7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108) 1 psl.

V i l n i a u s k u l t û r o s s a v a i t r a ð t i s „ 7 m e n o d i e n o s “ | w w w . 7 m d . l t

2015 m. sausio 16 d., penktadienis

D a i l ë | M u z i k a | T e a t r a s | Ð o k i s | K i n a s

7md Nr. 2 (1108) Kaina 0,81 Eur / 2,80 Lt

Agnë Naruðytë

Sekmadiená Paryþiuje daugiaunei trys milijonai þmoniø susirinkoá demonstracijà, kurios simboliais ta-po pieðtukas ir þodþiai: „Je suisCharlie“ – „Að esu Charlie“. Prisi-jungë ir daugelio pasaulio valstybiøvadovai. Taip pasaulis iðreiðkë soli-darumà su humoristiniu savaitraðèiu„Charlie hebdo“, kurio redakcijà ið-þudë du „Kalaðnikovais“ ginkluotivyrai. Lietuvos vadovai demonstra-

cijoje nedalyvavo, nusiuntë tik uþ-sienio reikalø ministrà. Ir teisingaipadarë – vëliau paaiðkës, kodël.

Ne taip jau retai ginkluoti vyrai(gal kartais ir moterys, bet tokio at-vejo neprisimenu) nuþudo bûráþmoniø, daþnai – gerokai didesná.Ðtai beveik tuo pat metu, sausio 3–7 d., islamistø grupuotë iðþudë apie2000 Nigerijos gyventojø. Prieð ket-verius metus Andersas BehringasBreivikas nuþudë 77 þmones Nor-vegijoje. Amerikoje gana reguliariai

átûþæ jaunuoliai iððaudo klasës drau-gus, kaimynus ar ðiaip praeivius, visið naujo sukeldami ginèà apie kon-stitucinæ laisvæ neðiotis ginklà. Kàjau kalbëti apie ankstesnius islamoteroristø iðpuolius (2001 m. rugsë-jo 11-oji Niujorke, 2004 m. kovo11-oji Madride, 2005 m. liepos 7-ojiLondone), kaip daugelis sutaria,pakeitusius pasaulá. Jau savaimesuprantami tapo pilieèiø laisves

N U K E L T A Á 4 P S L .

Að esu AurelijaKomentaras apie ávykius Prancûzijoje ir þodþio laisvæ

I L J O S B E R E Z N I C K O K A R I K A T Û R A

2Madrigalinë komedija Valdovø rûmuose

3Oskaro Korðunovo akiratyje vël oberiutai

5Tomo Daukðos meno projektas

6Paulina Pukytë apie parodas Vilniuje

7Diskusija apie kritikà tæsiasi

8Artëja „Þiemos ekranai“

Algio Griðkevièiaus fotografijaparodoje „Slinktys“

2 psl. 7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108)

M u z i k a , Ð o k i s

Þivilë Stonytë

Nors jau ápusëjo sausis, vis darsmagu prisiminti vienà naujametinákoncertà Vilniuje – 2014 m. gruodþio31 d. Valdovø rûmuose parodytà Ad-riano Banchieri madrigalinæ kome-dijà „Laivas ið Venecijos á Padujà“(„Barca di Venetia per Padova“).Madrigalinë komedija – mums ap-skritai menkai paþástamas senosiosmuzikos þanras, beveik neþinoma irkûrinio autoriaus muzika, taigi va-karinis naujametinis koncertas tarpgausios ðventiniø renginiø pasiûlostikrai intrigavo. Taèiau pasiûlymeapsilankyti ðiame renginyje bûta irþinomø dëmenø: pirmiausia, vieta –Valdovø rûmai, kuriø erdvëse jauyra ávykæs ne vienas ásimintinas se-nosios muzikos projektas (kasmetèia vyksta ir dalis senosios muzikosfestivalio „Banchetto musicale“renginiø, paskutinëmis senøjø me-tø dienomis èia lankydamasi groþë-jausi senosios muzikos ansamblio„Canto Fiorito“ atliekama ispanøRenesanso kalëdinës muzikos pro-grama); tada – atlikëjai, kol kas Lie-tuvoje pagrindinë senosios muzikosspiritus movens – choras ir konsor-tas „Brevis“ (vadovai Gintautas Ve-nislovas ir Darius Stabinskas), ku-riø sumanymai pristatyti vienà arkità mums neþinomo kûrëjo pavar-dæ, uþsienio ansamblá ar parengtimuzikos programà daþniausiai bai-giasi iðskirtinius muzikinius ir este-tinius áspûdþius paliekanèia ðvente.Lietuviø atlikëjus papildë þymus is-panø ansamblis ið Barselonos „LeTendre Amour“ (vadovas Esteba-nas Mazeras) – puiki tarptautinë at-likëjø grupë, þavinti savo gaiviu, ne-akademiniu poþiûriu á senàjà muzikà,o jø nuoðirdø muzikavimà iðkart pa-junta ir publika.

Adrianas Banchieri (1568–1634) –vienas þymiausiø vëlyvojo Renesan-

so ir ankstyvojo baroko epochos italøkompozitoriø, vargonininkø ir teore-tikø, kuriø muzika geba patraukliaiatsiskleisti ir mûsø dienø klausyto-jams. Didþiausià jo kûrybos dalá su-daro religinë muzika, kuri supo jávisà gyvenimà – mat devyniolikos jisástojo á benediktinø vienuolynà irbeveik visà gyvenimà dirbo vargo-nininku savo ordino vienuolynuoseLukoje, Sienoje, Venecijoje, Vero-noje ir kitur. Taèiau vienuolyno ap-linkoje gimë ir kita reikðminga jokûrybos dalis – pasaulietinë muzi-ka, kurios iðlikæ net 13 rinkiniø –kanconø, kanconeèiø, madrigalø irkt. Daugumai savo muzikos pats ra-ðë tekstus, daþnai vartojo ir tarmes.Banchieri buvo ir vienas ið madriga-linës komedijos pradininkø. Ðis þan-ras – tai madrigalø rinkinys, kuriø vi-suma, atliekant paeiliui, pasakojatam tikrà istorijà; jis susijæs su ita-liðka comedia dell’arte tradicija ir yramuzikinës dramos, operos iðtakos,opera buffa ir vodeviliø pirmtakas.

Sumanymas Lietuvos publikaipristatyti ðià Adriano Banchierimadrigalinæ komedijà kilo „Ban-cheto musicale“ festivalio rengë-jams po to, kai ansamblis „Le Ten-dre Amour“ Vilniuje 2012 m. parodëAdriãno Schvarzsteino reþisuotàAntonio Literes operà „Los Ele-mentos“. Po ðio projekto gimë idëjaparengti bendrà pastatymà, kuris bû-tø aktualus ir Lietuvos publikai, irsietøsi su senaisiais laikais (galimaprisiminti, kad ir Valdovø rûmuosebûdavo rengiami linksmi muzikinioteatro pasirodymai, statomos muzi-kinës komedijos). Nuspræsta reþi-sieriumi vël pasikviesti AdriãnàSchvarzsteinà, kuris, puikiai iðma-nydamas comedia dell’arte þanroypatybes, sugeba priversti muzikuspersikûnyti á personaþus, priverstibûti aktoriais ne tik visus atlikëjus,bet ir publikà. Tam itin tiko ði Ban-

chieri madrigalinë komedija, kuri,sukurta 1605 metais, pateikia nevien istoriná autentiðkà vaizdà, betnepaprastai þaismingai atkuria tuo-metinës kultûrinës ávairovës aktua-lijas, leidþiant jas ávertinti mûsø die-nø suvokimo kontekste. „Laivas iðVenecijos á Padujà“ sudarytas ið 20madrigalø, tarp kuriø dar ásiterpiakalbamieji dialogai. Komedijos siu-þetas, vaizduojantis kelionæ laivu,leidþia sujungti gausià teatriniø per-sonaþø ir muzikiniø paveikslø ávai-rovæ – laive kartu plaukia knygøpardavëjas, dirigentas, þvejys, ver-slininkas ir kareivis, dainininkai,dvariðkiai, jie – italai, vokieèiai, þy-dai. Tai tikras kultûrø, religijø, kal-bø ir tarmiø miðinys, neiðvengiamai su-keliantis ginèus, paðaipas ir noràparodijuoti vienas kità. Èia ryðkina-mi ávairûs – socialiniai, lyties, tauty-biø, religijø – skirtumai, ir kyla klau-simas, ar gebëjimas draugiðkaiðaipytis vienas ið kito nebus aktua-liausia ðiø laikø siekiamybë?

Kaleidoskopiðkai besikeièiantyspaveikslai scenoje, þavinga muzika,teatrinis veiksmas nuolat traukë aká.Prie to ypaè prisidëjo kûrinio reþi-sierius ir aktorius ispanas A. Schvarz-steinas, jau iki tol reþisavæs „Laivà iðVenecijos á Padujà“ kitose scenose

ir pelnæs puikiø spektaklio vertini-mø visoje Europoje. Ðis ispaniðkø,lenkiðkø, argentinietiðkø ir italiðkøðaknø menininkas savo veikloje de-rina ávairius gebëjimus – nuo darbocirke iki teatro reþisieriaus, o ðia-me spektaklyje bûtent cirko artisto,klouno, patirtis ir kûrë visà komið-kumà. Spektaklis reþisieriaus suma-nymu prasidëjo jau nuo rûbinës irValdovø rûmø apatinës erdvës, kurtarp besibûriuojanèiø koncerto lan-kytojø jau vaikðtinëjo ir bûsimiejilaivo keleiviai, tásdami lagaminus,ieðkodami savo kajuèiø – pavieniaikeliautojai, nuolat besibaranti po-ra ir pan. Atokiau grojo ir laivo an-samblis, kurdamas ðventiðko ðurmu-lio nuotaikà. Visur ðmirinëjo ir laivojûreivis (A. Schvarzsteinas), visiemsvadovaudamas, nurodinëdamas ir,aiðku, á veiksmà átraukdamas þiûro-vus – tai surinkdamas ir á krûvà su-dëdamas poniø rankines, tai gurkð-telëdamas þiûrovo nusipirkto vyno.Jis ir davë komandà visiems lipti álaivà – kilti á muziejaus renesansinæsalæ, kur buvo rodomas vaidinimas.Þiûrovams A. Schvarzsteino dëme-sio nepritrûko per visà spektaklá –nepasisekë santûriems lietuviams,ásigijusiems bilietus pirmose eilëse(èia tikrai kaip cirke – geriau prie-

Sëkmingai atplaukæs laivasAdriano Banchieri madrigalinë komedija Valdovø rûmuose

ky nesëdëti, nes gali bûti pakvies-tas á arenà). Todël reþisieriaus-jû-reivio nurodymu vienas Lietuvosministrø scenoje klusniai neðiojokeleiviø lagaminus, muzikos profe-sorë uþ paslaugà buvo apdovanotaðirdingu buèiniu, o vienà merginàjûreivis pats atsineðë persimetæs antpeèiø ið „treèiosios klasës“ á „pirmà-jà“. Nuolatinis þiûrovø nesaugumojausmas, iðtrintos ribos tarp tikrojoveiksmo ir pertraukos ar spektak-lio pabaigos (veiksmas ne kartà ási-verþia ir á salæ tarp þiûrovø) kûrëpuikià þaidimo atmosferà.

Reþisierius èia taikë commediadell’arte principus, kur á veiksmàátraukiama ir publika, atlikëjai pri-valo greitai persikûnyti ið vieno perso-naþo á kità. Nors spektaklyje dalyvavotik trys aktoriai (A. Schvarzsteinas,Serge Ayala ir Jûratë Ðirvytë), atli-këjai savo vaidyba maþai atsilikonuo jø. Pastebëtina, kad visà muzi-kinæ medþiagà vokalistai dainavoatmintinai – þinant, kokie ðie mad-rigalai sudëtingi, tenka ypaè ávertin-ti vokalistø – Racio de Frutos, Ie-vos Gaidamavièiûtës-Barkauskës,Editos Bagdonaitës-Venislovienës,Mindaugo Jankausko, Gintauto Ve-nislovo, Steino Skjervoldo, NerijausMasevièiaus – indëlá. Nors organi-zatoriai pasirodymui rengësi iðtisusmetus (greta originalios Banchierikomedijos partitûros rinkosi papil-domus kûrinius, kaip ir bûdavo da-roma anais laikais, rûpinosi sceno-grafijos detalëmis, kostiumais irpan.), bendroms repeticijoms drau-ge su ispanø ansambliu pavyko su-sirinkti tik paskutinæ senøjø metøsavaitæ. Taèiau nuogàstavimai, kadnespës pasirengti, neiðsipildë – dëldidþiulës atlikëjø patirties, entuziaz-mo ir begalinio reþisieriaus kûrybið-kumo laivas sëkmingai atplaukë áPadujà, o þiûrovams spektaklis pa-liko tikrai didþiulá áspûdá.

Helmutas Ðabasevièius

Pasivaikðèioti po vienos ið þino-miausiø Lietuvos ðiuolaikinio ðokiochoreografiø Airos Naginevièiûtës„Menø spaustuvëje“ pasodintus„Stiklo sodus“ pirmiausiai vertatiems, kurie seka Lietuvos origina-liosios choreografijos pulsà ir domi-si vis gausëjanèiø ðios srities meni-ninkø kûrybos kontekstais.

Sausio 7 ir 8 d. rodytas spektaklisðiø aplinkybiø neþinantiems gali pa-sirodyti bauginanèiu savistabos se-ansu, kuriame nesiekiama uþmegz-ti aktyvesnio kontakto su þiûrovu,o uþsisklendþiama estetizuotos kû-rybos erdvëse, vengiant bet kokiøasociacijø su socialiniu ir politiniukûrybos fonu, nesustabdomai ásiver-þianèiu á dramos teatro peizaþà.

