KŪNO KULTŪROS TEORIJOS KATEDRA

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS SPORTO IR SVEIKATOS FAKULTETAS

KŪNO KULTŪROS TEORIJOS KATEDRA

MILDA MILUKIENĖ

SPECIALIAJAI MEDICININEI FIZINIO PAJĖGUMO GRUPEI

PRIKLAUSANČIŲ MOKINIŲ FIZINIO AKTYVUMO BEI JŲ KŪNO

KULTŪROS MOKYTOJŲ KAI KURIŲ PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ

STUDIJA PANEVĖŽIO MIESTO MOKYKLOSE

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

(Kūno kultūra ir sportas)

Mokslinis vadovas doc. Renata Kviklienė

Vilnius, 2011

2

TURINYS

ĮVADAS....................................................................................................................................................3

1. PEDAGOGIKOS IR KŪNO KULTŪROS SAMPRATA................................................................5

1.1. FIZINIŲ PRATIMŲ POVEIKIS AUGANČIAM ORGANIZMUI...................................................9

1.2. FIZINIS PAJĖGUMAS IR SVEIKATA..........................................................................................11

2. SPECIALIAJAI MEDICININEI FIZINIO PAJĖGUMO GRUPEI (SMFPG)

PRIKLAUSANČIŲ MOKINIŲ PAMOKŲ VYKDYMAS................................................................16

2.1. MOKINIŲ SKIRSTYMAS Į MEDICININES FIZINIO PAJĖGUMO GRUPES...........................16

2.2. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ SAMPRATA......................................................................................19

2.3. SPECIALIUOSIUS POREIKIUS TURINČIŲ MOKINIŲ UGDYMAS ........................................21

3. SMFPG PRIKLAUSANČIŲ MOKINIŲ FIZINIO AKTYVUMO BEI JŲ KŪNO

KULTŪROS MOKYTOJŲ KAI KURIŲ PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ TYRIMO

METODAI IR ORGANIZAVIMAS ...................................................................................................23

3.1. TYRIMO METODAI ..................................................................................................................23

3.1.1 Literatūros šaltinių analizė ir apibendrinimas...........................................................................23

3.1.2 Anketinė apklausa.........................................................................................................................23

3.1.3 Interviu metodas ...........................................................................................................................23

3.1.4 Matematinė statistinė duomenų analizė......................................................................................24

3.2 TYRIMO ORGANIZAVIMAS.....................................................................................................24

4. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ............................................................................27

4.1 SMFPG PRIKLAUSANČIŲ MOKINIŲ SKAIČIUS MOKYKLOSE, LIGŲ PAPLITIMAS.........27

4.2 SPECIALIAJAI MEDICININEI FIZINIO PAJĖGUMO GRUPEI PRIKLAUSANČIŲ MOKINIŲ

PAMOKŲ VYKDYMAS........................................................................................................................28

4.3 MOKINIŲ APKLAUSOS REZULTATAI.......................................................................................28

4.4 MOKYTOJŲ APKLAUSOS REZULTATAI...................................................................................37

5. APIBENDRINIMAS .........................................................................................................................45

IŠVADOS ...............................................................................................................................................48

LITERATŪRA.......................................................................................................................................49

SANTRAUKOS .....................................................................................................................................53

PRIEDAI ................................................................................................................................................56

3

ĮVADAS

Kūno kultūra mokykloje – svarbi ugdomojo proceso dalis ir mokinių sveikatos stiprinimo,

taisyklingos raidos priemonė. Pagrindinės fizinio ugdymo priemonės mokykloje – kūno kultūros

pamokos, popamokinė kūno kultūros veikla (bendrasis fizinis rengimas, sporto sekcijos, įvairūs sporto

renginiai ir pan.), pratybos sporto mokyklose. Kūno kultūros pamokos privalomos visiems sveikiems

mokiniams (Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai, 1999).

Tyrimo aktualumas. Tebėra aktuali mokinių, kurių sveikata sutrikusi, kūno kultūros problema.

Daugumą tokių mokinių, gydytojai atleidžia nuo kūno kultūros pamokų. Vis dėlto mokiniams, kurių

sveikata silpnesnė, dar labiau negu sveikiesiems svarbus įvairių kūno kultūros priemonių, atitinkančių

jų sveikatos lygį, teigiamas poveikis. Fiziniai pratimai ypač svarbūs silpnesnės sveikatos mokiniams,

kurie paprastai mokyklose paskiriami į specialiąją medicininę fizinio pajėgumo grupę. Į ją įeina

menkesnio fizinio išsivystymo mokiniai, besiskundžiantys susilpnėjusia širdies ir kraujagyslių,

kvėpavimo, regėjimo ar kitų organizmo sistemų veikla.

Tyrimo problema. Specialiai pritaikyta kūno kultūra ne tik stiprina tokių mokinių organizmą ir

skatina gerą fizinį vystymąsi, bet ir padeda net tais atvejais, kai medikamentinis gydymas būna bejėgis.

Pavyzdžiui, galima ištaisyti laikysenos defektus ir stuburo deformacijas (skoliozę, lordozę), visai

panaikinti ar sumažinti sąnarių nepaslankumą po traumų, paralyžių, kompensuoti kai kuriuos širdies ir

kraujagyslių, kvėpavimo ir kitų sistemų sutrikimus (Bagdonas ir kt., 1993).

Mokslininkų (Grinienė, Bartašius, 2001; Jautakaite, 2005 ir kt.) įrodyta, kad fiziniai pratimai ir

grūdinimasis – tai svarbios įvairių sutrikimų gydymo bei profilaktikos priemonės. Jos stiprina mokinių

sveikatą, apsaugines organizmo jėgas, padeda visai ar iš dalies atsikratyti patologinių sutrikimų,

treniruoja ir didina fizinį ir protinį darbingumą. Kad nepakenktų mokinių sveikatai, mokytojai turi

adekvačiai parinkti užduotis, kaskart stebėti, kaip jie geba įvykdyti reikalavimus. Informacijos ir tyrimų

apie mokinius, priklausančius specialiajai medicininei grupei, nėra daug, todėl iškyla mokslinė

problema objektyviai išanalizuoti specialiosios medicinės grupės mokinių fizinio aktyvumo bei jų kūno

kultūros mokytojų kai kurių profesinių kompetencijų būklę.

Tyrimo tikslas – atlikti specialiosios medicininės fizinio pajėgumo grupės mokinių fizinio

aktyvumo bei jų kūno kultūros mokytojų kai kurių profesinių kompetencijų studiją Panevėžio miesto

mokyklose.

4

Tyrimo objektas – specialiosios medicininės fizinio pajėgumo grupės mokinių fizinio

aktyvumo bei jų kūno kultūros mokytojų kai kurių profesinių kompetencijų tyrimas.

Tyrimo subjektas – Specialiosios medicininės fizinio pajėgumo grupės mokiniai (124) bei jų

kūno kultūros mokytojai (30).

Tyrimo hipotezė – manome, kad specialiosios medicininės fizinio pajėgumo grupės mokinių

fizinis atyvumas per kūno kultūros pamokas yra mažas dėl kūno kultūros mokytojų profesinių

kompetencijų stokos.

Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti mokinių, priklausančių specialiajai medicininei fizinio pajėgumo grupei,

Panevėžio mieste, populiaciją bei paskyrimo priežastis.

2. Apžvelgti darbo su specialiosios medicininės fizinio pajėgumo grupės mokiniais pobūdį per

kūno kultūros pamokas.

3. Ištirti mokinių, priklausančių specialiajai medicininei fizinio pajėgumo grupę, fizinio

aktyvumo įsivertinimą.

4. Nustatyti kai kurias kūno kultūros mokytojų profesinių kompetencijų trūkumus, dirbant su

specialiosios medicininės fizinio pajėgumo grupės mokiniais.

Darbo metodai. Literatūros šaltinių analizė, interviu, anketavimas, matematinė statistinė

duomenų analizė.

Darbo naujumas/reikšmingumas. Pirmą kartą atliktas išsamus specialiosios medicininės

fizinio pajėgumo grupės mokinių fizinio aktyvumo bei jų kūno kultūros mokytojų kai kurių profesinių

kompetencijų tyrimas septyniolikoje Panevėžio miesto mokyklų. Nustatyta mokinių, priklausančių

specialiajai medicininei fizinio pajėgumo grupei, Panevėžio mieste, populiacija bei paskyrimo į šią

grupę priežastys, apžvelgtas darbo su specialiosios medicininės fizinio pajėgumo grupės mokiniais

pobūdis per kūno kultūros pamokas. Atliekant tyrimą su specialiosios medicininės fizinio pajėgumo

grupės mokiniais, dėmesys buvo nukreiptas į tų mokinių fizinį aktyvumą ir kaip tai įtakoja kūno

kultūros mokytojas. Išsiaiškinta, kad dėl kai kurių kūno kultūros mokytojų profesinių kompetencijų

stokos, mokinių fizinis aktyvumas yra sumažėjęs. Nesugebant adaptuoti fizinio krūvio, pratimų,

mokiniai gali tapti fiziškai neaktyvūs, to pasekoje jų sveikata prastės. Ruošiant kūno kultūros

pedagogus būtina įvesti atskirą medicinos dalyką apie specialiosios medicininės fizinio pajėgumo

grupės mokinius.

Darbo struktūra. darbą sudaro įvadas, 5 skyriai, išvados, literatūros sąrašas, santraukos, 3

priedai. Darbe pateikta 1 lentelė, 28 paveikslai.

5

1. PEDAGOGIKOS IR KŪNO KULTŪROS SAMPRATA

Kūno kultūra, fizinis ugdymas tampa svarstymų ir ginčių objektu. Teoretikų darbuose kūno

kultūra įsitvirtina kaip neatsiejama jaunimo ugdymo dalis galbūt tiksliau kaip vienas iš besimokančio

jaunimo fizinės ir psichinės veiklos derinimo būdų. Kaip vieną iš pačių iškiliausių mąstytojų galima

laikyti Komenskį. Komenskis (1592 – 1670) čekų, o tiksliau visos Europos mąstytojas ir mokytojas

praktikas padarė perversmą ugdymo turinio ir edukacinių procesų organizavimo sampratoje

(Adomaitis, Kazlauskas, Valkūnas, 1975). Kalbant apie mąstytojus negalima pamiršti ryškios lietuvių kultūros figūros Vydūno. Vydūnas

(Vilhelmas Storosta) išgyveno ilgą (1868 – 1953) ir prasmingą gyvenimą. Jis siūlė tas kūno kultūros

metodikas kurios nekėlė grėsmės tradicinėms lietuviškoms vertybėms, stiprino tautos sveikatą ir

dvasią, ir pagrįstai nuogąstavo dėl galimų neigiamų sporto padarinių žmogaus sveikatai, dvasiniam jo

ugdymui. Vydūno propaguotos kūno kultūros svarbiausias uždavinys buvo ne tik stiprinti žmogaus

organų ir funkcinių sistemų veiklą, siekti jos darnumo, bet ir skleisti kūno grožio, doros ir tautiškumo

idėjas. Pažymėtina, kad mąstytojas, nors ir nebūdamas kūno kultūros specialistas, išmintingai ieškojo

mankštinimosi saiko, propagavo jo atsargumą, daugiau pabrėžė judesių grožį, o ne fizinių ypatybių

(jėgos, ištvermės, greitumo ir t. t.) prioritetą. Vydūnas patardavo siekti kokybinių, o ne kiekybinių

fizinio pasirengimo, sveikatos rodiklių. Atsigręžiant nuo Vydūno į mūsų laikus, galima padaryti kelias

išvadas. Jo teigtos žmogaus fizinių ir protinių bei dvasinių galių harmonijos idėjos tebėra reikšmingos

ir dabar: neturime nei per daug dvasingumo, nei stiprios sveikatos. Dabartinės sąlygos nėra palankios

auklėtinių dvasingumui ugdyti: dažnai tenka susidurti su smurtu, melu, žiaurumu, nusivylimu,

nepasitikėjimu. Sunkios ekonominės sąlygos o ir pedagogui ne visada užtenka dvasingumo aruodų.

Tačiau mokiniui reikia padėti atsirinkti vertybes ir išmokyti jį atsparumo. Vydūno teigtos kūno kultūros

nuostatos, sveikatos, dvasinio bei dorinio tobulėjimo samprata yra šiuolaikiškos, ir mūsų uždavinys –

propaguoti šio lietuvių mąstytojo sveikatos filosofiją, ją pritaikyti Nepriklausomos Lietuvos poreikiams

(Rajeckas, 2001).

Kalbant apie kūno kultūra, fizinį ugdymą, viską galime sutalpinti į vieną sąvoką – pedagogika.

Pedagogika – ugdymo mokslas ir menas. Pedagogika – žodis kilęs iš graikų kalbos. „Paidos“ – vaikas,

„agein“ – vesti, t. y. vaiko vedimas tobulėjimo keliu. Terminas pradėtas naudoti XVII a. pabaigoje kai

buvo išleistos pirmosios knygos, iš kurių pagrindinė Kanto paskaitos „Apie pedagogiką“. Tarp

pedagogų nuolat vyko ginčai – pedagogika mokslas ar menas. Mokslas – todėl kad tiria ugdymo

6

proceso dėsningumus. Menas – reikalauja kūrybiškumo sprendžiant ugdymo problemas. Taigi

pedagogika yra menas pedagoginės veiklos prasme ir mokslas kaip ugdymo teorija. Pedagogika

glaudžiai susijusi su: filosofija, kadangi filosofija apsprendžia ugdymo vertybių ir krypties pasirinkimą;

psichologija ir fiziologija, nes ugdymas(is) susijęs su individo psichiniais ir fiziniais procesais, kurie

vyksta individui ugdantis; politika, nes reikia ugdyti pilietiškumą; logika, nes reikalingos mąstymo

taisykles; sociologija, nes taikomi sociologiniai duomenys; informacinės technologijos. Žymiausi

pedagogikos atstovai: Johanas Heinrichas, Džonas Lokas (anglas), Johanu Konstantinas Ulinskis, Jonas

Vabalas-Gudaitis, Stasys Šalkauskis, Jonas Laužikas, Leonas Jovaiša, Vladas Rajeckas (Rajeckas,

1999).

Mokymo ir auklėjimo vienovė – tai vienas iš ugdymo dėsningumų, ypač akcentuojamų

šiuolaikinėje pedagogikoje. Visuotinai pripažįstama, kad mokymas ugdo mokinius ne tik protiniu, bet

ir doroviniu, darbiniu, tautiniu, estetiniu požiūriu, t. y. mokymas yra reikšminga auklėjimo priemonė.

Pedagogikoje nuo seno tvirtinama, jog mokymas visada auklėja, nesvarbu, nori to pedagogas ar nenori

(Aramavičiūtė, 1998).

Mėgindami apibūdinti kūno kultūrą kaip kultūrinį, socialinį ir edukacinį reiškinį, mes

susiduriame su kultūros, visuomenės ir švietimo apibrėžimais (Kardelis, Misevičienė, Šaferis, 2001).

Kūno kultūra – „bendrosios kultūros dalis – žmogaus įgimto kūno branda, tobulumas ir galių lygis,

atitinkantis asmenybės raidos nuostatas, dvasinius poreikius, kultūros normas. Kūno kultūra atveria

galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno, jo judesių grožio keliamą džiaugsmą,

kuria asmens saviraiškos prielaidas; fizinės ir dvasinės raidos vyksmas ir rezultatas. Mokyklose

dėstomas dalykas, padedantis siekti asmeninės kūno kultūros, t. y. fizinės, psichinės ir dvasinės darnos,

stiprinti sveikatą. Kūno kultūra apima mokinių fizinio aktyvumo raišką, teorines kūno kultūros,

sveikatos ir sporto žinias. Kūno kultūra yra reikšmingas socialinės ir pilietinės kultūros puoselėjimo

veiksnys (Stonkus, 2002).

Kūno kultūra – visuomenės požiūrių ir veiklų suma susijusi su žmogaus fiziniu vystymusi ir

ugdymu (Stonkus, 2002). Kultūra – lot. cultura – ugdymas, auklėjimas, lavinimas, apdirbimas,

tobulinimas, vystymas. Žmogaus bei visuomenės veiklos produktai. Kokybės laipsnis pasiektas kurioje

nors srityje, išprusimas (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985). Kūno kultūros tikslas – stiprinti

moksleivių sveikatą, lavinti fizines ypatybes, išmokyti juos pagrindinių judesių, pratinti mankštintis,

atsižvelgiant į fizinę prigimtį ir laisvą pasirinkimo teisę (Stonkus, 2002).

Kūno kultūrą galima apibrėžti taip, kaip ji dažniausiai suprantama Vakarų civilizacijoje. Tai

žmonių sensomotorinių gebėjimų lavinimo procesas ir per tą procesą pasiekiamas individualus ir

grupinis lygis (Kardelis, Kavaliauskas, Balzeris, 2001). Labai svarbu suvokti, kad kūno kultūra negali

būti aiškinama kaip kūno judesių technika, kaip didelių laimėjimų rezultatas. Į kūno kultūrą reikia

7

žiūrėti kaip į įprasmintą veiklą, suteikiančią turinį visuminei žmogaus egzistencijai (Hogenova, 2002).

Kūno kultūra ir sportas turi potencialiai prisidėti prie esminio vaikų vystymosi judėjimo įgūdžių ir

fizinės kompetencijos, kurie yra reikalingi tolesniam gyvenimui ir sportiniam fiziniam aktyvumui

(Bailey, 2006). Pripažįstama, kad berniukų ir mergaičių fizinis ugdymas turi savo specifiką –

kiekvienas iš jų – tai individualybė, turinti savo poreikius, interesus, tik jam būdingą pajėgumą,

sveikatą (Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai, 2003).

