Marytė Baktytė

Socialinio

darbo modelis

TURINYS

1. TEORINIAI SOCIALINIO DARBO MODELIAI...............................2

1.1. Humanistinės-egzistencinės socialinio darbo metodologinės nuostatos 2

1.2.Sisteminis socialinio darbo modelis....................................................3

1.2.1. Apklausa..........................................................................................4

1.2.2. Problemos tyrimas...........................................................................5

1.2.3. Sutarties sudarymas.........................................................................6

1.2.4. Planavimas ir veikla.........................................................................6

1.2.5. Įvertinimas ir užbaigimas................................................................8

1.3. BIHEVIORISTINIS SOCIALINIO DARBO MODELIS...................................8

1.4. KRIZES INTERVENCIJOS MODELIS......................................................11

1

1. TEORINIAI SOCIALINIO DARBO MODELIAI

1.1. Humanistinės-egzistencinės socialinio darbo metodologinės nuostatos

Humanizmo ištakų reikėtų ieškoti XV-XVII a. Atgimimo, Švietimo epochose, davusiose pradžią

filosofinėms , metodologinėms šios srovės ištakoms. Pažangiai mąstantys to laikmečio intelektualai,

remdamiesi antikos filosofų (Aristotelio, Demokrito, Sokrato ir kt.) darbais, suformuluoja pažiūrų į

žmogų sistemos branduolį, kuris tapo vienu iš įvairių socialinių mokslų, tarp jų ir socialinio

darbo(socialinės pedagogikos), objektų analizės išeičių, modelių.

Humanizmas - istoriškai kintanti pažiūrų sistema, pripažįstanti pagarbą žmogaus orumui,

teisėms į laisvę, lygybę, prigimtinių savybių ir gebėjimų plėtrą, asmenybės atsiskleidimą, palankių

visuomeninių gyvenimo sąlygų sudarymą. Žmogaus teisės, humanistų pripažįstamos kaip prigimtinės,

yra socialinės kilmės, istoriškai kintančios priklausomai nuo visuomenės ekonominio išsivystymo,

istorinės-etinės sąmonės susiformavimo. Šios teisės yra užfiksuotos JT dokumentuose (Visuotinė

žmogaus teisių Deklaracija. 1948 ir kt.). Deja, reikėtų pripažinti kai kurių šalių negebėjimą garantuoti

daugelio deklaratyvių reikalavimų, susijusių su žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Socialinio darbuotojo (pedagogo) paskirtis ir veiklos turinys -padėti individams, grupėms,

bendruomenėms siekti savo teisių ir laisvių įgyvendinimo, asmenybės potencinių galių atsiskleidimo

(netgi kai riboti šalies ištekliai) ir valdžios struktūrų noro minimalizuoti žmogaus socialines

garantijas.

Humanistinė pažiūrų sistema atspindi socialinę realybę ne esamybės požiūriu, bet

siekiamybės: žmogus bet kokioje visuomenėje neturi būti dehumanizuotas ar tapti socializacijos

proceso auka. Asmenybei esant šio proceso ir subjektu, ir objektu prisieina sintetinti du prieštaringus,

tarpusavyje konfliktuojančius procesus: gebėjimą adaptuotis visuomenėje ir gebėjimą atsiskirti nuo

jos. Vieno ar kito proceso dominavimas paverčia žmogų auka, pirmuoju atveju padarydamas jį

prisitaikėliu, konformistu, antruoju - deviantu (A.V.Mudrikas, 1997). Dehumanizuotų asmenybių,

aukų yra kiekvienoje visuomenėje nepriklausomai nuo jos ekonominės formacijos ar politinės

sanklodos. Didžiausia tikimybė tapti aukomis yra silpniesiems visuomenės nariams:

neįgaliesiems, vaikams,

moterims, seniems, migrantams ir kt. Būtent šiems asmenims pirmiausia turėtų padėti socialinis

darbuotojas ar pedagogas.

Humanistinės pasaulėžiūros socialinis darbuotojas profesionalas turėtų laikytis kai kurių

nuostatų:

socialinės pagalbos objektas yra asmenybė - unikali vientisa sistema, kuri suvokiama ne kaip

išankstinė susiformavusi duotybė, bet kaip nuolat kintanti atvira sistema (K.Rodžersas, 1997);

kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl individualių atvejų analizė tokia pat svarbi kaip ir statistiniai

apibendrinimai; žmogus kuria visuomenę ir visuomenė kuria jį, t.y. jis kartu yra ir objektas, ir 2

subjektas, laisvas ir ribotas, priimantis visuomenės socialines normas ir aktyviai individualiai

besivystantis (G.01portas,1998);

kiekvienas turi prigimtinių potencinių galimybių vystymuisi, savirealizacijai ateityje, kuri mažai

priklausoma nuo asmenybės praeities (A.Maslou,1987);

žmogus yra besąlygiškai vertingas, todėl gerbtinas ir vertintinas toks, koks yra;

kiekvienas asmuo turi teisę rinktis savo vertybes, tikslus, savarankiškai spręsti ir būti atsakingas už

sprendimus.

Iš pateiktų humanistinių nuostatų į žmogų natūraliai išplaukia ir pagrindinės socialinio darbo

išeities pozicijos, garantuojančios teikiamos pagalbos efektyvumą:

kiekvienas individas pats geriausiai suvokia savo problemas;

žmogus reaguoja į aplinką taip, kaip ją suvokia ir patiria, t.y. subjektyviai. Siekdamas jam padėti,

socialinis darbuotojas turi "įeiti" į žmogaus suvokimo lauką ir patirti jo realybę (empatija), gebėti

tiksliai ir jautriai suvokti kito žmogaus socialinę situaciją;

žmogaus elgsena neturi prasmės, jei ji nesiejama su konkrečiomis aplinkybėmis;

būtina socialinės pagalbos teikimo sąlyga yra tinkamos emocinės atmosferos sukūrimas

(pasitikėjimo, atvirumo, nuoširdumo), tada klientui lengviau suprasti savo vidinį (fenomenalųjį)

pasaulį jausmus, socialinę situaciją mokytis ją analizuoti ir ieškoti tinkamų sprendimų;

už socialinės pagalbos teikimo sėkmę atsakingas ir socialinis darbuotojas ar pedagogas (teikdamas

informaciją, konsultuodamas), ir žmogus, aktyviai dalyvaudamas problemos sprendimo procese;

pagalbos efektyvumą lemia besąlygiška, pozityvi, neturinti vertinamojo aspekto pagalba klientui,

profesionalas neteisia, nevertina žmogaus elgesio, o tiesiog stengiasi jam padėti keblioje

situacijoje.

Egzistencializmo, kaip humanizmo atšakos, šaknys gerokai "jaunesnės". Ši filosofinė srovė,

padariusi didžiulę įtaką socialiniams mokslams, socialiniam darbui bei socialinei pedagogikai,

susiformavo po Antrojo pasaulinio karo. Galima teigti, kad egzistencializmas nėra visiškai nauja

filosofinė mokykla ar srovė, ji daug idėjų yra perėmusi iš kitų krypčių. Tai greičiau naujas požiūris į

žmogaus prigimtį, kur visas dėmesys sutelktas į žmogaus būties struktūros analizę. Jos pradininkai ir

pagrindėjai S.Kirkegaras, M.Heidegeris, E.Huserlis, A.Šliogerio (1985) teigimu, suformulavo esmines

egzistencines nuostatas į žmogų:

būti ir egzistuoti - įgimti, žmogui būdingi bruožai;

būti čia konkrečioje aplinkoje yra įgyti bruožai. Žmogus yra laisvas rinkdamasis konkrečią būtį,

kurdamas savo pasaulį ir save ir tokiu būdu tapdamas laisvas ir atsakingas už savo egzistavimo

būdą;

tapsmas nėra savaiminis procesas, suteikiamas visiems laikams. Tai sąmoninga sąveika su kitais

žmonėmis, gamtos pasauliu, tai nuolatinis siekis gyventi prasmingai;

būti ir tapti reikia net suvokiant, jog buvimui ateis galas;

3

žmogaus egzistencijos būtina sąlyga - bendravimas su kitais žmonėmis - tik tokiu būdu įgyjama

žmogiškumo bruožų ir tik bendraujant vyksta asmenybės raida. Asmuo gali rinktis kito žmogaus

artumą bei galimybę tobulėti galimo atmetimo ir nesupratimo sąskaita arba vienišumą ir vystymosi

praradimą santykinio saugumo sąskaita;

tik sąveikaujant su kitais žmonėmis suvokiamas savasis autentiškumas, atskirumas,

individualumas. Viena vertus, mus traukia kitas žmogus kaip galimybė tobulėti ir pažinti save, kita

vertus, stumia, nes iki galo jo negalime suprasti, kaip ir jis mūsų.

Karas, to meto ekonomikos vystymasis pakeitė požiūrį į asmenybę. Žmonės pradėjo skųstis

vienišumu, susvetimėjimu, emocinio ryšio su socialine grupe nebuvimu. Šių problemų nebegalėjo

išspręsti tradiciniai psichoanalizės ir biheviorizmo modeliai. Reikėjo naujos žmogaus sampratos.

Taigi analizės objektu tampa žmogus, jo egzistavimo būdas bei to būdo suvokimas.

Analizuojant psichoterapeutų egzistencialistų V.Franklio, R.Mėjaus, L.Binsvangerio darbus, kuriais

remiasi socialinio darbo teorija, K.Holo, G.Lindsėjaus(1997) teigimu, išryškėja "sveikos" asmenybės

vaizdas, kuris turėtų tapti socialinio darbuotojo ar pedagogo siekiniu.

