Upload
dinhxuyen
View
221
Download
2
Embed Size (px)
Citation preview
1
LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS
SOCIALINĖS EDUKACIJOS FAKULTETAS
SOCIALINIO DARBO IR SOCIOLOGIJOS KATEDRA
EDITOS MATUIZAITĖS
NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJA VILNIAUS MIESTO
DARBO RINKOJE
Magistro studijų baigiamasis darbas
Socialinis darbas / Vadyba
Mokslinis vadovas:
Dr. Tomas Raimundas Jovaiša
Vilnius, 2014
2
Darbą
Pavadinimas Neįgalių asmenų integracija Vilniaus miesto darbo rinkoje
....2014 gegužės 19d. ......
(įteikimo data)
…………………………..
(magistrantės parašas)
.........................................
(vadovo parašas)
Magistro darbo vadovo vertinimas
................................................................................................................................................................
................................... ............................................. .....................................
( data) (vardas pavardė) (parašas)
Recenzento vertinimas
................................................................................................................................................................
........................... ............................................. .......................................
(data) (vardas pavardė) (parašas)
Magistro darbo gynimo komisijos vertinimas
..........................................................................................................................................................
Komisijos pirmininkas ................................................................................
Komisijos nariai: ............................................................................................
............................................................................................
............................................................................................
.............................................................................................
3
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO MAGISTRO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas darbas:
1. Yra atliktas savarankiškai ir nėra pateiktas kitam kursui šiame ar ankstesniuose semestruose.
2. Nebuvo naudotas kitame Lietuvos ir užsienio institute/universitete.
3. Nepateikia nuorodų į kitus darbus, jeigu jie nėra nurodyti darbe.
4. Pateikia visą naudotos literatūros sąrašą.
5. Tyrimas atliktas (įrašoma tyrimo vieta ir laikotarpis)
….Vilniaus miesto teritorinėje Darbo biržoje 2013 gruodžio mėnuo ..............………..........
……Edita Matuizaitė.....………………………………………………………………………
Vardas, pavardė, parašas
4
TURINYS
PAGRINDINĖS SĄVOKOS IR APIBRĖŽIMAI......................................................................5
ĮVADAS...............................................................................................................................................6
1. NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS TEORINĖ ANALIZĖ...........................................9
1. 1. Negalios samprata....................................................................................................................9
1. 2. Integracijos samprata...............................................................................................................10
1. 3. Neįgalumą sukeliančios priežastys...................................................................................14
1. 4. Neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką teisinis reglamentavimas..................................17
2. NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS YPATUMAI VILNIAUS MIESTO DARBO
RINKOJE......................................................................................................................................21
2. 1. Neįgaliųjų interesams atstovaujančios organizacijos...........................................................21
2. 2. Profesinė reabilitacija ir jos reikšmė integruojantis į darbo rinką........................................23
2. 3. Neįgaliųjų integracijos ypatumai darbo rinkoje....................................................................26
2. 4. Neįgaliųjų įdarbinimo galimybės Vilniaus mieste................................................................28
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ.............................................................................31
3. 1. Bendra tiriamųjų grupių charakteristika...............................................................................32
3. 2. Neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką problemos........................................................38
3. 3. Darbdavių požiūris į neįgalų darbuotoją.................................................................................48
IŠVADOS..........................................................................................................................................53
REKOMENDACIJOS.....................................................................................................................55
LITERATŪROS SĄRAŠAS...........................................................................................................56
SUMMARY......................................................................................................................................60
PRIEDAI..........................................................................................................................................62
5
PAGRINDINĖS SĄVOKOS IR APIBRĖŽIMAI
Darbas – tai žmogaus fizinių bei protinių gebėjimų naudojimas ekonominėms gėrybėms gaminti.
Tai žmonių visuomeniškai naudinga (suderinus asmeninius ir visuomeninius interesus) veikla,
kurioje jie tarpusavyje santykiauja gamindami ekonomines vertybes. Darbas – pirmoji ir svarbiausia
žmogaus egzistavimo ir jo tobulėjimo sąlyga (Bagdonavičius ir kt., 1999, p. 17-18).
Integracija - neįgalių žmonių įsiliejimas į visuomenę. Vartodami šį terminą, išreiškiame nuomonę,
kad neįgalieji yra už visuomenės ribų ir kad jie, įveikdami psichologines, materialines, socialines ir
kitas kliūtis, turi tapti pilnaverčiais, pripažintais visuomenės nariais (Ruškus, 1997, p. 21).
Neįgalumas – dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei nepalankių aplinkos veiksnių
sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas, dalyvavimo visuomenės gyvenime ir
veiklos galimybių sumažėjimas (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-
2983).
Motyvacija - žmogaus aktyvumą skatinantis ir jo veiklos kryptį lemiantis procesas. Jei vienas iš
komponentų (motyvai, gabumai, galimybės) yra per silpnas, rezultatas nepasiekiamas (Sragauskas,
2007, p. 146).
Specialieji poreikiai – specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų
ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių
(LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-2983).
Socialinė integracija - veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės
gyvenime (Kvieskienė, 2003, p. 229).
Profesinė reabilitacija – asmens darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti
darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis
poveikio priemonėmis (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-2983).
Užimtumas – teisėta darbinė žmonių veikla, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas,
siekiant patenkinti asmeninius ir visuomeninius poreikius, duodanti jiems uždarbį (darbo pajamas)
(Bagdonavičius ir kt., 1999, p. 162).
6
ĮVADAS
Visuomenėje šalia įvairių socialinių grupių egzistuoja ir neįgaliųjų mažuma. Anksčiau visuomenėje
neįgaliųjų poreikių tenkinimas buvo analizuojamas tam tikrose institucijose, jie gyveno uždarą
gyvenimą, už socialinio gyvenimo ribų.
Demokratiniams procesams atvėrus uždarų specialiųjų institucijų duris, nuo užuojautos
neįgaliesiems ir neįgaliųjų atskyrimo pereita prie praktinės socialinės integracijos. Siekiant
sumažinti neįgaliųjų socialinę atskirtį, susikūrė neįgaliųjų teises ginančios organizacijos. 1999-2004
m. pradėta dažniau diskutuoti apie neįgaliųjų gebėjimus dalyvauti socialiniame gyvenime:
pripažinta neįgaliųjų teisė į ugdymą, darbą, pradėtas skatinti savarankiškas neįgaliųjų darbas,
verslumas bei nuosavo verslo kūrimas. Integracijoje į darbo rinką pagaliau pereita nuo medicininio
prie socialinio požiūrio į negalią. Neįgaliųjų socialinė padėtis iš esmės pakito. Išleisti nauji
neįgaliųjų teises ginantys įstatymai: Lygių galimybių (Žin., 2003-12-05, Nr.14-5115; 2008-07-05,
Nr.76-2998), Neįgaliųjų socialinės integracijos (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-4134),
Užimtumo rėmimo (Žin., 2006-06-30, Nr. 73-2762; 2009, Nr.86-3638; 2010, Nr.71-3552)
įstatymai, Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas (Žin.,
2009, Nr. 98-4133; 2010, Nr. 85-4471), inicijuojami tarptautiniai ir nacionaliniai projektai bei
aktyvinama nevyriausybinių organizacijų veikla. Tam tikslui atnaujinami įstatymai,
reglamentuojantys neįgaliųjų švietimą, socialinę integraciją.
Neįgaliųjų teises į užimtumą ir socialinę integraciją reglamentuoja Europos socialinė chartija
(pataisyta) (Žin., 2001, Nr.49-17040), kurios skirtinguose straipsniuose užsimenama apie neįgaliųjų
problemas. LR vadovaujasi Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu (Žin., 2004, Nr. 83-2983;
2011, Nr. 85-4134), kurio tikslas – užtikrinti neįgalių, specialiųjų poreikių turinčių asmenų lygias
teises ir galimybes visuomenėje, apibrėžti socialinės integracijos sistemą ir jos prielaidas bei
sąlygas, neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas, profesinės reabilitacijos
paslaugų teikimą, specialiųjų poreikių nustatymo bei tenkinimo principus.
Remiantis 2013 m. LR Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyveno 8,4 proc. įvairią
negalią turinčių asmenų. 2012 m. 145 957 neįgaliųjų buvo nustatytas 30 - 40 proc. darbingumo
lygis, sunkiausią negalią turėjo - 33 031 asmuo, o 65 589 neįgaliesiems nustatytas 45 -55 proc.
darbingumo lygis.
Vykdydama neįgaliųjų profesinės reabilitacijos programas, reikšmingą vaidmenį neįgaliųjų
integracijos į darbo rinką procese atlieka Darbo birža. 2013 m. sausio - rugsėjo mėn. Darbo biržos
profesinės reabilitacijos programoje dalyvavo 678 neįgalieji, o 85 pasirinko skirtingas mokymo
7
programas (Profesinės reabilitacijos programos įgyvendinimo rezultatai per 2013 m. 9 mėn., 2013).
Vadinasi, labai mažai neįgaliųjų įsitraukia į profesinę reabilitaciją.
V. Gudžinskienė ir Ž. Jurgutienė (2010) pastebi, kad neįgaliųjų integracijai trukdo visuomenės
nuostatos neįgaliojo atžvilgiu, o ne asmens vienokios ar kitokios funkcijos sutrikimo faktas. Būtina
griauti stereotipus ir konstruoti pozityvius negalios socialinius vaizdinius.
L. Radzevičienės ir kitų mokslininkų (2005, p. 134) atliktų tyrimų duomenų analizė įrodo, kad
„galima ir reikia lanksčiau pritaikyti darbo rinką, nes visuomenė yra pasirengusi bendrauti su
žmonėmis, turinčiais negalę. Nors visuomenės požiūris į neįgalius darbuotojus ir jų darbinius
gebėjimus nėra palankus, tačiau dalyvavimas darbinėje veikloje yra ne tik priimtina integracijos
forma, bet ir asmens savivertės ir savimonės raiškos stiprinimas“.
R. Kavaliauskaitė (2012), Lietuvos žmonių su negalia prezidentė, teigia, kad, nežiūrint į tai, jog
šiandien Lietuvoje egzistuoja gana gera neįgaliųjų įdarbinimo įstatymų bazė, darbdaviams
sudaromos geros sąlygos juos įdarbinti ir daugėja socialinių įmonių, bet neįgaliesiems įsidarbinti
sunku.
Integracijos į darbo rinką procese labai svarbus aspektas – pačių neįgaliųjų motyvacija, siekis dirbti,
o ne polinkis pasyviai laukti pokyčių. Pasak J. Ruškaus (2007, p. 9), yra neįgalių asmenų, kurie
„linkę pasirinkti pasyvesnį gyvenimo būdą, pasireiškia reiškinys, žinomas išmokto bejėgiškumo
pavadinimu“. Vieną iš dalyvavimo darbo rinkoje kliūčių – pačių neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoką
– savo moksliniame darbe nurodo ir L. Okunevičiūtė Neverauskienė (2012).
M. Jurevičienė ir L. Radzevičienė (2009) nustatė, kad neįgalių asmenų motyvacijos prielaidoms
dalyvauti darbo rinkoje reikšmingiausias vidinis motyvas – darbinės veiklos, kaip reikšmingos
asmeninės veiklos, suvokimas. Mažiausiai motyvuojantys veiksniai - neįgaliųjų atsakomybės ir
atsiskaitymo už atliktą darbą suvokimas.
Nors visoje Lietuvoje galioja palankūs neįgaliųjų įdarbinimą reglamentuojantys teisės aktai, o
darbdaviams sudaromos sąlygos įdarbinti neįgaliuosius, ryškėja nauja neįgaliųjų mažos motyvacijos
dirbti problema, kuri iki šiol nebuvo nagrinėta ir yra neabejotinai aktuali.
Tyrimo objektas: Neįgalių asmenų integracija Vilniaus miesto darbo rinkoje.
Tyrimo tikslas: Nustatyti neįgalių asmenų integracijos ypatumus Vilniaus mieste.
Tyrimo uždaviniai:
1. Išanalizuoti neįgalių asmenų integracijos problemą.
2. Apžvelgti neįgaliųjų integraciją darbo rinkoje reglamentuojančius teisės aktus.
3. Sukurti tyrimo metodologiją ir tyrimo instrumentus.
4. Nustatyti darbdavių požiūrį į neįgalų darbuotoją Vilniaus mieste.
5. Ištirti neįgalių asmenų mažos motyvacijos dirbti priežastis.
8
6. Pateikti tyrimo rezultatus ir išvadas.
Hipotezė: Integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste riboja pačių neįgaliųjų motyvacijos
dirbti stoka.
Tyrimo metodai:
Anketinė apklausa - anketinių duomenų analizei taikytas kiekybinis metodas.
Tyrimo duomenų loginė - analitinė analizė.
Statistinis duomenų apdorojimas SPSS statistine kompiuterine programa.
9
1. NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS TEORINĖ ANALIZĖ
Prieš analizuodami neįgaliųjų integracijos į darbo rinką ypatumus ir galimybes Vilniaus mieste bei
atlikdami individualų kiekybinį tyrimą, nusprendėme aptarti negalios sampratos kaitą. Svarbu
akcentuoti socialinį negalios aiškinimo modelį, apibūdinti socialinės integracijos sampratą ir
neįgaliųjų integracijos į darbo rinką teisinį reglamentavimą.
1. 1. Negalios samprata
Negalios suvokimas, jos priėmimas, požiūris į neįgaliuosius skyrėsi įvairiuose visuomenės
vystymosi etapuose. Tam turėjo reikšmės savita socialinių problemų suvokimo istorinė raida bei
specifinis negalios priėmimas skirtinguose visuomenės vystymosi etapuose.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Lietuvoje neįgalieji buvo vadinami „nenormaliais“,
„defektyviais“. XX a. viduryje neįgalūs buvo vadinami „anomaliais“ arba sutrikusio vystymosi
asmenimis. Socialinis negalios sampratos modelis apibrėžia, jog negalia kyla iš socialinės
struktūros, kuri apriboja individo funkcionavimą visuomenėje (Cole 2007, cit. Viluckienė, 2008, p.
48). Medicininio negalios modelio centrinė ašis yra kūno sutrikimas, iš kurio kyla pats negalios
faktas ir visos su ja susijusios pasekmės tiek individo, tiek visuomenės gyvenime. Socialinis
modelis stipriai oponuoja medicininiam ir iš minėto priežasties ir pasekmės santykio pašalina kūno
sutrikimą, pakeisdamas jį socialine struktūra.
J. Ruškus ir G. Mažeikis (2007, p. 52) pažymi, kad klinikinis modelis neįgalumą traktuoja kaip
asmens problemą, kurią tiesiogiai sukelia liga, trauma ar kitas sveikatos pokytis. Šią problemą turi
spręsti medicina – suteikti individui specialistų pagalbą. Neįgalumo valdymo paskirtis – gydyti
asmenį, skatinti jo prisitaikymą ir keisti elgesį. Tuo tarpu socialinis modelis neįgalumą traktuoja
kaip socialinę problemą, kaip asmens įtraukimą į visuomenės gyvenimą. Taip yra aktualizuojamos
socialinio veiksmo, visuomenės atsakomybės, nuostatų ir ideologijos keitimo, žmogaus teisių
temos. Tačiau šie abu modeliai susipina ir kartais yra nebeatskiriami.
Reikėtų pastebėti, kad negalios reiškinys sociologijoje daug metų buvo laikomas antraeiliu dalyku ir
paliekamas medicinos mokslų sričiai. Todėl negalia buvo suvokiama kaip tam tikras žmogaus kūno
funkcijų sutrikimas, trukdantis elementariai kasdienei veiklai. Tokią siaurą ir vienpusišką negalios
sampratą imta kvestionuoti ir ieškoti naujų teorinių prieigų, aiškinančių negalią kaip sudėtingą
socialinį reiškinį. Bet tik per pastaruosius keturis dešimtmečius negalia pradėta intensyviai
nagrinėti sociologiniu požiūriu (Thomas, 2004, cit. Viluckienė, 2008, p. 45).
10
J. Viluckienė (2008, p. 45) teigia, kad „ negalia – nevienalytis ir daugiamatis reiškinys, jog jos
sampratų apibrėžties klausimas iki šiol yra pamatinė negalios sociologijos problema“.
Pasak Ž. Dubodelovos ir R. Mačiulaičio (2012, p. 23), negalia visais žmonijos vystymosi periodais
buvo laikoma skirtingumu, nenormalumu, nukrypimu nuo normos, nuo to, kas visuotinai priimta.
Šie apibūdinimai buvo įžeidžiantys ir neatitiko tikrovės.
Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, imta ieškoti tinkamesnių negalios apibūdinimų.
Dabartiniu metu neįgalieji asmenys yra vadinami ypatingaisiais arba specialiųjų poreikių
asmenimis, o negalios apibrėžimai traktuojami kaip negalavimai, sveikatos sutrikimai arba ribotas
žmogaus pajėgumas atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus.
Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011,
Nr. 85-4134) neįgalumą apibrėžia taip: „dėl asmens kūno sandaros ir funkcijų sutrikimo bei
nepalankių aplinkos veiksnių sąveikos atsiradęs ilgalaikis sveikatos būklės pablogėjimas,
dalyvavimo visuomenės gyvenime ir veiklos galimybių sumažėjimas.“ Neįgalusis tame pačiame
įstatyme apibrėžiamas kaip „asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis
arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis“.
Remiantis J. Viluckienės (2008, p. 47) mintimis, negalia pagal socialinį modelį yra aiškinama kaip
socialiai sukurtas konstruktas, kintantis dėl konkrečios visuomenės socialinių, ekonominių
struktūrų, kultūros, o sutrikimas paliekamas nuošaly tarsi individuali ir nereikšminga fizinio kūno
savybė.
Šiandien Lietuvoje negaliai apibūdinti dažniausiai vartojamos tokios sąvokos: „sveikatos
sutrikimas“, „negalia“, „invalidumas“. Jos turi kur kas gilesnę – nei medicininę prasmę.
