1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

SANDRA RIMKUVIENĖ

MEDICINOS SESERŲ RENGIMO IR PRAKTIKOS

RAIDA 1945-1990 METAIS

Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc., dr. Olga Riklikienė

KAUNAS, 2015

2

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė

Prof. Jūratė Macijauskienė

Parašas

2015m. .............mėn. ........d.

MEDICINOS SESERŲ RENGIMO IR PRAKTIKOS

RAIDA 1945-1990 METAIS

Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Konsultantas Darbo vadovas

Dr. Lina Spirginė Doc. Dr. Olga Riklikienė

2015m..............mėn. .........d. 2015 m.................mėn........d.

Recenzentas

Darbą atliko

Magistrantė

Sandra Rimkuvienė

2015 m.........mėn.............d. 2015 m...............mėn. ............d.

KAUNAS, 2015

3

TURINYS

PADĖKA

SANTRAUKA

SANTRUMPOS

ĮVADAS .......................................................................................................................................... 9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ............................................................................................ 11

1. LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................ 12

1.1. Lietuvos TSR sveikatos apsaugos sistema (1945-1990 m.) ..................................... 12

1.2. Medicinos seserų profesinis rengimas ir tobulinimas(is) bei politinis švietimas

tarybiniu laikotarpiu .................................................................................................

22

1.3. Medicinos seserų dalyvavimas ligų profilaktikos veikloje ir sanitarinio švietimo

darbe .........................................................................................................................

33

1.4. Medicinos seserų tarybos veikla .............................................................................. 35

1.5. Dvilaipsnės ligonių aptarnavimo sistemos įdiegimas ............................................. 41

1.6. Medicinos darbuotojų profesinės ir visuomeninės veiklos įvertinimas .................. 44

1.7. Medicinos seserų vaidmuo ateistiniame auklėjime .................................................. 47

2. TYRIMO METODIKA ....................................................................................................... 52

2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai ............................................................................ 52

2.2. Tiriamoji grupė ir jos atranka ................................................................................... 52

2.3. Tyrimo duomenų analizė .......................................................................................... 56

2.4. Tyrimo etika ............................................................................................................. 57

3. TYRIMO REZULTATAI .................................................................................................... 58

3.1. Profesinis medicinos seserų rengimas tarybų valdžios laikotarpiu .......................... 58

3.1.1. Medicinos seserų mokymosi ir gyvenimo sąlygos, dėstytojai .................... 58

4

3.1.2. Ankstyvoji profesinė veikla: paskyrimai ir jaunųjų specialistų integracija . 60

3.2. Medicinos seserų profesinė veikla tarybų valdžios laikotarpiu ............................... 60

3.2.1. Medicinos seserų darbo sąlygos ir užimtumas ............................................ 60

3.2.2. Medicinos seserų darbo drausmė ir kontrolė ............................................... 62

3.2.3. Medicinos seserų tobulinimas(is) ir veiklos įvertinimas tarybų valdžios

laikotarpiu ....................................................................................................

64

3.2.4. Medicinos seserų laisvalaikis, užklasinė, profsąjunginė bei partinė

veikla ...........................................................................................................

66

3.3. Profesiniai medicinos seserų santykiai su gydytojais, vadovais, ligoniais ............ 67

3.4. Dvasinės paramos ir pagalbos suteikimas ligoniui tarybų valdžios laikotarpiu:

religinės laisvės slopinimas ir medicinos seserų „pogrindinė“ veikla ..................

69

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ........................................................................... 72

5. IŠVADOS ............................................................................................................................ 76

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS .................................................................................. 77

7. PUBLIKACIJOS .................................................................................................................. 78

8. LITERATŪRA .................................................................................................................... 79

9. PRIEDAI .............................................................................................................................. 84

5

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju baigiamojo darbo vadovei doc. dr. Olgai Riklikienei už pagalbą rašant magistrinį

darbą, už jos kantrybę, laiką, naudingus patarimus.

Dėkoju Slaugos ir rūpybos katedros lektorei dr. Linai Spirgienei už patarimus.

Tariu ačiū Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vyresniajai muziejininkei dr. Astai

Lignugarienei, kuri suteikė naudingų pasiūlymų ir patarimų.

Ypač nuoširdžiai dėkoju respondentėms už suteiktą galimybę atlikti šį tyrimą.

Pagarbiai,

studentė Sandra Rimkuvienė

6

SANTRAUKA

Rimkuvienė S. Medicinos seserų rengimo ir praktikos raida 1945-1990 metais; magistranto

baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. O. Riklikienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas,

Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2015, – 85 p.

Darbo tikslas – išnagrinėti medicinos seserų rengimo ir praktikos raidą Lietuvoje vykusią tarybų

valdžios laikotarpiu, t.y.1945–1990 metais.

Tyrimo klausimai: Kokiomis sąlygomis vyko seserų rengimas ir praktika Lietuvoje 1945-1990

metais? Kokios vertybės ir darbo prioritetai apibūdino medicinos seserų profesinį įvaizdį Lietuvoje?

Kokios reikšmės medicinos seserų rengimui ir praktikai turėjo ano meto visuomeninio gyvenimo,

politikos, ekonomikos ir kultūros ypatumai?

Tyrimo metodika. Tyrimo tipas – kokybinis. Pasirinkti du tyrimų planai: istorinis tyrimas (istorinės

rašytinės medžiagos turinio analizė) ir gyvenimo istorijos (life history) tyrimas (individualus ir

grupinis interviu). Istoriniai ir empiriniai tyrimo duomenys rinkti 2013 - 2014 m. Interviu dalyvavo

penkiolika medicinos seserų, tiriamuoju laikotarpiu baigusios medicinos mokyklas ir dirbusios

sveikatos apsaugos įstaigose. Imtis pasirinkta tikslinės patogiosios atrankos būdu.

Rezultatai: 1945-1990 m. medicinos seserys centralizuotai buvo rengiamos aukštesniajame

profesiniame lygmenyje, dėstant didžiajai daugumai gydytojų ir grindžiant mokymą biomedicinos

modeliu. Medicinos sesers pagrindinė pareiga buvo laiku ir nepriekaištingai vykdyti gydytojų

nurodymus, išliekant jautriai, taktiškai, tvarkingai ir nuoširdžiai ligoniams. Medicinos seserų

kvalifikacijos kėlimas vyko neformaliai ir neplaningai, praktikoje dominavo absoliutus gydytojo

autoritetas. Vyravo priemonių, vaistų bei medicinos technikos trūkumas, maži medicinos darbuotojų

atlyginimai, deklaratyvus dėmesys visuomenės sveikatos mokymui, sveikos gyvensenos ir

profilaktikos gerinimui.

Išvados: Medicinos seserys negalėjo savarankiškai plėtoti ir tobulinti savo profesinių žinių bei

praktikos, jų profesinis statusas išliko žemas darbo aplinkoje ir visuomenėje. Medicinos seserų

praktikai buvo būdinga darbo drausmės ir tvarkos kontrolė, komunistinis-ateistinis personalo ir

visuomenės auklėjimas, partinė bei profsąjunginė veikla, tarybinės propagandos sklaida, labai ribotas

socialinis gerbūvis, tikėjimo laisvės suvaržymas. Vis tik ateistinė propaganda nesutrukdė medicinos

seserims išsaugoti gailestingumą, tenkinant ligonių dvasinius poreikius, jiems sunkiai sergant arba

pasitinkant gyvenimo pabaigą.

Raktažodžiai: medicinos sesuo, profesija, tarybų valdžia, Lietuva.

7

SUMMARY

Rimkuvienė S. Development of medical sisters‘training and practice during the Soviet period (1945–

1990) in Lithuania, Master‘s degree thesis / scientific adviser Assoc.prof. O. Riklikienė; Lithuanian

University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2015,

P.85.

The aim was to explore the development of medical sister‘training and practice during the soviet

period (1945– 1990) in Lithuania.

Reasearch questions: In what circumstances the training and practice of medical sisters took place in

Lithuania during 1945–1990? What values and work priorities did the medical sisters‘professional

image describe in Lithuania? What kind of influence did the public life, economical and cultural

factors of those years have had for the training and practice of medical sisters?

Methods. The qualitative research was carried on applying two research designs: historical research

(content analysis of historical written materials) and life history research (individual and group

interviews). Historical and empyrical data was collected during 2013-2014. Fifteen medical sisters that

were graduated from medical schools and worked in health care institutions during study period

participated in the interviews. Purposive convenient selection of study sample was applied.

Results: Medical sisters were centrally trained at vocational level grounded on the biomedical model

with the vast majority of doctors as teachers. The main duty of a medical sister was to accomplish

doctor‘s orders perfectly and on time by remaining sensitive, discreet, neat and sincere to the patients.

The qualification imrpovement process for medical sisters was irregular and informal, the absolute

authority of doctor was predominant in everyday practice. The lack of medications and medical

equipment, low salaries for medical sisters, declarative attention on public health education,

improvement of healthy lifestyle and prevention prevailed.

Conclusions: Medical sisters were unable to develop and improve their own professional knowledge

and practice; their professional status remained low at the working environment and in society.

Discipline and control was maintained in the practice of medical sisters with communist-atheist

education of personnel and public. Medical sisters‘professional practice was also characterized by

influence of communist party politics, dissemination of soviet propaganda and activity in trade-union

under very limited social welfare and restriction of religious freedom. Nevertheless atheistic

propaganda didn‘t restrain medical sisters from mercifulness in helping patients to meet their spiritual

needs in illness or during end-of-life care.

Keywords: medical sisters, profession, Soviet period, Lithuania.

8

SANTRUMPOS

TSRS - Tarybų socialistinių respublikų sąjunga

TSR – Tarybų socialistinė respublika

TSKP - Tarybų sąjungos komunistų partija

LTSR – Lietuvos tarybų socialistinė respublika

VLKJS – Visasąjunginė Lenino komunistinio jaunimo sąjunga

CK - Centro komitetas

SAM – Sveikatos apsaugos ministerija

VKP (b) – Visasąjunginė komunistų partija (bolševikų)

9

ĮVADAS

Mūsų laikais, kada įvykiai pasaulyje labai greitai vystosi, ypač svarbu pažinti istoriją. Visa,

kas vyksta dabar, yra glaudžiai susiję su praeitimi, tad negalima suprasti dabarties, nežinant, kas buvo

seniau [8].

Kaip rašė A. Gumuliauskas, pagal nerašytą tarybinės sistemos konstitucinę realybę, aukščiausia

valdžia tarybų sąjungoje priklausė komunistų partijai, kuri vadovavo visoms valstybės gyvenimo

sritims.

Okupavus Lietuvą, komunistų partija bei sovietų vyriausybė daug dėmesio skyrė švietimo

pertvarkymui ir kultūrai, kad švietimo ir kultūros įstaigos, organizacijos išugdytų sovietinį žmogų.

Sovietinis žmogus būtų tas, kuris nežinotų savo tautos istorijos, papročių, nemokėtų gimtosios kalbos,

būtų ištikimas komunistiniams idealams. Šią misiją galėjo atlikti tik ištikimi partijai pedagogai,

menininkai, kultūros veikėjai ir kt. [17].

Atsakingais valstybinio aparato darbuotojais, įmonių, organizacijų vadovais galėjo dirbti tik

LKP(b) nariai. Gatvėse, aikštėse, valdžios įstaigose komunistai naikino viską, kas galėtų priminti

nepriklausomą Lietuvą. Iškilo nauja LTSR vėliava ir herbas, iškabinti sovietiniai gatvių ir aikščių

pavadinimai, griauti senieji paminklai ir statyti nauji, tradicines valstybines ir religines šventes turėjo

keisti komunistinės [17].

Nuo pat okupacijos pradžios vis didesnių teisių bei laisvių suvaržymo ir represijų sulaukė

įvairios tikinčiųjų bendruomenės. Ateistinė ir marksistinė-leninistinė ideologija skverbėsi į visas

gyvenimo sritis: mokyklose pakeistos Lietuvos istorijos ir literatūros programos, įvestos privalomos

rusų kalbos pamokos. Pokario metais (nuo 1945 m.) buvo atkuriamos aukštosios ir specialiosios

vidurinės mokyklos. Tačiau Lietuvos TSR aukštosios mokyklos prarado savo autonomiją, jų

mokymosi programose buvo pradėta daug dėmesio skirti studentų marksistinės pasaulėžiūros

formavimui, taip pat kuriami vakariniai marksizmo–leninizmo universitetai. Lietuvos aukštosios ir

specialiosios vidurinės mokyklos dirbo pagal centralizuotus, t.y. sąjunginius mokymo planus bei

programas.

Slaugos plėtrai visais laikais reikšmės turėjo amžiaus filosofinės pažiūros bei tikėjimas.

Užuojauta nelaimingiems, kenčiantiems ir pavargusiems, tikėjimas ir tolerancija skatino slaugos

vystimąsi, o gyvenimas vertė išmanyti susirgusiojo priežiūrą bei gydymo metodus [50].

Po antrojo pasaulinio karo technologijos ir medicinos mokslo pažanga darė įtaką

ekonominiam-socialiniam visuomenės gyvenimui. Tuomet kito ir medicinos seserų praktika:

pagrindinė slaugos, kaip rūpybos, funkcija buvo išplėsta – medicinos seserys tapo gydytojų paskirtų

užduočių vykdytojomis. Naujiems profesiniams įsipareigojimams atlikti buvo reikalingi to meto

10

profesinėje spaudoje deklaruoti tarybinės medicinos sesers bruožai: tvarkingumas, asmeninės higienos

taisyklių laikymasis, darbo disciplina ir nepaprastas tikslumas vykdant gydytojo paskyrimus,

santūrumas ir ramumas, mokėjimas savikritiškai įvertinti klaidas, neslepiant jų nuo gydytojo [44].

Medicinos seserys dėl savo asmenybės savybių buvo apibūdinamos kaip talentingos organizatorės ir

novatorės, kurios nuolat ieškojo ir surasdavo vis naujų galimybių slaugymui pagerinti ir medicininio

aptarnavimo kultūrai kelti. Teigta, kad jos neužsidarė asmeninių ir profesinių interesų rate, aktyviai

dalyvavo šalies ūkiniame ir kultūriniame gyvenime [63]. Nepaisant permainų slaugos profesijoje ir

gana teigiamo medicinos sesers įvaizdžio, iki ženklaus profesinio savarankiškumo buvo dar toli.

Visuomenė vertino slaugą kaip paramą medicinai [60].

Istorinės žinios apie slaugos vystimąsi Lietuvoje leidžia tiksliau nustatyti šios profesijos ištakas ir

įvertinti profesijos raidą lėmusius socialinius veiksnius [25]. Kiekvienam slaugytojui svarbu suprasti,

kaip dabartinė slaugos profesija yra susijusi su praeitimi: kas ir kokiomis aplinkybėmis kūrė slaugymo

tradicijas ir etiką, kokius reikalavimus visuomenė kėlė medicinos seserims praeityje. Slaugos

profesijos raidos istorija parodo, koks gydymas ir slaugymas buvo seniau, kaip susikūrė dabartinis

slaugos mokslas ir praktika [24]. Atkreipiame dėmesį, jog yra atlikta vos keletas sisteminių tyrimų,

nagrinėjančių slaugos profesijos pokyčius įvairiais istorijos tarpsniais Lietuvoje. Daugiau informacijos,

susijusios su slauga ir medicinos/gailestingųjų seserų ar vienuolių veikla Lietuvoje randama Laima M.

Karosas disertacijoje [81], su ja susijusiose publikacijose [79], taip pat O. Riklikienės parašytame

straipsnyje [25] ir L. Karosas parašytame straipsnyje [80], bei A. Šeškevičiaus (1999) straipsnyje [60].

Šiame darbe nagrinėjama medicinos seserų profesijos raida tarybinės valdžios laikotarpiu,

analizuojant medicinos seserų rengimą, tobulinimąsi, savivaldą (seserų tarybų veiklą), dalyvavimą

profilaktinėje ir sanitarinio švietimo veikloje, meninėje saviveikloje, profsąjunginėje veikloje ir kt.

Atlikta tiriamojo laikotarpio archyvinės medžiagos (spaudos leidinių) paieška ir susistemintas jos

aprašymas atskleis istorinius medicinos seserų profesijos raidos momentus, pateiks faktinių įrodymų

kritiniam apmastymui, padės geriau suvokti tarybinį slaugos laikotarpį esančioms ir būsimoms

slaugytojų kartoms.

Apie medicinos seserų rengimą ir kasdienį darbą tarybinės valdžios periodu, ypač ankstyvuoju

laikotarpiu, daugiausia galima išgirsti iš pavienių gyvų atsiminimų. Šio tyrimo metu surengti interviu

su liudininkėm užfiksavo gyvą patyrimą, kuris svarbus ne tik šiam tyrimui, bet ir istoriniam slaugos

profesijos palikimui.

11

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – išnagrinėti medicinos seserų rengimo ir praktikos raidą Lietuvoje tarybų valdžios

laikotarpiu, t.y.1945–1990 metais.

Tyrimo klausimai:

1. Kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis vyko medicinos seserų rengimas ir praktika

Lietuvoje 1945-1990 metais?

2. Kokios vertybės ir darbo prioritetai apibūdino medicinos seserų profesinį įvaizdį

Lietuvoje 1945-1990 metais?

3. Kokios reikšmės medicinos seserų rengimui ir praktikai turėjo ano meto visuomeninio

gyvenimo, politikos, ekonomikos ir kultūros ypatumai?

12

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Lietuvos TSR sveikatos apsaugos sistema ( 1945-1990 m.)

Tarybų sąjungoje komunistų partija vadovavo visoms valstybės gyvenimo sritims.

Visasąjunginė komunistų partija (VKP) buvo griežtai centralizuota organizacija, kurios padaliniai

privalėjo paklusti aukštesniųjų partinių organų nurodymams ir juos vykdyti. Lietuvos komunistų

partija (LKP) tebuvo VKP(b) teritorinis respublikinis padalinys ir visiškai priklausė nuo Kremliaus.

LKP pagrindinis uždavinys buvo kuo greičiau įtvirtinti tarybinį rėžimą Lietuvoje, sutapatinti kraštą su

kitomis tarybų sąjungos respublikomis. Respublikos aukščiausioji konstitucinė institucija buvo

Lietuvos TSR aukščiausioji taryba, kuri buvo renkama kas keturi metai. Aukščiausiasis valstybinės

valdžios organas tarp Lietuvos TSR aukščiausiosios tarybos sesijų buvo jos prezidiumas.

Po antrojo pasaulinio karo, tarybų valdžios laikotarpiu Lietuvos TSR sveikatos apsaugos sistemoje,

kaip ir visoje tarybų sąjungoje, vyravo Semaškos modelis. Jis pasižymėjo tuo, kad sveikatos apsaugos

sistema buvo centralizuota ir finansuojama iš valstybės biudžeto. Buvo kontroliuojama valstybės,

remiantis centrine planavimo sistema, pritaikyta vienodo socialinio sluoksnio vartotojams.

Atlyginimai

Paslaugos

1 pav. Centralizuotas Semaškos sveikatos finansavimo modelis [57].

Centralizuotas sveikatos

priežiūros valdymas

Sveikatos paslaugų planavimas

Valstybė

Sveikatos priežiūros

paslaugų teikėjai

Gyventojai

Įmonės

Apdraustieji

13

Visiems gyventojams paslaugos buvo teikiamos nemokamai, nebuvo jokio privataus

sektoriaus. Gyventojai negalėjo pasirinkti paslaugos teikėjo, nes gydytojai ir medicinos seserys buvo

priskiriamos geografiniu principu. Teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų struktūra sąlygojo

neracionalų sveikatos priežiūros išteklių naudojimą, nes pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros

paslaugos buvo integruotos į ligoninių teikiamų paslaugų struktūrą. Sveikatos priežiūra nebuvo

valstybės prioritetinė sritis, kadangi ji nevykdė jokios gamybinės veiklos (Čepulytė, Palubinskienė,

2008).Biudžetinis sveikatos priežiūros finansavimas buvo pakankamai brangus, kadangi nebuvo

atsižvelgiama į realiai suteikiamas paslaugas, taip pat nebuvo siekiama efektyviai panaudoti turimų

lėšų [57].

Trūko vaistų, vyravo prasta medicinos technologija, maži medicinos darbuotojų atlyginimai,

mažas dėmesys sveikatos mokymui, sveikai gyvensenai ir profilaktikai. Neigiamos įtakos turėjo per

smulkus Lietuvos teritorinis-administracinis suskirstymas, dėl to ne visada tinkamai buvo išdėstytos

sveikatos apsaugos įstaigos, panaudoti turimi materialiniai ištekliai.

Lietuvoje medicinos seserų profesinė kompetencija tuo metu buvo nepakankama. Darbo

užmokesčio sistema neskatino medicinos seserų kelti kvalifikaciją, gerinti medicinos pagalbą.

Neįdiegti slaugos kokybės ir slaugos specialistų mokymo kontrolės mechanizmai. Medicinos seserys

neturėjo profesinio savarankiškumo ir adekvataus išsilavinimo, todėl negalėjo plėtoti bazinės slaugos

koncepcijos – slaugos teorijos, metodologijos, praktikos.

Minint svarbiausius medicinos vystymo ir sveikatos apsaugos sistemos pokyčius, reikėtų

paminėti tai, kad 1945 m. pradžioje įkurta Respublikinė Medicinos mokslinė biblioteka, o 1946 m.

LTSR Mokslų akademijos sistemoje – Eksperimentinis medicinos ir onkologijos institutas. 1948 m. –

Kauno Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos mokslinio tyrimo institutas, taip pat pertvarkyti ir

išplėsti Vilniaus Sanitarijos ir higienos, Tuberkuliozės mokslinio tyrimo institutai [30].

1950- 1951 m. buvo pradėta Lietuvos TSR kaimo gyventojų dispanserizacija, kuri kaip vėliau (1956

m.) rašė A. Dirsė (LTSR Sveikatos apsaugos ministro pirmasis pavaduotojas), pasirodė neatitinkanti

tarybinės sveikatos apsaugos uždavinių. Skelbta, kad rezultatų dispanserizacijos darbe pasiekta kai

kuriuose respublikos rajonuose, pvz., Šilutės, Jurbarko, Zarasų. Tačiau buvo rajonų, kuriuose

dispanserizacija net nebuvo pradėta arba atliekama formaliai (Ukmergės, Vilkijos, Varnių raj.) [10].

Kaip 1955 m. rašė B. Penkauskas (LTSR Sveikatos apsaugos ministras), statybų Lietuvos darbo

žmonių sveikatos apsauga sudarė palankias sąlygas kiekvienais metais stiprinti ir nuolat plėsti

sveikatos apsaugos tinklą respublikoje. Plėtra ir investicijos buvo akivaizdžios, bet tikrasis jų poveikis

sveikatai nebuvo patikimai įrodytas arba buvo pateikiami tik neįtikėtinai teigiami rezultatai. Valstybės

skiriamos lėšos sveikatos apsaugai kasmet didėjo: 1945 m. Tarybų Lietuvos biudžetas sveikatos

apsaugai buvo 94 milijonai rublių, o 1955 m. jis jau siekė 290 milijonų rublių. Išaugo gydymo-

profilaktikos įstaigų tinklas, pvz. bendras ligoninių tipo įstaigų skaičius padidėjo beveik tris kartus, o

14

įvairių dispanserių skaičius padidėjo dešimt kartų. Taip pat išaugo sanitarijos- epidemiologijos stočių

skaičius. Be to, kaimo vietovėse veikė platus felčerių-akušerių punktų tinklas [49].

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo pastatyta daugiau kaip 200 pramonės įmonių, ir per

tą laikotarpį išaugo darbininkų klasė. Todėl visose stambesnės įmonėse ir fabrikuose, turinčiuose 300

ir daugiau darbininkų, buvo steigiami felčerių sveikatos punktai, o turinčių 800 darbininkų – gydytojų

punktai, kurie atlikdavo profilaktinį ir gydomąjį darbą. Šių punktų nauda grįsta teiginiais apie

mažėjantį pramonės darbuotojų sergamumą bei darbuotojų sanitarinio sąmoningumo didėjimą.

Išsamesnių tyrimų ir įvertinimų šiems teiginiams patvirtinti tuomet nebuvo atlikta ir gyventojų

sveikatos rodiklių kitimas nebuvo atskirai siejamas su šių punktų egzistavimu, todėl galima būtų teigti

tik tai, jog šie punktai visų pirma teikė patogumą darbuotojams, kai jie galėdavo gauti medicinos

darbuotojo konsultaciją darbo vietoje, taupydami savo ir darbdavio laiką, t.y. medicinos punktai

darbovietėse galimai sąlygojo didesnį sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą. 1945 m. prie įmonių

jau veikė 24 felčerių ir 4 gydytojų sveikatos punktai, o 1956 m. – 153 felčerių ir 4 gydytojų sveikatos

punktai [11].

TSR Sveikatos apsaugos ministras 1955 m. vasario mėn. 18d. įsakymu Nr. 90 įpareigojo medicinos

darbuotojus pagerinti mokyklų medicininį-sanitarinį aptarnavimą, ypač kaimo vietovėse. Ir jau tų

pačių metų (1955 m.) rugsėjo mėn. 16 d. LTSR Švietimo ministro įsakymu Nr. 1228, skelbta, kad

„miestų ir rajonų liaudies švietimo skyriai sustiprino mokinių sveikatos apsaugos kontrolę, pakėlė

higieninių žinių sklaidos lygį“ [40]. Be abejo, medicininis-sanitarinis aptarnavimas priartėjo prie

mokinių, galėjo turėti reikšmės mokinių sveikatos švietimui ir sanitarijos žinioms, tačiau tikrasis

poveikis mokinių sveikatai vėlgi liko tik prognozuojamas.

Plečiantis medicinos darbuotojų darbo vietoms, imta rengti daugiau specialistų. 1956 m. P.

Lazutka (Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas) rašė, kad išaugo vidurinio

medicinos personalo, kurio ypač trūko iki 1950 m. skaičius. Parengti 1150 felčerių-akušerių užpildė

laisvus etatus miestuose ir kaimuose. Iki 1956 m. Lietuvoje buvo 2773 asmenys su viduriniu

medicinos išsilavinimu ir per vienerius metus šis skaičius išaugo iki 8000 (vidurinio med. personalo

skaičius padidėjo4 kartus, palyginus su 1945m.). Tačiau skirtinguose šaltiniuose šie skaičiai skiriasi,

nėra tikslios informacijos apie tai, kiek ir kokių sveikatos specialistų buvo parengta gydymo įstaigų,

lovų bei medicininių darbuotojų skaičiaus didėjimą 1957 m. pateikiama 1-oje lentelėje.

15

1 lentelė. Gydymo įstaigų ir medicinos darbuotojų statistiniai duomenys

Rodikliai

1945 m.

1950 m.

1955 m.

1956m.

10 000

gyventojų

1956 m.

Ligoninių ir kitų

stacionarinių gydymo

įstaigų

98

174

268

284

Lovų skaičius 6 537 10 270 15 250 16 675 60

Gydytojų 891 2 256 3 345 3 680 14

Viduriniojo med.

personalo

1 859 5 123 8 643 9 815 35

[šaltinis: Dirsė A. Sveikatos apsaugos pasiekimai tarybų Lietuvoje. 1957; 11. [11]

Matyti, kaip didėjo gydymo- profilaktikos įstaigų tinklas ir medicinos darbuotojų skaičius jose.

1956 m. vykdytas viduriniojo medicinos personalo kvalifikacijos kėlimas. Kvalifikacijos kėlimo

kursus baigė 5006 asmenys. Nuolatinė medicinos personalo ir gydymo - profilaktikos įstaigų plėtra

buvo vykdoma partijos ir tarybinės vyriausybės skiriamomis lėšomis Lietuvos TSR sveikatos

apsaugai. Lėšos kasmet didėjo:

1945 m. sveikatos apsaugos biudžetas buvo 94 mln.rb.

1950 m. - 182,6 mln.rb.

1955 m. - 290 mln.rb.

1956 m. - 350 mln.rb.

Mokslinių duomenų, kaip šios lėšos buvo susijusios su geresniais šalies gyventojų sveikatos

rodikliais, rasti nepavyko, tad galima teigti, jos gerėjanti gyventojų sveikata buvo daugiau deklaratyvi,

akcentuojant tik didėjančias investicijas ir struktūriškai besiplečiantį gydymo bei profilaktikos įstaigų

tinklą.

Spauda rašė, kad socialistinė sveikatos apsauga buvo didžiausias visuomenės iškovojimas.

Siekta įtikinti, kad tik komunizmą kurianti visuomenė drįsta prisiimti atsakomybę už visų piliečių

sveikatą ir suteikti visiems nemokamą ir kvalifikuotą medicininę pagalbą. Į dirbančiojo sveikatą buvo

žiūrima ne tik kaip į žmogaus asmeninį reikalą, bet kaip į visuomenės turtą, nes daugelio svarbiausių

liaudies ūkio uždavinių sprendimas priklausė nuo dirbančiųjų sveikatos, sveikatos apsaugos tarnybų

veiklos ir medicinos mokslo laimėjimų. Valdančiojo aparato siekta ekonominė nauda iš sveikų

gyventojų lėmė tai, kad metai iš metų buvo didinamos lėšos sveikatos apsaugai ir fizinei kultūrai,

daugėjo gydytojų ir vidurinio medicinos personalo, plėtėsi ligoninės, sanatorijos, buvo statomos sporto

16

salės, stadionai, aikštelės, propaguojamas turizmas, fizinė kultūra, sportas [33]. Gyventojų užimtumas

veiklomis sveikatos labui galimai suteikė jiems daugiau laisvalaikio ir pramogų galimybių, tačiau lieka

neaišku, ar gyventojai iš tiesų tapo sveikesni, labiau dalyvaujantys ligų profilaktikoje, ar sumažėjo

ydingo gyvenimo būdo įpročių, lėtinių ligų ir kt.

Literatūros šaltiniai įvardija tam tikrus, kaip skelbiama – rimtus, trūkumus šalia skelbiamų

didelių laimėjimų, pasiektų respublikos sveikatos apsaugos srityje. Rašyta, kad įstaigų vidurinis med.

personalas buvo perkrautas gydomuoju darbu ir neįtrauktas į profilaktinį darbą. Pvz., 1955 m. 57 proc.

apsilankymų namuose atliko vidurinis med. personalas. Visose kaimo, apylinkės laboratorijose ir

ligoninėse per tą patį laikotarpį 15 proc. ligonių priėmė vidurinis med. personalas. Tai įrodė, kad

felčeriai, akušerės ir medicinos seserys perkrautos tuo darbu, kurį jie ne itin gerai išmanė, kartu

neatliko ir savo tiesioginių pareigų [32]. Praėjus dešimtmečiui po karo, 1959 m. spalio mėn. 14-16 d.,

Lietuvos TSR medicinos darbuotojai buvo išrinkti delegatais į pirmąjį suvažiavimą, kuris vyko

Vilniuje. Pirmasis suvažiavimas buvo šaukiamas apsvarstyti svarbiausius sveikatos apsaugos

uždavinius, iškilusius su priimtais TS komunistų partija XXI suvažiavimo nutarimais. Septynmečio

plane buvo numatytas tolesnis sveikatos apsaugos materialinės bazės stiprinimas – naujų medicininių

įstaigų statyba, aparatūros ir vaistų gamybos išplėtimas ir pakankamas gydytojų bei kitų medicinos

darbuotojų parengimas. Šioms priemonėms įgyvendinti buvo paskirtos didelės papildomos lėšos (243

mln. rublių).

Randama duomenų, kad nuolat didėjant kadrų (aut. – personalo) skaičiui ir augant

kvalifikacijoms, mažėjo tuberkuliozinių susirgimų, suaugusiųjų ir vaikų mirštamumas, ypač nuo

plaučių uždegimo ir ūmaus apendicito. Pagerėjo profilaktinis ir sanitarinis-priešepideminis darbas.

1965 m. M. Zaikauskas (LTSR Sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas) deklaravo pasiektus

geresnius rezultatus gydomajame- profilaktiniame darbe. Pasak jo, tobulėjo miesto ir kaimo gyventojų

medicininis aptarnavimas, buvo gerinama moterų ir vaikų sveikatos apsauga, kovojant su infekciniais

susirgimais, tuberkulioze, keliant visuomenės bei kitų žinybų vaidmenį sveikoms darbo ir buities

sąlygoms sudaryti. Lyginant 1964 m. su 1958 m. sergamumas tuberkulioze sumažėjo 30,5 proc., o

mirtingumas - 35 proc. Respublikinės ligoninės geriau teikė organizacinę-metodinę ir konsultacinę

pagalbą rajonų ligoninėms. Respublikinių ligoninių specialistai vykdavo į rajonus ilgesniam laikui,

susipažinti su rajonų gydytojų darbu, suteikti konkrečią pagalbą vietoje [70]. Vis tik jei šie gyventojų

sveikatos pasiekimai buvo realūs, juos visų pirma turėjo lemti geresnė gydomųjų vaistų kokybė,

skaičius ir prieinamumas, kaip antai, atsiradę efektyvūs vaistai nuo tuberkuliozės. Plaučių uždegimas

gydomas antibiotikais ir veiksmingesnių antibiotikų atsiradimas farmacijos rinkoje buvo

reikšmingesnis nei medicinos personalo ar lovų skaičius.

