Also sprach Zarathustra Ein Buch fr alle und Keinen PIRMA DALIS Zaratustros angin prakalba Apie antmog ir paskutinj mog

Kai trisdeimties met Zaratustra sulauk, paliko tvik jis savo ir eer gimtins ir pasit au kalnus. ionai patyr jis palaim dvasios ir vienatvs ir deimt met jam tai nepabodo. et tai galop Zaratustra pajuto, kaip jo pasikeit irdis,- ir vien ryt jis pakilo autant , prie saul atsistojo ir taip j prabilo: "Tu viesuly didysis! Kokia gi bt tavo laim, jei neturtum t, kuriems siunti tu vies sa Tu deimt met kildavai aukt ties landyne manja: tau bt gris viest ir keli kelia ns nebt buv, erelio ir gyvats mano. Bet mes ia laukdavom tavs kiekvien ryt, priimdavome tavo vies gausi ir sisdavom u ta aiminimo enkl. Ir tai! Man imintis manoji kyrjo, kaip bitei ta kuri medaus per daug pririnko,- man rank reikia t, kurios mones tiesias. Dalyt ir dovanot noriau, pakol visiems iminiams kvailysts j patiems pasidarys juokingo s, o varg irdis vlei prads pai j turtas diugint. Todl turiu emyn a leistis, kaip tu kas vakar darai, kai nueini u jr vanden ir dar p pasaul viesos savos nugabeni - tu viesuly dosnusis! Ir a turiu, kaip mons sako, n u e n g t pas tuos, kuri taip troktu. Palaimink tad mane, akie ramybs, kuri ir laim didi gali regti be pavydo! Palaiminki tu taur, kuri jau liejas per kratus, kad auksu vandenys i jos tekt ir atsp ind tavos aistros po platj pasaul ineiot! irki tai Taur itoji jau itutti pasirengus, o pats Zaratustra pasidaryt mogum vl a Ir itaip prasidjo nusileidimas Zaratustros. 2

Ir leidosi jisai pakalnn vienas: n dvasios pakeliui gyvos sutikti jam nepasitaik. B et vos giri koj tik kl, staiga prie j idygo senis, kurs i ventos trobels savo a asirinkt ijs buvo. Ir senis odiais iais Zaratustr kreips: "Pastamas yra man is keleivis: prie met daugel pro viet i jisai prajo. Zaratustra j s buvo, taiau dabar jis pasikeits. Tada tu savo pelenus neei kalnus: o iandien gal jau ugn savo slnius neti ketini? Ar ebijai bausms tu susilaukti, tokios, kuri vien kurstytojai gauna? Taip, atpastu Zaratustr. Jo vilgsnis tyras, o ypsny lyktumo nematyti. Ar jis negrta i kaip akrobatas? Kitoks yra Zaratustra, vaiku jis virts, atbuds jis dabar: k veiksi ten pas tuos, ku rie mieguos paskend? Lyg vandeny uvis tu gyvenai vienatvj, ir jros bangos ne tavo kn. O varge mano, nejau usum adi ilipti? Nejaugi vl tu pats tampysi kn savo?" Zaratustra jam taip atsak: "A myliu mones." "O a kodl,- ventasis tar,- giri it ijau, it nykum klaikiausi? Ar ne todl, k er daug myljau? Dabar a Diev myliu: moni jau ne. mogus man pernelyg netobula btyb. Ir meil mogui pra ikt." Zaratustra tai atsak: "Kam apie meil ia kalbti! A dovan monms neu!" "Neduok jiems nieko,- patar ventasis.- Veriau nuo j pei nuimk k nors ir nek drauge su is t nat - tai jiems patiks labiausiai: jei tau i to bus malonumo kokio! Ir jei tu duot jiems pasirys, tai duoki ne daugiau kaip imald eilin, ir dar priversk, kad patys jos prayt!" "O ne,- Zaratustra atkirto,- man imald dalinti neieina. Tam a nesu dar tiek nusigyve

ns." ventasis tik nusijuok i Zaratustros ir taip toliau kalbjo: "irki tad, kad tuos lobius ie i tavs priimt! tartini jiems atsiskyrliai atrodo, ir jie negali patikti, kad mes ji ems dovanot ateinam. Jiems netgi ingsniai ms per daug jau vieniai gatve nuaidi. Ir kai nakia savajam guoly nugirsta jie ingsnius praeivio, pakilusio anksti prie saul, tuoj klausia jie savs: kur trenkiasi plikas itas? Tad neik, sakau, pas mones, veriau jau girioj pasiliki! Su vrimis veriau gyvenki! Kodl nebti tau tokiam kaip a - lokiu, sakykim, tarp loki, paukiu tarp pauki?" "O k, ventasai, pats veiki ia girioj?"- Zaratustra paklaus. ventasis jam atsak: "Kuriu ionai dainas ir jas dainuoju, o kurdamas juokiuos, verki u, niniuoju: taip garbinu a Diev. Daina, verksmu, juoku, niniavimu savuoju a garbinu t Diev, kuris yra tik mano Dievas . Taiau k tu rengies mums dovanoti?" ituos odius igirds, Zaratustra nusilenk ventajam ir itaip tar: "O k gi duoti jums g riau skubiai paleiskite mane, kad a i js nepaimiau nieko!" - Taip jie abu, Zaratustra ir senis, savais keliais pasuko su ypsenom veide, lyg du jauni berniukai. Bet vienas pasiliks, Zaratustra tai itaip mintyse sau tar: "Ar gali bt! Nejaugi tas ve ntasis senis toj savo girioj negirdjo, kad D i e v o n e b r a, kad jis jau m i r s!" 3

Ir kai Zaratustra atjo miest artimiausi, kuris ia netoli nuo giri buvo, jis rado turg aus aiktje moni daugyb susirinkus: mat pagarsinta buvo, kad lyno akrobatas ia pasirody ti ada. Tada Zaratustra mini itaip kreips: "A a n t m o g j u m s s k e l b t i n o r i u. mogus yra btyb, kuri veikt eikia. K esat js padar, kad veiktas jis bt? Btybs visos ligi iolei stengs sukurt k nors vis tobulesnio: o js gi norit nuoslgiu io dio pakilimo bti ir grt mieliau gyvuli pasaul, nei mog pergalti rytis? O kas yra bedion mogui? Vieni juokai ir gda begalin. Tad lygiai tuo paiu mogus ir ant ui privalo bti: vieni juokai ir gda begalin. Js keli juk nuj esat nuo kirmls iki mogaus, bet daug ko jumyse dar kirmlika lik. Ka uvot js bedions, bet ir dabar mogus dar tebra bedion, tik u kitas didesn. Ir net kas iminties i js daugiausia turi, ir tas yra dvilypis, hermafroditas - i aug alo ir mklos. Bet argi a kvieiu pasidaryt jus augalais ir mklom? Klausykite, a antmog jums skelbiu! O antmogis - prasm tai ms ems. Te js valia pati jums sako: "T e b n a antmogis pras ulio!" Meldiu a jus, o broliai mano, i a i e m e i l i k i t e i t i k i m i, ir ni ekad netikkit tais, kurie apie viltis neemikas jums neka! Nuod ruojai jie yra, ir nesv rbu, ar patys tai suvokia. Kas paniek gyvenimui ms skleidia, yra jau mirtantys palengva ir patys nuodo paragav pavargus em ms nuo j: tegul tad jie anapus ir keliauja! Kadaise Dievui nusiengti - tai buvo nuodm didiausia, bet Dievas mir, ir tada visi tie nusiengliai pranyko. Taiau dabar baisiausia - emei nusikalsti ir vertinti labiau ne gu pasaulio prasm arnyn to, kurio itirt negali niekas! Seniau siela su panieka kn velg: ir toji panieka tuomet vertyb buvo, vertyb i vis d ia,- siela norjo kn savo matyti lies, bais, bado ikankint. Taip man ji itrkt i jo O, i siela pati dar tebebuvo liesa, baisi ir ibadjus: iaurumas teik jai didiul malonum Bet jus taip pat, o broliai mano, sakyti praom: k js knas ino apie t siel savo? Ar j la nra tik skurdas, purvas, malonumas menkas? I tikro juk mogus - tai up uterta. Ir jra bti reikia, kad vandenis tos ups nevarios t galtum neprarasdamas tyrumo. Klausykite, a antmog jums skelbiu: jisai yra ta jra, kuri i paniek didiul js gel i geba. O kas yra virn visko, k js patirti galit? Tai paniekos didiosios valanda. Tai valanda, kada ir js laim jums leiktul ims kelti - taip pat ir protas, ir dorybs js. Tai valanda, kai js sakysit: "Kas i tos laims mano! Tai - skurdas, purvas, malonuma s menkas. Taiau juk laim mano turt pai bt teigti!"

Tai valanda, kai js kalbsit: "Kas i to proto mano! Ar trokta jis ini, kaip litas geid maisto? Tai - skurdas, purvas, malonumas menkas!" Tai valanda, kai js kartosit: "Kas i dorybi mano! Dar tio irdy jos nesukl. Kaip pava nuo grio ir nuo blogio savo! Ir visa tai - vien skurdas purvas, malonumas menkas! " Tai valanda, kai js paklausit: "K reikia teisingumas mano? A nemanau, kad a anglis ir aizdras biau. O teisingieji ir yra anglis ir aizdras!" Tai valanda, kai js suuksit: "Kas i uuojautos manosios! Ar ji nra tas kryius, kur kala tuos, kas mones myli? Taiau uuojauta manoji - tai ne kalimas joks prie kryiaus." Ar esat itaip jau kalbj? Ar nors kada jau itaip aukt? O, kad a jus taip aukianius gi ! Ne js nuodms - o js nereiklumas tai aukiasi dangaus, jo aukiasi yktumas js nuod Kur aibas tas, kurs lieuviu savuoju jus lytelti turt? Kur toji beprotyst, kuri paskiep t jus reikt? Klausykite, a antmog jums skelbiu: tai jis tas aibas, jis ta beprotyst!"Kai kalb i Zaratustra sakyti baig, kakas suuko i minios: "Pakankamai girdjom kalbant obat, tegul dabar jis savo men rodo!" Ikart visa minia juokais pratrko - ji juoksi i Z aratustros. O lyno akrobatas, pamans, jog ituos odius ne kam kitam, tik jam suprasti reikia, tuoj ms darbo savo. 4

Patsai Zaratustra, labai nustebs, mini velg. Paskui jis taip j vl kreips: "mogus - tai tarsi lynas, tarp gyvulio ir antmogio nutss, tai lynas vir bedugns. Tai kelias anapus pavojingas: ir eiti juomi pavojinga, atgal pavelgti pavojinga, drebti ir sustoti pavojinga. mogus - jis tuo be galo didis, kad tiltas jis yra, o ne joks tikslas, kad verta mo guje mylti j i m jo per tilt, o ne l u g i m paik. A myliu tuos, kurie neino, kaip ia gyventi reikia: jie jauias tarsi lungantieji, o i t ikrj jie per tilt eina. A myliu tuos, kas niekint moka, nes jie ir gerbti geba, ir kito kranto trokta. A myliu tuos, kurie lugimo, taip pat aukos motyv ne u vaigdi sau ieko, ir tuos, kuri e aukoja emei, kad ateity ji priklausyti antmogiui galt. A myliu t, kuris gyvena, kad painimo siekt, kuriam painti maga, kad kada nors ia antmo is gyvent. Taip jis lugimo savo geidia. A myliu t, kurs dirba, kuria, kad antmogiui namus statyt ir ems jam, ir gyvuli bei aug l paruot: nes taip mirties jis savo geidia. A myliu t, kuris doryb savo myli: nes ji yra lugimo noras, taip pat strl trokimo. A myliu t, kuris n lao dvasios pats sau nepasilieka, o nori pats dvasia savos dorybs bti: nes taip jis kaip dvasia per tilt engia. A myliu t, kurs i dorybs savo ne vien tik siek, bet ir lemt daro: jis itaip dl doryb gyventi dar ir jau nebegyventi nori. A myliu t, kuris ne per daugiausiai turt dorybi trokta. Viena doryb gali daugiau nei d vi dorybes reikti, nes ji yra tas mazgas, kurs pririt likim laiko. A myliu t, kurio siela savs negaili, kurs padkos nei laukia i kit, nei pats dkoti link jis visados tik dovanoja, savs nepaiso. A myliu t, kur uplsta gdos jausmas, kai mestas aidime kauliukas j am laim rodo, ir ku tada nustebs klausia: bene aidjas a esu nedoras? - nes savo praties jis nori. A myliu t, kuris pirma darb savj odius vertingus eria ir visuomet daugiau padaro, neg ra adjs: nes geidia jis lugimo savo. A myliu t, kuris pateisint bsimuosius ir iganyti buvusiuosius gali: nes nuo dabar gy venanij jis ti pasirengs. A myliu t, kurs Diev savo tramdo, nes jis t savo Diev myli: juk nuo rstybs Dievo ito teks nebt nueiti. A myliu t, kas turi siel, kuri net sueista tauri ilieka, kuris gyvenim aukot sutinka n ors ir dl menko jaudulio krtins: taip engia drsiai jis per tilt. A myliu t, kurio siela taip perpildyta, kad net ir pats save umirta, ir viskas joj s utilpti gali: taip lobiai tie jo lugimu pavirsta. A myliu t, kuris laisva dvasia gyvena, ir t, kas laisvas irdimi yra: taip jo galva tiktai irdies arnynas, o jo irdis prat j stumia.

