PiPirinių (PiPeraceae c. agardh) šeimos augalai · 2020. 12. 20. · 5 pipirinių (piperaceae c. agardh) šeimos augalaiPrie pipirų (Piper L.) genties priskiriama 700 (2 000) rūšių

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETOKauno botanikos sodas

judita varkulevičienė • antanina stankevičienė

PiPirinių (PiPeraceae c. agardh) šeimos augalai

dekoratyviniai interjero augalai5

Mokymo priemonė universitetų ir kolegijų studentams

Vytauto Didžiojo universiteto leidyklaKaunas, 2011

UDK 582.5/.9(075.8)Va292

Recenzentės:Doc. dr. Ona MotiejūnaitėDr. Vilija Snieškienė

Apsvarstyta ir rekomenduota išleisti VDU Kauno botanikos sodo tarybos 2009 m. lapkri-čio 17 d. posėdyje (protokolo Nr. 3).

Medžiaga leidiniui parengta remiantis tyrimų rezultatais, gautais įgyvendinant Leonardo da Vinči mobilumo projektą Nr. LT/06/EX/1/0999 – „Aplinkos želdinimo ir kraštotvarkos specialistų rengimo kokybės gerinimas siekiant skatinti rekreacinės ir edukacinės veiklos plėtrą želdiniuose“.

Pataisyta versija.

ISBN 978-9955-12-670-6 (spausdintas)ISBN 978-9955-12-669-0 (internetinis)

© Judita Varkulevičienė, 2011 © Antanina Stankevičienė, 2011 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2011

Turinys

Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4Pipirinių (Piperaceae) šeimos augalų botaninės savybės . . . . . . . . . . . . . . . . 6Peperomijos (Peperomia) genties augalų rūšys ir veislės . . . . . . . . . . . . . . . . 7

Peperomijos stačiu stiebu . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 7Peperomijos, augančios skrotele. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 9Peperomijos kylančiais (svyrančiais) stiebais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11

Pipiro (Piper) genties augalų rūšys ir veislės. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17Pipirinių (Piperaceae) šeimos augalų priežiūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 19Pasitaikančios problemos ir jų šalinimo būdai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 22

Fiziologinės kilmės pažeidimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 22Infekcinės ligos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 23Kenkėjai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 24

Pipirinių (Piperaceae) šeimos augalų pritaikymas patalpose . . . . . . . . . . . . . 25Naudota ir rekomenduojama literatūra . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 27

4

p i p i r i n i ų ( p i p e r a c e a e c . a g a r d h ) š e i m o s au g a l a i

Įvadas

Pipirinių (Piperaceae C. Agardh) šeimos augalai priklauso magnolijūnų sky-riui (Magnoliophyta), magnolijainių (Magnoliopsida) klasei, magnolijažiedžių (Magnoliidae) poklasiui, pipiriečių (Piperales) eilei, pipirinių šeimai, prie kurios priskiriama 9 (12) gentys (Piper, Trianaeopiper, Ottonia, Pothomorphe, Sarcorhachis, Peperomia, Verhuellia, Manecia, Piperanthera) ir 2 500 (1 400) rūšių [20, 21]. Šie augalai kilę iš drėgnų Amerikos ir Pietryčių Azijos miškų ir slėnių, kai kurie iš Japonijos ir Afrikos [3, 5, 7, 22]. Šeimoje yra prieskoninių (pipirai), vaistinių, dekoratyvinių augalų [4]. Patalpose dažniausiai auginami pipiro (Piper) ir peperomijos (Peperomia) genčių augalai. Jų gyvavimo forma (biomorfa) – žolė, rečiau krūmai bei vijokliniai ir laipiojantys antžeminiai, epifitai, retai nedideli medžiai [3, 21]. Lapų išsidėstymas – pražanginis, rečiau priešinis. Lapalakščiai stori arba odiški, dėmėti arba spalvotomis gyslomis, tipas – paprastasis. Žiedynas – paprastoji varpa (cilindrinės formos), susi-dedanti iš labai smulkių dvilyčių, rečiau vienalyčių žiedų, apyžiedžio nėra, su labai smulkiomis pažiedėmis, daugiausia dvilyčiai. Vaisius – uoga arba kaulavaisis. Beveik visose šių augalų dalyse yra eterinių aliejų. Prie peperomijos (Peperomia Ruiz et Pav.) daugiamečių žolinių augalų genties priskiriama 700–1 000 (1 600) rūšių bei atmainų. Pavadinimas „Peperomia“ yra kilęs iš graikiškų žodžių peperi ir homoios („panašus į pipirą“). Tai daugiau negu pusė visų Piperaceae šeimos rūšių. Keletas rūšių savaime auga Afrikoje, o paplitusios Centrinės ir Pietų Amerikos drėgnose vietose tarp uolų, miškuose. Peperomia japonica tarpsta Kiusiu ir Sikoku salose. Čilėje Peperomia crystallina auga dykumų rajonuose, netoli rūkų oazių [3]. Tai – kryžmadulkiai, visžaliai (rečiau vienmečiai), žemaūgiai žoliniai augalai, kurių ūgliai sustorėję, epifitai ar augantys ant uolų, rečiau puskrūmiai. Peperomijų stiebai stori, lapai mėsingi, traškūs, sultingi, blizgančiu vaškiniu paviršiumi [3, 21, 22]. Peperomijos pagal taikomumą yra svarbios kaip dekoratyviniai, maistiniai, vaistiniai (skaidrialapė peperomija (Peperomia pelucida)) augalai [7]. Afrikoje skaidrialapė peperomija auginama kaip daržovė ir iš jos gaminama medikamentų [1, 2, 9], o puošniosios peperomijos (Peperomia fraseri) lapai labai maloniai kvepia [3].Daugelis rūšių auginamos kaip dekoratyviniai lapiniai augalai botanikos soduose ir patalpose. Pasaulyje peperomijos išpopuliarėjo dėl nesudėtingų auginimo sąlygų ir pigumo. Patalpose auginamos peperomijos yra žoliniai augalai stačiais, šliaužiančiais stiebais arba formuojantys skroteles. Žiedai smulkūs, neryškūs, susitelkę kekėmis arba varpomis [6].