1966 m. įvykęs TSKP XXIII ir Lietuvos komunistų partijos XV suvažiavimai numatė

pagrindines kryptis ir priemones tolesniam šalies vystimuisi penkmečio laikotarpiu. Suvažiavimo

17

direktyvose dėl 1966-1970 m. penkmečio plano TSRS liaudies ūkiui vystyti buvo atkreiptas medicinos

darbuotojų dėmesys į gyventojų medicininį aptarnavimą, kultūros kėlimą, didesnį rūpinimąsi ligoniais,

ryžtas toliau plėsti ambulatorijų, poliklinikų, sanitarinės tarnybos, medicinos pagalbos namie,

greitosios medicinos pagalbos stočių tinklą, gerinti jų darbą [55]. LTSR Sveikatos apsaugos ministras

V. Kleiza apžvelgė baigto penkmečio laimėjimus ir sunkumus, su kuriais teko susidurti, bei iškėlė

perspektyvas ateičiai. Nemaža gydymo įstaigų dalis buvo aprūpinta naujausia tarybine bei užsienio

aparatūra ir prietaisais: rentgeno aparatais su elektroniniais vaizdo stiprintuvais, daugiakanaliais

elektrokardiografais ir elektroencefalografais, dirbtinės kraujo apytakos, ekstrakorporinės dializės ir

kitais aparatais bei prietaisais. Šie duomenys rodo, kad kiekybinei sveikatos apsaugos plėtrai buvo

skiriamas prioritetas, galvojant, kad tokios sąlygos automatiškai gerins šalies gyventojų sveikata. Taip

pat skelbiant viešai didelių lėšų skyrimą gyventojų sveikatai – visų laikų žmogaus brangiausiam turtui

– anuometinė valdžia didino savo reputaciją ir eilinių žmonių palankumą, sudarydama įvaizdį, kad

valdžiai rūpi kiekvieno sveikata. Be abejo, naujos įrangos atsiradimas turėjo palengvinti ir pagreitinti

ligų diagnostiką bei gydymą, užtikrinti kokybiškesnių paslaugų atsiradimą. Įvertinti, kiek tos naujosios

technologijos buvo šiuolaikiškos, ir koks buvo jų pasiskirstymas po visą šalies teritoriją sudėtinga.

Manant, kad sveikatos apsaugos vystymas ir medicinos pagalbos gyventojams teikimas glaudžiausiai

susijęs su medicinos kadrais, per penkmetį (1966-1970 m.) buvo paruošti 6157 medicinos felčeriai,

akušerės, laborantai ir medicinos seserys. 1970 m. viduriniojo medicinos personalo skaičius sudarė

75,5/10 000 gyventojų, vietoje 64,8 (1966 m.). Nežiūrint visų pastangų, susijusių su viduriniojo

medicinos personalo ruošimu, deklaruojama, kad vis dar jų trūksta, ypač medicinos seserų ir

provizorių padėjėjų. Tuo metu vidurinės medicinos mokyklos kasmet parengdavo apie 1230

viduriniojo medicinos personalo, o siekta paruošti du kartus daugiau. Nėra aišku, kokiais siekiamais

rodikliais bei specialistų ir pacientų/paslaugų santykiais bei prognostiniais žmogiškųjų išteklių

skaičiavimais buvo remtasi, numatant konkrečius rengiamų specialistų skaičius. Užsimenama, kad

viena iš trūkumo priežasčių buvo specialistų migracija, t.y. ruošiamų medicinos seserų skaičių reikėjo

padidinti dar ir dėl to, kad dalis viduriniojo medicinos personalo darbuotojų išeidavo dirbti į kitas

žinybas arba sistemas. Sprendžiant šią problemą, ketinta privilioti personalą socialinėmis garantijomis,

t.y. siekta aprūpinti vidurinįjį medicinos personalą butais, nors tuo metu tai vyko pernelyg lėtai [28].

1973 m. balandžio 26 d. Vilniuje įvyko respublikos medicinos darbuotojų aktyvo pasitarimas,

skirtas aptarti sveikatos apsaugos būklei, jos vystimosi perspektyvoms ir medicinos darbuotojų

uždaviniams, gerinant tarybų Lietuvos gyventojams teikiamą medicinos pagalbą. Pasitarimą atidarė

LTSR Sveikatos apsaugos ministro pirmasis pavaduotojas M. Zaikauskas, o pranešimą skaitė LTSR

Sveikatos apsaugos ministras V. Kleiza. Jis įrodė, kad medicinos darbuotojų gretos toliau gausėjo. Per

1971-1972 m. tarybų Lietuvos aukštosios ir vidurinės medicinos mokyklos paruošė 1273 gydytojus,

202 provizorius bei jų padėjėjus ir 2529 viduriniojo medicinos išsilavinimo specialistus. Anot

18

V.Kleizos, tuo metu Sveikatos apsaugos ministerijos sistemoje dirbo 85 proc. visų respublikos

gydytojų ir 87 proc. vidurinio medicinos personalo specialistų. Tarybų Lietuvoje 10 000 gyventojų

(1973.I.1) teko 29,9 gydytojo ir 82,7 viduriniojo medicinos personalo darbuotojo (TSRS - atitinkamai

29,5 ir 92). Vis tik Respublikos visų žinybų poreikiams patenkinti reikėjo, kad medicinos mokyklos

kasmet paruoštų po 2 tūkstančius viduriniojo medicinos išsilavinimo specialistų (tuo metu buvo

paruošiama tik apie 1200).

Respublikos medicinos darbuotojų pasitarimo dalyviai, apsvarstę ir išanalizavę opiausias

respublikos sveikatos apsaugos problemas, ragino visus sveikatos apsaugos darbuotojus dar aktyviau,

sumaniau, meistriškiau tausoti darbo žmonių sveikatą, siekti, kad respublikoje ryžtingai būtų

vykdomas sveikatos apsaugos įstatymas, kovoti už sveiką buitį, darbą ir poilsį, už buities, darbo,

aplinkos estetiką, už sveikas, darnias ir gausias šeimas[9]. Siekiai pozityvūs ir savalaikiai, deja,

konkretūs veiksmai ir įsipareigojimai, apart didesnės specialistų plėtros, pasitarime, greičiausiai,

nebuvo analizuoti, nes šaltiniuose įrašų apie tai nėra.

Susirūpinta socialiniu draudimu ligos ar negalios atveju. 1977 m. pateiktas TSRS konstitucijos

projektas, kuris užtikrintų piliečiams teisę į materialinį aprūpinimą ligos atveju arba netekus

darbingumo, garantuotų teisę į sveikatos apsaugą. Kaip rašyta spaudoje, „Naujos Konstitucijos

projektas <,...> apibendrina visą tarybų valstybės istorijos konstitucinį patyrimą ir suteikia šiam

patyrimui naują turinį, atitinkantį dabartinės epochos reikalavimus“. Manyta, kad visaliaudinis

konstitucijos projekto svarstymas tarybiniams žmonėms, tarp jų, ir medicinos darbuotojams, tapo

akstinu kūrybiniam aktyvumui, iniciatyvai didinti, opiausioms kasdieninėms problemoms spręsti.

Daug dėmesio medikai skyrė konstitucijos projekto 42 straipsniui, kurio teiginiai įpareigojo ne tik

tausoti žmonių sveikatą, bet ir stiprinti ją, visur ir visada rūpintis augančios kartos sveikata,

harmoningu fiziniu ir dvasiniu jos vystimusi, užtikrinant ilgą ir darbingą gyvenimą. Projekto 43 ir 44

straipsniai suteikė teisę į materialinį aprūpinimą senatvėje bei kitais atvejais, ir teisę į butą.

Konstitucijos projekto 35 straipsnis užtikrino motinystės ir vaikystės materialinį ir moralinį rėmimą.

Šis straipsnis buvo tęstinumas priemonių, nurodytų pagrindinėse TSRS liaudies ūkio vystymo kryptyse

1976-1980 metams, kur buvo numatyta “Moterims, turinčioms, vaikų, sudaryti daugiau galimybių

dirbti ne visą darbo dieną arba ne visą darbo savaitę, taip pat dirbti namuose“ [38]. Minėti pokyčiai

teisės aktuose rodo, kad sveikatos apsauga tapo susieta su socialinėmis žmonių garantijomis bei

motinystės klausimais.

J. Žukauskas rašė: „TSRS Aukščiausiosios Tarybos neeilinė septintoji sesija 1977 m. spalio 7 d.

priėmė naują TSRS Konstituciją. Tai labai svarbus istorinis mūsų gyvenimo įvykis, kurį respublikos

medicinos darbuotojai kartu su visa liaudimi sutiko dideliu politiniu ir gamybiniu pakilimu. Mums,

sveikatos apsaugos darbuotojams, ypač džiugu, kad ,tik ką priėmus naują TSRS Konstituciją, TSKP

CK ir TSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą “Dėl priemonių liaudies sveikatos apsaugai gerinti“,

19

numatant tolesnį medicinos įstaigų tinklo ir jo materialinės bazės plėtimą, visapusišką medicininės

pagalbos gerinimą, atkreipiant dėmesį į širdies ir kraujagyslių, onkologines ligas, medicininės

pagalbos vaikams ir motinoms gerinimą, tolesnį mokslo vystymą, sanitarinių-higieninių žinių

propagavimą ir daugelį kitų priemonių. Labai svarbu, kad šiame nutarime numatytos papildomos

medicinos darbuotojų materialinio ir moralinio skatinimo priemonės“ [74]. Šiame deklaratyviame

propagandiniame pasisakyme reikėtų įžiūrėti teisingą sveikatos stiprinimo kryptį, kovojant su

lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis bei onkologiniais susirgimais, kurie iš tiesų buvo opūs tuo metu.

Vaikų, motinų sveikatos stiprinimas, gerėjant šalies ekonominiam ir socialiniam gyvenimui, taip pat

buvo reikalingas. Vis tik konkrečios priemonės neminimos, toliau akcentuojama begalinė, ir, kaip

aiškėja, nuosekliai neplanuota ir nežinia, kur vedanti, struktūrinė kiekybinė sveikatos apsaugos

sistemos plėtra.

Galiausiai iš sveikatos apsaugos sistemos vadovų pareikalauta atskaitomybės gyventojams. Nuo 1985

m. lapkričio mėn. vadovaujantys sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai, respublikinių gydymo

įstaigų ir rajonų centrinių ligoninių vyr. gydytojai, jų pavaduotojai, mokslinio tyrimo institutų

direktoriai ir jų pavaduotojai, kaimo ambulatorijų ir apylinkių ligoninių vyr. gydytojai, miestų ir rajonų

sanitarijos ir epidemiologijos stočių vyr. gydytojai ir respublikos vaistinių vedėjai turėjo atsiskaityti

respublikos gyventojams. Kaip rašė A. Valavičius (Sveikatos apsaugos ministerija), kad kiekvienas

darbuotojas su gyventojais susitikdavo 2 kartus per metus. Susitikimų metu būdavo išgirstama daug

spręstinų klausimų, iškelta nemažai problemų. Iš ataskaitų paaiškėdavo, kad dauguma klausimų buvo

apie gydymą, gyventojų aprūpinimą medikamentais, konsultacijas respublikos gydymo centruose,

stomatologinę pagalbą, narkomanijos problemą. Dalį problemų išspręsdavo rajono gydymo įstaigų

vadovai, vaistinių vedėjai, o kita sukaupta medžiaga būdavo svarstoma ministerijos pirminės partinės

organizacijos atviruose susirinkimuose. Gyventojų keliamus klausimus analizuodavo ir ,pagal

galimybes, spręsdavo atitinkamos ministerijos valdybos, skyriai ir kitos žinybos [66]. Gyventojų

įtraukimas į sveikatos apsaugos problemų paviešinimą ir klausimų sprendimą galėtų būti auštančios

demokratijos požymis, tačiau sudėtinga įvertinti, kiek ir kokių sprendimų, kokiais terminais būdavo

priimama po šių pasitarimų. Žinant didelį biurokratijos aparatą, kuris buvo sukurtas ir funkcionavo

tarybų valdžios laikotarpiu, sunku būtų tikėtis spartaus ir veiksmingo problemų sprendimo. Vis tik tuo

metu viešėjo korupcija, įvairios jos formos, valdžios atstovai buvo nutolę nuo eilinių žmonių, todėl

greičiausiai išspręstų klausimų buvo gerokai mažiau nei spręstinų.

1989 m. Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos VI atkuriamajame suvažiavime priimta rezoliucija dėl

sveikatos politikos raidos. Remdamiesi šia rezoliucija, kuri laikyta itin reikšminga, medikai

įsipareigojo plėtoti naują Lietuvos sveikatos koncepciją pagal naujuosius visuomenės sveikatos

principus, kuriuos pateikė Pasaulio sveikatos organizacija. Taigi, ir sovietinės okupacijos metu

20

Lietuvos medikai ir mokslininkai sugebėjo palaikyti santykius su užsienio šalimis, nes turėjo gerus

ryšius su PSO ir gerą sveikatos informacinę sistemą [22].

1989 m. A. Vinkus (Sveikatos apsaugos ministras) rašė: „Šalyje sukurta ilgalaikė kompleksinė

programa “Sveikata 2000“. Tai postūmis keičiant požiūrį į gyventojų sveikatos užtikrinimą, tačiau

sėkmė priklauso nuo to, ar supras Lietuvos žmonės ir valdžios organai (įvairaus lygio liaudies deputatų

tarybos), kad patys atsako už sveikatą, kad siekti jos reikia vykdant konkrečias priemones, gerinant

darbo ir buities sąlygas. Mums atrodė, kad kai kurie gamybos lyderiai susirūpinę tik planų vykdymu,

produkcijos didinimu ir visiškai nesidomi, kaip gamyba veikia darbuotojų ir šalia gyvenančių žmonių

sveikatą.“ Po daugelio tarybinės valdžios metų, ministro pasisakymas atkreipia dėmesį į tai, jog dideli

skaičiai dar nieko nereiškia, kad pati sistema, net ir labai kiekybiškai išvystyta, negali užtikrinti

sveikatos visiems žmonėms be jų asmeninių pastangų. Taip pat pabrėžiama, kad neužtenka

deklaratyvių lozungų, bet reikia konkrečių veiksmų plano, jų įgyvendintojų ir kontrolės bei rezultatų

įvertinimo.

Tuo metu sveikatos apsaugos ministerijos sistemoje dirbo 91 proc. gydytojų ir 86 proc. viduriniojo

medicinos personalo. Miestuose ir rajonuose su išvystyta pramone buvo jaučiamas didelis jaunesniojo

medicinos ir ūkio personalo darbuotojų stygius. Viena iš trūkumo priežasčių — menkas jų darbo

užmokestis. [ 68].

Prieš pat atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, suaktyvėjo ir medicinos seserų veikla, 1989 m.

lapkričio 16 d. Vilniuje buvo sukviestas respublikos medicinos seserų suvažiavimas. Į jį atvyko 305

delegatės, daug svečių. Kaip rašė spauda, tarp delegačių — iš keturiolikos asmenų susidedanti

Lietuvos gailestingųjų seserų sąjungos atkūrimo iniciatyvinė grupė: A. Čiočienė, P. Bilinskienė, J.

Uleckienė, B. Būdvytienė, A. Holcman, O. Kuklienė, L. Kuodienė, I. Jurelienė, V. Vasiliūnienė, A.

Užkalnienė, M. Daukuvienė, J. Ivaškevičienė, N. Švainickienė, D. Jonaitienė.

Įžanginį žodį tarė Lietuvos medicinos seserų suvažiavimo organizacinio komiteto pirmininkė Vilniaus

m. I poliklinikos vyr. medicinos sesuo A. Čiočienė – viena žymiausių medicinos seserų lyderių.

Pranešėja išsamiai analizavo medicinos seserų socialines problemas, pažymėjo, jog medicinos sesers

darbas sunkus ir alinantis. Ypač didelės dvasinės įtampos reikalauja ligonių slauga. Kol medicinos

seserims nebus sumažintas darbo krūvis, kol jos dirbs antraeilius darbus, trukdančius sukoncentruoti

visą dėmesį ligoniui, slauga nepagerės. Palatos medicinos sesuo turi grįžti prie ligonio lovos. Jos darbą

reikia organizuoti taip, kad slaugytų ne 20-30 ligonių, o ne daugiau kaip 8-10. Taigi, imta kelti į

viešumą rimtas sveikatos apsaugos problemas, kurios ilgus metus buvo maskuojamos tarybinės

propagandos.

Suvažiavime kalbėta, kad seserims nesudarytos tinkamos darbo ir poilsio sąlygos. Ilgą laiką jų

atlyginimas nekilo (maksimalus siekė 80 rb.). Apie 42 proc. medicinos seserų neturi buto, jį nuomoja

arba gyvena bendrabutyje. Net 68 proc. atostogas praleidžia namie ir tik 5 proc. su įstaigos kelialapiu.

21

„Tai didelė socialinė nelygybė, nes kitų profesijų žmonės turi geresnes darbo, buities sąlygas, lengviau

dirba ir daugiau uždirba“ — teigė A.Čiočienė. Toliau kalbėjo buvusi Gailestingųjų seserų sąjungos

narė Veronika Monkutė — Janulionienė, Sveikatos apsaugos ministras A. Vinkus, Lietuvos gydytojų

sąjungos prezidentas, akademikas A. Marcinkevičius. Konferenciją sveikino Estijos seserų tarybos

pirmininkė Remes Teisė, taip pat Latvijos medicinos seserų asociacijos prezidentė Liucija Lapine,

TSRS liaudies deputatė O. Mitalienė ir kt. Respublikinės Vilniaus klinikinės ligoninės vyr. medicinos

sesuo D. Drilingaitė pasiūlė peržiūrėti medicinos seserų mokymo programą, bei darbo apmokėjimą.

Šis renginys rodo, kad Lietuvos medicinos seserys palaikė ryšius su kaimyninėmis Baltijos

respublikomis spręsdamos profesinius klausimus bei seserų rengimą, savo problemas keldamos į

aukščiausią valdžios lygmenį savo šalyje.

Suvažiavimo metu Lietuvos gailestingųjų seserų sąjungos prezidente išrinkta Onutė Mitalienė,

viceprezidente Janina Ivaškevičienė, taip pat išrinkta Gailestingųjų seserų sąjungos taryba iš 92

asmenų. [2]. Medicinos seserų pavyzdžiu sekė akušerės: 1990 m. kovo 28 d. Vilniuje vykusiame

suvažiavime jos įkūrė Lietuvos akušerių sąjungą, kurios pirmininke buvo išrinkta vyr. akušerė B.

Jakutienė.

Apibendrinant apžvelgtąjį laikotarpį, galima teigti, kad tarybiniais metais sveikatos apsauga

buvo viena prioritetinių vadovybės tikslų, tikintis, jog kiekybiškai plėtojant gydymo įstaigų tinklą ir

nuolat rengiant vis daugiau specialistų, galima pasiekti geresnės šalies gyventojų sveikatos.

Vadovaujantis planinės penkmečio ar septynmečio ekonomikos dėsniais, sveikatos apsaugai skirtos

lėšos nuolat didėjo, tačiau nebuvo patikimo atskaitomybės už pasiektus rezultatus. Trūksta duomenų,

kokiais kriterijais ir rodikliais vadovaujantis buvo monitoruojami gyventojų sveikatos pokyčiai, kokiu

būdu buvo identifikuojamos jų sveikatos problemos. Daugelis skelbtų teigiamų pasiekimų, gerinant

gyventojų sveikatą, greičiausiai atsirado dėl kitų priežasčių: efektyvesnių gydymo metodų,

veiksmingesnių vaistų (pvz., tuberkuliozei gydyti), naujų formų antibiotikų atsiradimo, gerėjančių

ekonominio ir socialinio gyvenimo sąlygų. Nors literatūros šaltiniai mini tam tikrus organizacinius

medicinos personalo darbo trūkumus (didelis krūvis, menkas apmokėjimas, sunkios buities ir poilsio

sąlygos), pažymi darbuotojų rotaciją ir „nutekėjimą“ į kitas darbo sferas, kur kas rimtesnės tarybinio

laikotarpio medicinos problemos nutylimos: korupcija, kyšininkavimas, sveikatos netolygumai,

autokratinis valdymas, medicinos personalo hierarchija ir medicinos seserų profesinis

nesavarankiškumas, paternalistinis požiūris į pacientą. Stebina ir tai, kad šaltiniai, aprašantys Lietuvos

sveikatos apsaugą, nemini bendradarbiavimo su kitomis TSRS respublikomis, nėra pateikiama jokių

sveikatos rodiklių tarp respublikinių palyginimų, kas leidžia susidaryti vaizdą, jog sveikatos apsaugos

plėtotė Lietuvoje buvo ganėtinai izoliuota ir uždara. Taip pat pastebime, kad artėjant Lietuvos

nepriklausomybės atkūrimui, imta drąsiau kritikuoti esamą sveikatos apsaugos sistemą ir atviriau

kalbėti apie reikalingus pokyčius.

22

1.2. Medicinos seserų profesinis rengimas ir tobulinimas(is) bei politinis

švietimas tarybiniu laikotarpiu

Ankstyvuoju pokariniu laikotarpiu (iki 1957 m.), plečiantis gydymo ir profilaktikos įstaigų tinklui,

sparčiai didėjo ir medicinos darbuotojų skaičius, ypač viduriniojo medicinos personalo, kuriam

priklausė medicinos seserys. Gydytojų skaičius padidėjo beveik 4 kartus, viduriniojo medicinos

personalo — 4,6 karto. Šiai viduriniojo personalo grupei priklausė: 1104 felčeriai ir felčeriai–

akušeriai, 1281 akušeriai, 4716 medicinos seserys. Taipogi rašyta [12], kad tuomet Lietuvos gydymo-

profilaktikos įstaigose dirbo nemažai medicinos seserų bei kitų darbuotojų, neturinčių specialaus

medicininio išsilavinimo. Dalis iš jų buvo baigę tik trumpalaikius paruošimo kursus. Vadinasi, oficiali

kvalifikuotų medicinos kadrų pasiūla netenkino egzistavusio poreikio.

Lietuvai tapus Tarybine Respublika, 1946–1950 m. įsteigtos Respublikinės felčerių-akušerių ir

Medicinos seserų mokyklos (Kaunas). Iš šių dviejų mokyklų 1958 m. reorganizuota Respublikinė

Kauno medicinos mokykla, o 1971 m. jai suteiktas P. Mažylio vardas.

Šį vardą mokykla gavo dėl didelio P.Mažylio atsidavimo savo profesijai. D.Baliutavičienė,

aprašydama tarpukario laikotarpį ir P.Mažylio veiklą, mini: „P.Mažylis labai mėgo akušerių kursus ir

skyrė jiems daug laiko ir jėgų. Jis pats sudarydavo kursų programas, ieškojo dėstytojų, mokymo

priemonių, priiminėjo pirmąsias kursų klausytojas. P.Mažylis reikalaudavo, kad akušerės būtų

sąžiningos, mėgtų savo darbą ir būtų atsidavusios. Savo ranka jis parašė kursus baigusios akušerės

pasižadėjimą, kuris būdavo skaitomas iškilmingose išleistuvėse: „Prižadu nėščioms, gimdančioms ir

pagimdžiusioms moterims, o taipogi naujagimiui teikti pagalbą dieną ir naktį taip, kaip buvau

kursuose mokoma ir kaip akušerių knygose rašoma. Savo darbą prižadu sąžiningai, vienodai

turtingoms ir beturtėms. Savo žodžius ir pasiryžimą pildyti, ką esu prižadėjusi, patvirtinu paduodama

ranką kursų vedėjui ir mokytojui ir dėdama savo parašą iškilmingoje kursų knygoje“ [3].

Kaip rašė spauda, 1954 m. rugpjūčio mėn. 9 d. vykdant LTSR sveikatos apsaugos ministerijos

įsakymą Nr. 1253-K, respublikinė Kauno laborantų mokykla buvo reorganizuota į respublikinę Utenos

medicinos mokyklą. Pirmuoju mokyklos direktoriumi buvo paskirtas P. Laucius. 1956 m. mokyklą

baigė pirmoji medicinos felčerių laida (33 felčeriai). 1958 m. — pradėtos ruošti medicinos seserys, o

1961 m. priimta pirmoji medicinos seserų laida vaikų įstaigoms.

Medicinos mokyklų daugėjo. 1944 m. gruodžio 1 d. pradėjo veikti Panevėžio medicinos seserų

mokykla, vadovaujama dr. Mykolo Marcinkevičiaus. Mokykla galutinai įteisinta 1945 m. jau

direktoriaus Kazimiero Gudelio. 1946 m. birželio mėn. medicinos mokyklą baigė pirmoji pokario

medicinos seserų laida (jų buvo 39). Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Panevėžyje atidaryta dvimetė

akušerių mokykla. Jos direktorius 1946-1949 m. buvo Vladas Dalinda. Tuomet Panevėžyje buvo dvi

glaudžiai bendradarbiavusios medicinos mokyklos: akušerių mokykla ir medicinos seserų mokykla.

23

Nuo 1949 m. vasario 1 d. Akušerių mokykla buvo prijungta prie medicinos seserų mokyklos ir

pavadinta Respublikine Panevėžio akušerių mokykla. 1947 m. birželio mėnesį. mokyklą baigė pirmoji

akušerių laida. 1954 m. medicinos mokykloje pradėti rengti medicinos felčeriai. 1965 metų gruodžio

17 d. mokyklai buvo suteiktas Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklos vardas.

Po karo ligoninėse buvo gydoma daug ligonių, sužeistųjų. Labai stigo medicinos darbuotojų. Todėl

medicinos mokyklos moksleivės ir mokėsi, ir dirbo. Vadinasi, mokymosi sąlygos nebuvo itin lengvos.

Kai kuriems medicinos mokyklos mokiniams buvo skiriamos stipendijos (80 rub.). 1945 m. medicinos

mokyklose įvestas privalomas karinis parengimas ir fizinis lavinimas [29].

1945 m. spalio mėn. buvo įkurta dar viena, Klaipėdos medicinos mokykla, kurioje buvo

rengiamos medicinos seserys, akušerės ir felčeriai. 1971 m. ši mokykla buvo pavadinta gydytojo

profesoriaus Juozo Kupčinsko vardu. Tais pačiais metais studentų reikmėms tenkinti pastatytas 400

vietų studentų bendrabutis. Klaipėdos medicinos mokykloje tuo metu mokėsi apie 800 busimųjų

medicinos seserų, akušerių ir felčerių [77]. Medicinos seserų studijų programą rengė ir tvirtino TSRS

Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija (2 lentelė).

Tarybiniu laikotarpiu mokslas medicinos mokyklose baigusiems aštuonias vidurinės mokyklos

klases trukdavo 2 m. 10 mėn., o baigusiems vidurinę mokyklą – 1 m. ir 10 mėn. Pokario metais

medicinos mokyklose didelis dėmesys buvo skiriamas politiniams, bendriems teoriniams,

medicininiams dalykams ir labai sumažintas specialybės praktinių dalykų dėstymas (ligonių

slaugymas, pragulų profilaktika ir kt.).

Jaunieji specialistai, baigę dienines medicinos mokyklas, vadovaujantis paskirstymo planu

(„paskyrimu“), buvo įdarbinami pagal specialybę gydymo-profilaktikos ir sanitarijos-epidemiologijos

įstaigose. Laikyta, kad jaunųjų specialistų įdarbinimas planine tvarka – viena iš garantijų, užtikrinančių

TSRS Konstitucijos nustatytą piliečių teisę į darbą. Jaunuosius specialistus skirstė jaunųjų specialistų

skirstymo komisija, sukurta prie mokslo įstaigos. Mokslo įstaigą jaunuosius specialistus įdarbindavo,

atsižvelgiant į jo pasiruošimo laipsnį, sveikatos būklę ir šeimyninę padėtį. Turintys I ar II grupės

neįgalumą būdavo skiriami, atsižvelgiant į jų sveikatos būklę bei šeimos nuolatinę gyvenamąją vietą,

arba, jiems sutikus, į vieną komisijos pasiūlytą vietą. Tie, kurių tėvai būdavo I ar II grupės invalidai,

nesant šeimoje kitų darbingų narių, skiriami, jiems prašant, į nuolatinę gyvenamąją vietą. Nėščios arba

turinčios vaiką iki vienų metų jaunosios specialistės buvo skiriamos į jų šeimų (vyro, tėvo) nuolatinę

gyvenamąją vietą, o sutuoktiniai, kartu baigę mokyklą, - į vieno miesto arba rajono įstaigas. Jei vienas

iš sutuoktinių baigia mokyklą anksčiau, jis skiriamas bendrais pagrindais, jei vėliau - skiriamas į

sutuoktinio paskyrimo vietą. Įstaigų vadovams buvo draudžiama priimti jaunuosius specialistus į darbą

trejus metus po mokyklos baigimo be atitinkamos ministerijos (srities sveikatos skyriaus) siuntimo

arba pažymos, kad jiems suteikta galimybė savarankiškai įsidarbinti. Taip pat jaunieji specialistai,

baigę mokyklas, privalėjo trejus metus atidirbti gydymo-profilaktikos arba sanitarijos-epidemiologijos

24

įstaigose pagal ministerijos arba srities sveikatos apsaugos skyriaus paskyrimą. Šį laikotarpį įstaigos

vadovams buvo draudžiama juos perkelti į darbą, nesusijusi su specialybę, taip pat atleisti jaunuosius

specialistus be srities sveikatos apsaugos skyriaus leidimo [1].

2 lentelė. Medicinos seserų rengimo programa

Medicinos seserų rengimo

programa

Mokymo ciklai Mokymo dalykai

Bendrojo išsilavinimo

Bendrojo išsilavinimo

1. Filosofijos žinių pagrindai

2. Mokslinio ateizmo pagrindai

Bendrojo medicininio

išsilavinimo

Bendrojo medicininio

išsilavinimo

1. Lotynų kalba

2. Genetikos pagrindai

3. Anatomija ir fiziologija

4. Mikrobiologija

5. Farmakologija ir receptūra

6. Higienos pagrindai

Specialiojo išsilavinimo

Specialiojo išsilavinimo

1. Bendroji ligonių slauga

2. Vidaus ligos ir ligonių

slauga, patologijos pagrindai

3. Chirurginės ligos ir ligonių

slauga

4. Vaikų ligos ir vaikų slauga

5. Akušerija ir ginekologija ir

ligonių slauga

6. Infekcinės ligos ir ligonių

slauga, epidemiologijos

pagrindai

7. Nervų ir psichinės ligos ir

ligonių slauga, medicininės

psichologijos pagrindai

8. Odos ir veneros ligos ir

ligonių slauga

9. Akių ligomis sergančių

ligonių slauga

10. Ausų, nosies ir gerklės

ligomis sergančių ligonių

slauga

11. Fizioterapija, masažas ir

gydomoji mankšta

12. Pirminis karinis –

medicininis parengimas

13. Darbo sauga ir priešgaisrinė

apsauga.

[šaltinis: N. Bielinienė. Slaugytojų kompetencijos kaitos tendencijos visuomenės poreikių

raidos kontekste. Magistro darbas,2007. [5]

25

Kaip jau minėta, norinčios tapti medicinos seserimis, galėjo stoti į medicinos mokyklą

baigusios aštuonias vidurinės mokyklos klases arba, jau vėlesniais metais, baigusios visą vidurinės

mokyklos programą. Medicinos seserų ruošimas buvo centralizuotas pagal profesinio rengimo

programą, integruotą į tarybų sąjungos sveikatos priežiūros sistemą. Medicinos sesers diplomas bei

„išrašas iš žinių įskaitos lapo“, išduoti Klaipėdoje 1947 m. įrodo, kad tuometinės medicinos seserų

skyriaus moksleivės, įstojusios į mokyklas po 8 klasių bendrojo lavinimo, buvo mokomos ne tik

profesinių, bet ir bendrųjų dalykų: fizikos, biologijos, chemijos, TSRS istorijos, lietuvių, lotynų ir rusų

kalbų, aritmetikos. Specialieji profesiniai dalykai buvo daugiau orientuoti į mediciną (farmakologija

[pavadinimai originalūs – aut.] su receptūra, vidaus ligos, ligonių slaugymas ir medicinos technika ir

t.t.), civilinę saugą (sanitarinės gynybos parengimas, prieššaukiminis karinis parengimas), visuomenės

švietimą (ankstyvo ir priešmokyklinio amžiaus vaikų auklėjimo darbas), ir mažiau dėmesio skirta

profesionaliam ir savarankiškam ligonių slaugymui. Teoriją ir toliau dėstė gydytojai, o dirbančios

medicinos seserys mokė studentus praktinių įgūdžių [53].

Siekiant, kad darbuotojai, turintys didelę praktinę patirtį, galėtų įgyti medicininį išsilavinimą,

1955 m. įvesta vakarinio mokymo sistema, suteikianti išsilavinimą neatitraukiant besimokančiųjų nuo

darbo, t.y., neakivaizdiniu būdu. Vakarinis mokymas greičiausiai padėjo spręsti aprūpinimo medicinos

darbuotojais problemą.

Taip pat veikė Raudonojo Kryžiaus draugijos medicinos seserų dvimečiai kursai, kuriuose

1958 m. mokėsi 818 žmonių, o per 1955 m. paruošė net 1087 medicinos seseris. Vis tik buvo trūkumų,

ruošiant jaunuosius specialistus. LTSR Raudonojo Kryžiaus draugijos centro komiteto teigimu,

draugijos kursus baigusios medicinos seserys kartais nepateisindavo savo įsigytų diplomų, nes būdavo

gaunami signalai iš įstaigų, kad medicinos seserys yra blogai paruoštos. Raudonojo Kryžiaus

draugijos medicinos seserys turėjo būti paruoštos gerai ir kokybiškai, kaip ir medicinos mokyklose,

nes jos turėjo visas viduriniojo medicinos personalo teises. Didelė atsakomybė už viduriniojo

medicinos personalo darbą tekdavo sveikatos apsaugos skyrių vedėjams, vyr. gydytojams ir kitiems

medicinos įstaigų vadovams bei gydytojams-ordinatoriams, kurie kasdien susidurdavo su viduriniais

medicinos darbuotojais ir stebėjo jų paruošimo trūkumus. [26].

