Lietuviai Kompozitoriai PDF

J. Žukienė. Lietuvių muzikos istorija

1

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA MUZIKOS MOKYMO STUDIJŲ CENTRAS

JUDITA ŽUKIENĖ

LIETUVIŲ MUZIKOS ISTORIJA

elektroninis muzikos istorijos vadovėlis vaikų muzikos mokyklų

6–7 kl. moksleiviams

(TEKSTAS ATSISPAUSDINIMUI)

Turinys: 1. Lietuvių muzikos istorijos ištakos. XIX a. muzikinė kultūra ............................................ 2 2. Pirmieji lietuvių kompozitoriai (J. Naujalis, Č. Sasnauskas, M. Petrauskas, S. Šimkus) .. 6 3. M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos apžvalga ............................................................... 10 4. M. K. Čiurlionio kūriniai ................................................................................................... 13 5. Tarpukario Lietuvos muzikos situacija, muzikos kūrėjai (J. Gruodis, V. Bacevičius) ..... 16 6. XX a. 5−6 dešimtmečių Lietuvos muzika (B. Dvarionas, S. Vainiūnas, V. Klova) ......... 20 7. Stiliaus pokyčiai lietuvių 7-o dešimtmečio muzikoje (E. Balsys, J. Juzeliūnas) .............. 24 8. 8−9 dešimtmečių lietuvių muzikos charakteristika. B. Kutavičiaus kūrybos braižas ....... 26 9. 8−9 dešimtmečių lietuvių muzika. F. Bajoro, O. Balakausko, A. Martinaičio kūriniai ..... 32 10. XX a. pabaigos lietuvių muzika (O. Narbutaitė, M. Urbaitis, R. Mažulis ir kt.) .......... 36

©LMTA MUZIKOS MOKYMO STUDIJŲ CENTRAS, 2008


1. Lietuvių muzikos ištakos. XIX a. muzikinė kultūra

Profesionaliosios muzikos plitimas Lietuvoje

Lietuvių muzikos ištakos glūdi turtingoje liaudies kūryboje. Čia susiformavo šiam kraštui būdingos melodijos, kadencijos, žanrai. Žinios apie profesionaliąją muziką Lietuvoje siekia apie tūkstantį metų. Tad trumpai peržvelkime svarbiausius Lietuvos muzikos įvykius. XI–XIII amžiai. Profesionalioji muzika Lietuvoje, manoma, atsirado XI amžiuje. Ji atkeliavo su

keliaujančiais vienuoliais, pamažu atsirado Lietuvos bažnyčiose, didikų rūmuose ir dvaruose.

XIV−XV amžiai. Po Lietuvos krikšto (1387 m.) ypač plito bažnytinė muzika. Buvo statomos

bažnyčios, išpopuliarėjo seniausia krikščioniško giedojimo forma – grigališkasis choralas. Didikų rūmuose koncertuodavo keliaujantys muzikantai, dvaruose pradėtos steigti kapelos.

XVI amžius. Tuo laikotarpiu įvyko keletas Lietuvos muzikai ir apskritai kultūrai svarbių dalykų.

1547 m. buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo „Katekizmas“. Tai tikybos pradžiamokslis. Jo pabaigoje buvo pridėtas ir giesmynas, kuriame išspausdinta 11 protestantiškų lietuviškų giesmių (su natomis). Tad „Katekizme“ atspausdintas ir pirmasis lietuviškas giesmynas.

Giesmė iš M. Mažvydo „Katekizmo“ (originalo kopija ir šiuolaikinis užrašymas)

1579 m. įvyko kitas svarbus Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykis – Vilniaus universiteto

atidarymas. Jis tapo profesionaliosios muzikos sklaidos židiniu. Muzika skambėjo universiteto mokyklinio teatro rengiamuose vaidinimuose, vėliau veikė studentų chorai, orkestrai.

2


XVI–XVII a. rūmuose, dvaruose toliau buvo steigiamos kapelos, dirbo iš įvairių Europos šalių atvykę muzikai: Vaclovas Šamotulietis, Valentinas Bakfarkas, Jonas Brantas ir kt.

XVII amžius. Muzika skambėjo bažnyčiose, Žemutinėje pilyje, rūmuose, dvaruose, Vilniaus

universitete ir kitose mokyklose.

1636 m. Vilniaus Pilies teatre pirmą kartą Lietuvoje pastatyta opera – „Elenos pagrobimas“ (autoriai: V. Pučitelis ir M. Skakis). Ją pastatė iš Italijos pasikviesta operos trupė, kuri netrukus parengė ir dar dviejų operų premjeras.

1667 m. Vilniaus universiteto profesorius Žygimantas Liauksminas parašė pirmą

Lietuvoje muzikos vadovėlį „Ars et praxis musica“ („Muzikos mokslas ir praktika“, lotynų kalba). Tai studentams skirtas grigališkojo choralo vadovėlis, supažindinantis su svarbiausiomis muzikos giedojimo taisyklėmis.

XVIII amžius. Įvairiuose dvaruose buvo statomos operos, koncertuose skambėjo daugiausia

barokinė muzika. Klasicistinio stiliaus muziką XVIII a. pab.–XIX a. pr. Lietuvoje kūrė LDK didikai Motiejus Radvila, Mykolas Kazimieras Oginskis, vokiečių kilmės muzikas Johanas Davidas Holandas. 1785 m. Vilniuje įkurtas pirmasis miesto teatras, kuriame buvo statomos ir operos.

XIX a. Lietuvos muzikinis gyvenimas

Po trečiojo LDK padalijimo (1795) Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi. Muzikinis gyvenimas šiek tiek apmirė. XIX a. Vilniuje veikė (su pertraukomis) miesto teatras, amžiaus pradžioje atlikta J. Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“ (1809) ir W. A. Mozarto „Requiem“ (1840). Vilniaus muzikinį gyvenimą gaivinti bandė lenkų kompozitorius ir dirigentas Stanislovas Moniuška. Stanislovas Moniuška (Stanislaw Moniuszko, 1819–1872), baigė muzikos mokslus Varšuvoje ir Berlyne. 1840–1858 m. jis gyveno ir dirbo Vilniuje. Kelis metus vargonininkavo Šv. Jonų bažnyčioje, buvo Vilniaus teatro orkestro dirigentas, privačiai mokė muzikos, aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus. Vilniuje sukūrė kantatas lietuviška tematika „Milda“, „Nijola“, 4 Aušros Vartų litanijas. 1848 m. rotušėje įvyko jo operos „Halka“ premjera.

3

Stanislovas Moniuška

XIX a. pradėta rinkti ir spausdinti lietuvių liaudies dainas (pirmasis yra Liudviko Rėzos rinkinys „Dainos“, 1825 m.) Muzikos mokyklos. XIX a. pradėtos steigti dvarų muzikos mokyklos. XIX a. antrojoje pusėje orkestro mokyklos veikė kunigaikščių Oginskių dvaruose Rietave ir Plungėje (čia fleita mokėsi groti M. K. Čiurlionis). Rokiškyje veikė Reinoldo Tyzenhauzo įkurta vargonininkų mokykla. Joje mokėsi kompozitoriai J. Gruodis ir M. Petrauskas.

1873–1915 m. (su pertrauka) Vilniuje veikė Rusų muzikos d-jos Vilniaus skyrius ir muzikos mokykla.


Pirmieji lietuviški laikraščiai. XIX a. antroje pusėje Mažojoje Lietuvoje buvo leidžiami pirmieji lietuviški laikraščiai – „Aušra“ (leido J. Basanavičius, 1883–1886) ir „Varpas“ (leido V. Kudirka, 1889–1905). Laikraštyje „Varpas“ muzikai buvo skirtas skyrelis, kuriame buvo spausdinamos lietuviškų dainų natos. Vincas Kudirka (1858–1899) − gydytojas, poetas, muzikas. Mokėjo groti muzikos instrumentais, sukūrė pjesių fortepijonui, smuikui, rinko lietuvių liaudies dainas, jas spausdino laikraštyje „Varpas“, o vėliau išleido rinkinį „Kanklės“ (2 sąsiuviniai). Sukūrė „Tautinės giesmės“ žodžius ir muziką. Ši daina, išspausdinta 1898 m., paskelbus Nepriklausomybę tapo Lietuvos himnu.

Vincas Kudirka

Po 1863 m. sukilimo išpopuliarėjo vadinamieji „Lietuviškieji vakarai“, kuriuose skambėjo muzika, buvo dainuojamos lietuviškos dainos. Pirmas viešas lietuviškas vakaras buvo surengtas 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, kuriame buvo parodyta A. Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Tuo metu labai populiarus buvo chorinis dainavimas, kūrėsi chorai, muzikos draugijos.

Klausimai ir užduotys 1. Kada ir kaip Lietuvoje pradėjo plisti profesionalioji muzika? 2. Kokie Lietuvos kultūrai įvykiai vyko XVI amžiuje? Kuo jie svarbūs muzikos istorijai? 3. Kas svarbaus lietuvių muzikai vyko XVII amžiuje? 4. Trumpai apibūdinkite XIX a. Lietuvos muzikinį gyvenimą. Kas tada vyko? 5. Kas buvo S. Moniuška? Ką jis nuveikė Lietuvoje?

Skaitiniai

Žygimantas Liauksminas ir jo muzikos vadovėlis

Žygimantas Liauksminas (1596–1670) buvo bajorų kilmės profesorius, priklausęs jėzuitų

ordinui (taigi, ir vienuolis). Mokėsi Vilniaus universitete, o vėliau pats dėstė įvairiuose universitetuose ir kolegijose (taip pat ir Vilniaus universitete). Liauksminas žinomas kaip keleto vadovėlių autorius, tačiau mums ypač svarbus jo parengtas pirmasis Lietuvoje ir Lenkijoje muzikos vadovėlis „Ars et praxis musica“. Pirmą kartą jis buvo išleistas 1667 m., po dvejų metų išspausdintas antrasis jo leidimas. Deja, nė vieno šių leidimų egzemplioriaus neišliko. Lietuvos ir Lenkijos bibliotekose saugoma keletas trečiojo leidimo egzempliorių. Tačiau mums nebūtina kreiptis į senųjų knygų saugyklas, nes yra išleista muzikologo Povilo Jurkšto parengta knyga tuo pačiu pavadinimu. Joje randame Liauksmino vadovėlio originalo kopiją (lotynų kalba), jos vertimą lietuvių kalba, išsamius paaiškinimus ir Žygimanto Liauksmino biografiją.

Žygimanto Liauksmino 1667 m. Vilniuje parašytas ir išleistas veikalas „Ars et praxis

musica“ – knyga (tiksliau – knygelė, nes ją sudaro tik apie dvi dešimtys puslapių), kurioje buvo trumpai surašyta visa tuo metu reikalinga muzikos teorija ir praktika. Tai grigališkojo choralo giedojimo vadovėlis. Jo paskirtis buvo išmokyti studentus gražaus giedojimo, vadinamojo cantus choralis bei cantus fractus (XVII a. bažnytinė muzika dar buvo labai svarbi).

4


Dabartiniams mokiniams bei studentams šis vadovėlis nebūtų suprantamas. Ir tai dėl keleto priežasčių:

• jis buvo parašytas lotynų kalba, o juk dabar jos beveik niekas nemoka; • jame gausu mums dabar nesuprantamų terminų, pavyzdžiui, cantus choralis, cantus

durus, thesis, arsis ir kt. • kiekvienai muzikos teorijos temai yra skirta vos po vieną pastraipą.

Vis dėlto kai ką įmanoma suprasti. Pavyzdžiui, pačią pradžią, kur kalbama apie muzikos

garsus ir jų skiemeninius pavadinimus. Anksčiau buvo tik šeši gamos laipsnių pavadinimai: ut, re, mi, fa, sol ir la. Neįprasta mums yra tai, jog anuomet žmonės vartojo ne skiemenį do, bet ut. Taip pat, kad nebuvo septintojo laipsnio si.

Keistai yra paaiškintas intervalų susidarymas ir išsidėstymas. Atrodo neįtikima, bet vadovėlyje visos žinios apie intervalus sutalpintos vos keturiuose sakiniuose:

„Antra, reikia gerai įsidėmėti ir pratybomis išmokti tų tonų atstumus. Nes mi yra toliau nuo ut, negu re, dar toliau yra fa ir t.t. Todėl giedant balsas kaip ir pakyla nuo ut iki la per re, mi; dar tokiu pat būdu reikia kelti nuo to paties ut prie fa, tylomis praleidžiant ut ir mi. Ir kitus pavadinimus reikia vartoti panašiai, kaip paaiškės iš pavyzdžių. Kas išmoks juos aukštyn ir žemyn kiloti, taip pat ir jų atstumus, teisingai, be klaidos, tas lengvai galės prie jų prikabinėti bet kokio teksto skiemenį, priderinant prie jų pačių natų tekstą.“ (Liauksminas, p. 67)

Būtina priminti, jog anksčiau grigališkajam choralui užrašyti buvo vartojama įprasta 4

linijų sistema, bet Liauksmino vadovėlyje jau leidžiama naudoti ir mums įprastą penklinę. Be to, čia randame aiškinimus apie mažorines ir minorines dermes, penklinės pradžioje rašomų raktų įvairovę.

