12 mokslo darbai / literatūrologija

AnotAcijA: Kultūrinė Kuršių nerijos atmintis XX a. antrosios pusės lietuvių poezijoje labai dažnai siejama su Martynu Liudviku Rėza (1776–1840): įvairių autorių tekstuose pasirodo šio Lietuvai svar-baus kultūros žmogaus vardas, jo biografijos detalės, kūrybos citatos. Ypač tokių kūrinių pagausėjo nepriklausomybės išvaka-rėse ir pačioje laisvos valstybės kūrimosi pradžioje. Tai liudija to meto kultūrinę savimonę, siekį aprėpti platų kultūrinių prasmių lauką, reikšminius baltiškojo paveldo ženklus. Kuršių nerija ir jai atstovaujantis M. L. Rėza tampa integralia lietuvių kultūrinės ta-patybės dalimi.

AnnotAtion: The cultural memory of the Curonian Spit in the Lithuanian poetry of the second half of the 20th century is very often associated with Martynas Ludvikas Rėza (1776–1840): in various authors’ texts there appear the name, details of biography, and creative works’ quotes of this important to Lithuania man. In particular, the number of these works increased on the eve of Independence, and in the beginning of the formation of the free

Aurelija Mykolaitytė

KURŠIŲ NERIJA KULTŪROS ATMINTYJE: MARTYNO LIUDVIKO RĖZOS INTERTEKSTAI

state. This evidences the current cultural self-awareness, the desire to cover a wide range of cultural meanings, and meaningful symbols of Baltic heritage. The Curonian Spit and its representative Rėza becomes an integral part of the Lithuanian cultural identity.

tyrimo objektAs: poetiniai tekstai, skirti Kuršių nerijai ir M. L. Rėzai.

tyrimo tikslAs: išsiaiškinti, ką XX a. autoriams reiškia kultūri-niai vietos vardai.

Uždaviniai: išanalizuoti tekstus, kuriuose yra minima Kuršių nerija ir M. L. Rėza; atskleisti intertekstų pobūdį; įsigilinti į tokių kūrinių kultūrinį ženkliškumą.

Metodai: hermeneutinė fenomenologinė analizė; lyginamoji analizė; teorinės kultūros semiotikos, intertekstualumo prieigos.

Pagrindiniai žodžiai: Kuršių nerija, kultūros atmintis, interteks-tas, tapatybė, baltiškasis paveldas.

Key words: the Curonian Spit, cultural memory, intertext, identity, Baltic heritage.

ĮVADAS

„Kultūros atmintis kaip kūrybinis mechanizmas yra ne tik panch-roniška, bet ir besipriešinanti laikui. Tai, kas praėjo, ji išlaiko kaip tebesantį dalyką. Atminties kaip visu savo tūriu veikiančio mecha-nizmo požiūriu praeitis nėra parėjusi“1, – rašo kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas straipsnyje „Atmintis kultūrologijos požiūriu“. Šio-je bendros atminties erdvėje tebėra svarbi Martyno Liudviko Rėzos biografija ir kūryba, tapusi intertekstais XX a. antrosios pusės auto-rių kūriniuose: Algimanto Baltakio, Vaidoto Daunio, Onos Dovida-vičiūtės-Pučenios, Sigito Gedos, Mykolo Karčiausko, Juozo Mar-cinkevičiaus, Vlado Nausėdos, Aldonos Puišytės, Alfredo Šimkaus, Paulinos Žemgulytės. Tokia poetinių tekstų gausa liudija M. L. Rė-zos aktualumą, jo vardo priklausymą ne užmaršties, o atminties pa-radigmai. Kas, kaip ir kodėl yra prisimenama? Šiuo tyrimu kaip tik ir bandoma aiškintis XX a. kūrusių lietuvių poetų dialogišką santykį su XIII a. pab. – XIX a. pradžios Rytų Prūsijos rašytoju, save kildinusiu „e gente lituana“2, o rašiusiu daugiausia vokiškai.

TIKRINIO VARDO SVARBA

Kai kuriuose eilėraščiuose svarbiausias tampa pats M. L. Rėzos paminėjimas: tai kaip lekseminė interpretantė, žodis-tarpininkas, padedantis megzti semantinius poetinio teksto ryšius. Vienas to-kių eilėraščių – S. Gedos „Giesmė apie pasaulio medį“, kurio paantraštė skelbia, kad kūrinys skirtas „Liudvikui Rėzai ir Petrui Repšiui“. Poetui nesvarbu nei biografija, nei literatūrinis, tauto-sakinis palikimas, – vardas yra tiesiog pačios kūrybos, kūrybiš-kumo ženklas. Paminėdamas tiek šį, tiek kitus vardus, poetas aktualizuoja kūrybos proceso tęstinumą: jo eilėraštyje atgimsta Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas, mintimis perbėga-ma per ištisus amžius, kartas, atrandami skirtingų laikų meninin-

kus jungiantys kūrybos ryšiai. Tam visuotinumui perteikti S. Geda pasitelkia pasaulio medžio simbolį: „O kartais regis skaidriai žy-droj padangėj medis,/Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas“3. Eilėraštyje kaip refrenas net septynis kartus kartojamas žodis „Lietuvos“ – M. L. Rėza jaučiamas lietuvių kultūros erdvėje.