A myliu tuos, kurie yra nelyginant lietaus laai sunkieji, pavieniui krintantys i ju odo debesies, kurs vir mogaus pakibs tvyro: laai tie aibo blyksn pranaauja, ir jie kai pranaai inyksta. irkit, a esu to aibo pranaas ir enklas ir tas i debesies sunkusis laas: o aibas it m o g i u vadinas." 5

Pasaks iuos odius ir vl apvelgs mini, Zaratustra kalbti liovs. "tai stovi jie,- ga tyse jisai,- ir juokias: mans jie nesupranta, ne toms ausims ie odiai mano. O gal pirma ausis imalti jiems dert, kad jie girdti akimis imokt? Gal tarsi bgnais mu imti arba lyg pastoriui pamoksl atgailos sakyti? O gal jie tik lementoju tesugeba tikti? Bet turi jie kak, kuo taip didiuojas. Kaip jie vadina tai, kas ididius juos daro? Kul tros vard tam yra suteik, ir tuo jie nuo okagani truput skirias. Todl nemiela jiems girdti, kai apie juos kalbdamas kas od "panieka" vartoja. Tad krei psiuos a ididum jj. Veriau jau apie t a jiems kalbsiu, kuris paniekintas labiausiai: o tai yra m o g u s p a s k u t i n i y s i s ." Ir itaip kreipsi Zaratustra mini: "Atjo metas, kad mogus sau tiksl kelt. Atjo metas, kad jisai vilties didiausios daig p sodint. Dirva jo dar gantinai naumo turi. Bet laikui bgant ir jinai pasidarys skurdi ir ned erlinga, ir medio aukto nestengs jau iauginti. O varge! Jau artja dienos, kuomet mogus savj ilgesio strli nebeiaus aukiau u mog templ dzgti liausis! A jums sakau: chaoso dar savy turti reikia, kad vaigd okani iebt galtum. A jums s o to dar jumyse nemaa. O varge! Jau laikai ateina, kada mogus vaigds jokios daugiau nepagimdys. O varge! Ar tinasi metas, kada mogus, paniekintas labiausiai, patsai savs nebepajgs jau niekint . irkite! tai rodau jums a m o g p a s k u t i n . "Tad kas ta meil? Kas kryba? Kas ms trokimas? Kas vaigd?"- tai klausimai mogaus to pa tinio, kurs klausdamas akim vis mirksi. Maa tuomet ms em pasidar, ir okinja ia ant jos mogus paskutinysis, tasai, kuris ma ria. Nra vili jo paderm inaikint, kaip sprags kad veikt negali niekas; mogus tas pas is gyvena juk ilgiausiai. "Bet laim mes irad esam: - tuoj sako mons paskutiniai ir vl akim tik mirksi. Paliko jie kratus ir tas vietoves, kur buvo jiems gyvent nelengva: nes mogui reiki a ilumos. Dar myli jie kaimyn savo ir be vaid neisiveria: nes mogui juk kaisti reikia. Bet usikrst idja ir abejot pradti jiems nuodm didiausia: tad ir kiekvienas jj ingsn apdairus be galo. Kvailys juk tas, kuris dar u akmens arba mogaus suklumpa! Truput svaigalo ar iaip kitokio nuodo - ir mog tai sapnai malons greit aplanko. O jeig u nuodo to daugiau, tai ir mirtis gan maloni gyvyb jam nutraukia. Jisai dar darb dirba, nes darbas pramog jam teikia. Bet irima kaip reikiant, kad toj i pramoga neimt varginti per daug jo. Negundo jo daugiau nei skurdas ir nei turtas: sunku tai pernelyg. O ir valdyt ar kas dar nori? Paklusti kas gi teiksis? Abu labu perdm nelengva. Piemens nra jau jokio, yra tiktai banda! Kiekvienas nori to paties, visi ia lygiat eisiai: o jei kam kyla kitas jausmas, tas savo noru beprotnam keliauja. "Kadais pasaulis juk ikvais buvo",- taip teigia patys valgiausi ir vl akim tik mirksi. Nnai visi be galo gudrs ir visk puikiai ino, kas praeity yra vyk, todl patyioms galo atyti. Vaidai vis nesiliauja, bet susitaikoma netrukus - mat dl it dalyk skrandis ge nda. O iaip jau smaguml ma kiekvienas turi: tik vien - dienai, kit - nakiai; bet sveikata brangiausia. "Mes laim esame irad",- kartoja mons paskutiniai ir akimis tik mirksi." ia baigs prakalba pirmoji Zaratustros,- o j tik "anga" vadinti reikia,- nes sulig odia s tais minia diaugsmu pratrko. Tad duok mums it mog paskutin, o Zaratustra,- minia pradjo aukti,- tu mus monm tais

tiniais padaryki! Ir mes tau antmog sutinkam dovanoti!" Ir m digauti minia, lieuviais liaukint. Taiau Zaratustra nulido ir mintyse save tai itaip guod: "Mans jie nesupranta: ne toms ausims tie odiai mano. Matyt, perdm ilgai tenai kalnuos gyventa; per daug klausiaus upeli a oimo ir medi nare io avingo: todl dabar kalbu jiems tarytum bandai piemenaii. Rami yra siela manoji, viesi kaip rytmeio kalnynas. Taiau ie mons m?no, jog altas a e ir niekint vien, ir tyiotis temoku. Ir iri jie tai mane, ir juokias: o juokdamiesi neapkenia. aliu man juokas is j dvel 6

Ir tai staiga kakas nutiko, nes stojo visika tyla - minia bedusi akis sustingo. Daba r pradjo darb akrobatas: durels maos atsidar, ir eng jis pirmyn ant lyno, kurs buvo i ptas tarp bokt virum minios prekyvietj didiulj. Nespjo lyno akrobatas ir virvs vidur iti, kai vl durels atsidar, ir toks vyrukas jaunas, margais drabuiais apsivilks, juok dar taip panaus, pro jas ioko ir tuoj jam i paskos nubgo. "Pirmyn, greiiau, tu kliiau suuko jis balsu siaubingu,- priek mar, tu kuine, spekuliante, prakeiktas blykiaveidi ! irki tik, kad tau sdynn nespiriau! K tu darai ionai tarp bokt? Tenai, bokte, vi tave u grot pasodinti reikia! Tu geresniam, nei pats esi, pastoji keli!"- Ir su odiu kiekvienu vyrukas tas prie jo artyn vis jo: ir kai dar ingsn paskutin jam engti buvo lik,- ugniau siaubas miniai ad ir akyse sustingd vilgsn: - mat jis sustaug tarsi v ir drsiai oko per t mog, kurs keli jam pastojs buvo. O is, pamats, kad varovas laim to svaigul galvos ir tuoj pusiausvyros neteko; tad svied kart jis al ir krito pats em n greiiau u j, plaiai rankas iskleids. Minia aiktj atrod tartum jra, kuomet j s nes mets strimgalviais visi on, kiti vl virto atgalios, o ypa ten, kur knas krist tur . Taiau Zaratustra - n krust i vietos, ir knas akrobato prie koj jam nukrito, sutrupint as ir sualotas, bet dar gyvybs neprarads. Kai vargui smon ir jusls gro, jisai ivydo str, beklpant prie jo ant keli. "K tu darai ionai? - jis sunkiai pralemeno.- A jau sen ai inojau, kad velnias koj man pakiti taikos. Dabar jis pragaran mane jau tempia: g al tu gali jam darb it sukliudyti?" "Prisiekiu tau, draugui,- Zaratustra atsak,- nra it dalyk, kuriuos dabar minjai: nra velnio jokio, taip pat ir pragaro nra. Siela tavoji mirs greiiau nei knas tavo: ga li jau nieko nebijoti!" mogus akis atmerk, bet vilgsnis jo pasitikjimo nerod. "Jei ties tu sakai,- tada jis ta r,- tai, kai uges gyvyb mano, a nieko neprarasiu. Ieina, kad nedaug nuo gyvulio skiri uosi, kurs okti muamas imoko, danai negaudamas ir maisto. "Ne ne,- Zaratustra jam tar,- pavojus tapo amatu tavuoju, ir nieko ia nra niekinga. Dabar nuo savo amato ir sti: todl palaidosiu tave a rankom savo." Kai iuos odius Zaratustra sakyti baig, jam mirtantysis nieko neatsak; jis dar tik rank Zaratustros paspausti pamgino, tarytum padkot nort. 7

Tuo tarpu temti jau pradjo ir tuoj visa aikt tamsoj paskendo: minia greit isiskirst, nes juk ir siaubas, ir smalsumas - ir tie pavargsta. Tiktai Zaratustra ant ems pri e lavono dar sdjo, giliai paskends mintyse: taip laik jis umiro. Bet tai jau ir naktis atjo, ir vjas papt varbus per aikt. Zaratustra ikart pakilo ir itaip mintyse ar: "Ities kl man iandien puikiai seks! mogaus pagauti nepavyko, tiktai lavon tai va kok Klaiki mogaus btis be galo ir vis dar be prasms: net juokdarys, ir tas likim jo nule mti gali. A mones mokysiu suvokt bties savosios prasm; o ta prasm - tai antmogis, tai aibas tas juodo debesies, kurs mogumi vadinas. Bet dar toli a tebesu nuo jj, mana mintis j smonn nesminga. A dar monms esu tas vidu arp kvailio ir lavono. Kaip i naktis tamsioji, taip daug tamsi keli dar Zaratustros laukia. Eime, tu altas ir sustings drauge! Nuneiu a tave tenai, kur pats palaidosiu kaip reikiant." 8

irdy taip savo pasiguods, Zaratustra pakl mirus nuo ems, usivert ant nugaros ir leid elionn. Dar imt ingsni jis nueit nespjo, kai prisiartino mogus kakoks ir jam ausin n gi i! mogus tasai, kuris dabar kalbjo, tai buvo juokdarys nuo bokto. "Ieik, o Zaratus tra, i miesto ito,- pasak jam jisai.- Per daug moni tavs ia neapkenia. ia nusistat e gerieji ir teisieji - tave jie savo prieu ir niekintoju laiko; taip pat ir tie yra nir, tikjim kas tikr ipasta,- pavojumi minios tave vadina. Gali dkot likimui sa miniai tu juokingas pasirodei: ir i ties - kalbjai tartum juokdarys. Pasisek dar ta u, kad prie to stipusio unies nagus tu prikiai; kai nusieminai taip smarkiai, kudai in eei kart. Tad dink dabar i ito miesto - o jeigu ne, tai jau rytoj ir per tave a stryk elt drsiu kaip gyvas per negyv." Pasaks visa tai, mogus kaipmat inyko: Zaratustra i lt siaurom tamsiom nuslinko gatvm. Prie miesto vart jis sutiko du duobkasius beeinant: apviet fakelu jam veid ir atpain Z aratustr, jie m tyiotis i jo baisiausiai. "Zaratustra tai inea negyv un: puiku, ka iu jis tapo! Per varios ms rankos t mait iupinti. O gal Zaratustra pavogt i velnio jo kepsn nori? Na k gi! Gero apetito! Tik velnias ar nra vagis gudresnis ir u Zaratustr! - Jis juk abu pavogs, abu sau suvarys gerkl!" Nusikvatojo duobkasiai, artyn sugl aud galvas. N vieno odio nepasaks, Zaratustra savais keliais nujo. Keliavs valand ar dvi mikais i elkm, vilk ialkusi staugimo prisiklauss, jis pats pajuto alk smark. Ivyds vieni na m spingsul deg, artyn prislinko ir sustojo. "Mane upuola alkis lyg plikas,- kalbjo sau Zaratustra.- Ir puola jis mane tiek girio se, tiek linuos, taip pat ir nakt gdi. Nuostabios nuotaikos to alkio mano. Danai ateina jis ikart pavalgius, o iandien jo nebuvo vis dien: kur buvo jis pradings?" Toki mini prislgtas, jis pasibeld vartus. Netrukus senis pasirod, atkis ibur pr s mane nakia ateina ir man neram mieg drumsia?" - paklaus jis keleiv. "Ir gyvas, ir negyvas,- atsak jam Zaratustra.- Gal duosit k uvalgyt ir atsigert tru put, nes dien umirau a pasistiprint. Kas duonos ksnio alkanam negaili, tas siel savo a gaivina: taip imintis juk sako." Nujo senis tuoj vid, bet greitai vl sugro, pams duonos Zaratustrai ir vyno taur pil koks ia kratas vargams, kas dt pilvan neturi nieko,- kalbjo senis Zaratustrai, - todl onai ir sikriau. Ir esti taip, kad ir vris, ir iaip mogus ia pas mane uklysta. Bet du ir savo draugui ukst ir atsigerti, jis u tave labiau pavargs. -"Negyvas tas drauguis mano,- Zaratustra atsak, - vargu pavyks j kalbti." - "Tai man visai nerpi,- niriai ato senis.- Kas namus manuosius beldias, tas turi imti tai, k duodu. Tad valgykit abud u sveikat!" Ir vl Zaratustra dvi valandas keliavo - kur kelias ved ir kaip vaigds rod: nes jis pat yrs buvo, kaip naktimis ygiuoti reikia, ir mgo velgt veidus t, kuriuos yra aplanks mi gas. Bet kai apyauriu rytuos dangus paraudo, Zaratustra pamat, jog girioje gdioj jis atsidr ir jokio kelio jau nebematyti. Tada lavon jis spraud drevn galvgaly prie guoli , nes itaip nuo vilk norjo j apsaugot, ir pats atsigul ant ems samanotos. Ikart akis k, pavargs knu, taiau ramia, nesudrumsta siela. 9

Ilgai Zaratustra miegojo, ir ne tiktai rausva aura, bet jau ir priepiei saulut jo vei d glamonjo. Ir kai jo akys atsimerk, nustebs velg jis giri tyli, taip pat ir sau o jis ikart i vietos, lyg jr keliauninkas bt, kuris staiga pamat em; ir diaugsmui j o galo, nes ties jis ivydo nauj. Tuomet jis irdiai savo taip prakalbo: "Nuvito protas mano: man bendramini reikia, ir tik gyv - ne iaip koki lavon, kuriuos t mpiu, kur man patinka. Gyv man reikia pasekj, kad su manim jie eit, kad patys sau paklust nort - ir eit vien enai, kur liepia eit valia manoji. Nuvito protas mano: ne miniai tu kalbki, Zaratustra, o savo bendraygiams! Ne piemen iu bandos ir ne unim Zaratustra pasidaryti turi! A juk dl to esu atjs, kad daugel nuo kaimens man nuvilioti reikia. Tenirta ir minia, t ir banda sau irsta: plikais piemenis vadinsiu. Sakau a piemenys, tai aiku, bet jie save gerais, teisingais laiko. Sakau a piemenys , bet jie save tikratikiais vadina.