Sodai dramblio kaulo bokðteÐokio teatro „Airos“ premjera

Vienintelë galimybë áveikti „Stiklosodø“ labirintà – bûti tos paèios krau-jo grupës su menininke, jau porà de-ðimtmeèiø nuosekliai puoselëjanèia

savo kûrybos estetikà ir filosofijà.Jau senokai ðiuolaikiniame (juo

labiau ðokio) teatre matyta scenosuþdanga atskleidþia keistà peizaþà –

penkias permatomuose kokonuoseákalintas bûtybes, virð kuriø plûdu-riuoja keistø lapuotø paukðèiaþmo-giø bûrys. Paveiksliðka spektakliopradþia pabrëþtinai statiðka, skati-nanti apþiûrinëti scenovaizdþiokomponentus, juos skaièiuoti, gal-voti, ið ko jie padaryti ir kokiais bû-dais pritvirtinti paprastai butaforiðku-mo vengianèioje „Menø spaustuvës“Juodojoje salëje.

Ðiuos scenografo Arûno Ado-maièio sukurtus objektus papildopenkios Mindaugo Tendziagolskioledinës skulptûros – ðokëjø alter ego,sustingæ antrininkai. Vien jø bûtøpakakæ pabrëþti choreografei svar-bius „ðiapus“ ir „anapus“ riboþen-klius – juo labiau kad ledinës gal-vos apie valandà trunkanèiamspektakliui ne tik suteikia efektin-

gø apðvietimo niuansø, kuriais pa-grindinæ spektaklio temà – bûtiestrapumà – akcentuoja ðviesos daili-ninkas Vilius Vilutis, bet tirpdamostiesiogiai ir paveikiai akompanuo-ja plastinei choreografës minèiai.Kokonai ir Lauros Darbutaitës iðkostiumø bei grimo sukurti ðokëjøávaizdþiai yra uþtektinai scenografið-ki, o kiti objektai spektakliui sutei-kia nebûtinà dekoratyviná kiautà,virsta ne metaforomis, o painiomisiliustratyviomis ðaradomis, kuriønet nesinori narplioti.

Garsinis ir plastinis spektakliokûnas – eklektiðkas, choreografë de-rina skirtingos fizinës ir emocinësprigimties judesius, o kaip garsináakompanimentà pasirenka „cutthro-

N U K E L T A Á 3 P S L .

V . A B R A M A U S K O N U O T R .

„Stiklo sodai“ M. A L E K S O S N U O T R .

Scena ið spektaklio „Laivas ið Venecijos á Padujà“

7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108) 3 psl.

Sausio 25 d. Lietuvos nacionalinia-me dramos teatre premjera – Dani-ilo Charmso „Jelizaveta Bam“.Spektaklio reþisierius ir scenogra-fas Oskaras Korðunovas, kostiumødailininkë Lauryna Liepaitë, kom-pozitorius Gintaras Sodeika. Vaidi-na Remigijus Bilinskas, RemigijusBuèius, Vitalija Mockevièiûtë,Martynas Nedzinskas, Greta Pet-rovskytë, Marius Repðys, ArûnasSakalauskas ir Lietuvos muzikos irteatro akademijos Vaidybos kated-ros III kurso studentai.Oskaras Korðunovas maloniaisutiko pasidalyti mintimis apiebûsimà spektaklá.

1990-øjø rudená ávyko Tavo pirmo-jo spektaklio „Ten bûti èia“ pagalAleksandro Vvedenskio ir DaniiloCharmso kûrybà premjera. Galimasakyti, kad tai buvo ir ðiuolaikinioLietuvos teatro pradþia. Kodël poðitiek metø nusprendei vël gráþtiprie Charmso kûrybos?

Yra net kelios prieþastys. OKTteatrui greitai bus penkiolika metø.Su „Þuvëdra“ mes tarsi reziumavo-me savo ieðkojimus. Dabar norimepradëti naujà etapà ir, kad ir kaipbûtø paradoksalu, vël su DaniiluCharmsu, juo labiau kad spektaklis„Ten bûti èia“ statytas lygiai prieð dvi-deðimt penkerius metus. (Premjeraávyko 1990 m. lapkrièio 16 d. Insce-nizacijos autorius ir reþisierius – Os-karas Korðunovas, dailininkai – Ai-das Bareikis, Julius Ludavièius,kompozitorius – Gintaras Sodeka.1999 m. spektaklis perduotas vieða-jai ástaigai „Oskaro Korðunovo te-atras“, – D. Ð.). Taigi, ratas apsisu-ko. O ratas, beje, yra mûsø teatrosimbolis.

Ðis darbas bus ádomus ir tuo, kadjame vaidins ir mano studentai, irNacionalinio dramos teatro akto-riai. Tai dviejø teatrø koprodukci-

ja. Turëtø bûti ádomus ðis jaunøþmoniø susitikimas su patyrusiaisaktoriais. Noriu, kad mano studen-tai pajustø tai, kas man paèioje kû-rybos pradþioje buvo labai svarbu:teatro paradoksà, netikëtumà, tikràhumorà. Charmsas – aukðtoji mate-matika, paradoksø matematika, hu-moro matematika. Man svarbu, kadstudentai susidurtø su ðia medþiaga.

Kitas itin svarbus dalykas: Charm-sas, deja, vël tampa labai aktualus.Pirmà kartà Lietuvoje jis buvo pa-statytas 1990-aisiais, kai pasaulis iðesmës griuvo. Aiðku, tai buvo viltin-gas laikas, galbût ne toks baisus kaipdabar, juk dabar vyksta karas, ne-ávardytas karas, ir tai yra dar baisiau.Charmsas tiksliai juto savo laike tvy-ranèià átampà. Jis raðë nujausdamasartëjanèius baisiuosius dalykus, ga-lima sakyti, nujausdamas Antràjápasauliná karà. Dël to, kad ruoðtasikarui, buvo likviduojami nepatiki-mais laikyti þmonës. Tos nuojautoslabai jauèiamos visoje Charmso kû-ryboje, o ypaè – „Jelizavetoje Bam“.

Naujojo spektaklio dramaturgi-nis pagrindas yra „Jelizaveta Bam“,nors átraukti ir kiti Charmso kûri-niai. Pjesëje matome dalykus, ana-logiðkus dabar vykstantiems Ukrai-noje. Pasirodë kaþkokie þaliejiþmogeliukai; niekas neþino, kas jie,ko jie nori, bent jau ið pradþiø situ-acija buvo tokia. Pjesëje „Jelizave-ta Bam“ vyksta tas pat: staiga ðei-moje pasirodo kaþkokie þmonës,tëvai mergaitëms sako, kad tai klou-nai. Ið esmës jie nesako tiesos... Ðipjesë panaði á Caryl Churchill pjesæ„Toli“, kurioje mergaitë mato, kaipkaþkas sodina þmones á maðinas irkaþkur juos iðveþa, o tëvai jai pasa-koja visiðkai kitus dalykus – koks gy-venimas graþus. Kaip Roberto Be-nigni filme „Gyvenimas yra graþus“,kur vaikas atsiduria koncentracijosstovykloje, o tëvas jam pasakoja, kad

tai tik þaidimas. Nujausdamas tuosbaisius laikus, Charmsas sukuria to-ká kûriná, kuriame Jelizaveta Bamtiesiog neþino tiesos arba ji jai nesa-koma, ir èia pat yra agresija, mirtis,neþinojimas, kaip tai pavojinga, arapskritai pavojinga. Ðiandien esamelygiai tokioje pat situacijoje: tiesiogneþinome, koks pavojingas yra karas,nepavadintas karu, nepaskelbtas.

Draugø, filosofø ir raðytojø, kom-panijoje Charmsas buvo pats kûry-biðkiausias ir gyvybingiausias. Dëlto já visi mylëjo. Kai statai spektak-lius, ar giliniesi á autoriø asmeny-bes, ar labiau á paèius kûrinius?

Remiuosi ir kûriniais, ir asmeny-bëmis. Taip yra ir su Charmsu, ir sutokiais raðytojais kaip Heming-way’us, Dostojevskis, Rousseau.Charmso asmenybë apskritai neat-siejama nuo jo kûrybos. Jis darëperformansus, faktiðkai kiekvienajo gyvenimo akimirka buvo kûryba,menas, iðskyrus laikà, kai jis visið-kai badavo, kai suprato, kad yra per-sekiojamas, ir ið esmës savo kûrybàslëpë. Jo nuojauta buvo tiksli. Yranet eilëraðtis „Þmogus iðëjo ir ne-begráþo“, lygiai taip ir ávyko. Dingo

Charmsas, dingo ir jo kûryba. Jisbuvo sunaikintas. Kaip sakë Dan-tonas, – jeigu þmogus eina prieð sro-væ, jis sutrypiamas; jeigu jis stovi, jissutrypiamas. Charmsas gal ir nëjoprieð srovæ, bet stovëjo savo pozici-joje ir buvo sutryptas. Jo kûryba ið-liko per stebuklà. Kai jis dingo, Ja-kovas Druskinas (filosofas, literatas,menotyrininkas, – D. Ð.) atëjo á jonamus, paëmë lagaminà su rankrað-èiais ir neatidarë jo iki pat politiniøkaliniø amnestijos. Tik Stalinui mi-rus rankraðèiai buvo perskaityti. Oiðleisti tik 1989 metais. Taigi net tra-giðkas Charmso likimas yra susijæssu jo tragiðka kûryba, kurioje yra irjuoko, ir siaubo, ir viso kito.

Charmso gyvenimiðka pozicija, jopoþiûris á teatrà, manifestai, santy-kiai su moterimis... Daug apie visatai galvojau, analizavau. Ðiuo atve-ju man labai svarbus Charmso liki-mas. Jeigu dabar stovësi, tave su-tryps – ið vienos ar ið kitos pusës.Tau nereikia net kam nors prieðin-tis. Jei tai, kà kalbu, po mënesio arkeliø taps neaktualu, labai apsi-dþiaugsiu.

1928 m. sausio 24 d. Sankt Peter-burgo Spaudos namuose (dabar –Draugystës namai) ávyko vakaras,trukæs net 8 valandas (iki ryto),kurio metu tarp ávairiø skaitomøkûriniø pirmà kartà buvo suvaidin-ta „Jelizaveta Bam“. Ádomu, kaipapibrëþi kûrinio laikà?

Laikas man – esminis dalykas, taiesminis sceninis dësnis. Jis priklau-so ir nuo kûrinio, ir nuo to, kas nori-ma pasakyti. Ið esmës mano spektak-liai iðsiskiria tam tikru ritmiðkumu irtam tikru laiko pojûèiu. Á spektakláþiûriu kaip á muzikiná kûriná. Jam ga-lioja visos muzikinio kûrinio kompo-zicijos taisyklës – ir klasikinës (kla-sikiniam teatrui), ir ðiuolaikinës(ðiuolaikiniam teatrui). Kiekvienaskûrinys reikalauja tam tikros laikoapimties. Pavyzdþiui, þinojau, kadþiûrovas eis á „Iðvarymà“, kuris trun-ka labai ilgai. Þmonës sako, kad„spektakliai per ilgi“, bet taip saky-ti galima ir apie spektaklius, kurietrunka valandà dvideðimt minuèiø.Teatre laikas skaièiuojamas kitaip.

Pats Charmsas buvo kaip menokûrinys. Praëjusio amþiaus 3–4-àjádeðimtmetá praeiviai gatvëse pri-minë varguolius, o Charmso laiky-sena buvo kaip tikro aristokrato. Jisjautë, kad yra genijus. Vis dëlto kurslypi jo genialumas?

Jis jautë, kad yra genijus, ir toksbuvo. Man jo genialumà pirmiau-sia nurodo jo dràsa. Tai þmogus, ku-ris galëjo pasakyti: „Að vertinu tiknesàmones“ arba „Vienintelis ávy-kis gyvenime yra mirtis.“ Jis suge-bëjo sugriauti visus ámanomus tabu,sugebëjo pasijuokti ið visos rusø li-teratûros, rusø klasikos. Jis buvotikras avangardistas.

Charmso kûriniø pavadinimai kiloið paèiø netikëèiausiø sueigø,nutikimø, tam tikrø áprasminimø(pvz., „Mes ne pyragai“ – universi-teto bendrabutyje vykusio poezijosvakaro pavadinimas). Kaip manai,kodël ðios unikalios kûrybos, rodos,paprastos paslaptys beveik neat-skleidþiamos, ið jø niekas tarytumnesimoko? Pavyzdþiui, Lietuvoje poTavo pirmøjø pastatymø niekas perdaug oberiutø kûryba nesusidomë-jo. Oberiutø, taip pat ir Charmso,nepagauna ne tik lietuviai, bet irrusai. Kodël?

Já pagauti sudëtinga. Kai pirmàkartà tà medþiagà atneðiau JonuiVaitkui, jis pasakë, kad medþiagaádomi, bet kaip jà pastatyti – neaið-ku. Ir jis buvo teisus. Po keleriø me-tø, po spektaklio „Labas Sonia NaujiMetai“ (1994) Vaitkus – mokytojas –priëjo ir pasakë: „Tai geriausiasspektaklis, koká iki ðiol maèiau savogyvenime.“ Charmsas padarë dide-læ átakà daugeliui. Matome jo átakàSigitui Parulskiui, Juozui Erlickui,Gintarui Beresnevièiui, Jonui Vait-kui, kitiems.

Charmsui „dieviðkasis teismas“ávyko labai anksti – jis mirë37-eriø. Kaip Tu supranti mirtá?

Taip, kaip jà suprato Charmsas.Tai yra pagrindinis ávykis gyvenime.

KALBËJOS IDA IVA ÐABASEV IÈ I ENË

T e a t r a s

Aukðtoji paradoksø ir humoromatematikaOskaro Korðunovo akiratyje vël oberiutai

ats“, Annos Marios Hefele, „TheChurch Universal and Triumphant“ir net Ludwigo van Beethoveno mu-zikà. Galbût ir galima „Sodø“ mu-zikoje áþvelgti amorfiðkumo, kurispo ilgo laiko gali virsti aiðkia, rit-minga, jausminiu poþiûriu artiku-liuota garsine sistema, dramaturgi-jà, bet jos skleidimasis trûkèioja,stringa, kelia klausimus apie subjek-tyvius sprendimus pranokti turinèiàprasminæ kûrybos argumentacijà.

