad viskas būtų aišku ir kad nebūtų šešių nuomonių. Scenarijus tam ir rašomas, kad būtų pa-grindas kam nors – ar serialui, ar filmui. Jeigu režisieriui atrodo kas nors kitaip, tai jis daro šiek tiek kitaip... Kiekvienas žmogus nežiūri identiškai, mes nesam vienodi kaip domino kaladėlės. Natūra-lu, kad į tą pačią istoriją kiekvienas žiūri kitaip.

Ar jums dažnai tenka aukoti savo vaiz-duotės vaisius? Ar dažnai skiriasi jūsų vizija nuo režisieriaus?Jei kalbame apie televizinius projek-tus, ten viskas yra daug sudėtingiau, nes priklauso ne vien nuo režisieriaus, priklauso nuo daugelio objektyvių dalykų. Bet koks kūrybinis užsiėmimas, į kurį įtraukta daug žmonių, žinoma, neapsieis be kompromisų ir pasibarimų. Kai pradėjau statyti spektaklius teatre, buvo kiek keista, kai tavo pradinis sumanymas keisdavosi. Susidurdavai su gyvais žmonėmis – su aktoriais, su dailininkais, su kompozitoriais... taip pat ir su finansinėm galimybėm, techniniais dalykais. Tai duoda tam

tikrą vieną vektorių. Kol esi studentas ar pradedantysis, tai atrodo, kad turi būti kažkaip kitaip. Jei nori užsiimti tokia kūryba, kur, kaip sugalvoji, taip padarai, reikia būti arba dailininku, arba rašytoju.Ir tai, jei esi prozininkas, pasauly-je didžiosios leidyklos turi puikius redaktorius, kurie tam rašytojui labai daug pasako: to negali būti, tas kar-tojasi, kitiems tiesiog išbraukia ištisus gabalus. Prisiminkim, kad ir Rūtos Šepetys knygą apie tremtį. Toji knyga čia sukėlė nemažą pasipiktinimo bangą, nors ir išliaupsinta užsienyje. Daugelis pasaulyje apie lietuvių tremtį sužinojo būtent iš jos knygos, bet kai toje kny-goje personažas, būdamas prie Laptevų jūros ar kur ten, krapštosi dantis dantų krapštuku, žmonės, kurie tai patyrė, supranta, kad ten nebuvo jokių dantų krapštukų. Na, gal čia ne pačios Rūtos Šepetys problema, galbūt redaktorius taip suredagavo. Ji pati yra sakiusi, kad jos knyga įgavusi tokį parduodamą variantą, nes redaktoriai daug dirbo.

kas svarbiausia gerai poezijai?Jei kas nors tai žinotų, būtų labai daug gerų poetų. Atneša du žmonės eilė-raščius – vienas atneša verlibrą ir kitas atneša verlibrą. Forma yra labai laisva, žodžiai jungiasi asociatyviais ryšiais,

galbūt tie ryšiai specialiai suplėšyti, sukurtos kitos jungtys tarp žodžių... Kažkodėl vienas tekstas yra poezija, o kitas yra kažkoks beviltiškas žodžių kra-tinys. Tai turbūt priklauso nuo talento, kalbos jausmo, autentiškumo, nuo to, ar žmogus maivosi, ar ne.

kaip manote, kur baigiasi poezija ir prasideda kliedesys?Ir poezija, ir proza gali būti kliedesys. Kliedesys nėra neigiama konotacija. Reikėtų imti konkretų tekstą ir žiūrėti. Aš nesu koks nors teoretikas. Marceli-jus Martinaitis yra daug rašęs, Valde-maras Kukulas, Viktorija Daujotytė ir kiti žmonės daug rašė apie poeziją, jos gyvybę, kur ji prasideda, kaip ta gyvy-bė atsiranda, kaip ji egzistuoja kalboje. Tam ir vyksta daugybė konferencijų, kur žmonės aiškinasi tekstus, juos žiūri, tikrina, kalba apie kūrybą ir jos prasmę.

Ar apskritai mene yra kliedesys? Ar reikia ribos tarp meno ir kliedesio?Daugelis dalykų iš pradžių atrodo kliedesys, paskui tai tampa pripažin-ta klasika. Aš manau, kad kiekvienas menininkas privalo save šiek tiek riboti. Nemanau, kad žmogus, pasidėjęs drobę ir ant jos nušokęs nuo dangoraižio, ištiškęs, „padaręs paveikslą“, ką nors ypa-tinga menui atvėrė. Nemanau.

a. šlEpikas: jeigu žmogus protingas, jis atsirenka, kojam reikia. nereikia būti vien daržoveir žiūrėti iš eilės viską, ką rodo

kuLtūrA

Agn

ės p

ėčai

tės-

stan

kevi

čien

ės p

ieši

nys


kokios paieškos dabar dominuoja Lietu-vos poezijoje?Įvairios. Iš tikrųjų Lietuvos poezija yra labai įdomi, vien imant paskuti-nių metų pirmas pasitaikiusias keletą knygų... jos visiškai skirtingos. Lietuvių poezija iš tikrųjų galinga ir didelė. Yra labai įdomios poezijos – ir daiktavar-dėjančios, ir veiksmažodėjančios, ir kitokios... Ir naujųjų sentimentalistų yra, kokių tik nori...

Ar meną reikia remti pinigais?Galima sumuštiniais remti. Menas gal ir verslas kur nors didelėje rinkoje. Iš viso reikia remti kultūrą. Aš manau, kad reikia. Jeigu kultūra negalės egzistuoti, o ji negali egzistuoti be paramos, tai elementariai Lietuvos neliks. Ar reikia remti? Gal galima ir neremti, nestatyti baseinų, kad nebūtų meiluty-čių...

bet anksčiau demokratinių institucijų nebūdavo, nebūdavo tokios organizuo-tos valstybės, bet menas mus iš tų laikų pasiekia...Iš kokių laikų?

XVI–XVII a., nebūtinai dailė, folkloras.Folkloras – tai piemenų dainos. Visą laiką buvo mecenatų arba patys kūrė-jai turėjo pakankamai lėšų. Taip buvo visada. Daugiausiai dailės ir skulptūros kūrinių buvo sukurta religine tematika. Nejaugi jūs manot, kad tie dailininkai šiaip sau tapė didžiules drobes? Mece-navo Bažnyčia, turtingi žmonės.

ko, jūsų manymu, trūksta Lietuvos literatūrai?Aš manau, kad lietuvių literatūroje visko yra gana daug ir ji yra įvairi, bet aukštos meninės kokybės pramoginės literatūros trūksta. Gerų trilerių, detektyvų, gerų meilės romanų. Gerų fantasy kny-gų, mokslinės fantastikos. Čia galbūt susiję su tuo, kad rinka yra maža, kalba nedidelė ir vertėjų, verčiančių iš lietuvių kalbos, pasaulyje yra nedaug, ir vilties tikėtis, kad kažkoks lietuviškas trileris bus išverstas į kitą kalbą, turbūt yra mažai, todėl žmonės užsiima grynąja literatūra, kalbos kūryba. O sovietmečiu, norėdamas rašyti kokybišką pramoginę literatūrą, turėdavai susidurti su cenzū-ros mašina ir rašytojas turėdavo rašyti kokį nors ideologinį mėšlą. ■

MūZos dVeLksMAs

indrė mEškėnaitė: skaitymas „nEišaugamas“, jEi nEtyčia ryŽtamasi pradėtiKalbino Vilius ARLAUSKAS

Šįkart ,,Apžvalgos” skaitytojus norime supažindinti su Indre MEŠKĖNAITE. iš kauno kilusi mergina studijuoja filosofiją bolonijos universitete. ,,Mūzos dvelks-mo“ skiltyje indrė yra neatsitiktinai. kaip teigia ji pati, kūryba jai nėra svetima, viskas prasidėjo nuo dar vaikystėje paimto šaukšto, teptuko, o vėliau ir rašiklio. su ja susitikau kiek keistomis aplinkybėmis. kai dauguma mūsų stu-dentų vasaras leidžia atostogaudami, indrė atliko praktiką Vilniuje, „baltų lankų“ leidykloje. Apie praktiką, kūrybą, literatūrą, gyvenimą ir pasikalbėjome. indrė teigia, kad geriausiai atsiskleidžia per eilėraščius, tačiau šiandien jums siūlysime paskaityti jos novelę.