Apibendrindami galime pažymėti, kad mūsų visuomenėje plačiai diskutuojama apie neįgalių
asmenų galias ir gebėjimus aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, jų integracijos galimybes į
darbo rinką bei ugdymosi galimybes ir kitas užimtumo ar savirealizacijos formas.
1. 2. Integracijos samprata
Socialinė integracija - tai procesas, apimantis socialinę ir ekonominę konvergenciją tarp atskirtos ir
bendrosios visuomenės dalių. Ji gali būti suprantama kaip tikslas, reiškiantis visų žmonių lygias
teises ir galimybes.
Socialinės integracijos tikslas - pagerinti negalią turinčių žmonių padėtį, sukurti visapusišką fizinės,
dvasinės, socialinės ir kultūrinės sričių vienovę, kad neįgalieji būtų ne tik gydomi ar materialiai
aprūpinami, bet ir įtraukiami į įvairias užimtumo programas, jiems teikiamos įvairių specialistų
konsultacijos. Siektini tikslai gali būti vertinami pagal skirtingų socialinių grupių reikšmingus
11
rodiklius ir skirtumus - užimtumą ir nedarbo lygį, vidutines pajamas ir privačios nuosavybės
rodiklius, gimstamumo lygį bei dalyvavimą įvairių organizacijų veikloje.
Integracija – tai „atstatymas, atsinaujinimas, dalių sujungimas į visumą; neįgalaus asmens
įtraukimas, įjungimas į visuomenę. Tai tikėjimas kiekvieno asmens prigimtine teise visapusiškai
dalyvauti visuomenės gyvenime. Integracija reiškia skirtumų pripažinimą, suteikiant vietą žmogui,
kuris kitaip būtų atstumtas ar izoliuotas. Integracijos tikslas – skatinti visuomenę priimti individų
kitoniškumą kaip normalų reiškinį“ (Gudžinskienė, Jurgutienė, 2010, p. 18-19).
Studijos, nagrinėjančios socialinę integraciją, dažniausiai naudoja socialinės atskirties nebuvimą ar
sumažėjimą kaip socialinės integracijos buvimo ar didėjimo požymį (Socialinės integracijos
paslaugų socialiai pažeidžiamų ir socialinės rizikos asmenų grupėms situacijos, poreikių ir
rezultatyvumo vertinimas, siekiant efektyviai panaudoti 2007-2013 m. ES struktūrinę paramą,
2011).
Apskritai socialinė atskirtis, remiantis R. Braziene ir J. Guščinskiene (2004, p. 51), gali būti
suvokiama kaip kuo įvairiausių visuomenės grupių atskyrimas nuo galimybės dalyvauti
pagrindiniuose visuomenės plėtros procesuose. Be to, tai visuomenėje egzistuojantis pilietinių teisių
apribojimas tam tikroms žmonių grupėms, nesavanoriškas nutolimas nuo visuomeninių ir
ekonominių vertybių arba visuomenės atsisakymas savo narių (pvz., ligonių, narkomanų), jei jų
gyvensena neatitinka visuomenės nuostatų arba jie ilgai negali palaikyti įprastos socialinės
sąveikos.
Socialinė atskirtis akcentuojama ir Nacionalinėje neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų
programoje (Žin., 2012-11-27, Nr. 137-7021), kur teigiama, kad „neįgalieji dėl savo būklės,
socialinės aplinkos praranda savarankiškumą, socialinius gebėjimus gyventi bendruomenėje, didėja
jų socialinė atskirtis“.
1 pav. Socialinės atskirties ir integracijos linija (Socialinės integracijos paslaugų socialiai pažeidžiamų ir
socialinės rizikos asmenų grupėms situacijos, poreikių ir rezultatyvumo vertinimas, siekiant efektyviai
panaudoti 2007-2013 m. ES struktūrinę paramą, 2011, p. 12)
Remdamiesi 1 pav. pateiktais duomenimis, nubrėžėme tiesę, kurios vienoje pusėje nurodoma
socialinė atskirtis, o kitoje – socialinė integracija. Asmuo pagal tam tikrus rodiklius ir indikatorius
skirtingais savo gyvenimo etapais ,,judėtų“ tarp tam tikrų šios linijos taškų. Socialinės atskirties ir
integracijos kaip kintančių būsenų suvokimas padeda atskleisti kompleksišką ir dinamišką šių
12
reiškinių prigimtį (Socialinės integracijos paslaugų socialiai pažeidžiamų ir socialinės rizikos
asmenų grupėms situacijos, poreikių ir rezultatyvumo vertinimas, siekiant efektyviai panaudoti
2007-2013 m. ES struktūrinę paramą, 2011, p. 12).
Remiantis V. Gudžinskiene ir Ž. Jurgutiene (2010, p. 18), naujosios ideologijos šalininkai mano,
kad neįgaliųjų socialinės atskirties priežastis yra neigiamas sveikų visuomenės narių požiūris į
neįgaliuosius ir to požiūrio nulemiamas elgesys, o socialinės integracijos prielaida yra socialinės
aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius. Socialinė integracija ir prasideda tada, kai į
atskirtuosius pradedama žvelgti ne kaip į skirtingus, o kaip į panašius.
Socialinės integracijos idėja remiasi struktūrine - funkcine paradigma. Ši makroteorinė mintis
visuomenę vertina kaip kompleksinę sistemą, kurios dalys, veikdamos kartu, siekia solidarumo ir
stabilumo. Socialinė struktūra numano, kad socialinė elgsena yra grindžiama sąlygiškai stabiliais
elgesio modeliais, tuo tarpu socialinė funkcija nurodo socialinių modelių pasekmes visuomenės
veikimui. Struktūrinė - funkcinė paradigma kelia klausimus (Ruškus, Mažeikis, 2007, p. 22): „Kaip
visuomenė integruojasi? Kokias pasekmes visuomenės dalims, žmonių grupėms turi socialinė
integracija?“
Apskritai socialinė integracija gali būti suprantama kaip tikslas, reiškiantis lygias galimybes ir teises
visiems žmonėms. Taip pat ši sąvoka gali būti apibrėžiama kaip procesas, apimantis socialinę ir
ekonominę konvergenciją tarp atskirtos ir bendrosios visuomenės dalių. Ši konvergencija gali būti
įvertinama pagal statistiškai reikšmingų skirtumų tarp atskirų socialinių grupių pagal tam tikrus
rodiklius nebuvimą (Socialinės integracijos paslaugų socialiai pažeidžiamų ir socialinės rizikos
asmenų grupėms situacijos, poreikių ir rezultatyvumo vertinimas, siekiant efektyviai panaudoti
2007-2013 m. ES struktūrinę paramą, 2011).
Anot R.A. Petrausko ir T. Bilevičienės (2004), neįgaliųjų socialinės integracijos politika
pastaraisiais metais yra orientuojama į žmogaus gebėjimus, jo savarankiškumo skatinimą bei
pagalbą norintiems dalyvauti socialiniame gyvenime.
13
2 pav. Neįgaliųjų socialinės integracijos sistema (sudaryta autorės, remiantis LR neįgaliųjų socialinės
integracijos įstatymu, Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-4134)
Remdamiesi LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-
4134) sudarėme 2 pav., kuris vizualiai apibūdina socialinės integracijos sistemą, išskiriant ugdymo,
medicinines, profesines ir socialinės reabilitacijos paslaugas, Valstybinio socialinio draudimo fondo
pensijų ir išmokų skyrimą ir mokėjimą, Privalomojo sveikatos draudimo fondo išmokų skyrimą ir
mokėjimą, neįgaliųjų užimtumo rėmimą, socialinės paramos teikimą, lygių galimybių dalyvauti
kultūros, sporto ir kitose visuomenės gyvenimo srityse užtikrinimą, specialiųjų poreikių tenkinimą
specialiosios pagalbos priemonėmis. Taigi be minėtų paslaugų ir priemonių neįgaliųjų socialinė
integracija nevyktų.
Pažymėtina, kad Pasaulinė sveikatos organizacija pateikė rekomendacijas dėl skirtingas negalias
turinčių neįgaliųjų (sutrikusį intelektą, psichikos ligas, epilepsiją) kompleksinio gydymo,
reabilitacijos paslaugų teikimo, o 2010 m. ir 2011 m. Europos Parlamentas priėmė atskirą
rezoliuciją, raginančią valstybes užtikrinti šių asmenų gyvenimo kokybę, teikiant reikalingas
specializuotas kompleksines paslaugas ir priemones, kurias pasiūlytų įvairių sričių (sveikatos
priežiūros, socialinės apsaugos, švietimo) specialistai.
LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-4134)
apibrėžia, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama vadovaujantis šiais principais:
lygių teisių – neįgalieji turi tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai;
MEDICININĖS
PASLAUGOS
VSDF PENSIJŲ
IR IŠMOKŲ
SKYRIMAS IR
MOKĖJIMAS
NEĮGALIŲJŲ
UŽIMTUMO
RĖMIMAS
PROFESINĖS
PASLAUGOS
SOCIALINĖS
REABILITACIJOS
PASLAUGOS
SOCIALINĖS
PARAMOS TEIKIMAS
SOCIALINĖS
INTEGRACIJOS
SISTEMA
PSDF IŠMOKŲ
SKYRIMAS IR
MOKĖJIMAS
UGDYMO
PASLAUGOS
LYGIŲ GALIMYBIŲ DALYVAUTI
KULTŪROS, SPORTO IR KITOSE
VISUOMENĖS GYVENIMO
SRITYSE UŽTIKRINIMAS
SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ
TENKINIMAS
SPECIALIOSIOS
PAGALBOS PRIEMONĖMIS
14
lygių galimybių – neįgaliesiems, kaip ir kitiems visuomenės nariams, sudaromos
tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio leidimo, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir
bendruomenės gyvenime galimybės; tik tais atvejais, kai tokios pačios sąlygos ir priemonės yra
neveiksmingos, numatomos specialiosios priemonės, gerinančios neįgaliųjų padėtį;
diskriminavimo prevencijos – neįgalieji apsaugomi nuo bet kokios diskriminacijos ar
išnaudojimo;
visapusiško dalyvavimo – visais lygmenimis visi su neįgaliųjų gyvenimu ir veikla
susiję klausimai sprendžiami derinant su jais ir (ar) jų atstovais pagal įstatymą bei atsižvelgiant į jų
patirtį;
savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo – neįgalieji nuolat skatinami būti
savarankiški;
prieinamumo – neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir
galimybė naudotis ištekliais;
neįgalumo kompensavimo – neįgalumo pasekmės kompensuojamos neįgaliesiems
skirtomis įvairiomis piniginės ir nepiniginės paramos formomis;
decentralizacijos – pagalba neįgaliesiems priartinama prie jų gyvenamosios vietos,
bendruomenė įtraukiama į socialinę neįgaliųjų reabilitaciją;
destigmatizacijos – visuomenė šviečiama siekiant šalinti neigiamas nuostatas ir
stereotipus, susijusius su neįgaliaisiais;
perimamumo ir lankstumo – visos institucijos veikia darniai teikdamos socialines
paslaugas ir ugdydamos neįgaliuosius;
skirtingų poreikių tenkinimo – neįgalieji sudaro labai įvairialypę visuomenės grupę,
todėl, teikiant paramą, atsižvelgiama į skirtingus neįgaliųjų poreikius.
Be išvardytų neįgalių asmenų socialinės integracijos paslaugų bei kitų aspektų sėkmingai
integracijai svarbu „įgalių žmonių kontaktai su neįgaliaisiais bei kokybiška informacija apie
neįgaliųjų problemas“ (Samsonienė, 2006, p. 42), todėl darome išvadą, kad neįgaliųjų socialinei
integracijai būtina teigiama socialinė aplinka, kuri daugeliu atveju priklauso nuo supančių žmonių
požiūrio į neįgaliuosius įvairiose gyvenimo situacijose.
1. 3. Neįgalumą sukeliančios priežastys
Mokslo šaltiniuose teigiama, kad neįgalumas gali būti ne tik įgimtas, bet ir įgytas arba gali atsirasti
asmeniui senstant. Šiame skyriuje trumpai analizuojamos neįgalumą sukeliančios priežastys,
neįgalumo lygiai, darbingumo nustatymo aspektai.
15
Žmonės, turintys negalią, nėra vienalytė grupė: tai labai įvairūs ir nebūtinai vienodų poreikių
asmenys, o negalios priežastys ir pasekmės skiriasi.
3 pav. Negalios rūšys (Lašinytė, Rudžionienė, 2011, p. 42)
Priklausomai nuo pagrindinių negalią lemiančių (3 pav.) veiksnių, išskiriamos keturios negalios
rūšys. Negalios veiksnius I. Lašinytė ir J. Rudžionienė (2011, p. 42) skiria pagal atsiradimo
priežastį, sutrikimų pobūdį, trukmę ir sunkumo pobūdį. Pagal atsiradimo pobūdį negalia gali būti
pirminė - įgimta, antrinė - įgyta. Negalios priežastimi gali būti asmens senėjimas. Pagal sutrikimų
pobūdį negalia gali būti fizinė, sensorinė, protinė, psichinė, daugybinė, atsiradusi dėl raidos
sutrikimų, pažinimo/mokymosi sunkumų ir kitų sutrikimų. Pagal sunkumo pobūdį išskiriamos
vidutinė ir sunki negalios formos, o pagal negalios trukmę - laikina ir nuolatinė negalia.
Ž. Dubodelova ir R. Mačiulaitis (2012) teigia, kad negalią ir su ja susijusias problemas reiktų
analizuoti priklausomai nuo to, ar ji įgimta, kokio asmens amžiaus, prieš kiek laiko diagnozuota.
Neįgalumo priežasčių ir jų klasifikacijų, kurių įvairovei įtakos turi konkrečios šalies ekonominės,
socialinės, kultūrinės sąlygos, gali būti labai įvairių. Ilgainiui įvairių pažeidimų priežastys keitėsi.
Šiandien svarbiausios fizinio invalidumo priežastys yra nelaimingi atsitikimai bei ankstyvas
smegenų pažeidimas.
Lietuvoje darbingo amžiaus asmenys dažniausiai pripažįstami neįgaliaisiais dėl kraujotakos
sistemos sutrikimų, jungiamojo audinio ir skeleto - raumenų sistemos ligų bei piktybinių navikų.
Sunkiausią negalią dažniausiai lemia navikai, kraujotakos sistemos ligos ir psichikos bei elgesio
sutrikimai. Pagrindinė vaikų neįgalumo priežastis – psichikos ir elgesio sutrikimai, nervų sistemos
ir jutimo organų ligos (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinis pranešimas 2011-2012
m., 2012).
16
LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-4134)
reglamentuoja, kad neįgalumo lygis nustatomas asmenims iki 18 metų, išskyrus asmenis, kurie yra
(buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu.
Neįgalumas gali būti trijų lygių – sunkus, vidutinis ir lengvas. Neįgalumo lygis nustatomas
kompleksiškai vertinant asmens sveikatos būklę, galimybes būti savarankiškam kasdienėje veikloje,
galimybes ugdytis, aplinkos veiksnių įtaką ir kitus svarbius aspektus.
Darbingumo lygis nustatomas įvertinus asmens sveikatos būklę ir jo galimybes atlikti turimos
kvalifikacijos darbus, įgyti naują kvalifikaciją ar dirbti darbus, nereikalaujančius profesinės
kvalifikacijos po to, kai yra pritaikytos visos galimos medicininės ir profesinės reabilitacijos bei
specialiosios pagalbos priemonės. Kai dėl asmens sunkių organizmo funkcinių sutrikimų profesinė
reabilitacija nėra galima arba dėl asmens amžiaus netikslinga, darbingumo lygis nustatomas
vadovaujantis medicininiais kriterijais.
Darbingumas įvertinamas procentais ir jo lygis nustatomas 5 punktų intervalais: 1) jei asmeniui
nustatoma 0–25 procentų darbingumo, asmuo laikomas nedarbingu; 2) jei asmeniui nustatoma 30–
55 procentų darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu; 3) jei asmeniui nustatoma 60–100
procentų darbingumo, asmuo laikomas darbingu.
Siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse, specialieji neįgaliųjų poreikiai
ir jų lygiai yra nustatomi ir tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų amžių, neįgalumo lygį ar
darbingumo lygį. Specialieji poreikiai ir jų lygis nustatomi tokiose pagrindinėse neįgaliųjų veiklos
srityse: buityje, asmeniniame gyvenime, ugdymo srityje, darbinėje veikloje, visuomeniniame
gyvenime.
Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje 2011 m. netekto
darbingumo (invalidumo) pensijas ar išmokas gavo 264,63 tūkst. asmenų, t. y. apie 8,6 procento
visų Lietuvos gyventojų. 2011 m. šių asmenų, palyginti su 2010 m., sumažėjo 1 procentu.
Didžiausią dalį neįgaliųjų 2011 m. sudarė asmenys, kuriems nustatytas 30–40 procentų darbingumo
lygis arba jam prilygintas, – 152,3 tūkst., tai yra 57,6 procento visų neįgaliųjų. Sunkiausią negalią
turinčių asmenų, kuriems nustatytas 0–25 procentų darbingumo lygis arba jam prilygintas, buvo
33,4 tūkst., tai sudarė 12,6 procento visų neįgaliųjų. Asmenų, kuriems nustatytas 45–55 procentų
darbingumo lygis arba jam prilygintas, buvo 63,4 tūkst., arba 24 procentai viso neįgaliųjų skaičiaus.
Moterys su negalia, gaunančios valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo)
pensijas, sudarė apie 52 procentus visų šias pensijas gaunančių asmenų. Darbingo amžiaus asmenys
sudarė apie 57 procentus neįgaliųjų. 2012 m. pradžioje skaičius vaikų, kuriems nustatytas
neįgalumo lygis, palyginti su 2011 m., sumažėjo iki 15,5 tūkst. ir sudarė 5,9 procento visų asmenų,
17
kurie pripažinti neįgaliais (Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų
programa, Žin., 2012-11-27, Nr. 137-7021).
