UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ AKTUALIJOS Užkrečiamųjų …1).pdfInfekcinės ligos – ne tik trečiojo pasaulio problema, jos aktualios visoms pa-saulio tautoms, kasmet nuo jų miršta

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ AKTUALIJOS

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro 2013 m. mokslinės publikacijos

5 tomas

2013

ISSN 2345-0924

Turinys

1. KAS SKATINA INFEKCINIŲ LIGŲ ATGIMIMĄ. Prof. dr. Saulius Čaplinskas ......... 5

2. 2011 METŲ SKIEPIJIMO LIETUVOJE APŽVALGA. Prof. dr. Saulius Čaplinskas, Aušra Lileikytė ............................................................................................................. 22

3. LIETUVOS MOKSLEIVIŲ PSICHOTROPINIŲ MEDŽIAGŲ (NARKOTIKŲ) VARTOJIMO, PASEKMIŲ IR PRIEŽASTINIŲ RYŠIŲ TYRIMAS. Prof. dr. Saulius Čaplinskas ................................................................................................................... 28

4. DISTINCT HIV TYPE 1 STRAINS IN DIFFERENT RISK GROUPS AND THE AB-SENCE OF NEW INFECTIONS BY DRUG-RESISTANT STRAINS IN LITHUANIA. Caplinskas S., Loukachov V.V., Gasich EL., Gilyazova A.V., Caplinskiene I. ............. 35

5. HIV EPIDEMIC IN THE BALTICS. LESSONS OF LITHUANIA. Prof. dr. Saulius Čaplinskas ................................................................................................................... 36

6. LITHUANIAN MEN HAVING SEX WITH MEN (MSM) SURVEY RESULTS IN CONTEXT OF THE EUROPEAN MSM INTERNET SURVEY (EMIS). Irma Čaplinskienė, prof. dr. Saulius Čaplinskas .................................................................. 40

7. TRENDS IN INCIDENCE OF CHLAMYDIA IN LITHUANIA IN 2008-2012. I. Čaplinskienė, G. Andrulaitytė, A. Šimkūnaitė-Zažeckė, prof. dr. S. Čaplinskas .......... 43

8. SYPHILIS INCIDENCE TREND IN LITHUANIA 2009 -2012. I.Čaplinskienė ........ 45

9. TBE EPIDEMIOLOGY: LIHUANIA, LATVIA AND ESTONIA. Aukse Mickiene, Sau-lius Caplinskas, Milda Zygutiene, Irina Lucenko, Kuulo Kutsar ................................ 46

10. NOROVIRUSINĖ INFEKCIJA. PROTRŪKIŲ VALDYMAS IR PROFILAK-TIKA VAIKŲ UGDYMO ĮSTAIGOSE: METODINĖS REKOMENDACIJOS. G. Zagrebnevienė, R. Budginaitė, S. Čaplinskas, R. Doveikienė ..................................... 47

11. MENINGOKOKINĖS INFEKCIJOS EPIDEMIOLOGINĖS PRIEŽIŪROS KONTROLĖS IR DIAGNOSTIKOS METODINĖS REKOMENDACIJOS. Greta Gargasienė, Daiva Razmuvienė, Saulius Čaplinskas .................................................. 61

12. UŽKRĖSTUMO KENKĖJAIS NUSTATYMO IR KENKĖJŲ NAIKINIMO EFEK-TYVUMO ĮVERTINIMO METODINĖS REKOMENDACIJOS. Jonas Antanavičius, Albina Dlugoborskienė vyriausiasis redaktorius prof. dr. Saulius Čaplinskas ............ 69

13. SERGAMUMO UŽKREČIAMOSIOMIS LIGOMIS 2012 M. APŽVALGA. A, Biel-skij, I. Čaplinskienė, E. Davidavičienė, R. Liausėdienė, D. Razmuvienė, J. Tamkevičiūtė, G. Zagrebnievienė vyriausiasis redaktorius prof. dr. Saulius Čaplinskas ................... 74

5

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA

486 Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas, 2013 m. rugsėjis (T. 17, Nr. 7)

1 pav.

Pagrindinės mirties priežastys pasaulyje

Visos kitos mirtis priežastys

Širdies ir kraujagyslių

ligos (16,7 mln.)

Astma ir lėtinė obstrukcinėplaučių liga (3,0 mln.)

Onkologinės ligos

(7,1 mln.)

Traumos (5,2 mln.)

Infekcinės ligos

(14,9 mln.)

2 pav.

Užkrečiamųjų ligų dalis (proc.) nuo visų registruotų ligų Lietuvoje

Pro

c.

25

20

15

10

5

02005 2006 2007 2008

Metai

2009 2010 2011

15,6

11,5

18,7

16,0

20,4

18,1

10,1

UL (proc.)Ekspon. (UL (proc.))

Kas skatina infekcinių ligų atgimimąSaulius ČaplinskasUžkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, Mykolo Romerio universitetas

Infekcinės ligos – ne tik trečiojo pasaulio problema, jos aktualios visoms pa-saulio tautoms, kasmet nuo jų miršta milijonai žmonių. Infekcines ligas sukelia mikroorganizmai (bakterijos, riketsijos, mikroskopiniai grybai, pirmuonys, virusai, prionai1 ir kt.).

Viena iš dviejų reikšmingų ypatybių, išski rianti infekcines ligas iš kitų ligų, yra jų užkrečiamu-mas, todėl neretai jos vadinamos užkrečiamo-siomis ligomis2,3. Antroji išimtinai infekcinėms ligoms būdinga ypatybė yra imunitetas, susifor-

1 Prionai nėra organizmai, bet artimi jiems.2 Lietuvoje pedikuliozė ir niežai laikomi užkrečiamosiomis ligomis.3 Užkrečiamosioms ligoms priskirtinos makroparazitų – helmintų –

sukeliamos ligos (helmintozės), kurios dar gali būti vadinamos invazinėmis ligomis.

muojantis susirgus infekcine liga ir galintis išlikti veiksmingas tam tikrą laiką pasveikus. Ši ypatybė svarbi, nes: 1) sirgę tam tikromis infekcinėmis ligomis ir imunitetą įgiję asmenys kartotinai ne-suserga ir negali platinti tam tikrų ligos sukėlėjų epidemijų metu, 2) visuomenėje imunitetas gali būti formuojamas dirbtinai, vakcinomis skiepi-jant visuomenės dalį, ir taip sudarius imunitetą apsaugo nuo susirgimo: paskiepytieji nesuserga patys ir negali būti infekcijos šaltiniai. Vykdant Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomen-duojamas skiepijimo programas, suformuojamas vadinamasis kolektyvinis imunitetas, t. y. visuo-menėje sudaromas imunitetą turinčių visuome-nės narių tarpsluoksnis: kuo tokių asmenų dalis visuomenėje didesnė, tuo mažesnės galimybės plisti infekcinių ligų sukėlėjams. Ši ypatybė duo-da pagrindą tam tikrų infekcinių ligų epideminį plitimą valdyti skiepijant, todėl atsirado sąvoka „vakcinomis valdomos infekcijos“.

Baigiantis XX a., ketvirtadalį mirties atvejų pasaulyje sudarė užkečiamosios ligos, daugiau žmonių mirdavo tik nuo širdies ir kraujagyslių ligų (1 pav.). Iš 58 mln. mirusiųjų kasmet apie 15 mln. (> 25 proc.) sudaro mirę nuo infekcinių ligų tame tarpe nuo ŽIV, maliarijos ir tuberkuliozės kasmet pasaulyje miršta apie 4 milijonus žmonių (1 lentelėje pateikiami duomenys apie kasmetinį mirštamumą pasaulyje dėl užkrečiamųjų ligų). Infekcinių ligų našta gali pasirodyti gerokai sun-kesnė, atsižvelgiant į tai, kad daugelio mirčių nuo vėžio, kraujo apytakos, kvėpavimo ar virškinimo sistemų sutrikimo priežastis yra infekcinės ligos [1]. Lietuvoje užkrečiamosios ligos sudaro apie 20 proc. visų registruojamų susirgimų (2 pav.).

Sąvokos „infekcinės ligos“, „užkrečiamosios ligos“, „infekcijos“, kurios, atrodo, skirtos tiems patiems reiškiniams, nors jų samprata skiriasi.

Parazitinis daugelio mikroorganizmų gyveni-mo būdas yra toks sėkmingas, kad jis nepriklau-

6

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


somai išsivystė beveik visose jų gru p ėse. Žmogų supantys ir jame esantys mikroorganizmai (mikroflora) gali būti ligų sukėlėjai. Parazitiniai mikroorganizmai (arba agentai), sukeliantys infekcinę ligą, vadinami patogenais.

Pirmiausia, tai patogeniniai mikroorganizmai (patogenai), kurie užsikrėtimo būdu patenka į imlų makroorganizmą ir nedelsiant inicijuoja infekcinio proceso, galinčio virsti infekcine liga, atsiradimą ir raidą (inkubacinis, prodrominis, klinikinės manifestacijos, sveikimo laikotar-piai). Infekcinė liga yra sveikatos sutrikimas, kai šeimininko kūno dalis arba visas kūnas nebegali vykdyti savo normalių funkcijų dėl patogeninių mikroorganizmų ar jų produktų poveikio. In-fekcinė liga – tai toks infekcinis procesas, kai pasireiškia saviti tai ligai makroorganizmo organų arba audinių funkcijos pažeidimo dėl mikroorganizmų poveikio požymiai, t. y. ligos, kaip nozologinio vieneto, simptomai. Taigi, kie-kviena infekcinė liga yra infekcinis procesas, bet ne kiekvienas infekcinis procesas yra infekcinė liga. Tiesa, pradiniu infekcinės ligos laikotarpiu (inkubaciniu laikotarpiu) tokie požymiai išoriškai gali būti ir nepastebimi, juos galima aptikti tik atlikus specialius laboratorinius tyrimus.

Mikroorganizmai priklauso nuo savo šeimi-ninkų, todėl jų tarpusavio santykiai dinamiški. Kai mikroorganizmas dauginasi kitame orga-nizme (arba ant jo), vyksta infekcinis procesas. Infekcinis procesas patogeninių mikroorga-nizmų ir imlaus makroorganizmo sąveika. Įprasta, kad infekcinis procesas įvardijamas kaip infekcija, t. y. sąvoka „infekcija“ yra „in-fekcinio proceso“ sinonimas. Mikroorganizmų patogeniškumas susijęs su daugeliu jo savybių ir genetiškai determinuotas. Su nedidelėmis išly-gomis mikroorganizmų patogeniškumas – tai mikroorganizmų rūšies ypatybė, pasireiškianti potencialiu gebėjimu sukelti kliniškai mani-festuojančią infekcinę ligą. Jei nors vienas tam tikros mikroorganizmų rūšies variantas (štamas, biovaras, fagovaras ir pan.) normaliomis sąlygo-mis gali sukelti išreikštą infekcinę ligą, visi tos rūšies mikroorganizmai laikytini patogeniškais.

Infekcinis procesas vyksta tam tikrame in-divide, jam labai svarbios ne tik mikroorganiz-mo savybės (patogeniškumas ir virulentišku-mas), bet ir tokios makroorganizmo savybės, kaip lokalus, bendras atsparumas, ir galbūt – svarbiausia – imunobiologinis reaktyvumas.

Dalis infekcinių ligų vadinamos užkrečiamo-siomis ligomis. Tai tos infekcinės ligos, kuriomis užsikrėtus yra didelė greito jų plitimo žmonių visuomenėje tikimybė: tam tikroje ribotoje te-ritorijoje arba pasaulyje. Lietuvoje joms valdyti skirtas dokumentas „Lietuvos Respublikos žmo-nių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas“ [2–4], kuris nustato žmonių užkre-čiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo, ginčų sprendimo, žalos atlyginimo ir atsakomy-bės už teisės aktų pažeidimus užkrečiamųjų ligų

1 lentelė.

Kasmetinis mirštamumas pasaulyje dėl užkrečiamųjų (infekcinių ir para-

zitinių) ligų

Liga Mirusiųjų

skaičius

(~mln.)

Liga Mirusiųjų

skaičius

(~mln.)

Toksigeninių E. coli sukelti viduriavimai

2,0 B tipo H. influenzae sukeltos infekcijos

0,55

Tuberkuliozė 1,7 Kokliušas 0,36

Maliarija 1,0 Papilomatozės viruso sukeltas gimdos kaklelio vėžys

0,28

Ūmiosios respiracinės infekcijos

1,0 B hepatitas 0,25

RSV (respiracinių sinci-tijinių virusų) sukeltos infekcijos

0,9 Naujagimių stabligė 0,23

Tymai 0,77 Cholera 0,12

Ešerichiozės 0,7 Leišmaniozė 0,04

S. pneumoniae sukeltos pneumonijos

0,6 Geltonoji karštinė 0,03

Rotavirusinė diarėja 0,6 Pasiutligė 0,03

Salmoneliozė 0,6 Dengės karštligė 0,03

Šigeliozės 0,6

Šaltinis: „State of world’s vaccines and immunization“. Geneva, 2002.

kontrolės ir profilaktikos klausimais pagrindus, fizinių ir juridinių asmenų teises bei pareigas užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos sri-tyje, užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės finansavimo bei jų kainų kompensavimo ypatu-mus. Jame nustatyta, kad žmonių užkrečiamosios (infekcinės ir parazitinės) ligos – užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ir jų toksinų sukeltos žmogaus ligos, kuriomis apsikrečiama nuo žmonių (ligonio ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotojo), gyvūnų ar vabzdžių arba per aplinkos veiksnius, o užkrečia-mųjų ligų sukėlėjai – helmintai, grybai, pirmuo-nys, bakterijos, virusai ir kiti mikroorganizmai, jų dalys, galintys sukelti užkrečiamąsias ligas. Ligoniai – asmenys, kuriems yra diagnozuota ir patvirtinta užkrečiamoji liga.

Vienas iš kriterijų, išskiriant žmonių užkre-čiamąsias ligas, yra sergamumo jomis lygiai:

1. Įprastinis sergamumas – Lietuvos Res-publikos teritorijoje arba atskiruose jos administraciniuose teritoriniuose viene-tuose per vienodą laikotarpį užregistruotų susirgimų užkrečiamosiomis ligomis skaičius, nesiskiriantis nuo lyginamojo laikotarpio sergamumo rodiklių.

2. Padidėjęs sergamumas – statistiškai patikimas įprastinio sergamumo užkre-čiamosiomis ligomis lygio viršijimas.

3. Protrūkis – staigus užkrečiamųjų ligų iš-plitimas, apėmęs riboto skaičiaus žmonių

7

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


grupę ir (arba) ribotą teritoriją.4. Epidemija – staigus ir neįprastai didelis

užkrečiamųjų ligų išplitimas viename ar

2 lentelė.

Europos bendrijos koordinuojama užkrečiamųjų ligų kontrolė

Užkrečiamoji liga Užkrečiamoji liga

-ficito viruso (ŽIV) infekcija

Cholera

Difterija

Epideminis parotitas

Geltonoji karštligė

Gripas

Hepatitas A

Hepatitas B (ūminis)

Juodligė

Kokliušas

Meningitas, sukeltas Haemophilus influ-enzae

Meningokokinė invazinė infekcija

Pasiutligė

Pneumokokinė infekcija

Poliomielitas

Raudonukė

Stabligė

(SŪRS)

E. coli infekcija

Tymai

Tuberkuliozė

Vidurių šiltinė ar paratifas

Pastabos: a) pusjuodžiu šriftu pažymėtos užkrečiamosios ligos, kurios gali būti valdomos vakcina; b) PSO vakcinas rekomenduoja ir erkinio encefalito, hepatito E, japoniškojo encefalito, rotavirusinio gastroenterito, vėjaraupių ir juosmens pūslelinės bei žmonių papilomos (virusinės) profilaktikai.

Šaltinis: Žin., 2008, Nr. 97-3759 „Dėl Europos Komisijos 2008 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 2008/426 EB pakeistų Europos Komisijos sprendimo 2002/253/EB priede pateiktų užkrečiamųjų ligų (atvejų) apibrėžčių patvirtinimo“.

3 lentelė.

GOARN (Global Outbreak Alert and Responce) kontroliuojamos infekcijos

Dengės hemoraginė karštligė.

Ebolos hemoraginė karštligė.

Geltonoji karštligė.

Gripas.

Hendravirusinė (HeV) infekcija.

Hepatitas.

Juodligė.

Koronavirusinė infekcija.

Krymo-Kongo hemoraginė karštli-gė (CCHF).

Lasa karštligė.

Marburgo hemoraginė karštligė.

Meningokokinė infekcija.

Nipanvirusinė (NiV) infekcija.

Pandeminis (H1N1) 2009 gripas.

Paukščių gripas.

Raupai.

Rifto slėnio karštligė.

Sunkus ūminis respiracinis sin-dromas (SŪRS).

Tuliaremija.

Žmonių beždžionių raupai

Šaltinis: „Global Outbreak Alert and Responce“. Report of a WHO meeting. WHO/CDC/CSR/20030.3. Geneva, Switzerland, 26–28 April 2000.

keliuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose.

Taip pagrindžiama užkrečiamųjų ligų sam-prata: jomis laikytinos tos mikroorganizmų ir makroparazitų sukeliamos ligos, kurios poten-cialiai gali išplisti iki epidemijos lygmens.

Be ligonių, kaip potencialių užkrečiamųjų ligų sukėlėjų platintojų, įvardijami ir užkrečiamųjų ligų sukėlėjų nešiotojai – žmonės arba gyvūnai, neturintys užkrečiamosios ligos klinikinių po-žymių, tačiau nešiojantys ir į aplinką išskiriantys užkrečiamųjų ligų sukėlėjus, t. y. tokie asmenys, kurie nors neserga užkrečiamąja liga, bet ku-riuose vyksta infekcinis procesas. Atitinkamu įstatymu aprobuota žmonių užkrečiamųjų ligų registravimo tvarka (82).

Sveikatos apsaugos ministro įsakyme aprašy-tos užkrečiamųjų ligų (atvejų) apibrėžtys tam, kad apie ligų atvejus Europos Bendrijos (EB) tinklui būtų pranešama operatyviai ir vienodai bei būtų galima palyginti duomenis [5]. Šis do-kumentas patvirtina sąrašą ligų (50), EB laikomų žmonių užkrečiamosiomis ligomis (2 lentelė), kurių kontrolė tvarkoma visos EB mastu. PSO kontroliuoja infekcijas (20), kurios išskirtinai reikšmingos pasauliniu mastu (3 lentelė), vyk-dant GOAR (angl. Global Outbreak Alert and Responce) programą.

Daug mikroorganizmų, kurie nors nepriski-riami užkrečiamąsias ligas sukeliantiems, bet yra svarbūs, nes gali sukelti įvairias patologijos išraiš-kas, tarp kurių vyrauja uždegimai. Paprastai – tai besąlygiškai patogeniškų mikroorganizmų suke-liamos ligos. Normaliomis aplinkybėmis vaisius iki gimimo yra sterilus, tačiau gali būti užkrėstas: a) iki gimimo („įgimtos“ infekcinės ligos, pvz., raudonukė, toksoplazmozė, ŽIV infekavimas ir kt.); b) gimdymo metu (nuo gimdyvės ar iš aplinkos), c) gyvendami neišvengiamai susidu-ria su aplinkoje esančiais mikroorganizmais ir suformuoja savo mikroflorą, kurios sudėtyje yra saprofitinių, oportunistinių, net patogeniškųjų mikroorganizmų. Užkrečiamomis ligomis ne-laikoma ta dalis infekcinių ligų, kurių sukėlėjais užsikrėtus dažniausiai makroorganizmas reaguoja infekciniu procesu, pasireiškiančiu savitais klini-kiniais požymiais. Pavyzdžiui, 4 lentelėje pateikia-mi duomenys apie streptokokų, o 5 lentelėje – apie stafilokokų vaidmenį žmogaus patologijoje.

Oportunistiniai mikroorganizmai, kurie ilgai dauginasi makroorganizme be klinikinės ligos raiškos požymių (toks reiškinys vadinamas „ne-šiojimu“), sužadina infekcinio proceso atsiradimą ir raidą, tačiau oportunistinių infekcijų atveju infekcinio proceso raida skiriasi: oportunistiniai mikroorganizmai tampa realiais patogenais, pa-žeidus tam tikras nespecifinio ir (arba) specifinio atsparumo grandis. Dėl to sąvoka „infekcija“ tinkama vartoti ne tik tais atvejais, kai pasireiškia tam tikros ligos požymių, bet ir tada, kai makro-organizmo ir oportunistinių mikroorganizmų sąveika vyksta, nesant makroorganizmo organų

Kas skatina infekcinių ligų atgimimą

8

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


4 lentelė.

Ligos, kurių sukėlėjai yra streptococcaceae šeimos bakterijos

Sukeliamos infekcijos Tipiškas sukėlėjas

Faringitai A, C ir G grupių streptokokai

Žaizdų, odos, minkštųjų audinių

A, C ir G grupių, „žalieji“ streptokokai

Pogimdyminės infekcijos B, C, G grupių streptokokai

Naujagimių sepsis B, C grupių streptokokai

Bakteriemija A, B, C, G, D grupių streptokokai, S. viri-dans, enterokokai, S. pneumoniae, S. de-fectivus, S. adjacent, Leuconostoc spp.

Endokarditai B, C, G, D grupių, S. viridans, enterokokai, S. pneumoniae, S. defectivus, S. adjacent, Leuconostoc spp.

Meningitai A, B, C, G grupių streptokokai, S. pneumo-niae, Leuconostoc spp.

Artritai B ir G grupių streptokokai, S. pneumoniae

Šlapimo ir lyties organų infekcijos

B grupės streptokokai, enterokokai, ae-rokokai

Plaučių uždegimas A ir B grupių streptokokai, S. pneumoniae

Sinusitai A grupės streptokokai, S. pneumoniae,

Vidurinės ausies uždegimas S. pneumoniae

Reumatas, skarlatina A grupės streptokokai

Ūminis glomerulonefritas A ir C grupių streptokokai

Plaučių, kepenų, smegenų abscesai, ėduonis

S. viridans

Šaltinis: A. Pavilonis, A. Lasinskaitė-Čerkašina, V. Vaičiuvėnas „Diagnostinė mikrobiologija“. Kaunas: KMU leidykla, 2007.

5 lentelė.

Stafilokokų dažniausiai sukeliamos ligos

Paviršinės odos ligos Giliosios ligos Stafilokokų toksinų sukeliamos ligos

Piodermija – dažniausiai suke-lia S. aureus 71 fagovaras (taip pat gali sukelti S. epidermidis ar streptokokai).

Folikulitas, šunvotė (furunkulas), „miežiai“ – plauko maišelių (foli-kulų) infekcijos padariniai. Foli-kulitą, labiausiai ribotą infekciją, gali sukelti S. aureus, S. epider-midis, Pseudomonas aeruginosa (sūkurinį folikulitą).

Pūliniai (abscesai) ir piktvotės (karbunkulai), kurie gali būti bakteriemijos priežastis.

Osteomielitas (S. aureus yra dažniausia bakterinė ūminio osteomielito (ypač vaikų) priežastis.

Plaučių uždegimas dažniausiai prasideda nusilpusiems ligoniams, kaip gripo ar kito mikroorganizmo sukelta komplikacija.

Ūminis endokarditas (dažniausia anks-tyvojo vožtuvų protezinio endokardito priežastis esti S. epidermidis.

Artritas, bakteriemija, sepsis, giliųjų organų (pvz., smegenų, inkstų, plaučių) pūliniai – juos gali sukelti S. aureus. S. epidermidis ir S. saprophyticus, dažniau išskiriami šlapimo takų infekcijų atvejais.

„Nudegusios odos“ sindromas – sukelia eks-foliatiną sintetinančios S. aureus padermės, dažniausiai serga kūdikiai ir vaikai iki 5 metų.

Stafilokokinė maisto intoksikacija – apsinuo-dijimą sukelia temperatūrai ir proteazėms atsparūs maiste susikaupę enterotoksinai.

Toksinio šoko sindromas (TŠS) – kliniškai apibūdinamas kaip karščiavimo liga, kuri gali sukelti tam tikrų svarbių organų veiklos nepakankamumą ir mirtį. TŠS gali sukelti visi pirogeniniai egzotoksinai, kai tik jie patenka į sisteminę kraujotaką (pvz., mikroorganiz-mams dauginantis gilesniuose audiniuose).

Šaltinis: A. Pavilonis, A. Lasinskaitė-Čerkašina, V. Vaičiuvėnas „Diagnostinė mikrobiologija“. Kaunas: KMU leidykla, 2007.

ir audinių funkcijos pažeidimo požymių. Pavyz-džiui, išskiriamos tam tikros „virusinės ligos“ (pasiutligė, raupai, tymai ir kt.) ir „virusinės in-fekcijos“. Savitą vietą infekcinių ligų sąraše užima pneumonijos: jos yra 4 vietoje pagal mirties prie-žastis. Pneumoniją sukelia daug sukėlėjų, kurie turi įvairių epidemiologinių, klinikinių ir anato-minių bruožų: pneumokokai, stafilokokai, strep-tokokai, Haemophilus influenzae, Mycoplasma pneumoniae, Legionella pneumophila, Chlamydia psittaci ir Chlamydia pneumoniae, Escherichia coli, Pseudomonas aeruginosa, Klebsiella pneumoniae, Pneumocystis cariniii, Candida spp., Aspergillus spp., virusai, pvz., citomegalovirusai ir kt. Sąraše yra ir tie sukėlėjai, kurių sukeliama patologija priskirtina užkrečiamųjų ligų sukėlėjams, ir tie, kurie nepriskirtini, tačiau sukelia pneumoniją.

Ypač grėsminga yra vaikų pneumonija. Ji pa saulyje yra svarbiausia vaikų mirštamumo priežastis: kasmet registruojama 155 mln. pneu-monija susirgusių vaikų iki 5 m., nuo jos miršta apie 1,4 mln., t. y. 18 proc. šio amžiaus vaikų. Tai daugiau nei nuo AIDS (ŽIV infekcijos), maliari-jos ir tymų kartu sudėjus. Plaučių uždegimas yra polietiologinė liga, vaikų susirgimų atvejais tarp sukėlėjų vyrauja S. pneumoniae, H. influenzae type b (Hib), respiracinis-sincitijinis virusas, o ŽIV infekuotų vaikų svarbiausias plaučių uždegimo sukėlėjas yra Pneumocystis jiroveci. 2009 m. PSO ir UNISEF paskelbė apie „Globalų veiksmų pneumonijos prevencijos ir kovos su ja planą (GAPP)“ (angl. Global Action Plan for Prevention and Control of Pneumonia), kuris grindžiamas kovos su pneumonija aktyvinimu, įgyvendinant priemones, skirtas vaikų apsaugai nuo pneumonijos, jos profilaktikai ir gydymui.

Taigi, „infekcinės ligos“, „užkrečiamosios ligos“, „infekcijos“ sampratos yra savitos, bet „persikryžiuoja“, turi bendrų bruožų, todėl specialistai jas turi rinktis atsakingai.

Žmoniją šokiruoja grėsmingai plintančios

infekcinės ligos, kurios buvo išnykusios iš pagrindinių išsivysčiusių šalių žmonių mirties priežasčių sąrašo pirmųjų eilučių, praėjus ke-liems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo. Tikėta, kad ši tendencija negrįžtama, nes


9

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


atrodė, kad šios ligos sėkmingai kontroliuojamos skiepais ir antibiotikais. Vakcinomis valdomų ligų sergamumo sumažėjimas sukėlė para-doksalių rezultatų: visuomenė, o neretai ir medikai užmiršo buvusių ligų paplitimo mastą ir sunkumą, vakcinų vaidmenį ligų kontrolei, neadekvačiai sureikšmindami nepageidaujamus vakcinų poveikius. Visuomenė laiko „palaido-tomis“ daugelį anksčiau epidemijomis ir pan-demijomis plitusių užkrečiamųjų ligų: raupus, marą, raupsus, cholerą ir kt. Tačiau pagrįstai galima laikyti likviduotą sergamumą raupais (nuo 1979 metų), o kitos epidemiškai pavojingos ligos „nustumtos į pogrindį“. Jomis, pvz., cholera ir raupais, sergančių yra įvairiuose regionuose.

a) Cholera. 1961–1992 m. (PSO duomeni-mis) registruoti 2 826 276 susirgimų cho lera (vyraujantis sukėlėjas V. cholerae El-Tor) atvejai, nevienodai pasiskirstę įvairiuose regionuose. Mirštamumas nuo jos (1989–1998 m.) buvo nuo 9,1 proc. Afrikoje bei 5,7 proc. Azijoje iki 2,1 proc. Amerikoje bei 1,7 proc. Europoje. Serga-mumas cholera 2004–2008 m., palyginti su sergamumu 2000–2004 m., išaugo 24 proc.: 2008 m. užregistruota 190 130 susirgimo atvejų (5 143 mirties išeitys) 56 šalyse. Sergamumo cholera protrūkiai tęsiasi iki šiol. PSO duomenimis, kasmet pasaulyje registruojama 3–5 mln. susirgimų, iš kurių 100 000–120 000 miršta.

b) Raupsai. 2009 m. 121 valstybėje užregist-ruoti 213 036 nauji raupsų atvejai (2008 m. – 249 007, 2007 m. – 258 133). PSO regioninė atstovybė praneša, kad raupsų kaip pavojaus visuomenės sveikatai likvidavimas (kriteri-jus – naujų infekcijos atvejų sumažinimas mažiau nei 1/10 000 gyventojų) Indijoje yra pasiekusi 2005 m., tačiau pareiškė susi-rūpinimą dėl naujų raupsų atvejų skaičiaus augimo Indijoje. Nors PSO nustatė ribinius naujų raupsų atvejų rodiklius, praėjus še-šeriems metams 209-se iš 640 Indijos apy-gardų padėtis pablogėjo. Šiuo metu Indijai tenka didžiausia dalis naujai registruojamų raupsų atvejų – daugiau kaip 120 tūkst. per metus. Todėl PSO įspėja Indiją, kad ji gali prarasti šalies, pašalinusios šią užkrečiamąją ligą, statusą [6].

Atsižvelgiant į šiandieninį žmonių judėjimą, cholera ir raupsais galima užsikrėsti bet kuriame pasaulio regione, kuriame yra endeminių šių ligų židinių.

1969 m. JAV karo medicinos generolas pa-reiškė Kongresui: „Laikas užversti infekcinių ligų knygą. Karas su epidemijomis baigtas“, ir pasiūlė daugiau dėmesio skirti vėžiui bei širdies ligoms [7]. Laimė trumpai truko. 1980–1992 m. mirčių nuo infekcinių ligų JAV padaugėjo 58 proc. [8].

Atsiranda naujų infekcinių ligų, pavyzdžiui, jei 1955 m. buvo skaičiuojama 1 062 mokslui

žinomos infekcijos, tai 1995 m. – 1 200. Pakanka priminti netipinę pneumoniją ir „kiau lių“ gripą. Jos yra pavojingos dėl didelio mirštamumo: Ebolo karštligė – miršta 80 proc. susirgusių as-menų, ŽIV infekcija – 1981 m. mirė apie 3 mln. žmonių, dabar infekuota per 35 mln., maliarija užsikrečia 300–500 mln. žmonių kasmet, miršta 1–3 mln. Be to, maliarija pagal kilmę migruoja šiaurės kryptimi (įtariama – dėl šiltėjančio klimato, palankaus maliarijos plazmidžių rai-dai), tuberkuliozė – kasmet suserga iki 8 mln. žmonių, miršta 2 mln. Ji vyrauja šiame sąraše: jai tenka 70–90 proc. visų nuo infekcinių ligų mirusių vyrų ir 40–70 proc. moterų.

Mokslui žinoma tik 1–3 proc. mikroorganiz-mų, esančių mūsų planetoje. Laikoma, kad per paskutiniuosius 30 metų nugalėtos 6–8 infekcijos (raupai, tymai, poliomielitas, difterija, raudonu-kė, parotitas ir vidurių šiltinė): likviduota arba išmokta jas valdyti. Bet per tą patį laikotarpį atsirado daugiau kaip 30 naujų infekcinių ligų, kurios ypač pavojingos: 1972–1977 m. atrasti 9 anksčiau mokslui nepažįstami jų sukėlėjai, pvz., Ebolo virusas (pirmojo protrūkio metu mirė daugiau kaip 90 proc. susirgusiųjų). 1981–1989 m. atsirado 15 naujų infekcijų (ŽIV infekcija, hepatitai C bei E ir kt.), kurios pasiglemžė mili-jonus gyvybių. Kitą dešimtmetį atrasta 14 naujų sukėlėjų, tarp kurių – visai naujos prigimties „prionai“, kurie dešimtajame dešimtmetyje sukė-lė „karvių pasiutligę“ Anglijoje, be to, paaiškėjo, jog jie sukelia ir žmonių galvos smegenų bei nervų sistemos pažeidimus.

Epidemiologai prognozuoja, kad XXI a. pir-maisiais dešimtmečiais vėl pasirodys tos ligos, kurios laikomos nugalėtomis („senųjų infekcijų aktyvacija“). Pavyzdžiui, 2003 m. JAV regis-truotas „beždžionių raupų“ protrūkis (užsikrėtė apie 50 žmonių). 70-siais metais daugelyje šalių nustota masiškai skiepyti vaikus nuo kokliušo, difterijos ir tymų, nusprendus, kad šios „vaikų ligos“ jau nugalėtos. Bet 1975–1980 m. kokliušu susirgo dešimtys tūkstančių vaikų Japonijoje, o 1993–1996 m. daugelyje šalių atgimė difterija.

