S K I R T A T A R P T A U T I N E I G I M T O S I O S K A L B O S D I E N A I

LIETUVININKŲ TARMĖ: TARP PRAEITIES IR DABARTIES

Parengė: Bibliotekininkystės ir kraštotyros skyriaus

bibliotekininkė-bibliografė Inga Radavičiūtė, 2016

Kožns paukštis saviška

gėd

LIETUVININKAI

Dažniausiai Mažosios Lietuvos lietuviai buvo vadinami lietuvininkais (Lietuvos gyventojais). Pajūryje asmenų pavadinimai pagal kilmės ar gyvenamąją vietą, o kartais ir pagal profesiją, paprastai buvo daromi su priesaga -ininkas: ventininkai (Ventės gyventojai), karklininkai (Karklės gyventojai) ir t.t.

Neretai šio krašto gyventojai buvo vadinami būrais ar prūsais.

Patys save jie dažniau vadino šišioniškiais (vietoj čia jie sakydavo šišon).

O dar smulkiau – pagal gyvenimo būdą buvo žemininkai, laukininkai, pelkininkai, žvejininkai, kopininkai.

Nuo XX a. II pusės lietuvininkais paprastai vadinami tik buvusios Mažosios Lietuvos lietuviai.

LIETUVININKŲ KULTŪRINIS PALIKIMAS

Lietuvininkų kraštas: monografija / red.

komis.: Norbertas Vėlius (pirm.)… [et

al.]. Kaunas: Litterae universitatis, 1995.

737, [1] p.

Lepneris, Teodoras. Prūsų lietuvis /

parengė Vilija Gerulaitienė. Vilnius:

Lietuvos istorijos instituto leidykla,

2011. 258 p.

Mažosios Lietuvos enciklopedija /

Mažosios Lietuvos fondas. Vilnius:

Mokslo ir enciklopedijų leidybos

institutas, 2000-2009. 1-4 t.

LIETUVININKŲ KALBA

Apie Mažosios Lietuvos kalbą, tarmes užsimenama...

Lietuvininkai / paruošė Vacys

Milius. Vilnius: Vaga, 1970. 453,

[4] p.

Lietuvininkų kalba; Mažosios Lietuvos

tautosaka; Mažosios Lietuvos etnografija:

mokslinių konferencijų pranešimai /

Lietuvininkų b-ja „Mažoji Lietuva“…

[et al.]; sudaryt. ir leid. A. ir P. Sabaliauskai.

Kaunas: Kelias, 1994. 95 p.

Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos

kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje / Petras

Jonikas. Čikaga: Pedagoginis lituanistikos

institutas, 1972. 334 p.

LIETUVININKŲ KALBA

Apie Mažosios Lietuvos tarmes užsimenama...

„Ištuštėjusio Klaipėdos krašto* tarmės,

nesuspėtos kaip reikiant aprašyti,

moksliškai beveik netyrinėtos, jau visai

baigė užgesti. Beliko tik germanizacijos

iškraipyti jų pėdsakai, ant pirštų

suskaičiuojami žmonės, mokantys šio

krašto kalbą“.

Klaipėdos universiteto profesorė,

habilituota daktarė Audronė Kaukienė

*Klaipėdos kraštas – tai šiaurinė atskira administracinė

buvusios Mažosios Lietuvos dalis. Kaukienė, Audronė. Po Mažosios

Lietuvos dangumi. Klaipėda: Klaipėdos

universiteto leidykla, 2000. 154 p.

LIETUVININKŲ KALBA

Klaipėdos krašte daugiau kaip 700 metų greta gyveno lietuviai ir vokiečiai. Jie nuolat

tarpusavyje bendravo, todėl jų kalbos paveikė viena kitą. Tas poveikis skirtingais laikais

buvo nevienodas.

Iki pat XIX a. vidurio vokiečių kalba tik nežymiai paveikė lietuvių kalbą. Miestuose

vokiškai kalbėjo tiktai tie, kurie turėjo valdišką tarnybą arba patys norėjo taip kalbėti.

