KŪRYBINIŲ IR KULTŪRINIŲ INDUSTRIJŲ NKP PROJEKTŲ … ir kulturiniu industriju NKP... · 2. Kūrybin ės industrijos: verslo vadybos, informacini ų technologij ų, medij ų bei

KŪRYBINIŲ IR KULTŪRINIŲ INDUSTRIJŲ NKP PROJEKTŲ GALIMYBĖS PASKATINTI EKONIMIKĄ

GALIMYBIŲ STUDIJA

VILNIUS2011

„Asociacijos, kurios uždavinys yra kūrybinių ir kultūrinių industrijų nacionalinės kompleksinės programos koordinavimas, veiklos stiprinimas“ projekto kodas: Nr. VP1-3.1-ŠMM-05-K-01-014).

Turinys

1. Santrauka ..................................................................................................................................... 3

2. Kūrybinės industrijos: verslo vadybos, informacinių technologijų, medijų bei komunikacijos, meninio lavinimo ir kultūros reiškinių refleksijos............................................................................... 5

3. Bendra kūrybinių industrijų sektoriaus apžvalga ........................................................................ 8

3.1. Kūrybinių industrijų sąvoka ir į ją patenkančios veiklos sritys ............................................ 8 3.1.1 Kūrybinių industrijų identifikavimo metodai, komercinės ir nekomercinės kūrybinės industrijos .................................................................................................................................... 8

3.1.2 Kūrybinių industrijų santykis su valstybės kultūros, švietimo ir ūkio politikomis ..... 16 3.2. KI kryptys, meno ir verslo bendradarbiavimo formos, vystomos Lietuvoje ...................... 30

3.2.1 Regioninis aspektas: kūrybinių industrijų žemėlapiai ................................................. 30

3.2.2 Ekonominių ir socialinių sričių sanglaudos galimybė šalies regionuose .................... 32

3.2.3 Uždarų kūrybinių branduolių bendradarbiavimo galimybės bei skatinimo mechanizmai.............................................................................................................................. 34

3.3. Kūrybinių industrijų vieta pasaulio ir Lietuvos ekonomikoje ............................................ 44

3.3.1 KI sektoriaus situacija Europoje, JAV ir kitose šalyse................................................44

3.3.2 KI sektoriaus raida D. Britanijoje................................................................................ 49 3.3.3 KI Lietuvoje................................................................................................................. 51

3.4. KI mokslo institucijos ir jų perspektyvos šioje srityje........................................................ 68

3.4.1 Kūrybinių industrijų studijų programos ...................................................................... 68

3.4.2 Projektinė veikla kūrybinių industrijų srityje mokslo institucijose............................. 72 3.5. KI NKP apžvalga, veiklų krypčių analizė .......................................................................... 78

3.5.1 Kūrybinių ir kultūrinių industrijų nacionalinė kompleksinė programa....................... 78

3.5.2 Lietuvos inovacijų politikos 2010-2020 metų strategijos atspindys kūrybinių industrijų sektoriuje ................................................................................................................... 81 3.5.3 Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategijos įgyvendinimas .......................... 83

4. KI sektoriaus įtakos grupių analizė ........................................................................................... 86

4.1 Inovacijų sistemos institucinė schema................................................................................ 86

4.2 ES politikos įtaka Lietuvos KI sektoriaus raidai ................................................................ 91

5. Lietuvos KI sektoriaus SSGG analizė ....................................................................................... 94

6. KI NKP projektų įgyvendinimo galimybės............................................................................. 101

6.1. Finansinės ir nefinansinės paramos galimybės KI sektoriaus subjektams........................ 101

6.1.1. Finansinės paramos galimybės .................................................................................. 101

6.1.2. Nefinansinės paramos kūrybiniam verslui galimybės............................................... 117

6.2. Prielaidos kūrybinių ir kultūrinių industrijų projektų vykdymui...................................... 124

6.2.1. Kūrybinės – intelektinės veiklos rezultatų apsauga................................................... 124 6.2.2. Klasterizacija kūrybinių industrijų sektoriuje............................................................ 125

6.3. Kūrybinių ir kultūrinių industrijų sukuriama socialinė ir visuomeninė nauda ................. 132

6.4. Projektinės veiklos KI sektoriuje finansinė-ekonominė nauda......................................... 134

6.5. KI sektoriaus indėlis į šalies biudžetą ir BVP ilgalaikėje perspektyvoje ......................... 135

7. Išvados..................................................................................................................................... 141

1. Santrauka

Kūrybiškumas yra universali kompetencija, įgūdis, kūrį reikia ugdyti kiekvienam individui.

Kūrybinė veikla sukuria unikalių rezultatų, kurie XXI amžiaus žiniomis grindžiamoje ekonomikoje

vaidina vis didesnį vaidmenį, todėl visame pasaulyje į naują sparčiai kylantį sektorių – kūrybines ir

kultūrines industrijas (toliau tekste – KI) – atkreipiama vis daugiau dėmesio. KI sektoriuje

pagrindinis dalyvis, kuriantis dižiausią pridėtinę vertę yra žmogiškasis kapitalas, intelektinė veikla,

todėl kūrybinis sektorius gerokai skiriasi nuo kitų ekonomikos sektorių ir pasižymi savybėmis,

teigiamai veikiančios socialinį ir ekonominį klimatą. Kūrybiškumas apskritai laikomas tvaraus,

pažangaus ir subalansuoto augimo varomąja jėga, o kultūrai taip pat tenka esminis vaidmuo kuriant

informacinę ir žinių visuomenę.

Kūrybinės ir kultūrinės industrijos turi didelį potencialą užtikrinti ekonomikos augimą, naujų

darbo vietų augimą, kultūrinės – socialinės aplinkos gerinimą, kūrybiškumas ir kultūra skatina

turinio vartojimą, ugdo kultūrinę įvairovę. Negana to, KI valstybėms padeda pagerinti tarptautinį

konkurencingumą, kadangi suteikia galimybę eksportuojamai produkcijai sukurti didesnę pridėtinę

vertę, sukuria naują vartojimo prasmę, ir tai – tik tikrai dar ne visos teigiamos savybės, kurias gali

įgauti KI sektorius.

Visgi kūrybinės ir kultūrinės industrijos tiek ES lygiu, tiek ir Lietuvoje vis dar susiduria su

nemažais sunkumais – kadangi šis sektorius gerokai skiriasi nuo kitų ūkio sektorių, KI verslo

subjektams dažnai iškyla finansavimo problemų, aukštos kvalifikacijos kūrybinių specialistų

trūkumu, kūrybinis verslas susiduria su didele konkurencija, be to, didžiausią sektoriaus įmonių dalį

sudaro smulkus ir vidutinis verslas (SVV), o tiksliau – mažos arba labai mažos įmonės, turinčios iki

10 darbuotojų bei pavieniai asmenys, veikiantys verslumo liudijimų ar individualios veiklos

pagrindu. Tai gerokai apsunkina galimybes kūrybinį verslą pradedantiems asmenims ar naujoms

įmonėms gauti valstybės paramą, skirtą skatinti SVV vystymąsi, taip pat yra ypatingai sunku

vykdyti projektus, remiamus ES struktūrinių fondų lėšomis, KI verslo plėtojimui trūksta verslumą

lengvinančių ir skatinančių priemonių, inkubacinės infrastruktūros. Lietuva, norėdama išlikti

konkurencinga tarptautinėse rinkose, turi atkreipti dėmesį, jog KI sektorius gali padėti tai padaryti,

tačiau būtina sudaryti sąlygas jam burtis į asocijuotas verslo struktūras, įsitraukti į mokslo slėnių,

parkų veiklą ir taip kurti aukštos pridėtinės vertės produktus, skatinant ir kuriant inovacijas.

Nederėtų pamiršti ir kultūros dalies, kadangi socialinis šalies klimatas gerina gyvenimo sąlygas, o

žinant dabartines demografines Lietuvos tendencijas, būtina ir tam skirti deramą dėmesį.

Siekiant išsiaiškinti, kokios pagrindinės problemos iškyla kūrybiniam verslui bei kultūros

įstaigoms, šioje galimybių studijoje bus siekiama išanalizuoti KI situaciją įvairiais aspektais bei

identifikuoti viso sektoriaus potencialo išskleidimo galimybes taip prisidedant prie Lietuvos

ekonomikos paskatinimo ir ėjimo žinių visuomenės link.

Rengiant šią galimybių studiją buvo iškeltas pagrindinis tikslas – identifikuoti pagrindinius

sektoriaus raidai įtaką darančius veiksnius bei Lietuvos galimybes pagerinti KI sektoriaus situaciją

skatinant sektoriaus projektinę veiklą ir kuriant KI pritaikytus rėmimo instrumentus. Šiam

galimybių studijos tikslui pasiekti buvo nustatyti šie uždaviniai:

� išsamiai išalizuoti kūrybinių ir kultūrinių industrijų sandarą, išskirti būdingus bruožus bei

aptarti sektoriaus situaciją pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje;

� išsiaiškinti kūrybinio verslo bendradarbiavimo galimybes su mokslo institucijomis, išskirti

kultūros, ūkio bei švietimo politikų situaciją šalyje ir jų santykį su KI;

� atlikti SSGG analizę;

� identfikuoti KI sektoriaus verslo, mokslo ir kultūros įstaigų finansinio ir nefinansinio

rėmimo galimybes ir poreikį bei aptarti galimą kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus poveikį

ekonomikai.

2. Kūrybin ės industrijos: verslo vadybos, informacinių technologijų, medijų bei komunikacijos, meninio lavinimo ir kultūros reiškinių

refleksijos

Kūrybinės ir kultūrinės industrijos – tai savitas ekonomikos sektorius, pasižymintis labai

didele ekonominių veiklų difersifikacija, išskirtiniu poreikiu intelektiniam kapitalui bei

panaudojanti žinias pridėtinės vertės kūrimui. Visame pasaulyje šis kylantis sektorius

indentifikuojamas skirtingai – vienose valstybėse yra išskiriamas kūrybinis sektorius, kitose –

kultūrinis, trečiose patirties ekonomika, tačiau, pavyzdžiui, D. Britanijoje, kuri yra viena iš KI

sektoriaus identifikavimo pradininkių, į sektorių įtraukiama tiek kūrybinė, tiek ir kultūrinė sritys ir

sektorius vadinamas kūrybinėmis arba kūrybinėmis ir kultūrinėmis industrijomis. Šioje galimybių

studijoje Kūrybinį sektorių traktuosime plačiąja prasme, kaip apimantį kūrybines ir kultūrines

industrijas.

D. Britanijoje KI aprašomos kaip industrijos, paremtos individualiu kūrybiškumu, įgūdžiais,

kompetencijomis bei talentu, panaudojamu visuotinės gerovės, darbo vietų kūrimui kuriant

intelektinės veiklos rezultatus ir juos pateikiant už atlygį. Įvairūs tyrimai, pastaraisiais metais atlikti

skirtingose Europos šalyse rodo, jog kūrybinės ir kultūrinės industrijos vaidina vis didesnį vaidmenį

tiek nacionalinėms, tiek ir tarptautinėms inovacijų kūrimo sistemoms, o įstatymų leidėjai į svarų KI

sektoriaus indėlį kuriant darbo vietas, gerinant socialinį bei ekonominį klimatą kol kas reikiamo

dėmesio nekreipia.

Kūrybinės ir kultūrinės industrijos savo veikla ir jos rezultatais sukuria prielaidas įvairių

skaitmeninių prietaisų kūrimui, taigi tiesiogiai įtakoja informacinių ir ryšių technologijų (IRT)

vystymąsi, pavyzdžiui, plačiajuosčio interneto plėtrą. Kadangi KI sektoriaus subjektai yra

intensyvūs technologijų vartotojai, jų poreikiai taip pat labai dažnai skatina IRT vystytojų

adaptaciją prie šio nuolat kintančio sektoriaus, taip sukurdami inovacijų impulsus technologijų

kūrimui. Sektorius daro labai didelę įtaką inovacijoms imlios erdvės Europoje kūrimui, kadangi

nestandartinė šio sektoriaus įmonių ir kūrėjų veikla skatina judėti nauja kryptimi „kūrybos

ekonomikos“ link. Sugebėjimas pakreipti ar paspartinti socialines bei kultūrines tendencijas, o per

tai – ir vartojimo įpročius, taip pat prisideda prie inovacijų visuomenės kūrimo bei vystymo. Trečia,

jau dabar aišku, jog įmonės, kurios daug dažniau naudojasi KI sektoriaus subjektų sukuriamais

produktais bei paslaugomis yra žymiai glaudžiau susiję su informacinėmis ir ryšių technologijomis

bei plačiau jas naudoja. Tai yra netiesioginė KI sektoriaus įtaka IRT vystymuisi, kadangi, nors tai ir

nėra tiksliai nustatyta, tampa aišku, jog kūrybinių inovacijų paslaugos, teikiamos KI sektoriaus

subjektų, paskatina imtis inovatyvios veiklos ir kitas verslo organizacijas. Dizainas – vienas iš

pavyzdžių, kuomet kūrybinis procesas, prasidėjęs vienoje organizacijoje, veda kitas organizacijas

prie į vartotoją nukreiptų inovacijų kūrimo.

Maža to, tyrimai rodo, jog kūrybine veikla užsiimantys asmenys yra labiau integruoti į

plačiąją ekonomiką, nei manyta anksčiau: nustatyta, jog daug daugiau kūrybine veikla užsiimančių

specialistų, kurie yra baigę meno ar panašias kūrybinių pakraipų studijas, dirba ne kūrybinių ir

kultūrinių industrijų sektoriuje, o už jo ribų, taigi veikia kaip KI sektoriaus žinių, inovacijų ir idėjų

kanalai į kitus ekonomikos sektorius.

Kūrybiniame sektoriuje galima išskirti šias pagrindines profesijas ar jų grupes: tai menininkai,

kūrėjai, garso ir vaizdo produkcijos gamintojai, leidėjai, aktoriai, programinės įrangos kūrėjai,

marketingo specialistai, dizaineriai ir daugelis kitų. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šiame

sektoriuje trūksta tinkamų taisyklių, ką reikia priskirti prie KI sektoriaus veiklų, nėra pripažįstama

specifinė šios srities profesinė veikla, nėra ir jai pritaikytos socialinės apsaugos (pavyzdžiui,

nenumatyta socialinė apsauga trumpalaikių sutarčių atveju).

Kūrybinių ir kultūrinių industrijų augimą lemia įvairios tendencijos: sumažėjęs darbo laikas

(daugiau laiko tenka poilsiui), labiau pažengusi švietimo sistema, augančios grynosios pajamos ir

kiti veiksniai paskatino visuomenės prioritetų persiskirstymą, kas privedė prie prekių ir paslaugų,

susijusių su kūryba, kultūra, menu, poreikio padidėjimo. Šių naujų vartojimo kultūros įpročių ir

tendencijų kaita leido pasipelnyti filmų, muzikos, vaizduojamųjų ir scenos menų ar gyvenimo būdo

produktus kūriantiems verslams, o tai, savo ruožtu, lėmė minėtų sričių sukuriamos pridėtinės vertės

augimą, naujų darbo vietų kūrimą ir vis svaresnį indelį į bendrąjį vidaus produktą. Naujosios

technologijos, o ypač – informacinės ir ryšių technologijos – padarė milžinišką poveikį daugeliui

kūrybinių industrijų segmentų ir lėmė žaibišką programinės įrangos bei su ja susijusių industrijų

augimą. KI sektorius minimas ne tik kaip vienas iš technologijoms ir inovacijoms imliausių

sektorių, bet ir kaip vienas iš labiausiai skatinančių naujųjų technologijų vystymąsi, kadangi sukuria

vis didesnę paklausą inovatyviems sprendimams, naujoms prekių ir paslaugų kūrimo

technologijoms bei pateikimo vartotojams būdams.

Žiūrint iš kitos perspektyvos, kūrybinės ir kultūrinės industrijos, susitelkusios miestuose ir

regionuose, yra įvardijamos kaip didelio kultūrinio komforto, aukštųjų technologijų, gerų gyvenimo

ir rekreacinių sąlygų bei kultūrinių bendruomenių gyvybingumo kūrimo ir vystymosi variklis,

prisidedantis prie pozityvios pačių miestų ar regionų aplinkos inovacijoms formavimo, kas traukia

aukštos kvalifikacijos ir kompetencijos darbo jėgą bei sėkmingas ir inovatyvias kompanijas.

Makroekonominiu požiūriu, ryšiai taip KI sektoriaus ir kitų sektorių turėtų būti stiprinami

siekiant naudos visai ekonomikai. Visuomenei būtų labai naudinga aiškiau suprasti, kaip geriau

išnaudoti žmogaus kūrybiškumo sugebėjimus kituose ekonomikos sektoriuose. Tam, kad būtų

sukurti efektyvūs ir glaudūs ryšiai tarp kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus ir švietimo bei

kitų sektorių, tyrimų ar vadybos sričių, turi būti sukurti kūrybinės partnerystės modeliai ir efektyvūs

kūrybinių žinių perdavimo kitiems sektoriams mechanizmai. Inovatyvūs sprendimai, tokie kaip

„kūrybinis kreditas“, kurio esmė yra padėti vystytis verslui skatinant kūrybinių industrijų ir kitų

verslų jungimąsi bendram darbui, yra vienas iš tų mechanizmų, galinčių padėti suprasti kūrybinių ir

kultūrinių industrijų bei kitų ekonomikos šakų bendros veiklos sukuriamo sinergijos efekto naudą

visai ekonomikai.

Šiame kontekste kūrybinės ir kultūrinės industrijos gali pasitarnauti bendros ekonominės

gerovės kūrimui bei ekonomikos augimui ne kaip sektorius, kuris siūlo kuo daugiau ir geresnių

inovacijų, bet kaip tarpininkas, kuris padeda kartu surasti vis naujesnius ir inovatoriškesnius

sprendimus kitiems ekonomikos sektoriams ar industrijoms, ir taip prisidedantis prie bendro

Europos inovacijų potencialo išlaisvinimo. Negana to, tarpininkaujančios organizacijos vaidina

esminį vaidmenį kaip sąsaja tarp skirtingų sferų, kurios dar tik pradeda pažinti viena kitą, o tai

padeda žymiai sparčiau sukurti pasitikėjimą ir bendrų tikslų ir siekių supratimą.

Temos aktualumas. Trumpai apžvelgus KI sektoriaus privalumus ir akivaizdžią naudą

globaliai ekonomikai, būtina pabrėžti, kad šio sektoriaus turimas potencialas Lietuvoje kol kas dar

neturi galimybių atsiskleisti – nors kūrybinis sektorius ir auga apimtimi ir žmogiškųjų išteklių

skaičiumi, tai dar nereiškia, jog sektoriuje kuriama vis daugiau aukštos pridėtinės vertės

produkcijos. Lietuvoje vis dar apie 75% produkcijos pagaminama naudojant žemąsias

technologijas, todėl, norint KI sektorių paversti žiniomis grįstos ekonomikos varikliu, būtina

sudaryti palankias sąlygas plėtotis šio sektoriaus verslams, skatinti verslo ir mokslo

bendradarbiavimą, teikti finansinę ir nefinansinę paramą bei kitais būdais išlaisvinti sektoriaus

turimą potencialą. Mūsų šalyje KI verslų vystumuisi trūksta reikiamos infrastruktūros, todėl

mokslo, studijų ir verslo slėniai, technologijų parkai ar kūrybiniai / meniniai inkubatoriai gali padėti

apjungti įvairias kūrybinių ir meninių studijų disciplinas, mokslinių tyrimų centrus bei TV, radijo,

teatro, muzikos, kino, dizaino, leidybos, madų, architektūros, žaidimų, programinės įrangos įmones

bei kurti aukštos pridėtinės vertės produktus ir paslaugas.

Problema. Kūrybinės ir kultūrinės industrijos yra specifinių ekonominių veiklų mišinys, todėl

šio sektoriaus verslo subjektams nėra sąlygų vykdyti su inovacijomis susijusią veiklą, įgyvendinti

projektus ar burtis į asocijuotas verslo struktūras, kadangi daugumoje atvejų KI verslai neatitinka

įvairių tradiciniam versliui pritaikytų projektų vertinimo kriterijų, kurie apsunkina sektoriaus

subjektų galimybes gauti finansavimą.

3. Bendra kūrybini ų industrij ų sektoriaus apžvalga 3.1. Kūrybinių industrijų sąvoka ir į ją patenkančios veiklos sritys

3.1.1 Kūrybini ų industrij ų identifikavimo metodai, komercinės ir nekomercinės kūrybin ės industrijos

Kūrybinės ir kultūrinės industrijos (KI) išsivystė iš kūrybinės veiklos, įgūdžių bei talento

mišinio ir šiuo metu, dėl itin palankių savybių inovacijų imlumui bei intelektinės nuosavybės

kūrimui, turi didelį visuomenės gerovės, naujų darbo vietų kūrimo bei visos ekonomikos skatinimo

potencialą. Kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorius apjungia dvi atskiras, bet kartu ir susijusias

sritis – kūrybą ir kultūrą. KI koncepcija apima naujosios ekonomikos eroje iškilusias veiklas, kurios

nėra tapatinamos vien tik su meno, medijų ar kultūros sąvokomis, be to, kūrybinės industrijos

apjungia veiklas, susijusias su turinio kūrimu, kultūrinės industrijos nėra apibūdinamos kaip verslo

vertę turinčios industrijos. UNESCO1 kultūrines industrijas, tuo tarpu, apibūdina kaip tas veiklas,

prekes ir paslaugas, kurios gali būti laikomos specifinėmis priemonėmis, kuriamomis su tikslu

naudoti, apipavidalinti ar perteikti kultūrinius reiškinius, neatsižvelgiant į jų komercinę vertę.

Dėl tokios kultūrinių industrijų sampratos, kūrybinės industrijos nėra tos pačios, tačiau tiek

kultūrinės, tiek ir kūrybinės industrijos gali papildyti viena kitą ir dėl to jos yra skiriamos kaip

vienas bendras sektorius. Europos Komisijos išleista „Žalioji knyga 2010“2 (angl. Green Paper

2010) apibrėžia būtent plačiąją kūrybinių ir kultūrinių industrijų sampratą, kas apjungia ekonomines

ir kultūrines veiklas.

Europoje jau yra inicijuojami kūrybinių ir kultūrinių industrijų projektai, vykdomi sektoriaus

tyrimai, tačiau šis sektorius vis dar neturi sukurtos tarptautinės statistinės klasifikavimo sistemos.

Europos Komisijos „Žaliojoje knygoje 2010“ yra numatyti šie KI sektoriaus potencialo atskleidimo

žingsniai2:

� sudaryti tinkamas sąlygas didinti gebėjimus eksperimentuoti, kurti inovacijas ir siekti

sėkmingo verslo, teikti daugiau finansavimo galimybių ir ugdyti reikiamus įgūdžius;

� įvairiais būdais, taip pat skatinant mainus ir mobilumą, padėti KI suklestėti visų pirma

vietos ir regiono lygmeniu ir pademonstruoti savo gebėjimus visame pasaulyje;

� pereiti prie kūrybiškos ekonomikos skatinant papildomą KI naudą įvairiose ekonomikos ir

socialinėse srityse.

Kūrybinės industrijos apima tokias veiklas, kurios paprastai nėra laikomos kultūrinėmis,

pavyzdžiui, architektūra, reklama, dizainas, mada, programinės įrangos kūrimas. Be to, kūrybinės

industrijos, kaip apibrėžia D. Britanijos Kultūros, medijų ir sporto departamentas (angl. Department

1 UNESCO. Convention on the Protection and Promotion of the Diversity of Cultural Expressions. 2005 2 Europos Komisija. Žalioji knyga 2010: Kultūros ir kūrybos sektorių potencialo išlaisvinimas. Briuselis, 2010

fo Culture, Media and Sport, DCMS)3, neapima nepelno siekiančių veiklų, kurias daugiausia apima

kultūrinės industrijos. Praktikoje ekonomikos politika yra vyraujanti kūrybinių industrijų srityse,

tuo tarpu kultūros politika yra svarbesnė kultūrinių industrijų vystymuisi. Tai patvirtina ir atliktas

27 ES šalių narių įstatymų leidėjų tyrimas, atskleidžiantis tai, kad kultūros objektai yra mažiau

paliečiami ekonomikos politikos, nei kūrybinių industrijų atveju.

Dėl savo specifikos KI sektorius, koks yra skiriamas ES, gan ženkliai skiriasi nuo kitų

ekonomikos sektorių. Pirmiausia todėl, kad vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių kūrybiniame

sektoriuje yra žmogiškasis kapitalas, o kuriami produktai yra intelektinės veiklos rezultatas.

Kūrybines industrijas galima apibūdinti kaip veiklą, reikalaujančią meninių, kūrybinių, vadybinių

gebėjimų bei kultūros ir informacinių technologijų sričių išmanymo. Kadangi kūrybinės industrijos

yra vienas iš perspektyviausių ir labiausiai augančių sektorių, natūralu, jog šio sektoriaus bei

informacinių ir ryšių technologijų (IRT) integracija kuo toliau, tuo labiau tampa akivaizdi.

KI sektorius nuo kitų ekonomikos sektorių skiriasi ne tik dėl labai didelio žmogiškojo kapitalo

veiksnio kuriant kūrybinės / intelektinės veiklos rezultatus, bet galima išskirti ir kitas specifines KI

sektoriaus charakteristikas bei randamus nemažus skirtumus, kurie tik įrodo, kaip reikalingas

valdžios atstovų dėmesys kūrybinėms industrijoms, norint išmokti, kaip reikia tinkamai panaudoti

KI sektoriaus specifiką.

KI darbo rinkos subtilyb ės4:

� Kultūros ir kūrybos mišinys KI sektoriuje yra sudėtingas ir susideda iš daugybės skirtingų veiklų.

KI yra identifikuojamos kaip didelę dalį laisvai samdomų darbuotojų turinčių mikro įmonių

sektorius – tipinis KI sektoriaus darbuotojas formuojasi iš koncepcijų „verslus individas“ ar

„verslus kūrybinis / kultūrinis darbuotojas“, kuris jau nebegali įtilpti į anksčiau dominavusius kitų

pilno užimtumo profesijų rėmus.

� Didelė dalis KI subjektų (70-80 %) veikia individualios veiklos pagrindais, arba savo patirtimi ir

veikla dalijasi ne daugiau kaip su dar vienu tokiu pačiu asmeniu, o tai lemia, jog KI sektoriuje

didelė dalis įmonių ar kitokių verslo darinių yra įkurti vieno ar dviejų kūrybinio veslo atstovų.

� KI sektoriuje yra gerokai daugiau netradicinio įdarbinimo formas propaguojančių asmenų –

nepilnas darbo etatas, laikinos darbo sutartys, darbo vietų susikūrimas sau pačiam – tai vis dažnesni

reiškiniai tarp kūrybinio verslo atstovų, o tradicinę pilną darbo savaitę dirbantieji sudaro vis

mažesnę visų KI sektoriaus darbuotojų dalį.

� Tradiciniuose sektoriuose vyraujantis darbuotojo darbo / poilsio laiko atskyrimas yra sunkiau

įgyvendinamas kūrybinėse industrijose: ypatingai tai liečia menininkus, dirbančius keliose srityse ar

keliose darbovietėse. Darbas keliose įstaigose jau tampa dažnu reiškiniu tarp KI sektoriaus atstovų,

jų poreikiai pragyvenimo išlaidoms ir finansiniam stabilumui yra mažesni, nei tradicinių sektorių 3 Department fo Culture, Media and Sport, DCMS. (www.culture.gov.uk)

� 4 Hagoort G., Kooyman R. Study on the entrepreneurial dimensijon of cultural and creative industrines. 2010

atstovų. KI sektoriuje fiksuojami pokyčiai pastovų darbą keičiant trumpalaikiais kontraktais

paremtu darbu.

� Dėl minėtų darbuotojų darbo laiko pokyčių riba tarp įdarbinimo ir bedarbystės taip pat tampa vis

sunkiau atskiriama, kadangi nepriklausomų darbuotojų dalis KI sektoriuje yra daugiau nei dvigubai

didenė, nei kituose sektoriuose. Riba tarp darbuotojo ir darbdavio šiame sektoriuje taip pat nyksta.

� KI sektoriaus verslininkas susiduria su didesniu netikrumo laipsniu, nei daugumoje kitų sektorių, o

darbo jėga čia yra labai marga ir nevienalytė, dėl ko yra sudėtinga bendrai vertinti visą kūrybinių ir

kultūrinių industrijų darbo rinką.

� KI sektoriaus darbuotojų atranka gerokai skiriasi nuo tradicinių sektorių darbuotojų atrankos,

kadangi yra sunku objektyviai įvertinti žmogaus kūrybinius įgūdžius, įgytas kompetencijas ir

gebėjimus dėl vieningų informacijos ir kvalifikacijos kriterijų nebuvimo. Atrankų specialistai

neretai nekreipia dėmesio į formalų potencialaus kūrybinio darbuotojo išsilavinimą (universitetų,

mokyklų diplomus), o darbuotojų atrankai naudoja savo patrtimi patikrintus būdus (konkursus,

peržiūras ir kt.).

KI produkcijos charakteristikos:

� KI sektorius kuria turinį, kuris reikalauja „meninio kūrybingumo“, kaip esminių žinių ir

kompetencijų, bei intensyvios darbo jėgos, kaip pagrindinio gamybos veiksnio.

� Kultūriniai / kūrybiniai produktai pasižymi specifinėmis ekonominėmis charakteristikomis – jie

arba yra gaminami ir vartojami tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje ir negali būti suvartoti kur nors

kitur (meniniai pasirodymai, gyvo garso koncertai, vaidinimai ir t.t.), arba gali būti atkuriami bei

vartojami ir vėliau (muzikos įrašai, filmai, knygos, paveikslai). Tai parodo, jog kūrybiniai ir

kultūriniai produktai pasižymi labai dideliais skirtumais.

� Gamybos ištekliai kūrybinei produkcijai yra labai gausūs, o patys kūrybiniai produktai pasižymi

ypatingai didele įvairove, dėl kurios KI sektoriuje yra susiformavusi hiper-konkurencinga verslo

aplinka. Dėl didelio kūrybinių produktų kiekio prekės gyvavimo ciklas daugeliu atveju yra labai

trumpas, nors yra ir priešingų atvejų – pavyzdžiui, leidybos, muzikos įrašų, kino filmų produkcijos

prekės gyvavimo ciklas yra labai ilgas.

KI produkt ų gamybos ypatumai:

� Gaminant kūrybinę produkciją produktyvumo didėjimas automatizuojant gamybos procesą ir

žmogiškuosius išteklius keičiant kapitalu yra sunkiai įmanomas arba, palyginus su kitais sektoriais,

sukuria nepalyginti mažesnę naudą. KI prekių atgaminimas / dauginimas, pateikimas vartotojui bei

reklamavimas yra labiau atsiperkančios sritys, o didesnės organizacijos šioje vietoje gali įgyti

konkurencinį pranašumą.

� Kūrybinė ir kultūrinė produkcija nėra paprastos prekės, o yra specifiniai gaminiai, atskleidžiantys

kultūrinį / kūrybinį originalumą, unikalumą bei identitetą. Dėl šios priežasties tarptautinės

organizacijos, susijusios su KI sektoriumi, propaguoja idėją, jog KI produkcija turi būti atskirta nuo

tradicinių prekių ir vartojimo kultūros ar netgi atskirta nuo tarptautinės prekybos, tarptautinių

prekybos sutarčių laikymosi bei konkurencijos reguliavimo.

� Kūrybiniai ir kultūriniai produktai yra su vartotojų patyrimu susijusios prekės – jų nauda negali būti

kitokia, nei tik vartojimas. Kūrybinio verslo atstovai turi išmokti derinti laisvę kurti su laisve imtis

verslumo.

KI rink ų sąlygos:

� Kūrybinių ir kultūrinių produktų rinka yra labai kintanti, nenuspėjama, skatinanti inovatyvias,

laikinas verslo strategijas, paremtas intuicija, emocijomis ir verčianti derinti jas su standartiniais

rinkos prognozavimo metodais. Vartotojai labai dažnai nežino savo poreikių kūrybiniams

produktams, todėl yra sunkiai prognozuojami. Savo poreikius jie išsiaiškina tik iš savo patirties,

mokydamiesi iš savo vartojimo įpročių. Rinkoje esant neribotai kūrybinių produktų pasiūlai, šis

vartotojų „mokymosi“ procesas gali būti begalinis.

� Kūrybinių prekių rinkoje gamintojas turi sukurti tiesioginę sąveiką verslas-vartotojui, kadangi jis

nuolat turi glaudžiai bendradarbiauti su savo tiksline auditorija, kad galėtų stebėti naujas

tendencijas, vartojimo įpročių pokyčius. Individualūs vartotojai, priimdami vartojimo sprendimus,

remiasi kitų vartotojų patirtimi vartojant tam tikrus produktus, todėl įvairios apklausos ar tyrimai

gali nemažai prisidėti prie vartojimo kultūros formavimo.

� Kūrybinių produktų rinkos dažnai vadinamos nenuspėjamos paklausos rinkomis, todėl KI verslo

atstovai turi sugebėti nuolat įvertinti esamą situaciją iš įvairių pozicijų. Be to, kūrybinės veiklos

rezultatai dažnai atlieka funkcijas, kurios, atrodytų, yra nereikalingos ar gerokai pervertintos.

Paklausos nepastovumas gali būti labai puikiai paaiškinamas amerikietišku aforizmu – „nobody

knows“ (liet. niekas nežino). Tai reiškia tik viena – iš kūrybinės produkcijos pardavimų gautinos

pajamos negali būti tiksliai įvertintos (išskyrus kai kuriuos rinkos segmentus), kadangi nepaklausios

prekės netikėtai gali pavirsti turtus nešančia sėkme, ir atvirkščiai.

Kūrybinis ir kultūrinis sektorius iš kitų sektorių išsiskiria tuo, jog žmogaus intelektinės

veiklos pagalba jame yra kuriama aukšta pridėtinė vertė – kūrybiniai, meniniai produktai ir

paslaugos. KI sektoriaus naudą akcentuoja nemažai Lietuvos akademinės bendruomenės atstovų, o

vienas iš jų – doc. dr. G. Jucevičius5 – akcentuoja didelę KI sektoriaus įtaką ekonomikai. Autorius

pabrėžia, jog “Kūrybiška ekonomika = gerovės ekonomika (kūrybiškumas lemia naujoves, jos

lemia našumą, kuris lemia gerovę)”, tačiau Lietuvoje aukštųjų technologijų pramonė vystosi labai

5 Jucevičius G. Kūrybinės industrijos ir Lietuvos ekonominis konkurencingumas: tendencijos ir perspektyvos. 2005

lėtai, o net 75% šalies BVP yra sukuriama naudojant žemąsias technologijas. Jucevičius nori

atkreipti dėmesį, jog mūsų šalyje svarbu skatinti didelę pridedamąją vertę generuojančią ūkinę

veiklą, o čia ir slypi kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus galimybės.

Statistinis kūrybinių industrijų apibūdinimas Europos Sąjungoje yra paremtas D. Britanijos

DCMS parengta metodika, kadangi ji suteikia tikrai tinkamą pagrindą. DCMS kūrybinių industrijų

išskyrimo sistema, pirmiausia, yra šios srities flagmanas, be to, ji jau yra visuotinai pripažinta

įvairiose šalyse. ES Statistikos departamentas (Eurostat), išskirdamas kūrybines ir kultūrines

industrijas, be D. Britanijos pavyzdžio, remiasi labiausiai pripažintų metodikų apjungimo principu,

o tam tikslui 2009 metais buvo sukurtas Europos valstybių statistikos sistemų tinklas, kurį apjungia

Eurostat, kad būtų galima efektyviau ir tiksliau harmonizuoti kultūrinių ir kūrybinių veiklų

statistiką. Tačiau, kadangi kūrybinės ir kultūrinės industrijos įvairiose šalyse vis dar apibūdinamos

skirtingai ir nėra sukurtos vieningos pasaulyje pripažįstamos vertinimo sistemos, kiekviena valstybė

šiam ekonomikos sektoriui yra linkusi priskirti skirtingus subsektorius.

Nors Europos Sąjungos šalyse terminas kūrybinės industrijos ar kultūrinės industrijos yra

žinomas jau daugiau kaip dešimtmetį, Jungtinėse Amerikos Valstijose vyrauja šiek tiek kitoks

požiūris į kūrybinę ir intelektinę veiklą, jos rezultatus. JAV šis požiūris yra susijęs su kūrybinių

žinių darbuotojais, vadinamąja kūrybine klase, o vietoje kūrybinių industrijų sąvokos yra vartojama

autorių / intelektinės nuosavybės industrijų sąvoka (angl. Copyright Industries). Kūrybiniai

darbuotojai, tokie kaip inžinieriai, mokslininkai, architektai, atlikėjai, menininkai, rašytojai ir

susijusių profesijų atstovai generuoja idėjas ir žinias bei yra apibūdinami kaip regionų plėtros

varomoji jėga. Kūrybinės industrijos JAV neturi tikslių sąsajų su kūrybinėmis specialybėmis:

kūrybiniai darbuotojai išskiriami tiek žinių ir įgūdžių reikalaujančiuose gamybos srityse, tiek ir

verslo paslaugų sektoriuje. JAV literatūroje, susijusioje su kūrybinėmis ir kultūrinėmis

industrijomis, kūrybine darbo jėga bei jos vaidmeniu šalies ekonomikoje, nuolat verda diskusijos, o

prie vieningos nuomonės kol kas dar nėra prieita.

Lietuvoje rengiant kūrybinių ir kultūrinių industrijų žemėlapius (Alytaus ir Utenos bei Kauno)

taip pat buvo remtasi skirtingomis metodologijomis, todėl prieš pradedant vykdyti Lietuvos KI

sektoriaus analizę šioje studijoje pirmiausia būtina apibrėžti metodiką, kurios pagrindu bus

atrenkami statistiniai duomenys. 3.1.1.1 lentelėje yra pateiktos penkios labiausiai paplitusios ir

skirtingose pasaulio valstybėse naudojamos KI sektoriaus klasifikavimo sistemos, iš kurių

tolesniam tyrimui bus pasirinkta viena labiausiai Lietuvos situacijai tinkanti metodika. Kiekvienas

klasifikavimo metodas turi racionalų pagrindimą, kuris priklauso nuo požiūrio ir prielaidų apie

atskirų industrijų veikimo principus, todėl visi šie metodai yra daugiau ar mažiau teisingi. Praktiškai

visų penkių skirtingų metodologijų principas yra panašus – visose jose koncentruojamasi ties

keliomis pagrindinėmis „kūrybinėmis / kultūrinėmis industrijomis“, o prie šių prijungiamos

periferinės kūrybinės industrijos.

KEA modelis. Konsultacinės kompanijos KEA, kuri rengė pirmąją Europos kūrybinių

industrijų studiją, siūlomas kūrybinių industrijų identifikavimo modelis dar vadinamas koncentriniu

modeliu. Šis modelis yra paremtas teiginiu, jog kultūrinių prekių kultūrinė vertė šioms industrijoms

suteikia pagrindinę išskirtinumo charakteristiką. Koncentrinių apskritimų modelis koncentruojasi

ties pagrindingiais kūrybiniais menais, kylančiais iš garso, teksto ar vaizdinių, o šių menų idėjos

skverbiasi tolyn per visas kitas kūrybos ir kultūros formas koncentrinių apskritimų kraštų link. Kuo

toliau judama nuo centro link kraštų, tuo labiau kūrybinė veikla siejasi su komercija, ir tuo mažiau

turi kultūrinio / kūrybinio turinio. Šis koncentrinis modelis buvo naudojamas KEA atliktoje

Europos kūrybinės ekonomikos studijoje6.

EUROSTAT modelis. Nuo 1995-ųjų ES lygiu vis dažniau buvo pasigendama kultūros

sektoriaus statistikos duomenų, todėl buvo priimta rezoliucija, įpareigojanti sukurti kultūros ir

ekonominio augimo statistikos rinkimo sistemą. EUROSTAT sistema buvo pradėta kurti JT

sistemos pagrindu, tačiau vėliau nuspręsta ją pakoreguoti. Šiuo metu ES kūrybinių ir kultūrinių

industrijų statistikos sistema yra labai panaši į JT modelį, tik apima mažiau sričių (neįtrauktas

kompiuterinis programavimas, turizmas, reklama).

WIPO modelis. Pasaulio intelektinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) sudarytas

KI klasifikavimo modelis yra paremtas industrijomis, tiesiogiai ar netiesiogiai išsivysčiusiomis

kuriant, gaminant, transliuojant ar platinant intelektinės veiklos rezultatus. Šio modelio koncepcija

paremta intelektinės nuosavybės, kaip kūrybingumo išraiškos kuriant prekes ir paslaugas, pagrindu.

Skirstant industrijas į kategorijas šiame modelyje yra aiškiai atskiriamos kūrybinės vieklos,

kuriančios intelektinės veiklos rezultatus, nuo veiklų, padedančių šiems rezultatams pasiekti

galutinius vartotojus.

D. Britanijos DCMS modelis. Didžiosios Britanijos Kultūros, medijų ir sporto departamento

(DCMS) parengta metodika paremta XX amžiaus pabaigoje prasidėjusia šalies ekonomikos

pertvarka, kuomet plačiai industrializuota valstybė ėmė transformuotis į kūryba ir inovacijomis

paremtą ekonomiką. Kūrybinėmis industrijomis D. Britanijoje yra vadinamos tos industrijos,

kuriose produkcijos ar paslaugų kūrimui reikalinga kūryba, įgūdžiai ir talentas bei kurios turi

potencialą gerovę ir darbo vietas kurti intelektinės nuosavybės vystymo pagalba. DCMS

klasifikacija visą kūrybinį sektorių suskirsto į 13 industrijų.

Jungtinių Tautų modelis. JT su bendradarbiaujančiomis institucijomis – UNCTAD, UNDP,

UNESCO ir kitomis – parengė KI statistikos rėmus, kurie susideda iš siūlomų industrijų kategorijų.

Svarbus lūžis Jungtinių Tautų suvokime kas yra kūrybinė ekonomika, įvyko 2004-siais, kuomet

kūrybinių industrijų tema buvo įtraukta į tarptautinių klausimų darbotvarkę, o vėliau buvo parengtas

naujas KI sektoriaus klasifikacijos modelis (dažnai vadinamas UNCTAD modeliu). Kūrybinės

industrijos šiame modelyje suprantamos kaip daugialypis sektorius, apimantis tradicines kultūrines

industrijas (amatai, festivaliai, šventės) bei naująsias kūrybines industrijas, glaudžiai susijusias su

technologijomis (audiovizualinės industrijos, naujosios medijos). JT klasifikavimo metodas išskiria

keturias pagrindines KI grupes: palikimas, menai, medijos ir funkcinė kūryba. Šios grupės yra

suskirstytos į devynias subkategorijas (žr. 3.1.1.1 lent.). 6 KEA. The Economy of Culture, 2006. (http://ec.europa.eu/culture/)

3.1.1.1 lentelė. Labiausiai paplitusios kūrybinių ir kultūrinių industrijų klasifikavimo metodologijos

KEA modelis Eurostat požiūris į

kult ūros sritį

WIPO požiūris į intelektinės

nuosavybės industrijas

D. Britanijos požiūris į kūrybines industrijas

Jungtinių Tautų (UNCTAD) požiūris į kūrybin ę ekonomiką

Paveldas (apsauga, muziejai, archeolog. vietos, kita)

Kultūrinės vietos (archeolog. vietos, muziejai, bibliotekos, parodos, kita)

Archyvai

Paveldas (muziejai, archeolog. vietos, bibliotekos, archyvai)

Bibliotekos

- - Tradicinės kultūros išraiškos (amatai, festivaliai, šventės)

Menai ir antikvariatai

Amatai

Vaizduojamieji menai (amatai, tapyba, skulptūra, fotograf.)

Vaizduojamieji menai

Vaizduojamieji ir grafikos menai

Mados dizainas

Vaizduojamieji menai (tapyba, skulptūra, fotograf., antikvaras)

Dizainas

* Dizainas priskiriamas vaizduojamiesiems menams

* Dizainas priskiriamas vaizduojamiesiems menams

Dizainas Dizainas (interjeras, grafika, mada, papuošalai, žaislai)

Scenos menai (teatras, šokiai, opera, cirkas, festivaliai)

Scenos menai Muzika, teatras, opera

Scenos menai Scenos menai (gyva muzika, šokiai, opera, cirkas, kita)

Knygos ir spauda Knygos ir spauda Spauda ir literatūra Leidyba

Leidyba ir spausdintinės medijos (knygos, spauda, kita)

Filmai ir kino produkcija

Filmai ir kino produkcija

Radijas ir televizija Radijas ir televizija

Audiovizualinės medijos (kinas, televizija, radijas, kita)

Audio, audiovizualinė ir multimedia produkcija

Fotografija Muzika * Muzika priskiriama prie scenos menų

Filmai, kino produkcija, radijas, televizija, muzika, kompiuteriniai žaidimai

- Programinė įranga ir duomenų bazės

Laisvalaikio programinė įranga

- - Programinės įrangos ir kompiuterinės paslaugos

Programinės įrangos ir kompiuterinės paslaugos

Naujosios medijos (programinė įranga, kompiuteriniai žaidimai, skaitmeninis turinys)

Architektūra Architektūra - Architektūra

Reklama - Reklama Reklama

Kultūrinis turizmas - - -

Kūrybinės paslaugos (architektūra, reklama, kūrybinė MTTP veikla, kultūros ir poilsio paslaugos)

- - Intelektinės nuosavybės apsaugos bendruomenės

- -

* WIPO – Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacija. Sudaryta pagal: KEA (http://ec.europa.eu/culture/), UNCTAD (http://www.unctad.org/)

Pagrindiniai visų analizuojamų KI sektoriaus klasifikavimo modelių skirtumai pasireiškia tuo,

jog arba į klasifikaciją yra įtraukiamos tam tikros industrijos, arba ne. Plačiausiai yra traktuojama

Jungtinių Tautų (JT) prekybos ir vystymosi konferencijos (UNCTAD) sudaryta kūrybinės

ekonomikos klasifikacija, apimanti praktiškai visas sritis, kurias apima ir kitos metodologijos –

išskyrus intelektinės nuosavybės apsaugos bendruomenes, kurias išskiria tik Pasaulinė intelektinės

nuosavybės organizacija WIPO (3.1.1.1 lantelė). KEA naudojamas koncentrinis modelis į kūrybines

industrijas žiūri taip pat palyginus labai plačiai – nuo JT modelio jį skiria tik tai, jog KEA

klasifikacija neapima kompiuterinio programavimo (išskyrus kompiuterinius žaidimus).

Palyginus visus modelius galima teigti, jog EUROSTAT kūrybinių industrijų apibrėžimas

apima mažiausiai kūrybinių ir kultūrinių sričių – į ES kultūros statistiką nėra įtraukiamos nei

laisvalaikio programinės įrangos kūrimo, nei visos programinės įrangos ir skaitmeninio turinio

kūrimo industrijos, nėra įtraukiamas gan didelis reklamos sektorius (Lietuvoje didžiausia iš KI

industrijų), taip pat – turizmas.

D. Britanijos DCMS kūrybinio sektoriaus klasifikavimo metodas apima kiek daugiau

industrijų ir subsektorių – D. Britanijoje, kaip ir WIPO klasifikacijoje, prie kūrybinių industrijų nėra

priskiriamos paveldo industrijos, taip pat nėra įtraukiamas turizmo sektorius (kaip ir EUROSTAT

bei WIPO metoduose).

Kadangi KI sektorius yra labai daugialypis jame vykdomų veiklų atžvilgiu, šį sektorių galima

suskirstyti į kelias pagrindines veiklų grupes. Pagal UNCTAD metodiką KI sektorių sudaro šios

pagrindinės industrijų grupės:

� kultūriniu paveldu paremtos industrijos;

� vaizduojamieji menai;

� scenos menai;

� dizainas;

� audiovizualinės medijos;

� leidyba ir spausdintinės medijos;

� naujosios medijos;

� kūrybinės paslaugos.

Tai yra horizontalusis požiūris į KI, kuris padeda apibendrintai perteikti sektoriaus struktūrą.

Tačiau kūrybinė veikla gali veikti ir veikia ne tik sektoriaus ribose – kūrybinį darbą dirbančių

žmonių galime surasti automobilių ar chemijos pramonėje, IT sektoriuje ir kituose, todėl, kad

kūrybinės darbo vietos reikalingos visur ir jos gali puikiai integruotis bet kokioje organizacijoje –

tai yra vertikalusis požiūris į KI. Vertikaliojo požiūrio filosofija teigia, jog tradicinės pramonės

įmonės turi kurti kūrybines darbo vietas, taip kurdamos didesnę pridėtinę vertę. Kūrybinius

profesionalus reikia integruoti į tradicinių technologijų įmones, sujungti technologines ir socialines

bei kultūrines kompetencijas. G. Jucevičiaus teigimu, pagrindinę naudą, kurią vertikalios kūrybinių

specialistų integracijos atvejais sukurtų kūrybinės ir kultūrinės industrijos, galima apibūdinti taip:

� dideliu augimo potencialu pasižyminčio stipraus ūkio sektoriaus susiformavimas ir galimas

poveikis kitiems sektoriams;

� ekonominių ir socialinių sričių sanglaudos galimybė šalies regionuose;

� teigiamas poveikis šalies ir regiono įvaizdžiui;

� kūrybiškumo ir naujovių sklaida visuomenėje;

� kūrybiškų profesionalų vaidmens stiprėjimas įmonėse;

� organizacijų kultūros pokyčiai.

Studijos autoriai, norėdami parinkti labiausiai Lietuvai tinkančią KI sektoriaus

indentifikavimo metodiką rėmėsi ne tik atlikta penkių pagrindinių metodologijų analize, bet ir

Lietuvos Kultūros ministerijos požiūriu į KI, kurį išdėstė ministerijos atstovas ir daug kūrybinių ir

kultūrinių industrijų srityje nusipelnęs autorius Rasius Makselis7. Šioje studijoje KI sektoriaus

apžvalga bus atliekama vadovaujantis šiuo metu plačiausiu požiūriu į KI pasižyminčia UNCTAD

metodologija, kuri nuo KEA metodologijos skiriasi šiek tiek platesniu požiūriu į informacines

technologijas ir su jomis susijusia kūrybine veikla (pvz., kompiuteriniu programavimu).

3.1.2 Kūrybini ų industrij ų santykis su valstybės kultūros, švietimo ir ūkio politikomis

Kūrybinės ir kultūrinės ekonomikos vystymas didele dalimi priklauso nuo to, kaip darniai

sąveikauja trys pagrindinės susijusios sferos – kultūra, verslas (šalies ūkis) ir švietimas. Kultūros

politika tiesiogiai siejasi su KI sektoriumi, kadangi pagrindinės meninės šakos yra priskiriamos

kultūros sričiai – su istoriniu palikimu, paveldu, taip pat vaizduojamaisiais ir scenos menais

susijusios kūrybinės veiklos ir yra vadinamos kultūrinėmis industrijomis. Be to, kultūros politikos

įgyvendinimas susijęs su minėtų meninės pakraipos subjektų, jų veiklos ar vykdomų projektų

finansavimu (rėmimu), todėl kultūros politika vaidina svarbų vaidmenį vadinamųjų tradicinių

kūrybinių / kultūrinių sričių atstovų veikloje.

Ūkio politiką su KI sieja verslioji KI sektoriaus dalis – tai didžiąją sektoriaus pajamų dalį

sugeneruojančios kūrybinės veiklos, kurių „negloboja“ kultūros politika – naujosios medijos

(spauda, radijas, televizija, kinas), reklama, dizainas, su informacinėmis technologijomis susijusi

kūrybinė veikla. Ūkio politikos formavimas, nukreiptas į KI skatinimą gali būti labai reikšmingas,

kadangi, žinant kultūros politikos įtaką tradicinių meninių / kūrybinių verslų vystymuisi, teisingai

sustyguotas, gali tiesiogiai nulemti turimo KI potencialo atskleidimą bei, įvertinus netiesioginius KI

sektoriaus efektus ekonomikai, įtakoti visos šalies ūkio vystymąsi. Šalies verslo sąlygos, parama

smulkiajam ir vidutiniam verslui, finansavimo galimybės, investicijų pritraukimas ir kiti aspektai

labai svarbūs dažniausiai į tradicinius verslo rėmus „netelpantiems“ kūrybiniams verslams.

7 Makselis, R. Pranešimas tema „Kultūrinių ir kūrybinių industrijų svarba šalies visuomenei, ūkiui, darniai plėtrai bei švietimui“.

Švietimo sistema lygiai taip pat yra svarbi KI sektoriaus potencialo dalis: kūrybinė ekonomika

– tai žmonių intelektine / kūrybine veikla paremta ekonomika, kurios pagrindą sudaro intelekto

masė. Būtent pastarąją formuoja šalies švietimo sistema, aukštojo mokslo prieinamumas, išvystymo

lygis, todėl švietimo politika ne mažiau nei kultūros ar ūkio politikos gali įtakoti KI sektoriaus

vystymosi galimybes ilgalaikėje perspektyvoje.

Minėtos trys svarbiausios KI sektoriaus valdymą galinčios įtakoti sritys turi veikti kaip viena

darni sistema, kadangi tai yra KI sektoriaus „pamatai“. Pirmiausia būtina įvertinti esamą „pamatų“

– kultūros, ūkio bei švietimo sistemų – būklę, kad būtų galima nustatyti, kokią „struktūrą“ –

kūrybines ir kultūrines industrijas – galime sukurti ant turimo pagrindo. Šiame skyriuje bus atskirai

aptariama kiekviena iš minėtų sričių, kad būtų galima įvertinti esamą situaciją ir pateikti realius

pasiūlymus, galinčius padėti reikiamai sudėlioti pagrindines KI sektoriaus vystymosi kryptis ir

prioritetus.

Kult ūros politika

Kūrybinės ir kultūrinės industrijos žymesnio Lietuvos politikų dėmesio sulaukė dar palyginti

neseniai – kiek daugiau nei prieš kelerius metus, tačiau šis dėmesys, suprantant, koks svarbus yra

KI indėlis į BVP (jau daugiau nei 6 proc.), vis auga. Nepaisant to, Lietuvoje dar neegzistuoja tokia

sąvoka kaip „kūrybinių ir kultūrinių industrijų politika“ ar „kūrybos ir kultūros politika“ – Lietuvos

kultūros politika globoja tik dalį visų KI sektoriaus veiklos sričių – pradedant kultūros sritimis ir

baigiant kūrybinėmis sritimis, tačiau daugiausia susijusiomis su menu, aktoryste, dainavimu, knygų

leidyba.

Svarbiausios kultūros politiką įgyvendinančios institucijos – tai įstatymus kuriantis Seimas bei

juos vykdanti Vyriausybė, kuriai tiesiogiai pavaldi Kultūros ministerija (KM). Kultūros ministerija

dalyvauja formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką – atskiri KM skyriai arba jai pavaldžios

institucijos kuruoja įvairias kultūros sritis: Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF)

finansuoja susijusių naujųjų medijų kultūrinę veiklą, prisideda prie šviečiamųjų projektų rėmimo.

Kultūros rėmimo fondas (KRF) įsteigtas tradicinių meno sričių projektams remti – nuo

vaizduojamųjų iki scenos menų, architektūros ir susijusių sričių. Kultūros ministerijai pavaldžios

tarybos ir komisijos padeda ministerijai koordinuoti ir įgyvendinti kultūros politiką.

Šiuo metu be jau minėtų svarbiausių kultūros politiką nustatančių ir įgyvendinančių institucijų

Lietuvoje yra ir kitų organizacijų, kurios yra specialiai įsteigtos tam tikrų kultūros sričių

koordinavimui. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija (LTMD)8 yra viena iš valstybės įsteigtų

institucijų, kuri rengia programas kultūros projektams remti. LTMD visomis savo rengiamomis

programomis bei remiamais projektais siekia aktualizuoti Valstybės ir tautos savimonei svarbų

kultūros paveldą, skatinti tautos ateičiai reikšmingus kultūros projektus, taip pat padėti šia proga

reprezentuoti Lietuvos visuomenę, jos kultūrą ir istoriją užsieniui. Jos pagrindinis tikslas yra rengti

8 Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija (http://www.lietuvai1000.lt/)

ir periodiškai atnaujinti Lietuvos tūkstantmečio programą, kurią tvirtina Lietuvos vardo

tūkstantmečio valstybinė komisija; organizuoti jos projektus ir koordinuoti bendradarbiaujant su

kitomis Lietuvos institucijomis įgyvendinamus darbus. LTMD remia šių programų vykdymą:

Leidybos ir mokslinių tyrimų projektai. Įgyvendindama Programos tikslus LTMD nuo 1997

m. kasmet organizuoja Lietuvos istorijos ir kultūros sričių leidinių parengimo bei išleidimo

konkursus.

Kultūros paveldo ir architektūros projektai. LTMD tiesiogiai atsakinga už šviečiamųjų

kultūros paveldo projektų vykdymą. 2006 m. šiems projektams pirmą kartą gautas finansavimas.

LTMD organizavo šviečiamųjų kultūros paveldo projektų konkursą.

Kultūros, meno, visuomeniniai projektai. LTMD drauge su kitomis institucijomis organizuoja

įvairias parodas, remia kūrybą.

Nors Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija įkurta įvairiems kultūros projektams remti,

tačiau šie projektai dažniausiai yra vykdomi didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir tik retesniais

atvejais nutolusių regionų kultūros bendruomenėms pavyksta įterpti ir savus projektus. Tačiau

regionų kultūros plėtra yra patikėta Lietuvos kultūros namams ir bibliotekoms – šis tinklas skirtas

suburti mažas bendruomenes ir taip skatinti kultūrinių vertybių sklaidą kaimo regionuose. Kultūros

įstaigų tinklas yra išplėtotas pakankamai plačiai, nepaisant trūkstamos infrastruktūros, finansavimo

ir kitų kultūros politikos trūkumų. Daugelyje miestelių ir kaimų bendruomenių atstovai kultūros

namuose, ar dažniau – bibliotekose, gali pasinaudoti internetine prieiga, taigi kultūros namai arba

biblioteka tampa vaikų ir jaunimo susirinkimo bei poilsio ar laisvalaikio leidimo vieta.

Bibliotekos ir kultūros namai, kurių tinklas padengia visą šalį, Lietuvos kaimo regionuose

tapo ašimi, apie kurią buriasi bendruomenės, tačiau iš valstybės jos negauna reikiamos paramos.

Lietuvos kultūros centrų vykdoma kultūrinė veikla turi būti deramai skatinama ir finansuojama,

įvertinant jų indėlį į regionų kultūros gyvenimą.

Kita svarbi valstybės kultūros politikos įgyvendinimo dalis – teisinė bazė. Lietuvoje

pagrindiniai kultūros politiką reglamentuojantys teisiniai strateginiai dokumentai rengiami

atsižvelgiant į Europos ir pasaulio kultūros politikos vystymąsi ir tendencijas bei tarptautinių

organizacijų rekomendacijas. Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje9, kurios pagrindinis tikslas –

„išsaugoti ir aktualinti paveldėtas bei bendrąsias Europos kultūros vertybes jungiantį Lietuvos

kultūros tapatumą ir užtikrinti jo tąsą, atvirą sklaidą ir konkurencingumą šiuolaikiniame Lietuvos,

ES ir pasaulio kultūrų kontekste“, numatytos pagrindinės strateginės kryptys valstybės ir savivaldos

institucijoms, siekiančioms kultūros politikos tikslų.

