audio & video | 19

Artašės Gazarian, socialinių mokslų daktaras, UAB „Muzikos magijos salonas“ steigėjas

h i- f i , h igh end

Muzikos atkūrimo renesansas neišvengiamas

Garsas kaip gamtos reiškinysMūsų pasaulyje nėra nieko, ko gilus pagrindas nebūtų virpesiai – ciklas arba banga. Nuo praėjusio šimtmečio vakuu-mas nebesuvokiamas kaip „tuštuma“, materijos nebuvimas. Jis vertinamas greičiau kaip pradinė substancija, iš ku-rios atsiranda materialusis pasaulis – tai, ką senovės graikai (Anaksimandras) va-dino apeironu. Materija gimsta tada, kai atsiranda šios pradinės terpės lokalinės vibracijos – jos ir yra materijos elemen-tai, kartu bangos ir dalelės. Panašiai prie senovės graikų interpretacijos sugrįžo ir chaoso sąvoka, kuri dėka sinergetikos mokslo atradimų suvokiama ne kaip tie-siog tvarkos nebuvimas, bet kaip aktyvus chaotinis pramaterijos judėjimas, iš kurio ir atsiranda tvarka. Atsiranda savaime, kaip natūralus procesas, esant tam tik-roms minimalios energijos disipacijos (išskleidimo, iššvaistymo) sąlygoms. Pirmą kartą tokie spontaniškai suderinti nesusijusių elementų virpesiai aprašyti dar 1665 metais, kai Christianas Huygen-sas pastebėjo, kad jo laikrodžių taisykloje visų ant sienos pakabintų laikrodžių švytuoklės, jei jos yra vienodo ilgio, laikui bėgant pradeda svyruoti sinchroniškai, tiesiog kaip viena. Šis fenomenas buvo pavadintas entrainment‘u. Jis ilgą laiką išliko mįslė, nors tai buvo ne daugiau mįslinga kaip sinchroniškai judantys

skrendančio būrio gandrų sparnai ar milijonų žuvyčių sinchroninis plaukimas vandenyje. Išradus lazerį, kai chaotiški šviesos spindulėliai (fotonai – bangos) sušukuojami rubino kristalu ir vyksta neįtikėtina energijos koncentracija, šis reiškinys buvo fundamentaliai suvok-tas kaip koherencija. Tačiau gamtoje ir žmonių gyvenime jis egzistavo visada – darbo procese, karo laukuose, meilės žaidimuose. Sutampantys savo dažniais ir faze sinchroniniai cikliniai judesiai aku-muliuoja energiją ir leidžia susidarančioms dinaminėms struktūroms ilgai išsilaikyti. Tam, kad suveiktų minimalaus energijos iššvaistymo ir koherencijos dėsniai, tar-pusavyje susijusių elementų virpesiai turi sutapti savo dažniu ir faze, arba dažniai turi būti tokio pobūdžio, kai pirmasis mažesnis ciklas prasideda ir paskutinis baigiasi kartu su ilgesniu. Jei du greta einantys žmonės yra vienodo ūgio, jiems lengviau eiti koja kojon, tačiau jei vienas iš jų daug mažesnis, jam tenka daryti du kartus daugiau žingsnių, sinchronizuojan-tis su ilgų kojų žingsniais. Vienas žingsnis prie vieno yra labai gerai, du prie vieno irgi neblogai, trys prie dviejų jau sudėtingiau, bet pakenčiama, o kai tenka derinti keturis prie trijų ar penkis prie keturių, suderi-namumo efektas vis mažėja. Aprašytas fenomenas gamtoje turi universalią reikšmę. Bet kurioje sistemoje – nuo galaktikų iki atomų – tarpusavyje susiję elementai derina savo vibracijas (ciklus) taip, kad jų periodų santykiai atitiktų vadinamąsias „harmonines“ proporci-jas (1:2, 2:3, 3:4, 3:5, 4:5, 5:6 ir t.t.). Kuo mažesniais skaičiais išreiškiamas santykis, tuo didesnis koherencijos efektas. Kalbant apie garso dažnių santykius, muzikantai tai vadina didesniais konsonansais. Kai santykis yra 5:9 ir didesnis, jau kalbama apie disonansą, nors ši riba visiškai sąlyginė – žvaigždėms ir molekulėms vis vien kaip tai vadinama. Joks realus barjeras tarp konsonansų ir disonansų gamtoje neegzistuoja. Vibruoja viskas, visur ir visada, tačiau vibracijos, kurios tarpusavyje susiję har-moniniais santykiais, sudaro savotiškas vientisas dinamines struktūras – vibracijų sistemas, kurios bendrąja žodžio prasme ir vadinamos garsais. Garsai atsiranda iš chaoso, kai vibracijos suranda savo har-moninius partnerius ir kartu prasitęsia. Jos „skamba“. Kitos vibracijos išnyksta. Pagal kai kurias kosmogonines teorijas ir religines pažiūras pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų suderintų vibracijų visuma. Indai sako - Nada Brahma, kas reiškia „Pa-saulis yra garsas“, tai reiškia „Dievas yra garsas“ ir „Garsas yra Dievas“... (apie tai galima paskaityti labai įdomioje žinomo muzikologo J. E.Brendto knygoje „The World is Sound: Nada Brahma“).Dar vienas praėjusio amžiaus atradimas –

