Orhan Pamuk “Nekaltybės muziejus”

NEKALTYBES

MUZIEJUS

NEKALTYBES

ORHAN PAMUK

2006 m. Nobelio premijos laureatas

Aš jau tada supratau, kad šis paslaptingas kambarys, kuriame gyveno senų daiktų dvasia ir kuriame, besi-bučiuodamas su Fiusuna, palaimingai jaučiau jos bu-vimą šalia, taps labai svarbia mano gyvenimo dalimi.

Orhan Pamuk (Orhanas Pamukas; g. 1952 m.) – žy-miausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. 2006 m. už lite-

ratūrinę kūrybą jis buvo apdovanotas Nobelio premija. Prieštaringai dėl savo įsitikinimų vertinamas gimtojoje šalyje rašytojas savo romanais pavergė viso pasaulio skaitytojus.

Kiekvienas Orhano Pamuko romanas – vis nauja kelionė į gilias ir liūdnas turkų sielas. Naujoji Nobelio premijos laureato knyga „Nekaltybės muziejus“ pasakoja apie meilę, kuriai įamžinti prireikė muziejaus.

Stambulas, 1976-tieji. Trisdešimtmečio Kemalio nekankina jokie rūpesčiai; jis turtingas, jo laukia puiki ateitis, sužadėtinė Sibelė – iš geros, tinkamos šeimos, jie myli vienas kitą ir netrukus ketina susituokti. Tačiau sutikęs seniai nematytą tolimą giminaitę, aštuoniolikmetę Fiusuną, Kemalis stačia galva neria į meilės verpetą. Apgirtęs nuo aistros, jis supranta, kad vedybos su neturtinga Fiusuna neįmanomos, tačiau išsiskyrimas dar labiau nepakeliamas. Aistra ir meilė prieš įsipareigojimus, baimę prarasti padėtį visuomenėje ir kaltę – visa tai veda į neiš-vengiamą tragediją, po kurios Kemalis likusį gyvenimą skiria tam, kad sukurtų judviejų meilės istorijos muziejų. Muziejų, kuriam lygaus nėra visame pasauly-je: butą, kuriame susitikinėdavo įsimylėjėliai, Kemalis paverčia paminklu tam laimingam laikui ir jausmui, pražuvusiam kartu su Fiusuna. Galingam jausmui, sugriovusiam planuotą ateitį, tačiau savo nekaltumu pavertusiam Kemalį kitu – išdidžiu ir garbingu – žmogumi.

Nekaltybė – ne � ziologinė, o moralinė sąvoka, sako Pamukas. Ji, kaip ir meilė, išlieka kasdieniuose daiktuose, paprasčiausiuose namų apyvokos reik-menyse, papuošaluose ar niekniekiuose, kuriuos lytėjo mylimosios rankos. Kasdienybė, jei ji buvo nušviesta meilės, verta muziejaus.

„Nekaltybės muziejus“ – tai liūdna, subtili ir nepaprasta meilės istorija apie du įsimylėjėlius, brangiai sumokėjusius už savo aistrą, baimę, prisitaikėliškumą ir nekaltumą.

ISBN 978-9986-16-771-6

9 789986 167716

ORHAN

PAMUK

NE

KA

LT

YB

ES

MU

ZIE

JU

S

3

Romanas

VILNIUS 2010

Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė


NEKALTYBES

MUZIEJUS

ORHAN PAMUK

4

O R H A N P A M U K w N E K A L T Y B Ė S M U Z I E J U S

© MASUMIYET MÜZESICopyright © 2008, Orhan Pamuk All rights reserved © Justina Pilkauskaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2010 © Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2010 © „Tyto alba“, 2010

UDK 894.35-3 Pa-168

ISBN 978-9986-16-771-6

Orhan PAMUKMASUMİYET MÜZESIİletişim Yayınları, İstanbul, 2008

Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai.Šis leidinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

5

Skiriama Rüya’i

Jie buvo tokie tyri, kad manė, jog skurdas – tai dėmė, kurią galės nuplauti uždirbę pinigų.

Celâl Salik

Jei pereitų žmogus sapne rojų, ir jam įteiktų gėlę kaip laidą, kad jo siela tikrai ten yra buvusi, ir rastų jis tą žiedą rankoje pabudęs – Ir? Ir kas tuomet?*

Iš Samuel Taylor Coleridge sąsiuvinių

Pirmiausia apžiūrėjau ant stalo gulinčius papuošalus, išrikiuo-tus tualetinio vandens buteliukus ir kitus niekučius. Kiekvieną pačiupinėjau. Į rankas paėmiau mažytį jos laikrodį. Mečiau iš vieno delno į kitą. Paskui pravėriau spintos duris. Ji buvo pil-na tvarkingai sukabintų suknelių ir aksesuarų. Visi šie daiktai, sudarantys moters esybę, dvelkė kraupia vienatve, skausmu, ir aš troškau priklausyti tik jai vienai.

Ahmet Hamdi Tanpınar

* Iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius.

7

1 . L A I M I N g I A U S I A g Y v E N I M O A K I M I R K A

1. Laimingiausia g yvenimo akimirka

Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo akimirka – nežinojau. Jei būčiau žinojęs, būčiau išsaugojęs tą palaimą, galbūt tuomet viskas būtų pakrypę kita linkme? Taip, jei būčiau suvokęs, kad tai laimin-giausia mano gyvenimo akimirka, šiukštu nebūčiau šios laimės pa-leidęs. Neapsakoma palaima apgaubusi kiekvieną mano kūno dalelę ši stebuklinga auksinė akimirka tetruko vos keletą sekundžių, o man rodėsi, kad laimė tęsiasi ištisas valandas, metus. Tai nutiko pirma-dienį, 1975 metų gegužės 26 dieną, be penkiolikos trys – akimirks-nis, kai mes tarytum atitrūkome nuo kaltės, nuodėmės, bausmės ir sąžinės graužaties, o visas pasaulis, rodėsi, išsivadavo nuo traukos ir laiko dėsnių. Pabučiavau nuo karščio ir mylėjimosi suprakaitavusį Fiusunos petį, apglėbiau jos nugarą, įėjau į ją ir švelniai krimstelė-jau į kairę ausį – auskaras akimirką tarytum pakibo ore, paskui lyg niekur nieko nukrito. Buvome tokie laimingi, kad, nekreipdami dė-mesio į auskarą – tądien nė neįsidėmėjau, kaip jis atrodo – toliau bučiavomės.