Pavelki tai tuos geruosius, teisinguosius tuos pavelki! Ko neapkenia jie labiausiai? O to, kurs j vertybi skal lauo, kurs grioviku, kurs nusikaltliu jiems taps; bet juk j is ir yra krjas. Pavelk tuos tikratikius vis tikyb! Ko neapkenia jie labiausiai? O to, kurs j vertybi kal lauo, kurs grioviku, kurs nusikaltliu jiems taps; bet juk jis ir yra krjas. Krjas ieko pasekj, bet ne lavon, ne band, ne tikinij. Bendrakrj ieko sau krja ertybi nauj skal renia. Krjas ieko pasekj, jis derliui imti talkinink ieko: nes vis derli jis jau prinokino. trksta pjautuv jam imto kito: tad rauna varpas jis ir pyksta. Krjas ieko, pasekj, bet vien toki, kas savo pjautuv iatrint moka. Naikintoj turs j adins juos grio prieais ir menkintojais blogio. Bet jie yra pjovjai ir vent veniantiej . Zaratustra bendrakrj ieko, jis derliui imti talkinink ieko ir t, kas vent bendr v r k su bandomis jam veikti, su piemenim, lavonais! O tu, pirmasis mano pasekjau, lik sveikas ia! Neblog kap tau drevj a taisiau ir nuo vi k gerai paslps bsiu. Tad ms keliai dabar jau skirias, nes baigsi jau laikas. Man tarp dviej aur tiesa nauj a nuvito. Ne piemeniu man bti reikia, ir duobkasiu nebsiu. Ir nesikreipsiu a daugiau mini: teb us tai paskutinis kartas, kuomet negyvliui kalbjau. Su tais a susidt geidauju, kas kuria, derli ima, venia: vaivorykt a jiems parodyt nor taip pat visas pakopas, kuriom prie antmogio pakilti reikia. A atsiskyrliams dainuosiu savo dain ir tiems, kas dviese tik gyventi ada; kas dar igi rsti gali negirdta, tiems a irdin dsiu laims savo. A tikslo savo siekti pasirys, ir a einu keliu savuoju; o kas dar delsia ir dvejoja, tuos peroksiu a paprasiausiai. Tad kelias itas mano tebus jiems pratis lemtinga!" 10

Kol irdiai savo taip Zaratustra kalbjo, vidurdien jau saul rod: bet tai staiga nusteb isai auktyn suiuro - mat vir savs igirdo paukio kryksm ai. Gi i! Ore erelis did skland, po juo gyvat maskatavo, bet neatrod, jog tatai pagautas grobis bt - draug jo abiau ji panjo, nes kakl jam apsivyniojus buvo. "Tai mano gyvulliai!" - Zaratustra balsu pasak ir i visos irdies jis diaugs. "Visam pasauly ididiausias ir visame pasaulyje gudriausia: abu jie valgyb isireng. Jie nori suinoti, ar gyvas dar Zaratustra. Ities, ar a tikrai dar gyvas? Man tarp moni, kaip patyrimas rodo, pavojingiau nei su vrim gyventi; grsmingas tavo k elias, Zaratustra. Tegu itie vreliai bus kelrode vaigde manja!" ituos odius pasaks, Zaratustra prisimin staiga, k girioje ventasis jam kalbjo, ir ats ss savo irdiai itaip tar: "O, kad gudresnis biau! Kad biau toks gudrus, kaip ta gyvat mano! Bet a juk nemanomo geidauju: todl kreipiuos savo ididum, kad niekad jis su, imintim m nja nesiskirt! O jei ateis kada toks laikas, kai imintis mane apleis,- beje, ji mgsta tai daryti! - tada ir mano ididumas teiskrenda drauge su kvailumu manuoju!"Tad taip nusileidimas Zaratustros prasidjo. Zaratustros prakalbos Apie tris virsmus

A dvasios tris virsmus jums apsakysiu: kaip ji pavirto kupranugar, kaip tas paskui - lit ir kaip galop i lito vaikas pasidar. Sunkum daugel tenka dvasiai, stipriai ir itvermingai, ir pagarbos pilnai be galo: o t sunkum jos stipryb trokta, sunkum kuo didiausi. O kas yra sunku? - dvasia tuoj klausia itverminga ir klaupiasi ant keli, nelyginan t kupranugaris, praydama, kad j gerai apkraut. O kas yra sunkiausia, js herojai? - dvasia vl klausia itverminga: kad it nat usivers r mgauiaus stiprybe savo. Gal tai yra, k pasakysiu: save nuemint tam, kad ididumui bt skaudu? Kvailybei duoti

laisv, kad savo imint ijuokiau? O gal yra tai tai kas: nutolt nuo savo sieki, kuomet j pergal triumfuoja? Pakilt kal nus auktus ir gundytoj gundyt? O gal yra tai toks dalykas: maitintis gilm ir olelm painimo ir siel dl tiesos alkiu ma rinti? Gal tai ir taip suprast reikt: ligoniui bti ir slauges namo varyti ir su kuriaisiais imt draugauti, nes niekad jie tavj nor neigirsta? Gal gali kam ir taip atrodyt: brist vanden nevar, jei tai tiesos vanduo yra, ir neba idyti nuo savs alt varli ir rupi kartj? O gal galop tai taip vertint: mylti tuos, kas neapkenia ms, ir rank tiest vaiduokliui, kuris mums baim varyti nori? Ir visa tai, sunkiausi nat it, dvasia sau itverminga usikrauna: kaip tas kupranugaris, kurs neuliais sunkiais apdtas dykum vis skuba, taip ir dvasia savo dykum skubiai kel iauja. Bet ia toj dykumoj tarp tyr vyksta antras virsmas: litu dvasia ia pasidaro, ji laisv s au susimedioti nori ir bti viepaiu toj dykumoj savojoj. ionai ji viepaio sau paskutinio ieko, taip pat ir Dievo savo paskutinio: ji prieu j pa sidaryti nori, dl pergals ji kautis trokta su slibinu didiuoju. Tad kas yra tas slibinas didysis, kurio dvasia nei viepaiu ir nei Dievu daugiau ne nori pripainti? "Tu privalai" vadinas slibinas tas didis. O lito tai dvasia atsako: "A noriu." "Tu privalai" prie dvasios kelio tyso, vilgdamas kibirktm aukso, tas slibinas vyniuot is, ir ant kiekvieno vyno auksu tviska: "Tu privalai!" Vertybs tkstantmets vilga ant vyn jojo, ir itaip kalba slibinas tas visagalis: "Visa v rt, kas egzistuoja - ji ant mans tai ri." "Vertybs visos jau sukurtos, o tos sukurtosios vertybs - esu a vienas. Taigi joki "a noriu" bt daugiau negali!" - taip slibinas pareikia. O broliai mano mieli, kam litas reikalingas dvasiai? Ko trksta gyvuliui, kurs nat ve lka, kurs paklusnus ir pagarbus yra kaip reikiant? Naujas vertybes kurti - to dar ir litas nestengia: bet laisv gaut naujai krybai - ta m litas galios nestokoja. Sau laisv ikovoti ir vent od "Ne" taip pat ir pareigai pareikti: tai kam, o broliai m , lito reikia. gyti teis sau naujoms vertybms kurti - tai kas baisiausia dvasiai, kuri yra ir pagar bi, ir itverminga. Ities ne kuo kitu, o plimu jai tai atrodo, klaikiu plrno darbu. Kaip ventenyb ji kadaise "Tu privalai" myljo: dabar toj ventenybj savo jinai chimer, s avival regti turi - kad laisvs ji i savo meils pasigrobt: tokiam ,plimui lito reikia Tad, broliai mano, pasakykit, ar gali vaikas padaryti, ko net ir litas nesteng? Kam litui, vriui tam plriajam, dar ir vaiku pavirsti? O vaikas juk - tai nekaltyb, tai umartis, pradia nauja, tai aismas, ratas, pats rieds savaime, tai judesys pirmasis, tai ventas pritarimas. Taip taip, o broliai mano, krimo aismui reikia pritarimo vento: dvasia nnai s a v o s i o s valios geidia, atgauna s a v j pasaul toji, kuri praradusi j buvo. A dvasios tris virsmus jums suminjau: kaip ji pavirto kupranugar, kaip tas paskui l it virto ir kaip i lito vaikas pasidar. tai taip Zaratustra kalbjo. Tuomet jis lanksi mieste, kuris vadinosi almarg karv. Apie dorybs tribnus

Nutiko kart toks dalykas, kad m Zaratustrai kakas imini vien girti, jog apie mieg ir bes tasai gerai kalbti moka: labai jau gerbiamas vis ess ir udarb turs nema, briai j i sd prie jo tribn. Nujo ir Zaratustra pasiklausyti ir atsisdo su visais prie t tri ip iminius tar: "Mums mieg gerbt ir gdytis jo reikia! Tai pirma, k jums pasakyti noriu. Be to, visi ems i kelio reikia trauktis, kam nakt miegas neramus ir akys nesimerkia! Dar gdos turi ir vagis prie mieg: jis nakt visad slenka patyliukais. Taiau yra naktie s begdis sargas, kuris begdikai neiojas savo rag. Miegot - ne taip jau maas menas: kai miego laukiant kiaur dien btina budti. Tu deimtkart per dien save veikti privalai: o tai neblog nuovarg suteikia, tatai - si elos aguonos tikros.

Ir deimtkart tau reikia vl susitaikyt su savim, nes juk save veikti - tai kartlis di diulis, o kas nesusitaiks, sunku ramiai miegoti. Tu deimt ties turi atrast per dien, kitaip tiesos iekosi nakt, nes liko alkana siela t avoji. Tau deimtsyk per dien linksmam bt, juoktis reikia: jei ne, tau pilvas ims gurgti nak t, ramybs tas drumstjas. O tai tik vienas kitas ino: jei nori gero miego, svarbu turt visas dorybes. Bene g aliu a liudyt melagingai? Ar lauyt imt itikimyb? Ar geisti savo artimo tarnaits? Visi itie dalykai ramios nakties neteikia. Ir net tada, jei kam netrksta jokios daugiau dorybs, dar reikia jam suprasti viena : laiku ir tas dorybes sist miegoti. Kad tarp savs vaid nekelt, neklusnios tos mergels! Ir dl tavs, mogau tu nelaimingas! Tvirtos taikos ir su Dievu, ir su kaimynu: to miegas geras reikalauja. Ir dar ji s prao nepamirt taikos ir su kaimyno velniu! Kitaip jis nakt tau neduos ramybs. Dar vyresnybei pagarbos, klusnumo, net tai, kuri sukiauja! To miegas geras reikal auja. Kuo dtas a, kad taip mielai valdia kreivais keliais keliauja? Tik t a visuomet galiu geriausiu piemeniu vadinti, kurs av savo veliausi piev veda: i tai prie gero miego dera. Netroktu daug garbs ir turt: tai blun susargdina. Taiau be gero vardo ir turto iokio t kio taip pat nekas miegoti. Maa man draugija mielesn nei didel, pikta: bet turi ji inoti, kada ateit ir isiskirst yt laikas. Tai ger mieg teikia. Labai patinka man ir dvasios skurdiai: jie mieg stimuliuoja. Laimingi jauiasi tie mo ns, o ypa jeigu niekas jiems neprietarauja. Tokia yra diena mogaus doringo. O jau kuomet naktis ateina, a stengiuos bt ramus ir miego nesiaukti. Nenori jis kvietimo jokio, tas miegas, tas dorybi viepats! Veriau mstau a atsiguls, k dien i veikiau ir k galvojau. Be perstojo savs vis klaus ntriai lyg karv ta, kur atrajoja: kaip deimtkart save a nugaljau? Kaip deimtsyk a susitaikiau, kas deimt t ties ir deimt t linksmybi, kurios man ird ivino? Galvojant taip ir svarstant, kai supa ir liliuoja tiek daug ir vairi mini, mane apnin ka miegas, tas nekviestas dorybi viepats. Jis akis man pasibeldia - ir jos tuojau apsunksta, jisai palieia mano lpas - ir jos tuoj prasiiaupia. Ities atslina jis tyliai, vagis tasai mieliausias, pavagia mintis mansias : apkvais s toviu a tada, nelyginant tribna toji. Taiau jau neilgai stypsoti tenka: netrukus sau guliu, itiess kojas." Igirds taip imini kalbant, Zaratustra irdy pradjo juoktis: nes jam tuomet galvoj vies uvito. Ir taip savo ird jis prakalbo: "Kvailys atrodo is iminius ir kvaila tai, k, postringauja: bet a manau, kad k jau k, o pats jisai miegoti moka. Laimingas tas, kurs netoli iminiaus io gyvena! Nes miegas toks negali neukrsti: prili mpa jis net ir per stor sien. Kerai itie ir jo tribnoje gyvena. Ir ne be reikalo jaunuoliai susd klaussi pamoksl ito pranao dorybs. O imintis jo reikalauja: budki, kad gerai miegotum. Ir i tikrj, jei prasms gyvenime ne bt ir reikt rinktis beprasmyb, tai i taip pat man bt parankiausia. Dabar a jau suvokiu aikiai, ko taip kadais iekojo mons, kai sau dorybs mokytojo dairs. Jie gero miego geid ir dar svaiginani dorybi! Visiems iminiams igirtiesiems, tribnams tiems visiems didiausia imintis - besapnio mie go siekis: gyvenimo prasms geresns jie nesivaizdavo. Ir iandien dar yra ne vienas, kaip is dorybi trubadras, ir dar ne visuomet toks sining as: bet laikas j jau pasibaigs. Ir neilgai jiems teks stovti: jau tiesia jie savsias kojas. Kokie laimingi ie snaudaliai: nes greit gals akis umerkti!"tai taip Zaratustra kalbjo. Apie tikiniuosius gyvenimu anapus Zaratustra taip Pat nusprend kart umesti ak mogaus anapus, kaip tie, kurie gyvenimu a