Vardas tampa stimulu ir V. Daunio poetinėms improvizacijoms. Vienas iš ciklo „Trys dainos“ eilėraščių pavadintas „Liudvikas Rėza grįžta į Karvaičius“. Skirtingai nei S. Gedos kūrinyje, pabrėžiamos ne kūrėjų jungtys, o vienatvė, atskirtumas. Eilėraštis pradedamas negatyvios semantikos žodžiais „atims“, „neatmins“. Tai mirties pa-ženklinta kito būtis: „Ten tau kojas pustys, ten tau balsą atims./ Juo-das angelas kils pasitikti dienos,/Paskutinis šešėlis dangun įdienos/Ir jau niekas tavęs neatmins“4. Kituose trijuose posmuose atsiranda įvardis „man“, reflektuojama skausminga dvasinė patirtis: „skauda tėvynę“5. Gana netikėtai eilėraštyje pasitelkiamas beduino paveiks-las: „beduinas tylus“. Pavartojamas žodis, kuris lietuvių kultūrai yra visiška svetimybė, tačiau būtent šis dykumų klajoklio vaizdinys pa-deda įtaigiai perteikti kuriančio žmogaus vienatvę. Paskutinis eilė-raščio posmas tik dar labiau akcentuoja svetimumą, nors ir pasiro-do įvardis „mes“: „nes ir mirsime mes padalinti“6. Galbūt šiuo kūriniu V. Daunys bandė koduoti ne tiek paties M. L. Rėzos kaip kūrėjo vienatvę, svetimumą Didžiajai Lietuvai, kiek apskritai kuriančio žmo-gaus skausmingą savo aplinkos patyrimą, dvasinę įtampą. Vardas šiame tekste tampa dingstimi kalbėti apie egzistencinius dalykus, kurie nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo vietos: neatsitiktinai šiame tekste vartojamas būsimasis laikas, kuris leidžia apibendrinti mintį, o tėvynė neturi konkretaus vardo, kaip kad S. Gedos eilėraštyje.

Priešingai nei aptartieji S. Gedos ar V. Daunio tekstai, A. Balta-kio eilėraštis „Ant kopų, ant kapo“ pabrėžia ne tiek patį asmens var-dą, kiek vietą: M. L. Rėza susiejamas su Kuršių nerija, Karvaičiais.

13 mokslo darbai / literatūrologija

Žodžių junginiai gan įprasti: minimos Pervalkos kopos, Karvaičių kaimo kapas, Liudviko Rėzos žodžiai, nerijos vėjas, smėlis, aša-ros7. Šis 1992 m. tekstas tiesiog liudija, kaip M. L. Rėzos vardas tampa vienu iš vietą ženklinančių atributų. Svarbesne leksemine interpretante šįkart reikėtų laikyti ne asmens vardą, o vietovardį.

Tokių pavyzdžių, kur ypač svarbus vietos vardas, apstu: vie-tovardžiai tampa svarbiais erdviniais ženklais, kurie nurodo į M. L. Rėzą, jo gyvenimą ir veiklą. Dažniausiai yra minimi gimtieji poeto Karvaičiai: A. Šimkaus poemos „Rėza“ trečiasis eilėraštis pavadintas „Sugrįžimas į Karvaičius“, septintasis – „Atsisveikinimas su Karvaičiais“, V. Nausėdo ciklas „Eilėraščiai apie Liudviką Rėzą“ pradedamas nuo eilėraščio „Karvaičiai“, šį vietovardį mini A. Pui-šytė, M. Karčiauskas, J. Marcinkevičius, V. Daunys. Gerokai rečiau M. L. Rėza siejamas su kitomis vietomis: Karaliaučiumi, Įsručiu, Til-že, Gumbine, Labguva. Tik M. Karčiausko poemoje „Liudvikui Rė-zai“ paminima Prūsija: „Prutenos Rėza“8: poeto vardas perskaito-mas ne mažo regiono, bet viso Prūsijos krašto kultūros kontekste.

Taigi vien eilėraštyje paminėtas vardas gali būti labai talpus ženklas, nurodantis tas reikšmes, kurias siekiama išsaugoti kul-tūros atmintyje. Akivaizdu, kad dažniausiai pasirenkami litua-nistiniai akcentai: M. L. Rėzos vardas užrašomas pabrėžiant jo reikšmę lietuvių kultūroje, o vietovardžiai tampa svarbiais tą kultūrą įkūnijančios vietos simboliais.