Kaimuose dauguma žmonių kalbėjo lietuviškai. Anksti atsiradusios lietuviškos knygos ir

mokyklos padėjo išsaugoti lietuvių kalbą.

Nuo XIX a. pabaigos lietuvių kalbos padėtis ėmė prastėti. 1923 m. prijungus Klaipėdos

kraštą prie Lietuvos, krašte gyveno 50,8% lietuvių. Oficialiai Klaipėdos krašte buvo dvi

valstybinės kalbos – lietuvių ir vokiečių, tačiau viešajame gyvenime vyravo vokiečių

kalba. Dauguma valstybinių mokyklų tapo vokiškos. Nors Klaipėdos kraštas priklausė

Lietuvai, germanizacija vis stiprėjo. Į leksiką sparčiai plūdo germanizmai.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui daugelis šio krašto gyventojų emigravo arba

buvo išvaryti iš gimtųjų vietų. Iš pasilikusių arba grįžusių dauguma netrukus buvo ištremti

į Vokietiją, kiti – į Sibirą. Į Klaipėdos kraštą atsikėlė žmonės iš įvairių Didžiosios Lietuvos

vietų. Dauguma atsikėlėlių buvo žemaičiai, bet kai kuriose vietose yra nemažai ir

aukštaičių.

Vakarų žemaičiai / sudarė Jonas Bukantis, Asta Leskauskaitė, Vilija Salienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006, p. 26-29.

LIETUVININKŲ TARMĖ

Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija / sudarė Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004., p. 37, 270.

Lietuvininkų tarmė yra Mažosios Lietuvos

etnografinio regiono tarmė.

Ji dalijama į šias patarmes:

←vakarų žemaičių ir

↓ vakarų aukštaičių

LIETUVININKŲ TARMĖ

Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija /

sudarė Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė,

Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa. Vilnius:

Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004.

327, [1] p.

VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ PATARMĖ

Vakarų aukštaičių kauniškių patarmė, kuria kalbama Mažosios Lietuvos

dešiniajame Nemuno krante, dar vadinama Klaipėdos krašto aukštaičių patarme.

Kaukienė, Audronė. Klaipėdos krašto

vakarų aukštaičių tarmė. Klaipėda:

Klaipėdos universiteto leidykla, 1997.

434 p.

Bakšienė, Rima; Vaišnienė, Daiva. Klaipėdos

krašto aukštaičiai: tekstai ir kontekstai.

Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014.

132 p.: iliustr. + 1 garso diskas (CD)

VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ PATARMĖ

Vakarų aukštaičių patarmę sudarė

šiaurinė ir pietinė patarmės.

Šiaurinė trumpino ilguosius

nekirčiuotus balsius galūnėse, o

nekirčiuotus trumpuosius iš galūnių

visai išmetė (vilks – „vilkas“, ein –

„eina“). Dėl to šios teritorijos

gyventojai vadinti striukiais. K.

Donelaitis neabejotinai buvo striukis

(Sveiks, svieteli margs).

Pietinėje dalyje galūnės nebuvo

trumpinamos. Tos teritorijos gyventojai

vadinti baltasermėgiais, nes nešiojo

šviesias nedažytų vilnų sermėgas.

↑Bukantis, Jonas. Mažosios Lietuvos tarmių ypatybės. Iš Lietuvininkų tarmių žodynas / Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka ; [sudarytojos Žaneta Jokužytė, Loreta Liutkutė, Virginija Veiverienė]; [mokslinis redaktorius Jonas Bukantis]. Vilnius: Eugrimas, 2014, p. 15. → Ištrauka iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“: „Vasaros darbai“.

VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ PATARMĖ

„Reikia apgailestauti,

kad šitokia kalba žūsta, neturėdama savo

literatūros, kuri formos tobulumu galėtų

varžytis su graikų, romėnų ir indų veikalais“ .

Vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris

Tik vienas kūrinys, kurį šis mokslininkas

vadina šedevru ir kuris taip pat pagal kitų

nusimanančių žmonių sprendimą yra vertas

nacionalinio veikalo vardo. Tai yra „Metai“,

keturių giesmių epas iš kaimo gyvenimo,

parašytas Kristijono Donelaičio, kuris kitaip

vadinosi Donalitius.

Metai: poema / Kristijonas Donelaitis;

iliustravo Šarūnas Leonavičius; teksto

parengimas ir redagavimas: Mikas

Vaicekauskas. Vilnius: Artseria, 2014.

158, [2] p.

Lietuvininkai / paruošė Vacys Milius. Vilnius: Vaga, 1970, p. 263.

VAKARŲ ŽEMAIČIŲ PATARMĖ

Vakarų žemaičiai / sudarė Jonas

Bukantis, Asta Leskauskaitė, Vilija

Salienė. Vilnius: Lietuvių kalbos

institutas, 2006. 211, [1] p.

Vakarų žemaičių pavadinimas yra

kalbininkų sugalvotas sudarant 1964 m.

priimtą tarmių klasifikaciją, nes šioje

teritorijoje buvo kalbama žemaičių

tarme.

Bet žemaitiškai kalbantys Klaipėdos

krašto gyventojai savęs žemaičiais

nelaiko, netgi įsižeidžia, jeigu juos kas

nors tokiu vardu pavadina. Taip yra dėl

to, kad Klaipėdos kraštas nepriklausė

Žemaičių kunigaikštystei.

Be to, Klaipėdos krašte buvo geriau

išvystyta pramonė ir transportas,

anksčiau įvestas papildomas mokymas,

leidžiama daugiau spaudos leidinių,

vyravo evangelikų tikyba. Vakarų žemaičiai / sudarė Jonas Bukantis, Asta Leskauskaitė, Vilija

Salienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006, p. 25.

VAKARŲ ŽEMAIČIŲ PATARMĖ

Keletas išskirtinių ypatybių:

vietoj bendrinės kalbos ie, uo (sviestas, duona) yra ė, o: svėsts, dona,

dėna, doti, pėns, pods, šo...

Priebalsį l, dėl germanizacijos įtakos visada taria minkštai: liova, bliogs,

kliausti, Šiliuti, alius...

Vietoj vietininko linksnio vartoja į + galininkas: dirb į Šiliuti; žvejoju į Krokų

Lanką; gyven į butą (gyvena name)...

Daug svetimos kilmės žodžių: kožnas – kiekvienas, tija – arbata, omama –

senelė, šmants – grietinė, kelderis – rūsys, šola – mokykla ir kt.

Lengviausia lietuvininkus atpažinti pagal vardus.

Populiariausi moteriški vardai: Anna, Marija, Barbė, Greta, Berta, Elsė, Ema,

Eva, Trudė, Urtė.

Populiariausi vyriški vardai: Johanas, Michelis, Georgas, Valteris, Hansas,

Erčius, Helmutas, Fricas, Martinas, Vilius.

VAKARŲ ŽEMAIČIŲ PATARMĖ

Užpurvis, Jonas. Trys kalbinės studijos. Chicago:

Foundation of Lithuania Minor, 1990. 263 p.

Janavičienė, Janina. Žemaičių Naumiesčio

lietuvininkai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų

leidykla, 1992. 126, [1] p.

Lietuvių Saugų tarmė

LIETUVININKŲ ŽODŽIAI

Lietuvininkų tarmių žodynas / Šilutės

rajono savivaldybės Fridricho

Bajoraičio viešoji biblioteka;

sudarytojos Žaneta Jokužytė, Loreta

Liutkutė, Virginija Veiverienė;

mokslinis redaktorius Jonas Bukantis.

Vilnius: Eugrimas, 2014. 238, [1] p.

LIETUVININKŲ ŽODŽIAI

Lietuvininkų žodis / Lietuvių etninės

kultūros draugija, Lietuvos kraštotyros

draugija. Kaunas: Litterae universitatis,

1995. 741 p.

