51

Ìvykiù apûvalgaVioleta Krištopaitytė

Adoliui Jonui KrištopAičiui Atminti

Šiais metais minėjome dailininko Adolio Jono Krištopaičio 85-ąsias gi-mimo ir 10-ąsias mirties metines. Šia proga surengtos parodos Vilniuje ir Kaune. Paroda „Tapyti mintį“ veikė „Lietuvos Aido“ galerijoje Vilniuje nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d. iki rugsėjo 14 d. O štai Kaune, „Aukso pjūvio“ galerijoje lakričio 4 d. atidaryta didesnė paroda „Portretas ketu-riems veidams“, veiksianti iki gruodžio 12 d.Skaitytojui pateikiame tekstą iš Vilniuje veikusios parodos „Tapyti mintį“ katalogo.

•

Sukanka 85 metai, kai gimė Adolis Jonas Krištopaitis – dailininkas, savo mąstymu ir meniniais horizontais nemenkai išsiskyręs lietuviškosios ta-pybos kontekste XX a. 8–10 dešimtmečiais. Sukakties proga surengta jo darbų paroda, suteikianti galimybę dar kartą – ir galbūt kitaip – išgirsti santūrųjį Lietuvos „tyliojo modernizmo“ atstovą, kurio nei kūrybinio, nei žmogiškojo balso negirdime jau 10 metų...Jubiliejinėje ekspozicijoje apžvelgiamas vienas chronologiškai apibrėž-tas laikotarpis, taip tikintis konceptualiau pažvelgti į menininko kūrybą ir išryškinti pasislėpusias magiškojo jos kristalo briaunas arba pastebėti tas, kurios atsiveria kitokiais aspektais. Prisimenama 7-ojo dešimtmečio pabaiga ir ypač 8-asis dešimtmetis – bene brandžiausias ir įdomiausias laikotarpis, parodomas virsmas iš Lietuvos dailei charakteringos koloris-tinės, ekspresyvios raiškos į intelektualią, metaforišką tapybą, nuo kurios dailininkas nebenutolo.Ankstyvasis 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio pradžios A. Krištopaitis dar ieško savęs – po studijų dailininkas kuria ne tik realistinius, bet ir impresioniz-mui, neoimpresionizmui, puantilizmui artimus darbus. Ir, reikia pastebėti, lengvai tvarkosi su iškylančiomis plastinėmis užduotimis, puikiai įvaldo pa-sirinktą stilistiką. Išryškėja jam charakteringi bruožai – tvirta kompozicija, konstrukyvumas, perlamutrinis, santūrokas koloritas, vis sodrėjantis 7-aja-me dešimtmetyje (sp. il. „Dangėje“, 1962). Įvaldęs ekspresionizmo, kolo-rizmo, konstruktyvizmo pagrindus, A. Krištopaitis dar nesunkiai lygintinas su daugeliu to meto Lietuvos menininkų – J. Švažu, V. Povilaičiu, A. Medu-tyte ar I. Piekuru, tačiau sugeba nepasimesti meninių braižų kaleidoskope, tampa atpažįstama jo maniera. Štai jau 1965 m. dailininko kūrybai skirtame straipsnyje R. Vaitiekūnaitė pastebi, kad „... aktorės Mulevičiūtės portretas, atliktas būdinga A. Krištopaičiui maniera“1. Savo braižo turėjimas, žinia, yra stiprios meninės asmenybės požymis. Dailininko darbai tuo metu išties pasižymi vidine jėga, emociniu ir intelektualiniu išraiškingumu, spalvinga, neretai gan juslinga kalbėsena (il. „Kėdainių chemijos kombinate“, 1964, „Kelias“, 1964, iš serijos „Medžiai“, sp. il. 1966).Šie bruožai neišnyko be pėdsako – jungdamiesi su besiformuojančio-mis naujų kūrybinių atradimų gijomis, transformavosi į konceptualesnį ir drauge poetiškesnį A. Krištopaitį. Štai kūriniuose „Saulė ir žmonės“ (1966, il.), „Užkarpatėje“ (1967, sp. il.), „Naujas rajonas“ (1967, il.) ta-pytojas jau dirba labai apibendrintai, plačiais potėpiais užpildo visą erdvę, palikdamas tik ritmišką plokštumų, linijų, kolorito kalbą, kažkuo primenančią net prancūzą P. Soulages‘ą. Kas paleido šį sparčios kai-tos mechanizmą? Greta pasišventimo kasdieniam darbui minėtinos ke-lionės ir bendravimas su įvairių šalių menininkais kūrybinėse stovyklose bei pleneruose Rusijoje, Estijoje, Latvijoje. Dar reikšmingesnės buvo 1963 ir 1965 m. išvykos į Lenkiją ir tuometinę Čekoslovakiją – šios ša-lys anuomet buvo Rytų Europos modernizmo poligonai. Ypač svarbia laikytina kelionė į Italiją 1966 m. Parodoje eksponuojami darbai iš šios kelionės „Venecija“ ir „Taorminos keliai“ – muzikalūs, ritmiški, spalvingi paveikslai demonstruoja mąstymą, mokantį stebėti pasaulį ir juo žavė-tis, daryti drąsius apibendrinimus ir pastebėti detalę. Didysis kūrybos posūkis jau buvo matyti, o kaip lemtingus lūžio metus dailininkas įvar-dija 1968-uosius. Šių metų pavasarį įvyko kelionė į Suomiją, o rudenį – į tarptautinį Belovežo plenerą Lenkijoje. Iš jo jis parsivežė žodį „koncep-cija“. Ir ne tik žodį – Lenkija tarsi užfiksavo intelektualios koncepcijos

