LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS LITUANISTIKOS … · 2020. 12. 23. · Mockaus, Broniaus Uginčiaus, Margaritos Vymerytės Lietuvių tautosakos rinktinė (1954). Rusų tautosakos

3

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

LITUANISTIKOS FAKULTETAS

LIETUVIŲ KALBOTYROS IR KOMUNIKACIJOS KATEDRA

Gintarė Mikėnaitė

Darbo konceptas lietuvių ir rusų patarlėse ir priežodžiuose

Magistro darbas

Darbo vadovė doc. dr. Laimutė Bučienė

Vilnius, 2014

4

TURINYS

ĮVADAS......................................................................................................................................3

1. Konceptas – kognityvinių kalbos tyrinėjimų objektas……….................................................6

1.1. Kognityvinė lingvistika. Naujas požiūris į kalbą.........................................................6

1.2. Koncepto samprata ir raiška.........................................................................................9

1.3. Kalbos pasaulėvaizdis................................................................................................12

1.4. Tauta kalboje ir kalba tautoje.....................................................................................14

2. Patarlės ir priežodžiai. Nuo pirmųjų įrašų iki sisteminio leidinio.........................................18

3. Darbo konceptas lietuvių ir rusų patarlėse ir priežodžiuose..................................................26

3.1. Darbas – gerovės šaltinis...........................................................................................28

3.2. Darbštumo ir tinginystės priešprieša (akistata)..........................................................35

3.2.1. Tinginystė – darbo parodija....................................................................................39

3.3. Darbas – jungtis tarp žmogaus ir gamtos...................................................................46

3.4. Darbo įrankių paskirtis ir vaidmuo............................................................................50

3.5. Darbo proceso etapai..................................................................................................55

3.5.1 Pirmasis etapas: darbo ir kalbėjimo opozicija.................................................55

3.5.2 Antrasis etapas: kompetencija atlikti darbą.....................................................57

3.5.3 Trečiasis etapas: darbo pabaigos simbolis – dainos ir linksmybės………..…60

3.6. Darbo atlikimas – tarp individualumo ir kolektyviškumo..................................................63

3.7. Vargas – darbo atspindys....................................................................................................66

3.8. Religinis darbo koncepto atspalvis.....................................................................................70

3.9. Darbo konceptas – blogųjų žmogaus savybių matmuo......................................................73

3.10. Darbo konceptas – teigiamų žmogaus savybių skatinimo matmuo………………….….77

3.11. Darbas – mokymo įrankis.................................................................................................80

3.12. Daug darbų – mažai naudos..............................................................................................83

3.13. Žmogaus savybių raiška per darbo konceptą....................................................................86

3.14. Darbo konceptas – šeimyninės sanklodos rodiklis...........................................................92

3.15. Neišgyvendinama baudžiavos patirtis, slypinti socialinėje atmintyje..............................95

3.16. Darbas – gyvenimiškos tiesos saugykla............................................................................99

3.17. Kalendorinis darbų atlikimas..........................................................................................102

5

4. Darbo koncepto lietuvių ir rusų kalbose panašumai ir skirtumai……………………….105

IŠVADOS.............................................................................................................................110

LITERATŪRA.....................................................................................................................112

ŠALTINIAI..........................................................................................................................118

ŠALTINIŲ SANTRUMPOS................................................................................................119

SANTRAUKA .....................................................................................................................120

SUMMARY...……...............................................................................................................121

PRIEDAI...............................................................................................................................122

1. Lietuvių kalbos patarlės ir priežodžiai.........................................................122

2. Rusų kalbos patarlės ir priežodžiai..............................................................137

6

ĮVADAS

Kalba atskleidžia, kaip žmonės suvokia pasaulį. Ji padeda plačiai analizuoti

kalbančiųjų sąmonėje užfiksuotą pasaulio sąrangos atspindį, tautos mentalitetą, suteikia

informacijos apie žmogaus ar net visos tautos vidinio pasaulio fenomenus. Kiekviena tauta

kalba savo gimtąja kalba, kuri atskleidžia tik jai būdingą kalbos pasaulėvaizdį, mąstymo,

kalbos, kultūros dalykus, todėl šiame darbe bandoma plačiau panagrinėti konceptą darbas

lietuvių ir rusų kalbose, atrasti skirtumų ir panašumų šių tautų pasaulėvaizdyje, kuris atsiveria

per įvairius kalbos klodus.

Temos aktualumas. Kognityvinė lingvistika palyginti nauja kalbotyros kryptis, todėl

yra labai daug neištirtų dalykų. Į neišanalizuotų konceptų skaičių įeina ir konceptas darbas. Jis

lietuvių kalboje nebuvo tyrinėtas, nebuvo bandoma lyginti koncepto darbas su ekvivalentišku

konceptu rusų kalboje. Šis darbas turėtų padėti geriau pažinti lietuvių ir rusų patarlių ir

priežodžių specifiką, funkcijas, parodyti jų vietą kultūrų kontekste ir atskleisti vieno iš

smulkiosios tautosakos žanrų, kaip kultūros, meno ir kalbos paminklo, tautiškumo žymes,

tautų mąstymo savitumus. Tokiu būdu tikimasi papildyti žinias iš lietuvių ir rusų tautų

kultūros istorijos. Patarlės ir priežodžiai, kaip aktyvaus žmonijos dvasinio ir praktinio

bendravimo forma, praturtina žmonijos kultūros suvokimą ir parodo gijas, siejančias

tolimiausią praeitį su dabartimi. Darbe bandoma atskleisti lietuvių ir rusų patarlių ir priežodžių

specifiką, nuo tautinių kalbų stilistikos savitumo priklausomas patarlių ir priežodžių

varijavimo kryptis. Neabejotina ir praktinė lyginamųjų tyrimų nauda tiems, kurie mokosi

kalbų, jų raiškos bendrybių ir skirtumų. Patarlių ir priežodžių variantai neretai būna taip

susipynę, kad dėl motyvų skiriami į visai negiminingus tipus.

Tyrimo objektas – konceptas, kuris lietuvių ir rusų kalbose reprezentuojamas žodžiu

darbas. Pastarasis terminas suprantamas kaip kolektyvinis sąmonės vienetas, atspindintis

tautos kultūros fenomenus, kuriuose akumuliuojama tautos samprata apie žmogaus ryšius su

visuomene ir pasauliu, nukreipiantis į dvasines vertybes ir turintis kalbinę raišką. Kalbos

pasaulėvaizdžiu vadinamas pasaulio suvokimas, t. y. subjektyvus pasaulio daiktų ir reiškinių

suvokimas. Remiantis medžiaga, kurią pateikia kalbinė raiška, galima rekonstruoti ne tik

kalboje užfiksuotą pasaulio suvokimą ar apibūdinti tautos mentalitetą, bet ir atskleisti požiūrį į

svarbiausias vertybes.

7

Darbo tikslas – išsiaiškinti ir aprašyti konceptus darbas lietuvių ir rusų kalbose,

palyginti, kaip lietuvių ir rusų kalbose suvokiamas darbo konceptas, kuris sietinas su visos

tautos kultūrine patirtimi.

Darbe keliami tokie uždaviniai:

1. Išrinkti lietuvių ir rusų kalbose vartojamas patarles ir priežodžius, susijusius su

konceptu darbas.

2. Atlikti lyginamąją lietuvių ir rusų kalbų koncepto darbas analizę.

3. Lyginant kalbų ir drauge kultūrų ypatybes įvairiais lygmenimis, integruojant

svarbiausias kognityvinės lingvistikos, tautosakos žinias ir gebėjimus, išryškinti kalbinių

pasaulėvaizdžių specifiką.

4. Apibendrinti koncepto darbas tyrimo rezultatus.

Darbo metodai:

1. Aprašomasis analitinis – analizuojamas ir aprašomas darbo konceptas lietuvių ir

rusų patarlėse ir priežodžiuose.

2. Konceptualioji analizė, kurios objektas – koncepto kalbinė raiška. Remiantis

pavyzdžiais, žiūrima, kokius materialius objektus ar subjektus žodis primena. Analizės būdu

išsiaiškinama tai, ką žino intuicija, kas egzistuoja kolektyvinėje pasąmonėje ir išreiškiama

kalba.

3. Remiantis lietuvių ir rusų kalbose vartojamais pavyzdžiais, susijusiais su konceptu

darbas, atliekama lyginamoji analizė. Koncepto terminas suprantamas kaip mentalinis darinys,

atspindintis esminius tautos kultūros fenomenus, abstraktus, kuriuose akumuliuojama tautos

samprata apie žmogaus ryšius su žmogumi, visuomene ir pasauliu.

Tyrimo medžiaga. Lietuvių tautosakos patarlės ir priežodžiai, susiję su konceptu

darbas, yra rinkti iš šių veikalų: Kazio Grigo Lietuvių patarlės ir priežodžiai A/ D. V tomai

(2000), Lietuvių tautosaka. Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai. V tomas (1968), Čir vir vir

pavasaris. Smulkioji lietuvių tautosaka (1971), Jurgio Lebedžio Smulkioji lietuvių tautosaka

XVII–XVIII a. Priežodžiai, patarlės, mįslės (1956), Ambraziejaus Jonyno, Algimanto

Mockaus, Broniaus Uginčiaus, Margaritos Vymerytės Lietuvių tautosakos rinktinė (1954).

Rusų tautosakos patarlės ir priežodžiai rinkti iš 2 veikalų: Jurijaus Novikovo (Новиков)

Сказки. Пословицы. Загадки. I tomas (2007) ir Vladimiro Ivanovičiaus (Иванович)

Пословицы русского народа: в двух томах (1984).

8

Medžiaga buvo rinkta būtent iš leidinių tų autorių, kurie formavo mokslinę tautosakos

vertinimo ir rinkimo kryptį, plėtė teorinių, metodinių įžvalgų lauką ir daug nuveikė tautosakos

labui.

Surinkta 490 lietuvių kalbos patarlių ir priežodžių pavyzdžių ir 252 rusų kalbos

atitinkami pavyzdžiai. Medžiaga buvo surinkta pagal kokybinį kriterijų. Atsisakyta vienodų ar

panašių pavyzdžių.

Darbo struktūra. Darbas sudarytas iš įvado, teorinės ir pagrindinės dėstomosios

dalies, išvadų ir literatūros sąrašo.

Įvade nurodomi numatyti tyrimo tikslai ir uždaviniai, darbo metodai, struktūra

ir tyrimo medžiaga.

Teorinėje dalyje apžvelgiami kognityvinės lingvistikos darbai, naujas požiūris į

kalbą, koncepto samprata ir raiška, kalbos pasaulėvaizdžio specifika.

Dėstomoje dalyje lyginama ir analizuojama lietuvių ir rusų kalbų medžiaga,

susijusi su konceptu darbas.

Išvadose apibendrinami koncepto darbas tyrimo rezultatai.

9

1. Konceptas – kognityvinių kalbos tyrinėjimų objektas

1.1. Kognityvinė lingvistika. Naujas požiūris į kalbą

Kaip nauja kalbotyros paradigma kognityvinė lingvistika susiformavo XX a. pabaigoje.

Jos pradžia siejama su 1976 metais išleista G. Millerio ir P. Johnsono-Loido knyga „Kalba ir

suvokimas“, kurioje teigiama, kad kognityvinės lingvistikos objektas yra kalbinė raiška. Ji

traktuojama kaip visos žmogaus sistemos suvokimo dalis. Kognityvinės lingvistikos

atsiradimas pakeitė vyravusias idėjas (struktūralizmą, transformacinę-generatyvinę gramatiką),

kad kalba savaime egzistuojanti (uždara) sistema, nepriklausanti nuo žmogaus sąmonės,

pažintinių gebėjimų (atminties, dėmesio, emocijų, mąstymo), jo patirties (Dirvenas, 2009, 12;

Mikulskas, 2009, 39). Komunikacijos metu generuojamos reikšmės suprantamos kaip atviros

struktūros. Juk suvokdami vartojamų žodžių reikšmes, jų tarpusavio ryšį išeiname į platesnes

pažinimo sritis. Taigi kognityvinės teorijos objektas – kalbinė raiška – tapo neatsiejama nuo

žmogaus mąstymo, emocijų, patirties, kuri persmelkta kultūrinės specifikos, nes visa tai

egzistuoja pasąmonėje. Į tai dėmesį atkreipė kognityvistai. Plačiai žinomi lingvistų V. A.

Maslovos, J. A. Sternino, Z. D. Popovos, A. Vežbickajos, S. Vorkačiovo ir daugelio kitų

mokslininkų reikšmingi darbai.

Rusų kalbininkai perėmė ir modifikavo G. Lakoffo ir M. Johnsono supratimą, kad

kalbą reikia tirti jos neatsiejant nuo žmogaus patirties, aplinkos suvokimo. Žmogus mąsto

metaforomis, kurių esmė yra vienų daiktų suvokimas ir išgyvenimas per kitus. Knyga

„Metaforos, kuriomis gyvename“ (Lakoff, Johnson, 1980) stimuliavo kognityvinės

lingvistikos krypties atsiradimą.

Lietuvių kalbininkai taip pat akcentuoja kognityvinės lingvistikos svarbą šiuolaikinei

kalbotyrai. Rašomi šios srities moksliniai straipsniai, disertacijos. Minėtini Silvijos

Papaurėlytės-Klovienės, Aloyzo Gudavičiaus, Redos Toleikienės, Saulės Juzelėnienės, Živilės

Nemickienės tyrimai. Galima paminėti kelis tyrimus, kuriuose buvo bandoma palyginti dviejų

kalbų pasaulėvaizdžius. S. Papaurėlytė-Klovienė analizavo konceptualųjį liūdesio modelį,

buvo siekiama atskleisti prasmes, kurios padeda apibūdinti liūdesio emociją lietuvių ir rusų

pasaulėvaizdžiuose. Prieinama prie išvados, kad lietuvių pasaulėvaizdyje daugiausia liūdnų

emocijų aptinkama širdyje, rusų pasaulėvaizdyje šis jausmas yra akcentuojamas širdyje ir

sieloje beveik vienodai. Rusų kalboje liūdesio emocija yra perteikiama įvairiapusiškiau

(Papaurėlytė-Klovienė, 2004, 42–46). Analogišką tyrimą atliko ir R. Toleikienė, kuri

analizavo vilties sampratą lietuvių ir vokiečių kalbų pasaulėvaizdžiuose. Tyrimo medžiaga

10

parodė, kad lyginamuose pasaulėvaizdžiuose viltis sudaiktinama, siejama su talpyklomis ir

įasmeninama. Teigiama, kad pastarasis vilties konceptualizavimo būdas yra produktyviausias

(Toleikienė, 2008, 139–147). Tautų pasaulėvaizdžių tyrimo medžiagą papildė ir S.

Juzelėnienė, kuri siekė išanalizuoti judėjimo ore semantinės grupės raišką lietuvių ir anglų

kalbose. Išanalizavus surinktus pavyzdžius paaiškėjo kiekybiniai lietuvių ir anglų kalbos

veiksmažodžių, nusakančių judėjimą ore, skirtumai. Analizė parodė, kad lietuvių kalba daug

aktyviau panaudoja kitų sferų žodžius judėjimo ore veiksmui pavadinti. Taip pat lietuvių

kalboje judėjimas ore, kalbant apie gyvą objektą, aprašomas išsamiau, tam skiriama daugiau

dėmesio nei angklų kalboje (Juzelėnienė, 2009, 135–140).

Į tirtų konceptų skaičių įeina ir konceptas geras. Ž. Nemickienės analizė parodė, kad jis

užima svarbią vietą romane „Narnijos kronikos“ (aut. C. S. Lewis). Apibendrinant tyrimą

teigiama, kad koncepto geras interpretacija reiškia: šviesa, šviesus, skaidrus, žalia, balta,

linksmas, juoktis. Ryškiausios stiliaus priemonės, vartotos romane, yra epitetai, palyginimai,

metaforos, personifikacija ir intensifikacija (Nemickienė, 2011, 26–36).

Išsamiai reikšmės, sąvokos, koncepto ir prasmės sąvokų turinį bandė apibrėžti A.

Gudavičius straipsnyje „Reikšmė, sąvoka, konceptas ir prasmė“. Jame glaustai išdėstomas

autoriaus požiūris, kuris leidžia tiksliau skirti mentalinius reiškinius. Esmingiausios atrodo

reikšmės – koncepto ir reikšmės – prasmės opozicijos. Reikšme vadinamas kalbos vienetų

turinys, arba nominacijos rezultatas, o prasme – pasakymų, arba predikacijos rezultatas.

Konceptas suprantamas kaip „polidimensinis sąmonės darinys“, kurio aspektų raiška kalboje

yra pagrindinis semantikos objektas (Gudavičius, 2011, 108–119).

Pasak A. Gudavičiaus, kognityvizmas – naujos, postruktūralistinės epochos pradžia

kalbotyroje, kurios pagrindiniu objektu tapo reikšmė, o ne struktūra (Gudavičius, 2000, 30).

Emocijų ir kalbos santykis ypatingas, nes kalba išreiškiama tai, ko neįmanoma pamatyti

akimis. Kalba apibrėžia emocijų esmę, siekia diferencijuoti tuos dalykus, kurie mūsų sąmonėje

neturi aiškių ribų. Iš esmės visi kiti mokslai remiasi kalbos pateikiama medžiaga, todėl galima

teigti, kad kognityvinė lingvistika pakeitė supratimą apie kalbą, o tai lėmė galimybę tirti kalbą

kitaip, nes be kalbos neįmanomas kultūros tęstinumas (Papaurėlytė, 2007, 10).

Aštunto dešimtmečio viduryje susiformavusi kognityvinė lingvistika ėmė tirti kalbą

kaip neuždarą reikšmių sistemą. Kognityvistai siekė parodyti, kad reikšmių pasaulis keičiasi,

vyksta nuolatinis pažinimo procesas, kurio esmė – sąmonės susidarytas pasaulio vaizdas, nes

žmogus mąsto ne tik vaizdiniais, bet ir žodžiais. Kognityvizmas yra susijęs su žmogumi, jo

11

vidinėmis būsenomis, kurios yra interpretuojamos kaip žinių įgijimas, kaupimas, išsaugojimas,

perdavimas.

12

1.2. Koncepto samprata ir raiška

Mokslininkai koncepto sąvoką traktuoja kaip kognityvinį, psicholingvistinį, kalbos

kultūros, kultūros ir kalbos reiškinį. Kalba būtina konceptų keitimuisi, kuriuos būtina

verbalizuoti komunikacijos procese, t. y. išreikšti kalbos priemonėmis. Konceptai egzistuoja

žmonių mentalitete, o kalboje gali būti verbalizuotas atskirais žodžiais, sakiniais, visu tekstu ir

pan.1 Ž. Nemickienė teigia: „Verbalinės formos pasirinkimas priklauso nuo koncepto

reikšmės, mentalinės reprezentacijos ir kalbančiojo leksikono, ir visos šios sąlygos yra

susijusios tarpusavyje. Prasminis koncepto komponentas yra saugomas verbaline forma

sąmonėje ir gali būti apibūdintas ar interpretuojamas tik verbaliai“ (Nemickienė, 2011, 35).

Reikšmė gimsta kalbėjimo metu. Ji suprantama kaip atvira struktūra. Vis dėlto konceptas

siejamas ne tik su kalbos dalykais. Kalba – tik vienas iš koncepto perteikimo priemonių, nes

konceptas egzistuoja sąmonėje (Papaurėlytė-Klovienė, 2007, 19).

Koncepto sąvoka yra labai plati. Lietuvoje ilgą laiką pažinimo rezultatams pavadinti

vartojamas terminas sąvoka. Apie 2000 m. A. Gudavičius šias sąvokas atskyrė. Sąvoka

traktuojama kaip mokslinis pažinimo rezultatas, o kasdieninis pažinimas turi ne mokslinį

pagrindą. Konceptais ne tik mąstome, bet ir juos išgyvename, nes žmogus yra jausminė

būtybė. A. Gudavičius pateikia tokį koncepto apibrėžimą: „Pasaulio pažinimo rezultatai tam

tikru būdu fiksuojami mūsų sąmonėje. Šios pažinimo struktūros, kurių sudėtingumo laipsnis,

matyt, svyruoja nuo paprasčiausių vaizdinių iki išplėtotų modelių, vadinami konceptais“

(Gudavičius, 2009, 50). Anksčiau pažinimo rezultatams pavadinti buvo vartojamas terminas

sąvoka. Vis dėlto kasdieninis pasaulio pažinimas ir veikla ne visada turi mokslinį pagrindą,

nes veikla dažniausiai susijusi su ne naujos informacijos apie pasaulį gavimu, o su žinojimu,

todėl labiau teiktinas ne sąvokos, o koncepto terminas. Pastarasis terminas suprantamas kaip

mentalinis darinys, atspindintis esminius tautos kultūros fenomenus, abstraktus, kuriuose

akumuliuojama tautos samprata apie žmogaus ryšius su žmogumi, visuomene ir pasauliu

(Gudavičius, 2009, 50). Kitaip tariant, konceptas – supratimo apie pasaulį ir visa, kas jame

yra, rezultatas. Rusų mokslininkų kalbininkų darbuose žodžiai sąvoka ir konceptas nėra

skiriami. Jie vartojami sinonimiškai.

Koncepto terminas Rusijos lingvistų darbuose dažnai painiojamas ne tik su sąvoka, bet

ir su terminu reikšmė. Tokia problema nėra aktuali Lietuvos lingvistams, nes mūsų šalyje

kognityvinės srities darbai pradėti rašyti visai neseniai. Terminas konceptas rusų kalbotyroje

1 Dalis kalbininkų konceptą sieja tik su vienu žodžiu (Viežbitcka, 1999, 503–524; Kobozeva, 2000, 303).

13

pradėtas aktyviai vartoti 1990 m. Rusų kalbininkas Sergejus Vorkačiovas konceptą apibūdina

kaip kolektyvinį žinojimo / sąmonės vienetą, nukreipiantį į aukščiausias dvasines vertybes,

turintį kalbinę raišką ir pažymėtą etnokultūrine specifika (Воркачёв, 2004, 12). Panašiai teigia

ir Eleonora Lassan: „Konceptas gimsta ne tiesioginio šnekos akto, o samprotavimo metu,

aiškinant tam tikro objekto esmę. Reikšmė realizuojasi šnekos akto metu, <...> o konceptas

gimsta klausytojo sieloje“ (Лассан, 2002, 32). Galima daryti išvadą, kad akcentuojama

etnokultūrinė koncepto specifika. Tiriant kalbą analizuojami tai kalbai būdingi konceptai,

kurie atspindi kalbos ir kultūros sąryšį, specifiką ir tautiškumą.

A. Gudavičius skiria šiuos pagrindinius kalbos tautiškumo bruožus:

kalba skiriasi nuo kitų kalbų ir drauge jungia tautą į visumą;

kalba turi išskirtines tikrovės atspindžio ypatybes, susijusias su tautos

materialinio ir dvasinio gyvenimo sąlygomis, darančias poveikį kalbančiųjų pasaulėvaizdžiui;

giliausias kalbos tautiškumo klodas slypi žodžio ryšiuose su sąvokiniu sąmonės

turiniu – konceptais (Gudavičius, 1992, 1–4).

„Tarptautinių žodžių žodyne“ (toliau TŽŽ) konceptas apibrėžiamas kaip „sąvoka;

bendras vaizdas; ženklu ar terminu žymima objekto, arba denotato, sąvoka, t. y. ženklo

teikiama informacija“ (TŽŽ, 2013, 432). „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (toliau DLKŽ)

sąvoka traktuojama kaip „mąstymo turinio elementas, reiškiamas žodžiu ar žodžiais“ (DLKŽ,

2000, 682). DLKŽ reikšmė įvardijama kaip „tai, ką dalykas (žodis, ženklas, mostas ir pan.)

žymi, reiškia“ (DLKŽ, 2000, 651). „Kalbotyros terminų žodyne“ reikšmė apibrėžiama kaip

„kalbos ženklais reiškiamas prasminis turinys“ (Gaivenis, Keinys, 1990, 169). Galima

apibendrinti, kad abiejų terminų pagrindą sudaro daikto ar reiškinio suvokimas, bet sąvoka

akcentuoja mąstymą apie daiktą ar reiškinį, o reikšmė – žodinę minties realizaciją. Konceptas,

kaip platesnė sąvoka, apima abu minėtus terminus – sąvoką ir reikšmę. A. Gudavičiaus

nuomone, reikšmės ir koncepto negalima atskirti, nes tai yra vienas reiškinys, turintis dvi

formas – paviršinę (žodžio reikšmė) ir giluminę (įvairesnę) – konceptą, kuris yra svarbesnis

nei reikšmė, nes sąvoka žmogaus sąmonėje susiformuoja iki reikšmės (pavadinimo)

(Gudavičius, 2000, 54). S. Papaurėlytė-Klovienė teigia: „Dar iki verbalizacijos konceptas yra

nuspalvintas kalbos, tautos ir kultūros specifikos, nes priklauso asmenybei, kuri yra

atitinkamos kultūrinės ir tautinės bendrijos narė“ (Papaurėlytė-Klovienė, 2002, 123–133).

Žodis yra raktas, atveriantis konceptą. O kiekvienoje kultūroje formuojasi ir dominuoja tik jai

būdingi konceptai, kuriais remiantis suvokiama tikrovė (Papaurėlytė-Klovienė, 2005, 26).

14

Lingvistinėje literatūroje pateikiami tokie koncepto požymiai:

minimalus žmogiškosios patirties, idealaus supratimo vienetas, verbalizuojamas

žodžiu, turintis lauko struktūrą;

pagrindinis žinių saugojimo, perdavimo ir apdorojimo vienetas;

konceptas neturi griežtų ribų, bet turi konkrečias funkcijas;

konceptas yra socialinio pobūdžio, asociacijų laukas lemia jo pragmatiškumą;

konceptas yra apribotas kultūrinių dalykų (Maslova, 2004, 27–35).

Požiūriui, kad konceptas yra mąstymo vienetas, pritaria ir Evalda Jakaitienė, kuri

teigia, kad pasaulio pažinimas atsispindi žmogaus sąmonėje ir apima įvairias psichines veiklos

formas. Pavyzdžiui, pojūčius, dėmesį, valią, intuiciją, mąstymą. Per šias formas sąmonėje

vyksta išorinio pasaulio dematerializacija, gaunama informacija apie esamą ir galimą daiktų

padėtį pasaulyje. Ši informacija vadinama konceptais (Jakaitienė, 1988, 43). S. Papaurėlytė-

Klovienė koncepto sąvoką papildo teigdama, kad konceptas yra „visa informacija apie kažkam

esanti žmonių, kalbančių tam tikra kalba, sąmonėje“ (Papaurėlytė-Klovienė, 2007, 16). Pasak

R. Toleikienės, „konceptai, t. y. daiktų, situacijų ar įvykių visumos (geštalto) atspindžiai

sąmonėje, atsiranda susipažįstant su tikrove. Vidinio pasaulio fenomenų konceptai formuojasi

ne juslinių potyrių pagrindu, o kitų, dažniausiai konkrečių, iš fizinės ir kultūrinės patirties

pažįstamų daiktų ar reiškinių pažinimo pagrindu“ (Toleikienė, 2004, 11).

Lietuvių kalboje konceptas yra verbalizuojamas, tačiau neįmanoma žodžiais pasakyti

viso koncepto turinio, nes konceptas apima ne vien tai, kas priklauso kalbai. Žodis tik iš dalies

gali atitikti koncepto turinį. Gali būti ir taip, kad yra konceptas, bet nėra jo turinio atitinkančio

vieno žodžio. Esama atvejų, kai žodis neturi apibendrintos reikšmės, bet gali būti siejamas su

atitinkamu konceptu. Jeigu konceptas neišreikštas, tai dar negalima sakyti, kad jo nėra, nes yra

konceptų, kuriuos sunku apibūdinti žodžiais (Karasik, 2004, 131).

Taigi koncepto turinį sudaro įvairūs kalbos vienetai (žodis, keli žodžiai, jų junginiai,

sakiniai ir kt.), vaizdinė garsinė ir kitokia medžiaga. Kiekvieno žmogaus sąmonėje susidaro

unikalūs, tik jam būdingi, konceptai. Vis dėlto vienos tautinės bendrijos ar tam tikros grupės

žmonių konceptai yra panašūs. Tai lemia bendra gyvenimiška patirtis.

15

1.3. Kalbos pasaulėvaizdis

Pasaulėvaizdžio terminą pirmą kartą pavartojo fizikai (Maslova, 2001, 63). Vėliau, kai

pasaulio vaizdo problemą ėmė tyrinėti semiotikai, ši sąvoka prigijo ir lingvistikoje.

Esmingiausias XX amžiaus kalbotyros požymis, A. Gudavičiaus nuomone, yra požiūris į kalbą

kaip ženklų sistemą (Gudavičius, 2009, 8). Kalbos ženklinę prigimtį ir kitus moderniosios

kalbotyros teiginius pagrindė šveicarų kalbininkas Ferdinandas de Sosiūras, kurio lingvistinė

teorija ir vėliau iš jos susiformavusios struktūralistinės mokyklos orientavo į kalbos vidinės

struktūros (ypač formos) tyrinėjimą. Vidinės struktūros tyrinėjimo lauką užėmė kalbos turinys,

šnekos akte aktualizuojama informacija, jos ryšys su žmogaus sąmonės pasauliu, kalbos ir

kultūros ryšys. A. Gudavičius teigia, kad dėmesys šioms problemoms „gali būti siejamas su

bendra humanistine tendencija šiuolaikiniame moksle ir tam tikra reakcija prieš neigiamus

civilizacijos poveikius šiuolaikiniame pasaulyje, visų pirma siejamus su globalizacijos

procesais“ (Gudavičius, 2009, 9).

Kalbos pasaulėvaizdis neturėtų būti vertinamas kaip tikrovės atspindys kalboje, o kaip

jos interpretacija. Pirma, kalba turi pavadinimus tokiems reiškiniams, kurie tikrovėje

neegzistuoja. Antra, kalbos pasaulėvaizdis yra kalbėtojų veiklos rezultatas, kuris matomas ir

šiame darbe nagrinėjamose patarlėse ir priežodžiuose. Šis kalbos pasaulėvaizdis yra susijęs su

konceptualiuoju pasaulėvaizdžiu, kurio turinį sudaro visos mūsų žinios apie pasaulį, visa

veiklos patirtis, nuostatos, vertinimai ir kt. Vis dėlto konceptualusis pasaulio vaizdas ir kalbos

pasaulėvaizdis nėra tas pats. Žmonės gali suprasti pasaulį panašiai, net jeigu kalba

skirtingomis kalbomis, o kalbantieji ta pačia kalba – skirtingą konceptualųjį pasaulio vaizdą

(Gudavičius, 2009, 14–19). A. Gudavičius teigia, kad konceptualusis pasaulėvaizdis yra

turtingesnis už kalbos pasaulėvaizdį, nes, kaip minėta, konceptualiojo pasaulėvaizdžio turinį

sudaro visos mūsų žinios apie pasaulį, o kalbinis pasaulėvaizdis yra bendrojo konceptualiojo

pasaulėvaizdžio dalis (Gudavičius, 2000, 14).

Svetlanos Ter-Minasovos nuomone, pasaulis yra trejopas: realus pasaulis (toks, koks

jis yra iš tikrųjų); kultūrinis pasaulio vaizdas (toks, kokį mes suvokiame, bet neišreiškiame

kalba; realaus pasaulėvaizdžio atspindys, susiformavęs iš žmogaus asmeninės ar kolektynės

patirties suvokimo); kalbos pasaulėvaizdis (realybės atspindys kalboje per kultūrinį

pasaulėvaizdį) (Тер-Минасова, 2004, 47). Lingvistinei kultūrologijai svarbiausias kalbos

pasaulėvaizdžio terminas. Kalbos pasaulėvaizdžiu vadinamas pasaulio „atspalvis“, kuris

priklauso nuo nacionalinių reiškinių, daiktų, priklausomų nuo tautai būdingos veiklos,

16

gyvenimo būdo, kultūros ypatybių (Maslova, 2001, 66). Vis dėlto negalima teigti, kad realus

pasaulio vaizdas, kultūrinis pasaulio vaizdas ir kalbos pasaulėvaizdis nėra susiję. Pasaulis yra

vienas, tik kai kuriuos jo suvokimo ypatumus savaip nuspalvina kalba ir kultūra. S.

Papaurėlytė-Klovienė teigia panašiai, sakydama, kad pasaulėvaizdis – žinių apie pasaulį

sistema, išreiškianti žmogaus specifiką ir nusakantį jo santykį su pasauliu. Kalbos

pasaulėvaizdis, kuris gali būti traktuojamas kaip ypatingas, savitas pasaulio „atspalvis“,

suvokimas, formuojasi aktyviai pažįstant šį pasaulį (Papaurėlytė-Klovienė, 2002, 123–133).

Skirtingų kalbų pasaulio interpretacijos skiriasi, todėl galima ne tik aprašyti, bet ir palyginti

dviejų ar daugiau kalbų savitos mąstysenos pasaulius.

Kalbos pasaulėvaizdis taip pat gali būti vadinamas naiviuoju, nes skiriasi nuo

mokslinio pasaulėvaizdžio, kuris siejasi su mokslinėmis žiniomis, jų visuma apie pasaulį. Vis

dėlto vadinti kalbos pasaulėvaizdį primityviu būtų netikslinga, nes jame užfiksuotas įdomus ir

sudėtingas pasaulio vaizdas, apibendrinantis daugelio kartų puoselėtą, kauptą ir perduotą

patirtį. Išskirtinis kalbos pasaulėvaizdis priklauso nuo nacionalinių reiškinių, daiktų, procesų

vertės. Ją lemia tam tikrai tautai būdingos veiklos, gyvenimo būdo ir kultūros ypatybės. Pasak

A. Gudavičiaus, glaudžiai siejasi ne žodis ir daiktas, bet ir du mąstymo fenomenai: žodžio

reprezentacija ir pasaulio reprezentacija žmogaus sąmonėje (Gudavičius, 2009, 55). Galima

teigti, kad kognityvistams svarbesnis pasaulio atsispindėjimas sąmonėje, požiūris į daiktus ar

reiškinius, o ne realus pasaulis.

17

1.4. Tauta kalboje ir kalba tautoje

Kalba yra vienas iš esmingiausių tautos požymių. Kiekvienos tautos kalba yra savita,

pasižyminti tam tikra struktūra, išraiškos galimybėmis, specifiniu santykiu su tautos istorija,

kultūra, psichologija, žmonių įvairiapusiška veikla (Gudavičius, 1992, 1–5). Todėl skirtingų

kalbų pasakymuose analogiškos situacijos vaizduojamos tartum žvelgiant iš kitos pusės, iš

priešingų stebėjimo taškų. Pavyzdžiui, skirtingomis kalbomis kalbančios tautos gali tą pačią

situaciją, įvykį, būseną apibūdinti skirtingais požymiais. Būtent per kalbos pasaulėvaizdį

bandoma suprasti ir tautos mentalitetą2 3.

Vaida Asakavičiūtė straipsnyje „Tarp Rytų ir Vakarų: tautinio tapatumo problema XIX

a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos filosofijoje“ rašo: „Tautinė pasaulėžiūra būtent tautą

laiko ne tik valstybės pagrindu ir viena iš svarbiausių vertybių, bet ir viena fundamentaliausių

žmogiškosios būties apraiškų. <...> kiekviena konkreti tauta savitai atspindi žmoniją, jos

kultūrinių simbolių, idealų, siekių įvairovę bei sąmoningumo lygį. Kita vertus, kiekviena tauta

turi savitą kraštovaizdžiu, geografine aplinka, istorinės raidos ypatumais ir daugybės kitų

veiksnių suformuotą mąstymo būdą, kuris atsiskleidžia per įvairias dvasinės ir kultūrinės

saviraiškos formas, vadinasi, ir per filosofiją. Todėl filosofija iškyla kartu ir kaip kultūros

teorija bei jos apmąstymas“ (Asakavičiūtė, 2007, 196). Anot Vytauto Kavolio, „tauta yra

natūrali kraujo bei teritorijos, sieliška kalbos bei papročių ir dvasiška mokslinimo, auklėjimo

bei likimo vienybe“ (Kavolis, 1933, 48). Galima teigti, kad tautinė kultūra – skiriamasis

tautinio tapatumo faktorius, todėl Lietuvos filosofų raštuose kultūra dažnai yra neatsiejama

nuo tautos. Ernestas Gellneris teigia, kad „du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu jų yra ta pati

kultūra“ (Gellneris, 1996, 22). Juozas Girnius paskaitoje „Tautinė kultūra – tautos gyvybės

pagrindas“ iškėlė esminį ryšį tarp tautos ir kultūros, kad kultūra yra tautos forma, nes kultūra

sukuria tautą (Girnius, 1995, 38–39).

Vieno žymiausių Lietuvos filosofų Antano Maceinos kultūros filosofijoje tautinė

kultūra iškyla kaip tautos egzistencijos šerdis. Šis didis mąstytojas, kuris yra pirmasis lietuvių

filosofas, pradėjęs svarstyti kalbos problemas, yra pasakęs: „Kalbos sistema yra mūsų būsena

2 Mentalitetas – vidinio pasaulio fenomenas, siejantis žmonių grupę, suteikiantis galimybę atpažinti ir atskirti

savą nuo svetimo. Šis vidinis pasaulio fenomenas įgyjamas su kalba, jam būdingi įvairūs eksplikacijos būdai:

elgesys, mąstymo ir kalbos strategijos, vertybinės nuostatos. Už mentalitetą siauresnė nacionalinio charakterio

sąvoka. Nacionalinis charakteris yra specifinis tam tikrų bendrų ypatybių rinkinys, kuris jis siejamas su

atitinkamais stereotipais. Pastarieji asocijuojasi su konkrečia tauta (Ter-Minasova, 2004, 171; Papaurėlytė-

Klovienė, 2007, 29).

3 Bendriausia prasme mentalitetu vadinama tam tikra tautos psichinių ypatybių ir charakterio bruožų visuma

(Gudavičius, 2009, 209).

18

pasaulyje: mes buvojame pasaulyje tik lietuviškai, tik angliškai, tik ispaniškai. Mūsų buveinė

yra mūsų į kalbos vienetą suorganizuotas ir tuo būdu mūsų žodžių užsklęstas pasaulis“

(Maceina, 1998, 35). Kaip matyti, šiuos žodžius galime pritaikyti kiekvienai tautai, kuri savo

pasaulyje buvoja tik savo gimtąja kalba, nes ji yra tautos dvasios raiškos būdas. Pasak A.

Maceinos, „joks daiktas nėra apmąstomas be žodžio: nepavadintas daiktas yra nepažintas

daiktas; gi pažintas daiktas yra jau visados kalbiškai apspręstas“ (Maceina, 1998, 25). Kalbos

ir kultūros santykį ir sąveiką tiria filosofai. Nemažai šiuo klausimu yra rašęs ir V. Humboldtas,

kurio pasekėju yra laikomas A. Maceina.

Kalba Vydūno veikaluose iškyla kaip tautos „kraujas“, nes tik sava kalba tauta save

išreiškia: „Kalbos yra tautų giesmės, jų himnai. Ir tik su kalba išlieka tautos gyvata. Kiekviena

tauta turi savo turtus, būtent patarles, daina, priežodžius, pasakas, apysakas <...> ir visa tai yra

svarbiausias tautos požymis, kuris atspindi kaip ji žvelgia į visą pasaulį, kaip ji supranta

pasaulį ir visą gyvenimą“ (Vydūnas, 1978, 13–15). Kalbos apibrėžimų yra nemažai. Taip

vadinama kalba apskritai ir konkreti kalba, kuri vartojama tam tikroje erdvėje tam tikru laiku.

Šis reiškinys yra daugialypis. Pasak Simo Karaliūno, galima skirti tokias kalbos apraiškas: 1)

kalbėjimas, šnekos aktas, arba kitaip kalbos produkavimas, pasireiškiantis pasakytu ar

parašytu tekstu; 2) sistema, lemianti tekstų kūrimą ir susidedanti iš konvencinių ženklų ir jų

jungimo taisyklių, egzistuojančių ta kalba kalbančių (net tada, kai jie nekalba) visuomenės

narių galvose; 3) socialinis-kultūrinis fenomenas, kalbinių reiškinių visuma, apimanti abi

minėtas grupes, būdinga kuriai nors konkrečiai visuomenei (Karaliūnas, 1997, 12–13). Kaip

matyti iš pateikto S. Karaliūno skirstymo, kalbą reikėtų skirti į dvi sąvokas: kalba ir šneka.

Šnekamoji kalba laikoma savarankiškai funkcionuojančia, neoficialia, spontaniška kalbos

atmaina, kuri vartojama garsine forma. Kalbotyroje yra vartojami tokie šnekamosios kalbos

sinonimai: kasdieninė šnekamoji kalba, šnekamoji privačioji kalba, buitinė šnekamoji kalba

(Pupkis, 2005, 21).

Daugelis kalbininkų laikosi tradicinės terminijos. Giedrė Čepaitienė teigia, kad „kartais

vartojamas sakytinės kalbos terminas, pabrėžiant tam tikrą kalbos reiškimosi pavidalą,

priešingą rašytiniam, o šnekamoji kalba suprantama kaip vienas iš funkcinių kalbos stilių“

(Čepaitienė, 1996, 8–17). Nors kai kurie kalbininkai šnekamosios kalbos sąvoką laiko

platesne. Ritos Miliūnaitės nuomone, šnekamosios kalbos terminą lemia keletas veiksnių, iš

kurių galime išsikirti svarbiausius, t. y. „vartojimo sritis, kalbėtojas, adresatas ir kalbėjimo

tikslas bei kalbos funkcijos“ (Miliūnaitė, 2006, 20). Pagal šiuos veiksnius šnekamoji kalba

skiriama į viešąją ir privačiąją. Viešoji kalba, kuri dažniausiai yra bendrinė, vartojama

19

įvairiose viešosiose įstaigose, televizijoje, radijuje. Privačioji kalba – kasdienio bendravimo

situacijose (namuose, su draugais, pažįstamų rate, gatvėje ir pan.). Tipiška bendravimo forma

yra dialogas. Kalba – paprasta, emocinga, konkreti, subjektyvi. Jai įprasta vaizdingumas,

ekspresyvumas, spontaniškumas. Kalba suvokiama kaip abstrakcija, visuomenės susikurtas ir

iš kartos į kartą perduodamas raiškos priemonių inventorius. Šneka – konkreti kalbos

realizacija (Palionis, 1999, 9). Taigi kalba yra nesuvokiama be šnekos aktų. Klausant ir

kalbant yra susipažįstama su pasauliu, formuojasi konkretus pasaulio vaizdas, kuris yra

nulemtas kalbos.

Kaip jau buvo minėta, šnekamoji kalba pagal vartojimo atvirumą yra skiriama į viešąją

ir privačiąją, kuri dažniausiai vartojama kalbant buityje, nevaržant savęs įvairiomis kalbos

normomis. Bet ši priešprieša yra gana sąlygiška dėl šnekamosios privačiosios kalbos

įsiveržimo į viešąją erdvę (Župerka, 2005, 62). Taip pat ir privačioje erdvėje galima bendrauti

bendrine kalba, tačiau jai daro įtaką svetimybių, žargonų, barbarizmų ir kitų kalbos atmainų

gausa. Nors buitinė šnekamoji kalba skiriasi nuo bendrinės kalbos, kuri yra „sunorminta,

daugiau ar mažiau apdorota sistema“ (Pupkis, 1980, 7), bet jų visiškai atskirti nereikėtų, nes

buitine šneka ar bendrine kalba kuriamas pasakymas, atliekantis komunikacijos funkciją.

Kultūros apibrėžimų taip pat yra nemažai – daugiau nei 5004

5. Įvairūs kultūros

apibrėžimai sutelkia dėmesį į įvairius šio reiškinio aspektus. Galima apibendrintai teigti, kad

kultūra yra visa tai, kas sukurta žmogaus, tai, kas yra patyrę žmogaus poveikį. Pasak Leonido

Donskio, „kultūra yra žmogaus iššūkis nebūčiai ir laikinumui“ (Donskis, 1993, 33). Šiame

darbe dėmesys koncentruojamas į tuos kultūros aspektus, kurių kaupimas, išsaugojimas,

perdavimas, raiška yra labiausiai susiję su kalba. Kultūra mums rūpi kaip tam tikrų socialinių

darbų, idėjų, papročių, tradicijų, vaizdinių, simbolių, mąstymo schemų visuma.

4 Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodžio kultūra reikšmės yra aiškinamos taip: 1) visa, kas sukurta visuomenės

fiziniu ir protiniu darbu; 2) išsiauklėjimas, išprusimas; 3) pasiektas tobulumo laipsnis; 4) agr. kokių nors vertingų

augalų auginimas, kultivavimas; auginami, kultivuojami augalai; kas auginama dirbtinėje terpėje (audiniai,

bakterijos), veisinys (DLKŽ, 2000, 340).

5 Tarptautiniame žodžių žodyne pateikiamos tokios žodžio kultūra [lot. culture – apdirbimas, ugdymas,

auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas] reikšmės: 1) žmogaus ir visuomenės veiklos

produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines bei

dvasines vertybes; 2) tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo arba veiklos srityje; išprusimas; 3) ž. ū.

auginimas, kultivuojamas augalas; 4) biol. ląstelių, audinių, nedidelių organų arba jų dalių, paimtų iš žmogaus,

gyvūnų arba augalų organizmo, išlaikymas ir auginimas specialiose mityb. terpėse; 5) archeologinė kultūra –

grupė vieno laikotarpio tos pačios teritorijos archeologinių paminklų, kurie turi bendrų bruožų (TŽŽ, 2008, 416–

417).

20

Žmogaus mąstymas yra labai sudėtingas procesas. Žmogus mąsto vaizdiniais,

asociacijomis, lygina, pasitelkia atmintį, patirtį, vertina, išgyvena įvairias emocijas ir pan.

Šiuos žmogaus sąmonėje vykstančius procesus reikėtų vadinti konceptais, atspindinčiais realų

pasaulį, kuris įvairiais atspalviais reprezentuojamas žmogaus sąmonėje.

21

2. Patarlės ir priežodžiai. Nuo pirmųjų įrašų iki sisteminio leidinio

Darbas, kaip ir žemė, sudaro materialinio ir dvasinio gyvenimo pagrindą. Su darbu

susiję išgyvenimai buvo projektuojami ir į folklorinį darbo įvaizdį, kuris tapo žmogaus

gyvenimo kokybės, vertės matu. Įvairūs darbo subjektai tapo simboliais, padedančiais

įprasminti ir išreikšti etines, estetines, pragmatines nuostatas. Makropasaulio objektai tapo

savotišku kodu, leidžiančiu pademonstruoti mikropasaulį (vidinį žmogaus pasaulį).

Vaizduojant pasaulį vertikaliu aspektu, galima išskirti kelis lygmenis, sąveikaujančius

opoziciškai. Žemė ir dangus, požemis ir žemė atitinkamai išreiškia apačios ir viršaus idėją,

kuri perteikiama įvairiais mitiniais vaizdiniais ir folkloriniais motyvais (Mitologijos

enciklopedija, 1999, 487–488).

Neatsiejama žemės dalis yra darbas, kuris siejamas su gyvenimu, gyvybe, žmogumi,

laikomas vertybe ir kartu asocijuojasi su neigiamais išgyvenimais: „Pasaulio vertikaliojo

modelio parametrai atitinka įsivaizduojamą skalę, kuri meninėje kalboje padeda išsakyti etines

ir estetines nuostatas. Tam, kas yra žemai, paprastai suteikiamas minuso ženklas“ (Ūsaitytė,

2003, 108). Apačią, žemumą reiškiančio įvaizdžio leksinė raiška tautosakoje labai įvairi. Jos

paprastai realizuojamos stereotipiniais motyvais, vaizduojančiais, kad kas nors lenkiasi ar

linksta prie žemės, krinta, pjauna ir pan. Šios formulės gali tapti vidinių išgyvenimų

simboliais, kurie yra sureikšminti, įtaigūs. Nors objektas yra fiziškai suvokiamoje erdvėje, bet

iš tiesų formulės nukreiptos į estetinių potyrių pasaulį. Žemė, kuri smulkiojoje tautosakoje

neatsiejama nuo dirbančio žmogaus pasaulio, yra visa reginti ir atsiliepianti į žmonių poelgius,

išgyvenimus. Šiuo aspektu žemė ir darbas, tarsi nedaloma esybė, pasireiškia kaip

personifikuota būtybė. Ji – žmogaus gyvenimo pagrindas. Pagarba žemei, darbui užtikrino

etinių principų laikymąsi (Ūsaitytė, 2003, 107–121).

Pirmosios žinios apie lietuvių tautosaką buvo rastos keliautojų raštuose, kronikose,

metraščiuose (Kensminienė, 1999, 172–197). Smulkioji tautosaka pradėta vartoti XVI a.

religiniuose raštuose. Daugiausia – bibliniai posakiai. Pirmieji tekstai – iš Mažosios Lietuvos.

Religinių raštų skelbimą lietuvių kalba lėmė Prūsijos politika, todėl XVII a. prasidėjo

intensyvus kalbinis darbas. Patarlės, mįslės ir kiti smulkiosios tautosakos žanrai dėl

trumpumo, nepriekaištingos formos buvo puikūs sintaksės pavyzdžiai (Lebedys, 1956, 5–40).

XVI a. – XVII a. pirmojoje pusėje po vieną kitą posakį pateko į J. Bretkūno, M. Daukšos

postiles, K. Sirvydo „Punktus sakymų“. Nemaža dalis lietuvių iki šiol vartojamų priežodžių

nesunku atpažinti to meto Biblijos vertimuose. XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. į patarles

22

pradėta žiūrėti kaip į kalbos turtingumą ir tautos charakterį atspindinčius tradicinius posakius.

Pirmosios patarlės, posakiai, keiksmai, etiketo formulės (Jono Arnoldo Brando „Kelionėje...“,

1674 m., išleista 1702 m.), patarlės ir priežodžiai (D. Kleino gramatikoje „Grammatica

Litvanica“, 1653 m.), mįslės, patarlės ir priežodžiai (Frydricho Pretorijaus žodynas (1675 m.),

kitur – Kristijono Štimerio „Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas“ (1746 m.) (Clavis germanico-

Lithvana) užfiksuoti XVII–XVIII a. Pastarojo žodyno priede ir P. Ruigio „Lietuvių kalbos

tyrinėjime“ išlikę reikšmingiausi tekstų pluoštai. Pirmasis – apie 100 patarlių ir 3 mįslės,

antrasis – 69 patarlės, priežodžiai, frazeologizmai ir 10 mįslių (Grigas, 2000, 25).

