APDOVANOJIMAS. JAV nacionalinė te-levizijos asociacija apdovanojo du JAV moks-lininko Vladimiro Zvorykino vardo premijos laureatus. Vienas jų – LEU tarybos pirminin-kas Henrikas Juškevičius, Lietuvos inžinie-rius, radijo ir televizijos darbuotojas, buvęs UNESCO generalinio direktoriaus pavaduo-tojas. Jis – vienas iš spalvotosios palydovinės televizijos kūrėjų.

DVASINGUMAS. Prof. Jono Kievišo su-daryta ir parengta monografi ja „Ugdymo dva-singumo kontekstas“ (2014) pristatyta Lietuvos Respublikos Seime ir Ukrainos nacionalinėje pedagogikos mokslų akademijoje. Tai serijos „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ (2009) bei „Ugdymo dvasingumas“ (2012) tęsinys.

LITUANISTIKA. Tarptautinė Lituanisti-kos fakulteto mokslinė konferencija „Kalbinio ir literatūrinio ugdymo kaita: mokytojų ren-gimo tobulinimo iššūkiai“ sulaukė išskirtinio mokslininkų, mokytojų bei studentų dėmesio. Pranešėjai dr. D. Kuolys, lekt. N. Toleikytė, G. Notrimaitė, prof. R. Pabarčienė ir kiti pabrėžė, kad didėja atotrūkis tarp jaunuolių ir literatū-ros. Apie skaitymo sunkumus kalbėję mokyto-jai išsakė susirūpinimą, kad mokykloje trūksta mąstymo ir interpretacijų įvairovės.

METŲ PALYDĖTUVĖS. Surengtas tra-dicinis 2014-ųjų palydų ir 2015-ųjų – univer-siteto jubiliejinių – metų sutiktuvių vakaras. LEU rektorius akademikas Algirdas Gaižutis atsiuntė vaizdo klipą su sveikinimu, svarbiau-sių metų pasiekimų apžvalga bei įžvalgomis iš kalėdinės viešnagės Italijoje. Akademinę ben-druomenę sveikino Senato pirmininkas prof. Audronius Vilkas. Jiedu su Mokslo ir plėtros prorektoriumi prof. Aivu Ragausku įteikė ser-tifi katus profesorių ir docentų pedagoginius vardus pelniusiems mokslininkams. Scenoje pasirodė šokio pedagogikos studentės, dainavo solistė Asta Pilypaitė, choras „Ave vita“.

VIZITAS. Sausio mėnesį į palaikymo sto-vyklą Vilniuje atvyko 17 vaikų iš įvairių Ukrai-nos sričių. Šių vaikų tėvai kariauja, yra žuvę arba dingę be žinios. Sausio 16 d. jie pabuvojo ir LEU. Vizito metu susitiko su rektoriumi aka-demiku Algirdu Gaižučiu, lankėsi bibliotekoje ir jos skaityklose, taip pat dalyvavo trumpoje muzikos pamokoje, kurią vedė universiteto dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ vadovė Jo-lanta Kisielytė-Sadauskienė.

Lietuvos edukologijos universiteto laikraštis

www.leu.lt

leidžiamas nuo 1952 metų

Nr. 1 (2450)

Š IESA

ALMA MATER KRONIKA

2015 sausis

2014 m. gruodžio 10 d. Lietuvos edukolo-gijos universitete (LEU) vyko studentų šventė, kurios metu iškilmingai pagerbti kūrybiškiau-si, moksliškiausi, sportiškiausi, visuomeniš-kiausi studentai.

Padėkos įteiktos šiems studentams:Lietuvos edukologijos universiteto studentų

atstovybės prezidentei Aistei Bikmanaitei – už aktyvią veiklą atstovaujant Alma mater studentų interesams.

Lituanistikos fakulteto IV kurso studen-tei Brigitai Meškonytei – rūpestingiausiai men-torei.

Filologijos fakulteto IV kurso studentei Eve-linai Doft artaitei – kūrybingiausiai mentorei.

Istorijos fakulteto IV kurso studentei  Ma-mertai Ralytei – visuomeniškiausiai mentorei.

Už tikėjimą lietuvių liaudies muzikos ga-lia ir LEU garsinimą dainų ir šokių ansamblio „Šviesa“ pasirodymais:

Viktorijai Gasiūnaitei, Ugdymo mokslų fa-kulteto IV kurso studentei.

Indrei Žymančiūtei, Lituanistikos fakulteto IV kurso studentei.

Edvardui Trakumui, Socialinės edukacijos fakulteto II magistrantūros kurso studentui.

Vaidai Pociūtei, Ugdymo mokslų fakulteto IV kurso studentei.

Jonui Malinauskui, Ugdymo mokslų fakul-teto II magistrantūros kurso studentui.

Kamilei Karčiauskaitei,  Filologijos fakul-teto Anglų fi lologijos ir kitos užsienio kalbos studijų programos IV kurso studentei, už Alma mater garsinimą dainomis, patriotizmą ir akty-vų dalyvavimą chorinėje veikloje.

Simonai Alksnytei, Ugdymo mokslų fakul-teto II kurso studentei, už meilę muzikai ir nuo-širdų dalyvavimą kamerinio ansamblio „Credo“ veikloje.

Solveigai Černiūtei, Lituanistikos fakulteto IV kurso studentei, už kūrybiškumą.

Linui Hariui Petrauskui, Istorijos fakulteto Istorijos studijų programos IV kurso studentui, už aktyvų dalyvavimą gyvosios istorijos klubo „Leitgiris“ ir grupės „Ūkanose“ veikloje. 

Už kūrybiškumą ir aktyvią visuomeninę veiklą:

Arminai Pikytei,  Socialinės edukacijos fa-kulteto Socialinės pedagogikos studijų progra-mos IV kurso studentei.

Gretai Ališauskaitei,  Socialinės edukacijos fakulteto Socialinės pedagogikos studijų progra-mos IV kurso studentei.

Gintautui Rimeikiui,  Ugdymo mokslų fa-kulteto Švietimo vadybos ir lyderystės studijų programos I magistrantūros kurso studentui.

Rūtai Mikalonytei, Ugdymo mokslų fakul-teto Dailės edukologijos studijų programos II magistrantūros kurso studentei.

Tatjanai Makėvič, Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto Biologijos studijų progra-mos IV kurso studentei.

Kristei Straukaitei, Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto Matematikos ir informa-tikos pedagogikos studijų programos IV kurso studentei.

Evelinai Buivydaitei, Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto Technologijų pedagogi-kos studijų programos IV kurso studentei.

Dženetai Buivydaitei,  Gamtos, matemati-kos ir technologijų fakulteto Matematikos ma-gistrantūros II kurso studentei. 

Už labai gerą mokymąsi ir aktyvią studen-tišką veiklą:

STUDENTŲ ŠVENTĖS METU IŠKILMINGAI PAGERBTI GERIAUSI STUDENTAI

Ievai Serafi naitei,  Ugdymo mokslų fakul-teto Dailės pedagogikos studijų programos III kurso studentei.

Vildai Vaičiakauskaitei,  Ugdymo moks-lų fakulteto Teatro ir kino pedagogikos studijų programos III kurso studentei.

Vidmantei Čepulytei,  Ugdymo mokslų fa-kulteto Šokio pedagogikos studijų programos III kurso studentei.

Justynai Kulešo,  Ugdymo mokslų fakulte-to Muzikos pedagogikos studijų programos III kurso studentei.

Sonatai Marozaitei, Ugdymo mokslų fakul-teto Etikos ir sveikatos ugdymo studijų progra-mos III kurso studentei.

Gretai Strazdauskaitei,  Ugdymo mokslų fakulteto Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ug-dymo pedagogikos IV kurso studentei.

Audronei Krivickaitei,  Ugdymo mokslų fakulteto Pradinio ugdymo pedagogikos studijų programos III kurso studentei.

Monikai Tekutienei,  Ugdymo mokslų fa-kulteto Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo peda-gogikos studijų programos IV kurso studentei.

Laurai Vitkei,  Ugdymo mokslų fakulteto Psichologijos studijų programos III kurso stu-dentei.

Vilmantei Lukauskaitei,  Ugdymo mokslų fakulteto Psichologijos studijų programos IV kurso studentei.

Sudarytas LEU 2014 metų geriausių spor-tininkų dešimtukas, apdovanoti šie Sporto ir sveikatos fakulteto studentai:

Henrikas Žustautas, II kurso studentas (baidarių-kanojų irklavimas, treneris Kazimie-ras Rėksnys).

Tomas Kaukėnas, II magistrantūros kurso studentas (biatlonas, treneriai Ilmarsas Bricis, Aurimas Bučelis).

Vilija Sereikaitė, 2014 m. absolventė (dvira-čių sportas, treneris Antanas Jakimavičius).

Aurimas Adomavičius, II kurso studentas (irklavimas, treneris Virgaudas Leknickas).

Edgaras Sečinskis, II kurso studentas (kiokušin karatė, treneris Paulius Klapatauskas).

Dominykas Jančionis ir Vytautas Lapa-tiukas, II kurso studentai (irklavimas, treneriai Virgaudas Leknickas, Vladislavas Sokolinskis).

Eglė Stuckytė, 2014 m. absolventė (stalo te-nisas, trenerė Jolanta Prūsienė).

Ana Starovoitova, II kurso studentė (boksas, treneriai Ivanas Minkevičius, Igorius Orlovas).

Simonas Maldonis, IV kurso studentas (baidarių-kanojų irklavimas, treneris Sergejus Sorokinas).

Artūras Balnionis, III ištęstinių studijų kurso studentas (svarsčio kilnojimas, treneris Algirdas Navickas).

Apdovanotos geriausios LEU 2014 m. ko-mandos – Lietuvos studentų varžybų čempionės.

LEU tinklininkai: Andrius Gaidys, Marius Klusevičius, Laurynas Grainys, Ilja Gorbanas ir Antonas Sugoniakas.

LEU futbolininkai:  Valdemaras Šaveiko, Marius Linkevičius, Matas Kocimas, Danie-lius Gunevičius, Martynas Rumkis, Tautvydas Svidras, Egidijus Žagaras, Simonas Staškevi-čius, Robertas Bovševičius, Elvis Daraškevi-čius, Stepas Šiaulytis, Karolis Čižius, Dainius Tuškevičius, Matas Juodelis, Gžegožas Vilki-nas, Remigijus Semėnas, Tomašas Skinderis, Rimvydas Stankus, Laurynas Šimkus, Tomas Baliukevičius, komandos treneris Donatas Gražulis.

LEU rinktinių treneriai: Juozas Žalas, An-tanas Taraskevičius, Marius Rastenis, Liuda Mikutienė, Donatas Pipiras.

Lietuvos universiados ir SELL (Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos) studentų žaidynių čempionės imtynininkės  Anastasija Michailo-va ir Aurelija Gotto.

SELL žaidynių čempionai imtynininkai Ar-tūras Macijevskis ir Julius Matuzevičius.

SELL žaidynių prizininkas imtyninin-kas Vladislavas Lukaševičius.

Lietuvos universiados čempionai: lengvaa-tletė Giedrė Kupstytė, aerobinės gimnastikos atstovas Viačeslavas Filipovičius.

Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų varžy-bų čempionai: irkluotojai Karolis Sunklodas ir Vidmantas Čiūtas, sambo imtynių atstovė An-žela Burbo-Stančaitienė, lengvaatlečiai Paulius Bieliūnas  ir  Artūras Mastianica, imtyninin-kas Aleksandras Kazakevičius, tenisininkas Ti-tas Mikelevičius.

Nuoširdžiai sveikiname šiuos jaunuosius kūrėjus, aktyvistus ir sportininkus! Linkime įkvėpimo, drąsos ir ištvermės. Nepaliaukite siekti savo užsibrėžtų tikslų. Tebūnie šviesa!

„Šviesos“ informacija

> Sudie, 2014–ieji. Sveiki gyvi, Naujieji, vilčių ir pergalių, metai

> Rektorius akademikas Algirdas Gaižutis: „Džiaugiamės jaunų žmonių kūrybiškumu. Jų nerimu siekti inteligentiškumo, vidinės kultūros, darnos ir visada išlikti aktyviems. Baigę universitetą jie iš tikrųjų gerbs ir puoš mūsų šalį Lietuvą, mūsų gyvenimą“

Emilija Bereznauskaitė – aktyvi Ugdymo mokslų fakulteto muzikos pedagogikos specialy-bės III kurso studentė. Emilija yra įvairių dainų konkursų prizinių vietų laureatė, vaidino kompo-zitoriaus Vytauto Barkausko jaunesniojo sukur-tose operose „Gripino klasta arba kas taps kara-liumi“ ir „Gripino svajonė“, dainavo su styginiu kvartetu „Credo“. Emilija visada maloniai kviečia-ma padainuoti įvairiuose renginiuose universitete ir už jo ribų.

„Lietuvos edukologijos universitetas turi pui-kią mokymo sistemą, o dėstytojai yra kompetentin-gi. Aš visą laiką norėjau dirbti pedagoginį darbą, o LEU man suteikia visas galimybes tapti gera peda-goge, kuri gali ir moka integruotis šiame technolo-gijų amžiuje. Mano tikslas – būti muzikos mokyto-ja. Man patinka ne tik dainuoti, bet ir kitus mokyti dainavimo meno. Na, ir, žinoma, toliau darysiu tai, kas man miela ir patinka, ką darau studijuodama čia, t. y. dainuosiu ir mąstysiu apie magistrantūros studijas šiame universitete!“ – pasakoja LEU muzi-kos pedagogikos specialybės III kurso studentė.

ARTIMIAUSI RENGINIAIVasario 5-7 dienomis Lietuvos parodų ir

kongresų centre „Litexpo“ vyks XIII tarptautinė mokymosi, studijų ir karjeros planavimo paroda „Studijos 2015“. Šiame renginyje prie universiteto bendruomenės abiturientus ir kitus moksleivius kvies prisijungti ir LEU.

Vasario 11 dieną LEU kartu su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija minės Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Mokslas Š IESA 2015 sausis

Universiteto bibliotekos atvi-rosios prieigos institucinė talpykla sparčiai pildoma. Pakalbinome akademiką Antaną Buračą – vieną iš autorių, atsiliepusių į kvietimą kelti savo kūrinius į institucinę talpyklą.

Kodėl nusprendėte talpinti savo knygas į institucinę talpy-klą?  Kokių matote šios talpyklos privalumų ir trūkumų?