Knygoje gausu muzikinių pavyzdžių, pratimų, primenančių dabartinius solfedžio pratimus. Juos išmokus toliau praktikuotis reikėjo giedant giesmes iš Liauksmino tai pačiais 1667 m. parengtų giesmynų – „Gradualo“ ir „Antifonalo“. Giedojimo pratimai:

5


2. Pirmieji lietuvių kompozitoriai (J. Naujalis, Č. Sasnauskas, M. Petrauskas, S. Šimkus)

XIX a. pab. Muzikoje pradėjo formuotis lietuvių tautinė mokykla. Buvo siekiama kurti lietuvišką muziką. Muzikinio lietuviškumo ištakų ieškota liaudies dainose – kompozitoriai jas rinko, studijavo, harmonizavo chorams. Jų muzikoje vyravo romantinis stilius. Pirmieji lietuvių kompozitoriai buvo ne profesionalai, tai yra jie nebaigė kompozicijos mokslų. Dauguma jų dirbo vargonininkais, mokėsi aukštosiose muzikos mokyklose vargonavimo arba dainavimo. Šie muzikai kūrė daugiausia vokalinę muziką, ypač dainas chorui, kurių tuo metu labai trūko. Tarp pirmųjų kompozitorių žymiausi yra Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Mikas Petrauskas, Stasys Šimkus ir kiti. Jie dirbo įvairius darbus, daug prisidėdami prie Lietuvos muzikinio gyvenimo plėtotės. Juozas Naujalis (1869–1934) − kompozitorius, vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas. Mokėsi groti vargonais (ir šiek tiek kompozicijos) Varšuvos muzikos institute. Vargonininkavo Kauno katedroje. Be to, Naujalis į mūsų muzikos istoriją įėjo ir kaip organizatorius:

1. Kaune įsteigė vargonininkų kursus, 2. leido pirmąjį lietuvišką muzikinį

laikraštį „Vargonininkas“, 3. Kaune įsteigė muzikos mokyklą

(1919 m., netrukus ji tapo valstybine mokykla, o 1933 m. perorganizuota į Kauno konservatoriją),

4. buvo vienas iš pirmosios Lietuvos dainų šventės (1924) organizatorių.

Juozas Naujalis

Sukūrė bažnytinės muzikos (mišių, motetų), pjesę „Svajonė“ styginių kvartetui, pjesių fortepijonui. Ypač svarbios jo dainos chorui: „Lietuva brangi“, „Jaunimo giesmė“, „Vasaros naktys“. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas chorui: „Ant kalno karklai siūbavo“, „Oi, žiba žiburėlis“.

J. Naujalis kūrė romantinę muziką, kurioje atsispindi jo supratimas, kokia turėtų būti lietuviška muzika. Ji dažnai lyriška, šviesi, konsonansiška, ne itin sudėtinga.

J. Naujalis. Daina „Lietuva brangi“

6


Česlovas Sasnauskas (1867–1916) − kompozitorius, vargonininkas. Studijavo Peterburgo konservatorijoje dainavimą. Liko gyventi ir dirbti Peterburge (dėstė, vargonininkavo). Rūpinosi lietuvių nacionalinės muzikos stiliaus kūrimu, leido lietuviškų dainų sąsiuvinius. Sukūrė bažnytinės muzikos – pirmąjį lietuvišką „Requiem“, giesmę „Marija, Marija“, dainų chorui – „Kur bėga Šešupė“, „Užmigo žemė“ ir kt.

Česlovas Sasnauskas

Mikas Petrauskas (1873−1937) − kompozitorius, dainininkas, choro dirigentas. Muzikos mokėsi pas tėvą ir Rokiškio vargonininkų mokykloje. Studijavo Peterburgo konservatorijoje dainavimą. Peterburge vadovavo lietuvių chorams, rengė vakarus, juose dainavo, parašė pirmąsias lietuviškas operetes. Sukūrė ir 1906 m. Vilniuje pastatė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“. 1907−1930 m. (su pertraukomis) gyveno JAV. Rengė koncertus, lietuviškus vakarus, vadovavo chorams. Bostone, Čikagoje, Detroite, Niujorke buvo įsteigęs muzikos mokyklas, kurios vadinosi lietuviškomis konservatorijomis.

Mikas Petrauskas

Nuo 1930 m. iki mirties gyveno Kaune. Miko Petrausko brolis Kipras buvo vienas žymiausių lietuvių dainininkų (tenoras). Sukūrė dvi operas („Birutė“ ir „Eglė, žalčių karalienė“), operečių, dainų.

Stasys Šimkus (1887−1943) − kompozitorius, choro dirigentas. Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą (vadinamą Klaipėdos konservatorija), buvo vienas iš pirmųjų dainų švenčių organizatorių. Kūrė romantinio stiliaus muziką. Didžiausią kūrybos dalį sudaro dainos, iš jų žymiausios – „Lietuviais esame mes gimę“ (buvo siūloma šią dainą pasirinkti Lietuvos himnu), „Atsisveikinimas su giria“ chorui; „Kur bakūžė samanota“ balsui ir fortepijonui ir kt.

Stasys Šimkus

Klausimai ir užduotys

1. Kokią muziką kūrė pirmieji lietuvių kompozitoriai (nurodykite stilių, žanrus)? 2. Išvardinkite J. Naujalio nuveiktus darbus. 3. Ką sukūrė J. Naujalis? 4. Kur gyveno ir ką dirbo Č. Sasnauskas? 5. Kokie yra M. Petrausko nuopelnai lietuvių muzikai? 6. Kuo žymus S. Šimkus?

7


8

Skaitiniai

Pirmoji lietuviška opera „Birutė“

Tai nedidelės apimties dviejų veiksmų kūrinys solistams, chorui ir orkestrui. Greta dainuojamų numerių yra kalbamųjų intarpų. Operos pagrindu pasirinkta legenda apie Birutės ir kunigaikščio Kęstučio meilę. Šiai romantiškai istorijai sukurta ir romantinio stiliaus muzika. Ji nesudėtinga, nes tuo metu Vilniuje nebuvo stiprių lietuvių dainininkų, galinčių atlikti įmantrias operų partijas. Tai kas ją tuo metu atliko? Daugiausia muzikai mėgėjai:

Birutė – Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (dainininkė, Vilniuje su vyru buvo įsteigusi lietuvišką knygyną),

Kęstutis – Kazys Puida (rašytojas), Senasis vaidila – Gabrielius Žemkalnis (Landsbergis-Žemkalnis, dramaturgas, publicistas), Birutės broliai – Kipras Petrauskas (vėliau tapo labai garsiu dainininku), Stasys Audėjus (vėliau tapo dainininku), Lizdeika – Antanas Žmuidzinavičius (dailininkas).

Pastatymą rengė „Vilniaus kanklių“ draugija, dainavo draugijos choras ir iš įvairių muzikantų sudarytas orkestras. Pastatymą režisavo operos libreto autorius – Gabrielius Žemkalnis, o dirigavo jos kūrėjas – Mikas Petrauskas.

Trumpas operos „Birutė“ turinys:

I veiksmas. Palangos tėvūno [tėvonijos, tam tikros žemės valdos LDK savininko] dukterį Birutę yra nusižiūrėjęs kryžiuočių kontūras [ordino pilies valdovas] Vinrichas fon Kniprodė; pirmojoje scenoje Birutė graudžiai rauda, nežinodama, kur pasislėpti „nuo bjauraus vokiečio persekiojimo“, bijodama, kad tėvas su broliais, vengdami kryžiuočių keršto, neatiduotų jos „amžinam pasityčiojimui“. Kontūro pasiuntiniai, atsivedę ir pulką karių, privalo laikytis taikos sutarties, tačiau jie tikisi Birutę arba vogčia pagrobti, arba išgauti už dovanas ir žadamas privilegijas.

Tuo tarpu atvykęs iš Kernavės krivių krivaitis Lizdeika, vietinis Palangos krivis ir vaidilutės numato, kad padaugės vaidilučių. Lizdeika apreiškia dievų valią: Birutė taps vaidilute. Kryžiuočiai nedrįsta priešintis vietinių dievų valiai ir pasišalina. Choras dainuoja apie pergalės viltį, pasitikėjimą vienybės jėga.

II veiksmas. Vaidilutės ruošiasi Birutę įšventinti. Senas aklas vaidila daina garbina dievus,

aiškina, kad vaidilutės neverstų Birutės tapti viena iš jų, ir išpranašauja Birutės likimą: „Ji taps motina milžino, kuris savo tautą, savo tėvynę išves iš tamsybės žabangų, sugriaus kryžiuočių galybę.“

Čia pat, kalno viršūnėje prie aukuro, susitinka ir Birutė su Kęstučiu. Ja sužavėtas iš pirmo žvilgsnio Žemaičių kunigaikštis prabyla apie savo jausmus. Palikta nusiraminti ir apmąstyti, Birutė dainuoja ariją „Dievuliai, dievaičiai...“.

Skamba pjovėjų pabaigtuvių choras. Kunigaikštis vėl ieško Birutės. Krivis su vaidilutėmis mėgina skubiai ją įšventinti. Kęstutis, išgirdęs vaidilos paaiškinimą, kad mergelė tariamai paskirta į vaidilutes – kryžiuočiams apgauti – ryžtingai nutraukia ceremoniją, pasiūlo Birutei savo ranką ir Lietuvos karalienės sostą. Birutei sutikus, choras šlovina gimtąjį kraštą ir plačiai garsėjančią valstybę.

Pastatymas sulaukė sėkmės. Visus žavėjo lietuviškas žodis, sklindantis iš scenos.

Spektaklis žadino lietuvių tautinę savimonę, ypač tam tiko pakilios nuotaikos, patriotiškas finalinis operos choras.

O štai keletas amžininkų ir pačių operos dalyvių prisiminimų:


9

„M. Petrausko melodrama „Birutė“ man ypač patiko. Ir šiandien manau, kad tai yra

geriausias muzikinis jo kūrinys. Tuomet aš ir neįsivaizdavau, kad muzikoje būtų buvę kas nors aukštesnio ir gražesnio. Dabar, daugeliui metų praėjus, netgi labiau vertinu šitą jo operą. Pavyzdžiui, tokias jo įdėtas į „Birutę“ dainas, kaip „Sesutėlės, lelijėlės“ arba Vaidilučių giesmę prie aukuro su senu vaidila galima lyginti net ir su geriausiomis operomis. Tos „Birutės“ vietos ryškiai parodo, kaip galima kurti naujas lietuviškos sceninės muzikos vertybes. Instrumentiniu požiūriu visas veikalas yra spalvingas, ir tą jo ypatumą būtina pažymėti, turint galvoje, kad M. Petrauskas parašė operą, atsižvelgdamas į kuklų to meto sąlygomis orkestrą.“

Juozas Tallat Kelpša, 1948 m.

Opera „Birutė“ „<...> anais laikais, tik ką iškovojus spaudą, buvo kažkas šventa. Rodos gražesnio ir geresnio veikalo nieks ir negalvotų reikalauti...“

„Man malonu, kad daug kas mane vadina „Pirmoji Birutė“. Vadina, ir aš mėgstu taip dažnai ir prie pavardės pasirašyti. Juk tai mano pasididžiavimas ir brangus praeities prisiminimas.“

Marija Piaseckaitė-Šlapelienė

„Ruošiant spektaklį, susidūrėme su dideliais sunkumais. Vilniaus miesto salę (dabar Nacionalinė filharmonija) gavome vargais negalais, o lietuviškų tautinių drabužių ir rekvizito Vilniaus teatre pasiskolinti negalėjome – tokių daiktų ten nebuvo. Teatro direktorius G. Žemkalnis pasiūlė Kęstutį aprengti Venecijos dožo rūbais.

Kostiumų, rekvizito parūpinimo naštą prisiėmiau sau. Susimobilizavę Dusmenų apylinkės valstiečių jaunimą, mes iš karnų nupynėm vyžas choro dalyviams, o iš šiaudų ir smilgų – skrybėles, merginos išaudė spalvotas tautiškas juostas. Visus spektaklio dalyvius apvilkome dryžuotomis pakulinėmis kelnėmis ir marškiniais.

Spektaklio dieną į teatrą prigužėjo daugybė žmonių. Susidomėję sekė scenos veiksmą ne vien Vilniaus lietuviai. Į spektaklį apsilankė gausus kitų tautybių – rusų, baltarusių ir lenkų – būrys. Jie ir spaudoje šiltai atsiliepė apie mūsų „Birutę“.“

Kipras Petrauskas Renginys vyko pusiau slaptai, nes Mikas Petrauskas tuo metu buvo caro valdžios ieškomas

dėl dalyvavimo 1905 m. revoliucijoje Peterburge. Todėl renginys nebuvo fotografuojamas. Kitą dieną po pastatymo M. Piaseckaitė-Šlapelienė, apsirengusi Birutės kostiumą, nusifotografavo vienoje iš Vilniaus fotoateljė. Tai vienintelė išlikusi su pirmosios operos pastatymu susijusi nuotrauka.


