Antipatarl÷s Gandras ne kiekvienam vaiką žada. Tik laim÷je surasi draugą. Jei nepasiklosi, tai vargu, ar išsimiegosi. Lenk geležį, kol karšta. Didelis juokas - daug vitamino C. At÷jau, pamačiau ir pab÷gau. Iš telefoninių pokalbių žodžių neišmesi. Blondin÷- ne žmogus, fordas- ne mašina.

Ne kiekviena ragana, kuri šluotas perka. Juokiasi tas, kuris juokiasi paskutinis, nes neturi jumoro jausmo.

Ne viskas auksas, kas BMW žiba. N÷ra to blogo, ko nesuvalgytų studentas. Nekask kitam duob÷s, nes nebus, kas tau iškasa. Darbas - nuovargio šaltinis. Verkia duona ant stalo pelydama. Viltis- studentų motina, Teleloto- t÷vas. Vienas lauke ne traktorius. Melo kojos trumpos, bet gerai ištreniruotos.

Anekd

Anekdotai Blondin÷ nueina į vakar÷lį ir sulaukia komplimento: - Kokia jūs šiandien elegantiška. - O ką tai reiškia? – nustemba blondin÷.

6b Kamil÷ U.

Mama sūnaus klausia: - Kod÷l tu negali mokytis kaip

visi, kod÷l visada gauni tik dvejetus?

- To negalima pakeisti, tai gamtos dovana, - paaiškina vaikas. Raminta 6B

Susitinka du šeštokai. - Gal neinam šiandien į mokyklą – juk du kontroliniai! - Gerai sakai, - pritaria kitas, - meskim monetą: jei iškris herbas – eisim į kompiuterinę, jei – skaičius, tai l÷ksim į „Akropolį“ pažioplin÷ti. - O jei moneta neapsivers, kas tada? - Tai teks eiti į mokyklą, - liūdnai atsako draugas. 6b Viktorija Z.

Aust÷ja kreipiasi į mokytoją: - Aš nepadariau namų darbų. - Kod÷l ? – nustemba mokytoja. - Namuose dingo elektra. - Tai ką veikei visą vakarą? - Televizorių žiūr÷jau. - Tai kad elektros nebuvo?! - Aš gi žvakę tur÷jau... 6b Urt÷ A.

Skaičiuot÷s Kas nemoka pamokos – kybir vybir prie lentos. Kybir vybir kibirai – nesimokyt negerai. Pasakyk, kaip tu darai. 6b Martynas S.

B÷go lap÷ prie upelio ir pamat÷ daug antelių. Kiek antelių bus, pasakysi tu.

6b Kamil÷ U.

Vienas, dešimt, keturi – šiandien dešimt gaut turi. Lytų – penki, matk÷ – du. Kiek dar trūksta? Gal trijų! Iš istorijos lengavai gausiu tris ir bus gerai. Tai mamyt÷ apsidžiaugs – dešimtukų kaip lietaus. 6b Viktorija Z.

B÷go kiškis per rugieną – įsipjov÷ koją vieną. B÷go mamai pasakyti – įsipjov÷ koją kitą. Kas nor÷s pad÷t, tur÷s atsiliept. 6b Marius R.

Kauno „Atžalyno“ vidurinė mokykla „TIK 12“ 2009-11-23

Mįsl÷s

Daug žino, nors pati neskaito. Daug kitus išmoko, bet pati nekalba. (agynk) 6b Viktorija Z.

Žali kaip žirniai po mokyklą b÷gioja. (iainikom „onylažtA“) 6b Tomas M.

Baltas, apvalus ir švelnus, dažnai atneša laimę. (sakūp s÷neiP). 6b Kamil÷ U. Dvi sesut÷s prie vieno suolo s÷di.

(s÷d÷k ivD). 6b Kamil÷ K.

Ten susirenka daug žalių žmogelių. Visi skaito ir rašo. (iainikom „onylažtA“) 6b Silvija A.

Susisukęs, susirietęs, į kamputį susispietęs. (sokomap sękomšien synikoM). 6b Martynas S.

Prad÷jo sent – prad÷jo temt. (silun÷M) 6b Raminta M.

Kod÷l brašk÷s raudonos?

Seniau brašk÷s buvo baltos spalvos. Joms tai patiko, bet kartą viena brašk÷ vakare pažvelg÷ į dangų ir pamat÷, kad dangus rausvas. Jai patiko ši spalva, ir ji panoro būti rausva. Taip nor÷jo, kad ne rausva, o raudona tapo.

Ryte prabudusios uogos pamat÷ raudoną braškę. Jos taip pat nor÷jo tapti raudonomis. Taigi visos brašk÷s tapo raudonomis.

5a Gail÷ P.

Kod÷l ežiukai spygliuoti?