Fakultatyvieji parazitai dažniausiai plintantys fekaliniu-oraliniu arba oro-lašeliniu keliu per „sveikus“ mikroorganizmų nešiotojus yra tary-tum pogrindyje. Vienam susirgusiam meningitu tenka 180 sveikų bakterijų nešiotojų, vienam susirgusiam cholera – iki 100 vibrionų nešiotojų. Poliomielito virusas įveikia hematoencefalinį barjerą, t. y. gali sukelti klinikinį poliomielitą ne dažniau kaip vienam iš šimto užsikrėtusių.

Meningokokų nešiojimas nosiaryklėje – daž-niausia meningokokinės infekcijos forma. Jos ypatumas tas, kad sveikų bakterijų nešiotojų skaičius viršija sergančių meningokokine liga skaičių: vienam sergančiam generalizuota ligos forma tenka iki 18–20 tūkst. sveikų bakterijų nešiotojų. Dažniausiai tai – paaugliai ir jauni žmonės, rečiau – suaugusieji ir maži vaikai. 70 proc. atvejų bakterijų nešiojimas trumpalaikis


10

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


(ne ilgiau nei 2–3 sav.), tačiau 2–3 proc. atvejų jis gali tęstis 6 sav. ir ilgiau. Meningokokinė infekcija registruojama 150 pasaulio šalių, o Afrikoje yra „hiperendeminė“ zona, vadinama „meningitiniu diržu“ (apima 15 šalių, kuriose kas 10–15 m. kyla epidemijos).

Atlikus pirmą globalinio Herpes simplex II tipo (HSV-2), sukeliančio lytinių organų herpeso virusinę infekciją, arba kitaip žinomą pūslelinę, paplitimo vertinimą, nustatyta, kad pasaulyje juo infekuota 16 proc. 15–49 m. gyventojų. Kasmet juo užsikrečia 23,6 mln. šio amžiaus žmonių. Dažniausia užsikrečiama lytiniu būdu, gali būti motinos užkrečiamas gimdomas kūdikis. Didžiausia tikimybė už-sikrėsti HSV, jei šiuo virusu užsikrėtęs asmuo turi klinikinių požymių – pūslelių. Užsikrėtęs asmuo gali platinti virusą neturėdamas ligos požymių. PSO ir Londono imperinio koledžo (angl. Imperial College London) ekspertai teigia, kad didžioji dalis užsikrėtusiųjų apie viruso persistenciją nežino [9].

Obligatyviųjų parazitų vienintelė išgyveni-mo vieta yra kitas organizmas (šeimininkas), todėl nepriklausomai nuo užkrato perdavimo kelių tokie sukėlėjai priklauso nuo šeimininko organizmo.

Fakultatyvieji parazitai gali daugintis ne tik šeimininko organizme, bet ir išorinėje aplinkoje.

Atsitiktinieji parazitai, saprofitai, pagal dauginimosi mechanizmą, kurių normali eg-zistavimo aplinka yra dirva, vanduo, augaliniai ir organiniai substratai, gali būti infekcinių ligų, vadinamų „sapronozėmis“, sukėlėjai.

Nerimą kelia faktas, kad dauguma ligų sukėlėjų, kuriuos anksčiau galima buvo sėk-mingai kontroliuoti vaistais, tapo vaistams atsparūs. Tarp jų – maliarija, tuberkuliozė ir bakterinė pneumonija [10]. Lyg to būtų maža, atsinaujinant senosioms infekcinėms ligoms, atsirasdavo ir naujų.

Nauja liga – ta, kuri visuomenėje atsirado pirmą kartą arba kuri gyvavo ir anksčiau, bet neįprastai greitai didėja sergamumas šia liga ar jos geografinis paplitimas [11]. Pavyzdžiui, Vakarų Nilo liga, ŽIV/AIDS, SŪRS (sunkus ūminis respiracinis sindromas). Atsinaujinan-čios ligos – tokios, kurios pradeda plisti po tam tikro sergamumo sumažėjimo laikotarpio [12]. Jų geografinis paplitimas labai platus (3 pav.). Naujų infekcinių ligų gydymo galimybių ieš-kantys mokslininkai turi atsižvelgti į mikrobų pasaulio pokyčius. Dar ilgai nepavyks pašalinti paukščių gripo, ŽIV, maliarijos ir kitų infekcinių ligų, kurios sudaro ilgą sąrašą, pavojaus [13]. Kai kurios naujos ir atsinaujinančios ligos pateiktos 6 ir 7 lentelėse. Nauji ligų sukėlėjai – ne vien viru-sai, kaip linkstama manyti. 54 proc. ligų sukelia naujos bakterijos, 25 proc. – virusai, 11 proc. – pirmuonys, 6 proc. – mikroskopiniai grybai.

Infekcinės ligos atgimsta, keldamos grėsmę visų mūsų sveikatai ir saugumui. Naujos ir

neįprastai mirtinos padermės E. coli infekcijos protrūkis Vokietijoje, užklupo medikus visiš-kai nepasiruošusius ir nusinešusį 50 gyvybių, susargdinusį daugiau nei 4 000 žmonių (PSO 2011 m. liepos 22 d. informacija [14]). Reakcija į šį protrūkį parodė, kaip žmonės elgiasi, ištikus epidemijos krizei, – panika paskatino ieškoti kaltųjų. Protrūkio pradžioje nepagrįstai apkal-tinus Ispanijos agurkų ir salotų augintojus, šios šalies vaisių ir daržovių pramonė patyrė daugiau nei 250 mln. eurų nuostolį – kaip tik tada, kai Ispanijos ekonomika stengėsi įveikti biudžeto problemas.

Kitas grėsmingas faktas – kai kuriuose Di-džiosios Britanijos miestuose siaučianti tuber-kuliozė (TB). Kaip ir Australijoje, TB į Didžiąją Britaniją įvežė imigrantai iš Azijos ir Afrikos. Infekcija labiausiai paplito tarp didžiausios rizikos visuomenės grupių, ypač tarp benamių, narkotikų vartotojų, kalinių ir užsikrėtusiųjų ŽIV. Kai kuriose Londono dalyse TB tapo en-demine; infekuotumas čia net gali lenkti Indiją [15]. Ironiška, kad kūdikių skiepijimo atsisakyta 2005 m. Buvo pasiūlyta nuo 2012 m. vėl pradėti skiepyti kūdikius Londone [16].

ŽIV infekcija, SŪRS, paukščių ir kiaulių gripas parodė, kokios įtakos šiuolaikiniam pa-sauliui gali turėti naujos infekcijos, prie kurių dar reikėtų pridėti vėl atgimstančias senąsias, pavyzdžiui, tymus ir kokliušą. Praėjusiais me-tais Australijoje įregistruoti tūkstančiai kokliušo atvejų – tuo metu, kai giriamasi imunizacijos pasiekimais [17].

Yra daug užkrečiamųjų ligų, kurių plitimas nepriklauso nuo žmonių elgesio, pavyzdžiui, pernešėjų platinamos ligos, cholera, ypač pavojingos karštligės ir kt. Tačiau daugumos infekcinių ligų priežastis – žmonių elgesys.

Skiepijimas – natūralus ir saugus procesas. Tačiau pakankamai dažnai laikraščių straips-niuose ir televizijos programose yra vaizduo-jamas vakcinų keliamas siaubas. Piktadariai šiose istorijose yra godūs vakcinų gamintojai, suinteresuoti gydytojai ir situaciją neteisingai pateikiančios valdžios institucijos. Neramina tai, kad dėl šių reportažų dalis vaikų liks nepaskie-pyti vakcinomis. Pavojinga, kad paaiškinimai pateikiami įtikinama forma, žaidžiant žiūrovų ar skaitytojų emocijomis, bet ne įrodymais pa-grįstais faktais. Nepaskiepiję vaikų, sergame mes patys.

Europoje sparčiai plinta virškinamosios siste-mos infekcijos, tarp jų ir zoonozės, nes prastai laikomasi maisto produktų gamybos, laikymo ir ruošimo higienos reikalavimų.

Salmoneliozė yra dažniausia per maistą plin-tanti zoonozė Lietuvoje. Pagrindinės salmone-liozės plitimo ir protrūkių priežastys Lietuvoje yra patogeniniais mikroorganizmais užteršto gyvūninio maisto patekimas į rinką, maitini-mo įmones, vaikų ugdymo įstaigas; prekybos įmonėse pirktas ir vartotas nekokybiškai paga-


11

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


6 lentelė.

Naujų infekcinių ligų pavyzdžiai [121]

Liga Infekcinės ligos sukėlėjas Nustatyta

(metai)

Skatinamieji (papildomi) veiksniai

Laso karštinė Arenaviridae šeimos (virusas) 1969 Urbanizacija ir kitos priežastys, palankios ligos sukėlėją per-nešantiems graužikams veistis; hospitalinis plitimas

Ebolos hemoragi-nė karštinė

Filoviridae šeimos (virusas) 1977 Gamtinis sukėlėjų rezervuaras endeminėse šalyse; plitimas nuo žmogaus žmogui ir sveikatos priežiūros įstaigose

Legioneliozė Legionella pneumophila (bakterijos) 1977 Vandens vėsinimo ir vandentiekio sistemos

Hemolizinis ure-minis sindromas

Escherichia coli 0157:H7 (bakterijos) 1982 Greito maitinimo tinklo atsiradimas, netinkamai termiškai apdoroto gyvūninio maisto ar kito užteršto maisto vartojimas

Laimo boreliozė Borella burgdorferi (bakterijos) 1982 Sąlygos, palankios erkėms ir elniams veistis, pavyzdžiui, miškų atželdinimas greta gyvenamųjų namų

AIDS Žmogaus imunodeficito sindromas (virusas)

1983 Migracija į miestus, tarptautinės kelionės, kraujo perpylimas, organų transplantacija, intraveninis narkotikų vartojimas, dažnas lytinių partnerių keitimas

Skrandžio opaligė Helicobacter pylori (bakterijos) 1983 Iš naujo pripažinta kaip infekcinė liga

Cholera Vibrio cholerae (bakterijos) 1992 Naujos bakterijų atmainos susiformavimas. Šiai atmainai bū-dingas didesnis virulentiškumas ir ilgalaikis išlikimas aplinkoje

Hantaviruso plau-čių sindromas

Bunyaviridae šeimos (virusas) 1993 Aplinkos kaita palanki dažnesniems žmonių kontaktams su virusą pernešančiais graužikais

Pandeminis gripas Orthomyxoviridae šeimos (virusas) Periodiškai atsiranda naujų viru-so atmainų

Kiaulininkystė ir paukštininkystė (galimai)

7 lentelė.

Atsinaujinusių infekcinių ligų pavyzdžiai [122]

Liga Infekcijos sukėlėjas Skatinamieji (papildomi) veiksniai

Kriptosporidiozė Cryptosporidium parvum (pirmuonys)

Nepakankama tiekiamo vandens kontrolė; didesnis paci-entų skaičius vaikų sveikatos priežiūros įstaigose

Difterija Corynebacterium diptheriae (bakterijos)

Dėl politinių pokyčių sustabdytas imunizacijos programos vykdymas

Maliarija Plasmodium rūšis (pirmuonis)

Atsparumas vaistams; palankios sąlygos infekcijos sukėlė-jams (maliariniams uodams) veistis

Meningitas, nekrozuojantis fascitas (mėsą valgančiųjų liga), toksinio šoko sindromas ir kitos ligos

A grupės streptoccocus (bakterijos)

Neaiškūs

Kokliušas Bordetella pertussis (bakterijos)

Atsisakymas skiepytis, bijant, kad vakcina yra nesaugi; kiti galimi veiksniai; sumažėjęs vakcinos veiksmingumas ar imuniteto silpnėjimas tarp paskiepytų suaugusiųjų

Pasiutligė Rhabdovirus grupės (virusas) Visuomenės sveikatos kontrolės priemonių taikymo nutraukimas; žemės naudojimo paskirties keitimas; tu-rizmas

Raudonukė (tymai) Morbillivirus genus (virusas) Nesiskiepijimas; nepasiskiepijimas antrąja vakcinos doze

Šistosomatozė Schistosoma rūšies (kirmėlės)

Dambų įrengimas; ligos platintojoms (sraigėms) veistis palankūs ekologiniai pokyčiai

Tuberkuliozė Mycobacterium tuberculosis (bakterijos)

Antibiotikams atsparūs patogenai; populiacijos su nu-silpusiu imunitetu (dėl prastos mitybos, ŽIV infekuotieji, skurstantieji)

Geltonoji karštligė Flavivus grupės (virusas) Atsparumas insekticidams; urbanizacija; pilietinis karas


12

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


mintas maistas; netinkamas maisto tvarkymas namuose bei maisto tvarkymo subjektuose, kai sudaromos sąlygos užkratui maiste pasidau-ginti iki sveikatai pavojingos dozės, sudaromos sąlygos maisto užteršimui jo tvarkymo vietoje, netinkamai nukenksminamas žaliavoje esantis užkratas ir kt.; asmeninės ir maisto tvarkymo higienos nepaisymas namuose, vaikų ugdymo įstaigose, maisto tvarkymo įmonėse.

Visada išliks biologinio terorizmo – tikslingo infekcijų sukėlėjų išplatinimo grėsmė.

KAS SKATINA INFEKCINIŲ LIGŲ

ATGIMIMĄ?

Užkrečiamųjų ligų atgimimo ar atsiradimo priežasčių – daug (8 lentelė). Pirmiausia tai, kad nepakankamai įvertinome biofizinės aplinkos galias ir jos vaidmenį mūsų gyvenime. Vylė-mės, kad mūsų pastangos išnaikinti mikrobus bus sėkmingos. Mikrobai, kaip visos gyvybės formos, išsivystė, kad išgyventų. Gyvenimo tikrovė – mutacijos ir pokyčiai, dėl kurių mikro-bai prisitaiko prie aplinkos ir keičiasi jai kintant. Be to, per menkai vertinome tarp žmonių, gy-vūnų ir biofizinės aplinkos egzistuojančių ryšių svarbą. Mažiausiai 70 proc. visų per pastaruo-sius 50 metų atsiradusių infekcijų – zoonozės, kurių sukėlėjai pakito ir paplito tarp žmonių.

Viena iš naujų infekcinių ligų atsiradimo priežasčių yra ta, kad virusai ir bakterijos gali daugintis, vystytis ir mutuoti. Vienos žmonių kartos gyvenimo laikotarpiu bakterijos ir virusai gali mutuoti milijardus kartų. Šiuo metu nusta-

tyta apie 5 tūkst. virusų rūšių ir daugiau nei 300 000 bakterijų padermių [18]. Neabejotina, kad dauguma jų – naujų formų ankstesnieji virusai ir bakterijos. Esant dabartiniam evoliucijos arba mutacijos lygiui, virusų ir bakterijų skaičius pa-dvigubės per žymiai trumpesnį laiką, nei jiems reikėjo tapti tokia didžiule grėsme mūsų laikų visuomenei. Be to, gyvūnų virusai gali mutuoti (kryžmintis) su žmonių virusais [19]. Problemą dar labiau sunkina atsparumas vaistams, nes anksčiau sėkmingai vaistais gydytos ligos šiuolaikinei medicinai pasirodo nebeįveikia-mos. Dėl šių mutacijų žmogaus imuninė sistema bejėgė kovoti su virusais ir bakterijomis.

Gydant bakterijų sukeltas infekcijas antibi-otikais, dauguma bakterijų žūsta, tačiau dalis jų lieka gyvybingos ir įgyja atsparumą. Atspa-rumas antibiotikams – bakterijų gebėjimas išlikti ir net daugintis, gydant specifiniais an-tibiotikais. Tai natūrali bakterijų prisitaikymo reakcija, leidžianti joms išgyventi. Antibiotikų veiksmingumo trukmė – ribota [20].

Atradęs peniciliną A. Flemingas pastebėjo, kad vienos bakterijos jam atsparios, o kitos – ne [21]. 1945 m. atsiimdamas Nobelio premiją jis perspėjo apie „beatodairiško vartojimo“ padarinius. A. Flemingas pažymėjo, kad iš pradžių į antibiotikus reaguojančios bakteri-jos vėliau gali įgyti atsparumą, ypač skiriant vaistus mažomis dozėmis [22], tačiau mokslo bendruomenė ignoravo jo perspėjimą.

Atsparumas antibiotikams nėra naujas reiš-kinys, bet dėl problemos mastų ir naujų atspa-


8 lentelė.

Infekcinių ligų atsiradimo ir (ar) „sugrįžimo“ priežastys [124]

Priežastis Paaiškinimas Pavyzdys ir susijusi liga

Naujų technologijų atsiradimas Pokyčiai maisto produktų gamybos ir realizavimo siste-moje; vandens aušinimo ir oro vėdinimo sistemos

Galvijų spongiforminė encefalopatija; legioneliozė

Pokyčiai ekosistemose ir naudojant žemės išteklius

Nauji žemės ūkio naudmenys, mineralinių išteklių kasy-bos ir apželdinimo miškais zonos

Ebolos karštinė, Laso karštinė, hantavirusas

Kelionės ir tarptautinė prekyba Padidėję keliautojų ir prekių gabenamų oro transportu srautai

Sunkus ūminis kvėpavimo takų sindromas, cholera, meningitas, Nilo virusas

Klimato pokyčiai Kai kurių ligas pernešančių organizmų ekosistemose gausėjimas

Maliarija, Dengės karštligė, geltonoji karštligė

Sanitarijos priemonių taikymo atsisakymas

Difterijos protrūkiai Rusijoje; prieglaudų, kuriose atlie-kama vakcinacija, sumažėjimas šalyse į pietus nuo Sa-charos; finansų politika, susilpninusi sveikatos apsaugos sistemas praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje

Difterija, kokliušas, cholera, hepatitai, maliarija

Karai, terorizmas, masinė migracija Aplinkos tarša, infrastruktūros sunaikinimas Cholera, juodligė, leišmaniozė

Demografiniai ir elgsenos pokyčiai Gyventojų susitelkimas miestuose, lytinių santykių prak-tika, narkotikai

AIDS, sifilis, hepatitai B ir C

Žmonių imuninės sistemos susilpnėjimas

Perteklinis antibiotikų vartojimas Daugeliui vaistų atspari tuberkuliozė

Mikrobų prisitaikymas Prisitaikymas prie antibiotikų ir insekticidų Tuberkuliozė, AIDS, gonorėja

13

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


rių rūšių mikroorganizmų vystymosi spartos tai šiuo metu vienas svarbiausių visuomenės sveikatos klausimų. Tad praėjus vos 70 metų nuo antibiotikų atradimo gresia pavojus, kad ateityje neturėsime veiksmingų antibiotikų tam tikroms infekcijoms gydyti, o chirurginės operacijos ir, pavyzdžiui, vėžio chemoterapija arba organų transplantacija bus gerokai pavojingesnės. Naujų antimikrobinių medžiagų atrandama vis mažiau, todėl mažiau ir gydymo galimybių, ypač gydant užsikrėtusius keliems vaistams atspariais ligų sukėlėjais (dažniausiai, gydymo įstaigose) paci-entus. Labai trūksta naujų antibiotikų, atsparių gramneigiamų bakterijų sukeliamų infekcijų gydymui. Akivaizdus atsparumo antibiotikams vystymosi poslinkis nuo gramteigiamų prie gramneigiamų patogenų kelia ypač didelį susi-rūpinimą, nes naujų ir veiksmingų vaistų, skirtų naujai atsirandančioms gramneigiamų sukėlėjų infekcijoms gydyti, dar nėra [23, 24].

Kasmet pasaulyje įregistruojama 440 000 naujų keliems vaistams atsparios tuberkuliozės atvejų, o daugeliui vaistų atspari tuberkuliozė nustatyta 58 valstybėse. Gydant maliariją vienu vaistu – artemizininu sparčiai vystosi maliarijos sukėlėjų Plasmodium falciparum atsparumas, daugėjant antiretrovirusiniais vaistais gydomų ŽIV paci-entų – ŽIV virusų atsparumas, ligoninėse didėja užsikrėtimo mirtinais meticilinui atspariais Staphylococcus aureus atvejų, daugėja informa-cijos apie įvairiems vaistams atsparių Escherichia coli ir Klebsiella pneumoniae infekcijas, didėja gonorėjos ir šigeliozės sukėlėjų atsparumas [25].

Nors laboratorinės diagnostikos galimybės nuolat auga, dėl prioritetų ir lėšų perskirstymo būtinybės jų praktinis įdiegimas susiduria su iššūkiais ir atsilieka. Daugelyje sveikatos priežiūros įstaigų, kurios finansuojamos mažai ir vidutiniškai, antibiotikai skiriami empiriškai. Empirinis gydymas – tai metodas, kai gydymas pradedamas prieš patvirtinant diagnozę ir nu-statant sukėlėjo jautrumą antibakteriniams vais-tams. 2011 m. 76 Lietuvos ligoninėse registruoti 604 hospitalinės infekcijos atvejai, mikrobiolo-giniai tyrimai atlikti 324 atvejais (53,6 proc.), sukėlėjai nustatyti 218 (36,1 proc.) atvejų [26].

Todėl gali pasitaikyti atvejų, kai gydymas bus nesėkmingas dėl bakterijų atsparumo paskirtiems antibiotikams. Nesėkmingas pradinis gydymas verčia gydytoją skirti alternatyvius preparatus, vadinamuosius antrojo, trečiojo pasirinkimo antibiotikus. Didesnė reali ar sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių gydytojų suvokta hospitalinių infekcijų rizika lemia gydymo praktikos kaitą ir platesnį empirinio gydymo taikymą, o tai įsuka vadinamąją empirinę spiralę [27], kitaip sakant, – suvokiamą poreikį skirti platesnio spektro antibiotikus dėl nerimo, susijusio su vis dides-niu atsparių bakterijų paplitimu. Todėl didėja visuomenės sveikatos priežiūros našta ir fiziniai bei psichologiniai išgyvenimai dėl nedarbingu-mo [28, 29]. Taigi, atsparumo antibiotikams

rezultatas – didesnė sveikatos priežiūros kaina asmeniui, ligoninei ir visai visuomenei [30–31].

Tyrimai rodo, kad apie 50 proc. atvejų ligo-ninėse antimikrobiniai preparatai skiriami be reikalo arba netinkamai [32]. Skiriant tinka-mus antibiotikus ligoninėse, ne tik sumažėtų hospitalinių infekcijų atvejų skaičius, bet ir pagerėtų pacientų gydymo rezultatai, suma-žėtų sveikatos priežiūros išlaidos [33]. Neseniai atlikti tyrimai leidžia daryti išvadą, kad ambula-torinės priežiūros įstaigose gydytojai toliau išrašo antibakterinius vaistus nuo ūmių kvėpavimo takų infekcijų, kurias paprastai sukelia virusai. 2009 m. ES atlikti tyrimai parodė, kad 53 proc. europiečių mano, kad antibiotikai naikina virusus, o 47 proc. – kad jie padeda peršalus ir sergant gripu [34]. Todėl šie pacientų įsitikinimai gali būti vienas iš veiksnių, kodėl ambulatorinės priežiūros įstaigose antibiotikai išrašomi per dažnai.

Kiekvienais metais gydytojai JAV išrašo 50 mln. antibiotikų receptų virusinėms ligoms, kurių antibiotikai neveikia, gydyti [35]. Nuolat būtina pabrėžti – gydytojų bendruomenei, visuomenei: bakterinėms infekcijoms gydyti antibiotikų reikia, virusinėms – ne. Jei per-šalote ar sergate gripu, antibiotikai nepadės. Tik bakterinėms infekcijoms gydyti reikia antibiotikų, be to, reikėtų vartoti pirmosios eilės antibiotikus.

Kitas būdas selektyviam antibiotikų poveikiui į virškinamajame trakte ir aplinkoje esamas bak-terijas riboti – vartoti siauro poveikio spektro vaistus. Gydytojai turėtų pradėti nuo silpniausių vaistų ir tik didžiausios būtinybės atveju skirti stipresniuosius. Neseni tyrimai pademonstravo, kad plataus spektro antimikrobiniai vaistai vis dažniau vartojami tada, kai rekomenduojama skirti siauro poveikio spektro medikamen-tus [36]. Tikslinis gydymas galės būti plačiai taikomas tik įdiegus naujus greitos invazinių bakterinių infekcijų diagnozės tyrimus.

Mažėja ligų gydymo antibiotikais galimybės, nuo 1998 m. buvo atrastos tik dvi naujo poveikio antibiotikų rūšys. Firmos traukiasi iš antibiotikų rinkos, riboja savo investicijas, prarasdamos viltį aplenkti mikrobų prisitaikymo prie an-tibiotikų procesą [37]. Naujo vaisto sukūrimas gali kainuoti daugiau nei 500 mln. dolerių [38]. Šią sumą reikia susigrąžinti per 20 metų patento galiojimo laiką. Pirmuosius 12 metų kompanija tik atgauna įdėtas lėšas. Kiti 8 metai – pelno gavimo laikotarpis [39]. Bėdos prasideda, kai mikrobai prisitaiko prie antibiotikų per pirmuosius 12 metų. Praradusių efektyvumą vaistų juos sukūrusi kompanija negali nei par-duoti, nei gauti pelno ar net padengti patirtų išlaidų. Piktnaudžiavimas antibiotikais sparti-na mikrobų selekcijos, mutacijų ir atsparumo vystymosi ritmą. Sukuriamas uždaras ratas: farmacijos kompanijoms reikia parduoti daugiau antibiotikų, didėjantis vartojimas skatina atsparumą, ir antibiotikai praranda


14

savo vertę dėl mikroorganizmų atsparumo.Kad mikrobai gali būti atsparūs antibiotikams, žinoma

kone 50 metų – nuo to laiko, kai pasirodė penicilinui atspa-rūs auksiniai stafilokokai [40]. 1994 m. JAV „Newsweek“ žurnale pasirodė straipsnis „Antibiotikų pabaiga?“ [41]. Tais pačiais metais „Time Magazin“ įvedė rubriką „Mikrobų žudikų kerštas“, o viename iš straipsnių buvo užsiminta apie dauginio atsparumo bakterijų metamą žmonijai iššūkį. 1954 m. JAV antibiotikų produkcija sudarė kiek daugiau nei 900 tonų, šiuo metu – apie 22,6 tūkst. tonų [42]. Teigiama, kad apie pusę antibiotikų produkcijos JAV sunaudojama gyvulininkystėje: dalis – ligoms gydyti, 90 proc. – gyvulių augimui skatinti [43]. Šiuo metu yra visų svarbiausių ligų atsparių vaistams sukėlėjų padermių [44, 45].

Manoma, kad apie 75 proc. vartojamų antibiotikų gy-domasis poveikis abejotinas [46] ir apie 50 proc. antibi-otikų išrašoma be reikalo [47]. Iš kitos pusės, farmacijos kompanijos į atsparius mikrobus reaguoja gamindamos stipresnius ir platesnio poveikio antibiotikus (pavyzdžiui, cefalosporinus ir fluorochinolonus), kurie sukuria dar galingesnius supermikrobus [48].

Kitas iššūkis – kai kurie pakitę mikrobai gali nepa-stebėti praslysti pro pavojaus paieškos kliūtį ir, jeigu simptomai nepasireiškia, kurį laiką gyvuoti žmogaus orga-nizme. Šios infekcijos toliau glumina medikus, nes kraujo tyrimai – vienas patikimiausių būdų infekcijai nustatyti ir kontroliuoti – gali būti neefektyvūs.

Genų inžinerija, kuria siekiama skatinti horizontalųjį genų perdavimą ir įveikti rūšių kliūtis, taip pat galėjo pri-sidėti prie spartaus horizontalaus virulentiškumo ir atspa-rumo antibiotikams genų, kurie pastaruoju metu paskatino infekcinių ligų atgimimą, plitimą ir rekombinacijas. Moks-liniais tyrimais nustatyta, kad iš negyvų ar gyvų ląstelių išsiskyrusi DNR gali išlikti aplinkoje ir transformuoti kitas bakterijas [56]. Stinga informacijos apie sąlygas ir veiksnius, lemiančius atsparių bakterijų ir genų susitelkimą, atranką ir patekimą į gyvūnų ir žmonių populiacijas bei judėjimą jose [57]. Labai svarbu atsakyti į šiuos klausimus, nes ho-rizontalusis genų perdavimas palaiko įgytąjį genofondo atsparumą bendruomenėje. Atspariosios bakterijos per maisto grandinę arba per tiesioginį sąlytį gali patekti iš galvijo į žmogaus organizmą [58].

Antimikrobiniai vaistai nuo pat jų atradimo plačiai naudojami gyvulininkystėje ir paukštininkystėje gydymo, ligų prevencijos bei kontrolės ir gamybos tikslams (t. y. skatinti augimą, gerinti pašaro įsisavinimą). Skirtingai nei žmonėms gydyti, kai vaistai skiriami konkrečiam pacientui, gyvūnai ir paukščiai yra masiškai šeriami ir lesinami pašarais arba girdomi vandeniu su antibiotikų priedais. Dėl nuolati-nio sąlyčio su antimikrobiniais preparatais maistui vartoja-mų naminių gyvulių ir paukščių fekalijų floroje aptinkamos bakterijos gali būti itin atsparios. Šių atsparių bakterijų įtakos žmonių infekcijų kontrolei nustatymas – nuolatinis iššūkis, nes daugelio rūšių antimikrobiniai preparatai, naudojami maistui auginamų gyvulių ir paukščių pramonėje, analogiški žmonių vaistams, todėl šios bakterijos gali sudaryti panašius atsparius fenotipus [59]. Gyvulininkystėje suvartojama iki 50 proc. visų pasaulyje pagaminamų antibiotikų [60]. An-tibiotikai gyvulininkystėje gali būti naudojami įvairiems ne medicinos tikslams, įskaitant ir augimo skatinimą [61]. Buvo nustatyta, kad galvijų, kuriems duodami antibiotikai, žarnyne gyvenančios bakterijos atsparios antibiotikams. At-


15

sparios antibiotikams pasirodė ir bakterijos maisto produk-tuose, pagamintuose iš antibiotikų gavusių galvijų mėsos. Atsparumas antibiotikams gali būti perduodamas kitiems gyvūnams ir žmonėms per tiesioginį sąlytį, tačiau jis gali plisti ir netiesiogiai – per maisto grandinę, vandenį, orą ir mėšlu tręšiamą dirvožemį [62].

Antibiotikai ir antibiotikams atsparios bakterijos ligo-ninių nuotekose taip pat kelia didžiulį susirūpinimą [63, 64]. Didelė suvartotų antibiotikų dalis patenka į nuotekų vandenį, kur selektyvus antibiotikų spūdis gali paspartinti mikroorganizmų atsparumo vystymąsi [65]. Nuotekose aptinkama atsparių antibiotikams bakterijų ir atsparumą antibiotikams koduojančių genų, dažnai jų koncentracija gerokai didesnė nei paviršiniuose vandens telkiniuose. Nuotekų vandenyje sąlygos įvairių bakterijų bendrijų au-gimui palankios; šios bendrijos kaip tik ir sudaro pagrindą bakterijų atrankai ir atsparumui antibiotikams formuotis.

Klinikinių ŽIV vaistų tyrimuose pasirodė, kad taikant monoterapiją (gydant vienu vaistu) teigiamas gydomasis poveikis jau po keturių savaičių beveik išnyksta [66], nes atsiranda vaistui atsparių virusų mutantų [67, 68]. Dėl selektyvaus antivirusinių vaistų spūdžio, šie pakitę, vais-tams atsparūs virusai sparčiai dauginasi toliau tuos vaistus vartojant [69]. Pradėjus taikyti labai aktyvų antivirusinį gydymą (angl. highly active antiretroviral therapy, HAART), atsirado galimybė ilgą laiką slopinti ŽIV replikaciją ir ŽIV ligos progresavimą [70]. Įprastas agresyvus HAART režimas reiškia, kad pacientai visą laiką turi vartoti tris ir daugiau įvairių rūšių vaistų, kurie trikdo ŽIV gyvenimo ciklą kuria-me nors etape. Įrodyta, kad HAART gydymo metodas gali sumažinti aktyvių virusų kiekį tiek, kad jų net neįmanoma aptikti turimais kraujo tyrimų metodais. Deja, pasirodė, kad antiretrovirusinis gydymas labai trapus: atsparių vaistams virusų kartais atsiranda jau po kelių trumpų gydymo epizodų. Šią aplinkybę turime atsakingai įvertinti prieš skirdami antivirusinę terapiją ŽIV infekuotiems ak-tyviems narkotikų vartotojams.

Skiepai – kita technologinė kryptis, kuri seniai laikoma svarbiausia infekcinių ligų prevencijos priemone. Ir vis dėlto PSO pripažįsta, kad kiekvienais metais apie 4 mln. žmo-nių miršta nuo ligų, nuo kurių galima apsisaugoti skiepais.

Farmacijos kompanijoms vaistai – gerokai daugiau ža-danti technologijos kryptis, nei skiepai. Vakcinos sudaro ne daugiau nei 2 proc. kompanijų pardavimų. Vis dėlto jeigu skiepai privalomi, gamintojai gali gauti didelį pelną. Todėl sukūrus naujus skiepus nuo kurios nors ligos (tokios kaip hepatitas B), galima skiepyti visos šalies gyventojus, tačiau nėra galimybių pasiskiepyti nuo seniai žinomų ligų [71].