3. M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos apžvalga Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) − vienas žymiausių Lietuvos menininkų, buvo kompozitorius, dailininkas, chorų dirigentas, literatas. Biografija. Gimė Varėnoje. Netrukus šeima persikėlė į Druskininkus, kur tėvas dirbo bažnyčios vargonininku. Mikalojus Konstantinas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Jo muzikiniai gabumai pasireiškė anksti, pirmiausiai muzikos mokė tėvas. Vėliau mokėsi Plungėje veikusioje orkestro mokykloje groti fleita. Varšuvos muzikos institute mokėsi groti fortepijonu ir kompozicijos (baigė 1899 m.). Po to išvyko dar pastudijuoti kompozicijos į Leipcigo konservatoriją (baigė 1902 m.). Dar besimokydamas Varšuvoje pradėjo piešti. Grįžęs iš Leipcigo, mokėsi Varšuvos dailės mokykloje. Dalyvavo kaip dailininkas pirmojoje (1907 m.) ir antrojoje lietuvių dailininkų parodoje Vilniuje. Po 1906 m. gyveno Vilniuje, Sankt Peterburge. 1909 m. pablogėjo sveikata, Čiurlionis buvo apgyvendintas sanatorijoje Pustelnike (prie Varšuvos), kurioje ir mirė. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

10

Kūryba. Čiurlionis buvo nepaprastas žmogus ir netradicinis kūrėjas. Jis tarsi negalėjo apsispręsti, kurią gi meno šaką pasirinkti, kuri labiausiai tinka jo sumanymams išreikšti. Daug kuo domėjosi, daug skaitė, lankė parodas, koncertus, teatro spektaklius. Pradėjęs kurti muziką, netrukus susidomėjo ir daile. Be to, bandė rašyti literatūrinius vaizdelius (gyvenimo pabaigoje pamėgo ir fotografiją). Tad kai kalbame (ar rašome) apie Čiurlionio kūrybą, kalbame apie jo dailės ir muzikos kūrinius, literatūrinius bandymus. Muzikos stilius. Per gana trumpą laiką Čiurlionis sukūrė savitą muzikos stilių. Studijų metais rašė romantinius kūrinius. Vėliau, pradėjus piešti, jo muzika tapo abstraktesnė, melodijos trumpėjo, svarbūs buvo motyvai. Taip priartėjo prie XX a. Vakarų Europos muzikoje paplitusių muzikos komponavimo būdų. Jo muzika tapo atonali, daug dėmesio joje skiriama polifonijai, kai kurie kūriniai sukurti vartojant nesikartojančių garsų serijas. Sukūrė simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“, styginių kvartetą, kūrinių fortepijonui (preliudų, noktiurnų, mazurkų ir kt.), harmonizavo lietuvių liaudies dainas chorui („Bėkit, bareliai“, „Beauštanti aušrelė“, „Oi giria, giria“, „Oi lekia, lekia“ ir kt.).

Čiurlionio dailės kūryba Čiurlionio dailė labai originali, pripildyta fantazijos, simbolių, formų, įvairių gamtos vaizdų ir muzikinio mąstymo atgarsių. Žymiausi paveikslai: „Karalių pasaka“, „Rex“, „Bičiulystė“, „Tyla“, ciklas „Zodiakas“ ir kt.

Čiurlionio dailės kūriniuose gausu muzikinio mąstymo atspindžių. Tarsi muzikos kūrinius jis tapė sonatas („Jūros sonata“, „Pavasario sonata“, „Saulės sonata“, „Piramidžių sonata“ ir kt.), preliudus, fugas. Sonatos, kaip ir muzikoje, yra 3−4 dalių ciklai. Dalys žymimos


muzikiniais tempų pavadinimais. Pavyzdžiui, 1908 m. nutapyta „Jūros sonata“ labai primena sonatą fortepijonui.

I d. – Allegro – tarsi smulkių natų pasažais „taškosi“ jūros bangų purslais. II d. – Andante – ramus sustingimas lėtojoje dalyje – jūroje visiškas štilis, matyti

smulkiausios dugno detalės. III d. – Finale – dramatiška (matyt, vėl Allegro) pabaiga: didžiulė banga atrieda ir pakimba

virš gležnų žvejų laivelių, o bangoje galime įžvelgti Čiurlionio monogramą: M. K. Č.

Allegro Andante Finale Didžioji Čiurlionio dailės kūrinių dalis eksponuojama M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.

Klausimai ir užduotys 1. Trumpai atpasakokite Čiurlionio biografiją. 2. Kokiose meno šakose kūrė (ar bandė kurti) M. K. Čiurlionis? 3. Kokio stiliaus Čiurlionio muzika? 4. Kokius muzikos kūrinius parašė Čiurlionis? 5. Kokius žinote Čiurlionio paveikslus?

Skaitiniai

Koks buvo M. K. Čiurlionis?

Kaip prisiminė jo jauniausia sesuo muzikologė Jadvyga Čiurlionytė, „mūsų brolis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo vidutinio ūgio, stipraus sudėjimo.

Plaukai tankūs, papurę, ne per daug šviesūs, auksinio atspalvio, dailiai puošė jo galvą. Jo akys buvo pilkai žalsvos, išraiškingos, žvilgsnis tiesus, gilus ir reikšmingas. Antakiai gana tankūs ir šiek tiek pasidavę į priekį. Kakta aukšta ir, kaip aš brolį atsimenu, per vidurį, tarp akių, perkirsta dviem vertikaliom raukšlelėm, jos kartais visai nebuvo pastebimos, o kartais darydavosi gilesnės. Oda buvo lygios gelsvos spalvos (iš motinos paveldėta). Pagal to meto paprotį brolis augino ūsus – jie buvo gelsvi ir gana reti. Judesiai energingi, eisena tvirta ir grakšti. Brolis turėjo gana plačias, visados šiltas, švelnias, bet nervingas rankas. <...> Konstantinas turėjo lygų, švelnų ir gana stiprų balsą. Dainuodamas su broliais liaudies dainas, dainuodavo pirmu balsu. Kalba jo buvo paprasta, bet raiški ir vaizdinga, su turtingais intonaciniais niuansais. Kalbėjo negreitai. Buvo gyvas, atviras, nuoširdus ir mėgo dalintis įspūdžiais.“ (Lietuvos, p. 407)

11


12

Čiurlionio mintys Apie kompozitoriaus darbą (iš studijų Leipcigo konservatorijoje metu rašyto laiško). „Sunkus tas mano darbas. Tiesa, nepritrina jis man nuospaudų, bet dėl to ne kartą įvaro

sielvartą. Turiu, sakysim, uždavinį parašyti sonatą; imuosi darbo, turiu ir noro, ir užsidegimo, bet jokia idėja neateina į makaulę. Sunku tada. Taip ne kartą praeina kelios dienos, reikia eiti į pamoką, o čia nieko nepadaryta. Tačiau kartais darbas eina taip sklandžiai ir gerai, kad per vieną dieną galiu padaryti daugiau negu kitą sykį per dvi savaites. Taip visuomet – kartais sekasi viskas labai gerai, tai vėl niekas nesiseka. Čia nėra jokios išeities, ir nėr ko kaltinti.“ (Čiurlionis, p. 154)

Čiurlionio straipsnio „Apie muziką“ fragmentas leidžia susipažinti, kaip rašė

kompozitorius, ką mąstė apie muziką ir kaip tuo metu buvo rašoma apie šią meno šaką. „Kas tai yra muzika? Visokių tautų didvyriai ne sykį išsitardavo, jog muzika turinti

viršprigimtą pradžią. Muzika tai dievų kalba, jinai stebuklus daranti, nutildanti laukinius žvėris, statanti pilis ir t. t. Kuomet ji prasidėjo – niekas negali susekti. Nestebėtina. Užgimė ji drauge su žmogaus siela ir yra tai jos svarbiausioji ir pirmutinė kalba. Su jos pagalba žmogus išreikšdavo visokeriopus savo jausmus: džiaugsmą, nuliūdimą, baimę, ilgėjimos ir t. t. O darė tai, pats nenuvokdamas, kam ir dėl ko, ot, taip sau, žiūrėdamas prieš save, gal prie dievo siuntė savo pirmutinę dainą. – Augo ir plėtojosi žmogus, augo ir plėtojosi jo daina, o gamtos įtekmė, jos grožis, jos puikumas savaip veikė, auklėdamas žmogaus būdą, o drauge ir jo dainą. Dėl to tatai kitaip dainuoja tautos, gyvenančios kalnuose, o kitaip tautos, gyvenančios jūros pakrantėje; kitaip dainuoja tamsių girių gyventojai, o kitaip tie, kuriems reikia lygumų pievose braidyti. Turtingose ir vaisingose žemėse kitokia yra daina, o kitokia vėl ten, kur reik sunkiai duonos kąsnis pelnyti ir badauti dažnai prisieina. Vėlesniuose laikuose visuomenės gyvenimo sutvarkymo sąlygos taip pat veikė ir savo įtekmę turėjo, kaip ir gamta. Pergalėjimas, vergija, karai, liuosybė – visa tai dėjo savo antspaudą liaudies melodijose ir čia tatai priežastis to didelio skirtumo, kurį matome tarp dainų ukrainiečių, ir Italijos gyventojų, rusų ir prancūzų, skandinavų ir vengrų, lenkų ir lietuvių.

Kiekvieno tautos muzika, plėtodamos ir augdama, nenustoja savo atskirų ypatybių, nes toliau gamina ją kompozitoriai, kurie, būdami savo tėvynės sūnūs, gauna iš savo tėvų draugu su krauju savo dainų meilę ir dažnai, patys nejausdami, mėgsta jų būdą ir ypatybes. Tie tatai kompozitoriai, plėtodami muziką, iš dainelės pagamina dainą, iš dainos simfonijos kompoziciją ir auklėja tikrai kultūrinę muziką. Taip radosi europietiška muzika, susidedanti iš visokių atskirų darbų. Ir kultūrinė muzika nenustoja tautiškų ypatybių, kurias taip aiškiai matome liaudies dainose.“ (Čiurlionis, p. 295)

Kompozitorius labai vertino liaudies dainas ir tikėjo, jog iš jų kompozitoriai semsis

tautiškumo pagrindų ir taip plėtosis profesionalioji lietuvių muzika. XX a. pradžioje Čiurlionis rašė: „...lietuvių muzika dar tebesiilsi liaudies dainose ir užrašuose, kurie tuo tarpu teturi muziejaus vertę. Tos dainos, tai tarytum brangaus marmuro uolos ir laukia jos tik genijaus, kurs mokės iš jų pasigaminti nemirštančius veikalus.“ (Čiurlionis, p. 297)

„Ir ateis laikas, kuomet mūsų kompozitoriai atidarys tą užburtą viešpatiją ir, semdami iš tų turtų savo įkvėpimą, atras širdyje seniai nejudintas stygas, ir tuomet visi geriau suprasime save, nes bus tai tikra lietuvių tautos muzika. Ar greitai? Už šimto, dviejų, o gal ir trijų šimtų metų, jei tik nepailsime ir jeigu pasiseks mums sužadinti visuomenėje geresnės muzikos troškimas.“ (Čiurlionis, p. 298)

Laimė, ši liūdna prognozė nepasitvirtino, ir jau po poros dešimtmečių atsirado nacionalinė lietuvių muzika, palaipsniui augo ir visuomenės geresnės muzikos troškimas. O pats Čiurlionis buvo pirmasis, kuris taip atkakliai ieškojo mūsų muzikos tautiškumo esmės ir savo kūriniais tapo pavyzdžiu vėlesniems kompozitoriams.


4. M. K. Čiurlionio kūriniai Čiurlionis paliko nedaug muzikos kūrinių (virš 200), nes neilgai gyveno, o ir tuos metus, kai jau buvo baigęs kompozicijos mokslus, praleido ne tik kurdamas muziką, bet ir tapydamas, diriguodamas chorui, užsiimdamas įvairia visuomenine veikla. Didžiausia jo kūrybos dalis – fortepijoninė muzika. Kūriniai fortepijonui. Šiam instrumentui Čiurlionis rašė dar mokydamasis groti fortepijonu Varšuvos muzikos institute. Vėliau taip susižavėjo kūryba, jog perėjo į kompozicijos specialybę ir tokias studijas baigė. Rašymas fortepijonui Čiurlioniui tapo tarsi kūrybos laboratorija. Nedideliuose preliuduose, noktiurnuose ir kitose pjesėse fortepijonui kompozitorius tarsi eskizuose išbandydavo savo sumanymus, ieškojo savojo stiliaus. Taip pat kūrė ir didesnes kompozicijas – variacijas, fugas fortepijonui.

Švelnia lyrika ir kartu jau savita, jau „čiurlioniška“ harmonija pasižymi dar studijų metais sukurti kūriniai.

Preliudas „Vakaro varpai“ (VL 184) yra tarsi ramus peizažas su monotonišku varpų skambesiu. Po nedidelės įžangos tarsi varpelis suskamba trijų natų ritminis motyvas, kuris ostinatiškai kartojamas per visą kūrinį ir tampa tarsi preliudo „ašimi“ – greta jos formuojamos melodijos frazės, kuriama harmonija:

13


Tik paskutiniuose preliudo taktuose motyvas sustambėja. Aštuntinės natos virsta ketvirtinėmis, o vietoj vieno garso skamba akordai:

Preliudas b-moll (VL 169) pasižymi savita harmonija, polifoniškai jungiamais balsais ir pobalsiais:

Kaip rašė Čiurlionio jauniausioji sesuo, muzikologė Jadvyga Čiurlionytė, „šių ankstyvųjų laikotarpių kūryba kupina nuoširdaus žmogiško jausmo, šilumos, lyriškų svajonių. Čia išryškėja jauno kompozitoriaus pasaulėjauta, jautrus reagavimas į gyvenimo reiškinius, ypač į nuostabią tėviškės gamtą. Tradicijų veikiamas, savo pirmojo periodo kūrybą M. K. Čiurlionis grindė F. Šopeno ir R. Šumano išugdyta trijų dalių miniatiūrine preliudų forma (ABA) ir jos atmainomis, kurioms būdinga švelni, tačiau veržli melodinė linija, spalvinga (funkcinė) harmonija ir emocinga kulminacija. Jam pavyko išvengti pasažinio virtuoziškumo ir šiaip pernelyg patetiško dramatizmo“. (Čiurlionytė, p. 240) Simfoninė muzika visuomet traukė Čiurlionį: jos klausėsi koncertuose, studijavo partitūras ir pats mokėsi orkestruoti. Kompozitorius sukūrė dvi simfonines poemas: „Miške“ ir „Jūra“ (tačiau taip ir neturėjo progos jų išgirsti).