Pirmieji smulkiosios rinkiniai ir rinkinėliai, sudaryti XVII–XVIII a., pirmosios ryšių su

tautosaka, dvasine liaudies kultūra užuomazgos. Tai seniausi gyvosios kalbos paminklai,

gyvas kūrybinis liaudies žodis, nepakeičiamas šaltinis liaudies buičiai, ideologijai, klasiniams

santykiams praėjusiais amžiais pažinti (Lebedys, 1956, 5–40). Didžiausia ir vertingiausia

XVII–XVIII a. užrašytų patarlių, priežodžių, frazeologizmų sankaupa išsaugota Jokūbo

Brodovskio, kuris parašė didelį „Vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyną“,

palikime. Pastarojo antraštėje sakėsi panaudojęs daugiau nei du tūkstančius lietuviškų patarlių

ir daugiau kaip šimtą mįslių. Žodynas nebuvo paskelbtas ir išliko ne visas, todėl jame

panaudotų tradicinių tekstų yra mažiau negu nurodyta autoriaus, tačiau su nedingusia dalimi

yra išlikusi dalis patarlių ir mįslių rinkinio, kuriuo J. Brodovskis naudojosi rašydamas žodyną.

Iš šių dviejų šaltinių į mokslo apyvartą pateko daugiau nei 1100 patarlių, priežodžių ir

frazeologizmų6 (Grigas, 2000, 26).

Anoniminis (greičiausiai XVII a. pab.) smulkiosios tautosakos rinkinys – pirmas

didesnis (gal ir apskritai pirmas) mįslių rašytinis šaltinis, kuriame gausu priežodžių, patarlių,

posakių ir mįslių, surašytų abėcėlės tvarka pagal pirmąjį žodį. Reikšminga mįslių publikacija

buvo žymaus vokiečių kalbininko Augusto Šleicherio „Lietuvių skaitiniai ir žodynėlis“

(Litauisches Lesebuch und Glossar) (1856 m., Praha). Publikacijoje išspausdinti beveik visi

pagrindiniai tautosakos žanrų pavyzdžiai. Rinkinį galima laikyti pirmąja lietuvių tautosakos

chrestomatija. Patarlės, priežodžiai, mįslės, minklės, oro spėjimai XIX a. pab. – XX a. pr.

buvo spausdinami Didžiosios ir Mažosios Lietuvos daugelyje ėjusių kalendorių (Lebedys,

1956, 5–40).

XIX a. lietuvių tautosaka įgavo naujų impulsų. Romantizmas ir tautiniai sąjūdžiai

turėjo didelės reikšmės tam, kad į lietuvių kalbą buvo pradėta žiūrėti kaip į tautos pagrindą, o į

6 J. Lebedys mano, kad rinkinys galėjo būti sudarytas J. Brodovskio, bet neatmeta galimybės, kad tai galėjo būti

kito asmens atliktas darbas (Lebedys, 1956, 26).

23

kalbą ir kultūrą – kaip į svarbiausią tautos savitumo išraišką. Tradicinė kūryba tapo tautos

dvasinės kultūros pažinimo šaltiniu. Simonas Daukantas patarles vertino kaip gerus tautinės

kalbos pavyzdžius, doros ir išminties mokyklą. Jis kaupė kitų sudarytus patarlių ir kitos

tautosakos rankraščius, juos skelbė ir panaudojo veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir

žemaičių“ (1845). Pirmąjį patarlių ir priežodžių pluoštą Vilniuje 1824 m. paskelbė Kajetonas

Nezabitauskis elementoriuje „Naujas mokslas skaitymo“. Daug didesnį tekstų rinkinį į rašto

mokymui skirtą „Abėcėlę lietuvių kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842) įdėjo S. Daukantas,

kuris patarlių rinkinėlius publikavo ir dainų leidinyje „Dainės žemaičių“ (1846). 1840 m.

Vilniuje pasirodė pirmoji patarlių knygą – Liudviko Jucevičiaus „Lietuvių liaudies

priežodžiai“. Ją sudarė 44 lietuviškų tekstų leidinys su vertimais į lenkų kalbą ir etnografiniais

komentarais. 1867 m. patarlių rinkinį „Patarlės žemaičių“ (1300 tekstų) išleido Motiejus

Valančius. Didelį patarlių rinkinį turėjo ir Antanas Baranauskas, kuris organizavo tautosakos

rinkimo darbus (Grigas, 2000, 27–28).

Su tautosaka susijusį darbą dirbo ir emigravę lietuviai. Dideli tautosakos tekstų pluoštai

buvo išleisti 1894–1895 m. Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“ (Grigas,

2000, 28). 1961 m. Čikagos aukštesnioji lituanistikos mokykla išleido Domo Veličkos

vadovėlį „Lietuvių literatūra. I dalis. Tautosaka“. Vadovėlis buvo skirtas naujajai egzilio

kartai. Jį sudarė teorinė ir chrestomatinė dalys. 1984 m. Japonijoje išleista „Pasaulinė mįslių

enciklopedija“, kurioje lietuviškai ir japoniškai pateikiamos 74 mįslės iš „Lietuvių tautosakos“

V tomo, „Lietuvių tautosakos, užrašytos 1944–1956 m.“, A. Šleicherio, J. Lebedžio knygų,

„Lietuvių tautosakos apybraižos“ (Lebedys, 1956, 25).

Sparčiausiai patarlių ir kitos tautosakos fondas augo pirmosios nepriklausomybės

metais7. Daugiausia lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos mokytojų pastangomis mokyklose

buvo steigiami įvairūs su tautosaka susiję būreliai, kurių viena iš užduočių – tautosakos

rinkimas. Tautosakos rinkiniai buvo siunčiami į Kauno universiteto Humanitarinių mokslų

fakultetą, prie kurio veikė Valstybinė tautosakos komisija. Daugiausia patarlių publikacijų per

abu nepriklausomybės dešimtmečius paskelbė Vincas Krėvė-Mickevičius, kuris vadovavo

Valstybinės tautosakos komisijos darbui. Leidinio „Tauta ir žodis“ skiltyse jis spausdino savo,

S. Didžiulio, J. Vaičkaus, A. Sabaliausko, pakartojo S. Daukanto „Abėcėlės“ patarles. V.

7 Šiais metais spaudos, visuomenės ir mokslo žodyne įsitvirtino tautotyros, tautodailės, tautosakos terminai

(Grigas, 2000, 31).

24

Krėvės-Mickevičiaus vardu pradėti leisti „Patarlių ir priežodžių“ tomai – didžiausi patarlių

leidiniai Valstybinės tautosakos komisijos laikais (1930–1935) (Grigas, 2000, 31–33).

Septintajame dešimtmetyje pradėjo gerėti tautosakos leidybos sąlygos, formavosi

lietuvių tautosakos mokslas, gausėjo kvalifikuotų folkloristų. Lietuvių kalbos ir literatūros

insititutas išleido penkiatomį tautosakos leidinio penktąjį tomą8, kurį sudarė patarlės,

priežodžiai, frazeologija, mįslės. Tekstai suklasifikuoti pagal tematiką. Leidinys ir po jo

pasirodžiusi lietuvių patarlių lyginamosioms problemoms skirta knyga formavo mokslinę šios

tautosakos vertinimo ir rinkimo kryptį, plėtė teorinių, metodinių įžvalgų lauką9. Visas

tautosakos paveldas sistemintas kartotekoje, kuri pradėta rengti 1970 m. Lietuvių kalbos ir

literatūros institute. Susidarė daugiau kaip 200 000 kortelių sankaupa, kurioje kiekvienos

patarlės ar priežodžio variantai sudaro atskirus junginius (tipus), išdėstytus jų suradimą

lengvinančia tvarka (Grigas, 2000, 36–37, 41).

Daug lietuvių tautosakos labui nuveikė J. Basanavičius, K. Būga, V. Krėvė, J. Balys, P.

Būtėnas, D. Sauka. L. Sauka, A. Valatka, A. Teiloras, K. Grigas, J. Lebedys ir kiti garsūs

lietuvių kalbos puoselėtojai ir tyrėjai. Patarlės ir priežodžiai gausiai vartojami grožinės

literatūros tekstų dialoguose (Motiejus Valančius, Žemaitė, Vincas Krėvė, Juozas Baltušis,

Marius Katiliškis).

Gausus ir rusų tautosakos tekstų lobynas. XVII a. anglų keliautojų R. Jameso ir

Collinso prašymu užrašyta rusų istorinių dainų ir pasakų, kuriose veikia Ivanas Rūstusis.

Autentiškų kūrinių užrašyta XVIII a. viduryje. XIX a. pirmoje pusėje dvarininkas Piotras

Kirejevskis, paskatintas poeto Vasilijaus Žukovskio, pradėjo organizuoti liaudies dainų

rinkimą. Jam talkino to meto garsūs rašytojai (A. Puškinas, N. Jazykovas, N. Gogolis) ir kiti

išsimokslinę asmenys. XIX a. viduryje susikūrė Rusų geografijos draugija. Buvo sudaryta

programa folkloro medžiagai rinkti. Rusų kalba ir jos tarmėmis domėjęsis gydytojas

Vladimiras Dalis drauge su talkininkais sukaupė daugybę patarlių, priežodžių ir mįslių, kurias

paskelbė rinkinyje „Rusų liaudies patarlės“ (1862 m.), daug posakių ir mįslių panaudojo

žodžių reikšmėms aiškinti „Gyvosios rusų kalbos aiškinamajame žodyne“. Pavlo Rybnikovo

rinkta tautosaka (epinės giesmės, tekstai apie vestuvių eigą, su šia apeiga susijusios dainos,

verkavimai, užkalbėjimai ir kt.) paskelbta leidinyje „P. N. Rybnikovo surinktos dainos“

(1961–1967 m.). Skirtingų žanrų tautosakos tekstus ir medžiagą tarmei tyrinėti leidinyje

8 Lietuvių tautosaka. Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai (V tomas). Medžiagą paruošė K. Grigas. Vilnius,

1968. Leidinys yra pagrindas darbe nagrinėjamų lietuvių tautosakos patarlių ir priežodžių.

9 K. Grigas Lietuvių patarlės: lyginamasis tyrinėjimas. Vilnius, 1976.

25

„Smolensko etnografinis rinkinys“ (1891–1903 m.) išleido Vladimiras Dobrovolskis. Rusų

tautosakos tekstų užrašoma iki šiol. Įvairūs tekstų rinkiniai, tyrinėjimai aprašyti leidinyje

„Rusų folkloras“. Pirmąjį rusų pasakų katalogą pagal suomių mokslininko Antti Aarnės

klasifikavimo sistemą sukūrė Nikolajus Andrejevas. 1971 m. išleistas naujų spausdintinų

šaltinių duomenimis papildytas katalogas „Lyginamoji siužetų rodyklė: rytų slavų pasakos“.

Rankraštiniai pasakų, rusų dainų, patarlių ir kitų tautosakos žanrų variantai iki šiol dar

nesusisteminti (Kerbelytė, 2012, 10–12).

Pasak Lilijos Kudirkienės, „patarlė išreiškia žmogaus gyvenimo patirtį ir nuostatas“

(Kudirkienė, 2001, 121–128). Jos – kultūrinės ir istorinės informacijos šaltinis. Norint išreikšti

savo vidinį susisaistymą su žeme per mentalitetą, sunku rasti sąvoką, kad būtų įmanoma šį

jausmą verbalizuoti, nes „tai kažkoks gilesnis, pasaulėžiūrinis ryšys, pasireiškiantis labiau per

bendrą žmogaus laikyseną, elgseną, darbą. Apie tą ryšį nekalbama, juo tiesiog gyvenama, dėl

to stebinčiajam iš šalies jis atrodo praktiškesnis, labiau sudaiktintas, beveik darbinis, nors kaip

tik dėl to pačiam žmogui dar tikresnis ir geriau įsisąmonintas“ (Stundžienė, 2011, 15–42).

Rimantas Skeivys teigia, kad „nacionalinis arba, kitaip tariant, tautinis savitumas

priklauso nuo reiškinių, kuriuos nelengva apibrėžti. Kas tai? Kažkas visuotina, kažkas bendra

visai tautai, kažkas, kas išskiria ją iš visų kitų ir suteikia nepakartojamų individualumo bruožų.

<...> Savitumo išraiška yra skirtingas mąstymas, individuali pažiūra į aplinką, pasaulį,

žmones“ (Skeivys, 1997, 170–197). O mąstymą formuoja daugelis veiksnių: istorija,

ekonomika, tradicijos, papročiai ir pan. Tautinis savitumas yra tiltas, kuris sieja tautas. Tautos

kultūra, įsiliejusi į visuotinę žmonijos kultūrą, praturtina ją naujomis formomis. Į smulkiosios

tautosakos žanro pasaulį yra įtraukiama tik tai, kas yra būdinga tautos gyvenimui, veiklai.

Reiškiniai, kurie minimi folklore, yra gyvenimo, buities, kultūros atspindys. Buities tema –

labai plati. Ji apima žmogaus egzistavimo ir veiklos priemones, kasdieninius laukų ir namų

ūkio veiklos darbus. Galima išskirti ir metaforinius ūkio ir namų darbų atspindžius. Atspindžio

formos gali būti įvairios: darbas ar veiksmas parodomas kaip vykstantis, darbas ar veiksmas

išryškinami dalyvine forma kaip priežastis, kurią žinome veikus anksčiau ir davus tam tikrą

rezultatą (Skeivys, 1997, 170–197).

Žmonėms svarbu ne tik tai, ką sako, bet ir kaip sako, todėl labai dažnai stengiamasi

kalbėti vaizdingai. Įtaigios ir raiškios kalbos formos ne tik padeda paveikti pašnekovą, bet ir

sužadinti jo jausmus, vaizduotę. Siekiant šio tikslo yra panaudojamos kalbos emocingumo ir

įtaigumo priemonės. Tarp šių priemonių svarbią vietą užima patarlės ir priežodžiai: „Patarlės –

tai pastovūs apibendrinamojo pobūdžio posakiai, gyvuoją tradicijos būdu. Jos dažnai pasižymi

26

vaizdingumu, eilėdaros pradais ir visuomet sudaro sintaksiniu atžvilgiu išbaigtą sakinį.

Patarlėmis ko nors pamokoma ar patariama, perspėjama, apibendrinami įvairūs reiškiniai ar

padaromos išvados“ (Grigas, 1968, 9). Tokiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto

Patarlių ir priežodžių kartotekos sistemos autoriaus nuomonei pritaria ir Stasys Skrodenis,

kuris teigia, kad patarlės „įsiterpia į žmonių kalbas, į pasakojimus ir dialogus kaip vaizdinga,

emocionali, apibendrinimu pasižyminti išraiškos priemonė“ (Skrodenis, 2002, 61), o

„priežodžiais laikomi pastovūs posakiai, kuriais vaizdingai apibūdinami atskiri konkretūs

daiktai, reiškiniai ar situacijos. Nuo patarlių jie visų pirma skiriasi tuo, kad jais nieko

neapibendrinama ir nesistengiama pamokyti“ (Skrodenis, 2002, 9). Tai frazė, replika, kuria

pasakoma apie atskirą įvykį, faktą, išreiškiamas sakančiojo vertinimas (dažniausiai pašaipus,

nepalankus). Patarlė paprastai būna sakinio apimties, priežodis gali būti ir trumpesnis

sintaksinės struktūros požiūriu. Priežodžiai – tarsi vienkartinių įspūdžių raiška, kuriai būdingas

humoristinis kryptingumas. Abu šie smulkiosios tautosakos žanrai sudaro platesnio konteksto

dalį, vaizdingąjį akcentą, kuris puošia ir didina sakomų minčių įtaigą. Patarlės ir priežodžiai

leidyboje skelbiami kartu. Neretai ir aptariami taip pat drauge. Be konteksto gali būti sunku

suprasti, kas norima pasakyti.

Patarlės terminas XIX a. lietuvių raštijoje susijęs su žodžiu patarti. Jis randamas S.

Daukanto, M. Valančiaus leidiniuose (Skrodenis, 2002, 10). St. Skrodenio nuomone, „kai

kurių patarlių ir priežodžių vaizdai organiškai suaugę su atskirų anekdotu turiniu“ (Skrodenis,

2002, 13). Kai kuriose patarlėse galima atpažinti liaudies dainų frazes. Dažnai būna sunku

atskirti, kur yra patarlės, o kur priežodžiai.

Smulkiosios tautosakos terminu nusakomas tos tautosakos rūšies formos pobūdis –

glaustumas, trumpumas. Kostas Korsakas teigia, kad „patarlėms, priežodžiams ir mįslėms

pavadinti folkloristikoje dar vartojamas ir kitas, tarptautinis, terminas – brachilogizmai. <...>

Be to, patarlės bei priežodžiai kartais vadinami ir liaudies aforizmais“ (Korsakas, 1963, 393).

Patarlių ir priežodžių turinys labai įvairus: moralė, šeimos gyvenimas, auklėjimo problemos,

socialiniai santykiai, žmonių gamybinė veikla, darbo patirtis ir t. t. Patarlių, susijusių su darbu

ir jo reikšme žmogui, yra be galo daug. Darbas siejamas su žmogaus, visuomenės egzistavimo

pagrindu, gali būti vertinamas įvairiausiais aspektais: gerovės šaltinis, darbštumas,

sugebėjimas laiku ir gerai (kaip žmogaus vertinimo kriterijus) atlikti darbus ir pan. Patarlėmis

apibendrinamos ir valstiečių veiklos sritys, darbų patirtis. Darbo praktika atsispindi ir tose

patarlėse, kuriose aptariama gamtos stebėjimų patirtis, kitose aptariami žemės ūkio darbų

terminai (kalendorinės datos). Pabrėžiama bendro darbo reikšmė, vaizduojanti lietuvių liaudies

27

kolektyviškumą. Patarlėse vaizduojamas ir sunkios gyvenimo sąlygos, klasikinė santvarka,

išnaudojanti visuomenė, vargą ir nelaimes, slėgusias darbo liaudį. Kita vertus, patarlėse

atsispindi ir darbo žmonių ištvermė, reikšmė, priešinimasis vargui (Korsakas, 1963, 400–402).

Donatas Sauka teigia, kad „patarlė, priežodis – skalsi žodžio dovana. Ji džiugina kaip

atsitiktinis kalbos radinys, kuriame slypi neišsenkamos minties ir vaizdo sankaupos“ (Sauka,

2007, 257). Taip pat patarlę, priežodį galima traktuoti kaip pašnekesio paįvairinimą,

aforistinės talpos mintį, pastebėjimą, sentenciją, dorovinę pamokomąją ištarmę. Gausus,

įvairiapusis patarlių lobynas visada kėlė didelį mokslininkų susidomėjimą. Patarlė, kaip vienas

iš smulkiosios tautosakos žanrų, vienų laikomas specifiniu meniniu reiškiniu, grožiniu kūriniu

ar net tarpine grandine tarp kalbos ir grožinės kūrybos, vientisu meniniu tekstu. Didžiausią

prasminę ir poetinę talpą turi perkeltine reikšme vartojami žodžiai. Patarlė, kaip savo

branduoliu sustabarėjusi klišė, gyvuoja žmonių sąmonėje. Bet kuris klišės elementas

neatsiejamas nuo visumos, kurioje įgauna prasminį krūvį. Dalis patarlių taikomos visiškai

apibrėžta prasme. Šis apibrėžimas susijęs su moraliniu vertinimu. Tokios patarlės parodo

svarbiausius pasaulėžiūros orientyrus. Neįprastas žodžių aktyvumas posakį padaro nepaprastai

lankstų. Pasak K. Grigo, „patarlės, priežodžiai, frazeologizmai, kaip atskiri žodžiai, yra kalbos

ženklai, susiformavę šnekėjimo praktikoje, turį pastovias formas ir reikšmes, tapę tradiciniais.

Tai lakoniški minties akcentai, patogiai modeliuoti posakiai, kuriems metaforiškumas būdinga,

bet ne būtina formos sąlyga. Jie gyvuoja šimtmečiais, ir nepriklausomai nuo vaizdingumo

laipsnio dalis jų išplinta tarptautiniu mastu“ (Grigas, 1987, 21).

Turinio konkretumu pasižymi posakiai, susiję su ūkio darbais. Patarlės prasmę

koncentruoja bent vienas tiksliai apibrėžtas žodis. Pavyzdžiui, kalendorinis terminas, abstrakti

sąvoka ekspresyvus žodis: „Patarlės gyvena dvejopą gyvenimą: natūralų, t. y. žmonių kalboje

ir bendravime, ir „knyginį“ – iš gyvosios kalbos kadaise užrašytos patarlės pateko į

spausdintus (bet ir nebūtinai spausdintus) rinkinius ir laikui bėgant perkeliamos iš vieno

rinkinio į kitą, jas persispausdina žodynai, mokykliniai vadovėliai“ (Kudirkienė, 2007, 21).

Paremiologai patarles dar skirsto į tiesiogiai suprantamas (maksimas), kurios yra bendro

pobūdžio, ir suprantamas perkeltine prasme (tikrosios patarlės), kurios yra metaforiškos

(Černiauskaitė, 2005, 123).

Patarlės ir priežodžiai – neatskiriama kasdienybės dalis, todėl atrodo, kad apibrėžti

patarlės terminą nėra sudėtinga. Giedrė Bufienė teigia: „Paradoksalu, kad iki šiol nėra

visuotinai priimto trumpo ir tikslaus apibrėžimo, nors tą bandė padaryti daugybė mokslininkų,

pradedant jau Aristoteliu. Juokaujama, kad patarlės definicijų skaičius beveik prilygsta pačių

28

patarlių skaičiui!“ (Bufienė, 1998, 141). Vis dėlto gal ir neįmanoma patarlės trumpai apibrėžti,

nes šis žanras (kaip ir priežodžiai, keiksmai, juokavimai, anekdotai ir kt.) gyvuoja buitinėje

šnekamojoje kalboje, natūraliai į ją įsilieja ir tik joje įgyja tikrąją savo reikšmę.

29

3. Darbo konceptas lietuvių ir rusų patarlėse ir priežodžiuose

Kalbos fenomenas yra orientuotas į komunikacijos procesą. Bendravimo erdvėje

žmogus stengiasi perteikti ne tik informaciją, bet ir atskleisti savo požiūrį į ją. Dėl šios

priežasties kalbos diskursą komunikuojantys asmenys papildo meniniais intarpais. G. Bufienė

teigia, kad „patarlės yra sudėtinė kasdienių pokalbių dalis, meniškieji jų tekstai“ (Bufienė,

1998, 141). Pasak šios autorės, patarlės vartojamos tikslingai ir atspindi neidealizuotą požiūrį į

įvairius gyvenimo reiškinius. Šio smulkiosios tautosakos žanro tikslas – paveikti kitus

asmenis: pamokyti, įspėti, nuraminti ir kt. Patarlėse fiksuojamos ir vertybinės nuostatos,

gyvenimiška patirtis, žmonių tarpusavio santykiai, deramas elgesys, kurio tikslas – tapti

visuomenės nariu (Bufienė, 1998, 141).

Buitis pasaulėvaizdyje dominuoja. Jis visada žemiškas ir vertinama tai, kas žemiška,

kas padeda apsiginti nuo bado ir šalčio, kas daugelį metų patikrinta praktinėje veikloje. Tą

pačią patarlę galima vartoti daug kartų ir skirtingomis aplinkybėmis, kiekvienu atveju jos

reikšmė bus kitokia, todėl poetinis patarlės vaizdas yra ne tik perkeltinės reikšmės, bet ir

daugiareikšmis, polifunkciškas, daugiabriaunis. Ne atskira sudėtinė vaizdo dalis, bet visas

vaizdas. Tai svarbi patarlių vaizdingumo ypatybė (Bufienė, 1998, 143). Galima teigti, kad

patarlės yra žodinis dvasinės kultūros atspindys ir svarbus paveldas tautos kultūrai pažinti.

Pasak K. Grigo, „suabsoliutintas apibendrinimas sumuoja artimiausio konteksto turinį, pakelia

mintį į filosofinių išvadų plotmę, įgydamas visuotinumo atspalvį“ (Grigas, 1987, 21).

Nagrinėjant tautinį ir kultūrinį kalbinio suvokimo savitumą ir jo reiškimąsi žodžių

reikšmės lygmeniu, reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvienai kultūrai būdingos tam tikros

dominuojančios temos, kurios padeda suvokti ir sisteminti žmonių požiūrį į tam tikrus

dalykus. Pasak Elenos Akimovos, „kiekviena tauta turi hierarchiškai sutvarkytą kompleksą

vertybių ar kategorijų, kurios būdingos ir kitoms kultūroms, tik kitaip išsidėsčiusių“

(Аkimova, 1998, 5). Gamtoje egzistuoja etninis laukas, kuris reiškiasi kaip kolektyvinė

psichologija, veikianti individą. Kolektyvo atstovas kiekvieną žmogų ar daiktą suvokia kaip

reikšmes, kurios koncentruoja pasaulio sistemos vidinius ryšius ir fiksuoja tam tikrą kultūros

stereotipą, invariantišką pasaulio fragmento vaizdą. Iš kartos į kartą perduodama sukaupta

patirtis ir žinios, kurios fiksuojamos reikšmių sistemose. Kurio nors daikto reikšmė – tai, kas

yra visuomenės praktikoje ir kuriuos žmonių poreikius ji tenkina. Tai pirmiausia fiksuojama

žodžiu, kuriuo užfiksuota žmonių sąmonė. Šiose reikšmėse galima ieškoti kurios nors tautos

pasaulėjautos ypatumų (Аkimova, 1998, 5).

30

Patarlėse ir priežodžiuose, kaip ir didžiojoje dalyje smulkiosios tautosakos, yra

atskleidžiamas ar netgi kuriamas žmogaus įvaizdis, jo pasaulėvaizdis. Žmogus turi įvairių

savybių: vienas jų folkloras aukština, o kitas peikia. Vis dėlto toks asmenybės vaizdavimas yra

privalomas, nes žmogaus individualumas priklauso nuo to, kaip jis sugeba išlaikyti

pusiausvyrą tarp to, kas gera, ir to, kas bloga. O patarlių ir priežodžių tematika yra labai plati

ir įvairi. Dažnai ta pati tema aptariama daugeliu patarlių, į tą patį dalyką pažvelgiant

skirtingais aspektais arba tą pačią mintį reiškiant kitais vaizdais. Žodžio reikšmės pagrindą

sudaro kategorijos. Į jas sugrupuojami daiktai ar reiškiniai, kurie yra skirtingi ir turintys

nevienodą psichologinę vertę. Tipiškiausi kategorijų atstovai vadinami prototipais. Pasak A.

Gudavičiaus, „kiekviena kategorija individo sąmonėje turi tam tikrą struktūrą, kurioje

išsiskiria kategorijos centras – psichologiškai ryškiausias objektas, kuris ir buvo pavadintas

prototipu“ (Gudavičius, 2009, 67). Prototipai priklauso nuo aplinkos, kultūros, kurioje

gyvenama. Skirtingose kultūrose tų pačių daiktų prototipai gali skirtis, ypač tada, jeigu skiriasi

pasaulio suvokimas, geografinės ir (ar) klimato sąlygos. S. G. Šafikovas tokį reiškinį vadina

tipizacija ir teigia, kad žmogus tipizuoja viską, ką mato, veikia, galvoja, ir tai vertina per savo

potyrių prizmę, o kategorijos egzistuoja todėl, kad egzistuoja konceptai (Шафиков, 2007, 3–

9).

Lietuvių ir rusų kultūros yra gana artimos, todėl ir prototipinis reikšmių suvokimas yra

panašus – randama nemažai patarlių ir priežodžių, kuriuose darbo konceptas lietuvių ir rusų

tautosakoje yra susijęs su darbštumo skatinimu, darbo gerove10

11

.

10

„Lietuvių kalbos asociacijų žodyne“ žodžiui „darbas“ priskiriamos tokios savybės: sunkus 220; geras 54;

lengvas 44; poilsis 42; malonus 29; įdomus 25; pareiga, skubus 18; žmogus 16; gamykla 15; didelis 14; dirbti 13;

ilgas, malonumas, užsiėmimas 11; rankos (rankų 1) 10; greitas, mėgstamas, mokslas, prakaitas, reikalingas,

varginantis 8; kastuvas, naudingas, nelengvas, nuovargis, pinigai, sąžiningas 7; atliktas, baigtas, nemalonus,

statyba, sunkus 6; darbininkas, kruopštus, patinka, stropus, vargas 5 ir t. t. (Steponavičienė, 1986, 22–23).

11

Sukurtame internetiniame rusų kalbos asociacijų žodyne yra pateikiamos tokios žodžio „darbas“ savybės:

sunkus, mokslinis, įtemptas, sutapatintas, pagrindinis, duotas, didesnis, tikras, fizinis, vidinis, pastovus, geras,

kūrybinis, naujas, normalus, plonas, didžiulis, paruošiamasis, ištęstinis, aktyvus, kruopštus, grupinis,

savarankiškas, panašus, kasdieninis, švarus, intensyvus, tinkantis, skubus, naminis, nuosavas, rutiniškas, įdomus,

įprastas, svarbus, lengvas, varginantis, nešvarus, tam tikras, tiriamasis, sudėtingas, juodas, rankinis, operatyvus ir

t. t. (http://www.slovesa.ru/, žiūrėta 2014-02-10).

http://www.slovesa.ru/

31

3.1. Darbas – gerovės šaltinis

Pasak sociologo Vlado Gaidžio, svarbiausia savybė lietuviams yra darbštumas:

„Lietuviai yra labai darbštūs, tuo jie išsiskiria. Darbštumas yra tikriausiai labiausiai vertinama

savybė“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/koks-yra-lietuviocharakteris.d?id=19295898,

žiūrėta 2014-02-10). Etnologė Gražina Kadžytė teigia, kad lietuviai ne tik darbštūs, bet ir

kantrūs, ištvermingi: „Nuostatą, kad „lietuvis visur, nors ir ant akmens, gali pragyventi“, be

abejo, patvirtina ir mūsų tremtinių atsiminimai, kai jie Sibire keletą kartų gerai

prasigyvendavo ir būdavo perkeliami kitur, o jie ir vėl kabinasi į gyvenimą, kuria savo

materialinę gerovę, rūpinasi vaikų išlikimu, rūpinasi šeimos išlikimu“

(http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/koks-yra-lietuvio-charakteris.d?id=19295898, žiūrėta

2014-02-10). Darbštumas žemdirbių tautai būdingas bruožas – turėsi tiek, kiek dirbsi. Galima

daryti išvadą, kad šios priežastys ir lemia tai, jog lietuviai save laiko darbščiais žmonėmis, o

darbštumą traktuoja kaip didelę vertybę, vieną iš lietuvio charakterio bruožų12

.

Darbštumo svarbą įrodo patarlės ir priežodžiai apie darbą, jo reikšmę, kuriose

skatinamas veiklumas ir iniciatyva, kad žmogus nuolatos dirbtų, ieškotų užsiėmimų, o ne

tinginiautų. Taigi darbas visų pirma laikomas gerovės šaltiniu. Pavyzdžiui:

Lietuvių patarlės ir priežodžiai Rusų patarlės ir priežodžiai

Duona ne per vėją atėjo (LT V, 346).

Iš miego duonelės nekepsi (LT V,

355).

Tinginystė gėda, o ne darbas (LT V,

357).

Darbščiam žmogui trumpa diena (LT

V, 350).

Darbymetėj ir akmuo kruta (LT V,

351).

Darbùs, kad ir mažą gauna algą, taip

От поту и урожай. (Nuo prakaito ir

derlius) (СПЗ I, 440)13

Что ручки сделают, то хребеток

и сносит домой. (Ką rankelės padarys, tą

stuburėlis ir neš namo) (СПЗ I, 441)

Трудись больше, проживёшь

дольше. (Triūsk daugiau, gyvensi ilgiau)

(СПЗ I, 440)

Тшэба працовать, тшэба жить, як

скроёно, так и шить (польск). (Reikia

12 Pasak Lietuvos literatūrologo, pedagogo Juozo Brazaičio, negalima kalbėti apie lietuvių charakterį kaip

pastovią ir nuolatinę dvasinių bruožų visumą. Asmens ir tautos charakteris negali būti visiškai statinis. Jis, kaip ir

kiekvienas organizmas, yra dinaminės prigimties. Daugiausia galima kalbėti apie charakterį Lietuvos, kuriai

atstovavo liaudis ir iš jos kilusi šviesuomenė (http://www.propatria.lt/2013/02/juozas-brazaitis-lietuviu-

charakterio.html, žiūrėta 2014-02-10). 13

Pavyzdžius čia ir kitur iš rusų kalbos vertė autorė ir Gintaras Miliauskas.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/koks-yra-lietuviocharakteris.d?id=19295898

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/koks-yra-lietuvio-charakteris.d?id=19295898

http://www.propatria.lt/2013/02/juozas-brazaitis-lietuviu-charakterio.html


32

pat privalgo (LPP V, 153).

Darbą dirbti netingėsi – bado neregėsi

(LPP V, 444).

Kad bus darbo, tai bus ir uždarbio (LT

V, 345).

Aitvaras visiems darbštiesiems turtus

neša (LT V, 346).

Darbo šaknys karčios, bet vaisiai

saldūs (LT V, 346).

Rasi, kai dirbt paprasi (LT V, 346).

Kas aria ir piauna, to avys nebliauna

(LT V, 347).

Arklio nugara javai dera (LT V, 347).

Katras gaspadorius neprižiūri, tas

nieko neturi (LT V, 346).

Nuo vištytės iki karvytės (LT V, 346).

Žemę kasi – auksą rasi (LT V, 349).

Vasaros prakaitas žiemą šildo (LT V,

350).

Neišėjęs į lauką, javų nepiausi,

gyvulių nepenėjęs, taukų negausi (LTR, 401).

Kas nedirba, tas nevalgo (LTR, 499).

Artojas visiems duoną uždirba (LPP

V, 212).

Darbas – laimės šaltinis (LPP V, 447).

Darbas – geriausias vaistas (LPP V,

447).

Darbo nedirbęs taukų nelaižysi (LPP

V, 449).

Dirvos nearęs nekepsi raguolio (LPP

V, 576).

Kurs akmuo ant vietos – apsamanoja,

dirbti, reikia gyventi, kaip sukirpta, taip ir

siūti) (СПЗ I, 440)

По наследству – хата, по работы –

плата. (Pagal palikimą – namas, pagal

darbą – atlygis) (СПЗ I, 442)

Какая прáца, такая плата. (Koks

darbas, toks ir užmokestis) (СПЗ I, 442)

Не положишь дерьма – не

возьмёшь зерна. (Nepadėsi mėšlo –

nenuimsi grūdo) (СПЗ I, 506)

Не заработавши и по уху не

получишь. (Neuždirbęs į ausį negausi) (СПЗ

I, 442)

На ниве потей, в клети молись, с

голоду не помрешь. (Dirvoje prakaituok,

klėtyje melskis – iš bado nemirsi) (ПPH, 12)

На поле с дермом, поле с добром. (Į

laukus su mėšlu – laukai su gėrybėmis)

(ПPH, 12)

Что помолотишь, то и в закром

положишь. (Ką sumalsi, tą ir į klėtį padėsi)

(ПPH, 12)

Бобы не грибы: не посеяв, не

взойдут. (Pupos ne grybai: nepasodinsi,

nesudygs) (ПPH, 13)

Масло само не родится. (Sviestas

pats neatsiranda) (ПPH, 13)

В поле серпом да вилой, так и дома

ножом да вилкой. (Jei lauke su pjautuvu ir

šake, tai ir prie stalo su peiliu ir šakute)

(ПPH, 15)

Чтобы рыбку съесть, надо в воду

33

o kurį mėto – plikas (SLT, 33).

Patenkintas, kaip kolūkietis, daug

darbadienių uždirbęs (LTR, 500).

Be darbo nėra skarbo [turto] (LPP V,

444).

Koks darbas, tokia ir alga (LT V,

345).

Skruzdė nedidelė, o kalnus kasa (LT V,

352).

лезть. (Kad žuvelę suvalgytum, reikia į

vandenį įlįsti) (ПPH, 15)

Покуда цепь в руках, потуда и хлеб

в зубах. (Kol spragilas rankose, duona –

dantyse) (ПPH, 16)

Муравей не велик, а горы копает.

(Skruzdėlė nedidelė, o kalnus kasa) (ПPH,16)

Делать как – нибудь, так никак и

не будет. (Jei darysi bet kaip, tai niekaip ir

nebus) (ПPH, 18)

Дело учит, и мучит, и кормит.

(Darbas ir moko, ir kankina, ir valgydina)

(ПPH, 18)

Спать долго – жить с долгом.

(Ilgiai miegosi – gyvensi su skola) (ПPH, 18)

Kaip matyti, lietuvių ir rusų tautosakos patarlėse ir priežodžiuose darbo konceptas yra

siejamas ne tik su žmogaus gerove, nauda, bet ir ilgesniu gyvenimu, atitinkamu atlygiu. Kitas

svarbus aspektas yra darbo ir žmogaus pastangų sąsaja. Darbas yra suvokiamas dvejopai. Visų

pirma jis priskiriamas neišvengiamybės sferai, kuriai priklauso žmogaus išlikimą skatinantys

veiksniai. Antra, darbas nėra lengva veikla, kuria galima užsiimti savo malonumui. Tik per

fizinius potyrius ir įdedamas pastangas yra gaunami rezultatai, kurių ir buvo tikėtasi. Taigi

galima pastebėti, kad lietuvių ir rusų patarlėse ir priežodžiuose darbo konceptas šiuo atveju

turi sąsajos taškų. Tarp darbo ir žmogaus yra tvirtas ryšys, kuris tampa vertybine ašimi, tam

tikru gyvenimo vertinimo kriterijumi.

Galima išskirti ir drauge palyginti šiuos pavyzdžius: Какая прáца, такая плата

(Koks darbas, toks ir užmokestis) (СПЗ I, 442). Koks darbas, tokia ir alga (LT V, 345).

Муравей не велик, а горы копает (Skruzdėlė nedidelė, o kalnus kasa) (ĻPH,16). Skruzdė

nedidelė, o kalnus kasa (LT V, 352). Apibendrinsime, kad šie palyginti tekstai „iliustruoja

ilgaamžius skirtingomis kalbomis kalbančių tautų kultūrų ryšius“ (Grigas, 1987, 6). Iš jų

ryškėja tautų dvasiniai ir materialiniai poreikiai, mąstymo bendrybės, įveikusios kalbų,

valstybių sienų barjerus, išplitusios dideliuose geografiniuose plotuose ir pan. (Grigas, 1987,

34

6). Taigi lietuvių ir rusų patarles ir priežodžius jungia tarpusavio paralelės, motyvai,

įvaizdžiai ir kt.

Kaip opozicija darbui yra miegojimas: Спать долго – жить с долгом (Ilgiai miegosi

– gyvensi su skola) (ПPH , 18). Iš miego duonelės nekepsi (LT V, 355). Galima daryti išvadą,

kad miegas – tarsi tinginystės sinonimas, neigiamas veiksnys, neleidžiantis užsitikrinti

materialinės naudos. Visiškai priešinga yra rankų simbolika: Что ручки сделают, то

хребеток и сносит домой (Ką rankelės padarys, tą stuburėlis ir neš namo) (СПЗ I, 441),

Покуда цепь в руках, потуда и хлеб в зубах (Kol spragilas rankose, duona – dantyse) (ПPH,

16). Rankos tampa įrankiu, padedančiu susikurti ir užsitikrinti materialinę gerovę.

Pasak L. Kudirkienės, „patarlė išreiškia žmogaus gyvenimo patirtį ir nuostatas“

(Kudirkienė, 2001, 121–128). Norint išreikšti savo vidinį susisaistymą su tam tikrais dalykais,

reiškiniais per mentalitetą, sunku rasti sąvoką, kad būtų įmanoma šį jausmą verbalizuoti. Vis

dėlto patarlės ir priežodžiai, kuriuose darbas vaizduojamas kaip gerovės šaltinis, įtikinamai ir

realistiškai išreiškia žmogaus gyvenimo patirtį ir nuostatas, rodo neatsiejamą ryšį su darbu.

Ypač minėtas ryšys ryškus pavyzdžiuose, kuriuose vaizduojami įvairūs amatai (kepimas,

virimas, arimas, pjovimas, kasimas, siūvimas, malimas, sodinimas ir kt.): Iš miego duonelės

nekepsi (LT V, 355). Kas aria ir piauna, to avys nebliauna (LT V, 347). Žemę kasi – auksą rasi

(LT V, 349). Neišėjęs į lauką, javų nepiausi, gyvulių nepenėjęs, taukų negausi (LTR, 401).

Artojas visiems duoną uždirba (LPP V, 212). Тшэба працовать, тшэба жить, як скроёно,

так и шить (Reikia dirbti, reikia gyventi, kaip sukirpta, taip ir siūti) (СПЗ I, 440). Что

помолотишь, то и в закром положишь (Ką sumalsi, tą ir į klėtį padėsi) (ПPH, 12). Бобы

не грибы: не посеяв, не взойдут (Pupos ne grybai: nepasodinsi, nesudygs) (ПPH, 13).

Itin svarbus aspektas, kuriuo remiantis, galima įvairiai suvokti ir interpretuoti patarles

ir priežodžius, yra jų raiška. Pasak K. Grigo, „patarlės ir priežodžiai natūralioje savo būklėje

egzistuoja kaip gyvųjų kalbų elementai. Tai daugiausia vieno sakinio apimties žodžių

junginiai, atliekantys semantinę ir stilistinę funkciją. Be galo įvairi ir spalvinga jų forma“

(Grigas, 1976, 8). Šią mintį pagrindžia ir aukščiau pateikti lietuvių ir rusų tautosakos

pavyzdžiai. Iš jų matyti, kad patarlių ir priežodžių raiška yra iš tiesų spalvinga. Elementarios

struktūros patarlės idėją formaliai galima išreikšti kaip loginį teigimą arba loginį neigimą.

Patarlės tiesa neginčijama, dažnai kategoriška, o kategoriškumui reikšti loginio neigimo

konstrukcijos ypač parankios (Bufienė, 1998, 145): Darbą dirbti netingėsi – bado neregėsi

(LPP V, 444). Neišėjęs į lauką, javų nepiausi, gyvulių nepenėjęs, taukų negausi (LR, 401). Kas

nedirba, tas nevalgo (LTR, 499). Darbo nedirbęs taukų nelaižysi (LPP V, 449). Dirvos nearęs

35

nekepsi raguolio (LPP V, 576). Katras gaspadorius neprižiūri, tas nieko neturi (LT V, 346).

Be darbo nėra skarbo [turto] (LPP V, 444). Duona ne per vėją atėjo (LT V, 346). Не

заработавши и по уху не получишь (Neuždirbęs į ausį negausi) (СПЗ I, 442). Не положишь

дерьма – не возьмёшь зерна (Nepadėsi mėšlo – nenuimsi grūdo) (СПЗ I, 506). Loginis

neigimas pasitaiko daug dažniau. Tą sąlygoja patarlės kaip žanro pagrindinis meninis metodas,

t. y. liaudies gyvenimiškosios ir socialinės patirties apibendrinimas, tipizacija. Patarlės meninė

forma vengia tiesmukiškumo, o sakinys su neigiamu modalumu yra perifrastiškas teigiamo

sakinio atžvilgiu, todėl aktyviai vartojamas (Bufienė, 1998, 145).

Šioje semantinėje grupėje rasta ir nemažai loginio teigimo pavyzdžių: Darbščiam

žmogui trumpa diena (LT V, 350). Darbymetėj ir akmuo kruta (LT V, 351). Darbùs, kad ir

mažą gauna algą, taip pat privalgo (LPP V, 153). Aitvaras visiems darbštiesiems turtus neša

(LT V, 346). Arklio nugara javai dera (LT V, 347). Nuo vištytės iki karvytės (LT V, 346).

Vasaros prakaitas žiemą šildo (LT V, 350). От поту и урожай (Nuo prakaito ir derlius)

(СПЗ I, 440). Yra posakių, kurie organizuoti garsiniu aspektu: Darbą dirbti netingėsi – bado

neregėsi (LPP V, 444). Rasi, kai dirbt paprasi (LT V, 346). Не положишь дерьма – не

возьмёшь зерна (Nepadėsi mėšlo – nenuimsi grūdo) (СПЗ I, 506). Esama ir palyginimų

(Patenkintas, kaip kolūkietis, daug darbadienių uždirbęs) (LTR, 500), hiperbolių (Artojas

visiems duoną uždirba) (LPP V, 212), metonimijų (Dirvos nearęs nekepsi raguolio) (LPP V,

576). От поту и урожай (Nuo prakaito ir derlius) (СПЗ I, 440), frazeologizmų (Не

заработавши и по уху не получишь) (Neuždirbęs į ausį negausi) (СПЗ I, 442), metaforų

(Vasaros prakaitas žiemą šildo) (LT V, 350) atvejų. Įdomus posakis Дело учит, и мучит, и

кормит (Darbas ir moko, ir kankina, ir valgydina) (ПPH, 18), kuris rodo, jog darbas gali būti

vaizduojamas kaip personifikuota būtybė, per kurią išryškėja ir situacijos paradoksalumas.

Taigi raiškos gausa rodo patarlių ir priežodžių, kurie yra tarsi maži poetiniai kūriniai,

įvairumą, žmonių kūrybingumą, vaizdingą įvairių situacijų išsakymą.

Iš visų posakių išsiskiria tie, kuriuose pavartotos mažybinės formos, t. y. deminutyvai:

Nuo vištytės iki karvytės (LT V, 346). Что ручки сделают, то хребеток и сносит домой

(Ką rankelės padarys, tą stuburėlis ir neš namo) (СПЗ I, 441). Чтобы рыбку съесть, надо в

воду лезть (Kad žuvelę suvalgytum, reikia į vandenį įlįsti) (ПPH, 15). Galima teigti, kad

mažybinės formos posakiams suteikia švelnų, malonų koloritą.

Garsinį aspektą sukuria ne tik sąskambis žodžių pabaigoje, bet ir žodžių pradžioje,

pavyzdžiui, vienodas priešdėlis: Neišėjęs į lauką, javų nepiausi, gyvulių nepenėjęs, taukų

negausi (LTR, 401). Kas nedirba, tas nevalgo (LTR, 499). Taip pat matyti, kad esama ir atvejų,

36

kurie parodo tam tikrą opoziciją, kai vienas teiginys yra paneigiamas kitu teiginiu. Realijos ir

abstrakčios sąvokos patarlių vaizduose dažniausiai yra priešinamos. Apskritai liaudies meninis

pasaulio pažinimas glaudžiai susijęs su kontrasto poetika, tą patvirtina ir kiti tautosakos žanrai,

tačiau patarlei, kaip pačiam trumpiausiam meniniam tekstui, kontrastas atveria ypač dideles

galimybes (Bufienė, 1998, 145): Darbo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs (LT V, 346). Skruzdė

nedidelė, o kalnus kasa (LT V, 352). Galima apibendrinti, kad teiginių supriešinimas padeda

sukurti didesnę įtaigą ir tokiu būdu sukurti semantinį lauką, kuriame kiekvienas gali atrasti

paviršines ir gilumines idėjas.

Tirtoje medžiagoje randama ir kontūrinių konstrukcijų sakinių. Pagrindinio ir šalutinio

sakinio loginiai ryšiai reguliuojami įvardžių ar prieveiksmių porų, vadinamų dvigubais

jungtukais, arba sudėtinio sakinio santykiniais jungiamaisiais žodžiais (Balkevičius, 1963,

319): Kas aria ir piauna, to avys nebliauna (LT V, 347). Kad bus darbo, tai bus ir uždarbio

(LT V, 345). Katras gaspadorius neprižiūri, tas nieko neturi (LT V, 346). Kas nedirba, tas

nevalgo (LTR, 499). Какая прáца, такая плата (Koks darbas, toks ir užmokestis) (СПЗ I,

442), Тшэба працовать, тшэба жить, як скроёно, так и шить (польск) (Reikia dirbti,

reikia gyventi, kaip sukirpta, taip ir siūti) (СПЗ I, 410), Что ручки сделают, то хребеток и

сносит домой (Ką rankelės padarys, tą stuburėlis ir neš namo) (СПЗ I. 441), Что

помолотишь, то и в закром положишь (Ką sumalsi, tą ir į klėtį padėsi) (ПPH, 12) ir kt.

Šie pavyzdžiai intonuojami taip, kad sakiniai skyla į dvi tolygias dalis. Tokiais sakiniais

išryškinami patarlių ir priežodžių kontūrai. Taip pat šiuose abiejų tautų smulkiosios tautosakos

atvejuose aiškiai matome tam tikras visuomenės nuostatas: darbo neatlikimas siejamas su

nieko neturėjimu. Vadinasi, nuo darbo gausos ir sąžiningo jo atlikimo priklauso visa žmogaus

aplinka, jo gerovė ir gyvenimo kokybė. Kontūrinės konstrukcijos sakiniai aiškiausiai

atskleidžia konkrečias posakio intencijas. Tai būdinga ir rusų, ir lietuvių patarlėms ir

priežodžiams, kuriuose randame darbo konceptą.

Vis dėlto ne vien tik kontūrinės konstrukcijos sakiniai savyje turi užkoduotą

visuomenės požiūrį į darbą. Posakiuose galime užfiksuoti ir elipsės, kuri pabrėžia minties

įtaigumą, pavyzdžių: Darbas – laimės šaltinis (LPP V, 447). Darbas – geriausias vaistas

(LPP V, 447). Darbą dirbti netingėsi – bado neregėsi (LPP V, 444). Žemę kasi – auksą rasi

(LT V, 349). Kurs akmuo ant vietos – apsamanoja, o kurį mėto – plikas (SLT, 333). Не

положишь дерьма – не возьмёшь зерна (Nepadėsi mėšlo – nenuimsi grūdo) (СПЗ I, 506),

По наследству – хата, по работы – плата (Pagal palikimą – namas, pagal darbą –

atlygis) (СПЗ I, 442). Paskutinis pavyzdys įdomus tuo, kad čia matome ne tik elipsę, bet ir

37

žodžio pakartojimų, dvi paraleles savarankiškas sintagmas. Šiuose posakiuose randame galbūt

ne tokias konkrečias nuostatas ar žmogaus gyvenimo kokybės vertinimo apraiškas, kokias

matome kontūrinės konstrukcijos atvejuose, tačiau galime akivaizdžiai pastebėti, kad ir juose,

kalbant apie abiejų tautų patarles ir priežodžius, atsispindi paties darbo vertingumo aspektas.

Čia vertinamas žmogaus darbštumas kaip išskirtinė savybė, leidžianti jam susikurti gerovę,

taip pat svarbus ir paties darbo reikšmingumas.

Įdomus pavyzdys Be darbo nėra skarbo [turto] (LPP V, 444). Svetimžodžiai

kontrastuoja su pagrindine kalbos leksika. Jie, kaip ir leksinės tarmybės ar naujadarai,

posakius pakelia į poetinės kalbos lygį. Beveik visiems jiems būdingas pastovusis

vaizdingumas, arba „vaizdingumas iš prigimties“ (Pikčilingis, 1971, 223). Žodis skarbas ir

kiti svetimžodžiai posakiams suteikia savus reikšmių niuansus, įprastines sąvokas daugiau ar

mažiau deformuodami. Žodis skarbas, reiškiantis turtą, suponuoja didelį lobį ir taip paveikia

patarlių ir posakių vaizdų turinį. Iš čia kyla žaidinimo sąvokomis tendencijos (Grigas, 1976,

233).