NUORODOS Į BIOGRAFIJĄXX a. poetiniai tekstai neretai tiesiog nurodo į M. L. Rėzos bio-grafiją. Tokį postūmį galėjo duoti išties didelis literatūros istorikų

dėmesys šio XVIII–XIX a. poeto, tautosakininko, lietuvių kalbos gynėjo gyvenimo aplinkybėms. Pavyzdžiui, V. Nausėdas visą ei-lėraščių ciklą „Eilėraščiai apie Liudviką Rėzą“ sudėlioja iš poeto biografijos detalių: pradedama eilėraščiu „Karvaičiai“, primenant „protėvių kapus“9, apmąstoma sunki M. L. Rėzos vaikystė: pie-menavimas su knyga („Piemuo ir žąsiukai“), varganas kelias ne-tekus gimtųjų namų („Į Naglius“). Kartu primenama M. L. Rėzos tautosakinė veikla: eilėraštis „Daina kaip paukštė“ pradedamas nuo labai gerai žinomos liaudies dainos parafrazės „išbėgo du žvejai iš Rusnės kaimo“. Šiame eilėraščių cikle M. L. Rėzos gy-venimas ir kūryba suvokiamas kaip svarbus liudijimas dabarčiai, vilties, kultūros gyvasties ženklas („Nerija“): „Žinau ir išbalęs smėlys/ Išsaugoti gyvastį gali:/Žiūrėk – prasikals ir išlįs/Pava-sarį karklo šakelė“10 („Nerija“). Paskutiniame eilėraštyje poetas konstatuoja: „užgeso šio krašto gyvybė“11, bet kartu šiai nebūčiai priešpriešina M. L. Rėzos dvasios nemarumą: „Ir vėl aš einu per kopas/Iš balzgano smėlio supiltas,/Įveikdamas laiko ribas,/Į ateitį tiesdamas tiltus“12. Akivaizdu, kad biografiniai intertekstai tampa labai svarbūs prasmės kūrimo procese, – šiame eilėraščių cikle jie padeda perteikti kultūros gyvastingumo, tęstinumo temą.

Panašiai M. L. Rėzos biografija užrašoma ir A. Puišytės cikle „Įvardijimai ir sąskambiai“ – kaip dvasinės stiprybės liudijimas tragedijos akivaizdoje: „Pakilo viesulas Kuršžemėj, čežėdamos krenta smiltys marių klepsidron, bokštas Karvaičių bažnyčios ir šulinio svirtis nelyginant skęstančio rankos... Rėza dar girdi lojimą šunų, baltavilnio aukos avinėlio balsą, kvailą kudakavi-mą vištų, krenta čežėdamos smiltys – jau atslenka negyvybės

Neringa. Mirusios kopos. 1989. Algimanto Kunčiaus nuotrauka

14 mokslo darbai / literatūrologija

spalva...“13. Šiame tekste visa tai, kas vyko XVIII a. pabaigoje, nurodoma kaip dabartis: vartojami esamojo laiko veiksmažodžiai „krenta“, „girdi“. Galima justi kuriamą įtampą: tragiškam vyksmui priešinasi vienas žmogus savo dvasia, kuri dar gali girdėti, kū-ryba gimsta kaip atsvara negyvybei: „Gerdamas aitrią gyvasties taurę ant savo tėviškės gailiųjų griuvenų, proseniams pina vaini-ką iš tautos atminties tolimų skambesių, iš meilės dainos aidesių, renka raudų gintaružius po mirtų pašaknėliu, po juoda skausmo karūnėle, – pasauliui parodo, Herderiui, palikuoniui prūsų: klau-sykitės, skaidriai dainuoja lietuvės.“14 Tragiški M. L. Rėzos bio-grafijos įvykiai interpretuojami kaip impulsas išsaugoti tai, kas yra dvasinės prigimties: dėliojami tokie patys akcentai, kaip ir V. Nausėdo kūryboje, labiausiai pabrėžiama M. L. Rėzos lituanis-tinė veikla. Matyti, kad iš biografijos atsirenkamos tik tam tikros detalės, padedančios kurti norimą atminties vaizdinį.

A. Šimkus poemoje, pavadintoje „Rėza“, vieno eilėraščio epi-grafe tiesiog užrašo tokią M. L. Rėzos biografijos detalę: „1792 m. Karvaičius, poeto ir mokslininko Liudviko Gedimino Rėzos gimti-nę, pasiglemžė slenkančios smėlio kopos“15: taigi poetui taip pat labai svarbi gimtinės tema. Vis dėlto, skirtingai nei V. Nausėdas ar A. Puišytė, šis poetas labiau akcentuoja ne tiek M. L. Rėzos kultūrinę misiją, dvasinį tvirtumą, kiek jo sutapimą su savo žeme ir gentimi. Poema pradedama ir užsklendžiama tokiomis eilutėmis: .../...buvau./Dar nebūdamas tavyje, buvau,/nes atėjau – iš genties atėjau“16. Atskiro žmogaus likimas suvokiamas glaudžiai susijęs su gentainiais, kurie kalba lietuviškai, sambiškai ir kuršiškai:

Sienojai ant pečių,O ant liežuvio žodžiaiLietuviški – girdi? – lietuviški,Tik sykiaisTai sambiškai, tai kuršiškai išguldomi17.