fraktalinė materialiojo pasaulio prigimtis. Pasirodo, kad viskas yra daug sudėtingiau, nei atrodė anksčiau. Mūsų pasaulėžiūroje turėjo atsirasti vietos iš principo tiksliai neišmatuojamoms linijoms ir iš principo tiksliai neaprašomiems dalykams, nes kuo labiau į jas bandoma gilintis, tuo sudėtingesnės jos atrodo. Paaiškėjo, kad pasaulis nebesutelpa į klasikinės ge-ometrijos vadovėlį ir primityvios logikos rėmus. Natūralus garsas, kaip harmoninių vibracijų pokštas, sklinda tiek toli, kiek tęsiasi atitinkama terpė. Drambliai girdi vieni kitus dešimčių kilometrų atstumu ko-jomis, nes vibracijos sklinda žeme. Bangin-iai bendrauja garsais per vandenį net kelių šimtų kilometrų atstumu. Teoriškai kiekviena vibracija laike ir erdvėje sklinda amžinai ir iki begalybės. Erdvė pripildyta milijardų iš skirtingų šaltinių sklindančių vibracijų (kaip eteris pripildytas radijo stočių bangų ir telefoninių pokalbių), jos patenka į kiekvieną augalo ar gyvos būtybės ląstelę. Vibracijos tiesiogiai veikia šiose ląstelėse vykstančius procesus. Visiškoje tyloje nė vienas gyvas organiz-mas negali išgyventi, aplinkos vibracijos reikalingos kaip ir aplinkos deguonis ar saulės šviesa. Garsas iš aplinkos infor-macija aprūpina ląstelėse vykstančius procesus net molekulių lygmenyje. Tinka-moje (harmonizuotoje) garsinėje erdvėje organizmas atsipalaiduoja ir atkuria jėgas (jūros ar miško „triukšmas“ net padeda, ar ne?). Netinkamoje (neharmonizuotoje) erdvėje organizmas gali jausti natūralių vidinių procesų suvaržymą tam tikra nenatūralia išorine jėga. Literatūroje ir internete yra aprašyta be galo daug įvairių eksperimentų, kai vertinama garso (dažnai muzikos) įtaka augalams ir gyvūnams. Išvados vienareikšmės – harmonija (kon-sonansai) padeda, disharmonija trukdo, net žudo. Vibracinis laukas yra išskirtinai svarbus bet kuriam organizmui, ne-priklausomai nuo to, ar jis tai supranta, ir nepriklausomai nuo tuo, ar jis ką nors „girdi“, ar jam atrodo, kad aplinkui tyla. Kaip ne visos elektromagnetinės bangos (o tik labai siauras jų dažnių diapazonas) „matomos“ kaip šviesa, taip ir ne visas mechanines terpės vibracijas „girdime“ (tiksliau – suvokiame) kaip garsą. „Negirdi-mos“ vibracijos yra ne mažiau reikšmingos nei visiškoje „tamsoje“ nematomi infra-raudonieji arba ultravioletiniai spinduliai.