1954 m. TSRS sveikatos apsaugos ministerija išleido įsakymą, kad visos medicinos seserų

mokyklos 1954 - 1956 m. turi būti reorganizuojamos į medicinos mokyklas su technikumų teisėmis,

nes iki to laikotarpio medicinos vidurines mokyklas baigę mokiniai neturėjo teisės tęsti mokslą

aukštosiose medicinos mokyklose [26].

Nepaisant kasmet ženkliai didinamo priėmimo į medicinos seserų programas skaičiaus, darbo

rinkoje šių specialistų vis dar trūko, imta ieškoti greitesnio jų parengimo būdų. Spauda rašė, kad 1978

m. Klaipėdos medicinos mokykloje buvo įkurta eksperimentinė grupė — be stojamųjų egzaminų buvo

priimta 30 jaunuolių, baigusių aštuonias klases be trejetų (su vidurkiu, didesniu kaip 4,3 balo). Tai

26

buvo mokyklos naujovė, pateisinusi vadovybės lūkesčius ir plačiai žinoma už mokyklos ribų.

Eksperimentinės grupės rudens semestro mokslo vidurkis buvo 4,2 (kitų grupių 3,80, praleistų su

pateisinama priežastimi paskaitų - 81 val. (kitų 264 val.), pažangumas — 100 proc. (kitų 96 proc.).

Apie savo auklėtines ir visą kolektyvą atsiliepė ilgametė mokyklos vadovė — direktorė Liucija

Jurkštienė. Ji pateikė duomenis apie mokyklos veiklą. Pirmaisiais pokario metais, vietoj veikusių

medicinos seserų kursų ilgainiui (1946 m. spalio 16 d.) buvo atidaryta medicinos seserų mokykla.

1950 m. mokykla išleido 52 medicinos seseris, o jau 1978 m. — 254 medicinos seseris.

1979 m. buvo įteikta 170 medicinos seserų diplomų. Nuo 1957 m. iki 1979 m. su pagyrimu baigė 195

medicinos seserys ir akušerės. Į mokykla buvo priimami moksleiviai su aštuonių ir vienuolikos

(dešimties – rusų grupė) klasių išsilavinimu. Per 18 mokyklos gyvavimo metų, ją baigė 2 852

medicinos seserys, 749 akušerės ir 310 felčerių. Penkios auklėtinės, baigusios aukštąsias mokyklas,

dirbo dėstytojomis. 1971 m. birželio 9 d. mokyklai buvo suteiktas profesoriaus Juozo Kupčinsko

vardas. 1978 m. rugsėjo mėnesį buvo pradėtas eksploatuoti 419 vietų modernus bendrabutis [14].

Patys medikai, kaip rašė Z.Tartilas, o ką jau kalbėti apie ligonius, norėjo savo ar brangių

asmenų sveikatą patikėti tik tauriai, kupinai gerumo ir profesinės išminties medicinos seseriai. Vis tik

spaudoje randama kritinių pasisakymų medicinos seserų atžvilgiu. Kaišiadorių rajono centrinės

ligoninės specialistai diskutavo:

“Jaunosios specialistės būna menkai parengtos darbui. Jeigu Kauno P. Mažylio

medicinos mokyklos auklėtinių ligoninės laukia, tai iš kai kurių kitų mokyklų

atsiunčiama nemažai netinkamų specialisčių. Savo teises žino, o apie pareigas nė

girdėti nenori. Kasmet bent viena, atvykusi pagal paskyrimą, pabėga, net

pareiškimo neparašiusi, - tokia ligoninės vyriausiojo gydytojo Tado Snieškaus

nuomonė.“

“Rudenį į rajoną neatvyko šešios seselės. Ir taip, kone, kasmet. Nesu patenkinta

daugeliu Panevėžio A. Domaševičiaus, Šiaulių medicinos mokyklų auklėtinių, -

sakė ligoninės vyr. sesuo Nijolė Dalangauskienė.“

“Seseles reikėtų skirstyti į darbą ne pagal pažangumą, o pagal gyvenamąją vietą.

Tada atkristų nemažai daliai ir buto problema. Deja, skirstoma ne pagal šį kriterijų,-

sako vyr. gydytojas.

Gal taip ir reikėjo daryti? Kas iš to, jei jaunas specialistas, paskirtas į kitą rajoną,

namų link žvalgosi, kartais net į darbą neišeina, kad tik jį atleistų. Opiausia

problema jaunų specialistų buvo gyvenamasis plotas, nes ne visos gydymo įstaigos

suteikdavo bendrabučius, dažnai reikėdavo nuomotis kambarį, brangiai už jį

mokėti“ [62].

27

Šis posėdžio išrašas rodo, kad tarybinis medicinos darbuotojų paskyrimo sumanymas nebuvo

veiksmingas, priešingai, kėlė daug rūpesčių tiek vadovams, ir nėra visiškai patrauklus darbuotojams.

Taip pat aiškėja, kad nors medicinos seserys buvo rengiamos pagal vieningas TSRS programas,

parengimo kokybė tarp atskirų įstaigų ženkliai variavo ir vadovai tai aiškiai stebėdavo.

Nuo 1972 m. Lietuvoje pradėtos ruošti medicinos seserys-stomatologo pagalbininkės (Kaune).

Tobulinimas(is). Kartu su medicinos seserų ir kito viduriniojo medicinos personalo rengimu, vyko šių

darbuotojų tobulinimas, perkvalifikavimas, rengimas specializacijoms. Reta profesinė grupė tarybų

valdžios laikotarpiu (o ir vėliau) turėjo galimybę tobulintis specialiai šiam tikslui įkurtoje institucijoje.

1946 metais Vilniuje prie Sveikatos apsaugos ministerijos buvo įkurtas Slaugos darbuotojų

tobulinimosi ir specializacijos (SDTS) centras. Ši mokymo įstaiga iš pradžių vadinosi Medicinos kursų

bazė, vėliau – Respublikiniai gydytojų ir viduriniojo medicinos personalo specializacijos kursai,

Respublikiniai medicinos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursai (1963-1967) [76]. Nuo 1954 metų

susikūrus įstaigose medicinos seserų taryboms, vidurinis medicinos personalas kvalifikaciją keldavo

dviem būdais: kartą per mėnesį organizuodavo bendras konferencijas ir kėlė kvalifikaciją skyriuose.

Daug dėmesio buvo skiriama populiarinant pažangius darbo metodus, keičiantis darbo patirtimi su

kitomis gydymo įstaigomis. Patikrinus atskirų skyrių darbą, trūkumai buvo aptariami konferencijose,

skyrių gamybiniuose susirinkimuose. Kiekvienos konferencijos metu viena tema buvo skiriama

dalykinei kvalifikacijai kelti, kita politiniams—ekonominiams, ateistiniams klausimams nagrinėti.

Medicinos sesers vaidmuo buvo nuolat akcentuojamas spaudoje, tačiau tuo metu jis sietas su

patarnavimu gydytojui. Nuo 1955 m. pradėtame leisti žurnale „Sveikatos apsauga“ skyriuje „Vidurinio

medicinos personalo klausimai“, medicinos seserys galėdavo rasti vertingų straipsnių apie medicinos

sesers darbą ligoninėje, vaidmenį ligonių slaugyme bei kvalifikacijos kėlimą ir pan. Kaip rašė

medicinos sesuo Muravjova: „Mes norime pareikšti savo nuoširdžią nuomonę, atkreipdami gydytojų

dėmesį į tai, kad jų darbas dažnai būna nesėkmingas, jeigu jis yra nesuderintas su vidurinio med.

personalo darbu. Kuo bedirbtų gydytojas, visur jo patikimiausias padėjėjas — felčeris, medicinos

sesuo. Iš tikrųjų didelį vaidmenį sveikatos apsaugos sistemoje vaidina vidurinis medicinos personalas.

Be jo neįmanoma organizuoti tinkamo ligonių gydymo ir juo labiau įgyvendinti profilaktinių

priemonių ir plačiau išvystyti sanitarinio švietimo darbą. Mūsų liaudis aukštai vertina sveikatos

apsaugos darbuotojų veiklą, jų tarpe ir vidurinio medicinos personalo darbą. Šį pasitikėjimą galima

pateisinti tiktai nuolat keliant medicinos seserų ir felčerių teorinį ir praktinį lygį, nuolat gerinant

gyventojų medicininį aptarnavimą“ [44]. Taigi manyta, kad kuo labiau patyręs medicinos personalas,

kuo jis daugiau turi teorinių ir praktinių žinių, tuo gydomojo ir profilaktinio darbo kokybė aukštesnė,

tuo veiklos rezultatai geresni.

28

TSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga) Sveikatos apsaugos ministerijos 1955 m.

liepos mėnesio 5 d. įsakymu Nr.143-M nurodoma, kad vidurinis medicinos personalas (felčeriai,

akušerės, med. seserys, sanitarijos felčeriai) turi išklausyti kvalifikacijos kursus ne rečiau kaip 1 kartą

per 5 metus [26]. Deklaruota, kad kiekvienas medicinos darbuotojas turi nuolat gilinti savo specialybės

žinias, studijuoti ir taikyti praktikoje visa tai, kas nauja ir pažangu. Vis tik, naujų žinių įgijimas

daugiausia sietas su minėto centro organizuotais kursais, nes vidurinio medicinos personalo vietinės,

rajoninės bei tarprajoninės konferencijos, seminarai, paskaitos pradėtos organizuoti tik po kelerių

metų.

Gerinant ligonių slaugymą, didelės reikšmės turėjo keitimasis patyrimu. 1955 m. Vilniaus vaikų

ligoninėje medicinos seserų konferencijoje, medicinos sesuo Svirskytė papasakojo apie savo darbo

patyrimą, slaugant ligonius, sergančius plaučių uždegimu. Kolektyvas nutarė medicinos sesers

Svirskytės darbo patyrimą pritaikyti kitiems ligoniams, sergantiems plaučių uždegimu. Ligoninės

vadovybė parėmė šią medicinos seserų iniciatyvą [42]. 1956 m. vidurinio medicinos personalo

bendras skaičius sudarė 8240 asmenų, jų tarpe buvo felčerių, felčerių - akušerių 1104, akušerių 1281,

medicinos seserų 4716 ir visa eilė kitokių medicinos darbuotojų. ( vidurinio medicinos personalo

skaičius padidėjo, palyginus su 1945 m. 4 kartus).

Medicinos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo tvarka buvo reglamentuota Sveikatos apsaugos ministro

1956 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 499 ir 1956 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 525. Viduriniųjų

medicinos darbuotojų kvalifikacijai kelti buvo numatytos šios formos: parengimo kursai neatitraukiant

nuo darbo (Vilniuje, Kaune bei Respublikinėse įstaigų bazėse), su pertraukomis parengimo kursai

(įstaigų bazėse), siuntimas darbo vietos principu į specialias įstaigas, be to, seminarų, konferencijų ir

paskaitų būdu. Rekomenduota įstaigose organizuoti seserų tarybas [38].

1957 m. gegužės 25 d. Klaipėdos ligoninės medicinos seserų tarybos iniciatyva surengta Klaipėdos

miesto ir zonos rajonų vidurinio medicinos personalo konferencija. Konferencijos metu dalyviai

išklausė gyd. Pasvensko ir med. sesers Šaulutės (aut. – vardai šaltinyje neminimi) pranešimus – apie

pirmosios pagalbos teikimą, gyd. Cukermano – apie ikivėžinius susirgimus, med. sesers Kecoriūtės –

apie vaikų, sergančių plaučių uždegimais, slaugymą. Klaipėdos ligoninės med. sesuo Raišutienė

kalbėjo apie dispanserizacijos reikšmę, jos įgyvendinimą, apylinkės medicinos sesers uždavinius,

padedant apylinkės gydytojams, atlikti ligonių dispanserizaciją. Neverdauskaitė pasidalijo savo

asmeniška patirtimi, kaip slaugyti ligonius namuose. Jos teigimu, esant tinkamoms buitinėms

sąlygoms ir gerai organizavus namuose ligonių ištyrimą, gydymą ir slaugymą, jų gydymo rezultatai,

net esant kai kuriems ūminiams susirgimams, nekalbant jau apie lėtinius, neblogesni kaip stacionare.

Paruoštas pranešimas buvo Telšių rajoninės ligoninės med. sesers Zinkevičiūtės “Silpnų vaikų

patronažas Telšių vaiko konsultacijos 1952-1956 m. duomenimis“. Tačiau buvo įžvelgta ir kai kurių

trūkumų: tai kad konferencija vyko 1 dieną ir per 7 val. reikėjo išklausyti 11 pranešimų. Taip pat buvo

29

papriekaištauta Sveikatos apsaugos ministerijai, kad ji „mažai domėjosi vidurinio medicinos personalo

susibūrimu, net neatsiusdami į jį dalyvauti savo atstovo“[35]. Tais pačiais metais Vilniuje pirmą kartą

surengti akušerių tobulinimosi kursai, vėliau organizuoti ir kituose miestuose.

Be medicinos seserų profesinio rengimo ir tobulinimo, paminėtinas 1959 m. spalio mėn. 14-16

d. įvykęs pirmasis Lietuvos TSR medicinos darbuotojų suvažiavimas. Pirmasis suvažiavimas buvo

skirtas svarstyti esminiams sveikatos apsaugos uždaviniams, iškilusiems su priimtais TSKP XXI

suvažiavimo nutarimais: kaip užkirsti kelią ligoms ir vykdyti sudėtingus gydymo uždavinius, bei

prisidėti prie geresnių sanitarinių sąlygų sudarymo darbe ir buityje. M. Zaikauskas, LTSR sveikatos

apsaugos ministro pavaduotojas, suvažiavimo metu pabrėžė, kad „politinis ir dalykinis medicinos

darbuotojų rengimas turi užimti vieną iš svarbiausių vietų sveikatos apsaugos įstaigų ir organų darbe“

[69].

1960 m. balandžio mėn. 27—28 d. Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje įvyko Klaipėdos

miesto ir zonos vaikų patronažinių medicinos seserų seminaras, kuriame dalyvavo 102 med. seserys

bei vaikų patronažą atliekančios akušerės. Seminaro metu savo darbo patirtimi pasidalijo med. sesuo

Milkintienė, Grubliauskienė, Tichova. Įdomūs buvo pranešimai: Klaipėdos ligoninės vyresniosios

medicinos sesers Baniulienės „Medicinos sesers etika“, medicinos sesers Songailaitės „Vaikų

rachitas“, pedagogės Gladutytės „Vaikų higieninių įgūdžių ugdymas“. Seminaro metu dalyvės iškėlė

daug klausimų, liečiančių sveikų ir sergančių vaikų aptarnavimą [36].

Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva Lietuvos kino studijoje 1960 m. buvo

sukurtas trijų dalių (30 min.) plačiajuostis kino filmas, skirtas gydytojams bei viduriniam medicinos

personalui apmokyti, kaip kovoti su ypatingai pavojingomis infekcijomis. Kino filmo kadruose

parodytos priemonės, nukreiptos į visus tris epideminio proceso elementus: infekcijos šaltinį,

infekcijos perdavimo kelius ir galintį užsikrėsti gyventojų kolektyvą. Šis filmas buvo laikomas

naudinga priemone, keliant ne tik gydytojų, bet ir vidurinio medicinos personalo kvalifikaciją [73].

Profesinio tobulinimosi renginiai organizuoti įvairiuose Lietuvos kraštuose. 1964 m. lapkričio

mėn. 28 d. Respublikinėje Šiaulių ligoninėje įvyko pirmoji Šiaulių zonos chirurginių medicinos seserų

mokslinė konferencija, kurioje buvo nagrinėjama aseptikos ir antiseptikos, anesteziologijos ir

pooperacinio ligonių slaugymo tematikos. Iš viso perskaitytas 21 pranešimas ir visus pranešimus

paruošė medicinos seserys. Joje dalyvavo daugiau kaip 100 medicinos seserų, kurios pasidalijo darbo

patirtimi. Už geriausius pranešimus buvo apdovanotos trijų pranešimų autorės: O. Žiūkienė, N.

Žiliukienė ir V. Klimašauskienė. Konferencija išrinko sekcijos valdyba [6].

Medicinos seserų tinkamumas užimamoms pareigoms buvo vertinamas rengiant atestacijas. 1964 m.

atestuotos 242 medicinos seserys. To meto šaltiniai nurodo, kad ruošiantis atestacijai, suaktyvėjo

visuomeninė veikla, pagerėjo dalyvavimas meninėje saviveikloje, įvestos politinės informacijos

valandėlės, organizuotos vieną kartą per savaitę [67].

30

Tais pačiais metais(1964 m.) lapkričio 20 - 21 d. Kaune įvyko Kauno zonos onkologinių

kabinetų medicinos seserų seminaras. Seminaro metu buvo skaitomos paskaitos apie piktybinių

navikų etiologiją, simptomus, klasifikaciją ir gydymą. Buvo pademonstruota ligonių su odos bei lūpos

piktybiniais navikais. Šis seminaras klausytojoms, kaip rašė medicinos sesuo D. Čeponienė (Lazdijų

raj. ligoninės, onkologinis kabinetas), „<...labai patiko, [jos] daug sužinojo apie pasiektus rezultatus

onkologijoje, pasikalbėjo tarpusavyje apie trūkumus, dirbant rajonų onkologiniuose kabinetuose... >“

[7].

1969 m. sausio mėn. buvo įvestos radijo laidos medicinos darbuotojų kvalifikacijai kelti,

kurios buvo transliuojamos penktadieniais 14 val. per Vilniaus radijo programą. Laidos buvo skirtos

gydytojams ir viduriniam medicinos personalui.

Remiantis TSRS SAM 1977 m. liepos mėn.13 d. įsakymu Nr. 654 “Dėl medicinos seserų bei

laborantų atestacijos“, be felčerių ir akušerių atestacijos, 1980 m. pirmą kartą buvo atestuotos ir

medicinos seserys bei laborantės [59].

A. Galvonaitė liudija, kad didžiausias vaidmuo dirbant su ligoniais tekdavo viduriniam medicinos

personalui, aptarnaujančiam ambulatorinius ir stacionarinius ligonius, todėl šiam darbui reikėdavo

tinkamai pasirengti: pastoviai kelti dalykinę kvalifikaciją, gilinti teorines ir praktines žinias. Tam

tikslui pagal iš anksto sudarytą planą kas mėnesį būdavo organizuojamos konferencijos. Ligoninės

administracija, skyrių gydytojai ir pačios medicinos seserys rengdavo ir skaitydavo paskaitas –

supažindindavo visą kolektyvą su naujausiais respublikos, visos šalies ir užsienio sveikatos apsaugos

laimėjimais. Taip pat buvo nagrinėjami medicinos darbuotojo, konkrečiai vidurinio bei jaunesnio

personalo, etikos klausimai [13].

TSRS Sveikatos apsaugos ministerija 1978 m. gruodžio mėn. 12 d. įs. Nr. 1212 organizavo

trumpalaikius (2 savaičių trukmės) tobulinimosi kursus. Apie rengiamus kursus iš anksto, dar

einamųjų metų viduryje, buvo informuojami miestų sveikatos apsaugos skyriai ir respublikinės

ligoninės. Įstaigos su gautais planais supažindindavo jų žinioje esančias gydymo įstaigas, surinkdavo

paraiškas ir persiųsdavo kursus organizuojančiai įstaigai. Tuo pačiu įsakymu , buvo numatyta

veikiančius kursus perorganizuoti į vidurinio medicinos personalo kvalifikacijos kėlimo mokyklą,

todėl reikėjo laiku pasirūpinti jų materialine baze.

Tuo metu buvo praktikuojama dar viena kvalifikacijos kėlimo forma, kai rajonų ligoninių vidurinysis

medicinos personalas vykdavo į zonines ligonines susipažinti vietoje su jų darbu, perimant jų patirtį.

Darbuotojai, grįžę iš renginių, įgytas žinias perteikdavo savo kolegoms [48].

Nepaisant pastangų teorijos pažangą suartinti su praktiniu darbu, pasitelkiant formalias ir

neformalias medicinos seserų rengimo formas, atotrūkis tarp žinių ir praktikos vis dar akcentuojamas

1988 m. leidinyje „Gydytojas, medicinos sesuo, ligonis“. Rašoma, kad „dar daug kur medicinos seserų

parengimas primena primityvią pameistrių rengimo sistemą: būsimos seserys verčiamos kalti teorines

31

žinias ir paskui paskiriamos dirbti į ligoninę; todėl pirmomis dienomis jos sugeba atlikti tik pačius

primityviausius ligonio slaugymo darbus“ [18].

1988 m. buvo surengti vyresniųjų medicinos seserų ir vidurinio medicinos personalo

tobulinimosi kursai darbo organizavimo ir medicininės psichologijos klausimais, trukę pusantro

mėnesio. Su darbo įstatymų, grafikų, tabelių sudarymu, ūkinio ir medicininio inventoriaus apskaita,

planavimu, saugumo technika ir gamybine sanitarija supažindino Sveikatos Apsaugos Ministerija

buhalterinės apskaitos viršininkė E. Čelkonienė, juriskonsultantė A. Sakalauskienė. Medicinos

darbuotojų profsąjungos respublikinio komiteto darbo apsaugos ir saugumo technikos vyr. inspektorius

A.Šeškevičius. Kursų metu vyriausiosios medicinos seserys turėjo galimybę susipažinti su darbo

organizavimu kitose stambiose gydymo įstaigose: Respublikinės Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių

ligoninėse, Klaipėdos miesto, P. Jašinsko klinikose, Rygos m. 7-oje, Talino greitosios pagalbos

ligoninėse, Gorkio srities klinikinėje N. Semaškos ligoninėje. Ciklo metu buvo aptartos metodinės

rekomendacijos kvalifikacijai kelti darbo vietose.

Apie vyriausiųjų medicinos seserų darbą, vadovavimą ir ligoninės valdymą paskaitas skaitė Centrinio

gydytojų tobulinimosi instituto ekonomikos-planavimo katedros docentas V. Černiavskis. Jis pasakojo

apie medicinos seserų asociacijos, vienijančios 120 šalių, išskyrus TSRS, tikslus ir veiklą. Medicinos

seserų tarnyba — ypatinga, unikali F. Nightingal gimimo diena (1820 m.) laikoma tarptautine

medicinos seserų diena. 30 TSRS medicinos seserų apdovanotos Florence Nightingale medaliu,

Lietuvoje – viena. Apie šiuolaikinę ligoninę, jos reikšmę teikiant medicinos pagalbą ligoniams kalbėjo

KMI „Sveikatos centro“ vadovas V.Grabauskas, dirbęs PSO Ženevoje lėtinių neinfekcinių ligų

profilaktikos departamente. Jis analizavo ir ekologijos klausimus. Tai vieninteliai šio tyrimo metu

aptikti šaltiniai, rodantys, kad tarybinių laikų medicinos seseris pasiekdavo vakarų šalių patirtis [64].

„Pagaliau, - rašo E. Janulionytė (Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto II terapijos katedra),

- mus pasiekė maloni žinia – Lietuvoje rengiamasi atkurti Medicinos seserų asociaciją (prieš karą

vadinosi Gailestingųjų seserų draugovė). Tai nepaprastai reikalinga organizacija.“ Lietuvos Medicinos

seserų asociacija apibūdinta kaip ne kontroliuojanti ar metodiškai vadovaujanti organizacija, bet

draugija, sąjunga, susivienijimas siekti bendrų ūkinių, politinių, kultūrinių ar kurių kitų tikslų. „Jos

rūpestis ir gera globėjiška akis turėtų lydėti medicinos seserį ir kitą vidurinį medicinos personalą nuo

pirmųjų darbo žingsnių iki paskutinio atodūsio. Panaikinti respublikinio vidurinio medicinos personalo

tarybą ir jos pagrindu įkurti kitą organizaciją faktiškai reikštų pakeisti pavadinimą. Nuo to reikalai

nepagerės. Jei medicinos seserų nepatenkina Tarybos darbas, nepatenkins „tarybos pagrindu“ įkurtos

Asociacijos darbas“, teigė E.Janulionytė. Jos manymu, „reikalingos abi organizacijos, nes skirtingi jų

tikslai ir uždaviniai. Gal ateityje viena iš jų turėtų iširti kaip nereikalinga“. Svarbiausi medicinos seserų

asociacijos uždaviniai turėtų būti rūpinimasis visais vidurinio personalo reikalais: ligonių slaugymu ir

32

darbo sąlygomis, kvalifikacijos kėlimu, narių buitimi, poilsiu, medicinos ir socialine pagalba

asociacijos nariams [23].

Politinis švietimas. Be profesinio švietimo tarybų laikais daug dėmesio buvo skiriama politiniam

švietimui. Politinis švietimas, kaip rašė A.Minkevičienė (Medicinos darbuotojų profsąjungos

respublikinio komiteto pirmininkė):visada turėjo būti susietas su praktika bei darbu. Įstaigų vadovai ir

visuomeninės organizacijos turėjo būti atsakingos už politinę-moralinę savo kolektyvo būklę, kaip ir

už gamybinį darbą [41].

Būtent idėjinė propaganda buvo itin reikšminga, kurios dėka žmonėms buvo įteigiamas gražus

ir laimingas komunizmo rytojus, šlovė partijai ir vadovybei, žmonių lygybė ir solidarumas bei kiti

tarybinių laikų lozungai.

Ši politinė veikla susilaukė ir tam tikros kritikos. Sakyta, kad dažnai viduriniam medicinos

personalui užsiėmimai buvo organizuojami, neatsižvelgiant į jų politinį išprusimą, jiems buvo

skaitomos sunkiai suprantamos paskaitos materialistinės filosofijos ir politinės ekonomikos klausimais,

kai tuo tarpu jie net nežinojo elementariausių dalykų apie TSRS vidaus ir užsienio politiką, tarybinės

valstybės valdymą, tarptautinę padėtį ir t.t. [41].

Tenka pastebėti, kad minėtai tarybinei propagandai buvo pasitelkiami įvairūs renginiai:

kultūros, sporto. 1972 m. respublikoje buvo organizuota daug sportinių varžybų bei kitų fizkultūrinio

darbo priemonių. Tais metais įvyko respublikinė ir visasąjunginė medicinos darbuotojų spartakiados,

skirtos TSRS įkūrimo 50-mečiui paminėti, ir daugybė pavienių sporto šakų pirmenybių. [41].

Labai tiksliai ir gana atvirai tarybinės propagandinės ideologijos diegimą bei medicinos seserų

pritraukimą šiai veiklai 1974 m. aprašė I. Zaksas (Kauno Medicinos Institutas): „Vienas svarbiausių

komunizmo statybos uždavinių – naujo žmogaus formavimas, socialistinės ideologijos ugdymas. Tam

uždaviniui spręsti labai geras galimybes turi medicinos įstaigos ir medicinos personalas. Atėjo laikas

skirti daugiau dėmesio psichologiniam ir ideologiniam seserų paruošimui. Medicinos mokyklos turėtų

daugiau rūpintis sesers asmenybės ugdymu, tinkamai ją paruošti bendrauti su ligoniais, dirbti

individualų auklėjimo darbą su jais ligoninėse ir kitose gydimosi įstaigose. Organizuojant seserų

mokymą, reikėtų į kvalifikacijos kėlimo kursų tematiką įtraukti daugiau paskaitų apie darbo su

ligoniais psichologiją, ideologinio poveikio formas ir metodus, skleisti vertingą patyrimą šioje srityje“

[71]. Atrodo, visų pirma akcentuojamos profesinės žinios ir įgūdžiai, reikalingi gyventojų sveikatai

gerinti, tačiau nepamirštama ir socialistinės ideologijos bei „auklėjamojo darbo“, t.y. puoselėjant

palankumą vyraujančiai politinei sistemai.

1985m. Sveikatos apsaugos ministerijos kolegija ir medicinos darbuotojų profsąjungos respublikinio

komiteto prezidiumas kėlė klausimą, kaip „gerinti partinį vadovavimą komjaunimui ir didinti jo

vaidmenį komunistiškai auklėjant jaunimą“ [71]. Deklaruota, kad medicinos darbuotojas, be

33

profesinių žinių, turėjo gerai žinoti partijos ir vyriausybės vidaus ir užsienio politiką, domėtis visos

šalies gyvenimu, ugdyti proletarinio internacionalizmo, kolektyvizmo jausmus.

1.3. Medicinos seserų dalyvavimas ligų profilaktikos veikloje ir

sanitarinio švietimo darbe

Pokario laikotarpiu teigta, kad, iš lėto augant gydymo ir profilaktikos įstaigų tinklui, stacionarinė

pagalba vis dar netenkina visų gyventojų poreikių. Nedaug pastatyta naujų medicinos įstaigų, kai

kurios rajono ligoninės buvo nedideliuose ir netinkamuose pastatuose. Remontai vyko labai lėtai.

1946 m. sausio mėn. įsteigtas naujas sanitarinio švietimo metodinis-organizacinis centras,

Respublikiniai sanitarinio švietimo namai. Kasmet respublikinio sanitarinio švietimo namai

gydytojams ir viduriniam medicinos personalui rengė seminarus ir metodinius užsiėmimus sanitarinio

švietimo organizavimo ir metodikos klausimais. Šiame darbo bare didžiausias vaidmuo tekdavo

viduriniojo lygmens medicinos darbuotojams. Jie dirbdami kaimo vietovėse, felčerių-akušerių

punktuose, teikdavo gyventojams medicininę pagalbą, vykdydavo profilaktines priemones, švietimo

darbą, taip pat padėdavo gydytojams dispanserizuoti darbininkus, kolūkiečius.

Dėmesys skirtas profilaktiniams skiepams prieš raupus ir difteriją. Lietuvos TSR privalomi

skiepijimai prieš raupus buvo įvesti 1941 m., o 1946 m. sausio mėn. 10 d. buvo išleistas Lietuvos TSR

Ministrų Tarybos nutarimas Nr. 629 „Dėl profilaktinio skiepijimo prieš difteriją“. Įdomu pabrėžti, kad

anuomet medicinos darbuotojai taipogi susidurdavo su tėvais, kurie kategoriškai atsisakydavo skiepyti

savo vaikus, ypač ankstyvame amžiuje, bijodami, kad paskiepyti vaikai nesusirgtų. Su tokiais tėvais

pirmiausia aiškinamąjį darbą atlikdavo medicinos seserys, joms nepavykus susitarti, buvo

rekomenduojama, kad su jais pasišnekėtų gydytojas, jei tai nepadėdavo, stengdavosi tokius asmenis

paveikti per darbovietę – per profsąjungas ir partines organizacijas. Nepadėjus ir šioms priemonėms,

tokius tėvus ar globėjus patraukdavo atsakomybėn pagal RTFSR Baudžiamojo kodekso 181 straipsnį.

Tokia tvarka rodo, kad pacientų ir jų atstovų teisės pasirinkti gydymą ar profilaktikos priemones buvo

ignoruojamas iki baustumo. Tai atspindi biomedicinio modelio sveikatos priežiūrą bei griežtai

paternalistinius sveikatos priežiūros specialistų ir pacientų santykius. Partinės organizacijos,

kontroliavusios visas žmogaus socialinio gyvenimo sferas, imdavosi spręsti ir jų sveikatos problemas,

greičiausiai pritaikant moralines sankcijas (įspėjimus, pasmerkimą, moralizavimą ir kt.) [34].

Kaip rašė P. Lazutka ( Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas), kad pirmuoju

pokario dešimtmečiu vidurinio medicinos personalo idėjinis-politinis lygis buvo žemas, nes

profilaktinis darbas kaimo apylinkės gydymo įstaigose blogai organizuojamas, mažai dėmesio

skiriama kolūkiečių, tarybinių ūkių darbuotojų medicininiam aptarnavimui. Jis rašė: „Už šį darbą [aut.

34

- profilaktiką] atsakinga yra ir Sveikatos apsaugos ministerija, rajonų ir miestų sveikatos apsaugos

skyrių vedėjai, o taip pat gydymo-profilaktinių įstaigų vadovai, kad nepakankamai auklėja vidurinius

medicinos darbuotojus, per mažai padeda, nepakankamai kritikuoja blogus darbuotojus, dar rečiau

atžymi gerus, pasižymėjusius darbuotojus, paskleisdami jų darbo patyrimą plačiose vidurinio

medicinos personalo masėse“. Pavaduotojas apgailestavo, kad retai pravedami vidurinio medicinos

personalo zoniniai bei respublikiniai pasitarimai, konferencijos. Jo teigimu, 1956 m. pravestos

vidurinio medicinos personalo konferencijos Vilniaus ir Kauno zonose davė daug naudos. Dar tais

pačiais metais Sveikatos ministro pavaduotojas įsakė organizuoti Respublikinius Kauno medicinos

mokykloje Nr. 2 vidurinio medicinos personalo kvalifikacijos kėlimui nuolatinę kursų bazę, taip pat

rengti konferencijas Šiaulių, Klaipėdos ir Panevėžio zonose [32].