Tokiai asmenybei būdinga gyvenimo būdo pasirinkimo laisvė ir atsakomybė už pasirinkimus.

Netinkamas pasirinkimas ar atsainumas sukelia psichologinių ir socialinių problemų, žmogus gali

prarasti gyvenimo prasmę. Brandi asmenybė geba įveikti egzistencinę dilemą, atsakingai rinkdamasi

buvimą su kitais žmonėmis ir asmenybės raidą. "Sveikas" žmogus geba kontroliuoti aplinkinių

daromą įtaką jam ir savo poveikį kitiems, jis gali atverti savo vidinį pasaulį ir pats kelti pasitikėjimą,

geba ugdyti save, imtis sunkių užduočių, įveikti silpnybes, toks žmogus gyvena suprasdamas

gyvenimo ir kančios prasmę.

Egzistenciškai mąstantis socialinis darbuotojas, kaip rašoma socialinio darbo enciklopedijoje

(1994), turėtų laikytis tokių principų:

padėti išsivaduoti iš iliuzijų ir saviapgaulės;

atskleisti kančios prasmę;

pripažinti rinkimosi laisvę ir atsakomybę;

atskleisti sąveikos su kitais žmonėmis procesą kaip asmenybės vystymosi sėkmės laidą;

parodyti asmeninių įsipareigojimų ir asmenybės brandos sąryšį.

Praktinėje veikloje socialinis darbuotojas, vertindamas kliento problemą, turėtų atsižvelgti į

asmenybės, problemos ir situacijos sąryšį, kliento ypatingumą ir unikalumą kaip jo pasirinkto

gyvenimo stiliaus apraišką, nes žmogus yra pats atsakingas už savo gyvenimo tėkmę ir tvarką, o

gyvenimas be problemų ir sunkumų neegzistuoja. Probleminės situacijos dažnai susiklosto dėl

asmeninės atsakomybės už savo būtį neigimo.

Identifikuojant socialines problemas, modeliuojant jų sprendimus, egzistencinis modelis remiasi

kliento ryšiais su šeima, reikšmingais jam žmonėmis, bendruomene.

4

Socialinės problemos sprendimo sėkmės laidu tampa ir socialinio darbuotojo asmenybės

savybės (užjaučiantis, intuityvus, komunikabilus ir t.t), stimuliuojančios produktyvų dialogą, kuris

įgalina klientą keisti motyvų kryptį, ugdo jo gebėjimą refleksyviai mąstyti. Svarbu, kad ateityje

kasdieniniame gyvenime klientas mokytųsi kurti ir palaikyti panašius produktyvius santykius tarp

savęs ir jam artimos aplinkos.

5

1.2.Sisteminis socialinio darbo modelis

Nė vienas socialinio darbo teorinis modelis ar orientacija nėra išskirtinis, tinkamiausias (ar

mažiausiai tinkamas). Todėl, kalbant apie profesionalios socialinės pagalbos teikimo procesą, reikėtų

patyrinėti bendriausią, universaliausią, bet kartu ir eklektiškiausią sisteminį modelį, kurį sudaro

keletas tarpusavyje susijusių etapų, stadijų, atspindinčių bendrą problemų sprendimo nuoseklumą,

struktūrą.

Iš pradžių šis modelis kai kurių socialinio darbo teoretikų ir praktikų buvo vertinamas gana

kontroversiškai. Jo šalininkai buvo traktuojami kaip utilitaristai-universalai, nepakankamai

vertinantys specializuotų modelių vaidmenį.

Laikui bėgant susivokta, kad būtent sisteminis požiūris į analizuojamo mokslo objektą suteikia

profesijai fundamentalumą, o socialiniam darbuotojui ir pedagogui - gebėjimą profesionaliai ir

įvairiapusiškai vertinti socialinius reiškinius, problemas, situacijas, išteklius, planuoti jų sprendinius

(H. Vilkė, 1982; P.Liusi, 1995 ir kt.).

Socialinių darbuotojų-generalistų egzistavimą pateisina ir žmogaus socialinių problemų

kompleksinis pobūdis, kurio analizei gali būti naudotinas būtent sisteminis požiūris.

Teorinis, metodologinis šio modelio pagrindas - pimojoje šio amžiaus pusėje susikūrusi

sistemų teorijafL.von Bertalanffis 1972; G.Bartlettas 1970; G.Goldsteinas 1982 ir kt.), teigianti apie

sisteminį-struktūrinį tikrovės pažinimą ir pripažįstanti "chaotiškų" sistemų dinamišką pastovumą ne

tik analitiniais, bet ir loginiais (mąstymu, numatymu, intuicija) metodais, įtraukiant ir individo

savireguliaciją, galimybę adaptuotis išoriniu ir vidiniu (sistemoje ir aplinkoje) ryšiu.

Pagrindiniai bendrosios sistemų teorijos teiginiai:

• sistema susideda iš hierarchiškai išsidėsčiusių struktūrinių dalių (subsistemų), kur visuma yra

daugiau nei atskirų dalių suma;

• fenomeno kompleksiškumas turi būti išlaikytas net studijuojant dalis atskirai, todėl suvokus sistemos

dalį galima suprasti ir likusias;

• visos sistemos dalys sąveikauja viena su kita, bet visuma dalį veikia daugiau nei dalis visumą;

• sistema siekia balanso, pusiausvyros. Įvykus pokyčiams vienoje subsistemoje, kitos bando atstatyti

pusiausvyrą iki buvusio modelio;

• sistemos nuolat keičiasi, yra dinamiškos. Šie procesai dialektiški, nesibaigiantys, besivystantys

spirale;

• sistemos ekvifinališkos, jų paprastais linijiniais priežasties-pasekmės ryšiais negalima paaiškinti. Ta

pati priežastis gali sukelti įvairias pasekmes, kurias paaiškinti galima atskleidus jų sąveiką, į kurią

įtrauktos kelios subsistemos.

6

Sisteminis požiūris socialiniam darbuotojui leidžia analizuoti socialines situacijas, remiantis

holistinėmis perspektyvomis, sukoncentruojant dėmesį į žmonių tarpasmeninius santykius. Socialinio

darbuotojo uždavinys - nustatyti kliento ryšių sistemą, įžvelgti reikšmingas posistemes ir įtraukti jas į

pokyčių, pagalbos, palaikymo procesą.

Sisteminė analizė leidžia pažvelgti į žmogaus situaciją struktūriniu aspektu, t.y. kliento

problemą (mikrosistemą) traktuoti kaip didesnių mezo- ir makrosistemų dalį, kurios gali padėti (ar

trukdyti) pokyčiams. Situacijos analizė neturi ribotis vien šio individo konkrečios problemos matymu.

Panašių ar analogiškų sunkumų gali turėti ir kiti žmonės, grupės ar bendruomenės (G.Bartlettas,

1970).

Sistemos darna gali sutrikti dėl individo ir aplinkos (ekologinių) sąlygų netinkamos sąveikos,

dėl ko nei pats žmogus, nei aplinka negali vystytis ir tobulėti (J.Goldsteinas,

1972). Taigi, viena vertus, jėgų disbalansas atsiranda dėl žmogaus poreikių, galimybių, tikslų,

teisių ir, kita vertus, dėl socialinės ir fizinės aplinkos kokybės ypatumų, konkrečios laikmečio kultūros

neatitikimo. Kintanti aplinka priverčia keistis ir tobulėti žmogų. Socialinis darbuotojas ir pedagogas

tampa tarpininkais, advokatais, skatinančiais tinkamą individo ir aplinkos sąveiką.

Žmogui, kaip sistemai, būdinga savireguliacija, gebėjimas įgyti naujų žinių, mokymasis įveikti

sunkumus, spręsti socialines problemas. Socialinio darbuotojo uždavinys - padėti klientui tapti

savarankiškam, autonomiškam, gebančiam savarankiškai analizuoti ir modeliuoti savo situacijos

sprendinius.

Sisteminis požiūris suteikia socialiniam darbuotojui galimybę matyti visus socialinės

situacijos aspektus, jos vystymosi dinamiką ir perspektyvą, įgalina mąstyti strategiškai. Ši

metodologija išplečia "kliento" suvokimo ribas. Sistemų teorijos požiūriu klientas apibūdinamas ne

kaip atskiras individas, bet kaip asmenybė, nukreipianti savo pastangas pageidaujamiems pokyčiams,

tikslams siekti.

Taigi siekiant padėti žmogui, reikia visapusiškai išanalizuoti situaciją, nes būtent problemų

pobūdis nulemia modelio rinkimąsi, o ne socialinio darbuotojo metodologinė orientacija ar

kompetencija.

Šis modelis numato keletą etapų, kurių nuoseklus įgyvendinimas turėtų keisti, lengvinti

žmogaus socialinę situaciją. Nors kai kurių autorių (M.Duolas, 1995,1997; P.Maršas, 1997; S.Šadlou,

1995 ir kt.) šių etapų įvardijimas šiek tiek skiriasi, apibendrinus juos galima pateikti taip:

1.2.1. Apklausa

Susitikimas su klientu turėtų prasidėti nuo abipusio supratimo ir pasitikėjimo siekimo. Kontaktui

užmegzti svarbu, kad klientas patikėtų profesionalo geranoriškumu, norėtų su juo pasidalinti savo

išgyvenimais, problemomis. Profesionalas į žmogų turėtų žiūrėti kaip į savo artimą, bendrauti su juo

nuoširdžiai, atvirai. Todėl svarbios ne tik socialinio darbuotojo ir pedagogo asmenybės savybės

(autencija, empatiškumas, objektyvumas) bet ir gebėjimas tinkamai klausyti (G.Chomentauskas,

7

1996).