20 | audio & video

h i- f i , h igh end

Silpnesnės už girdimumo ribą terpės vi-bracijos gali būti ne mažiau informatyvios nei girdimi garsai, nors mes negalime jų analizuoti sąmoningai. Negirdimas vi-bracijas mes tiesiog jaučiame, jas apdoroja mūsų pasąmonė.

Garsas ir muzika emocinėje komunikacijoje

Garsiniai vaizdiniai, kaip atpažįstami aplinkos požymiai, formuojasi limbinėje sistemoje ir tiesiogiai veikia emocinę būseną. Jie gali atkreipti (arba neatkreipti) sąmonės dėmesį, priklausomai nuo to, ar signalas pasąmonėje atpažįstamas kaip tam tikros realybės atstovas (tai ne iliuzija arba koks nors „neaiškus“ atspindys), bei nuo to, ar atstovaujama realybė turi emocinę arba informacinę reikšmę. Toli gražu ne visas vibracijos, kurios patenka į ausis, mūsų sąmonė „girdi“ kaip garsą. Be pasąmonės „filtro“, kuris girdimą aplinką „supaprastina“ iki suvokimo lygio, mes išeitume iš proto, o tiksliau – niekada į jį neateitume.Beje, jausmai mus apgauna daug rečiau nei protas. Pirmiausia, garsinių signalų tikrumas įvertinamas pagal jų realistišką harmoninę struktūrą ir realistišką lokalizaciją. Natūralaus garso struktūra be galo paprasta ir kartu be galo sudėtinga. Bet kuris fiziškai egzistuojantis šaltinis skleidžia ne vieną vibraciją, o jų seką, nes pagrindinio dažnio vibracija neišvengiamai generuoja jam kartotines harmonikas (obertonus), kurių dažniai susiję griežtais harmoniniais santykiais – tokiais pačiais, kurie sieja Saulės sistemos planetas ir molekulės atomus. Pavyzdžiui, natūralus 100 Hz pagrindinio tono garsas – tai tuo pačiu metu ir 200, 300, 400 Hz, ir tolesni iki begalybės dažniai. Kai kurios iš šių sudedamųjų yra stipraus konsonanso santykiuose (100, 200, 400, …), intervalas (1:2) sudaro vadinamąją oktavą. Santy-kiniai intervalai darosi vis mažesni, nors absoliutus atstumas tarp dažnių išlieka tas pats – lygus vadinamajam pagrindiniam tonui. Bet kurių dviejų natūralių garsų har-monikos visada sąlyginai suartėja dažnių aukštumoje, jų tonai beveik susilieja, bet

niekada nesutampa. Garsas yra fraktalas. H a r m o n i n i ų p r i e g a r s i ų d a ž n i a i vienareikšmiai, jie negali būti kitokie, tačiau jų intensyvumas gali būti labai skirtingas, priklausomai nuo rezonansų. Rezonuoja aplinkos erdvės, muzikinių instrumentų elementai, rezonuoja žmogaus organizmo vidinės terpės, o tai tiesiogiai veikia jo balso tembrą. Natūralaus garso energijos pasiskirsty-mas tarp harmonikų – galingas kodas, kuriame visada yra daug informacijos apie šaltinį ir aplinką. Girdimas garsas leidžia net tamsoje suvokti erdvę ir nustatyti nematomo šaltinio vietą bei būseną. Jei tai yra gyvas padaras, garsas leidžia atpažinti jo emocijas (pavyzdžiui, loja linksmas arba piktas šuo). Žmonėms niekas nėra taip svarbu kaip kiti žmonės. Stebint kitų asmenų emocines būsenas, galima susigaudyti, kas vyksta (ramu, saugu, pavojinga) ir ko iš kitų galima tikėtis (agresijos, meilės, rūpesčio, žaidimų...). Todėl mūsų pasąmonėje išsivysto labai jautrūs detek-toriai, leidžiantys atpažinti kitų žmonių emocines būsenas, kurios pasireiškia kaip tam tikros specifinės pozos, judesiai, gestai, veido išraiškos ir, be abejo, garsai. Garsinių signalų įvairovė neapčiuopiama, jie gali turėti labai daug informacijos, todėl žmonės išmoko kurti garsus spe-cialiai emocinei komunikacijai. Pagrindinė garsinė emocijos kodavimo priemonė yra balsas. Kiekvienas muzikinis instrumentas tik atkartoja balso misiją, o muzikantas tik tiek gabus, kiek jam tai pavyksta. Balsas, arba muzikinis instrumentas profesionalo rankose, išoriniam pasau-liui transliuoja žmogaus emocinę būseną. Garsas kaip rentgenas parodo, ką jaučia jo šaltinis, ir tai jaudina arba nejaudina tuos, kurie jį girdi. Efektas priklauso nuo dviejų dalykų: kokią emociją bandoma išreikšti ir kaip tai padaroma – įtikinamai ar ne. Jau-dina tik realios emocijos. Jų realistiškumą vertinantis jungiklis yra pasąmonėje. Sąmonė tik aptarnauja emocines reakcijas ir dažniausiai jų neaplenkia. Garsais gali-ma išreikšti ne tik tam tikrą emociją, bet ir jos evoliuciją (emocinę legendą). Muzika

