V I R S E L I S

2 s k y r i u s

DžorDanas Haulis savo laimingiausią gyvenimo die-ną išdavė tris geriausius draugus. Bet dar to nenujausdamas jis vaikštinėjo po lošimo kauliukais salę didžiuliame „Zanadu“ viešbučio kazino ir svarstė, kurį lošimą išbandyti toliau. Tokią ankstyvą popietę jis jau buvo išlošęs dešimt tūkstančių dolerių. Bet jau buvo pavargęs nuo žvilgančių raudonų lošimo kauliukų, liuoksinčių per žalia medžiaga aptrauktą stalą.

Jusdamas, kaip pėdos sminga į purpurinį kilimą, jis išėjo iš salės ir patraukė link švilpiančio ruletės rato su dailiais raudonais ir juodais tarpeliais, pralaimėjimą lemiančiu žaliu nuliu ir dvi-gubu nuliu. Jis keliskart negalvodamas pastatė, pralošė ir nuėjo į blekdžeko salę.

nedideli pasagos formos blekdžeko lošimų stalai driekėsi dviem eilėmis. Džordanas žingsniavo tarp jų kaip belaisvis pro indėnų rikiuotę. abiejose pusėse švysčiojo mėlynos kortų nuga-rėlės. saugiai perėjęs rikiuotę, pasiekė didžiules stiklines duris, atsiveriančias į las Vegaso gatves. iš čia jis matė stripo gatvę, iš abiejų pusių saugiai sergimą prabangių viešbučių.

Po kepinančia nevados saule milijonų vatų neoninėmis iška-bomis žaižaravo dešimtys „Zanadu“ tipo viešbučių. Viešbučiai, rodės, susilieja į plieninį aukso rūką, ranka pasiekiamą miražą. Džordanas Haulis su savo laimikiu buvo įstrigęs gerai vėdinama-me kazino. Būtų beprotybė išeiti ten, kur jo laukė tik kiti lošimų

16 • M a r i o P u z o

namai su svetimais nežinomais turtais. Čia jis buvo laimėtojas ir greitai susitiks su savo draugais. Čia buvo jo prieglobstis nuo svilinančios geltonos dykumos.

Džordanas Haulis nusisuko nuo stiklinių durų ir įsitaisė prie artimiausio blekdžeko stalo. Jo rankose tarytum mažytės susvilu-sios saulės tarškėjo juodi šimto dolerių vertės žetonai. Jis žiūrėjo, kaip krupjė traukia kortas iš naujai papildyto „bato“ – pailgos medinės dėžutės.

Džordanas statė daug per kiekvieną dalijimą, lošdamas „dviem rankom“. sėkmė jam šypsojosi. Jis žaidė, kol „batas“ ištuštėjo.

Krupjė ėmė dažnai bankrutuoti ir kai jis pirma laiko pradėjo maišyti kortas, Džordanas patraukė lošti toliau. Jo kišenės išsi-pūtė nuo žetonų, bet tai visai netrukdė, nes jis vilkėjo specialų Sy Devore Vegaso laimėtojo sportinį švarką. skaisčiai žydras švar-kas buvo išsiuvinėtas raudonai, o jo kišenės – nepaprastai tal-pios. Vidinė švarko dalis taip pat buvo ypatinga – užtrauktuku užsegamos kiaurymės tokios gilios, kad joks kišenvagis negalėtų pasikėsinti į jas. Džordano laimėti žetonai buvo saugiai paslėpti ir dar likę daug vietos kitiems. Dar niekas niekada nebuvo už-pildęs Vegaso laimėtojo švarko kišenių.

Kazino, nutviekstame daugybės didelių šviestuvų, tvyrojo melsva migla – neonas atsispindėjo nuo purpurinės kiliminės dangos. Džordanas pasitraukė iš šio apšvietimo į tamsesnę vie-tą – nuėjo į barą žemomis lubomis ir nedidele atlikėjams skirta pakyla. atsisėdęs prie mažo staliuko, jis pažvelgė į kazino salę kaip žiūrovas į apšviestą sceną.

