LIETUVOS MOKSLININKŲ LAIKRAŠTIS www.mokslasplius.lt/mokslo-lietuva Kaina: 3 Lt

Leidžiamas nuo 1989 m., du kartus per mėnesį

2013 metų kovo 7 d.

Nr. 5 (493)

p. 4, 5 Danguolė Mikulėnienė apie gyvenimą kalbai ir kalboje p. 9 Vydūno pėdomis p. 11 „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ XXI tomas

ApIE bALTISTUS SUbūRUSIą KONfERENcIją

Mokslo Lietuva

Nukelta į 2 p.

KAIp UžgIMė jAUNŲjŲ MOKSLININKŲ KLUbAS „pO ZOdIAKU“

gRįžTAME pRIE jUOZApO VARŠEVIčIAUS 6, 7 p.

10 p.

3, 12 p.

Jonas Ivanauskas

XIX a. į Latviją atnešė kaugurų (vidžemė) valstiečių nera-mumus (1802 m.), žemės

ūkio reformos būtinybę, napoleono armijos įsibrovimą (1812 m.), baudžiavos panaikinimą kuržemėje (1817 m.) ir vidžemėje (1819 m.), o svarbiausia, kad 1822 m. išleistas pirmasis laikraštis gimtąja kalba. Tai buvo Jelgavoje Jo-hano Frydricho stefenhageno (1744 – 1812) ir sūnaus spaustuvėje leidžiami „Latvių laikraš-čiai“ („Latviešu avīzes“). nuo 1781 iki 1796 m. J. F. stefenhagenas išspausdino aštuoniolika mokslininko ir kunigo Gothardo Frydricho stenderio (1714–1796) knygų.

Pirmajame laikraščio numeryje 1822 m. sau-sio 5 d. buvo pažadėta: „Mes norime suteikti gali-mybę latviams gilinti žinias, atveždami naujienas iš arti ir iš toli, pateikdami vertingų patarimų, išminties, kartais linksmai pasijuokti, ko nors pamokyti ir pagal galimybes padėti artojų tautai išjudinti protus siekiant gerovės (...). nuoširdžiai mylime latvių tautą ir latvių kalbą.“

Šis laikraštis buvo ne tik pirmasis gimtąja latvių kalba, bet ir ilgiausiai – 93 (!) metus – gyva-vęs per visą Latvijos spaudos istoriją. Ir laikraščio turinys išsiskyrė savo racionaliu branduoliu, nors jį įkūrė ir ilgus metus vadovavo vokiečių kuni-gai ir baronai. Iš jų kilęs ir pirmasis laikraščio redaktorius karlis Frydrichas vatsonas (kārlis Frīdrihs vatsons, 1777–1826). Iki 1901 m. tai

„ . . .Būtų malonu sužinoti, ar šis kunigo Donelaičio lietuviškų giesmių vertimas su-prantamas ir ar patinka mieliems latvių skai-tytojams? – Ta giesmė labai ilga ir mūsų per-nykščių bei šių metų ka-lendoriuje yra tik pusė pirmosios giesmės, iš viso yra keturios gies-mės, tai kalendoriuje dar daug metų būtų galima spausdinti, kol visa būtų publikuota. –

buvo savaitraštis, vėliau pasirodydavo du kar-tus per savaitę, nuo 1911 m. – tris kartus per savaitę, o nuo 1913 iki 1915 m. tapo dienraščiu. Laikraščio prenumerata nuo 3600 egzempliorių 1860 m. išaugo iki 5000 vienetų 1870 metais. Po kuržemės krašto okupacijos 1915 m. laikraštis nutraukė savo veiklą.

k. vatsonas rašė, kad „Latvių laikraščių“ tikslas „įtikinti latvius, kad jų tauta yra nacija, įskiepyti meilę ir pagarbą savo gražiai kalbai, pasipriešinti germanizacijai, nes kas negerbia savo tautybės ir kalbos, tas pats niekinamas“.

„Latvių laikraščių“ leidėjai perėmė spaus-dinti ir „kalendorių valstiečiams“. Liuteronų evangelikų kunigas k. vatsonas pasiūlė papildyti kalendorių literatūriniu skyriumi, kuriame buvo spausdinami straipsniai apie gamtą, pateikiama grožinės literatūros. 1822–1823 m. kalendoriuje buvo spausdinami lietuvių literatūros klasiko kristijono Donelaičio poemos „Metai“ („Ga-dalaiki“) vertimų fragmentai. kadangi pirmieji laikraščio autoriai buvo vokiečių dvasininkai, tai tikėtina, kad vertėjas k. vatsonas naudojosi Liu-dviko Rėzos 1818 m. išleistu „Metų“ vokiškuoju leidimu. unikalu, kad praėjus vos ketveriems metams po „Metų“ išleidimo karaliaučiuje, kara-liškoje G. F. Hartungo (1782–1849) spaustuvėje, Latvijoje suskambo mūsų literatūros klasiko k. Donelaičio poetinis žodis latvių kalba.

Redaktoriaus k.  vatsono prierašas po antrąja Donelaičio poemos vertimo publika- cija:

Kristijonas Donelaitis prabilo latvišKai

Įterptųjų sistemų mokymų dalyviai turėjo progos išklausyti E v a l d o Pa B R ė ž o s paskaitas, skirtas išradimų patentavimui.

Be šių žinių negali apsieiti (bent ateityje tikrai negalės) nė vienas asmuo dalyvaujantis kuriant ir taikant įterptąsias sistemas, todėl netenka stebėtis, kad mokymo dalyvių susirinko gausus būrys, vyko ir gan gyvos diskusijos. norą diskutuoti, galimas dalykas paskatino ir tai, kad lektorius ir klausytojai buvo panašaus amžiaus. kai kurie klausytojai net lenkė, nes tarp jų būta habilituotų daktarų ir profesorių.

Evaldas Pabrėža su savo bendraminčiais turi didelių siekių, iš kurių išskirsime tris. nori pasta-tyti ant kojų sėkmingai veikiančią lazerių kūrimo bendrovę, su mažomis pradinėmis investicijomis užsitikrinti šios bendrovės sėkmingą veiklą, ir trečias siekis – sukurti patentuotą ir sėkmingai komercializuotą naują technologiją, o tai vei-kiausiai ir būtų pirmųjų siekių materializuotas pagrindas.

kokia amunicija disponuoja jaunasis kūrėjas siekiantis įgyvendinti savo kūrybines ambicijas? Baigęs vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, įgijo moderniųjų technologijų vadybos specialybę. Prieš įgydamas bakalauro diplomą informacinių technologijų inžinieriaus praktiką atliko mobiliojo ryšio bendrovėje „Bitė“. Patentų konsultanto patirtį įgijo trejus metus dirbdamas advokatų kontoroje „Metida“, kuri Lietuvoje pirmauja pagal išradimų patentavimą, pripažinta kaip viena geriausiai at-stovaujančių intelektinės nuosavybės interesams. Dirbo bendrovėje „altechna“, su kurios projektais turėjo progos nuvykti į Pietų korėją, Jav, vokietiją ir daugelį kitų valstybių. žodžiu, nežiūrint jauno amžiaus E. Pabrėža turi nemenkos ir, kas svarbu, įvairių sričių veiklos patirties.

E. Pabrėža fundamentinių tyrimų srityje dirba Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos institute, dr. Gedimino Račiukaičio va-dovaujamame Taikomųjų tyrimų laboratorijos lazerinių technologijų skyriuje. kartu studijuoja magistrantūroje, magistro diplominį darbą rašo iš sensorių, Ramano sklaidos ir panašių dalykų.

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis Evaldai, ves-damas mokymus dirbantiems arba norintiems dirbti įterptųjų sistemų kūrimo ir taikymo srityje, perteikėte patentavimo patirties žinias ir kai kuriuos

ĮTERPTOSIOS sistemos ir

patentavimas

1822 m. laikraščio „Latviešu Avīzes“ leidėjai priede Kalendoriuje valstiečiams spausdino ir lietuvių poeto Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ vertimo fragmentus

Nukelta į 8 p.

„Latviešu Avīzes“ („Latvių laikraščiai“) pradėti spausdinti Jelgavoje 1822 m. sausio 5 d. J. Stefenhageno ir sūnaus spaustuvėje: faksimilėje paskutinio 1822 m. leidinio viršelis

Latvių spaudos 100-osioms metinėms skirtas „Iliustruoto žurnalo“ numeris: viršelyje pirmasis „Latviškų laikraščių“ redaktorius Karlis Vatsonas

2 2013 m. kovo 7 d. Nr. 5 (493)Mokslo Lietuva

ĮTERPTOSIOS SISTEmOS IR PaTEnTavImaS Atkelta iš 1 p.

subtilumus. Siekėte išdėstyti bendrus šios srities dalykus ar specialias žinias dirban-tiems įterptųjų sistemų srityje?

Evaldas Pabrėža. Išdėsčiau gan platų kursą, pradedant nuo intelektinės nuosavybės apsaugos bendrųjų dalykų ir baigiant specifiniais išradimų apra-šymų reikalavimais ir apibrėžties ren-gimu. orientacija į įterptųjų sistemų srityje dirbančius mokslininkus ir inži-nierius buvo ta, kad atlikome praktinių užduočių, ieškojome duomenų bazėje ankstesnių išradimų, darėme jų apra-šymus ir taip mokėmės. Šioje užsiė- mimų dalyje stengiausi pateikti kryp-tingų, specializuotų pavyzdžių, kad su įterptosiomis sistemomis dirbantys ar jas kuriantys mokslininkai, inžinieriai galėtų jas aprašyti patentavimui.

ML. Su kokiais įterptųjų sistemų pa-tentavimo subtilumais tenka susidurti, ką būtina ir naudinga žinoti?

E. Pabrėža. Įterptosios sistemos – tai tarpdisciplininė sritis, elektronikos ir informacinių technologijų paribyje esanti įtaisų ar darinių grupė. kadangi siejasi su informacinėmis technolo-gijomis, tai būtina žinoti tam tikrus apribojimus, ko patentuoti negalima.

Pagal Europoje priimtas patenta-vimo taisykles negali būti patentuoja-mos kompiuterių programos. kalbant trumpai, įterptosios sistemos yra ta tarpinė sritis, balansuojanti ant gana subtilios ribos, ką galima ir ko nega-lima patentuoti. Pati programa nėra patentuojama, nebent turi aiškią sąsają su aparatūrine įranga. Jeigu pateikiama būtent tokia įranga, gaunamas sprendi-mas ir pakankamo techninio pobūdžio efektas, tai patentuoti galima. Į šiuos dalykus bandžiau atkreipti mokymo dalyvių dėmesį.

ML. Kiek tai akivaizdūs ir aiškiai api-brėžiami dalykai, o kiek priklauso nuo konkrečių ekspertų požiūrio, jų supratimo ir vertinimo? Kitaip tariant, kiek skirtingos interpretacijos gali svarstyklių lėkštę nu-lenkti į vieną ar kitą pusę?

E. Pabrėža. Tiek pati išradyba, tiek išradimų įforminimas – techninės kū-rybos sritis. Šališkumas prasideda nuo paties išradėjo, nuo to, kaip jis pateiks, apibūdins savo išradimą, ką pabrėš. savo išvadas pateikia patentų kon-sultantas, kuris išreiškia savo požiūrį. Toliau vertina patentų biuro ekspertas. Jeigu iškilusius ginčus tektų aiškintis teisme, savo išvadas pateiktų papildo-mai pasitelktos institucijos ekspertas. kiekvieno iš minėtų subjektų visiškai

įmanomi ir subjektyvūs sprendimai.ML. Tai kaip šioje subjektyvių spren-

dimų aplinkoje veikti išradėjui, norinčiam savo išradimą apsaugoti patentu?

E. Pabrėža. Išradimų aprašymas yra amatas, kurio reikia mokytis. Tam reikia specifinės kompetencijos. Per maža turėti vien teisinį išsilavinimą, nes būtinas techninis išmanymas. Mokslininkas gali turėti įgūdžių rašyti mokslinius straipsnius, bet toli gražu ne visada jo turimos žinios gali padėti aprašant techninį išradimą. Tam būtini specifiniai įgūdžiai ir specifinio požiū-rio į naujumą argumentacija. Pateikti ir aprašyti išradimo esmę – ne mokslinio straipsnio rašymas.

ML. Ką patartumėte dirbantiesiems su įterptosiomis sistemomis? Akivaizdu, kad jie specialių mokslų nebaigę, patentų biuruose nesistažavę. Jų profesionalumas pasireiškia visai kitoje veikloje. Ar visada verta kviestis patentų biuro ekspertą?

E. Pabrėža. Teikiant projektinius pasiūlymus praverstų numatyti tam tikrų lėšų ir ekspertui telktis – tai nėra sudėtinga. Iš savo asmeninės patirties štai ką pasakysiu. Pačiam išradėjui gilintis į techninio išradimo aprašymo subtilumus verta tada, jeigu jis per savo kūrybinį gyvenimą nusiteikęs pateikti 20–30 aprašymų. kitu atveju jo išradi-mų aprašymo įgūdžiai bus per silpni ir pareikalaus pernelyg didelių pa-stangų ir laiko sąnaudų. kūrybingam darbuotojui neapsimokės, jis praras pernelyg daug jėgų ir laiko. aprašęs dvidešimt, trisdešimt patentų žmogus įsitikina, kad jis jau galėtų lygiuotis ir į gerus kitų šalių ekspertus. o efekty-viausia priemonė būtų, jei aukštosios mokyklos techniškajame fakultete ar mokslo centre bent vienas darbuotojas specializuotųsi patentų srityje.

ML. Ar techniškuosiuose Lietuvos universitetų fakultetuose dėstomas spe-cialus bent kurselis, skirtas išradimams, patentams aprašyti, paraiškoms pateikti? Ar supažindinama su projektų paraiškos rašymo reikalavimais, ypatumais?

E. Pabrėža. viso to išmokti palieka-ma patiems išradybos keliu pasukusiems studentams, dėstytojams, mokslo dar-buotojams. Tokį specialų patentų paraiš-koms teikti kurselį pasisiūliau perskaityti viename fakultete. Dekanas pasakė: „Esi jaunas, dar tik studijuosi magistrantū-roje, tai kaip čia dėstysi apie išradimų patentavimą?..“ Pajutau nepasitikėjimą dėl savo jaunumo, nors turėjau šešerių metų patentavimo veiklos patirties.

o kad kiekviename universitete reikėtų tokį kursą perskaityti, pada-

rant jį kad ir pasirinkti-nu dalyku, tai jokių abe-jonių nekyla. Techninių specialybių studentų yra labai daug, galima būtų besidominčius vilniuje ar kaune surinkti į vieną vietą ir supažindinti su šia daugeliui įdomia ir būtina žinoti sritimi.

ML. Taip būtų ska-tinama imtis išradybinės veiklos. Beje, kuo skiriasi iš-radimo esmės aprašymas patentui gauti nuo įvairių projektų paraiškų rašymo? Juk be projektų dabar sun-ku įsivaizduoti mokslo dar-buotojų veiklą?

E. Pabrėža. Projekto paraiškų rašymas – tai ne visai ta sritis, kurioje turiu bent kiek didesnės patir-ties. kiek žinau, kai kurio-se techniškose programo-se jau būta reikalavimo, kad teikiant projektą au-torius įsipareigotų pateikti vieną ar du išradimus. Tai-gi formalus surišimas tarsi įvyko, tyrimų programose mokslininkai jau įsiparei-goja patentuoti savo išra-dimus. Mano įkurtosios uaB „IaM consultants“ nemažai klientų moksli-ninkų, vykdantys įvairius projektus, kaip tik ir yra įsipareigoję patentuoti savo išradimus ar tech-ninius sprendimus. kuo mes galime jiems padėti? Galėtume įsiterpti į pro-jektų rašymą, detalizuoti tą projekto vietą, kur kalbama apie patentavimą. Bent jau kiek kainuos patentavimas, kiek laiko užtruks ir kitus konkrečius dalykus galėtume atlikti. o techni-nį projekto aprašymą paprastai pats mokslininkas geriausiai atlieka, nes niekas geriau už jį patį būsimo tyrimo subtilybių neišmano. Čia reikėtų atski-rai paminėti išradimo aprašymo rengi-mą, kuris to nedariusiam mokslininkui gali būti visiškai naujas uždavinys ir mokslinio projekto pabaigoje, kai jau turimi tyrimų rezultatai, aprašymą vertėtų patikėti profesionalui.

Paprastai prie mokslinio projekto rašymo sėda grupės vadovas, gaišta brangų laiką, kurį turėtų skirti kaip tik kūrybai, o ne formaliems projekto reikalavimams patenkinti. Dabar bai-giu lazerių studijas vilniaus universi-teto magistrantūroje, o dirbu mokslo

institute. Matau, kaip mano vadovas naktimis rašo projektus, nes dienos tam darbui jau nepakanka. Būtų visai neblogai, kad konsultavimo kompa-nijos padėtų mokslininkams už tam tikrą atlygį rengti projektus ir tą darytų profesionalai. Tik kaip mokslininkai atsiskaitytų už projektų rengimą, jei tokių lėšų nenumatyta? ar galima į rašomo projekto finansinę suvestinę įtraukti ir atsiskaitymą su konsultan-tais? klausimų kyla ne vienas. Būtų protinga kooperacija, bet šiandien sun-kiai įgyvendinama.

ML. Kalbant apie įterptąsias siste-mas taip pat skirtingų krypčių tyrinėtojų kooperacija tiesiog būtina, nes pačioje šių sistemų prigimtyje glūdi skirtingų tyrinėjimo ir net mokslo krypčių taikymas.

E. Pabrėža. Įterptųjų sistemų kryp-tis pati savaime nukreipta į tam tikrų baigtinių gaminių kūrimą ir pritaiky-mą daugelyje sričių. Gaila, kad įterptų-jų sistemų mokslininkai nėra susitelkę, bet dažniausiai dirba atskirai įvairiose institucijose ar bendrovėse. Daugiausia

jų elektronikos, gal informatikos fakultetuose. o kadangi jų veikla orientuota į baigtinį ir praktiškai pritaikomą gaminį, tai patenta-vimas ir sertifikavimas galėtų būti tos papildomos paslaugos, kurias konsultavimo kompani-jos galėtų teikti įterptųjų sistemų gamintojams ir taikytojams. Iš pradžių reiktų naudotis išorinių konsultantų pagalba, o ilgainiui atsiras ir pačių tų sistemų kūrėjų patirtis.

ML. Vesdamas mokymus įterptųjų sistemų srityje dirban-tiems (arba norintiems tuo užsi-imti) mokslininkams, buvote kone savo klausytojų bendraamžis. Kas juos labiausiai domino per moky-mus, kokie neaiškumai kildavo?

E. Pabrėža. Baiminausi, kad klausytojams gali būti nuobodu, nes patentas – tai labiau teisinis

ir šiek tiek techninis dalykas. Reikia

įsisavinti, įsiminti daug taisyklių. nuobodžiau-jančių klausytojų nepa-stebėjau, o susidomėjusių buvo nemažai. užvirdavo diskusijos, kurias tekdavo net stabdyti. Jautėsi porei-kis išmokti, atrodo, gerai vertinta mano pateiktoji medžiaga ir vykusios dis-kusijos.