Visiems, kurie nori turėti par-tnerių savo idėjoms įgyvendinti, patariu publikuoti savo kūrybą šio-je talpykloje, nes Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos žadama autorių teisių   apsauga neretai yra ne visai „švarus“ pasipelnymo au-torių sąskaita būdas. Mokslo knygų anglų kalba pirkėjų nedaug, tik di-dieji tarptautiniai knygynų tinklai sugeba jas sėkmingai platinti (tai dažniausiai internetiniai knygynai – Amazon, eBay ir pan.). Tad jei yra naujų galimybių, geriau jas atver-ti ir gerinti Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) įvaizdį. Anks-čiau autoriai, ypač literatai, netgi bandydavo išgyventi iš honorarų. Bet moksle, neminint itin sėkmingo populiarinimo, svarbesnis yra ben-dras autoriaus ar jo mokyklos įvaiz-dis, leidžiantis laimėti tarptautinius konkursus ir pan. Nedaug darbų (E. Jovaišos „Aisčių“ serija) yra toks gi-lus proveržis, kad savaime gali už-tikrinti abu dalykus iš karto – net ir mūsų Lietuvoje, kur skaitytojų nedaug.

Ar sudėtinga įkelti kūrinius į institucinę talpyklą? Kaip siūlytu-mėte ją tobulinti?

Procedūra paprasta. Be to, jei yra keblumų, mielai talkina LEU

bibliotekos darbuotojai. Beje, tos kūrinių perkėlimo į institucinę tal-pyklą procedūros yra standartizuo-tos tarptautinėje praktikoje – mano nuostabai, sudėtingo maketo PDF formatu, užimančio 20 gigabaitų, knygos perkėlimas į   ResearchGate sistemą užtruko apie pusantros mi-nutės.

Ar Jums reikia bibliotekininko pagalbos?

Man – taip, nes dalis mano do-vanojamų kūrinių (knygų) yra di-delės apimties (20-50 gigabaitų), ir jų negalima persiųsti įprastu elek-troniniu paštu. Per pastaruosius penketą metų susidarė 5-6 mano parengtos knygos, kurias, manau, tikslinga tiesiog dovanoti LEU bib-liotekos skaitytojams.

Ar planuojate talpinimui į ins-titucinę talpyklą pateikti savo nau-jausias knygas?

Taip. Pasirodo, dalis tarptauti-nių sutarčių su užsienio leidyklomis neriboja savo kūrinių talpinimo dėstymo ar mokslo tyrimų tikslais intranete. To visada verta paklausti atitinkamos leidyklos, ar jie sutiktų su tokiu Jūsų sprendimu. Kartais yra nustatytas pradinis 3-jų metų apribojimas kūrinį skelbti kitur. Analogiška su tarptautinių tyrimų programų rezultatų skelbimu.

Ką dar galite pasakyti apie atvirąją prieigą, institucinę talpy-klą, naudojimąsi informacija?

Tai itin sparčiai besivystanti priešakinių, pirmiausia fundamen-tinių, tyrimų sistema, kurios re-zultatyvumas skirtingose mokslo srityse nevienodas. Manau, kad į ją vis daugiau įsijungs ir HS moks-lų atstovai, ir taikomųjų projektų

rengėjai. Be to, labai sparčiai pro-gresuoja alternatyvios akademinės veiklos internetinės atvirosios pri-eigos sistemos. Asmeniškai man jau teko talpinti savo darbus LinkedIn, Google+,  ResearchGate ir kitose atvirosios prieigos sistemose. Jose patogu bendrauti su savo pasirink-tais partneriais visame pasaulyje. Aišku, tai įmanoma tik tais atvejais, jei darbai pateikiami tarptautine kalba. Na, o lituanistika turi savo malonių privalumų, tai dažniausiai dar artimesnio bendravimo kalba savo etniniame rate.

Reikia neužmiršti, kad atviro-sios prieigos sistemos yra vartai į kolektyvinio proto kūrybą inter-nete. Jos padeda kurti stebuklus – pavyzdžiui, Linux sistemos kūrėjai sėkmingai ima nukonkuruoti di-džiausią pasaulio programinės įran-gos milžinę su dešimtimis tūkstan-čių programuotojų. Linux kas parą papildo ir patikslina atvirojo kodo projektą daugiau, nei labai patyręs programuotojas gali parašyti per metus. Taip dabar vykdoma didžiu-ma perspektyviausių neįsivaizduo-jamos apimties mokslo projektų – genetinių kodų dekodavimas, Aleno smegenų atlaso kūrimas, gilinamos Sloano ir Galaxy Zoo skaitmeninio dangaus apžvalgos. Vien pastaroji informacijos ir fotografijų bazė, ap-imanti apie 100 milijardų stebimą Visatos dalį sudarančių spiralinių žvaigždynų, susidedančių iš mili-jardų žvaigždžių, reikalauja dauge-lio pasaulio gyventojų entuziazmo ją tiriant ir aptariant savo pastebė-jimus. O tai ir leidžia atlikti atviroji prieiga.

MOKSLO KŪRYBA PRIEINAMA VISIEMSEmilija Banionytė

Universiteto bibliotekos direktorė

Šiuolaikiškame ugdymo pro-cese skatinama asmenybės sklai-da, kūrybiškumas, saviraiška, remiamasi ugdytinio poreikiais, patirtimi ir galimybėmis. Tokiu būdu organizuojant ugdymą, jo prasmė priklauso nuo mokinio dvasinės brandos, kurią koreguo-ja pozityviomis ar negatyviomis nuostatomis grindžiama veikla. Tai veikia asmenybės raidą. To-dėl greta dėmesio asmens kūry-binėms galioms, švietimui iškyla mokinio dvasinės brandos skati-nimo ir jos kryptingumo korega-vimo uždaviniai.

Tokiu atveju svarbu vertinti, kokios dvasinės vertybės vyrauja ugdymo aplinkoje, kokios akcen-tuojamos ugdymo procese, nes veikdamas dvasinių vertybių kon-tekste mokinys gilinasi į jų esmę, paskirtį ir bręsta kaip asmenybė. Taip iškyla dvasinės aplinkos kaip dvasingumo ugdymo konteksto vaidmuo praktikoje. Svarbiausia, kad tokiu būdu mokinio kūrybinių galių ir dvasingumo sklaidos tobu-linimas susiejamas į vieną visumą, kuri ugdymą padaro asmenybės visavertės brandos procesu ir ska-tinimo būdu. Kokiu dvasingumu pasižymi mūsų ugdymas, kuo jį praturtina kiekvienas subjektas, ar gebame jį branginti, saugoti ir valdyti? Tai klausimai kiekvienam, vertinant savo elgesį ir tobulinant ugdymo praktiką.

APIE MŪSŲ MONOGRAFIJAS DVASINGUMO SKLAIDOS TEMA

Prof. Jonas Kievišas

Lietuvos edukologijos univer-sitete suburta tarptautinė moks-lininkų grupė beveik dešimtmetį ieškojo atsakymų į panašius klau-simus. Tai žinomi mokslininkai (didžioji dauguma – profesoriai, mokslų daktarai) ne tik iš Lie-tuvos, bet ir iš Italijos, Latvijos, Ukrainos, Austrijos, Slovakijos, Turkijos, Ukrainos, Vatikano, Vo-kietijos bei kitų šalių. Jų atlikti tyrimai pristatyti Lietuvoje išleis-tose kolektyvinėse monografijose. Lietuvos vardo paminėjimo istori-niuose šaltiniuose 1000-čio proga buvo išleista kolektyvinė mono-grafija „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ (sudarė ir parengė J. Kievišas ir R. Kondratienė / Red-kolegija: akademikas A. Gaižutis ir kt. – Vilnius: Vilniaus pedago-ginis universitetas, 2009. – 440 p.). Joje įvairių šalių mokslininkai nagrinėja dvasingumo apraiškas žmogaus aplinkoje. Ši mokslinin-kų grupė toliau gilinosi į ugdymo prasmę, kuri atskleista kolekty-vinėje monografijoje „Ugdymo dvasingumas“ (sudarė ir parengė J. Kievišas / Redkolegija: akade-mikas A. Gaižutis ir kt. – Vilnius: Lietuvos edukologijos universite-tas, 2012. – 574 p.). Apibendrinant tyrimų visumą, išryškėjo savitas reiškinys – dvasingumo konteks-tas. Jis išsamiau nagrinėtas serijos trečioje kolektyvinėje monogra-fijoje „Ugdymo dvasingumo kon-

tekstas“ (sudarė ir parengė J. Kie-višas / Redkolegija: akademikas A. Gaižutis ir kt. – Vilnius: leidykla „Žuvėdra“, 2014. – 400 p.).

Keliamų idėjų interesas. Ne-paisant to, kad knygų pagrindinis tekstas yra parašytas lietuvių kal-ba, išsamus apibendrinimas anglų ir rusų kalbomis išplėtė skaitytojų ratą. Kadangi rengiant monografi-jas dalyvavo ir Ukrainos moksli-ninkai, tai patraukė jų akademinės bendruomenės dėmesį. Todėl 2014 m. gruodžio 12 d. monografijos buvo pristatytos Ukrainos nacio-nalinėje pedagogikos mokslų aka-demijoje, kur vyko pedagogikos srities knygų prezentacija. Rengi-nyje dalyvavo ne tik akademijos mokslininkai, bet ir šalies uni-versitetų dėstytojai, monografijų, vadovėlių ir mokymo priemonių autoriai, mokytojai. Prezentacijoje dalyvavusiam minėtų monografijų sudarytojui ir rengėjui teko prista-tyti jose keltas dvasingumo sklai-dos žmogaus aplinkoje problemas, apibūdinti turinį ir paskirtį tobu-linant šiuolaikinį ugdymą, atsa-kyti į klausimus, komentuoti dis-kusijoje pagarsintus vertinimus. Be to, susidomėjimą lietuviškomis monografijomis didino ir tai, kad Didžiosios Britanijos Oksfordo universitete taip pat yra leidžia-ma panašių monografijų serija. Prezentacijos metu buvo pristaty-ta 2014 metais išleista kolektyvi-

nė monografija „Švietimas Rytų Europoje ir Eurazijoje“, kurioje randame ir du Ukrainos autorius. Tai antra anglų kalba leidžiamos serijos knyga. Joje apžvelgiama švietimo situacija Rytų Europos ir Eurazijos valstybėse (Ukraino-je, Baltarusijoje, Moldovoje, Ru-munijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Kazachstane, Turkijoje ir kt.). Tais pačiais metais Lietuvoje išleista kolektyvinė monografija „Ugdymo dvasingumo kontekstas“. Joje savo tyrimus pristatę mokslininkai taip pat iš šio regiono valstybių (Lietu-vos, Ukrainos, Baltarusijos, Turki-jos ir kt.).

Abiejose šalyse išleistos mo-nografijos panašios tuo, kad ben-draautoriai yra to paties regiono mokslininkai, nagrinėjamas šiuo-laikinis švietimas, knygos prista-tomos kaip vientisi mokslo veikalai (kolektyvinės monografijos) ir yra tęsiamų serijų leidiniai. Tačiau jos skiriasi savo problematika ir tyri-mais – Oksfordo universiteto leidi-niuose apžvelgiamas regiono šalių švietimas, išryškinamas savitumas, o lietuviškuose leidiniuose tiriama visoms švietimo sistemoms bendra problema ir jos aktualumas atsi-žvelgiant į globalizacijos procesus šiuolaikiniame pasaulyje. Išryškėję panašumai ir skirtumai patvirtina minėtų mūsų kolektyvinių mono-grafijų šiuolaikiškumą, atspindi pasaulines tyrimų tendencijas ir laikotarpiui svarbų tarpnacionali-nį pobūdį orientuojantis į bendrą Europos švietimo erdvę ir ieškant jos tobulinimo galimybių nacio-nalinės kultūros ir dvasingumo erdvėse. Tai pretekstas skaitytojui gilintis į monografijų turinį, kelia-mų problemų aktualumą ir vertinti teorinę bei praktinę reikšmę šalių švietimui.

Mūsų monografijų savitumas. Tyrinėdami ugdymo dvasingu-mo problemas, mūsų monografijų bendraautoriai pagrindė ugdymo dvasingumą kaip savitą tikrovės reiškinį, konkretino komponentus ir asmens dvasinio tapsmo bazi-nius pagrindus ugdymo procese, atskleidė ugdymo subjektų galimy-bes įprasminti jų kuriamą aplinką remiantis individualia ir grupine kūrybine veikla. Taip išryškėjo galimybės modeliuoti dvasingu-mo sklaida grindžiamą ugdymą ir jį vertinti kaip asmenybės brandos procesą kultūros erdvėje.

Kolektyvinė monografija „Ug-dymo dvasingumo kontekstas“ (2014) išleista neseniai, taigi jos turinio aktualius aspektus skai-tytojams dar reikės išsiaškinti ir pritaikyti tobulinant šiuolaikinį tautos švietimą eurointegracijos procese. Tokius esminius aspektus išskiria ir patys monografijos ben-draautoriai. Vienas ir pagrindinių aspektų – atskleidžiami „orientyrai vertinti žmogaus ir aplinkos tarpu-savio priklausomybę atspindintį ugdymo dvasingumo kontekstą“ (p. 13). Deja, kaip pastebi akademikas A. Gaižutis, praktikoje „skatinant ir vertinant kūrybiškumą neretai išleidžiamas iš akių dvasingumo kontekstas“ (p. 52). Tai veikia visuo-menę, kurioje, pasak J. Mureikos, „daugumos blogybių priežastys yra dvasinis ir moralinis skurdas“ (p. 109). Todėl, apibendrinant tyrimų visumą, akcentuojama, kad knyga skiriama padėti skaitytojui gilintis į „gyvenimo prasmę bei misiją sti-prinant žmonių bendrystę ugdymo ir socialinėje aplinkoje“ (p. 360).

Perspektyva. Išskirtas ugdy-mo dvasingumo kontekstas ir kiti socialinės aplinkos aspektai pro-vokuoja naujus šios srities tyrimus ir atveria galimybes vertinti jos reikšmę vartojimo kultūra pasižy-minčiame šiuolaikiniame pasauly-

je. Svarbu tai, kad monografijose keliama dvasingumo sklaida grin-džiamo ugdymo idėja tiesiogiai siejasi su kitų šalių mokslininkų tyrimais. Pavyzdžiui, jau minėtoje konferencijoje Ukrainoje akade-mikas I. Bechas aptarė socialiai ir humanistiniu požiūriu orientuoto švietimo skirtumus ir aktualumą dabartinėje visuomenėje. Jis at-skleidė skirtingą jų poveikį asme-nybės raidai ir akcentavo dėmesio dvasingumui reikšmę. Akademi-kas G. Filipčiukas vertino Euro-pos Sąjungos švietimo dokumentų reikšmę tobulinant švietimo raidą šalyje. Jo manymu, labiausiai pa-žeidžiama sritis yra nacionalinė kultūra ir jos dvasinių vertybių sistema. Konkrečiais argumentais jis pagrindė, kad dėmesys nacio-nalinei kultūrai ir jos dvasingu-mo sklaidai yra prioritetinis šalies švietimo uždavinys.

