LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

JAUNASIS MOKSLININKAS 2010

Socialiniai mokslai

STUDENTŲ MOKSLINĖS KONFERENCIJOS STRAIPSNIŲ RINKINYS

Akademija, 2010

ISSN 1822 – 9913

Ekonomikos ir vadybos fakulteto kuruojamų sekcijų organizacinis komitetas Pirmininkė: doc. dr. Astrida Slavickienė Nariai: Skomantas Rukuiža Dalia Karpinskaitė Simonas Pusvaškis Aistė Šiurkutė Diana Valančiauskaitė

Ekonomikos ir vadybos fakulteto kuruojamų sekcijų redakcinė komisija Pirmininkė: doc. dr. Astrida Slavickienė Nariai: prof. dr. Feliksas Klupšas doc. dr. Milda Genienė doc. dr. Vida Čiulevičienė doc. dr. Aurelija Kustienė doc. dr. Albina Novošinskienė doc. dr. ValerijaVinciūnienė doc. dr. Rūta Petrauskienė doc. dr. Bronislavas Krikščiūnas lekt. Rasa Rukuižienė asist. Bernardas Kniukšta Leidinio sudarytoja: mg. Erika Krisiulevičiūtė

 

4

TURINYS

ŽEMĖS ŪKIO EKONOMIKA………………………………………………………... 10

Zita ALELIŪNAITĖ Skurdo Lietuvos kaime padėties analizė......................................................

11

Mindaugas BAGURSKAS Ūkininkų ūkių pajamų sampratos Lietuvos ir užsienio autorių

moksliniuose darbuose lyginamoji analizė ..................................................

16

Šarūnas BARDAUSKAS Lietuvos grūdų ir malybos produktų eksporto ir importo pokyčiai............

21

Danguolė ČESNULYTĖ Ekologinio ūkininkavimo būklė ir problemos Varėnos rajone…………...

26

Viktorija GRIGALAVIČIŪTĖ Kurno–Nešo ir Stakelbergo modelių panaudojimo galimybė eksporto

subsidijų įtakos pieno produktų gamintojų elgsenai vertinti……………

31

Orinta JANUŠEVIČIŪTĖ Pieno supirkimo kainų apžvalga Lietuvoje……………………………….

35

Vidas JONELIŪKŠTIS Rokiškio rajono ūkių gamybos intensyvinimo veiksniai ir jų vertinimas...

39

Ilma JONIENĖ Lietuvos pieno produktų eksporto geografinės struktūros pokyčiai 2001–

2008 m…………………………………………………………………….

45

Lina KILČIAUSKAITĖ Biodujų gamyba darnios energetikos kontekstu…………………………

49

Jurgis KLEINAS Žemės ūkio reikšmė ekonomikai: požiūrių įvairovė...................................

53

Edita LEBEDŽINSKIENĖ Gyventojų užimtumo didinimo sistema Lietuvos darbo biržoje………….

58

Aušra NAUDŽIŪNAITĖ Žemės ūkio bendrovių restruktūrizacijos efektai Pakruojo rajone..............

64

Anastasija NOVIKOVA Ne per rinką teikiamų miško gėrybių ekonominės vertės nustatymo

metodai………………………………………………………………........

69

Artūras ORLAUSKAS Kaimo vietovių teritorinio konkurencingumo veiksnių ypatumai………..

74

Ligita PAŽEMECKIENĖ Ekologiškų grūdų pasiūlos veiksniai Lietuvoje.......................................... 78

 

5

Lina RAGELYTĖ - PUKELIENĖ Genetiškai modifikuotų produktų rinkos efektai: teorinis aspektas………

83

Simona RADZEVIČIŪTĖ Lietuvos žemės ūkio struktūros pokyčiai ilgesniu istoriniu laikotarpiu......

88

Inga ŠARKŪNĖLYTĖ Pieno gamybos kvotų sistemos taikymo prieštaravimai pieno ūkyje……

93

Birutė STANKAITYTĖ Paramos poveikio žemės ūkio sektoriaus ekonominiam augimui EBPO

šalyse vertinimas………………………………………………………….

97

Lina STAŠINSKAITĖ Ūkininko ūkio verslo vertinimo specifika ir metodai……………………..

103

Ilona STONYTĖ Lietuvos gyventojų užimtumo struktūros pokyčiai kaimo vietovėse

poindustrinėje visuomenėje.........................................................................

107

Paulius SVITOJUS Globalizacijos poveikis kiaulininkystei Lietuvoje………………………

112

Dovilė VAITKUTĖ Rokiškio rajono augalininkystės ūkių ekonominis gyvybingumas ir jo

palaikymo veiksniai………………………………………………………

117

Tomas VALAUSKAS Lietuvos paukštienos vidaus rinkos pokyčiai……………………………..

123

Jūratė ŽALKAUSKIENĖ Žaliavinio pieno kainų kitimo tendencijos Lietuvoje……………………..

127

Donatas ŽVIRBLIS Pieno kainų formavimasis ir jų veiksniai maisto pasiūlos grandinėje

Lietuvoje………………………………………………………………….

132

KAIMO PLĖTROS ADMINISTRAVIMAS………………………………………… 137

Kristina BOTYRIŪTĖ Naujosios viešosios vadybos įgyvendinimas Marijampolės ir Kazlų

rūdos savivaldybių administracijose...........................................................

138

Marija DUOBAITĖ Kaimo vietovių socialinių – ekonominių pokyčių valdymas: teorija ir

praktika………………………………………………………………….

144

Reda KNEIZEVIČIENĖ Kaimo bendruomeninės organizacijos vaidmuo organizuojant socialines

paslaugas Kazlų Rūdos savivaldybėje……………………………………

149

 

6

Aistė LENKAUSKAITĖ Savivaldybių administracijos darbuotojų motyvavimo priemonės:

teorinis aspektas…………………………………………………………..

155

Rasa NAUJOKAITĖ Bendruomeninių organizacijų veikla mažinant socialinės atskirties

priežastis kaime…………………………………………………………

161

Klaudijus PAKELTIS Baltijos labdaros fondo „Heifer International“ vaidmuo siekiant mažinti

kaimo gyventojų skurdą ir socialinę atskirtį……………………………...

167

Vaiva PALSKYTĖ Socialinės paramos administravimas kaimo gyventojams………………..

174

Dovilė POCEVIČIŪTĖ Kaimo vietovės rinkodaros komplekso elementų charakteristikos……….

181

ŽEMĖS ŪKIO BUHALTERINĖ APSKAITA, AUDITAS IR FINANSAI…………. 187

Eglė ALDAKAUSKAITĖ Pensijų fondų įtaka būsimųjų pensininkų pajamoms..................................

188

Agnė BAČKYTĖ Įmonių vertės maksimizavimas vertės veiksnių kontekste.........................

194

Erika JANUŠKEVIČIŪTĖ Papildomo savanoriško pensijų kaupimo fondų vertinimo kriterijai……..

201

Sigita JUOZAITYTĖ Papildomo sveikatos draudimo įgyvendinimo problemos………………..

207

Irma KAUSTEKLIENĖ Smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo modeliavimas………………

212

Rūta KILKUTĖ Bankų veiklos vertinimo konkurentų požiūriu modelis…………………..

218

Laima KRANIAUSKIENĖ Turto vertinimas finansinėje ir mokestinėje apskaitoje…………………...

224

Aurelija KUNDROTAITĖ Investicijų į darbuotojų profesinį mokymą/si efektyvumo vertinimo

modelis………………………………………………………………….

230

Laura LENKTIENĖ Tarptautinių apskaitos standartų taikymo problemos užsienio šalyse ir

Lietuvoje: palyginamoji analizė…………………………………………..

235

Viltė MEŠKAUSKAITĖ Silpnos formos efektyvumo tyrimas Lietuvos akcijų rinkoje.....................

241

 

7

Vaida MIKNYTĖ Valstybės skolinimosi lygio priimtinumo įvertinimas................................

248

Violeta OKOCKYTĖ Privačių pensijų fondų veiklos pokyčiai dėl vertybinių popierių rinkos

apimčių sumažėjimo....................................................................................

253

Loreta RADIŠAUSKAITĖ - MATULIONIENĖ Pirkėjų skolų valdymo įmonėje modelis.....................................................

258

Daiva RIMKUVIENĖ Gyventojų pajamų mokesčio įtakos savivaldybių pajamoms įvertinimo ir

prognozavimo modeliai...............................................................................

234

Laura RUTKAUSKAITĖ Mokesčių naštos apskaičiavimo ir analizės metodika.................................

271

Milda SMALINSKAITĖ Struktūrinės palūkanų normos rizikos valdymo banke modelis………….

276

Andrė ZENEVIČIENĖ Dividendų teorijų analizė finansinio signalizavimo aspektu……………

282

Inga ŽADAUSKIENĖ Skolos naštos įvertinimo metodika………………………………………

288

Vida ŽVIRĖLYTĖ Atsargų audito reikšmė ir problemos……………………………………

293

ŽEMĖS ŪKIO VERSLO VADYBA………………………………………………… 297

Vainius ANDRIŪNAS Lietuvos kaimo turizmo plėtrą ir konkurencingumą lemiantys veiksniai...

298

Živilė BARAUSKAITĖ Valstybės politikos gairės smulkaus ir vidutinio verslo plėtros atžvilgiu...

303

Neringa ČERGELYTĖ Žaliavinio pieno gamybos konkurencingumo palaikymo aspektai……….

308

Justinas GASPARĖNAS Kaimo turizmo paslaugų sistemos tobulinimas Panevėžio rajone………

314

Tomas ILEVIČIUS Įmonės socialinės atsakomybės elementų taikymas kaimo turizmo versle.

321

Reda LIEPAITĖ Organizacijos įvaizdžio kūrimo modelis………………………………….

326

Justina NAUJOKAITIENĖ Kognityvinių kompetencijų sąsajos su etiškais darbuotojų sprendimais....

331

 

8

Evaldas PAJAUJIS Paslaugų kokybės valdymas ir jį lemiantys veiksniai…………………….

337

Aidanas PERKUMAS Konsultantų ir klientų santykių vertinimas……………………………….

343

Živilė PLIOPLYTĖ Naujo produkto rinkodaros valdymo formalizavimas ŽŪK „SGC“……...

349

Darius POŠIŪNAS Švenčionių rajono ūkininkų konsultavimą įtakojantys veiksniai................

355

Birutė RAKAUSKIENĖ Jaunimo įsidarbinimą kaimiškoje vietovėje įtakojantys veiksniai..............

360

Julius RAULUŠEVIČIUS Informacinių technologijų taikymas komunikacijos procesuose

Vilkaviškio rajono savivaldybėje…………………………………………

366

Sigita STEPULAITYTĖ Ekologinio ūkininkavimo konkurencingumą lemiantys veiksniai..............

372

Artūras STRIAUKA Konsultavimo paslaugų žemės ūkio subjektams poreikio nustatymas

UAB „SABELIJA“………………………………………………………

377

Neringa SUSLAVIČŪTĖ Draudimo bendrovės paslaugų rinkodaros funkcijos ir jų strateginės

kryptys........................................................................................................

382

Matas ŠILEIKIS Vidiniai veiksniai, lemiantys ūkininkų strateginį apsisprendimą

diversifikuoti ūkio veiklą............................................................................

388

Aleksandra VALATKEVIČIŪTĖ - JASNAUSKIENĖ Kaimo turizmo ir amatų plėtros galimybės Kauno rajone..........................

393

Asta VALEIKAITĖ Ūkininkų konsultavimo paslaugų valdymas, įsisavinant ES fondų paramą

398

Jolanta VASILIAUSKAITĖ Mėsos produktų paskirstymo grandinės formavimo ypatumai…………...

403

Tadas VASILIAUSKAS Lietuvos ūkininkų verslumo raiškos priklausomybė nuo išsilavinimo.......

408

Arūnas VILČIAUSKAS Lietuvos ekologinių ūkių strateginės kryptys.............................................

414

Vaida VINČIAUSKIENĖ Jaunųjų ūkininkų ūkių konkurencingumo didinimas..................................

419

 

9

Giedrė ŽILINSKAITĖ Atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimas ūkininkų ūkiuose...............

424

PROFESINIO UGDYMO PEDAGOGIKA IR PSICHOLOGIJA………………….. 428

Virginija BRĖDIKYTĖ, Jolanta BUKAUSKAITĖ, SIGITAS LABANAUSKAS, Jovita KAMINSKIENĖ, Agnė VALAITYTĖ

Inovatoriškų dėstytojų edukacinės technologijos........................................

