„Ši iškalbinga knyga padės suartėti, atverti širdis ir iš naujo atrasti vieniems kitus

savitarpio supratimo šviesoje.“

VALDAS ADAMKUS, Lietuvos Respublikos prezidentas

„Tie, kurie išdrįs dvasiškai ir intelektualiai sekti paskui autorę, bus apdovanoti

jos neįtikėtinais atradimais ir įžvalgomis. Tad pasitelkite širdį ir skaitykite šią knygą.

Kelionė gali pakeisti jūsų gyvenimą.“

INA NAVAZELSKIS, rašytoja ir žurnalistė, Vidurio Europos ir

Baltijos šalių ekspertė

„Nepaprastai jaudinanti knyga, siūlanti išskirtinį požiūrį...“

Prof. SAULIUS SUŽIEDĖLIS

EllEn CassEdy

Atsiminimai apie holokaustą Lietuvoje

Iš anglų kalbos vertėRASA KRULIKAUSKIENĖ

Šeimos medis

Senelis

Tėvas

Jankelis(1892–1977)

(į JAV 1911 m.)

Elena

(1930–1989)

Šaja(1893–1982)

(į Pietų Afriką 1927 m.)

Kiti šeši vaikai =

=

Senelė

Motina

Prodėdė

Prosenelė

Prodėdė Prodėdė

Prosenelis

Protetė Protetė

(1) Asnė(1859–1900)

Aronas*(1894–1971)

Vilis*(1917–2009)

(į JAV 1949 m.)

Dovydas Michlas(1854–1924)

Sonia*(1902–1988)

Asia*(1928–)

* Šavl (Šiaulių) gete 1941–1944 m.

ManiA

(2) Sorė*(1876–1944)

=

= =

=

1. Šv. Ignoto g., Vilnius.

7

Švelnus vasaros lietutis lašnojo ant baltaplaukės moters, žings-niuojančios mikrofono link.

– Tajere talmidim! – pradėjo ji. – Mieli studentai!Lietaus lašai įkyriai barbeno į skėtį, tad palinkau pirmyn, kad

girdėčiau jos žodžius. Senoji moteris buvo vardu Bluma – vardas labai tiko prie jos gėlėtos suknelės. Senolė buvo iš beveik visai su-naikintos žydų bendruomenės Lietuvos sostinėje Vilniuje, mieste, kadaise garsėjusiame kaip Šiaurės Jeruzalė.

– Kokia esu laiminga, – drebančiu balsu kalbėjo moteris, – išgyvenusi taip ilgai, kad sulaukčiau žmonių, grįžtančių į Vilnių studijuoti jidiš kalbos.

Mes, septyniasdešimt penki studentai, įvairiausio amžiaus, iš visų pasaulio kampelių, spietėmės užsėdę medinius suolelius, su-statytus ant šlapių grindinio akmenų. Aplinkui stūksojo iki dan-gaus kylančios drėgnos Vilniaus universiteto sienos. Lietui vis ne-siliaujant, ėmiau drebėti. Čia meno protėvių žemė – nepaprasta vieta, kurioje kadaise klestėjo žydų kultūra, vieta, kurioje buvo masiškai naikinami žydai.

8

Priežastys, dėl kurių čia atsiradau – taip pat sudėtingos. At-vykau studijuoti jidiš ir atrasti savo žydiškąsias šaknis iš motinos pusės (tėvo pusės protėviai buvo ne žydų kilmės, iš Airijos, Angli-jos ir Bavarijos, todėl mano pavardė Kesidi, esu mėlynakė ir straz-danota). Turėjau ir kitų tikslų. Norėjau ištirti jaudinamą šeimos istoriją, su kuria netikėtai susidūriau ruošdamasi kelionei. Tuo-met sutariau susitikti su rūpesčių prislėgtu senu vyriškiu protėvių mieste. Planavau ištyrinėti, kaip šios šalies žmonės – žydai ir ne žydai – susidorojo su praeitimi, kad galėtų žengti pirmyn į ateitį. Nors prasidėjo kaip asmeninė kelionė, tai išaugo į daug platesnius tyrinėjimus. Lietuvos pastangos atkapstyti, kas buvo praeityje, ti-kėjausi, padės man atsakyti į kelis svarbius klausimus.