Galima daryti išvadą, kad darbo suvokimas kaip gerovės šaltinis yra būdingas ir

lietuvių, ir rusų kalbų pasaulėvaizdžiams. Darbštumo svarbą įrodo darbo, kaip materialinio

pagrindo, reikšmės akcentavimas. Veiklumo skatinamas, kad žmogus nuolatos dirbtų, o ne

tinginiautų, atskleidžia darbo, kaip vertybės, traktavimą. O išryškėję tautų materialiniai

poreikiai, mąstymo bendrybės rodo panašų kalbų pasaulėvaizdį.

38

3.2. Darbštumo ir tinginystės priešprieša (akistata)

Darbas gali būti vertinamas kaip žmogaus atspindys, jo gyvenimo esmė. Darbštumas

lemia ir požiūrį į darbą. Šiose patarlėse ir priežodžiuose yra atskleidžiamas hiperbolizuotas

žmogaus požiūris į pasaulį: vaizdingai ir neretai pompastiškai yra supriešinamos darbštumo ir

tinginystės pasekmės. Darbštumas suvokiamas kaip veiksnys, kuris daro žmogų gražų ir gerą,

gyvenantį vadovaujantis vertybėmis. Pagrindinė iš jų – darbas. Tas, kuris dirba, visada

pasiekia daugiau, jam labiau sekasi įvairiose gyvenimiškose situacijose. Dirbantis asmuo

vaizduojamas teigiamai, jis yra giriamas, vertinamas, skatinamas dirbti, vaizduojami jo darbo

rezultatai, o tinginystė yra siejama su vargu, mirtimi, nelaimėmis, badu ir vaizduojama

pašaipiai. Pavyzdžiui:


Darbas duoną pelno, tinginystė –

vargą (LT V, 355).

Darbas – ne vargas, tinginystė – ne

laimė (LT V, 355).

Juodos rankos – balta duona, baltos

rankos – juoda duona (LT V, 354).

Juodos rankos, baltos kojos –

darbininkė, baltos rankos, juodos kojos –

tinginė (LT V, 355).

Darbas žmogų gražina, tinginystė –

suodina (LTR, 402).

Darbininkas duoną gamina, tinginys

badą augina (LPP V, 462).

Darbas kelia, darbas guldo (LPP V,

447).

Diena darbu linksma (LT V, 350).

Būk prie darbo pirmutinis – nebūsi

prie valgio paskutinis (LT V, 351).

Darbas žmogaus nelenkia (LT V, 351).

Ausk – nesnausk (LT V, 351).

Золото узнают в огне, а людей в

работе. (Auksą atpažįsta ugnyje, žmones –

darbe) (СПЗ I, 441)

Наверно, умирать собрался, что

поле не сеет. (Turbūt mirt ruošiasi, kad

lauko nesėja) (СПЗ I, 440)

Маленький, а большой воз толкает.

(Mažas, o didelį vežimą stumia) (СПЗ I, 441)

Птица сама в ру ки не попадёт.

(Paukštis pats į rankas nepaklius) (СПЗ I,

441)

Устала в огороде – иди в жорны,

помели. (Pavargai darže – eik su girnom

pamalti) (СПЗ I, 442)

Чуть свет – пастуха дома нет.

(Vos aušra – piemens namuose nėra) (СПЗ I,

440)

Хоть камушки в реку бросай, а без

работы не бывай. (Nors akmenėlius į

vandenį mėtyk, bet be darbo nebūk) (СПЗ I,

39

Akys pamatys, rankos padarys (LT V,

362).

Akys baisininkės,

rankos darbininkės (SLT, 33).

Ir mūsų laukai – ne velnio močios

plaukai: nesėsi ir neauga (LT V, 348).

Nebūk galįs, būk darąs (LT V, 351).

Ji namų namininkė, darbų darbininkė

(LT V, 352).

Geram arkliui nereikia botago (LT V,

352).

Ankstyvas darbas – trigubas vaisius

(LTR, 401).

441)

Работай до седьмого пота – и в

пятницу будет суббота. (Dirbk iki septinto

prakaito – ir penktadienį bus šeštadienis)

(СПЗ I, 440)

Хлебы растворила, каши наварила и

мешок наговорила. (Kviečius atidarė, košės

privirė ir maišą prikalbėjo) (СПЗ I, 441)

Лентяй хуже калеки. (Tinginys

blogiau nei luošas) (СПЗ I, 444)

Кусок хлеба с рук валится –

говорят, не заробил. (Duonos gabalas iš

rankų krenta – sako, neuždirbai) (СПЗ I, 442)

Волка кормят ноги, а медвель сыт

в берлоге. (Vilką maitina kojos, o lokys sotus

oloje) (СПЗ I, 443)

Taigi galima manyti, kad lietuvių ir rusų tautų pasaulėvaizdžiuose labai svarbus

akcentas yra darbštumas ir visa kasdienė žmogaus veikla, kuri su juo susijusi.14

15

Vis dėlto

verta pastebėti, kad šioje dalyje lietuvių ir rusų patarlių ir priežodžių idėjų apie darbštumą ir

tinginystę kalbinė raiška šiek tiek skiriasi: lietuvių tekstuose nuolatos vyrauja opozicija tarp

darbo ir tinginystės, t. y. viename sakinyje telpa abi funkcijos: Darbas duoną pelno, tinginystė

14

Buvo atliktas vartojimo pavyzdžių ir laisvųjų asociacijų eksprerimentas, kurio tikslas išsiaiškinti lietuvio

charakterio bruožus kalbos pasaulėvaizdyje, priskiriamus etninių sričių gyventojams. Tekstyno tekstuose

fiksuota, kad visų etninių grupių asmenys yra darbštūs. Taip pat aukštaičiai įvardijami kaip lyriški, atviri ir

graudūs. Pabrėžimas kietas žemaičių būdas (užsispyrimas), atkaklumas, kantrumas, lėtumas, patriotizmas. Dzūkai

įsivaizduojami kaip nuoširdūs, atviri. Suvalkiečiai apibūdinami kaip taupi, godi, šykšti, lėta, santūri, stačiokiška

etninė grupė. Bet darbštumas randamas visų grupių charakteristikose (Papaurėlytė, Župerka, 2010, 185–202).

15

S. Ryžakovos ir M. Zavjakovos straipsnyje Lietuvių ir rusų požiūris vienų į kitus: kai kurie

etnopsicholingvistinio tyrinėjimo rezultatai pateikiami duomenys iš tyrimo, kurį sudaro du etapai: anketa su

klausimais ir laisvų asociacijų grandinės eksperimentas. Remiantis tyrimo rezultatais, nustatyta, kad rusai save

laiko labai gerais, drąsiais, stipriais ir darbščiais. Pažymėtina, kad rusai pabrėžia tuos savo charakterio bruožus,

kurie atspindi santykius su kitais: paprastumas bendraujant, draugiškumas, pagalba kitam, atvirumas, jautrumas,

nesavanaudiškumas. Taip pat minimi tokie vidiniai bruožai kaip kantrybė, atkaklumas, orumas, tikslingumas.

Rusams aktualūs ir koviniai bruožai: valingumas, tvirtumas, užsispyrimas, pasiruošimas sunkumams,

herojiškumas ir kt. Iš nedaugelio neigiamų savo charakterio bruožų, kuriuos rusai pripažįsta, į pirmą vietą pagal

paminėjimo dažnumą iškyla girtuoklystė, tinginystė ir šykštumas. Lietuviai save laiko uždarais, pavydžiais,

nuoširdžiais, darbščiais, draugiškais, godžiais, linksmais, geraširdiškais, svetingais ir kt. (Ryžakova, Zavjakova,

2004, 17–27).

40

– vargą (LT V, 355). Darbas – ne vargas, tinginystė – ne laimė (LT V, 355). Juodos rankos –

balta duona, baltos rankos – juoda duona (LT V, 354). Juodos rankos, baltos kojos –

darbininkė, baltos rankos, juodos kojos – tinginė (LT V, 355). Šiuose pavyzdžiuose ryški

paralelės, elipsės ir antonimų vienovė, kuri neatskiriama nuo poetikos ir semantikos. Taip pat

jaučiamas fonetinis artimumas, ryškus sąskambis (Grigas, 1976, 162). Funkcijos pabrėžiamos

(vienos išaukštinamos, kitos nužeminamos) būtent per opoziciją, kontrastus ir kitas minėtas

stilistines priemones. Darbštus žmogus labiau liaupsinamas, kai tame pačiame sakinyje yra

supriešinamas su tinginiu. Be to, patarlėse ir priežodžiuose matomas tam tikras žodžių

kartojimas. Galima teigti, kad pasikartojantys žodžiai skurdina kalbą, suteikia monotonijos,

nes dėl to nukenčia akustinė išraiška, kai žodis kelis kartus teikiamas vienodomis

gramatinėmis formomis. Vis dėlto šie stilistiniai netikslumai tartum nebetenka prasmės

meninėje tautosakos kalboje. D. Saukos teigimu, kartojimas „neįeina į stilistikos kalbos

sąvoką“, bet „patarlėse pateisinamas“ (Sauka, 1970, 285). Taigi tas „pateisinimas“ naudingas

tada, kai posakiais stengiamas akcentuoti tuos pačius dalykus ir paversti juos įtaigiais

teiginiais. Galima daryti išvadą, kad pakartojimų reikalauja meninių vaizdų struktūra.

Pavyzdžiui, jei remiamasi simboliškais juodų – baltų rankų ir juodos – baltos duonos

kontrastais.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad posakiuose dažnai minimos ir tam tikros žmogaus

kūno dalys, pavyzdžiui, akys, rankos, plaukai, kojos: Akys baisininkės,/ rankos darbininkės

(SLT, 33). Ir mūsų laukai – ne velnio močios plaukai: nesėsi ir neauga (LT V, 348). Juodos

rankos – balta duona, baltos rankos – juoda duona (LT V, 354). Juodos rankos, baltos kojos –

darbininkė, baltos rankos, juodos kojos – tinginė (LT V, 355). Кусок хлеба с рук валится –

говорят, не заробил (Duonos gabalas iš rankų krenta – sako, neuždirbai) (СПЗ I, 442).

Волка кормят ноги, а медвель сыт в берлоге (Vilką maitina kojos, o lokys sotus oloje)

(СПЗ I, 443). Kaip matyti iš kai kurių pateiktų atvejų, minėtos žmogaus dalys neretai ir

supriešinamos, pavyzdžiui, akys ir rankos. Tokiu būdu vienos žmogaus kūno dalys yra

iškeliamos, o kitos – nuvertinamos, akcentuojant tam tikras žmogaus savybes, jo poelgius.

Priešinamos ir tos pačios kūno dalys, tik joms suteikiami priešingi atributai,

pavyzdžiui, skirtinga spalva (simbolinė juodos ir baltos spalvos opozicija): Juodos rankos,

baltos kojos – darbininkė, baltos rankos, juodos kojos – tinginė (LT V, 355). Matyti, kad pagal

sukuriamas opozicijas priskiriamos ir tam tikros žmogaus savybės. Pavyzdžiui, jei žmogus yra

darbštus, tai jis turės juodas rankas ir baltas kojas, o jei tinginys – baltas rankas ir juodas kojas.

Ši kuriama priešprieša tik dar labiau paįvairina patarlių ir priežodžių raiškos galimybes,

41

suteikia žaismingumo, spalvingumo. Vis dėlto pasikartojantys garsų kompleksai stabdo

fonetinę slinktį, apsunkina artikuliavimą.

Pažyminiu einantys atributai patarlėse dažniausiai vartojami poromis ir yra, pasak G.

Bufienės, tikrieji arba kontekstiniai antonimai (Bufienė, 1996, 145): Маленький, а большой

воз толкает (Mažas, o didelį vežimą stumia) (СПЗ I, 441). Kaip jau buvo minėta, liaudies

meninis pasaulio pažinimas glaudžiai susijęs su kontrasto poetika. Taip pat randamas įdomus

garsinės struktūros pavyzdys Ji namų namininkė, darbų darbininkė (LT V, 352). Posakyje taip

sutirštinti sąskambiai, kad atrodo, jog tai ir buvo svarbiausias tikslas, kurio siekta.

Didžiojoje daugumoje rusų tautosakos pavyzdžių aptinkame kategoriškesnius teiginius:

jeigu patarlė ar priežodis yra skirtas darbštumui apibūdinti, tai jose randame ne opoziciją su

tinginyste, o konkretų dirbančio žmogaus apibūdinimą, (ne)darbo pasekmes. Taip pat iš kai

kurių pavyzdžių matyti, kad vengiama kartoti tuos pačius žodžius, todėl, siekiant išvengti

žodžių pertekliaus, norint sustiprinti įspūdį, apibendrinti reiškinius, vartojama elipsė: Золото

узнают в огне, а людей в работе (Auksą atpažįsta ugnyje, žmones – darbe) (СПЗ I, 441).

Чуть свет – пастуха дома нет (Vos aušra – piemens namuose nėra) (СПЗ I, 440).

Работай до седьмого пота – и в пятницу будет суббота (Dirbk iki septinto prakaito – ir

penktadienį bus šeštadienis) (СПЗ I, 440). Кусок хлеба с рук валится – говорят, не заробил

(Duonos gabalas iš rankų krenta – sako, neuždirbai) (СПЗ I, 442). Устала в огороде – иди в

жорны, помели (Pavargai darže – eik su girnom pamalti) (СПЗ I, 442). Pateiktuose atvejuose

matomas tam tikras apibendrinimų, pamokymų ar patarimų klodas, beveik nesistengiama

išryškinti darbštumo ir tinginystės opozicijos.

Šioje semantinėje grupėje taip pat esama loginio neigimo ir loginio teigimo pavyzdžių:

Darbas žmogaus nelenkia (LT V, 351). Geram arkliui nereikia botago (LT V, 352). Птица

сама в ру ки не попадёт (Paukštis pats į rankas nepaklius) (СПЗ I, 444). Лентяй хуже

калеки (Tinginys blogiau nei luošas) (СПЗ I, 444). Diena darbu linksma (LT V, 350). Esama

posakių, reiškiamų paralelėmis: Darbas žmogų gražina, tinginystė – suodina (LTR, 402).

Darbininkas duoną gamina, tinginys badą augina (LPP V, 462). Darbas kelia, darbas guldo

(LPP V, 447). Nevengiama patarti ar pamokyti, paraginti dirbti: Būk prie darbo pirmutinis –

nebūsi prie valgio paskutinis (LT V, 351). Nebūk galįs, būk darąs (LT V, 351). Хоть камушки

в реку бросай, а без работы не бывай (Nors akmenėlius į vandenį mėtyk, bet be darbo

nebūk) (СПЗ I, 441). Работай до седьмого пота – и в пятницу будет суббота (Dirbk iki

septinto prakaito – ir penktadienį bus šeštadienis) (СПЗ I, 440).

42

Taigi darbas vertinamas kaip žmogaus atspindys. Hiperbolizuotai atskleidžiamas

žmogaus požiūris į pasaulį, supriešinamos darbštumo ir tinginystės pasekmės. Dirbantis

žmogus vaizduojamas teigiamai, jis yra vertinamas, visada pasiekia atitinkamų rezultatų, o

tinginystė yra smerkiama, sukuriamos bausmės ir atlygio opozicijos.

3.2.1. Tinginystė – darbo parodija

Minėtoji skirtis tarp lietuvių ir rusų smulkiosios tautosakos tarytum pranyksta tada, kai

pradedama kalbėti tiesiogiai apie tinginystę. Tuo atveju, kai stengiamasi pašiepti tinginį, jo

veikla yra parodoma kaip rimto darbo parodija, nevengiama juokauti. Svarbu paminėti, kad

lietuvių ir ypač rusų smulkiosios tautosakos pavyzdžiuose randama daug posakių apie

tinginystę, įvairius jos reiškimosi būdus ir tingėjimo pasekmes16

. Šioje semantinėje grupėje

išryškėja ir subtilus tautosakoje jaučiamas humoro jausmas, kai ironiškai pasišaipoma iš

tinginio ir jo įvairių tinginystės raiškos būdų. Pavyzdžiui:


Verkia duonytė tinginio valgoma

(LTR, 401).

Kas paskui slenka – likučius renka

(LT V, 352).

Tinginys du sykiu daro (LT V, 354).

Tinginiui kolūkyj ne gyvenimas (LTR,

499).

Vasarą nedirbęs, žiemą kuo misi?(LT

V, 350).

Neartas laukas akis bado (LT V, 357).

Dirba kaip kaulą pilve turėdamas (LT

V, 357).

Jo namai dangum dengti (LT V, 358).

Šuo šunį, šuo šunį,

Лентяю всегда воскресенье.

(Tinginiui visada sekmadienis) (СПЗ I, 444)

Ты меня, работушка, не бойся – я

тебя, работушка, не трону! (Tu, darbe,

manęs nebijok, aš tavęs neliesiu!) (СПЗ I,

444)

Настоящий лентяй женится – и

то ленится. (Tikras tinginys veda ir tai

tingėdamas) (СПЗ I, 444)

Дверь закрывать, ноги утирать –

лентяю тоже работа. (Duris uždaryti,

kojas valyti – tinginiui tai taip pat darbas)(

СПЗ I, 444)

Лень лентяям пригнуться и к

16

Minėtame S. Ryžakovos ir M. Zavjakovos straipsnyje Lietuvių ir rusų požiūris vienų į kitus: kai kurie

etnopsicholingvistinio tyrinėjimo rezultatai nustatyta, kad rusų akimis lietuviai yra ne tik tingūs, bet ir godūs,

įžūlūs, pasipūtę, kvaili, (dideli) nacionalistai, gudrūs, išsišokėliai ir kt. Lietuvių akimis rusai taip pat vaizduojami

kaip tinginiai (rusai mano, kad lietuviai didesni tinginiai), girtuokliai, kalbūs, plepūs, draugiški, atviri, linksmi,

nemandagūs ir kt. (Ryžakova, Zavjakova, 2004, 17–27).

43

šuo uodegą vikst (SLT, 31).

Netaisyk stogo – supus, neparemk

sienos – sugrius (LTR, 402).

Akys rodo darbą (LPP V, 113).

Dirba kaip žalias nedega (LPP V,

570).

Baltos rankos juodo darbo bijo (LT V,

355).

Darbas – ne zuikis, nepabėgs (LT V,

362).

Prie pilno aruodo ir kiaulė gaspadinė

(LTR, 412).

Paskutiniam paršui papas po uodega

(LT V, 352).

Tinginiui ir malda nepadeda (LT V,

356).

Tinginiui visada blogi metai (LT V,

356).

Tinginius badas piauna (LT V, 357).

Neravėtas linas mergai veidus trina

(LT V, 357).

Tinginys, kuris pavalgęs neprigula

(LT V, 361).

Tinginį paragink, mieguistą pažadink

(LT V, 351).

Serga tinginio liga (LT V, 359).

Ponu būti nėra kaip, o dirbti nesinori

(LT V, 360).

Dieve, padėk, tinginy, pabėk (LPP V,

530).

грибам. (Tingi tinginys ir prie grybo

pasilenkti) (СПЗ I, 444)

Лентяй хуже калеки. (Tinginys

blogiau nei luošas) (СПЗ I, 444)

Ни одна работа в его с рук не

валилась. (Nė vienas darbas iš jo rankų

nekrito)( СПЗ I, 444)

Теперь работа ищет людей, а

тогда люди искали работу. (Dabar darbas

ieško žmonių, o tada žmonės ieškojo darbo)

(СПЗ I, 441)

Сегодняшний день – или спать, или

водку пить. (Šiandien diena – arba miegoti,

arba degtinę gerti) (СПЗ I, 442)

Кусок хлеба с рук валится –

говорят, не заробил. (Duonos gabalas iš

rankų krenta – sako neuždirbai) (СПЗ I, 442)

Солнце зá лес – лентяй за дело

взялся. (Saulė už miško – tinginys dirbti

pradėjo) (СПЗ I, 442)

Лодырь хотел косить, да некому

косу носить. (Tinginys norėjo šienauti, tik

nebuvo kam dalgio nešioti) (СПЗ I, 443)

Лежит, как полено, хоть печь

потопи. (Guli kaip rąstas, nors pečių kurk)

(СПЗ I, 443)




Жениться всегда молодой, а

работать старóй. (Vesti – visada jaunas, o

dirbti – senas) (СПЗ I, 338)

44

Пилось бы да елост, да работа на

ум не шла. (Kad gertųsi ir valgytųsi, ir

darbas į mintis nelįstų) (ПPH, 11)

Спишь, спишь, а отдохнуть

некогда. (Miegi, miegi, o pailsėti nėra kada)

(ПPH, 11)

Послал бог работу, да отнял черт

охоту. (Pasiuntė Dievas darbą, bet atėmė

velnias norą) (ПPH, 13)

Работа с зубами, а леность с

языком. (Darbas su dantimis, o tinginystė su

liežuviu) (ПPH, 13)

Я еще в пеленках, а лень моя была

уж с теленка. (Aš dar buvau vystykluose, o

mano tinginystė kaip veršis) (ПPH, 15)

Ехал бы воевать, да ленив

вставать. (Važiuočiau kariauti, bet keltis

nesinori) (ПPH, 13)

Ты что делаешь? – Ничего. – А ты

что? – Да я ему помощик. (Tu ką darai? –

Nieko. – O tu ką? – Aš jo padėjėjas) (ПPH,

13)

С берегу хорошо глядеть на

гребцов. (Nuo kranto gera žiūrėti į

irkluotojus) (ПPH, 20)

Taigi, kaip galime pastebėti, pasirenkant tinginio pajuokai atvirkštinį darbo suvokimą,

abiejų tautų tautosakos pavyzdžiuose randame originalų liaudies moralės, gyvenimo išminties

modeliavimą. Tai yra svarbus momentas, nes būtent per šiuos pavyzdžius galima suvokti, koks

buvo (ir galbūt vis dar yra) tautos požiūris į darbo sąvoką ir tinginystę. Kandi pašaipa ir

vengiančio dirbti žmogaus išjuokimas yra aiški tautos požiūrio išraiška, pasižyminti

lakoniškumu. Pasak G. Bufienės, „tokioms lakoniškoms, tobulai nugludintos formos patarlėms

dažnai būdinga garsinė instrumentuotė: ritmingumas, rimavimas, aliteracija, asonansas“

45

(Bufienė, 1996, 146). Galima teigti, kad garsinės instrumentuotės palengvina patarlių

įsiminimą, yra papildoma priemonė vaizdo ryškumui sustiprinti.

Ne visada galima vienareikšmiškai interpretuoti tautosaką, nes kai kuriais atvejais,

pasitelkiant meninę kalbą, yra bandoma pateisinti žmogaus silpnybes. Iš pavyzdžio Tinginį

raginsi, bet tojo (šiojo) pats dirbk (Leb SLT, 159) matyti, kad net ir tinginys gali būti

reikalingas ir naudingas. Tačiau negalima tokių pavyzdžių vertinti vienareikšmiškai teigiamai

ar neigiamai. Nuolatinės opozicijos tarp darbštumo ir tinginystės gali būti suvokiamos kaip

vengiančio dirbti pajuoka arba sumenkinimas. Vis dėlto tinginystės atstovas tautosakoje yra

svarbus, nes be abiejų darbinės veiklos sferų nebūtų įmanoma pusiausvyra socialinėje

egzistencijoje.

Būtina paminėti, kad ši semantinė grupė išsiskiria ir buities realijomis, t. y. gyvulių ar

gyvūnų įvaizdžiais: Prie pilno aruodo ir kiaulė gaspadinė (LTR, 412). Paskutiniam paršui

papas po uodega (LT V, 352). Šuo šunį, šuo šunį,/ šuo uodegą vikst (SLT, 31). Darbas – ne

zuikis, nepabėgs (LT V, 362). Волка кормят ноги, а медвель сыт в берлоге (Vilką maitina

kojos, o lokys sotus oloje) (СПЗ I, 443). Я еще в пеленках, а лень моя была уж с теленка

(Aš dar buvau vystykluose, o mano tinginystė kaip veršis) (ПPH, 15). Kai kurie metaforizuoti

posakiai tarsi perteikia neigiamas žmogaus savybes, susijusias su, pavyzdžiui, kiaulės, paršo

įvaizdžiais, o kai kurie sukurti remiantis tam tikru panašumu (šuns figūra). Žmogaus

tapatinimasis su gamta yra akivaizdus siekis į vieną gyvenimo ratą lygiomis teisėmis įtraukti

abi sferas – žmogiškąją ir gamtiškąją.

Patarlėse ir priežodžiuose randama ne tik buities realijų, bet ir krikščioniškojo pasaulio

atstovų – Dievo ir velnio figūrų: Dieve, padėk, tinginy, pabėk (LPP V, 530). Послал бог

работу, да отнял черт охоту (Pasiuntė Dievas darbą, bet atėmė velnias norą) (ПPH, 13).

Kaip matyti, darbas yra susijęs ne tik su pačiu žmogumi, bet ir su (ne)pagalba iš aukštesniųjų

jėgų. Dievo figūra dažniausiai vertinama teigiamai, o velnias – chotoniškojo pasaulio būtybė –

turi neigiamą atspalvį. Galima apibendrinti, kad darbas tiriamoje tautosakos srityje tarytum

mediatorius, per kurį yra sujungiamos dar dvi sferos – žmogiškoji ir dieviškoji. Taip pat šias

dvi simbolines figūras galima susieti ir su dvilype (faustiška) žmogaus prigimtimi.

Miegas, gulėjimas (pavyzdžiui, ant pečiaus), kalbėjimas – tarsi tinginystės sinonimai,

priešingi darbštumui: Tinginys, kuris pavalgęs neprigula (LT V, 361). Как ни мечи, а лучше

на плечи (Kaip netaikyk, o ant pečiaus geriau) (ПPH, 11). Спишь, спишь, а отдохнуть

некогда (Miegi, miegi, o pailsėti nėra kada) (ПPH, 11). Работа с зубами, а леность с

46

языком (Darbas su dantimis, o tinginystė su liežuviu) (ПPH, 13). Tokia sinonimų raiška yra

gana dažna ir sukurianti humoro sklidinas kasdieniškas situacijas.

Tinginystės rezultatas – badas, namų netekimas, gėda: Kas paskui slenka – likučius

renka (LT V, 352). Пролениться – и хлеба лишиться (Pratinginiauti – duonos netekti)

(ПPH, 12). Netaisyk stogo – supus, neparemk sienos – sugrius (LTR, 402). Neartas laukas

akis bado (LT V, 357). Neravėtas linas mergai veidus trina (LT V, 357). Patarlės ir priežodžiai

– tarsi sąžinės balsas, moralinis veidas, neidealizuotas požiūris į pasaulį, parodantis, kad už

blogus (ne)darbus bus atlyginta atitinkamai.

Didžiausia tinginio, daug norinčio, bet mažai darančio, vertybė – valgis: Есть

потешно, а работать докучно (Valgyti malonu, o dirbti nuobodu) (ПPH, 12). Ел бы да пил

– вот мое дело (Valgyčiau ir gerčiau – tai mano darbas) (ПPH, 12). Проглотить-то

хочется, да прожевать лень (Praryti norisi, bet kramtyti tingisi) (ПPH, 13). Пилось бы да

елост, да работа на ум не шла (Kad gertųsi ir valgytųsi, ir darbas į mintis nelįstų) (ПPH,

11). Tinginys yra visiškai sumenkinamas, nes parodomas jo orientavimasis tik į fizinius

poreikius, o ne į aukščiausiąsias dvasines vertybes. O tai žmogų tarsi nubloškia egzistencijos

laiptais žemyn į trečiąjį Dantės pragaro ratą, kur nuolatinio bado yra „plakami“ apsirijėliai.

Pasak S. Papaurėlytės-Klovienės, rusų patarlėse, priešpriešinant darbštumą ir

tingėjimą, neretai užsimenama apie tolimas keliones ir karą. Tai galima susieti su Rusijos

platybėmis ir buvusia Rusijos imperijos politikos specifika. Lietuvių patarlėse vaizduojamo

pasaulio ribos siauresnės, darbštus žmogus nėra nusiteikęs kariauti, o tolimų šalių turtai jam

nėra didžiausia vertybė (Papaurėlytė-Klovienė, 2007, 101). Tarp nagrinėjamų rusų

smulkiosios tautosakos pavyzdžių rastas tik vienas posakis, kuriame fiksuojama karo tematika:

Ехал бы воевать, да ленив вставать (Važiuočiau kariauti, bet keltis nesinori) (ПPH, 13).

Tarp lietuvių patarlių ir priežodžių, susijusių su darbo konceptu, tokių atvejų nerasta.

Šios semantinės grupės pavyzdžiai išsiskiria stilistine priemone ironija, kuri patarlėms

ir priežodžiams suteikia perkeltinę reikšmę ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį.

Ironija perteikiamas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš nepriimtino

elgesio. Ši stilistinė priemonė suteikia žaismingumo, komiškumo, pabrėžia, išryškina tai, ką

norima perteikti: Dirba kaip kaulą pilve turėdamas (LT V, 357). Prie pilno aruodo ir kiaulė

gaspadinė (LTR, 412). Tinginiui ir malda nepadeda (LT V, 356). Tinginiui visada blogi metai

(LT V, 356). Tinginys, kuris pavalgęs neprigula (LT V, 361). Ponu būti nėra kaip, o dirbti

nesinori (LT V, 360). Jo namai dangum dengti (LT V, 358). Paskutiniam paršui papas po

uodega (LT V, 352). Лодырь хотел косить, да некому косу носить (Tinginys norėjo

47

šienauti, tik nebuvo kam dalgio nešioti) (СПЗ I, 443). Ты меня, работушка, не бойся – я

тебя, работушка, не трону! (Tu, darbe, manęs nebijok, aš tavęs neliesiu!) (СПЗ I, 444).

Kaip matyti, šios stilistinės priemonės pavyzdžiai išreiškiami palyginimais, loginio teigimo ar

loginio neigimo, elipsės ir kitais raiškos būdais, kuriuos naudojant sukuriamos tam tikros

siužeto užuomazgos, komiški veikėjų paveikslų kontūrai.

Empirinėje medžiagoje rasta ir keletas pavyzdžių, kuriuose ne tik teigiama, bet ir

klausiama ar net retoriškai sušunkama: Ты меня, работушка, не бойся – я тебя,

работушка, не трону! (Tu, darbe, manęs nebijok, aš tavęs neliesiu!) (СПЗ I, 444). Vasarą

nedirbęs, žiemą kuo misi? (LT V, 350). Tarp rusų tautosakos patarlių ir priežodžių randamas

įdomus ir išsiskiriantis pavyzdys: Ты что делаешь? – Ничего. – А ты что? – Да я ему

помощик. (Tu ką darai? – Nieko. – O tu ką? – Aš jo padėjėjas) (ПPH, 13). Šis pasakymas

primena trumpą ir žaismingą dialogą ar anekdotą, kurio tikslas – pasišaipyti iš tinginystės,

sukurti komišką situaciją ir drauge sudrebinti žmogaus mikropasaulį.

Kai kurie pavyzdžiai pasižymi ir garsiniu skambesiu: Kas paskui slenka – likučius

renka (LT V, 352). Taip pat atributų senas – jaunas prieštaringumu: Жениться всегда

молодой, а работать старóй (Vesti – visada jaunas, o dirbti – senas) (СПЗ I, 338). Tokie

elipsės – sintaksinio paralelizmo deriniai suteikia ekspresyvumo, įtaigos jausmą. Apskritai

šnekamojoje kalboje labai dažnai vartojamos elipsės. Žinoma, mokslinio ir administracinio

stiliaus tekstuose elipsių vartojimas retas arba išvis neįmanomas, nes šių stilių sakiniuose

vyrauja jungtys (Pikčilingis, 2010, 482). Taigi galima manyti, kad elipsė yra kone išimtinai

buitinės ir meninės kalbos sąrangos dalis, kuri yra pasitelkiama kuriant įtaigumą.

Loginio neigimo pavyzdys Netaisyk stogo – supus, neparemk sienos – sugrius (LTR,

402) iliustruoja dviejų sferų (kasdienybės ir meninės) sąjungą. Meninė kalba, šiuo atveju

elipsė, padeda tinkamai perteikti paprastą faktą, kuris yra kasdienių darbų atspindys. Tad dėl

šios priežasties galima daryti prielaidą, kad patarlės ir priežodžiai yra tam tikra visuomeninės

patirties saugykla, skirta perduoti patirčiai ir informacijai. O meninės priemonės, šiuo atveju

elipsė, tam yra tinkamas įrankis.

Šioje semantinėje grupėje randama ir frazeologizmų (Serga tinginio liga) (LT

V, 359), personifikacijos atvejų (Verkia duonytė tinginio valgoma) (LTR, 401), (Теперь

работа ищет людей, а тогда люди искали работу) (Dabar darbas ieško žmonių, o tada

žmonės ieškojo darbo) (СПЗ I, 441), (Ты меня, работушка, не бойся – я тебя, работушка,

не трону!) (Tu, darbe, manęs nebijok, aš tavęs neliesiu!) (СПЗ I, 444), paralelinių

konstrukcijų (Tinginį paragink, mieguistą pažadink) (LT V, 351), (Dieve, padėk, tinginy,

48

pabėk) (LPP V, 530), elipsės pavyzdžių (Darbas – ne zuikis, nepabėgs) (LT V, 362), (Kas

paskui slenka – likučius renka) (LT V, 352), (Сегодняшний день – или спать, или водку

пить) (Šiandien diena – arba miegoti, arba degtinę gerti) (СПЗ I, 442), elipsės – sintaksinio

paralelizmo derinių (Жениться всегда молодой, а работать старóй) (Vesti – visada

jaunas, o dirbti – senas) (СПЗ I, 338), (Netaisyk stogo – supus, neparemk sienos – sugrius)

(LTR, 402), metaforos (Neartas laukas akis bado) (LT V, 357), palyginimo (Dirba kaip kaulą

pilve turėdamas) (LT V, 357), (Лежит, как полено, хоть печь потопи) (Guli kaip rąstas,

nors pečių kurk) (СПЗ I, 443) atvejų. Ir lietuvių, ir rusų tautosakos pavyzdžiai rodo, kad

paralelinė konstrukcija ir elipsė, kurios gali būti viename tekste, smulkiojoje tautosakoje yra

itin dažnai aptinkamas reiškinys. Be šių raiškos būdų patarlės ir priežodžiai iš dalies prarastų

dalį savitumo, nes nuolatinis lyginimas ar priešpriešos (antitezės), minties pabrėžimas sukuria

tam tikrą erdvę, kurioje gali atsiskleisti meninė tautos prigimtis ir galimybė įtaigiai perteikti

kultūrinę, asmeninę ar kitokią patirtį. Svarbu paminėti tai, kad kai kuriuos pavyzdžius sunku

priskirti vienam raiškos būdui, nes posakių raiška yra be galo įvairi. Dažnai viename tekste

galima rasti du raiškos derinius, pavyzdžiui, elipsės ir paralelinės konstrukcijos.

Pavyzdys Šuo šunį, šuo šunį,/ šuo uodegą vikst (SLT, 31) yra be galo įdomus fonetiniu

aspektu. Šio pasakymo garsų gama yra sutirštinta – jame dominuoja priebalsis š ir balsis u,

dvibalsis uo. Šis garsų aidas, kurį galima pavadinti aliteracija, veikia klausos pojūčius. Pasak

K. Grigo, „tariančiųjų ir klausančiųjų tvirčiau fiksuojamos atitinkamų žodžių ir ištisų posakių

reikšmės. Tai iš dalies galėjo net prisidėti prie posakių virtimo priežodžiais ir patarlėmis“

(Grigas, 1976, 177). Ekspresyvūs, spalvingi žodžiai sueina į rimuotas klauzules: Neravėtas

linas mergai veidus trina (LT V, 357). Jei tekste priešinama abstrakti ir konkreti sąvoka,

vaizdas bus itin ryškus, plastiškas ir dažniausiai komiškas: Darbas – ne zuikis, nepabėgs (LT

V, 362).

Galima teigti, kad ironiškas požiūris į tinginystę ir vengiančio dirbti žmogaus

išjuokimas rodo lietuvių ir rusų tautų požiūrį, mąstymo subtilybes. Taip pat semantinė grupė

apie tinginystę kaip darbo parodiją pasižymi buities, religinio pasaulio realijomis, siekiu į

vieną gyvenimo ratą lygiomis teisėmis įtraukti žmogiškąją ir gamtiškąją, žmogiškąją ir

dieviškąją sferas. Akcentuojamos miego, gulėjimo, kalbėjimo ir darbo opozicijos,

pabrėžiamos tingėjimo pasekmės, sumenkinamas orientavimasis tik į fizinius poreikius, tokiu

būdu atskleidžiant tautų kalbų pasaulėvaizdžių moralinį veidą.

49

3.3. Darbas – jungtis tarp žmogaus ir gamtos

Labai dažnai tirtose patarlėse ir priežodžiuose darbštumas yra siejamas su

vietovardžiais, gamta, jos reiškiniais, kurie yra neatskiriami nuo žmogaus buities ir būties.

Žmogaus tapatinimasis su gamta yra akivaizdus siekis į vieną gyvenimo ratą lygiomis teisėmis

įtraukti žmogų ir gamtos reiškinius. Pavyzdžiui:


Darbšti kaip bitė (LT V, 352).

Darbšti kaip skruzdėlė (LT V, 352).

Senas jautis vagos negadina (LT V,

89).

Darbu, triūsu spindi Lietuva mūsų

(LPP V, 450).

Darbštūs kaip Darbėnų žmonės (LPP

V, 460).

Lietuvis išjoja į mišką, o grįžta

važiuotas (LT V, 363).

Ėda kaip arklys, dirba kaip gaidys

(LPP V, 199).

Prie pilno aruodo ir kiaulė gaspadinė

(LTR, 412).

Tingi, kaip vilkas (LTR, 402).

Ankstyvoji varna dantis rakinėja,

vėlyvoji varna akis krapštinėja (LTR, 401).

Geras artojas ir žąsinu paaria (LPP

V, 211).

Устал, как весенний конь.

(Pavargau kaip pavasarinis arklys) (СПЗ I,

441)

Птица сама в руки не попадёт.

(Paukštis pats į rankas nepaklius) (СПЗ I,

441)

Старый конь борозды не портит.

(Senas arklys vagos negadina) (СПЗ I, 389)




Журавль ходит по болоту,

нанимается в работу. (Vaikšto gervė po

pelkę, į darbą samdosi) (ПPH, 13)

Лакома кошка до рыбки, да в воду

лезть не хочется. (Skani katytei žuvelė, bet į

vandenį lįsti nesinori) (ПPH, 13)

Кобылка маленькая, а седлу место

есть. (Maža kumelė, bet balnui vietos yra)

(ПPH, 16)

Дело не голуби, не разлетятся.

(Darbai ne balandžiai, neišsiskraidys) (ПPH,

11)

Робить – ребята, а есть –

жереблята. (Dirbti – vaikiukai, o valgyti –

eržiliukai) (ПPH, 12)

50

Кляча воду возит, а козел бородкой

потряхивает. (Kuinas vandenį veža, o ožys

barzdą krato) (ПPH, 13)

Я еще в пеленках, а лень моя была

уж с теленка. (Aš dar buvau vystykluose, o

mano tinginystė kaip veršis) (ПPH, 15)

Не на себя пчела работает. (Ne sau

bitė dirba) (ПPH, 19)

Kaip matyti, lietuvių ir rusų tautosakoje rasta darbo konceptą atskleidžiančių patarlių ir

priežodžių, susijusių su žmogaus ir gamtos sąveika. Panaudojant gyvulio (arklys, jautis,

kumelė), kuris yra neatsiejama atliekamų žemės ūkio darbų dalis, paukščio (gaidys, gervė,

balandis) ar gyvūno (vilkas, lokys, katytė) įvaizdį metaforiškai vaizduojamas žmogus. Šiuose

pavyzdžiuose matomas ir itin įdomus žmogaus ir darbo santykio atspalvis: žmogus lyginamas

ir su tais gyvuliais, kurie atlieka nenatūralius savo prigimčiai darbus, o tuos, dėl kurių atlikimo

buvo prijaukinti. Galima teigti, kad darbas gali būti traktuojamas kaip primestas jungas, skirtas

išgyventi, o žmogus vaizduojamas kaip įrankis atlikti įvairiems darbams, todėl darbas

suvokiamas ne kaip malonumas, o kaip sąlyga išlikti. Dėl šios priežasties darbas išreiškiamas

vargo įvaizdžiais. Tačiau nagrinėtoje smulkiojoje tautosakoje gamtos ir žmogaus santykis yra

parodomas ir teigiamai, nes jis tapatinas su tais gamtos objektais (bitė, skruzdėlė), kurie

atlieka jiems iš prigimties svarbius darbus, todėl šios paralelės atspindi ir teigiamą asmens

požiūrį į darbą. Taigi patarlių vaizdai komponuojami iš pačių paprasčiausių kaimo buities

realijų (naminių gyvulių, gyvūnų, paukščių ir kt.), kurios yra vienas iš pagrindinių akcentų,

sudarančių kaimo bendruomenės gyvenimo vaizdą.

Svarbu paminėti tai, kad lietuvių ir rusų kalbų pasaulėvaizdžiuose esama meninio

vaizdo motyvų, loginių sprendimų, tikrovės reiškinių traktuotės vienodumų: Старый конь

борозды не портит (Senas arklys vagos negadina) (СПЗ I, 389). Senas jautis vagos

negadina (LT V, 89). Kaip matyti, šie pavyzdžiai beveik nesiskiria. Lietuviškame variante

randamas jaučio, o rusų kalboje – arklio įvaizdis. Tai galėjo lemti „gamybos, buities, praktinės

bei meninės veiklos tapatumai, pastebimi įvairiomis kalbomis kalbančiose tautose“, „amžinas

tautų ir kalbų kontaktavimas, įprotis nusižiūrėti į kitus, sugebėjimas perimti išmintį, sąmojį,

patirtį“ (Grigas, 1987, 16). Žinoma, svarbus akcentas yra ir turinio aktualumas, perkeltinėmis

reikšmėmis suvokiamų argumentų įspūdingumas. O „kiekvienas simbolinę reikšmę įgijęs

51

patarlių meninis vaizdas, reiškiamas keliomis ar daugeliu kalbų, dažniausiai yra išriedėjęs iš

bendro šaltinio“ (Grigas, 1987, 18).

Žmogaus – gyvūno, žmogaus – gyvulio ar žmogaus – paukščio jungtis patarlėse ir

priežodžiuose randame paralelinės konstrukcijos sakiniuose ar elipsės – sintaksinio

paralelizmo deriniuose, kuriuose perkeltine prasme atskleidžiamos tipiškos žmogaus savybės:

Ankstyvoji varna dantis rakinėja, vėlyvoji varna akis krapštinėja (LTR, 401). Ėda kaip arklys,

dirba kaip gaidys (LPP V, 199). Волка кормят ноги, а медвель сыт в берлоге (Vilką

maitina kojos, o lokys sotus oloje) (СПЗ I, 443). Робить – ребята, а есть – жереблята

(Dirbti – vaikiukai, o valgyti – eržiliukai) (ПPH, 12). Kaip matyti, pavyzdyje Ėda kaip arklys,

dirba kaip gaidys (LPP V, 199) randamas paralelinės konstrukcijos ir palyginimo derinys. Dar

dažniau minėtas jungtis randame išreikštas palyginimais: Darbšti kaip bitė (LT V, 352).

Darbšti kaip skruzdėlė (LT V, 352). Tingi, kaip vilkas (LTR, 402). Я и так, как конь, с

оглоблев не выхожу (Aš ir taip kaip arklys, iš ienų neišeinu) (СПЗ I, 441). Устал, как

весенний конь (Pavargau kaip pavasarinis arklys) (СПЗ I, 441); konstatuojamaisiais loginio

neigimo ar loginio teigimo pavyzdžiais: Senas jautis vagos negadina (LT V, 89). Птица сама

в руки не попадёт (Paukštis pats į rankas nepaklius) (СПЗ I, 441). Prie pilno aruodo ir

kiaulė gaspadinė (LTR, 412). Geras artojas ir žąsinu paaria (LPP V, 211). Taigi žmogaus

veiklai būdingų bruožų perteikimas gyvūnų, gyvulių ar paukščių įvaizdžiais yra tapatus

lietuvių ir rusų smulkiojoje tautosakoje. Paralelinė sakinių konstrukcija leidžia į vieną sakinį

sujungti du skirtingus žmogaus charakterio bruožus – darbštumą ir tinginystę. Šių būdo bruožų

palyginimas su tam tikrų gyvūnų, gyvulių ar paukščių įvaizdžiu įprasmina pamokymus, skirtus

paraginti žmogų imtis darbo ir rūpintis savo ateitimi.

Vis dėlto tapatinimosi principas žmogus – gyvūnas, žmogus – gyvulys ar žmogus –

paukštis kartais pereina į žmogus – vieta ar žmogus – tautybė jungtis. Tai reiškia, kad

palyginimai, susiję su darbo konceptu, gali būti kuriami ir lokaciniu principu: Darbu, triūsu

spindi Lietuva mūsų (LPP V, 450). Darbštūs kaip Darbėnų žmonės (LPP V, 460). Lietuvis

išjoja į mišką, o grįžta važiuotas (LT V, 363). Šiuose pavyzdžiuose yra išaukštinamas Lietuvos

ir miestelio, kaip darbščių žmonių gyvenamųjų vietų, lietuvio įvaizdis, o kartu lietuvių

tautosaka yra papildoma istorine atmintimi apie tam tikrus regionus. Galima teigti, kad šiuose

negausiuose, bet labai reikšminguose atvejuose, ypač atsiskleidžia filosofo A. Maceinos

žodžiai, kad „kalbos sistema yra mūsų būsena pasaulyje: mes buvojame pasaulyje tik

lietuviškai, tik angliškai, tik ispaniškai. Mūsų buveinė yra mūsų į kalbos vienetą

suorganizuotas ir tuo būdu mūsų žodžių užsklęstas pasaulis“ (Maceina, 1998, 35). Būtent iš

52

šių pavyzdžių ryškiai matomas tam tikras Lietuvos ir lietuvio įvaizdis, specifinis tautinis

veidas, lietuviškas „buvojimas“ pasaulyje.

Nagrinėtoje rusų tautos istorinėje atmintyje (patarlėse ir priežodžiuose apie darbą)

neteko rasti pavyzdžių, kuriamų lokaciniu principu. Žinoma, visos smulkiosios tautosakos

pavyzdžių peržvelgti yra neįmanoma, todėl ir teigti, kad tokio tapatinimosi principo (žmogus –

vieta) nėra rusų patarlėse ir priežodžiuose, negalima. Vis dėlto rusų tautos nagrinėtoje

tautosakoje matoma įvairesnė gyvosios gamtos objektų (gyvūnų, gyvulių, paukštų ir kt.)

variacija. Galima daryti išvadą, kad rusų tautosakos patarlėse ir priežodžiuose, susijusiose su

konceptu darbas, atskleidžiamas stipresnis žmogaus ir gamtos ryšys, kurį, pasak B.

Stundžienės, galima pavadinti gilesniu, pasaulėžiūriniu ryšiu, pasireiškiančiu labiau per bendrą

žmogaus laikyseną, elgseną, darbą. Apie tą ryšį nekalbama, juo tiesiog gyvenama, dėl to

stebinčiajam iš šalies jis atrodo praktiškesnis, labiau sudaiktintas, beveik darbinis, nors kaip

tik dėl to pačiam žmogui dar tikresnis ir geriau įsisąmonintas (Stundžienė, 2011, 15–42).

53

3.4. Darbo įrankių paskirtis ir vaidmuo

Lietuvių ir rusų patarlėse ir priežodžiuose, kuriuose buvo aptiktas darbo konceptas,

randama darbo įvairių įrankių, kuriais ir yra atliekamas (palengvinamas) darbas. Pavyzdžiui:


Be dalgio javų nekirsi (LTR, 401).

Tiek tas šiaučius, tiek tas kriaučius –

be adatos nepasiūs (LTR, 401).

Kurpius be drato nepasiuva bato

(LRE, 401).

Arkliu tiek neapkulniuosi, kiek

traktorium apvažiuosi (LTR, 499).

Traktorėliai atbildėjo – visos ežios

išdulkėjo (LTR, 499).

Akėčios, vežėčios – vyrų darbai, ratai,

kalvaratai – moterų darbai (LPP V, 103).

Amžius veidą išaria ir be noragų (LT

V, 85).

Arklys neėdęs žagrės netraukia (LPP

V, 196).

Adata visą svietą užado (LT V, 349).

Koks artojas, toks ir arklas (LPP V,

212).

Verpk su gija, malk su kruopa, tai būsi

gaspadinė (LT V, 351).

Tas arklys, kuris avižas ėda, plūgo

netraukia (LTR, 408).

Dalgė pievon – lašiniai verkia (LT V,

380).

Su dalgiu nelauksi giedros, su grėbliu

lauk giedros (Leb SLT, 149).

Kas aria ir piauna, to avys nebliauna

(LT V, 347).

Пол карýною не вымоешь. (Grindų

karūna neišplausi, kartais ir skuduras

reikalingas) (СПЗ I, 425)

Мужика не шуба греет, а топор.

(Vyrą ne kailiniai šildo, o kirvis) (СПЗ I, 441)

Мастеровой человек: взял топор,

сделал забор. (Meistras paėmė kirvį, padarė

tvorą) (СПЗ I, 444)

И в колокол бить – надо умелому

быть. (Ir varpu skambinti reikia mokėti)

(СПЗ I, 445)

Можно, всё можно – и топором

часы править можно. (Galima, viskas

galima, ir kirviu laikrodį taisyti galima) (СПЗ

I, 469)

Попадёт коса на камень – сена не

накосишь. (Pataikys dalgis į akmenį – šieno

nepripjausi) (СПЗ I, 495)

Заездили клячу – и воза не стронет.

(Užvaikė kuiną – ir vežimo nepajudins) (СПЗ

I, 442)

Языком чесать – не топором

махать. (Liežuviu plakti – ne kirviu mojuoti)

(СПЗ I, 444)

В поле серпом да вилой, так и дома

ножом да вилкой. (Jei lauke su pjautuvu ir

šake, tai ir prie stalo su peiliu ir šakute)

(ПPH, 15)

54

Молоть мелко – постоять, прясь

тонко – посидеть. (Smulkiai malti –

pastovėti, plonai austi – pasėdėti) (ПPH, 15)

Гребень не бог, а рубаху дает.