429

Jovita JAPKEVIČIŪTĖ - TURKUVIENĖ Biologijos dalyko mokymosi motyvacinių veiksnių analizė

bendrosios mokymo motyvacijos kontekste...............................................

436

Monika JUKONYTĖ, Loreta JURGELAITIENĖ, Ramunė PETRUSEVIČIENĖ, Jūratė STANKEVIČIENĖ

Mokymosi pedagoginės paradigmos įgyvendinimo būdai inovatoriškų dėstytojų veikloje........................................................................................

440

Alma PALUBINSKAITĖ Ūkininkų konsultavimo ir mokymo ypatumai……………………………

447

Edita PRANSKAITIENĖ Matematikos didaktikos inovaciniai aspektai……………………………

454

Raimundas TARAŠKEVIČIUS Agronomijos profesijos rinkimosi motyvai………………………………

460

Vilima ZIZAITĖ Šeimos įtaka vyresniųjų klasių mokinių profesiniam apsisprendimui........

466

 

10

ŽEMĖS ŪKIO EKONOMIKA

 

11

SKURDO LIETUVOS KAIME PADĖTIES ANALIZĖ Zita Aleliūnaitė Lietuvos žemės ūkio universitetas

Įvadas

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, šalyje paspartėjo teigiami ekonominiai ir socialiniai pokyčiai. Tačiau nepaisant to, Lietuvos kaime vis dar stebimas aukštas skurdo lygis ir jis išlieka didesnis, nei mieste. Dėl šios priežasties tikslinga analizuoti skurdo lygio pokyčius Lietuvos kaime ir jį lyginti su miesto skurdo lygiu bei ieškoti priežasčių, kodėl egzistuoja toks skurdo paplitimo skirtumas.

Straipsnyje analizuojamas kaimo gyventojų skurdas, remiantis pagrindiniais rodikliais, kurie naudojami Lietuvoje skurdo tyrimams. Dėl skurdo matavimo metodikos pasikeitimo nuo 2005 metų, analizuojamas 2005-2008 m. laikotarpis.

Tyrimo objektas – skurdo padėtis Lietuvos kaime. Tyrimo tikslas – išanalizuoti skurdo padėtį Lietuvos kaime. Tikslui pasiekti, iškelti šie uždaviniai: 1) išanalizuoti skurdo rodiklių dinamiką Lietuvos kaime; 2) atlikti kaimo ir miesto skurdo rodiklių palyginimą; 3) išsiaiškinti skurdo priežastis. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, loginė analizė, statistinė analizė, grafinis vaizdavimas.

Rezultatai

Lietuvoje skurdo matavimui naudojami visoje Europos Sąjungoje (ES) pagal vienodą metodiką skaičiuojami santykinio skurdo rodikliai, kuriuos sutarta vadinti skurdo rizikos rodikliais. Todėl ir šiame straipsnyje analizuojami pagrindiniai skurdo rizikos rodikliai: santykinė skurdo rizikos riba, skurdo rizikos lygis (prieš socialines išmokas ir po jų) ir skurdo rizikos gylis. Šiems rodikliams papildyti, remiamasi Lietuvos statistikos departamento atliekamų gyvenimo sąlygų tyrimų duomenimis apie būsto kokybę bei ekonominius sunkumus. Skurdo padėties tyrimui naudojami 2005-2008 metų duomenys, nes po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą pasikeitė skurdo matavimo metodika Lietuvoje – buvo pereita prie ES taikomos metodikos.

Santykinės skurdo rizikos ribą savo darbuose analizavo Ravallion (1996), Lachaud (1998), Loisy (2000), Šileika ir Zabarauskaitė (2006). Ji yra siejama su tam tikrais namų ūkių pajamų arba išlaidų vidutiniais rodikliais. Asmens ar namų ūkio skurdas nustatomas palyginus jo situaciją su kitais asmenimis ar namų ūkiais. Skurdo ribos yra grindžiamos pajamų (išlaidų) pasiskirstymu (pusė medianos, pusė vidurkio, pirmas decilis) visuomenėje. Taigi, asmenys ar namų ūkiai, kurių pajamos arba išlaidos savo dydžiu yra mažesnės negu tam tikra pajamų (išlaidų) vidurkio dalis, traktuojami kaip gyvenantys žemiau skurdo ribos. Iki 2004 m. (imtinai) Lietuvoje skurdo rizikos riba buvo skaičiuojama kaip 50 proc. vidutinių vartojimo išlaidų, skurdo rizikos rodikliams skaičiuoti buvo naudojama namų ūkių biudžetų tyrimo informacija apie disponuojamąsias pajamas pinigais ir natūra. Nuo 2005 m. skurdo rizikos rodikliams skaičiuoti Lietuvos statistikos departamentas pradėjo naudoti Pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duomenis, skurdo rizikos riba skaičiuojama kaip 60 procentų ekvivalentinių piniginių disponuojamųjų pajamų medianos. Nuo 2005 m. skurdo rizikos rodiklių apskaičiavimui naudojant informaciją tik apie disponuojamąsias pajamas pinigais (neįskaitant pajamų natūra) ir dėl tyrimų metodinių skirtumų, duomenys nėra visiškai palyginami su anksčiau statistikos departamento skelbtais skurdo rizikos rodikliais. Siekiant išvengti netikslumų, straipsnyje analizuojami skurdo rodikliai tik nuo 2005 m.

Santykinė skurdo rizikos riba keičiasi kiekvienais metais, atsižvelgiant į kintančias bendrąsias pragyvenimo išlaidas. 1 paveiksle pateikiami šios ribos pokyčiai Lietuvoje 2005-2008 metais.

 

12

355

746720

566

437

918

1188

1512

0

200

400

600

800

1000

1200

1400

1600

2005 2006 2007 2008 Metai

Lt,per mėn.

Vienam gyvenančiam asmeniui

Namų ūkiui, susidedančiam iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų

1 pav. Santykinė skurdo rizikos riba Lietuvoje 2005-2008 metais (sudaryta autorės, pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis)

Santykinė skurdo rizikos riba, augant gyvenimo lygiui Lietuvoje, 2005-2008 m. augo, t.y., didėjo namų

ūkio disponuojamų pajamų suma, mažiau kurios gaunantys asmenys priskiriami skurstantiesiems. 2008 m., palyginus su 2005 m., ši riba padidėjo 2 kartais ir 2008 m. buvo 720 Lt per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui arba 1512 Lt per mėnesį namų ūkiui, susidedančiam iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 m. Tai reiškia, kad gyvenimo lygis šalyje kilo, ir reikėjo vis daugiau pajamų, siekiant užsitikrinti gyvenimą ne skurde.

Vienas svarbiausių skurdą charakterizuojančių rodiklių yra skurdo rizikos lygis, kuris parodo, kiek proc. asmenų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos (2 pav.). Jis skaičiuojamas dvejopai: po socialinių išmokų ir prieš socialines išmokas, kad būtų galima įvertinti šių išmokų poveikį skurdo lygiui.

13,1 12,7 13,618,7 19,1 20,5

13,517,9

32,932,234,034,6 40,738,542,442,4

20,019,120,020,5

27,225,526,626,1

0,0

5,0

10,0

15,0

20,0

25,0

30,0

35,0

40,0

45,0

2005 2006 2007 2008 Metai

Proc.

Mieste (po socialinių išmokų) Mieste (prieš socialines išmokas)Kaime (po socialinių išmokų) Kaime (prieš socialines išmokas)Šalies vidurkis (po socialinių išmokų) Šalies vidurkis (prieš socialines išmokas)

pav. Skurdo rizikos lygis Lietuvoje pagal gyvenamąją vietovę prieš ir po socialinių išmokų 2005-2008 m. (sudaryta autorės, pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis)

Skurdo rizikos lygis analizuojamu laikotarpiu vidutiniškai šalyje kito nuo 20,5 proc. iki 20,0 proc. 2005-

2007 metais tiek mieste, tiek kaime turėjo tendenciją mažėti, o 2008 metais išaugo, tačiau vidutiniškai šalyje išliko mažesnis nei 2005 m. Kaime skurdo rizikos lygis visu analizuojamu laikotarpiu buvo didesnis nei mieste daugiau negu 2 kartais ir šis atsilikimas mažėjo labai nežymiai. Visais metais apie trečdalis kaimo gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos – nuo 34,6 proc. gyventojų 2005 m., iki 32,9 proc. – 2008 m. Visu nagrinėjamu laikotarpiu

 

13

kaimo gyventojų skurdo rizikos lygis 13-14 proc. buvo aukštesnis nei vidutiniškai visoje Lietuvoje. Tokį ženklų skirtumą galėjo įtakoti tai, kad skurdo rizikos lygį kaime dirbtinai padidina į skurdo rizikos lygio skaičiavimus nuo 2005 m. pagal bendrą Europos Sąjungos skurdo rizikos lygio skaičiavimo metodiką neįtraukiamos disponuojamos pajamos natūra, kurios kaimo namų ūkių pajamose sudaro gana reikšmingą dalį. Skurdo rizikos lygio iki socialinių išmokų ir po socialinių išmokų skirtumas rodo, kokią įtaką skurdo rizikos mažėjimui turi socialinės išmokos. Iš disponuojamųjų pajamų atėmus socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), skurdo rizikos lygis vidutiniškai šalyje padidėja 5,6-7,2 proc. punktais. Efektyviausiai socialinės išmokos skurdą šalyje sumažino 2008 m. – 7,2 proc. punktais. Kaime socialinės išmokos skurdo rizikos lygį sumažino labiausiai – 6,3-8,4 proc. punktais. Nemokant socialinių išmokų kaimo gyventojams, beveik visais analizuojamais metais daugiau nei 40 proc. gyventojų gyventų žemiau skurdo rizikos ribos, tačiau ir išmokėjus socialines pašalpas skurdžiai gyvenančių žmonių skaičius kaime yra ženklus.

Siekiant išsiaiškinti žemiau skurdo rizikos ribos gyvenančių asmenų pajamų atotrūkį nuo skurdo ribos, skaičiuojamas skurdo rizikos gylio rodiklis, kuris išreiškiamas kaip skirtumas tarp skurdo rizikos ribos ir asmenų, gyvenančių žemiau skurdo rizikos ribos, ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos, išreikštas procentais. Analizuojamu laikotarpiu pastebima tendencija, kad skurdas gilesnis kaime (didesnis skurdo rizikos gylis), kur skirtumas tarp skurdo rizikos ribos, bei asmenų, gyvenančių žemiau skurdo rizikos ribos, ekvivalentinių disponuojamų pajamų medianos yra daugiau nei 28 proc., kai tuo tarpu mieste – mažiau nei 23,3 proc. Tiek kaime, tiek mieste 2008 m. palyginus su 2005 m. skurdo rizikos gylis nedaug sumažėjo.

Tikroji skurdo padėtis ryškėja analizuojant ne tik skurdo rizikos rodiklius, bet ir problemas, su kuriomis susiduria gyventojai. Kaimo gyventojai susiduria su didesnėmis buitinėmis problemomis, maisto įvairovės trūkumu, lėšų atostogoms stoka ir pan. Tai taip pat suteikia papildomos informacijos apie atskirų gyventojų grupių gyvenimo lygio skirtumus. 3 pav. pateikiama informacija apie būsto nepatogumus.

4339,1

31,1

21,6

11,4 9,67,1 7

0

10

20

30

40

50

Kaime Mieste

Proc.

Nėra tualeto su nutekamuoju vandeniuNėra vonios arba dušoVarvantis stogas, drėgnos sienos, supuvę langai arba grindysTamsus, nepakankamai šviesus būstas

3 pav. Asmenų, gyvenančių namų ūkiuose, susiduriančiuose su būsto problemomis, dalis kaime ir mieste 2008 metais (Gyventojų pajamos ir..., 2009)

2008 metais didelė kaimo gyventojų dalis susidūrė su tokiomis būsto problemomis, kaip tualeto su nutekamuoju vandeniu trūkumas, vonios ar dušo nebuvimas, varvantis stogas, drėgnos sienos, supuvę langai arba grindys, tamsus būstas. Tuo tarpu miesto gyventojų daug mažesnė dalis susidūrė su šiomis problemomis. Kaime net 43 proc. asmenų gyveno būstuose be tualeto su nutekamuoju vandeniu, 39,1 proc. gyventojų neturėjo vonios arba dušo, kiek mažesnė dalis gyveno būste su varvančiu stogu, drėgnomis sienomis, supuvusiais langais ar grindimis. Tik asmenų, gyvenančių tamsiame, nepakankamai šviesiame būste dalis kaime ir mieste 2008 metais buvo panaši. Taip pat daugiau kaimo gyventojų (nei miesto) patyrė įvairių ekonominių sunkumų. 2008 m. daugiau kaimo gyventojų nei miesto negalėjo apmokėti nenumatytų 450 Lt išlaidų iš savo lėšų (beveik pusė kaimo gyventojų susidūrė su šiuo sunkumu, tuo tarpu mieste – 35 proc.); negalėjo sau leisti bent kas antrą dieną valgyti mėsos ar

 

14

žuvies (21 proc. kaimo gyventojų ir 18 proc. miesto gyventojų). Net 69 proc. kaimo gyventojų negalėjo sau leisti susimokėti už savaitę atostogų ne namuose, o mieste – 55 proc. gyventojų. Šios išryškėjusios problemos leidžia teigti, kad kaime skurdas yra didesnis, nei mieste.