Už lango švytavo skaistus pavasarinis Stambulo dangus. Šiluma, gatvėje užklupusi žiemos įpročiais dar gyvenančius miestelėnus, nupylė juos prakaitu, tačiau namai, krautuvėlės, liepų ir kaštonų paunksnės tebebuvo vėsios. Panašią vėsą jautėme sklindant nuo pelėsiais trenkiančio čiužinio, ant kurio mes kaip laimingi kūdikiai

8


viską užmiršę mylėjomės. Pro praviras balkono duris plūstelėjo jūra ir liepomis kvepiantis pavasarinis vėjelis; jo lengvas šuoras, kilstelė-jęs tiulio užuolaidas, palengva nuleido jas mums ant nugarų ir vėsa nudilgė nuogus kūnus. Nuo lovos, kurioje gulėjome, pro antrame aukšte esančio kambario langą, išeinantį į vidinį namo kiemą, pa-matėme gegužės karštyje futbolą žaidžiančius vaikigalius, besisvai-dančius riebiais keiksmažodžiais, ir iš nepadorių replikų, kurias jie vienas kitam laidė, supratome, kad jie žodis žodin nupasakoja mūsų veiksmus. Per patį mylėjimosi įkarštį akimirką sustojome ir, pažvel-gę vienas kitam į akis, nusišypsojome, tačiau mus gaubianti laimė buvo tokia stipri ir beribė, kad gyvenimo mums iškrėstą pokštą vidi-niame namo kieme pamiršome taip pat greitai kaip ir tą auskarą.

Kai kitą dieną susitikome, Fiusuna pasakė, kad pasimetė vienas auskaras. Tiesą sakant, auskarą, ant kurio buvo išraityta pirmoji jos vardo raidė, buvau radęs ant mėlynų patalų vos tik ji išėjo, ir, užuot padėjęs jį kur nors į šalį, keisto reflekso skatinamas įsidėjau į švarko kišenę, kad nenusimestų.

– Jis čia, brangioji, – nuraminau ir kyštelėjau ranką į švarko, ka-bančio ant kėdės atlošo, dešinę kišenę. – Pala, nerandu, – nustebau ir akimirką tarytum pajutau katastrofą pranašaujančius ženklus, bet tuojau pat prisiminiau, kad ryte, pastebėjęs, jog lauke šilta, apsivil-kau kitą švarką. – Jis liko kito švarko kišenėje.

– Prašau, atnešk rytoj, tik nepamiršk, – paprašė Fiusuna, žiūrėda-ma į mane didelėmis akimis. – Man jis labai brangus.

– Gerai.Fiusuna buvo neturtinga aštuoniolikos metų mergina, tolima

mano giminaitė, kurios vos prieš mėnesį, galima sakyti, nė nepri-siminiau. O aš, trisdešimtmetis vyras, buvau susižadėjęs su Sibele, kuri, anot žmonių, man labai tiko į porą, ir ruošiausi ją vesti.

9

2 . Ş A N Z E L İ Z E „ B U T I K A S “

2. Şanzelİze „butikas“

Įvykiai ir atsitiktinumai, pakeitę visą mano gyvenimą, prasidėjo prieš mėnesį, tai yra 1975 metų balandžio 27 dieną, kai vienos par-duotuvės vitrinoje su Sibele pamatėme Jenny Colon, garsaus prekės ženklo, rankinę. Su būsima sužadėtine Sibele mėgaudamiesi pavasa-rine vakaro vėsa vaikštinėjome Valikonaho gatve, buvome apgirtę ir be galo laimingi. Vakarieniaudami prabangiame Fuaye restorane, kuris neseniai buvo atidarytas Nišantaše, mano tėvams bandėme smulkiai išdėstyti sužadėtuvių planus: jas buvo numatoma rengti birželio viduryje, kad galėtų atvykti Sibelės Dame de Sion licėjaus ir Paryžiaus laikų draugė Nurdžichana, gyvenanti Paryžiuje. Sibelė buvo iš anksto užsisakiusi sužadėtuvių suknelę pas žinomiausią ir brangiausią tų dienų Stambulo siuvėją Ipeką Ismetą. Mano motina suknelei papuošti dovanojo perlų, ir tą vakarą jos su Sibele pirmą kartą aptarė, kaip perlai bus išsiuvinėti. Būsimasis mano uošvis vien-turtei dukteriai norėjo iškelti prašmatnioms vestuvėms prilygstan-čią sužadėtuvių puotą, ir tai glostė mano motinai širdį. Mano tėvas taip pat džiaugėsi gavęs tokią jaunamartę kaip Sibelė – ji studijavo Sorbonoje: tais laikais Stambulo buržua visas merginas, studijavu-sias Paryžiuje, vadino „Sorbonos auklėtinėmis“.

Kai po vakarienės per tvirtus pečius meiliai apkabinęs Sibelę lydė-jau namo ir su pasididžiavimu mąsčiau apie savo laimę bei nusišyp-sojusią sėkmę, Sibelė staiga aiktelėjo: „Oi, kokia nuostabi rankinė!“ Buvau gerokai apdujęs nuo vyno, bet iškart įsidėmėjau parduotu-vę bei rankinę vitrinoje, o kitądien per pietus nudūmiau jos pirkti. Tiesą sakant, nebuvau vienas iš tų nuo prigimties švelnių, manda-gių ir galantiškų vyrų, kurie nuolatos lepina moteris dovanomis ir bet kada suranda progą nusiųsti joms gėlių; bet galbūt norėjau būti toks, kaip jie. Tais laikais turtingos europietiškos Stambulo namų

10


šeimininkės, gyvenančios tokiuose rajonuose kaip Šišlis, Nišantašas ar Bebekas, iš nuobodulio atidarydavo ne „meno galerijas“, o „buti-kus“, ir juose prekiaudavo įvairiausiais „madingais“ rūbais, pasiūtais kopijuojant užsienio žurnalų Elle ar Vogue kolekcijas; drabužiais, kuriuos lagaminais tempė iš Paryžiaus arba Milano; įvairiausiais kontrabandiniais niekučiais bei aksesuarais, – visa tai absurdiškai didelėmis kainomis stengėsi iškišti tokioms pat kaip jos namuose iš nuobodulio mirštančioms turtingoms damoms. Şanzelİze „butikas“ priklausė poniai Šenai, – po kelerių metų, kai vėl ją sutikau, prisi-miniau, kad ji, kaip ir Fiusuna, yra labai tolima mūsų giminaitė iš motinos pusės. Kai praėjus daugeliui metų ponia Šenai man atidavė įvairiausių senų, kažkada su Fiusuna susijusių daiktų, iš to, kad ji ne-klausia priežasties, sukėlusios neapsakomą mano susidomėjimą tais daiktais ir iškaba Şanzelİze „butikas“, puošiančia jos duris, supratau, kad kai kurios keistos mūsų istorijos detalės yra žinomos ne tik jai, bet ir kur kas daugiau žmonių, negu galėjau numanyti.