Siekiant paskatinti apleistų ligų tyrinėjimus, 46-ojoje Pasaulio sveikatos asamblėjoje 1993 m. nuspręsta remti privatų sektorių ir nevyriausybines organizacijas, sudarant visuomeninių ir privačių institucijų bendroves (VPB) [72]. 2004 m. pradžioje buvo įregistruota 91 VPB, daugiau nei 80 proc. buvo įsteigta po 1995 m. VPB – pelno nesiekiančios organizacijos, kurių tikslas – integruoti farmacijos kom-panijas, filantropinius fondus, nacionalines ir tarptautines viešąsias institucijas, NVO ir pilietinės visuomenės atstovus. Tai koordinavimo, mokslo tyrimų, plėtros ir paramos mecha-nizmas, kuriuo siekiama mažinti sveikatos nelygybę, skatinti mažiau pelningų sričių mokslo tyrimus ir gerinti skiepų ir vaistų prieinamumą perkamosios galios neturintiems žmo-nėms. VPB administruoja visuomeninius įvairių valstybių


16

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


fondus, PSO, JT Vaikų fondo, Pasaulio banko ir kitų organizacijų fondus. Tai humanitarinės organizacijos, kurių veikla pagrįsta pagrindinių veikėjų – farmacijos kompanijų, filantropinių fondų ir viešųjų institucijų tarpusavio pasitikė-jimu. Šių VPB pavyzdžiai – Pasaulinis skiepų ir imunizacijos aljansas (GAVI) ar Tarptautinė skiepų nuo AIDS iniciatyva.

PSO duomenimis, 2002 m. 80 proc. pasaulinės vaistų rinkos buvo koncentruota Šiaurės Ame-rikoje, Europoje ir Japonijoje, t. y. teritorijose, kur gyvena tik 19 proc. pasaulio gyventojų. Bet 90 proc. ligų naštos tenka skurstančioms valstybėms. Manoma, kad 2001 m. nuo užkre-čiamųjų ligų mirė 18 mln. žmonių, nes neturėjo pinigų vaistams pirkti arba tiesiog vaistų nebuvo. Organizacijos„Gydytojai be sienų“ ataskaitoje rašoma, kad 1972–1997 m. pradėta prekiauti apie 1 450 naujų vaistų. Bet tik 13 iš jų buvo skirta užkrečiamosioms ir atogrąžų ligoms gydyti. Tai vaistai, kuriuos PSO laiko būtiniausiais. Du iš šių trylikos buvo patobulinti anksčiau vartotų vaistų variantai, 2 – karinių tyrimų, 5 – veterinarinių tyrimų rezultatas, 1 paimti iš kinų farmakopė-jos. Tad tik 3 vaistus galima laikyti farmacijos kompanijų tyrinėjimų ir plėtros produktu [73].

Kita problema – patentų sistema. Turėdamos patentą, kompanijos vienašališkai numato vaistų kainą dvidešimčiai metų, tad nepasiturintys žmonės neišgali jų nusipirkti. Prasidėjus epide-mijai, kai kurioms šalims per sunku kompen-suoti vaistų kainą. Vienas iš geriausių komercinį požiūrį į visuomenės sveikatą iliustruojančių is-torinių pavyzdžių buvo 39 didžiausių kompanijų teisminis ieškinys, iškeltas Pietų Afrikos vyriau-sybei, siekiant šiai uždrausti gaminti generinius vaistus nuo AIDS. Bylą Pietų Afrika laimėjo.

SENKANTIS IMUNITETAS

Apleidžiame savo gynybines pozicijas ne tik neteisingai vartodami antibiotikus, bet ir atsisakydami skiepų. Vis didėjantis skiepų reikalavimų nesilaikymas – kitas mikrobų mutacijų stimulas. Kai skiepijasi tik dalis visuo-menės tai tas pats, kaip perduoti priešui svarbią informaciją. Atsisakydami skiepytis prisideda-me prie vaistams atsparių ir itin patogeninių mikrobų skaičiaus didėjimo.

Deja, ne visų žmonių imuninė sistema gali įveikti net paprasčiausias ligas. Kai kuriems net paprastas gripas gali būti mirtinas. Silpnesnę imuninę sistemą dažniausiai turi maži vaikai, nėščios moterys, vyresni ir nusilpę dėl lėtinių ligų ar prastos mitybos žmonės. Šeimininkų bendruomenės pokyčiai gali paskatinti virusų ir bakterijų pokyčius, nes šiems lengviau pri-sitaikyti [74]. Šie „šeimininkų bendruomenės pokyčiai“ gali būti nauji įpročiai, nauja dieta ar naujos gyvenimo sąlygos. Pavyzdžiui, netvarkin-gų lytinių santykių populiarėjimas sukėlė lytiškai plintančių infekcijų bangą, šiuo metu dauguma gonorėjos sukėlėjų atsparūs vaistams, o ŽIV/

AIDS nužudė dešimtis milijonų žmonių ir pa-spartino vaistams atsparios tuberkuliozės plitimą.

Mikrobų grūdinimo procesas sekina žmo nių imuninę sistemą dėl tiesioginio ar netiesioginio antibiotikų vartojimo su vaisiais, mėsa, lašiša ir kt. ir dėl dauginio atsparumo bakterijų atsira-dimo. Pacientai įtraukiami į uždarą ratą [75].

VYRAUJANTI PARADIGMA

Praėjęs šimtmetis atnešė milžiniškų po-kyčių. Perėjimas nuo ūkininkavimo, kad pra-simaitintum, prie pramonės paskatino gilius socialinių ir kultūrinių santykių pokyčius, pakeitė žmonių ryšius su jų natūralia aplinka [76]. Dėl globalizacijos keičiasi infekcinių ligų paplitimas, sergamumas, šių ligų pobū-dis ir mūsų galimybės jas gydyti, nes daugėja po pasaulį keliaujančių žmonių, intensyvėja prekyba įvairiais produktais, plinta per maistą plintančios ligos, vyksta sparti urbanizacija, keičiasi klimatas [77], vystosi mikroorganizmų atsparumas vaistams, destabilizuojamos visuo-menės sveikatos sistemos (8 lentelė) [78, 79].

Pasak Guillermo Foladori, infekcinių ligų pli-timo priežastys leidžia suabejoti šiuolaikinio gyvenimo būdu: rinkos gamyba, kuri siekiant pelno skatina monokultūrį žemės ūkį, platų insekticidų ir pesticidų naudojimą, žmonių kėlimąsi iš kaimo į miestus, pajamų koncen-traciją ir skurdo didėjimą. Galima suabejoti ir šiuolaikinių technologijų kryptimis, skatinan-čiomis tarptautinį žmonių ir prekių judėjimą, formuojančiomis maisto grandines, palankias naujoms ligoms vešėti, kuriančiomis genetines struktūras, kurių padariniai visiškai netikėti, nukreipiančiomis visas gydymo pastangas į asmenį ir tuo pačiu sukuriančiomis mažiau atsparų žmogų ir supermikrobus [80].

Bet visų nelaimių pradžia – žmonių elgesys: skverbimasis į gamtinius ligų telkinius ir gam-tinės aplinkos keitimas, mikrobų atsparumo vaistams skatinimas, vartojant per daug antibi-otikų, maisto laikymo ir ruošimo reikalavimų nesilaikymas, galbūt – ir atliekų grąžinimas į žemės ūkio sistemą.

Paradoksalu, kad dauguma užkrečiamųjų ligų plitimo priežasčių yra socialinės, eko-nominės arba technologinės ir mechaniškai nesusijusios su ligomis, o rengiant pasaulio užkrečiamųjų ligų išnaikinimo programas į šias priežastis nepakankamai atsižvelgiama, siūloma kurti naujus skiepus, antibiotikus tikintis, kad stebuklinga lazdelė padės įveikti epidemijas. Kaip teigia Miltonas Terris, „infekcinių ligų priežasčių daug, jos susipynusios į priežasčių tinklą, kuris dažnai gerokai sudėtingesnis nei daugumos neinfekcinių ligų“ [81].

Infekcinių ligų atgimimas ir naujų infekcinių ligų atsiradimas skatina skubiai ieškoti būdų kritinei situacijai įveikti ir leidžia abejoti vi-suomenės sveikatos politikos efektyvumu [82]. Pradedant Kuhnu, norminiu laikomas mokslas,


17

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


kurio siekia tą pačią tam tikru laikotarpiu vyrau-jančią paradigmą pripažįstantys mokslininkai [83]. Paradigma – sutarimas dėl tam tikrų fenomenų sprendimo ar interpretavimo būdų. Mokslininkai ugdomi paradigmos rėmuose ir perima jos vertybes. Atsidavimas paradigmai lemia, kaip pasirenkamas tyrinėjimų fenomenas, kokios priemonės ir metodai taikomi ir kokiais literatūros šaltiniais remiamasi. Mokslinės para-digmos racionalumas apsprendžia galimas tech-nologijų kryptis. Technologija toli gražu nėra neutralus dalykas, technologija išreiškia moks-linę paradigmą, kuri pasitelkiant apribojimo procedūras neleidžia vystytis technologijoms, neatitinkančioms norminės mokslo paradigmos.

Kuriamos įvairios kovos su epidemijomis pro-gramos, remiantis įvairiomis ligų priežastingumo hipotezėmis, bet pasaulio visuomenės sveikatos srityje vyrauja mikrobų įveikimo būtinybės arba klinikiniu požiūriu pagrįsta biomedicini-nė paradigma [84]. Klinikinio požiūrio esmė: kiekvieną ligą sukelia tam tikri mikroorganizmai. PSO laikosi minties, kad mažiau išsivysčiusių valstybių pažangai trukdo ligos ir kad galima su-kurti skiepus ar specifinius vaistus nuo daugumos trečiojo pasaulio ligų, tokių, kaip maliarija, o pla-čiai skiepijant ir gydant skurdžių šalių gyventojus galima užtikrinti socialinę ekonominę plėtrą. Požiūrio, kad sveikatą lemia socialinės sąlygos, šalininkai, priešingai, mano, kad nepakankama plėtra kaip tik ir yra mikroorganizmų sukeliamų ligų priežastis. Nors abiejų hipotezių apie ligų priežastis skirtumas akivaizdus, dėl vyraujančios biomedicinos paradigmos nesiginčijama.

Seną ginčą dėl ligų ir plėtros tarpusavio priklausomybės atgaivino PSO Makroekono-mikos ir sveikatos komitetas, pareikšdamas, kad infekcinių ligų sekinama visuomenė, kurios geriausias pavyzdys šiuo metu yra Užsachario Afrikos valstybės, negali plėtotis. Postuluojama, kad pastangos įveikti tam tikrą ligą – ekonominė priemonė, kuri sėkmės atveju padės atgaivinti rinką ir paskatins plėtrą [85]. Šis požiūris, kad „liga stabdo vystymąsi“, neatskiriamas nuo kli-nikinio požiūrio, t. y., kad kiekvieną ligą sukelia tam tikri mikroorganizmai (XX a. gerokai pa-žengus genetikai ir mikrobiologijai, tuo netenka abejoti, ir šis požiūris pradėjo vyrauti), padedan-čio siekti tikslo. Visa tai suponuoja, kad vakcinų ir antibiotikų tyrimai – svarbiausia priemonė skurdui įveikti. Farmacijos kompanijos atsako už skiepų ar vaistų nuo kiekvienos ligos paieškas, todėl suprantama, kodėl jos palaiko šį požiūrį.

Socialinių sveikatos veiksnių koncepcija epidemijų priežastis vertina kitaip ir atmeta tiesioginės priklausomybės galimybę. Teigiama, kad ligą sukelia nepakankama plėtra, o mikro-bai – tik priemonė. Šis požiūris suponuoja, kad ligų ir žmonijos vystymasis visada bus susijęs di-alektiniais ryšiais, bet lygiateisė plėtra sumažintų visuomenės pažeidžiamumą ligoms [86–89].

Šios koncepcijos šalininkai imasi kritikuoti

idėją apie tiesioginę ligos ir plėtros priklau-somybę. Daugiausia nerimaujama finansiniais, ekonominiais, instituciniais ar etikos sumeti-mais. Bet PSO propaguojama biomedicinos pa-radigma iš esmės nekritikuojama. Tačiau mikro-bams prisitaikant prie antibiotikų, atsirandant naujų ligų ir senkant žmonių imunitetui, žmonių pažeidžiamumo mažinimo koncepcija turėtų stoti greta su redukcionistiniu biomedicinos požiūriu, kurio atstovai įsitikinę, kad farmaci-jos kompanijoms pavyks sukurti stebuklingą lazdelę. Klinikinis požiūris gali atrodyti reduk-cionistinis, bet tam tikros valstybės socialinėms, ekonominėms ir sveikatos sąlygoms pablogėjus tiek, kad vidutinė gyvenimo trukmė sumažėja beveik per pusę per trumpiau nei 30 metų – kaip daugumos Užsachario valstybių – lengvų alternatyvų nebus. Nereikėtų slėpti fakto, kad šių šalių visuomenės žlugimo priežasčių negalima paaiškinti tik sveikata. Didžiausią įtaką turi tarptautiniai ekonominiai santykiai, politika ir į rinką orientuota gamyba.

Pastaraisiais dešimtmečiais kai kuriose šalyse nuolat stiprėjo susidomėjimas sveika gyven-sena ir alternatyviąja ar papildoma medicina [90]. Šis netradicinių gydymo būdų pasirinki-mas – išsivysčiusiose šalyse tyliai vykstanti re-voliucija [91]. Bet alternatyvioji medicina nėra norminis medicinos mokslas, jam neskiriama nei lėšų, nei laiko. Alternatyviajai medicinai ke-liami reikalavimai JAV sugriežtėjo po smarkiai padidėjusios šių vaistų paklausos devintajame dešimtmetyje [92].

Alternatyvioji, arba papildoma, medicina – geras pavyzdys, kaip sunku vertinti paradigmas, kurios neatitinka norminio mokslo. Tarkim, aku-punktūra, pagrįsta yin ir yang principais, negali būti įsprausta į priežastinio šiuolaikinio Rytų mokslo aiškinimo rėmus. Akupunktūra neieško priežastinių fenomenų ir įvykių ryšių, bet siekia reiškinių darnos ir paskirties atitikimo [93]. Aš-tuntajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje akupunktūra buvo atmesta, bet ilgainiui įteisinta [94]. Siekiant apsaugoti vyraujančią mediciną nuo taršos, akupunktūra pripažinta atskyrus ją nuo teorinio pagrindo ir priskyrus ją skausmo terapijos metodams. Akupunktūra įtraukta į nor-minio mokslo gydymo arsenalą nesukeliant jokių pavojų biomedicinos paradigmai. Tradicinių gy-dymo būdų tobulinimo tyrimai taikant pažangius Vakarų metodus reti, bet daug žadantys – kaip ultragarsinės akupunktūros atveju [95].

Panašiai nutiko su homeopatija. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje daugumos išsi-vysčiusių valstybių pacientai pradėjo vis labiau domėtis homeopatija [96–98], tuo sukeldami kritinį norminės medicinos atsaką. Kelios insti-tucijos bandė vertinti homeopatinių vaistų veiks-mingumą pagal norminio mokslo kriterijus, bet rezultatai buvo dviprasmiški, nes skyrėsi paradi-gma [99–101]. Nors norminio mokslo apologetai tikisi, kad vaistai išgydys ligą nepriklausomai


18

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


nuo ligonių ypatumų, homeopatinė medicina ta pačia liga sergančius pacientus gali gydyti skirtingais vaistais. Nors norminė medicina standartizuota, homeopatija – individualizuota, todėl labai sunku tomis pačiomis procedūromis tirti skirtingas paradigmas [102, 103].

Nors ir siekta atsiriboti bei mėgautasi eko-nomine galia, pastaraisiais dešimtmečiais bio-medicinos paradigmai metė iššūkį infekcinių ligų epidemijos.

Akivaizdu, kad antibiotikai išgelbėjo milijonus žmonių, bet akivaizdu ir tai, kad šios krypties technologijos skatina šalutinius poveikius, kurių neįmanoma įžvelgti per trumpą laiką. Antibioti-kų šalutinis poveikis plačiai pripažintas, tad, kad vaistas patektų į rinką, būtina vaisto anotacijoje išvardyti visus žinomus šalutinius poveikius. Vyraujančiai paradigmai iškyla pavojus, nes, pavyzdžiui, natūrali medicina, akupunktūra ir homeopatija šalutinio poveikio nesukelia.

Didžiulis vakcinomis valdomų ligų serga-mumo sumažėjimas sukėlė ir paradoksalių rezultatų. Sakoma, kad „vakcinos tapo savo sėkmės įkaitėmis“. Dažnai net medikai „tiki“ arba „netiki“ vakcinų veiksmingumu. Šiuolaiki-nis medicinos mokslas grindžiamas įrodymais, todėl profesionalų išsakoma nuomonė, taip pat ir apie vakcinas, turi būti pagrįsta įrodymais, bet ne spėliojimais. Skiepijimas – natūralus ir saugus procesas.

Galbūt čia ir slypi kai kurių homeopatinės medicinos arba natūralaus (kuris klaidingai sutapatinamas su sveiku!) gyvenimo būdo šalininkų antivakcininių nuostatų ištakos. Pradėta reikšti abejones, ar skiepai apskritai efektyvi technologijų kryptis, nes daugumoje išsivysčiusių šalių sergamumas infekcinėmis ligomis mažėjo dar prieš pradedant masiškai skiepyti gyventojus, nes gerėjo sanitarinės są-lygos, mityba ir aprūpinimas būstu [104–106].

Dauguma jaunų tėvų šiandien nėra matę tymų, parotito, raudonukės, poliomielito, difterijos, stabligės atvejų. Dėl to dalis jų kelia klausimą, ar vakcinos yra reikalingos, bet vak-cinos turi būti skiriamos dėl trijų priežasčių:

Kai kurios ligos yra tiek paplitusios, kad sprendimas neskirti vakcinos yra sprendi-mas prisiimti šios ligos riziką (pavyzdžiui, kokliušo).Kai kurios ligos vis dar egzistuoja aplin-koje, tačiau pakankamai retai (pavyzdžiui, tymai, parotitas ir raudonukė). Sumažėjus imunizacijos apimtims, vėl kils šių ligų pro-trūkių, galimos vaikų mirtys. Būtent taip ir atsitiko, kai JAV sumažėjo vakcinacijos nuo tymų apimtys. To rezultatas – 11 tūkst. hospitalizacijos ir daugiau kaip 100 tymų sąlygotų mirčių atvejų JAV.Kai kurios ligos išsivysčiusiose šalyse iš esmės išnyko (pavyzdžiui, poliomielitas ir difterija), tačiau kituose pasaulio regio-nuose ir toliau sukelia protrūkius. Šias ligas

keliautojai arba imigrantai gali labai lengvai įvežti į šalį, todėl tiesiog glumina pasiro-dantys bandymai skleisti abejones net dėl poliomielito skiepų efektyvumo [107].

Dėl antivakcininių kampanijų skiepai tapo kontroversine tema, ypač eskaluojama žinias-klaidos. Rūpesčių ir abejonių nemažėja, ypač dėl vaikų skiepų. Kuriant šiuolaikines vakcinas, dažnai naudojami kompiuteriniai modeliai, ku-riais mokslininkai gali nustatyti, kaip numatoma įskiepyti vakcina paveiks žmogaus imuninę sistemą. Kompiuterinių modelių sukūrimas labai pagreitino pirmuosius vakcinų kūrimo ir iki klinikinių tyrimų etapus. Sukūrus vak-ciną kandidatę, ji pradedama tirti. Pirmiausiai tiriamas vakcinos poveikis ląstelių kultūroms. Jeigu nenustatoma nepriimtino vakcinos kan-didatės poveikio ląstelių kultūroms, pradedami laboratorinių gyvūnų skiepijimai. Šiam etapui parenkami gyvūnai, kurie yra imlūs tiriamai infekcijai ir kurių imuninės sistemos reakcijos panašios į žmogaus. Paprastai laboratorinių gyvūnų tyrimo etapas baigiamas stebint naujos vakcinos poveikį beždžionėms, nes jų imuninė sistema labiausiai panaši į žmogaus.

Nesiliauja diskusija, kiek laiko turi tęstis vak-cinų tyrimai. Be abejo, visi sutinka su tuo, kad vakcinos turi būti kuo saugesnės, kad klinikinių tyrimų metu turi būti nustatyti net labai reti nepageidaujami reiškiniai. Skiepai kultivuojami vištų, beždžionių, kitų gyvūnų organų ląstelėse. Virusų genetinio perkėlimo galimybė didelė, todėl su skiepais esą pacientą galima užkrėsti svetima genetine medžiaga ir net nežinomomis gyvūnų ligomis pastatant į pavojų jo imuninę sistemą ir sukeliant nenumatytus genetinius pokyčius. Tačiau kuo ilgiau vakcina tiriama, tuo ilgiau ji neskiepijama tiems, kuriuos galėtų apsaugoti nuo ligos ar net mirties. Tad ieškoma racionalaus kompromiso.

Nuo aštuntojo dešimtmečio MMR skiepai (nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės) buvo sie-jami su vaikų autizmu. Medicinos visuomenę ir tėvus klaidinančią nuomonę suformavęs gy-dytojas gastroenterologas And rew Wakefieldas kartu su kolegomis 1998 m. žurnale „The Lancet“ paskelbė esą MMR skiepai yra susiję su autizmu [108]. Tačiau dabar yra atskleista, kad šis gydy-tojas pats pažeidė profesinės etikos principus. A. Wakefieldo tyrimas paskatino kai kuriuos tėvus visame pasaulyje nebeskiepyti vaikų minėta vakcina. Buvo atlikti keturi tyrimai, paneigiantys nuomonę, kad MMR sukelia autizmą. 1999 m. Brentas Tayloras su bendradarbiais tyrė vakcina-cijos MMR ir autizmo išsivystymo tarpusavio ryšį [109]. Jis išanalizavo 498 autizmu arba į autizmą panašiu sutrikimu sergančių vaikų ligos istorijas. Atvejai buvo nustatomi prieš MMR vakcinos įvedimą Jungtinėje Karalystėje 1998 m. ir po to. Buvo tiriamas paskiepytų ir nepaskiepytų vaikų sergamumo autizmu dažnumas ir jų amžius, kai buvo nustatyta autizmo diagnozė. Nustatyta, kad


19

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


1) skiepytų vaikų procentinė dalis autizmu ser-gančių vaikų ir šia liga nesergančių vaikų grupėse regione nesiskyrė; 2) amžiaus, kai vaikams buvo diagnozuotas autizmas, skirtumo tarp paskie-pytų ir nepaskiepytų vaikų nebuvo nustatyta; 3) po vakcinacijos MMR vakcina praėjus dviem, keturiems arba šešiems mėnesiams autizmo simptomų neatsirado. Didžiausias tyrimas, ku-riame buvo tiriamas MMR vakcinos ir autizmo ryšys, 2002 m. lapkritį buvo paskelbtas „New England Journal of Medicine“. Apytiksliai 537 tūkst. vaikų Danijoje, paskiepytų ir nepaskiepytų MMR vakcina, buvo tiriami maždaug šešerius metus. Autizmo dažnumas tarp paskiepytųjų MMR vakcina ir nepaskiepytųjų buvo toks pat.

PSO siekia įgyvendinti programą, kuri susijusi su vakcinomis valdomų infekcijų likvidavimu. 2 lentelėje išskirtos užkrečiamosios ligos, kurios gali būti valdomos, įgyvendinant skiepijimo pro-filaktikos programas. Nors šiuo metu gaminamų

skiepų pakaktų apie 80 proc. vaikų pasaulyje paskiepyti, jų paskirstymas pasaulyje dėl nepa-kankamo šalių biudžeto labai netolygus. Skiepai nėra svarbiausias biomedicinos tyrimų tikslas. Skiepijama kartą, du žmogaus gyvenime, o vaistai vartojami nepalyginamai dažniau. Skiepai – pre-vencijos priemonė, vaistai – gydymo būdas. Bet čia susiduria dvi pozicijos: skiepai skirti ligų prevencijai, t. y. visuomenės apsaugai nuo užsikrė-timo ir jį sekančios ligos (susirgimo), vaistai skirti tik susirgusiesiems gydyti. Biologinė logika sako, kad jei bus mažai susirgusių, mažai reikės ir vaistų. Todėl visgi biologiniu požiūriu užkrečiamųjų ligų prevencijai tinkamų skiepų kūryba, aprobavimas įteisinimas turėtų užimti vyraujančią padėtį. Kitas dalykas – įvairių moksliškai neargumentuotų antivakcininių kampanijų vajai, vakcinacijos nenaudingumo ar kenksmingumo mitai padaro labai didelę žalą, kurios padarinių ištaisymo tenka laukti daug metų, paaukojant „nelaimėlius“, kurie atkakliai ignoruoja skiepijimąsi.

Sergamumas ir vakcinomis valdomomis už-krečiamomis ligomis yra dinaminis procesas, priklausantis nuo aplinkybių, ir ne visada užti-krina tos ligos eradikaciją. Pamokantis pavyz-dys – difterija. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje (tuomet buvusioje TSRS sudėty-je), po to, kai 1946 m. įvesti „privalomieji“ skie-pijimai nuo difterijos toksoidu (tuomet vadintu „anatoksinu“), susirgimų skaičius mažėjo, tad aštuntojo dešimtmečio pradžioje įvairiais metais pasireikšdavo tik pavieniai atvejai (4 pav.). XX a. šeštajame dešimtmetyje intensyviai skiepyta jau visame pasaulyje. 1974 metais PSO parengė „Išplėstinę imunizacijos programą“ (IIP), kurioje tarp kitų numatyta ir vakcinacijos nuo difterijos sistema. Siekiamybė buvo įmanomai didelė pa-skiepytųjų dalis visame skiepytinų kontingente, t. y. pasiekti aukštą „kolektyvinio imuniteto“ lygį, pakankamą ligos epideminiam plitimui nutrauk-ti. Nuo 1980 m. pasaulyje augo paskiepytų DTP vakcina rodikliai, lygiagrečiai mažėjo sergamu-mas difterija. Tačiau 1993 m. susirgimų difterija pasaulyje skaičius ėmė augti, ir toks „difterijos sugrįžimas“ truko 4–5 metus, nors paskiepytųjų skaičiaus rodikliai liko stabilūs. Tai neaplenkė ir jau nepriklausomos Lietuvos.

1990 m. Rusijos Federacijoje prasidėjo difte-rijos epidemija, nulėmusi sergamumo difterija rodiklių augimą ir globaliniu mastu: 1990–1996 m. Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) šalių teritorijoje registruota 158 000 susirgimų difterija (mirė daugiau nei 4 000 žmonių). Iki 1994 m. epidemija apėmė beveik visas NVS šalis: 1995 m. sergamumas difterija jose sudarė 88 proc. nuo sergamumo difterija visame pasaulyje, o 1990–1996 m. susirgusieji difterija Rusijos Federacijoje sudarė 75 proc. (59–84 proc.) nuo susirgusiųjų NVS. Šio reiškinio epidemiologinė ypatybė ta, kad dažniausiai sirgo ne vaikai, bet paaugliai ir suaugusieji, o epidemija dažniausiai apėmė miestų gyventojus [110].


3 pav.

Naujų ir atsinaujinusių infekcinių ligų pavyzdžiai pasaulyje

4 pav.

Sergamumas difterija Lietuvoje (1949–2005 m.)

Su

sirg

imų

(a

tve

jų)

ska

ičiu

s

Se

rga

mu

mo

ro

dik

lis

1000

010

0010

010

2010

3040

5060

7000

1950

1960

1970

1980

1990

2000

Metai

Planinė (privalomoji) vaikų vakcinacija:

vaikai (1959 m.)

Susirgimų skaičiusSergamumo rodiklis (atv./100 000 gyv.)

20

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


įskiepyti 10 milijardų dozių OPV, tai apsaugojo 3,5 mln. vaikų nuo susirgimo šia liga. Tačiau poliomielitas vis dar gresia, nors nuo 1988 m. susirgimų sumažėjo daugiau kaip 99 proc. (nuo 350 000 atvejų 1988 m. iki 650 registruotų atvejų 2011 m.). Tokia sėkmė yra sutelktų globalinių šios ligos eradikacijos pastangų rezultatas. Ta-čiau poliomielito likvidacija didelėse teritorijose ir laukiama globalinė jo likvidacija išryškino netikėtas problemas, susijusias su vakcinacijos OPV taktika ir eradikacijos ypatybėmis varga-nose šalyse, kuriose poliomielito plitimas nenu-trūko. Tai – Nigerija, Afganistanas ir Pakistanas, laikytinos endemiškomis poliomielito atžvilgiu šalimis. Ten saugumo stoka, silpnos sveikatos apsaugos sistemos ir itin prastas sanitarijos ly-gis. Iš šių šalių poliomielitas gali plisti į kitas, kuriose vakcinacijos lygis nepakankamas.

Yra dar vienas labai reikšmingas skiepijimų naudos argumentas. Skiepijimai dažniausiai vertinami pagal jų veiksmingumą, t. y. realią skiepyto individo apsaugą nuo susirgimo. Tačiau ignoruojama tai, kad kiekviena infekci-nė liga (infekcija) ypač pavojinga vaikams, nes sergama ne tik ta liga, kurią „privalo“ sukelti savitas mikroorganizmas, bet ir tam tikrą dalį susirgusiųjų ištinka komplikacijos. Čia galima priminti tymų komplikacijas.

Tymai buvo ir iki šiol yra viena dažniausių mirčių priežasčių tarp visų vakcinomis kontro-liuojamų ligų. 1984 m. PSO tymų likvidavimą paskelbė kaip medicinos ir politikos uždavinį, tačiau dėl tam tikrų priežasčių, ypač dėl to meto politinių krizių Rytų Europoje, 2000 m. planuota tymų eliminacija nukelta dešimtmečiui. Skiepų programos sutriko: neskiepyti vaikai vis dažniau serga tymais, sergamumo rodikliai paslinko į vyresnį susirgusiųjų amžių kartu su nepalankiais reiškiniais – komplikacijomis, gausėja nauja-gimių, kurie neturi pasyviojo transplacentinio imuniteto, įgyto iš motinų, nesirgusių tymais ir nebuvo nuo jų skiepytos (šioje grupėje taip pat gausiau komplikacijų). Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) specialistai primena, kad viruso plitimą ir protrūkius sustabdyti galima tik vykdant sistemingą vakcinaciją, savavališkai nepažeidinėjant rekomenduojamų vaikų skiepų kalendorių schemų. Tymais dar labai dažnai ser-gama šalyse, kur skiepijimų apimtys nepakanka-mos. 1994–1998 m. Štutgarte (Vokietija) atlikta 632 susirgimų tymais studija [114]. Lietuvoje vaikai nuo tymų skiepijami 15 mėn. ir 6–7 m. Kad susidarytų ilgalaikis imunitetas, nuo tymų būtina skiepyti bent du kartus.

Tipinės tymų komplikacijos: vidurinės ausies uždegimas (otitas), traukuliai dėl karščiavimo, tymų krupas, bronchitas, plaučių uždegimas ir, retesniais atvejais, poūmis sklerozuojantis panencefalitas. Ūminėms komplikacijoms atsirasti svarbus laikinas imuninės sistemos susilpnėjimas, sergant tymais. Nemaloni, nors ir ne itin pavojinga komplikacija – vidurinės

Difterija „atgijo“ kaimyninėje Latvijoje: 1997 m. užregistruoti 42, 1999 m. – 81, o 2000 m. – 221 atvejis. 2003 m. rugpjūtį pasireiškė difterijos protrūkis Latvijos karo akademijoje: susirgo 115 kursantų (kariūnų), be to, tarp kursantų rasti 49 sveiki toksigeninių C. diphtheriae štamų „nešiotojai“ .

Šį negalintį neatkreipti į save dėmesio epi-deminį protrūkį tyrė specialiai pakviesti CDC (angl. Centers for Disease Control) ekspertai. Jie nustatė šias epideminio protrūkio Latvijoje ypatybes: a) aukštas sergamumo lygis, b) vaikai Latvijoje vakcinuojami intensyviai, bet suaugu-sieji – prastai, c) protrūkis netipiškas tradicinei difterijai: didžioji kariūnų dalis laiku skiepyti efektyviu difterijos anatoksinu, bet skaičius suaugusiųjų, paskiepytų nuo 1996 m., buvo nepakankamas, kad būtų pasiektas pakankamas kolektyvinio imuniteto lygis, be to, kariūnai gyvena sutelktai, todėl epideminis protrūkis išplito greitai [111]. Ekspertai pateikė ir specialių nurodymų difterijos prevencijai įgyvendinti: a) nustačius žemą kurios nors amžiaus, socia-linės arba etninės grupės regione kolektyvinio imuniteto lygį, būtina parengti ir įgyvendinti priemonių kolektyviniam imunitetui padidinti planą: pirmiausia – „busterimunizacija“ (papil-domas skiepijimas ankstesniojo veiksmingumui padidinti) tam tikrais laikotarpiais (masinis skie-pijimas vyresnių kaip 25 m. asmenų, priskirtinų tam tikroms „rizikos“ grupėms); b) nustačius difterijos epideminį protrūkį ir susiformavus tam tikroms epidemiologinėms aplinkybėms masiniai skiepijimai turi apimti visus rajono suaugusius gyventojus, papildomai turi būti masiškai skiepijami vaikai mokyklose ir ikimo-kyklinėse įstaigose, siekiant visiems vaikams suformuoti pakankamą protekcinį specifinio imuniteto lygį, rekomenduojama įvykdyti pirmi-nį skiepijimų kompleksą, jei reikia – užbaigti pir-minį skiepijimų kompleksą vaikams, kurie buvo arba visai neskiepyti arba pirminiai skiepijimai nebuvo baigti ir įvykdyti „busterimunizaciją“ vaikų, kurių pirminė planinė imunizacija buvo baigta, bet kuriems paskutinysis skiepijimas atliktas daugiau kaip prieš 5 metus.