Ðiuolaikinëje kultûroje drama-turginis vientisumas ir stilistinë vie-novë jau seniai nuvertinti, bet netið fragmentø sudëliotam koliaþuibûtinas konceptualus vidinis pras-miø scenarijus, be kurio laike besi-skleidþiantis kûrinys rizikuoja virs-ti daugiau ar maþiau ágyvendintøminèiø kratiniu, kurio apjungti ne-pajëgia du stiklo sodo sodininkai –vaikuèiai, spektaklio pradþioje ásiûbuo-

jantys permatomus kokonus, o pa-baigoje þaidþiantys ið tirpstanèiøskulptûrø akiduobiø iðimtais per-matomais rutuliukais.

Preparuoti þmogaus bûtá choreo-grafë patikëjo aktoriams, gerai þi-nomiems teatro aplinkoje. RûtaButkus, Erika Vizbaraitë, GodaLaurinavièiûtë, Gytis Ivanauskaspatys yra sukûræ ne vienà ðiuolaiki-nio ðokio kûriná, o Valentinas No-vopolskis labiau þinomas ið dramosspektakliø, taèiau beveik visuose jovaidmenyse ryðkus dinamiðkas plas-tinis pradas – nuo Peterio Uray„Romeo ir Dþuljetos“ iki Jono Vait-kaus „Karaliaus Lyro“.

Bûdami individualybës, artistaipaklûsta choreografës vizijai judesásuvokti ir perteikti kaip tam tikrà me-ditatyvià bûsenà. Ið sulëtintø gestøsukuriamos penkios plastinës linijos,jas vëliau choreografë mëgina susietiaktyvesniais, dinamiðkesniais ryðiais,taèiau choreografinë kalba per daug

ávairi, kad bûtø sukurtas vientisasplastinis spektaklio organizmas.Antroje spektaklio dalyje vyraujantiautomatiniø judesiø stilistika „Stik-lo sodus“ uþtveria dar viena siena,nors kartais uþ jos ryðkëjantys silu-etai suþadina smalsumà ar atverianetikëtà Naginevièiûtës braiþui bû-dingos estetikos briaunà, kur vyrau-ja ne tiek ðokio, kiek judesio pradas,þmogaus kûno fiziniø galimybiø ana-lizë, poreikis judesá motyvuoti ak-tyviu psichologiniu iðgyvenimu.

Vis dëlto kûrybinio metodo sufor-mavimas ir nuoseklus taikymas darnegarantuoja jo paveikumo ir gyvy-bingumo, todël perdëm rafinuota ireklektiðka „Stiklo sodø“ vizualinëforma bei choreografiniai bûties ap-màstymai, perteikiami lëtomis mer-dëjimo bûsenomis ar gaivaliðkaistraukuliais, naudojamais daugelioLietuvos ðiuolaikinio ðokio kûrëjø,taip ir lieka ðiuolaikinës Lietuvoskultûros dramblio kaulo bokðte.

A T K E L T A I Ð 2 P S L .

T. I V A N A U S K O N U O T R A U K O SSpektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija

4 psl. 7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108)

Tomas Dobrovolskis (1966 12 28 –2015 01 06) – suþvërëjusiø girtø jau-nuoliø nuþudytas kûrëjas – perku-sininkas, multiinstrumentininkas irkompozitorius. Jis yra iðradæs ori-ginaliø instrumentø, ásiliejusiø áðiuolaikinës perkusijos ðeimà. Þy-miausi jø – varinis gaublys (TheBrass Globe), kuriam sukûrë specia-lià grojimo technikà, skiemenuotæ irmuzikiná raðtà, bei stiklas (stiklinisindas, panaðus á auksinës þuvelës ak-variumà). O kaip graþiai jis grojonaudodamas vandená!.. FilosofasLeonidas Donskis ne kartà þavëjo-si Tomo muzikavimu: „Klausau irmedituoju. Tai – neuþterðto protomuzika!“

Tomas koncertavo solo, duetu, suansambliais „Vilniaus muðamieji“,„Þenklo grupë“, „Meilës trikam-pis“, EXLEX, FIXTRIX, „The NewARTrio“ bei kaip kviestinis sveèiassu kitomis grupëmis ir muzikantaisávairiuose akademinës, eksperimen-tinës improvizacinës, dþiazo ir worldmusic bei ðokio, teatro, kino projek-

In memoriam

Keli þodþiai apie vienà ið mûsøTomas Dobrovolskis (1966–2015)

tuose. Koncertavo daugelyje pasau-lio ðaliø su Sainkho Namtchylak,Vladimiru Èekasinu, Petru Geniu-ðu, Andre Pabarèiûte, RaimonduSviackevièiumi, Vytautu Labuèiu,Satoko Aoki, Plazi Halaoui, NedaMalûnavièiûte, Liudu Mockûnu,Sauliumi Petreikiu ir daugeliu kitøpuikiø muzikantø. Pastaraisiais me-tais Tomo muzika daþnai skambëjoLietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Da-nijoje, Ðvedijoje, Anglijoje, Belgijo-je, Suomijoje. Þymiausi TomoDobrovolskio áraðyti albumai: „Du-etai“ (2005) su Andre Pabarèiûte(vokalas) ir Eugenijumi Kanevièiu-mi (bosinë gitara); solo albumas„Varinis Gaublys“ (2005); ávairiøprojektø albumai 2006–2010 metais;„Dienpinigiai / Travel Expenses“(2010); solo albumas „Yanun Adid“(2012). Áraðai kitø muzikø albumuo-se: „House of Virus ft. Kevin Soun-derson & Tomas Dobrovolskis“; sin-glas „VooDoo“ („Skint Records“,UK); „Meadow Quartet“; „The Erst-hwile Heroes“ (Lenkija); „Take“ su

„Þenklo grupe“ (2006); AudriusBlaþiûnas (2014); lietuviø atlikëjømuzikos rinktinë „Note Lithuania,Folk World“ (2014).

Tomas Dobrovolskis buvo vienasið Lietuvos dþiazo federacijos ákû-rëjø, taip pat Lietuvos muzikosterapijos asociacijos narys, nenuils-tamai kûrë ir ágyvendino edukaci-nes, terapines muzikos programas,„Þmoniðkøjø gebëjimø ir kûrybið-kumo ugdymo programà“, suma-nytus kûrybiðkumo seminarus beikultûrinës terapijos sesijas „Ritmasir Perkusija“, dirbo muzikos moky-toju. Pirmasis ir vienintelis Tomomuðamøjø dëstytojas Arvydas Vai-nius, já, net nebaigusá muzikos mo-kyklos, parengë stojamiesiems áVilniaus Juozo Tallat-Kelpðos kon-servatorijà, kurià jis sëkmingai bai-gë. Ástojo á Klaipëdos universitetà,Menø fakulteto Dþiazo katedrà,bet po pusmeèio mokslai nutrûko,reikëjo iðlaikyti ðeimà ir jis pradë-jo dirbti reklamos srityje. Apie mu-zikinæ veiklà Tomas Dobrovolskis

yra pasakæs: „Tikriausiai turëèiaupasakyti, kad esu savamokslis. Gal-voju. Daug galvoju. Noriu gyventi,kurti, koncertuoti Lietuvoje. Kartaisatrodo, kad tik man paèiam tai ádo-mu.“ Staigi Tomo Dobrovolskio ne-

tektis paliko tuðèià niðà, kurià sis-temingai ir ilgus metus kurdamaspildë pats menininkas.

ALG IRDAS KLOVA

ribojantys antiteroristiniai ástatymai,sekimo sistemos ir sustiprinta oro uos-tø apsauga. Taèiau tik sausio 7-osiosávykiai subûrë tokià minià. Kodël?

Todël, kad ðákart teroristai pasi-kësino á modernios Europos civili-zacijos pagrindà – þodþio laisvæ.Ðvietimo epochos átvirtintas princi-pas nëra paprastas. Jo graþioji pu-së yra áraðyta Þmogaus teisiø dekla-racijos 19 straipsnyje: kiekvienasturi teisæ iðsakyti savo paþiûras iridëjas. Bet yra ir nepatogioji pusë,nes kiekvienam leidþiama nusiðnekë-ti, meluoti, propaguoti, ðmeiþti, kal-tinti, áþeidinëti ir t.t. Þodþio laisvës gy-nëjai primena paradoksalià tezæ,kuria raðytoja Evelyn Beatrice Hall1906 m. apibûdino Voltaire’o paþiû-ras: „Gal að ir nepritariu tam, kà tusakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisætai pasakyti.“ Ðio principo sunku lai-kytis ir visos valstybës kai kuriais klau-simais riboja kalbëjimo srautà. Betpanaikinus þodþio laisvæ tampa ne-beámanoma protestuoti, kai galin-gieji pasikësina á kitas laisves.

Voltaire’o ðalyje teisë sakyti ki-tam nemalonius dalykus bent jau ikiðiol buvo pakankamai gerai apsau-gota. Todël èia klesti karikatûra, ku-ri juos ir sako kuo nemaloniau, er-zindama tyèiniu neskoningumu,atvirai ðaipydamasi ir niekindama.Jos taikinys daþniausiai bûna pasau-lio galingieji. XVIII a. karikatûris-tai atakavo karaliðkàjà ðeimà ir ko-rupcijà Versalyje. XX a. 7-ajamedeðimtmetyje þurnalas „Hara-Kiri“ðaipësi ið politikø, policijos, bankøir Katalikø baþnyèios – vaizduoda-vo vienuoliø sekso orgijas, besituð-tinanèius popieþius, sanguliaujantáKristø. Bet, kaip pastebi „The In-

dependent“ komentatorius HughSchofieldas, tada didþiausias kerð-tas bûdavo pasipiktinusiøjø laiðkas„Le Figaro“. Vis dëlto „Hara-Kiri“buvo uþdraustas, o jo darbuotojai1970 m. ákûrë „Charlie hebdo“ – pa-vadinimas nurodo á perspausdintàamerikieèio Charlie Browno kari-katûrà. Þurnalas tæsë kairiojo radi-kalaus humoro tradicijà, tad nekeis-ta, kad ðiais laikais jis ëmësi islamo,kurio atstovai mëgina primesti pa-sauliui savo valià. Taèiau laikai pa-sikeitë. Karikatûristai buvo nuþudy-ti uþ savo pieðinius.

Aiðku, kad „Charlie hebdo“ ka-rikatûros yra áþeidþios. Negana to,áþeidimas bûna dvigubas. Tai, kasnupieðta, daþnai yra deðiniøjø na-cionalistinës politikos parodija, o poja paslëptas tikrasis autoriø poþiû-ris. Taigi pirmasis dûris – valdþiai.Taèiau tà parodijà inscenizuojantyskitø tautø atstovai nupieðti grotes-kiðkai, tad antrasis dûris tenka et-ninëms maþumoms, kurioms ir taipPrancûzijoje gyventi nelengva. Ðiuopoþiûriu þurnalas stoja privilegijuo-tos daugumos pusën. Todël þudyniøaptarimuose vis iðnyra kaltinimas,kad pats þurnalas islamistus iðpro-vokavo. Kartu pasigirsta raginimaipriþiûrëti, kad vieðumoje nebûtø ne-apykantà kurstanèiø teiginiø, kari-katûrø ir leidiniø. Á tai pasaulio laik-raðèiai, savaime suprantama, atsakëkarikatûromis: stovi susiraukæs ne-tikinèiojo laikraðèiu suþeistas tikin-tysis, o ðalia – kraujo baloje gulintistikinèiojo peiliu suþeistas netikinty-sis; maþas lëktuvëlis skrenda á dupieðtukus, stovinèius kaip bokðtaidvyniai; kraujuose gulintis laikrað-tis iðkelia rankà su atkiðtu viduriniu

pirðtu. Man labiausiai patiko „NewYorker“ – ið karikatûros teliko tuð-èias rëmelis su biurokratiðkai man-dagiu uþraðu virðuje: „praðome at-sakingai mëgautis ðia kultûriðkai,etniðkai, religiðkai ir politiðkai ko-rektiðka karikatûra. Aèiû“. Ðtai kasliktø, jei suglebusi kultûra prarastøgebëjimà á paðaipà reaguoti oriai –„praryti áþeidimà“ ir atsimuðti fak-tais bei argumentais. Tuomet tero-ristø tikslas bûtø pasiektas – á þodþiusir vaizdus atsakæ ginklu, jie bûtø pri-vertæ ir europieèius griebtis represi-nio aparato. Prieð tai ir pasisakë mi-lijoninë demonstracija – prieð pasaulá,kuriame bus galima kalbëti tiktaituðèiais þodþiais ir vaizdais.

Toká pasaulá mes prisimename.Totalitarinë sistema nekenèia juo-ko, nes jis padeda atsispirti galin-gøjø valiai, nepalieka vietos argu-mentams. Ne veltui ir Hario Poterioistorijose baimæ kelianèios bûtybës nu-kenksminamos jas sukarikatûrinantburtu ridiculus. „Ironija erzina, – raðëèekø raðytojas Milanas Kundera. – Netodël, kad ji tyèiojasi ar puola, bet to-dël, kad ji ið mûsø atima tvirtus ási-tikinimus atskleisdama pasaulá kaipdviprasmybæ.“ („The Art of the No-vel“, p. 134.) Tikëjimu ar ideologi-ja grindþiama visuomenë negali bûtidviprasmiðka. Ne veltui sovietme-èiu juokas buvo priþiûrimas – prisi-menu, kaip balandþio 1-àjà agitbri-gados atlikdavo privalomus ir visainejuokingus numerius, o þurnalas„Ðluota“ ðaipydavosi tik ið „antiso-vietiniø elementø“ – ið darbo ven-gianèiø parazitø ar tingiø virðinin-kø. Taèiau ir ten buvo vietos laisvaikarikatûrai – ji bûdavo, kaip sakë jaspieðæs Ilja Bereznickas, „filosofinë,

Að esu AurelijaA T K E L T A I Ð 1 P S L .

netiesiogiai absurdiðka, charmsið-ka“. Neatsitiktinai, prasidëjus Atgi-mimui svarbiausiu jaunimo raðyto-ju tapo Daniilas Charmsas – mesbuvome iðtroðkæ galimybës pasi-juokti ið absurdiðkai suræsto pasau-lio, kuris rimtu veidu aiðkina, kadprivalai gyventi tiktai ðitaip, iðpaþin-damas vienintelæ tiesà, nors akivaiz-du, kad gyvenimas jai prieðtarauja.