Pakerėtas jis stebėjo šią popietę susirinkusius lošėjus, painio-mis choreografinėmis kompozicijomis judančius nuo stalo prie stalo. lyg vaivorykštė, blyksinti virš giedro dangaus, ruletės ratas mirgėjo raudonais ir juodais numeriais. ant žalia medžiaga ap-trauktų stalų šmėsčiojo mėlynos kortų nugarėlės. raudoni, bal-tais taškeliais išmarginti lošimo kauliukai kaip žuvys skraiduolės spurdėjo virš banginio formos stalo. Tolumoje, blekdžeko stalų eilės gale, baigiantys savo pamainą krupjė iškėlė rankas į viršų rodydami, kad delnuose neslepia žetonų.

k va i l i a i M i r š ta • 17

lošimo namų scenoje daugėjo aktorių: nuo lauko baseino lėtai atslinko saulės vonių mėgėjai, kiti rinkosi iš teniso kortų, golfo aikštynų arba nusnūdę pokaičio, turintys laisvą popietę, pasimėgavę meile už pinigus viename iš tūkstančių „Zanadu“ viešbučio kambarių. Džordanas pastebėjo per kazino salę ar-tėjantį kitą vegaso laimėtojo švarką. tai buvo Merlinas. vaikis Merlinas. Merlinas stabtelėjo eidamas pro ruletę, savo silpnybę. Tačiau jis lošdavo retai, nes žinojo apie didžiulę penkių su puse procentų kazino pelno dalį, kertančią kaip aštrus kardas. Priete-moje Džordanas pamojavo tamsiai raudonai dryžuota rankove, ir Merlinas pagreitino žingsnį, tarsi braudamasis pro liepsnas atėjo iš apšviestos kazino dalies ir atsisėdo. Merlino užsegtos ki-šenės nebuvo išsipūtusios nuo žetonų, rankose jis taip pat netu-rėjo nė vieno.

Jie sėdėjo tylėdami, nesivaržydami vienas kito. su šiuo tam-siai raudonai išmargintu žydru švarku Merlinas buvo panašus į tvirtą lengvaatletį. Jis buvo jaunesnis už Džordaną bent dešimčia metų, žvilgančiais juodais plaukais. Be to, jis atrodė laimingesnis, nekantriai laukiantis lenktynių su lemtimi – lošimo nakties.

Tada tolimiausiame kazino kampe jie pamatė Kalį Krosą ir Dianą, einančius pro elegantišką prabangių pilkų turėklų per-tvarą, skiriančią bakaros salę, žengiančius per kazino, artėjančius link jų. Kalis taip pat buvo su Vegaso laimėtojo švarku. Diana vilkėjo baltą lengvą vasarinę suknelę, puikiai tinkančią jos dieni-niam darbui, su gilia iškirpte, atidengiančia perlų baltumo spal-va nupudruotų krūtų viršutinę dalį. Merlinas jiems pamojo, ir jie nesidairydami praėjo pro kazino staliukus. Jiems atsisėdus, Džordanas užsakė gėrimų. Jis žinojo, ko jie nori.

Kalis pastebėjo Džordano išsipūtusias kišenes.– Ei, – tarė jis, – lošei be mūsų ir tau pasisekė?Džordanas nusišypsojo.– Truputį.Jie visi smalsiai žvelgė į jį, kai jis mokėjo už gėrimus ir davė

kokteilių padavėjai arbatpinigių raudoną penkių dolerių vertės žetoną. Jis pastebėjo jų žvilgsnius, bet nesuprato, kodėl jie taip

18 • M a r i o P u z o

keistai į jį žiūri. Džordanas gyveno Vegase jau tris savaites ir per tą laiką bauginamai pasikeitė. Jis neteko dešimties kilogramų. Jo pelenų spalvos plaukai paaugo, pabalo. Jo veidas, nors vis dar gražus, dabar buvo išvargęs, oda papilkėjusi. Jis atrodė išsekęs. Bet Džordanas to nesuvokė, nes jautėsi gerai. lyg niekur nieko jis galvojo apie šiuos tris žmones, kurie buvo jo draugai visas tris savaites, dabar – patys geriausi draugai, kokius jis tik turėjo.

Džordanui labiausiai patiko vaikis. Merlinas. Merlinas di-džiavosi esąs abejingas lošėjas. Jis stengėsi niekada neparodyti emocijų, kai pralošdavo ar laimėdavo, ir paprastai jam tai pavyk-davo. išskyrus tuos atvejus, kai ypač nesėkmingais momentais jo veide atsispindėdavo nuostaba ir sumišimas, kas pralinksminda-vo Džordaną.

vaikis Merlinas neaušindavo burnos. Jis tiesiog visus stebėjo. Džordanas žinojo, kad vaikis Merlinas mintyse dėliojo į len-tynėles visus jo veiksmus bandydamas jį perprasti. Džordanui šios Vaikio pastangos taip pat kėlė šypseną. Vaikį jis apmovė. Merlinas visada ieškojo sudėtingų dalykų ir negalėjo susitaikyti su tuo, kad Džordanas buvo kaip tik toks, kokį save pateikia pa-sauliui. Bet Džordanui patiko būti su juo ir kitais. Jie palengvin-davo jo vienatvę. kalis praminė Merliną vaikiu, nes jis atrodė labiau įsijautęs, aistringesnis lošėjas negu kiti.