gal galėtum save apibūdinti, pavyzdžiui, per knygos ar filmo personažą, kuris tau labai artimas?Nemėgstu apie save šnekėti. Be to, ma-nau, kad niekas nesugebėtų mūsų apibū-dinti taip klaidingai, kaip mes patys. Tai vadinama subjektyvumu ir aš stengiuosi jo vengti.Man artimi personažai? Esu įsitikinusi, kad kai žiūrima įdėmiai – viskas mums artima.

papasakok, kodėl apsisprendei studijuoti užsienyje, italijoje, ir būtent filosofiją?Nemanau, kad išvažiavimas studijuoti ar gyventi į užsienį yra koks nors apsis-prendimas. Man nepatinka šitas termi-nas. Galima būtų paklausti, o kodėl jūs apsisprendėte likti čia? Tikriausiai jokių didelių sąmoningai išsikeltų svarstymų nebuvo. Taip ir man. Kiekvienam savo drambliai, pasakytų Romain Gary. O kas dėl filosofijos – ji dar niekam nepakenkė. Tikriausiai todėl.

studijuodama ten jau ne pirmus me-tus gali pasidalyti savo įžvalgomis apie tenykštę mokymo sistemą, kokie jos privalumai, trūkumai?Palauk dar pusmetį, kol gausiu diplo-mą, tada ir imsiu šaukti, kad ji bloga ir neteisinga. O jei rimtai – visos mokymo

sistemos yra vienodai geros, tik ne visos jos ir ne visiems vienodai veikia. Vadinkit mane De Gaulle, bet aš stočiau ją ginti.

kada pirmą kartą prisilietei prie kūrybos?Tikriausiai tada, kai išmokau rankoje laikyti šaukštą. Nuo jo tiesiu keliu ėjau iki pieštuko, paskui dažų. Vaikystę praleidau prie baltų lapų ir teptukų. Paskui juos iškeičiau į microsoft word lapą ir klavia-tūrą. Sunku pasakyti, kada. Manau, pa-auglystėje. Juk tai tas metas, kai sudreba vertybių skalė?

indre, norėčiau išgirsti tavo nuomonę apie skaitymą, tiksliau apie grožinės literatūros skaitymą? kaip manai, ar jis vis dar reikalingas? neseniai atlik-toje apklausoje apie lietuvių skaitymo įpročius paaiškėjo, kad daugiau nei 52 % apklaustųjų visiškai neskaito knygų, o 25 % skiria šiai veiklai mažiau nei 3 val. per savaitę. ką manai apie tokius rezultatus?Na, visų pirma – nemėgstu „manyti“ nacionaliniu mastu. Bet jei jau būtina, tikiu, kad svarbiau yra ne kiekybė (arba tas intervalas, šiuo atveju), o kokybė. Juk galima taip pat sėkmingai, kaip ir neskaitant visai, praleisti visą gyvenimą prie netinkamų skaityti knygų. Nežinau, ar grožinės literatūros skaitymas yra reikalingas – vieniems taip, kitiems, kaip matom, ne, bet žinau, kad jis „neišauga-mas“, o tai jau daug, jei netyčia ryžtamasi pradėti.

indrė Meškėnaitė

nuo

trau

ka iš

asm

enin

io in

drės

M

eškė

nait

ės a

rchy

vo


norėjau paklausti apie tavo laisvalaikį, jei jo lieka, koks jis? Ar klausaisi mu-zikos? jei taip, tai kokios? Ar mėgsti vaikščioti į spektaklius, o gal tau labiau priimtinas kinas? gal turi dar kitokių pomėgių?Laisvo laiko sąvoka man visuomet išspaudžia šypseną. Filosofijos studen-tui visas laikas yra laisvas tiek, kiek ir nelaisvas – mes lyg ir niekur neskubam, bet turim nemažai ką pasivyti. Skaityti man tenka vidutiniškai 7 val. per dieną, tad pati maloniausia muzika yra ta, kuri užgožia bet kokias per tas valandas kilu-sias mintis. Spektakliams ir kinui nelabai lieka laiko, be to, nemėgstu šiuolaikinio kino, tad dažniausia mano kelionė yra iki parko ir atgal. Laisvalaikiu bėgioju. Kiti pomėgiai? Jų nemažai ir jie dažnai keičiasi.

esi gimusi ir užaugusi kaune? koks tai miestas? Ar būdama užsienyje jo pasiilgsti? kaip apibūdini miestą, savo šalį, besidomintiems bendramoksliams universitete?Kaunui apibūdinti man visuomet pri-trūksta žodžių. Ir ne todėl, kad tai būtų perdėtai blogas ar geras miestas. Tiesiog jis kažkur „tarp“ ir aš nežinau, kaip tai įvardyti. Nesu linkusi prisirišti prie vietos: pasiilgstu žmonių ir situacijų, bet ne aplinkos.Mane visuomet šiek tiek stebino ir turbūt net ir šiandien glumina žmonių įsitikini-mas, kad jais kažkas domisi. Man tikrai retai tenka išgirsti klausimą, iš kur aš esu, daug dažniau esu paklausiama, kodėl esu ten, kur esu. Paslaptis, padedanti išsisukti iš abiejų klausimų ir kaip mat nebejausti jokių skirtumų, yra trumpai atsakyti: iš Europos.

kokia tavo nuomonė apie literatūri-nius konkursus? kiek žinau, pati esi ne viename dalyvavusi? kaip manai, ar jie reikalingi, galbūt Lietuvoje jų turime per mažai? pasidalyk savo patirtimi.Taip, esu turėjusi ne iš kelmo spirtą lietuvių kalbos mokytoją ir su manim buvo gan nesunkiai susidorota. Manau, esu dalyvavusi geroje dešimtyje konkursų, nemažai jų laimėjusi. Ar jie reikalingi, manau, yra dviprasmiškas klausimas. Kol mokiausi mokykloje, visuomet jaučiausi taip, lyg jų labiau reikėtų mano mokytojai nei man. Dabar manau, kad jų nereikėjo

indrė meškėnaitė

fonas

„Net nežinau, ar esu įdomus žmogus“, – galvojau eidamas link baro. Kažką juk turėjau galvoti, kad netektų eiti tyloje.Tiesą sakant, visad buvau apsuptas įdomių žmonių, taigi būti tokiu pačiam asmeniškai neiškilo būtinybė. Aišku, išoriškai atrodydamas gana ambicingas, kaip ir visi bailiai, galbūt kokioje ypač palankioje situacijoje galėjau bandy-ti tokiu pasirodyti; nors, tiesa, dabar nepajėgiau prisiminti nė vienos akimir-kos, kurioje būčiau pasirodęs bent kiek įdomiu žmogumi.„Ne, vienareikšmiškai. Negana to, į galvą nešauna net ir viena vienintelė nesėkmė bandant tokiu apsimesti: išties nesu įdomus.“ Beveik pradėjau graužtis, kad niekad netapau aktorium. Kad net nepabandžiau. Savigrauža man būtų leidusi daugiau nebegalvoti. Galvojimas vargina.Nepaisant to, kad aplink mane, kaip jau minėjau, sukosi labai įdomi fauna, pats įdomiu taip ir netapau. Esu nelankstaus charakterio nuoboda nelyginant visi tie, kurie kasdien viskuo skundžiasi.Retai persigalvoju dėl ko nors ar aps-kritai keičiu idėjas. Daug dažniau tenka keisti žmones, kurie man tam tikras idė-jas reprezentuoja. Mėgstu būti apsuptas, tačiau tik iš toli. Bijau būti užpultas.Kaip ir daugelis kitų, priklausančių padermei, kurios nekenčiu, daug skaitau ir įdėmiai analizuoju gyvenimo patirtį. Daug mažiau dėmesio skiriu pačiam gyvenimu, kuris man atrodo nuobo-dus beveik tiek, kiek ir aš pats. Su šiais pamąstymais artėjau prie baro, kurio pavadinimas visiškai nėra svarbus. Neži-nau, ar pastebėjote ir ar jums tai galėtų pasirodyti svarbu, tačiau nei vieta, nei gėrimas, kurį užsisakai, nėra svarbūs; tai, kas yra svarbu, yra žmogus, su kuriuo susitinkama ir su kuriuo kažkas užsi-sakoma. Žinoma, jei jau būtinai turim kažkam suteikti svarbą. Kitu atveju geriau pamiršti ką sakiau. Nemėgstu gaišinti žmonių laiko.Na, o kas liečia mane, jei jums įdomu, turėjau intenciją užsisakyti kavos. Be jokios priežasties: iš įpratimo, kuris ati-traukia nuo pagundos gyventi. Dėl tos pačios priežasties rankoje turėjau knygą, kurios pavadinimo, kaip jau supratote,

nei vienai iš mūsų. Ir tikrai nemanau, jog jų yra per mažai: man visuomet atrodė, kad jų yra gerokai per daug.