Latvijos difterijos protrūkio analizė reikš-minga ne tik difterijos, bet ir kitų vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų prevencijos stra-tegijai ir taktikai formuoti.

PSO daug pastangų skiria užkrečiamųjų ligų prevencijai skiepijimu, o kartu ir nesėkmėms, susijusioms su programų realizavimo kliūtims nustatyti. Pavyzdžiui, poliomielitas. 1988 m. PSO Asamblėja priėmė rezoliuciją apie globa-linį poliomielito likvidavimą, t. y. paralitinio poliomielito eradikaciją ir „laukinio viruso“ cirkuliacijos pasaulyje nutraukimą [112]. Šios pasaulinės akcijos pagrindas – geriamoji po-liovirusinė vakcina (OPV). 2000 m. viruso cirkuliacija nutraukta 3 ir 6 PSO geografiniuose regionuose [113]. Nuo 2000 m. 2,5 mlrd. vaikų


21

ŠEIM

OS

GYD

YTO

JO P

RA

KTI

KA


ausies uždegimas atsiranda gana dažnai (6,9–11 proc. atvejų) [115], pneumonija ir apatinių kvėpavimo takų uždegimai – dažniau (apie 18 proc. atvejų) [116], bronchitas, tymų krupas ir febriliniai traukuliai žymiai dažnesni, o nesun-kūs bronchų simptomai net laikomi normalios tymų simptomatikos elementais. Pavojingiausios komplikacijos – tai tymų encefalitai ir poūmis sklerozuojantis panencefalitas. Vaikų amžiuje tymų encefalitas pasitaiko vienam iš 10 000–15 000 susirgusių, o suaugusiesiems vienam iš 1 000–2 000 susirgusių. Pasekmės: 60 proc. pasveiksta, 25 proc. lieka ilgai trunkantys nega-lavimai, 15 proc. miršta [117]. Sunkiausia kom-plikacija – poūmis sklerozuojantis panencefalitas – vienas iš 100 000–1 000 000 susirgusių [118].

2005 m. PSO valstybės narės ir UNICEF Vyk-domoji valdyba patvirtino globalinę imu nizacijos viziją ir strategiją – kovoti su vakcinomis valdo-momis užkrečiamosiomis ligomis, nuo kurių pa-saulyje kasmet miršta 2 mln. žmonių, tarp kurių vyrauja vaikai [119]. Remiantis PSO duomeni-mis, gerais vakcinacijos rodikliais laikoma, kai paskiepytųjų žmonių skaičius ne žemesnis kaip 95 proc. Parengta Lietuvos nacionalinė imunoprofilaktikos 2009–2013 m. programa [120]. Viena iš programos siekiamybių – pasiekti ir išlaikyti pakankamą vaikų skiepijimų mastą (ne mažiau kaip 90 proc. šalyje ir kiekvienoje administracinėje teritorijoje. Nors Lietuvoje pasiekiamos pakankamai didelės skiepijimų ap-imtys (9 lentelė), skiepijimų apimtys skirtingais skiepais labai skiriasi, o per pastaruosius metus pastebėta apimčių mažėjimo tendencija.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

Biomedicinos paradigma susiduria su milžiniškais technologijų pokyčiais. Nuo devintojo dešimtmečio molekuliniai tyrimai leidžia tirti didžiulius junginius automatiniais mechanizmais, kurie labai greitai gali išrinkti molekulinius organizmus į galimas sudėtines dalis ir šias ištirti. Ir vis dėlto pagrindinė moks-

linė paradigma išlieka. Dogma, kad žmogaus organizmą išrinkus dalimis, ištyrus kiekvienos dalies savybes, šių atskirų dalių savybių suma paaiškins visumą, gyvuoja toliau.

Šiam redukcionistiniam požiūriui iššūkį meta infekcinių ligų atsinaujinimas ir naujų ligų atsiradimas. Aiškėja anksčiau nenumatytos bi-omedicinos pasekmės, akivaizdu, kad mikrobai evoliucionuoja ir prisitaiko prie antibiotikų, o žmogaus imuninė sistema silpsta. Epidemijos aiškiai parodo, kad siekiant įveikti sveikatos krizę reikia spręsti socialines problemas ir atsižvelgti į ekologinės sistemos pokyčius. Net jei stebuklinga lazdelė išnaikins ligų sukėlėjus, atsiradusią tuštumą užpildys kiti mikrobai. Vaistų kūrimas – tai neišsenkantis pelno šaltinis.

Asmeniniu lygmeniu vyksta panašus pro-cesas. Redukcionistinis požiūris lemia, kad ieškoma individualizuotų vaistų pagal ligonio genotipą. Individualizavimas padidins svei-katos priežiūros išlaidas, pagilins nelygybę ir paskatins ligų plitimą.

Infekcinių ligų požiūriu pasaulio ateitis atrodo grėsminga.

XXI a. pradžioje pasaulis vis dar susiduria su:Naujų arba naujais pripažintų patogenų atsiradimu.Gerai apibūdinto epidemijomis plintančių ligų pasikartojimo.Potencialiu atsitiktiniu arba tyčiniu bio-loginių medžiagų atsiradimu, gaminimu ir platinimu.

LITERATŪRA1. World Health Organization. Removing obstacles to healthy

development. www.ho.int/infectious-disease-report/index-rpt99.html, 1999 m. birželis.

2. Žin., 1996, Nr. 104-2363.3. Žin., 1997, Nr. 66-1603.4. Žin., 2000, 61-1812, Nr. 92-2864.5. Žin., 2008, Nr. 97-3759 „Dėl Europos Komisijos 2008 m.

balandžio 28 d. sprendimu nr. 2008/426 EB pakeistų Eu-ropos Komisijos sprendimo 2002/253/EB priede pateiktų užkrečiamųjų ligų (atvejų) apibrėžčių patvirtinimo“).

6. http://medvestnik.by/ru/issues/n_7543.Kiti literatūros šaliniai redakcijoje.


9 lentelė.

Vaikų skiepijimų apimtys (proc.) Lietuvoje 2000–2011 m.

Užkrečiamoji liga Metai

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011

1. Tuberkuliozė 99,0 99,3 99,3 99,4 98,9 99,4 99,4 99,3 99,3 99,5 98,9 97,8

2. B hepatitas 99,0 99,2 99,6 99,4 98,5 99,0 99,4 99,0 99,1 99,0 98,3 95,7

3. Difterija, stabligė, kokliušas 93,5 94,7 94,8 94,2 94,0 94,0 94,0 94,9 95,8 97,4 94,8 94,8

4. Poliomielitas 96,9 97,5 97,0 97,0 96,4 97,3 97,3 97,8 95,8 97,4 94,8 94,8

5. Tymai, raudonukė, parotitas 97,0 97,4 97,9 97,7 97,7 97,2 96,6 96,9 97,0 97,0 96,1 93,7

Pastabos: Naujagimių skiepijimų tuberkuliozės vakcina (BCG) apimtys. Naujagimių skiepijimų B hepatito vakcina (HepB) apimtys. Vienerių metų vaikų skiepijimų difterijos, stabligės ir kokliušo vakcina (DTP) apimtys. Vienerių metų vaikų skiepijimų inaktyvuota poliomielito vakcina apimtys. Dvejų metų vaikų skiepijimų tymų, raudonukės ir epideminio parotito vakcina (MMR) apimtys.

Šaltinis: S. Čaplinskas, A. Lileikytė. 2011 metų skiepijimo Lietuvoje apžvalga. // Lietuvos akušerija ir ginekologija. 2013 kovas, t. XVI, Nr.1.

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

DISTINCT HIV TYPE 1 STRAINS IN DIFFERENT RISK GROUPS AND THE ABSENCE OF NEW INFECTIONS BY DRUG-RESISTANT STRAINS IN LITHUANIA

Caplinskas S, Loukachov VV, Gasich EL, Gilyazova AV, Caplinskiene I, Lukashov VV.Centre for Communicable Diseases and AIDS and Faculty of Social Policy,

University of Mykolas Romeris, Vilnius, Lithuania

ABSTRACT:To analyze HIV-1 genotypes in Lithuania and the transmission of drug-resistant viruses, HIV-1 sequences were obtained from 138 individuals, who were diagnosed as HIV-1 infected in 1990-2008 and represented all major risk groups. Subtype A strains, dominating in the former Soviet Union (90% of cases), were found in 60% of individuals, followed by subtype B (22%) and CRF03_AB (12%) strains. The remaining 7% of the strains included variants belonging to subtype C, CRF01_AE, CRF02_AG, more complex recombinant forms, and strains that could not be reliably genotyped. Analysis of virus genotypes per risk group revealed the circulation of distinct HIV-1 strains in different risk groups: subtype A viruses were present in 82% of injecting drug users (IDUs), but less than a half of heterosexually infected individuals and cases with unknown transmission route, and none of men having sex with men (MSM). We observed no mutations causing drug resistance among 27 newly diagnosed HIV-1 cases.

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

w w w . i s w - t b e . i n f o

TBE

sponsored by:

15th ISW, January 31-February 1, 2013ViennaPoster TBE EpidemiologyCountries: Lithuania, Latvia & EstoniaAuthors: Aukse Mickiene1, Saulius Caplinskas2,3, Milda Zygutiene2, Irina Lucenko4

,

¹Lithuanian University of Health Sciences, Kaunas ²Centre for Communicable Diseases and AIDS, Lithuania3Mykolas Riomeris University, Vilnius4Centre for Disease Prevention and Control of Latvia,Infectious Diseases Surveillance and Immunisation UnitEstonian Health Board

TBE cases and incidence rates

Counties with the highest TBE incidence in 2011

Distribution of I. ricinus and I. persulcatus and prevalence of TBEV in field ticks*

11577 TBE cases were reported in Baltic countries during 2000 – 2012

Lithuania: average incidence –

11,25/100000

Estonia: average incidence –

18,7/100000

900800700600500400300200100

0

1999

2004

2003

2002

2001

2000

2005

2010

2009

2008

2007

2006

2011

TBE

case

s

25

20

15

10

5

0

TBE

inci

den

ce r

ates

Lithuania Latvia EstoniaVaccination coverage* 2008 9% 39% 18%

Cases of alimentary TBE2010 0 5 1 2011 13 8 2 2012 9 4 0

*Eckhardt P et al., 2010

Serological Survey Data from Lithuania

From humans2.96% (HI) A. Juceviciene et al., 20022,4% (IgG ELISA+RFFIT) Radvilaviciene & Mickiene (unpublished data)

From sentinel animals 1,7% (RT-PCR) A. Juceviciene et al., 2005

From goats12,1-33,3% (IFA, HI) Bagdonas et al., 20053.2% (0-24.1%) (IFA, HI) Nekrosiene et al. 2003

Distribution area of I. persulcatus and I. ricinus (A. Paulauskas et al., 2010; Bormane et al., 2011; I. Golovljova et al., 2010

* Detected in tick pools; RT-PCR method

Country Average prevalence of TBEV in field ticks Method used ReferencesLithuania 1,30% RT-PCR Randolf SE et al., 2010Latvia 6,8% RT-PCR Bormane et al, 2011Estonia 2,09% RT-PCR I. Golovljova et al., 2010

Incidence of TBE and average annual density index of I. ricinus in Lithuania

TBE incidence Ticks per 1 km of road

302520151050

1998

2003

2002

2001

2000

1999

2004

2009

2008

2007

2006

2005

2011

1991

1996

1995

1994

1993

1992

1997

Estonia TBE cases Latvia TBE cases Lithuania TBE cases

Estonia TBE incidence Latvia TBE incidence Lithuania TBE incidence

2012

2010

Latvia: average incidence –

19,24/100000

47

UŽKRE IAM J LIG IR AIDS CENTRAS

NOROVIRUSIN INFEKCIJA. PROTR KI VALDYMAS IR PROFILAKTIKA VAIK UGDYMO STAIGOSE

Metodin s rekomendacijos

Vilnius, 2013 m.

48

Rekomendacijas pareng : G. Zagrebnevien , R. Budginait , prof. dr. S. aplinskas, R. Doveikien ,

Metodin s rekomendacijos parengtos pagal Europos lig prevencijos ir kontrol s centro,

Jungtini Amerikos Valstij Lig kontrol s centro, kit užsienio šali kompetenting institucij rekomendacijas, kuriose išanalizuota tarptautin patirtis norovirusin s infekcijos prevencijos srityje.

Metodini rekomendacij tikslas – pateikti pasaulio šali rodymais pagr stas rekomendacijas bei skatinti pirmin norovirusin s infekcijos prevencij vaik ugdymo staigose siekiant užkirsti keli infekcijos plitimui.

Remiantis pasaulio šali patirtimi, norovirusin infekcija dažniausiai plinta vaik ugdymo staigose, kituose uždaruose vaik bei suaugusi asmen kolektyvuose, tod l šios rekomendacijos

labiau skirtos vaik ugdymo ir socialin s globos vaik staig personalui, atsakingam už vaik prieži r ir slaug , taip pat asmens ir visuomen s sveikatos prieži ros specialistams.

ISSN 2029-8617

49

TURINYS

1. vadas....................................................................................................................................4

2. Norovirus biologija ir epidemiologija.................................................................................4

2.1. Virus savyb s...................................................................................................................4

2.2. Ligos požymiai...................................................................................................................4

2.3. Imlumas ir imunitetas.........................................................................................................5

2.4. Virus perdavimo b dai ...................................................................................................5

2.5. Infekcijos pasireiškimas.....................................................................................................5

3. Infekcij prevencija vaik ugdymo staigose........................................................................6

3.1. Darbuotoj ir vaik rank higiena......................................................................................6

3.2. Naudojimosi tualetu higiena ir sauskelni keitimas...........................................................7

3.3. Aplinkos valymas ir dezinfekcija.......................................................................................8

3.4. Skalbini ir atliek tvarkymas ..........................................................................................10

3.5. Darbuotoj asmenin s apsaugos priemon s.......................................................................10

3.6. Saugus maisto tvarkymas...................................................................................................11

3.7. Ligoni izoliavimas ir sergan i darbuotoj nušalinimas nuo darbo................................11

Literat ros s rašas.....................................................................................................................12

1 priedas. Rank trynimo atmintin ..........................................................................................13

2 priedas. Nuolatinio aplinkos valymo grafiko pavyzdys.........................................................14

50

1. VADAS

Seniai žinoma, kad viduriavim priežastimi yra vairios bakterijos ir parazitai. Ir tik XX a. 8-ame dešimtmetyje buvo patvirtinta, kad kai kurie virusai taip pat sukelia žarnyno infekcines ligas, dažniausiai – mažiems vaikams.

Norovirusai – viena dažniausi gastroenterito priežas i ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. D l sezoninio infekcijos plitimo aktyvumo ji neretai vadinama ,,žiemos v mimo liga“ arba ,,skrandžio gripu“. Ši liga paplitusi visame pasaulyje, sergamumas nepriklauso nuo šalies ekonominio lygio ar gyventoj pajam .

Jungtin se Amerikos Valstijose kasmet registruojama apie 21 mln. mini norovirusin s infekcijos atvej , apie 70 t kstan i ligoni gydomi ligonin se, apie 800 ligoni d l šios infekcijos miršta. Europos lig prevencijos ir kontrol s centro duomenimis, Europoje kasmet did ja norovirusin s infekcijos protr ki tiek bendruomen je, tiek vaik ugdymo staigose bei sveikatos prieži ros staigose. Europos šalyse atliktos studijos parod , kad norovirusin s infekcijos paplitimas yra kur kas didesnis, nei atspindi oficiali statistika. Sezoninio lig plitimo metu besimptomi infekcijos form populiacijoje gali b ti nuo 15 iki 20 %.

Per paskutinius trejus metus Lietuvoje kasmet buvo registruojama apie 360 infekcijos atvej , ta iau oficialioji statistika neatspindi realios situacijos, kadangi norovirusin s infekcijos diagnoz s patvirtinamieji testai atliekami toli gražu ne visose sveikatos prieži ros staigose.

2. NOROVIRUS BIOLOGIJA IR EPIDEMIOLOGIJA

2.1. Virus savyb s

Norovirusai (kitaip dar vadinami Norwalko virusais) – tai labai smulki , 27-30 nanometr skersmens, apvalios strukt ros RNR gimining virus grup , kurie neturi kapsid s ir priklauso Norovirus gen iai, Caliciviridae šeimai1. Jie skirstomi penkias genetines grupes, žymimi GI – GV. Ta iau žmon ms patogeniški yra GI, GII ir GIV grupi virusai. Nuo 2001 m. visame pasaulyje dominavo GIV grup s virusai.

Norovirusai yra atspar s išorin s aplinkos veiksni poveikiui, detergentams. Jie atspar s užšaldymui, kaitinimui iki 60ºC temperat roje, išdži vimui, ilgai išgyvena r gš ioje terp je. J neinaktyvuoja prastini koncentracij (0,5 – 1,0 mg/l) chloro dezinfekuojan ios medžiagos, taip pat neutral s detergentai. Virusai jautr s dideli koncentracij natrio hipochlorito tirpalui.

Pav. Caliciviridae šeimos virusai1

1 http://www.sciencedirect.com/science/journal/10445323

51

2.2. Ligos požymiai

Norovirusai gali b ti gastroenterito priežastimi bet kokio amžiaus asmenims. Pirmieji ligos požymiai paprastai pasireiškia po 24-48 val. trunkan io inkubacinio periodo. Liga gali pasireikšti vienkartiniu ar daugkartiniu v mimu, viduriavimu, pykinimu, pilvo skausmu. Kadangi infekcija gali pasireikšti neaukšta k no temperat ra ir k no skausmu, ji kartais vadinama „skrandžio gripu“. Nepaisant to, kad ligos požymiai gali b ti sunk s, jie paprastai praeina po 12-72 val. Mažiems vaikams ir senyvo amžiaus asmenims ligos simptomai gali užtrukti 4-6 dienas. Apie 10 % susirgusi j , kuriems b tinas skys i ir elektrolit atstatymas, hospitalizuojami. Mirties atvejai d l norovirusin s infekcijos yra labai reti, pasitaikantys ilgalaikio gydymo ir slaugos sveikatos prieži ros staigose.

Naujagimiams norovirusin infekcija gali b ti siejama su nekrozuojan iu enterokolitu, imunosupresiniams asmenims – su užsit susia diar ja ir dirgliosios žarnos sindromu. Ta iau dar reikalingos išsamesn s studijos, patvirtinan ios šias b kles.

Norovirus pirmiausia randama ligoni išmatose, ta iau j gali b ti ir v mimo mas se. Išmatose virus gali b ti randama iki 4 savai i nuo ligos pradžios, didžiausi virus kiekiai b na 2 – 5 ligos dien , apie 100 mlrd. daleli – viename grame išmat . Apie 30 % norovirusin s infekcijos atvej gali b ti besimptomiai, ir tokie asmenys taip pat gali platinti virusus. Ta iau toki asmen vaidmuo infekcijos platinimui n ra gerai žinomas.

2.3. Imlumas ir imunitetas

Imlumas šiai infekcijai yra visuotinas, sirgti gali bet kurio amžiaus žmon s. Imlesni

infekcijai yra vaikai ir suaug asmenys, turintys imunin s sistemos sutrikim . Persirgus gyjamas trumpalaikis imunitetas tam tikrai viruso padermei, ta iau kryžmin apsauga kitoms virus grup ms neužtikrinama. D l virus štam vairov s tas pats asmuo per vis gyvenim gali sirgti kelet kart .

Atliktais tyrimais su savanoriais nustatyta, kad antik ni apsauga tos pa ios serologin s grup s virusams gali trukti nuo 8 savai i iki 6 m nesi . Žinios apie persirgusi j imunitet yra tyrim stadijoje. 2.4. Virus perdavimo b dai

Virus plitimas vyksta trimis b dais: nuo žmogaus žmogui, per maist ir vanden .

Pagrindinis norovirus plitimo b das yra fekalinis-oralinis. Ta iau protr ki metu infekcija gali plisti su oro lašeliais ir per v mimo mases. Dažniausia protr ki priežastimi yra užsikr timas per maist ar vanden . Toliau infekcija gali plisti nuo žmogaus žmogui s ly io b du ir per užterštus virusais aplinkos daiktus.

Norovirusai pasižymi dideliu virulentiškumu, kadangi užkre iamoji doz yra labai maža. Tuo tarpu viename grame išmat gali b ti vidutiniškai apie 5 mlrd. daleli .

Užkre iamumo laikotarpis, kai sergantis žmogus pradeda išskirti virusus ir gali užkr sti kit asmen , gali trukti 48-72 val. pasibaigus viduriavimui. Infekcin užkrato doz nedidel , mažiau nei 100 virus daleli .

Daugiausia virus išsiskiria su sergan iojo išmatomis. Pirmosiomis ligos dienomis, viduriavimo metu virusai išskiriami intensyviausiai (maždaug 5 mlrd. virus daleli viename grame išmat ). V liau virus kiekis gali maž ti. Vidutiniškai jie išskiriami 4-6 dienas, ta iau vaikams, pagyvenusiems, su nusilpusia imunine sistema asmenims gali b ti išskiriami iki 30 ir daugiau dien . Kai kurie asmenys virusus gali platinti iki 2 savai i po pasveikimo.

52

Apie 30 % norovirusini infekcij atvej gali b ti besimptom s formos. Besimptome liga sergantys asmenys virusus aplink išskiria mažesniais kiekiais, j perdavimo vaidmuo protr ki metu dažniausiai lieka neišaiškintas.

Infekcijos plitimui turi reikšm s virus savyb s. D l mažos infekuojamos virus doz s jie lengvai gali plisti per or lašeliais, per v mimo mases ir užterštus aplinkos daiktus. Tai patvirtina antrini atvej židinyje atsiradim tarp s lyt tur jusi asmen šeimose, vaik ugdymo staigose. Ilgalaikis besimptomi asmen virus išskyrimas gali padidinti infekcijos plitimo rizik , ypatingai jei toki asmen veikla yra susijusi su maisto tvarkymu, vaik prieži ra ir ugdymu. Plitim palengvina virus atsparumas chlorui ir sugeb jimui išgyventi pla iame temperat r diapazone, t.y. nuo užšalimo temperat ros iki 60 laipsni C. D l skirting virus padermi nesusidaro kryžminis imunitetas, tod l pasikartojan i infekcij gali b ti vis gyvenim . 2.5. Infekcijos pasireiškimas

Norovirusin infekcija gali pasireikšti pavieniais (sporadiniais) atvejais bei protr kiais. vairiose pasaulio šalyse norovirusin infekcija yra 10 %-15 % vaik iki 5 met amžiaus

gastroenterit priežastimi. Vidutinio sunkumo viduriavimo atvejai tarp vis amžiaus grupi sudaro nuo 9 % iki 15 %. Gastroenterito sukelti negalavimai – tai viena dažniausi kreipimosi medicinos pagalbos priežas i visose amžiaus grup se JAV.

Australijoje, Anglijoje, Honkonge ir Nyderlanduose norovirusin infekcija sudaro 9 % - 24 % gastroenterito atvej , kur infekcija dažniau pasireiškia tam tikroms amžiaus grup ms – t.y. vaikams iki 5 met ir vyresniems kaip 65 met asmenims. Infekcijos pasireiškimas besimptom mis formomis visuomen je taip pat yra aukštas. Molekuliniais tyrimais nustatyta, kad besimptome forma Nyderlanduose serga apie 5 % asmen , Anglijoje – iki 16 %.

Norovirusai yra dažniausia gastroenterit protr ki priežastis visame pasaulyje. Amerikos ir Europos šalyse norovirusin s infekcijos protr kiai sudaro apie 50 % vis užregistruot gastroenterito protr ki (skirtingose šalyse nuo 36 % iki 59 %). Kadangi virusai gali plisti per maist , vanden , užterštus aplinkos daiktus ir paviršius, tiesioginio s ly io b du ir nesusidaro ilgalaikis imunitetas persirgus, protr kiai gali kilti vairiose staigose (vaik ugdymo staigose, slaugos namuose, ligonin se, kruiziniuose laivuose, mokyklose ir t.t.) ir paveikti bet kokias amžiaus grupes. Protr kiai gali b ti registruojami ištisus metus, o j padaug jimas, kaip ir sporadini atvej , stebimas žiemos m nesiais.

Infekcijos plitimas protr ki metu gali vykti keliais b dais, pavyzdžiui, dažniausiai vienkartinis užsikr timas vyksta per maist , toliau virusai gali plisti apibr žtoje bendruomen je ar visuomen je nuo žmogaus žmogui s ly io b du.

JAV Lig kontrol s ir prevencijos centro duomenimis, 1994-2006 m. buvo užregistruota ir laboratoriškai patvirtinta 660 norovirusin s infekcijos protr ki , iš kuri 234 (35,4%) protr kiai buvo kil ilgalaikio gydymo ir slaugos staigose, 205 (31,1 %) – susij su maitinimo moni veikla; 135 (20,5 %) – laisvalaikio leidimo vietose ( skaitant kruizinius laivus) ir 86 (13,0 %) – mokyklose. Periodinis norovirusin s infekcijos protr ki padid jimas siejamas su naujojo štamo GII.4 atsiradimu. D l didelio naujo tipo viruso patogeniškumo ir d l žmoni imlumo kilo ne prastai dideli sezoniniai protr kiai Europoje 2002-2003 m. ir 2006-2007 m. Dauguma suk l j priklaus genotipui GII.4, kuris dominavo visame pasaulyje. Nors GII.4 štamas yra dominuojantis, ta iau GI ir kit GII genotip , plintan i per maist ir vanden , reikšm yra didel .

2012 m. spal Vokietijoje buvo užregistruotas norovirusinio gastroenterito protr kis, kurio metu užsikr t per 10 t kst. moksleivi , kurie valg vienoje mon je pagamint maist .

Lietuvoje norovirusin s infekcijos pavieniai atvejai ir protr kiai registruojami ištisus metus, ta iau daugiausia ligos atvej registruojama žiemos m nesiais. Norovirusin s infekcijos atvej lyginamoji dalis virusini žarnyno infekcij strukt roje Lietuvoje vidutiniškai sudaro 3-5 %. Per paskutinius 10 met oficialiai užregistruot atvej skai ius svyravo nuo 190 (2006 m.) iki 1021 (2007 m.). Apie 50 % atvej kasmet sudaro k dikiai ir vaikai iki 3 met . Lietuvoje 2012 m. buvo

53

užregistruota 18 šeimose išplitusi norovirusin s infekcijos protr ki , kai sirgo 39 asmenys, o 37 iš j buvo gydomi ligonin se. 3. INFEKCIJ PREVENCIJA VAIK UGDYMO STAIGOSE

Norovirusai dažniausiai plinta fekaliniu-oraliniu b du, t.y. virusai išsiskiria su išmatomis ir per burn patenka su užterštu maistu, vandeniu ir s ly io b du per užterštus aplinkos daiktus ir rankas. Specifin s profilaktikos priemoni infekcijai valdyti n ra. Rank higiena – viena pagrindini nespecifin s profilaktikos priemoni . 3.1. Darbuotoj ir vaik rank higiena

Darbuotojai ir vaikai turi plauti rankas pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas. Rankas rekomenduojama plauti:

prieš ir po valgio arba prieš tvarkant maist ; pasinaudojus tualetu ar pakeitus sauskelnes; po nosies p timo, kos jimo ar iaud jimo; po s ly io su gyv nais / gyv n ekskrementais; po s ly io su užterštais aplinkos daiktais ir paviršiais, pavyzdžiui, šiukšli d že, valymo šluost mis ir kt.; prieš užsimaunant ir nusimovus apsaugines pirštines; po to, kai vaikai sugr žta iš lauko; ryte atvykus vaik ugdymo staig ir prieš išvykstant namo.

Rankos plaunamos taip:

Rank plaštakos ir riešai sudr kinami v siu vandeniu; Alk ne, dilbiu ar išorine plaštakos puse paspaudžiama skysto muilo dozatoriaus ranken l ir užpilama apie 3 ml skysto muilo (nelie iant dozatoriaus ištek jimo angos); Kruopš iai 15-20 sek. rankos muiluojamos trinamaisiais ir sukamaisiais judesiais, ypa riešai, tarpupirš iai, piršt galiukai ir nagai, nykš iai (žr. 1 pried ); Muiluotos rankos nuplaunamos tekan io vandens srove. Vanduo turi tek ti nuo riešo piršt link; Nuplautos rankos nusausinamos vienkartiniu rankšluos iu ar servet le; Vandens iaupas užsukamas su panaudotu vienkartiniu rankšluos iu ar servet le, kuri išmetama šiukšli d ž su vienkartiniu plastikiniu klotu.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai iki ketveri met amžiaus rank plovimo metu turi b ti

priži rimi suaugusi j (aukl toj ). K diki rankos plaunamos suaugusi j rank plovimui skirtoje praustuv je arba valomos dr gna servet le ir nusausinamos popieriniu vienkartiniu rankšluos iu.

Karšto vandens temperat ra tualetuose-prausyklose vaikams rengtuose maišytuvuose turi b ti ne žemesn kaip 370 C ir ne aukštesn kaip 420 C. Vandens temperat ra n ra svarbi šalinant mikroorganizmus, tod l rankos turi b ti plaunamos po šilto vandens srove, nes karštas vanduo gali padidinti odos pažeidim ir dermatit rizik .

Rank plovimui rekomenduojamas skystas muilas be antiseptini pried . Sieninio skysto muilo dozatorius ir jo dalys (priedai) bei daugkartinio naudojimo indas prieš kiekvien pripildym turi b ti išvalyti ir dezinfekuoti pagal dozatoriaus gamintojo rekomendacijas. Kiet j muil naudoti nerekomenduojama d l jo užteršimo pavojaus. Ta iau, jei kietasis muilas yra naudojamas, jo laikiklis ar stovas turi b ti su vandens nutek jimu, kad muilas gal t išdži ti.

Rank nusausinimui yra naudojami vienkartiniai rankšluos iai (servet l s), kuri uždara d tuv turi b ti prie praustuv s. Daugkartinio naudojimo rankšluos iai nerekomenduojami, nes

54

padidina rizik pakartotinam rank užteršimui. Nerekomenduojami ir šilto oro džiovintuvai d l nepakankamo nusausinimo, ilgesn s džiovinimo trukm s ir aerozoli susidarymo.

Protr kio metu darbuotojams, turintiems tiesiogin s lyt su ligoniu (pvz., rengiant, prausiant, kei iant sauskelnes), po kruopštaus rank plovimo rekomenduojama rank antiseptika (rank trynimas alkoholiniais antiseptikais). Alkoholiniai antiseptikai gali b ti naudojami ir tada, kai rank nusiplauti n ra galimyb s (pvz., išvykoje), bet nerekomenduojami užteršt k no skys iais rank higienai. Alkoholiniai antiseptikai (apie 1-3 ml) trinami rank od apie 20-30 sek. (kol rankos tampa sausos) trinamaisiais, sukamaisiais judesiais (žr. 1 pried ). Asmenims, turintiems jautri rank od ar odos pažeidim , rank plovimui galima naudoti alternatyvius muilus, naudoti apsauginius rank kremus. 3.2. Naudojimosi tualetu higiena ir sauskelni keitimas

Daugiausia žarnyno infekcines ligas sukelian i virus išsiskiria su išmatomis, tod l labai

svarbu užtikrinti tinkam naudojimosi tualetu higien . Vaikams skirti sanitariniai renginiai tur t b ti vizualiai švar s, valomi ir tikrinami dienos metu reguliariai arba nedelsiant esant reikalui. Valymo priemon s turi b ti laikomos vaikams nepasiekiamose vietose, bet šalia tualet .

Naudotis tualetu mažiems vaikams tur t pad ti personalas, kuris taip pat pad t tinkamai nusiplauti rankas. Jei vaik apatiniai drabužiai sutepami išmatomis, patartina juos d ti neperšlampam plastikin maišel ir atiduoti t vams.

Naktini puoduk ir j k du i paviršiai yra vertinami kaip turintys didel rizik infekcijos plitimui, tod l rekomenduojama j atsisakyti. Ta iau, jei naudojami naktiniai puodukai, j turinys tur t b ti išpilamas unitaz , jie išplaunami karštu tekan iu vandeniu ir muilu bei nusausinami vienkartiniais popieriniais rankšluos iais. Naktiniai puodukai plaunami specialiai tam skirtoje plautuv je.

Kad b t išvengta aplinkos užteršimo virusais ir sumažinta infekcijos plitimo rizika kei iant sauskelnes, rekomenduojama:

sauskelnes keisti švarinimui skirtoje vietoje, kurioje rengta plautuv ir yra reikiamos rank higienos bei k diki prieži ros priemon s; skys iams nepralaidus kilim lis, ant kurio kei iamos sauskeln s, po kiekvieno panaudojimo plaunamas šiltu vandeniu ir valymo priemone, iššluostomas vienkartine šluoste ir išdžiovinamas. Jei ant kilim lio uždedamas vienkartinio naudojimo popierius, kilim lio plauti neb tina; naudoti vienkartines pirštines ir plauti rankas (prieš užmaunant pirštines, numovus pirštines, po vaiko apiplovimo, prieš uždedant sauskelnes, po kilim lio plovimo). K dikio higienos proced ros metu rekomenduotina naudoti vienkartinio ar daugkartinio naudojimo apsaugin prijuost . panaudotos sauskeln s sudedamos neperšlampan ius plastikinius maišelius ir išmetamos talp su dang iu (šiukšliad ž ), kurios viduje yra vienkartinio naudojimo plastikinis maišas. Talpa (šiukšliad ž ), kuri šalinamos panaudotos vaiko prieži ros priemon s, turi b ti vaikams neapsiekiamoje vietoje, atskirta nuo valgymo ir žaidimo kambari . Suteršti vaik apatiniai drabuž liai sudedami plastikin maišel ir atiduodami t vams; vaiko higienai gali b ti naudojamos vienkartin s servet l s arba apiprausimas vandeniu ir muilu, ir kruopštus k no nusausinimas vienkartiniu popieriniu rankšluos iu.