Kai mano mama buvo gyva, galėjau kliautis, kad ji išlaikys prisiminimus. Jai mirus, ėmė atrodyti, jog visi, palikę šį pasaulį anksčiau nei ji, tarsi slysta pro pirštus ir tampa nebepasiekiami. Sugavau save ilgintis jidiš, žydų mame-lošn, gimtosios kalbos, ku-rios žodeliais tarsi prieskoniais mama nuolat paskanindavo kalbą. Lietingą dieną prie lango: „Pliuche (liūtis)!“ Virtuvėje: „Paduok man šisl (dubenį).“ Telefonu: „Toji boba tikra machšeife (ragana).“

Mamai mirus, pasijutau labai vieniša – man trūko jos, trūko tų savų, jaukių garsų, anuomet skambėjusių žydų virtuvėse, susi-rinkimų salėse ir turgaus aikštėse abipus Atlanto. Pasiilgau jidiš taip, kad net užsimaniau išmokti šią kalbą. Norėjau ja kalbėti ir skaityti, suprasti ją, rašyti, dainuoti. Nors ir jaudinausi, kad ketu-riasdešimties esu per sena mokytis kalbos, užsirašiau į vakarinius kursus netoliese esančiame žydų bendruomenės centre. Vis dėlto germanų kalbų garsai mano burnoje jautėsi visai puikiai, o ir he-

9

brajų abėcėlė atrodė bauginama, bet ne tokia jau ir neįveikiama. Kol mano vaikai susėdę prie valgomojo stalo ruošdavo namų dar-bus, aš atlikdavau savuosius: uoliai naršiau vadovėlius, nusirašinė-jau gramatikos pratimus ir varčiau žodyną, kol nuplyšo viršelis.

Užaugusi mišrioje pasauliečių tėvų šeimoje, niekada nelankiau žydų mokyklos ir penktadienio naktimis neskaičiau maldų. Dabar jidiš mokymasis atrodė tarsi šventas reikalas. Jidiš – kasdienė žydų kalba, religiniai tekstai ja nerašomi. Vis dėlto ši kalba man įkūni-jo šventas vertybes. Jidiš didieji rašytojai naudojo, kad perduotų jaudinamas humanistines mintis „paprastai liaudžiai“. Tai buvo kalba, kuri kadaise vienijo žydų aktyvistus, siekiančius socialinių pokyčių Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Jidiš kalbos mokymasis reiškė, jog paprastas gyvenimas yra svarbus, kad paprasti žmonės, jų kasdienybė turi prasmę ir neliks pamiršti.

Kažkada apibūdinta, kaip „lingvistinė gimtinė tiems, kurie jos neturi“, jidiš suteikė man tęstinumo jausmą, kuris po motinos mirties buvo nusilpęs. Mano vyras, užaugęs Baltimorės žydų ben-druomenėje, nujautė, kaip man šitai svarbu – tą patį juto ir mano vaikai. Jidiš mūsų namuose tapo puoselėtina ir brangintina.

Mano motina būtų, švelniai tariant, nustebusi. Brukline, Niu-jorko apylinkėse, kur ji užaugo, jidiš buvo susijusi su nemokšišku-mu ir skurdu. Tik anglų kalba – tobula anglų kalba – buvo gerbia-ma. Taip, mama mėgdavo šen bei ten įterpti kasdienės jidiš kalbos frazių, tačiau jai svarbiausia buvo išsivaduoti iš jidiškait (tradicinės žydų kultūros), iš senojo pasaulio akcento, intonacijų ir jose at-spindimos imigrantų kultūros. Štai, dabar laužau liežuvį, kad iš-tarčiau visus tuos posakius.