Kai kitą dieną apie vidurdienį įžengiau į Şanzelİze „butiką“, prie durų pritvirtintas kupranugario pavidalo bronzinis varpelis su dviem kabučiais viduje taip čaižiai suskambo, kad net dabar, pri-siminus tą skambesį, širdis ima daužytis krūtinėje. Buvo karšta pa-vasario popietė, o krautuvėlėje tvyrojo vėsa ir prieblanda. Pradžio-je pamaniau, kad viduj nieko nėra. Tada pastebėjau Fiusuną. Kol vidudienio saulės apakintas pratinausi prie parduotuvės tamsos, mano širdis, tarytum į krantą griūvančios milžiniškos bangos, ėmė daužytis krūtinėje.

– Norėčiau pirkti rankinę, kuri kabo ant manekeno vitrinoje, – tariau.

„Labai graži, – pagalvojau. – Be galo patraukli.“– Tą kreminės spalvos Jenny Colon rankinę?Vos tik mūsų akys susitiko, iškart prisiminiau, kas ji tokia.– Taip, tą ant manekeno, vitrinoje, – sušnabždėjau lyg per sap nus.

11

2 . Ş A N Z E L İ Z E „ B U T I K A S “

– Supratau, – atsakė ir nuėjo vitrinos link. Grakščiai nuo kairės kojos nusiavė geltoną aukštakulnį batelį ir, nuogą pėdą – kojos pirš-tų nagai buvo kruopščiai nulakuoti raudonai – pastačiusi ant vitri-nos grindinio, palinko prie manekeno. Pirma mečiau žvilgsnį į gu-lintį batelį, paskui – į ilgas dailias kojas. Dar balandis, o jos kojos jau įrudusios saulėje.

Geltonas gėlėtas sijonukas, apsiūtas nėriniais, ant ilgų kojų atro-dė dar trumpesnis. Paėmė rankinę, nuėjo prie kasos ir paslaptinga, tačiau nepaprastai rimta veido išraiška, lyg ruoštųsi atskleisti paslap-tį, ilgais mikliais pirštais atsegė rankinės užtrauktuką (viduje buvo kreminės spalvos plono popieriaus gniutulai), paskui – du mažus skyrelius (jie buvo tušti), galų gale – mažą užslėptą kišenėlę, iš jos ištraukė kartoninę kortelę su užrašu Jenny Colon bei priežiūros ins-trukciją. Mūsų žvilgsniai susidūrė.

– Sveika, Fiusuna. Kokia didelė užaugai. Manęs turbūt nepažinai.– Ne, broli* Kemali, iškart pažinau, bet, kadangi jūs nepažinote,

nutariau jūsų netrikdyti.Stojo tyla. Pažvelgiau į rankinę, kurią ji rodė. Mane tikrai trikdė

merginos grožis, tiems laikams per trumpas sijonėlis, o galbūt buvo kita neaiški priežastis. Nesugebėjau elgtis kaip derėtų.

– Na, kaip laikaisi?– Ruošiuosi stojamiesiems egzaminams į universitetą. Kasdieną

ateinu čia. Parduotuvėje susipažįstu su naujais žmonėmis.– Nuostabu. Kiek kainuoja ši rankinė?– Tūkstantis penki šimtai lirų, – kilstelėdama antakius perskai-

tė ant rankinės dugno priklijuotą etiketę su kaina, užrašyta ranka. (Tais laikais tokie pinigai prilygo jauno tarnautojo pusės metų atly-ginimui.) – Bet esu įsitikinusi, ponia Šenai jums pritaikys nuolaidą.

* Kreipinys, kuriuo su meile ir pagarba kreipiamasi į šiek tiek vyresnį, negu kalbantysis, vyriškos lyties asmenį. (Visos pastabos vertėjos.)

12


Ji išėjo namo pietauti. Greičiausiai dabar snūduriuoja, todėl negaliu jai paskambinti ir pasiteirauti. Jei užsuktumėte vakare...

– Nesvarbu, – tariau ir, iš užpakalinės kelnių kišenės ištraukęs piniginę, perskaičiavau drėgnus banknotus. (Vėliau slaptoje mūsų susitikimo vietoje Fiusuna ne kartą perdėdama mėgdžiojo šį mano veiksmą.) Fiusuna kruopščiai, bet neprityrusiai suvyniojo rankinę į popieriaus lapą ir įdėjo į plastikinį maišelį. Ji jautė, kad mirtinoje tyloje stebiu ilgų, lyg medus įrudusių jos rankų greitus, grakščius judesius. Kai mandagiai man ištiesė rankinę, padėkojau. Perdavęs linkėjimus tetulei Nesibei ir jos tėčiui (niekaip negalėjau prisimin-ti pono Tariko vardo), akimirką suakmenėjau: mano siela paliko kūną, pakilo į rojų ir, apglėbusi Fiusuną, ją bučiavo. Greitais žings-niais nuskubėjau prie durų. Kokia absurdiška vizija, juolab kad Fiusuna ne tokia ir graži. Suskambo durų varpelis, išgirdau, kaip ėmė čiauškėti kanarėlė. Išėjau į gatvę, maloniai plūstelėjo šiluma. Džiaugiausi dovana, labai mylėjau Sibelę. Nusprendžiau pamiršti krautuvę ir Fiusuną.

3. Tolimi giminės

Ir vis dėlto per vakarienę motinai prasitariau, kad pirkdamas Sibelei rankinę sutikau mūsų tolimą giminaitę Fiusuną.

– A-a, taip, dirba visai netoliese, Šenai krautuvėlėje, Nesibės duk-tė, kokia gėda! – tarė mama. – Ir per šventes nebeaplanko. Ne į gera tas grožio konkursas. Kasdien praeinu pro parduotuvę, nei liežuvis apsiverčia, nei į galvą ateina pasisveikinti su vargše mergaite. O kaip aš mylėjau tą vaiką! Kai Nesibė ateidavo siūti, kartais atsivesdavo ir ją. Iš spintos išimdavau žaislų ir, kol motina siūdavo, ji sau tyliai

13

3 . T O L I M I g I M I N Ė S

žaisdavo. Nesibės motina, velionė teta Michrivera, taip pat buvo la-bai mielas žmogus.