3.3. Aplinkos valymas ir dezinfekcija Nuolatinis (kasdienis) valymas

Nuolatiniam patalp valymui, kai vaik staigoje n ra viduriuojan i vaik ir neužregistruotas protr kis, pakanka naudoti šilt vanden ir neutralias buitines valymo priemones.

55

Dezinfekcijos priemon s nenaudojamos. Kasdien aplinkos valym staigoje atlieka atsakingi darbuotojai pagal sudaryt valymo plan , ir atlikti darbai registruojami (žr. 2 priedas).

Skirtingos paskirties patalp (virtuvi , žaidim kambari , tualet ir kt.) valymui naudojamas atskiras pažym tas (pvz., skirtingomis spalvomis) valymo inventorius ir priemon s. Tualet -prausykl valymo inventorius turi b ti laikomas atskirai nuo kit patalp valymo inventoriaus vaikams nepasiekiamoje vietoje.

Po kiekvieno panaudojimo valymo inventorius valomas, skalbiamas, dezinfekuojamas ir džiovinamas. Visi valymo šluot apmovai po panaudojimo nuimami ir išplaunami ne žemesn s kaip 70° C temperat ros vandeniu, išdžiovinami. Šepe iai po panaudojimo neturi b ti palikti kibire su vandeniu. Švarus valymo inventorius laikomas tvarkingose sand liavimo patalpose. Jei aplinkos valymui naudojamos vienkartin s šluost s, po panaudojimo jos išmetamos sandarias šiukšliad žes su vienkartiniu plastikiniu klotu. Aplinkos valymas ir dezinfekcija protr kio metu

Norovirusais užteršta aplinka yra labai svarbus norovirusin s infekcijos plitimo veiksnys.

Visuomen s sveikatos prieži ros specialistas, tiriantis protr k ir organizuojantis protr kio valdymo priemones, vaik staigos atsakingiems asmenims nurodo valymo, dezinfekcijos poreik , trukm , b dus ir metodus. Vaik staigos administracija užtikrina, kad protr kio metu specialist , vykdan i užkre iam j lig epidemiologin prieži r ir kontrol , nurodyt laikotarp nuolatinis valymas ir dezinfekcija b t atliekamas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. rugpj io 2 d. sakymo Nr. V-687 „D l Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. sakymo Nr. V-946 ,,D l pavojing ir ypa pavojing užkre iam j lig židini privalomojo aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo patvirtinimo‘‘ pakeitimo“ (Žin., 2010, Nr. 94-4974) reikalavimus.

Protr kio metu paviršiai valomi ir dezinfekuojami dažniau nei paprastai rekomenduojama kasdien pagal valymo grafik . Ypatingas d mesys skiriamas didžiausio užterštumo patalpoms ir paviršiams (pvz., vonios kambarys, dur rankenos, laipt tur klai). Dažniausiai naudojami daiktai ir / ar rankomis lie iami paviršiai (pvz., dur rankenos, tualeto s dyn s, praustuv iaupai, žaislai ir t.t.) turi b ti valomi ne mažiau kaip du kartus per dien arba nedelsiant esant vizualiam užteršimui. Išvalyt pavirši dezinfekcijai rekomenduojama naudoti nustatyta tvarka aprobuotus ir registruotus chloro preparatus, pvz., natrio hipochlorito tirpal arba kitas pramonin s gamybos dezinfekcijos priemones, kuri veiksmingumas prieš norovirusus yra rodytas.

Dezinfekcija 1000 ppm natrio hipochlorito tirpalu prieš tai nuo paviršiaus šiltu vandeniu ir valymo priemone nuvalius k no skys ius yra efektyviausia norovirusus nukenksminanti priemon . Natrio hipochlorito tirpalas (1000 ppm) pavirši dezinfekcijai turi b ti šviežiai paruoštas ir sunaudotas per 24 val. Paruošt didesn s koncentracijos, pvz., 2000-10000 ppm, tirpal tinkamose s lygose iki naudojimo galima laikyti iki 30 dien . Rekomenduojama 1000 ppm natrio hipochlorito tirpalo dezinfekcijos ekspozicijos trukm – mažiausiai dešimt minu i .

Tekstil s gaminius, kuriems chemin dezinfekcija chloru netaikoma (pvz., daugkartinio naudojimo šluot apmovai, tekstiliniai žaislai), rekomenduojama skalbti ne žemesn je kaip 600 C temperat roje ir priešpaskutin skalavim d ti 150 ppm koncentracijos natrio hipochlorito tirpalo. Dezinfekcijos ekspozicijos trukm tur t b ti ne trumpesn kaip 5 minut s.

Aplinkos paviršiai, užteršti ligonio k no skys iais (pvz., v mimo mas mis, išmatomis), turi b ti nedelsiant nuvalyti ir dezinfekuoti. Rekomenduojama valymo ir dezinfekcijos proced ra:

plaunamos rankos, užsimaunamos vienkartin s medicinin s pirštin s, užsirišama neperšlampanti daugkartinio arba vienkartinio naudojimo apsaugin prijuost , jei reikia, naudojamos ir kitos asmenin s apsaugos priemon s (pvz., veido kauk , esant k no skys i aerozoli susidarymo rizikai); pagal gamintoj rekomendacijas paruošiami bendrosios paskirties neutralios valymo priemon s ir šilto vandens bei dezinfekcijos priemon s tirpalai;

56

vienkartiniu popieriniu rankšluos iu (servet le) nuo paviršiaus nušluostomi k no skys iai. Panaudotas popierinis rankšluostis dedamas plastikin maišel , kuris užrišamas ir išmetamas atliek talp (šiukšliad ž ), išklot vienkartiniu neperšlampan iu plastikiniu klotu;

paviršius, pašalinus k no skys ius, nuplaunamas naudojant vienkartin rankšluost ir pavirši plovimo priemon , po to sausai nušluostomas vienkartiniu rankšluos iu arba paliekamas išdži ti. Panaudoti vienkartiniai rankšluos iai sudedami neperšlampant plastikin maiš . vienkartin s pirštin s, kuriomis buvo valomas užterštas paviršius, kaip ir vienkartiniai panaudoti rankšluos iai, taip pat saugiai pašalinamos. Prieš užteršto paviršiaus dezinfekavim užsimaunamos kitos, chemin ms dezinfekcijos priemon ms atsparios daugkartinio naudojimo pirštin s; dezinfekcijos priemon s naudojamos pagal gamintojo rekomendacijas, išlaikant nurodyt dezinfekcijos ekspozicij ; išdezinfekavus užteršt pavirši vienkartinio naudojimo asmenin s apsaugos priemon s sudedamos plastikin maiš ir saugiai pašalinamos atliek talp (šiukšliad ž ), plaunamos rankos; išdezinfekuota patalpa tur t b ti uždaryta ne mažiau kaip dviems valandoms; daugkartinio naudojimo valymo inventorius (pvz., kibirai) po panaudojimo turi b ti valomi, dezinfekuojami, džiovinami ir laikomi jiems skirtose vietose.

3.4. Skalbini ir atliek tvarkymas Kiekvienam vaikui rekomenduojama tur ti ne mažiau kaip po 2 komplektus lovos skalbini ,

rankšluos i rankoms, rankšluos i kojoms ir iužini užvalkal . Lovos skalbiniai, rankšluos iai kei iami pagal poreik , bet ne re iau kaip kart per savait savaitin se grup se ir vien kart per dvi savaites – dienin se grup se. Kiekvieno vaiko lovos skalbiniai tur t b ti laikomi tam skirtoje vietoje ir paženklinti.

Jei lovos skalbiniai bei rankšluos iai vizualiai nesutepti k no skys iais (v mimo mas mis, išmatomis), jie skalbiami tekstil s gaminio nurodytos temperat ros režimu. Užteršta k no skys iais tekstil turi b ti skalbiama ne žemesn je nei 600 C vandens temperat roje automatin se skalbykl se, o priešpaskutin skalavim d ti natrio hipochlorito 150 ppm koncentracijos tirpalo. Ekspozicija tur t b ti ne mažiau nei penkios minut s.

Jei vaik lovos skalbiniai neskalbiami vaik ugdymo staigoje, suteršti vaiko k no skys iais (v mimo mas mis, išmatomis, šlapimu) skalbiniai dedami vienkartinio naudojimo plastikin maiš , sandariai užrišami ir vakare atiduodami t vams.

Atliekos surenkamos sandarias talpas (šiukšliad žes) su kojiniu pedalu j susidarymo

vietose, pvz., sauskelni keitimo vietoje, tualetuose, maisto tvarkymo skyriuose ir t.t. Atliekos pagrindin staigos konteiner šalinamos kasdien. Jei atliek susidaro daugiau ir užpildoma ¾ talpos, jos šalinamos pagal j susidarymo kiek . Atliek surinkimo talpos išklojamos vienkartinio naudojimo plastikiniu maišu.

Pagrindin atliek surinkimo talpa (konteineris) turi b ti saugioje vietoje, kuo toliau nuo vaik žaidimo aikšteli , negali b ti pasiekiama vaikams ir gyv nams.

57

3.5. Darbuotoj asmenin s apsaugos priemon s Darbuotojams, turintiems tiesiogin s lyt su vaiku (pvz., lie iant jo daiktus, rengiant,

prausiant, kei iant sauskelnes), sergan iu ar tariamu sergant žarnyno infekcija, rekomenduojama d v ti asmenines apsaugos priemones (vienkartines pirštines, prijuost ). Asmenines apsaugos priemones rekomenduojama naudoti ir atliekant patalp valym , dezinfekcij . Veido kauk s (pvz., medicinin s kauk s) rekomenduojamos, kai yra aerozoli rizika, pvz., valant labai užterštus v mimo mas mis ar išmatomis paviršius. Asmenin s apsaugos priemon s gali b ti vienkartinio ar daugkartinio naudojimo. Aplinkos pavirši dezinfekavimui naudojamos chemin ms dezinfekcijos priemon ms atsparios daugkartinio naudojimo pirštin s.

Asmenys, dirbantys su valymo ir dezinfekcijos priemon mis, turi mok ti naudotis šiomis priemon mis ir laikytis gamintojo ar tiek jo saugos duomen lapuose nurodyt sveikatos saugos reikalavim .

Vienkartinio naudojimo asmenin s apsaugin s priemon s po panaudojimo nedelsiant išmetamos sandari , atliekoms skirt šiukšliad ž , daugkartinio naudojimo priemon s po panaudojimo valomos (plaunamos), dezinfekuojamos, džiovinamos ir saugomos. 3.6. Saugus maisto tvarkymas

Maistas turi b ti tvarkomas pagal Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“

(Žin., 2005, Nr. 110-4023; 2008, Nr. 119-4522; 2010, Nr. 142-7310) reikalavimus. Atkreiptinas ypatingas d mesys tvarkan i maist asmen rank higien . Rank higienos

svarba maisto saugai yra rodyta Europos šali atliktais tyrimais. Didžiosios Britanijos Sveikatos apsaugos agent ros duomenimis, 1992-2005 m. 21,7 % norovirusin s infekcijos protr ki priežastimi buvo netinkama dirban i j su maistu rank higiena.

2002 m. Didžiosios Britanijos Maisto standartizacijos agent ros atliktos apklausos (n = 1000) rezultatai parod , kad net 53 % dirban i j neplov rank prieš prad dami tvarkyti maist . Priežastys pateikiamos žemiau:

odos dirginimas nuo dažno plovimo; nebuvo rank plovimo rengini ; m v jo pirštines; per didelis užimtumas; pamiršo nusiplauti rankas; nepakankamos žinios ir higienos g dži stoka.

Rank plovimo proced ra yra aprašyta aukš iau skyriuje „3.1. Darbuotoj ir vaik rank higiena“. 3.7. Ligoni izoliavimas ir sergan i darbuotoj nušalinimas nuo darbo

Sergan i ar tariam sergant žarnyno infekcijomis asmen izoliavimo priemon s yra

skirtos sumažinti ligos suk l j perdavimo rizik tiesioginio (nuo vaiko vaikui) ir netiesioginio s ly io (per darbuotoj rankas, aplinkos daiktus) b du.

Vaikus, kuriems pasireišk žarnyno funkcijos sutrikim vaik ugdymo staigoje (viduriavimas, v mimas, pilvo skausmai, karš iavimas), rekomenduojama kuo skubiau laikinai izoliuoti nuo kit vaik ir apie tai pranešti t vams. Sergantysis vaikas turi b ti atskirtas nuo sveik j kolektyvo, kol bus išsi stas namo. Kolektyve izoliuotam asmeniui reikia naudoti tik individualios paskirties daiktus (slaugos priemones, skalbinius, indus, žaislus ir t. t.). Pasveik s vaikas priimamas kolektyv su nustatytos formos gydytojo pažyma.

Personalo ir darbuotoj veiklos apribojimai d l užkre iamosios ligos taikomi pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. sakymo Nr. 277 „D l pavojing ir ypa pavojing užkre iam j lig , d l kuri asmenims, susirgusiems ar tariamiems

58

sergant, taip pat ši lig suk l j nešiotojams iki bendrosios praktikos gydytojo leidimo negalima t sti darbo, s rašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 62-2526) reikalavimus.

Literat ros s rašas:

1. ECDC Technical report. Prevention of norovirus infection in schools and childcare facilitiesGuideline adaptation and review. European Centre for Disease Prevention and Control, Stockholm, July 2012http://www.sante.public.lu/publications/sante-fil-vie/petite-enfance/prevention-norovirus-infection-schools-childcare-facilitie/prevention-norovirus-infection-schools-childcare-facilities.pdf

2. Division of Viral Diseases, National Center for Immunization and Respiratory Diseases, Centers for Disease Control and Prevention. Updated norovirus outbreak management and disease prevention guidelines. Morbidity and Mortality Weekly report, Vol. 60 / No. 3, March 4, 2011. 3. WHO Guidelines on Hand Hygiene in Health Care. World Health Organization, 2009 m. http://whqlibdoc.who.int/publications/2009/9789241597906_eng.pdf

4. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. sakymas Nr. V-946 „D l Pavojing ir ypa pavojing užkre iam j lig židini privalomojo aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo patvirtinimo" pakeitimo(Žin., 2010, Nr. 94-4974 ).

5. A. Ambrozaitis. Infekcini lig vadovas. Vilnius, 2010 m. 6. Department of Health and Ageing. Guidelines for the public health management of gastroenteritis outbreaks due to 1203 norovirus or suspected viral agents in Australia. Canberra ACT: Australian Government, 2010. http://www.health.gov.au/internet/publications/publishing.nsf/Content/cda-cdna-norovirus.html) 7. K. Abbas, Cellular and molecular immunology, Immunity to viruses, Immunity in the gastrointestinal system, 7th edition, 2012, 353-358 p., 295-315 p.

8. G. Food Source Might Be Responsible for 10,000 German Illnesses By Dan Flynn | October 3, 2012. http://www.foodsafetynews.com/2012/10/food-source-might-be-responsible-for-10000-german-illnesses/

59

1 priedas. RANK TRYNIMO ATMINTIN

60

2 priedas. NUOLATINIO APLINKOS VALYMO GRAFIKO PAVYZDYS

Valymo data............................................. metai, m nuo, dienos

Patalp (viet ) daikt , kurie turi b ti valomi, s rašas

Valymo dažnis

Valymo b dai

Darb atlikimas (savait s dienos) ir registracija (pasirašo asmuo atsakingas už valym ) Pr* A* T* K* Pn* Š* S*

Pr* - pirmadienis A* - antradienis T* - tre iadienis K*- ketvirtadienis Pn* - penktadienis Š* šeštadienis S* - sekmadienis

61


MENINGOKOKIN S INFEKCIJOS EPIDEMIOLOGIN S PRIEŽI ROS, KONTROL S IR DIAGNOSTIKOS

Metodin s rekomendacijos

VILNIUS 2013 m.

62

Metodines rekomendacijas pareng : Greta Gargasien , Daiva Razmuvien , prof. dr. Saulius aplinskas

Vykdydami Užkre iam j lig ir AIDS centro 2012 m. veiklos plane „Visuomen s sveikatos prieži ros stiprinimo programoje“ numatyt veiklos priemon bei siekdami užtikrinti reikiam meningokokin s infekcijos epidemiologin prieži r , Užkre iam j lig ir AIDS centro specialistai atsižvelgdami apskri i visuomen s sveikatos centr ir Nacionalin s visuomen s sveikatos prieži ros laboratorijos pastabas pareng „Meningokokin s infekcijos epidemiologin s prieži ros ir kontrol s metodines rekomendacijas“. Šios metodin s rekomendacijos skirtos asmens ir visuomen s sveikatos prieži ros staig infekcij kontrol s specialistams.

ISSN 2029-8617

63

TURINYS

I. BENDROSIOS NUOSTATOS .......................................................................................................................... 4

II. MENINGOKOKIN S INFEKCIJOS ETIOLOGIJA ........................................................................................ 4

III. MENINGOKOKIN S INFEKCIJOS EPIDEMIOLOGIJA .............................................................................. 4

IV. MENINGOKOKIN S INFEKCIJOS KLINIKA .............................................................................................. 5

V. MENINGOKOKIN S INFEKCIJOS PRIEŠEPIDEMIN S PRIEMON S IR PROFILAKTIKA ..................6

VI. MENINGOKOKIN S INFEKCIJOS MIKROBIOLOGIN DIAGNOSTIKA................................................7

Naudota literat ra............................................................................................................................... ........................8

64

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Meningokokin s infekcijos (toliau — MI) epidemiologin s prieži ros ir kontrol s metodin s rekomendacijos nustato teritorini visuomen s sveikatos prieži ros staig ir asmens sveikatos prieži ros staig funkcijas vykdant MI epidemiologin prieži r . 2. MI epidemiologin prieži ra vykdoma siekiant vertinti sergamum MI, ištirti vyraujan ias Neisseriameningitidis (toliau —N. meningitidis) serologines grupes ir laiku pritaikyti profilaktikos priemones. 3. MI privalomasis epidemiologinis registravimas, privalomasis informacijos apie atvej perdavimas ir epidemiologin prieži ra vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. sakymu Nr. 673 „D l privalomojo epidemiologinio registravimo, privalomojo informacijos apie epidemiologinio registravimo objektus turinio ir informacijos privalomojo perdavimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 12-444; 2004, Nr. 82-296; 2008, Nr. 89-3585; 2011, Nr. 14-604). 4. Lietuvoje vykdoma MI invazini form epidemiologin prieži ra: meningokokin s infekcijos (A39); meningokokinio meningito (A39.0); Waterhouse-Friderichsen sindromo (A39.1); min s meningokokcemijos (A39.2); l tin s meningokokcemijos (A39.3), meningokokcemijos, nepatikslintos (A39.4); meningokokin s širdies ligos (A39.5); kit meningokokin s infekcijos sukelt lig (A39.8) ir meningokokin s infekcijos, nepatikslintos (A39.9). 5. Atliekant meningokokin s infekcijos epidemiologin prieži r , atvejo epidemiologin tyrim bei atvejo ir (ar) protr kio kontrol s (valdymo) priemones vadovaujamasi meningokokin s infekcijos atvejo apibr žt reglamentuojan iais teis s aktais.

II. MENINGOKOKIN S INFEKCIJOS ETIOLOGIJA

6. Meningokokin s infekcijos suk l jas — N. meningitidis, gramneigiamas diplokokas. 7. Skiriama 12 N. meningitidis serologini grupi , iš kuri labiausiai paplit A, B, C, Y, W-135, X ir Z, gebantys sukelti epidemijas. Afrikoje labiausiai paplitusi meningokoko A serologin grup . Europoje dažniausiai susirgimus sukelia B ir C serologin s grup s meningokokai. 8. Meningokokai mažai atspar s išorin je aplinkoje, greitai ž va nuo saul s spinduli ar prast dezinfekcijos priemoni . 10 C meningokokas ž va per 2 val., 50 C — per 5 min., veikiant tiesioginiams saul s spinduliams — per 2-6 val., nuo ultravioletini spinduli — iš karto.

III. MENINGOKOKIN S INFEKCIJOS EPIDEMIOLOGIJA

9. MI galima užsikr sti oro lašeliniu b du artimai bendraujant su infekuotais sergan iais asmenimis arba sveikais bakterij nešiotojais. Infekcijos šaltinis gali b ti tik žmogus, sergantis generalizuota arba nazofaringitine forma ir bakterij nešiotojai. Sergantis žmogus yra gerokai pavojingesnis negu bakterij nešiotojas, nes išskiria virulentiškesnius suk l jus. MI serga vairaus amžiaus žmon s, dažniausiai vaikai. Didesnis sergamumas stebimas vaik , jaunesni nei 5 m. ir paaugli tarpe. Lengva nazofaringito forma sergantys asmenys suk l jus nešioja iki 2-3 savai i . 10. Susirgimai MI dažnesni šaltuoju met laiku, žiemos – pavasario m nesiais (pikas vasario – geguž s m nesiais). 11. MI rizikos grup s: r kantys, nuo pasyvaus r kymo ken iantys vaikai, asmenys, persirg gripu ir kitomis infekcijomis, pažeidžian iomis kv pavimo tak gleivin bei imunosupresin s b kl s asmenys. 12. MI sergamumo dažnis Europoje pastaraisiais metais yra 1—10 atvej 100 t kstan i gyventoj . Apie 10 - 14% atvej baigiasi mirtimi. Besivystan ios šalys ken ia nuo meningokokin s infekcijos pasikartojan i epidemij . Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, sergamumas MI padid ja kas 20-30 met . Meningokokin infekcija pasireiškia meningitu 50%. Be to, meningokokinis meningitas yra

65

vienintelis bakterinis meningitas, galintis sukelti epidemijas. Meningokokemija pasireiškia apie 20%, susirgusi meningokokine infekcija. 13. Europoje daugum (apie 95%) MI atvej sukelia B ir C serologin s grup s bakterijos. Lietuvoje kiekvienais metais vidutiniškai registruojama apie 50 MI atvej , iš kuri didžiausi dal sudaro atvejai 1-4 m. amžiaus grup je. Pastar j met duomenimis laboratoriškai diagnoz patvirtinta 80 % atvej , iš kuri B serogrup sudaro didžiausi dal vis patvirtint atvej .

IV. MENINGOKOKIN S INFEKCIJOS KLINIKA

14. MI inkubacinis periodas yra 1-10 dien , dažniausiai trunka apie 3-4 dienas. 15. Meningokokin infekcija dažniausiai pasireiškia: lokalizuotomis, generalizuotomis ir retomis formomis. 16. Lokalizuotos formos: 16.1. Meningokok kolonizacija nosiarykl je. 5-10 % sveik asmen yra N. meningitidis tur tojai.Meningokok b na nosiarykl je, ta iau tik labai maža dalis meningokok tur toj suserga invazine forma. 16.2. minis nazofaringitas. Dažniausiai temperat ra 37-38 C laikosi 1-3 dienas, ta iau gali ir visai nepasireikšti. B dingas bendras negalavimas, gerkl s ir galvos skausmai, užgulusi nosis ir negausios išskyros iš jos, paraudusi ir paburkusi užpakalin nosiarykl s sienel . 17. Generalizuotos formos: 17.1. Meningokokemija. Suk l jai patenka krauj , kur jie pradeda daugintis, ir vystosi meningokokemija. 17.1.1. Tipin (meningokokinis sepsis). B dinga 39-40 C, kre ia šaltis, atsiranda bendras negalavimas, nestiprus galvos skausmas. Pirmosiomis valandomis atsiranda b rimas (spalva - tamsiai vyšnin su pilku atspalviu). Iš pradži išberia šlaunis, s dmenis, blauzdas, v liau pažastis, liemen , veid . Gali b ti kraujosruv gleivin se. Kai b rimo viet skersmuo tampa didesnis nei 2-3 cm, tuomet viduje oda nekrozuoja ir susidaro sunkiai gyjan ios opos. 17.1.2. Žaibin . B dingi panaš s simptomai kaip ir tipinei meningokokemijai, tik ligonio b kl blog ja valandomis, b rim pasirodo jau po keli valand , jie greitai did ja. Išberiama labai gausiai. Oda iš karto išblykšta, b dinga tachikardija. K no temperat ra po 8-12 val. gali tapti normali. Ligonis visada b na s moningas, atsiranda dusulys. Ženkliai sumaž ja kraujo spaudimas. Susidaro didel s tamsiai violetin s d m s, primenan ios lavond mes. Intensyviai negydant ligonis gali mirti po 18-48 val. nuo pirm j simptom atsiradimo. Nuo šios MI formos mirštamumas siekia 40-60 %. Ši MI form b tina diagnozuoti nepra jus 12 val. nuo ligos pradžios. 17.1.3. L tin . Itin reta meningokokemijos forma. B dinga 39-40 C, ilgalaikis (nuo keli savai i iki keli m nesi ) bendras negalavimas, nestiprus galvos skausmas. Gali pasireikšti ir kiti simptomai – iaudulys, gerkl s skausmas, meningokokemijai b dingas b rimas.

17.2. Meningokokinis meningitas. Karš iuojama 38-39 C, daliai ligoni prieš tai pasireiškia maus nazofaringito požymiai. Ryškiausias požymis – labai stiprus galvos skausmas, kiti – apetito praradimas, pykinimas, v mimas. Padid ja odos jautrumas, taip pat jautrumas šviesai, ligonis tampa vangus, sutrinka miegas. Po 12-16 val. nuo ligos pradžios nustatomi meninginiai simptomai: sprando raumen rigidiškumas, Kernigo, Brudzinskio simptomai. Kraujyje did ja leukocitoz . Pulsas gali sul t ti, pakyla kraujo spaudimas. 70 % ligoni atsiranda p slelin . 17.3. Meningokokinis meningoencefalitas. B dinga sunki eiga. Baigiantis pirmai susirgimo dienai dažnai stipriai sutrinka s mon (soporas), gali pasireikšti regos ir klausos sutrikimai, kartais išsivysto traukuliai. Pra jus parai, ligoniui išsivysto meningitui b dinga poza – guli ant šono, sulenk s kojas ir atloš s galv . Taip pat galimi stipr s galvini nerv ir psichikos sutrikimai. 17.4. Mišri forma (meningokokemija ir meningitas). Apie 40 % ligoni po tipin s meningokokemijos išsivysto p lingas meningitas su jam b dingais požymiais. Meningokokinis meningitas 60-70 % ligoni pasireiškia kartu su meningokokemijos reiškiniais.

66

18. Retos formos: artritas, poliartritas, perikarditas, endokarditas, pneumonija, iridociklitas, uretritas. Šios formos išsivysto po trumpalaik s meningokokemijos. Kartais jos net nepastebimos. Dažniausios iš j – artritas arba poliartritas, kurie pažeidžia stambius s narius.

V. MENINGOKOKIN S INFEKCIJOS PRIEŠEPIDEMIN S PRIEMON S IR PROFILAKTIKA

19. MI priešepidemin s priemon s (ligonio izoliavimas, chemoprofilaktika, artim s lyt tur jusi asmen nustatymas, sveikatos b kl s steb jimas, aplinkos valymas) ir profilaktika (vakcinacija). 20. Ligonio izoliavimas. tarus arba nusta ius susirgim MI, asmuo izoliuojamas iki 24 val. nuo antibiotik vartojimo pradžios. Pra jus šiam laikotarpiui, asmuo tampa nepavojingas aplinkiniams. 20.1. bendrieji ir specialieji izoliavimo reikalavimai asmens sveikatos prieži ros staigose taikomi remiantis 2012 m. spalio 19 d. sakymu Nr. V – 946 „D l Lietuvos higienos normos HN 47 – 1: 2012 „Sveikatos prieži ros staigos. Infekcij kontrol s reikalavimai“ patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 124 – 6241) nuostatomis. 21. Chemoprofilaktika – antibiotikai, skiriami siekiant išvengti MI antrini atvej tarp imli infekcijai žmoni ir nutraukti infekcijos plitim . Chemoprofilaktika skiriama MI židiniuose artimai bendravusiems su ligoniu asmenims. Ji turi b ti prad ta kuo anks iau (ne v liau kaip per 7 paras po buvusio kontakto). 22. Artim s lyt tur jusi asmen grupei priklauso: 22.1. šeimos nariai; 22.2. asmenys, gyvenantys ir miegantys toje pa ioje patalpoje (kareivin se, internatuose ir kt.); 22.3. kiti asmenys, tur j artim kontakt (bu iniai, kontaktas su seil mis, valgymas iš bendr ind , naudojimasis susirgusiojo dant šepetuku, reanimacija, t.y. gaivinimas „burna burn “, intubacija ir kt.); 22.4. klas je – suolo draugai ir kiti artimai bendraujantys; 22.5. ikimokyklin je vaik ugdymo staigoje – artim kontakt tur j vaikai (visa grup ir kiti galimai tur j s lyt ) ir personalas. Jei per 4 savaites toje pa ioje grup je išaiškinamas antrasis atvejis, chemoprofilaktika rekomenduojama visiems t pa i grup lankantiems vaikams ir staigos personalui. 22.6. asmenys, keliav tuo pa iu l ktuvu kaip ir sergantysis. 23. D l chemoprofilaktikos paskyrimo artim s lyt tur jusius asmenis b tina nedelsiant nukreipti pas šeimos medicinos paslaugas teikiant gydytoj (šeimos gydytoj , vidaus lig ar vaik lig gydytoj ), prie kurio asmuo prisiraš s. Min tus asmenis, atliekant židini epidemiologin ištyrim , nukreipia (informuoja) visuomen s sveikatos centro specialistas. 24. Gerkl s ir nosiarykl s išskyr bakteriologiniai tyrimai s lyt tur jusiems asmenims n ra tikslingi ir nerekomenduojami. 25. Chemoprofilaktika neskiriama: 25.1. asmenims, kurie tur jo artim s lyt su sergan iuoju prieš 10 ar daugiau dien ; 25.2. gydymo staig darbuotojams (išskyrus atvejus, kai jie atliko ligonio reanimacij ir tur jo kontakt su jo nosiarykl s sekretu); 25.3. artimo s ly io netur jusiems klas s (ne suolo) draugams; 25.4. artimo s ly io netur jusiems bendradarbiams. 26. Steb jimas. Artim s lyt tur jusiems asmenims (arba j t vams) pateikiama trumpa informacija apie ankstyvuosius MI simptomus ir patariama 10 dien po paskutinio kontakto su sirgusiuoju steb ti sveikatos b kl (kasdien matuoti k no temperat r ). Prasid jus karš iavimui ar atsiradus kitiems b dingiems ligos požymiams (stipriam galvos skausmui, sprando sitempimui, v mimui, hemoraginiam odos b rimui) b tina nedelsiant kreiptis šeimos medicinos paslaugas teikiant gydytoj (šeimos gydytoj , vidaus lig ar vaik lig gydytoj ), prie kurio asmuo prisiraš s. 27. Aplinkos valymas. 27.1. MI aplinkos nukenksminimas asmens sveikatos prieži ros staigose atliekamas, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. sakymu Nr. V – 946 „D l Lietuvos higienos normos

67

HN 47 – 1: 2012 „Sveikatos prieži ros staigos. Infekcij kontrol s reikalavimai“ patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 124 – 6241). 27.2. MI aplinkos nukenksminimo gyvenamuosiuose b stuose, švietimo ir kitose institucijose metu vadovautis sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. sakymu Nr. V – 946 „D l pavojing ir ypa pavojing užkre iam j lig židini privalomojo aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 146 – 5336, 2010, Nr. 94 – 4974). 28. Vakcinacija. 28.1. Keliautoj skiepijimas. Lietuvoje meningokokin s vakcinos skiepijimas rekomenduojamas asmenims, vykstantiems didel s MI rizikos šalis. Lietuvoje galima pasiskiepyti polisacharidine vakcina nuo MI A ir C serologini grupi , bei konjuguotomis vakcinomis nuo MI A, C, W-135 ir Y bei C serologini grupi . 28.2. Rizikos grupi skiepijimas. Šioms grup ms priskiriami vaikai/paaugliai, asmenys sergantys l tin mis ligomis (turintiems funkcin ir anatomin asplenij (blužnies nebuvimas). Meningokokin vakcina nuo B grup s meningokok (rDNR, komponentin , absorbuota) Europos vaist agent roje registruota 2013 m. sausio 14 d.

