2

Nėra tiksliai nustatyta, kada žmogus pradėjo žvejoti su kabliukais, tačiau žinome, kad tai nutiko prieš daugybę tūkstančių metų. Tada kabliukai buvo gaminami iš kaulų arba medienos ir raišiojami valais iš gyvūnų sausgyslių arba plonų augalų dalių, pavyzdžiui, šaknų.

Net ir vėliau, kai medžiotojai tapo sėsliais žemdirbiais ir buvo mažiau priklausomi nuo laukinės gamtos, žvejyba vis dar turėjo reikšmės jų mitybai.

Pradžia – GraikijojeManoma, kad žvejoti vien dėl malonumo buvo pradėta senovės Graikijoje. Jau senovės Kinijoje žūklei buvo naudojami šilkiniai valai ir metaliniai kabliukai. Vis dėlto iki pat XIX amžiaus pradžios žvejybos įrankiai ir technika gerėjo labai lėtai. Mažai kur galima buvo nupirkti žvejybinių ričių. Mažai kas domėjosi sportine žūkle, o žvejybos mėgėjai buvo ištikimi senoms tradicijoms. Jie žvejodavo su ašutiniais valais, ilgomis ir sunkiomis medinėmis meškerėmis ir naudojo paprastai užkabinamus masalus.

Žvejyba pradeda populiarėtiIki XIX amžiaus pradžios sportinė žūklė daugiau-sia buvo turtuolių pramoga. Tik pradėjus gaminti lengvesnius ir patogesnius kabliukus, kurių buvo galima nesunkiai gauti, vis daugiau žmonių Europoje ir JAV pradėjo domėtis žvejyba.

Tuo metu buvo „atrasti“ nauji žvejybai tinkami vandens telkiniai. Žmonės pradėjo gaudyti įvairių rūšių žuvis, ypač jūroje. Pradėtos kurti naujos meš-kerės ir naujos ritės. Buvo išbandoma įvairių augalų – lazdyno, karijos, magnolinių augalų ir žalmedžio – mediena, siekiant atrasti tinkamiau-sią medžiagą meškerių gamybai.

Neribotas įrangos pasirinkimasŠiandien žvejybinės įrangos pasirinkimas beribis. Meškerių, ričių, masalų ir valų tobulinimas nesustoja. Nuolat taikomos naujos medžiagos ir išbandomi nauji žūklės metodai. Aišku tik viena – ši pramoga neketina išnykti.

Pirmieji kabliukai buvo gaminami iš kaulų.

Raižiniai ant uolų įrodo, kad žvejoti žmonės pradėjo labai seniai.

Sportinė žūklė išpopuliarėjo XIX amžiuje.

Kada žmonės pradėjo žvejoti?

Žuvys gyvena visai kitokioje aplinkoje negu mes. Jų povandeninis pasaulis labai įspūdingas. Kad taptum geru žveju, turi kai ką apie jį žinoti.

Žuvų regėjimasDauguma žuvų gerai mato. Tačiau joms reikia pasisukti visu kūnu, kad galėtų pažiūrėti į šoną, todėl blizgė arba masalas turėtų atsidurti priešais žuvį, kad ji atkreiptų dėmesį. Žuvys gerai skiria spalvas, todėl masalo spalva irgi svarbi. Tačiau svarbiausia – judesiai, nes dauguma žuvų reaguo-ja į virpesius, medžiodamos grobį, ypač jei tas atrodo kaip vabzdys ar sužeista žuvytė.

Žuvies regėjimo lauką galima apibrėžti kaip kūgį, besitiesiantį link vandens paviršiaus. Kuo žuvis arčiau paviršiaus, tuo platesnis regėjimo laukas. Prisimink, kad viskas, išskyrus masalą, turi būti už jos regėjimo lauko ribų. Todėl reikia tyliai prisėlinti prie vandens ir žemai pasilenkti. Drabužių spalvos turi susilieti su aplinka. Toks pasirengimas padidins tavo galimybes pagauti žuvį. Visada iš pradžių pažvejok arčiau kranto prieš užmesdamas plūdę toli.

Žuvų gyvenimas

Žuvys girdiŽuvys „girdi“ dviem būdais: vidine ausimi ir šonine linija – linija, einančia išilgai žuvies šono.