Pats Kalis buvo jauniausias, tik dvidešimt devynerių. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, jis atrodė grupės lyderis. Jie visi susi-pažino prieš tris savaites Vegase, kazino, ir juos siejo tik vienas dalykas. Jie klimpo į azartinių žaidimų liūną. Visas tris savaites trunkantis jų ištvirkavimas buvo laikomas neįprastu dalyku, nes jau po pirmųjų dienų kazino pelno dėsnis turėjo būti nubloškęs juos į nevados dykumos smėlynus.

Džordanas matė, kad aniedviem, Kaliui skaičiuotojui ir Di-anai, magėjo sužinoti daugiau apie jį, bet jam tai nerūpėjo. Jis netroško artimiau pažinti nė vieno iš jų. Vaikis atrodė per jaunas ir per daug protingas, kad būtų užkietėjęs lošėjas, bet Džordanas nesuko sau galvos aiškindamasis priežastis. Jam tikrai buvo visai neįdomu.

k va i l i a i M i r š ta • 19

Kalis buvo kaip atversta knyga, arba bent jau taip atrodė. Jis buvo tipiškas užkietėjęs ir įgudęs lošėjas. Jis sugebėdavo suskai-čiuoti kortas keturdėkliame blekdžeko „bate“. Buvo laimėjimų tikimybės ekspertas. apie Vaikį to paties nepasakysi. Džordanas buvo ramus, atsiribojęs lošėjas, o Vaikis buvo aistringas. Kalis buvo profesionalas. tačiau Džordanas savęs neapgaudinėjo. šią akimirką jis buvo vienas iš jų – užkietėjęs lošėjas. Kitaip sakant, žmogus, kuris lošia vien dėl paties lošimo, todėl pasmerktas pra-laimėjimui. Tarsi didvyris pasmerktas žūčiai karo lauke. Parody-kite man lošėją – parodysiu jums pralaimėtoją; parodykite man didvyrį – parodysiu jums lavoną, pagalvojo Džordanas.

Draugijos pinigų atsargos jau buvo išsekusios, visiems teks skirstytis savo keliais, galbūt išskyrus Kalį. Kalis buvo pusiau sąva-dautojas, pusiau sukčius. Visada pasiruošęs kokiu nors būdu ap-gaule pasipelnyti iš kazino. Kartais jis leisdavosi į pavojingą avan-tiūrą, susimokydamas su blekdžeko krupjė prieš lošimo namus.

Mergina, Diana, buvo gryna mėgėja lošimų srityje. Jos dar-bas buvo vilioti klientus į kazino, o su šia trijule per pertraukas ji ilsėdavosi nuo bakaros stalo. Ji leido laiką su jais, nes jai atrodė, kad jie buvo vieninteliai vyrai Vegase, kuriems ji rūpi.

Kaip klientų viliotoja, ji lošė iš kazino pinigų: pralošdavo ir laimėdavo kazino pinigus. Ji buvo priklausoma ne nuo fortūnos, o nuo lošimo namų mokamo fiksuoto savaitinio atlyginimo. Ji privalėjo sėdėti prie bakaros stalo tik tokiu metu, kai būdavo mažai lankytojų, nes lošėjai vengdavo prieiti prie tuščio stalo. Ji buvo lyg musgaudis muselėms. Dėl to ji rengdavosi provo-kuojamai. savo juodais ilgais plaukais ji mosikavo it botagu, jos burna buvo juslinga, o kūnas su ilgomis kojomis – beveik tobulas. Jos krūtinė nebuvo iš didžiųjų, bet kaip tik jai. ir ba-karos salės administratorius duodavo jos namų telefono numerį solidiems lošėjams. Kartais kazino administratorius arba lošimo prižiūrėtojas pašnibždėdavo jai, kad vienas iš žaidėjų norėtų su ja susitikti savo kambaryje. Ji galėjo atsisakyti, bet šia galimybe reikėjo naudotis atsargiai. Jei sutikdavo, užmokestį gaudavo ne tiesiogiai iš kliento. salės administratorius duodavo jai specialią

20 • M a r i o P u z o

penkiasdešimties ar šimto dolerių sąskaitą, kurią ji galėdavo iš-sigryninti lošimo namų kasoje. Ji nekentė šios procedūros. Taigi sumokėdavo kuriai nors kitai klientus viliojančiai merginai pen-kis dolerius, kad išgrynintų jos pinigus. sužinojęs apie tokį jos elgesį, Kalis su ja susidraugavo. Jam patiko silpno būdo moterys, nes jomis buvo galima lengvai manipuliuoti.