10

Aš buvau ne vienintelė. Energinga žydų entuziastų bendruo-menė iš Vašingtono priėmė mane išskėstomis rankomis. Įstojau į skaitymo klubą – jo nariai gvildeno klasikines Šolomo Aleichemo pasakas ir I. L. Pereco kūrinius. Stengėmės nuo pat gutn ovnt („la-bas vakaras“) iki paskutiniojo gute nacht („labanaktis“) kalbėti tik jidiš kalba. Tapau Nacionalinio jidiš knygų centro nare, lankyda-masi Niujorke užsukau į Darbininkų būrelio knygyną ir įstojau į Mendele, jidiš susirašinėjimo elektroniniu paštu klubą. Per ke-lerius metus taip išmokau jidiš, kad ėmiausi iš šios kalbos versti apsakymus spaudai.

2004 metais, kai sužinojau apie intensyvius jidiš kalbos vasaros kursus, organizuojamus Vilniuje, nusprendžiau į juos užsirašyti.

Norėdama sužinoti, kur vykstu, turėjau atsiversti žemėlapį. Štai, kas toji vieta – Lietuva. Viena iš trijų Baltijos šalių, nuo ku-rios į šiaurę – Latvija ir Estija, o piečiau – Lenkija. Žemėlapyje šalis tokio dydžio kaip Meino valstija. Gyventojų skaičius – trys su puse milijono, beveik tiek pat, kiek ir Konektikute. „Gerki-te tik parduotuvėje pirktą vandenį, – buvo patariama kelionių agentūros brošiūroje. – Prašome, nevaikščiokite vilkėdami trum-pikėmis.“

Vaikystėje Senasis Pasaulis atrodė visiškai nepasiekiamas, tarsi būtų egzistavęs kitoje realybėje kaip kokia Atlantida ar Narnija. Niekas iš mano šeimos, perkirtęs Atlantą, niekada nebegrįžo at-gal. Dabar aš kėliau sparnus, ruošdamasi pažvelgti į tą patį dan-gų, kuris priglobė mano prosenelę Asnę ir jos pieno ūkį, taip pat prosenelį Dovydą Michlą ir jo mokymų namus. Po šiuo dangumi mano senelis Jankelis (vėliau tapęs Džeku) prieš pabėgdamas nuo

11

šaukimo į caro kariuomenę buvo ješiva bocher (religijos studentas) ir socialistas. Čia mano prodėdė Vilis buvo įkalintas už spygliuotų geto vielų valdant naciams. Čia kitas prodėdė Aronas, išgyvenęs koncentracijos stovyklą Dachau, sovietinio režimo metais buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą.

Iš visų jų išgyveno tik dėdė Vilis. Prieš pat išvykdama į Senąjį Pasaulį, aplankiau jį su žmona, teta Mania, bute Niujorke.

Kai žengiau iš lifto, juodu abu jau laukė manęs tarpduryje. Nedidukas, lieso sudėjimo, sidabriniais plaukais ir žibančiomis akimis dėdė Vilis buvo be galo panašus į mano senelį. Aukšti jo skruostikauliai buvo tokie patys, kaip mano senelio, mamos ir mano pačios. Teta Mania, dar mažesnė už dėdę, kaip visada stovė-jo greta – pasitempusi ir išdidi.

Iškilmingai patiesiau ant stalo du žemėlapius, kuriuos buvau parsisiuntusi iš interneto. Pirmajame buvo matyti gatvės Rokišky-je, miestelyje, esančiame pačiame šiaurės rytiniame Lietuvos kam-pe, kur mano šeimos genealoginio medžio šaknys siekė XIX a. pra-džią. Dėdė Vilis gyveno Rokiškyje, kol jam suėjo 13 metų. Dėdė pasakojo, kad lietuviai vadino miestelį Rokiškiu, tačiau žydai tarė jo pavadinimą Rakišok. Antrasis žemėlapis vaizdavo Šiaulių mies-tą, kuris žydams buvo žinomas kaip Šavl. Miestas plytėjo maždaug 130 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Čia Vilis, jo mama ir kiti šeimos nariai karo metu buvo įkalinti gete.