Simfoninė poema „Miške“ (1901) yra pirmasis lietuvio kompozitoriaus simfoninis

kūrinys. Ji yra sonatos formos. Kaip rašė žymiausias Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas muzikologas Vytautas Landsbergis,

14


„psichologiškai Čiurlionio poemoje vyrauja nuotaika; ne veiksmas, o ypatinga emocinė būsena. Įkvėptas „peizažas iš atminties“ ir jausmo protrūkiai čia susilieja vieningame vaizde, čia išsiskiria į dvi sąlygiškai kontrastuojančias vaizdų grupes. Kintanti muzikos laiko tėkmė, tai stabtelėjanti, tai vėl puolanti pirmyn, padeda kompozitoriui išryškinti tam tikras faktūras ir komponuoti dramą. Jos veikėjai – jausmai, judėjimas. Vaizdai tarytum įvairūs, o judėjimas iš esmės tik dvejopas: rimties būsena ir nerimo, polėkio intencija“ (Lietuvos, p. 410). Dainos chorui. Čiurlionio vokalinę muziką sudaro harmonizuotos lietuvių liaudies dainos chorui ir keletas bažnytinių kūrinių. Dainas pradėjo rašyti pamatęs, kad lietuviškiems chorams trūksta gero tautiško repertuaro.

„Čiurlionio chorinės dainos pasižymi dideliu meniškumu. Harmoninių funkcijų praplėtimas – moduliacijų, nukrypimų, aliteracijų, užlaikymų ir kitų priemonių panaudojimas suteikė joms ryškų koloritą. Polifoninis balsų vedimas, kuris iš viso yra viena būdingiausių Čiurlionio stiliaus ypatybių, meistriškai naudojamas ir chorinėse dainose, kur imitacijos ir kanono priemonėmis išryškinamas intonacinis būdingumas bei suteikiama chorinei faktūrai judrumo ir reljefiškumo. Čia susiduriame tiek su harmonijos funkcijų veržlumu, tiek su plastišku atskirų balsų linijų susipynimu.“ (Čiurlionytė, p. 83)

Čiurlionis savo dainas chorui rengėsi išleisti, todėl kiekvienai dainai piešė ir vinjetę (antraštinius piešinius).

Daina „Oi giria, giria“ yra nesudėtinga, bet meniška dešimties taktų kompozicija. Polifoniškai jungiami keturi balsai turi savarankiškas melodines linijas:

Dainoje „Beauštanti aušrelė“ Čiurlionis labai meistriškai panaudojo imitaciją (melodijos ar jos fragmento pakartojimą kitame balse) bosų partijoje. Tai labai praturtina kompoziciją, daro ją sudėtingesnę, meniškesnę. Liaudies dainos melodija ne tik įgauna pritarimą, paskirstoma keturiems mišraus choro balsams, bet ir saikingai kompozitoriaus papildoma, „padailinama“:

15


Klausimai ir užduotys 1. Trumpai apibūdinkite Čiurlionio fortepijoninę muziką. 2. Koks buvo pirmasis Čiurlionio simfoninis kūrinys? Kuo jis ypatingas? 3. Kokius žinote Čiurlionio vokalinius kūrinius? 4. Kas būdinga Čiurlionio harmonizuotoms dainoms?

5. Tarpukario Lietuvos muzikos situacija, muzikos kūrėjai (J. Gruodis, V. Bacevičius)

Tarpukario Lietuvoje (1918–1940) muzikinis gyvenimas labai suaktyvėjo, atsirado savos, lietuviškos muzikos ir atlikėjų poreikis. Praradus Vilnių, pagrindinis muzikinis gyvenimas vyko laikinojoje sostinėje – Kaune.

Steigėsi muzikos mokyklos: 1919 m. J. Naujalio iniciatyva Kaune įkurta muzikos mokykla. 1920 m. ji tapo valstybine,

o 1933 m. perorganizuota į Kauno konservatoriją; 1925 m. įkurta Klaipėdos muzikos mokykla (įkūrėjas – Stasys Šimkus).

Koncertinis gyvenimas. Svarbiu Lietuvos muzikos centru tapo 1920 m. Kaune įkurtas operos teatras (veikė tame

pačiame pastate su Dramos teatru, o kartu jie buvo vadinami Valstybės teatru). Pirmasis spektaklis įvyko 1920 m. gruodžio 31 dieną. Buvo atlikta G. Verdi opera „Traviata“. 1925 m. teatre įkurta baleto trupė. Teatre buvo statomos įvairių kompozitorių ir stilių operos. 1933 m. čia sceną išvydo ir lietuviškieji veikalai – Jurgio Karnavičiaus opera „Gražina“, pirmieji lietuviškieji baletai: Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, Vytauto Bacevičiaus „Šokio sūkuryje“ ir Balio Dvariono „Piršlybos“.

Be to, 1926–1940 m. veikė Kauno radiofono orchestras, nuolat koncertuodavo

konservatorijos studentai. Į Kauną koncertuoti atvykdavo ir užsienio muzikai. 16


1924 m. Kaune surengta pirmoji visos Lietuvos dainų šventė. Joje dalyvavo 77 chorai

(apie 3000 dainininkų). Tarpukarį dainų šventės dar buvo surengtos 1928 ir 1930 metais. Muzika Vilniuje. Lenkijai okupavus Vilnių, čia veikė lenkų muzikos organizacijos, veikė

Karlovičiaus konservatorija, Žydų muzikos institutas. Lietuvių kultūrinis gyvenimas telkėsi daugiausia lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Lietuvai atgavus Vilnių (1939), čia pamažu ėmė plėtotis lietuviškas muzikinis gyvenimas. Buvo įkurtas Miesto simfoninis orkestras (dabar – Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninis orkestras).

Tarpukario Lietuvos žymiausi kompozitoriai: Juozas Gruodis, Stasys Šimkus,

Kazimieras Viktoras Banaitis, Vladas Jakubėnas, muziką tebekūrė Juozas Naujalis. Itin modernūs buvo Jeronimo Kačinsko ir Vytauto Bacevičiaus kūriniai.

Juozas Gruodis (1884–1948) −

kompozitorius, dirigentas, pedagogas. Studijavo kompoziciją Leipcigo konservatorijoje. Grįžęs dirigavo Kauno operoje, dirbo muzikos mokykloje. Jam vadovaujant, mokykla tapo konservatorija. Gruodis joje įkūrė kompozicijos klasę. Jo mokiniai buvo J. Juzeliūnas, V. Klova ir kt. J. Gruodis laikomas lietuvių muzikos kompozicijos mokyklos pagrindėju.

Sukūrė baletą „Jūratė ir Kastytis“, simfoninės muzikos (simfoninis paveikslas „Rudenėlis“, Simfoninės variacijos lietuvių liaudies dainų temomis), styginių kvartetą, sonatą smuikui ir fortepijonui, kūrinių fortepijonui, dainų balsui ir fortepijonui („Aguonėlės“, „Rugiagėlės“, „Alyvos“, „Pavasario naktis Berlyne“) ir chorui („Žvejai“, „Žiema“).

Muzikos stilius. Gruodžio kūriniai pasižymi veržlumu, energingumu, nors yra nemažai

subtilios lyrikos pavyzdžių. Muzikoje kompozitorius derino romantinį stilių, kai kurias modernizmo elementus bei lietuvių liaudies muzikos intonacijas. J. Gruodis iš romantikų perėmė kai kurias muzikos išraiškos priemones, polinkį į programiškumą, laisvą formos traktuotę, siekius iškelti savo tautos nacionalinės muzikos bruožus. Kaip rašė muzikologas Algirdas Ambrazas, „nacionalinis savitumas nėra tik vienas iš daugelio J. Gruodžio kūrybos bruožų, bet išreiškia pačią jo stiliaus esmę“ (Ambrazas, 1981, p. 234).

Apie 1930-uosius metus lietuvių muzikoje atsirado modernesnių muzikos kūrinių.

Tai pastebima dar Gruodžio kūryboje, tačiau itin modernią muziką kūrė kompozitoriai Vytautas Bacevičius ir Jeronimas Kačinskas. Jie ne tik kūrė, bet ir skatino klausytojus suprasti, kad Europos koncertų salėse jau senokai skamba būtent modernioji muzika. Vytautas Bacevičius 1938 m. rašė:

„Laikas suprasti, kad kūrinys gali būti modernus, t. y. atitikti visiems šių dienų reikalavimams ir kartu būti lietuvišku.

Kurkim gi modernią Lietuvą. Kodėl mes, lietuviai, mušamės dėl pirmenybės futbole ir krepšiasvydy, o kodėl dėl tos

pirmenybės nesimušam meno ir mokslo srity?“ (Vytautas Bacevičius, 2005, p. 267)

17


Vytautas Bacevičius (1905–1970) buvo pianistas virtuozas, kompozitorius ir muzikas visuomenininkas. Gimė Lodzėje (Lenkija). Pirmasis būsimo kompozitoriaus muzikos mokytojas buvo tėvas. Baigė Lodzės ir Paryžiaus Rusų konservatorijas (fortepijono ir kompozicijos specialybes). Grįžęs į Lietuvą 1931 m., V. Bacevičius dėstė Kauno muzikos mokykloje, konservatorijoje, kartu su kitais leido žurnalus „Muzikos barai“, „Muzika ir teatras“. 1939 m. Bacevičius išvyko koncertuoti į Pietų Ameriką. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kompozitorius į Lietuvą negrįžo. 1940 m. apsigyveno Niujorke (JAV). Ten dėstė, vedė pamokas, rašė straipsnius, skaitė paskaitas.

Sukūrė pirmąjį lietuvišką koncertą fortepijonui ir orkestrui (iš viso sukūrė 4), vieną

pirmųjų lietuviškų baletų „Šokio sūkuryje“ (1933 m.), 6 simfonijas, „Elektrinę poemą“ simfoniniam orkestrui, daug kūrinių fortepijonui.

Muzikos stilius modernus. Iš pradžių kūrė romantines, vėliau impresionistinio stiliaus

kompozicijas, kol galiausiai susižavėjo ekspresionizmu bei XX a. prancūzų kompozitorių muzika. Tarpukariu jo muzika nebuvo itin mėgstama (tam tikrą šurmulį sukėlė „Elektrinės poemos“ atlikimas), tačiau dabar Bacevičius vertinamas kaip vienas įdomiausių lietuviškos muzikos kūrėjų.

Klausimai ir užduotys 1. Kur ir kodėl vyko pagrindinis tarpukario Lietuvos muzikinis gyvenimas? 2. Kas naujo tuo metu įvyko Lietuvos muzikiniame gyvenime? 3. Kokie lietuvių kompozitoriai kūrė muziką tarpukario laikotarpiu? 4. Kokia yra J. Gruodžio muzika? Ką jis sukūrė? 5. Kokio stiliaus kūrinius kūrė V. Bacevičius?

Skaitiniai

Juozo Gruodžio baletas „Jūratė ir Kastytis“ Didžiausias sceninis J. Gruodžio kūrinys – vienaveiksmis baletas „Jūratė ir Kastytis“

(1933), sudarytas iš trijų paveikslų. Baleto libretą, pagrįstą Maironio to paties pavadinimo balade, parašė dainininkė Marija Lipčienė.

Trumpas siužetas. „Pagal veiksmo vietos pasikeitimus baletas suskirstytas į tris

paveikslus. (Sceninėje praktikoje II ir III paveikslas būdavo atliekami be pertraukos, o pats baletas kartais vadinamas dviejų veiksmų.) I paveikslo vieta – pajūris ties Palanga. Kastyčio motina ir kelios mergaitės laukia grįžtančių iš žūklės žvejų. Sutiktuvės ir jaunimo pasilinksminimo scena. Kastytis žaidimuose nedalyvauja, draugams pasakoja, kad jį kankina kažkoks ilgesys. Visiems išsiskirsčius, jis neina su motina namo, bet lieka svajoti ant kranto. Temstant iš gelmių išnyra deivė Jūratė. Susižavėjęs Kastytis veržiasi prie jos.

18


19

II paveikslas – Jūratės gintaro rūmai jūros dugne. Prasideda Jūratės ir Kastyčio vestuvių puota, kurioje dalyvauja įvairūs jūros gyventojai. Staiga pasirodo užsirūstinęs Perkūnas, kuris griaustiniu su žaibais sudaužo gintaro rūmus.

III paveikslas – rytas pajūry. Banguolių būrys, Perkūnui įsakius, išvilioja Kastytį į krantą ir čia jį mirtinai užbučiuoja. Pasirodo Jūratė, kuri raudodama glamonėja mirusį mylimąjį.“ (Ambrazas, 1981, p. 184)

J. Gruodis siekė sukurti nacionalinį baletą, todėl muzikoje naudojo lietuvių liaudies

muzikos intonacijas, kartais cituoja liaudies dainų melodijas. Ryškiausios yra trijų pagrindinių personažų – Kastyčio, Jūratės ir Perkūno – muzikinės charakteristikos. Kastytį lydi keletas temų, iš kurių viena, grindžiama lietuvių liaudies dainos „Per tamsią naktelę“, ir įgavo leitmotyvo funkciją. Jūratės partija lyriškesnė, taip pat grindžiama tam tikra tema. Perkūną charakterizuoja trumpa valinga tema ir varinių pučiamųjų tembras. Balete svarbus yra jūros muzikinis paveikslas. Jūros charakteristika šiame balete nuolat kinta: kartais ji vaizduojama ramiai banguojanti, kartais – perauga į šėlstančią stichiją, kartais vaizduojamas paslaptingas povandeninis pasaulis.