poreikį, atsisakius kolorito ir ekspresyvaus vaizdavimo modelio. Daili-ninkas nori ne tik stebėti, ne tik kalbėti apie savo nuotaikas ir jausmus, bet ir išreikšti mąstymą, gilintis į pasaulyje atrandamus pamatinius principus. Jis tapo kompozicijas „Ginčas“ (1968), „Bulviakasis“ (1968, il.), „Dvikova“ (1969, il.), o vėliau ir kitus savo darbus, bandydamas tyrinėti judėjimo ir statikos santykius, struktūrų ir formų, laiko ir erdvės, žmogiškųjų ryšių sąveikas. O dar kartą pakviestas į Belovežo plenerą 1969 m. tapytojas iš „nemodernios“ sovietinės Lietuvos laimi pagrindinį plenero apdovanojimą ir Lenkijos dailininkų premiją, nutapęs kompo-ziciją „Giria. Nr. 1“, apie kurią sakė: „Supratau, kad reikalingas kitas, apibendrintas sprendimas, kuris padėtų išreikšti visumą [...], lyg žiū-rėčiau ne į tai, kas miške yra, o į patį mišką iš toli [...], stengdamasis pavaizduoti ne medį, o visus medžius, ne stumbrą, o visus stumbrus tarp visų medžių...“2