Mokymų klausėsi tiek magistrantai ir doktoran-tai, tiek mokslo darbuo-tojai, net profesoriai, tad jų skirtinga patirtis ir in-teresai. Daugiausia daly-vių iš vilniaus ir vilniaus Gedimino technikos uni-versitetų. vyravo fizikai, elektronikos inžinieriai, dirbantys su puslaidinin-kiais, kompiuterinių tinklų specialistai, taip pat bio-chemikai. Pastebėjau, kad mano pateiktieji pavyz-džiai buvo gan skirtingai priimami, priklausomai nuo to, kiek klausytojams aktualūs. Iškart matyti, kaip į pateiktą pavyzdį re-aguoja chemikai ar fizikai. žinoma, stengiausi, kad tie pavyzdžiai nebūtų labai specifiški, kad mechanikos pavyzdys būtų suvokiamas ir chemikams.

kad ir toks pavyzdys. siūloma su-kurti pompą, įtaisytą pačiame dvira-čio rėme: spaudžiant dviračio sėdynės balnelį būtų galima pripūsti ratus. Šis pavyzdys paimtas iš Europos patenti-nių patikėtinių egzamino. sprendimas visai realus, tačiau bent kol kas neįgy-vendintas. kaip bebūtų, toks pavyzdys egzaminams labai tinka, nes niekas iš egzaminuojamųjų apie tokį sprendimą nėra girdėjęs – visų lygios galimybės samprotauti. Tai štai toks uždavinys neišprovokuoja papildomų diskusijų ir bereikalingų ginčų, verčia susikaupti ties atsakymu, kaip šį naujumą įvardyti. Mat išradimo aprašyme yra tokia sri-tis – apibrėžtis, kai vienu sakiniu reikia apibūdinti, kuo šis išradimas skiriasi nuo ankstesniųjų ratų pūtimo būdų ir naudojamų priemonių.

ML. Galimas dalykas, tokią idėją įgyvendinti praktiškai pavyktų taikant įterptąsias sistemas, bet gali kilti ir disku-sijų. Ar galėtumėte pateikti neabejotiną pavyzdį su įterptosiomis sistemomis?

E.  Pabrėža. kad ir sumanusis žuvų ieškiklis – sonaras. Jeigu toks sonaras bus suderintas su mobiliuoju telefonu per „Bluetooth“ – nedidelio atstumo įtaisų komunikacijai skirtą sąsają. Lietuvos bendrovė uaB „Fri-day Lab“, veikianti saulėtekio slėnyje, tokį įtaisą gamina, rengiasi paleisti į prekybą. Įtaiso esmė tokia: nedidelis kamuoliukas su įtaisytu pjezoelektri-niu siųstuvu ir imtuvu, atitinkama elektronika, siunčiančia, priimančia ir analizuojančia signalus. kamuoliukas vandenyje fiksuoja ultragarso signalus ir registruoja atsispindėjusias bangas nuo dugno ir žuvų, siunčia jas į mobi-lųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį. Ekrane matyti, kas domina išmanųjį žveją. Įtaiso gamintojai tvirtina matą, kas vyksta net 40 m vandens telkinio gylyje.

bus daugiau

kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Evaldas Pabrėža po interviu „Mokslo Lietuvos“ redakcijoje

ged

imin

o Ze

mlic

ko n

uotr

auko

s

Norintiems tobulintis įterptųjų sistemų taikymo ir kūrimo srityje mokymų dalyviams Evaldo Pabrėžos pateikta užduotis sukėlė nemažai klausimų

MOKYMAI

2013 m. kovo 7 d. Nr. 5 (493) 3Mokslo Lietuva

Tom

o pe

tryl

os n

uotr

auka

* straipsnyje santrumpomis žymimi šie Lietuvos universitetai ir institutai: Lietuvos edukologijos universitetas (LEu), vilniaus universitetas (vu), kauno vytauto Didžiojo universitetas (vDu), Šiaulių universite-tas (Šu), Mykolo Romerio universitetas (MRu), Lietuvių kalbos institutas (LkI), Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI), Lietuvos istorijos institutas (LII).

vitalija kaRacIEJūTė

vasario 21–22 d. Lietuvos edu-kologijos universitete* vyko tarptautinė mokslinė konfe-

rencija „Baltistikos centrai ir Lietuva: baltistika pasaulio kontekste“. Prane-šimus skaitė mokslininkai iš Baltaru-sijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Len-kijos, Lietuvos, Prancūzijos, Rusijos, suomijos, vengrijos, vokietijos ir kt. konferenciją pagal Europos socialinio fondo (Es sF) finansuojamus projek-tus: „Lituanistikos (baltistikos) centrų akademinio mobilumo skatinimas ir tarptautiškumo plėtra“, „Lietuva čia ir ten: kalba, mokslas, kultūra, visuome-nė“, „Lituanistikos (baltistikos) centrų, lietuvių bendruomenių ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendra-darbiavimo stiprinimas“ – kartu su partneriais rengė LEu, vu ir vDu.

Į konferenciją atvykusius dalyvius sveikino LEu rektorius algirdas Gai-žutis, LR švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, Baltistikos centrų asociacijos pirmininkė vilija salie-nė. konferenciją pradėjęs a. Gaižutis daugiausia dėmesio skyrė baltistikos centrų misijai: „kiekviena valstybė itin stengiasi išsaugoti savo mentalitetą, esant atviriems pasauliui ir jaučiant įvairius ir netikėtus jo skersvėjus; nuo-lat gaivinti ir stiprinti kultūrų dialogą ir polilogą. valstybės steigia savo centrus kitose šalyse, ypač universitetinėje ter-pėje, taip padėdamos saviems nepra-rasti Tėvynės ilgesio ir nebūti gniuždo-miems vienišumo ar susvetimėjimo, ir padeda kitiems atrasti panašius į save ir skirtingus. Baltistikos centrų atsira-dimas įvairiose šalyse neišvengiamai taps misionieriškas.“

konferencijos plenarinį posėdį, kuriam vadovavo sigutė Radzevičie-nė (LEu) ir Ilja Lemeškinas (Čekija,

baltistikos centrai ir lietuva: baltistika pasaulio konteksteTarptautinės mokslinės konferencijos apžvalga

Prahos karolio universitetas), pradė-jo Laima anglickienė (vDu), Jurga Trimonytė-Bikelienė (LEu) ir Loreta vilkienė (vu). Pranešime aptartas baltistikos centrų ryšys su Lietuva, pristatyti Es sF finansuojami projektai.

Meilutė Ramonienė (vu) pateikė emigrantų kalbinių nuostatų tyrimo rezultatus: „kalbinis elgesys ir nuos-tatos skirtingose lietuvių bendruo-menėse smarkiai skiriasi. kai kuriose šalyse lietuvių bendruomenėse tvirtai išlaikoma lietuvių kalba ir tradicijos. Tačiau yra šalių ir atskirų bendruome-nių, kur paveldėtosios lietuvių kalbos labai greitai atsisakoma ir pereinama prie aplinkos kalbos.“

Bronė narkevičienė (vokietija, va-sario 16-osios gimnazija) kalbėjo apie vasario 16-osios gimnazijos svarbą išlaikant lietuvių tapatybę: „Gimnazi-jos reikšmė akivaizdi: Pasaulio lietu-vių bendruomenė, vokietijos lietuvių bendruomenė, Gimnazija, aktyvūs Lietuvos visuomenės veikėjai dirba kartu. Rennhofo sodyba buvo lietuvio tapatybės formuotoja ir saugotoja.“

Jolantos Zabarskaitės (LkI) prane-šimas „akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ – pasaulėvaizdžio atspindys: kaip naudotis?“ skatino į leksikografinį straipsnį pažvelgti vertybiniu aspektu: „Lietuvių kalbos žodyno leksikografinis straipsnis yra ypatingas, pagal savus principus organizuotas diskursas. Iliustracijų atsiradimą lėmė įvairios lingvistinės ir ekstralingvistinės prie-žastys, tarp jų ir vertybinės.“

Tamara Bairašauskaitė ir Riman-tas Miknys (LII) aptarė Lituanistikos centro varmijos Mozūrų universi-tete (vMu) olštyne patirtis ir pro-blemas: „olštynas yra universitetinis miestas ir mokslinių tyrimų centras su Lietuvos istorijos tyrimų tradicija. 2010–2012 m. bendromis partnerių

pastangomis vMu Istorijos ir tarptau-tinių santykių institute įgyvendinama tarpfakultetinė specialybė „žinios apie Lietuvą“. specialybės turinys atsirado iš koncepcijos, ką jaunieji lenkų isto-rikai turėtų žinoti apie Lietuvą abiejų valstybių santykių kontekste. Buvo suformuota stacionari Lituanistikos biblioteka. svariausias pasiekimas – privalomas lietuvių kalbos mokymas.“

Ilja Lemeškinas (Čekija, Prahos karolio universitetas) kalbėjo apie Lie-tuvą Čekijoje: „Baltų ir čekų istorinių, kultūrinių ryšių užuomazgos siekia X a. pabaigą. atkreiptinas dėmesys į XvIII a. pirmosios pusės anoniminį vokiečių–lietuvių žodyną (klemen-tinumas, sign. XvI.F.30) ir jo pirmų-jų savininkų, tyrėjų (J. v. Zlobiskio, P. Šafaříko, L. Geitlerio) asmenybes, į F. L. Čelakovskio leksikografinius ir kitus darbus. Čekų lituanistikos raida XIX a. glaudžiai susijusi su tautiniu čekų atgimimu, tiesiogiai lėmusiu, kaip rodo J. Basanavičiaus, J. angrabaičio atvejai, ir atgimimo procesą Lietuvoje.“

Grasilda Blažienė (LkI) prane-šime „In aliquid aspirat Baltistica saeculo vicesimo primo?“ svarstė, kas laukia baltistikos XXI amžiuje. „Šaltinių išsaugojimas, jų skaitmeni-nimas, anotavimas, atvirų prieigų kū-rimas – tai tik baltistikos pragmatika, klojanti pamatus naujo lygmens fun-damentiniams darbams. kas, naudo-damasis faktografine medžiaga, kurs fundamentinę baltistiką ir baltistikos ateitį?“

Jolanta Gelumbeckaitė (vokietija, Frankfurto prie Maino Goethe’s uni-versitetas) pristatė vykdomus bendrus baltistinius ir lituanistinius Frankfur-to universiteto ir Lietuvos, Italijos ir kitų Europos šalių mokslo projektus (diachroninį giliosios anotacijos lie-tuvių kalbos tekstyną, turintį išaugti į

istorinį baltų kalbų tekstyną), bendrai rengiamus lingvistinėms studijoms skirtus lietuvių kalbos elektroninio mokymo kursus ir aptarė mokslo įs-taigų kooperacijos pagrindais galimų steigti baltistikos studijų programų perspektyvas.

vilija salienė (LEu) baigiamaja-me plenarinio posėdžio pranešime aptarė probleminius lietuvių kal-bos mokymo(si) aspektus: „kalbų mokymas(is) globaliajame pasaulyje įgauna naujų aspektų, susiduria su naujais iššūkiais. Lietuvių kalbos mo-koma kaip gimtosios ir kaip valstybi-nės kalbos Lietuvoje, kaip užsienio kalbos už Lietuvos ribų. Tačiau dažnai lietuvių kalbos ne Lietuvoje mokoma nei kaip gimtosios, nors besimokan-tiesiems tai yra gimtoji kalba, nei kaip užsienio kalbos. suprantama, kad bal-tistikos centrai lietuvių kalbai mokyti turi susikūrę savas tradicijas, kalbos mokymui daug įtakos daro socialinis kultūrinis kontekstas, gimtosios (ne lietuvių) kalbos specifika. Turėtume atkreipti dėmesį ir į tuos atvejus, kai užsieniečiai mokosi lietuvių kalbos keldami sau visai kitus, ne su mo-kymusi siaurąja prasme susijusius, tikslus. Tokiu atveju lietuvių kalba įgauna visai kitą statusą.“

Antroji konferencijos diena: darbas sekcijose

antrą konferencijos dieną darbas vyko trijose sekcijose. Toliau straips-nyje glaustai apžvelgiami mokslininkų skaityti pranešimai, pateikiamos svar-besnės įžvalgos.

Baltistikos centrų vei-kla ir perspektyvos

Pirmoje sekcijoje daugiausia nag-rinėta baltistikos centrų veikla ir pers-pektyvos.

vaidas Šeferis (Čekija, Masaryko universitetas) pranešime „Šiuolaikinė baltistika „paklausos“ ir „pasiūlos“ kategorijų šviesoje: raidos tendencijos“ svarstė: „kaip elgtis šitaip besikeičian-čioje Europos mokslo ir baltistikos situacijoje? ar įmanoma išgelbėti akademizmo tradicijas, neatsisaky-ti universitetinių ambicijų ir netapti bedarbiu?“

Regina kvašytė (Šu) kalbėjo apie latvistiką Šiauliuose: „Latvių kalbos ir literatūros mokymas, taip pat įvairių sričių su Latvija arba latvių kalba susi-jusi mokslinė tiriamoji ir šviečiamoji veikla turi gilias tradicijas.“

Greta Lemanaitė-Deprati (Len-kija, krokuvos Jogailaičių universi-tetas) pranešime „krokuvietiškoji ir vilnietiškoji „Rūta“ – idėjų sutapimas ar sąmoningas tęsinys?“ teigė: „Tiek krokuvos „Rūta“, tiek vilniaus „Rūta“ paliko ryškų pėdsaką lietuvių kultūros istorijoje. nors jos veikė skirtinguose miestuose ir šalyse, esant labai skirtin-goms sąlygoms, vis dėlto greičiausiai tai buvo vienalytės idėjos įgyvendi-nimas.“

Dalia kuizinienė (vDu) aptarė Lituanistikos katedros Čikagoje istoriją ir dabartį, pabrėžė, kad „Lituanistikos katedros profesūra iniciavo Lietuvos humanitarų domėjimąsi egzilio litera-tūros, istorijos, kultūros problemomis,

Po plenarinio posėdžio Gintautas Kundrotas, Sigutė Radzevičienė, Algirdas Gaižutis, Grasilda Blažienė, Dainius Pavalkis, Jurga Trimonytė-Bikelienė, Aivas Ragauskas, Žydronė Kolevinskienė, Laima Anglickienė, Loreta Vilkienė, Gintarė Vaitonytė, Ona Petrėnienė, Bronius Maskuliūnas, Vilija Salienė

Nukelta į 12 p.

KALbOTYRA

4 2013 m. kovo 7 d. Nr. 5 (493)Mokslo Lietuva

Pradžia 2012 m. Nr. 16, 18.

atrodytų nėra nieko paprasčiau kaip kalbėti apie savo gimtąją kalbą ar tarmę, nors kalbėji-

mas kalbėjimui nelygus. LR seimui

2013 metus paskelbus Tarmių metais, o LR vyriausybei patvirtinus Tarmių metų priemonių planą, jau iš valstybės politikos bokšto gręžiamės į tai, kas su-daro kiekvienos tautos savivokai labai svarbią, gal net esmingą dalį.

kalbos reikalams „Mokslo Lietu-va“ niekada nebuvo ir nėra abejinga, užtektų priminti aktualias ir išliekamą-ją vertę turinčias arnoldo Piročkino, aldono Pupkio, aldonos Paulauskie-

GyvEnImaS kalbaI IR kalbOjE (3)

nės ir kitų autorių vien pastarojo meto publikacijas. žygio į Tarmių metus ėmėmės dar gerokai prieš praside-dant 2013-iesiems, taip paminėdami ir reikšmingą prof. Danguolės Miku-lėnienės gyvenimo sukaktį 2012 m.

rugsėjį. Pokalbyje su sukaktuvininke neišvengiamai prabilome ir apie lietu-vių tarmių tyrinėjimus, nes dialektolo-gija – viena sričių, kurioje kalbininkės išties daug nuveikta.

Tęsiame pašnekesį su Lietuvių kalbos instituto kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadove, vy-riausiąja mokslo darbuotoja profe-sore habil. dr. Danguole MIkuLė- nIEnE.

Žymus kalbininkas, prieštaringa asmenybė

Mokslo Lietuva. Aptarinėdami lie-tuvių kalbos tarmių tyrimo darbus Lietuvo-je tarp dviejų pasaulinių karų, iš akių tarsi pametėme žymų baltistą Jurgį Gerulį (jis pats pasirašinėjo Georg Gerullis), tragiško likimo didelį kalbos mokslo autoritetą. Juk ne kam kitam, o J. Geruliui priklauso mo-dernios lietuvių tarmėtyros pagrindų kūrė-jo prioritetas. Užtektų priminti jo 1930 m. Leipcige išleistas „Lietuvių dialektologijos studijas“ (Litauische Dialektstudien) ir Kaune 1931–1933 m. rengtus dialektolo-gijos kursus, kuriuos lankė daug būsimųjų žymių lietuvių kalbininkų.

Danguolė Mikulėnienė. Taip, iš tik- rųjų. Tai būta talentingo mokslininko, kurio likimas primena, kaip tragiškai didieji istorijos įvykiai gali paveikti žmonių likimus. Rytų Prūsijos lietuvis, antrojo pasaulinio karo metais karia-vęs vokiečių kariuomenėje, sovietme-čiu turėjo būti trinte ištrintas iš moks-lo istorijos. Bet, pasak M. Bulgakovo Meistro, „rankraščiai nedega“, todėl Gerulis, kaip ir jo mokinys antanas salys, į Lietuvą tarsi sugrįžta iš naujo. J. Gerulis daug prisidėjo prie lietuviš-kosios geolingvistikos ištakų: ir ne-mokami vasaros kursai būsimiesiems tarmių tyrėjams, ir su ch. s. stangu parašyta knyga apie žvejų lietuvių kal-bą Prūsuose (Gerullis Georg, stang’as christian 1933: Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose. kaunas: „spindulio“ B-vės spaustuvė), kuria pradėta monogra-fijų serija... Ir tikriausiai daug dalykų, kurių dar nežinome. Gaila, kad po įsitraukimo į politinę ir partinę veiklą apie 1933 m. mokslinė Gerulio veikla beveik nutrūko. o baigiantis karui žuvo ir jis pats, ir jo neįkainojami rank-raščiai, kuriuose daugybė medžiagos

iš dabar nykstančių ar jau sunykusių lietuvių tarmių.

Kuo kiškis skiriasi nuo zuikio?

ML. O kokie vėjai pučia šiuolaikinėje geolingvistikoje, ir kuo svarbi ši tyrimų kryptis?

D. Mikulėnienė. Šiuolaikinė geo-lingvistika nagrinėja viso pasaulio kalbininkams svarbius kalbos mokslo

dalykus: Ji padeda tirti tradicinių tar-mių (ar dialektų) kaitą, šiuolaikinių geolektų (t. y. naujųjų tarmių) forma-vimąsi ir raidą, tolesnį jų jungimąsi į stambesnius teritorinius ir kalbinius darinius – pavyzdžiui, regioninius geo-lektus (ar vienu žodžiu – regiolektus). Tradicinės tarmės kinta, taigi kartu su jomis kinta ir jų tyrimo būdai, priemo-nės. atsiranda naujų tyrimo metodų – pavyzdžiui, dialektometrija.