Mokinių sveikos elgsenos, fizinio aktyvumo mokymas ir ugdymas, kuris teikia judėjimo

džiaugsmą, stengiantis suformuoti fizinio aktyvumo motyvus, įskiepyti įgūdžius, įpročius, išugdyti

fizines ypatybes, kompleksinius gebėjimus, skatinti dvasinę ir fizinę darną. Kaip tik kūno kultūra teikia

galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, dailaus kūno ir grakščių judesių džiaugsmą,

sudaro sąlygas asmeniui pažinti save, savo individualybę, ugdyti fizinę bei dvasinę ištvermę, valią,

kurių prireiks kritinėse situacijose, skatina gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų bei

reikalavimų (Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai, 2003).

Vienas iš pagrindinių šiuolaikinės kūno kultūros uždavinių yra ugdyti mokinių fizinio

aktyvumo kasdieniniame gyvenime motyvus bei įgūdžius. Vienas iš efektyviausių būdų šiam

uždaviniui spręsti yra standartinių (įprastinių) pamokų kaita su netradiciškais pamokų uždaviniais ir į jį

atitinkančiu turiniu. Tokios pamokos didina mokinių susidomėjimą, jie patiria teigiamas emocijas

(Vilūnienė, Volbekienė, 2001).

Šiuolaikinėje mokykloje mokinių ugdymas orientuojamas holistine (visybine) kryptimi.

Pradedama dažniau įžvelgti kūno kultūros prasmę sveikatai, psichofizinei pusiausvyrai, humanizuoti

ugdomųjų santykius, padėti visiems ugdyti ir tausoti sveikatą (Kviklienė, 2001). Tačiau, pasak

V. Blauzdžio (1998), skleisti pozityvią motyvaciją nėra taip paprasta, nes kūno kultūros vertybes sunku

tiesiogiai materializuoti. Tai procesas, kurio rezultatai glaudžiai susiję su įvairiais socialiniais vyksmais

ir matomi ne iš karto. Kiekviena pamoka turėtų ugdyti pažintinį mokinių interesą, mokyti juos

savarankiškai ir reguliariai daryti fizinius pratimus. Nemažas čia turėtų būti ir propagandos priemonių

vaidmuo, nes šiomis priemonėmis iš dalies galima pakeisti mokinių požiūrį į kūno kultūros pamokas

(Kardelis, Kavaliauskas, Balzeris, 2001).

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose rašoma: „Kūno kultūra ir

sportas mokykloje glaudžiai siejamas su kitais bendrojo lavinimo dalykais“. Tai sudaro sąlygas ieškoti

būdų, taikyti fizinį aktyvumą tarpdalykiniu pagrindu. Tarpdalykinių ryšių būtinumą, tikslingumą ir

rezultatyvumą plačiame ugdymo ir auklėjimo kontekste patvirtina ir mokytojų pedagoginio darbo

patirtis, bendrieji pedagoginiai ir metodiniai tyrimai (Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios

programos ir išsilavinimo standartai, 1999).

8

Kūno kultūros dėka ugdomi motoriniai gebėjimai padeda mokiniui (Bendrojo lavinimo

mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai, 1999):

• ugdytis atsakomybę, gebėjimą rinktis sveiką gyvenimo būdą, sąmoningai rūpintis savo

paties ir kitų sveikata;

• išmokti valdyti psichoemocinę būseną;

• išmokti psichiškai ir fiziškai prisitaikyti prie fizinių krūvių;

• įtvirtinti fizinį aktyvumą, grūdinimąsi;

• įtvirtinti savarankiško mankštinimosi, savistabos ir savikontrolės gebėjimus;

• ugdytis fizines organizmo galias (kryptingai ir tikslingai jas lavinti pasirinktomis

priemonėmis).

Kūno kultūros pamokose siekiama įtvirtinti šias vertybines nuostatas (Bendrojo lavinimo

mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai, 1999):

• nuostatą sąmoningai rūpintis savo sveikata ir fiziniu tobulumu (fiziniu išsivystymu,

parengtumu bei fiziniu aktyvumu);

• ugdytis visuminį požiūrį į kūno kultūrą, suvokti kūno kultūros funkcijų (sveikatinimo,

ugdomosios, taikomosios, sportinės) prasmingumą ir jų ryšį su sociokultūrinėmis gyvenimo sritimis;

• pasiryžimą išlaikyti ir plėtoti fizinio aktyvumo gebėjimus;

• norą sąžiningai bendradarbiauti sportinėje veikloje, puoselėti olimpines sporto vertybes;

• nusiteikimą toleruoti kitaip mąstančius, kitokių gebėjimų bei interesų asmenis;

• ryžtą racionaliai planuoti ir įgyvendinti savo fizinį aktyvumą;

• puoselėti tautines kūno kultūros tradicijas ir pilietiškumą (domėtis tradicijomis,

laimėjimais).

Apibendrinant galima teigti, kad vienas iš pagrindinių šiuolaikinės kūno kultūros uždavinių yra

ugdyti mokinių fizinio aktyvumo kasdieniniame gyvenime motyvus bei įgūdžius. Kūno kultūra apima

mokinių fizinio aktyvumo raišką, teorines kūno kultūros, sveikatos ir sporto žinias. Autoriai mėgindami

apibūdinti kūno kultūrą kaip kultūrinį, socialinį ir edukacinį reiškinį, susiduria su kultūros, visuomenės

ir švietimo apibrėžimais.

9

1.2. FIZINIŲ PRATIMŲ POVEIKIS AUGANČIAM ORGANIZMUI

Judėjimas – būtina sąlyga mokinio organizmui augti ir normaliai vystytis. Dėl fizinių pratimų

mokinio organizme vyksta daug pokyčių. Pratimai pagerina galvos smegenų mitybą, ramina ir stiprina

nervų sistemą, kelią nuotaiką ir darbingumą. Atlieka fizinius pratimus, širdis dirba energingai, tad jos

raumuo geriau formuojasi ir stiprėja. Širdies susitraukimai tampa stipresni ir retesni. Susitraukdama

širdis geba išstumti daugiau kraujo į kraujagysles ir aprūpinti organus bei sistemas reikiamu jo kiekiu.

Širdies susitraukimų skaičiaus sumažėjimas ir pulso dažnio suretėjimas ramybėje yra labai naudingas,

nes raumuo gali ilgiau pailsėti. Taigi sportuojančio žmogaus širdis dirba ekonomiškiau

(Karparavicienė, Švedas, Švedienė, 1999).

Netreniruotų asmenų širdies poilsio periodai tarp atskirų susitraukimų trumpi, dėl to kuriamųjų

procesų sąlygos širdies raumenyje blogesnės ir toks asmuo nepajėgia atlikti kiek sunkesnio fizinio

darbo ar fizinių pratimų. Darant fizinius pratimus pagerėja kraujotaka, padidėja cirkuliuojančio kraujo,

intensyviai patenkančio į kraujotakos ratą, kiekis. Labai pakinta kvėpavimo sistema. Kaip žinoma,

pagrindinis šios sistemos uždavinys – aprūpinti organizmą deguonimi ir pašalinti vykstant medžiagų

apykaitai audiniuose susidarantį anglies dvideginį. Treniruoti asmenys padidėjusį organizmo deguonies

poreikį tenkina giliau ir ritmiškiau kvėpuodami. Fiziniai pratimai pagyvina kvėpavimą, padidėja

žmogaus krūtinės apimtis, gyvybinė plaučių talpa, kvėpuojamųjų raumenų jėga, kvėpavimo pajėgumas.

(Adaškevičienė, 1990).

Aktyvumas laikomas viena iš pagrindinių fizinės, socialinės ir emocinės gerovės sąlygų.

Pasyvaus gyvenimo būdo paplitimas visuomenėje privertė domėtis fizinio aktyvumo įtaka įvairaus

amžiaus žmonėms. Ilgamečiai moksliniai tyrimai neleidžia abejoti, kad fizinis aktyvumas, ypač jei jį

teisingai parinksime ir taikysime, padeda gerinti sveikatą, mažina širdies darbo nepakankamumą,

didina kraujospūdį, taip pat ilgina sveiko ir produktyvaus gyvenimo trukmę (Zuozienė, 1998).

Fiziniai pratimai gerina raumenyse vykstančius medžiagų apytakos procesus. Raumenyse

išsiplečia kur kas daugiau kapiliarų, todėl jie daug geriau aprūpinami maisto medžiagomis negu

netreniruoti. Dėl tos priežasties pagerėja raumenų funkcija, didėja jų apimtis, elastingumas,

susitraukimo greitis ir jėga. Treniruotame raumenyje visi biocheminiai procesai vyksta efektyviau ir

ekonomiškiau. Raumenys sudaro 35–40% viso kūno masės, todėl tokioje didelėje kūno dalyje pagerėja

10

medžiagų apykaita, be abejo, turi teigiamą įtaką bendrai organizmo būklei (Karparavicienė, Švedas,

Švedienė, 1999).

Dėl ilgo neveiklumo prasideda raumenų atrofija. Raumenų skaidulos pamažu plonėja, vystosi

jungiamasis ir riebalinis audinys, menkėja susitraukimų jėga, mažėja bendras darbingumas. Tinkamai

parinkti fiziniai pratimai sustabdo visus šiuos nemalonius reiškinius, raumenų funkcija pagerėja,

žmogus tampa gražios išvaizdos, įgyja gerą laikyseną, geba gražiai ir plastiškai judėti. Sistemingai ir

tinkamai atliekami fiziniai pratimai gerina sąnarių, sausgyslių, raiščių funkciją, didėja sąnarių judesių

amplitudė. Ypač sustiprėja augančio mokinio kaulai, jie geriau atlaiko išorės poveikį, rečiau lūžta


Reguliarios kūno kultūros pratybos tobulina organų bei sistemų funkciją: pagerėja virškinimas,

bendra medžiagų apykaita, vidaus sekrecijos liaukos ir pan. Aišku, kad minėtas teigiamas kūno

kultūros poveikis patiriamas tada, kai fiziniai pratimai atliekami metodiškai tinkamai, atitinka adekvatų

fizinį krūvį. Per didelis fizinis krūvis arba labai sudėtingi fiziniai pratimai gali sveikatą ne tik stiprinti,

o pabloginti. Fiziniai pratimai ypač svarbūs silpnesnės sveikatos mokiniams. Tai menkesnio fizinio

išsivystymo mokiniai, besiskundžiantys susilpnėjusia širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, regėjimo ar

kitų organizmo sistemų veikla. Specialiai pritaikyta kūno kultūra ne tik stiprina tokių mokinių

organizmą ir skatina gerą fizinį vystymąsi, bet ir padeda net tais atvejais, kai medikamentinis gydymas

būna bejėgis (Braddom, 1996).

Atliekant koreguojamuosius pratimus, organizmas sunaudoja daugiau kalorijų, todėl mokinio

maistas turi būti pakankamai kaloringas. Be baltymų, riebalų, angliavandenių, būtinos mineralinės

medžiagos (kalis, kalcis, fosforas ir kt.), vitaminai. Svarbu ir vaiko grūdinimas įvairiomis vandens, oro

procedūromis. Vasarą plaukimas upėje, ežere ar jūroje, žiemą – baseine bei slidinėjimas suteiks

mokiniui daug džiaugsmo, teigiamų emocijų, sustiprins organizmą ir pasitikėjimą savo jėgomis

(Anderon, 1996).

Apibendrinant galima teigti, kad fiziniai pratimai ir grūdinimasis – svarbios įvairių sutrikimų

gydymo bei profilaktikos priemonės. Jos stiprina mokinių sveikatą, apsaugines organizmo jėgas,

padeda visai ar iš dalis atsikratyti patologinių sutrikimų, treniruoja ir didina fizinį bei protinį

darbingumą.

11

1.3. FIZINIS PAJĖGUMAS IR SVEIKATA

Ne visada fizinis pajėgumas žmogui yra sveikas. Fizinis pajėgumas turi tamprų ryšį su širdies–

kraujagyslių sistemos ligomis. Jei aerobinis pajėgumas mažesnis nei vidutinis, yra rizika susirgti širdies

išemine liga, bet didesnis už vidutinį aerobinis darbingumas taip pat nėra gerai, nes kas per daug tas

nesveika. Vidutinis aerobinis darbingumas yra geriausias ir sveikiausias.

Paauglių fizinis aktyvumas priklauso nuo atitinkamos fizinės veiklos realizavimo formos bei

lyties. Pastebima tendencija, kad merginų fizinis aktyvumas yra trečdaliu mažesnis nei vaikinų,

realizuojančių tas pačias fizinio aktyvumo formas (Masiliauskas, 2009). Per fizinę veiklą vaikas

įtraukiamas į socialinę aplinką. Už vaikų ir mokinių sveikatą atsakingi tėvai, pedagogai ir visa

visuomenė. Geresnių sveikatinimo rezultatų pasiekiama, kai daugiau tam dėmesio skiria vaikų darželis,

vėliau mokykla, o nuolat – visuomenė ir šeima. Vaikas įgyja elementarių žinių, išmoksta kultūros

higienos įgūdžių, perima šeimos gyvenimo būdą, formuojasi vertybinės nuostatos. Šeimoje vaikai ir

moksleiviai praleidžia daug laiko, todėl ji yra svarbi jaunų žmonių sveikatos ir fizinio aktyvumo

skatinimo terpė (Adaškevičienė, 2004).

Fizinis pajėgumas yra plataus profilio. Savybės ir gebėjimai bendradarbiauja jame, o jų sąveika

kuria tikrą pajėgumą. Kiekvienas faktas yra unikalus, nepriklausomos charakteristikos ir gebėjimų.

Fizinis pajėgumas – tai žmogaus būklė, kai jo raumenų veiklos dėka fizinės užduotys darbe, buityje,

laisvalaikiu atliekamos nepervargstant. Dažnai fizinis pajėgumas yra siejamas su sportininko būkle,

galimybėmis pasiekti aukštų sportinių rezultatų. Tuo atveju keliami specifiniai uždaviniai – pasiekti

maksimalų fizinį pajėgumą konkrečioje sporto šakoje. Tačiau žmogaus darbui ir buičiai fizinis

pajėgumas yra svarbus kaip sveikatos komponentas, kuris suteikia žmogui galimybę būti aktyviam,

energingam ir džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu (Grinienė, Bartašius, 2001).

Mokslininkai nustatė, kad fizinis aktyvumas ir fizinis pajėgumas yra glaudžiai tarpusavyje

susiję: žmogaus kasdieninis fizinis aktyvumas turi įtakos fiziniam pajėgumui, o pastarasis savo ruožtu

veikia fizinį aktyvumą. Didėjant fiziniam pajėgumui žmogus paprastai yra aktyvesnis, o didesnis

aktyvumas turi teigiamo poveikio pajėgumui. Tradiciškai įvairaus (jauno, vidutinio, vyresnio ir senyvo)

amžiaus asmenų fizinis pajėgumas apibrėžiamas kaip gebėjimas:

12

• žvaliai atlikti kasdienines užduotis;

• pernelyg nepavargstant ir su pakankama energija aktyviai ilsėtis;

• susidurti su nenumatytais veiksniai (įvykiais).

Fizinį pajėgumą galima apibūdinti, kaip žmogaus organizmo funkcinio pajėgumo savybių

rinkinį, įgalinantį fizinę ir kitą veiklą apskritai. Funkcinio pajėgumo ypatybes galima suprasti kaip

specifinius fizinio pajėgumo komponentus, būtent: kūno sandarą (kompoziciją), aerobinį pajėgumą,

raumenų jėgą, lankstumą ir ištvermę (Gaigalienė, 1999).

Žmogaus fiziniam pajėgumui, fiziniam aktyvumui, sveikatai ir jų ryšiams turi įtakos šie

veiksniai (Vilūnienė, Volbekienė, 2001):

Paveldimumas. Visi žmonės genetiniu požiūriu yra skirtingi. Paveldimumas nulemia:

žmogaus polinkį sirgti vienomis ar kitomis ligomis, žmogaus organizmo reakciją į fizinį aktyvumą,

mitybą, žalingus įpročius, darbo ir poilsio režimą ir kitus veiksnius. Skirtingos yra ir žmonių biologinės

reakcijos į mitybą ir fizinį aktyvumą. Todėl gali būti, kad pastoviai atliekančio mankštą žmogaus fizinis

pajėgumas blogesnis, nei žmogaus nedarančio mankštos. Paveldimumas – tai nepriklausantis nuo

žmogaus valios, troškimų ir pastangų veiksnys.

Gyvensena. Kiekvienas žmogus pasirenka jam priimtiną gyvenseną, t. y. veiklos ir elgesio

visumą, kuri turi įtakos jo sveikatai, fiziniam pajėgumui. Tai yra kiekvienos dienos fizinis aktyvumas,

mityba, narkotikų ir alkoholio vartojimas, miego režimas, streso kontrolė. Sveika gyvensena padeda

žmogui stiprinti fizinį pajėgumą ir sveikatą.

Socialinė aplinka – tai socialinių, politinių, ekonominių ir kultūrinių sąlygų visuma.

Fizinė aplinka – klimatas, oro temperatūra, drėgmė, užterštumas (pvz. žmogus gyvena

ekologiškai užterštoje zonoje), gyvenamosios vietos aukštis pagal jūros lygį. Visa tai veikia fizinį

aktyvumą, organizmo reakcijas į fizinį krūvį.

Asmens ypatumai. Žmogaus amžius, lytis, temperamentas, charakteris, įvairūs motyvai. Jie

turi įtakos fiziniam aktyvumui, sveikiems įpročiams.

Žmogus norėdamas būti fiziškai pajėgesnis, fiziškai aktyvesnis ir sveikas turi atsižvelgti į visus

išvardintus veiksnius. Moksliniais tyrimais yra įrodymų apie nuolatinio fizinio aktyvumo įtaką

sveikatai ir organizmo funkcijoms. Fizinis aktyvumas turi teigiamos įtakos išeminės širdies ligų

profilaktikai. Fiziškai pasyvių žmonių šios ligos rizika yra du kartus didesnė (Volbekienė, 1997).