Susirūpinimą tautos dvasingu-mo apsauga ir kitus ugdymo dva-singumo klausimus kėlė dauguma pranešėjų. Tokie požiūriai ir verti-nimai tiesiogiai siejasi mūsų mono-grafijose nagrinėjamu dvasingumo sklaida grindžiamu ugdymu. Ko-reguojant tokio ugdymo tyrimus svarbi buvo visų minėtų mono-grafijų redkolegijos pirmininko akademiko A. Gaižučio pozicija ir įžvalgos, daug prisidėjo profeso-rius J. Mureika, Vilniaus kolegijos kraštotvarkos katedros vedėja doc. dr. R. Kondratienė, Šiaulių univer-siteto doc. dr. I. Ratnikaitė, profe-sorė iš Ukrainos A. Rastrygina ir kt. Jie padėjo burti tyrėjų grupę, sisteminti jų atliekamus tyrimus ir kryptingą duomenų interpretavi-mą. Kadangi tyrimai buvo atlikti tarpkultūrinių ryšių erdvėje, jie yra aktualūs tobulinant šiuolaikinį tau-tos švietimą eurointegracijos pro-cese, provokuoja naujus šios srities tyrimus ir atveria galimybes ver-tinti dvasingumo sklaidos reikšmę vartojimo kultūra pasižyminčiame šiuolaikiniame pasaulyje.

> Education in Easten Europe and Eurasia. Kolektyvinė monografija. ISBN 978-1-6235-6480-3. Serijos sudarytojas Colin Bronch. – Didžioji Britanija: Oksfordo universitetas, 2014. – 340 p.

> Ugdymo dvasingumo kontekstas / Context of Spirituality of Education. Kolektyvinė monografija. ISBN 978-609-8089-39-4. Sudarė ir parengė Jonas Kievišas. – Vilnius: leidykla „Žuvėdra“, 2014. – 400 p.

2

Š IESA 2015 sausisStudijos

2015-ieji Lietuvos edukologijos universitetui (LEU) – jubiliejiniai metai. Šiemet sukanka 240 metų nuo pirmosios mokytojų seminari-jos Vilniuje ir 80 metų nuo Respu-blikos pedagoginio instituto Klai-pėdoje įsteigimo.

LEU, kaip pagrindinis šiandienos mokytojų rengėjas, savo ištakas ban-do sieti su 1935 m. Klaipėdoje įsteigtu Respublikos pedagoginiu institutu. Tačiau, mokytojų rengimas valstybės mastu prasidėjo daug anksčiau, dar pirmojoje Lietuvos mokytojų semina-rijoje, kurią Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio (1727–1794) inicia-tyva 1775 m. balandžio 1 d. Vilniuje įsteigė Edukacinė komisija.

Ši mokytojų seminarija buvo skirta parapinių mokyklų mokyto-jams pasauliečiams rengti. Joje iš pra-džių mokėsi 16, vėliau per 30 semi-naristų, o 1776 m. jų skaičius išaugo iki 30. 1780 m. dėl administracinių ir finansinių nesklandumų Vilniaus mokytojų seminarija buvo uždary-ta.1783 m. prie Vilniaus universite-to įkuriama mokytojų seminarija, veikusi iki 1797 m., turėjusi tenkinti Edukacinės komisijos numatytos re-formuotos mokyklos poreikius. Ru-sijos imperijai okupavus Lietuvą,

MŪSŲ IŠTAKOS. MOKYTOJŲ SEMINARIJOSProf. Antanas Kiveris

seminarija mokytojams (kartais ji tuomet dar buvo vadinama Pedago-gikos institutu) buvo atkurta 1803 m. ir veikė iki pat 1832 m., kai semina-rija buvo perduota Vilniaus švietimo apygardai. Šią apygardą panaikinus, 1833 m. seminarija buvo pertvarkyta ir, ją perkėlus į Vitebską, pavadinta Vitebsko mokytojų seminarija. Nu-malšinus 1863–1864 m. sukilimą, pradžios mokyklų mokytojams rengti 1864  m. Vilniaus gubernijoje buvo įsteigta Maladečinos mokytojų semi-narija, 1875–1914 m. veikusi kaip Vil-niaus mokytojų institutas. Į ją buvo priimami rusų tautybės jaunuoliai ir stačiatikių tikėjimą priėmę lietuviai. Nuo 1874 m. joje buvo uždrausta mo-kytis lietuviams.

Užnemunės krašte 1866 m. įstei-giami Veiverių pedagogikos kur-sai, nuo 1872 m. pavadinti Veiverių mokytojų seminarija, kurioje galėjo mokytis ir vietos lietuviai. Joje buvo dėstomas lietuvių kalbos kursas, to-dėl seminarija tapo svarbiu tuome-tinės naujosios lietuvių inteligenti-jos centru. Taip pat 1872 m. Kauno gubernijoje buvo įkurta Panevėžio mokytojų seminarija. Šių abiejų se-minarijų veiklą reglamentavo XIX a. aštunto – devinto dešimtmečio Ru-

sijos imperijos švietimo ministerijos instrukcijos. Jose buvo nurodytas pa-grindinis mokytojų seminarijų tiks-las – išauklėti stačiatikišką, ištikimą carui jaunuomenę, pabrėžiamas re-liginis ugdymas. Dirbti su lietuvių vaikais seminaristai mokėsi bazinėse pradžios mokyklose, kuriose buvo sudaromos atitinkamos rusų kal-bos nemokančių mokinių grupės. Iš „Saulės draugijos“ slaptųjų mokytojų kursų, 1906 m. veikusių Kaune, 1907 m. išaugo pirmoji lietuviška pra-džios mokyklų mokytojus rengianti mokytojų seminarija, kuri Pirmojo pasaulinio karo metu buvo perkelta į Voronežą. Jos pirmojo direktoriaus Juozo Vokietaičio iniciatyva 1918 m. pabaigoje seminarija sugrąžinama į Kauną. Reikia pastebėti, kad 1917 m. Voroneže Jonas Yčas suorganizavo privatų Lietuvių mokytojų institutą, pirmąją aukštąją lietuvių pedagogų rengimo ir tobulinimo įstaigą. 1917–1918 mokslo metais šis institutas tu-rėjo 50 klausytojų, jiems paskaitas skaitė Jonas Jablonskis, Juozas Balči-konis ir kiti būsimieji profesoriai.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, nuo 1918 m. savo veiklą pra-dėjo lietuvių mokytojų seminarijos Vilniuje, Kaune. Švietimo ministerija 1919 m. atidarė mokytojų semina-rijas Panevėžyje ir Marijampolėje. 1920 m. mokytojų seminarijos įstei-giamos Šiauliuose, 1922 m. – Telšiuo-se, 1923 m. – Tauragėje. 1925 m. Lie-tuvoje iš viso veikė 10 (5 valstybinės ir 5 privačios), 1927 m. – 11, 1939 m. – 5 mokytojų seminarijos. Į mokytojų seminariją buvo priimami baigusieji progimnaziją arba gimnazijos 4 kla-ses. Mokslas truko vienerius metus. Baigusieji gaudavo pradžios mokyk-los mokytojo teises ir galėdavo stoti į aukštąsias mokyklas.

Švietimo sistemos Lietuvoje kū-rimu ypač buvo susirūpinta 1919 m. Be pirmojo Lietuvos švietimo mi-nistro Jono Yčo, neeilinį vaidmenį pradedant kurti tarpukario Lietuvos

švietimo sistemą suvaidino ir nema-žas būrys tuometinių intelektualų. 1919 m. pirmąjį Lietuvos švietimo reformos projektą parengė suomių ir lietuvių tautosakininkas, filosofas, istorikas, Helsinkio universiteto pro-fesorius Augustas Robertas Niemis. Tarp pirmųjų švietimo sistemos kū-rėjų buvo ir lietuvių kalbos normin-tojas, terminijos tvarkytojas, vadovė-lių autorius Jonas Jablonskis. Taip pat aktyviai į švietimo sistemos kūrimo procesą įsitraukė garsūs lietuvių ra-šytojai: Pranas Mašiotas, Vilius Sto-rosta (Vydūnas), Marija Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana). Originalią, taip vadinamą „pilnutinio ugdymo“ sis-temą, sukūrė žymus filosofas Stasys Šalkauskis. Ši sistema numatė ska-tinti ugdyti žmogų visoms gyvenimo sritims, lavinant ir turtinant visas jo galias. Tuomet suskubta pradėti ruošti įvairių švietimo sričių įstaty-mų projektus, kuriuos turėjo svars-tyti ir priimti sušauktas Steigiamasis Seimas. Rengiant projektus, buvo atsižvelgta į Suomijos, Šveicarijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos šalių patirtį. 1919 m. buvo priimti pradžios mokyklų ir aukštesniųjų bendrojo lavinimo mokyklų laikinie-ji įstatai. Vėliau Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 1922 m. spalio 6 d. Vidurinių mokyklų įstatymas buvo priimtas 1925 m. vasario 27 d. Vėliau abu įstatymai buvo ne kartą papildyti arba keičiami.

Nepriklausomos Lietuvos kūri-mosi pradžioje labai trūko kvalifi-kuotų mokytojų, todėl buvo pradėta skubiai steigti mokytojų seminarijas ar organizuoti trumpalaikius moky-tojų rengimo bei jų kvalifikacijos kė-limo kursus. Valstybė ėmė rūpintis ir suaugusiųjų švietimu. Prie pradžios mokyklų buvo steigiami kursai suau-gusiems (1921 m. jau veikė 364 kursai su daugiau kaip 10 tūkstančių klausy-tojų). Tokių kursų steigimu pradėjo rūpintis ir visuomeninės draugijos

bei organizacijos, tokios, kaip „Pa-vasaris“, Lietuvos jaunimo sąjunga, Jaunosios Lietuvos, Šaulių organiza-cijos, Žemės ūkio rūmai, Darbo rū-mai, kariuomenė. Svarbų vaidmenį tuometiniame suaugusiųjų švietime suvaidino liaudies universitetai. Juos steigė aktyvūs mokytojai ir įvairios organizacijos. Tuo laikotarpiu buvo pradėtos steigti ir aukštosios mokyk-los. Kaune 1920  m. pradėjo veiklą aukštojo mokslo kursai. 1922 m. vasa-rio 16 d. jie buvo pertvarkyti į Lietu-vos universitetą, kuris 1930 m. pava-dintas Vytauto Didžiojo universitetu. Tuo laiku Kaune buvo įsteigta Meno mokykla (1922), vėliau tapusi Dailės institutu, Dotnuvoje įsteigta Žemės ūkio akademija (1924), Kaune – Vy-tauto Didžiojo aukštoji karo mokykla (1931), Konservatorija (1933), Aukštie-ji kūno kultūros kursai (1934), Klaipė-doje – Prekybos institutas (1934).

Kadangi kvalifikuotų mokytojų stygiui Lietuvoje įveikti mokytojų se-minarijose rengiamų specialistų ne-pakako, 1935 m. įsteigtas Pedagoginis institutas Klaipėdoje.

> Iš tuometinės spaudos. „Mokykla ir gyvenimas“, 1935 m. Nr. 6-7 (133-4), p. 311

Kiekvieno žmogaus namuose yra išlikusių dokumentų, kurie by-loja apie praeitį, kurio nors žmogaus arba grupės žmonių veiklą. Iš doku-mentų galima sužinoti apie kažkurį praeities laikotarpį, apie tą žmogų. Tarp šeimos archyve saugomų do-kumentų yra keletas mano tėvo mo-kyklos laikų pažymėjimų, iš kurių galima sužinoti apie to meto moky-klų mokomuosius dalykus ir ne tik apie juos.

Pradžios mokyklos baigimo pa-žymėjimas. Įteiktas 1940 m. birželio 15 d. – lemtingą Lietuvai dieną, kai Sovietų Sąjungos kariuomenė įžen-

gė į šalį ir pradėjo jos okupaciją. To-kie pradžios mokyklos pažymėjimai buvo įteikti paskutinį kartą per du nepriklausomos Lietuvos dešimtme-čius. Iš pradžios mokykloje moki-niams dėstomų dalykų garbingiausia vieta teko tikybai. Taip pat mokiniai mokėsi lietuvių kalbos, skaičiavimo, tėvynės pažinimo, istorijos, geogra-fijos, gamtos pažinimo. Iš šių dalykų buvo rašomi pažymiai. Kiti dalykai nebuvo vertinami, tai – dailės da-lykai, rankų darbai, muzika, dai-navimas ir kūno kultūra. Baigdami pradžios mokyklą mokiniai turėda-vo laikyti egzaminus prie komisijos,

sudarytos iš tos mokyklos mokytojo, kunigo ir dar kitų dviejų pradžios mokyklos mokytojų. Ketvirtos klasės mokinius egzaminavo komisija, su-daryta iš keturių asmenų.

Vidurinės mokyklos 5 klasės mokinio pažymėjimas. Rodo mo-kymosi rezultatus 1944–1945 moks-lo metais. Minėti mokslo metai taip pat buvo įsimintini: jie prasidėjo dar esant nacistinės Vokietijos okupacijai (taip nutiko Žemaitijos mokyklose), kurią 1944 m. rudenį pakeitė antro-ji sovietinė okupacija. Žvelgiant į šį dokumentą, matome, kad tuo metu mokiniai pažymėjimus turėjo pasida-ryti patys – spausdintų pažymėjimų nebuvo. Todėl juos pasigamindavo kiekvienas, atsižvelgdamas į tai, kokį turėjo popieriaus lakštą ir rašalą, kaip dailiai mokėjo rašyti. Dokumente pasirašydavo mokyklos direktorius, klasės vadovas ir tėvai, buvo įrašo-mas Mokytojų tarybos nutarimas (šiuo atveju: „Keliamas į VI klasę su pagyrimu už gerą mokymąsi.“). Kaip matyti, tuo metu pirmais keturiais dokumente įrašytais pažymiais buvo vertinamas mokinio elgesys, draus-mingumas, tvarkingumas, darbas. Iš mokomųjų dalykų pirmoje vietoje įrašyta tikyba, kuri vertinimo netu-ri. Kaip žinome, vokiečių okupacijos metais jos mokė, tačiau, prasidėjus antrajam sovietiniam laikotarpiui, tikybos nebemokė, todėl pažymys

ir nėra įrašytas. Penktame skyriuje mokė lietuvių kalbos ir trijų užsie-nio kalbų – lotynų, vokiečių, rusų. Taip pat mokiniai mokėsi matema-tikos, fizikos, chemijos, geografijos, istorijos, paišybos, kūno kultūros, karinio parengimo (šio dalyko pra-dėta mokyti sovietmečiu). Baigę 5 klasę, mokiniai laikė egzaminus: žo-džiu – lietuvių, vokiečių, rusų kalbų, fizikos, chemijos, istorijos, algebros, geometrijos; raštu – lietuvių ir rusų kalbų. Penkių balų vertinimo sistema buvo išplėtota: vienus pažymius rašė su tašku, kitus – su pliusu, trečius – su minusu. Taip pat būdavo pažymima, kiek pamokų mokinys praleido per kiekvieną trimestrą ir kiek apskritai per mokslo metus. Atskirai būdavo nurodyta, į kelias pamokas mokinys atvyko pavėlavęs.