Siekiant sumažinti kaimo vietovių atotrūkį nuo miesto, reikia ieškoti priežasčių, kodėl yra tokia situacija. Ajakaiye, Adeyeye (2002) ir Khandker (2005) išskiria tokius, skurdo lygiui įtaką darančius, veiksnius: visuomeniniai (žemas ekonomikos augimas; infrastruktūra; žemės pasiskirstymas; prieiga prie viešųjų gėrybių ir paslaugų; socialinė struktūra ir socialinis kapitalas; nusikalstamumas ir smurtas; skolų našta; darbo rinkos trūkumai); regioniniai (izoliacija / nutolimas, įskaitant neišvystytą infrastruktūrą ir prastą priėjimą prie rinkų ir paslaugų; išteklių bazė, įskaitant žemės prieinamumą ir kokybę; orai (pvz., sausrų ar taifūnų dažnumas) ir aplinkos sąlygos (pvz., žemės drebėjimų dažnumas); regioninis valdymas; nelygybė); asmeniniai (amžius; išsilavinimas; užimtumo statusas; sveikatos būklė; tautybė); namų ūkio (namų ūkio dydis; priklausomybės santykis – senų ir jaunų bedarbių ir darbingo amžiaus suaugusiųjų santykis; namų ūkio galvos lytis; turtas; užimtumo ir pajamų struktūra; vidutinė namų ūkio narių sveikatos būklė ir išsilavinimas).

Lietuvos kaime, kaip pagrindinius didesnį skurdo lygį nei mieste lemiančius veiksnius, autorės nuomone, galima išskirti nedarbo lygį, užimtųjų pagal ekonominę veiklą struktūrą, gyventojų amžiaus struktūrą, išsilavinimo lygį.

Nedarbo lygis turi didžiausią įtaką skurdo plitimui. Neturintys darbo asmenys negauna pajamų (arba gauna labai mažas) ir dėl to atsiduria skurdo rizikos grupėje. Reikia pastebėti, kad Lietuvos statistikos departamento duomenimis, beveik visu analizuojamu laikotarpiu (2006-2008 m.), nedarbo lygis buvo žemesnis mieste, kas žymia dalimi paaiškina kaime egzistuojantį aukštesnį skurdo lygį. 2005-2007 metais nedarbo lygis tiek kaime, tiek mieste turėjo tendenciją mažėti (nuo 7,6 iki 4,4 proc. kaime), o 2008 m. išaugo dėl prasidėjusios ekonominės krizės (kaime tais metais jis buvo 6,1 proc.). Nedarbo lygio kitimas turėjo lemiamą įtaką santykinio skurdo lygiui, kuris taip pat mažėjo 2005-2007 metų laikotarpiu, tačiau išaugo 2008 m.

Dar viena svarbi aukštesnio skurdo rizikos lygio priežastis – didžiausia dalis užimtųjų kaime analizuojamu laikotarpiu dirbo žemės ūkio, medžioklės bei miškininkystės sektoriuje, kuriame vidutinis darbo užmokestis yra vienas mažiausių, lyginant su kitais sektoriais. 2005 m. net 42,4 proc. gyventojų dirbo šiame sektoriuje. Tačiau analizuojamu laikotarpiu pastebima užimtųjų šiame sektoriuje mažėjimo tendencija – 2008 m., palyginus su 2005 m. čia dirbančiųjų sumažėjo net 1,8 karto ir dirbo 24 proc. visų dirbančiųjų. Be žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės sektoriaus, daugiausia užimtųjų dirbo apdirbamosios gamybos sferoj, didmeninės ir mažmeninės prekybos bei transporto priemonių remonto srityje bei statybų sektoriuje. Visuose šiuose sektoriuose užimtųjų kaime dalis augo. Minėti užimtųjų persiskirstymai naudingi kaimo gyventojams, nes daugėja užimtųjų sektoriuose, kuriuose vidutinis darbo užmokestis didesnis nei žemės ūkyje, medžioklėje bei žuvininkystėje. Tačiau negalima nesutikti su Kšivickienės (2006) nuomone, kad, siekiant sumažinti skurdą kaime, kaimo gyventojai turėtų dar aktyviau persiorientuoti ir užsiimti kitomis ūkinėmis veiklomis (ne žemės ūkio). Didesniam kaimo gyventojų skurdo lygiui, nei miesto gyventojų, turėjo įtakos didesnė senyvo amžiaus žmonių dalis (vyresnio nei 60 m. amžiaus gyventojų kaime analizuojamu laikotarpiu buvo daugiau nei 22 proc., o mieste – 18,6-19,3 proc.), bei mažesnė darbingo amžiaus žmonių dalis kaime.

Daugelio autorių nuomone (Ajakaiye, Adeyeye, 2002; Herpin, Dell, 2005; Khandker, 2005; Kšivickienė, 2006; Zabarauskaitė, 2008), skurdo lygio mažėjimui įtakos turi išsilavinimo lygis. Aukštesnį išsilavinimą turintys asmenys turi galimybę gauti didesnius darbo užmokesčius. 2005-2008 metais kaime daugiausiai buvo gyventojų, turinčių vidurinį su profesine kvalifikacija, vidurinį bei pagrindinį su profesine kvalifikacija išsilavinimą, taip pat daug asmenų turėjo tik pradinį išsilavinimą, kas kartu su kitais veiksniais lėmė aukštą kaimo skurdo lygį analizuojamu laikotarpiu. Pastebimos teigiamos kaimo gyventojų išsilavinimo tendencijos – didėjo aukštąjį ir aukštesnįjį turinčių asmenų skaičius. 2008 m., palyginus su 2005 m. aukštąjį bei aukštesnįjį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičius išaugo 2,8 proc. punktais. Galima daryti prielaidą, kad išliekant išsilavinimo augimo tendencijai, tai padės mažinti skurdo lygį.

Aukštesnį skurdo lygį kaime nei mieste sąlygoja ne tik pajamos, bet, kaip pažymi Kšivickienė (2006), ir kaimo socialinės infrastruktūros trūkumai: bloga švietimo sektoriaus būklė, viešojo keleivinio transporto nepakankamas išplėtojimas, ribojantis žmonių galimybes tenkinti gyvybinius poreikius. Socialinės infrastruktūros paslaugų kokybė ir įvairovė ypač dažnai neatitinka kaimo jaunimo poreikių. Siekiant kovoti su skurdo paplitimu kaime, reikia skirti daugiau priemonių konkrečioms skurdo priežastims šalinti.

 

15

Išvados

Skurdo rizikos riba, augant gyvenimo lygiui Lietuvoje, 2005-2008 m. augo. Kaime skurdo rizikos lygis visu analizuojamu laikotarpiu buvo didesnis nei mieste. Apie trečdalis kaimo gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos. 2005-2007 m. skurdo lygis kaime turėjo tendenciją mažėti, ir tik 2008 m. vėl išaugo. Mokslinės literatūros bei statistinių duomenų analize nustatyta, kad didesniam nei miesto kaimo gyventojų skurdo lygiui turėjo įtakos didesnis nedarbo lygis kaime; didelė užimtųjų dalis žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės sektoriuje, kuriame darbo užmokestis yra vienas mažiausių pagal ekonominės veiklos rūšis; didesnė dalis senyvo amžiaus ir mažesnė dalis darbingo amžiaus gyventojų kaime nei mieste, didesni kaimo socialinės infrastruktūros trūkumai. Teigiamos skurdui įtaką darančių veiksnių pokyčių tendencijos (nedarbo lygio mažėjimas, išsilavinimo lygio kilimas, darbuotojų perėjimas į ne žemės ūkio sektorius, atlyginimų augimas) 2005-2007 m. lėmė, kad skurdo rizikos lygis kaime palaipsniui mažėjo ir tik 2008 m. išaugęs nedarbas lėmė tais metais išaugusį skurdą. Tačiau siekiant sumažinti kaimo atotrūkį nuo miesto, kaimo gyventojai turėtų dar aktyviau persiorientuoti nuo žemės ūkio veiklos į kitas sritis, taip pat kaimo vietovių skurdo lygio mažinimui valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio ir prevencinių priemonių.

Literatūros sąrašas

1. AJAKAIYE, D. O.; ADEYEYE V. A. 2002. Concepts, measurement and causes of poverty. [Interaktyvus]. [žiūrėta 2009 m.

spalio 30 d.]. Prieiga per internetą: . 2. Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos 2008. 2009. Vilnius: Lietuvos statistikos departamentas. 39 p. 3. HERPIN, N.; DELL, F. 2005. Pauvres et modes de vie pauvre dans des pays européens. [Interaktyvus]. [žiūrėta 2010 m.

kovo 2 d.]. Prieiga per Persée: < http://www.persee.fr/web/revues/home/prescript/article/estat_0336-1454_2005_num_383_1_7193>.

4. KHANDKER, S. 2005. Introduction to poverty analysis. [Interaktyvus]. World Bank Institute. [žiūrėta 2009 m. spalio 8 d.]. Prieiga per internetą: .

5. KŠIVICKIENĖ, D. 2006. Skurdo apraiškos Lietuvos kaime. Žemės ūkio mokslai, Nr. 1 (priedas), p. 81-91. 6. LACHAUD, J. P. 1998. La pauvreté en Mauritanie: une approche multidimensionnelle [Interaktyvus]. RePEc. [žiūrėta 2009

m. gegužės 30 d.]. Prieiga per RePEc: . 7. LOISY, CH. 2000. Pauvreté, précarité, exclusion. Définitions et concepts [Interaktyvus]. Les Travaux de l’Observatoire

national de la pauvreté et de l’exclusion. [žiūrėta 2009 m. balandžio 5 d.]. Prieiga per internetą: .

8. RAVALLION, M. 1996. Comparaisons de la Pauvreté. Concepts et mnéthodes. [Interaktyvus]. LSMS document de travail No 122. Banque Mondiale. [žiūrėta 2010 m. vasario 15 d.]. Prieiga per internetą: .

9. ŠILEIKA, A.; ZABARAUSKAITĖ, R. 2006. Skurdas, jo matavimas ir tendencijos Lietuvoje. Ekonomika, t. 74, p. 64-75. ISSN 1392–1258.

10. ZABARAUSKAITĖ, R. 2008. Skurdo matavimas ir mažinimo kryptys Lietuvoje: daktaro disertacija. Vilnius: Technika. L’analyse de la situation de la pauvreté rurale en Lituanie

Résumé

Le niveau du risque de la pauvreté dans les zones rurales en Lituanie pendant les années 2005-2008 a été plus élevé que dans les zones urbaines. Environ un tiers de la population rurale vit en dessous du seuil du risque de la pauvreté. En 2005-2007 le niveau du risque de la pauvreté a eu la tendance à tomber dans les zones rurales, et seulement en 2008 le niveau a augmenté. En analysant les indices et les facteurs de la pauvreté on constitue, que le niveau du risque de la pauvreté dans les zones rurales plus élevé par rapport à les zones urbaines a été influencé par le taux de chômage plus élevés dans les zones rurales, par une large part d’ouvriers dans le secteur de l'agriculture, de la chasse et de la sylviculture dans lesquelles les salaires sont plus bas, par plus grande partie des personnes âgées dans les zones rurales et par plus grands défauts de l’infrastructure sociale dans les zones rurales. Les tendances positives des facteurs de la pauvreté en 2005-2007 ont influencé la diminution progressive du niveau du risque de la pauvreté dans les zones rurales et seulement en 2008 il a augmenté à cause de la croissance du chômage. Néanmoins, afin de réduire le fossé entre zones rurales et urbaines, la réduction de la pauvreté dans le niveau rurale devrait être accordé plus d'attention et de ressources.