Tarybinės medicinos sistema sieta su aktyvia veikla ligų profilaktikos srityje, todėl medicinos

ir higienos žinių propaganda buvo neatskiriama ir privaloma kiekvienos gydymo ir profilaktikos

įstaigos, kiekvieno mediko veiklos dalis. Profilaktinė tarybinės medicinos kryptis visų pirma rėmėsi

sanitariniu švietimu, priešepidemiologinėmis priemonėmis, sistemingu sveikų asmenų tikrinimu,

siekiant išsiaiškinti susirgimus jų pradinėse stadijose. Gydymo-profilaktikos įstaigų darbas pasižymėjo

dispanserizacija. Pagrindinį darbą vykdant gyventojų dispanserizavimo programą atliko terapinių

apylinkių medicinos seserys. Jos buvo pirmos apylinkės gydytojo pagalbininkės, apylinkėje įdiegiant

profilaktikos priemones.

Medicinos sesers pareiga – dispanserizuotų ligonių pakvietimas – buvo itin svarbi. Geresnių

rezultatų pasiekdavo tos apylinkės, kurių medicinos seserys ligonius kviesdavo pačios, t.y. eidavo į

namus, o ne siųsdavo kvietimą paštu [43]. Šis faktas byloja, kad gyventojai nevertino dispanserizacijos

rimtai, ji buvo didele dalimi priverstinė.

1957 m. gydymo-profilaktikos veiklos organizavimui ligonines imta jungti su poliklinikomis,

turinčiomis savo sistemoje daugiausia įstaigų ir medicinos darbuotojų. Šių gydymo-profilaktikos

įstaigų uždavinys buvo organizuoti kvalifikuotą medicininę pagalbą pramonės įmonių darbininkams,

kaimo gyventojams, aktyviai taikant sanitarines-profilaktines priemones gamyboje ir buityje, keliant

pirmosios pagalbos ir gydymo veiksmingumą. Tuo laikotarpiu teigta, kad išsiplėtus gydymo-

profilaktikos įstaigų tinklui, išaugus medicinos darbuotojų skaičiui bei pakilus jų kvalifikacijai, taip pat

pagerėjus ekonominiam-kultūriniam respublikos gyventojų gyvenimo lygiui, išnyko ar ženkliau

sumažėjo tam tikrų ligų: džiovos, maliarijos, vidurių ir dėmėtosios šiltinės, venerinių ligų [14].

Deklaruota, kad profilaktikos priemonių, skiepijimų, tikslinių profilaktinių sveikatos patikrinimų dėka

užkirstas kelias tokioms sunkioms ligoms, kaip poliomielitas, difterija, dėl veiksmingos vakcinacijos

sumažėjo sergamumas tymais.

Nepaisant riboto tarybinės sveikatos apsaugos supratimo ir požiūrio į gyventojų sveikatos

stiprinimą bei ligų profilaktiką (dėmesys darbo ir buities sąlygų gerinimui, infekciniams susirgimams,

35

skiepijimams) ankstyvuoju pokario laikotarpiu, medicinos seserys buvo vienos aktyviausiųjų šioje

veikloje. Jos atliko praktinį darbą, mokėsi pačios ir mokė kitus. Galima spėti, kad vien aktyvaus

medicinos seserų ir kitų specialistų darbo nebūtų užtekę šiems pokyčiams įgyvendinti, juos lėmė ir

kitos labai svarbios priežastys: geresnės gyventojų buitinės – sanitarinės sąlygos, urbanizacija,

visuomenės švietimas, veiksmingų vaistų atradimas ir vartojimas.

„Sveikatos apsauga“ informavo, kad labai naudinga ir gyventojų mėgiama sanitarinio švietimo forma

buvo susijusi su sveikatos liaudies universitetu. Liaudies universiteto klausytojų (gyventojų) grupė

buvo organizuojama, atsižvelgiant į jų išsilavinimą, darbo pobūdį, lytį. Kiekvienai grupei, rajoninei

ligoninei pavedant, buvo sudaromos specialios universiteto programos. Mokslas trukdavo 2 metus

(mokslo metai – nuo spalio iki birželio mėn.); užsiėmimai vykdavo 2 kartus per mėnesį. Paskaitas

liaudies universitete skaitydavo rajono ir apylinkės gydytojai, pedagogai, kultūros-švietimo įstaigų

darbuotojai, teisininkai. Paskaitų ir seminarų metu konkrečiais pavyzdžiais buvo nagrinėjamos

įvairios temos. Daug dėmesio buvo skiriama sanitariniam-higieniniam režimui, sergančių vaikų

priežiūrai, jaunesniojo medicinos personalo ir ligonių tarpusavio santykiams, bendriems medicinos

etikos ir deontologijos klausimams nagrinėti. Praktinius užsiėmimus apie ligonio slaugymą, pirmosios

pagalbos teikimą nelaimingų atsitikimų atvejais rengė vidurinis medicinos personalas [21]. Šiam

medicinos personalui reikėjo nuolat gilinti žinias, skaityti naujausią medicininę literatūrą, dirbti

sanitarinio švietimo darbą tarp gyventojų, mokėti teisingai atsakyti į kiekvieną ligonio klausimą,

paaiškinti jam, padėti, patarti. Žinių vidurinis medicinos personalas semdavosi iš žurnalo „Sveikatos

apsauga“, kuris pradėtas leisti 1957 m. ir gyvavo iki 1990 m. Žurnale buvo spausdinami straipsniai ne

tik apie gydymą, bet ir apie slaugymą. Skyriuje „Vidurinio medicinos personalo klausimai“ straipsnius

rašydavo medicinos seserys, gydytojai ir LTSR Sveikatos apsaugos darbuotojai.

1976-1977 m. veikė medicinos mokslo progreso universitetas, kuriame užsiėmimai vyko pagal

atskirus profilius. Medicinos mokslo progreso universiteto užsiėmimai laikyti gera ir patrauklia

kvalifikacijos kėlimo forma, todėl medicinos seserys noriai juos lankė [16].

1.4. Medicinos seserų tarybos veikla

1954 m. respublikinėse ligoninėse buvo įkurtos medicinos seserų tarybos. Medicinos seserų

taryba taip pat turėjo išmokyti jaunesnįjį medicinos personalą, kad jis taptų medicinos seserų

pagalbininku.

Janina Ivaškevičienė (Respublikinės Kauno klinikinės ligoninės vyresnioji medicinos sesuo)

rašė, kad pagrindiniai medicinos seserų tarybų uždaviniai – gilinti teorines ir praktines medicinos

seserų žinias, kelti jų idėjinį bei kultūrinį lygį, nuolat tobulinti darbo kokybę ir kultūrą. Šiems

uždaviniams spręsti medicinos seserų taryba organizavo bendras ligoninės medicinos seserų

36

kvalifikacijos kėlimo konferencijas, seminarus, konkursus, paskaitas aktualiems medicinos seserų

darbo klausimams. Darbas taryboje buvo suskirstytas į tris sektorius: 1) gamybinį, 2) kvalifikacijų

kėlimo, 3) sanitarinio švietimo ir idėjinio-politinio auklėjimo sektorių [20].

Medicinos seserų tarybos nariai kuravo keletą sričių: medicinos seserų darbą stacionare ir

apylinkėje (poliklinikos ir vaikų konsultacijos), sanitarų darbą bei švarą ligoninėje, medikamentų

laikymą, gydytojų paskyrimų vykdymą stacionare ir ligonių namuose, sanitarinio švietimo darbą ir

sienlaikraščių leidimą skyriuose, maisto gaminimą virtuvėje ir ligonių maitinimą, organizavo seserų ir

sanitarių kvalifikacijų kėlimą skyriuose ir visos ligoninės mastu, skyrių pasiruošimą įvairių švenčių

progoms. Taip pat ši komisija, kartu su profsąjungos atstovais, dalyvavo sprendžiant įvairius

konfliktus, susijusius su medicinos seserų ir sanitarių darbu, aktyviai dalyvavo ligoninės teritorijos

tvarkymo ir apželdinimo darbuose [20].

Kaip rašė spauda, medicinos seserų sudarytos komisijos vieną kartą per mėnesį turėdavo

aplankyti kiekvieną skyrių. Lankydami palatas, komisijų nariai išklausydavo ligonių pageidavimus bei

jų pasiūlymus. Rasti trūkumai buvo užrašomi medicinos seserų tarybos vedamuose sąsiuviniuose.

Tarybos nariai taip pat dalyvaudavo gamybiniuose susirinkimuose, analizuodavo rastus trūkumus ir

teikdavo siūlymus darbui pagerinti. Medicinos seserų taryba stengėsi palaikyti darbo drausmę,

reguliuoti seserų ir sanitarių tarpusavio santykius bei bendravimą su gydytojais ir ligoniais. Pavyzdingi

darbuotojai įvairiomis progomis buvo pristatomi padėkoms gauti. Tuo tarpu darbo drausmės laužytojai

ir netvarkingi darbuotojai buvo svarstomi susirinkimuose, kritikuojami sienlaikraštyje ir net miesto

spaudoje. Medicinos seserų taryba būdavo perrenkama kasmet ir dirbdavo pagal sudarytą planą [67].

Kas mėnesį visos ligoninės mastu buvo ruošiami pranešimai įvairiais aktualiais klausimais.

Sudėtingesnes gydomąsias temas skaitydavo gydytojai, o kitas – medicinos seserys. Pranešimų

tematikos bendroms konferencijoms parenkamos taip, kad atitiktų administracijos keliamus

reikalavimus ir padėtų pagerinti viduriniojo bei jaunesniojo medicinos personalo darbą. Pažymėtinos

šios paskaitos: “Apsauginis – gydomasis režimas“ (medicinos sesuo Monkina), „Kultūringas ligonių

slaugymas“ (medicinos sesuo Vasaitienė), „Medicinos darbuotojų moralė“ (gydytojas Kišonas) ir kitos

[67].

Spauda rašė, kad tuose rajonuose, kur medicinos seserų taryba gerai organizuodavo savo darbą,

ligonių medicininis aptarnavimas ir slaugymas buvo geriau sutvarkytas. Utenos ir Kėdainių rajonų

medicinos seserų tarybos gerai organizavo kvalifikacijos kėlimą. Šiuose rajonuose buvo apmokomas

viso rajono gydymo įstaigų jaunesnysis personalas (ir sanitarės, dirbančios felčerių-akušerių

punktuose). Kėdainių rajone buvo organizuota medicinos felčerių taryba, kuri jungė visus šio rajono

medicinos felčerius. Laikyta, kad gerai organizuotas darbas buvo ir Tauragės rajono centrinėje

ligoninėje, kuriai vadovavo medicinos seserų tarybos pirmininkė, medicinos sesuo Kuzmauskaitė. Ši

taryba rūpinosi ligonių aptarnavimo ir ligonių maitinimo pagerinimu. Trakų rajone medicinos seserų

37

tarybos buvo visose ligoninėse, kurioms vadovavo centrinės rajono ligoninės medicinos seserų taryba.

Kritikuota Kapsuko (dabar – Marijampolės) rajono centrinės ligoninės medicinos seserų taryba, kuri

per mažai palaikė ryšį su Kalvarijos bei Kazlų Rūdos ligoninėmis ir visiškai nevadovavo

ambulatorijose dirbančioms medicinos seserims bei slaugėms, netikrino šių įstaigų darbo.

Medicinos seserų tarybų darbas sietas su ligoninių gerbūviu. Kaip antai, teigta, jog Širvintų

rajono gydymo įstaigų materialinė bazė buvo žymiai blogesnė, negu kitų rajonų, tačiau pradėjus

vadovauti medicinos seserų tarybai, medicinos seseriai Krinčiukaitei, sanitarinė ligoninės būklė žymiai

pagerėjo, gerai organizuojamas tapo medicinos seserų kvalifikacijos kėlimas. Tarp silpnai veikiančių

tarybų minėta Vilkaviškio rajono centrinės ligoninės taryba, kuri nevadovavo viduriniam medicinos

personalui ir jų nekontroliavo. Taip pat Joniškio rajone medicinos seserų taryba kreipė mažai dėmesio

medicinos personalo tvarkingumui ir švarai. Panaši padėtis buvo ir Lazdijų ligoninėje. Deklaruota, kad

Varėnos rajono centrinėje ligoninėje medicinos seserų taryba nesirūpino medicinos seserų

kvalifikacijos kėlimu [72]. Teigta, kad įsteigus tarybas, pakilo medicinos sesers autoritetas, pagerėjo

ligoninėje skalbinių kokybė, valgis pasidarė įvairesnis, labiau vitaminizuotas, pakilo seserų

kvalifikacija, švara bei tvarka palatose. Taigi, manyta, kad gerai dirbanti Medicinos seserų taryba yra

rimtas administracijos pagalbininkas organizuojant ligonių aptarnavimą ir gydymą ligoninėje.

Nuo 1974 m., kaip rašė J. Ivaškevičienė, Kauno klinikinės ligoninės medicinos seserų tarybos

iniciatyva buvo pradėti organizuoti geriausios medicinos sesers konkursas. Manyta, kad tai buvo

patraukli ir efektyvi kvalifikacijos kėlimo priemonė, padedanti pagerinti ligonių slaugymą, kelti seserų

darbo kultūrą ir aktyvinti jų visuomeninę veiklą. Ši priemonė paplito ir kitose Kauno bei visos LTSR

ligoninėse.

Konkursas būdavo organizuojamas trimis etapais: pradžioje tarp vieno skyriaus (kabineto)

medicinos seserų, vėliau tarp kelių vieno profilio skyrių – pirmojo etapo nugalėtojų, ir, galiausiai, —

tarp antrojo etapo nugalėtojų. Dalyvės, įsisavindavo konkurso programą, išmokdavo praktinio darbo

veiksmų, perskaitydavo 3–4 medicininės literatūros šaltinius, pasirengdavo sanitarinio švietimo ar

politinformacijos užsiėmimui ir juos organizuodavo. Be to aktyviai dalyvaudavo skyriaus ir ligoninės

visuomeninėje veikloje, studijuodavo savo krašto, miesto, ligoninės istoriją ir pasiekimus, o taip pat

nuolat rūpindavosi savo išorės tvarkingumu, humaniškai elgdavosi su ligoniais ir bendradarbiais. Šiai

programai įsisavinti kiekviena konkurso dalyvė susidarydavo individualų darbo planą, kurį turėjo

įvykdyti per 3–4 mėnesius. Darbo rezultatus tikrindavo skyriaus (kabineto) vedėjas, vyresnioji

medicinos sesuo ir visuomeninių organizacijų atstovai. Vėliau buvo išrenkamos trys to skyriaus

geriausios konkurso dalyvės. Jų sąrašas kartu su skyriaus vedėjo ir vyresniosios medicinos sesers

charakteristika būdavo perduodamos medicinos seserų tarybai, kuri patikrindavo pirmojo etapo

nugalėtojų darbą ir užpildydavo specialią anketą.

38

Antram konkurso etapui medicinos seserys išmokdavo 30-40 papildomų klausimų programą ir

parengdavo darbo saugos, darbo vietos, ligonių slaugymo priemonių projektus, schemas, maketus ir

pasiūlymus. Jų žinias vertindavo 3—5 asmenų komisija, sudaryta iš skyrių vedėjų, vyresniųjų

medicinos seserų ir visuomeninių organizacijų atstovų. Iš antro etapo būdavo išrenkamos trys

geriausios medicinos seserys.

Paskutiniame konkurso etape medicinos seserys atlikdavo 2–3 praktines užduotis ir atsakydavo

į klausimus, kurie būdavo pateikiami kiekvienai dalyvei uždarame voke. Jų žinias, praktinius įgūdžius,

bendrą išsilavinimą penkių balų sistema vertindavo 9–11 asmenų komisija, vadovaujama vyriausiojo

gydytojo pavaduotojo medicinos reikalams. Pagal didžiausią surinktų balų skaičių būdavo išrenkamos

trys tų metų geriausios ligoninės medicinos seserys.

Konkurso baigiamasis turas būdavo organizuojamas prieš Medicinos darbuotojų dieną. Tai

būdavo visų ligoninės medicinos seserų šventė, kuri baigdavosi konkurso laimėtojų sveikinimais ir

apdovanojimais. Teigta, jog geriausios medicinos sesers konkursas būdavo puiki kvalifikacijos kėlimo

priemonė, kuri skatindavo medicinos seserų būrį siekti profesinio meistriškumo. Konkurso nugalėtojos

prireikus visada galėdavo pavaduoti (atostogų, nedarbingumo metu) savo skyriaus vyresniąsias

medicinos seseris [19].

Medicinos seserų taryba (Palangos miesto ligoninės, pirmininkė K. Rukšėnienė) reguliariai kas

mėnesį organizuodavo užsiėmimus, kur buvo nagrinėjami aktualūs kasdieniniai klausimai. Skaitomos

paskaitos apie sunkias užkrečiamąsias ligas (cholerą, raupus, dizenteriją ir kt.), ligonių slaugymą ir

griežtas karantino, gydymo ir profilaktikos priemones, racionalios mitybos pagrindus, vaistų

naudingumą ir žalingumą, bendruosius reanimavimo principus. Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas

antialkoholinei propagandai ir kovai su rūkymu. Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministro įsakymu

administracine tvarka (vyriausiojo gydytojo įsakymu) buvo griežtai kovojama su medicinos personalo

ir ligonių rūkymu ligoninės patalpose.

Pagrindiniai Kauno klinikinės ligoninės Medicinos seserų tarybos uždaviniai buvo gilinti

teorines ir praktines medicinos seserų žinias, kelti jų idėjinį bei kultūrinį lygį, nuolat tobulinant darbo

kokybę ir kultūrą. Šiuos reikalavimus, kaip rašė J. Ivaškevičienė, galima buvo įgyvendinti tik laikantis

komunistinės pažiūros į darbą, kolektyvą bei visuomenę. Dalykinių žinių gausinimui seserų tarybos

komisija ruošė profilines medicinos seserų konferencijas. Medicinos sesuo turėjo būti gerai

susipažinusi su pačia naujausia medicinine technika, sudėtingais diagnostiniais bei terapiniais

veiksmais, turi tinkamai organizuoti ligonių [19].

1977 m. sausio mėnesį į Kauno klinikinės ligoninės Medicinos seserų taryba buvo išrinkta 21

medicinos sesuo. Taryboje buvo trys sektoriai (gamybinio darbo, kvalifikacijos, politinio-idėjinio lygio

kėlimo ir kultmasinis), turintys savo pirmininką ir narius. Medicinos seserų taryba glaudžiai

bendradarbiavo su ligoninės komjaunimo, profsąjungine bei kitomis visuomeninėmis organizacijomis.

39

Įvairiomis progomis buvo ruošiami bendri medicinos seserų kolektyvų renginiai: jaunojo specialisto

diena, geriausios medicinos sesers konkursas ir pan.

Ligoninėje veikė Gamybinio darbo komisija, kurios pagrindinis uždavinys – nuolat gerinti

ligonių slaugymą, tobulinti seserų darbą, ugdyti darbo drausmę, kovoti už idealią švarą skyriuje. Šios

komisijos nariai pastoviai tikrindavo, kaip buvo organizuojamas ligoninės skyrių, kabinetų, personalo

darbas, svarstydavo pasiūlymus esamiems trūkumams išgyvendinti. Nuolat kontroliuodavo, kaip šie

nutarimai vykdomi. Be to, gamybinio darbo komisijos nariai jiems paskirtuose Kauno zonos rajonuose

kontroliuodavo gydymo-profilaktikos įstaigų medicinos seserų darbą.

Kvalifikacijos kėlimo komisija rūpindavosi medicinos seserų ir sanitarių kvalifikacija,

politiniu-idėjiniu medicinos seserų lygiu, jų auklėjamuoju darbu. Komisija organizuodavo išvykas į

kitas ligonines, ruošdavo pokalbius ir diskusijas įvairiomis medicinos seserų auklėjimo temomis.

1976–1977 m. 483 medicinos seserys lankė Medicinos mokslo progresavimo universitetą. Nuo

1977 m. šiame universitete veikė užsiėmimai pagal atskirus profilius.

Medicinos seserų taryba didelį dėmesį skirdavo jauniems specialistams, kuriems buvo

sudaromi individualūs mokymo planai, priskiriami globotojai. Pradėdami dirbti , jaunieji specialistai

turėjo nemažai teorinių žinių, tačiau praktinių įgūdžių, profesinio meistriškumo, pareigos ir

atsakomybės jausmo jiems labai trūko. Vyriausiosios medicinos seserys, turinčios gerą teorinį ir

praktinį pasirengimą, išsiugdžiusios profesinį meistriškumą, turėjo auklėti jaunąjį specialistą. Daug

dėmesio globotojai skirdavo komunistinio požiūrio į darbą, į socialistinę nuosavybę skiepijimui,

teikdavo pagalbą prisiimant ir vykdant socialinius įsipareigojimus.

Didelis vaidmuo tekdavo vyriausiosioms medicinos seserims, plečiant jaunųjų specialistų

akiratį, interesus, organizuojant laisvalaikį. Specialistai būdavo įtraukiami į ligoninės visuomeninį

gyvenimą, meno saviveiklą. Taip pat būdavo organizuojama jaunojo specialisto diena. Apie šią šventę

spaudoje rašė L. Žvinakevičienė (Vilniaus m. II ligoninės vyriausioji medicinos sesuo): „Tai didelė

šventė. Jai rengiasi visas ligoninės kolektyvas. Šia dieną vyksta įvairių darbų (mezginių, piešinių,

kulinarijos) paroda. Renginyje dalyvauja administracijos, partinės, profsąjungos organizacijų atstovai,

skyrių, kabinetų vedėjai, darbo draugai. Sveikinimo žodžius taria vyresniosios medicinos seserys,

veteranai dalijasi savo darbo patirtimi. Apie jaunimo auklėjimą, jo dorovę kalba „Žinijos“ draugijos

lektoriai. Jauniesiems specialistams įteikiami atminimo suvenyrai, aplankomas operos ir baleto teatro

spektaklis.

Ligoninėje yra jaunųjų specialistų albumas, kuriame po trumpos ligoninės istorijos apžvalgos

įrašytas jaunojo specialisto pasižadėjimas. Tai žodžiai apie širdies ir rankų šilumą, apie tolimesnį savo

žinių gilinimą, ligoninės tradicijų turtinimą, ligoninės ir medicinos darbuotojo vardo gerbimą. Po

pasižadėjimo įdedama jaunųjų specialistų nuotrauka.

40

Pasirašiusiam albume jaunam specialistui įteikiamas atminimo medalis, simbolizuojantis dvi

rankas, laikančias gėlės žiedą su raudonu kryželiu viduryje, rankas, auginančias duoną, statančias

miestus, slaugančias ligonį. Juk visi žinome: daug ir gerų paskyrimų skiria gydantis gydytojas, bet juos

turi įvykdyti medicinos sesers rankos. Jeigu medicinos sesuo jų neatliks, naudos ligoniui nebus“ [76].

Darbas su jaunais specialistais buvo laikomas kilnia ir atsakinga pareiga.

Ligoninės Medicinos seserų taryba aktyviai padėjo administracijai, ieškodavo naujų medicinos

seserų darbo organizavimo formų, nuolat gerindavo ligonių slaugymą, rūpinosi medicinos seserų darbo

apsauga [20]. Pagal iš anksto sudarytą medicinos seserų tarybos gamybinio sektoriaus planą, būdavo

tikrinami naktiniai seserų ir jaunesnio medicinos personalo budėjimai, švirkštų, medicininių

instrumentų sterilizavimas, vaistų ligoniams išdavimas, sunkių ligonių slauga nedarbo dienomis,

ligoninės rėžimo laikymasis ir kt. [13]. Įdiegiant vis sudėtingesnius tyrimus bei gydymo metodus, augo

reikalavimai medicinos seserims, tačiau sistemingai lavinantis, gilinant profesines žinias, domintis

visuomeniniu ir kultūriniu gyvenimu, galima buvo gerai atlikti tiesiogines pareigas bei skiriamas

užduotis.

Išanalizavus šaltinius apie medicinos seserų tarybos veiklą aiškėja, kad šios tarybos atliko visų

pirma kontrolės vaidmenį. Jos nekėlė ypatingų pacientų priežiūros reikalavimų, bet siekė užtikrinti

elementarius dalykus, reikalingus tinkamai pacientų priežiūrai. Teigiant, kad personalo kvalifikacijos

kėlimas ar sanitarinė ligoninės būklė gerėjo tik dėka šių tarybų veiklos, atskleidžiama, jog medicinos

personalo profesinio sąmoningumo lygis nebuvo aukštas, medicinos seserų lyderiai taip pat ėmė

vykdyti savo funkcijas tik pradėti kontroliuoti. Lieka neaišku, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis

buvo pasiekti minėti pagerinimai (geresnis maistas, didesnė švara ir t.t.) ir kodėl tai nebuvo atliekama

anksčiau? Galimai šie „pasiekimai“ nebuvo absoliutus tarybų rezultatas – jos tik prisiimdavo šiuos

nuopelnus, siekdamos parodyti savo veiklos naudą. Sunku suprasti, iš kur medicinos seserys ir jų

atstovaujamos tarybos dėmesį pažangių idėjų praktikai tobulinti, jei nėra duomenų apie

bendradarbiavimą su kitomis respublikomis, tarpinstitucinis bendradarbiavimas taip pat menkai

akcentuojamas (išskyrus švietimo renginius).

Profesiniai medicinos seserų susibūrimai susilaukdavo dėmesio ir pritraukdavo daug dalyvių

kaip tam tikra saviveiklos ir dalykinio laisvalaikio forma, galimybė bendrauti platesniame rate,

palaikyti tuo metu vyravusias tradicijas (šventės, profesinės dienos), tačiau profesinės edukacijos

nauda lieka abejotina. Atvirai deklaruota, kad viena iš seserų tarybos funkcijų buvo jaunų ir jau

dirbančių specialistų ideologinis švietimas, komunistinių tiesų skleidimas, taigi, be kontrolės funkcijų,

jos atliko ir socialistinio-komunistinio auklėjimo vaidmenį.

41

1.5. Dvilaipsnės ligonių aptarnavimo sistemos įdiegimas

Iki 1958 m. beveik visose Tarybų Sąjungos ligoninėse ligonius aptarnaudavo trijų pareigybių

personalas: gydytojas, medicinos sesuo ir sanitaras. Sanitarai, neturėdami jokio specialaus medicininio

išsilavinimo, negalėjo tinkamai slaugyti ir prižiūrėti ligonių, jie dažniausiai atlikdavo valymo ir

tvarkymo, ligonių transportavimo užduotis. Ligoninėje sanitarai dažnai keisdavosi (neretai jie

pažeisdavo darbo drausmės ir tvarkos taisykles dėl alkoholio vartojimo, pravaikštų, aplaidaus požiūrio

į darbą), todėl daugelis jų neturėjo net elementariausių pacientų higienos ir sanitarijos žinių. Siekiant

kelti ligonių aptarnavimo ir slaugymo kultūrą ir turint pakankamą skaičių vidurinio medicinos

personalo, buvo nuspręsta pereiti prie dvilaipsnės ligonių aptarnavimo sistemos, nekeičiant etatų.

M. Namajūnas rašė: „Medicinos sesuo, atlikdama gydytojo paskyrimus, vykdydama sanitarinio

švietimo darbą, slaugydama ligonius, ilgiausiai bendrauja su jais, anksčiausiai sužino individualius

ligonių poreikius, neretai pirmoji pastebi ligonio sveikatos pakitimus. Jos vaidmuo ypač padidėja tose

gydymo įstaigose, kuriose įvedama dvilaipsnė ligonių aptarnavimo sistema. Reikia manyti, kad ši

sistema šiuo metu geriausiai atitinka ligonių slaugymo reikalavimus ir todėl artimiausiu laiku turės būti

įgyvendinta visose gydymo įstaigose“. Reikėjo įtikinti vidurinį medicinos personalą, kad tinkamas ir

kvalifikuotas ligonių slaugymas kompleksinio ligonių gydymo procese turėjo nemažesnės reikšmės,

kaip gydymas vaistais arba fizioterapinėmis procedūromis, todėl ligonius slaugyti turėjo ne sanitarė,

neseniai atėjusi dirbti į ligoninę, o medicinos sesuo turinti specialių žinių higienos, epidemiologijos,

dietinio maitinimo ir visose kitose srityse. Šis aiškinamasis darbas, įvedant dvilaipsnę ligonių

aptarnavimo sistemą, daugiausia buvo atliktas vėlgi Medicinos seserų tarybos pastangomis [46].

Slaugymo darbas, kuris anksčiau buvo patikėtas ligoninėse sanitarėms ir medicinos seserims,

buvo perduotas gydytojams ir medicinos seserims. Anksčiau sanitarės dalindavo ligoniams maistą,

maitindavo sunkius ligonius, prižiūrėdavo jų odą, nagus ir plaukus. Įvedus dvilaipsnę ligonių

slaugymo sistema, sanitarės tik palaikydavo ligoninės patalpų švarą. Respublikinėje Kauno ligoninėje

ši sistema buvo įgyvendinta 1957 m. Kaip rašė vyriausioji medicinos sesuo D. Bersėnaitė

(Respublikinė Kauno klinikinė ligoninė), medicinos seserys dirbo dviem pamainomis. Pirma pamaina

darbą pradėdavo 7,30 val. ir baigdavo – 17,15 val. Atėjusi iš ryto, medicinos sesuo paklodavo

sunkiems ligoniams lovas, išplaudavo indus, sutvarkydavo spinteles, patikrindavo galvos švarą,

nukirpdavo nagus, užrašydavo temperatūros lapuose ligonio vidurių būklę, šlapimo kiekį, svorį,

išvėdindavo palatas, išdalindavo vaistus, prižiūrėdavo, kad ligonis juos išgertų, paduodavo pusryčius,

pamaitindavo sunkius ligonius. Vesdavo ligonius į rentgeno kabinetą, atlikdavo paskirtas injekcijas,

paimdavo kraują analizėms, skaitydavo brošiūras sanitarinio švietimo temomis, aprūpindavo ligonius

knygomis ir žurnalais. Dviejų pamainų darbas, aptarnaujant ligonius, turėjo pranašumų – didesnę

dienos dalį ligonį aptarnaudavo viena medicinos sesuo.

42

Tačiau tokia darbo sistema turėjo ir trūkumų – medicinos sesuo privalėjo dirbti 1,5 etato, tai

nelengva buvo realizuoti mažuose skyriuose. Medicinos seserų pamainoje buvo mažiau, todėl 18–22

val., kai skyriuje būdavo daugiausia darbo (matuojama ligonių temperatūra, dalinama vakarienė,

maitinami sunkūs ligoniai, klojamos nakčiai lovos ir kt.), viena budinti medicinos sesuo negalėjo

suspėti gerai atlikti visų savo pareigų. Siekiant to išvengti, kasdien pagal grafiką dar viena medicinos

sesuo dirbdavo nuo 7,30 iki 20 val., o kitas darbo dienas ji dirbdavo nuo 7,30 iki 16 val.

Laikantis dvilaipsnės ligonių aptarnavimo sistemos, buvo svarbu, kad kiekvienas skyriaus

darbuotojas gerai žinotų savo pareigas, negaištų laiko pašaliniams darbams ir bereikalingiems

vaikščiojimams. Todėl Respublikinėje Kauno klinikinėje ligoninėje ligonių stacionarizavimas, jų

išleidimas, vaistų pristatymas į skyrių, ligos istorijų pristatymas į pagalbinius kabinetus ir t.t. buvo

centralizuotas [4].

Tačiau dvilaipsnė slaugymo sistema ligoninėse skyrėsi, kiekviena ligoninė turėjo savo darbo

specifiką. Respublikinė Klaipėdos ligoninė buvo įsivedusi visiškai kitokią slaugymo sistemą, negu

Kauno klinikinė ligoninė. Norint pagerinti ligonių slaugymo ir aptarnavimo kultūros lygį,

Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje buvo pereita į dvilaipsnę ligonių aptarnavimo sistemą. Kaip rašė

B. Kinčienė, įvedus šią sistemą, medicinos sesuo visą laiką būdavo savo poste, ir jai nereikėjo

vaikščioti iš skyriaus į kitus skyrius ar į įvairius pagalbinius kabinetus. Pvz., jei anksčiau kasdien

nustatytu laiku vyr. med. sesuo kartu su sanitare eidavo atsinešti vaistų iš vaistinės skyriaus, dabar

vaistus į visus skyrius pristatydavo specialiai skirtas vaistinės darbuotojas. Skyriuose buvo įrengta

šviesos signalizacija. Sanitarai nedalyvavo ligonių slaugyme, visą darbo laiką skyrė tik švarai

palaikyti. Paimtus laboratorinius tyrimus medicinos sesuo sustatydavo į specialias dėžutes, kurias

pasiimdavo laboratorijos darbuotojas. Ligonių, nukreiptų į rentgeno ar rentgenoterapijos kabinetą,

ligos istorijas sudėdavo į specialius aplankus, o vėliau šių kabinetų personalas ligos istorijas ir ligonius

pasiimdavo iš skyriaus. Sunkius ligonius į kabinetus padėdavo nuvežti skyriaus sanitarai. Medicinos

seserys iš skyriaus niekur neišeidavo. Dienos metu medicinos seserys aptarnaudavo 20 ligonių, naktį –

30 ligonių. Nakties metu budėdavo du, o dieną – trys seserų postai. Dienos metu seserys darbą

pradėdavo nuo 8 val. iki 17 val. 45 min. Budinčios nakties poste medicinos seserys darbą pradėdavo

nuo 17 val. 45 min. ir dirbdavo iki 9 val. ryto. Nuo 8 val. iki 9 val. ryto naktinis ir dieninis postas

dirbdavo kartu. Kas trys mėnesiai dienos posto seserys buvo keičiamos (rotuojamos) su budinčiomis

naktimis [27].