Džordanas davė ženklą padavėjai atnešti dar gėrimų. Jis buvo atsipalaidavęs. Džordanas jautė turįs pranašumą, nes jį jau lydė-jo sėkmė, o diena dar nė nebuvo įpusėjusi. Tartum jį globotų koks nors keistas dievas, kuriam jis atrodė geras ir kuris apipylė jį dovanomis už tai, kad jis pasiaukojo palikdamas visą pasaulį už kazino durų. Džordanas dalijosi šiuo draugišku bendrumo jausmu su kaliu ir Merlinu.

Jie dažnai kartu pusryčiaudavo. Prieš leisdamiesi į didįjį lo-šimo žygį, sutriuškinsiantį visą vakarą, jie visada išgerdavo ko nors stipresnio vėlyvą popietę. Kartais jie susitikdavo vidurnaktį užkąsti ir atšvęsti laimėjimo, o laimingasis apmokėdavo sąskaitą ir nupirkdavo visiems po keno bilietą. Per praėjusias tris savai-tes jie tapo bičiuliais, nors jų absoliučiai niekas nesiejo ir šią draugystę akimirksniu nustelbtų lošimo aistra. Bet dabar, dar turėdami kelis dolerius kišenėje, jie jautė keistą palankumą vieni kitiems. Pasibaigus vienai itin sėkmingai dienai, vaikis Merlinas nusivedė juos į viešbutyje įsikūrusią drabužių parduotuvę ir nu-pirko po žydrą su raudonais papuošimais Vegaso laimėtojo švar-ką. Tą dieną jie visi trys buvo laimėtojai ir nuo tada prietaringai nešiojo tuos švarkus.

Džordanas susipažino su Diana jos didžiausio pažeminimo naktį, tą pačią naktį, kai pirmą kartą susitiko su Merlinu. kitą dieną po pažinties pavaišino kava per vieną jos pertraukėlę, jie šnekučiavosi, bet jis negirdėjo, ką ji sako. Pajutusi tokį menką susidomėjimą, ji įsižeidė. Taigi tarp jų nieko neįvyko. Paskui jis gailėjosi, gailėjosi, nes tą naktį gulėjo savo įmantriai dekoruo-tame kambaryje vienas ir negalėjo užmigti. Jį kasnakt kamavo nemiga. Jis išbandė migdomuosius, bet nuo jų tik sapnavosi šiurpūs košmarai.

k va i l i a i M i r š ta • 21

__________

netrukus pradės groti džiazo grupė, bare prisirinko daug žmo-nių. Džordanas pastebėjo, kaip jo draugai dėbtelėjo į jį, kai jis davė padavėjai arbatpinigių penkių dolerių vertės raudoną že-toną. Jų manymu, tai buvo pernelyg dosnu. Tačiau Džordanas tiesiog nenorėjo kvaršinti sau galvos, kiek arbatpinigių palikti yra įprasta. Jam patiko stebėti pokyčius savo vertybių skalėje. Jis visada buvo smulkmeniškas ir sąžiningas, bet niekada ne-pasižymėjo ypatingu dosnumu. Kadaise jam buvo svarbu viską apsvarstyti ir pasverti. Visi gaudavo tai, ko nusipelnė. Tačiau ga-liausiai ši sistema nesuveikė. Dabar jis stebėjosi, kaip anksčiau galėjo grįsti savo gyvenimą tokiais absurdiškais samprotavimais.

Džiazo grupė sušnarėjusi išniro iš tamsos ir užlipo ant sce-nos. Greitai per jų muziką bus neįmanoma susikalbėti, tai visada buvo ženklas trims vyrams pradėti rimtą lošimą.

– šiandien mano sėkmės vakaras, – pareiškė kalis. – Savo dešine ranka išmesiu trylika sėkmingų metimų.

Džordanas nusišypsojo. Jis visada atsakydavo į Kalio entuzi-azmą. Džordanas pažinojo jį tik kaip Kalį skaičiuotoją, vardu, kuriuo jis buvo pramintas prie blekdžeko stalo. Džordanui pati-ko Kalis, nes jis kalbėjo neužsičiaupdamas ir labai mažai klausi-nėdavo. Dėl šios priežasties jis buvo neatskiriama draugijos da-lis, mat Džordanas ir vaikis Merlinas buvo nekalbūs. o Diana, klientų viliotoja prie bakaros stalo, daug šypsojosi, bet kalbėjo irgi mažai.

Tamsus, smulkių bruožų, taisyklingas Kalio veidas spindu-liavo pasitikėjimą savimi.

– nepaleisiu iš rankų lošimo kauliukų visą valandą, – pasakė jis. – išridensiu tik sėkmingus skaičius ir nė vieno septintuko. Pamatysite, vyručiai.

lyg patvirtindami Kalio žodžius pasigirdo pirmieji džiazo grupės akordai.