– specialiai generuojamas ir tam tikru būdu organizuotas garsas, skirtas daryti poveikį klausytojui, tenkinant pastarojo emocijų poreikį. Tai gali būti vaikus raminančios lopšinės, bendražygius vieni-jantys maršai, mylimąsias jaudinančios meilės dainos ir draugus linksminančios dainos. Norėdamas pasiekti reikiamą poveikį, muzikantas turi atlikti specifinio konverterio vaidmenį – garsais paver-sti savo (ar kompozitoriaus) daugiau ar mažiau sudėtingos emocinės idėjos sublimaciją, koduodamas ją melodijoje, ritme, dinamikoje ir tembre. Muzikos prigimtis – emocinė komuni-kacija tarp gyvų žmonių. Universaliausias emocinių idėjų transliuotojas – žmogaus kūnas, jis vienaip ar kitaip skamba (ir kvepia...) priklausomai nuo emocinės būsenos. Muzikinis instrumentas – tiesiog kūno pratęsimas. Jis irgi skamba vienaip ar kitaip, priklausomai nuo to, ką jaučia juo grojantis žmogus. Jei atlikėjas tik įgarsina natas, jis pats nieko nejaučia, tai klausytojas gali pajusti tik susierzinimą. Talentingas atlikėjas ne „groja natas“, bet dalinasi savo emocijomis, kurias jaučia (ar sėkmingai imituoja, kad jaučia) čia ir dabar. Veidmainystė šioje srityje leistina tik tada, kai ta veidmainystė geniali. Dažnai atlikėjui paprasčiau tinkamai nusiteikti ir tikrai kažką jausti, nei suvaidinti ši jausmą. Klausytojas patenkina savo emocinius poreikius – nuo elementarių fiziologinių jausmų iki labiausiai rafinuotų estetinių ir dvasinių išgyvenimų. Bet yra viena griežta sąlyga – jis turi patikėti, kad tas, kas vyksta, yra realybė. Tie elementai, kuriuos analizuoja sąmonė, gali būti ir labai sąlyginai pažymėti, o ženklų reikšmė gali būti daugiau ar mažiau akivaizdi priklausomai nuo išsilavinimo ir patirties. Bet pasąmonė, mūsų limbinė sistema, tokių žaidimų neatpažįsta. Pasąmonė tiki realiu ir dėmesio vertu įvykiu arba juo netiki. Jei netiki, emocijų neatsiranda, nesvarbu, kaip atlikėjas išsidirbinėtų. Tam, kad muzika jaudintų, ji turi būti gyva ar bent jau labai panaši į gyvą, o tai dažniausiai sunkiai pasiekiama. Emocinė komunikacija, naudojant technines prie-

audio & video | 21

h i- f i , h igh end

mones, įrašant muziką ir ją atkuriant per garsiakalbius, visada neišvengia tam tikrų iškraipymų ir praradimų. Tai palengvina gyvenimą prastam muzikantui, kadangi jo nepakankamas profesionalumas ne taip ryškiai jaučiasi, bet apsunkina misiją geram muzikantui, nes klausytojas gali tiesiog nepatikėti dirbtiniu garsu ir tik todėl nepasiduoti puikiausios muzikos emocinei įtakai.