Efektyvaus klausymo būdais laikytini:

• Hm...hm...technika. Tai dėmesingas klausymas, kai žiūrima į klientą, pritariamai linktelima galva.

Leidus žmogui išsisakyti, jis gali suteikti daug reikalingos informacijos. Kai kuriems asmenims

toks klausymas yra kur kas parankesnis nei įkyrus klausinėjimas.

• Patikslinimas - kai žmogus kalbėdamas daug apibendrina ar papildo pasakojimą konkrečiu, dažnai

tik jam suprantamu turiniu. Norėdami sužinoti, ar tinkamai suprantate informaciją, ją tikslinkite.

• Minties pakartojimas - kai norima parodyti dėmesingumą ir susidomėjimą kliento pasakojimu. Tai

tarsi paskatinimas tęsti pokalbį ir net nukreipti jį socialiniam darbuotojui reikiama linkme, ypač

tais atvejais, kai žmogus iš karto išsako kelias mintis, o profesionalui ne visos jos atrodo svarbios.

• Apibendrinimas - tai būdas parodyti klientui jo pateiktų pasakojimo epizodų panašumą, kurių jis

pats nepastebi. Derėtų vengti kategoriškumo, nepagrįsto išankstinių hipotezių kėlimo.

Neefektyvus klausymas:

• Ignoravimas - tai negebėjimas susikoncentruoti į kliento pasakojimą, kada visas dėmesys skiriamas

savo paties mintims, išgyvenimams.

• Hipotezių kėlimas - tai iniciatyvos iš kliento perėmimas, neišklausius jo ir nespėjus pastarajam

išsisakyti.

• Vertinimas suteikia galimybę klijuoti etiketes (gerai-blogai, tinkamai-netinkamai) ir užkerta kelią

žmogui būti atviram, suprasti jo situaciją. Tai gali būti kliento pykčio, užsidarymo ar konflikto

priežastis. Kita vertus, ar gali socialinis darbuotojas žinoti, kas yra gerai ir kas blogai, ypač kito

žmogaus gyvenime. Per apklausą kai kuriems klientams (etninių mažumųatstovams, kai

kuriems paaugliams, seniems žmonėms) reikalinga "įžanga". Tokia pokalbio pradžia neutralia tema

(apie orą, kultūrą sportą ar kt.) sukuria tinkamą aplinką žmogaus problemiškai situacijai aptarti.

Juo labiau kad kai kurie klientai prieš pokalbį jaučia baimę dėl bendravimo patirties su socialiniu

darbuotoju ar pedagogu stokos ar dėl pačios problemos skausmingumo.

Apklausos "darbiniu arkliuku" laikytina atjauta (Socialinio darbo enciklopedija. 1994). Tai

gebėjimas "būti su žmogumi", suprasti jo jausmus, išgyvenimus, įvertinti jų reikšmę. Tokiais atvejais

būtina neprarasti objektyvumo, perspektyvos ir nepasiduoti emocijoms.

Atjauta (mimika, palietimai, jausmų atspindėjimas) garantuoja tinkamą kontaktą su klientu, sumažėja

jo priešinimasis, susidaro sąlygos laisvai diskutuoti, tirti problemą.

8

1.2.2. Problemos tyrimas

Problemos tyrimą galima laikyti nuoseklia apklausos tąsa tolyn ir gilyn einančiu žmogaus

socialinės situacijos analizės etapu, kurio eigoje turėtų išryškėti aiškus problemų spektras, jų

reikšmingumas, sąryšis.

Tam, kad profesionalas susidarytų kliento socialinės situacijos vaizdą, turi būti surinkta

informacijos bazė. Pažymėtina, kad ne visi klientai lengvai ją atskleidžia. Tuo tikslu socialinis

darbuotojas taiko daugelį būdų-technikų:

• Skatinanti replika ragina tęsti pokalbį: "na, taigi, kas toliau" ir kt.

• Akcentai - tai ankstesnės frazės pakartojimas su klausimo intonacija.

• Verbalinis grįžtamasis ryšys garantuoja problemos tyrimo tąsą. Tai gali būti trumpas žmogaus

pasakojimo perfrazavimas, reziumavimas, ryšio tarp teikiamos informacijos kūrimas. Sis būdas

naudotinas dirbant su žmonėmis, kurie nėra įpratę savo asmenines problemas aptarti su svetimais ir

informaciją pateikia užuominomis, nuotrupomis, kurias socialiniam darbuotojui ar pedagogui

neretai reikia įspėti.

• Informacijos struktūravimas - tai surinktų duomenų reikšmingumo vertinimas: kurie problemos

aspektai svarbiausi, ar į visus aspektus K pasirengęs gilintis, kas kliudo tolesniam tyrimui.

• Tiriamieji klausimai reikalingi pasirinktiems problemos aspektams analizuoti. Tikslinga uždavinėti

tokius klausimus, į kuriuos žmogus negalėtų atsakyti vienu žodžiu ir kurie skatintų plačiau

atskleisti problemą: "papa-sakokite plačiau apie..., ar negalėtumėte atskleisti..." ir kt.

• Konkretizavimas ir fokusavimas suteikia galimybę "daug ir aplinkui" kalbėjimą nukreipti

reikiama linkme, atsakymus sukonkretinti. Tam padeda pasitikslinimas, ar gerai

supratote,neaiškaus žodžio, posakio, išvadų pagrįstumo aiškinimasis irkt. (Socialinio darbo

enciklopedija. 1994).

Šio etapo eigoje socialinė situacija turi būti aiškiai apibrėžta, kad ir klientas, ir socialinis

darbuotojas suvoktų problemų spektrą ir galėtų nustatyti svarbiausias iš jų.

Tuo tikslu socialiniai darbuotojai gali taikyti "Laikraščio puslapių" metodą (M.Doulas, S.Šadlou,

1995), kurio esmė - padėti žmogui aptarti jo problemas (pagrindinių antraščių skanavimas), jas

detalizuoti (siužeto detalės) ir papildyti konkrečiomis pastabomis (kliento, profesionalo, kitų asmenų

citatos) (žr. P. 15).

Problemų spektro nustatymas leidžia susidaryti vaizdą apie žmogaus socialinę situaciją, jos

sunkumą. Klientas turi pats pamatyti savo problemas, būsimų darbų apimtį. Skanuojant antraštes, gali

susidaryti dvi situacijos suvokimo versijos: kliento, kuris ne visas problemas mato arba susirūpinęs tik

viena iš jų, o kitas laiko neaktualiomis, ir profesionalo, kuris galbūt įžvelgia ir kitas žmogaus

problemas bei skirtingai suvokia jų svarbą. Jei tarp versijų susidaro didelis disonansas, siūloma daryti

trumpas pertraukas - moratoriumus.9

Antraščių skanavimas galėtų būti lygintinas su žmogaus problemų "pločio" apmatais, kurie turi

būti papildyti siužeto detalėmis (problemų "gylis"), leidžiančiomis kur kas aiškiau suprasti situacijos

turinį. Detalizuojant siužetą, derėtų atsakyti į klausimus: kokia įvardytos problemos esmė, kaip, kur,

kada ji kilo, kodėl tapo problema ir kam tai yra problema. Atsakymai neretai leidžia žmogui į savo

situaciją pažvelgti naujai, kitu aspektu.

Tiksli žmogaus kalba (konkrečios kliento pastabos, tikslūs žodžiai, citatos) mažina atotrūkį tarp

profesionalo ir kliento požiūrio į sunkumus, įgalina pažvelgti įjuos kliento akimis ir spręsti tai

išliekant žmogaus pasaulyje bei erdvėje. Tikslūs žodžiai leidžia išvengti tarpkultūrinių, vertybinių

nesusipratimų.

Problemos tyrimas ir analizė leidžia susidaryti aiškų vaizdą apie kliento socialinių santykių

sistemą, socialinį tinklą, ryšius. Kiekvienas įvardytas siužetas, problema bendroje socialinėje žmogaus

situacijoje atskleidžia skirtingas subsistemas (darbą, mokymąsi, laisvalaikį ar kt.), jų santykius.

Kliento socialinių santykių sistema pakankamai aiškiai gali atsispindėti socialinio darbuotojo

sudarytame žmogaus ekožemėlapyje, kuriame nurodomos problemiškos gyvenimo sritys, kliento

aplinkos žmonės, tarpusavio santykiai, jų reikšmingumas (E.Eidemilleris, V. Justickis, 1999). Tokios

ar panašios ekoschemos, sudarančios ekožemėlapio pagrindą, gali būti sudaromos apie visas

problemiškas, klientui rūpimas gyvenimo sritis.

Šiame etape reikia pasirinkti svarbiausią, labiausiai rūpimą problemą (pagrindinė antraštė su

siužetu), kurią ketinama nagrinėti pirmiausia. Profesionalas turėtų padėti žmogui pasirinkti tą

problemą, kurią sprendžiant galima tikėtis maksimalaus efekto ar kurios sprendimas gali turėti įtakos

visai situacijos pokyčių sėkmei. Derėtų paaiškinti, kad didelis "svarbių" pasirinkimų kiekis blaško

pastangas, kad likusios problemos neliks nuošalyje, prie jų bus grįžta vėliau, nes griebtis visų rūpimų

darbų iš karto nėra efektyvu ir net rizikinga, o pasiekti kad ir nedidelę sėkmę yra kur kas geriau, nei

patirti didelį nepasisekimą. Žmogui, prislėgtam sunkumų, ta nedidelė sėkmė gali būti ypač svarbi.