Pagrindinis kultūros politiką reglamentuojantis dokumentas – Lietuvos kultūros politikos

nuostatos10, kuriuo siekiama sudaryti tinkamas sąlygas kryptingai ir suderintai valstybės,

9 Valstybės ilgalaikės raidos strategija. (www.ukmin.lt) 10 Lietuvos kultūros politikos nuostatos. (www.lrkm.lt)

savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, taip pat visuomenės

kultūrinei veiklai. Šiame dokumente yra nustatyti pagrindiniai kultūros politikos tikslai:

� išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą;

� skatinti kūrybinę veiklą ir meno įvairovę;

� plėtoti informacinę visuomenę;

� skatinti nacionalinės kultūros atvirumą;

� sudaryti visuomenei sąlygas dalyvauti kultūroje ir ją vartoti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 metais parengė „Kūrybinių industrijų skatinimo ir

plėtros strategiją“ (2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. ĮV-217)11 ir tai yra kol kas vienintelis toks

dokumentas, kuriame parengta kūrybinio verslo skatinimo strategija bei veiksmų planas. 2009

metais ši strategija buvo atnaujinta12 – pakoreguoti strategijos uždaviniai bei parengtas naujas

įgyvendinimo veiksmų planas. Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategijos pagrindinis

tikslas – „prisidėti siekiant, kad kūrybinės industrijos, kaip perspektyvi ir inovatyvi sritis, taptų

svaria ir strategine šalies ūkio ir visuomenės gyvenimo plėtros dalimi, kad šalies kūrybinių

industrijų produktai ir paslaugos sėkmingai konkuruotų Lietuvoje ir užsienyje“. Šiam tikslui

pasiekti numatyti uždaviniai:

• užtikrinti sistemišką kūrybiškumo skatinimą kultūros, švietimo ir mokslo bei ūkio

srityse siekiant didinti kūrybinių industrijų dalį Lietuvos BVP bei Lietuvos gyventojų

užimtumą vykdant kūrybines veiklas;

• kaupti, analizuoti ir skleisti informaciją apie sektoriaus raidą;

• padėti formuoti kūrybinių industrijų plėtrai palankią aplinką.

Strategijoje numatyti uždaviniai atskleidžia Lietuvos KI sektoriaus problematiką – vieningos

sektoriaus plėtros skatinimo politikos reikalingumą ir naudą Lietuvos ekonomikai, statistinės

informacijos apie sektorių trūkumą, KI sektoriui palankios aplinkos nebuvimą. Kūrybinių ir

kultūrinių industrijų skatinimo ir plėtros strategijos įgyvendinimas ir priežiūra patikėta Kultūros

ministerijai ir jai pavaldžioms įstaigoms.

11 Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategija. 2007 (http://tar.tic.lt/) 12 Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategija. 2009 (http://tar.tic.lt/)

Ūkio politika

Ūkio ministerija yra pagrindinė institucija, kurios tiesioginė atsakomybės sritis apima vieno iš

ekonomikos variklių – verslo – koordinavimo politiką. Ūkio ministerija yra atsakinga už ES

paramos skirstymą verslui, verslo, ir ypatingai SVV, sąlygų gerinimą, investicijų pritraukimą ir

kitas su verslo ekonomika susijusias sritis. Kadangi Ūkio ministerija yra viena iš svarbiausių verslo

sektorių koordinuojančių institucijų, natūralu, jog ji daro didelę įtaką ir KI sektoriaus verslo

subjektų veiklai. Kaip jau minėta, Lietuvoje dar nėra vieningos visą KI sektorių koordinuojančios

politikos, todėl Ūkio ministerija nevykdo atskirų programų, skirtų tik kūrybinio verslo sąlygų

gerinimui.

Valstybės turi formuoti kryptingą politiką ir suteikti palankias sąlygas ekonomikos

vystymuisi, tačiau aktyviai įsitraukti į tam tikrų sričių, pavyzdžiui, kūrybinių ir kultūrinių industrijų,

valdymą, valstybė turėtų tik išimtinais atvejais, kai to tikrai reikia. Valstybės įsikišimas į kūrybinių

ir kultūrinių industrijų raidą turi būti atliekamas laikantis šių trijų pagrindinių principų11: teisėtumo,

veiksmingumo ir efektyvumo. Teisėtumo principas yra įgyvendinamas, kuomet valstybės įsikišimas

vyksta tada, kai visuomenė (arba rinkos) nebesugeba susikontroliuoti ir išspręsti problemų be

valstybės pagalbos. Valstybės įsikišimas yra veiksmingas, kuomet yra pasiekiami nustatyti tikslai.

Efektyvumas yra pasiekiamas tada, kai socialinis prieaugis gaunamas didesnis, nei tam prieaugiui

pasiekti reikiami kaštai.

Kūrybinės ir kultūrinės industrijos yra labai specifinė sritis, galinti daryti ir jau daranti didelę

įtaką pasaulio ekonomikoms, todėl valstybių kišimasis į šio sektoriaus raidą turi būti labai gerai

pamatuotas, pasvertas ir apgalvotas. ES sąjungos ir jos narių vadovų galvosūkiai pastaruoju metu

yra susiję su kūrybinėmis industrijomis – visi suka galvas, kaip paskatinti KI sektoriaus vystymąsi,

o tiksliau, kaip paspartinti tiek tiesioginius, tiek ir netiesioginius KI sukuriamus efektus skatinant

ekonomiką. Tam, kad Lietuva taip pat galėtų pasinaudoti KI sektoriaus teikiamomis galimybėmis

šalies ekonomikos augimui, smulkaus ir vidutinio verslo vystymui, turi būti susitelkta ties stiprių

kūrybinių ir kultūrinių industrijų pamatų sukūrimu, kultūrinės gerovės išlaikymu ir kartu –

ekonominio potencialo išlaisvinimu.

KI sektoriaus plėtra ir perspektyvos jau yra neatsiejama Lietuvos ūkio augimo politikos dalis,

kadangi politiniai sprendimai gali svariai įtakoti KI sektoriaus vystymąsi bei lygiai taip pat

sėkminga KI plėtra ir augimas multiplikatoriaus principu gali paskatinti šalies ekonomiką. Lietuvos

ekonomikos vystymosi politikos gairės yra apibrėžtos Lietuvos ūkio plėtros strategijoje iki 2015

metų13, kurioje strateginiai tikslai detalizuoti ir konkretizuoti trimis lygiais, juos susisteminant į

vadinamąjį tikslų medį. Pats strategijos pamatas yra sukoncentruotas generaliniame strateginiame tiksle – „sukurti aplinką šalies materialinei ir dvasinei gerovei plėtoti“. Šią aplinką nusako:

� stabili ekonominė plėtra;

� sveika gamtinė aplinka dabar ir ateities kartoms;

13 Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. 2002 (http://www.ukmin.lt/)

� asmens saugumas fizine, teisine ir socialine prasmėmis;

� žmogaus kapitalo plėtra;

� pilietinės visuomenės plėtra.

Strategijoje pabrėžiama, jog turi būti plėtojamos žmogaus pasirinkimo galimybės visais jo

gyvenimo aspektais – ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu. Taip pat turi būti užtikrintas

žmogaus galių stiprinimas, investuojant į jo švietimą, lavinimą ir sveikatos apsaugą (žmogaus

kapitalo didinimą), kuris turi aprėpti visus šalies gyventojus, sudarant sąlygas naudotis savo

galiomis ekonominei ir kūrybinei veiklai, dalyvaujant politikoje, visuomeniniame gyvenime ar

užsiimant kita veikla.

Lietuvos ūkio plėtros strategijos tikslų įgyvendinimą gali palengvinti didesnis dėmesys

kūrybiniam sektoriui – Ūkio ministerijai daugiau dėmesio skyrus KI sektoriaus galimybių gauti

finansavimą didinimui, investicijų pritraukimui, taip pat skatinimui burtis į jungtinius kompetencijų

tinklus ar bendradarbiavimo struktūras (klasterius, slėnius, mokslo ir technologijų parkus,

inkubatorius), kūrybinis verslas, kurdamas aukštesnę pridėtinę vertę, prisidėtų prie stabilios šalies

ekonomikos plėtros. Kūrybinė veikla skatina inovacijas įvairiuose ekonomikos sektoriuose, todėl,

pavyzdžiui, žmogiškųjų išteklių plėtra, nukreipta kūrybinių kompetencijų linkme gali prisidėti prie

įvairių pramonės sričių vystymosi.

Kūrybinių ir kutlūrinių industrijų galimybės skatinti ekonomiką yra neišsemiamos, kadangi

kūrybinei veiklai ribų nėra, o žinant, kaip kūrybinė veikla veikia inovacijų kūrimą, o vėliau – ir jų

vartojimo plitimą visuose kituose ekonomikos sektoriuose, nekyla abejonių, jog Lietuvos KI

sektorius gali padėti įgyvendinti ir kituose svarbiuose strateginiuose raidos dokumentuose

numatytus tikslus. Vienas iš šių dokumentų – Lietuvos Nacionalinė bendroji strategija 2007 – 2013

metams14, kurioje pabrėžiama aukštos kvalifikacijos bei inovacijų valstybinė politika. Minėtoje

strategijoje yra numatyta ES struktūrinių lėšų įsisavinimo politika, prioritetinės kryptys, tikslai ir

priemonės tiems tikslams pasiekti. Tačiau šios strategijos trūkumas yra tas, jog joje kūrybinio verslo

skatinimui nėra numatyta jokių atskirų programų. Tai iš esmės priveda prie problemų, kurias

nulemia kūrybinio verslo sandara ir skirtumai nuo tradicinių verslų. ES struktūrinių fondų paramai

gauti numatytų priemonių finansavimo sąlygų aprašai dažniausiai yra orientuoti į bendrą verslo

modelį, todėl kūrybiniai verslai turi bandyti „įsisprausti“ į tradicinio verslo rėmus. Ši problema

turėtų būti plačiai akcentuojama, kadangi aukštą pridėtinę vertę kuriantis kūrybinis sektorius neturi

gerų sąlygų ES paramai gauti, dėl ko nukenčia Lietuvos ekonomikos vystymasis, o ir pats ES fondų

lėšų įsisavinimas praranda dalį efektyvumo.

Lietuvos kūrybinis sektorius turi didelį ekonomikos skatinimo potencialą ir su tuo sutinka visi,

tačiau šioje vietoje susiduriama su kita – Lietuvos rinkos dydžio problema. Lietuva yra mažą vidaus

rinką turinti valstybė, todėl didelė šalies ekonomikos dalis yra paremta prekių ir paslaugų

14 Nacionalinė bendroji strategija: Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategija konvergencijos tikslui įgyvendinti. 2007 (http://www.esparama.lt/)

pardavimais kitose rinkose. Eksportas yra Lietuvos ekonomikos pagrindas – net apie 60 procentų

Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) sudaro eksportuojamos prekės ir paslaugos, todėl

užsienio prekyba yra vienas iš svarbiausių valstybės prioritetų. 2009 metais patvirtinta Lietuvos

Respublikos 2009-2013 metų eksporto plėtros strategija15 yra esminis dokumentas, kuriame

numatyti svarbiausi Lietuvos konkurencingumo užsienio šalyse didinimo tikslai, uždaviniai, kuriuos

turi įgyvendinti Lietuvos valstybės institucijos ir kiti atsakingi vykdytojai.

Lietuvos eksporto plėtros strategijoje yra numatyta 2015 metų vizija: Lietuva – Baltijos jūros

regiono paslaugų centras. Strategijoje yra numatyta, kad iki 2015 metų Lietuvos eksporto struktūra

gerokai pasikeis – apie 50% sudarys paslaugų eksportas (intelektinės paslaugos – 20 procentų,

turizmas – 10 procentų, kitos paslaugos – 20 procentų). Šioje vietoje atsiranda galimybė tinkamu

momentu išnaudoti KI sektoriaus potencialą – kūrybinės industrijos yra iš esmės inovacinė veiklos

sfera, paremta intelektine veikla, kurianti gerokai aukštesnę pridėtinę vertę, nei dauguma kitų

ekonomikos sektorių, besiremianti aukštos kvalifikacijos specialistais ir užtikrinanti jų kūrybinę

saviraišką plačiose rinkos srityse. Šis sektorius turi visas galimybes prisidėti prie šalies eksporto

strategijos vizijos įgyvendinimo eksportuodamas intelektines / kūrybines paslaugas, taip pat ir

kūrybinę produkciją. Be to, turizmas taip pat yra priskiriamas kūrybinėms ir kultūrinėms

industrijoms, todėl strategijos vizija tiesiogiai siejasi su visu KI sektoriumi.

Kuriant Lietuvos eksporto plėtros strategiją kaip vienas vienas iš strategijos tikslo

įgyvendinimo uždavinių buvo numatytas ekonomikos nuosmukio poveikio eksportuojančioms

įmonėms sušvelninimas. Tai padaryti siekiama sukuriant eksporto kreditų draudimo sistemą, didelį

dėmesį skiriant pirkėjų atsiskaitymams už prekes bei ES fondų lėšomis remiant eksportuojančių

įmonių veiklą. Norint, jog prie strategijos įgyvendinimo svariai prisidėtų ir kūrybinis verslas,

kuriant numatytas priemones būtina atsižvelgti į KI sektoriaus specifiką bei numatyti specialias

sąlygas, tinkančias eksportuojantiems KI verslams paremti.

Kitas strategijos tikslui įgyvendinti nustatytas uždavinys – galimybių rasti užsienio partnerių

ir aktyviau skverbtis į užsienio rinkas sudarymas. Ūkio ministerija, įgyvendindama šį uždavinį taip

pat turi pasirūpinti, jog būtų ieškoma eksporto partnerių ne tik pagrindinėms pramonės sritims, bet

ir didžiausią potencialą turinčių KI subsektorių įmonėms (KI potencialiausi subsektoriai

analizuojami 3.3.3 skyrelyje). Šio uždavinio įgyvendinimu taip pat rūpinsis ir Užsienio reikalų

ministerija bei įvairios valstybės diplomatinės institucijos, kurios sieks pritraukti investicijų į

eksportuojančias Lietuvos įmones, užmegzti santykius su suinteresuotomis užsienio valstybių

institucijomis. Įgyvendinant šį uždavinį jau yra įkurta ir specializuota valstybinė įmonė VšĮ

„Eksportuojančioji Lietuva“, kurios tikslas – didinti Lietuvos gyventojų gerovę per šalies

ekonomikos augimą.

Kūrybinių industrijų svarba dar nėra akcentuojama visuose svarbiuose Lietuvos strateginiuose

dokumentuose ir tai yra natūralu – nemaža dalis analizuotų teisės aktų ir strategijų yra parengtos

prieš keletą metų, kuomet adekvataus dėmesio kūrybiniam sektoriui tūkumas buvo jaučiamas gan 15 LR 2009-2013 metų eksporto plėtros strategija. 2009 (http://www.ukmin.lt/)

stipriai. Dėl šios priežasties kol kas galima įžvelgti tik netiesiogines KI sektoriaus sąsajas su

dauguma išvardintų dokumentų, tačiau pačiose naujausiose Lietuvos ekonomikos ir ūkio raidos

kryptis numatančiose strategijose aliuzijų į kūrybinę ekonomiką galima aptikti vis daugiau. Bene

naujausias to pavyzdys – 2010 m. spalio mėnesį parengta „Lietuvos pažangos strategiją 2030“16,

kurioje labai svarbi vieta numatoma kūrybinei visuomenei ir kūrybinei ekonomikai. Šioje

strategijoje pateikta Lietuvos vizija iki 2030 metų: Lietuva – atvira ir sėkmės lydima kūrybingų bei

atsakingų žmonių šalis.

Strategijos viziją įgyvendinti numatoma padedant šioms Lietuvos siekiamybėms:

Atvira šalis – moderni ir dinamiška, kurios visuomenė atvira naujovėms ir besikeičianti

idėjomis, vertinanti ir įsiklausanti į globalios Lietuvos žmonių nuomonę. Atvira vidaus ir išorės

konkurencijai ekonomika, perimanti ir kurianti technologijas, sugebanti prisitaikyti prie pokyčių ir

nebijanti globalizacijos iššūkių. Lietuvos pažanga bus vertinama Globalizacijos ir Ekonominės

laisvės indeksais, pagal kuriuos Lietuva siekia patekti tarp 5–ių geriausių šalių ES.

Sėkmės lydima šalis – konkurencinga, skatinanti pažangą ir kurianti pasitikėjimo kultūrą,

puoselėjanti talentus ir ugdanti žmonių kūrybiškumą, esanti tarp Baltijos jūros regiono lyderių ir

pasaulio turtingiausių valstybių. Lietuvos pažangą leis įvertinti Gyvenimo kokybės indeksas arba

Laimės indeksas, pagal kurį siekiama patekti tarp 5–ių laimingiausių šalių ES arba tiesiog

kokybiškai gyvenančia šalimi.

Kūrybingi žmonės – aktyvūs ir verslūs, ieškantys naujų idėjų ir kūrybingai jas realizuojantys.

Iniciatyvūs žmonės, skatinantys kaitą ir joje dalyvaujantys, priimantys iššūkius kaip naujas

galimybes. Pasaulinis inovatyvumo indeksas arba Suminis inovatyvumo indeksas parodys, ar

pavyko išugdyti kūrybiškas asmenybes. Pagal šiuos rodiklius Lietuva siekia patekti tarp 5–ių

geriausių ES šalių. Lietuvos raidos vizijos iki 2030 metų pagrindiniai principai – atvirumas, aktyvus

sėkmės siekimas, iniciatyvumas ir atsakomybė turi būti kūrybinės ir pilietinės visuomenės,

sumanios ekonomikos, šiuolaikiškų valstybės paslaugų plėtros pagrindu.

Kūrybinė ir pilietinė visuomenė – tai kiekvieno piliečio idėjų iškėlimui ir kūrybinės energijos

realizavimui, naujovėms ir iššūkiams atvira visuomenė, kuri yra solidari ir savivaldi bei politiškai

brandi visuomenė.

Sumani ekonomika – tai aukštą pridėtinę vertę visiems piliečiams sukurianti ekonomika su

didele kapitalo grąža, grindžiama žiniomis, verslumu, atsakomybe ir kūrybos laisve.

Valstybės paslaugos – tai teisinė bazė, viešosios paslaugos ir bendroji infrastruktūra, kurios

sudaro sąlygas vystytis kūrybinei ir pilietinei visuomenei bei sumaniai ekonomikai.

Nors ir be išvardintų KI sektoriaus vystymuisi svarbių strateginių dokumentų tikrai galima

susidaryti aiškią Lietuvos viziją, tačiau dabartinė ūkio raidos politika dar nėra pasirengusi tos

vizijos įgyvendinimui. Taigi, nepaisant to, jog šalies strateginių dokumentų įgyvendinimo pasekmės

16 Lietuvos pažangos strategija 2030. (http://www.lietuva2030.lt/)

KI sektoriuje dar nėra pastebimos, egzistuoja nemenkų iššūkių, skatinančių daugiau dėmesio skirti

KI sektoriaus palaikymui bei plėtrai ir konkrečių priemonių, užtikrinančių galimybę pasiekti tikslus,

įgyvendinimui.

Švietimo politika

Su švietimo sektoriumi susietos kūrybinės ir kultūrinės industrijos gali atlikti svarbų vaidmenį

ugdant reikiamus sektoriaus darbuotojų kūrybos, verslumo, bendravimo su kitomis kultūromis

įgūdžius. KI gali padėti Lietuvai siekti žinių visuomenės įgyvendinimo tikslų, aukštos kvalifikacijos

specialistų dėka suteikti galimybes kurti kokybiškesnę produkciją, naujos kompetencijos ir įgūdžiai

gali paskatinti naujų inovatyvių ir sudėtingo turinio produktų bei paslaugų kūrimą. Kultūros, ūkio ir

švietimo sistemas reikia nukreipti bendra – į KI sektorių orientuota – veiklos kryptimi, kadangi

dabartinės ekonomikos globalizacijos sąlygos verčia formuoti modernią, prie besikeičiančių sąlygų

prisitaikančią visuomenę.

Kūrybiškumas yra gebėjimas, įgalinantis susieti, atrodytų, nesuderinamus dalykus, kurti kažką

naujo, inovatyvaus, originalaus, praplėsti gaminių funkcionalumo ribas ir t.t. Siekiant ugdyti

integralų kūrybinį mąstymą ir elgesį reikia šalinti imperatyvias mokyklines, kolegijų užduotis ir

tikslus bei remti originalią, meninę individų saviraišką. Turima omenyje ne tik meniškumo

ugdymas dailės pamokose, bet ir kitų kūrybinėms industrijoms svarbių veiklų – dizaino, mados,

televizijos, naujųjų medijų, kompiuterinių žaidimų, radijo aktyvumo, vaidybos – skatinimas ir

kituose užsiėmimuose.

Anot G. Mažeikio17, kūrybingumo ugdymas įvairiuose dalykuose yra susijęs su kūrybinių

gebėjimų perkeliamumo (transferability of creative skills) poreikiu, svarbiu šiuolaikinei visuomenei

ir ekonomikai. Tuo tikslu svarbu mokyklose, kolegijose, universitetuose sudaryti palankias

kūrybiniam mokymuisi ekosistemas (the creative learning ecosystem) arba palankią kūrybiniam

lavinimuisi aplinką (creative learning environment). Tai sunkios užduotys, kadangi jos yra

susijusios su kitokia mokymosi erdvės, mokytojo ir mokinio santykio bei švietimo rezultatų

samprata, nei šiuo metu vyrauja Lietuvoje. Į kūrybiškumą orientuota politika turi remti mokinio

kūrybinių gebėjimų bei verslumo skatinimą, kas lems ir tam tikrą mokyklos atvirumą rinkai,

pavyzdžiui, organizuojant bendradarbiavimą su vietos privačiomis įmonėmis, nevyriausybinėmis

organizacijomis bei rengiant įvairias muges, festivalius, organizuojant laisvalaikio renginius.

G. Mažeikis teigia, jog svarbia švietimo sistemos galimi gali tapti kūrybinio, o ne paprasto

verslo inkubatoriai, kadangi kūrybiniuose inkubatoriuose yra vystomas ne vien įprastas verslas, o

kūrybiškas, lankstus, imlus naujovėms ir inovacijoms. Kūrybiniai verslo inkubatoriai ar specialios

rėmimo programos galėtų padėti baigusiems kolegijas, universitetus jauniems ir talentingiems

verslininkams, menininkams plėtoti savo originalią gamybą, eksperimentuoti, režisuoti vartojimą

bei užsiimti kita naudinga visuomenei veikla.

17 Mažeikis G. Meno įtaka Europoe kūrybinei raidai ir edukacijai. 2009

Lietuvoje, norint švietimo sistemai suteikti lankstumo, reikia imtis kryptingos aukštojo

moklso pertvarkos – užtenka nuodugniai išanalizuoti labiau išsivysčiusių Europos valstybių patritį

ir sukauptas žinias organizuojant nuosavas švietimo sistemas. Ypač nemažai pasiekę šioje srityje

yra Skandinavijos šalys.

Norvegija18 savo švietimo sistemoje yra įdiegusi nacionalinę programą „Kultūrinė mokyklinė

kuprinė“. Programa siekiama, kad visi mokiniai susipažintų su aukšto meninio lygio profesionalia

kūrybine ir menine raiška įvairiose meno srityse. Programa apima atlikėjų menus,

vaizduojamuosius menus, kiną, muziką, literatūrą ir kultūros paveldą. Tai bendra švietimo ir

kultūros sektorių programa nacionaliniu ir regioniniu lygiu, apimanti visas Norvegijos apygardas ir

savivaldybes. Apskričių kultūros ir švietimo skyriai yra atsakingi už programos koordinavimą

atskiroje apygardoje, bet atskitas programas rengia ir savivaldybės. Norvegija jau seniai suprato, jog

kūrybiškumas turi būti ugdomas jau mokyklos suole, taigi ši šalis jau gali pasigirti savo požiūrio

rimtumu į KI sektoriaus raidos ateitį.

Švedijos pavyzdys – kultūrinė / kūrybinė švietimo programa „Kūrybiška mokykla“. Švedija

jau turi ilgą ir turtingą meno, kultūros projetų mokyklose ir kultūros institucijose patirtį, tačiau šios

šalies politikai nusprendė, jog mokyklose turėtų būti dar daugiau kultūrinių projektų ir iniciatyvų.

Šios programos dėka savivaldybės ir atskiros mokyklos gali rašyti projektus ir prašyti lėšų

profesionalaus meno pristatymams, ugdantiems vaikų ir jaunimo kūrybiškumą, taip pat

trumpesniems ar ilgesniems menininkų ir mokyklų bendradarbiavimo projektams, kultūrinių

institucijų ir mokyklų bendradarbiavimo projektams ir pan.

Dar viena sveikintina iniciatyva siekiant kūrybiškumą ir kultūros skatinimą įtvirtinti švietimo

sistemoje – Danijoje įkurta institucija Skojetjenesten („Mokyklų tarnyba“). Tai institucija, iš esmės

vekianti muziejų srityje, t.y. koordinuojanti muziejų edukacinių programų kūrimą, jų pritaikymą

mokyklų programoms ir mokyklų informavimą apie muziejų pasiūlą. Mokyklų tarnyboje dirba

profesionalūs edukatoriai, meno istorikai bei pedagogai, kurie padeda muziejams kurti edukacines

programas, susietas su įvairių dalykų įvairių klasių mokyklinėmis programomis, nuo fizikos,

geometrijos, geografijos iki istorijos ir literatūros. Kasmet yra išleidžiamas katalogas, kuris pritato

visų muziejų visas edukacines programas, kiekvienai edukacinei programai yra išleidžiamas atskiri

leidinys mokytojams, kiekviena edukacinė programa turi kelia variantus, yra pritaikoma pagal

moksleivių amžių. Mokyklų tarnyba kartu su muziejais rengia kursus – pristatymus mokytojams,

kur supažindina su įvairiomis edukacinėmis programomis. Ši schema veikia Danijoje netgi 35

metus ir jau drąsiai galima teigti, jog ji labai pasiteisino. Taip pat Danijoje veikia kita schema, pagal

kurią yra remiami meninkų projektai mokyklose, panašiai, kaip tai yra daroma Švedijoje. Šią

programą taip pat administruoja Danijos menų taryba.

Paskutinis Skandinavijos šalių pavyzdys švietimo ir kūrybos sričių integravime yra Suomijos

Aalto universitetas Helsinkyje. Šis universitetas yra gyvas įrodymas, kaip sėkmingai gali

18 Report of the Open Method of Coordination-Expert Working Group (OMC-EWG) on Cultural and Creative Industries (CCIs). http://ec.europa.eu/culture/

bendradarbiauti švietimo, kultūros bei verslo sektorius – projekto metu buvo apjungti trys Suomijos

universitetai (Helsinkio ekonomikos mokykla, Helsinkio technologijos universitetas bei Menų ir

dizaino universitetas). Aalto universitetas yra unikalus pavyzdys, kaip galima į vieną vietą suburti,

atrodytų, skirtingas kompetencijas – ekonomikos, vadybos, technologines bei menines / kūrybines.

Šis universitetas Suomijai padeda mažinti atstumą tarp kūrybinių kompanijų ir mokslo institucijų.

Projekto pradžioje buvo skirtas 200 mln. EUR finansavimas (20 % finansavo verslo sektorius),

kuris artimiausioje ateityje turėtų išaugti iki 700 mln. EUR.

Neapsiribojant Skandinavijos šalių gerosios praktikos pavyzdžiais būtina trumpai aptarti ir

kitų Europos valstybių patritį siekiant apjungti švietimo ir kultūros bei kūrybos sritis. Kita šalis – tai

Olandija, kurioje 1996 metais Švietimo, kultūros ir mokslo ministerija pradėjo projektą „Kultūra ir

mokykla“. Dabar tai jau ne tik projektas, o neatsiejama Olandijos gyvenimo dalis. Šio projekto

rėmuose kultūros institucijos ar atskiri menininkai siūlo įvairius kultūros meniu pradinėms

mokykloms. Pagrindinėje mokykloje, priklausomai nuo mokyklos tipo yra privaloma 4-5 metus

lankyti kultūros, meno ir medijų kursą. Tai nėra tiesiog teorinės pamokos, bet tai yra įvairių

kultūros ir meno sričių pažinimas ir kūryba, lankymasis kultūros institucijoje (teatruose, kinuose,

muziejuose, parodose) ir patirčių refleksija. Tokiems apsilankymams valstybė skiria 23 eurų vertės

bilietą vienam mokiniui metams bei nuolaidas apsilankymui kultūros įstaigose.

Talentų rėmimo programa Vengrijoje – dar viena puiki iniciatyva. Vengrija jau 2006 metais,

supratusi kūrybos įtaką, reikšmę bei svarbą mokslui, ekonomikai ir socialiniam šalies klimatui,

įkūrė Vengrijos talentų rėmimo tarybą (The Hungarian Talent Support Council (HTSC)). Ši

organizacija buvo įkurta daugiausia nevyriausybinių organizacijų dėka siekiant išlaikyti kultūros

palikimą bei remiant talentų paieškos programas Vengrijoje. Šiandien HTSC vienija daugiau nei 27

organizacijas, o jos pagrindinė misija – remti įvairių formų talentų atradimo programas, pradedant

talentingų vaikų paieška, neapsiribojant profesionalių talentų rėmimu ir baigiant aukščiausios klasės

genijais ir kitais talentingais bei kūrybingais žmonėmis. Kitas Vengrijoje 2009 metais pradėtas

projektas – ES lėšomis remiama Integruota Vengrijos genijų rėmimo rėmimo programa, kuri siekia

išvystyti nacionalinį talentų rėmimo organizacijų tinklą, kuris padės sukurti ir sutvirtinti mokslo ir

talentų rėmimo procesus, vykdomus mokyklose, nevyriausybinėse organizacijose ir netgi remiamas

pavienių rėmėjų.

Portugalijoje galima rasti dar vieną pavyzdį, kaip švietimo politika puikiai integruojasi su

kultūra ir kūryba, – kultūros ministerija parengė „Inov-Art“ programą, kuri siekia sukurti profesinės

integracijos galimybes meno ir kultūros organizacijose daugiau nei dviems šimtams kvalifikuotų ar

besispecializuojančių tam tikrose srityse jaunų specialistų. 2010 metų duomenimis19, Inov-Art

programa sulaukė tikrai nemažo dėmesio – buvo gauta beveik 3,2 tūkst. norinčiųjų stažuotis

paraiškų (2 tūkst. 2009 metais) bei 705 įmonių iš 45 pasaulio šalių, norinčių priimti stažuotojus iš

užsienio.

19 Report of the Open Method of Coordination-Expert Working Group (OMC-EWG) on Cultural and Creative Industries (CCIs). http://ec.europa.eu/culture/

Lietuva, gerai išstudijavusi minėtus užsienio šalių pavyzdžius, tikrai turi galimybę pritaikyti

mūsų šaliai labiausiai tinkančių programų modelius ir taip kurti naują kultūros ir kūrybos politikos

kryptį, iš pagrindų pakeisiančią požiūrį į kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorių. Tam tikslui

būtina apibrėžti ir į švietimo sistemą įdiegti kultūringo bei kūrybingo žmogaus pagrindus, kad

ateities kartos būtų kūrybiškai ugdomos jau mokyklos suole. Valstybė turi žinoti, jog reikia sukurti

paskatas ir galimybes kultūrinio ir kūrybinio ugdymo programų sukūrimui ikimokyklinio ir

bendrojo ugdymo pakopose bei užtikrinti tam reikalingą finansavimą.

KI sektoriaus valdymo koncepcija

Dabartinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų situacija yra tokia, jog kultūrinę sektoriaus dalį

koordinuoja Kultūros ministerija, kartu su jai pavaldžiomis institucijomis įgyvendindama kultūros

politiką. Tuo tarpu kūrybinė sektoriaus dalis neturi konkrečios valdymo politikos – Kūrybinių

industrijų skatinimo ir plėtros strategija numato bendras KI sektoriaus vystymo kryptis, tačiau čioje

vietoje pasigendama Ūkio ministerijos vaidmens skatinant kūrybinį šalies verslą.

Vieningos kūrybinių ir kultūrinių industrijų politikos formavimas gali būti užtikrintas tik

sėkmingai koordinuojant už skirtingas KI sektoriaus sritis atsakingų institucijų veiksmus, todėl

studijos rengėjai siūlo kūrybinių ir kultūrininių industrijų politikos formavimo institucinės schemos

koncepciją. Koncepcinėje schemoje (3.1.2.1 pav.) pavaizduotos už KI politikos formavimą

atsakingos pagrindinės skirtingų lygių institucijos:

� Seimas – atsakingas už kultūros politikos įstatymų bazės formavimą;

� Vyriausybė numato pagrindinius kultūros srities tikslus ir priemones jiems pasiekti;

� Kultūros ministerija (KM) tiesiogiai atsakinga už nacionalinės kultūros politikos

planavimą, koordinavimą, stebėseną, finansavimą ir įgyvendinimą;

� Ūkio ministerija (ŪM) tiesiogiai atsakinga už verslo sąlygų formavimą, ES

struktūrinės paramos skirstymą, investicijų pritraukimą, paramą smulkiajam ir

vidutiniam verslui;

Siūloma valstybės kultūros politikos valdymo institucinės schemos koncepcija pateikiama

3.1.2.1 paveiksle.

3.1.2.1 pav. Siūloma Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės politikos formavimo institucinė schema

* SRTRF – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, KRF – Kultūros rėmimo fondas, LVPA – VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra, INVEGA – UAB Investicijų ir verslo garantijos

Sudaryta studijos autorių

Schemos viršuje yra trys svarbiausios Lietuvos valdžios institucijos – įstatymų leidžiamosios

valdžios fukcijas atliekantis Seimas bei įstatymų vykdomosios valdžios funkcijomis besidalijantys

Vyriausybė ir Prezidentas. Vyriausybei tiesiogiai pavaldžios Kultūros ir Ūkio ministerijos

siūlomoje koncepcijoje yra svarbiausios institucijos, tiesiogiai prisidedančios prie kūrybinių ir

kultūrinių industrijų valdymo. Tokia institucinė KI sektoriaus valdymo schema leistų aprėpti

praktiškai visą KI sektorių: Kultūros ministerija būtų atsakinga už kultūros politiką, kurią kuruoja

šiuo metu, o Ūkio ministerija – už kūrybinio verslo priežiūrą.

Kultūros politikos įgyvendinimas siūlomoje schemoje paliekamas toks, koks yra šiuo metu –

vykdomas per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF), Kultūros rėmimo fondą (KRF)

bei per specialias Kultūros ministerijos kontroliuojamas tarnybas ir komisijas, kurioms yra

paskirstyta atsakomybė kuruojant atskiras kultūros sritis. Be minėtų pagrindinių valstybinių

institucijų kultūros politikos įgyvendinimą vykdo įvairios kultūros įstaigos, kurioms ir siūlomoje KI

valdymo schemoje numatytas tas pats vaidmuo: kultūros namai, centrai, bibliotekos, viešosios

įstaigos, teatrai, muziejai, įvairios menininkų ir kitų kūrėjų bendruomenės, asociacijos ir dar

nemažai kitų įstaigų. Šios organizacijos Lietuvoje įsteigiamos arba privačių iniciatyvų pastangomis,

arba jas steigia valstybė, įgyvendindama kultūros politiką, finansuodama jų veiklą. Svarbi

priemonė, siekiant nustatytų valstybinių kultūros tikslų, yra dalinis kultūros projektų finansavimas,

kai valstybė, būdama „užsakove“ iš dalies finansuoja kultūros projektus, taip skatindama kultūros

įgyvendinime dalyvauti privataus sektoriaus subjektus ir pavienius menininkus, siekiant aktyvesnės

jų veiklos, dalyvavimo visuomenės gyvenime, tarptautinių ryšių plėtojimo, meno renginių įvairovės

ir sklaidos, kūrybinės galios stiprinimo, meno kūrėjų užimtumo didinimo.

Ūkio ministerijai bendroje KI sektoriaus valdymo schemoje numatytas ne mažiau svarbus

vaidmuo – ji atsakinga už didžiąją sektoriaus pajamų dalį generuojančio kūrybinio verslo, kurio

daugumą sudaro SVV subjektai, priežiūrą. Ūkio ministerijai įgyvendinant kūrybinio verslo

skatinimo ir plėtros politiką turėtų talkinti įvairios tiesiogiai pavaldžios institucijos, kurios ir šiuo

metu atlieka savo funkcijas skatindamos Lietuvos ekonomiką ir verslą: VšĮ Lietuvos verslo paramos

agentūra (LVPA), UAB „Investicijos ir verslo garantijos“ (INVEGA), VšĮ „Eksportuojanti

Lietuva“, VšĮ „Investuok Lietuvoje“ ir kitos. Į Ūkio ministerijos atsakomybės sritį taip, kaip ir šiuo

metu, turėtų įeiti ir kūrybinės verslo ir mokslo/meno bendradarbiavimą skatinančios infrastruktūros

kūrimas – integruotų mokslo, verslo ir studijų centrų (slėnių), mokslo ir technologijų parkų (MTP),

klasterių, verslo inkubatorių, verslo informacijos centrų ir kitų darinių, susijusių su KI, steigimas.

Siūloma kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus valdymo institucinė schema nereikalauja didelių

permainų į ją įtrauktų institucijų veikloje – Kultūros ir Ūkio ministerijų bei jų kuruojamų institucijų

atsakomybės sritys lieka tos pačios, tiesiog kiekvienos iš minėtų institucijų darbotvarkėse atsirastų

atskira kūrybinio verslo skatinimo programa, taip pat turėtų būti parengti atitinkami Kultūros ir

Ūkio ministerijų tarpinstituciniai veiklos planai, padėsiantys išvengti interesų konfliktų, dvigubo

finansavimo tiems patiems projektams ar kitų nesusipratimų.

Apibendrinimas

Lietuvos Kultūros ir Ūkio ministerijos turėtų inicijuoti teisės aktų pakeitimus sukuriant

centralizuotą kūrybinių ir kultūrinių industrijų rėmimo sistemą, kurios pagalba būtų finansuojamos

ir skatinamos su KI susijusios mokslo įstaigos, KI sektoriaus įmonės ir kiti subjektai. Rengiant

vieningą politiką ir kuriant KI finansavimo sistemą reikia parengti ir patvirtinti lėšų, skirtų KI

sektoriaus projektams dalinai finansuoti, planavimo metodiką, nustatant atskiroms KI sektoriaus

sritims skiriamą biudžeto ir ES struktūrinių ir kitų fondų asignavimų dalį, specialius KI sektoriui

taikomus projektų atrankos kriterijus, prioritetus, vykdytojus, bendradarbiavimo sistemą su kitomis

institucijomis.

Kūrybines ir kultūrines industrijas ėmus skirti kaip vientisą ekonomikos sektorių, būtina

parengti sistemingą teisinę bazę visapusiškam šio sektoriaus egzistavimui užtikrinti. Nauja

kūrybinių ir kultūrinių industrijų valdymo politika turėtų numatyti už KI sektorių bendrai atsakingų

institucijų atsakomybių sritis (vadovaujantis tarpinstituciniais veiklos planais), taip pat užtikrinti

politinį tęstinumą, kuris šiuo metu nutrūksta kiekvieną kartą, kai keičiasi valdžios atstovai –

renkamas seimas, keičiami ministrai ir t.t. Politinis tęstinumas, užtikrinamas naujos teisiškai

paremtos bendros kūrybinių ir kultūrinių industrijų politikos, prisidės prie kryptingo KI valdymo,

Lietuvos kūrybinio potencialo atskleidimo.

Artimiausiais metais Lietuvai įgyvendinus tokį planą būtų galima tikėtis realaus proveržio

kūrybinių ir kultūrinių industrijų srityje, ir, galbūt, Lietuva turėtų galimybę išnaudoti KI sektoriaus

teikiamus privalumus visai ekonomikai ir taip įgyti konkurencinį pranašumą kitų valstybių

atžvilgiu.

3.2. KI kryptys, meno ir verslo bendradarbiavimo formos, vystomos Lietuvoje

3.2.1 Regioninis aspektas: kūrybini ų industrij ų žemėlapiai

Kūrybinės ir kultūrinės industrijos pasižymi didele veiklos krypčių diversifikacija – šiam

sektoriui priklauso labai skirtingomis kūrybinėmis veiklomis užsiimantys verslo subjektai:

kompiuterinės programinės įrangos kūrimo įmonės, kino pramonė, radijas ir televizija, taip pat

vaizduojamieji ir scenos menai ir, galiausiai, į sektoriaus rėmus telpa kultūros sritis. Dėl tokio

sektoriaus nevienalytiškumo pirmiausia yra sudėtinga tiksliai išmatuoti sektoriaus dydį. Be to,

kūrybinės veiklos integruojasi ir kituose pramonės sektoriuose, o tai taip pat iškreipia statistiką.

Visa tai lemia, jog valstybei yra sunku formuoti tikslingą į KI sektorių orientuotą plėtros politiką,

nes šiam sektoriui reikia labai įvairių skatinimo ir rėmimo formų bei priemonių.

Taigi, norint sukurti tvirtą KI sektoriaus politikos sistemą, pirmiausia reikia pradėti nuo

pagrindų – būtina parengti tikslią metodiką ir išmatuoti tikrąją kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus

apimtį. Tačiau reikalinga žinoti ne tik sektoriaus dydį, bet ir nuodugniai ištirti šio sektoriaus

veikimo principus: verslo subjektų ryšius, rinkas, tiekimo grandines, veiklos vykdymo vietos

pasirinkimo kriterijus, kultūrines tendencijas ir t.t. Šiam tikslui puikiai pasitarnauja vadinamieji

sektoriniai žemėlapiai, o šiuo atveju tai būtų kūrybinių ir kultūrinių industrijų žemėlapiai. Pirmasis

toks žemėlapis D. Britanijoje buvo parengtas daugiau nei prieš dešimtmetį, o Lietuvoje, tuo tarpu,

kol kas yra parengti tik atskiri detalūs rektoriaus tyrimo dokumentai – Alytaus ir Utenos apskričių

(2005), Kauno regiono (2009) ir vis dar rengimo stadijoje esantis Vilniaus kūrybinių industrijų

žemėlapis. Tačiau tokia pati situacija yra ne tik Lietuvoje – iki šios dienos Latvijoje ir Estijoje tai

pat yra parengti tik nesistemingi atskiri industrijų žemėlapiai, o jų rengimo darbo grupės dažnai

turėjo skirtingas rezultatų vizijas. Taigi jau atėjo metas suvokti, kad tiek Lietuvai, Latvijai ir Estijai,

tiek ir kitoms ES šalims, norint suvienyti ir bendrai koordinuoti KI sektorių skatinančią politiką,

būtina sukurti koordinuotą požiūrį į sektorinių žemėlapių sudarymą, kuris pateiktų išsamius

duomenis ir leistų tiksliai įvertinti KI sektoriaus dinamiką ir turimą potencialą visame regione.

Požiūrį į bendros kūrybinių ir kultūrinių industrijų žemėlapių kūrimo sistemos reikalingumą

Baltijos valstybėse pateikia kūrybinių industrijų Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje tyrimas20, atliktas

2010 metais – „Creative industries in Estonia, Latvia ant Lithuania“. Šio tyrimo autoriai pateikia

puikią metodiką, nuo ko reikėtų pradėti, kuriant išsamų Ki sektoriaus žemėlapį – pirmiausia reikia

atsakyti į šiuos klausimus:

a.) Į kurias KI sektoriaus dalis mes norime susikoncentruoti labiausiai?

Skirtingi kūrybinių industrijų sektoriaus segmentai veikia remdamiesi savitais verslo

modeliais, turi atskiras rinkas, paskirstymo kanalus, regionines charakteristikas. Dėl šių skirtumų

yra labai sudėtinga išsamiai ir koncentruotai ištirti visas sektoriaus sritis, tačiau, nors ir galima

išmatuoti viso sektoriaus dydį, pradžioje svarbu nustatyti prioritetines sritis, kad būtų galima atlikti

giluminį pasirinktų sričių tyrimą. Taigi reikia pagrįstai apsvarstyti esamą sektoriaus situaciją ir

identifikuoti didžiausią potencialą turinčias jo dalis, tačiau tai visiškai nereiškia, jog reikia

susikoncentruoti ties tais subsektoriais ar veiklomis, kurios generuoja didžiausią augimą – kai

kurios veiklos iš pirmo žvilgsnio statistiškai neatrodo potencialiausios, tačiau dažnai vaidina esminį

vaidmenį kuriant pridėtinę vertę.

b.) Kiekvieno regiono atskirose dalyse KI subjektai ir jų veiklos principai skiriasi. Kaip sukurti vienodą sektoriaus kuriamos vertės įvertinimo sistemą, kai KI sektoriaus diferenciacija yra labai didelė?

Tikroji kūrybinių industrijų jėga slypi šio sektoriaus įvairovėjė: pradedant nykštukiniais

kūrybiniais verslais (vaizduojamieji menai, dizainas), neretai susikuriančiais universitetuose,

baigiant iškylančiais medijų verslo klasteriais. Sektoriaus vaidmuo ekonomikoje taip pat skiriasi

priklausomai nuo konteksto, nuo aplinkos, kurioje tas verslas vystosi. Efektyvus strateginis požiūris

turi įvertinti tokį sektoriaus nevienalytiškumą bei aiškiai atskirti sektoriaus segmentus, kuriuos

galima efektyviausiai remti, taip pat, vystant sektoriaus strategiją, būtina numatyti pačias

perspektyviausias ir patogiausias vietas ir regionus, kuriuose KI verslas gali pėtotis palankiausiomis

sąlygomis.

c.) Kokios yra platesnės kūrybin ės darbo jėgos integracijos galimybės?

Žiūrint į Baltijos šalių perspektyvas, kyla kausimai, ar pagrindinis regiono tikslas yra remti KI

sektorių ir leisti jam vystytis, ar susilelkti ties platesnėmis galimybėmis, susijusiomis su kūrybinių

darbuotojų gebėjimais integruotis į kitų ekonomikos sektorių verslo subjektų vertės kūrimo

grandines. Nuo didžiųjų miestų nutolusiuose regionuose KI sektoriaus suklestėjimo tikėtis sunku,

20 Creative industries in Estonia, Latvia and Lithuania, 2010. (www.koperator.lt)

tačiau, jei šis sektorius ir jo darbo jėga gali plačiau skatinti ekonomiką, nutolusiuose regionuose

būtina skatinti būtent šią perspektyvą.

Kūrybinių ir kultūrinių industrijų žemėlapio sukūrimo pagrindiniai tikslai: išanalizuoti

kūrybinių ir kultūrinių industrijų situaciją mieste ar regione, įvertinti šio sektoriaus dydį,

problemiką, įtaką miesto ekonomikai. Kiti tikslai yra susiję su šio sektoriaus paslaugų viešinimu

vietiniu, nacionaliniu ir net tarptautiniu mastu. Kūrybinių industrijų žemėlapis suteikia naudą ne tik

politikos formuotojams – patys kūrybinių verslų atstovai turi galimybę pasiekti informaciją apie

savo segmento partnerius, konkurentus, kadangi žemėlapis yra tarsi duomenų bazė, kuria gali

naudotis visi norintys.

Ištyrus sektorių ir atsakius į minėtus tris klausimus būtų galima teigti, jog turima informacijos

apie sektoriaus vidinius ryšius, perspektyviausias plėtros kryptis ir galimybes, todėl šioje vietoje jau

pradedami kurti pagrindai kūrybinių ir kultūrinių industrijų politikos formavimui. Kūrybinių

industrijų sektorinio žemėlapio sudarymas, kuris jau yra numatytas Kūrybinių industrijų skatinimo

ir plėtros strategijoje, Lietuvai yra labai svarbus žingsnis, galintis padėti tiksliau perprasti visą

sektoriaus sandarą ir taip aiškiau identifikuoti problemas ir pagrindinius jų šalinimo būdus.

3.2.2 Ekonominių ir socialinių sričių sanglaudos galimybė šalies regionuose

Lietuva nuo 2004 metų yra pilnavertė Europos Sąjungos narė, todėl natūralu, jog nuo mūsų

narystės sąjungoje pradžios nacionalinė politika buvo vis labiau suvienijama su bendra ES politika

ir tai formuoja valstybės vystymosi viziją. 1993 m. įsigaliojusioje Europos Sąjungos sutartyje

ekonominė ir socialinė sanglauda įtvirtinta kaip vienas pagrindinių ES tikslų, taigi ir Lietuvai

įstojus į ES vis daugiau dėmesio skiriama ekonominių ir socialinių sričių vystymuisi.

Nuo 2009 metų, kuomet ES valstybėse įsigaliojo Lisabonos sutartis, ekonominės ir socialinės

sanglaudos politika buvo papildyta teritorinės sanglaudos dimensija, ir, nors diskusijos dėl

teritorinės sanglaudos vyksta jau beveik du dešimtmečius, tačiau kol kas sąvoka „teritorinė

sanglauda“ tebėra gana neaiški apibrėžties, metodų bei požiūrio atžvilgiu. Tiesioginė Lisabonos

sutarties įtaka sanglaudos politikos įgyvendinimui pasireiškia per tai, jog ekonominės, socialinės ir

teritorinės sanglaudos siekis buvo įrašytas prie pagrindinių ES tikslų21. Ši nuostata nepraplečia ES

kompetencijos sanglaudos politikos srityje, tačiau pripažįsta teritorinės sanglaudos svarbą.

Verta paminėti, jog ne tik ES politika formuoja Lietuvos valstybės prioritetus – teritorinės ir

teritorinės socialinės sanglaudos samprata Lietuvos regioninėje politikoje buvo įvesta dar iki

Lisabonos sutarties įsigaliojimo. 2005 metais patvirtintoje Lietuvos regioninės politikos iki 2013

metų strategijoje22 nustatytas toks Lietuvos regioninės politikos ilgalaikis tikslas: užtikrinti aukštą

gyvenimo kokybę visiems šalies gyventojams. Be to, vienas iš Lietuvos regioninės politikos

21 LR Seimas. Lisabonos sutarties įtaka ir jos praktinis poveikis sanglaudos politikai. (http://www3.lrs.lt/) 22 Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategija (http://www3.lrs.lt/)

strateginių tikslų plėtros laikotarpiu iki 2013 metų yra padidinti teritorinę socialinę sanglaudą.

Taigi, nors Lietuva ES vykdomos regioninės politikos kontekste traktuojama kaip vientisas pirmojo

ES sanglaudos politikos tikslo regionas, ES struktūrinė parama sudaro prielaidas ne tik visos šalies

plėtrai, bet ir suteikia galimybių siekti tolygios ir subalansuotos plėtros valstybės teritorijoje,

mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp šalies regionų ir jų viduje.

KI plėtojimas glaudžiai susijęs su bendruomenių ekonominiu ir socialiniu augimu. Taigi

sektorius išlieka glaudžiai priklausomas nuo savo aplinkos: įmonių grupės įkvėpimo semiasi iš

vietinių ekonominių ir socialinių ryšių, kurie tokia forma nesutinkami niekur kitur. KI subjektai yra

įleidę šaknis vietos teritorijose ir palaiko glaudžius santykius su švietimo ir profesinio rengimo

sistemomis, todėl reikia užtikrinti struktūruotą KI ir vietos valdžios institucijų dialogą, kad

pasitelkiant tikslingą mokymą ir aktyvų vietos gyventojų dalyvavimą būtų galima patobulinti

institucinius ir administracinius gebėjimus. Būtina stiprinti ryšį tarp socialinių kūrybinių grupių

plėtojimo ir darbo sąlygų KI sektoriuje gerinimo. Atsižvelgiant į sektoriaus ypatumus, pavyzdžiui, į

tai, kad darbo sąlygos nesaugios, ir tai, jog dažnai darbo sutartys yra trumpalaikės, trūksta

atitinkamos intelektinės nuosavybės apsaugos ir taisyklių, skirtų skatinti laisvą darbuotojų,

nepriklausomų specialistų ir menininkų judėjimą, sektoriui būtinos tikslinės socialinės apsaugos

politikos priemonės.

Sanglaudos politikoje po 2013 m. turėtų būti dar labiau atsižvelgiama į teritorinį socialinių ir

ekonominių netolygumų pasiskirstymą ir regionų ypatybes, kurias būtų galima efektyviai išnaudoti,

siekiant išsivystymo skirtumų mažinimo. Taip pat daugiau dėmesio turėtų būti skiriama gyvenimo

kokybei gerinti – investicijoms į sveikatos apsaugos, socialinės ir švietimo infrastruktūros plėtrą.

Kyla grėsmė, jog skirstant 2014-2020 metų ES struktūrinę paramą, specifiniai geografiniai

ypatumai galėtų tapti papildomos paramos skyrimo tam regionui kriterijumi, tačiau būtų

teisingausia, jog į ES teritorijų geografinius ypatumus būtų atsižvelgiama tiek, kiek jie svarbūs

teritorijų plėtrai ir viešųjų paslaugų prieinamumui užtikrinti.

Inovacijos ir kūrybinės ekonomikos lankstumas yra ne vienintelis kūrybinio sektoriaus

privalumas katalizuojant kūrybiškumą visoje ekonomikoje. Būtina labai aiškiai pabrėžti, jog būtent

kultūra sukuria naują ir unikalų turinį, kurį saugoja autorių teisės. Ekonominėms regionų

persprektyvoms didelę reikšmę turi būtent kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus įtaka socialinei

sanglaudai. Kultūra ir ja grindžiamas kūrybingumas yra tiesiogiai susijęs su kūrybingos ir pilietinės

visuomenės raidai palankios aplinkos kūrimu23, stiprina socialinį kapitalą bei atvirumą

tarpkultūriniam bendravimui.

23 Kultūros ministro Arūno Gelūno pranešimas konferencijoje „Kultūra ir kūrybiškumas Lietuvos pažangai“ (http://www.pasauliolietuvis.com/)

3.2.3 Uždarų kūrybini ų branduolių bendradarbiavimo galimybės bei skatinimo mechanizmai

Kultūrinės industrijos pasižymi tuo, jog yra labai dinamiškas sektorius, sugebantis prisitaikyti

prie žaibiškai besikeičiančių ekonomikos sąlygų bei taip pat intensyviai prisidedantis prie inovacijų

kūrimo – o tai yra viena iš šalies ūkio konkurencingumo dedamųjų. Inovacijas KI sektorius skatina

kurdamas naujus vartojimo būdus, tendencijas, o šį procesą dar labiau skatina KI persipynimas su

informacinėmis ir ryšių technologijomis. Tačiau, statistika rodo, jog kūrybinių industrijų subjektai

dažniausiai yra mažos ir labai mažos įmonės. Taigi, natūraliai kyla klausimas, kaip galima išnaudoti

šio sektoriaus perspektyvas, kai įmonės yra mažos ir dirba atskirai? Būtent tuomet ir iškyla mokslo,

meno ir verslo bendradarbiavimo būtinybė.

Ekonomikos augimo ir tarptautinio konkurencingumo didinimas tiesiog neįmanomas be

inovacijų, todėl nemaža dalis 2007–2013 metais Ūkio ministerijos administruojamų struktūrinės

paramos lėšų yra skirta įvairiems verslo ir mokslo bendradarbiavimo projektams, taip pat įmonių

laboratorijų, tyrimo centrų infrastruktūrai plėtoti. Lėšos skirtos mokslo tyrimams, išradimams,

padėsiantiems sukurti naujus šiuolaikinius produktus, kurie būtų pritaikomi versle ir duotų didelę

naudą šalies ūkio plėtrai, remti. Taip pat numatoma remti klasterizacijos plėtrą (t. y. įmonių grupes,

siekiančias bendrų ekonominių interesų ir dalyvaujančių bendruose projektuose) ir įmonių

inovacinių gebėjimų didinimą.

Reikalinga ne tik valstybės parama, bet ir infrastruktūra, kurios pagalba menininkai galėtų

lengviau ir greičiau realizuoti savo kūrybinę produkciją. Tokia infrastruktūra vadinama „minkštąja“

infrastruktūra, bendrąja prasme apimančia įstaigas, kurios teikia sveikatos apsaugos, kultūros bei

socialines paslaugas. „Minkštoji“ infrastruktūra gali būti tiek valstybinio, tiek regioninio ar vietinio

lygmens pagal teikiamų paslaugų vartotojimo mastą. „Kietoji“ infrastruktūra siejasi su dideliais

fiziniais tinklais, modernios industrinės visuomenės egzistavimu – transportu, energetika,

naudingųjų iškasenų gavyba ir t.t. „Minkštoji“ infrastrukt ūra labai reikalinga kūrybinėms ir

kultūrinėms industrijoms – tai gamybinė / veiklos infrastruktūra, įskaitant mokslo ir technologijų

parkus, menų ir kūrybos inkubatorius, specialiąsias ekonomines zonas, kultūrinę infrastruktūrą

(muziejus, meno galerijas, teatrus, studijas, kultūros fabrikus) ir kt.

Iš esmės yra būtina sukurti naujas kūrybines erdves, sudarančias sąlygas sektorių

bendradarbiavimui, skirtam praskinti kelią naujoviškiausiems kūrybinės pramonės sprendimams ir

kartu su piliečiais ir vartotojais ištirti naujas išraiškos formas, pavyzdžiui, daugiajutiminį

skaitmeninio meninio turinio naudojimą (ateities ir verslo centrai kūrybinės pramonės gaminiams,

virtuali tikrovė ir daugialypės terpės parkai)24. Tokios į pokyčius orientuotos fizinės erdvės gali

paskatinti priešintis tam, kad pagrindiniai urbanistiniai kūrybiškumo centrai išstumiami į tam tikras

vietoves. Pagrindiniais Europos kūrybiškumo branduoliais laikomi didieji urbanistiniai centrai,

pavyzdžiui, Il-de-Frans regionas, Londono centras, Milano provincija, Amsterdamas, Madridas ir 24 Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos „Kultūros ir kūrybos sektorių potencialo išlaisvinimas“ (www.eesc.europa.eu)

kt., todėl tokiems mažiems regionams kaip Lietuva yra sudėtinga konkuruoti su KI sektoriaus

milžinais. Tačiau Lietuvos KI nebūtinai turi stengtis konkuruoti su minėtais KI straukos centrais –

sukuriant ypatingas sąlygas kūrybiniam verslui galima orientuotis į savitas nišines rinkas ir

išnaudoti Lietuvos žmogiškojo kapitalo turimus kūrybinius privalumus.

Mokslo ir verslo veikimas bendriems tikslams skatina tikslingas investicijas įvairiose srityse,

o kartu pasiektas sinergijos efektas skatina šalies ekonomikos plėtrą. Lietuvos inovacijos politiką

įgyvendinti numatoma kryptingai diegiant inovacijas versle, mokslo sistemoje, bei aktyviai

skatinant mokslo ir verslo asocijuotų struktūrų kūrimąsi. Dar visai neseniai Lietuvoje pradėtos skirti

kaip atskiras sektorius, kūrybinės ir kultūrinės industrijos sudaro nemažą dalį potencialo, kurį gali

išlaisvinti mokslo ir verslo bendradarbiavimas, nors Lietuvos inovacijų politikoje šiam sektoriui dar

tik bandoma surasti vietą po saule.

Integruoti mokslo, studijų ir verslo centrai – slėniai

Lietuvoje skatinant verslo ir mokslo bendradarbiavimą, plečiant mokslinių tyrimų ir

technologijų bazę ir didinant jos naudojimo efektyvumą, skirtinguose šalies regionuose jau yra

įkurti penki integruoti mokslo, studijų ir verslo centrai, trumpai vadinami slėniais. Slėnių paskirtis –

sukurti kuo geresnes sąlygas mokslui ir verslui kartu veikti bendroje aplinkoje, dalintis pasiekimais

įvairiose srityse bei integruotis į aukštą pridėtinę vertę kuriančias grandines. Bendrą slėnių idėją

puikiai pailiustruoja 3.2.4.1 pav. pateikta schema:

3.2.4.1 pav. Mokslo ir studijų ryšiai slėnyje Šaltinis: Jūrinio sektoriaus slėnio plėtros vizija. (http://www.smm.lt/)

Vakarų šalyse tokie centrai pradėjo kurtis dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje

(pavyzdžiui, garsusis JAV Silicio slėnis). Nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio tokie

centrai išplito Vakarų Europoje, Skandinavijoje, Japonijoje, pastaruoju metu sparčiai kuriasi

Kinijoje, kitose Tolimųjų Rytų šalyse ir visuose pasaulio regionuose, kuriuose sparčiausia mokslo ir

technikos pažanga. Taigi galima tik pasveikinti iniciatyvas, svariai prisidėjusias prie tokių slėnių

kūrimo ir Lietuvoje – valstybė tam skyrė apie 1 mlrd. litų iš 2007-2013 metų ES struktūrinės

paramos. Lietuvos inovacijų plėtrai paskirta ES parama bus investuojama ne tik į slėnius. Tyrėjų

karjeros programai vykdyti numatyti 500 mln. litų, Bendrajai nacionalinei kompleksinei programai

– 800, o Bendrajai nacionalinei mokslinių tyrimų ir verslo bendradarbiavimo programai – 700 mln.

litų.