Taigi A. Šimkus M. L. Rėzą pamato ne tik kaip lietuvių, bet ir kaip prūsų, kuršių atstovą – tų baltų, kurie gyveno Prūsijoje ir buvo stipriai vokietinami. Kalbinė problematika šiame cikle yra ypač pa-brėžiama, pats M. L. Rėza suvokiamas kaip gimtosios kalbos gy-nėjas: „...jau vokiečiu vadina prūsą/iš Parnidžio ir Labguvos./ Jau vokiečiu. O kraujas mūsų./Tai ką sakyt ir ką galvot?“18 Krašto istori-ja parodoma kaip dramatiškas vyksmas: gentis vis labiau praran-da savastį, kuri užkariautojų „nuog Karaliaučiaus“ yra naikinama. Šis poetas M. L. Rėzos biografijoje atranda tai, kas jam leido lais-vai, išvengiant cenzūros prievartos, rašyti apie tautinės savasties praradimą: tik atsigręždamas į XIX a. galėjo 1984 m. paskelbtoje poemoje aktualizuoti tuo metu svarbią kalbos išsaugojimo temą.

M. Karčiausko cikle „Rėzai“ taip pat stengiamasi įsigyventi į laiką, kada Mažojoje Lietuvoje stiprėjo germanizacija. Slenkanti kopa pirmajame ciklo eilėraštyje palyginama su laiko slinkimu, kuris nutildo kraštą: „tyla bažnyčios/varpas, nutyla/žingsnių ir medžių/giesmės“19. Poetui svarbus istorinis kontekstas: prisime-namos „išmirę gentys“, „nebesugrįžtantys prūsai ir kuršiai“. Šio krašto likimo liudininku kviečiamas būti M. L. Rėza, aprašoma beviltiška kova už kalbą: „Vėlei rašysi/raštą valdovams/ir kuni-gaikščiams/Įsrutėj, Tilžėj,/mūsų Gumbinėj.../Greitai nebus jau mokančių kalbą,/žarstančių lūpom/turtą tėvynės –“20. Vieta čia tėra svarbi tik kaip nuoroda į Mažąją Lietuvą, į Prūsiją, o labiau-siai aktualizuojama Karaliaučiaus lietuvių kalbos seminaro vado-vo veikla. Ciklo pabaigoje į M. L. Rėzą kreipiamasi kaip bažnyti-nėje litanijoje į šventąjį: „Prutenos Rėza,/ pastoriau mūsų/ kalbos, Dievo/dovaną ginki!“21 Šios eilutės liudija, kad kalbos gynimas suvokiamas kaip sakralus veiksmas: M. Karčiauskas, panašiai

kaip ir A. Šimkus, rinkosi tokią ezopinę kalbą, kuri, primindama praeitį, liudytų dabarčiai jos skaudulius.

Aptartieji pavyzdžiai liudija, kad lietuvių autoriai labiausiai pa-brėžė M. L. Rėzos kultūrinę veiklą, sietiną su tautinės tapatybės išsaugojimu, todėl daugiausia dėmesio kreipė į tuos biografijos faktus, kurie padėjo jiems tai perteikti. Galbūt todėl gerokai ma-žiau reflektuotas gyvenimas Karaliaučiuje, kur M. L. Rėza pralei-do didžiąją savo gyvenimo dalį. Ši vieta minima tik dviejų poetų, J. Marcinkevičiaus ir P. Žemgulytės, tekstuose.

J. Marcinkevičiaus cikle „Užpustyta tėvynė“ Karaliaučius įgau-na reikšmę tik per santykį su gimtine Kuršių nerijoje. Retrospek-tyvus žvilgsnis iš Karaliaučiaus laiko į ankstesnįjį jungia „septynis vakaro fragmentus“: teksto pradžioje vaizduojama uždara Kara-liaučiaus kambario erdvė, iš kurios žvelgiama į pragyventą laiką filosofiškai jį apmąstant, šis paveikslas pasirenkamas ir teksto pabaigos akcentu. Vis dėlto centriniu ciklo įvaizdžiu tampa ne kambarys, o kopa, „kuri kadaise Karvaičius užpylė“22:

Kopa šnarėdama į priekį slinko.Pajuto Liudvikas, kaip ji apsėmė kojas.Bet šitas smėlis buvo šaltas, slėgė.Matyt, tai buvo ne vaikystės smėlis,O laikas – šaltas, abejingas laikas...Reikėjo trauktis, žengt atgal.Bet kojos nebeklausė – jos įaugoĮ šitą šaltą laiką lyg į dirvą23.