Remdamiesi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011-2012 m. pranešimu ir neįgalių asmenų
nedarbingumo lygių analizės rodikliais, nustatėme, kad neįgaliųjų skaičiaus augimo tendencijos
Lietuvoje stabilizavosi 2009 m. ir kad fiksuojamas nežymus neįgaliųjų skaičiaus sumažėjimas.
Atlikę neįgalių asmenų statistinių duomenų rodiklių analizę, padarėme išvadą, kad Lietuvoje
neįgaliųjų užimtumo rodikliai išlieka žemi.
1. 4. Neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką teisinis reglamentavimas
Neįgaliųjų integracijos į darbo rinką teisinis reglamentavimas būtinas, siekiant užtikrinti šių asmenų
lygias teises ir galimybes visuomenėje, numatyti sąlygas jų profesinei reabilitacijai.
LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. I-352 „Dėl Lietuvos Respublikos
invalidų interesų gynimo“ (Žin., 1990, Nr. 20-513) buvo pirmas teisės aktas, kuris reglamentuoja
žmonių su negalia teisinę padėtį.).
Šiuo metu neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką teises reglamentuoja tam tikri įstatymai (žr. 1
lentelė):
1 lentelė Neįgalių asmenų integraciją į darbo rinką reglamentuojantys įstatymai (sudaryta autorės pagal
nurodytus LR teisės aktus)
LR teisės aktas Įstatymo tikslas, paskirtis
LR neįgaliųjų
socialinės
integracijos
įstatymas
(Žin., 2004, Nr. 83-
2983; 2011, Nr. 85-
4134)
Siekiama užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes
visuomenėje, nustatyti neįgaliųjų socialinės integracijos principus,
apibrėžti socialinės integracijos sistemą ir jos prielaidas bei sąlygas,
neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančias institucijas,
neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymą, profesinės
reabilitacijos paslaugų teikimą, specialiųjų poreikių nustatymo ir
tenkinimo principus.
LR Psichikos
sveikatos priežiūros
įstatymas
(Žin., 1995-06-28,
Nr. 53-1290)
Nustato asmenų, kurie naudojasi psichikos sveikatos priežiūra,
teises, priežiūros tvarką ir kontrolę. Teigiama, kad asmuo,
diskriminuojantis psichikos ligonį dėl jo esamų ar buvusių
psichikos sveikatos sutrikimų, atsako LR įstatymų nustatyta tvarka.
Valstybė turi sudaryti sąlygas psichikos ligoniams ugdyti, padėti
jiems įgyti darbo įgūdžių, persikvalifikuoti, prisitaikyti prie
visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti.
LR socialinių
paslaugų įstatymas
(Žin., 2006-02-11,
Nr. 17-589)
Nustato, kad socialinėmis paslaugomis suteikiama pagalba
asmeniui (šeimai) dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų
neįgijusiam ar praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai
rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės
gyvenime.
18
Lygių galimybių
įstatymas (Žin.,
2003-12-05, Nr.14-
5115; 2008-07-05,
Nr.76-2998)
Užtikrina, kad būtų įgyvendintos LR Konstitucijos 29 str. nuostatos,
įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir
teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, negalios, įsitikinimų ar pažiūrų
pagrindu.
Užimtumo rėmimo
įstatymas (Žin.,
2006-06-30, Nr. 73-
2762; 2009, Nr.86-
3638; 2010, Nr.71-
3552)
Nustato ieškančių darbo asmenų užimtumo rėmimo sistemos
teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo
politiką įgyvendinančių institucijų funkcijas, užimtumo rėmimo
priemones ir jų įgyvendinimo organizavimą bei finansavimą.
Neįgaliųjų teisių
konvencija
(Žin., 2010-06-19,
Nr. 71-3561)
Paskirtis - skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų
visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir
pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų
prigimtiniam orumui. Konvencijos principai: pagarbos asmens
prigimtiniam orumui, savarankiškumui, įskaitant laisvę rinktis, ir
nepriklausomumui; nediskriminavimo; visapusiško ir veiksmingo
dalyvavimo ir įtraukimo į visuomenę; pagarbos neįgalių asmenų
skirtumams ir jų, kaip žmonių įvairovės ir žmonijos dalies,
pripažinimo; lygių galimybių; prieinamumo; vyrų ir moterų
lygybės; pagarbos besivystantiems neįgalių vaikų gebėjimams ir
pagarbos neįgalių vaikų teisei išsaugoti savo tapatybę.
LR socialinės
apsaugos ir darbo
ministro įsakymas
„Dėl Profesinės
reabilitacijos
paslaugų poreikio
nustatymo kriterijų
aprašo ir Profesinės
reabilitacijos
paslaugų teikimo bei
finansavimo
taisyklių
patvirtinimo“
(Žin., 2013-03-16,
Nr. 28-1338)
Aprašas apibrėžia kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas
profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis asmenims, kurie teisės
aktų nustatyta tvarka kreipėsi į teritorinę darbo biržą ir Neįgalumo ir
darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos (NDNT), ir šių kriterijų taikymą.
Taisyklės nustato profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo principus,
profesinės reabilitacijos paslaugų organizatorius bei teikėjus,
profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo ir finansavimo tvarką.
Aktyvios darbo
rinkos politikos
priemonių
įgyvendinimo sąlygų
ir tvarkos aprašas
(Žin., 2009, Nr. 98-
4133; 2010, Nr. 85-
4471).
Nustato bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus
darbuotojų profesinio mokymo, remiamojo įdarbinimo, paramos
darbo vietoms steigti ir bedarbių teritorinio judumo rėmimo
įgyvendinimo sąlygas ir tvarką.
19
Nacionalinė
neįgaliųjų socialinės
integracijos 2013–
2019 metų programa
(Žin., 2012-11-27,
Nr. 137-7021)
Siekiama sukurti darnią aplinką ir sąlygas veiksmingai plėtoti
neįgaliųjų socialinės integracijos procesus Lietuvoje ir užtikrinti
nacionalinių teisės aktų, nustatančių neįgaliųjų socialinę integraciją
bei lygias galimybes, ir Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatų
įgyvendinimą. Numatyti tikslai: 1) užtikrinti skirtingas negalias
turinčių neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimą teikiant socialinės
integracijos paslaugas (socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros,
švietimo srityse); 2) užtikrinti neįgaliesiems galimybę laisvai judėti
fizinėje aplinkoje ir naudotis visiems prieinama informacija; siekti
didesnio neįgaliųjų užimtumo darbo rinkoje, kultūros, sporto,
laisvalaikio veikloje.
1991 m. lapkričio 28 d. buvo priimtas LR invalidų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 1991, Nr.
36-969), itin reikšmingas neįgaliesiems, siekiantiems integruotis į darbo rinką, nes reglamentuoja
neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, jų socialinės integracijos principus, apibūdina
profesinės reabilitacijos paslaugas. Šis Įstatymas reglamentuoja užimtumo rėmimą, ugdymo
paslaugų teikimą, lygias galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime, o tai yra neatsiejama
neįgaliųjų integracijos į darbo rinką dalis.
Nuo 2013 m. balandžio 1 d. įsigaliojo nauja LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo „Dėl
Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašo ir Profesinės reabilitacijos
paslaugų teikimo bei finansavimo taisyklių patvirtinimo“ redakcija (žr. 1 lentelė), kurioje stebimi
pagrindiniai pakeitimai, turintys įtakos neįgaliųjų integracijos į darbo rinką procese. Pavyzdžiui,
prioritetas dalyvauti profesinės reabilitacijos programoje teikiamas asmenims, kuriems dalyvavimo
joje poreikis nustatytas vertinant darbingumo lygį pirmą kartą; profesinės reabilitacijos programoje
gali dalyvauti asmuo, jeigu jo darbingumo lygis yra 0–45 procentų. Asmenys, turintys lengvą
neįgalumo lygį arba 50–55 proc., siunčiami į formaliojo profesinio mokymo programas. Be to,
remiantis šiuo teisės aktu, keičiama profesinės reabilitacijos poreikio nustatymo tvarka: asmuo,
norėdamas dalyvauti profesinės reabilitacijos programoje, turi pateikti prašymą teritorinei darbo
biržai. Teritorinė darbo birža, įvertinusi profesinius kriterijus ir asmens motyvaciją bei pasiryžimą
sugrįžti į profesinį gyvenimą, priima sprendimą dėl siuntimo į NDNT nustatyti profesinės
reabilitacijos paslaugų poreikį. Teritorinė darbo birža, atsižvelgdama į NDNT išvadą dėl poreikio,
priima sprendimą dėl asmens dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje, o prioritetas
teikiamas arčiausiai asmens gyvenamosios vietos esančiai profesinės reabilitacijos paslaugas
teikiančiai įstaigai.
Remiantis Nacionaline neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programa (Žin., 2012-11-
27, Nr. 137-7021), galima daryti išvadą, kad Lietuvoje yra sukurta teisinė bazė neįgaliųjų socialinės
integracijos politikai formuoti ir įgyvendinti.
20
1 lentelėje išskirtame ir aprašytame LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nustatyti
neįgaliųjų socialinės integracijos įgyvendinimo principai, sritys, politikos įgyvendinimo
organizavimas ir valdymas. Kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos neįgaliesiems aktyviai dalyvauti
atviroje ir demokratinėje visuomenėje, įgyvendinamos priemonės, kuriomis skatinamas
nevyriausybinių organizacijų, dirbančių neįgaliųjų socialinės integracijos srityje, dalyvavimas ir
įsitraukimas formuojant neįgaliųjų socialinės integracijos politiką, stiprinami jų ryšiai su valstybės
ir savivaldybių institucijomis, kaimo bei miesto bendruomenėmis, teikiama Europos Sąjungos
struktūrinių fondų ir kitų Europos Sąjungos programų parama neįgaliųjų socialinės integracijos į
visuomenę plėtrai. Taigi įstatymai palankūs neįgaliesiems, jų teisėms ir lygioms galimybėms dirbti
bei integruotis į visavertį gyvenimą šių dienų visuomenėje.
Remiantis L. Mališauskaite (2007), pastebėta, kad į Lietuvos teisę yra perkelta 2000 m. priimta ES
direktyva, nustatanti bendruosius vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje pagrindus.
Jos tikslas – nustatyti bendrus kovos su diskriminacija dėl religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ar
seksualinės orientacijos pagrindus užimtumo ir profesinėje srityje ir siekti valstybėse narėse
įgyvendinti vienodų sąlygų taikymo principą. Ši direktyva reglamentuoja teisę į tinkamas darbo
sąlygas, siekia skatinti įvairias negalias turinčių asmenų galimybes mokytis ir dirbti.
Apibendrinant galima teigti, jog kiekvienas aukščiau analizuotas teisės aktas reikšmingas
neįgaliems asmenims, siekiantiems lygiaverčiai įsilieti į visuomeninį gyvenimą, dirbti, siekti
asmeninės karjeros, save realizuoti. Kiekvienas iš teisinių dokumentų padeda ne tik patiems
neįgaliesiems, nes gina jų teises į visavertį, lygiavertį gyvenimą, bet ir padeda negalių neturintiems
asmenims (tarp kurių ir darbdaviai, neįgaliojo kolegos darbe) suvokti, kodėl yra reikšminga
neįgaliųjų socialinė integracija, kas turėtų padėti negalių turintiems žmonėms integruotis į darbo
rinką ir pasiūlyti profesinės reabilitacijos paslaugas.
21
2. NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJOS YPATUMAI VILNIAUS MIESTO
DARBO RINKOJE
Vilniaus miesto neįgaliųjų integracijai į darbo rinką tiesiogiai ir netiesiogiai įtaką daro neįgaliųjų
interesams atstovaujančios institucijos. Integracijos procesams įtakos turi ir vykdomos profesinės
reabilitacijos programos.
2. 1. Neįgaliųjų interesams atstovaujančios organizacijos
Lietuvoje neįgaliųjų socialinės integracijos valdymas apima neįgaliųjų socialinės integracijos
priemonių planavimą, administravimą, organizavimą, įgaliojimų ir atsakomybės paskirstymą bei
priežiūrą (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-
4134). Pagrindinės neįgaliųjų socialinę integraciją Lietuvoje įgyvendinančios institucijos yra tokios:
Lietuvos Respublikos Vyriausybė koordinuojanti ir įgyvendinanti neįgaliųjų socialinės
integracijos sistemą, tvirtinanti ilgalaikes valstybines neįgaliųjų socialinės integracijos programas ir
strategijas;
ministerijos, pagal savo kompetenciją rengiančios ir teikiančios LR Vyriausybei
siūlymus, įstatymų ir kitų teisės aktų projektus dėl neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos
tobulinimo bei organizuojančios neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos įgyvendinimą;
Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,
koordinuojantis ir įgyvendinantis Nacionalinę žmonių su negalia socialinės integracijos programą ir
vykdantis kitas neįgaliųjų socialinės integracijos politikos įgyvendinimo priemones;
savivaldybės, rengiančios ir įgyvendinančios savivaldybės neįgaliųjų socialinės
integracijos programas, atsakančios už neįgaliųjų specialiųjų poreikių tenkinimą ir teikiančios
bendrąsias bei specialiąsias socialines paslaugas, sudarydamos sąlygas neįgaliesiems integruotis į
bendruomenę, bendradarbiaudamos su neįgaliųjų asociacijomis;
neįgaliųjų asociacijos, atstovaujančios neįgaliųjų interesams, padedančios įgyvendinti
neįgaliųjų socialinės integracijos priemones: organizuojančios socialinių paslaugų teikimą
neįgaliesiems, neįgaliųjų poilsį, sportą, turizmą, kultūrinę veiklą, tarptautinį bendradarbiavimą.
Organizuodamos savo veiklą, neįgaliųjų asociacijos bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių
institucijomis ir įstaigomis, gali gauti šių institucijų ir įstaigų finansinę paramą.
Neįgalumą ir darbingumą nustato prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (NDNT) veikianti
tarnyba. Joje nustatomas neįgalumo lygis asmenims iki 18 metų, darbingumo lygis ir profesinės
22
reabilitacijos paslaugų poreikis asmenims nuo 18 metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu
socialiniu draudimu, ir asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus bei priimamas
sprendimas dėl bendrojo pirminio specialiųjų poreikių nustatymo asmenims, neatsižvelgiant į jų
amžių, neįgalumo ar darbingumo lygį.
NDNT teikia kokybiškas paslaugas vertindama darbingumo ir neįgalumo lygį, profesinės
reabilitacijos paslaugų poreikį, nustato bendruosius pirminius specialiuosius poreikius. NDNT,
įgyvendindama savo misiją, teikia kokybiškas paslaugas: vertina darbingumo, neįgalumo lygį,
profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį, nustato bendruosius pirminius specialiuosius poreikius ir,
siekdama užtikrinti sklandų bei kokybišką asmenų aptarnavimą, teikia administracines paslaugas,
dalyvauja tarpinstitucinių darbo grupių veikloje, bendradarbiauja su kitomis institucijomis bei
dalyvauja įgyvendinant neįgaliųjų socialinės integracijos politiką su:
Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;
profesines reabilitacijos paslaugas teikiančiomis įstaigomis;
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga;
Lietuvos kurčiųjų draugija;
kitomis institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, atstovaujančiomis
neįgalių asmenų teisėms.
Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų apraše (Žin., 2005, Nr. 6-163, 2013,
Nr. 28-1338) reglamentuojama tokia Lietuvos darbo biržos veikla profesinės reabilitacijos srityje:
1) kaupiama informacija apie profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančias įstaigas bei
teikiamas profesinės reabilitacijos paslaugas;
2) organizuojamas ir koordinuojamas profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas ir
teritorinių darbo biržų veikla siunčiant asmenis į NDNT nustatyti profesinės reabilitacijos paslaugų
poreikio;
3) tvirtinami, įvertinus padėtį darbo rinkoje ir finansines galimybes, prioritetai ir
prioritetinės tikslinės grupės, kuriais vadovaudamosi teritorinės darbo biržos priima sprendimą dėl
asmenų, kuriems nustatytas darbingumo lygis, siuntimo į NDNT nustatyti profesinės reabilitacijos
paslaugų poreikio;
4) vykdomas profesinės reabilitacijos paslaugų teikimas ir asmenų dalyvavimas profesinės
reabilitacijos programose;
5) teikiami siūlymai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl profesinės reabilitacijos
programos įgyvendinimo tobulinimo.
23
Be to, teritorinės darbo biržos prižiūri profesinės reabilitacijos programos įgyvendinimą, asmenų
dalyvavimą profesinės reabilitacijos programoje ir teritorinės darbo biržos direktoriaus nustatyta tvarka
atlieka patikras profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančioje įstaigoje.
Lietuvoje neįgaliųjų socialinės integracijos sistema, kaip reglamentuoja LR neįgaliųjų socialinės
integracijos įstatymas (Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-4134), yra finansuojama iš valstybės
biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos
draudimo fondo, Užimtumo fondo, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų teisėtai įgytų lėšų.
Atlikę neįgaliųjų socialinę integraciją reglamentuojančių dokumentų ir teisės aktų analizę,
padarėme išvadą, kad Vilniaus miesto neįgaliųjų integracija į darbo rinką neatsiejama nuo
neįgaliųjų interesams atstovaujančių institucijų, tarp kurių svarbų vaidmenį atlieka LR Vyriausybė,
ministerijos, Savivaldybė, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos, Darbo birža, neįgaliųjų asociacijos.
2. 2. Profesinė reabilitacija ir jos reikšmė integruojantis į darbo rinką
Profesinė reabilitacija – tai asmens darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dalyvauti
darbo rinkoje atkūrimas arba didinimas ugdymo, socialinio, psichologinio, reabilitacijos ir kitomis
poveikio priemonėmis (LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Žin., 2004, Nr. 83-2983).