5


Prie pipirų (Piper L.) genties priskiriama 700 (2 000) rūšių. Tai – visžaliai medėjantys, žoliniai laipiojantys augalai arba puskrūmiai, rečiau medžiai. Jie paplitę paatogrąžių ir atogrąžų zonose, Pietų Amerikoje, Indijoje, Vakarų Azijoje, kai kurių rūšių auga Afrikoje. Dauguma pipirų yra prieskoniniai augalai ir priskiriami prie retųjų augalų [3, 21, 23]. Viduramžiais juodasis pipiras (Piper nigrum) buvo labai brangus. Jis vertintas kaip auksas ir vadintas juoduoju auksu; be to, pipirais buvo galima sumo-kėti mokesčius (atsiskaitymo vienetas). Prekyba pipirais paskatino įvykti didžiuosius atradimus [8]. Pipiras buvo vienas pirmųjų XVII a. iš Rytų šalių į Viduržemio jūros regioną, vėliau į Europą atvežtų prieskonių. Iki šiol se-niausią įrodymą apie pipirų vartojimą aptiko archeologai, kasinėdami Knoso rūmų griuvėsius graikiškoje Kretos saloje. Lentelėje, kuri datuojama maždaug 1200 m. pr. Kr., galima įžiūrėti puodą su pipirais [4]. Norint sėkmingai atlikti svetimžemių augalų introdukciją patalpose vidutinėje klimato juostoje, būtina tirti įvairių rūšių, formų, veislių galimybes prisitai-kyti, atsižvelgiant į du svarbiausius veiksnius – augalų poreikius ir patalpų sąlygas. Tam tikslui pasiekti reikia ištirti augalų reakciją į nepalankias sąlygas. Šiuo metu Kauno botanikos sode auginama 26 rūšių, 8 veislių (iš viso 40) taksonų: Peperomia genties ir Piper genties – 6 augalų rūšys. Atliekama šių augalų adaptyvumo [11, 14, 17, 18], tinkamumo įvairioms patalpoms [12, 13, 19, 20], fitosanitarinės būklės ir mikrobiologinių tyrimų [10, 15, 16].Medžiaga apie pipirinių (Piperaceae) šeimos augalų auginimo ypatumus ir jų įvairovę leidinyje pateikta remiantis VDU Kauno botanikos sodo, Lodzės botanikos sodo ir Varšuvos universiteto (Lenkija) bei Berlyno-Dahlemo, Drezdeno ir Potsdamo (Vokietija) botanikos soduose atliktų tyrimų rezul-tatais.

6


PiPirinių (PiPeraceae) šeimos augalų boTaninės savybės

Peperomijos genties augalų rūšių lapai labai skiriasi forma, spalva, dydžiu bei storiu [5, 26]. Pasaulyje nuolat kuriamos naujos veislės, kurios skiriasi lapo forma, spalva bei tekstūra.Peperomijų– šaknų sistema kuokštinė;– lapų išsidėstymas: pražanginis (bamblyje išauga po vieną lapą), priešinis

(bamblyje – po du lapus vienas priešais kitą), menturiais (bamblyje – po tris ir daugiau lapų). Jie įvairaus dydžio, kotuoti, stori, tankiai išsidėstę, tipas ištisinis, forma įvairi, žalios, pilkos ir kitokios spalvos;

– lapalakščio forma: elipsiška (ilgis du kartus viršija plotį), lancetiška, kiaušiniška ir kt.;

– lapalakščio kraštas lygus, viršutinė pusė blizganti arba pūkuota; rūšių ir veislių lapai skiriasi spalva, rečiau forma;

– lapalakščio gyslotumas plaštakiškas, rečiau plunksniškas;– stiebas status, šliaužiantis;– dvilytį žiedyną sudaro žalsvai baltos spalvos (pradedant žydėti – gelsvos

spalvos) labai smulkūs žiedai, be žiedlapių, sutelkti į 8–10 cm ilgio ci-lindro formos ploną varpą. Yra keletas rūšių peperomijų, kurių žiedynai šakoti arba išplatėjusiomis viršūnėmis, panašiomis į koralus.

Pipirų – šaknų sistema kuokštinė;– lapai ištisiniai, tankiai išsidėstę, stori, žali ir pilki, pražanginiai, rečiau

priešiniai, įvairaus storio ir formų, žali, įvairių atspalvių; – lapalakščio forma: elipsiška (ilgis du kartus viršija plotį), lancetiška,

kiaušiniška ir kt., įvairaus dydžio, viršūnė nusmailėjusi; – lapalakščio kraštas lygus, viršutinė pusė blizganti arba pūkuota; rūšių ir

veislių lapai skiriasi spalva, rečiau forma; lapų išsidėstymas pražanginis;– lapalakščio gyslotumas plaštakiškas;– stiebas status ir laipiojantis;– žiedynas – smulki varpa; dvinamiai arba vienanamiai žiedai, smulkūs,

dvilyčiai, be apyžiedžio, anemofiliniai (žiedadulkes perneša vėjas);– vaisius – apskritas vienasėklis kaulavaisis.