Bet nesileiskime labai į teorijas. užtektinai dar turime ir praktinio darbo. Tarkim, gyvename aplinkoje, kurioje kalbama keliomis kalbomis. Mes irgi mokame vietos kalbas, ir tik iš artikuliacijos bazės (kaip veikia mūsų kalbos padargai) galime nustatyti, kuri kalba žmogui gimtoji, o kuri antroji. Tirdami Pietryčių Lietuvos šnektas, turime ieškoti bendrų tyrimo sąlyčio taškų ir su vietinės lenkų kalbos tyrė-jais. Lenkų tarmės dažniau skiriamos pagal leksiką, lietuvių tarmės – pagal fonetinius požymius. Šie dalykai visoje Europoje kelia didelį susidomėjimą, o man smagu, kad jau ir mes nesame kokia balta dėmė, kur kalbų (ir tarmių) interferencijos reiškiniai būtų verti-nami tik kaip nepakankamas vienos kurios kalbos (dažniausiai gimtosios) mokėjimas, kaip tai buvo įprasta daryti paskutiniais XX a. dešimtmečiais.

aišku, tipologinuose tyrimuose turi būti atsižvelgiama ir į leksikos skirtumus: pavyzdžiui, rytų aukštaičių plotui būdingesnė kiškio (kiškis, kiš- kys, kiškiokas, kiškutis ir pan.) varto-sena, o vakarų arealo gyventojams – žemaičiams ir vakarų aukštaičiams – įprasčiau sakyti zuikis (zuikys, zuikelis ir pan.). Tikriausiai šį pavadinimą pasiskolinome iš kuršių. Panašiai šį gyvūną vadina ir latviai, paplitęs jis ir aplinkinių slavų kalbose.

ML. Ir vienaip, ir antraip gerai skamba.D. Mikulėnienė. Todėl, kad išmo-

kote kalbos iš suliteratūrintų pasakų... Leksika greitai kinta. Panaši ir žodžių karvelis ir balandis istorija: pastarasis buvo būdingesnis žemaičiams. apskri-tai, čia daug vietos ne vien tarmėms, bet ir kalbų tipologijai, ir tarpdalyki-niams ryšiams.

Šiuo požiūriu svarbi vieta tenka mūsų sudarytam Baltų kalbų atlasui*,

kurio žemėlapiuose bus parodytas žo-džio ar kokio kalbos reiškinio papli-timas. Iš jų bus akivaizdžiai matyti, kuria kryptimi galėjo judėti gentys, kalbėjusios baltų kalbomis, kaip ir kur vienas ar kitas žodis plito. Jeigu dar pasitelktume archeologijos ir istorijos duomenis, turėtume gerokai ryškesnį baltiškųjų genčių vaizdą.

Vieni apie ratus, kiti apie vežėčias

ML. Ligi šiol archeologijos ir istorijos duomenys toli gražu ne visada sutapda-vo su kalbininkų išvadomis. Kodėl taip buvo ir ar jau pradedama geriau suprasti vieniems kitus?

D. Mikulėnienė. Į šį klausimą gali-ma atsakyti dvejopai – rimtai ir nelabai rimtai. Jei nerimtai, tai senosios kalbos propaguotojams sakau: visa bėda, kad iškastas net ir buvęs judrusis apatinis žandikaulis pats nekalba, todėl mes ir negalime pasakyti, kokia tarme jis kalbėjo. o rimtai kalbant apie vakarų ir rytų baltus, tuose arealuose gyvenusių genčių neturėtume tapatinti su jų var-totomis kalbomis. archeologai pasakoja apie gentis, o kalbininkai – apie kalbas. Taigi dėl paties tyrimų objekto esama tam tikrų neatitikimų. Be to, iki šiol trūksta bendradarbiavimo, nes moksle, kaip ir gyvenime, laikomasi tam tikrų madų ar krypčių. svarbu ir tarpusavio supratimas. Daug galėtų padėti ir ant-ropologai, juk žinoma, kad gyventojai skiriasi ne tik kaukole, bet ir, pavyzdžiui, dantų forma, akių spalva ir pan.

Prieš keturis dešimtmečius kal-bos studijoms pasirengti labai padėjo archeologas adolfas Tautavičius ir an-tropologas Gintautas Česnys. kartą per mėnesį į vilnių suvažiuodavo jau-nųjų filologų („girdenininkų“) mo-kykla – profesoriaus alekso Girdenio

* Baltu valodu atlants. Prospekts. Baltų kalbų atlasas. Prospektas. atlas of the Baltic Languages. Prospect / sudarytojos ir įva-do autorės: Danguolė Mikulėnienė, anna stafecka; žemėlapių komentarų autorės: Ilga Jansone, anna stafecka, Rima Bacevičiūtė, asta Leskauskaitė; žemėlapių kompiuterinį variantą parengė Edmundas Trumpa / Rīga: Latvijas universitātes Latviešu valodas ins-titūts, vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009, 183 p.

Profesorės Danguolės Mikulėnienės rankose „Kretingos tarmės žodynas“, išleistas jau po autoriaus Juozo Aleksandravičiaus mirties (žodyno sudarytojos ir mokslinės redaktorės D. Mikulėnienė ir D. Vaišnienė)

Profesorius Algirdas Sabaliauskas geros formos, tad jo pasakojimas apie susitikimus su žymiais kalbininkais, kaip dažniausiai ir būna, sužavės klausytojus

Garbusis akademikas Zigmas Zinkevičius ir Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Jolanta Zabarskaitė

ged

imin

o Ze

mlic

ko n

uotr

auko

s

KALbA IR žMONėS

2013 m. kovo 7 d. Nr. 5 (493) 5Mokslo Lietuva

Atkelta iš 1 p.

Nukelta į 9 p.

aspirantai, ir diskutuodavo apie tuos dalykus. kompleksinio požiūrio rei-kia ir šiandien: gali kurti teorijas ir jų nemažai sukurta, bet jas įrodyti galime tik konkrečiais duomenimis.

ML. Reikia kompleksinių tyrinėjimų, kuriems juk įmanoma gauti ir ES Struk-tūrinių fondų lėšų. Kodėl nesubūrus kal-bininkų, antropologų, genetikų, žinoma, archeologų ir istorikų?

D. Mikulėnienė. Bet pamėginkite suburti, ant jaučio odos surašyti pro-jektą, laimėti konkursą ir per projek-te numatytą laiką gauti jau iš anksto numatysimus rezultatus! Gyvenimas darosi per trumpas, kai dar tenka atlikti įvairias kitas planines užduotis. Be to, įvairių sričių tyrimai turi pasiekti tam tikrą stadiją, kad būtų galima ryžtis bendriems projektams tarpdalykiniu lygmeniu.

ML. Ta stadija dar nepasiekta?D. Mikulėnienė. Gal ir pasiek-

ta. Jums sakau priedzūkis, Žasliai, o archeologas valdemaras Šimėnas sa-kytų: Kaišiadorių kapinynas… kaip matote, geografiškai skirtumas labai menkas. Jeigu kalbinius skirtumus dar patvirtina archeologinių kasinėjimų duomenys, – tai jau puiku! Tyrimai niekada nesibaigs, nes kalbos istorijos dalykai labai įdomūs.

Kodėl Dočio bernas varnas šaudė?

ML. Kaip vertinate dabartinį litua-nistų ir konkrečiai būsimųjų kalbininkų rengimą?

D. Mikulėnienė. aukštosiose mo-kyklose lituanistika sutartinai pasuko į taikomąją sritį – į lituanistiką ir re-daktoriavimą, lituanistiką ir turizmą, lituanistiką ir reklamą. Istorinės dis-ciplinos grynuoju pavidalu, kaip aka-deminė tradicija, geriausiai išlaikytos klaipėdos universitete. Gaila, turėtas pozicijas apleidžia vilniaus universi-tetas, nes studentai renkasi kitokias specialybes. 2012 m. nesusirinko net baltistikos grupė.

ML. O kodėl taip nutiko? Matyt, mokslus baigusiems baltistams (beje, kaip ir lituanistams) nėra jokių garantijų, kad pavyks įsidarbinti pagal specialybę.

D. Mikulėnienė. Mes, kalbininkai, nesame paklausūs ir nemokame savęs siūlyti. o dar kertame šaką, ant kurios patys sėdime. Tarkime, pasirinkusiam literatūrologiją, jau nebeprivaloma dialektologija. žinoma, darbštesni ir gabesni ją gali pasirinkti, bet renkasi

arba dialektologiją, arba kalbos istoriją. Mūsų studijų laikais kalbos istoriją pasirinkusieji klausydavosi ir istorinės gramatikos kurso, kurį skaitė profe-sorius Zigmas Zinkevičius, ir kalbos istoriją, skaitomą profesoriaus Jono Palionio. Pastaroji disciplina – tai senų-jų raštų istorija. o istorinę gramatiką „krimtome“ ne vieną semestrą.

Tai vis lituanistų rengimo skau-duliai. Be to, dabartiniai pirmakursiai ateina menkesnio kultūrinio akiračio. Mažoji Lietuva jiems nieko nebesako, ir suprantu kodėl. Mokydamiesi mo-kykloje ar gimnazijoje jie nevažiavo į Lazdynėlius ir Tolminkiemį, ten nera-vėjo, nesodino medelių, netvarkė kapų ir jų aplinkos. Šios veiklos nebėra, nes karaliaučiaus krašte galioja vizų reži-mas. Ten nesilankęs, nebuvęs, nematęs tikriausiai negali išsiugdyti emocinio ryšio su Mažojoje Lietuvoje gyvenu-siais lietuviškosios raštijos kūrėjais.

kalbos istorijos dalykus studentams reikia pasakoti it detektyvą, aš taip ir stengiuosi daryti. Pradedu nuo Dočio ir klausimo: kodėl Donelaičio „Metų“ Dočio bernas šaudė varnas? studentai atsako: iš bado, bet jie neįsivaizduoja, kad tos varnos buvo valgomos ir visai ne iš bado, kad varnų gaudymas buvo ne-menkas amatas. Tada Zietelos tarminiu tekstu apie tai, kokios varnos greičiau iš-verda – pilkosios ar juodosios, pradedu pasakojimą apie savitą ir mums beveik nepažįstamą lietuvininkų gyvenimą. Iš vidurinės mokyklos programų išbrau-kus I. simonaitytės kūrybą, ten liko vienintelis kristijonas Donelaitis. ar jis labai artimas šiuolaikiniam jaunuoliui, spręskite patys. visos kalbos istorijos tokiais pasakojimais neišdėstysi, bet sudominti gali. Dabar turime puikių pagalbinių mokymo priemonių: galima pateikti filmuotos medžiagos, rodyti suskaitmenintus senuosius raštus. To neturėjo mūsų dėstytojai. Bet dauguma dabartinių mūsų studentų savarankiškai neskaito, papildomos medžiagos ne-ieško, vadinasi, giliau nesidomi. Todėl

iš jų gali išgirsti stebėtinų atradimų, girdi, pirmasis „varpo“ redaktorius buvo kudirka, vėliau redagavo Bretkūnas…

ML. Tarsi į universitetą ateitų nebai-gę vidurinės…

D. Mikulėnienė. Mokykloje šiems dalykams laiko skirta minimaliai, ne-reikalaujama pastangų išmokti. Lietu-vių tarmėms skirta vos trys pamokos. suprantama, negalime plėsti turinio, bet nors žinių pagrindus mokiniams

turime suteikti. Todėl net penktokams skirtame vadovėlyje siūlome moki-niams vasarą keliauti, rinkti kad ir šunų vardus, mokome, kaip juos užrašyti ir pateikti Lietuvių kalbos institutui. Mokykliniame vadovėlyje yra šio insti-tuto ir kalbos muziejaus „Lituanistikos židinys“ adresas. Mokiniai autobusais atvažiuoja į šį muziejų, tikimės, kad iš jų atsiras ir vienas kitas lituanistas.

Devyni darbai, dešim-tas...

ML. Bandau susivokti, kokių sričių savo mokslinėje veikloje nesate aprėpusi ir man nelengvai sekasi. Rašote darbus iš dialektologijos, akcentologijos, fonologi-jos, kalbos istorijos ir kitų sričių.

D. Mikulėnienė. kiekvienai iš šių

sričių skirtas tam tikras s gyvenimo tarpsnis – visą gyvenimą mokausi. Diplominis darbas buvo iš kirčiavimo, gilinausi į tą sritį toliau, taip atsirado disertacijos tema – metatonija (priegai-džių kaita) sinchronijos požiūriu. Tuo-metinė kandidato disertacija pareika-lavo daug pastangų: rašyta lietuviškai, vėliau išversta į rusų kalbą (tokie buvo reikalavimai) su lietuviškais pavyz-džiais, kuriuos taip pat reikėjo versti

į rusų kalbą. Todėl darbas (kiekvienas puslapis) buvo spausdinamas dviem rašomosiomis mašinėlėmis, nes skir-tingi šriftai. Reikėjo spaudos ženklais tiksliai apskaičiuoti, kur bus įterpiamas lietuviškas kirčiuotas pavyzdys.

Tuo metu tikrai nemaniau, kad rūpės ir kalbos istorijos dalykai. Tačiau sinchroniniame apraše atsirado istori-nių nukrypimų (a. Girdenio mokiniai tuos nukrypimus paprastai „varo“ į išnašas), ir pasidarė labai įdomu. Ypač, kuomet susiduri su kai kurių moksli-ninkų pomėgiu metatoniją „archajinti“, nors ten esama ir labai senų, ir naujes-nių kalbos reiškinių. Tai apibendrinus atsirado monografija „cirkumfleksinė metatonija lietuvių kalbos vardažo-diniuose daiktavardžiuose ir jos kil-mė“ (2005 m.). Jau buvau išėjusi iš valstybinės lietuvių kalbos komisijos, tad galėjau susikaupti ir monografiją užbaigti. Tais pačiais 2005 m. pasirodė „Dieveniškių šnektos žodynas“ (t. 1) ir „Zietelos šnektos tekstai“ (d. 1). abi šias knygas rengiau su kitais kalbinin-kais. Tik užbaigti, išleisti antruosius tomus turėjau jau viena.

vienas po kito išeina vyresniosios kartos mūsų kalbininkų žiedas – alek-sas Girdenis, albertas Rosinas, kazys Morkūnas, vytautas vitkauskas... Lieka jų darbai ir mūsų įsipareigojimai savo mokytojams ir bendražygiams. kai su mokslui ir lituanistikai atsidavusiais žmonėmis dirbi daugelį metų ranka rankon, tai jau nebegali būti abejingas jų ir jų darbų likimui. Prasmingas tų žmonių gyvenimas vertas ne vien šiltų proginių žodžių, bet labai realaus jų darbų įprasminimo.

Galeroje prieš srovęML. Kas Jus varė į tą galerą, t. y. Kal-

bos komisiją?D. Mikulėnienė. Pakvietė alek-

sandras vanagas, tuometis Lietuvių kalbos instituto direktorius ir valstybi-nės lietuvių kalbos komisijos prie Lie-tuvos Respublikos seimo pirmininko pavaduotojas. atgimimo metais atro-dė, kad privalau eiti dirbti į komisiją, kad tai pilietinė pareiga. Labai kvietė ir komisijai pirmininkavęs albertas Rosinas. Šiam darbui paskirta net 12 sunkių administracinės veiklos metų. Džiaugiuosi, kad dirbdama kalbos komisijoje iš mokslinės veiklos nepasi-traukiau, nors buvo nelengva. Į mokslą grįžti nebuvo sunku (a. Girdenis sakė: „Paleido lydeką į vandenį“).

ML. Darbas Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje Jums buvo visai nauja veikla, o gal jau buvote su panašiomis užduotimis susidūrusi?

D. Mikulėnienė. Šiaulių pedago-ginio instituto (dabar Šiaulių universi-tetas) Lietuvių kalbos katedros vedėjas doc. Česys Grenda sakė, kad kalbos kultūros veikla yra privalu kiekvienam dėstytojui lituanistui. kitaip tariant, privalu šviesti, lavinti, ugdyti visuo-menę. Tada ir pradėjau.

ML. Ir iš tiesų privalu. Tiek rašytojai, tiek kalbininkai ir net nemažai žurnalistų visados šį darbą dirbo, tiesa, negalėčiau tvirtai apie visus pasakyti, kad ir šiandien tebedirba.

D. Mikulėnienė. kalbos kultūros tarsi nebeliko. Girdi, nešiuolaikiška ir varžanti sąvoka, kalba negalinti būti kultūringa ar nekultūringa – kalba yra kalba. Jeigu laikomės tokio šiuolaikinio požiūrio, tai šiuolaikiškai kalbėkime apie kalbos ekologiją. kalbos kultūra sako, kas taisyklinga ir netaisyklinga, o kalbos ekologija platesnė sąvoka, nes kalbama ir apie priežastis. Šis mo-delis kalboje egzistuoja daug metų, dešimtmečių ir net šimtmečių. F. kur-šaičio Žodyne užfiksuota galūninio kirčiavimo forma moterė, mes neretai pasakome moterìs. nemanau, kad tai prasižengimas kalbai, nors bendri-nės lietuvių kalbos kirčiavimo norma yra móteris, móters, móteriai… kal-boje gali gyvuoti ne vien norminiai variantai, bet ir tam tikri sisteminiai variantai. kirčiavimas yra gan uždara sistema, o kalbos taisyklingumui kyla daug didesnių bėdų dėl kitų dalykų. kai dabar sakoma: „aš turiu gerą laiką“, iškart pasidaro nejauku. arba pasakymas „sėkminga moteris“, dar blogiau – kai vienas myli maistą, o kita apsipirkimus… kai tik kurioje nors vietoje nuleidžiama kartelė, reklama bemat apčiuopia silpną vietą, pasigau-na ir bando piktnaudžiauti. su šiais kal-bos dalykais mes, deja, nesusitvarkėme, tad naujos sudėties valstybinė lietuvių kalbos komisija turės ką veikti.

Didelė laimė lituanis-tu būti

ML. Ar lituanistai, kalbininkai lai-mingi žmonės?

D. Mikulėnienė. Laimė – tai žmo-gaus dermė pirmiausia su pačiu savimi. Jeigu esi „susistygavęs“, tai toliau gali

Kalbininkas profesorius Vincentas Drotvinas, pedagogas, kalbininkas, lietuvių kalbos vadovėlių autorius Bronius Dobrovolskis ir germanistas, vertėjas doc. Alfonsas Tekorius

Teresė Būgienė, Algirdas Sabaliauskas, Danguolė Mikulėnienė ir Gintautas Būga, kalbininko Kazimiero Būgos sūnus

ged

imin

o Ze

mlic

ko n

uotr

auko

s

KALbA IR žMONėS

6 2013 m. kovo 7 d. Nr. 5 (493)Mokslo Lietuva

Pradžia Nr. 2

Apie mūsų tėvynainio bota-niko, gamtininko Juozapo VARŠEVIČIAUS dvi žymiau-

sias keliones į Centrinę ir Pietų Ame-riką, taip pat jo ryšius su garsiuoju keliautoju ir mokslo įžymybe baronu Aleksandru fon Humboltu tęsiame atnaujintą pašnekesį su mokslo is-toriku, Niujorko politechnikos uni-versiteto profesoriumi Romualdu ŠVIEDRIU.