Lietuva tarsi jau atsikratë soviet-meèio, tarsi yra Europos valstybë.Taèiau mûsø Baudþiamajame ko-dekse tebëra 170 straipsnis, suvar-þantis þodþio laisvæ: „Tas, kas vieðaityèiojosi, niekino, skatino neapykan-tà ar kurstë diskriminuoti þmoniøgrupæ ar jai priklausantá asmená dëllyties, seksualinës orientacijos, ra-sës, tautybës, kalbos, kilmës, socia-linës padëties, tikëjimo, ásitikinimøar paþiûrø, baudþiamas bauda arbalaisvës apribojimu, arba areðtu, ar-ba laisvës atëmimu iki dvejø metø.“Tai skamba lyg ir teisingai, kol lie-ka tik þodþiais. Taèiau pastaruojumetu matome, kaip ði nuostata rea-lizuojama praktiðkai. Vyksta ne vie-nas teismo procesas, kuriame tyèio-jimusi kaltinami þmonës, paraðæ kokánors komentarà internete. Ðiurpiau-siai skamba buvusios lietuviø kalbosmokytojos, beveik aðtuoniasdeðimt-metës pensininkës Aurelijos Juodai-tienës istorija. Prieð metus komen-

tare ðmaikðèiai palyginusi vienà þi-nomos bylos liudytojà su AntanoVienuolio romano personaþu Sa-moduku, ji pateko á tikrà Kafkos pro-cesà (komentarà galima perskaitytièia: www.sekunde.lt/panevezyje/gar-binga-senjore-teisiamoji/). Televizijosreportaþai parodë, kaip teismas, netir suvokdamas situacijos absurdiðku-mà, negali ið jos iðsipainioti – turipaþeisti arba þmogiðkumà, arbaástatymà.

Todël pradþioje ir paraðiau: ge-rai, kad mûsø valstybës vadovai ne-dalyvavo Paryþiaus demonstracijo-je. Prieðingu atveju jie galëjo patektiá „The Independent“ sudarytà veid-mainiø sàraðà. Ðalia tokiø valstybiøkaip Saudo Arabija ir Rusija, kurnuolat persekiojami þurnalistai.Lietuvoje, deja, persekiojami ir pri-vatûs pilieèiai, tiesiog iðreiðkæ savonuomonæ. Jie persekiojami tyliai, beginklø. Tai patogu, nes nereikia bai-mintis demonstracijø – kafkiðkamepasaulyje þmogus lieka vienas su sa-vo nesuprantama kalte.

Sovietmeèiu lietuviø kalbos moky-tojos, pasakodamos apie literatûrà,neleido pamirðti Lietuvos. Atkurtojevalstybëje sudarytos sàlygos persekio-ti tokià mokytojà uþ laisvà þodá. Mantai prilygsta Sausio 13-osios aukø ið-niekinimui. Todël mintyse raðauplakatà: „Að esu Aurelija!“

D . K L O V I E N Ë S N U O T R .

Demonstracijos Paryþiuje vaizdas

T a r p d i s c i p l i n ø

7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108) 5 psl.

M e n o p r o j e k t a s

Toliau skaitykite:

Dailë:

6 psl. Paulina Pukytë Raugerðkis meðkos kailyje ir gulbë vardu viðta

7 psl. Karolina Rybaèiauskaitë Kada nereikia raðyti apie parodas?

Kinas:

8 psl. Prancûzø portretai Parengë Þ. P.

8 psl. Gediminas Kukta Geismo kamufliaþas

In memoriam:

9 psl. Vilniaus romantikas. Mirë Tadeuszas Konwickis Parengë K. R.

9 psl. Jonas Ûbis Dràsios ir þiaurios

Sausio 16 – 25:

10 psl. Parodos, Spektakliai

10 psl. „7md“ rekomenduoja

11 psl. Koncertai, Vakarai

11 psl. Bibliografinës þinios

Sausio 16 – 22:

12 psl. Savaitës filmai

12 psl. Kino repertuaras

12 psl.

Tomo Daukðos meno projektas „Anonsas“. 2014 m.

6 psl. 7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108)

D a i l ë

Raugerðkis meðkos kailyje ir gulbëvardu viðtaParodos „Kitas matymas“ ÐMC ir „Absoliuti tekstilë“ Taikomosios dailës muziejuje

N U K E L T A Á 7 P S L .

Paulina Pukytë

Bûdavo, suvalgai slapta skaniàjàdeficitinæ „Meðkà ðiaurëje“ ið vaze-lës, padëtos sveèiams. Tada vël su-lankstai standø popierëlá á saldainioformà ir padedi atgal á vazelæ. Kar-tais suvalgai ir antrà. Nesusivaldæs,þiûrëk, ir treèià... Bet niekada á tàtuðèià popierëlá, prieð padëdamas va-zelën, neávyniodavai kokio kito sal-dainio, pavyzdþiui, ledinuko „Rau-gerðkis“. „Raugerðkis“, nors buvolaikomas nelabai tinkamu ðventi-niam stalui, praversdavo kitame kon-tekste, pavyzdþiui, já galima bûdavoiðsitraukti ið kiðenës, kai, beþai-dþiant kieme „rusus ir vokieèius“,prisësdavai su draugais po kaþkie-no balkonu atgauti kvapo. O ir lip-nus, abstraktus, ruþavas ir þalias jopopierëlis visai tikdavo èia pat pa-daryti maþutá sekretà, nes latrai tenbûdavo sudauþæ iðgertà butelá.

Gal kuris þiûrovas ir tikisi pana-ðiø istorijø ÐMC veikianèioje paro-doje „Kitas matymas“ (kuratorë Ju-lija Èistiakova), kurioje, anot apraðo,„prisimenami Ðaltojo karo faktai,socialinës sàlygos po Antrojo pa-saulinio karo ar ávykiai po 1989-øjø,siekiama iðtirti, kaip praeitis veikiadabartá ir formuoja ateitá, analizuotisantykius tarp istorinës tiesos ir fik-cijos, atkreipti dëmesá á ávairius is-torijos niuansus ir asmenines isto-rines patirtis.“ Be reikalo. Nes kaisiûlomas „kitas þvilgsnis“, tai turbûtnorima pasakyti, kad mes jau á va-lias prisiþiûrëjome menininkø ið(buv.?) Rytø bloko, be galo atrajojan-èiø savo sovietinæ ir posovietinæ pa-tirtá, dabar paþiûrëkime, kà apie taigali pasakyti (buv.?) Vakarø blokas.Na, o Vakarø blokas èia kalba taip,tarsi geleþinës uþdangos net nebû-tø buvæ, o tuo labiau ir nieko uþ jos.Ið parodos në nesuprasi, kuo ðiemsmenininkams skiriasi Ðaltojo karolaikotarpis ir gyvenimas „po sie-nos“: tarsi nieko ir neávyko. Ar ðiaparoda bûtent tai ir norëta pasaky-ti – kad Vakarø (prieðingai nei Ry-tø) Europoje didþiojo perskyrimoniekas niekaip nereflektavo? Bet arnematymà galima vadinti „kitokiumatymu“? Þinia, nebenorime mesmetanaratyvo, norime lokaliø isto-rijø, ásiklausymo á vietinius konteks-tus – visa tai èia yra. Bet kam tadakiðti tà „Raugerðká“ á „Meðkos ðiau-rëje“ popierëlá?

Tuo labiau kad kitoje to paties pa-rodos apraðo vietoje dël Ðaltojo ka-ro jau lyg ir persigalvota, nes teigia-ma, jog paroda buvo sumanyta tik„su tikslu ið naujo prisiminti ðiuo-laikinës istorijos ávykius nuo 1989metø“. Tai kas èia galø gale prisi-menama? Ar post-, ar pre-, ar patsreiðkinys? Ar tiesiog viskas, „kas bu-vo, kas bus ir ant ko pasiliks“? Keis-toka ir tai, kad tokiai parodai pa-rinkti autoriai vien tik ið keturiøriebiausiø Europos ðaliø – Prancû-

zijos, Vokietijos, Jungtinës Karalys-tës ir Ðveicarijos. Pastarosios atsto-vø dalyvavimas ypaè „ádomus“, tu-rint omeny, kad, kalbant apie karus,ði ðalis nelabai këlë rankà per tà„ðaltàjá“, per „karðtàjá“ turëjo rað-telá ið tëvø, o sàvokà „socialinës sà-lygos po Antrojo pasaulinio“ apskri-tai vargu ar kas joje yra girdëjæs.Ðveicarø dalyvavimà bandoma pa-grásti parodos apraðyme: „Tais paèiaismetais [1989] Ðveicarijos mokslinin-kas Tim Berners-Lee iðrado „worldwide web“ – prasidëjo interneto era.“Nice try, kaip pasakytø anglai, nes se-ras Timas ið tiesø yra anglø moksli-ninkas – net per 2012 m. Londonoolimpiniø þaidyniø atidarymà jisreprezentavo savo ðalá, o 1989 m.tiesiog dirbo tarptautinei organiza-cijai, kurios bazë yra Ðveicarijoje.

Ðveicaro Urielio Orlowo video-filmas apie „garsiàjà Ciuricho art-nouveau kavinæ „Odeon“ yra siau-bingai nuobodus, nes jame kaþkokie

lankësi, vargu ar paverèia jà „bûsi-mais dvideðimtojo amþiaus griuvë-siais“, greièiau tai paèios Ðveicari-jos, kur visi tik atvyksta ir iðvyksta,bet niekas neávyksta, metafora. Ðiskûrinys – tai puikus pavyzdys smar-kiai iðveðëjusios ligos (kuri iðplitopo Europà kaip kaðtonø erkutës),kai baisiai protingas kûrinio apra-ðymas visiðkai neatitinka to, kà iðtikrøjø matome. Ypaè kai „ðiamedarbe mezgasi neámanomi naraty-vai ir susiejamos ið esmës skirtingosvietos bei archyviniai tyrimai, ana-lizuojant nereprezentuojamus daly-kus ir ið to iðplaukianèias asociaci-jas bei koncepcijas“.

Ádomu bûtø buvæ pamatyti, kaipparodos temà (primenu – po Ðalto-jo karo!) varijuoja Louise Hervé irChloé Maillet (Prancûzija) skaidriøprojekcija „Ðv. Simoniano perfor-mansas“, kuris „remiasi autoriø at-liktais utopinio socializmo tyrimais“ir „pristato devyniolikto amþiaus Ðv.Simoniano socialiná judëjimà, kurisskatino tikëjimà industrializacija beimokslo atradimais“. Nes jei paro-da apie istorijà nuo 1989 metø, taiutopinis socializmas jau lyg ir neprie ko. Kaþkodël èia dar prikergtiPlanetariumo pastato Vilniuje vaiz-dai – gal kad norëta kûriná „ant grei-tøjø“ susieti su „vieta“? Taèiau ma-no apsilankymo dienà (suspëjaunueiti tik vakare), dar geram pus-valandþiui likus iki uþdarymo, salëspriþiûrëtoja pareiðkë, kad, kadangiað vienintelë lankytoja, o be to, sa-vaitgalis, tai jos jau norëtø viskà ið-jungti ir eiti namo. Kai pasiprieðinau,misija buvo perduota grieþtesnei pri-þiûrëtojai, kuri ryþtingu þingsniu nu-þygiavo tiesiai pro mane ir jau bejokiø ceremonijø iðjungë projekto-riø. Kai atskubëjau kità dienà spe-cialiai paþiûrëti projekcijos, ji nebe-veikë, nes buvo perdegusi lempa.Performansas „Planetariumas“ vy-ko tik parodos atidarymo dienà, taiirgi liko nepasiekiamas, kaip ir vo-kieèio Clemenso von Wedemeyeriofilmo „Muster“ vienintelis seansas.

Apie Morgane Tschiember (Pran-cûzija) instaliacijà „Pow(d)er“ paro-dos informacijoje raðoma, kad jos„draskanèios ir raiþanèios linijos,primenanèios dykumà, bando api-

brëþti mus supantá pasaulá“. Kur jûsmatëte dykumoje staèiakampiusmetalinius suoliukus? Ið tiesø ins-taliacija ÐMC vidiniame kiemelyjedaug labiau primena miesto skvere-lá, kuriame ilgam uþtruko vandentie-kio ar dujotiekio vamzdþiø tiesimodarbai, be to, Zuokas su ðaknimis ið-rovë visus medþius – ir tai visai ne-blogai apibrëþia mane supantá pasau-lá, bet kam gadinti kûrinio suvokimànevykusiu apraðymu? Kelios horizon-talios staèiakampës konstrukcijos nie-kaip netransliuoja jokios galios (po-wer), o aplink papiltos suðlapusio(lauke ne Sacharos oras) smëlio krû-velës neprimena jokiø milteliø (pow-der). Á galvà ateina daugybë bûdø,kaip ðiame þodþiø þaisme uþkoduo-tà galios trumpalaikiðkumo (anotapraðymo) idëjà bûtø galima ið-reikðti gerokai átaigiau, kad ir pa-prasèiausiai uþraðius ðá dvigubà þo-dá sniege (nors ir dirbtiniame).

Labiausiai man patiko WilfridAlmendra (Prancûzija) garso kûri-nys „George“, kur neva „portugaloûkininko George eilëraðèiai slaptupiratiniu siøstuvu kas penkiolikaminuèiø transliuojami vieno kilo-metro spinduliu“. Kaþin, kilometrospinduliu nuo ko? Tai bene vienin-telis parodos eksponatas (neskaitantgal dar vokietës Ullos von Branden-burg filmo „Die Straße“), kurá ið tie-sø bûtø galima, anot parodos apraðo,pavadinti „ir komiðku, ir poetiðku, irkelianèiu nerimà“. Gal bûtø buvæneblogai, jei ðá garso kûriná dar bû-tø buvæ galima ir iðgirsti. Bet radi-jas, padëtas ant þemës salës kam-pe, tylëjo (abu kartus man lankantisparodoje), tik ðalia gulëjo pluoðtasgelsvø popieriaus lapø su daugybetrumpø paprastø eilëraðèiø apie gy-venimà ispanø (?) ir anglø kalbomis.O gal tas radijas ir neturi veikti? Tur-bût dël to neveikimo abejingumas is-panø ûkininkui virto troðkimu iðgirstijá skaitant savo eilëraðèius, o nusivy-limas neiðgirdus grauþia iki ðiol. Ne,vis dëlto tai ne „Raugerðkis“ meðkoskailyje, tai puikus, tikras, tuðèias„Meðkos ðiaurëje“ popierëlis.