7


PePeromijos (PePeromia) genTies augalų rūšys ir veislės

Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo oranžerijoje auginama Peperomia Ruiz et Pav. genties augalai: 28 rūšys, 1 varietetas ir 8 veislės. Jie auginami šiltnamyje, kurio plotas – 75 m², temperatūra žiemą – 15–18 °C. Norint nustatyti tinkamas sąlygas augti visiems augalams, jie buvo suskirs-tyti į dvi grupes, ir sudarytos skirtingos auginimo sąlygos: I grupė – augalai sukulentai, kurių stiebai ir lapai stori, sultingi, lapų ilgis – 0,7–7,5 cm, plotis – 0,5–6,5 cm, žiedynkotis – 7,5–20 cm aukščio. Prie II grupės priskiriamos kitos rūšys, kurių skrotelę sudaro odiški, sultingi lapai. Lapų ilgis – nuo 0,5 cm iki 17,3 cm, plotis – 0,4–7,8 cm. Žiedynkotis – 9,2–25,4 cm aukščio. Vidutiniškai peperomijos išauga iki 20–30 cm, tik keletas rūšių – iki 1 m. Pagal augimo pobūdį peperomijas galima skirstyti į augančias stačiu, kylančiu, šliaužiančiu stiebu ir skrotele.

Peperomijos stačiu stiebu

Šių peperomijų lapai stori, paviršius padengtas vaško sluoksniu. Stiebas gana tvirtas.

glaustoji peperomija (Peperomia congesta Humb.) – daugiametis žolinis augalas, iki 27 cm aukščio, kero skersmuo – 17 cm, auga Pietų Amerikoje. Stiebai statūs. Lapai šviesiai žali, kieti, blizgantys, elipsiški, gyslotumas plaštakiškas, gyslos ryškios: vos tamsesnės žalios spalvos lapo vietos įdubusios. Žydint stiebo viršūnėje gausu gelsvų, ilgų, varpos tipo žiedynų. Jų spalva žalia, tamsėjanti, žiedai maloniai kvepia.

šilokinė peperomija (P. dolabriformis HBK) – su-kulentas, natūraliai augantis Peru. Stiebai statūs, besišakojantys, medėjantys, iki 25 cm aukščio, kero skersmuo – 20 cm. Lapai šviesiai žali, išsidėstę men-turiais. Lapai 28x13 mm dydžio, nusmailėjusia viršūne ir pagrindu, išilgai centrinės gyslos į apačią užlinkę į tūtelę.

8


P. orba Bunting. – daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Havajų. Kero forma vertikali, užauga iki 15 cm aukščio, kero skersmuo – 14 cm. Lapkotis – iki 10 cm, vos rausvai brūkšniuotas. Lapai ovalūs iki elipsiškų, aštriaviršūniai, pamatas apvalus, žalios spalvos, kieti, odiški, blizgantys.

Sukurtos miniatiūrinės veislės: 'Teardrop', 'Pixie'.

P. peltifolia C. DC. – daugiametis žolinis augalas, natūraliai augantis Vakarų Bolivijoje. Lapkotis 28 cm, netiesus. Lapalakštis 27x17 cm dydžio, skydiškas, viršūnė tolygiai nusmailėjusi, lapai odiški, sultingi. Gyslotumas plaštakiškas. Gyslos gelsvos spalvos. Lapai žalios spalvos, išsidėstę pražangiai. Užauga iki 20 cm aukščio, kero skersmuo – iki 30 cm.

P. verticillata (L.) Dietr. Šio augalo stiebas status, išauga iki 30–50 cm aukščio, žalsvai rusvos spalvos, padengtas pūkeliu, kero skersmuo – 14–15 cm. La-pai odiški, tvirti, sutelkti po 5 į skroteles ant stiebo. Senesni – apvalūs, jauni – atvirkščiai kiaušiniški. Lapkotis – tik iki 3 mm. Gyslotumas ryškus, plaš-takiškas.

Pilkoji peperomija (P. incana (Haw.) Hook.) natū-raliai auga saulėtoje vietoje, kalnų uolose Pietryčių Brazilijoje. Tai – iki 30–50 cm aukščio užaugantys sukulentai, kero skersmuo – 20–30 cm. Ūgliai ir lapai pilkos spalvos, padengti pilkais pūkeliais, sutankė-jančiais viršūnėse. Lapai įvairuoja nuo apvalių iki plačiai suplotai kiaušiniškų, 5 cm skersmens, stori, vos vos suspausti viršūnės link, su ryškia centrine gysla. Stiebai išauga iki 50 cm ilgio, jauni – statūs, senesni – gulsti.

9


P. flexicaulis Wawra. – sukulentas, natūraliai augantis Peru. Stiebas stačias, vingiuotas, tamsiai raudonas. Už-auga iki 20–25 cm aukščio, kero skersmuo – 16–20 cm. Lapkotis trumpas. Lapai atvirkščiai lancetiški, įgaubti, 3x1,5 cm dydžio, abipus tamsiai žalios spalvos, pamato link intensyvėjančios kaštoninės spalvos. Būdingos trys iškilios gyslos viršutinėje pusėje.

Peperomijos, augančios skrotele

Peperomijos genties augalai, augantys skrotele, suformuoja gausią, kompak-tiškai išsidėsčiusią lapiją. Stiebas trumpas ir žemės paviršiuje nematomas.

sidabrinė peperomija (Peperomia argyreia Morr.) – daugiametis žolinis augalas, natūraliai augantis Pietų Amerikos, Brazilijos tropiniuose miškuose ant žemės arba epifitas. Augalo aukštis – iki 20 cm, kero skers-muo – 27 cm. Stiebas stačias, tamsiai raudonos spalvos, sutrumpėjęs. Ant ilgų (iki 12 cm) raudonos spalvos lapkočių skydo formos, 7x5,5 cm dydžio, įdubę, smai-liaviršūniai lapai apvaliu pamatu. Lapalakštis abipus sidabriškai žalios spalvos, turi 7–9 tamsiai žalias gyslas. Auga vešlia skrotele.Ypač dekoratyvus augalas.