Pastaraisiais metais apie vaikų ir mokinių sveikatą sukaupta nemažai mokslinių tyrimų, kurie

rodo, kad vaikų ir mokinių sveikata yra ne tik prasta, bet ir turi tendenciją katastrofiškai blogėti

(Adaškevičienė, 2004). Kasmet blogėjanti vaikų sveikata, mažas fizinis aktyvumas, fizinio pajėgumo

kitimas verčia sunerimti. Prasta mokinių fizinė buklė bei nepakankamas fizinis aktyvumas reikalauja

ieškoti naujų kūno kultūros pamokų efektyvumo būdų bei priemonių. Pasak S. Šalkauskio (1991), kūno

13

sveikata bei stiprumas yra sudedamieji pradai tos ugdomosios vertybės, kuria yra kūno nusiteikimas

aukštesniems gyvenimo tikslams, tai sveikata bei stiprumas turi būti imami ryšium su šitais tikslais, nes

kitaip jiedu negali turėti tikros pedagoginės vertės. Sveikata bei stiprumas, tikslingai nepavartojami

aukštesniems gyvenimo tikslams pagal protingą žmogaus prigimtį, negali sudaryti fizinio mankštinimo

uždavinio, nes iš dalykų esmės kūnas turi tarnauti šitai protingai žmogaus prigimčiai reiškimosi

įrankiu.

Sveikatos ugdymas – tai kryptingos ir sąmoningos pastangos gilinti žinias apie sveikatos

saugojimo ir stiprinimo būdus, ugdyti pozityvias sveikatos ir elgesio nuostatas, skiepyti sveikus elgesio

įgūdžius. Tai glaudžiai susiję su ligų profilaktika. Sveikatos ugdymas yra platesnis ir gilesnis procesas

negu sveikatos mokymas (Levickienė, Kardelis, 1999).

Sveikata yra žmogaus būklė, kurią išreiškia fizinis, socialinis ir psichinis matmenys, kuriems

būdingas pozityvus ir negatyvus poliai. Pozityvųjį polį atspindi žmogaus fizinės, socialinės ir dvasinės

gerovės būsena, t. y. būsena, kuriai esant asmuo jaučia gyvenimo džiaugsmą, gali save išreikšti

pasirinktoje veikloje, yra atsparus sunkumams, neigiamiems veiksniams. Negatyvųjį polį atspindi

žmogaus sergamumas, ankstyva mirtis, t. y. mirtis dėl ligos. Žmogaus sveikatą lemia daugelis veiksnių,

į kuriuos kiekvieno žmogaus reakcija yra labai individuali. Šie veiksniai skirstomi i tris grupes. Pirmoji

grupė – tai žmogaus nekontroliuojami veiksniai, nepriklausantys nuo jo valios, troškimų ir pastangu,

t. y. paveldimumas, lytis ir amžius. Antroji grupė veiksniu – iš dalies kontroliuojami veiksniai, t. y.

veiksniai, kuriuos žmogus savo gyvensena, elgesiu, įvairiomis priemonėmis gali šiek tiek koreguoti.

Šiai veiksnių grupei priskiriama fizinė bei socialinė aplinka (pvz., gyvenant užterštoje zonoje keičiant

gyvenamą vietą, tinkamai vartojant vaistus, koreguojant mitybą ir fizinį aktyvumą šias ligas galima

sustabdyti, neleisti joms progresuoti). Trečioji grupė veiksnių – tai visiškai kontroliuojami, t. y. nuo

žmogaus išsilavinimo, doros, elgsenos, gyvensenos priklausantys veiksniai, jie yra pagrindiniai

sveikatos rizikos veiksniai. Tai rūkymas, nutukimas, mityba, fizinis aktyvumas, fizinis pajėgumas, ypač

ŠKS bei raumenu pajėgumas, stresas, alkoholio, narkotikų vartojimas, požiūriai, saugūs įpročiai, miego

kokybė ir kiekybė, sanitarija (Volbekienė, 2004).

Fizinis pajėgumas vertinamas: testais, kontroliniais pratimais, testų kompleksais. Testai – t. y.

užduotis ar užduočių sistema individo savybėms nustatyti. Jį naudojant siekiama nustatyti kiek individo

ypatybių kiekybinių rodikliai skiriasi nuo tai grupei, kuriai jis priklauso būdingų vidutinių

charakteristikų arba standartų. Tai užduotis atliekama pagal tikslią standartinę metodiką ir vertinama

pagal rezultatus, vertinimų skales. Testų reikalavimai (kaip patikrinimo priemonės):

informatyvumas – nustatomas tas komponento požymis, kuriam jis ir yra skirtas –

validumas.

14

patikimumas – panaudojus pratimus pakartotinai ar pas nepriklausomus specialistus

gaunamas pakankamai tapatus rezultatas (tiriami tie patys asmenys tokiomis pačiomis sąlygomis).

objektyvumas – tiriant įvairiems tyrėjas gaunamas toks pats rezultatas.

Kontroliniai pratimai – nuo testo skiriasi tuo, kad neturi vertinimo skalės. Vertinama pagal

dinamiką ir dar daug įvairių dalykų. Kūno kultūra yra vienas iš keleto dalykų, kuriu mokykloje privalo

mokytis visi mokiniai. Būti fiziškai pajėgiam – tai ne tik duoklė sportui ar fiziniam lavinimui, bet ir

pats reikšmingiausias laimingesnio, turiningesnio gyvenimo veiksnys. Galimos šios svarbios testų

panaudojimo sritys:

testuojant per palyginti trumpą laiką galima gauti daug naujos aprašomosios informacijos,

pagal kurią galima įvertinti požiūrį į mokinius ir šiuo klausimu vykdomą politiką ir, jeigu reikia, dažnai

vertinant visuomenę kaip visumą, tą požiūrį pakeisti;

fizinio pajėgumo matavimai gali padėti ugdyti teigiamą mokinio požiūrį į kūną,

kiekvienam mokiniui gauti žinių apie savo fizinę būklę ir stiprinti poreikį išlaikyti ir tobulinti savo

pajėgumą;

testavimas gali paskatinti tėvus labiau domėtis savo vaikų fiziniu pajėgumu, jo stiprinimo

būdais bei priemonėmis;

testai gali parodyti individualius žmogaus ar tam tikro sluoksnio žmonių sveikatos

sutrikimus (šie gali išryškėti po vienkartinio tyrimo arba įvertinus fizinio pajėgumo kitimus per tam

tikrą laiką po kelių tyrimų), o juos žinant galima paskirti tinkamas gydymo priemones;

testai gali išryškinti sportuojančių asmenų bendruosius ir specialiuosius fizinio pajėgumo

požymius, trūkumus, o tai gali padėti išvengti sportinių traumų;

testai gali atskleisti gebėjimus, kuriuos galbūt mokinys norėtų ugdytis;

testus galima modifikuoti ir taikyti mokiniams neįgaliesiems, taip pat sutrikusios

psichikos mokiniams.

Mažėjantis vidutinis fizinis aktyvumas ir įtampa kasdieniame daugelio mokinių gyvenime rodo,

kad sportas ir fizinis lavinimas dažniausiai yra vienintelės mankštinimosi formos. Iš iki šiol atliktų

tyrimų išryškėja tendencija, kad būtų galima pagerinti fizini pajėgumą ir sumažinti nesveikatos, ypač

širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, riziką. Be to, šiandien mokiniai turi daugiau laiko aktyviam

laisvalaikiui ir kur kas daugiau įrengimų, negu jų turėjo tėvai. Fizinio pajėgumo matavimai, informacija

apie testo rezultatus ir galimų būdų fiziniam pajėgumui pagerinti pasiūla skatina šalių narių gyventojus

dažniau naudotis mokamais sporto ir rekreacijos įrenginiais ir tuo praturtina žmonių gyvenimą

(Volbekienė, 2002).

Apibendrinant galima teigti, kad moksliniais tyrimais yra įrodyta apie nuolatinio fizinio

aktyvumo įtaką sveikatai ir organizmo funkcijoms. Fizinį pajėgumą galima apibūdinti, kaip žmogaus

15

organizmo funkcinio pajėgumo savybių rinkinį, įgalinantį fizinę ir kitą veiklą apskritai. Fizinis

aktyvumas ir fizinis pajėgumas yra glaudžiai tarpusavyje susiję: žmogaus kasdieninis fizinis aktyvumas

turi įtakos fiziniam pajėgumui, o pastarasis savo ruožtu veikia fizinį aktyvumą.

16

2. SPECIALIAJAI MEDICININIAI FIZINIO PAJĖGUMO GRUPEI

PRIKLAUSANČIŲ MOKINIŲ PAMOKŲ ORGANIZAVIMAS

2.1. MOKINIŲ SKIRSTYMAS Į MEDICININES FIZINIO PAJĖGUMO GRUPES

Nuo kūno kultūros pamokų mokiniai gali būti atleidžiami po ūmių ligų, paūmėjus lėtinėms

ligoms, taip pat po traumų ir operacijų. Atleidimo terminai priklauso nuo ligos. Medicininę pažymą

apie atleidimą nuo kūno kultūros pamokų išduoda sveikatos priežiūros įstaigos gydytojas. Mokinys

pažymą pateikia mokyklos medicinos seseriai, o ši išrašo laikiną atleidimą nuo kūno kultūros pamokų,

kurį pateikia kūno kultūros mokytojui. Medicininės pažymos originalas turi būti laikomas medicinos

kabinete. Mokinių sveikatos grupės, sveikatos lygis ir indeksas (Karparavicienė, Švedas, Švedienė,

1999).

Pagal sveikatos būklę mokiniai skirstomi į 5 grupes (Švedas ir kt., 2003):

I grupė – sveiki, gerai fiziškai ir protiškai išsivystę mokiniai be defektų ar funkcinių sveikatos

sutrikimų; jų geras organizmo reaktyvumas ir atsparumas, jie retai serga ūminėmis ligomis;

II grupė – mokinai, kurie neserga jokia lėtine liga, bet turi kokių nors funkcinių organizmo

sutrikimų ar kūno defektų, netrukdančių kasdieniai veiklai (dažnai serga ūminėmis ligomis, persirgę

įvairiomis sunkiomis infekcinėmis ligomis, nutukę, menko fizinio pajėgumo, sutrikusios regos,

netaisyklingos laikysenos ir t. t.), taip pat tie, kuriems gresia rizika susirgti kuria nors liga;

III grupė – mokiniai, sergantys lėtinėmis ligomis, turintys sunkių fizinių trūkumų (liekamieji

infekcinių ligų ar traumų reiškiniai), normaliai prisitaikantys prie darbinės veiklos ir įprastų darbo bei

poilsio sąlygų mokykloje;

IV grupė – mokiniai, sergantys lėtinėmis ligomis, turintys morfologinių sutrikimų, kurie jiems

sunkina kasdienę veikla (kraujotakos, inkstų, plaučių ir kt. organų nepakankamumas);

V grupė – sunkūs ligoniai, I ir II grupės neįgalieji, kuriems skiriamas lovos arba namų rėžimas.

Įvertinus kiekvieno mokinio sveikatą, galima apskaičiuoti visos mokinių bendruomenės

sveikatos rodiklius, kurie apytiksliai atspindi mokyklos higienos sąlygas (apšvietimą, vėdinimą,

temperatūros režimą ir kt.), darbo ir poilsio, judėjimo režimą, sveikatos ir kūno kultūros renginių

efektyvumą. Vienas iš tokių rodiklių yra sveikatos lygis. Tai pirmosios ir antrosios sveikatos grupės

mokinių skaičiaus bei visų mokinių skaičiaus santykis, išreiškiamas procentais. Kuo šis rodiklis

didesnis, tuo geresnė bendruomenės narių sveikata. Kitas svarbus mokinių sveikatos rodiklis –

sveikatos indeksas, taip pat išreiškiamas procentais. Jis rodo mokinių organizmo atsparumą,

užsigrūdinimą ir tai, kaip jie laikosi higieninio bei epidemiologinio režimo. Sveikatos indeksas žymi,

17

kiek mokinių per mokslo metus ar pusmečius nė karto nesirgo. Šis rodiklis skaičiuojamas šimtui

mokinių (Švedas ir kt., 2003).

Lietuvoje yra nustatyti mokinių skirstymo į medicinines fizinio pajėgumo grupes kriterijai:

1) mokinio sveikatos būklė;

2) fizinis išsivystymas;

3) svarbiausių organizmo sistemų ir organų funkcinė būklė;

4) fizinis parengtumas (treniravimasis sporto mokykloje, kokioje medicininėje fizinio pajėgumo

grupėje buvo anksčiau).

Pagrindinė grupė. Į pagrindinę medicininę fizinio pajėgumo grupę skiriami tik sveiki mokiniai,

kurie įeina į I ir II sveikatos grupę. Į šią grupę skirtini ir mokinai, turintys nedidelių sveikatos sutrikimų

(nedidelio laipsnio regos sutrikimai – mažiau kaip +3D – -3D, kai regėjimo aštrumas be korekcijos 0,5

ir daugiau, netaisyklinga laikysena ir pan.). Gerai fiziškai pasirengę pagrindinės medicininės fizinio

pajėgumo grupės mokiniai turi mokytis pagal kūno kultūros pamokos programą. Šiai grupei

priklausantys mokiniai gali treniruotis sporto sekcijose ir dalyvauti sporto varžybose.

Parengiamoji grupė. Į parengiamąją medicininę fizinio pajėgumo grupę skiriami mokiniai,

turintys nedidelių sveikatos sutrikimų, nepakankamai fiziškai subrendę bei nepasirengę. Tai mokiniai,

kurių II ir III sveikatos grupė. Į šią grupę taip pat skirtini mokiniai, persirgę kai kuriomis ligomis ir

laikinai negalintys lankyti kūno kultūros pamokų. Grupės mokiniai mankštinasi kūno kultūros

pamokose pagal mokyklinę programą su sąlyga, kad tokios pratybos nepablogins jų sveikatos. Kai

kurie fiziniai pratimai neatliekami, kiti – tik ribojami. Parengiamosios grupės mokiniams

nerekomenduojama lankyti sporto sekcijų, dalyvauti varžybose, tačiau jie gali dalyvauti bendrojo

fizinio rengimo pratybose ar mankštintis namie pasitarę su kūno kultūros mokytoju. Pagerėjus

sveikatai, funkcinėms organizmo galimybėms, fiziniam parengtumui ir prisitaikymui prie fizinio

krūvio, mokinys vėl skiriamas į pagrindinę grupę.

Specialioji grupė. Į specialiąją medicininę fizinio pajėgumo grupę skiriami mokiniai, turintys

nuolatinių ar laikinų sveikatos sutrikimų, priklausomai nuo ligos ar kitokių sveikatos nukrypimų. Šioje

grupėje būna mokinių, sergančių įvairiomis ligomis. Jų organizmo funkcinė būklė gali būti beveik

vienoda, tačiau per pamoką skiriami pratimai vienus gali veikti teigiamai, kitus neigiamai. Tad į šią

grupę paskirtini mokiniai mankštinasi pagal specialią kūno kultūros programą, o dalis jų lanko

gydomosios kūno kultūros pratybas sveikatos įstaigose (Švedas ir kt., 2003).

Mokinių, pasižyminčių sutrikusia sveikata, kūno kultūra – tai ne sveikatos stiprinimo, bet

pedagoginis procesas, todėl taikomi tie patys kaip ir sveikų mokinių pagrindiniai mokymo bei

auklėjimo metodai. Mokytojas, dirbantis su tokios sveikatos būklės, menko fizinio pajėgumo, turinčiais

psichinės sveikatos ypatumų specialiosios grupės mokiniais, turi būti itin jautrus, dėmesingas,

18

taktiškas, išsamiai susipažinęs su savo mokinių pedagogine ir medicinine charakteristikomis.

Pedagoginę specialiosios medicininės grupės fizinio mokinių ugdymo metodiką parenka pats kūno

kultūros mokytojas. Pirmosiose 15–20 pamokų nereikia leisti mokiniams pavargti (kai gausiai

suprakaituojama, parausta oda ir t. t.). vėliau, jei mokiniai gerai jaučiasi, galima vos vos padidinti

krūvį, kad atsirastų malonus nuovargis. Tinkamo krūvio kriterijus gali būti pulso pokyčiai vienoje ar

keliose pamokose. Didžiumos mokinių pulsas po kūno kultūros pamokos turi tapti, koks buvęs

ankščiau, po 10–15 min. (Karparavicienė, Švedas, Švedienė, 1999).

Specialiosios medicininės fizinio pajėgumo grupės mokinių fizinis ugdymas negali ribotis tik

kūno kultūros pamokomis. Reikia harmoningo (suderinto) kūno kultūros ir sveikatos priemonių

komplekso: rytinės mankštos, kūno kultūros pertraukų kitose pamokose, fizinių pratimų bei žaidimų

per pertraukas ir, žinoma, gero dienos režimo namie. Specialiosios medicininės fizinio pajėgumo

grupės mokiniai dalyvauja ir popamokinėje fizinio ugdymo veikloje jų jėgas atitinkančia forma: sporto

šventėse, iškylose, ekskursijose ir pan. Labai svarbu mokiniams bei jų tėvams išaiškinti, kad vienintelė

priemonė specialiųjų medicininių fizinio pajėgumo grupių mokinių sveikatai stiprinti, ligai ar jos

padariniams šalinti yra kūno kultūros pratybos. Į tai būtina atkreipti visos mokyklos bendruomenės,

pedagogų, tėvų ir mokinių organizacijų dėmesį.

Mokiniai į specialiąją medicininę fizinio pajėgumo grupę gali būti skiriami laikinai arba visam laikui

priklausomai nuo ligos ir kitų sveikatos nukrypimų. Palankiu atveju mokinį perkelti iš specialiosios

fizinio pajėgumo grupės į parengiamąją, o iš šios – į pagrindinę būtina pamažu, t. y. tik pasiekus

teigiamų rezultatų prieš tai lankytoje grupėje (Švedas ir kt., 2003).