Vadintas lenku, prūsu ir vokiečiu

Mokslo Lietuva. Gerbiamasis pro-fesoriau, ką svarbiausio tyrinėtojams, mokslo istorikams ir populiarintojams duoda aptiktos ir į dienos šviesą iškeltos 1851 m. publikacijos apie Juozapą Var-ševičių Kolumbijos (tuo metu vadinta Naująja Granada) laikraščiuose „El Neo-Granadino“ ir „El Pasatiempo“? Gal jau įmanomas šioks toks apibendrinimas?

Romualdas Šviedrys. Man iškart kyla klausimas: gal panašius susitiki-mus ir pokalbius su centrinės ir Pietų amerikos žurnalistais J. varševičius be Bogotos turėjo ir kituose miestuose? kad ir Peru sostinėje Limoje ar kito mieste. aleksandro fon Humbolto J. varševičiui duotas rekomendacinis laiškas turėjo paskatinti dar didesnį vietos gyventojų susidomėjimą atvy-kėliu.

ML. Tikriausiai niekas nesusimąs-to, kad mūsų tėvynainio J. Varševičiaus 1850 m. pab.–1853 m. kelionė į Pietų Ameriką tarsi iš naujo pažadino šio že-myno gyventojų domėjimąsi ir paties A. Humbolto asmenybe, jo darbais ir prieš pusšimtį metų vykusia kelione į Pietų Amerikos šalis.

R. Šviedrys. a. Humboltas ke-liavo po Pietų centrinę ameriką 1799–1804 m. kartu su prancūzų bo-taniku aime Bonplanu (aimé Bonp- land, 1773–1858). Pietų amerikoje buvo žmonių, kuriems šių tyrinėtojų vardai nebuvo tuščias garsas. keliau-tojai 1802 m. lankėsi Bogotoje, kur bendravo su ispanų botaniku chosė celestino Mučiu (José celestino Mutis, 1732–1808). Jis palaidotas Bogotoje ir jo vardu pavadintas Bogotos bota-

nikos sodas. ch. c. Mutis buvo bota-nikos ekspedicijos, kurioje dalyvavo a. Humboltas ir a. Bonplanas, direkto-rius. Beveik penkerius metus trukusią kelionę a. Humboltas aprašė veikale

„kosmosas“ (1845–1858 m. išėjo ke-turi tomai, penktasis po mokslininko mirties taip ir liko neišspausdintas).

žinoma, pasistengsiu palyginti a. Humbolto prancūziškai rašytą re-komendacinį laišką J. varševičiui su ispanišku tekstu, kurį pateikė laikraštis „El neo-Granadino“ ir kurio lietuvišką

vertimą išspausdino „Mokslo Lietuva“ (2013 m. sausio 20 d. nr. 2 (490)). Gali-mas dalykas, kad ispaniškai perteiktas (ir „Mokslo Lietuvoje“ išspausdintas) a. Humbolto laiškas yra kiek sutrum-

pintas, bet esmė perteikta.neseniai pasirodė knyga, kurioje

nagrinėjami a. Humbolto santykiai su Lenkija, taip pat aptarti ir su Lietuva susiję dalykai. vienas skyrius skirtas J. varševičiui – įdėtas ir jam įteiktasis a. Humbolto rekomendacinis laiškas.

ML. Žodžiu, mūsų tėvynainis pa-

saulyje nėra pamirštas, jo pavardė pasirodo įvairiuose leidiniuose, nuskamba moks-lo istorikų pranešimuose. Ži-noma, vadinamas lenku. Net Lietuvos orchidėjų augintojai prisipažino: kol neperskaitė „Mokslo Lietuvos“ publikacijų, manė, kad J. Varševičius len-kas. 1851 m. Bogotoje J. Var-ševičius, kaip matėme, buvo sutiktas kaip prūsas, vokietis, mat į Pietų Ameriką atvyko iš Berlyno. Tokie nesusipratimai su Lietuvos bajorų tautybe tęsis tol, kol mes patys netapsime pasauliui reikšmingi ir įdomūs mokslo populiarintojai. Jūs, profesoriau, rodote sektiną pavyzdį.

R. Šviedrys. kai varše-vičius sugrįžo iš savo antros kelionės po Pietų ameriką ir stengėsi įsidarbinti krokuvos botanikos sode, susidūrė su austrų valdžios pastangomis vokietinti lenkus austrų val-domoje teritorijoje. nepa-mirškime, kad po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos pada-lijimo 1795  m. krokuva

priklausė austrijos-vengrijos impe-rijai. Buvo pasakyta, kad jokio len-ko įdarbinti negalima – varševičiaus lenkiška pavardė Warszewicz darė jį visai nepriimtiną. krokuvos botanikos

sodo direktorius prof. Ignacas Rapolas Červiakovskis (Ignacy napoleon Rafał czerwiakowski, 1808–1882) užtikrino austrų valdžią, kad Juozapas varševi-čius nėra lenkas, turi Prūsijos pilietybę, bet moka lenkiškai ir galės susikalbėti su botanikos sodo darbuotojais kalban-čiais tik lenkiškai.

Nedaug trūko, kad gyvenimas būtų visai kitaip pasisukęs

ML. Ar pirmoje kelionėje (1845–1850 m.) į Centrinės Amerikos šalis J. Var-ševičius taip pat buvo gavęs A. Humbolto rekomendacinį laišką?

R. Šviedrys. veikiausiai turėjo tokį laišką, kuris galėjo būti datuotas 1844 m. pabaiga ar 1845 m. pradžia, bet šis teiginys reikalauja patikrinimo centrinėje amerikoje. Daugeliui jaunų talentingų žmonių a. Humboltas pa-dėjo rasti savąjį kelią į mokslą. Parem-davo ne vien rekomendacijomis, bet ir finansavimu. antai J. varševičiaus pirmajai kelionei į centrinę ameriką iš Prūsijos karaliaus a. Humboltas iš-rūpino 100 talerių išlaidoms padengti.

kaip reta kuri kita asmenybė a. Humboltas buvo atsidavęs mokslui. kelionei į Pietų ameriką savo lėšomis jis samdė pagalbininkus, o sugrįžęs į Europą iš Berlyno a. Humboltas pa-sikvietė keletą jaunų botanikų, kad šie klasifikuotų jo Pietų amerikoje surinktus augalus, išskirtų naujas rūšis. Mokslo reikalams jis panaudojo kone visą savo gautąjį palikimą. a. Humbol-to ryšius su jaunais ir gabiais moksli-ninkais puikiausiai atskleidžia ir jo santykiai su J. varševičiumi.

kai J. varševičius grįžo iš pirmos didelės kelionės į Berlyną 1850 m., atsi-vežtuosius augalus norėjo parduoti, nes

reikėjo prasimanyti lėšų pragyvenimui. Publikavo sodininkystei skirtame žur-nale sąrašą augalų, kuriuos atsivežė, nu-rodė savo gyvenamosios vietos adresą. Pagal tą adresą a. Humboltas atvyko pas J. varševičių į jo butą Berlyne, kur jie kalbėjosi visą dieną.

a. Humboltas jaunystėje kone prieš

Pats laikas sugrįžti prie juozapo

Prancūzų botanikas Aime Bonplanas ir ispanų botanikas bei matematikas Chosė Celestino Mutis

„Aleksandras fon Humboltas savo bibliotekoje“ – tai dailininko Eduardo Hildebranto akvarelės chromolitografinė kopija, 1856 m. (Berlynas: Storch & Kramer) [Graphic Arts Collection]

MūSŲ dIdIEjI

2013 m. kovo 7 d. Nr. 5 (493) 7Mokslo Lietuva

Aleksandro fon Humbolto asmenybė mums teikia puikią galimybę suaktu-alinti lituanistinę mokslo istorijos gaidą. Šio mokslininko interesų platuma ir gylis stebina, žavi jo pačiam

sau keltas mokslinių tyrimų tikslas: suvokti gamtą kaip vientisą ir rink-ti gamtos jėgų sąveikos įrodymus. Amžininkai neatsitiktinai A. Hum-boltą vadino XIX a. Aristoteliu. Mums svarbu, kad su A. Humbolto, kaip ir su jo vyresniojo brolio Vilhelmo fon Humbolto (Wilhelm von Humboldt, 1767–1835), vardais galime susieti ir iš Lietuvos kilusius mokslininkus. J. Varševičius vienas iš jų.

Galėtume priminti ir žemaičių bajorą Joną Vitkevičių (1806–1839),

vaRšEvIčIauS asmenybės (2)

gimusį Pašiaušės dvare (Kelmės r.). Kaip slaptą, anticarinės moksleivių organizacijos „Juodieji broliai“ dalyvį Kražių kolegijoje jį 1824 m. Vilniaus karo teismas nuteisė mirties bausme, bet nepilnamečiui nuosprendis buvo pakeistas. J. Vitkevičius buvo išsiųstas paprastu kareiviu į Orską šalia Orenburgo. Tarnaudamas mokėsi kalbų – persų, uzbekų, kazachų, arabų, puštų. Tvirtinama, kad mokėjo 19 kalbų. Tai štai su šiuo jaunuoliu susipažino baronas A. Humboltas, savo 1829 m. kelionės į Rusiją ir Centrinę Aziją metu. Apsistojo Orsko tvirtovėje ir visai atsitiktinai buvo apgyvendintas būtent J. Vitkevičiaus kambaryje. Mokslininkui didelį įspūdį padarė gausi J. Vitkevi-čiaus biblioteka, tarp kitų knygų buvo ir prancūziškai išleista A. Humbolto „Gamtos istorija“. Paprasto kareivio kalbų mokėjimas A. Humboltą didžiai nustebino, o ypač sujaudino J. Vitkevičiaus papasakotoji jo gyvenimo istorija. Apie išskirtinių gabumų kareivį A. Humboltas papasakojo Orenburgo generalgubernatoriui V. Perovskiui, vėliau ir carą Nikolajų I prašė atkreipti dėmesį į stebėtiną jauną talentą. Štai tada pasikeitė J. Vitkevičiaus likimas: jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis ir duotas vertėjo paskyrimas į Pasienio komisiją Orenburge. Vėliau J. Vitkevičius buvo paskirtas Orenburgo generolo gubernatoriaus adjutantu, dalyvavo diplomatinėse, veikiausiai ir žvalgybinėse misijose į Centrinės Azijos šalis.

A. Humbolto pastangų dėka pasikeitė ne tik žemaičio J. Vitkevičiaus, bet ir 1824 m. ištremtųjų į Orenburgo stepes tarnauti kariuomenėje Vilniaus universiteto filomatų – Tomo Zano, Jano Čečioto ir Adomo Suzino likimai. T. Zanas jau buvo spėjęs pasireikšti geologiniuose, mineralogijos ir botanikos moksliniuose tyrinė-jimuose. Tvirtinama, kad šis mūsų kraštietis Orenburgo stepėse ir Uralo kalnuose

aptiko naudingų gamtinių išteklių, taip pat ir aukso gyslų, taigi pasižymėjo kaip gabus tyrinėtojas. Sudarė Uralo naudingų iškasenų žemėlapį. Galimas

daiktas, kad tose istorijose tiesa dažnai varžosi su romantiškais pramanais, bet A. Humboltas tikriausiai neatsitiktinai mūsų filomatą kaip savo padėjėją pasiėmė eks-

pedicijon į Uralą, kur vykdė mokslinius tyrimus. Beje, prieš tai Tomas Zanas ir Aleksandras Chodzka, dar vienas iš mūsų krašto kilęs talentingas moks-lininkas, Humboltui talkino atliekant metereologinius tyrimus.

1837 m. T. Zanui po 13 tremties metų caras Nikolajus I leido grįžti į tėvynę. Pagal vieną iš versijų, neapsieita be A. Humbolto įtakos ir prašymo carui. Pagal kitą versiją T. Zaną iš tremties paleisti carui rekomendavo generolas guber-natorius V. Perovskis. Veikiausiai abi versijos gali būti teisingos.

penkias dešimtis metų apsilankė Pietų amerikoje (1799–1804 m.), J. varše-vičius buvo tik ką grįžęs iš centrinės amerikos, tad abiems būta apie ką megzti pokalbį. Tai buvo ir savotiškas mini seminaras varševičiui, savo patir-ties pasidalijimas su didžiuoju autorite-tu. a. Humboltas jau buvo perkopęs per 80 metų. a. Humboltui varševičius – jo protežė, patyręs keliautojas ir puikus botanikas. nuostabus, simboliškas su-sitikimas su pasaulio įžymybe.

Pastebėsiu, kad dar prieš pirmą varševičiaus kelionę rekomendacinį laišką a. Humboltas buvo nusiuntęs Hamburgo botanikos sodo direkto-riui, kuriame siūlė priimti į tą sodą dirbti varševičių kaip labai gerą augalų žinovą. Bet į šį laišką neatsižvelgta. Jeigu jis būtų priimtas į Hamburgo botanikos sodą, kas žino, gal nebū-tų reikalo vykti nei į centrinę, nei į Pietų ameriką. nebūtų tapęs žymiu keliautoju, orchidėjų ir kitų augalų bei egzotiškų paukščių „medžiotoju“ ir kolekcininku. kas žino, gal tada būtų išsaugojęs geresnę sveikatą, būtų grįžęs į Lietuvą prasidėjus 1863 m. sukilimui.

Padėjo 1863 metų su-kilėliams

ML. Kas žinoma apie J. Varševičiaus požiūrį į 1863 m. sukilimą, kurio 150-ąsias metines šiemet minime?

R. Šviedrys. Tuo metu mūsų tėvy-nainis jau dirbo krokuvos botanikos

sode ir šiek tiek prisidėjo prie sukilimo reikalų. žinome, kad jis botanikos sode slėpė ginklus patriotų, kurie rengėsi vykti į Lenkiją ir padėti sukilėliams.

Bet šiuos dalykus tiktų minėti, kai kalbėsimės apie paskutinius 13 jo gyve-nimo metų. apie tai Baltijos valstybių mokslo istorikų konferencijoje vilniuje (2012 m. spalio 4–6 d.) kalbėjo kolega iš Lenkijos mokslo istorikas Piotras köhleris (Piotr köhler). Gal pavyks pasinaudoti kai kuriais lenkų mokslo istoriko pateiktais naujais tyrinėjimų duomenimis.

ML. Kadangi kaip reikiant esate įki-bęs į J. Varševičiaus gyvenimo ir mokslinių interesų temą, tai kokius tikslus pirmiau-sia pats sau esate išsikėlęs?

R. Šviedrys. Manau vykti į kew Garden botanikos sodą prie Londono, pasidomėsiu J. varševičiaus laiškais, kuriuos jis rašė to botanikos sodo di-rektoriui. Šis net skundėsi mūsų jau minėtam botanikui Džordžui ure skineriui, kad įkyrus laiško autorius neduoda ramybės, prašosi įdarbinamas ar panašiai.

Taip pat reikėtų pasidomėti, ką galima būtų rasti anglijoje XIII Derbio grafo Edvardo smito stenlio (Edward smith-stanley, 13th Earl of Derby) archyve. Tikriausiai ten saugomi J. var-ševičiaus laiškai šiam jo geradariui grafui. Liepą tuos dalykus bandysiu patyrinėti, nes Mančesteryje maždaug tuo metu vyks pasaulinis mokslo isto-

rikų suvažiavimas. Gal pavyks vienu šūviu nušauti du zuikius.

ML. Išliko nedaug žinomų J. Varševi-čiaus laiškų, tad sėkmės atveju jų skaičių pavyktų praturtinti?

R. Šviedrys. Buvo žinomi penki J. varševičiaus laiškai, dabar šeštą aptiko Piotras köhleris. Jame J. varše-vičius rašo krokuvos botanikos sodo direktoriui, Jogailaičių universiteto

profesoriui Ignacui Rapolui Červia-kovskiui.

bus daugiaukalbėjosi Gediminas Zemlickas

ged

imin

o Ze

mlic

ko n

uotr

auka

Tomas Zanas, Aleksandras Chodzka ir Jonas Vitkevičius, su kuriais bendravo ir bendradarbiavo Aleksandras fon Humboltas

Juozapo Varševičiaus atrastoji laukinė puansetija (Warszewiczia coccinea) paskelbta nacionaline Trinidado ir Tobago gėle

Romualdas Šviedrys savo bute Vilniaus Senamiestyje

Aleksandras Humboltas ir tremtiniai iš Lietuvos

MūSŲ dIdIEjI

8 2013 m. kovo 7 d. Nr. 5 (493)Mokslo Lietuva

Kristijonas Donelaitis prabilo latvišKaiBūtų gerai, kad mokyti latviai parašytų mūsų „Latvių laikraščiams“ („Latviešu avīzēm“), kaip jiems ir jų pažįstamiems patiko ir ar viskas suprantama? nes kitu atveju galima būtų ką nors kita pateikti mieliems kalendoriaus skaity-tojams.“ (Tekstą, parašytą senąja latvių ortografija, į lietuvių kalbą išvertė ver-tėja Dzintra Elga Irbytė.)

Į vokiečių kalbą „Metai“ pirmą kartą buvo išversti Liudviko Rėzos 1818 m. – ir išspausdinti kartu su ori-ginalu (gretutinis tekstas) „Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos aus dem Litthauischen des christian Do-naleitis, genant Donalitius, in gleichem versmass ins Deutsche übertragen von D. L. J. Rhesa, Prof. s. Theol. königs-berg, 1818 m.“ Tai buvo pirmasis poe-mos „Metai“ vertimas į užsienio kalbą.

keliasdešimt metų L. Rėzos leidi-nys buvo vienintelis, iš kurio apie poeto Donelaičio kūrybą sužinodavo ir savi, ir svetimi. 1865 m. filologas augustas Šleicheris (august schleicher, 1821–1868) paruošė leidinį „christian Do-neleitis Litauische Dichtungen“, kurį išleido Petrapilio mokslų akademija. antrą kartą poemą į vokiečių kalbą iš-vertė Georgas Heinrichas Ferdinandas neselmanas (Georg Heinrich Ferdi-nand nesselman, 1811–1881) 1869 m. ir išspausdino knygoje „christian Do-nalitius Littauische Dichtungen“.