Katinkos Bock (Vokietija) insta-liacijos „Horizontali abëcëlë. Vil-nius“ apraðyme keistai nuskambafrazë „sovietinis kilimas, kurá vienavietos ðeima naudojo daugelá me-tø“ (kilimo matome tik iðvirkðèiàjàpusæ). Kas tai yra „sovietinis“ grin-dø kilimas? Abejoju, ar jame iðaus-ti kokie Lenino ir Stalino profiliai,ar bent jau kûjai su pjautuvais irþvaigþdëmis. Gal taip norëta paaðt-rinti kûrinio praneðimà, bet ar ne-derëtø paprasto patriuðusio grindøkilimo vadinti tiesiog „sovietmeèio“kilimu, jei iðties buvo pagamintas irnaudotas bûtent tuo laikotarpiu?Ypaè kad darbo apraðyme giriama-si, jog „menininkë sukuria unikaløsantyká su vietos gyventojais ir at-skleidþia savo jautrumà laiko, isto-rijos ir skirtingø kartø klausimams“.

Taèiau toks, ðvelniai tariant, nejaut-rumas terminams, o tiksliau – nesi-gaudymas situacijoje, kurià neva tiria,bûdingas nemaþai daliai jaunesnëskartos menininkø.

Na, o jeigu jau norite tikrai so-vietiniø kilimø (ne grindø, o sieni-niø), keletà jø galite pamatyti Taiko-mosios dailës muziejuje vykstanèiojeparodoje, pristatanèioje tekstilësmeno raidà Lietuvoje („Absoliutitekstilë“). Turbût kaip tik jie, kartusu senaisiais gobelenais, ir bus pa-grindinis þiûrovø traukos objektas.Kiti eksponatai – ið sovietmeèio ar-ba posovietmeèio. Reikia pasakyti,kad geriausià áspûdá ðioje parodojedaro tie bet kurio laikotarpio kûri-niai, kurie, bûdami dekoratyvûs sa-vo prigimtimi, nesistengia apsimestitokiais nesà. Bet paskui prasidedakeisti dalykai. Ir nepaisant milþinið-ko kuratoriø atlikto darbo, ði didþiu-lë, bet konceptualiai nelabai su-struktûruota paroda palieka kiekslegiantá jausmà. Kodël?

Gal todël, kad á savo paèios klau-simà „kas toliau?“ paroda neduo-da atsakymo. Be to, naujausiø lai-kø tekstilës istorija èia pateikiamagana inertiðkai, supaprastintai irnetiksliai, o parodos apraðymas irvël neatitinka to, kà matome. Prie-ðingai parodos tekstø teiginiams,jau deðimtajame XX a. deðimtme-tyje (lygiagreèiai su tekstuose mi-nimais „eksperimentais ir autorinetechnika“) atsirado subversyvûsbandymai paneigti tekstilës, kaipdekoratyvaus meno, principus jospaèios priemonëmis, ar iðeiti uþtekstilës, kaip pavirðiaus meno, ri-

bø (tai nereiðkia ið 2D á 3D), tik bû-tent tokia tø darbø prasmë beveiknebuvo plaèiau suvokta, o ir sekë-jø, bent jau kiek atspindi ekspozici-ja, nesulaukë, o tie autoriai vëliaupasitraukë ið tekstilës lauko á kitasmeno sritis. Pati tekstilë (kalbu apiekûrinius, ne apie organizuojamasparodas), uþuot, kaip teigiama, ta-pusi „integralia ðiuolaikinio menodalimi“, liko savosios medijos kie-me, kuriame skilo á dvi pagrindineskryptis. Viena ásileido dar ávaires-nes technikas ir naujausias techno-logijas bei netekstilines medþiagasir ávairiø kitø meno rûðiø kalbà bû-

M. I V A N O V O S N U O T R .Morgane Tschiember, „Pow(d)er“ parodoje „Kitas matymas“

Vita Gelûnienë, „Vienaragiomedþioklë“. 2011 m.

ðveicarams paþástami ir svarbûs, omums neþinomi asmenys atlikinëjaklasikiná namesdropping ir vien saupatiems ádomiai tauzija apie tai,kaip toje kavinëje jie „sutiko pui-kiø þmoniø, bet taip pat ir visiðkøasilø“ ir kad „viskas nebe taip, kaipbuvo, bet tai yra gerai“. Na ir kas?Apie Lenino ar Joyce’o apsilanky-mà ðioje kavinëje juk jau niekas ne-gali papasakoti, o tai, kad proleta-riato vadas, dar kaþkokie anarchistaiir keletas garsiø þmoniø neva ten

Parodos „Kitas matymas“ekspozicijos fragmentas

M.

IVA

NO

VO

S N

UO

TR.

7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108) 7 psl.

D a i l ë

A T K E L T A I Ð 6 P S L .

Kada nereikia raðyti apie parodas?Ið naujametiniø uþraðø apie dailës kritikà

tent tekstilës mene. O kita dël pri-verstinio konceptualizavimo beveikprarado kûrybingà dekoratyvumà iridëjiná subtilumà, bet tikro koncep-tualumo daþniausiai neágijo ir todël,manau, atsidûrë aklavietëje. Þino-ma, buvo ir iðimèiø. Galbût visa taibus panagrinëta rengiamoje moks-linëje studijoje? Nes parodoje tie-siog teigiama, kad „pirmojo XXI a.deðimtmeèio ir pastarøjø metø Lie-tuvos tekstilës laukas prarado me-dþiagiðkàjá identitetà“ ir „neámanomaapie aukðèiausios vertës ðio laikotar-pio meno projektus kalbëti kaip apietekstilës pavyzdþius“, nors daugu-ma parodos eksponatø ið ðio am-þiaus kalba visiðkai prieðingai – kadtekstilë vis tiek iðliko pavirðiaus me-nu, á pirmà vietà iðkelianèiu medþia-gà ir atlikimo technikà bei jos ko-kybæ. Savaime tai nieko blogo, nes

juk akivaizdþiai norima iðlaikyti to-kià tradicinæ meno rûðá kaip teksti-lë. Blogiausia, kai visomis iðgalëmisbandoma tai paneigti, uþuot vysèiusir stiprinus jau turimas dekoratyvi-àsias ir medþiagiðkàsias pozicijas.Trumpai tariant: kam stengtis ávy-nioti „Meðkà ðiaurëje“ á „Raugerð-kio“ popierëlá?

Gal simboliðka, kad keliaujant iðTaikomosios dailës muziejaus áÐiuolaikinio meno centrà kelià pa-stojo Katedra – su projekcija ant ðo-no. Liaudþiai neva padovanotameneva kalëdiniame sveikinime ny-kiausios rusiðkos animacijos stiliu-mi nupieðtas agresyvus muþikiðkømanierø Santa Klausas stvërë elniàuþ ragø ir ásukæs kaþkur sviedë, pas-kui pasirodë visur tiesiog privalo-mas ir ne maþiau muþikiðkas karþy-gys kunigaikðtis, kuris, atskridusgulbei, sakë jai „skrisk ið èia, viðta“,

Karolina Rybaèiauskaitë

Dvi savaites iki Kûèiø kiekvienàdienà konstravau un dossier, preten-duojantá bûti moksliniu tekstu. Juktiesa, kad be poros komplektø ka-ladëliø, kurias galima dëti á burnàarba kurioms prilituoji rankas, uþ-augæs tikrai nebûsi nei kritiku, neifilosofu, nei ðiuolaikiniu meninin-ku. Dvi savaitës nenuilstamo kon-stravimo – tai visai daug, todël pus-ryèiams, kad apðiltø pusrutuliai,kasdien skaitydavau kultûrinæ spau-dà, tiksliau – daugybæ tekstø apie pa-rodas, visus naujus ir senesnius, darneskaitytus, kartais ir krûvas to pa-ties autoriaus arba po kelis apie tàpatá ávyká, tik prieinamus internete.

Ðtai vienà rytà, jau nebegalëda-ma suprasti, kam daugelis tø tekstøraðomi, „Ðiaurës Atënuose“ pasiro-dþiusioje Ievos Gudmonaitës ap-þvalgoje „Meistrai dvideðimt ketvir-tame name“ (Ðiaurës Atënai, 201409 09) radau kaþkà panaðaus á atsa-kymà arba beveik nuoðirdø prisipa-þinimà: „Ið tiesø tai atleiskit, nemo-ku raðyti apie parodas – neturëtø galjums rûpëti, kaip nenuëjau, kaippaskui nuëjau, kaip obuolius val-giau, kad pakeliui uþëjau á cerkvæþaliu stogu uþdegti þvakës – juolabraðant apie tokià solidþià parodàkaip ði – senovës italø tapybos rink-tinë kolekcija, darbai, surinkti ið ko-lekcininkø, – jø nerasi muziejuose.“Taigi, autorë apie parodas raðyti ne-moka (ko nepasakytum apie jos po-ezijà), bet raðo. Ir nesu tikra, kas la-biau gàsdina – pats tekstas ar toksatsipraðymas. Galvodama, kaip rei-këtø ðá ir panaðius tekstus vertinti,prisimenu klasikinius Johno Berge-rio svarstymus knygoje „Matymobûdai“ („Ways of Seeing“, 1972),kur jis raðo, kad XX a. originalauskûrinio vertë, kitaip nei anksèiau,yra ne pats kûrinys, bet jo veikimokontekstas, t.y. ðios unikalios egzis-tencijos ávertinimas ir apibrëþimasmûsø dabarties kultûroje. Turintgalvoje, kad gyvename reprodukci-jø amþiuje ir raðome apie kûrinius,kuriuos patiriame ávairiuose kon-tekstuose, o ne tik tà vienintelá kar-

tà galerijoje ar muziejuje, ir kad tiekontekstai greièiausiai padarë svariàátakà kûriniø interpretacijai, svarbuviskas, kas ávyko prieð þvilgsná ir po jo:gal netgi tokie kontekstai kaip obuo-liø valgymas arba þvakës deginimas.

Juos gal dar ástengtume susieti sukûriniais. Galime ir per daug nesi-gilinti á tai, kad kûriniø interpreta-cijai ið esmës trûksta bent ðiek tiekmeno istorijos þiniø, kurios èia svar-bios ir dël to, jog autorë raðo apieXVI–XVIII a. darbus, ir dël to, kadtuomet uþtektø medþiagos bent jauatitinkamai ávertinti gidës uþuomi-nas. Taèiau yra ir tokiø tekstø apieparodas, kuriuose raðoma tik apiesave – beveik nesistengiant uþsimin-ti, apie kà ið tikrøjø raðoma, arbakai kontekstai visai nesisieja su kû-riniø interpretacija ir parodos ver-tinimu. Pavyzdþiui, kaip Jurgos Tu-masonytës tekste „Berniukas suroþiniu pistoletu“ apie Igno Piekuroparodà (Ðiaurës Atënai, 2014 08 26).Ar Piekuro darbø interpretacija irparodos ávertinimas kaip nors pasi-keis nuo to, jei neþinosime, kad au-torë neseniai sugráþo gyventi á Vilniø,kad jos draugai vëlavo ir parodos ati-daryme nebuvo në vieno, kad nuokai kuriø kûriniø keliamo nerimopasidarë liûdna ir slogu, ji ëmë ger-ti vynà, o vaikystëje karpë ir klijavoið Marijos Roþanskaitës reproduk-cijø koliaþus? Ar tai kuo nors pagrin-dþia paskutiná sakiná, kuris galëtø bû-ti „parodos vertinimu“, „interpretacineaðimi“ ar galbût kaþkuo, kas paaiðkin-tø, kam ðis tekstas buvo reikalingas:„Ateityje bûtø ádomu pamatyti visàdidþiulæ autoriaus darbø retrospek-tyvà, atsekti jo estetinæ ir tematinækaità.“? Man irgi bûtø ádomu, betnorint tai suþinoti visai nereikiaskaityti viso teksto.

Kita vertus, jis bent jau átikina,kad autorë apskritai lankësi paro-doje. Man atrodo, kad èia ir yraprieþastis, dël kurios atsiranda to-kie tekstai – patikinti, kad raðantiejitikrai vaikðto á parodas, apie kuriasraðo, ir kad turi draugø, su kuriais iðtikrøjø bendrauja. O jei kas nepati-kës? Gal tai svarbu, o gal nesvarbu,kaip pati autorë toliau mini straips-

nyje „Keista diena“ (Jurga Tuma-sonytë, Ðiaurës Atënai, 2014 12 29)raðydama apie parodà „Slinktys“„Prospekto“ galerijoje. Taigi, teks-tas – tai patvirtinimas apie savo pri-klausymà arba norà priklausyti ku-riai nors socialinei grupei, ásiraðymasá atitinkamà sociokultûriná konteks-tà. Ið jo aiðkëja dar keletas tokiø teks-tø raðymo prieþasèiø: „planavau pa-rodà apraðyti“, „kaip keista – reikiaraðyti apie vienà dalykà, o norisi vi-sai apie kitus“. Bet kam reikalingiparodø apraðymai, kuriuose apie jasneraðoma (arba kam iðvis reikia ap-raðymø?), ir kas autoræ verèia tai da-ryti? Panaðu, kad Mikalojø Vilutá ir-gi kaþkas verèia raðyti apie parodas –matyt, jo noras raðyti „apie menà, one apie daiktà“, o gal ásitikinimas, jogatlieka „Dievo skirtà misijà“ („Si-mas“, Ðiaurës Atënai, 2014 09 29). Betkad atliktum ðià misijà arba tiesiogieðkotum Dievo raðydamas apie pa-rodas, tikriausiai neuþtenka skaity-ti tik Schopenhauerá.