Vytauto Bacevičiaus „Elektrinė poema“

Vienu iš žymiausių V. Bacevičiaus tarpukariu parašytų kūrinių tapo „Elektrinė poema“

(Poème Electrique), op. 16 simfoniniam orkestrui (1932). Pats Bacevičius apie savo kūrinį rašė: „Mano ,Elektrinė poema‘ neatvaizduoja elektros srovių, kaip galima būtų iš pavadinimo

manyti. Man čia rūpėjo pagauti tuos gyvenimo pradus, kurie charakterizuoja XX amžiaus dvasią. Tad pagrindinius šio kūrinius bruožus sudaro nepaprastai gyvas gyvenimo impulsas ir mašinizmas, kurie charakterizuoja mūsų elektros amžių. Mašinizmą čia reikia suprasti ne tik kaip išorinį gyvenimo reiškinį, bet ir kaip vidujinį elementą. Todėl, aišku, šis veikalas yra tiesioginis paneigimas taip vadinamo ,sentimentalizmo‘.“ (Vytautas Bacevičius, 2005, p. 318)

Jos premjera Kaune 1934-aisiais buvo didelis Lietuvos muzikinio gyvenimo įvykis, į kurį buvo įvairiai reaguojama. Nors Kaune iki tol jau buvo atlikta panašių kūrinių, tačiau net atlikėjai į V. Bacevičiaus kūrinį žiūrėjo nepatikliai. „Kaip prisimena Geniušas, pradėjus repetuoti ‚Elektrinę poemą‘ studentai, grojantys orkestre – fleitininkai ir obojininkai, šaipydavosi, kad tai tokia muzika, kur gali groti ką nori. Tad susitarę vieni grodavo nuo pradžios, o kiti nuo pabaigos. Pasak Kačinsko, ,orkestrantai ją grojo tyčiodamiesi, pavertę natas aukštyn kojomis‘.“ (Vytautas Bacevičius, 2005, p. 103)

Tačiau buvo ir palankesnių vertinimų. Vladas Jakubėnas po koncerto rašė: „Įdomiausia buvo bene ,Elektrinė poema‘. Nepaisant ,žiauraus‘ skambesio ir gal intensyvaus triukšmo, ji sukėlė savo žūtbūtinio agresiškumo pilnais ritmais daugelio klausytojų linksmų simpatijų.“ (Vladas Jakubėnas, 1994, p. 112). Šis kūrinys, Lietuvoje daug kam skambėjęs itin netikėtai, ne vieną kartą buvo atliktas užsienyje – skambėjo Varšuvos, Prahos radijo transliacijose, buvo atliktas Buenos Airėse (Argentina).


6. XX a. penktojo−šeštojo dešimtmečių Lietuvos muzika (B. Dvarionas, S. Vainiūnas, V. Klova)

Tai buvo sudėtingas laikotarpis lietuvių muzikai, ir kartu visai Lietuvos kultūrai.

Antrasis pasaulinis karas gerokai pakeitė mūsų šalies kultūros situaciją. Sovietų (1940–1941), vokiečių (1941–1944) ir vėl sovietų (nuo 1944 m.) okupacijos pristabdė muzikinio gyvenimo tempą. Po Antrojo pasaulinio karo muzikinis Lietuvos gyvenimas labai keitėsi. Didelė dalis muzikų emigravo į JAV, tarp jų ir kompozitoriai (V. Bacevičius, J. Kačinskas V. Jakubėnas, K. V. Banaitis, ir kt.). Tuo laikotarpiu mirė S. Šimkus, J. Gruodis.

Po karo daugelis muzikos įstaigų (konservatorija, operos teatras) buvo perkeltos iš Kauno į

Vilnių. Muziką kūrė Balys Dvarionas, Stasys Vainiūnas, Julius Juzeliūnas, Eduardas Balsys, Vytautas Klova. Kompozitorių kūryba buvo prižiūrima ir vertinama to meto sovietinės valdžios, todėl reikėjo laikytis tam tikrų reikalavimų. O reikalaujama buvo kurti nesudėtingą, „liaudžiai suprantamą“ muziką, tad lietuvių kompozitoriai vėl turėjo kurti romantinio stiliaus kūrinius (toks stilius vyravo maždaug iki 1960 m.).

Du kūrėjai, kurie penktuoju−šeštuoju dešimtmečiais pagarsėjo kaip kompozitoriai, buvo

Balys Dvarionas ir Stasys Vainiūnas. Juos daug kas sieja: abu gimė ir augo Latvijoje, abu svajojo tapti pianistais ir jais tapo, mokė skambinti fortepijonu Lietuvos konservatorijoje. Taip pat abu mokėsi kompozicijos ir pradėjo kurti muziką. Balys Dvarionas (1904−1972) − kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas. Jaunystėje išpopuliarėjo kaip pianistas, daug koncertavo, mokė skambinti fortepijonu Kauno konservatorijoje. Vėliau susidomėjo dirigavimu, dirigavo Kauno radiofono, Vilniaus filharmonijos orkestrams. Antrojo pasaulinio karo metais ėmė daugiau kurti.

Sukūrė: operą „Dalia“, baletą „Piršlybos“, koncertų fortepijonui, smuikui, dainų („Žvaigždutė“), elegiją smuikui ir fortepijonui „Prie ežerėlio“, fortepijoninių kūrinių (pjesių ciklai „Žiemos eskizai“, „Mažoji siuita“, „12 pjesių“). Muzikos stilius. B. Dvariono muzika romantinė. Naudojo lietuvių liaudies dainų melodijas. Jo kūrinių melodijos dainingos, dažnai lengvai įsimenamos. Daug Dvariono kūrinių tapo labai populiarūs. Stasys Vainiūnas (1909−1982) − pianistas, kompozitorius ir pedagogas. Gimė ir augo Latvijoje, studijavo Rygos konservatorijoje. Vainiūnas buvo pirmasis lietuvių pianistas tarptautinio konkurso laureatas (Vienoje, 1931). Vėliau apsigyveno Lietuvoje, buvo Lietuvos konservatorijos fortepijono klasės profesorius.

20


Kūrė daugiausia fortepijoninę muziką: 4 koncertai fortepijonui ir orkestrui, daug pjesių, pjesių ciklų. Dar sukūrė simfoninės ir kamerinės muzikos kūrinių. Muzikos stilius. Pirmosios kompozicijos sukurtos impresionistiniu stiliumi (fortepijoninių pjesių ciklas „Mažoji vabzdžių siuita“). Vėliau rašė romantinę muziką (koncertas fortepijonui Nr. 2), bandė kurti ir labiau modernistines kompozicijas.

„Mažoji vabzdžių siuita“ fortepijonui sukurta 1940 metais. Ją sudaro keturios trumpos ir labai taikliai vabzdžius muzikos garsais pamėgdžiojančios pjesės: 1. „Uodas“, 2. „Drugelis“, 3. „Žiogas“ ir 4. „Vapsva“. Pirmą kartą ją atliko pats kompozitorius, ir vėliau savo koncertuose dažnai skambinęs šią siuitą.

„Netrukus „Mažoji vabzdžių siuita“ tapo ne tik vienu populiariausių fortepijoninių kūrinių S. Vainiūno kūryboje, bet ir visoje lietuvių muzikoje. Tokį populiarumą lėmė visų pirma jos pianistiškumas bei ryškūs muzikiniai vaizdai. Šiame virtuoziškame kūrinyje nemaža išradingumo ir humoro. Įkyrų uodo zvimbimą imituoja ilgas trelis aukštame registre, staccato šuoliai kairėje rankoje bei glissando. Grakštų drugelio plasnojimą nuo žiedo prie žiedo – chromatiniai pasažai. Ypač spalvinga siuitos pjesė – „Žiogas“. Minimaliomis priemonėmis kompozitoriui pavyko sukurti dinamišką, žaismingą žiogo muzikinį paveikslėlį: jo šuoliukus imituoja stakatinė sekundų figūra, o staigų dingimą – į kraštinius registrus pabiręs akordas bei pauzė.“ (Narbutienė, p. 81)

Vytautas Klova (g. 1926), lietuvių kompozitorius išgarsėjęs kaip operų kūrėjas. Sukūrė net šešias operas, iš kurių ypatingai populiari tapo opera „Pilėnai“ (1955). Tai romantinio stiliaus opera, pagrįsta istoriniu siužetu apie lietuvių kovas su kryžiuočiais. Kompozitorius muzikos garsais vaizduoja dvi priešingas stovyklas: Pilėnų gyventojus ir kryžiuočius. Be to, operoje randame ir lyriškų scenų, plėtojama meilės tema.

21

Trumpas operos siužetas. Pilėnų kunigaikštis Margiris turi dvi dukras: Eglę – tikrąją dukterį ir Mirtą – augintinę, kadaise jo žmonių nužudyto išdaviko dukterį. Eglė myli kunigaikštį Rūtenį, o Mirta – narsiausią pilies karį Ūdrį. Atvykęs pas Margirį, kryžiuočių pasiuntinys Ulrichas gundo kunigaikštį sukilti prieš Gediminą. Be to, jis atskleidžia Mirtai jos kilmės paslaptį, klastingai ir melagingai kaltindamas Margirį nužudžius jos tėvą ir taip įžiebdamas jos širdyje keršto troškimą. Kai pilin atvyksta Eglės sužadėtinis Rūtenis ir pilėniečiai švenčia jų sužadėtuves, Mirta išveda kryžiuotį iš pilies slaptuoju požemiu. Juos paveja Ūdrys, kurį Ulrichas sužeidžia ir pabėga su Mirta į kryžiuočių stovyklą. Sužinojusi, kad jos tėvas buvo išdavikas, Mirta skaudžiai tai išgyvena ir supranta esanti nusikaltusi. Deja, per vėlai. Pastebėjęs, kad Mirta nebenori padėti kryžiuočiams, o, be to, jos pagalba jau ir nereikalinga, Ulrichas ją nužudo. Nors ir didvyriškai kaunasi pilėniečiai su žymiai pajėgesniu priešu, tačiau jų jėgos senka. Margiris įsako uždegti pilį. Seneliai, moterys, vaikai, paskutiniai kariai didinga rūsčia eisena žengia į laužą: „Verčiau mirtis, negu vergovė!“ (pagal Iš lietuvių muzikinės, p. 200).


22

Klausimai ir užduotys 1. Kas vyko XX a. penktojo−šeštojo dešimtmečių lietuvių muzikoje? 2. Išvardinkite, kuo panašūs Dvariono ir Vainiūno likimai? 3. Kokio stiliaus muziką kūrė B. Dvarionas? Ką jis sukūrė? 4. Kokia yra S. Vainiūno muzika? 5. Kuo žymus kompozitorius V. Klova?

Skaitiniai

Apie Balį Dvarioną plačiau Tapti muziku buvo mano jaunų dienų svajonė. Ją pagimdė pati aplinka, kurioje gimiau ir užaugau. Gausioje mūsų šeimoje (joje buvau dešimtas vaikas) nebuvo vakaro, kad neskambėtų muzika: vyresniųjų brolių ir seserų keturiomis rankomis skambinamos Bethoveno simfonijos, gražų balsą turėjusio brolio Bronislovo dainuojamos Šuberto, Šumano dainos... Sako, kad jau būdamas trejų ketverių metų, skambinau fortepijonu; o ir pats prisimenu tą džiaugsmą, kai po dvejų metų, pažinęs natas, galėdavau paskambinti tai, kas man patinka. Muzika tapo man patraukliausiu dalyku, būtinybe. Nebūčiau įsivaizdavęs, kaip galima be jos gyventi. Mano estetiniai idealai susiformavo XIX a. romantizmo aidų veikiami, aš tikiu muziko pašaukimu skleisti grožį, gėrį, harmoniją, auklėti žmogų, pakelti jį virš kasdienybės.

Balys Dvarionas

Šeima Gimė Balys Dvarionas 1904 m. birželio 6 d. Liepojoje (Latvijoje), gausioje vargonininko ir muzikos instrumentų meistro Dominyko Dvariono šeimoje. Dvarionų šeimoje muziką mėgo visi: net septyni iš vienuolikos vaikų tapo muzikais.

Kompozitoriaus B. Dvariono šeimoje taip pat visi buvo profesionalūs muzikai. Kompozitoriaus žmona pianistė Aldona Dvarionienė (1907–1982) buvo Lietuvos konservatorijos docentė. B. Dvariono vaikai taip pat žymūs atlikėjai ir pedagogai – pianistė Aldona Dvarionaitė (1939–2000), Lietuvos konservatorijos docentė, ir smuikininkas Jurgis Dvarionas (g. 1943), Lietuvos konservatorijos profesorius. Kompozitoriaus vaikaičiai – pianistas Justas Dvarionas ir smuikininkė Aistė Dvarionaitė – taip pat pasirinko muziko profesiją.

Pianistas Kaip pianistas B. Dvarionas pradėjo koncertuoti 1924-aisiais. Amžininkų teigimu, „B. Dvarionas skambino tauriai, jautriai ir natūraliai, be smulkaus detalizavimo, giliai psichologiškai įsijausdamas į kūrinio interpretacijos esmę“. B. Dvarionas turėjo nedidelę ranką, negalėjo apimti plačių akordų. Dėl to kartais darydavo kūrinių transkripcijas arba vienos rankos partiją kartais perimdavo kita ranka, ilgus vienos rankos pasažus mėgdavo skambinti pakaitomis abiem rankomis.

Dažnai B. Dvarionas koncertuodavo su kitais atlikėjais – smuikininku Aleksandru Livontu, violončelininku Povilu Berkavičium ir kitais. Iš užsienio atvykusiems solistams akompanuoti dažniausiai kviesdavo Dvarioną, nes jis greičiausiai prisitaikydavo, puikiai skaitė iš lapo.

Kompozitorius „Kai Alfredas Kalninis, žymiausias latvių kompozitorius ir vargonininkas, mano mokytojas Liepojoje, pasakė mano tėvams, kad turiu duomenų kompozicijai ir reikėtų pasirūpinti pakliūti


23

pas J. Vytuolą (kompozitorių, ilgametį Rygos konservatorijos rektorių), negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Kas? Nejaugi aš? Negi iš tiesų galėčiau kurti muziką? Juk tik dievams – Haidnui, Mocartui, Bethovenui – tai tebuvo prieinama...“

Dvariono muzika yra iš esmės romantinio stiliaus. Gausiai prisodrinta lietuvių liaudies muzikos intonacijų, ji pasižymi jausmingumu, nuoširdumu, ryškiais vaizdiniais. B. Dvariono kūrybai būdingas improvizaciškumas, spontaniškumas, kartais – eskiziškumas, kadangi kompozitorius niekada nestokojo muzikinių minčių, mėgo ir sugebėjo jas efektingai pateikti, tačiau ištisinis temų vystymas B. Dvariono kūriniuose rečiau sutinkamas. Pati populiariausia šio kompozitoriaus kūrybos sritis yra fortepijoninės miniatiūros. B. Dvariono pjesės yra svarbi pianistų pedagoginio repertuaro dalis.