Mokslinio darbo vadovė: doc. dr. D. Rimkuvienė (Lietuvos žemės ūkio universitetas)

http://www.35h.travail.gouv.fr/IMG/pdf/Travaux2000_1.1.pauvrete_precarite_exclusions.Loisy.pdf

 

16

ŪKININKŲ ŪKIŲ PAJAMŲ SAMPRATOS LIETUVOS IR UŽSIENIO AUTORIŲ MOKSLINIUOSE DARBUOSE LYGINAMOJI ANALIZĖ Mindaugas Bagurskas Lietuvos žemės ūkio universitetas Įvadas

Vieną iš pagrindinių ūkininkų ūkių tikslų galima apibrėžti kaip siekį gauti pakankamai pajamų, dirbant žemę, auginant augalus ir gyvulius, gaunant ir realizuojant jų produktus ar užsiimant kita veikla. Pajamos turi garantuoti normalų pragyvenimo lygį, jos turi būti didesnės negu ūkininko ūkio taupaus pragyvenimui skirtos išlaidos. Straipsnyje siekiama išanalizuoti ūkininkų ūkių pajamų koncepcijas atkreipiant dėmesį į tai, kaip pajamas traktuoja ne tik Lietuvos bet ir užsienio autoriai savo moksliniuose darbuose. Straipsnyje nagrinėjami teoriniai pajamų aspektai, apibrėžtis bei sudėtis. Lietuvoje bei užsienio literatūroje ūkininko pajamų koncepcijos traktuojamos skirtingai. Todėl yra svarbu atskleisti esamus skirtumus ir panašumus.

Tyrimo objektas – Ūkininkų ūkių pajamų samprata. Tyrimo tikslas – Išnagrinėti ūkininkų ūkių pajamų sampratą Lietuvos ir užsienio autorių darbuose bei

atlikti lyginamąją analizę. Iškeltam tikslui pasiekti, iškelti šie uždaviniai:

1) Išanalizuoti ūkininkų ūkių pajamų sampratą įvairių autorių moksliniuose darbuose. 2) Atlikti ūkininkų ūkių pajamų sampratos lyginamąją analizę Lietuvos ir užsienio autorių moksliniuose darbuose.

Tyrimo metodai: Iškeltam tikslui ir uždaviniams įgyvendinti naudoti mokslinės literatūros analizės ir sintezės, palyginimo, sisteminės ir loginės analizės bei apibendrinimo metodai. Rezultatai Kiekvieno žmogaus pajamos apibrėžiamos kaip maksimali pajamų vertė, kurią jis gali suvartoti per savaitę, ir vis tiek tikėtis, kad jų vertė liks tokia pati savaitės pabaigoje, kiek jis turėjo jų pradžioje. – Taip pajamas 1946 metais įvardino J. Hicks. Tuo metu tai buvo viena iš pagrindinių sąvokų, apibrėžiančių pajamas. Šis teiginys kelia abejonių, nes jis netaikomas jokiam konkrečiam ekonominiam vienetui, be to jam pritaikyti konkrečius matematinius skaičiavimus beveik neįmanoma. Tačiau jis yra klasikinis bei pamatinis teiginys, todėl grynai teorine ir ekonomine prasme jis yra teisingas. Labai panašiai pajamas apibūdina ir kiti autoriai, tokie kaip Tracker (1959) bei Black (2002). Tracker kalbėdamas apie pajamų sąvoką, praplečia pajamų gavėjo sąvoką ir įvardina, jog tai kiekvieno ekonominio vieneto maksimali sukuriama išteklių vertė, kurią jis gali suvartoti per savaitę, ir vis tiek tikėtis, kad sukurta vertė liks tokia pati savaitės pabaigoje, kokią jis turėjo ją pradžioje. Remiantis Black (2002) pajamų koncepcija galima pastebėti taip pat nemažai bendro tarp Hicks (1946) bei Tracker (1959) įvardintos pajamų sampratos, nes Black (2002) taip pat įvardina, jog tai tam tikras pinigų kiekis, kuris gali būti išleistas per tam tikrą laikotarpį išlaikant galimybes palaikyti tą patį pajamų lygį ateityje. Taigi galima teigti, kad pajamų sampratos skirtumams bei panašumams daug įtakos darė tam tikru laikotarpiu vyravusios nuostatos, tačiau taip pat akivaizdu, kad pamatiniais pajamų sąvokos teiginiais remiamasi ir šiomis dienomis. Norint detaliau išnagrinėti pajamų sąvokos skirtumus skiriami ekonominis ir buhalterinis požiūriai siekiant parodyti kaip pajamos traktuojamos ekonomikos teorijoje bei kaip į jas žiūrima buhalteriniu ar matematiniu aspektu.

Pajamų samprata bei sudėtis pateikiama ir kitų užsienio autorių moksliniuose darbuose. Samuelson ir Nordhous (1989) analizuodami pajamas bei jų formas, dėmesį sukoncentruoja į dvi pagrindines pajamų formas – darbo pajamas ir pajamas iš turto – ir kiekvienai iš jų priskiria eilę formavimąsi sąlygojančių veiksnių. Tačiau, didžioji dauguma pajamas tiriančių autorių apsiriboja bendru pajamų skirtumus sąlygojančių priežasčių sąrašu. Iš esmės, tiek vienu, tiek kitu atveju įvardijamos tos pačios priežastys tik skiriasi jų išsidėstymo tvarka.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad esama skirtumų ne tik apibrėžiant pajamų sampratą, bet ir analizuojant ūkininkų ūkių pajamų sampratos skirtumus ir panašumus. Užsienio autorių moksliniuose darbuose gausu skirtumų įvardinant ūkininkų ūkių pajamas bei galimos tam tikros interpretacijos kalbant apie pajamų sudėtį tiek ekonominiu, tiek buhalteriniu aspektu. Be to pastebimi ir akivaizdūs skirtumai pajamų koncepcijose XX a. pradžioje bei šiomis

 

17

dienomis. Pirmosios lentelės duomenys akcentuoja keletą ūkininkų ūkių pajamų sampratos skirtumų. Reikia pastebėti, kad pajamų sampratą bei skaičiavimo skirtumus lemia ne tik ekonominiai aspektai, bet ir tai ką autoriai įvardina kaip pagrindines ūkininkų ūkių pajamų sudėtines dalis. 1 lentelė. Pajamų sampratos apibrėžimai užsienio autorių moksliniuose darbuose (sudaryta autoriaus remiantis lentelėje nurodytais šaltiniais)

Metai Autorius Sampratos apibūdinimas

Ekonominis požiūris

2009 Pfeiffer, L., L´opez - Feldman, A,. Taylor, J.

Ūkininko ūkio pajamos – tai pridėtinė vertė, kuri yra sukuriama dirbant žemės ūkyje ir parduodant produkciją, vykdant ne žemės ūkio veiklą, gaunant išorinių pinigų pervedimų, ar naudojantis santaupomis.

2003 Ormaz´abal, K. A. Ūkininko pajamos - kapitalo nauda, kurį investuojama į ūkio plėtrą bei alternatyvų verslą.

2007 Hopkins, J.

Ūkininko ūkio pajamos – tai pajamos, uždirbtos žemės ūkyje, miškininkystėje, galvijų auginime ir žvejyboje; įskaitant ne žemės ūkio pajamas taip pat oficialaus ar neoficialaus darbo užmokestis bei pensija.

2005 Friedl, G. Ūkininko ūkio pajamos yra visos pajamos, uždirbtos kaip apmokėjimas už produktyvią veiklą.

2008 OECD

Pajamos yra maksimalus kiekis įplaukų, sukurtų naudojant pagrindinius gamybos veiksnius (darbą, žemę, kapitalą), kurį ūkininko ūkis gali suvartoti, nemažindamas jo tikrosios grynos vertės bei atskaitant visus mokėjimus buhalteriniais metais.

Buhalterinis požiūris

2000 Morehart, M. A. Ūkio pajamos yra lygios pajamoms, kurios įgalina ūkį užmokėti jo sąskaitas - t.y., pakankamos prekių pardavimo pajamos, kad atsvertų gamybos kaštus.

1997 Goodwin, B.K. Ūkininko ūkio pajamos susideda iš pajamų iš žemės ūkio rinkos, asmeninio kapitalo bei mažėja paskolų išmokėjimo bei bendru mokesčių dydžiu.

2005 Fabien, D. Ūkininko ūkio pajamos – didelės apimties rinkos teikiama nauda prieš buhalterinius atskaitymus.

Galima atkreipti dėmesį į pajamų sąvokų formulavimą bei į tai, kaip yra apibrėžiama jų esmė ekonominiu aspektu: Pfeiffer, L., L´opez-Feldman, A,. Taylor, J. (2009) teigia, kad pajamos yra pridėtinė vertė, Black, J. (2002) mano, kad tai tam tikras pinigų kiekis, Ormaz´abal, K. (2003) teigia, kad tai kapitalo nauda. Buhalteriniu aspektu pajamas apibūdina Fabien (2005) teigdamas, kad tai didelės apimties rinkos teikiama nauda prieš buhalterinius atskaitymus. Šias sąvokas galima interpretuoti įvairiai, tačiau reikia akcentuoti, kad pajamos visų pirma yra maksimalus įplaukų kiekis; pajamos nebūtinai turi priklausyti nuo sukaupto kapitalo pinigine forma ar duoti naudą vien iš gamybos.

Buhalterinį požiūrį į ūkininkų ūkių pajamas pateikia Morehart (2000) teigdamas, kad ūkininko ūkio pajamos yra lygios pajamoms, kurios įgalina ūkį užmokėti jo sąskaitas - t.y., pakankamos prekių pardavimo pajamos, kad atsvertų gamybos kaštus. Reikia akcentuoti, kad tokį ūkį galima pavadinti finansiškai gyvybingu, tačiau galima pabrėžti, kad šis apibrėžimas nekalba apie grįžtamąjį ryšį. Ūkis dažnai gali išlikti metus ar net kelis, jei pajamos dengia išlaidas, ypač jei ūkininkas sugeba skolintis, gyventi iš santaupų, ar gauti pajamų iš ne žemės ūkio šaltinių. Tačiau, tokios priemonės yra tiktai laikinos. Kitaip tariant finansiškai gyvybingas ūkininko ūkis gali sukurti tik tokias pajamas, kurių pagalba būtų galima sumokėti visus mokesčius ar skolas, tačiau ūkininkas nesukuria tiek pajamų, kad išlaikytų save patį ir savo šeimą.

Analizuojant tai, kaip ūkininkų ūkių pajamas apibūdina atskiros organizacijos, reikia pasakyti, kad tiek OECD organizacija, tiek EUROSTAT, šias pajamas apibūdina pakankamai tikslai ir ne tik apibrėžia jų sąvoką, bet ir nurodo konkrečią skaičiavimo metodiką. OECD (2008) įvardina, jog ūkininkų ūkių pajamos yra maksimalus kiekis įplaukų, sukurtų naudojant pagrindinius gamybos veiksnius (darbą, žemę, kapitalą), kurį ūkininko ūkis gali suvartoti, nemažindamas jo tikrosios grynos vertės bei atskaitant visus mokėjimus buhalteriniais metais. Tuo tarpu EUROSTAT (2010) teigia, kad ūkininkų pajamos – tai maksimalus kiekis to, ką vartotojas gali suvartoti per tam tikrą laiką, nemažindamas savo turimų vertybių apimties. Taip pat pajamos apibrėžiamos kaip visa vartojimo ir sukuriamų verčių suma, per tam tikrą laikotarpį kitiems veiksniams nekintant, kadangi pajamos apibūdina tai, kas galbūt buvo suvartota ar sunaikinta. Ūkių apskaitos duomenų tinklo apibūdinimas yra šiek tiek tikslesnis, nes

 

18

orientuotas būtent į žemės ūkio sektorių įvardinant, kad konkretų pajamų gavimo būdą – naudojant darbą, žemę bei kapitalą, o Europos statistikos departamento apibrėžimas yra bendresnio pobūdžio ir gali būti pritaikytas kiek plačiau.