2008 metais buvo patvirtintos šios penkių slėnių plėtros programos:

� ''Lietuvos jūrinio sektoriaus plėtra'';

� "Nemunas'';

� ''Santara'';

� "Santaka'';

� ''Saulėtekis".

„Saulėtekio“ slėnyje planuojamos mokslinių tyrimų kryptys: lazeriai ir šviesos technologijos;

medžiagotyra ir nanotechnologijos; puslaidininikių fizika ir elektronika; civilinė inžinerija. Slėnio

iniciatoriai: Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Fizikos institutas,

VU Teorinės fizikos ir astronomijos institutas, VšĮ „Saulėtekio slėnis“, VšĮ Šiaurės miestelio

technologijų parkas; Lazerių ir šviesos mokslų technologijų asociacija, Lietuvos inžinerinės

pramonės asociacija LINPRA, Žinių ekonomikos forumas, VšĮ Intechcentras. Slėnio įkūrimo vieta

– Saulėtekio universitetinis miestelis Vilniuje. Pagrindiniai projektai: Nacionalinis fizinių ir

technologijų mokslų centras, VU LTC plėtra, VGTU Civilinės inžinerijos centras, Mokslo ir

technologijų parko plėtra. Lėšų poreikis – 641,4 mln. Lt., planuojamas tyrėjų skaičius – apie 750.

„Santaros“ slėnyje planuojamos mokslinių tyrimų kryptys: biotechnologija; inovatyvios

medicinos technologijos, molekulinė medicina ir biofarmacija; ekosistemos ir darnus vystymasis;

informatika ir komunikacijų technologijos. Slėnio iniciatoriai: Vilniaus universitetas, Vilniaus

Gedimino technikos universitetas, Biochemijos institutas, Biotechnologijos institutas, Matematikos

ir informatikos institutas, VU ligoninės Santariškių klinikos; UAB “Fermentas”, UAB “Sicor

Biotech”, UAB Teltonika, Farmacinės pramonės įmonių asociacija. Vieta – Vilnius, Santariškių–

Visorių teritorija. Pagrindiniai projektai: Jungtinis gyvybės mokslų centras, Jungtinis inovatyvios

medicinos centras, Jungtinis gamtos tyrimų centras, Informacinių technologijjų atviros prieigos

centras, IKT technologijų parkas ir BIO technologijų parkas.

„Santakos“ slėnyje planuojamos mokslinių tyrimų kryptys: darnioji chemija; mechatronika ir

susijusios elektroninės technologijos; ateities energetika; informacinės ir telekomunikacinės

technologijos. Slėnio iniciatoriai: Kauno technologijos universitetas, Kauno medicinos

universitetas, Lietuvos energetikos institutas; UAB koncernas „Achemos grupė“, AB „Kauno

tiltai“, UAB „MG Baltic Investment“, UAB „Arvi“ ir ko. Vieta – Kaunas. Pagrindiniai projektai:

Nacionalinis atviros prieigos centras, Naujausių farmacijos ir sveikatos technologijų centras,

Ateities energetikos technologijų mokslo centras, Technologijų perdavimo, technologijų parko,

verslo inkubatoriaus bei eksperimentinės plėtros bazė.

„Nemuno“ slėnyje planuojamos mokslinių tyrimų kryptys: agrobiotechnologija, bioenergetika

ir miškininkystė; maisto technologijos, sauga ir sveikatingumas. Slėnio iniciatoriai: Lietuvos žemės

ūkio universitetas, Lietuvos veterinarijos akademija, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės

institutas, Lietuvos žemdirbystės institutas, Lietuvos miškų institutas, KTU Maisto institutas; UAB

„Arvi“ ir ko, UAB koncernas „Achemos grupė“, UAB “Kauno grūdai”, UAB “Utenos mėsa” ir kiti

privatūs partneriai. Vieta – Kaunas. Pagrindiniai projektai: Žemės ir miškų jungtinis tyrimų centras,

LŽŪU ir LVA centrai, Komunikavimo ir technologijų perdavimo centras, Gyvūnų veislinės vertės

nustatymo ir parodų-aukciono centras.

„Jūriniame“ slėnyje planuojamos vystyti mokslinių tyrimų kryptys: jūros aplinka; jūros

technologijos. Slėnio iniciatoriai: Klaipėdos universitetas, Kauno medicinos universiteto

Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas, Vilniaus universiteto Ekologijos institutas, Botanikos

institutas, Geologijos ir geografijos institutas, VšĮ “Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas”, VĮ

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, verslo įmonių asociacijos, užsienio partneriai. Vieta –

Klaipėda. Pagrindiniai projektai: Nacionalinio jūros mokslo ir technologijų centras, Jūrinių tyrimų

ir aplinkos stebėjimo laivai.

Nors patvirtintose slėnių plėtros programose iš pirmo žvilgsnio kūrybinėms ir kultūrinėms

industrijoms vietos lyg ir nelieka, tačiau, nemažai pastangų įdėjus iniciatyvinėms grupėms bei jų

lobistinės veiklos pastangų dėka ima ryškėti ir KI sektoriaus galimybės įsikurti Lietuvos

integruotuose mokslo, studijų ir verslo centruose. „Saulėtekio“ slėnio vystytojai suprato, jog

kūrybinė veikla mokslo ir verslo aplinkoje gali duoti žymiai daugiau naudos, nei tai atrodo iš pirmo

žvilgsnio – juk mokslas ir inovacijos taip pat yra susiję su kūryba, taigi kūrybinių industrijų atstovų

įtraukimas į slėnio veiklą gali būti naudingas visai slėnio bendruomenei.

„Saulėtekio“ slėnis, kartu su partneriais plėtodamas interneto, pramogų ir dizaino

skaitmeninio kūrybinio klasterio „Mediapolis“ idėją, 2010 metais paskelbė iniciatyvą, kuria slėnyje

siekiama įkurti kūrybinių industrijų poligoną25. Šio poligono pagrindinis tikslas yra apjungti iš

pirmo žvilgsnio nesusijusiose srityse dirbančius žmones ir institucijas „skaitmeninių" naujovių

paieškai bei jų kūrimui. Pagrindiniai kriterijai generuojant idėjas ir renkantis būsimus projektus –

pridėtinė vertė (pvz. unikalus realybės šou formatas, žaidimų kūrimo ir testavimo platforma),

skaitmenizavimo ir monetizacijos galimybės, tarpsektorinis bendradarbiavimas (pvz. IT, dizainas,

kinas), eksporto potencialas. „Mediapolio“ iniciatoriai numato rengti kūrybiškumo dienas,

organizuoti geriausio scenarijaus konkursus, kūrybines dirbtuves, socialines fiestas bei bendrai

veiklai technologijų parke telkti interneto, pramogų, dizaino ir susijusiose sektoriuose veikiančias

įmones.

25 Bagdonas A. Skaitmeninės kūrybinės industrijos – pasaulinė rinka vietos talentams. (http://www.inovacijos.lt/)

Mokslo ir technologijų parkai

Ne vien slėniai Lietuvoje yra kuriami siekiant vystyti Lietuvos aukštąsias technologijas bei šių

technologijų panaudojimą ūkio konkurencingumui didinti – mokslo ir technologijų parkams (MTP) tenka vienas iš pagrindinių vaidmenų skatinant ir populiarinant inovacijas, skatinant naujų

inovatyvių įmonių kūrimąsi, esamų įmonių inovacinę plėtrą, skatinant mokslo ir verslo inovacinę

partnerystę ir vykdant veiklą, susijusią su inovacijų paramos paslaugų teikimu. Šiuo metu Lietuvoje

aktyviai veikia 9 mokslo ir technologijų parkai, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija šiuo metu

turi steigėjo/dalininko teises keturiuose iš jų:

� Šiaurės miestelio technologijų parkas;

� Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas;

� Kauno aukštųjų ir informacinių technologijų parkas;

� KTU regioninis mokslo parkas.

Kūrybinės ir kultūrinės industrijos lygiai taip pat, kaip ir slėniuose, gali rasti vietą ir

technologijų parkuose. KI gali svariai prisidėti prie parkų idėjos realizavimo, kadangi šis sektorius,

kaip jau minėta, yra labai persipynęs su naujosiomis informacinėmis technologijomis, be to, jis

labai imlus inovacijoms bei pats skatina jų kūrimą, taigi, kartu su MTP gali sukurti puikų sinergijos

efektą, lengvinantį naujovių vystymą, technologinių pokyčių skatinimą.

Klasteriai ir inkubatoriai

Lietuvoje taip pat didelis dėmesys skiriamas palankių sąlygų klasterizacijai sudarymui. ES

pramonės politikoje akivaizdžios dvi strateginės kryptys26 – orientacija į didelę pridėtinę vertę

kuriančią veiklą per inovacijas ir klasterizacija. Pastaroji beveik visose šalyse jau dabar suvokiama

kaip neišvengiama būtinybė ir vienas iš nacionalinių ekonomikos valdymo prioritetų. Klasterizacija

yra vienas kertinių Lietuvos ūkio (pramonės ir verslo) plėtros strategijos prioritetų, kadangi

klasteriai taip pat skatina orientaciją į inovacijas ir greitina jų atsiradimo tempus vien dėl to, kad

įmonės turi palankias sąlygas eksperimentuoti mažomis kainomis ir neprisiimti didelių

įsipareigojimų, kol nėra pakankamo įsitikinimo, kad inovacinis projektas bus sėkmingas. Taip pat

neatmetama ir neformalaus pasikeitimo idėjomis tarp klasteryje veikiančių specialistų svarba.

Kalbant apie kūrybines ir kultūrines industrijas, Lietuvoje jau yra atsiradę keletas kūrybinių

veiklų klasterizacijos iniciatyvų – viena iš jų yra jau minėto klasterio „Mediapolis“ įkūrimas.

„Mediapolio“ tikslas – paversti Vilnių dinamišku Europos skaitmeninių kūrybinių industrijų miestu,

kuris įneš reikšmingą ekonominį indėlį į šalies ekonomiką kartu praturtindamas Vilniaus miesto

gyventojus. „Mediapolis“ ir jo partneriai intensyviai dirbs kartu, siekdami apjungti įvairius

skaitmeninių kūrybinių industrijų sektorius, suburti ir sutelkti talentingus bei kūrybingus žmones,

26 http://www.ukmin.lt/lt/veikla/veiklos_sritys/ino/VM_bendradarbiavimas/

kurie suvaidins svarbų vaidmenį pertvarkant kino meno, televizijos ir radijo, dizaino, rinkodaros,

leidybos ir skaitmeninių medijų verslą. Kuriant bendradarbiavimo ir komunikavimo tinklus ir

priklausant klasteriams bei kooperuojantis su kitomis panašių interesų turinčiomis įmonėmis bei

mokslo institucijomis, galima kur kas efektyviau spręsti įmonių produktyvumo bei inovatyvumo

problemas.

Daugiau informacijos apie klasterizaciją ir jos galimybės kūrybinių ir kultūrinių industrijų

sektoriuje pateikiama 6.2.2 studijos skyrelyje.

Inkubatoriai – taip pat dar viena galimybė menui, kūrybai ir susijusioms veikloms burtis ir

bendradarbiauti verslo pasaulyje. Kūrybinis / menų inkubatorius – tai organizacija, savo patalpose

sutelkianti kūrybinius smulkaus ir vidutinio verslo subjektus, menininkus, pradedančius verslą, su

menu susijusių verslų subjektus, lengvatinėmis sąlygomis išnuomojanti jiems patalpas, techninę ir

biuro įrangą, teikianti metodines, technines, informacines, konsultacines, mokymų ir kitas paslaugas

(padeda pasirengti verslo planus, reklamuoja rezidentus ir jų kūrinius, teikia konsultacijas įvairiais

verslo plėtros klausimais ir t. t.).

Pagrindinis specializuotų meno inkubatorių veiklos tikslas – remti pradedančius menininkus

ir KI verslus, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, sumažinti veikiančių kūrybines ekonomines veiklas

vystančių asmenų ir įmonių veiklos riziką ir padėti įmonėms ar asmenims, turintiems gerų

kūrybinio verslo idėjų, bet finansiškai silpnoms, pasiekti tokį lygį, kai jos gali savarankiškai

užsiimti menine / kūrybine komercine veikla ir konkuruoti rinkoje.

Inkubatorius galima laikyti netiesiogine parama kūrėjams, menininkams ir kitiems su KI

sektoriumi susijusiems asmenims ir verslams, kurios esmė yra aplinkos, skirtos kūrybinei veiklai,

kūrimas, o ne tiesioginės dotacijos. Menų inkubatoriuose siekiama naudojantis turima infrastruktūra

sudaryti sąlygas menininkams kurti ir pristatyti publikai savo darbus, pradėti nuosavą verslą, plėtoti

su menu susijusius verslus, skatinti bendruomenę aktyviau dalyvauti kultūriniame gyvenime bei

prisidėti prie kultūrinio paveldo išsaugojimo.

Menų inkubatoriai pirmiausia siekia meną susieti su verslu. Kitas tikslas yra prisidėti prie

kultūros paveldo išsaugojimo. Dažniausiai menų inkubatorių buveinėmis tampa istorinę vertę

turintys pastatai, kurie „prikeliami“ naujam gyvenimui. Tačiau tai turi tiek pliusų, tiek ir minusų –

nors yra labai sveikintina idėja panaudoti apleistus pastatus, juos ir jų teritorijas sutvarkyti ir taip

sutaupyti lėšų naujoms statyboms, tačiau menininkai ne visada sutinka, jog menų inkubatoriai turi

būti steigiami apleistuose pastatuose. Jų nuomone, menas yra tokia sritis, kurios sėkmingai veiklai

yra būtina speciali aplinka, kuriame menininkai gali nevaržomi kurti, o seni pastatai su savo aura

yra netinkami tokiam tikslui. Tačiau visgi menų inkubatoriai skatina visuomenės aktyvų įsitraukimą

į kultūrinį gyvenimą, pvz., jie organizuoja įvairius renginius, parodas, užsiėmimus. Tokie renginiai

tampa ir turistų traukos objektu.

Lietuvoje jau yra veikiančių meno inkubatorių – Klaipėdos kultūros fabrikas, Audiovizualinių

menų industrijos inkubatorius (Vilnius), Užupio meno inkubatorius (Vilnius). Klaipėdos kultūros

fabrikas (KUFA) – tai būsimas uostamiesčio menų inkubatorius, kurį planuojama įkurti

rekonstruotose tabako fabriko erdvėse. Šiame inkubatoriuje ketinama sutelkti įvairių profilių meno

kūrėjus, jų grupes ir su menu susijusius verslus plėtojančius asmenis. Didžiausias projekto kūrėjų

lūkestis – paversti meno inkubatorių gyvybinga, aktyvia miesto erdve, kuri taptų ne tik kūrybininkų

prieglobsčiu, bet ir svarbiausiu Klaipėdos kultūros ir kūrybinių verslų židiniu.

Lietuvos Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategijos priede yra pateikti šie

prioritetiniai menų inkubatorių plėtros projektai:

1. „Menų spaustuvės“ kūrybinių verslų inkubatoriaus infrastruktūros plėtra: baigiamasis

etapas“;

2. „Palankių sąlygų pradedančiųjų menininkų ir su menu susijusių meno subjektų veiklai

sudarymas Telšių regione“;

3. „Buvusio tabako fabriko Klaipėdoje pritaikymas kūrybinių industrijų plėtrai. II etapas“;

4. „Meno uostas“;

5. „Istorinio-kultūrinio objekto pritaikymas meno ir verslo plėtrai Anykščių rajone“;

6. „VšĮ „Užupio meno inkubatorius“ plėtra“;

7. „Audiovizualinių menų industrijos inkubatorius“;

8. „Nekilnojamosios kultūros vertybės Hilarijaus Raduškevičiaus rūmų Vilniuje

rekonstrukcija pritaikant juos pirmojo Lietuvoje architektūros srities menų inkubatoriaus

„Architektūros centras“ veiklai“;

9. Raudondvario dvaro sodybos žirgyno pastato pritaikymas meno inkubatoriaus veiklai;

10. „Šiaulių meno inkubatoriaus įkūrimas“;

11. „Menų inkubatoriaus Vilniuje sukūrimas“;

12. „Dzūkų krašto menų inkubatoriaus „Menų pirtis“ statyba 2009–2012 m. bei plėtra 2034

m.“;

13. „Menų inkubatoriaus Kauno regione sukūrimas“;

14. „Utenos menų inkubatoriaus infrastruktūros plėtra, skatinant kūrybinių industrijų veiklą“;

15. „Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos menų inkubatoriaus steigimas Žeimių ir Žemaitkiemio

dvaruose“;

16. „Lietuvos rašytojų kūrybos ir poilsio namų „Urbo kalnas“ infrastruktūros pritaikymas

literatūros ir menų inkubatoriaus veiklai“.

Sąjungos ir asociacijos

Jau išvardintos galimybės kūrybai / menui, mokslui ir verslui veikti kartu yra dar ne visos –

yra ir kitų būdų, kurie skatina šių sričių bendradarbiavimą. Meno kūrėjų sąjungos ir asociacijos

suteikia palankias prielaidas suvienyti reikalingas menines / kūrybines kompetencijas, o jas sultekus

– jungtis į bendrus kompetencijų tinklus su verslo pasauliu. Lietuvoje aktyviai veikia ir kultūrines

bei kūrybines sritis remia tokios organizacijos kaip Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Nacionalinė

kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija bei įvairūs meninių sričių vystymo centrai. Nors šių

organizacijų tikslai ir veiklos modeliai gerokai skiriasi, tačiau jos yra pateikiamos kaip gerosios

praktikos pavyzdžiai, skatinantys meno / mokslo ir verslo bendradarbiavimą Lietuvoje.

Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA) – Lietuvos savarankiškų kūrybinių organizacijų

sąjunga, įsteigta 1995 m. Vilniuje. Jos tikslas – koordinuoti meno kūrėjų ir jų organizacijų

bendradarbiavimą, atstovauti Lietuvos profesionalių menininkų ir literatų interesams užsienyje,

skatinti kultūros ir meno plėtrą. LMKA vienija pagrindines Lietuvos meno kūrėjų organizacijas (į

jos sudėtį įeina 11 skirtingų profesijų atstovų sąjungų).

Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija – tai fizinių ir juridinių asmenų

savanoriška asociacija, kurios vieni iš pagrindinių veiklos tikslų yra suburti bendrai veiklai

menininkus, menininkų, meno ir kūrybines organizacijas, kūrybines bendruomenes, kūrybinės

krypties verslo, mokslo, studijų ir švietimo atstovus, nacionalines, regionines ir tarptautines

organizacijas, skatinti kūrybinių ir kultūrinių industrijų plėtrą, skleisti ir gauti informaciją apie

tendencijas meno, mokslo ir kultūros srityse, rengti tarptautinius projektus, kūrybines dirbtuves,

sukurti galimybę viešai pristatinėti idėjas ir kūrinius, formuoti mokslo ir meno inovacijų kūrimui

reikalingą materialinę bazę, pritaikyti tradicinius amatus šiuolaikiniam kontekstui, prisidėti prie šios

srities progreso naudojant inovatyvias mokslines technologijas, profesionaliai formuoti Lietuvos

kultūrinį įvaizdį, kurti produktą, turintį ne tik meninę vertę, bet ir materialią išraišką ir kt.

Tarptautinių kultūros programų centras – biudžetinė įstaiga, kurią 2008 m. įsteigė LR

Kultūros ministerija. Įstaiga tęsia 2008 m. likviduotų viešųjų įstaigų „Europos kultūros programų

centras“ ir „Media programų biuras“ veiklą – koordinuoja Lietuvos dalyvavimą ES

programose „Kultūra“ (2007-2013 m.), „Europa piliečiams“ (2007-2013 m.) ir „Media“.

Aktyvėjant kultūros ir kūrybos industrijų šalininkų veiklai Lietuvoje taip pat pradėjo steigtis

judėjimai, skatinantys toliau plėtoti įvairias meno ir kūrybos kryptis, įtraukiant kuo daugiau

unikalių menininkų ir kūrėjų. 2007 metais Vilniuje įkurtas Jono Meko vizualiųjų menų centras,

2010 metų balandžio mėnesį pačiame Vilniaus centre įkurta „Fluxus ministerija“. Jono Meko

vizualiųjų menų centro ir Fluxus ministerijos įkūrimo idėja yra panaši – suvienyti avangardo

menininkus, pristatyti Fluxus judėjimo istoriją, prisidėti prie Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių

industrijų vystymosi.

Nors ir atrodo, jog Lietuvos kūrybos / meno srities atstovai turi palankias galimybes vystyti

įvairius bendradarbiavimo tinklus su verslo pasauliu, tačiau šiame skyrelyje paminėti gerųjų

praktikų pavyzdžiai yra ilgo ir sunkaus lobistinio darbo rezultatai. Tuo tarpu mažoms

iniciatyvinėms kūrybinėms grupėms steigti bendradarbiavimo tinklus su KI ar kitų sektorių verslo

atstovais vis dar yra sudėtinga, todėl Lietuvos kultūros ir ūkio raidos politikoje ši problema turi būti

sprendžiama jau dabar.

3.2 skyriaus apibendrinimas

Kūrybinių ir kultūrinių industrijų žemėlapio sukūrimo pagrindiniai tikslai: išanalizuoti

kūrybinių ir kultūrinių industrijų situaciją mieste ar regione, įvertinti šio sektoriaus dydį,

problemiką, įtaką miesto ekonomikai. Kūrybinių industrijų žemėlapis suteikia naudą ne tik politikos

formuotojams – patys kūrybinių verslų atstovai turi galimybę pasiekti informaciją apie savo

segmento partnerius, konkurentus, sužinoti sektoriaus verslų sąsajas, veikimo principus.

KI sektorius yra glaudžiai priklausomas nuo savo aplinkos: įmonių grupės įkvėpimo semiasi iš

vietinių ekonominių ir socialinių ryšių, KI subjektai yra įleidę šaknis vietos teritorijose ir palaiko

glaudžius santykius su švietimo ir profesinio rengimo sistemomis. Siekiant paskatinti regioninį KI

augimą būtina stiprinti ryšį tarp socialinių kūrybinių grupių plėtojimo ir darbo sąlygų KI sektoriuje

gerinimo.

Kūrybinės ir kultūrinės industrijos yra sektorius, turintis palankias savybes jungimuisi į

uždarus kūrybinius branduolius: KI subjektas yra maža, lanksti, gerus specialistus turinti ir aukštą

pridėtinę vertę kurianti inovatyvi įmonė, intensyviai nudojanti naująsias technologijas ir skatinanti

inovacijų kūrimą. Slėniai, mokslo ir technologijų parkai – tai galimybė ne tik kūrybiniams verslams

įsijungti į jungtinių kompetencijos centrų veiklą, bet ir jau veikiantiems mokslo ir verslo

bendradarbiavimo dariniams tai suteikia galimybę vertės kūrimo grandinę papildyti nauju kūrybiniu

požiūriu.

„Saulėtekio“ slėnis yra puikus pavyzdys, kuriuo turėtų pasekti ir kiti integruoti studijų, mokslo

ir verslo centrai, į savo gretas priimdami kūrybinius verslus ir taip dar labiau padidindami viso

slėnio kuriamą pridėtinę vertę. Galų gale turėtų būti svarstoma ir dar viena galimybė – Lietuvoje

įkurti atskirą kūrybinių ir kultūrinių industrijų slėnį, kuriame susitelktų didžioji dalis mūsų šalies

kūrybinio potencialo.

Mokslo ir technologijų parkai sukuria palankias prielaidas įvairių sričių inovatyviems

verslams bendradarbiauti su mokslo institucijomis. KI verslai gali svariai prisidėti prie parkų idėjos

realizavimo, kadangi su naujosiomis informacinėmis technologijomis ir inovacijomis glaudžiai

susijęs kūrybinis sektorius ne tik yra labai imlus inovacijoms, bet ir pats skatina jų kūrimą.

Integruotų kompetencijų junginių – klasterių – kūrimas KI sektoriaus subjektams gali suteikti

galimybes kurti sudėtingesnius ir konkurencingesnius produktus, galinčius sėkmingai skverbtis į

užsienio rinkas. Sektoriuje dominuojantis smulus ir vidutinis verslas pavieniui nėra pajėgus kurti

įvairių kompetencijų reikalaujančius produktus, dėl to nėra išnaudojamas turimas potencialas, kurį

apjungus galima gauti puikius rezultatus.

Asocijacijų, sąjungų bei įvairių kultūros centrų veikla kūrybiniam sektoriui suteikia postūmį į

priekį – asocijuotų srtuktūrų kūrimas suteikia galimybes į vieną vietą suburti iniciatyvines grupes,

kurios, atstovaudamos sektoriaus interesus ir vykdydamos aktyvią lobistinę veiklą, prisideda prie

palankių sektoriui politinių sprendimų priėmimo, verslo ir mokslo bendruomeninių ryšių stiprinimo.

3.3. Kūrybinių industrijų vieta pasaulio ir Lietuvos ekonomikoje

3.3.1 KI sektoriaus situacija Europoje, JAV ir kitose šalyse

Kūrybinės ir kultūrinės industrijos tarptautiniu mastu yra vienas iš sparčiausiai augančių

sektorių OECD (Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacija) šalyse. Šiame sektoriuje

vidutiniškai yra įdarbinta apie 3-5% OECD šalyse esančios darbo jėgos27. Kalbant apie KI

sektoriaus dydį globalioje ekonomikoje, 2000 – 2005 metais šis sektorius išaugo nuo 831 milijardo

USD iki daugiau nei 1,3 trilijono USD, skaičiuodamas vidutinį metinį 7% augimą. Kūrybinių ir

kultūrinių produktų ir paslaugų importas ir eksportas sudaro netgi 3,4% visos tarptautinės prekybos,

o 2000 – 2005 metų laikotarpiu eksportas augo vidutiniškai po 8,7% kasmet.

KI sektorius ne tik tiesiogiai veikia BVP, bet taip pat yra svarbus stimulas ekonominėms ir

socialinėms inovacijoms daugelyje kitų sektorių – įvairiose įmonėse priimami kūrybingi sprendimai

yra kūrybiško mąstymo rezultatas. Kūrybinėse ir kultūrinėse industrijose dirba apie 3% ES darbo

jėgos (2008 m. duomenimis)28, o šis sektorius sukuria apie 3,3% viso ES BVP. Darbuotojų,

dirbančių KI sektoriuje skaičius – 6,7 mln, KI prekių ir paslaugų eksportas sudaro daugiau nei 4,2%

viso išorinio ES eksporto. Visa tai byloja, kad KI sektorius vaidina svarbų vaidmenį ES

ekonomikoje.

3.3.1.1 pav. KI sektoriaus indėlis į ES ir JAV ekonomikas, proc.

* ES-26 – visų ES narių, išskyrus Kiprą, duomenys. ES-11 – naujųjų ES narių, išskyrus Kiprą, duomenys Šaltinis: European Competitiveness Report 2010

27 United Nations. Creative Economy Report 2008. (http://www.unctad.org/) 28 European Commission. European Competitiveness Report 2010. (http://ec.europa.eu/)

3.3.1.1. paveiksle pateiktoje diagramoje yra palyginta KI sektoriuje dirbančių darbuotojų dalis

nuo visų dirbančiųjų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Europos Sąjungos šalyse – JAV KI

dirbančiųjų dalis yra gerokai didesnė, nei ES šalyse (atitinkamai 4,2 ir 3 proc.), tačiau detalesnis ES

šalių suskirstymas į senbuves (ES-15) ir naujokes (ES-11, neįtraukiamas Kipras) padeda išsiaiškinti,

jog naujųjų ES narių kūrybinis ir kultūrinis sektorius yra tikrai mažesnis, nei ES senbuvėse.

Didžiąją dalį visose valstybėse sudaro dirbantieji KI informacijos paslaugų subsektoriuose (62%

ES-26 KI darbuotojų arba 1,8 % vių ES darbuotojų). Tačiau šie skaičiai yra labai priklausomi nuo

to, kaip atskirose šalyse traktuojamas kūrybinis ir kultūrinis sektorius – pavyzdžiui, tiek į ES, tiek į

JAV statistiką įtraukus architektūros ir fotografavimo veiklas, visose ES šalyse dirbančiųjų KI

sektoriuje dalis išauga iki 3,9 proc., o JAV atveju ši dalis padidėja iki 4,7%. Pagrindiniai skirtumai,

kodėl ES ir JAV KI sektoriuose dirbančiųjų dalis taip skiriasi, slypi šių sektorių struktūroje: JAV

yra daug daugiau audiovizualinių menų ir kompiuterių programinės įrangos kūrimo atstovų , nei

ES.

2007 metais buvo atliktas ES šalių kūrybinių industrijų tyrimas, kurio metu buvo išanalizuoti

šių 22 valstybių duomenys: Belgijos, Čekijos, Danijos, Vokietijos, Estijos, Ispanijos, Prancūzijos,

Italijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Liuksemburgo, Vengrijos, Olandijos, Austrijos, Portugalijos,

Rumunijos, Slovėnijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos ir D. Britanijos. Į ES kūrybinių industrijų

tyrimą buvo įtraukti leidybos, programinės įrangos konsultavimo ir kūrimo, architektūros,

reklamos, kino produkcijos, radijo, televizijos ir naujienų, menų bei pramogų sektorių duomenys.

Atliktas tyrimas parodė, jog kūrybinėse industrijose dažniausiai dirba mažos ir labai mažos

įmonės, įskaitant nuo vieno iki 10 darbuotojų turinčias įmones ir veiklos patentą / verslo liudijimą

įregistravusius asmenis. Eurostat duomenimis29 95 procentuose iš beveik 1,2 milijono įmonių,

dirbančių pagrindiniuose KI subsektoriuose, dirba mažiau nei po 10 darbuotojų. Palyginimui,

mažiau nei 10 darbuotojų turi tik 80 procentų gamybinių įmonių. Galima teigti, jog mažų ir labai

mažų įmonių dominavimas yra tiek viso kūrybinio sektoriaus, tiek ir jo subsektorių išskirtinis

bruožas. Dauguma kūrybinio sektoriaus verslų (58 proc.) yra vykdomi pavienių asmenų, dirbančių

individualios veiklos arba verslo liudijimo ir panašiais pagrindais (žr. 3.3.1.1 lent.).

Kalbant apie KI sektoriaus užimtumą ir darbo jėgos pasiskirstymą, statistika leidžia įsitikinti,

jog šiame sektoriuje dominuoja labai mažos ir mažos įmonės. Šio tipo įmonėse dirba apie 35 proc.

visų į tyrimą įtrauktų valstybių KI sektoriuose dirbančių žmonių. KI sektoriuje apie 13 procentų

dirbančiųjų darbo vietas susikūrė patys, o tai yra daug didesnis rodiklis nei vidutinis visų kitų

sektorių rodiklis (išskyrus žemės ūkį).

29 European Commission. European Competitiveness Report 2010. (http://ec.europa.eu/)

3.3.1.1 lentelė. Įmonių pasiskirstymas pagal dydį ir įdarbintų darbuotojų skaičių

Pasiskirstymas pagal įmonės dydį Pasiskirstymas pagal dirbančių

darbuotojų skaičių * Įmonės dydis (pagal priimtų darbuotojų skaičių) Įmonių skaičius Dalis, %

Dirbančiųjų skaičius *

Dalis, %

Neturi priimtų darbuotojų

669. 170 58 658. 921 13

Nuo 1 iki 4 priimtų darbuotojų

376 .537 32 752. 344 15

Nuo 5 iki 9 priimtų darbuotojų

56. 479 5 386 .023 8

10 ir daugiau priimtų darbuotojų

58. 961 5 3. 267.222 65

Iš viso: 1. 161. 148 100 5. 064 .510 100

* Dirbančių darbuotojų skaičius – KI sektoriaus subjekto įdarbintų darbuotojų skaičius pridėjus individualių įmonių savininkus ir dirbančius verslo liudijimų ar kitais individualios veiklos pagrindais Šaltinis: European Competitiveness Report 2010

Kūrybinėse ir kultūrinėse industrijose didelę dalį sukuriamos pridėtinės vertės sudaro darbo

jėgai išlaikyti reikiamos išlaidos – darbo užmokestis ir socialiniai atskaitymai, kadangi gamybai

šiame sektoriuje labiausiai reikia darbo jėgos ir žmogiškojo kapitalo. KI nuo kitų sektorių skiriasi ir

vidutiniu darbo jėgos produktyvumu bei nepilnu darbo etatu dirbančiųjų dalimi nuo visų KI

sektoriaus darbuotojų. Programinės įrangos kūrimo ir konsultavimo subsektoriuje yra fiksuojamas

didžiausias darbo jėgos produktyvumo lygis iš visų ekonomikos subsektorsektorių ir subsektorių.

Kito tyrimo, kurio metu buvo surinkti 15 ES narių senbuvių kūrybinių darbuotojų darbo

rinkos duomenys pagal jų užimamas pareigas, rezultatai KI darbo rinkos statistiką pateikia kiek

kitokiu kampu. Buvo ištirtos pagrindinės profesijų sritys, susijusios su kūrybinėmis ir kultūrinėmis

industrijomis, bei jos buvo ištirtos pagal tam tikras atrinktas charakteristikas: trečiojo lygio

išsilavinimą turinčių darbuotojų dalis (ISCED 5-6 lygiai), darbo vietas susikūrusiųjų dalis

(dirbančiųjų IĮ, verslo liudijimų ar kitais individualios veiklos pagrindais), kūrybinių darbuotojų su

terminuotomis darbo sutartimis dalis, nepilną darbo savaitę dirbančiųjų dalis, labai mažose įmonėse

dirbančių kūrybinių darbuotojų dalis bei keletą darbų turinčiųjų dalis nuo visų atitinkamos profesijų

grupės atstovų.

Skirtingų profesijų grupių duomenys rodo gana panašias tendencijas. Apskritai visų tirtų

kūrybinių profesijų atstovai lenkia nekūrybinių profesijų atstovus pagal išsilavinimo lygį – 74

kūrybinių darbuotojų turi trečiojo lygio pagal ISCED išsilavinimą prieš 24 procentus nekūrybinių

darbuotojų. Pagal profesijų grupes trečiojo lygio išsilavinimą pagal ISCED turinčiųjų dalis svyruoja

nuo 42 proc. atlikėjų, artistų, pramogų, mados bei sporto srityse dirbančių kūrybinių darbuotojų iki

95 proc. sveikatos apsaugos srityje dirbančių kūrybinių specialistų.

Kita bendra kūrybinių darbo vietų charakteristika – aukštesnis darbo vietų susikūrimo

rodiklis: 24 procentai kūrybinių profesijų darbuotojų darbo vietas yra susikūrę patys, kai

nekūrybinių profesijų atstovų tarpe – tik 15 proc. Atlikėjai, bibliotekų, archyvų, socialinių sričių

darbuotojai bei rašytojai yra linkę dirbti mažiau valandų, ką parodo nepilną etatą dirbančiųjų

rodiklis. Dirbančiųjų pagal terminuotas darbo sutartis tarp kūrybinių profesijų darbuotojų yra 11 %,

o tarp nekūrybinių – 12 %, nepilną etatą dirbančiųjų dalis taip pat didesnė tarp nekūrybinių

darbuotojų (21 % ir 16 %) bei daugiau nekūrybinių darbuotojų dirba labai mažose įmonėse – 26 bei

16 proc. atitinkamai. Atliktas tyrimas taip pat parodė, jog kas dešimtas rašytojas ir menininkas dirba

keliose darbovietėse.

Nors visa ši statistika tiksliai neatspindi Lietuvos situacijos, pagal ES šalių tendencijas galime

numatyti, į ką labiausiai reikia atkreipti dėmesį bandant sukurti pamatus naujai kūrybinių ir

kultūrinių industrijų atstovų ateities kartai. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, jog vos 42 procentai

pramogų, mados pasaulio atstovų ir artistų turi 5-6 lygio pagal ISCED išsilavinimą. Tai reiškia, jog

net 58 procentai šių profesijų atstovų turi tik vidurinį arba profesinį išsilavinimą. Tokia statistika

rodo, jog būtina atkreipti dėmesį į artistų, atlikėjų, pramogų, mados bei sporto sričių kūrybinių

specialistų rengimą, reikia pasiūlyti daugiau ir įvairesnių aukštojo mokslo programų. Lietuvoje

rengiant daugiau kvalifikuotų specialistų nei užsienio šalyse bei sparčiai gerėjant kuriamų produktų

bei paslaugų kokybei, mūsų valstybė galėtų įgyti tam tikrą konkurencinį pranašumą minėtuose

subsektoriuose.

Kita svarbi informacija – darbo vietas susikuriančiųjų dalis nuo kiekvienai profesijų grupei

priklausančių darbuotojų. ES narėse senbuvėse sveikatos apsaugos sektoriaus kūrybiniai

darbuotojai, rašytojai, menininkai, atlikėjai, mados kūrėjai bei pramogų sektoriaus atstovai labai

dažnai darbo vietas kuriasi patys (apie 40%), taip pat nemaža kūrybinių darbuotojų dalis dirba pagal

terminuotas darbo sutartis arba nepilnu etatu. Tai reiškia, jog jie savo sukauptą kūrybinę

kompetenciją naudoja tik kurdami savo produkciją siaurose vertės kūrimo grandinėse, o jiems

dirbant ne visą laiką yra patiriami alternatyviniai kaštai, lygūs jų galimai sukurti pridėtinei vertei

tuo metu, kai jie neturi darbo. Ši statistika byloja, jog čia Lietuva taip pat gali atrasti savo potencialą

– kūrybinių klasterių, meno inkubatorių bei įvairių asociacijų kūrimasis tokiems KI sektoriaus

atstovams leistų burtis į bendruomenes, padidinti jų užimtumą bei, svarbiausia, integruotis į bendras

vertės kūrimo grandines.

Dar viena galima perspektyvos kryptis – kitų ūkio sektorių įmonės galėtų pasinaudoti

galimybėmis įdarbinti individualios veiklos pagrindais dirbančius darbuotojus, kurie galėtų

paspartinti šių sektorių augimą ar bent jau svariai prie to prisidėti. Tam, kad Lietuva galėtų

išnaudoti šias žmogiškųjų išteklių suteikiamas galimybes, turi būti priimti atitinkami politiniai

sprendimai, palengvinantys ir skatinantys minėtų kūrybinių klasterių, inkubatorių bei kitų

asocijuotų verslo struktūrų kūrimąsi bei kūrybinių darbuotojų įdarbinimą kituose ūkio sektoriuose.

Apibendrinant ES šalių kūrybinių ir kultūrinių industrijų situaciją pateikiami bendri faktai

apie KI sektorių Europoje:

� 2008-siais Europos kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriuje dirbo apie 6,7 milijono darbuotojų;

� Regionai, kuriuose yra didelė KI sektoriaus įmonių koncentracija, ekonomiškai yra labiausiai išsivystę Europoje;

� Kūrybinių ir kultūrinių industrijų įmonės daugiausiai yra susikoncentravę didžiuosiuose Europos miestuose ar jų prieigose, iš jų didžiausi šio sektoriaus įmonių telkiniai yra susibūrę Londone ir Paryžiuje, šiek tiek mažesni – Milane ir Amsterdame;

� KI sektorius yra svarbi intelektinės nuosavybės, ypatingai autorių teisių, kūrimo erdvė, o didžiausi KI sektoriaus įmonių susitelkimo regionai – didžiausi užimtumo centrai iš visų autorių teisių kūrimo industrijų;

� Tarp 25 didžiausių populiacijos prasme Europos regionų, Atėnai, Berlynas, Budapeštas, Danija, Frankfurtas, Helsinkis, Airija, Londonas, Mastrichtas, Madridas, Miunchenas, Nijmegenas, Oksfordas, Roma, Stokholmas ir Štutgartas yra regionai, kuriuose KI sektoriaus įmonių koncentracija yra žymiai didesnė, nei vidurkis;

� Londone, Stokholme, Prahoje ir Bratislavoje veikiančiose KI sektoriaus įmonėse dirba didžiausias procentas visos šiuose miestuose esančios darbo jėgos (5,95%, 5,87%, 5,81% ir 5,01% atitinkamai);

� Regionai, kuriuose yra užfiksuotas didžiausias KI sektoriaus užimtumo augimas iki tai sustabdžiusio ekonomikos sunkmečio, daugiausia yra maži ir vidutinio dydžio, nors tarp jų įsiterpia ir dideli Europos regionai, tokie kaip Sevilija (7,78% užimtumo didėjimas), Southampton (7,22%), Valencija (6,25%), Bilbao (6,51%), Galicija (5,45%) ir Lietuva (5,79%), kuri išskiriama kaip vientisas regionas;

� Kūrybinės ir kultūrinės industrijos yra labiausiai pagal regionus susikoncentravęs sektorius, tuo tarpu į vartotojus nukreiptos sritys, tokios kaip mažmeninė prekyba, yra mažiausiai koncentruotos;

3.3.2 KI sektoriaus raida D. Britanijoje

Didžioji Britanija yra pasaulinė lyderė kultūros ir medijų srityse, jau ilgą laiką neužleidžianti

vietos tarp trijų labiausiai pažengusių valstybių kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriuje. Būtent

D. Britanija buvo pirmoji valstybė Europoje, panaudojusi terminą „kūrybinės industrijos“, kuomet

XX amžiaus dešimto dešimtmečio pabaigoje pirmoji premjero T. Blero (Tony Blair) administracija

įkūrė Kūrybinių industrijų darbo grupę, kuri turėjo apibrėžti kūrybinių industrijų, kaip ekonomikos

variklio, skatinimo programą. Kultūros, medijų ir sporto departamento Kūrybinių industrijų darbo

grupė parengė koncepciją, po kurios du kartus buvo sudaryti Kūrybinių industrijų žemėlapiai 1998-

siais ir 2001-siais. Dėl šių iniciatyvų ir laiku priimtų labai reikalingų politinių sprendimų D.

Britanijoje KI sektorius jau daugiau kaip dešimtmetį mėgaujasi valstybės dėmesiu, vystosi sparčiai

ir dabar ši šalis jau gali pasigirti padaryta sektoriaus pažanga.

D. Britanijoje muzikos, kino, scenos menų išvystymo lygis yra labai aukštas, daugeliu atveju

jai pagrindinę konkurenciją pasauliniu mastu šiose srityse sudaro JAV, rečiau – Vokietija, Ispanija,

Prancūzija, todėl yra tikslinga išanalizuoti būtent ES narės Jungtinės Karalystės pavyzdį ir taip

pabandyti atrasti sritis, kuriose Lietuva galėtų pritaikyti jos sukauptą patirtį. Nederėtų į antrą planą

nukelti ir kitų kūrybinių industrijų, kurios D. Britanijoje sukuria netgi gerokai daugiau pridėtinės

vertės – tai leidybos, programinės įrangos gamybos / kūrimo, reklamos, radijo ir televizijos bei kitos

industrijos.

Kūrybinių industrijų iškilimas Anglijoje glaudžiai susijęs su istoriškai tinkamai

susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Šiaurės Rytų Anglijos rajone, Newcastle mieste, iki 1990 metų

labiausiai išsivysčiusios pramonės šakos buvo angliakasyba ir laivų statyba, tačiau abi šios sritys

šaliai buvo nenaudingos, nepelningos ir išlaikomos nuolatinėmis dotacijomis, todėl M. Thatcher

reformų dėka jos buvo uždarytos. Taip sutapo, jog paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pradžioje

Anglijoje kilo didelis nedarbas, šalį apėmė ekonomikos recesija todėl politikai pradėjo ieškoti naujų

būtų, kaip atgaivinti ekonomiškai silpniausius šalies regionus. Minėtame Rytų Anglijos rajone

1998–2004 metais buvo pradėtos vystyti kūrybinės ir kultūrinės industrijos. Jos rėmėsi projektine

veikla, ES ir vietiniais Britanijos fondais, bankų paskolomis. Buvo sukurti itin ambicingi projektai,

kuriuos finansavo ne tik kultūros, bet ir ūkio plėtros fondai.

Remiantis KI plėtros programomis, prie Newcastle‘o prigludusiame Gatesheado miestelyje

buvo pastatytas vienas moderniausių ir didžiausių Europoje šiuolaikinio meno centras „Baltic“,

grandiozinė muzikiniams renginiams skirta arena „Sage“, o pačiame Newcastle’yje atidarytos menų

mokyklos, keli didžiuliai pramogų kompleksai. Atitinkamai buvo parengta aibė „minkštųjų“

meninės veiklos projektų, kurie užtikrino šių centrų veiklą, pritraukė daug ambicingų menininkų,

muzikantų, dizainerių, nebijančių vietinių „proletariškų“ ar „aukštuomenės“ stereotipų bei

komercinės veiklos. Buvo pradėtos rengti įvairiausios šventės, festivaliai, didžiulis dėmesys buvo

skiriamas KI vadybininkams ruošti. Dėl visų kūrbinio sektoriaus skatinimo politikos priemonių

kompleksiško taikymo D. Britanijoje KI labai sustiprėjo, išsiplėtė ir tapo svaria užsienio prekybos

dalimi.

1997 metais, siekiant paspartinti ir efektyviau planuoti su KI sektoriumi susjusias reformas ir

vykdomas programas, D. Britanijoje buvo įkurta nauja institucija – Kultūros, medijų ir sporto

depatamentas (angl. Department fo Culture, Media and Sport, DCMS)30. DCMS yra atsakingas už

visą kūrybos ir kultūros politikos formavimą ir vykdymą, taigi šios institucijos indėlis į KI raidą yra

itin svarbus. Be KI politikos įgyvendinimo, DCMS užsiima ir kita susijusia veikla, pavyzdžiui,

rengia KI sektoriaus statistiką. DCMS priskiria įmones ir darbuotojų profesijas KI sektoriui pagal

tai, kokia yra pagrindinė organizacijos veikla ir ką daugiausia dirba darbuotojas. Taigi, įmonė, kuri

leidžia muzikos įrašus, yra priskiriama muzikos industrijai, o darbuotojas, kuris groja pianinu,

laikomas muzikantu. Tokios klasifikacijos tikslas – kuo tiksliau įvertinti KI sektoriaus statistiką,

pavyzdžiui, suskaičiuoti KI subjektų skaičių, darbuotojų skaičių, įdarbinimo lygį, darbuotojų

pasiskirstymą pagal kūrybines profesijas, identifikuoti šalies regionus, kuriuose yra susitelkusi

didžiausia kūrybinių veiklų koncentracija ir t.t.

Vadovaujantis šia metodika yra prarandamas statistinių duomenų tikslumas, kuomet

nekūrybiniai darbuotojai gali būti priskiriami KI sektoriaus atstovams. Taip gali nutikti, jeigu

apsaugos darbuotoją, dirbantį muzikos įrašų kompanijoje, priskirtume kaip kūrybinį darbuotoją,

nors jos darbas yra visiškai nesusijęs su kūryba. Fiziškai tiksliai išskirti kūrybinio sektoriaus

atstovus nuo nekūrybinį darbą dirbančių darbuotojų KI sektoriuje yra labai sudėtinga, todėl DCMS

taiko darbuotojų apskaičiavimo metodiką, kai yra sumuojami:

� visi darbuotojai, dirbantys KI sektoriuje, nesvarbu, ar jų tiesioginis darbas yra

kūrybinis, ar ne;

� visi darbuotojai, kurie dirba kūrybinį darbą, tačiau jų įmonės nėra priskiriamos KI

sektoriui. Prie šios grupės priskiriami ir darbuotojai, kurių antrasis darbas yra

kūrybinis (kūrybinis darbas už honorarą, ar laisvai samdomo žurnalisto darbas, kai

pirmasis darbas yra medicinos srityje).

Jungtinėje Karalystėje KI sektorius auga gana sparčiai ir 2007-siais šio sektoriaus sukuriama

pridėtinė vertė jau sudarė 6,4% visos šalyje sukuriamos pridėtinės vertės ir ši dalis augo nuolat, nors

visa D. Britanijos ekonomika augo gerokai lėčiau. Skaičiuojama, jog 2007 metais viso kūrybinių

industrijų sektoriaus pajamos siekė 67,5 milijardo svarų sterlingų18.

Kūrybinių industrijų sukurtų prekių ir paslaugų eksportas 2007 metais siekė 16,6 mlrd. svarų

sterlingų, o tai sudarė 4,5% viso Jungtinės Karalystės eksporto. Skaičiuojama, jog 2008 metais

Jungtinės Karalystės kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriuje veikė apie 157,4 tūkst. verslų, kas

sudarė 7,3% visų JK verslo registre registruotų įmonių. Didžiausią pridėtinę vertę iš šių minėtų

verslų 2007-siais kūrė kompiuterinių žaidimų kūrimas bei elektroninė leidyba ir spaudiniai, o jų

sukurta pridėtinė vertė sudarė 2,9% visos D. Britanijoje sukuriamos pridėtinės vertės.

2008 metų vasarą KI sektoriaus užimtumas beveik pasiekė 2 milijonus darbo vietų, iš kurių

daugiau nei 1,1 mln. sukūrė kūrybinių industrijų sektorius ir daugiau nei 800 tūkst. kūrybinių darbo

30 Department fo Culture, Media and Sport, DCMS. (www.culture.gov.uk)

vietų buvo sukurta kituose sektoriuose. Iš viso kūrybinių darbo vietų skaičius išaugo nuo 1,6 mln.

1997 m. iki beveik 2 mln. 2008 m., o metinis tokių darbo vietų augimas siekė po 2%, kai tuo tarpu

visų sektorių įdarbinimo vidutinis metinis augimas buvo dvigubai lėtesnis. Didžiausių kūrybinių ir

kultūrinių industrijų – programinės įrangos, kompiuterinių žaidimų kūrimo bei elektroninės

leidybos ir spaudinių – įdarbinimo augimas minėtu 1997-2008 metų laikotarpiu augo vidutiniškai

po 5% kasmet.

Neišskiriant tik elektroinės leidybos ir spaudinių, bendras leidybos subsektorius yra

didžiausias. Pagrindiniai D. Britanijos leidybos sektoriaus bruožai:

� jį sudaro labai daug smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių;

� stambiosios leidybos subsektoriaus kompanijos nuolat suteikia galimybę rinkoje dalyvauti ir smulkiajam verslui;

� rinkoje didelį vaidmenį vaidina įkurtos bendruomeninės organizacijos, tokios kaip BBC, „Channel 4“, teatrai, muziejai, galerijos ir kt;

� rinkos dalyviai, kurių daugumą sudaro laisvai samdomi specialistai (angl. freelancers), yra pajėgūs žaibiškai reaguoti į besikeičiančius rinkos poreikius;

� mažesnės kompanijos daugiausia veikia pačioje D. Britanijoje ir tik didžiosios veikia tarptautiniu mastu;

� daug šio subsektoriaus įmonių nespėja prisitaikyti prie nuolat kintančių ekonomikos sąlygų, didžiulės konkurencijos ir tobulėjančių technologijų.

Pagal D. Britanijos verslo registro statistiką, KI sektoriuje 2008 veikė 157,4 tūkst. verslo

subjektų, tačiau realūs skaičiai gali būti dar didesni, kadangi kai kurie KI subsektoriai, tokie kaip

amatų ir tradicinio meno subsektorius, susideda praktiškai vien iš labai mažų verslo subjektų, o tas

iškreipia statistiką. Maždaug du trečdaliai kūrybinių industrijų subjektų gali būti priskiriami dviems

sektoriams – tai programinės įrangos, kompiuterinių žaidimų, elektroninės leidybos (apie 75 tūkst.

įmonių), muzikos, vaizduojamųjų ir scenos menų industrijose dirbančios įmonės.

3.3.3 KI Lietuvoje

Ekonominis sunkmetis ir Lietuvos ūkio recesijos sukelti padariniai vis dar gan stipriai juntami

– Lietuvos vidaus rinka silpna, o pagrindinės kliūtys jos stiprėjimui – menkas vidutiniškai vienam

gyventojui tenkantis santaupų kiekis, rekordiškai aukštas nedarbo lygis ir būtinybė ženkliai mažinti

išagusias biudžeto išlaidas. Ūkio atsigavimas siejamas su eksportu, kuris pastaruoju metu

demonstruoja augimą. Tačiau prastoki investicijų duomenys, žemas Lietuvos konkurencingumas ir

pernelyg lėti žingsniai pertvarkant neefektyvų viešąjį sektorių bei gerinant verslo aplinką teikia

mažai vilčių, kad eksporto atsigavimas bus ilgalaikis. Be to, šalies ateities perspektyvas blogina

politiniai valdžios nesutarimai dėl būtinų sprendimų bei kvalifikuotų darbuotojų gretas retinanti itin

stipri emigracija.

Būtent šiuo metu yra labai palanki proga padėti pamatus naujos – žinių ekonomikos – kūrimui

Lietuvoje, o tam labiausiai pasitarnauti gali kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorius. Visame

pasaulyje skatinamos KI Lietuvoje kol kas sulaukia per mažai dėmesio, neturi galimybių atsiskleisti

ir išnaudoti savo turimo potencialo. Pirmoji preliminari kūrybinių industrijų analizė Lietuvoje buvo

atlikta tik 2003 m. dr. Margaritos Starkevičiūtės tyrime „Kūrybinių ekonominių veiklų indėlio į

Lietuvos ekonomiką įvertinimas“. Tyrime naudota kūrybinių veiklų klasifikacija artima Didžiosios

Britanijos „Kūrybinių industrijų žemėlapyje“ naudotai, tačiau skiriasi skaičiavimo metodikos ir

informacijos apie KI sektoriaus subjektus ir jų veiklą Lietuvoje prieinamumas.

Šioje studijoje kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus situacijos analizei buvo pasirinkta

kita metodika – 3.1.1 skyrelyje yra išsamiai pagrįstas Jungtinių Tautų (UNCTAD) modelio

pasirinkimas bei palyginimas su kitais labiausiai paplitusiais požiūriais į KI sektorių į jo sandarą.

UNCTAD metodika pasižymi plačiausiu požiūriu į KI sandarą ir struktūrą, todėl šis modelis yra

vienas iš labiausiai sutampančių modelių su Lietuvos kultūros ministerijos požiūriu į kūrybinį

sektorių. Naudojant UNCTAD metodiką bei M. Starkevičiūtės1 atlikto tyrimo medžiagą buvo

atrinkti Statistikos departamento duomenys, galintys pakankamai gerai reprezentuoti esamą

Lietuvos KI sektoriaus situaciją. Tačiau duomenų tikslumo įvertinimas susiduria su kita problema,

kurios panaikiti šiuo metu nėra įmanoma – tai faktas, jog nemaža dalis identifikuotų KI sektoriaus

ūkio subjektų Lietuvos Statistikos departamentui pateikia ne visiškai tikslius duomenis apie

pagrindinę savo vykdomą veiklą – dalis kaltės atitenka Lietuvos statistinių duomenų surinkimo

sistemai, kuri įmones į grupes suskirsto tik pagal pagrindinę jų nurodytą vykdomos veiklos rūšį, o

tai gali reikšmingai iškraipyti KI sektoriaus duomenis. Dar vienas neįvertintas aspektas –

individualia veikla besiverčiančių menininkų ar kitų kūrybinių darbuotojų indėlis į KI sektorių,

kuris, nors gali būti ir ne toks reikšmingas, tačiau vistik lieka neįtrauktas į vykdytą KI sektoriaus

analizę.

Tačiau, kadangi šiuo metu nėra kitos galimybės tiksliau įvertinti KI sektoriaus dydžio kaip tik

surenkant duomenis pagal dabartinę statistinės informacijos sistemą, šioje studijoje atliktą analizę

galima laikyti pakankamai rezultatyvia ir pajėgia įvertinti pagrindines KI sektoriaus veiklos kryptis,

verslo tendencijas bei svarbiausius sektoriui būdingus bruožus.

M. Starkevičiūtės tyrimo31 duomenimis, 2002 m. kūrybinis sektorius sukūrė apie 2,0 proc.

Lietuvos BVP ir uždirbo apytiksliai 2,1 mlrd. Lt, o kartu su valstybės dotacijomis – 2,4 mlrd. Lt

pajamų. Per metus kūrybinių ekonominių veiklų pajamos (su valstybės dotacija) padidėjo beveik 10

proc. Palyginimui galima nurodyti, kad Didžiosios Britanijos kūrybinės veiklos sukuria daugiau

kaip 5 proc. BVP. Anot R. Makselio32, kūrybinių industrijų įmonių realizavimo pajamų dalis

Lietuvos BVP nuo 2% (2,1 mlrd. Lt) 2001 metais išaugo iki maždaug 5,2% (4 mlrd. Lt) 2006

metais. Iki 2008 metų kūrybinė ir kultūrinė ekonomika buvo vienas sparčiausiai augančių

ekonomikos sektorių Lietuvoje. Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, 2009 metais KI

31 Margarita Starkevičiūtė. Kūrybinių ekonominių veiklų indėlio į Lietuvos ekonomiką įvertinimas. 2003. 32 Makselis R. Kultūrinių ir kūrybinių industrijų svarba šalies visuomenei, ūkiui, darniai plėtrai bei švietimui.

sektoriaus įmonių sukuriamo produkto dalis bendrame valstybės BVP viršijo net 6% ribą –

ekonominio sunkmečio laikotarpiu KI sektoriaus subjektai sugebėjo dar labiau padidinti sukuriamą

pridėtinę vertę, kai, tuo tarpu bendras Lietuvos BVP krito labai staigiai. To rezultatas – išaugusi

kūrybinių ir kultūrinių industrijų sukuriamo produkto dalis BVP, kuri pasiekė 6,36% (5,82 mlrd.

Lt.).

2005 m. duomenimis, kūrybinę ekonominę veiklą plėtojo apie 58 tūkst. darbuotojų, arba 4

proc. šalies dirbančiųjų, o jie dirbo 5.412 ūkio subjektuose (žr. 3.3.3.1 pav.). Pagal Statistikos

departamento prie LRV duomenis, šiame sektoriuje 2007 metais veikė 6.252 ūkio subjektai,

kuriuose dirbo daugiau nei 62,3 tūkst. darbuotojų. Tai sudarė 8% visų Lietuvoje veikusių įmonių,

jose dirbo 4% visų Lietuvos dirbančiųjų. 2008 metais KI sektoriuje jau veikė iki tol rekordinis

skaičius – 6.787 subjektai, o juose dirbo daugiau nei 66 tūkst. darbuotojų, kas jau sudarė 4,35% visų

Lietuvos užimtųjų skaičiaus. Naujausi Statistikos departamento duomenys rodo, jog KI sektorius

vis nesustoja augęs – nors 2009 metais veikiančių subjektų skaičius šiame sektoriuje sumažėjo (iki

6714 įmonių), tačiau iki beveik 70 tūkst. išaugo jame dirbančiųjų skaičius, kas sudarė jau beveik

5% Lietuvos dirbančiųjų. Tai rodo, kad KI sektorius vaidina vis svarbesnį vaidmenį Lietuvos ūkyje.

3.3.3.1 pav. Lietuvos KI sektoriuje veikiančių subjektų ir juose dirbančių darbuotojų skaičiaus

dinamika 2005-2009 metais

Šaltinis: Statistikos departamentas

Šie duomenys rodo, kad KI subsektorius yra sparčiai besivystantis ir turi didelį potencialą,

todėl valstybė turi sudaryti kuo palankesnes sąlygas vystytis smukliam ir vidutiniam kūrybinių

industrijų verslui. Kūrybinio sektoriaus sukuriama didelė pridėtinė vertė yra išeitis, galinti padėti

Lietuvos ūkiui sparčiau atsigauti po visą šalį sukrėtusios ekonominės recesijos.