– Kur turėčiau nuvykti? – paklausiau. – Kur jūs gyvenote?Mano dėdei buvo beveik devyniasdešimt metų. Nuo to laiko,

kai 1944-aisiais prekiniu vagonu išvyko iš Lietuvos, praėjo beveik 60 metų. Jo jaunystės pasaulis buvo beveik nepasiekiamas.

12

– Tau reikia pereiti per kelią, į mokyklą, – lėtai pradėjo pasako-ti jis. – Tada iš aikštės sukti į dešinę.

Dėdės ranka kabojo ore virš nedidelio žemėlapio tinklelio. Ga-lop prispaudė prie jo pirštą.

– Čia, – tarė. – Mes gyvenome čia, – pareiškė ir atsirėmė į kėdės atkaltę, o paskui nusišypsojo, kyštelėjęs ranką po stalu, išsitraukė prie kojos stovėjusį butelį degtinės ir gurkštelėjo iš jo.

Tai, kas vyko paskui, visiškai pakeitė mano kelionės kursą. Dėdė įkišo ranką į kišenę ir ištraukė sutrintą lapo kopiją. Išlanks-tęs įspraudė man į saują.

– Perskaityk, – paliepė. Perskaičiusi sužinojau, ko visai nenutuo-kiau apie dėdės veiklą holokausto metu. Tai, ko niekada neįtariau.

Augdama girdėjau pasakojimų apie didvyriškus dėdės Vilio karo metų nutikimus. Gete jis išgelbėjo dvi mažas mergytes – pa-slėpė jas už spintelės. Mirties žygyje iš Dachau dėdė Aronas buvo per silpnas, kad paeitų, tad Vilis nešė nusilpusį giminaitį. Brangi-nau šias istorijas. Dabar, kai buvau susiruošusi į vietą, kur vyko di-džioji XX amžiaus tragedija, dėdė nusprendė, jog metas atskleisti tai, ką slėpė nuo manęs, papasakoti tai, kas buvo nutylėta.

Kai tą popietę išėjau iš dėdės ir tetos buto, mano supratimas apie praeitį, su kuria užaugau, subyrėjo į šipulius, o mano kelionės į Lietuvą maršrutas visiškai pasikeitė.

Dėdės atskleistai paslapčiai įkandin sekė dar vienas netikėtu-mas. Parašiau protėvių miestelio Rokiškio valdininkei paklausi-mą, ar miestelyje yra muziejus. Moteris atsakė ir pakvietė atvykti. Senasis Rokiškio dvaras gali pasigirti didinga taurių ir auksinių lėkščių kolekcija, rašė ji. Ir dar kai kas. Šis tas svarbaus. Senas mies-

13

telyje gyvenantis vyras vardu Steponas norėtų prieš mirtį pasikal-bėti su žydu. Gal aš ir būsianti toji žydė?

Ar aš? Skaičiau valdininkės žodžius vis iš naujo ir bandžiau įsi-vaizduoti, kaip akis į akį susitinku su tuo vyru Steponu. Ko jis nori iš manęs? Ar turėčiau lyg ir išklausyti kokią išpažintį? Kaip galiu kalbėti ir veikti tų, kurie jau mirę, vardu?

Kol atrašiau, gerokai užtruko. Jei ne tai, ką neseniai išgirdau iš dėdės Vilio, greičiausiai būčiau atsisakiusi. Dabar žemė po ko-jomis susiūbavo. Holokausto paveikslas, su kokiu užaugau, tarsi skilo pusiau. Atrašiau moteriai iš Rokiškio. Pasakiau, kad taip, su-sitiksiu su senuoju vyru.

Noras sutvirtinti savo ryšius su protėvių žeme traukė mane į Senąjį Pasaulį. Dabar nujaučiau, kad mano misija plečiasi. Seno-lis Rokiškyje, kaip greitai sužinojau, buvo vienas daugelio žmo-nių, kurie protėvių žemėje ieškojo būdų prisiliesti prie sudėtingos praeities. Žlugus Sovietų Sąjungai, naujai tapusi nepriklausoma, Lietuva įgijo teisę, o kartu ir atsakomybę, formuoti savo pačios is-torinį supratimą. Prasidėjo viešos diskusijos apie holokaustą. Vals-tybei ruošiantis prisijungti prie NATO ir Europos Sąjungos, kai kurie lietuviai ir 4 500 žydų bendruomenės narių turėjo naujai iša-nalizuoti seniai palaidotas tiesas. Jie abejojo tuo, ką anksčiau bran-gino, ir vėl susidūrė su šimtmečio senumo prietarais. Žmonės juto, kad tik šitaip elgdamasi Lietuva galėtų tikėtis kurti savo ateitį.