1948 m. gimnazijos baigimo atestatas. Pirmiausia į akis krenta so-vietinė atributika – to meto Lietuvos TSR herbas su ant juostelės užrašytu šūkiu „Visų šalių proletarai, vienyki-tės!“. Baigimo atestate pasirašydavo mokyklos direktorius, direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams, daly-ko mokytojai, o jų visų parašus tvir-tindavo apskrities švietimo skyriaus vedėjas. Valstybinės gimnazijos bai-gimo atestate įrašyti šių mokomųjų dalykų įvertinimai: lietuvių kalbos ir literatūros, rusų kalbos ir literatūros (šis dalykas antroje vietoje – tai by-

ŽMONIŲ ISTORIJA MOKYKLOS DOKUMENTUOSEProf. Benediktas Šetkus

Istorijos didaktikos centro vedėjas

> Vidurinės mokyklos 5 klasės mokinio pažymėjimas

loja apie rusų kalbos svarbą Stalino laikais), algebros, geometrijos, tri-gonometrijos, gamtos mokslo, TSRS istorijos, LTSR istorijos, visuotinės istorijos, TSRS Konstitucijos, geo-grafijos, fizikos, chemijos, psicholo-gijos, logikos, lotynų kalbos, vokiečių kalbos. Pažymima, kad „šis atestatas duoda jo turėtojui teisę stoti į TSRS aukštąsias mokyklas“. Beje, šio ates-tato turėtojui tai buvo neįmanomas uždavinys, kadangi jo brolis 1945 m. buvo areštuotas už politinę veiklą, to-dėl durys į visas aukštąsias mokyklas buvo užtrenktos.

> Pradžios mokyklos baigimo pažymėjimas

3

> Mokytojų seminarija. Autorius Marcelis Januškevičius

atmosfera, aiški, nuosekli pamokos struktūra, nuolatinis mokinių moty-vavimas, puikus mokytojo įvaizdžio išlaikymas, vaizdus, suprantamas mo-kytojo aiškinimas, sudarytos sąlygos mokiniams veikti savarankiškai ir t. t. Tobulintini pamokos aspektai: trūko darbo diferencijavimo, aiškesnių mo-kinių pasiekimų vertinimo kriterijų. Po pamokos stebėtoja kalbėjo su mo-kyklos direktoriumi Artūru Čepuliu.  Direktorius pasidžiaugė teigiamu pa-mokos įvertinimu, mano drąsa, vestą pamoką netgi palygino su kitomis prieš tai mokytojų metodininkų ves-tomis pamokomis.

Kampas saviems Š IESA 2015 sausis

Mielas skaitytojau,tikimės, kad praėjusių metų didžiosios šventės buvo kaip

niekada jaukios, smagios, Kalėdų Senelis – dosnus, šventi-niai fejerverkai – įspūdingi, kad spėjai pasidžiaugti sniegu! Lietuvos edukologijos universitetui 2015-ieji – ypatingi metai. Šiemet visi kartu minėsime pirmosios mokytojų seminarijos Vilniuje įkūrimo 240-ąsias ir Respublikos pedagoginio instituto Klaipėdoje įsteigimo 80-ąsias metines. Laukia daugybė darbų ir atradimų! Tad drąsiai, entuziastingai pasinerkime į šią nau-ją gyvenimo knygą, pilną baltutėlių puslapių. Ir nebijokime į ją rašyti – šypsena, geru darbu, draugyste...

Laikraščio „Šviesa“ redakcija

Kas lankėsi kompozitoriaus Vy-tauto Barkausko jaunesniojo naujau-sios operos „Gripino svajonė“ prem-jeroje, neliko abejingas nuostabiam Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentės Emilijos Bereznaus-kaitės balsui. Studentė tvirtina, kad muzika ją lydi nuo pat gimimo, o merginos mama juokauja, kad jau gimusi ji rengdavo savo solinius kon-certus. LEU mergina atsidūrė neatsi-tiktinai, sako visada jautusi polinkį ne tik dainuoti, bet ir mokyti, da-lintis savo patirtimi ir žiniomis su kitais. „LEU man suteikia visas gali-mybes įgyti pedagoginių ir praktinių žinių“, – tvirtina pašnekovė.

Jau trečius metus studijuoji LEU Ugdymo mokslų fakultete muzikos pedagogikos specialybę, esi įvairių konkursų laureatė, tavo nuostabaus balso galima klausytis bene kiekvie-name universiteto renginyje. Atro-do, jog studijuoji tai, apie ką tikrai svajojai. Pasidalink patirtimi – kaip tau sekėsi po mokyklos baigimo rinktis studijas?

Po mokyklos baigimo ilgai svars-čiau, kur stoti: į dainavimo specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademi-joje ar Vilniaus kolegijoje, ar pasi-rinkti pedagogo profesiją. Susidėlio-jusi visus prioritetus nusprendžiau stoti į LEU. Aš visada jaučiau polinkį mokyti, dalintis savo žiniomis bei patirtimi su kitais. LEU man suteikia visas galimybes įgyti pedagoginių, praktinių žinių, taip pat turiu gali-mybę mokytis ir daryti tai, kas man patinka – dainuoti. Todėl aš čia.

Esi įvairių prizinių vietų laimė-toja, tarp jų – ir tarptautinių kon-kursų prizinės vietos. Jau antrus metus dalyvauji kompozitoriaus Vy-tauto Barkausko jaunesniojo sukur-tose operose „Gripino klasta arba kas taps karaliumi“ bei naujausioje operų trilogijos dalyje „Gripino sva-jonė“. Kokią patirtį studentui duoda dalyvavimas tokiuose projektuose?

Studentas įgyja pasitikėjimo sa-vimi ir išmoksta užmegzti ryšį su pu-blika. Taip pat įgyjama daug patir-ties dirbant kolektyviniame darbe, kur gali būti daug įvairių nuomonių tam tikrais klausimais, tenka ieškoti kompromiso. Dirbti su pačiu kom-pozitoriumi realizuojant jo turimas idėjas – taip pat labai didelė patirtis. Tokie dalykai yra svarbūs ne tik sce-noje, bet ir mokytojo darbe.

Studijuoji muzikos pedagogi-ką. Ar jau svarstai apie darbą po studijų? Kokie tavo tolimesni kar-jeros tikslai ir siekiai?

Jaučiu polinkį dirbti pedagoginį darbą, norėčiau save realizuoti dir-bant mokykloje ar kitoje mokymo įstaigoje. Baigus bakalauro studijas, mąstau tęsti mokslus studijuojant magistrantūroje LEU, toliau gyve-nimą siesiu su dainavimu, steng-siuosi pasiekti savo tikslą – dirbti pedagoge.

O nuo kada tave lydi muzika?Muzika mane lydi nuo pat gimi-

mo. Kaip mano mama yra sakiusi, jau tik gimusi rengdavau savo soli-nius koncertus (juokiasi – aut. past.). Vėliau mane labai mylėjo darželio auklėtojos. Jos mane pastatydavo prieš visus ir prašydavo, kad jiems dainuočiau. Toliau dainavau mokyk-los chore ir ten mokytojos mane pa-stebėjo, pradėjo su manimi atskirai dirbti. Vėliau įstojau į Vilniaus Juozo Tallat–Kelpšos muzikos konservato-rijos populiariosios muzikos skyrių, vokalo specialybę. Taigi galiu drąsiai teigti, kad dainuoti išmokau anks-čiau nei kalbėti.

Kaip tau sekėsi atlikti pedago-ginę praktiką? Kas buvo sunkiau-sia?

Pedagoginę praktiką atlikau nuo pat pirmo kurso. Sekėsi visai neblo-gai, be abejo, pasitaikydavo visokių situacijų, tačiau praktika juk tam ir skirta. Sunkiausia buvo išmokti už-megzti ryšį su mokiniais, kurie buvo paaugliai. Paauglystės laikotarpiu vaikai pradeda atrasti save iš naujo, kiekvienas save iškelia kaip asmeny-bę, kuriai viskas neįdomu ir nereika-linga.

Kokią didžiausią pamoką tau davė universitetas?

Didžiausia pamoka, kurią gavau universitete – naudotis proga imti viską, naudotis viskuo, ką suteikia universitetas ir taip siekti savo užsi-brėžto tikslo.

Kaip manai, norint tapti geru mokytoju reikalingas pašaukimas ar pedagoginės žinios?

Reikalingas ir pašaukimas, ir pedagoginės žinios. Be pašaukimo, tik su pedagoginėmis žiniomis ga-lėsi dirbti pedagoginį darbą, tačiau niekada nepavyks užmegzti ryšio su mokiniais, dirbdamas šį darbą malo-numo nejausi, pakliūsi į rutiną. Na,

EMILIJA BEREZNAUSKAITĖ: „DAINUOTI IŠMOKAU ANKSČIAU NEI KALBĖTI“

Milena Puchova

Jau pats žodis mokykla yra uni-kalus, nes kiekvienas iš jos išsine-šame skirtingą patirtį. Esu Ingrida Mereckaitė, Pradinio ugdymo peda-gogikos IV kurso studentė, ketinu tapti pradinių klasių mokytoja. Apie šią profesiją svajojau nuo pat vaikys-tės!

Mano patirtis mokykloje labai įvairi. Vienaip mokyklą vertinau, kol pati buvau mokinė, kitaip ją matau iš mokytojos pozicijos. Nuo pat pirmo kurso ne tik studijuoju Lietuvos edu-kologijos universitete, bet ir atlieku praktiką mokyklose. Mačiau įvairių mokyklų, kurių patirtis galima ver-tinti ir lyginti įvairiais aspektais. Kie-kviena iš mokyklų turi ir privalumų, ir tobulintinų vietų, tačiau vienas daly-kas, kurio neįmanoma pamatuoti, tai žmonių kuriama aplinka ir atmosfera. 2014 metų rudens savarankiška peda-goginė praktika buvo visiškai kitokia, nes ją atlikau nedidelio miestelio mo-kykloje. Dirbdama Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijoje pajutau skir-tumą tarp didelės ir mažos mokyklos bendruomenės. Esu labai sužavėta atvirumo ir paprastumo galia!

Mano ketvirtieji metai Lietuvos edukologijos universitete taip pat kito-kie. Tiek paskaitų, tiek seminarų metu gauname daug praktinių patarimų. Už tai, kad šiandien aš noriu dirbti mokykloje ir jaučiuosi tam pasiruoši, nuoširdžiai dėkoju savo dėstytojams. Dėl savo apsisprendimo neabejoju, nes per visus studijų metus įgytas ži-nias taikiau praktiškai. Teorija lygia-greti praktikai. Ši frazė skamba labai nelietuviškai, nes dažnai girdime, jog „universitete gavau tik teorijos“, ta-čiau laikai keičiasi. Studijų programos atnaujinamos, atsižvelgiama ne tik į išorės vertintojų pastebėjimus, bet ir į studentų prašymus bei pasiūlymus. Taigi tik nuo paties studento priklau-so, kiek jis nori pasiimti. Universitetas studentams teikia daug galimybių. Viliuosi, kad taip yra ne tik mūsų, bet ir kituose Lietuvos universitetuose. Turbūt nėra didelio skirtumo, kuria-me universitete studijuosi, net nėra skirtumo, kurią specialybę pasirinksi, bet jei pats nepasiimsi visko – gausi tik diplomą.

Rumšiškėse atlikta praktika buvo neeilinė ir todėl, kad mano vedamą pamoką stebėjo išorės vertintoja. Po pamokos, kai kalbėjau su  stebėtoja, ji labai džiaugėsi pamokos vedimu, ją įvertino aukščiausiu balu. Išorės vertintoja pažymėjo daugybę teigia-mų dalykų pamokoje: puikus klasės valdymas, sukurta jauki ir darbinga

SAVARANKIŠKA PEDAGOGINĖ PRAKTIKA –

PUIKUS BŪDAS ATSISKLEISTI PEDAGOGINIAM TALENTUI

Ingrida Mereckaitė

> LEU Pradinio ugdymo pedagogikos IV kurso studentė I. Mereckaitė

Švęsdami Kalėdas Lietuvos stu-dentų sąjungos (LSS) nariai apdo-vanojo vieni kitus nominacijomis už 2014 m. vykdytą veiklą. Lietuvos edukologijos universiteto studen-tų atstovybė (LEU SA) gavo „Metų fenikso“ nominaciją už išaugusias pastangas gerinti studentų atsto-vavimo kokybę ir aktyvią veiklą Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) akademinėje, socialinėje bei kultūrinėje veiklose. Taip pat buvo įvertintas ir padidėjęs LEU SA ak-tyvumas bendradarbiaujant su kitų aukštųjų mokyklų studentų savival-domis.

2014 m. LEU SA pradėjo vykdyti Akademinio sąžiningumo programą, kurios tikslas – prisidėti prie studijų kokybės universitete kėlimo ir sąži-ningai studijuojančių studentų aka-deminio atstovavimo. Buvo vykdomi egzaminų ir kitų akademinių atsis-kaitymų stebėjimai, LEU SA nariai

2014-IEJI LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETO STUDENTŲ ATSTOVYBEI BUVO SĖKMINGI

Indrė Šadvilaitė

o tik su pašaukimu, be pedagoginių žinių vėlgi neišeis būti geru moky-toju, autoritetu, nes dėl žinių stokos tiesiog nežinosi, kaip tokiu būti.

Studijuoji didžiausioje peda-gogus ruošiančioje aukštojoje mo-kykloje. Koks, tavo nuomone, yra mokytojo vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje?

Mokytojas yra žinių skleidėjas, šviesos nešėjas, autoritetas. Tačiau šiais laikais mūsų visuomenėje švie-timas ir mokytojas yra labai nuver-tinami.

Tikėkimės, kad padėtis gerės ir visuomenė supras, koks svarbus pe-dagogo vaidmuo. Kaip manai, koks turėtų būti ateities pedagogas?

Ateities pedagogas bus toks, ku-ris mokės prisitaikyti prie šio tech-nologijų amžiaus ir mokės užmegzti ryšį su mokiniais, juos sudominti ir ugdyti net tada, kai vaikų požiūris į mokslą yra pakankamai atsainus.

O kokius reikalavimus kelsi sau, kaip pedagogei?

Visų pirma, išmokti ugdyti pa-garbą tarp mokytojų ir mokinių mokytojų atžvilgiu, taip pat išmokti suteikti pagalbą kiekvienam moki-niui, kai jam jos reikia, rasti spren-dimą problemoms išspręsti. Nė vie-no mokinio neišskirti. Motyvuoti ir skatinti mokinius bendradarbiauti. Na, ir, žinoma, tobulinti profesines ir asmenines žinias.

Ačiū už pokalbį, linkiu sėkmės ugdant jaunąją Lietuvos kartą ir puoselėjant pagarbą tarp mokytojų ir mokinių!

pasirašė Akademinio sąžiningumo deklaraciją taip įsipareigodami nenu-sirašinėti, neplagijuoti ir kitaip nepa-žeidinėti akademinio sąžiningumo nuostatų.