Vieną kartą gyveno ežys be spyglių. Jį surado močiut÷, vardu Onut÷. Ežiukas su senele gyveno laimingai, kol vieną kartą senut÷ sugalvojo siūti. Ji siuvo ir ežiukas jai pasimaiš÷, tuo metu močiut÷ delne laik÷ adatų. Jos iškrito iš delno ir susmigo tiesiai ežiukui į nugarą. Nuo to laiko visi ežiukai spygliuoti. Vaikai, niekada nesimaišykit t÷vams po kojom!!! 5b Agn÷, Tomas, Rokas, Ignas

Kaip atsirado

„Atžalyno“ vidurin÷

mokyka...

Seniau šioje vietoje augo ąžuolynas. Vos tik nukirsdavo vieną medį, tuoj kitas ataugdavo. Vieną kartą miesto meras pagalvojo ir nusprend÷, jog tam, kad vaikai protingesni augtų, reikia pastatyti mokyklą. Kitą dieną iškviet÷ stiprius vyrus, ir jie nukirto visus ąžuolus ir iš jų pastat÷ mokyklą, kurią pavadino „Atžalyno“ vidurine mokykla. Pasodino kelias egles. Jos užaugo ir nuo to laiko čia neužaugo joks ąžuolas...

5a Alvina S.

Kod÷l zebras dryžuotas?

Seniai seniai, kai dar zebrai buvo balti, jie gyveno kartu su arkliais. Buvo vienas arklys Čikis, kuris labai pavyd÷jo zebrams baltumo. Ir vienam zebrui jis paspen÷ spąstus. Jis iškas÷ duobę, pripyl÷ purvo, užd÷jo žol÷s. Naktį zebras b÷go ir įkrito į tą duobę. Tamsoje jis pamat÷,kad yra dryžuotas, ir užmogo. Ryte arklid÷s gyvūnai pamat÷, kad jų draugas dryžuotas. Štai kod÷l zebai dryžuoti 5b Kotryna, Ugn÷, Agn÷ R., Monika

Sakm÷s

Seku, seku pasaką apie nepaprastą nuotykį. Kaip visi nuvykom į m÷nulį. Ten banginiai šokius šoka, o meška skraidyti moka. Ir saldainiais lyja lietūs. Pyragaičiai medžiai nusagstyti, o dangaus žvaigždes gali pasikinkyti, joti, šokti su jomis, baliavoti per naktis. Laikas b÷ga ten nerealiai, tiktai mirkt – keli meteliai. Ten visi jauni ir gražūs, nes jaunyst÷s eliksyrą tepas. Ir tau linkiu patik÷ti stebuklu. 5e Ronaldas

Aukštyn kojom

Rytą atsik÷liau, ir viskas buvo aukštyn kojom: baldai, namai ir netgi žmon÷s. Aš taip pat. Mano burna buvo apsisukusi ir akys, nosis, ausys, ir visa galva. Pirštai taip pat buvo persisukę. Buvo labai juokinga, kai žiūr÷jau į veidrodį. Visi juok÷m÷s vieni iš kitų. 5e Kamil÷

Pasaka be galo

Į stiklo kalną aš lipu, man prakaitas tik pu,pu,pu... Ir pavargau. Ir pailsau. Ir traukiu dainą vienas sau. Į stiklo kalną aš lipu...

Juokų-melų pasakos

Raudonkepurait÷ Kartą mama raudonkepurait÷s papraš÷, kad ji su

keturračiu nuvažiuotų pas senelę. Mama jai paruoš÷ bandelių ir sud÷jo į pintinę. Raudonkepurait÷ pavalg÷ ir išvažiavo. Važiuodama pamat÷ didelę sankryžą. Ten buvo du ženklai-

Numirsi! Ir Pas senelę!

Ji pasuko tuo keliu, kuriuo gal÷jo nuvažiuoti pas senelę. Tačiau bevažiuodama sutiko vilką. Vilkas sako:

- Labas, žaliakepuraite? Kur važiuoji? O raudonkepurait÷ sako:

- Labas, pilkas daltonike! Aš važiuoju pas senelę. O jis sako:

- Taigi ir aš pas ją važiuoju pietų, šiandien dar nieko nevalgiau.

Tada jie abu nuvažiavo pas senelę. Kadangi vilkas buvo su motociklu, tai greitai atvyko pas senelę, tačiau nerado, ant stalo m÷t÷si paliktas raštelis:

„Iš÷jau į „Akropolį“ . Skambinkit į

mobilųjį telefoną.“ Senel÷ ir vilkas taip ir liko be pietų, Raudonkepurait÷

išvažiavo. 6a Beata S.

Stebuklinės pasakos

Senelio keln÷s

Buvo kartą...keln÷s. Šliūbin÷s. Labai senos buvo, bet senelis jas m÷go. Naktį prieš senelio gimtadienį pasirod÷ dantukų f÷ja ir išspyr÷ seneliui dantis.