Profesinės reabilitacijos paslaugų tikslas – ugdyti ar atkurti asmens darbingumą, didinti darbinės
veiklos galimybes, siekiant asmens įsidarbinimo. Teisę į profesinės reabilitacijos paslaugas turi
nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys, kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos
paslaugų poreikis. Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį nustato NDNT (Profesinės
reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašas, Žin., 2005, Nr. 6-163, 2013, Nr. 28-
1338).
24
4 pav. Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo tvarka ir jas teikiančios institucijos (Tartilaitė, 2010, p. 131)
Siekiant atkurti asmens darbingumą (4pav.) ir padidinti jo galimybes savarankiškai įsidarbinti ar
dalyvauti įdarbinimo programose, Lietuvos teisės aktuose numatomos tokios profesinės
reabilitacijos paslaugos: profesinis orientavimas, konsultavimas, profesinių gebėjimų įvertinimas,
atkūrimas arba naujų išugdymas, perkvalifikavimas. Minėti tikslai įgyvendinami keliais etapais.
Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašas (Žin., 2005, Nr. 6-163, 2013,
Nr. 28-1338) reglamentuoja kriterijus, kuriais vadovaujantis nustatomas profesinės reabilitacijos
paslaugų poreikis asmenims, kurie teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į teritorinę darbo biržą ir
NDNT bei šių kriterijų taikymą. Minėtame teisiniame dokumente reglamentuojama, jog profesinės
reabilitacijos paslaugų poreikis nustatomas asmenims, kurie be šių paslaugų negali dirbti ankstesnio
darbo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją arba kito darbo, atitinkančio jų profesinę kvalifikaciją, arba
įgyti naują profesinę kvalifikaciją, arba atlikti kitos profesinės kvalifikacijos reikalaujančius darbus
dėl ligos, sveikatos būklės ar organizmo funkcijų sutrikimų.
Profesinės reabilitacijos programą (ciklą) sudaro įvairios paslaugos (žr. 5 pav.).
25
5 pav. Profesinės reabilitacijos paslaugos (sudaryta autorės pagal Reikalavimų profesinės reabilitacijos paslaugas
teikiančioms įstaigoms aprašas, Žin., 2005, Nr. 70-2543).
Paslaugas, vaizduojamas mūsų sudarytame 5 pav., reglamentuoja Reikalavimų profesinės
reabilitacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms aprašas (Žin., 2005, Nr. 70-2543). Profesinių
gebėjimų įvertinimas suvokiamas kaip asmens psichosocialinių profesinių savybių ir/ar funkcinio
pajėgumo (fizinių savybių, reikalingų darbui) įvertinimas. Profesinis orientavimas ir konsultavimas
– tai asmens motyvacijos mokytis ir dirbti bei asmeninių savybių analizė, konsultavimas profesinio
kryptingumo, tinkamumo, profesinės karjeros planavimo klausimais, informavimas apie profesinio
mokymo ir įsidarbinimo galimybes, profesinių gebėjimų praktinis išbandymas, pagalba asmenims
renkantis ar keičiant profesiją, atsižvelgiant į jo individualias savybes (interesus, gebėjimus,
polinkius), konkrečių profesijų ypatumus bei mokymosi, studijų ir darbo galimybes. Remiantis
Reikalavimų profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms aprašu (Žin., 2005, Nr. 70-
2543), profesinių gebėjimų atkūrimą arba naujų išugdymą sudaro prarastų savybių, reikalingų
darbui, atstatymas bei esamų, bet nepakankamų savybių, reikalingų darbui, lavinimas ir/ar naujų
savybių ugdymas socialinio, psichologinio, reabilitacijos, darbo imitavimo bei kitomis poveikio
priemonėmis, profesinis mokymas pagal formaliąsias ir neįgaliems asmenims adaptuotas darbo
rinkos profesinio mokymo programas, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas Studijų ir mokymo
programų registro Darbo rinkos profesinio mokymo dalyje ar Darbo rinkos neformaliojo profesinio
mokymo programų sąvade.
Pagalba neįgaliesiems įsidarbinant svarbi, nes apima informacijos rinkimą ir analizę apie situaciją
darbo rinkoje, galimos darbo vietos klientams paiešką bei potencialių darbdavių paiešką,
tarpininkavimo paslaugas įdarbinant asmenis, darbo paieškos įgūdžių formavimą, darbdavių
konsultavimą darbo vietos pritaikymo, įdarbinimo klausimais ir kt. Reikalavimų profesinės
reabilitacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms apraše (Žin., 2005, Nr. 70-2543) taip pat nurodyta,
Profesinių gebėjimų
įvertinimas
Profesinis orientavimas ir konsultavimas
Profesinių gebėjimų
atkūrimas arba naujų išugdymas
Pagalba įsidarbinant
26
kad, esant būtinybei, įstaiga privalo organizuoti ir užtikrinti neįgaliesiems maitinimo ir nakvynės
paslaugų teikimą.
Apibendrindami galime daryti išvadą, jog profesinė reabilitacija neįgaliųjų integracijos į darbo rinką
procese yra labai reikšminga ir reikalinga, nes apima visą paslaugų kompleksą: nuo profesinių
gebėjimų įvertinimo iki pagalbos įsidarbinant. Profesinės reabilitacijos paslaugos padeda atkurti
neįgaliojo asmens darbingumą bei padidina darbinės veiklos galimybes.
2. 3. Neįgaliųjų integracijos ypatumai darbo rinkoje
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
duomenimis, 2012 metų pradžioje dirbo 46,66 tūkst. neįgaliųjų, arba 17,6 procentų visų neįgaliųjų.
Lietuvoje siekiama neįgaliesiems didinti užimtumo galimybes (Nacionalinė neįgaliųjų socialinės
integracijos 2013–2019 metų programa, Žin., 2012-11-27, Nr. 137-7021):
teikiama finansinė pagalba darbdaviams, įdarbinantiems žmones su negalia;
teikiama finansinė parama pradėti savo verslą;
organizuojama neįgaliųjų profesinė ir kvalifikacinė reabilitacija.
Neįgaliųjų reikalų departamentas įgyvendina dalį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
vykdomos 4.1. programos „Neįgaliųjų socialinė integracija“ priemonių. Šios programos priemonės
„Plėtoti paslaugų neįgaliesiems prieinamumą, didinti neįgaliųjų savarankiškumą ir skatinti jų
įsidarbinimo galimybes“ dalis yra profesinės reabilitacijos metodinių centrų veiklos projektų
finansavimas. Socialinės apsaugos ir darbo ministras kiekvienais metais įsakymu tvirtina Neįgaliųjų
reikalų departamento veiklos planą ir lėšas, skiriamas profesinės reabilitacijos metodinių centrų
veiklos projektams finansuoti (Profesinės reabilitacijos metodinių centrų veikla 2010-2012 m.,
2013).
Per 2013 m. sausio - rugsėjo mėn. Darbo biržos profesinės reabilitacijos programoje dalyvavo 678
asmenys, iš jų 317 asmenys buvo nusiųsti į programą 2012 m., 228 asmenys finansuojant iš ESF
projekto „Parama neįgaliesiems“ ir 133 asmenys - finansuojant iš valstybės biudžeto. Daugiausia
neįgalių asmenų nusiųsta į Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centrą (76 asm.), Valakupių
reabilitacijos centrą (84), Šiaulių darbo rinkos mokymo centrą (50) VšĮ „Vilties žiedas“ (35), VšĮ
„Profesijų spektras“ (29 asm.), Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro Druskininkų filialą
(19), Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centrą (19), Panevėžio darbo rinkos mokymo centrą
(14), Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą (9), Palangos reabilitacijos ligoninę (11), Tauragės
neįgaliųjų reabilitacijos centrą (5), Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centrą (3), Klaipėdos
darbo rinkos mokymo centrą (7).
27
Neįgalieji pasirinko 85 skirtingas mokymo programas, iš kurių populiariausios buvo šios:
apskaitininko, įmonės darbo organizatoriaus, floristo - gėlių pardavėjo, kasininko pardavėjo,
kompiuterio vartojimo pagrindų, staliaus, duonos gaminių kepėjo, dekoratyvinės kosmetikos,
želdynų prižiūrėtojo, siuvėjo – operatoriaus, verslo organizatoriaus, pynėjo iš vytelių,
administracijos darbuotojo padėjėjo.
3-me darbo priede pateikėme detalesnę informaciją apie 2013 m. III - IV ketvirčius profesinę
reabilitaciją baigusių neįgaliųjų asmenų įgytas profesines kvalifikacijas.
Per 2013 m. sausio - rugsėjo mėn. profesinės reabilitacijos programą baigė ar nutraukė 550 asmenų.
Profesinės reabilitacijos programą baigusių (nutraukusių arba kvalifikacijas ir (ar) kompetencijas
įgijusių) asmenų įsidarbinimo per 6 mėnesius po baigimo rodiklis – 58,1 proc. (prieš 6 mėnesius
baigė 437 asmenys, iš jų per 6 mėn. įsidarbino arba pradėjo individualią veiklą 254 asmenys)
(Profesinės reabilitacijos programos įgyvendinimo rezultatai per 2013 m. 9 mėn., 2013).
Vilniaus teritorinės darbo biržos aptarnaujamoje teritorijoje per 2013 m. lapkričio mėnesį į
profesinės reabilitacijos priemonės veiklas nusiųsta 20 neįgalių šioje teritorinėje darbo biržoje
registruotų asmenų.
Nuo 2012 m. profesinės reabilitacijos metodinio centro veiklas vykdo VšĮ Valakupių reabilitacijos
centras, kurį gali lankyti vilniečiai ir kauniečiai. VšĮ Valakupių reabilitacijos centras profesinės
reabilitacijos programoje dalyvauti priima asmenis, turinčius fizinę, regos, klausos, sutrikusio
intelekto ir psichikos negalias, kuriems yra nustatytas 0 - 45 proc. darbingumo lygis ir iki sekančio
darbingumo lygio nustatymo termino yra likę ne mažiau kaip 1 metai. Atitinkantys šiuos kriterijus
asmenys ir norintys dalyvauti programoje turi registruotis teritorinėje darbo biržoje. Asmenims,
kuriems darbingumo lygis nustatomas pirmą kartą, profesinės reabilitacijos paslaugų poreikis
nustatomas darbingumo lygio nustatymo metu Neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo tarnyboje
(VšĮ Valakupių reabilitacijos centro interneto svetainės medžiaga, 2013).
Nacionalinėje neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programoje (Žin., 2012-11-27, Nr.
137-7021) pažymimos ir neįgaliųjų integracijos į darbo rinką problemos: žemas darbo apmokėjimo
lygis, mažas darbdavių suinteresuotumas įdarbinant neįgaliuosius ir neįgaliesiems garantuojant
minimalaus darbo užmokesčio dydžio socialinių išmokų mokėjimą bei įvairios lengvatos,
neskatinančios neįgaliųjų dirbti. Be to, neveiksmingas neįgalių asmenų įdarbinimo mechanizmas,
nepakankamas darbdavių ir neįgaliesiems atstovaujančių organizacijų bendradarbiavimas su
teritorinėmis darbo biržomis, priemonių, kurios skatintų neįgaliuosius gauti didesnes darbo
pajamas, o ne socialines išmokas, stoka ir bendra padėtis darbo rinkoje lemia mažą dirbančių
neįgaliųjų skaičių.
28
Visgi, kaip teigiama Nacionalinėje neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programoje
(Žin., 2012-11-27, Nr. 137-7021), kartais profesinė reabilitacija pasirenkama tik dėl mokamos
profesinės reabilitacijos pašalpos, o mažas darbo užmokestis neskatina ir nemotyvuoja neįgaliųjų
dirbti.
2. 4. Neįgaliųjų įdarbinimo galimybės Vilniaus mieste
Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, kuriama profesinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems sistema
ir paslaugas teikiančių įstaigų tinklas, kurio plėtrai regionuose panaudotos Europos Sąjungos
struktūrinių fondų lėšos. Konkurso būdu atrenkami metodiniai profesinės reabilitacijos centrai,
kurie rengia profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo neįgaliesiems metodikas skirtingas negalias
turintiems asmenims, diegia naujus metodus ir programas, organizuoja specialistų kvalifikacijos
tobulinimą. Tačiau metodinei bazei sukurti reikia laiko. Dėl nepakankamo teisinio reglamentavimo
ir vadybinio palaikymo, motyvacijos stokos neįgalieji, baigę profesinės reabilitacijos programą ir
įsidarbinę, dažnai darbo rinkoje išsilaiko labai trumpai (Nacionalinė neįgaliųjų socialinės
integracijos 2013–2019 metų programa, Žin., 2012-11-27, Nr. 137-7021).
Per 2013 m. neįgalieji buvo nukreipti į įvairias užimtumo priemonės veiklas, iš kurių dažniausios –
tai pastovus įdarbinimas, verslo liudijimo įsigijimas, profesinė reabilitacija (žr. 2 lentelė).
2 lentelė
Nukreipta į neįgaliųjų užimtumo priemones nuo 2013 01 02 iki 2013 11 27 (sudaryta autorės pagal
Vilniaus teritorinės darbo biržos informaciją, 2013m.)
Priemonė Viso Gavo nedarbo draudimo išmoką
Darbo įgūdžių įgijimo rėmimas 10 0
Darbo rotacija 2 0
Įdarbinimas į įsteigtą DV 24 1
Įdarbinimas subsidijuojant 81 1
Pastovus įdarbinimas 683 54
Pastovus įdarbinimas(be archyvavimo) 8 0
Profesinė reabilitacija 148 5
Profesinis mokymas 13 0
Subsidija patentui 39 0
Terminuoti darbai (TD) 51 5
Verslo liudijimas 162 16
Viešieji darbai (VD) 47 2
Iš viso 1268 84
29
Vilniaus teritorinė darbo birža nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. į profesinės
reabilitacijos paslaugas teikiančias įstaigas nusiuntė 58 asmenis (31 vyrą ir 27 moteris), kuriems
nustatytas profesinės reabilitacijos poreikis. Jų amžius įvairus (žr. 6 pav.).
6 pav. Vilniaus teritorinėje darbo biržoje profesinės reabilitacijos programoje dalyvaujantys neįgalieji,
kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos poreikis, pagal amžių 2013 m. liepos 15 d. - 2013 m. rugsėjo 30
d. (Profesinės reabilitacijos programos vykdymo eiga Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, 2013)
Daugelis neįgaliųjų (47 proc.) turi profesinį išsilavinimą. 17 proc. įgiję aukštąjį išsilavinimą (žr. 7
pav.).
7 pav. Vilniaus teritorinėje darbo biržoje profesinės reabilitacijos programoje dalyvaujantys neįgalieji,
kuriems nustatytas profesinės reabilitacijos poreikis, pagal išsilavinimą 2013 m. liepos 15 d. - 2013 m.
rugsėjo 30 d. (Profesinės reabilitacijos programos vykdymo eiga Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, 2013m. )
Su profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančiomis įstaigomis pasirašyta 50 sutarčių:
VšĮ Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centras - 20 sutarčių;
Jaunimas iki 29 m. -
9 (15%)
Asmenys 30-44 m. -
20 (35 %)
Asmenys 45-54 m. -
22 (38%)
Asmenys 55 m. ir
daugiau - 7 (12%)
Pagrindinis - 4
(7%)
Vidurinis- 11
(19%)
Profesinis- 27
(47%)
Aukštesnysis- 6
(10%)
Aukštasis - 10
(17%)
30
VšĮ Valakupių reabilitacijos centras - 21 sutartis;
VšĮ Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centras - 8 sutartys;
VšĮ Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro Druskininkų filialas - 1 sutartis.
Po vieną asmenį pasirinko apskaitininko, baldžiaus, keramikos dirbinių lipdytojo, manikiūrininko,
meninių keramikos dirbinių lipdytojo - žiedėjo, pagalbinio virtuvės darbuotojo, plataus profilio
kirpėjo, plytelių klojėjo, registratūros/priimamojo darbuotojo, reklamos internete maketuotojo,
siuvėjo, slaugytojo padėjėjo mokymo programas (Profesinės reabilitacijos programos vykdymo eiga
Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, 2013).
Darbo prieduose pateikti neįgaliuosius charakterizuojantys duomenys pagal Vilniaus teritorinės
darbo biržos informaciją (2013). Čia pateiktas ir asmens, turinčio 0-55 proc. darbingumą ir
įregistruoto Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, portretas (žr. 4 priedas).
Neįgaliųjų įdarbinimo galimybės Vilniaus mieste sietinos su darbo vietų subsidijavimu.
Subsidija darbo vietoms steigti – negrąžintinos lėšos, skiriamos darbo vietoms steigti (pritaikyti), be
kurios jos negalėtų būti įsteigtos (Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir
tvarkos aprašas, Žin., 2009, Nr. 98-4133; 2010, Nr. 85-4471). Šiuo procesu siekiama skatinti
darbdavius steigti naujas darbo vietas arba esamas darbo vietas pritaikyti prie neįgaliojo.
Kaip nurodyta Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos apraše
(Žin., 2009, Nr. 98-4133; 2010, Nr. 85-4471), įdarbinimo subsidijuojant tikslas – padėti darbo
rinkoje papildomai remiamiems asmenims, registruotiems darbo biržoje, įsitvirtinti darbo rinkoje
arba laikinai įsidarbinti, o asmenims, kuriems nustatytas iki 40 procentų darbingumo lygis arba
sunkus neįgalumo lygis, sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje.
Įdarbinimas subsidijuojant organizuojamas neįgaliesiems, kuriems yra nustatytas iki 25 procentų
darbingumo lygis arba sunkus neįgalumo lygis; 30 – 40 procentų darbingumo lygis arba vidutinis
neįgalumo lygis; 45 – 55 procentų darbingumo lygis arba lengvas neįgalumo lygis.
31
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ
Neįgaliųjų integracijos galimybes į darbo rinką Vilniaus mieste galima būtų nagrinėti daugeliu
aspektų. Mūsų požiūriu, negalima ignoruoti darbo pasiūlos, darbo specifikos pobūdžio, neįgaliųjų
fizinių galimybių, darbdavių ir darbuotojų psichologinių faktorių įtakos bei neįgaliųjų partnerystės
su kitais specialistais įtakos integracijos procese.