LIETUVININKŲ DAINOS

Balsys, Rimantas. Mažosios Lietuvos

žvejų dainos: mokslinė monografija.

Klaipėda: Klaipėdos universiteto

leidykla, 2003. 239, [1] p.

Aleknavičius, Bernardas. Žvejų kaimelio

kronika. Klaipėda: Lietuvos jūrų

muziejus, 2010. 200 p.

LIETUVININKŲ TARMĖ IR GROŽINĖ KŪRYBA

Simonaitytė, Ieva. Pavasarių audroj:

Mažosios Lietuvos laisvės kovos.

Chicago (Ill.): Terra, 1953. 228 p.

Simonaitytė, Ieva. Aukštųjų Šimonių

likimas. Vilnius: Valstybinė grožinės

literatūros leidykla, 1957. 402, [6] p.

LIETUVININKŲ TARMĖ IR GROŽINĖ KŪRYBA

Petraitytė, Astrida. Šaktarpio metas:

Mažoji Martukė. Vilnius: Versus

aureus, 2005. Kn. 1, 184 p.

Petraitytė, Astrida. Šaktarpio metas:

Tirškalius Liepa. Vilnius: Versus

aureus, 2006. Kn. 2, 264 p.

Šaktarpis – pavasario ar rudens metas Nemuno deltoje,

kai negalima nei perplaukti, nei ledu pereiti.

LIETUVININKŲ PRISIMINIMAI

Klaipėdos krašto prisiminimai. Klaipėda:

S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2009. 126 p.

Lachauer, Ulla. Rojaus kelias: rytprūsių

ūkininkės Lėnės Grigolaitytės

prisiminimai. Vilnius: Baltos lankos,

2001, 146, [6] p.

LIETUVININKŲ PRISIMINIMAI

Toleikis, Martynas. Ir Žodžiai tapo Kūnu.

Klaipėda: Vėjasparnis, 2008. 256 p.

Rojus, iš kurio mūsų niekas neišvys…:

[prisiminimai] / Augustė Fridrykė

Augustienė. Klaipėda: S. Jokužio

leidykla-spaustuvė, 2003. 227, [1] p.

(Skaitiniai apie Klaipėdos kraštą /

sudarytoja Arūnė L. Arbušauskaitė)

Gimtinė visuomet manyje: [prisiminimai] /

Vilius Ašmys, Endrius Kristupas Jankus,

Bronius Bacevičius. - Klaipėda : S. Jokužio

leidykla-spaustuvė, 2004. 179, [1] p.

(Skaitiniai apie Klaipėdos kraštą /

sudarytoja Arūnė L. Arbušauskaitė)

LIETUVININKŲ TARMĖ ŠIANDIEN

Lietuvininkų tarmės puoselėtojos

Indrė Skablauskaitė ir Vaida Galinskienė

LIETUVININKŲ TARMĖ ŠIANDIEN

Lietuvininkų tarmės / Šilutės Hugo Šojaus muziejus.

Klaipėda: Libra Memelensis, 2015. 31 p.

„Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti kaip

tradicija. O tarmės ir yra kalbos tradicija. Šiuo atžvilgiu atkurti

gyvosios tarminės kalbos tradiciją yra svarbu ne tik tam, kad ta

tradicija sudarytų bendrinės kalbos šaltinį, bet kad ji kaip tautos

dvasinis turtas atgautų savo prestižą, kad žmonės nesigėdytų

savo tarmėmis kalbėti“. Krescencijus Stoškus

„Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai

atgaivinti kaip tradicija.

O tarmės ir yra kalbos tradicija.

Šiuo atžvilgiu atkurti gyvosios tarminės kalbos

tradiciją yra svarbu ne tik tam,

kad ta tradicija sudarytų bendrinės kalbos

šaltinį, bet kad ji kaip tautos dvasinis turtas

atgautų savo prestižą, kad žmonės

nesigėdytų savo tarmėmis kalbėti“.

Krescencijus Stoškus