– O kas jos iš tiesų mums?Kadangi televizorių žiūrintis tėvas mūsų nesiklausė, mama pa-

gražindama pasakojo, kad jos tėvas (tai yra mano senelis Etchemas Kemalis), gimęs tais pačiais metais kaip Atatiurkas ir, kaip matyti vienoje seniausių čia esančių nuotraukų, kurios į mano rankas pa-teko po daugelio metų, su Respublikos kūrėju lankęs tą pačią pra-dinę mokyklą, keleri metai iki santuokos su mano močiute – jam tuomet nebuvo net dvidešimt trejų sukakę – paskubomis buvo vedęs kitą – savo pirmą žmoną. Mama papasakojo, kad ta vargšė mergina (tai yra Fiusunos močiutės iš motinos pusės mama), ki-lusi iš Bosnijos, mirė per Balkanų karą, kai kariuomenė traukėsi iš Edirnė. Vargšė moteris mano seneliui Etchemui Kemaliui nebuvo pagimdžiusi vaiko, tačiau prieš tai, anot mano mamos, „būdama dar visai kūdikis“ ištekėjo už skurdžiaus šeicho, nuo kurio ir turėjo mergaitę, vardu Michrivera. Teta Michrivera (Fiusunos močiutė) užaugo pas keistus nepažįstamus žmones, ir nei ji, nei jos duktė Ne-sibė (Fiusunos motina) mums nėra giminės, tačiau nuo seno buvo priimta jas laikyti mūsų giminėmis, ir motina bei visa jos šeima kažkodėl norėjo, kad šias labai tolimų ryšių moteris mes vadintu-me „tetomis“. Pastaraisiais metais per šventes mano mama (vardu Vedžichė) su nuskurdusiomis „giminaitėmis“, gyvenančiomis vie-noje Tešvikijė rajono gatvėje, elgėsi perdėm atšiauriai ir santūriai, šitaip jas įžeisdama. Priežastis ta, kad mano motina labai supyko, kai prieš dvejus metus tetulė Nesibė nė žodeliu nesudraudė šešio-likmetės savo dukters Fiusunos, besimokančios Nišantašo licėjuje, kai ši nusprendė dalyvauti grožio konkurse, – negana to, kaip vėliau išsiaiškinome, ji net skatino dukterį šiam poelgiui; o paskui, kai iš paskalų mano mama padarė išvadą, jog kadais jos mylėta ir globota

14


tetulė Nesibė didžiuojasi šiuo gėdingu dukters poelgiu, galutinai atsuko joms nugarą.

O juk tetulė Nesibė labai mylėjo ir gerbė mano motiną, ši buvo dvidešimt metų vyresnė už tetulę. Be abejo, taip buvo ir dėl to, kad mano mama palaikė tetulę Nesibę, kai ji jaunystėje prabangiuose ra-jonuose gyvenančioms šeimoms siuvo.

– Jos buvo labai labai neturtingos, – pasakė mama, bet, bijodama sutirštinti spalvas, baimingai pridūrė, – bet ne jos vienos, sūnau, visa Turkija tais laikais skurdo.

Mano mama anuomet, visiems kartodama, „koks nuostabus žmo-gus, kokia puiki siuvėja“ yra teta Nesibė, ją rekomenduodavo savo draugams ir kartą per metus (pasitaikydavo ir dukart) kviesdavosi į mūsų namus ir kokiai nors šventei pas ją siūdindavosi suk nelę.

Kai ji ateidavo siūti, aš paprastai būdavau mokykloje, todėl su ja nesusitikdavau. 1956 metų vasaros pabaigoje mamai skubiai pri-reikė šventinės suknelės, todėl ji pasikvietė Nesibę į mūsų vasarna-mį Suadijė rajone. Įsitaisiusios mažame antro aukšto kambarėlyje, pro kurio palmių lapų gožiamus langus galėjai stebėti, kaip vidi-niame kieme vaikai nuo prieplaukos šokinėja į jūrą, linksminasi plaukiodami valtimi ar motorlaiviu, jos, paskendusios tarp žirklių, į pagalvėles susmaigstytų adatų, matavimo juostų, antpirščių, me-džiagų atraižų ir nėrinių, ištrauktų iš Stambulo peizažu puoštos Nesibės siuvimo reikmenų skrynelės, skųsdamosi karščiu, vai-kydamos uodus ir nerimaudamos, kad nespės laiku pabaigti, tuo pat metu kaip dvi mylinčios seserys juokaudamos, iki pat išnaktų prasėdėdavo prie mano motinos Singer siuvamosios mašinos. Kū-dikio besilaukiančią dvidešimtmetę Nesibę nuolat troškino, todėl virėjas Bekris į tvankų aksomu kvepiantį kambarėlį vieną po kitos nešė limonado stiklines. Pamenu, kaip prie pietų stalo mano mo-tina pusiau juokais, pusiau rimtai virėjui prisakė „nėščiai moteriai paduoti viską, ko užsigeis jos širdis, antraip vaikas gims bjaurus!“,

15

3 . T O L I M I g I M I N Ė S

o aš tuo metu susidomėjęs spoksojau į vos vos išsipūtusį tetulės Nesibės pilvą. Manau, tai buvo pirmas kartas, kai suvokiau Fiusu-ną egzistuojant, tačiau tuo metu dar niekas nežinojo, kas gims – berniukas ar mergaitė.

– Nesibė slapta nuo vyro nurodė, kad dukrai daugiau metų nei iš tiesų yra, ir įkišo ją į konkursą, – pasakė motina ir, prisimindama tą įvykį, vis labiau tūžo. – Ačiū Dievui, mergaitė nelaimėjo ir jie išven-gė baisingos gėdos. Jei kas būtų sužinojęs, mergaitę būtų išmetę iš mokyklos... O dabar ji pabaigė licėjų, bet abejoju, ar sugebės toliau rimtai tęsti mokslus. Nuo to karto jie per šventes mūsų nebeaplan-ko, – betgi negalima pamiršti jų elgesio... Niekam ne paslaptis, ko-kios merginos, kokios moterys mūsų šalyje veržiasi į grožio konkur-sus. Kaip ji su tavimi elgėsi?

Mama turėjo omenyje, kad Fiusuna miega su vyrais. Kai Milliyet laikraštyje pasirodė pirmą turą laimėjusių merginų nuotrauka, tarp kurių buvo ir Fiusuna, panašių paskalų ne kartą teko nugirsti ir iš Nišantašo mergišių, su kuriais bičiuliavausi, tačiau nenorėjau išsi-duoti, kad mane domina tokios gėdingos temos.

– Būk atsargus! – paslaptingai grūmodama pirštu įspėjo mama, vos tarp mūsų stojo ilga pauzė. – Tu ruošiesi susižadėti su be galo ypatinga, labai miela ir žavia mergina! Nagi, parodyk man tą ranki-nę, kurią jai nupirkai. Miumtazai! – (tėvo vardas). – Pažvelk, Kema-lis Sibelei nupirko rankinę!

– Tikrai? – paklausė tėtis. Iš jo mimikos galėjai pamanyti, kad jis, apžiūrėjęs ir teigiamai įvertinęs rankinę, džiaugiasi sūnaus ir jo my-limosios laime, tačiau iš tiesų jis net akių neatitraukė nuo televizo-riaus ekrano.