Taip tapytojas įžengia į vieną vaisingiausių ir įdomiausių jo kūrybinėje biografijoje periodą, bene labiausiai kibirkščiuojantį kūrybos žaisme ir atradimų gaiva. Taip, jis vis dar ieško, kartkartėmis pažaisdamas mo-derniosios europietiškos dailės tradicijomis: galima rasti ir sezaniškų (il. „Pliažas“, 1971), ir pikasiškų bandymų („Picasso moterys“, 1985); darbų, menančių Franz Marc (il. „Neringos peizažas“, 1974) ar Henry Moore (il. „Kompanija“, 1972), net D. Hockney („A. Rinkevičiaus portre-tas“, 1982). Anot N. Tumėnienės, A. Krištopaičio „kūryboje ryškėja nau-jas, lietuvių tapyboje dar nežinomas, poetinės interpretacijos metodas, kažkuo artimas poetinio žodžio menui“3. Supaprastintose, bet monu-mentalumo nepraradusiose kompozicijose dažniausiai matome stam-bius objektus, užimančius didžiąją kūrinio erdvės dalį, vadinamajam „organiniam stiliui“ artimas skulptūriškas formas, iki skaidrių plokštumų lengvėjančią plastiką. Fiksuojame sąlygišką, sustabdytą laiką ir jautrų, permatomomis monochrominių spalvų dermėmis „tirpstantį“ koloritą. Pastebime, kad dailininkui išties svarbus gelminės struktūros ir kon-ceptualaus pasisakymo poreikis, savotiškos plastinės formulės ar net simbolio paieškos, tarsi vizualiojoje plastikoje jis bandytų surasti atiti-kmenis verbaliniams kodams. Tačiau jis vengia realistinio siužetiškumo ir literatūriško naratyvo – tai tobulos minties pasaulis. Net žmogus jo portretuose pajungiamas formuojamai koncepcijai – to meto lietuviška-me kontekste šiuo požiūriu jis sveikintinas už drąsą ir novatoriškumą... Dar netoli pasitraukus nuo ekspresyvaus 7-ojo dešimtmečio etapo, dar-buose išlieka tapysenos jėga ir užmojis, kuriuos suvaldo rami, elegan-tiška, intelektuali linija. Nors tai logiški, vyriški darbai, intelekto darbas juose dar „nesunkus“, judantis kilpinėmis metaforos trajektorijomis, dažnai su valiūkiška humoro gaida. Paveikslai išlaiko laukiamo virsmo kokybę, mintis nesustoja prie vienos metaforinės jungties, o logikos už-raktas leidžiasi laisvai „rakinėjamas“ įvairių interpretacinių raktų. Greta poetiškumo atrandi, kad A. Krištopaitis iš esmės yra muzikalus dailinin-kas. Su muzika jį vienija aiškiai struktūruota kompozicija, ritmiška visų paveikslo komponentų organizacija – ir dar kažkas, kas muziką daro muzika: polėkis, neišreiškiamumas, laisvė? Todėl nuoseklus ir supran-tamas vėlesnis jo posūkis į abstrakciją. Ir dar – neįmanoma nepastebėti visa persmelkiančio estetiškumo ir elegancijos dvelksmo – tuo A. Kriš-topaitis artimas estetinei tarpukario prancūzų mokyklai (net pavadintai „estetinio hedonizmo“ mokykla), o Lietuvos kontekste jis gretintinas su L. Truikiu, kuris tapytojui visad buvo autoritetinga figūra.A. Krištopaičiui patiko posakis „menas yra taiklus nepataikymas“. Šiuo laikotarpiu, sakyčiau, jis dažnai „nepataikydavo“ itin taikliai... Ieškoda-mas savosios paprasto nepaprastumo formulės, skulptūrišką formos pojūtį jis tarsi daugino iš grafiškos linijos žaismės, apskliaudė logišku monumentalisto mąstymu ir dalijo iš suvaldytos ekspresijos jėgos, iš-traukė šaknį iš konstruktyvaus vyriškumo ir moteriško jautrumo – ir gavo poetišką, muzikalią, estetišką, net filosofišką tapybą. Negali sakyti, kad Lietuvoje jis buvo visiškai vienišas – yra jo darbuose ypatumų, vienijan-čių su V. Jankausko ar A. Stasiulevičiaus kūryba, panašiu ne jausminiu ir ne ekspresionistiniu keliu žengė A. Pociūtė, M. Rožanskaitė ar I. Pie-kuras... Bet toks jis buvo vienas.

52

A. Krištopaičio kūryba, be abejonės, įrašytina į modernistinę kūrėjo sampratos ir meninio proceso paradigmą. Jam visada buvo svarbu būti Menininku ir nešti šviesią išlaisvinančio Meno vėliavą. Dirbti kasdien ir nuolat ieškoti, prasiveržti į vis naujas meno teritorijas. Ieškoti universalios meno kalbos. Užrašuose yra tokia jo frazė: „Aš geisčiau, kad menas būtų benuodis, neapkrėstų ir neplatintų žmogui negerų, kenksmingų mikro-bų...“. Todėl ir krištopaitiškas pasaulis yra toks – švarus, intelektualus ir elegantiškas, neretai su šypsniu transcenduojantis kasdienybę.Be potėpių į tamsą tapyba jis sugrojo kaip poezija...

1 Vaitiekūnaitė R. Jautrumas gyvenimo pulsui. – Vakarinės naujienos, 1965 m. liepos 27 d., p. 2.

2 Drilinga A. Kauno autografai. Vilnius, Mintis, 1977, p. 30–31.3 Tumėnienė N. Kauniečių rudeninė ataskaita. – Literatūra ir menas,

1971 m. lapkričio 20 d., p. 6.