Atstovaudami studentams soci-alinių reikalų sferoje LEU SA nariai surengė susitikimus su Ūkio skyriaus direktoriumi G. Žygaičiu ir bendrabu-čių valdytoja E. Kelminskiene. Jų metu buvo išsakyti studentų pastebėjimai, tariamasi, kaip gali būti gerinama studentų socialinė gerovė. Apčiuopia-mų rezultatų davė LEU SA vykdytas poilsio zonų projektas: fakultetuose atsirado sėdmaišiai, stalo futbolo sta-lai. Atstovybė taip pat sėkmingai ben-dradarbiauja su LEU Ūkio direkcija, praėjusiais metais prisidėjo prie „Tau-piausio bendrabučio“ konkurso.

Dar neprasidėjus mokslo metams LEU SA nariai ruošėsi būsimų pir-makursių priėmimui: dalyvavo jiems pasirašant sutartis dėl studijų LEU,

konsultavo ir surengė nepamirštamą pirmakursių stovyklą. Spalio mėnesį pirmakursiams buvo suorganizuotos krikštynos. Draugiškas pirmakursių priėmimas tapo jų aktyvios veiklos LEU SA priežastimi.

LEU SA atstovai aktyviai išsako studentų nuomonę LEU rektorato, senato, tarybos posėdžiuose bei už universiteto ribų: LSS taryboje. Pir-mą kartą 2014 m. lapkričio mėnesį Vilniaus aukštųjų mokyklų studentų savivaldos susivienijo ir drauge or-ganizavo Tarptautinę studentų dieną sostinėje. Vilniaus mastu vykusio renginio organizaciniame komitete dirbo ir LEU SA narės.

LEU SA nariai, norėdami ko-kybiškai atlikti savo darbą, privalo gilinti turimas ir įgyti naujų kom-petencijų, todėl dalyvauja pačios sa-vivaldos, LSS ir VJOSAS (Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungos Aps-kritasis stalas) organizuojamuose

mokymuose. Ten įgyta patirtis nau-dinga atstovaujant LEU studentų in-teresams visose atstovavimo sferose.

Universiteto studentams atsto-vaujanti organizacija džiaugiasi, kad išaugo ne tik darbo kokybė, bet pa-didėjo ir studentų susidomėjimas jų atstovų veikla, o tarpusavio bendravi-mas tapo aktyvesnis, todėl prasidėjus 2015 metams LEU SA tikisi, kad ryšys su studentais stiprės ir drauge bus pa-siekti dar didesni rezultatai.

> LEU UMF muzikos pedagogikos III kurso studentė E. Bereznauskaitė: „Muzika mane lydi nuo pat gimimo“

> Visada gerai nusiteikę ir besišypsan-tys LEU SA nariai per Tarptautinę stu-dentų dieną

4

Š IESA 2015 sausisStudentų mokslo gatvė

Policija – svarbiausia tvarką ša-lies viduje užtikrinanti struktūra. Nepaisant tokio policijos vertinimo, iki šiol istoriografijoje 1918-1940 m. Lietuvos policijos tema yra tarsi bal-ta dėmė. Rengiant bakalauro darbą, pagrindiniai informacijos šaltiniai buvo Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai ir to meto periodiniai leidiniai. Pagrin-dinis darbo tikslas buvo išanalizuoti Lietuvos viešosios policijos kūrimo-si procesą ir veiklą 1918–1940 m., išskiriant svarbiausias struktūros funkcionavimo, personalo komplek-tavimo bei aprūpinimo problemas.

Karo nusiaubtoje šalyje net po ne-priklausomybės paskelbimo klaidžio-jo likę svetimų kariuomenių nariai, krašte įsigalėjo nusikalstamumas. 1918 m. lapkričio mėnesį, suformavus pirmąją vyriausybę, buvo nespręsta kuo greičiau kurti teisėtvarkos struk-tūras, kurios suvaldytų šalyje kilusią suirutę.

1918 m. Lietuvos Valstybės Tary-ba paskelbė atsišaukimą, juo ragino kurti vietos savivaldos struktūras ir teisėtvarkos struktūras, kurios iki 1923 m. buvo vadinamos milicija (lot. militia – karo tarnyba). Nors pagrin-dinė teisėtvarkos struktūrų funkcija buvo šalies vidaus tvarkos užtikri-nimas, nepriklausomybės pradžioje policija atliko ir militarines funkcijas. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms ir stabilizavus šalies padėtį, 1924 m.

VIEŠOJI POLICIJA LIETUVOJE 1918-1940 M.Kęstutis Noreika

Istorijos fakulteto Lietuvos lokaliosios istorijos II kurso magistrantas

sausio 1 d. milicija buvo pervadinta į policiją ir išskirstyta pagal veiklos sritis į saugumo, pasienio, vandens, privačią, geležinkelio, kriminalinę ir viešąją. Pastaroji policijos rūšis per visą nepriklausomybės laikotarpį iš-liko pagrindinė šalies viešąją tvarką užtikrinanti struktūra, kuri susidūrė su rimtomis veiklos problemomis.

Nepriklausomybės pradžioje sa-vanoriškai susibūrusių apsaugos bū-rių veikla buvo menkai įstatymiškai reglamentuota. Policija nuolat jautė nepriteklių, tačiau jai su kariuomenės pagalba pavyko suvaldyti vokiečių karių, bolševikų ir vietinių nusikaltė-lių siautėjimą. Pasibaigus nepriklau-somybės kovoms, policijos sistemai buvo skirtas didesnis finansavimas, o sistema sustiprėjo prie jos prisijungus karinės patirties turintiems kariams savanoriams.

Teisėtvarkos struktūrų veiklos barai buvo itin platūs. Policijai buvo pavesta ne tik užtikrinti vidaus tvar-ką, rūpintis šalies sienų apsauga, bet ir įgyvendinti visų valstybės įstaigų įsakymus. 1920 m. buvo priimtas visą nepriklausomybės laikotarpį galiojęs Milicijos įstatymas, kuris reglamen-tavo policijos struktūrą, funkcijas, priklausomybę Vidaus reikalų mi-nisterijos sudėtyje buvusiam Piliečių apsaugos departamentui. Laikas pa-rodė, kad priimtas Policijos įstatymas nebuvo efektyvus ir neapibrėžė dau-gumos policijai svarbių klausimų.

Vis labiau besivystančios polici-jos sistemos tarnautojams buvo ke-liami vis didesni reikalavimai. 1922 m. buvo įkurta Kauno aukštesnioji policijos mokykla, skirta ruošti valdi-ninkus teisėtvarkos struktūroms, tuo tarpu vyresnieji ir eiliniai tarnautojai įgūdžius tobulino nuo 1923 m. pra-dėjusioje veikti Rokiškio žemesnio-joje policijos mokykloje, kuri 1926 m. buvo uždaryta. Pareigūnų apmo-kymas buvo paskirtas nuovadų virši-ninkams, kurie ne visada tam skyrė pakankamai dėmesio, todėl dažnai policininkams teko mokytis iš savo klaidų. Šis procesas darė įtaką ir pa-reigų vykdymo kokybei.

Policijos nuovadų dislokacija iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios išli-ko gana reta. Nuovados apimdavo 3-4 valsčius. Siekiant pagerinti gyventojų aptarnavimą ir sustiprinti saugumą, 1932 m. įvyko Lietuvos viešosios po-licijos reforma, po kurios buvo įsteig-tos 263 naujos policijos nuovados, perskirstyti pareigūnų etatai, susi-siekimo priemonių skaičius. Dėl to pagerėjo tarnybos sąlygos, piliečiams buvo tarnaujama geriau.

Iki penktojo dešimtmečio pra-džios policijos sistema buvo pasiekusi didelių laimėjimų, tačiau tolimesnį jos likimą nulėmė 1940 m. Sovietų Sąjungos okupacija. Pareigūnai buvo priskirti ,,liaudies priešų“ kategorijai, o jų likimai ištirpo žiauriame Antrojo pasaulinio karo ir pokario fone.

Pirmoji viso universiteto stu-dentų mokslinė konferencija pa-galiau įvyko. 2014 m. gruodžio 10 d. vykusią konferenciją „Studen-tų moksliniai darbai“ organizavo Studentų mokslo (meno) draugija (SMD). Organizatoriai bei dėstyto-jai džiaugėsi matydami studentus, vis aktyviau dalyvaujančius ne tik studentiškame gyvenime, Studentų atstovybės veikloje, bet ir mokslo srityje.

Plenarinio posėdžio moderatorė doktorantė Rima Kasperionytė svei-kinimo žodį pakvietė tarti Mokslo ir plėtros prorektorių prof. dr. Aivą Ragauską. Prorektorius teigė, kad stu-dentų mokslinę veiklą jis laiko viena iš prioritetinių sričių ir apžvelgė pir-

Darbo vadovės prof. V. Pukienės atsiliepimas

Bakalauro darbas „Viešoji poli-cija Lietuvoje 1918-1940 m.“ – anali-tinis, prilygstantis magistro darbui. Autorius geba savarankiškai atlikti istorijos tyrimą, vertinti ir interpre-tuoti šaltinius. Ypač vertingi priedai, nes yra informatyvūs, papildo teks-tą. Tyrimas atliktas nepriekaištingai, tekstas sutvarkytas preciziškai.

K. Noreikos bakalauro darbą sudaro įvadas, keturios dėstymo dalys, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas, santrauka anglų kalba, san-trumpų sąrašas, priedai. Pirmoje dalyje autorius analizuoja viešosios

policijos kūrimosi procesą, struktū-ros formavimą. Antroje dalyje na-grinėjama viešosios policijos veik-la, bendradarbiavimas su kitomis institucijomis. Trečioje – atsklei-džiamas policijos darbuotojų mo-kymas, materialinis aprūpinimas, akcentuojami pokyčiai šiose srityse. Ketvirtoje dalyje K. Noreika anali-zuoja viešosios policijos reformą, jos priežastis ir rezultatus. Darbe pateiktos konkrečios ir argumen-tuotos išvados.

> Istorijos fakulteto Lietuvos lokalio-sios istorijos II kurso magistrantas K. Noreika

ĮVYKO PIRMOJI VISO UNIVERSITETO STUDENTŲ MOKSLINĖ KONFERENCIJA

muosius studentų žingsnius mokslo pasaulyje. Prof. dr. Aivas Ragauskas išreiškė viltį, kad „ši konferencija taps visą dieną trunkančia didžiule mokslo švente, o mokslinė veikla po 3–5 metų bus dar geriau organizuota, jos rezul-tatai dar labiau pripažinti Lietuvoje ir užsienyje, labiau darys įtaką kultūrai, švietimui ir kitoms gyvenimo sri-tims.“ Plenarinį pranešimą „Apie Alf-redo Nobelio premiją ir nobelistus iš Lietuvos“ perskaitė istorikas ir fizikas prof. dr. Libertas Klimka. Profesorius apžvelgė A. Nobelio pasiekimus, pre-mijos įsteigimo istoriją ir supažindino su visais premiją gavusiais žmonėmis, kilme susijusiais su Lietuva. Po ple-narinio posėdžio dalyviai išsiskirstė į sekcijas fakultetuose.

Lituanistikos fakultete (LF) vy-kusią konferenciją 10.30 val. atidarė LF SMD pirmininkė Viktorija No-reikevičiūtė, kuri pakvietė sveiki-nimo žodį tarti LF dekanę doc. dr. Ž. Kolevinskienę. Dekanė į visus susirinkusiuosius kreipėsi ,,mažieji nobeliukai“, pasidžiaugė studentų surengta konferencija bei visiems linkėjo prasmingos dienos. Baka-lauro, magistro ir doktorantūros studijų studentai pristatė savo lite-ratūrinius ir kalbinius tiriamuosius mokslinius darbus. Visi pranešėjai pasirodė puikiai, tačiau garbingo-ji LF dėstytojų komisija išrinko ir prizininkus: I vieta atiteko Brigitai Meškonytei, II vieta – Šarūnei Ba-ronaitei, III vieta – Agnei Mackevi-

čiūtei. Doktorantui Antanui Šimkui, nagrinėjančiam Valdemaro Kukulo archyvinį palikimą, įteikta Nobelio testamento faksimilė. Visi konfe-rencijoje dalyvavę studentai buvo apdovanoti Lituanistikos fakulteto leidiniais.

Istorijos fakulteto (IF) sekcijoje pranešimus skaitė keturi bakalau-rantai ir du magistrantai. Praneši-mus vertino Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Mokslo ir plėtros prorektorius prof. dr. Aivas Ragaus-kas, IF prodekanė doc. dr. Sandra Grigaravičiūtė, lekt. dr. Dominin-kas Burba ir lekt. dr. Valdas Selenis. Išklausiusi pranešėjų, komisija I vietą skyrė Lietuvos lokaliosios is-torijos II kurso magistrantui Kęstu-čiui Noreikai. II vieta atiteko Euro-pos istorijos programos IV kurso studentui Arūnui Baranauskui, o III vieta – Taikomosios istorijos stu-dijų programos IV kurso studentui Aurimai Palaimai. Vertinimo komi-sija dėkojo už pranešimus ir drąsino studentus ir toliau siekti mokslinių aukštumų.

Gamtos, matematikos ir techno-logijų fakultete (GMTF) vykusioje konferencijoje pristatyti studentų atlikti tyrimai ir jų nauji atradimai. Šioje sekcijoje dalyvavo devyni stu-dentai, iš jų šeši bakalauro ir trys magistrantūros studijų studentai. Konferencijoje buvo kiekvienos spe-cialybės atstovų, dėl to klausytojai galėjo susipažinti su visų fakultetų moksline veikla. Šios sekcijos garbin-gas komisijos vietas užėmė GMTF dekanas prof. dr. Virginijus Sruoga, prodekanė doc. dr. Romualda La-zauskaitė ir Geografijos ir turizmo katedros vedėjas prof. dr. Saulius Stanaitis. Komisija, išklausiusi pra-nešimų, išrinko tris geriausius dar-bus: I vieta skirta Ievai Rinkūnaitei, IV kurso studentei, II vieta – Jurgitai Koncevičiūtei, magistrantūros I kur-

> IF vertinimo komisija: prodekanė doc. dr. S. Grigaravičiūtė, Mokslo ir plėtros prorektorius prof. dr. A. Ragauskas, Lietuvos istorijos katedros lektoriai dr. V. Selenis ir dr. D. Burba

so studentei, ir III – Tatjanai Makė-vič, IV kurso studentei.

Socialinės edukacijos fakulteto (SEF) sekcijoje buvo dvylika pranešė-jų, kurie noriai dalinosi savo atliktais moksliniais tyrimais. Visi pranešimai buvo įdomūs ir verti auditorijos dė-mesio, bet trys geriausi darbai buvo įvertinti: I vietą užėmė Marijona Lukaševičienė, III kurso studentė, II vieta atiteko Daliai Akopianienei, magistrantūros II kurso studentei, III-ioji – Povilui Klimui, IV kurso studentui.