Manyèiau, kad koks nors DaliusJonkus su tuo sutiktø. Ádomu, kadnet jeigu tekstuose raðoma nebûti-nai apie save arba ið savo patirèiøkylanèius kontekstus, kaþkodël vistiek iðvados ar apibendrinimai retaikada susisieja su paèiu tekstu arbajame dëstomais argumentais. Pavyz-dþiui, Jonkus savaitraðtyje „Litera-tûra ir menas“ pasirodþiusiametekste apie parodà „Postidëja III.Plotas“ („Moters-lëlës groþis irmoteriðko meno kaip ákûnyto po-þiûrio apmàstymai“, 2014 12 12, nr.3500) gana smulkiai analizuoja vi-sus „lëlës-moters“ motyvus, bet api-bendrinimai (dvi paskutinës pa-straipos) vis tiek tëra prielaidos,neáraðanèios ðios parodos ar kûri-niø á koká nors platesná kontekstà.Jis raðo: „Galima teigti, jog mote-riðka savojo ákûnyto poþiûrio reflek-sija yra artimesnë fenomenologi-niam patirties apmàstymui neiabstraktus ar bekûnis santykis supasauliu (kaip ir ið niekur), kurisdaþnai tapatinamas su universaliuvyriðkumu-þmogiðkumu. Fenome-nologiniu poþiûriu moters kûniðku-mas, jautrumas, jausmingumas, erotið-

Evaldo Janso fotomontaþas „Prospekto“ galerijos parodoje „Slinktys“

kumas, atvirumas kosmoso ritmamsyra ne trûkumas, bet privalumas.Matyt, ákûnytos patirties fenomeno-logija ir yra tikrasis feminizmas.“Man vis tiek neaiðku, kodël tas ta-riamas ákûnytos patirties fenome-nologiðkumas yra raktas á ðios paro-dos „ákûnytas poþiûrio refleksijas“,kartojant ir kartojant tuos paèius þo-dþius. Prieðingai, sakyèiau, vertëtø ðá„fenomenologiðkumà“ kritikuoti irklausti, kodël „tikrasis feminizmas“bûtinai privalo bûti ákûnytas. Tad galuniversalizuojanèios filosofinësáþvalgos, neturint pakankamai menoistorijos ir teorijos þiniø arba „vaiz-dø archyvo“, taip pat nebûtinai pa-deda iðaiðkinti kûrinius arba áraðytijuos á platesná ðiuolaikinio menokontekstà? Kita vertus, man atro-do, kad kai autorius kelia klausimusir randa atsakymus remdamasis tik„ákûnytomis refleksijomis“ ir jø tæ-siniais tø paèiø menininkiø kûrybo-je, toks tekstas pasidaro ne toks rei-kalingas, nes vël kiek primena jauminëtus apraðymus.

Bet apskritai atrodo, kad prieðkonstruojant ant kokiø nors teori-niø prielaidø visà likusá tekstà, vi-sada bûtø verta jas gerai apmàstytiarba tvirtai pagrásti daugiau nei trimsakiniais. Pavyzdþiui, kaip BirutësPankûnaitës tekste „Odë Jansui“(Literatûra ir menas, 2014 12 05, nr.3499), ið dalies paremtame ðia idë-ja: „galima teigti, kad Evaldo Jansoperformansai ir objektai pratæsëekspresionizmo diskursà“. Ið pra-dþiø autorë mini, jog Janso kûrybosposûkiai – tai „tarsi laikmeèio ner-vas, iliustruojantis dalá bendrø pro-cesø“, bet kaþkodël kildina Jansokûrybà ið ekspresionizmo tapybostradicijos, o ne pastarøjø dvideðim-ties metø „bendrø procesø“ kon-teksto. Na, tarkim, nemanau, kad„perimtas ceremonijø ir ritualø to-nas“ yra iðskirtinis ekspresionistinëstapybos bruoþas, bet galima prieð-tarauti. Kita vertus, gal dël pasirink-to diskursø neatitikimo daþnai ne-atsiranda jokiø svarbiø problemø,apie kurias bûtø galima raðyti, ir ið-vis atsisakoma vertinimo. Ið tiesøpagrásto vertinimo nebelieka net irlabai geruose tekstuose, pavyzdþiui,Agnës Naruðytës „7 meno dienose“

publikuotame „Niekam nesakyk,kur veda Labirintas“ (2014 12 12,nr. 44 (1105). Autorë tiesiog ypaèmeistriðkai ir jautriai interpretuojakûrinius, taèiau kaþkas panaðaus ávertinimà atsiranda visiðkai tuðèio-je vietoje: „Gal tai ir per skambu,bet Liðkevièiaus kûrinys „Labyrint-hus“ ið tiesø skatina susimàstyti, kàreiðkia iðtrûkti kitur internetinës be-galybës, vietos dvasià naikinanèiosglobalizacijos ir ðàlanèiø socialiniøkontaktø laikais.“ Net jei tekstas pa-þeria krûvà svarbiø problemø, kaipMonikos Krikðtopaitytës „Kaip pa-matuoti ðlovës kokybæ?“ (7 menodienos, 2014 10 17, nr. 36 (1097), taijis vis tiek labiau siekia iðprovokuotidiskusijà ir suabejoti jau esanèiuvertinimu, o ne pasiûlyti ir/ar kon-struoti naujà.

Prieð lygiai du mënesius po Do-vilës Tumpytës straipsniu: „Kai ima-me matuoti(s) ðlovæ“ (7 meno die-nos, 2014 10 31, nr. 38 (1099) JulijaFomina trumpai nusakë prieþastis,kodël mûsø kritikai neraðo: „daþnaskritikas neraðo ne todël, kad jamkaþkas nepatinka (kaip tik todëldaþniausiai ir raðo), o todël, kad ne-turi laiko, bijo, nemoka raðyti ar pa-prasèiausiai nenori bûti asocijuoja-mas su tam tikru spaudos „organu“.“Bet, pasirodo, mano skaitytø teks-tø autoriai daþniau raðo kaip tik ta-da, kai nemoka raðyti, kai neturi lai-ko, kai bijo vertinti (o vertindami –kad tik nenuvertintø!), o bûti aso-cijuojamam su kokiu nors spaudos„organu“ ne tik kad norisi, bet ir sie-kiama, ir net labai dþiaugiamasi, kaikas nors susieja ir su atitinkamu so-ciokultûriniu kontekstu. Tad jeigudar yra kur nors uþsislëpusiø „ne-raðanèiø kritikø“, turbût èia bûtømetas juos paskatinti raðyti, nes pa-naðu, kad prieþasèiø neraðyti tiesiogneliko. Þinoma, labai gaila, kad me-no kritiko profesija taip nuvertinama,jog ið tiesø mokantys raðyti beveik ne-raðo: juk laikas dabar kainuoja kelisar keliasdeðimt kartø daugiau nei la-bai geri tekstai ir neávertinta kultû-ra nuvertëja dar labiau su kiekvie-na tokio laiko atkarpa. Tegu bûnaðitas tekstas kaip priminimas ki-tiems ir ypaè sau Naujøjø metø lai-ko atkarpà raðyti kitaip.

paskui dar ávyko kaþkoks agresyvuspasimëtymas dovanomis, o tada duspalvoti kiðkiai ant kalnelio gërë„Paulig“ kavà. Viskas. Nieko nesu-pratau, iðskyrus tai, kad èia kavos re-klama, bet buvo ðlykðtu. Reginys aið-kiai nutaikytas á patá þemiausià, kokstik ámanomas, þiûrovø lygá. Tarsi neidekoratyvaus, nei konceptualaus, neiðiuolaikinio, nei modernaus, nei vi-duramþiø, nei prieðistorinio, neiapskritai jokio meno niekada në bû-ti nebuvo. Kà daryti? Eiti gerti pobalkonu?

„Absoliuti tekstilë“ veikia iki geguþës 31 d.

Taikomosios dailës muziejus

(Arsenalo g. 3A, Vilnius)

Dirba antradieniais–ðeðtadieniais nuo 11 iki

18 val., sekmadieniais nuo 11 iki 16 val.

Kalëdinis sveikinimas ir „Kitas matymas“

nebeveikia

8 psl. 7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108)

K i n a s

Autoriniam kinui iðtikimas „Þiemosekranø“ festivalis, kurá rengiaPrancûzø institutas Lietuvoje,sausio 22 – vasario 8 d. dvylikojeLietuvos miestø pristatys prancûzøkino aktualijas bei aktorës ir reþi-sierës Nicole Garcia filmø retros-pektyvà. Jau deðimtà kartà rengia-mas festivalis kvieèia þiûrovuspaþvelgti á kinà moters þvilgsniu.

Moterø istorijos

Reþisierë Katell Quillévéré lietu-viø þiûrovams paþástama ið filmo„Meilë kaip nuodai“. Naujo jos fil-mo „Suzana“ („Suzanne“) herojëgyvena kartu su tëvu ir seseria. Su-zanos (Sara Forestier) gyvenimasapsiverèia aukðtyn kojomis, kaimergina ásimyli nusikaltëlá. Pasako-jimas apima 25 metus. Quillévéréprisipaþásta, kad jà ákvëpë 1942 m.sukurtas Yasujiro Ozu filmas, pasa-kojantis 20 metø trunkanèià tëvo irsûnaus santykiø istorijà. Taèiau pa-grindinis reþisierës tikslas buvo pa-pasakoti apie artimas nusikaltëliømoteris: visuomenë daþniausiai þi-no tik nusikaltëliø vardus ir visai ne-sidomi tomis, kurios dël savo vyrøgali paaukoti net gyvybæ.

Solveigos Anspach „Atvira mote-ris Lulu“ („Lulu femme nue“) he-rojë Lulu (Karin Viard) palieka vy-rà ir tris vaikus. Ji tiesiog nusprendþiakelias dienas praleisti viena, laisva irnejausdama sàþinës priekaiðtø. Tryssusitikimai padës Lulu atrasti save.Ðis filmas – Etienne Davodeau ko-mikso ekranizacija.

Kino þmonës – Léa Fazer filmo„Maestro“ veikëjai. Jaunas aktoriusAnri svajoja vaidinti veiksmo fil-muose, kai já pakvieèia autorinio ki-no patriarchas Sedrikas. Filmavimosàlygos visai ne tokios, apie kokiassvajoja Anri, bet já suþavi bendradar-biai. Naujosios bangos reþisieriausvaidmeniui Fazer pakvietë didþiøjøprancûzø kino autoriø numylëtináMichaelà Londsdale’à.

Julie Lopes Curval filmas „Aukð-tuomenë“ („Le Beau Monde“) pasa-koja apie dvideðimtmetæ Alisà (AnaGirardot). Ði provincialë yra apsi-gimusi drabuþiø dizainerë. KadAlisa turi talentà, supranta tik tur-tinga paryþietë Anjez, ji padedamerginai ásikurti Paryþiuje. Alisadþiaugiasi patekusi á madø „aukð-tuomenæ“. Ðis pasaulis Alisai galidaug pasiûlyti, bet egzistuoja rizi-ka ir jame pasimesti. Lopes Cur-val teigia, kad filmà ákvëpë du ro-manai – Jacko Londono „MartinasIdenas“ ir Edith Wharton „Houseof Mirth“.

Pagrindinë „Þiemos ekranø“ pro-grama pristatys ir dviejø jaunø kinomenininkiø pirmuosius pilnametra-þius filmus. Vienas ið jø – Marian-ne Tardieu „Nejudët!“ („Qui vive“) –pasakoja apie trisdeðimtmetá vyrà, ku-ris dirba prekybos centre ir susidu-ria su nepilnameèiø gauja. Po to vy-riðkio gyvenimas staiga pasikeièia.Tardieu tvirtina, kad jai buvo svar-bu parodyti problemiðkais vadina-mø priemiesèiø pasaulá. Vienà pa-grindiniø vaidmenø „Nejudët!“sukûrë Adêle Exarchopoulos, iðgar-sëjusi po filmo „Adelës gyvenimas.1 ir 2 skyrius“.

Kitos debiutantës Lucie Borlete-au filmas „Fidelio, Alisos odisëja“(„Fidelio, l’odyssée d’Alice“) pasa-koja apie trisdeðimtmetæ jûreivæAlisà. Ji palieka savo vyrà ir ásidar-bina mechanike sename laive „Fi-delio“. Moteris suþino, kad laivokapitonas – jos pirmoji didþioji meilë.Taip prasideda melancholijos kupi-na pagrindinës herojës kelionë. Fil-mo konsultantais tapo jûreiviai, sukuriais reþisierë dvi savaites pralei-do Atlanto vandenyne. Alisà filmevaidina Ariane Labed, jà reþisierëpamatë Athinos Rachel Tsangari fil-me „Atenbergas“. 2014 m. Lokar-no kino festivalyje Alisos vaidmuoatneðë aktorei prizà uþ geriausiàmoters vaidmená.

Vyrø þvilgsnis

Ásimintinà moters portretà sukû-rë ir Jeanas Pierre’as Améris. Jo fil-mà „Mari istorija“ („Marie Heur-tin“) ákvëpë tikri XIX a. pabaigosávykiai, susijæ su Marie Heurten(1885–1921). Nuo gimimo kurène-bylë, mergaitë buvo pasmerkta liktiuþdaryta psichiatrinëje ligoninëje su„debilës“ diagnoze, taèiau neviltiesapimtas tëvas jà atveþë á vienuoliøákurtà mokyklà, kur bandyta padëtitokiems vaikams. Sesuo Margaritapradeda dirbti su „maþu laukiniugyvuliuku“. Pagrindinius vaidmenisfilme sukûrë Isabelle Carré, iðmo-kusi gestø kalbà, ir debiutantë Aria-na Rivoire.

Á ne tokià senà istorijà nukels Je-ano-Jacques’o Zilbermanno filmas„Uþ gyvenimà“ („A la vie“). 1960-aisiais susitinka trys moterys, kuriosnesimatë nuo tada, kai buvo Auðvi-co kalinës. Savaitæ jos praleis kartuprie jûros. Tas laikas bus kupinaspokalbiø ir prisiminimø. Filmà ákvë-pë reþisieriaus motinos istorija, ku-rià jis uþfiksavo dokumentiniamefilme „Irene ir jos seserys“. Tris pa-grindines filmo herojes suvaidinoprancûzë Julie Depardieu, kanadie-të Suzanne Clement ir olandë Jo-hanna ter Steege.