Šonine linija žuvys jaučia vandens slėgio ir temperatūros pasikeitimus. Ši linija padeda žuvims pajausti, kad pro ją plaukia mažesnė žuvytė, arba tu žingsniuoji tilteliu. Vandenyje judantis masalas vilioja žuvį, siųsdamas per vandenį jai vibracijas, kurias ji girdi vidine ausimi. Vibracijos, primenančios sužeistą žuvį, ypač sudomins kitas žuvis. Tačiau per stiprios vibracijos (pavyzdžiui, nuo spiningo blizgės) sugundys žuvį vieną ar du kartus, o paskui ji supras, kad „grobio“ neįmanoma pagauti.

Žuvys užuodžia kvapusŽuvys turi gerą uoslę. Todėl svarbu, kad masalai nekvepėtų, pavyzdžiui, stipriais kvepalais. Tai gali išgąsdinti žuvis. Daugumai žuvų patinka kirmėlių kvapas. Jis gali vilioti jas prie masalo. Kad pagautum daugiau žuvų, gali tepti jauką įvairiais viliojančiais kvapais.

4

Žuvų atmintisJei žuvys neturėtų atminties, jos neišgy-ventų – jas išgaudytų arba joms būtų sunku susirasti maisto. Žuvis gali „užkibti“ ant masalo vieną ar du kartus, bet po to supras, kad tai netinkamas maistas. Žuvys netgi prisimena vietas, kuriose būna daug maisto ir kur jų niekas negąsdina. Į tas vietas, kuriose daug žmonių žvejoja, jos pirmiausia atplaukia, kai ten būna ramu. Kitais atvejais jos pasirenka kitas ežero arba upės vietas. Kuo vanduo skaidresnis, tuo žuvys atsargesnės, nes skaidriame vandenyje viskas gerai matosi. Žuvies atsargumas priklauso ir nuo jos amžiaus. Senesnės žuvys per savo gyveni-mą daug ko išmoksta, todėl laikosi atokiau nuo pavojų.

Žuvys turi savo įpročiusŽuvys greitai įsimena, kur ir kada būna maisto, todėl praverstų žinoti, kur įvairių rūšių žuvys telkiasi skirtingu paros metu. To lengviausia pasiekti dažnai žvejojant toje pačioje vietoje. Dėl žuvų įpročių taip pat verta dažnai keisti žūklės vietas ir masalus.

Daugelis žuvų, ypač tos, kurios minta vabzdžiais, teikia pirmenybę tam tikros rūšies maistui. Kai yra daug įvairaus maisto, jos ėda vien tai, ką labiausiai mėgsta. Jei žuvis minta „tik“ tam tikromis musėmis arba žuvytėmis, pasistenk rasti masalus, kurie būtų į juos panašūs.

Žuvys jaučiaŽuvys greitai pajaučia oro ir temperatūros permainas. Daugelis žuvų geriausiai jaučiasi esant tam tikrai temperatūrai. Jeigu oras keičiasi, jos nuplaukia kitur arba nustoja ėsti ir judėti. Tai irgi reiškia, kad žuvys būna labai

aktyvios, kai temperatūra joms yra tinkama.

Žuvį galima sužeistiJeigu žvejoji dėl pramogos ir ketini

paleisti žuvį, geriau jos neliesti. Žuvies gleivinę (atliekančią tokias pat funkcijas kaip žmogaus oda) lengva pažeisti, ir žuvis gali susirgti. Žuvis

lengvai susijaudina, todėl nelaikyk jos per ilgai užkibusios ant kabliuko – dėl

streso žuvis gali iš karto nugaišti.

5

Žuvys turi savo teritorijąŽuvys gyvena guotais (įvairaus dydžio būriais) arba pavieniui. Jos medžioja ir minta tam tikrose vietose. Pavyzdžiui, žuvis gali turėti „savo vietelę“ už kokio nors akmens. Tokios vietos vadinamos teritorijomis. Kadangi žuvys vandenyje turi savo teritorijas, joms visoms užtenka maisto. Jeigu kokia nors žuvis dingsta iš savo teritorijos, kitą dieną tą vietą užima kita tokio pat dydžio žuvis.

Žuvų guotaiŽuvys, gyvenančios guotais, plaukioja ir minta kartu. Dažnai visos būna labai panašaus dydžio, nes gyvena vienodomis sąlygomis. Guotuose žuvys saugesnės – plėšrioms žuvims sunkiau išsirinkti iš jų auką.

Guotais gyvenančioms žuvims lengviau susirasti maisto, nes būryje daugiau ieškančių-jų. Gaudant guotais gyvenančias žuvis, reikia spėriai suktis, jeigu pasisekė pagauti vieną žuvį, ten pat jų turėtų būti ir daugiau.

Kai kurios žuvys plaukioja poromis.