Lietuvių autorių darbuose gyventojų pajamos traktuojamos labai skirtingai paliečiant ekonominius bei buhalterinius aspektus: (Lazutka, 2001, Juškienė, 1997, Šileika; Blažienė, 2000, Vengrienė, 1992,) teigia, jog pajamos gali būti vertinamos kaip vienas svarbiausių gyvenimo lygio ar skurdo rodiklių; (Šileika; Tamašauskienė, 2003) mano, kad pajamos atspindi vieną iš svarbiausių aspektų vertinant bei analizuojant piniginės socialinės paramos klausimus; (Rutkauskas, 1999, Vitunskienė, 1997) teigia, kad apie pajamas galima kalbėti kaip apie pagrindinį individų asmeninių poreikių patenkinimo šaltinį. Lietuvių, kaip ir užsienio autorių darbuose, esama skirtumų traktuojant pajamas bei jų sudėtį. Tai rodo 2 lentelės duomenys:

2 lentelė. Pajamų sampratos apibrėžimai Lietuvos autorių moksliniuose darbuose (sudaryta autoriaus remiantis lentelėje nurodytais šaltiniais)

Metai Autorius Sampratos apibūdinimas

Ekonominis požiūris

2006 Kriščiukaitienė, I. Ūkininkų ūkių pajamos – tai pajamos, gautos iš žemės ūkio verslo ar individualios veiklos (tame tarpe iš individualios ne žemės ūkio veiklos), iš rentos, iš turto, socialinės išmokos.

2000 Šileika, A., Blažienė, I.

Pajamos – tai individo ar jo šeimos potencines vartojimo galimybes atspindintis rodiklis. Pajamos – tai daugiamatis šalies socialinio ekonominio išsivystymo, bei visuomenės raidos indikatorius.

2008 Ūkių veiklos

rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys)

Ūkininkų ūkių pajamos – tai piniginės ir natūrinės pajamos, gautos iš žemės ūkio gamybos. Natūrinės žemės ūkio pajamos – tai visa iš savo ūkio gauta žemės ūkio produkcija, kurią (šviežią ar perdirbtą) namų ūkis suvartojo pats.

2004 Kvedarienė, V. Ūkininkų ūkių pajamos – tai pajamos už tradicinius žemės ūkio produktus ir viešųjų gėrybių visumos.

2005 Aleknavičienė, V.

Namų ūkio pajamos – dalis nacionalinių pajamų, sukuriamų produkcijos gamybos ir realizavimo bei paslaugų teikimo procese ir skiriamų materialiesiems ir dvasiniams visuomenės narių poreikiams tenkinti.

Buhalterinis požiūris

2002 Verkulevičiūtė, D.

Ūkininkų ūkių pajamos – tai pajamos apibrėžiamos kaip per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus žemės ūkio darbus bei parduotą produkciją, suteiktas ž.ū. paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar investuotą turtą bei lėšas.

2007 Kšivickienė, D., Ribašauskienė, E. Ūkininkų ūkių pajamos – tai visa bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė, atėmus gamybines – materialines sąnaudas produkcijai pagaminti.

1992 Vengrienė, B. Namų ūkių pajamos - tai tiesioginių pajamų iš gamybos veiksnių ir transferinių išmokų suma.

1999 Jakutis, A.

Namų ūkių pajamos – tai vidutinės piniginės pajamos, kurias per mėnesį gauna namų ūkis. Jos apima įplaukas pinigine išraiška: darbo užmokestį, pensijas, stipendijas, palūkanas, dividendus, pajamas iš nuomos, dovanas, laimėjimus, pašalpas ir kitas deklaruojamas bei nedeklaruojamas įplaukas.

Lietuvių autorių darbuose taip pat kaip ir užsienio autorių literatūroje esama pajamų sampratos skirtumų. Ekonominiu aspektu žvelgiant į pajamas Šileika, Blažienė (2000) teigia, kad pajamos tai individo vartojimo galimybes atspindintis rodiklis, tuo tarpu Lazutka (2001) mano, tai pagrindinis vartojimo šaltinis. Galima sutikti su šiomis nuomonėmis, nes pajamos iš tikro gali būti suprantamas kaip rodiklis, kuris suteikia galimybių ribas vartojimo srityje ir tuo pačiu visada yra vartojimo šaltinis. Tačiau reikia pastebėti, kad lietuvių autoriai labai daug dėmesio skiria pajamų sąvokos aiškinimui bei labai dažnas iš jų analizuoja namų ūkių pajamas, tačiau pasigendama detalesnės analizės, kuri būtų tiesiogiai nukreipta į ūkininkų ūkių pajamas. Žvelgiant ekonominiu aspektu Kriščiukaitienė (2006) teigia, kad ūkininkų ūkių pajamos – tai pajamos, gautos iš žemės ūkio verslo ar individualios veiklos (tame tarpe iš individualios ne žemės ūkio veiklos), iš rentos, turto, socialinės išmokos. Tuo tarpu Kvedariene (2004) į ūkininkų ūkių pajamas žvelgia kaip į pajamas už tradicinius žemės ūkio produktus ir viešųjų gėrybių visumos. Analizuojant pajamas buhalteriniu požiūriu Verkulevičiūtė (2002) akcentuoja, kad ūkininkų ūkių pajamos – tai pajamos apibrėžiamos kaip per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus žemės ūkio darbus bei parduotą produkciją, suteiktas ž.ū. paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar investuotą turtą bei

 

19

lėšas. Kšivickienė, Ribašauskienė (2007) mano, kad ūkininkų ūkių pajamos – tai visa bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė, atėmus gamybines – materialines sąnaudas produkcijai pagaminti. Visi autoriai, analizuodami ūkininkų ūkių pajamas akcentuoja prekinę žemės ūkio gamybą kaip pagrindinį ūkininkų ūkių pajamų gavimo šaltinį, taip pat įvardinamos suteiktos paslaugos bei pajamos iš rentos kaip sudėtinės ūkininkų ūkių pajamų dalys. Ūkininkų ūkių pajamas akcentuoja bei aiškią skaičiavimo metodiką pateikia ūkių apskaitos duomenų tinklas (2008), kuris ūkininkų ūkių pajamas apibrėžia kaip pajamas už parduotą augalininkystės, gyvulininkystės bei kitą produkciją. Šia sąvoka yra aiškiai pabrėžiama, kad į ūkininkų ūkius žiūrima ne tik kaip į namų ūkius ir akcentuojamos tik tos pajamų sudedamosios dalys, kurios yra būdingos tik vykdant žemės ūkio veiklą.

Pagrindinė ūkininkų ūkių pajamų dalis ir yra gaunama vykdant prekinę gamybą, užsiimant augalininkyste bei gyvulininkyste. Tačiau norint gauti tikslias ūkininkų pajamas reikia apskaičiuoti tarpinį vartojimą, gamybos subsidijų ir mokesčių balansą bei nusidėvėjimą ir šiuos rodiklius atimti iš bendrosios produkcijos. Taip pat ūkininkų ūkių pajamoms reikia priskirti ir gaunamą paramą, t.y. tiesiogines išmokas, kurios atlieka ūkininkų ūkių pajamų palaikymo funkciją. Analizuojant lietuvių autorių darbus pastebima, kad dauguma jų į ūkininkų ūkių pajamas žvelgia tik iš namų ūkių pozicijos, nes ūkininkų ūkių sąvoka taip pat gali būti nagrinėjama ir namų ūkių plotmėje, nes pajamas gali gauti ne tik iš žemės ūkio gamybos, bet ir gaudami socialines išmokas, pašalpas bei kt. Užsienio autorių darbuose aptinkama platesnė ūkininkų ūkių pajamų analizė, ji detaliau pateikiama į šias pajamas žvelgiant ne tik ekonominiu, bet ir buhalteriniu aspektais. Tą pabrėžia Hopkins (2007), Fabien (2005), bei kiti. Aiškiai pastebima tendencija, kad užsienio autorių darbai turi gilias tradicijas bei net ir šių dienų užsienio autorių darbuose aptinkamos pamatinės sąvokos bei citatos, kurios interpretuoja dar XX a. pradžios teoretikų mintis, ko nebuvo pastebėta lietuvių autorių darbuose. Taip pat reikia pasakyti, kad nepavyko aptikti lietuvių autorių mokslinių veikalų, kuriuos butų galima palyginti su Hicks (1946) bei Thacker (1959) išsakytomis mintimis apie pajamų sąvokos interpretavimą, nes laikotarpių skirtumai bei lietuvių autorių analizės pradžia panašiais klausimais yra gana dideli. Išvados 1. Užsienio autorių moksliniuose darbuose gausu ūkininkų ūkių pajamų sampratos aiškinimų, esama nemažai

panašumų bei skirtumų. 2. Ūkininkų pajamų sampratos skirtumams bei panašumams daug įtakos darė tam tikru laikotarpiu vyravusios

nuostatos, tačiau taip pat akivaizdu, kad pamatiniais pajamų sąvokos teiginiais remiamasi ir šiomis dienomis. 3. Lietuvių autorių moksliniuose darbuose daug dėmesio skiriama pajamų sąvokai bei namų ūkių pajamų

sampratos aiškinimui, tačiau pasigendama detalesnės ūkininkų ūkių pajamų sampratos analizės. Literatūros sąrašas 1. ALEKNAVIČIENĖ, V. 2005. Finansai ir kreditas. Vilnius: Enciklopedija. 2. BAGDANAVIČIUS, J. 1999. Ekonomikos terminai ir sąvokos. Vilnius pedagoginis universitetas. 3. BLACK, J. 2002. The dictionary of economics. Second edition. Glossary of Oxford. New York: Oxford University press p.

222 – 223. 4. EUROPEAN COMMISSION. EUROSTAT. 2010. Metadata, glossaries thesauri. [žiūrėta 2010 m. Sausio 6d.]. Prieiga per

internetą: 5. FABIEN, D. 2005. Top Incomes in Germany and Switzerland. Journal of the European Economic Association, nr. 3 (2/3), p.

412 – 421. 6. FRIEDL, G. 2005. Incentive properties of residual income when there is an option to wait. Schmalenbach Business Review

nr. 57 (1), p. 3 – 21. 7. GOODWIN, B.K. 1997. Farm income variability and the supply of off-farm labor. American Journal of Agricultural

Economics, nr. 79 (3), p. 880 – 887. 8. HICKS, J., 1946. Value and Capital: An Inquiry into Some Fundamental Principles of Economic Theory, second ed.

Clarendon Press. Oxford. 9. HOPKINS, J. 2007. Assessing Farm Household Well-Being - Beyond Farmers and Farm Income. Amber wawes, nr. 04 (02),

p. 24-26. 10. JAKUTIS, A. 1999. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltija.

javascript:__doLinkPostBack('','mdb~~bth%7C%7Cjdb~~bthjnh%7C%7Css~~JN %22American Journal of Agricultural Economics%22%7C%7Csl~~jh','');javascript:__doLinkPostBack('','mdb~~bth%7C%7Cjdb~~bthjnh%7C%7Css~~JN %22American Journal of Agricultural Economics%22%7C%7Csl~~jh','');

 

20

11. JUŠKIENĖ, D. 1997. Skurdo problemos teoriniai aspektai. Sociologija: praeitis ir dabartis. Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga, 1 knyga. Kaunas: Technologija, p. 87 - 90.