Darbas kiekvienoje pamainoje buvo suskirstytas: 7 val. budinčios seserys keldavo ligonius,

atlikdavo paskirtas penicilino injekcijas, surinkdavo medžiaga analizams, paklodavo lovas,

išvėdindavo palatas, nuprausdavo ligonius. Lovas kloti padėdavo ir sesuo šeimininkė, kuri dirbdavo

nuo 7 iki 15 val. Tuo pat metu sanitarės išplaudavo grindis, paduodavo gulintiems ligoniams basonus,

43

sutvarkydavo spjaudykles, valydavo palatose dulkes, kas 10 dienų plaudavo palatų sienas, duris ir

langus, kartą savaitėje( penktadieniais) blizgindavo grindis.

8 val. ryto ateidavo trys dieninio posto medicinos seserys. Dieninio posto seserys išdalindavo

vaistus, matuodavo temperatūrą, išdalindavo pusryčius ir pamaitindavo sunkius ligonius. Ligonių pulsą

skaičiuodavo ir žymėdavo lape palatos gydytojas. Palatų gydytojai atlikdavo perišimus, kraujo

perpylimus ir surašydavo paskyrimus į paskyrimų lapelius: į ligos istorijas paskyrimai nebebuvo

rašomi. Įvykdžius paskyrimą, medicinos sesuo kasdien pasirašydavo ir, ligoniui išvykstant ar lapeliui

pasibaigus, įklijuodavo jį į ligos istoriją . Nuo 8 val. 30 min. iki 18 val. 15 min. dirbdavo 1,5 etato

turinti procedūrinė sesuo, kuri atlikdavo visas injekcijas, poodines ir intravenines infuzijas.

Nevaikštantiems ligoniams procedūros būdavo atliekamos palatoje, o vaikštantieji ateidavo patys į

specialų procedūrinį kabinetą. Taip pat ši sesuo padėdavo urologui atlikti įvairias urologines

procedūras.

9 val. palatos sesuo į specialią knygą surašydavo paskyrimus procedūrinei seseriai, atlikdavo

sunkiems ligoniams pragulų profilaktiką, sušukuodavo plaukus ir pasiruošdavo rytinei vizitacijai.

Vizitacijos metu pranešdavo gydytojui apie ligonių pasikeitusią būklę. Po vizitacijos palatos sesuo

duoda sąrašą tvarstomajam kambariui, kuriems ligoniams reikalingi perišimai. Perišimai buvo

atliekami nuo 11 val. iki 14 val. 30 min., kuriuos atlikdavo gydytojai ordinatoriai ir med. sesuo, kuri

padėdavo nuimti ir užrišti tvarsčius.

Po vizitacijos palatos sesuo sverdavo, maudydavo ligonius, paruošdavo rentgenologiniams

tyrimams bei operacijoms, tvarkydavo maisto spinteles, kontroliuodavo iš namų atneštą maistą (

maisto kokybę ir asortimentą), prižiūrėdavo patalynę, ligonio aprangą. Pravesdavo sanitarinį švietimą:

mokydavo higienos įgūdžių ( rankų plovimas prieš valgį, dantų valymas ir t.t.), aprūpindavo ligonius

laikraščiais, grožine literatūra, sekdavo, kad ligoniai laikytųsi nustatyto režimo, tvarkydavo savo posto

spintoje laikomus medikamentus, atsiliepdavo į ligonių kvietimus.

Kiekvieno posto medicinos sesuo turėjo koridoriuje šalia savo aptarnaujamų palatų rašomąjį

stalą, kuriame laikydavo visus savo darbo reikmenis: termoforus, ledų pūsles, taures, padelius,

skustuvus ir kt. Be to, jos žinioje buvo stalinė lempa, vaistų spinta, atskiri švirkštai, termometrai,

sterilizatorius, kad nereikėtų vaikščioti iš savo posto.

„A“ grupės vaistai buvo laikomi tik viename viduriniame poste, atskiroje spintelėje. Čia pat

buvo sunaudotų „A“ grupės vaistų registracijos knyga, kurioje sesuo užregistruodavo sunaudotą vaistą

[27].

1959 m. B. Kinčienė (Respublikinė Klaipėdos ligoninė, med. sesuo), rašydama apie medicinos seserų

darbo metodiką įgyvendinant dvilaipsnę ligonių aptarnavimo sistemą, teigė, kad „<..> tarybinė

medicinos sesuo – tai ne „slaugymo technikas“ ar mechaninis paskyrimų vykdytojas. Medicinos sesuo

turi savyje ugdyti atsakingumo jausmą ir supratimą, jog ji – gydytojo artimiausias padėjėjas, kad jai

44

patikėta žmogaus gyvybė. Medicinos sesuo daug ko gali išmokti iš vadovėlių, bet yra tokių dalykų,

kurių sesuo neras jokiame vadovėlyje. Tai jos taktas, jautrumas, kultūra, atidumas,

pareigingumas<...>“. Šios asmeninės medicinos sesers savybės buvo suvokiamos ir puoselėjamos kaip

profesinis standartas. Jos deklaruotos ne tik praktikoje, bet ir rengiant būsimuosius medicinos kadrus

[27.] Vis tik reikia pastebėti, kad šios, atrodo, neesminės organizacinės priemonės, sudarė geresnes

sąlygas medicinos seserims daugiau laiko skirti pagrindiniam darbui – ligonių slaugymui.

1966 m. buvo patvirtintos medicinos seserų pareigybės, kuriose skelbta, kad medicinos sesuo

negali vykdyti savo pareigas mechaniškai, aklai paklusdama gydytojo valiai. Ji turi atlikti jas

sąmoningai, suprasdama vienos ar kitos medicininės procedūros tikslą ir reikšmę. Tais pačiais metais

TSRS Sveikatos apsaugos ministerija išleido nurodymus apie medicinos sesers teises ir pareigas

poliklinikoje, stacionare, rentgeno kabinete, laboratorijoje ir kt. Nurodymuose nepamiršta priminti,

kad medicinos sesuo turi būti drausminga, rūpestinga, atidi ir švelni ligoniams.

1.6. Medicinos darbuotojų profesinės ir visuomeninės

veiklos įvertinimas

Plečiantis sveikatos apsaugos sistemai, daugėjant įstaigų, augo Lietuvos TSR medicinos

darbuotojų profsąjungos narių gretos. Kaip rašė V. Narkus (Medicinos darbuotojų profsąjungos

Respublikinio komiteto pirmininkas), 1950 m. medicinos darbuotojų profsąjungai priklausė 16,700

narių (94,5 proc. visų medicinos darbuotojų), o 1967 m. skaičius siekė 54,900 ( 98,5 proc.) medicinos

darbuotojų. Nebuvo nei vieno sveikatos apsaugos darbo baro, kuriame nedalyvautų profsąjunga, t.y.

įstaigose veikė profsąjungos komitetai.

Medicinos darbuotojų profsąjunga padėdavo spręsti sveikatos apsaugos uždavinius. Vienas iš

jų – judėjimas už medicinos įstaigų komunistinio darbo kolektyvo vardą. Buvo organizuojami įvairūs

konkursai, visuomeninės apžiūros: vaistinių, sveikatos apsaugos įstaigų, sanitarinės kultūros,

sveikatos apsaugos įstaigų darbuotojų darbo apsauga, saugumo technika ir gamybos sanitarija.

Ligoninėse profsąjungų komitetai organizuodavo tarp skyrių konkursus, geriausiam ligonių

kultūriniam-buitiniam aptarnavimui nustatyti.

Kaip rašė spaudoje (Sveikatos apsauga), daug medicinos darbuotojų dalyvavo meninėje ir

sportinėje veikloje. Meninės saviveiklos kolektyvai dalyvaudavo visasąjunginiuose dainų ir šokių

festivaliuose, įvairiuose apžiūrose bei konkursuose. Vienas iš tokių kolektyvų buvo Vilniaus miesto

medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblis „Rūta“. Be meno kolektyvų, respublikos mastu veikė ir

sporto kolektyvas „Medikas“, kuris vienijo apie 7,000 medicinos darbuotojų: miestuose turėjo apie

4,500 narių, o kaimo rajonuose – apie 2,500 narių. Veikė 19 įvairių sporto sekcijų.

45

Rašyta, kad medicinos darbuotojų profsąjungos organizacijų veikla buvo įdomi ir efektyvi, daug darbo

įdėdavo kuriant ir apmokant didžiulį profsąjungų aktyvą. Labai aktyviai dirbo Kauno ir Šiaulių miestų

komitetai, Kelmės, Prienų, Trakų, Akmenės, Alytaus ir kitų rajonų profsąjungų komitetai [47].

Efektyvia socialistinio lenktyniavimo forma gydymo-profilaktikos, sanatorinėse-kurortinėse

įstaigose, medicinos pramonės įmonėse buvo konkursai – apžiūros, kurių metu buvo išaiškinami

geriausi atitinkamos profesijos atstovai. Pirmą kartą Kauno mieste buvo organizuotas cecho gydytojų

konkursas, kurio nugalėtoja tapo „Kauno audinių“ fabriko cecho terapeutė L. Fiodorova. Panevėžio

mieste surengtas „Auksinių rankų“ konkursas, kuriame buvo išaiškinti vidurinio išsilavinimo

darbuotojų geriausi atstovai. Panašūs konkursai vykdavo Vilniaus m. Klinikinėje, II ligoninėje,

Gimdymo namuose ir kitose gydymo-profilaktikos įstaigose.

TSRS profsąjungų XVI suvažiavimo dokumentuose buvo sakoma, kad tarybinės profsąjungos

buvo valdymo, šeimininkavimo, komunizmo mokykla, kad tai buvo masinė mokykla, kurioje dešimtys

milijonų žmonių turėjo išmokti valdyti gamybą, kurti naują, komunistinę visuomenę [56]. Šis

apibūdinimas gana tiksliai ir atvirai atspindi tikrąją profsąjungų veiklos prasmę — ideologinė

komunizmo mokykla.

TSKP Centro Komiteto nutarime “Dėl tolesnio ideologinio, politinio auklėjamojo darbo gerinimo“

kaip rašė L. Strazdienė, didelis vaidmuo, tobulinant socialistinio lenktyniavimo formas, plečiant

judėjimą už komunistinį požiūrį į darbą, tekdavo profsąjungoms. Vadovaujant pirminėms partinėms

organizacijoms ir profsąjungų vietos komitetui, sąjūdis už komunistinį požiūrį į darbą tvirtai įaugo į

kolektyvo gyvenimą. 1978 m. sąjūdyje dalyvavo 619 darbuotojų, arba 90,8 proc.: 166 (91 proc.)

gydytojų, 297 (96 proc.) vidurinio personalo ir 156 (86,6 proc.) jaunesniojo medicinos personalo,

administracijos bei ūkio darbuotojų [58]. Atsižvelgiant į dabartinių medicinos darbuotojų profesinių

sąjungų tikslus (darbuotojų teisės, ekonominis gerbūvis, darbo sąlygos, tobulinimaisis ir kt.) ir juos

sugretinant su tarybinių laikų profsąjungų veikla matyti, kad tuomet svarbiausias prioritetas buvo

ideologinis komunistinis „švietimas“. Vadinasi, medicinos seserų profesijos plėtrai ar darbo

santykiams profesinės sąjungos reikšmės nesudarė.

Vis tik pripažinta, kad medicinos darbuotojų profsąjungos ne visada padarydavo tai, ką turėtų

padaryti, gindamos respublikos medicinos darbuotojų interesus, rūpindamosios sveikomis darbo

sąlygomis, spręsdamos visus socialinius klausimus. Darbo sėkmė priklausė nuo profsąjungos aktyvo

parinkimo. Šioje srityje dirbo mažai etatinių darbuotojų, todėl dirbti reikėjo nuoširdžiai ir aktyviai.

Kaip pažymėjo S. Goleckienė (Medicinos darbuotojų profsąjungos respublikinio komiteto sekretorė),

rinkimų analizės duomenimis, atskiruose rajonuose į profkomitetus buvo per mažai renkama TSKP

narių, jaunimo profsąjungos grupių organizatorių.

Vienas profsąjungų organizacijos uždavinių buvo gamybinio darbo kontrolė, tačiau Medicinos

darbuotojų profsąjungos komitetai nusišalino nuo tokio darbo ir nesigilino, kaip dirbama poliklinikų

46

registratūrose, nestebėjo specializuotos medicinos pagalbos prieinamumo. Profsąjungos nesvarstė

sergamumo su laikinu nedarbingumu, kūdikių mirtingumo, infekcinio sergamumo mažinimo,

narkologinės pagalbos organizavimo klausimų. Per mažai tam dėmesio skyrė ir Medicinos darbuotojų

profsąjungos respublikinis komitetas. Tuo laikotarpiu(1986) Medicinos darbuotojų profsąjungos

respublikinis komitetas užėmė ne visai tinkamas pozicijas, t.y. nepakankamai rūpinosi medikų darbo

sąlygų gerinimu, aplaidžiai sprendė socialinius klausimus [16].

1965 m. Sveikatos apsaugos žurnalas skelbė, kad medicinos darbuotojų, tarp kurių didžioji

dalis buvo medicinos seserys, darbą ir visuomeninę veiklą įvertino tarybinė vyriausybė. Teigta, jog

pasiekti geresni rezultatai gydymo-profilaktikos darbe, nemažai padaryta gerinant moterų ir vaikų

sveikatos apsaugą, kovojant su ūminiais infekciniais susirgimais, tuberkulioze, keliant visuomenės bei

kitų žinybų vaidmenį sveikatos darbo ir buities sąlygoms sudaryti. Už tarybų Lietuvos medicinos

darbuotojų įsijungimą į visuomeninę veiklą, aktyviai propaguojant ateizmą ir keliant gyventojų

sanitarinę kultūrą, 66 gydytojai, provizoriai, felčeriai-akušeriai, medicinos seserys ir sanitarės buvo

apdovanoti tarybų sąjungos ordinais ir medaliais, dviems medicinos mokslo darbuotojams suteiktas

nusipelniusio mokslo darbuotojo garbės vardas, 35 gydytojams – nusipelniusio gydytojo, 33 medicinos

darbuotojams – nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo garbės vardas; didelė grupė medikų buvo

apdovanoti LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Garbės raštais. 1965 metais pirmą kartą šalyje

paskelbta medicinos darbuotojo diena [70]. 1963 m. birželio mėn. 9 d. Vilniuje, Vingio parko estradoje

įvyko pirmoji Vilniaus medicinos darbuotojų dainų šventė. Tai žymus įvykis respublikos sostinės

medikų — meno saviveiklininkų gyvenime. Anot K. Po�kaus, „pirmoji dainų šventė pademonstravo

išaugusį medicinos darbuotojų meninės saviveiklos meistriškumą“ [51].

Kiekvienais metais vis gausesnis medicinos darbuotojų būrys įsiliedavo į meno saviveiklą, kuri

taip pat buvo susieta su ideologine sovietine propaganda. Kaip rašė J. Slivinskienė (LTSR Medicinos

darbuotojų profsąjungos respublikinio komiteto sekretorė), 1977 m. meno saviveiklos kolektyvų

apžiūroje, skirtoje Spalio 60-mečio garbei, dalyvavo kolektyvai iš visų respublikos miestų ir 20 rajonų,

daugiau kaip 800 saviveiklininkų. Be vokalinių ansamblių, dalyvavo kaimo kapelos, dūdų orkestrai,

šokių, dramos kolektyvai ir net 7 chorai. Daugiausia kolektyvų buvo iš Kauno miesto, Plungės ir

Klaipėdos rajonų. Taip pat nemažai laimėjimų buvo pasiekta ir sporto srityje.

Nuo 1988 m. vasario 2 iki gegužės 15 d. miestų ir rajonų medicinos darbuotojų krepšinio komandos

varžėsi dėl „Sveikatos apsaugos“ žurnalo prizų. Miesto grupėje startavo 7 vyrų ir 7 moterų komandos,

o rajonų 37 vyrų ir 31 moterų komanda. Miestų grupėje Klaipėdoje pirmą vietą ir žurnalo prizą laimėjo

Kauno „Mediko“ moterys ir Klaipėdos „Mediko“ vyrai. Antrąsias vietas užėmė Vilniaus medicinos

darbuotojų vyrų ir moterų rinktinės, o trečiąją vietą laimėjo Šiaulių vyrai ir Klaipėdos moterys. Rajonų

tarpe I vietą iškovojo Šilutės medikės, II vietą- Anykščių, o III vietą – Raseinių komandos.

47

Geriausiomis krepšininkėmis finaliniame etape pripažintos L.Ignotienė (Šilutė), L.Maraulienė

(Kelmė), R.Pociūnienė (Anykščiai), D. Barauskienė (Raseiniai) [61].

Be meno, sporto ir saviveiklos konkursų, ligoninėse organizuotos kasdieninį gyvenimą

paįvairinančios nuotaikingos šventės —Naujųjų metų sutikimas, naujametinė vaikų eglutė, Tarybinės

armijos, Tarptautinės moters diena, Pasaulinė sveikatos diena, Mediko diena ir kt. Taip pat buvo

organizuojamos turistinės pažintinės kelionės, istorinių vietų, spektaklių, koncertų lankymas, tai

būdavo ne vien tik kultūringai praleistas laisvalaikis, bet kartu ir dorovinis auklėjimas. Džiaugtasi, kad

šios ir kitos tradicijos suartindavo kolektyvo narius, gyvu pavyzdžiu auklėdavo jaunąją kartą,

nepalikdami nuošalyje net ir pačių abejingiausių individualistų.

Dideles galimybes, teigė A. Jankus, profsąjungų veiklai suteikė TSRS įstatymas dėl darbo

kolektyvų vaidmens didinimo. Profsąjungos, kartu su kitomis visuomeninėmis organizacijomis,

susitelkdavo darniam, kūrybiškam darbui. Dėmesys buvo skiriamas medikų etikai bei deontologijai,

medicinos darbuotojų, jų šeimos narių sveikatai, bei laisvalaikio praleidimui. Už tai profsąjungų

komitetai suteikdavo darbuotojams gydomuosius kelialapius į sanatorijas, poilsio namus, taip pat ir

turistinius kelialapius. 1984 m. Druskininkuose buvo atidarytas 50 vietų pirmasis respublikoje

sanatorinis profilaktoriumas medicinos darbuotojams. Darbuotojų vaikai nemokamai ir su

lengvatinėmis sąlygomis gaudavo kelialapius į sanatorijas ir pionierių stovyklas“ [54].

Apibendrinant šį poskyrį, tenka dar kartą akcentuoti tarybinės ideologinės propagandos mąstą,

kuri buvo įsiskverbusi į visas žmogaus gyvenimo sritis – į kultūrą, sportą, saviveiklą, profesinių

sąjungų veiklą...Net jeigu atskiri renginiai iš tiesų puoselėjo kolektyvų tradicijas ar demonstravo

meninius žmonių sugebėjimus per dainas, šokius ir kitą veiklą, jie vis tiek buvo surišti su socialistine

mintimi. Profesinių sąjungų veikla pelnėsi populiarumo ir darbuotojų pritarimo socialinėmis

paslaugomis ir lengvatomis nariams, taip pritraukdamos daugiau pasekėjų. Savaime suprantama, šios

tarybinės paskatos ir socialinės garantijos buvo patrauklios gyventojams, kurie mažai susimąstydavo

apie tai, jog nemokamų privilegijų nebūna – už jas tekdavo sumokėti kitais būdais (pvz., skųstasi

mažais darbo užmokesčiais, gyvenamo ploto stoka ir t.t.). Šioms, kur kas didesnėms socialinėms

problemoms maskuoti, tarybinė valdžia pasitelkdavo smulkias dovanas, kuriomis gyventojai mielai

naudodavosi ir net vėlesniais metais, jau žlugus tarybų sąjungai, jų ėmė pasigesti.

1.7. Medicinos seserų vaidmuo ateistiniame auklėjime

Tarybų valdžios metais vyko ateizmo propagavimas ir tikėjimo bei kitų religinių apraiškų

slopinimas. Tuomet teigta, jog nuo pat atsiradimo, religija atspindėjo žmonių bejėgiškumą prieš

gamtos ir visuomenės jėgas, sėmėsi syvų iš ligos, skausmo. Mokymo ir medicinos praktikos metu

48

buvo nepaliaujamai diegiama, kad tarybinio gydytojo, medicinos sesers pilietinė pareiga – padėti

pacientui ligos metu neprarasti pasitikėjimo savimi, mokslu, sužadinti jo vidines jėgas kovai su

negalavimu. Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto V plenumo nutarime buvo numatyta, kad

„reikia nuolat auklėti gyventojus ateistiškai, nuolat studijuoti ir kūrybiškai taikyti teigiamą mokslinės-

ateistinės propagandos patyrimą, tobulinti ir vystyti šią propagandą, panaudojant įvairias ideologinio

darbo formas ir metodus“ [1].

Į ateistinį auklėjimo darbą, formuojant jų komunistinius įsitikinimus bei materialistinę

marksistinę-lenininę pasaulėžiūrą, stengtasi įtraukti medicinos personalą. Tai liudija 1963 m. gegužės

mėn. 30–31d. Vilniuje įvykęs medicinos darbuotojų ateistų seminaras, kurį organizavo Sveikatos

apsaugos ministerija ir Lietuvos TSR draugija „Žinija“. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio seminaras

Tarybų Lietuvoje, kuriame gausiai dalyvavo Lietuvos miestų ir rajonų medicinos darbuotojai.

Seminare kalbėta, kad „vienas iš pagrindinių reikalavimų, kuriuos keliame medicininių ir higieninių

žinių propagandai, yra jos aukštas idėjinis-politinis lygis“ (M. Zaikauskas). Po seminaro skelbta, jog

Lietuvoje yra pakankamai jėgų plačiai išvystyti ateistinę propagandą, kuri tarybų valdžios metais buvo

itin skatinama. Tikėtasi ir manyta, kad vidurinis medicinos personalas, teikdamas medicininę pagalbą

gyventojams, svariai prisidės prie ideologinio ir ateistinio gyventojų auklėjimo.

Medicinos seserys, nepriklausomai nuo savo religinių įsitikinimų, privalėjo dalyvauti ateistinėje

veikloje. Ateistinį darbą jos turėjo dirbti dviem kryptimis: nuolatos gerinti medicininių ir higieninių

žinių propagandą bei aiškinti glaudžiai su medicina susijusius ateizmo dalykus. Medicininė

propaganda turėjo skiepyti darbo žmonėms marksistinę pasaulėžiūrą, nes kiekvienos medicininės

problemos aiškinimas privalėjo turėti mokslinį pagrindą. Pavyzdžiui, kalbant apie moterų sveikatos

apsaugą, reikia minėti tuos prietarus, kurie yra susiję su religija, išaiškinti jų kenksmingumą sveikatai.

Reikėjo moterims kritikuoti religijos teigimą apie „būtinumą gimdyti kančiose“ ir čia pat kalbėti apie

gimdymo nuskausminimą. Medicinos darbuotojai, būdami dviejų svarbių įvykių žmogaus

asmeniniame gyvenime — gimimo ir mirties — liudininkais, turėjo aktyviai padėti skiepyti naujas

tradicijas ir naujus papročius. Reikėjo siekti, kad ligoniai, gulėdami stacionare arba reguliariai

lankydamiesi gydymo-profilaktikos įstaigose, be gydymo, dar gautų tam tikrų higieninių ir

medicininių žinių, kad jiems būtų išaiškintas religinių apeigų žalingumas sveikatai [31].

Nepaisant šių detalių nuorodų apie tai, kaip rašė A. Vaitilavičius, kaip turi vykti ateistinis

švietimas, vis tik teigta, kad „ateistinis darbas neturėjo būti įkyrus, neturėjo pažeisti tikinčiojo orumo. Į

ligonines patekdavo įvairių pažiūrų, kartais giliai tikinčių, fanatiškai nusiteikusių žmonių, taip pat ir

religijos kulto tarnų. Žmonės be aiškaus nusistatymo, būdami sveiki, religijos klausimais nesidomėję,

laikę juos nesvarbiais, susirgę kartais ima jausti baimę prieš „ būsimą pomirtinį gyvenimą“, pradeda

galvoti, kad vis dėlto gal verta pasimelsti, „susitaikyti su dievu“. Kęsdamas skausmus, jausdamas

mirties baimę, kartais susvyruoja net ateistas. Tokie žmonės dažnai ieško dvasinės paramos medikų

49

tarpe. Jie atveria širdį visų pirma juos slaugančiai medicinos seseriai, kuriai jaučia dėkingumą už

nuolat teikiamą pagalbą, kurią gerbia, kuria pasitiki. Nuoširdžia ligonio gerove besirūpinančiai

medicinos seseriai ne vis tiek, ar ligonis „susitaikęs su dievu“. „Likti abejingam tokiu atveju, galvoti,

kad čia jau ne medikų reikalas, būtų tiesioginis medicinos darbuotojo pareigos nevykdymas.“ [65]. Vis

tik daugeliu atveju tokios nuomonės likdavo individualios.

Medicinos darbuotojams reikėjo nuolat „kelti“ savo politinį, mokslinį išsilavinimą, lankyti ateistines

paskaitas, skaityti ateistinę literatūrą. Jei ligonis ar jo giminės reikalaudavo atlikti religines apeigas

ligoninėje, išaiškinti religinių apeigų beprasmiškumą turėjo ne vidurinis medicinos personalas, bet

gydytojas. Dėl religinių apeigų atlikimo ligoninėje, buvo išleista Religinių kultų reikalų tarybos 1961

m. kovo 16 d. instrukcija, kuri nurodė, kad religinės apeigos ligoninėse galėjo būti atliktos [65]. Tačiau

dėl ateistinių persekiojimų, darbuotojai buvo įbauginti ir nebuvo linkę inicijuoti tokių apeigų. Tuo

dažniausiai rūpindavosi medicinos seserys-vienuolės.

Spauda rašė (Sveikatos apsauga): „TSKP XXV suvažiavimas iškėlė labai svarbius uždavinius

ugdant materialistinę pasaulėžiūrą, didinant idėjinio auklėjamojo darbo efektyvumą“. Ateistinės

propagandos mąstai stebinantys. Propaguojant mokslinę ateistinę pasaulėžiūrą, formuojant naują

socialistinės visuomenės kūrėją, svarbus vaidmuo teko ir medicinos darbuotojams. 1977 m. Lietuvos

TSR veikė 76 medicinos darbuotojų ateistinės propagandos organizavimo ir koordinavimo tarybos prie

respublikinių, rajonų centrinių ligoninių, miestų sveikatos apsaugos skyrių bei sanitarinio švietimo

namų. Prie miestų, rajoninių ligoninių veikė 57 ateistinės komisijos, o gydymo – profilaktikos

įstaigose paskirti 358 asmenys, atsakingi už ateistinę propagandą. Medicininė ateistinė propagandos

ir koordinavimo taryba buvo įkurta 1974 m., kuriai vadovavo A. Matulis. Kas ketvirtį taryba

svarstydavo aktualius medikų mokslinės ateistinės propagandos klausimus respublikos mastu, išleido

ateistine tematika daug metodinių bei instrukcinių laiškų, pavyzdinių paskaitų, lapelių.

Pateikiami duomenys, kad 16,9 proc. viduriniojo medicinos personalo darbuotojų dalyvavo

ateistinėje veikloje. Dažniausiai vidurinio medicinos personalo ateistinė veikla pasireikšdavo

ateistinių būrelių bei ratelių lankymu. Nuošalyje nuo ateistinės veiklos laikėsi Ignalinos, Pakruojo,

Pasvalio, Šiaulių ir Kauno rajonų vidurinis medicinos personalas [37].

Populiariausia ir prieinamiausia medikams ateistinės veiklos forma buvo antireliginės, mokslo

ir medicinos laimėjimus propaguojančios paskaitos. Ypač populiarios buvo tokios paskaitos: “Mokslas

ir religija apie gyvybę ir mirtį“, „Žmogaus organų persodinimo etinės problemos“, „Mokslo ir religijos

požiūris į ligą“, „Naujų tradicijų ugdymas“. Medicinos darbuotojai be paskaitų, konferencijų ir

seminarų, plačiai naudojo ir kitas ateistinės propagandos formas. Ypač populiarūs buvo klausimų ir

atsakymų teminiai vakarai.

50

Nemažas „ateistinis darbas“ su tikinčiaisiais ar abejojančiais ligoniais, jų šeimos nariais, medicinos

personalu buvo atliekamas stacionarų palatose, ambulatorijose, poliklinikose, moterų bei vaikų

konsultacijose [37].

Ateistinės propagandos plėtra svarstyta aukščiausiame valdymo lygmenyje. TSKP XXVI

suvažiavime ir CK nutarimuose dėl tolimesnio ideologinio, politinio auklėjamojo darbo gerinimo

buvo iškelti nauji uždaviniai, formuojant mokslinę pasaulėžiūrą, skiepijant visos visuomenės nariams

komunistinę moralę, auklėjant visapusiškai išlavintą asmenybę. Kaip teigta spaudoje (V. Murza),

“V.Leninas rašė, kad masių komunistinio auklėjimo klausimas gali būti visiškai išspręstas tik sugriautą

religinę pasaulėžiūrą pakeitus moksline, marksistine pasaulėžiūra. Mokslinė-ateistinė propaganda šiuo

požiūriu labai veiksminga. Vieniems ji padeda atsikratyti religinių prietarų, kitiems, ypač jaunimui,

skiepija mokslinę pasaulėžiūrą, saugo nuo religinio svaigulio ir kartu padeda tapti sąmoningais mūsų

visuomenės nariais“. Mokslas buvo priešpastatomas tikėjimui, akcentuojant, jog tikintieji yra

neišsilavinę, tamsūs, prietaringi žmonės, nepalaikantys technologinės pažangos ir mokslo vystimosi.

Siekiant išlaikyti temos aktualumą ir apimti platesnį ratą žmonių, ateistinės propagandos

formas ir metodus reikėjo nuolat tobulinti, kad jie būtų patrauklūs ir aktualūs. Tam atsirado daug naujų

formų: ateistinei vakarai, ateistinei ketvirtadieniai, klausimų vakarai, lektoriumai ateizmo, paskaitų

ciklai, ateistinių knygų aptarimai, ateizmo rateliai ir mokyklos, liaudies universitetų ateizmo fakultetai,

ateistinių filmų festivaliai, ateistinės agitmeninės brigados, ateistų sąskrydžiai ir kt. Deklaruota, kad

aktyvus dalyvavimas visuomeniniame gyvenime ugdė kolektyvizmo jausmą, praplėtė akiratį,

praturtino dvasinį pasaulį ir padėjo formuoti naują žmogų. Kitaip tariant, tokį žmogų, kurio reikėjo

tarybinei valdžiai.

Į ateistinį judėjimą tikslingai siekta pritraukti kuo daugiau jaunimo, kurių pasaulėžiūra dar tik

formavosi ir buvo labiausiai lanksti. A. Galvonaitė teigė, kad „kovojant prieš religijos įtaką

besimokančiam jaunimui, labai svarbus individualus darbas. Skelbta, kad teisingai derinant masines

priemones su kruopščiu individualiu darbu, pasiekta trokštamų rezultatų: individualus darbas padėjo

išaiškinti tikinčiojo religingumo priežastis, pažinti jo interesų ir poreikių ratą. Iš tiesų, tai buvo atviras

šnipinėjimas, siekiant išsiaiškinti kitaip manančius ir pritaikyti jiems perauklėjimo priemonės.

Moksleivių mokslinės pasaulėžiūros formavimui, t.y. ateizmo skiepijimui, dėmesio skirta ir

Kauno Prano Mažylio medicinos mokykloje. Direktorės Elvyros Tamašauskienės žodžiais,

“daugiausia jaunuolių, baigusių vidurinę ar aštuonmetę mokyklą, ateina į Medicinos mokyklą iš

kaimo, kur tikinčiųjų procentas dar didesnis negu mieste, kur dar tebėra įsišaknijusios įvairios senos

religinės tradicijos. Todėl nuo pat pirmųjų mokslo metų dienų stengiamasi moksleivius įtraukti į

aktyvų visuomeninį mokyklos gyvenimą. Individualaus darbo bare didžiausias vaidmuo atitenka

grupių vadovams, nes jie daugiausiai laiko praleidžia su savo auklėtiniais, greičiau už kitus susipažįsta

su moksleivių dvasinėmis ir fizinėmis savybėmis, o tai padėdavo nukreipti jų visuomeninę veiklą

51

reikiama linkme“ [15]. Taigi, medicinos seserys, kaip ir didžioji tarybinės visuomenės dalis, taipogi

buvo veikiamos vyravusių antireliginių nuotaikų ir veiklų.

Tarybinio laikotarpio ateistinė propaganda padarė išvadą, kaip rašė V.Murza, kad religija

trukdė pacientui ir medikui atlikti savo tiesioginį darbą, nors paviršutiniškai žiūrint, taip neatrodytų.

„Pažvelgus giliau, vadovaujantis moksline metodologija, suprantama, jog rimtai trukdė, nes

antgamtiškos, mistiškos religinės dogmos pakirsdavo žmogaus logišką mokslinę galvoseną,

pasitikėjimą savo protinėmis ir fizinėmis galimybėmis. Tai paliesdavo ir medicinos darbuotojo bei

ligonio pasitikėjimą savo jėgomis gydymo procese. Su tikinčiuoju reikėdavo bendrauti taip, kaip

medikas bendraudavo su sunkiu ligoniu.“ Suprantama, kad vyraujant biomedicinos modeliui tarybinės

sveikatos apsaugos sistemoje, religijos reikšmė arba bereikšmiškumas buvo akcentuojamas tik fiziniu

aspektu. Tikėjimo reikšmė psichologinei ir, ypač, dvasinei paciento būklei nebuvo diskutuojama (gal

net nebuvo suvokiama), ignoruojant holistinį požiūrį į žmogų, ypač — į ligonį.