raukšlėtoji peperomija (P. caperata Yunck.) – daugia-metis žolinis augalas, natūraliai augantis Pietų Ame-rikos, Brazilijos tropiniuose miškuose. Stiebai trumpi, tvirti, statūs, rausvos spalvos. Lapkočių ilgis – apie 7,5 cm, nuo žalios iki pilkai raudonos spalvos. Lapa-lakščio dydis – 3,2x2,5 cm, širdiškas, giliai raukšlėtas (įdubęs ties gyslomis), tamsiai žalios spalvos, pama-tas apvalus. Įdubusios dar tamsesnės vagelės sukuria bangelių vaizdą (9 pav.). Auga tankia skrotele. Užauga iki 20 cm aukščio, kero skersmuo – 25 cm. Tai – vieni dekoratyviausių peperomijos rūšių augalų [13]. Ypač puošnios tos veislės, kurios skiriasi lapų dydžiu, spalva, augalo kompaktiškumu.

10


Dažnai auginama veislė 'nigra' – ypač raukšlėtais, juosvai metalinės spalvos lapais.

Sukurta daug raukšlėtosios peperomijos veislių, besiskiriančių lapalakščio dydžiu, forma, spalva.

'red' – lapai raukšlėti, ties gyslomis giliai įdubę, jų apačia rožinės spalvos, o viršutinė pusė ties gyslomis tamsiai rusvai raudona, pereinanti į sidabrinę, pilkai žalią, bronzinę spalvą. Lapkočiai ilgi, rožinės spalvos. Užauga iki 18 cm aukščio, kero skersmuo – 19 cm.

'luna red' – lapai raukšlėti, ties gyslomis giliai įdubę, jų apačia blyškiai žalsvos, o viršutinė pusė – rusvai žalios spalvos. Lapkočiai ilgi, rusvai rožinės spalvos. Užauga iki 20 cm aukščio, kero skersmuo – 25 cm.

'Terisa' – lapai raukšlėti, ties gyslomis giliai įdubę, jų apačia sidabriškai žalsvos spalvos, o viršutinė pusė tamsiai rusvai žalios spalvos, jauni lapai žali. Lapko-čiai ilgi, rožinės spalvos. Užauga iki 15 cm aukščio, kero skersmuo – 16 cm.

'variegata' – lapai raukšlėti, ties gyslomis giliai įdubę, apačia žalsvos spalvos, o viršutinė pusė žalios spalvos, jauni lapai nuo pagrindo ties gyslomis tamsiai rudai žali. Lapams senstant, rudumas išnyksta, ant lapų atsiranda nedidelių netvarkingų dėmių. Lapkočiai ilgi, rožinės spalvos. Užauga iki 18 cm aukščio, kero skersmuo – 17 cm.

Į raukšlėtąją peperomiją panaši pilkšvoji pepero-mija (P. griseoargentea Yunck.). Tai – daugiametis žolinis augalas, jo lapkotis užauga iki 5 cm, būna nuo blyškiai žalios iki rausvos spalvos. Lapai kiek smailesnėmis viršūnėmis, ne taip giliai raukšlė-ti, viršutinė pusė – sidabrinio atspalvio, dydis – 3,8x3 cm, lapalakštis širdiškas, dažnai skydiškas, alavo spalvos. Ties giliai įdubusiomis gyslomis spalva tamsesnė. Užauga iki 15 cm aukščio, kero skersmuo – 18 cm.

11


Peperomijos kylančiais (svyrančiais) stiebais

Pagal augimo pobūdį kylantis stiebas yra toks, kuris pradeda augti stačiai, o vėliau nusvyra.

marmurinė peperomija (P. marmorata Hook. f.) – daugiametis žolinis augalas, natūraliai augantis Pie tų Brazilijoje, iki 20 cm aukščio, kero skers-muo – 25 cm. Stiebas trumpas, vertikalus. Lap-kotis 6 cm ilgio. Lapai 10x5 cm dydžio, odiški, ovalūs, bukaviršūniai arba smailiaviršūniai, pa-grindas giliai širdiškas iki ausyto, jį suformuoja viena ant kitos užlinkstančios lapalakščio pusės. Lapalakščio viršutinė pusė sidabriškai žalia arba balkšvomis juostomis tarp įdubusių gyslų, labai pailgai raukšlėti.

Patalpose dažnai auginama veislė 'silver heart' – tarp gyslų lapai išmarginti sidabro spalvos dėmėmis.

P. boivinii C. DC. – sukulentas, stiebas gulsčias. Lapai išsidėstę menturiais, t. y. vienodu atstumu prie stiebo vienoje vietoje yra prisitvirtinę po 4 la-pus. Lapai stori, žalios spalvos. Stiebas rusvos spalvos. Stiebo ilgis – 15 cm, kero skersmuo – 19 cm.

dvispalvė peperomija (P. bicolor Sodiro) – daugia-metis žolinis augalas, augantis Ekvadore, 14–20 cm aukščio, kero skersmuo – 20–25 cm, stiebas kylantis, padengtas pūkeliu. Lapai 3,5x3 cm dydžio, kiaušiniš-ki arba ovalūs, smailiaviršūniai, pilkai žalios spalvos. Gyslotumas plaštakiškas, gyslos gelsvos spalvos.