Lietuvos KI sektoriaus užsienio prekyba

Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių sektorius savo produkciją ir paslaugas realizuoja ne tik

Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. 2007 metų Lietuvos statistikos departamento duomenimis,

daugiausia intelektinės veiklos rezultatų eksportavo įmonės, kurių pagrindinė veikla pagal EVRK 2

red. yra programinės įrangos kūrimas (6201) (žr. 3.3.3.2 paveiksle esančius grafikus), o šių įmonių

eksporto dydis siekė beveik 122 tūkst. Lt. Iš kitų kūrybinę produkciją eksportuojančių įmonių taip

pat išsiskyrė žurnalų ir periodinių leidinių leidyba (5814; 27,2 tūkst. Lt.), dirbtinės bižuterijos ir

panašių dirbinių gamyba (26,1 tūkst. Lt.), kita, niekur nepriskirta profesine, moksline ir technine

veikla (3213; 23,63 tūkst. Lt.) bei knygų leidyba (5811; 22,69 tūkst. Lt.) užsiimančios įmonės

(3.3.3.2 pav). 2007 metais Lietuviškos kūrybinės produkcijos ir paslaugų buvo eksportuota už 305

tūkst. Lt.

2008 metais, tuo tarpu, situacija pasikeitė gana ženkliai – nors pagal eksportą vis dar lyderiavo

įmonės, užsiimančios kompiuterių programavimu (programinės įrangos kūrimu, kodas 6201), jų

eksportas sumažėjo beveik trimis ketvirtadaliais – iki 33 tūkst. Lt. Į antrąją vietą pakilo šiek tiek

išaugęs įmonių, užsiimančių dribtinės bižuterijos ir panašių dirbinių gamyba (3213), eksportas (30,9

tūkst. Lt.), į trečiąją vietą pakilo kitos leidybos veiklos (5819) produkcijos eksportas, į ketvirtąją

vietą nukrito žurnalų ir periodinių leidinių leidybos eksportas ir į penktąją – kita, niekur kitur

nepriskirta profesine, moksline ir technine veikla užsiimančių įmonių eksportas.

3.3.3.2 pav. Labiausiai eksportuojamos KI produkcijos grupės pagal įmonės pagrindinės vykdomos veiklos kodą 2007-2009 metais


2009 metais situacija vėlgi šiek tiek keitėsi – stabilumą ekonominio sunkmečio metu

pademonstravusios žurnalų ir periodinių leidinių leidybos įmonės netgi sugebėjo padidinti savo

eksportą į užsienio šalis – iki 43 tūkst. Lt. Tuo tarpu, 2009 metais į antrąją labiausiai kūrybines

prekes ir paslaugas eksportuojančių ekonominių veiklų sąrašo vietą pakilo televizijos programų

rengimu ir transliavimu užsiimančios įmonės (6020; 29 tūkst. Lt.). Į trečiąją vietą pakilo kitos

niekur kitur nepriskirtos profesisinės, mokslinės ir techninės veiklos rezultatų eksportas, ketvirtojoje

atsidūrė knygų leidybos paslaugų ir penktojoje – reklamos paslaugų eksportas.

Lietuvą apėmęs ekonomikos sunkmetis gerokai pakoregavo KI sektoriaus atstovų eksporto

planus bei sumažino išvežamų prekių ir paslaugų apimtis, tačiau kai kurie verslo segmentai vistik

sugebėjo dar labiau išplėsti užsienio pardavimų apimtis. Vistik prasta ekonominė situacija buvo ne

tik Lietuvoje – per visą pasaulį nuvilnijusi krizė gerokai sumažino Lietuvos KI atstovų eksportą –

pagal ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių atrinktų KI subjektų prekių ir paslaugų eksportas

2007 metais viršijo 305 mln. Lt. (0,57 %viso Lietuvos eksporto), 2008 – smuko ketvirtadaliu iki

231 mln. Lt. (0,35% viso eksporto), o 2009 nuosmukis buvo dar didesnis – iki 161 mln. Lt (-30%

metinis kritimas), o bendrame Lietuvos eksporte tai sudarė jau tik 0,32% viso eksporto. Nuo 2007

metais pasiektų apimčių 2009 metais KI sektoriaus prekių ir paslaugų eksportas krito beveik

dvigubai.

Pastarųjų metų statistika nėra labai optimistinė, tačiau, turint omenyje, kad Lietuvos

ekonomika po truputį įsibėgėja, atsiveria naujos galimybės ją paspartinti remiant KI sektorių, geriau

panaudojant kūrybinio sektoriaus teikiamas galimybes.

Kūrybin ė ekonomika didžiausiuose Lietuvos miestuose

Didžiausia kūrybinio verslo koncentracija yra Vilniaus mieste – ten įsikūrę net beveik pusė

Lietuvos KI sektoriaus subjektų. 3.3.3.3 pav. pateiktoje diagramoje galime aiškiai matyti KI

koncentracijos Lietuvos miestuose kitimo tendencijas: 2007-siais Vilniuje buvo susitelkę 46,2%

visų KI sektoriaus įmonių ir organizacijų (vidinis diagramos žiedas), tuo tarpu 2009-siais ši dalis

dar šiek tiek išaugo – pasiekė beveik 48% (išorinis žiedas). Kituose didžiuosiuose Lietuvos

miestuose yra susikoncentravusi taip pat nemaža dalis KI subjektų: Kaune 2007-2009 metais veikė

kiek daugiau nei 15 proc. visų Lietuvos KI įmonių ir organizacijų, Klaipėdoje – apie 6 proc.,

Šiauliuose ir Panevėžyje po maždaug 3 procentus. Analizuojamu laikotarpiu KI įmonių dalis išaugo

tik Vilniuje, kai tuo tarpu kituose didžiausiuose Lietuvos miestuose vis mažėjo (3.3.3.3 pav.).

Verta atkreipti dėmesį ir į kitą tendenciją – visu analizuojamu laikotarpiu didžioji dalis

Lietuvos kūrybinio verslo subjektų buvo susikoncentravę penkiuose didžiausiuose miestuose –

Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje 2007–2009 metais buvo susitelkę apie 75

proc. viso KI sektoriaus. Taip yra ne tik dėl to, jog miestuose yra susitelkusi didžioji verslo dalis,

bet ir dėl to, jog dideliuose miestuose natūraliai yra daugiau intelektinės „masės“ – aukštosios

mokyklos ir juose studijuojantys jauni žmonės sudaro valstybės kūrybinio potencialo pagrindą.

3.3.3.3 pav. Lietuvos KI sektoriaus subjektų koncentracija didžiausiuose šalies miestuose


Vilnius neveltui yra vadinamas Lietuvos kultūros ekonomikos centru – jame ne tik veikia

didžioji dalis Lietuvos KI sektoriaus subjektų, tačiau čia yra palyginti didžiausia KI sektoriaus

įmonių ir organizacijų dalis, palyginus su visomis mieste veikiančiomis įstaigomis. Vilniuje 2009-

siais net 12,6 proc. visų ūkio subjektų sudarė kūrybine veikla užsiimantys juridiniai asmenys

(3.3.3.4 pav.). Tai yra palyginti labai puikus rodiklis turint omenyje, kokias galimybes suteikia KI

sektorius ekonomikos vystymuisi. Kūrybinio ir viso verslo santykis Kaune – taip pat geresnis, nei

bendras Lietuvos rodiklis: laikinojoje sostinėje 2009 metais KI subjektai sudarė beveik 9 proc., o

visoje Lietuvoje šis rodiklis nesiekė 8 proc.

3.3.3.4 pav. KI įmonių ir organizacijų dalis nuo visų ūkio subjektų 2009 metais


Mažiausia dalis KI subjektų palyginus su kitais verslais veikia Šiauliuose, kiek geresnė

situacija yra Panevėžyje. Tai reiškia, jog šiuose miestuose kūrybinis potencialas yra panaudojamas

mažiausiai, todėl potencialūs investuotojai šioje vietoje turėtų įžvelgti nemažas galimybes

įsiskverbti į mažesnės konkurencijos kūrybinio verslo rinkas.

Darbuotojų skaičiaus analizė

Lietuvoje 2007 metais iš viso buvo užregistruota 1.534,2 tūkst. dirbančiųjų įvairiose įmonėse,

organizacijose ar įstaigose. Ekonominis sunkmetis 2009 šią statistiką kiek pakoregavo – bedarbystei

didėjant dirbančiųjų skaičius sumenko iki mažiau nei 1.416 tūkst. 3.3.3.1 lentelėje galime aiškiai

matyti, jog KI sektoriuje vyravo priešingos darbo rinkos tendencijos, nei visuose Lietuvos

sektoriuose bendrai. 2007-2009 metų laikotarpiu visų dirbančiųjų Lietuvoje skaičius sumenko

beveik 8 procentais, tuo tarpu KI sektoriaus darbančiųjų gretos išaugo net kiek daugiau nei 12

procentų – tai rodo, jog ekonominio sunkmečio metu kūrybinė ekonomika buvo viena iš tų sričių,

kurios „tempė“ Lietuvos ūkį aukštyn bei prisidėjo prie nedarbo mažinimo šalyje.

3.3.3.1 lentelė. Visų sektorių ir KI sektoriaus darbo jėgos pokyčiai didžiausiuose Lietuvos miestuose

Visi dirbantieji, t ūkst. KI sektoriaus dirbantieji, t ūkst.

2007 2008 2009 2007 2008 2009 Vilniuje 292,1 292,3 279,2 31,0 33,1 35,3 Kaune 173,0 173,0 161,2 10,4 11,2 11,8 Klaipėdoje 87,9 88,7 85,4 2,8 3,1 2,9 Šiauliuose 63,4 66,8 62,1 2,1 2,1 2,1 Panevėžyje 49,3 56,2 50,2 1,7 1,8 1,8 Visoje Lietuvoje 1.534,2 1.520,0 1.415,9 62,3 66,1 69,9

Sudaryta pagal Statistikos departamento pateiktus duomenis

Didžiausias KI sektoriaus darbo jėgos pagausėjimas analizuojamu laikotarpiu buvo juntamas

sostinėje – ten KI sektoriaus dirbančiųjų gretos išaugo net 14 proc., kai bendras Vilniuje dirbančiųjų

skaičius sumažėjo 4,4 proc. Dirbančiųjų KI skaičiaus augimas tik šiek tiek mažesnis buvo Kaune –

antrajame pagal dydį šalies mieste kūrybinių darbuotojų padaugėjo 13,6 proc., nors bendras

dirbančiųjų skaičius sumažėjo beveik 7 procentais. Iš analizuojamų penkių didžiųjų Lietuvos miestų

Kaune ir buvo užfiksuotas didžiausias visos darbo jėgos sumažėjimas 2009 metais. Klaipėdoje KI

sektoriaus darbuotojų pagausėjo beveik 6 proc., Šiauliuose ir Panevėžyje kūrybinių darbuotojų

skaičiaus augimas nesiekė nei procento.

3.3.3.5 pav. KI subjektuose dirbančiųjų dalis nuo visų mesto / regiono dirbančiųjų 2009 metais


3.3.3.5 pav. pavaizduota dirbančiųjų KI sektoriuje dalies diagrama, kurią galima puikiai

palyginti su 3.3.3.4 pav. pateikta KI sektoriaus įmonių dalies diagrama – iš abiejų grafikų galima

pastebėti, jog tik Vilniuje kūrybinio sektoriaus įmonių ir jose dirbančiųjų dalis bendroje miesto

verslo struktūroje sudarė beveik identišką dalį – 2009-siais net 12,65% sostinės dirbančiųjų dirbo

KI sektoriuje (3.3.3.5 pav.), kuriame taip pat buvo sukoncentruota 12,6 proc. visų Vilniaus ūkio

subjektų (3.3.3.4 pav.). Tokios tendencijos leidžia padaryti labai paprastą išvadą – Vilniuje

kūrybinis verslas jau yra išsivystęs tiek, jog vidutiniška kūrybine veikla užsiimanti įmonė dydžiu

jau nesiskiria nuo bendro vidutinio Vilniaus verslo (kadangi tiek KI įmonių, tiek ir dirbančiųjų jose

proporcijos yra vienodos).

Kaune situacija skiriasi nedaug – nors laikinojoje sostinėje kūrybinį darbą dirba kiek daugiau

nei 7 proc. miesto dirbančiųjų, kūrybinių įmonių santykis yra šiek tiek geresnis – KI sektoriaus

subjektai sudaro netoli 9 procentų visų Kauno ūkio subjektų. Tai leidžia daryti prielaidą, jog

kūrybinės įmonės, vertinant pagal darbuotojų dydį, Kaune yra mažesnės, nei vidutinis ūkio

subjektas šiame mieste (KI įmonės turi mažiau darbuotojų). Likusiuose analizuojamuose miestuose

dirbančiųjų KI sektoriuje dalis yra ganėtinai panaši – siekia apie 3,5 proc.

Bendra Lietuvos situacija yra panaši į Kauno padėtį – KI ūkio subjektuose, kurie sudaro netoli

8 proc. visų Lietuvos įmonių ir organizacijų, dirba tik beveik 5 proc. visų dirbančiųjų. Tokios

tendencijos tik patvirtina faktą, jog KI sektoriuje vyrauja smulkus ir vidutinis verslas, to tiksliau –

labai smulkus verslas.

3.3.3.2 lentelė. Vidutinio KI sektoriaus įmonių darbuotojų skaičiaus dinamika didžiausiuose Lietuvos miestuose

Vidutinis darbuotoj ų skaičius įmonėje 2007 2008 2009

Vilniuje 10,7 10,5 11,0 Kaune 10,9 10,7 11,5 Klaipėdoje 6,9 7,0 7,2 Šiauliuose 9,5 9,1 10,3 Panevėžyje 8,9 8,3 8,7 Visoje Lietuvoje 10,0 9,7 10,4


3.3.3.2 lentelėje pateikti KI sektoriaus įmonėje vidutiniškai dirbančių darbuotojų skaičiaus

kitimo duomenys atskiruose Lietuvos miestuose ir visoje šalyje. Šie duomenys patvirtina aukščiau

darytą išvadą apie KI sektoriaus įmonių dydžio pasiskirstymą – tai, jog Lietuvos KI sektoriuje

vidutiniškai dirba apie 10 darbuotojų vienoje įmonėje, leidžia teigti, jog didžioji dalis šių verslo

subjektų priklauso smulkiam ir vidutiniam verslui. Tą faktą taip pat galima patvirtinti išanalizavus

3.3.3.3 lentelės duomenis.

3.3.3.3 lentelė. KI įmonių skaičius pagal darbuotojų grupes, 2009 m.

Darbuotojų skaičiaus grupė 2009 metais

0-9 10-49 50-249 250-499 500-999 1000+ Iš viso

Vilniuje 2549 536 115 8 5 0 3213 Kaune 797 183 42 4 0 0 1026 Klaipėdoje 349 46 13 0 0 0 408 Panevėžyje 164 33 6 0 0 0 203 Šiauliuose 159 29 14 0 0 0 202

Iš viso Lietuvoje 5294 1138 263 14 5 0 6714 Sudaryta pagal Statistikos departamento pateiktus duomenis

Aukščiau pateiktoje lentelėje galima matyti, jog didžioji dauguma Vilniuje veikiančių KI

sektoriaus subjektų turi mažiau nei 10 darbuotojų (tokios įmonės sudaro 80 proc. KI subjektų),

likusi dalis įmonių ir organizacijų pagal darbuotojų skaičių taip pat patenka į SVV subjektų

kategoriją – 16,7 proc. KI įmonių Vilniuje dirba nuo 10 iki 49 darbuotojų, o vos 3,6 proc. dirba iki

250 darbuotojų. Verta pastebėti, jog Vilniuje yra įsikūrusios penkios didžiausios Lietuvos KI

sektoriaus įmonės, kuriose dirba nuo 500 iki 999 darbuotojų, taip pat čia yra susitelkę beveik du

trečdaliai visų didelių KI įmonių (3.3.3.3 lent.). Visos Lietuvos KI sektoriaus subjektų didžioji dalis

– taip pat mikro įmonės, kuriose dirba iki 10 dabuotojų (79%)

Kaune procentinis pasiskirstymas pagal darbuotojų skaičiaus grupes yra panašus, nors jame iš

visų analizuojamų miestų veikia mažiausias procentas įmonių, turinčių iki 10 darbuotojų (77,7%).

Antrajame pagal dydį Lietuvos mieste, tuo tarpu, yra didžiausias procentas įmonių, kuriose dirba

nuo 10 iki 49 darbuotojų (beveik 18 proc.). Klaipėdoje, tuo tarpu, yra kiek kitokia situacija – nors

čia taip pat didžiausią dalį sudaro įmonės, kuriose dirba iki 10 darbuotojų, tačiau šiame mieste KI

mikro įmonių dalis yra didžiausia (85,5 proc.). Kituose dviejuose didžiuosiuose miestuose –

Šiauliuose ir Panevėžyje – situacija yra panaši į bendrą visos Lietuvos situaciją.

3.3.3.6 pav. KI sektoriaus ūkio subjektų pasiskirstymas pagal teisinį statusą Lietuvoje 2009 metais


3.3.3.6 paveiksle pavaizduotame grafike galima matyti, jog dominuojanti įmonių teisinė forma

Lietuvos kūrybiniame sektoriuje yra uždaroji akcinė bendrovė – šio tipo ūkio subjektai sudaro

beveik 63 procentus visų KI įmonių. Antroje vietoje pagal populiarumą – individualios įmonės

teisinė forma (tokios įmonės sudaro penktadalį visų KI subjektų). Daugiau nei dešimtadalio

Lietuvos KI sektoriaus ūkio subjektų statusas – viešoji įstaiga, tuo tarpu visos kitos juridinių

asmenų teisinės formos tarp KI sektoriaus subjektų nėra populiarios. Nedidelė dalis KI subjektų yra

valstybės arba savivaldybių valdomos įstaigos ar įmonės (kartu nesudaro nė 7 procentų) – tai

reiškia, jog beveik visas kūrybinis sektorius yra astovaujamas privataus sektriaus. Mažiausiai KI

sektoriuje veikia savivaldybės įmonių (6), valstybės įmonių (8) ir akcinių bendrovių (8).

3.3.3.7 paveiksle pavaizduota KI sektoriaus subjektų teisinio statuso sistuacija

analizuojamuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Didžiausią dalį nuo visų KI subjektų uždarosios

akcinės bendrovės sudaro Vilniuje – ten šios teisinės formos subjektai sudaro net 73 proc. visų KI

įmonių ir organizacijų. Mažiausią dalį UAB sudaro Panevėžyje – vos 44 procentus, tuo tarpu

individualių įmonių statusą turinčių subjektų dalis čia yra dižiausia (41 proc.). iš grafiko taip pat

galima pastebėti, jog Panevėžyje yra santykinai didžiausia dalis savivaldybės biudžetinių įstaigų

(5,6 proc.).

3.3.3.7 pav. KI sektoriaus ūkio subjektų pasiskirstymas pagal teisinį statusą 2009 metais


Įmonių pajamų analizė

KI sektorius Lietuvoje 2009-siais metais gavo 5,8 milijardo litų pajamų iš kurių daugiau nei

du trečdaliai (68,9 proc.) buvo gauti Vilniaus mieste (3.3.3.8 pav., 1 diagrama kairėje). Tai dar kartą

įrodo, kokią didelę reikšmę Lietuvos kūrybiniam sektoriui lemia sostinė ir jos ekonominis

potencialas. Antrojoje (dešinėje) 3.3.3.8 pav. pavaizduotoje diagramoje yra parodyta KI sektoriaus

ūkio subjektų dalis, dirbanti atskiruose Lietuvos miestuose. Iš antrosios diagramos galima pastebėti,

jog Vilniuje dirbančių įmonių dalis nesudaro nei pusės visų Lietuvos KI sektoriaus įmonių, tuo

tarpu ji sugeneruoja gerokai didesnę dalį bendų pajamų – galima teigti, jog Vilniaus, kaip sostinės,

statusas suteikia ženklią ekonominę naudą mieste veikiančioms įmonėms, todėl šiame mieste yra

sukauptas didžiausias KI sektoriaus ekonominis potencialas. Be to, Vilnius yra didžiausias Lietuvos

miestas, kuriame taip pat dirba didžiausia KI sektoriaus darbuotojų dalis (12,65 proc.; žr. 3.3.3.5

pav.).

Kaune, tuo tarpu, buvo gauta net keturis kartus mažiau – vos 17 procentų – visų KI sektoriaus

pajamų, nors tik kiek daugiau nei 15 procentų sektoriaus ūkio subjektų veikia šiame mieste (3.3.3.8

pav.). Klaipėdoje situacija gerokai prastesnė – ten esantys 6 procentai Lietuvos KI ūkio subjektų

sugeneruoja vos 3 procentus visų sektoriaus pajamų. Situacija neanalizuojamuose likusiuose

Lietuvos regionuose yra blogesnė – bemaž ketvirtadalis kūrybinių ūkio subjektų, veikiančių

mažesniuose miestuose bei regionuose, sugeneruoja tik 8 procentus KI sektoriaus pajamų.

3.3.3.8 pav. KI sektoriaus įmonių ir jų gaunamų pajamų pasiskirstymas didžiausiuose Lietuvos miestuose ir kituose regionuose 2009 metais


Tai, jog Vilniaus mieste veikiantys KI sektoriaus subjektai gauna santykinai didesnes pajamas,

nei kitų miestų KI subjektai, įrodo ir 3.3.3.4 lentelėje pateikti duomenys – joje yra apskaičiuota,

kiek vidutiniškai pajamų sugeneruoja vienas KI sektoriaus subjektas penkiuose didžiausiuose

Lietuvos miestuose ir visoje Lietuvoje. Iš lentelės duomenų matyti, jog vidutinės Vilniaus KI ūkio

subjekto gaunamos pajamos gerokai viršija kituose miestuose viekiančių ūkio subjektų pajamas –

Kaune vienas kūrybinio sektoriaus atstovas (įmonė ar organizacija) 2009 metais gavo maždaug

ketvirtadaliu mažesnes pajamas, Klaipėdos ir Panevėžio vidutinis KI subjektas gavo daugiau nei 60

proc. mažesnes pajamas, o Šiaulių – net dviem trečdaliais mažesnes pajamas, nei vienas subjektas

Vilniuje.

3.3.3.4 lentelė. Vidutinės vienai KI sektoriaus įmonei tenkančios pajamos didžiuosiuose miestuose, Lt

Vidutin ės įmonės pajamos, Lt 2007 2008 2009 Vilniuje 1.133.353 1.175.077 1.246.770 Kaune 749.766 769.502 956.215 Klaipėdoje 419.157 489.721 462.219 Šiauliuose 306.049 311.522 393.768 Panevėžyje 436.689 491.588 481.797 Visoje Lietuvoje 749.446 782.853 866.389


Ūkio subjektų pajamų skirtumai išryškina KI sektoriaus nevienalytiškumą ir regionų

problemas. Žinant, kokį potencialą kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorius turi Lietuvos

sostinėje, būtina išsamiai išanalizuoti Vilniaus KI situaciją ir gerosios praktikos pavyzdžius

pabandyti pritaikyti pirmiausia kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Klaipėdoje,

Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose. Atlikta KI sektoriaus analizė leidžia teigti, jog KI veiklų

koncentracija Vilniuje gerina bendrąją Lietuvos KI sektoriaus situaciją, tačiau neparodo tikrosios

padėties nutolusiuose šalies regionuose, kurią būtina gerinti norint skatinti tolygią Lietuvos

ekonomikos plėtrą visoje šalyje.

Perspektyviausi KI subsektoriai

Lietuvos KI sektoriaus analizės pabaigoje studijos autoriai nusprendė pabandyti išskirti šiuo

metu perspektyviausius subsektorius, kadangi šiuo metu potencialiems investuotojams vis dar

trūksta bendros Lietuvos kūrybinio sektoriaus statistinės informacijos sistemos. Atrenkant

didžiausią potencialą turinčius KI subsektorius buvo vadovaujamasi šiais pagrindiniais kriterijais:

• pajamų augimų;

• darbuotojų skaičiaus augimu;

• ūkio subjektų skaičiaus augimu.

Subsektoriaus pajamų augimas parodo įmonių pastaraisiais metais pasiektus rezultatus, o

staigus pajamų kilimas reiškia, jog įmonės sugebėjo įgyvendinti agresyvią plėtros politiką. Turint

omenyje, kad analizuojant atskirų subsektorių patrauklumą buvo naudojami 2007-2009 metų

duomenys, kuomet Lietuvoje ir visame pasaulyje buvo įsismarkavęs ekonominis sunkmetis, didelis

pajamų augimas tokiu sunkiu metu gali reikšti puikias ateities perspektyvas tam subsektoriui.

Darbuotojų skaičiaus augimas parodo, kaip subsektorius plėtėsi analizuojamu laikotarpiu –

įmonėms įdarbinant vis daugiau darbuotojų galima daryti prielaidą, jog tos įmonės artimiausiu metu

planuoja didinti gamybos / pardavimų apimtis, taigi jų perspektyvos yra geros. Ūkio subjektų

skaičiaus subsektoriuje augimas taip pat gali reikšti tam tikros srities patrauklumą – staigiai

didėjantis įmonių skaičius reiškia, jog įmonių steigėjai mato neišnaudotas galimybes toje srityje ir

ryžtasi investuoti.

3.3.3.5 lentelėje yra pateikti penki didžiausią pajamų augimą 2007-2009 metų laikotarpiu

sugeneravusių subsektorių duomenys. Iš lentelės galima matyti, jog geriausius rezultatus

pademonstravo kompiuterinių žaidimų leidyba užsiimančios įmonės – nors 2007-siais šiame

sektoriuje įmonių netgi dar nebuvo, jau 2009-siais veikusios 6 subsektoriaus įmonės sugeneravo 4,2

milijono litų pajamų, o bendra apyvarta per metus išaugo beveik aštuonis kartus. Antroje vietoje

pagal pajamų augimą atsidūrė atrakcionų ir teminių parkų veiklos subsektorius – jame dirbančios

įmonės per analizuojamą laikotarpį savo pajamas sugebėjo padidinti net 419%. Turint omenyje, jog

tuo metu Lietuvos ekonominė situacija buvo labai prasta ir vis blogėjo, šie pademonstruoti

rezultatai yra labai puikūs. Trečiasis subsektorius – meninė kūryba, kurio įmonės per laikotarpį

sugebėjo apyvartą išauginti bevek penkis kartus. Ekskursijų organizatorių bei Kino filmų, vaizdo

filmų ir televizijos programų platinimo subsektorių pajamos 2007-2009 metais augo palyginti

panašiai – atitinkamai 269 proc. ir 227 proc.

3.3.3.5 lentelė. Didžiausią pajamų augimą 2007-2009 metų laikotarpiu pademonstravę KI subsektoriai, %

Lietuvos KI subsektorių pajamų augimas KI veikl ų pavadinimas pagal EVRK veiklų

klasifikatori ų EVRK 2 Kodas

2008 2009 2007-2009

Kompiuterinių žaidimų leidyba 58.21 n/d 683,8% 683,8%

Atrakcionų ir teminių parkų veikla 93.21 195,7% 75,6% 419,1%

Meninė kūryba 90.03 152,6% 91,5% 383,7%

Ekskursijų organizatorių veikla 79.12 213,2% 15,6% 262,0%

Kino filmų, vaizdo filmų ir televizijos programų platinimas

59.13 181,1% 16,4% 227,2%


3.3.3.6 lentelėje išskirti penki daugiausiai darbuotojų analizuojamu laikotarpiu įdarbinę KI

subsektoriai. Atrenkant duomenis buvo įvestas papildomas kriterijus – visame subsektoriuje turėjo

būti įdarbinta daugiau nei 25 darbuotojai. Taip buvo siekiama išskirti tuos sektorius, kuriuose veikia

daugiau nei kelios įmonės ir jose dirbančių darbuotojų per laikotarpį padidėjo daugiau nei tik keletu

asmenų.

3.3.3.6 lentelė.

Didžiausiu darbuotojų prieaugiu pasižymėję Lietuvos KI subsektoriai 2007-2009 metais. Lietuvos KI subsektorių

darbuotojų skaičiaus augimas KI veikl ų pavadinimas pagal EVRK veiklų klasifikatori ų

EVRK 2 Kodas

2008 2009 2007-2009

Žinynų, katalogų ir adresų sąrašų leidyba 58.12 30,0% 165,4% 245,0%

Kita leidyba 58.19 -25,5% 123,0% 66,1%

Kino filmų, vaizdo filmų ir televizijos programų platinimas

59.13 50,9% 3,6% 56,4%

Kita pramogų ir poilsio organizavimo veikla 93.29 16,2% 30,2% 51,3%

Kompiuterių programavimo veikla 62.01 23,1% 19,9% 47,6%

* kadangi kūrybines industrijas sudaro ir subsektoriai, kuriuose dirba vos keletas darbuotojų, tarp didžiausią plėtrą darbuotojų skaičiaus prasme įgyvendinusių subsektorių atrinkti tik tie, kuriuose iš viso 2007-2009 metų laikotarpiu dirbo daugiau nei 25 darbuotojai. Sudaryta pagal Statistikos departamento pateiktus duomenis

Žinynų, katalogų ir adresų sąrašų leidyba buvo tas subsektorius, kurio darbuotojų skaičius per

padidėjo beveik pusketvirto karto – iki 70-ties (3.3.3.6 lent.). Kita leidybine veikla užsiimančiose

įmonėse darbuotojų skaičius augo gerokai mažiau, tačiau, turint omenyje, jog tai keliolika kartų

didesnis subsektorius, šis rezultatas sunkmečio laikotarpiu atrodo labai puikus pasiekimas. Kituose

subsektoriuose darbuotojų skaičius augo ganėtinai panašiu tempu, tačiau absoliutine išraiška

labiausiai nauja darbo jėga pasipildė kompiuterių programavimo subsektorius – jame 2009-siais

dirbo 1900 darbuotojų daugiau nei 2007-siais.

3.3.3.7 lentelėje pateikti penki didžiausiu įmonių prieaugiu pasižymėję KI subsektoriai

analizuojamu laikotarpiu. Siekiant pateikti kuo realesnę situaciją atrenkant duomenis buvo įvestas

papildomas rodiklis – subsektoriaus įmonių skaičius turėjo būti ne mažesnis nei 10 subjektų.

Meninės kūrybos subsektorius šioje kategorijoje pasižymėjo geriausiu rodikliu – jame įmonių

pagausėjo 85 procentais. Scenos pastatymams būdingų paslaugų subsektoriuje per laikotarpį

veikiančių subjektų skaičius padidėjo 63 vienetais, o tai padėjo pasiekti beveik 70 proc. įmonių

skaičiaus augimą. Interneto vartų paslaugų subsektorius įmonių skaičiumi pagausėjo 60 procentų.

Absoliutine išraiška labiausiai padidėjęs subsektorius pagal įmonių skaičių analizuojamu laikotarpiu

buvo kita pramogų ir poilsio organizavimo veiklos subsektorius – jame per laikotarpį įmonių

skaičius išaugo 127 vienetais.

3.3.3.7 lentelė. KI subsektoriai pagal įmonių skaičiaus augimą 2007-2009 metais

Lietuvos KI subjektų skaičiaus augimas KI veikl ų pavadinimas pagal EVRK veiklų

klasifikatori ų EVRK 2 Kodas

2008 2009 2007-2009

Meninė kūryba 90.03 25,0% 48,0% 85,0%

Scenos pastatymams būdingų paslaugų veikla 90.02 53,8% 10,0% 69,2%

Interneto vartų paslaugų veikla 63.12 40,0% 14,3% 60,0%

Kita pramogų ir poilsio organizavimo veikla 93.29 34,0% 13,9% 52,7%

Ekskursijų organizatorių veikla 79.12 20,0% 25,0% 50,0%

* Atrenkant duomenis buvo atmesti tie subsektoriai, kuriuose dirbo mažiau nei 10 įmonių. Sudaryta pagal Statistikos departamento pateiktus duomenis

Įvairiais pjūviais išanalizavus Lietuvos KI sektorių galima padaryti bendrą išvadą, jog net

ekonominio sunkmečio metu didelė dalis subsektorių sugebėjo didinti pajamas, darbuotojų skaičų

ar netgi didėti įmonių apimtimi. Tai tik dar kartą patvirtina anksčiau jau pabrėžtus teiginius apie

kūrybinių ir kultūrinių industrijų unikalias savybes prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų.


Kūrybinėse ir kultūrinėse industrijose dirba apie 3% ES darbo jėgos, o šis sektorius sukuria

apie 3,3% viso ES BVP. Darbuotojų, dirbančių KI sektoriuje skaičius – 6,7 mln, KI prekių ir

paslaugų eksportas sudaro daugiau nei 4,2% viso išorinio ES eksporto. Visa tai byloja, kad KI

sektorius vaidina svarbų vaidmenį ES ekonomikoje.

Kūrybinėse ir kultūrinėse industrijose didelę dalį sukuriamos pridėtinės vertės sudaro darbo

jėgai išlaikyti reikiamos išlaidos – darbo užmokestis ir socialiniai atskaitymai, kadangi gamybai

šiame sektoriuje labiausiai reikia darbo jėgos ir žmogiškojo kapitalo. KI nuo kitų sektorių skiriasi ir

vidutiniu darbo jėgos produktyvumu bei nepilnu darbo etatu dirbančiųjų dalimi nuo visų KI

sektoriaus darbuotojų.

Lietuvos ekonomika 2009 metais smuko labai stipriai, o KI sektorius ekonominio sunkmečio

laikotarpiu sugebėjo dar labiau padidinti sukuriamą pridėtinę vertę. To rezultatas – išaugusi

kūrybinių ir kultūrinių industrijų sukuriamo produkto dalis BVP, kuri viršijo 6%. 2009-siais

dirbančiųjų KI įmonėse skaičius išaugo iki beveik 70 tūkst., kas sudarė jau beveik 5% Lietuvos

dirbančiųjų, tuo tarpu KI įmonės 2009 m. sudarė beveik 8 procentus visų Lietuvos įmonių. Tai

rodo, kad KI sektorius vaidina vis svarbesnį vaidmenį Lietuvos ūkyje. Tačiau pasaulinis

ekonomikos sunkmetis padarė įtaką Lietuvos KI sektoriaus eksportuotojams – nuo 2007 metais

pasiektų apimčių 2009 metais KI sektoriaus prekių ir paslaugų eksportas krito beveik dvigubai.

Svarbiausias miestas Lietuvos KI sektoriui yra Vilnius – sostinėje susikoncentravę beveik

50% KI verslų, o jų sugeneruojamų pajamų dalis su daro net beveik 70% visos Lietuvos KI ūkio

subjektų apyvartos. Vilniuje kūrybinė ekonomika klesti labiausiai – šiame mieste netoli 13 procentų

įmonių yra kūrybinės, o tokia pati dalis visos sostinės darbo jėgos dalis dirba šiose įmonėse.

Kitų Lietuvos regionų situacija yra prastesnė, nei buvo manyta iki tol – vieninteliame Kaune

KI situacija pagal daugumą KI analizės pjūvių yra panaši arba geresnė nei bendra Lietuvos situacija

(bendrus rodiklius ženkliai įtakoja Vilniaus miesto KI sektorius), o Klaipėdoje, Šiauliuose ir

Panevėžyje KI sektoriaus pasiekimai palyginti menki. Vilniaus miesto įtaka jaučiama ir apjungus

visų penkių didžiausių miestų KI statistiką: analizuojamuose didmiesčiuose sugeneruojama daugiau

nei 90 procentų KI pajamų, juose įsikūrę 75 procentai visų KI ūkio subjektų.

Atliktos perspektyviausių KI sričių analizės rezultatai: Kino filmų, vaizdo filmų ir televizijos

programų platinimo subsektorius buvo vienintelis išskirtas ir pagal sugeneruotų pajamų augimą

2007-2009 metų laikotarpiu, ir pagal darbuotojų skaičiaus augimą. Meninės kūrybos subsektorius,

apimantis įvairaus tipo vizualiojo meno kūrybą, pateko ir tarp sparčiausiai pajamas didinusių bei

naujomis įmonėmis pasipildžiusių subsektorių, o kitos pramogų ir poilsio organizavimo veiklos

subsektorius labiausiai augo darbuotojų ir įmonių skaičiumi. Į kitos pramogų ir poilsio

organizavimo veiklos subsektorių įeina įvairios veiklos – žaidimų automatų eksploatavimas, poilsio

ir pramogų paslaugų teikimas, laisvalaikio ir pramogų įrangos nuoma, pramoginių mugių, parodų ir

renginių organizavimas ir pan.

3.4. KI mokslo institucijos ir jų perspektyvos šioje srityje

3.4.1 Kūrybini ų industrij ų studijų programos

Lietuvos aukštojo mokslo sistemos tinklas yra išplėtotas pakankamai gerai, šalies piliečiams

yra sudarytos geros sąlygos be didelių kliūčių įgyvendinti mokymosi visą gyvenimą principus,

universitetuose ir kolegijose ruošiamų specialistų parengimo lygis yra pakankamai aukštas. Vis

dėlto Lietuvos aukštojo mokslo sistema atsidūrė ties permainų slenksčiu – vis dar vykdoma

aukštojo mokslo reforma, kuria stengiamasi „pasivyti“ vakarų Europos valstybes, nors bijoma

žengti dar didesnį žingsnį – pažvelgti į ateities poreikius. Sparčiai besikeičianti ekonominė situacija,

visuotinė globalizacija skatina visuomenės poreikių kaitą, todėl būtina sukurti palankias sąlygas

operatyviam studijų programų pertvarkymui, naujų kūrimui ir taip užtikrinti ne tik šiandienos, bet ir

ateities aukštos kvalifikacijos specialistų parengimą kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriui.

Norint sukurti tokias sąlygas, pirmiausia reikia pagalvoti apie didesnį kūrybinių bei kultūrinių

studijų krypčių programų finansavimą, ieškoti efektyvesnių turimų finansinių išteklių panaudojimo

galimybių, ieškoti papildomų finansavimo šaltinių.

KI sektorius pasižymi tuo, jog įvairios kūrybinės veiklos gali egzituoti ne tik pačiame

kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriuje, bet lygiai taip pat gali sėkmingai integruotis į kitų

sektorių produktų vertės kūrimo grandines, jas papildydamos. Taigi, tiksliai apskaičiuoti ir įvertinti

Lietuvos KI sektoriaus dydį ir jame dirbančiųjų skaičių yra sunku, nes jis glaudžiai persipynęs su

kitais ekonomikos sektoriais. Kūrybinės ir kultūrinės industrijos pasižymi ir kita savybe –

specialistų rengimas šiam sektoriui yra labai diferencijuotas, jam priklauso įvairios specialybės: nuo

dailės, dizaino ar architektūros iki kompiuterinio modeliavimo, programavimo ir kt. Dėl visų

išvardintų priežasčių labai sudėtinga sukurti bendrą sistemą, kurios pagalba būtų galima nustatyti

KI sektoriui reikalingų specialistų skaičių.

Aukštojo mokslo įstaigose Lietuvoje rengiami įvairiausi specialistai, tarp jų nemažai

specialybių skirta ir kūrybinėms bei kultūrinėms industrijoms. Nemaža dalis KI sektoriuje dirbančių

darbuotojų patys pasirenka kūrybines sritis, o tai reiškia, kad jie motyvuoti, jiems kūrybinis darbas

teikia malonumą. Vis dėlto verta pastebėti, kad baigę aukštąją mokyklą absolventaii būna labai

gerai įsisavinę tik teorines žinias. Verslo atstovų nuomone, absolventai neturi reikiamų praktinių

įgūdžių – studentams reikia dėstyti daugiau amato, profesijos dalykų, suteikti jiems didesnes

galimybes stažuotis ir įgyti labai reikalingų gebėjimų ir kvalifikacijų Lietuvos bei užsienio įmonėse.

Mokymo institucijos studijų procese turėtų taikyti geriausius KI verslo pavyzdžius, ugdant

studentus derinti kūrybingumą ir verslumą, kitus universalius gebėjimus ir kompetencijas.

Aktyvesnis verslo įstaigų ir mokslo institucijų bendradarbiavimas ruošiant studentus galėtų

pagerinti situaciją sprendžiant studentų praktinio rengimo problemas.

Naujos skaitmeninės filmų, muzikos, žaidimų ir informacijos platinimo technologijos pakeitė

santykius tarp gamintojų ir vartotojų, leidžia ir reikalauja didesnio prisitaikymo prie individualaus

vartotojo, greitesnio atsako ir naujų vertės formų, papildančių vartojimą (mobilumo, patogumo,

turinio perkeliamumo ir pan.), o studijų programos nespėja prisitaikyti prie greitai besikeičiančių

aplinkos sąlygų. Visa tai rodo, kad KI sektoriaus specialistų rengimas labai priklauso nuo verslo ir

mokslo organizacijų bendradarbiavimo. Sėkmingam kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus vystymuisi

reikia darbuotojų, kurie turėtų sukaupę ne tik savo srities teorinių žinių bei įgiję geros praktinės

patirties. Taip pat labai svarbu, kad šio sektoriaus darbuotojai turėtų teisingą kūrybingumo ir

verslumo derinį. Kuo labiau kūrybinis verslas susiduria su konkurencija, įvairesnėmis ir reikliomis

rinkomis, neapibrėžtumu ir technologijomis, tuo svarbesni tampa vadybos, verslumo ir lyderystės

gebėjimai.

Išskiriami kertiniai gebėjimai, svarbūs įvairiuose veiklos etapuose: vadinami „minkštieji

gebėjimai“ (angl. soft skills) – bendravimo gebėjimai, lankstumas ir t.t. bei „kietieji gebėjimai“

(angl. hard skills) – informacinių technologijų, finansų ir kt. technologijų valdymo gebėjimai. Visi

jie yra reikalingi siekiant sėkmingai veikti pasirinktoje srityje. Kūrybinis sektorius negali sėkmingai

veikti vien tik kurdamas naujus produktus ar paslaugas – reikia mokėti tai sukurti naudojant

naująsias technologijas, sugebėti sėkmingai komercializuoti meninę ir kūrybinę produkciją.

Kūrybinėms veikloms „minkštieji gebėjimai“ yra labai svarbūs, kadangi jie yra universalūs ir

padeda individų sėkmingai karjerai bei judėjimui tarp KI subsektorių. Naujų technologijų, finansų

valdymo gebėjimai yra būtini siekiant kurti modernius produktus, mažinti jų gamybos sąnaudas,

didinti tarptautinį konkurencingumą bei sėkmingai valdyti verslą.

Vis dėlto reikia neperžengti ribos ir suprasti, jog be visų kitų kompetencijų, KI dektoriaus

atstovams meninės-kūrybinės, t.y. profesinės kompetencijos yra reikalingiausios ir būtent į praktinę

meninių-kūrybinių kompetencijų ugdymo kryptį turėtų orientuotis universitetai. Tačiau natūraliai

iškyla klausimas – kaip kūrybiniame ir kultūriniame sektoriuje sukuriamą meninę-kūrybinę

produkciją realizuoti Lietuvoje ar užsienio rinkose? Šiuo atveju pasitarnauti gali aukštosios

mokyklos, rengdamos kūrybinių ir kultūrinių industrijų specialistus, turinčius gerų vadybinių

kompetencijų ir galinčių jas panaudoti sėkmingai realizuojant kūrėjų sukurtą produkciją.

Viena iš tokių specialybių – 2008–2009 mokslo metais Vilniaus Gedimino technikos

universitete (toliau – VGTU) pradėta dėstyti nauja studijų programa – Kūrybinės industrijos33. Ši

studijų programa Lietuvos aukštųjų mokyklų kontekste yra visiškai nauja, pagal ją rengiami

specialistai, atitinkantys dabartinės pasaulinės rinkos poreikius. Nauja studijų programa lavina

studentų gebėjimus kelti kūrybines idėjas ir įgyvendinti jas atliekant tyrimus, rašant, kuriant ir

redaguojant laidų ir renginių scenarijus, ruošiant ir įgyvendinant kūrybinius projektus, platinant

kūrybinius produktus ir paslaugas. Kūrybinių industrijų studijų programa apima verslo vadybos,

informacinių technologijų, medijų bei komunikacijos studijų, kultūros reiškinių refleksijos, meninio

lavinimo aspektus. Kūrybinių industrijų studijų programa suteikia žinių ir instrumentų, reikalingų

organizacijų veiklai bei verslui plėtoti XXI a. kūrybos ekonomikos rinkoje. Programa apima ir

fundamentalių mokslų (filosofijos, matematikos, sociologijos, psichologijos) mokomuosius

dalykus, orientuotus į aktualias kūrybinio verslo problemas.

33 Levickaitė, R. Kūrybinės industrijos: Vilniaus Gedimino technikos universiteto studijų programos tyrimas. Santalka. Filologija. Edukologija. 2010.

Naujoji VGTU studijų programoje teorija glaudžiai derinama su praktika, kviečiami lektoriai

praktikai, organizuojami seminarai bei inovacijų forumai. Kūrybinių industrijų studijų programos

tikslas – rengti plataus profilio komunikacijos ir informacijos krypties specialistus, gebančius

plėtoti lietuvišką kultūros bei kūrybinio turinio gamybos verslą, naudojant šiuolaikines

informacines technologijas. Šias studijas baigę komunikacijos ir informacijos bakalaurai gali dirbti

įvairiose kūrybinių industrijų veiklas plėtojančiose privačiose verslo įmonėse: marketingo, viešųjų

ryšių, reklamos, dizaino, renginių organizavimo, kultūros ir meno projektų (televizijos, vaizdo,

interneto, foto, muzikos medijų, kompiuterinių žaidimų ir kt. laisvalaikio paslaugas teikiančiose

srityse), o taip pat dirbti valstybinių kultūros ir meno institucijų rinkodaros bei viešųjų ryšių

skyriuose. Kūrybiškumas tampa ne tik meno dalimi, bet vis svarbesniu indėliu į visus sektorius, kur

kultūrinė medžiaga arba „turinio gamyba“ tampa konkurencinio pranašumo pagrindu globalioje

rinkos ekonomikoje.

Be VGTU siūlomos Kūrybinių industrijų studijų programos, šiame universitete taip pat yra ir

kitų KI specialistus ruošiančių programų – šis universitetas siūlo architektūros bakalauro ir magistro

studijų programas.

Vilniaus Universitetas rengia KI reikalingus vadybos ir verslo administravimo krypties

bakalaurus – Kultūros vadybos studijos, komunikacijos ir informacijos krypties bakalaurus –

Leidybos ir Žurnalistikos programos, magistrus tokiose studijų programose kaip Leidyba,

Muziejininkystė, Ryšiai su visuomene, Žurnalistika. Baigusieji šias programas gali įsilieti į

įvairius kūrybinių ir kultūros industrijų sektorius. Panašaus pobūdžio vadybos ir verslo

administravimo bei komunikacijos ir informacijos studijų programas turi Kauno technologijos

universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Klaipėdos universitetas.

Didžiąją dalį meninių ir kūrybinių gebėjimų, kurie yra reikalingi kūrybinių ir kultūrinių

industrijų sektoriui, galima įgyti įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose. Vienos iš pagrindinių

meninių sričių specialistus rengiančių institucijų – Vilniaus dailės akademija (VDA) ir Lietuvos

muzikos ir teatro akademija (LMTA). Šiose aukštosiose mokyklose galima įgyti bakalauro,

magistro bei meno aspirantūros ir doktorantūros (trečios pakopos) mokslinį laipsnį. VDA galima

tapti animacijos, fotografijos, medijų meno, gragfikos, keramikos, monumentaliosios daliės,

skulptūros, tabybos, tekstilės, architektūros, dizaino ir kitų specialybių išsilavinimą. Šias programas

baigę specialistai sėkmingai integruojasi į KI sektoriaus darbo rinką ir dirba nemažoje dalyje

sektoriaus įmonių.

LMTA – taip pat specializuota kūrėjų ir menininkų rengimo aukštoji mokykla, kurioje

mokoma atlikimo meno (dainavimo, fortepijono, klavesino, vargonų, choro dirigavimo, dirigavimo

kariniam orkestrui, dirigavimo simfoniniam orkestrui, džiazo, liaudies instrumentų ir akordeono,

pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų, styginių instrumentų), etnomuzikologijos, taip pat šioje

aukštojoje mokykloje ruošiami kompozitoriai, muzikologai, muzikos mokytojai, garso režisieriai,

kino, teatro ir muzikos vadyininkai, teatro ir TV režisieriai, teatrologai, TV operatoriai, aktoriai ir

kitų sričių specialistai. Visi jie turi geras galimybes integruotis į KI sektoriaus darbo rinką, dirbti

TV ir radijuje, garso įrašų studijose, reklamos sektoriuje, leidybos, mokslo institucijose,

mokyklose, aukštojo mokslo institucijose ir t.t.

Klaipėdos universitetas – taip pat tarp mokslo įstaigų, ruošiančių KI srities specialistus. Šiame

universitete siūlomos choreografijos, režisūros, sportinių šokių, vaidybos, muzikos atlikėjų rengimo

programos. Be minėtų Lietuvos universitetuose siūlomų KI specialistų rengimo studijų programų,

nemažai tokių siūlo ir kolegijios, kurios administruoja specializuotas programas, skirtas reklamos

verslo ir kultūrinės veiklos vadybos, dailės kūrinių restauravimo, fotografijos, leidybos,

specializuoto dizaino specialistų, įvairių muzikos žanrų atlikėjų ugdymui ir t.t.

Nors yra pakankamai daug ir įvairių į KI sektorių orientuotų studijų programų, dažnai jose

nėra ugdomas gebėjimas taikyti įgytas profesionalias meno srities žinias ir gebėjimus KI veiklose,

menkai ugdomas studijuojančiųjų verslumas, programų turinys ne visada adekvatus KI sektoriaus

poreikiams, trūksta bendradarbiavimo su KI įmonėmis, mokomosios medžiagos paskaitoms,

technologinės įrangos ir meninių gebėjimų lavinimo priemonių bei instrumentų.

Nepaisant visų išvardintų ir neišvardintų Lietuvos universitetuose dėstomų su KI sektoriumi

susijusių studijų programų teikiamų galimybių, mūsų šalies mokslo ir studijų sistema vis dar turi ir

nemažai neigiamų tendencijų.

Atotrūkis tarp KI sektoriaus ir aukštojo mokslo didėja, nes švietimo sistema nespėja sparčiai

reaguoti į mokslo ir technikos pažangos diktuojamus ekonomikos ir visuomenės pokyčius, o

gebėjimas naudotis naujausios informacijos ir žinių ištekliais vis labiau tampa veiksniu,

užtikrinančiu žmonių darbingumą ir pritaikomumą. Šis atotrūkis lemia tai, kad šiuo metu

kvalifikuotų daugelio kūrybinių ir kultūrinių industrijų sričių specialistų poreikio nepatenkina

ruošiami nauji specialistai. Universitetuose vykdomos studijų programos jau nebeatitinka šalies

kultūrinės ir ekonominės raidos poreikių, nepakankama studentų praktinio rengimo kokybė (dėl

prastų mokymosi sąlygų, nepakankamos techninės įrangos, laboratorijų, nusidėvėjusių muzikos

instrumentų, praktikų darbo vietų stygiaus), mažas specialistų rengimo kompleksiškumas, silpnos

mokslininkų ir pasiekusių menininkų kolektyvinės veiklos apraiškos.

Mokslo ir verslo atstovai pasigenda valstybės strateginio požiūrio į švietimo problemas.

Sukūrus šiuolaikinį techninį lygį atitinkančias studijų sąlygas ir šalies mastu koordinuojant

specialistų rengimą bei mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimą, įmanomas realus proveržis

KI srityje. Norint tai pasiekti, būtina periodiškai peržiūrėti studijų programas, pasikeitus poreikiams

– jas atnaujinti arba pakeisti kitomis, modernizuoti kūrybinių ir kultūrinių sričių studijas, aprūpinti

jas šiuolaikinius poreikius atitinkančia įranga, siejama su naujomis kūrybos technologijomis ir

skatinti naujų iniciatyvų ir idėjų gimimą pritaikant studijų sistemą ateities poreikiams.

Norint, jog auganti nauja KI specialistų karta pajėgtų patenkinti modernaus pasaulio lūkesčius,

atsiranda būtinybė iš esmės atnaujinti morališkai pasenusius ir fiziškai susidėvėjusius bibliotekų,

garso ir vaizdo įrašų fondus, muzikos instrumentus, kurie šiandien aiškiai nebeatitinka nūdienos

jauno žmogaus bei kultūrinės komunikacijos pasauliniu lygmeniu poreikių, sukuriančių galimybę

kultūros ir meno produktus paversti konkurencinga ir pridėtinę vertę kuriančia preke.

Minėtų išteklių atnaujinimas bei suteiktos galimybės naudotis naujausių periodinių mokslo

tyrimų šaltinių duomenų bazėmis, enciklopedijomis, žinynais ir t.t., suteiktų galimybę praplėsti

mokslo tyrimų, susijusių su meno produktų kūryba ir vartojimu lauką, paskatintų tarptautinį

bendradarbiavimą mokslo tyrimų meno ir visuomenės kultūrinių poreikių srityje, atvertų galimybes

dalyvauti tarptautiniuose projektuose, bendradarbiauti rengiant aukštos kvalifikacijos meno

specialistus – kūrėjus ir mokslinikus. Šių poreikių patenkinimas sukurtų realų, kvalifikuotu jaunų

kūrėjų menine produkcija ir mokslininkų išvadomis pagrįstą pagrindą verslo, susijusio su

kūrybinėmis industrijomis, plėtojimą ir sklaidą.34

3.4.2 Projektin ė veikla kūrybini ų industrij ų srityje mokslo institucijose

Mokslo ir studijų institucijos prie kūrybinbių ir kultūrinių industrijų plėtros gali prisidėti ne tik

rengdamos kvalifikuotus kūrybinius specialistus, bet ir vykdydamos projektinę veiklą – tai yra

efektyvus būdas diegti studijų ir mokslo inovacijas, dalyvauti mokslo, meno ir verslo

bendradarbiavimo tinkluose. Projektinė veikla yra inovatyvi, apibrėžta laiko veikla, paremta

žmoniškaisiais ir materialiniais ištekliais veikla. Universitetams dalyvaujant projektuose dėstytojai

ir kiti universitetų darbuotojai įgyja naujų žinių, kelia savo kvalifikaciją, turi puikias galimybes

vykdyti tyrimus, tobulinti mokslo ir studijų programas. Labai pasitarnauja tarptautinio ir

nacionalinio lygio projektų vykdymo nauda užmezgant naujus profesinius kontaktus su kitais

universitetais ar verslo įmonėmis.

Lietuvoje susidomėjimą kūrybinėmis ir kultūrinėmis industrijomis XXI amžiaus pradžioje

pradėjo rodyti būtent aukštosios mokyklos ir jose dirbantys mokslininkai bei tyrėjai. 2003-isiais

metais Margaritos Starkevičiūtės atliktas pirmasis išsamus Lietuvos kūrybinių industrijų tyrimas jai

dirbant Vilniaus universitete gali būti priskiriamas prie su KI sektoriumi susijusios aukštųjų

mokyklų projektinės veiklos pradžios.

Vėliau į kūrybinių industrijų sektoriaus tyrimus įsitraukė ir kitų aukštųjų mokyklų dėstytojai ir

profesoriai: 2005 m. buvo sukurtas pirmasis KI žemėlapis Lietuvoje – Alytaus ir Utenos apskričių

kūrybos industrijų žemėlapis. Pagrindinę komandą sudarė keturi asmenys: prof. dr. Gintautas

Mažeikis, ŠU Filosofijos katedros vedėjas ir Kultūrinės antropologijos centro direktorius; doc.dr.

Jūratė Černevičiūtė, VU Kauno humanitarinio fakulteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros

docentė; Ingrida Tatarūnė, Zarasų rajono savivaldybės Planavimo ir finansų skyriaus vyr.

specialistė; Algimanta Ščiglinskienė, Alytaus verslo konsultacinio centro direktorė.

G. Mažeikis (dėstęs tiek ŠU, tiek ir VDU universitetuose) toliau tęsė veiklą, susijusią su KI

sektoriaus tyrimais (“Kultūrinių ir kūrybinių industrijų pavidalai analizuojant sociologinį Lietuvos

34 Integruotos meno, mokslo, studijų ir verslo NKP „Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės industrijos“ galimybių studija, 2008

gyventojų kultūrinių poreikių tyrimą”), dalyvavo rengiant Euroregiono Nemunas Alytaus (Lietuva)

ir Suvalkų, Augustavo, Seinų (Lenkija) Kūrybinių industrijų žemėlapio sudaryme.

Vytauto Didžiojo universitetas prie KI sektoriaus tyrimų prisidėjo įtraukdamas studentus –

2006 m. VDU Menų fakulteto magistrantai 2006 m. atliko tyrimą „Kūrybinės industrijos Kauno

mieste“ (kursas „Kūrybinės industrijos“, vad doc. dr. J. Tutlytė), tyrimo pagrindu parengtas

kūrybinis projektas „Laisvė kūrybiniam miestui“ pristatytas visuomenei.

Plačiausiai aukštąsias mokyklas įtraukęs projektas buvo 2008-2009 metais rengta Integruotos

meno, mokslo, studijų ir verslo nacionalinės kompleksinės programos „Lietuvos kūrybinės ir

kultūrinės industrijos“ galimybių studija, prie kurios rengimo prisidėjo kelių aukštųjų mokyklų

atstovai – Rasa Antanavičiūtė (VDA), doc. dr. Arūnas Gelūnas (VDA), Aldona Juodelienė

(LMTA), dr. Jūratė Černevičiūtė (atstovavo jau VGTU), dr. Rolandas Strazdas (VGTU) ir kiti.

Kūrybinių ir kultūrinių industrijų nacionalinės kompleksinės programos (KI NKP) sukūrimas

atvėrė didesnes galimybes Lietuvos aukštosioms mokykloms gauti finansavimą tiesiogiai su KI

susijusių projektų įgyvendinimui. Daugiau informacijos apie pačią KI NKP yra pateikta 3.5

skyriuje.

2009-siais rengiant Kauno regiono kūrybinių industrijų žemėlapį dalyvavo dviejų Lietuvos

aukštųjų mokyklų atstovai – prof. dr. G. Mažeikis, doc. dr. J. Tutlytė ir dr. V. Žirgutis (VDU) bei

dr. V. Jurėnienė (VU). Taigi universitetų vaidmuo tiriant Lietuvos kūrybines ir kultūrines

industrijas, renkant pagrindinę informaciją apie sektorių bei rengiant KI sektoriaus strateginius

dokumentus buvo esminis.

Lietuvos aukštųjų mokyklų projektinė veikla, susijusi su kūrybinėmis ir kultūrinėmis

industrijomis neapsiriboja atliktais tyrimais ar parengtomis programomis – KI sektoriaus

specialistus rengiančios institucijos dalyvauja įvairiuose su kultūra susijusiuose nacionaliniuose

projektuose, galinčiuose prisidėti prie žinių apie KI sektorių kaupimo, kultūros paveldo išsaugojimo

ar su kūrybinėmis ir kultūrinėmis industrijomis susijusių studijų kokybės gerinimo.

Labai svarbią reikšmę aukštosioms mokykloms dalyvaujant projektinėje veikloje lemia

Lietuvos mokslo taryba (LMT). 2007 m. pabaigoje LMT pradėta reformuoti, išsiplėtė jos funkcijos,

todėl dabar tarybai pavesta įgyvendinti programinį – konkursinį mokslinių tyrimų finansavimą,

vykdomą iš valstybės arba ES struktūrinės paramos lėšų, taip pat ir pagal dvišales sutartis. Lietuvos

mokslo taryba kuruoja šias Nacionalines mokslo programas35:

� Ateities energetika;

� Lėtinės neinfekcinės ligos;

� Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis;

35 Lietuvos mokslo taryba (http://www.lmt.lt/)

� Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui;

� Sveikas ir saugus maistas;

� Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas.