Kaliui patiko lošti kauliukais, tačiau geriausiai jo meistrišku-mas atsiskleisdavo prie blekdžeko stalo, kur jis galėjo skaičiuoti

22 • M a r i o P u z o

kortas „bate“. Džordanui patiko lošti bakarą, nes šiam žaidimui nereikėjo absoliučiai jokių įgūdžių ar mąstymo. Merlinui pati-ko ruletė, nes šis žaidimas jam atrodė pats paslaptingiausias ir magiškiausias. Bet Kaliui paskelbus apie savo šiandieninį nenu-galimumą prie lošimo kauliukais stalo jiems visiems teks lošti kartu su juo, pasikliauti jo sėkme. Jie buvo jo draugai, negalėjo prišaukti nesėkmės. Jie pakilo eiti link lošimo kauliukais stalo ir statyti kartu su Kaliu, mankštinančiu savo stiprią dešinę ranką, stebuklingai slepiančią trylika sėkmingų ėjimų.

Pirmą kartą prabilo Diana:– Džordžiui labai sekėsi lošti bakarą. Gal geriau statykite su juo?– tu man nepanašus į laimės kūdikį, – pasakė Merlinas

Džordanui.Ji pažeidė taisyklę užsiminusi apie Džordano sėkmę kole-

goms lošėjams. Jie gali imti reikalauti paskolinti pinigų arba apkaltinti jį prišaukus jiems nesėkmę. Bet Diana jau gana gerai pažinojo Džordaną ir suprato, kad jam visai nerūpi įprasti prie-tarai, keliantys tiek nerimo kitiems lošėjams.

Kalis skaičiuotojas papurtė galvą.– nuojauta manęs neapgauna. – Jis pamosavo dešine ranka,

kratydamas įsivaizduojamus lošimo kauliukus.Muzika garsiai blerbė; buvo neįmanoma susikalbėti. Ji iš-

vijo juos iš tamsos prieglobsčio į ryškią kazino sceną. Čia jau sukinėjosi daug daugiau lošėjų, bet nė vienas jiems nepastojo kelio. Diana, pasibaigus kavos pertraukėlei, grįžo prie bakaros stalo užimti tuščios vietos ir statyti už kazino pinigus. Bet be jokio entuziazmo. Kaip lošimo namų klientų viliotoja, išlošian-ti ir pralošianti kazino pinigus, ji buvo nuobodžiai nemirtinga. Todėl ėjo daug lėčiau negu kiti.

Kalis žygiavo pirmas. Jie buvo lyg trys muškietininkai su ryš-kiais Vegaso laimėtojų sportiniais švarkais. Kalis atrodė kupinas aistros ir pasitikėjimo savimi. Merlino gyslose taip pat užvirė lošėjo kraujas, jis sekė įkandin ne ką mažiau nenustygdamas savame kailyje. Džordanas ėjo lėčiau, nuo kišenėse pūpsančių laimėtų žetonų jis atrodė stambesnis už tuodu. Kalis dairėsi sė-

k va i l i a i M i r š ta • 23

kmingiausio stalo, ieškojo vieno iš ženklų – mažesnių kazino žetonų stulpelių. Galiausiai jis nusivedė juos prie reikiamo stalo, ir jie išsirikiavo taip, kad Kalis galėtų mesti kauliukus pirmas. Jie keletą kartų pastatė po nedaug, kol pagaliau raudoni kauliukai atsidūrė niežinčiose Kalio rankose.

Vaikis ant linijos pastatė dvidešimt dolerių. Džordanas du šimtus. Kalis skaičiuotojas – penkiasdešimt. Jam iškrito šeši. Jie visi padidino statymus ir pastatė ant visų skaičių. Kalis paėmė lošimo kauliukus ir su aistringu pasitikėjimu stipriai sviedė juos į tolimąjį stalo kampą. Paskui įsispoksojo negalėdamas patikėti savo akimis. Tikra katastrofa. septyni. susimovė. net nespėjęs išmesti jokio kito skaičiaus. Vaikis pralošė šimtą keturiasdešimt, Kalis tris šimtus penkiasdešimt. Džordanas prašvilpė tūkstantį keturis šimtus dolerių.