Dirigentas Balio Dvariono debiutas prie dirigento pulto įvyko 1931 m. balandžio 28 d. Debiutui jis „pasirinko A. Dvoržako V simfoniją ir P. Čaikovskio Koncertą fortepijonui ir orkestrui b-moll. Solistu pasikvietė savo buvusį profesorių – įžymųjį pianistą E. Petrį. Dirigavo gerai pasirengęs, kritikos buvo įvertintas palankiai. Po to sekė labai greita pažanga – su kiekvienu koncertu jis tartum peršokdavo kelias „pradedančiojo dirigento“ pakopas. Orkestras iš karto pajuto, kad prieš jį stovi ne pirmuosius žingsnius žengiąs naujokas, bet tikras šeimininkas, gerai išmanantis savo reikalą, kuris yra tiesiog gimęs dirigentu“. 1934 m. Dvarionui buvo patikėtas konservatorijos studentų, o 1935 m. − ir Radiofono simfoninis orkestras. Balys Dvarionas buvo vienas pirmųjų menininkų, grįžusių dirbti į sugrąžintą Vilnių. 1939 m. jis kartu su architektu Vytautu Žemkalniu organizavo Vilniuje simfoninį orkestrą. Tai buvo iš tiesų sudėtingas darbas, nes kaip prisimena amžininkai, „muzikantus teko surankioti iš įvairių kampų, jie buvo labai nevienodai pasirengę, įvairių tautybių – lietuviai, rusai, baltarusiai, lenkai, žydai, totoriai“. Dvarionas čia pasireiškė kaip puikus organizatorius bei kūrybinga asmenybė: „Darė viską lengvai, lyg juokais, stengėsi kalbėti su kiekvienu muzikantu jo gimtąja kalba, sukurti pakilią kūrybinę atmosferą. Jis mokėjo su visais surasti kontaktą, jo nuoširdumas patraukdavo, visi jį laikė ‚savo žmogumi‘.“ Vėliau Dvarionas buvo Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro dirigentas, Lietuvos operos ir baleto teatre dirigavo savo paties sukurtą operą „Dalia“.

Mokytojas Svarbi B. Dvariono veiklos sritis – pedagoginė veikla. 1926 m. pradėjęs dėstyti Kauno muzikos mokykloje, šią mokyklą perorganizavus tapo Kauno konservatorijos, o vėliau ir Lietuvos konservatorijos profesoriumi. Pedagoginį darbą jis dirbo beveik pusę amžiaus – iki pat mirties, ir garsėjo kaip labai paprastas, nuoširdus žmogus, niekada neatsisakantis padėti jaunam pianistui ar pedagogui.

Kaip teigė B. Dvariono mokinys dirigentas Rimas Geniušas, „profesorius kreipdavo dėmesį daugiausia į muzikos turinį, nuotaiką, stilių, garso charakterį, kulminacijas, dramaturgiją. Mokėjo sužadinti mokinių fantaziją vaizdingais palyginimais – čia jam atrodydavo, kad riaumodamas įsiveržia įsiutęs liūtas, čia klausdavo, ar jauti rožės aromatą, čia matydavo iš už debesų išplaukiantį jauną mėnulį“. Tačiau vienu svarbiausių dalykų atliekant kūrinį B. Dvarionas laikė tikslų autoriaus teksto išpildymą. Profesorius sakydavo: „Muzikoje nereikia nieko išgalvoti, reikia tik į ją įsiklausyti, priartėti prie autoriaus minčių ir jausmų, o ne „susidoroti“ su kūriniu“.

B. Dvarionas garsėjo kaip žmogus, kuris domėjosi įvairiomis gyvenimo sritimis ir savo mokinius skatino muzika domėtis plačiau. „Savo mokinius profesorius B. Dvarionas skatino domėtis ne tik fortepijonine, bet ir simfonine, operine, kamerine literatūra. Labai dažnai, skambindamas ir liepdamas atspėti temas iš neseniai koncertuose atliktų simfonijų, tikrindavo, ar mokinys lanko koncertus, ar pažįsta muziką. Ir savo paties pavyzdžiu skatino nesiriboti vien fortepijono specialybe“.


7. Stiliaus pokyčiai lietuvių septintojo dešimtmečio muzikoje

(E. Balsys, J. Juzeliūnas) Septintajame dešimtmetyje šiek tiek keitėsi Sovietų Sąjungos politika – buvo leista visose gyvenimo srityse taikyti naujoves, modernesnes technologijas. Todėl lietuvių muzikoje atsirado modernesnė muzikos kalba, pradėtos vartoti įvairios XX a. muzikos kūrimo technikos (serializmas, dodekafonija, aleatorika, koliažas ir kt.). Lietuvių kompozitoriai savo kūriniuose derino liaudies muzikos elementus ir naujausias komponavimo technikas.

Pirmieji naujesnės muzikos elementus pradėjo vartoti Eduardas Balsys ir Julius Juzeliūnas. Eduardas Balsys (1919−1984) − lietuvių kompozitorius, pedagogas. Dėstė kompoziciją Lietuvos konservatorijoje, buvo kompozicijos katedros vedėjas. Kūrė įvairių žanrų muziką. Pradėjo naudoti modernistines komponavimo technikas (atonalumą, serializmą, dodekafoniją). Sukūrė oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“, baletą „Eglė žalčių karalienė“, operą „Kelionė į Tilžę“, 2 koncertus smuikui ir orkestrui, koncertą smuikui solo, „Dramatines freskos“ smuikui, fortepijonui ir orkestrui ir kt.

Ypač svarbus E. Balsio Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2 (1958), jis buvo vienas pirmųjų kūrinių, vėl įtvirtinusių modernumą lietuvių muzikoje.

Tai 4 dalių kūrinys, kuriame jau jaučiami modernesnės muzikos siekiai. Čia persipina lietuvių liaudies dainų („Voverėlės“ tema II dalyje) ir kartu Lotynų Amerikos šokio rumba intonacijos, muzika koncentruota ir įspūdinga.

Lietuvoje ir kitose šalyse tuo metu dažnai buvo atliekama oratorija „Nelieskite mėlyno

gaublio“ (1969). Šis kūrinys skirtas berniukų chorui (buvo parašytas chorui „Ąžuoliukas“), 2 fortepijonams, kontrabosui ir mušamiesiems. Tai modernus kūrinys apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, kai vokiečiai atakavo vaikų poilsio stovyklą.

Kitas garsus Eduardo Balsio opusas – baletas „Eglė žalčių karalienė“, sukurtas 1960 metais. Jis pagrįstas lietuvių legenda apie Baltijos jūroje gintaro rūmuose gyvenusią Jūratę ir žveją Kastytį. Baletas sudarytas iš įvairių numerių, gausu šokių, ypač spalvinga orkestruotė. Kai kurie numeriai paties kompozitoriaus vėliau buvo perdirbti – pritaikyti smuikui ir fortepijonui atlikti. Julius Juzeliūnas (1916−2001) − lietuvių kompozitorius, pedagogas. Jaunystėje mokėsi groti vargonais ir altu. Kompoziciją studijavo Kauno konservatorijoje pas J. Gruodį. Po studijų Leningrado (Sankt Peterburgo) konservatorijoje ilgą laiką dėstė kompoziciją Lietuvos konservatorijoje. Jo mokiniais buvo daug dabartinių žymių lietuvių kompozitorių (O. Narbutaitė, R. Mažulis ir kt.).

24


25

Muzikos stilius. Jaunystėje kūrė romantinę muziką, vėliau jo kompozicijos darėsi modernesnės. Jos persmelktos lietuvių liaudies dainų intonacijomis bei ritmika. Buvo susidomėjęs įvairių tautų liaudies muzika (ypač Afrikos tautų ir indų). Mėgo kurti didelės apimties kompozicijas.

Sukūrė 2 operas („Sukilėliai“, „Žaidimas“), baletą „Ant marių kranto“, daug

simfoninės muzikos – 6 simfonijas (Nr. 5 „Lygumų giesmės“, Nr. 6 „Patarlių simfonija“); 4 styginių kvartetus, sonatą balsui ir vargonams „Melika“, vokalinės muzikos.

Simfoninė muzika yra svarbiausia J. Juzeliūno kūrybos sritis. Simfonijos, koncertai,

poemos ir siuitos – muzika orkestrui ypač traukė kūrėją. Vienas žymiausių J. Juzeliūno kūrinių yra simfoninė siuita „Afrikietiški eskizai“

(1961). Kompozitorius lankėsi Afrikos šalyse, domėjosi jos tautų muzika ir sumanė parašyti baletą afrikietiška tematika. Tiesa, baleto taip ir nesukūrė, bet iš jau sukurtų ryškiausių fragmentų sudarė penkių dalių siuitą, kurioje labai išraiškingai piešiami Afrikos vaizdai. Kūrinys pasižymi labai spalvinga orkestruote, melodika bei dinamiška ritmika. Siuitos dalys: 1. „Eisena“, 2. „Irkluotojų daina“, 3. „Merginų šokis“, 4. „Azandų vaizdelis“, 5. „Šventė“.

I dalis „Eisena“. Tai nuoseklus, vaizdingas artėjančios didelės eisenos muzikinis

paveikslas. Klausytojas tarsi mato tą galingą artėjimą, žmonių minią, kurioje greta žengia ir drambliai, ir kiti Afrikos gyvūnai. Įtampa nuolat auga, palaipsniui pereinama nuo piano iki fortissimo, orkestro partija tirštėja ir viskas „auginama“. Nenutrūkstamai skamba mušamųjų atliekamos ritminės grupės, dar labiau sustiprinančios afrikietiškumo įspūdį. (Ši dalis savo dramaturgija šiek tiek primena prancūzų kompozitoriaus M. Ravelio „Bolero“.)

II dalis „Irkluotojų daina“. Čia vėl muzikos garsais tarsi piešiamas vaizdas: monotoniškas styginių akompanimentas sudaro irklavimo įspūdį, o saksofonu atliekama rami, vos trijų skirtingų garsų (a-g-f) melodija – Kongo irkluotojų dainos melodija. Šis muzikinis vaizdinys – monotoniškas styginių pritarimas ir daina – tampa dalies refrenu (sugrįžta keletą kartų ir juo baigiasi). Tarp refrenų įsiterpiantys epizodai taip pat labai vaizdingi. Juose pasigirsta šokio intonacijos, trumpam keičiasi ritmas, faktūra ir orkestruotė.

Tuo metu, kai kūrinys buvo sukurtas (1961), jis stebino netikėta tematika (Afrikos

motyvų lietuvių muzikoje iki tol nebuvo) ir nauja, modernia, spalvinga muzikos stilistika. Dabar siuita „Afrikietiški eskizai“ išlieka vienu populiariausių lietuviškų simfoninių kūrinių.


1. Kokie pakitimai įvyko XX a. septintojo dešimtmečio lietuvių muzikoje? 2. Papasakokite apie E. Balsio kūrybą. 3. Kokią muziką kūrė J. Juzeliūnas? 4. Kuo įdomūs yra J. Juzeliūno „Afrikietiški eskizai“? Koks tai kūrinys?

Skaitiniai

J. Juzeliūno Simfonija Nr. 5 „Lygumų giesmės“

Simfonija sukurta 1982 m. moterų chorui ir styginių orkestrui. Tai kūrinys, kuriame persipina lietuvių liaudies muzikos ir profesionalios moderniosios muzikos tradicijos. Iš liaudies muzikos kompozitorius perėmė būdingas intonacijas, ritminius motyvus ir garsažodžius. Vietoj įprasto žodinio teksto Juzeliūnas sumontavo tekstą iš lietuvių liaudies dainose naudojamų garsažodžių: „sėdauto“, „lylio“, „ratilio“ ir kt. Šie žodžiai jau seniai prarado savo prasmę, ir mes


nežinome, ką jie anksčiau reiškė. Bet jie puikiai tinka paties lietuviškumo įspūdžiui sukurti – tarsi girdime liaudies dainų atgarsį.

Pati simfonija gana neįprasta. Neįprasta yra atlikėjų sudėtis, nes vietoj simfoninio pasirenkamas tik styginių orkestras. Be to, pasitelkiamas moterų choras, kuris simfonijose itin retas. Pati simfonija skamba moderniai – gausu disonansų, nedidelių motyvų motoriško kartojimo. Tai dviejų dalių kūrinys. Dalys kontrastingos:

I d. „Sėdauto“ lėta, rami, tarsi daugiabalsė sutartinė, čia svarbiausia melodija; II d. „Kalnuti“ aktyvi, greita, motorinio ritmo.

8. Aštuntojo−devintojo dešimtmečių lietuvių muzikos charakteristika.

B. Kutavičiaus kūrybos braižas

Septintajame dešimtmetyje, greta Juliaus Juzeliūno, Eduardo Balsio formavosi neseniai mokslus baigusi nauja kompozitorių karta. Ji savo kūriniuose naudojo naujausias XX a. komponavimo technikas (serializmą, dodekafoniją, aleatoriką ir kt.). Tai buvo kompozitoriai Bronius Kutavičius, Vytautas Barkauskas, Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras, Antanas Rekašius ir kt., kurie aktyviai kūrė ir vėlesniais dešimtmečiais.