Kopos įvardijimo paradigma gana įvairi: „sunki“, „abejinga“, „pa-naši į galvą nežinomo gyvūno ar žvėries“, „lyg auglys“, „lyg sfink-sas“, „teisingiausias laikrodis“, „pasaulio laikrodis“, „lyg prakeiki-mas“. Visi šie apibūdinimai padeda nusakyti grėsmę, kurią išgyveno M. L. Rėza, regėdamas savo gimtinės žūtį ir reflektuodamas gyvena-mąjį laiką. Vis dėlto ši milžiniška kopos galybė nėra suvokiama kaip neišvengiama lemtis: jai pasipriešinama kūryba. Poetizuojamos kū-rybinės žmogaus galios, kurios geba sustabdyti net laiką: „Žmogus stovėjo priešais smėlio kopą,/Plačiai rankas išskėtęs – laikė laiką. –/ir buvo panašus į kryžių – tą belapį medį“24. Panašiai, kaip ir S. Gedos eilėraštyje, kūrybai ir pačiam kūrėjui apibūdinti tampa svarbi medžio simbolika, tik šįkart šis motyvas sietinas ne su mitologija, o su krikš-čionių religija: taip pabrėžiamas M. L. Rėzos darbų sakralumas.

Vėlgi nuo biografijoje svarbių gyvenimo detalių – kopų grės-mės – pereinama prie dvasinio palikimo – darbų, sukurtų jau Karaliaučiuje. Šios dvi erdvės – tėviškės ir Karaliaučiaus – sujun-giamos per paliekamą kūrybos žodį:

O kas gyvena žodžiuose?Mes patys –Tai mūsų praeitis ir mūsų išmintis,Teisybė mūsų, mūsų paklydimaiGyvena amžiais, virtę žodžiais. O visa tai, kas bus po žodžio,Nebus jau Dievo ir žmonių pasaulis25.

Taip tėviškės, paties žmogaus laikinumo apmąstymas virsta dvasinio palikimo išaukštinimu: atrandama atsvara nebūčiai. Gy-venimo Karaliaučiuje detalės poetui tėra tik fonas, padedantis išryškinti dvasinės tėvynės svarbą, dvasios nepriklausomumą nuo gyvenamosios vietos.

P. Žemgulytės eilėraštis „Liudvikui Rėzai“ taip pat primena dvi profesoriaus gyvenimo erdves: Karaliaučiaus universiteto auditorijas ir namus po vėtrungėmis. Bandoma žvelgti atgal: nuo profesoriavimo karalių mieste iki gyvenimo prie marių, mokslo beturčių mokykloje. Tačiau šįkart šis išėjimas parodomas kaip skausmingas būties pasi-

15 mokslo darbai / literatūrologija

dalijimas, nerandant jokio nusiraminimo dėl to, kas palikta. Labiau-siai pabrėžiama ne žodžio galia, kaip J. Marcinkevičiaus, o tyla:

Ramiai ir tyliai ilsisi kuršiaiPo krikštais,Ir kaimus užpila smėliuLikimo sauja26.

Šio paskutinės eilėraščio eilutės greičiausiai koduoja ne tik Karvaičių kaimo tragediją, bet viso krašto: kalbama iš dabarties praeičiai, tam, kuris matė savo gimtojo kaimo išnykimą, „Liudvi-kui Rėzai“, kalbama žinant XX a. tragediją – po Antrojo pasaulinio karo senųjų gyventojų Kuršių nerijoje visai nebeliko. Taigi tampa svarbesnė dabarties perspektyva, o ne praeities sudabartini-mas, tragiškas krašto likimas, o ne atskiro žmogaus pastangos išsaugoti vietos dvasią bent kūryboje.

Visas šis pluoštas kūrinių liudija, kad gana atidžiai stengiamasi įsiklausyti į M. L. Rėzos biografiją, apmąstyti jo kūrybinį palikimą. Nors vienas iš pagrindinių motyvų – Karvaičių užpustymas, tačiau jis skirtingų poetų kūriniuose interpretuojamas įvairiai: gimtinę iš-tikusiai tylai priešpriešinamas kūrėjo žodis, jo užrašyta tautosaka, ginama kalba, genties prisiminimas, istorijos ir dabarties apmąs-tymas. Biografinius intertekstus galima būtų suvokti kaip reikšmin-gus ženklus, kurie ne tik nukreipia skaitytoją į kultūrinėje atmintyje saugomus M. L. Rėzos gyvenimo ir kūrybos kontekstus, bet ir tampa netiesiogine nuoroda į savojo laiko kultūros aktualijas.

KITO TEKSTO ŽENKLAISvarbu aptarti dar vieną M. L. Rėzos intertekstų atmainą: tai ei-lėraščiuose atpažįstamos įvairios nuorodos į svetimą tradiciją, vadinamosios anomalijos. Pasak Irinos Melnikovos, „anomalija (intertekstine citata) gali tapti bet kuris teksto elementas, repre-zentuojantis tam tikrą (dažnai svetimą pačiam tekstui – t. y. kitą) tradiciją: funkcinis stilistinis kodas, mitologinis vardas, epigrafas, net pati teksto struktūra“27. Tokių „kito“ teksto ženklų šiuolaikinių poetų kūryboje galima aptikti ne taip jau mažai.