Kur pradingo ir kada sugrįš tikroviškas garsas?

Vienas svarbiausių realistiškumo požymių – garso natūralumas. Natūralus garsas visada turi pilną harmoninę struktūrą ir tik vieną daugiau ar mažiau aiškų šaltinį. Jei garsas praranda privalomas harmonikas (neva, jos melodijos nekeičia) ar atsirado harmonikų, kurių neturi būti (aparatūros sukurti iškraipymai), ar dinamika nereali (kad geriau girdėtųsi vairuojant automobilį), ar tas pats signalas skleidžiamas iš dviejų ar penkių šaltinių – pasąmonė atmeta tokią švariai skambančią „muziką“ kaip apgavystę. Ji nejaudina. Greičiau vargina, kaip žmogaus ilgas aiškinimas, kai tiksliai žinoma, kad jis meluoja.Kiti realistiškumo požymiai – atpažįstama melodija („taip, taip, atsimenu, taip gali būti...“), įprastas ritmas („taip, normaliai, kaip visada...“), pakankama, bet neperdėta dinamika, adekvati mikrodinamika („bal-sas dreba nuo susijaudinimo...“) ir adek-vatus tembras („girdisi, kad atlikėjas tikrai jaučia, apie ką dainuoja...“). Emocinė komunikacija gali neįvykti ir dėl to, kad atliekama muzika nepažįstama, muzikinė kalba atrodo keista, atlikėjo emocinės išraiškos neįprastos klausytojo kultūrai. Todėl „svetimos“ muzikos verta, bent pirmą kartą, klausytis gyvai, pageidautina autentiškoje aplinkoje. Žmonių prigimtis yra vienoda, nepriklausomai nuo tautybės ir kultūrinių skirtumų, todėl pasąmonei reikšmingų atributų lygmenyje visada atsiranda prielaidų emocijoms, net jei muzika atrodo keista. Svarbu, kad ji būtų talentingai atliekama ir skambėtų realistiškai.Kol nebuvo gramofono ir radijo, muzikos buvo klausomasi tik „gyvai“. Gyvai atli-ekama muzika buvo neatsiejama žmonių

gyvenimo dalis (kaip ir dabar kai kuriose šalyse). XX amžiuje neatsiejama gyvenimo dalimi tapo radijas ir gramofonai, lempiniai stiprintuvai ir plačiajuosčiai garsiakalbiai. Nors ir su nemažais iškraipymais, natūrali garso prigimtis dar buvo atpažįstama. Mielas draugo veidas mums lieka mielas ir sulamdytoje bei subraižytoje nuotraukoje. Dar kelis dešimtmečius išliko gana daug gyvos muzikos: koncertų salėse, estradose, šokių aikštelėse, restoranuose, gatvėse, prie namų. Muziką nugalėjo ir iš dauge-lio žmonių gyvenimo iššlavė godumas ir tinginystė. XX a. 7–8-ame dešimtmetyje už įprastą stereofoninę sistemą tekdavo mokėti kelis ar keliolika mėnesinių atlyginimų. Gerai sistemai įsigyti ne visiems užtekdavo ir metų uždarbio. Vinilo plokštelėmis reikėjo rūpintis net namuose, o automo-bilyje jos išvis buvo netinkamos. Reikėjo keisti lempas, kai jos perdegdavo, sukioti radijo antenas, kad atsirastų priimtinas garsas iš muziką transliuojančios radijo stoties. Buvo daug vargo. Bet daug ir džiaugsmo, nes muzika išlikdavo su mumis. Kai 7-ame dešimtmetyje atsirado tranzistoriai ir mikroschemos, muzikai namuose buvo suduotas rimtas smūgis. Žemos raiškos skaitmeniniai įrašai tapo tikru nokautu. Kompaktinės plokštelės niekada neskambėjo taip kaip vinilas (ypač naudojant vis pigesnius įrenginius, garso kokybės sąskaita), bet netraškėjo, užėmė mažiau vietos. Švaraus garso buvo skleidžiama pakankamai. Tiesa, kiek sudėtingesnes emocines idėjas toki-omis priemonėmis perduoti jau buvo neįmanoma. Muzikos beveik neliko, tačiau „kaip patogu naudotis!“ Muzi-kiniai įrašai iš emocinės komunikacijos priemonių virto emocinės komunikacijos barjerais. Per mažiau nei dešimtmetį šios antikultūrinės revoliucijos vajaus vinilas atsidūrė sąvartynuose, įprastus klasikinės muzikos radijo koncertus pakeitė realybės šou televizijoje. Daugumos žmonių muzi-kinis skonis degradavo iki tokio emocinio ir estetinio lygio, kurį buvo įmanoma atkurti klausant CD automobilyje. Be to, įsibėgėjo dar viena techninės evo-liucijos aklavietės kilpa – „namų kino“ įrengimas svetainėse ir valgomuosiuose, ignoruojant visus reikalavimus, kurie