Kultūros rėmimui skirtos programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ paskirtis –

paskatinti inovatyvius kompleksinius mokslinius tapatumo ir paveldo tyrimus ir jų plėtrą ir suteikti

visuomenei ir valstybės institucijoms moksliškai pagrįstų žinių apie kultūros paveldo būklę bei jo

poveikį tolesnei valstybės raidai. Ši programa yra tiesiogiai susijusi su kultūrinėmis industrijomis.

Lietuvos aukštosios mokyklos ir su KI sritimi susijusios įstaigos programos „Valstybė ir

tauta: paveldas ir tapatumas“ pagalba vykdo įvairius projektus projektus. 2010 metais iš viso buvo

patvirtinti 29 projektai, iš kurių net 18 vykdys KI specialistus rengiančios aukštosios mokyklos (VU

(9), KTU (2), VDA (2), VDU (3), MRU (2)).

LMT taip pat finansuoja mokslininkų iniciatyva vykdomus mokslinių tyrimų projektus, tarp

kurių yra ir minėtų aukštųjų mokyklų tyrimų projektai, susiję su kūrybinėmis ir kultūrinėmis

industrijomis:

• Vilniaus dailės akademija. Projektai „Vilniaus meninės aplinkos, kultūrinio identiteto

tyrimai“, „Lietuvos fotografijos istorija: sociopolitiniai, estetiniai ir komunikaciniai

aspektai“;

• Vytauto Didžiojo universitetas. Pojektas „Lietuvos mūro architektūros paveldo tyrimai

ir restauravimas“;

• Mykolo Romerio universitetas. Projektas „Atlikėjų (aktorių, muzikantų, dainininkų,

šokėjų ir kt.) kūrybinės veiklos rezultatų naudojimo teisės“;

• Vilniaus universitetas. Projektas „Tapatumas, kultūrinė transmisija ir nacionalinis

švietimas“.

Paraiškas LMT gali teikti aukštosios mokyklos arba mokslinių tyrimų institutai. Ši programa

gali tiesiogiai pasitarnauti KI sektoriui specialistus rengiančioms aukštosioms mokykloms –

dėstytojų kvalifikacijos kėlimas prisideda prie kūrybinių specialistų rengimo programų kokybės

gerinimo, dėstytojų profesionalumas didina kūrybinių studijų patrauklumą.

Be jau išvardintų įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų vykdomų projektų, kurie siejasi su

kultūra, kūrybine ekonomika, KI sektoriaus specialistų rengimu / studijų kokybės gerinimu, KI

specialistus rengiantys universitetai ir akademijos vykdo ir daugiau projektų, dalyvauja įvairiose

tarptautinėse projektinėse programose.

Vilniaus dailės akademija

Vilniaus dailės akademija (VDA) yra viena iš tų aukštųjų mokyklų, kurios ne tik rengia

specialistus KI sektoriui, bet ir dalyvauja įvairiuose kultūriniuose – meniniuose projektuose, todėl

turi sukaupusi didelę patirtį ir užmezgusi nemažai tarptautinių ryšių su įvairiomis užsienio kultūros,

meno ir švietimo organizacijomis. VDA šiuo metu vykdomi bei jau baigti vykdyti šie projektai:

� Lietuva 1009–2009 (2007 02 15 – 2009 06 15). Albumo ir kompaktinio disko sudarymas ir

leidyba. Atskiromis svarbiausiomis Lietuvos meno ir kultūros temomis pateikiami gausiai

iliustruoti tekstai, paruošti žymiausių meno istorikų, archeologų, istorikų. Projekto partneriai:

Elektroninės leidybos namai, Lietuvos ir Ukrainos mokslo institucijos ir muziejai.

� Baltų menas (2006 02 15 – 2011 02 01). Parodos atskiromis, svarbiomis baltų dailės temomis

paruošimas ir demonstravimas dešimties valstybių sostinėse – svarbiuose Baltijos valstybių

miestuose; katalogų ir kompaktinių diskų parengimas ir leidyba. Projekto partneriai:

Elektroninės leidybos namai, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejus, Latvijos nacionalinis

muziejus, Varšuvos valstybinis archeologijos muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus,

Berlyno archeologijos muziejus, Mažeikių, Mažosios Lietuvos istorijos, Palangos gintaro ir

kt. Lietuvos muziejai.

� Keliaujančios raidės. Tarptautinis rašto meno – kaligrafijos ir tipografikos – tęstinis

projektas (2008 05 01 – 2009 12 20). Projektas tęsia 2005-2006 vykusį projektą – SAVOS

RAIDĖS. Numatytos 4 šio projekto parodos: pirmoji St. Peterburge, antroji - Vilniuje, kitos

dvi - Suomijoje - Rovaniemyje ir Lahti, taip pat kūrybinės meistriškumo dirbtuvės,

kaligrafijos ir tipografikos meistrų seminarai. Partneriai: Lietuvos grafinio dizaino asociacija,

Lahti Institute of Design, Suomija.

� Lietuvos sinagogos. Sąvadas (2006 06 – 2008 12). Šio tyrimų projekto rezultatas – leidinys

anglų kalba “Lietuvos sinagogos. Sąvadas” (Synagogues of Lithuania. A Catalogue). Projekto

rėmėjai: Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas, VšĮ „Litvakų fondas“, Lietuvos

Respublikos kultūros ministerija, Fondas NADAV, Izraelis, The Cahnman Foundation, JAV.

Lietuvos muzikos ir teatro akademija

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) taip pat dalyvauja įvairioje projektinėje

veikloje ir tarptautinėse programose siekdama gerinti teikiamų studijų paslaugų kokybę, dėstytijų

kvalifikaciją, siūlydama studentams daugiau galimybių įgyti tarptautinės patirties.

� ES remiami projektai

o Projektas „Aukštųjų mokyklų studentų ugdymo karjerai ir karjeros stebėsenos modelių

plėtotė ir įdiegimas, su studentais dirbančių profesinio orientavimo specialistų kvalifikacijos

tobulinimas, jiems skirtų priemonių sukūrimas (I etapas)“. Lietuvos muzikos ir teatro

akademija 2009 m. sausio 16 d. pasirašė jungtinės veiklos sutartį dėl dalyvavimo šiame

Nacionalinės profesionio orientavimo švietimo sistemoje programos projekte ir yra viena iš

projekto partnerių. Šiam projektui įgyvendinti skirta 10.743.937 Lt.

� NORDPLUS programa. Nuo 2008-2009 m. m. LMTA dalyvauja NORDPLUS programos

aukštojo mokslo paprogramėje. LMTA dalyvauja keturių NORDPLUS bendradarbiavimo

tinklų veikloje:

o Sibelius/Espansiva – klasikinės muzikos tinklas. Tinklą koordinuoja Norvegijos muzikos

akademija (dėstytojų mainai, intensyvios programos, jungtinės studijų programos) ir

Karališkoji Danijos muzikos akademija (studentų mainai, express mobilumas). Pagrindinė

veikla: studentų, dėstytojų mainai, intensyvios programos, jungtinės studijų programos.

o NORDPULS – džiazo muzikos tinklas. Tinklą koordinuoja Karališkoji Stokholmo aukštoji

muzikos mokykla (Švedija). Pagdindinės veiklos: studentų mainai, dėstytojų mainai.

o N+EMD – šokio ir klasikinės muzikos tinklas. Tinklą koordinuoja Turku aukštosios

politechnikos mokyklos Menų akademija. Pagrindinė veikla – intensyvūs šokio ir muzikos

kursai. 2008-2009 m. m. planuojami 3 intensyvūs kursai: 2008 m. lapkričio mėn. –

Islandijos menų akademijoje (Reikjavike); 2009 m. vasario mėn. – Islandijos menų

akademijoje (Reikjavike); 2009 m. kovo mėn. – Talino muzikos ir teatro akademijoje

(Estijoje).

o Norteas – teatro mokyklų tinklas. Pagrindinė veikla – studentų mainai, dėstytojų mainai,

intensyvios programos.

Kitos KI sektoriui reikalingus žmogiškuosius išteklius rengiančios aukštosios mokyklos –

VDU, VU, MRU, KU, VGTU – dalyvauja daugiausiai kitokio pobūdžio projektinėje veikloje, kuri

dažniausiai nesisieja su kūrybinėmis ir kultūrinėmis industrijomis. Tuo tarpu išvardinti VDA ir

LMTA vykdyti bei vykdomi projektai ar dalyvavimas tarptautiniuose tinkluose tiesiogiai siejasi su

menininkų ir kitų kūrybinių specialistų rengimu.


Kūrybinės ir kultūrinės industrijos pasižymi ir kita savybe – specialistų rengimas šiam

sektoriui yra labai diferencijuotas, jam priklauso įvairios specialybės: nuo dailės, dizaino ar

architektūros iki kompiuterinio modeliavimo, programavimo ir kt. Dėl visų išvardintų priežasčių

labai sudėtinga sukurti bendrą sistemą, kurios pagalba būtų galima nustatyti KI sektoriui reikalingų

specialistų skaičių.

Nemaža dalis KI sektoriuje dirbančių darbuotojų patys pasirenka kūrybines sritis, o tai reiškia,

kad jie motyvuoti, jiems kūrybinis darbas teikia malonumą. Vis dėlto verta pastebėti, kad baigę

aukštąją mokyklą absolventai būna labai gerai įsisavinę tik teorines žinias. Mokymo institucijos

studijų procese turėtų taikyti geriausius KI verslo pavyzdžius, ugdant studentus derinti

kūrybingumą ir verslumą, kitus universalius gebėjimus ir kompetencijas. Aktyvesnis verslo įstaigų

ir mokslo institucijų bendradarbiavimas ruošiant studentus galėtų pagerinti situaciją sprendžiant

studentų praktinio rengimo problemas.

Mokslo ir studijų institucijos prie kūrybinbių ir kultūrinių industrijų plėtros gali prisidėti ne tik

rengdamos kvalifikuotus kūrybinius specialistus, bet ir vykdydamos projektinę veiklą – tai yra

efektyvus būdas diegti studijų ir mokslo inovacijas, dalyvauti mokslo, meno ir verslo

bendradarbiavimo tinkluose. Lietuvoje susidomėjimą kūrybinėmis ir kultūrinėmis industrijomis

XXI amžiaus pradžioje pradėjo rodyti būtent aukštosios mokyklos ir jose dirbantys mokslininkai

bei tyrėjai. Pagrindinės studijos, svarbiausi tyrimai ir netgi nacionalinė kompleksinė kūrybinių ir

kultūrinių industijų programa buvo parengta intensyviai dalyvaujant įvairių universitetų bei

akademijų atstovams, todėl aukštųjų mokyklų indėlis į KI sektoriaus tyrimų / projektų sritį yra labai

svarbus.

Lietuvos aukštosios mokyklos įgyvendina daug projektų įvairiose su KI sektoriumi susijusiose

srityse – pradedant studijų programų pertvarkymu, kokybės gerinimu, mokslinių tyrimų atlikimu ir

baigiant įvairiais kultūriniais projektais, įtraukiančiais ne tik akademines bendruomenes, bet ir

visuomenę. Pagrindinės KI specialistus rengiančios aukštosios mokyklos – Vilniaus dailės

akademija (VDA) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) yra pagrindinės minėtų projektų

vykdytojos ir iniciatorės, tačiau ir universitetai be pagrindinėms mokslo kryptims skirtų projektų

vykdo kultūrinius arba su kūrybinių specialistų rengimu susijusius projektus.

3.5. KI NKP apžvalga, veiklų krypčių analizė

3.5.1 Kūrybini ų ir kult ūrini ų industrij ų nacionalinė kompleksinė programa

Nacionalinė kompleksinė programa – tai skirtingų tipų projektų grupė, kurios tikslai ir

uždaviniai orientuoti į:

• aukščiausios kvalifikacijos specialistų rengimą;

• mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros vykdymą;

• bendrosios infrastruktūros kūrimą;

• mokslo ir verslo saitų stiprinimą konkrečiame mokslui imliame ūkio subsektoriuje (verslo

segmente).

Nacionalinės kompleksinės programos objektas – žinioms imlūs ūkio sektoriai. Konkrečios

NKP turi būti skirtos įgyvendinti Bendrosios nacionalinės kompleksinės programos (toliau –

BNKP) tikslus: kompleksiškai (tiesioginėmis ir netiesioginėmis priemonėmis) didinti moksliniams

tyrimams bei taikomajai veiklai imlių ūkio sektorių lyginamąją dalį; užtikrinti mokslui imlių ūkio

subsektorių teminių strategijų įgyvendinimą, kompleksiškai derinant specialistų rengimą, mokslinių

tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros (toliau – MTTP) vystymą, atitinkamos

infrastruktūros plėtrą, mokslo ir verslo bendradarbiavimą plėtojančias priemones.

Paraiškas NKP projektų idėjoms gali teikti mokslo ir studijų institucijos, viešosios įstaigos,

kurių bent vienas steigėjų yra mokslo ir studijų institucija, ar jų grupės, veikiančios pagal visų

partnerių pasirašytą bendradarbiavimo sutartį.

NKP veiklų prioritetinės tematikos nurodytos atsižvelgiant į NKP tikslų ir uždavinių

detalizavimo poreikį ir skirtas lėšas. Lietuvos kūrybini ų ir kult ūrini ų industrij ų NKP (toliau –

KI NKP) veiklos skiriamos I-III pakopos studijų programų, tiesiogiai susijusių su kūrybinių ir

kultūrinių industrijų prioritetinių tematikų specialybėmis, tobulinimui, dėstytojų ir tyrėjų

kvalifikacijos kėlimui bei kompetencijų ugdymui. Taigi didžioji dalis KI NKP yra sukoncentruota

ties kūrybinio sektoriaus specialistų rengimu, žmogiškųjų išteklių tobulinimu, kvalifikacijos ir

kompetencijų didinimu.

Prioritetinės KI NKP veiklų tematikos:

1. kinas ir vaizdo produkcija;

2. televizija ir radijas;

3. vaizdo žaidimai;

4. muzika;

5. dizainas (mados dizainas, grafinis dizainas, interjero dizainas, produktų dizainas).

Pagal šias nustatytas prioritetines veiklų tematikas KI sektoriaus mokslo įstaigos ir kiti

tinkamai pareiškėjai gali teikti projektų idėjų paraiškas ir gauti paramą KI sektoriaus mokslo ir

studijų aplinkos gerinimui, MTTP veiklų vykdymui ir kitų KI sektoriaus sėkmingą plėtrą galinčių

paskatinti sričių veikloms vykdyti.

Patvirtinti Lietuvos k ūrybini ų ir kult ūrini ų industrij ų NKP projektai 36:

1. Projektas „Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų studijų ir mokslo tyrimams bei meninei

praktikai skirtos technologinės ir informacinės infrastruktūros kūrimas ir atnaujinimas“.

Pareiškėjas: Vilniaus dailės akademija

Partneriai: LMTA, VGTU, VDU

Projekto vertė: 4,8 mln. Lt

Projekto pagrindin ės veiklos ir apimtys: Mokymui ir mokslo tyrimams reikalingos

infrastruktūros atnaujinimas ir plėtra.

Projekto metu bus atnaujintos 6 laboratorijos bei įsigyta įranga 15 laboratorijų. Bus

atnaujinamos bei įranga aprūpinamos 3 VDA laboratorijos, esančios Malūnų g. 3, Vilniuje,

Muitinės g. 4, Kaune, Muziejaus g. 29A, Telšiuose, remontuojamos ir įrengiamos šios patalpos:

LMTA Gedimino per. 42, Vilniuje, VGTU Trakų g. 1, Vilniuje bei Muitinės g. 7, Kaune. Tik nauja

įranga bus diegiama 9 VDA laboratorijose. Minėtose institucijose yra koncentruoti pagrindiniai

Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų (toliau – KI) meno, mokslo ir studijų Žmoniškieji

ištekliai, institucijų auditorijos, vyksta srautinės paskaitos, specialybiniai užsiėmimai dieninių ir

neakivaizdinių studijų studentams.

2010 m. liepos 30 d. pasirašyta projekto „Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų studijų ir

mokslo tyrimams bei meninei praktikai skirtos technologinės ir informacinės infrastruktūros

kūrimas ir atnaujinimas“ finansavimo ir administravimo sutartis. Projekto vertė – 4.753.121 Lt.

2. Projektas „Aukštojo mokslo studijų plėtra Lietuvos kūrybinėms ir kultūrinėms industrijoms“.


Partneriai: LMTA, VGTU, VDU

Projekto vertė: iki 2,2 mln. Lt;

Projekto tikslas: I ir II pakopos studijų programų plėtra ir dėstytojų kompetencijos gerinimas

Siektini rezultatai:

36 Patvirtintas NKP projektų sąrašas. 2009.12.30 (www.smm.lt)

• parengta arba atnaujinta 18 I ir II pakopų studijų programų;

• pagal formaliojo švietimo programas apmokyti 96 studentai (aukštojo mokslo studijos), iš

kurių 80 proc. gavo valstybės pripažįstamą kvalifikaciją;

• atliktos 22 stažuotės dėstytojams.

Teikiamo projekto tikslas – sukurti ir įgyvendinti aukštos kokybės, šiuolaikinius visuomenės

ir ūkio poreikius atitinkančias studijas Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų intensyviai plėtrai.

Projekto metu numatoma parengti, atnaujinti ir įgyvendinti su kūrybinėmis ir kultūrinėmis

industrijomis susijusias studijų programas, tobulinti dėstytojų kvalifikaciją pagal kūrybinių ir

kultūrinių industrijų poreikius. Studijų reorganizavimas bus vykdomas remiantis 2008 m. galimybių

studijoje „Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės industrijos“ identifikuotais esamų studijų programų

trūkumais, atsižvelgiant į ilgalaikį specialistų poreikį bei šiuolaikinius reikalavimus kultūrinių

industrijų srities specialisto kvalifikacijai.

2010 m. spalio 26 d. pasirašyta projekto „Aukštojo mokslo studijų plėtra Lietuvos kūrybinėms

ir kultūrinėms industrijoms“ finansavimo ir administravimo sutartis. Projekto vertė – 2.195.723 Lt.

3. Projektas „Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų tyrėjų kvalifikacijos tobulinimas ir

kompetencijos ugdymas“.


Projekto vertė: iki 2,2 mln. Lt;

Skirtų lėšų paskirstymas:

• Doktorantūros proceso įgyvendinimas – 0,198 mln. Lt;

• Trumpalaikiai vizitai ir mokslinių darbų skatinimas - 0,102 mln. Lt . Ši veikla bus

įgyvendinama per TKP priemonę „Mokslininkų ir kitų tyrėjų kvalifikacijos

tobulinimo, mobilumo ir studentų mokslinių darbų skatinimas“, administruoja

Lietuvos mokslo taryba.

• MTEP veiklos – 1,9 mln. Lt. Finansuojamos per priemonę „MTEP veiklų vykdymas

nacionalinių kompleksinių programų tematikose“.

KI NKP yra sukurta tam, kad kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus potencialas galėtų būti

vystomas nuo pačių pagrindų – žmogiškųjų išteklių tobulinimo gerinant specialistų rengimą,

tobulinant dėstytojų, mokslininkų ir tyrėjų kvalifikaciją. KI NKP be to yra skirta ne tik studijų

kokybės, mokslininkų ir tyrėjų kvalifikacijos ar infrastruktūros gerinimo projektams –

pasinaudojant šia programa atsiranda galimybės steigti mokslčo ir verslo bendradarbiavimą

skatinančias priemones, kurios gali svariai prisidėti prie slėnių, mokslo ir technologijų parkų, kurių

veikloje aktyviai dalyvautų kūrybinis verslas, steigimo. Tinkamas NKP lėšų panaudojimas gali

sukurti realų proveržį kūrybinių ir kultūrinių industrijų srityje.

3.5.2 Lietuvos inovacijų politikos 2010-2020 metų strategijos atspindys kūrybini ų industrij ų sektoriuje

Šiuo metu šalies ekonomika paveikta pasaulinio ekonomikos nuosmukio ir finansų krizės.

Įveikti krizę, skatinti ekonomiką atsigauti gali padėti inovacijos – nauji produktai, technologijos,

procesai, verslo modeliai, organizacinės struktūros didintų įmonių konkurencingumą tiek vidaus,

tiek užsienio rinkose. Daugelyje išsivysčiusių valstybių inovacijos jau seniai yra pagrindinis

ekonominio augimo variklis, leidžiantis pasiekti didelį verslo našumą ir pelningumą, sparčiai

gerinantis piliečių gyvenimo kokybę.

Lietuvoje pastaruoju metu taip pat atkreipiamas vis didesnis dėmesys į inovacijomis grįstos

ekonomikos reikalingumą, todėl buvo parengta Lietuvos inovacijų politikos 2010-2020 metų

strategija37. Šios strategijos vizija: Lietuvos ekonomikos pagrindas – didelės pridėtinės vertės

produktų gamyba ir paslaugos, jos konkurencingumą globalioje rinkoje lems inovatyviam verslui

palanki aplinka; švietimo, mokslo, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros sistema,

sąveikaudama su verslu, padės ugdyti kūrybingą visuomenę, kurs aukšto lygio žinių bazę

naujovėms. Šios strategijos bendrasis tikslas – kurti kūrybingą visuomenę, sudaryti sąlygas

plėtoti verslumą ir inovacijas.

Nustatomi šie pagrindiniai inovacijų plėtros tikslai ir uždaviniai:

1. Didinti Lietuvos integraciją į globalias rinkas (“Lietuva be sienų”);

2. Ugdyti kūrybingą ir inovatyvi ą visuomenę;

3. Plėtoti įvairias inovacijas;

4. Diegti sisteminį požiūrį į inovacijas.

Lietuvos inovacijų strategijos antrojo tikslo „ugdyti k ūrybingą ir inovatyvi ą visuomenę“ įgyvendinimui yra numatyti šie uždaviniai:

1. kurti kūrybingumą ir inovatyvumą skatinančią švietimo ir aukštojo mokslo sistemą;

2. skatinti įvairių lygmenų ugdymo ir privataus sektorių verslumą;

3. skatinti mokymąsi visą gyvenimą;

Pirmasis uždavinys yra skirtas inovacijų sistemos pagrindų sukūrimui, nes be aukštos

kvalifikacijos specialistų inovacijų strategijos tikslai nebus pasiekiami. Kūrybinių ir kultūrinių

industrijų studijų programų skaičiaus didinimas ir jų kokybės gerinimas padės įgyvendinti

užsibrėžtą uždavinį. Antrasis uždavinys – verslumo skatinimas. Šią funkciją puikiausiai gali atlikti

valstybės parama verslo inkubatoriams steigti, verslo įmonių darbuotojų mokymams rengti,

tarptautinėms programoms finansuoti. Skatinimas mokytis visą gyvenimą gali būti įgyvendinamas

tik tada, jei tam bus suteiktos palankios sąlygos.

37 Lietuvos inovacijų plėtros strategija 2010 – 2020 (http://www.ukmin.lt/lt/strategija/)

Lietuvos inovacijų plėtros strategijoje ypatingas dėmesys yra skiriamas šioms naujoms ūkio

sritims:

� Švariosios technologijos (angl. cleantech);

� Ateities energetika;

� Kūrybin ės industrijos;

� Gerovės ir sveikatingumo sritys.

Strategijoje kūrybinės ir kultūrinės industrijos yra išskirtos, kadangi šis sektorius pasižymi

lankstumu, dinamiškumu bei imlumu inovacijoms. Kūrybinis sektorius, vartodamas naująsias

technologijas, pavyzdžiui, informacines ir ryšių technologijas (IRT), kurdamas naują kūrybinį

turinį, siekdamas atrasti naujų produkto pateikimo vartotojui būdų ir kanalų pats skatina naujų IRT

technologijų vystymą, todėl tampa ne tik inovacijas vartojančiu, bet ir jų kūrimą skatinančiu ir net

kuriančiu objektu. Ir taip yra ne tik su IRT, bet ir su kitomis technologijomis, kurias turinio kūrimui

naudoja KI sektoriaus verslai. Būtent todėl investicijos į ekonomiškai naudingas mokslinių tyrimų

sritis, susietas su kūrybinėmis industrijomis, yra tiesiogiai susijusios su ekonomikos ir visuomenės

pažanga bei Lietuvos įvaizdžio pasaulyje suvokimu.

Skatinimas daugiau investuoti į mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (MTTP) veiklą,

siejamą su kūryba ar menu, išspęstų tokio pobūdžio veiklos finansavimo problemas, padėtų greičiau

ir efektyviau spręsti aktualius Lietuvos kultūrai ir ekonomikai klausimus, suteiktų tarpinstitucinio

bendradarbiavimo galimybę, suteiktų realią galimybę verslui palankiu lygmeniu išnagrinėti

ekonominius, administracinius, socialinius bei teisinius kultūros aspektus.

Visgi kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus kontekste MTTP veiklos traktavimas

susiduria su tam tikrais keblumais, dėl to kyla problemos rengiant KI sektoriaus MTTP veiklos

rėmimo programas. Technologinių inovacijų taikymas susideda iš visiškai naujų arba gerokai

patobulintų procesų diegimo, kas apima mokslines, technologines, organizacines, finansines bei

komercines veiklas, tuo tarpu, MTTP veiklos apima tik dvi pirmąsias iš išvardintų veiklų.

Pagrindiniai kriterijai, padedantys atskirti MTTP nuo susijusių veiklų yra šie:

� apčiuopiamo, pastebimo novatoriško elemento egzistavimas ir

� mokslinio ar technologinio neapibrėžtumo panaikinimas.

Kūrybinių industrijų kontekste skaitmeninių technologijų vystymasis nėra priskirtinas prie

MTTP veiklų, tačiau susijusių technologijų kūrimas skaitmeniniam turiniui vystyti gali būti

laikomas tokia veikla. Dėl MTTP veiklos traktavimo sunkumų KI sektoriuje turėtų būti sudaryta

speciali šio sektoriaus projektinę ir tyrimų veiklą reglamentuojanti sistema, kurios pagalba valstybė

galėtų kurti naujas KI MTTP rėmimo programas, pavyzdžiui, mokesčių lengvatų programos

kūrybiniams verslams.

Lietuva yra nedidelė valstybė, kuri nuo vakarų Europos šalių vis dar ženkliai atsilieka

įvairiose socialinėse ir ekonominėse srityse, tarp kurių galima būtų išskirti tiek MTTP, tiek

kūrybinių industrijų veiklą. Kadangi KI yra net ekonominio sunkmečio laikotarpiu pakankamai

sparčiai augantis sektorius, kuris kuria aukštą pridėtinę vertę, netiesiogiai prisideda prie „tradicinių“

ekonominių veiklų gyvybingumo skatinant inovatyvumą, kūrybiškumą bei reikšmingai prisideda

prie bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo. Įvairios ne tik su MTTP rėmimu susijusios

programos tikrai prisidėtų prie inovacijų plėtros Lietuvos įmonių tarpe, turint omenyje jog

kūrybinės ir kultūrinės industrijos Lietuvos inovacijų strategijoje iki 2020 metų turi gana svarbų

vaidmenį. Kadangi KI yra inovacijoms imlus ūkio sektorius, kūrybinė veikla ir inovacijų diegimas

gali labai svariai prisidėti prie strategijos tikslų įgyvendinimo. Strategijos antrojo tikso – ugdyti

kūrybingą ir inovatyvią visuomenę – ir šiam tikslui pasiekti užsibrėžtų uždavinių įgyvendinimas

didžiąja dalimi priklausys būtent nuo kūrybinių ir kultūrinių industrijų vystymosi, kadangi šiame

sektoriuje yra sutelktas didžiausias šalies kūrybinis potencialas.

3.5.3 Kūrybini ų industrij ų skatinimo ir pl ėtros strategijos įgyvendinimas

Pirmasis teisinis dokumentas, reglamentuojantis KI raidos skatinimą Lietuvoje – 2007 m.

kovo 28 d. LR Kultūros ministro pasirašytas įsakymas Nr. ĮV-217 „Dėl kūrybinių industrijų

skatinimo ir plėtros strategijos patvirtinimo“. Ši strategija buvo sukurta tam, kad KI taptų svaria ir

strategine šalies ūkio ir visuomenės gyvenimo plėtros dalimi. 2009 metais Kūrybinių ir kultūrinių

industrijų skatinimo ir plėtros strategija buvo atnaujinta, tačiau pagrindinis tikslas išliko toks pat –

siekti, jog šalies KI produktai ir paslaugos sėkmingai konkuruotų Lietuvoje ir užsienyje. Šiam

tikslui pasiekti numatyti trys atnaujinti uždaviniai:

1. užtikrinti sistemišką kūrybiškumo skatinimą kultūros, švietimo ir mokslo bei ūkio srityse

siekiant didinti kūrybinių industrijų dalį Lietuvos BVP bei Lietuvos gyventojų užimtumą

vykdant kūrybines veiklas;

2. kaupti, analizuoti ir skleisti informaciją apie sektoriaus raidą;

3. padėti formuoti kūrybinių industrijų plėtrai palankią aplinką.

Kryptingai vykdomos kultūros, ūkio ir švietimo politikos KI srityje gali svariai prisidėti prie

kūrybinio sektoriaus augimo – žmogiškųjų išteklių tobulinimas, verslo ir mokslo bendradarbiavimo

skatinimas bei įvairios kultūrinių bei kūrybinių verslų skatinimo programos yra tai, ko reikia šiuo

metu tikrai ne visą pajėgumą demonstruojančiam KI sektoriui išjudinti. Pirmajam strategijos

uždaviniui įgyvendinti strategijos veiksmų plane yra numatytos dvi priemonės – KI sektoriaus

plėtojimo programos parengimas (2010-2014 metų laikotarpiu) ir dalinis KI sektoriaus projektų

finansavimas. Sektoriaus plėtojimo programos parengimui numatytas terminas reiškia, jog

artimiausių vienerių ar dvejų metų laikotarpiu tokia programa gali būti neparengta, tačiau ji yra

reikalinga jau šiandien.

Kol kas Lietuvoje nėra sukurta vieninga sistema, kuria remiantis būtų galima tiksliai įvertinti

kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus indėlį į šalies ekonomiką, kad būtų galima pasiūlyti konkrečias

programas verslo rėmimui, todėl būtina įgyvendinti antrąjį strategijos uždavinį. Sukūrus nacionalinę

informacinę KI sektoriaus sistemą, visuomenei bus pateikiama daugiau reikalingos informacijos

apie šio sektoriaus raidą, vystymąsi, indėlį į ekonomikos skatinimą ir, svarbiausia, valstybė galės

tiksliai nustatyti KI sektoriaus ribas. Šiam uždaviniui įgyvendinti yra numatytos trys priemonės:

Lietuvos kultūros ekonomikos tyrimo atlikimas, informacijos apie KI sektorių skleidimas internetu

bei KI prekių ir paslaugų eksporto būklės analizės, galimybių studijos ir rekomendacijų dėl

konkurencingumo didinimo parengimas. Visa tai turėtų gan ženkliai prisidėti prie kūrybinių ir

kultūrinių industrijų skatinimo strategijos įgyvendinimo, kadangi surinkta tiksli informacija apie

sektorių įgalins valstybę tiksliau nustatyti savo finansinius prioritetus, o sektoriaus eksporto

galimybių tyrimai gali paskatinti valstybę imtis šios srities finansavimo taip skatinant KI verslų

konkurencingumą užsienio rinkose.

Trečiojo uždavinio įgyvendinimas numatomas bene anksčiausiai – nuo pat strategijos

parengimo turėjo būti imtasi sąlygų kuriant meno inkubatorių tinklą gerinimo bei rekomendacijų

atskiriems Lietuvos regionams KI infrastruktūros kūrimui pateikimo. Trečiasis KI skatinimo ir

plėtros strategijos tikslas siekia sukurti KI verslams palankią aplinką, kadangi aplinka, kurioje

geriausiai auga ir vystosi kūrybinės organizacijos, dažnai skiriasi nuo tradicinės pramonės įmonėms

pakankamos aplinkos – menininkai ir kiti kūrėjai yra asmenybės, kurios laisvai ir nevaržomai kurti

gali tik lygiai taip pat nevaržančioje aplinkoje, todėl KI sektoriui reikalinga aplinka lemia nemažai.

Tačiau, turint omenyje, kokios skirtingos yra pačios kūrybinės industrijos, galima rasti visiems

tinkančią išeitį – bendrų kūrybinių ir kultūrinių branduolių kūrimą. Inkubatoriai, meno, mokslo ir

technologijų slėniai, parkai, klasteriai ir kitos struktūros gali svariai prisidėti skatinant KI sektoriaus

vystymąsi. Kūrybinių inkubatorių tinklo kūrimas gali realiai prisidėti prie kūrybinių industrijų

sektoriaus plėtros, kadangi naujų meninių / kūrybinių verslų inkubavimas prisidės prie sektoriaus

patrauklumo didinimo naujiems verslininkams bei kūrėjams.

Nepaisant spartaus kūrybinių industrijų vystymosi, nemaža dalis kūrybinį darbą dirbančių bei

pagal šios kūrybos pobūdį galinčių dalyvauti kūrybinių industrijų plėtroje Lietuvos gyventojų nėra

linkę kūrybinės veiklos vertinti ekonominiais kriterijais. Dėl šios priežasties kūrybinių industrijų

plėtrą apsunkina tradiciškai žemas kultūros ir meno kūrėjų verslumas, jiems potencialiai tinkamų

smulkaus verslo plėtros galimybių nežinojimas, nepakankamas verslo vadybos, rinkodaros,

apskaitos ir kitų verslo veiklos sričių išmanymas, informacijos apie smulkiam verslui teikiamas

paslaugas nežinojimas ir pan. Vertinant kūrybinių industrijų plėtros galimybes Lietuvos apskrityse

pastebimos problemos, jog gan dažnai pasitaiko kūrybines kvalifikacijas turinčių žmonių trūkumas,

nepaisant atsirandančių naujų galimybių kurti kūrybinei veiklai palankią aplinką vystant

alternatyvines ekonomines veiklas Lietuvos regionuose. Kūrybinių / meninių inkubatorių tinklo

sukūrimas prisidės prie minėtų problemų mažinimo, kadangi inkubatorius suteikia ne tik

infrastruktūras ir lengvatines sąlygas verslui vystyti, tačiau jame taip pat suteikiamos galimybės

mokytis ir tobulėti, kas ypač reikalinga nutolusių regionų gyventojams.


Nacionalinė kompleksinė programa – tai projektų, kurių tikslai ir uždaviniai orientuoti į

aukščiausios kvalifikacijos specialistų rengimą, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės,

kultūrinės) plėtros vykdymą, bendrosios infrastruktūros kūrimą ir mokslo ir verslo saitų stiprinimą

konkrečiame mokslui imliame ūkio subsektoriuje (verslo segmente), grupė.

KI NKP yra sukurta kūrybinio sektoriaus potencialo, kurio didžiąją dalį sudaro žmogiškasis /

intelektinis kapitalas, vystymui, taip pat kūrybinio verslo ir mokslo / meno bendradarbiavimo

programų kūrimui. Prioritetinės KI NKP veiklų tematikos: kinas ir vaizdo produkcija; televizija ir

radijas; vaizdo žaidimai; muzika; dizainas (mados dizainas, grafinis dizainas, interjero dizainas,

produktų dizainas).

Šiuo metu yra patvirtinti trys KI NKP projektai:

1) „Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų studijų ir mokslo tyrimams bei meninei praktikai skirtos technologinės ir informacinės infrastruktūros kūrimas ir atnaujinimas“ (pasirašyta projekto finansavimo ir administravimo sutartis, vertė – 4,75 mln. Lt.);

2) „Aukštojo mokslo studijų plėtra Lietuvos kūrybinėms ir kultūrinėms industrijoms“ (pasirašyta projekto finansavimo ir administravimo sutartis, vertė – 2,195 mln. Lt.);

3) „Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų tyrėjų kvalifikacijos tobulinimas ir kompetencijos ugdymas“ (finansavimo ir administravimo sutartis dar nepasirašyta).

Kūrybinis sektorius yra inovacijoms imlus sektorius, kuris ne tik vartoja, bet ir skatina naujų

technologijų kūrimą. Mokslinių tyrimų infrastruktūros ir informacinės bazės finansavimas, tikslinių

taikomųjų tyrimų programų, siekiančių sujungti kultūrą ir meną su verslu, parengimas padėtų

įgyvendinti didžiąją dalį valstybės kultūrinių industrijų skatinimo ir plėtros strategijoje išdėstytų

tikslų ir uždavinių. Skatinimas daugiau investuoti į mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros

(MTTP) veiklą, siejamą su meno verslumu, išspęstų tokio pobūdžio veiklos finansavimo problemas.

Nepaisant didelio kūrybinės / meninės MTTP veiklos finansavimo poreikio, kūrybinių sričių

mokslinė ir tiriamoji veikla susiduria su specifiniais neapibrėžtumais, todėl turi būti sukurta MTTP

speciali šio sektoriaus projektinę ir tyrimų veiklą reglamentuojanti sistema, kurios pagalba valstybė

galėtų kurti naujas KI MTTP rėmimo programas, pavyzdžiui, mokesčių lengvatų programos

kūrybiniams verslams.

Lietuvos KI sektorius iki pat 2007-ųjų – kol buvo parengta KI skatinimo ir plėtros strategija –

neturėjo vieno bendro strateginio sektoriaus vystymosi ir plėtros kryptis numatančio dokumento.

Strategija numatė pagrindinį tikslą – siekti, jog šalies KI produktai ir paslaugos sėkmingai

konkuruotų Lietuvoje ir užsienyje. 2009 metais šiek tiek atnaujinus strategiją buvo pakeisti

pagrindiniam tikslui įgyvendinti numatyti uždaviniai ir priemonės tikslams pasiekti. Šiuo metu

strategijos tikslas turi būti įgyvendintas trijų uždavinių pagalba – užtikrinant sistemišką KI

sektoriaus skatinimą kultūros, švietimo ir ūkio srityse, renkant ir skleidžiant informaciją apie KI

sektorių bei formuojant sektoriaus plėtrai palanką aplinką.

4. KI sektoriaus įtakos grupių analizė

4.1 Inovacijų sistemos institucinė schema

Lietuva iki visą pasaulį sukrėtusio ekonominio sunkmečio buvo viena tarp sparčiausiai

augančių ekonomikų pasaulyje, tačiau krizė skaudžiai kirto mūsų valstybės ūkiui – ekonomikos

smukimas lygiai taip pat buvo tarp didžiausių. Dėl ženkliai smukusios ekonomikos Lietuva,

siekdama savo tikslų šalies ekonomikos ir gyvenimo lygį kilstelėti iki ES šalių vidurkio, vėl iš

naujo turi „vytis“ vakarų Europos valstybes, o tai, be naujos ir kryptingos raidos vizijos laikymosi

gali būti sunku. Dabar mums prieš akis – naujas etapas, todėl turime nustatyti naujas vystymosi

kryptis ir tendencingai to siekti.

Pirmiausia derėtų pradėti nuo pačių pamatų – reikia teisingai apibrėžti, kas yra valstybės ūkio

vystymosi tikslas, todėl tai galima apibrėžti trimis ekonomikos raidą apibūdinančiomis sąvokomis:

� augimas – tai gamybos apimties didinimas;

� plėtra – struktūriniai ekonominės sistemos pokyčiai;

� pažanga – socialiniai ir kultūriniai pokyčiai.

Ekonomikos augimas – tai industrinės ekonomikos augimas, koks Lietuvoje buvo iki

ekonomikos nuosmukio, tačiau dabartinėmis globalios ekonomikos sąlygomis reikia daugiau. Post-

industrinei žinių ekonomikai to nepakanka, kadangi konkuruoti globalioje rinkoje būtinas ne

augimas, o ekonominė pažanga, kitaip tariant – inovacijos. Inovacijų atsiradimui reikalinga

specifinė kultūrinė terpė, kadangi kartu su gamybos apimčių augimu turi vykti ir kultūrinių nuostatų

pasikeitimas – turi vystytis antreprenerystės38 kultūra, mokslinė etika ir t.t. Labai didelę dalį

valstybės vystymosi potencialo sudaro žmogiškieji ištekliai, kadangi jie ir nulemia, ar ekonomika

auga, ar yra vykdoma ekonomikos pažanga. Proto (žinių, įgūdžių, kvalifikacijos) kiekis yra svarbus

tradicinės ekonomikos augimui, o žinių ekonomikai reikalinga proto kokybė – intelektas, kuris

lemia modernios ekonomikos pažangą. Žinių ekonomikos raidos stadijoje kokybiškų žmogiškųjų

išteklių poreikis pasaulyje sparčiai auga, tačiau kyla abejonių, ar Lietuvoje tai yra akcentuojama?

Be žmogiškųjų išteklių, labai svarbu vystyti ir technologijas. Aukštosios technologijos – tai

inovacijos, tačiau valstybei reikalingos ir socialinės technologijos, tokios kaip marketingas, vadyba,

antreprenerystė. Būtent antreprenerystė yra efektyviausia technologija, kadangi jos dėka yra

steigiamos naujos įmonės, vystomas verslas, kuriama pridėtinė vertė, o tai yra valstybės turtas.

Aštosios technologijos (inovacijos) yra antreprenerio įrankis kurį pasitelkus pokyčiai yra naudojami

kaip galimybė sukurti naujus verslus, produktus ir paslaugas, gauti didesnį pelną. Į tai ir turi būti

orientuota naujoji Lietuvos raidos politika, todėl inovacijoms ir žmoniškiesiems ištekliams būtina

skirti ypatingą dėmesį.

38 Antreprenerystė - procesas, kuriuo individai (tiek turintys savo įmones, tiek veikiantys organizacijos viduje) siekia inovatyviai ir efektyviai panaudoti galimybes, net jei tuo metu tam neturi reikiamų išteklių.

Inovacijų politika rūpinasi valstybė, kadangi ji yra strateginė investuotoja į technologijų

vystymą. Valstybės institucijos, kurios prisideda prie naujųjų technologijų plėtros ir sudaro sistemą,

padedančią vyriausybei formuoti ir vykdyti savo politiką, nukreiptą į inovacijas, vadinamą

inovacijų sistema. Nacionalinė inovacijų sistema yra tarpusavyje susietų institucijų sistema,

siekianti kurti, saugoti ir perduoti žinias, įgūdžius ir sukurtas vertybes, kurios ir apsprendžia naujųjų

technologijų plėtrą. Lietuvos inovacijų sistemą koordinuoja vyriausybė, o visa jos institucinė

schema pateikiama 4.1.1 pav.

4.1.1 pav. Lietuvos Nacionalinės inovacijų sistemos institucinė schema

Šaltinis: Lietuvos inovacijų politika (http://www.innovaccess.eu/)

Vienos iš svarbiausių Lietuvos inovacijų sistemą sudarančių institucijų yra šios39:

� Švietimo ir mokslo ministerija. Ji inovacijų sistemoje yra atsakinga už valstybės mokslinių

tyrimų ir technologinės / eksperimentinės plėtros (MTTP) politikos formavimą ir vykdymą. Ji

analizuoja su aukštuoju mokslu ir MTTP susijusių įstatymų ir Vyriausybės nutarimų taikymą,

ruošia norminių aktų projektus, koordinuoja tarptautines švietimo ir MTTP programas ir jas

vykdo, teikia pasiūlymus dėl aukštojo mokslo ir tyrimų institucijų steigimo, reorganizavimo ir

jų veiklos sustabdymo.

� Ūkio ministerija. Ji yra atsakinga už valstybės pramonės, energetikos, užsienio ir vidaus

prekybos, ekologijos ir atliekų tvarkymo politikos formavimą bei vykdymą. Lietuvos valstybės

39 Dapkus R. Inovacijų ekonomika. Mokomoji knyga. Kaunas, 2006

biudžeto lėšas ši įstaiga skiria didindama valstybės konkurencingumą, skatindama eksportą,

vykdydama plėtros strategiją, remdama smulkųjį ir vidutinį verslą.

� Lietuvos mokslo taryba veikia kaip Seimo ir Vyriausybės mokslinis patarėjas ir konsultantas

sprendžiant strateginius mokslo ir studijų klausimus, ji analizuoja Lietuvos mokslo ir studijų

sistemos situaciją, teikia pasiūlymus Mokslo ir studijų departamentui ir ruošia nutarimų

projektus, teikia pasiūlymus dėl institucijų teisės teikti mokslo laipsnius, vykdo mokslo laipsnių

ir pedagoginių mokslo vardų teikimo priežiūrą ir nostrifikuoja40 Lietuvos piliečių užsienyje

įgytus mokslo laipsnius.

� Lietuvos mokslų akademija – tai autonomiška valstybės remiama mokslo įstaiga, jungianti

žymiausius Lietuvos ir savo veikla su Lietuva susijusius užsienio mokslininkus. Mokslų

akademija yra nepriklausomas ekspertas ir patarėjas mokslo bei studijų, kultūros, socialinės

raidos, ūkio, aplinkosaugos, sveikatos apsaugos, technikos ir technologijų bei kitais klausimais.

� Studijų kokybės vertinimo centras įsteigtas siekiant užtikrinti aukšto lygio studijas. Centras

vertina naujas studijų programas, analizuoja įstaigų savianalizės duomenis, situaciją

konkrečiose įstaigose ir teikia pasiūlymus Mokslo ir studijų departamentui.

� Lietuvos inovacijų centras – tai ne pelno organizacija, kurios pagrindinis tikslas – skatinti ir

stiprinti Lietuvos mokslinį potencialą, išlaikyti mokslines tradicijas, didinti šalies ekonominį

konkurencingumą, sukurti naujas darbo vietas inovatyviose įmonėse ir užtikrinti sėkmingą

Lietuvos integraciją į tarptautines rinkas. Tai įstaiga teikianti inovacijų paramos paslaugas

verslo įmonėms, mokslo ir studijų institucijoms, Lietuvos verslo asocijuotoms struktūroms ir

verslo paramos organizacijoms. Lietuvos inovacijų centro misija – teikti inovacijų paramos

paslaugas, įgyvendinant Lietuvos inovacinę ūkio plėtros politiką.

� Mokslo ir technologijų parkas (MTP) – fizinė arba virtuali vieta, kurioje įsikuria įmonės,

atliekančios taikomuosius mokslinius tyrimus bei vykdančios kitą inovacinę veiklą ir kurioje

teikiamos specializuotos pridėtinės vertės paslaugos, tokios kaip verslo inkubavimas,

konsultacijos bei technologijų perdavimas. Parkų pagrindinis tikslas yra didinti regiono ar tam

tikros teritorijos konkurencingumą, skatinant kokybės ir inovacijų kultūrą tarp savo narių,

organizuojant žinių ir technologijų perdavimą iš jų sukūrimo taškų į įmones ir rinką, ir aktyviai

skatinti naujų inovatyvių kompanijų kūrimąsi.

� Integruotas mokslo, studijų ir verslo centras (slėnis) – mokslinių tyrimų, studijų ir imlaus žinioms

verslo potencialas (subjektų visuma), sutelktas vienoje teritorijoje, turintis bendrą arba susijusią

infrastruktūrą ir kryptingai prisidedantis prie žinių visuomenės ir žinių ekonomikos kūrimo,

Lietuvos ūkio konkurencingumo stiprinimo.

� Verslo informacijos centras (VIC) – tai vienos ar kelių savivaldybių teritorijoje veikianti viešoji

įstaiga, kuri tos teritorijos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams ir fiziniams asmenims,

ketinantiems pradėti verslą, lengvatinėmis sąlygomis teikia verslo informaciją ir konsultavimo

40 Nostrifikacija – tarptautinis mokslo diplomo ar mokslinio laipsnio pripažinimas

paslaugas; organizuoja mokymus, informacijos sklaidos renginius, įvairias verslumo skatinimo

kampanijas; tarpininkauja ieškant verslo partnerių Lietuvoje ir užsienio šalyse. Verslo

informacijos centrai taip pat atlieka įmonių registravimo procedūras; rengia verslo planus, kitą

verslininkams reikalingą dokumentaciją; konsultuoja Europos Sąjungos struktūrinių fondų

finansavimo klausimais ir rengia paraiškas Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai gauti,

teikia įvairias biuro paslaugas (fakso išsiuntimas/gavimas, kopijavimas, spausdinimas,

naudojimasis internetu, salės ir įrangos nuoma ir kt.).

� Verslo inkubatorius (VI) – tai vienos apskrities ar kelių savivaldybių teritorijoje veikianti viešoji

įstaiga, kuris inkubuojamiems ūkio subjektams lengvatinėmis sąlygomis nuomoja patalpas,

techninę ir biuro įrangą, teikia verslo informacijos, konsultavimo ir mokymo paslaugas.

Pagrindinis verslo inkubatorių veiklos tikslas – remti pradedančius verslininkus, skatinti naujų

darbo vietų kūrimą, sumažinti veikiančių įmonių veiklos riziką ir padėti įmonėms, turinčioms

gerų verslo idėjų, bet finansiškai silpnoms, pasiekti tokį lygį, kai jos gali savarankiškai užsiimti

ūkine komercine veikla ir konkuruoti rinkoje.

� INVEGA rūpinasi Lietuvos verslo sąlygų gerinimu ir skatinimu. Ji bankams teikia garantijas už

SVV imamas paskolas bei kompensuoja dalį už jas sumokėtų palūkanų. Ši Ūkio ministerijos

kuruojama įmonė yra Lietuvos inovacijų sistemos dalis, finansuojanti inovatyvias ir ankstyvos

plėtros stadijos veiklas. INVEGOS veikla labai priimtina kūrybiniam verslui – INVEGA turėtų

didesnį dėmesį skirti garantuojant būtent KI sektoriaus subjektų paskoloms norėdama

įgyvendinti savo misiją „didinti ir tobulinti Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV)

augimą ir konkurencingumą žinių ekonomikoje per lengvesnį priėjimą prie finansavimo šaltinių

bei skatinti naujų darbo vietų kūrimą“.

� Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) yra atsakinga už inovacijų ir technologijų

plėtros politikos įgyvendinimą, aukštos pridėtinės vertės verslo kūrimosi ir plėtros skatinimą.

MITA taip pat prisideda prie ekonomikos atsinaujinimo, pridėtinės vertės ir eksporto augimo,

produktyvumo didėjimo, verslo ir mokslo sąveikos sustiprinimo bei stengiasi užtikrinti ilgalaikį

šalies ūkio konkurencingumą.

Be šių įstaigų, tam tikras funkcijas formuojant Lietuvos MTTP ir inovacijų sistemą atlieka ir

kelios kitos valstybinės ar pusiau valstybinės institucijos, tarp jų ir Lietuvos universitetų Rektorių

konferencija, Lietuvos kolegijų Direktorių konferencija, Lietuvos studijų ir mokslo institucijų

Senatų (tarybų) pirmininkų konferencija, Mokslo institucijų Direktorių konferencija, taip pat tokios

įstaigos kaip Eksportuojančioji Lietuva, Investuok Lietuvoje, Lietuvos verslo paramos agentūra

(LVPA) ir kitos.

Visa Lietuvos inovacijų sistema skirta vieningai siekti tikslo – kurti kūrybingą visuomenę,

sudaryti sąlygas plėtoti verslumą ir inovacijas. Svarbiausi Lietuvos inovacijų aplinkos strateginiai

dokumentai:

• Ilgalaikė šalies vystymosi strategija „Lietuva 2030“ (projektas).

• Lietuvos Inovacijų 2010–2020 metų strategija.

• Lietuvos inovacijų strategijos 2010-2020 m įgyvendinimo priemonių plano 2010-2014 m.

projektas.

• Eksporto plėtros strategija 2009-2013 m.

• Investicijų skatinimo strategijos 2010-2020 m. projektas.

Pats svarbiausias inovacijų sistemos elementas (be kurio nebūtų ir pačios inovacijų sistemos)

yra inovacinės įmonės. Inovacinė įmonė – įmonė, formuojanti ir diegianti inovacijas. Galima

išskirti šiuos pagrindinius inovacinės įmonės bruožus:

1. Orientacija į pokyčius;

2. Nuolatiniai informaciniai kanalai;

3. Komandinis darbas;

4. Decentralizacija;

5. Rizika kaip savaime suprantamas dalykas;

6. Biurokratizmų ir formalumų nepaisymas;

7. Iniciatyvumo skatinimas.

Inovacinė įmonė yra ne ta, kuri įdiegė naują technologiją ar pritaikė naujas žinias gamindama

naują produktą, bet ta, kuri tai padariusi, nesustoja vietoje, o toliau ieško galimybių bei kuria

planus, ką reikėtų atnaujinti ateityje. Kitaip tariant – įmonė neturi sustoti vietoje, inovacijų

formavimas ir įgyvendinimas turi būti nuolatinis ir dinamiškas procesas. KI sektoriaus įmonės

pasižymi būtent šiomis savybėmis, todėl visas sektorius yra visuotinai pripažįstamas kaip vienas

imliausių inovacijoms sektorių. Be to, sektoriaus verslo subjektų nuolatinis dėmesys naujovėms bei

naujų gamybos ir kūrybos būdų paieška stimuliuoja ir skatina naujų inovatyvių sprendimų

atsiradimą bei išplitimą kituose ūkio sektoriuose.

Nepaisant glaudaus KI sektoriaus ryšio su inovacijomis, Lietuvos inovacijų sistemoje KI yra

nurodomos kaip perspektyvios sritys inovacijų plėtrai, tačiau jokių specialių inovacijų skatinimo

šiame sektoriuje priemonių nėra skirta. Galima išskirti ne tik KI, bet ir visos inovacijų rėmimo

sistemos trūkumus:

• per didelė atsakomojo finansavimo dalis, orientuota į disciplininių tyrimų palaikymą;

• nesuformuota programinio finansavimo sistema, neužtikrinamas valstybinių mokslo,

technologijų ir inovacijų (MTI) prioritetų įgyvendinimas;

• nederinamas per Švietimo ir mokslo ministeriją, Ūkio ministeriją moksliniams tyrimams ir

inovacijoms skiriamas finansavimas, MTI plėtroje nedalyvauja kitos ministerijos.

4.2 ES politikos įtaka Lietuvos KI sektoriaus raidai

Ne vien Lietuvos inovacijų sistemos institucijos yra pagrindinės įtakos grupės, darančios

didelį poveikį kūrybinių ir kultūrinių industrijų vystymuisi. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą,

daugelis politikos sričių buvo pertvarkyta ir pritaikyta taip, jog atitiktų ES teisės aktus. Nacionalinės

politikos įtakoje liko tik trys sritys – sveikatos apsauga, švietimas ir kultūra, tačiau būtent šios sritys

pastaruoju metu susiduria su daugiausiai problemų. Tokie rezultatai rodo, jog vykdydama

programas ir formuodama politiką ES jau dabar įvairiais būdais prisideda prie kultūrinės veiklos

Europoje skatinimo41:

� Viena iš pagrindinių ES paramos kultūrai programų – Kultūra 2007. Vykdant Kultūros

programą (2007–2013 m.) siekiama toliau lengvinti abipusį supratimą, skatinti kūrybiškumą ir

prisidėti prie savitarpio kultūrų turtinimo. Ši programa padeda tūkstančiams kultūros

organizacijų rengti ir įgyvendinti kultūrinius ir meninius projektus, skirtus žinioms apie

Europos kultūros paveldą didinti ir skleisti, kultūriniams mainams, meninei ir literatūrinei

kūrybai, taip pat literatūros vertimams skatinti. Taip pat bus remiamos Europos lygmens

organizacijos, veikiančios kultūros srityje, o teikiant Europos prizus bus pripažinti didžiausi

Europos kultūros pasiekimai architektūros, kultūros paveldo ir muzikos srityse bei Europos

kultūros sostinės.

� Kitos ES programos taip pat turi didelį poveikį kultūrai – įgyvendinami konkretūs kultūros

projektai, skatinamas užsienio kalbų naudojimas, remiamas mokymosi ir kultūros ryšys,

stimuliuojama asmeninė kultūrinė patirtis. Tarp jų programų yra ir programa „Europa

piliečiams“ (2007– 2013 m.), kuria skatinamas aktyvus Europos pilietiškumas bei programos,

remiančios mokymąsi visą gyvenimą (įskaitant Erasmus ir Erasmus Mundus), daugiakalbystę ir

jaunimo mainus.

� Nuo 1991 m. vykdoma MEDIA programos pagalba stiprinamas Europos garso ir vaizdo

pramonės konkurencingumas. Šios programos įgyvendinimas skatina kultūrų dialogą, jos dėka

daugiau dėmesio skiriama žinių apie įvairias Europos kultūras sklaidą, plėtojamas kultūros

potencialas. Be to, 2005 m. lapkričio 16 d. buvo priimta rekomendacija dėl filmų paveldo ir su

juo susijusios pramoninės veiklos konkurencingumo, kurioje numatomi konkretūs veiksmai

filmų paveldo srityje.

� Parama pagal sanglaudos politiką arba kaimo plėtros politiką gali padėti remti, pavyzdžiui,

kultūros paveldo restauravimą ir skatinti kūrybinę pramonę siekiant padidinti regionų

patrauklumą ar sustiprinti kultūros srities profesionalų mokymą. Tą patį galima pasakyti apie

informacinės visuomenės plėtotę (pvz., skaitmeninių bibliotekų iniciatyva, kuria siekiama, kad

didžiulis Europos kultūros ir mokslo paveldas būtų lengviau pasiekiamas internete) arba

mokslinius tyrimus (bendrosios mokslinių tyrimų programos).

41 Komunikatas apie Europos kultūros globalizuotame pasaulyje darbotvarkę. Briuselis, 2010

ES įtaka Lietuvos kultūros politikos formavimui ir įgyvendinimui pasireiškia ne tik per

minėtas programas. Siekiant, kad bendras kultūros paveldas būtų vienodai svarbus visiems ir

pripažįstant visų visuomenės kultūrų indėlį, būtina kultūros įvairovę skatinti vadovaujantis

atvirumo ir skirtingų kultūrų mainų dvasia. Gyvename daugiakultūrėje visuomenėje, todėl svarbu

remti kultūrų dialogą ir stiprinti kompetenciją kultūrų pažinimo srityje. Tai labai svarbu siekiant

padidinti menininkų ir kitų kultūros sektoriaus darbuotojų įsidarbinimo ir prisitaikymo galimybes

bei jų mobilumą, taip pat ir meno kūrinių mobilumą pasaulio ekonomikoje. Daugiausiai naudos iš

plėtojamos kultūros įvairovės gauna piliečiai, todėl būtina suteikti jiems daugiau galimybių

naudotis kultūra ir jos kūriniais siekiant tokių konkrečių tikslų:

� Skatinti menininkų ir kultūros srities profesionalų mobilumą ir remti įvairaus pobūdžio meno

kūrinių platinimą tarptautiniu mastu:

- Sutelkti valstybės ir privačiuosius išteklius siekiant menininkų ir kitų kultūros sektoriaus

darbuotojų mobilumo ES;

- Skatinti meno kūrinių ir kitokios meninės raiškos kūrinių mobilumą;

- Pagerinti kultūros srities darbuotojų mobilumo ES teritorijoje veiksnių koordinavimą

Europos mastu, atsižvelgiant į poreikius, kylančius dėl trumpalaikio ir dažno judėjimo tarp

valstybių narių.

� Remti ir stiprinti kompetenciją kultūrų pažinimo srityje, ypač plėtojant „kultūrinį sąmoningumą

ir raišką“, „socialinius ir pilietinius gebėjimus“ ir „bendravimą užsienio kalbomis“, kurie yra

2006 m. Europos Parlamento ir Tarybos nustatyti pagrindiniai visą gyvenimą trunkančio

mokymosi gebėjimai.

Siekdama įgyvendinti savo kultūros darbotvarkę, Europa turi remtis tvirta visų dalyvių

partneryste, pagrįsta keturiais svarbiais aspektais42:

1. Tolesnė dialogo su kultūros sektoriumi plėtotė. Išleisdama Europos kultūros darbotvarkę ES

įsipareigojo aktyviai bendradarbiauti su KI sektoriumi, reguliariai keistis nuomonėmis ir patirtimi,

dalyvauti formuojant, prižiūrint ir vertinant politikos formavimo procesą. Dėl teisinių priežasčių

kultūros sektorius turėtų išlikti kiek galima labiau savarankiškas, kad būtų paprasčiau nustatyti jam

atstovaujančius partnerius. Sparčiai formuojamoje struktūroje atsiranda atstovaujančios

organizacijos bei tam tikros bendradarbiavimo struktūros, pavyzdžiui, pilietinės visuomenės

platforma kultūrų dialogo klausimams spręsti. Vis dėlto, kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriui

būdingos tokios savybės, kaip nevienalytiškumas (jame veikia profesinės organizacijos, nevienodo

savarankiškumo laipsnio kultūros institucijos, nevyriausybinės organizacijos, Europoje ir ES

nepriklausančių šalių tinklai, fondai ir pan.), taip pat nepakankamas kultūros pramonės ir kitų

kultūros dalyvių bendravimas praeityje bei dėl to kylantys iššūkiai, susiję su didesniu šio sektoriaus

struktūrizavimu.