indre, gal pasidalytum savo kūrybinio proceso užuominomis. turiu galvoje tai, kaip gimsta eilėraštis ar novelė? Ar mintį/idėją brandini, ar tai atsitiktinumo dalykas, o gal siužetus kuri pasiremda-ma asmenine patirtimi? Apskritai, koks tavo santykis kaip kūrėjos su kūriniu? Ar esi iš tų, kurie teigia, kad jų kūryba netu-ri nieko bendro su asmenine patirtimi, o gal atvirkščiai?O kaip gimsta vaikas? Galima išsi-aiškinti, kažkur pasiskaityti, bet tai vis tiek kažkuria dalimi lieka neaišku. Aš galvoju trumpais, gan konkrečiais, metaforinio tipo sakiniais, kurie mane užgriūna netikėtai ir dažniausiai nelaiku. Kai galiu – užsirašau juos, nes antrą kar-tą jie niekuomet nebegrįžta tokie patys. Jie kaip ašis, apie kurią, kai turiu laiko, apsuku orbitas. Kai rašau, dažniausiai nežinau, apie ką rašau, bet beveik visuo-met esu įsitikinusi tuo, ką rašau. Kartais rašydama ką nors prisipažįstu kito balsu, tačiau tai nutinka ne taip ir dažnai: man artimesnis monoteizmas.

gal galėtum papasakoti apie savo praktiką leidykloje ,,baltos lankos". kaip taip įvyko, kad būtent čia atlieki savo praktiką? Ar tokios praktikos yra privalo-mos, ar ją pasirinkai savanoriškai? kokią patirtį įgijai?Turbūt vienintelė patirtis, kurią iš tiesų įgyja žmogus, arba bent jau bando įgyti, yra gyvenimo patirtis. Kažkuria pra-sme mokausi ne tik seniausiame, bet ir viename iš geriausių Europos universi-tetų, todėl, kad man beveik niekas nėra privaloma. Praktika, kaip ir dauguma kitų pasirinkimų, yra savanoriška. Apsispręsti buvo nesunku: galvojau apie žmones, su kuriais norėčiau pabūti už Italijos ribų, ir apie darbą, kuris man būtų įdomus. Savo pasirinkimo nesigailiu.

ką šiuo metu skaitai?Sartriškas klausimas. Juk, jei neklystu, tai buvo jis, kuris sakė, kad verta skaityti tik tokias knygas, kurių, jei netyčia įpusėjus nusibaigtum, nebūtų gėda. Prieš kelias dienas baigiau skaityti Romaino Gary „Aitvarus“. Savąjį nuo šiandien vėl leidžiu Immanuelio Kanto pavidalu. Nesidi-džiuoju, bet ir negėda.■

MūZos dVeLksMAs


neatskleisiu. Nemanau, kad tai svarbu: niekad jos neskaičiau.Turiu ypatingą santykį su knygomis: skaitau tik tas, kurios ant viršelio turi kokią nors nuotrauką. Man tiesiog patinka su savimi nešiotis kieno nors nuotrauką. Ypač jei ji išspausdinta ant knygos viršelio. Mėgstu turėti įrody-mų, kad manęs tuo momentu, kai buvo užfiksuotas kadras, nebuvo arba kad aš buvau kažkur kitur. Nebepasiekiamos vietos ar, matyt, nebesugrąžinamas laikas man nėra svarbūs. Tai, kas yra svarbu, yra būti kažkur kitoje pusėje, nedalyvau-ti. Nesu patriotas nei geras pilietis, bet ir patys supratot.Taigi glosčiau knygą, kurią turėjau ran-koje, neapsigaudinėjau dėl savo asme-nybės ir buvau už kelių metrų nuo baro. Kai jau atsidūriau visiškai priešais – su-stojau: nenorėjau priversti manęs laukti, bet ateiti pirmam būtų buvę netinkama, be to, tai jam būtų leidę suprasti tai, ko leisti suprasti aš nenorėjau. Būdamas mažas buvau auklėjamas ir kažkas iš viso to man dar buvo išlikę.Jau senokai su nekantrumu laukiau, kad mane pakviestų. Ir taip belaukiant lėtai praslinko beveik dvidešimt metų nuo tada, kai jis išvyko. Beveik, nes niekad neįpratau skaičiuoti.Ne, nebuvo jokios ypatingos istorijos, kuri galėtų paaiškinti, kodėl aš negalėjau pirmas jo pakviesti ir baigti šitą nepa-togią situaciją, kurioje ilgainiui buvau įsipatoginęs. Žinoma, kad galėjau tai pa-daryti, tačiau, suprantat, aš esu vienišas žmogus, o vienišas žmogus niekad nieko nekviečia. Net jei dėl to, taip sakant, turėtų mirti nuo vienatvės. Tai vienas iš TŲ pasirinkimų. Kaip pavyzdžiui būti vegetaru ar kariškiu. Atrodo, galėtum apsieiti ir be to, galėtum spjauti į veidą kiekvienai šiek tiek žmogiškai būtybei ir save išgelbėti, bet to nedarai. Štai ir viskas.Visad maniau, kad viešos vietos yra tiek pat nepakenčiamos, kiek ir reikalingos. „Kad įsirodytum“, – visuomet sakyda-vau tam gražiam jaunuoliui, kuris dabar sėdėjo prie stalelio ir kažkada leidosi vadinamas mano genijum. Ištiesiau jam ranką: nežinojau, ką su ja daryti.„Geriau nereikia, pone. Aš ką tik baigiau dirbti: mano rankos purvinos“, – pa-aiškino su mano išraiška veide. Šiek tiek drovesne ir jaunesne. Nesigėdysiu, sunkiai ją atpažinau. Pažiūrėjau į jį vienu

iš tų žvilgsnių, kuriais ponas plaka savo vergą, tačiau paskui nuleidau galvą: jis man nebepriklauso. Atsisėdau.– Norėtumėte užsisakyti kavos, pone? – paklausė padavėjas, išniręs iš tos tušty-bės, kurią tik gyvas žmogus gali išban-dyti egzistuodamas.– Ne, ačiū. Aš bijau vandens, – atsakiau bandydamas be jokios priežasties pabūti malonus. Būčiau dar ir nusišypsojęs, jei būčiau turėjęs kam.Žiūrėjom vienas į kitą tylėdami. Iš pra-džių trise, paskui dviese. Padavėjas išėjo. Kai mano genijus nusisuko, žvilgtelėjau sau į vidų. Ten nieko nebuvo.Turbūt jau buvo metas paklausti, ką jis čia veikė? Kodėl sugrįžo? Kodėl norėjo mane pamatyti? Ir visų tų kitų dalykų, kurios mano rūšis tikėjosi, kad žinosiu, jei norėjau bent kažką teigti apie žmogų, kuriuo buvau kai man vis dar priklausė ta išraiška, kuri dabar egzistavo prieš mane kitoje stalo pusėje. Ir toliau į jį nežiūrėjau, jau sakiau, kad esu bailys ir kad nebebuvau šeimininkas, paskui paklausiau: – Kodėl tavo rankos purvinos?– Valau batus ponams aikštėje. Turiu užsidirbti, kad pabėgčiau nuo tapsmo, kuris mane persekioja. Norėjau būti jūreiviu, bet... pats žinot.