12


P. meridana Yunck. – sukulentas, savaime augantis Venesueloje, iki 20–50 cm aukščio, kero skersmuo – 18–25 cm. Stiebas kylantis, rausvos arba kaštoninės spalvos. Lapkotis – iki 25 cm ilgio. Lapai 24x18 mm dydžio, ovalūs, smailiaviršūniai, viršutinė lapo pusė nuo blankios iki ryškios žalios spalvos, paviršius šiek tiek raukšlėtas. Gyslotumas plaštakiškas. Gys-lų vietoje lapalakštis giliai įdubęs, tamsiai žalios spalvos.

bukalapė peperomija (P. obtusifolia (L.) A. Dietr.) – daugiametis žolinis augalas, natūraliai augantis Šiau-rės ir Pietų Amerikoje, Meksikoje atogrąžų miškų upių pakrantėse, kalnų šlaituose, ant žemės arba epifitai. Stiebas įsišaknija, išauga iki 15–20 cm aukš-čio, kero skersmuo – 30–50 cm. Lapkotis – 2,8 cm, netiesus. Lapalakštis 10x5 cm dydžio, elipsiškas, lapai bukaviršūniai, odiški, sultingi, įdubę ties centrine gysla. Lapai tamsiai žalios spalvos, pražanginiai. Ūglis plikas, kylantis.

Sukurta daug bukalapės peperomijos veislių ir formų, kurios skiriasi lapalakščio dydžiu, forma, spalva. 'variegata' – lapalakščio centrinė dalis žalia, pilkai žaliai brūkšniuota, nelygiu krašto apvadu, kremiškai balta, užauga iki 20 cm aukščio, kero skersmuo – 45 cm. 'alba' – jauni lapai kreminės spalvos, stiebai ir lapkočiai raudoni. 'albo-marginata' – lapai smulkesni, ovalūs, blyškiai žalios spalvos, netai-syklingai ir kremiškai brūkšniuoti, didesnė lapalakščio dalis (iki kraštų) gelsva.'gold Tip' – lapai įstriži, blyškiai gelsvos spalvos, krašto link gelsvi.'Tricolor' – kreminės spalvos, rausvu kraštu.

13


raudonkraštė peperomija (P. clusiifolia (Jacq.) Hook.) – daugiametis žolinis augalas, natūra-liai augantis Pietų, Vidurio Amerikos atogrąžų miškuose. Stiebas kylantis, iki 25 cm aukščio, kero skersmuo – 30 cm, nuo žalios iki purpurinės spalvos. Lapai 7,5x2,7 cm dydžio, išsidėstę pra-žangiai, tamsiai žali, purpurinės spalvos kraštu. Lapalakščio forma kiaušiniška, ovali iki lancetiš-kos, prie pamato suspaustomis klostėmis, lapas ties centrine gysla įdubęs, kraštas rausvos spalvos. Gyslotumas plunksniškas. Senesni lapai įgauna tamsiai raudoną spalvą.

Sukurta raudonkraštės peperomijos veislių, kurios skiriasi lapalakščio dydžiu, forma, spalva. 'variegata' – lapai ties centrine gysla įdubę, šviesiai žalios spalvos, krašto link eina plati, kreminės spalvos juosta, visas lapalakštis rausvas, krašto link rausvumas intensyvėja. Stiebo viršūnėje stambokas žalios spalvos žiedynas – varpa. Augalas užauga iki 20 cm aukščio, kero skersmuo – 30 cm.Labai išsiskiria raudonkraštės peperomijos veislė 'jellie'. Žalia spalva ryški tik lapų viduryje, kraštuose – plati, geltona, kreminio atspalvio juosta, pereinanti į raudoną kraštą.

dėmėtoji peperomija (P. maculosa (L.) Hook.) – daugiametis žolinis augalas, natūraliai augantis Pie-tų Amerikos, Vakarų Indijos atogrąžų miškuose. Aukštis – iki 20 cm, kero skersmuo – 25 cm, stiebas šiek tiek kylantis, žalios spalvos su rausvomis dėmė-mis. Lapas 8,5x14,5 cm dydžio, plačiai kiaušiniškos formos, labai smailėjantis viršūnės link, pamatas apvalus. Gyslotumas plunksniškas. Gyslos ryškiai žalsvos spalvos.

14


magnolijalapė peperomija (P. magnoliifolia (Jacq.) Dietr.) labai panaši į P. obtusifolia, skiriasi nusmai-lėjusia lapalakščio viršūne. Be to, magnolijalapė peperomija dar statesnė. Natūraliai auga Panamoje, Šiaurės Vakarų Amerikoje ir Vakarų Indijoje. Aukš-tis – iki 20 cm, kero skersmuo – 30–40 cm pločio. Lapai žali, kieti, blizgantys. Gyslotumas plunksniš-kas, pagrindinė ir šalutinės gyslos šviesiai žalios spalvos, įdubusios.

Sukurta magnolijalapės peperomijos veislių, kurios skiriasi lapalakščio dydžiu, forma, spalva.'golden gates' – nuo centrinės gyslos lyg voratinklis įsiterpia gelsvai žalios spalvos, dėmėtas plotas, pereinantis į žalios spalvos kraštus. 'green gold' lapai abipus centrinės gyslos neryškiai žalios spalvos, labai smulkiai gelsvai taškuoti ir brūkšniuoti, lapalakščio krašto link eina plati gelsva juosta su žalsvais taškeliais ir brūkšneliais.'variegata' lapai abipus centrinės gyslos yra žalios spalvos, smulkiai gelsvai taškuoti ir brūkšniuoti, lapalakščio krašto link eina plati gelsva juosta netai-syklingu kraštu.

skaidrialapė peperomija (P. pellucida (L.) Kuuth) – vienmetis augalas. Pietų Afrikoje laikomas invaziniu augalu. Auga laukuose kaip piktžolė. Aukštis – iki 15 cm, kero skersmuo – 18 cm, lapai 1,5x5 cm dydžio, blizgantys, žali, ploni, širdiški. Gyslotumas plaštakiš-kas, 3–5 įdubusios gyslos. Stiebas kylantis.