VI. MENINGOKOKIN S INFEKCIJOS MIKROBIOLOGIN DIAGNOSTIKA 29. Tiriamoji medžiaga – nugaros smegen skystis, kraujas, nosiarykl s išskyros. 30. Meningokokin s infekcijos diagnostikos metodai: 30.1. Mikroskopinis tyrimas, tepin lis Gramo b du. Gram neigiam diplokok radimas. 30.1.1. Mikroskopu tiriami metileno m liu ir Gramo b du dažyti smegen skys io tepin liai. Matomi gramneigiami diplokokai. Gramo b du dažyto tepin lio mikroskopija: oksidaz s testu (gamina citochromo C oksidaz ), katalaz s testu (gamina superoksido dismutaz ), fermentiniu aktyvumu. 30.2. Mikrobiologinis tyrimas, pas lis. Išs jama ant Šokoladinio agaro. 30.2.1. Gauta tiriamoji medžiaga išs jama krauj bei Šokoladin agar (neselektyvi mitybin terp ) ir inkubuojama atmosferoje, turin ioje 5 % anglies dvideginio, esant 37 C temperat rai. Optimalios meningokok augimo s lygos: temperat ra 35 C – 37 C, 5 % anglies dvideginio atmosfera, pH intervalas 6,5 – 7,5. Meningokokai išauga per 48 valandas iškiliomis, blizgan iomis, nesukelian iomis hemoliz s, 1 – 5 mm kolonijomis. 30.2.2. Iš pas lio atliekami biocheminiai testai. Neisseria meningitidis biochemiškai mažai aktyvi, proteolizin s savyb s mažai išreikštos. Meningokokai fermentuoja gliukoz ir maltoz iki r gš i . Nugaros smegen skys io pas lio jautrumas apie 70 %. Jei prieš kraujo pa mim buvo vartoti antibakteriniai vaistai, kraujo kult ros pas lio jautrumas tik apie 5 %. Nosiarykl s pas lio jautrumas siekia 40 – 50 %. 30.3. Imunologinis tyrimo metodas (serogrup s nustatymas). 30.3.1. Serogrup ir serovaras nustatomas atliekant latekso agliutinacijos reakcij su savitaisiais serumais (stebima seroagliutinacijos reakcija). 30.4. Molekulinis tyrimo metodas 31. Atlikus serotipavim , nustatomas jautrumas antibakteriniams vaistams. Nustatoma penicilino minimali slopinamoji koncentracija (MSK), bei disk difuzijos metodu atliekamas antimikrobinis jautrumas šiems antibakteriniams vaistams: cefotaksimui, meropenemui, ciprofloksacinui, rifampicinui, chloramfenikoliui, trim/sulfametoksazoliui. Min tiems vaistams jautrumui nustatyti naudojama terp Mueller – Hintono agaras su 5 % avies krauju. 32. Atlikus tyrim , kult ra siun iama molekuliniam Neisseria meningitidis DNR patvirtinimui. Kult ra užšaldoma - 80 C temperat roje.

68

Naudota literat ra

1. A. Mickien , D. V lyvyt , K. Žagminas, M. V. Bareišien , A. Laiškonis ir E. Pukenyt Užkre iam j lig epidemiologijos pagrindai, LSMU Leidybos namai, Kaunas, 2012 m. 2. A. Ambrozaitis, Infekcini lig vadovas, Vaist žinios, Vilnius, 2010 m. 3. V. Usonis, Vakcinos ir skiepijimas, Homo liber, 2010 m. 4. Sergamumo užkre iamosiomis ligomis Lietuvoje 2011 m. apžvalga, ULAC, 2012 m. 5. Public health management of sporadic cases of invasive meningococcal disease and their contacts, ECDC guidance, 2010 m. http://www.ecdc.europa.eu/en/publications/Publications/1010_GUI_Meningococcal_guidance.pdf 6. Prevention and control of meningococcal disease: recommendations of the Advisory Committee on immunization practices (ACIP), CDC, 2013 m. http://www.cdc.gov/mmwr/preview/mmwrhtml/rr6202a1.htm?s_cid=rr6202a1_w 7. Meningococcal disease in other countries, Clinical information, CDC. http://www.cdc.gov/meningococcal/global.html. 8. Meningococcal disease – Chapter 3 – Yellow book, Traveler‘s health, 2012, CDC. http://wwwnc.cdc.gov/travel/yellowbook/2012/chapter-3-infectious-diseases-related-to-travel/meningococcal-disease.

69


LIETUVOS PROFILAKTIN S DEZINFEKCIJOS MONI ASOCIACIJA

Užkr stumo kenk jais nustatymo

ir kenk j naikinimo

efektyvumo vertinimo metodin s

rekomendacijos

VILNIUS2013

70

Vykdydamas Sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. sausio 8 d. pavedim Nr. (10.2.3.4-194) 10-165 ir atsižvelgdamas užkr stumo kenk jais nusta-tymo ir kenk j naikinimo speci k ir taikymo srit , Užkre iam j lig ir AIDS centras kartu su Lietuvos pro laktin s dezinfekcijos moni asociacija paren-g metodines rekomendacijas, kurios yra skirtos pro laktini dezinfekcijos moni specialistams, organizuojantiems ir atliekantiems privalom j pro- laktin aplinkos kenksmingumo pašalinim (dezin-

fekcij , dezinsekcij , deratizacij ) mon se, staigo-se, organizacijose bei kituose objektuose.

Metodines rekomendacijas pareng :Jonas Antanavi ius, Albina Dlugoborskien Vyriausiasis redaktorius prof. dr. S. aplinskas

ISSN 2029–8617

71

Turinys

I. Bendrosios nuostatos ....................................... 4

II. Užkr stumo nariuotakojais nustatymo ir dezinsekcijos efektyvumo vertinimo metodai ..................................................................... 4

III. Užkr stumo graužikais nustatymo ir deratizacijos efektyvumo vertinimo metodai .............................................. 5

72

1. Metodin s rekomendacijos nustato ken-k j (toliau – graužik ir nariuotakoj ), platinan i užkre iam sias ligas, nustatymo, j naikinimo (toliau – dezinsekcijos, deratizacijos) efektyvumo vertinimo tvark .

2. Objekto užkr stum graužikais ir nariuo-takojais nustato bei dezinsekcijos, deratizacijos efektyvum vertina licencijuoti asmenys, atlie-kantys dezinsekcij , deratizacij .

3. Graužik ir nariuotakoj dezinsekcijos, de-ratizacijos efektyvumas turi b ti vertintas visose mon se, staigose ir organizacijose, kuriose atlikti

dezinsekcijos, deratizacijos darbai.

4. Šiose rekomendacijose vartojamos (de-zinsekcijos, deratizacijos) s vokos atitinka Lietu-vos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. balandžio 7 d. sakyme Nr. V-327 „D l Lietuvos higienos normos HN 90:2011 „Dezinfekcijos, dezin-sekcijos ir deratizacijos bendrieji saugos reikalavi-mai“ patvirtinimo (Žin., 2011, Nr. 45-2113) vartoja-mas s vokas.

5. Kituose teis s aktuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos minis-tro sakymais, gali b ti nustatyti ir kiti dezinfek-cijos, dezinsekcijos ir deratizacijos veiklai taikomi reikalavimai, tokiais atvejais b tina vadovautis jais.

1. Objekto užkr stumas nariuotakojais nu-statomas naudojant gaudykles, lipn popieri (du vienetai 10 m2 plotui).

2. Lipnios gaudykl s sunumeruojamos ir lai-komos par . Po paros jos patikrinamos ir surenka-mos. Kiekvienomis gaudykl mis sugauti nariuota-kojai suskai iuojami, nariuotakoj skai ius dalija-mas iš lipni gaudykli skai iaus.

3. Objektas laikomas labai užkr stu, jeigu per par randama prilipus 10 ir daugiau nariuotakoj . Mažai užkr stu – jeigu per par randama prilipus mažiau kaip 10 nariuotakoj .

4. Nariuotakoj – tarakon , rud j namini skruzdži , blaki – dezinsekcijos efektyvumas ver-tinamas po 7–14 par , naudojant jaukus, vairias gaudykles, lipn popieri , juost (du vienetai 10 m2 plotui).

5. Nariuotakoj – tarakon , rud j namini skruzdži , blaki – dezinsekcija laikoma efektyvia, kai ant lipni gaudykli n ra prilipusi min t na-riuotakoj . Dezinsekcija laikoma neefektyvia, kai ant lipni gaudykli yra prilipusiu nariuotakoj .

II. Užkr stumo nariuotakojais nustatymo Ir dezinsekcijos efektyvumo vertinimo

metodai

I. Bendrosios nuostatos

73

6. Blus dezinsekcijos efektyvumas vertina-mas po 3–5 par , atlikus dezinsekcij .

7. Blus dezinsekcija laikoma efektyvia, jeigu kontrolini patikrinim metu ant lipni gaudykli (du vienetai 10 m2) nerandama gyv blus .

8. Musi dezinsekcijos efektyvumui vertinti naudojamas lipnaus popieriaus, juosta (20 m2 plo-tui skiriama viena juosta).

9. Musi dezinsekcijos efektyvumas vertina-mas po 1 paros, atlikus dezinsekcij .

10. Musi dezinsekcija laikoma efektyvia, kai n ra prilipusios ar skraidan ios nei vienos mus s.

11. Dezinsekcija laikoma neefektyvia, kai ant vienos juostos ar lapo yra prilipusios 1–2 mus s.

12. Uod dezinsekcijos r siuose efektyvumas vertinamas pra jus 5–7 paroms po dezinsekcijos, naudojant kiuvet arba entomologin lerv su-rinkimo tinklel vandenyje besiveisian i vairi

išsivystymo stadij (lerv , l liuki skai ius vie-name m ginyje) uod surinkimui ir suskai iuo-jant suaugusius uodus 1 m2 patalp paviršiuje (ant sien , lub ).

13. Uod dezinsekcija r siuose laikoma efek-tyvia, jeigu r syje išsiliejusiame vandenyje neran-dama lerv ir/ar l liuki bei suaugusi uod , ir neefektyvia, jeigu r syje išsiliejusiame vandenyje randama lerv ir/ar l liuki bei daugiau nei 1 suau-g s uodas.

14. Aruodini nariuotakoj dezinsekcijos efek-tyvumo vertinimui naudojamas lipnaus popie-riaus – juosta (20 m2 plotui skiriama viena juosta).

15. Aruodini nariuotakoj dezinsekcijos efek-tyvumas tuš iuose sand liuose vertinamas po 1–2 par , atlikus dezinsekcij .

16. Aruodini nariuotakoj dezinsekcija laiko-ma efektyvia, kai n ra prilipusi nariuotakoj , ir neefektyvia – kai yra prilip s nors vienas nariuo-takojis.

1. Objekt , kuriame steb jimo metu randa-ma graužik , reikia tikrinti 2–4 kartus per m nes . Kai graužik nebeaptinkama, objektas tikrinamas 1 kart per m nes .

2. Objekto užkr stumas graužikais nustato-mas pagal sugaut graužik skai i 1000 m2.

3. Gaudykl s žiurk ms išd stomos kas 20 m2, pel ms – kas 10 m2. Po trij dien tikrinamos visos gaudykl s, surenkami graužikai ir vertinamas objekto užkr stumas.

4. Objektas laikomas labai užkr stu, jei ran-dama 1 ir daugiau graužik 1000 m2, ir mažai užkr s-tu, jei randama mažiau negu 1 graužikas 1000 m2.

5. Deratizacijos efektyvumas vertinamas pra jus 7–14 par nuo deratizacijos chemin mis, mechanin mis, zin mis ar kt. priemon mis (sp s-tais, klijin mis gaudykl mis, kontrolin mis aikšte-l mis ir kt.) darb .

6. Deratizacija laikoma efektyvia, kai nema-tyti graužik ir j buvimo ženkl , n ra pažeist (apgraužt ) produkt , n ra p dsak kontrolin se aikštel se, ekskrement , graužimo žymi , nauj land , nepaliesti jaukai.

7. Deratizacija laikoma neefektyvia, kai ap-tinkama švieži išmat , nauj p dsak kontrolin -se aikštel se, graužimo žymi , yra paliest jauk arba pasteb ta graužik .

III. Užkr stumo graužikais nustatymo

ir deratizacijos efektyvumo vertinimo metodai

74

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ IR AIDS CENTRAS

Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2012 m. apžvalga

75

Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis

Lietuvoje 2012 m. apžvalga

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ IR AIDS CENTRAS

Vilnius2013 m.

76

Leidinio sudarytojai:A.BelskijI.ČaplinskienėE.DavidavičienėR.LiausėdienėD.RazmuvienėJ.TamkevičiūtėG.Zagrebnevienė

Kalbos redaktorėR.Samukienė

Vyriausiasis redaktorius prof. dr. S.Čaplinskas

ISSN 2345-0606 © Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, 2013

77

. . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2012 m. apžvalga Pratarmė

Pastaraisiais metais Lietuvos gyventojų sergamumas užkrečiamosiomis ligomis auga ir kasmet sudaro apie penktadalį visų užregistruotų susirgimų. Infekcinių ligų našta gali pasirodyti gerokai sunkesnė, atsižvelgiant į tai, kad dalies mirčių nuo vėžio, kraujo apytakos, kvėpavimo ar virškinimo sistemų

sutrikimo priežastis yra infekcinės ligos1. 2012 m. 98 proc. sergančiųjų užkrečiamosiomis ligomis sudarė darbingo amžiaus žmonės ir vaikai, tai yra

didžiulė našta valstybės ekonomikai (nedarbingumas sergant suaugusiems, prižiūrint sergančius vaikus, nere-tai ir sumažėjęs darbingumas, blogesnė gyvenimo kokybė). Daugelio užkrečiamųjų ligų būtų galima išvengti, jeigu būtų skiriamas pakankamas dėmesys jų pirminei ir antrinei profi laktikai. Žmonės tampa kosmopolitiški, vyksta demografi niai ir elgesio pokyčiai, silpnėja imuninė sistema, vystosi mikrobų prisitaikymas, to pasekoje Europa išgyvena užmirštų užkrečiamųjų ligų „renesanso“ bei naujai atsirandančių ligų plitimo laikotarpį.

Pasaulio sveikatos organizacija įspėja, kad pastaruoju metu kur kas greičiau nei anksčiau plinta dauge-lis infekcinių ligų – užkrečiamosioms ligoms plisti sienų nėra, tad jų pavojus darosi vis aktualesnis. Iki šiol jos išlieka viena pagrindinių mirtingumo priežasčių tiek ekonomiškai išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse, tačiau daugelio jų galima išvengti arba sumažinti jų žalą, jei yra tinkamai pasirengta. Kontroliuo-jant užkrečiamąsias ligas, pagerinama visuomenės gyvenimo kokybė, sutaupoma lėšų kitoms sveikatos priežiūros sritims. Profi laktika, kaip asmens apsaugos ir ligų kontrolės visuomenėje priemonė, yra veiksminga tik tada, kai šiai sričiai didelį dėmesį skiria ne tik medicinos darbuotojai, bet ir sveikatos politikai, žiniasklaida ir piliečiai. Visuomenės sveikatos politikos tikslas – užtikrinti veiksmingą ligų profi laktiką ir kontrolę, sveika-tos raštingumo lygio kėlimą - gyventojų informavimą ir švietimą ligų prevencijos klausimais. Atsižvelgiant į užkrečiamųjų ligų aktualumą visuomenės sveikatai, būtina užtikrinti tinkamą informacijos sklaidą. Itin svarbu bendradarbiauti su kitų šalių kolegomis bei tarptautinėmis institucijomis ir taip gauti naujos informacijos ir patirties apie užkrečiamąsias ligas bei operatyviai reaguoti į grėsmes.

Nuo 2010 m. pradžios Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centre (toliau – ULAC) pradėjo veikti Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinė sistema (toliau – IS). IS nuostatai reglamentuoja jos steigimo pagrindą, objektą, tikslus, funkcijas, organizacinę, informacinę ir funkcinę struktūras, kaupiamų duomenų šaltinius, tvarkymą ir naudojimą, reikalavimus duomenų saugai ir kt. IS apima dviejų lygmenų (nacionalinio ir teritorinių visuomenės sveikatos centrų bei asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų mikrobio-logijos laboratorijų) duomenis ir informaciją. IS valdytojas ir tvarkytojas yra ULAC. IS renkami ir kaupiami individualūs užkrečiamųjų ligų atvejai, kuriuos suveda teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų dar-buotojai. ULAC specialistai vykdo IS duomenų stebėseną, vertina, analizuoja ir informuoja visuomenę, sveika-tos priežiūros ir politikos atstovus apie užkrečiamųjų ligų epidemiologinę situaciją šalyje. Taip pat kiekvieną mėnesį ir kasmet ULAC specialistai parengia statistinės ataskaitos formą Nr. 4 - Sveikata, mėnesinė, metinė „Sergamumas užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje“, kuri talpinama ULAC tinklalapyje adresu www.ulac.lt. Taip pat IS sistemoje kaupiami ir analizuojami 19 asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų laboratorijose išskirtų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų duomenys.

3

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––1 World Health Organization. Removing obstacles to healthy development. www.ho.int/infectious-disease-report/index-rpt99.html, 1999 m. birželis.

78

4 S E R G A M U M O U Ž K R E Č I A M O S I O M I S L I G O M I S

LR sveikatos apsaugos ministro įsakymai reglamentuojantys užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų duomenų ir informacijos kaupimą:

LR sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymas Nr. 515 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apskaitos ir atskaitomybės tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 103-2972);

LR sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 673 „Dėl privalomojo epidemiolog-inio registravimo, privalomojo informacijos apie epidemiologinio registravimo objektus turinio ir informacijos privalomojo perdavimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 12-444);

LR sveikatos apsaugos ministro 2005 vasario 10 d. įsakymas Nr. V-109 „Dėl užkrečiamųjų ligų statistinių ataskaitos ir apskaitos formų patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 24-772);

LR sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. V-19 „Dėl Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos ir Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 10-366; 2010, Nr. 53-2615);

LR sveikatos apsaugos ministro 2008 m. rugpjūčio 13 d. įsakymas Nr. V-789 „Dėl Europos Komisijos 2008 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 2008/426 EB pakeistų Europos Komisijos sprendimo 2002/253/EB priede pateiktų užkrečiamųjų ligų (atvejų) apibrėžčių patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 97-3759);

LR sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakymas Nr. V-414 „Dėl pranešimų apie užkrečiamąsias ligas ir jų sukėlėjus formų patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 68-2777).

Lietuvoje teisės aktų nustatyta tvarka privalomai registruojamos 82 užkrečiamosios ligos. IS užkrečiamosios ligos skirstomos į 8 ligų grupes:

1. per orą plintančių užkrečiamųjų ligų ir ligų, kurių išvengiama skiepijant;2. per maistą ir vandenį plintančių užkrečiamųjų ligų ir ligų, kuriomis užsikrečiama per aplinką;3. per kraują ar kitą biologinę medžiagą plintančių infekcijų, virusinių hepatitų B, C, D; 4. lytiškai plintančių infekcijų, ŽIV nešiojimo ir ŽIV ligos;5. zoonozes;6. ypač pavojingas įvežtines ir retas užkrečiamąsias ligas;7. kūno dangų infekcijas ir parazitozes;8. tuberkuliozės.

Šio leidinio tikslas – informuoti visuomenę, sveikatos priežiūros specialistus bei politikus apie užkrečiamųjų ligų epidemiologinę situaciją šalyje. Leidinio turinys sudarytas, atsižvelgiant į registruojamų užkrečiamųjų ligų grupes, jų plitimo būdus ir aktualumą Lietuvoje. Kiekvieno skyriaus pradžioje aprašyta trumpa ligų apžvalga (įvadas, sergamumo dinamika). Kitą skyriaus dalį sudaro detali ligų epidemiologinė analizė su grafi kais, paveikslais, lentelėmis ir diagramomis.

79

5 L I E T U V O J E 2 0 1 2 M E T A I S A P Ž V A L G A

. . . . . . . . . . . . . . . . . .

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2012 m. apžvalga Turinys

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 32

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18. . . . . . . . . . . . 19

. . . . . . . . . . . . . . . . . 20. . . 21

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 21 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 22

. . . . . . . . . . . 22. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 25

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 25 . . . . . . . . . . . . . . 26

. . . . . . . . . . . . . . . 27. . . . . . . . . . . . . . . . 29

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31

. . . . . . 19

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 19

PRATARMĖLeidinyje aprašytų ligų santraukos1. SERGAMUMO BAKTERINĖMIS IR VIRUSINĖMIS ŽARNYNO INFEKCINĖMIS LIGOMIS EPIDEMIOLOGINĖ 2012 m. APŽVALGA1.1. Įvadas. Sergamumo dinamika1.2. Sergamumas bakterinėmis žarnyno infekcijomis1.2.1. Sergamumas bakterinėmis žarnyno infekcijomis apskrityse1.2.2. Sergamumas bakterinėmis žarnyno infekcijomis amžiaus grupėse1.2.3. Sergamumas bakterinėmis žarnyno infekcijomis pagal mėnesius1.2.4. Užsikrėtimo bakterinėmis žarnyno infekcijomis vieta 1.2.5. Pagrindiniai bakterinių žarnyno infekcijų rizikos veiksniai1.3. Sergamumas virusinėmis žarnyno infekcinėmis ligomis1.3.1. Sergamumo virusinėmis žarnyno infekcijomis tendencija1.3.2. Sergamumas virusinėmis žarnyno infekcijomis apskrityse1.3.3. Sergamumas virusinėmis žarnyno infekcijomis pagal mėnesius1.3.4. Sergamumas virusinėmis žarnyno infekcijomis amžiaus grupėse1.3.5. Užsikrėtimo virusinėmis žarnyno infekcijomis vieta1.4. Išvados BAKTERINIŲ IR VIRUSINIŲ ŽARNYNO INFEKCIJŲ EPIDEMIOLOGINĖS APŽVALGOS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. Užregistruotų ūmių žarnyno infekcinių ligų (A01-05, A08, A09) skaičius ir sergamumo rodiklis 2002-2012 m. 2 lentelė. Sergamumas žarnyno infekcinėmis ligomis 2011-2012 m. 3 lentelė. Žarnyno infekcinių ligų struktūra ir hospitalizuotų ligonių dalis 2012 m. 4 lentelė. Žarnyno infekcinių ligų lyginamosios dalies pokyčiai 2007-2012 m. 5 lentelė. Sergamumas bakterijų sukeltomis žarnyno infekcijomis pagal apskritis 2012 m. 6 lentelė. Sergamumo salmonelioze tendencija apskrityse 2007-2012 m. 7 lentelė. Sergamumo šigelioze tendencija apskrityse 2007-2012 metais. 8 lentelė. Sergamumo kampilobakterioze tendencija apskrityse 2007-2012 metais 9 lentelė. Sergamumo jersinioze tendencija apskrityse 2007-2012 metais 10 lentelė. Sergamumo bakterijų sukeltomis žarnyno infekcijomis, nepatikslintomis tendencija apskrityse 2007-2012 metais 11 lentelė. Sergamumas bakterijų sukeltomis žarnyno infekcijomis pagal lytį ir gyvenamąją vietą 2012 m. 12 lentelė. Sergamumas bakterijų sukeltomis žarnyno infekcijomis pagal amžiaus grupes 2012 m. 13 lentelė. Bakterinių žarnyno infekcijų atvejai pagal mėnesius 2012 m. 14 lentelė. Užsikrėtimo bakterijų sukeltomis žarnyno infekcijomis vieta 2012 m. 15 lentelė. Pagrindiniai žarnyno infekcinių ligų plitimo rizikos veiksniai 2012 m. 16 lentelė. Sergamumas rotavirusiniu enteritu mieste ir kaime 2011 ir 2012 m. 17 lentelė. Sergamumas žarnyno infekcijomis amžiaus grupėse 2012 m. 18 lentelė. Užsikrėtimo rotavirusiniu enteritu vieta 2012 m. 1 pav. Lietuvos gyventojų sergamumas žarnyno infekcinėmis ligomis 2001-2012 m. 2 pav. Lietuvos gyventojų sergamumo žarnyno infekcinėmis ligomis tendencijos 1996-2012 m.

80


3 pav. Žarnyno infekcinių ligų etiologinė struktūra 2012 m. 4 pav. Sergamumas BŽI amžiaus grupėse 2012 m. 5 pav. Bakterijų sukeltų žarnyno infekcijų sezoniškumas 2012 m. 6 pav. Sergamumo rotavirusiniu enteritu tendencija Lietuvoje 1994-2012 m. 7 pav. Norwalk veiksnio sukeltos infekcijos Lietuvoje tendencija 2005- 2012 m. 8 pav. Sergamumo nepatikslintomis VŽI tendencija 2001-2012 m. 9 pav. Sergamumas rotavirusiniu enteritu apskrityse 2012 m. 10 pav. Sergamumas norovirusine infekcija apskrityse 2012 m. 11 pav. Sergamumas nepatikslintomis VŽI apskrityse 2012 m. 12 pav. Sergamumo virusinėmis žarnyno infekcijomis sezoniškumas 2012 m. 13 pav. Sergamumas rotavirusiniu enteritu pagal mėnesius 2012 m.2. PER MAISTĄ PLINTANČIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROTRŪKIŲ 2012 m. APŽVALGA2.1. Įvadas2.2. Protrūkių tendencija2.3. 2012 m. protrūkių tyrimo rezultatai2.3.1. Protrūkių etiologija ir skaičius, atvejų juose skaičius pagal sukėlėją2.3.2. Protrūkių paplitimas pagal apskritis2.3.3. Protrūkiai pagal etiologiją ir išplitimą židiniuose2.3.4. Protrūkių etiologija ir struktūra pagal maisto vartojimo ar užsikrėtimo vietą2.3.5. Protrūkiai pagal susirgusių asmenų skaičių židiniuose2.3.6. Pagrindiniai protrūkių rizikos veiksniai2.3.7. Svarbūs išplitę protrūkiai2.4. Išvados PER MAISTĄ PLINTANČIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROTRŪKIŲ APŽVALGOS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. Protrūkių ir atvejų juose skaičius pagal sukėlėją 2011 m. ir 2012 m. 2 lentelė. Maistu plintančių infekcijų protrūkių židinių etiologija ir pobūdis 2012 m. 3 lentelė. Protrūkių vieta ir etiologija 2012 m. 4 lentelė. Protrūkių ir žmonių atvejų skaičius protrūkiuose pagal kilimo vietą 2012 m. 5 lentelė. Protrūkių etiologija ir rizikos veiksniai 2012 m. 1 pav. Užregistruotų protrūkių skaičius pagal sukėlėjus 2011 ir 2012 m. 2 pav. Žarnyno infekcinių ligų protrūkių struktūra pagal sukėlėją 2012 m. 3 pav. Protrūkių skaičius 2012 m. pagal apskritis 4 pav. Protrūkių struktūra pagal žmonių užsikrėtimo vietą 2012 m. 5 pav. Protrūkiai pagal susirgusių asmenų skaičių židiniuose 2012 m.3. SERGAMUMO VIRUSINIU HEPATITU A 2012 m. APŽVALGA3.1. Įvadas. Sergamumas virusiniu hepatitu A3.2. Virusinio hepatito A lyginamoji dalis visų hepatitų struktūroje 2006-2012 m.3.3. Sergamumo virusiniu hepatitu A dinamika Lietuvoje 1999 – 2012 m.3.4. Miesto ir kaimo gyventojų sergamumas virusiniu hepatitu A 2011 m. ir 2012 m.3.5. Sergamumo virusiniu hepatitu A sezoniškumas 2011 m. ir 2012 m.3.6. Sergamumas virusiniu hepatitu A pagal administracines teritorijas3.7. Sergamumas pagal amžiaus grupes 2011 m. ir 2012 m.3.8. Užsikrėtimo virusiniu hepatitu A vieta 2012 m.3.9. Virusinio hepatito A židiniškumas 2012 m.3.10. Išvados SERGAMUMO VIRUSINIU HEPATITU A APŽVALGOS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. Virusinių hepatitų struktūra Lietuvoje 2006 – 2012 m. 2 lentelė. Miesto ir kaimo gyventojų sergamumas 2011 ir 2012 m. 3 lentelė. Sergamumo VHA pasiskirstymas pagal mėnesius (2011-2012 m.) 4 lentelė. VHA atvejai pagal amžiaus grupes 2011 ir 2012 m. 5 lentelė. VHA protrūkių ir žmonių atvejų skaičius protrūkiuose 2012 m. 1 pav. Virusinių hepatitų struktūra 2012 m. 2 pav. Sergamumo VHA dinamika 1999-2012 m. 3 pav. Miesto ir kaimo gyventojų sergamumas 2011 ir 2012 m. 4 pav. Sergamumo VHA sezoniškumas 2012 m. 5 pav. Sergamumas VHA pagal apskritis 2012 m. 6 pav. VHA atvejai pagal amžiaus grupes 2011 ir 2012 m. 7 pav. VHA atvejai pagal užsikrėtimo vietą (ligonių apklausos duomenimis) 2012 m.4. ŽMONIŲ PARAZITINIŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖ 2012 M. APŽVALGA4.1. Sergamumo parazitinėmis ligomis bendra tendencija, struktūra ir pokyčiai4.2. Sergamumas enterobioze4.3. Sergamumas askaridoze

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28

. . . . . . . . . . . . . . . 28. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 28

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 29. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34 . . . . . . . . . . . . . . 35

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36 . . . . . . . . . . . 36

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 37 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 34

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 35

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 36

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 41 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 41

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 41 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 41

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 42 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 40 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 41

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 41

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 41 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 43 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 44

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45

81


4.4. Sergamumas trichocefalioze4.5. Sergamumas toksokaroze4.6. Sergamumas trichinelioze4.7. Kaspinuočių sukelti susirgimai4.7.1. Sergamumas echinokokoze4.8. Sergamumas toksoplazmoze4.9. Pirmuonių sukeltos žarnyno ligos4.9.1. Sergamumas giardiaze4.9.2. Sergamumas amebiaze4.9.3. Kitos žarnyno pirmuonių sukeltos ligos (kriptosporidiozė, nepatikslintos pirmuonių sukeltos žarnyno ligos)4.10. Maliarija4.11. Retos tropinės parazitinės ligos4.12. Išvados ŽMONIŲ PARAZITINIŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖS APŽVALGOS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. Duomenys apie žmonių sergamumą parazitinėmis ligomis 2011-2012 m. 2 lentelė. Sergamumo enterobioze rodiklis regionuose 2010-2012 m. 3 lentelė. Sergamumo askaridoze rodiklis regionuose 2010-2012 m. 4 lentelė. Sergamumo toksokaroze rodiklis regionuose 2010-2012 m. 5 lentelė. Kaspinuočių sukeltos invazijos 2003-2012 m. 6 lentelė. Sergamumo echinokokoze rodiklis regionuose 2010-2012 m. 7 lentelė. Sergamumo toksoplazmoze rodiklis regionuose 2010-2012 m. 8 lentelė. Sergamumo giardiaze rodiklis regionuose 2010-2012 m. 9 lentelė. Sergamumo amebiaze rodiklis regionuose 2010–2012 m. 1 pav. Parazitinių susirgimų procentinis pasiskirstymas 2012 m. 2 pav. Helmintozių procentinis pasiskirstymas 2012 m. 3 pav. Pirmuonių sukeltų parazitinių susirgimų procentinis pasiskirstymas 2012 m. 4 pav. Sergamumo enterobioze rodiklio kitimas 2003-2012 m. 5 pav. Sergamumo enterobioze rodiklis regionuose 2010-2012 m. 6 pav. Sergamumo enterobioze rodiklis pagal amžiaus grupes 2012 m. 7 pav. Sergamumo askaridoze rodiklio kitimas 2003–2012 m. 8 pav. Sergamumo askaridoze rodikliai regionuose 2010-2012 m. 9 pav. Sergamumo askaridoze rodiklis pagal amžiaus grupes 2012 m. 10 pav. Sergamumo trichocefalioze rodiklio kitimas 2003–2012 m. 11 pav. Sergamumo toksokaroze rodiklio kitimas 2003-2012 m. 12 pav. Sergamumo toksokaroze rodiklis regionuose 2010-2012 m. 13 pav. Sergamumo toksokaroze rodiklis pagal amžiaus grupes 2012 m. 14 pav. Sergamumo trichinelioze rodiklis ir užregistruotų židinių skaičius 2003-2012 m. 15 pav. Trichinelioze sergantys ligoniai pagal infekcijos šaltinį 2003-2012 m. 16 pav. Trichineliozės protrūkiai pagal infekcijos šaltinį 2003-2012 m. 17 pav. Sergamumo trichinelioze rodiklis pagal amžiaus grupes 2012 m. 18 pav. Sergamumo echinokokoze rodiklio kitimas 2003-2012 m. 19 pav. Sergamumo CE ir AE rodikliai 2004-2012 m. 20 pav. Echinokokozės sergamumo rodikliai regionuose 2010-2012 m. 21 pav. Sergamumo echinokokoze rodiklis pagal amžiaus grupes 2012 m. 22 pav. Sergamumo toksoplazmoze rodiklis 2003–2012 m. 23 pav. Sergamumas toksoplazmoze regionuose 2010-2012 m. 24 pav. Sergamumo toksoplazmoze rodiklis pagal amžiaus grupes 2012 m. 25 pav. Pirmuonių sukeltų žarnyno ligų procentinis pasiskirstymas 2012 m. 26 pav. Sergamumo giardiaze rodiklio kitimas 2003-2012 m. 27 pav. Sergamumo giardiaze rodiklis regionuose 2010-2012 m. 28 pav. Sergamumo giardiaze rodiklis pagal amžiaus grupes 2012 m. 29 pav. Sergamumo amebiaze rodiklio kitimas 2003-2012 m. 30 pav. Sergamumo amebiaze rodiklio kitimas regionuose 2010–2012 m. 31 pav. Sergamumo amebiaze rodiklis pagal amžiaus grupes 2012 m. 32 pav. Įvežtinės maliarijos atvejai Lietuvoje 2003-2012 m. 33 pav. Maliarijos atvejai, įvežti į Lietuvą, pagal sukėlėją, žemyną 2003-2012 m. 34 pav. Maliarijos atvejai pagal gyventojų grupes 2003-2012 m. 35 pav. Įvežtinės maliarijos atvejai pagal gyventojų grupes 2003-2012 m. 1 žemėlapis. Trichineliozės židiniai 2003-2012 m. 2 žemėlapis. Echinokokozės atvejai Lietuvoje 2003-2012 m.5. ŽMONIŲ KITŲ BAKTERINIŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖ 2012 m. APŽVALGA5.1. Sergamumas legionelioze5.2. Sergamumas listerioze