Kalis kažką sumurmėjo sau po nosim ir nuėjo. Patyręs tokį netikėtą sukrėtimą, dabar jis buvo pasiryžęs labai tiksliai sulošti blekdžeką. Jis turėjo suskaičiuoti visas kortas „bate“, kad įgytų pranašumą prieš krupjė. Kartais pavykdavo, bet tai buvo ilgas ir sunkus darbas. Kartais jis tobulai įsimindavo kiekvieną kortą, suskaičiuodavo likusias „bate“ ir, įgijęs dešimties procentų pra-našumą prieš krupjė, pastatydavo didelę krūvą žetonų. Tačiau kartais, nusisukus sėkmei, jis pralošdavo net turėdamas dešimties procentų pranašumą. o tada skaičiuodavo kortas kitame „bate“. Taigi dabar, išduotas savo nuostabios dešinės rankos, Kalis nuėjo ieškoti laimės kitur. Jo laukė sunki naktelė. Jis turės lošti labai protingai, bet jam vis tiek gali nepasisekti.

vaikis Merlinas irgi nuėjo savo keliais, bet be jokių lošimo įgūdžių. Jis buvo visiškai priklausomas nuo sėkmės.

Džordanas klaidžiojo po kazino vienas. Jam labai patiko jaustis vienam tarp žmonių, patiko lošėjų šurmulys. Būti vie-nam, bet ne vienišam. susidraugauti su nepažįstamaisiais valan-dai ir daugiau niekada jų nepamatyti. Klausytis lošimo kauliukų kaukšėjimo.

Jis vaikštinėjo blekdžeko salėje, ėjo pro lygiomis eilėmis sto-vinčius pasagos formos stalus. Klausėsi antrosios kortos kliktelė-

24 • M a r i o P u z o

jimo. šio triuko jį ir Merliną išmokė kalis. Sukto mikliarankio krupjė buvo neįmanoma pastebėti plika akimi, tačiau labai ati-džiai įsiklausius galima išgirsti silpną „klik“, traukiant antrą kor-tą iš po viršutinės. nes dėl gero derinio krupjė buvo reikalinga viršutinė korta.

ilgėjo eilė laukiančių šou programos, nors buvo dar tik septynios vakaro. Kazino nieko įdomaus nevyko. Jokių dideles sumas statančių lošėjų. nė vieno apvalios sumelės laimėtojo. Džordanas svarstydamas suspaudė rankoje juodus žetonus. Tada atsistojo prie beveik tuščio lošimo kauliukais stalo ir paėmė į ranką žvilgančius raudonus kubelius.

__________

atsegęs išorinės Vegaso laimėtojo švarko kišenės užtrauktuką, Džordanas išbėrė krūvą juodų šimto dolerių vertės žetonų prie savęs ant stalo. Jis pastatė du šimtus ant linijos, nurodė savo numerį, o tada ant visų skaičių pastatė po penkis šimtus dole-rių. Jis nepaleido lošimo kauliukų iš rankų beveik valandą. Po penkiolikos minučių jo karštos rankos skleidžiama energija pas-klido po visą kazino, ir netrukus stalą apgulė žmonės. Jis laikėsi maksimalios penkių šimtų dolerių statymų ribos, o jo ranka vis išridendavo magiškus skaičius. Mintyse jis pasiuntė lemtinguo-sius septynis po velnių. uždraudė iškristi šiam skaičiui. ant stalo prie jo išaugo krūva juodų žetonų. Jie nebetilpo į švarko kišenes. Galiausiai Džordanas jau nepajėgė susikoncentruoti, negalėjo mintimis uždrausti iškristi lemtingiems septyniems, ir kauliukus teko perleisti į kito lošėjo rankas. aplink stalą susirinkę lošėjai palydėjo jį plojimais. salės administratorius davė jam metalinį krepšį, kad jis galėtų nunešti žetonus į kazino kasą. Pasirodė Merlinas su kaliu. Džordanas jiems nusišypsojo.

– ar lošėte, kai aš ridenau kauliukus? – paklausė jis.Kalis papurtė galvą,– atėjau likus dešimčiai minučių, – tarė jis. – nelabai tau

padėjau.Merlinas nusijuokė.– netikėjau tavo sėkme. nesikišau.

k va i l i a i M i r š ta • 25

Merlinas su kaliu palydėjo Džordaną prie kasos padėti išsi-gryninti pinigus. Džordanas apstulbo, kai žetonai iš metalinio krepšio pavirto į daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių dolerių. o jo kišenės vis dar buvo išsipūtusios nuo žetonų.

Merlinas su kaliu stovėjo apimti pagarbios baimės. kalis pa-sakė rimtu balsu:

– Džordi, dabar tau pats laikas išvažiuoti iš šio miesto. Jei pasiliksi čia, kazino tikrai atsiims savo pinigus.

Džordanas nusijuokė.– Dar ne vakaras.Jam buvo smagu, kad jo draugužiai taip sureikšmino visą šį

reikalą. Bet jis jau pajuto įtampos pasekmes. Jį apėmė nepapras-tas nuovargis. Jis pasakė:

– Eisiu į savo kambarį nusnūsti. susitiksime vėliau, apie vi-durnaktį pavaišinsiu jus sočia vakariene, sutarta?