Krūminė peperomija (P. pereskiifolia (Jacq.) HBK) savaime auga Kolumbijoje ir Venesueloje, aukštis – iki 20–30 cm, kero skersmuo – 30–40 cm. Stiebai žali su tamsiai raudonais taškeliais, kartais margi. Lapko-tis 5 mm ilgio, raudonai taškuotas. Lapai 4x2,5 cm dydžio, stori, žali, krašto link rausvi, elipsiški, išsi-dėstę menturiais, pamatas ir viršūnė nusmailėję. Gyslotumas plaštakiškas. Būna 3-4 įdubusios šviesiai žalios gyslos.

15


P. puteolata Trel. savaime auga Kolumbijoje. Stiebas – iki 40 cm, kero skersmuo – 50 cm, kylantis, rausvas, blizgantis. Lapkotis 5 mm ilgio, apaugęs plaukeliais. Lapai 6,5x2,5 cm dydžio, taisyklingai elipsiški, pama-tas ir viršūnė smailėjantys, lapai išsidėstę menturiais. Gyslotumas plaštakiškas, gyslos įdubusios, šviesiai žalsvos.

apskritalapė peperomija (P. rotundifolia (L.) HBK) savaime auga Centrinėje ir Pietų Amerikoje, aukštis – iki 10–15 cm, kero skersmuo – 20–30 cm. Stiebas šliaužiantis, žalios spalvos. Lapai išsidėstę menturiais (4 išaugę iš vienos stiebo vietos), smulkūs, žalios spal-vos, apskriti, pamato link vos smailėjantys, stori.

P. rubella (Haw.) Hook. savaime auga Vakarų Indijoje. Stiebai kylantys, ploni, rausvos spalvos, jų būna daug. Lapai išsidėstę menturiais (po 4), smulkūs – 7x4 mm, elipsiški, viršutinė pusė žalia, apatinė – rausvos spal-vos, šiek tiek pūkuota. Augalo aukštis – iki 10–15 cm, kero skersmuo – 15–20 cm.

šliaužiančioji peperomija (P. scandens Ruiz. et Pav., dažnai vadinama P. serpens (Swartz) Loud.) auga drėgnuose Amerikos miškuose. Stiebas nelygus, sul-tingas, storas, žalios spalvos, šliaužiantis arba kylantis. Epifitas. Užauga iki 20–30 cm ilgio, kero skersmuo – 30–40 cm. Lapkotis iki 3 cm ilgio, rausvos spalvos. La-pai – iki 7,5x6 cm dydžio, plačiai kiaušiniški, išgaubti, pagrindas širdiškas, dažnai pilkos spalvos. Gyslotumas plunksniškas. Giliai įdubusi centrinė gysla.

Dažnai būna auginama veislė 'variegata' – lapai blyškiai žali, kraštų link balti.

16


P. stolonifera H. B. & K. – daugiametis žolinis augalas. Stiebas šliaužiantis, rusvos spalvos. Lapai ryškiai žalios spalvos, padengti labai retais kietais dygliukais. Lapalakščio forma širdiška. Gyslotumas plaštakiškas, 6 giliai įdubusios, tamsesnės spalvos gyslos. Augalo aukštis – iki 10 cm, kero skersmuo – 20–25 cm.

P. glabella (Sw.) A. Dietr. – daugiametis žolinis augalas, natūraliai augantis Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Vakarų Indijoje. Stiebas kylantis arba šliaužiantis, sultingas, raudonos spalvos, blizgantis. Užauga iki 15–20 cm ilgio, kero skersmuo – 20 cm. Lapkotis apie 9 mm ilgio, rausvos spalvos. Lapai 3,8x3 cm dydžio, plačiai elipsiški iki atvirkščiai ovalių, smailiaviršūniai, žalios spalvos, sultingi. 3 įdubusios gyslos.

Kauno botanikos sodo kolekcija

17


PiPiro (PiPer) genTies augalų rūšys ir veislės

Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo oranžerijoje yra intro-dukuotos 6 rūšys Piper L. genties augalų. Jie auginami šiltnamyje, kurio plo-tas – 75 m², temperatūra žiemą – 15–18 °C šilumos, – tai optimalios sąlygos tarpti šiems augalams.

Pipirų stiebas – laipiojantis (liana), rečiau būna žolės ar krūmas. Pipirai pri-skiriami prie retųjų augalų.

juodasis pipiras (Piper nigrum L.) savaime auga drėgnuose Indijos atogrąžų miškuose, žemumose, paupiuose, pakyla į kalnus į daugiau nei 1 000 m aukštį. Tai – daugiametis, medingas, laipiojantis augalas su medėjančiu 10–15 m ilgio stiebu, kuriuo apsivynioja medžius kaip atramas. Auginant plantacijose reikia įrengti specialias atramas, kurias augalas galėtų apsivynioti. Lapai priešiniai, ilgakočiai, ovališki, pilkai žali, odiški, pražanginiai, 9x6 cm dydžio. Žiedai smulkūs, balti ar gelsvi, susitelkę į 7–10 cm ilgio svyrančius varpiškus žiedy-nus, žydi balandžio–gegužės mėn. Derėti pradeda 3–5 metais. Didžiausias derlingumas būna 12–15 metais, vėliau derlius mažėja, o sulaukę 35 metų augalai nustoja derėti. Pasitaiko pavienių augalų, kurie dera iki 100 metų. Vaisiai žali, nokdami rausta, renkami, kai varpoje būna paraudę 2-3 vaisiai. Vienas augalas (15 metų amžiaus) gali užauginti apie 1,5 kg vaisių (sudžiovi-nus). Vaisius – apskritas, vienasėklis kaulavaisis, iki 3–4 mm skersmens, ant vieno stiebo susiformuoja 20-30 varpų su vaisiais. Vaisiuose daug eterinio aliejaus, nuo kurio atsiranda stiprus kvapas, ir alkaloido piperino, sutei-kiančio deginančiai aštraus skonio. Vaisiai pradedami rinkti, kai ima rausti, bet dar ne visai sunokę. Po to jie džiovinami saulėje 7–10 dienų, džiūdami pasidaro juodi. Baltųjų pipirų gaunama renkant sunokusius vaisius, kai odelė būna raudonos spalvos. Vaisiai mirkomi vandenyje, kad nusiluptų odelė, po to džiovinami. Išdžiūvę pipirai lieka balti, būna aitraus skonio ir stipraus aromato. Žaliųjų pipirų gaunama renkant nesunokusius vaisius, jie truputį fermentuojami, tada džiovinami. Žalieji pipirai paties švelniausio skonio, labai kvapnūs. Didelės juodųjų pipirų plantacijos auginamos Vietname, Indijoje, Malaizijoje, Brazilijoje, Ekvadore. Taip pat daug auginama Pietryčių Azijos, Rytų Afrikos ir Amerikos atogrąžų rajonuose [3, 4, 21, 23].