Pirmiausia minėtini epigrafai, kuriais „išreiškiama pagrindinė teksto idėja, netiesiogiai pateikiamas tam tikras požiūris“28. Pasiren-kama bene garsiausio Lietuvoje M. L. Rėzos eilėraščio „Nuskendęs kaimas“ ištrauka: tai A. Puišytės „Elegijos Liudvikui Rėzai“, J. Mar-cinkevičiaus „Užpustytos tėvynės“ tekstų pradžios. Išskirtina tai, kad A. Puišytė pasirenka V. Bložės verstą tekstą, o štai J. Marcin-kevičius pirmiausia nurodo vokišką kaip autentišką teksto variantą ir tik puslapio apačioje pateikia šio epigrafo vertimą į lietuvių kalbą. Vienu ir kitu atveju pristatomas svetimas tekstas nurodant jo auto-rystę, tačiau požiūris į jį skiriasi: pasirenkant lietuvišką vertimą labiau akcentuojamas šio teksto priklausymas lietuvių kultūros tradicijai, antruoju pabrėžiamas vokiškumas. Tokie epigrafai tampa svarbiais prasminiais akcentais, atkartojamais pačių kūrinių semantiniame audinyje: A. Puišytės eilėraštis baigiamas lietuvių liaudies dainos „Iš trijų rytų vėjužis pūtė“29, užrašytos M. L. Rėzos, citata – pabrėžiama grynai lietuviška Karvaičių dainiaus dvasia, o štai J. Marcinkevičius liudija Karaliaučiaus poetą, kurio balsas nesutampa su liaudies: ci-tuojama daina „...Kirto broleliai/Girios medelį“30 papildoma tautos lemties apmąstymu, gebėjimu žvelgti į istoriją iš intelektualo pers-pektyvos. Taigi jau epigrafai padeda atpažinti skirtingus prasminius kodus, formuoja tam tikras skaitymo strategijas.

„Kitu“ tekstu galima būtų pavadinti ir minėtas abiejų autorių dainų citatas, kurios padeda kurti kultūrinį kontekstą: A. Puišytės ir J. Marcinkevičiaus cituojamos liaudies dainos suteikia teks-tams liaudiško kolorito. Be to, atsiranda polifoniško skambesio

galimybė: abi liaudies dainos akivaizdžiai išsiskiria iš viso teksti-nio audinio, tampa savarankišku balsu.

Visai kitaip tautosakinis tekstas pasitelkiamas V. Nausėdo eilėraštyje „Daina kaip paukštė“. Daina nėra cituojama, o nau-jai perrašoma atsisakant autentiškos formos, o tik paliekant kai kurias nuorodas į konkrečią dainą: išsaugojami liaudies dainos vietovardžiai Rusnė, Vorusnė, hidronimas Pakalnė, minimi du žvejai. Čia svarbiausia ne kitas balsas, kuris padėtų labiau iš-ryškinti M. L. Rėzos gyvenimo ir kūrybos kontekstą kaip aptar-tuosiuose kūriniuose, o lyrinio subjekto santykis su žinomu kū-riniu: „Išbėgo du žvejai iš Rusnės kaimo./Jie traukė vargo tinklą Nemune,/Dainavo rūsčiai apie skurdžią laimę./Daina ta skrido skrido į mane“31. Taip kuriamas jau kitoks interpretacinis laukas: dėmesys sutelkiamas ne į liaudies dainos koduojamą dvasios pasaulį, o į šiuolaikinio žmogaus pastangas jį suprasti. Santy-kis su senu tekstu parodomas kaip gana sudėtingas: tai liudija liaudies dainos palyginimas su bename paukšte, epitetas „tarsi svetima“32, abejonę ženklinantis retorinis klausimas „gal ji nutūps ir pas žvejus ateis?“33 Poetas imasi kurti eilėraštį, kur liaudies dai-na, šis „kitas“ tekstas, akivaizdžiai sušiuolaikinamas perkeičiant ne tik turinio, bet ir išraiškos plotmes: paverčiamas liaudies dai-nai visiškai nebūdingos eilėdaros kūriniu, pritaikant jai svetimą ritmo sistemą. Tai jau ne imitacija, o transformacija, visiškai nau-jas kūrinys, kurio pirminis šaltinis – M. L. Rėzos užrašyta liaudies daina – virsta sunkiai atpažįstamu nauju prasminiu dariniu.

Panašiai perkuriamas ir vienas mažiau žinomas M. L. Rėzos kūrinys „Gyvenimo daina“, kurio lietuviškai V. Bložės verstas eilu-tes į savo eilėraštį įtraukia O. Dovidavičiūtė-Pučenia: „Iškentėjus vėtrų dalią niaurią,/Nusijuoks pavasaris vis vien“34. Poetė eilė-raščio tema pasirenka kolektyvinę atmintį, kalba „mes“ vardu: liudijamas kultūros tradicijos išsaugotas M. L. Rėzos palikimas. Eilėraštyje galima aptikti ne tik tiesioginę nuorodą į minėtą eilė-raštį, bet ir aliuzijų į kitus M. L. Rėzos kūrinius: tiek į originalią kūrybą, tiek į liaudies dainas. Išskirtina galbūt tai, kad iš vokiečių kalbos verstas tekstas tampa lietuviškai rašomo eilėraščio orga-niška dalimi: visai kito kūrinio ritmas paverčiamas savu.