10

1.2.3. Sutarties sudarymas

Po to, kai pagrindinė problema (-os) jau pasirinkta (ankstesnis etapas), ji turi būti aiškiai

suformuluota - tai ir bus pirmasis būtinas sutarties komponentas. Kita svarbi sutarties sudedamoji

dalis - iškelti tikslą. Tarp problemos ir tikslo turi būti aiškus ryšys, kurį žmogus matytų ir galėtų

suvokti. Formuluoti tikslus nėra lengva ir čia slypi daugybė pavojų.

Dažnai keliami nekonkretūs, apibendrinti tikslai ("Aš noriu turėti laimingą šeimą","Manęs

niekas nesupranta"ir t.t.). Abstraktūs tikslai sunkiai pasiekiami, juos reikia detalizuoti.

Papildomi pastebėjimai ir detalės (kas gi, kliento nuomone, yra laimingos šeimos, tinkamo supratimo

indikatorius) suteikia žmogaus veiksmams kryptį ir motyvaciją.

Sunku siekti tikslų, kurie susiję su kitų žmonių elgesiu, ypač jei pastarieji nemano keisti savo

elgesį ("Jis turėtų man daugiau padėti namuose"; "Vaikai dažnai manęs neklauso ir erzina"). Panašaus

pobūdžio tikslų siekimas tampa mažai pasiekiamas. Tokiais atvejais profesionalui derėtų pakeisti

tikslo formuluotę taip, kad ji būtų maksimaliai artima žmogui ir kad jis galėtų ją valdyti ir kontroliuoti

("Aš pykstu, kai jis man nepadeda ir noriu didesnės jo pagalbos"). Tikslų aiškumas, paties žmogaus

dalyvavimas jų siekiant atveria progreso matymo bei įvertinimo lauką.

Didžiausios sėkmės galima tikėtis siekiant aiškių, konkrečių, objektyviai išmatuojamų tikslų ("Noriu

pakeisti butą"; "Noriu įgyti siuvėjos profesiją ir pakeisti darbą" ir t.t.).

Dar vienas svarbus sutarties komponentas yra problemos sprendimo termino numatymas, t.y.

iki kada ar per kiek laiko žmogus numato pasiekti tikslą (per 1 metus, iki atostogų ). Sudarant sutartį,

galima nurodyti ir kai kuriuos papildomus dalykus: kokie dar asmenys dalyvaus siekiant

pageidaujamų tikslų, susitikimus su profesionalu, sutarties keitimo galimybes ir kt.(M.Doulas,

S.Šadlou, 1995).

Sutarties sudarymas rodo, kad žmogaus socialinė situacija išanalizuota, problemos suvoktos,

pats klientas pasirengęs veikti ir siekti teigiamų pokyčių, jis turi tikslą ir numano, kada jį gali pasiekti.

11

1.2.4. Planavimas ir veikla

Ankstesnis darbo etapas buvo sutelktas į tikslus ir patvirtintas apibrėžta sutartimi. Šio etapo

esmė - nustatyti vedančių į pasirinktą tikslą uždavinių seką, už kurios vykdymą yra atsakingas ir

klientas, ir socialinis darbuotojas ar pedagogas. Uždavinių įgyvendinimas efektyvus tik tuo atveju, kai

jie yra :

-nuosekliai išdėstyti,

-tarpusavyje logiškai susiję,

-yra bendro proceso dalis,

-veikia kumuliatyviai.

Izoliuotas, atskiras kurio nors uždavinio vykdymas siekiant sėkmės tikslo negarantuoja, bet kai

kiekvienas iš jų nuosekliai vykdomas, prie jo priartina. Galima teigti, kad veiksmų derinimas,

nuoseklus uždavinių išdėstymas yra vienas iš svarbiausių ir sunkiausių šio etapo darbų.

M.Doulas, P.Maršas(1997) šį etapą iliustruoja tokia schema ir pavyzdžiu :

PROBLEMA- -uždavinys---uždavinys----uždavinys---TIKSLAS

Tarkime, kad pavasarį mes jaučiamės pavargę, irzlūs (Problema), norime susiruošti atostogų (Tikslas)

ir ketiname tai padaryti rugpjūtį (Laikas). Akivaizdu, kad iki to laiko turime suplanuoti ir atlikti

daugybę darbų, žingsnių (Uždaviniai), nuosekliai išdėstytų tam tikra tvarka, vedančių į problemos

sprendimo sėkmę :

-informacijos turizmo biuruose rinkimas,

-tinkamiausios vietos numatymas,

-finansų apskaita,

-partnerių pasirinkimas,

-kelionės datos tikslinimas,

-kelialapio įsigijimas ir t.t.

Minėti autoriai siūlo tokį problemos sprendimo nuoseklumą: uždaviniai pirmiausia

planuojami, vykdomi, po to analizuojami ir peržiūrimi. Visa tai sistemingai ir nuosekliai išdėstoma

numatant susitikimus-konsultacijas ir savarankišką kliento darbą.

Susitikimas-konsultacija Pirminių uždavinių iškėlimas

Uždavinių tarp susitikimų įgyvendinimas

Susitikimas-konsultacija Jau įvykdytų uždavinių analizavimas ir

naujų numatymas

Uždavinių tarp susitikimų įgyvendinimas

Susitikimas-konsultacija Įvykdytų uždavinių analizė ir tolesnės

eigos numatymas

12

Nepatartina problemos sprendimą užtęsti, rekomenduotina darbus atlikti per 2-3 mėnesius,

numatoma 8-12 konsultacijų (susitinkant kas savaitę). Bet, savaime suprantama, kad griežtos ribos

neegzistuoja ir tikriausiai negali egzistuoti, nes žmonių socialinės problemos be galo skirtingos pagal

savo sudėtingumą bei apimtį. Taigi dirbant pagal šį modelį negalima nustatyti tiesioginės koreliacijos

tarp susitikimų su žmogumi skaičiaus ir darbo rezultatų. Teigiami poslinkiai galimi, kai daugelis

uždavinių išsprendžiami rečiau susitinkant su profesionalu.

Formuluojant uždavinius, reikia turėti galvoje šiuos svarbius dalykus (M. Fišeris, P.Maršas,

1986; D.Filipsas, 1986 ir kt.);

• Ką turi daryti klientas ir profesionalas?

Be abejo, socialinis darbuotojas turėtų remtis žmogaus patirtimi, tai mažintų svetimos valios

indukciją, diskriminavimo galimybes, padėtų išvengti anksčiau išmėgintų bevaisių pastangų. Kita

vertus, turint tam tikrą kompetenciją galima rasti tinkamesnių sprendimų. Profesionalumo ir

demokratijos derinimas ganėtinai sudėtingas, bet būtinas dalykas, ir jo sėkmė didžia dalimi priklauso

nuo abiejų proceso dalyvių gebėjimo analizuoti, modeliuoti ir planuoti siūlomus variantus.

• Kodėl būtent šie uždaviniai?

Tikėdamasis sėkmingai įgyvendinti uždavinį, žmogus turi suvokti jo atlikimo prasmę bei būti

suinteresuotas jį atlikti. Tam padeda profesionalo paskatinimas ir tikėjimas žmogumi, ypač "išmokto

bejėgiškumo" atvejais, kai žmogus dėl pareigūnų abejingumo, nesėkmių, diskriminavimo ar kitų

priežasčių nustoja tikėti sėkme, praranda motyvaciją dirbti. Socialiniam darbuotojui tokiu atveju

derėtų pabrėžti uždavinių atlikimo naudą, privalumus, galimus alternatyvaus sprendimo variantus.

• Kaip tuos uždavinius įgyvendinti?

Pirmiausia su žmogumi turi būti aptarti galimi sunkumai ir kliūtys. Galėtų padėti profesionalo siūlomi

vaidmeniniai žaidimai, situacijų modeliavimas bei repeticijos. Socialinis darbuotojas turėtų įsitikinti,

ar žmogus pasirengęs savarankiškai įgyvendinti uždavinius.

Šiame etape išryškėja vienas iš esminių socialinio darbo principų - mokyti žmogų

savarankiškai spręsti problemas ateityje. Žmonės dažnai susiduria su įvairiomis problemomis, kurios

atrodo neįveikiamos. Problemos dalinimas atkarpomis, ciklais (uždaviniais) parodo klientų

kompleksinių problemų sprendimo galimybes. Vėliau tą pačią sprendimo klišę žmogus gali pritaikyti

spręsdamas įvairias problemas bei analizuodamas jam rūpimas socialines situacijas.

13

1.2.5. Įvertinimas ir užbaigimas

Šis etapas padeda išvengti darbo neišbaigtumo jausmo. Tai tarsi rezultatų susumavimas,

leidžiantis apibendrinti, patikrinti ir įvertinti, kas jau pasiekta, kiek pasistūmėta, kas nepavyko ir

kokios perspektyvos. Grįžtamąją informaciją iš kliento M.Doulas, P.Maršas (1997) siūlo gauti

uždavus tokius klausimus :

- AR ŽMOGAUS PASIRINKTA PROBLEMA VIENINTELĖ, KURIAI SPRĘSTI REIKALINGA PROFESIONALO

PAGALBA?