Šiandien darbdaviai privalo gebėti ne tik integruoti į darbo rinką ir adaptuoti praktikoje neįgaliųjų
fizines galimybes, teises bei socialinę integraciją reglamentuojančius teisės aktus, bet, svarbiausia,
keisti įsisenėjusį požiūrį į neįgaliuosius.
Deja, didelė darbdavių dalis „nežino“, kaip veikti naujos realybės sąlygomis, kaip individualizuoti
neįgaliųjų poreikius ir realizuoti darbo pasiūlos galimybes, kaip bendradarbiauti su neįgaliaisiais
bei kaip padidinti neįgaliųjų profesinę motyvaciją, nes daugumos jų sąmonėje dominuoja negatyvi
nuostata neįgalių darbuotojų atžvilgiu.
Atsižvelgdami į neįgalių asmenų socialinės integracijos darbo rinkoje ypatumus, sudarėme
optimalios apklausos schemas – anketas; vienos anketos (11 klausimų) skirtos darbdaviams, kitos
(19 klausimų) - neįgaliesiems. Sudarant anketas neįgaliesiems siekta išsiaiškinti, ar neįgalieji gali
sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje, kokie veiksniai juos skatina ir kokie veiksniai trukdo
sėkmingai integruotis į darbo rinką. Darbdavių apklausa siekta išsiaiškinti, ar jie yra pasirengę
integruoti neįgalius žmones į darbo rinką, kokie pokyčiai būtini, siekiant gerinti neįgalių asmenų
integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste, kokios yra neįgaliųjų žemos motyvacijos dirbti priežastys.
Anketas išdalijome 100-tui neįgaliųjų Vilniaus darbo biržoje ir elektroniniu paštu išsiuntėme
anketos nuorodą 100-tui darbdavių – įvairaus pobūdžio įstaigų vadovams bei kitiems
vadovaujantiems atstovams. Respondentams nurodėme, kad atsakydami į mūsų pateiktų anketų
klausimus, jie pažymėtų vieną arba kelis jų požiūrį atitinkančius atsakymus. Sudarytų anketų
pavyzdžiai pateikti šio darbo prieduose (1 ir 2 priedas).
Surinktų užpildytų anketų atsakymai apdoroti ir apskaičiuoti pasinaudojus SPSS statistine
kompiuterine programa. Nustatant skirtumus tarp skirtingų respondentų grupių taikytas porinių
dažnių lentelių metodas - Chi kvadrat (χ2) kriterijus. Šiame tyrime laikyta, kad yra statistikai
reikšmingos priklausomybės, kai p - reikšmė neviršija reikšmingumo lygmens 0,05. Mūsų tyrimo
analizėje Chi – Square testo rezultatai aptariami, kai p < 0,05, vadinasi, rastas statistiškai
reikšmingas skirtumas (x2 – Chi kvadrato kriterijus; df – laisvės laipsnis; p – reikšmingumo
lygmuo).
32
Į mūsų pateiktų anketų klausimus atsakė 150 anketų apklausoje dalyvavusių respondentų: iš jų 100
neįgaliųjų Vilniaus darbo biržoje ir 50 darbdavių, užpildžiusių anketas pagal jiems elektroniniu
paštu išsiųstą internete patalpinto klausimyno nuorodą. Taigi mūsų tyrimo imtis – 150 respondentų.
3. 1. Bendra tiriamųjų grupių charakteristika
Pradžioje pristatoma tyrime dalyvavusių neįgaliųjų charakteristika.
1 pav. Bendras respondentų skaičius
Atlikę anketinių duomenų rodiklių analizę (1 pav.), nustatėme, kad anketinėje apklausoje dalyvavo
iš viso 150 respondentų. Iš jų 100 neįgaliųjų ir 50 darbdavių.
Neįgaliųjų pasiskirstymas pagal amžių ir lytį pateiktas 2 pav.
2 pav. Neįgaliųjų pasiskirstymas pagal amžių ir lytį (proc.).
0
20
40
60
80
100
120
140
160
Iš viso Neįgalieji Darbdaviai
150
100
50
Iš viso
Neįgalieji
Darbdaviai
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
40,00%
45,00%
50,00%
Iš viso 21-30 m. 31-40 m. 41-50 m. 51-60 m. 61 m. irdaugiau
50,00%
20,00%
10,00%
32,00%
38,00%
0,00%
50,00%
26,00%
14,00%
28,00% 30,00%
2,00%
Moteris
Vyras
33
Atlikę neįgalių asmenų anketinių duomenų rodiklių analizę, nustatėme, kad pirmąją tyrimo grupę
sudarė iš viso 100 proc. neįgaliųjų (N=100), iš kurių dauguma 51 - 60 metų (38 proc. moterų ir 30
proc. vyrų), 41 - 50 m. (32 proc. moterų ir 28 proc. vyrų). Mažiausiai tyrime dalyvavo 31 - 40 m.
bei 61 m. ir vyresnių respondentų. Iš šių rezultatų galima spręsti, kad Vilniaus darbo biržoje tyrimo
metu dažniausiai lankėsi ir į darbo rinką integruotis siekė 51 - 60 m. neįgalūs vyrai bei moterys,
todėl apklausos metu jų apklausta daugiausiai.
3 pav. Neįgaliųjų pasiskirstymas pagal lytį ir išsilavinimą (proc.)
Atlikę neįgalių asmenų anketų duomenų rodiklių analizę, nustatėme, kad dauguma neįgaliųjų, iš
kurių 40 proc. vyrų ir 28 proc. moterų, turi vidurinį išsilavinimą. Tarp turinčiųjų profesinį
išsilavinimą dauguma (28 proc.) – moterys. Maždaug kas ketvirta neįgali moteris (26 proc.) turi
aukštąjį išsilavinimą, o maždaug kas ketvirtas vyras (26 proc.) – aukštesnįjį.
Iš neįgaliųjų pagrindinį išsilavinimą turi tik 8 proc. vyrų ir 4 proc. moterų. Taigi galima daryti
išvadą, jog daugelio tyrime dalyvavusių neįgaliųjų išsilavinimas pakankamai žemas, todėl tai gali
būti viena iš priežasčių, apsunkinant jų integracijos į darbo rinką galimybes. Vidurinį, pagrindinį bei
profesinį išsilavinimą turintiems neįgaliems vyrams bei moterims svarbu siekti toliau mokytis, įgyti
naują ar patobulinti turimą profesiją.
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
40,00%
45,00%
50,00%50,00%
4,00%
28,00% 28,00%
2,00%
6,00% 6,00%
26,00%
50,00%
8,00%
40,00%
12,00%
2,00%
26,00%
6,00%
6,00%
Moteris
Vyras
34
4 pav. Amžius, kada respondentai tapo neįgaliais (proc.).
Apibendrinus gautus rezultatus nustatytas neįgaliųjų amžius, kada jie tapo neįgaliais. Daugiau kaip
trečdalis jų (32 proc.) neįgaliais tapo sulaukę brandaus amžiaus – 41 - 50 m. Kiti neįgalumą turi nuo
gimimo, vaikystės, jaunystės. 14 proc. neįgaliais tapo 31 - 40 m., tokia pat dalis (14 proc.) – 51 - 60
m. Vadinasi, tyrime daugiausiai dalyvavo neįgalieji, kurie neįgalumą turi nuo 41 m.
5 pav. Dažniausios respondentų neįgalumo priežastys (proc.)
Atlikę anketų duomenų rodiklių analizę (5 pav.), nustatėme, kokios yra dažniausios respondentų
neįgalumo priežastys. Matyti, kad daugelis tyrimo dalyvių neįgaliais tapo po persirgtų ligų (38
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
8,00% 9,00% 11,00% 12,00%
14,00%
32,00%
14,00%
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
40,00% 31,00%
14,00%
4,00%
38,00%
13,00%
35
proc.) ar traumų (31 proc.). Mažiausiai tarp respondentų pasitaikanti neįgalumo priežastis –
gimdymo trauma.
6 pav. Negalios pobūdis (proc.)
Atlikus analizę (6 pav.) išaiškėjo, kad pagal negalios pobūdį daugiau kaip trečdalis neįgaliųjų (36
proc.) yra turintys kompleksinę negalią, trečdalis (29 proc.) – judesio padėties sutrikimą. Kitos (19
proc.) negalios, kurias nurodė anketose neįgalieji, yra atsiradusios dėl kraujotakos sutrikimų, patirtų
stuburo slankstelių lūžių, širdies ligų, sutrikusios endokrininės sistemos, patirto insulto. Vadinasi,
mūsų tyrime dalyvavę neįgalieji, nors ir turi įvairių sutrikimų, siekia integruotis į darbo rinką, kad
taptų pilnaverčiais visuomenės nariais.
7 pav. Neįgalumo pobūdis ir darbingumo procentas (proc.)
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
40,00%
Judesiopadėties
sutrikimas
Regėjimonegalia
Klausosnegalia
Balsonetekimaspo gerklų
pašalinimooperacijos
Kompleksinėnegalia
Kita
29,00%
8,00% 5,00%
3,00%
36,00%
19,00%
0,00%
10,00%
20,00%
30,00%
40,00%
50,00%
60,00%
70,00%
80,00%
90,00%
100,00%
Iš viso 0 -25 proc. 30-45proc.
45-55proc.
Kita
29,00%
0,00%
55,17%
41,38%
3,45% 8,00%
0,00% 0,00%
100,00%
0,00%
5,00%
20,00%
40,00%
20,00% 20,00%
3,00%
0,00%
66,67%
33,33%
0,00%
36,00%
0,00%
25,00%
66,67%
8,33%
19,00%
0,00%
10,53%
84,21%
5,26%
Judesio padėties sutrikimas
Regėjimo negalia
Klausos negalia
Balso netekimas po gerklųpašalinimo operacijos
Kompleksinė negalia
Kita
36
Analizė parodė, kad neįgaliesiems nustatytas įvairus darbingumo procentas (7 pav.). Dauguma
neįgaliųjų, kurie turi regėjimo negalią (100 proc.) arba turinčių kompleksinę negalią (66,67 proc.),
turi 45-55 proc. darbingumą. Turintiems balso netekimo po gerklų pašalinimo operacijos (66,7
proc.) ar judesio padėties sutrikimą (55,17 proc.) dažniausiai nustatytas 30-45 proc. darbingumas.
Šio darbo teorinėje dalyje jau rašyta, kad, jei asmeniui nustatoma 30–55 procentų darbingumo,
asmuo laikomas iš dalies darbingu. Vadinasi, didžioji dalis mūsų tyrime dalyvavusių neįgaliųjų – iš
dalies darbingi asmenys.
Darbdavių charakteristika.
8 pav. Darbdavių pasiskirstymas pagal lytį ir amžių (proc.)
Atlikus gautų duomenų analizę (8 pav.), išaiškėjo, kad tyrime dalyvavo daugiau darbdavių vyrų
(N=32) nei moterų (N=18). Nustatėme, kad daugiau kaip pusė tyrime dalyvavusių darbdavių (54
proc.) yra 41- 50 m. amžiaus, maždaug kas penktas 51 - 60 m. (20 proc.). Tarp vyrų dažniausiai
buvo 51 - 60 m. amžiaus dalyviai; vyriausi tyrimo dalyviai (61 m. ir vyresni) pagal lytį – moterys.
Apibendrinant galima teigti, kad daugelis tyrimo dalyvių – vyresnio nei 40 m. amžiaus darbdaviai.
0,00%
10,00%
20,00%
30,00%
40,00%
50,00%
60,00%
70,00%
80,00%
90,00%
100,00%
Iš viso Moteris Vyras
4,00%
50,00% 50,00%
18,00%
44,44%
55,56% 54,00%
33,33%
66,67%
20,00% 20,00%
80,00%
4,00%
100,00%
0,00%
21-30 m.
31-40 m.
41-50 m.
51-60 m.
61 m. irdaugiau
37
9 pav. Darbdavių įmonės veiklos rūšis (pobūdis) (proc.)
Atlikę anketinių duomenų rodiklių analizę (9 pav.), nustatėme, kokia yra darbdavių įmonės veiklos
rūšis (pobūdis). Gauti duomenys rodo, kad daugiau kaip trečdalis darbdavių (32 proc.) dirba
paslaugų įmonėse, mažesnė dalis – gamybos įmonėje (28 proc.) ar mišrioje įmonėje, kur ir
gaminama produkcija, ir teikiamos paslaugos (28 proc.). Taigi gauti duomenys atspindės įvairios
veiklos pobūdžio įmonių darbdavių nuomonę apie neįgaliųjų integracijos galimybes į darbo rinką
Vilniaus mieste.
10 pav. Darbdavių užimamos pareigos (proc.)
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
Gamybosįmonė
Paslaugųįmonė
Perdirbimoįmonė
Mišri įmonė(gaminama
produkcija irteikiamospaslaugos)
28,00%
32,00%
12,00%
28,00%
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
40,00%
Įmonėsvadovas
Vadovopavaduotojas
Skyriaus /padaliniovadovas
Atsakingasspecialistas
32,00%
14,00%
36,00%
18,00%
38
Įvertinus darbdavių pasiskirstymą pagal užimamas pareigas (10 pav.) išaiškėjo, kad daugelis iš jų –
skyriaus / padalinio vadovai (36 proc.) arba įmonės vadovai (32 proc.). Likusieji kiti dirba
atsakingais specialistais ar vadovo pavaduotojais.
3. 2. Neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką problemos
11 pav. Registracijos Darbo biržoje trukmė (proc.)
Analizuojant neįgalių asmenų patiriamas problemas integruojantis į darbo rinką Vilniaus mieste,
anketų apklausa nustatyta, kiek laiko respondentai yra registruoti Darbo biržoje. Atlikę anketų
duomenų rodiklių analizę (11 pav.), nustatėme, kad daugelis neįgaliųjų Darbo biržoje registruoti
pakankamai ilgai - 1 m. ir ilgiau (36 proc.) arba labai trumpai - iki 3 mėnesių (33 proc.). Likusieji
yra registruoti šioje įstaigoje 4 - 6 mėn. ar 7 -11 mėn. Vadinasi, tyrime dalyvavę neįgalieji
dažniausiai yra ilgalaikiai ir trumpalaikiai bedarbiai.
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
40,00%
0 - 3 mėn. 4 - 6 mėn. 7 - 11 mėn. 1 metus irilgiau
33,00%
15,00% 16,00%
36,00%
39
12 pav. Priežastys, dėl kurių registruojamasi Darbo biržoje (proc.)
Atlikę anketų duomenų analizę, nustatėme priežastis, dėl kurių neįgalieji registravosi Darbo biržoje
(12 pav.). Išsiaiškinome, kad daugiau kaip pusė neįgaliųjų (56 proc.) nori susirasti darbą, kas
ketvirtas (25 proc.) šioje įstaigoje registravosi dėl socialinių garantijų. Tik nedaugelis likusiųjų
neįgaliųjų Darbo biržoje registravosi norėdami įgyti profesiją (5 proc.), įsteigti darbo vietą (4 proc.),
dėl privalomojo sveikatos draudimo (4 proc.) ar kitų priežasčių (6 proc.). Taigi šie rezultatai parodo,
kad neįgalieji siekia susirasti darbą, tačiau jiems mažiau aktualu įgyti profesiją ar įsteigti darbo
vietą. Kaip parodė anksčiau aptarti rezultatai, daugeliui neįgaliųjų (vidurinį, pagrindinį bei profesinį
išsilavinimą turintiems) siekti mokslo, įgyti naują ar patobulinti turimą profesiją būtų aktualu.
13 pav. Neįgaliųjų darbinė veikla (proc.)
0,00%
10,00%
20,00%
30,00%
40,00%
50,00%
60,00%
Dėlsocialiniųgarantijų
Dėlprivalomojo
sveikatosdraudimo
Ketinususirasti
darbą
Kitospriežastys
Įsigytiprofesiją
Įsteigtidarbo vietą
25,00%
4,00%
56,00%
6,00% 5,00% 4,00%
0,00%
10,00%
20,00%
30,00%
40,00%
50,00%
60,00%
70,00%
80,00%
Taip Ne Kita Ieškau darbo
5,00%
75,00%
1,00%
19,00%
40
Atlikę neįgalių asmenų anketų duomenų rodiklių analizę, nustatėme, ar šiuo metu neįgalieji dirba
(13 pav.). Paaiškėjo, kad didžioji dalis neįgaliųjų (75 proc.) šiuo metu nedirba. Beveik penktadalis
(19 proc.) neįgaliųjų anketose nurodė, kad šiuo metu ieško darbo. 5 proc. iš jų teigė, kad dirba, todėl
manytina, kad jie Darbo biržoje lankosi, siekdami pakeisti darbą ar patobulinti žinias bei įgūdžius.
14 pav. Respondentų nuomonė apie neįgaliųjų dalyvavimą darbinėje veikloje (proc.)
Siekiant nustatyti neįgalių asmenų integracijos ypatumus Vilniaus mieste taip pat aiškintasi, ar
neįgalieji gali sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje. Atlikę duomenų analizę (14 pav.), nustatėme,
kad beveik pusė respondentų (46 proc.) sutinka, jog neįgalieji gali sėkmingai dirbti, o daugiau kaip
trečdalis (32 proc.) sutinka tik iš dalies. Likusieji nesutinka (9 proc.), neturi nuomonės (6 proc.)
arba nurodo kitas (7 proc.) nuomones savais žodžiais (tam yra daug kliūčių; gali, priklausomai nuo
negalės; priklausomai nuo darbdavio požiūrio; trukdžių daugiau nei galimybių; gali, bet ne
kiekvienas to siekia). Taigi ne visi tyrime dalyvavę neįgalieji sutinka su sėkmingu neįgaliųjų
dalyvavimu darbinėje veikloje.