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 56 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 56

. . . . . . . . . . . . . . . . 43

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 44

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 44 . . . . . . . . . . . 44

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 44. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 44

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47

. . . . . . . . 48 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 48. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 50. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 54

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55. . . . . . . . . . . . . . . 55

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 55. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 56

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 49 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 51

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58

82


5.3. Tuliaremijos epidemiologinė situacija5.4. Leptospirozės epidemiologinė situacija5.5. Išvados ŽMONIŲ KITŲ BAKTERINIŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖS APŽVALGOS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. Susirgusių asmenų struktūra pagal lytį 2 lentelė. Sergamumas legionelioze Lietuvoje pagal apskritis 2012 m. 3 lentelė. Susirgimų legionelioze atvejai pagal amžiaus grupes 4 lentelė. Susirgusių asmenų struktūra pagal lytį 5 lentelė. Sergamumas listerioze Lietuvoje pagal regionus 2012 m. 6 lentelė. Susirgimų atvejai pagal amžiaus grupes 7 lentelė. Susirgusių asmenų struktūra pagal lytį 8 lentelė. Sergamumas leptospiroze Lietuvoje pagal regionus 2012 m. 9 lentelė. Susirgimų atvejai pagal amžiaus grupes 1 pav. Sergamumo legionelioze dinamika 2006-2012 m. 2 pav. Užsikrėtimo legionelioze vieta 3 pav. Sergamumo listerioze 2004-2012 m. dinamika 4 pav. Susirgusieji pagal socialinę grupę 5 pav. Sergamumo tuliaremija 2006-2012 m. dinamika 6 pav. Sergamumo leptospiroze 1998-2012 m. dinamika 7 pav. Susirgimų leptospiroze atvejai pagal mėnesius 8 pav. Susirgusieji pagal socialinę grupę 9 pav. Užsikrėtimo būdai6. SERGAMUMO ERKIŲ PLATINAMOMIS LIGOMIS 2012 m. APŽVALGA6.1. Įvadas. Sergamumo dinamika6.2. Sergamumas erkiniu encefalitu Lietuvoje 2012 m.6.2.1. Sergamumo erkiniu encefalitu dinamika6.2.2. Sergamumo erkiniu encefalitu sezoniškumas6.2.3. Geografinis sergamumo erkiniu encefalitu pasiskirstymas6.2.4. Sergamumas erkiniu encefalitu pagal amžiaus grupes6.2.5. Sergamumas erkiniu encefalitu pagal užsikrėtimą6.2.6. Sergamumas erkiniu encefalitu pagal gyvenamąją vietą6.2.7. Profilaktika6.3. Sergamumas Laimo liga 2012 m.6.3.1. Sergamumo Laimo liga geografinis pasiskirstymas6.3.2. Sergamumas Laimo liga pagal gyvenamąją vietą6.3.3. Sergamumas Laimo liga pagal lytį6.3.4. Sergamumas Laimo liga amžiaus grupėse6.3.5. Sergamumo Laimo liga sezoniškumas6.3.6. Laimo ligos laboratorinė diagnostika6.4. Išvados SERGAMUMO ERKIŲ PLATINAMOMIS LIGOMIS APŽVALGOS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. Sergamumas EE Lietuvoje 2011-2012 m. pagal gyvenamąją vietovę 2 lentelė. Sergamumo EE pasiskirstymas pagal mėnesius Lietuvoje 2012 m. 3 lentelė. Sergamumas EE Lietuvoje pagal apskritis 2012 m. 4 lentelė. Sergamumas EE Lietuvoje pagal gyventojų amžiaus grupes 2012 m. 5 lentelė. Gyventojų sergamumas pagal užsiėmimą 2012 m. 6 lentelė. Sergamumas EE Lietuvoje pagal gyvenamąją vietą 2012 m. 7 lentelė. Paskiepytų asmenų skaičius Lietuvoje 2012 m. 8 lentelė. Sergamumas LL tarp miesto ir kaimo gyventojų 2012 m. 9 lentelė. Sergamumas LL Lietuvoje pagal apskritis 2012 m. 10 lentelė. Sergamumas LL Lietuvoje pagal gyvenamąją vietą 2012 m. 11 lentelė. Sergamumas LL Lietuvoje pagal lytį 2012 m. 12 lentelė. Sergamumas LL Lietuvoje pagal gyventojų amžiaus grupes 2012 m. 13 lentelė. Sergamumas LL Lietuvoje pagal gyventojų užsiėmimą 2012 m. 14 lentelė. Sergamumo LL pasiskirstymas pagal mėnesius Lietuvoje 2012 m. 1 pav. Sergamumas EE 1995-2012 m. 2 pav. Sergamumas EE pagal mėnesius 3 pav. Sergamumas LL 1995-2012 m. 4 pav. Vidutinis susirgimų LL skaičius per dieną 2012 m.7. VAKCINOMIS VALDOMŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖS SITUACIJOS 2012 m. APŽVALGA7.1. Įvadas7.2. Vėjaraupių epidemiologinė situacija7.3. Kokliušo epidemiologinė situacija7.4. Difterijos epidemiologinė situacija

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 61

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 61 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 57

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 58

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 61 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 61

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 61 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 62

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 62. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 62

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 62 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 62 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 64

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 63

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 65 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73

83


7.5. Stabligės epidemiologinė situacija7.6. Epideminis parotitas7.7. Raudonukės epidemiologinė situacija7.8. Tymų epidemiologinė situacija7.9. Virusinio meningito epidemiologinė situacija7.10. Bakterinio meningito epidemiologinė situacija7.11. Meningokokinės infekcijos epidemiologinė situacija7.12. Pneumokokinės infekcijos epidemiologinė situacija7.13. Haemophilus influenzae infekcijos epidemiologinė situacija7.14. Pasiutligės epidemiologinė situacija7.14.1. Pasiutligės imunoprofilaktika7.14.2. Pasiutligės epizootinė situacija7.15. Išvados VAKCINOMIS VALDOMŲ LIGŲ EPIDEMIOLOGINĖS SITUACIJOS APŽVALGOS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. Sergamumo pokytis - didėjimo (maž.) koeficientas 2 lentelė. Sergančiųjų vėjaraupiais pasiskirstymas pagal lytį 2008-2012 m. 3 lentelė. Sergančiųjų vėjaraupiais pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietovę 2008-2012 m. 4 lentelė. Hospitalizuotųjų dėl vėjaraupių dalis 2008-2012 m. 5 lentelė. Sergamumo pokyčio - didėjimo (maž.) koeficientas (%) 2008-2012 m. 6 lentelė. Sergamumo kokliušu pasiskirstymas pagal administracines teritorijas 2012 m. 7 lentelė. Sergančiųjų kokliušu pasiskirstymas pagal lytį 2008-2012 m. 8 lentelė. Sergančiųjų kokliušu pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietovę 2008-2012 m. 9 lentelė. Hospitalizuotųjų dėl kokliušo dalis nuo visų sirgusiųjų 2008-2012 m. 10 lentelė. Sergamumo pokytis – didėjimo (maž.) koeficientas 11 lentelė. Sergamumas virusiniu meningitu pagal lytį 2005-2012 m. 12 lentelė. Sergamumo pokytis – didėjimo (maž.) koeficientas 13 lentelė. Sergamumas bakteriniu meningitu pagal lytį 2005-2012 m. 14 lentelė. Sergamumo pokytis – didėjimo (maž.) koeficientas 15 lentelė. Sergamumas meningokokine infekcija pagal lytį 2005-2012 m. 16 lentelė. Sergamumo pokytis – didėjimo (maž.) koeficientas 17 lentelė. Sergamumas pneumokokine infekcija pagal lytį 2005-2012 m. 18 lentelė. Sergamumo pokytis – didėjimo (maž.) koeficientas 1 pav. Daugiametė sergamumo vėjaraupiais dinamika 2003-2012 m. 2 pav. Vėjaraupių susirgimo atvejų pasiskirstymas pagal mėnesius 2012 m. 3 pav. Sergamumas vėjaraupiais pagal administracines teritorijas 2010-2012 m. 4 pav. Susirgimo vėjaraupiais atvejų pasiskirstymas amžiaus grupėse 2012 m. 5 pav. Sergamumo vėjaraupiais pasiskirstymas amžiaus grupėse 2010-2012 m. 6 pav. Daugiametė sergamumo kokliušu dinamika 2003-2012 m. 7 pav. Kokliušo susirgimo atvejų pasiskirstymas pagal mėnesius 2012 m. 8 pav. Sergamumo kokliušu pasiskirstymas amžiaus grupėse 2012 m. 9 pav. Sergamumo kokliušu pasiskirstymas amžiaus grupėse 2010-2012 m. 10 pav. Sergamumo kokliušu pasiskirstymas pagal skiepijimo būklę 2012 m. 11 pav. Sergančiųjų kokliušu pasiskirstymas pagal diagnozės patvirtinimą 2012 m. 12 pav. Daugiametė sergamumo difterija dinamika 2003-2012 m. 13 pav. Daugiametė sergamumo stablige dinamika 2003-2012 m. 14 pav. Daugiametė sergamumo epideminiu parotitu dinamika 2003-2012 m. 15 pav. Sergamumas epideminiu parotitu pagal administracines teritorijas 2012 m. 16 pav. Sergamumo epideminiu parotitu pasiskirstymas pagal lytį 2012 m. 17 pav. Daugiametė sergamumo raudonuke dinamika 2003-2012 m. 18 pav. Daugiametė sergamumo tymais dinamika 2003-2012 m. 19 pav. Daugiametė sergamumo virusiniu meningitu dinamika 2003 – 2012 m. 20 pav. Virusinio meningito atvejų pasiskirstymas pagal mėnesius 2012 m. 21 pav. Sergamumas virusiniu meningitu pagal administracines teritorijas 2012 m. 22 pav. Sergamumo virusiniu meningitu pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 2012 m. 23 pav. Daugiametė sergamumo bakteriniu meningitu dinamika 2003 – 2012 m. 24 pav. Bakterinio meningito atvejų pasiskirstymas pagal mėnesius 2012 m. 25 pav. Sergamumas bakteriniu meningitu pagal administracines teritorijas 2012 m. 26 pav. Sergamumo bakteriniu meningitu pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 2012 m. 27 pav. Daugiametė sergamumo meningokokine infekcija dinamika 2003 – 2012 m. 28 pav. Meningokokinės infekcijos atvejų pasiskirstymas pagal mėnesius 2012 m. 29 pav. Sergamumas meningokokine infekcija pagal administracines teritorijas 2012 m. 30 pav. Sergamumo meningokokine infekcija pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 2012 m. 31 pav. Daugiametė sergamumo pneumokokine infekcija dinamika 2003– 2012 m.

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 83

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 83

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 69

. . . . . . . 70 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70

. . . . . . . . . . . . . . . . . . 70 . . . . . . . . . 71

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72 . . . . . . . . . 72

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 77

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 78 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68. . . . . . . . . . . . . . . . . . 68

. . . . . . . . . . . . . . 69 . . . . . . . . . . . . . . . . 69. . . . . . . . . . . . . . . 69

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 71 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 72

. . . . . . . . . . . . 73. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73

. . . . . . . . . . . . . . . . . 74 . . . . . . . . . . . 74

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75 . . . . . . . . . . . . . . . . . 75

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 76 . . . . . . . . . . . . 76

. . . . . . . . 76 . . . . . . . . . . . . . . . 77

. . . . . . . . . . . . . . . . . . 77. . . . . . . . . . 77

. . . . . . 78 . . . . . . . . . . . 78

. . . . . . . . . . . . . 79 . . . . . . . 79 . . . . . . 79

. . . . . . . . . . . . 80

84


32 pav. Sergamumas pneumokokine infekcija pagal administracines teritorijas 2012 m. 33 pav. Sergamumo pneumokokine infekcija pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 2012 m. 34 pav. Daugiametė sergamumo Haemophilus influenzae infekcija dinamika 2003 – 2012 m. 35 pav. Nukentėjusių ir paskiepytų nuo pasiutligės žmonių atvejų dinamika 2002-2012 m. 36 pav. Nukentėjusių žmonių pasiskirstymas pagal juos sužalojusių gyvūnų rūšį 2005-2012 m. 37 pav. Žmonės, nukentėję nuo pasiutusių gyvūnų 38 pav. Nukentėjusių ir paskiepytų asmenų pasiskirstymas pagal apskritis8. SKIEPIJIMO APIMČIŲ IR NEPAGEIDAUJAMŲ REAKCIJŲ Į VAKCINAS SITUACIJOS 2012 m. APŽVALGA8.1. Įvadas8.2. Skiepijimo apimčių vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriaus vakcinomis apžvalga Lietuvoje 2012 m.8.3. Nepageidaujamų reakcijų į vakcinas situacijos apžvalga Lietuvoje 2012 m.8.4. Išvados SKIEPIJIMO APIMČIŲ IR NEPAGEIDAUJAMŲ REAKCIJŲ Į VAKCINAS SITUACIJOS APŽVALGOS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. Sunkios nepageidaujamos reakcijos į vakcinas (pagal PSO) 2012 m. 2 lentelė. Lengvos nepageidaujamos reakcijos į vakcinas (pagal PSO) 2012 m. 1 pav. Skiepijimų apimčių daugiametė dinamika 2003-2012 m. 2 pav. BCG (naujagimiai) skiepijimo apimčių tendencija 2003-2012 m. 3 pav. Hepatito B (naujagimiai) skiepijimo apimčių tendencija 2003-2012 m. 4 pav. Difterijos, stabligės, kokliušo (1 metai) skiepijimo apimčių tendencija 2003-2012 m. 5 pav. Poliomielito (1 metai) skiepijimo apimčių tendencija 2003-2012 m. 6 pav. Tymų, raudonukės, epideminio parotito (2 metai) skiepijimų apimčių tendencija 2003-2012 m. 7 pav. Nepageidaujamų reakcijų į vakcinas pasiskirstymas pagal administracines teritorijas 2012 m. 9. EPIDEMIOLOGINĖ 2012-2013 m. GRIPO SEZONO ANALIZĖ9.1. Įvadas9.2. 2013 m. ir ankstesniųjų gripo sezonų palyginimas9.3. Sezoninio gripo vakcinacija Lietuvoje 2012-2013 m.9.4. Rizikos grupėms priklausančių asmenų vakcinacija sezoninio gripo vakcina, įsigyta valstybės lėšomis9.5. Išvados EPIDEMIOLOGINĖS 2012 – 2013 m. GRIPO SEZONO ANALIZĖS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. Gripo ir ŪVKTI atvejų skaičius penkių gripo sezonų metu (absoliutūs skaičiai) 1 pav. Sergamumas gripu ir ŪVKTI Lietuvoje pastarųjų šešių sezonų laikotarpiu 2 pav. Hospitalizuotų dėl gripo asmenų skaičiaus palyginimas 2011-2012 m. ir 2012-2013 m. gripo sezonų metu 3 pav. Mirties atvejų nuo gripo pasiskirstymas pagal amžių 2009-2013 m. 4 pav. Administracinės teritorijos, kuriose 2012-2013 m. buvo paskelbta gripo epidemija 5 pav. Gripo viruso išskyrimo palyginimas 2010-2013 m. 6 pav. Sezoninio gripo vakcinacijos apimtys Lietuvoje, 2005 - 2013 m. 7 pav. Sezoninio gripo rizikos grupių vakcinacijos apimtys Lietuvoje, 2007-2013 m. 8 pav. ASPĮ apskrityse pasiskirstymas pagal panaudotos sezoninio gripo vakcinos kiekius 2012-2013 m. 9 pav. Sezoninio gripo vakcinos panaudojimas ASPĮ apskrityse 2012-2013 m. 10 pav. Sezoninio gripo rizikos grupių vakcinos panaudojimas pagal amžiaus grupes 2010-2013 m.10. SERGAMUMO VIRUSINIAIS HEPATITAIS B IR C 2012 m. APŽVALGA10.1. Virusinis hepatitas B10.2. Virusinis hepatitas C10.3. Išvados SERGAMUMO VIRUSINIAIS HEPATITAIS B IR C 2012 m. APŽVALGOS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. VHB ir VHC atvejai pagal amžiaus grupes 2011 ir 2012 m. 1 pav. Ūminio VHB ir ūminio VHC sergamumo tendencija Lietuvoje 1993 – 2012 m. 2 pav. VHB ir VHC atvejai pagal amžiaus grupes 2012 m.11. LYTIŠKAI PLINTANČIŲ INFEKCIJŲ 2012 m. EPIDEMIOLOGINĖS SITUACIJOS APŽVALGA11.1. Bendras sergamumas lytiškai plintančiomis infekcijomis11.2. Sifilio epidemiologinė situacija11.3. Gonorėjos epidemiologinė situacija11.4. Chlamidiozės epidemiologinė situacija11.5. ŽIV infekcijos epidemiologinė situacija

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 80

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 81 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 82 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 83

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 85

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 90

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 89 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 90

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 90 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 91

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 91 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 91 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 92

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 93 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 93

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 93 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 98 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 99

85


11.6. Sergamumas AIDS LYTIŠKAI PLINTANČIŲ INFEKCIJŲ 2012 m. EPIDEMIOLOGINĖS SITUACIJOS APŽVALGOS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. Sergamumas sifiliu pagal apskritis, 2009 – 2012 m. 2 lentelė. Užsikrėtusiųjų sifiliu pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 2012 m. 3 lentelė. Užsikrėtusiųjų sifiliu pasiskirstymas pagal galimą užsikrėtimo būdą 2012 m. 4 lentelė. Sergamumas gonorėja pagal apskritis, 2009 – 2012 m. 5 lentelė. Užsikrėtusiųjų gonorėja pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 2012 metais 6 lentelė. Užsikrėtusiųjų gonorėja pasiskirstymas pagal galimą užsikrėtimo būdą 2012 m. 7 lentelė. Sergamumas chlamidioze pagal apskritis, 2009 – 2012 m. 8 lentelė. Užsikrėtusiųjų chlamidioze asmenų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 2012 m. 9 lentelė. Sergamumas ŽIV infekcija pagal apskritis, 2009 – 2012 m. 10 lentelė. Užsikrėtusiųjų ŽIV pasiskirstymas pagal amžiaus grupes 2012 m. 11 lentelė. 2012 metais susirgusiųjų AIDS pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą 1 pav. Sergamumas sifiliu, gonorėja, chlamidioze, ŽIV infekcija Lietuvoje, 2008-2012 m.12. TUBERKULIOZĖS 2012 m. EPIDEMIOLOGINĖS SITUACIJOS APŽVALGA12.1. Ligotumas tuberkulioze12.2. Sergamumas tuberkulioze12.3. ŽIV ir tuberkuliozė12.4. Apibendrinančios išvados TUBERKULIOZĖS 2012 m. EPIDEMIOLOGINĖS SITUACIJOS APŽVALGOS LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. Naujų plaučių TB atvejų gydymo rezultatai Lietuvoje (be dauginio atsparumo vaistams) 2 lentelė. Naujų plaučių DAV-TB atvejų gydymo rezultatai Lietuvoje 1 pav. Ligotumas tuberkulioze Lietuvoje 2 pav. Sergamumas tuberkulioze Lietuvoje, nauji atvejai ir recidyvai 3 pav. Sergamumas plaučių tuberkulioze Lietuvoje, nauji atvejai 4 pav. Sergamumas plaučių tuberkulioze Lietuvoje, nauji atvejai ir recidyvai 5 pav. Sergamumas plaučių tuberkulioze Lietuvoje – esama tendencija ir tendencija, kuri būtina pasiekti Tūkstantmečio tikslą 6 pav. Mirtingumas ir mirčių atvejų skaičius nuo tuberkuliozės Lietuvoje 7 pav. Vaikų sergamumas tuberkulioze Lietuvoje 8 pav. Dauginio atsparumo vaistams tuberkuliozės (DAV-TB) paplitimas Lietuvoje13. SERGAMUMAS UŽKREČIAMOSIOMIS LIGOMIS14. INFORMACIJA APIE UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ SUKĖLĖJUS, SUKAUPTA UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ IR JŲ SUKĖLĖJŲ VALSTYBĖS INFORMACINĖJE SISTEMOJE 2012 m. INFORMACIJOS APIE UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ SUKĖLĖJUS, SUKAUPTUS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ IR JŲ SUKĖLĖJŲ VALSTYBĖS INFORMACINĖJE SISTEMOJE 2012 m., LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS 1 lentelė. S. enteritidis jautrumas antimikrobiniams vaistams, nustatytas 2012 m. 2 lentelė. S. typhimurium jautrumas antimikrobiniams vaistams, nustatytas 2012 m. 3 lentelė. Rūšinis Campylobacter spp. pasiskirstymas Lietuvoje 2012 m. 4 lentelė. Y. enterocolitica serotipai ir biotipai, išauginti 2012 m. 5 lentelė. Leptospira spp. serotipai, nustatyti 2012 m. 1 pav. Campylobacter spp. Salmonella spp., Shigella spp. ir Yersinia spp. mikroorganizmai užregistruoti Lietuvoje 2001-2012 m. 2 pav. Žarnyno infekcijų sukėlėjų, išaugintų iš klinikinių mėginių struktūra 2012 m. 3 pav. S. enteritidis, S. typhimurium ir S. infantis mikroorganizmai užregistruoti Lietuvoje 2002-2012 m. 4 pav. Kampilobakterijos užregistruotos Lietuvoje 2002-2012 m. 5 pav. Sh. flexneri ir Sh. sonnei, užregistruotos Lietuvoje 2001-2012 m.PRIEDAS 1 lentelė. 2 lentelė. 3 lentelė. 4 lentelė. 5 lentelė. 6 lentelė. 7 lentelė.BENDROSIOS IŠVADOSLeidinio sutrumpinimų sąrašas SUMMARIES GENERAL CONCLUSIONS

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 101

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 94 . . . . . . . . . . . . . 94

. . . . . 95 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 96

. . . . . 96 . . 97

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 98 . . 98

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 100. . . . . . . . . . . . . . . . 100

. . . . . . . . . . 101

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 93 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 107 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 108

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 107

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 108. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 105

. . . . . . . . . . . 106

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106 . . . . . . . . . . . . . . 106

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106 . . . . . 107

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 109

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114

. . . . . . . . 115 . . . . . 115

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . 116 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 116

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 117

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114 . . . . . 115

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 116 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 116

. . . . . . . . . . . . . . . . 117 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 119

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 119. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 120 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 121 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 122 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 123 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 124 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 125

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 127. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 127

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 128. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 135

86


. . .

. . .

. . .

. . .

. . .

. . .

.

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .

Sergamumas užkrečiamosiomis ligomis 2012 m.

N uo 2011 m. pradžios Lietuvoje veikia Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinė sistema (toliau – IS) Lietuvoje teisės aktų nustatyta tvarka privalomai registruojamos 82 užkrečiamosios ligos. IS renkami ir kaupiami individualūs užkrečiamųjų ligų atvejai, kuriuos suveda teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai. Lietuvos gyventojų sergamumo struktūroje sergamumas užkrečiamomis ligomis sudaro apie 20 % visų šalyje užregistruotų

ligų. 2012 m. IS buvo užregistruotos 680 240 užkrečiamosios ligos, kurių sergamumo struktūroje didžiausią dalį, t.y. 93,73 % sudarė sergamumas oro lašeliniu keliu plintančios infekcijos iš kurių 91 % – sergamumas ūmiomis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis ir gripu. Likusią sergamumo struktūros dalį sudarė: žarnyno infekcinės ligos - 2,72 % , parazitinės ligos - 1,83 %, plaučių tuberkuliozė - 0,19 % , virusiniai hepatitai - 0,045 %, lytiškai plintančios infekcijos bei ŽIV – 0,13 % ir kitos infekcinės ligos -1,03 %.

Apžvelgiant vakcinomis valdomas ligas šiame leidinyje pateikiama 2012 m. bei ankstesnių metų statistinė informacija, kurią sudaro sergamumas vakcinomis valdomomis ligomis.

Per maistą ir vandenį plintančios žarnyno infekcijos ir zoonozės

Lietuvoje kasmet vidutiniškai užregistruojama apie 20 tūkst. per maistą ir vandenį plintančių žarnyno infekcinių ligų atvejų. Šių infekcinių ligų lyginamoji dalis visų užkrečiamųjų ligų struktūroje vidutiniškai sudaro apie 3 %. Tačiau ofi cialioji statistika neatspindi realios situacijos, kadangi lengvesnėmis ligų formomis sergantys asmenys medicinos pagalbos nesikreipia.

Vidutiniškai 60 % diarėjų 2007-2012 m. buvo bakterinės etiologijos. Likusią diarėjų dalį sudarė virusinės žarnyno infekcijos. Naujausiais Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (angl. – ECDC) stebėsenos ataskaitos duomenimis, sergamumo

virusiniu hepatitu A (VHA) rodiklis Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis 2010 m.* buvo tarp žemiausių ir siekė 0,30 atv./100 tūkst. gyventojų. 2012 m. VHA Sergamumo rodiklis siekė 3,8 atv./100 tūkst. gyventojų, lyginant su 2011 m. jis išaugo, net 6,73 karto. 2012 m. VHA visų hepatitų sergamumo struktūroje sudarė 42,8 %.

Bakterinės žarnyno infekcijos

Salmoneliozė yra dažniausia per maistą plintanti zoonozė Lietuvoje. Salmoneliozės sergamumo rodiklis 2012 m., palyginti su 2011 m., sumažėjo atitinkamai nuo 64,3 atv./ 100 tūkst. gyv. iki 52,9 atv./ 100 tūkst. gyventojų. 2010 m. bendras ES šalių sergamumo salmonelioze rodiklis buvo 21,24 atv./ 100 tūkst. gyventojų. Pagrindinis serologinis tipas yra Salmonella Enteritidis, kuris sudaro 80-90 % visų nustatytų Salmonella tipų. Didžiausi

sergamumo rodikliai yra vaikų iki 6 m. amžiaus grupėse. Pagrindiniais salmoneliozės rizikos veiksniais išlieka vištų kiaušiniai, vištiena ir jų produktai. 2012 m. Lietuvoje buvo užregistruota 50 salmoneliozės protrūkių. Pagrindinės salmoneliozės plitimo bei protrūkių priežastys Lietuvoje buvo patogeniniais mikroorganizmais užteršto gyvūninio maisto (žaliavų) patekimas į rinką, maitinimo įmones, vaikų ugdymo įstaigas, kitiems vartotojams; prekybos įmonėse pirktas ir vartotas nekokybiškas vartojimui paruoštas maistas (kepta vištiena, kulinarijos bei konditerijos gaminiai ir kt.); netinkamas maisto tvarkymas namuose bei maisto tvarkymo subjektuose, kai sudaromos sąlygos užkratui maiste pasidauginti iki sveikatai pavojingos dozės, sudaromos sąlygos maisto užteršimui jo tvarkymo vietoje, netinkamai nukenksminamas žaliavoje esantis užkratas ir kt.; asmeninės bei maisto tvarkymo higienos nepaisymas namuose, vaikų ugdymo įstaigose, maisto tvarkymo įmonėse.

Kasmet mažėja užsikrėtimo vidurių šiltinės ir paratifų sukėlėjais rizika, kadangi mažėja lėtinių bakterijų nešiotojų skaičius. Tačiau išlieka užsikrėtimo kitose šalyse rizika.

Sergamumo užkrečiamosiomis ligomis Lietuvoje 2012 m. apžvalga Santraukos

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––* Duomenys lyginami su Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro 2012 m. pateiktais metinės (už 2010 m.) epidemiologinės ataskaitos duomenimis.

87


Campylobacter infekcija Lietuvoje, kaip ir ES šalyse, yra viena iš dažniausių žarnyno infekcijų. Dauguma susirgimų atvejų yra sporadiniai. Didžiausi sergamumo rodikliai vaikų iki 3 m. amžiaus grupėje. Pagrindiniai infekcijos plitimo rizikos veiksniai yra vištiena ir jos produktai. Kampilobakteriozės sergamumo rodiklis palyginus su praėjusiais metais padidėjo 16,3 %, atitinkamai nuo 26,3 atv./ 100 tūkst. gyv. 2011 m. iki 30,6 – 2012 metais. 2010 m. bendras ES šalių kampilobakteriozės sergamumo rodiklis buvo 56,95 atv./ 100 tūkst. gyventojų.

Jersiniozės, sukeltos Yersinia Enterocolitica, susirgimų skaičius yra beveik stabilus, tačiau Lietuvos sergamumo rodikliai yra penkis kartus didesni už Europos Sąjungos šalių vidurkį. 2012 m. jersiniozės sergamumo rodiklis buvo 8,2 atv./ 100 tūkst. gyv., 2011 m. – 10,9. 2010 m. bendras ES šalių jersiniozės sergamumo rodiklis buvo 1,77 atv./ 100 tūkst. gyventojų. Sporadinių atvejų rizikos veiksniai dažniausiai lieka neišaiškinti. ES šalyse dažniausiai užsikrėtimas siejamas su kiauliena ir jos produktais.

Kitų zoonozių – listeriozės, leptospirozės, tuliaremijos ir kt. – Lietuvoje registruojami pavieniai atvejai. Pavienių Cl. Botulinum sukeltų apsinuodijimų priežastis – namų sąlygomis konservuoti grybai bei rūkyti ar vytinti mėsos gaminiai.

Šigeliozė Lietuvoje nuo 2009 m. yra retai registruojama užkrečiamoji liga. Sergamumas ja sumažėjo nuo 13,9/100 tūkst. gyv./ 2005 m. iki 1,7/100 tūkst. gyv./ 2012 m. Dažniausiai registruojami pavieniai šigeliozės atvejai ir šeiminiai protrūkiai.

Virusinės žarnyno infekcijos

Virusinės žarnyno infekcijos sudarė apie 48 % visų žarnyno infekcijų. Rotavirus ir Norovirus sukeltos infekcijos yra dažniausios. Šios infekcijos yra rimta visuomenės sveikatos problema, kadangi sezoninio virusų plitimo metu virusų sukelti protrūkiai kyla daugelyje vaikų ugdymo įstaigų, padažnėja šeiminių protrūkių. Kadangi žmonių imlumas yra visuotinas, o virusų

užkrečiamoji dozė yra labai maža, vaikų kolektyve ar šeimoje virusas išplinta labai greitai.Per pastaruosius vienuolika metų (2002-2012 m.) nustatyta akivaizdi sergamumo virusinėmis žarnyno infekcijomis

didėjimo tendencija nuo 58/100 tūkst. gyv./2002 m. iki 315,6/100 tūkst. gyv./2012 m.Didžiausias sergamumas rotavirusiniu enteritu ir norovirusine infekcija yra registruojamas vaikų iki 3 m. amžiaus grupėje. Sezoninis virusų plitimo aktyvumas kasmet stebimas nuo spalio mėnesio ir baigiasi balandį. Paprastai žarnyno infekcines

ligas sukeliančių virusų plitimo aktyvumas sutampa su gripo pakilimu, kuris įprastai būna gruodžio-sausio mėnesiais. Virusų plitimas per buitinį sąlytį yra pagrindinis ir dažniausias. Šis virusų plitimo būdas dažniausiai realizuojamas vaikų

kolektyvuose. Tuo tarpu norovirusai dažniausiai plinta per maistą ir nesaugų vandenį. Ligonių apklausos duomenimis, daugiau nei 70 % asmenų nurodo užsikrėtę namų aplinkoje. Tai rodo, kad visuomenė

nepakankamai gerai žino apie virusinių žarnyno infekcijų profi laktiką ir virusų plitimo ribojimo būdus bei priemones. Epidemiologinės priežiūros duomenys rodo, kad virusų išplitimas šeimose, vaikų ugdymo įstaigose ir kituose kolektyvuose yra pakankamai dažnas reiškinys.

2012 m. iš visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų pranešta apie 127 rotavirusinės infekcijos ir 19 noro virusų sukeltus protrūkius. Daugiau nei 80 % protrūkių buvo šeiminiai.

Nors virusinės žarnyno infekcijos yra nesunkiai pagydomos, jos vis tik rimtai sutrikdo šeimos gyvenimą. Specifi nė rotavirusinės infekcijos profi laktika yra ribota dėl vakcinos kainos. Viena šios vakcinos dozė tėvams kainuoja daugiau nei 200 lt. Todėl visuomenės sveikatos priežiūros specialistai turėtų daugiau dėmesio skirti gyventojų mokymui apie rankų ir maisto higienos svarbą maistu plintančių infekcijų sukėlėjų plitimui riboti. Higienos įgūdžių mokymas turi būti pradedamas šeimose ir tęsiamas vaikų ugdymo įstaigose.

2012 m. Lietuvoje rotavirusinės infekcijos sergamumo rodiklis buvo 127,1 atv./100 tūkst. gyv., lyginant šį rodiklį su ES priklausančių kaimyninių šalių sergamumo rodikliu, aukštesnis sergamumas buvo registruotas Latvijoje – 140,7 atv./100 tūkst. gyventojų**.