(Verpstė ne Dievas, o marškinius duoda)

(ПPH, 14)

Kaip matyti iš pavyzdžių, darbui atlikti skirti įrankiai neretai tampa jungtimi tarp

žmogaus ir atliekamo darbo. Į tai galima pažvelgti iš dviejų perspektyvų. Visų pirma taip

atskleidžiamas natūralios žmogaus evoliucijos principus, kai yra nuolatos stengiamasi

palengvinti darbą, atrandant ar tobulinant darbo įrankius. Kitas aspektas yra nuolatinė

žmogaus priklausomybė nuo aplinkos. Darbo įrankis patarlėse anaiptol nėra tinginystės

išraiška, nes darbo palengvinimas tautosakoje reiškia tik viena – galimybę jį nudirbti geriau ir

produktyviau, nes žmogaus likimas priklauso nuo darbo ir to, kaip jį atliks. Tad įrankiai, kurie

tapo tarytum atskirų darbinių veiklų simboliais, atskleidžia žmogaus galimybes vieną ar kitą

darbą atlikti tinkamai. Taip pat šioje semantinėje grupėje matomas patarlių ir priežodžių

vaizdo komponavimas iš pačių paprasčiausių kaimo buities realijų (šienas, skuduras, tvora,

kirvis, javai, adata ir pan.).

Lietuvių ir rusų tautosakos patarlės ir priežodžiai apima įvairias veiklos sritis, yra

konkrečių nuorodų į veiklos pobūdį (audimas, arimas, sėja, ganymas, siuvimas, verpimas ir

kt.), pvz.: Gera audėja ir tvoroje išaudžia (LPP V, 227). Kas aria ir piauna, to avys nebliauna

(LT V, 347). Kojos juodos, – gali ropes sėti (LT V, 119). Tu darbininkas: pririštą ir supančiotą

vištą paganai (LT V, 123). Tas niekam netinka, kaip tik meškoms vadžiot (LT V, 123). Mesiu

juodą darbą, eisiu kaminų krėsti (LPP V, 455). Tiek tas šiaučius, tiek tas kriaučius – be adatos

nepasiūs (LTR, 401). Kurpius be drato nepasiuva bato (LRE, 401). Koks artojas, toks ir arklas

(LPP V, 212). Verpk su gija, malk su kruopa, tai būsi gaspadinė (LT V, 351). Мастеровой

человек: взял топор, сделал забор (Meistras paėmė kirvį, padarė tvorą) (СПЗ I, 444).

Попадёт коса на камень – сена не накосишь (Pataikys dalgis į akmenį – šieno nepripjausi)

(СПЗ I, 495). Kaip matyti iš pavyzdžių, veiklos pobūdis yra gana platus ir įvairus. Į

smulkiosios tautosakos žanro pasaulį yra įtraukiama tik tai, kas būdinga tautos gyvenimui,

veiklai. Reiškiniai, kurie minimi folklore, yra gyvenimo, buities, kultūros atspindys. Buities

tema – labai plati. Ji apima žmogaus egzistavimo ir veiklos priemones, kasdieninius laukų ir

namų ūkio veiklos darbus. Galima išskirti ir metaforinius ūkio ir namų darbų atspindžius,

55

kurių formos gali būti įvairios: darbas ar veiksmas parodomas kaip vykstantis, darbas ar

veiksmas išryškinami kaip priežastis, kurią žinome veikus anksčiau ir davus tam tikrą rezultatą

(Skeivys, 1997, 170–197).

Kai kuriuose posakiuose atskleidžiamas tam tikras vyro ir moters vertinimo kriterijus –

svarba teikiama ne drabužiams ar kitiems išoriniams atributams, o tam tikram darbo įrankiui,

su kuriuo yra padaromas darbas ir pelnoma nauda, gerovė: Мужика не шуба греет, а топор

(Vyrą ne kailiniai šildo, o kirvis) (СПЗ I, 441). Пол карýною не вымоешь (Grindų karūna

neišplausi, kartais ir skuduras reikalingas) (СПЗ I, 425). Taip pat darbai, jiems atlikti skirti

įrankiai gali būti diferencijuojami pagal lyties aspektą: Akėčios, vežėčios – vyrų darbai, ratai,

kalvaratai – moterų darbai (LPP V, 103). Nors daugumoje posakių darbas nėra įvardijamas

vyro ar moters įvaizdžiais, bet darbų pasiskirstymą galima nustyti iš giminę rodančių žodžių

galūnių: Tiek tas šiaučius, tiek tas kriaučius – be adatos nepasiūs (LTR, 401). Kurpius be

drato nepasiuva bato (LTR, 401). Koks artojas, toks ir arklas (LPP V, 212). Verpk su gija,

malk su kruopa, tai būsi gaspadinė (LT V, 351). Хозяйкина работа, матери доброта не

заметны никогда (Šeimininkės darbas, mamos gerumas niekada nepastebimas) (СПЗ I, 403).

Мастеровой человек: взял топор, сделал забор (Meistras paėmė kirvį, padarė tvorą) (СПЗ

I, 444). Taigi galima pastebėti, kad veiklos pobūdžio nurodymas ir darbų diferencijacija pagal

lytį patarlėse ir priežodžiuose yra bendra savybė abiejų tautų smulkiajai tautosakai.

Darbų pasiskirstymas į moteriškus ir vyriškus patriarchalinėje visuomenėje buvo

įprastas dalykas. Darbo pasidalijimas (ne tik pagal amžių, tačiau ir pagal lytį) buvo būtina

sąlyga, siekiant aiškaus ir tvarkingo socialinio gyvenimo. Žinoma, šios tvarkos nereikėtų

lyginti su ta, kuri yra įsigalėjusi XXI a., nes iki feministinių idėjų paplitimo XX amžiuje buvo

įprasta darbus paskirstyti vyrams ir moterims pagal jų užimamą padėtį šeimoje ir visuomenėje.

Šis požiūris turi ilgą tęstinumą, o smulkiojoje tautosakoje jis atsiveria kaip atitinkamo

laikotarpio visuomenės sanklodos atspindys. O darbo konceptas padeda formuoti tautos

sąmonės atspindį.

Šioje semantinėje pavyzdžių grupėje, kurioje aptariamas darbo įrankių panaudojimas,

randama elipsės – sintaksinio paralelizmo derinių, sukuriančių antitezę, elipsės pavyzdžių:

Akėčios, vežėčios – vyrų darbai, ratai, kalvaratai – moterų darbai (LPP V, 103). Dalgė pievon

– lašiniai verkia (LT V, 380). Traktorėliai atbildėjo – visos ežios išdulkėjo (LTR, 499).

Языком чесать – не топором махать (Liežuviu plakti – ne kirviu mojuoti) (СПЗ I, 444).

Заездили клячу – и воза не стронет (Užvaikė kuiną – ir vežimo nepajudins) (СПЗ I, 442).

Попадёт коса на камень – сена не накосишь (Pataikys dalgis į akmenį – šieno nepripjausi)

56

(СПЗ I, 495). Kaip matyti, tuose pačiuose posakiuose nesunku įžvelgti priežasties ir pasekmės

ryšį, pavyzdžiui: Traktorėliai atbildėjo – visos ežios išdulkėjo (LTR, 499). Заездили клячу – и

воза не стронет (Užvaikė kuiną – ir vežimo nepajudins) (СПЗ I, 442). Elipsė dažniausiai

eina praleista tarinio jungtimi, todėl ja galima neretai ir paaiškinti patarlių lakoniškumą.

Praleista tarinio jungtis sukuria tam tikrą ritmą (įveda pauzės momentą) ir leidžia glaudinti

paraleles tarp tam tikrų sričių. Šiuo atveju lietuvių ir rusų patarlėse, sukonstruotose naudojant

elipses, ryškių skirtumų įžvelgti sunku, nes abiejose pavyzdžių grupėse darbo įrankių

panaudojimas yra suprantamas ir vaizduojamas analogiškai.

Lietuvių patarlių ir priežodžių darbo įrankių grupėje, naudojant kontūrinės

konstrukcijos sakinius, įtaigiai išreiškiama ir kritika, ir pagyros darbininkui: Koks artojas, toks

ir arklas (LPP V, 212). Tiek tas šiaučius, tiek tas kriaučius – be adatos nepasiūs (LTR, 401).

Arkliu tiek neapkulniuosi, kiek traktorium apvažiuosi (LTR, 499). Kalbant apie darbo įrankius,

kontūrinės konstrukcijos sakiniai suteikia galimybę įvertinti dirbančiojo galimybes ir

pastangas atlikti darbą. Taip pat randama loginio teigimo ir loginio neigimo pavyzdžių: Be

dalgio javų nekirsi (LTR, 401). Kurpius be drato nepasiuva bato (LTR, 401). Amžius veidą

išaria ir be noragų (LT V, 85). Arklys neėdęs žagrės netraukia (LPP V, 196). Adata visą svietą

užado (LT V, 349). И в колокол бить – надо умелому быть (Ir varpu skambinti reikia

mokėt)i (СПЗ I, 445). Мужика не шуба греет, а топор (Vyrą ne kailiniai šildo, o kirvis)

(СПЗ I, 441). Esama ir pamokymų, patarimų, susijusių su gyvenimiška patirtimi: Su dalgiu

nelauksi giedros, su grėbliu lauk giedros (Leb SLT, 149). Verpk su gija, malk su kruopa, tai

būsi gaspadinė (LT V, 351). Пол карýною не вымоешь (Grindų karūna neišplausi, kartais ir

skuduras reikalingas) (СПЗ I, 425). И в колокол бить – надо умелому быть (Ir varpu

skambinti reikia mokлti) (СПЗ I, 445). Можно, всё можно – и топором часы править

можно (Galima, viskas galima, ir kirviu laikrodį taisyti galima) (СПЗ I, 469).

Kalbant apie šių pavyzdžių raišką, galima pabrėžti lietuvių tautosakos posakius,

kuriuose ne tik akcentuojamas tam tikras veiklos pobūdis, bet ir ypač ryškus sąskambių

žaismas. Jis atsiranda esant panašiam žodžių skambesiui, atsiradusiam dėl fonetinių ypatybių:

Tiek tas kriaučius, tiek tas kriaučius – be adatos nepasiūs (LTR, 401). Kurpius be drato

nepasiuva bato (LTR, 401). Traktorėliai atbildėjo – visos ežios išdulkėjo (LTR, 499). Šis

pavyzdžių išskirtinumas lemia posakių panašumą į lietuvių tautosakos dainas.

Taigi veiklai atlikti skirti įrankiai, palengvinantys darbą, tampa jungtimi tarp žmogaus

ir atliekamos veiklos, kuri apima įvairias sritis. Jos kartais yra diferencijuojamos ir pagal lyties

aspektą. Darbo įrankius galima traktuoti kaip vienus svarbiausių gerovės pasiekimo

57

priemonių. Taip pat matomas patarlių ir priežodžių vaizdo komponavimas iš pačių

paprasčiausių kaimo buities realijų (šienas, skuduras, tvora, kirvis, javai, adata ir pan.), kurios

yra neatsiejamos nuo kasdieninių laukų ir namų ūkio veiklos darbų.

58

3.5. Darbo proceso etapai

3.5.1 Pirmasis etapas: darbo ir kalbėjimo opozicija

Patarlėse ir priežodžiuose, kuriose randame darbo konceptą, galime pastebėti, jog

paties darbo sąvoka ir jos interpretavimas susideda iš trijų etapų. Visų pirma yra kalbama apie

nusiteikimą dirbti. Šiais atvejais yra labai ryški darbo ir kalbėjimo / žodžių opozicija.

Kalbėjimas traktuojamas kaip tam tikras tinginystės sinonimas, kuris trukdo atlikti pareigas ir

susikurti gerovę, užsitikrinti laimingą ateitį. Pavyzdžiui:


Darbštus randa darbą, kalbus – kalbą,

o tinginys – nieko (LT V, 350).

Daugiau dirbk, mažiau kalbėk (LT V,

350).

Darbus darbą, kalbus kalbą randa (LT

V, 350).

Kas daug girias, tas mažai dirba

(LTR, 402).

Žodis – ne darbas, juo sotus nebūsi

(LTR, 402).

Tinginys kalbas kalba, darbininkas

darbą baigia (LTR, 403).

Žodžiais kailinių nepasiūsi (LT V,

108).

Kas daug šneka, mažai daro (LT V,

108).

Skylės liežuviu neužlopysi (LT V, 108).

Skubink su darbu, o ne su žodžiu (LT

V, 108).

Žodžiai meistro neparodys (LTR, 408).

Dorą pažinsi iš darbų, kvailą iš kalbų

(LPP V, 450).

Didžiadarbis – mažakalbis (LPP V,

494).

Языком чесать – не топором

махать. (Liežuviu plakti – ne kirviu mojuoti)

(СПЗ I, 444)

Болтовня хлебом не кормит.

(Plepalai duona nemaitina) (СПЗ I, 444)

С разговором сыт не будешь. (Nuo

kalbų sotus nebūsi) (ПPH, 16)

59

Kaip matyti iš pavyzdžių, priešybė darbui – plepumas, kuris, kaip ir tinginystė,

neatneša nei naudos, nei gerovės. Šios semantinės grupės pavyzdžių daugiau randame

nagrinėtoje lietuvių smulkiojoje tautosakoje. Galima daryti išvadą, kad plepumas yra

traktuojamas kaip vienas iš lietuvių tautos bruožų, kuris yra trukdys darbo metu, todėl

vertinamas neigiamai. Vis dėlto rusų patarlėse ir priežodžiuose randamas identiškas požiūris į

plepumą, kaip ir lietuvių nagrinėtoje medžiagoje. Plepumas yra tolygus tinginystei ir darbo

vengimui, todėl įgyja neigiamą konotaciją smulkiojoje tautosakoje, kuri siejama su darbo

konceptu.

Pateiktuose pavyzdžiuose atsiskleidžia įdomus darbo ir žmogaus santykis lietuvių ir

rusų tautų pasaulėvaizdžiuose. Visų pirma tam, kad darbas būtų produktyvus, turi būti

susitelkiama. Žmogiškąją komunikaciją nustelbia žmogaus ir gamtos ryšys (tam tikra prasme

tai tampa žmogaus ir gamtos komunikacija per darbą). Šis ryšys yra nutraukiamas (arba

apskritai nekuriamas), kai į jį įsiterpia trečias asmuo. Taigi, kalbant apie darbo konceptą

lietuvių ir rusų kalbų pasaulėvaizdžiuose, kitas žmogus (arba tokios žmogaus savybės kaip

nuolatinis kalbėjimas, bandant išvengti darbo) tampa neigiamu „personažu“. Iš darbo ritualo

išmetus „nereikalingus elementus“, yra nusiteikiama dirbti atsakingai. Pavyzdyje Dorą pažinsi

iš darbų, kvailą iš kalbų (LPP V, 450) atsiskleidžia įdomus dalykas – pagal darbą ir kalbas

žmogus yra vertinamas, darbo ir plepumo opozicija atskleidžia žmogaus asmenines savybes.

Darbas tampa žmogaus vertinimo kriterijumi. Jis sudaro materialinio ir dvasinio gyvenimo

pagrindą. Su darbu susiję išgyvenimai tampa žmogaus gyvenimo kokybės, vertės matu.

Meninio vaizdo ir semantinio turinio santykiai atsiskleidžia patarlėse ir priežodžiuose,

kuriose sąveikaudami kontūrinės konstrukcijos komponentai, paralelizmai, esantys antonimai

ir elipsė sudaro antitezes: Kas daug girias, tas mažai dirba (LTR, 402). Tinginys kalbas kalba,

darbininkas darbą dirba (LPP V, 494). Darbštus randa darbą, kalbus – kalbą, o tinginys –

nieko (LT V, 350). Šiais posakiais pabrėžiamas apibūdinamų reiškinių dvilypumas. Ekspresijos

ir meninio įtaigumo pasiekiama vienodo tipo objektams priskiriant kontrastingas žymes. Šios

semantinės grupės pavyzdžiams taip pat būdinga elipsė, kuri lemia patarlių formos

lakoniškumą. Elipsė, kaip matyti iš šios ir jau aptartų semantinių grupių, patarlėms ir

priežodžiams yra labai būdinga. Iš dalies ja aiškinama patarlių tekstų trumpumo paslaptis

(Pikčilingis, 1971, 143). Dažniausiai praleidžiama tarinio jungtis, todėl susidaro natūrali

pauzė, atskirianti dvi sintagmas (veiksnio ir tarinio grupes). Ši pauzė dalija sakinį į dvi lygias

dalis, kuriose neretas dalykas – intonacinių-ritminių akcentų simetrija, o linksniai derinami

60

taip, kad paprastai susidaro gramatiniai rimai. Kaip jau minėta anksčiau, lakoniškumas patarlei

suteikia tam tikrą ritmą, leidžiantį aiškiai ir glaustai išreikšti norimą mintį. Tai itin svarbu

formuluojant konkretų pamokymą, kurį kuriama ritmika leidžia suvokti kaip meninį žaidimą,

todėl informacijos įsisavinimas yra daug efektyvesnis.

Pavyzdžiuose randama ir tam tikros gyvenimiškos išminties, kuri gali būti išreikšta

antonimų poromis (Daugiau dirbk, mažiau kalbėk) (LT V, 350); loginiu neigimu ar loginiu

teigimu (Žodžiai meistro neparodys) (LTR, 408), (Skylės liežuviu neužlopysi) (LT V, 108),

(Болтовня хлебом не кормит) (Plepalai duona nemaitina) (СПЗ I, 444), (Skubink su darbu,

o ne su žodžiu) (LT V, 108), alegorine metafora (Žodžiais kailinių nepasiūsi) (LT V, 108),

elipse (Языком чесать – не топором махать) (Liežuviu plakti – ne kirviu mojuoti) (СПЗ I,

444), (Žodis – ne darbas, juo sotus nebūsi) (LTR, 402).

Taigi plepėjimas, kaip tinginystės sinonimas, darbo metu ar vietoje darbo neatneša

gerovės. Jis yra tolygus tinginystei ir darbo vengimui, todėl įgyja neigiamą konotaciją. Taip

pat kai kuriose patarlėse ir priežodžiuose atsiskleidžia požiūris į žmogų. Darbas, kuris sudaro

materialiai aprūpinto gyvenimo pagrindą, tampa žmogaus vertinimo kriterijumi.

3.5.2 Antrasis etapas: kompetencija atlikti darbą

Antrasis etapas yra paties darbo atlikimas, vertinant dirbančiojo ištvermę, pastangas ir

gebėjimus kaip svarbias vertybes, padedančias atlikti darbus iki galo, susirasti įvairios veiklos.

Pavyzdžiui:


Gero darbininko darbas ieško (LT V,

363).

Kai kam yla skuta, kitam nė britva

neima (LT V, 364).

Blogas išknaiso, o geras sutaiso (LT

V, 364).

Lašas po lašo ir akmenį pratašo (SLT,

30).

Ne vienu kirčiu yra medis nukertamas

(LTR, 430).

Nebūk galįs, būk darąs (LT V, 351).

Надо так работать, чтобы шут

ходил бы коромыслом. (Reikia dirbti taip,

kad ir velnias vaikščiotų su naščiais) (СПЗ I,

440)

Запряглась – и тяни. (Įsikinkei – ir

tempk) (СПЗ I)

Скосили, сносили и у тебя не

спросили. (Nupjovėme, sunešėme ir tavęs

nepaklausėme) (СПЗ I, 465)

Тут не работа, а анекдот. (Čia ne

darbas, o anekdotas) (СПЗ I, 441)

61

Ką ginęs, ir ganyk (Leb SLT, 113).

Pradėtą darbą užbaik (LPP V, 457).

Darbą šiandien padirbk, pyragą rytui

pasidėk (LPP V, 449).

Pirmoji vaga vis esti kreiva (LT V,

362).

Pradžia galvą laužo (LTV, 362).

Eina kaip per sviestą (LT V, 364).

Geriau nepradėjus, negu nepabaigus

(LPP V, 365).

Сумел спортить – сумей

(и)справить. (Sugebėjai sugadinti – sugebėk

ir sutaisyti) (СПЗ I, 446)

Попадёт коса на камень – сена не

накосишь. (Pataikys dalgis į akmenį – šieno

nepripjausi) (СПЗ I, 495)

Маленький, а большой воз толкает.

(Mažas, o didelį vežimą stumia) (СПЗ I, 441)

Мастеровой человек: взял топор,

сделал забор. (Meistras paėmė kirvį, padarė

tvorą) (СПЗ I, 444)

Kaip matyti, patarlėse ir priežodžiuose yra ne tik raginama atlikti tai, kas pradėta, bet

drauge kalbama ir apie sugebėjimą dirbti, ir apie sugebėjimą padaryti žalą, jei esi

nekompetentingas tinkamai atlikti tau priskirtą veiklą. Taigi šioje vietoje susiduriama ir su

kompetencijos problema, nes, norint įprasminti darbinę veiklą, būtini tam tikri sugebėjimai.

Pabrėžiama, jog pradėtus darbus (vieni yra sunkesni, kiti – paprastesni) pabaigti vis dėlto

reikia, kad ir kokie jie sunkūs bebūtų. Tai atskleidžia konkrečias žmogaus charakterio savybes:

užsispyrimą, kantrybę, nusiteikimą dirbti ir pan. Įvairūs darbo (makropasaulio) subjektai

tampa simboliais, savotiškais kodais, padedančiais įprasminti ir išreikšti etines, estetines,

pragmatines nuostatas (mikropasaulio).

Šioje semantinėje grupėje lietuvių ir rusų patarlių ir priežodžių raiška ganėtinai

išsiskiria. Lietuvių tautosakos patarlių ir priežodžių raiška yra įvairesnė: paraleliniai

komponentai, sudarantys antitezę (sintetinami prieštaringi argumentai): Darbą šiandien

padirbk, pyragą rytui pasidėk (LPP V, 449). Kai kam yla skuta, kitam nė britva neima (LT V,

364); garsinis aspektas, kurį sukelia balsių arba priebalsių pasikartojimai – asonansai ir

aliteracija: Gero darbininko darbas ieško (LT V, 363). Blogas išknaiso, o geras sutaiso (LT V,

364). Lašas po lašo ir akmenį pratašo (SLT, 30); kontūrinės konstrukcijos pavyzdžiai: Ką

ginęs, ir ganyk (Leb SLT, 113); kategoriški, neginčijami gyvenimiškos išminties faktai,

pamokymai ar patarimai, kuriems perteikti ypač parankios loginės neigiamos konstrukcijos,

reiškiančios, kad veiksmas ar būsena yra neįmanomi jokiomis aplinkybėmis: Ne vienu kirčiu

yra medis nukertamas (LTR, 430). Nebūk galįs, būk darąs (LT V, 351). Geriau nepradėjus,

negu nepabaigus (LPP V, 365). Pradėtą darbą užbaik (LPP V, 457). Gero darbininko darbas

62

ieško (LT V, 363). Ką ginęs, ir ganyk (Leb SLT, 113). Pirmoji vaga vis esti kreiva (LT V, 362).

Pradžia galvą laužo (LT V, 362); palyginimai: Eina kaip per sviestą (LPP V, 364); antonimų

poros: Blogas išknaiso, o geras sutaiso (LT V, 364). Kaip matyti, kai kurie pavyzdžiai yra

priskiriami prie kelių raiškos būdų.

Kalbant apie rusų tautos smulkiosios tautosakos pavyzdžius, reikia pabrėžti, kad šioje

aptariamoje semantinėje grupėje jie yra gana vienodos raiškos. Jais paprasčiausiai mokoma ir

patariama, kartais nurodant priežasties ir pasekmės ryšį: Запряглась – и тяни (Įsikinkei – ir

tempk) (СПЗ I, 441). Сумел спортить – сумей (и)справить (Sugebėjai sugadinti – sugebėk

ir sutaisyti) (СПЗ I, 446). Попадёт коса на камень – сена не накосишь (Pataikys dalgis į

akmenį – šieno nepripjausi) (СПЗ I, 495). Надо так работать, чтобы шут ходил бы

коромыслом (Reikia dirbti taip, kad ir velnias vaikščiotų su naščiais) (СПЗ I, 440).

Randamas ir prieštaravimas, akcentuojantis darbo lengvumą (Тут не работа, а анекдот)

(Čia ne darbas, o anekdotas (СПЗ I, 445), antonimų pora (Маленький, а большой воз

толкает (Mažas, o didelį vežimą stumia) (СПЗ I, 441), vienarūšės sakinio dalys, kurios

suponuoja darbo seką (Мастеровой человек: взял топор, сделал забор (Meistras paėmė

kirvį, padarė tvorą) (СПЗ I, 444). Šios grupės pavyzdžiai parodo tam tikrą intencijų skirtumą

tarp lietuvių ir rusų patarlių ir priežodžių. Lietuviškuose pavyzdžiuose randame labai daug

skirtingų raiškos būdų. Galima teigti, kad informacija yra perteikiama žaismingiau,

intonuojant ir sukuriant ritmą, kad visa tai, ką norima pasakyti, būtų suprasta lengvai, tarytum

žaidžiant. Rusų kalbos pavyzdžiuose randama lakoniškai išreikštus pamokymus. Jų esmė yra

glaustai perteikti informaciją, kuri turi būti suvokta konkrečiai ir aiškiai.

Būtina paminėti, kad šiame darbo atlikimo etape atsiskleidžia svarbus lietuvių ir rusų

tautų bruožas – įsakmumas, tam tikras kategoriškumas, kuriuos sukuria liepiamoji nuosaka:

Ką ginęs, ir ganyk (Leb SLT, 113). Darbą šiandien padirbk, pyragą rytui pasidėk (LPP V,

449). Nebūk galįs, būk darąs. Запряглась – и тяни (Įsikinkei – ir tempk) (СПЗ I, 441). Сумел

спортить – сумей (и)справить (Sugebėjai sugadinti – sugebėk ir sutaisyti) (СПЗ I, 446). С

богом начинай, а руками кончай (Su Dievu pradėk, su rankom pabaik) (ПPH, 19). Šie

pavyzdžiai atskleidžia šių dviejų kultūrų panašumą, kalbant apie charakterio savybes. Taigi ne

tik darbštumas ir tinginystė yra būdingi lietuvių ir rusų tautoms, bet ir įsakmumas,

kategoriškumas, kurie rodo spalvingus dviejų kultūrų charakterius.

Apibendrinsime, kad svarbu ne tik pradėti darbus, bet ir sugebėti juos atlikti, todėl yra

vertinami žmogaus sugebėjimai, padedantys įgyvendinti įvairias veiklas. Taip pat

63

akcentuojamas pradėtų darbų pabaigimas, iškeliant tokias dirbančiojo savybes kaip ištvermė,

užsispyrimas, kantrybė ir kt.

3.5.3 Trečiasis etapas: darbo pabaigos simbolis – dainos ir linksmybės

Ši semantinė grupė iš tiesų negalėtų būti vadinama lakoniškai „darbo pabaiga“, nes ji

apima šiek tiek daugiau veiklos (neretai ir visą darbo procesą). Dainos ir linksmybės patarlėse

ir priežodžiuose yra darbo pabaigos simbolis, darbo dienos trumpumo ženklas. Pavyzdžiui:


Daina dieną trumpina, daina darbą

lengvina (LT V, 112).

Linksmas, kaip kolūkietis, veždamas

darbadienių grūdus (LTR, 499).

Darbus atlikus smagu švęsti (LPP V,

449).

Diena darbu linksma (LT V, 350).

Bet mokoma nesigirti, nesidžiaugti,

nesididžiuoti, kol darbas dar nėra pabaigtas,

taupyti, neišlaidauti:

Pirma padaryk, paskui pasigirk (LT V,

276).

Nesidžiauk darbo nepabaigęs (LPP V,

455).

Negirk darbą pradėtą, bet baigtą (LT

V, 276).

Dėk grūdą prie grūdo – pripilsi

aruodą (LT V, 134).

Taupyk duoną rytojui, ne darbą (LT V,

351).

Поработаешь до пóту – и поешь в

охоту. (Iki prakaito padirbėsi – ir dainuok,

kiek norėsi) (СПЗ I, 440)

Parodoma darbo ir dainos opozicija:

Песню играть – не поле орать.

(Dainą dainuoti – ne lauką arti) (ПPH, 13)

Iš pateiktų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad lietuvių kalbos tautosakoje yra svarbus

pats darbo procesas, ryšys su gamta per darbą, o ne tik jo rezultatas, nors darbo atlikimas iki

galo, kaip minėta, traktuojamas kaip vertybė, gero elgesio pavyzdys. Šiuo atveju, kalbant apie

64

darbo pabaigą, kurią priartina požiūris į patį darbo procesą, reikia paminėti dainos motyvą.

Daina lietuvių tautosakoje yra nenuginčijamas ryšys tarp darbo (dienos) ir jo pabaigos. Ji

palengvina fizinį krūvį, pakylėja dvasiškai ir tokiu būdu priartina darbo pabaigą. Kita vertus,

išskirtas rusų „darbo pabaigos“ patarles būtų galima traktuoti kitaip: darbo pabaigos motyvas

jose yra įvardijamas konkrečiai, tai nebėra aliuzija (kaip lietuvių patarlėse ir priežodžiuose), o

aiškus nurodymas į darbo proceso pabaigą. Ir šioje vietoje susiduriama su labai įdomiu dainos

motyvo interpretavimu: daina patarlėse ir priežodžiuose tampa ne darbo pabaigos priartinimo

simboliu, o rezultatu, kuris gali būti pasiektas tik pabaigus dienos darbus.

Kalbant apie šios semantinės grupės pavyzdžių raišką, lietuvių patarlėse ir

priežodžiuose matomas įvairesnis raiškos būdas. Čia randama paralelinių konstrukcijų: Daina

dieną trumpina, daina darbą lengvina (LT V, 112); kategoriškų loginio teigimo ir loginio

neigimo pavyzdžių: Darbus atlikus smagu švęsti (LPP V, 449). Diena darbu linksma (LT V,

350). Nesidžiauk darbo nepabaigęs (LPP V, 455). Negirk darbą pradėtą, bet baigtą (LT V,

276); palyginimų: Linksmas, kaip kolūkietis, veždamas darbadienių grūdus (LTR, 499);

pamokymų ar patarimų: Dėk grūdą prie grūdo – pripilsi aruodą (LT V, 134). Taupyk duoną

rytojui, ne darbą (LT V, 351). Pirma padaryk, paskui pasigirk (LT V, 276) ir pan. Rusų

patarlėse ir priežodžiuose randamas priežasties ir pasekmės ryšys, išreikštas elipse:

Поработаешь до пóту – и поешь в охоту (Iki prakaito padirbėsi – ir dainuok, kiek norėsi)

(СПЗ I, 440); parodoma darbo ir dainos opozicija, kuri taip pat išreikšta elipse: Песню

играть – не поле орать (Dainą dainuoti – ne lauką arti) (ПPH, 13).

Kaip matyti, posakiuose teigiama, kad reikia dirbti daug, jog galėtum sau leisti

atsipalaiduoti, pailsėti ir pasidžiaugti nuveiktu darbu. Abiejų tautų patarlėse ir priežodžiuose

būtų galima rasti ir tam tikrų panašumų, nepaisant to, kad raiška yra skirtinga, o darbo

pabaigos interpretavimas nėra vienodas. Lietuvių ir rusų patarlėse ir priežodžiuose randamas

racionalus motyvas – darbas yra baigtas tik tada, kai jis yra padarytas iki galo. Nė vienos

tautos patarlėse ir priežodžiuose nebuvo rasta atvejų, kurie būtų šlovinama darbo pabaiga, kol

dar nėra atlikti darbai.

Galima daryti išvadą, kad šioje semantinėje grupėje yra aiškiai atskiriamas darbo

procesas ir jo pabaiga. O tai suponuoja teiginį, kad ir pats procesas, ir jo pabaiga žmogui yra

vertybė. Nors darbas siejamas su gyvenimu, gyvybe, žmogumi, laikomas vertybe, bet kartu

asocijuojasi su neigiamais išgyvenimais. J. Ūsaitytė teigia, kad „pasaulio vertikaliojo modelio

parametrai atitinka įsivaizduojamą skalę, kuri meninėje kalboje padeda išsakyti etines ir

estetines nuostatas. Tam, kas yra žemai, paprastai suteikiamas minuso ženklas“ (Ūsaitytė,

65

2003, 108). Vis dėlto tyrinėtose patarlėse ir priežodžiuose matyti, kad darbas nėra

traktuojamas vienareikšmiškai neigiamai.

66

3.6. Darbo atlikimas – tarp individualumo ir kolektyviškumo

Pasak sociologo Vytauto Kavolio, lietuviams būdingas kolektyvinis mentalitetas


2014-02-10). Tokią nuomonę iš dalies patvirtina ir latvių rašytoja Laima Muktupavela knygoje

„Pievagrybių testamentas“, kurioje kalbama apie emigrantus Airijoje ir sakoma, kad lietuviai

esą galvos skausmas darbdaviams – jeigu nuvažiavo vyras, tai po kurio laiko atvažiuoja

žmona, atsiveža vaikus, po to – žmonos sesuo, uošvė ir visa giminė, ir tai rodo lietuvių polinkį

bendrauti (Muktupavela, 2003, 262). Nagrinėtuose rusų tautosakos pavyzdžiuose kolektyvinis

mentalietas nėra toks ryškus, nors kai kurie rusų mokslininkai (Kožuchova, 2003) teigia, kad

svarbiausi rusų mentaliteto bruožai yra beasmeniškumas, kolektyvizmas, bendruomeniškumas.

Šios semantinės grupės pavyzdžių, kuriose minimas kolektyviškumas, pagalba vienas

kitam darbo metu, lengvinanti darbinę veiklą, daugiau rasta nagrinėtose lietuvių patarlėse ir

priežodžiuose. Pavyzdžiui:


Darbas draugę mėgsta, stalas – ne

(LPP V, 445).

Kur du stos, visados daugiau padarys

(LT V, 247).

Dieve duok vienam gimt, ale ne

vienam dirbt (LT V, 248).

Dirbančiam padėk, prašančiam žadėk

(LPP V, 570).

Daug rankų didžią naštą pakelia (SLT,

17).

Ir darbe, ir bliūde vienas prapuoli

(LPP V, 451).

Duoną vienas suvalgysi, o darbo

vienas nepadirbsi (LPP V, 636).

Сработал своё – помоги другому.

(Padarei savo – padėk kitam) (СПЗ I, 441).

Что людям радеешь,то и сам

добудешь. (Ką žmonėms duosi, tą ir pats

gausi) (ПPH, 13)

Добывай всяк своим горбом.

(Užsidirbk viską savo kupra) (ПPH, 15)

Kaip matyti iš pavyzdžių, akcentuojama ne tik savo pačių, bet ir kitų žmonių gerovė.

Abiejų tautų kalbiniuose pasaulėvaizdžiuose netiesiogiai skatinamas vieningumas,

kolektyviškumo jausmas, suvokiama darbo reikšmė ir reikalingos pastangos jam atlikti,


67

vertinamas daromas gerumas. Tomas Venclova teigia: „Lietuviškasis kaimas – didelė šeima,

kurioje visi yra broliai. Vietoje naudos siekimo ir išskaičiavimo, šykštumo ir netgi

paprasčiausio taupumo čia randame savitarpio pagalbos tradiciją, kurią išreiškia žodis „talka“,

į jokią kitą kalbą neišverčiamas“ (Venclova, 2007, 291). J. Girniaus nuomone, „kiekvienas

mūsų kaimas – lyg viena šeima, ir visi kaimynai – lyg giminės. Užsidaryti vien savo šeimos

rate lietuviui neįmanoma. <...> Sakome: „Reikia žmogui su žmogumi susitikti“. Su žmogumi

pabuvimas lietuviui turi panašią prasmę, kaip kurio kito krašto žmogui viešosios pramogos:

kinas, cirkas, sporto rungtynės ir pan.“ (Girnius, 2000, 262). Taip pat priduriama, kad „lietuvio

žmoniškumas nėra vien šventinis vaišingumas, bet ir kasdieninis pagalbai paslankumas, atseit

ne tik nuotaikingas žmogui atvirumas, bet ir aktyvus pagalbos pasiruošimas. Turiu galvoje

mūsų talkas (Girnius, 2000, 263)“. Talka nėra siejama su atlyginimu, nes „kai rusas su

žmogumi santykiauja tarsi per mistinę žmonijos vienybę, o prūsas per bendruomeninės

pareigos įsakymą, tai lietuvis betarpiškai – kaip žmogus su žmogumi, kaip savita asmenybė su

savita asmenybe“ (Girnius, 2000, 269).

Idėja apie kolektyviškumą gali būti suprasta ir kitaip: visų pirma reikia nudirbti savus

darbus (ir jį stengtis atlikti pačiam), o tik tada eiti į talką: Сработал своё – помоги другому.

(Padarei savo – padėk kitam) (СПЗ I, 441). Добывай всяк своим горбом (Užsidirbk viską

savo kupra) (ПPH, 15). Kai kuriuose smulkiosios lietuvių tautosakos pavyzdžiuose

atskleidžiamas tam tikras individualizmas, kai kalbama apie dalijimąsi maistu, šeimos sudėtį:

Darbas draugę mėgsta, stalas – ne (LPP V, 445). Dieve duok vienam gimt, ale ne vienam dirbt

(LT V, 248). Taigi kolektyviškas darbas yra vertinamas, bet drauge išryškėja opozicijos tarp

darbo ir kitų veiklos sričių ar kalbant apie šeimos narių skaičių.

Lietuvių patarlės ir priežodžiai apie kolektyviškumą ir pagalbą darbo metu išsiskiria

įvairesne raiška. Tarp šių patarlių ir priežodžių yra tiesioginės reikšmės – loginio teigimo –

posakių, perteikiančių mintį kaip faktą, kurio tikrumu tarsi neįmanoma suabejoti: Daug rankų

didžią naštą pakelia (SLT, 17); elipsės – paralelizmo derinių: Darbas draugę mėgsta, stalas –

ne (LPP V, 445); paralelinės konstrukcijos pavyzdžių: Dirbančiam padėk, prašančiam žadėk

(LPP V, 570); kontūrinės konstrukcijos atvejų: Kur du stos, visados daugiau padarys (LT V,

247). Taip pat randama posakių, kuriuose yra kartojami žodžiai, vartojamos vienodos tam

tikrų kalbos dalių formos, norint sustiprinti įspūdį, paryškinti minties įtaigumą, suteikti

patarlėms ir priežodžiams skambumo, žaismingumo: Dieve duok vienam gimt, ale ne vienam

dirbt (LT V, 248). Ir darbe, ir bliūde vienas prapuoli (LPP V, 451). Rusų smulkiojoje

tautosakoje randama įsakmių pamokymų: Сработал своё – помоги другому (Padarei savo –

68

padėk kitam) (СПЗ I, 441), Добывай всяк своим горбом (Užsidirbk viską savo kupra) (ПPH,

15); kontūrinės konstrukcijos pavyzdžių: Что людям радеешь, то и сам добудешь (Ką

žmonėms duosi, tą ir pats gausi) (ПPH, 13). Toks kalbos skambumas, ritmikos kūrimas leidžia

daryti prielaidą, kad lietuvių smulkiojoje tautosakoje, kurioje aptariamas pats darbo procesas,

yra tęsiamas darbo pradžios aprašyme kurtas įtaigumas ir žaismingumas. Rusų smulkiosios

tautosakos pavyzdžiuose kalbama lakoniškai ir konkrečiai.

Vis dėlto ne visada galima apsiriboti tam tikrais kriterijais, kai vertinamas vienas ar

kitas tautosakos aspektas, nes ji yra gyvas organizmas, kuriame vyksta daugybė įvairių

procesų. Visose kultūrose iki pirmųjų raštų tautos išmintis buvo perduodama iš lūpų į lūpas,

todėl kiekvienas pasakotojas ar kūrinio atlikėjas buvo patarlės ar priežodžio bendraautoris,

turintis teisę jas papildyti ar sutrumpinti, kol ši kūryba buvo pradėta užrašinėti ir sisteminti.

Kintant kalbos normoms, aplinkai ir poreikiams, didžioji dalis tautosakos kito veikiama laiko

ir vertybių pokyčių. Todėl patarlėse ir priežodžiuose yra aukštinamas darbas, galima rasti

vieną kitą pavyzdį, kur poilsis ir linksmybės gali įveikti žmogaus nusiteikimą dirbti: Koks čia

be darbas, kad pas kaimyną banketas (LT V, 252). Tačiau patarlės, kuriose būtų aptinkamos

tokios idėjos, yra itin retos. Jas galėtumėme vadinti išimtimis.

Iš analizės matyti, kad akcentuojamas kolektyviškas darbo atlikimas. Jis yra

skatinamas ir vertinamas, tarsi žemdirbių bendruomenė būtų viena didelė šeima. Tačiau

išryškėja ir tokia idėja, kad visų pirma reikia nudirbti savo darbus, o tik tada eiti į talką. Taip

pat atsiranda kolektyviškumo ir individualumo opozicijos, kai kalbama apie kitas veiklos sritis

ar šeimos sudėtį.

69

3.7. Vargas – darbo atspindys

Iš visų kol kas analizuotų patarlių ir priežodžių galima daryti išvadą, kad lietuviai ir

rusai yra darbštūs žmonės, kurie vertina darbą ir jo naudą, atnešamą neginčijamą gerovę. Vis

dėlto susiduriama su smulkiosios tautosakos paradoksu, kai tam tikrą įrodytą tiesą paneigia

kita patarlių ir priežodžių semantinė grupė. Joje teigiama, kad darbų yra labai daug, visų jų

nudirbti neįmanoma, nėra prasmės, nes iš to – mažai naudos. Pavyzdžiui:


Darbų nepabaigsi ir arielkos

nesugersi – vis liks (LPP V, 449).

Iš darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas

(LPP V, 451).

Bėdõs nei aria, nei akėja, o pati

išdygsta (LT V, 194).

Daug darbo, maž pelno (LT V, 200).

Daug darbo – maža duonos (LT V,

200).

Už darbų saulės nemato (LT V, 200).

Dirba kaip juodas jaučias (LT V,

200).

Abraką uždirbsi, kepalą pradirbsi

(LPP V, 89).

Kas iš to darbo, kad nėra pažytko

[pelno] (LPP V, 453).

Nei darbas, nei pataika [poilsis] (LPP

V, 455).

Ne mes darbus pabaigsim, darbai mus

pabaigs (LPP V, 455).

Nuo darbo ir arkliai gaišta (LPP V,

456).

Tavo darbas kaip šuva margas (LPP

V, 459).

Бог дал праздник, а шут (чёрт) –

работы. (Dievas davė šventę, o velnias –

darbą) (СПЗ I, 431)

Сам чёрт не поймёт – или пашет,

или орёт. (Pats velnias nesupras – ar aria,

ar rėkia) (СПЗ I, 436)

Умирать собираешься, а рожь сей.

(Mirt ruošiesi, o rugius sėk) (СПЗ I, 440)

Кто везёт, на того и валят. (Kas

veža, ant to ir krauna) (СПЗ I, 441)

Принорáвил Бог наши спины к

нáшту. (Pritaikė Dievas mūsų nugaras

naštai) (СПЗ I, 441)

Отдохнёшь, когда подохнешь, а

сейчас возы вози! (Pailsėsi, kai nudvėsi, o

dabar vežimus tampyk!) (СПЗ I, 442)

От работы не будешь богатый, а

только горбатый. (Nuo darbo nebūsi

bagotas, tik kuprotas) (СПЗ I, 442)

Пошёл косить собакам сено. (Nuėjo

pjauti šunim šieno) (СПЗ I, 443)

Тут тебе не веники вязать! (Čia tau

ne vantas rišti!) (СПЗ I, 444)

Пока жить будешь, всех дел не

70

Dirbi dirbi, o mirt vis tiek reiks (LPP

V, 570).

Bernas vargsta už pilvą (LTR, 413).

Dievas pakėlė duoną (Nederlius)

(LPP V, 527).

Išėjo šunims šėko pjauti (LT V, 133).

отбудешь. (Kiek begyventum, visų darbų

nenudirbsi) (СПЗ I, 440)

Ретивому коню тот же корм, а

работы вдвое. (Uoliam arkliui maistas tas

pats, tik darbo dvigubai) (ПPH, 14)



(ПPH, 18)

Работы столько, что куры не

клюют. (Darbo tiek, kad vištos nelesa)

(ПPH, 20)

Kaip matyti, nemaža grupė patarlių ir priežodžių atskleidžia darbo atnešamus vargus ir

nelaimes, susijusius su našta, tam tikra bausme, likimu. Darbas gali būti perteikiamas ne tik

vargo, naštos ar bausmės vaizdais, bet ir susietas su begalybe, neįmanomybe, kai žmogaus

pastangos dirbant yra bevertės prieš darbų gausą. Kaip minėta, pasaulio vertikaliojo modelio

parametrai atitinka įsivaizduojamą skalę – tam, kas yra žemai, paprastai suteikiamas minuso

ženklas. Šioje semantinėje grupėje vaizduojami vidinių išgyvenimų simboliai yra sureikšminti,

įtaigūs. Nors objektas yra fiziškai suvokiamoje erdvėje, bet iš tiesų formulės nukreiptos į

estetinių potyrių pasaulį. Žemė, kuri smulkiojoje tautosakoje neatsiejama nuo dirbančio

žmogaus pasaulio, yra visa reginti ir atsiliepianti į žmonių poelgius, išgyvenimus (Ūsaitytė,

2003, 107–121).

Galima daryti išvadą, kad darbai vaizduojami ne tik kaip begalybė, bet ir kaip

veiksnys, galintis suluošinti ar numarinti žmogų. Darbas tampa beprasmybe mirties

akivaizdoje. Šioje vietoje galima pastebėti ir tai, kad žmogus, darbas, gyvenimas ar mirtis yra

vieno universumo sudedamosios dalys. Vis dėlto darbas išlieka kaip vertybė žemiškajame

pasaulyje, kur jis yra vienintelis žmogaus gyvenimo įprasminimo įrankis. Tačiau jis netenka

prasmės amžinybės akivaizdoje. Ir šiuo aspektu abiejų tautų patarlėse ir priežodžiuose darbo

gausa, begalybė pasireiškia labai panašiai. Neretai galima aptikti, kad darbas yra traktuojamas

kaip bausmė žmogui, kurią siunčia nelabasis, tačiau niekur nebuvo aptiktas to priežastingumas

(už ką žmogui ši bausmė skiriama). Vis dėlto, pasitelkiant krikščioniškąją tradiciją, galima

būtų teigti, kad sunkus fizinis darbas nebūtinai yra bausmė, jis greičiau pateikiamas kaip

išbandymas žmogui, siekiančiam išganymo ir išsvajoto pomirtinio gyvenimo. Dėl šios

71

priežasties būtu galima daryti išvadą, kad darbas tautosakoje yra tarytum žemiškojo gyvenimo

egzistencijos simbolis.

Šioje semantinėje grupėje taip pat randama analogiškų lietuvių ir rusų kalbų

pavyzdžių: От работы не будешь богатый, а только горбатый (Nuo darbo nebūsi

bagotas, tik kuprotas) (СПЗ I, 442). Iš darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas (LPP V, 451).

Пошёл косить собакам сено (Nuėjo pjauti šunim šieno) (СПЗ I, 443 ). Išėjo šunims šėko

pjauti (LPP V, 133). K. Grigo nuomone, „įvairiakalbiai tautiniai atitikmenys – kaip medžio

atžalos. Jie auga, plinta, kartais skursta, neprarasdami bendrų giminės žymių, bet ir įgydami

savitų nepakartojamų formų“ (Grigas, 1987, 18). Taigi galima teigti, kad patarlės ir

priežodžiai turi pastovias formas ir reikšmes, gyvuoja šimtmečiais, o dalis jų išplinta

tarptautiniu mastu.

Prieš tai nagrinėtose semantinėse grupėse labiau savo raiškos įvairumu išsiskirdavo

lietuvių patarlės ir priežodžiai. Posakiuose, kuriuose darbas vertinamas kaip vargas, nelaimės

ar našta, randama įvairių raiškos būdų ir lietuvių, ir rusų kalbose. Rusų tautosakoje pasitaiko

retorinių sušukimų, kurie nėra būdingi lietuvių tautosakai: Отдохнёшь, когда подохнешь, а

сейчас возы вози! (Pailsėsi, kai nudvėsi, o dabar vežimus tampyk!) (СПЗ I, 442). Тут тебе

не веники вязать! (Čia tau ne vantas rišti!) (СПЗ I, 444). Pirmasis pavyzdys netgi išsiskiria

gana šiurkščia šnekamąja kalba (vartojamas žodis „nudvėsi“, kuris sietinas ne su žmogaus, o

gyvulio, gyvūno baigtimi, todėl tik sustiprinamas darbo naštos įvaizdis, kuris žmogų priartina

prie darbinio gyvulio neigiama prasme). Taip pat pateiktuose rusų tautosakos posakiuose

randama elipsės – sintaksinio paralelizmo derinių: Бог дал праздник, а шут (чёрт) –

работы (Dievas davė šventę, o velnias – darbą) (СПЗ I, 431); žodžių kartojimo: Сам чёрт

не поймёт – или пашет, или орёт (Pats velnias nesupras – ar aria, ar rėkia) (СПЗ I, 436);

kontūrinių konstrukcijų: Кто везёт, на того и валят (Kas veža, ant to ir krauna) (СПЗ I,

441), Пока жить будешь, всех дел не отбудешь (Kiek begyventum, visų darbų nenudirbsi)

(СПЗ I, 440); kategoriškų loginio teigimo ir loginio neigimo pavyzdžių: Принорáвил Бог

наши спины к нáшту (Pritaikė Dievas mūsų nugaras naštai) (СПЗ I, 441). От работы не

будешь богатый, а только горбатый (Nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas) (СПЗ I,

442). Пошёл косить собакам сено (Nuėjo pjauti šunim šieno) (СПЗ I, 443). Taigi šiuo atveju

rusų smulkiojoje tautosakoje aptinkama itin daug ir įvairių minties raiškos būdų. Todėl galima

teigti, kad iš tiesų raiška rusų posakiuose priklauso nuo to, ką siekiama perteikti. Neigiama

darbo našta, pateikta kaip jungas, yra reiškiama itin ekspresyviai, stengiantis įvesti paraleles

tarp gyvulio ir žmogaus. Šioje vietoje atsiranda kategoriškumo sąvoka, kurią išreikšti yra

72

vartojama kontūrinė konstrukcija ir kategoriškas loginis teigimas ir loginis neigimas. Toks

derinys atskleidžia žmogaus požiūrį į jam skiriamą darbą. Nepaisant to, kad darbą žmogus

priima kaip neišvengiamybę, vis dėlto jį interpretuoja kaip žemiškosios kančios simbolį.

Lietuvių patarlėse ir priežodžiuose apie darbą kaip vargą taip pat randama įvairių

kalbinės raiškos būdų: kategoriškų pasakymų, reiškiamų loginio teigimo arba loginio neigimo

konstrukcijomis (jose ryškus ir garsinis aspektas), kurios rodo veiksmo ar būsenos

neišsipildymą jokiomis aplinkybėmis: Už darbų saulės nemato (LT V, 200). Nuo darbo ir

arkliai gaišta (LPP V, 456). Darbų nepabaigsi ir arielkos nesugersi – vis liks (LPP V, 449).