Tenka pripažinti, kad tarybų valdžios metais, religinė žmogaus laisvė buvo suvaržyta, vyravo

tikinčiojo diskriminacija, įvairių metodų ir formų antireliginė propaganda. Vis dėlto, sociologiniais

duomenimis, Vilniaus, Kauno, Šiaulių miestuose ir kai kuriuose rajonuose buvo tikinčiųjų ir

abejojančių medicinos darbuotojų. Ypač tai būdinga buvo viduriniam medicinos personalui [45].

Galima tik numanyti, kokių sunkumų ir vidinių prieštaravimų tai kėlė medicinos darbuotojams,

buvusiems arčiausiai ligonių, kurie sunkios ligos ar nevilties akimirką prabildavo apie dvasinius

poreikius, išreikšdavo religinių apeigų pageidavimą. Tuomet medikams tekdavo rinktis tarp

žmogiškumo, gailestingumo ir pagarbos kenčiančiam bei jo paskutiniam norui ir tarp profesinio

reikalavimo būti ateistu.

52

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai

Tyrimo tipas – kokybinis. Pasirinkti du tyrimų planai (dizainai): istorinis tyrimas ir gyvenimo istorijos

(life history) tyrimas. Istoriniai ir empiriniai tyrimo duomenys rinkti nuo 2013 m. gegužės mėn. iki

2014 m. gegužės mėn.

Istorinio tyrimo metu analizuotas antrinių rašytinių istorinių šaltinių turinys. Tyrimo medžiaga

(žurnalo „Sveikatos apsauga“ straipsniai, Sveikatos apsaugos Tarybų Lietuvoje pasiekimų pranešimai,

ligoninių veiklos ataskaitos) rinkta Kauno apskrities viešosios bibliotekos, Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bibliotekos, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės–Bitės viešosios

bibliotekos, Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus archyvuose, bei duomenų bazėse – PubMed ir

kt. Medžiagos paieška atlikta naudojant raktažodžius: „medicinos sesuo“, „tarybų valdžia“, „Lietuva“.

Gyvenimo istorijos tyrimui (angl. – life history) taikytas pusiau struktūruoto individualaus ir grupinio

interviu metodas. Asmeninės patirties pasakojimo pagrindinė ašis yra asmeninė patirtis [52].

A.Giddensas gyvenimo istoriją apibūdina kaip biografinę medžiagą, surinkta remiantis žmogaus

prisiminimais apie asmeninį gyvenimą. Gyvenimo istorijos tiriamos, siekiant atskleisti, atrasti ir

suprasti, tyrimo dalyvių gyvenimus, jiems patiems aktyviai peržvelgiant atskirus gyvenimo etapus ir

apie juos pasakojant [82]. Tokiu būdu ištiriama žmonių patirtis ir jų santykiai bei suvokiami pokyčiai,

nes pasakojimas apima ilgalaikę perspektyvą. Analizuojamų gyvenimo įvykių kontekstas yra ypatingai

svarbus jų interpretacijai ir tyrėjas turi būti su juo susipažinęs arba jį patyręs.

Gyvenimo istorijos tyrimą šiam darbui pasirinkti paskatino metodologinės literatūros autorės teiginys

apie tai, kad gyvenimo istorijos tyrimas itin tinka tokiems istoriniams įvykiams nagrinėti, kaip antai,

Antrojo pasaulinio karo metu dirbusių/tarnavusių slaugytojų gyvenimams [82].

Šio tyrimo objektas labai panašus į minėtąjį, nes siekiama ištirti medicinos seserų rengimo ir praktikos

raidą tarybų valdžios metais. Siekta suvokti subjekto profesinio gyvenimo patirties visumą, išskiriant

etapus ir atvejus: mokymąsi ir pasirengimą profesijai, profesinę veiklą, profesinius santykius ir

požiūrius ir kt.

Gyvenimo istorijos tyrimui atlikta dvylika individualių ir vienas grupinis (trys dalyvės)

interviu. Apklausos vyko informantų namuose ir jų esamose/buvusiose darbovietėse, atskirame

kabinete, patogiu jiems laiku. Visos tyrimo dalyvės pirminio kontakto metu buvo supažindinamos su

tyrimo tikslu, derinamas interviu laikas ir vieta.

Interviu pradžioje buvo pateikiami iš anksto suformuluoti keli esminiai klausimai, susiję

su tyrimo tema, uždaviniais bei ir tiriamuoju (objektu). Interviu klausimai (gidas) atliekant

53

gyvenimo istorijos tyrimą, padeda tyrėjui išlaikyti chronologinę įvykių seką bei nenutolti nuo

įvykių konteksto, užduodant tuos pačius atvirus tiriamuosius bei patikslinančius klausimus

visiems tyrimo dalyviams [82]. Tolimesnis pokalbis priklausė nuo respondentų atsakymų.

Tiriamieji ir patikslinamieji interviu klausimai, kurie buvo dažniausiai užduodami dalyvėms,

pateikti priede. Atskirų interviu trukmė buvo nuo 1 val. 30 min. iki 2val. 15 min. Interviu, tyrimo

dalyvėms sutikus, buvo įrašomi į diktofoną ir transkribuojami. Transkribuotas tekstas sudarė 66

puslapius.

2.2. Tiriamoji grupė ir jos atranka

Tiriamoji grupė buvo tikslinė: medicinos seserys, 1945 – 1990 m. laikotarpiu baigusios medicinos

mokyklas ir dirbusios sveikatos apsaugos įstaigose. Imtis sudaryta patogiosios atrankos būdu. Tyrime

dalyvavo 15 medicinos seserų. Interviu dalyvės buvo moterys iš Kauno ir Kėdainių miesto bei

Akmenės rajono. Tyrimo dalyvės buvo baigusios medicinos mokyklas, dvimečius arba „Raudonojo

kryžiaus“ organizuojamus kursus. Tyrimo dalyvių socialinė-profesinė charakteristika pateikiama 3

lentelėje.

3 lentelė. Tiriamosios grupės socialinė-profesinė charakteristika

Dalyvio

kodas

Mokslo įstaiga Išsimokslinimo

metai

Darbovietės Pareigos

MS 1

Kauno Medicinos

mokykla

1955 – 1957 1957 m. Kauno Klinikos

Chirurginis skyrius

Medicinos sesuo

MS 2 Kauno Medicinos

mokykla

1958-1960 1960 m. Kauno klinikos

Neurochirurginis skyrius

Medicinos sesuo

MS 3

Kauno Medicinos

mokykla

1955-1957

1957 m. Kauno klinikos

Rentgeno stacionaras

Laborantė

MS 4

Irkutsko sritis

Alzamajaus seserų –

felčerių mokykla

1949 – 1951 1951 m. Irkutsko sr.

Alzamajaus rajone

1957 m. Kauno klinikos

Vidaus II skyrius

Felčerė

Medicinos sesuo

MS 5

Kauno Medicinos

mokykla

1944-1946 1946 m. Kauno klinikos

Vidaus II skyrius

1949 m. Kauno medicinos

mokykla

Medicinos sesuo

Sekretorė

MS 6

Panevėžio medicinos

mokykla

1962-1964

1964 m. Akmenės ligoninė

Vaikų skyrius

Medicinos sesuo

54

Dalyvio

kodas

Mokslo įstaiga Išsimokslinimo

metai

Darbovietės Pareigos

1968 m. Akmenės

poliklinika

Medicinos sesuo

MS 7 „Raudonojo

kryžiaus“ dviejų

metų vakariniai

kursai, Kaunas

1953 -1955

1947 m. II miesto

poliklinikoje

1950 m. Kauno klinikos

konsultacinė poliklinika

1954 m. Kauno klinikų

Poliklinika

Medicinos sesuo

Medicinos sesuo

Apylinkės

medicinos sesuo

MS 8 Kauno medicinos

mokykla Nr.2

Medicinos felčerio

programa

1955-1957 1957m. Kauno klinikos

Chirurgijos skyrius

1989m. Kauno klinikos

chirurginis skyrius

Medicinos sesuo

Vyr. medicinos

sesuo

MS 9 Kauno medicinos

mokykla

1944-1946

1946 m. Šilutės ligoninė

1955 m. Kudirkos

Naujamiesčio ligoninė

1960 m. Kauno klinikos,

poliklinika

1961 m. Kauno klinikos,

Poliklinikos registratūra

Akušerė

Chirurgo

asistentė

Medicinos sesuo

Apylinkinė

medicinos sesuo

Vyriausioji

registratorė

MS 10 Kauno medicinos

mokykla,

Akušerio programa

1962 m. Varnių ligoninė

Akušerinis skyrius

1962 m. Kėdainiuose

Surviliškio Ambulatorijoje

1963 m. Kėdainių ligoninė

chirurgijos skyrius

1964 m. Kėdainių

ligoninė Akušerijos

skyrius

Akušerė

Akušerė

Medicinos sesuo

Akušerė

MS 11 Akmenės ligoninė,

dvimečiai medicinos

sesers kursai

1969-1971

1970 m. N. Akmenės

darželyje.

1972 m. Akmenės

Terapiniame skyriuje,

vėliau Vaikų

infekciniame skyriuje

N. Akmenės terapiniame

Medicinos sesuo

Medicinos sesuo

Medicinos sesuo

55

Dalyvio

kodas

Mokslo įstaiga Išsimokslinimo

metai

Darbovietės Pareigos

skyriuje, vėliau priėmimo

skyriuje

MS 12 Vilniaus medicinos

mokykla

1953-1955 1955 m. Švenčionių

ligoninė gimdymo skyriuje

1956 m. Ignalinos

ligoninė, vėliau Ignalinos

rajonas Mielagėnų

apylinkė

1958m. Pasvalio

ligoninėje

1960 m. Kėdainių ligoninė

Naujagimių kambarys,

1966 m. Kėdainių

Akušerinis skyrius

1964 m. Kėdainių

Ligoninė

Akušerė

Akušerė

Akušerė

Medicinos sesuo

Akušerė

Vyriausioji

ligoninės

administratorė

MS 13

Marijampolėje

“Raudonojo

kryžiaus„ draugijos

dvimečiai kursai

1965-1967

1965m. Raudonojo

kryžiaus ligoninė

1967 m. Marijampolės

ligoninė Chirurginis

skyrius

1969 m. Marijampolės

poliklinika

1970 m. Druskininkų

gydyklos

1973 m. Kauno II ligoninė

priėmimo skyrius

1974 m. Dainavos

poliklinika Chirurginis

skyrius

1980 m. Kalniečių

poliklinika

Kasininkė

Medicinos sesuo

Medicinos sesuo

Medicinos sesuo

Medicinos sesuo

Medicinos sesuo

Vyriausioji

medicinos sesuo

MS 14 Kauno P. Mažylio

mokykla, Akušerio

programa

1956-1958

1958 m. Kėdainių rajonas,

MSV –medicinos punktas

1965 m. Kėdainiuose,

darželyje

Patronažinė

akušerė

Vyriausioji

medicinos sesuo

56

Dalyvio

kodas

Mokslo įstaiga Išsimokslinimo

metai

Darbovietės Pareigos

1967 m. Kėdainių rajonas,

Dotnuvos poliklinika,

TBC kabinetas

1980 m. Kauno Radijo

Gamykla

Medicinos sesuo

Raudonojo

kryžiaus

Pirmininkė

MS 15 Kauno medicinos

mokykla

1945-1947 1949 m. Kėdainių

poliklinika, Vidaus ligų

kabinetas

1959 m. Kėdainių karinė

ligoninė

1966 m. Kėdainių

Tuberkuliozinė ligoninė

Medicinos sesuo

Medicinos sesuo

Vyriausioji

medicinos

sesuo

2.3. Tyrimo duomenų analizė

Svarbi informacija apie tiriamąjį objektą – medicinos seserų profesijos raidą tarybinės valdžios

laikotarpiu – buvo perrašoma iš rašytinių šaltinių, išlaikant originalumą. Atlikta perrašytos medžiagos

kokybinė tematinė turinio analizė bendroms temoms sukoduoti ir sugrupuoti choronlogine tvarka. Visų

pirma tekstas buvo atidžiai skaitomas keletą kartų, stengiantis suprasti bendrą kontekstą. Skaitant

trečią kartą, tekste buvo ieškoma reikšminių žodžių ir sąvokų – kodų, kurie sudarė smulkiausius

duomenų analizės vienetus. Kodai pagal jų semantinę prasmę suskirstyti į teminius vienetus, vėliau –

kiekvienoje temoje chronologiškai sugrupuoti pagal datą (metus).

Interviu duomenų apdorojimui taipogi pasirinktas tematinės turinio analizės metodas, analogiškai, kaip

ir rašytinių istorinių duomenų tekstams. Šiame metode tyrimo objektas atskleidžiamas ir įvardijamas

tiriamųjų reikšmėmis ir iš šių reikšmių kylančiomis temomis, be išankstinių teorinių sampratų [42].

Trys tyrėjos (darbo autorė, jos vadovė ir konsultantė), nepriklausomai viena nuo kitos, atliko

transkribuotos medžiagos analizę ir temų interpretaciją. Tyrimo autorė sujungė analizės duomenis ir

apibendrino rezultatus, tyrėjams diskutuojant ir siekiant sutarimo. Dviem atvejais tyrėjai teko sugrįžti

pas tyrimo dalyves tam, kad pasitikslintų ir papildytų interviu informaciją. Visą laiką analizės metu

tyrėjų dėmesio centre buvo stengiamasi išlaikyti tiriamąjį reiškinį – medicinos seserų patirtį apie jų

rengimą ir profesinę veiklą tarybų valdžios laikotarpiu.

57

Interpretacija ir faktai rezultatų dalyje pristatomi, naudojant tyrimo dalyvių autentiškas citatas,

t.y. interviu fragmentus, neredaguojant pasisakymų. Diskusijos dalyje rašytinų šaltinių medžiagos

analizė sujungta su interviu rezultatais, pažymint panašumus ir prieštaravimus, paaiškinant faktus bei

pateikiant asmeninį požiūrį ir supratimą apie tiriamąjį reiškinį ir tyrimo objektą/subjektą.

2.4. Tyrimo etika

Leidimo tyrimui atlikti buvo kreiptasi į LSMU Bioetikos komitetą ir gautas atsakymas, kad oficialaus

leidimo vykdyti tyrimą nereikia, kadangi tyrimo dalyviai buvo nedirbantys žmonės, laisvanoriškai ir

niekieno neverčiami sutiko dalyvauti tyrime. Laikantis anonimiškumo, tyrime dalyvavę asmenys

neįvardinti - jiems priskirti identifikavimo kodai.

58

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Profesinis medicinos seserų rengimas tarybų valdžios laikotarpiu

3.1.1. Medicinos seserų mokymosi ir gyvenimo sąlygos, dėstytojai

Tyrime dalyvavo medicinos seserys, tarybiniu laikotarpiu (po antrojo pasaulinio karo) baigusios

skirtingas medicinos mokyklas arba Raudonojo kryžiaus vakarinius kursus. Dalis tyrime dalyvavusių

medicinos seserų teigė, kad mokytis buvo sunku, nes teko kartu mokytis ir dirbti: „nelengva mokytis;

kai dirbi ir mokaisi - yra kitas dalykas, sunku <...> po darbo kasdien keturias valandas mokslų“ MS13.

Darbas ir mokymąsi labai išvargindavo: „Mokindavomės vakare po darbo. Važiuodavome apie 16 val.

ir kursai vykdavo beveik iki dvyliktos nakties. Labai pavargdavome. Užduodavo namų darbų, laikėme

egzaminus <...> eidavome 3 kartus per savaitę <...>“ MS11.

Atvykusios mokytis iš kitų miestų, būsimos medicinos seserys gyvendavo bendrabutyje arba

„privačiai“ (MS14), t.y. nuomodavosi kambarį ar gyvendavo pas gimines, Tačiau pasakotas atvejis, kai

net ir gyvenant Kaune, savaitės dienomis tekdavo gyventi bendrabutyje ir tik kartais galima būdavo

grįžti į namus: „gyvenau Kaune, bet turėjau bendrabutyje gyventi. Rytą patikrinimas, visos sueiname,

peržiūri, kaip apsirengę <...>“.

Pasak medicinos seserų, įsidarbinti buvo galima dar nebaigus profesinių studijų („darželyje dirbau dar

nebaigusi, paskui pabaigiau ir tada dar dirbau“ MS11; „pabaigiau mokslus jau bedirbdama“ MS7).

Klausiamos apie mokymo(si) tvarkaraštį, tyrimo dalyvės pasakojo, kad medicinos mokyklose buvo

dėstoma teorija ir kartu vykdavo praktika: „nuo ryto eidavome į praktikas, o mokslai buvo po pietų“

MS6; „praktikos darbų buvo daug, eidavome į klinikas, Raudonojo kryžiaus ligoninę“ MS14. Detaliau

atskleisdamos tai, kaip buvo organizuojamos praktikos, t.y. praktinis medicinos seserų mokymas,

tyrimo dalyvės pasakojo, jog pirmame kurse ligoninėje jos dirbdavo medicinos seserų padėjėjų, anų

laikų sanitarų, darbus: „Dirbdavome slaugutes vietoje pirmais metais“ MS10; „pirmame kurse <...>

neleido nei leisti vaistų, nei nieko, tik apie ligonį <...> priskirdavo ir pasakydavo, ką daryti ir taip viską

išmokdavome“ MS9. Vėliau moksleivių funkcijos praktikoje išsiplėsdavo: „Antrais metais jau

darydavome viską: ir lašelines statydavome, ir į veną leisdavome vaistus, grynai dirbome seserų darbą

<...> eidavome į lavoninę <...>“ MS11. Vis tik, pasak medicinos seserų, „kai kurie gydytojai būdavo

labai atsargūs ir ne visas užduotis joms patikėdavo: „leisdavo išimti sesutei siūlus, matyt, iki tol, kol jis

ja pasitikėdavo“ MS8.

59

Praktikos vykdavo įvairaus profilio skyriuose, mokines globojo vyresnioji medicinos sesuo ir

palatinės seserys: „Ateinam grupelė į skyrių, prisistatome vyresniajai ir ji paskirdavo prie palatos

sesučių, <...> paskui kai buvome antrame kurse, tai mums savarankiškai buvo budėjimai“ MS1.

Įdomus faktas, kad seserų mokykloje (1945-1946 m.) nešiojamos uniformos: „mėlynos uniformos,

tokios žydros, balti žiurstai. Pirmame kurse šviesiai mėlynos uniformos, o antrame kurse jau tamsiai

mėlynos uniformos“ MS9. Kitose mokyklose to nebuvo („Uniformų neturėdavome“ MS10).

Paklaustos apie dėstytojus, respondentės nustebino tyrėjas savo gera atmintimi, vardindamos

prieš daugelį metų sutiktų dėstytojų vardus ir pavardes, juos apibūdindamos pagal išvaizdą ar būdo

bruožus. Teorinėje dalyje gydytojai daugiausia dėstė gydomąją dalį: „Šiurkus dėstė chirurgiją,

Maštarienė-Dariūtė vidaus [ligas] dėstė“ MS9; „<...> turėjome savo dėstytojus, pavyzdžiui, vidaus

ligas dėstė Daliotė Bašterienė, o chirurgiją - Kučinskas“ MS2; „Stropus, Kleiza dėstė chirurgiją“

MS15; „dėstė Misevičius, Dambrauskas, chirurgas Vaškelis“ MS10; „Chirurgiją dėstė daktaras

Kučinskas, terapiją dėstė daktarė Maštarienė, akušeriją dėstė daktaras Torrau MS8.

3.1.2. Ankstyvoji profesinė veikla: paskyrimai ir jaunųjų specialistų integracija

Po mokyklos baigimo medicinos seserys gaudavo paskyrimus į pirmąją darbo vietą po visą

respubliką: „buvau paskirta į Švenčionių gimdymo skyrių“ MS12; aš nenorėjau likti Kaune, todėl

išvažiavau į Šilutę“ MS9; [dirbau] Kėdainiuose pagal paskyrimą“ MS15; „paskyrimą gavau į Kelmę“

MS14. Pasirodo, paskyrimus galima buvo „pasirinkti ten, kur norėjo iš nurodytų vietų (MS6).

Dauguma medicinos seserų teigė, kad jauni specialistai ligoninės kolektyvo būdavo sutinkami

draugiškai: „paprastai priimdavome, draugiškai, padėdavome dirbti“ MS11. Tačiau naujoje ligoninėje

reikėdavo „pačiam suktis iš padėties“: „kai aš pradėjau dirbti, tai nebuvo kam mokinti, nes mes

atėjome beveik į tuščią ligoninę Šilutėje“ MS9.

Keletas respondenčių pasakojo apie jų ligoninėse minėtą jaunųjų specialistų dieną: „buvo jaunų

specialistų įšventinimai <...> labai neilgai; buvo graži tradicija“ MS10; „Būdavo jauno specialisto

diena. <...>nuo rugpjūčio1 d. ateidavo dirbti visos jaunos specialistės. Jauni specialistai tai būdavo ir

gydytojai, ir seserys, ir felčerės — visi kartu. Paminėdavome jauno specialisto dieną pagrinde prie

stalų su muzika, pasisakymais — kokie tikslai, kokie planai, kaip integruotis į naują personalą. Padėti

taip pat padėdavome <...>“ MS12.

Tyrimo dalyvės atkleidė, kad į jauną specialistą buvo žiūrima nevisiškai patikliai, nes manyta,

kad medicinos seserys, pradėjusios dirbti, kurį laiką turėdavo dar mokytis: „Su jauna sesute reikia

dirbti <...> budi dvi sesutės, kurios puikiai supranta apie chirurgiją ir puikiai nutuokia apie slaugą.

Viena iš jų, kuri ką tik atėjo, ji dar turi mokytis, ji negali savarankiškai dirbti“ MS8. Jas slaptai

tikrindavo, klausiant pacientų, ar jaunoji sesutė atliko paskyrimus: „Ateina nauja sesutė, tai reikia

60

įsitikinti, kas ji per paukštytė, <...> pavyzdžiui, porą savaičių tai tikrindavo, ar tablečių davė, ar tokio

geltono skysčio davė. Kai įsitikindavo, kad aš viską gražiai atlieku, tik tada palikdavo“ MS2.

3.2. Medicinos seserų profesinė veikla tarybų valdžios laikotarpiu

3.2.1. Medicinos seserų darbo sąlygos ir užimtumas

Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis dirbo medicinos seserys tarybiniu

laikotarpiu. Dalyvės akcentavo medicinos seserų ir trūkumą: „labai trūko seselių, mes dirbdavome

viena seselė su keliais gydytojais“ MS6. Jų pasakojimai atsiskleidžia sunkų pokarinį laikotarpį:

didžiulis medicininių priemonių trūkumas, elementarių higieninių sąlygų stoka, tačiau griežti

sanitariniai reikalavimai, reiklus požiūris į darbo uniformą ir kt.

Darbo priemonės buvo gana paprastos, bet ir tų pačių labai trukdavo, ypač tuoj po karo:

„Lašelinės buvo guminės, jas reikėjo sterilizuoti ir virinti, nebuvo guminių pirštinių — jas turėjo

išplauti, ištalkuoti, išdezinfekuoti ir nešti išdžiovinti ir tada sterilizuoti; jų išmesti negalėjome, nes

naujų negaudavome. Vaistus leisdavome be jokių pirštinių, be apsaugos“ MS11; „materialiai

aprūpintos buvome labai skurdžiai, turėjome tik kelis švirkštus, nedideli sterelizotoriukai, būdavo

injekcijų dešimt, tai suleidi žmogui, pareini namo [iš apylinkės], išplauni po kranu ir vėl išvirdavome

ant elektrinės plytelės namuose ir tada eidavome“ MS7; „Kraujui paimti būdavo tik, kad adatų

turėjome ir tiesiogiai į mėgintuvėlį lašindavome iš adatos. Buvo, gauni dėžutę, o toj dėžutėje penki

švirkštai, o virinti nebuvo kur, nešiesi namo“ MS15; „Sistemos buvo daromos iš pipečių, iš kaniulių, iš

paprastos gumos“ MS8, „Nebuvo tų visokių tirpalų, kaip dabar, nebuvo vienkartinių instrumentų, kaip

dabar. Būdavo, pirštines išpūti, prikarpome rutuliukų ir pučiame, o kur oras eina, tai ten klijuojame.

Aš kaip pagalvoju, kokia buvo ubagystė <...>, o adatos būdavo kreivos ir surūdiję“ MS1.

Nepaisant medžiagų ir priemonių trūkumo, savo darbą medicinos seserys vertino kaip labai prasmingą

ir pasiaukojantį, neskaičiuojant darbo laiko, „nors ir gaudavo grašius“: „neskaičiavau nei darbo

valandų, nei savo laisvo laiko“ MS6; „Seserų buvo mažai, buvo trūkumas. Pavyzdžiui, nebuvo taip,

kaip dabar – ai, nespėjau,- tai padarys popietinė [medicinos sesuo]... Aš neišeidavau tol, kol

nepadarydavau savo palatoje darbo iki galo. Taip, tai buvo �šventas reikalas. Ir niekas tų valandų

neskaičiavo — gavome grašius, valgėme kepeninę dešrą tris kartus į dieną, ir nesijautėm nelaimingos

< ...>“ MS1. Respondentė išsakė nuomonę, kad medicinos sesuo visų pirma turi rinktis darbą ir tik po

to domėtis apie užmokestį: „kai ateina ir prašosi į darbą, pirmiausia - o koks atlyginimas bus. Jeigu tu

ieškai darbo, paklausk, koks tai darbas. Jeigu tu ieškaisi atlyginimo, tai jau specialistas nekoks“ MS13.

61

Tyrimo dalyvių požiūrį į darbą liudija jų pasakojimai, kai jos į darbą atsinešdavo mažamečius

vaikus, nes trūko dirbančio personalo: „Niekad nepasakiau ne < ..>; kai būna kokios komisijos, juk

labai dažnai tikrindavo, tai sėdėdavome iki septynių, nes jeigu išeisi, tai personalas tada sunkiai

dirbdavo. Aš pati materialiai sunkiai verčiausi <...> ir dar vaikas buvo mažas, <...> tai įsisodindavau

vaiką į roges žiemą ir važiuodavau į apylinkę leisti vaistų <...>“ MS7; „Kai buvau dekrete, <...> mane

pakvietė, kad aš eičiau dirbti, tai susisuku tą mergaitę, nunešu į vaikų kambarį, paguldau ir dirbu,

rėkia, jau jos balsas toks, tai moterys, kurios negimdo, tai paima tą mergaitę, po skyrių nešioja. Tada

neatrodė, kad sunku“ MS9.

Beveik visos seserys pažymėjo, jog darbo krūvis buvo didelis ir tą krūvį apibūdino: „dirbome

dienos metu viena seselė ir viena procedūrinė, o naktimis po vieną <...> iki 30 ligonių“ MS14;

„naktimis dirbdavome po vieną <...> darbo krūvis būdavo didelis“ MS11; „Buvo daug darbo.

Atsimenu, buvo dizenterijos epidemija, tai suguldė tuos ligonius ant žemės, ant čiužinių, mes iš vieno

skyriaus eidavome į kitą skyrių. Aš butelį turėjau priešais ligoninę, tai žodžiu ligoninėje

gyvendavome“ MS9.

Dideli krūviai buvo operacinės slaugytojų, akušerių: „noriu pasakyti, naktį ateidavo sesutė,

jeigu operuoja, tai sesutė turėdavo būti operacinėje, mes po vieną budėdavome ant trisdešimt ligonių,

turėdavome ligonius paversti, vaistai suduoti, suleisti ir dar, jeigu operuodavo, kiekvieną naktį beveik

<...> turėdavo sėdėti operacinėje, įpilti vandens, tai tada buvo didelis krūvis <...>“ MS1; „Motinos

gulėdavo lovose, o naujagimiai, kurių buvo po dvidešimt aštuonis ir daugiau, buvo viename

kambaryje, kur būdavo viena sesutė ir akušerė buvo tik viena. Darbo buvo daug, sudėtinga. Visuose

skyriuose buvo didžiuliai krūviai. Seserims būdavo daug darbo. Naktį dirbdavo po vieną“, MS12.

Grupinio interviu metu dalyvės dalinosi bendra patirtimi apie seserų užimtumą: „Labai gerai žinai

seserų užimtumą, tu ar atsimeni, kiek mes išbūdavome pas tave su ligoniais atvažiavę į rentgeną

(kreipiasi viena į kitą). Visa dieną. Akių klinikoje nuveždavome ligonį su ratukais ir ten būdavo eilė,

tai grįždavome apie pietus ar net po pietų su ligoniu, o jos darbą turėdavo kita sesutė padaryti“ (MS 2);

„Kai lieki dviese skyriuje ant tiek pacientų ir dar operacinė mums priklausydavo. Reikėdavo eiti ir į

operacinę, paruošti ligonį ir pabūti šalia. Na, jei penktą valandą pabaigi darbą skyriuje, tai labai gerai.

O šeštą valandą termometrija, keisdavomės aštuntą“ MS13. Vėliau darbas buvo perorganizuotas,

daugiau į pagalbinius darbus įtraukiant sanitarus: „paskui jūsų sesutės tik atveždavo ir palieka

rentgene, o mes paprašėme daugiau sanitarių etatų, tai mes padarome nuotraukas ir mūsų slaugutės

nuveža atgal, tai jau sesutės negaišta“ MS3.

Ne mažesnė darbo apimtis buvo ir apylinkėse: „Dirbdavome aštuonias [valandas], turėdavome

apylinkę, tai eidavome iš ryto į pamainą; tai reiškia kabinete mes dirbdavome kokias šešias valandas, o

likusias - dirbdavome rajone. Ten dispanserizacija būdavo, žinau, nuo kirminų vaistus nešiodavome

62

nemokamai po rajoną suaugusiems, tai turėdavome savo apylinkę aptarnauti“ MS9; „Reikėdavo eiti

pas tuos, kam paskirdavo daktaras vaistus, arba jeigu serga“ MS6.

Respondentės patvirtino, kad sveikatos apsauga turėjo vykdyti penkmečio planus: „Buvo

nurodytas kiekis penkmečio planui“ MS14; „visokie planai [turėjo būti] įvykdyti. Metams ir

penkmečiams. Popieriniai planai, švietimai [gyventojų]“ MS15.

Darbas seseris užgrūdino, išmokė gyvenimo, nors ir pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų.

Ne viena stebėjosi savo anuometine drąsa: „Čia buvo Ignalinos rajone Mėlagėnų apylinkė. Tai ten

mane paskyrė dirbti ir aš buvau viena akušerė, tai aš kai pagalvoju, kaip aš išdrįsau dirbti viena pati.

<...> mes dirbome kaimo ligoninėse, man, atsimenu, tada buvo didelis stresas, kai moteris atvažiavo

gimdyti trečią ar ketvirtą kartą, batai kišenėje... Ji pagimdė, o jos niekas nelanko, o vyras pradėjo

ieškoti tik ketvirtą parą“ MS12; „Tas laikotarpis man buvo labai baisus, nes mano kartos sesutėms teko

dalyvauti chirurgijos augime <...>“ MS8.

3.2.2. Medicinos seserų darbo drausmė ir kontrolė

Paklaustos apie darbo tvarką ir drausmę, dauguma apklaustųjų minėjo medicinos sesers

uniformą ir griežtą etiketą: „<...> kalbama apie sesutės išvaizdą ir aprangą, kad chalatas turi būti

visada tvarkingas: sesute, kaip jus su tokiu chalatu eisite į palatą, kaip jūs atrodysite, kaip jus sutiks....

Pamatytų su tokiu trumpu sijonu, kaip dabar vaikšto, tai aš nežinau, kas būtų (nusijuokia). Mes irgi

buvome jaunos ir mados buvo, tai jis [ligoninės vyriausias gydytojas] sako, kad į gatvę jūs eikite kaip

norite, o prieš ligonį jūs turite atrodyti padoriai. Plaukai negalėjo kristi, kaip dabar krenta, nes buvo

kepurės <....>, jokių žiedų, jokių ryškiai lakuotų nagų, ir ne taip, kad noriu - darau, noriu – ne; tai

buvo privaloma“ MS2. Viena respondentė prisiminė, kad net gedulo drabužis buvo nepriimtinas darbo

vietoje: „kaip mirė mano tėvelis, tai aš einu tuneliu su juodomis kojinėmis, baltas chalatas, tai jis

[ligoninės vyriausias gydytojas] pareiškė užuojautą ir sako: sesute, kad ir gedulas, bet juodos kojinės

nieko nereiškia; širdyje geriau gedėkite, bet juodos kojinės prie balto chalato netinka <...>“ MS2.

Medicinos seserys teigė, kad per daugelį metų uniformos kito: „Tais laikais [netrukus po karo]

aprangą ir kepures su kryželiu nešiodavome. Ir chalatai su uždaru priekiu raištukais nugaroje“ MS13;

„Vienu metu buvo mėlyni chalatukai, o paskui suknelės ir tie žiursteliai - kaip aš mėgau šią

uniformą...“ MS1; „Kepuraites būtinai reikėjo nešioti, plaukai turėjo būti sutvarkyti, kad nebūtų

išlindę, turėjome chalatukus, paskui suknytes melsvas. Bet daugiausia buvo tik chalatukai.