„Bijau vandens, – pakartojau ir atsisukau į padavėją, – persigalvojau: man vieną puodelį kavos. Espresso, ačiū.“Nežinau, kodėl taip pasielgiau. Turbūt mane dirgino jo oficialumas.Jis pažiūrėjo į mane šiek tiek nustebęs. Tokiu žvilgsniu, kurį tau geba pasiūlyti tik tas, kuris kelioms sekundėms atpa-žįsta save tavyje. Paskui vėl atsiplėšė. Kai mane paliko, tęsė: „Taigi jūrininku taip ir netapau. Tapau druska“, – ir pabandė nusijuokti vienu iš tų dirbtinų juokų, kurie prasiveržia, kai nori mirti, bet esi priverstas ir toliau gyventi.Trumpai į jį pasižiūrėjau, paskui lioviau-si vien iš malonumo liautis. Tikriausiai turėjau kažką pasakyti, visuomet turiu ką pasakyti, bet nekenčiu diskutuoti su žmonėmis, kurie nemoka tinkamai kalbėti. Sutikau jį dar prieš tai, kai tapo nereikalingu rašytoju.Pasklaidžiau kelis knygos, kurią atsi-nešiau, puslapius. Tada įsistebeilijau į viršelį. Be jokios priežasties, ten buvo prasta švyturio iliustracija. Pasijutau vienišas. Jis pasijuto išsigandęs. „Galėjau tapti dailininku“, – pagalvojau.Apėjau aplink švyturį tris kartus: norė-jau įsitikinti, kad aplink nesišlaisto jis, bandantis šokti į jūrą ir pabaigti mūsų kančias dar prieš joms prasidedant.

MūZos dVeLksMAs

Vai

dos

stun

dytė

s nu

otra

uka


Padėdamas knygą ant stalo pakėliau žvilgsnį ir tik tam, kad neatrodyčiau piktas, pasakiau: „Mano vienatvė jau ir taip sunkiai virškinama, todėl cukraus niekad nesidedu.“ Tačiau jis man neat-sakė. To ir tikėjausi. Buvo nuspėjamas beveik tiek, kiek aš pats. O gal ir ne, gal ir nebuvo nuspėjamas – buvo permato-mas.Visuomet turėjo neįtikėtinų sugebėjimų mane nuvilti. Nebuvo pakankamai ap-sisprendęs ir stiprus bet kam, ką būčiau norėjęs daryti. Kad ir kur besiųsčiau, buvo labiausiai išbalęs ir nedrąsus. Jis buvo tas aš, kuriuo niekad nebūčiau norėjęs būti: pralaimėtojas.Kuo daugiau kas nors iš manęs ko nors tikėjosi, o kas nors kažko vis tiek tikė-davosi, mes juk ne gyvuliai, tuo mažiau bandžiau padaryti pats ir tuo daugiau atsakomybės užkraudavau jam.O kas nors juk būtinai turi būti kaltas dėl mūsų nesėkmių. Kas nors juk turi žiūrėti iš knygos, kurią būtume parašę geriau, jei tik ta tam tikra idėja būtų buvusi pasiūlyta mums, viršelio. Todėl kad idėjos, jei nežinot, yra pasiūlomos tų, kuriuos esam įkalinę savo viduje. Mano buvęs kalinys dabar sėdėjo prie-šais mane. Grįžo pratęsti bausmę, tačiau aš nebepajėgiau prisiminti nusikaltimo. Buvau per senas teisti.Nekantriai sukinėjau šaukštelį puodelio viduje nors, kaip jau minėjau, cukraus neįsidėjau. Priešais mane buvo gėrimas, kurio nenorėjau. Už manęs asmenybė, kuri ir vėl ruošėsi mane palikti. Jaučiau-si nelaimingas. Neabejoju, žinote, koks tai jausmas.Nors vis dar buvau ten, nekantravau išeiti. Jaučiausi stebimas ir įstrigęs, o tai nejuokais mane glumino. Vieną akimirką vos nesusigundžiau duoti jam šiek tiek pinigų, tačiau prisiminiau, kad į praeitį investuoti nebegalima. Suspau-džiau knygą: vis dar nežinojau, ką daryti su rankomis. Jos buvo švarios, tačiau jaučiausi kaltas.Jis tylėjo. Bijojo tapsmo: juk tai aš tas, nuo kurio stengėsi pabėgti. Na ir teisingai: niekas taip negąsdina kaip jau pasenusi ateitis.Žvilgtelėjau į puodelio dugną, lyg norėčiau jį perspėti apie ateitį, kurią šiandien pažino net per daug gerai. „Po kavos tirščiais slepiasi žmogaus nuo-puolis“, – pagalvojau žvilgteldamas į jį. Bet jo ten jau nebebuvo. ■

nEmarus amŽinojo miEsto groŽisRasa BAŠKIENĖ

roma visais laikais traukė žmones iš viso pasaulio: į Amžinąjį miestą plūdo žemdirbiai ir amatininkai, prekeiviai ir menininkai, užkariautojai ir karaliai. Į romą pasitikti savo lemties keliavo apaštalai, nešę jėzaus kristaus gerąją naujieną. paprasti žvejai iš žemiausių visuomenės sluoksnių imperijos pa-kraščiuose pakeitė tuomečio pasaulio veidą, ir dabar jų palaidojimo vietose stovi didingiausios bazilikos, kurioms lygių niekur nėra… roma žavi turistus savo daugiasluoksniškumu, čia be galo daug įvairovės, masinančios istorikus, kultūros tyrinėtojus, menininkus, pili-grimus ir rašytojus. roma įkvėpė lenkų rašytoją Henriką senkevičių parašyti istorinį romaną „Quo vadis?“, o garsusis psichoanalitkas Zigmundas Froidas kie-kvieną vasarą atvykdavo į romą. niekas, apsilankęs Amžinajame mieste, negali likti jam abejingas. tokia yra roma ir ne veltui sakoma, kad visi keliai į ją veda…

atvykimas į popiežiškąją rusų kolegiją

Mūsų, keturiolikos Šv. Kazimiero

bažnyčios bendruomenės narių, keliai susikirto Vilniaus oro uoste, iš kurio tėvo Liongino Virbalo SJ kvietimu išvykome į Romą. Ačiū šauniajai Anai Mackel, aktyviausiajai bendruomenės narei, suorganizavusiai šią kelionę, – be jos ryžto ir pastangų svajonės būtų li-kusios tik svajonėmis. Išvykome pačioje

rasa baškienė

romos koliziejus

keLionės

nuo

trau

ka iš

asm

enin

io a

utor

ės a

rchy

vo

ras

os b

aški

enės

nuo

trau

ka


birželio pabaigoje, Romoje beįsiplies-kiant dideliems karščiams. Įkaitusiame Ciampino oro uoste mus it gerasis ganytojas pasitiko tėvas Lionginas ir visą įtampą bei nerimą lyg ranka nuė-mė – pasijutome laukiami ir brangūs. Netrukome nuvykti į Popiežiškąją rusų („Russicum“ ) kolegiją (t. Lionginas yra jos rektorius), kur mums buvo parengti kolegijos gyventojų, išvykusių vasaros atostogų, gyvenamieji kambariai. Ką tik buvo pasibaigęs remontas kolegijoje ir mus labai sušildė ir maloniai nuteikė t. Liongino bei Mažosios Betanijos Gėlelės kongregacijos seselių, gyve-nančių ir dirbančių kolegijoje, rūpestis ir pastangos sutvarkyti kambarius iki mūsų atvykimo. Seselių rūpestį ir meilę

jautėme visą savo buvimo laiką, kiekvie-ną dieną laiminome jų rankas, ruošusias mums be galo skanius pietus ir vaka-rienę. Dvasiniais reikalais rūpinosi t. Lionginas, rytais pakviesdamas daly-vauti šv. Mišiose kolegijos koplyčioje. Romą užklupus netikėtiems karščiams, laikėmės pietų kraštų tradicijos ir nuo vidudienio iki pavakario ilsėjomės – tai

čia vadinama siesta.„Russicum“ kolegija, esanti neto-

li garsiosios Santa Maria Maggiore bazilikos, priklauso Vatikano teritorijai. Juokaudavome sakydami, kad viena koja stovime Romos gatvėje, o kita – Va-tikane. Šią kolegiją 1929 metais įkūrė popiežius Pijus XI, nelikęs abejingas persekiojamiems Rusijos krikščionims.

buvusio Mamertinų kalėjimo durys

Vatikano soduose

keLionės

iki mūsų dienų išliko mamertinų kalėjimas,kuriame, pasak legendos, grandinėmisprirakintas prie kolonos kalėjo šv. Petras

ras

os b

aški

enės

nuo

trau

kos


Kolegijoje apsigyvena atvykstantys studijuoti licencijatą ir doktorantūrą seminaristai iš įvairių šalių: Rusijos, Baltarusijos, Slovakijos, Ukrainos ir kt. Pagal tradiciją kolegijos rektoriais skiriami Jėzaus draugijos ordino nariai, o šiuo metu jai vadovauja t. Lionginas, buvęs Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius.