Tikroji kūno kultūros paskirtis – išsaugoti, stiprinti ir po ligos, traumų atgauti sveikatą.

Dauguma Lietuvos mokinių yra nepatenkinamos sveikatos. Nemaža jų menkai fiziškai išsivystę, yra

sergančių lėtinėmis ligomis. Kiekvienoje klasėje 3–5 mokiniai priklauso specialiajai medicininei fizinio

pajėgumo grupei (SMFPG). Sveikatos problemų negalima išspręsti vien medicinos teikiamomis

paslaugomis. Reikia nepamiršti, kad mokinių sveikatos būklė priklauso ir nuo pedagogų. Susirgti ar

patirti traumą gali tiek vaikai, tiek suaugusieji. Tam tikrą laiką sergantieji gydomi sveikatos priežiūros

įstaigose, vėliau grįžta į mokyklą. Privalu žinoti, kad laikotarpis nuo gimimo iki 17 metų yra

reikšmingiausias sveikatai ugdyti. Silpnesnės sveikatos mokiniams reikia daugiausia dėmesio. Kad

nepakenktų mokinių sveikatai, mokytojai turi adekvačiai parinkti užduotis, kaskart stebėti, kaip jie

geba įvykdyti reikalavimus. Kūno kultūros mokytojas specialiosios medicininės fizinio pajėgumo

grupės mokiniams privalo padėti atgauti sveikatą, šalinti dėl ligos susidariusius funkcinius pakitimus ir

per visus mokslo metus stiprinti mokinio organizmą.

19

Apibendrinant galima pastebėti, kad mokiniai skirstomi į medicinines fizinio pajėgumo grupes

pagal nustatytus kriterijus. Dauguma Lietuvos mokinių yra nepatenkinamos sveikatos. Mokytojai

dirbantys su skirtingo fizinio pajėgumo mokiniais turi pagal kiekvieno mokinio fizinį pajėgumą.

2.2. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ SAMPRATA

Visuomenės santykių būdas su specialiųjų poreikių žmonėmis priklauso nuo tam tikrų veiksnių:

socialinių, ekonominių, politinių, religinių, filosofinių. Poveikį taip pat turi švietimas, medicina,

mokslas. Specialių poreikių žmogui svarbu ne tenkinti tuos poreikius, bet atsižvelgti į poreikius,

prisitaikyti prie galimybių ir sudaryti sąlygas fiziškai, dvasiškai bręsti. Neįgalieji mūsų visuomenės

nariai turi išskirtines fizines ir psichologines ypatybes ir specialiuosius poreikius, kurie randasi

neįgaliesiems siekiant lygių galimybių dalyvauti fizinio ugdymo, neįgaliųjų sporto, rekreacinės ir

buitinės fizinės veiklos srityse. Specialiųjų poreikių įvairovę lemia skirtingos negalių rūšys (fizinės,

regėjimo, klausos, intelekto) ir funkcijos pažeidimo laipsnis (Ruškus, 2003).

Psichologiniu aspektu iš pagrindinių veikiančių mokslo ir studijų teorijų būdų galima išskirti

asmens saviraiškos teoriją, kurią apibrėžia Abraham Maslow. Jo nuomone, žmogaus poreikių

hierarchijos apačioje yra fiziologiniai poreikiai, o viršuje – estetiniai ir kūrybiniai. Asmuo negali pereiti

į aukštesnį poreikių motyvacijos lygį, kol minimaliai netenkinami žemesnio lygio poreikiai. Taip pat jis

nurodo, kad asmenybė privalo jaustis soti, saugi, mylima ir prižiūrima, tam kad ji pradėtų save gerbti,

siektų koreguoti savo elgesį, didinti savo kompetenciją (Adomaitienė ir kt. 2003).

Anot Sherrill (1998), hierarchine poreikių ir jų priklausomumo arba saviraiškos teorija remiasi

taikomosios fizinės veiklos mokslas ir praktika, pripažįstanti, kad paslaugas neįgaliesiems reikia teikti

laikantis hierarchinės tvarkos. Norint pasiekti neįgaliųjų žmonių savigarbos lygį, pirmiau turi būti

patenkinti būtinieji poreikiai. Teikiant fizinės veiklos paslaugas ir siekiant jų efektyvumo asmens

saviraiškos srityje reikia, kad būtų patenkinti fiziologiniai poreikiai (mitybos, medicinos priežiūros,

gyvenamojo būsto ir kitų aplinkos sąlygų), psichologinio ir fizinio saugumo (apsaugoti nuo baimės,

gėdos dėl savo neįgalumo ar nesėkmes) bei meilės ir bendravimo ryšių (būti mylimi, suprasti ir

pripažinti tokie, kokie yra, bet ne tokie, kokie gali ar negali būti) poreikiai. Jeigu asmuo yra

pripažįstamas besąlygiškai, nepriklausomai nuo jo gebėjimų, tik tada jis tolydžiai įgyja vidinę

motyvaciją padaryti viską, ką gali, nebijodamas, kad jis tai padarys, nesirūpindamas ar tai patiks ir

tenkins mokytoją. Tik tokios sąlygos padeda atskleisti neįgalaus asmens galimybes toliau tobulėti ir

išreikšti save.

20

Kaip teigia Doyal ir Gough (1991), pagrindinė žmogaus gerovės idėja yra jo poreikiai. Fizinio

išgyvenimo ir asmeninės autonomijos poreikiai yra bendri visiems žmonėms, sudaro prielaidą bet

kokiai asmens veiklai kiekvienoje visuomenėje nepriklausomai nuo jų kultūros lygio. Šie esminiai

žmogaus poreikiai turi būti tam tikru lygiu patenkinti norint, kad asmuo aktyviai kurtų savo gyvenimą

ir siektų vertingų, jo nuomone, tikslų.

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2–ame (2004 05 11 Nr. IX –

2228, - 2004. Nr. 83 – 2983) straipsnyje:

Neįgalumas apibrėžiamas kaip: „dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių

aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės

gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas“;

„Neįgalusis — asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka pripažintas neįgalumo lygis arba

mažesnis negu 55 procentų darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė“;

„Specialusis poreikis — specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų

ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių“.

Sąvoka „neįgalumas“ apima didelį skaičių funkcinių sutrikimų, atsirandančių bet kurioje

populiacijoje. Žmonės gali būti neįgalūs fiziškai, protiškai ar turėti jutimo pakenkimų, sveikatos būklių

ar psichinių ligų. Tokie sutrikimai, būsenos ar ligos gali būti nuolatinio pobūdžio ar, savo prigimtimi,

kintančios. Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas savo pagrindiniame komentare

pabrėžia, kad sąvoka „žmogus su negalia“ yra tikslesnė nei „neįgalus žmogus“, tačiau Lietuvoje

priimtinesnė „neįgaliojo“ sąvoka (Ruškus, 2003).

Hallahan ir Kauffman (2003) teigia, kad sąvokos „negalia“ ir „invalidumas“ nėra viena ir ta pati

reikšmė. „Negalia — tai nepajėgumas ko nors daryti, tam tikro gebėjimo stoka“, o „invalidumas — tai

individui primetamas apribojimas. Ar negalia virs invalidumu, ar ne, priklauso nuo aplinkinių.

Pavyzdžiui, negalėjimas vaikščioti nėra invalidumas, trukdantis mokytis skaityti, tačiau jis gali tapti

invalidumu žaidžiant su kamuoliu. Kartais žmonėms su negaliomis be reikalo primetamas

invalidumas“.

Pirmosios mokslinės negalės traktuotės atsirado palyginti neseniai. Negalės traktuotėmis

vadinamos tos definicijos, kurios grindžiamos ne mitais, subjektyviais vertinimai ar religiniais

argumentais, tačiau tas, kurios išvestos remiantis tam tikra konkrečia moksline teorija ar paradigma ir

empiriniais duomenimis, gautais taikant mokslinėje bendruomenėje pripažintas tyrimo technologijas.

Klinikiniu aspektu, negalia suvokiama kaip koreguotina nepageidaujama skirtybė, nukrypimas nuo

normos. Klinikinį modelį formavo ne tik psichologinis, bet ir tradicinis biomedicininis požiūris, kuris

negalią apibrėžia kaip priežastinį reiškinį, kai koks nors pažeidimas sukelia patologiją, sąlygojančią

tam tikras pasekmes (Ruškus, 2003).

21

Apibendrinant pažymėtina, kad specialių poreikių žmogui svarbu ne tenkinti tuos poreikius, bet

atsižvelgti į poreikius, prisitaikyti prie galimybių ir sudaryti sąlygas fiziškai, dvasiškai bręsti.

Specialiųjų poreikių įvairovę lemia skirtingos negalių rūšys (fizinės, regėjimo, klausos, intelekto) ir

funkcijos pažeidimo laipsnis.

2.3. SPECIALIUOSIUS POREIKIUS TURINČIŲ MOKINIŲ UGDYMAS

Specialiųjų poreikių vaikas – tai vaikas, kuris dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų gali ribotai dalyvauti

ugdyme ir visuomenės gyvenime. Ugdymosi sunkumų gali kilti dėl sutrikusio intelekto, klausos, regos,

fizinių, emocijų ir elgesio, specifinių pažinimo ar kitų vaiko raidos sutrikimų. Mokinio specialieji

ugdymosi poreikiai vertinami pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu požiūriais bei

skirstomi į 4 grupes: nedideli, vidutiniai, dideli ir labai dideli. Neįgalus vaikas – žmogus. Todėl jį reikia

rengti gyvenimui. Nesvarbu kokių negalių ar sutrikimų turi vaikas, jam reikia padėti tiek, kiek

įmanoma, t. y. plėtoti visas jo potencialias vystymosi galimybes. Labai svarbu padėti neįgaliam

pasirengti gyvenimui, taip pat padėti integruotis į visuomenę (Adomaitienė ir kt. 2003).

Specialusis ugdymas – tai specialiųjų poreikių vaiko mokymas, lavinimas ir vertybinių nuostatų

formavimas pripažįstant jo gebėjimus ir galias. Tai ugdymas, kuris specialiai sukurtas unikaliems vaiko

poreikiams tenkinti ir padėti jam išmokti tai, ko mokosi kiti. Specialieji ugdymosi poreikiai įvertinami,

kai to pageidauja vaiko tėvai (globėjai) arba pedagogai, gavę raštišką tėvų (globėjų) sutikimą. Šio

įvertinimo tikslas – nustatyti, kokios vaikui reikia pagalbos ir paslaugų (Švedas ir kt., 2003).

Specialiuosius ugdymosi poreikius įvertina švietimo įstaigos, kurioje vaikas ugdomas,

specialiojo ugdymo komisija ar (ir) pedagoginė psichologinė tarnyba. Specialiojo ugdymo komisija

atlieka pradinį, o pedagoginė psichologinė tarnyba – nuodugnų specialiųjų ugdymosi poreikių

įvertinimą. Specialiojo ugdymo komisija sudaroma ir veikia ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir

bendrojo lavinimo mokykloje. Jeigu švietimo įstaigoje tokios komisijos nėra, specialiesiems ugdymosi

poreikiams įvertinti kreipiamasi į švietimo įstaigą aptarnaujančią pedagoginę psichologinę tarnybą.

Jeigu nustatoma, kad vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių, jam gali būti skiriamas specialusis

ugdymas. Jį skiria švietimo įstaigos, kurioje vaikas mokėsi, specialiojo ugdymo komisija ar (ir)

pedagoginė psichologinė tarnyba, atsižvelgdamos į vaiko pageidavimus ir sutikus tėvams (globėjams)


Specialiųjų poreikių mokinių ugdymo formos yra šios (Švedas ir kt., 2003):

a) visiškoji integracija, kai specialiųjų poreikių mokinys ugdomas bendrojo ugdymo įstaigos

grupėje (klasėje) kartu su kitais bendraamžiais;

22

b) dalinė integracija, kai specialiųjų poreikių mokinys ugdomas bendrojo ugdymo įstaigoje

sudarytoje specialiojoje grupėje (klasėje);

c) ugdymas specialiojo ugdymo įstaigose, skirtose mokiniams, turintiems didelių ir labai didelių

specialiųjų ugdymosi poreikių ir negalintiems lankyti bendrojo ugdymo įstaigos, arba tiems, kuriems

reikia pasirengti ugdymuisi bendrojo ugdymo įstaigoje;

d) ugdymo paslaugų teikimas namuose, jei mokinys ugdymo įstaigos lankyti negali.

Apibendrinant galima teigti, kad judesių raidai būdinga darni visų organizmo sistemų veikla.

Tai rodo fizinės raidos rodikliai ir fiziniai gebėjimai. Fiziškai lavinant neįgaliuosius, svarbu taikyti

įvairias bendrojo fizinio rengimo priemones.

23

3. SPECIALIOSIOS MEDICININĖS FIZINIO PAJĖGUMO GRUPĖS

MOKINIŲ FIZINIO AKTYVUMO BEI JŲ KŪNO KULTŪROS MOKYTOJŲ

KAI KURIŲ PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ TYRIMO METODAI IR

ORGANIZAVIMAS

3.1. TYRIMO METODAI

Įgyvendinant tyrimo tikslą ir iškeltus tyrimo uždavinius, remiantis literatūros šaltiniais apie

tyrimų metodologiją ir metodus (Kardelis, 1997, 2002; Bitinas, 1998), darbe naudoti literatūros šaltinių

analizės ir apibendrinimo, anketinės apklausos, interviu bei matematinės statistinės analizės tyrimo

metodai.

3.1.1. Literatūros šaltinių analizė ir apibendrinimas. Nagrinėti įvairių autorių darbai šiomis

tyrimo kryptimis: fizinių pratimų poveikis augančiam organizmui, fizinis pajėgumas ir sveikata,

mokinių skirstymas į medicinines fizinio pajėgumo grupes, specialiųjų poreikių samprata ir pan.

Studijuoti su darbo tema susiję įvairių autorių darbai: disertacijos, disertacijų santraukos, moksliniai

straipsniai, mokslo darbai, mokslinių konferencijų medžiaga, švietimo įstatymai, ugdymo planai.

Literatūros analizė padėjo suformuluoti darbo hipotezę, tikslą, uždavinius.

3.1.2. Anketinė apklausa. Anketavimas vykdytas 2010 m. spalio – 2011 m. sausio mėnesiais.

Respondentams buvo pateiktos anketos su klausimais, kuriuos jie atsakė remdamiesi savo patirtimi.

Išdalytos anketos yra gana patogios tyrėjui, nes duomenys surenkami gana greitai ir nereikalauja

didelių pastangų. Anketinė apklausa buvo vykdoma pagal 2 skirtingo turinio anketas, buvo pateiktos

anketos mokiniams ir mokytojams.:

1. Anketa mokiniams Paskirtis – įvertinti mokinių fizinį aktyvumą. Anketą sudaro 20 klausimų

su pateiktais atsakymų variantais (1 priedas).

2. Anketa mokytojams (Juškelienė ir kt., 2010). Paskirtis – išsiaiškinti kūno kultūros mokytojų

kompetencijas (2 priedas).

Tyrimo metu apklausti 124, 7 - 12 klasių mokiniai, priklausantys specialiąjai medicininei fizinio

pajėgumo grupei. Buvo išdalintos 142 anketos, tačiau 13 proc. anketų nebuvo grąžintos, 12 mokinių

tyrimo metu nesilankė mokykloje, tad apklausoje nedalyvavo. Taip pat buvo apklausta 30 kūno

kultūros mokytojų, dirbančių su SMFPG mokiniais (2 priedas).

3.1.3. Interviu metodas. Buvo apklausta 17-kos mokyklų visuomenės sveikatos priežiūros

specialistų. Surinkti duomenys apie mokinių, priklausančių specialiajai medicininei fizinio pajėgumo

grupei, skaičių, ligų paplitimą bei kokiu būdu vykdomos kūno kultūros pamokos (SMFPG mokiniai su

24

sveikais mokiniais ar atskirai, krūvis sumažintas ar ne ir pan). Buvo pateikti klausimai : koks yra

mokinių skaičius mokykloje, turinčių specialiąją medicininę grupę? Kokios ligos ar sutrikimai vyrauja

tarp mokinių priklausančių specialąjai medicininei fizinio pajėgumo grupei? Kaip vykdoma kūno

kultūros pamoka, ar sveiki mokiniai fizinius pratimus atlieka kartu specialiąjai medicininei fizinio

pajėgumo grupei priklausančiais mokiniais, ar atskirai?

3.1.4. Matemaatinė statististinė analizė. Anketinės apklausos duomenys įvertinti absoliučiais

dažniais ir procentais. Skaičiavimai atlikti asmeniniu kompiuteriu, naudojantis kompiuterine programa

“Exel 2003”.

3.2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS

Tyrime dalyvavo 17 Panevėžio miesto mokyklų. Jose mokosi 154 specialiajai medicininei

fizinio pajėgumo grupei priklausantys mokiniai.

Respondentų pasiskirstymas. Tyrimo metu apklausti 124 mokiniai priklausantys specialiajai

medicininei fizinio pajėgumo grupei. Mokinių apklausos metu apklausta daugiau mergaičių negu

berniukų, atitinkamai 52 proc. ir 48 proc. (1 pav.).

Mergaitės52%

Berniukai48%

1pav. Tirtų mokinių pasiskirstymas pagal lytį

Apklausti skirtingo amžiaus mokiniai, kurių amžius nuo 13 iki 18 m. Dauguma (56 proc.)

apklausoje dalyvavusių mokinių buvo 15-16 m. amžiaus (2 pav.).