KAZIMIERAS GARŠVA

Kun. J. dAnio dvAsinis pAliKimAs

Kanauninkas Jurgis Danys (1898–1977) vienaip ar kitaip su Linkavos parapija išbuvo 50 metų (oficialiai – 39 metus, ir tai daugiausia iš visų kunigų). Vien per Škapliernos atlaidus priimdavo 12 000 išpažinčių, ir jau iš to matyti, kokia buvo įtaka šios ir kitų parapijų dvasiniam gyve-nimui, bet jo vardu nėra pavadintos gatvės, o tapti garbės piliečiu irgi niekas nesiūlė. Pradėjęs kunigauti 1927 m., Lietuvos kilimo laikotar-piu, jis ištvėrė ir sunkiausius Tėvynės istorijos išmėginimus. Todėl labai reikšminga Stasio Tumėno knyga „Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje“ (Šiauliai, 2010, 96 p.), pavadinta biografine apy-braiža, ir straipsnis „Žiemgaloje“ (2010, Nr. 1, p. 22–27). Šie veikalai svarbūs ne tik Linkavai ir jos žmonėms, kuriems knygą skiria autorius, bet ir gretimoms parapijoms, Lietuvos, jos tikybos raidos, rezistencijos istorijai. O ta istorija labai keičiasi: vien kunigų mūsų gimnazija prieška-riu per 13 metų davė 11, o pokariu per ilgesnį laiką – vieną.Kaip parapijietis su kunigu buvau gerai pažįstamas, likimas vedė ir per kai kuriuos jo gyvenimo lūžius. Kai mane reikėjo krikštyti, jį kankino Mordovi-joje, kai į palaidojo, tyriau Subačiaus (latviškai Subate) lietuvių šnektą, kur būsimasis kanauninkas lankė pradinę mokyklą. Kunigas ištremtas Vasario 16-osios, o mirė – Šventojo Kazimiero išvakarėse, stotelėje laukdamas au-tobuso. Liucytės Navarauskaitės namuose jo nebeatgaivino.Bendresnius istorijos dalykus pasakoja įvadinės knygos dalys, skyrelis „Įsimintinos ir svarbios Lietuvos bažnyčios istorijos datos“. Daugiausia

Violeta KrištopaitytėREVIEW OF THE EVENTS

IN MEMORY OF ADOLIS KRIŠTOPAITIS

SummaryAdolis Jonas Krištopaitis is a painter who differed from other creators, his colleagues in Soviet Lithuania as he was greatly distinguished for his way of thinking and artistic views in the context of Lithuanian painting of the 8-10th decades of the 20th century. So it is worth to arouse reminiscences of him not because of his 85th jubilee but also for the sake of completeness of our art history. Let it be that exhibitions of his works in Vilnius and Kaunas in 2010 are a new possibility once more – and maybe differently – to “hear” one more member of Lithuanian “silent modernism” of equable character whose creative and human voice has not been heard for already 10 years…

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejusV. Putvinskio g. 55, LT-44248 Kaunas

vietos užima pirmą kartą skelbiamos ir komentuojamos J. Daniui užves-tos KGB bylos ištraukos, išverstos į taisyklingą lietuvių kalbą ir sklandžiai suredaguotos. Turėdamas šia tema patirties, pasakysiu svarbių istorijai ir mūsų kraštui dalykų.Skaitantieji KGB tardymo protokolus turėtų žinoti, kad tai yra ne tardomo-jo, o tardytojo žodžiai ir formuluotės. Neteisinga čekistų informacija, kad 1941 m. sukilėlių būrys sušaudė siuvėją Ilgakojį ir Dambrauską (p. 52). Juos kunigas tik laidojo, o mano podė Felicija Ilgakojienė, gyvenusi vie-name name su jos vyro broliu (tarp bažnyčios ir buvusios pieninės senas raudonų plytų namas), matė, kaip iš tikro buvo. Tada komunistų veikėja L. Nistelytė atsivedė 4 uniformuotus rusus, kurie Juozą Ilgakojį iškratė, atėmė dokumentus, pinigus ir įsakė bėgti, dar patys jį pastumdami. Tada visi 4 į J. Ilgakojį šovė ir visi pataikė. Matyt, norėdami nekaltą žmogų nužudyti ir tai pridengti, jie ir įsakė jam bėgti (esą pilietis „nepaklusęs pareigūnams“). Dambrauskas, išgirdęs šūvius, taip pat šoko bėgti, ir raudonarmiečių buvo nušautas. Sukilėliams į Juozą Ilgakojį kėsintis nebuvo jokio pagrindo – jis buvo Lietuvos šaulys ir žmonių netrėmė, nepersekiojo.Dabar galima tik spėlioti, kodėl tokia žinia tardymo protokole atsirado. 1) Kunigas naktį buvo kankinamas. Po 8 metų ir gal kai ką buvo pa-miršęs, dar greičiau gal sąmoningai nenorėjo apsunkinti savo padėties ir nepabrėžė, kad laidojo komunistų aukas. 2) Gal šią dezinformaciją paskleidė patys komunistai, slėpdami savo nusikaltimus ir kompromituo-dami savo priešininkus. Pavyzdžiui, 1945 m. Mikalajūnuose Vlado Vilimo tėvą nušovė stribokai (ir žinoma kokie), o paskelbta, kad tą padarė par-tizanai. 3) Kunigo bylos fabrikuotojas Trubočistovas gal taip užrašė są-