„santa maria maggiore“ ir šv. praksedos bazilikos

Savo piligrimystę pradėjome aplankydami „Santa Maria Maggiore“ – garsiausią ir seniausią baziliką, pastatytą Švč. Mergelės Marijos garbei. Pasak legendos, IV a. gyvenusiam Romos senatoriui Jonui sapne pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija paprašė pastatyti bažnyčią ir pažadėjo duoti ženklą. IV a. rugpjūčio 5 dieną, per pačius vasaros karščius, Romoje esančią Ekskvilino kalvą staiga padengė sniegas. Tuometis popiežius Sikstas III tame keistame įvykyje įžvelgė Dievo Motinos prašymą ir įvykdė jį, pastatydamas bažnyčią ant Ekskvilino kalvos. 435 m. ji buvo kon-sekruota Mergelės Marijos vardu kaip atsakas Efezo susirinkimo sprendimui, kuriuo Mergelei Marijai buvo suteik-tas Dievo Motinos titulas. Vėliau ši šventovė pradėta vadinti Švč. Mergelės Marijos Snieginės Bazilika. Bazilikoje yra Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslas, kurio kopija puošia Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazili-kos altorių.

Bazilika yra be galo didinga, puošta pirmuoju iš Amerikos į Europą Kris-tupo Kolumbo atgabentu auksu, jos

kriptoje po altoriumi saugomos ėdžių, kuriose gulėjo gimęs Kristus, relikvijos.

Netoli „Santa Maria Maggiore“ bazilikos siauroje kuklioje „Via de Santa Prassede“ gatvelėje glūdi be galo sena Šv. Praksedos bazilika, kurioje dar II amžiuje rinkdavosi krikščionys. Švento-vės pastatas priklausė senatoriui Puden-cijui, šv. Praksedos ir šv. Pudencijanos tėvui, vienam pirmųjų Romos krikščio-nių. Dabartinis jos pastatas iškilo IX amžiuje, valdant popiežiui Paskaliui I. Tuo metu Roma buvo nunykusi, joje gyveno tik kelios dešimtys tūkstančių gyventojų (klestėjimo laikais gyventojų skaičius siekė milijoną), tad Paskalis I, susirūpinęs krikščionių, palaidotų Romos katakombose palaikų likimu, pradėjo jų perkėlimą į Šv. Praksedos baziliką, kartu ją pertvarkydamas. Baž-nyčią puošia mozaikos, manoma, kad jas sukūrė Romoje nuo persekiojimų Bizan-tijoje įsikūrę graikų vienuoliai; joje stovi kolonos, prie kurios, kaip manoma, buvo nuplaktas Jėzus Kristus, fragmentas. Jį kartu su kitomis šventomis relikvijomis iš Jeruzalės atgabeno šv. Elena, impera-toriaus Konstantino, 313 metais pa-skelbusio krikščionybę oficialia religija Romos imperijoje, motina.

pasivaikščiojimas romos gatvėmis

Išėję pasivaikščioti vakarinės Romos gatvėmis stebėjomės pastatų stilių ir formų įvairove, akį traukė senovinių sienų fragmentai, savitu būdu įaugę į vėliau pastatytų pastatų sienas. Dau-gybė fontanų, papuoštų nuostabiomis skulptūromis, tyras vanduo, kurio gali atsigerti kone ant kiekvienos gatvės kampo, regis, padeda atspėti Amžinojo miesto paslaptį: Roma gyvuos, kol joje trykš tyro vandens šaltiniai…

Eidami į Ispanijos aikštę praėjome namą, kuriame Nikolajus Gogolis rašė „Mirusias sielas“ – tą primena memori-alinė lenta su įspaustais metais ir užrašu. Romos atvertys… Čia jų gausu. Prieina-me garsųjį Trevi (liet. Trys keliai) fonta-ną (architektas Nicolas Salvi), kuriame maudėsi kino žvaigždė Anita Ekberg garsiajame Frederiko Felinio filme „La dolce vita“ („Saldus gyvenimas“). Skulp-tūrinė grupė virš fontano vaizduoja Neptūną, du tritonus ir merginą, senos legendos heroję, parodančią šaltinį troš-kulio kamuojamiems karvedžio Agripos

trevi fontanas

keLionės

Tyras vanduo, kurio gali atsigerti kone ant kiekvienos gatvės kampo, regis, padeda atspėti amžinojo miesto paslaptį: roma gyvuos, kol joje trykš tyro vandens šaltiniai…

ras

os b

aški

enės

nuo

trau

ka


Šv. pauliaus bazilikos vidiniame kieme

Šv. Andriejaus ir Šv. ksavero bažnyčios altorius

legionieriams.Romos centre – garsusis Kolizie-

jus, senovinis amfiteatras, talpinęs net 75 000 žmonių, atėjusių pasižiūrėti rungtynių, gladiatorių kovų, žaidimų. Imperatoriaus Vespasiano pradėtas statyti 71 m. po kr. koliziejus išlaikė savo didybę ir stulbina Romos svečius iki šiol. Šalia – Tito arka, pastatyta Jeruzalės nukariavimui pažymėti. Tarp Koliziejaus ir Kapitolijaus ir Palatino kalvų stūk-so senovės Romos forumo griuvėsiai. Kadaise čia sprendėsi tuomečio pasaulio likimas, o dabar Romos valdovų buvusią didybę mena tik stūksančių ant Palatino kalvos milžiniškų pastatų liekanos. Iki mūsų dienų išliko Mamertinų kalėjimas, kuriame, pasak legendos, grandinėmis prirakintas prie kolonos kalėjo šv. Petras, stebuklingu būdu ištryškusio šaltinio vandeniu pakrikštijęs du sargybinius. Šie jį paleidę, o šv. Petras, skubiai apleidęs Romą, Via Apia kelyje sutikęs Jėzų ir jo paklausęs:„Quo vadis, Domine?“ („Kur eini, Viešpatie?“). Viešpats jam atsakęs, kad eina į Romą, jog ten jį antrą kartą nukryžiuotų… Šv. Petras susigėdęs grįžo į Romą pasitikti savo lemties.

Romos merija stovi ant Kapitolijaus kalvos, ant kurios, išaręs vagą, Romos pamatus padėjo Romulas – vienas iš garsiųjų dvynių, vestalės Rėjos Silvijos sūnų, pagal legendą išmaitintų vilkės. Greta – karaliaus Viktoro Emanuelio II monumentas, pastatytas 1870 metų Ita-lijos suvienijimui pažymėti. Amžininkai kritikavo jį už pompastiškumą ir pra-vardžiavo „dantų protezu“, juokdamiesi iš ryškiai baltos statinio spalvos, taip nebūdingos rusviems Romos pastatams.

Dar vienas Romos meno stebuklas – „Vėžliukų“ fontanas, pasakojantis istoriją apie iššvaisčiusį savo turtus įsimylėjėlį, pasiryžusį apgauti būsimą nuotaką ir jos tėvą, pro langą parodant neva jaunikio užsakymu pastatytą fontaną. Jaunikis fontaną buvo paprasčiausiai pavogęs, o langas, pro kurį žiūrėdami fontanu gėrė-josi apgautieji, vėliau buvo užmūrytas...