16


4. Mylėjimasis kabinete

Ekrane, į kurį spoksojo mano tėvas, rodė pretenzingą „pirmojo Tur-kijoje gazuoto vaisių skonio gėrimo Meltem reklamą – jį mano drau-gas Zaimas išplatino visoje šalies rinkoje. Žvilgtelėjau į televizorių, reklama man patiko. Kai jo tėvas, fabriko savininkas, lygiai kaip ir manasis, per pastaruosius dešimt metų uždirbo krūvas pinigų, Zai-mas, pasinaudodamas tėvo sukauptais turtais, ėmėsi drąsių verslo sprendimų. Troškau, kad mano draugo, kuriam nevengdavau patar-ti, projektus lydėtų sėkmė.

Amerikoje baigęs verslo vadybos studijas, grįžau į Turkiją, čia at-likau karinę prievolę; mano tėvas norėjo, kad aš, kaip ir mano brolis, būčiau įtakingas asmuo palaipsniui besiplečiančio fabriko ir naujų įmonių valdyme, todėl mane – dar visai jaunuolį – paskyrė Charbijė rajone įsikūrusios logistikos ir eksporto bendrovės Satsat genera-liniu direktoriumi. Satsat buvo didelio kapitalo bendrovė, nešanti milžinišką pelną, tačiau aš su tuo neturėjau nieko bendra: dėl gu-drių buhalterinių aferų kitų fabrikų ir dukterinių bendrovių pelnas suplaukdavo į Satsat sąskaitą. Aš, kaip savininko sūnus, paskirtas į direktoriaus vietą, stengiausi su prityrusiais, už mane dvidešimt trisdešimt metų vyresniais įmonės tarnautojais bei neįkainojamos patirties turinčiomis, man į motinas tinkančiomis darbuotojomis elgtis nuolankiai ir iš jų mokytis verslo subtilybių.

Vakarop, pasibaigus darbo dienai, kai visi palikdavo Charbijė pastatą, kuriame buvo įsikūręs Satsat ir kurio sienos nuo senumo tirtėdavo, vos pro šalį praslinkdavo pavargęs kaip senas tarnautojas, sukleręs autobusas ar troleibusas – o jų pravažiuodavo daug, – Sibe-lė ateidavo manęs aplankyti – su ja netrukus ketinome susižadėti – ir mes mylėdavomės generalinio direktoriaus kabinete. Nepaisant visų Europoje perimtų modernių moterų teisių bei feministinių pa-

17

4 . M Y L Ė J I M A S I S K A B I N E T E

žiūrų, Sibelės nuomonė apie sekretores buvo lygiai tokia pati kaip mano motinos, todėl kartais manęs prašydavo: „Nesimylėkime čia, jaučiuosi kaip sekretorė!“ Kai mylėdavomės kabinete, ant odinės sofos, jaučiau, kad pagrindinė priežastis, kelianti Sibelei įtampą, be abejo, yra tai, kad ji, kaip ir visos tuometės turkės, bijo ikivedybinių lytinių santykių.

Tais laikais vienetai išrinktųjų merginų, kilusių iš vakarietiškas pažiūras perėmusių turtingų šeimų ir pabuvojusių Europoje, pirmą kartą šalyje viena po kitos pamažu ėmė laužyti „nekaltybės“ tabu ir prieš santuoką miegoti su savo mylimaisiais. Sibelė man atsidavė prieš vienuolika mėnesių (tai buvo gana ilgas laiko tarpas, todėl galų gale privalėjome susituokti!) ir didžiavosi, kad yra viena iš tų „drą-sių“ panelių.

Tačiau praėjus daugeliui metų, nuoširdžiai pasakodamas šią isto-riją, nenoriu perdėm aukštinti savo mylimosios drąsos ir menkin-ti visuomenėje vyraujančio spaudimo moterims dėl ikivedybinių lytinių santykių. Juk Sibelė man atsidavė tik todėl, kad suvokė, jog mano „ketinimai rimti“, tiksliau, pamatė, kad esu „patikimas žmo-gus“, žodžiu, patikėjo, kad galų gale ją tikrai vesiu. Aš, atsakingas ir pareigingas jaunuolis, žinoma, ruošiausi vesti Sibelę – labai to troš-kau; tačiau, net jeigu būčiau to nenorėjęs, neturėjau kitos išeities – juk ji man „dovanojo savo nekaltybę“. Šios atsakomybės šešėlis tem-dė mūsų jausmus ir įsitikinimą, kad esame „laisvi ir modernūs“ (be abejo, kalbėdami apie save, niekada nevartojome šių žodžių), nes mylimės prieš vestuves, – bet kartu mus suartino.

Panašų šešėlį jutau pastebėjęs, kad Sibelė vis dažniau nervingai užsimena, jog mums kuo greičiau derėtų susituokti. Vis dėlto, kai su būsima sužadėtine mylėdavomės darbo kabinete, pasitaikydavo ir džiugių akimirkų. Pamenu, tamsoje apkabinęs Sibelę ir klausydama-sis iš lauko atsklindančio Chalaskiargazio gatve pravažiuojančių auto-busų ir automobilių ūžesio mąsčiau, kaip man pasisekė, iki gyvenimo

18


galo būsiu su ja laimingas. Kartą, kai pasimylėjus į peleninę su užrašu Satsat gesinau cigaretės nuorūką, pusnuogė Sibelė dribtelėjo į mano sekretorės ponios Zeinepos krėslą ir, tarškindama rašomąja mašinėle bei prunkšdama, ėmė vaidinti „pusgalvio viršininko ir blondinės se-kretorės“ situaciją, – toks stereotipas buvo neatsiejama tuometinių komiksų žurnalų, karikatūrų ir anekdotų dalis.

5. Fuaye restoranas

Neilgai truko, ir Fuaye – restoranas, kurio dailiai iliustruotą val-giaraštį, reklaminį plakatą, firmos degtukus ir servetėles po dau-gelio metų suradęs čia eksponavau, tapo nedidelio turtuolių rato („aukštuomenės“, kaip juos pašaipiai vadino laikraščiai), gyvenan-čio Bejohlu, Šišlio ir Nišantašo rajonuose, vienu iš labiausiai pa-mėgtų europietiško (prancūziško) stiliaus restoranų. Tokio tipo restoranai nesistengė savo klientams kurti regimybės, kad jie yra Europos mieste, todėl vietoje skambių europietiškų ir pretenzingų pavadinimų, tokių kaip Ambassador, Majestik, Royal, jie paprastai būdavo pavadinami Kulis, Merdiven arba Fuaye* – ir primindavo, kad esame Vakarų pakraštyje – Stambule. Vėliau, kai jaunoji naujų-jų turtuolių karta prabanga tviskančiuose restoranuose ėmė teikti pirmenybę patiekalams, kokius gamindavo jų prosenelės, atsirado daugybė tokių vietų, kaip Hanedan, Sultan, Hünkâr, Paşa ir Vezir**. Jose prabanga buvo derinama su tradicijomis, ir Fuaye palengva nugrimzdo nebūtin.