42 Komunikatas apie Europos kultūros globalizuotame pasaulyje darbotvarkę. Briuselis, 2010

2. Atviro koordinavimo metodo (AKM) taikymas. AKM suteikia tinkamą pagrindą valstybių narių

bendradarbiavimui kultūros srityje, kadangi tai yra neįpareigojanti, vyriausybių veikla pagrįsta

sistema, pagal kurią vykdomi politinių nuostatų mainai bei bendri veiksmai ir tinkanti tokiai sričiai

kaip KI, kurioje atsakomybė iš esmės tenka pačioms valstybėms narėms. Naudojant AKM

nustatomi bendri tikslai, stebima pažanga, keičiamasi geriausia patirtimi ir svarbia informacija, kad

būtų galima vieniems iš kitų mokytis. AKM taikomas užimtumo, socialinės apsaugos, švietimo ir

jaunimo politikų srityse. Vis dėlto, labai svarbu, kad, rengiantis šioje srityje taikyti AKM, būtų

visapusiškai atsižvelgiama į kultūros sektoriui būdingus bruožus – tai reiškia, kad vadovaujantis

partnerystės dvasia reikia laikytis lankstaus požiūrio, nustatyti bendrus tikslus ir lanksčią

reguliaraus informacijos teikimo tvarką.

3. Įrodymais pagrįstos politikos formavimas. Norint pasiekti užsibrėžtus tikslus, reikia, kad būtų

geriau suprantama kultūros sektoriaus indėlio įgyvendinant Lisabonos darbotvarkę reikšmė – taip

bus lengviau formuoti įrodymais pagrįstą politiką, kuri apima keitimąsi turimais duomenimis,

atvejų analizę, bendradarbiavimą vertinant ir taikant poveikio vertinimo metodus. Tačiau taip pat

reikia peržiūrėti ir, prireikus, patobulinti nacionalinę statistikos sistemą bei užtikrinti geresnes

galimybes palyginti Europos statistikos biuro (Eurostato) koordinuojamą nacionalinę statistiką. ES

Komisija inicijuos įvairius tyrimus ir tarnybų bendradarbiavimą, padėsiančius siekti siūlomų tikslų,

formuoti įrodymais pagrįstą politiką ir imtis atitinkamų veiksmų, taip pat skatins poveikio ir

kultūros politikos vertinimo tinklų veiklą Europos, nacionaliniame, regionų ir vietos lygmenyse.

4. Kultūros įtraukimas į kitas svarbias politikos sritis. Europa, norėdama į kultūros aspektus

pažvelgti siekiant gerbti ir skatinti kultūros įvairovę, turi sustiprinti vidaus tarnybų veiklos

koordinavimą ir išsamiau analizuoti kultūros įvairovės ir kitų ES politikos sričių sąveiką, kad

priimant reguliacinio ar finansinio pobūdžio sprendimus būtų rasta tinkama įvairių įstatymais

pagrįstos viešosios politikos tikslų, įskaitant ir kultūros įvairovės skatinimą, pusiausvyra.

Visos Europos kultūros darbotvarkėje bei kituose teisiniuose dokumentuose numatytos

priemonės skatinant ES kūrybos ir kultūros sektorių tiesiogiai liečia ir Lietuvą, kadangi ji yra

įsipareigojusi vykdyti bendrą politiką. ES numatytos priemonės ir skiriamas finansavimas KI

sektoriui dar nėra toks, kokio reikėtų Lietuvai, tačiau mes patys pirmiausia turime iš naujo

perskirstyti prioritetus, kam ir kiek ES paramos turėtų tekti 2014-2020 metų finansinės

perspektyvos metu. Kūrybinėms ir kultūrinėms industrijoms, kaip pagrindo siekiant sukurti žinių

ekonomiką, turi būti skiriamas ne tik politinis dėmesys, bet ir numatytos atskiros finansavimo

programos, skatinsiančios kūrybinį verslą suklestėti ir paskatinti kitų sektorių augimą.

5. Lietuvos KI sektoriaus SSGG analizė

Siekiant detaliai išsiaiškinti, kokios galimos Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų ateities

perspektyvos, stipriosios ir silpnosios šio sektoriaus vietos, remiantis ankstesnių skyrių informacija

buvo atlikta sektoriaus stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) analizė.

Stiprybės:

• KI sektoriuje žmogaus intelektinės veiklos pagalba yra kuriama aukšta pridėtinė vertė. Kūrybinės /

intelektinės veiklos rezultatų kūrimas yra mažai kaštų ir didelę pridėtinę vertę generuojanti veikla.

• Kūrybinis darbas egzisuoja ne tik KI, bet ir kituose sektoriuose. Kūrybinį darbą dirbančių žmonių

galime surasti automobilių ar chemijos pramonėje, IT sektoriuje ir kituose, todėl, kad kūrybinės

darbo vietos reikalingos visur ir jos gali puikiai integruotis bet kokioje organizacijoje.

• KI – lankstus, dinamiškas ir naujosioms technologijoms imlus sektorius. Dėl šių savybių kūrybinė

ekonomika sugeba prisitaikyti prie žaibiškai besikeičiančių ekonomikos sąlygų, o kūrybinis verslas

intensyviai prisideda prie inovacijų vartojimo ir kūrimo.

• KI sektoriuje jau veikia kūrybiniai / meno inkubatoriai. Pirmųjų meno inkubatorių atsiradimas

paskatino kitas iniciatyvines grupes pradėti vis daugiau naujų kūrybinių inkubatorių kūrimo

projektų.

• Lietuvos KI sektoriuje aktyviai veikia įvairios ne pelno siekiančios organizacijos. Įvairios

asociacijos, sąjungos, meninių sričių vystymo centrai atstovauja skirtingų sričių menininkų ar

kūrybinių verslų interesus, užsiima lobistine veikla.

• Pagrindinę KI prekių ir paslaugų kaštų dalį sudaro darbo jėgai išlaikyti reikiamos išlaidos.

Kadangi šio sektoriaus prekės ir paslaugos yra „gaminamos“ naudojant daug intelektinio darbo,

didelė pridėtinė vertė yra sukuriama patiriant sąlyginai mažiau kaštų, nei kituose sektoriuose.

• 2009 metais KI sektoriaus įmonių sukuriamo produkto dalis bendrame valstybės BVP viršijo net 6%

ribą, iki beveik 70 tūkst. išaugo jame dirbančiųjų skaičius, kas sudarė jau beveik 5% Lietuvos

dirbančiųjų. Ekonominio sunkmečio metu KI buvo vienas iš labiausiai ekonominį nuosmukį

mažinusių sektorių, pademonstravusių ir pajamų, ir darbuotojų skaičiaus augimą.

• Didžiausia kūrybinio verslo koncentracija yra Vilniaus mieste – ten įsikūrę net beveik pusė Lietuvos

KI sektoriaus subjektų. Sostinės ekonominis potencialas bei didžiausia šalyje gyventojų

koncentracija sukuria palankias sąlygas KI verslų vystymuisi.

• Beveik 13 proc. visų Vilniuje veikiančių ūkio subjektų sudaro kūrybinio sektoriaus atstovai, o juose

dirba taip pat apie 13 procentų visų Vilniuje dirbančių žmonių. Kūrybinis sektorius didžiausiame

Lietuvos mieste jau dabar vaidina reikšmingą vaidmenį.

• 2007-2009 metų laikotarpiu visų dirbančiųjų Lietuvoje skaičius sumenko beveik 8 procentais, tuo

tarpu KI sektoriaus dirbančiųjų gretos išaugo net kiek daugiau nei 12 procentų. Vilniaus KI

sektoriaus dirbančiųjų gretos išaugo 14 proc., kai bendras Vilniuje dirbančiųjų skaičius sumažėjo

4,4 proc. Sektoriaus plėtra ekonominio sunkmečio metu rodo kūrybinių verslų gebėjimą prisitaikyti

prie sudėtingiausių sąlygų – kūrybinė ekonomika iš tiesų prisideda prie Lietuvos ekonomikos

skatinimo.

• Daugiau nei 90 procentų visų KI subjektų sudaro privatūs juridiniai asmenys. Privataus sektoriaus

dominavimas visai kūrybinei ekonomikai suteikia suteikia lankstumo, dinamiškumo ir

universalumo, kas ypač praverčia ekonominio sunkmečio metu.

• Kūrybinių industrijų skatinimas veikia ekonomines ir socialines sritis, padeda atgaivinti apleistas

miestų teritorijas, nebenaudojamus pramoninius kompleksus. Tokiu būdu suburiamos kūrėjų

bendruomenės ir sutelkiamas kūrybinis potencialas;

• Turtingas Lietuvos kultūros paveldas. Lietuvos kultūros paveldas bei kultūrinė aplinka formuoja ne

tik kūrybinių darbuotojų kompetenciją, jų įgūdžius, bet taip pat skatina kurti susijusius kūrybinius

produktus bei paslaugas, skatina atvykstamąjį turizmą, formuoja šalies gyventojų vartojimo

poreikius;

• KI sektoriaus subjektai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, aukštosios mokyklos yra

užmezgusios tamprius ryšius su užsienio kūrybinių sričių specialistus rengiančiomis mokyklomis.

Tarptautinių santykių užmezgimas su užsienio mokslo institucijomis leižia Lietuvos aukštojo

mokslo institucijoms ir kitiems KI subjektams pasinaudoti;

• Kūrybinis darbas suteikia saviraiškos galimybes. Kūrybinės sritys vis labiau populiarėja jaunimo

tarpe, kadangi saviraiškos galimybes suteikiantis darbas vilioja jaunus žmones;

• Puikias teorines žinias turintys KI specialistai. Tvirtas teorinis pagrindas suteikia geras prielaidas

efektyviam tiriamajam darbui vykdyti.

Silpnybės:

• Maža Lietuvos rinka KI prekių ir paslaugų realizavimui. Tai riboja kūrybinių verslų galimybes

realizuoti sukuriamą produkciją bei paslaugas;

• Lietuvos inovacijų sistemos tinkle trūksta KI informacijos centrų. Dėl informacijos apie sektorių ir

jo suteikiamas galimybes trūkumo kūrybingi žmonės nesiryžta imtis verslo, KI sektorius praranda

patrauklumą finansuotojams.

• Jaučiamas KI verslams reikalingų inkubatorių, naujų įmonių rėmimo paslaugų, slėnių ir parkų

infrastruktūros kūrimo trūkumas. KI verslo rėmimo infrastruktūros trūkumas neleidžia kūrybiniams

verslams burtis į aukštą pridėtinę vertė kuriančias grandines, jungtinius kompetencijų tinklus –

prarandamas KI turimas potencialas.

• KI – labai didele veiklų įvairove pasižymintis sektorius (privalumas ir trūkumas). Valstybei yra

sunku formuoti tikslingą į KI sektorių orientuotą plėtros politiką, nes šiam sektoriui reikia labai

įvairių skatinimo ir rėmimo formų bei priemonių. Dėl tokio sektoriaus nevienalytiškumo yra

sudėtinga tiksliai išmatuoti sektoriaus dydį.

• Nesaugios darbo sąlygos, neretai darbo sutartys yra trumpalaikės, trūksta atitinkamos intelektinės

nuosavybės apsaugos ir taisyklių, tikslinių socialinės apsaugos politikos priemonių. Tinkamų

sąlygų nebuvimas mažina sektoriaus patrauklumą kuriant verslą bei pritraukiant investicijas.

• KI sektoriaus, sudaryto daugiausia iš SVV subjektų, iniciatyvinėms grupėms steigti

bendradarbiavimo tinklus su KI ar kitų sektorių verslo atstovais vis dar yra sudėtinga. Įvardinto

kaip vieno iš palankiausių sektorių klasterių kūrimui KI sektoriaus verslams trūksta efektyvių

rėmimo priemonių.

• Netolygus sektoriaus vystymasis šalies regionuose. Kaune vienas kūrybinio sektoriaus atstovas

(įmonė ar organizacija) 2009 metais gavo maždaug ketvirtadaliu mažesnes pajamas, Klaipėdos ir

Panevėžio vidutinis KI subjektas gavo daugiau nei 60 proc. mažesnes pajamas, o Šiaulių – net

dviem trečdaliais mažesnes pajamas, nei vienas subjektas Vilniuje. Didėjantys regionų skirtumai

didina socialinę ir ekonominę atskirtį ir stabdo darnų šalies ekonomikos vystymąsi.

• KI specialistų paklausa yra labai diferencijuota. Universitetai ir kitos KI specialistus ruošiančios

aukštosios mokyklos nėra pajėgios patenkinti nuolat besikeičiančių KI specialistų rinkos poreikių.

Jaunų meno specialistų reikalavimai įgyjamai kvalifikacijai, žinioms ir gebėjimams šiandien yra

ženkliai aukštesni negu gali suteikti aukštosios mokyklos.

• KI srities specialybę įgiję absolventai turi puikias teorines žinias, tačiau jiems labai trūksta

praktinių įgūdžių. Įmonių vadovai skundžiasi, kad universitetus baigę KI specialistai dažnai visiškai

neturi praktinių įgūdžių, kas apsunkina tiek įmonių darbą, tiek ir pačių absolventų įsidarbinimo

galimybes.

• Žemas KI kultūros ir meno kūrėjų verslumas, jiems potencialiai tinkamų smulkaus verslo plėtros

galimybių nežinojimas, nepakankamas verslo vadybos, rinkodaros, apskaitos ir kitų verslo veiklos

sričių išmanymas. Verslumo ir bendrųjų įgūdžių bei gebėjimų trūkumas KI sektoriaus subjektams

apsunkina galimybes sėkmingai imtis verslo.

• KI verslams trūksta informacijos apie tinkamus finansavimo šaltinius, kredito institucijoms

pakankamai sudėtinga vertinti kūrybinių subjektų verslo planus, tokios įmonės dažnai remiasi

netradiciniais ir iš pirmo žvilgsnio nepatikimais verslo modeliais. Visa tai apsunkina kūrybinių

verslų pasirengimą investicijoms. Daugelio KI sektoriaus verslo subjektų galimybes gauti

finansavimą apriboja problemos, susijusios su intelektinės nuosavybės ar intelektinės / kūrybinės

veiklos rezultatų įkainojimu, todėl tokioms įmonėms nuolat nepakanka kapitalo.

• Kūrybinio kapitalo – idėjų, intelekto – įvertinimo problema. Vienas iš svarbiausių kūrybinių įmonių

turimų turtų neatsispindi įmonės balanse, o jų investicijos į naujus talentus ir novatoriškas idėjas

neatitinka įprastinės mokslinių tyrimų ir plėtros koncepcijos.

• KI sektoriaus verslams būtingos specifinės savybės bei skirtumai nuo tradicinio verslo. Tai lemia,

jog didelė dalis paramos priemonių, skirtų smulkiam ir vidutiniam verslui remti, yra sunkiai

prieinamos kūrybiniams verslams;

• Trūksta kūrybinių ir kultūrinių industrijų pradinio kapitalo ir rizikos valdymo priemonių. KI

sektoriaus verslai investuotojams atrodo per daug rizikingi, o specialių į KI sektorių nukreiptų

rizikos kapitalo fondų trūkumas net ir labai perspektyviems verslams iš esmės apsunkina galimybes

gauti reikiamą finansavimą.

Galimybės:

• KI sektoriaus verslo subjektų kurima aukšta pridėtinė vertė. Sukuriant palankias sąlygas verslui

burtis į bendras vertės kūrimo grandines atsiranda galimybė sektoriaus sukaupto potencialo

išlaisvinimui. Net 75% šalies BVP yra sukuriama naudojant žemąsias technologijas, kuriančias

mažą pridėtinę vertę, todėl KI kuriama aukšta pridėtinė vertė suteikia didesnes galimybes paskatinti

šalies ekonomikos augimą;

• Parengta Kūrybinių ir kultūrinių industrijų Nacionalinė kompleksinė programa. Aukštosioms

mokykloms ir tyrimus vykdančioms KI institucijoms suteikiamos galimybės vykdyti tyrimus,

gerinti studijų kokybę, plėsti ir gerinti turimą mokslo / studijų infrastruktūrą. KI verslams

sukuriamos galimybės gauti labiau kvalifikuotų žmogiškųjų išteklių bei, bendraujant su mokslo

institucijomis, įsigyti ar kartu kurti inovacijas;

• KI sektoriaus aukštos kvalifikacijos specialistai. Jų dėka atsiranda galimybės kurti kokybiškesnę

produkciją, naujos kompetencijos ir įgūdžiai gali paskatinti naujų inovatyvių ir sudėtingo turinio

produktų bei paslaugų kūrimą;

• Užsienio valstybių geroji KI sektoriaus skatinimo praktika. Lietuva, gerai išstudijavusi užsienio

šalių pavyzdžius, tikrai turi puikias galimybes pritaikyti mūsų šaliai labiausiai tinkančių programų

modelius ir taip kurti naują kultūros ir kūrybos politikos kryptį, iš pagrindų pakeisiančią požiūrį į

kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorių;

• Vieninga KI sektoriaus politika. Sukuriant vieningą KI sektorių apimančią politiką, kurią

įgyvendintų Kultūros ir Ūkio ministerijos, atsiranda galimybės efekyviau panaudoti KI skatinimo

priemones, sukurti daugiau KI verslams pritaikytų rėmimo programų taip išlaisvinant turimą KI

potencialą;

• Narystė ES. ES politinė sistema ir dėmesys KI sektoriui yra palankus Lietuvai vystant kūrybines

industrijas, o jų plėtra suteikia papildomų galimybių veiksmingai siekti Lisabonos strategijos tikslų:

sukurti klestinčią ir aprūpintą, ypatingai konkurencingą ir aplinkosauginius klausimus išmanančią

Europą;

• KI industrijų integravimas į slėnių bei mokslo ir technologijų parkų programas. KI gali svariai

prisidėti prie slėnių ir parkų idėjų realizavimo, kadangi šis sektorius yra labai persipynęs su

naujosiomis informacinėmis technologijomis, labai imlus inovacijoms bei pats skatina jų kūrimą.

• Kūrybinių klasterių kūrimas. Jungtiniai kompetencijų centrai yra inovacijų, prekių ir paslaugų

konkurencingumo bei aukštos pridėtinės vertės kūrimo šaltinis, suteikiantis plačias galimybes.

• Lietuviško kūrybinio turinio plėtra naujųjų technologijų pagalba. Galimybė išnaudoti šiuo metu

nepakankamai efektyviai panaudojamas žinių ekonomikos bei žinių visuomenės teikiamas

galimybes plėtoti lietuviškas kūrybines industrijas, kurios gali padidinti Lietuvos ūkio ir kultūros

konkurencingumą.

• ES fondų parama. Pasinaudojant ES fondų teikiamomis galimybėmis planuojant 2014-2020 metų

programinį laikotarpį galima sukurti puikius kūrybinių ir kultūrinių industrijų finansavimo

mechanizmus, smulkaus ir vidutinio dydžio kūrybinio verslo skatinimo priemones. ES finansavimo

pagalba inicijuoti tarpsektorinius projektus, intensyviai vystant klasterizacijos procesą KI sektoriuje

bei integruojant verslo, mokslo įstaigas ir visuomenę;

• Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondai. Tokie fondai galėtų būti įkurti visose savivaldybėse

arba įmonių finansavimui turėtų būti naudojamos savivaldybės biudžeto bei kitokios lėšos.

• Rizikos kapitalas, garantijos ar kitos rizikos pasidalijimo priemonės. Sudarant geresnes KI veiklos

finansavimo sąlygas ir pritraukus daugiau rizikos kapitalo, atsiveria naujos KI plėtros galimybės.

• INVEGOS suteikiamos garantijos. INVEGA turėtų didesnį dėmesį skirti garantuojant būtent KI

sektoriaus subjektų paskoloms, kadangi tai ne tik palengvinų KI verslų kreditavimą, bet ir pačiai

INVEGAI suteiktų daugiau galimybių įgyvendinti savo tikslus.

• Vertikali KI integracija į kitus sektorius. Išnaudojant turimą didelį kūrybinių idėjų generavimo

potencialą skatinti ne tik KI sektoriaus augimą ir plėtrą užsienio šalyse, bet, pasinaudojant

vertikalios KI integracijos į kitus sektorius galimybėmis, paspartinti ir kitų ūkio sektorių vystymąsi;

• Tarptautinės kultūros rėmimo programos. Tarptautiniai kultūrinių industrijų finansavimo

mechanizmai suteikia galimybes gauti finansavimą tarptautiniams projektams kultūrinės sektoriaus

dalies atstovams, taip pat yra galimybių ir kūrybiniams verslams (ES programa „Kult ūra“ (2007–

2013 m.), „Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos finansiniai mechanizmai“, „ Media

2007“ (2007–2013 m.), „Europos audiovizualinio sektoriaus rėmimo programa“, „ Europa

piliečiams“ (2007–2013 m.) ir t.t.);

• Glaudus KI ryšys su naujosiomis technologijomis (ypatingai IRT). Atsiranda galimybės kurti

inovatyvius produktus ir paslaugas, atrasti ir tobulinti naujus rinkodaros būdus, turinio perteikimo

vartotojui priemones;

• Apleistų teritorijų atgaivinimas, urbanistinė plėtra. Valstybės parama KI plėtrai ir kūrybinų

inkubatorių (kultūros fabrikų) kūrimas tam tikrose vietovėse gali padėti atgaivinti apleistas

teritorijas, nebenaudojamus pramoninius bei karinius kompleksus ir taip prisidėti prie urbanistinės

ir regioninės plėtros, regionų patrauklumo gerinimo, investuotojų pritraukimo;

• Investicijos į kūrybinių kompetencijų didinimą. Lietuva, investuodama į žmonių kūrybiškumą

visose gyvenimo ir ūkio srityse, gali paskatinti ūkio augimą, kadangi strateginės investicijos į

kūrybinę veiklą yra tiesiogiai susijusios su ekonomikos bei visuomenės pažanga;

• Studijų programų skaičiaus augimas. Augant su KI veiklomis susijusių bei specialistus ruošiančių

studijų programų skaičiui ir jų įvairovei, atsiranda galimybės gerinti šių sričių specialistų rengimo

kokybę taip siekiant mažinti KI sektoriaus žmogiškųjų išteklių kompetencijos ir kvalifikacijos

problemas;

• Menininkų ir kūrėjų kompetencijos ugdymas. Kompetencijų didėjimas gerina sukuriamų prekių ir

paslaugų kokybę, galima labiau paskatinti visuomenę atsigręžti į kultūrą ir meną – ugdyti KI

sektoriaus prekių ir paslaugų vartotojus;

Grėsmės:

• 2007–2009 m. laikotarpiu KI sektoriaus prekių ir paslaugų eksportas krito beveik dvigubai. Žinant,

jog vidaus rinka yra per maža KI prekių ir paslaugų realizavimui, eksporto skatinimo politikos KI

verslams trūkumas gali stipriai atsiliepti viso sektoriaus augimui.

• 2007-2009 metų laikotarpiu vis didesnę dalį visų KI įmonių sudarė Vilniuje įsikūrę KI verslai, o net

daugiau nei du trečdaliai KI pajamų buvo gauta Vilniuje. Didėjanti Vilniaus įtaka visam sektoriui

didina atotrūkį tarp sostinės ir kitų didžiųjų miestų (nekalbant apie kitus regionus), todėl tai gali

paskatinti verslus migruoti į Vilnių ir mažinti regioninių kūrybinių industrijų potencialą.

• Net 75 procentai KI verslų yra susitelkę penkiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, o jų gaunamos

pajamos sudaro jau daugiau nei 90 proc. visų KI sektoriaus pajamų. Tokios tendencijos gali grėsti

vis didėjančiais regionų ekonominiais skirtumais.

• KI sektoriaus specialistų rengimas labai priklauso nuo verslo ir mokslo organizacijų

bendradarbiavimo. Didėjantis atotrūkis tarp mokslo ir verslo gali sukelti kompetentingų

žmogiškųjų išteklių pasiūlos trūkumą.

• Kūrybinės veiklos atskyrimas nuo ekonominės veiklos. Visuomenėje vyraujantys stereotipai gali

lemti mažėjantį potencialių KI darbuotojų susidomėjimą kūrybine veikla.

• Trūksta inovacijų skatinimo KI sektoriuje priemonių. Lietuvos inovacijų sistemoje KI yra

nurodomos kaip labai perspektyvios sritys inovacijų plėtrai, tačiau jokių specialių inovacijų

skatinimo priemonių šiam sektoriui nebuvimas gali lemti potencialo neišnaudojimu.

• KI verslų finansavimo galimybių trūkumas. Viena iš didžiausių grėsmių KI sektoriaus vystymuisi –

nepakankamos galimybės gauti finansavimą.

• KI verslo modelių nepastovumas. KI įmonių veikla neretai grindžiama turimais pavyzdžiais ar

pavykusiais „pilotiniais“ projektais ir labai priklauso nuo „motininių“ produktų ar paslaugų ir nuo

pavienių asmenų talento bei gebėjimo rizikuoti. Stabilaus pagrindo neturėjimas bei nesėkminga

projektinė veikla gali pakenkti KI subjektų vystymuisi.

• Eksporto politikos trūkumas. Turint omenyje palyginti mažą Lietuvos rinką KI sektoriaus prekių ir

paslaugų realizavimui, neskyrus pakankamo dėmesio ir išteklių kūrybinės ir intelektinės veiklos

rezultatų eksporto plėtros rėmimui, kyla didelė grėsmė sustabdyti sektoriaus plėtrą;

• Neefektyvus ES lėšų poreikio numatymas. 2014 – 2020 metų ES struktūrinių fondų finansinės

perspektyvos lėšų paskirstymas per mažai dėmesio skiriant kūrybinėms ir kultūrinėms sritims gali

lemti ne vien KI sektoriaus augimo stagnaciją, bet ir netikslingą bei neefektyvų lėšų skyrimą

kitiems, ne tokį didelį potencialą turintiems ekonomikos sektoriams;

• Šiuolaikinės informacinės technologijos itin palengvina tarptautinio kultūrinio turinio importą iš

labiau KI sektorių išvysčiusių šalių. Tinkamų sąlygų konkurencingam KI sektoriaus susiformavimui

nebuvimas gali lemti dar sunkesnę situaciją ir lietuviško turinio nekonkurentiškumą vietinėje ir

tarptautinėse rinkose;

6. KI NKP projekt ų įgyvendinimo galimybės

6.1. Finansinės ir nefinansinės paramos galimybės KI sektoriaus subjektams

6.1.1. Finansinės paramos galimybės

Kūrybinėms ir kultūrinėms industrijoms vystantis sparčiau nei daugeliui ekonomikos sektorių,

yra plačiai diskutuojama, jog reikia skatinti KI potencialo atsiskleidimą, vystyti šio sektoriaus

plėtrą, nes kūrybinės veiklos teigiamai veikia ir visą ekonomiką. Nors KI sektorius turi didelį

potencialą, yra lankstus, kas labai svarbu ekonomikos globalizacijos sąlygomis, bei yra vienas

inovacijoms imliausių ir jų pačių kūrimą skatinančių sektorių, turi būti aiškiai suformuluoti

valstybės tikslai, kurie nukreiptų reikiama linkme, ir, svarbiausia, priemonės, kuriomis tuos tikslus

žadama pasiekti.

Viena iš svarbiausių priemonių, galinčių svariai prisidėti prie KI sektoriaus plėtros, yra

finansavimo programų sukūrimas, todėl reikia išsiaiškinti, kaip galima skatinti privačias investicijas

į kūrybinius verslus, kurti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes bei palengvinti KI kreditavimo

sąlygas. Valstybės pozicija čia vaidina labai svarbų vaidmenį, o kartu su ES struktūrinių fondų lėšų

pagalba ji gali nulemti ne tik atskirų prioritetinių ūkio raidos sričių vystymąsi, bet, tinkamai

nustačius perspektyviausias sritis, gali prisidėti prie visos šalies ūkio kilimo.

Pasinaudojant ES fondų teikiamomis galimybėmis galima sukurti puikius kūrybinių ir

kultūrinių industrijų finansavimo mechanizmus, smulkaus ir vidutinio dydžio kūrybinio verslo

skatinimo priemones. Be ES fondų ir valstybės paramos įmonėms taip pat gali būti teikiama ir

kitokia finansinė parama: paskolos, dalinis ar visiškas palūkanų dengimas, garantijų teikimas, tam

tikrų specifinių išlaidų kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti. Verslo sąlygas gerina

mokesčių lengvatos, darbuotojų, vadovybės mokymo paslaugos, patalpų nuoma lengvatinėmis

sąlygomis.

ES struktūrini ų fondų parama

Lietuva turi KI finansavimo galimybę, kurios dar tikrai pilnai neišnaudoja – ES struktūrinių

fondų paramą. 2007 – 2013 metų finansinėje programoje Lietuva dalį lėšų numatė skirti ir KI

sektoriui, tačiau, tiesiogiai lėšos yra skirtos daugiausia kultūros sritims, o kūrybinio verslo subjektai

turi gerokai mažiau galimybių gauti paramą savo veiklai plėtoti. Trukdo tai, jog didžioji dalis ES

struktūrinių fondų paramos, skirtos verslui, nėra pritaikyta KI verslams remti, todėl jiems yra

pakankamai sudėtinga „įsisprausti“ į tradicinių verslo sektorių rėmus ir taip bandyti gauti

finansavimą. Nepaisant to, jog ES struktūrinių fondų lėšų programose, skirtose Lietuvai, nėra

tiesiogiai numatytų konkrečių priemonių KI sektoriui, vis dėlto kūrybine veikla užsiimantys verslo

subjektai turi galimybę pasinaudoti ES paramos teikiamomis galimybėmis. Tuo tarpu, pavyzdžiui,

Estija jau 2007-2013 metų ES fondų lėšų skirstymo periode yra numačiusi nemažai priemonių,

skatinančių bendrą kūrybinių ir kultūrinių industrijų vystymąsi.

KI įmonės, turinčios SVV (smulkaus ir vidutinio verslo) statusą, Lietuvoje gali pretenduoti į

paramą pagal priemones, kurios skirtos bendrai verslo sąlygoms gerinti: Idėja LT, E-verslas LT,

Naujos galimybės, Intelektas LT+, Intelektas LT. KI subjektai, bendradarbiaujantys su aukštojo

mokslo institucijomis bei kitais privačiais juridiniais asmeninis, turi galimybę pasinaudoti parama,

skiriama jungtiniams kompetencijų branduoliams – Inoklaster LT, Inoklaster LT+. Asocijuotos

verslo struktūros, parkų ir slėnių steigėjai ir vystytojai bei kitos viešos įstaigos, susijusios su KI,

gali gauti finansavimą pagal priemones Asistentas – 1, Asistentas – 2, Inogeb LT – 1, Inogeb LT – 2.

6.1.1.1 paveiksle pavaizduotos ES paramos fondų priemonės, skirtos inovatyvaus verslo,

klasterių ir kitų verslumą ir inovatyvią veiklą skatinančių struktūrų, paramai.

6.1.1.1 pav. ES fondų paramos inovacijoms ir verslui galimybės Šaltinis: Klasterių kompetencijos tinklas. (http://www.kkt.lt/lt/finansine_parama_lietuvoje)

Lietuvos inovacijų politikos 2010 – 2020 metų strategijos tikslas – kurti kūrybingą

visuomenę, sudaryti sąlygas plėtoti verslumą ir inovacijas. LR Ūkio ministerija pripažįsta, jog

klasterizacija galima ir kūrybinių bei kultūrinių industrijų srityje. Dėl šios priežasties ir KI

subjektams atsiranda galimybė gauti paramą – tiek natūraliai susiformavusiems KI klasteriniams

junginiams, tiek ir besiformuojančioms struktūroms.

Klasterį turi sudaryti mažiausiai 5 nepriklausomos įmonės, 1 mokslinių tyrimų įstaiga arba

aukštoji mokykla, taip pat gali dalyvauti profesinio lavinimo mokyklos, asociacijos ir kiti viešieji

juridiniai asmenys. Klasterio narius turi vienyti bendri ekonominiai interesai bei jungtinės veiklos

sutartis.

Inoklaster LT – tai parama verslo klasterių veiklai, siekiant skatinti ir spartinti Lietuvos

pramonės šakų ir sektorių bendradarbiavimą bei didinti Lietuvos pramonės tarptautinį

konkurencingumą. Parama šios finansavimo priemonės pagalba būtų skiriama klasterio

koordinatoriui (klasterio koordinatorius gali būti viešoji įstaiga, asociacija, privatus juridinis

asmuo). Skiriamos paramos dydis 150 – 1 500 tūkst. Lt., finansavimo intensyvumas siekia iki 50

proc. visos projekto tinkamų finansuoti išlaidų sumos.

Inoklaster LT priemone remiamos veiklos:

� paramos klasterio koordinatoriaus veiklai teikimas;

� tyrimų, kurių reikia klasteriui, atlikimas;

� klasterio rinkodaros, skirtos naujiems klasterio nariams pritraukti, organizavimas;

� klasterio bendro naudojimo (atviros prieigos) infrastruktūros valdymas ar

administravimas;

� mokymo programų, seminarų ir konferencijų rengimas siekiant skatinti klasterio narius

keistis žiniomis, patirtimi ir įgūdžiais, stiprinti klasterio vidinius ir išorinius

bendradarbiavimo ryšius.

Inoklaster LT priemonė yra tinkama siekiant užtikrinti klasterio narių kvalifikacijos

tobulinimą bei keitimąsi žiniomis.

Inoklaster LT+ papildo priemonę Inoklaster LT. Ši priemonė skirta bendrai mokslinių tyrimų

ir mokymų infrastruktūrai kurti ir technologijų sklaidai užtikrinti. Remiamos veiklos yra

investicijos į klasterio mokymų ir tyrimų centro infrastruktūrą bei investicijos į klasterio bendro

naudojimo infrastruktūrą. Pareiškėjais gali būti taip pat tik klasterių koordinatoriai (viešieji

juridiniai asmenys, asociacijos ar privatūs juridiniai asmenys), finansavimo dydis – nuo 100 tūkst.

iki 30 mln. Lt., maksimaliai finansuojama iki 50 % projekto tinkamų finansuoti išlaidų sumos.

Inoklaster LT+ priemone remiamos veiklos:

� paramos klasterio investicijoms teikimas;

� investicijos į klasterio mokymo ir tyrimų centro infrastruktūrą;

� investicijos į klasterio bendro naudojimo (atviros prieigos) MTTP infrastruktūrą

(laboratorijos, bandymų patalpos ir pan.).

Viešosios įstaigos, priklausančios valstybei arba susijusios su ja (ministerijos, mokslo

institucijos, asociacijos ir kt.), gali pretenduoti į paramą pagal priemonę Inogeb LT – 1, meno,

mokslo ir technologijų parkų kūrėjai turi galimybes gauti finansavimą pagal priemonę Inogeb LT –

2. Minėtos priemonės yra skirtos inovacijų sistemos plėtrai finansuoti.

Inogeb LT – 1 priemonės idėja – pagerinti žinių ir technologijų sklaidos terpę, skatinti verslo

ir mokslo bendradarbiavimą mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (toliau šiame skirsnyje

vadinama – MTTP) srityje. Priemonės tikslas – stiprinti Lietuvos inovacijų sistemą siekiant sukurti

efektyviai veikiančią žinių ir technologijų sklaidos terpę, kuri skatintų šalies įmones aktyviau plėtoti

MTTP ir inovacijų veiklą.

Priemone Inogeb LT – 1 remiamos veiklos: modernių technologijų ir inovacijų

populiarinimas, visuomenės, ypač jaunimo, kūrybiškumo ugdymas, inovacijų partnerystės

skatinimas, inovacijų paramos paslaugų paklausos didinimas (pavyzdžiui, viešo pobūdžio

informacinės medžiagos (taip pat garso ir vaizdo) kūrimas, rengimas ir sklaida arba kūrimo,

rengimo ir sklaidos organizavimas ar koordinavimas, viešo pobūdžio informacijos portalų,

duomenų bazių kūrimas ar jų turinio informacinis palaikymas, dalyvavimas panašią veiklą

plėtojančių užsienio ar tarptautinių organizacijų projektuose).

Tinkami pareiškėjai paramai gauti – viešosios įstaigos, kurių nors vienas dalyvis yra valstybės

ar savivaldybės biudžetinė įstaiga, atitinkančios už priemonės įgyvendinimą atsakingos institucijos

nustatytas paramos teikimo sąlygas. Paramą galima gauti bendradarbiaujant su partneriais, kuriais

gali būti viešieji juridiniai asmenys, atitinkantys už priemonės įgyvendinimą atsakingos institucijos

nustatytas paramos teikimo sąlygas.

Priemonė Inogeb LT – 2 prisidės prie uždavinio – pagerinti žinių ir technologijų sklaidos

terpę, skatinti verslo ir mokslo bendradarbiavimą MTTPs srityje – įgyvendinimo. Priemonės tikslas

– stiprinti Lietuvos inovacijų sistemą, sukurti veiksmingai žinių ir technologijų sklaidos terpei

būtiną infrastruktūrą.

Priemone Inogeb LT – 2 remiamos veiklos: investicijos, skirtos mokslo ir (ar) technologijų

parkų infrastruktūros objektams (technologijų verslo inkubatoriams ir jų atviros prieigos MTTP

laboratorijoms ir panašiems objektams) statyti ar rekonstruoti ir įrengti;

Pareiškėjai, galintys gauti ES paramą pagal šią priemonę – juridiniai asmenys, kuriems

patikėjimo teise, panaudos pagrindais, koncesijos ar ilgalaikės nuomos sutartimi suteikta teisė ir

pareiga valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ar teritorijoje,

susidedančioje iš keleto tokių žemės sklypų, sukurti ir išplėtoti technologijų parko infrastruktūros

objektus, juos valdyti ir organizuoti technologijų parko veiklą (inovacijų paramos paslaugų teikimas

technologijų parko klientams, įskaitant privalomą lengvatinę parko patalpų ir infrastruktūros nuomą

steigiamoms naujoms įmonėms ir įmonėms, kurios veikia ne ilgiau kaip trejus metus, taip pat

technologijų parko infrastruktūros objektų valdymas ir priežiūra), atitinkantys už priemonės

įgyvendinimą atsakingos institucijos nustatytas paramos teikimo sąlygas. Parama teikiama ir

dalyvaujant partneriams, kuriais gali būti juridiniai asmenys, atitinkantys už priemonės

įgyvendinimą atsakingos institucijos nustatytas paramos teikimo sąlygas.

Priemonė Asistentas-1 skirta šioms veikloms remti:

� įmonių verslo pradžiai, verslo augimui, darbo vietų kūrimui ir užsienio rinkų plėtrai

reikalingų renginių organizavimui, ekspertų samdymui, galimybių studijų parengimui;

� įmonių ir jų produkcijos pristatymui tarptautinėse parodose, kontaktų mugėse, verslo

misijose, įskaitant pristatymui reikalingos rinkodaros medžiagos parengimą.

Pagal šią priemonę lėšas gauti gali pareiškėjai, kurie yra Lietuvoje nacionaliniu lygmeniu

veikiančios verslo asociacijos, prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Maksimalus finansavimas projektui

siekia iki 500 tūkst. Lt., finansavimo intensyvumas gali siekti iki 70 procentų.

Asistentas-2 – tai menų inkubatoriams skirta paramos priemonė, ja siekiama skatinti naujų

menų inkubatorių kūrimą ir plėtrą, sudaryti palankias sąlygas steigti smulkaus ir vidutinio verslo

subjektus, juos plėsti bei didinti jų gyvybingumą. Šia priemone remiamos investicijos į menų

inkubatorių infrastruktūrą: pastatų statybą, rekonstravimą ir įrengimą. Menų inkubatorius – tai

pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas – naudojantis turima infrastruktūra

(patalpos, įranga ir panašiai), sutelkti įvairių rūšių meno kūrėjus, jų grupes ir su menu susijusius

verslus (kūrybinė industrija) plėtojančius asmenis vienoje erdvėje ir taip sudaryti sąlygas

menininkams kurti ir pristatyti publikai savo darbus, pradėti nuosavą verslą, plėtoti su menu

susijusias veiklas, skatinti bendruomenę aktyviau dalyvauti kultūriniame gyvenime, prisidėti prie

kultūros paveldo išsaugojimo.

Tinkamais pareiškėjais pagal šią priemonę yra laikomos viešosios įstaigos, kurių nors vienas

dalininkas yra valstybė ar savivaldybė, asociacijos. Didžiausia maksimali suma, kuri gali būti skirta

projektui – 9 mln. Lt., finansavimo intensyvumas gali siekti iki 95 procentų.

Klasterių, mokslo ir technologijų parkų, slėnių bei menų inkubatorių kūrimui ir vystymui

skirta ES parama ženkliai prisidėtų prie bendro Lietuvos KI sektoriaus augimo, kadangi būtų

sudarytos geros sąlygos KI verslams integruotis į bendras vertės kūrimo grandines, taip sukuriant

aukštos kokybės ir didelio konkurencingumo produktus ar paslaugas, galinčias sėkmingai skverbtis

į užsienio rinkas.

Atsižvelgiant į tai, kad KI atstovai dažnu atveju yra pavieniai fiziniai asmenys,

nepriklausantys SVV ir dėl šios priežasties neturintys galimybės tiesiogiai pasinaudoti ES paramos

priemonėmis, egzistuoja galimybė integruotis į asocijuotas verslo struktūras (tokias kaip

Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija) bei naudotis asociacijai teikiama ES

struktūrinių fondų bei nacionaline parama (paramą galima gauti pagal kai kurias aukščiau

išvardintas paramos priemones – Asistentas-1, Mokslininkų ir kitų tyrėjų kvalifikacijos ir

kompetencijos tobulinimas pagal pagrindinių ir profesinių gebėjimų poreikius ir kitas).

KI sektoriaus atstovai, dar neturintys susiformavusių stiprių ryšių su kitais juridiniais

asmenimis, tačiau glaudžiai bendradarbiaujantys su švietimo ir mokslo institucijomis, gali

pretenduoti į paramą pagal priemones Intelektas LT, Intelektas LT+, o pavieniai juridiniai asmenys

gali gauti finansavimą pagal priemonę Idėja LT.

Idėja LT priemone finansuojamos veiklos: labai mažų, mažų, vidutinių įmonių planuojamų

MTTP projektų techninių galimybių studijų atlikimas, siekiant padėti šioms įmonėms tinkamai

pasirengti įgyvendinti MTTP projektus ir sumažinti didesnių investicijų nesėkmės riziką. Tinkamas

pareiškėjas yra privatus juridinis asmuo, priskirtinas prie labai mažos, mažos ar vidutinės įmonės

kategorijos. Priemone skiriamas finansavimo dydis – nuo 20 iki 150 tūkst. Lt., didžiausias leistinas

finansavimo intensyvumas gali siekti iki 75 %, jei rengiamasi mokslinių tyrimų veiklai ir iki 50 %,

jei rengiamasi vykdyti technologinės plėtros veiklą.

KI subjektai gali pasinaudoti šia priemone keldami meno sričių tyrėjų kvalifikaciją ir

mokslines/tiriamąsias kompetencijas, todėl ši priemonė taip pat gali duoti realios naudos KI

sektoriaus intelektinių išteklių tobulinimui.

Intelektas LT – tai priemonė, skirta moksliniams tyrimams ir/arba technologinei plėtrai

finansuoti. Pareiškėjais gali būti privatūs juridiniai asmenys arba mokslo įstaigos. Pagal šią

priemonę skiriamas finansavimo dydis yra nuo 100 tūkst. iki 3 mln. Lt. Atskirais atvejais

finansavimo intensyvumas gali siekti nuo 25 iki 65 procentų, priklausomai nuo vykdomos veiklos ir

tam tikrų pareiškėjo ir partnerių sąlygų įvykdymo. Ši priemonė gali pasitarnauti ne tik vykdant

meninius tiriamuosius projektus, bet taip pat ir keliant meno ir kūrybos specialistų tiriamuosius

gebėjimus ir kvalifikacijas.

Priemonės Intelektas LT papildymui yra skirta priemonė Intelektas LT+, kuria finansuojamos

veiklos: įmonių pradinės investicijos, kuriomis kuriama naujos įmonės ir (ar) kuriama ar plečiama

esamos įmonės MTTP infrastruktūra. Jeigu sudėtinga atskirti gamybą nuo MTTP, prie MTTP

infrastruktūros taip pat gali būti priskiriamos gerosios gamybos praktikos reikalavimus atitinkančios

patalpos, kaip nurodyta gerosios gamybos praktikos vadove, bei gerosios laboratorijos praktikos

reikalavimus atitinkančios patalpos. Pareiškėjais paramai pagal šią priemonę gauti gali būti privatūs

juridiniai asmenys. Priemone remiamų veiklų finansavimui gali būti skirta nuo 50 tūkst. iki 20 mln.

Lt., finansavimo intensyvumas gali siekti iki:

� 70 procentų – juridiniam asmeniui, atitinkančiam labai mažos ar mažos įmonės

kategoriją;

� 60 procentų– juridiniam asmeniui, atitinkančiam vidutinės įmonės kategoriją;

� 50 procentų – juridiniam asmeniui, neatitinkančiam labai mažos, mažos ar vidutinės

įmonės kategorijos.

Privatiems juridiniams asmenims, priklausantiems smulkiajam arba vidutiniam verslui, taip

pat egzistuoja galimybė pasinaudoti ES paramos teikiamomis galimybėmis pagal šias priemones: E-

verslas LT, Naujos galimybės, Asistentas – 1.

E-verslas LT – šios priemonės lėšomis bus finansuojamos visos remiamos veiklos, susijusios

su MVĮ investicijomis į materialųjį ir nematerialųjį turtą, kurio reikia elektroninio verslo diegimo

projektui toje įmonėje įgyvendinti. Elektroninio verslo diegimo projektai gali būti įgyvendinami tik

tose įmonėse, kurios vykdo gamybą ir (ar) teikia paslaugas, be to – įmonė turi būti priskiriama mažų

ir vidutinių įmonių (MVĮ) kategorijai. Šia priemone teikiamas finansavimo dydis – nuo 15 iki 150

tūkst. Lt., didžiausias finansavimo intensyvumas gali siekti iki 50 % tinkamų finansuoti išlaidų

sumos.

Naujos galimybės priemonės tikslas – skatinti įmones aktyviau ieškoti užsienio partnerių ir

didinti pardavimą užsienio rinkose. Priemonės lėšomis bus finansuojamos visos veiklos:

� įmonės ir jos produkcijos pristatymas užsienyje vykstančiose tarptautinėse parodose,

kontaktų mugėse, verslo misijose (kūrybinių industrijų atveju papildomai

ekspozicijose, festivaliuose, madų šou), įskaitant pristatymui reikalingos rinkodaros

medžiagos parengimą;

� gaminių, kuriuos planuojama eksportuoti, sertifikavimas.

Pareiškėjai – juridiniai asmenys, kurių metinės pajamos ne mažesnės kaip 500 tūkst. Lt. ir

kurių bendroje pardavimų struktūroje ne mažiau kaip 50 proc. sudaro pačių pareiškėjų pagamintos

produkcijos (suteiktų paslaugų) pardavimai. Šia priemone teikiamos paramos suma gali būti nuo 15

iki 150 tūkst. Lt., finansavimo intensyvumas siekia iki 40 proc.

Be minėtų paramos priemonių KI sektoriaus įmonės gali gauti paramą žmogiškųjų išteklių

plėtrai – tam yra skirta keletas ES finansavimo priemonių. Viena iš tokių priemonių yra žmogiškųjų

išteklių plėtros programos priemonė „Mokslininkų ir kitų tyrėjų kvalifikacijos ir kompetencijos

tobulinimas pagal pagrindinių ir profesinių gebėjimų poreikius“. Pasiekę menininkai, prilyginami

tyrėjams ir mokslininkams, susiduria su bendrųjų verslumo, žinių ir technologijų perdavimo

kompetencijų, nepakankamos kvalifikacijos, žemo mobilumo problemomis. Priemonei skirtų lėšų

tikslingas panaudojimas prisidėtų prie pasiekusių menininkų kompetencijos lygio pagal bendrųjų ir

specialiųjų gebėjimų poreikius problemų sprendimo, taip pat skatintų pasiekusių menininkų

verslumą diegiant praktikoje sukurtas žinias. Projektų vykdymo veiklų ir uždavinių įgyvendinimas

stiprintų tinklinę partnerių struktūrą bendro žinių kūrimo, sklaidos ir jų panaudojimo srityje,

suteiktų galimybę dalyviams ugdyti savo bendruosius bei specialiuosius gebėjimus. Tiek

pasiekusių, tiek universitetus baigusių jaunų menininkų ir kūrėjų tobulinimasis yra būtinas, norint

sėkmingiau panaudoti Lietuvos meno, kūrybos ir kultūros sritis skatinant šalies ekonomiką. Šios

priemonės teikiamo finansavimo panaudojimas padidintų KI sektoriuje dirbančių menininkų bei

inovatyvias idėjas generuojančių kūrėjų galimybes gauti KI labai reikalingų verslumo, intelektinės

nuosavybės registravimo bei saugojimo ir kitų sričių žinių, padidėtų tikslinių grupių bendrieji

gebėjimai ir kompetencijos, būtų pasitelktos aktualios priemonės verslumo skatinimui. Šios

priemonės projektų veiklų rezultatų bei informacijos sklaida galėtų įtakoti ir kitus menininkus –

jiems galėtų būti pateikta projektų įgyvendinimo metu gauta informacija. Tokiu būdu būtų

užtikrintas ir projektuose nedalyvavusių pasiekusių menininkų gebėjimas kurti meninės raiškos

produkciją, galimybė pasinaudoti žiniomis, kaip užsitikrinti pajamas iš kūrybinio produkto.

Pagal priemonę „Mokslininkų ir kitų tyrėjų kvalifikacijos ir kompetencijos tobulinimas pagal

pagrindinių ir profesinių gebėjimų poreikius“ pasinaudoti galimybe gauti paramą gali mokslo ir

studijų institucijos, biudžetinės įstaigos, mokslo ir technologijų parkai, kiti viešieji juridiniai

asmenys (asociacijos, veikiančios pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą, kurių veiklos

patirtis yra ne trumpesnė kaip 2 metai; viešosios įstaigos, veikiančios pagal Lietuvos Respublikos

viešųjų įstaigų įstatymą, kurių veiklos patirtis yra ne trumpesnė kaip 2 metai).

Šios išvardintos paramos galimybės yra vienos iš pagrindinių priemonių, kurių pagalba

pavieniai KI sektoriaus subjektai, bei jungdamiesi į klasterius ar asociacijas, turi galimybę gauti ES

paramą savo veiklai vystyti. Vis dėlto, kaip pripažįsta Lietuvos verslo paramos agentūra43, kuriant

paramos priemonių projektus trūko dialogo tarp ūkio bei kultūros ministerijų ir kūrybinio sektoriaus

atstovų. Taip pat pripažįstama, jog projektų vertinimo prioritetai yra nepalankūs kūrybiniams

verslams, kadangi verslo paramos teikėjai nepakankamai atsižvelgia į realią padėtį kūrybinio verslo

terpėje. Dėl šių priežasčių ruošiant naujas priemones 2014 – 2020 metų finansinei perspektyvai,

reikėtų ieškoti būdų, kaip jas padaryti atviresnes kūrybiniams verslams.

Darnaus vystymo strategijoje svarbi vieta skirta socialinių bei ekonominių problemų

sprendimui. Išvardintos ES struktūrinių fondų paramos priemonės gali sudaryti sąlygas KI

sektoriaus personalui pritaikyti naujas žinias idėjų komercializavimui, taip prisidedant prie šio

sektoriaus vystymosi. Dėl šios priežasties galima teigti, jog priemonių poveikis darnaus principo

įgyvendinimui, o taip pat ir Lietuvos regioninės politikos strategijos tikslo įgyvendinimui būtų

teigiamas.

Nacionalinės verslo paramos galimybės

Eksportuojančioji Lietuva

Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, siekdama pagerinti šalies verslo sąlygas bei išplėsti

įmonių eksporto galimybes, 2009 m. lapkričio 6 d. įkūrė VšĮ „Eksportuojančioji Lietuva“44, kurios

misija – kurti Lietuvos žmonių gerovę, aktyviai skatinant eksportą, remiant smulkųjį ir vidutinį

verslą bei skatinant Lietuvos verslo konkurencingumą. Ši įstaiga turi Įmonių grupinių eksporto

iniciatyvų (IGEI) projektų rėmimo programą, kuria pasinaudoti gali ir KI sektoriaus subjektai,

siekdami pagerinti lietuviškų KI produktų ir paslaugų eksportą į užsienio šalis. Viena iš tokių

galimybių – teikti paraiškas eksporto iniciatyvoms įgyvendinti, t.y. renginiams, kurių metu bus

pristatomas įmonių grupių eksporto potencialas bei plečiami verslo ryšiai. Remiamos tarptautinių

parodų, verslo misijų bei konferencijų / seminarų organizavimo Lietuvoje ar užsienyje veiklos.

Galimi pareiškėjai finansavimui gauti: asociacijos, konfederacijos, pramonės, prekybos ir

amatų rūmai, viešosios įstaigos ar įmonės ir pan., organizuojančios ne mažiau kaip 5 ūkio subjektų

dalyvavimą tarptautinėje parodoje ir/ar verslo misijoje bei asociacijos, konfederacijos, pramonės,

prekybos ir amatų rūmai, viešosios įstaigos ar kitos ne pelno siekiančios organizacijos

organizuojančios konferenciją/seminarą.

Vienam projektui skiriama minimali suma – 30 tūkst. Lt, maksimali suma – 175 tūkst. Lt.,

maksimalus finansavimo intensyvumas – 70 procentų tinkamų projekto išlaidų.

43 Kūrybinio verslo skatinimas Lietuvoje: galimybės ir kliūtys. Seminaro „Skatinimo priemonės smulkiajam kūrybiniam verslui“ apžvalga, 2010. 44 Eksportuojančioji Lietuva. (http://www.verslolietuva.lt/lt/ApieEksportuojanciojiLietuva.html)

INVEGA

Lietuvos verslo sąlygų gerinimu ir skatinimu rūpinasi ir LR Vyriausybės įsteigta garantijų

institucija UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA), kuri bankams teikia garantijas už

SVV imamas paskolas bei kompensuoja dalį už jas sumokėtų palūkanų. INVEGA garantuoja už

paskolas, skirtas:

• materialioms investicijoms – ilgalaikiam turtui pirkti, statyti, remontuoti ar rekonstruoti;

• nematerialioms investicijoms – technologijų perėmimui įsigyjant patentus, licencijas ar

kitas nepatentuotinas technines žinias;

• apyvartinėms lėšoms;

• įmonės lėšomis (ne anksčiau kaip per paskutinius 3 mėnesius iki prašymo suteikti

garantiją gavimo ir registravimo dienos) apmokėtoms investicijoms refinansuoti.

Ši Ūkio ministerijos kuruojama įmonė yra Lietuvos inovacijų sistemos dalis, finansuojanti

inovatyvias ir ankstyvos plėtros stadijos veiklas. INVEGOS veikla labai priimtina kūrybiniam

verslui – INVEGA turėtų didesnį dėmesį skirti garantuojant būtent KI sektoriaus subjektų

paskoloms norėdama įgyvendinti savo misiją – didinti ir tobulinti Lietuvos smulkiojo ir vidutinio

verslo (SVV) augimą ir konkurencingumą žinių ekonomikoje per lengvesnį priėjimą prie

finansavimo šaltinių bei skatinti naujų darbo vietų kūrimą.

KI sektoriaus kreditavimas ir investicijų pritraukimas

Viena iš didžiausių kliūčių KI sektoriaus vystymuisi – nepakankamos galimybės gauti

finansavimą. Didelė KI sektoriaus verslo subjektų dalis yra mažos ir labai mažos įmonės, kuriose

dirba vidutiniškai iki 10 darbuotojų. Kūrybiniams verslams tinkamai pasirengti investicijoms yra

sudėtinga dėl įvairių priežasčių: tūksta informacijos apie tinkamus finansavimo šaltinius, kredito

institucijoms pakankamai sudėtinga vertinti kūrybinių subjektų verslo planus, tokios įmonės dažnai

remiasi netradiciniais ir tik iš pirmo žvilgsnio nepatikimais verslo modeliais. Be to, šių įmonių

veikla iš esmės grindžiama turimais pavyzdžiais ar pavykusiais „pilotiniais“ projektais ir labai

priklauso nuo „motininių“ produktų ar paslaugų ir nuo pavienių asmenų talento bei gebėjimo

rizikuoti.

Daugelio KI sektoriaus verslo subjektų galimybes gauti finansavimą apriboja problemos,

susijusios su intelektinės nuosavybės ar intelektinės / kūrybinės veiklos rezultatų įkainojimu, todėl

tokioms įmonėms nuolat nepakanka kapitalo. Priešingai nei technologijų srities įmonių atveju,

vienas iš svarbiausių kūrybinių įmonių turimų turtų – idėjos, darbuotojų intelektas – neatsispindi

įmonės balanse, o jų investicijos į naujus talentus ir novatoriškas idėjas neatitinka įprastinės

mokslinių tyrimų ir plėtros koncepcijos.

Nepaisant to, vakarų valstybėse atsiranda įvairių kūrybinio verslo finansavimo modelių, kurių

pagrindu kūrybiniai projektai yra vertinami suburiant įvairių sektorių ekspertus, ir tai padeda KI

subjektams lengviau gauti finansinę paramą. Taip pat vystosi ir kitokios iniciatyvos – suburiami

investuotojai, ieškantys perspektyvių verslų, ir įmonės, kurioms reikia kapitalo augimui finansuoti.

Parama verslui, tame tarpe inovatyviam, gali būti teikiama ir savivaldybių lygmeniu. Lietuvos

inovacijų centro pateikiamais duomenimis, 2005 metais 54 Lietuvos savivaldybėse veikė smulkaus

ir vidutinio verslo skatinimo fondai. Jie skiria lėšas paskoloms teikti, palūkanoms kompensuoti ir

siūlo kitokio pobūdžio paramą. Šie fondai galėtų būti įkurti visose savivaldybėse arba įmonių

finansavimui turėtų būti naudojamos savivaldybės biudžeto bei kitokios lėšos.

Nors dar tik kuriasi pavienės iniciatyvos, nukreiptos į kūrybinio verslo skatinimą, vistik kol

kas Lietuvoje daugiau jaučiamas tik KI sektoriui rodomas didesnis dėmesys, dar neduodantis realių

veiksmų ir rezultatų. Būtina gerinti investuotojų ir bankų žinias apie KI įmonių ekonominę vertę ir

potencialą, siekiant paskatinti KI įmonių finansavimą, reikėtų sukurti garantijų sistemas ir kitas

finansinio programavimo priemones, sukurti kūrybinio verslo teisingo įvertinimo modelius. Svarbų

vaidmenį sudarant geresnes KI veiklos finansavimo sąlygas atlieka tokios finansavimo galimybės

kaip rizikos kapitalas, garantijos ar kitos rizikos pasidalijimo priemonės, kurios kitose Europos

šalyse jau taikomos įgyvendinant ES finansuojamas programas, todėl Lietuvoje šios priemonės gali

būti taikomos KI verslų rėmimui. Jau įrodyta, kad tokios priemonės padeda SVV subjektams (kurie

ir sudaro didžiausią Ki sektoriaus dalį) gauti finansavimą, tačiau iki šiol jos buvo skirtos įvairių

sektorių – ne vien tik KI – verslui finansuoti.