Prieiname Panteoną, šventovę, pa-statytą karvedžio Agripos dar I amžiuje. Einant link jo, gal pirmą kartą dingteli į galvą mintis apie kultūrinius miesto sluoksnius: Panteonas stovi keliais me-trais giliau nei dabartinės Romos gatvės. Šie sluoksniai natūraliu būdu klostėsi daugiau kaip du tūkstančius miesto eg-zistavimo metų, vienas sluoksnis dengė

kitą ir dabartinis miestas net šešiais–aš-tuoniais metrais iškilęs virš senovinio grindinio! Panteono, antikinio pasaulio stebuklo, viduje ilsisi amžinu miegu užmigęs tapytojas ir architektas Rafaelis Santis, čia palaidotas ir karalius Viktoras Emanuelis II.

Pakeliui į Navonos aikštę išgeriame nuostabiausios Romoje šv. Eustachijaus kavos (ja vaišinami net kardinolai!). Navonos aikštė su Keturių didžiųjų upių – Nilo, La Plata, Gango ir Dunojaus – fontanu ir Šv. Agnietės bazilika visiems mūsų piligrimams palieka didelį įspūdį.

šv. petro ir šv. pauliaus bazilikos

„Roma jau prieš du tūkstančius metų buvo milijoninis miestas su savo infrastuktūra, hierarchija, tradicijomis. Per du tūkstančius metų pasikeitė tik technologijos, bet iš esmės miestas liko toks pat. Į šį miestą iš tolimiausių impe-rijos pakraščių skleisti Kristaus mokymo atėjo žvejys ir palapinių audėjas. Dabar jų palaidojimo vietose stovi didžiausios bazilikos pasaulyje. Kuo ne stebuklas?“– sakė t. Lionginas.

Šv. Petro bazilika pastatyta ant jo kapo. Tą liudija XX a. atlikti kasinėjimai,

kurių metu buvo rasti pagyvenusio vyro palaikai. Manoma, kad tai buvo šv. Petro palaikai. Imperatoriaus Nerono valdymo laikais apaštalas Nerono cirke (vietoje, kur dabar stovi bazilika) buvo nukryžiuotas žemyn galva, nes laikė save nevertu mirti kaip Jėzus. Imperatorius

keLionės

ras

os b

aški

enės

nuo

trau

kos

66_ Apžvalga | rugpjūtis 2012keLionės

Konstantinas po 250 metų jo palaidoji-mo vietoje pastatė šventovę, kuri XVI a. buvo perstatyta, ją atkuriant darbavosi garsiausi menininkai, o nuo 1546 m. darbams vadovavo didysis Mikelandže-las Buonarotis. Bazilika yra didžiausia pasaulyje, joje telpa iki 100 000 žmonių. Virš apaštalo palaidojimo vietos pasta-tytas didžiulis baldakimas, žemyn veda laiptai į požemines koplyčias. Šventųjų Benedikto, Metodijaus ir Kirilo, Eu-ropos globėjų, koplyčioje mūsų piligri-minė grupelė liepos 4 d. dalyvavo Šv. Mišiose, kurias aukojo t. Lionginas. Iki ašarų susijaudinome Šv. Mišių pabaigoje užgiedoję „Marija, Marija…“ Čia, šven-tovių šventovėje, išsakėme Viešpačiui savo maldavimus, taip pat dėkojimus ir džiaugsmą būti artumoje to, kuris matė Kristų ir bendravo su Juo… Aplankėme Šv. Sebastijono koplyčią, kurios altoriaus nišoje buvo perlaidoti palaimintojo Jono Pauliaus II palaikai. Vėliau dalis pili-grimų lipo į Bazilikos kupolą pasigėrėti apačioje nusidriekusia Roma, kiti liko melstis.

Išėję iš bazilikos nuvykome į kata-kombas, kuriose senovės Romoje buvo

laidojami žmonės. Šiuo metu lankyto-jams atvertos tik 5 katakombos, nors jų yra apie 60. Persekiojimų laikais čia rinkdavosi krikščionys, nemažai jose pa-laidota šventųjų kankinių, kurių palaikai vėliau buvo perkelti į bazilikas.

Šv. Pauliaus bazilika yra už senovi-nio miesto sienų, tad turistų joje mažiau. Ji iškilo toje vietoje, kur buvo palaidotas šv. Paulius. Didingas baldakimas virš apaštalo kapo stovi bazilikos centre, po juo stiklu uždengtas senovinis mūras – šventojo kapavietė. Šv. Paulius buvo Romos pilietis, tad jam buvo nukirsta galva, nes romėnai kryžiuodavo tik nu-sikaltusius vergus ir svetimšalius. Mirtis ant kryžiaus buvo laikoma negarbinga. Sakoma, kad krisdama šventojo galva į žemę atsitrenkė tris kartus, o tose vieto-se ištryško trys šaltiniai.

Lankantis didžiųjų apaštalų pa-laidojimo vietose apima nepaprastas jausmas: jie, palikę savo gimtą kraštą, palikę įprastą savo gyvenimą ir artimuo-sius, leidosi į sunkų kelią, kurio pabaigo-je jų laukė mirtis. Šv. Petras matė Jėzų, vaikščiojo su Juo, tačiau šv. Paulius apie Jėzų Kristų buvo tik girdėjęs, maža to,

jis persekiojo į Jį įtikėjusius. Ir būtent šio apaštalo antžmogiškų pastangų dėka krikščionybė buvo atnešta į pagonių kraštus, jis ne kartą buvo kalintas, perse-kiojamas, skendo jūroje. Atpildas už tai – kardo smūgis... „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą…“ ( 2 Tim, 4,7–8 ). Taip žuvo šie žmonės, o kas pasakys, kur jų persekiotojų, tuome-čių pasaulio viešpačių, kapai?

vatikanas ir jo sodai Vatikanas popiežių rezidencija tapo

tik XIV amžiuje. Iki tol jų buveinė buvo Laterane, tačiau po Didžiosios schiz-mos, pasibaigus Avinjono laikotarpiui, jie galutinai persikėlė į Vatikaną, atskira valstybe tapusį 1929 metais. 0,44 kv. m. Vatikano teritorijoje yra 852 metrų ilgio geležinkelio atkarpa, malūnspar-nių aikštelė, sodai, palaimintojo Jono Pauliaus II valia atverti paprastiems žmonėms. Be galo smagu buvo juose vaikščioti, gėrėtis puikiais augalais ir medžiais, kuriuos valstybių vadovai dovanojo popiežiams. Mūsų gidė Danuta vaizdingai ir šmaikščiai pasa-kojo apie visas sodų paslaptis, taip pat

Vėžliukų fontanasimperatoriaus Marko Aurelijaus skulptūra prie romos merijos

ras

os b

aški

enės

nuo

trau

kos

_672012 rugpjūtis | Apžvalga keLionės

suteikė daug vilčių mūsų netekėjusioms panelėms prie vadinamojo „Senmergės“ šaltinio – pasirodo, išgėrusios jo van-dens, jos turės net septynias galimybes ištekėti ! Vatikano muziejuose sukaup-ti senovės pasaulio meno šedevrai, garsiausių Renesanso genijų darbais išpuoštos koplyčios. Minios turistų veržiasi aplankyti garsiąją Siksto koply-čią, kurios lubas popiežiaus Julijaus II užsakymu ištapė Mikelandželas. Apie Vatikano muziejus ir sodus papasakoti nėra paprasta, geriausia juos aplankyti.