Ugdymo mokslų fakulteto (UMF) sekcijoje savo pranešimus prista-tė septyni studentai. Nagrinėjamos įvairios temos – nuo gamtamokslinio ugdymo, pradinio ugdymo, iki vaikų, netekusių tėvų globos, teisių nagrinė-jimo, apžvelgiami įvairūs mokymo(si) metodai ir būdai, teikiamos reko-mendacijos, analizuojami konkretūs pavyzdžiai. „Belieka tik džiaugtis, kad atsiranda vis daugiau studentų su iniciatyva populiarinti edukologijos mokslą bei yra rengiamos studentų mokslinės konferencijos“, – kalbėjo UMF prodekanas A. Guoba. I vieta atiteko Indrei Kušlytei, IV kurso stu-dentei, II vieta – Juditai Kazlauskaitei, I kurso magistrantei, ir III vieta – Ger-dai Laumytei ir Monikai Mikalaus-kaitei, IV kurso studentėms.

SMD kolektyvas džiaugiasi įvy-kusia konferencija ir viliasi, kad ji taps gražia tradicija, kuri skatins studen-tus būti smalsiais!

5

Kiekvieną savaitę trečiadieniais 14 val. Lietuvos edukologijos uni-versiteto (LEU) Gamtos, matema-tikos ir technologijų fakulteto 415 aud. arba pirmųjų savaičių ketvirta-dieniais 10.30 val. LEU II-ųjų rūmų A1 aud. laukiami bet kurių kursų ir bet kurių studijų programų studen-tai – egzotinių kraštų gamtos tyrė-jas profesorius J. R. Stonis patikino, kad paskaitos patiks ir bus naudin-gos net tiems studentams, kurie ne-mėgsta gamtos, menkai išmano apie mus supančią biologinę įvairovę, bjaurisi gyvūnais. Daugiau infor-macijos rasite internetinėje svetai-nėje „YouTube“ įvedę raktažodžius „Paskaitos kitaip“.

ATVIROS, KITOKIOS

PASKAITOS VISIEMS

STUDENTAMS

Puslapį rengia LEU Sporto centras

Sportas Š IESA 2015 sausis

2014 m. gruodžio 16 d. Kau-ne buvo pagerbti geriausi Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai sporti-ninkai. Tarp jų – ir mūsų universite-to studentai.

Geriausias Respublikos studentų tinklinio lygos žaidėjas – Andžejus Savostenokas (SSF, ištęst. st. II k.).

Geriausias Lietuvos studentų fut-bolo lygos žaidėjas – Danielius Gune-vičius (SSF, IV k.).

GERIAUSIŲJŲ PAGERBIMAS KAUNEIš 2014 m. Lietuvos universitetų

geriausiųjų studentų sportininkų de-šimtuko:

VIII vieta – Henrikas Žustautas (SSF, II k.). Baidarių-kanojų irklavi-mas: Pasaulio studentų čempiona-tas – I ir VI vietos; Pasaulio jaunimo čempionatas – I vieta; Europos jau-nimo čempionatas – I vieta. Treneris Kazimieras Rėksnys.

> Kaune pagerbti geriausi Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai sportininkai, tarp jų – penki LEU studentai

VII vieta – Vilija Sereikaitė (LEU absolventė). Dviračių sportas: Euro-pos čempionatas – III vieta. Treneris Antanas Jakimavičius.

VI vieta – Edgardas Sečinskis (SSF, II k.). Kiokušin karatė: Europos čempionatas – III vieta; Europos jau-nimo čempionatas – I vieta. Treneris Paulius Klapatauskas.

„Šviesos“ informacija

2014 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais vyko tradicinis Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) krepšinio turnyras „Kalėdų taurė“. Dalyvavo 7 komandos. Iš viso 90 sportininkų: 62 Sporto ir sveika-tos fakulteto atstovai, 1 Erasmus studentas, 27 svečiai. Sužaistos 27 rungtynės.

Po atkrintamųjų rungtynių ir pusfi-nalių paaiškėjo, kad dėl III vietos susitiks Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) komanda bei komanda „Ges-tas“, o finale – „SM Tauras“ ir „Alaus žvaigždės“. Mažajame finale vyko arši kova. Beveik visas rungtynes pirmavę LMTA turėjo pranašumą, tačiau jo neiš-saugojo. Paskutinėmis rungtynių minu-tėmis pergalę ir bronzinius apdovanoji-mus iškovojo komanda „Gestas“.

Finale susitiko komandos „SM Tauras“ ir „Alaus žvaigždės“. Rung-

KREPŠINIO TURNYRAS „KALĖDŲ TAUREI“ LAIMĖTI

Gražvydas Balsevičius

tynes kiek geriau pradėjo „SM Tauro“ komanda, kuri per pirmąjį kėlinį įgijo pranašumą ir išlaikė jį iki ketvirtojo kėlinio vidurio. Bet tada įvyko rung-tynių lūžis – iniciatyvą perėmė „Alaus žvaigždės“ ir, laimėjusi rungtynes, komanda iškovojo I vietą. Nugalėtojų komandai atstovavo Tautvydas Babra-vičius (komandos kapitonas), Gražvy-das Balsevičius, Mantas Juočepys, Dai-nius Podlipskas, Paulius Kamarauskas, Mindaugas Plungė, Marius Sarana, Marius Dubininkas, Justinas Gečas, Vladislavas Piskarevas.

Po finalo vyko apdovanojimų cere-monija, o Kalėdų Senelis dalijo prizus ir apdovanojimus komandoms ir ge-riausiems komandų žaidėjams: Min-daugui Pulelevičiui (LMTA), Gedimi-nui Žukui („Gestas“), Nerijui Pigagai („SM Tauras“), Justinui Gečui („Alaus žvaigždės“).

> „Kalėdų taurės“ I vietos nugalėtojai – komanda „Alaus žvaigždės“

297 dalyviai iš 11 Lietuvos uni-versitetų susirinko į Lietuvos spor-to universiteto (LSU) lengvosios atletikos maniežą, kad paminėtų Tarptautinę studentų dieną. Festi-valis prasidėjo iškilminga dalyvių eisena, po kurios Lietuvos studentų sporto asociacijos prezidentas Čes-lovas Garbaliauskas paskelbė šventę atidarytą. Scenoje pasirodė šokių grupė „Nerd Broliai“, o vėliau stu-dentus išjudino masinis šokis kartu su aerobikos instruktorėmis iš šokių grupės „Jump“. Po pasirodymų stu-dentai išskubėjo varžytis įvairiose sporto rungtyse.

Mūsų universitetui atstovavo 25 studentai. Jie dalyvavo linkmosiose estafetėse (šokinėjimas su šokdyne, kamuolio žongliravimas, pasagos metimas, smiginys). Merginos išban-dė jėgas ir virvės traukimo rungtyje. Studentai festivalyje demonstravo ne tik savo fizinį pasirengimą, bet turėjo ir pasukti galvas Lietuvos olimpinės akademijos atstovės Enriketos Pruns-kienės organizuotame „Protmūšyje“. Iš 10 komandų geriausiai sekėsi mūsų universiteto studentams. 3 universite-

LIETUVOS STUDENTŲ OLIMPINIS FESTIVALIS

Ramūnė Motiejūnaitė

tai (MRU, KU ir LSMU MA) surinko vienodai taškų ir pasidalijo garbinga II vieta. Nugalėtojais tapo SSF stu-dentai Remigijus Semėnas, Monika Ivanauskaitė, Gintarė Morkūnaitė, Tautvydas Babravičius ir Karolina Juodaitytė.

Studentai galėjo grožėtis LEU, LSU, LMTA, KTU ir LSMU MA mer-ginų meniniais gimnastiniais pasiro-dymais. Mūsų universiteto studen-tės buvo nominuotos už „Techninį meistriškumą“. Pasibaigus visoms rungtims ir apdovanojus geriausiai pasirodžiusius studentus, taurės buvo įteiktos geriausiai pasirodžiusiems universitetams. III vieta atiteko Kau-no technologijos universitetui (105 taškai, komandos vadovas Mindaugas Dubosas), II vieta – Lietuvos sporto universitetui (124 taškai, komandos vadovė Goda Mankutė), I vieta – Lie-tuvos sveikatos mokslų universitetui (jungtinė LSMU VA ir LSMU MA komanda, vadovai Eligijus Vyskupai-tis ir Irena Plioplienė). Šį kartą mūsų universiteto komanda liko ketvirta. Komandos vadovė – Ramūnė Motie-jūnaitė.

> LEU komanda Lietuvos studentų olimpiniame festivalyje

Gruodžio 28 d. Lietuvos studen-tų futbolo lyga (LSFL) pirmą kartą Lietuvos futbolo istorijoje suorga-nizavo aukštųjų mokyklų studenčių turnyrą. Dėl čempionių vardų šįkart varžėsi Vilniaus miesto universitetų atstovės, tačiau organizatoriai tikisi, kad panašų turnyrą pavyks suorga-nizuoti ir Kaune.

Ankstyvą šeštadienio rytą į Lie-tuvos edukologijos universiteto (LEU) sporto salę susirinko šešios merginų komandos: šeimininkių ekipa, Vilniaus universiteto (VU), Vilniaus Gedimino Technikos universiteto (VGTU), My-kolo Romerio universiteto (MRU), Vil-niaus dailės akademijos (VDA) koman-dos ir Vilniaus merginų rinktinė.

Lygių sau neturėjusios LEU stu-dentės išplėšė pergalę prieš visas var-žoves. Rungtynėse su Vilniaus mergi-nų rinktine laimėjo rezultatu – 1:0, su VU – 5:0, su VGTU – 3:0, su VDA – 3:0. Turnyro čempionėms pasipriešinti sugebėjo vienintelės Mykolo Romerio universiteto studentės. Tačiau LEU merginų komanda po baudinių seri-jos rezultatu 3:2 išplėšė pergalę ne tik rungtynėse, bet ir turnyre. Antrosios liko MRU, o trečiosios – VGTU futbo-lininkės.

TRIUMFAS PIRMAJAME AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ SALĖS

FUTBOLO MERGINŲ TURNYRERamūnė Motiejūnaitė

Vilniaus LEU „VHC Šviesa“ ne-pateko į Lietuvos rankinio federacijos (LRF) taurės pusfinalį. Po atkaklios kovos, nors ir laimėjo šį susitikimą rezultatu 29:28, paaiškėjo, jog mūsų komandai trūksta įvarčių, kad patek-tų į kitą etapą.

Kas keliaus į LRF taurės pusfinalį, nulėmė antrasis ketvirtfinalio susitiki-mas. Nuo pat pirmųjų minučių aikšte-lėje užvirė tikra vyriška kova. Pirmoji kėlinio dalis vyko tolygiai. Nei vienos komandos pelnyti taškai neviršijo 1-o taško skirtumo. Nuo 15-os rungty-nių minutės mūsiškiai susiėmė ir ėmė veržtis į priekį, tačiau paskutiniosiomis pirmojo kėlinio sekundėmis varžovai išlygino rezultatą (15:15).

Antrajame kėlinyje vėl viskas prasidėjo iš naujo. Kova buvo apyly-gė, tačiau visgi mūsiškiams teko vytis priešininkus ir bandyti išlyginti rezul-tatą. Varžovai, kelias minutes žaidę re-zultatyviau, išsiveržė į priekį rezultatu 24:21, mūsiškiams vėl teko susiimti. Pelnę kelis įvarčius, „VHC Šviesos“ rankininkai sugebėjo išlyginti ir netgi persverti rezultatą savo naudai (27:29). Užvirė dar aršesnė kova. Palaikomi savo sirgalių, „HC Vilniaus“ žaidėjai kibo mūsų komandai į atlapus. Deja, LEU „VHC Šviesai“ pritrūko laiko, kad išplėštų pergalę 3-jų įvarčių skirtumu. Nors ir mūsų rankininkai varžovų aikštelėje pelnė pergalę rezultatu 28:29, tačiau to pritrūko, kad patektų į kitą etapą. Pirmas ketvirtfinalio rungtynes rezultatu 32:30 laimėjo mūsų aikštelėje žaidusi „HC Vilnius“ komanda.

Tad paaiškėjo visi 2014 – 2015 metų Lietuvos rankinio federacijos taurės turnyro finalinio ketverto da-lyviai. Dėl minėtojo trofėjaus toliau kovos Klaipėdos „Dragūnas“, Kauno „Granitas-Gaja-Karys“, Pasvalio „Ran-kininkas/SM“ ir HC „Vilnius“.

VILNIAUS LEU „VHC ŠVIESA“

NEBETĘS KOVOS DĖL LIETUVOS RANKINIO FEDERACIJOS TAURĖS

Ramūnė Motiejūnaitė

Rezultatyviausiomis turnyro žai-dėjomis tapo Karolina Žalėnaitė (LEU) ir Gabija Gedgaudaitė (Vilniaus mergi-nų rinktinė), kurios pelnė po 6 įvarčius. Geriausia turnyro vartininke pripažin-ta LEU komandos vartų sargė Viktori-ja Magalinskaja. Geriausios komandų žaidėjos: Indrė Norvilytė (LEU), Asta Ancukevičiūtė (MRU), Irina Pozdejeva (VGTU), Sigita Markauskaitė (VDA), Estera Ševel (Vilniaus merginų rinkti-nė) ir Indrė Veslovaitė (VU).

„Turėjome tikslą populiarinti fut-bolą tarp merginų. Tai buvo pirmasis kartas Lietuvos futbolo istorijoje. Tokia žaidimo tradicija, manau, liks ir toliau. Jeigu kalbėtume apie akademinį jauni-mą, manau, yra ypač daug studenčių, kurios kažkada žaidė savo rajonuose, miesteliuose, regionuose ir įstojusios į aukštąsias mokyklas dar gali pratęsti šį žaidimą, ypač studijų metais. Ma-tyt, svarbiausia, kad mes nenuleistume rankų ir neatsuktume nugaros toms, kurios žaidė futbolą mokyklose, kad jos ir toliau galėtų tęsti savo žaidimą aukštojoje mokykloje. Pagrindinis mūsų tikslas – sudaryti kuo geresnes sąlygas, kad merginos galėtų sportuo-ti“, – pasakoja LSFL generalinis sekre-torius Vytas Jančiauskas.

6

Š IESA 2015 sausisPatirtys

1994 m. Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU) įkurtas dėstytojų ir darbuotojų kamerinis choras, 1995 m. pirmojo gimtadienio proga pa-sivadinęs „Ave musica“ vardu. „Tai buvo unikalus ir išskirtinis reiškinys Lietuvos universitetų gyvenime“, – pristatydamas istoriją teigė ilgametis choro solistas prof. Antanas Kiveris.

Choro „Ave musica“ įkūrėja ir va-dovė – Lietuvai nusipelniusi artistė, apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Kauno konservatorijos for-tepijono klasės (vadovaujamos prof. Balio Dvariono) ir Vilniaus konser-vatorijos dirigavimo klasės (vado-vaujamos doc. Konrado Kavecko) absolventė doc. Margarita Gedvilaitė. Vienas aktyviausių „Ave musica“ įkū-rimo organizatorių buvo ir doc. dr. Gintas Povilaitis. 1994 m. lapkričio 13 d. įvyko pirmoji choro repeticija.