nAuJi lEidiniAi

A. J. Krištopaitis. „Pajūrio kopos“. 1972. Drb., al. 72 × 77 cmA. J. Krištopaitis . „Uostas (Kuršių nerija)“. 1972. Drb., al. 102 × 110 cm

53

moningai ar nesąmoningai (jis painiojo, kraipė pavardes, vardus, faktus). Komunistai gyvenimą sugadino klierikams J. Jurevičiui, J. Klausai, esą jie 1945 m. įstoję į LLA ir jų vadas galėjęs būti J. Danys, kuris „duodavo skaityti antisovietinės literatūros ir su mumis kalbėdavosi antitarybinėmis temomis“ (p. 58). Kariuomenėje būna tikri, o ne menami vadai. Tų vargšų ryšio su partizanais neužfiksuota, bet čekistai LLA priklausomybę prira-šydavo daugeliui tardomųjų, kad apsunkintų jų padėtį ir galėtų nuteisti. Lietuvis Klausà tardytojo perkrikštytas į vokietį (fašistą?) Kláusą, nors to-kios pavardės Lietuvoje nebuvo.1948 m. vyko didžiausi trėmimai, ir visai normalu, kad kunigas užjau-tė nukentėjusius gerai pažįstamus parapijiečius. Jis ir mano mamos bažnyčioje klausė tremtinių adresų, po to, juos sužinojęs iš tremtinio jos tėvo, patvirtino siuntęs jiems siuntinių (plg. P. 44, 46–47). Byloje ši labdara laikyta dideliu nusikaltimu.Kunigas kaltintas ir už tai, kam klausęs savo vadovo vyskupo K. Paltaroko ir skaitęs jo raštus, bet paties vyskupo KGB tiesiogiai neapkaltino. Gal budrioji akis ir ausis nugirdo, kad vyskupas kanauninką rengia į savo vietą, o gal tik darbo čekistams pritrūko, susidorojus su partizanais, kad jie ėmė kunigą kankinti? Bet kokiu atveju žala padaryta nepataisoma.

Kazimieras Garšva

PRIEST JURGIS DANYS’ SPIRITUAL HERITAGESummary

One way or another, Canon Jurgis Danys (1898-1977) for 50 years was connected with Linkuva parish. He started his priesthood in 1927, the period of Lithuania’s rise, and lived through the ordeals of his moth-erland’s history. So Stasys Tumėnas’ book Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje (Canon Jurgis Danys’ footmarks in Linkuva parish) (Šiauliai, 2010, 96 pages) is very significant and is called a biographical essay. Such publications are very important not only to Linkuva and its people to whom the author dedicates his book, but also to neighbouring parishes and the history of Lithuania, its reli-gious development, and resistance.

Lietuvių kalbos institutasP. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius

Vytenis Rimkus

AlbumAs „romuAldAs čArnA: grAfiKA, piEšiniAi“

2009 metais Kaune išleistas dailininko Romualdo Čarnos grafikos kūrinių albumas.R. Čarna – vienas ryškiausių vyresniosios grafikos kūrėjų kartos atstovų. Leidinyje „Romualdas Čarna: grafika, piešiniai“ daugiausia vietos užima estampai, piešiniai ir ekslibrisai, nemažai nuotraukų, visi tekstai išversti į anglų kalbą. Taigi albumas ne tik vaizdžiai pristato dailininko kūrybą, bet yra informacinio pobūdžio. Meniniam vaizdui sukurti, užsibrėžtai temai atskleisti autorius pajungia įvairius grafikos kūrimo būdus – nuo piešimo tušu, linoraižio, autocinklografijos iki itin pamėgtos spalvotos mišrios tech-nikos. O tų temų šaltinis – gimtosios Šiaurės Lietuvos lygumos, lietuvių tau-sos dvasia. Tas dvasingumas atgyja ir žymių tautos atstovų portretuose.Įvadinio straipsnio „Lygumų krašto poetas“ autorė dr. Nijolė Tumėnienė atskirais skyreliais kalba apie dailininko santykį su laiku („Dailininkas ir laikas“), atskleidžia esminius kūrybos bruožus („Etninės ir mitologinės gelmės“, „Kūrybinės laisvės džiaugsmas“, „Asmenybės vertė“, „Erdvės poezija“). Anot jos, R. Čarnos kūryboje „... Šiaurės Lietuva atgyja labai specifišku kraštovaizdžiu, kur keistas apšvietimas, kur šešėliai ilgi, be ribų, kur žmogus susilieja su gamta per šešėlį, o ne per šviesą. Gamtą R. Čarna suvokia kaip gyvą organizmą, kintantį laike. Tai atsispindi jo grafikos ma-nieroje, kuri virpa, pulsuoja linijomis ir spalvomis. Peizaže lengviau skrieja dailininko lyrinė mintis. Viliojanti kūrybos paslaptis – perėjimas į nežinomą erdvę. Jis tiki meno galia ir Dievo valia“.Lakoniškuose „Autobiografijos fragmentuose“ R. Čarna ne tik jautriai pri-simena savo gyvenimo, ypač jaunystės epizodus, bet ir pateikia labai svarbių įžvalgų. Susipažinęs su pasauline šiuolaikinės grafikos raida, jis prieina prie išvados, „... kad lietuvių grafika nėra pasaulinės grafikos pari-biuose, o yra lygiavertė šio kūrybos žanro proceso dalyvė“. Leidinyje ats-kirais skyriais pateikiama: dailininko gyvenimo ir kūrybos datos, kūrybinė biografija, bibliografija ir kūrinių katalogas. Paminėti ir albumo sudarytoja Dalia Daugelienė, dailininkas Aurimas Švedas, grupė fotografų.R. Čarna – daugialypė asmenybė, talentingas dailininkas. Knyga – apie tai.

Vytenis Rimkus

A NEW BOOK ABOUT ROMUALDAS ČARNASummary

The author of the article shares his impressions of a new book of Romual-das Čarna’s drawings and graphic art. The book was intended to comme-morate the artist’s 70th jubilee, and on January 16, 2010 was presented in Kaunas Philharmonic.

Šiaulių universitetasP. Višinskio g. 25, LT-76351 Šiauliai

Irena Ramaneckienė

lAiKAs virto AKmEniu

Vitolio Trušio knyga „Laikas virto akmeniu“ – tai naujas serijos „Šiaulių miesto garbės piliečiai“ leidinys. Pavadinimas metaforiškas, daugiaprasmis. Akmuo mums asocijuojasi su kietos uolienos sunkiu luitu ar rieduliu. Vadovaujantis tokia samprata, knygos pavadinimą būtų galima taip perskaityti – gyvenimas buvo labai nelengvas, sunkus ridenti, kelti, nešti... Tą akmeniškąjį gyvenimo įvaizdį kuria tokie knygos turinio pavadinimai: „Istorijos lūžiai“, „Karas“, „Juodi debesys iš Vakarų“, „Tragedija“, „Baisi naktis“... Iš vadovėlių lyg ir gerai žinomi istorijos įvykiai knygoje atkuriami naujai, nes pasakojama, ką kon-krečiai matė, patyrė, ką ir kaip išgyveno vaikas, paauglys. Pasakojami tikri Pušaloto miestelio, jo apylinkių, Petroniškių ir kitų kaimų įvykiai, žmonių tra-gedijos. Be to, pasakojama ne suaugusiam žmogui būdingu nuoseklumu: vaikiški rūpesčiai, džiaugsmai, išdaigos pinasi su šiurpiais karo, ypač po-kario, tremčių epizodais. Tiesa, visa knyga sukonstruota tarsi modernaus išsisakymo – sąmonės srauto – forma. todėl knygos turinys lyg žodžiais nutapyta akvarelė, kurioje susilieja ir vaizdo kontūrai ir spalvos.Knygoje nemaža atsivėrimų iš tėvų šeimos gyvenimo. Pvz., matininko šeimai, atkeltai į Plikius (Kretingos raj.), teko apsigyventi name be durų, išdaužytais langais, o tėvas iš tvoros lentų sukalęs lovas, stalelį, kelis suolus... Kad baigtų vidurinę, Vitolis iš Pušaloto į Joniškėlį „ištisus metus – rudenį ir žiemą – pėsčias vaikščiodavo septynis kilometrus arba dvira-čiu važiuodavo, jei kelias sausas būdavo“. Jaudina ir toks pasakojimo fragmentas: „Kartą riedu per gruodą dviračiu, vidurkelyje pamatau ne-mažą krūvelę grūdų. Sustoju. Galvoju, kiek būtų maisto mūsų vištelėms. Ilgai nedvejodamas susemiu juos į kuprinę ir grįžtu atgal namo. Tą dieną praleidau pamokas, bet dvi savaites turėjom vištoms lesalo“.Sunkus gyvenimas tėvų namuose, nelengvi studijų metai – tai tik kon-tekstas knygos „Laikas virto akmeniu“ pagrindinei minčiai rutulioti. Autorius jaustųsi nesuprastas, jei mes, skaitytojai, apsiribotume tik buitinėmis turinio įžvalgomis. Reikia atkreipti akis į knygos paantraš-tę – „Gyvenimo ir kūrybos proskynos“. Vadinasi, pagrindinis knygos tikslas – atskleisti gyvenimo, kelio į kūrybos aukštumas ir pačių kūri-nių genezės sąsajas. Kodėl proskynos? Į šį klausimą autorius atsakytų maždaug taip: proskynos – savo jėgomis, protu, įtemptais ieškojimais prasiskintas kelias į vaikystės svajonę, t. y. įgyvendinta „sunkiai pa-aiškinama trauka menui, kurios niekas negalėjo sustabdyti“. Tą trauką