Aprūpindavo apranga, skalbdavo centralizuotai <...>“ MS10; „Buvo griežtai balti chalatai, reikėjo

nešioti kepurę <....>, paskui prasidėjo baltos kelnės <...>. Duodavo kažkokias prastas, daugiausia

63

pirkdavomės, darydavomės, buvo skalbykla, kurioje plaudavome. Vėliau pačios pradėjo skalbtis,

lygintis“ MS11.

Medicinos seserų darbas buvo tikrinamas ir darbo kontrolė, kaip teigė respondentės, buvo labai

griežta: „Labai griežta, ypatingai akušeriniame skyriuje — tai buvo baisu. Mes labai bijodavome, aš

tada atsimenu, kad prasidėjo toks vajus su puodų užrašymu...Tai buvo puodas ant puodo, paprastas

termoforas su žarna, tai turėjo būti užrašyta, kaip jis dezinfekuojamas, mirkomas. Ant sienų buvo

kabinamos instrukcijos. Mus tikrindavo daugiausiai daktarė Jurgina Kazlauskienė“ MS10; „mes jų

[komisijų] labai bijodavome, nes labai griežtai tikrindavo, būdavo labai dezinfekuojama, turėjo būti

užrašytos skiedinių datos, viskas buvo griežtai; ateidavo, bet kiek dažnai - aš jau neprisimenu“ MS11;

„Bijodavome < ..>, gal kokius tris kartus per metus“ MS6. Kitos respondentės teigė, kad tokie

patikrinimai vykdavo dažnai: „Higiena dažnai tikrindavo, vyriausioji medicinos sesuo žiūrėdavo patį

darbą. Labai žiūrėdavo“ MS13; „tikrinimai buvo gal iš dalies per dažnai ir jau tekdavo individualiai

(kur žinai, kad silpnesnės vietos) dirbti“ MS7; „nuolat tikrindavo san. epideminė“ MS14.

Patikrinimai vykdavo „dėl bendros tvarkos, kad personalas jaustų atsakomybę“: „Tai buvo

grafikas, kad ateiti ir pasižiūrėti, kad žmonės jaustų atsakomybę, bet eidavo iš gerosios pusės.

Skųsdavo tik tada, kada labai reikia, tada rašydavo vyr. gydytojui raportą. <...> griežčiausia bausmė

buvo papeikimas“ MS12; „Ateidavo ir paprašydavo atidaryti spintą, kadangi norėjo pažiūrėti, kokia

yra tvarka, kaip sudėti vaistai. Būdavo, ateina į persirengimo kambarį, paskirsto drabužius, pažiūri ar

tvarkingai sukabinti, atsiklaupdavo ant žemės pažiūrėti, ar nėra kokios tuščios bonkos [butelio]. Jeigu

jau tualete popieriaus nėra, tai jau prapuolėme. Jeigu ateidavo į skyrių, tai pirmiausiai nueidavo į

tualetą - ar yra švaru, o paskui jau eidavo į palatas <...> yra balkonai, kurie išeina į gatvę, - kad

nekabėtų čiužiniai, vystyklai“ MS2. Tačiau tokia tvarka buvo ne visose ligoninėse, kaip teigė viena

respondentė: „Nebuvo tokios kontrolės, niekas netikrino. Kas norėjo, tas taip dirbo. Buvo specialus

skyrius, bet niekas netikrino“ MS15.

Viena iš kontrolės formų – medicinos seserų tarybos veikla tarybų valdžios laikotarpiu gydymo

įstaigose: „Buvo seserų taryba“ MS8; „Pirmininkas turėdavo būti ligoninės vyriausia sesuo“ MS12;

„Buvo miesto seserų taryba, „Raudonojo kryžiaus“ vyriausioji sesuo Labutienė buvo pirmininkė, o aš

buvau kvalifikacijos komisijos pirmininkė. Paskui buvo Augūnienė Gražina“ MS7. Be medicinos

seserų tarybos, buvo steigiamos ir kitos tarybos, draugijos: „Vėliau buvo įsteigta „Jaunimo globotojų

taryba“ MS7; „Mes buvome susiorganizavę laborantų draugiją, tai iš pradžių buvo tik Kauno miesto, o

paskui ir visos Lietuvos“ MS1.

Pasakodamos apie medicinos seserų tarybas, respondentės teigė, kad jos kuravo kvalifikacijos

kėlimą: „Buvo kvalifikacijos visa taryba, tai jos rinkdavosi, visada būdavo susirinkimai, jos keldavo

užduotis. Duodavo patikrinti skyrius tai vieną, tai kitą“ MS1; „Buvo planai, labai daug dėmesio

skirdavo kvalifikacijos kėlimui <...>, seserų taryba buvo surinkta iš vyr. seserų, tai – kvalifikacijos

64

kėlimas, ligonių slauga, sanitarinių reikalavimų vykdymas ir sanitarinis švietimas. Tai buvo

pagrindiniai dalykai. Būdavo sustatytas metinis planas“ MS12; „Organizuodavome konferencijas

visoms Kauno miesto gydymo įstaigoms“ MS7. Taryboje vykdavo susirinkimai, kurių metu buvo

aptariami „einami reikalai“: „būdavo susirinkimai, aptardavome einamus reikalus. Kiekviena turėdavo

ateiti į susirinkimą su savo norais, su savo darbais, atsiskaitydavo. Ir matydavome, ko reikia <...>

rinkdavomės pilnai, vienąkart per mėnesį. O eiliniam – vienąkart per savaitę“ MS13; „Tikrindavome

skyrius: tvarką, švarą, ligonių slaugą pagrinde“ MS8.

Interviu metu medicinos seserys pasakojo, kad tarybos rūpindavosi ir užklasine veikla: „Kaip

slaugos tarybos narė, tai tik konferencijas organizuodavau, respublikinė seserų taryba organizuodavo

rajonuose“ MS12; „Važiuodavome per atostogas į ekskursijas į Leningradą [Sankt Peterburgas],

Maskvą, Ukrainą“ MS6; „Buvo Nauji metai, eglutė, darbuotojai susivesdavo vaikus, o išvykų

nedarydavo“ MS11; ir „kažkada vežė į Palangą, Kretingą <...> važiavome kartą į Leningradą su

klinikų autobusu, tai buvo panašiai septyniasdešimt antri treti metai“ MS9.

3.2.3. Medicinos seserų tobulinimasis ir veiklos įvertinimas tarybų valdžios

laikotarpiu

Interviu dalyvavusios medicinos seserys pasakojo, kad jos turėjo gilinti savo žinias,

lankydamos konferencijas: „Konferencijos vienąkart per mėnesį stacionaruose <. .> vesdavo

gydytojai, o poliklinikoje taip pat būdavo konferencijos, žinot, kai klinikos netoli, tai pagrinde ir

kviesdavo“ MS13; „Raudonajame kryžiuje“ vykdavo, į lektorius ir profesorius įtraukdavome, kad būtų

kokybiškos ir naudingos konferencijos sesutėms <...> susirinkdavo daug, apie šimtą žmonių <...> tuo

metu nieko neduodavo, vėliau buvo duodami pažymėjimai“ MS7; „Darydavome kas mėnesį

konferencijas <...> jos būdavo ir išvažiuojamos. Kai aš dirbau akušeriniame, kuriam tuo laiku

vadovavo Girulskienė, tai ji sukviečia visą personalą visos ligoninės ir paskaityti prašydavo

gydytojus. <...> pačios seserys ruošdavo pranešimus apie slaugą, naujagimius <...> taip pat buvo

išvykstamos konferencijos, dažnai kviesdavausi specialistus: sanitariniais klausimais - iš sanitarinės

epideminės žmogų, dėl naujų vaistų – tai iš vaistinės žmogų ar farmacijos“ MS12; „Konferencijos

buvo ruošiamos Kauno klinikose akušerinio skyriaus, tai mes ten visada aktyviai dalyvaudavome <...>

tada nebuvo <...> kvalifikacijos kėlimo kursų. Konferencijos būdavo kas mėnesį, paskaitas skaitydavo

gydytojai arba pačios akušerės < ..> už tai gaudavome pažymėjimus. O paskui prasidėjo kategorijos“

MS10. Buvo ir išvykų į kitas respublikas: „Druskininkuose, kai dirbau aš, buvau 3 mėnesius Rygoje

intensyvios terapijos-skubios pagalbos kursuose“ MS13.

65

Vėliau prasidėjo kategorijos, kurių metu, kaip teigė medicinos seserys, jau buvo organizuojami

ilgesni kursai seserims: „Buvo konferencijos, buvo ir išvažiuojamos <...>, o paskui 1977–1978 m.

prasidėjo kategorijų kėlimas, jau tada prasidėjo kursai, kadangi negalėjai kategorijos gintis, jei

neturėjai specializacijos. Tai buvo vienkartiniai kursai. O paskui daugėjo konferencijų: jau tada

atvažiuodavo iš Šiaulių, mes pradėjome važinėti į Šiaulius“ MS6; „Kiekviena savaitę, buvo nustatyti

planai, būdavo penkiaminutė ir po tos penkiaminutės kiekviena turėjo po temą. Ir paruošusi tą temą,

turėjo paskaityti <...> išvažiuodavome, gaudavome kelialapius <...>" MS15.

Vis tik kai kur, ypač periferijoje „kvalifikacijos kėlimas buvo labai menkas“ MS11. Apie pokyčius

sveikatos priežiūroje jos sužinodavo tik iš gydytojų: „<...> nieko nebuvo. Jeigu kam įdomu - viską iš

knygų. O naujas žinias paskaitydavo gydytojai per susirinkimus“ MS15; „sužinodavome iš gydytojų,

kada dirbdavome, bendrai pasikalbėdavome “ MS11; „Buvo žurnalas Sveikatos apsauga, dar buvo

rusiškas žurnalas Med. Sestra (,medicinos sesuo)“ MS12.

Įdomus faktas, kurį pavyko sužinoti, buvo susijęs su tobulinimosi konkursais medicinos

seserims: „Buvo daromas konkursas vieną kartą metuose. Čia buvo ne tarp skyrių, o bendrai, buvo

paimama kažkokia viena tema, pvz., ligonio slauga po operacijos, žodžiu, kokia svarbia tema ir

būdavo konkursas. Jeigu būdavo chirurginio skyriaus tema, tai dalyvaudavo chirurgija, traumatologija,

o jeigu terapijos profilio – kardiologijos, nervų skyrius. Dalyvaudavo tik seserys, būdavo daugiausia

trys klausimai <...> 1 – ligonio slauga gulint su tempimu kojos ir visa kita, 2 – apie sanitarinius

reikalavimus ir 3 – apie sportą, padėti mūsų šalyje, politiką. Atvažiuodavo dažnai pas mane gydytojas

Šimkūnas, kuris labai konkuruodavo su Ukmerge, —jam turėdavo būti geriau už Ukmergę <...>“

MS12; „<...> konkursas buvo geriausios slaugytojos <...> viena slaugytoja gavo butą <...> konkursas

vyko 1978 metais“ MS1.

Iš literatūros apžvalgos įsiminė didelis įvairiausių apdovanojimų sureikšminimas sovietmečiu.

Įteikti šie apdovanojimai ir medicinos seserims, kurios teigė, kad jų darbo nuopelnai būdavo

pripažįstami įvairiomis formomis: „Aš pati buvau gavusi padėką, dar buvau gavusi medalį.

Profsąjungos paminėdavo, esu gavusi ir garbės raštą“ MS11; „<...> susiję su klinikomis, visos

padėkos, visi įrašai. Čia [rodo apdovanojimą] buvo sąjunginis apdovanojimas „Značiok“(ženklelis), o

čia – veteranų ženklelis <...>, čia yra garbės raštai, čia padėka už sunkų darbą, ministerijos raštai,

klinikų vietiniai garbės raštai“ MS7; „būdavo medicinos darbuotojų diena, gaudavome padėkos raštus,

tokias menines dovanas, gėlių“ MS13; „Čia garbės raštai su Leninu ir Stalinu“ MS9.

Taip pat buvo ir tokių medicinos seserų, kurių nuotraukos už nuopelnus būdavo patalpinamos į

„garbės lentas“ MS9: „Ankščiau buvo garbės lenta, į kurią kabindavo nuotraukas; aš iš rajono buvau

gavusi raštą už gerą darbą, daugiau gaudavo gydytojai. Buvo dalinami raštai labai saikingai“ MS10.

„Daugiausia medikų dienos proga, moters dienos proga, į garbės lentą dėdavo nuotraukas, į rajono

garbės lentą nuotraukas dėdavo <...>, aš nepasakyčiau, kad gydytojų būdavo daugiau“ MS6; „<...> jos

66

[medicinos seserys] buvo pagerbiamos, apdovanojamos, gaudavo iš ministerijos garbės raštus, iš

vietinės valdžios“ MS12.

3.2.4. Medicinos seserų laisvalaikis, užklasinė, profsąjunginė bei partinė veikla

Daugelis medicinos seserų po darbo aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje: dainavo chore, šoko,

vaidino, dalyvaudavo sportinėse varžybose, talkose. Interviu metu medicinos seserys su saviveikla

siejo daug gražių prisiminimų: „būdavo saviveikla, repeticijos, dar tuo metu turėjome ansamblį

vokalinį vyrų ir moterų <...>“ MS12. Viena respondentė, kurios profesinė veikla prasidėjo iš karto

pokario laikotarpiu, pasakodama apie dainų šventę, atskleidė ir tai, kokios silpnos sveikatos tuo metu

buvo karo meto išvarginti jauni žmonės „dalyvavau merginų ansamblyje, dainavau mišriame chore,

dalyvavome dainų šventėje, kur labai alpo žmonės, nes buvo fiziškai nusilpę ir tada nutraukė dainų

šventę. Tai buvo 50-ieji metai“ MS7.

Laisvalaikiu medicinos seserys dalyvaudavo išvykose, šventėse: „sportinės šventės, medikų dienos su

vaišėmis, eidavome į talkas, kurios buvo privalomos, buvo paskirstyti objektai, kuriuos

prižiūrėdavome, Lenininės talkos, skambėdavo dainos <..>, organizuodavo išvažiavimus į teatrą,

būdavo, užsako autobusiuką, tai mes nuvažiuojame į Šiaulius, Panevėžį, tada po spektaklio buvo

užsakyta vakarienė. Važiuodavome su vyrais, su šeimomis. Paskui buvo ligoninės ansamblis,

išvažiuodavome į kolūkius - visi, kas galėdavo, norėdavo dalyvauti. Mes susitikinėdavome su

ligoninėse vykdavo, šventės - vaidindavome, šokdavome“ MS10; „Marijampolės ligoninėje mes

įžymiais dainininkais, turėdavome Naujųjų metų sutikimus ir maisto parodas <...> MS13;

„Atvažiuodavome į gamtą su klinikų gruzavikais, klausykite, tik suoliukai padaryti ir būdavo“ MS3;

„Buvo choras, bet aš nedalyvavau, būdavo minėjimai, reikėdavo į paradą eiti su uniformomis seselių,

žygiuodavome „Laisvės alėja <...>“ MS9.

Medicinos seserys pasakojo apie socialines lenktynės tarp skyrių, padalinių: „Tarp skyrių - chorai,

saviveiklos konkursai <...> oi, kas darydavosi salėje, būdavo sausakimša ir koridorius dar buvo pilnas

<...>“ MS1; dalyvaudavome [sporto] varžybose tarp skyrių“ MS13; „rengdavome socialines lenktynes

tarp cechų, kitų gamyklų, buvo rengiamos radijo valandėlės. Viena kartą metuose varžybos vykdavo

gamtoje, miškuose <...>“ MS14.

Viena iš socialinės saviveiklos rūšių medicinos seserims buvo privalomosios talkos: „eidavome

kiemus tvarkyti pavasariui <...>, langus valėme MS9; „<...> poliklinikoje buvo labai daug karvelių, tai

maišais didžiuliais, kiemus tvarkydavome, kiekvieną antradienį buvo talka <...>“ MS7.

Kai kurios respondentės pasidalijo patirtimi apie dalyvavimą profsąjungų veikloje: „Aš

organizuodavau tą kultūrinį gyvenimą ne kaip vyriausioji medicinos sesuo, o kaip profsąjungos

67

kultmasinis sektorius. Tada buvo profsąjungos rajoniniai komitetai ir vietiniai, tai buvo toks potvarkis

<...> mes viską organizavome: keliones, ekskursijas ir kita“ MS12. Viena tyrimo dalyvė, pasakojo, kad

būdavo skiriami: „<...> kelialapiai į Palangą. Gaudavome iš profsąjungos“ MS1.

Šalia pagrindinių medicinos seserų pareigybių, buvo partinė veikla. Tuo metu įstaigų vadovai

stengėsi įtraukti į šią veiklą kuo daugiau aktyvių darbuotojų, prašydami jų įsirašyti į partinių sąrašus.

Viena respondentė perteikė savo pokalbį su vyriausiuoju gydytoju apie tai: „<...> „aš labai noriu, kad

jūs parašytumėt pareiškimus stoti į partiją“. O aš, kai čia praktiką atlikinėjau, buvau susipažinusi su

sesute Nesterova,< ...> ji man buvo didelis autoritetas ir kaip komunisto, ir kaip žmogaus, kaip

mediko; ir aš taip drąsiai pasakiau, kad „gerbiamas vyr. gydytojau, jeigu aš sugebėsiu tokia būti, kaip

mūsų seselė Nesterova, tikras komunistas, tai aš tada stosiu, bet aš dar negarantuoju, nesu tai

pamąsčiusi, kad aš galiu tokia pavyzdinė komunistė būti, o tokia, kokia yra tai aš nenoriu būti“. Tada

vyr. gydytojas nusijuokė ir pasakė, - „eik dirbti“ <...> daugiau jis manęs nekvietė į partiją stoti <...>

Ligoninėje buvau komjaunimo sekretorė, pareigas perėmiau kaip pavaduotoja“ (MS10).

Kita respondentė teigė, jog jos buvimas komjaunuole buvo labai formalus: „Aš buvau

komjaunuolė, bet mums taip nieko nereikėjo daryti, kaip rašoma visuose tuose raštuose, įrašo tave ir

viskas“ (MS2). Kitos nestojo raginamos arba jų niekas neragino stoti: „Mane labai kalbino, bet aš

niekur nestojau <...> vienintelė organizacija, į kurią įstojau, tai buvo slaugos specialistų organizacija.

Jai vadovavo Čiočienė “ (MS12); „Manęs niekas nekalbino, kad stočiau į partiją“ (MS6); „Na, aš

buvau senesnė, tai manęs niekas neragino <...> nes aš nenorėjau tų partijų. Aš nežinau, ar būdavo

daug...“ (MS11); :kai dirbau stacionare, šito [partinės veiklos] labai nesijautė, buvo pirmoj eilėj darbas.

Po to Kalniečių poliklinikoje pasiūlė, kad reiktų stoti į partiją < ..> vyr. gydytojas pasakė, - „palikite

jus ją ramybėje“ <...> po to nekalbino stoti“ (MS13).

3.3. Profesiniai medicinos seserų santykiai su gydytojais, vadovais, ligoniais.

Keletas interviu klausimų buvo skirti medicinos darbuotojų tarpusavio santykiams išsiaiškinti.

Norėjome sužinoti, kokie buvo susiklostę santykiai tarp medicinos seserų ir gydytojų, koks buvo

gydytojų, vadovų, pacientų požiūris į medicinos seseris, jų kvalifikaciją ir vaidmenį.

Tyrimo dalyvės teigė, kad iš gydytojų sulaukdavo daug dėmesio: „Visada pastebėdavo ir

pagirdavo. Jašinskas [vyriausias ligoninės gydytojas] daug dėmesio skirdavo seserims <...> tie

santykiai seserų su daktarais, tai ne taip, kaip dabar: daktarai gerbė sesutes, o sesutės gerbė daktarus.

Tai buvo šventas reikalas“ MS1; „tai Jašinskas - jis buvo toks, kuris priversdavo mus visus pasitempti.

Nebijoti, bet pasitempti“ MS2. Medicinos seserys teigė, kad jos bendravo su gydytojais ir palaikė

„šeimyniškus“ santykius: „mūsų neskriaudė <...>, buvo geri santykiai, stengdavomės padėti taip, kaip

68

galėdavome MS6; „Su gydytojais mes taip gerai sutardavome, aš kur bedirbau, man su gydytojais

problemų nebuvo <...>, su gydytojais jokių pykčių nebuvo“ MS9: „Santykiai su gydytojais tai buvo

labai geri“ MS12; „Su daktarais draugavome draugiškai, daktaras Lukošius visada sugebėdavo suburti

žmones, jis labai vertino seselę, sanitarę, niekada nebardavo“ MS10; „Bendravome visi kartu: ir

chirurgai, ir medicinos seserys. Tarpusavio santykiai buvo labai geri, šeimyniški. Reikia pasidžiaugti

tuo“ MS13.

Gydytojai medicinos seserims buvo autoritetas, jos mokėsi iš gydytojų profesionalumo: “<...>

tai jie buvo mūsų mokytojai, jie mus mokė. Aš visą laiką skaičiau, kad gydytojas yra aukščiau stovinti

grandis, kuris daugiau žino negu kad aš. Jie mus stebėdavo ir mums aiškindavo, <...> ir, pavyzdžiui,

aš, šventai šitą darydavau“ MS8; „Aš iš jo [gydytojo] labai daug gavau nuoširdaus požiūrio į ligonį,

nuoširdaus požiūrio į darbą“(MS8). Medicinos seserys jautė gydytojų reiklumą: „Per tuos 52 savo

darbo metus, tai aš niekad nejaučiau nei pažeminimo, nei ignoravimo ir jeigu laborantės man

pasiskųsdavo, kad daktaras jas apšaukė, ar kažką netaktiško pasakė, tada išsiaiškindavome. Gydytojai

tuomet buvo griežti. Ir sesutės taip nesedėdavo“ MS1.

Medicinos seserys teigė, kad jos mokėsi ne tik iš gydytojų, bet ir viena iš kitos, ypač iš vyresnių

kolegių. Buvo skyriuje tokių bendradarbių, kaip teigė respondentės, į kurias norėjosi lygiuotis, būti

panašiomis: „Ji niekada nesėdėdavo vaistinėlėje, ji prie ligonio lovos tai tą daro, tai koją tvarko, tai

riša, tai bintuoja, tai aš labai norėjau nors dalinai būti, kaip tos senos seserys“ MS1; „<...> mes

turėjome skyriuje tokia sesute Vėrute Beišytė. Jinai visada skrupulingai atlikdavo darbą, ypatingai.

Mes net mokindavomės iš jos“ MS13. Viena respondentė teigė, kad jos kolektyvas „buvo

nepaprastas“: „aš visada sakydavau, kad aš pagalvoju, duodu mintį, o ant rytojaus ateinu ir randu viską

padaryta“ (MS10).

Vis tik buvo ir neigiamos medicinos seserų patirties bendraujant su gydytojais: „Žeminantis

[požiūris]. Mažos, kvailos ir tylėkit...“ MS15; „Kai aš nuveždavau ligonį [gydytojo pavardė] operuoti

klubo sąnarį, jeigu aš paguldydavau ant stalo ir negaudavau velnių, nepasakydavo – “tu žiopla,

nelaiminga, kaip tu man paguldei ligonį“, tai būdavo šventė... jis visas vadina karvėm, kiaulėm ir dar

gražiau“ MS1; „viena gydytoja skaitė, kad seselės debilės, tai tos, kurios trejetais mokosi, o sanitarės -

tai visai ne žmonės“ MS10.

Paklaustos apie ligonius ir jų slaugą, didžioji dalis apklaustųjų teigė, kad tuo metu ligoniui

būdavo skiriama daug dėmesio: „Buvo skiriamas visas dėmesys pacientui. Aš tikriausiai pačiu laiku

išėjau iš chirurgijos, <...> dabar gero darbo nereikia“ MS8. Itin griežtos buvo apžiūros, vadinamos

vizitacijos: „Pasodindavo ligonį ir, neduok dieve, po nugara ras trupinį, arba raukšlių daug, tai nieko

nesakydavo, tik užtekdavo piktai į sesutę pažiūrėti ir mes jau žinodavome <...>“ MS2; „nepaprastai

draugiškas požiūris, gydytojų santykis su ligoniu, mano požiūriu, tai ankščiau buvo šiltesnis. Tie patys

terapeutai, jie ligonį nurengdavo ir apžiūrėdavo visą“ MS7.

69

Viena medicinos sesuo minėjo atsakingą gydytoją, su kuriuo jai teko dirbti ir būti „arti ligonio“:

„<...> mes taip stengėmės būti arti ligonio. Ir gydytojai. Mes turėjome tokį vieną akių gydytoją Steiblį,

rodos, Mykolas. Išvažiuodavo į komandiruotes ir grįždamas nors ir trečią nakties jis užeis ir paklaus, -

Kaip mano ligonis? Tai čia tikrai viskas yra atiduodama darbui“ MS13.

Respondentė akcentavo, kad ankščiau budėjimą perduodavo viena kitai prie ligonio lovos:

„Ankščiau nebuvo net kalbų jokių, persiduodavome prie ligonio lovos. Būdavo viskas rašoma į

sąsiuvinį, o visus sunkiu ligonius prie lovos perduoda“ MS1. Kai kurios tyrimo dalyvės išsakė

asmeninius pastebėjimus, kad dėmesys pacientui ankščiau buvo didesnis nei yra dabar: „Aš gulėjau

prieš tris metus su kelio sąnariu skyriuje, tai aš nejaučiau to gailestingumo“ MS4; „niekada nesakyk

negaliu, visada prieik, visada išklausyk, jis [gydytojas] visada kalbėjo tik apie ligonį, o dabar, man

atrodo, kad niekas nekalba“ MS1.

Interviu metu medicinos seserys akcentavo, kad joms dažnai trūkdavo žinių, tačiau gydytojų

palaikymas leisdavo joms labiau pasitikėti savimi: „<...> kaip paruošti nežinau, sakau, daktare, aš

tikrai nežinau, kaip paruošti, o jis - pasiklausk ir paruoši <...> sakei, kad nežinai, o kaip puikiai

užbintavai“ MS8; „Ten dirbau viskuo: ir akušere, ir chirurgams asistuodavau <...>, ten buvo vokiečių

lageris. Dostolis [gydytojo pavardė], tai būdavo, kada sudėtingesnė operacija, tai per saugumą ar per

ką jį atveždavo ir aš jam asistavau, tai man rankos dreba, o jis man rusiškai — siestrionka,

nevalnujties, nevalnujties (liet. - sesute, nesijaudinkite, nesijaudinkite)“ MS9.

Dauguma apklaustųjų medicinos seserų teigė, kad tuo metu sergantys pacientai apie savo ligą,

atliekamas manipuliacijas žinodavo labai mažai, nes laikytasi nuostatos, kad jiems to žinoti nereikia:

„Nebuvo galima visko pasakoti ligoniui,<...> nebuvo galima kalbėti apie gydymą,<...> apie sunkias

ligas“ MS11, „<...> [ligoniai] nesigilindavo į savo ligą. Mes apie ligas nenorėdavome šnekėti, mes

pasakydavome, ką daktaras paskyrė, tą ir leidžiame, <...> niekas nedraudė [informuoti], bet mes

bijodavome dėl to, kad galime pasakyti ne taip“ MS6.

3.4. Dvasinės paramos ir pagalbos suteikimas ligoniui tarybų valdžios laikotarpiu:

religinės laisvės slopinimas ir medicinos seserų „pogrindinė“ veikla

Interviu metu medicinos seserys pasakojo, jog atlikti religines apeigas ligoninėje buvo viešai

draudžiama, tačiau paslapčia tai vis tik vykdavo: „Slapta ateidavo sekmadieniais, aš palikdavau raktą

nuo savo kabineto ir daugiau nežinojau, ką ten veikdavo. Visi žinojo, kad jis [dvasininkas] ateis, bet

slapta nuo aplinkinių. Žinojo ir seserys, ir gydytojai“ MS15; „pakviesdavo kartais [dvasininką], bet,

aišku, paslapčia“ MS9.

70

Kartais religines apeigas atlikdavo ir pačios medicinos seserys su dvasininkų pritarimu:

„Darydavome viską labai slaptai. Mes pačios pakrikštydavome. Būdavo paimi tą vaikutį ant rankų, o

kitas pila vandenilį ir sako:„aš tave krikštiju vardu Jonas arba Marija“ ir peržegnoji “Vardan Dievo

tėvo ir Šventosios dvasios“, o „Amen“ pasakyti nereikia, taip mus paprotino kunigai, nes jie žinojo, ir

mes taip padarydavome, todėl jokio konflikto neturėjome“ MS10.

Interviu buvo minimos medicinos seserys – „vienuolės pogrindininkės“, kurios buvo daugiausia

aktyvios teikiant dvasinė paramą ligoniams, palaikė ryšius su dvasininkais: „Aš sudarydavau sąlygas

jiems [dvasininkams] aptarnauti, <...> ligonis rinkdavosi, tai priklausydavo nuo laiko, ar jis gali laukti,

ar jis negali laukti <...> kunigą pasirinkdavo. Paprastai namiškiai susitardavo ir man pasakydavo, kada

ir pas ką ateis <...> aš turėjau pora sesučių, kurios man tą padėdavo daryti <...>“ MS8; „Jeigu jau

ligonis prašo, tai nebuvo nei vieno atvejo, kad man kas sutrukdytų, kad koks nemalonumas išeitų, ar

kas nubaustų“ MS4; „Visus pakvietimus ligoniui, kunigą, tai suorganizuodavo sesutės, kurios buvo

vienuolės pogrindininkės“ MS2; „Mes turėjome skyriuje tokią sesutę Vėrutę Beišytę <...>, atsimenu,

mums keista būdavo, suprantate, bet jinai buvo tas ryšis su bažnyčia“ MS13. Medicinos seserys

pažinojo vienuoles: „Mes jas pažinodavome daugiausia, tai būdavo klinikietės. Jos pačios ateidavo. Jos

pereina tuos ligonius, su jais pasišneka, arba ateina pas ką konkrečiai“ MS8; „vienuolės veikė, bet jos

dirbo gana slaptai pogrindyje, ...mes tiesiog nujautėm ir žinojom, kurios yra, bet visi labai toleravo,

neatsirado tokių, kad kas prieštarautų <...>“ MS7.

Kartais medicinos seserys bijojo teikti religines apeigas ar jas inicijuoti, nes buvo už tai griežtai

baudžiamos: „Kunigų mes negalėdavome kviestis ir mes jų nekviesdavome, <...> yra buvę, iš vyr.

gydytojo labai nubausta, kad pakviečiau kunigą, tai buvo labai griežtai draudžiama“ MS11.

Kitur buvo galima veikti laisviau ir atlikti bažnytines apeigas gydymo įstaigoje: „Visada

leisdavo, sudarydavo sąlygas, neslėpdavome. Man daryti naktį neteko, visada darydavome dieną, bet

seserys padarydavo ir naktį. Jei namiškiai paprašo, tai sakydavo — veskite“ MS1; „Vaikų skyriuje

niekas nenorėjo kunigų, nebuvo tokių“ MS6.

Medicinos seserys interviu metu pasidalino savo patirtimi ne tik dėl pacientams teiktos dvasinės

paramos bei religinių apeigų gydymo įstaigoje. Jų klausėme apie asmeninį tikinčiųjų patyrimą tarybų

valdžios laikotarpiu. Kai kurios pasakojo, kad namuose švęsdavo religinės šventes, bet ligoninėje

„būdavo tylu“: „Namuose tai mes švęsdavome, o ligoninėje būdavo tylu, ramu, nes tai būdavo darbo

diena, tai nei kalbėti, nei susirinkti, nei kažką daryti nebuvo galima“ MS2; „Nebuvo, nešvęsdavome jų

[Kalėdų, Velykų]. Žinojome, kad tai šventės, bet darbe nieko nebuvo“ MS15. Tuo tarpu buvo tokių,

kurios šias tradicines šventes vis tik pažymėdavo ir darbe: „<...> viską mes švęsdavome“ MS7; „Taip

mes švęsdavome: pavalgydavome, bet gėrimų jokių nebūdavo <...>“ MS11; „Švęsdavome Velykas,

Kalėdas; tada ateidavo nedaug žmonių, susinešdavome, ką turėdavome <...>“ MS6.

71

Viena medicinos sesuo prisipažino, kad bijodavo lankyti bažnyčią, nes buvo skundžiama ir

pakabinami tikinčiųjų sąrašai viešai bažnyčią lankančiųjų kritikai: „Iš pradžių neidavome, nes buvo

pakalikų, kurie skųsdavo, dėdavo į sienlaikraštį, kas buvo bažnyčioje; nebausdavo, tik tiek, kad

būdavo pakabintas sąrašas. Buvo nemalonu <...>“ MS6. Keletas medicinos seserų papasakojo apie tai,

kad „būdavo įspėjimai“ MS10, kartais bausmės: „Vieną kartą mane pakviečia „Amžinos atminties“

direktorius Jašinskas ir sako, [medicinos sesers pavardė], aš labai tikiu, gerbiu žmones, kurie tiki, bet

jūs neikite į bažnyčią ten, kur jus mato <...>“ MS1; „<...> vieną kartą kalbu telefonu su kažkokia

drauge ir sakau, va, eisiu į bažnyčią, tai man vedėjas sako, nu [vardas], baik kalbėti garsiai <...>“ MS

2; „Ateina ta Albinutė pas mane ir sako, kad mane iškėlė už tai, kad aš kunigą kviečiau <...> perkėlė ją

prie neišnešiotų kūdikėlių [skyrių].“ MS4.