Lijo koncertų lietūs1995 m. koncertuota VPU Aktų

salėje Lietuvos Respublikos Nepri-klausomybės paskelbimo dienos pro-ga, gegužės 4 d. – Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, lietuviškos spaudos atgavimo paminėjimo koncerte, ge-

„AVE MUSICA“: ŠLOVINGA CHORO ISTORIJA

> Džiaugsmo dainos. Choras „Ave musica“ šiandien

gužės 27 d. – Geografijos katedros įkūrimo 50-mečio jubiliejiniame koncerte, birželio 14 d. – VPU II-ųjų rūmų Aktų salėje minint Gedulo ir vilties dieną, kurio klausėsi ir ame-rikiečių Taikos korpuso dalyviai, rugsėjo 1 d. – Operos ir baleto teatro scenoje, iškilmingame mokslo metų atidarymo koncerte.

1996 m. surengta 13 koncertų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (Čekijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje). 1997 m. – 15 koncertų: Vilniuje, Trakuose, Baltaru-sijoje, Belgijoje, Vokietijoje. 1998  m.  – 13 koncertų Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. 1999 m. – 15 koncertų. Išvy-kos į Čekiją, Austriją, Italiją ir Vokieti-ją. 2000 m. – 11 koncertų. Nuo 2001 m. iki 2004 m. iš viso choras „Ave musica“ koncertavo 48 kartus.

2014 m. choro dvidešimtmečio sukakties dieną „Ave musica“ paki-lo tarsi feniksas iš pelenų. Choristai vėl susibūrė ir čia pat, savo gimto-joje salėje, diriguojant viešniai doc. M. Gedvilaitei, padainavo savo prisi-minimų dainas, tuo nudžiugindami muzikos mėgėjų širdis.

„Šviesos“ informacija

Prieš dvidešimt metų pirmą kar-tą scenoje pasirodė styginių kvartetas „Credo“. Jo įkūrėjas ir ligšiolinis pri-marijus – doc. dr. Remigijus Vitkaus-kas bei studentės Dominyka Vilytė (smuikas), Viktorija Gasiūnaitė (al-tas), Ieva Ugianskaitė (violončelė).

Kuo buvo ypatingas tas laikas, kai į sceną įžengė Jūsų pirmagimis –

„Credo“?1994-ieji – Lietuvai sudėtingi me-

tai. Nepagražinant juos galima vadinti porevoliucine suirute. Daugiausia rū-pesčių kėlė tai, kur gauti instrumentų. Tik geranorių muzikos entuziastų dėka vis dėlto pasisekė išspręsti visas pro-blemas. Didžiausias džiaugsmas mus aplankė, kai įsigijome violončelę. Tai ji mums atvėrė duris į repeticijų ir kon-certų sales. Tuo pat metu universitete susikūrė ir dėstytojų choras „Ave musi-ca“. Tarp jo ir mūsų „Credo“ užsimezgė puikūs bendradarbiavimo ryšiai: kartu koncertuojam, akompanuojam vieni kitiems. Vietoj choro koncertmeisterio ilgą laiką sėsdavo groti „Credo“. Dauge-liui choristų tai buvo naujiena, prie ku-rios reikėjo prisitaikyti. Be to, tokiam dvigubam kolektyvui ir originalių kū-rinių nebuvo. Teko kurti aranžuotes, t. y. fortepijono ar orkestro akompani-mentą pritaikyti styginių kvartetui. Dėl to išleisti du aranžuočių rinkiniai. Cho-rui ir styginių kvartetui buvo pritaikyta ir Fr. Šuberto „Mišios“, ir S. Šimkaus „Kur bakūžė samanota“.

Pakalbėkime apie „Credo“ kvarteto muzikinę veiklą – kaip jam sekėsi

keliauti laiko laiptais?Pažymėtinas puikus bendradar-

biavimas su solistais – vokalistais. „Cre-do“ partneriai – prof. Antanas Kiveris, Judita Leitaitė, doc. Zita Grigienė, dr. Vaiva Jucevičiūtė-Bartkevičienė. Daž-nai koncertuojame Lietuvos blaivybės organizacijų renginiuose. Ilgą laiką ir iki šiol lankome negalios ištiktųjų įstaigas. Koncertai ilgalaikės slaugos namuose mums teikia daugiausia dva-singumo. Mūsų solistas buvo ir maža-metis Lietuvos edukologijos universi-teto (LEU) dainų ir šokių ansamblio vadovės dr. Jolantos Kisielytės-Sadaus-kienės sūnus Paulius, kurio vaikiškoms dainelėms buvo pritaikytas kvarteto akompanimentas. Labai glaudūs ryšiai „Credo“ sieja su kvartetu „Academia“, kurio primarijus – prof. Petras Kunca, ilgametis „Vilniaus“ kvarteto smuiki-ninkas. Mūsų biografijoje – ne vienas jungtinis koncertas įvairiose salėse. „Credo“ – turbūt vienintelis tarp aukš-

STYGINIŲ MUZIKOS LAIKASJuozas Skomskis

tųjų mokyklų kolektyvų, kuriame sty-giniais instrumentais griežia studentai ir jų dėstytojas. Kitas ryškus bruožas – dvasingos, sakralinės muzikos propa-gavimas ir pasaulietinėje aplinkoje. Tai mus atvedė ir į „Marijos“ radiją. Ten at-likome keturių mano aranžuotų kūri-nių įrašus, dabar skambančius visame pasaulyje. Tarp jų – L. Masono „Dieve, arčiau Tavęs“, C. Franko „Panis Ange-licus“ ir kt. Kasmet pas mus ateina vis daugiau būsimųjų muzikos mokytojų. Su naujokais tenka smagiai padirbėti.

Tad jau galime kalbėti ir apie kvarteto mokyklą?

Mes išaugom. „Credo“ – tai ne tik kvartetas, bet ir styginių ansamblis. Jau turėjome pirmąjį koncertą Nacio-nalinėje filharmonijoje. Augant stygi-nių populiarumui, ateina vis daugiau išprususių, talentingų smuikininkų. Kaip antai Simona Alksninytė – gabi, labai darbšti ir talentinga studentė iš Dzūkijos, tik keletą metų mokėsi griež-ti smuiku, o šiandien ji koncertuoja ne tik gimtuosiuose Meteliuose ar kaimy-niniuose Lazdijuose, bet ir prestižinėse sostinės salėse. Beje, mergina puikiai groja J. S. Bacho „Partitos E-dur“ pir-mąją dalį, kitus sudėtingus smuikui sukomponuotus kūrinius. Pirmakursės Augustė Bugaitė, Arūnė Jankauskaitė, antrakursė Agnė Sušinskaitė, ketvir-takursės Dominika Vilytė, Viktorija Gasiūnaitė – gabios ansamblio narės. Prieš pasirodant puikiai muzikei, dabar jau ketvirtakursei Ievai Ugianskaitei, su violončelės atlikėjais pasitaikydavo problemų. Todėl talkon ateidavo ir le-gendinės muzikų šeimos atžala Vilija Gaižauskaitė, ir Filharmonijos simfo-ninio orkestro artistas Kęstutis Eiduko-nis. Mes laimingi, kai Dievas draugėn suveda su tokiais žmonėmis.

Ir kas dar stovi už „Credo“ durų?Gitara. Jaunimo muzikinės savi-

raiškos ugdymas. Prieš kelerius metus gitaristai susibūrė į „Blykstę“, kurios viena iš dalyvių – Simona Kazakevičiū-tė – dabar studijuoja Šveicarijos Graco aukštojoje muzikos mokykloje, sėkmin-gai ten organizuoja muzikinius rengi-nius ir juose dalyvauja. Toliau puoselė-jant jaunimo siekius kurti jų interesus atliepiančias lengvosios muzikos grupes, pastaraisiais metais susibūrė instrumen-tininkų ir dainininkų grupė „Studentų gatvė“, jau koncertavusi su keliomis itin garsiomis Lietuvos jaunimo populia-riosios muzikos grupėmis žinomose koncertų erdvėse. Esu šios „Studentų gatvės“ kviestinis vadovas. O mano, kaip gitaristo, biografiją puošia graži draugystė su Juozu Domarku, Teisučiu Saldausku ir kitais žymiais muzikos pasaulio atstovais. Kartu su orkestru so-line gitara ir bandža esu grojęs ne vieną klasikinį kūrinį. G. Geršvino „Porgio ir Besės“ fragmentą Vokietijos, Slovėnijos ir Vilniaus tarptautiniuose festivaliuose. Dabar dėstau gitarą laisvai pasirenka-muosiuose dalykuose bei Erasmus mai-nų programose. Universitete teko garbė pirmajam pradėti dėstyti kompiuterinę natografiją – discipliną, iš kurios dabar išaugo atskira muzikos pedagogikos specializacija. Ją plėtoja kompozitorius doc. Vytautas Barkauskas jaunesnysis bei dr. Jolanta Abramauskienė. 2012 m. išleista kolektyvinė LEU Muzikos kated-ros mokslininkų monografija „Bendra-sis muzikinis ugdymas Lietuvoje. Raida ir kryptys“. Rengiama dar viena knyga kartu su žymiu jaunimo mėgstamu edukologu iš Klaipėdos Zenonu Rinke-vičiumi apie dvasingumą muzikiniame ugdyme. Trečia mano ir kolegų rengia-ma knyga – Juozo Domarko dialogai orkestro tema „Pusė šimtmečio drauge su orkestru“.

> Išaugęs „Credo“ kvarteto ansamblis po dvidešimtmečio jubiliejinio koncerto

Lituanistikos fakultetas tęsia susitikimų ciklą su profesoriais. Stu-dentai bendravo su rašytojais Petru Bražėnu, Vanda Juknaite, biologinės įvairovės tyrėju Jonu Rimantu Sto-niu ir kt. Šį kartą studentų pašneko-vas – rašytojas akademikas Vytautas Martinkus, pristatęs naujausias kny-gas, tarp kurių – „Dvylika lieptų“.

Lieptai iš vandens lašųKai buvo jaunas, norėjo būti

rašytoju. Dabar, kai pavargo nuo rašymo, vis rečiau prisimenąs save kaip rašytoją. Tačiau pirmiausia, kas gi toji klepsidra, įrašyta vieno ankstyvųjų V. Martinkaus romanų „Lašai“ (1980) paantraštėje? Taip pat ir Autų gatvė. Seni, gal iš anti-kos atkeliavę žodžiai. Sako, daugelis mėgino atpratinti autorių nuo tokių galvosūkių. Deja, veltui. Taigi tenka paaiškinti: klepsidra – vandens lai-krodis. Kapsintys lašai. Romane šis motyvas įvairiai aprašytas, jungiantis lietuviškus siužetus su senais žmo-nių svarstymais apie gyvenimą ir jo esmę. „Lašai“, pagal autorių, keistas prozos kūrinys, sunkiai skaitomas, kaip ir daugelis kitų jo tekstų. Ir prisi-pažįsta, jog skaitytojams rašytojas V. Martinkus dar nėra nusikaltęs, nes, matyt, kol kas niekas jo nekonevei-kia, nesibara. Tai savotiška autoriaus apsauga – tekstai išlieka „užrakinti“, nebanalūs. „Tas ankstyvasis roma-nas (šalia „Akmenų“ ir „Medžioklės draustinyje“) ir buvo rašomas ne kaip romanas, bet kaip serija trumpų

KAS Į LITERATŪROS PASKAITAS NESUDĖTA

Juozas Skomskis

linksmų novelių, vadintų poringėmis iš gyvenimo Autų gatvėje. Čia tenka paaiškinti ir linksmą gatvės pavadini-mo kilmę, visiems puikiai supranta-mą kaip vyrų apavo dalį. Gatvė turėjo būti pavadinta Automobilių gatve... Kiekvienoje knygoje galima atrasti visko“, – rimtai dėsto profesorius.

Kokio tipo rašytojas yra Vytautas Martinkus?

Jaunystėje mėgęs dirbti greitai. Buvusio Kauno politechnikos insti-tuto (dabar Kauno technologijos uni-versiteto) jaunųjų literatų būrelyje ra-šęs pirmąsias noveles, vaizdelius labai sparčiai – kaip išeidavo, taip būdavo gerai. Dabar rašo vis mažiau ir vis lėčiau. Gal tai – nieko blogo: knygų juk prirašyta – kalnai. Ar daug tarp

jų gerų, laiko patikrintų? Todėl rašąs sunkiai, dažnai pasitikrindamas žodį, sakinį. Daug taisąs. Taigi anksčiau buvę lengva, dabar – vis sunkiau...

Kodėl jaunas žmogus neima į rankas knygos?

Neima? Visiškai? Argi? Rašytojas aiškaus atsakymo neturi, kodėl šian-dien literatūra mažiau vertinga, mažiau traukia negu anksčiau. To niekas neži-no. Jaunystėje, važiuodamas dviračiu nuo namų iki Eržvilko miestelio, skai-tydavo knygą. Tai viena iš jo vaikiškų išdaigų. Mat tada trūko ir knygos, ir laiko. Todėl daugelį kankino knygos alkis. Dabar knygų – perteklius, todėl jokio alkio. Sąjūdžio metu literatūra darė ryškią įtaką kultūrai. Parašyti gerą knygą, perskaityti knygą buvo la-bai svarbu ir reikšminga. Siekta visais būdais gauti daugiau šviesos. Šiandien situacija priešinga. Kultūra literatūrą varo į ožio ragą. Nežinia, kur litera-tūrai dėtis. Dabar žmogus gali rinktis iš begalinės erdvės. O blogiausia, kad literatūra pralaimi dvasingumo sargo misiją. Anksčiau literatūra neprisileido banalybių, dabar jų – per akis. Literatū-ra, pakliuvusi į rinką, verčiama įveikti

populiarumo pagundas, todėl dėl skai-tymo nuopuolio kaltinti žmogaus nede-ra. Daugelis dabar atsakingi už tai, ką pasirenka skaityti. O siūlyti, ką skaity-ti, – atgyvenęs reikalas. Kiekviename slypi galia jausti, spręsti, kas yra gera, kas neverta. Ir reikia drįsti vertinti. Iš gausybės rašančių, iš kalno parašytų reikia pasirinkti savo autorių, išsirink-ti savo knygą, nes žodis, kalba išlieka svarbiausios mūzų pasaulio dalys.

Vienišių pozicijaAtsiradus siekiui kurti savaip, tik

tai, ką pats gali padaryti, skaityti tik tai, kas prie širdies, „sirgti“ pasaulio modernistais – folkneriais, sinkle-riais ir kt. Anuometiniai jaunieji sten-gėsi mažiau savo kūrybą susieti su lie-tuvių klasika, pasirinkti įdomiausius rašytojus ir iš jų mokytis.