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
40,00%
45,00%
50,00%
Taip Ne Kita Iš daliessutinku
Neturiunuomonės
46,00%
9,00% 7,00%
32,00%
6,00%
41
15 pav. Respondentų nuomonė apie neįgaliųjų įmonėse pripažinimą lygiaverčiais darbuotojais
(proc.)
Atlikę neįgalių asmenų anketų duomenų rodiklių analizę, nustatėme, kad ne visi neįgalieji yra
pripažįstami lygiaverčiais darbuotojais įmonėse (15 pav.). Daugiau kaip trečdalis respondentų (31
proc.) mano, kad neįgalieji nepripažįstami lygiaverčiais, maždaug kas ketvirtas (26 proc.) šiuo
klausimu sutinka iš dalies, tokia pat dalis (26 proc.) sutinka. Taigi matome, kad tik kas ketvirtas
tyrime dalyvavęs neįgalusis visiškai sutinka, kad neįgalieji gali būti lygiaverčiai darbuotojai
įmonėse.
16 pav. Respondentų nuomonė apie darbdavių pasirengimą integruoti neįgalius žmones (proc.)
Atlikę neįgalių asmenų anketinių duomenų rodiklių analizę, nustatėme, ar darbdaviai yra pasirengę
integruoti neįgalius žmones į darbo rinką (16 pav.). Paaiškėjo, kad neįgalieji šiuo klausimu neturėjo
vieningos nuomonės: 23 proc. pasisakė teigiamai, 28 proc. – neigiamai, daugiau kaip trečdalis (34
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
Taip Ne Kita Sąlyginaitaip
Neturiunuomonės
26,00%
31,00%
6,00%
26,00%
11,00%
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
Taip Ne Ignoruojaneįgaliųjų
poreikį dirbti
Neturiunuomonės
23,00%
28,00%
15,00%
34,00%
42
proc.) neturėjo nuomonės. Likusieji 15 proc. teigė, kad darbdaviai ignoruoja neįgaliųjų poreikį
dirbti. Taigi atsižvelgiant į tai, kad tik kas penktas neįgalusis minėtu klausimu pasisakė teigiamai,
darytina išvada, kad darbdaviai nėra visiškai pasirengę integruoti neįgaliuosius.
17 pav. Skirtingo amžiaus respondentų nuomonė apie darbdavių pasirengimą integruoti neįgalius
žmones (proc.)
Palyginę skirtingo amžiaus neįgaliųjų pasisakymus (17 pav.), nustatėme, kad teigiamai apie
darbdavių pasirengimą integruoti neįgaliuosius į darbo rinką dažniausiai pasisakė 61 m. amžiaus ir
vyresni neįgalieji (100 proc.) bei 21 - 30 m. (39,13 proc.), o neigiamai – 51 - 60 m. (38,24 proc.).
Kad darbdaviai ignoruoja neįgaliųjų poreikį dirbti, dažniausiai (50 proc.) sutiko 31 - 40 m.
neįgalieji. Šiuo atveju apskaičiavus SPSS paketu rastas statistiškai reikšmingas koreliacinis ryšys,
kai p-reikšmė neviršija reikšmingumo lygmens 0,05 (χ2=32,625; df=12; p=0,001).
0,00%
10,00%
20,00%
30,00%
40,00%
50,00%
60,00%
70,00%
80,00%
90,00%
100,00%
Taip Ne Ignoruojaneįgaliųjų
poreikį dirbti
Neturiunuomonės
39,13%
17,39%
26,09%
17,39%
0,00%
8,33%
50,00% 41,67%
16,67%
33,33%
6,67%
43,33%
23,53%
38,24%
2,94%
35,29%
100,00%
0,00% 0,00% 0,00%
21-30 m.
31-40 m.
41-50 m.
51-60 m.
61 m. irdaugiau
43
18 pav. Veiksniai, trukdantys neįgaliesiems integruotis į darbo rinką (proc.)
Atlikę neįgalių asmenų anketų duomenų rodiklių analizę, nustatėme, kokie veiksniai trukdo
neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką (18 pav.). Daugiau kaip trečdalis neįgaliųjų (31
proc.) nurodė neigiamas darbdavių nuostatas neįgaliųjų atžvilgiu. Taip pat dažniausiai neįgalieji
nurodė profesinės reabilitacijos paslaugų (21 proc.) bei neįgaliųjų profesinės kvalifikacijos (18
proc.) stoką. Mažiau kartų paminėti, bet taip pat aktualūs veiksniai - visuomenėje neįgaliųjų
atžvilgiu vyraujančios negatyvios nuostatos bei neįgaliųjų asmeninės iniciatyvos stoka.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad siekiant sėkmingos neįgaliųjų integracijos į darbo rinką
Vilniaus mieste pirmiausia svarbu keisti darbdavių nuostatas. Taip pat svarbu pasiūlyti daugiau
profesinės reabilitacijos paslaugų ir kelti neįgaliųjų profesinę kvalifikaciją.
19 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal ketinimą įsidarbinti ir dirbti (proc.)
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
Profesinėsreabilitacijos
paslaugųstoka
Darbdaviųneigiamosnuostatosneįgaliųjųatžvilgiu
Visuomenėjeneįgaliųjųatžvilgiu
vyraujančiosnegatyviosnuostatos
Neįgaliųjųasmeninėsiniciatyvos
stoka
Neįgaliųjųprofesinės
kvalifikacijosstoka
Kita
21,00%
31,00%
12,00% 11,00%
18,00%
7,00%
0,00%
10,00%
20,00%
30,00%
40,00%
50,00%
60,00%
70,00%
80,00%
Taip Ne Iš dalies Kita
70,00%
9,00%
18,00%
3,00%
44
Išanalizavę anketų apklausos rezultatus išsiaiškinome, ar neįgalieji ketino įsidarbinti ir dirbti (19
pav.). Didžioji dalis neįgaliųjų (70 proc.) ketino įsidarbinti ir dirbti. Vadinasi, daugelis jau yra
bandę dirbti ir save realizuoti profesinėje veikloje. Tai parodo, kad dirbti neįgaliesiems yra svarbu.
20 pav. Tikslai, dėl kurių respondentai ketina (ketino) integruotis į darbo rinką (proc.)
Tyrimo rezultatų analizė leido išsiaiškinti tikslus, kurių skatinami neįgalieji ketina (ketino)
integruotis į darbo rinką (20 pav.). Beveik pusė neįgaliųjų (40 proc.) nurodė, kad jiems svarbu
užsidirbti, kas ketvirtas (25 proc.) siekia geresnės gyvenimo kokybės, maždaug kas penktas (18
proc.) nori save realizuoti. Mažiausiai neįgaliųjų ketinimai įsidarbinti sietini su siekiais kilti karjeros
laiptais, sulaukti kitų žmonių įvertinimo. Taigi neįgaliesiems integruojantis į darbo rinką nėra
svarbiausi tik finansiniai motyvai (užsidirbti), o ir vidiniai (siekis pagerinti gyvenimo kokybę, save
realizuoti).
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
40,00%
Noriu saverealizuoti
Noriuužsidirbti
Noriusiekti
karjeros
Kita Noriu, kadkiti
žmonėsmane
įvertintų
Noriugeresnėsgyvenimokokybės
18,00%
40,00%
8,00%
4,00% 5,00%
25,00%
45
21 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal dalyvavimą profesinės reabilitacijos programoje (proc.)
Atlikę neįgalių asmenų anketinių duomenų rodiklių analizę, nustatėme, ar respondentai dalyvavo
(dalyvauja) profesinės reabilitacijos programoje (21 pav.). Teorinėje darbo dalyje jau rašyta, kad
profesinė reabilitacija svarbi neįgaliųjų integracijos į darbo rinką procese, nes padeda ugdyti ar
atkurti asmens darbingumą, didinti darbinės veiklos galimybes ir apima visą paslaugų kompleksą:
nuo profesinių gebėjimų įvertinimo iki pagalbos įsidarbinant. Nustatėme, kad daugiau kaip pusė
neįgaliųjų (69 proc.) nedalyvavo profesinės reabilitacijos programoje. Likusieji dalyvauja arba
ketina dalyvauti.
Taigi į profesinės reabilitacijos programas, kurios labai svarbios neįgaliųjų integracijos į darbo
rinką procese, šiandien yra per mažai įsitraukiama. Galima manyti, kad galbūt neįgaliesiems
nesudaromos galimybės šias programas lankyti, pateikiama mažai informacijos apie jas. Vilniaus
darbo birža nuolat siūlo profesinės reabilitacijos paslaugas, kviečia naujus dalyvius, suteikia
informaciją tiek internete, tiek ir lankstinukuose, specialiuose leidiniuose. Tad šiuo atveju būtų
galima išskirti ir pačių neįgaliųjų motyvacijos stoką aktyviai įsijungti į profesinės reabilitacijos
programas.
0,00%
10,00%
20,00%
30,00%
40,00%
50,00%
60,00%
70,00%
Taip Ne Kita Ketinudalyvauti
16,00%
69,00%
1,00%
14,00%
46
22 pav. Skirtingo išsilavinimo respondentų pasiskirstymas pagal dalyvavimą profesinės
reabilitacijos programoje (proc.)
Palyginus skirtingo išsilavinimo respondentų pasisakymus minėtu klausimu (22 pav.) išaiškėjo, kad
profesinės reabilitacijos programose dažniausiai dalyvauja turintieji aukštąjį (37,5 proc.) ar
aukštesnįjį (31,25 proc.) išsilavinimą arba dar studijuojantys (33,33 proc.) neįgalieji. Nedalyvauja
dažniausiai turintieji vidurinį (85,29 proc.) ar profesinį (80 proc.) išsilavinimą. Ketina dalyvauti
dažniausiai turintieji pagrindinį išsilavinimą (50 proc.). Šiuo atveju apskaičiavus SPSS paketu,
rastas statistiškai reikšmingas koreliacinis ryšys, kai p-reikšmė neviršija reikšmingumo lygmens
0,05 (χ2=38,806; df=18; p=0,003).
0,00%
10,00%
20,00%
30,00%
40,00%
50,00%
60,00%
70,00%
80,00%
90,00%
100,00%
0,00%
5,88% 5,00%
0,00%
31,25% 33,33%
37,50%
50,00%
85,29% 80,00%
100,00%
31,25%
66,67%
62,50%
0,00% 0,00%
5,00% 0,00% 0,00% 0,00%
0,00%
50,00%
8,82% 10,00%
0,00%
37,50%
0,00%
0,00%
Taip
Ne
Kita
Ketinudalyvauti
47
23 pav. Priežastys, dėl kurių nepavyksta įsidarbinti (proc.)
Atlikę neįgalių asmenų anketų duomenų rodiklių analizę, taip pat nustatėme priežastis, dėl kurių
neįgaliesiems nepavyksta įsidarbinti (23 pav.). Iš anketoje pateiktų atsakymų variantų dažniausiai
buvo nurodyti šie: netinkama kvalifikacija (19 proc.), prasti darbo įgūdžiai (17 proc.). Beveik kas
trečias neįgalusis (29 proc.) anketoje pažymėjo kita ir paliko neįrašytą atsakymą arba savais
žodžiais nurodė kitas priežastis (per maža darbo pasiūla; niekas nenori priimti neįgaliojo;
netinkama nuomonė apie neįgalųjį; dedu per mažai pastangų, ieškodamas darbo; per prastos
sąlygos ir garantijos darbdaviams; prasta šalies ekonominė situacija; negaliai nepritaikytos darbo
vietos; kartais per mažai noro dirbti; neįgalusis – nepageidaujamas asmuo įmonėje; nėra darbo).
Taigi nurodydami kitas priežastis neįgalieji minėjo darbo vietų trūkumą, vietų nepritaikymą,
neigiamą visuomenės nuomonę apie neįgalų darbuotoją, per mažas pastangas ir motyvaciją dirbti.
Pastarąsias priežastis ir netinkamą kvalifikaciją bei prastus darbo įgūdžius galima laikyti
pagrindinėmis priežastimis, dėl kurių neįgaliesiems nepavyksta įsidarbinti.
Tyrimo metu atvirame klausime respondentų prašyta išsakyti nuomonę apie pokyčius, kurie būtini,
siekiant gerinti neįgalių asmenų integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste. Į šį klausimą atsakė vos
12 proc. respondentų, kurie nurodė, kad reikia darbdaviams skirti seminarų; rengti motyvacines
paskaitas patiems neįgaliesiems ir motyvuoti dirbti; griežčiau laikytis ES direktyvų, susijusių su
neįgaliųjų integracija; skirti daugiau dėmesio įdarbinimui, integracijos procesui; dirbantiems
neįgaliesiems sudaryti galimybę dirbti dviejose pamainose po 4 val. per dieną; kelti neįgaliųjų
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
Nepaklausiprofesija
Darbopatirties
stoka
Prarastidarbo
įgūdžiai
Kita Netinkamakvalifikacija
Žemasišsilavinimas
13,00% 12,00%
17,00%
29,00%
19,00%
10,00%
48
kvalifikaciją; padėti įgyti tinkamą profesiją; reikėtų plačiau informuoti darbdavius, kad neįgalūs
žmonės gali būti geri darbuotojai; leisti dirbti neįgaliam žmogui; lengvinti verslo įsteigimo sąlygas
neįgaliajam; ne taip griežtai žiūrėti į neįgalaus žmogaus darbo patirtį; steigti daugiau darbo vietų
neįgaliesiems.
Taigi atlikę neįgalių asmenų anketinių duomenų rodiklių analizę nustatėme, kad respondentai
neįgaliųjų asmenų integracijos į darbo rinką pokyčius Vilniaus mieste sieja su galimybėmis kelti
kvalifikaciją ir įgyti reikiamą profesiją, didesne darbo vietų neįgaliesiems pasiūla, darbdavių
informuotumu ir rengiamais seminarais, kuriuose būtų kalbama apie neįgaliųjų galimybes dirbti ir
būti lygiaverčiais. Be to, siekiant gerinti neįgalių asmenų integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste
reikėtų didinti ir pačių neįgaliųjų motyvaciją dirbti.
3. 3. Darbdavių požiūris į neįgalų darbuotoją
24 pav. Dirbantys neįgalieji darbdavių įmonėse (proc.)
Atlikę anketų duomenų rodiklių analizę (24 pav.), nustatėme, kad tik maždaug kas trečio (28 proc.)
darbdavio įmonėse dirba neįgaliųjų. Daugiau kaip trečdalis (34 proc.) tyrimo dalyvių neįgaliųjų tik
ketina įdarbinti. Likusiųjų 34 proc. įmonėse neįgaliųjų nedirba. Kiti (4 proc.) nurodė, kad neįgalieji
dirbo anksčiau.
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
Taip Ne Ketinamaįdarbinti
Kita
28,00%
34,00% 34,00%
4,00%
49
25 pav. Sąlygų tinkamumas integruotis neįgaliesiems (proc.)
Atlikus duomenų analizę nustatyta, ar įmonėse sudarytos tinkamos sąlygos integruotis
neįgaliesiems (25 pav.). Beveik pusė (48 proc.) darbdavių nurodė, kad tokios sąlygos yra ne visai
tinkamos. Paaiškėjo, kad tik maždaug kas penktas (22 proc.) darbdavys teigė galintis pasiūlyti
tinkamas sąlygas. Likusieji pastebėjo, kad tokių sąlygų nėra (14 proc.) arba darbo specifika
neatitinka neįgaliųjų galimybių (14 proc.). Vadinasi, galime daryti išvadą, kad ne visi darbdaviai
gali pasiūlyti tinkamas sąlygas integruotis neįgaliesiems.
26 pav. Neįgaliųjų galimybės sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje (proc.)
Išsiaiškinta, ar neįgalieji gali sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje (26 pav.). Darbdavių
nuomonės šiuo klausimu išsiskyrė. Daugiau kaip pusė (56 proc.) darbdavių mano, kad neįgalieji iš
dalies gali sėkmingai dalyvauti šioje veikloje, beveik trečdalis (28 proc.) mano, kad gali, likusieji 14
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
40,00%
45,00%
50,00%
Taip Ne Sąlyginai Darbospecifika
neatitinkaneįgaliųjųgalimybių
Kita
22,00%
14,00%
48,00%
14,00%
2,00%
0,00%
10,00%
20,00%
30,00%
40,00%
50,00%
60,00%
Taip Ne Iš dalies taip Kita
28,00%
14,00%
56,00%
2,00%
50
proc. nesutinka arba nurodė (2 proc. pasirinkusių atsakymą „kita“), kad yra daug veiksnių, nuo
kurių priklauso, ar neįgalusis galės sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje. Taigi galima sakyti, jog
ne visi tyrime dalyvavę darbdaviai visiškai pritaria, kad neįgalieji gali sėkmingai dalyvauti
darbinėje veikloje.
27 pav. Neįgaliųjų galimybės sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje pagal amžių (proc.)
Palyginus skirtingo amžiaus darbdavių pasisakymus (27 pav.) išaiškėjo, kad neįgaliųjų galimybes
sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje dažniau įžvelgia 41 - 50 m. amžiaus (57,14 proc.) bei 31-40
m. amžiaus (28,57 proc.) darbdaviai. Šiuo atveju apskaičiavus duomenis SPSS paketu, rastas
statistiškai reikšmingas koreliacinis ryšys, kai p-reikšmė neviršija reikšmingumo lygmens 0,05
(χ2=30,218; df=12; p=0,003).
0,00%
10,00%
20,00%
30,00%
40,00%
50,00%
60,00%
70,00%
80,00%
90,00%
100,00%
21-30 m. 31-40 m. 41-50 m. 51-60 m. 61 m. irdaugiau
0,00%
28,57%
57,14%
7,14% 7,14% 0,00%
14,29%
57,14%
28,57%
0,00% 7,14% 14,29%
53,57%
25,00%
0,00% 0,00% 0,00% 0,00% 0,00%
100,00%
Taip
Ne
Iš dalies taip
Kita
51
28 pav. Veiksniai, kurie trukdo neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką (proc.)