25

23

56

21

0

10

20

30

40

50

60

13-14 m. 15-16 m 17 -18 m.

proc

enta

i

2 pav. Tirtų mokinių pasiskirstymas pagal amžių

Trečdalis tirtų mokinių mokosi 10 klasėje, 9 klasėje – 21 proc., 8 ir12 klasėje – po 14 proc.

Pasiskirstymas pagal klases pavaizduotas 3 paveiksle.

9

14

21

35

7

14

0

5

10

15

20

25

30

35

40

7 klasė 8 klasė 9 klasė 10 klasė 11 klasė 12 klasė

proc

enta

i

3 pav. Tirtų mokinių pasiskirtymas pagal klases

Dauguma mokinių, dalyvavusių apklausoje gyvena Panevėžio mieste (75,8 proc.). Kiti 14,5

proc. gyvenam mažame miestelyje ir 9,7 proc. – kaime (4 pav.).

26

75,8

14,59,7

0

10

20

30

40

50

60

70

80

Mieste Mažame miestelyje Kaime

proc

enta

i

4 pav. Tirtų mokinių pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą

1 lentelėje pavaizduotos kūno kultūros mokytojų, kurie dalyvavo apklausoje, charakteristikos

pagal lytį, darbo stažą ir profesinę kvalifikaciją. Apibūdinant pedagogus, dalyvavusius apklausoje

dauguma jų buvo moterys (80 proc.), turinčios 6–10 m. darbo stažą ir mokytojo metodininko profesinę

kvalifikaciją.

1 lentelė

Kūno kultūros mokytojų charakteristikos pagal lytį, darbo stažą ir

profesinę kvalifikaciją

Charakteristikos Atsakymų variantai Procentinis pasiskirstymas

Vyrai 20 Lytis

Moterys 80

Iki 5 m. 17

6-10 m. 33

11-15 m. 23

Darbo stažas

> 15 m. 27

Vyresnysis mokytojas 27

Mokytojas metodininkas 44

Mokytojas ekspertas 17

Mokytojas 3

Profesinė kvalifikacija

Mokytojas, įgijęs kvalifikacija, bet

trūksta darbo stažo

9

27

4. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

4.1. SPECIALIĄJAI MEDICININEI FIZINIO PAJĖGUMO GRUPEI

PRIKLAUSANČIŲ MOKINIŲ SKAIČIUS PANEVĖŽIO MIESTO MOKYKLOSE,

LIGŲ PAPLITIMAS

2010–2011 mokslo metais Panevėžio miesto mokyklose specialiajai medicininei fizinio

pajėgumo grupei priklausė 154 skirtingo amžiaus mokiniai. Daugiausia mokinių paskirti į specialiąją

medicininę fizinio pajėgumo grupę dėl regėjimo sutrikimų (3 priedas). Taip pat didelis mokinių

skaičius su širdies ligomis, astma bei epilepsija. Vieniems mokiniams sumažintas fizinis krūvis, kiti –

atleisti nuo kūno kultūros pamokų. Dėl rimtų sveikatos sutrikimų, ligų mokiniai gydytojų komisijos

gali būti atleisti nuo kūno kultūros pamokų. Tais atvejais vertinimo skiltyje rekomenduojama įrašyti –

atleistas. Specialiosios medicininės fizinio pajėgumo grupės mokiniai pažymiais nevertinami, tik

pažymima – įskaityta, arba – neįskaityta. Procentinis Panevėžio miesto mokyklose specialiajai

medicininei fizinio pajėgumo grupei priklausančių mokinių pasiskirstymas pagal ligas pavaizduotas 5

paveiksle.

5 pav. Panevėžio miesto mokyklose specialiajai medicininei fizinio pajėgumo grupei

priklausančių mokinių pasiskirstymas pagal ligas

12

26

6

12

8

20

15

0 5 10 15 20 25 30

Bronchine astma

Regėjimo sutrikimai

Artritai

Epilepsija

Hipertenzija

Širdies sutrikimai, ligos

Judėjimo sutrikimai

procentai

28

Kaip matyti 5 paveiksle, daugiausia mokinių turi apribotą fizinį krūvį arba yra atleisti nuo kūno

kultūros pamokų dėl regėjimo sutrikimų ir bronchinės astmos (26 proc.), širdies sutrikimų (20 proc.).

4.2. SPECIALIAJAI MEDICININEI FIZINIO PAJĖGUMO GRUPEI

PRIKLAUSANČIŲ MOKINIŲ PAMOKŲ VYKDYMAS

Pedagoginę specialiosios medicininės fizinio pajėgumo grupės fizinio mokinių ugdymo

metodiką parenka pats kūno kultūros mokytojas. Pirmosiose 15–20 pamokų nereikia leisti mokiniams

pavargti (kai gausiai suprakaituojama, parausta oda ir t. t.). vėliau, jei mokiniai gerai jaučiasi, galima

vos vos padidinti krūvį, kad atsirastų malonus nuovargis.

Efektyviausias būdas didinti specialiajai medicininei fizinio pajėgumo grupei priklausančių

mokinių fizinį aktyvumą yra atskira kūno kultūros programa, su tam specialiai parengtu kūno kultūros

mokytoju. Apklausus septyniolika visuomenės sveikatos priežiūros specialistų buvo gauti duomenys

apie SMFPG mokiniams vykdomą pamokų pobūdį. Didesniai daliai specialiosios medicininės fizinio

pajėgumo grupės mokinių kūno kultūros pamoka vykdoma kartu su sveikais mokiniais tik sumažintu

krūviu (3priedas). Pratimų modifikacija nėra paplitusi dėl atitinkamų žinių stokos. Taip pat nemaža

dalis SMFPG mokinių yra atleisti nuo kūno kultūros pamokų. To priežastys yra įvairios ligos bei

sutrikimai. Mokiniai į SMFPG gali būti skiriami laikinai arba visam laikui priklausomai nuo ligos ir

kitų sveikatos nukrypimų.

4.3. MOKINIŲ APKLAUSOS REZULTATAI

Tyrimo metu apklausti 124 mokiniai priklausantys SMFPG grupę, kurių amžius nuo 13m. iki

18m. Tikslas buvo atskleisti SMFPG mokinių fizinį aktyvumą. Pateiktoje anketoje apie fizinį aktyvumą

mokiniai atsakinėjo ar jiems patinka kūno kultūros pamokos, ar sportuoja ne pamokų metu ir pan.

Mokiniai teigė, kad jiems patinka sportuoti, žaisti, atlikti fizinius pratimus (58 proc.). tačiau 42

proc. teigė priešingai. Mokinių pasiskirstymas pagal pomėgį atlikti fizinius pratimus, sportuoti

pavaizduotas 6 paveiksle.

29

taip 58%

ne42%

6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal pomėgį sportuoti, atlikti fizinius pratimus

Nustatyta, kad respondentai lanko įvairius būrelius (7 pav.). Nelankančių buvo 22,6 proc.

Dauguma mokinių lanko dailės, muzikos, kalbų ir informatikos būrelius (36,3 proc.). Sporto būrelius,

tokius kaip šokiai, krepšinis, futbolas, plaukimas lanko 31,5 proc. 9,7 proc. teigė, kad lanko kitokius

būrelius, tokius kaip gamtos, technikų.

22,6

31,536,3

9,7

0

5

10

15

20

25

30

35

40

Nelanko Sporto Dailės,muzikos, kalbų,

informatikos

Kiti

proc

enta

i

7 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal būrelių lankymą

Mokinių, lankančių sporto būrelius buvo pasidomėta kiek dažnai jie lankosi būrelyje (8 pav.).

Dauguma (43,8 proc.) sportuoja 2-3 kartus per savaitę. 37,5 proc. – kartą per savaitę ir 18,8 proc.

Sporto būreliuose lankosi kasdien ar beveik kasdien.

30

18,8

43,8

37,5

05

101520253035404550

Kasdien, beveikkasdien

2-3 kartus persavaitę

Kartą per savaitę

proc

enta

i

8 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal sporto būrelių lankymo dažnumą

Respondentų buvo pasidomėta ar jie turi mėgstamą sporto šaką ar judrų laisvalaikio užsiėmimą

(9 pav.). Nustatyta, kad dauguma mokinių ji turi (79 proc.). Daugiausia mokiniai teigė mėgstantys

krepšinį, futbolą, dalis mokinių laisvalaikiu mėgsta šokti, bėgioti.

taip 79%

ne21%

9 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal mėgstamos sporto šakos ar judraus užsiėmimo

laisvalaikiu turėjimą

Respondentams patinka kūno kultūros pamokos (10 pav.). Mokiniai teigiantys, kad jiems

patinka kūno kultūros pamokos (60 proc.) pažymėjo, kad jie jas mėgsta, nes iš jų nereikalaujama

31

rezultato, mokytojas įdomiai veda pamokas, galima atsipalaiduoti nuo kitų pamokų, pažaisti su

draugais. Tie mokiniai, kurie teigė, kad jiems nepatinka kūno kultūros pamokos (40 proc.) teigė, kad

neįdomios pamokos, nėra pakankamai inventoriaus, nėra dušų, nepatinka sportuoti.

taip 60%

ne40%

10 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal kūno kultūros pamokų patikimą

Tik pusė mokinių fizinius pratimus kūno kultūros pamokų metu atlieka sąžiningai (11 pav.).

nesąžiningai atliekami pratimai neteikia tokios naudos, kokia turėtų būti. Galima daryti prielaidą, kad

mokiniams trūksta motyvacijos. Viena iš priežasčių nepatinkantis kūno kultūros mokytojas ir

neįdomios pamokos.

taip 53%

ne47%

11 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal kūno kultūros pamokų metu sąžiningai

atliekamus pratimus

32

Mokinių nuomonės apie kūno kultūros mokytojų aiškiai nusakomą pratimų eigą skyrėsi (12

pav.). 58 proc. teigė, kad mokytojai aiškiai viską paaiškina, o 42 proc. galvoja priešingai. Jei kūno

kultūros mokytojas neaiškiai paaiškina pratimus mokiniai juos netinkamai atlieka ir jų nesudomina

kūno kultūros pamokos.

taip 58%

ne42%

12 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal kūno kultūros mokytojų aiškiai paaiškinamą

pratimų eigą

Dauguma mokinių (82 proc.) teigė žinantys kokį fizinį krūvį jiems rekomenduoja gydytojas (13

pav.). Mokiniai žinodami koks fizinis krūvis jiems rekomenduojamas per kūno kultūros pamokas gali

kontroliuoti savo fizinį krūvį pamokų metu.

33

taip 82%

ne18%

13 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal žinojimą koks fizinis krūvis jiems

rekomenduojamas gydytojo

Buvo nustatyta, kad mokiniai prie kompiuterio ir televizoriaus praleidžia nemažai laiko (14

pav.). 35,5 proc. mokinių teigė, kad prie kompiuterio ir televizoriaus per dieną praleidžia 3 val., 31,5

proc. – 2 val., 17,7 proc. – 1 val. ir 15,3 proc. – 4 val. ir daugiau. Mokiniai, kurie prie kompiuterio ir

televizoriaus per dieną praleidžia daugiau laiko yra mažiau fiziškai aktyvūs.

17,7

31,535,5

15,3

0

5

10

15

20

25

30

35

40

1 val 2 val 3 val 4 val ir daugiau

proc

enta

i

14 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal laiką praleidžiamą prie kompiuterio ir

televizoriaus per dieną

34

Dauguma (62 proc.) mokinių galvoja, kad jų šeimos nariai yra pakankamai fiziškai aktyvūs,

mėgsta sportuoti, keliauti pėsčiomis, laisvalaikiu dirbti fizinį darbą ir pan. 38 proc. teigė, kad šeimos

narių negalėtų pavadinti fiziškai aktyviais (15 pav.).

taip 62%

ne38%

15 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal šeimos narių fizinį aktyvumą

Mokiniai, priklausantys SMFPG, galvoja, kad yra nelabai sveiki (54,8 proc.). 33,9 proc. mano,

kad jie yra visiškai ir pakankamai sveiki ir 11,3 proc. teigė, kad jų sveikata yra silpna (16 pav.).

33,9

54,8

11,3

0

10

20

30

40

50

60

Visiškai sveikas,pakankamai

sveikas

Nelabai sveikas Silpnos sveikatos

proc

enta

i

16 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal savo sveikatos vertinimą

Buvo siekiama nustatyti priežastis kurios trukdo mokiniams būti fiziškai aktyviais. Mokiniai

teigė, kad jiems labiausiai trukdo būti fiziškai aktyviais tai, kad jiems trūksta laiko (25 proc.), netrukdo

niekas ir jie yra pakankamai fiziškai aktyvūs (23,4 proc.), inventoriaus trūkumas (21 proc.). Mažiausiai

35

trukdančios priežastys yra – nėra kur sportuoti bei tingėjimas (po 9,7 proc.). Mokinių priežasčių,

trukdančių būti pakankamai fiziškai aktyviais pasiskirstymas pavaizduotas 17 paveiksle.

23,4

9,7

16,9

19,4

15,3

21

9,7

18,5

25

0 5 10 15 20 25 30

Netrukdo niekas, esu pakankamai fiziškai aktyvus

Trukdo tingėjimas

Neturiu draugo, bendraminčio

Manau, kad esu nepakankamai fiziškai pajėgus

Trukdo sveikatos problemos

Neturiu inventoriaus (dviračio, slidžių, pačiūžų,riedučių, kamuolio ir pan.)

Nėra kur sportuoti

Trūksta žinių (pvz., kaip pasirinkti sporto šaką,prisitaikyti fizinį krūvį ir pan.)

Trūksta laiko

procentai

17 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal priežastis trukdančias būti pakankamai

fiziškai aktyviais

Didžioji dalis (56 proc.) respondentų teigė, kad jie nesidomi tinkama mityba, sveikatos

gerinimu bei fiziniu aktyvumu. Kiti mokiniai teigė priešingai (18 pav.). Domėjimąsi tinkama mityba ir

fiziniu aktyvumu padėtų mokiniams pasiekti geresnių rezultatų sveikatos gerinime.

36

taip 44%

ne56%

18 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal domėjimąsi tinkama mityba, sveikatos

gerinimu ir fiziniu aktyvumu

Mokiniai teigė, kad jie nežiūri sporto laidų (69 proc.) ir tik trečdalis (31 proc.) mokinių jas žiūri.

Respondentų pasiskirstymas pagal sporto laidų žiūrėjimą pavaizduotas 19 paveiksle.

taip 31%

ne69%

19 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal sporto laidų žiūrėjimą

37

Kūno kultūros mokytojas turėtų skatinti mokinius sportuoti. Tai, kad kūno kultūros mokytojai

skatina respondentus sportuoti teigė 63 proc., tačiau 37 proc. mano, kad kūno kultūros mokytojas jų

neskatina sportuoti (20 pav.).

taip 63%

ne37%

20 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal kūno kultūros mokytojo skatinimą sportuoti

Apibendrinant mokinių apklausos rezultatus galima teigti, kad mokiniai teigė, jog jiems patinka

sportuoti, žaisti, atlikti fizinius pratimus. Respondentai lanko įvairius būrelius. Dauguma sportuoja 2-

3 kartus per savaitę. Tik pusė mokinių fizinius pratimus kūno kultūros pamokų metu atlieka sąžiningai.

58 proc. teigė, kad mokytojai aiškiai viską paaiškina Dauguma mokinių teigė žinantys kokį fizinį krūvį

jiems rekomenduoja gydytojas. Mokiniai, priklausantys specialiajai medicininei grupei, galvoja, kad

yra nelabai sveiki. Mokiniai teigė, kad jiems labiausiai trukdo būti fiziškai aktyviais tai, kad jiems

trūksta laiko, inventoriaus trūkumas.

4.4. MOKYTOJŲ APKLAUSOS REZULTATAI

Lietuvos švietimo dokumentuose teigiama, kad pedagogai, jų vertybinės nuostatos ir profesinė

kompetencija lemia Lietuvos švietimo įstaigų darbo pobūdį, ugdymo tikslų ir uždavinių sprendimo

būdus. Tačiau būtent pedagogams dažniausiai priekaištaujama, kad jie atsilieka nuo visuomenės kaitos

tendencijų, yra uždari, dirba nepakankamai efektyviomis, senomis technologijomis. Pedagogų rengimo

sistemos netobulumą pastebėjo mokslininkai edukologai, švietimo sistemos tyrinėtojai, tarptautinių

38

organizacijų švietimo ekspertai ir pedagogai praktikai, teigdami, kad „nepakankamai reformuojama

pedagogų rengimo sistema yra viena iš rimčiausių švietimo reformos spragų“ (Švietimo gairės.

Lietuvos švietimo plėtotės strateginės nuostatos 2003-2012 m).

Vaikų fiziniam ugdymui didelės įtakos turi kūno kultūros mokytojai. Mokytojo asmenybė,

socialinė ir psichologinė parengtis lemia mokinių nuotaiką, darbingumą (Malinauskas, 1999). Kūno

kultūros mokytojai vertino savo gebėjimus ir kompetencijas pagal lygius. Užsienio mokslininkai

(Heikinaro-Johanson, 1998; Sloan, 2007) kūno kultūros bei sveikatos specialistai kūno kultūros

mokytojo kompetencijų tobulinimui skiria ypatingą dėmesį. Pasak Lu (2001) nepakankamos kūno

kultūros mokytojo kompetencijos turi reikšmės prastesnei ugdytinių fizinei bei asmenybės raidai.

Tyrimo metu apklausta 30 kūno kultūros mokytojų. Dauguma mokytojų galvoja, kad jie turi

tinkamą gebėjimą bendrauti su mokiniais (56,7 proc.) ir gebėjimą individualizuoti fizinį krūvį per kūno

kultūros pamokas. Mokytojai galvoja, kad jiems trūksta gebėjimo skatinti mokinio sportinę veiklą (21

pav.). Tokią nuomonę gali įtakoti mokinių nenoras būti fiziškai aktyviais.