─ Ech, seneli! Man nekoks metas. Dantų trūksta. Nusimin÷ senelis ir nuprend÷ apsimauti ne

šliūbines, o „tvarkos“ kelnes. Jos stebuklingos, nes greitai gali sutvarkyti reikalus pagal savininko norus. Jam prireik÷ tų kelnių, nes tvark÷si ir lauk÷ svečių apsilankymo...

Naktį pas senelį sugūž÷jo svečiai – velniai, raganos, laum÷s ir laumiukai. Jiems parūpo stebuklingosios keln÷s. Vienas padūkelis velnias nor÷jo gerai pasiausti, bet raganų atneštą „pragariškąją ugnį“ sumaiš÷ su „liksmyb÷s milteliais“, ir kad dav÷ liepsna, net senelio keln÷s sudeg÷. Vargšas senelis. Jam teko pavogti velnio „Jaguarą“, kad pab÷gtų į užsienį. Va, kaip būna...

6d Marius V.

Nauji moksliniai faktai

Kirtis visada ilgas. Jei tvirtagal÷ trumpa galūn÷, tai kirtis trumpas. Jei galininke kirtis trumpas, tai jis nušoka į galą. Kirčiuotas yra ne priešpaskutinis, o tolimesnis galūn÷s kirčiuotas skiemuo. Jeigu naudininke linksnis yra tvirtapradis, tai vietininkas persikels į galą ir bus tvirtagalis. A. Vaičiulaičio „Valentina“ priskiriama moderniam modernizmui. Senov÷je beždžion÷s buvo plikos, bet kai at÷jo ledynmetis, jos apaugo plaukais, ir tai pad÷jo joms tapti žmon÷mis…Apie S.N÷ries eil÷raštį “Per lūžtantį ledą”: “Eil÷raštis moko nelipti ant ledo, nes gali į jį įlūžti.Menininkas sugeba kurti tik tada, kai jaučią alkį. Tik tada jis sugeba blaiviai mąstyti ir suvokti žmogaus esmę.Iš Maironio dainų lietuvis suprato nesąs koks girinis, iš kelmo išspirtas, bet turįs savo t÷vynę ir tam tikrų jai pareigų. Žmon÷s yra susiskirstę į įvairias bendruomenes. Viena iš bendruomenių yra tauta. Žmogus kaip medis: jis ir uosis, ir beržas, ir ąžuolas. Nes tik mirusieji viską supranta ir atleidžia. Paruoš÷ O. Lap÷nien÷, lietuvių kalbos mokytoja

Poezija Saulei nusileidus, šviečiant delčiai, Išeik į gatvę. Pajusk tą gaivią v÷są, Pamiršk visus gyvenimo rūpesčius, Atsiduok svajon÷ms, Išsilaisvink iš kasdienyb÷s, Pamiršk, jog ezistuoja laikas. Tuomet apsidairyk aplink. Dings visi banalūs ir vulgarūs praeiviai. Digs iš parduotuvių vitrinų pigios kiniškos prek÷s, Su maža išgraviruota fraze pačiam kamputy: „Made in Chine“. Dings ir vitrinos. Blausūs gatv÷s žibintai nublanks. Dingstant šviesai kartu ir viskas dings. Ir visa ta triukšminga gatv÷ nepaliks n÷ ženklo. Teliks tuščia tyla. Taip kaip tavo svjon÷se Užmiršus visą pilką kasdienybę, svajon÷s pildosi. 9b Kamil÷ G.

Tu buvai tas vienint÷lis, O aš tik viena iš tūkstančio. Gal proto trūksta man suprasti visą reikalą. Istorijos paskaitos painios Lyg mokslininko veikalas, Bet viskas palieka savo žymę. Nesvarbu, kokio, žmogau, esi gymio. Kur rasti žmogų, kuris ieško sielos gylio? Nors viskas tik mano minty paskęsta, belaukiant ramyb÷s, Bet ir tavo širdyje bandau vietą rasti. Kartais tenka dantis sukandus kęsti, Vis dar tavo žodžiuose paklydus, nerandu atspindžio sau. Tyloje viską apmąstau. Gal nieko nesuprasti lengviau. 9b Kamil÷ G.

Kada sutikęs Aroganciją ir Garbę Tu sugebi nepalūžti, O užspiestas į kampą bevar÷s visuomen÷s įstatymų

jiems pasipriešini: Tu esi... Kai vidury dieno gatv÷je prie tavęs prišoka kretinas Ir teigia, jog dabar gili naktis, Tu vis d÷lto apgini savo nuomonę. Kai tu b÷gi tolyn, nors esi nub÷gęs toliau ribų, Tu esi... Kai rašai savo brangų dienoraštį su spynele, nors aplinkiniai sarkastiškai į tai žiūri. Kada tu meldies tyliai, suglaudęs delnus, Nors ir netiki tuo Vieninteliu, Tu esi... Kada rimtai skaitai žodžius manus Be jokio amoralumo, Kada tari žodžius savus, Sklindančius iš gilių jausmų gelmių, Tu esi... 9b Kamil÷ G.