Naujų leidinių viršeliai

54

pirmiausiai puoselėjo Mama, kuri „visą gyvenimą buvo jautri menui“, kuri nepagailėdavo pinigų dažams, teptukams, drobei nusipirkti, nors tų pinigų namuose labai labai trūko.Sąlygiškai (autorius pats to nedaro) galima būtų išskirti dar dvi knygos dalis. Antroji – tai studijų dienų Vilniaus dailės institute prisiminimai. Jų pradžia – stojamieji egzaminai: „Dalis stojančiųjų (...) atėjo į auditoriją su etiudinėm, prikrautom dažų, teptukų, o aš neturėjau nieko. Egzaminų dieną susiradau kieme stiklo gabalą paletei, vaistinėje nusipirkau terpen-tino dažams skiesti, parduotuvėje – akvarelinį teptuką“. Tądien būsimo-jo dailininko širdis tiesiog suvirpėjo nuo egzaminatorių viešo pagyrimo. „...mane pastebėjo“, „puoselėjau viltį“... – į knygos puslapius atplaukė tokios anų dienų išgyvenimų nuotrupos. Knygoje pasakojama apie dėstytojus – žymius Lietuvos menininkus, apie dėstymo ir egzaminavimo stilių. Pasakojama apie savo, kaip būsimo monumentalisto, ieškojimus ir nuoseklų kelią į brandą. Pasakojama apie plenerų įtaką profesiniam tobulėjimui ir, žinoma, galimybę studentiškam gyvenimui paįvairinti.Trečioji sąlyginė knygos dalis skirta gyvenimo Šiauliuose periodui punktyru nužymėti. Tai įvardyta antraštėmis: „Dizaineris“, „Gulbė“, „Karnavalas“, „Dės-tau meno istoriją“, „Akvarelė“, „Gyvenimas tęsiasi: akmeniniai portretai“. Ir dar vienas kitas knygos turinio fragmentas. Nemažai dėmesio skiriama me-nininko individualaus braižo nuolatinėms tobulumo paieškoms akvarelės, pastelės, sgrafito srityse. Tačiau daugiausia jėgų, laiko ir sveikatos atiduota monumentaliajai tapybai – freskoms ir mozaikai. Perfrazavus V. Krėvės vie-no padavimo pradžią, galima sakyti: Vitolio Trušio, kaip dailininko, kūryboje daug nuostabiai gražių, filosofiškai apmąstytų, meistriškai atliktų meno dar-bų, kurie garsina autorių Šiauliuose, Lietuvoje, užsienyje, bet visų mieliausia širdžiai, patraukliausia akiai, įtaigiausia minčiai – akmens mozaika. Taigi, viskas lyg ir paprasta. Reikia tik gebėti pamatyti akmens spalvų ir atspalvių grožį, reikia tik gebėti pajusti delnuose akmens skleidžiamą šilumą, reikia tik gebėti „akmenį kaip duoną raikyti“, reikia tik gebėti tinkamai glausti vie-ną mažytį akmens gabaliuką prie kito, reikia... Gal dėl tų daugybės „reikia“ Lietuvoje šiuo metu turime tik vieną iškilų akmens mozaikininką – prof. Vitolį Trušį. Tad mįslė – kodėl laikas virto akmeniu – įminta.V. Trušio meilė ir ištikimybė mozaikai atsispindi ir knygos „Laikas virto akmeniu“ struktūroje. Ji sudėliota iš daugybės (vien turinio sąrašas api-ma 5 puslapius) vaizdelių: trumpų esė, miniatiūrų ir kitų epikos žanrų (au-tobiografijos, dienoraščio...) elementų. Į pasakojimą proza įkomponuota per 100 eilėraščių. V. Trušio eilėraščiai – dar viena menininko talento briauna. Knygoje užsimenama: „... pradžioje rašinėjau įterpdamas ei-liuotus tekstus į dienoraštį, o vėliau (...) ėmiau savo paveikslus paįvairinti eilėraščiais. Akvarelę ir pastelę lydėdavo posmeliai, išrašyti ant tamsaus