Aštuntajame dešimtmetyje imta daugiau kurti kamerinės muzikos, vengiama

grandiozinių, pompastiškų kompozicijų. Buvo ieškoma naujų muzikos išraiškos priemonių ir kartu siekiama išsaugoti tautinės muzikos tradicijas.

Devintajame dešimtmetyje daugiau atsigręžiama į pasaulio muziką. Lietuvių

kompozitorių kūryboje atsiranda daugiau kitų tautų muzikos elementų (ypač indų), naudojami nauji garso išgavimo būdai (pradedami kurti kūriniai elektroniniams instrumentams, kaip papildomas garso šaltinis pasitelkiama magnetofono juosta). Toliau daug kuriama kamerinės muzikos. Tuo metu lietuvių muzikoje pasirodė nauja kompozitorių karta, kuriai priskiriami Algirdas Martinaitis, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, Mindaugas Urbaitis, Jonas Tamulionis ir kt. Vėl pradedama kurti ir viešai atlikti bažnytinė muzika.

B. Kutavičiaus kūrybos braižas

Bronius Kutavičiaus (g. 1932) yra vienas įdomiausių dabarties lietuvių muzikos kūrėjų. Jo kūriniai, pasirodę ir sulaukę didelio susidomėjimo XX a. aštuntajame dešimtmetyje ir atliekami įvairiuose festivaliuose, koncertuose, skamba užsienio salėse ir yra labai mėgstami klausytojų.

Biografija. Kaip ir daugelis lietuvių kompozitorių, Kutavičius studijavo kompoziciją Lietuvos konservatorijoje (dabar − Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Dirbo mokytoju Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir dėstė kompoziciją konservatorijoje.

26


Už savo kūrinius buvo ne kartą apdovanotas: Lietuvos SSR valstybine premija (1987 m., už oratorijų ciklą „Pasaulio medis“ ir operą „Strazdas – žalias paukštis“), Lietuvos nacionaline premija (1995 m., už ciklą „Jeruzalės vartai“), Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV-ojo laipsnio kryžiumi (1999) ir ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (2003).

Sukūrė: 4 operas („Lokys“), oratorijų („Paskutinės pagonių apeigos“, „Iš jotvingių akmens“), kamerinės muzikos („Dzūkiškos variacijos“ styginiams ir magnetofono juostai, „Mažasis spektaklis“ aktorei, 2 smuikams ir 2 fortepijonams, styginių kvartetas Nr. 2 Anno cum tettigonia („Metai su žiogu“), 4 kompozicijų ciklas „Jeruzalės vartai“).

Muzikos stilius. Kutavičiaus muzika pasižymi savitu stiliumi, persmelktu lietuvių liaudies muzikos intonacijų bei simbolinio mąstymo. Kūriniuose muzikos išraiškos priemonės naudojamos minimaliai, tarsi bijant pasakyti per daug, bet labai taikliai, tiksliai. Dažnai pasitelkiama polifonija, minimalistinė technika, neįprasti atlikėjų ansambliai, ieškoma naujų garso išgavimo ar užrašymo būdų.

Oratorija „Magiškasis sanskrito ratas“, VI dalis

Kutavičius išgarsėjo savo oratorijomis bei kameriniais kūriniais.

Oratorijos. Bronius Kutavičius oratorijose minimaliai naudodamas muzikos išraiškos priemones sukuria tam tikrą istoriją, nuotaiką, tarsi praskleidžia paslapties skraistę.

Oratorijoje „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) solistei, chorui, ragams ir vargonams vyrauja mistinė apeigų nuotaika. Ragai skelbia pagoniškos apeigos pradžią, pasirodęs choras vaikščioja aplink žiūrovus, garbina pagoniškuosius simbolius – ąžuolą, šventą kalną Medvėgalį ir kt. Choras juda salėje, tuo dar įtaigiau kurdamas apeigos įspūdį. Oratorijos pabaigoje vis garsiau choralinį epizodą grojantys vargonai simbolizuoja neišvengiamą krikščionybės atėjimą.

Savitai „magiškas“ ir kūrinio užrašymas: B. Kutavičius muziką užfiksuoja neįprastai, lape grafiškai išdėstydamas penklines.

Dalys: „Atėjimas“, I. „Žioge žaliasai“, II. „Medvėgalio pagarbinimas“, III. „Gyvatės užkalbėjimas“, IV. „Ąžuolo pagarbinimas“, „Išėjimas“.

27


Oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, II d. „Medvėgalio pagarbinimas“. Viršuje užrašyta ragų partija, centre –

choro partijos ir išsidėstymas scenoje, apačioje – vargonų partija

28


Oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, III d. „Gyvatės užkalbėjimas. Choras, išsidėstęs aplink klausytojus,

dainuoja kanoną, o solistė dainuoja salės centre – tai matyti ir partitūroje

Pirmąsias keturias Kutavičiaus oratorijas įprasta jungti į ciklą, jas vadinant oratorijų tetralogija (tai reiškia, kad ciklas sudarytas iš keturių oratorijų). Ją sudaro:

„Panteistinė oratorija“ (1970); „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978); „Iš jotvingių akmens“ (1983); „Pasaulio medis“ (1986).

Kameriniai kūriniai. Įvairūs ir įdomūs yra B. Kutavičiaus kameriniai kūriniai. Kiekvienas sukurtas vis kitaip, pasitelkiant naujas atlikėjų sudėtis, įvairias muzikos formas ir kompozicijos technikas. Neįprastas buvo aktorės pasirinkimas vietoj dainininkės kūrinyje „Mažasis spektaklis“, o Styginių kvartete Nr. 2 Anno cum tetigonia („Metai su žiogu“) yra tiek pat taktų, kiek metuose dienų (365), o mėnesių kaitą ženklina netikėtai iš fonogramos pasigirstantys varpo dūžiai.

29


Savita Broniaus Kutavičiaus kompozicija – „Dzūkiškos variacijos“ styginiams ir magnetofono juostai (1975). Šis kūrinys skirtas M. K. Čiurlioniui (tais metais buvo pažymimos šio kompozitoriaus 100-osios gimimo metinės). Dedikacija (paskyrimas) lėmė ir visą kūrinį.Pagrindine tema pasirinkta Čiurlionio pamėgtos dainos „Beauštanti aušrelė“ melodija, tampanti visų variacijų tema.

Įdomu tai, kad pirmiausia ši daina, dainuojama liaudies dainininkės, sklinda iš magnetofono juostos, o vėliau įstoję styginiai ją tarsi užgožia ir pradeda variacijas (iš viso 7). Variacijose vartojamos įvairios modernios kompozicijos technikos. Pabaigoje styginių partijoje pasigirsta dar vienos Čiurlionio mėgstamos dainos – „Bėkit, bareliai“ – melodija. Greta jos netrukus vėl iš magnetofono paleidžiamas dainavimas, tik jau ne dainininkės, bet viso mišraus choro. Skamba jau ne autentiška liaudies, bet Čiurlionio išdailinta, harmonizuota daina chorui „Beauštanti aušrelė“ (toks skirtingos muzikinės medžiagos sujungimas vadinamas koliažu).

„Dzūkiškos variacijos“ – styginių įstojimas


1. Trumpai apibūdinkite, kas keitėsi XX a. septintojo−devintojo dešimtmečių muzikoje? 2. Kokie kompozitoriai muziką pradėjo kurti dar septintajame dešimtmetyje? 3. Kokie kūrėjai priskiriami naujai kompozitorių kartai, pasirodžiusiai devintajame

praėjusio amžiaus dešimtmetyje? 4. Apibūdinkite B. Kutavičiaus kūrybinį stilių. 5. Kokias žinote Kutavičiaus oratorijas? 6. Kam dedikuotos Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“ ir kaip šis paskyrimas išreiškiamas

muzika?

30


31

Skaitiniai Keletas kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus minčių (iš muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės

parengtų interviu)

Pirmas įspūdis apie muziką „Vaikystėj, kaip ir visus vaikus, sukrečia pasaulis, vėliau mane sukrėtė karas, dar vėliau –

muzika, kai pirmą kartą išgirdau smuiką grojant gyvai. Toks mažas instrumentas ir tokios galimybės didelės. Dar karas tęsėsi, 1944 metais per Kalėdas į mūsų trobelę buvo užėję rusų kareiviai. Grojo smuiku, o kitas gitara, tiesiog iš fronto, su veltiniais, dar kvepiantys paraku. Jautėsi, kad jie labai trumpam nuo karo atitrūkę ir su didžiuliu malonumu šitą darė. Aš atbudau ir pasijutau kaip kitoj planetoj – taip mane sukrėtė tie garsai, nors jie grojo, atrodo, paprasčiausią rusišką romansą. Pradėjau zirzti, prašyti motinos, kad nupirktų smuiką. Už grūdus nupirko, už kelis maišus, ir aš pats išmokau labai greit tuo instrumentu groti. Aišku, kaip išmokau – kaimietiškus dalykus, kaimietišką repertuarą, kol paskui mane perlaužė mokytojas. Pradėjau keturiolikos metų, pavėluotai pagal šiuolaikinius dėsnius. Tai taip buvo su muzika, nežinau, kodėl dabar jau taip nebeveikia. Išgirsti didžiausius šedevrus – taip nepaveikia, kaip tada tas paprastas romansas, sugrotas smuiku ir gitara.“ (Gaidamavičiūtė, p. 161–162)

Apie kūrybą Kaip yra sakęs kompozitorius Bronius Kutavičius, „kiekvienas kūrinys – tai ir maži atradimai sau pačiam, kurie veikė ir kitus darbus, pasitaikydavo ir nesėkmių, iš kurių mokiausi“ (Gaidamavičiūtė, p. 154).

„Ieškodavau kiekvienam kūriniui savo rakto <...>. Sukurti nuotaiką minimaliom priemonėm – tokia pagrindinė užduotis. O kas tai yra minimalios priemonės? Tai atmetimas to, kas nereikalinga. Daugiažodiškumas niekada nebuvo mano kūrybinis principas. Vėliau braižas grynėjo, prasmės atžvilgiu tapo labiau sukauptas.“ (Gaidamavičiūtė, p. 159)

Apie muzikos rašymą Paklaustas, ar sunkiai rašo muziką, atsakė: „Ganėtinai. Labai sunku – sunku atrast, sunku

įeit į kūrinį. Kai jau būni maždaug įpusėjęs ar perėjęs į antrą pusę – tada jau aiškiau. Didžiausios kančios, kol pradedi, nors jau žinau, kokia bus forma, kokio ilgumo kūrinys, galbūt kokia dermė bus. Bet kai reikia pradėti įgyvendint, tas raktas būna labai neaiškus. Penkiolika dvidešimt variantų tai tikrai apmąstai, kol atrandi tą tikrąjį, pats įvertini, užrašai, toliau mažiau ir pastangų bereikia. Sunkiausia pradžia – taip turbūt kiekvienam žmogui.“ (Gaidamavičiūtė, p. 166)

„Mano truputį kitas principas – aš tikiu įkvėpimu. Jeigu to įkvėpimo nėra – tai nebandau rašyti. Skaitau, žiūriu filmą, o to įkvėpimo kuo tolyn, tuo mažyn. Bet kai rašai muziką, įkvėpimas turi būti, turi išgirsti. Kai išgirsti – ant vienos kojos šokinėji, aha! − idėją jau turi. O jeigu idėją turiu, tai ir kūrinį kišenėj turiu, nesvarbu, ar jis vėliau, ar anksčiau bus parašytas. O paskui jau atsiranda mažos idėjos kūrinio viduje – čia vėlgi kūrybinis džiaugsmas, kurio man niekas neišmuš, nes tai įkvėpimo padiktuota. Vadinasi, aš atsitiktinumu labiau tikiu negu darbu, nes tų atsitiktinumų milijonai visokių – tai tas, tai tas, trekšt šakelė kokia, tai ritmas koks pasigirsta.“ (Gaidamavičiūtė, p. 156)

Paklaustas, ar nė karto nesuabejojo savo pašaukimu būti kompozitoriumi, B. Kutavičius pasakojo: „Kad be garso aš nebegaliu. Jeigu nėra aplink muzikos – pats dainuoju, vaikas būdamas mėgdavau groti. Profesionalumas nesunaikino manyje pomėgių, kaip kad dažnai atsitinka. Jeigu į mane pasižiūrėtų kas iš šalies kur nors kaime – pamanytų, kad didžiausias mėgėjas, koks choro veteranas esu. <...> Dirbdamas kokį ūkio darbą, pavyzdžiui, tašydamas ar kaldamas, visuomet klausausi radijo. Bet tai nėra fonas – klausau, pakritikuoju. Nesvarbu, kad kritikuoju, bet man reikalinga ta muzika, aš joje gyvenu – man baisu be garso.“ (Gaidamavičiūtė, p. 144)


9. Aštuntojo−devintojo dešimtmečių lietuvių muzika. F. Bajoro, O. Balakausko, A. Martinaičio kūriniai

Feliksas Bajoras (g. 1934) ypač daug rašo vokalinės muzikos. Išgarsėjo kompozicijomis, kuriose ne cituoja lietuvių liaudies muzikinį folklorą, bet kuria pagal jo stilių. Tokia muzika turi būti ir atliekama tarsi liaudiškai.