Toks klausimas priverčia grįžti į darbo pradžią ir patikrinti pageidautinų spręsti problemų

spektrą. Ar tinkamas buvo pasirinkimas, jei ne, tai kokios priežastys ?

- JEI TAI NEVIENINTELĖ PROBLEMA, TAI KURIAI IŠ JŲ SPRĘSTI REIKĖTŲ SOCIALINIO DARBUOTOJO

AR PEDAGOGO PAGALBOS ?

Kartu su klientu reikia aptarti, ar galima pasinaudoti jau įgyta patirtimi sprendžiant kitas

rūpimas problemas.

- KOKIA K NUOMONĖ APIE PASISTŪMĖJIMĄ TIKSLO LINK ?

Neretai žmonės, vertindami savo pasiekimus, būna labai griežti ir kritiški. Profesionalui derėtų

pabrėžti žmogaus nuomonės ir indėlio į bendrą darbą svarbą optimistiškai vertinant pokyčius.

- KOKIA APLINKINIŲ NUOMONĖ APIE PROBLEMOS SPRENDIMO POSLINKIUS ?

Dažnai aplinkinių nuomonė padeda žmogui objektyviau įvertinti pasiekimus, savo reikšmingumą.

Klientui reikšmingų žmonių nuomonė gali tapti ypač svarbi, kai jis neadekvačiai (nepakankamai ar

sureikšmintai) vertina savo pasiekimus.

- KOKIA ŽMOGAUS NUOMONĖ APIE ŠĮ DARBO MODELĮ?

Atsakant į šį klausimą nereikėtų vertinti žmogaus ar profesionalo pasiekimų, tai turėtų būti

paties modelio esmės, atveriančios kelią žmogaus aktyvumui, pagalbos teikimo proceso ir rezultato

suvokimui, aptarimas ir vertinimas.

- KOKIA ŽMOGAUS NUOMONĖ APIE BŪSIMŲ PROBLEMŲ SAVARANKIŠKO SPRENDIMO

GALIMYBES ?

Klientas, aktyviai dalyvaudamas sprendžiant problemą, mokosi ją spręsti ir jei patirtis buvo

konstruktyvi, yra tikimybė, kad ateityje bus linkęs ją pritaikyti savarankiškai.

14

- KOKIOS YRA PROBLEMOS SPRENDIMO LAIKO RIBOS ?

Laiko apribojimai sukuria "spaudimo" efektą, kuris gali tapti pozityvia varomąja jėga

pageidaujamiems pokyčiams susidaryti. Problemos sprendimo laikas gali pailgėti dėl naujų, netikėtų

įvykių, įstatymų numatytų terminų ar kt.

Klientas savo ruožtu gali vertinti darbo su socialiniu darbuotoju sėkmę tokiais aspektais

(M.Duolas, S.Šadlou, 1995):

- ar pasiektas pageidaujamas rezultatas,

- ar pozityvus profesionalo indėlis.

Klientas ir profesionalas pateikia bendro darbo pavyzdžių, kurie turėjo įtakos problemos

sprendimo eigai. Vertinant rezultatus, galimas nuomonių išsiskyrimas, ypač tais atvejais, kai žmogus

įsitikinęs rezultato pozityvumu be profesionalo dalyvavimo arba atvirkščiai.

Apibendrinant galima teigti, kad sisteminis socialinio darbo modelis, kurio ašis yra į uždavinių

vykdymą nukreiptas socialinis darbas, viena vertus, yra gana griežtai reglamentuotas laiko požiūriu

nuolat įgyvendinant uždavinius, tikrinant ir vertinant kliento pažangą, o kita vertus, atveriantis

galimybes žmogaus savarankiškumui, aktyvumui, mokymuisi, iššaukiantis jo atsakingumą bei

partnerystę.

15

1.3. BIHEVIORISTINIS SOCIALINIO DARBO MODELIS

Biheviorizmas (psichologijos mokslo šaka, atmetanti sąmonę kaip mokslinio pažinimo dalyką)

susiformuoja ir pradeda funkcionuoti XIX-XX a. sandūroje. Metodologinės šios srovės šaknys glūdi

pozityvizmo filosofijoje, žinojimo pagrindu laikančioje empirinį pažinimą bei apibendrinimą ir

atmetanti filosofinio tyrimo vertę dėl didelio jo abstraktumo, kurio negalima patikrinti patirtimi.

Socialiniame darbe šis modelis pradėtas taikyti apie 1850-60-uosius metus. Modelio

pagrindine prielaida laikytina nuostata, kad žmogaus elgesiui įtakas turi įvykiai, vykstantys jo

aplinkoje. Pažinimo ir poveikio objektas yra elgesys, kurį galima determinuoti tinkama stimulų

sistema, o ne ankstesni žmogaus raidos įvykiai, konfliktai, emocinė patirtis. Svarbiausi tampa

dabarties įvykiai, turintys įtakos elgesiui, bei tikslūs poveikio būdai. Socialiniam darbuotojui, kuris

laikosi šio modelio logikos, rūpi kaip, kada ir ką daryti, bet visiškai nerūpi atsakyti "kodėl" taip vyksta

(ar įvyko), kitaip tariant, profesionalas domisi ne K elgesio priežastimis, bet pasekmėmis.

Socialinio darbo enciklopedijoje (1994) pateikiami šie pagrindiniai bihevioristinio modelio

teiginiai:

- išoriniai kintamieji (elgesys) yra prioritetiniai vidinių (minčių, jausmų) procesų požiūriu;

-svarbiausias dėmesys skiriamas žmogaus ir jo aplinkos išoriniams resursams, kurie turi įtakos

rezultatų sėkmei;

-tikslus įsikišimo procedūrų aprašas;

-aiškus ryšio tarp diagnostikos ir poveikio numatymas;

-išankstinis pageidaujamų rezultatų ir jo siekimo būdų numatymas ir analizė;

-susidomėjimas atlygiu.

Teorinėmis modelio šaknimis laikytinos kelios biheviorizmo teorijos, aiškinančios elgesio

keitimąsi išmokimo pagrindu - tai reakcijos sąlygojimo, operantinio determinavimo ir socialinio

išmokimo teorijos.

Reakcijos sąlygojimo (klasikinė) teorija (V.Bechterevas, 1928; I.Pavlovas, 1952) individo

elgesio pokyčius aiškino besąlyginės reakcijos ir sąlyginio dirgiklio sąveika. Nesąlyginio dirgiklio

sukelta nesąlyginė reakcija gali pasireikšti kaip instinktyvi emocinė reakcija

(baimė, pyktis, malonumas). Suderinus nesąlyginį dirgiklį su sąlyginiu (anksčiau buvusiu neutraliu),

galima sukelti sąlyginę reakciją. Tarkime, žmogus ateina į socialinę tarnybą, kur jį priima

besišypsantis, malonus socialinis darbuotojas ar pedagogas (nesąlyginis dirgiklis), kuris sukelia

žmogui malonumo, pasitikėjimo jausmą (nesąlyginė reakcija). Taigi anksčiau buvęs neutralus

dirgiklis (socialinis darbuotojas, socialinė tarnyba) virsta sąlyginiu, galinčiu sukelti sąlyginę reakciją.

16

Kita elgesio modifikavimo teorija - tai operantinio determinavimo, arba sąlygojimo (B.Skineris,

1953), aiškinanti elgesio pokyčius tinkamo pastiprinimo naudojimu, t.y^ kai vienokį ar kitokį * elgesį

sužadina, iššaukia koks nors skatulys. Ši išlikimo teorija gan plačiai taikoma socialiniame darbe, todėl

kiek plačiau sustosime ties skatinimo ir bausmių sistema bei jos taikymo ypatumais.

Skatulys-tai dirgiklis, sustiprinantis reakciją ir iššaukiantis vienokį ar kitokį elgesį. Manipuliuojant

skatuliais (suteikiant ar -nesuteikiant), galima modeliuoti elgesį. Skatuliai gali būti:

• teigiami, kada po reakcijos suteikiama kažkas malonaus (privilegija, žaidimai, apkabinimas ir t.t.),

• neigiami, kada po reakcijos nesuteikiamas nemalonumas (neišsakomi priekaištai, neduodami

neigiami taškai ir kt),

• pirminiai, tenkinantys bazinius poreikius (maistas, vanduo, seksas),

• antriniai, tenkinantys aukštesniuosius poreikius (pagyrimas, prizai, pageidaujama veikla ir t.t.).

Socialiniam darbuotojui neturėtų būti svarbu, kokią skatinimo rūšį pasirinkti. Šios teorijos

šalininkams aktualu rasti individualų, reikšmingą pastiprinimą, nes yra įprastų skatulių, kuriuos

mėgsta daugelis žmonių (maistas, pinigai, veikla), ir labai individualių, taikytinų tik konkrečiam

asmeniui (ypatinga apranga, knygos, laisvalaikis ar kt.), juos pastebėti nėra lengva.

Ne mažiau svarbi yra skatinimo tvarka, tam tikras veikimo nuoseklumas. Galima skatinti

kiekvieną laukiamą reakciją (nuolatinis) arba tam tikrą tokių reakcijų kiekį (protarpinis), taip pat gali

būti paskatintos tik kai kurios (laiko ir kiekio atžvilgiu) iš viso pageidaujamų reakcijų arsenalo

(santykinis ir intervalinis). Universali skatinimo sistema mažai pasiteisina, nes kiekvienam asmeniui

naudotina sava, individuali. Patartina darbo pradžioje nuolat skatinti, o vėliau gerokai efektyvesnis

tampa protarpinis, ypač nepastovaus

santykio ar intervalo skatinimas, kada žmogus priverstas nuolat tinkamai elgtis, nes nežino, kada

sulauks pastiprinimo. Beje, tokiu būdu skatintas elgesys sunkiausiai slopinamas.