Ne mes darbus pabaigsim, darbai mus pabaigs (LPP V, 455); asonansų: Iš darbo nebūsi

bagotas, tik kuprotas (LPP V, 451); antitezių: Daug darbo, maž pelno (LT V, 200). Daug

darbo – maža duonos (LT V, 200); paralelių: Abraką uždirbsi, kepalą pradirbsi (LPP V, 89);

palyginimų: Dirba kaip juodas jaučias (LT V, 200). Tavo darbas kaip šuva margas (LPP V,

459); žodžių pasikartojimo: Bėdõs nei aria, nei akėja, o pati išdygsta (LT V, 194). Dirbi dirbi,

o mirt vis tiek reiks (LPP V, 570), kontūrinių konstrukcijų: Nei darbas, nei pataika [poilsis]

(LPP V, 455). Galima teigti, kad kalbinė šių pavyzdžių raiška išryškina darbo kaip vargo

asociaciją, atskleidžia niūrius žmogaus vidinio pasaulio virpesius.

Įdomus atvejis Dirbi dirbi, o mirt vis tiek reiks (LPP V, 570). Atitinkamai kartojant

žodžius yra sukuriamos vadinamosios samplaikos – „bendrosios reikšmės vienijami žodžių

junginiai“ (Aleksynas, 1971, 182), kurie kalboje turi tam tikrą meninę tradiciją, padedančią

savaip nuspalvinti posakius. Jų patarlėse ir priežodžiuose, kaip ir liaudies dainose, nemažai17

.

Tarp rusų patarlių ir priežodžių rastas analogiškas atvejis: Спишь, спишь, а отдохнуть

некогда (Miegi, miegi, o pailsėti nėra kada) (ПPH, 11).

Šiuo atveju lietuvių ir rusų patarlės ir priežodžiai pasižymi ne tik gausa, bet ir raiškos

įvairove. Taigi svarbu pastebėti, kad darbo neišvengiamybė ir beprasmiškumas atsispindi

abiejų tautų savimonėje. Darbo procesas yra priimamas kaip žemiškosios fizinės kančios

išraiška.

17

Apie žodžių samplaikas liaudies dainose žr. Aleksynas, 1971, 182–272.

73

3.8. Religinis darbo koncepto atspalvis

Su darbo konceptu susijusiose patarlėse ir priežodžiuose užfiksuojama ir įvairių

tikėjimo atspindžių. Čia randama ne tik krikščionybės apraiškų, bet ir senojo tikėjimo –

pagonybės: Aitvaras visiems darbštiesiems turtus neša (LT V, 346). Vis dėlto tokių pavyzdžių

esama nedaug. Lietuvių tautosakoje mitiniai personažai dažniausiai būna susieti su žemiškuoju

praturtėjimu, materialine gerove, o tai jokiu būdu nesiderina su krikščioniškuoju požiūriu į

asketišką gyvenimą žemėje, kuris skatina dvasinį žmogaus praturtėjimą.

Didžiąją dalį religinių atspindžių ir įvaizdžių turinčių patarlių sudaro krikščioniškojo

tikėjimo persmelkti atvejai. Pavyzdžiui:


Aitvaras visiems darbštiesiems turtus

neša (LT V, 346 ).

Dirbk tylėdamas ir Dievą mylėdamas

(LPP V, 535).

Dirbo dievui – išėjo velniui (LT V,

366).

Ne šventieji puodus lipdo (LT V, 362).

Dievas sėja, Dievas pjauna (LPP V,

527).

Skubos darbą velnias renka (LT V,

377).

Dievas duoda – nemoka paimti (LPP

V, 523).

Dieve, padėk, tinginy, pabėk (LPP V,

530).

Dirbk, ir Dievas padės (LPP V, 535).

Ir mūsų laukai – ne velnio močios

plaukai: nesėsi ir neauga (LT V, 348).

Бог дал праздник, а шут (чёрт) –

работы. (Dievas davė šventę, o velnias –

darbą) (СПЗ I, 431)

Сам чёрт не поймёт – или пашет,

или орёт. (Pats velnias nesupras – ar aria,

ar rėkia) (СПЗ I, 436)

Принорáвил Бог наши спины к

нáшту. (Pritaikė Dievas mūsų nugaras

naštai) (СПЗ I, 441)

Бог дал здоровье в дань, а деньги

сам достань. (Dievas davė sveikatą į skolą,

o pinigų pats gauk) (ĻPH, 17)

Дал бог руки, а веревки сам вей.

(Davė Dievas rankas, o virves pats pink)

(ПPH, 17)

С богом начинай, а руками кончай.

(Su Dievu pradėk, su rankom pabaik) (ПPH,

19)

Послал бог работу, да отнял черт

охоту. (Pasiuntė Dievas darbą, bet atėmė


74

Kaip matyti, darbas yra susijęs ne tik su pačiu žmogumi, jo (ne)gebėjimu dirbti, bet ir

su (ne)pagalba iš aukštesniųjų jėgų (Dievas, velnias). Dievo figūra dažniausiai vertinama

teigiamai. Jis padeda žmonėms nudirbti darbus (Dirbk, ir Dievas padės) (LPP V, 535), teikia

galimybių, kuriomis, deja, žmogus kartais nemoka pasinaudoti (Dievas duoda – nemoka

paimti) (LPP V, 523). Taip pat Dievas vaizduojamas kaip visagalis, nuo kurio priklauso visas

darbo procesas (Dievas sėja, Dievas pjauna) (LPP V, 527). Įdomus pavyzdys, kuris tarsi

opozicija prieš tai minėtiems posakiams, yra šis: Бог дал праздник, а шут (чёрт) – работы

(Dievas – davė šventę, o velnias – darbą) (СПЗ I, 431). Dievas šiuo atveju nėra darbo dalis.

Priešingai – jis siejamas su švente, o darbas, kuris šiame pavyzdyje suprantamas kaip

antivertybė, – su chotoniškojo pasaulio būtybe velniu. Pasak Norberto Vėliaus, ši mitinė

būtybė lietuvių tautosakoje yra žmonėms labai artima. Velnio, dirbančio ūkio darbus, įvaizdis

liaudyje gana įprastas: „Velnio vaizdavimas įprastinėje žemdirbių aplinkoje, dirbančio įvairius

žemės ūkio darbus, <...> rodo, kad jo įtakos sferoje iš dalies buvo ir ankstyvoji lydiminė

žemdirbystė. Tai visai suprantama, atsimenant jo ryšį su mišku. Verčiant jo globoje esantį

mišką dirva, dalis globos persiduoda dirvai ir jos dirbėjams“ (Vėlius, 1987, 204).18

Pastaroji

figūra patarlėse ir priežodžiuose dažniausiai vaiduojama neigiamai: Dirbo dievui – išėjo

velniui (LT V, 366). Skubos darbą velnias renka (LT V, 377). Dievas davė šventę, o velnias –

darbą. Послал бог работу, да отнял черт охоту (Pasiuntė Dievas darbą, bet atėmė velnias

norą) (ПPH, 13). Nors daugiausia darbo aspektu yra vertinamas Dievo indėlis, bet ir ši

žmogaus būties figūra susilaukia tam tikros kritikos: Принорáвил Бог наши спины к нáшту

(Pritaikė Dievas mūsų nugaras naštai) (СПЗ I, 441).

Religinis motyvas apskritai yra labai svarbus bet kurios kultūros tautosakai. Visų pirma

tautosaka žmonių bendruomenėje atsiranda tada, kai užsimezga bendruomeniškumas. Susidūrę

su visomis gamtos teikiamomis kliūtimis ar susipažinę su jos ciklais, žmonės pradeda bandyti

suprasti juos per savo mąstymo ir intelekto prizmę. Nesugebėdami paaiškinti tam tikrų

situacijų ir veiksnių, jie dažniausiai yra priskiriami „aukštesnėms“ jėgoms ir mistifikuojami.

Tokiu būdu bendruomenėse ir yra sukuriamos įsivaizduojamos dieviškosios figūros, kurios

tampa visa ko priežastimi. Todėl nestebina tai, kad ir lietuvių, ir rusų tautų patarlėse ir

priežodžiuose, kuriuose randamas darbo konceptas, didelis dėmesys yra skiriamas dieviškajai

figūrai. O jų gausa atskleidžia ir tai, kad žmogaus tikėjimas aukštesniąja jėga tampa

motyvacija dirbti fiziškai sunkius darbus.

18

Daugiau apie folklorinį velnią ir jo santykius su žmonėmis žr. Vėlius, 1987, 200–224.

75

Šioje nagrinėjamoje semantinėje grupėje randama įvairių patarlių ir priežodžių raiškos

būdų: patarimų ar pamokymų: Dirbk tylėdamas ir Dievą mylėdamas (LPP V, 535). Dirbk, ir

Dievas padės (LPP V, 535); kategoriškų loginio teigimo ir loginio neigimo pavyzdžių: Ne

šventieji puodus lipdo (LT V, 362). Ir mūsų laukai – ne velnio močios plaukai: nesėsi ir

neauga (LT V, 348). Skubos darbą velnias renka (LT V, 377). Принорáвил Бог наши спины к

нáшту (Pritaikė Dievas mūsų nugaras naštai) (СПЗ I, 441). Гребень не бог, а рубаху дает

(Verpstė ne Dievas, o marškinius duoda) (ПPH, 14). Taip pat posakiai, susiję su religiniais

atspindžiais, reiškiami ir paraleline konstrukcija, kurioje yra aiškus žodžių kartojimas, garsinis

aspektas: Dievas sėja, Dievas pjauna (LPP V, 527); elipsės – sintaksinio paralelizmo deriniais:

Бог дал праздник, а шут (чёрт) – работы (Dievas davė šventę, o velnias – darbą) (СПЗ I,

431); kreipiniais: Dieve, padėk, tinginy, pabėk (LPP V, 530) ir pan. Pastarasis pavyzdys netgi

primena maldos fragmentą, kai kreipiamasi į Dievą, prašant jo pagalbos. Drauge išryškinamas

ir požiūris į tinginį.

Taigi darbas tiriamoje tautosakos srityje iš tiesų įgyja dar vieną funkciją – jis yra

tarytum mediatorius, per kurį yra sujungiamos dvi sferos – žmogiškoji ir dieviškoji. Žmogus

per darbą jaučia ne vien tik ryšį su gamta, bet kartu ir su dieviškąja galia, kuri tampa visa ko

paaiškinimu.

76

3.9. Darbo konceptas – blogųjų žmogaus savybių matmuo

Patarlėse ir priežodžiuose apie darbą kalbama ne tik apie lietuvių ir rusų darbštumą,

kruopštumą ar kolektyviškumą, bet taip pat ir apie žmonių suktumą, pavydą, klastą, mainus,

atnešančius savanaudišką gerovę, nerimtą požiūrį į darbus, nepasitikėjimą žmonėmis,

gėrimą.19

20

Pavyzdžiui:


Nešluota troba piršlius išvaiko (LT V,

118).

Jei gerai dirba – dėl savęs, jei blogai

– dėl tavęs (LPP V, 571).

Ką boba padarys, to nė velnias

nevalios (LPP V, 362).

Ant vieno kurpaliaus siūti (LT V, 278).

Padarysiu, kad nė lapė nelos (LT V,

280).

Ką boba nuveiks – velnias neišpeiks

(LPP V, 362).

Dirbk, prociavok, truputį privok ir

būsi bagotas (LT V, 312).

Vagia, kaip buožė iš darbininko (LTR,

459).

Už gerą darbą vis piktu užmoka (LTR,

Без дела и заяц не скачет. (Be

reikalo ir kiškis nešokinėja) (СПЗ I, 441)

Тихая свинья глыбе корни роет.

(Tyli kiaulė gilią šaknį knisa) (ПPH, 19)

Сегодняшний день – или спать, или

водку пить. (Šiandien diena – arba miegoti,

arba degtinę gerti) (СПЗ I, 442)

Ел бы да пил – вот мое дело.

(Valgyčiau ir gerčiau – tai mano darbas)

(ПPH, 12)

19

Lietuviai ištikimi savo principams, tik sunkiomis akimirkomis įstengia vienytis, greitai prisitaikyti,

beatodairiškai aukotis. Jų tautiniam charakteriui skirtini ir šie bruožai: atviras draugiškumas, santūrumas,

širdingumas, išdidumas, kuklumas, didvyriškumas. Gudų patarlių rinkinyje (1874 m.) rašoma, kad lietuviai iš

visų atvejų geba išsisukti kaip slidusis lynas („Litvin jak lin“). XIX a. pab. Varšuvoje išleistame lenkų patarlių

sąvade minimos tokios lietuvių savybės: kvailumas ir suktumas („Lietuvis kvailas kaip kiaulė, o klastingas kaip

žaltys“), neatvirumas, užsispyrimas, piktumas, kerštingumas („Falszywy jak Litwin“), paslaptingas

veidmainingumas (Repšienė, 2007, 247–249). Vis dėlto šie pavyzdžiai demonstruoja visoms tautoms būdingą

etnocentrizmą, kai sava vertybių sistema yra iškeliama aukščiau nei kitų kultūrų. Etnocentrizmas remiasi

supaprastintomis stereotipinėmis prielaidomis (Anglickienė, 2006, 65). Kita vertus, stereotipai grindžiami

nusistovėjusių tradicijų, požiūrių, schemų.

20

Labiau neigiamai, o ne teigiamai save apibūdina ir patys lietuviai. Remiantis atlikto tyrimo duomenimis,

nustatyta, kokie būdo bruožai būdingi lietuviams. Apie 60 proc. respondentų nurodė, kad lietuviai pikti, pavydūs,

nemokantys bendrauti, savanaudžiai, abejingi, nepatiklūs. „Tik maždaug trečdalis apklaustųjų pažymėjo tokius

lietuviams būdingus bruožus kaip sąžiningumas, darbštumas, taupumas, protingumas, svetingumas,

išradingumas“ (Čiužas, Ratkevičienė, 2005, 234–243).

77

4569).

Visi nagai po savim kasa, ne nuo

savęs (LT V, 99).

Apšikęs paliko (Leb SLT, 91).

Nė vienas grėblys negrėbia nuo savęs

(LT V, 100).

Daryk gudrinai, veizėk aklinai (LPP

V, 463).

Išėjo šunims šėko pjauti (LPP V, 133).

Kaip užmovė, taip nujojo (SLT, 16).

Padirbo – nei į tvorą, nei į mietą

(LTR, 402).

Kaip matyti, šioje patarlių ir priežodžių grupėje išsiskiria gyvūnų figūros: lapė, kiaulė,

kiškis, velnias, kuris pagal mitologiją yra įvairių gyvūnų rūšių hibridas. Galima daryti išvadą,

kad neigiamos žmogaus savybės perteikiamos atitinkamiems gyvūnams (pavyzdžiui, lapė

siejama su gudrumu, kiaulė – su klasta), kurie vėliau buvo pradėti lyginti su žmonėmis,

turinčiais tas savybes. Įdomu ir tai, kad matoma tendencija teisti, kurti stereotipus, kurie, pasak

A. Gudavičiaus, atsispindi įvairiuose tekstuose, tarp jų ir tautosakoje (Gudavičius, 2009, 218):

Ką boba nuveiks – velnias neišpeiks (LPP V, 362). Тихая свинья глыбе корни роет (Tyli

kiaulė gilią šaknį knisa (ĻPH, 19). Rusų tautosakos pavyzdžiuose išsiskiria posakiai apie

girtuoklystę: Сегодняшний день – или спать, или водку пить (Šiandien diena – arba

miegoti, arba degtinę gerti) (СПЗ I, 442). Ел бы да пил – вот мое дело (Valgyčiau ir gerčiau

– tai mano darbas) (ПPH, 12). Vis dėlto negalima teigti, kad rusų tauta yra linkusi į

girtuoklystę. Nors įdomu tai, kad alkoholizmas yra vienas iš stereotipų, priskiriamų rusų tautai

(Ryžakova, Zavjakova, 2004, 17–27; Ter-Minasova, 2004, 172).

Šioje semantinėje grupėje materialinis praturtėjimas neretai siejamas su vagyste: Kurs

ars – nepavargs, kurs vogs – nepralobs (LT V, 310). Dirbk, prociavok, truputį privok ir būsi

bagotas (LT V, 312). Vagia, kaip buožė iš darbininko (LTR, 459); egoizmu: Visi nagai po

savim kasa, ne nuo savęs (LT V, 99). Nė vienas grėblys negrėbia nuo savęs (LT V, 100). Šiuo

atveju vagystė ir egoizmas gali būti traktuojami ne tik kaip asmens turimos neigiamos

savybės, bet ir kaip vienintelis praturtėjimo šaltinis, ateities užsitikrinimas ir pan.

78

Kitas labai svarbus aspektas yra tas, kad pabrėžiamas, išskiriamas moters, kuri

traktuojama kaip lygi velniui ar net klastingesnė už jį, vaidmuo: Ką boba padarys, to nė

velnias nevalios (LPP V, 362). Ką boba nuveiks – velnias neišpeiks (LPP V, 362). Galima

manyti, kad moteris tam tikrais aspektais netgi buvo labiau vertinama ne tik už vyrą, bet ir už

aukštesnes mitines būtybes. Tik vertinimo kriterijus ne visada buvo teigiamas, o neretai netgi

neigiamas ar kenksmingas. Galima kelti hipotezę, kad moters ir velnio paralelė galėjo kilti iš

viduramžių, turint galvoje viduramžių katalikų bažnyčios kovą su tariamomis velnių

bendrininkėmis raganomis.

Iš kai kurių pateiktų pavyzdžių matome, kad dvasinį žmogaus pasitenkinimą, gaunamą

dirbant, neretai pakeičia materialinės naudos siekimas. Jis gali būti suvokiamas ir nenorėjimu

padėti kitam, jei iš to nėra gaunama naudos (Без дела и заяц не скачет (Be reikalo ir kiškis

nešokinėja) (СПЗ I, 441), nepasitikėjimu žmonėmis, kai kalbama apie kėslų turintį asmenį:

Тихая свинья глыбе корни роет (Tyli kiaulė gilią šaknį knisa) (ПPH, 19). Tokios nuostatos

randamos abiejų tautų patarlėse ir priežodžiuose, o jų raiška yra labai įvairi. Todėl galima

manyti, kad natūralus žmogaus noras gauti tam tikrą (ne tik dvasinį) atlygį už padaromą darbą

yra itin svarbus abiejose pasaulėvaizdžiuose. Ir tam yra skiriama nemažai dėmesio.

Šioje nedidelėje semantinėje grupėje daugiausia randama perkeltinės reikšmės

pavyzdžių, kurių paslėptą mintį nėra sunku suvokti. Ji perteikiama loginio teigimo ir loginio

neigimo teiginiais: Без дела и заяц не скачет (Be reikalo ir kiškis nešokinėja) (СПЗ I, 441).

Тихая свинья глыбе корни роет (Tyli kiaulė gilią šaknį knisa) (ПPH, 19). Ant vieno

kurpaliaus siūti (LT V, 278). Nė vienas grėblys negrėbia nuo savęs (LT V, 100). Tarp lietuvių

tautosakos pavyzdžių matyti dvi paraleliai einančios savarankiškos eliptininės sintagmos,

sudarančios antitezę: Jei gerai dirba – dėl savęs, jei blogai – dėl taves (LPP V, 571). Kurs ars

– nepavargs, kurs vogs – nepralobs (LT V, 310). Taip pat ryškūs kontūrinės konstrukcijos

atvejai: Ką boba padarys, to nė velnias nevalios (LPP, 362). Kaip užmovė, taip nujojo (SLT,

16); randama palyginimų: Vagia, kaip buožė iš darbininko (LTR, 459); pamokymų: Dirbk,

prociavok, truputį privok ir būsi bagotas (LT V, 312); paralelinių konstrukcijų: Daryk

gudrinai, veizėk aklinai (LPP V, 463); elipsės: Ел бы да пил – вот мое дело (Valgyčiau ir

gerčiau – tai mano darbas) (ПPH, 12).

Taigi semantinėje grupėje apie darbą kaip blogųjų žmogaus savybių matmenį esama

patarlių ir priežodžių apie žmonių suktumą, klastą, pasipelnymą vagiant ir pan. Taip pat

patarlės ir priežodžiai išsiskiria gyvulių, žvėrių ir kitų padarų figūromis, kuriomis

perteikiamos atitinkamos žmogaus savybės. Galima teigti, kad, kuriant meninį vaizdą,

79

naudojamasi įvairių gyvenimo sričių įvaizdžiais, kurie tampa simboliais. Matoma tendencija

teisti, kurti stereotipus. Įdomus moters vaidmens mistifikavimas, kai ji traktuojama kaip lygi

velniui ar net klastingesnė už jį.

80

3.10. Darbo konceptas – teigiamų žmogaus savybių skatinimo matmuo

Nepaisant to, kad darbo konceptas yra blogųjų žmogaus savybių matmuo, dažniau

jame atsiskleidžia teigiamos žmonių savybės. Abiejų kalbų tautosakoje randama pavyzdžių,

kuriuose pabrėžiama tiesa, mokoma dirbti sąžiningai, neskubėti, giriami tie, kurie darbą

pradeda anksti, ir taip pasiekia kuo geresnių rezultatų. Pavyzdžiui:


Akyls žmogus savo bute visur

aptekinėj[a] (Leb SLT, 87).

Devynis kartus atmatuok, dešimtą

nupiauk (LT V, 342).

Kas gerai pradėjo, pusę darbo atliko

(LPP V, 452).

Be drąsos liksi ir be duonos (LT V,

124).

Ankstyvas darbas – trigubas vaisius

(LTR, 401).

Greitas darbas – šuniui (LT V, 451).

Darbuokis it amžinai gyvensiąs, elkis

it rytoj mirsiąs (LT V, 237).

Daryk kaip galima, ne kaip norima

(LPP V, 463).

Jei gerai darysi, niekad nepaklysi

(LPP V, 464).

Nekask duobės kitam – pats įkrisi

(LPP V, 624).

Negerai pradėjęs, gerai nepabaigsi

(LT V, 243).

Kurs ars – nepavargs, kurs vogs –

nepralobs (LT V, 310).

Taupyk duoną rytojui, ne darbą (LT V,

351).

Тшэба працовать, тшэба жить,

як скроёно, так и шить (польск.) (Reikia

dirbti, reikia gyventi, kaip sukirpta, taip ir

siūti) (СПЗ I, 440)

Делать как – нибудь, так никак и

не будет. (Jei darysi bet kaip, tai niekaip ir

nebus) (ПPH, 18)

Как шъется, так и порется. (Kaip

pasiūsi, taip ir nešiosi) (ПPH, 18)

С ветру пришло, на ветер и пошло.

(Lengvai atėjo, lengvai ir išėjo) (ПPH, 19)



galima, ir kirviu laikrodį taisyti galima)

(СПЗ I, 469)

Надо почаще кланяться в землю.

(Reikia dažniau lenktis prie žemės) (СПЗ I,

441)

Чуть свет – пастуха дома нет.

(Vos aušra – piemens namuose nėra) (СПЗ I,

440)

За косý и на росу. (Už dalgio ir ant

rasos) (СПЗ I, 441)

81

Kai kurie šios grupės posakiai pasižymi tam tikra kraštutinumų tendencija (viskas arba

nieko), potraukiu moralizuoti, netiesiogiai siekiant teisingumo: Jei gerai darysi, niekad

nepaklysi (LPP V, 464). Делать как – нибудь, так никак и не будет (Jei darysi bet kaip,

tai niekaip ir nebus) (ПPH, 18). Minėtas savybes Tatjana Bulygina ir Aleksejus Šmeliovas

pateikia kaip rusų tautinio charakterio bruožus (Булыгина, Шмелев, 1997, 481). Vis dėlto

šios savybės būdingos ir lietuvių tautos mentalitetui. Kaip matyti iš pavyzdžių, dažniausiai

skatinama gerai apgalvoti, prieš atliekant tam tikrą darbą, stengtis nuo pat pradžių viską

daryti tinkamai, turėti drąsos, padedančios užsitikrinti gerovę, nedaryti kitam blogo, nes

viskas grįžta atgal, nevogti ir pan. Kitaip tariant, netrūksta bendrųjų vertybių akcentavimo,

žodžių reikšmės yra iš svarbiausių pasaulėvaizdžio sferų, nes „kalba nėra tik ženklų ir

simbolių sistema <...>, joje telpa pasaulis ir jo interpretacija“ (Gaižutis, 2004, 17).

Posakiams būdingas kategoriškas teigimas, faktas pateikiamas kaip neginčijama tiesa.

Vyrauja loginio neigimo (kai kuriuose pavyzdžiuose kartu su elipse) (Делать как – нибудь,

так никак и не будет (Jei darysi bet kaip, tai niekaip ir nebus) (ПPH, 18). Taupyk duoną

rytojui, ne darbą (LT V, 351). Nekask duobės kitam – pats įkrisi (LPP V, 624). Negerai

pradėjęs, gerai nepabaigsi (LT V, 243). Daryk kaip galima, ne kaip norima (LPP V, 463). Jei

gerai darysi, niekad nepaklysi (LPP V, 464); elipsės atvejai (Чуть свет – пастуха дома

нет (Vos aušra – piemens namuose nėra) (СПЗ I, 440). Ankstyvas darbas – trigubas vaisius

(LTR, 401). Greitas darbas – šuniui (LT V, 451). Esama kontūrinės konstrukcijos (Как

шъется, так и порется (Kaip pasiūsi, taip ir nešiosi) (ПPH, 18); elipsės – sintaksinio

paralelizmo derinių (Kurs ars – nepavargs, kurs vogs – nepralobs (LT V, 310). Тшэба

працовать, тшэба жить, як скроёно, так и шить (польск) (Reikia dirbti, reikia gyventi,

kaip sukirpta, taip ir siūti (СПЗ I, 440). Pamokoma, kaip reikia dirbti ar elgtis, kartais

numatomas ir tokio elgesio rezultatas: Darbuokis it amžinai gyvensiąs, elkis it rytoj mirsiąs

(LT V, 237). Daryk kaip galima, ne kaip norima (LPP V, 463). Jei gerai darysi, niekad

nepaklysi (LPP V, 464). Devynis kartus atmatuok, dešimtą nupiauk (LT V, 352). Делать как

– нибудь, так никак и не будет (Jei darysi bet kaip, tai niekaip ir nebus) (ПPH, 18). Kaip

matyti, patarlės ir priežodžiai išlaiko savo specifiką. Posakiuose jaučiamas tam tikra pozicija,

teigianti teisingumo pergalę.

Taigi abiejų kalbų tautosakose randama atvejų, kuriuose akcentuojama tiesa,

sąžiningumas, teisingumo įsigalėjimas, neskubėjimo dirbant reikšmė, vertinami anksti

http://www.libex.ru/?cat_author=%D0%91%D1%83%D0%BB%D1%8B%D0%B3%D0%B8%D0%BD%D0%B0,%20%D0%A2.%D0%92.&author_key=193


82

pradedantys darbą, skatinama viską apgalvoti prieš imantis kokios nors veiklos ir pan. Galima

teigti, kad išryškinamos bendrosios vertybės, kurios atskleidžia tautų kalbų pasaulėvaizdžių

modelius, tam tikrus atspalvius, paremtus teisingumo idėja.

83

3.11. Darbas – mokymo įrankis

Reikėtų paminėti, kad lietuvių ir rusų patarlėse ir priežodžiuose galima aptikti tam

tikro pasišaipymo iš žmogaus nesupratingumo, nenuovokumo. Tokiais atvejais žmogus yra

mokomas, jam patariama, kaip tinkamai elgtis, dirbti. Pavyzdžiui:


Duok dieve visa mokėti, ne visa dirbti

(LT V, 368).

Kaip moku, taip šoku (SLT, 41).

Darbą mokėk, teisybę mylėk (LTR,

402).

Ardami arti, pjaudami pjauti

mokomės (LPP V, 210).

Badas mokina dirbti, šaltis – bėgti

(LPP V, 261).

Trumpa drūta – darbininkė, ilga tęva

– raštininkė (LPP V, 462).

Trumpas drūtas – darbininkas, ilgas

laibas – mergininkas (LPP V, 462).

Dirbi ir mokaisi (LPP V, 570).

Чучело, и то свою работу знает

– воробьёв пугает. (Baidyklė ir ta savo

darbą žino – žvirblius baido) (СПЗ I, 441)

Мастеровой человек: взял

топор, сделал забор. (Meistras paėmė

kirvį, padarė tvorą) (СПЗ I, 444)

Подмастéрок мастера не учит.

(Pameistrys meistro nemoko) (СПЗ I, 444)

И в колокол бить – надо

умелому быть. (Ir varpu skambinti reikia

mokėti) (СПЗ I, 445)

И в драке нужно мастерство.

(Ir muštynėse reikia meistriškumo) (СПЗ

I, 445)



(ПPH, 18)

Taigi matoma, kad žmogaus įvairių savybių atskleidimas per darbo konceptą parodo,

kad žmogus gyvenime atsiduria įvairiausiose situacijose, kai jam pritrūksta ne tik supratimo,

nuovokumo, bet ir gyvenimo išminties, mokslo. Visa tai jis gali įgyti tik per darbą, meilę jam

ir mokslą. Toks patirties įgijimas yra būdingas lietuvių ir rusų smulkiojoje tautosakoje. Taigi

šioje vietoje reikėtų pabrėžti, kad darbas įgauna dar vieną funkciją – jis moko žmogų ne tik tai,

kaip tinkamai užsiimti skirtingomis veiklomis, bet ir paties gyvenimo subtilybių. Remiantis

pavyzdžiais, galima teigti, kad atliktas darbas yra vienas svarbiausių žemiškosios žmogaus

84

egzistencijos įrodymų, o patirtis, kurią žmogus įgauna dirbdamas, yra pati svarbiausia, kokią

tik galima įgyti.

Iš kai kurių pavyzdžių matyti, kad kiekvienas žmogus turi jam priskirtą darbą ar tam

tikrą veiklą: Чучело, и то свою работу знает – воробьёв пугает (Baidyklė ir ta savo darbą

žino – žvirblius baido) (СПЗ I, 441). Čia matoma ir hierarchija: Подмастéрок мастера не

учит (Pameistrys meistro nemoko) (СПЗ I, 444). Drauge vertinamas meistriškas darbo

atlikimas, sugebėjimas, mokėjimas atlikti net pačius paprasčiausius dalykus, pagalbos prašoma

iš aukštesniųjų jėgų: Мастеровой человек: взял топор, сделал забор (Meistras paėmė kirvį,

padarė tvorą) (СПЗ I, 444). И в колокол бить – надо умелому быть (Ir varpu skambinti

reikia mokėti) (СПЗ I, 445). И в драке нужно мастерство (Ir muštynėse reikia

meistriškumo) (СПЗ I, 445). Darbą mokėk, teisybę mylėk (LTR, 402). Duok dieve visa mokėti,

ne visa dirbti (LT V, 368). Pasak K. Korsako, darbas gali būti vertinamas įvairiausiais

aspektais: gerovės šaltinis, darbštumas, sugebėjimas laiku ir gerai (kaip žmogaus vertinimo

kriterijus) atlikti darbus ir pan. (Korsakas, 1963, 400–402). Būtent toks darbo vetinimo

kriterijus – sugebėjimas gerai dirbti – ir randamas šios grupės pavyzdžiuose. Esama ir tokių

posakių, kuriuose ryškėja žmogaus pasitenkinimas savo kompetencijomis atlikti darbą: Kaip

moku, taip šoku (SLT, 41). Randama pavydžių, kuriuose akcentuojamas sugebėjimas padaryti

darbą per pačią veiklą ar privertus tam tikroms aplinkybėms: Ardami arti, pjaudami pjauti

mokomės (LPP V, 210). Dirbi ir mokaisi (LPP V, 570). Badas mokina dirbti, šaltis – bėgti

(LPP V, 261). Pagal išvaizdą vertinamas ir sugebėjimas atlikti darbą: Trumpa drūta –

darbininkė, ilga tęva – raštininkė (LPP V, 462). Trumpas drūtas – darbininkas, ilgas laibas –

mergininkas (LPP V, 462).

Šioje semantinėje grupėje savo raiška išsiskiria lietuvių tautosakos patarlės ir

priežodžiai. Dažniausiai jų kalba yra pateikiama kreipiniais, kurie yra kaip tam tikri

prašymai: Duok dieve visa mokėti, ne visa dirbti (LT V, 368); kontūrinėmis konstrukcijomis:

Kaip moku, taip šoku (SLT, 41); paralelėmis: Darbą mokėk, teisybę mylėk (LTR, 402). Ardami

arti, pjaudami pjauti mokomės (LPP V, 210). Badas mokina dirbti, šaltis – bėgti (LPP V,

261); elipsės – sintaksinio paralelizmo deriniais: Trumpa drūta – darbininkė, ilga tęva –

raštininkė (LPP V, 462). Trumpas drūtas – darbininkas, ilgas laibas – mergininkas (LPP V,

462); tiesioginės reikšmės teiginiais: Dirbi ir mokaisi (LPP V, 570).

Rusų tautosakos pavyzdžiai, priskirti šiai aptariamai semantinei grupei, yra gana

panašios raiškos. Daugiausia vyrauja loginio neigimo ir loginio teigimo posakiai:

Подмастéрок мастера не учит (Pameistrys meistro nemoko) (СПЗ I, 444). И в колокол

85

бить – надо умелому быть (Ir varpu skambinti reikia mokėti) (СПЗ I, 445). И в драке

нужно мастерство (Ir muštynėse reikia meistriškumo) (СПЗ I, 445). Randama ir ironijos

raiška, kuri reiškiama kartu su elipse: Чучело, и то свою работу знает – воробьёв пугает

(Baidyklė ir ta savo darbą žino – žvirblius baido) (СПЗ I, 441). Išsiskiriantis pavyzdys savo

raiška yra Мастеровой человек: взял топор, сделал забор (Meistras paėmė kirvį, padarė

tvorą) (СПЗ I, 444). Šiame posakyje vienarūšės sakinio dalys, einančios viena po kitos, tarsi

atskleidžia darbo eigos eiliškumą. Atvejis Дело учит, и мучит, и кормит (Darbas ir moko,

ir kankina, ir valgydina) (ПPH, 18) rodo ne tik darbo įvairiapusiškumą, bet ir iškelia jo vertę.

Darbas tampa visa ko pagrindu. Jis ne tik kankina, bet ir moko, valgydina. Tokia veiklos

personifikacija darbą paverčia nedaloma žmogaus dalimi ar net žmogaus savastimi.

Taigi šioje semantinėje grupėje, kaip ir daugelyje kitų, susiduriama su raiškos skirtumu

lietuvių ir rusų tautų smulkiojoje tautosakoje. Lietuviškieji posakiai pateikiami kiek įvairesni,

juose yra daugiau stilizacijos priemonių. Rusų tautosakos pavyzdžiai kiek dažniau apsiriboja

teiginiais, kurie yra stilizuojami metaforų lygmenyje, o ne sakinio konstrukcijoje. Taip pat

lietuvių ir rusų patarlėse ir priežodžiuose pabrėžiama, kad darbas moko žmogų tinkamai

užsiimti įvairiomis veiklomis, paties gyvenimo tiesų. Galima teigti, kad darbas, kuris gali būti

ir personifikuojamas, yra vienas svarbiausių žemiškosios žmogaus egzistencijos įrodymų.

86

3.12. Daug darbų – mažai naudos

Šiek tiek didesnė semantinė grupė už darbinės patirties įgijimą yra susijusi su

apdairumu ir gyvenimo teikiamomis progomis. Žmogų stengiamasi įtikinti ir pamokyti, kad

daug darbų, noras atlikti neįmanomus dalykus, bergždžią darbą gerovės neatneš. Priešingai –

jei žmogus pervertina savo jėgas, tai jam atneša nelaimes (badą, skurdą ir kt.). Pavyzdžiui:


Kalk geležį, kol ji karšta (LT V, 333).

Vieną darbą dirbk, dešimt ant mislių

turėk (LPP V, 459).

Vieno darbo nepabaigęs, kito

nepradėk (LPP V, 459).

Kas visus darbus dirba, tas visus

badus kenčia (LT V, 338).

Devyni amatai, dešimtas badas (LT V,

338).

Du darbu nedirbsi (LPP V, 450).

Šimtas darbų neduos skarbų [turto]

(LT V, 338).

Visi darbai – visi badai (LPP V, 460).

Prieš vėją nepapūsi, prieš vandenį

nepaplauksi (LT V, 324).

Katilą išpuišintą (išpaišintą)

nenušveiši (Leb SLT, 119).

Vis siuvam – vis nuogi, vis skalbiam –

vis juodi (LTR, 407).

Работы столько, что куры не

клюют. (Darbo tiek, kad viрtos nelesa)

(ПPH, 20)

От работы не будешь богат, а

будешь горбат. (Nuo darbo nebūsi

bagotas, o būsi kuprotas) (ПPH, 20)



galima, ir kirviu laikrodį taisyti galima)

(СПЗ I, 469)

Пока жить будешь, всех дел не

отбудешь. (Kiek begyventum, visų darbų

nenudirbi) (СПЗ I, 440)

Ретивому коню тот же корм, а

работы вдвое. (Uoliam arkliui maistas tas

pats, tik darbo dvigubai) (ПPH, 14)



(ПPH, 18)

Работнику работа, хозяину

забота. (Darbininkui darbas, šeimininkui

rūpestis) (ПPH, 18)

Taigi darbas kaip vertybė, besiformuojanti dirbant, lietuvių ir rusų tautosakoje nėra

vienintelė. Darbo konceptas atsiskleidžia ir kalbant apie vargus ir nelaimes: Vis siuvam – vis

nuogi, vis skalbiam – vis juodi (LTR, 407). Kas visus darbus dirba, tas visus badus kenčia (LT

87

V, 338). Devyni amatai, dešimtas badas (LT V, 338). Du darbu nedirbsi (LPP V, 450). Šimtas

darbų neduos skarbų [turto] (LT V, 338). Visi darbai – visi badai. Пока жить будешь, всех

дел не отбудешь (Kiek begyventum, visų darbų nenudirbsi) (СПЗ I, 440). Работы столько,

что куры не клюют (Darbo tiek, kad viрtos nelesa) (ПPH, 20). От работы не будешь

богат, а будешь горбат (Nuo darbo nebūsi bagotas, o būsi kuprotas) (ПPH, 20). Kaip

matyti, patarlėse vaizduojamos ir sunkios gyvenimo sąlygos, vargai ir nelaimės, slėgusios

darbo liaudį. Kita vertus, patarlėse atsispindi ir darbo žmonių ištvermė, reikšmė, priešinimasis

vargui (Korsakas, 1963, 400–402). Mokoma nedirbti kelių darbų iš karto, nes to rezultatas –

badas: Vieną darbą dirbk, dešimt ant mislių turėk (LPP V, 459). Vieno darbo nepabaigęs, kito

nepradėk (LPP V, 459). Kas visus darbus dirba, tas visus badus kenčia (LT V, 338).

Tautosakoje viskas yra matuojama asmenine patirtimi, kuri buvo įgyta darbo metu. Vis dėlto

tirtoje medžiagoje gausu atvejų, kurie atskleidžia, kad smulkioji tautosaka yra tikslinė kūrybos

sritis. Jos tikslas – pamokyti žmogų. O lietuvių ir rusų tautybių žmonės – agrarinio mąstymo.

Jie darbą (daugeliu atveju) pripažino kaip vertybę, todėl jiems suprantamiausias pamokymas

yra toks, kuriame moralas atsiskleidžia per darbo kontekstą.

Tarp lietuvių tautosakos patarlių ir priežodžių matyti kontūrinės konstrukcijos atvejų:

(Kas visus darbus dirba, tas visus badus kenčia (LT V, 338). Vieno darbo nepabaigęs, kito

nepradėk (LPP V, 459); kategoriškų loginio neigimo posakių (Du darbu nedirbsi (LPP V,

450). Šimtas darbų neduos skarbų [turto] (LT V, 338). Katilą išpuišintą (išpaišintą) nenušveiši

(Leb SLT, 119); elipsės – sintaksinio paralelizmo derinių (Vis siuvam – vis nuogi, vis skalbiam

– vis juodi (LTR, 407); pamokymų (Kalk geležį, kol ji karšta (LT V, 333); elipsės (Visi darbai

– visi badai (LPP V, 460). Devyni amatai, dešimtas badas (LT V, 338); paralelinės

konstrukcijos atvejų (Prieš vėją nepapūsi, prieš vandenį nepaplauksi (LT V, 324). Vieną darbą

dirbk, dešimt ant mislių turėk (LPP V, 459).

Rusų tautosakos grupėje išsiskiria posakis Можно, всё можно – и топором часы

править можно (Galima, viskas galima, ir kirviu laikrodį taisyti galima) (СПЗ I, 469).

Pasikartojantys žodžiai ir ironija šiuo atveju yra pavyzdys, kaip dėl minėtų priemonių yra

sukuriama įtaiga, perteikiama mintis, pasiekianti klausytoją. Posakis Пока жить будешь,

всех дел не отбудешь (Kiek begyventum, visų darbų nenudirbsi) (СПЗ I, 440) kontūrinės

konstrukcijos ir loginio neigimo pavyzdys. Jame, kaip ir kai kuriuose lietuvių tautosakos

atvejuose, pavyzdžiui, Kas visus darbus dirba, tas visus badus kenčia (LT V, 338), yra

užkoduota ta pati idėja, kad darbas yra amžinas, o didelės žmogaus pastangos dirbti kuo

daugiau įvairių darbų gali atnešti vargų ir nelaimių.

88

Taip pat su darbu susijusiuose rusų ir lietuvių tautosakų posakiuose esama garsiniu

aspektu paremtų atvejų: От работы не будешь богат, а будешь горбат (Nuo darbo nebūsi

bagotas, o būsi kuprotas) (ПPH, 20). Šimtas darbų neduos skarbų [turto] (LT V, 338). Prieš

vėją nepapūsi, prieš vandenį nepaplauksi (LT V, 324). Katilą išpuišintą (išpaišintą) nenušveiši

(Leb SLT, 119). Vis siuvam – vis nuogi, vis skalbiam – vis juodi (LTR, 407). Kaip matyti,

sakiniuose pasikartojantys priebalsiai ar balsiai padeda išryškinti kalbos raiškumą ir

muzikalumą. Esama paralelinės konstrukcijos posakių: Работнику работа, хозяину забота

(Darbininkui darbas, šeimininkui rūpestis) (ПPH, 18) ir pan.

Taigi darbas gali būti traktuojamas ne tik kaip vertybė, bet ir kaip mažai naudos

teikianti veikla. Žmogų stengiamasi įtikinti ir pamokyti, kad daug darbų atneš ne materialinę

gerovę, o nelaimių. Kita vertus, patarlėse ir priežodžiuose atsispindi darbo žmonių ištvermė,

priešinimasis vargui.

89

3.13. Žmogaus savybių raiška per darbo konceptą

Gana ryškiai išsiskiria lietuvių liaudies patarlių grupė, kurioje kalbama apie žmogų, jo

prigimtį, psichiką. Sociologės Rasos Ališauskienės manymu, drąsa – viena iš lietuviams

būdingų savybių, nes lietuviai drąsą suvokia kaip gana svarbią ypatybę


2014-02-10). R. Ališauskienei pritaria ir reklamos specialistas Paulius Senūta, kuris teigia, kad

lietuviai, kaip ir daugelis žmonių, yra daugialypiai, o viena iš savybių, kuria jie pasižymi, yra

drąsa (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/koks-yra-lietuvio-charakteris.d?id=19295898,

žiūrėta 2014-02-10). Ši vertybė, pasak jų, yra antra mūsų tautinė savybė po darbštumo


2014-02-10). Tačiau lietuvių tautosakoje rastos vos kelios patarlės ir priežodžiai, kuriuose

būtų kalbama apie drąsą: Be drąsos liksi ir be duonos (T V, 124). Arklys nebijo darbo, tik bijo

bado (LPP V, 196). Rusų tautosakoje tokių posakių nerasta.

Neretai pabrėžiamos kitos žmogaus savybės: fizinės ir dvasinės ypatybės, proto,

(ne)moksliškumo, amžiaus reikšmė ir kt. Pavyzdžiui:


Nė vienas grėblys negrėbia nuo savęs

(LT V, 100).

Protas rankas ir kojas vaduoja (SLT,

40).

Ardami arti, pjaudami pjauti

mokomės (LPP V, 210).

Kaip moku, taip šoku (SLT, 41).

Dirbi ir mokaisi (LPP V, 570).

Amžius veidą išaria ir be noragų (LT

V, 85).

Senas jautis vagos negadina (LT V,

89).

Jaunam dirbti, senam – mirti (LPP V,

571).

Nešluota troba piršlius išvaiko (LT V,

118).

Чучело, и то свою работу знает

– воробьёв пугает. (Baidyklė ir ta savo

darbą žino – žvirblius baido) (СПЗ I, 441)

Мастеровой человек: взял

топор, сделал забор. (Meistras paėmė

kirvį, padarė tvorą) (СПЗ I, 444)

Подмастéрок мастера не учит.

(Pameistrys meistro nemoko) (СПЗ I, 444)

И в колокол бить – надо

умелому быть. (Ir varpu skambinti reikia

mokėti) (СПЗ I, 445)

И в драке нужно мастерство.

(Ir muštynėse reikia meistriškumo) (СПЗ

I, 445)

Не по силы панский труд. (Ne

pagal jėgas poniškas darbas) (СПЗ I,




90

Kokios bobos, tokios trobos (LT V,

118).

Tas niekam netinka, kaip tik meškoms

vadžiot (LT V, 123).

Akyls žmogus savo bute visur

aptekinėj[a] (Leb SLT, 87).

Be drąsos liksi ir be duonos (LT V,

124).

Vieną avį kerpant, kitai kinkos dreba

(LT V, 126).

Arklys nebijo darbo, tik bijo bado

(LPP V, 196).

Išėjo šunims šėko pjauti (LPP V, 133).

Kaip užmovė, taip nujojo (SLT, 16).

Apšikęs paliko (Leb SLT, 91).

Padirbo – nei į tvorą, nei į mietą

(LTR, 402).

Mesiu juodą darbą, eisiu kaminų

krėsti (LPP V, 455).

Kas tau darbo apie pono pilvą (LPP

V, 453).

Kožnas kalvis kirviu darytu girias (LT

V, 274).

Daryk gudrinai, veizėk aklinai (LPP

V, 463).

442)

Сумел спортить – сумей

(и)справить. (Sugebėjai sugadinti –

sugebėk ir sutaisyti) (СПЗ I, 446)

Скосили, сносили и у тебя не

спросили (Nupjovėme, sunešėme ir tavęs

nepaklausėme) (СПЗ I, 465)

Старый конь борозды не

портит. (Senas arklys vagos negadina)

(СПЗ I, 389)

Без дела и заяц не скачет. (Be

reikalo ir kiškis nešokinėja) (СПЗ I , 441)

Тихая свинья глыбе корни роет.

(Tyli kiaulė gilią šaknį knisa) (СПЗ I,

480)

Не то забота, что много

работы, а то забота, как ее нет. (Ne

rūpestis, kai darbo daug, o rūpestis, kai

jo nėra) (ПPH, 10)

Не пеняй на соседа, когда

спишь до обеда. (Nepyk ant kaimyno, jei

miegi iki pietų) (ПPH, 17)

Kaip matyti iš patarlių ir priežodžių apie žmogaus amžių, čia išreikšti skirtingi aspektai

– vienu atveju senyvas amžius, branda, patirtis nėra vertinami kaip neigiamybė, pavyzdžiui,

Senas jautis vagos negadina (LT V, 89), o kitu atveju susiduriama su tam tikra diskriminacija

– senas žmogus yra nuvertinamas. Senatvė prilyginama mirčiai, tarsi senyvo amžiaus žmogus

būtų visiškai netinkamas, nereikšmingas ir nereikalingas: Pavalgęs – dirbti, pasenęs – mirti

(LT V, 90). Patarlėse ir priežodžiuose išreiškiamas darbo lengvumas, lyginant jį su pačiu

žmogaus gyvenimu, kuris yra sudėtingesnis, reikalaujantis didelių pastangų, darbo ir išminties.

91

O meilė darbui yra suvokiama kaip visa ko pradžia, esmė, norint pasiekti rezultatų ir gerovės.

Todėl galima sakyti, kad darbo konceptas šiame kontekste yra žmogaus galių matmuo. Tai

reiškia, kad jo gyvenimas jau yra įprasmintas per darbą. Galima teigti, kad kalboje matomas

žmogaus požiūris į vienus ar kitus dalykus, nes „kiekviena kalba kuriamas kitas

pasaulėvaizdis, ji yra požiūris į pasaulį“ (Rudaitienė, 2011, 41).

Kitas analizei svarbus aspektas yra tai, kad darbo konceptu gali būti suvokiami ir

žmonių tam tikras diferencijavimas: По одежде рáвны, но по работе – рáзны (Pagal rūbą

lygūs, bet pagal darbą – skirtingi) (СПЗ I, 508). Не по коню хомут (Ne pagal arklį

pakinktai) (СПЗ I, 441). Tai atskleidžia ir tokį faktą, kad per darbo konceptą tautosakoje

galima atrasti ir visuomenės sanklodos apraiškų: tam tikrų luomų žmonės turėjo tik jiems

vieniems pritinkančius darbus. Taip pat šioje semantinėje grupėje randame ir keletą

pavyzdžių, kuriuose kalbama apie apsileidimą ar švarą (Nešluota troba piršlius išvaiko (LT V,

118). Kokios bobos, tokios trobos (LT V, 118). Akyls žmogus savo bute visur aptekinėj[a] (Leb

SLT, 87). Kojos juodos, – gali ropes sėti (LT V, 119); pasišaipymą iš nesugebėjimo dirbti,

žmogaus nuvertinimą (Tu darbininkas: pririštą ir supančiotą vištą paganai (LT V, 123). Tas

niekam netinka, kaip tik meškoms vadžiot (LT V, 123). Padirbo – nei į tvorą, nei į mietą (LTR,

402). Не по силы панский труд (Ne pagal jėgas poniškas darbas) (СПЗ I, 442). Чучело, и

то свою работу знает – воробьёв пугает (Baidyklė ir ta savo darbą žino – žvirblius baido)

(СПЗ I, 441).

Taip pat minimos tokios žmogaus savybės kaip atsargumas (Devynis kartus atmatuok,

dešimtą nupiauk) (LT V, 342); drąsa ar bailumas (Be drąsos liksi ir be duonos) (LT V, 124),

(Vieną avį kerpant, kitai kinkos dreba) (LT V, 126), (Arklys nebijo darbo, tik bijo bado) (LPP

V, 196); savanaudiškumas (Nė vienas grėblys negrėbia nuo savęs) (LT V, 100), (Без дела и

заяц не скачет) (Be reikalo ir kiškis nešokinėja) (СПЗ I , 441); nerūpestingumas (Išėjo

šunims šėko pjauti) (LPP V, 133), (Kaip užmovė, taip nujojo) (SLT, 16), (Mesiu juodą darbą,

eisiu kaminų krėsti) (LPP V, 455), (Apšikęs paliko) (Leb SLT, 91); pagyrūniškumas (Kožnas

kalvis kirviu darytu girias) (LT V, 274); įkyrumas (Kas tau darbo apie pono pilvą) (LPP V,

453); klastingumas (Тихая свинья глыбе корни роет) (Tyli kiaulė gilią šaknį knisa) (ПPH,

19); gudrumas (Daryk gudrinai, veizėk aklinai) (LPP V, 463); taupumas ar išlaidumas (Dėk

grūdą prie grūdo – pripilsi aruodą) (LT V, 134), (Taupyk duoną rytojui, ne darbą) (LT V,

351), (Po nedėlios dar šešios dienos) (LPP V, 509); rūpestis (Не то забота, что много

работы, а то забота, как ее нет) (Ne rūpestis, kai darbo daug, o rūpestis, kai jo nėra)

92

(ПPH, 10); piktumas, kylantis iš pavydo (Не пеняй на соседа, когда спишь до обеда)

(Nepyk ant kaimyno, jei miegi iki pietų) (ПPH, 17).