12. KANAPICKIENĖ, R.; RUDŽIONIENĖ, K.; JEFIMOVAS B. 2008. Finansinė apskaita.. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

13. KRIŠČIUKAITIENĖ, I. 2006. Ekologinio ūkininkavimo perspektyvos. Rinkotyra. Nr. 2. (32). 14. KŠIVICKIENĖ, D., RIBAŠAUSKIENĖ, E. 2007. Ūkinės veiklos įvairinimo kaime sociologinis vertinimas. Žemės ūkio

mokslai. T.14. Priedas. P. 19-26. 15. KVEDARIENĖ, V. 2004. Kompensacinės išmokos ūkininkaujantiems mažiau palankiose teritorijose. Rinkotyra. Nr. 12. 16. LAZUTKA R. 2001. Pajamos, vartojimas ir skurdas. Žmogaus socialinė raida. Vilnius: Homo Liber. 17. MOREHART, M. 2000. A Fair Income for Farmers? [žiūrėta 2009 m. balandžio 10d.]. Prieiga per internetą:

18. ORGANISATION FOR ECONOMIC AND COOPERATION AND DEVELOPMENT (OECD). 2008. The System of

National Accounts. Glossary. Statistics Directorate. p. 20. 19. ORMAZ´ABAL, K. 2003. A Fundamental Contradiction in Keynes’ Conception of Income. Econpapers [žiūrėta 2009 m.

balandžio 9d.]. Prieiga per Lit-EDT: 20. PFEIFFER, L., L´OPEZ-FELDMAN, A,. TAYLOR, J. 2009. Is off-farm income reforming the farm? Evidence from

Mexico. Agricultural Economics, nr. 40 (2), p. 125-138 21. RUTKAUSKAS, A.V. 1999. Asmeniniai finansai kaip finansų posistemis. Inžinerinė ekonomika. Kaunas: Technologija. 22. SAMUELSON, P. A.; NORDHAUS, W. D. 1989. Economics. nr. 13. 23. ŠILEIKA, A., BLAŽIENĖ, I. 2000. Lietuvos gyventojų pajamos ir skurdo problema. Ekonomika. Mokslo darbai, 51, p. 136-

144. 24. THACKER, R. 1959. Income statement form and classification. Accounting Review, nr. 37 (1), p. 51-56. 25. ŪKIŲ VEIKLOS REZULTATAI (ŪADT TYRIMO DUOMENYS) 2007. 2008. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos

institutas. 26. VAINIENĖ, R. 2005. Ekonomikos terminų žodynas. Vilnius: Tyto alba. 27. VENGRIENĖ, B. 1992. Pajamos ir gyvenimo lygis. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. 28. VERKULEVIČIŪTĖ, D. 2002. Gyvenimo lygis Lietuvos kaime: situacija ir problemos. Tiltai, Nr. 1 29. VITUNSKIENĖ, V. 1997. Namų ūkio ekonomika. Vilnius. Presvika. Farmers farm income concepts scientific research comparative analysis by Lithuanian and foreign author’s Summary One of the main objectives of farmers' holdings can be defined as the desire to obtain sufficient income, working the land, growing crops and livestock, receiving and disposal of their products or to another activity. Revenue is to ensure the normal standard of living, they must be more prudent than the farm household living expenditure. This article aims to analyze farmers' farm income concepts focusing on how to treat the income not only for Lithuanian and foreign authors of their scientific work. The article dealt with theoretical aspects of the income, the definition and composition. Lithuania and foreign literature, the concept of farmer's income be treated differently. It is therefore important to reveal the existing differences and similarities. Mokslinio darbo vadovė: prof. dr. Vlada Vitunskienė (Lietuvos žemės ūkio universitetas)

http://www.ers.usda.gov/publications/agoutlook/may2000/ao271i.pdfhttp://www.et.bs.ehu.es/biltoki/EPS/dt200309.pdfhttp://econpapers.repec.org/article/blaagecon/javascript:__doLinkPostBack('detail','mdb%257E%257Ebth%257C%257Cjdb%257E%257Ebthjnh%257C%257Css%257E%257EJN%2520%252522Accounting%2520Review%252522%257C%257Csl%257E%257Ejh','');

 

21

LIETUVOS GRŪDŲ IR MALYBOS PRODUKTŲ EKSPORTO IR IMPORTO POKYČIAI Šarūnas Bardauskas Lietuvos žemės ūkio universitetas Įvadas

Lietuvos ekonomikos integracija į pasaulio rinkas sudarė sąlygas Lietuvos ūkiui sparčiai keistis ir modernėti. Išaugus galimybėms verslui pasinaudoti finansiniais ištekliais ir naujomis technologijomis, Lietuvoje vis didesnę reikšmę įgavo žemės ūkio sektorius. Laikui bėgant ūkio struktūra tapo panaši į išsivysčiusių šalių struktūras. Svarbiausia sąlyga, patvirtinančių šias tendencijas – žemės ir maisto ūkio vieta šalies ekonomikos struktūroje, kurią atspindi sektoriaus didėjanti sukuriama pridėtinė vertės dalis, augančios eksporto apimtys, sektoriaus reikšmė Lietuvos gyventojų užimtumui bei pajamoms.

Grūdai ir malybos produktai yra gyventojų mitybos pagrindas, todėl valstybės požiūriu grūdų sektorius yra strateginė žemės ūkio šaka. Grūdų auginimas turi svarbią įtaką mūsų šalies ekonominei, socialinei kaimo plėtrai, yra svarbi žmonių užimtumui ir jų pajamų lygiui. Daugelyje pasaulio šalių grūdų ūkis - strateginė žemės ūkio šaka, nes nuo jo priklauso apsirūpinimas pagrindiniais maisto produktais - duona ir mėsa (mėsos gamyboje yra naudojami pašarai, kurių pagrindas – grūdai ir malybos produktai) (Makutėnienė, 1999).

Lietuva, būdama agrarine šalimi, jau nuo seno ne tik gamino žemės ūkio ir maisto produktus vidaus rinkai, bet ir išveždavo dalį šių produktų į kitas valstybes. Šiandieninėje Lietuvos ekonomikoje grūdų ir malybos produktų eksporto klausimai yra aktualūs, nes Lietuvai tapus Europos Sąjungos (toliau ES) nare keitėsi vidaus ir išorės rinkos sąlygos, kartu ir valstybės užsienio politika. Tokių veiksnių pokyčiai, kaip muitų naikinimas, naujų standartų atsiradimas sąlygoja šalies įmonių prisitaikymą prie rinkos pokyčių.

Tyrimo tikslas – nustatyti grūdų ir malybos produktų eksporto ir importo pokyčius. Iškeltam tikslui pasiekti sprendžiami šie uždaviniai:

• išnagrinėti Lietuvos grūdų ir malybos produktų svarbą užsienio prekyboje; • įvertinti Lietuvos grūdų ir malybos produktų eksporto ir importo apimčių pokyčius;

Tyrimo objektas – Lietuvos grūdų ir malybos produktų eksportas ir importas 2004-2008 m. Tyrimo metodai. Iškeltai problemai tirti ir teoriniams rezultatams gauti naudoti šie metodai: mokslinės

literatūros loginės analizės ir sintezės, statistinių duomenų rinkimo ir analizės, grafinio modeliavimo metodai. Rezultatai

Lietuva, būdama ekonomiškai ir kultūriškai besivystantis kraštas, turinti stiprų prekybinį laivyną ir gerai išplėtotą geležinkelių bei plentų tinklą, taip pat turinti daug patrauklių vietų turizmui bei poilsiavimui, visą savo veiklą vystant ekonominiuose santykiuose su užsieniu, dėmesį gali sutelkti į žemės ir maisto produktų eksportą. Tai priemonė, kurios dėka žemės ūkis gali specializuotis, didinti žemės ūkio ir maisto produktų gamybos apimtį. Žemdirbiai gali pelnytis specializuodamiesi tų produktų gamyboje, kuriuos gali gaminti su didžiausiu santykiniu pranašumu ir realizuoti juos užsienio rinkose. Eksportas atlieka vis svarbesnį vaidmenį žemės ūkio ekonomikoje ir tampa svarbiu žemės ūkio sektoriaus plėtros veiksniu (Lietuvos žemės ir maisto ūkis, 2007).

Pokyčiai rodo pažangias šalies ekonomikos raidos tendencijas, kai Lietuvos ūkio struktūra artėja prie proporcijų, būdingų išsivysčiusioms šalims. Tačiau žemės ūkis išlieka viena svarbiausių Lietuvos ūkio sričių ir užima septintąją vietą po apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, transporto, sandėliavimo ir ryšių, nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos, statybos, viešojo valdymo ir gynybos, privalomojo socialinio draudimo.

Eksporto naudą ekonomikos teorijoje apibūdina keturios prielaidos: 1) pagamintų produktų gausumas ir įvairovė. Eksporto prekyba sudaro sąlygas kiekvienos šalies

gyventojams nusipirkti kitose šalyse pagamintų produktų, kurių gamyba šalies viduje brangiai kainuotų;

 

22

2) masto ekonomija. Reiškiantis masto ekonomijos efektui, eksporto prekyba gali sąlygoti efektyvesnę gamybą. Panaikinus muitus tarp ES šalių, kiekvienos šalies gyventojas gali laisvai pardavinėti savo gaminius bet kurioje kitoje ES šalyje;

3) konkurencijos didėjimas. Kai rinkoje vyrauja monopolinė firma ir užsienio prekyba nevyksta, firmai priklauso visa šalies vidaus rinka. Užsienio prekybai vykstant, monopolinės firmos produkcijos paklausa padidėja, ir tada firma gali tiekti savo produkciją ne tik vidaus, bet ir pasaulinei rinkai. Tačiau firma nebetenka garantuotos vidaus rinkos, nes atsiranda konkurentų iš užsienio. Taip įvyksta konkurencija, kuri priverčia firmą mažinti kaštus, o tai sąlygoja efektyvumo padidėjimą;

4) lyginamasis pranašumas. Tai nauda, gaunama dėl lyginamojo pranašumo. Šalis turi lyginamąjį pranašumą, jeigu ji gali prekę gaminti sąlygiškai pigiau, patirdama mažesnius alternatyvius kaštus (Rakauskienė, 2006).

Siekiant didesnės naudos nacionalistiniu požiūriu didžiausią reikšmę turi tai, kas ką gamina. Svarbiausia, kad tarptautinė ekonominė veikla būtų organizuota taip, kad būtų tinkamiausia savo šalies politinei padėčiai ir viso ūkio plėtrai (Cantwell, 2000)

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžios, panaikinus eksporto apribojimus, šalies Vyriausybė siekė nuolat skatinti žemės ūkio ir maisto produktų eksportą. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas pastaruoju metu auga sparčiau už bendrą šalies eksportą, ir tai rodo didžiulį šio sektoriaus potencialą, kurį dar geriau išnaudoti padės į kaimą ir maisto pramonę ateinančios ES paramos lėšos. Geresnius rezultatus slopina tai, kad ūkiams siekiant padidinti gamybos apimtis reikia daugiau laiko plečiant ūkius arba didinant jų skaičių (Wonnacott, 1993).

Ekonomikos plėtra negali apsieiti be eksporto ir importo, nes šalys pasaulinėje rinkoje už gautas iš eksporto pajamas gali įsigyti naujų technologijų. Kiekviena valstybė, formuodama prekybos politiką, turėtų atsižvelgti į tai kokį protekcionistinės politikos poveikį gali patirti vartotojai ir gamintojai, ar nebus taip, jog remiant atskiras gamintojų grupes, nukentės vartotojai ir kitos neremiamos ūkio šakos. Lietuva jau yra tapusi dinamiška eksporto šalimi. Investicijos ir eksportas yra lemtingai reikšmingi veiksniai Lietuvos ekonomikos plėtrai, tačiau teigiamą poveikį slopina importas. Lietuvos eksporto ir importo 2003-2008 m. apimtis iliustruoja 1 pav.

72,59

-17,12

55,48

32,7738,89 43,19

25,8221,26

61,5053,27

43,1534,38

29,44

-18,31-14,39-10,38-8,56-8,18-20

0

20

40

60

80

2003 2004 2005 2006 2007 2008 Metai

mlrd

. Lt

Eksportas Importas Balansas

1 pav. Lietuvos eksportas, importas ir užsienio prekybos balansas 2003–2008 m., mlrd. Lt (Statistikos departamentas prie LRV, 2009)

Analizuojant duomenis pastebėta, jog 2008 m. lyginant su 2003 m. eksporto apimtys padidėjo nuo 21,26 mlrd. Lt iki 55,48 mlrd. Lt., o importas išaugo 2008 m. iki 72,59 mlrd. Lt, todėl analizuojamu laikotarpiu užsienio prekybos balansas 2003 m. sudarė -8,18 mlrd. Lt, o 2008 m. jau -17,12 mlrd. Lt. Galima teigti, jog tokia eksporto ir importo dinamika yra, todėl, kad dauguma žmonių renkasi importuotą produkciją, manydami, jog ji yra kokybiškesnė ir kainos atžvilgiu palankesnė, todėl importuojamų produktų poreikis nuolat auga.

2 pav. duomenimis, 2008 m. iš Lietuvos eksportuota žemės ūkio ir maisto produktų už 8876 mln. Lt (20,8 proc. daugiau nei 2007 m.), importuota už 8105 mln. Lt (32,9 proc. daugiau nei 2007 m.). Prekybos balansas 2007 ir 2008 m. buvo teigiamas, tačiau 2008-aisiais jis sumažėjo ir siekė 771 mln. Lt (2007 m. buvo 1,7 karto didesnis ir

 

23

sudarė 1280 mln. Lt). Užsienio prekybos apyvarta padidėjo daugiau nei 24 proc. (Statistikos departamentas prie LRV, 2009).