popieriaus lakšto sidabrinėmis raidėmis. Juos eksponuodavau parodose kartu su paveikslais. Žinoma, tos eilės nebūdavo kūrinio iliustracijos, o daugiau savarankiški posmeliai...“ (V. Trušio poezijos knyga „už horizon-to“ išleista 2006 m.). Eilėraščių tekstais V. Grušys dažniausiai grįžta į žiemgališkąją tėviškę.Dar vienas V. Trušio knygos „Laikas virto akmeniu“ bruožas – tai meilė Pušalotui, prisirišimas prie vaikystės vietų, pagarba to krašto žmonėms ir pasididžiavimas jų gebėjimu daryti alų – pirmoką, antroką, trečioką. Tebūnie skaitytojui aišku, kodėl knygoje tai šen, tai ten vis kartojami žo-džiai iš liaudies dainos „Alutį gėriau, gražiai dainavau“... Knygoje su-maniai derinami kontrastingi gyvenimo vaizdai. Jie meniškai nuspalvinti V. Trušio pastelėms artima emocine ir vaizdine leksika, gyva, įtaigia ir skambia (be garsinių kliuvinių) kalba. Tačiau pažintį su knyga nederėtų paversti lengvu, smalsuolišku pasiskaitymu. Vertėtų nuolat kelti sau klau-simą „Kodėl?“ ir ieškoti atsakymų į jį. Pvz.: Kodėl patrankos sviedinys nesprogo šalia slėptuvės? Kodėl tą lemtingą dieną krosnyje prastai degė ugnis, lėtai kepė blynai ir paauglys Vitolis nespėjo prisijungti prie draugų, nutarusių išardyti prieštankinę miną? Kodėl tą baisią naktį Petroniškėse į suolą smigusios kulkos nekliudė paauglio, gulėjusio ant jo? Kodėl stu-dentas – būsimasis dailininkas, netyčia kliudęs plikus elektros laidus, atgavo sąmonę, liko gyvas? ir t. t.Knygos „Laikas virto akmeniu“ viršelio autorius Rimantas Dichavičius – dar vienas meno (fotografijos) milžinas Lietuvoje. Jam knygos iliustraci-jas padėjo rengti meno žinovas, savo srities meistras Juozas Valiušaitis. Abu šie menininkai su nuostaba žvelgia į V. Trušio kūrinių, įamžintų foto-grafijose, gausą, originalumą, meniškumą. O skaitytojas su neapsakomu pasigėrėjimu grožėsis R. Dichavičiaus ir J. Valiušaičio meniniu V. Trušio knygos „Laikas virto akmeniu“ apipavidalinimu.

Irena Ramaneckienė

TIME TURNED INTO A STONE

SummaryVitolis Trušys’ book Laikas virto akmeniu (Time turned into a stone) is a new publication of a series „Šiaulių miesto garbės piliečiai“ (Honorary inhabit-ants of the town of Šiauliai).The title of the book does not reveal to the readers the secrets of the content. It is metaphorical and polysemous. We associate the stone with a hard solid mineral substance or a piece of a rock. So the title of the book could mean: the life was not an easy one, difficult to carry, roll, raise…

Šiaulių universitetasP. Višinskio g. 25, LT-76351 Šiauliai

Pakruojo dvaro ansamblis. 2. Pakruojo k. Pakruojo r. Šiaulių aps. 2009. V. Didžpetrio nuotrauka