Į latvių kalbą verstų k. Donelaičio poemos „Metai“ fragmentų vėlesniais metais taip pat paskelbė rašytojai ir vertėjai karlis kundzinis, Janis Rainis, Edgaras Baumanis, sudrabu Edžus, Janis Jaunsudrabinis, Emilija Prūsa, Emilis skujeniekas, Janis sudrabkalnis. visas Paulio kalvos „Metų“ vertimas „Gadalaiki“ pasirodė 1963 m. (2006).

k. Donelaičio kūryba sulaukė ne-mažo tarptautinio populiarumo: kūry-ba versta į 19 kalbų – anglų, armėnų, baltarusių, čekų, espe-ranto, estų, gruzinų, italų, japonų, latvių, lenkų, lotynų, prancū-zų, rusų, serbų, švedų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių. o „Metai“ yra išversti į 12 kal-bų – anglų, armėnų, baltarusių, čekų, gruzi-nų, latvių, lenkų, rusų, švedų, ukrainiečių, vengrų ir vokiečių, da-bar verčiami į ispanų ir italų kalbas.

nors k. Donelai-tis išaugo iš savo meto gyvenimo ir kultūrinės aplinkos, bet nustelbė visus pirmtakus, tapo pirmuoju lietuvių gro-žinės literatūros kla-siku. Tokį Donelaičio įsiliejimą į epochos dvasią lėmė trys prie-žastys. Pirma, rašytojo gyvenamuoju laikotar-piu Prūsijoje valdovai, ieškojo išprususių žmonių ir siūlė rašyti istorijas, kas ir buvo daroma. Jose, žinoma, atsispindėjo papročiai ir buitis. antra, Mar-tyno Liuterio moks-las – protestantizmas – skatino išlaikyti kalbą, ją tirti. kalba turėjo iškelti žmogų, kad jis

tikėtų į Dievą, mokėtų maldas, bet kartu būtų ir savarankiškas pilietis. Trečia, kadangi buvo verčiami religi-niai tekstai, taip pat Biblija, iškilo dar viena problema, paaiškėjo, kad bažny-čiose pamokslus reikia sakyti gimtąja kalba, kad tikintysis, gyvenantis toje aplinkoje, suprastų Dievo žodį. Būtent tas atsigręžimas į parapijietį ir paska-tino literatūrinį sąjūdį. o arčiausiai vietinio žmogaus buvo dvasininkai,

kurie ir ėmėsi literatūri-nės veiklos.

„Metų“ atsiradimą didžia dalimi paskatino Donelaičio gyvenamuo-ju laikotarpiu Švietimo epochoje susiklosčiusi situacija – reikėjo tokios literatūros, kuri formuo-tųsi atskirai nuo religinės raštijos. kaip tik XvIII a. ir vyksta ta diferenciacija. Donelaitis savo poema įrodo, kad pasaulietinę literatūrą galima atskirti nuo religinės literatūros. Švietimo epochos etika kaip tik ir iškelia univer-salią žmogaus prigimtį bei jo atsigręžimą į gamtą.

svarbiausias rašyto-jo kūrybos faktorius yra tikrovė, gyvenimas ir vi-suomeninė aplinka. savo kūriniuose Donelaitis pasaulį suvokia tikroviš-kai ir taip jį pavaizduo-ja. Medžiagos poemai „Metai“, kaip pažymi kritikai, Donelaitis ėmė iš tikrovės, todėl visiškai suprantama, kodėl kūri-nyje vaizduojami lietuviai baudžiauninkai, vyrai ir moterys, blogieji barami ir koneveikiami, o gerieji giriami. visas dėmesys

sutelktas į parapijos gyvenimą, ko-kių nors išskirtinių ar ypatingų įvykių nėra.

Pirmasis „Latviškų laik-raščių“ redaktorius

karlis Frydrichas vatsonas (kārlis Frīdrihs vatsons) gimė 1777 m. bir-želio 7 d. Jelgavos akademinės gim-nazijos (academia Petrina) lotynų ir literatūros profesoriaus Matiaso

Frydricho vatsono šeimoje, mirė 1826 m. kovo 16 d. Lestenėje. studija-vo teisės mokslus Leipcigo ir teologijos mokslus Getinbergo universitetuose. 1803 m. grįžęs į gimtinę 23 metus dirbo kuršo Gubernijos Lesteno ir strutelės parapijose liuteronų kunigu. Buvo vie-nu pirmųjų latvių etnografu ir istorijos tyrinėtoju. Priklausė kuršo literatū-ros ir meno draugijai. karlis vatsonas 1822–1826 m. iki savo iškeliavimo anapilin buvo laikraščio „Latviešu avīzes“ redaktorius.

Derėtų paminėti, kad Teodoras Grothusas (Theodor von Grotthuß, 1785 m. sausio 20 d.–1822 m. ko-vo 26 d.) – elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fi-zikochemikas, geologas, 1817–1822 m. taip pat buvo kuršo literatūros ir meno draugijos (kurländische Gesellschaft für Literatur und kunst), seniausios mokslinės draugijos dabartinėje La-tvijos teritorijoje, narys.

Trumpam grįžkime prie kuršo literatūros ir meno draugijos, kurios įkūrimo aktą 1815 m. lapkričio 23 d. Jelgavoje pasirašė aštuoni asmenys: baronas Heinrichas fon ofenber-gas (Baron Heinrich von offenberg, 1752–1827) nuo 1772 m. studijavo karaliaučiuje, baronas ulrichas Hein-richas Gustavas fon Šlipenbachas (von slippenbach, 1774–1826), nuo 1790 m. studijavo karaliaučiaus universiteto teisės ir filosofijos fakultete, grafas Mi-chaelis Plateris-Zybergas (1778–1865), baronas aleksandras fon Medemas (von Medem, 1770–1842), Frydri-chas fon vetbergas (von Wettberg, 1779–1825), Johans Frydrichas fon Rekė (1764–1846), Georgas Frydrichas fon Felkerzamas (von Fölkersahm, 1766–1848) ir karaliaučiuje gimęs karlis vilhelmas krūzė (1765–1834) nuo 1781 m. studijavo teologiją kara-liaučiaus universitete.

Iš aštuonių narių net trys studijavo

karaliaučiaus universitete, su didžiau-siu susidomėjimu klausydamiesi gar-saus filosofo Emanuelio kanto (1724–1804) logikos, metafizikos, moralės ir fizinės geografijos paskaitų. Tik ne tai svarbiausia, svarbu, kad būdami baltų vokiečiai ir didikai puikiai suprato, kad latvių kalba turi perspektyvią ateitį. Ir nemaža dalis jų gyvendami kuršo ir žiemgalos hercogystėje, o vėliau ir Rusijos imperijos sudėtyje mokslų siekti vyko į vokietijos universitetus ir į Prūsiją, karaliaučiaus universitetą, kurio auditorijose tvyrojo lietuviška ir prūsiška, tai yra baltiška dvasia, tad vi-sai suprantama, kad k. vatsonas, kurio tėvas Matiasas vatsonas buvo gimęs karaliaučiuje, ėmėsi versti ir spausdinti mūsų literatūros klasiko k. Donelaičio poemą „Metai“.

Viena žymiausių knygų leidėjų šeima Jelgavoje

Johanas Frydrichas stefenhagenas (steffenhagen,1744–1812) – vokiečių tautybės knygų leidėjas ir platintojas, gimęs prekybininko šeimoje. 1762 m. Štralzundėje (vokietija) įgijęs chirur-go specialybę atsikėlė gyventi į Jelga-vą. Dirbo chirurgu ir barzdaskučiu. 1766 m. pradėjo spaustuvininko darbą našlės k. Litkės spaustuvėje. 1769 m. vedęs našlę įgijo spaustuvę ir tapo kuršo ir žiemgalos hercogo Peterio Birono (1724–1800) spaustuvininku su privilegijomis. 1781 m. įrašytas į karaliaučiaus knygų spaustuvininkų draugiją ir gavo atitinkamą diplomą. 1801 m. kuržemės gubernijos valdyba stefenhagenui leido priimti į dalinin-kus jo įsivaikintą sesers sūnų J. M. Pe-tersą. nuo to laiko pilnas spaustuvės pavadinimas „J. F. stefenhāgens un dēls“ („J. F. stefenhagenas ir sūnus“). spaustuvė savo veiklą nutraukė 1919 metais.

Jelgavoje 1844 m. išleistas visas „naujasis Testamentas“. „naujas Tes-

tamentas viešpaties mūsų Jėzaus kristaus su didžiu dabojimu perguldytas, o ant Garbės Dievui Traicėj Šventoj‘ vienatijam, Lie-tuvos įmonėms ant išga-ningos naudos išspaustas. Drukavojo arba išspaudė spaustuvoj Mitaujo, metu 1844“ – tai pirmoji knyga, išspausdinta lietuvių kalba žiemgalos krašte. naują-jį Testamentą spausdino J. F. stefenhageno ir sūnaus spaustuvė. Tekstas išspaus-dintas senąja latvių orto-grafija arba gotišku šriftu.

stefenhagenai buvo viena žymiausių knygų leidėjų šeima Jelgavoje, kurios atstovai vadovavo leidyklai 150 metų – nuo 1769 iki 1919 metų.

už galimybę pasinau-doti 1822 m. „Latvijos laik- raščiais“, 1822 ir 1823 m. „kalendoriais“, taip pat knygos „Gadalaiki“ („Me-tai“) viršelio ir titulinio lapo kopijomis noriu nuo-širdžiai padėkoti Latvijos universiteto akademijos J. Misinio bibliotekos ve-dėjai Guntai Jaunmukta-nei ir Latvijos universiteto akademijos bibliotekos vy-riausiajai bibliotekininkei kristinai Pluostniecei.

1822 m. Kalendoriuje „Veca un jauna Laika Gramata uz to 1822 tru Gadu pec Jezus Piedzimšanas...“ (Seno ir naujo laiko knyga 1822 metams nuo Jėzaus gimimo...) išspausdinti K. Donelaičio poemos „Metai“ „Pavasario linksmybių“ fragmentai

Atkelta iš 1 p.

Gederto Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejus įsikūręs buvusiame „Academia Petrina“ pastate (2013 m. vasario 19 d.)

jono

Ivan

ausk

o nu

otra

uka

MūSŲ KAIMYNAI

2013 m. kovo 7 d. Nr. 5 (493) 9Mokslo Lietuva

vydūnas TilžėjeBernardas aLEknavIČIus

vydūno gyvenimas ir kūryba glaudžiai susijusi su Mažosios Lietuvos sostine Tilže. 1892 m.

atvykęs į Tilžę su trumpomis pertrau-komis filosofas čia praleido daugiau kaip 50 savo prasmingiausių ir kūry-bingiausių gyvenimo metų. Tilžėje parašyti tokie svarūs dramos kūriniai kaip „Prabočių šešėliai“, „amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, filosofiniai darbai: „visatos sąranga“, „Mūsų už-davinys“, „sveikata, jaunimas, grožė“, „sąmonė“, istorinis veikalas „septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santy-kių“ ir atlikta daug kitų kilnių darbų.

vilius storosta, pradėjęs mokyto-jauti Tilžės berniukų vidurinėje mokyk- loje, iš karto į lietuvišką visuomeninę veiklą neįsijungė. kurį laiką žvalgėsi, svarstė, kuriuo gyvenimo keliu pasukti. Jaunystės pomėgio dailei nutarė atsisa-kyti, todėl liko tik artimas bendravimas su dailininkais Petru Rimša, kaziu Šimoniu, adomu Braku ir visą gyveni-mą dievintu Mikalojumi konstantinu Čiurlioniu. Diplomuotas mokytojas rinkosi grožinio žodžio kūrėjo kelią ir apsisprendė tapti rašytoju.

Tilžėje vydūno asmenybę galutinai subrandino tuo metu Mažojoje Lietu-voje gyvenęs ir plačią lietuviškumo vagą varęs poliglotas dr. Jurgis Zauer-veinas-Girėnas (1831–1904).

vydūnui labiausiai rūpėjo lietuvio sąmoningumas, jo dora. kaip vyskupas Motiejus valančius žemaitijoje, taip vydūnas Mažojoje Lietuvoje kovojo prieš girtuoklystę ir labai jaudinosi, kai po kokio nors renginio pastebė-davo vieną kitą išgėrusį ir nepadoriai besielgiantį mažlietuvį. visuomeninę veiklą Tilžėje vydūnas pradėjo nuo vadovavimo bažnytiniam chorui, iš kurio išaugo ir Tilžės lietuvių giedotojų draugija. vydūnas šią draugiją įkūrė 1895 m. ir ji veikė iki 1935 m. Draugija turėjo savo chorą, pučiamųjų orkestrą ir vaidybinę grupę. vaidintojai be iš-imties vaidindavo tik vydūno sukurtas komedijas ir dramas, kurias režisuoda-vo autorius. su sceniniais pastatymais vydūnas lankydavosi įvairiose Ma-žosios Lietuvos vietose, gastroliuoti vykdavo į kauną ir užsienį. Renginiai buvo mokami, bet gausiai lankomi. Būta ir išimčių. Jeigu į renginį mergina ateidavo apsirengusi tautiniais drabu-žiais, tai jai pirkti lapelio (programos), atstojančio bilietą, nereikėdavo. Taip Tilžėje buvo skatinamas tautiškumas. Jaunus žmones tautiniai drabužiai labai įpareigojo. Tai jautė ne tik vydūnas,

bet ir jo pirmtakas dr. Jurgis Zauervei-nas-Girėnas. vydūnas prieš choro ar vaidintojų spektaklį į susirinkusiuosius kreipdavosi iš anksto parengta kalba.

1937 m. klaipėdoje išleistame al-manache „aukuras“ vydūnas rašė: „o žmonės susieidavo, nors likau įtartas skelbiąs naują tikėjimą. kartais su-sirinkusiųjų būdavo net keli šimtai. Džiaugiaus galėdamas sutelkti lietuvius svarbiems klausimams apsvarstyti. Juk turbūt tūli klaipėdiškiai dar atsimins, kokie gyvi buvo pasiaiškinimai ir pa-

sikalbėjimai mano kalbai pasibaigus. Truko tai kartais kelias valandas. o žmonės išėjo su pakilusia dvasia, tarsi gyvėje.

Toks tai buvo mano veikimas tais laikais. Iki tol ir po to tokiai lietuvių gausai nieks nebuvo įrodęs lietuvišku-mo gražumą ir garbingumą kaip mūsų šventės. žmonėms labai tiko, ką jiems teikiau. Tai ir dirbau, kalbėjau, rašiau, mokiau dainuoti, vaidinti ir geriau lietuviškai kalbėti“.

Be visuomeninio darbo, vydūnas Tilžėje nuolat domėjosi ir Lietuvos Respublikos kultūriniu gyvenimu. Dažnai lankydavosi klaipėdoje, kau-ne, kur sakydavo kalbas, susitikdavo su moksleiviais, studentija.

kartą bendraujant su „naujosios Romuvos“ buvusiu redaktoriumi Juozu keliuočiu šis prasitarė: „Tilžėje turėjau nepakeičiamą žurnalo bendradarbį vydūną. Tai buvo vienas patikimiau-

sių autorių. Ir kai gaudavau iš Tilžės rašinį nuo vydūno, tai šio net neskaitęs duodavau spaustuvės linotipininkams rinkti tekstą žurnalui“.

Be „naujosios Romuvos“, vydūnas rašė ir kitiems kaune leidžiamiems periodiniams leidiniams: „Jaunajai kartai“, „akademikui“, „Lietuvos stu-dentui“, „Lietuvos aidui“, „vairui“, „naujajam žodžiui“ ir kt. nepamiršo vydūnas ir Mažojoje Lietuvoje lei-džiamo „naujo Tilžės keleivio“, leisto Tilžėje 1924–1940 m. vietoj anksčiau

buvusio „Tilžės keleivio“.naciams įsigalėjus vo-

kietijoje Gėtės ir Šilerio tauta pradėjo negaluoti. Tai skaudžiai pajuto ir Ma-žosios Lietuvos lietuviai. 1932 m. vasario 14 d. Tilžė-je iš Lietuvių namų išėjusį vydūną pasitiko suįžūlė-jusių jaunų nacių būrys. Grasinimai, patyčios... Tai matydami miesto viešosios tvarkos saugotojai suįžūlė-jusių jaunuolių sutramdyti net neketino. Ir pasyvumas „augino“ jaunų nacistų sparnus. 1932  m.  balan-džio  25  d. nusiaubiamas Lietuvos konsulatas Tilžėje. Mažosios Lietuvos sostinės gatvėse pasirodyti lietuviui jau pavojinga. vydūnas žvalgėsi ir dar tikėjosi, kad Liudviko van Bethoveno tauta praregės.

1933 m. liepos 14 d. Til-žėje vydūną ištinka naujas smūgis. Miršta pagrindinė filosofo pagalbininkė Marta

Raišukytė. Šią asmenybę vydūnas įver-tino žodžiais: „kaip jokia kita esybė ji buvo vertinusi mano darbą ir nuolatai man žadinusi viltį, kad jis tikrai derės lietuvių tautos taurumo gyvėjimui. Ir mirdama ji tvirtino, kad aš sukursiąs dar daug to, kas sužiebs šviesos spin-dulius lietuvių sielose“.

o laikas dirbo negailestingą darbą. vydūnas Tilžės gatvėse pasirodydavo retai. apie šį laikotarpį autobiografi-niame rašinyje „Tautinė mano amžiaus veikla“ filosofas rašė: „nebeliko man dabar kito darbo kaip tiktai rašymas. Paimtos buvo teisės lankyti Lietuvos lietuvius. Tai jiems teikiu nors savo raštus. Juos ir kuriu.[…] Dabar vėtrai kiek aprimus, pasivaikščioju kartais sau ramiai dar žaliuojančiose savo at-minimų srovės pakrantėse. Rodos, esu pasistengęs vykdyti, kam pasiryžau vaikas būdamas, ir teikęs lietuviams savo gyvybės vertybes. Bet niekuomet

nebuvau manęs, kad todėl būsiąs bai-siausiai neapkenčiamas nelietuvių ir tūlų lietuvių. Matyt, žmonės vargsią sunkios ligos karštyje“.

sparčiai artėjo 1938 m. kovo 22-oji – vydūno 70-asis gimtadienis. Juozo keliuočio redaguojamas žur-nalas „naujoji Romuva“ vasario 20 d. numeryje rašė: „vydūnui kovo mėn. 22 dieną sueina 70 metų. Reikia tikėti, kad visuomenė ir spauda nuoširdžiai paminės šią reikšmingą rašytojo ir didelio Maž. Lietuvos veikėjo sukaktį“. Lygiai po mėnesio žurnalas savo skai-tytojus informavo: „suimtas vydūnas. kovo 10 d. vokiečiai suėmė Tilžėje vydūną ir pasodino kalėjiman. Įvykis sujaudino visus Lietuvos kultūros žmo-nes. Liet. Raš. Dr-ja, kurios vydūnas yra garbės narys, pasiuntė viso pasaulio žymesiniem rašytojam ir Tarp. Bendra-darbiavimo Biurui atsišaukimus apie naują smūgį humaniškumui ir taikai, ką visą laiką skelbė vydūnas savo raš-tuose ir vykdė gyvenime“.