Baigęs skaičiuoti kasininkas paklausė Džordano:– Pone, norėtumėte grynųjų ar čekio? o gal norėtumėte juos

pasaugoti čia, kasoje?Merlinas paragino:– Pasiimk čekį.Kalis stovėjo susiraukęs su mąsliai godžia išraiška veide, bet

pastebėjęs, kad Džordano slaptos vidinės kišenės vis dar išsipū-tusios nuo žetonų, nusišypsojo.

– Čekis saugiau, – patarė jis.Jie visi trys laukė, kalis ir Merlinas stovėjo greta Džordano,

įsmeigusio žvilgsnį į žėrinčias kazino sales. Pagaliau pasirodė kasi-ninkas su dantytu geltonu čekiu rankoje ir įteikė jį Džordanui.

Trijulė nesąmoningai apsisuko vienu metu; jų švarkų žydra ir raudona spalva sublizgo viršuje kabančios keno lentos švieso-je. tada Merlinas ir kalis suėmė Džordaną už alkūnių ir nuvedė koridoriumi jo kambario link.

__________

ištaigingas, prabangus, akį rėžiantis kambarys. auksu ataustos užuolaidos, didžiulė lova, užklota sidabro siūlais dygsniuota lova-

26 • M a r i o P u z o

tiese. Viskas tobulai pritaikyta lošėjui. Džordanas išsimaudė karš-toje vonioje, tada pabandė skaityti. Jis negalėjo užmigti. Pro lan-gus veržėsi las Vegaso stripo neoninės šviesos, atsispindėdamos ant kambario sienų vaivorykštės spalvomis. Jis geriau užtraukė užuolaidas, bet galvoje vis dar girdėjo silpną gaudesį, kuris ritosi per kazino kaip bangos tolimame paplūdimyje. išjungęs šviesas kambaryje, jis atsigulė į lovą. ramybės iliuzija buvo tobula, bet negalėjo apkvailinti jo smegenų. Jis vis tiek negalėjo užmigti.

netrukus Džordanas pajuto pažįstamą baimę ir siaubingą nerimą. Jeigu užmigs, numirs. Jis labai norėjo miegoti, tačiau negalėjo sumerkti akių. Jis per daug bijojo, buvo per daug išsi-gandęs. Tačiau niekaip negalėjo suprasti, kodėl jį kausto tokia baisi baimė.

Jam vėl knietėjo išgerti migdomųjų; šį mėnesį jau buvo jų gėręs ir tada užmigo, bet jam sapnavosi nepakenčiami košmarai. Kitą dieną jis jautėsi labai prislėgtas. Jau geriau išvis nemiegoti. Kaip dabar.

Džordanas įjungė šviesą, išlipo iš lovos ir apsirengė. Jis iškraus-tė visas savo kišenes ir piniginę. atsegęs visus išorinių ir vidinių Vegaso laimėtojo švarko kišenių užtrauktukus ir apvertęs jį aukš-tyn kojom papurtė, kad visi juodi, žali ir raudoni žetonai pažirtų ant šilkinės lovatiesės. Priešais jį stūksojo didžiulė šimto dolerių vertės kupiūrų krūva, juodi ir raudoni žetonai susiliejo į keistas įvijas ir margus raštus. norėdamas prastumti laiką, jis ėmėsi skai-čiuoti pinigus ir rūšiuoti žetonus. užtruko beveik valandą.

Jis suskaičiavo daugiau kaip penkis tūstančius dolerių grynai-siais, aštuonis tūkstančius juodais šimto dolerių vertės žetonais, dar šešis tūkstančius dvidešimt penkių dolerių vertės žaliaisiais žetonais ir beveik tūkstantį penkių dolerių vertės raudonaisiais. Jis tikrai nustebo. išsiėmęs iš piniginės didelį „Zanadu“ vieš-bučio čekį dantytais kraštais, jis įsižiūrėjo į juodos ir raudonos spalvos raštą bei žaliai parašytą sumą. Penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Džordanas atidžiai ištyrinėjo čekį. ant jo buvo trys pa-rašai. Vienas parašas ypač traukė dėmesį, nes buvo didelis, labai aiškiai išraitytas. alfredas Gronveltas.

k va i l i a i M i r š ta • 27

Tačiau jis vis tiek jautėsi sutrikęs. Prisiminė, kad kelis kartus tądien išsigrynino žetonus, bet nesuvokė, kad bendra suma vir-šijo penkis tūkstančius dolerių. Jis patogiau įsitaisė ant lovos, ir visos rūpestingai atskirtos krūvelės susimaišė.