Elgesiui modeliuoti taikomos ir bausmės, t.y. nemalonumo suteikimas (barimas, piniginė

bauda, pašalinimas iš bendruomenės, teisių apribojimas ir kt.) ar atėmimas to, kas turėjo teigiamą

vertę (privilegijos, pramogos ir kt.). Bausmės taikomos nepageidaujamam elgesiui slopinti ir yra

veiksmingos tada, kai skiriamos iš karto po nepageidaujamos reakcijos, yra pakankamai griežtos, kada

negalima jos išvengti arba žmogui buvo prieinama alternatyvi reakcija. S į modelį taikantys

profesionalai įsitikinę, kad kiekviena asmenybė turi savo individualius skatulius ir bausmes, kurias

profesionalas turi surasti ir sumaniai jais manipuliuoti siekdamas pageidaujamo žmogaus elgesio.

Dirbant pagal šį modelį, socialiniam darbuotojui reikia žinoti keletą svarbių dalykų.

Pirmiausia reikia atlikti DABARTINIO ELGESIO DIAGNOSTINĘ ANALIZĘ naudojant įvairius informacijos

šaltinius: stebint klientą (ar kitus žmones analogiškose situacijose), objektyviai fiksuojant vienokio ar

kitokio elgesio dažnumą, jo pasekmes. Tarkime, paauglys daro smulkius nusikaltimus ar neklauso

tėvų (suaugusių), socialinis darbuotojas ar pedagogas turi nustatyti, kokiomis aplinkybėmis, kada,

kaip dažnai kartojasi toks elgesys, kokios būna jo pasekmės. Po to turi būti aiškiai nusakytas

17

PAGEIDAUJAMAS ELGESYS BEI SUFORMULUOTI TIKSLAI, SIEKINIAI. Yra daug dalykų, kurių

suaugusieji (tėvai, pedagogai, teisėsaugininkai) pageidautų iš vaikų ar paauglių: laiku grįžti namo,

neturėti prasto elgesio draugų, atlikti kai kuriuos namų ruošos darbus ir t.t. Pageidavimai turi būti

aiškiai suformuluoti ir paaiškinta, koks bus atlygis už jų vykdymą. Taip pat įvardijamas

nepageidaujamas elgesys (atsikalbinėjimai, vogimas, melavimas, keikimasis) ir numatomos bausmės.

Praktinis siekinių realizavimas, dirbant pagal šį modelį, yra GRIEŽTAI REGLAMENTUOJAMAS,

TIKSLIAI NUMATOMOS POVEIKIO PROCEDŪROS. Elgesio modifikavimo sistema ir technologijos

numato aiškius reikalavimus, kas ir kaip turi būti daroma, už ką ir kaip bus skatinama bei kokios bus

bausmės.

R.Peters (1999), dirbdama su elgesio problemų turinčiais asmenimis (dažniausiai vaikais ir

paaugliais), taiko bihevioristinį modelį ir siūlo tokią elgesio ugdymo sąlygojančią sutartį-lentelę:

Sudarant sąlygojančias sutartis bet kurio amžiaus asmenims, būtina žinoti keletą svarbių

dalykų (L.Home, 1971; A.Kazdin, 1989; R.Peters, 1999):

-iš pradžių turi būti atlyginama truputį, tuoj pat ir už nedidelį postūmį pageidaujamos reakcijos

linkme,

-sutartis turi mokyti atlikti užduotį, siekti tikslo, o ne paklusnumo,

-atlygis turi būti garbingas, atitinkantis pastangas,

-atlyginti reikia tik už atliktą darbą, užduotį,

-sutartis turi būti aiški abiem pusėms, be dviprasmybių, atveriančių kelią manipuliacijoms.

Šio modelio ypatumas yra rezultatų įvertinimas ir apskaita. Profesionalas nuolat turi stebėti

ir vertinti pasikeitimus, pastebėti jų veiksmingumą (ar neveiksmingumą), atlygio turinio ir tvarkos

tinkamumą. Skiriamuoju šio modelio bruožu laikytinas ir pasiektų rezultatų bei pokyčių

įtvirtinimas.

R.Peters įsitikinusi, kad svarbu ne tik aiškiai aprašyta elgesio modifikavimo technika, bet ir:

♦nuoseklumas bei pastovumas (tuščiai negrasinkite, ką pažadėjote, įvykdykite, griežtai

laikykitės sutarties),

♦nešališkumas bei ramumas (nesikarščiuokite, ypač skirdami bausmes),

♦aiškumas, nustatantis taisyklės ir pasekmės ryšį bei užkertantis kelią interpretacijoms ir

manipuliacijoms,

♦esminių sprendimų tvirtumas, įgalinantis siekti net ir nepopuliarių taisyklių, garantuojančių

asmens (ar šalia esančių asmenų), socialinės tarnybos saugumą ir gerovę.

♦novatoriškumas ir lankstumas keičiant taktiką, renkantis poveikio būdus bei pasitelkiant

aplinkinių pagalbą,

18

♦objektyvumas ir teisingumas - to turite siekti, bet jei nepavyks, turite pripažinti klaidą ir

paaiškinti priežastį.

Laikydamasis sutarties, asmuo turi pamatyti ir suprasti, kad elgesio pokyčiai priklauso nuo jo

paties, o ne nuo profesionalo užgaidų. Kita vertus, kaip tik profesionalas yra ta išorinės aplinkos dalis,

kuri stimuliuoja vienokį ar kitokį asmens elgesį. Būtent stimulų (S) ir reakcijų (R) tinkamas valdymas

nukreipia kliento elgesį pageidaujama linkme.

Kalbant apie individualaus elgesio kaitą, pažymėtina, kad pokyčių priežastis gali būti ne vien

išoriniai dirgikliai. Reakcijų kaita gali būti iššaukta ir abipusės individo ir aplinkos veiksnių sąveikos.

^Tokios nuostatos laikosi socialinio išmokimo teorijos pasekėjai (A.Bandura, 1977ir kt.). Jų

nuomone, individas gali įsivaizduoti išorinių kintamųjų įtaką ir atsakomąją reakciją į tai simboliškai

sudarant "vidinio individualaus pasaulio išorinį modelį". Asmuo gali išmokti naujų reagavimo būdų,

elgesio negaudamas tiesioginio pastiprinimo, bet stebėdamas kitų pastiprintus veiksmus ir juos

imituodamas, mėgdžiodamas. Toks naujo elgesio išmokimo būdas yra gerokai paprastesnis. Šios

teorijos šalininkai teigia, kad išmokimas, elgesio pokyčiai galimi ne tik bandant ir klystant, bet ir

modelį, stebimą objektą paverčiant pažinimo objektu, simboline reakcija, kurią stebėtojas įsimena, o

vėliau tai tampa paskata naujai reakcijai. Toks elgesio keitimo būdas yra veiksmingas ir efektyvus,

todėl socialinis darbuotojas stengiasi, kad asmenys galėtų stebėti kuo daugiau tinkamo elgesio

pavyzdžių. Tai pasakytina apie daugelio socialinių grupių K, kuriems gali būti taikytinas šis darbo

modelis: vaikus, paauglius, linkusius nusikalsti asmenis, senus žmones, neįgaliuosius asmenis ir kt.

Elgesio modeliams formuoti pažymėtina žiniasklaidos įtaka (D.Majersas, 2000). Smurto, agresyvumo

demonstravimas tarpasmeniniuose santykiuose, teisėsaugos organų bejėgiškumo parodymas gali

paskatinti netinkamo elgesio klišių formavimąsi. Socialinio išmokimo teorijos šalininkai įsitikinę, kad

individas gali pats reguliuoti savo elgesį, stebėdamas, planuodamas, vertindamas, o vėliau save

paskatindamas ar nubausdamas.

Norint pakeisti kai kuriuos nepageidautinus savo veiksmus, pirmiausia reikia juos pastebėti ir

žinoti (pvz.: darbų vilkinimas, piktumas, vėlavimas ir kt.). Analizuojant ir vertinant savo elgesio

pokyčius, žmogui svarbu rasti tinkamą balansą tarp aukštutinės (max) ribos, kurios siekiant gali

susidaryti prielaidos beviltiškumui, nusivylimui, savęs niekinimui, ir žemiausios (min), kurios

siekimas nereikalauja didelių pastangų, menkai skatina pokyčius. Tinkamai pasirinktas skatulys ar

bausmė ugdo savikontrolę ir modifikuoja elgesį pasirinkta linkme.

Siekiant kliento savikontrolės, socialiniam darbuotojui būtų naudinga:

-padėti klientui įvertinti savo elgesį,

-palyginti tuos vertinimus su profesionalo ar pašalinio stebėtojo vertinimais,

-padėti žmogui nusistatyti pageidaujamą elgesį, -numatyti išorinius determinantus, turinčius

įtakos pokyčiams, ir perduoti jų kontrolę pačiam klientui,

-mokyti save pagirti ir paskatinti už teigiamus pokyčius.