nuoju tiki. Pasaulis man tuomet atrod sukurtas kenianio ir nukankinto Dievo. Sapnu man rods tas pasaulis ir meno kriniu kakokio Dievo; migla spalvinga prie akis tokiam, kurs nepatenkintas Dievybe. Kas gera ir kas pikta, ir sielvartas, ir diaugsmas, ir A, ir Tu taipogi - spalving a rods man migla, tvyrojus prie akis krjo. Nukreipti vilgsn nuo savs krjas geid,- t aul jis sukr. Svaigus trokimas to, kas kenia,- akis nukreipti nuo kani savj ir pats save umirti. Sv us trokimas ir paties savs usimirimas - toksai atrod man kadais pasaulis. i aminai netobula ms em, tas atvaizdas prieybi aminj ir atvaizdas be tobulumo, tas svaigus netobulo krjo - toksai atrod man kadais pasaulis. Taigi ir a esu seniau mgins pavelgti mogaus anapus, kaip tie visi, kurie gyvenimu anu oju naiviai tiki. Bet argi i ties a pavelgiau t mogaus anapus? Deja, o, broliai mieli, tas Dievas mano sukurtasis mogaus tik rank buvo darbas ir m ogikoji beprotyb, kaip ir visi dievai pasauly! mogus jis man ijo, mogaus ir mano A tiktai menka dalel: i pelen manj ir i kario lis i tikrj! Ne i anapus jis atjo! Tad kas vyko, broliai mano? A veikiau save, t keniantj, ir pelenus savus a nuneiau sau skaidresn liepsn igalvojau. Gi i, staiga vaiduoklis p a s i t r a u k ! Dabar kankintis a turiau, kankintis tas, kuris pasveiko, kad reikt tai tikt tokiais va iduokliais: kania man bt tai nnai, savs paeminimas didis. tai taip kalbu a tiems, kas r, naivybs kupini, gyvenimu anapus tiki. Kania, bejgikumas - tai kas sukr tuos visus anuos pasaulius; ir ta trumput laims bepr b, kuri patirti lemta tiktai labiausiai kenianiajam. Ir nuovargis, kurs nori vienu uoliu, tuo uoliu mirtinuoju, nuokti prie ribos paskut iniosios, tas vargas aklas pavargimas, kuris net ir norti nebenori,- jisai visus d ievus sukr ir tuos visus anuos pasaulius. Ir patikkit js, o, broliai mano! Tai buvo knas tas, kurs knu nusivyl,- jisai apkvaili ntosios dvasios pirtais u sienos paskutins graibs. Tikkit manimi, o, broliai mano! Tai buvo knas taip - tasai, eme kurs nusivyl,- ir ji s girdjo, k bties jam pilvas sak. Tada mgino jis su galva pramut paskutinisias sienas, ir ne tiktai su galva,- lst "ana n pasaulin". Taiau "anas pasaulis" gerai paslptas nuo mogaus, anas numogintas nemogikas pasaulis, k uris yra tik niekas dangikasis; ir pilvas tas bties - jisai nesako nieko mogui, net jei dar jis mogaus pavidal turt. Ities sunku rodyt bt, sunku ir j prakalbint. Bet pasakykit man, js broliai, ar dar nra odytas geriausiai tas stabiausias i vis dalyk? Taip taip! Tas A ir prietaravimai bei tas chaosas jojo dar nuoirdiausiai apie bt savo kalba - tas A, kurs kuria, nori, vert teikia, kurs matas ir vert yra vis dalyk. Ir ta btis, ta teisingiausia, tas A - jis apie kn kalba, ir jis dar kno nori, net jei gu j kryba ir svaja pagauna ir jeigu jis net palautais sparnais plasnoja. Ir vis kilniau imoksta jis kalbti, tas A: ir juo geriau jam tai pavyksta, tuo randa odi jis daugiau ir bd pagarbai ireikti tiek knui, tiek ir emei. Mane imok ididumo naujo tasai manasis A, o jo dabar a mokau mones: daugiau nekit galvo sml dangik dalyk, bet neti j auktai iklus, t emikj galv ms, kuri iai e Teigiu monms a nauj vali: norti kelio to, kuriuo mogus aklai ingsniavo; jam gero od ir nebesukt i jo al, tarytum sergantys ir mirtantieji! Kaip tik serg ir mirtantieji, paniekin ms kn, em, irado dangikuosius dalykus ir kra s laus iganinguosius: bet ir ituos nuodus saldius, neaikius - ir juos jie pam i kno ! Nuo vargo savo jie pabgt norjo, bet vaigds jiems per daug i tolo viet. Tuomet jie it aut m: "O kad taip bt dangik keli slinkt bt ir laim kit!"- ir tai tada jie p ir t kraujo grimli! Dabar visi jie pasijuto es nuo kno savo ir nuo ems ios pabg, itie nedkingieji. Bet k kaltas liko dl traukuli ir diaugsmo to bgimo? J knas ir ita tai em. velnus yra Zaratustra ligoniams. Ities nepyksta jis dl to, kad guodia jie save ir ne dkingi bna. Te sveikstaniais jie pasidaro, tevirsta jie veikianiaisiais ir kn sau gyj obulesn! Nenirta ir danties negrieia Zaratustra ant to, kas sveiksta, jei velniai dairos jis svaj savo apgauling ir vidury nakties aplinkui savo Dievo kap slampinja: taiau liga

ir knas be sveikatos, taip pat ir aaros dar jo man lieka. Ligoni juk visais laikais tarp t netrko, kas kurti geba ir kas Dievo trokta; t jie ap negali, kas painimo akn kremta, ir tos jauniausios i dorybi, kuri vadinas teisingumas . Atgal akis jie kreipia, tamsi laik vis dairos: ities tada juk kitokia svajon, kitoks tikjimas ir juk buvo - anuo laiku limas proto Diev panjo, o abejojimas tik nuodmei ygo. Per daug gerai pastu a tuos Diev panaius: jie trokta, kad kas jais tikt, kad abejoj vien nuodmei prilygt. Taip pat inau a puikiai, kuo patys jie labiausiai tiki. Tiktai jau ne anais pasauliais ir ne laais tais kraujo iganingais: labiausiai i vis jie knu tiki, ir savo kn laiko daiktu jie savaime. Bet daiktas itas j yra nesveikas: mielai nort jie i kailio isinerti, todl mirties pamo slinink klauso ir patys skelbia jie anuos pasaulius. Veriau klausykit, broliai mano, ne j, o sveiko kno balso: tai teisingesnis ir gryne snis balsas. Juk daug aikiau ir teisingiau tik sveikas, tobulas ir taisyklingas knas kalba: jis neka apie ems prasm. tai taip Zaratustra kalbjo. Apie kno niekintojus

A od savo tart noriau visiems, kas kn niekint link. Ne mokytis i naujo ir ne i nauj jie man ities privalo, o tik su knu savo jie atsisveikint turi - ir itaip nebyliai s pasidaryti. "Esu a knas ir siela",- taip kalba vaikas. Kodl ir mons neturt kaip tie vaikai kalbti Bet tas, kas jau yra pabuds, kas jau inoti geba, tas toki mint teigia: esu a knas vien ir tiek, ir niekas a daugiau nesu; siela yra tik odis kakam tokiam prie kno. O knas - tai didiulis protas, daugumas su pradu vienumo tai karas ir taika, banda tai ir piemuo. Taip pat, o, broli mano, ir tavo maas protas, kur "dvasia" tu vadini, yra vien nagi s to kno tavo - tik maas nagis ir aislas tavo proto didio. Sakai tu "A" ir tuo odiu didiuojies. Taiau dalykas daug didesnis - tiktai tikti tuo ne nori - yra tavasis knas ir tavo didis protas: o is nesako A, bet daro A. Ir tai, k jusls jauia, k patiria dvasia, savy neturi niekad galo. Bet jusls ir dvasia tikinti tave nort, jog jie es vis dalyk tikslas: nors ir pilni tutybs bt. O nagis ir aislas - tai jusls ir dvasia: taiau u j dviej yra dar Pats, kuris taip pat usli akim temato, kuris taip pat tik dvasios ausimis tegirdi. Ir itas Pats vis klauso, ieko: jis lygina ir prievartauja, uvaldo jis ir griauna. J isai ir viepatauja, yra taip pat ir A valdovas. Taigi, o, broli mano, u mini, jausm tavj galingas stovi viepats, neinomas iminius jis Pats vadinas. Tavajam kne jis gyvena, jis - knas tavo. Daugiau juk proto tavo kne nei tavo iminty geriausioj. Kas ino tad, kuriems galams ta tavo imintis geriausia taip knui tavo reikalinga? Ir juokias tas tavasis Pats i tavo A ir jojo uoli ididij. "Kas man tie uoliai ir min tie skrydiai? - jis postringauja.- Tai kelias tik aplink mano tiksl. A pavadys esu to A ir jo idj kvpjas. Tuomet is Pats tam A ir sako: "Pajausk ia skausm!" Ir ima ksti jis ir sukti galv, kaip tos kanios nusikratyti - ir btent taip p r i v a l o jis galvoti. Tada is Pats tam A vl sako: "Pajausk ia diaugsm!" Ir ima diaugtis jis ir sukti galv, p dar daniau patirt i laim - ir btent taip p r i v a l o jis galvoti. Visiems, kas kn niekint link, a od tarti noriu. Kad niekint geba jie, tai pagarbos jie ms teikia. O kas yra tasai, kas gerbt ir niekint mok, kas vert ir kas vali kr? Tas kuriantysis buvo Pats, kurs pagarb ir paniek, ir diaugsm, taip pat ir skausm sau sukr. Tas kuriantysis knas - jis dvasi sau sukr kaip savo valios rank. Kvailybe js ir panieka dar savo - visi, kas kn esat niekint link,- tarnaujat vien sa vajam Pats. Todl sakau jums aikiai: tas js Pats pats mirti nori ir nuo gyvenimo jis grias. Jau niekaip jis ir to nebepajgia, ko i vis labiausiai geidia,- pralenkt save kryba. T ai bt jam mieliausia, tai bt visas jo trokimas. Taiau dabar jisai jau pavlavs,- todl ir nori jis inykti, js niekintojai kno savo.

Inykti nori js Pats, todl ir mt savo kn niekint! Nes js jau nestengiat pralenkt sav Dl to dabar js nirtat, gyvenimo ir ems neapkeniat. Neinomas pavydas dega nairam tam j sny, kurs vis js neapykant atskleidia. Keliu a js neisiu, js niekintojai kno savo! Js nesat man tie tiltai, kurie prie antmog o nuvesti gali! tai taip Zaratustra kalbjo. Apie diaugsmus ir aistras

O broli mano, jeigu tu turi doryb, ir ji tikrai yra tava, tai su niekuo jinai net uri bendra, jinai tik tau priklauso. inau, tu nori j vardyt ir glamonti nori; tau noris u aus j timptelt, praleist su ja ma oniai laik. Ir tai! Dabar turi jos vard drauge su monmis visais, ir pats esi juos pavirts - juos ir band jj su ta dorybe savo! Todl veriau tu taip kalbtum: "Nei odiais isakysi nei vard turi tai, kas sielai kani ldyb taip pat ir alk arnoms mano teikia!" Tegul doryb tavo vertesn bna uu vard kok: ir jeigu apie j prabilti tau reikt, tai ne i lementi. Tad taip kalbki ir lemenki: "Tai m a n o turtas, a j myliu, toksai jis visas man pa tinka, vien tokio a geidiu to grio. Taiau nenoriu, man netinka, kad bt statymas jis Dievo, nenoriu jo kaip nuostatos mon i ir mogikosios btinybs: tegul nebus jis kelrodiu man jokiu antemius, rojus visokius Doryb ta, kuri a myliu,- tai emika doryb: nedaug joje gudrybs, o dar maiau - monijos o. Bet pauktis tas sau lizd pas mane susuko: todl a myliu j ir prie irdies j spaudiu,- d r tai tupi prie mans jisai ant savo t kiauini aukso." Va itaip tu turi lementi ir taip doryb savo girti. Kadaise tu aistr turjai, kurias piktom pavadinai. Taiau dabar turi vien tik dorybes savo: iaugo jos juk i aistr tavj. Didiausi tiksl savo tu toms aistroms irdin djai: tuomet dorybm tavo, diaugsmais tavai os virto. Ir nors tu kils btum i gimins mij, galbt ir i galij, ar gal tikjimo fanatik nuo keryt troktanij, - galiausiai visos tavo aistros dorybm tapo, o nelabieji tavo - angelus pavirto. Kadais rsy savajam laikei tu daug un laukini, bet jie gal gale mielais paukteliais gie smininkais virto. I visoki nuod nuodeli tu sau isivirei balzam; i savo karvs sielvart tu melei,- nna ens jos sald pien. Neaugs tavy daugiau jau nieko pikto, nebent tik tos piktybs, kur rasis i kovos tav dorybi. Jei tu laimingas, broli mano, tai tu turi doryb vien, tik vien, ne daugiau: taip ta u lengviau per tilt eiti. Puiku turti daug dorybi, taiau nelengvas tai likimas; ne vienas dykumon ijo ir ten sa u gal gavo, nes jis pavargo bt kova dorybi ir tuo lauku, kur tarp savs jos kaunas. Tad pasakyki, broli mano, ar karas ir kautyns yra toks blogas jau dalykas? Taiau t o blogio reikia: pavydas, tarumas, meitas,- jie btini dorybms tavo. Atkreipk akis ir pamatysi, kaip kiekviena doryb tavo paties aukiausio trokta: visos ji geidia tavo dvasios, kad vien tik j o s aukliu ji bt; ji nori ir visos galybs tavo , kuomet pyksti, kai neapksti tu imi ir meil kai tave uvaldo. Pavydios juk yra viena kitai dorybs, baisus dalykas tas pavydas. Dorybs irgi gali i pavydo ti. K apima liepsna pavydo, tas tartum skorpionas pats prie save unuodyt geluon kreipia. Ai, broli mano mielas! Ar niekad dar matyt neteko, kaip tai viena doryb pati save apmeiia ir nuudo? mogus yra tokia btyb, kuri veikti reikia: todl savas turi mylt dorybes,- nes tu nuo j asi. tai taip Zaratustra kalbjo. Apie blykj nusikaltl