Savæs ieðko Claude’o Duty filmo„O mes – triskart!“ („Chez nous c’esttrois!“) veikëja Þana. Ji yra ne patásëkmingiausià gyvenimo tarpsná ið-gyvenanti reþisierë, vykstanti á pro-vincijà pristatyti vieno pirmøjø sa-vo filmø. Kaip ir dauguma kitø Dutyfilmo personaþø, ji ieðko gyvenimoprasmës ir nori pabëgti nuo kasdie-nybës. Þanà suvaidino reþisierë, pui-kiø filmø apie moteris ties nervø kri-zës riba kûrëja Noémie Lvovsky.

Ypatingi susitikimai

Raðytojas, kino kritikas, reþisie-rius Christophe’as Honoré uþimaypatingà vietà ðiø dienø prancûzøkine. Romanø vaikams ir paaug-

liams, kuriuose gvildenamos sudë-tingos AIDS, incesto ir saviþudybëstemos, autorius iðgarsëjo filmais„Meilës dainos“ (2007) ir „Mylimie-ji“ (2011), jie sulaukë gerbëjø ir Lie-tuvoje. Honoré filmai visada provo-kuoja diskusijas. Be abejo, jas sukelsir naujausias jo filmas „Metamorfo-zës“ („Métamorphoses“), sukurtaspagal romënø poeto Ovidijaus ei-les. Honoré pasiûlë ðiuolaikiðkà po-emos interpretacijà. Jo filmo hero-jai yra du ðiuolaikiniai jaunuoliai.Merginà sudomina prieðais licëjøsutiktas keistas jaunuolis. Ji leidþiasiuþburiama pasakojamø istorijø apiedievus, kurie ásimyli jaunus mirtin-guosius. Honoré sako, kad kiekvie-nas naujas jo filmas tarsi prieðtarau-ja ankstesniam, ðiame jis norëjæsiðsivaduoti nuo tradicinio personaþosuvokimo. Dauguma filmo aktoriø –neprofesionalai. Reþisierius sako no-rëjæs parodyti senovës graikø paliki-mà ðiuolaikinëje Prancûzijoje, taippat tai, kad senovës mitai iki ðiolveiksmingesni uþ amerikieèiø masi-næ kultûrà. Honoré siûlo jauniesiemsprancûzams juos atrasti ið naujo.

Isabelle Huppert iki ðiol yra po-puliariausia prancûzø aktorë Lietu-voje. „Þiemos ekranai“ parodys vie-nà naujausiø aktorës filmø – MarcoFitoussi „Ðëliones Paryþiuje“ („LaRitournelle“), kuriame Huppert su-vaidino galvijø augintojà Briþit iðNormandijos. Moteris – tikra sva-jotoja, tad uþauginusi vaikus ji nu-sprendþia patraukti á Paryþiø. Arpavyks pradëti gyvenimà ið naujo?

Vienintelis animacinis „Þiemosekranø“ filmas „Aja ið Jopugono“(„Aya de Yopougon“, reþ. Margue-

rite Abouet, Clément Oubrerie) nu-kels á 8-ojo deðimtmeèio DramblioKaulo Kranto sostinæ Abidþanà.Èia gyvena devyniolikmetë Aja, ku-riai labiau patinka mokytis namuo-se, nei vaikðtinëti su draugëmis.

Nicole Garcia retrospektyva

Ið Alþyro kilusi aktorë ir reþisie-rë Nicole Garcia studijavo vaidybàParyþiaus konservatorijoje. Kine jidebiutavo 1968 metais, taèiau buvopastebëta po to, kai 1974 m. nusi-filmavo Bertrand’o Tavernier filme„Te prasideda ðventë“. Ankstyviejiaktorës vaidmenys ásiminë dar ir to-dël, kad ji daþnai filmavosi iðskirti-niø kûrëjø, temø ar formos filmuose:1976 m. suvaidino Naujosios bangospradininko Jacques’o Rivette’o fil-me „Dvikova“, 1980 m. – AlainoResnais filme „Dëdulë ið Ameri-kos“. Bet „Cezará“ uþ geriausià an-tro plano vaidmená ji gavo nusifilma-vusi Philippe’o de Broca komedijoje„Kavalierius“. Þiûrovø pripaþinimàaktorei atneðë ir Claude’o Lelouchoðeimos saga „Vieni ir kiti“. 9-ajamedeðimtmetyje Garcia sukûrë ne vie-nà ásimintinà ðiuolaikinës prancû-zës paveikslà.

Garcia ir pati kuria filmus. 1986 m.Kanuose pristaèiusi trumpametraþádebiutà, já sukûrë ne vienà filmà, gvil-denantá ðeimos ryðiø, pasirinkimo,meilës temas. Juose ryðkius vaidme-nis sukûrë Nathalie Bay („Kas an-trà savaitgalá“), Gérard’as Lanvinas(„Numylëtinis“), Catherine Deneu-ve („Vandomo aikðtë“), DanielisAuteuilis („Prieðininkas“).

PARENGË Þ . P.

Prancûziø portretaiArtëja „Þiemos ekranai“

Nauji filmai

Geismo kamufliaþasChameleonas – taip daþnai vadi-

namas Franšois Ozonas. Jis keièiaþanro odà, puikiai iðmano stiliausir nuotaikø atspalvius. Dar jis mëgs-ta þaisti þiûrovo lûkesèiais, manipu-liuoti jo emocijomis ir provokuoti.Tik Ozono provokacijos ðvelnesnësir nuosaikesnës nei, sakykime, joamþininkø Larso von Triero ir Mi-chaelio Haneke’s, taip pat uþsitar-navusiø neatplëðiamà provokatoriøetiketæ. Jis greièiau ðvelniai kepðtelisavim patenkintai, ant patogios ku-ðetës prisnûdusiai viduriniajai kla-sei, kurios gyvenimà valdo normos,taisyklës ir visada po ranka esantis po-litinis korektiðkumas. Visa tai Ozo-nà erzino nuo pradþiø. Todël jau pir-muoju ilgametraþiu filmu „Situacijøkomedija“ jis bandë perþengti ir vi-suomenëje, ir kine ásitvirtinusiø kon-vencijø bei tabu ribà.

Ozono taktika paprasta. Jis su-drumsèia uþsistovëjusá vandená, otada stebi, kaip drumzlës lëtai lei-

dþiasi ir sugula á kitoká pieðiná neiprieð tai. Visa tai jis daro valiûkiðkaiðypsodamasis. Kaip neklauþada vai-kas ið uþ kampo. Visada toks buvo.

Iðbandæs daug þanrø, ðákart Ozo-nas (vël) vaikðto romantinës dramosir melodramos paribiais. „Naujadraugë“ („Une nouvelle amie“, Pran-cûzija, 2014) prasideda kaip nusal-dintas popietinës televizijos reginysvaikams. Dvi mergaitës – Lora irKler – laksto pievoje, supasi sûpy-nëse, krykðtauja. Jos geriausiosdraugës. Bet geriausioms drau-gëms, kaip rodo (kino) praktika,anksèiau ar vëliau tenka amþiams

susipykti arba iðsiskirti. Ozonas ren-kasi antrà variantà. Lora mirðta, pa-likdama ne tik Kler, bet ir vyrà Davi-dà su kûdikiu ant rankø. Bet geriausiosdraugës vieta tuðèia ilgai nebus. Grei-tai jà uþims Davidas, kuris, pasirodo,mëgsta persirengti moterimi (þmonosdrabuþiais) ir vaikðèioti po nuosavonamo kambarius. Vyro paslaptis tam-pa bendra draugø paslaptimi. Klerpadeda ágyvendinti draugës vyro il-gai slopintà troðkimà. Taèiau þaidimaitapatybe, kaip rodo ta pati (kino)praktika, retai apsieina be linksmøir liûdnø nesusipratimø.

Ozonas pateikia virtinæ svarsty-

mø apie slapèiausius þmoniø troð-kimus, slopinamas aistras ir uþ-gniauþtà geismà. Kodël Davidaspersirengia mirusios þmonos drabu-þiais? Ko ið tikrøjø geidþia Kler: Da-vido kaip vyro, Davido kaip motersar Davido su Loros drabuþiais, t.y.geriausios draugës kopijos? Klau-simø Ozonas daugina su kiekvienuepizodu, keisdamas nuotaikas irátampos lygá. Jis tai nuklysta á krimi-nalo valdas, tai pametëja almodova-riðkø intonacijø (epizodas gëjø klu-be), tai imituoja amerikietiðkasmelodramas. Ar priemiestis, kuria-me gyvena personaþai, neprimenaamerikietiðkø filmø erdvës: didþiu-lis balsvas namas, raudonas kabrio-letas prie garaþo, tvarkinga veja?Ozonas plaka þanrø, nuorodø ir sti-lizacijos kokteilá. Atsakymus raspats þiûrovas. Reþisierius tik patei-kia savà laimingos pabaigos varian-tà – dvi gatve tolstanèias moteris.Naujas geriausias drauges, kuriøviena – su blondinës peruku.

Þiûrovo valia – tikëti ar þvelgtiskeptiðkai á tokià pabaigà, smerkti

personaþus ar juos iðteisinti, bûti to-lerantiðkam ar piktintis. Pats Ozo-nas nëra moralistas. Jam tiesiog pa-tinka þaisti mûsø ásivaizdavimu, kasyra gerai, o kas blogai, kas priimti-na, o kas ne. Á ðá þaidimà, jau minë-jau, jis átraukia ir kinà. Ið þaidybið-kos dvasios, matyt, gimë ir scenakino teatro tamsoje, kai ant Davido,persirengusio moterimi, apnuogintokelio rankà geidulingai uþdeda ne kaskitas, o jo didenybë Reþisierius. Ozo-nas slapta geidþia savo kûrinio, gei-dþia kino. Ið ðio jausmo ir gimstaprancûzo kûriniai.

Tik gaila, jog naujausiuose fil-muose Ozonas greièiau primenaprofesionalø ðaðkiø þaidëjà. Figûrë-liø (personaþø, situacijø, nuotaikø,stiliø) stumdytojà. Iki, mano many-mu, geriausiø savo filmø „Po smë-liu“, „Baseinas“ ir „Likæs laikas“,kuriuose meistriðkai perteikë veikë-jø psichologijos niuansus, uþèiuopëprabëgantá laikà, jis nebepakyla.Nes þaista tuose filmuose buvo nepaprastomis ðaðkëmis. Ðachmatais.

GED IMINAS KUKTA

7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108) 9 psl.

I n m e m o r i a m

Sausio 7 d. Varðuvoje mirë Ta-deuszas Konwickis – lenkø raðyto-jas ir kino reþisierius. Save jis daþ-nai vadindavo „gudriu lietuviu“, oknygose nuolat prisimindavo savovaikystës Kolonia Wileñska (taipanksèiau vadinosi Naujoji Vilnia) irVilniø.

Konwickis gimë 1926 m. Naujo-joje Vilnioje, anksti neteko tëvo, au-go pas giminaièius, mokësi VilniausÞygimanto Augusto gimnazijoje,karo metais buvo „Armia Krajowa“partizanas – ið pradþiø kovojo prieðnacius, paskui – prieð rusus. 1945 m.su padirbtais dokumentais repatri-javo á Lenkijà.

Interviu Annai Bikont ir JoannaiSzczæsnai Konwickis yra sakæs: „Kaivaþiavau ið Vilniaus á Lenkijà, turë-jau partizanø adresus ir kontaktus.Taèiau pamaèiau visai kità pasaulá.Jauni þmonës tada jautë siaubingàgyvenimo alká. Tada buvo moralinispakilimas, nusiteikimas, kad pasaulágalima pakeisti. Gyvenau moralinë-je ekosferoje, átampø atmosferoje.Todël man buvo lengva priimti tà pa-siûlymà pagerinti pasaulá, kurá neðëmarksizmas. Dar bûnant ásitikinu-siam, kad kvailas pasaulis atvedë priekarinës katastrofos. Man atrodë, kadiðtrûkti ið tos katastrofos, taip pat irmoralinës, padës utopija.“

Konwickis studijavo Krokuvoje,Jogailaièiø universitete, vëliau per-sikëlë á Varðuvà. Ið pradþiø Konwic-kis raðë socrealistinius reportaþus,statë Naujàjà Hutà, bet ið partijosiðstojo 1966 m., po to, kai ið jos ið-metë filosofà Leszekà Koùakowská.Konwickis dalyvavo demokratinësopozicijos veikloje (nors neástojo ájokià organizacijà), jo knygos buvoleidþiamos pogrindyje, bet jas skai-të visi („Maþoji Apokalipsë“ savi-laidoje pasirodë net 8 kartus), oKonwickis ilgam buvo iðbrauktas ið

vadovëliø ar enciklopedijø ir kito-kiø oficialiø þinynø.

„Raistai“ („Rojsty“), „Dangunþengimas“ („Wniebowstàpienie“),„Niekas arba niekas“ („Nic albonic“), „Bohiñ“, „Ðiuolaikinis sapni-ninkas“ („Sennik wspóùczesny“),„Meilës ávykiø kronika“ („Kronikawypadków miùosnych“), „Lenkøkompleksas“ („Kompleks polski“),„Maþoji apokalipsë“ („Maùa apoka-lipsa“) ir kitos Konwickio knygos áro-do, kad joks kitas raðytojas nemokë-jo taip sujungti praeities ir ateities,perþengti lenkiðko provincialumo ri-bø. Konwickis yra prisipaþinæs, kadnesigaili andainykðèio angaþuotu-mo, bet, kita vertus, nuolat jauèiasiatsakingas uþ Liaudies Lenkijà. Tasprieðtaravimas atskleidþia jo kûry-bos prasmæ: tai jungtis tarp senama-diðko kaltës jausmo ir atsakomybësuþ kità þmogø, ðalá, pasaulá.