19

Taigi šis modelis, iškeldamas tikslumo, objektyvios analizės ir vertinimo, prognozuojamų

pokyčių ir apskaitos galimybes, turėjo neabejotinai didelę reikšmę socialinio darbo teorijos ir

praktikos plėtrai. Visgi pripažintina, kad atsisakymas suvokti klientą kaip "gyvą", lygiavertį partnerį,

turintį savo vertybių sistemą, galintį sąmoningai kontroliuoti elgesį, atsakyti už veiksmų pasekmes,

tikrai nėra šio modelio privalumas.

20

1.4. KRIZES INTERVENCIJOS MODELIS

Krize dažniausiai vadinamos sudėtingos situacijos, dėl kurių sutrinka asmens, šeimos ar

grupės psichinė ar visuomeninė pusiausvyra. Skirtingi autoriai, remdamiesi eksperimentine medžiaga

bei stebėjimais, pateikia savus krizės apibrėžimus:

D.Kaplano, Z.Plužek (1996) teigimu, krize vadina situaciją, kai žmogus susiduria su

sunkumais norėdamas realizuoti jam svarbius tikslus, kai negali jų įveikti įprastais būdais.

G.Olportas (1998) krize vadina emocinio ir protinio streso situaciją, reikalaujančią greitų

permainų, kurios gali iššaukti asmenybės struktūros pokyčius (progresyvius arba regresyvius).

Regresyvūs pokyčiai ypač pavojingi, nes asmuo vadovaujasi ankstesniais prisitaikymo modeliais,

kurie dezorganizuoja elgesį, gali iššaukti priešiškumo ar gynybines reakcijas ir net sulėtinti

asmenybės psichosocialinę raidą.

Analizuojant krizes tyrusių autorių duomenis, išryškėja esminiai krizių bruožai:

• sudėtinga situacija (arba dirgiklis, stresorius),

• įprastiniai sprendimo būdai jai įveikti pasirodo neveiksmingi arba nuvilia,

• naujų būdų sugalvoti negali,

• žmogui atrodo, kad sunkumai neįveikiami,

• stiprus sutrikimas, bejėgiškumas, įtampa,

• negebėjimas greitai ir lanksčiai pakeisti elgseną,

• depresyvumas, nerimas,

• abejonės dėl gyvenimo prasmingumo,

• neigiamas savęs vertinimas,

• autodestruktyvus elgesys, suicidinės mintys.

Krizių teorija daugiausia remiasi socialinių bei medicinos mokslų - psichologijos, sociologijos

psichiatrijos - bei paties socialinio darbo mokslų raida (Socialinio darbo enciklopedija. 1994).

Psichologai krizes dažniausiai suvokia kaip tam tikrus asmenybės ontogenezės periodų

sunkumus. E.Eriksonas (1968) skiria aštuonias raidos krizes ir teigia, kad jos susiformuoja asmeniui

pereinant iš vienos amžiaus pakopos į kitą ir yra susijusios su sisteminiais kokybiniais sąmonės,

veiklos ir socialinių santykių pokyčiais.

Pirmosios penkios, autoriaus dar vadinamos pirminio asmenybės vystymosi krizėmis, apima

asmens raidą nuo gimimo iki vėlyvesnės paauglystės ir analizuoja svarbiausius kiekvieno periodo

išgyvenimo būdus, sunkumus (saugumas-nepasitikėjimas, autonomija-neryžtingumas, iniciatyva-

kaltė, darbštumas-menkavertiškumas, identiškumas-vaidmens praradimas).

Paskutiniąsias tris autorius vadina brandos krizėmis, kurioms taip pat būdingi sunkumai,

prieštaravimai, konfliktai (artimumas-izoliacija, generatyvumas-stagnacija, integratyvumas-neviltis),

21

bet šiame raidos etape pats asmuo jau gali imtis atsakomybės už savo brandą, funkcionalumą,

savirealizaciją, vystymąsi. Žmogaus gyvenimas nėra ramus, augama, bręstama tik tada, kai keliami

sau didesni reikalavimai, kopiama aukščiau.

Brandos krizės dažniausiai būna susijusios su vertybių rinkimusi, identiteto paieškomis,

sunkumų baime. Asmenys, pasiekę brandos periodą, gali išgyventi gyvenimo lūžio krizes, kurių

priežastys glūdi ne praeityje, bet susijusios su esama socialine situacija, dabarties problemomis. Šioms

krizėms būdingas "perdegimo sindromas", kuris dažniausiai pasireiškia stipriems, ambicingiems

asmenims, kuriems reikalingi nuolatiniai laimėjimai, sėkmė karjeroje, vis aukštesnės pareigos. Tokia

intensyvi profesinė veikla sukelia nuovargį, nepasitenkinimą, pašlyja santykiai su šeimos nariais.

Žmogus norėtų ir toliau taip pat produktyviai dirbti, bet jau nebegali ir pasijaučia tarsi "prie pelenų

krūvos", t.y. prie to, kas liko iš viso to, kas jam buvo vertinga ir svarbu. Asmuo pradeda žemai save

vertinti, ypač tai būdinga A tipo elgsenos (aktyviems, konkurentabiliems, sunkiai valdomiems,

garbėtroškoms, "darboholikams") žmonėms. B tipo asmenis (santūrius, normuojančius veiklą,

pasitikinčius kitais) tokio tipo krizės ištinka kur kas rečiau (D.Majersas, 2000).

Brandaus amžiaus sulaukusiems asmenims būdingos gyvenimo zenito krizės. Pasiekus

gyvenimo vidurį (35-45 metai), pradedama leistis į gyvenimo popietę. Šiame periode suvokiama, kad

daug ko reikia atsisakyti, daug ką pakeisti savo gyvenime. Sėkmingai išgyvenantys šias krizes

asmenys tampa refleksyvesni, mažiau egocentriški, atranda naujas ar jaunystėje "užmirštas" vertybes.

Sociologai (R.Hillas, 1968 ir kt.), analizuodami krizes, nagrinėja išorinių stresorių (karai,

badas, katastrofos, nedarbas) įtaką

asmens integratyvumui. Jų nuomone, profesionalui žinotina keletas dalykų, leidžiančių prognozuoti

būsimą krizę:

stresoriaus (išorinio įvykio) sunkumas, asmenybės savybių ypatumai, pavojingo įvykio vertinimas.

Sociologai stresorius tipologizuoja į numatomus - išvengtinus (gyvenamosios vietos, darbo, šalies

pakeitimas) ir nenumatomus -atsitiktinius (ligos, stichinės nelaimės). Per krizes išryškėja akivaizdus

asmens ir aplinkos disbalansas, kurio pozityvus sprendimas sąlygoja asmens augimą, jo atsparumą

išorinei įtakai. Kaip vieną iš išeičių tokio pobūdžio krizėms spręsti, kai kurie autoriai siūlo gerinti

komunikaciją, plėsti socialinius tinklus, suteikti žmonėms daugiau žinių apie tas gyvenimo sritis,

kuriose susidaro probleminių situacijų. Manoma, kad disbalansas, įtampa žmonėms kyla dėl

nežinojimo, netikėtumo, ir jau vien informacijos suteikimas (pvz.: apie žemės drebėjimą, potvynį,

imigracijos sunkumus) gali sumažinti baimę ir destrukciją.

Psichiatrai krizes analizuoja kaip pasekmę ypač skaudžių įvykių (nepagydoma liga, netektis,

svarbiausių vertybių praradimas), gimdyvių emocinę įtampą, stresą, kurie iššaukia visišką asmens

dezorganizaciją, sielvartą, neviltį, negebėjimą atlikti gyvenimiškas funkcijas.

D.Kapkanas, E.Lindemanas, Z.Plužek (1996) analizuoja skaudžių įvykių sukeltų krizių,

sukėlusių grėsmę žmogaus vidiniam stabilumui ir integratyvumui, vystymosi dinamiką bei būdingus

22

bruožus. Pirmiausia, autorių nuomone, išryškėja įtampa, nerimas dėl negebėjimo orientuotis

sudėtingoje situacijoje, kai nepasitikima savimi, nusiviliama. Ieškoma vis naujų sprendimų, bandoma

iš naujo analizuoti padėtį, tarsi pasiekiama įvykių kulminacija, po kurios asmuo arba pamažu suranda

išeitį, sprendimo būdą, arba pasiduoda, emociškai palūžta, jaučia didelį psichinį bei fizinį išsekimą,

kyla noras net nusižudyti.