udyti juk nenorit, teisjai ir auk ruojai js, kol gyvulys galvos dar nenuleido? irkit blykusis nusikaltlis jau galv panarino: jo akys panieka didiausia dega. "Manasis A yra toksai dalykas, kur veikti reikia: manasis A yra man panieka mogaus di dioji",- taip kalba akys itos. Kad pats save jis teis, tai buvo jo akimirka viesiausia: neleiskit js ikilusiajam at gal nusmukti menkyst savo! Nra iganymo tam jokio, kurs dvasikai tiek dl savs kankinas, nebent tik mirti kuo greii ausiai. Kai bausm skiriat i aukiausi, teisjai js galingi, tebus ji pagaila, tiktai ne kertas u udydami kitus, irkite, kad patys js galtumt gyvenim pateisint! Tikrai yra per maa, kad susitaikote su tuo, kur js udot. Te js lidesys bus meils ant i pasireikimas: tik itaip nor dar gyventi pateisinti galsit! Jis - "prieas", - turite sakyti, bet ne "piktadarys"; "ligonis" turite sakyti, tai au ne "niekas"; "kvailys" sakyt jums reikia, bet "nusidjliu" vadint neturit teiss. Ir tu, raudon mantij vilks teisjau, jei drstum garsiai pasakyti visa, k mintyse esi pr idars, tai tuoj kiekvienas imt aukti: "alin nevidon, alin nuodingj gyvat!" Taiau mintis ir veiksmas, taip pat ir veiksmo vaizdas toli grau nra tas pats. Tarp j nesisuka prieastingumo ratas. Ir btent vaizdas poelgio neseno padar it blyk mog dar blykesn. Pribrends buvo jis iui, kada jis j vykd: bet nepajg jis itvert jo vaizdo, kada jau viskas atsitik buvo. Jam visuomet tik taip atrod, kad vien veiksm jis padar. A kvailyste laikau dalyk it: iimtis jam buvo, nnai esme pavirto. Kaip smlyje brknys nubrtas uburti vit gali, taip ir tas poktas, jo ikrstas, sukaus prot - a kvailyste tai vadinu, kai viskas j a u vyko. Klausykit, js teisjai! Yra kita dar beprotyst: tik i p i r m veiksmo eina. Deja, gant inai lst jums nepavyko siel it! tai taip teisjas raudonasis tar: "Dl ko udyt iam nusikaltliui reikjo? Jis apiplt ke Bet a sakau jums kitk: siela jo kraujo, o ne grobio geid - jis peilio laims troko! Taiau jo vargas protas neperman tos beprotysts ir perkalbjo j. "Ar kraujas taip svarbu ,- jis jam rodinjo,- ar nevertt ta proga ir kok grob pasiimti? Kaip kerto enkl?" Ir jis pakla?s savo vargo proto: kaip vinas koks kalba ta j prislg - ir pl jis tuome i ud. Dl beprotysts savo pajaust jis gdos nenorjo. Dabar tai vl vinu kalt j slegia, ir vl jo vargas protas toks sustings, sunkus ir toks lautas. Jei jis papurtyt galv tik galt, tai jo nata tuoj nusirist: bet kas papurtys it galv? Ir kas yra mogus tai itas? Krva lig, kurios per dvasi skverbias pasaul: ia jos jau o ras kaip reikiant. Kas is mogus, kas esm jo sudaro? Tai kamuolys pikt gyvai, kurios retai kada alia viena kitos nurimsta,- tad isisklaido jos pavieniui ir atskirai pasauly grobio ieko. Pavelkite it varg kn! Dl ko jisai kankinos ir ko taip smarkiai troko, t isiaiki siela varginga,- ir ji tai pavert geismu udyti, ir peilio laims ji sukl siek. Ir kam dabar susirgt bus lemta, tas bus upultas blogio, kuris nnai nuomus be galo: jis skausm nori tam sukelti, kas jam paiam j kelia. Bet bta ir kit laik, ir blogio juk , ir grio kito bta. Kadaise blogis buvo abejon ir noras bti savimi. Tada, kas ta liga susirgs buvo, ere tiku ir ragana pavirto: dl to atseit jis smarkiai kent ir dar kitiems kanios itos no rjo. Bet js ausys to girdt nelink: geriesiems js, sakote, tai kenkia. Bet kas man tie gerie ji js! Nemaa kas ituos geruosiuos ir, ties sakant, ne j blogis vien leiktul man kelia. Taiau riau a, kad juos apsst beprotyst ir gal gaut jie visi, kaip itas nusikaltlis blyku Noriau a i tikro, kad beprotyst j tiesa, itikimybe ar teisingumu vadints: bet turi sa jie doryb - ilgai gyvent jie nori ir mgautis menka bties gerove. Turklas a esu prie ups: te griebiasi mans, kas rank dar pakelti gali! Taiau nesu ramen tas js.tai taip Zaratustra kalbjo. Apie skaitym ir raym

I viso to, kas parayta, patinka man tik tai, k rao autorius krauju savuoju. Rayki tad krauju, ir tu patirsi, kad kraujas - tai dvasia grynoji. Nelengva krauj svetim suprasti: a niekinu tuos skaitanius dyknus. Skaitytoj paint kam teko, tas nieko jam daugiau nedaro. Dar imtas met t skaitov - ir j au pati dvasia prads smirdti. O kad dabar skaityt imokti kiekvienas gali, ilgam ne vien tik raym sudergs, bet prau dys ir mstym taipogi. Dvasia kadaise Dievas buvo, vliau ji mogumi pavirto, o tai dabar ir valkat minia dar tapt ji ada. Krauju ir posakiais gudriais kas rao, ne skaitomas tas nori bti, o mintinai imoktas . Kalnuos ariausias kelias - tai tarpas tarp virni: bet tam turti reikia kojas ilgas. I r posakiai virnm bt privalo: o tie, kuriems kalba skirta itoji, ir dideli, ir auktagia turi bti. tai oras retas, grynas, arti gresis pavojus ir linksmo pykio kupina dvasia - gerai prie vienas kito dera. A noriu, kad aplink sukiots kipai, nes man drsos netrksta. Drsa, kuri ibaido mklas, sau kip pasidaro,- drsa kvatotis nori. A tokio jausmo, kaip jsikis, daugiau jau neturiu krtinj; tas debesis, kur a po savs r u, tas juodis ir tas sunkis - i j tiktai juokiuosi: tai jie audros t js debes sudaro. vir krypsta js akys, kai js ikilti troktat. O a velgiu emyn, nes jau esu ikils. Ir kas i js gali drauge ir juoktis, ir ikils bti? Kas aukiausius kalnus kopia, tas juokias i tragedij ir dram. Nerpestingus, paaipnus, stiprius ir prievartos nevengianius - m u s tokius imintis ma tyti geidia: jinai juk moteris - jai visad tik karys patinka. O js man skundiats ir sakot: "Gyvenimas - sunki nata." Bet kam tuomet rytais idids esa t, o vakarais jau pasiduoti link? Gyvenimas - sunki nata i tikro: bet nesidkite tokie glenuiai! Visi mes esame nuostabs asilai ir asiliens krovinins. K bendro turim mes su ros iedu, kurs dreba, kai ant kno jam rasos ukrinta laas? Sakau jums i tikrj, gyvenim dl to mes mylim, kad mes prie meils, o ne jo priprat esam. Juk meilj visad esti truputis beprotysts. Taiau ir beprotystj krislelis proto bna. Ir man, kuriam gyvenimas patinka, atrodo, jog drugeliai ir muilo burbulai, ir mons tie, kurie juos panas,- o j visuomenj netrksta, - daugiausia apie laim ino. Matyt, kaip plazda sielos menkos - lengvuts, kvailos, judrios ir gracingos,- tai Zaratustrai aar ispaudia ir udainuoti gundo. O a tiktai tokiu Dievu tikiau, kurs okti moka. Ir kai ivydau savo velni, jis man atrod rimtas ir nuodugnus, mslus bei ikilmingas: dv asia tai buvo sunkio - dl jos daiktai visi juk krinta. Juoku, bet ne pykiu udyt lengviausia. Aure, myriop pasiskim sunkio dvasi! Imokau vaikiot savo kojom: ir nuo tada a vien tik bgu. Esu imoks ir skraidyti: ir nuo ada jau nebenoriu, kad stumt kas, kai pajudt i vietos reikia. Dabar esu a lengvas, dabar skrendu, dabar velgiu a po savim, dabar a Diev okdinu.tai taip Zaratustra kalbjo. Apie med prie kalno

Pamat Zaratustros akys, kad vengia jo kakoks jaunuolis. Ir kart, kai pavakariais Za ratustra sau vienas vaikiojo po kalnus, kuri aplinkui miest, vadinam "almarg karv", t buvo daug ir dideli, pamat jis jaunuol it, besdint prie medio ir velgiant pavarg gsniu sln. Prijs paliet jis med, kur is mogus sdjo, ir taip j prabilo: "Jei med a savo rankom papurtyti noriau, i to man nieko neieit. O vjas juk, kurio nematom, kankina, lanksto j, kaip nori. Ir mus daugiausiai ir bl ogiausiai ir lanksto, ir kankina rankos, kuri nemato niekas." Staiga paoko jaunikaitis, nustebs ir sutriks, ir taip tuos odius atsak: "Girdiu a k t Zaratustr - a k tik apie j galvojau." "Tad ko toks isigands?"- Zaratustra paklaus ir itaip savo kalb ts: "mogus - tarytum m s. Juo stiebias jis labiau vir, juo siekia jis daugiau viesos, tuo vis giliau jo aknys m skverbiasi, tams, gyl - tai, kas pikta."

"Taip taip! Tikrai pikta! - suuko jaunikaitis.- Kaip gali bt, kad atradai tu siel m ano?" Nusijuok Zaratustra ir tar: "Yra siel, kuri atrasti nieks negali, nebent irasti jas p irma reikt." "Taip taip! Tikrai pikta!" - darsyk suuko jaunikaitis. "Sakei teisyb, Zaratustra. Kai a auktybi siekt pandau, pats savimi nebegaliu tikti, ir niekas jau nebetiki manim,- kaip atsitinka visa ita? Per greit galbt keiiuosi: manoji i diena paneigia mano vakaryki. Danai a peroku pako kuomet lipu vir,- o to jokia pakopa neatleidia. Kada esu auktai virnj, a visados jauiu vienatv. Nra, kas su manim kalbt, vienatvs kn drebint. Ko iekau a tenai auktybj? Ir panieka, taip pat trokimas mano - abu jie eina koja kojon: ir juo labiau kylu vir, tuo vis daugiau neapkeniu a to, kurs irgi lipa. Ko reikia jam tenai auktybj? Kaip gdijuos a to lipimo, kaip gda man dl to klupimo! Kaip niekinu a t nirptim savo! nekeniu a skrendaniojo! Kaip vargina mane auktyb toji!" Ir ia nutilo jaunikaitis. Taiau Zaratustra ramiai med velg, t, kur jie stovjo, ir toliau kalbjo: "is medis stkso vienias ionai kalnyne; praaugo mones jis ir vris. Ir jeigu jis kalbt galt, nerast nieko jis, kas j suprast: toks auktas jis iaugo. Nnai jis laukia vis ir laukia - ko laukia jis i tikro? Per daug arti prie debes jis ai gyvena: matyt, jis pirmo aibo laukia?" Kuomet Zaratustra i kalb baig, vl susijaudins jaunuolis kartai suuko: "Taip, Zaratust tu sakai teisyb. Kada auktybi siekt norjau, geidiau a praties savosios, ir tu esi ta bas, kurio a laukiau! irk, kas i mans beliko, kai mums tu pasirodei? P a v y d a s tau , ne kas nors kitkas mane visai sulugd!"- jaunuolis aikino ir graudiai verk. Taiau Zar atustra apkabino ir m vestis su savim i lto. Kai jie abu iek tiek jau pajjo, Zaratustra praneko vlei: "irdis mana i skausmo plyta. Geriau nei tavo odiai sako, man akys tavo rodo, koks tau pavojus gresia. Tu dar esi nelaisvas, tu laisvs dar tik i e k a i. Bemiegs tau atjo naktys - dl to i ekojimas tas tavo kaltas. laisvas tu veries auktybes, vaigdi siela tavoji trokta. Bet ir blogieji polinkiai ta ji - ir jie juk laisvs geidia. Laukiniai tavo unys laisvn braunas; i diaugsmo loja jie rsy savam, kuomet dvasia tavo ji visus kaljimus panaikint siekia. Man dar tu tebesi belaisvis, kuris sau laisv prasimano: oi, ir gudri siela toki be laisvi daros, taiau ir tari, bloga be galo. Kas dvasios laisv jau pasieks, ir tam apsivalyt dar reikia. Dar daug kaljimo, pelsi j ame yra ilik: jo vilgsnis tyras turi tapti. inau, kokie tavs pavojai tyko, bet savo meile ir viltim sava maldauju: te tavo mei l ir viltis nena niekad! Taurus tu dar jautiesi, tauriu tave kiti dar laiko, kas dant grieia ant tavs ir aki mis aibuoja. inok - visiems taurus ant kelio stovi. Net ir geriesiems jis ukliva: ir net jei ie geruoju j vadina, jie tuo tiktai i kelio j paalint nori. Taurusis trokta nauja kurti, taip pat doryb nauj. Gerasis nori seno, kad sena neprat. Taiau ne tai pavoj kelia, kad tai taurusis virs geruoju, bet kad akipla, aipnu, naikin oju jis tapti gali. O, painojau a taurij, kurie didios vilties neteko. Dabar su emm maio jie visas viltis disias. Tada jie liai gyvent pradjo trumpuiais malonumais, ir j tikslai daugiau vienos dienos nesiek. "Dvasia taip pat juk geidulinga",- sakyt jie m. Tuomet sparnai j dvasios lo: dabar ji liauioja aplinkui ir dergia graudamasi. Kadaise didvyriais jie tapti man: nnai itvirkliais pavirto. Dabar j didvyriai - tik s ielvartas ir siaubas. Bet savo meile ir viltim tave maldauju: tu didvyrio nemeski i irdies jau niekad! ve nta laikyk didiausi vilt savo!"tai taip Zaratustra kalbjo.