Tokiomis laisvomis parafrazėmis grįstas ir A. Puišytės tekstas iš „Įvardijimų ir sąskambių“ – sunku atskirti, kur nuoroda į M. L. Rėzą, o kur jau grynai autorinis tekstas, tik bandantis atkartoti Rėzos kal-bėjimo manierą. Tai galima jau būtų pavadinti pastangomis savo-

Liudvikas Rėza. Paminklo fragmentas. Skulptorius Arūnas Sakalauskas. Juodkrantė. 2013. V. Didžpetrio nuotrauka. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių

16 mokslo darbai / literatūrologija

tiškai rekonstruoti M. L. Rėzos balsą, leisti jam prabilti šiuolaikine lietuvių kalba. A. Puišytė renkasi aukštojo stiliaus žodyną, prime-nantį romantizmo epochos poeziją: žilieji griuvėsiai, amžinybė, ke-leivis, žvaigždynai, lemtis ir kt. Visiškai laisvomis improvizacijomis galima būtų vadinti ir J. Marcinkevičiaus poemą „Užpustyta tėvy-nė“: bandoma parodyti filosofuojantį M. L. Rėzą, beje, tarp visų filosofinių klausimų svarstantį ir kalbos bei kalbėjimo problemas.

Ne vieno poeto kūriniuose dabartinės lietuvių kalbos žody-nas paįvairinamas retais žodžiais, archajiškomis jų formomis, įterpiami kitų kalbų žodžiai: visa tai taip pat anomalijos, nuro-dančios į kitą tradiciją. Žodynas padeda perteikti vietos koloritą, pavyzdžiui, M. Karčiausko eilėraštyje neriją ženklina „krikštai“, „lėkiai“35 (eil. „Liudvikas Rėza“), tampa nuoroda į vietos istoriją; šio poeto eilėraščių cikle „Liudvikui Rėzai“ minimas Kryžiuo-čių ordino dokumentuose užfiksuotas Nidos vardas „Noyden“ leidžia pajusti senųjų laikų dvasią; A. Šimkus poemoje „Rėza“ pasitelkia tokias formas, kurios šiuolaikiniam skaitytojui yra sve-timos: „jeib“, „katrul“, „būtumbim“, „daugsinti“, „išdruskavot“, „sekmą“, prieg“ ir pan. O štai J. Marcinkevičius į poetinį tekstą įtraukia prūsiškus „Tėve mūsų“ žodžius: „Thave nusson, kas thu essi an – dangon.../ Nussson deininon geittindais numons schin – deinan“36 – prūsų kalba liudija M. L. Rėzos apmąstymų erdvę, kuri peržengia lietuviškos kultūros ribas.

Taigi M. L. Rėza cituojamas, perfrazuojamas, interpretuoja-mas, jo kūryba perrašoma šiuolaikine kalba, bandomas atkurti archajiškas kalbėjimo būdas. Visa ši skirtingų poetų kūryba – tai pastangos aktualizuoti XVIII a. pab. – XIX a. pirmosios pusės daugiausia vokiškai rašiusio autoriaus kūrybą, įtvirtinti jo tekstų perskaitymo būdus kultūrinėje atmintyje. Šie kitos tradicijos žen-klai gali būti laikomi ne tik intertekstais, bet ir metatekstais: tai ne tik atskirų tekstų, bet ir literatūrinių tradicijų dialogas.

IŠVADOSĮ M. L. Rėzos vardą, jo biografiją ir kūrybą nurodantys šiuolaikinių autorių kūriniai padeda kurti dialogišką santykį su kitais tekstais, sudaro sudėtingą prasmių lauką. Intertekstu gali tapti vardas, biografijos detalė, kūrinio citata ar parafrazė, – visa tai skatina gilintis į M. L. Rėzos gyvenimo ir kūrybos plotmes, bet kartu ne-leidžia išleisti iš akių ir šiuolaikinių autorių pasaulio: tekstai ir kon-tekstai perskaitomi ir interpretuojami savojo laiko perspektyvoje. Būtent šie intertekstai bene raiškiausiai paliudija atminties ir už-maršties paradigmas: tai, kas iš tiesų aktualu XX a. rašytojui.