Taip pat atsiskleidžia proto pergalė prieš tam tikras žmogaus kūno dalis (Protas rankas

ir kojas vaduoja) (SLT, 40); mokslo ir darbo sąlyčio reikšmė, nuo kurios priklauso darbo

produktyvumas (Ardami arti, pjaudami pjauti mokomės) (LPP V, 210). Kaip moku, taip šoku

(SLT, 41). Dirbi ir mokaisi (LPP V, 570). Мастеровой человек: взял топор, сделал забор

(Meistras paėmė kirvį, padarė tvorą) (СПЗ I, 444). Подмастéрок мастера не учит

(Pameistrys meistro nemoko) (СПЗ I, 444). И в колокол бить – надо умелому быть (Ir

varpu skambinti reikia mokėti) (СПЗ I, 445). И в драке нужно мастерство (Ir muštynėse

reikia meistriškumo) (СПЗ I, 445). Сумел спортить – сумей (и)справить (Sugebėjai

sugadinti – sugebėk ir sutaisyti) (СПЗ I, 446). Kaip matyti, tokie pavyzdžiai parodo, kad

darbas kaip įrankis neretai atskleidžia ne tik žmogaus vertybes, teigiamas ypatybes, bet ir jo

ydas. Vis dėlto vien tai, kad žmogaus trūkumai yra atskleidžiami per darbą kaip įrankį, liudija,

jog pats darbo procesas yra tam tikras matmuo, kuriuo yra stengiamasi išmatuoti visą žmogaus

veiklą, jo pasaulėvaizdį ir savivoką.

Rusų tautosakos pavyzdžiai, priskirti šiai aptariamai semantinei grupei, yra gana

vienodos raiškos. Daugiausia vyrauja loginio teigimo arba loginio neigimo pavyzdžiai:

Подмастéрок мастера не учит (Pameistrys meistro nemoko) (СПЗ I, 444). И в колокол

бить – надо умелому быть (Ir varpu skambinti reikia mokėti) (СПЗ I, 445). И в драке

нужно мастерство (Ir muštynėse reikia meistriškumo) (СПЗ I, 445). Скосили, сносили и у

тебя не спросили (Nupjovėme, sunešėme ir tavęs nepaklausėme) (СПЗ I, 465). Старый конь

борозды не портит (Senas arklys vagos negadina) (СПЗ I, 389). Без дела и заяц не скачет

(Be reikalo ir kiškis nešokinėja) (СПЗ I, 441). Тихая свинья глыбе корни роет (Tyli kiaulė

gilią šaknį knisa) (ПPH, 19). Не по силы панский труд (Ne pagal jėgas poniškas darbas)

(СПЗ I, 442). Randama ironijos atvejų (Чучело, и то свою работу знает – воробьёв

пугает) (Baidyklė ir ta savo darbą žino – žvirblius baido) (СПЗ I, 442), ( Не по силы

панский труд) (Ne pagal jėgas poniškas darbas) (СПЗ I, 442); pamokymų (Сумел

спортить – сумей (и)справить) (Sugebėjai sugadinti – sugebėk ir sutaisyti) (СПЗ I, 446).

Išsiskiriantys savo raiška posakiai yra šie: Мастеровой человек: взял топор, сделал забор

(Meistras paėmė kirvį, padarė tvorą) (СПЗ I, 444). Скосили, сносили и у тебя не спросили

(Nupjovėme, sunešėme ir tavęs nepaklausėme) (СПЗ I, 465). Šiuose pavyzdžiuose vienarūšės

sakinio dalys, einančios viena po kitos, atskleidžia darbo eigą, rezultatą.

93

Lietuvių patarlių ir priežodžių raiška šiuo atveju įvairesnė. Dalis posakių reiškiami

paralelinėmis konstrukcijomis (Ardami arti, pjaudami pjauti mokomės) (LPP V, 210);

kontūrinėmis konstrukcijomis (Kaip moku, taip šoku (SLT, 41), (Ką senieji pasakys, tai

jaunieji nepadarys) (LT V, 87), (Kokios bobos, tokios trobos) (LT V, 118), (Kaip užmovė, taip

nujojo) (SLT, 16), (Padirbo – nei į tvorą, nei į mietą) (LTR, 402); elipsės – sintaksinio

paralelizmo deriniais, sudarančiais antitezę (Jaunam dirbti, senam – mirti (LPP V, 571),

(Pavalgęs – dirbti, pasenęs – mirti) (LT V, 90), (Badas mokina dirbti, šaltis – bėgti) (LPP V,

261); konstatuojamais, kategoriškais loginio teigimo arba loginio neigimo posakiais, kurie gali

būti tiesioginės ir perkeltinės reikšmės (Kožnas kalvis kirviu darytu girias (LT V, 274), (Akyls

žmogus savo bute visur aptekinėj[a]) (Leb SLT, 87), (Protas rankas ir kojas vaduoja) (SLT,

40), (Nešluota troba piršlius išvaiko) (LT V, 118), (Dirbi ir mokaisi) (LPP V, 570), (Senas

jautis vagos negadina) (LT V, 89), (Amžius veidą išaria ir be noragų) (LT V, 85), (Be drąsos

liksi ir be duonos) (LT V, 124), (Išėjo šunims šėko pjauti) (LPP V, 133), (Visi nagai po savim

kasa, ne nuo savęs) (LT V, 99), (Nė vienas grėblys negrėbia nuo savęs) (LT V, 100);

kreipiniais, kurie yra tam tikri prašymai (Duok dieve visa mokėti, ne visa dirbti) (LT V, 368);

ironija (Tu darbininkas: pririštą ir supančiotą vištą paganai (LT V, 123), (Tas niekam netinka,

kaip tik meškoms vadžiot) (LT V, 123); pamokymais ir patarimais (Daryk gudrinai, veizėk

aklinai (LPP V, 463), (Kas tau darbo lig svetimo skarbo) (LT V, 267).

Palyginę lietuvių ir rusų patarlių ir priežodžių raišką, dar kartą susiduriame su panašia

situacija, kai lietuvių tautosakos patarlėmis ir priežodžiais išreikšta turima patirtis perteikiama

meniškesne, sudėtingesne kalba, įvairesne sakinių konstrukcija, o rusų tautosakoje matomas

ne raišos akcentavimas, o paties fakto konstatavimas. Šiuo atveju rusų patarlėms ir

priežodžiams būdinga vienarūšių sakinio dalių vartosena, aiškūs lakoniški teiginiai. Tačiau

šioje semantinėje grupėje yra kiek svarbesnis kitas, ne raiškos, aspektas, tai žmogaus savybių

vertinimas per darbo procesą. Pasak K. Grigo, „kurdamos patarles <...> tautos paisė ne tik

raiškos formų, bet ir turinio aktualumo, įspūdingumo. Taikliai suformuluotos mintys

sėkmingai plito ir nebūdamos išdabintos poetinėmis puošmenomis. Vaizdingumas –

papildomas, nors ir būdingas patarlių bruožas“ (Grigas, 1987, 22).

Taigi galima pastebėti, kad patarlėse ir priežodžiuose, kuriuose yra aptinkamas darbo

konceptas, randama daugelį ir žmogaus charakterio savybių. Toks teiginys tik patvirtina idėją,

kad darbas smulkiojoje lietuvių ir rusų tautosakoje buvo vienas svarbiausių aspektų, kuriuo

buvo vertinamas kiekvienas žmogus. Galima daryti išvadą, kad darbas – ne tik žemės ūkio

94

darbai, įrankiai jiems atlikti, pasaulėvoka, bet ir vidiniai žmogaus išgyvenimai, jo charakterio

savybės.

95

3.14. Darbo konceptas – šeimyninės sanklodos rodiklis

K. Grigas teigia, kad „dalies patarlių vaizdo realijos, pavyzdžiui, simbolizuoja tik

atitinkamus žmonių giminystės ryšius ir niekam daugiau kalbėjimo praktikoje netaikomos“

(Grigas, 1987, 26). Tokia yra su darbu susijusi patarlių ir priežodžių semantinė grupė, kur

aptariamos amžiaus, šeimos sudarymo, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykiai, auklėjimo

problemos. Pavyzdžiui:


Motinos mušimas – sviestu tepimas

(LT V, 155).

Gerumu net velnią dirbti priversi (LT

V, 161).

Ne sviestą suks iš kaktos, kad graži

marti (LT V, 149).

Kad prie darbo – dar maža, o kad už

vyro – jau didelė esanti (LPP V, 452).

Kas anksti kelia, darbus nudirba, kas

anksti ženijasi, vaikus išmokina (LPP V, 452).

Žmona laiko tris trobos kerčias, vyras

tik vieną (LTR, 404).

Aust – nė paklaust, o tekėt – nors ir

šiandien (LPP V, 245).

Moma gali devynetą vaikų adata

išpenėt, o tėvas – nė šešiais žirgais vieną (LT

V, 152).

Kas tėvų neklauso, eina šunim šėko

pjauti (LT V, 159).

Kalk geležį, kol karšta, paskui

neįveiksi, mokyk vaiką, kol mažas, paskui

nepriveiksi (LTR, 404).

Старый конь борозды не портит.

(Senas arklys vagos negadina) (СПЗ I, 389)

Задумал – женись, только

работать не ленись. (Sugalvojai – vesk, tik

dirbti netingėk) (СПЗ I, 393)

Лентяй да шалопай – два родных

брата. (Tinginys ir padauža – du tikri

broliai) (ПPH, 11)

Замерзла тетка, на печи лежа.

(Sušalo tetulė ant pečiaus gulėdama) (ПPH,

12)

Patarlės ir priežodžiai rodo, kad amžius ar noras vesti, kurti šeimą neturėtų daryti

įtakos nedarbui. Teigiama, kad amžius netrukdo žmogui dirbti, o norinčiam vesti svarbu

96

netingėti: Задумал – женись, только работать не ленись (Sugalvojai – vesk, tik dirbti

netingėk) (СПЗ I, 393). Kaip matyti iš semantinėje grupėje pateiktų pavyzdžių, vertinamas ne

grožis, o tam tikra nauda, materialinė gerovė, kurią žmogus gali užsidirbti ne išvaizda, o

darbštumu, gebėjimu dirbti (Ne sviestą suks iš kaktos, kad graži marti) (LT V, 149). Todėl

tinginystė, kaip opozicija darbui, yra parodijuojama: Лентяй да шалопай – два родных

брата (Tinginys ir padauža – du tikri broliai) (ПPH, 11). Замерзла тетка, на печи лежа

(Sušalo tetulė ant pečiaus gulėdama) (ПPH, 12). Kad prie darbo – dar maža, o kad už vyro –

jau didelė esanti (LPP V, 452). Aust – nė paklaust, o tekėt – nors ir šiandien (LPP V, 245).

Taip pat akcentuojamas ne tik ankstyvas darbas, bet ir ankstyva santuoka, kuri yra akstinas,

padedantis išmokyti vaikus (Kas anksti kelia, darbus nudirba, kas anksti ženijasi, vaikus

išmokina) (LPP V, 452). Galima sakyti, kad ir lietuvių, ir rusų patarlėse ir priežodžiuose

randamas analogiškas požiūris į žmogaus išorę ir jo gebėjimą dirbti. Visa, kas yra išoriškai

gražu, priskiriama prie dvasinės tuštybės, kuri nepadeda susikurti jokios išliekamosios vertės.

Dėl šios priežasties pirmenybė yra teikiama žemiškiems dalykams, kurie padeda susikurti

gerovę.

Kaip vienas iš gerovės šaltinių yra pateikiamas motinos ar žmonos vaidmuo: Žmona

laiko tris trobos kerčias, vyras tik vieną (LTR, 404). Moma gali devynetą vaikų adata išpenėt,

o tėvas – nė šešiais žirgais vieną (LT V, 152). Kaip matyti, motina ar žmona yra traktuojama

kaip reikšmingesnė ir svarbesnė už vyrą ar tėvą, nes jos sugebėjimai yra didesni. Motina ar

žmona – tarsi šeimos pamatas. Taip pat patarlėse ir priežodžiuose yra kalbama apie motinos,

tėvų reikšmę vaikų auklėjimui: Motinos mušimas – sviestu tepimas (LT V, 155). Kas tėvų

neklauso, eina šunim šėko pjauti (LT V, 159). Kalk geležį, kol karšta, paskui neįveiksi, mokyk

vaiką, kol mažas, paskui nepriveiksi (LTR, 404). Galima teigti, kad motina yra aukštinama, jos

mokymo ar auklėjimo metodai yra pateisinami ir suprantami, o kalba pateikiama vertybių

sistema, visuomeniškai įtvirtintas santykis su pasauliu (Rudaitienė, 2011, 41).

Lietuvių tautosakos patarlių ir priežodžių, kuriuose aptariamos amžiaus, šeimos

sudarymo, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykiai, auklėjimo problemos, raiška įvairi.

Posakiai reiškiami elipse (Motinos mušimas – sviestu tepimas) (LT V, 155); elipsės –

sintaksinio paralelizmo deriniais (Kad prie darbo – dar maža, o kad už vyro – jau didelė esanti

(LPP V, 452), (Aust – nė paklaust, o tekėt – nors ir šiandien) (LPP V, 245), (Moma gali

devynetą vaikų adata išpenėt, o tėvas – nė šešiais žirgais vieną) (LT V, 152); paralelėmis,

sudarančiomis antitezę (Žmona laiko tris trobos kerčias, vyras tik vieną) (LTR, 404); paraleliai

ir kontūriškai konstruojamais sakiniais (Kas anksti kelia, darbus nudirba, kas anksti ženijasi,

97

vaikus išmokina) (LPP V, 452), (Kas tėvų neklauso, eina šunim šėko pjauti) (LT V, 159), (Kalk

geležį, kol karšta, paskui neįveiksi, mokyk vaiką, kol mažas, paskui nepriveiksi) (LTR, 404);

loginio teigimo arba loginio neigimo atvejais (Gerumu net velnią dirbti priversi) (LT V, 161),

(Ne sviestą suks iš kaktos, kad graži marti) (LT V, 149).

Rusų tautosakos pavyzdžių šioje semantinėje grupėje yra nedaug. Rasta loginio

neigimo (Старый конь борозды не портит) (Senas arklys vagos negadina) (СПЗ, 389);

pamokymo (Задумал – женись, только работать не ленись) (Sugalvojai – vesk, tik dirbti

netingėk) (СПЗ I, 393); elipsės (Лентяй да шалопай – два родных брата) (Tinginys ir

padauža – du tikri broliai) (ПPH, 11); ironijos (Замерзла тетка, на печи лежа) (Sušalo

tetulė ant pečiaus gulėdama) (ПPH, 12) atvejų.

Taigi su darbu susijusiose patarlėse ir priežodžiuose yra aptariamos amžiaus, darbo ir

noro ištekėti (nedirbti) opozicijos, vaikų ir tėvų santykiai, auklėjimo problemos, vyro ir

žmonos svarba šeimoje. Vertinama tai, kas padeda susikurti gerovę, o ne tai, kas yra išoriškai

gražu, bet nenaudinga. Taip pat kaip vienas iš gerovės šaltinių yra pateikiamas motinos ar

žmonos vaidmuo.

98

3.15. Neišgyvendinama baudžiavos patirtis, slypinti socialinėje

atmintyje

Pasak Vytauto Rubavičiaus, „kolektyvinė atmintis yra žmonių grupes bei

bendruomenes vienijantis psicho-socio-kultūrinis „mechanizmas“, veikiantis prasminėje

bendrų išgyvenimų, įvykių ir potyrių terpėje“, o „išgyventa atmintis“ žmones susieja į tam

tikrą grupę (Rubavičius, 2007, 15). Atmintis tampa svarbiu grupinį ir individualų tapatumą

formuojančiu veiksniu, todėl „galima teigti, jog kolektyvinė ar socialinė atmintis yra sykiu ir

kultūrinė atmintis, nes socialiniams saitams būdingos kultūros formos, o kultūros formoms –

socialinis turinys ir komunikacinis pobūdis“ (Rubavičius, 2007, 17). Stasys Šalkauskis teigė,

kad valstybė, kaip tam tikra sutelktinė individualybė, apima ne tik kalbą, bet ir etnines

temperamento ypatybes, savotišką istorinį likimą, kultūrines tradicijas ir kt. (Šalkauskis, 1995,

332). Vienas iš tapatumą formuojančių veiksnių, savotiškų istorinių likimų – neišgyvendinama

baudžiavos, kaip visuomenės piktžaizdės, patirtis. Virginijus Savukynas teigia, kad

„baudžiavos sąlygomis, aišku, buvo ryški nelygybė: baudžiauninkus ir bajorus skyrė didelė

praraja (čia nekalbame apie nusigyvenusius bajorus, kurių gyvenimo sąlygos mažai besiskyrė

nuo baudžiauninkų). Tačiau kaimo bendruomenėje, tarp pačių valstiečių buvo tam tikra

lygiava: visi vienodai turėjo dirbti ponui, vienodai mažai turėjo“ (Savukynas, 2007, 43).

Tirtose lietuvių ir rusų kalbų patarlėse ir priežodžiuose randama klasinių santykių ir

klasinio antagonizmo problemų aptarimo. Pavyzdžiui:


Ėst – ponui, dirbt – žmogui (LT V,

164).

Tas arklys, kuris avižas ėda, plūgo

netraukia (LTR, 408).

Visur darbininkui vėjas į akis (LT V,

173).

Jaučiui, ir tam įkyri jungas vilkti (LT

V, 174).

Ponų nebūtų, kad žmonės laukų

neartų (LT V, 169).

Bepigu rėžti diržą iš svetimos nugaros

(LTR, 408).

Холопа послать боюсь, а сам идти

ленюсь. (Berną siųsti bijau, o pats eiti

tingiu) (ПPH, 15)

Работнику работа, хозяину

забота. (Darbininkui darbas, šeimininkui

rūpestis) (ПPH, 18)

Хозяину хлеба ворошок, а

молотильщикам, каши горшок.

(Šeimininkui duonos gabalėlį, malūnininkui

košės puodelį) (ПPH, 13)

99

Be žmogaus darbo ponai badu dvėstų

(LTR, 408).

Kad nebūtų vyženočių, tai nebūtų

gelumbočių (LTR, 408).

Darbininkai sujudės – visi ponai

nugarmės (LT V, 173).

Dvarininkas verčiau pats badu dvės,

negu lauką savo rankomis sės (LTR, 408).

Velniui neprigriešysi, gaspadoriui

nepridirbsi (LTR, 413).

Iš algos pažinsi berną ir gaspadorių

(LPP V, 153).

Dirba kaip samdininkas (LT V, 173).

Iš darbininkų pažinsi gaspadorių (LT

V, 173).

Gaspadoriui tik darbas rūpi, o ne

alga (LT V, 173).

Ir juodą darbą pinigas padaro baltu

(LT V, 183).

Lietuvių smulkiosios tautosakos patarlės ir priežodžiai pasižymi neišvengiama klasinių

santykių ir klasinio antagonizmo problemų aptarimu. Tai ryšku su darbu susijusiose patarlėse

ir priežodžiuose apie baudžiavą, valstiečių ir ponų santykius, išnaudojimą, priešiškumą

turtingiesiems: Ėst – ponui, dirbt – žmogui (LT V, 164). Tas arklys, kuris avižas ėda, plūgo

netraukia (LTR, 408). Visur darbininkui vėjas į akis (LT V, 173). Jaučiui, ir tam įkyri jungas

vilkti (LT V, 174). Iš pavyzdžių matyti, kad atskiriamos pono ir žmogaus sąvokos. Žmogus

suvokiamas kaip paprastas valstietis, dirbantis ponui, kuris tarsi nelaikomas žmogumi. Saulius

Pivoras yra pastebėjęs, kad dar XIX a. baudžiauninkai nebuvo vadinami „žmonėmis“, o

geriausiu atveju mažybine forma „žmoneliais“ (Pivoras, 2000, 15). Galima teigti, kad

žmogaus kategorija yra skirta žymėti tam tikram socialiniam sluoksniui, šiuo atveju valstiečių.

Kito luomo atstovai irgi nebuvo laikomi žmonėmis. Taip pat įdomu tai, kad ponas regimas

arklio, paprastas valstietis – jaučio įvaizdžiu, tarsi norint pirmąjį pajuokti ar pažeminti, o

antrąjį – užjausti dėl sunkios likimo naštos.

100

Matyti ir tam tikras priežasties ir pasekmės ryšys, susijęs su valstiečių ir ponų

santykiais: Ponų nebūtų, kad žmonės laukų neartų (LT V, 169). Bepigu rėžti diržą iš svetimos

nugaros (LTR, 408). Be žmogaus darbo ponai badu dvėstų (LTR, 408). Kad nebūtų vyženočių,

tai nebūtų gelumbočių (LTR, 408). Darbininkai sujudės – visi ponai nugarmės (LTV, 173).

Dvarininkas verčiau pats badu dvės, negu lauką savo rankomis sės (LTR, 408). Ponų gerovė

yra neatsiejama nuo valstiečių darbo. Jei nebūtų ponų, nebūtų ir darbininkų, ir atvirkščiai.

Matomas ir tam tikras gaspadoriaus ir velnio palyginimas, rodantis neigiamą požiūrį į

turtinguosius: Velniui neprigriešysi, gaspadoriui nepridirbsi (LTR, 413). Alga, darbo

atlikimas, darbininkai – rodikliai, leidžiantys atskirti darbininką nuo pono: Iš algos pažinsi

berną ir gaspadorių (LPP V, 153). Dirba kaip samdininkas (LT V, 173). Iš darbininkų pažinsi

gaspadorių (LT V, 173). Gaspadoriui tik darbas rūpi, o ne alga. Ir juodą darbą pinigas

padaro baltu (LT V, 183).

Šioje lietuvių smulkiosios tautosakos patarlių ir priežodžių semantinėje grupėje

daugiausia randama kategoriškų teiginių apie baudžiavą, valstiečių ir ponų santykius,

išnaudojimą, priešiškumą turtingiesiems ir pan.: Visur darbininkui vėjas į akis (LT V, 173).

Jaučiui, ir tam įkyri jungas vilkti (LT V, 174). Bepigu rėžti diržą iš svetimos nugaros (LTR,

408). Ponų nebūtų, kad žmonės laukų neartų (LT V, 169). Be žmogaus darbo ponai badu

dvėstų (LTR, 408). Dvarininkas verčiau pats badu dvės, negu lauką savo rankomis sės (LTR,

408). Gaspadoriui tik darbas rūpi, o ne alga (LT V, 173). Ir juodą darbą pinigas padaro baltu

(LT V, 183). Iš algos pažinsi berną ir gaspadorių (LPP V, 153). Iš darbininkų pažinsi

gaspadorių (LT V, 173). Taip pat pasitaiko kontūrinės konstrukcijos atvejų (Kad nebūtų

vyženočių, tai nebūtų gelumbočių (LTR, 408). Tas arklys, kuris avižas ėda, plūgo netraukia

(LTR, 408); paralelės (Velniui neprigriešysi, gaspadoriui nepridirbsi) (LTR, 413); palyginimo

(Dirba kaip samdininkas) (LT V, 173); priežasties ir pasekmės ryšio atvejų (Darbininkai

sujudės – visi ponai nugarmės) (LT V, 173); elipsės – sintaksinio paralelizmo derinių (Ėst –

ponui, dirbt – žmogui) (LT V, 1645). Kaip matyti, dažniausiai yra teigiama tam tikra

gyvenimiška tiesa ar faktas apie klasinius santykius, priešpriešą, jos atsiradimo priežastis ir

pan. Šis posakių kategoriškumas tarsi neleidžia suabejoti sakomais dalykais. Būtent šioje

vietoje kiek sumažėja kalbinės raiškos variantų, nes atsiranda konkrečios ir aiškios socialinės

ir moralinės nuostatos. Todėl galima daryti išvadą, kad patarlių ir priežodžių kalbinė raiška yra

tiesiogiai susijusi su turimomis žmogaus nuostatomis ir jo požiūriu į aptariamą situaciją.

Rusų tautosakoje rasta tik keletas patarlių ir priežodžių, susijusių su klasine hierarchija:

Холопа послать боюсь, а сам идти ленюсь (Berną siųsti bijau, o pats eiti tingiu) (ПPH,

101

15). Работнику работа, хозяину забота (Darbininkui darbas, šeimininkui rūpestis) (ПPH,

18). Хозяину хлеба ворошок, а молотильщикам, каши горшок (Šeimininkui duonos

gabalėlį, malūnininkui košės puodelį) (ПPH, 13). Kaip matyti, posakiuose akcentuojama

jaučiama baimė žemesnio luomo atstovui, darbo ar vidinio pasaulio problemos, maisto

paskirstymas pagal užimamas pareigas. Iš pavyzdžio Хозяину хлеба ворошок, а

молотильщикам, каши горшок (Šeimininkui duonos gabalėlį, malūnininkui košės puodelį)

(ПPH, 13) matyti, kad darbininkas (šiuo atveju malūnininkas) yra vertinamas labiau. Minėti

posakiai dažniausiai yra išreikšti paralelinės konstrukcijos deriniais.

Ši semantinė grupė, susijusi su klasiniais santykiais ir klasiniu antagonizmu, lietuvių

tautosakoje yra ganėtinai gausi, lyginant su rusų tautosaka. Galima teigti, kad lietuviams

istorinė tautos atmintis, paženklinta baudžiavos laikotarpiu, yra viena iš svarbiausių darbo

tematikos patarlėse ir priežodžiuose. Pasak R. Skeivio, „nacionalinis arba, kitaip tariant,

tautinis savitumas priklauso nuo reiškinių, kuriuos nelengva apibrėžti. Kas tai? Kažkas

visuotina, kažkas bendra visai tautai, kažkas, kas išskiria ją iš visų kitų ir suteikia

nepakartojamų individualumo bruožų. <...> Savitumo išraiška yra skirtingas mąstymas,

individuali pažiūra į aplinką, pasaulį, žmones“ (Skeivys, 1997, 170–197). O mąstymą

formuoja daugelis veiksnių: istorija, ekonomika, tradicijos, papročiai ir pan. Tautos kultūra,

įsiliejusi į visuotinę žmonijos kultūrą, praturtina ją naujomis formomis.

102

3.16. Darbas – gyvenimiškos tiesos saugykla

Kaip jau minėta anksčiau, vienos svarbiausių patarlių ir priežodžių funkcijų yra

žmogaus pamokymas ir patirties perdavimas. Gyvenimiška tiesa – už blogus darbus paprastai

sulaukiama deramo atpildo, mokoma padarius blogą dalyką atsilyginti geru dvigubai.

Pavyzdžiui:


Blogi darbai akis bado (LT V, 238).

Geri darbai toli girdėt, o blogi – dar

toliau (LT V, 238).

Geri darbai miškuose slepiasi, pikti –

keliais vaikšto (LT V, 238).

Blogi darbai – nuo kalniuko, o geri –

prieš kalniuką (LT V, 239).

Blogai padarei – sau rasi, gerai

padarei – sau rasi (LT V, 243).

Negerai pradėjęs, gerai nepabaigsi

(LT V, 243).

Ką pasėsi, tą ir piausi (LT V, 243).

Sau blogo nepadaręs, kitam gero

nepadarysi (LPP V, 354).

Jei gerai darysi, niekad nepaklysi

(LPP V, 464).

Kas darbymety šoks, tas pavasarį

vogs (LPP V, 461).

Ant akių matyti vagis, ant rankų –

darbininkas (LPP V, 115).

Kokie draugai, tokie ir darbai (LPP

V, 589).

Nekask duobės kitam – pats įkrisi

(LPP V, 624).

Срубишь дерево – посади два.

(Nukirtai medį – pasodink du) (СПЗ I, 432)

Через силу и конь не везёт. (Per

jėgą ir arklys neveža) (СПЗ I, 441)

Заездили клячу – и воза не

стронет. (Užvaikė kuiną – ir vežimo

nepajudins) (СПЗ I, 442)

Хороший начин – считай, полдела

сделано. (Gera pradžia – pusė darbo

atlikta) (СПЗ I, 516)

Поработаешь до пóту – и поешь в

охоту. (Iki prakaito padirbėsi – ir dainuok,

kiek norėsi) (СПЗ I, 440)

Хозяйкина работа, матери

доброта не заметны никогда.

(Šeimininkės darbas, mamos gerumas

niekada nepastebimas) (СПЗ I, 403)

103

Čia randama ne tik teisingumo manifestų už blogus darbus, bet ir patarlių ir

priežodžių apie neišsipildžiusį teisingumą, lengvą praturtėjimą: Už gerą darbą vis piktu

užmoka (LTR, 459). Dirbk, prociavok, truputį privok, ir būsi bagotas. Ne visada yra

įvertinamas geras darbas ar žmogaus vertybės (darbštumas, gerumas): Хозяйкина работа,

матери доброта не заметны никогда (Šeimininkės darbas, mamos gerumas niekada

nepastebimas) (СПЗ I, 403). Vis dėlto skatinama, padarius neigiamų dalykų, ištaisyti savo

blogus darbus: Срубишь дерево – посади два (Nukirtai medį – pasodink du) (СПЗ I, 432).

Taip pat nusakomas blogo ar gero elgesio rezultatas: Через силу и конь не везёт (Per jлgа ir

arklys neveюa) (СПЗ I, 441). Заездили клячу – и воза не стронет (Užvaikė kuiną – ir

vežimo nepajudins) (СПЗ I, 442). Хороший начин – считай, полдела сделано (Gera

pradžia – pusė darbo atlikta) (СПЗ I, 516). Поработаешь до пóту – и поешь в охоту (Iki

prakaito padirbėsi – ir dainuok, kiek norėsi) (СПЗ I, 440). Blogi darbai akis bado. Geri

darbai toli girdėt, o blogi – dar toliau (LT V, 238). Geri darbai miškuose slepiasi, pikti –

keliais vaikšto (LT V, 238). Ką pasėsi, tą ir piausi (LT V, 243). Jei gerai darysi, niekad

nepaklysi (LPP V, 464). Galima daryti išvadą, kad patarlės ir priežodžiai tarsi siekia išjudinti

žmogaus suvokimą, pažadinti žmogaus dvasinį gyvenimą.

Taigi galima teigti, kad darbo konceptas šioje vietoje įgyja dar vieną funkciją –

gyvenimo kokybės matmens: žmogus yra teisiamas už padarytus ar nepadarytus darbus, o jo

ateitis ir statusas visada yra priklausomas nuo to, ką, kaip ir kiek jis per gyvenimą dirba.

Randama ir tokių pavyzdžių, kai žmogaus gerumas ir piktumas atpažįstamas iš jo tam tikrų

kūno dalių: Ant akių matyti vagis, ant rankų – darbininkas (LPP V, 115). O tai atskleidžia ir

požiūrį į asmens atliktus darbus. Žmogaus išorėje atsispindi jo veikla, lyg atliktas darbas

visada pažymėtų žmogų išskirtiniu ženklu. Šis aspektas yra būdingas abiejų tautų smulkiajai

tautosakai, kurioje atsiskleidžia darbo konceptas. Taip pat įdomus pavyzdys Kokie draugai,

tokie ir darbai (LPP V, 589), kuris rodo, kad pagal draugus, žmones, esančius šalia, vertinami

ir darbai.

Ši semantinė grupė apie gyvenimo tiesas pasižymi ir raiškos įvairumu. Ypač lietuvių

patarlės ir priežodžiai, kurių yra šiek tiek daugiau. Lietuvių smulkiojoje tautosakoje

aptariamas semantinis turinys atsiskleidžia per paralelinius ir eliptinius komponentus,

sudarančius antitezę (taip sintetinami prieštaringi argumentai): Geri darbai toli girdėt, o blogi

– dar toliau (LT V, 238). Geri darbai miškuose slepiasi, pikti – keliais vaikšto (LT V, 238).

Blogi darbai – nuo kalniuko, o geri – prieš kalniuką (LT V, 239). Blogai padarei – sau rasi,

gerai padarei – sau rasi (LT V, 243). Taip pat esama kontūrinių konstrukcijų (Ką pasėsi, tą ir

104

piausi (LT V, 243). Kas darbymety šoks, tas pavasarį vogs (LPP V, 461). Kokie draugai, tokie

darbai); elipsės – sintaksinio paralelizmo derinių (Ant akių matyti vagis, ant rankų –

darbininkas) (LPP V, 115); paralelės atvejų (Sau blogo nepadaręs, kitam gero nepadarysi)

(LPP V, 354) ir kt. Bendros šaknies žodžių skambėjimas paįvairinamas juos vartojant ne tik

skirtingomis formomis, bet ir su skirtingais priešdėliais arba vieną kartą tekste teikiant su

priešdėliu, o kitą kartą – be jo. Tokiu būdu kaitaliojamos žodžių reikšmės, kurios kartais

priešpastatomos (Grigas, 1976, 196): Negerai pradėjęs, gerai nepabaigsi (LT V, 243).

Išsiskiriantis posakis – Nekask duobės kitam – pats įkrisi (LPP V, 624). Šios patarlės

atitikmenų yra Biblijoje (Senasis testamentas), Lukiano raštuose (Grigas, 1987, 22).

Rusų patarlėse ir priežodžiuose daugiausia randama priežasties – pasekmės ryšio

posakių (Заездили клячу – и воза не стронет) (Užvaikė kuiną – ir vežimo nepajudins) (СПЗ

I, 442), (Поработаешь до пóту – и поешь в охоту) (Iki prakaito padirbėsi – ir dainuok,

kiek norėsi) (СПЗ I, 440); loginio neigimo (Хозяйкина работа, матери доброта не

заметны никогда) (Šeimininkės darbas, mamos gerumas niekada nepastebimas) (СПЗ I,

403), (Через силу и конь не везёт) (Per jėgą ir arklys neveža) (СПЗ I, 441); elipsės

(Хороший начин – считай, полдела сделано) (Gera pradžia – pusė darbo atlikta) (СПЗ I,

516), (Срубишь дерево – посади два) (Nukirtai medį – pasodink du) (СПЗ I, 432) atvejų.

Šios semantinės grupės kalbinė raiška išryškina tam tikrų žmogaus poelgių, veiksmų

rezultatus, gyvenimišką išmintį.

Taigi raiškos skirtumai tarp lietuvių ir rusų smulkiosios tautosakos pavyzdžių ir šiame

skyriuje išlieka tokie patys: rusų tautos patarlėse ir priežodžiuose esama konkrečių priežasties

ir pasekmės santykių tarp atskirų pasakymo segmentų. O lietuviškose patarlėse ir

priežodžiuose yra kur kas įvairesnių minties raiškos variantų, kurie pagyvina kalbą ir leidžia

ją įsisavinti lengviau, pasitelkiant kūrybiškumo motyvą. Galima teigti, kad darbas kaip

gyvenimo tiesos saugykla: žmogus yra mokomas ištaisyti klaidas, teigiama, kad už visus

darbus paprastai sulaukiama deramo atpildo, mokoma padarius blogą dalyką atsilyginti geru

dvigubai.

105

3.17. Kalendorinis darbų atlikimas

Daug dėmesio patarlėse ir priežodžiuose skiriama darbų terminams, orientuojantis

pagal liaudies kalendoriaus datas. Pavyzdžiui:


Lyjant piauk, giedroj grėbk (LT V,

382).

Pavasarį atsilikti dieną, rudenį būsi

atsilikęs savaitę (LTR, 401).

Darbą šiandien padirbk, pyragą rytui

pasidėk (LPP V, 449).

Kiekvienas darbas savo laiką turi

(LPP V, 453).

Neatidėk darbo rytojui, jei gali

padaryti šiandien (LPP V, 453).

Dieną anksčiau pasėsi, savaite

anksčiau pjausi (LPP V, 496).

Pavasario laikas – dirba senas ir

vaikas (LT V, 377).

Dienelės trumpyn – darbeliai mažyn

(LT V, 381).

Su dalgiu nelauksi giedros, su grėbliu

lauk giedros (Leb SLT, 149).

Непаханная земля дождя не

ждёт. (Nesuartas laukas lietaus nelaukia)

(СПЗ I, 425)

Кто сено косит, тот погоды

просит. (Kas šieną pjauna, tas gero oro

prašo) (СПЗ I, 505)

В свою пóру косят трáву. (Žolei

pjauti savas laikas) (СПЗ I, 518)

После поры не точат топоры.

(Po laiko kirvių negalanda) (СПЗ I, 520)

Понедельник – день-бездельник.

(Pirmadienis – veltėdžių diena) (СПЗ I,

442)

И дурак праздники знает, а

бужней не помнит. (Ir kvailys šventes

žino, bet darbo dienų neatsimena) (ПPH,

11)

Хоть хлеба и хороши, а пашню

паши. (Nors javai ir geri, bet arimus ark)

(ПPH, 16)

Ленивому всегда праздник.

(Tinginiui visada šventės) (ПPH, 19)

Без погулки день потеряешь, а

работа всегда перед тобой. (Be poilsio

dieną prarasi, nesugrąžinsi, o darbas

visada prieš tave) (ПPH, 11)

106

На поле с дермом, поле с добром.

(Į laukus su mėšlu – laukai su gėrybėmis)

(ПPH, 12)

Весной день долог, да нитка

коротка. (Pavasarį diena ilga, bet siūlas

trumpas) (ПPH, 17)

Работе время, а досугу час. (Darbui

laikas, apmąstymui valanda) (ПPH, 18)

Kaip matyti iš pateiktų patarlių ir priežodžių, svarbiausi dalykai, kurie akcentuojami,

yra darbas laiku ir jo neatidėliojimas kitai dienai. Pabrėžiama ne tik darbo reikšmė, jo

atlikimas iki galo, bet ir darbo atlikimas laiku pagal kalendorines dienas. Į smulkiosios

tautosakos žanro pasaulį yra įtraukiama tik tai, kas būdinga tautos veiklai. Viena iš svarbiausių

buities temų – laukų ir namų ūkio veiklos darbai, rodantys tautų tradicijas ir savitus darbų

atlikimo ritualus. Apskritai ritualinės apeigos ir darbo atlikimas yra be galo glaudžiai

susijusios sferos. Visų pirma reikia paminėti, kad agrarinėse kultūrose žmonės ir jų ritmas

buvo visiškai priklausomi nuo gamtos ciklų, todėl visiškai įprasta, kad atliekami darbai turi

būti tada, kai tam ateina konkretus laikas. Dėl tokio požiūrio ir gyvenimo būdo natūraliai

susiformavo neigiama „atidėto“ ar „išankstinio“ darbo konotacija (Skeivys, 1997, 170–197).

Toks požiūris yra bendras abiejų tiriamų tautų tautosakai: Kiekvienas darbas savo laiką turi

(LPP V, 453). Neatidėk darbo rytojui, jei gali padaryti šiandien (LPP V, 453). В свою пóру

косят трáву (Žolei pjauti savas laikas) (СПЗ I, 518). Работе время, а досугу час (Darbui

laikas, apmąstymui valanda) (ПPH, 18). Jei nepaisoma konkretaus darbo laiko, sulaukiama

neigiamo rezultato: Pavasarį atsilikti dieną, rudenį būsi atsilikęs savaitę (LTR, 401). Jei veikla

užsiimama anksčiau, susilaukiama ir teigiamo rezultato: Dieną anksčiau pasėsi, savaite

anksčiau pjausi (LPP V, 496).

Vis dėlto ne visada „atidėto“ darbo konotacija yra neigiama, nes kai kuriuose

pavyzdžiuose yra iškeliama ir poilsio vertė, remiantis tuo, kad darbas yra amžinas: Без

погулки день потеряешь, а работа всегда перед тобой (Be poilsio dieną prarasi,

nesugrąžinsi, o darbas visada prieš tave) (ПPH, 11). Taip pat rusų tautosakos patarlėse ir

priežodžiuose randama posakių, kuriuose supriešinamos darbo ir šventės sąvokos: И дурак

праздники знает, а бужней не помнит (Ir kvailys šventes žino, bet darbo dienų neatsimena)

(ПPH, 11). Ленивому всегда праздник (Tinginiui visada šventės) (ПPH, 19). Pažymėtina,

107

kad šventės sąvoka nėra traktuojama kaip antivertybė. Minėtuose pavyzdžiuose labiau norima

išryškinti tai, kad tinginys nesivadovauja pagal liaudies kalendorių, nes nedirba.

Šios semantinės grupės rusų tautosakos patarlėse ir priežodžiuose vyraujanti raiškos

forma – teiginys, išreikštas loginiu neigimu ir loginiu teigimu: Непаханная земля дождя не

ждёт (Nesuartas laukas lietaus nelaukia) (СПЗ I, 425). В свою пóру косят трáву (Žolei

pjauti savas laikas) (СПЗ I, 518). После поры не точат топоры (Po laiko kirvių negalanda)

(СПЗ I, 520). Ленивому всегда праздник (Tinginiui visada šventės) (ПPH, 19). Taip pat

randama kontūrinės konstrukcijos (Кто сено косит, тот погоды просит (Kas šieną pjauna,

tas gero oro prašo) (СПЗ I, 505); elipsės (Понедельник – день-бездельник (Pirmadienis –

veltėdžių diena) (СПЗ I, 442). На поле с дермом, поле с добром (Į laukus su mėšlu – laukai

su gėrybėmis) (ПPH, 12) atvejų; paralelinių konstrukcijų (Работе время, а досугу час)

(Darbui laikas, apmąstymui valanda) (ПPH, 18).

Lietuvių patarlių ir priežodžių kalbinė raiška šioje semantinėje grupėje yra įvairesnė.

Čia randama eliptinių konstrukcijų (Pavasario laikas – dirba senas ir vaikas) (LT V, 377);

loginio teigimo ir loginio neigimo posakių, kuriuose teigiama gyvenimo išmintis, susijusi su

darbo atlikimu, jo prioritetu (Kiekvienas darbas savo laiką turi (LPP V, 453). Neatidėk darbo

rytojui, jei gali padaryti šiandien (LPP V, 453). Su dalgiu nelauksi giedros, su grėbliu lauk

giedros (Leb LT, 149); esama teiginių, rodančių priežasties ir pasekmės ryšį (Pavasarį atsilikti

dieną, rudenį būsi atsilikęs savaitę (LTR, 401). Dieną anksčiau pasėsi, savaite anksčiau

pjausi); paralelinės konstrukcijos atvejų (Lyjant piauk, giedroj grėbk (LT V, 382). Dienelės

trumpyn – darbeliai mažyn (LT V, 381). Darbą šiandien padirbk, pyragą rytui pasidėk (LPP

V, 449).

Taigi, kalbant apie darbo atlikimą pagal kalendorines dienas, svarbiausias dalykas yra

darbas laiku, vadovaujantis kalendoriumi. Jei jo nepaisoma, sulaukiama negerovės. Vis dėlto

kai kuriais atvejais akcentuojama ir poilsio svarba. Taip pat rusų tautosakos patarlėse ir

priežodžiuose supriešinamos darbo ir šventės sąvokos.

108

4. Darbo koncepto lietuvių ir rusų kalbose panašumai ir skirtumai

Darbas lietuvių ir rusų kalbų pasaulėvaizdžiuose turi gana panašią prototipinę raišką.

Galima teigti, jog minėtose kalbose darbo konceptas realizuojamas norint nusakyti ar

apibūdinti panašius reiškinius ar objektus.

Remiantis atlikta lietuvių ir rusų kalbų patarlių ir priežodžių konceptualiąja ir

lyginamąja analize, galima išskirti abiejų minėtų tautų pasaulėvaizdžiams bendrus koncepto

darbas požymius:

Darbas – gerovės šaltinis. Šios semantinės grupės patarlėse ir priežodžiuose

skatinamas veiklumas ir iniciatyva, iškeliama darbo, kuris yra visokeriopos gerovės šaltinis,

reikšmė. Kaip opozicija darbui yra miegojimas, kuris traktuojamas kaip tinginystės sinonimas.

O rankos tampa vienu iš pagrindinių simbolių, padedančiu susikurti ir užsitikrinti materialinę

gerovę.

Darbštumo ir tinginystės priešprieša (akistata). Patarlėse ir priežodžiuose

yra atskleidžiamas hiperbolizuotas žmogaus požiūris į pasaulį: vaizdingai ir neretai

pompastiškai yra supriešinamos darbštumo ir tinginiavimo pasekmės.

Tinginystė – darbo parodija. Tinginys, jo veikla yra parodoma kaip rimto

darbo parodija, kuri yra aiški tautų požiūrio išraiška, komiška dvasia spinduliuojanti tautų

kūryba. Tinginystė dažniausiai siejama su badu, namų netekimu, gėdos jausmu. Didžiausia

vertybė tinginiui – valgis. Gausu buities realijų, religinio pasaulio motyvų, esama nemažai

opozicijų: miegas / darbas, gulėjimas / darbas, kalbėjimas / darbas. Nagrinėta rusų kalbos

smulkioji tautosaka išsiskiria patarlių ir priežodžių gausumu apie tinginystę.

Darbas – jungtis tarp žmogaus ir gamtos. Per darbo konceptą parodomas

žmogaus tapatinimasis su gamta, kurio rezultatas yra žmogiškosios ir gamtiškosios sferų

sintezė. Esama žmogaus – gyvūno, žmogaus – gyvulio ar žmogaus – paukščio paralelių.

Darbo įrankių paskirtis ir vaidmuo. Lietuvių ir rusų patarlėse ir

priežodžiuose randama atvejų, kuriuose minimi įvairūs darbo įrankiai, padedantys palengvinti

atitinkamas veiklas ir pasiekti norimų rezultatų. Šie atvejai apima įvairias veiklos sritis, yra

konkrečių nuorodų į darbo pobūdį (audimas, arimas, sėja, ganymas, siuvimas, verpimas ir kt.).

Kai kurie darbai yra diferencijuojami pagal lyties aspektą.

Darbo proceso etapai

109

Pirmas etapas: darbo ir kalbėjimo opozicija. Ryški darbo ir kalbėjimo /

žodžių opozicija. Plepėjimas traktuojamas kaip tinginystės sinonimas, kuris trukdo atlikti

veiklą ir susikurti gerovę. Ši opozicija labiau realizuojama lietuvių tautosakos tekstuose.

Antras etapas: kompetencija atlikti darbą. Akcentuojamas gebėjimas atlikti

darbus, vertinant dirbančiojo ištvermę, pastangas ir gebėjimus. Taip pat pabrėžiama darbų

pabaigimo reikšmė.

Trečias etapas: darbo pabaigos simbolis – dainos ir linksmybės. Dainos ir

linksmybės patarlėse ir priežodžiuose yra darbo pabaigos simbolis. Taip pat daina traktuojama

kaip aplinkybė, lengvinanti darbą.

Darbo atlikimas – tarp individualumo ir kolektyviškumo. Šios semantinės

grupės patarlėse ir priežodžiuose minimas ir skatinamas kolektyviškumas, lengvinantis

darbinę veiklą. Esama ir tokių posakių, kuriuose visų pirma raginama nudirbti savus darbus, o

tik tada eiti į talką. Taip pat atsiranda kolektyviškumo ir individualumo opozicijos, kai

kalbama apie kitas veiklos sritis ar šeimos sudėtį.

Vargas – darbo atspindys. Patarlėse ir priežodžiuose kalbama apie darbo

atnešamus vargus ir nelaimes, bevertes žmogaus pastangas prieš darbų gausą.

Religinis darbo koncepto atspalvis. Su darbo konceptu susijusiose patarlėse ir

priežodžiuose užfiksuota ir tikėjimo atspindžių. Ryški simbolinė Dievo ir velnio opozicija.

Dievas dažniausiais vaizduojamas teigiamai, o velnias – neigiamai. Darbas yra tarytum

mediatorius, kurio fone veikia žmogiškosios ir dieviškosios figūros.

Darbo konceptas – blogųjų žmogaus savybių matmuo. Per darbo konceptą

atsiskleidžia neigiamos žmogaus savybės: suktumas, pavydas, klasta ir kt. Kai kurios iš jų

perteikiamos tam tikrų gyvulių, žvėrių ir kitų padarų įvaizdžiais. Materialinis praturtėjimas

neretai siejamas su vagyste.

Darbo konceptas – teigiamų žmogaus savybių skatinimo matmuo.

Nepaisant to, kad darbo konceptas yra kaip blogųjų žmogaus savybių matmuo, dažniau jame

atsiskleidžia atskleidžia teigiamos žmonių savybės. Abiejų šalių tautosakoje randama posakių,

kuriuose pabrėžiama tiesa, teisingumo pergalė, giriamas ankstyvas darbas ir kt.

Darbas – mokymo įrankis. Per darbo konceptą parodoma, kad žmogus

gyvenime atsiduria įvairiausiose situacijose, kai jam pritrūksta gyvenimo išminties ir mokslo.

Visa tai jis gali įgyti tik per darbą, kuris dažnai personifikuojamas ir yra vienas svarbiausių

žemiškosios žmogaus egzistencijos įrodymų.

110

Daug darbų – mažai naudos. Šiek tiek didesnė semantinė grupė už darbinės

patirties įgijimą yra susijusi su apdairumu ir gyvenimo teikiamomis progomis. Žmogų

stengiamasi įtikinti ir pamokyti, kad noras atlikti daug darbų gerovės neatneš. Jei žmogus

pervertina savo jėgas, tai jam atneša nelaimių.

Žmogaus savybių raiška per darbo konceptą. Neretai pabrėžiamos fizinės

(pvz., apsileidimas, švaros laikymasis) ir dvasinės (pvz., atsargumas, bailumas,

nerūpestingumas, pagyrūniškumas) žmogaus ypatybės, proto, (ne)moksliškumo, amžiaus

reikšmė. Per darbo konceptą tautosakoje galima atrasti ir visuomenėje įsigalėjusių socialinių

ypatybių apraiškų.

Darbo konceptas – šeimyninės sanklodos rodiklis. Šioje semantinėje grupėje

aptariamos vedybų, vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų santykiai, auklėjimo temos. Vertinama

nauda, kurią žmogus gali pasiekti ne išvaizda, o darbštumu, gebėjimu dirbti. Taip pat kaip

vienas iš gerovės šaltinių yra pateikiamas motinos ar žmonos vaidmuo. Šios semantinės

grupės patarlių ir priežodžių daugiau rasta tirtoje lietuvių tautosakoje.

Darbas – gyvenimiškos tiesos saugykla. Vienos svarbiausių patarlių ir

priežodžių funkcijų yra žmogaus pamokymas ir patirties perdavimas. Darbo konceptas įgyja

dar vieną funkciją – gyvenimo kokybės matmens: žmogus, jo ateitis ir statusas yra

priklausomas nuo to, ką, kaip ir kiek jis dirba.