Apie mirties pamokslininkus

Yra toki kas mirt skelbia: taiau gausu pasauly t, kam skelbt ir pamokslauti reikia, kad i gyvenimo jie eit. Liek pilna ms em, sumaitotas gyvenimas dl t, kuri per didels gausybs. Kad iviliojus o pasaulio "gyvenimu anapus aminuoju"! Vadina mons "geltonaisiais" mirties pamokslininkus tuos arba juodaisiais". Bet nor iu jums kitas spalvas dar j atskleisti. Tatai yra baisieji, kas vr plr savyje neiojas ir kitko pasirinkt negali - tiktai malon mus arba savs grauim. Taiau ir malonumai j yra savs grauimas. Jie net monm nra dar tap - visi itie baisieji: teskelbia jie gyvenim anapus ir patys t en keliauja! Tatai yra sielos diova serg ligoniai: vos gim jie - jau mirt pradj ir mokym toki itro r nuovargis, taip pat atsiadjimas j pagrind sudaro. Mielai nort jie numir bti, o mes turtume geru t nor j laikyti! Todl mes bkime atsar prikelkime i mirusij, ir nepaeiskime i karst vaiktanij! Jei jiems sutikti pasitaiko ligon, sen ar lavon, tuojau jie ima skelbti: "Gyvenimas - tai niekis!" Bet jie yra tik patys niekis, ir akys j ne k geresns, nes jos bties tik vien veid mato . Giliai paskend lidesy savajam ir trokdami ma atsitikim, kurie vien mirt nea,- taip la a jie, dantis sukand. Arba tai toks dalykas: jie iumpa tuoj saldain ir patys tyiojas i vaikikumo savo - jie laikos sitvr gyvenimo iaudelio ir tyiojas i to, kad jie dar u iaudelio laikos. O imintis j skelbia itaip: "Kvailys - tasai, gyvent kurs lieka, betgi kokie kvaili mes esam! Ir tai gyvenime kaip tik vis kvailiausia!" "Gyvenimas - tai vien kania didiul",- kiti tai skelbia ir teisyb sako: tad pasirpinkit , kad pasibaigt tas j s i k i s ! Tad pasistenkit, kad gyvenimas is liauts, kuris y ra vien tik kania didiul! O tai kaip j dorybs mokslas teigia: "Tu pats save udyti privalai! Tu pats turi slapt a inykti!" "Galumas, meils malonumai - tai nuodm,- taip sako tie, kas mirt skelbia,- tad pasitra ukime on ir jau vaik nebegimdykim!" "Gimdyt sunku, - kiti vl postringauja,- tai kam dar visa tai daryti? Juk gimdom v ien tik nelaimingus!" Ir jie taip pat yra mirties skelbjai. "Ujausti mog reikia,- nurodo tau tretieji. Paimkit visa, k turiu! Paimkit ir mane, k oks a esu. Nes vis maiau mane gyvenimas belaiko!" Jei jie tikrai ujaust galt, tai savo artimiesiem sukelti leiktul gyvenimu turt. Piktu bt j tikrasis gris. Taiau pabgti nuo gyvenimo jie nori: ir kas jiems darbo, kad kitus grandinm savo, do vanom jie dar tviriau sukausto! O js, kas dirbat pluat, gyvenime dienos ramios nematot: ar nesat js gyvent labai pa varg? Ar nesat gerai mirties pamokslui pasiruo? Visi, kas darb sunk taip pamilot ir tai, kas greta, nauja, svetima yra,- blogai sa ve pakeniat patys; darbtumas js - tai bgimas ir noras usimirti. Jei js gyvenimu daugiau tiktut, maiau akimirkai js atsiduotut. Bet laukti itverms jums ir net tingjimui jos maa! Visur vien t girdti balsas, kas mirt skelbia: ir em ms pilna moni, kuriems patiems sa mirties pamoksl reikia. Ar skelbti "amin gyvenim anapus": man tai tas pats,- kad tik greiiau jie ten keliaut! tai taip Zaratustra kalbjo. Apie kar ir karius Nenorim mes, kad ms gailt geriausi mes mylim. Tad leiskit man jums ties O broliai mano kariauninkai! A myliu vertis. Taip pat esu a ir geriausias inau, iek tiek nutuokiu, kad irdys

ms prieai, nenorim pagailos ir t, kuriuos visa ird pasakyti! jus be galo, esu ir visados buvau jums lygia js prieas. Tad leiskit man jums ties pasakyti! js neapykantos, pavydo turi. Tokie js dids nesat, k

d neinotumt, kas neapykanta ir kas yra pavydas. Tad bkite bent tiek jau dids, kad gdy tis savs jums nereikt! Ir jei negalit bti ventaisiais painimo, tai nors kariais jo bkit. Juk jie yra drauga i ir pirmtakai tokios ventybs. Matau kareivi a daugyb: o, kad tiek daug kari regiau! Drabu t, kuriuo jie vilki, vad ni-forma: o, kad nebt uni-forma, kas po itais drabuiais slypi! A tokius jus matyti noriu, kuri akis vis prieo ieko: ne kito - s a v o prieo. Bet kai kurie i js i pirmo vilgsnio neapksti ima. Iekot js turit savo prieo, kariauti savo kar - u idjas savsias! O jeigu js idja ir bt, tai js sin, garb net ir tada triumfuot turt! Mylti taik js privalot kaip priemon naujiems karams: ir trump taik - daug stipriau nei koki ilg. Kvieiu a jus ne darb dirbti, aukiu a jus kov. Ne taikai raginu visus jus, o pergal p ekti. Te darbas js bus kova, o js taika tik pergal knys! Gali tylus ramiai sdti, jei rankose strl ir lankas: o iaip - tik plepalai ir barniai. Tegul taika tad js tik pergal knys! Js klausiate, ar geras tas dalykas, kuris paventina net kar? Ir a sakau: tik geras k aras kiekvien daikt daro vent. Juk karas ir drsa, narsumas daugiau didi darb yra nuveik nei artimojo meil. Ne js ta s ujauianioji, o tik narsumas js lig iol vis gelbjo nelaims itiktuosius. "O k laikyt griu?"- js klausiat. Narsa yra tas gris. Palikit mergulms teigti: "Kaip ge a tai, kas ir grau, ir jaudint gali!" Danai kiti beirdiais jus vadina: taiau tyra irdis jsik, a myliu t irdies drovum j vo potvynio jums daros, kiti atoslgio gi savo drovis. Js lykts,- sakot,- esat? Na k gi, broliai mano! Tad apsigaubkit ikilnybe, tuo apsiaust u lykij! Ir jei siela js taps didiul, tai bus ji ir ipuikus, tuomet jsikj ikilnybj netrks ir A jus pastu. O pykty juk akistaton sueina ipuiklis ir tas, kas silpnas. Bet nesupranta jie vien s kito. A jus pastu. Toki turt tik galit prie, kuriuos vien neapkst reikt, bet ne toki, kas paniekos tik v as. Didiuotis turit savo prieu: tuomet ir prie pergals drauge laimjimais bus js. Maitauti - tai kilnyb vergo. Tebus kilnyb js paklusnumas! Jau js pats sakym davimas raika klusnumo! Geram juk kariui daug smagiau girdti "tu privalai" negu a noriu". Ir tai, kas miel a js irdiai, veriau pirma kad jums kas nors dar sakyt. Ir meil js iam pasauliui, gyvenimui jame, tebna meil js didiausiai viliai: o js ta didiausia tebna ir prasm gyvent svarbiausia! O i prasm svarbiausia jums turi bti mano sakyta, ir jos esm tai itaip skamba: mogus y tokia btyb, kuri veikti reikia. Gyvenkit tad gyvenim klusnumo, kariaukite, kovokit! Juk didel vert yra ilgai gyvent i! Kuris karys pasigailti prao! Oi ne, nesigailiu a js, a myliu jus visa irdim o broliai mano kariauninkai!tai taip Zaratustra kalbjo. Apie naujj dievait

Kai kur pasauly dar taut gyvena ir esama band nemaa, tik ne pas mus, o broliai mano : ionai gyvuoja tik valstybs. Valstyb? Kas jinai per daiktas? Gerai! Dabar klausykit atidiai, a pasakysiu od savo, kaip tautos mirta. Valstyb - tai aliausias i vis alt siaubn. altai jinai meluoja, ir melas is i jos plsta: "A, bdama valstyb,- sako ji,- esu tas pats, kas ir tauta." Apgaul tai ir melas! Krjai buvo tie, kurie tautas sukr ir meil bei tikjim joms dav: jie gyvenimui tarnavo. Naikintojams priklauso tie, kas spstus spendia daugumai moni, vadindami save valstyb e: jie laiko kard vir galv ikl ir veria juos imtus geism sav patenkint. Bet kur tauta dar egzistuoja, ten ji valstybs nesupranta ir neapkenia jos kaip vilg snio pikto, kaip paproi ir teisi paeidjos. tai toki mint a jums duodu: juk visos tautos turi tik joms bding grio, taip pat ir blo

io kalb, kurios kaimynas nesupranta. O kalb t ji susikr i paproi sav ir teisi. Taiau valstyb mel skleidia visom kalbom - tiek grio, tiek ir blogio: ir k ji tik pasak o, yra gryniausias melas, o k jinai gijus turi, ji turi tai pavogus. Netikra juk yra joj viskas: dantim vogtais ji kandioja kiekvien, plrn toji. Net josios viduriai - ir tie dirbtiniai. Dviej kalb, kuri viena griu, kita - blogiu vadinas, yra ji maialyn: tai tok enkl du s kaip simbol valstybs. I tikro enklas itas mirties tik vali rodo! Ities jis moja tiem , kas mirt skelbia! Per daug moni pasaulin ms ateina: atliekamiems itiems ir buvo irasta valstyb! Pavelkit tik, kaip tuos jinai vilioja, kuri toks perteklius didiulis! Ir kaip ji ry ja juos ir kramto, ir kaip juos atrajoja! "Nra ioj emj nieko, kas bt didesnis u mane: esu a Dievo pirtas tvarkantysis",- taip b ia pabaisa itoji. Ant keli puola tuoj ne vien tik ilgaausiai bei trumparegi minios! Net jums, js sielos didios, ji kuda savo mel juod! Deja, ji randa rakt irdis turting , kurios save taip noriai vaisto! Taigi ir jis jinai atskleidia, ir jus, kurie jau Diev senj veik esat! Pavargote js kov je, o tai dabar ir nuovargis jsikis tarnauti dar naujam dievaiiui ima! Herojais ir garbingais vyrais apsistatyt save nort dievaitis tas naujasis! Mielai jis ildos spinduliuos, kuriuos tarytum saul skleidia jam sin varioji,- pabaisa tas al is! Dievaitis naujas duos j u m s visko, jei j s tik garbinsite j: taip perka sau jis aves dorovi js ir ididi aki js vilgsn. Jisai jus masalu naudoja, kad priviliot tuos, kuri tiek daug yra privis! Tada ir bu vo sugalvotas tas pragarikas iradimas, mirties arklys, vangs visa puonybe savo ir die vik garbs enkl gausybe! Taigi mirtis moni daugybei nesunkiai buvo irasta, mirtis, kuri save gyvenimu garsin a: ities - ta paslauga irdinga visiems mirties skelbjams! Valstyb man - tai toks dalykas, kur tik visi - nuod grikai, gerieji ir blogieji, ku r mons alei vieno save praranda patys, gerieji ir blogieji, kur udos visi i lto - ir tai "gyvenimu" vadinas. Pavelkit tai tuos, kuri per daug yra! Jie vagia darbus iradj ir savinas lobius imin imo vard jie itai vagystei dav - ir viskas tampa jiems liga bei altiniu visokio blog io! Pavelkit va tuos, kuri tokia gausyb! Jie serga nuolatos ir lieja savo tul - ir laikra tatai vadina. Jie ryja vienas kit ir net suvirkint nepajgia. Pavelkit dar tuos, kuri nereikia! Jie turt sigyja ir vis labiau dl to nuskursta. Vald os jie trokta ir pirmiausia pinig daugybs, to nagio galybs,- o vargai nelaimingi! irkit, kaip jie lipa, tos mikliosios bedions! Jie ropias per kits kit ir tempia tuos ie aukiau sliuog, emyn purv ir bedugn. Visi jie veriasi sost: j galvos pramutos dl jo,- lyg laim ten sdt! Danai soste ti kso, ir neretai ant mlo sostas stkso. Visi man jie yra beproiai - tai mediais sliuogianios bedions ir kartakoiai. Bjauriu k u man atsiduoda dievaitis j, pabaisa tas altasis: man dvokia jie visi, itie tarnai dievaii. O, broliai mano mieli! Nejau udusti norit it nasr ir potroki tvaike? Veriau idaukit s ir okite or gryn. Toliau kiek galit bkite nuo dvoksmo ito! Nuo stabmeldysts t, kuri per daug privis, js asitraukit! Nelauk nieko sprukit nuo smarvs tos didiuls! Tolyn nuo i aukojam moni svilsi! Didioms sieloms ir iuomet laisva yra dar em. Dar daug yra tui buveini, kur atsiskyrl o vien ar po du gyvent galt, kur dvelkia jr vjai gaivs. Didioms sieloms tiesus dar kelias gyveniman laisvajan. Ities, kas maa k teturi, tas dar maiau turs: palaimintas tebna tasai neturtas maas! Tik ten, kur baigiasi valstyb, yra pradia mogaus, kuris nra nereikalingas: tenai gie sm suskamba to, kurs btinas yra,- giesm nauja ir negirdta, giesm, kurios negalima pak eisti. Tenai, kur b a i g i a s i valstyb, - nukreipkite akis ton pusn, o, broliai mano! Ar js vaivorykts nematot ir tilt t, kurie antmog jus veda?tai taip Zaratustra kalbjo.