Pasaulis protestavo, bet naciai ir Rytprusių gauleiteris Erichas kochas į tai nekreipė jokio dėmesio. Ir tik po kurio laiko protesto balsas buvo iš-girstas. Išleistas iš kalėjimo vydūnas liepos mėnesį pradėjo rašyti filosofinį kūrinį „kalėjimas – laisvėjimas“, kurį užbaigė 1940 m., o 1947 m. Detmolde už Lietuvių tautinio sąjūdžio lėšas šį kūrinį išleido Lietuvos skautų sąjun-gos brolijos vadija ir leidinys paplito po laisvąjį pasaulį. Ir tik vienas kitas šio leidinio egzempliorius pasiekė už geležinės uždangos merdinčią Lietuvą.

Grįžkime į Tilžę. 1940 m. Tilžę palieka vienas iš artimųjų vydūno pa-galbininkų Enzys Jagomastas (1870–1941). vydūno siela kenčia. karas. 1944 m. spalio 2 d. vydūnas paskutinį kartą žingsniuoja sugriautomis Tilžės gatvėmis vildamasis čia dar kada nors sugrįžti. negrįžo. Ir tik po daugelio metų į Tilžę grižo vydūniškas ilgesys. Po truputį žmonės pradėjo „priaugti“ vydūno dvasią ir jo palikimą. Minint vydūno 100-ąsias gimimo metines Tilžėje prie namo, kur 1933–1944 m. gyveno vydūnas, pritvirtinama netiksli atminimo lenta su lietuvišku ir rusišku įrašu „Čia 1892–1944 m. gyveno įžy-mus lietuvių rašytojas vydūnas“.

su tautos atgimimu keitėsi ir po-žiūris į vydūną. 1989 m. gegužės 20 d. dar sovietinės Lietuvos kultūros mi-nisterija, Lietuvos kultūros fondas, vydūno draugija, Tilžės lietuvių kultūros draugija ir sovietsko vyk-domasis komitetas sukvietė vydūno gerbėjus atidengti jau teisingą me-morialinę lentą su įrašu: „Šiame name

1933–1944 m. gyveno įžymus lietuvių rašytojas, filosofas, visuomenės veikė-jas vydūnas“. Ir susirinko Panemunėje tūkstantinė gerbėjų minia. Čia ir Lie-tuvos laisvės lygos atstovai, ir sovieti-nio režimo sargai. visi stebisi, beveik visų veiduose švyti džiaugsmas. oras nuostabus, o žmonių nuotaika dar puikesnė. Ir tik vienas jaunas Šilutės rajono kGB poskyrio darbuotojas bando kažką reguliuoti, bet jo nie-kas jau nebeklauso. Plazda trispalvės. žmonės dainuoja ne tik patriotines, bet ir partizanų dainas. Drausmė pa-vyzdinė. Pasigirsta komanda: „Ri-kiuotis“. Ir Panemunės miesteliukas nuščiūva. kolonos priekyje ant žirgų vėliavnešiai. Tautiniais drabužiais pasipuošusi tūkstantinė kolona per Luizės tiltą įžengia į vydūno miestą. Lietuviai užplūsta Tilžės gatves.

Rusiškieji kolonistai stebisi. Tokio reginio Tilžės miesto gyventojai dar nematė ir vargu ar kada nors bematys. Prieš įžengusius į Tilžę lietuvaičius sovietsko miesto šventė nublanksta.

18 val. buvusi klauzijaus gatvelė jau per ankšta sutilpti visiems renginio dalyviams. atidengus vilniečio skulp-toriaus antano žukausko vydūnui skirtą atminimo lentą kalba soviets-ko vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas aleksandras Jakovle-vas, kaliningrado srities paminklų apsaugos darbuotojas nikolajus ko-valiovas, Tilžės kraštotyrininkas Isakas Rutmanas, Lietuvos kultūros ministro pirmasis pavaduotojas Giedrius kupre-vičius, vydūno draugijos pirmininkas vadovas Bagdonavičius.

Ir vydūno dvasia vėl plazda Tilžės gatvėse...

Plazdėjo ši dvasia ir 1993 m., kai sovietsko teatre minėjome vydūno l25-ąjį gimtadienį. Pagrindinį praneši-mą apie vydūno gyvenimą ir visuome-ninę veiklą skaitė tuometinis jau laisvos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, vydūno jubiliejinio komiteto pirmi-ninkas Darius kuolys. žodį tarė vy-dūno draugijos pirmininkas vaclovas Bagdonavičius, Šilutės savivaldybės at-stovas saulius sadonis. 1998 m. minint 130-ąsias vydūno gimimo metines ankstesnės euforijos šis minėjimas jau nepasiekė. nepavyko lietuviams Tilžės Jokūbinės parke atstatyti „Lietuviškojo namelio“, nepavyko įkurti ir vydūno memorialinio muziejaus. su Tilžės kraštotyrininko, vydūno draugijos Garbės nario Isako Rutmano mirtimi vydūno mieste prigeso ir Didžiojo Lietuvio atminimas.

Paminklinė lenta Tilžėje prie pastato, kuriame gyveno Vydūnas (skulptorius Antanas Žukauskas)

bern

ardo

Ale

knav

ičia

us n

uotr

auka

Atkelta iš 5 p. argi neprasminga gyvenimo aki-mirka buvo tada, kai Gintautas Būga pats mane susirado, kai gimė jo provai-kaitis Jonas vilijus. Didžiausios garbio-jo pono Gintauto svajonės buvo, kad provaikaitis išmoktų lietuviškai ir kad lietuvių kalba neišnyktų kitų pasaulio kalbų vandenyne... 2007 m. Gintautas Būga iškeliavo į amžinybę, bet tikriau-siai sutiksite, kad tas bendravimas su šiuo žmogumi nepamirštamas.

ML. Nepamirštamas, laimei pavyko įspūdžius perteikti ir „Mokslo Lietuvoje“.

D. Mikulėnienė. arba: iš atminties neišnyksta vaizdas, kai atsidarė kabine-

to durys, o tarpdury stovi aukštas sens-telėjęs žmogus ir taria: „Laba diena, aš aleksandravičius“. o man galvoje sukasi – kuris aleksandravičius: ar tas, kuris parašė storą lietuvių kalbos vadovėlį rusiškoms mokykloms, ar tas tarmininkas? Pasirodo, tai vienas ir tas pats žmogus – Juozas aleksandravičius (1920–2007), regztuke atsinešęs dalį savo sudarytojo „kretingiškių šnektos žodyno“ rankraščio. visą gyvenimą rinkęs gimtosios žemaičių kretingiškių šnektos duomenis ir, kai išėjo į pensiją, parašė didžiulį žodyną.

svečias buvo kalbininko Juozo

senkaus (1907–1970) mokinys. Ma-žutis ūgiu J. senkus ir aukštas vyras J. aleksandravičius pokario metais vaikščiojo po kaimus ir miestelius, už-rašinėjo, ką senutės šventoriuje šneka, o visi su nuostaba žiūrėdavo į tokius du labai išsiskiriančius iš minios vyrus.

Tai tik du nepamirštami susitiki-mai, o jų gyvenime daug. Jaučiu žmo-nių, su kuriais dirbau, veiklos tęstinu-mo svarbą. Panašiai jaučia kiekvienas, šį darbą dirbantis. Mokytojams esame įsipareigoję. už tai gyvenimas mums ir pasiūlo tokių nuostabių išgyvenimų. ar galiu pamiršti, kaip į mano jubi-

GyvEnImaS kalbaI IR kalbOjE (3)liejinės parodos atidarymą Lietuvos Ma vrublevskių bibliotekoje atėjo tiek daug garbaus amžiaus kalbinin-kų, net visa lituanistinė akademiko Zigmo Zinkevičiaus šeima. Turiu būti laiminga, nes visą gyvenimą dirbu tai, kas įdomu.

ML. Linkiu ir toliau eiti šiuo keliu, su-siejant priedermes gimtajai kalbai ir pa-tiriant didžiulį malonumą, kurį teikia jos tyrinėjimai, susitikimai ir bendravimas su bendraminčiais, nuostabiais žmonėmis.

kalbėjosi Gediminas Zemlickas

„styguoti“ savo veiklą ir santykius su kitais žmonėmis.

ML. Puiku, todėl sutarkime, kad li-kusioje pokalbio dalyje kalbėsimės su ponia Danguole kaip labai laiminga mokslininke ir kitiems to paties linkinčia.

D. Mikulėnienė. kaip Jums atsa-kyti įklausimą, ar lituanistai laimingi žmonės. Prisiminkime, kai 2006 m. pavasarį kartu lankėmės kaune pas Gintautą Būgą, kazimiero Būgos sūnų, atvažiavusį su žmona Terese iš Šve-dijos...

10 2013 m. kovo 7 d. Nr. 5 (493)Mokslo Lietuva

klubO „PO ZOdIaku“ vEIklą PRISImInuS... (3)apolinaras ČEPuLIs

Pabaiga, pradžia Nr. 3, 4.

kiek dabar prisimenu, pabrėžęs partijos ir vyriausybės indėlį į „tepimo“ mokslą (ir ne tik)

ir apžvelgdamas „pasaulyje tepimo klausimu atliktus tyrimus“ gynimą pradėjau teiginiu, kad „pirmas pa-saulyje „tepimo“ mokslą ir praktiką, kaip ir daugelį kitų mokslų, pradėjo rusų mokslininkas Petrovas, ne tas, apie kurį rašė didysis rusų mąstytojas ostapas Benderis, o kitas“ ir t. t. Tema buvo plėtojama apie tai, kad tepimas taikomas ne tik mechanizmams ar žemės sukimosi ašiai tepti, bet taip pat taikomas visuomenės procesams, socialiniams reiškiniams ir asme-niniams santykiams pagerinti, tam reikalui naudojant įvairaus pavidalo (skystus, kietus, žodinius, pataikū-niškus, padlaižūniškus) tepalus ne tik viešai kasdieniniame gyvenime, bet ir paslapčia, specialiai tam pritaikytose nomenklatūrinėse įstaigose ir dirb-tuvėse, kurias liaudyje priimta vartoti pridedant žodelį „spec“. Šis žodelis „disertacijos“ tekste buvo pakankamai dažnai naudojamas...

apie tepimą, kaip visuomeninį reiškinį, žinomą nuo antikos laikų, dar labiau jį išplėtojant kalbėjo „oponentai ir pasisakantieji“... Maža to, antroje gynimą vainikuojančioje dalyje, ki-taip sakant – pobūvyje, kuris visada tradiciškai būdavo organizuojamas apgynus disertacijas, prasidėjo iš anks-to nenumatyti ekspromtai: mokiniais pasipuošę vakaro dalyviai atnešė rau-donais rėmais papuoštą vasnecovo paveikslą „karžygiai“ palydėdami jį tekstu: „Mums mokyklose trūksta va-dovėlių lietuvių kalba ir daug kitų daik-tų, tai jūs, žinantis tepimo reikalus, gal galėtumėt patepti tuos rusų karžygius, kad mums padėtų“... „žvejai“ atnešė pripūstą guminį banginį su savo prašy-mais ir t. t. vakaras buvo labai smagus, bet su pakankamai aiškiai išreikštomis dviprasmybėmis tuometinės tvarkos atžvilgiu.

kaip žinoma, visa partinė ir vyk-domoji valdžia gyveno pakankamai užsidariusi nuo „darbo liaudies“ ir žmonių buvo vadinama nomenkla-tūra. nuo valdžios vadovų, o taip pat ir kai kurių pavaldinių valios ir noro daug kas priklausė: tarnybinė padėtis, materialinių gėrybių (tų, kurių viešose parduotuvėse niekada nebūdavo) pa-skirstymas ir ne tik... nomenklatūrai priklausė sanatorijos, maisto sandė-liai, ketvirtosios valdybos poliklinika, valgyklos ir daugelis kitų įstaigėlių, į kurias galima buvo įeiti tik pro užpaka-lines duris ir prie kurių nebuvo iškabų, o žmonės prie jų pavadinimo visada pridėdavo žodelį „spec“. Tai sudarė puikias galimybes klestėti, šiuolaikine terminologija sakant, valdžios korup-cijai ir piktino vadinamuosius eilinius tarybinius darbo žmones...

1970 m. balandžio 1 d. trečiadienio „vakarinės naujienos“ rašė:

Balandžio pirmoji „Po Zodiaku“Šiandien Vilniaus Universiteto ka-

vinėje vakarą rengia Tarybų Lietuvos sostinės Jaunųjų mokslininkų klubas „Po Zodiaku“. Šis klubas jungiąs įvairių mokslo šakų specialistus – techniškų ir humanitarinių profesijų – gyvuoja antri metai. „Kas yra mokslas?“, „Šeimos gyvenimo problemos“, „Organų trans-plantacija“ – tai tik kelių susitikimų, pokalbių temos. Dažni svečiai klube jo

senato nariai – akademikai Lietuvos TSR Mokslų akademijos vicepreziden-tas A. Žukauskas, J. Jurginis, Vilniaus universiteto rektorius J. Kubilius.

žinutė, kaip matome, labai neu-trali, bet vakaras vilniaus universiteto kavinės patalpose tapo paskutinis. uni-versiteto prorektorius B. sudavičius už-draudė klubo susirinkimus organizuoti universiteto kavinėje, o „komjaunimo ck atstovas“, kurio aš nepažinau, ma-nęs mandagiai paprašė, ar negalėčiau duoti (patirties pasidalinimo tikslu) „disertacijos“ teksto...

supratęs, kuo tai kvepia, pasakiau, kad to balandžio pirmosios humoris-tinio teksto ir oponentų atsiliepimų aš nevertinau ir juos išmečiau į šiukš-lyną...

Buvo aišku, kad balandžio pirmo-sios vakaro diskusijos turiniu susido-mėjo atitinkamos tarnybos, įžvelgusios nemažai dviprasmybių, susijusių su re-aliu gyvenimu ir nelabai palankių tuo-metinei valdžiai. LTsR komjaunimo ck atsisakė tvirtinti klubo nuostatus.

Jeigu iš pirmo žvilgsnio lyg ir ne-kaltas balandžio pirmosios humoris-tinis vakaras sulaukė tokio valdžios dėmesio, tai reikia suprasti, kaip at-sargiai derėjo parinti tematiką klubo vakarams, kad nebūtų sukompromi-tuoti jame apsilankiusių klubo dalyviai bei vakaro prelegentai, kurių galvose

sukosi toli gražu nelabai palankios tuometinei tvarkai mintys trokštant didesnės erdvės savo veiklai ir laisvei.

Po 1970 m. balandžio 1-osios vaka-ro klubas oficialiai uždarytas nebuvo, bet veikė asmeninės iniciatyvos ir ko-lektyvinio dvasinio poreikio pagrindu. klubo susirinkimai vykdavo tai gamto-je (Joninių šventimas), tai Profsąjungų rūmuose, tai Ma bibliotekos kavinėje „pas ponią Jadzę“, tai kitose kavinėse, su kuriomis pasisekdavo susitarti.

Remdamasis tuo, kad steigiant klu-bą buvo numatyta klubo prezidentų rotacija, klubo krivulė „demokratiš-kų rinkimų pagrindu“ buvo perduota Maskvoje apgynusiam daktaro diser-taciją menotyrininkui algirdui Gai-žučiui, kuris klubui vadovavo 1971–1973 m. Po a. Gaižučio klubo prezi-dentais buvo antanas steponavičius (1973–1975), Julius Jurginis (1975–1976), vytautas Mačiulis (1976–1978),

Rimantas Lajauskas (1978–1981), vincas Būda (1981–1983), audronė Girdzijauskienė (1983–1985), Ginta-ras valiukonis (1985–1987), Giedrius Butkus (1987–1989), artūras abro-mavičius (1989–1991), klubo veikloje palikę įsimintinų pėdsakų...

keitėsi klubo prezidentai, įvairėjo diskusijų ir pokalbių tematika. Jauni-

mas susirinkdavo tarsi tik linksmai praleisti laiko, tačiau buvo diskutuo-jama ir labai rimtomis temomis. Dis-kutuota su filosofu Gyčiu vaitiekūnu apie M. k. Čiurlionio kūrybos ištakas ir dzen budizmą, ginčytasi su psicho-terapeutu aleksandru alekseičiku dėl žmogaus dvasinių problemų, nagrinė-jamos dar tada mažai žinomos Froido mintys ir t. t.

klubo veikla ypač suaktyvėjo prezidentu tapus v. Mačiuliui. Jo ini-ciatyva verkiuose, Mokslininkų rū-muose (Mokslininkų rūmų direktoriui T. urbaičiui pritariant) buvo įrengta Zodiako ženklais papuošta patalpa. nuo 1983 m. iki 1997 m. klubo „Po Zodiaku“ svarbesni įvykiai atsispindi nepaprastai gražiai Dainiaus Dūdos papuoštame „Metraštyje ir svečių kny-goje“.

Prasidėjus aktyviai sąjūdžio veiklai zodiakiečiai nebesiribojo klubine veik-la, o perėjo į viešumą organizacijose, susirinkimuose, mitinguose, gatvėse, vingio parke, prie seimo...

Dalis klubo „Po Zodiaku“ prezi-dentų ir dalyvių buvo aktyvūs sąjūdžio organizatoriai ir nariai, bet Lietuvai atgavus nepriklausomybę klubo veik-la dėl daugelio priežasčių sulėtėjo ir galiausiai liko, jei taip galima pasa-kyti, suspenduota. Paskutinis klubo

prezidentas buvo Mindaugas Masaitis (2007–2010).

apie klubo „Po Zodiaku“ veiklą liudija tik klubo 30 metų minėjimo nuotrauka ir vieno ar kito aktyvaus zo-diakiečio kasmetiniai kvietimai švęsti tradicinių Joninių...

Manau esant tikslinga ir prasminga paminėti kai kuriuos klube apsilankiu-

sius mokslo, meno ir politikos veikėjus ir metraštyje paliktas jų mintis.

LTsR Ma prezidentas, TsRs Ma narys korespondentas Juozas Matulis (1984-04-19): „aš džiaugiuosi jaunimu ir siekiais. Ypač mane džiugina, kad vis daugiau ir daugiau atsiranda jau-nuolių, pasišventusių mokslui. Mokslo dievaitė, kaip sakė Faradėjus, labai nedėkinga. Ji blogai atlygina mokslui

pasišventusiems. Tačiau niekas ne-suteikia tiek moralinio pasitenkini-mo, kaip kūrybinis mokslinis darbas ir nepaliaujamas tiesos ieškojimas. nuoširdžiai linkiu visiems jaunuoliams ir jaunuolėms pasišventusiai eiti moks-linės tiesos ieškojimo keliu ir siekti kuo didesnių kūrybinių laimėjimų“.