Parazitinės ligos

Lietuvoje parazitinės ligos sudaro apie 1-2 % visų užkrečiamųjų ligų. 2012 m. Lietuvoje užregistruoti 2 259 susirgimai parazitine liga. Apie 75 % visų parazitinių ligų sudarė enterobiozė, 11 % – askaridozė, 16 % – kitos parazitinės ligos.

2002 – 2012 m. sergamumo enterobioze rodiklis sumažėjo nuo 745,3 iki 56,1 atv./100 tūkst. gyventojų, sergamumo askaridoze rodiklis – nuo 49,4 iki 7,9 atv./100 tūkst. gyventojų. Sergamumo enterobioze ir askaridoze mažėjimas gali būti siejamas su atliekamų tyrimų skaičiaus mažėjimu. Šie susirgimai neturi ryškių klinikinių simptomų, asmenys retai dėl šių ligų kreipiasi į gydymo įstaigas, sergantieji dažniausiai išaiškinami profi laktinių patikrinimų metu.

Žmonių trichineliozė išlieka aktualia visuomenės sveikatos problema Lietuvoje. Kasmet Lietuvoje yra registruojama žmonių trichineliozės atvejų. Didžiausias sergamumo rodiklis buvo 2009 ir 2010 m., atitinkamai 3,3 ir 2,3 atv./100 tūkst. gyventojų. 2010 m. sergamumas trichinelioze Lietuvoje, lyginant su kitomis ES (bendras ES rodiklis – 0,05 atv. /100 tūkst. gyv.), buvo aukščiausias. 2003-2012 m. iš viso buvo užregistruotas 401 žmonių trichineliozės atvejis, iš jų – 30 sporadinių atvejų ir 38 protrūkiai. Židinių epidemiologinių tyrimų analizė rodo, kad žmonių trichineliozė Lietuvoje plinta per infekuotą trichinelėmis kiaulieną ir šernieną. Kasmet registruojami žmonių trichineliozės protrūkiai (2 ar daugiau epidemiologiškai susiję atvejai). 2003-2012 m. duomenimis 57,9 % visų protrūkių įvyko dėl namų ūkyje užaugintų infekuotų kiaulių mėsos, kuri nebuvo tikrinta dėl trichineliozės.

Kasmet Lietuvoje užregistruojama ir kaspinuočių sukeltų susirgimų. Per dešimt metų (2003-2012 m.) iš viso buvo

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––** Duomenys lyginami su 2012 m. šiaurės Europos užkrečiamųjų ligų kontrolės duomenų tinklo EpiNorth duomenimis.

88


užregistruota 216 kaspinuočių sukeltų susirgimų. 92,1 % visų kaspinuočių invazijų sudarė echinokokozės atvejai. Jei iki 2003 m. buvo registruojami tik pavieniai šios sunkios ligos atvejai, nuo 2004 m. situacija Lietuvoje pasikeitė – susirgimų echinokokoze labai padaugėjo. Sergamumo rodiklis padidėjo nuo 0,05 iki 0,79 atv./100 tūkst. gyventojų. Per paskutinius dešimt metų daugiausia echinokokozės atvejų buvo užregistruota 2009 m. (36 atv.), sergamumo rodiklis siekė 1,05 atv./100 tūkst. gyventojų. 2010 m. bendras ES šalių echinokokozės sergamumo rodiklis buvo 0,18 atv./ 100 tūkst. gyventojų. Tais metais Lietuvos echinokokozės rodiklis, tarp ES šaliu, buvo vienas aukščiausių (0,69 atv./ 100 tūkst. gyv.), aukštesnis rodiklis buvo tik Bulgarijos (3,85 atv./ 100 tūkst. gyv.).

Kasmet registruojama įvežtinės maliarijos atvejų – daugėja turistų, verslininkų įvežtinės maliarijos atvejų. 2010 m. duomenimis 27 Europos sąjungos bei Europos ekonominės erdvės šalyse buvo užregistruota 6759 maliarijos atvejai. 80 proc. visų atvejų buvo užregistruota Prancūzijoje (2439 atvejai). Sergamumo rodiklis 100 tūkst. gyventojų svyravo nuo 0,99 iki 2,8 atvejų 100 tūkst. gyventojų. 2010 m. didžiausias sergamumo rodiklis buvo užregistruotas Jungtinėje Karalystėje (2,84 atv. /100 tūkst. gyv.). Iš viso buvo užregistruota 10 vietinės maliarijos atvejų (8 atvejai Graikijoje, 2 – Ispanijoje). 2011 m. gegužės 21 - gruodžio 5 d. Graikijoje (5 skirtinguose regionuose) buvo užregistruoti 63 maliarijos atvejai (23 įvežtiniai ir 40 vietiniai).

Per paskutinius šešerius metus (2007-2012 m.) Lietuvoje jau registruojama ne tik įvežtinė maliarija, bet ir kitos įvežtinės parazitinės ligos – odos leišmaniozė, nekatoriazė. 2012 m. registruotas 1 fi lariozės atvejis.

Erkių platinamos ligos

Erkinis encefalitas (EE) ir Laimo liga (LL) – dažniausiai registruojamos transmisinės ligos Europoje ir Lietuvoje. Pagrindinės šių ligų platintojas – Ixodes ricinus erkės. Erkinio encefalito sukėlėjas yra virusas, o Laimo ligos – riketsija Borrelia burgdorferi. Pastarąjį dešimtmetį (2003-2012 m.) Lietuvoje buvo stebima erkių platinamų ligų sergamumo didėjimo tendencija.

Didžiausias sergamumas EE ir LL užregistruotas 2003 m.: 763 susirgimai EE (sergamumo rodiklis 21,95 atv./100 tūkst. gyventojų) ir 3 688 susirgimai LL (106 atv./100 tūkst. gyventojų).

2012 m. iš viso užregistruota 2 440 LL atvejų (81,5 atv./100 tūkst. gyventojų). Palyginus 2012 m. sergamumą LL Lietuvoje su 2011 m. duomenimis, sergamumo rodiklis padidėjo 10,3 %.

2012 m. sergamumo EE rodiklis 100 tūkst. gyventojų buvo 16,5, užregistruoti 495 susirgimų atvejai. Palyginus registruotų atvejų skaičių su 2011 m., jis padidėjo 35,6 %.

Didžiausias sergamumas EE 2012 m. buvo užregistruotas Utenos, Panevėžio ir Alytaus apskrityse. Didžiausi sergamumo LL rodikliai buvo Panevėžio, Vilniaus, Kauno, ir Telšių apskrityse (87,8 - 114 atv./ 100 tūkst. gyventojų).

EE ir LL sezoninis pakilimas 2012 m. buvo stebėtas nuo birželio iki spalio mėnesio. Dažniausiai šiomis ligomis sirgo 45-74 m. amžiaus asmenys.

Lietuva yra endeminė erkinio encefalito ir Laimo ligos šalis. Lyginant sergamumo EE ir LL rodiklius su ES priklausančių kaimyninių šalių sergamumo rodikliais, 2012 m. aukščiausias rodiklis EE buvo registruotas Latvijoje – 18,4 atv./100 tūkst. gyv., LL - Lietuvoje.

Vakcinomis valdomos ligos

Įanalizę įtrauktos ligos: vėjaraupiai, kokliušas, difterija, stabligė, epideminis parotitas, raudonukė, tymai, virusinis ir bakterinis meningitas, meningokokinė ir pneumokokinė infekcija, Haemophilus infl uenzae B tipo infekcija.

Per pastaruosius 10 metų (2003-2012 m.) kasmet registruojama maždaug po 2 stabligės atvejus. Lietuvoje 2012 m., kaip ir 2011 m., registruoti 2 susirgimo stablige atvejai (0,1 atv./100 tūkst. gyv.). 2010 m. bendras ES šalių stabligės sergamumo rodiklis buvo 0,02 atv./ 100 tūkst. gyventojų. 2012 m. registruoti 2 tymų atvejai (0,1 atv./100 tūkst. gyv.). 2010 m. bendras ES šalių tymų sergamumo rodiklis buvo 5,93 atv./ 100 tūkst. gyventojų. Analizuojat 10 metų (2003-2012 m.) sergamumo difterija, stablige ir tymais dinamiką stebima ryški sergamumo mažėjimo tendencija. 2012 m. Lietuvoje neregistruota susirgimų raudonuke, pasiutlige.

Analizuojant daugiametį vėjaraupių sergamumą stebima nežymi sergamumo mažėjimo tendencija. 2012 m. Lietuvoje sergamumo vėjaraupiais rodiklis siekė 586,43 atv./100 tūkst. gyventojų. Palyginti su 2011 m. sergamumas vėjaraupiais išaugo 25 %. 2012 m. Lietuvos sergamumo vėjaraupiais rodiklis, lyginant su ES priklausančių kaimyninių šalių rodikliais, buvo aukščiausias (Lenkijos – 540,5 atv./ 100 tūkst. gyv., Latvijos – 190,9 atv./ 100 tūkst. gyv.).

Sergamumo kokliušu rodiklis Lietuvoje, lyginant su kitomis ES 2010 m., buvo tarp žemiausių ir siekė 0,48 atv./100 tūkst. gyventojų. 2012 m. sergamumo kokliušu rodiklis 100 tūkst. gyv. palyginti su 2011 m., padidėjo, atitinkamai nuo 0,9 iki 5,15 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Daugiametė kokliušo sergamumo tendencija išlieka didėjanti.

Epideminio parotito sergamumo rodiklis 2012 m. Lietuvoje siekė 20,7 atv./ 100 tūkst. gyventojų. Palyginti su 2011 m. sergamumas epideminiu parotitu nežymiai padidėjo. 2010 m. bendras ES šalių epideminio parotito sergamumo rodiklis buvo 2,00 atv./ 100 tūkst. gyventojų.

2012 m. sergamumas virusiniu meningitu padidėjo. 2012 m. registruotas didesnis sergamumas ir bakteriniu meningitu. Sergamumas meningokokine infekcija išlieka panašus kaip ir 2011 m., atitinkamai 2,4 atv./100 tūkat. gyv. 2011 m. ir 2,7 atv. - 2012 m. 2010 m. bendras ES šalių meningokokinės infekcijos sergamumo rodiklis buvo 0.73 atv./ 100 tūkst. gyventojų. Registruotos 8 meningokokinės infekcijos sukeltos mirtys. 2012 metais Lietuvoje užregistruoti 7 pneumokokinės infekcijos atvejai (0,2 atv./100 tūkst. gyv.), tai 2 atv. mažiau nei 2011 m.

Į Nacionalinį vaikų profi laktinių skiepijimų kalendorių 2004 m. įdiegus Haemophilus infl uenzae B tipo vakciną, kasmet registruojamas labai mažas sergamumas šio mikroorganizmo sukelta infekcija. 2012 m. registruoti 3 atvejai.

89


Vakcinacijos apimtys Lietuvoje

Vaikų ir suaugusiųjų profi laktinis skiepijimas − tai viena iš sveikatos priežiūros sričių, visame pasaulyje fi nansuojamų iš valstybės biudžeto nepriklausomai nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio.

Pagal Lietuvos Respublikos vaikų profi laktinių skiepijimų kalendorių (VPSK), kuris nesikeičia nuo 2007 m., vaikai nemokamai skiepijami nuo dešimties infekcijų: tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, Haemophillus infl uenzae B tipo, poliomielito, tymų, epideminio parotito, raudonukės. Lietuvoje iki šiol nėra į VPSK įtraukta vakcina nuo pneumokokinės infekcijos (tai - padarę jau daugelis Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės (EEE) šalių, pvz. Švedija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Airija, Latvija ir kt.) ir vakcina nuo žmogaus papilomos viruso (yra įdiegta Prancūzijoje, Vokietijoje, Latvijoje ir daugelyje kitų šalių).

Skiepijant pagal Lietuvos Respublikos vaikų profi laktinių skiepijimų kalendorių skiepijimosi apimtys nepakankamos, t.y. virš 92 % paskiepytųjų įvairiose amžiaus grupėse. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, gerais vakcinacijos rodikliais laikoma, kai paskiepytųjų skaičius yra ne mažesnis kaip 95 %.

Analizuojant dešimties metų skiepijimo apimčių tendencijas, didėjimo tendencija yra stebima tik skiepijant difterijos, stabligės, kokliušo infekcijos vakcina 1 metų vaikus, o vakcinacijos apimtys visomis kitomis vakcinomis pastaraisiais metais ženkliai mažėja. ES šalyse skiepijimo apimtys, per pastaruosius trejus metus, didėjo arba liko stabilios. 2012 m. Lietuvoje registruota 31 nepageidaujama reakcija, kai tuo tarpu 2011 m. registruota 50 nepageidaujamų reakcijų į skiepus atvejų.

2012-2013 m. gripo sezonas

Lietuvoje 2012-2013 m. gripo sezonas pasižymėjo ankstesniam sezonui nebūdingomis ypatybėmis: registruotas didelis sergamumas gripu ir ŪVKTI bei hospitalizacijų skaičius, administracinėse teritorijose neišvengta gripo epidemijų, taip pat užfi ksuoti 8 mirties atvejai. 2011-2012 m. gripo sezono metu mirčių atvejų nuo gripo neregistruota.

Iš viso 2012-2013 m. gripo sezono metu buvo hospitalizuoti 3 573 asmenys (2011 - 2012 m. – 333). Dažniausiai buvo hospitalizuojami vaikai (2-17 m.) – 1 699. Intensyvios terapijos skyriuose dėl gripo ar jo sukeltų komplikacijų hospitalizuoti 154 asmenys. Taip pat dėl tos pačios priežasties gydymo įstaigose hospitalizuotos 29 nėščiosios.

Tarp aplinkoje 2012-2013 m. gripo sezoną cirkuliavusių gripo virusų, didžiausią dalį (46,9 %) sudarė A(H1)v tipo gripo virusas.

2012 - 2013 m. gripo sezono metu buvo paskiepyti 6,95 % Lietuvos gyventojų (2 989 832), 2011-2012 m. – 6,4 %. Skiepijimo apimtys padidėjo 0,55 %. Lyginant su ES šalių skiepijimo apimtimis (65 m. ir vyresnių asmenų rizikos grupėje) Lietuvos skiepijimo nuo gripo apimtys išlieka žemos, žemesnės tik Slovėnijos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos.

Virusiniai hepatitai B ir C

Nuo 1990 m. Lietuvoje stebima sergamumo ūminiu virusiniu hepatitu B (VHB) mažėjimo tendencija – sergamumas sumažėjo nuo 10,9/100 tūkst. gyv./2001 m. iki 0,8/100 tūkst. gyv./2012 metais. Daugumos - 91,3 %, ūmių atvejų užsikrėtimo vieta 2012 m. neišaiškinta. Pagal amžiaus grupes didžiausias vyrų sergamumas buvo 25 – 34 ir 35 - 44 m. amžiaus grupėse, o

moterų –25 – 34 ir 45 – 54 m. amžiaus grupėse. Nuo 2001 m. Lietuvoje stebima sergamumo ūminiu virusiniu hepatitu C (VHC) mažėjimo tendencija: nuo 5,36/100 tūkst.

gyv./ 2001 m. iki 1,3/100 tūkst. gyv./2012 metais. Vyrų sergamumas ūminiu VHC 2012 m. buvo didesnis nei moterų. Pagal amžiaus grupę didžiausias sergamumas užregistruotas 25 – 34 m. amžiaus vyrų grupėje ir 15 – 24 m. – moterų amžiaus grupėje. Užsikrėtimo priežastys ir rizikos veiksniai dažniausiai lieka nenustatyti.

Naujausiais Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro stebėsenos ataskaitos1 duomenimis, sergamumo ūmiu VHB rodiklis Lietuvoje, lyginant su kitomis ES, yra tarp aukščiausių, o VHC atitinkamų palyginamųjų duomenų nėra.

Išlieka aukštas VHB ir VHC žymenų paplitimas tarp kraujo donorų. Laboratorinių žymenų tarp pastovių ir pageidaujančių tapti donorais 2012 metais lyginant su 2011 m. užregistruota daugiau: virusinio hepatito B (HbsAg) – 7 kartus, virusinio hepatito C (antiHCV) – 3,3 kartus2 .

2012 m. hepatito B skiepijimų apimtys tarp naujagimių lyginant su 2011 m. dar sumažėjo ir siekė 93,2 % (2011 m. buvo - 95,7 %). Lietuvoje per 10 metų nepaskiepytų naujagimių nuo hepatito B yra apie 5 700.

Lytiškai plintančios infekcijos (LPI) ir žmogaus imunodefi cito viruso (ŽIV) infekcija

Sergamumas sifi liu, gonorėja ir chlamidioze sumažėjo lyginant su 2011 metais. Sergamumo gonorėja rodiklis per pastaruosius trejus metus (2010-2012 m.) atitinkamai sumažėjo nuo 9,5 iki 7,3 atv./ 100 tūkst. gyventojų. Sergamumo sifi liu rodiklis per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 10,3 atv./ 100 tūkst. gyventojų 2010 m. iki 7,6 atv./ 100 tūkst. gyventojų 2012 m. Tačiau

sergamumo sifi liu rodiklis Lietuvoje lyginant su kitomis ES šalimis yra vienas aukščiausių (po Rumunijos ir Maltos) tarp Europos Sąjungos šalių ir 1,6 karto aukštesnis nei ES šalių vidurkis (4,9/100 tūkst. gyv./2011 m.). 2012 metais Lietuvoje užregistruota

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––1 Hepatitis B and C surveillance in Europe 2006-2011. Surveillance report. ECDC. 2013. www.ecdc.europa.eu2 Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras, vykdydamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. Nr. V-237 įsakymą „Dėl statistinės ataskaitos formos tvirtinimo ir sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 515 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apskaitos ir atskaitomybės tvarkos“ pakeitimo“ (Žin. 2004, Nr.74-2564; 2005, Nr. 46-1521; 2012, Nr.82-4306) atlieka kraujo ir kraujo komponentų donorų sergamumo transfuzijų keliu perduodamomis infekcijomis ir šių infekcijų paplitimo analizę.

90


tiktai penktadalis visų laboratoriškai patvirtintų sifi lio atvejų. Sergamumo chlamidioze rodiklis per 2010 – 2012 metų laikotarpį sumažėjo nuo 11 iki 8,9 atv./ 100 tūkst. gyventojų.

Sergamumas ŽIV infekcija 2012 m. siekė 5,3 atv./ 100 tūkst. gyventojų ir buvo aukštesnis nei 2011 m. (5,15 atv./ 100 tūkst. gyv.), tačiau žemesnis nei ES šalių vidurkis (5,8/100 tūkst. gyv./2011 m.) Iš viso per visą ŽIV infekcijos registravimo Lietuvoje laikotarpį (1988-2012 m.) užregistruota 2060 ŽIV užsikrėtusių asmenų. Daugiausiai ŽIV infekcijos atvejų nustatyta Klaipėdos (534) ir Vilniaus (465) apskrityse. Dominuojantis (68,1 %) ŽIV plitimo būdas Lietuvoje yra švirkščiamųjų narkotikų vartojimas. Tačiau per pastaruosius trejus metus šiuo būdu užsikrėtusiųjų sąlyginai mažėjo: 38,7 % visų naujai užsikrėtusiųjų ŽIV sudarė švirkščiamųjų narkotikų vartotojai 2012 m., 2011 m. – 51,8 %, 2010 m. – 69,3 %. Iki 2013 m. Lietuvoje AIDS susirgo 334 ŽIV infekuoti asmenys. Trečdalis jų jau mirę nuo AIDS. Sergamumo AIDS rodiklis 2012 m. padidėjo beveik dvigubai (nuo 0,7 iki 1,3 atv./ 100 tūkst. gyventojų) palyginus su 2011 m. ir buvo aukštesnis nei ES šalių vidurkis (0,9/100 tūkst. gyv./2011 m.).

Tuberkuliozė

Tuberkuliozės registro duomenimis***, nuo 1998 m. iki 2012 m. visų registravimo kategorijų TB atvejų sumažėjo beveik 45 %. 2012 m. ligotumas TB Lietuvoje siekė 59,61 atv./100 tūkst. gyventojų. Užregistruoti 1274 nauji plaučių TB atvejai arba 42,64 atv./100 tūkst. gyv., bakteriologiškai patvirtinta 78,8 % atvejų.

Vaikų sergamumas TB nuo 1998 m. vidutiniškai per metus mažėja po 0,45 atv./100 tūkst. vaikų. 2012 m. užregistruoti 78 vaikų TB atvejai (14,18 atv./100 tūkst. vaikų) iš kurių apie 16 % sudarė atvira plaučių TB.

DAV-TB ligonių skaičius nuo 2009 m. iki 2012 m. sumažėjo beveik 16 % (atitinkamai nuo 322 atv. iki 271 atv.), tačiau anksčiau nuo TB negydytų ligonių, kuriems diagnozuota DAV-TB, išlieka apie 40 % visų DAV-TB atvejų. Naujų plaučių TB su DAV išgydymo rezultatai nuo 2004 m. iki 2010 m. išlieka panašūs, apie 30 % pacientų nutraukia gydymą (daugiau nei 2 mėn.), apie 20 % miršta.

2012 m. užregistruoti 26 nauji ŽIV ir TB dvigubos infekcijos atvejai, palyginus su 2009 m. tai beveik dvigubai daugiau.Nors ligotumas TB beveik 45 % mažesnis nei 1998 m., tačiau nuo 2010 metų, nepaisant absoliutaus TB atvejų mažėjimo,

santykiniai TB rodikliai didėja. 2012 m. nuo TB Lietuvoje mirė 209 gyventojai tai beveik 19 % daugiau nei 2011 m. 2010 m. TB rodiklis Lietuvoje, lyginant su kitomis ES (bendras ES rodiklis – 14,7 atv. /100 tūkst. gyv.), buvo vienas

aukščiausių – 58,2 atv./100 tūkst. gyv., aukštesnis rodiklis buvo tik Rumunijos (98,2 atv./100 tūkst. gyv.). Pagal ligotumą ir sergamumą tuberkulioze Lietuva išlieka pirmaujanti Europoje. Epidemiologinės situacijos gerėjimo Lietuvoje tendencijos yra nepakankamos, kad pavyktų pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus iki 2015 m., t.y. pusiau sumažinti mirtingumą, sergamumą ir ligotumą tuberkulioze, lyginant su 1990 m.

Mikroorganizmų atsparumas ir infekcijos

Remiantis ECDC, pagrindinė antimikrobinio atsparumo priežastis – dažnas ir neracionalus antibiotikų vartojimas. Mikroorganizmų atsparumas antibiotikams nėra naujas reiškinys, bet dėl problemos mastų ir naujų atsparių rūšių mikroorganizmų vystymosi spartos tai šiuo metu vienas svarbiausių visuomenės sveikatos klausimų3. Nepraėjus nei 100

metų nuo antibiotikų atradimo, gresia pavojus, kad ateityje neturėsime veiksmingų antibiotikų tam tikroms infekcijoms gydyti, o chirurginės operacijos ir, pavyzdžiui, vėžio chemoterapija ar organų transplantacija bus gerokai pavojingesnės. Be to, naujų antimikrobinių medžiagų atrandama vis mažiau, todėl mažiau ir gydymo galimybių, ypač gydant užsikrėtusiuosius keliems vaistams atspariais ligų sukėlėjais (dažniausiai, sveikatos priežiūros įstaigų pacientus). Ypač trūksta naujų antibiotikų, atsparių gramneigiamų bakterijų sukeliamų infekcijų gydymui. Kasmet pasaulyje įregistruojama 440 tūkst. naujų keliems vaistams atsparios tuberkuliozės atvejų, o daugeliui vaistų atspari tuberkuliozė nustatyta 58 valstybėse. Kasmet 29 Europos valstybėse nuo dauginio atsparumo bakterijų sukeltų hospitalinių kraujo, apatinių kvėpavimo takų, odos ir minkštųjų audinių, šlapimo takų infekcijų miršta 25 tūkst. žmonių (5,1 atv./ 100 tūkst. gyv.).

Antimikrobiniai vaistai nuo pat jų atradimo plačiai naudojami gyvulininkystėje ir paukštininkystėje gydymo, ligų prevencijos bei kontrolės ir gamybos tikslais (t.y. skatinti augimą, gerinti pašarų įsisavinimą). Dėl nuolatinio sąlyčio su antimikrobiniais preparatais maistui vartojamų naminių gyvulių ir paukščių fekalijų fl oroje aptinkamos bakterijos gali būti itin atsparios. Šių atsparių bakterijų įtakos žmonių infekcijų kontrolei nustatymas – nuolatinis iššūkis.

Nors yra patogenų, kurių atsparumo vystymasis kai kuriose šalyse lėtėja, pvz., meticilinui atsparių stafi lokokų (MRSA), nesustabdomai didėja kitų plačiai paplitusių patogenų (pvz., E. coli) atsparumas antimikrobiniams vaistams. Aminopenicilinams atsparūs iki 82,6 % E. coli, ir daugelyje šalių jų atsparumas vis didėja. 65-100 % išskirtų atsparių 3-ios kartos cefalosporinams E. coli gamino plataus spektro beta laktamazę. Šie mikroorganizmai vyrauja ligoninėse. Bet didžiausią pavojų kelia karbapenemams atsparių K. pneumoniae plitimas, tragiškai ribojantis antimikrobinio gydymo galimybes K. pneumoniae atsparumas karbapenemams išaugo nuo 8 % 2005 m. iki 15 % 2010 m.

Pastarąjį dešimtmetį auga sergamumas lytiškai plintančiomis ligomis. Reprodukcijos problemos susijusios su augančiu sergamumu ligomis, sukeltomis C. Trachomatis. Visuomenės sveikatos problema yra sergamumo gonorėja ir atsparių vaistams N. gonorrhoeae augimas. Virusinio hepatito C sukėlėjo atsparumas kelia grėsmę gydymo naujais antivirusiniais

––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––*** Tuberkuliozės duomenų tvarkytoja yra Respublikinė tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinė ligoninė 3 S. Čaplinskas, J. Andziukevičiūtė. Mikroorganizmų atsparumas ir infekcijos. Tyla prieš audrą. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas. 2012 m. spalis (T.16, Nr.8).

91


vaistais efektyvumui. Antimikrobinis atsparumas pripažintas keliančia rimtą grėsmę visuomenės sveikatai problema, kurią būtina spręsti

daugiasektorinėmis priemonėmis. Būtina ieškoti gausaus ir neteisingo antimikrobinių medžiagų naudojimą ribojančių efektyvių priemonių ir būdų ne tik sveikatos priežiūroje, bet ir kitose srityse: veterinarijoje, žemės ūkyje, maisto produktų gamyboje, stabdyti atsparių mikroorganizmų infekcijų plitimą. Būtinos papildomos skubios pastangos stabdyti atsparių mikroorganizmų plitimą su gyvulinės kilmės maisto produktais. Realiam mikroorganizmų identifi kavimui, antimikrobinio atsparumo analizei reikalingi nauji, moksliniais tyrimais pagrįsti pigūs, standartizuoti, prieinami sprendimai. Reikia kurti naujas gydomąsias veiksmingas antimikrobines arba alternatyvias medžiagas, radikaliai keisti gyventojų požiūrį į antibiotikų vartojimą vietoj empyrinio kuo plačiau taikyti etiologinį gydymą.

Šiame leidinyje detalesnės analizės nėra, nes už hospitalinių infekcijų epidemiologinę priežiūrą ir antimikrobiniams preparatams atsparių mikroorganizmų plitimo prevenciją atsakingas Higienos institutas.

Pavojingos ir retos įvežtinės užkrečiamosios ligos

Šeštajame-septintajame XX a. dešimtmetyje daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių šalių pradėjo vyrauti nuomonė, kad laikas „užversti infekcinių ligų knygą“. Tačiau PSO programoje „Sveikata visiems – XXI a.“ pažymima, kad šiuo metu pasaulis išgyvena grėsmingą kadaise užmirštų užkrečiamųjų ligų grįžimą, pavojingų virusinių karštligių išplitimą Europoje, naujų ligų

atsiradimą. Globalinis infekcinių ligų sergamumo pakilimas stebimas tiek ekonomiškai išsivysčiusiose, tiek neišsivysčiusiose pasaulio šalyse.

Skiepijimai - viena ekonomiškai efektyviausių profi laktikos priemonių: profi laktika skiepijimais daug pigesnė nei gydymas tiek asmeniui, tiek visuomenei. Keliautojams siūloma imunoprofi laktika – tai galimybė išvengti užkrečiamųjų ligų keliaujant, ypač užsienio šalyse. Kiekvienas pasaulio pilietis privalo elgtis atsakingai, žinoti, kur ir kokiomis ligomis galima užsikrėsti, kad iš anksto galėtų apsaugoti save ir kitus. Keliautojai rizikuoja užsikrėsti įvairiomis užkrečiamosiomis ligomis, pvz., vidurių šiltine, tymais, maliarija, uodų bei moskitų platinamomis ligomis.

Jau eilę dešimtmečių Lietuvoje neregistruojama retų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejų. Paskutinis raupų atvejis užregistruotas 1936 m., maro – 1710 m., juodligės – 1974 m. Tačiau, atsižvelgiant į pasaulyje registruojamas naujas ligas, tokias kaip virusinės hemoraginės karštligės (Lassa, Ebola, Marburgo ir kt.), atgijusias epidemines ligas, tokias kaip cholera, bei išaugusį keliaujančiųjų asmenų srautą, padidėjo šių ligų įvežimo į mūsų šalį grėsmė. Tai įrodo ir 2011 m. Lietuvoje užregistruotas įvežtinis Dengė hemoraginės karštligės atvejis. Įvežtinių Dengė karštligės atvejų buvo registruota ir anksčiau – po vieną 1994 ir 2003 m.

Kasmet apie 125 mln. keliautojų iš viso pasaulio aplanko endemines maliarijos atžvilgiu vietoves, per 10 tūkst. turistų grįžę namo suserga maliarija ir apie 1 % jų miršta nuo tropinės maliarijos.

Lietuvoje kasmet užregistruojama keletas įvežtinės maliarijos atvejų. To priežastis – nereguliariai ar visai nenaudojama chemoprofi laktika, nepakankama apsauga nuo uodų. 2003-2012 m. įvežtine maliarija Lietuvoje sirgo 36 asmenys, iš jų 2 žmonės mirė.

Vakarų Nilo viruso plitimo grėsmė Europoje yra didėjanti. Nustatytas padidėjęs viruso virulentiškumas (Rusijoje 1999 m. protrūkio metu mirė 48 % susirgusiųjų). Nėra vakcinos, todėl pagrindinės priemonės turi būti nukreiptos uodų kontrolei. 2012 m. ES registruota 244 vietinių Vakarų Nilo viruso infekcijos atvejų (iš jų 161 Graikijoje), 693 kaimyninėse šalyse.

Informacija apie užkrečiamųjų ligų sukėlėjus

Užkrečiamųjų ligų ir jų sukėlėjų valstybės informacinėje sistemoje kaupiami ir analizuojami 19 asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų laboratorijose išskirtų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų duomenys. 2012 m. užregistruoti 5 238 asmenys, kurių klinikinė medžiaga buvo tiriama šiose laboratorijose. Tarp 2012 m. užregistruotų užkrečiamųjų ligų sukėlėjų, žarnyno infekcijų sukėlėjai sudarė 87,5 %. Didžiąją dalį žarnyno

sukėlėjų sudarė salmonelės. Lietuvoje kasmet nustatomas tas pats vyraujantis salmonelių serotipas – S. enteritidis. Iš visų užregistruotų S. enteritidis sukėlėjų, 99,5 % buvo nustatytas jautrumas antimikrobiniams vaistams. Didžiausias

atsparumas buvo nustatytas nalidiksinei rūgščiai – 10,3 %. S. typhimurium sukėlėjai buvo atsparūs šiems antimikrobiniams vaistams: ampicilinui – 60,4 %, streptomicinui – 50,0 %, sulfanilamidams – 50,0 %, tetraciklinui – 45,6 %, chloramfenikoliui – 16,9 % ir t.t. 10,2 % S. typhimurium buvo atsparūs penkiems ir daugiau antimikrobiniams vaistams.

Per pastaruosius metus stebimas didesnis kampilobakterijų išskyrimas. Didelė problema išlieka kampilobakterijų rūšies nustatymas. Iš visų išaugintų Campylobacter spp. tik 69,2 % buvo nustatyta rūšis.

Vykdant imunoprofi laktinio darbo organizavimą ir koordinavimą gydytojams epidemiologams labai svarbu žinoti Neisseria meningitidis bei Streptococcus pneumoniae mikroorganizmų serogrupę ir serotipą. Iš visų 2012 metų išaugintų N. meningitidis sukėlėjų tik 31,6 % buvo tipuota, S. pneumoniae – 22,2 %.

Lietuvoje 2012 - 2013 m. gripo sezono metu Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija gavo ir ištyrė 1 007 įtariamai gripo ėminius, iš kurių 766 patvirtinti kaip gripo virusai. Tarp šį gripo sezoną cirkuliavusių gripo virusų, didžiausią dalį (46,9 %) sudarė A(H1)v tipo gripo virusas.

92

Tiražas – 500 egz.

Išleido ir spausdino „UAB Vitae Litera“, Kurpių g. 5–3, LT–44280 Kaunas www.vitaelitera.lt, www.tuka.lt

Documents

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ AKTUALIJOS Užkrečiamųjų …1).pdfInfekcinės ligos – ne tik trečiojo pasaulio problema, jos aktualios visoms pa-saulio tautoms, kasmet nuo jų miršta