Dabar jis buvo patenkintas. Džiaugėsi turįs pakankamai pi-nigų pasilikti Vegase, todėl nereikės skristi į los andželą ieškotis naujo darbo. nereikės pradėti naujos karjeros, naujo gyvenimo, galbūt sukurti naujos šeimos. Jis dar kartą suskaičiavo visus pi-nigus ir pridėjo čekį. iš viso turėjo septyniasdešimt vieną tūks-tantį dolerių. Galės lošti amžinai.

Džordanas išjungė naktinę lempą šalia lovos ir atsigulė tam-soje tarp pinigų, maloniai liečiančių jo kūną. Jis mėgino užmigti, nugalėti siaubą, visada apimantį tamsiame kambaryje. Klausėsi tankėjančio širdies plakimo tol, kol pagaliau jam vėl teko įjungti šviesą ir atsikelti iš lovos.

__________

aukštai virš miesto savo prabangiuose apartamentuose viešbučio savininkas alfredas Gronveltas pakėlė telefono ragelį. Jis paskam-bino į lošimo kauliukais salę ir paklausė, kiek laimėjo Džordanas. Jam buvo pranešta, kad Džordanas susišlavė viso lošimo kauliu-kais stalo vakaro pelną. Tada jis vėl paskambino operatorei ir lie-pė pakviesti „Zanadu penktą“. Jis laukė. Berniukas patarnautojas užtruks keletą minučių, kol apibėgs visus viešbučio kampelius. Jis tingiai žvelgė pro apartamento langą, matė las Vegaso stripą, vinguriuojantį kaip didelį storą neoninių šviesų pitoną. o tolu-moje stūksančius tamsius dykumos kalnus, supančius jį kartu su tūkstančiais lošėjų, bandančių įgyti pranašumo prieš lošimo namus, prakaituojančių dėl tų milijonų dolerių banknotų, taip pašaipiai gulinčių kasose. Per daugelį metų ne vienas žaidėjas paliko savo kaulelius šioje akį rėžiančioje stripo gatvėje.

netrukus ragelyje pasigirdo Kalio balsas. Kalis buvo „Zana-du penktas“. (Gronveltas buvo „Zanadu pirmas“).

– Kali, tavo draugelis neblogai mus apšvarino, – pasakė Gronveltas. – Esi tikras, kad jis ne sukčius?

28 • M a r i o P u z o

Kalis kalbėjo pašnibždomis:– Taip, pone Gronveltai. Jis yra mano draugas, visiškai sąži-

ningas. iki savo išvykimo grąžins visus pinigus.Gronveltas nurodė:– Duok jam visko, ko užsigeis. neleisk bastytis po stri-

pą, dalinti mūsų pinigų kitoms lindynėms. Parūpink jam gerą mergšę.

– nesijaudinkite, – tarė Kalis. Tačiau Gronveltas pajuto kaž-kokią keistą jo balso gaidelę. akimirką Kalis sukėlė jam įtarimą. Kalis buvo jo šnipas, kurio užduotis stebėti visą veiksmą lošimo namuose ir informuoti jį apie blekdžeko krupjė, sutinkančius tapti partneriais, susimokyti prieš lošimo namus. Gronveltas sie-jo su Kaliu didelius planus, kai šis atliks visus pavestus darbus. Bet dabar jis suabejojo.

– Ką gali pasakyti apie tą kitą vyruką iš tavo kompanijos, Vaikį? – paklausė Gronveltas. – Ko jis vertas ir ką jis, po velnių, čia veikia tris savaites?

– Jis smulki žuvelė, – patikino Kalis, – bet geras vaikinas. nesijaudinkite, pone Gronveltai. aš žinau, ką man reikia daryti.

– Gerai, – pasakė Gronveltas. Jis padėjo ragelį šypsodama-sis. Kalis nežinojo apie kazino salių administratorių skundus dėl to, kad jam, kaip skaičiavimo specialistui, leidžiama būti lošimo namuose. Jis nenutuokė, kad viešbučio vadybininkas buvo labai nepatenkintas, jog Merlinui ir Džordanui leidžiama taip ilgai užsibūti didžiausią paklausą turinčiuose kambariuose, nors kie-kvieną savaitgalį atvyksta nauji lošėjai. Tačiau niekas neįtarė, kad Gronveltą suintrigavo šių trijų vyrų draugystė; šios draugystės pabaiga Kaliui bus tikras išbandymas.

__________

savo kambaryje Džordanas atsispyrė pagundai grįžti atgal į ka-zino. Jis atsisėdo į vieną iš minkštų fotelių ir prisidegė cigare-tę. Dabar viskas gerai. Jis turėjo draugų, jam pradėjo sektis, jis buvo laisvas. Tiesiog jį kamavo nuovargis. Jam reikėjo išvykti ilgų atostogų kur nors toli toli.