Atlikę anketų duomenų rodiklių analizę (28 pav.), nustatėme, kokie veiksniai trukdo neįgaliesiems
sėkmingai integruotis į darbo rinką. Darbdavių dauguma dažniausiai nurodė neįgaliųjų profesinės
kvalifikacijos (28 proc.), asmeninės iniciatyvos (28 proc.) stoką bei visuomenėje neįgaliųjų
atžvilgiu vyraujančias negatyvias nuostatas (22 proc.). Taigi šie darbdavių pasisakymai skyrėsi nuo
neįgaliųjų nuomonės. Pastarieji tyrimo metu dažniau nurodė neigiamas darbdavių nuostatas
neįgaliųjų atžvilgiu, profesinės reabilitacijos paslaugų bei neįgaliųjų profesinės kvalifikacijos stoką.
Taigi tiek darbdavių, tiek ir neįgaliųjų nuomonės sutapo tik su profesinės kvalifikacijos stoka.
29 pav. Darbdavių nuomonė apie neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoką (proc.)
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
Profesinėsreabilitacijos
paslaugų stoka
Darbdaviųneigiamosnuostatosneįgaliųjųatžvilgiu
Visuomenėjeneįgaliųjųatžvilgiu
vyraujančiosnegatyviosnuostatos
Neįgaliųjųasmeninėsiniciatyvos
stoka
Neįgaliųjųprofesinės
kvalifikacijosstoka
Kita
10,00% 10,00%
22,00%
28,00% 28,00%
2,00%
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
40,00%
45,00%
Taip Ne Sąlyginaisutinku
Kita
42,00%
20,00%
36,00%
2,00%
52
Apibendrinę gautus tyrimo duomenis, nustatėme, ar integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste riboja
pačių neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoka (29 pav.). Daugelis darbdavių šiuo klausimu sutiko (42
proc.) arba sutiko sąlyginai (36 proc.). Taigi galima sakyti, jog darbdavių dauguma mano, kad
neįgalieji stokoja motyvacijos dirbti.
30 pav. Neįgaliųjų žemos motyvacijos dirbti priežastys (proc.)
Tyrimo analizė leido nustatyti priežastis, kurios neįgaliųjų nemotyvuoja ir neskatina dirbti (30
pav.). Daugelis darbdavių nurodė baimę būti atstumtais ir neįvertintais (38 proc.) bei kvalifikacijos,
kompetencijų stoką (32 proc.). Pastaruosius veiksnius galime laikyti pagrindinėmis darbdaviams
žinomomis neįgaliųjų žemos motyvacijos dirbti priežastimis.
Apibendrinant galima teigti, kad tyrimo hipotezė, kad neįgaliųjų integraciją į darbo rinką Vilniaus
mieste riboja pačių neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoka, pasitvirtino iš dalies. Nors dauguma
darbdavių mano, kad neįgalieji stokoja motyvacijos dirbti, kvalifikacijos ir kompetencijų, bijo būti
atstumti ir neįvertinti, neįgaliųjų apklausos duomenys rodo visai ką kita. Nustatėme, kad daugelis
neįgaliųjų jau yra bandę dirbti ir save realizuoti profesinėje veikloje, dirbti jiems yra svarbu.
Integruojantis į darbo rinką neįgaliesiems yra svarbūs ne tik finansiniai motyvai (užsidirbti), bet ir
vidiniai (siekis pagerinti gyvenimo kokybę, save realizuoti).
0,00%
5,00%
10,00%
15,00%
20,00%
25,00%
30,00%
35,00%
40,00%32,00%
38,00%
10,00% 12,00% 8,00%
53
IŠVADOS
1. Neįgalių asmenų socialinės integracijos sistema apima ugdymo, medicinines,
profesines ir socialinės reabilitacijos paslaugas, pensijų ir kitų išmokų skyrimą ir mokėjimą,
neįgaliųjų užimtumo rėmimą, socialinės paramos teikimą, lygių galimybių dalyvauti kultūros,
sporto ir kitose visuomenės gyvenimo srityse užtikrinimą, specialiųjų poreikių tenkinimą
specialiosios pagalbos priemonėmis. Profesinė reabilitacija neįgaliųjų integracijos į darbo rinką
procese yra labai reikšminga ir reikalinga, nes apima visą paslaugų kompleksą: nuo profesinių
gebėjimų įvertinimo iki pagalbos įsidarbinant.
2. Anketų (neįgaliųjų) apklausa parodė, kad:
Ne visi neįgalieji yra pripažįstami lygiaverčiais darbuotojais įmonėse – taip mano
daugiau kaip trečdalis apklaustų Vilniaus m. neįgaliųjų.
Neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką dažniausiai trukdo neigiamos
darbdavių nuostatos neįgaliųjų atžvilgiu; profesinės reabilitacijos paslaugų bei neįgaliųjų profesinės
kvalifikacijos stoka. Per mažos pastangos ir motyvacijos dirbti nebuvimas – viena iš priežasčių, dėl
kurios neįgaliems asmenims taip pat nepavyksta įsidarbinti.
Į profesinės reabilitacijos programas, kurios labai svarbios neįgaliųjų integracijos į
darbo rinką procese, šiandien yra per mažai įsitraukiama (daugiau kaip pusė respondentų teigė jose
nedalyvavę).
Ištyrėme, kad neįgalieji siekia susirasti darbą, tačiau jiems mažiau aktualu įgyti
profesiją ar įsteigti darbo vietą. Nors daugeliui neįgaliųjų (vidurinį, pagrindinį bei profesinį
išsilavinimą turintiems) būtų aktualu siekti mokslo, įgyti naują profesiją ar patobulinti turimą.
Nustatyta, kad integruojantis į darbo rinką neįgaliesiems yra svarbūs ne tik finansiniai
motyvai (užsidirbti), bet ir vidiniai (siekis pagerinti gyvenimo kokybę, save realizuoti).
3. Anketų (darbdavių) apklausa parodė, kad:
Neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką trukdo neįgaliųjų profesinės
kvalifikacijos, asmeninės iniciatyvos stoka ir visuomenėje neįgaliųjų atžvilgiu vyraujančios
neigiamos nuostatos.
Tik maždaug kas trečio darbdavio įmonėse dirba neįgaliųjų ir tik maždaug kas penktas
darbdavys įmonėje gali pasiūlyti tinkamas sąlygas integruotis neįgaliesiems.
Darbdavių dauguma mano, kad neįgalieji stokoja motyvacijos dirbti.
4. Tyrimo hipotezė, kad neįgaliųjų integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste riboja pačių
neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoka, pasitvirtino iš dalies. Daugumos darbdavių nuomone, neįgalieji
54
stokoja motyvacijos dirbti, kvalifikacijos ir kompetencijų, bijo būti atstumti ir neįvertinti. Tačiau
išaiškėjo, kad daugelis neįgaliųjų jau yra bandę dirbti ir save realizuoti profesinėje veikloje, dirbti
jiems yra svarbu. Integruojantis į darbo rinką neįgaliesiems yra svarbiausi ne tik finansiniai motyvai
(užsidirbti), bet ir vidiniai (siekis pagerinti gyvenimo kokybę, save realizuoti). Visgi į profesinės
reabilitacijos programas dar įsitraukiama vangiai. Be to, dalis pačių neįgaliųjų pripažįsta, kad,
siekdami įsidarbinti, jie deda per mažai pastangų.
55
REKOMENDACIJOS
Svarbu ieškoti galimybių ir priemonių, kad būtų didinama neįgalių asmenų motyvacija dirbti.
Todėl siūlomos šios rekomendacijos:
Vilniaus teritorinei darbo biržai:
1. Pasiūlyti daugiau profesinės reabilitacijos paslaugų.
2. Sudominti profesinės reabilitacijos paslaugomis daugiau neįgalių asmenų (pateikti
daugiau informacijos apie šias programas ir galimybes įsidarbinti).
3. Skatinti neįgalius asmenis kelti profesinę kvalifikaciją (ypač turinčius vidurinį,
pagrindinį bei profesinį išsilavinimą).
4. Motyvuoti neįgaliuosius įsitraukti į darbo rinką, parodant kitų neįgalių asmenų sėkmės
istorijas (tiek dirbant, siekiant karjeros, tiek kuriant ir plėtojant verslą).
5. Bendradarbiauti su Vilniaus m. įmonių vadovais, kad būtų užtikrintos didesnės
galimybės neįgaliųjų įsidarbinimui.
Darbdaviams:
1. Pasiūlyti daugiau darbo vietų neįgaliesiems, pasinaudojant darbo vietų subsidijavimu
ir kitomis lengvatomis.
2. Pritaikyti sąlygas (tinkama darbo vieta, lanksčios darbo valandos) neįgaliųjų
įdarbinimui.
3. Skatinti dirbančius neįgaliuosius toliau siekti profesinio tobulėjimo.
4. Motyvuoti dirbančius neįgalius asmenis įvairiomis skatinimo priemonėmis
(piniginėmis, dovanomis, žodiniais pagyrimais ir kt.).
5. Bendradarbiauti su Vilniaus teritorinės darbo biržos darbuotojais, kad būtų užtikrintos
didesnės galimybės neįgaliųjų įsidarbinimui.
56
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašas.
Žin., 2009, Nr. 98-4133; 2010, Nr. 85-4471.
2. BILEVIČIŪTĖ, E., BILEVIČIENĖ, T. Nuotolinis darbas – neįgaliųjų užimtumo
kokybės gerinimo būdas. Informacijos mokslai, 2009, T. 50, p. 24-29.
3. BARANAUSKIENĖ, I., GUDONIS, V., TUBUTIENĖ, V. Profesinę sėkmę patyrusių
neregių profesiniai interesai ir realios galimybės. Specialusis ugdymas, 2005, Nr. 1(12), p. 117-129.
4. BRAZIENĖ, R., GUŠČINSKIENĖ, J. Socialinės atskirties modeliai Lietuvoje.
Filosofija. Sociologija, 2004, Nr. 4, p. 50-56.
5. BAGDONAVIČIUS, J., STANKEVIČIUS, P., LUKOŠEVIČIUS, L. Ekonomikos
terminai ir sąvokos: mokomasis žodynas. Vilnius : VPU l-kla, 1999.
6. DUBODELOVA, Ž., MAČIULAITIS, R. Meno terapija kaip gydymo metodas
asmenims, turintiems specialiųjų poreikių (psichikos sutrikimų). Sveikatos mokslai, 2012, Nr. 22(4),
p. 23-28.
7. Europos socialinė chartija (pataisyta). Žin., 2001, Nr.49-17040.
8. ESKYTĖ, I. Socialinio dalyvavimo plėtotė vaikų dienos centruose. Socialinis darbas.
Patirtis ir metodai. 2008, Nr. 2(2), p. 143-165.
9. GUDŽINSKIENĖ, V., JURGUTIENĖ, Ž. Neįgaliųjų socialinės integracijos teisinis
reglamentavimas. Socialinis ugdymas, 2010, Nr. 11 (22), p. 18-26.
10. JUREVIČIENĖ, M., RADZEVIČIENĖ, L. Neįgaliųjų dalyvavimo darbo rinkoje
motyvacijos prielaidos: įsidarbinimo galimybių vertinimas. Jaunųjų mokslininkų darbai, 2009, Nr.
1(22), p. 103-108.
11. KVIESKIENĖ, G. Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius: VPU l-kla, 2003.
12. KAVALIAUSKAITĖ, R. Darbdaviai vis dar prisibijo įdarbinti neįgaliuosius.
Sociumas.lt, 2012-06-07 [žiūrėta 2013-03-10]. Prieiga per internetą:
<http://sociumas.delfi.lt/integruokis/rkavaliauskaite-darbdaviai-vis-dar-prisibijo-idarbinti-
neigaliuosius.d?id=58876549>.
13. LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. Žin., 1995-06-28, Nr. 53-1290.
14. LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Žin., 2004, Nr. 83-2983; 2011, Nr. 85-
4134.
15. LR socialinių paslaugų įstatymas. Žin., 2006-02-11, Nr. 17-589.
16. LR lygių galimybių įstatymas. Žin., 2003-12-05, Nr.14-5115; 2008-07-05, Nr.76-
2998.
57
17. LR užimtumo rėmimo įstatymas. Žin., 2006-06-30, Nr. 73-2762; 2009, Nr.86-3638;
2010, Nr.71-3552).
18. LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. I-352 „Dėl Lietuvos
Respublikos invalidų interesų gynimo“. Žin., 1990, Nr. 20-513.
19. LR invalidų socialinės integracijos įstatymas. Žin., 1991, Nr. 36-969.
20. LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Dėl Profesinės reabilitacijos
paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašo ir Profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo bei
finansavimo taisyklių patvirtinimo“. Žin.,2013-03-16, Nr. 28-1338.
21. LAŠINYTĖ, I., RUDŽIONIENĖ, J. Informacijos paslaugos neįgaliesiems:
informacinės prieigos organizavimas Danijoje. Informacijos mokslai, 2011, Nr. 57, p. 3954.
22. MALIŠAUSKAITĖ, L. Neįgalumo problematika darbo rinkoje: diskriminacija ir
stereotipai. Diskriminuoti draudžiama integruoti: normos, stereotipai, išankstinis nusistatymas,
galimybės. Vilnius: Logotipas, 2007.
23. Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos 2013–2019 metų programa. Žin., 2012-
11-27, Nr. 137-7021.
24. Neįgaliųjų teisių konvencija. Žin., 2010-06-19, Nr. 71-3561.
25. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos 2012 m. veiklos ataskaita. Vilnius, 2013-02-05, Nr. I-110.
26. Neįgalumo statistika ir dinamika, 2013. [žiūrėta 2013-10-17]. Prieiga per internetą:
<http://www.socmin.lt/index.php?1347157539>.
27. OKUNEVIČIŪTĖ NEVERAUSKIENĖ, L. (2012). Neįgaliųjų integracija į darbo
rinką: padėties vertinimas ir užimtumo didinimo galimybės. Filosofija. Sociologija, T. 23, Nr. 2, p.
136-144.
28. PETRAUSKAS, R.A., BILEVIČIENĖ, T. Neįgaliųjų integravimas į darbo rinką
informacinės visuomenės sąlygomis. Informacijos mokslai, 2004, Nr. 42-43, p. 56-61.
29. PRUSKUS, V. Sociologija: teorija ir praktika. Vilnius: Ciklonas, 2004.
30. Profesinės reabilitacijos paslaugų poreikio nustatymo kriterijų aprašas. Žin., 2005, Nr.
6-163, 2013, Nr. 28-1338.
31. Profesinės reabilitacijos programos vykdymo eiga Vilniaus teritorinėje darbo biržoje.
2013 m. spalio 30 d., Vilnius: Vilniaus teritorinė darbo birža, 2013.
32. Profesinės reabilitacijos programos įgyvendinimo rezultatai per 2013 m. 9 mėn., 2013
[žiūrėta 2013-10-17]. Prieiga per internetą:
<http://www.ldb.lt/Informacija/PaslaugosAsmenims/Puslapiai/prof_reab_rezultatai.aspx>.
58
33. Profesinės reabilitacijos metodinių centrų veikla 2010-2012 m., 2013. [žiūrėta 2013-
10-17]. Prieiga per internetą: <http://www.ndt.lt/id-
profesines_reabilitacijos_metodiniu_centru_veikla.html>.
34. Profesinė reabilitacija. Darbo biržos duomenys, 2011-11-08. [žiūrėta 2013-11-23].
Prieiga per internetą:
<http://www.ldb.lt/TDB/Vilnius/Paslaugos/Puslapiai/Profesine_reabilitacija.aspx>.
35. RADZEVIČIENĖ, L., JUODRAITIS, A., KAZLAUSKAS, A. Visuomenės požiūris į
sutrikusios psichikos suaugusiųjų darbinius gebėjimus. Specialusis ugdymas, 2005. Nr. 1(12), p.
130-136.
36. RUŠKUS, J., MAŽEIKIS, G. Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas: kritinė patirties
ir galimybių Lietuvoje refleksija. Monografija. Šiauliai: ŠU l-kla, 2007.
37. RUŠKUS, J. Neįgaliųjų profesinė karjera ir jos projektavimas: būklė ir galimybės.
Tyrimo ataskaita. Šiauliai: Šiaulių universitetas, Šiaulių darbo rinkos mokymo ir konsultavimo
tarnyba, 2007.
38. RUŠKUS, J. Neįgalusis asmuo ir visuomenė: sąveikos raida ir perspektyva. Šiauliai:
ŠU l-la, 1997.
39. Reikalavimų profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms aprašas. Žin.,
2005, Nr. 70-2543.
40. SAMSONIENĖ, L. Mokytojų požiūriai į neįgaliųjų integruotą ugdymą. Filosofija.
Sociologija, 2006, Nr. 4, p. 42–45.
41. SRAGAUSKAS, T. Sėkmingos darbuotojų motyvacijos charakteristikų ir veiksnių
nustatymas. Verslas XXI amžiuje, 2007, vasario 8 d., p. 145-151.
42. Socialinės integracijos paslaugų socialiai pažeidžiamų ir socialinės rizikos asmenų
grupėms situacijos, poreikių ir rezultatyvumo vertinimas, siekiant efektyviai panaudoti 2007-2013
m. ES struktūrinę paramą. Vertinimo ataskaita. Vilnius: VPVI, DSTI, 2011.
43. Situacija Vilniaus apskrities darbo rinkoje 2013-10-01. Vilniaus teritorinės darbo
biržos vaizdinė medžiaga, 2013.
44. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinis pranešimas 2011-2012 m. [žiūrėta
2013-03-13]. Prieiga per internetą: <http://www.socmin.lt/index.php?590329723>.
45. TARTILAITĖ, A. Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos teisinio reglamentavimo
ypatumai Lietuvoje. Viešoji politika ir administravimas, 2010, Nr. 33, p. 128-138.
46. Tyrimo „Neįgaliųjų mokslo ir įsidarbino galimybės Lietuvoje“ ataskaita (atliko D.
Šėporaitytė, A. Tereškinas). Vilnius: Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, 2007.