Kelioms pokario lenkø kartomsKonwickis buvo kaip pranaðas. Jisdalyvavo pokario Lenkijos konvul-sijose ir ne maþiau nei WitoldasGombrowiczius padëjo lenkø inte-ligentams iðtrûkti ið istorijos spàs-tø. Nusivylæs senosiomis ideologi-jomis (mokykloje þavëjæs AdomoMickevièiaus mesianizmas þlugo,kai „Armia Krajowa“ partizanasKonwickis turëjo dalyvauti iðdavi-ko egzekucijoje), jis susiþavëjo nau-jomis (komunizmas þadëjo taikà irsocialiniø konfliktø iðnykimà), betir tà tikëjimà prarado dar nesulau-kæs trisdeðimt. Bûtent tada, vienat-vëje, Konwickis gimë ið naujo ir kaipraðytojas, ir kaip kino autorius, norsið pradþiø net buvo nusprendæs ne-beraðyti.

1958 m. tuðèiame paplûdimyje suminimalia filmavimo grupe ir be-veik mëgëjiðkomis sàlygomis nufil-muotas Konwickio kino debiutas„Paskutinë vasaros diena“ („Ostat-

ni dzieñ lata“) Venecijoje gavo Di-dájá prizà. Lenkø istorikai mano,kad filmas já gavo todël, kad aplen-kë prancûzø Naujàjà bangà. Filmai„Salto“, „Kaip toli nuo èia, kaip ar-ti“ („Jak daleko stàd, jak blisko“),„Vëlinës“ („Zaduszki“), Cz. Miùoszo„Isos slënio“ („Dolina Issy“) ekra-nizacija ar Adomo Mickevièiaus„Vëliniø“ motyvais ið dalies Vilniu-je filmuota „Lavina“ („Lawa“), ku-rià Konwickis sakë kûræs tik tam,kad Gustawas Holoubekas galëtøpasakyti Konrado monologà, – sa-varankiðki, originalios kino kalbosir stiliaus kûriniai, në ið tolo nepri-menantys kinu susiþavëjusiø raðyto-jø opusø.

Konwickis turëjo didelës átakoslenkø kino istorijai, nes buvo keliøkino susivienijimø literatûriniu va-dovu, pagal jo paraðytus scenarijusJerzy Kawalerowiczius kûrë klasi-kinius filmus „Joana, angelø moti-na“, „Faraonas“, „Austerija“.

Andrzejus Wajda prisimena, kadKonwickis jo gyvenime suvaidinomilþiniðkà vaidmená, nes bûdamas„Kadr“ susivienijimo literatûros va-dovu scenarijø komisijoje iðkovojoteisæ statyti „Kanalà“. Anot Wajdos,Konwickis visada rëmë debiutantus,jaunus þmones: „Jis reikalavo, kadmes bûtume savimi. Jis geriausiai iðmûsø suvokë, kas yra, ko siekia. Joromanai ir filmai kalbëjo mums, kadreikia ginti savo tikslus. Pagal joknygà sukûriau „Meilës ávykiø kro-nikà“. Tada turëjau laimës dirbti sujuo ne tik kaip su scenarijaus auto-riumi. Konwickis panoro suvaidin-ti ðiame filme dvasià, kaþkà ið kitopasaulio. Jis suteikë „Kronikai...“paslapties, kurios kitaip nebûèiaupasiekæs.“

Adamas Michnikas nekrologe ra-ðë, kad Konwickis visada vaikðèio-jo savo keliais: „Jis niekad nesivai-

kë madø, greièiau pats kûrë naujasmadas. Turëjo daug sekëjø, betKonwickio neámanoma pamëgdþio-ti. Jo jautrumas ir ðirdies iðmintis,jo ironija ir sarkazmas, bet taip patjo dràsa ir determinacija – visa taikûrë nepakartojamà visumà, kuri vi-sada bus nacionalinës kultûros su-dedamoji dalis.“

Michnikas pabrëþë, kad raðytojasnekentë nacionalistinës megaloma-nijos ir kanèios kulto, ðlykðtëjosi an-tisemitizmu: „Konwickio Lenkijabuvo daugelio tautø, religijø ir kal-bø tëvynë – joje buvo vietos katali-kø baþnyèiai, staèiatikiø cerkvei, to-toriø meèetei, liuteronø maldosnamams ir þydø sinagogai. KaipAdomas Mickevièius ir CzesùawasMiùoszas, jis buvo Lietuvos Didþio-sios Kunigaikðtystës – laisvos nuoetninio iðskirtinumo prakeiksmoerdvës – vaikas.

Adomo Mickevièiaus jubiliejuiskirtame tekste Konwickis raðo:„Mano atmintis silpna, bet vilnie-tiðki genai stiprûs“ ir prisimena,kaip karinës padëties metais kiek-vienà vakarà keliaudavo Vilnelëskrantais per Markuèius á NaujàjàVilnià, nepamirðdamas në vieno krû-mo, ðaltinio, upës ar gatvës vingio,

kalnelio. Tos kelionës vykdavo tikmintyse, bet Konwická jos gelbëjo.

Michnikas sako: „Savo mene jisvisada buvo beviltiðkø reikalø ir pra-laimëjusiø þmoniø advokatas. Tuo jispraturtino savo laikà ir tokia buvojo þinia: ironiðkas sau, solidarus supersekiojamaisiais. Jis visada skaus-mingai preciziðkai diagnozuodavoserganèià lenkø savimonæ – uþten-ka perskaityti „Dangun þengimà“ ar„Kalendoriø ir smëlio laikrodá“.

„Maþoji apokalipsë“ buvo þiauridiagnozë ir rûstus perspëjimas apietai, kas gali atsitikti ateityje. Ásimi-niau jo nuomonæ apie opozicijosþmones: „Jie tokie pat „aparatèikai“kaip ir valstybës tarnautojai. Etati-niai, pasidavæ rutinai, iki gyvos gal-vos. (...) Jie ið reþimo kûno ir krau-jo.(...) Jie tos sistemos iðskyros, tostironijos ðonkauliai“. Ásiminiau tuosþodþius visam laikui.“

Kartà paklaustas, kodël raðë irkûrë filmus, Konwickis atsakë: „No-rëjau palikti pëdsakà, monogramàant sienos, neþinau kam ir kodël.Bet jauèiau poreiká.“

PAGAL „GAZETA WYBORCZA“PA R E N G Ë K . R .

Vilniaus romantikasMirë Tadeuszas Konwickis

Rodo TV

Dràsios ir þiaurios

Neseniai teatre sutikau senà pa-þástamà. Ið pradþiø jis pasiteiravo,kur dirbu (ið ko dar atpaþinsi lietu-vá, jei ne ið netaktiðko klausimo?),o suþinojæs, kad dëstau vienojeaukðtojoje, energingai pasidþiaugë,juk mokyklos vadovai – jauni þmo-nës. Tarstelëjau, kad bendrauju nesu vadovais, o su studentais. Taèiauiðkart supratau, kad senas paþásta-mas tapo politiku ar bent politikøpatarëju. Tuose sluoksniuose ápras-ta dþiaugtis jaunais vadovais. Mantai primena ne tokius senus laikus,kai propagandistai dþiaugësi sudë-tingas uþduotis vykdanèiais komjau-nuoliais. Mentalitetas nepasikeitë.Gal todël ir nekeista, kai patriotiz-mo tautà dabar moko korumpuotipolitikai, buvæ aukðtosios partinësmokyklos dëstytojai, Pakaunës iste-rikai ar tiesiog jauni jëzuitai, kurienori þegnotis pamatæ Þaliojo tiltoskulptûras. Istorija jø nieko neiðmo-kë. Todël primygtinai rekomenduo-ju pasiþiûrëti 1987 m. Lietuvos ki-

no studijoje Ferdinando Kauzonosukurtà dokumentiná filmà „Kas jûs,kunige Svarinskai?“ (LRT Kultûra,21 d. 23.15). Pamenu dar tada fil-mas darë keistà áspûdá, nes „perest-roika“ jau buvo prasidëjusi, bet fil-

Taèiau ði televizijos savaitë leiskartu su teatre sutiktu mano paþás-tamu pasidþiaugti jaunais veidais.Naujausià Woody Alleno filmà lygþvaigþdë nuðvietë Emma Stone. Todëlsu malonumu pasiþiûrësiu 2010 m.

ið aplinkos. Todël mergina papasa-koja draugei spalvingà istorijà apieneva prarastà nekaltybæ, erotiniusnuotykius ir tampa puritoniðkosmokyklos þvaigþde.

Jaunosios Luko Moodyssono fil-mo „Mes geriausios!“ (LRT Kultûra,21 d. 21.30) herojës – trys Stokhol-mo paauglës. Viena jø – sociopatë,kita – kompleksø kupina intelektu-alë, treèia – ið religingos ðeimos.9-ajame deðimtmetyje jos nuspren-dþia sukurti pankroko grupæ, norsvisi aplink kalba, esà pankrokas mi-rë ir aplink skamba tik disko muzi-ka. Tai dar vienas ðvedø filmas apievaikystæ, o ðie ðvedams dabar pa-vyksta bene labiausiai. Ypaè jei tavaikystë kupina maiðto.

Dar vienà, tik fantastiðkà paaug-lës istorijà trileryje „Hana“ (LNK,19 d. 22.10) pasakoja Joe Wrightas.Hana uþaugo toli nuo civilizacijos,Suomijos ðiaurëje. Tëvas (Eric Ba-na) jà uþaugino tobula þudike. Pir-moji misija privers mergaitæ atrastineþinomus savo praeities faktus.Þiûrovø laukia daug gaudyniø, rink-tiniø niekðø, specialiøjø agentø, opabaigoje lyg vyðnia ant torto – Ca-

te Blanchett. Taèiau Hanà suvaidi-nusià Saoirse Ronan bus sunku pa-mirðti. Jos vaidyba atperka banaløsiuþetà, uþgoþia fantastiðkus Ðiau-rës peizaþus ir net Blanchett. Ro-nan veide – tai, ko visada lauki iðkino, – paslaptis ir jëga.

Tuo Saoirse Ronan artima Mi-chaelui Fassbenderiui, kurio veidàtaip mëgsta tyrinëti skirtingi reþisie-riai. Bijau, kad Neilo Marshallo2010 m. filme „Centurionas“ (BTV,ðávakar, 16 d. 23.50) jam nelabai pa-sisekë. Aktorius suvaidino Romoskará Kvintusà Diasà. Bûtent jo le-gionas 117 m. nesugebëjo uþkariau-ti ðkotø. Legionas klaidþioja pelkë-mis ir miðkais, vis patekdamas ánarsios vietinës merginos spàstus.Mergina yra nebylë, mat vaikystëjejà iðprievartavo romënai, o paskuinupjovë lieþuvá, bet vienas mano ko-lega juokavo, kad taip yra tik todël,kad Olga Kurylenko niekaip negaliatsikartyti savo akcento. „Centurio-nas“, be abejo, kruvinas reginys, betjuk þiemos naktys – ilgos ir tamsios.

Jûsø –

JONAS ÛB IS

mo kûrëjai nuoðirdþiai tyèiojosi iðkalinèio kunigo. Itin pamokomasfilmas, ypaè turint omenyje, kad Ne-priklausomoje Lietuvoje jo autoriustapo vieno ið Seimo vadø kalbø ra-ðytoju, t.y. taip pat mokë tautà pa-triotizmo.

Willo Glucko sukurtà „Lengvabûdæpirmûnæ“ (TV1, 19 d. 21 val.). Fil-mas atskleidþia paaugliø elgesiomotyvus, beje, jis tapo Stone karje-ros lûþiu, atneðë jai „Auksinio gaub-lio“ nominacijà. Aktorë jame suvaidi-no pirmûnæ Oliv, kuri nenori iðsiskirti

„Lengvabûdë pirmûnë“

10 psl. 7 meno dienos | 2015 m. sausio 16 d. | Nr. 2 (1108)

S a u s i o 1 6 – 2 5

P a r o d o s

V I L N I U S

Nacionalinë dailës galerijaKonstitucijos pr. 22

XX a. Lietuvos dailës ekspozicija

Kazimieros Zimblytës (1933—1999) anksty-

vosios kûrybos paroda

Teodoro Kazimiero Valaièio (1934—1974)

kûrybos retrospektyva

Paroda-rekonstrukcija „Aleksandra Kaðuba.

Spektro uþuomina. 1975 metø projektas

Nacionalinëje dailës galerijoje“

Vilniaus paveikslø galerijaDidþioji g. 4

Chodkevièiø rûmø klasicistiniai interjerai

Lietuvos dailë XVI—XIX a.

Jurgio Baltruðaièio memorialiniai baldai

iki 19 d. — paroda „Ið ðalèiausio kraðto:

Ðiaurës ðaliø juvelyrika“

Radvilø rûmaiVilniaus g. 24

Europos dailë XVI—XIX a.

Dubingiø ir Birþø kunigaikðèiai Radvilos

Rytø Azijos, Naujosios Gvinëjos ir Australijos

aborigenø menas

Taikomosios dailës muziejusArsenalo g. 3A

Paroda „Maiðtas buduare“ (XX a. aðtunto

deðimtmeèio mada ið Aleksandro Vasiljevo

kolekcijos)

Paroda „Absoliuti tekstilë. Nuo iðtakø iki XXI a.“

Vytauto Kasiulio dailës muziejusA. Goðtauto g. 1

Retrospektyvinë Vytauto Kasiulio kûrybos

ekspozicija

iki 18 d. — Telesforo Valiaus (1914—1977)

gimimo ðimtmeèiui skirta paroda

Lietuvos nacionalinis muziejusNaujasis arsenalasArsenalo g. 1

Senosios Lietuvos istorija XIII—XIX a.

Lietuviø liaudies menas

Kryþdirbystë

Paroda „Lietuvos paviljonà 1939 m. Niujorko

pasaulinëje parodoje prisimenant“

Paroda „Neþinomas þinomas architektas“,

skirta architekto Romualdo Ðilinsko 80-

osioms gimimo metinëms

Paroda „Aukso vainikas“

Kazio Varnelio namai-muziejusDidþioji g. 26

K. Varnelio kûrybos ir kolekcijos ekspozicija

Lankymas antradiená–ðeðtadiená ið anksto

susitarus tel. 279 16 44

LDK Valdovø rûmaiKatedros a. 4

iki 18 d. — paroda „Europos Viduramþiø ir

Renesanso gobelenai. Gijomis iðausta istorija“