16,7

26,7

30

33,3

40

40

26,7

20

36,7

40

46

40

56,7

53,3

33,3

26,7

13,3

20

0 10 20 30 40 50 60

Gebėjimas bendrauti su mokiniais

Gebėjimas individualizuoti fizinį krūvį per kūnokultūros pamokas

Gebėjimas konstruoti pamokos turinį,atsižvelgiant į mokinių poreikius

Gebėjimas supažindinti mokinį su kūnokultūros išsilavinimo standartais

Gebėjimas integruoti sveikatos temas į kkpamokas

Gebėjimas skatinti mokinio sportinę veiklą

procentai

Turiu, bet nepakankami Turiu, gana pakankami Tikrai tinkami

21 pav. KK mokytojų socialinių gebėjimų ir kompetencijų vertinimas (1)

Kūno kultūros mokytojai linkę manyti, kad yra tinkamas jų gebėjimas organizuoti mokinių

sportinę veiklą mokykloje (53,3 proc.) ir gebėjimas pritarti naujoms fizinio ugdymo idėjoms (46,7

proc.). Tai leidžia daryti prielaidą, kad kūno kultūros mokytojai linkę taikyti naujas idėjas savo darbe.

46,7 proc. pedagogų teigia, kad nors jie turi žinių, tačiau jų nepakanka kaip dirbti su silpnesnės

39

sveikatos mokiniais per kūno kultūros pamokas. Taip pat mokytojams trūksta gebėjimų, kurie padėtų

lengvai paaiškinti pratimų mokiniui naudą (22 pav.)

13,3

20

40

26,7

46,7

26,7

33,3

33,3

33,3

40

33,3

40

53,3

46,7

26,7

33,3

20

33,3

0 10 20 30 40 50 60

Gebėjimas organizuoti mokinių sportinę veikląmokykloje

Gebėjimas pritarti naujoms fizinio ugdymo (si)idėjoms

Gebėjimas naudotis informacinėmiskomunikacinėmis technologijomis

Gebėjimas lengvai paaiškinti pratimų mokiniuinaudą

Gebėjimas dirbti su silpnesnės sveikatosmokiniais per kk pamokas

Gebėjimas organizuoti judriuosius ir sportožaidimus lauke

procentai


22 pav. KK mokytojų gebėjimų ir kompetencijų vertinimas (2)

Nustatyta, kad pedagogai geriausiai vertina savo gebėjimą objektyviai vertinti, skatinti mokinio

pasiekimus per kūno kultūros pamokas, nes 53,3 proc. teigė, kad šis gebėjimas tikrai tinkamas.

Specialybės gebėjimai, kurių stokojama pedagogų buvo įvardinti šie: gebėjimas metodiškai nukreipti

mokinius grūdintis (53,3 proc.) ir gebėjimas motyvuoti mokinius kūno kultūros pamokai ir

popamokinei veiklai (46,7 proc.). Vadinasi, kūno kultūros mokytojams labiausiai trūksta psichologinių

žinių (23 pav.).

40

46,7

6,7

53,3

26,7

26,7

33,3

40

13,3

40

40

20

53,3

33,3

33,3

33,3

0 10 20 30 40 50 60

Gebėjimas motyvuoti mokinius kūno kultūrospamokai ir popamokinei veiklai

Gebėjimas objektyviai vertinti, skatinant mokiniopasiekimus per kk pamoką

Gebėjimas metodiškai nukreipti mokinius grūdintis

Gebėjimas paaiškinti mokiniui sportavimo ir mitybossąsajas

Gebėjimas planuoti ilgalaikius mokinio kūno kultūrostikslus ir turinį

procentai


23 pav. KK mokytojų specialybinių gebėjimų ir kompetencijų vertinimas

Kūno kultūros mokytojai vertino savo turimas žinias. Dauguma (563,3 proc.) respondentų teigė,

kad turi pakakamai dalykinių žinių organizuoti šiuolaikinius iššūkius atitinkantį mokinių fizinį ugdymą

ir turi pakankamai pedagogikos žinių organizuoti šiuolaikinius iššūkius atitinkantį mokinių ugdymą

(46,7 proc.). Nors pedagogai daugiau sutinka negu nesutinka su teiginiais, kad jie turi pakankamai

psichologijos (50 proc.) ir fiziologijos žinių (50 proc.), tačiau abejojimas leidžia manyti, kad šių žinių

stokojama (24 pav.). Mūsų nagrinėjamu atveju, dirbant su mokiniais, kurie priklauso specialiajai

medicininei grupei būtinos fiziologijos ir psichologijos žinios, tad jas pedagogai turėtų tobulinti.

41

53,3

46,7

26,7

40

33,3

46,7

50

50

6,7

3,3

20

6,7

6,7

3,3

3,3

3,3

0 10 20 30 40 50 60

turite pakankamai dalykinių žinių organizuotišiuolaikinius iššūkius atitinkantį mokinių fizinį

ugdymą (si)

turite pakankamai pedagogikos žiniųorganizuoti šiuolaikinius iššūkius atitinkantį

mokinių fizinį ugdymą (si)

turite pakankamai psichologijos žiniųorganizuoti šiuolaikinius iššūkius atitinkantį

mokinių fizinį ugdymą (si)

turite pakankamai fiziologijos žinių organizuotišiuolaikinius iššūkius atitinkantį mokinių fizinį

ugdymą (si)

procentai

Visiškai sutinku Daugiau sutinku negu nesutinkuDaugiau nesutinku negu sutinku Visiškai nesutinku

24 pav. KK mokytojų turimų žinių apie SMFPG mokinius, vertinimas

Pedagogai teigė, kad ieško naujovių ir jas taiko per kūno kultūros pamokas (50 proc.) bei turi

daug idėjų ir ruošiasi moderninti savo asmeninę veiklą (50 proc.). Pusė kūno kultūros mokytojų abejoja

dėl savo ir kitų vertinamo darbo (25 pav.).

40

30

50

50

13,3

50

40

20

40

26,7

6,7

26,7

26,7

6,7

40

3,3

3,3

3,3

3,3

20

0 10 20 30 40 50 60

aš pats ir kiti gerai vertina mano darbą

kiti vertina mane prasčiau nei aš pats

turite daug idėjų, ruošiatės moderninti savoasmeninę veiklą

ieškote naujovių, jas taikote per kk pamokas

esate labai užimtas ir neturite laiko galvoti apiesavęs tobulinimą profesinėje srityje

procentai


25 pav. KK mokytojų savęs vertinimas per kūno kultūros pamokas

42

Vertindami savo darbą pedagogai teigė, kad labai stengiasi darbe, nes darbas jiems labai patinka

ir save realizuoja darbe (50 proc.), mokytojai siekia darbo kokybės (50 proc.) bei dažnai su kolegomis

aptaria savo patirtį, dalinasi nauja informacija (50 proc.). Tačiau pusė pedagogų mažiau sutinka, kad

siekia aukštesnės kvalifikacinės kategorijos bei stebi kolegų pamokas (26 pav.).

40

50

50

30

20

50

50

40

40

50

30

40

6,7

6,7

6,7

13,3

26,7

6,7

3,3

3,3

3,3

6,7

13,3

3,3

0 10 20 30 40 50 60

stebite kolegų kk pamokas, stengiatėsperimti jų teigiamą patirtį

dažnai su kolegomis aptariate savo kk patirtį,dalinatės nauja informacija

labai stengiatės darbe, nes siekiate darbokokybės

labai stengiatės darbe, nes siekiateaukštesnės kvalifikacinės kategorijos

labai stengiatės darbe, nes dirbate tarp reikliųkolegų arba labai reiklus vadovas

labai stengiatės darbe, nes darbas Jums labaipatinka, Jūs čia realizuojate save

procentai


26 pav. KK mokytojų darbo santykių bei savęs realizavimo juose vertinimas

Kūno kultūros mokytojai norėtų tobulinti savo bendradarbiavimo gebėjimus (50 proc.). reikia

atkreipti dėmesį, kad mokytojai nelinkę keisti mokytojo darbo ir neabejoja, kad galima kažką ypatingo

atrasti ir pakeisti savo darbe (27 pav.). Tai leidžia daryti prielaidą, kad mokytojai siekia gauti daugiau

žinių ir pagerinti savo gebėjimus.

43

6,7

50

33,3

13,3

3,3

40

33,3

6,7

46,7

3,3

26,7

40

43,3

6,7

6,7

40

0 10 20 30 40 50 60

abejojate, kad dar kažką ypatingo galimaatrasti ir pakeisti savo darbe

norėtumėte tobulinti savo bendradarbiavimogebėjimus

manote, kad Jūsų darbo visuomenė nevertina,todėl nereikia per daug aukotis ir stengtis

planuojate keisti mokytojo darbą į kitą, kai tikatsiras galimybė

procentai


27 pav. KK mokytojų teigiamų bei neigiamų profesinių aspektų vertinimas

Mokytojai yra linkę tobulėti, nes jie dalyvautų seminaruose, skirtuose propaguoti sveiką

gyvenseną ugdytiniams ir jų tėvams (53,3 proc.), netradicinio inventoriaus naudojimui (53,3 proc.) bei

seminaruose, kurie būtų skirti naujoviškų kūno kultūros pamokų, sporto renginių atvirame ore (28

pav.).

50

53,3

53,3

40

33,3

26,7

6,7

6,7

13,3

3,3

6,7

6,7

0 10 20 30 40 50 60

dalyvautumėte seminaruose, skirtuosenagrinėti naujoviškų kūno kultūros

pamokų, sporto renginių atvirame ore

dalyvautumėte seminaruose, skirtuosenetradicinio inventoriaus naudojimui

dalyvautumėte seminaruose, skirtuosepropaguoti sveiką gyvenseną ugdytiniams

ir jų tėvams

procentai


28 pav. KK mokytojų siekimas tobulėti dalyvaujant seminaruose, sporto renginiuose ir

pan.

44

Apibendrinant kūno kultūros mokytojų apklausos rezultatus parodė, kad mokytojai pripažįsta, jog

stokoja psichologinių ir fiziologinių žinių savo darbe. Pedagogams nepakanka žinių ir gebėjimų kaip

dirbti su silpnesnės sveikatos mokiniais per kūno kultūros pamokas, tačiau mokytojai yra linkę tobulėti

ir dalyvauti įvairiuose seminaruose, siekti žinių kurios padėtų pagerinti darbo kokybę. Daugiausia

mokytojų norėtų pagerinti savo bendravimo įgūdžius. Mokytojai nelinkę keisti mokytojo darbo ir

neabejoja, kad galima kažką ypatingo atrasti ir pakeisti savo darbe.

45

5. APIBENDRINIMAS

Mokslininkų (Grinienė, Bartašius, 2001; Jautakaite, 2005 ir kt.) įrodyta, kad fiziniai pratimai ir

grūdinimasis – tai svarbios įvairių sutrikimų gydymo bei profilaktikos priemonės. Jos stiprina mokinių

sveikatą, apsaugines organizmo jėgas, padeda visai ar iš dalies atsikratyti patologinių sutrikimų,

treniruoja ir didina fizinį ir protinį darbingumą. Kad nepakenktų mokinių sveikatai, mokytojai turi

adekvačiai parinkti užduotis, kaskart stebėti, kaip jie geba įvykdyti reikalavimus. Informacijos ir tyrimų

apie mokinius, priklausančius specialiajai medicininei fizinio pajėgumo grupei, nėra daug, todėl iškyla

mokslinė problema objektyviai išanalizuoti SMFPG mokinių fizinio aktyvumo bei jų kūno kultūros

mokytojų kai kurių profesinių kompetencijų būklę. Nustatėme, kad mokiniams patinka sportuoti, žaisti,

atlikti fizinius pratimus (58 proc.). tačiau 42 proc. teigė priešingai. Nustatyta, kad respondentai lanko

įvairius būrelius. Nelankančių buvo 22,6 proc. Dauguma mokinių lanko dailės, muzikos, kalbų ir

informatikos būrelius (36,3 proc.). Sporto būrelius, tokius kaip šokiai, krepšinis, futbolas, plaukimas

lanko 31,5 proc. 9,7 proc. teigė, kad lanko kitokius būrelius, tokius kaip gamtos, technikų.

Jankauskienė (2001), tyrinėjusi vyresnių klasių merginų požiūrį į savo kūną ugdymo galimybes,

tyrimų duomenimis tik 11,8 proc. 16–18 metų merginų sportavo įvairiuose sporto klubuose ir

būreliuose, 28,6 proc. jų laisvalaikiu sportavo nereguliariai (su pertraukomis arba mažiau kaip

vienerius metus), 58,8 proc. laisvalaikiu (po pamokų) nesportavo. Armonienė (2007) tyrinėjusi

mokinių fizinį aktyvumą nustatė, kad iš tirtų 9-11 klasių mokinių 29,53 proc. yra fiziškai pasyvūs:

neatlieka mankštos, pasyviai ilsisi ir pan. Vyresnėse klasėse iš fiziškai aktyvių mokinių tik 18,29 proc.

mankštinasi, o tarp fiziškai pasyvių mokinių tokių yra tik 4,65 proc.

Remiantis tyrimo duomenimis (Grinienė, Dudonienė, 2003), ne pamokų metu sportavo 66,9

proc. mokiniai, panašiai dažnai vaikinai (67 proc.) ir merginos (66,1 proc.), t. y. tik trečdalis mokinių

sportavo kasdien arba kas antrą dieną. Tik pusė apklaustųjų nurodė, kad jiems pakanka žinių apie

fizinio aktyvumo poveikį bei svarbą.

Mokiniai teigiantys, kad jiems patinka kūno kultūros pamokos (60 proc.) pažymėjo, kad jie jas

mėgsta, nes iš jų nereikalaujama rezultato, mokytojas įdomiai veda pamokas, galima atsipalaiduoti nuo

kitų pamokų, pažaisti su draugais. Tie mokiniai, kurie teigė, kad jiems nepatinka kūno kultūros

pamokos (40 proc.) teigė, kad neįdomios pamokos, nėra pakankamai inventoriaus, nėra dušų, nepatinka

sportuoti. Tik pusė mokinių fizinius pratimus kūno kultūros pamokų metu atlieka sąžiningai.

Nesąžiningai atliekami pratimai neteikia tokios naudos, kokia turėtų būti.

Galima daryti prielaidą, kad mokiniams trūksta motyvacijos. Viena iš priežasčių nepatinkantis

kūno kultūros mokytojas ir neįdomios pamokos. Mokinių motyvacija sportuoti ar šiaip aktyviai

praleisti laisvalaikį yra svarbus veiksnys lemiantis ar būti fiziškai aktyviu ar ne. Petronytė ir Zaborskis

46

(2008) vykdydami tarptautinį mokinių sveikatos ir gyvensenos tyrimą nustatė, kaip motyvacija susijusi

su fizinio aktyvumo rodikliais. Motyvų hierarchijoje abiems lytims sveikatos motyvas buvo

svarbiausias. Laisvalaikiu sportuojantiems paaugliams noro įtikti tėvams ir noro išsiskirti iš kitų

motyvų vidurkiai buvo mažiausi. Berniukų motyvacijoje, palyginti su mergaičių, dominavo noro būti

sportininku, nugalėti, kūno galių pajautimo ir noro būti geros fizinės formos motyvai. Įdomaus

užimtumo ir smagaus laisvalaikio leidimo motyvų vidurkiai taipogi berniukų buvo didesni. Mergaitėms

buvo aktualūs svorio kontrolės ir kūno įvaizdžio motyvai. Abiems lytims buvo svarbūs naujų draugų

įgijimo ir susitikimo su jais motyvai.

Buvo nustatyta, kad mokiniai prie kompiuterio ir televizoriaus praleidžia nemažai laiko. 35,5

proc. moksleivių teigė, kad prie kompiuterio ir televizoriaus per dieną praleidžia 3 val., 31,5 proc. – 2

val., 17,7 proc. – 1 val. ir 15,3 proc. – 4 val. ir daugiau. Mokiniai, kurie prie kompiuterio ir

televizoriaus per dieną praleidžia daugiau laiko yra mažiau fiziškai aktyvūs.

Gimnazijų mokiniai prie kompiuterio praleidžia daugiau nei 5 valandas per dieną, daugiau laiko

praleidžia berniukai nei mergaitės (Ustanavičienė ir kt., 2009). Tyrimo metu nustatyta, kad prie

kompiuterio dauguma vaikinų ir merginų praleidžia po 2-5 val. per dieną, o televizorių žiūrėdami

praleidžia daugiau nei 2 val. per dieną. Tyrimo rezultatais sutampa su Ustasevičienės ir kt. (2009)

rezultatais. Apibendrinant galima teigti, kad mūsų tyrimo rezultatais panašūs su ankstesniais metais

atliktų tyrimų rezultatais.

Mokiniai, priklausantys SMFPG, galvoja, kad yra nelabai sveiki (54,8 proc.). 33,9 proc. mano,

kad jie yra visiškai ir pakankamai sveiki ir 11,3 proc. teigė, kad jų sveikata yra silpna.

Juškelienė ir Ustilaitė (2009) nurodo, kad visiškai sveikais ar pakankamai sveikais save laikė

74,7 proc. respondentų, nelabai sveikais – 23,3 proc., silpnos sveikatos – 2,0 proc. mokinių. Baubino ir

kt. 2006 metais skirtinguose Lietuvos regionuose atliktas 11-12 klasių mokinių tyrimas parodė, kad

„labai gera ir gera“ savo sveikatą vertino 75,9 proc., „nei gera, nei bloga“ 16,4 proc., o kaip „bloga ir

labai bloga“ – atitinkamai 7,4 proc. respondentų (Baubinas ir kt., 2007).