Apie prekyviets muses

O bk draugui mano, tu vienatv savo! Regiu tave a apsvaigint didij vyr triukmo ir subadyt geluonimis maj. Oriai giria ir olos moka drauge su tavimi tylti. Vl bki lygus mediui, kur tu myli, bk lygus mediui plaiaakiui: tylus jisai bang oimo klausos, kybodamas vir jros. Tenai, kur baigiasi vienatv nuo ten - prekyviets jau valdos, o kur prekyviets pradia , tenai ir triukmas pasigirsta, didi vaidintoj sukeltas, ir dar nuoding musi ten zyzim as kyla. Pasauly ms taip jau esti, kad net geriausieji dalykai i tikro nieko dar nereikia be vieno to, kurs scenoj juos parodo: juos vyrais dideliais vadina mons, ituos statyto jus spektaklio. Nedaug suvokia mons, didyb kas sudaro, kitaip pasakius, tuos, kas kuria. Utat statyt ojus didi dalyk ir j vaidintojus visus supranta jie geriausiai. Aplink nauj veri krjus pasaulis ms sukas: nematomai tai vyksta. Taiau aplink vaidinto garb ir mons sukas: tokia yra "tvarka pasaulio". Artistas - juk mogus dvasingas, bet dvasios sins jam trksta. Jis visad tiki tuo, kuo m ones jis labiau tikint gali - tikint s a v i m i pirmiausia! O ryt - tikjimas jo naujas, poryt - jis dar naujesnis. Greitas jusles jis turi, k aip ir moni minia, ir uosl kintam taip pat. Imut i vi jam - rodyt reikia, i proto ivaryti - tikinti privalo. O kraujas jam - g i vis motyv. Ir ties t, kuri tik jo ausin patenka, melu jis ir nieku vadina. I tikro tiki jis vi en tais dievais, kurie pasauly did triukm kelia! Prekyviet pilna pajac ir juokdari puoniausi - ir mons grisi didiaisiais vyrais savo! ems yra akimirkos valdovai. Taiau akimirka juos spaudia, o jie tave jau remia. Ir i tavs jie "taip" ar "ne" igirs ti nori. O varge mano, nejaugi tarp dviej kdi adi tu sstis? Tiems btiniems ir spaudiantiesiems pavydo neturki, teisybs tu mgjau! Dar niekuomet tei syb nesikabino btinajam parank. Nuo t staiguoli traukis ten, kur saugiai tu jautiesi: tiktai prekyvietj tave upuola ir veria "taip" ar "ne" vien atsakyti. I lto visos gilios versms teka: ilgai joms laukti reikia, kol jos suino, k a s j gelmn krito. O visa, kas yra didinga, tas ne prekyvietje vyksta ir nuoaly nuo visokios garbs: to li nuo vietos tos, taip pat ir nuo garbs jau ir senais laikais gyveno nauj veri krjai. Skubk, draugui mano, tu vienatv savo: regiu tave nuoding musi sukapot. Skubk tenai, rsts, stiprs vjai puia! Skubk vienatvn savo! Per daug arti gyvent tau teko prie t maj ir menkyst. Nuo kerto j atomo tu bki! Jie tau yra tik kertas gyvas. Nekelk daugiau prie juos tu rankos! J skaiius begalinis, ne tau likimo skirta vduokl e musi bti. Be galo daug it ma menkyst; ne vien pastat diding lietaus laai ir piktols sugrau Nesi akmuo bet jau skyltas, la daugybs prataytas. Sudui dar ir sutrupsi dl t la, j Regiu tave nuoding musi nukamuot, matau tave taip daug ir kruvinai sugelt; bet tavo ididumas net pykti nesirengia. Jos kraujo tavo trokta lyg nekaltos, vien kraujo geidia j bekraujs sielos - ir gelia jos tave rami ramiausiai. Bet tu, o giliaminti, per daug kenti dl t ma aizdeli; nespsi dar igyt kaip reikiant, vl ropos per tavo rank toks pat nuodingas kirminas itss. inau, per daug turi tu ididumo, kad smalies ias imtum muti. Tad saugokis, kad tau nebt lemtinga t j nuoding neteisyb ksti! Bet jos aplink tave dar zyzia taip pat su pagyrom savosiom: o j pagyros - tai vie n tik kyrumas. Jos nori bt ariau prie kno ir kraujo tavo trokta. Jos lenda, stengias siteikti tarytum Dievui arba velniui; jos inkia prie tave, lyg D ievas arba velnias btum. O k gi padarysi! Tai - pataikns, unuodegs, daugiau jau nieko nepridsi. Danai jos tau meilum rodo. Bet itas bdas visuomet tiktai baili gudryb buvo. Bailiai yr a juk gudrs! Jie daug apie tave galvoja siela sava ribota - tartinas esi jiems visad! Nes visk

as, apie k ilgai mstyti tenka, tartina pavirsta. Tave jie baudia u visas dorybes tavo. Ir tik klaidas tavsias jie tau visai atleidia. Kadangi tu esi velnus, teisingas, todl sakai: "Jie nekalti dl savo tos bties menkuts. " Bet j siela ribota mano: "Kalta yra vien tik btis didioji." Ir nors tu jiems velnus esi be galo, bet jie vis tiek dar jauia, kad niekini tu ju os i tikro; ir jie geradaryst tavo grina paslptom niekybm. Beodis tavo ididumas - jis visad prieingas j skoniui; jie imt digauti ir okti, jei ka u kuklus toks btum ir tuiasieliu taptum. Juk tuo, k moguje atrandam, tuo mes j susargdinam. Tad saugokis maj! Jie jauias prie tave mayiai, ir j menkumas tas irdy nematom tau kert kursto. Kada tau tekdavo prie j prieiti, ar nematei, kaip iaupdavos j lpos, kaip nykdavo j jgo s tarytum dmas gstanios ugnies? Taigi matai, biiuli mano, tu sin pikta esi tiems artimiesiems savo: nes jie nra tavs v erti. Todl tavs jie neapkenia ir tavo krauj su diaugsmu nort siurbti. Nra ko laukt i artimj: jie visad bus nuodingos muss; ir visa, kas tavy didinga, juos dar labiau nuodingus ir muses panaesnius be perstojo daryti turi. Tad bk, biiuli mano, tu vienatv savo, tenai, kur rsts, stiprs vjai puia! Ne tau lik kirta vduokle musi bti.tai taip Zaratustra kalbjo. Apie skaistyb

Patinka man giria, j mgstu. O miestuose tnot negera: per daug tenai moni gali gyvena. Ar ne geriau jau bt udikui nagus pakliti nei galios moters svaj pasaul? Pavelkit va tuos tai vyrus: i j aki matyti - jiems emje vis geriausia su moterim gu J sielos pilnos juodo purvo; ir vargas, jeigu itas purvas nors kiek dar dvasios tu ri! Kad js bent gyvulio prilygtumte tobulybei! Bet gyvuliui bdinga nekaltyb. Ar patariu a jums udyt jusles savsias? A patariu tik viena - kad js jusls bt nekaltos O gal kvieiu skaistyb saugot. Vieniems jinai doryb, taiau daugybei ji - beveik yda d idiul. ita daugyb, ties sakant, susilaikyti geba: taiau kals galumas akim pavydo velgia i vi , k jie veikia. Ir net j dorybs vir, lig pat gelmi altosios dvasios tasai vris ir jo kiviras skver Ir kaip maloniai moka kals galumas dvasios kaulyt, kai gabalas msos jai atsakytas! Js mgstate dramas ir visk, kas ird drasko? Taiau kale a js nesikliauju. Per daug man rsios akys js, ir velgia jos galiai kenianiuosius. Ar tik galumas js bu kit usivilks ir vard sau uuojautos suteiks? Ir dar tai taip palygint noriu: nemaa t, kas velni savo ivyti buvo geids, jau patys k aules sulindo. O kam per daug sunki nata skaistyb, tam gal neverta jos laikytis: kad pragaran jin ai nevest - sielos purvu ir galumu nevirst. Bet gal kalbu a nevankybes? Man rodos, tai nra blogiausia. Juk ne tuomet, kai nevari yra teisyb, o kai lkta ji esti, pastantis be noro jokio van en jos brenda. Ities yra skaisi be galo: ir irdys j velnesns, mieliau, daugiau nei js jie ypsos. Jie irgi i skaistybs juokias ir patys klausia: "O kas yra skaistyb? Ar ji nra kvailyst? Bet ji pas mus, ne mes pas j atjom. iai vieniai mes pasilm ir prieglobst, ir ird: dabar jinai pas mus gyvena,- tebna ji, k jai patinka!"tai taip Zaratustra kalbjo. Apie biiul

"Man vieno vis per daug ia esti,- taip atsiskyrlis sau mano.- Nes vienas vis ir vi enas - per laik du jau tampa!" Kai du - A ir a Pats - kalbti ima, uolumo niekad jiems netrksta: kaip bt manoma iksti ei neturtumei biiulio? Vienuiui visad juk biiulis tasai tretysis bna: tretysis is - tai pld, kuri diskusijai dviej gelmn nugrimzt neleidia.

O t gelmi - tokia daugyb visiems, kas atsiskyr sau gyvena. Todl taip trokta jie biiuli ir jo auktybs geidia. O ms tikjimas kitais iduoda, kuo patys mes savy mielai nortume tikti. Biiulio ilgesys yra drauge ir ms idavikas. Danai mogus savja meile tiktai pavyd perokt nori. Danai kitus jis ima pulti ir pats sa u prie pasidaro, kad tik paslpt, jog ir jis - paimama tvirtov. "Tad bk bent mano prieas!" - taip kalba pagarba tikroji, kuri idrst negali prayt sau biiulysts. Jei geidia kas turt biiul, tas ir kovot dl jo norti turi: o kad kovot galtum, tam reik a prieu bt mokti. Savam biiuly prie gerbt dar reikia. Ar tu gali, ar tu pajgi arti prieiti prie biiulio ir likt neperengs jo pusn? Be to, savam biiuly dera turt geriausi prie savo. Tad bki jam irdim ariausias, kai tu juo kovoji. Gal be drabui pas biiul eisi? Juk garb turi jam suteikti, kad akyse jam rodais, koksa i esi? Taiau dl to tave velniop jis siunia! Kas slpt savs nelinks, tas piktina kitus: todl js turite bijot nuogybs! Taiau jei bt vais jums bt lemta, tuomet sav drabui galtumt drovtis! Sunku graiai atrodyti biiuliui savo: nes kelrode vaigde antmog turi jam bti ir kelt tikslo io trokim. Ar tau yra jau tek biiul savo miegant matyti - kad tu patirtum, kaip jisai atrodo? T ad kas yra tasai biiulio veidas? Tai - veidas tavo, kreivam jis veidrodyje atspin dtas. Ar jau matei biiul savo nugrimzdus mieg pasaulin? Ar baim tau nekilo, kad itaip jis at rodo? O taip, biiuli mano, mogus yra tokia btyb, kuri veikti reikia. Atspti ir tylti biiuliui btina mokti puikiai: ne visk tu turi matyt norti. Sapne tu pr valai regti, k dienomis biiulis tavo veikia. Atspt lai reikia tau ujausti: kad pirma tu inotum, ar tos uuojautos biiulis tavo geidi . O gal tavy jis myli ak neumerkt ir vilgsn aminybn. Te jausmas gailesio biiuliui po kietu kiautu slepias, kad sau dantis tu atsikstum. Tuomet gaus jis skon ir saldum savo. Ar tu esi biiuliui oras grynas, ar jam esi vienatv, ar duona, vaistai jam esi? Ne vienas pats sav grandini nutraukti nestengia, bet vis dlto biiuliui savo igelbtoju tam a. Jei vergu gimti buvo lemta, tuomet tu negali biiulis bti. O jei esi tironas, tuome t biiuli negali turti. O motery per daug jau ilg laik lindjo vergas ir tironas. Todl dar biiulystei jinai nra pribrendus: ji meil tik pasta. O moters meilj slypi ir neteisyb, ir aklumas viskam, ko ji nemyli. Ir netgi smoning oj meilj josios ir upuolim, ir aib, taip pat nakties alia viesos dar esti. Dar biiulystei moterys nra pribrend: jos vis dar kats, paukiai arba, geriausiu atveju, - tai karvs. Dar biiulystei jos nra pribrend: bet pasakykit man, js vyrai, o kas i js jai pribrend O, vyrai js, koks js skurdas, koks js sielos yktumas! Kiek js biiuliui savo duodat, t man ir prieui duot negaila - dl to skurdesnis a netapsiu! A suprantu, yra draugyst: taiau lai biiulyst bna!tai taip Zaratustra kalbjo. Apie tkstant ir vien tiksl Gan daug krat ir daug tautybi Zaratustra regjo: taip jam pavyko nustatyti, kad tauto s turi savo gr ir savo blog. Jokios jgos didesns Zaratustra nerado emj, kaip gr tik og. Vargu tauta gyvent galt, jei ji pirma neimt vertint; ir jeigu ji ilikti nori, tai ve rtint turi ji kitaip negu kaimynas. Nemaa, daug yra dalyk, kuriuos viena tauta gerais vadina, o tai kita patyia, gda laik o: tokia tad ivada manoji. Tikrai daug kas vienur blogybe rodos, kitur t pat mantij om garbs apgaubia. Kaimynai vienas kito niekad nesuprato: vis stebis savo sieloj, kad tas kvailys e ss ir piktas.