59
47. VILUCKIENĖ, J., „Iškūnyta“ socialinio modelio negalios samprata J. Filosofija.
Sociologija, 2008, T. 19, Nr. 4, p. 45–52.
48. VšĮ Valakupių reabilitacijos centro interneto svetainės medžiaga. Atnaujinamas
neįgaliųjų siuntimas į profesinės reabilitacijos programą. 2013-07-01. [žiūrėta 2013-11-19]. Prieiga
per internetą:
49. <http://www.reabilitacija.lt/lt/naujienos/atnaujinamas_negalij_siuntimas__profesins_r
eabilitacijos_program/>.
60
SANTRAUKA
Edita Matuizaitė
NEĮGALIŲ ASMENŲ INTEGRACIJA VILNIAUS MIESTO DARBO RINKOJE
Visuomenėje šalia įvairių socialinių grupių egzistuoja specifinė grupė – neįgaliųjų mažuma.
Anksčiau visuomenėje neįgaliųjų lyg ir nebuvo, nes jie gyveno uždarose institucijose, už socialinio
gyvenimo ribų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę įvyko daug esminių pokyčių. Demokratiniams
procesams atvėrus uždarų specialiųjų institucijų duris, nuo užuojautos neįgaliesiems pereita prie
praktinės socialinės integracijos. Nors visoje Lietuvoje galioja palankūs neįgaliųjų įdarbinimą
reglamentuojantys teisės aktai, o darbdaviams sudaromos sąlygos neįgaliųjų įdarbinimui, ryškėja
nauja neįgaliųjų mažos motyvacijos dirbti problema, kuri iki šiol nebuvo nagrinėta ir yra
neabejotinai aktuali.
Magistro darbe teoriškai analizuojama neįgalių asmenų integracijos samprata, apžvelgiami
neįgaliųjų integraciją darbo rinkoje reglamentuojantys teisės aktai. Pristatomas tyrimas, kuriuo
nustatytos neįgalių asmenų mažos motyvacijos dirbti priežastys ir darbdavių požiūris į neįgalų
darbuotoją Vilniaus mieste.
Tyrimo hipotezė, kad neįgaliųjų integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste riboja pačių neįgaliųjų
motyvacijos dirbti stoka, pasitvirtino iš dalies. Daugumos darbdavių nuomone, neįgalieji stokoja
motyvacijos dirbti, kvalifikacijos ir kompetencijų, bijo būti atstumti ir neįvertinti. Tačiau išaiškėjo,
kad daugelis neįgaliųjų jau yra bandę dirbti ir save realizuoti profesinėje veikloje, dirbti jiems yra
svarbu. Integruojantis į darbo rinką neįgaliesiems nėra svarbiausi tik finansiniai motyvai
(užsidirbti), o ir vidiniai (siekis pagerinti gyvenimo kokybę, save realizuoti). Visgi į profesinės
reabilitacijos programas dar įsitraukiama vangiai. Be to, dalis pačių neįgaliųjų pripažįsta, kad deda
per mažai pastangų, siekdami įsidarbinti.
Esminiai žodžiai: neįgalieji, socialinė integracija, darbo rinka, motyvacija.
61
SUMMARY
Edita Matuizaitė
THE DISABLED PEOPLE INTEGRATION IN LABOUR MARKET OF VILNIUS
In the society among various social groups there is a specific group – the disabled minority.
Previously, people with disabilities in society lived in closed institutions for social life outside.
After restoration of independence took place in a number of significant changes. From compassion
disabled transition to practical social integration. Throughout Lithuania in favor of persons with
disabilities is valid legislation, and employers to employ people with disabilities. However, people
with disabilities, a new low motivation to work for a problem that so far has not been considered
and is certainly relevant.
Ihe Master work theoretically analyzes the concept of the integration of people with disabilities and
this people an overview of labor market legislation. The survey, which provides people with
disabilities to work in low motivation and reasons, analyzed employers' attitudes to disabled worker
in Vilnius.
The research hypothesis, that the people with disabilities integration into the labor market in Vilnius
limited by the disabled lack of motivation to work, proved in part. Most of the employers says, that
people with disabilities lack the motivation to work, skills and competencies that are afraid of being
rejected and unappreciated. However, it turned out that many people with disabilities are already
trying to work and realize their professional life, their work is important. Integration into the labor
market for disabled people is not only the most important financial motives (to make) and internal
(the desire to improve the quality of life, self-actualization). However, the vocational rehabilitation
programs are enters reluctantly. In addition, some people with disabilities themselves recognize that
making too little effort to get a job.
Key words: people with disabilities, social integration, labor market, motivation.
62
PRIEDAI
63
1 priedas
ANKETA NEĮGALIESIEMS BEDARBIAMS
Gerb. Respondente, LEU Socialinės komunikacijos instituto II kurso magistrantė atlieka mokslinį
tyrimą. Tyrimo tikslas - įvertinti neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką ypatumus Vilniaus
mieste. Maloniai prašytume atsakyti į pateiktus klausimus. Išreikšdami sutikimą, pažymėkite X
vieną labiausiai Jūsų nuomonę atitinkantį atsakymą.
Garantuojame tyrimo duomenų anonimiškumą.
1. Kiek laiko esate registruotas(-a) Darbo Biržoje?
□ 0 – 3 mėn.
□ 4 – 6 mėn.
□ 7 – 11 mėn.
□1 metus ir ilgiau.
2. Dėl kokių priežasčių registravotės Darbo Biržoje?
□ Dėl socialinių garantijų
□ Dėl privalomojo sveikatos draudimo
□ Ketinu susirasti darbą
□ Įsigyti profesiją
□ Įsteigti darbo vietą
□ Kitos priežastys(įrašyti)......................................................................................................................
3. Ar šiuo metu Jūs dirbate?
□ Taip
□ Ne
□ Ieškau darbo
□ Kita....................................................................................................................................
......
4. Ar sutinkate su teiginiu, kad neįgalieji gali sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje?
□ Taip
□ Ne
□ Iš dalies sutinku
□ Neturiu nuomonės
□ Kita
....................................................................................................................................
5. Ar sutinkate,kad neįgalieji pripažįstami lygiaverčiais darbuotojais įmonėse?
□ Taip;
□ Ne;
□ Iš dalies taip;
□ Neturiu nuomonės;
□ Kita....................................................................................................................................
...
6. Ar sutinkate su teiginiu, kad darbdaviai yra pasirengę integruoti neįgalius žmones į darbo
rinką? □ Taip
□ Ne
□ Ignoruoja neįgaliųjų poreikį
dirbti
□ Neturiu nuomonės
□ Kita....................................................................................................................................
...
7. Kokie veiksniai trukdo neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką?
□ Profesinės reabilitacijos paslaugų stoka
□ Darbdavių neigiamos nuostatos neįgaliųjų atžvilgiu
□ Visuomenėje neįgaliųjų atžvilgiu vyraujančios negatyvios nuostatos
□ Neįgaliųjų asmeninės iniciatyvos stoka
□ Neįgaliųjų profesinės kvalifikacijos stoka
□ Kita ............
.......................................................................................................................
8. Ar ketinote įsidarbinti ir dirbti?
64
□ Taip
□ Ne
□ Iš dalies
□ Kodėl
ne(komentuoti)............................................................................................................
□ Kita....................................................................................................................................
.....
9.Kokių tikslų skatinami ketinate(ketinote) integruotis į darbo rinką?
□ Noriu save realizuoti
□ Noriu užsidirbti
□ Noriu siekti karjeros
□ Noriu, kad kiti žmonės mane
įvertintų
□ Noriu geresnės gyvenimo
kokybės
□ Kita.........................................................................................................................................
10. Ar dalyvavote(dalyvaujate) profesinės reabilitacijos programoje?
□ Taip
□ Ne
□ Ketinu dalyvauti
□ Kita.........................................................................................................................................
11. Kodėl nepavyksta įsidarbinti?
□ Nepaklausi profesija
□ Darbo patirties stoka
□ Prarasti darbo įgūdžiai
□ Netinkama kvalifikacija
□ Žemas išsilavinimo lygis
□ Kita
........................................................................................................................................................
12. Jūsų nuomone, kokie pokyčiai būtini, siekiant gerinti neįgalių asmenų integraciją į darbo
rinką Vilniaus mieste?
...............................................................................................................................................................
................................................................................................................................................................
................................................................................................................................................................
13. Jūsų lytis?
□ Moteris
□ Vyras
14. Amžius? □ 21 - 30 m.
□ 31 - 40 m.
□ 41 - 50 m.
□ 51 - 60 m.
□ 61 m. ir daugiau
15. Jūsų išsilavinimas?
□ Pagrindinis
□ Vidurinis
□ Profesinis
□ Aukštesnysis
□ Nebaigtas aukštasis
□ Aukštasis
□ Kita..............................................................................................................................
16.Kokiu gyvenimo tarpsniu tapote neįgaliu?
□ Neįgalumas įgimtas
□ 1 – 10 m.
□ 11 – 20 m.
□ 21 – 30 m.
□ 31 – 40 m.
□ 41 – 50 m.
□ 51 – 60 m.
□ 61 m. ir daugiau.
65
17.Neįgalumo priežastys: □ Trauma
□ Paveldimumas
□ Gimdymo trauma
□ Persirgtos ligos
□ Kita..................................................................................................................................
18. Neįgalumo pobūdis?
□ Judesio padėties sutrikimas
□ Regėjimo negalia
□ Klausos negalia
□ Balso netekimas po gerklų pašalinimo operacijos
□ Kompleksinė negalia
□ Kita......................................................................................................................................
19.Nustatyto darbingumo procentas?
□ 0 - 25 proc.
□ 30 - 45 proc.
□ 45 - 55 proc.
□ Kita…………………………………………………………………………………. ...............
Dėkojame už atsakymus!
66
2 priedas
ANKETA DARBDAVIAMS
Gerb. Respondente, LEU Socialinės komunikacijos instituto II kurso magistrantė atlieka
mokslinį tyrimą. Tyrimo tikslas - įvertinti neįgalių asmenų integracijos į darbo rinką ypatumus
Vilniaus mieste. Maloniai prašytume atsakyti į pateiktus klausimus. Išreikšdami sutikimą,
pažymėkite X vieną labiausiai Jūsų nuomonę atitinkantį atsakymą.
Garantuojame tyrimo duomenų anonimiškumą.
1. Ar Jūsų įmonėje dirba neįgalių asmenų?
□ Taip
□ Ne
□ Jei nedirba, tai kodėl?
..........................................................................................................
□ Ketinama įdarbinti
□ Kita...............................................................................................................................
........
2. Ar įmonėje sudarytos tinkamos sąlygos integruotis neįgaliesiems?
□ Taip
□ Ne
□ Iš dalies
□ Darbo specifika neatitinka neįgaliųjų galimybių
□ Kita.....................................................................................................................................
3. Ar sutinkate, kad neįgalieji gali sėkmingai dalyvauti darbinėje veikloje?
□ Taip
□ Ne
□ Iš dalies taip
□ Kita.....................................................................................................................................
4. Kokie veiksniai trukdo neįgaliesiems sėkmingai integruotis į darbo rinką?
□ Profesinės reabilitacijos paslaugų stoka
□ Darbdavių neigiamos nuostatos neįgaliųjų atžvilgiu
□ Visuomenėje neįgaliųjų atžvilgiu vyraujančios negatyvios nuostatos
□ Neįgaliųjų asmeninės iniciatyvos stoka
□ Neįgaliųjų profesinės kvalifikacijos stoka
□ Kita ............
.......................................................................................................................
5. Ar sutinkate su teiginiu, kad integraciją į darbo rinką Vilniaus mieste riboja pačių
neįgaliųjų motyvacijos dirbti stoka?
□ Taip
□ Ne
□ Iš dalies sutinku
□ Kita...............................................................................................................................
......
67
6. Nurodykite Jums žinomas neįgaliųjų žemos motyvacijos dirbti priežastis?
□ Kvalifikacijos, kompetencijų stoka
□ Bijo būti atstumti, neįvertinti
□ Mažos savivertės pojūtis
□ Nepasitikėjimas savo jėgomis
□ Nepritaikytos darbo sąlygos
□ Kita..................................................................................................................
7. Jūsų nuomone, kokie pokyčiai būtini, siekiant gerinti neįgalių asmenų integraciją į darbo
rinką Vilniaus mieste?
...........................................................................................................................................................
...........................................................................................................................................................
...........................................................................................................................................................
...........................................................................................................................................................
...........................................................................................................................................................
8. Jūsų lytis?
□ Moteris
□ Vyras
9. Amžius? □ 21 - 30 m.
□ 31 - 40 m.
□ 41 - 50 m.
□ 51 - 60 m.
□ 61 m. ir daugiau
10. Įmonės veiklos rūšis (pobūdis)...........................................................................................
11. Jūsų pareigos..............................................................................................................................
68
3 priedas
Informacija apie 2013 m. III - IV ketvirčius profesinę reabilitaciją baigusių neįgaliųjų asmenų įgytas
profesines kvalifikacijas
Eil.Nr. Įstaigos
pavadinimas Mokymo programos pavadinimas
Asmenų
skaičius Mokymo pabaiga
1
VšĮ Vilniaus
Žirmūnų darbo
rinkos mokymo
centras, Žirmūnų
g. 143, tel. (276
0947)
Duonos gaminių kepėjo profesinės
reabilitacijos programa
1
1
1
2013-07-11
2013-07-17
2013-07-23
2 Įmonės darbo organizatoriaus profesinės
reabilitacijos programa 1 2013-07-24
3 Konditerio profesinės reabilitacijos programa 1 2013-07-15
4 Individualių lengvų drabužių siuvėjo-sukirpėjo
profesinės reabilitacijos programa 1 2013-07-17
5 Sandėlininko profesinės reabilitacijos
programa
1
1 2013-07-25
2013-07-30
6 Apskaitininko profesinės reabilitacijos
programa
1
1
1
1
1
2013-07-23
2013-07-26
2013-08-01
2013-08-05
2013-08-13
7 Siuvėjo operatoriaus profesinės reabilitacijos
programa 1 2013-08-05
8 Duonos gaminių kepėjo profesinės
reabilitacijos programa
1
1 2013-08-06
2013-08-12
9 Įmonės darbo organizatoriaus profesinės
reabilitacijos programa
1
1 2013-08-09
2013-08-26
10 Sandėlininko profesinės reabilitacijos
programa 1 2013-08-16
11 Pynėjo iš vytelių profesinės reabilitacijos
programa
1
2
1
1
2013-08-19
2013-08-23
2013-08-29
2013-08-30
12 Verslo organizatoriaus profesinės reabilitacijos
programa
1
1
2
1
2013-08-21
2013-08-29
2013-09-02
2013-09-05
13 Dekoratyvinės kosmetikos profesinės
reabilitacijos programa
1
1 2013-08-28
2013-09-02
14 Duonos gaminių kepėjo profesinės
reabilitacijos programa 1 2013-09-04
15 VšĮ Vilniaus
psichosocialinės
reabilitacijos
centras,
Vasaros g. 5, tel.
(271 5764)
Siuvėjo profesinės reabilitacijos programa 1 2013-07-16
16 Plytelių klojėjo profesinės reabilitacijos
programa
1
1
1
2013-07-23
2013-08-09
2013-10-15
17 Administracijos darbuotojo padėjėjo profesinės
reabilitacijos programa
1
1
1
2013-08-16
2013-08-19
2013-08-20
69
1
1 2013-08-28
2013-09-11
18
VšĮValakupių
reabilitacijos
centras, Vaidilutės
g. 69, tel. (247
7451)
Individualių drabužių siuvėjo-sukirpėjo
profesinės reabilitacijos programa 1 2013-07-05
19 Meninių odos dirbinių gamintojo profesinės
reabilitacijos programa 1 2013-07-11
20 Kompiuterio techniko profesinės reabilitacijos 1 2013-07-15
21 Registratūros/priimamojo darbuotojo
profesinės reabilitacijos programa 1 2013-07-23
22 Reklamos maketuotojo profesinės reabilitacijos 1 2013-08-05
23 Kompiuterio techniko profesinės reabilitacijos
programa 1 2013-08-07
24 Staliaus profesinės reabilitacijos programa 1
1 2013-08-12
2013-08-29
25 Meninių odos dirbinių gamintojo profesinės
reabilitacijos programa 1 2013-08-22
26 Dailiųjų medžio dirbinių gamintojo profesinės
reabilitacijos programa
1
1 2013-10-04
2013-10-07
27 Juvelyro profesinės reabilitacijos programa 1 2013-10-11
28
VšĮ Trakų
neįgaliųjų
užimtumo centras,
Vilniaus g. 15b,
tel. (8 528) 56250
Medienos apdirbėjo profesinės reabilitacijos
programa 1 2013-07-04
29 Gėlių komponuotojo profesinės reabilitacijos
programa 1 2013-08-08
30 Medienos apdirbėjo profesinės reabilitacijos
programa 1 2013-08-21
31 Želdinių prižiūrėtojo profesinės reabilitacijos
programa 1 2013-09-13
32 Interjero tvarkytojo profesinės reabilitacijos
programa 1 2013-09-13
33
VšĮ Vilniaus
Žirmūnų darbo
rinkos mokymo
centro
Druskininkų
filialas, Vilniaus al.
30, tel. (8 313 5 38
82)
Verslo organizatoriaus profesinės reabilitacijos
programa 1 2013-08-15
Profesinė reabilitacija. Darbo biržos duomenys, 2011-11-08. [žiūrėta 2013-11-23]. Prieiga per internetą:
<http://www.ldb.lt/TDB/Vilnius/Paslaugos/Puslapiai/Profesine_reabilitacija.aspx>.
70
4 priedas
Asmens, turinčio 0-55 proc. darbingumą ir įregistruoto Vilniaus teritorinėje darbo biržoje,
portretas (Situacija Vilniaus apskrities darbo rinkoje 2013-10-01. Vilniaus teritorinės darbo
biržos vaizdinė medžiaga, 2013)