Žuvys visą gyvenimą augaŽuvys būna įvairaus amžiaus ir skirtingų dydžių. Jos nuolat ėda, jei netoliese yra maisto ir nereikia pernelyg vargintis, kad jį pagautum. Žuvis auga visą gyvenimą. Jos dydis priklauso nuo to, kiek ji sugeba susirasti maisto. Daugelis žuvų įgauna spalvą, susiliejančią su aplinka, kurioje gyvena. Taip jos apsisaugo nuo plėšrių žuvų ir kitų pavojų.

Žuvys gali „kalbėtis“ tarpusavyjeŽuvys gali įvairiais būdais „pasakyti“ viena kitai, ko „nori“. Dažniausiai jos naudojasi savo kūnu. Pavyzdžiui, žuvis gali atkišti pelekus, kad atrodytų didesnė, norėdama išgąsdinti kitą žuvį.

Kai kurios žuvys gali įspėti kitas skleisdamos tam tikrą kvapą. Išgąsdinus tokią žuvį, galima nubaidyti ir kitas šioje vietoje plaukiojančias žuvis, ir jos čia greitai negrįš.

kuoja

ešerys

karšis

sterkaslydeka

Žuvies dydis priklauso nuo to, kur ji gyvena ir kiek susiranda maisto. Todėl kai kuriuose vandens telkiniuose žuvys būna didelės, o kituose – ne.

Kuoja (Rutilus rutilus)Kuojos gyvena guotais daugelyje gėlų vandenų bei prie Baltijos jūros krantų. Geriausias kuojų žūklės būdas – meškeriojimas su duonos ar tešlos gabaliukais arba musių lervomis. Kuojos sveria nuo kelių šimtų gramų iki kilogramo.

Ešerys (Perca fluviatilis)Ešeriai paplitę visoje Švedijoje, išskyrus kalnų ežerus. Vasarą šios žuvys medžioja grobį guotais. Geriausias laikas žvejoti būna rytais ir vakarais. Galima rinktis įvairius ešerių žūklės metodus: spiningavimą su sukriukėmis, minkštais masalais ar mažais viliokais, meškeriojimą su kirmėlėmis ar krevetėmis, verpstės formos blizgėmis ir muselėmis. Žiemą galima gaudyti

ešerius su balansyrais. Ešerio svoris gali siekti 3 kg, tačiau dažniausiai jie sveria nuo kelių šimtų gramų iki kilogramo.

Karšis (Abramis brama)Karšiai gyvena ir didesniuose ežeruose, ir sūriame vandenyje. Jie renkasi vietas arčiau augalijos ir dugno. Karšiai yra labiausiai paplitę pietiniuose Švedijos regionuose, tačiau jų taip pat galima rasti Norlando žemėse (Švedijos šiaurėje). Geriausia gaudyti karšius su paprasta meškere. Karšio svoris gali siekti 9 kg.

Sterkas (Sander lucioperca)Sterkas atrodo kaip ešerys, tik jo kūnas pailgesnis. Sterkai geriausiai jaučiasi dideliuose dumblėtuose ežeruose, srauniose ir ne itin sekliose upėse bei sūresniame vandenyje tarp salų. Jie medžioja pavieniui, įprastai per sutemas ir šviesias vasaros naktis. Sterkai paprastai gaudomi su kirmėlėmis ar mažomis žuvytėmis arba žvejojami spiningu su sukriukėmis ir blizgėmis. Didelio sterko svoris gali siekti 10–15 kg, bet dažniausiai jie sveria porą kilogramų.

Lydeka (Esox lučius)Lydekos gyvena prie Baltijos jūros pakrančių ir daugelyje gėlų Švedijos vandenų, taip pat ir upėse, bet ne tose, kurios teka per kalnus. Lydekos gaudomos paprasta arba museline meškere bei spiningu. Joms žvejoti naudojami dideli masalai ir muselės. Didelės lydekos svoris gali siekti 10–20 kg, bet dažniausiai jos sveria porą kilogramų.

Labiausiai paplitusios žuvų rūšys

vaivorykštinis upėtakis

kiršlys

upėtakis

šalvis

skumbrė

ledjūrio menkė (saida)

vėjažuvė

Vaivorykštinis upėtakis (Oncorhynchus mykiss)Vaivorykštiniai upėtakiai yra kilę iš Šiaurės Amerikos ir perkelti į daugelį Švedijos vandenų, ypač esančių draustiniuose. Jiems gaudyti tinka visi žūklės būdai ir tie patys masalai kaip ir kitiems upėtakiams. Vaivorykštinio upėtakio svoris gali siekti maždaug 15 kg, bet dauguma jų sveria nuo pusės iki kelių kilogramų.