Dorybi skal turi visos tautos. Pavelk, tatai yra jos veikim skal, klausyk - tai aukia os valia, kuri valdyti siekia. Ji giria tai, kas sunkiai duodas; ko neivengsi, kas nelengva, geru jinai vadina; o kas i didels bdos itraukia, kas reta bna, kas sunkiausia,- t ventenybe ji paskelbia. Kas daro tai, kad jai suteikt valdi ir pergales, ir garb kaimyno siaubui ir pavydui, - tai jai yra aukiausia, tai pirmas esti matas visko, prasm vis dalyk. I tikro, broli mano, jei painai tu jau tautos vargus ir krat, jos dang ir kaimynus, t uomet atst galsi jos veikt sunkum dsn ir tai, kodl ji kopiom itom savo vilt kop "Tau visada pirmam tik bti reikia, kitus pralenkti privalai: mylt neturi nieko kit o pavydo kupina siela tavoji, kaip vien biiul savo",- ie odiai graiko siel priversdavo virpti: ir engdavo jisai savu taku didybs. "Sakyti ties ir mokti puikiai naudoti lank bei strles"- atrod miela, bet nelengva tau tai, kuri man vard dav,- t vard, kurs yra man mielas, bet ir drauge nelengvas. "Tvus savuosius gerbti ir i visos irdies j vali vykdyt"- priesak kita tauta sau skyr jis galing j ir amin padar. "Itikimyb saugot, dl jos piktuos ir pavojinguos ygiuos aukoti garb, krauj lieti": kita tauta save taip mok ir tuo save veikti stengs, ir itaip stengdamasi didiom viltim ji nai pastojo ir apsunko. Ities juk mons patys sau sukr, kas gera ir kas bloga. Ities jie to nei m ir nei rado, i dangaus jo balso neigirdo. Vertes mogus daiktams pirmiausia dav, kad jis ilikt galt,- pirma daiktams jisai sukr p asm, ne koki nors, o mogikj prasm! Todl save jisai "mogum" vadina, kitaip pasakius: ntoju. O vertint reikia kurti: klausykit, js krjai! Jau vertinimas pats yra vertint daikt vis idiausias lobis, didiausia brangenyb. Tik vertinant vert juk randas: ir jei nebt veiksmo ito, btis vien tuias luktas bt. it, js krjai! Veri kaita yra kaita krj. Ir visuomet naikina tas, kas bt krju turi. Pirma krjais buvo tautos, o tik paskui - pavieniai mons; tiesa, pavienis kuriantysis - jis pats dar krinys vis jauniausias. Kadaise tautos gr statymu paskelb. Tuomet ir meil ta, kuri tik viepatauti siekia, ir t oji meil, kuri paklust vien nori, abi drauge statymus sukr tokius. Senesnis - noras prie bandos juk buvo nei potraukis prie A: ir tol, kol sin varioji b anda vadinas, tol sin piktoji tik "A" kartoja. Tikrai, gudrusis A, tasai bemeilis, kuris i daugelio naudos tik sau vienam jos sie kia: jisai nra kilm bandos, jis - jos uvimas. Tik mylintys ir tik krjai - jie buvo tie, kas gr dav mums ir blog kr. Varduos vis do ega ugnis ir meils didels, taip pat ugnis ir pykio. Gan daug krat ir daug tautybi Zaratustra regjo: jokios jgos didesns aptikt jam emj ne yko, kaip mylinij darbus: j vardas - "gris", kaip sakiau, ir "blois". Ities baisi yra galyb gyrimo to ir peiksmo. Sakykit, broliai, kas man j sutramdys? Sakykit, kas umes grandin ant io vries, to tkstantgalvio? Juk tkstantis tiksl lig iolei buvo, nes buvo tkstantis taut. Tik tkstanio grandini an es galvoms dar trksta - tik vieno tikslo ito. Dar monija neturi tikslo. Tada sakykit, broliai mano, jei monija dar tebra betiksl, ar dar ir jos paios - netrk sta?tai taip Zaratustra kalbjo. Apie artimo meil

Prie artimo js linkstat ir odi tam grai pateisint turit. Taiau sakau a jums: ta js imui yra tik meil negera, kuria save js mylit. Kuomet pas artim js bgat, i tikro nuo savs js sprunkat ir norit dar i to doryb padary bet permatau a kiaurai "savs t auk" js. Juk Tu yra u A senesnis; jisai ventu paskelbtas, bet A - toli grau dar ne: todl mogus rie artimo ir glaudias. Ar a kvieiu jus artim mylti? A patariu veriau nuo jo tik bgti ir savo meil tolimajam rti! U meil artimui vert didesn mylti tolim ir t, kuris ateina; taiau daiktams pasaulio ir iduokliams vertesn meil man yra nei meil mogui.

Vaiduoklis tas, o, broli mano, kurs i paskos tau bga, yra graesnis u tave; kodl neduo di kno jam ir kaul savo? Bijaisi jo, todl pas artim ir mauni. Js patys su savim itvert negalit ir per maai viens kit mylit: tad artim js norit meile suvedioti ir jo klaida save papuoti. Noriau, kad itvert jums nepavykt su artimais visokio plauko ir su kaimynais jj; tuomet i j pai jums tekt pasidaryti sau biiul, kuris turt ird dosni. Js geidiat, kad kas nors igirst, kada apie save vien gera js kalbti norit; ir kai tik og jums suvediot pavyksta, kad apie jus gerai jisai manyt, tuomet ir patys jau gerai apie save galvoti imat. Ne vien tik tas yra melagis, kurs neka prieingai, nei ino, bet dar daugiau tasai me luoja, kurs pliaukia tai, ko pats neino. Ir taip apie save monms js kalbat ir savimi apmaunate kaimyn. O va kvailys tai sako: "Bendrauti su monm - charakter gadina, ir ypaiai, kai jo nra n vapo." mogus tai vienas artimo geidauja, nes ieko jis savs, o kitas veriasi pas j, kad pasime st galt. Ir meil js negeroji, kuria save tik mylit, jinai jums i vienatvs kaljim pad Ne kitas kas, o tolimieji u js meil artimam umoka; ir kai jau js penkiese bnat, tada is visad mirti turi. Nemgstu a ir js veni: per daug vaidintoj ten esti, ir net danai irovai - ir tie va vaizduoja. Ne artim a silau, o mokau tik, kad btinas biiulis. Te jums biiulis ems vent esti ir o tebna nujautimas. A dstau moksl jums apie biiul ir grio kupin jo ird. Bet bti kempine mokti reikia, kad irdis, gera be galo, tave mylt. A dstau moksl jums apie biiuli, kurs turi gatav pasaul - grio taur; a jums kalbu api l, kuris yra krjas, kurs visad gatav pasaul idovanoti gali. Kaip jam pasaulis iriedjo, taip jam rulonais jis ir vl surieda: kaip grio tapsmas pe r blogyb, kaip ir tiksl gimimas i to, kas nedsningai vyksta. Te ateitis ir tobulyb tau prieastis tavosios iandienybs bna: biiulyje savam tu antmog ip savo prieast turi mylti. Ne artim kvieiu mylti, o broliai mano, bet skatinu jus tolimojo meilei.tai taip Zaratustra kalbjo. Apie kurianiojo keli

Tu nori, broli mano, vienatvn eiti? Tu keli save surasti nori? Palauki dar truput i r paklausyk, k pasakysiu. "Kas ieko - pats lengvai prasta. Kalta ia kiekviena vienatv",- banda taip kalba. Ilga i tau priklausyt jai teko. Igirsi dar savy bandos tu bals. Ir kai tik pasakysi: "Manoji sin su js nesutampa",- ta bus rauda ir skausmas. Turk galvoj, jog skausm it viena dar sin pagimd: ir paskutinis josios spindullis tav sielvarte dar ri. Ar savo sielvarto keliu tu eisi, kurs veda tave? Tuomet parodyk savo teis ir savo jg dar pridki! Ar tu esi jga naujoji? Naujoji teis? Judesys pirmasis? Savaime ratas riedantysis? Ar tu gali vaigdes priversti, kad jos apie tave aplinkui suktus? O, kiek auktybs geidianij! Kiek traukuli garbtrokas kamuoja! Parodyk man, kad tu auk lt nesieki ir joks garbtroka nesi i viso! O, kiek didi mini gyvuoja, kurios ne k daugiau, o tik kaip dumpls veikia: isipuia ir uplikta. Tu laisvas vadiniesi? Idj tavo a igirst noriau, bet ne kalbas, kad tu i priespaudos i i. Ar tu esi toks vienas, kuriam i priespaudos pabgti l e i d o? Yra nemaa juk toki, ka s savo vis vert met, kai nuolankumo atsisak. Nuo ko esi tu laisvas? Kas rpi Zaratustrai! Bet tavo akys turi aikiai man sakyti: tu laisvas, bet k o k i a m gi t i k s l u i? Ar pats gali sau duot, suteikt ir bloga, ir kas gera, ir savo vali ant galvos sav osios pasidaryti viepaiu galingu, tarsi statymas ji bt? Ar tu gali pats sau teisju bti ir ar baudju bt gali, jei tavo kas statym paeist?

Baisi vienatv su teisju ir su sav statym baudju. tai taip vaigd imetama nykion erd ir alsavim ledin josios. Tu dar kenti iandien nuo daugelio, tu vienas: dar kupinas drsos esi tu iandien ir da r turi vili be galo. Taiau ateis toks laikas, kada vienatvs jausies nukamuotas, kada palu tau ididumas ir ims girgdt drsa tavoji. Ir auksi tu tada: "Esu a vienas!" Ateis diena, kai aukio savo daugiau tu neregsi, o nuosmuk - labai arti pajausi; tuom et tavasis Pats, tas ididusis, tave jisai igsdins tarytum koks vaiduoklis. Ir auksi tu tada: "Tai viskas melas!" Yra jausm, kurie vienatvs mog tik nugalabyt taikos, o jeigu jiems tai nepavyksta, tu omet jau, k gi, patys turi ti! Bet argi tu pajgsi udikas bti? Ar jau esi, o broli mano, girdjs od "neapksti"? Ar kani teisingumo savo tu patyrei: te singam bti tiems, tavs kas neapkenia? Tu daugel verti ir stengies, kad perimt jie ties tavo, kad mokytsi jie i naujo; dl to tave jie smarkiai peikia. Tu prijai prie j arti ir vis tik pasukai pro al: to jie ja u neatleis tau niekad. Esi u juos visus viresnis: ir juo aukiau kyli vir, tuo maesniu tave akis pavydo mato et skrendanio labiausiai mons neapkenia. "O kaip nortumt man bt teisingi! - turi tu jiems kalbti,- pasirinkau neteisingum js ka p man priklausanij dal." O purv ir neteisingum jie svaido vieniojo pusn: taiau, o broli mano, jei bt vaigde tu ri, dl to tu ne maiau turi jiems viesti! Tad venk gerj ir teisij! Jie tuos mielai prie kryiaus kala, kurie doryb sau sukurti pa tys geba,- jie neapkenia vienij. Ir saugokis taip pat naivumo vento! Nra tam nieko vento, naivumo kas neturi; mielai ir su ugnim tas aidia - ugnim lau kam nors sudegint. Ir dar tau vieno daikto vengti reikia - tai priepuoli savosios meils! Per greit vi eniius rank tiesia pirmam, kur kely sutinka. Yra moni, ir j nemaa, kuriems itiest ne rank, o leten paduoti reikia: ir noriu a, kad tena tavoji dar ir nagus turt. Taiau vis pikiausias prieas, kur gali sutikti, tu visad pats sau bsi; ir pats savs tu ykosi ir olose, ir giri prieglobsty gdij. mogau tu vienias be galo, eini keliu tu save! Bet tavo kelias pro tave - al - veda i r pro septynis tavo velnius! Eretikas paiam sau bsi, raganius, pranaas, kvailys, dvejotojas ir neventasis, ir net gi nevidonas. Sudegti tu turi norti liepsnoj ugnies savosios: kaip atsinaujinti gali geidauti p irma pelenus nevirts! mogau vienatvs, tu engi keliu krjo: tu Diev sau sukurti nori i septyni velni savj! Vienatvs kdiki, tu mylinio keliu ingsniuoji: save tu pat myli, todl ir niekini save, k aip niekint mylintys tik moka. O tas, kas myli, kurti nori, nes paniek jis jauia! K apie meil tas imano, kurs neturjo niekint to, k jis myljo! Su savo meile ir kryba vienatvn eiki, broli mano, ir tik po ilgo laiko tau teising umas atlubios palengva. Su mano aarom, o broli, keliauki tu vienatvn savo. A myliu t, kuris kryba save veikti siekia ir taip prat nueina.tai taip Zaratustra kalbjo. Apie senas ir jaunas moteris

"Ko taip bailiai slenki sutemus, Zaratustra? Ir k stropiai slepi po apsiaustu sav uoju? Gal lob tau kas dovanojo? O gal neiesi vaik, tau pagimdyt? O gal dabar ir pats eini keliais plik, o, drauge tu piktj!"I tikro, broli mano! - Zaratustra atsak,- tai - lobis dovanotas: teisyb ma a ionai ne i. Bet ji pilna kapriz, kaip maas vaikas, ir jei neukemu burnos a jai, tai rkia ji baisia usiai. Kai iandien a jau keliais savaisiais, ir saul vakarop jau leidos, ivydau moter kely se

nyv, kuri tai taip mano siel kreips: "Nemaa jau, o, Zaratustra, esi mums, moterims, kalbjs, bet apie mus paias mums netar ei dar niekad odio." Ir a jai taip tariau nelauks: "Juk apie moteris tik vyrams reikia aikint." "Kalbk ir man, ir man paaikink,- jinai prayti m,- esu pakankamai sena, tad visk greita i vl pamiriu." Ir a, nusprends jai paaikint, tai taip pradjau kalb savo: Juk motery - msl yra joj viskas, ir viskas turi joj tik vien minim: o tai yra ntumas. O vyras jai - tik instrumentas: jos tikslas visad - vaikas. O kas yra ji vyrui? Dviej dalyk tikras vyras nori: pavoj ir aidimo. Todl jis moters geidia kaip aislo i v avojingiausio. Kariu iauklt vyr reikia, o moter - atokvpiui kareivio: o visa kita - vien kvailyst. Bet vaisiai, jeigu jie per salds, tai j karys nemgsta. Todl jis moters trokta, nes mo tery kartumo yra net ir saldiausioj. Geriau nei vyras moteris vaikus supranta, bet vyras pats u moter yra didesnis vaik as. Tikram juk vyre vaikas slypi: jis aisti nori. Pirmyn tad, moterys, iekokite ir ras kit vyre vaik! Te moteris aisliukas bna, tyra, grai, lyg deimantas brangiausias, dorybi apviestas pa saulio, kurio nra dar niekur. vaigd tevieia meilj js! O vilt savo taip ireikit: "Kad antmog a pagimdyiau!" Narsa te js meilj slypi! Js meile savo turit pult kiekvien, kurs baim varyt jums steng as. Garb te meilj js gldi! Bet iaip jau moteris nedaug imano apie garb. Tad j tegu toksa ia kis: "Daugiau mylti visad, nei mylimos js esat, ir niekuomet nelikti antros." Tebijo vyras moters, kada ji myli: tuomet jai bet kokios aukos negaila, ir visa kita jai verts neturi. Tebijo vyras moters, kuomet ji neapkenia: nes vyras sielos gelmje yra tik piktas, o moteris tenai - bloga. O ko labiausiai moteris nekenia? - paklaus geleis magnet.- "Neapkeniu tavs labiausiai, kadangi tu vis trauki, taiau jgos turi per maa, kad prie savs pritrauktum." inau a vyro laims vard, jisai yra: a noriu. O moters laims vardas: jis, nori. "Matai, dabar tik tobulas pasaulis tapo!" - taip msto moteris irdy, kuomet i meils a tsiduoda. Ir moteris paklusti turi, ir gyl rast lktumui savo. O jos lktumas - tai jos siela: ju drus, audringas seklumos pavirius. Bet vyro siela gelm turi, jos vandenys tik poemiuose niokia: ir moteris nujauia it j jos ji nesuvokia.Tada man sen tar: "Nemaa malonaus Zaratustra pasak, o ypa toms, kurios gantinai dar ja unos. Ities dalykas tai keistokas, nors moteris Zaratustra maai pasta, bet apie jas teisyb sa