Neišgyvendinama baudžiavos patirtis, slypinti socialinėje atmintyje.

Smulkiosios tautosakos patarlėse ir priežodžiuose neišvengiama klasinių santykių ir klasinio

antagonizmo problemų aptarimo. Šios semantinės grupės patarlėse ir priežodžiuose

vaizduojamas sunkus kaimo bendruomenės gyvenimas, kuris yra susijęs su baudžiava,

valstiečių ir ponų santykiais, išnaudojimu, priešiškumu turtingiesiems. Šios semantinės grupės

atvejų daugiau rasta lietuvių tautosakoje.

Kalendorinis darbų atlikimas. Daug dėmesio skiriama darbų terminams,

orientuojantis pagal liaudies kalendoriaus datas. Svarbiausias dalykas – darbas laiku.

Susiformavusi neigiama „atidėto“ ar „išankstinio“ darbo konotacija.

Patarlių ir priežodžių raiška lietuvių ir rusų tautų pasaulėvaizdžiuose yra labai įvairi:

Patarlių ir priežodžių idėja pateikiama kaip neginčijama, kategoriška,

nevengiama patarimų ar pamokymų.

111

Aktyviai vartojami posakiai su neigiamu modalumu, kurie yra

perifrastiški teigiamo posakio atžvilgiu, elipsė.

Dauguma atvejų pasižymi metaforiškumu, vaizdingumu, lakoniškumu,

hiperbolizacija.

Vyrauja ironija, komiškumas, svarbi garsinė raiška.

Esama atvejų, sukuriančių malonų koloritą, pasižyminčių kontrasto

poetika, sudarančių kontekstinių antonimų poras.

Atlikta empirinė analizė rodo, kad lietuvių ir rusų kalbų pasaulėvaizdžiuose darbo

koncepto realizacija yra labai panaši ir kartais net analogiška. Galima daryti išvadą, kad

kalbantieji minėtomis kalbomis labai panašiai suvokia pasaulį, panašiai nusako juslinius ar

emocinius patyrimus. Vis dėlto yra keletas pavyzdžių, kurie rodo, kad lietuvių ir rusų kalbų

pasaulėvaizdžiai skiriasi.

Tik lietuvių kalbos pasaulėvaizdžiui būdinga ši darbo koncepto raiška:

Tapatinimosi principo žmogus – vieta ar žmogus – tautybė jungtys. Tai reiškia,

kad palyginimai, susiję su darbo konceptu, gali būti kuriami ir lokaciniu principu. Šiuose

atvejuose yra išaukštinamas Lietuvos ir miestelio, kaip darbščių žmonių gyvenamųjų vietų,

lietuvio įvaizdis.

Išskiriamas ir mistifikuojamas moters vaidmuo. Ji traktuojama kaip lygi velniui

ar net klastingesnė už jį. Taip pat pabrėžiamas motinos ar žmonos, kaip šeimos pamato,

vaidmuo.

Lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje mokoma nesigirti, nesidžiaugti, nesididžiuoti,

kol darbas dar nėra pabaigtas, taupyti ir neišlaidauti.

Tik rusų kalbos pasaulėvaizdžiui būdinga ši darbo koncepto raiška:

Priešpriešinant darbštumą ir tingėjimą, užsimenama apie tolimas keliones ir

karą. Tai galima susieti su Rusijos platybėmis ir buvusia Rusijos imperijos politikos specifika.

Lietuvių patarlėse ir priežodžiusoe vaizduojamo pasaulio ribos siauresnės, darbštus žmogus

nėra nusiteikęs kariauti, o tolimų šalių turtai jam nėra didžiausia vertybė.

Darbo pabaigos motyvas yra nurodymas į darbo proceso pabaigą. Daina tampa

ne darbo pabaigos priartinimo simboliu, o rezultatu, kuris gali būti pasiektas tik pabaigus

dienos darbus.

112

Taigi lietuvių ir rusų kalbų pasaulėvaizdžiai atskleidė, kaip skirtingų tautų žmonės

suvokia, interpretuoja pasaulį. Galima teigti, kad lietuvių ir rusų tautų pasaulio sąrangos

atspindys, mentalitetas yra gana panašus. Vis dėlto esama lietuvių ar rusų kalbos

pasaulėvaizdžiui būdingų mąstymo, kultūros, kalbos dalykų.

113

IŠVADOS

Išanalizavus konceptą darbas lietuvių patarlėse ir priežodžiuose ir palyginus su

ekvivalentišku konceptu rusų smulkiojoje tautosakoje, galima daryti tokias išvadas:

1. Nustatyta, kad konceptas darbas lietuvių ir rusų kalbų pasaulėvaizdžiuose sukelia

tokias asociacijas:

1.1. Darbas (darbštumas) – kaip gerovės šaltinis, padedantis užsitikrinti laimingą,

materialiai aprūpintą gyvenimą.

1.2. Darbas – kaip tinginystės priešprieša (atskleidžiamas hiperbolizuotas žmogaus

požiūris į pasaulį, darbas suvokiamas kaip veiksnys, kuris daro žmogų gerą, gyvenantį

vadovaujantis vertybėmis, o tinginystė siejama su nelaimėmis).

1.3. Tinginystė – kaip darbo parodija (tinginio veikla parodoma kaip rimto darbo

parodija, ryški komiška tautų kūrybos dvasia, ironija, kai pasišaipoma iš tinginio ir įvairių

tinginystės raiškos būdų).

1.4. Darbas – jungtis tarp žmogaus ir gamtos (vaizduojamas stiprus, pasaulėžiūrinis

žmogaus ir gamtos ryšys, pasireiškiantis per žmogaus elgseną, darbą).

1.5. Darbas – kaip procesas (kalbama nuo dalykų, trukdančių atlikti pareigas ir

susikurti gerovę (pvz., plepėjimas), iki tam tikrų kompetencijų atlikti darbą iškėlimo ir darbo

pabaigtuvių simbolių).

1.6. Darbas – kaip vargas (darbas perteikiamas vargo įvaizdžiais, siejamas su

neįmanomybės sfera, kai žmogaus pastangos dirbant yra bevertės prieš darbų gausą).

1.7. Darbas – kaip mokymo įrankis (vaizduojamas žmogaus atsidūrimas įvairiausiose

gyvenimo situacijose, kai jam pritrūksta nuovokumo, gyvenimo išminties, mokslo, o visa tai

jis gali įgyti tik per darbą, kuris yra mokslo ir gerovės šaltinis).

1.8. Darbas – šeimyninės sanklodos rodiklis (aptariamas šeimos sudarymas, vyro ir

žmonos, vaikų ir tėvų santykiai, auklėjimas; vertinamas ne žmogaus grožis, o materialinė

gerovė, kurią žmogus gali pasiekti tik darbštumu; pabrėžiamas žmonos, motinos vaidmuo).

1.9. Darbas – gyvenimiškos tiesos saugykla (darbo konceptas įgyja gyvenimo kokybės

matmens funkciją: žmogus vertinamas pagal (ne)padarytus darbus).

2. Dažniausi darbo denotatai lietuvių ir analogiškai rusų kalboje yra darbas – kaip

gerovės šaltinis, darbas – kaip tinginystės priešprieša, tinginystė – kaip darbo parodija, darbas

– kaip vargas, darbas – kaip žmogaus savybių talpykla.

114

3. Lietuvių ir rusų tautų pasaulėvaizdžiuose atsiskleidžia ir žmogaus dvasinio ir

socialinio gyvenimo ypatumai: esama patarlių ir priežodžių, kuriuose slypi neišgyvendinama

baudžiavos patirtis, religinis darbo atspindys, kalendorinis, individualus ir kolektyvinis darbų

atlikimas, minimi įvairūs darbo įrankiai, padedantys palengvinti atitinkamas veiklas ir pasiekti

norimų rezultatų, yra konkrečių nuorodų į darbo pobūdį (audimas, arimas, sėja, ganymas,

siuvimas, verpimas ir kt.), per darbo konceptą atskleidžiamos įvairios žmogaus savybės,

daugiaprasmis požiūris į darbą.

4. Patarlių ir priežodžių raiška yra labai įvairi:

4.1. Nors vengiama tiesmukiškumo, bet patarlių ir priežodžių idėja pateikiama kaip

neginčijama, nevengiama patarimų, pamokymų.

4.2. Aktyviai vartojami posakiai su neigiamu modalumu, elipsė.

4.3. Dauguma atvejų yra metaforiški, vaizdingi, neretai hiperbolizuoti, lakoniški.

4.4. Vyrauja ironija, komiškumas, garsinis aspektas.

4.5. Esama atvejų, sukuriančių malonų koloritą; sudarančių kontekstinių antonimų

poras; pasižyminčių kontrasto poetika.

5. Darbo konceptas atspindinti esminius tautos kultūros fenomenus, abstraktus,

kuriuose akumuliuojama tautos samprata apie žmogaus ryšius su visuomene ir pasauliu, ir yra

pažymėtas etnokultūrine specifika.

5.1. Tik lietuvių kalbos pasaulėvaizdžiui būdinga ši koncepto darbas raiška:

5.1.1. Tapatinimosi principo žmogus – vieta ar žmogus – tautybė jungtys.

5.1.2. Išskiriamas moters, kuri traktuojama kaip lygi velniui ar net klastingesnė už jį,

vaidmuo.

5.1.3. Mama, žmona – šeimos gerovės pamatas.

5.1.4. Mokoma nesigirti, nesidžiaugti, nesididžiuoti, kol darbas dar nėra pabaigtas,

taupyti ir neišlaidauti.

5.2. Tik rusų kalbos pasaulėvaizdžiui būdinga koncepto darbas raiška:

5.2.1. Priešpriešinant darbštumą ir tingėjimą, užsimenama apie tolimas keliones ir

karą.

5.2.2. Dainos ir linksmybės – ne darbo pabaigos priartinimo simbolis, o rezultatas,

kuris gali būti pasiektas tik pabaigus dienos darbus.

6. Patarlės ir priežodžiai rodo, kad lietuvių ir rusų kalbų pasaulėvaizdžiuose darbo

koncepto realizacija yra labai panaši ir kartais net analogiška. Taigi kalbantieji minėtomis

kalbomis labai panašiai suvokia pasaulį, panašiai nusako juslinius ar emocinius patyrimus.

115

LITERATŪRA

1. Aleksynas Kostas, 1971, Lietuvių liaudies dainų kalbinės stilistinės

priemonės. – Lietuvių tautosakos stilius ir žanrai. Literatūra ir kalba, XI. Vilnius:

Vaga, 182–272.

2. Akimova Elena, 1998, Lietuvių ir rusų studentų kalbinio mąstymo

tautinis ir kultūrinis savitumas. – Filologija 1 (4), Šiaulių universitetas, 5–8.

3. Anglickienė Laima, 2006, Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore. Vilnius:

Versus aureus.

4. Asakavičiūtė Vaida, 2007, Tarp Rytų ir Vakarų: tautinio tapatumo

problema XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių filosofijoje. – Lietuvių tautos

tapatybė. Tarp realybės ir utopijos (sud. R. Repšienė). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir

meno institutas, 194–218.

5. Balkevičius Jonas, 1963, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius:

Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.

6. Brazaitis Juozas, Lietuvių charakterio vertybės –

http://www.propatria.lt/2013/02/juozas-brazaitis-lietuviu-charakterio.html (žiūrėta

2014-02-10).

7. Bufienė Giedrė, 1998, Patarlių vaizdų savitumas. – Tautosakos darbai

VIII (XV). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 141–148.

8. Butkus Alvydas (spec. red.), 1999, Mitologijos enciklopedija, T. 2.

Vilnius: Vaga.

9. Čepaitienė Giedrė, 1996, Kalbos etiketas ir mokykla. Šiauliai: Šiaulių

pedagoginis institutas.

10. Černiauskaitė Dalia, 2005, Patarlių metaforikos savitumas. – Tautosakos

darbai XIX (XXVI). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 122–133.

11. Čiužas Antanas, Ratkevičienė Valentina, 2005, Moksleivių požiūris į

lietuvybę. – Tautinės tapatybės dramaturgija (sud. R. Grigas, L. Klimka). Vilnius:

Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 234–243.

12. DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, IV leidimas (vyr. red. S.

Keinys). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.


116

13. Dirvenas Renė, 2009, Kognityvinė lingvistika. – Kalba ir žmonės.

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 11–38.

14. Donskis Leonidas, 1993, Moderniosios kultūros filosofijos metmenys.

Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

15. Gaivenis Kazys, Keinys Stasys, 1990, Kalbotyros terminų žodynas.

Kaunas: Šviesa.

16. Gaižutis Algirdas, 2004, Kalba – kultūros šerdis. – Lietuvių tautos –

lietuvių kalbos likimas. II dalis. Vilnius: VĮ Mokslotyros institutas, 11–19.

17. Gellner Ernest, 1996, Tautos ir nacionalizmas. Vilnius: Pradai.

18. Girnius Juozas, 1995, Tauta ir tautinė ištikimybė. Raštai, t. 3. Vilnius:

Mintis.

19. Girnius Juozas, 2007, Neišgyvendinamo sovietmečio patirtis: socialinė

atmintis ir tapatumo politika. – Lietuviškojo charakterio problema. (sud. R. Repšienė).

Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 256–290.

20. Grigas Kazys, 1968, Smulkioji tautosaka. Patarlės ir priežodžiai. –

Lietuvių tautosaka. Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai, V tomas (medžiagą

paruošė Kazys Grigas). Vilnius: Minties leidykla, 9–25.

21. Grigas Kazys, 1976, Lietuvių patarlės. Lyginamasis tyrinėjimas.

Vilnius: Vaga.

22. Grigas Kazys, 1987, Patarlių paralelės. Lietuvių patarlės su latvių,

baltarusių, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, lotynų, prancūzų, ispanų atitikmenimis.

Vilnius: Vaga.

23. Grigas Kazys, 2000, Nuo pirmųjų įrašų iki sisteminio leidinio. –

Lietuvių patarlės ir priežodžiai A/ D. Penki tomai (parengė Kazys Grigas, Lilija

Kudirkienė, Rasa Kašėtienė ir kt.). Vilnius: LLTI, 25–42.

24. Gudavičius Aloyzas, 1992, Kalbos tautiškumas. – Gimtoji kalba, nr. 6,

1–5.

25. Gudavičius Aloyzas, 2000, Etnolingvistika. Šiauliai: K. J. Vasiliausko

įmonė.

26. Gudavičius Aloyzas, 2009, Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių universiteto

leidykla.

27. Gudavičius Aloyzas, 2011, Reikšmė, sąvoka, konceptas ir prasmė. – Res

Humanitariae, X. Klaipėdos universitetas, 108–119.

117

28. Jakaitienė Evalda, 1988, Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas.

29. Juzelėnienė Saulė, 2009, Judėjimo ore semantinės grupės raiška lietuvių

ir anglų kalbose. – Respectus philologicus / Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis

fakultetas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 135–140.

30. Karaliūnas Simas, 1997, Kalba ir visuomenė (Pasichosociologiniai ir

komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

31. Kavolis Vytautas, 1933, Teoretinės politikos pagrindai. – Academikas,

nr. 3, 48.

32. Kensminienė Aelita, 1999, Lietuvių mįslių skelbimo ir tyrimo apžvalga.

– Tautosakos darbai X (XVII). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,

172–196.

33. Kensminienė Aelita, 2000, Mįslių vaizdų ir tikrovės santykis. –

Tautosakos darbai X (XVII). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 164–

172.

34. Kerbelytė Bronislava, 2012, Slavų folkloras. Kaunas: Vytauto Didžiojo

universitetas.

35. Kudirkienė Lilija, 2001, Patarlė kaip žmonių gyvensenos atspindys. –

Tautosakos darbai XV (XXII). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas,

121–126.

36. Kudirkienė Lilija, 2007, Patarlės interpretacija: diachroninis aspektas. –

Tautosakos darbai XV (XXII). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 13–

25.

37. Lakoff George, Johnson Mark, 1980, Metaphors We Live By. Chicago:

University of Chicago Press.

38. Lebedys Jurgis, 1956, Pirmieji smulkiosios lietuvių tautosakos rinkiniai.

– Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a. Priežodžiai, patarlės, mįslės (paruošė J.

Lebedys). Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 5–40.

39. Maceina Antanas, 1998, Daiktas ir žodis: lietuvių kalbos filosofija.

Vilnius: Aidai.

40. Mikelaitis Gediminas, 1996, Lietuvos filosofinė mintis. Vilnius: Aidai.

41. Mikulskas Rolandas, 2009, Kognityvinė lingvistika ir leksikografijos

problemos. – Kalba ir žmonės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 39–67.

http://lvb.lt/primo_library/libweb/action/search.do?cs=frb&ct=frb&frbg=87508187&fctN=facet_frbrgroupid&fctV=87508187&doc=VUB02000035729&lastPag=&lastPagIndx=&rfnGrp=frbr&frbrSrt=date&dscnt=0&indx=1&vl%28104569859UI0%29=creator&vl%281UIStartWith0%29=exact&scp.scps=scope%3A%28CENTRAL%29&tab=local&dstmp=1401366499189&vl%28104569856UI1%29=all_items&vl%28freeText0%29=Juzel%C4%97nien%C4%97%2C%20S&vid=LABT_VU1&fn=search&mode=Basic

http://lvb.lt/primo_library/libweb/action/search.do?cs=frb&ct=frb&frbg=87508187&fctN=facet_frbrgroupid&fctV=87508187&doc=VUB02000035729&lastPag=&lastPagIndx=&rfnGrp=frbr&frbrSrt=date&dscnt=0&indx=1&vl%28104569859UI0%29=creator&vl%281UIStartWith0%29=exact&scp.scps=scope%3A%28CENTRAL%29&tab=local&dstmp=1401366499189&vl%28104569856UI1%29=all_items&vl%28freeText0%29=Juzel%C4%97nien%C4%97%2C%20S&vid=LABT_VU1&fn=search&mode=Basic

118

42. Miliūnaitė Rita, 2006, Apie kalbą ir mus. Vilnius: Lietuvių kalbos

instituto leidykla.

43. Muktupavela Laima, 2003, Pievagrybių testamentas. Vilnius: Mintis.

44. Nemickienė Živilė, 2011, Concept in modern linguistics: the

components of the concept good. – Filologija (16), Šiaulių universitetas, 26–36.

45. Palionis Jonas, 1999, Kalbos mokslo pradmenys. Vilnius: Jandrija.

46. Papaurėlytė-Klovienė Silvija, 2002, Liūdesio konceptualizavimas

lietuvių kalboje. – Kalbotyra LI (1), 123–133.

47. Papaurėlytė-Klovienė Silvija, 2004, The Position of Sadness Emotions

in the Worldviews of the Lithuanian and Russian Languages, – Filologija (09),

Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 42–46.

48. Papaurėlytė-Klovienė Silvija, 2005, Sielvarto metaforos lietuvių ir rusų

kalbose. – Filologija, nr. 10, 25–31.

49. Papaurėlytė-Klovienė Silvija, 2005, Pavydas lietuvių kalbos

pasaulėvaizdyje. – Filologija, nr. 10, 65–69.

50. Papaurėlytė-Klovienė Silvija, 2007, Lingvistinės kultūrologijos bruožai.

Šiauliai: Všį Šiaulių universiteto leidykla.

51. Papaurėlytė Silvija, Župerka Kazimieras, 2010, Lietuvos etninių sričių

gyventojų charakterio bruožai kalbos pasaulėvaizdyje. – Kalbos kultūra 83. Vilnius:

Lietuvių kalbos institutas, 185–202.

52. Pikčilingis Juozas, 1971, Lietuvių kalbos stilistika, I d. Vilnius: Mintis.

53. Pivoras Saulius, 2000, Lietuvių ir latvių pilietinės savimonės raida.

Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.

54. Pupkis Aldonas, 1980, Kalbos kultūros pagrindai. Vilnius: Gimtasis

žodis.

55. Pupkis Aldonas, 2005, Kalbos kultūros studijos. Vilnius: Gimtasis

žodis.

56. Ryžakova Svetlana, Zavjakova Marija, 2004, Lietuvių ir rusų požiūris

vienų į kitus: kai kurie etnopsicholingvistinio tyrinėjimo rezultatai. – Liaudies kultūra

nr. 2, 17–27.

57. Rubavičius Vytautas, 2007, Neišgyvendinamo sovietmečio patirtis:

socialinė atmintis ir tapatumo politika. – Lietuvių tautos tapatybė. Tarp realybės ir

utopijos (sud. R. Repšienė). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 12–41.

119

58. Rudaitienė Vida, 2011, Lietuvių kalba ir sociokultūriniai veiksniai. –

Žmogus ir žodis, t. 13, nr. 3, 40–50.

59. Rusų kalbos žodinių asociacijų žodynas – http://www.slovesa.ru/

(žiūrėta 2014-05-22).

60. Sauka Leonardas, Grigas Kazys, Jonynas Ambraziejus, Korsakas Kostas

(vyr. redaktorius), 1963, Lietuvių tautosakos apybraiža. Vilnius: Valstybinė politinės ir

mokslinės literatūros leidykla.

61. Sauka Donatas, 1970, Tautosakos savitumas ir vertė. Vilnius: Vaga.

62. Sauka Leonardas, 1983, Tikra ir netikra liaudies kūryba. Vilnius:

Mokslas.

63. Sauka Donatas, 2007, Lietuvių tautosaka. Vilnius: Mokslo ir

enciklopedijų leidybos institutas.

64. Savukynas Virginijus, 2007, Laisvės slenksčiai: pobaudžiavinės ir

posovietinės jausenos Lietuvoje. – Lietuvių tautos tapatybė. Tarp realybės ir utopijos

(sud. R. Repšienė). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 41–65.

65. Savukynas Virginijus, Koks yra lietuvio charakteris? –


(žiūrėta 2014-05-19).

66. Skeivys Rimantas, 1997, Lietuviškos mįslės. – Tautosakos darbai VI–

VII (XIII–XIV). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 170–196.

67. Skrodenis Stasys, 2002, Tautosakos rinkėjo vadovas. Metodinė

priemonė studentų tautosakinei praktikai. 3-sis pataisytas leidimas. Vilnius: Lietuvos

kraštotyros draugija.

68. Steponavičienė Simona, 1986, Lietuvių kalbos asociacijų žodynas.

Vilnius: Mokslas.

69. Stundžienė Bronė, 2011, Empatiškoji kultūrinio kraštovaizdžio versija:

folklorinis aspektas. – Tautosakos darbai XLII. Vilnius: Lietuvių literatūros ir

tautosakos institutas, 15–41.

70. TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma littera, 2008.

71. TŽŽ – Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma littera, 2013.

72. Toleikienė Reda, 2004, Siela ir protas lietuvių ir vokiečių kalbose.

Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius.

http://www.slovesa.ru/

120

73. Toleikienė Reda, 2008, Vilties samprata lietuvių ir vokiečių kalbų

pasaulėvaizdžiuose: konceptualiųjų metaforų analizė. – Filologija (13), 139–147.

74. Ūsaitytė Jurgita, 2003, Žemės įvaizdis kaip vertės matas: stabilumo

ekspresija. – Tautosakos darbai XIX (XXVI). Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos

institutas, 107–121.

75. Venclova Tomas, 2007, Lietuviškojo charakterio problema. – Lietuvių

tautos tapatybė. Tarp realybės ir utopijos (sud. R. Repšienė). Vilnius: Kultūros,

filosofijos ir meno institutas, 290–297.

76. Vėlius Norbertas, 1987, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis.

Folklorinio velnio analizė. Vilnius: Vaga.

77. Župerka Kazimieras, 2005, Bendrinė kalba ir funkciniai stiliai. – Kalbos

kultūra (78), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 56–66.

78. Булыгина Татьяна, Шмелев Алексей 1997, Языковая

концептуализация мира. Москвa: Школа Языки русской культуры.

79. Воркачëв Сергей, 2004, Культурный концепт и знание. Труды

Кубанского государственного технологического университета. Сер.

Гуманитарные науки. Т. 17 вып. 2. Краснодар.

80. Лассан Элеонора, 2008, Лингвокультурология: очерк русской

концептологии. Вильнюс: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla.

81. Маслова Валентина Авраамовна, 2004, Когнитивная лингвистика:

учебное пособие. Москва.

82. Маслова Валентина Авраамовна, 2001, Лингвокультурология.

Москва: Academia.

83. Тер-Минасова Светлана, 2004, Язык и межкультурная

коммуникация. Москва: Изд-во МГУ.

84. Шафиков Сагит Гайлиевич, 2007, Категории и концепты в

лингвистике. Вопросы языкознания Nr. 2.


http://www.libex.ru/?cat_author=%D0%A8%D0%BC%D0%B5%D0%BB%D0%B5%D0%B2,%20%D0%90.%D0%94.&author_key=216

http://www.libex.ru/detail/book669337.html?saleid=1698525

121

ŠALTINIAI

1. Grigas Kazys, 1971, Čir vir vir pavasaris. Smulkioji lietuvių tautosaka

(paruošė Kazys Grigas). Vilnius: Vaga.

2. Grigas Kazys, 2000, Lietuvių patarlės ir priežodžiai A/ D. Penki tomai

(parengė Kazys Grigas, Lilija Kudirkienė, Rasa Kašėtienė ir kt.). Vilnius: LLTI.

3. Grigas Kazys, 1968, Lietuvių tautosaka. Smulkioji tautosaka. Žaidimai

ir šokiai. V tomas (paruošė Kazys Grigas). Vilnius: Minties leidykla.

4. Jonynas Ambraziejus, Mockus Algimantas, Uginčius Bronius,

Vymerytė Margarita, 1954, Lietuvių tautosakos rinktinė. Vilnius: Valstybinė grožinės

literatūros leidykla.

5. Lebedys Jurgis, 1956, Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.

Priežodžiai, patarlės, mįslės (paruošė J. Lebedys). Vilnius: Valstybinė grožinės

literatūros leidykla.

6. Иванович Владимир, 1984, Пословицы русского народа: в двух

томах. Москва: Художественная литература.

7. Новиков Юрий, 2007, Сказки. Пословицы. Загадки. I tomas. Vilnius:

VPU leidykla.

122

ŠALTINIŲ SANTRUMPOS

LPP V – Grigas Kazys, 2000, Lietuvių patarlės ir priežodžiai A/ D. Penki tomai.

Vilnius: LLTI.

LT V – Grigas Kazys, 1968, Lietuvių tautosaka. Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir

šokiai. V tomas. Vilnius: Minties leidykla.

SLT – Grigas Kazys, 1971, Čir vir vir pavasaris. Smulkioji lietuvių tautosaka. Vilnius:

Vaga.

Leb SLT – Lebedys Jurgis, 1956, Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.

Priežodžiai, patarlės, mįslės (paruošė J. Lebedys). Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros

leidykla.

LTR – Jonynas Ambraziejus, Mockus Algimantas, Uginčius Bronius, Vymerytė

Margarita, 1954, Lietuvių tautosakos rinktinė. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros

leidykla.

СПЗ I – Новиков Юрий, 2007, Сказки. Пословицы. Загадки. I tomas. Vilnius: VPU

leidykla.

ПPH – Иванович Владимир, 1984, Пословицы русского народа: в двух томах.

Москва: Художественная литература.

123

SANTRAUKA

Magistro darbe „Darbo konceptas lietuvių ir rusų patarlėse ir priežodžiuose“ bandoma

plačiau panagrinėti koncepto darbas specifiką ir raišką lietuvių ir rusų kalbų

pasaulėvaizdžiuose, atrasti panašumų ir skirtumų, rekonstruoti kalbai būdingą pasaulėvaizdį,

tautų mąstymo strategijas. Atlikus lyginamąją ir konceptualiąją analizę, išanalizavus surinktą

medžiagą, nustatyta, kad darbo konceptas lyginamose kalbose yra suvokiamas panašiai

(darbas (darbštumas) – kaip gerovės šaltinis, darbas – kaip tinginystės priešprieša, tinginystė –

kaip darbo parodija, darbas – jungtis tarp žmogaus ir gamtos, darbas – kaip vargas, darbas –

kaip žmogaus savybių matmuo, darbas – kaip mokymo įrankis, darbas – šeimyninės sanklodos

rodiklis, darbas – gyvenimiškos tiesos saugykla). Dažniausi darbo denotatai lietuvių ir

analogiškai rusų kalboje yra darbas (darbštumas) – kaip gerovės šaltinis, darbas – kaip

tinginystės priešprieša, tinginystė – kaip darbo parodija, darbas – kaip vargas, darbas – kaip

žmogaus savybių matmuo. Darbas (darbštumas) – kaip gerovės šaltinis dažniausiai

realizuojamas lietuvių kalboje. Rusų kalboje dažniausiai realizuojamas darbas – kaip

tinginystės priešprieša, tinginystė – kaip darbo parodija. Lietuvių ir rusų kalbų patarlės ir

priežodžiai pasižymi raiškos įvairove: aktyviai vartojami posakiai su neigiamu modalumu,

elipsė, dauguma atvejų yra metaforiški, vaizdingi, lakoniški, neretai hiperbolizuoti, vyrauja

ironija, komiškumas, garsinis aspektas, kategoriškumas, pamokymai ir patarimai, esama

atvejų, sudarančių kontekstinių antonimų poras, pasižyminčių kontrasto poetika.

Galima teigti, kad lietuvių ir rusų kalbų pasaulėvaizdžiuose darbo koncepto realizacija

yra labai panaši ir kartais net analogiška. Kalbantieji minėtomis kalbomis labai panašiai

suvokia pasaulį, panašiai nusako juslinius ar emocinius patyrimus.

124

SUMMARY

The aim of this master work, „The concept of work in Lithuanian and Russian proverbs

and bywords“, is to take a wider glance at the concept of work in Lithuanians and Russians

world-view, to find similarities and differences, to recreate the type of world-view which

would be common to the language and also to recreate the strategies of thinking. After a

comparative and conceptual analysis and after the analysis of collected examples, we made a

conclusion that the concept of work is perceived similarly: work (diligence) as the source of

wellness, work as the confrontation with laziness, laziness as the parody of diligence, work as

the connection between human and nature, work as misery, work as the measurement of

humanity, work as the proper way to educate, work as the measurement of family values and

work as the storage of all the values. The most frequent and common for both Lithuanian and

Russian languages meanings of the concept work are these: work as the source of wellness,

work as the confrontation with laziness, laziness as the parody of diligence, work as misery

and work as the measurement of humanity. The most common meaning to Lithuania language

is work as the source of wellness and the most common meaning of work to Russian language

is work as the confrontation with laziness and laziness as the parody of diligence. Lithuanian

and Russian proverbs and bywords can be expressed in various ways: there are a lot of

examples which have negative meaning. People use many metaphors, expressions and ironic

sayings. They also put a lot of thought into the compilation of sound and they usually try to

make a huge contrast between similar things.

After all, we can make such conclusions such as the realization of conceptual work in

Lithuanian and Russian world-views in most cases are almost identical. Both nations

understand the world and express themselves emotionally and fiscally in very similar ways.

125

Lietuvių kalbos patarlės ir priežodžiai

Lietuvių tautosaka. Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai, V tomas (1968)

1. Amžius veidą išaria ir be noragų. (LT V, 85)

2. Ką senieji pasakys, tai jaunieji nepadarys. (LT V, 87)

3. Senas jautis vagos negadina. (LT V, 89)

4. Pavalgęs – dirbti, pasenęs – mirti. (LT V, 90)

5. Visi nagai po savim kasa, ne nuo savęs. (LT V, 99)

6. Nė vienas grėblys negrėbia nuo savęs. (LT V, 100)

7. Kas daug šneka, mažai daro. (LT V, 108)

8. Skylės liežuviu neužlopysi. (LT V, 108)

9. Žodžiais kailinių nepasiūsi. (LT V, 108)

10. Skubink su darbu, o ne su žodžiu. (LT V, 108)

11. Ir audžia, ir meta. (LT V, 108)

12. Čia kala, čia mala, čia ir zalatina. (LT V, 108)

13. Stovi kaip melžiamas. (LT V, 111)

14. Tyli kaip avelė kerpama. (LT V, 111)

15. Daina dieną trumpina, daina darbą lengvina. (LT V, 112)

16. Nešluota troba piršlius išvaiko. (LT V, 118)

17. Tai grėbstymai, tai vėpstymai – vyža duonoj. (LT V, 118)

18. Kokios bobos, tokios trobos. (LT V, 118)

19. Kojos juodos, – gali ropes sėti. (LT V, 119)

20. Tu darbininkas: pririštą ir supančiotą vištą paganai. (LT V, 123)

21. Tas niekam netinka, kaip tik meškoms vadžiot. (LT V, 123)

22. Be drąsos liksi ir be duonos. (LT V, 124)

23. Vieną avį kerpant, kitai kinkos dreba. (LT V, 126)

24. Išėjo šunims šėko piauti. (LT V, 133)

25. Dėk grūdą prie grūdo – pripilsi aruodą. (LT V, 134)

26. Ne sviestą suks iš kaktos, kad graži marti. (LT V, 149)

27. Motinos mušimas – sviestu tepimas. (LT V, 155)

28. Moma gali devynetą vaikų adata išpenėt, o tėvas – nė šešiais žirgais vieną. (LT V, 152)

29. Kas tėvų neklauso, eina šunim šėko piauti. (LT V, 159)

126

30. Gerumu net velnią dirbti priversi. (LT V, 161)

31. Ėst – ponui, dirbt – žmogui. (LT V, 164)

32. Ponas ir pekloj katile sėdės, o mužiks kurstys. (LT V, 167)

33. Ponų nebūtų, kad žmonės laukų neartų. (LT V, 169)

34. Dirba kaip samdininkas. (LT V, 173)

35. Iš darbininkų pažinsi gaspadorių. (LT V, 173)

36. Gaspadoriui tik darbas rūpi, o ne alga. (LT V, 173)

37. Visur darbininkui vėjas į akis. (LT V, 173)

38. Darbininkai sujudės – visi ponai nugarmės. (LT V, 173)

39. Jaučiui, ir tam įkyri jungas vilkti. (LT V, 174)

40. Ir juodą darbą pinigas padaro baltu. (LT V, 183)

41. Vyža čebatus uždirba. (LT V, 191)

42. Bėdõs nei aria, nei akėja, o pati išdygsta. (LT V, 194)

43. Daug darbo, maž pelno. (LT V, 200)

44. Daug darbo – maža duonos. (LT V, 200)

45. Pirmiau pats nusibaigsi, negu darbus užbaigsi. (LT V, 200)

46. Už darbų saulės nemato. (LT V, 200)

47. Dirba kaip juodas jaučias. (LT V, 200)

48. Darbuokis it amžinai gyvensiąs, elkis it rytoj mirsiąs. (LT V, 237)

49. Geri darbai toli girdėt, o blogi – dar toliau. (LT V, 238)

50. Blogi darbai akis bado. (LT V, 238)

51. Geri darbai miškuose slepiasi, pikti – keliais vaikšto.( LT V, 238)

52. Blogi darbai – nuo kalniuko, o geri – prieš kalniuką. (LT V, 239)

53. Blogai padarei – sau rasi, gerai padarei – sau rasi. (LT V, 243)

54. Negerai pradėjęs, gerai nepabaigsi. (LT V, 243)

55. Ką pasėsi, tą ir piausi. (LT V, 243)

56. Kur du stos, visados daugiau padarys. (LT V, 247)

57. Dieve duok vienam gimt, ale ne vienam dirbt. (LT V, 248)

58. Koks čia be darbas, kad pas kaimyną banketas. (LT V, 252)

59. Kas tau darbo lig svetimo skarbo. (LT V, 267)

60. Kožnas kalvis kirviu darytu girias. (LT V, 274)

61. Pirma padaryk, paskui pasigirk. (LT V, 276)

62. Negirk darbą pradėtą, bet baigtą. (LT V, 276)

127

63. Ant vieno kurpaliaus siūti. (LT V, 278)

64. Dirbančiam padėk, prašančiam žadėk. (LT V, 279)

65. Padarysiu, kad nė lapė nelos. (LT V, 280)

66. Ji padaro iš balos dvarą, iš dvaro balą. (LT V, 282)

67. Prieš vėją nepapūsi, prieš vandenį nepaplauksi. (LT V, 324)

68. Kalk geležį, kol ji karšta. (LT V, 333)

69. Devyni amatai – dešimtas badas. (LT V, 338)

70. Šimtas darbų neduos skarbų. (LT V, 338)

71. Kas visus darbus dirba, tas visus badus kenčia. (LT V, 338)

72. Devynis kartus atmatuok, dešimtą nupiauk. (LT V, 342)

73. Darbai – tai ne vargai. (LT V, 345)

74. Darbas gėdos nedaro. (LT V, 345)

75. Darbas myli darbininką. (LT V, 345)

76. Be darbo ilgu, su darbu sunku. (LT V, 345)

77. Darbas nepadirbtas nepaliks. (LT V, 345)

78. Koks darbas, tokia ir alga. (LT V, 345)

79. Kiek uždirbsi, tiek ir gausi. (LT V, 345)

80. Darbas dėl akių duonos nepelno. (LT V, 345)

81. Darbas žmogaus nelenkia. (LT V, 345)

82. Darbas darbą lenkia. (LT V, 345)

83. Kad bus darbo, tai bus ir uždarbio. (LT V, 345)

84. Kiek darbo, tiek ir naudos. (LT V, 345)

85. Darbas dėl akių duonos nepelno. (LT V, 345)

86. Aitvaras visiems darbštiesiems turtus neša. (LT V, 346)

87. Darbo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs. (LT V, 346)

88. Bitės saldus medus, bet sunkus darbas. (LT V, 346)

89. Nuo vištytės iki karvytės. (LT V, 346)

90. Rasi, kai dirbt paprasi. (LT V, 346)

91. Kas nori turtingu pastoti, tas turi nemiegoti. (LT V, 346)

92. Jei nori turėt, reik pakrutėt. (LT V, 346)

93. Katras gaspadorius neprižiūri, tas nieko neturi. (LT V, 346)

94. Duona ne per vėją atėjo. (LT V, 346)

95. Prasigyvenau iš penkių pirštų. (LT V, 346)

128

96. Nieko nepradėsi – nieko nelaimėsi. (LT V, 346)

97. Pilvas krutėti išmokina. (LT V, 347)

98. Akim nepavalgysi. (LT V, 347)

99. Kas aria ir piauna, to avys nebliauna. (LT V, 347)

100. Bus aruode – bus ir puode. (LT V, 347)

101. Nesėjęs nepiausi. (LT V, 347)

102. Kiek sėsi, tiek piausi. (LT V, 347)

103. Arklio nugara javai dera. (LT V, 347)

104. Darbo nedirbęs, taukų nelaižysi. (LT V, 348)

105. Sienos nepalaižysi, akmens nepagrauši. (LT V, 348)

106. Mėšlų nekapstęs, taukų nelaižysi. (LT V, 348)

107. Gulėsi – nieko neturėsi. (LT V, 348)

108. Giliau kasi, daugiau rasi. (LT V, 348)

109. Ir mūsų laukai – ne velnio močios plaukai: nesėsi ir neauga. (LT V, 348)

110. Žemę kasi – auksą rasi. (LT V, 349)

111. Vilką kojos peni. (LT V, 349)

112. Adata visą svietą užado. (LT V, 349)

113. Pavasaris barsto, o ruduo renka. (LT V, 349)

114. Vasaros prakaitas žiemą šildo. (LT V, 350)

115. Gims diena, gims dienai darbas. (LT V, 350)

116. Darbas kelia, darbas guldo. (LT V, 350)

117. Diena darbu linksma. (LT V, 350)

118. Darbus darbą, kalbus kalbą randa. (LT V, 350)

119. Daugiau dirbk, mažiau kalbėk. (LT V, 350)

120. Darbščiam žmogui trumpa diena. (LT V, 350)

121. Darbų iki langų. (LT V, 350)

122. Vasarą nedirbęs, žiemą kuo misi? (LT V, 350)

123. Darbštus randa darbą, kalbus – kalbą, o tinginys – nieko. (LT V, 350)

124. Verpk su gija, malk su kruopa, tai būsi gaspadinė. (LT V, 351)

125. Mirsim, o darbo vis nepabaigsim. (LT V, 351)

126. Darbymetėj ir akmuo kruta. (LT V, 351)

127. Nuo darbo rankos nenupliš. (LT V, 351)

128. Būk prie darbo pirmutinis – nebūsi prie valgio paskutinis. (LT V, 351)

129

129. Darbas žmogaus nelenkia. (LT V, 351)

130. Geras ūkininkas pirmas kelia, o pastaras gula. (LT V, 351)

131. Nebūk galįs, būk darąs. (LT V, 351)

132. Tinginį paragink, mieguistą pažadink. (LT V, 351)

133. Valgyk, kad pilvas plyštų, dirbk, kad akys lįstų. (LT V, 351)

134. Taupyk duoną rytojui, ne darbą. (LT V, 351)

135. Ausk – nesnausk. (LT V, 351)

136. Ji namų namininkė, darbų darbininkė. (LT V, 352)

137. Jei šokt, tai nemiegot. (LT V, 352)

138. Darbus atlikus, smagu atšvęsti. (LT V, 352)

139. Skruzdė nedidelė, o kalnus kasa. (LT V, 352)

140. Darbšti kaip skruzdėlė. (LT V, 352)

141. Darbšti kaip bitė. (LT V, 352)

142. Kas paskui slenka – likučius renka. (LT V, 352)

143. Darbus atlikus, smagu švęsti. (LT V, 352)

144. Geram arkliui nereikia botago. (LT V, 352)

145. Paskutiniam paršui papas po uodega. (LT V, 352)

146. Laikas – pinigai. (LT V, 352)

147. Geriau vėliau, kaip niekada. (LT V, 353)

148. Ankstyvas darbas vaisius didina. (LT V, 353)

149. Darbštus – klojimam, tinginys – vežiman. (LT V, 353)

150. Už pagulėjimą didelis pabėgėjimas. (LT V, 354)

151. Tinginys greičiau patrūksta. (LT V, 354)

152. Tinginys du sykiu daro. (LT V, 354)

153. Juodos rankos pasaulį peni. (LT V, 354)

154. Juodos rankos – balta duona. (LT V, 354)

155. Duona uždirbt reikia abiem rankom, tai ir laužk abiem. (LT V, 354)

156. Rugiapjūtėj pavėsy – žiemą padvėsi. (LT V, 355)

157. Darbininko visuomet juodos rankos. (LT V, 355)

158. Baltos rankos juodo darbo bijo. (LT V, 355)

159. Juodos rankos, baltos kojos – darbininkė, baltos rankos, juodos kojos – tinginė.

(LT V, 355)

160. Darbas duoną pelno, tinginystė – vargą. (LT V, 355)

130

161. Darbas – ne vargas, tinginystė – ne laimė. (LT V, 355)

162. Iš miego duonelės nekepsi. (LT V, 355)

163. Tinginiui ir malda nepadeda. (LT V, 356)

164. Tinginiui visada blogi metai. (LT V, 356)

165. Tinginius badas piauna. (LT V, 357)

166. Neravėtas linas mergai veidus trina. (LT V, 357)

167. Neartas laukas akis bado. (LT V, 357)

168. Dirba kaip kaulą pilve turėdamas. (LT V, 357)

169. Tinginystė gėda, o ne darbas. (LT V, 357)

170. Jo namai dangum dengti. (LT V, 358)

171. Tinginės linai, o nevaleikos vaikai – visad geri. (LT V, 358)

172. Serga tinginio liga. (LT V, 359)

173. Spartus kaip atbulas jautis. (LT V, 360)

174. Ponu būti nėra kaip, o dirbti nesinori. (LT V, 360)

175. Tinginys, kuris pavalgęs neprigula. (LT V, 361)

176. Miego reikia pasidžiovinti: gal kada neteks miegoti. (LT V, 362)

177. Darbas – ne zuikis, nepabėgs. (LT V, 362)

178. Akys pamatys, rankos padarys. (LT V, 362)

179. Ne šventieji puodus lipdo. (LT V, 362)

180. Pradžia darbą gaišina. (LT V, 362)

181. Darbai visada palaukia. (LT V, 362)

182. Darbas – ne vilkas, miškan nepabėgs. (LT V, 362)

183. Ūkininko akys gyvulį penį. (LT V, 373)

184. Sausą žemę ūkininkas įveikia, o šlapia žemė – ūkininką. (LT V, 374)

185. Arkliui nesunku avižos vežti. (LT V, 375)

186. Nakties darbai – dienos juokai. (LT V, 375)

187. Darbas saikus, ne taikus. (LT V, 376)

188. Greitus darbus vėjai renka. (LT V, 377)

189. Skubos darbą velnias renka. (LT V, 377)

190. Kurs ars – nepavargs, kurs vogs – nepralobs. (LT V, 310)

191. Dirbk, prociavok, truputį privok ir būsi bagotas. (LT V, 312)

192. Taupyk duoną rytojui, ne darbą. (LT V, 351)

193. Pradžia galvą laužo. (LT V, 362)

131

194. Pirmoji vaga vis esti kreiva. (LT V, 362)

195. Eidami eiti, dirbdami dirbti mokomės. (LT V, 362)

196. Viena diena kitą moko. (LT V, 363)

197. Kas nieko nedirba, tas nieko nemoka. (LT V, 363)

198. Lietuvis išjoja į mišką, o grįžta važiuotas. (LT V, 363)

199. Gabi virėja ir iš kirvio sriubą išverda. (LT V, 363)

200. Gero darbininko darbas ieško. (LT V, 363)

201. Darbas meistrą giria. (LT V, 363)

202. Koks artojas, toks ir arklas. (LT V, 363)

203. Koks darbininkas, toks ir darbas. (LT V, 363)

204. Darbas meistrą giria. (LT V, 363)

205. Koks išmanymas, toks ir padarymas. (LT V, 364)

206. Kur vienas pėsčias daeis, ten kitas važiuotas nedavažiuos. (LT V, 364)

207. Blogas išknaiso, geras sutaiso. (LT V, 364)

208. Eina kaip per sviestą. (LT V, 364)

209. Ranka rankai nelygu. (LT V, 364)

210. Kai kam yla skuta, kitam nė britva neima. (LT V, 364)

211. Blogas išknaiso, o geras sutaiso. (LT V, 364)

212. Ne visų dantim peles gaudyti. (LT V, 364)

213. Geriau nepradėjus, negu nepabaigus. (LT V, 365)

214. Ne tas vyras, kurs pradeda, bet tas, kurs pabaigia. (LT V, 365)

215. Lengva pasakyti, bet ne padaryti. (LT V, 365)

216. Be pradžios nėra nė galo. (LT V, 365)

217. Kokia pradžia, tokia ir pabaiga. (LT V, 365)

218. Daryk gudriai, veizėk galo. (LT V, 366)

219. Nesidžiauk, darbo nepabaigęs. (LT V, 366)

220. Dirbo dievui – išėjo velniui. (LT V, 366)

221. Dirba kaip su svetimais nagais. (LT V, 366)

222. Ne darbas, kai penki vyrai vieną mazgą riša. (LT V, 367)

223. Už tokį darbas tas nė pekloje negaus vietos. (LT V, 367)

224. Tavo darbas kaip girto malda. (LT V, 367)

225. Duok dieve visa mokėti, ne visa dirbti. (LT V, 368)

226. Amatą mokėdamas, duonos nemaldausi. (LT V, 370)

132

227. Artojas be botago – kaip šuva be uodegos. (LT V, 372)

228. Pavasario laikas – dirba senas ir vaikas. (LT V, 377)

229. Ilgos dienos – darbininkės, trumpos – pletkininkės. (LT V, 378)

230. Dalgė pievon – lašiniai verkia. (LT V, 380)

231. Dienelės trumpyn – darbeliai mažyn. (LT V, 381)

232. Lyjant piauk, giedroj grėbk. (LT V, 382)

133

Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a. Priežodžiai, patarlės, mįslės (1956)

1. Lietuvninką už vyžą laiko. (Jis laiko lietuvį niekuo.) (Leb SLT, 69)

2. Sugrįžk – padidinsiu algą, sumažinsiu darbą. (Leb SLT, 79)

3. Alga pagal pelną. (Leb SLT, 87)

4. Akyls žmogus savo bute visur aptekinėj[a]. (Leb SLT, 87)

5. Apšikęs paliko. (Leb SLT, 91)

6. Davyni gudai aviną piauja. (Daug žmonių – maža darbo.) (Leb SLT, 95)

7. Diena nakčiai juokėsi. (Dieną darbas geriau sekasi negu naktį.) (Leb SLT, 95)

8. Greitasis pas lėtąjį pareis. (Palengva daugiau padarysi.) (Leb SLT, 105)

9. Iš namų apsirėdyk, girioj išsivilk. (Prie sunkaus darbo reikia nusivilkti.) (Leb

SLT, 109)

10. Jaučiu bebūdams, nebaubsi kaip bulius. (Sunkiai dirbdamas, neišdykausi.) (Leb

SLT, 111)

11. Ką galėsiu, nudirbsiu. (Leb SLT, 113)

12. Ką ginęs, ir ganyk. (Ką apsiėmei, tai ir atlik.) (Leb SLT, 113)

13. Katilą išpuišintą (išpaišintą) nenušveiši. (Tavo darbas bergdžias.) (Leb SLT, 119)

14. Krutam kaip galim, rūpinam [dirbame] kaip įmanom. (Leb SLT, 121)

15. Kur losi, čia ir laksi. (Leb SLT, 123)

16. Linko, ale duoną minko. (Sena, bet darbšti.) (Leb SLT, 125)

17. Po darbo skanus valgis. (Leb SLT, 143)

18. Skubybe (greitybe) varo. (Greitai dirba, skubinasi.) (Leb SLT, 147)

19. Su dalgiu nelauksi giedros, su grėbliu lauk giedros. (Piauti, kai šlapia, grėbti, kai

sausa.) (Leb SLT, 149)

20. Tinginį raginsi, bet tojo (šiojo) pats dirbk. (Geriau turėti tinginį berną (samdinį) negu

jokio.) (Leb SLT, 159)

21. Tu krošėsi, o aš kakalį kursiu! (Tu tinginiausi, o aš tau krosnį kūrensiu!) (Leb

SLT, 161)

22. Rubos bėk, ale rugius sėk. (Žemę reikia dirbti ir karo sūkuryje.) (Leb SLT, 145)

23. Visi darbai prie žemės. (Mažiems žmonėms nereikia daug lenktis.) (Leb SLT, 171)

24. Čia žodis, čia darbs. (Pasakyta ir padaryta.) (Leb SLT, 263)

134

Lietuvių patarlės ir priežodžiai A/ D. Penki tomai (2000)

1. Abraką uždirbsi, kepalą pradirbsi. (Neverta imtis tokio darbo, kai daugiau nuostolio

negu naudos. Dėl menkniekio didelę skriaudą apturėsi.) (LPP V, 89)

2. Adata visą svietą užado. (LPP V, 92)

3. Iš adatos kirvio nepadarysi. (LPP V, 93)

4. Akėčios, vežėčios – vyrų darbai, ratai, kalvaratai – moterų darbai. (LPP V, 103)

5. Akys rodo darbą. (Tinginį tuoj pažinsi.) (LPP V, 113)

6. Ant akių matyti vagis, ant rankų – darbininkas. (LPP V, 115)

7. Nusidirbo kaip akmenis vartęs. (LPP V, 147)

8. Darbùs, kad ir mažą gauna algą, taip pat privalgo. (LPP V, 153)

9. Iš algos nespręsk pagal darbininką. (LPP V, 153)

10. Iš didžios algos nieko naudos. (LPP V, 153)

11. Iš algos pažinsi berną ir gaspadorių. (LPP V, 153)

12. Amatą sunku išmokti, bet išmokęs gali šokti. (LPP V, 165)

13. Amato ant pečių nereikia nešti. (LPP V, 165)

14. Kokie amatai, tokie pamatai. (LPP V, 166)

15. Gerą amatininką iš darbo pažinsi. (LPP V, 167)

16. Gerą amatininką iš rankų pažinsi. (LPP V, 167)

17. Greičiau apaksi negu Dievo darbus suseksi. (LPP V, 184)

18. Arklys nebijo darbo, tik bijo bado. (LPP V, 196)

19. Arklys neėdęs žagrės netraukia. (LPP V, 196)

20. Ėda kaip arklys, dirba kaip gaidys. (LPP V, 199)

21. Nekaltink arklį, kad nemoki arti. (LPP V, 205)

22. Ne tas arklys avižas ėda, kuris dirba. (LPP V, 206)

23. Senas arklys daugiau veža. (LPP V, 208)

24. Ardami arti, pjaudami pjauti mokomės. (LPP V, 210)

25. Kas arė, tai gerai padarė. (LPP V, 211)

26. Geras artojas ir žąsinu paaria. (LPP V, 211)

27. Kas aria, tas visus šeria. (LPP V, 211)

28. Kiek ari, tiek turi. (LPP V, 212)

29. Artojas visiems duoną uždirba. (LPP V, 212)

135

30. Koks artojas, toks ir arklas. (LPP V, 212)

31. Gera audėja ir tvoroje išaudžia. (LPP V, 227)

32. Kokia audėja, toks ir audeklas. (LPP V, 227)

33. Aust – nė paklaust, o tekėt – nors ir šiandien. (LPP V, 245)

34. Kad ir austi nemoka – bile gražiai pašoka. (LPP V, 245)

35. Badas mokina dirbti, šaltis – bėgti. (LPP V, 261)

36. Dirba kaip baudžiauninkas. (LPP V, 299)

37. Nupjovė kaip bebras medį. (LPP V, 306)

38. Sau blogo nepadaręs, kitam gero nepadarysi. (LPP V, 354)

39. Kad ir bloznas, padaro kaip kožnas. (Ir durnius kartais mandriai padirba.) (LPP V, 355)

40. Ką boba nuveiks – velnias neišpeiks. (LPP V, 362)

41. Ką boba padarys, to nė velnias nevalios. (LPP V, 362)

42. Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą. (LPP V, 378)

43. Čebatas – pūstelninkas, vyža – gaspadinė. (Vyža duoną uždirba, batas – pradirba.)