18


ilgasis pipiras (Piper longum L.) – prieskoninis, vaistinis augalas, natūraliai augantis Pietų Azijos (Rytų Himalajų) atogrąžose, stiebas plonas, laipio-jantis, iki 3 m ilgio. Lapų išsidėstymas priešinis, viršūnė nusmailėjusi, lapai kiaušiniški, lygūs, tam-siai žali, 7,5x4 cm ilgio, su ilgais lapkočiais.

japoninis pipiras (Piper kadsura (Chois.) Ohwi.) – šliaužiantis krūmas su orinėmis šaknimis. Kilęs iš Japonijos ir Pietų Korėjos. Ūgliai pusiau sumedėję, ploni, 1 cm pločio ir iki 8–12 m ilgio. Lapai pražan-gūs, širdiški, 6,5x3,5 cm dydžio, smailiaviršūniai, odiški su ryškiomis 5–7 gyslomis, viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė – violetiškai žalia. Žiedai smulkūs, sutelkti į varpą.

margasis pipiras (Piper ornatum N. E. Br., sin. P. crocatum) yra paplitęs Indo-nezijoje. Ūgliai pusiau sumedėję, iki 4,5 m ilgio ir iki 1 cm pločio, laipiojantys arba svyrantys. Lapai pražangūs, plačiai kiaušiniškos formos, 9,5x7,5 cm dydžio, nusmailėję. Viršutinė lapo pusė žalia, palei gyslas eina plačios, rožinės juostos netaisyklingu kraštu, apatinė lapo pusė žalia.raukšlėtalapis pipiras (Piper sarmentosum L.) yra kilęs iš Vietnamo. Tai – žolinis augalas, stačiu, iki 60 cm aukščio, vėliau šliaužančiu, iki 5 m ilgio stiebu. Lapai pražangūs, žali, plačiai kiaušiniški, širdiško pagrindo, viršūnė nusmailėjusi. Lapalakštis iki 12 cm ilgio ir 11 cm pločio su ryškiomis gyslomis. Lapkočiai – iki 5–6 cm ilgio. Žiedai maži, sutelkti į varpos formos žiedynus. Šis augalas auginamas Indijoje ir Pietryčių Azijoje. Vartojamas kaip prieskonis ir vaistas. Tailande žali arba virti jauni lapai vartojami maistui.Kubebinis pipiras (Piper cubeba L.) yra paplitęs nuo Indijos iki Javos, Su-matros. Tai – žolinis augalas vijokliniu, iki 3 m ilgio stiebu. Lapai išsidėstę pražangiai, žali, kiaušiniški, viršūnė nusmailėjusi. Lapalakštis – iki 14 cm ilgio ir 6 cm pločio su ryškiomis gyslomis. Lapkočiai – iki 9 cm ilgio. Žiedai maži, sutelkti į varpos formos žiedynus. Vaisiai panašūs į juodojo pipiro vaisius, tik su koteliais, malonaus skonio ir kvapo.

19


PiPirinių (PiPeraceae) šeimos augalų PrieŽiūra

Peperomijos (Peperomia) genties augalai priskiriami prie nesudėtingai pri-žiūrimų augalų. Kadangi jų tėvynė – Amerikos atogrąžų miško paklotė ar medžių kamienai, todėl joms reikia sudaryti sąlygas, panašias į buvusias jų kilmės vietose [5, 21, 23]. Dauguma rūšių auga lėtai. Jų nereikia dažnai persodinti, genėti [13, 20].apšvietimas. Peperomija nepakenčia tiesioginių saulės spindulių, nes nuo jų pabąla lapai, atsiranda dėmių. Tačiau šviesos (ne tiesioginių saulės spindu-lių) turi pakakti, ypač margalapėms veislėms. Todėl vasarą jas geriau laikyti toliau nuo lango (stovinčias ant palangės reikėtų pridengti). Žiemą galima perkelti ir arčiau stiklo, jei tik ten nebus šalta. Tinka ir dirbtinis apšvieti-mas. Žiemą sukulentinėms (turinčioms storus, mėsingus lapus) peperomijų rūšims tinkamiausios yra tokios auginimo sąlygos, kai santykinė oro drė-gmė – 30–40 proc., apšvietimas – 1 000–1 500 lx. Jos nebijo šildomų patalpų oro. Žolinėms (minkštesniais, gležnesniais lapais) peperomijų rūšims reikia daugiau drėgmės: santykinė oro drėgmė – 40–70 proc., apšvietimas gali būti mažesnis – 500–900 lx. Ruduo ir žiema yra ramybės metas, todėl augalai žiemą laikomi šviesioje, sausoje vietoje. Temperatūra. Peperomijoms sukulentams (šilokinei, pilkajai peperomijoms, P. flexicaulis, P. meridana) tinka vėsios, 12–14 °C patalpos, trumpą laiką jos pakenčia net 10–12 °C temperatūrą žiemą. Žolinių peperomijų augalai žiemą laikomi ne žemesnėje nei 16–19 °C temperatūroje, trumpą laiką gali pakęsti 12–14 °C. Peperomijos geriausiai auga kambario temperatūroje (18–25 °C), o kai ji žemesnė nei 10 °C, šie atogrąžų augalai pradeda nykti. Rudenį ir žiemą reikia vėdinti kambarius ypač atsargiai, kad nepašaltų augalai.substrato drėgnis. Peperomijos gali ištverti trumpalaikę sausrą, bet ilgiau nelaisčius ima kristi lapai. Dar labiau nei perdžiūvimas kenkia drėgmės perteklius. Užmirkus žemei, labai greitai supūva šaknys, stiebo pagrindas, lapai. Laistyti reikia saikingai, kai tik pradžiūsta žemės paviršius: vasarą – kas 10 dienų, žiemą – kas 2 savaites. Nepalikti vandens padėkle (neužmirkyti). Induose būtina įruošti gerą drenažą. Vasarą patartina kartais apipurkšti lapus. Šie augalai nemėgsta kalkingo vandens. Substrato temperatūra žiemą neturėtų būti žemesnė nei 10–12 °C sukulentinėms peperomijoms, 12–15 °C žolinėms peperomijoms. Esant žemesnei temperatūrai, augalas pradeda skursti ir palengva žūsta.