Vienas ryškiausių tokio tipo kūrinių – „Sakmių siuita“ balsui ir fortepijonui (1968). Kaip tekstas šiam kūriniui pasitelktos liaudies sakmės (neeiliuotos), o muzika joms sukurta taip pat pamėgdžiojant liaudišką stilių. Visą ciklą tarsi įrėmina įžanginis „Preliudas“ ir ta pačia muzikine medžiaga pagrįstas, viską užbaigiantis „Postliudas“. Siuitą sudaro trys dalys, o kiekviena iš jų sudaryta iš trijų giminingos tematikos sakmių:

I. „Gyvuliai ir žmonės“ – „Kurmis“, „Vėžys“, „Vieversys ir kregždė“ II. „Medžiai ir žmonės“ – „Kodėl medžiai nebešneka“, „Uosis neregus“, „Vai ąžuole“ III. „Velniai ir žmonės“ – „Velnio pokštai“, „Šiaučius bebaimis“, „Velniams reikia mergų“

F. Bajoras. „Sakmių siuita“ balsui ir fortepijonui. Preliudas

Kiti F. Bajoro kūriniai: sonata smuikui ir fortepijonui „Prabėgę metai“, 5 simfonijos,

koncertas smuikui ir orkestrui, opera „Dievo avinėlis“ ir kt. Osvaldas Balakauskas (g. 1937) − lietuvių kompozitorius, kuriantis daugiausia instrumentinę muziką. Jo kompozicijose nėra tiesioginių lietuvių liaudies muzikos citatų. Suformavo savitą serijomis grindžiamą kompozicijos techniką. Muzika atonali, tačiau joje gausu konsonansinių sąskambių.

32


Neoklasicistine stilistika pagrįstas O. Balakausko koncertas obojui, klavesinui ir styginiams (1981). T. y., jame gretinami klasikiniai, tradiciniai koncerto komponavimo principai ir šiuolaikinė kompozicija.

Tradiciška šiuo atveju yra trys koncerto dalys, instrumentinė sudėtis, o „senoviškumo“ įspūdį sustiprina klavesino tembras.

Šiuolaikinė yra muzikos kalba, nesilaikoma kontrasto tarp dalių. Taip suformuojamas neoklasicizmui būdingas tradicijų ir naujovių muzikoje derinys.

O. Balakauskas. Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams, I dalis

Kiti O. Balakausko kūriniai: 5 simfonijos, „Kalnų sonata“ fortepijonui ir orkestrui, baletas sintezatoriui „Makbetas“, „Requiem S. Lozoraičiui atminti“, elektroakustininės kompozicijos. Kaip jau minėta, devintojo dešimtmečio pradžioje atsirado nauja kompozitorių karta: Algirdas Martinaitis, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, Mindaugas Urbaitis. Jų muzikoje randama nemažai romantizmui būdingų bruožų (konsonansiškas skambesys, dėmesys melodijai, programinei muzikai), todėl neretai šie kompozitoriai buvo vadinami „neoromantikais“. Jų muzikoje gausu ankstesnių epochų kompozitorių kūrinių citatų bei stilizacijų. Algirdas Martinaitis (g. 1950) kartu su Vidmantu Bartuliu išgarsėjo savo kameriniais kūriniais, kuriuose daug dėmesio skiriama gamtos tematikai, įvairių prasmių perteikimui muzikos garsais ir gražiam konsonansiškam skambesiui. Vienu svarbiausių to meto kūrinių tapo A. Martinaičio kantata-koncertas Cantus ad futurum („Giesmė ateičiai“, 1982 m.) dviems sopranams ir kameriniam ansambliui. Kūrinio sukūrimo laikotarpiu buvo labai niokojama gamta, nekreipiamas dėmesys į užterštumą, todėl kilo grėsmė, jog išnyks daug gyvūnų. Taip Martinaitis

33


sukūrė kantatą, kurioje kreipiamasi į nykstančius, į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktus paukščius. Kūrinio tekstą parašė pats kompozitorius.

Dalys: I. „Dešiniojo sparno kanonas“ II. „Paukščių takas“ III. „Kairiojo sparno kanonas“ Kantatoje kuriami du vaizdiniai: kraštinės dalys primena maldą, o vidurinė – tarsi

paukščių klegesys. Maldos įspūdį pirmoje ir trečioje dalyse sukuria:

• žodinis tekstas, suformuotas tarsi litanija, • tai, kad jis parašytas lotynų kalba, • minorinėmis intonacijomis, siauro diapazono, raudas primenanti melodija, • gana lėtas, monotoniškas frazių kartojimas, • kanono technikos (kuri ypač populiari senovinėje bažnytinėje muzikoje)

vartojimas.

Teksto fragmentas Lotynų kalba: Lietuvių kalba: Columba leuconata – canas nobiscum Passer simplex – ades nobiscum Grus monacha – luge nobiscum Grus leucogerana – doleas nobiscum <...>

Baltakrūtini balandi – giedok su mumis Dykviečių žvirbli – būk su mumis Juodoji gerve – liūdėk su mumis Baltoji gerve – kentėk su mumis <...>

A. Martinaitis. Kantata Cantus ad futurum, I d. „Dešiniojo sparno kanonas“ (1–12 taktai)

34


Vidurinė dalis („Paukščių takas“) yra kontrastinga kraštinėms dalims. Ji tarsi pulsuoja gyvybe, tokį įspūdį kuria intensyvus ritmas, greitas tempas.

Ši dalis kartu ir labai lietuviška – solisčių partijose ir toliau vartojamas kanonas čia kuria ne giesmių, bet lietuviškų sutartinių įspūdį. „Lietuviškumo“ suteikia ir iš lietuvių liaudies dainų teksto nuotrupų ir garsažodžių sukomponuotas lietuviškas tekstas (Lioj, lioj, lioj, lioj / Liūdela, liūdela / Lioj, lioj, lioj, lioj // Lioj siūdi ko gervinas // Ko gervinėlis siūdi / Lioj siūdi ko gervinas...)

A. Martinaitis. Kantata Cantus ad futurum, II d. „Paukščių takas“ (5–12 taktai)

Kiti A. Martinaičio kūriniai: „Nebaigtoji simfonija“, oratorija „Laiškas visiems tikintiesiems“, kameriniai instrumentiniai – „Paskutinių sodų muzika“ obojui, violončelei, fortepijonui ir mušamiesiems, „Meilės verksmažolė“ obojui, klavesinui ir violončelei, „Rojaus paukščiai“ elektrinei violončelei ir fonogramai ir kt.

Klausimai ir užduotys 1. Kas ir kokiai atlikėjų sudėčiai sukūrė „Sakmių siuitą“? Kuo ji ypatinga? 2. Kokio stiliaus yra O. Balakausko koncertas obojui, klavesinui ir styginiams? 3. Kokie ir kodėl lietuvių kompozitoriai buvo vadinami „neoromantikais“? 4. Trumpai papasakokite, kaip sukomponuota A. Martinaičio kantata Cantus ad

futurum? 5. Paaiškinkite, kuo skiriasi A. Martinaičio kantatos kraštinės dalys nuo vidurinės

dalies.

35


10. XX a. pabaigos lietuvių muzika (O. Narbutaitė, M. Urbaitis, R. Mažulis ir kt.)

XX a. pabaigoje toliau vyko intensyvus muzikinis gyvenimas. Po

Nepriklausomybės paskelbimo, lietuvių muzikams atsivėrė galimybės išvykti į Vakarų šalis, iš ten gauti daugiau žinių, Lietuvoje pradėti rengti tarptautinius muzikos festivalius. Lietuvių profesionalioji muzika darėsi vis įvairesnė, nes kartu kūrė kelios kompozitorių kartos:

1. J. Juzeliūnas, 2. B. Kutavičius, O. Balakauskas ir F. Bajoras, 3. A. Martinaitis, O. Narbutaitė ir M. Urbaitis.

Greta jų „užaugo“ ir jaunesni kompozitoriai. Todėl šioje temoje pristatysime kelis skirtingus to laikotarpio kūrinius ir jų kūrėjus.

Onutė Narbutaitė (g. 1956) priklauso tai

pačiai kompozitorių kartai kaip ir A. Martinaitis, V. Bartulis, M. Urbaitis. Ši kompozitorė rašo subtilią ir kartu racionalią muziką, o vienas žymiausių jos kūrinių yra oratorija „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“) 2 solistams, chorui ir orkestrui (1997). Tai kūrinys, skirtas kompozitorės gimtajam miestui – Vilniui. Oratorijoje autorė stengėsi surinkti įvairias su šiuo miestu susijusias „skiautes“ ir jas „susiūti“ į didelį skiautinį.

Tomis „skiautėmis“ tapo įvairių epochų autorių tekstai apie Vilnių arba sukurti Vilniuje gyvenusių poetų, pranešimai iš Vilniuje leistų laikraščių. Įdomu tai, kad tie tekstai parašyti įvairiomis kalbomis, bet šis kalbų margumynas (lietuvių, lenkų, rusų, lotynų, hebrajų, prancūzų ir kt.) atspindi vieną iš miesto ypatybių – sostinėje visada gyveno labai įvairių tautybių žmonės.

Įdomi ir oratorijos sandara. Kūrinio pagrindą sudaro keturių metų laikų pavadinimais įvardintos dalys, o jas tarsi įrėmina „Atsklanda“ ir „Poeto sugrįžimas“ pradžioje ir „Poeto atsisveikinimas“ ir „Užsklanda“ pabaigoje:

1. „Atsklanda“ 2. „Poeto sugrįžimas“

36

3. „Ruduo“ 4. „Žiema“ „Metų laikai“ 5. „Pavasaris“ 6. „Vasara“ 7. „Poeto atsisveikinimas“ 8. „Užsklanda“ Mindaugas Urbaitis (g. 1952) dažnai

naudoja minimalizmo techniką, savo kūryboje išradingai perkuria kitų, žinomų kompozitorių kompozicijas, stilių ir tai sėkmingai daro jau keletą dešimtmečių. Urbaitis yra sukūręs J. S. Bacho, G. Malerio, A. Bruknerio, R. Vagnerio ir kitų kompozitorių stiliaus kūrinių – stilizacijų.


Stilizacija galime laikyti ir jo „Lacrimosa“ mišriam chorui (1994). Taip pat pavadinta viena iš V. A. Mocarto Requiem dalių. Urbaitis chorui sukūrė savitą kompoziciją, kurioje iš pradžių girdime ramią, svajingą muziką, kuri tarsi paruošia vėliau pasirodysiančią tikrąją Mocarto „Lacrimosa“.

Moderniais sprendimais, aštriu ar racionaliu muzikos skambesiu pasižymi

Šarūno Nako, Ryčio Mažulio, Gintaro Sodeikos kūriniai. Rytis Mažulis (g. 1961) savo kūryboje

dažnai naudoja polifoniją. Jo kūriniai, tai daugiabalsės, dažnai kanono principu pagrįstos kompozicijos. Jose žavi kūrėjo racionalumas, gebėjimas apskaičiuoti. Nors kartu stebina ir kai kurios itin išradingos antraštės, pavyzdžiui, „Apstulbusi akis prarado amą“, „ajapajapam“, „Komos kanonas“. O kūrinys „Čiauškanti mašina“ dar devintojo dešimtmečio viduryje sukrėtė klausytojus savo aštriu skambesiu, dėl to visa naujoji kūrėjų karta pradėta vadinti „mašinistais“.

R. Mažulio muzikos stilių gerai atspindi kompozicija „Grynojo proto klavyras“ (1992–1994). Tai vienos dalies kūrinys, kuriame visi muzikinė medžiaga susiejama į neperskiriamą monolitą. Pradžioje girdime pradinę melodiją, tačiau labai greitai pridedami ir kiti balsai, atkartojantys tą pačią melodiją. Kadangi balsų ir kartu melodijos atkartojimų yra labai daug (48), tai vyksta gana ilgai. Melodija parodoma įvairiose tonacijose, jos nuolatinis pakėlimas pustoniu aukštyn sudaro neišrištumo įspūdį ir sukuria įtampą. Ir tai nuolatos kartojasi. Pagrindinis kūrinio dramaturgijos sprendimas – balsų daugėjimas, muzikos „tirštėjimas“ ir vėl – mažėjimas, „skaidrėjimas“, kol lieka vienintelis, paskutinis melodijos motyvas. Neįprastas šios kompozicijos atlikėjas – kūrinys parašytas 24 fortepijonams (kuriais skambintų 48 rankos). Kadangi surinkti tiek fortepijonų vienoje scenoje neįmanoma, tai R. Mažulis kūrinį „atliko“ kompiuteriu.

Aštriu, nuolat kartojamu ir kartu šiek tiek populiariosios muzikos skambesį

primenantis yra kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kūrinys „Garso ontologija Nr.2“ dviems fortepijonams.

XX a. pabaigoje lietuvių muzikoje dažnai naudojami elektroniniai instrumentai, pavyzdžiui, elektrinė violončelė, sintezatorius ir kt. Elektros prietaisais buvo bandoma keisti tradicinių instrumentų garsą, arba į muzikinę kompoziciją sumontuoti įrašytus garsus. Kai kompozicija sumontuojama iš realių, ne muzikinių garsų, tokią muziką vadiname konkrečiąja muzika. Vienas tokių lietuviškų pavyzdžių – Tomo Juzeliūno „Telefonika“, sudaryta iš telefonų būdelėse patalpintų aparatų garsų.

Jauniausia kompozitorių karta, aktyviai kurianti ir eksperimentuojanti yra Raminta

Šerkšnytė, Vytautas V. Jurgutis, Marius Baranauskas, Ramūnas Motiekaitis ir kt. Šių kūrėjų muzika labai įvairi – ir vokalinė, ir simfoninė, ir elektroninė.

Klausimai ir užduotys 1. Trumpai (keliais sakiniais) apibūdinkite XX a. pabaigos lietuvių muziką. 2. Kurie lietuvių kompozitoriai kūrė muziką XX a. pabaigoje? 3. Palyginkite du kūrinius: O. Narbutaitės oratoriją „Centones meae urbi“ ir

R. Mažulio „Grynojo proto klavyrą“. 4. Kokio stiliaus muziką kuria M. Urbaitis?

37

http://www.mic.lt/lt/classical/works/info/1956?ref=%2Flt%2Fclassical%2Fpersons%2Fworks%2Fmazulis%3Fref%3D%252Flt%252Fclassical%252Fpersons%252F41



Documents

Lietuviai Kompozitoriai PDF