* Užkulisiai; Laiptai; Fojė (turk.).** Dinastija; Sultonas; Valdovas; Paša; Viziris (turk.).

19

5 . F U A Y E R E S T O R A N A S

– Kaip manai, ar ne geriau mums būtų nuo šiol susitikinėti mano motinai priklausančiuose Merhamet apartamentuose? – paklausiau Sibelės prie vakarienės stalo Fuaye restorane tą pačią dieną, kai nu-pirkau jai rankinę. – Pro langus atsiveria nuostabus vaizdas į vidinį kiemą.

– Manai, po vestuvių užtruks, kol mes persikraustysime į savo na-mus? – paklausė Sibelė.

– Nieko panašaus, brangioji.– Gana, nebenoriu kaip kokia meilužė ar nusikaltėlė su tavimi

slapta susitikinėti visokiuose butuose..– Tu teisi.– Kaip tau į galvą šovė susitikinėti tame bute?– Tiek to... – numykiau. Akimis permečiau linksmai klegančią

minią, susirinkusią Fuaye restorane, ir iš plastikinio maišelio išė-miau rankinę.

– Kas tai? – paklausė Sibelė, nujausdama, kad gaus dovaną.– Siurprizas! Nagi, išvyniok.– Tikrai? – kaip vaikas švytėdama iš laimės pradėjo vynioti pa-

kuotę, bet vos tik pamatė rankinę, džiaugsmą pakeitė sutrikimas, o bandomas nuslėpti nusivylimas apniaukė jos veidą.

– Pameni? – entuziastingai paklausiau. – Praeitą vakarą, kai tave lydėjau namo, ją pastebėjai vienoje vitrinoje.

– Taip, esi labai malonus.– Džiaugiuosi, kad patiko. Per sužadėtuves tau ši rankinė be galo

tiks.– Deja, jau seniai nuspręsta, su kokia rankine būsiu per sužadėtu-

ves, – atsakė Sibelė. – O-oi, nenukabink nosies! Tu iš visos širdies man nupirkai nuostabią dovaną... Na, gerai, kad jau šitaip – pasaky-siu, tik nenusimink. Negalėsiu per sužadėtuves būti su šia rankine, nes ji padirbinys.

– Nesupratau.

20


– Tai nėra originali Jenny Colon rankinė, mielas Kemali. Tai – klas-totė!

– Kaip tu supratai?– Iš visko, branguti. Pažvelk į siūles, kuriomis prekės ženklas pri-

siūtas prie odos. O dabar pažiūrėk į Paryžiuje pirktą Jenny Colon originalą – matai, kaip skiriasi? Juk ne be reikalo Jenny Colon yra vienas brangiausių prekės ženklų Prancūzijoje ir visame pasaulyje. Jie nieku gyvu nenaudotų tokių pigių siūlų...

Apžiūrinėdamas originalios rankinės siūles, paklausiau savęs, už ką taip didžiuojuosi būsimąja sužadėtine. Sibelė buvo į pensiją išėjusio ambasadoriaus duktė, kitaip sakant – „valstybės tarnautojo mergaitė“.Kartais ją užplūsdavo nerimas ir nepasitikėjimas savimi, nes jos tėvas, pardavęs iš senelio pašos paveldėtas žemes, buvo iššvaistęs visą turtą. Nerimastingų dvejonių apimta, ji pasakodavo, kaip gražiai jos močiu-tė skambino pianinu arba kalbėdavo apie senelio laimėjimus Išsivada-vimo kare*, arba pasakodavo apie jos senelio iš motinos pusės artimus ryšius su sultonu Abdiulchamidu**, o aš, klausydamasis Sibelės, žavė-davausi jos droviu nepasitikėjimu savimi ir dar stipriau ją mylėjau. Kai 1970 metų pradžioje suklestėjo tekstilės verslas ir padidėjo eksportas, Stambulo gyventojų padaugėjo tris kartus, todėl stipriai šoktelėjo ir žemės kainos (ypač mūsų rajone); o kai per pastaruosius dešimt metų nežmoniškai išsiplėtė mano tėvo verslas, penkiskart padidėjo ir mūsų šeimos turtas, tačiau iš mūsų pavardės – Basmadžai*** – galima numa-nyti, kad mūsiškiai turtus susikrovė iš tekstilės, tuo vertėsi trys kartos, todėl mane slėgė mintis, kad, nepaisant trijų kartų įdirbio, europietiš-ka rankinė, pasirodo, „suklastota“.

* Turkijos išsivadavimo karas – po Pirmojo pasaulinio karo, žlugus Osmanų imperijai ir Antantės bloko šalims užėmus Turkiją, 1919–1922 m. šalyje vykę kariniai veiksmai, sie-kiant išsaugoti žemes ir išvengti šalies padalijimo.** Abdiulchamidas (1842–1918) – 34-asis ir paskutinis Osmanų imperijos sultonas.*** Turk. basmaci – marginantis audinį raštais. Turkijoje tekstilininkai ir audžia, ir siuva.

21

6 . F I U S U N O S A š A R O S

Pastebėjusi, kad suniurau, Sibelė paglostė mano ranką.– Kiek sumokėjai už rankinę? – paklausė.– Tūkstantį penkis šimtus lirų, – atsakiau. – Jei jos nenori, rytoj

pakeisiu į ką nors kita.– Nekeisk, mielasis, paprašyk grąžinti pinigus. Juk tave akiplėšiš-

kai išdūrė.– Parduotuvės savininkė ponia Šenai yra tolima mūsų giminai-

tė! – tariau kilstelėjęs antakius, lyg būčiau labai nustebęs.Sibelė pasiėmė savo rankinę, kurioje esančius daiktus žarsčiau

pirštais paskendęs mintyse, ir švelniai su šypsena tarė:– Brangusis, tu toks išsilavinęs, toks protingas, toks kultūringas,

tačiau nė neįsivaizduoji, kaip gudriai gali būti apmautas moterų.