Kūno kultūros pamokos nėra populiarios mokinių tarpe. Viena iš priežasčių, mažinančių fizinio

ugdymo užsiėmimų populiarumą, – monotoniškas, emociškai neįdomus jų turinys ar net krūvio ir

galimybių neatitikimas (Tamošauskas, 2000). Rengiantis kūno kultūros pratyboms, vertėtų labiau

atkreipti dėmesį į individualų asmens fizinės parengties lygį (individualizuoti svorio prieaugio normas)

ir akcentuoti kryptingo poveikio pratimų panaudojimą, atsižvelgiant į mokyklinį amžių, kurio metu

labiau lavėja viena ar kita fizinė ypatybė. Buvo siekiama nustatyti priežastis kurios trukdo mokiniams

būti fiziškai aktyviais. Mokiniai teigė, kad jiems labiausiai trukdo būti fiziškai aktyviais tai, kad jiems

trūksta laiko (25 proc.), netrukdo niekas ir jie yra pakankamai fiziškai aktyvūs (23,4 proc.),

47

inventoriaus trūkumas (21 proc.). Mažiausiai trukdančios priežastys yra – nėra kur sportuoti bei

tingėjimas (po 9,7 proc.).

Šeimos ir artimųjų požiūrį į kūno kultūrą, jų įtaką vaikų fiziniam aktyvumui mokslinėje

literatūroje yra plačiai diskutuojama. Pavyzdžiui, teigiama, jog vaikų polinkis į tą ar kitą fizinio

aktyvumo formą labai priklauso nuo tėvų pomėgio jas kultyvuoti, jų dar vaikystėje susiformavusių

mokėjimų ar įgūdžių bei kūno kultūros svarbos supratimo. Taigi, iš tėvų pavyzdžio, imitacijos,

modeliavimo ir pateiktų idėjų modifikacijos vaikai atpažįsta visuomenės ryšius ir išmoksta bendravimo

su ja būdų. Mokymo ir mokymosi procese įgytos žinios, mokėjimai bei įgūdžiai padeda jaunam žmogui

įsitvirtinti visuomenėje, teigiamai veikia socializacijos reiškinius, kurie yra ypač svarbūs vaikystėje.

Kaip teigia Woolgeris ir Poweris (1993), su socialiniu mokymusi ir fiziškai aktyvia veikla susiję

veiksniai, kurie yra išsidėstę tokia tvarka: 1) pritarimas ir socialinės pastangos; 2) modelių pateikimas;

3) lūkesčių išreiškimas, 4) elgesio stiprinimas per skatinimus ir bausmes; 5) elgesio kontrolė ir

institucijų pateikimas. Šiuo atveju teigiamas tėvų požiūris ir elgesys nukreipia jų vaikų socialinių

įgūdžių raidą tinkama kryptimi. Priešingu atveju, kai tėvų požiūris į fiziškai aktyvią veiklą ir jų elgesys

yra negatyvūs, tai daro neigiamą įtaką ir jų vaikų fiziniam aktyvumui (Kardelis, Kavaliauskas, Balzeris,

2001). Tyrimo metu nustatyta, kad Dauguma (62 proc.) mokinių galvoja, kad jų šeimos nariai yra

pakankamai fiziškai aktyvūs, mėgsta sportuoti, keliauti pėsčiomis, laisvalaikiu dirbti fizinį darbą ir pan.

38 proc. teigė, kad šeimos narių negalėtų pavadinti fiziškai aktyviais.

Tyrimo metu nustatyta, kad mokytojai pripažįsta, jog stokoja psichologinių ir fiziologinių žinių

savo darbe. Tačiau jie būtų linkę tobulėti ir dalyvauti įvairiuose seminaruose. Pedagogams nepakanka

kaip dirbti su silpnesnės sveikatos mokiniais per kūno kultūros pamokas. Taip pat mokytojams trūksta

gebėjimų, kurie padėtų lengvai paaiškinti pratimų mokiniui naudą. Mokytojai nelinkę keisti mokytojo

darbo ir neabejoja, kad galima kažką ypatingo atrasti ir pakeisti savo darbe. Užsienio mokslininkai

(Heikinaro-Johanson, 1998; Sloan, 2007) kūno kultūros bei sveikatos specialistai kūno kultūros

mokytojo kompetencijų tobulinimui skiria ypatingą dėmesį. Pasak Lu (2001) nepakankamos kūno

kultūros mokytojo kompetencijos turi reikšmės prastesnei ugdytinių fizinei bei asmenybės raidai.

48

IŠVADOS

1. 2010–2011 mokslo metais Panevėžio miesto mokyklose specialiajai medicininei fizinio

pajėgumo grupei priklausė 154 mokiniai. Daugiausia mokinių paskirti į SMFPG dėl regėjimo sutrikimų

ir bronchinės astmos, širdies sutrikimų.

2. Pedagoginę SMFPG fizinio mokinių ugdymo metodiką parenka pats kūno kultūros

mokytojas. Didesniai daliai specialiosios medicininės grupės mokinių kūno kultūros pamoka vykdoma

kartu su sveikais mokiniais tik sumažintu krūviu. Pratimų modifikacija nėra paplitusi dėl atitinkamų

žinių stokos. Taip pat nemaža dalis SMFPG mokinių yra atleisti nuo kūno kultūros pamokų. To

priežastys yra įvairios ligos bei sutrikimai. Mokiniai į specialiąją medicininę fizinio pajėgumo grupę

gali būti skiriami laikinai arba visam laikui priklausomai nuo ligos ir kitų sveikatos nukrypimų.

3. Apklausus mokinius, kurie priskirti specialiajai medicininei fizinio pajėgumo grupei,

nustatyta, kad jiems patinka sportuoti, žaisti, atlikti fizinius pratimus. Tik pusė mokinių fizinius

pratimus kūno kultūros pamokų metu atlieka sąžiningai. 58 proc. teigė, kad mokytojai aiškiai viską

paaiškina. Dauguma mokinių teigė žinantys kokį fizinį krūvį jiems rekomenduoja gydytojas. Mokiniai,

priklausantys SMFPG, galvoja, kad yra nelabai sveiki. Mokiniai teigė, kad jiems labiausiai trukdo būti

fiziškai aktyviais tai, kad jiems trūksta laiko, inventoriaus trūkumas.

4. Apklausus kūno kultūros mokytojus nustatyta, kad stokoja psichologinių ir fiziologinių žinių

savo darbe. Pedagogams nepakanka žinių ir gebėjimų kaip dirbti su silpnesnės sveikatos mokiniais per

kūno kultūros pamokas, tačiau mokytojai yra linkę tobulėti ir dalyvauti įvairiuose seminaruose, siekti

žinių kurios padėtų pagerinti darbo kokybę. Mokytojai nelinkę keisti mokytojo darbo ir neabejoja, kad

galima kažką ypatingo atrasti ir pakeisti savo darbe

49

LITERATŪRA

1. Adaškevičienė, E. (2004). Vaikų fizinės sveikatos ir kūno kultūros ugdymas. Klaipėda.

2. Adomaitienė, R. (2003). Taikomoji neįgaliųjų fizinė veikla - integruota mokslo ir studijų

kryptis. R.Adomaitienė ir kt. (Red. kol.) Taikomoji neįgaliųjų fizinė veikla. Kaunas: LKKA.

3. Anderon, B. (1996), Kaip būti sveikam. Vilnius: Avicena

4. Aramavičiūtė V. (1998). Ugdymo samprata. Vilnius.

5. Armonienė J. (2007) Mokinių fizinis aktyvumas ir sveikata. Pedagogika, nr. 85, 116-120.

6. Bagdonas, A. ir bendraautoriai (1993). Specialaus ugdymo sistemos metmenys. Socialinės

reabilitacijos organizaciniai aspektai. Vilnius.

7. Bailey, R. (2006). Physical Education and Sport in Schools: A Review of Benefits and

Outcomes. Journal of School Health, 76(8): 397 – 401.

8. Baubinas, A., Jankauskienė, K., Kuodytė-Kazelienė, R. (2007). Vyresniojo mokyklinio amžiaus

moksleivių ir jaunimo sveikatos savivertė. Visuomenės sveikata, 2 (37), 22-27.

9. Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. (1999). Vilnius.

10. Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. (2003). Vilnius.

11. Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija: vadovėlis. Vilnius, 1998. – 245p.

12. Blauzdys, V. (1998). Fizinio ugdymo kaitos kryptis ir situacija bendrojo lavinimo mokyklose.

Ugdymo problemos IV(XXXI): mokslo darbai. Vilnius: Pedagogikos institutas. 52-61.

13. Braddom, R.(1996), Physical medicine in rehabilitation.Baltimore

14. Doyal, L., Gough, I. (1991) A Theory of Human Needs. Basingstoke Macmillan.

15. Gaigalinė, B. (1999). Pagyvenusių žmonių fizinis pajėgumas, aktyvus gyvenimo būdas ir

sveikata. Vilnius.

16. Grinienė, E., Bartašius, T. (2001). Sveikatą stiprinančios mokyklos paauglių fizinis pajėgumas.

Sporto mokslas, 3 (25), p. 52-59.

17. Grinienė, E., Dudonienė, V. (2003). Vyresnių klasių moksleivių fizinį aktyvumą skatinantys

veiksniai. Respublikinė konferencija. Sporto mokslas – realijos ir perspektyvos. Kaunas.

18. Hallahan, Daniel P., Kauffman, James M. (2003). Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo

įvadas. Vilnius: Alma Littera.

19. Heikinaro-Johanson P. (1998). Curriculum Reform and Secondary School Physical Education

in Finland // AEISEP-Adelphi World Congress Education for Life / ed. R. Feingold et al. New

York: Adelphi University, p. 188–196

20. Hogenova, A. (2002). Physical Culture at the beginning of the new millennium. Ugdymas.

Kūno kultūra. Sportas, 2(43), 29 – 36.

50

21. Jankauskienė R. (2001) Vyresnių klasių merginų požiūris į savo kūną ir jo ugdymo galimybės:

[rankraštis]: daktaro disertacija: socialiniai mokslai, edukologija (07S) / Kūno kultūros

akademija. Kaunas.

22. Jautakaitė R. Moksleivių sveikata prastėja. Lietuvos sveikata 2005 rugsėjo 1-7 d. Nr. 35 (616).

Prieiga per internetą: http://www.lsveikata.lt/index.php?page_id=48&s=7

23. Juškelienė, V. ir kt. (2010). Lietuvos kūno kultūros mokytojų sveikatos ugdymo kompetencija

stiprinti ugdytinių sveikatą. Sporto mokslas. Nr. 4 (60), p. 53-59

24. Juškelienė, V., Ustilaitė, S. (2009). Lietuvos 16–19 metų mokyklą baigiančių mokinių fizinio

aktyvumo įpročiai visuomenės sveikatos požiūriu. Sporto mokslas, 1 (55), 67-75.

25. Kardelis, K., Kavaliauskas, S., Balzeris, V. (2001). Mokyklinė kūno kultūra: realijos ir

perspektyvos: monografija. Kaunas.

26. Kardelis, K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. – Kaunas, 1997, - 208p.

27. Kardelis, K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. – Kaunas, 2002, - 392p.

28. Kardelis, K., Misevičienė, I., Šaferis, V. (2001). Studentų gyvensena ir požiūris į sveikatos

stiprinimą. Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 2 (39), 22—2

29. Karpavicienė, D., Švedas. E., Švedienė, L. (1999).Kūno kultūra silpnesnės sveikatos

moksleiviams. Vilnius: LRŠMM

30. Komenskis J. A. (1975). Rinktiniai pedagoginiai raštai. Vertė J. Adomaitis, B. Kazlauskas, L.

Valkūnas. Kaunas: Šviesa.

31. Kviklienė, R. (2001). Mergaičių kūno kultūros vertybinių orientacijų formavimas per kūno

kultūros pamokas. Sporto mokslas, 2(24), 55-62.

32. Levickienė G., Kardelis, K. (1999). Moksleivių fizinės saviugdos komponentų bei socialinių ir

edukacinių veiksnių sąsaja. Socialiniai mokslai: Edukologija, 4 (21), 91-97.

33. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas 2004 05 11 Nr. IX – 2228, -

2004. Nr. 83 – 2983. Vilnius

34. Lu C. (2001) Comparison of physical culture in Chinese, Japanese and German schools //

Journal of Physical Education. China, , vol. 8, Issue 5, p. 115–117

35. Malinauskas R. (1999). Pedagogų socialinio rengimo ypatumai [rankraštis] : daktaro disertacija:

socialiniai mokslai, edukologija (07S) / Lietuvos kūno kultūros akademija. Kaunas.

36. Petronytė, G., Zaborskis, A. (2008). Paauglių laisvalaikio fizinio aktyvumo motyvai.

Visuomenės sveikata, 1 (40), 31-37.

37. Rajeckas V., (1999). Pedagogika – ugdymo mokslas ir menas. – Vilnius.: VPU

38. Rajeckas V., (2001). Švietimas: raida ir dabartis. – Vilnius.: VPU

51

39. Roebuck, J. A. (1993). Antropometric Methods: Disigning to Fit Human Body. Human Factors

and Ergonomics Society, Santa Monica, USA.

40. Ruškus, J. (2003). Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo metodologija: modeliai, metodai,

kontekstai, pokyčiai, kryptingumas. J. Ambrukaitis ir kt. (Red. kol.) Specialiojo ugdymo

pagrindai (p. 78 - 82). VšĮ Šiaulių universiteto leidykla.

41. Sherrill, C. (1998) Adapted physical activity, recreation and sport: Cross disciplinary and

lifespan (5th ed). Dubuque, IA: Brown and Benchmark.

42. Sloan St. (2007) An investigation into the perceived level of personal subject knowledge and

competence of a group of pre-service physical education teachers towards the teaching of

secondary school gymnastics // European Physical Education Review. Vol. 13, no 1, p. 57–80.

43. Stephard, R. J. (1990). Fitness in Special Populiation. Human Kinetics Books, Champaign,

Illinous.

44. Stonkus, S (sud.) (2002) Sporto terminų žodynas. Kaunas: Lkka

45. Šalkauskis, S. (1991). Pedagoginiai raštai. Kaunas

46. Švedas ir kt. (2003) Kūno kultūra silpnesnės sveikatos moksleiviams. Vilnius: LRŠMM

47. Švietimo gairės. Lietuvos švietimo plėtotės strateginės nuostatos 2003-2012 m.

48. Tamošauskas, P. (2000). Studentų kūno kultūros funkcionavimo problemos. Sporto mokslas, 1

(20), 50–55.

49. Tarptautinių žodžių žodynas (1985). Vilnius.

50. Ustasevičienė R., Škėmienė, L., Papečkytė, J. (2009).Gimnazijų moksleivių kaulų ir raumenų

sutrikimai ir darbo kompiuteriu ypatumai. Visuomenės sveikata 2 (45) 61-66.

51. Vilūnienė, A., Volbekienė, V. (2001). Kūno kultūros pamoka. Kaunas

52. Volbekienė V. (2004). Fizinis aktyvumas: gyvenimo įgūdžių pamokos. Vilnius.

53. Volbekienė, V. (1997). Eurofit’o testai suaugusiems: metodinė priemonė. Vilnius

54. Volbekienė, V. (2002). Eurofitas: fizinio pajėgumo testai ir metodika. Lietuvos moksleivių

fizinio pajėgumo rezultatai. Vilnius: LSIC

55. Winnich, J. P. (1995). Adapted physical education and sport. Human Kinetics

56. Zuozienė I. J. (1998). Kūno kultūros ir sveikos gyvensenos žinių įtaka moksleivių fiziniam

aktyvumui: daktaro disertacija. Kaunas.

52

MILDA MILUKIENĖ

SPECIALIAJAI MEDICINININEI FIZINIO PAJĖGUMO GRUPEI

PRIKLAUSANČIŲ MOKINIŲ FIZINIO AKTYVUMO BEI JŲ KŪNO

KULTŪROS MOKYTOJŲ KAI KURIŲ PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ

STUDIJA PANEVĖŽIO MIESTO MOKYKLOSE

SANTRAUKA

Kūno kultūros pamokos privalomos visiems sveikiems mokiniams. Tebėra aktuali mokinių,

kurių sveikata sutrikusi, kūno kultūros problema. Daugumą tokių mokinių, gydytojai atleidžia nuo

kūno kultūros pamokų. Fiziniai pratimai ypač svarbūs silpnesnės sveikatos mokiniams, kurie paprastai

mokyklose paskiriami į specialiąją medicininę fizinio pajėgumo grupę. Į ją įeina menkesnio fizinio

išsivystymo mokiniai, besiskundžiantys susilpnėjusia širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, regėjimo ar

kitų organizmo sistemų veikla. Specialiai pritaikyta kūno kultūra ne tik stiprina tokių mokinių

organizmą ir skatina gerą fizinį vystymąsi, bet ir padeda net tais atvejais, kai medikamentinis gydymas

būna bejėgis. Mokslininkų įrodyta, kad fiziniai pratimai ir grūdinimasis – tai svarbios įvairių sutrikimų

gydymo bei profilaktikos priemonės. Kad nepakenktų mokinių sveikatai, mokytojai turi adekvačiai

parinkti užduotis, kaskart stebėti, kaip jie geba įvykdyti reikalavimus. Informacijos ir tyrimų apie

mokinius, priklausančius SMFPG, nėra daug, todėl iškyla mokslinė problema objektyviai išanalizuoti

specialiosios medicinės grupės mokinių fizinio aktyvumo bei jų kūno kultūros mokytojų kai kurių

profesinių kompetencijų būklę. Pagrindinis tyrimo tikslas – atlikti SMFPG mokinių fizinio aktyvumo

bei jų kūno kultūros mokytojų kai kurių profesinių kompetencijų studiją Panevėžio miesto mokyklose.

Tyrimo objektas – SMFPG mokinių fizinio aktyvumo bei jų kūno kultūros mokytojų kai kurių

profesinių kompetencijų tyrimas.