keliaujame jėzuitų pėdsakais Jėzaus draugijos ordino įkūrėjas

Ignacas Lojola yra palikęs labai ryškų pėdsaką Romoje. Lankėmės Jėzaus vardo („Il Gesu“) bažnyčioje, kuri yra pirmoji barokinė bažnyčia Europoje. Jos pavyzdžiu buvo statomos jėzuitų bažnyčios visame pasaulyje, taip pat ir šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje. Šalia „Il Gesu“, jėzuitų namuose, t. Lionginas aukojo mišias celėje-koplyčioje, menan-čioje paskutines šv. Ignaco gyvenimo va-landas. Pagarbiai saugomi jo asmeniniai daiktai, raštas, parašytas dailiu braižu su jėzuitų pirmuoju antspaudu. Mate-rialinių turtų šventasis nedaug tepaliko, tačiau dvasinis indėlis į Katalikų bažny-čios lobyną – neišmatuojamas. Jo įkurtos draugijos nariai jėzuitai imdavosi pačių sunkiausių užduočių, nešdami krikščio-nybę į tolimus kraštus, organizuodami misijas be galo sunkiomis sąlygomis, ieš-kodami sąlyčio taškų su kitomis didžio-siomis religijomis, patirdami persekioji-mus. Lankėmės garsiojo šv. Pranciškaus Ksavero, Ignaco bendražygio ir bičiulio,

bažnyčioje (beje, visas jos pavadini-mas yra „Šv. Andriejaus ir Pranciškaus Ksavero bažnyčia“). Bažnyčioje virš altoriaus kabo įspūdingas paveikslas, vaizduojantis šv. Andriejaus, šv. Petro brolio, nukryžiavimą. Šis apaštalas taip pat jautėsi nevertas būti nukryžiuotas kaip Jėzus, tad mirtį pasitiko ant X formos kryžiaus. Prie bažnyčios buvu-siame jėzuitų naujokyne savo paskutines valandas praleido garsusis lenkų šven-tasis Stanislovas Kostka, visų novicijų ir studentų globėjas, miręs vos 18 metų, tačiau visus aplinkinius stebinęs savo begaliniu pamaldumu. Aplankėme celę, skirtą jam atminti, čia stovi skulptūra, vaizduojanti mirštantį jaunuolį.

***Romoje yra per 470 bazilikų ir

bažnyčių, visų aplankyti mums nepa-vyko. Stengėmės aplankyti didžiausias ir seniausias, tokias kaip Šv. Klemenso

bažnyčia, po kuria slypi senovinė I a. Mitros šventykla, vėliau paversta krikš-čionių bažnyčia. Apima išties nepapras-tas jausmas, kai lankaisi tokiose šventy-klose, atrodo, prapuola laiko pojūtis ir tų dvidešimties amžių, skiriančių tave nuo anų įvykių, kaip nebūta. „Russi-cum“ kolegijoje yra mozaikinės grindys, pagamintos I amžiuje (šių eilučių autorė basomis kojomis jas išbandė. Puikios! (Be galo malonios karščio išvargintoms kojoms – vėsios ir švelnios). Tuo Roma yra nepaprasta, čia sukauptas visų amžių lobynas – jai žmonės atidavė viską, ką turėjo geriausio: turtus, talentus, siekius, o dažnai ir savo gyvenimą. Pabaigoje norėtųsi pacituoti t. Lionginą, papa-sakojusį mums apie vieną seną jėzuitą, pragyvenusį Romoje daugiau kaip 60 metų: „Jam šiomis dienomis sueis 94 metai, mes kartais automobiliu atsiveža-me jį į „Russicum“, ir žvalgydamasis jis vis kartoja: Kokia graži Roma...“■

baldakimas virš šv. petro kapo Šv. petro bazilikoje

Tuo Roma yra nepaprasta, čia sukauptas visų amžių lobynas – jai žmonės atidavė viską, ką turėjo geriausio: turtus, talentus, siekius, o dažnai ir savo gyvenimą

ras

os b

aški

enės

nuo

trau

ka


metais. Ji atsirado žmonių, kuriems rūpėjo, kad Rytų katalikai galėtų melstis savo įprastomis apeigomis, iniciatyva. Kolegijos įkūrėjams norėjosi suvienyti Katalikų bažnyčią, tad kolegijos įkūrimą jie suvokė kaip siūlymą, kad Katalikų bažnyčioje visi katalikai jaustųsi kaip namuose.Vienas iš tikslų buvo ruošti kunigus, kurie mokėtų rusų kalbą ir galėtų patar-nauti bizantinių apeigų katalikams tiek

„Apžvalgos“ skaitytojams siūlome pokalbį su tėvu Lionginu Virbalu SJ, buvusiu Vilniaus Šv.kazimiero bažny-čios rektoriumi, o dabar jau treti metai vadovaujančiu popiežiškajai „russicum“ kolegijai romoje.

papasakokite apie „russicum“ kolegiją – kada, kieno iniciatyva ir kokiu tikslu ji buvo įkurta?„Russicum“ kolegija buvo įkurta 1929

Lionginas Virbalas sj

ras

os b

aški

enės

nuo

trau

ka

lionginas virbalas sj: jėzuitai visuomEt darbavosi rytuosE

Kalbino Rasa BAŠKIENĖ

l. virbalas sj: atvykstantys į kolegiją siekia gilintis savo profesinėje srityje, tačiau, visų pirma, tai yra krikščionys, kurie turi patys gyventi Evangelija, kad paskui galėtų ja dalytis su kitais. čia, atvykę iš savo parapijų, jie pamato visą pasaulį – visą bažnyčią iš visų žemynų, įvairiausių tradicijų, odos spalvų.piligrimai „russicum“ kolegijoje

Ano

s M

acke

l nuo

trau

ka

_692012 rugpjūtis | Apžvalga kryžiAžodis

laimėk kElionę Į Europos parlamEntą*

HORIZONTALIAI:4. seniausias ir labiausiai piligrimų kelionėms į santiago de compostelą pritaikytas kelias6. kolegija, kurią persekiojamiems rusijos krikščionims 1929 m. įkūrė popiežius pijus Xi8. kalva, ant kurios stovi romos merija10. per kiek metų Lietuva įsipareigojusi uždaryti ignalinos Ae (t. y. ją išmontuoti ir palaidoti pavojingas atliekas)?12. Viena iš jt saugumo tarybos narių, vetavusi rezoliuciją dėl tarptautinių jėgų intervencijos į siriją13. rusijos stačiatikių cerkvės vadovas metropolitas15. pirmas filmas, kuriam A. Šlepikas sukūrė scenarijų17. dvaras, į kurį, pasitraukęs iš politikos, ūkininkauti grįžo prezidentas A. stulginskis19. Labiausiai nuo potvynio liepos pradžioje nukentėjęs rusijos krasnodaro krašto miestas21. kryžių kelio tarp raseinių ir Šiluvos projektas skirtas ... krikšto 600 metų jubiliejui22. duoklių ir dovanų iš žmonių rinkimas, kuris buvo paplitęs tarp kijevo rusios valdovų, anot d. babičiaus, galimai paklojęs pamatus rusiško kyšininkavimo tradicijai23. žymus lenkų režisierius dokumentininkas ir scenaristas24. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas

VERTIKALIAI:1. Viena iš valstybių, į kurią, gelbėdamiesi nuo konflikto, plūsta pabėgėliai iš sirijos2. Vienas iš knygos „Lietuvos istorija“, kurioje mėginama formuoti bendrą Lietuvos istorijos liniją, dėl kurios sutartų net skirtingų istorijos mokyklų atstovai, autorius3. elektrėnų ledo rūmų, pastatytų 1976 m., projekto autorė5. krasnojarsko pataisos darbų lageris trumpiau7. Viena iš Lietuvos partizanų veiklą ir kovas liudijančių vietų8. pagal europos sąjungos nuostatus, siekiant integruoti tautines mažumas, kiek mažiausiai procentų dalykų jų mokyklose būtina dėstyti šalies valstybine kalba?9. geležinkelio stotis sibire, į kurią 1941 m. liepos pradžioje buvo atvežta dalis Lietuvos gyventojų, suimtų per pirmuosius masinius trėmimus birželio mėnesį11. poetas, prie kurio paminklo Vilniuje 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvyko pirmasis viešas protesto mitingas prieš sovietinę imperiją14. tarnyba, kurios tikslas pamatyti ir įvertinti, kaip pagal naują, griežtesnę tvarką skiriama piniginė socialinė parama: socialinės ... tarnyba16. svarbiausia piligrimų lankoma vieta18. dar gyvas liudininkas, tremtyje sutikęs prezidentą A. stulginskį (pavardė)20. religinės bendruomenės skilimas, atsirandant kuriai nors naujai tikėjimo doktrinai arba erezijai