Kiršlys (Thymallus thymallus)Kiršliai gyvena upėse ir ežeruose, kurių vanduo skaidrus ir šaltas, bei sūraus vandens telkiniuose akmenuotais dugnais. Juos galima atpažinti pagal didelius nugaros pelekus. Kūno spalva varijuoja nuo sidabrinės pilkos iki tamsiai bronzinės. Kiršliai gaudomi su blizgėmis, muselėmis ar spiningu bei meškeriojami su kirmėlėmis. Juos galima žvejoti su mažais masalais ir muselėmis. Kiršlys gali sverti 3–4 kg, bet jo įprastas svoris svyruoja nuo kelių šimtų gramų iki kilogramo.

Upėtakis (Salmo trutta)Upėtakis yra labai vertinga žuvis. Upėtakiai gyvena daugelyje gėlų Švedijos vandenų bei jūroje. Priklausomai nuo gyvenamosios vietos upėtakiai skirstomi į upinius, ežerinius ir jūrinius. Jiems žvejoti tinkamiausias spiningas su vilioku ar blizge arba paprasta meškerė su kirmėle ar krevete ant kabliuko. Taip pat galima naudoti ir muselinę meškerę su sausomis bei šlapiomis muselėmis. Upėtakio svoris gali siekti 20 kg priklausomai nuo vietos, kurioje jis gyvena, bet paprastai šios žuvys sveria nuo pusės iki kilogramo.

Šalvis (Salvelinus ssp.)Šalviai gyvena giliuose, šaltuose ežeruose, ypač tuose, kurie tyvuliuoja kalnuotose vietovėse. Dalis jų gyvena guotais. Šalvis yra labai vertinama žuvis,

kurią geriausia gaudyti su mažomis muselėmis. Žiemą šią žuvį galima pagauti su blizge, ant kurios kabliuko užmauta kirmėlė arba vikšras. Tinkamoje aplinkoje gyvenančio šalvio svoris gali siekti maždaug 10 kg.

Skumbrė (Scomber scombrus)Skumbrė yra greita žuvis, vasaros metu medžio-janti Skagerako, Kategato ir Eresūno sąsiauriuo-se. Skumbrių yra ir Baltijos jūroje. Jos gaudomos spiningu, blizgėmis ir muselėmis. Svoris: 1–2 kg.

Ledjūrio menkė (saida) (Pollachius virens)Daug ledjūrio menkių gyvena Šiaurės jūroje bei Skagerako ir Kategato sąsiauriuose. Eresūno sąsiauryje jų yra mažiau, o Baltijos jūroje beveik visai nėra. Ledjūrio menkė yra didelė, galinga žuvis, priklausanti menkinių šeimai. Dažniausiai šios žuvys sveria 1–3 kg, bet gali sverti ir iki 20 kg. Gaudoma spiningu.

Vėjažuvė (vėjo tobis) (Belone belone)Vėjažuvės gyvena Skagerako ir Kategato sąsiauriuose bei Baltijos jūroje iki pat Suomijai priklausančių Alando salų. Tarp gegužės ir birželio yra didelė galimybė jų pagauti. Vėjažuvės gaudomos spiningu su sukriuke, blizge arba mažu vilioku. Ši žuvis sveria 1–2 kg.

8

KalnuoseKalnų ežerai yra šalti, jie turi mažai maistinių medžiagų ir augalų. Daugiau maisto žuvims čia atsiranda tik vasarą, todėl jos auga labai lėtai. Svarbu neišgaudyti per daug žuvų iš kalnų ežero.

Žuvys dažnai turi savo poilsio vietas, kur jos jaučiasi saugios. Jos visą laiką medžioja ir maitinasi tuo pačiu paros metu – dažniausiai naktimis, vakarais ir rytais. Vanduo yra labai skaidrus, todėl žuvys būna labai atsargios.

Kalnų vandenyse dažniausiai gyvena upėta-kiai ir šalviai, rečiau – kiršliai ir vėgėlės. Ežeruo-se, kurie nėra labai aukštai kalnuose, bei žemuti-nėse kalnų upių dalyse be kiršlių ir vėgėlių dar pasitaiko ir lydekų.

Kalnų ežeruose dauguma žuvų pagaunama arti paviršiaus arba prie dugno. Žuvų taip pat pasitaiko prie krantų, ten, kur upeliai įteka į ežerus ir iš jų išteka, įlankose ir akmenuotose dugnuose.