(LPP V, 404)

44. Be darbo dirba – be duonos valgo. (LPP V, 444)

45. Darbai giria, žodžiai peikia. (LPP V, 444)

46. Darbą turėsi – bado nekentėsi. (LPP V, 444)

47. Darbą dirbti netingėsi – bado neregėsi. (LPP V, 444)

48. Be darbo nėra skarbo [turto]. (LPP V, 444)

49. Darbas darbui nelygu. (LPP V, 445)

50. Darbas draugę mėgsta, stalas – ne. (LPP V, 445)

51. Darbas dirbti – ne roges graužti. (LPP V, 445)

52. Darbas durnių myli. (LPP V, 446)

53. Darbas judina, miegas ūdina. (LPP V, 447)

54. Darbas – geriausias vaistas. (LPP V, 447)

55. Darbas kelia, darbas guldo. (LPP V, 447)

56. Darbas – laimės šaltinis. (LPP V, 447)

57. Darbas meistrą giria. (LPP V, 447)

58. Darbas kuprą laužo. (LPP V, 447)

59. Darbas meistro bijo. (LPP V, 448)

60. Darbas – ne kisielius, nesurūgs. (LPP V, 448)

61. Darbas – be vilkas/ zuikis, į mišką nepabėgs. (LPP V, 448)

136

62. Darbas tik pradėt. (LPP V, 449)

63. Darbo nedirbęs taukų nelaižysi. (LPP V, 449)

64. Darbo skalsybė, dienos striukybė. (LPP V, 449)

65. Darbštų pažinsi iš darbų, o tinginį iš kalbų. (LPP V, 449)

66. Darbštus darbą randa. (LPP V, 449)

67. Darbų nepabaigsi ir arielkos nesugersi – vis liks. (LPP V, 449)

68. Darbą šiandien padirbk, pyragą rytui pasidėk. (LPP V, 449)

69. Darbus atlikus smagu švęsti. (LPP V, 449)

70. Du darbu nedirbsi. (LPP V, 450)

71. Dorą pažinsi iš darbų, kvailą iš kalbų. (LPP V, 450)

72. Darbu, triūsu spindi Lietuva mūsų. (LPP V, 450)

73. Greitas darbas – aklas gimsta. (LPP V, 450)

74. Iš darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas. (LPP V, 451)

75. Gulėdamas darbo nepadarysi. (LPP V, 451)

76. Greitas darbas – kreivas vaikas. (LPP V, 451)

77. Greitas darbas – šuniui. (LPP V, 451)

78. Ir darbe, ir bliūde vienas prapuoli. (LPP V, 451)

79. Kad prie darbo – dar maža, o kad už vyro – jau didelė esanti. (LPP V, 452)

80. Kas anksti kelia, darbus nudirba, kas anksti ženijasi, vaikus išmokina. (LPP V, 452)

81. Kas gerai pradėjo, pusę darbo atliko. (LPP V, 452)

82. Juodas darbas – balta duona. (LPP V, 452)

83. Iš darbo pažinsi darbininką. (LPP V, 452)

84. Kas per darbas: namai kišti, ožiai rišti, linai rauti, kviečiai pjauti. (LPP V, 453)

85. Kas tau darbo apie pono pilvą. (LPP V, 453)

86. Kiekvienas darbas savo laiką turi. (LPP V, 453)

87. Kas iš to darbo, kad nėra pažytko [pelno]. (LPP V, 453)

88. Mesiu juodą darbą, eisiu kaminų krėsti. (LPP V, 455)

89. Lengvas darbas – tinginystė, plonas blynas – smagurystė. (LPP V, 455)

90. Koks darbas, toks ir valgis. (LPP V, 455)

91. Nei darbas, nei pataika [poilsis]. (LPP V, 455)

92. Ne mes darbus pabaigsim, darbai mus pabaigs. (LPP V, 455)

93. Nesidžiauk darbo nepabaigęs. (LPP V, 455)

94. Neatidėk darbo rytojui, jei gali padaryti šiandien. (LPP V, 455)

137

95. Nuo darbo ir arkliai gaišta. (LPP V, 456)

96. Pradėtą darbą užbaik. (LPP V, 457)

97. Po darbo ir duonos pluta gardi. (LPP V, 457)

98. Po darbo saldus poilsis. (LPP V, 457)

99. Prie darbo susirietęs, prie valgio išsitiesęs. (LPP V, 458)

100. Prie darbo su varu, prie stalo su noru. (LPP V, 458)

101. Skubūs darbai – vieni vargai. (LPP V, 458)

102. Šioks toks darbas, bet pabaiga gera. (LPP V, 459)

103. Vieną darbą dirbk, dešimt ant mislių turėk. (LPP V, 459)

104. Vieno darbo nepabaigęs, kito nepradėk. (LPP V, 459)

105. Tavo darbas kaip šuva margas. (Visai niekam tikęs darbas.) (LPP V, 459)

106. Sunkus darbas valgį skanina. (LPP V, 459)

107. Sunkiausias darbas – davatką spaviedoti ir šunį blusinėti. (LPP V, 459)

108. Trys sunkūs darbai žmogui ant svieto: poteriai kalbėt, seni tėvai mityt, skolą

atiduot. (LPP V, 459)

109. Už gerą darbą vis piktu užmoka. (LPP V, 459)

110. Darbštūs kaip Darbėnų žmonės. (LPP V, 460)

111. Darbymečio laikas už auksą brangesnis. (LPP V, 460)

112. Visi darbai – visi badai. (LPP V, 460)

113. Kokia darbienė, tokia valgienė. (LPP V, 460)

114. Kas darbymety šoks, tas pavasarį vogs. (LPP V, 461)

115. Koks darbininkas, toks ir jo darbas. (LPP V, 462)

116. Darbininko juodos panagės. (LPP V, 462)

117. Darbininką iš valgymo pažinsi. (LPP V, 462)

118. Kaip darbuojies, taip turi. (LPP V, 462)

119. Darbininkas duoną gamina, tinginys badą augina. (LPP V, 462)

120. Ne darbininkas trūkį gaus, o tinginys. (LPP V, 462)

121. Darbštus – į darbą, tinginys – už šaukšto. (LPP V, 462)

122. Trumpa drūta – darbininkė, ilga tęva – raštininkė. (LPP V, 462)

123. Trumpas drūtas – darbininkas, ilgas laibas – mergininkas. (LPP V, 462)

124. Darbininkė: šika, męža ir skiedras neša. (LPP V, 462)

125. Barbė devyndarbė. (LPP V, 462)

126. Daryk gudrinai, veizėk aklinai. (LPP V, 463)

138

127. Daryk, ką gali, saugok, ką turi. (LPP V, 463)

128. Daryk kaip galima, ne kaip norima. (LPP V, 463)

129. Jei gerai darysi, niekad nepaklysi. (LPP V, 464)

130. Ką darai, daryk gerai. (LPP V, 464)

131. Turtingas daro kaip nori, beturtis – kaip gali. (LPP V, 466)

132. Didžiadarbis – mažakalbis. (LPP V, 494)

133. Dieną anksčiau pasėsi, savaite anksčiau pjausi. (LPP V, 496)

134. Dieną gul, naktį kul. (LPP V, 497)

135. Diena – darbininkui, naktis – tinginiui. (LPP V, 497)

136. Pavasario diena metus maitina. (LPP V, 509)

137. Po nedėlios dar šešios dienos. (Darbo taupymas) (LPP V, 509)

138. Dievas sėja, Dievas pjauna. (Duoda ir atima) (LPP V, 527)

139. Dievas pakėlė duoną. (Nederlius) (LPP V, 527)

140. Dievas duoda – nemoka paimti. (LPP V, 523)

141. Dieve, padėk, tinginy, pabėk. (LPP V, 530)

142. Dirbk tylėdamas ir Dievą mylėdamas. (LPP V, 535)

143. Dirbk, ir Dievas padės. (LPP V, 535)

144. Su Dievu pradėk darbą ir su Dievu baik. (LPP V, 563)

145. Dirbk ir baik. (LPP V, 570)

146. Dirbk, ir turėsi. (LPP V, 570)

147. Dirbęs procavojęs ir numirs nekaštavojęs. (LPP V, 570)

148. Dirba kaip žalias nedega. (LPP V, 570)

149. Dirbi dirbi, o mirt vis tiek reiks. (LPP V, 570)

150. Dirbančiam padėk, prašančiam žadėk. (LPP V, 570)

151. Daugiau dirbk, mažiau girkis/ kalbėk. (LPP V, 570)

152. Dirbi ir mokaisi. (LPP V, 570)

153. Jei gerai dirba – dėl savęs, jei blogai – dėl tavęs. (LPP V, 571)

154. Dirbo dirbo, ir padirbo šnipšt. (LPP V, 571)

155. Jaunam dirbti, senam – mirti. (LPP V, 571)

156. Kas daug dirba, mažai girias. (LPP V, 572)

157. Jei savo nedirbsi, pas svetimą dirbsi. (LPP V, 572)

158. Kad pats nedirbsi, kitas nepadirbs. (LPP V, 572)

159. Kas nedirba, tas neklysta. (LPP V, 573)

139

160. Kur dirbai, ten ir valgyk. (LPP V, 574)

161. Lengvai dirbsi, lengvai ir valgysi. (LPP V, 575)

162. Palengva daugiau nudirbsi. (LPP V, 576)

163. Dirvos nearęs nekepsi raguolio. (LPP V, 576)

164. Nearsi, nesėsi – duonos neėsi. (LPP V, 579)

165. Kokie draugai, tokie ir darbai. (LPP V, 589)

166. Nekask duobės kitam – pats įkrisi. (LPP V, 624)

167. Ar duoną dirbi, kad duonos nori? (LPP V, 627)

168. Duoną vienas suvalgysi, o darbo vienas nepadirbsi. (LPP V, 636)

169. Durno nei aria, nei sėja – jis pats išdygsta. (LPP V, 670)

170. Dvare darbo, pragare smalos niekad nepritrūks. (LPP V, 691)

140

Čir vir vir pavasaris. Smulkioji lietuvių tautosaka (1971)

1. Kaip užmovė, taip nujojo. (Nerūpestingas, dirba bet kaip.) (SLT, 16)

2. Daug rankų didžią naštą pakelia. (Bendrai dirbdami, žmonės daug padaro.) (SLT, 17)

3. Neperšokęs nesakyk „op“. (SLT, 21)

4. Meška dar miške, o jau kailį raižo. (Dar nieko nepadarė, o jau giriasi, kad panaudos.)

(SLT, 21)

5. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. (Atkakliai dirbant viskas padaroma.) (SLT,30)

6. Šuo šunį, šuo šunį, šuo uodegą vikst. (Vieni kitus ragina dirbti, o niekas nieko nedaro.)

(SLT, 31)

7. Vilku nearsi, nors pabarsi ir pakarsi. (SLT, 32)

8. Akys baisininkės, rankos darbininkės. (Darbas atrodo didelis ir sunkiai įveikiamas, o

kai dirbi, ir padarai.) (SLT, 33)

9. Kurs akmuo ant vietos – apsamanoja, kurį mėto – plikas. (Kuris pastoviai gyvena ir

dirba, pralobsta.) (SLT, 33)

10. Kakta sienos nepramuši. (SLT, 34)

11. Tarp dviejų auklių vaikas be galvos. (Negerai, kai darbui vadovauja keli žmonės, kyla

nesutarimų, nukenčia darbas.) (SLT, 37)

12. Lėta kiaulė gilią šaknį knisa. (Gerai padaromas nuoseklus darbas.) (SLT,38)

13. Protas rankas ir kojas vaduoja. (Jei apgalvosi darbą, lengviau padarysi.) (SLT, 40)

14. Kaip moku, taip šoku. (Kaip išmanau, taip dirbu ar kalbu.) (SLT, 41)

15. Pagal Jurgį ir kepurė. (Koks žmogus, tokie jo darbai ir daiktai.) (SLT, 53)

141

Lietuvių tautosakos rinktinė (1954)

1. Neišėjęs į lauką, javų nepiausi, gyvulių nepenėjęs, taukų negausi. (LTR, 401)

2. Be dalgio javų nekirsi. (LTR, 401)

3. Balana duonos neatrieksi. (LTR, 401)

4. Tiek tas šiaučius, tiek tas kriaučius – be adatos nepasiūs. (LTR, 401)

5. Kurpius be drato nepasiuva bato. (LTR, 401)

6. Ankstyvas darbas – trigubas vaisius. (LTR, 401)

7. Pavasarį atsilikti dieną, rudenį būsi atsilikęs savaitę. (LTR, 401)

8. Ankstyvoji varna dantis rakinėja, vėlyvoji varna akis krapštinėja. (LTR, 401)

9. Guli linai – išguli šilką, guli vilna – išguli vilką. (LTR, 401)

10. Verkia duonytė tinginio valgoma. (LTR, 401)

11. Tingi, kaip vilkas. (LTR, 402)

12. Darbas žmogų gražina, tinginystė – suodina. (LTR, 402)

13. Pakol tingusis pasijudins, vikrusis padirbs. (LTR, 402)

14. Netaisyk stogo – supus, neparemk sienos – sugrius. (LTR, 402)

15. Lengva yra pasakyti, bet sunku padaryti. (LTR, 402)

16. Padirbo – nei į tvorą, nei į mietą. (LTR, 402)

17. Darbą mokėk, teisybę mylėk. (LTR, 402)

18. Kas daug girias, tas mažai dirba. (LTR, 402)

19. Žodis – ne darbas, juo sotus nebūsi. (LTR, 402)

20. Tinginys kalbas kalba, darbininkas darbą baigia. (LTR, 403)

21. Žodžiai meistro neparodys. (LTR, 403)

22. Ne vienu kirčiu yra medis nukertamas. (LTR, 403)

23. šiaudo vežimą priskaldė. (LTR, 403)

24. Žmona laiko tris trobos kerčias, vyras tik vieną. (LTR, 404)

25. Kalk geležį, kol karšta, paskui neįveiksi, mokyk vaiką, kol mažas, paskui nepriveiksi.

(LTR, 404)

26. Kol su kvailu susikalbėsi, su protingu du darbu padarysi. (LTR, 404)

27. Prakaitu aukso neįgysi. (LTR, 406)

28. Septyni kaimai, o arkliukas vienas. (LTR, 406)

29. Didelis vargas, mažas pelnas. (LTR, 406)

142

30. Vis siuvam – vis nuogi, vis skalbiam – vis juodi. (LTR, 407)

31. Dvarininkas verčiau pats badu dvės, negu lauką savo rankomis sės. (LTR, 408)

32. Tas arklys, kuris avižas ėda, plūgo netraukia. (LTR, 408)

33. Be žmogaus darbo ponai badu dvėstų. (LTR, 408)

34. Kad nebūtų vyženočių, tai nebūtų gelumbočių. (LTR, 408)

35. Ponų nebūtų, kad žmonės jiems laukų neartų. (LTR, 408)

36. Bepigu rėžti diržą iš svetimos nugaros. (LTR, 408)

37. Prie pilno aruodo ir kiaulė gaspadinė. (LTR, 412)

38. Bepigu dirbt, kad yra ko valgyti. (LTR, 412)

39. Kol vienas praturtės, dešimt nubiednės. (LTR, 412)

40. Velniui neprigriešysi, gaspadoriui nepridirbsi. (LTR, 413)

41. Bernas vargsta už pilvą. (LTR, 413)

42. Vagia, kaip buožė iš darbininko. (LTR, 459)

43. Geriau badauti, negu pas buožę bernauti. (LTR, 459)

44. Arkliu tiek neapkulniuosi, kiek traktorium apvažiuosi. (LTR, 499)

45. Traktorėliai atbildėjo – visos ežios išdulkėjo. (LTR, 499)

46. Kas nedirba, tas nevalgo. (LTR, 499)

47. Tinginiui kolūkyj ne gyvenimas. (LTR, 499)

48. Linksmas, kaip kolūkietis, veždamas darbadienių grūdus. (LTR, 499)

49. Patenkintas, kaip kolūkietis, daug darbadienių uždirbęs. (LTR, 500)

143

Rusų kalbos patarlės ir priežodžiai

Сказки. Пословицы. Загадки, I tomas (2007)

1. Век прожить – не мех сшить (Gyvenimą nugyventi – ne maišą pasiūti). (СПЗ I, 385)

2. Жениться всегда молодой, а работать старóй (Vesti – visada jaunas, o dirbti –

senas). (СПЗ I, 388)

3. Старый конь борозды не портит (Senas arklys vagos negadina). (СПЗ I, 389)

4. Задумал – женись, только работать не ленись (Sugalvojai – vesk, tik dirbti

netingėk). (СПЗ I, 393)

5. Пол карýною не вымоешь (Grindų karūna neišplausi, kartais ir skuduras reikalingas).

(СП З I, 425)

6. 1. Бог дал праздник, а шут (чёрт) – работы (Dievas davė šventę, o velnias – darbą).

(СПЗ I, 431).

7. Работай до поту – и постного поешь в охоту (Dirbk, kol suprakaituosi, ir mėsos

valgysi sočiai). (СПЗ I, 432)

8. Срубишь дерево – посади два (Nukirtai medį – pasodink du). (СПЗ I, 432)

9. Сам чёрт не поймёт – или пашет, или орёт (Pats velnias nesupras – ar aria, ar rėkia).

(СПЗ I, 436)

10. Работа до солёного поту (Darbas iki sūraus prakaito). (СПЗ I, 440)

11. Чуть свет – пастуха дома нет (Vos aušra – piemens namuose nėra). (СПЗ I, 440)

12. Идёт работа, только день короток (Eina darbas – tik diena trumpa). (СПЗ I, 440)

13. Работай до седьмого пота – и в пятницу будет суббота (Dirbk iki septinto prakaito

– ir penktadienį bus šeštadienis). (СПЗ I, 440)

14. Пока жить будешь, всех дел не отбудешь (Kiek begyventum, visų darbų

nenudirbsi). (СПЗ I, 440)

15. От поту и урожай (Nuo prakaito ir derlius). (СПЗ I, 440)

16. Наверно, умирать собрался, что поле не сеет (Turbūt mirt ruošiasi, kad lauko

nesėja). (СПЗ I, 440)

17. Тшэба працовать, тшэба жить, як скроёно, так и шить (польск.) (Reikia dirbti,

reikia gyventi, kaip sukirpta, taip ir siūti). (СПЗ I, 440)

18. Работа дурака любит, а дурак работу (Darbas myli kvailį, kvailys – darbą). (СПЗ I,

440)

144

19. Надо так работать, чтобы шут ходил бы коромыслом (Reikia dirbti taip, kad ir

velnias vaikščiotų su naščiais). (СПЗ I, 440)

20. Трудись больше, проживёшь дольше (Triūsk daugiau, gyvensi ilgiau). (СПЗ I, 440)

21. Поработаешь до пóту – и поешь в охоту (Iki prakaito padirbėsi – ir dainuok tiek,

kiek norėsi). (СПЗ I, 440)

22. Хозяйкина работа, матери доброта не заметны никогда (Šeimininkės darbas,

mamos gerumas niekada nepastebimas). (СПЗ I, 440)

23. Умирать собираешься, а рожь сей (Mirt ruošiesi, o rugius sėk). (СПЗ I, 440)

24. Я и так, как конь, с оглоблев не выхожу (Aš ir taip kaip arklys, iš ienų neišeinu).

(СПЗ I, 441)

25. Кто везёт, на того и валят (Kas veža, ant to ir krauna). (СПЗ I, 441)

26. Принорáвил Бог наши спины к нáшту (Pritaikė Dievas mūsų nugaras naštai). (СПЗ

I, 441)

27. Работаю, как бурый вол (Dirbu kaip juodas jautis). (СПЗ I, 441)

28. Я же не на лошади женат, чтобы всю работу свернуть! (Aš gi ne arklį vedžiau, kad

visus darbus nudirbčiau!) (СПЗ I, 441)

29. Устал, как весенний конь (Pavargau kaip pavasarinis arklys). (СПЗ I, 441)

30. Работали от весны до белых мух (Dirbo nuo pavasario iki baltų musių). (СПЗ I, 441)

31. Надо почаще кланяться в землю (Reikia dažniau lenktis prie žemės). (СПЗ I, 441)

32. За косý и на росу (Už dalgio ir ant rasos). (СПЗ I, 441)

33. Чучело, и то свою работу знает – воробьёв пугает (Baidyklė ir ta savo darbą žino –

žvirblius baido). (СПЗ I, 441)

34. Маленький, а большой воз толкает (Mažas, o didelį vežimą stumia). (СПЗ I, 441)

35. Хлебы растворила, каши наварила и мешок наговорила (Kviečius atidarė, košės

privirė ir maišą prikalbėjo). (СПЗ I, 441)

36. Теперь работа ищет людей, а тогда люди искали работу (Dabar darbas ieško

žmonių, o tada žmonės ieškojo darbo). (СПЗ I, 441)

37. Птица сама в руки не попадёт (Paukštis pats į rankas nepaklius). (СПЗ I, 441)

38. Хоть камушки в реку бросай, а без работы не бывай (Nors akmenėlius į vandenį

mėtyk, bet be darbo nebūk). (СПЗ I, 441)

39. Неделя так прошла, а вот в субботу я готов на любую работу (Savaitė šiaip praėjo,

o šeštadienį aš pasiruošęs bet kokiam darbui). (СПЗ I, 441)

40. Лентяю всегда воскресенье (Tinginiui visada sekmadienis). (СПЗ I, 441)

145

41. Ты меня, работушка, не бойся – я тебя, работушка, не трону! (Tu, darbe, manęs

nebijok, aš tavęs neliesiu!) (СПЗ I, 441)

42. Мужика не шуба греет, а топор (Vyrą ne kailiniai šildo, o kirvis). (СПЗ I, 441)

43. Без дела и заяц не скачет (Be reikalo ir kiškis nešokinėja). (СПЗ I, 441)

44. Запряглась – и тяни (Įsikinkei – ir tempk). (СПЗ I, 441)

45. Сработал своё – помоги другому (Padarei savo – padėk kitam). (СПЗ I, 441)

46. Что ручки сделают, то хребеток и сносит домой (Ką rankelės padarys, tą stuburėlis

ir neš namo). (СПЗ I, 441)

47. Золото узнают в огне, а людей в работе (Auksą atpažįsta ugnyje, žmones – darbe).

(СПЗ I, 441)

48. Не по коню хомут (Ne pagal arklį pakinktai). (СПЗ I, 441)

49. Через силу и конь не везёт (Per jėgą ir arklys neveža). (СПЗ I, 441)

50. Заездили клячу – и воза не стронет (Užvaikė kuiną – ir vežimo nepajudins). (СПЗ I,

442)

51. Не по силы панский труд (Ne pagal jėgas poniškas darbas). (СПЗ I, 442)

52. Устала в огороде – иди в жорны, помели (Pavargai darže – eik su girnom pamalti).

(СПЗ I, 442)

53. Кусок хлеба с рук валится – говорят, не заробил (Duonos gabalas iš rankų krenta –

sako, neuždirbai). (СПЗ I, 442)

54. Сегодняшний день – или спать, или водку пить (Šiandien diena – arba miegoti, arba

degtinę gerti). (СПЗ I, 442)

55. По наследству – хата, по работы – плата (Pagal palikimą – namas, pagal darbą –

atlygis). (СПЗ I, 442)

56. Какая прáца, такая плата (Koks darbas, toks ir užmokestis). (СПЗ I, 442)

57. Не заработавши и по уху не получишь (Neuždirbęs į ausį negausi). (СПЗ I, 442)

58. Солнце зá лес – лентяй за дело взялся (Saulė už miško – tinginys dirbti pradėjo).

(СПЗ I, 442)

59. А ручки-то – как сметаной вымыты! (O rankytės – kaip grietine nuplautos!) (СПЗ I,

442)

60. Понедельник – день-бездельник (Pirmadienis – veltėdžių diena). (СПЗ I, 442)

61. Последний пар с костей выходит (Paskutinis garas iš kaulų eina). (СПЗ I, 442)

62. Отдохнёшь, когда подохнешь, а сейчас возы вози! (Pailsėsi, kai nudvėsi, o dabar

vežimus tampyk!) (СПЗ I, 442)

146

63. От работы не будешь богатый, а только горбатый (Nuo darbo nebūsi bagotas, tik

kuprotas). (СПЗ I, 442)

64. Пошёл косить собакам сено (Nuėjo pjauti šunim šieno). (СПЗ I, 443)

65. Лодырь хотел косить, да некому косу носить (Tinginys norėjo šienauti, tik nebuvo

kam dalgio nešioti). (СПЗ I, 443)

66. Лежит, как полено, хоть печь потопи (Guli kaip rąstas, nors pečių kurk). (СПЗ I,

443)

67. Волка кормят ноги, а медвель сыт в берлоге (Vilką maitina kojos, o lokys sotus

oloje). (СПЗ I, 443)

68. Настоящий лентяй женится – и то ленится (Tikras tinginys veda ir tai tingėdamas).

(СПЗ I, 444)

69. Тут тебе не веники вязать! (Čia tau ne vantas rišti!) (СПЗ I, 444)

70. Дверь закрывать, ноги утирать – лентяю тоже работа (Duris uždaryti, kojas valyti –

tinginiui taip pat darbas). (СПЗ I, 444)

71. Лень лентяям пригнуться и к грибам (Tingi tinginys ir prie grybo pasilenkti). (СПЗ

I, 444)

72. Лентяй хуже калеки (Tinginys blogiau nei luošas). (СПЗ I, 444)

73. Ни одна работа в его с рук не валилась (Nė vienas darbas iš jo rankų nekrito). (СПЗ

I, 444)

74. Мастеровой человек: взял топор, сделал забор (Meistras paėmė kirvį, padarė tvorą).

(СПЗ I, 444)

75. Подмастéрок мастера не учит (Pameistrys meistro nemoko). (СПЗ I, 444)

76. Языком чесать – не топором махать (Liežuviu plakti – ne kirviu mojuoti). (СПЗ I,

444)

77. Болтовня хлебом не кормит (Plepalai duona nemaitina). (СПЗ I, 444)

78. И в колокол бить – надо умелому быть (Ir varpu skambinti reikia mokėti). (СПЗ I,

445)

79. И в драке нужно мастерство (Ir muštynėse reikia meistriškumo). (СПЗ I, 445)

80. Тут не работа, а анекдот (Čia ne darbas, o anekdotas). (СПЗ I, 445)

81. Непаханная земля дождя не ждёт (Nesuartas laukas lietaus nelaukia). (СПЗ I, 445)

82. Сумел спортить – сумей (и)справить (Sugebėjai sugadinti – sugebėk ir sutaisyti).

(СПЗ I, 446)

147

83. Люби труд, человек – и на камне вырастет хлеб (Mylėsi darbą, žmogau, ir ant

akmens duoną išauginsi). (СПЗ I , 451)

84. Скосили, сносили и у тебя не спросили (Nupjovėme, sunešėme ir tavęs

nepaklausėme). (СПЗ I, 465)

85. Можно, всё можно – и топором часы править можно (Galima, viskas galima, ir

kirviu laikrodį taisyti galima). (СПЗ I, 469)

86. Тихая свинья глыбе корни роет (Tyli kiaulė gilią šaknį knisa). (СПЗ I, 480)

87. Попадёт коса на камень – сена не накосишь (Pataikys dalgis į akmenį – šieno

nepripjausi). (СПЗ I, 495)

88. Кто сено косит, тот погоды просит (Kas šieną pjauna, tas gero oro prašo). (СПЗ I,

505)

89. Не положишь дерьма – не возьмёшь зерна (Nepadėsi mėšlo – nenuimsi grūdo).

(СПЗ I, 506)

90. По одежде рáвны, но по работе – рáзны (Pagal rūbą lygūs, bet pagal darbą –

skirtingi). (СПЗ I, 508)

91. Хороший начин – считай, полдела сделано (Gera pradžia – pusė darbo atlikta) (СПЗ

I, 516)

92. В свою пóру косят трáву (Žolei pjauti savas laikas). (СПЗ I, 518)

93. Благодарю за работу – у нас новый год в субботу (Dėkoju už darbą – pas mus nauji

metai šeštadienį). (СПЗ I, 520)

94. После поры не точат топоры (Po laiko kirvių negalanda). (СПЗ I, 520)

148

Пословицы русского народа: в двух томах (1984)

1. Скучен день до вечера, коли делать нечего (Liūdna diena iki vakaro, jei nėra ką

veikti). (ПPH, 10)

2. Не работа сушит, а забота (Ne darbas džiovina, o rūpestis). (ПPH, 10)

3. Не то забота, что много работы, а то забота, как ее нет (Ne rūpestis, kai darbo

daug, o rūpestis, kai jo nėra). (ПPH, 10)

4. Мешай дело с бездельем, проживешь век с весельем (Derink darbą su nedarbu,

nugyvensi amžių linksmai). (ПPH, 10)

5. Шевелись, работай – ночь будет короче (Judėk, dirbk – naktis bus trumpesnė).

(ПPH, 10)

6. Работать – день коротать, отдыхать – ночь избывать (Dirbti – dieną trumpinti,

ilsėtis – naktį ilginti). (ПPH, 10)

7. От нечего делать и таракан на полоти лезет. (Nuo neturėjimo ką veikti ir

tarakonai ant skverno lipa). (ПPH, 10)

8. Без дела жить только небо коптить (Be darbo gyventi – tik dangų smilkyti).

(ПPH, 11)

9. Лентяй да шалопай – два родных брата (Tinginys ir padauža – du tikri broliai).

(ПPH, 11)

10. Лежит на боку да глядит за реку. Лежа не работают (Guli ant šono ir žiūri už

upės. Gulėdamas nedirba). (ПPH, 11)

11. Как ни мечи, а лучше на плечи (Kaip netaikyk, o ant pečiaus geriau). (ПPH, 11)

12. Пилось бы да елост, да работа на ум не шла (Kad gertųsi ir valgytųsi, ir darbas į

mintis nelįstų). (ПPH, 11)

13. Спишь, спишь, а отдохнуть некогда (Miegi, miegi, o pailsėti nėra kada). (ПPH,

11)

14. Ест руками, а работет брюхом (Valgo rankomis, o dirba pilvu). (ПPH, 11)

15. И дурак праздники знает, а бужней не помнит (Ir kvailys šventes žino, bet darbo

dienų neatsimena). (ПPH, 11)

16. День к вечеру, а работа к завтрему (Diena į vakarą, o darbas į rytdieną). (ПPH,

11)

17. У бога дней впереди много: наработаемся (Pas Dievą daug dienų priešakyje –

prisidirbsime). (ПPH, 11)

149

18. Дело не малина, в лето не опадет (Darbas ne avietė, vasarą nenukris). (ПPH, 11)

19. Дело не голуби, не разлетятся (Darbai ne balandžiai, neišsiskraidys). (ПPH, 11)

20. Дело не медведь, в лес не уйдет (Darbas ne meška, į mišką nenueis). (ПPH, 11)

21. Была бы охота, а впереди много работы (Kad būtų tik noras, o darbų daug

atsiras). (ПPH, 11)

22. Без погулки день потеряешь, а работа всегда перед тобой (Be poilsio dieną

prarasi, nesugrąžinsi, o darbas visada prieš tave). (ПPH, 11)

23. На работу позадь последних, на еду наперед первых (Į darbą patys paskutiniai,

prie stalo pirmutiniai). (ПPH, 12)

24. Робить – ребята, а есть – жереблята (Dirbti – vaikiukai, o valgyti – eržiliukai).

(ПPH, 12)

25. Не нашедело горшки лепить, а наше дело горшки колотить (Ne mūsų reikalas

puodus lipyti, o mūsų reikalas puodus daužyti). (ПPH, 12)

26. Не печь кормит, а руки (Ne pečius maitina, o rankos). (ПPH, 12)

27. Хочешь есть калачи, так не сиди на печи (Nori valgyti pyragus, negulėk ant

pečiaus). (ПPH, 12)

28. Хоть чего не доешь, так долежишь (о лентяе) (Jei ko neprivalgysi, tai prigulėsi

(apie tinginį). (ПPH, 12)

29. Лежа на печи, прогладил кирпичи (Gulėdamas ant pečiaus, plytas pratrynė).

(ПPH, 12)

30. Замерзла тетка, на печи лежа (Sušalo tetulė ant pečiaus gulėdama). (ПPH, 12)

31. Отлежав бока, не любо за молотило взяться (Pragulėjus šonus, nemiela už girnų

imtis). (ПPH, 12)

32. Пролениться – и хлеба лишиться (Pratinginiauti – duonos netekti). (ПPH, 12)

33. Ел бы да пил – вот мое дело (Valgyčiau ir gerčiau – tai mano darbas). (ПPH, 12)

34. Три дня молол, а в полтора съел (Tris dienas malė, per pusantros suvalgė). (ПPH,

12)

35. У ленивого что на дворе, то и на столе (Pas tinginį kas lauke, tas ir ant stalo).

(ПPH, 12)

36. И ленивому свое брюхо не докучает (Ir tinginiui savas pilvas neatsibosta).

(ПPH, 12)

37. Есть потешно, а работать докучно (Valgyti malonu, o dirbti nuobodu). (ПPH,

12)

150

38. Не много работников, да много ломотников (Mažai darbininkų, bet daug

valgytojų). (ПPH, 12)

39. Семеро одну соломинку поднимают (Septyniese vieną šiaudą kelia). (ПPH, 12)

40. Один рубит, семеро в кулаки трубят (Vienas kerta, septyni trimituoja). (ПPH,

12)

41. Смотрю не на работу, а на солнышко (Žiūriu ne į darbą, o į saulę). (ПPH, 12)

42. Хоть корку глодать, да не пенья ломать (Nors plutą graužti, bet ne kelmus rauti)

(ПPH, 12)

43. На ниве потей, в клети молись, с голоду не помрешь (Dirvoje prakaituok,

klėtyje melskis – iš bado nemirsi). (ПPH, 12)

44. Двое пашут, а семеро руками машут (Dviese aria, septyni rankom mojuoja).

(ПPH, 12)

45. На поле с дермом, поле с добром (Į laukus su mėšlu – laukai su gėrybėmis).

(ПPH, 12)

46. Орать (пахать) – так в дуду не играть (Arti – tai ne į dūdą pūsti). (ПPH, 12)

47. Лес сеть – не жалеть плечь (Mišką plakti – pečių negailėti). (ПPH, 12)

48. Что помолотишь, то и в закром положишь (Ką sumalsi, tą ir į klėtį padėsi).

(ПPH, 12)

49. Песню играть – не поле орать (Dainą dainuoti – ne lauką arti). (ПPH, 13)

50. Не по работе еда (Ne pagal darbą valgis). (ПPH, 13)

51. Бобы не грибы: не посеяв, не взойдут (Pupos ne grybai: nepasodinsi, nesudygs).

(ПPH, 13)

52. Масло само не родится (Sviestas pats neatsiranda). (ПPH, 13)

53. Хозяину хлеба ворошок, а молотильщикам, каши горшок (Šeimininkui duonos

gabalėlį, malūnininkui košės puodelį). (ПPH, 13)

54. Что людям радеешь,то и сам добудешь (Ką žmonėms duosi, tą ir pats gausi).

(ПPH, 13)

55. Кляча воду возит, а козел бородкой потряхивает (Kuinas vandenį veža, o ožys

barzdą krato). (ПPH, 13)

56. Сидит как гость (Sėdi kaip svečias). (ПPH, 13)

57. У него дело из рук валиться (Jam darbas iš rankų krenta) (ПPH, 13)

58. Послал бог работу, да отнял черт охоту (Pasiuntė Dievas darbą, bet atėmė


151

59. Работа с зубами, а леность с языком (Darbas su dantimis, o tinginystė su

liežuviu) (ПPH, 13)

60. Журавль ходит по болоту, нанимается в работу (Vaikšto gervė po pelkę, į darbą

samdosi). (ПPH, 13)

61. Лакома кошка до рыбки, да в воду лезть не хочется (Skani katytei žuvelė, bet į

vandenį lįsti nesinori). (ПPH, 13)

62. Ехал бы воевать, да ленив вставать (Važiuočiau kariauti, bet keltis nesinori).

(ПPH, 13)

63. Проглотить-то хочется, да прожевать лень (Praryti norisi, bet kramtyti tingisi).

(ПPH, 13)

64. Ему дай яичко, да еще и облупленное (Duok jam kiaušinį, bet dar ir nuluptą).

(ПPH, 13)

65. Один сбирает, другой зевает (Vienas surenka, kitas žiovauja). (ПPH, 13)

66. Ты что делаешь? – Ничего. – А ты что? – Да я ему помощик (Tu ką darai? –

Nieko. – O tu ką? – Aš jo padėjėjas). (ПPH, 13)

67. Мельник не бездельник, хоть дела нет, а из рук топор нейдет (Malūnininkas ne

tinginys, nors darbo nėra, kirvio iš rankų nepaleidžia). (ПPH, 13)

68. Сытное брюхо к работе туго (Pilnas skrandis prie darbo sunkiai). (ПPH, 13)

69. Легко поел, легко и сделал (Lengvai pavalgė, lengvai ir padarė). (ПPH, 13)

70. И того не намолотит,что проглотит (Tiek neprimala, kiek suvalgo). (ПPH, 13)

71. Работать не заставят, и есть не посадят (Dirbti neprivers, tai ir valgyti

nepasodins). (ПPH, 13)

72. Гребень не бог, а рубаху дает (Verpstė ne Dievas, o marškinius duoda). (ПPH,

14)

73. Ленивый к обеду, ретивый к работе (Tinginys prie stalo, uolus prie darbo).

(ПPH, 14)

74. Кто много лежит, у того и бок болит (Kas ilgai guli, tam ir šoną skauda). (ПPH,

14)

75. Ленивому и гриб поклона не стоит (Tinginiui net ir grybas nusilenkimo

nevertas). (ПPH, 14)

76. За тонким посидеть, а за толстым полежать (Už plono pasėdėti, už storo

pagulėti). (ПPH, 14)

77. Глаза глядят, а руки делают (Akys žiūri, o rankos daro). (ПPH, 14)

152

78. Так работаем, что недосуг носу утереть (Taip dirbau, kad nėra kada nosies

nusivalyti). (ПPH, 14)

79. Ретивому коню тот же корм, а работы вдвое (Uoliam arkliui maistas tas pats, tik

darbo dvigubai). (ПPH, 14)

80. Холопа послать боюсь, а сам идти ленюсь (Berną siųsti bijau, o pats eiti tingiu).

(ПPH, 15)

81. Добывай всяк своим горбом (Užsidirbk viską savo kupra). (ПPH, 15)

82. Белые ручки чужие труды любят (Baltos rankos svetimus darbus myli). (ПPH,

15)

83. Лень прежде нас родилась (Tinginystė prieš mus gimė). (ПPH, 15)

84. Я еще в пеленках, а лень моя была уж с теленка (Aš dar buvau vystykluose, o

mano tinginystė kaip veršis). (ПPH, 15)

85. Хорошо ленивого по смерть посылать (Gerą tinginį tik mirties siųsti). (ПPH, 15)

86. Хоть три дни не ест, а с печи не лезть (Nors tris dienas nevalgo, bet nuo pečiaus

nelipa). (ПPH, 15)

87. Лень мужика не кормит (Tinginys valstiečio nemaitina). (ПPH, 15)

88. Труд человека кормит, а лень портит (Darbas žmogų maitina, o tingėjimas

gadina) (ПPH, 15)

89. Лежа пищи не добудешь (Gulėdamas maisto nesurasi). (ПPH, 15)

90. Работай до поту, так поешь в охоту (Dirbk iki prakaito – sočiai valgysi). (ПPH,

15)

91. Век долог, да час дорог (Amžius ilgas, bet valanda brangi). (ПPH, 15)

92. Не разгрызешь ореха, так не съешь и ярда (Neperkandęs riešuto, nesuvalgysi

branduolio). (ПPH, 15)

93. В поле серпом да вилой, так и дома ножом да вилкой (Jei lauke su pjautuvu ir

šake, tai ir prie stalo su peiliu ir šakute). (ПPH, 15)

94. Чтобы рыбку съесть, надо в воду лезть (Kad žuvelę suvalgytum, reikia į vandenį

įlįsti). (ПPH, 15)

95. Молоть мелко – постоять, прясь тонко – посидеть (Smulkiai malti – pastovėti,

plonai austi – pasėdėti). (ПPH, 15)

96. Покуда цепь в руках, потуда и хлеб в зубах (Kol spragilas rankose, duona –

dantyse). (ПPH, 16)

97. Что потрудимся, то и поедим (Ką uždirbsiu, tą ir valgysiu). (ПPH, 16)

153

98. Лежа цела одежда, да брюхо со свищом (Gulint drabužiai sveiki, bet skrandis su

švinu). (ПPH, 16)

99. Кто долго спит, тому бог простит (Kas ilgiau miega, tam Dievas atleis). (ПPH,

16)

100. Ранняя птичка носок прочищает, а поздняя глаза продирает (Ankstyvas

paukštis suopą valo, vėlyvas – akis trina). (ПPH, 16)

101. Муравей не велик, а горы копает (Skruzdėlė nedidelė, o kalnus kasa). (ПPH,

16)

102. Кто рано втает, тому бог подает (Kas anksti keliasi, tam Dievas padeda).

(ПPH, 16)

103. Не пиры пировать, коли хлеб засевать (Ne pyragus valgyti, kai duoną sėti).

(ПPH, 16)

104. Хоть хлеба и хороши, а пашню паши (Nors javai ir geri, bet arimus ark).

(ПPH, 16)

105. Кобылка маленькая, а седлу место есть (Maža kumelė, bet balnui vietos yra).

(ПPH, 16)

106. Кто не ленив пахать, тот будет богат (Kas netingi arti, tas bus turtingas).

(ПPH, 16)

107. Рядись, не стыдись, а работай, не ленись (Puoškis, nesigėdyk, o dirbti

netingėk). (ПPH, 16)

108. Хлеб за брюхом не ходит (Duona paskui pilvą nevaikšto). (ПPH, 16)

109. Сегодняшней работы на завтра не покидай (Šiandienos darbo neatidėk

rytojui). (ПPH, 16)

110. Своя ноша не тянет (Sava našta neslegia). (ПPH, 16)

111. С разговором сыт не будешь (Nuo kalbų sotus nebūsi). (ПPH, 16)

112. Гляденьем пива не выпешь (Žiūrėdamas alaus neišgersi). (ПPH, 16)

113. Время деньгу дает, а на деньги времени не купишь (Laikas pinigus duoda, o

už pinigus laiko nenusipirksi). (ПPH, 16)

114. Бог дал здоровье в дань, а деньги сам достань (Dievas davė sveikatą į skolą,

o pinigų pats gauk). (ПPH, 17)

115. На чужую работу глядя, сыт не будешь (Į kito darbą žiūrėdamas, sotus

nebūsi). (ПPH, 17)

154

116. Глядя на лес, не вырастешь, а смотря на людей, богат не будешь

(Žiūrėdamas į mišką neišaugsi, o žiūrėdamas į žmones turtingu netapsi). (ПPH, 17)

117. Не бравшись за топор, избы не срубишь (Nepaėmęs kirvio, trobos

nepastatyti). (ПPH, 17)

118. Руки не протянешь, так и с полки не достанешь (Rankos neištiesęs, tai ir

nuo lentynos nepaimsi). (ПPH, 17)

119. У ленивой пряхи и про себя нет рубахи (Aptingusi audėja ir pati marškinių

neturi). (ПPH, 17)

120. На что прясть, коли готового страсть (Kam austi, jei išausto norisi). (ПPH,

17)

121. Ленивый сидя спит, лежа работает (Tinginys sėdėdamas miega, gulėdamas

dirba). (ПPH, 17)

122. Не пеняй на соседа, когда спишь до обеда. (Nepyk ant kaimyno, jei miegi iki

pietų). (ПPH, 17)

123. По готовой работе вкусней обед (Kai darbas padarytas, tai ir pietūs skanūs).

(ПPH, 17)

124. Дал бог руки, а веревки сам вей (Davė Dievas rankas, o virves pats pink).

(ПPH, 17)

125. Весной день долог, да нитка коротка (Pavasarį diena ilga, bet siūlas

trumpas). (ПPH, 17)

126. По работе и работника знать (Pagal darbą ir meistrą žino). (ПPH, 18)

127. Как шъется, так и порется (Kaip pasiūsi, taip ir nešiosi). (ПPH, 18)

128. Делать как – нибудь, так никак и не будет (Jei darysi bet kaip, tai niekaip ir

nebus). (ПPH, 18)

129. Дело шутки не любит (Darbas juokų nemėgsta). (ПPH, 18)

130. Дело учит, и мучит, и кормит (Darbas ir moko, ir kankina, ir valgydina).

(ПPH, 18)

131. За один раз дерева не срубишь (Per vieną kartą medžio nenukirsi). (ПPH, 18)

132. Коровки с поля – и пастуху воля (Karvytės iš lauko – piemeniui laisvė).

(ПPH, 18)

133. Работе время, а досугу час (Darbui laikas, apmąstymui valanda). (ПPH, 18)

134. После дела и гулять хорошо (Po darbo ir pailsėti gera). (ПPH, 18)

135. Спать долго – жить с долгом (Ilgiai miegosi – gyvensi su skola). (ПPH, 18)

155

136. Спать, так спать, а не спать, так втавать (Miegoti, tai miegoti, jei nemiegoti,

tai keltis). (ПPH, 18)

137. Работнику работа, хозяину забота (Darbininkui darbas, šeimininkui rūpestis).

(ПPH, 18)

138. Едет, будто с яйцами в торг (Važiuoja kaip su kiaušiniais į turgų). (ПPH, 18)

139. За один раз дерева не срубишь (Per vieną kartą medžio nenukirsi). (ПPH, 18)

140. Ленивому всегда праздник (Tinginiui visada šventės). (ПPH, 19)

141. Ленивому и солнце не пору всходит (Tinginiui ir saulė ne laiku pateka).

(ПPH, 19)

142. Не сиди сложа руки, такне будет и скуки (Nesėdėk sudėjęs rankų, tai ir

liūdna nebus). (ПPH, 19)

143. Не на себя пчела работает (Ne sau bitė dirba). (ПPH, 19)

144. У работящего в руках дело огнем горит (Dirbančio rankose darbas ugnim

dega). (ПPH, 19)

145. Прнялся за дело, как вошь за тело (Griebiesi darbo kaip utėlė kūno). (ПPH,

19)

146. Понурая свинка глубок корень роет (Tyli kiaulė gilią šaknį knisa). (ПPH, 19)

147. Дома не лежу, а в людях не стою (Namuose neguliu, žmonėse nestoviu).

(ПPH, 19)

148. Горька работа, да хлеб сладок (Kartus darbas, bet duona saldi). (ПPH, 19)

149. С ветру пришло, на ветер и пошло (Lengvai atėjo, lengvai ir išėjo). (ПPH,

19)

150. Даровой рубль дешев, наживной дорог (Padovanoti pinigai pigūs, uždirbti –

brangūs). (ПPH, 19)

151. С богом начинай, а руками кончай (Su Dievu pradėk, su rankom pabaik).

(ПPH, 19)

152. От работы не будешь богат, а будешь горбат (Nuo darbo nebūsi bagotas, o

būsi kuprotas). (ПPH, 20)

153. С берегу хорошо глядеть на гребцов (Nuo kranto gera žiūrėti į irkluotojus).

(ПPH, 20)

154. Работа черна, да денежка бела (Darbas juodas, bet pinigas baltas). (ПPH, 20)

155. Легче руками работать, чем головой (Lengviau rankomis dirbti nei galva).

(ПPH, 20)

156

156. От трудов своих сыт будешь, а богат не будешь (Nuo savo darbo būsi sotus,

bet turtingu netapsi). (ПPH, 20)

157. На крепкий сук – острый топор (Tvirtai šakai – aštrus kirvis). (ПPH, 20)

158. Работы столько, что куры не клюют (Darbo tiek, kad vištos nelesa). (ПPH,

20)

Documents

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS LITUANISTIKOS … · 2020. 12. 23. · Mockaus, Broniaus Uginčiaus, Margaritos Vymerytės Lietuvių tautosakos rinktinė (1954). Rusų tautosakos