Nelengva skintis kelią pirmyn. Žydų žudynės Lietuvoje buvo vienos žiauriausių visoje Europoje. Vokiečių okupantai leisdavo įsakymus, bet daugeliu atvejų šautuvų gaidukus spaudė lietuviai. Lietuvos miestus ir kaimus supančiuose miškuose slypi šimtai

14

masinių kapaviečių, kur žydai buvo nušauti ir skubiai palaidoti. Trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, taip pat ir mano dė-dės gimtajame mieste, Šiauliuose, dešimtys tūkstančių žydų buvo įkalinti getuose, dauguma galop buvo nužudyti. Baigiantis karui, iš prieš karą gyvenusių 240 000 žydų liko mažiau nei 10 procentų gyvųjų.

Net ir Antrojo pasaulinio karo pabaiga Lietuvai taikos neatne-šė. Sovietų Sąjungos okupacija Baltijos šalyse sukėlė ekonominį ir socialinį perversmą, partizanines pasipriešinimo kovas ir dešim-čių tūkstančių deportaciją į Sibirą. Nuo 1940-ųjų iki 1952-ųjų, kaip sako istorikai, per masines žudynes, karą, deportacijas, mir-ties bausmes ir emigraciją Lietuva neteko trečdalio gyventojų.

Iki 1991 metų, kai žlugo Sovietų Sąjunga, pusę amžiaus dviejų režimų draskyta Lietuva tapo aistrų katilu, kuriame virė kančia, neapykanta ir apmaudas. Vis dėlto drąsūs lyderiai pradėjo tiesti ki-toms kultūroms rankas, siekti radikaliai nesugretinamų istorinių požiūrių sąsajų, ieškoti kelių per, regis, neįveikiamas skirtybių pra-rajas. Šie žmonės sekė pėdomis daugelio tų, kurie, bręstant konf-liktui kitose šalyse – Vokietijoje, Lenkijoje, Pietų Afrikoje, Čilėje, Argentinoje ir Haityje, – sutartinai pradėjo pilietines iniciatyvas. Jie siekė išplėsti empatijos ryšius, užglaistyti žaizdas ir gal netgi apsisaugoti nuo galimų genocido atvejų ateityje.

Kuo daugiau sužinodavau apie Lietuvos pastangas, tuo labiau mane tai intrigavo. Net jei tos pastangos buvo trapus bandymas suleisti šaknis ne itin draugingoje dirvoje, pažeidžiamumas tik dar labiau skatino mane domėtis. Gal tai, kas vyko mano pro-tėvių žemėje galėtų padėti man suprasti dėdės Vilio atskleistą

15

paslaptį ir tai, ką gi ketina papasakoti Steponas, senolis iš Rokiš-kio. Gal, maniau sau su vis didėjančiu jauduliu, gyvenimas šioje šalyje bus ne tik kelionė į praeitį, bet ir susitikimas su ateitimi. Gal protėvių žemė galėtų būti ta vieta, kur išskleisiu sparnus, pa-augsiu ir pati.

Pasinėrusi į jidiš kalbą, vaikštinėdama gatvėmis, kur kadaise virė žydų gyvenimas, galėčiau atrasti slypinčius ryšius su kultūri-niu paveldu. Nusprendžiau, kad žvelgsiu dar toliau. Būdama žur-nalistė, susitariau susitikti su žmonėmis, kurie vadovavo Lietuvos holokausto švietimo programoms ir kitaip stengėsi išnagrinėti praeitį, kad kurtų geresnę ateitį. Prisiekiau surasti skirtingų pasau-lio požiūrių trinties vietas, tarsi tektonines plokštes persidengian-čias skirtingas istorijas. Nutariau vienu metu siekti visų kelionės į Lietuvą tikslų – studijuoti jidiš kalbą, atsakyti į klausimus apie dėdę Vilį ir Steponą ir sužinoti, kokias pastangas Lietuvos žmonės vieningai deda kurdami XX amžiaus istoriją.