Nacionalinė parama patentavimui

Ūkio ministerija siūlo tokias valstybinės paramos formas kaip nacionalinė parama

patentavimui bei inovaciniai čekiai.

Nacionalinė parama patentavimui45 skirta finansinei paramai fiziniams ir juridiniams

asmenims, siekiantiems apsaugoti intelektinės nuosavybės teises tarptautiniu mastu, teikti. Ji

skiriama įsigyjant:

� Europos patentą;

� patentą pagal Patentinės kooperacijos sutartį.

Šios priemonės maksimalus finansavimo intensyvumas – 95 procentų tinkamų išlaidų. Parama

skiriama šiais būdais:

1. Išlaidų apmokėjimas avansu.

2. Išlaidų apmokėjimas sąskaitų apmokėjimo būdu.

3. Išlaidų apmokėjimas kompensavimo būdu.

Inovaciniai čekiai. Skatindama inovacijų diegimą ir siekdama paremti įmones Lietuvos

Respublikos ūkio ministerija ir Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA) 2010 m. liepos 1

d. paskelbė kvietimą teikti paraiškas pagal priemonę „Inovaciniai čekiai“46. Ši priemonė – tai viena

iš pirmųjų MITA įgyvendinamų veiklų. Inovaciniai čekiai – tai priemonė, skirta inovacinę veiklą

pradedančioms ar vykdančioms mažoms ir vidutinėms įmonėms, pagal kurią šios įmonės gali gauti

nustatyto dydžio tikslinę finansinę paramą, skirtą įsigyti reikalingus technologinius sprendimus,

mokslinių tyrimų žinias ar konsultacijas įmonėms aktualiais inovacijų klausimais, taip pat ir

techninėms galimybių studijoms bei paslaugoms, susijusioms su pramoninės nuosavybės

dokumentų rengimu. Šios priemonės pagrindinis bruožas – „greiti pinigai verslui“, paprastos,

nebiurokratinės paramos teikimo procedūros. Inovaciniai čekiai yra dviejų rūšių – 10 tūkst. Lt

(finansuojami 100 proc.) ir 20 tūkst. Lt vertės (finansuojami 75 proc.).

Inovacinių čekių pagalba siekiama užtikrinti verslo įmonių ir mokslo institucijų

bendradarbiavimą, pagreitinti žinių tarp mokslo ir verslo perdavimą ir inovatyvių idėjų bei

mokslinių tyrimų rezultatų komercializavimą: skatinti įmones naudotis mokslo pasiekimais ir

naujausiais tyrimais, o mokslo institucijas – orientuoti savo veiklą į verslo poreikius ir

komercializuotus tyrimus. Taip pat tikimasi paskatinti įmonių, vykdančių inovacinę veiklą,

panaudojant mokslinių tyrimų rezultatus, kūrimąsi ir padidinti jų skaičių. Inovacinių čekių naudos

gavėjai yra smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai.

45 Pliopaitė, I. Lietuvos inovacijų politikos priemonės kūrybiniam verslui skatinti, 2010. 46 Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra. Inovaciniai čekiai. (http://www.tpa.lt/Inovaciniai_cekiai/index.htm)

Inovacinių čekių schema siekiama paskatinti įmones naudotis mokslo pasiekimais ir

naujausiais tyrimais, o mokslo įstaigas labiau orientuoti savo veiklą į verslo poreikius ir

komercializuoti tyrimus. Kūrybinės ir kultūrinės industrijos turi puikias galimybes pasinaudoti

inovacinių čekių teikiamomis galimybėmis, kadangi, kaip jau minėta, tai – vienas iš inovacijoms

imliausių ūkio sektorių, skatinantis tiek inovacijų kūrimą, tiek ir intensyviai jas vartojantis.

Inovacinių čekių pagalba kūrybinio sektoriaus subjektai galėtų bendradarbiauti su mokslo

institucijomis ir taip kartu kurti ir ieškoti naujų būtų kūrybinei produkcijai gaminti.

Kultūros rėmimo programos

Lietuvoje paramos kultūriniams projektams dažniausiai prašoma iš Europos Sąjungos ir

tarptautinių fondų, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir savivaldybių. Programų bei

organizacijų, remiančių įvairias kultūros sritis ar tam tikrus kultūros projektus, indėlis į Lietuvos

kultūros politikos formavimą bei įgyvendinimą yra itin svarbus. Viena pagrindinių tarptautinių

kultūros prioritetus apibrėžiančių programų yra Europos Sajungos programa „Kult ūra“ (2007–2013

m.). Jos veiksmų sritys:

• parama kultūrinei veiklai;

• daugiamečiai tarptautinio bendradarbiavimo projektai;

• literatūros vertimai;

• „Europos kultūros sostinės“ apdovanojimai;

• bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis (Pagal šią

paramos kryptį remiami projektai, kuriuose bendradarbiaujama su bent viena

organizacija iš programoje nedalyvaujančios šalies. Konkrečios šalys įvardijamos

atskirai kiekvienų metų kvietime. 2009-ųjų metais buvo finansuojami projektai,

vydomi su šiomis šalimis: Armėnija, Baltarusija, Egiptas, Gruzija, Jordanija,

Moldavija, okupuotoji Palestinos teritorija ir Tunisas);

• parama institucijoms, teikiančioms kultūrines paslaugas ar projektus Europos lygiu

kultūros srityje;

• organizacijų, atliekančių politikos vertinimą ir poveikio analizę kultūros politikos

srityje, tinklų kūrimas.

Kitos ne mažiau svarbios tarptautinės pasaulinės kultūros programos 47:

- „Europos ekonominės erdvės (EEE) ir Norvegijos finansiniai mechanizmai“ – Europos

kultūros paveldo išsaugojimas, įskaitant viešajį transportą, taip pat miestų atnaujinimas;

47 Pauliukevičiūtė A., Raipa A. Kultūros programų ir projektų valdymas, 2009.

- „Media 2007“ (2007–2013 m.) – Europos vaizdo ir garso rėmimo programa, finansuojanti

kino profesionalų mokymus, vaizdo ir garso kūrinių parengiamuosius darbus, vaizdo ir garso

kūrinių platinimą ir propagavimą, bandomuosius projektus skatinant naujųjų technologijų plėtrą ir

taikymą. Programos biudžetas yra 755 mln. eurų. Tikslai: išsaugoti ir stiprinti Europos kultūrų ir

kalbų įvairovę ir kinematografinį bei audio vizualinį paveldą, užtikrinti jų prieinamumą visuomenei

ir skatinti kultūrų dialogą; didinti Europos audiovizualinių kūrinių platinimą ir sklaidą; stiprinti

Europos audiovizualinio sektoriaus konkurencingumą;

- „Europos audiovizualinio sektoriaus rėmimo programa“ – padeda audiovizualiniams

kūriniams pasiekti Europos ir tarptautinę auditoriją, remiant nacionalinių sklaidos institucijų

bendradarbiavimą;

- „Europa piliečiams“ (2007–2013 m.) – Europos Sąjungos programa, skirta aktyviam

Europos pilietiškumui skatinti. Jos tikslai: suteikti piliečiams galimybę veikti kartu ir dalyvauti

kuriant artimesnę, kultūrų įvairovės pagrindu suvienytą ir praturtintą Europą, ugdyti europietišką

identitetą, grindžiamą bendromis vertybėmis, istorija ir kultūra; stiprinti Europos piliečių tarpusavio

supratimą, kalbų įvairovę, kultūrų dialogą. Programai skiriamas bendras 215 mln. eurų biudžetas

visam laikotarpiui;

- Europos Sąjungos programa „Veiklus jaunimas“ – suteikia jauniems žmonėms neformalaus

ugdymo(-si) galimybes bei finansines subsidijas jų inicijuotiems bei įgyvendinamiems projektams,

skatina Europos šalių jaunimo bendradarbiavimą. Programos reikmėms septyneriems metams (nuo

2007 m.) skirta 885 mln. eurų. Jos tikslai: skatinti aktyvų jaunų žmonių pilietiškumą, ugdyti

solidarumo jausmą ir toleranciją, tarpusavio supratimą prisidėti prie paramos sistemų, kuriomis

remiama jaunimo veikla, kokybės gerinimo ir pilietinės visuomenės organizacijų jaunimo reikalų

srityje veiksnumo didinimo;

- „Mokymosi visą gyvenimą programa“ – remia mokymosi galimybes nuo vaikystės iki

senatvės ir apima visas ugdymosi pakopas. Programos koordinatorius Lietuvoje – Švietimo mainų

paramos fondas. Programos trukmė yra 2007 m. sausis – 2013 m. gruodis. Bendras biudžetas yra

6,9 milijardai eurų, kryptys „Comenius“ – mokyklinis ugdymas; „Erasmus“ – aukštasis mokslas;

„Leonardo da Vinci“ – profesinis mokymas; „Grundtvig“ – suaugusiųjų švietimas; „Jean Monnet“

programa – mokymai, moksliniai tyrimai ir svarstymai;

- Europos Bendrijų iniciatyva „Interreg“ – tikslas remti pasienio, tarptautinį ir tarpregioninį

bendradarbiavimą, skatinant darnią, subalansuotą ir tvarią visos Europos Sąjungos teritorijos plėtrą;

- Šiaurės ministrų tarybos biuro programos „Closer Culture Neighbours“ ir „ Sleipnir“ – tai

stažuočių programos jauniems (iki 35 m. profesionaliems kultūros vadybininkams).

Kultūros ir meno projektams remti Lietuvoje taip pat yra įsteigtas kultūros rėmimo fondas

(KRF), kuris remia įvairias su KI sektoriumi susijusias veiklas: pavyzdžiui, 2010 m. parama

teikiama architektūros, cirko, dailės, fotografijos, kino, muziejų, kultūros paveldo, literatūros,

muzikos, šokio, tarpdisciplininio meno, tautodailės, teatro meno ir mėgėjų meno projektams bei šių

sričių tęstinių kultūros ir meno projektų materialinės bazės stiprinimui. Prioritetas teikiant paramą

skiriamas kultūros ir meno projektams, skatinantiems Lietuvos kultūros ir meno atsinaujinimą bei

tęstinumą, kultūros sklaidą regionuose, edukaciją ir jaunųjų menininkų iniciatyvas.

Tačiau KRF skiriamos lėšos yra pakankamai mažos ir dažniausiai tai yra susiję su nedideliais

meniniais ar kultūriniais projektais, be to, fondas projektams vykdyti ir tęstinių projektų

materialinės bazės stiprinimui skiria tik dalinę paramą. Visų KRF remiamų kultūros ir meno sričių

mėgėjų meno projektai turi būti teikiami Mėgėjų meno sričiai.

Siekdama užtikrinti nuoseklų valstybės kultūros politikos įgyvendinimą Kultūros ministerija

rengia kompleksines analizuojamąsias kultūros sričių programas, finansuojamas iš valstybės

biudžeto lėšų, kuruojamas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos:

� Etninė kultūra;

� Kinas;

� Knygos meno konkursas;

� Kultūros rėmimo fondas;

� Leidyba;

� Regionų kultūra;

� Lietuvoje rengiami tęstiniai tarptautiniai meno renginiai;

� Profesionalaus muzikos meno atlikėjų tarptautiniai konkursai;

� Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų kūrybos sklaida;

� Valstybės šventės ir istorinės datos;

� Valstybės stipendijos;

� Lietuvos šiuolaikinės populiariosios muzikos sklaidos projektai;

� Muziejų apsaugos stiprinimas;

� Nauji muzikos ir dramos kūriniai;

� Muzikos ir scenos kūrinių įrašų ir natų leidybos projektai;

� Muziejinės veiklos, Bibliotekų plėtros, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo, Meno

kūrėjų organizacijų kūrybinių programų, Muziejinių vertybių įsigijimo, Profesionalaus

scenos meno, Profesionalaus scenos meno projektų sklaidos išlaidų dalinio kompensavimo,

Profesionalaus meno sklaidos regionuose, NVO, Paramos jauniesiems menininkams,

Skaitymo skatinimo, Kultūros informacijos centrų plėtros, Kultūros vertybių paieškos

užsienyje, Lietuvos įvaizdžio formavimo, Lietuvių literatūros sklaidos, Vaikų ir jaunimo

kultūrinės edukacijos, Tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo programos.

Kiekviena kultūros rėmimo programa turi lėšų skirstymo taisykles, kurių bendrosios nuostatos

apibrėžia konkrečių programų projektų paraiškų pateikimo, svarstymo, lėšų skyrimo, panaudojimo

ir atsiskaitymo už jas tvarką. Vertinant kultūros projektus didelė sėkmės dalis priklauso ne tik nuo

jų orientavimosi į visuomenės kultūrinių poreikių tenkinimą, atitikties nacionalinių kultūros

programų gairėms, nekintančio biudžeto, bet ir valdymo efektyvumo. Iš Lietuvos Kultūros

ministerijos kuruojamų kultūros programų būtų tikslinga išskirti tas, kurių pavyzdžiu galima vertinti

bendrajį programinį kontekstą, programų struktūros elementus:

- „Meninės kūrybos plėtra ir sklaida Lietuvoje ir užsienyje“ – programos tikslai: puoselėti ir plėtoti

profesionalųjį scenos meną, kino meną; supažindinti visuomenę su šiuolaikinio meno

tendencijomis; skatinti meno kūrėjų kūrybinę raišką ir jos pristatymą visuomene užtikrinti autorių

teisių ir gretutinių teisių apsaugą. Profesionalusis menas yra viena pagrindinių nacionalinės kultūros

dalių, atspindinti kūrybiškumo, meno įvairovės ir kūrybos laisvės įtvirtinimo valstybės gyvenime

lygį, laiduojanti tautos kultūros savitumą ir jos tęstinumą;

- „Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo programa“, kurios tikslas sudaryti sąlygas

išsaugoti ir skleisti lituanistikos tradicijas bei paveldą;

- „Paveldo istorinės ir kultūrinės atminties išsaugojimo programa“ siekiama paminėti valstybės

istorijoje ir kultūroje reikšmingas datas, sukaktis, pagerbti iškiliausius Lietuvos kultūros, meno,

politikos, mokslo veikėjus, kurių dėka pati valstybė sustiprėjo, pakilo jos tarptautinis autoritetas,

paspartėjo kultūros, švietimo, mokslo raida;

- „Valdovų rūmų atstatymo programa“. Jos tikslas yra remiantis archeologiniais, istoriniais,

moksliniais ir architektūriniais tyrimais, vadovaujantis šiuolaikiniais tarptautiniu mastu pripažintais

paminklotvarkos ir paminklosaugos principais bei nuostatomis atkurti Lietuvos Didžiosios

Kunigaikštystės valdovų rūmus.

Kiekvienos iš valstybinės reikšmės kultūros programų valdymas yra svarbus ir reikalauja

efektyviai naudoti laiko bei įvairius kitus išteklius. Kultūros ministerija siekia, kad augant valstybės

biudžetui ne mažesne procentine išraiška augtų ir biudžetinio finansavimo indėlis į kultūrą.

Didesnis projektų finansavimas padėtų gerinti ir projektų valdymą. Valstybės biudžeto lėšos yra

pagrindinis šaltinis valstybinėms kultūros įstaigoms išlaikyti, įvairių kultūros sričių kompleksinėms

programoms bei konkursų būdu finansuojamiems kultūros ir meno projektams įgyvendinti.

Galiausiai, identifikavus KI verslo finansavimo trūkumus, galima pasiūlyti kelias priemones,

padėsiančias KI subjektams tapti žinomais, patikimais ir perspektyviais verslo partneriais48:

i. platinti kultūros ir kūrybos sektorių projektų, paslaugų ir darbų verslo planų gaires ir

specifinius veiklos kokybės rodiklius, palengvinančius techninį ir ekonominį investicijų į

sektorių įvertinimą, siekiant išvengti nereikalingos finansinės ir administracinės naštos SVV;

ii. atitinkamai parengti vertintojus, priemones ir programas, skatinti KI taikyti holistinį požiūrį;

iii. kuo mažesnėmis išlaidomis suteikti lengvatines paskolas KI verslo planavimo ir steigimo

etapams bei išankstiniam projektų įvykdomumo ir tvarumo įvertinimui (pavyzdžiui,

įvykdomumo sertifikatas) ir taip palengvinti galimybę gauti papildomų išteklių gamybos

etapui ir paskleisti rezultatus platesniam suinteresuotų įmonių ratui;

48 ES ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos.

iv. nustatyti mokesčių sistemos taisykles, kurios nestumtų KI, o ypač SVV (atskirai arba

kolektyviai), į nepalankią padėtį pasitelkiant mokesčių kreditus ir atleidimą nuo mokesčių

(pavyzdžiui, sumažinta PVM norma sektoriaus interneto ir ne interneto produktams, sekant

JAV pavyzdžiu);

v. sukurti kreditų lengvatas, pasitelkiant SVV skirtus mišrius viešuosius ir privačius garantijų

fondus (SVV kreditų unijų tinklą) ir atnaujinamuosius fondus;

vi. skatinti naujų atitinkamų segmentų (IRT, muzikos, leidybos) įvairių suinteresuotųjų subjektų

susijungimo ir partnerysčių formas.

Su šiais klausimais susijusios ir investicijos į KI sektorių. Kūrybinėms ir kultūrinėms

industrijoms skirtomis Europos orientavimo ir paramos priemonėmis taip pat turėtų būti siekiama

suderinti nacionalines ir regionines taisykles ir paramos sektoriui politiką. Nors šiame skyrelyje yra

išvardinta nemažai būdų ir priemonių, kuriomis gali pasinaudoti KI subjektai, tačiau daugumai jų

tai padaryti yra labai sudėtinga dėl to, kad:

� didžioji KI sektoriaus plėtrai skiriamų lėšų dalis yra nukreipta į mokslo institucijas,

asociacijas, viešąsias įstaigas bei kultūros sričių subjektus, o, KI verslams yra

suteikiama nedaug priemonių, kurių pagalba galima gauti finansavimą;

� dauguma KI verslų yra smulkios ir labai smulkios įmonės, be to, nemaža dalis

kūrybine veikla užsiimančių asmenų veikia kaip pavieniai fiziniai asmenys, negalintys

gauti paramos, skirtos SVV subjektams;

� ES struktūrinių fondų skirstymo mechanizmas pritaikytas bendro pobūdžio ir labiau

tradiciniams verslams, todėl KI sektoriaus įmonių projektai labai dažnai negali

įvykdyti keliamų reikalavimų, kad galėtų bent jau pretenduoti gauti paramą;

Kalbant apie Lietuvos kūrybines ir kultūrines industrijas, nederėtų pamiršti, jog neverta vien

tik liaupsnti KI sektorių ir šnekėti tik apie jo reikšmingumą skatinant ekonomiką. Kultūros ir ūkio

politika turi nustatyti aiškias KI raidos kryptis, o prie to svariai prisidėjo išleistos Lietuvos kultūros

politikos gairės. Be to, žinant, kokį teigiamą poveikį ES struktūrinės paramos lėšos daro Lietuvos

verslo vystymuisi, būtina 2014-2020 metų ES finansavimo perspektyvoje numatyti svarbią dalį ir

KI sektoriaus paramai.

6.1.2. Nefinansinės paramos kūrybiniam verslui galimybės

Kūrybinių ir kultūrinių industrijų pagrindą sudaro smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, todėl

šiam sektoriui galima taikyti iš principo panašias rėmimo priemones. Finansinės priemonės yra

tikrai ne vienintelis paramos būdas, kadangi plėtojant kūrybinį, inovatyvų verslą būtina suformuoti

jam palankią aplinką rengti žmogiškuosius išteklius (mokymais, seminarais, stažuotėmis),

konsultuojant įvairiais verslo klausimais ir, galiausiai, suteikiant galimybes naudotis reikiama

infrastruktūra.

Lietuvoje nefinansines paslaugas verslui teikia Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA),

Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūra, kurios perduoda informaciją verslo

subjektams apie verslo plėtros galimybes. Nefinansines paslaugas teikia šiuo metu Lietuvoje

veikiantys 6 verslo inkubatoriai (VI), 2 inovacijų centrai (IC), 9 mokslo ir technologijų parkai

(MTP), 42 verslo informaciniai centrai (VIC)49.

Inkubatorių idėja – smulkaus ir vidutinio verslo subjektams (tarp jų ir verslumo liudijimus

turintiems asmenims) lengvatinėmis sąlygomis nuomoti patalpas, teikti konsultacijas, mokymus.

Mokslo ir technologijų parkuose kuriasi inovatyvios įmonės, kurioms teikiamos inkubavimo,

inkubavimo, konsultacijų, mokymo, technologijų perdavimo paslaugos. VIC smulkaus ir vidutinio

verslo įmonėms bei fiziniams asmenims lengvatinėmis sąlygomis teikia informaciją, organizuoja

mokymus, padeda surasti partnerius, nuomoja reikalingą infrastruktūrą. IC taip pat gali teikti

konsultacijas, organizuoti mokymus, surasti partnerius technologijų perdavimui, bet tarp teikiamų

paslaugų nėra siūlomos inkubavimo paslaugos. Minėtos įstaigos gali padėti inovatyvaus verslo

pradžioje ir jį plėtojant. Tačiau šiuo metu nefinansines verslo rėmimo paslaugas teikiančių

institucijų išsidėstymas Lietuvos apskrityse nėra tolygus – nutolusiose nuo didžiųjų miestų

apskrityse (pvz.,Tauragės) visai nėra specialiai į inovacijas orientuotų inovacijų centrų arba mokslo

ir technologijų parkų. Kai kuriuose MTP nepakankamai išplėtotas teikiamų paslaugų spektras.

Viešoji įstaiga „Saulėtekio slėnis“ 2007 metais pradėjo įgyvendinti labai svarbų novatoriško

verslo plėtrai „verslo angelų“ tinklo projektą. Toks tinklas Europoje veikia nuo 1999 metų ir padeda

privatiems investuotojams bei įmonėms surasti vieniems kitus. Projektu gali būti finansuojamos

pradinės inovacijos stadijos ir palyginti nedideli projektai (25-250 tūkst. eurų) bei rizikingos

veiklos. Tokiu būdu padedama pradinėse stadijose, kai inovaciniams projektams ypač reikalingas

papildomas finansavimas. Priemonė naudinga SVV, įgyvendinantiems nedidelės apimties projektus.

Kuriamas tinklas skirtas Baltijos regiono, kaip Europos dalies, inovatoriams susirasti finansavimą

bei tapti dar inovatyvesniais.

49 Garuckas R., Mačerinskas J. Inovacinio verslo vystymo galimybių analizė Lietuvoje Europos Sąjungos kontekste, 2008.

Svarbiausios strateginės kryptys teikiant paramą kūrybiniam smulkiajam ir vidutiniam verslui

yra šios:

• Teisinių ekonominių sąlygų sudarymas fizinės infrastrukt ūros plėtotei.

• Nefinansinę paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui plėtoti teikiančios institucinės infrastrukt ūros sukūrimas ir tobulinimas .

• Informacijos rinkimo, analiz ės ir sklaidos sistemos sukūrimas.

KI inkubatoriai

Kūrybinis / menų inkubatorius – tai organizacija, savo patalpose sutelkianti kūrybinius SVV

subjektus, menininkus, pradedančius verslą, su menu susijusių verslų subjektus, lengvatinėmis

sąlygomis išnuomojanti jiems patalpas, techninę ir biuro įrangą, teikianti metodines, technines,

informacines, konsultacines, mokymų ir kitas paslaugas (padeda pasirengti verslo planus,

reklamuoja rezidentus ir jų kūrinius, teikia konsultacijas įvairiais verslo plėtros klausimais ir t. t.).

Kūrybiniai / menų inkubatoriai priskiriami prie nefinansinės paramos kūrybininkams, kurios esmė

yra aplinkos, skirtos kūrybinei veiklai, kūrimas, o ne tiesioginės dotacijos. Menų inkubatoriuose

siekiama naudojantis turima infrastruktūra sudaryti sąlygas menininkams kurti ir pristatyti publikai

savo darbus, pradėti nuosavą verslą, plėtoti su menu susijusius verslus, skatinti bendruomenę

aktyviau dalyvauti kultūriniame gyvenime bei prisidėti prie kultūrinio paveldo išsaugojimo.

Pagrindinis meno inkubatorių (dar vadinamų kultūros / menų fabrikais) veiklos tikslas – remti

pradedančius menininkus ir KI verslus, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, sumažinti veikiančių

kūrybines ekonomines veiklas vystančių asmenų ir įmonių veiklos riziką ir padėti įmonėms ar

asmenims, turintiems gerų kūrybinio verslo idėjų, bet finansiškai silpnoms, pasiekti tokį lygį, kai

jos gali savarankiškai užsiimti menine / kūrybine komercine veikla ir konkuruoti rinkoje. Siekdami

šio tikslo, meno inkubatoriai inkubuojamiems subjektams50:

� nuomoja savo turtą (patalpas, biuro, techninę įrangą);

� teikia biuro (telefono, fakso, dokumentų rengimo, kopijavimo, internetinio ryšio ir

pan.) paslaugas;

� tvarko inkubuojamų subjektų apskaitą;

� teikia informacijos, konsultavimo, mokymo paslaugas ir organizuoja informacijos

sklaidos renginius;

� teikia informacines, konsultacines, metodines ir pan. paslaugas, taip pat patalpų

vienkartiniams renginiams (parodos, koncertai, spektakliai) nuomą ir kitiems

pageidaujantiems meno ar su menu susijusių verslų atstovams;

50 Integruotos meno, mokslo, studijų ir verslo NKP „Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės industrijos“ galimybių studija, 2008

� organizuoja reginius, įtraukdamas į juos bendruomenės narius (dalyvauti parodose,

koncertuose, spektakliuose, kursuose ir pan.);

� kaupia, analizuoja ir publikuoja informaciją, susijusią su kūrybinių industrijų plėtra

gyvenamojoje vietovėje, kurioje jis įsikūręs, rengia gyvenamosios vietovės kūrybinių

industrijų žemėlapius, plėtoja planus ir dalyvauja juos įgyvendinant;

� kuria socialinius, ekonominius, profesinius tinklus;

Menų inkubatoriai pirmiausiai siekia meną susieti su verslu. Kitas tikslas yra prisidėti prie

kultūros paveldo išsaugojimo. Dažniausiai menų inkubatorių buveinėmis tampa istorinę vertę

turintys pastatai, kurie „prikeliami“ naujam gyvenimui. Tačiau tai turi tiek pliusų, tiek ir minusų –

nors yra labai sveikintina idėja panaudoti apleistus pastatus, juos ir jų teritorijas sutvarkyti ir taip

sutaupyti lėšų naujoms statyboms, tačiau menininkai ne visada sutinka, jog menų inkubatoriai turi

būti steigiami apleistuose pastatuose. Jų nuomone, menas yra tokia sritis, kurios sėkmingai veiklai

yra būtina speciali aplinka, kuriame menininkai gali nevaržomi kurti. Seni pastatai su savo aura yra

netinkami tokiam tikslui. Vis dėlto menų inkubatoriai skatina visuomenės aktyvų įsitraukimą į

kultūrinį gyvenimą, pvz., jie organizuoja įvairius renginius, parodas, užsiėmimus. Tokie renginiai

tampa ir turistų traukos objektu.

Meno inkubatorių ir parkų indėlis į KI plėtrą:

� vienoje vietoje apjungia tarpusavyje susijusias ir viena kitą papildančias kūrybines

veiklas;

� sukuria atvirą ir dalyviams lengvai prieinamą pasikeitimo informacija bei žiniomis

lauką;

� sukuria mokslo, kūrybinės ir verslo bendruomenės integravimo terpę;

� skatina kūrybinių veiklų užimtumo augimą, naujų kūrybinių įmonių atsiradimą ir

augimą;

� prisideda prie kūrybinių darbuotojų verslumo įgūdžių formavimo, naujų kūrybos

talentų auginimo;

� inicijuoja ir skatina kūrybines inovacijas;

� kaip branduolys traukia susijusias veiklas;

� prisideda prie kultūrinio turizmo plėtros;

� daro reikšmingą įtaką įgyvendinant gyvenamosios vietovės urbanistinės plėtros

sprendinius ir formuojant gyvenamosios vietovės viešąsias erdves bei jų estetiką

(išryškina gyvenamųjų vietovių išskirtinumą, stiprina jų įvaizdį, skatina turizmo ir su

juo susijusių verslų plėtrą);

� prisideda prie miesto, regiono, šalies ekonomikos augimo.

Kad ir kaip aišku, jog inkubatoriai yra labai reikalingi, vistik naujų inkubatorių kūrimas turi

problemų. Tik meno, tiek ir mokslo inkubatoriai mūsų šalyje pradėjo formuotis tik per paskutinius

5-7 metus su ES fondų parama. Didžioji dalis mokslo bei absoliuti dauguma meno inkubatorių

parkų yra dar tik fizinės infrastruktūros arba teorinės vizijos kūrimo etapuose. Kaip pilnaverčiai

inkubatoriai / parkai rinkoje šios infrastruktūros neveikia, o jau veikiančių veiklose išryškėja

akivaizdžios problemos ir trūkumai, kurių nederėtų kartoti naujai formuojamose strategijose51:

1. Didžiąja dalimi veikiančių mokslo technologijų ir meno inkubatorių / parkų veikla orientuota

ne į stimuliuojančios infrastruktūros (“kietosios ir minkštosios”) sukūrimą ir vystymą, o į

elementarią patalpų ir technologinės bazės nuomą ir aptarnavimą.

2. Problema yra vadovų ir aukštesnio lygio administracijos darbuotojų kvalifikacijos ir rotacijos

trūkumas. Parkų ir inkubatorių darbuotojų vizijos, ambicijos ir poreikiai nesivysto kartu su

besivystančia organizacija. To pasekoje formuojamos subjektyvios organizacijų vystymo

strategijos orientuotos į asmeninius interesus bei vienarūšį darbo stilių. Esami darbuotojai

neužleidžia naujų iniciatyvų, idėjų, ambicijų, neturi reikiamo pasiruošimo ir supratimo apie

srities specifiką ir vystymo strategijas.

3. Veikla dažnai apsiriboja vietinėmis iniciatyvomis gana siauruose ratuose, trūksta platesnio

požiūrio ir rinkos mechanizmų supratimo, lobistinės galios, nesuformuoti veikiantys naujų

idėjų ir produktų finansavimo, komercializacijos mechanizmai (rėmėjai, rizikos kapitalas,

verslo angelai, kt.).

4. Dideliame inkubatoriuje administracijai formuojant veiklos strategijas, dalyvių atrankas,

kelios asmenybės iš esmės daro įtaką dideliam kūrybinių objektų kiekiui. Atsižvelgiant į

Lietuvos rinkos dydį, personalijų konservatyvumą ir kompetencijų stoką, KI kaip reiškinio

naujumą, akivaizdžiai atsiranda stiprios subjektyvumo, tam tikro ribotumo prielaidos,

stereotipų formavimo grėsmės, kas prieštarauja pačiai KI idėjai ir stabdo jos plėtrą.

Informacijos teikimas, verslumo ugdymas

„Eksportuojanti Lietuva“ yra viena iš organizacijų, įsteigtų verslui remti. Tarp jos taikomų

paramos priemonių yra ir nefinansinės priemonės – informacijos teikimas, verslumo ugdymas.

Viena iš prioritetinių organizacijos veiklos krypčių – smulkaus ir vidutinio verslo rėmimas.

„Eksportuojanti Lietuva“ verslo atstovams teikia konsultacines paslaugas, rengia mokymus bei

seminarus, užsiima informacijos sklaida. Taip pat remia Lietuvos dalyvavimą užsienyje

vykstančiose parodose, mugėse bei festivaliuose.

V. A. Graičiūno aukštosios vadybos mokykla Lietuvoje kuruoja ES finansuojamą mainų

programą „Erasmus jauniesiems antrepreneriams“, kuri suteikia jauniesiems antrepreneriams

galimybę vykti į tos pačios (arba artimos) verslo krypties įmonę kitoje Europos Sąjungos

51 Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos gairės 2011–2020.

valstybėje. Šia programa siekiama suteikti jauniesiems Europos antrepreneriams galimybę nuo 1 iki

6 mėnesių dirbti kartu su patyrusiais verslo kolegomis kitoje Europos Sąjungos šalyje ir įgyti versle

būtinų kompetencijų bei praktinės patirties.

Švietimo mainų paramos fondas – dar viena įstaiga, siūlanti nefinansines verslo rėmimo

paslaugas. Šio fondo siūloma Leonardo da Vinci programa suteikia paramą įmonių darbuotojų

kvalifikacijos kėlimui užsienyje. Ja siekiama remti dalyvaujančius profesiniame mokyme ir

tolesnėje profesinio švietimo ir mokymo veikloje, taip pat profesinio mokymo sistemų, praktikų ir

institucijų kokybės gerinimą ir naujoves bei didinti profesinio mokymo ir mobilumo patrauklumą

darbdaviams.

Tačiau, KI verslas susiduria su specifinėmis problemomis, todėl neretai tradiciniams SVV

subjektams siūlomos nefinansinės paramos galimybės ne visada išsprendžia kūrybinio verslo

problemas:

• neretai pasitaiko atvejų, kai nusavinamos konkursams pateikiamos kūrybinės idėjos

(padėtų autorių teisių apsaugos plėtra);

• nėra socialinių garantijų menininkams ir kūrybiniams darbuotojams sistemos (galėtų

būti kuriamos atskiros socialinių garantijų priemonės KI specialistams);

• pertvarkant kūrybinių ir kultūrinių organizacijų tinklą bei jo pramos sistemą, tuo pat

metu būtina peržiūrėti ir šios sferos profesionalų rengimą, priartinti jį prie sąlygų

Europos Sąjungos ir kitose Vakarų valstybėse.

Išanalizavus paramos verslui galimybes, galima daryti išvadą, jog Lietuvoje egzistuoja

pakankamai nemaža nefinansinę paramą teikiančių įstaigų įvairovė. Tačiau, kalbant apie kūrybinį

verslą ir jo specifiką, matyti, jog bandant gauti nefinansinę paramą KI sektoriaus atstovams gali kilti

problemų. Nefinansinė parama suteikiamos infrastruktūros pavidalu KI subjektams dar yra

neišplėtota, o į tradicinių inkubatorių, slėnių ar parkų infrastruktūrą KI verslai kol kas nėra

įtraukiami. Tobulinant paramos priemonių sistemą ir atsižvelgiant į kūrybinių ir inovatyvių įmonių

išskirtinumą, valdžioms institucijoms reikia koncentruotis ties priemonėmis, suteikiančiomis

galimybes kuo mažesniais kaštais vystyti kūrybines veiklas, kelti kūrybinių darbuotojų

kvalifikaciją, jungtis į asocijuotas verslo struktūras, taip susiburiant į aukštos pridėtinės vertės

kūrimo grandines. KI verslo skatinimui trūksta specialių mokesčių lengvatų, patalpų nuomos ir

personalo mokymo lengvatinėmis sąlygomis, pramos gavimo procedūrų supaprastinimo, išlaidų,

susijusių su intelektine nuosavybe, apsauga, kompensavimu.


KI įmonės, turinčios SVV (smulkaus ir vidutinio verslo) statusą, Lietuvoje gali pretenduoti į

paramą pagal priemones, kurios skirtos bendrai verslo sąlygoms gerinti: Idėja LT, E-verslas LT,

Naujos galimybės, Intelektas LT+, Intelektas LT. KI subjektai, bendradarbiaujantys su aukštojo

mokslo institucijomis bei kitais privačiais juridiniais asmeninis, turi galimybę pasinaudoti parama,

skiriama jungtiniams kompetencijų branduoliams – Inoklaster LT, Inoklaster LT+. Asocijuotos

verslo struktūros, parkų ir slėnių steigėjai ir vystytojai bei kitos viešos įstaigos, susijusios su KI,

gali gauti finansavimą pagal priemones Asistentas – 1, Asistentas – 2, Inogeb LT – 1, Inogeb LT – 2.

Be minėtų paramos priemonių KI sektoriaus įmonės gali gauti paramą žmogiškųjų išteklių

plėtrai – viena iš tokių priemonių yra žmogiškųjų išteklių plėtros programos priemonė „Mokslininkų

ir kitų tyrėjų kvalifikacijos ir kompetencijos tobulinimas pagal pagrindinių ir profesinių gebėjimų

poreikius“. Pasiekę menininkai, prilyginami tyrėjams ir mokslininkams, susiduria su bendrųjų

verslumo, žinių ir technologijų perdavimo kompetencijų, nepakankamos kvalifikacijos, žemo

mobilumo problemomis, todėl šios programos pagalba siekiama suteikti galimybes tobulinti

bendruosius ir profesinius įgūdžius, gebėjimus ir kompetencijas.

ES struktūrinės paramos gavimą palengvintų finansavimo sąlygų aprašuose numatytos

specialios palengvinimo sąlygos – pavyzdžiui, projektų vertinimo metu skiriami papildomi balai už

tai, kad įmonė priklauso KI sektoriui. Tokių ir panašių palengvinimų sistema paskatintų kūrybinį

verslą imtis projektinės veiklos.

VšĮ „Eksportuojančioji Lietuva“ vykdo Įmonių grupinių eksporto iniciatyvų (IGEI) projektų

rėmimo programą, kuria pasinaudoti gali ir KI sektoriaus subjektai, siekdami pagerinti lietuviškų KI

produktų ir paslaugų eksportą į užsienio šalis. UAB „Investicijos ir verslo garantijos“ (INVEGA) –

dar viena valstybei priklausanti įmonė, kuri rūpinasi smulkaus ir vidutinio verslo rėmimu. INVEGA

bankams teikia garantijas už SVV imamas paskolas bei kompensuoja dalį už jas sumokėtų

palūkanų. INVEGOS teikiamos garantijos galėtų tapti dar viena kūrybinio sektoriaus rėmimo

priemone.

Kūrybiniams verslams tinkamai pasirengti investicijoms yra sudėtinga dėl įvairių priežasčių:

tūksta informacijos apie tinkamus finansavimo šaltinius, kredito institucijoms pakankamai

sudėtinga vertinti kūrybinių subjektų verslo planus, tokios įmonės dažnai remiasi netradiciniais ir

tik iš pirmo žvilgsnio nepatikimais verslo modeliais. Daugelio KI sektoriaus verslo subjektų

galimybes gauti finansavimą apriboja problemos, susijusios su intelektinės nuosavybės ar

intelektinės / kūrybinės veiklos rezultatų įkainojimu.

Vakarų valstybėse atsiranda įvairių kūrybinio verslo finansavimo modelių, kurių pagrindu

kūrybiniai projektai yra vertinami suburiant įvairių sektorių ekspertus, ir tai padeda KI subjektams

lengviau gauti finansinę paramą. Taip pat vystosi ir kitokios iniciatyvos – suburiami investuotojai,

ieškantys perspektyvių verslų, ir įmonės, kurioms reikia kapitalo augimui finansuoti. Būtina gerinti

investuotojų ir bankų žinias apie KI įmonių ekonominę vertę ir potencialą, siekiant paskatinti KI

įmonių finansavimą, reikėtų sukurti garantijų sistemas ir kitas finansinio programavimo priemones,

sukurti kūrybinio verslo teisingo įvertinimo modelius. Svarbų vaidmenį sudarant geresnes KI

veiklos finansavimo sąlygas atlieka tokios finansavimo galimybės kaip rizikos kapitalas, garantijos

ar kitos rizikos pasidalijimo priemonės, kurios kitose Europos šalyse jau taikomos įgyvendinant ES

finansuojamas programas, todėl Lietuvoje šios priemonės gali būti taikomos KI verslų rėmimui.

Ūkio ministerija siūlo ir kitas priemones, kuriomis gali pasinaudoti KI verslai – nacionalinė

parama patentavimui yra valstybės siūloma priemonė intelektinės nuosavybės apsaugai tarptautiniu

mastu. Ja siekiama pasinaudoti kuomet yra įsigyjamas Europos patentas arba patentas pagal

Patentinės kooperacijos sutartį. Inovaciniai čekiai – tai priemonė, skirta inovacinę veiklą

pradedančioms ar vykdančioms mažoms ir vidutinėms įmonėms. Inovacinių čekių pagalba siekiama

užtikrinti verslo įmonių ir mokslo institucijų bendradarbiavimą, pagreitinti žinių tarp mokslo ir

verslo perdavimą ir inovatyvių idėjų bei mokslinių tyrimų rezultatų komercializavimą: skatinti

įmones naudotis mokslo pasiekimais ir naujausiais tyrimais, o mokslo institucijas – orientuoti savo

veiklą į verslo poreikius ir komercializuotus tyrimus.

Kultūros rėmimo programos siūlo paramą kitai KI sektoriaus daliai, nei visos aukščiau

išvardintos verslo rėmimo priemonės. Didžiausias galimybes gauti paramą turi kultūros projektų

rengėjai, kadangi jie gali teikti paraiškas finansavimui gauti iš ES struktūrinių fondų, specialių

kultūros programų (Kultūra 2007, Media 2007 ir kt.), Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos

finansinių mechanizmų, Europos Bendrijų iniciatyvos „Interreg“, Šiaurės ministrų tarybos biuro

programos „Closer Culture Neighbours“ ir „ Sleipnir“, „ Mokymosi visą gyvenimą programos“.

Lietuvos kultūros politikos įgyvendinimas taip pat vykdomas skiriant valstybės finansavimą

kultūros projektams – Kultūros rėmimo fondas yra vienas iš pagrindinių lėšų skirstytojų.

Lietuvoje nefinansines paslaugas verslui teikia Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA),

Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūra, kurios perduoda informaciją verslo

subjektams apie verslo plėtros galimybes. Nefinansines paslaugas teikia šiuo metu Lietuvoje

veikiantys 6 verslo inkubatoriai (VI), 2 inovacijų centrai (IC), 9 mokslo ir technologijų parkai

(MTP), 42 verslo informaciniai centrai (VIC).

Inkubatorių idėja – smulkaus ir vidutinio verslo subjektams (tarp jų ir verslumo liudijimus

turintiems asmenims) lengvatinėmis sąlygomis nuomoti patalpas, teikti konsultacijas, mokymus.

Mokslo ir technologijų parkuose kuriasi inovatyvios įmonės, kurioms teikiamos inkubavimo,

inkubavimo, konsultacijų, mokymo, technologijų perdavimo paslaugos. VIC smulkaus ir vidutinio

verslo įmonėms bei fiziniams asmenims lengvatinėmis sąlygomis teikia informaciją, organizuoja

mokymus, padeda surasti partnerius, nuomoja reikalingą infrastruktūrą. IC taip pat gali teikti

konsultacijas, organizuoti mokymus, surasti partnerius technologijų perdavimui, bet tarp teikiamų

paslaugų nėra siūlomos inkubavimo paslaugos. Informacijos teikimu verslui bei verslumo ugdymu

užsiima UAB „Eksportuojančioji Lietuva“, V. A. Graičiūno aukštoji vadybos mokykla, Švietimo

mainų paramos fondas.

6.2. Prielaidos kūrybinių ir kultūrini ų industrijų projektų vykdymui

6.2.1. Kūrybin ės – intelektinės veiklos rezultatų apsauga

ES ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas yra parengęs keletą rekomendacijų ES

Komisijai dėl Žaliosios knygos „Kultūros ir kūrybos sektorių potencialo išlaisvinimas“, susijusių su

KI sektoriaus skatinimu Europoje. Viena iš tų rekomendacijų yra susijusi su teisiniais aspektais bei

intelektinės nuosavybės apsauga: ES ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas „rekomenduoja

Komisijai dėti daugiau pastangų kuriant „Europos kūrybos erdvę, ypač stiprinant europinę teisės

sistemą, pagrįstą šiais principais:

� vienodos galimybės patekti į rinką;

� laisva konkurencija;

� kova su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje;

� MV Į ir amatų skatinimas ir vystymas, kultūrinės raiškos įvairovės skatinimas;

� intelektinės nuosavybės apsauga ir kova su piratavimu (ypatingą dėmesį skiriant skaitmeninėms sektoriaus galimybėms)“52.

Intelektinės nuosavybės apsaugos klausimas tampa vis aktualesnis dėl vis didėjančios

skaitmenizacijos – elektroninėje erdvėje patalpinama informacija arba produktas (idėja) neturi

nuosavybės apsaugos sistemos, o turint omenyje, kaip glaudžiai KI sektorius yra persipynęs su

šiuolaikinėmis technologijomos (tarp jų ir IRT), skatinant kūrybiškumo sklaidą Lietuvoje reikia

nepamiršti ir intelektinės nuosavybės apsaugos klausmų. Be to, Lietuva yra tarp mažiausiai

išradimus patentuojančių šalių ES, todėl šis klausimas tampa dar aktualesnis.

ES struktūrinių fondų parama suteikia galimybę nedidelei daliai KI sektoriaus verslų

pasinaudoti galimybėmis gauti finansavimą intelektinės nuosavybės apsaugai:

� priemone Intelektas LT finansuojamas pagal sutartis atliekamų MTTP darbų, techninių žinių ir patentų arba teisių pagal licencijos sutartį įsigijimas;

� priemone Intelektas LT+ remiamas su MTTP infrastruktūra susijusių patentų, licencijų, programinės įrangos įsigijimas.

Ūkio ministerija taip pat siūlo valstybinę paramą intelektinės nuosavybės apsaugai – tai

priemonė Nacionalinė parama patentavimui53. Nacionalinė parama patentavimui skirta finansinei

paramai fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiantiems apsaugoti intelektinės nuosavybės teises

tarptautiniu mastu, teikti. Ji skiriama įsigyjant:

� Europos patentą;

� patentą pagal Patentinės kooperacijos sutartį.

52 ES ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos. 53 Pliopaitė, I. Lietuvos inovacijų politikos priemonės kūrybiniam verslui skatinti, 2010.

6.2.2. Klasterizacija kūrybini ų industrij ų sektoriuje

Kūrybinės ir kultūrinės industrijos yra viena iš sričių, kurių subjektų jungimasis į klasterių

tinklus yra labai perspektyvus, o kūrybinio sektoriaus subjektai dažniausiai veikia siauroje srityje,

kurioje turi sukaupę didelę patirtį ir kompetenciją. Suformavus klasterį iš skirtingomis veiklomis

užsiimančių kūrybinių organizacijų, vienoje vietoje būtų sukoncentruota atskirų įmonių

kompetencija ir potencialas. Klasteris yra gana plati sąvoka, tačiau išskiriama keletas pagrindinių

savybių, kurios leidžia jį atpažinti. Tai yra54:

� egzistuoja galutinis produktas ar paslauga, prie kurio kūrimo prisidėjo visos klasterio

įmonės (pavyzdžiui, statybų ar automobilių klasteris);

� egzistuoja pagrindinė technologija plačiąja prasme, kurią nemaža dalis klasterio dalyvių

taiko gamindami produktus ar teikdami paslaugas (pavyzdžiui, biotechnologijos);

� egzistuoja tam tikra ankstesnių dviejų savybių kombinacija (pavyzdžiui, multimedija ar

biomedicinos klasteris).

R. Jucevičius išskiria šiuos svarbiausius klasterio bruožus11:

Geografinė koncentracija

Tai fundamentinis klasterio bruožas, nes akivaizdu, jog daugelio sričių inovacijos ir

konkurencinė sėkmė yra geografiškai sukoncentruota. Vis dėlto geografinės koncentracijos /

lokalizacijos parametro vaidmuo šių dienų ekonomikoje yra šiek tiek kitoks.

� Geografinė lokalizacija išteklių prieinamumo požiūriu;

� Geografinė lokalizacija įmones supančios aplinkos požiūriu;

3.3.3 skyrelyje atlikta Lietuvos KI sektoriaus analizė rodo, jog geografinė koncentracija išties

yra svarbus veiksnys, lemiantis klasterizacijos potencialą tam tikruose regionuose – Vilniaus

mieste, kur sukoncentruota didžioji dalis viso Lietuvos KI sektoriaus, klasterizacijos galimybės yra

pačios perspektyviausios. Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje kūrybinių klasterių kūrimui

yra taip pat pakankamai palankios prielaidos žiūrint iš geografinės koncentracijos pozicijos.

Klasterius sudaro konkurencinės sėkmės sulaukę verslo dariniai bei organizacijos

Klasterius sudaro didelė grupė susijusių pramos ir verslo ar kitų rinkos veikėjų, kurie visi

kartu didina klasterio konkurencingumą. Pavyzdžiui, klasteris gali apimti specializuotų gamybos

išteklių (komponentų, įrangos, paslaugų) tiekėjus bei specializuotos infrastruktūros kūrėjus.

Klasteriai dažnai išsiplečia vertikaliai iki pardavimo kanalų ir vartotojų, ir horizontaliai iki

papildančių produktų ir įmonių, veikiančių pramonėse, susijusiose reikalingomis kompetencijomis,

technologijomis ar bendrais ištekliais.

54 Jucevičius, R. Klasterių ABC, 2008

Klasteriai apima kritinei masei suformuoti pakankamą įmonių / organizacijų skaičių

Pakankamas klasterio įmonių/ organizacijų skaičius – tai tam tikras įmonių svoris globaliame

verslo kontekste, kurį galima nusakyti „kritinės masės“, „kritinės kūrybinės masės“ terminais. Ši

kritinė įmonių (jų dydžio, kompetencijos ir pan.) masė leidžia matyti jas kaip konkurencinį

pranašumą kuriančių organizacijų visumą. Klasterio įmonės dažnai yra atsakingos už tam tikros

geografinės vietovės ekonominių rodiklių augimą. Suprantama, lokaliniai klasteriai visai nebūtinai

bus sudaryti iš daug narių. Tarptautinėje praktikoje priimta laikyti, jog mažiausias įmonių skaičius,

reikalingas tam, kad bendradarbiaujančias įmones būtų galima pavadinti klasteriu, yra 10−15

dalyvių.

KI yra daugialypis sektorius, kuriame veikia daug smulkaus verslo atstovų, sukoncentravusių

savo kompetencijas viena konkrečia kryptimi. Dėl šios priežasties jų veiklos sritis tampa

pakankamai ribota, o klasterizacijos galimybės ir kompetencijų branduolių susikūrimas tokioms

mažoms įmonėms yra tikrai patrauklus būdas kurti aukštesnės pridėtinės vertės produkciją.

Panašūs klasteriai skirtingose šalyse turi panašių bruožų, tačiau nėra vienodi

Klasteriai analogiškose pramonės ar verslo srityse yra panašūs, nes panašaus produkto ar

paslaugos kūrimo vertės – kaštų grandinė taip pat labai panaši. Tai reiškia, kad ilgalaikė

konkurencinė sėkmė globalioje ekonomikoje vis labiau priklauso nuo lokalių išteklių ar ypatumų

prie kurių negali prisitaikyti tolimesni konkurentai. Pavyzdžiui, tokių kaip žinios, ryšiai,

motyvacija. Šia prasme kiekvienas klasteris yra unikalus.

Šioje vietoje KI sektoriaus klasterių iniciatoriai gali pasinaudoti galimybėmis paanalizuoti

panašių klasterių veikimo principus, pagrindines stiprybes, trūkumus ir tai geriausius pavyzdžius

pritaikyti Lietuvoje.

Klasteriai turi aiškiau ar sunkiau identifikuojamas ribas

Klasterio ribos apibrėžiamos ryšiais, kylančiais iš įvairių pramonių ir institucijų, kurios yra

svarbios konkurencingumui užtikrinti. Klasteris gali išeiti už valstybės ribų (pvz., Vokietijos

chemijos klasteris apima ir vokiškai kalbančią Šveicariją). Klasterio ribos priklauso nuo jo

geografinio pobūdžio, nes yra skiriami lokaliniai, regioniniai, nacionaliniai ar tarptautiniai

klasteriai.

Kadangi Lietuvoje klasterizacija dar nėra paplitęs reiškinys bet kokio sektoriaus verslų tarpe,

pirmiausia turėtų būti kuriami lokaliniai klasteriai. Lygiai tokia pati situacija yra ir KI sektoriuje –

kūrybiniai verslai turėtų pradėti nuo mažiau sudėtingų lokalinių klasterių kūrimo, tačiau bet kokios

tarptautinės iniciatyvos taip pat turi būti labai skatinamos.

Klasteriai retai kada „telpa“ į standartines ūkio sektorių ar veiklos rūšių klasifikavimo

sistemas

Standartinės pramonės klasifikavimo sistemos dažnai neapima daugelio konkuravimui svarbių

veikėjų ir ryšių. Dėl šios priežasties daugelis klasterių gali būti „užslėpti“ ar net likti neatpažinti.

Pavyzdžiui, Masačiusetso valstijoje per 400 įmonių yra vienaip ar kitaip susijusios su medicinos

įrangos gamyba. Klasteris ilgą laiką buvo „nematomas“, o jo įmonės priklausė skirtingoms

pramonėms, tokioms, kaip elektronikos įranga, plastmasės gaminiai ir kt. Tik visai neseniai šių

įmonių vadovai įžvelgė veiklos bendrumą ir ėmė tartis dėl visiems naudingos bendros veiklos

vystymo. Analogiškai buvo ir Italijoje, kur tik prieš maždaug 20 metų vadinamieji industriniai

regionai, kurių dalis – tipiški klasteriai, buvo įstatymiškai fiksuoti.

Lietuvoje lygiai taip pat jau yra suskurusių neformalių KI klasterių – kino pramonės

industrija, kuomet kuriant kino produkciją yra sutelkiami įvairių sričių specialistai, įnešantys svarią

dalį askiruose vertės kūrimo etapuose. Lygiai tokių pačių neformalių klasterių galima rasti leidybos,

reklamos, televizijos ar net kompiuterių programavimo srityse.

Klasteriai yra saviorganizuojantys dariniai

Tai nereiškia, jog vietos ar šalies valdžios organai, investuotojai ar kitos institucijos negali

suteikti impulso klasterio kūrimuisi, tačiau daugelis plačiai analizuojamų klasterių susiformavo

savaime („iš apačios“), vadovaudamiesi savais verslo interesais ir siekdami kuo visapusiškesnio ir

efektyvesnio šių interesų realizavimo. Savireguliacija taip pat reiškia ir tai, jog klasteryje nėra vieno

vadovo, kuris pasakytų kitiems klasterio dalyviams, ką jie turėtų daryti ar nedaryti. Visi ar didžioji

dauguma klasterio dalyvių – savarankiškos, viena kitai ne pavaldžios, o bendradarbiaujančios

tarpusavyje įmonės ir organizacijos. Dėl šių priežasčių nelieka kito bendros veiklos valdymo

mechanizmo – tik susitarimai ir interesų derinimas.

Klasteriai kartu skatina ir įmonių konkuravimą, ir kooperavimąsi

Klasterizacija skatina įmonių bendradarbiavimą, kadangi klasterio idėja yra kurti produkciją, į

kurios pridėtinės vertės grandinę yra įtraukiama daug narių, įnešančių savo dalį į šio produkto

kūrimą. Pradiniuose klasterio kūrimosi etapuose klasterio nariai turi vengti tarpusavio

konkurencijos, kitaip nepavyks suformuoti pasitikėjimo vieniems kitais ir bendradarbiavimo

klimato. Todėl šiame etape svarbiausia yra kooperacija ir bendradarbiavimas, kuris turi išlikti ir

toliau. Tačiau konkurencijos skatinimo esmė yra ta, jog klasterio dalyvių veikla turi būti

kokybiškesnė už tų, kurie nepriklauso klasteriui, be to, dėl bendrai apjungtų pajėgumų klasterio

nariai gali sutaupyti lėšų, kas padidina viso klasterio ir jo narių konkurencingumą. Visi klasterio

dalyviai suinteresuoti, kad kitų klasterio narių produktai ir paslaugos būtų kuo kokybiškesni, todėl

padės jiems to siekti.

Klasterio teikiama nauda jo dalyviams:

1. Klasterio įmonės − produktyvesnės:

� klasterių įmonės objektyviai yra pelningesnės;

� klasterio nariams lengviau ir pigiau gauti specializuotą informaciją;

� sukoncentruota kvalifikuota darbo jėga;

� konkurencija vidaus ir tarptautinėse rinkose;

� lengviau išeiti į kitas rinkas;

� bendros veiklos sinergijos efektas;

� bendro tiekimo galimybės;

� socializacija ir bendruomeninė kultūra.

2. Klasterizacija didina ne vienos įmonės, bet visos sistemos konkurencingumą.

3. Geresnės sąlygos inovacijoms.

Kūrybinių industrijų sektoriaus klasterizacijos galimybės

Nors Lietuvos ūkio ministerijos užsakymu 2003 metais buvo atlikta Lietuvos programinė

studija, kuria siekta išskirti klasterizacijai palankiausius sektorius, tuo metu kūrybinėms ir

kultūrinėms industrijoms nebuvo parodytas tinkamas dėmesys ir jos nebuvo išskirtos kaip vienas iš

klasterizacijai palankiausių ūkio sektorių. R. Jucevičius55 2009 metais atliko naują klasterizacijai

imlių ūkio sektorių studiją, kurioje KI sektorių nurodė kaip vieną iš potencialių sektorių

klasterizacijai:

� Mašinų ir prietaisų gamybos pramonė

� Medienos apdirbimo ir baldų pramonė

� Tekstilės ir aprangos pramonė

� Maisto ir gėrimų pramonė

� Chemijos pramonė

� IT ir komunikacinių technologijų sektorius

� Biotechnologijų sektorius

� Lazerių ir jų komponentų sektorius

� Poligrafija

� Kūrybin ės industrijos

� Sveikatinimas

� „Eko dimensija”

Užsienio šalyse KI sektoriui jau seniai skirtas deramas dėmesys, kadangi išsivysčiusios

valstybės anksčiau pastebėjo ir įvertino šių industrijų teikiamą naudą ekonomikai. Ypač didelį

dėmesį šiai ekonominei veiklai skiria Didžioji Britanija. Škotijoje kūrybinės industrijos sudaro

žymią dalį šalies ekonomikos ir ši dalis nuolat auga. Bene svarbiausias šio tipo veiklos bruožas yra

55 Jucevičius, R. Klasterių ABC, 2008

praktiškai neribotos galimybės kurti ir diegti inovacijas, tokiu būdu įgyjanti konkurencinį

pranašumą. Kadangi šių industrijų veiklos rezultatas glaudžiai susijęs su meninės kūrybos,

nacionalinės kultūros elementais, produktai sunkiai gali būti nukopijuoti, o produkcijos kūrime

dalyvaujančių aukšto lygio profesionalų dalyvavimas garantuoja aukštą pridedamąją vertę.

Šiuo metu Lietuvoje jau yra keletas perspektyvių iniciatyvų, turinčių potencialą burtis į savitus

klasterius. Viena iš iniciatyvinių grupių – Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija –

parengė studiją nacionalinei mokslo, studijų, meno ir verslo kompleksinei programai (NKP)

„Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės industrijos“. Nors šioje NKP pagrindinis dėmesys skiriamas

meninei dimensijai, akcentuojamos meninės raiškos sritys, vis dėlto reiktų atkreipti dėmesį į tokio

klasterio veiklos rezultatų – produktų eksporto potencialą. Tikslinga analizuoti galimybes, kaip

meno dimensiją susieti su šiuolaikinėmis technologijomis, tokiomis kaip lazeriai, mechatronika,

stiklo bei keramikos gamyba, informacinės technologijos, kompiuterija ir pan. Čia glūdi itin didelis

potencialas, galintis padėti praktikoje realizuoti Lietuvos inžinerinių mokslų rezultatus, skatinti

techninę kūrybą, ją humanizuoti.