leistų pateisinti daugiakanalius įrašus. Muzika namuose „mirė“. Susiklostė palanki situacija „nekrofilė“ atėjimui – tragiškai MP3 klausytojų epochai. Pseudomuzikinių įrašų atkūrimas pasiekė neįtikėtino pigumo ir patogumo lygį, atsisakant daugumos obertonų su visais ten užkoduotais emociniais niuansais, atsisakant mikrodinamikos bei dinamiką pritaikant pigiems ausinukams ir automo-biliams. Jauni žmonės, vaikai ir paaugliai dažnai jau nieko geresnio savo gyvenime nėra girdėję, jiems muzikos sinonimu tampo „umpa-umpa“. Jie nejaučia jokių sentimentų nepasiekiamoms klasikos viršūnėms, kadangi šios viršūnės jiems tiesiog niekada neegzistavo. Negalima prarasti to, ko neturėjai. Nebuvo dėl ko ir nebuvo ko norėti, išskyrus naują MP3 grotuvą su dar dešimčia tūkstančių „umpa-umpa“. Taip nutiko ne visiems. Kai kuriems pavyko išlavinti skonį gyvos muzikos koncertuose. Kitiems pakanka-mai padorios tėvų garso atkūrimo sistemos liko langu į rimtesnės muzikos emocinį pasaulį. Ačiū Dievui, šiuo metu situacija keičiasi, ir keičiasi į geresnę pusę. Muzikos įrašymo ir atkūrimo priemonių evoliucija suka ratą ne tik vinilo atsi-gavimo aspektu. Vėl sugrįžo galimybė gana kokybiškai ir turiningai, išlaikant visus esminius elementus, įrašyti muziką, nors ir skaitmeninėje, tačiau jau aukštos raiškos laikmenoje. Vis daugiau galimybių kokybiškai atkurti įrašus naudojant šiuolaikinius skaitmeninius-analoginius keitiklius, tinklinius grotuvus ir serve-rius. Žinoma, per pastaruosius porą dešimtmečių demoralizuotai muzikinei in-dustrijai vis dar paprasčiau laikytis „aukso amžiaus“ standartų, naudojant kompiuterį kaip pagrindinę nekompiuterinės muzikos kūrimo priemonę ir gaminant vinilo plokšteles iš žemos raiškos skaitmeninių įrašų, tačiau tai baigsis. O muzika padarys savo. Mes esame vibruojančios būtybės vibruojančiame pasaulyje. Garso reikšmė mūsų gyvenime niekur nedingo. Kaip nedingo emocinės komunikacijos poreikis ir muzikos galimybės bei jos neišsemiami lobynai. Muzika labai reikalinga visiems, ypač tiems, kurie apie tai net neįtarė. Todėl muzikos atkūrimo renesansas neturi alter-natyvos, jis ne už kalnų...