Tikėjausi, kad visa tai padės man atsakyti į galybę klausimų, kurie ėmė atrodyti vis skubesni. Kaip vertiname liudininkus ir kolaborantus, nusikaltėlius ir gelbėtojus – ir kas mes patys tokie? Kieno pusėje turėčiau būti šiame krašte, kur vieni žudė, kiti prie-šinosi, o dauguma nukentėjo? Ar galėčiau pagerbti savo paveldą, nepersisunkdama anksčiau bandžiusiųjų tai padaryti baimėmis ir neapykanta?

Kol pasaulio visuomenės kovos, kad atsigautų nuo karo palies-tų istorijų, tol moralinės holokausto dilemos neišblės, tiesą pasa-kius, jos visuomet bus su mumis. Tai, ką tikėjausi suprasti protėvių žemėje, turės atgarsį žymiai toliau nei tarp Lietuvos sienų. Stebė-

16

dama, kaip mano protėvių šalies žmonės siekia atverti sąmones ir širdis bendrapiliečiams, gal išlaisvinsiu ir savo protą, savo širdį.

Pabandžiau įsivaizduoti, kaip dėdė Vilis ir teta Mania elgtų-si išgirdę, jog sutariau susitikti su lietuviais, kurie dirba tam, kad būtų prikelta praeitis, ir manęs neapleidžia nuojauta, jog Lietuva turi patirties, kaip atsispirti nuo tragedijos ir judėti toliau.

Buvau įsitikinusi, jie būtų pažiūrėję labai skeptiškai. Būtų per-spėję, kad saugočiausi ir žiūrėčiau, kuo galima pasitikėti ir kam at-leisti. Lietuvos bandymai prikelti praeitį gali būti ne daugiau nei tik ciniška gudrybė, vaidinimas, skirtas padaryti įspūdį Vakarams. Mano giminaičiai būtų patarę – būk atvira naujoms idėjoms, bet išlik budri.

Šlapiame Vilniaus universiteto kiemelyje sunkus Baltijos dan-gus patamsėjo ir lietus ėmė pliaupti dar smarkiau. Baltaplaukė mo-teris gėlėta suknele nulipo nuo pakylos, ir jos vietą užėmė Mendis Kahanas, jidiš programos direktorius. Vilkėdamas baltais lininiais marškiniais ir juodu senovinio kirpimo švarku, jis atrodė lyg nu-žengęs iš praeities – perbraukęs pirštais plaukus įsikibo į pultą.

– Mes leisimės į kelionę laiku, – tarė vyras. – Kviečiu jus ragau-ti barščių, silkės ir latkių (bulvinių blynų – vert. past.). Paskanau-kite šios senos tradicijos. Vedžiojami dar likusių paskutinių jidiš kalbančių vietos gyventojų, tyrinėsime nuostabaus miesto gatves. Aprėpsime jidiš poezijos ir prozos turtus. Išstudijuosime stilius ir sandarą rašto darbų, meditacijų bei supratimo, kuris anuomet klestėjo šioje pasaulio dalyje. Ir dar – mes prisiliesime prie siau-bingo sunaikinimo.

Staiga dangų užtemdė didžiulis karksinčių varnų debesis. Visi studentai, baltaplaukė Bluma bei Vilniaus gyventojai, atvykę mūsų pasveikinti, pakėlėme akis į purškiantį lietų. Šaižus karkimas aidėjo tarp akmeninių sienų. Direktorius taip pat pakėlė akis. Jis palaukė, kol paukščiai nuskrido, ir dangus vėl liko tuščias.

– Privalote klausytis tylos lygiai kaip ir garsų, – tarė Mendis Kahanas.

įsigykiteknygą dabar