Poetas Justinas Marcinkevičius (1984-05-25): „Džiaugiuosi, sėdėda-mas po Jūsų žvaigždėmis, žiūrėdamas į Jus, klausydamasis Jūsų. koks gražus Jūsų nerimas, koks brangus tiesos ieš-kojimas! Tegu tai padeda Jums kasdie-niniame darbe, pagaliau – tegu augina Jūsų dvasią. Priimkite atminimui nedi-delį poetinį suvenyrą, lyg ir aprėpiantį visą mūsų pokalbį:

nėra žmogaus, kuris netilptųvienoj reikšmėj, vienoj tiesoj,Mąstau tave upe ir tiltu,Tamsa ir žiburiu tamsoj“.LTsR Ma prezidentas Juras Požėla

(1985-01): „Linkiu „Zodiakiečiams“ ir toliau laikytis aktyvios pozicijos gyve-nime, skverbtis į gamtos ir žmogaus gi-lesnį pažinimą, būti kūrybingais moks-le ir sveikais asmeniniame elgesyje“.

akademikas Eduardas vilkas (1986-01-31): „Pats svarbiausias eko-nomikos resursas yra žmonės. žmonės, kaip ir gamtiniai resursai, ekonomi-kai rimtai pasitarnauja tik apdoroti, praturtinti ir pan. žmones turtina ne išorinė jėga, o patys save, vieni kitus. Šitokia prasme JMk [jaunųjų moksli-ninkų klubas] yra ekonominis klubas; linkiu, kad jo akcijos būtų visada ko-tiruojamos aukštai“.

akademikas vytautas kontrima-vičius (1987-01-30): „Brangūs „Po Zodiaku“ klubo dalyviai, linkiu smal-sumo, energijos ir politinės drąsos sprendžiant aktualias gamtos apsaugos problemas. Šių problemų sprendimas priklauso nuo daugelio žmonių įvai-riausių profesijų ir kiekvienas gali rasti savo jėgoms panaudojimą“.

Poetas Marcelijus Martinaitis (1988-09-30): „kai mes kalbėjome apie dvasią, [dvasia] skraidydama apie mūsų galvas, klausėsi mūsų“.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos narys prof. kazimieras an-tanavičius (1990-11-30): „ko mums labiausiai trūksta? ko mums naujojoje Lietuvoje labiausiai reikia? – kiekvieno žmogaus akyse matyti meilės žvilgsnį, į kiekvieną žiūrėti mylinčiomis akimis, kiekvieno širdyje puoselėti vos vos prasiskleidžiančią (po žiemos šalnų) žibutę. Tada mes būsime laisvi, tada mes būsime laimingi“.

Šiame straipsnyje norėjau kiek smulkiau nušviesti klubo „Po Zodia-ku“ atsiradimo aplinkybes ir pirmus jo veiklos metus, kai aš pats toje veikloje aktyviausiai dalyvavau.

Tuo pačiu dar kartą primenu skai-tytojams, kad aprašomasis periodas apima laikotarpį, kai apie TsRs griu-vimą minties neturėjo net didžiausių pasaulio valstybių vadovai, nekalbant apie eilinius Tarybų sąjungos piliečius. kai kurių disidentų mintys ir veiksmai oficialiosios valdžios buvo slopinami ir slepiami nuo visuomenės. kai ku-rių žmonių, o gal net dalyje visuome-nės, viešai to neskelbiant, vaikščiojo nepalankios socializmui ir valdžiai mintys, bet didžioji visuomenės dalis dirbo taip, kaip to reikalavo tuometinė valdžia, lyg tų minčių nebūtų visai. Tuo metu vyravo miglotos tolimesnių pasikeitimų laukimo nuotaikos, išreiš-kiamos antitarybiniais anekdotais arba pasakomis Ezopo kalba, nors pasitai-kydavo ir ryškesnių nepasitenkinimo proveržių.

kadangi sovietmečiu klubas akty-viai veikė ilgai, o jame dalyvavo dau-gelis pažangių mokslo, visuomenės ir meno žmonių, itin prisidėjusių Lietu-vai atgaunant nepriklausomybę, ma-nau reikalinga pabrėžti svarbią klubo „Po Zodiaku“ visuomeninę reikšmę, kuris drauge su kitais klubais ir vi-suomeninėmis organizacijomis turė-jo svarios įtakos formuojant savaimę visuomenę ir prisidėjo prie sąjūdžio susiformavimo.

Labai galimas daiktas, kad praėjus daugiau nei keturiasdešimt metų nuo klubo „Po Zodiaku“ įkūrimo, kai kas svarbaus ir žinotino liko pamiršta ir čia nepaminėta, todėl tikiuosi, kad mano prisiminimai apie klubo įkūrimą ir jo tolimesnę veiklą bus papildyti ir vienaip ar kitaip paskelbti visuomenei.

Nėra žmogaus, kuris netilptųVienoj reikšmėj, vienoj tiesoj,Mąstau tave upe ir tiltu,Tamsa ir žiburiu tamsoj.

justinas Marcinkevičius

Nuo 1983 m. iki 1997 m. klubo „Po Zodiaku“ svarbesni įvykiai atsispindi Dainiaus Dūdos papuoštame „Metraštyje ir svečių knygoje“

IŠTAKOS

2013 m. kovo 7 d. Nr. 5 (493) 11Mokslo Lietuva

„visuotinės lietuvių enciklopedijos“ XXI tomas – Sapiegos, Seinai, laimingasis septynetas

vytautas žEIManTas

Mokslo ir enciklopedijų leidy-bos centras toliau sėkmingai plėtoja stambiausią mokslo

ir kultūros projektą Lietuvoje – „visuo-tinės lietuvių enciklopedijos“ leidybą. skaitytojai gavo naują, jau XXI jos tomą, skirtą tik s raidei, tačiau visų straipsnių, žymimų šia raide, nesutal-pina. Enciklopedijos leidėjams straips-nius, prasidedančius s raide, kaip ir prasidėjusius k, L, M ir P raidėms, teks talpinti net į trys paei-liui eisiančius tomus. o juk jie nemaži, kiekvienas turi po 800 ir daugiau puslapių. Matyt, galima teigti, kad lie-tuvių kalboje žodžių, bent jau tikrinių, prasidedančių šiomis raidėmis, daugiausia.

Šis tomas pradedamas straipsniu apie baleto artistę ir pedagogę Genovaitę sa-maitytę dar palyginus ne-seniai džiuginusia žiūrovus baletų „žydrasis Dunojus“ „Miegančioji gražuolė“, „spragtukas“ spektakliuose. Baigiamas straipsniu apie rašytoją Jokūbą skliutauską, su kuriuo dirbant įvairiose dienraščių redakcijoje teko nemažai bendrauti. Ypač įsiminė jo straipsniai apie lietuvių ir estų, armėnų, gru-zinų, kitų tautų literatūrinius ryšius. Itin domėjosi jis ir žurnalistų gyvenimu. susiti-kęs visada pakomentuodavo mano ir kolegų rašinius, klausdavo, ką naujo planuoju parašyti. Miela būdavo su Jokūbu pabendrauti. Dabar, deja, jau jo nesutiksi, nepabendrausi. 2004 m. jis išėjo anapilin.

nežinau, kaip kitus, bet mane vi-suomet domina straipsnių lietuvišku-mo dalys. visuomet įdomu sužinoti, kas sieja tą valstybę, miestą, regioną ar enciklopedijoje pristatytą žmogų su Lietuva ar lietuviais. Tokių straipsnių gausu, enciklopedijos leidėjai sėkmin-gai vykdo savo pažadą, duotą dar pra-dedant šį projektą, kad lietuviškumui bus skiriamas didelis dėmesys.

Taip jau nutiko, kad šiame tome aprašoma daug mažų, ir net liliputi-nių užsienio šalių. Čia ieškoti ryšių su Lietuva sunkoka, bet kai kur tų šalių aprašymuose blyksteli Lietuvos vardas. knygoje pristatytas san Marinas, sent kitsas ir nevis, sent Lusija, samoa, sent vinsentas ir Grenadinai (diplo-matiniai santykiai su Lietuva 2007 m.), seišeliai (2011 m. Lietuva eksportavo prekių už 3,7 mln. litų), san Tomė ir Prinsipė (diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2002 m.).

Tarp didesnių valstybių, patekusių į šį tomą, yra serbija. Ji, dar būdama Jugoslavija, Lietuvą de jure pripažino 1991 metais. Lietuva į serbiją 2010 m. eksportavo prekių už 44 mln. litų, im-portavo už 12,9 mln. litų

Palyginus aktyvi užsienio preky-ba vyko ir su singapūru. Lietuva į šią tolimą azijos šalį 2011 m. eksportavo prekių už 50,7 mln. litų, importavo už 24,7 mln. litų. afrikos šalys siera Leonė ir senegalas, nors ir didesnės už Lietu-vą, tačiau su mumis palaikė menkus ryšius. 2011 m. Lietuva į sierą Leonę eksportavo prekių už 1,6 mln. litų, į senegalą – 2,4 mln. litų. Tačiau iš jų nepirko nieko.

Enciklopedijoje aprašytos ir dvi arabų valstybės. Dabar pilietinio karo krečiama sirija ir galingiausia arabų valstybė – saudo arabija. sirija pripaži-no Lietuvą 1991 m., diplomatinius san-tykius užmezgė 1993 metais. Prekiauja su mumis nedaug. užsienio prekybos apyvarta 2011 m. siekė tik 3,4 mln. litų. Lietuva 2010 m. į saudo arabiją eks-portavo prekių už 182,8 mln. litų, im-portavo už 25,3 mln. litų.

Daug įdomių lietuviškumo faktų yra ir miestų aprašymuose. san Fran-

ciske pirmieji lietuviai įsikūrė dar XX a. pradžioje. 1930–1979 m. čia vei-kė amerikos lietuvių darbininkų lite-ratūros draugijos kuopa. 1952 m. buvo įkurta Jav lietuvių bendruomenės san Francisko apylinkė, atkurtas BaLF skyrius. Čia dirbo kunigai P. Manelis ir v. Pavalkis. 1989 m. pradėjo veikti lietuvių dainų ir tautinių šokių klubas.

sankt Peterburgas sovietmečiu mums būdavo pristatomas kaip bol-ševizmo citadelė, Lenino miestas. Enciklopedijoje yra ir daug kitokios informacijos. 1835–1850 m. čia dirbo s. Daukantas. Čia buvo išleisti jo vei-kalai „Prasma lotynų kalbos“ ir „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. 1842 m. iš vilniaus į sankt Peterburgą buvo perkelta Dvasinė katalikų aka-demija su profesūra ir studentais. Joje profesoriavo M. valančius, mokėsi a. Baranauskas, a. Jakštas, k. Jaunius, k. kairys, Maironis, bažnytinę muziką dėstė Č. sasnauskas.

Į Brazilijos san Paulo miestą pir-mieji lietuviai atvyko XIX a. pabaigoje. k. uckus čia įkūrė pirmąją lietuvių spaustuvę „Birutė“. 1927 m. pradėjo veikti kultūrinė sąjunga „aušra“, turė-jusi ir savo chorą, pradėta leisti laikraštį „Brazilijos lietuvis“. nuo 1929 m. san Paule veikė Lietuvos konsulatas.

Daug įdomios medžiagos susiju-sios su Lietuva yra ir Rusijos saratovo, Jav sietlo, australijos sidnėjus, Len-kijos sandomiežo, ukrainos simfero-polio miestų aprašymuose.

atskirai norėtųsi paminėti dabar Lenkijai priklausančius seinus. Čia nuo 1826 m. veikusioje seinų kunigų seminarijoje mokėsi daug lietuvių: v. kudirka, v. Mykolaitis-Putinas, P. kriaučiūnas, net Lietuvos komunistų vadas vincas Mickevičius-kapsukas ir kt. Čia vyskupu dirbo a. Baranauskas, 1902 m. palaidotas seinų katedroje ba-

zilikoje. Dabar šalia stovi skulptoriaus G. Jokubonio sukurtas a. Baranausko paminklas. 1905 m. pradėjo veikti lie-tuviškos spaudos leidybos bendrovė, 1906 m. – draugijos „žiburys“ sky-rius, 1916 m. – lietuviška mokykla, 1918 m. – lietuviška „žiburio“ berniu-kų gimnazija, 1919 m. – ir lietuviška mergaičių gimnazija. 1909 m. seinuose J. Laukaičio iniciatyva buvo sušauktas pirmasis lietuvių kalbininkų suvažia-vimas, kuriame dalyvavo J. Balčiko-nis, k. Būga, J. Jablonskis, J. Šlapelis.

1919–1920 m. per Lietuvos ir Lenkijos karinį konfliktą seinai buvo dešimt kartų užimami tai vienos, tai kitos kariuomenės. vėliau buvo uždraustos lietuviškos mokyklos, organizacijos, pamaldos lietuvių kalba, į Lietuvą buvo ištremtas vyskupas a. karosas, lietuvių kunigai.

Dabar seinuose veikia Lietuvių visuomeninė kultūros draugija, lietu-vių meno saviveiklos kolektyvai. Yra Lietuvių namai, kur įsikūrusi ir žurnalo „aušra“ redakcija, nuo 2005 m. veikia už Lietuvos pinigus pastatyta ir dabar dalinai remiama lietuvių „žiburio“ vidurinė mokykla. seinuose įsikūręs ir Lietuvos Respublikos konsulatas.

Lietuviškų pėdsakų esama ir seinų apskrityje esančio seivų kaimo ap-rašyme.

Įdomus straipsnis apie vokiečių kilmės Mažosios Lietuvos tyrėją, fi-losofijos daktarą Georgą Zauerveiną (Georg sauerwein). Jis per dvidešimt metų gyveno ir dirbo Mažojoje Lie-tuvoje, išmoko lietuviškai, rūpinosi lietuvninkų reikalais, skleidė lietuvybę, gynė lietuvių kalbos teises. G. Zauer-veinas aktyviai veikė „Birutės“ drau-gijoje, buvo jos pirmininkas, bendra-darbiavo „aušroje“. Lietuvių kalba sukūrė daug eilėraščių, epinę poemą „nemunyčiai“. Ypač išgarsėjo eilėraš-čiu „Lietuviais esame mes gimę“. kai 1910 m. jam muziką parašė J. Šimkus, šis eilėraštis tapo neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu.

Enciklopedijoje aprašoma daug nedidelių Lietuvos miestelių ir įdomią istoriją turinčių kaimų: seda, simnas, seirijai, seredžius, sintautai, siesikai, semeliškės, skirsnemunė, senieji Tra-kai, senoji varėna, sasnava, satkūnai, saugai, sidabravas, skapiškis, skie-monys.

Plačiai aprašoma saulė ir saulės

sistema, seimai ir seimeliai, savanoriai ir sanitarija, simfonijos ir santuokos. Pateikta daug straipsnių, skirtų žo-džiui „šventas“, kuris kitose kalbose skamba kaip santa, san, sent ar sankt. aprašyta šventų valstybių, salų, miestų, organizacijų.

Tome daug vietos skiriama gar-siosios sapiegų giminės atstovams, buvusiems Lietuvos ir Lenkijos didi-kams, kunigaikščiams, karvedžiams, valstybės, katalikų bažnyčios veikė-jams. Čia ypač sėkmingai padirbėjo žinomas enciklopedininkas ir istorikas dr. algirdas Matulevičius. Iš 25 straips-nių, skirtų sapiegų biografijoms, net 21 parašė a. Matulevičius. Du iš jų – kartu su profesoriumi antanu Tyla. abu parašė ir apibendrinantį straipsnį apie sapiegas.

Doc. algis kasperavičius pateikė išsamų straipsnį „sausio tryliktoji“, pa-sakojantį apie sovietų karinę agresiją, vykdytą 1991 m. pradžioje. Pateikiama žinių ir apie sausio 13-osios atminimo medalį, Lietuvos nepriklausomybės gynimo sausio 13-osios broliją, sausio 13-osios nukentėjusiųjų draugiją.

straipsnyje apie ilgametį Tarptau-tinio olimpinio komiteto (Tok) pre-zidentą chuaną antonijo samarančą pasigedau lietuviškosios dalies. Juk tai ch. a. samarančas 1991 m. rugsė-jo 18 d. Tok posėdyje Berlyne paskelbė sprendimą dėl Lietuvos tautinio olim-pinio komiteto teisių sugrąžinimo, tai jis pasirašė raštą, kviečiantį Lietuvos sportininkus jau su mūsų valstybine

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro kolektyvas Giedraičiuose, prie paminklo žuvusiems Lietuvos kariams

kazimieras RaGuLskIs

Kūrėjas-žvaigždė yra reikšmingesnė už šimtus vidutinybių

Labai svarbią reikšmę šiandieninėje visuomenėje vaidina talentingi moky-tojai altruistai, sugebantys surasti talentus ir sudaryti tinkamas galimybes jiems atsiskleisti. Iš daugybės mokytojų, kaip visur gyvenime, taip pat ir mokinių, yra tik keletas procentų ypač talentingų. Be abejo, tam turi pasitarnauti ir aplinka, pavyzdžiui, Lietuvoje gerėjant švietimui bei pragyvenimo sąlygoms vis daugiau susidaro galimybių atsiskleisti talentams ir iš jų kai kuriems išaugti iki pasauli-nio lygio žvaigždžių. Čia pirmiausia tenka paminėti sporto, meno, muzikos, kai kuriuos verslo atstovus. kol kas daugybė talentų lieka neatskleistų, bet visuotinis pakilimas šį trūkumą po truputį likviduoja.

žvaigždžių reikšmė yra labai svarbi: pakelia valstybės žmonių nuotaiką, aktyvumą, ugdo patriotizmą, sudaro galimybes intensyvesniam naujų talentų atsiskleidimui bei žvaigždžių atsiradimui, kelia valstybės reikšmę, autoritetą.

suklestėti talentams didžiuliai rezervai yra mokslo srityje. Prieš tūkstantme-čius, šimtmečius mokslas vystėsi palengva, maža dalelė žmonių juo užsiiminėjo. Mokslo vystymasis pradinėje stadijoje nebuvo specializuotas. Tačiau viduram-žiais mokslas pradėjo specializuotis, XIX a. ir XX a. susiformavo specializuotos mokslo šakos, kurios daugiausia vystėsi atskirai viena nuo kitos. Mokslas tapo diferencijuotas pagal atskiras sritis. Tačiau didžiuliai fundamentinių ir taikomųjų, ypač technikos mokslų, pasiekimai XX a. antroje pusėje iškėlė būtinybę atskirų mokslo krypčių integravimuisi. Čia pasitarnauja fundamentiniai mokslai, skai-čiavimo technikos, mokslinės aparatūros ir kiti pasiekimai, leidžiantys praplėsti pažinimo ribas, į mažąją ir didžiąją puses pagal išmatavimus ir kitus parametrus atskleisti įvairių objektų naujus faktus, vis giliau pažinti sudėtingus gamtos, taip pat ir gyvybės, procesus. Tuo būdu skirtingos mokslo sritys provokuojamos suartėti, integruotis.