6. Fiusunos ašaros

Kitos dienos popietę su tuo pačiu plastikiniu maišeliu nunešiau rankinę į Şanzelİze „butiką“. Suskambo varpelis, vėl pamaniau, kad nemaloniai tamsioje ir vėsioje parduotuvėje nieko nėra. Prieblan-dos apgaubta parduotuvė skendėjo paslaptingoje tyloje, tik kart-kartėmis pasigirsdavo kanarėlės čirškesys. Staiga už pertvaros, pro vazone augančios gėlės lapus, primenančius milžiniško triušio ausis, šmėstelėjo Fiusunos šešėlis. Ji aptarnavo storą pirkėją, kuri persiren-gimo kabinoje matavosi rūbą. Šįkart Fiusuna vilkėjo mielą, be galo jai tinkančią palaidinę, išmargintą hiacintais ir laukų gėlėmis. Mane pamačiusi meiliai nusišypsojo...

– Užsiėmusi turbūt, – tariau viena akimi šnairuodamas į persiren-gimo kabiną.

22


– Tuojau baigsime, – atsakė tokiu balsu, lyg su nuolatiniu pirkėju būtų dalijusis parduotuvės paslaptimis.

Kanarėlė tai aukštyn, tai žemyn straksėjo po narvelį, mano žvilgsnį patraukė iš Europos parvežti niekučiai ir kampe sudėti mados žurnalai, tačiau nesijaučiau pajėgus galvoti apie konkretų daiktą. Ir vėl buvau pritrenktas stulbinamos tikrovės, kurią troš-kau užmiršti, paversti pilku kasdieniu įvykiu. Žiūrėdamas į ją jau-čiausi taip, lyg prieš mane stovėtų daugelį metų pažįstamas žmo-gus. Ji buvo panaši į mane. Vaikystėje mano plaukai taip pat buvo juodi ir banguoti, vėliau metams bėgant, kaip ir Fiusunos, tapo lygūs. Atrodė, mūsų sielos giminingos, ir aš be didelių pastangų galėčiau įsivaizduoti save jos vietoje. Raštuota palaidinė pabrė-žė odos skaistumą ir geltoną dažytų plaukų atspalvį. Su skausmu prisiminiau, kaip mano draugai, kalbėdami apie ją, sakė: „Lyg iš Play boy nužengusi.“ Įdomu, ar ji miegojo su jais? „Grąžink ranki-nę, atgauk pinigus ir dink. Netrukus susižadėsi su nuostabia mote-rimi“, – priekaištavau sau. Spoksojau pro langą į Nišantašo aikštę, kai staiga ūkanotoje vitrinoje lyg vaiduoklis prašmėžavo Fiusunos atspindys – visai kaip sapne.

Kai persirengimo kabinoje buvusi moteriškė nieko nenusipirku-si sunkiai alsuodama ir pūškuodama išėjo iš parduotuvės, Fiusuna ėmėsi lankstyti sijonus ir dėti juos atgal į lentynas.

– Vakar vakare mačiau jus einančius gatve, – pasakė su plačia ke-rinčia šypsena veide. Žiūrėdamas į jos meilią šypseną, atkreipiau dėmesį, kad ji pasidažiusi lūpas švelniai rožine spalva – tuo metu madingais pigiais vietinės gamybos Misslyn lūpdažiais; jie teikė jai keisto žavesio.

– Kada mus matei? – paklausiau.– Pavakary. Ėjote su panele Sibele. Aš buvau kitoje gatvės pusėje.

Ėjote vakarieniauti?– Taip.

23


– Vienas kitam be galo tinkate! – pasakė džiaugsmingai lyg senutė, besižavinti jaunuolių laime. Neklausiau, iš kur ji pažįstanti Sibelę.

– Mes norime tavęs paprašyti, – pasakiau. Ištraukiau rankinę ir mane perskrodė jaudulys ir gėda. – Noriu ją grąžinti.

– Žinoma, pakeiskime. Galiu jums pasiūlyti šias prabangias pirš-tinaites arba skrybėlę. Neseniai ją gavome iš Paryžiaus. Panelei Si-belei nepatiko rankinė?

– Ne, į nieką nekeiskime, – tariau susigėdęs. – Noriu atgauti pi-nigus.

Jos veide šmėstelėjo nuostaba, beveik baimė.– Kodėl? – paklausė.– Pasirodo, tai klastotė, o ne originali Jenny Colon rankinė, – su-

murmėjau.– Kaip tai?!– Nenusimanau apie šiuos dalykus, – tariau nedrąsiai.– Negali būti! – griežtai atsakė. – Ar pinigų norite tuojau pat?– Taip!Jos veidą perkreipė skausmas. Dieve mano, pamaniau, kodėl man

į galvą nešovė išmesti tą rankinę į šiukšlyną, o Sibelei pasakyti, kad atgavau pinigus.

– Klausykit, tai neturi nieko bendra su jumis ar ponia Šenai. Mes, šaunuoliai turkai, netrunkame pagaminti kokio nors Europoje ma-dingo daikto kopiją ar klastotę, – bandžiau nusišypsoti. – Man, – (o gal turėjau sakyti mums?) – pakanka, kad rankinė atlieka savo pa-skirtį: prekės ženklas, gamintojas ir tai, ar ji originali – visai nesvar-bu, – mačiau, kad ji, kaip ir aš, netiki šiais žodžiais.

– Ne, grąžinsiu jums pinigus, – griežtai nukirto. Nuolankiai pri-imdamas likimą, lyg gėdyčiausi savo įžūlumo, sužiurau priešais save, nutilau.

Vis dėlto, nepaisant tos įtemptos ir gėdingos akimirkos, pajutau, kad dėl kažkokių keistų aplinkybių Fiusuna negali ištesėti savo pa-

24


žado. Ji žiūrėjo į kasą kaip į užburtą daiktą, kuriame būtų užrakinti džinai, ir niekaip negalėjo prie jos prisiartinti. Nuraudusį jos veidą ėmė traukyti mėšlungis, akyse pastebėjęs ašaras sunerimau, žengiau porą žingsnių jos link.

Jos skruostais pabiro ašaros. Niekaip negaliu prisiminti, kaip tai nutiko, bet ją apkabinau. Padėjusi galvą man ant krūtinės verkė.

– Atleisk, Fiusuna, – sušnabždėjau. Paglosčiau švelnius jos plau-kus, kaktą. – Prašau, pamiršk viską. Galų gale rankinė, pasirodo, yra klastotė.

Ji kaip vaikas giliai įkvėpė, atsiduso, porą kartų sukūkčiojo ir vėl apsiverkė. Liečiau jos liaunas nuostabias rankas ir kūną, jaučiau jos krūtinę ir man svaigo galva nuo galimybės taip stipriai ją priglausti. Galbūt nuo savęs norėdamas nuslėpti aistrą, kuri užsiliepsnodavo vos prisilietus prie jos, susikūriau iliuziją, kad jau metų metus ją pa-žįstu ir vienas kitam esame labai artimi. Ji – miela, liūdna, nuostabi mano jaunesnioji sesuo, ant kurios niekaip negaliu pykti! Vieną aki-mirką, veikiausiai todėl, kad žinojau, jog esame tolimi giminaičiai, jausdamas jos liaunas rankas, ilgas kojas, švelnius pečius ir nepa-prastai trapų kūną, pagalvojau, kad esame panašūs. Jei būčiau gimęs mergina ir būčiau dvylika metų jaunesnis, mano kūnas būtų lygiai toks pats kaip jos.