Kur gyvena žuvys?

Kalnų upėse gyvenimo sąlygos tokios pat sunkios kaip ir kalnų ežeruose. Čia taip pat nelengva rasti maisto. Žuvys turi savo poilsio ir medžioklės vietas, į kurias atplaukia vakarais, naktimis ir rytais. Jos slapstosi už akmenų, ramiame vandenyje, po kriokliais, giliose duobėse ir stiprių srovių pakraščiuose.

Kalnų papėdėse esančiuose vandens telkiniuose kartais būna ešerių, lydekų, kuojų ir upėtakių.

9

Miškingose vietovėseMiškingų vietovių ežerai turbūt yra dažniausia ežerų rūšis. Jų vanduo paprastai būna skaidrus. Kai kuriuose ežeruose yra daug augalijos ir maisto žuvims. Dažniausiai čia rasi kuojų, ešerių, lydekų; rečiau pasitaiko upėtakių ir kiršlių. Ežeruose, kuriuose yra mažai mitybinių medžiagų, ešeriai kartais sudaro didelius būrius. Žuvys telkiasi ten, kur auga nendrės ir vandens lelijos, bei tose vietose, kur upės įteka ir išteka iš ežero.

Per miškingas vietoves tekančiose upėse gyvena lydekos, ešeriai, kuojos, upėtakiai ir kiršliai. Tose upių dalyse, kur vanduo ramesnis, viskas yra taip pat kaip ir ežeruose. Ten, kur srovė stipresnė, būna kiršlių, upėtakių, o kartais ir lydekų. Kai kurios vietos yra sunkiai prieinamos, jeigu bandysi sekti paskui vandens srovę. Tavo svajonių žuvis gali plaukioti ir mažame upelyje. Žuvų aptiksi tose pačiose vietose kaip ir kalnų upėse.

10

LygumoseLygumų regionuose bei salyno vandenyse žuvims yra daugiau maisto negu kalnuotose vietovėse. Ežerus dažnai supa laukai. Tokiuose vandens telkiniuose gyvena įvairių rūšių žuvys – ešeriai, karšiai, sterkai, lydekos ir upėtakiai.

Lygumose esančiuose ežeruose žuvys veisiasi ten, kur yra gerų slėptuvių ir vietų medžioklei – prie akmenų, aplink salas, įlankose ir prie augalų, pavyzdžiui, nendrių.

Per lygumas tekančių upių srovės paprastai būna ramios, jose susikaupia daug maisto žuvims.

Krantai dažnai yra apaugę medžiais ir nendrėmis, todėl žvejams sunku prieiti prie vandens. Į kai kurias upes iš jūros net atplaukia jūrinių upėtakių ir sterkų. Tokiose upėse žuvų yra įvairiose vietose, bet daugiausia jų būriuojasi prie nendrių ir po medžiais, augančiais tose upių dalyse, kur srovė stipresnė.

11

Jūrose ir pakrantėseUž leidimą žvejoti jūros pakrantėje paprastai nereikia mokėti, bet kai kurios vietos yra draustiniai, kuriuose žūklė leidžiama tik nuo balandžio 1 dienos iki rugsėjo 30 dienos.

Įlankose paprastai gausu maisto žuvims, ypač pavasarį ir vasarą. Tada net didelės žuvys atplaukia į šias vietas pasimaitinti. Rudenį jos dažniausiai randa maisto jūroje toliau nuo krantų.

Žuvų reikia ieškoti prie kyšulių ir upių žiočių, sąsiauriuose (ypač jeigu ten greita srovė) bei vietovėse, esančiose tarp seklaus ir gilaus vandens. Čia galima pagauti vėjažuvių, skumbrių, lašišų, upėtakių, kiršlių bei lydekų.

Nuo pakrantės uolų galima meškerioti, spiningauti ir žvejoti su muselėmis. Gilesnėse salyno dalyse taip pat yra daugybė gerų vietų. Geriausia žvejoti ledjūrio menkes, skumbres bei vėjažuves pavasarį arba rudenį, tačiau ir vasarą žūklė gali būti gana sėkminga.

Žvejoti pakrantėse ypač smagu pavasarį ir rudenį, nes jūriniai upėtakiai suplaukia į seklesnes įlankas. Tuo metu įlankos ir kyšuliai yra tinkamiausios vietos žūklei. Gerų vietų tiek daug, kad nesunku susirasti asmeninę įlanką žvejybai.

įsigykiteknygą dabar