Steigiant kūrybinius klasterius reikia žinoti jų privalumus ir galimybes56:

� kūrybinių industrijų bruožas – kurti ir diegti inovacijas, o per tai įgyti tvarų

konkurencinį pranašumą;

� kūrybiniai produktai sunkiai gali būti nukopijuoti;

� aukšto lygio profesionalų dalyvavimas klasterio veikloje garantuoja aukštą

pridedamąją vertę;

� dėl kūrybinių industrijų universalumo tikslinga analizuoti galimybes, kaip kūrybinį

verslą galima susieti su šiuolaikinėmis technologijomis, tokiomis kaip lazerių ir

optinės technologijos, stiklo bei keramikos gamyba ir pan.;

� kūrybiniai klasteriai sukuria tarptautinio bendradarbiavimo tinklus;

� kultūrinė įvairovė, laisva prekyba ir nevaržoma kūryba skatina atvirumą, naujų

kūrybinių asmenybių pritraukimą, inovatyvių idėjų generavimą;

Kad ir kokie akivaizdūs privalumai ir faktai rodo, jog inkubatoriai ir klasteriai yra labai svarbi

jėga vystant tiek KI, tiek ir kitas su verslumu sietinas sritis, šie dariniai mūsų šalyje kol kas kelią

skinasi sunkokai. Nors yra sudarytos pakankamai palankios politinės sąlygos, vien to neužtenka,

kad būtų galima įsteigti sėkmingai veikiantį ir regiono ekonomiką skatinantį meno inkubatorių ar

kūrybinį klasterį. Egzistuoja tam tikros prielaidos, taip pat darančios įtaką meno inkubatorių ir

klasterių plėtrai57:

56 Jucevičius, R. Klasterių ABC, 2008 57 Integruotos meno, mokslo, studijų ir verslo NKP „Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės industrijos“ galimybių studija, 2008

� gyvenamoji vietovė, kurioje veikia meno disciplinų formalaus arba neformalaus

švietimo ir ugdymo įstaigos ir egzistuoja galimybė panaudoti jų kūrybinį potencialą;

� egzistuoja realios ar potencialios meno ir verslo sintezės galimybės: galimybės

panaudoti veikiančių bendruomenių, taip pat kultūros, meninio ugdymo įstaigų ir

organizacijų kūrybinį potencialą, jį derinant su vietovėje esančiomis kūrybinio verslo

plėtros galimybėmis;

� kultūrinis paveldas;

� pozityvus socialinis kapitalas.

Kūrybinių ir kultūrinių industrijų tobulėjimo potencialas yra tikrai didelis, o jį panaudoti

galima pasitelkiant ne vien tik žmogiškųjų išteklių plėtros programas – KI sektoriaus plėtrą būtina

plėtoti ir kitais kanalais, pavyzdžiui, sudarant sąlygas įmonėms burtis į bendrus kompetencijų

tinklus, o viena iš tokių galimybių – įkurti kūrybinių ir kultūrinių industrijų klasterį. Klasteris turėtų

tapti ne tik įmonių bendro tikslo siekiančiu dariniu, tačiau ir aukštos kvalifikacijos žmogiškųjų

išteklių traukos centru, kuriame įvairių kūrybinių įmonių darbuotojai galėtų kelti savo

kompetencijas, dalintis patirtimi ir kitais būdais tobulėti.


Intelektinės nuosavybės apsaugos klausimas tampa vis aktualesnis dėl vis didėjančios

skaitmenizacijos – elektroninėje erdvėje patalpinama informacija arba produktas (idėja) neturi

nuosavybės apsaugos sistemos, o turint omenyje, kaip glaudžiai KI sektorius yra persipynęs su

šiuolaikinėmis technologijomos (tarp jų ir IRT), skatinant kūrybiškumo sklaidą Lietuvoje reikia

nepamiršti ir intelektinės nuosavybės apsaugos klausmų. ES struktūrinių fondų parama suteikia

galimybę nedidelei daliai KI sektoriaus verslų pasinaudoti galimybėmis gauti finansavimą

intelektinės nuosavybės apsaugai: priemonės Intelektas LT ir Intelektas LT+ suteikia galimybę

įsigyti patentus ar licencijas.

Klasterizacija kūrybiniam verslui suteikia daug privalumų: sektoriuje dominuojančios mikro

įmonės turi galimybę įsijungti į jungtinius kompetencijų tinklus, kur kiekvienas narys įneša savo

srities profesionalumą, taip prisidėdamas prie darnios aukštos pridėtinės vertės kūrimo grandinės.

Svarbiausi klasterio bruožai:

• Geografinė koncentracija

• Klasterius sudaro konkurencinės sėkmės sulaukę verslo dariniai bei organizacijos

• Klasteriai apima kritinei masei suformuoti pakankamą įmonių / organizacijų skaičių

• Panašūs klasteriai skirtingose šalyse turi panašių bruožų, tačiau nėra vienodi

• Klasteriai turi aiškiau ar sunkiau identifikuojamas ribas

• Klasteriai retai kada „telpa“ į standartines ūkio sektorių ar veiklos rūšių klasifikavimo

sistemas

• Klasteriai yra saviorganizuojantys dariniai

• Klasteriai kartu skatina ir įmonių konkuravimą, ir kooperavimąsi

Kūrybinio klasterio privalumai ir galimybės:

� kūrybinių industrijų bruožas – kurti ir diegti inovacijas, o per tai įgyti tvarų

konkurencinį pranašumą;

� kūrybiniai produktai sunkiai gali būti nukopijuoti;

� aukšto lygio profesionalų dalyvavimas klasterio veikloje garantuoja aukštą

pridedamąją vertę;

� dėl kūrybinių industrijų universalumo tikslinga analizuoti galimybes, kaip kūrybinį

verslą galima susieti su šiuolaikinėmis technologijomis, tokiomis kaip lazerių ir

optinės technologijos, stiklo bei keramikos gamyba ir pan.;

� kūrybiniai klasteriai sukuria tarptautinio bendradarbiavimo tinklus;

� kultūrinė įvairovė, laisva prekyba ir nevaržoma kūryba skatina atvirumą, naujų

kūrybinių asmenybių pritraukimą, inovatyvių idėjų generavimą;

6.3. Kūrybinių ir kultūrini ų industrijų sukuriama socialinė ir visuomeninė nauda

Kultūros politika yra svarbi visuomenės gyvenimo dalis, kurios skatinimas daro teigiamą įtaką

šalies ūkio, ekonomikos ir visuomenės raidai. Kultūros finansavimo principas, iš dalies finansuojant

kultūros projektus, yra itin svarbus valstybės kultūros politikos įgyvendinimui. Deja, esamas

kultūros politikos reglamentavimas ir finansavimo principo įgyvendinimas nesudaro prielaidų

efektyviam, koordinuotam ir sklandžiam minėto finansavimo principo vykdymui. Norint

išsiaiškinti, kokia yra šiandieninė kultūros įstaigų valdymo situacija ir kokia turėtų būti, siekiant

efektyviai koordinuoti KI sektoriaus plėtojimo politiką, reikia išanalizuoti dabartinį kultūros

politkos valdymo modelį.

Lietuvai įstojus į ES kultūros politika nebuvo reformuota, kadangi kiekvienos valstybės

kultūros, švietimo ir sveikatos apsaugos sritys buvo paliktos nacionalinių vyriausybių galioje.

Būtent šiose srityse kyla daugiausia problemų, todėl Lietuvai jau seniai atėjo metas pasekti vakarų

Europos valstybių pavyzdžiu ir savo kultūros politiką pertvarkyti remiantis gerosios praktikos

pavyzdžiais – būtina restruktūrizuoti, optimizuoti kultūros ir kūrybos organizacijų tinklą.

Dėl kūrybinių ir kultūrinių industrijų specifikos, daugialypės sandaros bei jų sampratos

skirtingose šalyse įvairumo vienareikšmiškai apibrėžti sektoriaus ribas yra sudėtinga net ir tada, kai

kalbama apie kūrybinį sektorių siaurąja, tradicine – meno ir kultūros prasme. Lietuvos kultūros

politika apima būtent siaurąją KI sektoriaus dalį, tačiau R. Makselis nurodo58, jog KI sektorių

apimanti politika yra mažiausiai trijų skirtingų politinių interesų susikirtimo laukas, kurį būtų

galima pavaizduoti maždaug tokiu būdu:

6.3.1.1 pav. Politinių interesų susikirtimo laukas ir KI politika

Šaltinis: Makselis, R. Lietuvos kultūros įstaigų valdymas kūrybinių industrijų plėtojimo pagrindu.

6.3.1.1 pav. pateiktoje schemoje pavaizduotos trys, autoriaus nuomone, svarbiausios politikos

sritys, labiausiai įtakojančios KI sektoriaus raidą. R. Makselis labai puikiai apibūdina situaciją, kaip

KI sektoriaus verslo subjektai yra susiję mažiausiai su trimis 6.3.1.1 pav. pavaizduotomis politikos

58 Makselis R. Lietuvos kultūros įstaigų valdymas kūrybinių industrijų plėtojimo pagrindu.

sritimis: pavyzdžiui, rašytojų sąjunga, kaip meno kūrėjų organizacija, gali pretenduoti tik į Kultūros

ministerijos finansavimą (1), bibliotekos taip pat priklauso Kultūros ministerijos kompetencijai (2),

o leidybos sektoriaus verslo subjektai (3) ne tik gauna Kultūros ministerijos paramą konkretiems

lietuvių literatūros projektams įgyvendinti, bet taip pat yra remiami Ūkio ministerijos, kuri, kaip ir

Kultūros ministerija, skiria paramą leidėjų dalyvavimui tarptautinėse knygų mugėse. Čia prisideda

ir užsienio politika, kurios užduotis – kurti palankų šalies įvaizdį. Taigi, KI subjektai, užsiimdami

skirtingomis veiklomis turi būti globojami bendromis pastangomis suvienijant įvairių sričių

politinius interesus.

Tačiau šis požiūris neleidžia įvertinti toliau nuo verslo esančio kultūros sektoriaus (meno

kūrėjai, jų organizacijos, bibliotekos, muziejai, kultūros centrai) reikšmės kūrybinėms industrijoms,

nes jis tiesiog nepatenka į dėmesio lauką. Švedijoje išskiriamos patirties industrijos modelyje meno

ir kultūros įstaigos bei organizacijos yra prie pat kūrybiškumo proceso – arčiau kūrybos ištakų tėra

tik pats kūrėjas, menininkas, kuriam kūryba pirmiausia yra jo itin individuali veikla, tik po to seka

kitos įvairios su kūriniais susijusios veiklos. Švedijos patirties industrijų modelyje akcentuojama,

jog kultūrinis branduolys visada yra pagrindas, sudarantis sąlygas atsirasti ekonominei kultūros

pusei, bet jokiu būdu ne atvirkščiai – nei technologijos, nei industrijos savaime nieko negali sukurti.

Vadovaujantis šiuo požiūriu visos kultūros įstaigos yra kūrybinių industrijų dalis, nors ne visos

kūrybinės industrijos patenka į ekonomikos politikos akiratį.

Lietuvos kūrybos ir kultūros politikos formuotojai turi suprasti, jog KI sektorius šaliai duoda

įvairios naudos – kūrybinių industrijų imlumas inovacijoms, lankstumas bei sugebėjimas integruotis

į kitų sektorių vertės kūrimo grandines padeda plėtoti valstybės ekonomines ir socialines sritis.

Kultūros stygius visuomenėje labai pasijunta pašalinus kultūrą iš bendruomenės gyvenimo, ta

bendruomenė netenka labai svarbios rišamosios medžiagos – tapatybės mechanizmo; pašalinus

kultūrą iš aplinkos, mes taip pat labai nuskurdinami, ta aplinka tampa pilka, neįkvepianti ir liūdna.

Ekonominio sunkmečio ir socialinių problemų kamuojama Lietuva turi įrodyti, jog KI

sektorius nėra tik lėšas pritraukiantis, bet ir tiesioginę bei netiesioginę įtaką ekonomikos vystymuisi

turinti sritis, nuolatinis ir būtinas socialinio gyvenimo veiksnys, lydėjęs visuomenę visais laikais –

sektoriaus sukuriama nauda gali būti sėkmingai panaudota ne tik skatinant šalies ekonomiką, bet ir

gerinant bendrą valstybės socialinį klimatą. Pastaruoju metu atliekami KI sektoriaus tyrimai rodo,

jog kultūriniai renginiai, visuomenės įtraukimas į kultūrą prisideda prie ekonominės gerovės

kūrimo, mažina nusikalstamumą, skatina verslą. Ten, kur kultūra yra dinamiška, didesnė ir žmonių

koncentracija, klesti aplinkiniai restoranai ir vietiniai verslai. Kaip tik šias kultūros ypatybes ir

būtina akcentuoti, o ne tai, kad jos išlaikymas reikalauja mokesčių mokėtojų pinigų. Dažnai tuo

apsiriboja ir pačių kultūrininkų kalbėjimas: kultūra yra vertinga pati savaime ir turi būti išlaikoma

valstybės.

6.4. Projektinės veiklos KI sektoriuje finansinė-ekonominė nauda

Kalbant apie ekonominę KI naudą, ją galima išskaidyti į tiesioginius ir netiesioginius

ekonominius efektus, kuriuos šalies ūkiui suteikia kūrybinė veikla.

Tiesioginiai efektai yra matuojami įdarbinimo lygiu, poveikiu šalies BVP ir t.t., o šių efektų

poveikis ES šalyse yra vis labiau jaučiamas. Tiesioginiai efektai (ekonominės gerovės kūrimas)

jaučiami, kuomet atskiros industrijos integruojasi į bendras vertės kūrimo grandines (pvz., dizainas,

leidyba, marketingas), be to tiesioginius KI efektus ekonomikai išmatuoti nėra sudėtinga. Tačiau

problemos kyla tada, kai reikia tiksliai apibrėžti kultūros industrijų ribas – kai kurios ES šalys į KI

sektorių neįtraukia vyriausybės finansuojamų organizacijų, tačiau viešųjų ir privačių kultūros

įstaigų bendradarbiavimo ryšiai yra labai svarbūs, todėl valstybines kultūros įstaigas derėtų priskirti

KI. Tiesioginių KI sektoriaus efektų įtaka Lietuvos ekonomikai aptariama skyrelyje 6.5.

Netiesioginiai efektai pasireiškia tuomet, kai su kultūra susiję kūrybinės veiklos daro įtaką

kitoms socialinėms ir, ypač, ekonominėms sritims. Vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių – kultūros

paveldo įtaka pritraukiant atvykstamąjį turizmą, kas kelia šalies ekonomiką, be to, turizmo srautai ir

atnešamos pajamos daro įtaką ir kitų sektorių veiklai – kavinės, barai, naktiniai klubai, taksi

paslaugų įmonės ir t.t. Ne tik plūstantys turistai yra pritraukiami kultūros paveldo – kūrybiniai

kvaltalai miestuose galėtų neatpažįstamai pakeisti miestų veidus. Menai, kultūra ir jos vertybės bei

kūrybinė veikla sukuria aplinką, kurioje verslas vystosi sparčiau, skatindamas socialinę sanglaudą,

ir tai yra svarbus netiesioginis efektas ekonominiam šalies gyvenimui.

Negana to, dizainas padeda kurti naujus produktus ir paslaugas geriau bei įgalina tai padaryti

keliais būdais: nauji produktai lengviau prisitaiko kintančiomis ekonomikos globalizacijos

sąlygomis, tampa pigesni, ilgiau tarnaujantys ir, kas be ko, draugiškesni aplinkai. Geras to pavyzdys

– kompanijos Phillips sukurtas produktas „kėlimosi šviesa“ (angl. Wake-up Light), kurio idėja yra

labai paprasta: kambario apšvietimas įjungiamas besikeliančiajam nuspaudus žadintuvo išjungimo

mygtuką. Tai tik paprastas pavyzdys, ką gali kūrybinė ekonomika.

Kūrybinės industrijos taip pat turi ir kitų sripraus poveikių netiesioginių efektų ekonomikai,

kurie yra giliai įsikverbę į modernias ekonomikas, ypatingai per menų sritį. Įkvėpimas dažnai

prasideda nuo eksperimentinio meno, į veiklą įtraukdamas vis daugiau meną mėgstančių žmonių,

įkvėpdamas dizainerius, režisierius, vartotojus. KI sektorius gali būti puikiu verslo inovacijų

šaltiniu, kadangi kūrybinės veiklos naujų produktų gamybai sukuria naujus būdus, kurie vėliau gali

būti pritaikyti ir kituose ekonomikos sektoriuose, tačiau svarbiausia yra tai, jog kūrybinė veikla

sukuria naujus procesų vystymo modelius, strategijas ar net verslus. Trumpai tariant netiesioginiai

KI sukuriami efektai yra labai svarbūs, nors ir nėra išmatuojami.

Kūrybinis darbas sudaro prielaidas spartesniam pajamų augimui, kadangi kuria didesnę

pridėtinę vertę ir suteikia ilgalaikį konkurencinį pranašumą. Akivaizdu, jog Lietuvos ekonominė

politika turėtų labiau skatinti kūrybines veiklas, kad jos skatintų vis didesnę ekonomikos dalį.

Lietuvai būtų būtų naudinga egzistuojančias pramonės įmones praturtinti kūrybinėmis

industrijomis jose pačiose – čia pasitarnautų KI sektoriaus lankstums ir sugebėjimas vertikaliai

integruoti kūrybinius darbuotojus į kitus sektorius. Tradicinių pramonės šakų įmonės turėtų priimti

vis daugiau kūrybinių asmenybių, kas suteiktų papildomos pridėtinės vertės tradicinėmis

technologijomis grindžiamai veiklai.

Norint tinkamai išnaudoti turimą KI sektoriaus potencialą, būtina žinoti, kokiomis kryptimis

yra tikslinga plėtoti kūrybines veiklas:

� Deramų statistinių rodiklių, apibūdinančių KI aprėptį ir veiklos parametrus, sistemos

sukūrimas ir įteisinimas;

� Taikomieji tyrimai ir eksperimentiniai projektai, integruojantys meno bei kultūros

medžiagą į tradicinės Lietuvos pramonės šakas (dizainas ir t.t.);

� Kultūros vartojimo bei šiuolaikinės vartojimo visuomenės procesų Lietuvoje tyrinėjimai;

� Kūrybinių industrijų darbuotojų socialinės aplinkos ir problemų (intelektinės ir autorinės

teisės apsauga ir t.t.) tyrinėjimai bei rekomendacijos;

� Kūrybinių ir vietos bendruomenių bei meno pasaulių formavimosi procesai ir jų įtaka

kūrybinės ekonomikos potencialo didinimui;

� Kūrybinio žmogiškojo kapitalo formavimas ir lavinimo sistemos tobulinimas.

Pabaigai galima apibendrintai išskirti šiuos pagrindinius privalumus, kuriuos ekonomikai gali

suteikti sparčiai besivystantis kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorius:

� dideliu augimo potencialu pasižyminčio stipraus ūkio sektoriaus susiformavimas ir galimas poveikis kitiems sektoriams;

� ekonominių ir socialinių sričių sanglaudos galimybė šalies regionuose;

� teigiamas poveikis šalies ir regiono įvaizdžiui;

� kūrybiškumo ir naujovi ų sklaida visuomenėje;

� kūrybiškų profesionalų vaidmens stiprėjimas įmonėse, organizacijų kultūros pokyčiai.

6.5. KI sektoriaus indėlis į šalies biudžetą ir BVP ilgalaikėje perspektyvoje

3 skyriuje atlikta kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus analizė parodė, jog šis sektorius

vaidina vis svarbesnį vaidmenį Lietuvos ekonomikoje – 2009 metais KI sukūrė daugiau nei 6%

BVP, o jame dirbo net apie 5% visų šalies dirbančiųjų. Analizuoti KI sektoriaus duomenys buvo

atrinkti Statistikos departamento pagal tai, kokia yra įmonių pagrindinės veiklos rūšis. Dėl šios

priežasties statistiniai duomenys gali atspindėti ir nevisiškai tikslią informaciją, kadangi dalis

įmonių gali užsiimti ne tik kūrybine veikla, bet ir kitomis veiklomis. Tačiau, turint omenyje tai, jog

KI sektoriuje vyrauja smulkusis verslas, tikėtina, jog labai mažos ir mažos įmonės didžiąją pajamų

dalį gauna būtent iš pagrindinės veiklos, taigi Statistikos departamento pateikiamus duomenis

galima laikyti pakankamai tiksliais.

Finansų ministerija prognozuoja (žr. 6.5.1 lent.), jog Lietuvos realusis BVP 2010 metais augs

1,6%, o 2011 metais – 2,8%59 (prognozuojamas BVP to meto kainomis augimas atitinkamai 4% ir

3,2%). Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis taip pat augs – jau 2011 metais planuojamas

vidutinio atlyginimo „ant popieriaus“ didėjimas. Šie Finansų ministerijos prognozuojami

makroekonominių rodiklių pokyčiai bus įvertinami atliekant KI sektoriaus indėlio į Lietuvos

nacionalinį biudžetą bei BVP prognozę.

6.5.1 lentelė. Finansų ministerijos sudarytos Lietuvos finansinių ekonominių rodiklių

projekcijos

Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai Projekcija 2010-09

Makroekonominiai rodikliai 2009 2010 2011 2012 2013

BVP augimas / grandine susietos apimties augimas, proc. -14,8 1,6 2,8 1,2 2,4

BVP augimas to meto kainomis, proc. -17,2 4 3,2 3 5,5

Vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio indeksai, ankstesnis laikotarpis = 100

95,6 95,7 101,8 102,5 104,5

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, Lt 2056 1967,7 2003,3 2053,7 2146,5

Vidutinis metinis užimtųjų skaičius 1415,9 1329,0 1342,3 1358,4 1385,6 Šaltinis: Finansų ministerija. (http://www.finmin.lt/)

Atsižvelgiant į šių rodiklių prognozines projekcijas galima teigti, jog Lietuvos ekonomikos

situacija ženkliai keistis neturėtų, taigi KI sektoriaus 2009 metais užimamos pozicijos kuriant BVP

taip pat keisis tik nežymiai. Siekiant įvertinti kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus įtaką

šalies ekonomikai, prognozė bus atliekama remiantis šiomis prielaidomis:

� Kūrybinio sektoriaus darbuotojų skaičius 2006 – 2009 metais didėjęs vidutiniškai po 4,7% kasmet, nuo 2010 metų didės po 5% kasmet;

� KI sektoriaus verslo subjektų pajamos augs po 12% kasmet (2008 m. augo 13,4%, 2009 – 9,5%);

� Visi KI sektoriaus darbuotojai mokės pajamų mokesčius, darbdaviai – socialinio draudimo įmokas (darbo vietos išlaikymo kaštai);

� Darbuotojai 20% savo grynųjų pajamų išleis netiesioginiams mokesčiams (PVM, akcizas).

59 Finansų ministerijos pagrindinių makroekonominių rodiklių prognozės (http://www.finmin.lt/web/finmin/aktualus_duomenys/makroekonomika)

2006-2009 metų laikotarpiu Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus įmonėse ir

įstaigose dirbančių darbuotojų skaičius nuolat augo – buvo fiksuojamas vidutinis metinis 4,7%

darbuotojų prieaugis. Šalies ūkį stipriai paveikusi ekonomikos recesija, atrodytų, turėjo tik nedidelę

įtaką KI sektoriui – jame darbuotojų skaičius ne tik nemažėjo, bet ir sugebėjo išaugti dar 5,7%. Iš

pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog KI sektoriaus darbuotojų skaičius nuo 2010 metų atsigaunant

ekonomikai turėtų augti dar daugiau, tačiau Finansų ministerijos pagrindinių makroekonominių

rodiklių projekcijų duomenys rodo bendrą Lietuvos užimtųjų skaičiaus mažėjimo tendenciją –

žaibiškai auganti emigracija siaurins dirbančiųjų gretas, dėl ko šalies ūkiui atsigauti bus dar

sunkiau. Atsižvengiant į Finansų ministerijos darbo rinkos prognozių tendencijas galima tikėtis, jog

KI sektoriaus užimtųjų skaičius 2010 – 2013 metų laikotarpiu augs ne taip sparčiai, kaip galėtų.

Artimiausiu metu priėmus reikiamus politinius sprendimus ir atlaisvinus galimybes KI

verslams gauti finansinę ir nefinansinę paramą bei kurti naujas darbo vietas, KI sektoriaus

darbuotojų skaičius 2010-2013 metais galėtų ir toliau didėti, kadangi žmones vilioja galimybės

dirbti patinkantį, įdomų, kūrybišką darbą, be to, KI sektorius suteikia dideles galimybes tobulėti ir

nuolat augti. Pačio sektoriaus perspektyvos ir potencialas taip pat byloja ir apie artimiausiu metu

didėsiančius atlyginimus, todėl tai taip pat yra vienas iš žmogiškojo kapitalo traukos veiksnių.

Numatant, jog Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų politinė situacija ims gerėti artimiausiu

metu, galima ir toliau tikėtis nuosaikaus darbo jėgos didėjimo šiose industrijose – prognozuojamas

darbo jėgos skaičius turėtų augti mažiausiai po 5% kasmet (6.5.1 pav.).

50.000

55.000

60.000

65.000

70.000

75.000

80.000

85.000

90.000

2005 2006 2007 2008 2009 2010* 2011* 2012* 2013*

Faktinis darbuotojų skaičius Prognozuojamas darbuotojų skaičius

6.5.1 pav. KI sektoriaus darbuotojų skaičiaus dinamika 2007 – 2009 m. ir prognozė 2010 – 2013 m.

Užimtųjų skaičiaus didėjimas KI sektoriuje ir bendro Lietuvos dirbančiųjų skaičiaus

mažėjimas lems vis didėjančią kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus įtaką šalies ekonomikai. 2005

metais KI sektoriuje dirbo beveik 4% visų Lietuvos dirbančiųjų, o 2009 metais ši dalis išaugo iki

5%. KI sektoriaus skatinimo politikos perspektyvos bei dirbančiųjų šiame sektoriuje skaičiaus

didėjimo prognozės leidžia teigti, jog jau 2013 metais KI sektoriuje turėtų dirbti kiek daugiau nei

6% visų Lietuvos užimtųjų (6.5.2 lentelė).

6.5.2 lentelė. KI sektoriaus darbo išteklių statistika ir prognozės

2005 2006 2007 2008 2009 2010* 2011* 2012* 2013*

Darbuotojų skaičius 58.149 59.605 62.343 66.093 69.883 73.377 77.046 80.898 84.943

Vidutinis metinis dirbančiųjų skaičius

Lietuvoje, tūkst. 1473,9 1499,0 1534,2 1520,0 1415,9 1329,0 1342,3 1358,4 1385,6

KI darbuotoj ų dalis nuo visų Lietuvos

dirbančiųjų 3,95% 3,98% 4,06% 4,35% 4,94% 5,52% 5,74% 5,96% 6,13%

Kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriaus įtakos ekonomikai didėjimas pasireikš ir kitais

rodikliais – KI sektoriaus skatinimas ir jo plėtra leidžia tikėtis, jog bendros kūrybinio verslo

subjektų pajamos ir toliau augs. 6.5.2 paveiksle pavaizduotas kūrybinių ir kultūrinių industrijų

sektoriaus pajamų augimas iki 2009-ųjų bei šio sektoriaus pajamų prognozė 2010-2013 metams.

3.000

4.000

5.000

6.000

7.000

8.000

9.000

10.000

2007 2008 2009 2010* 2011* 2012* 2013*

Mln

. L

t.

Faktinės KI sektoriaus pajamos Prognozuojamos KI sektoriaus pajamos

6.5.2 pav. KI sektoriaus pajamų augimas 2007 – 2009 m. ir prognozė 2010 – 2013 m.

2007-2009 metų laikotarpiu KI sektoriaus pajamos augo vidutiniškai po beveik 11,5% kasmet,

nežiūrint į tai, jog šalyje ekonomika buvo giliame sąstingyje. Tai dar kartą įrodo, jog KI sektorius

turi labai didelį potencialą skatinant ekonomiką. Vien 2009 metais KI subjektų pajamos augo 9,5%,

todėl, prisidedant valstybės politikai galima tikėtis, jog 2010-2013 metais KI pajamos didės ne

mažiau kaip po 12% kasmet. Atsižvelgiant į Finansų ministerijos pateikiamas makroekonominių

rodiklių projekcijas iki 2013 metų bei prognozuojamą kūrybinio sektoriaus pajamų augimą galima

teigti, jog artimiausiais metais KI indėlis kuriant šalies BVP dar labiau išaugs (6.5.2 lentelė).

6.5.3 lentelė. KI sektoriaus indėlis kuriant Lietuvos BVP, mln. Lt.

Mln. Lt. 2007 2008 2009 2010* 2011* 2012* 2013* KI sektoriaus pajamos

4.685,53

5.313,22

5.816,94

6.514,97

7.296,77

8.172,38

9.153,06

BVP to meto kainomis

98.669,12

111.482,65

91.525,92

95.186,96

98.232,94

101.179,93

106.238,92

KI dalis BVP, % 4,75% 4,77% 6,36% 6,84% 7,43% 8,08% 8,62%

Turint omenyje, jog KI sektoriaus darbuotojų skaičius augs, jų bei darbdavių į biudžetą

sumokamų mokesčių dalis taip pat turi išaugti. 2009 metais KI sektoriaus darbuotojai į valstybės

biudžetą sumokėjo 31,73 mln. Lt. mokesčių, o darbdaviai savo ruožtu – 44,54 mln. Lt. (6.5.4

lentelė). Atsižvelgiant į vidutinio darbo užmokesčio prognozes galima paskaičiuoti, jog 2013 metais

(jeigu nesikeis mokesčių politika) KI sektoriaus darbdavių ir darbuotojų kartu sumokami socialiniai

mokesčiai išaugs kiek daugiau nei 20 mln. Lt. Remiantis kita prielaida, jog darbuotojai didžiąją

savo pajamų dalį išleidžia prekėms ir paslaugoms įsigyti, už kurias sumoka pridėtinės vertės

mokestį (PVM, nuo 2009 metų rugsėjo padidintą iki 20%), galima teigti, jog penktadalį savo

pajamų KI darbuotojai netiesioginių mokesčių pavidalu sumoka valstybei. 2009 metais dirbantieji

KI sektoriuje valstybei sumokėjo apie 22,4 mln. Lt. taigi, susumavus KI sektoriaus darbuotojų ir

darbdavių kartu mokamus mokesčius galima įvertinti KI sektoriaus daromą įtaką biudžeto

pajamoms – 2009 m. KI mokesčių dalis sudarė 0,31% Lietuvos biudžeto pajamų.

6.5.4 lentelė. KI sektoriaus darbdavių ir darbuotojų sumokami mokesčiai, mln. Lt.

Mln. Lt. 2009 2010* 2011* 2012* 2013* Darbuotojų sumokami pajamų ir soc. dr. mokesčiai 31,73 31,88 34,08 36,69 40,26

Darbdavių sumokami soc. dr. ir garantinio fondo mokesčiai

44,54 44,76 47,85 51,50 56,52

KI bendrai sumokami socialiniai mokesčiai į biudžetą 76,27 76,64 81,93 88,19 96,78

KI darbuotoj ų sumokami netiesioginiai mokesciai 22,39 22,50 24,05 25,89 28,41

KI sektoriaus sumokami mokesčiai (išskyrus pelno mokestį) 98,66 99,14 105,98 114,08 125,20

Biudžeto pajamos (su ES išmokomis), mln. Lt 31.543,9 24.398,9 25.848,0 26.577,0 25.808,0

KI mokesčių indėlis į biudžetą 0,31% 0,41% 0,41% 0,43% 0,49%

Remiantis KI sektoriaus darbo jėgos prognoze, 2010 m. KI subjektų ir darbuotojų sumokami

netiesioginiai bei soc. draudimo mokesčių dalis sumažėjusiame valstybės biudžete sudarys apie

0,41%, o iki 2013 metų ši dalis išaugs beveik iki pusės procento. Nors tai nėra reikšminė biudžeto

pajamų dalis, vistik turint omenyje, jog vidutiniškai apie 60% biudžeto pajamų sudaro mokestinės

pajamos, įvertinus tai galima manyti, jog 2013 metais KI darbdavio ir darbuotojo mokamų soc.

draudimo ir pajamų mokesčių bei darbuotojų sumokamų netiesioginių mokesčių suma sudarys apie

1% visų biudžeto mokestinių pajamų. O įvertinus ir tai, jog KI subjektai valstybei mokės pelno bei

PVM mokesčius, KI įtaka biudžetui dar labiau išauga. Pelno ir sumokamo pelno mokesčio

prognozės nėra tikslingos, kadangi, pirmiausia, nėra tikslios informacijos apie KI sektoriaus

subjektų grynąjį pelningumą, be to, dalis subjektų yra individualios įmonės ar verslininkai pagal

verslo pažymėjimą, statistikos departamento dažnai neįtraukiami į verslo statistiką, taigi tiksliai

apskaičiuoti ir įvertinti viso sektoriaus pelną yra tikrai sudėtinga.

Galiausiai, įvertinus atliktas KI sektoriaus raidos prognozes, galima teigti, jog su valstybės

pagalba šis sektorius turi dideles galimybes tapti pirmaujančiu Lietuvos ekonomikos sektoriumi,

darančiu didelę įtaką kitų sektorių raidai, socialinam šalies klimatui.

7. Išvados

• Kūrybinės ir kultūrinės industrijos atskirose valstybėse yra identifikuojamos naudojant skirtingas metodikas,

paremtas skirtingais požiūriais į KI veikimo principus ir kūrybinės veiklos rezultatų kilmę. Plačiausiai yra

traktuojama Jungtinių Tautų (JT) prekybos ir vystymosi konferencijos (UNCTAD) sudaryta kūrybinės

ekonomikos klasifikacija, apimanti praktiškai visas sritis, kurias apima ir kitos metodologijos.

• Rengiant vieningą politiką ir kuriant KI finansavimo sistemą reikia parengti ir patvirtinti lėšų, skirtų KI

sektoriaus projektams dalinai finansuoti, planavimo metodiką, nustatant atskiroms KI sektoriaus sritims

skiriamą biudžeto ir ES struktūrinių ir kitų fondų asignavimų dalį, specialius KI sektoriui taikomus projektų

atrankos kriterijus, prioritetus, vykdytojus, bendradarbiavimo sistemą su kitomis institucijomis. Nauja

kūrybinių ir kultūrinių industrijų valdymo politika turėtų numatyti už KI sektorių bendrai atsakingų

institucijų atsakomybių sritis (vadovaujantis tarpinstituciniais veiklos planais), taip pat užtikrinti politinį

tęstinumą.

• Vienas iš stipriųjų kūrybinių industrijų bruožų, palyginus su tradicine pramone, yra lankstumas, kadangi šis

sektorius sugeba greitai prisitaikyti prie dinamiškai kintančios aplinkos ir plūstančių naujovių. Kitas KI

bruožas – imlumas žmogiškiesiems ištekliams, t.y. – šio sektoriaus pridėtinės vertės kūrime didžiąja dalimi

dalyvauja žmogiškasis kapitalas, turimi intelektiniai ištekliai. Kūrybinis sektorius taip pat pasžymi tuo, jog

jis yra labai persipynęs su kitais sektoriais, nes kūrybinė veikla yra reikalinga tiek maisto, tiek chemijos ar

mašinų gamybos pramonės šakose. Dėl šios priežasties KI veikia kaip ekonomikos multiplikatorius,

spartinantis viso šalies ūkio augimą, sukuriantis daugiau darbo vietų ir gerinantis socialinį šalies klimatą.

• KI sektorius yra glaudžiai priklausomas nuo savo aplinkos: įmonių grupės įkvėpimo semiasi iš vietinių

ekonominių ir socialinių ryšių, KI subjektai yra įleidę šaknis vietos teritorijose ir palaiko glaudžius santykius

su švietimo ir profesinio rengimo sistemomis. Siekiant paskatinti regioninį KI augimą būtina stiprinti ryšį

tarp socialinių kūrybinių grupių plėtojimo ir darbo sąlygų KI sektoriuje gerinimo.

• Kūrybinės ir kultūrinės industrijos yra sektorius, turintis palankias savybes jungimuisi į uždarus kūrybinius

branduolius: KI subjektas yra maža, lanksti, gerus specialistus turinti ir aukštą pridėtinę vertę kurianti

inovatyvi įmonė, intensyviai nudojanti naująsias technologijas ir skatinanti inovacijų kūrimą. Slėniai, mokslo

ir technologijų parkai – tai galimybė ne tik kūrybiniams verslams įsijungti į jungtinių kompetencijos centrų

veiklą, bet ir jau veikiantiems mokslo ir verslo bendradarbiavimo dariniams tai suteikia galimybę vertės

kūrimo grandinę papildyti nauju kūrybiniu požiūriu.

• Kūrybinėse ir kultūrinėse industrijose didelę dalį sukuriamos pridėtinės vertės sudaro darbo jėgai išlaikyti

reikiamos išlaidos – darbo užmokestis ir socialiniai atskaitymai, kadangi gamybai šiame sektoriuje labiausiai

reikia darbo jėgos ir žmogiškojo kapitalo. KI nuo kitų sektorių skiriasi ir vidutiniu darbo jėgos

produktyvumu bei nepilnu darbo etatu dirbančiųjų dalimi nuo visų KI sektoriaus darbuotojų.

• Kūrybinės ir kultūrinės industrijos jau dabar vaidina reikšmingą vaidmenį šalių ekonomikose – sektoriuje

dirba apie 3% ES darbo jėgos (2008 m. duomenimis), o šis sektorius sukuria apie 3,3% viso ES BVP.

Darbuotojų, dirbančių KI sektoriuje skaičius – 6,7 mln, KI prekių ir paslaugų eksportas sudaro daugiau nei

4,2% viso išorinio ES eksporto. Lietuvoje, tuo tarpu, ekonominis sunkmetis suteikė galimybę kūrybinėms

sritims dar labiau išauginti savo įtak – 2009 metais Lietuvos KI sektoriaus įmonių sukuriamo vidaus

produkto dalis valstybės BVP viršijo net 6% ribą. Nors 2009 metais veikiančių subjektų skaičius šiame

sektoriuje sumažėjo, tačiau iki beveik 70 tūkst. išaugo jame dirbančiųjų skaičius, kas sudarė beveik 5%

Lietuvos dirbančiųjų.

• Svarbiausias miestas Lietuvos KI sektoriui yra Vilnius – sostinėje susikoncentravę beveik 50% KI verslų, o

jų sugeneruojamų pajamų dalis su daro net beveik 70% visos Lietuvos KI ūkio subjektų apyvartos. Vilniuje

kūrybinė ekonomika klesti labiausiai – šiame mieste netoli 13 procentų įmonių yra kūrybinės, o tokia pati

dalis visos sostinės darbo jėgos dalis dirba šiose įmonėse.

• Lietuvos regionų, išskyrus Vilnių, situacija yra prastesnė, nei buvo manyta iki tol – vieninteliame Kaune KI

situacija pagal daugumą KI analizės pjūvių yra panaši arba geresnė nei bendra Lietuvos situacija (bendrus

rodiklius ženkliai įtakoja Vilniaus miesto KI sektorius), o Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje KI sektoriaus

pasiekimai palyginti menki. Vilniaus miesto įtaka jaučiama ir apjungus visų penkių didžiausių miestų KI

statistiką: analizuojamuose didmiesčiuose sugeneruojama daugiau nei 90 procentų KI pajamų, juose įsikūrę

75 procentai visų KI ūkio subjektų.

• Lietuvai, turinčiai mažą vidaus rinką, norint paskatinti KI sektoriaus augimą būtina vystyti šio sektoriaus

sukuriamų prekių ir paslaugų eksportą. Tačiau tam neužtenka turėti vien puikių menininkų ir kitų kūrėjų,

kadangi menininkai nėra gabūs verslininkai. Kūrėjų ir verslo atstovų bendradarbiavimas gali būti tas

faktorius, kuris padės išnaudoti turimą Lietuvos KI sektoriaus potencialą, todėl tam būtina skirti daug

dėmesio ir skatinti įvairias meno ir kūrybos bei verslo bendradarbiavimo formas. Šios formos – tai,

pirmiausia, bendra meno ir verslo „minkštoji“ infrastruktūra (KI inkubatoriai, meno, mokslo ir technologijų

parkai, slėniai, informaciniai centrai ir kt.) kurioje įsikurtų bei jos teikiamomis paslaugomis bendrai

naudotųsi įvairūs jungtiniai kūrybos ir verslo dariniai (klasteriai, asociacijos, bendradarbiavimo tinklai ir kt.).

Sukūrus meno ir verslo bendradarbiavimo skatinimo priemones Lietuvos KI sektoriui būtų sudarytos geros

galimybės sėkmingai vystyti kūrybinių prekių ir paslaugų komercializavimą bei eksportą į kitas šalis taip

skatinant visos Lietuvos ūkio augimą.

• Klasterių, mokslo ir technologijų parkų, slėnių bei menų inkubatorių kūrimui ir vystymui skirta ES parama

ženkliai prisidėtų prie bendro Lietuvos KI sektoriaus augimo, kadangi būtų sudarytos geros sąlygos KI

verslams integruotis į bendras vertės kūrimo grandines, taip sukuriant aukštos kokybės ir didelio

konkurencingumo produktus ar paslaugas, galinčias sėkmingai skverbtis į užsienio rinkas.

• ES numatytos priemonės ir skiriamas finansavimas KI sektoriui dar nėra toks, kokio reikėtų Lietuvai, tačiau

mes patys pirmiausia turime iš naujo perskirstyti prioritetus, kam ir kiek ES paramos turėtų tekti 2014-2020

metų finansinės perspektyvos metu. Kūrybinėms ir kultūrinėms industrijoms, kaip pagrindui siekiant sukurti

žinių ekonomiką, turi būti skiriamas ne tik politinis dėmesys, bet ir numatytos atskiros finansavimo

programos, skatinsiančios kūrybinį verslą suklestėti ir paskatinti kitų sektorių augimą.

• Svarbiausios strateginės kryptys teikiant paramą kūrybiniam smulkiajam ir vidutiniam verslui yra šios:

o Teisinių ekonominių sąlygų sudarymas fizinės infrastruktūros plėtotei.

o Nefinansinę paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui plėtoti teikiančios institucinės infrastruktūros

sukūrimas ir tobulinimas.

o Informacijos rinkimo, analizės ir sklaidos sistemos sukūrimas.

• Kūrybinės ir kultūrinės industrijos prie Lietuvos ūkio plėtros strategijos gali prisidėti gana svariai – kūrybinė

veikla skatina inovacijas įvairiuose ekonomikos sektoriuose, todėl, pavyzdžiui, žmogiškųjų išteklių plėtra,

nukreipta kūrybinių kompetencijų linkme, gali prisidėti prie įvairių pramonės sričių vystymosi, o kūrybinių

industrijų verslo subjektų būrimasis į asocijuotas verslo struktūras kartu su kitų sektorių įmonėmis gali

prisidėti prie aukščiausio lygio pridėtinės vertės grandinių, darančių esminę įtaką Lietuvos ūkio raidai,

sukūrimo.

• Kol kas Lietuvoje nėra sukurta vieninga sistema, kuria remiantis būtų galima tiksliai įvertinti kūrybinio ir

kultūrinio sektoriaus indėlį į šalies ekonomiką, todėl, pirmiausia, būtina sukurti tokią sistemą. Sukūrus

nacionalinę informacinę KI sektoriaus statistinę sistemą, visuomenei bus pateikiama daugiau reikalingos

informacijos apie šio sektoriaus raidą, vystymąsi, indėlį į ekonomikos skatinimą ir, svarbiausia, valstybė

galės tiksliai nustatyti KI sektoriaus ribas.

• Kūrybinės ir kultūrinės industrijos turėtų būti atidžiai planuojamos valstybiniu ir regioniniu lygiu,

atsižvelgiant į jų aktualumą. Lietuvoje turi būti parengta jaunųjų talentų paramos programa, kuri ne tik

padėtų atrasti kūrybinius talentus, bet ir atspindėtų didžiąją dalį švietimo ir auklėjimo KI sektoriuje. Būtina

stiprinti kūrybinę konkurenciją verslo srities švietime ir sukurti bei plėsti bendradarbiavimo sistemą tarp

kūrybinių kompanijų ir mokslo organizacijų;

• Kūrybinių industrijų susiskaidymas, informacijos bei veiklos koordinavimo stoka neleidžia panaudoti viso

sektoriaus ekonominio bei socialinio potencialo, kuris yra tikrai didelis, o jį panaudoti galima pasitelkiant

žmogiškųjų išteklių plėtros programas, sudarant sąlygas įmonėms burtis į bendrus kompetencijų tinklus,

skatinant kūrybinių branduolių infrastruktūros projektų vystymą. Šias galimybes atrasti padeda kūrybinių ir

kultūrinių industrijų klasterių kūrimas.

• Mokslo ir verslo veikimas bendriems tikslams skatina tikslingas investicijas įvairiose srityse, o kartu

pasiektas sinergijos efektas skatina šalies ekonomikos plėtrą. Lietuvos inovacijos politiką įgyvendinti

numatoma kryptingai diegiant inovacijas versle, mokslo sistemoje, bei aktyviai skatinant mokslo ir verslo

asocijuotų struktūrų kūrimąsi. Dar visai neseniai Lietuvoje pradėtos skirti kaip atskiras sektorius, kūrybinės

ir kultūrinės industrijos sudaro nemažą dalį potencialo, kurį gali išlaisvinti mokslo ir verslo

bendradarbiavimas, nors Lietuvos inovacijų politikoje šiam sektoriui dar tik bandoma surasti vietą valstybės

raidos prioritetų viršūnėje.

• KI plėtojimas glaudžiai susijęs su bendruomenių ekonominiu ir socialiniu augimu, todėl sektorius išlieka

priklausomas nuo savo aplinkos: įmonių grupės įkvėpimo semiasi iš vietinių ekonominių ir socialinių ryšių,

kurie tokia forma nesutinkami niekur kitur. Atsižvelgiant į sektoriaus ypatumus, savitas darbo sąlygas, ir tai,

jog dažnai darbo sutartys yra trumpalaikės, trūksta atitinkamos intelektinės nuosavybės apsaugos ir taisyklių,

skirtų skatinti laisvą darbuotojų, nepriklausomų specialistų ir menininkų judėjimą, sektoriui būtinos tikslinės

socialinės apsaugos politikos priemonės.

• Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų NKP skirta studijų programų, susijusių su KI specialistų rengimu,

tobulinimo, taip pat dėstytojų ir tyrėjų kvalifikacijos kėlimo bei kompetencijų ugdymo projektams

įgyvendinti. Prioritetinės KI NKP veiklų tematikos - kinas ir vaizdo produkcija, televizija ir radijas, vaizdo

žaidimai, muzika, dizainas (mados dizainas, grafinis dizainas, interjero dizainas, produktų dizainas). Šiuo

metu yra patvirtinti trys Vilniaus dailės akademijos parengti projektai.

• Lietuvos inovacijų politikos 2010-2020 metų strategijos vizija: Lietuvos ekonomikos pagrindas – didelės

pridėtinės vertės produktų gamyba ir paslaugos, konkurencingumą globalioje rinkoje lemianti inovatyviam

verslui palanki aplinka, švietimo, mokslo, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros sistema,

sąveikaudama su verslu, padedanti ugdyti kūrybingą visuomenę, kurti aukšto lygio žinių bazę naujovėms.

Vienas iš strategijos tikslų – a ugdyti kūrybingą ir inovatyvią visuomenę – ir šiam tikslui pasiekti užsibrėžtų

uždavinių įgyvendinimas didžiąja dalimi priklausys būtent nuo kūrybinių ir kultūrinių industrijų vystymosi.

• Kūrybinis sektorius yra inovacijoms imlus sektorius, kuris ne tik vartoja, bet ir skatina naujų technologijų

kūrimą. Mokslinių tyrimų infrastruktūros ir informacinės bazės finansavimas, tikslinių taikomųjų tyrimų

programų, siekiančių sujungti kultūrą ir meną su verslu, parengimas padėtų įgyvendinti didžiąją dalį

valstybės kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategijoje išdėstytų tikslų ir uždavinių. Skatinimas

daugiau investuoti į mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (MTTP) veiklą, siejamą su meno verslumu,

išspęstų tokio pobūdžio veiklos finansavimo problemas.

• Nepaisant didelio kūrybinės / meninės MTTP veiklos finansavimo poreikio, kūrybinių sričių mokslinė ir

tiriamoji veikla susiduria su specifiniais neapibrėžtumais, todėl turi būti sukurta MTTP speciali šio

sektoriaus projektinę ir tyrimų veiklą reglamentuojanti sistema, kurios pagalba valstybė galėtų kurti naujas

KI MTTP rėmimo programas, pavyzdžiui, mokesčių lengvatų programos kūrybiniams verslams.

• Lietuvos inovacijų sistemoje KI yra nurodomos kaip perspektyvios sritys inovacijų plėtrai, tačiau jokių

specialių inovacijų skatinimo priemonių šiame sektoriuje nėra skirta. Kultūrinis ugdymas yra viena iš

priemonių, galinti skatinti kultūrinių ir kūrybinių prekių bei paslaugų vartojimą. Švietimas, edukacinių

programų buvimas ir jų kokybė turi būti vienas iš kriterijų vertinant įstaigų veiklą bei kultūrinių projektų

kokybę.

• KI įmonės, turinčios SVV (smulkaus ir vidutinio verslo) statusą, Lietuvoje gali pretenduoti į paramą pagal

priemones, kurios skirtos bendrai verslo sąlygoms gerinti: Idėja LT, E-verslas LT, Naujos galimybės,

Intelektas LT+, Intelektas LT. KI subjektai, bendradarbiaujantys su aukštojo mokslo institucijomis bei kitais

privačiais juridiniais asmeninis, turi galimybę pasinaudoti parama, skiriama jungtiniams kompetencijų

branduoliams – Inoklaster LT, Inoklaster LT+. Asocijuotos verslo struktūros, parkų ir slėnių steigėjai ir

vystytojai bei kitos viešos įstaigos, susijusios su KI, gali gauti finansavimą pagal priemones Asistentas – 1,

Asistentas – 2, Inogeb LT – 1, Inogeb LT – 2.

• Be minėtų paramos priemonių KI sektoriaus įmonės gali gauti paramą žmogiškųjų išteklių plėtrai – viena iš

tokių priemonių yra žmogiškųjų išteklių plėtros programos priemonė „Mokslininkų ir kitų tyrėjų

kvalifikacijos ir kompetencijos tobulinimas pagal pagrindinių ir profesinių gebėjimų poreikius“. Pasiekę

menininkai, prilyginami tyrėjams ir mokslininkams, susiduria su bendrųjų verslumo, žinių ir technologijų

perdavimo kompetencijų, nepakankamos kvalifikacijos, žemo mobilumo problemomis, todėl šios programos

pagalba siekiama suteikti galimybes tobulinti bendruosius ir profesinius įgūdžius, gebėjimus ir

kompetencijas.

• VšĮ „Eksportuojančioji Lietuva“ vykdo Įmonių grupinių eksporto iniciatyvų (IGEI) projektų rėmimo

programą, kuria pasinaudoti gali ir KI sektoriaus subjektai, siekdami pagerinti lietuviškų KI produktų ir

paslaugų eksportą į užsienio šalis. UAB „Investicijos ir verslo garantijos“ (INVEGA) – dar viena valstybei

priklausanti įmonė, kuri rūpinasi smulkaus ir vidutinio verslo rėmimu. INVEGA bankams teikia garantijas už

SVV imamas paskolas bei kompensuoja dalį už jas sumokėtų palūkanų. INVEGOS teikiamos garantijos

galėtų tapti dar viena kūrybinio sektoriaus rėmimo priemone.

• Viena iš svarbiausių priemonių, galinčių svariai prisidėti prie KI sektoriaus plėtros, yra finansavimo

programų sukūrimas, todėl Lietuva turėtų išsiaiškinti, kaip galima skatinti privačias investicijas į kūrybinius

verslus, kurti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes bei palengvinti KI kreditavimo sąlygas. Būtina

prabrėžti, jog kredito įstaigos nėra pajėgios įvertinti ekonominį ir finansinį „naujų idėjų“ poveikį, taigi

kreditavimo mechanizmas KI subjektams yra pakankamai sudėtingas.

• Įmonėms gali būti teikiama įvairi finansinė parama: paskolos, dalinis ar visiškas palūkanų dengimas,

garantijų teikimas, tam tikrų specifinių išlaidų kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti. Kaštus

padeda sumažinti mokesčių lengvatos, darbuotojų, vadovybės mokymo paslaugos, patalpų nuoma

lengvatinėmis sąlygomis.

• Kultūros projektų finansavimo politika gana stipriai įtakoja ir meno bei kūrybos vartojimo kultūros

formavimąsi – nemažai projektų, negavę valstybės paramos, būtų nevykdomi, taigi, meno ir kultūros

vartotojai netektų potencialios „prekės“

• Intelektinės nuosavybės apsaugos klausimas tampa vis aktualesnis dėl didėjančios skaitmenizacijos –

elektroninėje erdvėje patalpinama informacija arba produktas (idėja) neturi nuosavybės apsaugos sistemos, o

turint omenyje, kaip glaudžiai KI sektorius yra persipynęs su šiuolaikinėmis technologijoms (tarp jų ir IRT),

skatinant kūrybiškumo sklaidą Lietuvoje reikia nepamiršti ir intelektinės nuosavybės apsaugos klausimų.

Tačiau kol kas Lietuvoje intelektinės veiklos rezultatų apsaugos priemonių nėra daug, o šį intelektinio

kūrinio apsaugos būdą mūsų šalyje tikrai reikėtų skatinti ir populiarinti.

• Projektinės veiklos KI sektoriuje finansinė-ekonominė nauda. KI sektorius ekonomikai daro tiesioginį ir

netiesioginį poveikį. Tiesioginiai efektai (ekonominės gerovės kūrimas) jaučiami, kuomet atskiros industrijos

integruojasi į bendras vertės kūrimo grandines (pvz., dizainas, leidyba, marketingas), be to tiesioginius KI

efektus ekonomikai išmatuoti nėra sudėtinga. Netiesioginiai KI efektai ekonomikai pasireiškia tuomet, kai,

pavyzdžiui, vienos kūrybinės veiklos produktų vartojimas tuo pat metu paskatina ir kitų ekonominių veiklų

rezultatų vartojimą (turizmas skatina barų, restoranų, naktinių klubų, alkoholinių gėrimų ir kitas industrijas).

• Tikintis, jog Lietuvos politikos atstovai labiau atkreips dėmesį į KI svarbą ekonomikai ir socialiniam šalies

klimatui, buvo atlikta KI sektoriaus įtakos prognozė keleriems metams į priekį. didėsiančius atlyginimus,

todėl tai taip pat yra vienas iš žmogiškojo kapitalo traukos veiksnių. Numatant, jog Lietuvos kūrybinių ir

kultūrinių industrijų politinė situacija ims gerėti artimiausiu metu, galima ir toliau tikėtis nuosaikaus darbo

jėgos didėjimo šiose industrijose – prognozuojamas darbo jėgos skaičius turėtų augti mažiausiai po 5%

kasmet ir jau 2013 metais KI sektoriuje turėtų dirbti kiek daugiau nei 6% visų Lietuvos užimtųjų. 2010-2013

metais KI pajamos didės ne mažiau kaip po 12% kasmet, o tokie augimo tempai gali lemti, jog kūrybinis

sektorius 2013 metais sukurs beveik 9% šalies BVP.

8. Literat ūros sąrašas

1. Bagdonas A. Skaitmeninės kūrybinės industrijos – pasaulinė rinka vietos talentams.

(http://www.inovacijos.lt/)

2. Bili ūnaitė A. Galimybė Europoje: kūrybinės industrijos ir regioninė plėtra. 2005

3. Creative industries in Estonia, Latvia and Lithuania, 2010. (www.koperator.lt)

4. Dapkus R. Inovacijų ekonomika. Mokomoji knyga. Kaunas, 2006

5. Department fo Culture, Media and Sport, DCMS. (www.culture.gov.uk)

6. Eksportuojančioji Lietuva. (http://www.verslolietuva.lt/)

7. ES ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos.

8. European Commission. European Competitiveness Report 2010. (http://ec.europa.eu/)

9. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žaliosios knygos „Kultūros ir

kūrybos sektorių potencialo išlaisvinimas“ (www.eesc.europa.eu)

10. Europos Komisija. Žalioji knyga 2010: Kultūros ir kūrybos sektorių potencialo išlaisvinimas.

Briuselis, 2010

11. Finansų ministerijos pagrindinių makroekonominių rodiklių prognozės (http://www.finmin.lt/)

12. Garuckas R., Mačerinskas J. Inovacinio verslo vystymo galimybių analizė Lietuvoje Europos

Sąjungos kontekste, 2008.

13. Hagoort G., Kooyman R. Study on the entrepreneurial dimensijon of cultural and creative

industrines. 2010

14. Ūkio ministerija (http://www.ukmin.lt/)

15. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija (http://www.lietuvai1000.lt/)Integruotos meno, mokslo,

studijų ir verslo NKP „Lietuvos kūrybinės ir kultūrinės industrijos“ galimybių studija, 2008

16. Jucevičius G. Kūrybinės industrijos ir Lietuvos ekonominis konkurencingumas: tendencijos ir

perspektyvos. 2005

17. Jucevičius, R. Klasterių ABC, 2008

18. Komunikatas apie Europos kultūros globalizuotame pasaulyje darbotvarkę. Briuselis, 2010

19. Kultūros ministro Arūno Gelūno pranešimas konferencijoje „Kultūra ir kūrybiškumas Lietuvos

pažangai“ (http://www.pasauliolietuvis.com/)

20. Kūrybinio verslo skatinimas Lietuvoje: galimybės ir kliūtys. Seminaro „Skatinimo priemonės

smulkiajam kūrybiniam verslui“ apžvalga, 2010.

21. Kūrybinių industrijų skatinimo ir plėtros strategija. 2007 (http://www3.lrs.lt/)

22. Levickaitė, R. Kūrybinės industrijos: Vilniaus Gedimino technikos universiteto studijų programos

tyrimas. Santalka. Filologija. Edukologija. 2010.

23. Lietuvos inovacijų plėtros strategija 2010 – 2020

24. Lietuvos kultūros politikos nuostatos. (www.lrkm.lt)

25. Lietuvos mokslo taryba (http://www.lmt.lt/)

26. Lietuvos pažangos strategija 2030. (http://www.lietuva2030.lt/)

27. LR Seimas. Lisabonos sutarties įtaka ir jos praktinis poveikis sanglaudos politikai.

(http://www3.lrs.lt/)

28. Makselis R. Kultūrinių ir kūrybinių industrijų svarba šalies visuomenei, ūkiui, darniai plėtrai bei

švietimui.

29. Makselis R. Lietuvos kultūros įstaigų valdymas kūrybinių industrijų plėtojimo pagrindu.

30. Margarita Starkevičiūtė. Kūrybinių ekonominių veiklų indėlio į Lietuvos ekonomiką įvertinimas.

2003.

31. Mažeikis G. Meno įtaka Europoe kūrybinei raidai ir edukacijai. 2009

32. Mokslo ir technologijų parkų veiklos planavimo ir vertinimo sistemos tobulinimo rekomendacijos

(http://www.ukmin.lt/)

33. Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra. Inovaciniai čekiai. (http://www.tpa.lt/)

34. Patvirtintų NKP projektų sąrašas (www.smm.lt)

35. Pauliukevičiūtė A., Raipa A. Kultūros programų ir projektų valdymas. 2009.

36. Pedagogų praktinio rengimo centras. Vartojimo kultūra. (http://www.pprc.lt/)

37. Pliopaitė, I. Lietuvos inovacijų politikos priemonės kūrybiniam verslui skatinti, 2010.

38. Report of the Open Method of Coordination-Expert Working Group (OMC-EWG) on Cultural and

Creative Industries (CCIs). (http://ec.europa.eu/culture/)

39. Švietimo ir mokslo ministerija. Mokinių kultūrinės edukacijos poreikių tenkinimas švietimo

sistemoje.

40. UNESCO. Convention on the Protection and Promotion of the Diversity of Cultural Expressions.

2005

41. United Nations. Creative Economy Report 2008. (http://www.unctad.org/)

42. Valstybės ilgalaikės raidos strategija. (www.ukmin.lt)

43. Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos gairės 2011–2020.

Documents

KŪRYBINIŲ IR KULTŪRINIŲ INDUSTRIJŲ NKP PROJEKTŲ … ir kulturiniu industriju NKP... · 2. Kūrybin ės industrijos: verslo vadybos, informacini ų technologij ų, medij ų bei