– Neliūdėk, nėra ko, – raminau glostydamas jos ilgus geltonus plaukus.

– Negaliu atidaryti kasos ir grąžinti pinigų, – paaiškino. – Ponia Šenai, eidama namo pietauti, visada užrakina kasą, o raktą pasiima. Tai mane dažnai įstumia į keblią padėtį, – prisiglaudusi prie mano krūtinės vėl ėmė verkti. Rūpestingai, švelniai glosčiau jos nuosta-bius plaukus. – Aš čia dirbu, kad turiningai praleisčiau laiką, pažin-čiau žmones, o ne dėl pinigų, – kūkčiodama paaiškino.

– Žmogus gali dirbti ir dėl pinigų, – pasakiau kaip bejausmis kvailys.

25


– Taip, – tarė prislėgto vaiko balseliu. – Mano tėvas – į pensiją iš-ėjęs mokytojas... Prieš dvi savaites man suėjo aštuoniolika, nenoriu būti jiems našta.

Mane nugąsdino spurdantis, galvą keliantis lytinis žvėris, atitrau-kiau ranką nuo jos plaukų. Ji iškart suprato, kas įvyko, nusiramino ir mes vienas nuo kito atsitraukėme.

– Prašau, niekam nepasakokite, kad verkiau, – paprašė nusišluos-čiusi akis.

– Prižadu, – tariau. – Prisiekiu, Fiusuna, saugosiu tavo paslaptį...Nusišypsojo.– Rankinę paliksiu čia, – tariau. – Pinigų ateisiu vėliau.– Jei norite, rankinę galite palikti, bet pinigų čia neikite, – atsa-

kė. – Ponia Šenai atkakliai tvirtins, kad rankinė nėra padirbinys, ir gali jus įskaudinti.

– Tuomet pakeiskime ją į ką nors kitką.– Nebegaliu su tuo sutikti, – išdidžiai papūtusi lūpas atsakė.– Man juk visai nesvarbu, – pertraukiau.– Užtat man svarbu, – užsispyrė. – Kai ponia Šenai grįš į parduo-

tuvę, paprašysiu, kad grąžintų pinigus už rankinę.– Nenoriu, kad ta moteris tave skaudintų, – atsakiau.– Ne, aš jau turiu planą, – atsakė vos pastebimai šypsodamasi. –

Jai pasakysiu, kad panelė Sibelė, pasirodo, jau turi lygiai tokią pat rankinę, todėl buvote priverstas grąžinti. Tinka?

– Nebloga mintis, – pritariau. – Ir aš poniai Šenai pasakysiu tą patį.– Ne, nieko jai nesakykite, – ryžtingai tarė Fiusuna, – nes tuojau

pat ims jus kvosti. Nebesirodykite daugiau parduotuvėje. Pinigus perduosiu per tetulę Vedžichę.

– Dėl Dievo meilės, nepainiokime mano motinos į šituos reika-lus, ji pernelyg smalsi.

– Tuomet kaip man perduoti jums pinigus? – paklausė Fiusuna, kilstelėdama antakius.

NEKALTYBES

MUZIEJUS

NEKALTYBES

ORHAN PAMUK


Aš jau tada supratau, kad šis paslaptingas kambarys, kuriame gyveno senų daiktų dvasia ir kuriame, besi-bučiuodamas su Fiusuna, palaimingai jaučiau jos bu-vimą šalia, taps labai svarbia mano gyvenimo dalimi.

Orhan Pamuk (Orhanas Pamukas; g. 1952 m.) – žy-miausias šiuolaikinis turkų rašytojas, savo kūryboje gebantis sulieti europietiškos literatūros bruožus su paslaptinga Rytų pasakojimo tradicija. 2006 m. už lite-

ratūrinę kūrybą jis buvo apdovanotas Nobelio premija. Prieštaringai dėl savo įsitikinimų vertinamas gimtojoje šalyje rašytojas savo romanais pavergė viso pasaulio skaitytojus.

Kiekvienas Orhano Pamuko romanas – vis nauja kelionė į gilias ir liūdnas turkų sielas. Naujoji Nobelio premijos laureato knyga „Nekaltybės muziejus“ pasakoja apie meilę, kuriai įamžinti prireikė muziejaus.

Stambulas, 1976-tieji. Trisdešimtmečio Kemalio nekankina jokie rūpesčiai; jis turtingas, jo laukia puiki ateitis, sužadėtinė Sibelė – iš geros, tinkamos šeimos, jie myli vienas kitą ir netrukus ketina susituokti. Tačiau sutikęs seniai nematytą tolimą giminaitę, aštuoniolikmetę Fiusuną, Kemalis stačia galva neria į meilės verpetą. Apgirtęs nuo aistros, jis supranta, kad vedybos su neturtinga Fiusuna neįmanomos, tačiau išsiskyrimas dar labiau nepakeliamas. Aistra ir meilė prieš įsipareigojimus, baimę prarasti padėtį visuomenėje ir kaltę – visa tai veda į neiš-vengiamą tragediją, po kurios Kemalis likusį gyvenimą skiria tam, kad sukurtų judviejų meilės istorijos muziejų. Muziejų, kuriam lygaus nėra visame pasauly-je: butą, kuriame susitikinėdavo įsimylėjėliai, Kemalis paverčia paminklu tam laimingam laikui ir jausmui, pražuvusiam kartu su Fiusuna. Galingam jausmui, sugriovusiam planuotą ateitį, tačiau savo nekaltumu pavertusiam Kemalį kitu – išdidžiu ir garbingu – žmogumi.

Nekaltybė – ne � ziologinė, o moralinė sąvoka, sako Pamukas. Ji, kaip ir meilė, išlieka kasdieniuose daiktuose, paprasčiausiuose namų apyvokos reik-menyse, papuošaluose ar niekniekiuose, kuriuos lytėjo mylimosios rankos. Kasdienybė, jei ji buvo nušviesta meilės, verta muziejaus.

„Nekaltybės muziejus“ – tai liūdna, subtili ir nepaprasta meilės istorija apie du įsimylėjėlius, brangiai sumokėjusius už savo aistrą, baimę, prisitaikėliškumą ir nekaltumą.

ISBN 978-9986-16-771-6

9 789986 167716

ORHAN

PAMUK

NE

KA

LT

YB

ES

MU

ZIE

JU

S

Documents

Orhan Pamuk “Nekaltybės muziejus”