Socialinio darbo enciklopedija (1994) krizines situacijas apibūdina tokiais esminiais teiginiais,

žinotinais socialiniam darbuotojui:

• žmones, grupes ar bendruomenes gali ištikti traumuojantys įvykiai, veikiantys kumuliatyviai ir

trikdantys įprastą gyvenimo ciklą bei santykius su aplinka;

• tokie įvykiai pažeidžia žmogų, sukelia itampa. nerimą. Norint atgauti pusiausvyrą, bandoma

savarankiškai spręsti problemas įprastais būdais, nepavykus įtampa dar labiau išauga;

• tuo periodu koks nors katalizuoiantis ivvkis gali tapti "paskutiniu lašu", sukeliančiu įvykių

kulminaciją, žmogaus dezorganizaciją ir priešinimosi nutraukimą. Visa tai gali būti pavadinta

krizine situacija;

• žmogus tokioje situacijoje jaučia grėsmę savo asmenybės autonomijai, gerovei, savęs praradimui

(vaidmens, statuso, gebėjimų), tobulėjimui, augimui;

• krizė sukelia subjektyvią žmogaus emocine reakciją, kuri, viena vertus, sustiprina depresyvumą,

nusiminimą, o kita vertus, norą išgyventi, viltį, pastangas išspręsti problemas;

• krizinė situacija nėra liga ar patologija ir atspindi kliento pastangas įveikti sunkumus, stresą, kurie

gali būti susiklostę ne tik dabar, bet išlikę kaip ankstesnių konfliktų, sunkumų išdava;

• aktyvaus kritinio disbalanso vystymasis priklauso nuo daugelio dalykų: įvykių skaudumo, kliento

reakcijos, sprendžiamų uždavinių sudėtingumo, išteklių - ir gali tęstis 4-8 savaites, kol surandama

vienokia ar kitokia išeitis;

• daugelis kritinių situacijų (netektis, mirtis, prievarta) sukelia daugelį specifinių, nuoseklių,

numatomų būsenų: neigimas, pyktis, derybos, depresija, priėmimas, augimas. Jų atpažinimas,

"fiksacijos" stebėjimas gali tapti pagalbos raktu;

• žmonėms tokiose situacijose dažniausiai būdinga silpna gynyba, jie nusivilia įprastais elgesio

modeliais, tampa atviresni išorinei indukcijai ir jautresni pagalbai. Minimali pagalba gali suteikti

maksimalų efektą;

• atsistatymo periode gali susiformuoti nauji sprendimo būdai, kurie sėkmingai taikomi

ateityje sprendžiant panašias problemas.

Pažymėtina, kad visi asmenys susiduria su problemomis, sunkumais ir disponuoja savyje

daugeliu adaptacinių būdų, padedančių juos spręsti. Aštrus kritinis disbalansas, sukeliantis stiprią

emocinę reakciją ("emocinį šoką"), slopinančią ar griaunančią gynyba adaptyvumą, susidaro dėl

staigumo, netikėtumo, stiprumo kumuliatyvumo, kada žmogus neturi laiko, galimybių pasirengi i

23

smūgiui bei jėgų sutelkti vidinius ir išorinius išteklius, kad galeli; rasi i konstruktyvią išeitį iš

susiklosčiusios padėties.

Krizės ūmaus periodo metu (ar šiek tiek jai atslūgus) žmogui gali iškilti suicidinių idėjų.

Suicidinė elgsena, kaip krizinės situacijos vystymosi paseka, turi savo vystymosi dinamiką, kurioje

pirmiausia išryškėja vis sunkėjanti situacija, lydima minčių apie mirti, galinčią išvaduoti nuo skausmo

ir sunkumų. Jeigu situacija nepalengvėja, žmogus gali pereiti prie kito suicidinės elgsenos etapo -

savižudybės planavimo, t.y. aplinkybių, būdo, priemonių numatymo, laiškų rašymo, darbų užbaigimo,

pasiruošimo laidotuvėms ir kt. Nors šiame laikotarpyje asmuo dar nėra galutinai apsisprendęs, bet jau

išgyvena stiprų ambivalentiškumą. Jei laiku suteikiama pagalba ar bent iškyla menka viltis pozityviai

išspręsti susidariusią padėtį, ketinimo žudytis atsisakoma. Priešingu atveju - žmogus apsisprendžia ir

įvyksta savižudybė. Pavykus išgelbėti gyvybę ir suteikus pagalbą, žmogus neretai (nors ne visada)

jaučiasi dėkingas, jam sugrįžta noras gyventi (D.Gailienė, 1993, 1998).

Žmogui, prislėgtam sunkių problemų ir galvojančiam apie nusižudymą, būdingas emocijų,

elgsenos kompleksas, vadinamas presuicidiniu sindromu (Z.Plužek, 1996), kuriam būdinga:

bejėgiškumas ieškant sprendimų, išeičių iš susidariusios situacijos;

ambivalencija, t.y. sąmoningas ar nesąmoningas troškimas gyventi ir negyventi;

fizinis ir psichinis išsekimas;

stipri baimė, pyktis, kaltės jausmas;

nuotaikų kaita (nuo žvalumo iki apatijos);

vidinis chaosas, kurio asmuo negeba sutvarkyti;

požiūrio į problemos sprendimą šiaurėj imas, negebėjimas rasti alternatyvų;

vilčių rasti pozityvius sprendinius nebuvimas;

nesidomėjimas kasdiene, įprastine veikla (darbu, buitimi,

laisvalaikiu);

miego bei kitipsichosomatiniai sutrikimai; depresyvumas;

vertybių (jei žmogus tikintis, religinių vertybių) krizė, gyvenimo prasmės praradimas; neigiamas

savęs vertinimas; nepasitikėjimas aplinkiniais, nusivylimas jais.

Pasak D.Gailienės, atpažinti šį sindromą nėra labai sudėtinga, daug sunkiau nustatyti

nusižudymo tikimybę, realią pavojaus grėsmę. Tam padeda kliento socialinės situacijos, problemų

analizė ir neatidėliotinos pagalbos suteikimas.

D.Gailienė (1993, 1998) teigia, kad, įtarus savižudybės pavojų, visų pirma reikia parodyti nuoširdumą

ir susirūpinimą žmogumi, nebijoti klausti apie ketinimą žudytis, nes kalbėjimas apie tai nėra paskata

žudytis. Autorė įsitikinusi, kad tokiais atvejais reikėtų:

leisti žmogui išsikalbėti ir nuoširdžiai jį išklausyti;

parodyti, kad suprantate jo jausmus;

24

neteisti, nevertinti žmogaus elgesio, neapibendrinti bei

neskubėti duoti patarimų;

nesiimti atsakomybės už žmogaus sprendimus, nesistengti "gyventi" už jį jo gyvenimo, nekurti

priklausomybės tarp savęs ir klientopadėti kurti žmogui socialinį tinklą (ir iš profesionalų, ir iš

artimųjų), nepalikti vieno, ypač jei suicido pavojus realus. Siekiant užbėgti pavojingai

besirutuliojantiems įvykiams už akių, apie 1950-60 metus socialinėse tarnybose pradėtas taikyti krizės

intervencijos modelis, numatantis tam tikrą darbo nuoseklumą. Socialinio darbo teoretikai (Socialinio

darbo enciklopedija. 1994) pateikia universaliausią šio modelio variantą, kuris remiasi individualiu

konkrečių užduočių sprendimo metodu ir susideda iš kelių nuoseklių etapų:

• Iš pradžių būtina įvertinti situaciją, privertusią klientą kreiptis pagalbos, išsiaiškinti pirminį

traumuojantį įvykį, sukėlusį stresą ir emocinį disbalansą. Siame etape įvertinama žmogaus dabartinė

padėtis, jo gebėjimas (negebėjimas) veikti įprastose gyvenimiškose situacijose, taip pat randamas tas

situacijos, įvykių aspektas, kurį reikės aptarti. Kartu su klientu aptariami tolesnės bendros veiklos

žingsniai, tikslai bei susitikimų - konsultacijų nuoseklumas. Šiuo laikotarpiu paraleliai analizuojant

situaciją, labai svarbus žmogaus emocinis palaikymas, nerimo mažinimas, nuoširdumo ir

susirūpinimo parodymas.

• Kitame etape profesionalas turėtų padėti žmogui įsisąmoninti ankstesnius, neadekvačius elgesio

modeliu n pasiūlyti išmėginti naujus. Čia svarbios tampa diskusijosprognozavimas, tiesioginis

poveikis keičiant elgesį. Kai kurie teoretikai ir praktikai teikia pirmenybę bihevioristiniams elgesio

keitimo būdams, teigiamam skatinimui, situacijų modeliavimui bei repetavimui, kiti įsitikinę geštalto

terapijos ar kombinuotų būdų veiksmingumu. Tai didžiausia dalimi priklauso nuo problemos

pobūdžio, žmogaus asmenybės savybių, socialinio darbuotojo kompetencijos. Svarbu, kad žmogus

spręsdamas problemas taptų vis savarankiškesnis ir aktyvesnis, o profesionalas vis labiau

"užleidžiantis iniciatyvą". Ne mažiau svarbus šiame etape ir socialinio tinklo plėtimas, kitų

specialistų, artimųjų bei aplinkinių, galinčių padėti, įtraukimas į intervencijos procesą.

• Baigiamasis etapas - tai progreso, pokyčių aptarimas ir apibendrinimas, elgesio, vertybių gyvenimo

būdo pasikeitimų įvertinimas. Sėkmės atveju klientas mato išeitį iš kritinės situacijos, patiki savo

galimybėmis, veiksnumu, gali planuoti perspektyvas tolesnei veiklai.

Galima teigti, kad šis modelis naudotinas įvairiems klientams ir įvairioms situacijoms spręsti

kaip pradinė pakopa, kada gerokai pažeistas asmens funkcionalumas. Vėliau socialinės pagalbos

procesas turėtų būti tęsiamas naudojant ir kitas strategijas bei būdus- individualų konsultavimą,

grupinį darbą, psichoterapiją ir kt. Tinkamai naudojant šį modelį, žmogus gali grįžti į buvusį ar net

aukštesnį funkcionalumo lygį (optimistiškiausi atvejai) arba pasiekti optimalų funkcionalumą

(realiausi atvejai).

Siame leidinyje pateikėme, mūsų nuomone, svarbius ir dažnai taikomus socialinio darbo

modelius neaptardami kitų, ne mažiau aktualių šio darbo strategijų bei metodų (kognityvinio,

25

psichodinaminio, psichosocialinio, grupinio, bendruomeninio ir kt.), kuriuos, tikimės, pateiksime

kituose tokio pobūdžio leidiniuose

26