* daugumą atsakymų rasite šio „Apžvalgos“ numerio puslapiuose. išsprendę kryžiažodį, raides iš pažymėtų kryžiažodžio langelių įrašykite į raktinių žodžių junginio langelius, esančius po kryžiažodžiu. pagal punktyrinę liniją iškirpkite raktinius žodžius – kryžiažodžio atsakymą – ir prirašę reikiamus kontaktinius duomenis siųskite adresu: „Apžvalga“, teatro g. 8-17 A, Vilnius, Lt-03107. kiekvieną mėnesį 3 mūsų skaitytojai, teisingai išsprendę kryžiažodį ir atsiuntę jo atsakymą nurodytu adresu, laimės mėnesio prizus. kartą per pusmetį visi, teisingai išsprendę ir atsiuntę bent vieną kryžiažodį (žinoma, išsprendus kuo daugiau kryžiažodžių – šansai laimėti didėja!), varžysis dėl didžiojo prizo – pažintinės kelionės į europos parlamentą (3 didžiojo prizo laimėtojai bus nustatyti burtų keliu).

Mėnesio prizus laimėjo Marius iš palangos, Vaidas ir karolina iš elektrėnų.

Didįjį prizą – kelionę į Europos Parlamentą – laimėjo Antanas iš Kauno, Eugenijus iš Elektrėnų ir Marija iš Vilniaus.

birželio–liepos mėn. numerio kryžiažodžio atsakymas – „olimpinė ugnis“.

Vardas pavardė

telefonas, el. paštas

raktinis žodžių junginys

1 2 3 4 5

10 11 12 13 14 15 16

6 7 8 9


išeivijoje, tiek išvykę į Rusiją. Dalis iš jų sugrįžo į Lenkiją, buvo baigusių studijas Romoje, gyvenusių „Russicum“ kolegi-joje ir į Lietuvą atvykusių. Dalis vyko į Slovakiją, nemaža iš jų karo metu atsi-dūrė Sovietų Sąjungos teritorijoje, buvo suimti, kalinti, o kai kurie nužudyti.

„russicum“ kolegija yra ugdymo įstai-ga. papasakokite apie ją ir apie pačius studentus.Į Romą studijuoti atvyksta studentai iš Ukrainos, Slovakijos, Lenkijos, Rusijos. Mes priimame Rytų bažnyčių kongre-gacijos studentus – bizantinių apeigų katalikus ir studentus iš stačiatikių patriarchato tiek iš Ukrainos, tiek iš Ru-sijos. Kolegija nėra paprastas bendrabu-tis, tai kartu ir dvasinio ugdymo įstaiga. Joje apsistojantys studentai jau būna baigę dvasines seminarijas, o atvyksta studijuoti popiežiškuose universitetuose arba kitokiose akademijose – priklauso-mai nuo specializacijos. Taigi į kolegiją atvyksta seminaristai, jau baigę bakalau-ro studijas, ir kunigai. Kolegija turi savo ugdymo programą: joje vyksta Advento, Gavėnios rekolekcijos, kiekvieną mėnesį vyksta susitikimas su dvasios tėvu, nes kiekvienas studentas privalo turėti savo dvasios tėvą. Atvykstantys į kolegiją siekia gilintis savo profesinėje srityje, tačiau, visų pir-ma, tai yra krikščionys, kurie turi patys gyventi Evangelija, kad paskui galėtų ja dalytis su kitais. Čia, atvykę iš savo parapijų, jie pamato visą pasaulį – visą bažnyčią iš visų žemynų, įvairiausių tradicijų, odos spalvų. Dauguma mokosi popiežiškame Rytų institute, į kurį mo-kytis atvyksta žmonės iš Egipto, Libano, Sirijos, Irako, Indijos. Jie susipažįsta su katalikais, jų gyvenimu, bažnyčios ir krikščionių padėtimi. Dažnai mes kie-kvienas sukerpame Katalikų bažnyčios modelį pagal savo įsivaizdavimą, tačiau buvimas čia, studijos ir susipažinimas su tais žmonėmis duoda labai daug.

kiek trunka kolegijos auklėtinių studijos romoje?Tai priklauso nuo to, ką ir kaip jie studi-juoja. Paprastai studijos trunka nuo 2 iki 6 metų. Jei pasirenkamas tik licenciatas ir specializacija, trunkanti dvejus metus, tai po dvejų metų jie ir grįžta namo. Yra kitos studijos, pavyzdžiui, Bažny-čios kanonų teisės kodekso ar Šv. Rašto

studijos, kurios trunka trejus metus. Po licenciato pasilikus doktorantūros stu-dijoms, prisideda dar dveji ar treji metai. Ilgiausiai studijos trunka šešerius metus.

kodėl „russicum“ kolegijai vadovauja jėzuitai? kaip susiklostė tokia tradicija?Jėzuitai visuomet vykdavo į misijas. Tai ne tik misijos tolimuose kraštuose, kur krikščionybė visiškai nepažįstama, bet ir ribinės situacijos – ten, kur egzistuoja religijos skirtingumai. Jėzuitai visuomet darbavosi Rytuose, pavyzdžiui, Indijoje, tad akademiškai pasirengusiems jėzui-tams popiežius patikėjo po I pasaulinio karo naujai kuriamą kolegiją. Taigi kole-gijos vadovybė ir administravimas pati-kėtas Jėzaus draugijai, nors pati kolegija priklauso Rytų bažnyčių kongregacijai. Rektoriais yra buvę įvairių šalių atstovai: slovakai, prancūzai, belgai, italai – iš viso yra buvę 12 rektorių (vienas iš jų – net du kartus).

kokia kalba čia bendraujama?Kadangi dauguma studentų atvyksta iš posovietinių kraštų ir gerai moka rusų kalbą, o nemoka itališkai, tad iš pradžių čia jiems susikalbėti lengviau rusiškai. Tik ukrainiečiai nenori kalbėti rusų kalba.

kiek trunka kolegijos rektoriaus kaden-cija?Tradiciškai ji trunka apie šešerius me-tus, tačiau tai nėra apribota. Prieš mane

buvęs rektorius jai vadovavo devynerius metus.

kolegijos koplyčioje matėme šv. kūdi-kėlio jėzaus teresėlės atvaizdą. kas sieja kolegiją su šia nuostabia šventąja?Po šv. Teresėlės kanonizacijos 1925 me-tais pradėjo plaukti aukos, kurias seselės atidavė popiežiui. Nežinau, ar visas, ar dalį jų Šv. Tėvas skyrė naujai steigiamai „Russicum“ kolegijai.

gal galėtumėte paaiškinti, kodėl kole-gijos pavadinimas yra „russicum“? ką reiškia šis žodis?Tai yra sutrumpintas pavadinimas, o visą pavadinimą verstume: „Popiežiš-koji rusų kolegija“. Kolegijoje nuo pat pradžių buvo įvestos apeigos, kurios švenčiamos ir stačiatikių bažnyčioje Rusijoje. Norėčiau trumpai papasakoti apie Rytų katalikų liturgijos apeigas: jos skirstomos į Aleksandrijos, Antio-chijos ir Konstantinopolio tradicijas. Iš pastarosios liturgines apeigas yra perėmę tiek slavai, tiek graikai. Apei-gos iš esmės sutampa, tačiau skiriasi giedojimo būdas ir, be abejo, kalba. Ukrainos graikai katalikai meldžiasi ir gieda ukrainietiškai, atvykę į „Russi-cum’ą“ jie nenori melstis pagal Rusijos stačiatikių apeigas. Regis, skirtumai yra minimalūs, tačiau, deja, jie be galo sureikšminami.

Dėkoju už pokalbį.

raštas su šv. ignaco Lojolos autentišku parašu

ras

os b

aški

enės

nuo

trau

ka


72_ Apžvalga | rugpjūtis 2012kuLtūrA

Documents

KRASLAGAS'12 - >> 20 p. ISTORIJOS PĖDOMIS