„Mes ieškojome savito literatūros modelio. Į literatūrą ėjome su modernia mąstysena, kurioje daug lakoniškumo, kurioje nėra tradicinio prisirišimo prie gamtos vaizdų. Rašyti pagal tradicijas – ne mūsų kelias. Savo literatūros kūrybos sampratas sunkiai įsiūlome plačiajam skaitytojui, dėl to nesirūpindami. Todėl mes, vienišiai, ir turėjome siaurą skai-

tytojų ratą. Mus skaityti neįprasta. Mus skaityti iš tikrųjų yra sunku. Nes mes rei-kalavome kitokio mąstymo. Į literatūros kūrinį žiūrėjome kaip į labai sudėtingą, svarbią kūrybinę programą ir tame kū-rinyje teigėme svarbias vertybes. Taigi, sunkiai pradėjus, sunku ir baigti kūrybos procesą. Taupau jėgas ir prašau laiko tęsti, ką esu pradėjęs. Tai sunkus darbas. Jeigu anksčiau tarsi žinojau, kaip rašyti, tai dabar – sudėtinga. Amato rašyti neiš-mokau. Naujame „Dvylikos lieptų“ rin-kinyje vilnietiškas pasakojimas „Karve-lių lesintojas“ atitinka naujuosius mano ieškojimus. Po sąjūdžio, po laisvės eufo-rijos manifestų ir dabartinės literatūri-nės situacijos įsitvirtinimo, pergalvojau ankstyvuosius literatūrinius klausimus, ir atsirado būtinybė rašyti autentiško, dokumentinio pobūdžio tekstus. „Karve-lių lesintojo“ puslapiuose yra ir manęs, ir kitų personažų motyvų. O būsimos kny-gos, kurios teksto dar nėra, pavadinimas – iš trijų žodžių: „Tavo. Bažnyčios. Rū-sys.“ Sudėtingas pasakojimas, kuris leis-tųsi nuo XV–XVI a. reformatų gadynės, Abraomo Kulviečio ir kitų mąstytojų idėjų iki mūsų dienų arba būtų kartu su mūsų dienomis. Sudėtingas vaizdinys. Su juo ir gyvenu.“

> Po paskaitų. LF studentų svečias ra-šytojas prof. V. Martinkus: „Rašau tar-si paskutinį darbą dirbčiau. Ir tai yra nelengva“

7

leidžiamas nuo 1952 metų

Lietuvos edukologijos universiteto laikraštis

Registracijos numeris SL 749

„Šviesos“ redakcija Studentų g. 39,

LEU centriniai rūmai, 129 kab.,tel. (85) 273 69 67,

el.paštas rysiai@leu.lt

Vyr. redaktorius Juozas Skomskis

mob. (86) 983 39 71,el.paštas juozas.skomskis@leu.lt

Kalbos redaktorė Indrė Česnauskaitėmob. (86) 265 33 11,

el. paštas indre.cesnauskaite@leu.lt

Dizainas Tomas Razmus

Maketas Donaldas Petrauskas

Spausdino AB spaustuvė „Titnagas“,Vasario 16-osios g. 52, LT-76291

Šiauliai, Lietuvawww.titnagas.ltTiražas 1500 egz.

Š IESA

Kultūra Š IESA 2015 sausis

Muzikos katedros pedagogas, kompozitorius doc. Vytautas Bar-kauskas jaunesnysis sukūrė ope-rų vaikams ir jaunimui trilogiją „Garsų istorijos“. 2014 m. gruodį universiteto Aktų salėje parodyta trilogijos trečiosios dalies premjera „Gripino svajonė“.

Skambi vaikystės galerijaTokių operų, kurių atlikėjais tam-

pa patys vaikai, ratas plečiasi: turime

OPERŲ JAUNIMUI SCENAJuozas Skomskis

B. Balakauskienės „Pifo nuotykiai“, Z. Bružaitės „Grybų karas ir taika“, A. Bružo „Miško pasaka“, R. Dikčienės „Muzikantas, velnias ir perkūnas“, J. Lyguto „Du gaideliai“, M. Vaitkevi-čiaus „Pupa ir seneliai“ bei „Voro ves-tuvės“, L. Vilkončiaus „Eglė – žalčių karalienė“, V. L. Lopo „Žiogo pievelės pasaka arba tikri draugai“ ir kt.

„Man norėjosi šiuos puslapius papildyti šiuolaikiškais jaunimo rato motyvais“, – sako pašnekovas.

Gyvenimas, paskirtas muzikai. Pirmieji žingsniai

„Muzikai ir menui ištikima šei-ma: tėvas – kompozitorius Vytautas Barkauskas. Iš vaikystės likęs pomėgis piešti. M. K. Čiurlionio meno mokykla. Muzikos ir teatro akademija, šeimy-ninio gyvenimo laimė – tai kertiniai akmenys, ant kurių laikosi sėkmė“, – sako Vytautas Barkauskas jaunesnysis. M. K. Čiurlionio meno mokykloje iki šiol gyva tradicija: naujametinį vaka-rą organizuoja, kuria muziką patys mokiniai. Tik jie. Be jokios pagalbos. Ir jaunajam kompozicijos klasės vie-nuoliktokui Vytautui Barkauskui teko džiugi pareiga parengti vieną iš tokių vakarų – pajusti scenos, muzikos, vai-dybos, spalvų sintezės galias. „Paimi, pavyzdžiui, Dž. Verdžio „Otelą“ ir jos pagrindu toliau keliauji pasaulinių miuziklų, roko operų keliais, kuri savo kompoziciją – muzikinę mozaiką. Tai savarankiško kelio pradžia. Ir iš ten bus širdin įkritęs lūkestis galimybės, kada išsiverš ta nuostabi kūrybos ki-birkštis. Žinoma, jaunystė – neramus metas. Išbandyta keletas žanrų – nuo simfoninių koncertų fortepijonui, elektroninės muzikos kūrimo stažuo-tės Berlyne metu iki pjesių vaikams. „Tai operų ciklo „Garsų istorijos“ vai-kams ir jaunimui preliudijos“, – pasa-koja Vytautas Barkauskas jaunesnysis.

„Gripino svajonė“Sukūręs pirmąsias operas pradi-

nukams ir šiek tiek vyresniems, pa-jutęs, kad jų nestandartiniai siužetai, veikėjai, muzika patinka atlikėjams, kompozitorius nesustojo. Operų veiksmas vyksta virtualioje erdvėje. Joje kompiuteriai, garsai – tarsi mu-zikinė programa – viena „stovykla“. Kita – „priešų“ gretos – Virusai. Ry-šys tarp šių dviejų pasaulių ir klausy-tojų – muzikos mokytojos persona-žas. Jos, stebuklingai atsirandančios, tarpininkės, gelbėtojos, užtarėjos, vaidmuo vienijantis. Gripinas – ligos, blogio simbolis. Veikia septyni mu-zikos garsai. Visa tai, vis pasipildant naujom „kompanijom“ (anksčiau Ritmas, Internetas, dabar Mažoras, Minoras, Dodekafonija), muzikos ir kompiuterinio pasaulio personažai „keliauja“ iš vienos operos į kitą, nuo dovanos džiugesio, per klastos ir ap-gaulės pinkles iki paskutinės stote-lės – svajonės.

Akis, žiūrinti į ateitį„Turėjau tikslą, kad operas ga-

lėtų atlikti ir pradinių klasių moki-niai. Ir jau turime keletą pastatymų Lietuvoje. Absolventai, buvę operų dalyviai, patyrę muzikinės kūrybos džiaugsmą, į savo mokyklas vežasi fonogramas ir natas – ugnelę  – ir

tampa gėrio, meno kūrėjais“, – džiaugiasi kompozitorius, muzikos pedagogas, docentas Vytautas Bar-kauskas jaunesnysis, tvirtindamas, jog gyvenimo tikslas – pasikalbėti su augančia karta, jaunimu jų kal-ba, atsiliepiant į jų interesus – pa-siektas – operų trilogija „Garsų istorijos“ uždaro vieną kelio į mu-zikos pasaulį tarpsnį. Pirmoji ope-ra – „Gripino dovana“ (2008). Ją jau pastatė Vilniaus Antakalnio pro-gimnazijos antraklasiai, vadovauja-mi mokytojos Dž. Kmieliauskienės, ir Šilalės meno mokyklos ir kultū-ros centro jungtinis choras, meno mokyklos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas K. Pu-kinskis). Antroji – „Gripino klasta arba kas taps karaliumi“ (2011) taip pat jau nukeliavusi į Šilalę ir Ku-piškio meno mokyklą (vadovė N. Sankauskienė). Kupiškyje pastatyta ir pirmoji. Trečioji opera, tik ką nu-skambėjusi Lietuvos edukologijos universiteto scenoje „Gripino sva-jonė“, pradeda savo kelionę į jauni-mo pasaulį. O siekdamas išvengti pavojaus likti įkyrus ir kartotis, pa-skutinį scenovaizdį kompozitorius palieka su simbolinės akies pieši-niu: kūrybos lauko erdvė niekada nebus uždaryta.

Lietuvos televizijos „Kultūros“ programoje transliuotas fi lmas „Ne-rami kelionė po Augustino Savicko minčių ir spalvų sodus“ – prasmin-go meninio turinio valandėlė, skirta legendinio tapytojo, menotyrininko, Vytauto Didžiojo Komandoro kry-žiaus ordino kavalieriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno pre-mijos laureato, šviesaus atminimo tapytojo ir dailėtyrininko Augusti-no Savicko 95-mečiui. Pokalbį veda Lietuvos edukologijos universite-to rektorius akademikas Algirdas Gaižutis. Filmo scenarijaus autorė – Profesinių kompetencijų tobulini-mo instituto (PKTI) Kalbų mokymo centro vedėja Irena Navickienė.

IŠMINTIES IR GROŽIO ERDVĖSE: „KURTI EMOCIONALIAI, PLAČIAI, IŠ VISŲ JĖGŲ“

Juozas Skomskis

„Sodo niekada nepavargstu tapyti“Taip dailininkas perfrazavo savo

tėvo ir prieškario Lietuvos diplomato Jurgio Savickio žodžius: „Apie sodą niekada nepavargstu rašyti. Sodas – visas pasaulis. Tik reikia girdėti ir ma-tyti, kaip žolė auga...“. Tėvo įkvėptas ir sūnus rašė dienoraščius visą gyvenimą, pradėjęs nuo kelionių į Angliją ir Ško-tiją, Švediją, Kauną... Juose dailininkas vėliau fi ksuos ir savo paveikslų idėjas, temas, formų ieškojimus, spalvines ga-mas, jų fi losofi nes potekstes, išgyveni-mus ir jausmus. Buvęs Sibiro tremtinys, akmenskaldis, Vilniaus dailės instituto absolventas parodose debiutavo 1949 m. 1951 m. pradėjo pedagogo karjerą. 1993 m. tapo menotyros profesoriumi.

Paveikslų nematomoji pusėSavo kūryba nenoriu niekam įtikti.

Man rūpi žmogaus santykis su gamta, žmogaus ir žemės ryšys, žmogaus vieta pasaulyje.

2012 m. Trakai. Tapytojo galerijoje susitinka du menotyros grandai – me-notyros knygų autorius, dailininkas A. Savickas ir kultūros fi losofas, estetikos monografi jų autorius akademikas A. Gaižutis. Likimas lėmė, kad šis meno bičiulių dialogas apie fi losofi nę tapy-bos potekstę, pasąmonės galią, meninę pedagogiką, apie meilę gamtai ir žmo-gui, dailininko kūrybą buvo paskuti-nis (A. Savickas mirė 2012 m. birželio 24 d.). Pasak akademiko A. Gaižučio, A. Savickas yra ir gamtos, ir kultūros

> Operos „Gripino svajonė“ autorius kompozitorius Vytautas Barkauskas jaunesnysis: „Kūrybos lauko erdvė niekad nebus uždaryta“

arealų vaizduotojas ir jungtis. Drobė-se ryškus jo pomėgis įžvelgti daugybę šių reiškinių prasmių, ypač stebint lie-tuvių skulptūros meno vystymąsi ir jų motyvų perėjimą į tapybos formas. Tai vienas ryškiausių emocionalių, netikė-tų, metaforiškų, simboliškų A. Savicko paveikslų bruožų. Tapytojas yra sakęs, kad jį anksti sužavėjusi lietuvių liaudies meistrų dažyta skulptūra. Jis piešė daug natiurmortų, juose vaizduodamas die-vdirbių skulptūras, interpretuodamas idėjas savaip. O jo stichija – peizažai. 1965 m. išleido knygą „Peizažas lietu-vių tapyboje“. Joje portretai, fi gūriniai paveikslai karo tematika. Knyga „Žalia tyla“ (2002) – apie kitų kolegų dailinin-kų (Justino Vienožinskio, Antano Gu-daičio ir kt.) kūrybą, iškeliant kolorito vertę. „Nerami kelionė“ (1977) – auto-monografi ja. Visos jo knygos – meno-tyros turtas, Lietuvos dailės pasaulio įvairovės ir meistriškumo liudijimas.

Tapau Vilnių melancholišką, sub-tilų, spalvingą. Kai visi skuba gyventi ir neturi laiko pasižvalgyti. Tegul žmogus sustoja bent minutėlę čia pavasarį prie Aušros vartų, Pilies gatvėje, kai atbun-da gamta, pražysta gėlės. Ir susimąsto. Svarbu ne siužetas, bet spalva ir pa-veikslo stilistika.

Tapytojo sūnus Raimondas Savic-kas pratęsė tėvo „neramią kelionę“ ir taip pat tapo žymiu dailininku. Jis la-biausiai vertina tėvo pedagoginius gebė-jimus ir įskiepytą meilę menui. Mokyti dailės studentą būti savimi, neprimesti savo požiūrio, ugdyti savarankiškumą, puoselėti talentą, leisti studentams eiti ieškojimų ir atradimų keliu. „Aiškini studentui tapybos paslaptis ir pats mo-kaisi iš jų“, – sakė A. Savickas.

„Gėrio, grožio, kūrybos pamokos išlieka kaip didžiausia ugdymo verty-bė. Profesorius buvo laisvo požiūrio, susijusio su tapybinėmis normomis, šalininkas, skatino atsakomybę meno kriterijams ir esmei, darbštus, labai dvasingas, tikras autoritetas“, – pabrė-žė buvę A. Savicko mokiniai Gintaras Palemonas Janonis ir Lietuvos edu-kologijos universiteto Dailės katedros profesorius Ričardas Bartkevičius.

„Dailininkas išėjo palikęs grožio ir gėrio suvokimo sodus, įkūnytus tūkstančiuose drobių, puoselėti vai-kams, vaikaičiams, mums visiems, ateinančioms kartoms – Lietuvai ir visam pasauliui“, – tokiais kilniais žodžiais baigiamas fi lmas „Nerami kelionė po Augustino Savicko minčių ir spalvų sodus“.

8

> A. Savickas. „Vakaras“ (2008)