Manome, kad specialiosios medicininės fizinio pajėgumo grupės mokinių fizinis atyvumas per

kūno kultūros pamokas yra mažas dėl kūno kultūros mokytojų profesinių kompetencijų stokos. Tyrimo

uždaviniai: nustatyti mokinių, paskirtų į SMFPG, Panevėžio mieste, populiaciją bei paskyrimo

priežastis, apžvelgti darbo su SMFPG mokiniais pobūdį per kūno kultūros pamokas, ištirti mokinių,

priklausančių specialiajai medicininei fizinio pajėgumo grupei, fizinio aktyvumo įsivertinimą, nustatyti

kai kurias kūno kultūros mokytojų profesinės kompetencijos trūkumus, dirbant su SMFPG mokiniais.

53

Atliekant tyrimą su SMFPG mokiniais, dėmesys buvo nukreiptas į mokinių fizinį aktyvumą ir kaip tai

įtakoja kūno kultūros mokytojas. Išsiaiškinta, kad dėl kai kurių kūno kultūros mokytojų profesinių

kompetencijų stokos, mokinių fizinis aktyvumas yra sumažėjęs. Nesugebant adaptuoti fizinio krūvio,

pratimų, mokiniai gali tapti fiziškai neaktyvūs, to pasekoje jų sveikata prastės.

Įgyvendinant tyrimo tikslą ir iškeltus tyrimo uždavinius, remiantis literatūros šaltiniais apie

tyrimų metodologiją ir metodus, darbe naudoti literatūros šaltinių analizės ir apibendrinimo, anketinės

apklausos, interviu bei matematinės statistinės analizės tyrimo metodai. Tyrime dalyvavo 17 Panevėžio

miesto mokyklų. Tyrimo metu apklausti 124 mokiniai priklausantys specialiajai medicininei fizinio

pajėgumo grupei bei 30 kūno kultūros mokytojų. Taip pat buvo apklausti 17-kos mokyklų visuomenės

sveikatos priežiūros specialistai. Surinkti duomenys apie mokinių, priklausančių SMFPG, skaičių, ligų

paplitimą bei kokiu būdu vykdomos kūno kultūros pamokos. Daugiausia mokinių paskirti į SMFPG dėl

regėjimo sutrikimų ir bronchinės astmos, širdies sutrikimų. Pedagoginę specialiosios medicininės

grupės fizinio mokinių ugdymo metodiką parenka pats kūno kultūros mokytojas. Didesniai daliai

specialiosios medicininės grupės mokinių kūno kultūros pamoka vykdoma kartu su sveikais mokiniais

tik sumažintu krūviu.

Apklausti mokiniai teigė, jog jiems patinka sportuoti, atlikti fizinius pratimus. Tik pusė mokinių

fizinius pratimus kūno kultūros pamokų metu atlieka sąžiningai. 58 proc. teigė, kad mokytojai aiškiai

viską paaiškina. Dauguma mokinių teigė žinantys kokį fizinį krūvį jiems rekomenduoja gydytojas.

Mokiniai, priklausantys SMFPG, galvoja, kad yra nelabai sveiki. Mokiniai teigė, kad jiems labiausiai

trukdo būti fiziškai aktyviais tai, kad jiems trūksta laiko, inventoriaus trūkumas. Kūno kultūros

mokytojų apklausos rezultatai parodė, kad mokytojai pripažįsta, jog stokoja psichologinių ir

fiziologinių žinių savo darbe. Pedagogams nepakanka žinių ir gebėjimų kaip dirbti su silpnesnės

sveikatos mokiniais per kūno kultūros pamokas, tačiau mokytojai yra linkę tobulėti ir dalyvauti

įvairiuose seminaruose, siekti žinių, kurios padėtų pagerinti darbo kokybę. Daugiausia pedagogų norėtų

pagerinti savo bendravimo įgūdžius. Mokytojai nelinkę keisti mokytojo darbo ir neabejoja, kad galima

kažką ypatingo atrasti ir pakeisti savo darbe.

54

SUMMARY

PUPILS BEING IN SPECIFIC MEDICAL PHYSICAL CAPACITY

GROUP AND THEIR PHYSICAL ACTIVITY AND PHYSICAL EDUCATION

TEACHERS IN THE STUDY OF PROFESSIONAL COMPETENCE IN

PANEVĖŽYS CITY SCHOOLS

Physical education classes are mandatory for all healthy students. Problem in physical

education classes for pupils with health problems still remains. Most of these students are able not to

atend physical education classes with doctors permission. Physical exercises are particularly important

for poorer health students that are usually assigned to specific schools, a medical team of physical

fitness. It implies an inferior physical development of students complaining impaired cardiovascular,

respiratory, visual or other body systems. Specially adapted physical education not only enhances the

body of these pupils and promote good physical development, it helps even in cases where medical

treatment is helpless. Researchers demonstrated that exercise and fitness are important for various

disorders and preventive measures.That not to affect the health of students, teachers must adequately

select tasks, each track, as they are able to meet the requirements. Information and researches on

students belonging to specific medical capacity group (SMPCG), not much, so there is a scientific and

objective analysis of the specific problem of medical student group and their physical activity, physical

education teachers in the state of professional competence. The main aim of the study - carried out

SMPCG students’ physical activity and their physical education teachers in the study of professional

competence in Panevezys city schools. The object of the study – students who belong to the SMPCG

and their physical activity, physical education teachers in some of the examinations of professional

competence. We believe that pupils activity during physical education classes who belong to the

special medical physical group are weak and small because physical education teachers are lack of the

professional competence. The research objectives: to identify the students population who are

assigned to SMPCG in Pnevezys cityt and to identify the reasons for the appointment to review the

working of nature SMPCG students during physical education classes, students explore, within the

special medical team of physical fitness and physical activity self-assessment, identify some of the

physical education teachers professional expertise in working with students who belong to SMPCG.

55

In a study with students who belong to SMPCG, attention was focused on the students’ physical

activity and how it affects physical education teacher. They found that for some physical education

teachers are lack of professional competence and that is why students’ physical activity has decreased.

Inability to adapt the exercise, exercises, students can become physically inactive, as a consequence of

their poor health. Implementation of the study purpose and the tasks raised by the investigation on the

basis of literature on research methodology and techniques used at the analysis of literature and

summary of the questionnaire survey, interviews, statistical analysis and mathematical methods. The

study included 17 school district in Panevezys. The study surveyed 124 students belonging to the

special medical team of physical fitness and 30 physical education teachers. It was also in-depth

surveys of 17 schools of general practice nurses. Collected data on students belonging to SMPCG the

number of diseases and how physical education classes are ongoing. Most students assigned to

SMPCG for the visually impaired and bronchial asthma, heart problems. Teaching specific groups of

medical students’ physical education methods are selected by a physical education teacher. The pupils

surveyed said that they like sports, do physical exercises. Only half of the students during physical

education lessons do everything in fair. 58 percent. argued that teachers explain everything clearly.

Most of the students said they know what physical activity recommended their doctor. Students

belonging to SMPCG think that they are not very healthy. Students said that they are lack of the time

to be phy active. Physical education teachers’ survey results showed that teachers recognize that they

are lack of psychological and physiological knowledge in their work.

Teachers are lack of knowledge and skills to work with weaker students in health physical

education classes, but teachers are willing to develop and participate in seminars, to seek knowledge, to

improve the quality of work. Most teachers would like to improve their communication skills. Teachers

are reluctant to change teaching andthey believe that it is impossible to find something special and

change their work

56

PRIEDAI

1 priedas

FIZINIO AKTYVUMO KLAUSIMYNAS

Gerbiamas mokinį,

Atidžiai perskaityk anketos klausimus ir kaip galėdamas tiksliau atsakyk į juos. Kiekvieną klausimą

perskaityk iki galo, pasirink sau tinkamą vieną arba kelis atsakymų variantus ir juos pažymėk. Jei tinkamo

atsakymo neradai, įrašyk savo variantą. Nei pavardės, nei vardo rašyti nereikia. Dėkojame už atsakymus.

1. Tavo amžius.................... metų.

2. Lytis: 1. vyr. 2. mot.

3. Klasė: .....................................

4. Kur gyveni? 1. Mieste. 2. Mažame miestelyje. 3. Kaime.

5. Ar patinka sportuoti, žaisti, atlikti fizinius pratimus?

1. Taip, patinka. 2. Ne, nepatinka.

6. Kokius būrelius lankai?

1. Nelankau.

2. Sporto, šokių (įrašyk, kokius)................................................................................................................

3. Dailės, muzikos, kalbų, informatikos

4. Kita(įrašyk).........................................................................................................................................

7. Kaip dažnai lankai sporto ar šokių būrelį / klubą? Jei tokių būrelių nelankai, praleisk šį klausimą.

1. Kasdien, beveik kasdien.

2. 2-3 kartus per savaitę.

3. Kartą per savaitę.

8. . Ar turi mėgstamą sporto šaką ar judrų laisvalaikio užsiėmimą?

1. Taip (įrašyk, kokį)..............................................................................................................................

2. Neturiu

9. Ar turite sveikatos problemų?

1. Taip

2. Ne

Jei atsakymas taip, tai kokių (įrašyk)..............................................................................................................

10. Ar patinka kūno kultūros pamokos?

1. Taip, nes...........................................................................................................................

2. Ne , nes.............................................................................................................................

11. Ar sąžiningai atliekate fizinius pratimus kūno kultūros pamokos metu?

1. Taip 2. Ne

12. Ar pamokos metu kūno kultūros mokytojas aiškiai nusako vieno ar kito pratimo eigą?

57

1. Taip. 2. Ne.

13. Ar žinote kokį fizinį krūvį Jums rekomenduoja gydytojas?

1. Taip 2. Ne

14. Kiek valandų per dieną paprastai praleidi prie kompiuterio, televizoriaus? Įrašyk................val.

15. Kaip manai, ar tavo šeimos nariai yra pakankamai fiziškai aktyvūs?

1. Taip, mano šeimos nariai mėgsta sportuoti, keliauti pėsčiomis, laisvalaikiu dirbti fizinį darbą ir pan.

2. Ne, savo šeimos narių negalėčiau pavadinti fiziškai aktyviais.

3. Kita.........................................................................................................................................................

16. Kaip manai, ar esi sveikas?

1. Visiškai sveikas, pakankamai sveikas. 2. Nelabai sveikas. 3. Silpnos sveikatos.

17. Kokios priežastys tau trukdo būti fiziškai aktyviam?

1. Netrukdo niekas, esu pakankamai fiziškai aktyvus

2. Trukdo tingėjimas

2. Neturiu draugo, bendraminčio

3. Manau, kad esu nepakankamai fiziškai pajėgus

4. Trukdo sveikatos problemos

5. Neturiu inventoriaus (dviračio, slidžių, pačiūžų, riedučių, kamuolio ir pan.)

6. Nėra kur sportuoti

7. Trūksta žinių (pvz., kaip pasirinkti sporto šaką, prisitaikyti fizinį krūvį ir pan.)

8. Trūksta laiko

9. Kita..............................................................

18. Ar domiesi tinkama mityba, sveikatos gerinimu bei fiziniu aktyvumu?

1. Taip. 2. Ne.

19. Ar žiūri sporto laidas?

1. Taip 2. Ne

20. Ar kūno kultūros mokytojas skatina Jus sportuoti?

1. Taip 2. Ne

Ačiū už atsakymus

Daugiau šypsokitės ir būkite sveiki

58

2 priedas

Gerb. Mokytojau, Šia apklausa siekiama išsiaiškinti kūno kultūros mokytojų kompetencijos tobulinimo galimybes,

padėti jiems prisitaikyti prie naujai iškylančių iššūkių ir padidinti kūno kultūros pamokų patrauklumą ir

poveikį mokiniui, populiarinti sportą visiems. Anketa yra anoniminė, visi duomenys bus naudojami tik

apibendrintai, todėl tikimės nuoširdaus bendradarbiavimo. Prašytume atsakyti į žemiau pateiktus

klausimus, pažymint Jums tinkamą vieną atsakymą kryžiuku X arba apibraukti.

1. Įvertinkite savo kaip kūno kultūros mokytojo gebėjimus pagal lygius:

Atsakymas

Gebėjimai (kompetencijos)

Labai

silpni

Turiu, bet ne-

pakankami

Turiu, gana

pakankami

Tikrai

tinkami

Gebėjimas bendrauti su mokiniais

Gebėjimas individualizuoti fizinį krūvį per kūno

kultūros ( kk) pamokas

Gebėjimas konstruoti pamokos turinį,

atsižvelgiant į mokinių poreikius

Gebėjimas supažindinti mokinį su kūno kultūros

išsilavinimo standartais

Gebėjimas integruoti sveikatos temas į kk

pamokas

Gebėjimas skatinti mokinio sportinę veiklą

Gebėjimas organizuoti mokinių sportinę veiklą

mokykloje

Gebėjimas pritarti naujoms fizinio ugdymo (si)

idėjoms

Gebėjimas naudotis informacinėmis

komunikacinėmis technologijomis

Gebėjimas lengvai paaiškinti pratimų mokiniui

naudą

Gebėjimas dirbti su silpnesnės sveikatos

59

mokiniais per kk pamokas

Gebėjimas organizuoti judriuosius ir sporto

žaidimus lauke

Gebėjimas motyvuoti mokinius kūno kultūros

pamokai ir popamokinei veiklai

Gebėjimas objektyviai vertinti, skatinant mokinio

pasiekimus per kk pamoką

Gebėjimas metodiškai nukreipti mokinius

grūdintis

Gebėjimas paaiškinti mokiniui sportavimo ir

mitybos sąsajas

Gebėjimas planuoti ilgalaikius mokinio kūno

kultūros tikslus ir turinį

2. Jūs manote, kad:

Teiginiai Visiškai

sutinku

Daugiau

sutinku

negu

nesutinku

Daugiau

nesutinku

negu

sutinku

Visiškai

nesutin-

ku

turite pakankamai dalykinių žinių organizuoti šiuolaikinius

iššūkius atitinkantį mokinių fizinį ugdymą (si)

turite pakankamai pedagogikos žinių organizuoti šiuolaikinius


turite pakankamai psichologijos žinių organizuoti šiuolaikinius


turite pakankamai fiziologijos žinių organizuoti šiuolaikinius


aš pats ir kiti gerai vertina mano darbą

kiti vertina mane prasčiau nei aš pats

turite daug idėjų, ruošiatės moderninti savo asmeninę veiklą

ieškote naujovių, jas taikote per kk pamokas

esate labai užimtas ir neturite laiko galvoti apie savęs tobulinimą

profesinėje srityje

60

stebite kolegų kk pamokas, stengiatės perimti jų teigiamą patirtį

dažnai su kolegomis aptariate savo kk patirtį, dalinatės nauja

informacija

labai stengiatės darbe, nes siekiate darbo kokybės

labai stengiatės darbe, nes siekiate aukštesnės kvalifikacinės

kategorijos

labai stengiatės darbe, nes dirbate tarp reiklių kolegų arba labai

reiklus vadovas

labai stengiatės darbe, nes darbas Jums labai patinka, Jūs čia

realizuojate save

abejojate, kad dar kažką ypatingo galima atrasti ir pakeisti savo

darbe

norėtumėte tobulinti savo bendradarbiavimo gebėjimus

manote, kad Jūsų darbo visuomenė nevertina, todėl nereikia per

daug aukotis ir stengtis

planuojate keisti mokytojo darbą į kitą, kai tik atsiras galimybė

dalyvautumėte seminaruose, skirtuose nagrinėti naujoviškų kūno

kultūros pamokų, sporto renginių atvirame ore problemas

dalyvautumėte seminaruose, skirtuose netradicinio inventoriaus

naudojimui

dalyvautumėte seminaruose, skirtuose propaguoti sveiką

gyvenseną ugdytiniams ir jų tėvams

Dėkojame už atsakymus.

61

3 priedas

Mokinių, priklausančių specialiajai medicininei grupei, skaičiaus pasiskirstymas Panevėžio miesto

mokyklose, ligų paplitimas bei kokių būdu vykdomos kūno kultūros pamokos

Sutrikimai Vaikų skaičius Pastabos

Reumatine širdies yda, kairės akies Ca, optinio nervo kairės pusės Ca,

lėtinis inkstų funkc. nepakankamumas, aortos šaknies išsiplėtimas. 5

Su visais kartu, bet

skiriama atskira

programa

Bronchine astma, regos sutrikimai, judėjimo sutrikimai 4

Kartu su visais, nes

nesusidaro atskira

grupe

Širdies ligos, artritai, 2 laipsnio skoliozė, akių ligos, bronchine astma 20

Pernai buvo, šiemet

nėra lėšų, bet yra

papildomas būrelis

Mitralinio vožtuvo prolapsas, VPV sindromas, y45.0, y30.0, M24,

a21.0, E10, M40, hipertenzija, F51.3, E06.3 18, 27,

Kartu su visais tik

lengvesni pratimai

Regėjimo sutrikimai, neurologiniai susirgimai: bronchinė astma, širdies

sutrikimai, alergijos. 5

Kartu su visais, bet

sumažintu krūviu

Regėjimo sutrikimai 1

Atleisti nuo kūno

kultūros pamokų.

Pernai buvo 2

Regėjimo sutrikimai, Bronchine astma 25 Kartu su visais, bet

sumažintu krūviu

Regėjimo sutrikimai, epilepsija 6 Atleisti nuo kūno

kultūros pamokų.

Regėjimo sutrikimai 2 Kartu su visais, bet

sumažintu krūviu

Regėjimo sutrikimai, Bronchine astma 11 Atleisti nuo kūno

kultūros pamokų.

Regėjimo sutrikimai, epilepsija 5 Kartu su visais, bet

sumažintu krūviu

Regėjimo sutrikimai, širdies ligos, epilepsija 17 Atleisti nuo kūno

kultūros pamokų.

Regėjimo sutrikimai, širdies ligos 8 Kartu su visais, bet

sumažintu krūviu

62

63

Documents

KŪNO KULTŪROS TEORIJOS KATEDRA