Dauguma medicinos seserų vis tik nepaisė draudimų ir persekiojimų, atsargiai lankė pamaldas

vietinėse parapijose: „Tais laikais, kada draudė eiti, tai aš eidavau, bet stengdavausi stoti už pilioriaus,

neidavau į tas lomkas, žodžiu, aš nesistengdavau slėptis “ MS1; „<...> kas skundė, tai skundė, kas ėjo

tai ėjo. Dabojomės“ MS13; „<...> svarbu kad nepapulti į akiratį, bet kas norėjo, tie susitvarkė“ MS10.

Keletas respondenčių minėjo, kad daugiausiai reikėdavo slėptis tiems, kurie buvo partijos nariai: „Gal

partinės eidavo ir paslapčia į bažnyčias, o aš, kai buvau nepartinė, tai nueidavau <...>“ MS11;

„Žinodavome, kas eina į bažnyčia, tačiau tie žmonės buvo nepartiniai ir jie nebijodavo. Atsimenu

mirus gyd. Krikščiūnui atėjo gyd. Krikščiūnienė ir paprašė, kad mes paslapčia sugiedotume Šv.

Angelo giesmę“ MS14.

Kitos respondentės nejautė draudimo ar persekiojimo, kai kurios negalėjo aiškiai apibūdinti

savo patirties religinės laisvės klausimu: „<...> vyr. gydytojas į tokius dalykus nekreipdavo jokio

dėmesio <...>“ MS12; „Aš negirdėjau, ar kas bardavo, kad eina į bažnyčią“ MS11; „Kad nebuvo pas

mus tos temos, nepasakyčiau, kad kas drausdavo“ MS15; „Aš šito nejaučiau. Jeigu aš norėjau, tai

radau ir vietą, ir laiko, ir aš nejaučiau, kad mane kas sektų <...>“ MS8; „Eidavome, ir šliubą ėmiau

bažnyčioje“ MS7.

72

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvos TSR sveikatos priežiūroje vyravo Semaškos modelis,

kuris pasižymėjo tuo, kad sveikatos sistema buvo centralizuota, kontroliuojama valstybės ir

finansuojama iš bendro valstybės biudžeto, remiantis centrine planavimo sistema. Visiems

gyventojams sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos nemokamai, ir nebuvo jokių šios srities

privataus sektoriaus elementų[57].

Į dirbančiųjų sveikatą buvo žiūrima ne tik kaip į žmogaus asmeninį reikalą, bet kaip į

visuomenės turtą, nes daugelio svarbiausių liaudies ūkio uždavinių sprendimas priklausė nuo

dirbančiųjų sveikatos, sveikatos apsaugos tarnybų veiklos ir medicinos mokslo laimėjimų [33].

Manant, kad sveikatos apsaugos vystymas ir medicinos pagalbos teikimas gyventojams glaudžiausiai

susijęs su medicinos kadrais, viduriniojo medicinos personalo (tarp jų – medicinos seserų) kasmet

buvo paruošiama du kartus daugiau. Vis tik, kaip interviu metu atskleidė tuomet dirbusios medicinos

seserys, jų vis tiek trūko, nes dalis medicinos personalo darbuotojų pasitraukdavo dirbti į kitas žinybas

arba sistemas. Galima manyti, kad paskyrimų sistema, siunčiant jaunas medicinos seseris dirbti į

nepageidaujamas vietas, taip pat galėjo paskatinti jų pasitraukimą iš profesijos [28].

Tyrimas padėjo suprasti, kad tarybų valdžios metais medicinos mokyklose didelis dėmesys

buvo skiriamas politiniams, bendriems teoriniams — medicininiams dalykams ir labai sumažintas

specialybės praktinių dalykų dėstymas bei praktinis mokymas, kurio reikia savarankiškam ligonių

slaugymui. Praktikos vietose medicinos seserų programos studentės, ypač pirmuose kursuose, dirbo

nekvalifikuotą sanitarų darbą. Praktikoje joms oficialiai taip pat vadovavo gydytojai, kurie dalį krūvio

dirbo medicinos mokykloje. Reikia manyti, kad dirbančios medicinos seserys neturėjo daug

suinteresuotumo įsitraukti į būsimųjų medicinos seserų mokymą praktikoje.

Iš karto po Antrojo pasaulinio karo gydymo–profilaktikos įstaigose dirbo ne mažai medicinos

seserų ir kitų medicinos darbuotojų iš viso neturinčių specialaus medicininio išsilavinimo. Dalis iš jų

buvo baigę tik trumpalaikius paruošimo kursus. Nuo 1955 m. įvesta vakarinio apmokymo sistema,

neatitraukiant besimokančių nuo gamybos, turėjo pagerinti šia situaciją [26]. Kaip pabrėžė

respondentės, taip mokytis ir dirbti buvo labai sunku.

Tyrimo metu respondentės akcentavo, kad po karo medicina buvo menkai aprūpinta priemonėmis,

reikėjo daug kūrybingumo ir išradingumo visa tai kompensuoti kitais būdais, tačiau medicinos seserys,

nežiūrint visų sunkumų, „nepritekliaus“ stengėsi padėti tiems, kas serga, neskaičiuojant darbo valandų,

nežiūrint oro sąlygų. Tai rodo jų didelė atsakomybės ir savo profesinės pareigos suvokimą [81].

Tarybiniais metais Lietuvoje medicinos seserų profesinė kompetencija buvo nepakankama, o maži

atlyginimai neskatino jų kelti kvalifikaciją, gerinti paslaugų kokybę. Medicinos seserų profesinis

73

savarankiškumas ir sprendimų priėmimas buvo menkas, joms trūko adekvataus išsilavinimo, todėl jos

negalėjo plėtoti bazinės slaugos koncepcijos – slaugos teorijos, metodologijos ir praktikos. Nebuvo

įdiegti paslaugų kokybės mechanizmai, o medicinos seserų žinių tobulinimas vyko spontaniškai,

organizuojant dažniausiai gydytojų skaitomas paskaitas arba labiau šventinius renginius (pvz.,

geriausios medicinos sesers konkursas) nei pedagoginį mokymą. Nemažai medicinos seserų mokėsi

tiesiai darbo vietoje, perimdamos gydytojų patirtį apie techninę ligonio priežiūrą.

Tiriamuoju laikotarpiu medicinos seserų kvalifikacijos kėlimo tvarka buvo reglamentuota Sveikatos

apsaugos ministro įsakymu (1956 m.). Kvalifikacija buvo galima kelti keliais būdais: parengimo kursai

neatitraukiant nuo darbo (Vilniuje, Kaune bei respublikinėse įstaigų bazėse), parengimo kursai su

pertraukomis (įstaigų bazėse), siuntimas darbo vietos principu į specialias įstaigas, seminarai bei

konferencijos, paskaitos. Tačiau ne visose gydymo įstaigose kvalifikacijos kėlimas buvo organizuotas

tinkamai, tai priklausė nuo vyriausiųjų medicinos seserų aktyvumo, tarybų veiklos [38].

Kaip paaiškėjo iš istorinių šaltinių bei respondenčių pasisakymų, be profesinio medicinos

seserų švietimo daug dėmesio buvo skiriama politiniam švietimui. Idėjinė propaganda buvo itin

reikšminga, kurios dėka žmonėms buvo įteigiamas gražus ir laimingas komunizmo rytojus.

Nepriekaištingas aptarnavimas ar noras būti geriausiu neturėjo prasmės [81]. Visi buvo lygūs,

iniciatyva ir motyvacija nebuvo galima, nebent kas nors norėjo pakilti pareigose komunistų partijos

dėka. Taip žmonės tapo suniveliuoti, vis labiau paklusnūs vyravusiai ideologijai ir naujos, tarybinės

santvarkos, taisyklėms.

Nuo 1945–1956 m. mažai rašyta apie medicinos seserų veiklą bei sveikatos priežiūrą

apskritai. Nuo 1956 m. pradėta leisti „Sveikatos apsauga“. Žurnalo pagrindinės temos —medicinos

seserų charakteristika (asmens savybės, apranga, etiketas), darbo metodika (techninių procedūrų

reikalavimai), pasidalijimas darbo patirtimi tarp įstaigų, apdovanojimai ir kt.[44].

Tarybinės medicinos sistemoje buvo itin plačiai deklaruojama aktyvi ligų profilaktika

visuomenėje. Todėl medicinos ir higienos žinių sklaida buvo neatskiriama ir privaloma kiekvienos

gydymo įstaigos, kiekvieno mediko veiklos dalis. Nepaisant riboto tarybinės sveikatos apsaugos

supratimo ir požiūrio į gyventojų sveikatos stiprinimą bei ligų profilaktiką, ankstyvuoju pokario

laikotarpiu medicinos seserys buvo vienos aktyviausių šioje veikloje. Jos gaudavo esmines užduotis:

sekti dispanserizaciją, naikinti parazitines ligas, agituoti vakcinacijai [21].

Medicinos seserų tarybas, kurios atsirado 1954 m., galima laikyti kaip atskirą ir po profesiniu

įvaizdžių paslėptą medicinos seserų darbo organizavimo ir kontrolės formą, tam tikrą savivaldą.

Tarybos padėjo administracijai organizuoti ligonių aptarnavimą, gydymą, rengti kvalifikacijos kėlimą,

spręsti konfliktus, rūpinosi įstaigos gerbūviu. Tarybos suburdavo medicinos seseris nemokamam

visuomenei naudingam darbui, talkoms. Vis tik, iš asmeninės patirties ir kitų liudininkų pasakojimų

galėtume teigti, šios tarybos, kurias sudarė dauguma vadovaujančių medicinos seserų, buvo

74

atsiribojusios nuo eilinių medicinos seserų, laikėsi išskirtinės grupės statuso, neretai mėgavosi savo

galiomis, kontroliuodamos ir viešai bausdamos nepaklūstančius, nusižengusius.

Siekiant kelti ligonių aptarnavimo ir slaugymo kultūrą ir turint pakankamą skaičių vidurinio

medicinos personalo, buvo nuspręsta pereiti prie dvilaipsnės ligonių aptarnavimo sistemos. Tyrimo

medžiaga leidžia teigti, kad ši sistema sudarė geresnes darbo sąlygas medicinos seserims, nes iki to

laikotarpio medicinos seserys atlikdavo nemažai žemesnės kompetencijos darbų (transportavimo,

lydėjimo). Dabar jos galėjo skirti daugiau laiko pagrindiniam darbui – ligonių slaugymui ir gydymui.

Plečiantis sveikatos apsaugos sistemai, daugėjant gydymo įstaigų, kartu augo Lietuvos TSR

medicinos darbuotojų profsąjungos gretos, kurios stengėsi įsteigti savo padalinius daugelyje įstaigų.

Teigta, jog medicinos darbuotojų profsąjunga rūpinosi medicinos seserų ir kitų darbuotojų gerbūviu,

spręsdavo sveikatos apsaugos uždavinius. Tačiau vienas tų uždavinių buvo judėjimas už medicinos

įstaigų komunistinio darbo kolektyvo vardą, rengiant konkursus, socialines lenktynes. Be abejo, ši

veiklą buvo persmelkta tarybinės komunistinės propagandos, siekiant didesnio jos visuotinumo [47].

Kartu su aktyviai propaguota komunistine ideologija ir ateistiniu auklėjimu, tarybų valdžios

metais medicinos seserys, nepriklausomai nuo savo religinių įsitikinimų, privalėjo dalyvauti ateistinėje

veikloje. Medicininė propaganda turėjo skiepyti darbo žmonėms marksistinę pasaulėžiūrą, kelti jų

politinį, mokslinį išsilavinimą [31].

Reikalauta lankyti ateistines paskaitas, skaityti ateistinę literatūrą, buvo organizuojami

vakariniai marksizmo-leninizmo universitetai. Atliekant šį tyrimą, iš literatūrinės analizės ir iš

respondentų interviu paaiškėjo, kad tarybų valdžios metais religinė žmogaus laisvė buvo suvaržyta:

vyravo tikinčiojo diskriminacija, įvairių metodų ir formų antireliginė propaganda. Tai medicinos

darbuotojams turėjo kelti sunkumų ir vidinių prieštaravimų, kai sunkios ligos ar nevilties akimirką

ligonis prabildavo apie dvasinius poreikius, išreikšdavo religinių apeigų pageidavimą. Medikams

tekdavo rinktis tarp žmogiškumo, gailestingumo ir pagarbos kenčiančiam bei jo paskutiniam norui ir

tarp profesinio reikalavimo būti ateistu. Interviu dalyvės patvirtino faktus ir pateikė realių pavyzdžių

apie tai, kad religinės apeigos buvo atliekamos, nors ir slaptai per nelegaliai veikusias moterų

vienuolijas.

Apibendrinant šį tyrimą, galima teigti, kad tarybų sveikatos priežiūros sistema ir

medicinos seserų rengimas bei profesinė veikla, iš karto po antrojo pasaulinio karo, patyrė daugybė

socialinių, politinių, ekonominių ir profesinių iššūkių. 1945-1990 m. medicinos seserys centralizuotai

buvo rengiamos aukštesniajame profesiniame lygmenyje, dėstant didžiajai daugumai gydytojų ir

grindžiant mokymą biomedicinos modeliu. Medicinos sesers pagrindinė pareiga buvo laiku ir

nepriekaištingai vykdyti gydytojų nurodymus, išliekant jautriai, taktiškai, tvarkingai ir nuoširdžiai

ligoniams. Medicinos seserų kvalifikacijos kėlimas vyko neformaliai ir neplaningai, praktikoje

dominavo absoliutus gydytojo autoritetas. Vyravo priemonių, vaistų bei medicinos technikos

75

trūkumas, maži medicinos darbuotojų atlyginimai, deklaratyvus dėmesys visuomenės sveikatos

mokymui, sveikos gyvensenos ir profilaktikos gerinimui. Vėliau, antroje tarybinio laikotarpio pusėje,

plečiantis kvalifikacijos kėlimo programoms, gerėjant medicinos seserų paruošimo lygiui, atsiradus

įstatyminiams aktams ir nutarimams, kilo medicinos seserų profesionalumas, sąlyginai didėjo jų

kompetencija ir atsakomybė.

76

IŠVADOS

1. Medicinos seserų rengimas tarybinės valdžios laikotarpiu (1945-1990 m.) buvo centralizuotas

pagal tarybų sąjungos sveikatos priežiūros sistemoje sukurtą profesinio rengimo programą,

vykęs aukštesniajame lygmenyje, dėstant gydytojams ir grindžiant mokymą biomedicinos

modeliu bei absoliučiu medicinos sesers pavaldumu gydytojui; medicinos seserų rengimo

trūkumą padėjo spręsti Raudonojo Kryžiaus draugijos medicinos seserų dvimečiai kursai. Po

mokyklos baigimo darbo vietos medicinos seserims buvo užtikrinamos vadovaujantis

paskirstymo planu - tarybinių piliečių teisės į darbą garantija; realybėje „paskyrimas“ nebuvo

tiek veiksmingas ar patrauklus darbuotojams ir gydymo įstaigų vadovams.

2. Medicinos sesers profesinis įvaizdis įkūnijo jautrumą ir gailestingumą ligoniams,

nepriekaištingą išvaizdą, santūrų ir mandagų elgesį, savikritiškumą, greitą ir nepaprastai tikslų

gydytojo paskyrimų vykdymą, išlaikant jam visišką paklusnumą. Medicinos seserys –

gydytojų padėjėjos – negalėjo savarankiškai plėtoti bei tobulinti savo profesinių žinių,

praktikoje vyravo griežta darbo drausmės ir tvarkos kontrolė, o medicinos seserų statusas

darbe ir visuomenėje išliko žemas.

3. Medicinos seserims, kaip ir kitiems sveikatos priežiūros darbuotojams, teko vykdyti

komunistų partijos ir tarybinės valdžios keliamus reikalavimus: tobulinti medicinos pagalbos

kokybę, diegti mokslo ir praktikos pasiekimus, aktyvinti ligų profilaktiką ir sanitarinį-

higieninį švietimą, kuo ilgiau išlaikant tarybinius žmones aktyvia darbo jėga. Ekonominis

skurdas sąlygojo vaistų ir medicinos technologijų trūkumą, mažus medicinos seserų

atlyginimus ir ribotą socialinį gerbūvį; politinė izoliacija nesudarė sąlygų medicinos seserų

profesiniam bendradarbiavimui su vakarų šalimis, nevyko pasidalijimas patirtimi ir tarp

tarybinių respublikų. Komunistinė-ateistinė tarybinė propaganda ir visuomenės auklėjimas šia

linkme, partinė ir profsąjunginė veikla, tikėjimo laisvės suvaržymas palietė medicinos seseris

profesine ir asmenine prasme.

77

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

LSMU Slaugos fakultetui, kartu su šio darbo autore, išleisti leidinį, skirtą medicinos seserų

veiklai tarybų valdžios laikotarpiu; leidinį iliustruoti istorine medžiaga (garbės raštai,

nuotraukos, pažymėjimai ir t.t.), kurios nemažą dalį dovanojo ir šio tyrimo respondentės.

78

PUBLIKACIJOS

1. Pranešimas

Sandra Rimkuvienė, Olga Riklikienė „ Medicinos seserų profesija tarybų valdžios laikotarpiu“.

Konferencija „ Bendravimo, pedagoginės ir komandinio darbo kompetencijų raiška slaugytojų

praktinėje veikloje“ 2013 m. lapkričio mėn. 19 d., Kaunas.

2. Tezės ir pranešimas

Sandra Rimkuvienė, Olga Riklikienė “Medicinos seserų rengimas tarybų valdžios laikotarpiu”

Konferencija „Mokslo įrodymais pagrįsta slaugos praktika III“. 2014 m. balandžio mėn. 30d.

ISBN 978-9955-158-339-9

79

LITERATŪROS APŽVALGA

1. Agajevas E, Sarkisianc E. Higiena ir sveikatos apsaugos organizavimo pagrindai. Vilnius:

Mokslas,1976;184-185.

2. Atkurta Lietuvos Gailestingųjų seserų sąjunga. Sveikatos apsauga 1990;2:23-26.

3. Baliutavičienė D. K. Akušerija ir ginekologija Kaune 1918-1990 m. Kaunas; 2013;31.

1. Bersėnaitė D. Mūsų Terapinio skyriaus medicinos seserų ir sanitarių darbas. Sveikatos apsauga

1967;5:4-55.

2. Bielinienė N. Slaugytojų kompetencijos kaitos tendencijos visuomenės poreikių raidos kontekste.

Magistro darbas. 2007.

3. Bičkauskienė D, Vytas Č. Pirmoji Mokslinė konferencija. Sveikatos apsauga 1965;1:58

4. Čepononienė D. Med. seserų seminaras Kaune. Sveikatos apsauga 1965;1:58

5. Daugirdaitė - Sruogienė V. Lietuvos istorija. Vilnius: Vyturys,1990;6.

6. Dirbti atkakliai, dirbti su perspektyva (respublikos medicinos darbuotojų aktyvo pasitarimas).

Sveikatos apsauga 1973;6:3-17.

7. Dirsė A. Profilaktika – pagrindinė tarybinės sveikatos apsaugos kryptis. Sveikatos apsauga

1956;1:20-22.

8. Dirsė A. Sveikatos apsaugos pasiekimai Tarybų Lietuvoje. Vilnius,1957;11.

9. Dirsė A. Sveikatos apsaugos pasiekimai Tarybų Lietuvoje.Vilnius,1957; 10.

10. Galvonaitė A. Tarybinio mediko etika kasdieniniame darbe ir buityje. Sveikatos apsauga

1978;7: 9:38-39.

14. Galvonaitė A. Mokykla moko, mokykla auklėja. Sveikatos apsauga 1979;8:49-51.

15. Galvonaitė A. Mokslinės pasaulėžiūros formavimas. Sveikatos apsauga 1982;4:3.

16. Goleckienė S. Dirbkime nuoširdžiai ir aktyviai. Sveikatos apsauga 1986;6:5-6.

17. Gumuliauskas A. Lietuvos istorija nuo 1915 iki 1953 metų. Kaunas :Šviesa,1993;173-184.

18. Hardis I. Gydytojas, medicinos sesuo, ligonis. Vilnius: Mokslas,1988;29.

80

19. Ivaškevičienė J. Medicinos seserų konkursas – gera kvalifikacijos kėlimo priemonė.

Sveikatos apsauga 1977;5:40-42.

20. Ivaškevičienė J. Apie medicinos seserų tarybos veiklą. Sveikatos apsauga 1978;2:6-48.

21. Jancevičienė N. Vidurinio medicinos personalo vaidmuo, keliant kaimo gyventojų sanitarinę

kultūrą. Sveikatos apsauga 1964;7:54.

22. Jankauskienė D, Pečiūra R. Sveikatos politika ir valdymas. Vilnius, 2007;245.

23. Janulionytė E. Dėl Lietuvos Medicinos seserų asociacijos nuostatų. Sveikatos apsauga

1989;2:41-42.

24. Kalibatienė D. Slaugos teorija. Mokomoji knyga. UAB: Greita spauda, 2008;5.

25. Karosas L, Riklikienė O. Gendre and the interrupted development of professional

nursing in Lithuania acta medica Lituanika.2008;15(4):235-238.

26. Kazlauskas J. Vidurinių medicinos darbuotojų paruošimo aktualūs klausimai.

Sveikatos apsauga 1958;1:37-38.

27. Kinčienė B. Medicinos seserų darbo metodika įgyvendinant dvilaipsnę ligonių

aptarnavimo sistemą. Sveikatos apsauga 1959;8:59-62.

28. Kleiza V. Mūsų sveikatos apsaugos penkmetiniai žingsniai. Sveikatos apsauga 1971;2:3-5.

29. Knizikevičienė L. Panevėžio medicinos istorija iki 1990 metų. Panevėžys,2010; 221-222.

30. Kviklys VI. Medicinos mokslo raida Lietuvos TSR 1940-1965 metais. Sveikatos

mokslai 1965;7:9.

31.Laucevičienė N. Medicininio –ateistinio darbo metodika ir organizacija. Sveikatos

apsauga 1965;5: 46-48.

32. Lazutka P.Vidurinio medicinos personalo uždaviniai. Sveikatos apsauga 1956;7:40-43.

33 Lietuvos TSR „Žinijos“ draugija. Poilsio ir technikos pažanga ir sveikatos apsauga.

Vilnius: Žinija,1972;11-12.

34. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Nutarimas Nr. 629. Sveikatos apsauga 1957;8:56.

35. Matukynas. Klaipėdos grupės rajonų vidurinio medicinos personalo konferencija.

81

Sveikatos apsauga 1957;6:54.

36. Matukynienė E. Patronažinių seserų seminaras. Sveikatos apsauga 1960;8:60.

37. Matulis A, Murza V , Selvanienė A. Medikai ir mokslinė ateistinė propaganda.

Sveikatos apsauga 1977;3:7-9.

38. Medicinos darbuotojai vieningai pritaria naujos konstitucijos projektui. Sveikatos

apsauga 1977;6:3-4

39. Medicinos darbuotojų kvalifikacijos kėlimas. Sveikatos apsauga. 1956;7:17.

40. Milaknienė E. Aktualūs mokyklinės higienos klausimai mūsų respublikoje. Sveikatos

apsauga 1956;1:23.

41. Minkevičienė A. Profsąjunginių organizacijų uždaviniai ideologinio-auklėjamojo darbo

srityje, vykdant TSKP XXIV suvažiavimo nutarimus. Sveikatos apsauga 1973;7:3-8.

42. Misevičienė T. Sergančių vaikų priežiūra ligoninėje. Sveikatos apsauga 1956;4: 37.

43. Motuzienė B. Apylinkės medicinos sesers vaidmuo, dispanserizuojant ligonius.

Sveikatos apsauga 1963;8:51.

44. Muravjova. Medicinos seserų taryba ir jos uždaviniai. Sveikatos apsauga 1956; 5:39.

45. Murza V. Medikų vaidmuo ateistiniame auklėjime. Sveikatos apsauga 1982;11: 16-17.

46. Namajūnas M. Medicinos seserų tarybos veikla nesujungtoje ligoninėje. Sveikatos

apsauga 1959;8:6.

47 Narkus V. Profsąjunga ir medicinos darbuotojai. Sveikatos apsauga 1967;11:58-59.

48 Normantas R. Kvalifikacijos kėlimas ir tobulinimasis kiekvieno medicinos darbuotojo

pareiga. Sveikatos apsauga 1979;7:44-45.

49. Penkauskas B. Tarybų Lietuvos sveikatos apsauga ir jos uždaviniai. Sveikatos

apsauga 1955;1:3

50. Petrauskienė A. Ligonių slaugą lemia tautos humanizmas. Šalpusnis. 1998;5(17).

51. Poškus K. Pirmoji dainų šventė. Sveikatos apsauga 1963;7.

52. Račiūnaitė – Paužuolienė R. Šiuolaikinių gyvenimo istorijų bei asmeninės

patirties pasakojimų analizės ypatumai. Lituanistika; 2011. T. 57. Nr. 2(84):188–197,

82

Lietuvos mokslų akademija;2011.

53. Riklikienė O, Spirgienė L, Masiliūnienė G. Slaugytojų rengimo raida ir praktinis

mokymas Lietuvoje. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos. 2012(3):88-95.

54. Rūpintis žmogumi – profsąjungų pareiga. Sveikatos apsauga 1984;6:3-5.

55. Savulionis A. Didžiajam Jubiliejui artėjant. Sveikatos apsauga 1967;1:4.

56. Slivinskienė J. Profsąjunginio darbo baruose. Sveikatos apsauga 1977;10:11.

57. Stravinskas T. Ekonominio asmens sveikatos priežiūros modelio plėtotė Lietuvoje:

daktaro disertacija. Kauno technologijos universitetas; 2000.

58 Strazdienė L. Judėjimas už komunistinį požiūrį į darbą – aukščiausia

socialistinio lenktyniavimo forma. Sveikatos apsauga 1979;9:8-9

59. Šatas J. Teisė, moralė ir medicininė etika. Sveikatos apsauga 1981;11:43.

60. Šeškevičius A. Trumpa slaugos ir akušerijos istorija. Gydymo menas 1999;1(41):35.

61. Šveistys K. Krepšinio prizai išdalyti. Sveikatos apsauga 1988;8:57.

62. Tartilas Z. Kas padeda medicinos seseriai? Sveikatos apsauga 1985;7:41-43.

63. Timeskovas I. Medicinos sesers darbas terapiniame skyriuje. Vadovėlis.

Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla. Kaunas: Valstybinė pedagoginės

literatūros leidykla,1961;5-11.

64. Uleckienė J., Masiliūnienė V. Tobulinosi medicinos seserys. Sveikatos apsauga 1988;10:53-54.

65. Vaitilavičius A. Ateistinė propaganda palatose. Sveikatos apsauga 1966;6:57-58.

66. Valavičius A. Vadovaujantys darbuotojai atsiskaito respublikos gyventojams.

Sveikatos apsauga 1987;5:9-11.

67. L. Respublikos Šiaulių ligoninės medicinos seserų tarybai – dešimt metų.

Sveikatos apsauga 1964;11:37.

68. Vinkus A.Gyvoji medicinos istorija. Vilnius, 2004;38.

69. Zaikauskas M. Pirmąjį respublikinį medicinos darbuotojų suvažiavimą sutinkant.

Sveikatos apsauga 1959;9:3.

70. Zaikauskas M. Peržvelgiant nueitą, žiūrint pirmyn. Sveikatos apsauga 1966;1:5.

83

71. Zaksas I. Ideologiniai medicinos įstaigų uždaviniai. Sveikatos apsauga 1974; 10:47.

72. Žiurlienė I. Rajonų medicinos seserų tarybų darbo organizavimas. Sveikatos

apsauga 1967;9:54-55.

73. Žukauskas J. Kino filmas medikams. Sveikatos apsauga 1961;4:2-63.

74. Žukauskas J. Svarbiausi nūdienos ir ateities uždaviniai. Sveikatos apsauga. 1977;11:4.

75. Žvinakevičienė L. Jaunąjį specialistą ugdykime patys. Sveikatos apsauga. 1984;3:45-46.

76. Apie mus – Slauga. Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras.

[žiūrėta 2014-10-22], Prieiga per internetą: http://www.sdtsc.lt/index.php?id=44

77. mokslu fakultetas/ Klaipėdos valstybinė kolegija. [interaktyvus]

[žiūrėta 2015-02-15] Prieiga per internetą:

< http://www.kvk.lt/kvk-apie-mus/istorija/sveikatos-mokslu-fakultetas.html>

78. Giddens, Antony. Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios

modernybės amžiuje. Vilnius: Pradai, 2000; 4.

79. Karosas, L. Riklikiene,O. An analysis of the social world of Lithuanian nursing

during the turbulent period of 1935-1945. Journal of nursing, social studies, public

health an rehabilitation. 2014; num1-2.

80. Karosas,L, Riklikiene,O. Lithuanian nursing during World War II, 1940-1944.

Sveikatos mokslai 2008, p. 2058-2062.

81. Karosas, L. The interrupted development of Lithuanian nursing. Doctoral Dissertation.

University of Connecticut Storrs, CT, 2003, p.36-58.

82. Terry A. J. Clinical Research for the Doctor of Nursing Practice. 2012,

Jones&bartlett Learning, LLC, p. 94-95.

84

PRIEDAS

Tyrimo metu dalyviams pateikti klausimai

1. Kuriais metais jūs mokėtės ir kokią mokyklą baigėte?

2. Kurioje vietoje buvo mokykla?

3. Kas jums dėstė?

4. Kas vadovavo mokyklai?

5. Ar daug buvo slaugos paskaitų? Kiek temų buvo apie gydymą?

6. Tai dirbote, kai mokėtės?

7. Ar buvo medicinos mokykloje uniformos?

8. Kas siūdavo uniformas, ar jos kainavo?

9. Kur gyvenote, kai mokėtės?

10. Ar daug paskaitų, pamokų būdavo, kiek praktikos?

11. Ar galėdavote pasirinkti paskyrimus darbui?

12. Kur gavote paskyrimą po baigimo?

13. Kaip jus priėmė ligoninė/skyrius, kai pradėjote dirbti?

14. Koks buvo darbo krūvis?

15. Ką prisimenate iš tų laikų apie santykius tarp gydytojų ir slaugytojų - ar jie buvo kitokie?

Kuo jie buvo kitokie?

16. Koks buvo požiūris į pacientus?

17. Kiek buvo humaniškumo? Iš kur jis pareidavo: iš sesučių, iš gydytojų?

18. Kokios darbo sąlygos buvo?

19. Kokia buvo darbo sistema: higiena ir jos kontrolė, sterilios medžiagos ruošimas?

20. Ar higienos centrai dažnai ateidavo jus tikrinti?

21. Kai būdavo budėjimai naktimis, ar ateidavo komisija jūsų patikrinti?

22. Ar prašydavo jūsų suteikti tam tikras paslaugas, kada ligonis jau būdavo silpnas prieš

mirtį? Ar gydytojai prašydavo, ar artimieji slapčia prašydavo?

23. Ar nėra buvę atvejų, kad už bažnyčias, religingumo propagavimą ką nors nubaustų,

atleistų iš pareigų?

24. Ar priklausėte kokiai partinei organizacijai?

25. Ar daug buvo partinių tuo metu tarp medikų?

26. Kokie buvo profesiniai judėjimai, ar buvo gailestingųjų seserų organizaciją?

27. Kaip tobulinotės, keldavote kvalifikaciją?

85

28. Kaip švęsdavote šventes, pavyzdžiui, Kūčias, Kalėdas, Velykas?

29. Kokie laikai buvo griežčiausi?

30. Kokios buvo vertybės jūsų laikų slaugytojų?

31. Kaip žiūrėdavote į studentą/mokinį?

32. Kaip elgėsi vyresnioji sesutė su paprastomis sesutėmis? Ar buvo valdžios

demonstravimas?

33. Kaip praleisdavote savo laisvalaikį? Ar važiuodavote į išvykas? Kas apmokėdavo

ekskursijas?

34. Ar ankščiau ligoninės prisiimdavo socialinę atsakomybę, ar būdavo atostogos vasarą, ar

duodavo kelialapius į poilsiavietes ?

35. Ar stiprus buvo profsąjunginis judėjimas?

36. Ar būdavo padėkos raštai už nuopelnus? Ar sesutėms buvo tolygiai su gydytojais?

37. Kokiomis progomis buvo teikiamos padėkos?

38. Ar būdavo vykdomi planai?

39. Klausimas apie dokumentaciją - kaip persiduodavote budėjimus, ar buvo dialogas?

40. Kas kiek laiko buvo daromi gamybiniai susirinkimai skyriuose?

41. Ką seserų taryba darydavo tais laikais?

42. Kaip imdavo į vyresniosios pareigas?

43. Ar švęsdavote medikų dieną?

44. Ar vykdavo profesionalumo konkursai, ir kas juose dalyvaudavo?

45. Kaip savo kolektyvą, patį personalą kūrėte?

46. Kaip vykdavo profilaktinis darbas poliklinikose?

47. Kokią literatūrą skaitydavote tuo metu?

48. Ar pacientai jums atsidėkodavo? Kokia padėka?

49. Koks gydytojų požiūris į slaugytojas šiais laikais?

50. Ką pastebite dabar – kokia yra slauga, slaugytojų požiūris į pacientus?

51. Ar galvojate, kad žmonės pasikeitė?