4209

8876

23552957

7352

5417

2381 29553699

49536072

8105

771-26 2510 464

1280

-2000

0

2000

4000

6000

8000

10000

2003 2004 2005 2006 2007 2008 Metai

mln

. Lt

Eksportas Importas Balansas

2 pav. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas, importas ir užsienio prekybos balansas 2003–2008 m., mln. Lt (Statistikos departamentas prie LRV, 2009)

Statistikos departamento duomenimis, prekyba žemės ūkio ir maisto produktais kasmet sudaro vis didesnę užsienio prekybos dalį. 2008 m. žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudarė 16,0 proc. viso prekių eksporto, importas – 11,2 proc. viso importo (2005 m. – atitinkamai 12,9 ir 8,6 proc.). Ekonominės krizės metu, kai didesnę paklausą turi kasdieninio vartojimo prekės, galima tikėtis, kad prekyba žemės ūkio ir maisto produktais sudarys dar didesnę užsienio prekybos dalį. Apie tai byloja ir 2009 m. rezultatai, kai žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudarė 19,3 proc. viso eksporto, importas – 15,7 proc. viso importo (2008 m. – atitinkamai 16,2 ir 10,4 proc., 2005 m. – 11,2 ir 9,0 proc.) (Statistikos departamentas prie LRV, 2009).

Lietuvos užsienio prekybos grūdais ir malybos produktais balansas per visą 2004 – 2008 metų laikotarpį buvo teigiamas ir iki šiol kito augintojų naudai. Nuo 2006 metų grūdų ir malybos produktų eksportas kiekvienais metais, palyginus su prieš tai buvusiais, didėjo. 1 lentelėje pateikti duomenys apie Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų bei grūdų ir malybos produktų eksporto ir importo vertę ir jos pokytį.

1 lentelė. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų bei grūdų užsienio prekybos rodikliai 2004-2008 m. (Statistikos departamentas prie LRV, 2009)

Eksportas, mln. Lt

Metai žemės ūkio ir maisto

produktai pokytis, palyginti su

ankstesniais metais, % Grūdai ir malybos

produkcija pokytis, palyginti su

ankstesniais metais, % 2004 2956,5 - 285,4 - 2005 4208,8 42,4 461,0 61,5 2006 5416,6 28,7 366,7 -20,5 2007 7352,4 35,7 671,7 83,2 2008 8875,9 20,7 1322,6 96,9

Importas, mln. Lt 2004 2954,6 - 124,2 - 2005 3699,1 25,2 105,9 -14,8 2006 4952,8 33,9 155,8 47,2 2007 6071,8 22,6 204,5 31,2 2008 8105,3 33,5 322,7 57,9

Balansas, mln. Lt 2004 1,8 - 161,2 -

 

24

2005 509,7 283 k. 355,2 120,3 2006 463,7 -9,0 210,9 -40,6 2007 1280,7 176,2 467,2 121,6 2008 770,6 -39,8 999,9 114,0

Per nagrinėjamą laikotarpį grūdų ir malybos produktų eksporto vertė nuolat didėjo išskyrus 2006 metus,

kuomet kritimas buvo iki 20,5 proc., palyginus su 2005 metais. Tapus ES nare ir panaikinus prekybos barjerus, Lietuvos prekyba bendrojoje rinkoje grūdais ir malybos produktais pastebimai išaugo. Statistiniai duomenys rodo, jog abipusė prekyba nuo 2004 metų gerokai išaugo. Visiškas prekybos su ES rėžimo liberalizavimas, kaip ir laisvos prekybos sutarties įsigaliojimas, pozityvesnę įtaką Lietuvos prekybos su ES šalimis senbuvėmis plėtrai padarė žemės ūkio ir maisto produktų, ypač grūdų produktų ir malybos produktų, nei prekyboje kitomis prekėmis.

2008 metų Lietuvos statistikos departamento duomenimis grūdų ir malybos produktų eksportas buvo antroje vietoje lyginant su kitų žemės ūkio ir maisto produktų eksportu. Pirmoje vietoje buvo pienas ir pieno produkcija, tačiau šios šakos eksportas kiekvienais metais pastebimai mažėjo o grūdų ir malybos produktų eksporto apimtys nuolatos augo. Išlaikant tas pačias tendencijas grūdų ir malybos produktų eksportas turėtų būti pirmoje vietoje lyginant su kitų žemės ūkio ir maisto produktų eksportu, todėl galime daryti išvadą, jog šių produktų eksportas ateityje turės vis didesnę reikšmę šalies žemės ūkyje bei bendroje šalies ekonomikoje. Išvados 1. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas pastaruoju metu auga sparčiau už bendrą šalies eksportą, ir tai rodo

didžiulį šio sektoriaus potencialą, kurį dar geriau išnaudoti padės į kaimą ir maisto pramonę ateinančios ES paramos lėšos.

2. Neigiamas šalies eksporto ir importo dinamika yra todėl, kad dauguma žmonių renkasi importuotą produkciją, manydami, jog ji yra kokybiškesnė ir kainos atžvilgiu palankesnė, todėl importuojamų produktų poreikis nuolat auga.

3. Ekonominės krizės metu, kai didesnę paklausą turi kasdieninio vartojimo prekės, prekyba žemės ūkio ir maisto produktais sudaro dar didesnę užsienio prekybos dalį. Tai rodo ir 2009 m. rezultatai, kai žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudarė 19,3 proc. viso eksporto, importas – 15,7 proc. viso importo (2008 m. – atitinkamai 16,2 ir 10,4 proc., 2005 m. – 11,2 ir 9,0 proc.)

4. 2008 metais grūdų ir malybos produktų eksportas buvo antroje vietoje lyginant su kitų žemės ūkio ir maisto produktų eksportu. Pirmoje vietoje buvo pienas ir pieno produkcija, tačiau šios šakos eksportas kiekvienais metais pastebimai mažėjo, o grūdų ir malybos produktų eksporto apimtys nuolatos augo. Išlaikant tas pačias tendencijas grūdų ir malybos produktų eksportas turėtų būti pirmoje vietoje lyginat su kitų žemės ūkio ir maisto produktų eksportu, todėl galime daryti išvada jog šių produktų eksportas ateityje turės vis didesnę reikšmę užsienio prekyboje bei bendroje šalies ekonomikoje.

Literatūros sąrašas 1. CANTWELL, J. 2000. A survey of theories of international production. London: Routledge. 2. Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2005. 2006. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Vilnius: Pozicija 3. Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2006. 2007. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Vilnius: Pozicija. 4. MAKUTĖNIENĖ, D. 1999. Lietuvos maistinių grūdų rinkos reguliavimas ir jo tobulinimas, siekiant narystės Europos

Sąjungoje// Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, ekonomika. Kaunas 5. RAKAUSKIENĖ, O. 2006. Valstybės ekonominė politika. Vilnius: MRU. 6. STATISTIKOS DEPARTAMENTAS PRIE LRV. 2008. Lietuvos statistikos metraštis. Vilnius. 7. Statistiniai duomenys. Iš Statistikos departamentas [interaktyvus]. 2004-2008, [žiūrėta 2010 m. vasario 14d.]. Prieiga per

internetą: 8. WONNACOTT, P., WONNACOTT, R. 1993. Mikroekonomika. Vilnius : Litera Universitati Vytauti Magni

http://www.stat.gov.lt/

 

25

Export and import changes of cereals and milling products in Lithuania Summary

Recently the export of agricultural and food products has been growing faster that the total exports of the country. This shows huge potential for the sector and the European Union financial support for rural development and food industry will realize it even better. The negative balance between country’s export and import is determined by a greater consumption of imported products; as they are viewed being of a better quality and of more favourable price, the demand for them is always growing.

In the course of the economic crisis, when there is an increased demand for convenience goods, the trade of agricultural and food products takes a bigger share in the foreign trade. The results of 2009 show that the export of agricultural and food products amounted to 19,3% of the total export, the share of import in total imports was equal to 15,7% (respectively in 2008 - 16,2% and 10,4%., in 2005 – 11,2% and 9,0%).

In 2008, the export of cereals and milling product took the second place comparing to the export of other agricultural and food products. Although milk and dairy products took the first place, the export of this branch of industry had been decreasing every year; meanwhile the export volume of cereals and milling products had been constantly growing. Keeping the same tendency, the export of cereals and milling products should rise to the first place in comparison with other agricultural and food products; therefore we may draw a conclusion that in the future these products will gain the bigger significance for the foreign trade and in the total economy of the country.

Mokslinio darbo vadovas: doc. dr. V. Makutėnas (Lietuvos žemės ūkio universitetas)

 

26

EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO BŪKLĖ IR PROBLEMOS VARĖNOS RAJONE Danguolė Česnulytė Lietuvos žemės ūkio universitetas Įvadas

Ekologinis ūkininkavimas – tai ūkininkavimo sistema, kuri pagrįsta specialiomis aplinkai palankiomis technologijomis, mažinančiomis cheminių medžiagų pasklidimą į aplinką. Ekologinis ūkininkavimas siekia gaminti sintetinėmis trąšomis, pesticidais ir kitomis techninėmis medžiagomis neužterštą produkciją bei saugoti biologinę įvairovę ir mažinti aplinkos teršimą. Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinės gamybos reikalavimų. Šis ūkininkavimas tai ne tik perspektyvi ūkininkavimo šaka, bet ir gamtosaugos priemonė. Lietuvos ir Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika orientuojama į ekologinį ūkininkavimą, kuris duoda ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę naudą. Vis didėjantis žmonių susirūpinimas aplinkos kokybe, stabilia ir subalansuota tolesne ūkio plėtra bei aplinkos kokybe sąlygoja susidomėjimą ekologiniu ūkininkavimu. Tačiau ekologinis ūkininkavimas darnios plėtros kontekste turi ir tam tikrų prieštaravimų, ypač mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.

Tyrimo tikslas – išnagrinėti ekologinio ūkininkavimo būklę ir problemas Varėnos rajone. Tyrimo uždaviniai: - apibūdinti pagrindinius ekologinio ūkininkavimo tikslus ir sąlygas; - identifikuoti ekologinio ūkininkavimo būklę ir problemas Varėnos rajone. Tyrimo objektas – ekologinis ūkininkavimas. Tyrimo metodai. Darbe naudota mokslinės literatūros analizės bei sintezė, grupavimo ir grafinis metodai.

Rezultatai

Pasaulyje tarptautinio ekologinio judėjimo pradininkai ir įkvėpėjai buvo įžymūs mokslininkai: I. Rodale (JAV), E. Balfaur (D. Britanija), H. Miuleris (Vokietija), R. Štaineris (Austrija) ir M. Fukuoka (Japonija). Ekologiškų produktų gamyba Lietuvoje pradėta 1993 metais. Buvo sukurta bendrija „Gaja“, kuri vykdė šviečiamąją veiklą, sertifikavo pirmuosius ekologinės gamybos ūkius. Pirmąjį ekologinio ūkio sertifikatą gavo Varėnos rajone gyvenantys Rasa ir Edmundas Samauskai. Pastaraisiais metais Lietuvoje ekologinės gamybos ūkių sparčiai daugėja. Šiuo metu šalyje sertifikuoti beveik trys tūkstančiai tokių ūkių, o ekologinės gamybos plotas sudaro maždaug 125 tūkst. ha arba beveik 5 proc. visų deklaruotų šalies žemės ūkio naudmenų.

Ekologinis ūkis turi atitikti visus nustatytus aplinkosaugos reikalavimus, jame nenaudojamos sintetinės mineralinės trąšos ir pesticidai: augalų poreikis maisto medžiagomis tenkinamas iš gamtinių organinių šaltinių, o kovai prieš ligas ir kenkėjus naudojamos natūralios organinės medžiagos ir metodai. Ekologinis ūkininkavimas reikalauja labai aukšto intelektinio lygio, nes augalų apsaugai ir tręšimui naudojamos gerokai sudėtingesnės gamybos bei mokslo priemonės (Čiulevičius, Kirstukas, Kripaitis, 2007).

Šiuolaikinis žemės ūkis anot Viskonsino universiteto mokslininkų Buttel ir Zepeda (2001) turi gaminti pakankamą produkcijos kiekį ir prisidėti prie aplinkosaugos ir biologinės įvairovės išsaugojimo, kraštovaizdžio puoselėjimo bei palaikyti kaimo ekonominį išsivystymą.

Brazauskienė (2002), Čiegis (2003), Kilcher ir Mathur (2007) ekologinį ūkininkavimą apibūdina kaip darnų vystymąsi, kuris padeda išspręsti kaime svarbiausias problemas, kadangi šis ūkininkavimo būdas daro teigiamą įtaką aplinkosaugai, padidina ūkininkaujančiųjų gaunamas pajamas bei užtikrina maisto saugumą.