Dalis analizuotų kūrinių rašyti sovietmečiu, tad akivaizdu, kad teksto prasmę formavo tie intertekstiniai elementai, kurie padėjo autoriams aktualizuoti temas, kurios negalėjo būti laisvai reflek-tuojamos: tautinės kultūros išsaugojimo, kalbos gynimo, istorinės tiesos apie vykdytą genocidą atskleidimo. M. L. Rėzos biografija leido paslėpti šias tiesiogines reikšmes, prabilti cenzūrai neuž-kliūvančia ezopine kalba. Kita vertus, galima atpažinti pastangas ne tik akcentuoti lituanistines potekstes, bet ir dialogą su Mažo-sios Lietuvos kultūros tradicija, suvokiant šio krašto autoriaus ki-toniškumą ir savitumą: tokie intertekstai, žvelgiant iš šiandieninės kultūros perspektyvos, yra bene paveikiausi.

Visiems šiems XX a. tekstams suprasti labai svarbus paties skaitytojo kultūrinis akiratis: ne visi intertekstai, susiję su XIX a. rašytoju, lengvai dešifruojami. Nuorodos į M. L. Rėzos gyveni-mą ir kūrybą, Mažosios Lietuvos kultūrą gali būti atpažįstamos ir padedančios kurti teksto visumos prasmę arba likti svetimkūniu, nesupratimo figūra, neįvykusiu dialogu.

n U o r o d o s :1 Lotman J. Kultūros semiotika. Straipsnių rinktinė. Sudarė Arūnas Sver-diolas, iš rusų kalbos vertė Donata Mitaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 297.

2 Stočkus B. Rėzos charakteris ir jo lietuvybė, Athenaeum, t. 5, Kaunas: VDU, 1934, p. 22.

3 Geda S. Septynių vasarų giesmės, Vilnius: Vaga, 1991, p. 81.4 Daunys V. Metų laikai, Vilnius: Vaga, 1985, p. 18. 5 Ten pat, p.19.6 Ten pat, p.19. 7 Baltakis A. Atodūsis, Vilnius: Vaga, 1993, p. 144.8 Karčiauskas M. Dienos – elegijos, Vilnius: Vaga, 1985, p. 86.9 Nausėdas V. Saulėlydžio žaros, Klaipėda: Eldija, 1991, p. 98. 10 Ten pat, p. 102.11 Ten pat, p. 102.12 Ten pat, p. 102.13 Puišytė A. Neužmirštuolių skliautas, Vilnius: Vaga, 1989, p. 259.14 Ten pat, p. 259.15 Šimkus A. Anapus aido. Vilnius: Vaga, 1984, p. 51.16 Ten pat, p. 49, 55.17 Ten pat, p. 52.18 Ten pat, p. 53.19 Karčiauskas M. Dienos – elegijos, Vilnius: Vaga, 1985, p. 82.20 Ten pat, p. 85.21 Ten pat, p. 86.22 Marcinkevičius J. Buvimas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 35.23 Ten pat, p. 38.24 Ten pat, p. 39.25 Ten pat, p. 40.26 Žemgulytė P. Lietūs pavasarį rudenį, Vilnius: Vaga, 1990, p.37.27 Melnikova I. Intertekstualumo teorija. XX amžiaus literatūros teorijos. Sudarė Aušra Jurgutienė, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2006, p. 319.

28 Melnikova I. Intertekstualumas: teorija ir praktika. Studijų knyga, Vil-nius: VU leidykla, 2003, p. 144.

29 Puišytė A. Neužmirštuolių skliautas, Vilnius: Vaga, 1989, p. 125.30 Marcinkevičius J. Buvimas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 41–42.31 Nausėdas V. Saulėlydžio žaros, Klaipėda: Eldija, 1991, p.,101. 32 Ten pat., p. 101.33 Ten pat, p. 101.34 Dovidavičiūtė-Pučenia O. Altorius prie jūros, Klaipėda: Eldija, 1998, p. 66.

35 Karčiauskas M. Dienos – elegijos, Vilnius: Vaga, 1985, p. 87.36 Marcinkevičius J. Buvimas, Vilnius: Vaga, 1983, p. 41.

LITERATUROLOGY. SCIENTIFIC RESEARCH wORKS

Aurelija Mykolaitytė

THE CURONIAN SPIT IN THE CULTURAL MEMORY: MARTYNAS LIUDVIKAS RĖZA’ INTERTEXTSSummaryThe article shows how the place is associated with important to culture people – Martynas Liudvikas Rėza, born in the Curonian Spit, Karvaičiai, becomes the best representing personality of Lithuania Minor’s cultural space. In poetic texts his name refers to the region’s culture and efforts to resist oblivion at least by work, transferring the memory of the place where nothing is left. Biographical intertexts allow the poets to talk about the difficult situation of the man of culture, internal dualism experiencing the loss and death of native heritage. Rėza’s texts gain distinctive accents while being quoted, paraphrased, and transformed: through them the modern human relationship with the texts of the past and new strategies of meaning creation are revealed. The place and name in these texts is perceived as memory of the Baltic culture that can help to preserve the Lithuanian cultural identity.

A. Mykolaitytė, doc., dr.Vytauto Didžiojo universitetasK. Donelaičio g.52, LT-44244 Kaunasa.mykolaityte@hmf.vdu.lt

Gauta 2013 09 09Atiduota spausdinti 2013 10 10