Lietuvoje reikia imtis ryžtingų priemonių ugdyti mokslo talentus. Ypač ta-lentingiems reikia atsižvelgiant į galimybes sudaryti kuo geresnes sąlygas vystyti tyrimus, suteikiant būtiną biudžetinį finansavimą ir darbo sąlygas. Tam galimy-bių yra. Per didelis procentas dabar ruošiamų disertacijų moksliniais vadovais skiriami silpni mokslininkai, per daug apginama silpnų disertacijų. Tikslinga integruoti arba bent suartinti atskiras mokslo kryptis pagal atitinkamus profilius. svarbu centralizuoti unikalią ir brangią mokslinę aparatūrą, kad ją būtų galima kuo efektyviau panaudoti tyrimų darbuose. Galimybių padidinti mokslinio darbo efektyvumą ir išugdyti pasaulinio lygio mokslo žvaigždžių yra daug.

talentingi moKytojai PuOSElėja žvaIGždES

vėliava dalyvauti Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse. Be to, ch. a. sa-marančas du kartus (1992 ir 1997 m.) lankėsi Lietuvoje, jį priėmė Lietuvos prezidentai, be to, apdovanotas Lietu-vos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.

Daug straipsnių prasideda skai-čiumi 7. Yra ir septynerių metų karas, ir graikų mitas „septynetas prieš Tė-bus“, ispanų legenda „septyni Laros infantai“, savaitraštis „septynios meno dienos“, septyni pasaulio stebuklai, vi-duramžiais per suirutę Rusijoje veikusi „septynių bojarinų vyriausybė“, Švei-carijoje – „septynių eržilų urvynas“, kaune – septintasis fortas, Lietuvos kariuomenėje – septintas pėstininkų pulkas, sporte – septynkovė, tikybo-je – septintos dienos adventistai, švie-time – septynmetė mokykla. Turbūt ne veltui daugelyje tautų septynetas yra laimingas ar lemtingas skaičius.

Enciklopedijos vyriausioji redak-cija, kuriai vadovauja žinomas Lietuvos enciklopedininkas antanas Račis, pa-sistengė, kad ir šis tomas būtų gausiai iliustruotas lentelėmis, originaliomis nuotraukomis ir žemėlapiais. valstybių gamtinius žemėlapius sudarė ir spaudai parengė Baltarusijos įmonė „Belkarto-grafija“, apskrities ir rajonų savivaldy-bių žemėlapius – vilniaus universiteto kartografijos skyrius. viešosios ir as-meninės bibliotekos pasipildė solidžiu moksliniu leidiniu apie visatą, pasaulį ir Lietuvą.

12 2013 m. kovo 7 d. Nr. 5 (493)Mokslo Lietuva

Lietuvos mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ projektui „Mokslui, kultūrai, visuomenei“ vykdyti Spaudos, radijos ir televizijos rėmimo fondas 2013 m. skyrė 65 tūkst. Lt.

„Mokslo Lietuvos“ redakcija

Atkelta iš 3 p.

susidomėjimą naujomis metodolo-gijomis“.

stasys Tumėnas (Šu) kalbėjo apie lituanistinių archyvų kento (Jav) valstybiniame universitete istoriją ir perspektyvas: „Dabar kento universi-teto bibliotekos lituanistiniai rinkiniai pagal apimtį yra treti po graikų ir ru-munų archyvų.“

aurelija Tamulionienė (LkI) pri-statė Lituanistikos židinį − gyvą ir visiems atvirą lietuvių kalbos erdvę: „Labiausiai lankytojus stebinantys kalbos muziejaus eksponatai − kalbos žaislai, atskleidžiantys lietuvių kalbos unikalumą ir istoriją.“

aurelija kaškelevičienė (suomija, Helsinkio universitetas) aptarė bal-tistikos padėtį Helsinkio universitete (Hu): „Didžiausios Hu Baltistikos stu-dijų problemos: tik du nuolat dirbantys dėstytojai, palyginti mažas studentų skaičius, mažėjanti studentų moty-vacija tęsti magistrantūros studijas. stipriosios pusės – suomijos švietimo ministerijos dėmesys ir parama mo-kant mažų ir retų kalbų, glaudus ben-dradarbiavimas su Lietuvos ir Latvijos universitetais, padidėjęs studentų ir dėstytojų mobilumas, gera baltistikos biblioteka.“

žydronė kolevinskienė (LEu) pra-nešime „Lietuvių rašytojų draugijos archyvinis paveldas Jav“ teigė, kad „Lietuvių rašytojų draugijos veikla Jav orientavosi į kelias pagrindines veiklos sritis – knygų ir raštų leidybą, lietuviš-kų knygų vertimą į kitas kalbas, ryšių užmezgimą ir aktyvų bendradarbiavi-mą su kituose kraštuose gyvenančiais lietuvių rašytojais“.

violeta Lopetienė (Rusija, Baltijos federalinio Imanuelio kanto univer-sitetas) pristatė Lietuvių kalbos kabi-neto rengiamas tarptautines mokslo konferencijas, studentų dalyvavimą Lietuvių kalbos ir etnokultūros vasaros kursuose Lietuvos aukštosiose mokyk-lose ir kt.

ona Druseikaitė-Ruževičiūtė (Ru-sija, kaliningrado srities Černiachovs-ko industrinė pedagoginė kolegija) pabrėžė, kad „Lituanistikos centras aktyviai bendradarbiauja su Baltijos federalinio Imanuelio kanto universi-teto Lietuvių kalbos kabinetu, kolegijos studentai – nuolatiniai šio universiteto rengiamų tarptautinių baltistikos kon-ferencijų, edukacinių išvykų į Lietuvą dalyviai“.

Jowita niewulis-Grablunas (Len-kija, Poznanės adomo Mickevičiaus universitetas) kalbėjo apie Baltologi-jos skyriaus praktinės lietuvių kalbos mokymo istoriją, ne itin lengvus pir-muosius žingsnius. Hélèn de Penanros (Prancūzija, nacionalinis rytų kalbų ir civilizacijų institutas) ir Dainius vaitiekūnas (LEu) dalijosi lietuvių kalbos dėstymo patirtimi Paryžiuje, nacionaliniame rytų kalbų ir kultūrų institute.

Lietuviškosios tapaty-bės refleksijos

antros sekcijos darbas labiausiai orientuotas į lietuviškosios tapatybės globalizacijos sąlygomis refleksijas.

antra kļavinska (Latvija, Rėzeknės aukštoji mokykla) nagrinėjo „lietu-vių“ sąvoką, teikiamą žodyne „Lat-gale Linguo-Territorial Dictionary“. Pranešėjos teigimu, minėtąją sąvoką galima nusakyti trimis aspektais: api-būdinant etnolingvistinius kontaktus, valstybingumo idėjas, lietuvių kultūros požymius Latgaloje.

Loreta vilkienė (vu) kalbėjo apie vokietijoje gyvenančių lietuvių tapa-tybės bruožus: „vienas iš tapatybės kaitos veiksnių gali būti, pvz., daugia-kalbystės reiškinys: kiekviena naujai išmokta kalba veikia ir asmens santykį su pasauliu. o jei ta kalba išmokstama ne kaip užsienio, o kaip emigrantą pri-imančios šalies kalba, tai, neabejotina, veikia ir individo tapatybę“. Temą tęsė Jurgita Girčienė (LEu), teigdama, kad „jauniesiems užsienio lietuviams bū-dingi du žiūros taškai, dviejų skirtingų pasaulių – čia ir ten – opozicija.“

skirmantas valentas (Šu) kalbėjo apie poetinę baltistiką, apie rekons-truotų indoeuropietiškų formų ir ar-chaizmų „grąžinimą“ į tekstą, savotišką jų sinchronizavimą, suteikiant naujas reikšmes; ypatingą priebalsinio kamie-no vartojimą poezijoje.

anot Ewos stryczyńskos-Hodyl (Lenkija, Poznanės adomo Micke-vičiaus universitetas): „Lietuva, jos peizažas, sostinė, valdovai, mitologija ir gyventojai lenkų literatūroje užima ypatingą vietą. Motyvų gausa rodo, kad juos galima būtų skirstyti į tris vaizdų kategorijas.“ Tai kūriniai, kuriuose: 1) minimi iš lietuvių tautos kilę did-vyriai; 2) esama lietuvių mitologijos ir folkloro motyvų; 3) teikiami Lietu-vos kaip vaikystės ir jaunystės krašto vaizdai.

vilija Janušauskienė (LEu) kalbėjo apie aisčių-baltų (pa)likimą lietuvių poezijoje kaip apie kultūrinį archeolo-ginį skaitymo kodą: „Mokiniams siūlo-mas kultūrinis literatūrinis žaidimas-tyrimas: remiantis savo asmeninėmis psichologinėmis įžvalgomis, kultūros, istorijos, mitologijos, literatūros žinio-mis ir pasitelkus psichologinį kultūrinį, archeologinį skaitymo kodą, prašoma perskaityti pasiūlytus tekstus, atsakyti į anketos klausimus, atlikti kūrybines užduotis.“

sigutė Radzevičienė (LEu), kal-bėdama apie Lietuvos ir Švedijos kul-tūros įvaizdį, akcentavo, kad „tai ne-paliestas žvalgos aspektas Švedijos ir Lietuvos ryšių tyrimuose; atliepdami šiuolaikinės literatūrologijos aktualią-sias įžvalgas tapatybės ir imagologijos klausimais, švedų ir lietuvių santykiai traukia tyrinėtojų dėmesį“.

Laura Laurušaitė (LLTI) analizavo dabartinio emigranto savivoką lietu-vių ir latvių literatūrose: „atsispindi

trapus, labilus, krizinis baltų identite-tas, M. Ivaškevičiaus žodžiais tariant, „žmonijos mastu tai – menkniekis, normalus reiškinys, vadinamas „integ-racija“. Ir tik nematomam žmogui tai dar yra drama.“

kristina Jakaitė-Bulbukienė (vu) aptarė lietuvių emigrantų kalbos išsau-gojimo strategijas; analizavo senųjų ir naujųjų emigrantų sociolingvistinę si-tuaciją: „kalbą išlaiko tie, kurių etninis identitetas yra stiprus. nemažai lemia ne tik konkretaus žmogaus pastangos, bet ir esama situacija gyvenamoje ša-lyje, susiklosčiusios bendruomenės tradicijos.“ Pranešėjos mintį tęsė olga siniova (Rusija, Maskvos valstybinis M. v. Lomonosovo universitetas), kal-bėjusi apie emigrantų vertybinį santykį su gimtąja kalba.

Ilona Čiužauskaitė (MRu, LLTI) pranešime „Lietuviškoji tapatybė tarp sava ir svetima: Juozo-Tumo vaižganto kelionių apybraižos“ daugiausia dėme-sio skyrė pasakotojo nupieštam lietu-viškosios tapatybės vaizdiniui: „kokia ji, kai į save patį ir savo tautos atstovus, jų elgesio stereotipus žvelgiama iš pa-saulio taško, nutolusio nuo Lietuvos ne tik kilometrais, bet ir kitu mentalitetu, kita kultūra, kita civilizacija.“

Gintarė vaitonytė (vDu), ana-lizuodama Henrio Parlando kūrybą, atskleidė baltiškuosius kontekstus tarpkultūrinio įvykio fone, aiškino, „kaip baltiškumas prisideda prie tarpkultūrinio teksto kūrimo, kaip jis suvokiamas ir kokią vietą užima tarpkultūriniame tekste“.

apie vertimus kalbėjo Tiina kattel (Estija, Tartu universitetas) prane-šime „Lietuvių grožinės literatūros vertimai ir jų recepcija Estijoje nuo 1990-ųjų iki 2013-ųjų metų“ ir vyda Bajarūnienė (Šu) pranešime „antono Čechovo kūrinių ankstyvųjų vertimų į lietuvių kalbą istoriniai-kultūriniai kontekstai“.

Daug dėmesio skirta literatūros analizei. Romualdas narunecas (LEu) pasakojo apie napoleono Šepučio at-radimus „Lietuvos Jeruzalėje“ (pagal Herkaus kunčiaus romaną „Lietuvis vilniuje“); Gitana vanagaitė (LEu) kalbėjo apie vandos Juknaitės pokalbių knygos „Tariamas iš tamsos“ recepciją Lietuvoje ir užsienyje; Reda Pabarčie-nė (LEu) pranešime „shakespeare‘o perrašymas „Šančių kalba“: kosto ost-rausko šekspyriana“ nagrinėjo k. ost-rausko santykį su W. shakespeare‘o tekstais.

Lietuvių kalbos moky-mo Lietuvoje ir užsie-nyje problemos

Trečios sekcijos darbe daugiausia diskutuota lietuvių kalbos mokymo Lietuvoje ir užsienyje klausimais.

Gedos Montvilaitės-sabaitienės (Čekija, Prahos karolio universitetas) pranešime nagrinėta, su kokiais sun-kumais susiduriama mokant čekų stu-dentus lietuvių kalbos: „Bene sudėtin-

giausia išaiškinti dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartoseną. Lietuvių kalba šiuo požiūriu savita, nes joje aktyvi šių neasmenuojamų veiksmažodžio formų vartosena“.

vidas valskys (LEu), kalbėdamas apie bevardės giminės dalyvius, paro-dė, kaip tokių dalyvių vartoseną galima būtų panaudoti mokant(is) lietuvių ir latvių kalbų – siekiant įvairesnės, neretai ir tikslesnės raiškos, plečiant besimokančiojo kalbines išgales, at-skleidžiant mokomosios kalbos savi-tumą ir grožį.

Ričardas Petkevičius (vengrija, Lorándo Eötvöšo universitetas) ap-tarė vengrijos studentų lietuvių kal-bos gramatikos sunkumus fonetikos, morfologijos ir sintaksės lygmeniu. sonata vaičiakauskienė (LEu) patei-kė keletą pastabų dėl lietuvių kalbos morfemikos mokymo(si), o aranka Laczházi (vengrija, Lorándo Eötvöšo universitetas) pasidalijo lietuvių kal-bos gramatikos vengrų kalba rengimo patirtimi.

Regina Rinkauskienė (LEu) teigė, kad lietuvių kalbos tarmių žinios Bal-tistikos centrų studentams pateikiamos nevienodai, nes būtina atsižvelgti į studentų lygį. vis dėlto esminius lie-tuvių kalbos tarmių klausimus reikėtų dėstyti visiems. Dialektologijos temą tęsė Rasa kurkauskienė (LEu), aptaru-si dviskaitos vartojimą rytų aukštaičių panevėžiškių šnektose.

ona Petrėnienė (LEu) svarstė: ekspresyvumas – trūkumas ar priva-lumas? „ne kiekvienas ypatingas, ne-standartinis kalbinės raiškos būdas gali būti vartojamas tikslingai. Pastaruoju metu vis labiau pastebimas polinkis niveliuoti kalbos reiškinius. Taip pat neretai ekspresija imama vertinti kaip tam tikras logikos pažeidimas.“

Gintautas kundrotas (LEu) aptarė lietuvių kalbos intonacijos tyrimo raidą (tipologiniu aspektu): „Lietuvių kalbos intonacijos tyrimui reikšmingiausi buvo paskutiniai trys XX a. dešimt-mečiai: tuo laikotarpiu sintaksinin-kai analizavo svarbiausias intonacijos funkcijas, fonetikai atliko svarbiausius eksperimentinius tyrimus ir paskelbė jų rezultatus.“

Dar viena aktuali šios sekcijos tema – kalba globalizacijos kontekste. apie gimtosios kalbos ugdymo reikš-mę kalbėjo Zita nauckūnaitė (LEu): „Globalizacijos kontekste gimtoji kalba įgauna didesnį svorį negu anksčiau, todėl būtina mąstyti apie naują kalbos vaidmenį žmogaus ir tautos gyvenime ir perkelti gimtosios kalbos ugdymo dominantę nuo komunikacinės kalbos

funkcijos į pažintinę sisteminę, kultū-rinę ir dvasinę.“

Laimutė Bučienė ir vilma Leona-vičienė (LEu) gvildeno lietuvių kalbos mokymo(si) galimybes globalizacijos sąlygomis. Pranešėjos teigė, kad „lie-tuvių kalbos nuotolinio mokymo(si) ir paveikslėlių žodyno moduliai taps internetiniu lietuvių kalbos, lietuviškos kultūros sklaidos ir populiarinimo pa-sauliniame kontekste šaltiniu“.

Lina Murinienė (LEu) svarstė, kaip „globalizacijos sąlygomis galėtų būti išlaikomos pagrindinės lietuvių kalbos vartojimo sritys“. Pranešimo autorės nuomone, „kalbos prestižo pajauta turi eiti iš vertybinių šeimos, mokyklos, universiteto nuostatų“.

Raimonda Ragauskienė (LEu, LII) kėlė klausimą, ar XvI a. pirmosios pusės Lietuvos Didžiosios kunigaikš-tystės didikai dar mokėjo lietuviškai? Ištyrusi istorinį diskursą, autorė padarė išvadą, kad „XvI a. pirmoje pusėje susiklosčiusius tam tikrai lingvistinei situacijai ir politinėms aplinkybėms, poliglotiška LDk diduomenė (net ir lietuvių kilmės) jau nematė būtinybės kalbėti lietuviškai“.

aivas Ragauskas (LEu) naujai pri-statė mokytoją kalbininką aleksandrą karolį kurcijų (XvII a.): „a. k. kur-cijus buvo įvairiapusis humanitaras: įgijęs teologijos daktaro, abiejų teisių li-cenciato, medicinos daktaro laipsnius. Buvo ne tik pedagogas (profesorius), bet ir poetas, medikas, teisininkas ir vienas universaliausių XvII a. LDk religinio intelektinio egzilio atstovų. Šis išskirtinis senosios Lietuvos švie-tėjas nusipelno būti geriau žinomas visai tarptautinei pedagogų bendruo-menei.“

sekcijos darbą baigė vida Česnu-lienė (LEu), apžvelgusi teksto rišlumo tyrimus lietuvių ir užsienio kalbotyros darbuose.

Tarptautinėje mokslinėje kon-ferencijoje perskaityta daugiau nei 50 pranešimų. Europos baltistikos centrai pirmą kartą sutelkti bendroms refleksijoms apie lietuviškąją (baltiš-kąją) tapatybę, apie baltistikos vietą ir ateitį vis globalėjančiame pasaulyje. Plačiai diskutuota aktualiais baltis-tikos (kalbos, literatūros, kultūros, didaktikos, istorijos) klausimais, da-lytasi asmenine patirtimi, užmegzta naujų kontaktų.

Bendra trijų universitetų konferen-cija atvėrė kelius platesniam ir glaudes-niam tarptautiniam baltistikos centrų bendravimui ir bendradarbiavimui.

baltistikos centrai ir lietuva: baltistika pasaulio kontekste

Mokslo LietuvaVyriausiasis redaktorius gediminas ZemlickasStilistė jurgita Radzevičiūtėdizainerė jūratė Kemeklytė bagdonienė

ISSN 1392-7191 Leidžia

UAb „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169Spausdino

UAb „petro ofsetas“ Savanorių pr. 174d, LT-03153, Vilnius

Tiražas 550 egz.

patarėjai: jonas jasaitis, Antanas Kulakauskas, Vladimiras Novosadas, jonas puodžius, Alfonsas Ramonas, juras Ulbikas, Edmundas Kazimieras Zavadskas.

Redakcijos adresas: j. basanavičiaus g. 6, 01118 Vilnius El. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.

Laikraštis internete: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuvaRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. perspausdinant ar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapio http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „Mokslo Lietuvą“. Laikraštis

platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.

KALbOTYRA