Parrott, Olesen ir Hogh Jensen (2006) išskyrė tokias pagrindines veiksnių, skatinančių imtis ekologinio ūkininkavimo, grupes:

• nenoras ar tam tikra baimė rizikuoti – žemės ūkio gamyba ypač susijusi su oro sąlygomis; • sveikata – ekologiški produktai sveikesni, auginimo procese dirbantieji nesusiduria su galimu cheminių

medžiagų poveikiu; • aplinkos saugojimas – mažėja dirvos erozija bei gerėja geriamo vandens kokybė;

 

27

• gerėjanti bioįvairovė – leidžia didinti ar ilgesnį laikotarpį išlaikyti dirvos natūralų našumą. Nustatyta, kad pagal ekologinio ūkininkavimo reikalavimus išauginti augalai mažiau savyje kaupia nitratų

ir pesticidų likučių, tačiau daugiau sausųjų medžiagų ir vitamino C. Tačiau, pagal PARSIFAL tyrimą, alergijos ir antsvorio problemų mažiau pasireiškė ekologinį maistą vartojančių vaikų grupėje, nei vartojusių įprastinį maistą (Pilipavičius, 2009).

Ekologiniai ūkininkavimo tikslai skirstomi į ekonominius, ekologinius, socialinius ir kultūrinius: - Ekologinis motyvas – žemės ūkio skleidžiamos aplinkos taršos sumažinimas, biologinės įvairovės

išsaugojimas, saugaus, neužteršto kenksmingomis medžiagomis maisto išsaugojimas ir pagaminimas. - Ekonominis motyvas – vietinių išteklių panaudojimas, materialinių ir energetinių sąnaudų sumažinimas,

galimybė geriau spręsti ūkio problemas, mažinti gamybos kaštus, o produktus realizuoti aukštesne kaina. - Socialinis motyvas – darbo vietų kaime padidinimas, nedidelių ūkių išsaugojimas. Lietuvoje daug

dėmesio skirta kaimo gyventojų ekonominėms bei socialinėms problemoms spręsti. - Kultūrinis motyvas – etno kultūros puoselėjimas, dvasinės žemdirbio kultūros ugdymas. Ekologinis

ūkininkavimas turi patenkinti ne tik materialinius, bet ir dvasinius ūkininko poreikius (Samulionis, 2001). Skiriama didesnė nei įprastam ūkininkavimui finansinė parama bei didėjanti ekologiškų produktų paklausa

sudarė šalyje ekologinio ūkininkavimo plėtros prielaidas. Varėnos rajone ekologinės gamybos ūkių skaičius 2008 m., lyginant su 2004 m., padidėjo 2,5 karto, t.y. 66

ūkiais. Tačiau lyginant 2008 m. su 2007 m. ekologinės gamybos ūkių skaičius labai nežymiai sumažėjo, tik 1 ūkiu. Kasmet vidutiniškai ūkių skaičius padidėdavo 26,2 proc. (1 pav.). Ekologinės gamybos ūkių mažėjimui įtakos turėjo mažėjančios išmokos už sertifikuotus gamybos plotus bei didėjantys reikalavimai ekologiniam ūkininkavimui.

77

95109110

43 2628

460548254477

3663

0

20

40

60

80

100

120

2004 2005 2006 2007 2008

Metai

vnt

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

ha

Ūkių skaičius Ūkių plotas

1 pav. Ekologinės gamybos ūkių skaičius ir sertifikuoti plotai Varėnos rajone 2004-2008 m. (sudaryta autorės)

2008 m. lyginant su 2004 m. ekologinės gamybos ūkių plotai padidėjo 1,75 karto, t.y. 1977 ha. 2005 m. lyginant su 2004 m. jie padidėjo 39,4 proc. (1035 ha), 2006 m. lyginant su 2005 m. – 22,2 proc. (814 ha), 2007 m. lyginant su 2006 m. – 7,8 proc. (348 ha) ir 2008 m. lyginant su 2007 m. sumažėjo 4,6 proc. (220 ha). Daugiausiai plotai padidėjo 2005 m., o mažiausiai – 2007 m. (1 pav.).

Varėnos rajone vyrauja augalininkystės ekologiniai ūkiai, kurie užima daugiau kaip pusę visų sertifikuotų ūkių. 2007 m. augalininkystės ūkių buvo 61, bitininkystės ir sodininkystės po 2 ūkius, o 47 ūkiai užsiėmė mišrios specializacijos gamyba. 2008 m. augalininkystės ūkių skaičius padidėjo iki 69 ūkių, nuo 5 iki 10 ūkių padidėjo mišrūs augalininkystės ir gyvulininkystės specializacijos ūkiai, o daržininkystės krypties liko tik 1 ūkis. Kitų specializacijų ekologiniai ūkiai 2008 m. lyginant su 2007 m. kito nežymiai. Ekologinės gamybos ūkių pasėlių struktūroje vyrauja varpiniai ir ankštiniai javai (2 pav.).

 

28

2008 m.

69

2

2

10

10

1

1 14 Augalininkystė

Bitininkystė

Sodininkystė

Augalininkystė, gyvulininkystė

Augalininkystė, sodininkystė

Augalininkystė, bitininkystė

Augalininkystė, daržininkystė

Mišrūs

2 pav. Sertifikuotų ekologinės gamybos ūkių specializacija Varėnos rajone 2008 m. (sudaryta autorės)

Dėl žemės ūkio produkcijos gamybos technologinių ypatumų, ekologiškai ūkininkaujantys gauna

mažesnius ir prastesnės kokybės derlius. Siekiant nustatyti Varėnos rajono ekologinių ūkių ekonominę padėtį, pasinaudota respondentinių Varėnos rajono ūkių duomenimis. Pagal šiuos duomenis vidutinis ekologinis ūkių dydis yra 85,9 ha. Javų derlingumas Varėnos rajone lyginant su Lietuvos ekologiniais ūkiais yra mažesnis, tik grikių derlingumas buvo didžiausias lyginant su Lietuvos ekologiniais bei visais ūkiais. Bulvių derlingumas yra didesnis už Lietuvos ekologinių ūkių, tačiau mažesnis už visų Lietuvos ūkių bulvių derlingumą. Todėl galime teigti, kad tikslinga auginti grikius. Vidutiniškai bendrasis pelnas (be išmokų) Varėnos rajone buvo 28 Lt/ha, o su subsidijomis – 1152 Lt/ha (1 lentelė). 1 lentelė. Ekologinių ūkių palyginamieji rodikliai (respondentinių ūkių duomenimis) 2008 m.

Varėnos rajono ekologiniai ūkiai Rodikliai Lietuvos ūkiai

Lietuvos ekologiniai

ūkiai reikšmės lyginant su Lietuvos ekologiniais ūkiais, proc.

Miežių derlingumas, t/ha 3,14 2,42 1,48 61,2 Kviečių derlingumas, t/ha 4,57 2,16 1,99 92,1 Rugių derlingumas, t/ha 2,75 2,4 1,4 58,3 Avižų derlingumas, t/ha 2,49 1,99 1,88 94,5 Grikių derlingumas, t/ha 1,12 0,95 1,25 131,6 Bulvių derlingumas, t/ha 16,91 13,98 14,3 102,3 Bendroji produkcija, Lt/ha 2228 1271 1362 107,2 Išlaidos, Lt/ha 1821 1221 1334 109,3 Bendrasis pelnas. Lt/ha 610 50 28 56,0 Subsidijos ir PVM atskaita, Lt/ha 682 1554 1124 72,3 Bendrasis pelnas ir subsidijos, Lt/ha 1292 1604 1152 71,8

Tačiau ekologinis ūkininkavimas susiduria ir su daugeliu problemų. Daugeliui ūkininkų trūksta patirties bei specialios technikos. Taip pat vis dar nepakankamai plėtojama kooperacija, menkas ūkininkų verslumas bei nepakankama švietimo ir konsultavimo sistema. Reikėtų skatinti ekologiškos produkcijos perdirbimą ūkiuose ir kooperatyvuose, tuo didinant jų pridėtinę vertę. Šiuo metu Varėnos rajone tik vienas ūkininkas įsteigęs pieno perdirbimo cechą ir savo ūkyje pagamintą ekologišką produkciją parduoda savo parduotuvėje bei Vilniaus ūkininkų turguje.

 

29

Dėl draudimo naudoti pesticidus ūkiuose didėja piktžolėtumas.. Pilipavičius (2009) piktžolių kontrolės problemą siūlo spręsti ilgalaikės sėjomainos kontekste, atsižvelgiant į besikeičiančias piktžolių populiacijas bei siūlo rinktis aukštesnių veislių javų veisles, kurios labiau stelbia piktžoles nei žemaūgės. Taip pat nustatyta, kad kokybiškas rudeninis dirvos arimas sumažina kitų metų pasėlių piktžolėtumą ir padidina jų derlių. Pilipavičius (2009) siūlo rinktis arimą dvisluoksiu plūgu, plačiau taikyti pavasarinį pasėlių akėjimą.

Kitas svarbus agrotechnikos reikalavimas yra pasėlių tankumas. Dėl tankesnio pasėlio mažėja piktžolėtumas ir didėja žemės ūkio augalų derlius. Nustatyta, kad mažos sėjos normos ekologiniuose ūkiuose yra netikslingos, kadangi kuo retesnis pasėlis, tuo daugiau piktžolių. Sėjos normą tikslinga didinti 20 proc. (Pilipavičius, 2009).

Mažo našumo žemėse aktuali problema yra ekonomiškai nepakankamas augalų derlingumas, sąlygotas prastu apsirūpinimu organinėmis trąšomis bei nepakankama dirvos derlingumą išnaudojančių ir jį atkuriančių augalų rotacija ir santykis. Daugumoje šalių ši problema sprendžiama naudojant tarpinius pasėlius, t.y. įsėlius ir posėlius. Varėnos rajone daugumoje ūkių išlaikomas panašus sėjomainos ratas, t.y. rugiai, avižos, grikiai ir sideraliniai pūdymai (dažniausiai sėjami lubinai).

Reikėtų daugiau dėmesio kreipti į tai, ar ūkiuose nėra neigiamo poveikio dirvožemio fizikinėms ir agrotechninėms savybėms. Smėlinguose dirvožemiuose labai daug maisto medžiagų paprasčiausiai išsiplauna. Humuso gausinimui patartina naudoti mėšlą. Lietuvos žemdirbystės instituto agrocheminių tyrimų duomenimis, su 40 t kraikinio galvijų mėšlu į hektarą patenka apie 200 kg azoto (N), 100 kg fosforo (P205) ir 240 kg kalio (K20). Kadangi Varėnos rajone vyrauja augalininkystės ūkiai, kuriuose nelaikomi gyvuliai arba jų laikoma tiek, kad neužtenka mėšlo, todėl ūkiams nebelieka galimybės jo įsigyti. Todėl humuso atsargoms papildyti rajone reikėtų auginti žaliajai trąšai skirtus augalus. Tyrimais nustatyta, kad žalioji trąša praturtina dirvą organinėmis trąšomis ir pakeičia mėšlą.

Tačiau vis stiprėjanti aplinkosauginė motyvacija, besiplečianti ekologiškų produktų rinka, teikiama valstybės parama bei VšĮ „Ekoagros“ nacionalinis ir tarptautinis sertifikacijos pripažinimas yra pakankamos prielaidos ekologiškų produktų gamybos plėtrai.

Išvados 1. Ekologinis ūkis turi atitikti visus nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus ir prisidėti prie biologinės įvairovės

išsaugojimo, jame nenaudojamos sintetinės mineralinės trąšos ir pesticidai: augalų poreikis maisto medžiagomis tenkinamas iš gamtinių organinių šaltinių, o kovai prieš ligas ir kenkėjus naudojamos natūralios organinės medžiagos ir metodai.

2. Ekologiniai ūkininkavimo tikslai skirstomi į ekonominius, ekologinius, socialinius ir kultūrinius; jie turi būti tarpusavyje suderinti; ekologinių reikalavimų ir ekonominių tikslų neatitikimas kelia eilę problemų, pasireiškiančių ekonomiškai nepakankamu lauko augalų derlingumu.

3. Varėnos rajone ekologinis ūkininkavimas gana populiarus: didėjo tiek ekologinės gamybos ūkių skaičius, tiek ir jų plotai. Tačiau vyraujant augalininkystės ekologiniams ūkiams su išimtinai varpinių ir ankštinių javų struktūra, mažai sukaupiama organinių trąšų, tad čia javų derlingumas mažiausias iš Lietuvos ekologinių ūkių.

4. Nustatyta, kad svarbiausios ekologinio ūkininkavimo problemos yra neplėtojama kooperacija, patirties ir specialios technikos stoka, didėjantis laukų piktžolėtumas, nepakankamas augalų tręšimas.

5. Augalų derlingumui didinti mažo našumo žemėse reikia parinkti tinkamą pasėlių plotų santykį tarp