20


Tręšimas. Peperomijos auginamos žemės mišinyje. Jas rekomenduojama tręšti kovo–spalio mėnesiais kas 2–3 savaites universaliomis kompleksinėmis trąšo-mis. Žiemą netręšti. Peperomijas auginant durpių substrate, greitai pritrūks maisto medžiagų, todėl kiekvieną kartą laistant reikia ištirpinti vandenyje pusę rekomenduojamos normos mineralinių trąšų.Persodinti retai, kas 2 metai pavasarį ar vasarą, kai augalų šaknys netelpa inde. Dirvožemis turi būti derlingas, pralaidus orui, pH 5,5–6,5. Galima auginti lengvame arba vidutinio sunkumo substrate. Jis ruošiamas iš durpinės žemės, komposto (lapinės žemės) ir smėlio (0,5:1:0,5), būtina įrengti gerą drenažą. Auginant patalpose, indai turi būti nedideli ir platūs, nes augalų šaknys yra smulkios, išsidėsčiusios žemės paviršiuje. Pakanka 9–14 cm skersmens ir 10 cm aukščio indų. genėjimas. Pavasarį galima apgenėti, jei žiemą atsirado ištįsusių ūglių.dauginimas dažniausiai vegetatyvinis: stiebo, lapo ar lapalakščio dalimis, viršūniniais auginiais ir dalijant kerą. Tai atliekama pavasarį. Augalai dau-ginasi ir sėklomis.Labiausiai paplitęs dauginimo būdas – kero dalimis.Augančios stačiai peperomijos dauginamos viršūniniais arba stiebo auginiais. Auginiai nupjaunami žemiau bamblio su 2-3 lapais, įžambiai susmaigstomi į paruoštą durpių ir smėlio substratą, gerai apspaudžiami ir palaistomi van-deniu. Laikomi šiltoje, šviesioje vietoje pridengti polietileno plėvele. Būtina stebėti, kad žemė neišdžiūtų, ir reguliariai vėdinti. Auginiai lengvai įsišaknija po dviejų savaičių. Šliaužiančiąsias peperomijas galima įšaknydinti, prispau-dus ūglius prie substrato ties bambliais prie žemės. Įsišakniję jie atskiriami.Lapų skrotelėmis augančias peperomijas (sidabrinę, raukšlėtąją, pilkšvąją) ga-lima dauginti lapų auginiais, lapalakščio dalimis. Seni ir jauni lapai netinka. Sveiki, subrendę lapai su 3–4 cm ilgio lapkočiu įsmeigiami į durpių ir smėlio mišinio pripiltus nedidelius indus, palaistomi ir uždengiami polietilenu, kad būtų išsaugota drėgmė, dažnai vėdinami. Palaikoma apie 21 °C temperatū-ra. Auginiai įsišaknija po 3 savaičių. Dauginant lapalakščio dalimis, gerai išsivystęs lapas dalijamas į 4 dalis gyslų susikirtimo pamate, truputį įstrižai padedamas ant durpių ir smėlio mišinio, apgaubiamas polietileno plėvele ar uždengiamas stiklu. Pipiro (Piper L.) genties augalai patalpose auginami rečiau.

21


Tinkamiausios sąlygos auginti pipirams: apšvietimas: augalas mėgsta šviesias, bet nesaulėtas vietas, pakenčia šešėlį (500–900 lx).Temperatūra: žiemą ji neturi nukristi žemiau 16–18 °C dieną ir 10–12 °C naktį. Oro drėgmė 70–80 proc., žiemą temperatūra gali būti 10–12 °С. Pipi-rai pakenčia sausą kambario orą, bet reikia periodiškai apipurkšti vandeniu. Laistoma visada saikingai, minkštu kambario temperatūros vandeniu. Persodinti retai, kas antri metai. Tinkamiausias yra rūgštokas dirvožemis (pH 4,5–6,0), bet jis turi būti humusingas, pralaidus orui, būtinas geras drenažas.dauginimas – sėklomis, auginiais, dalijant kerą, atlankomis balandžio mėne-sį. Dauginant auginiais, nupjaunama iki 10 cm ilgio stiebų su 1-2 pumpurais ir susmaigstoma į lapinės žemės ir smėlio (1:2) substratą įsišaknydinti. Dažnai apipurškiama vandeniu, laikoma pavėsyje, šiltoje vietoje (apie 20 °С). Kai išleidžia šakneles ir pradeda auginti stiebus, galima pernešti į vėsesnę patalpą, bet temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 16–18 °С. Auginiai įsišaknija per 3 savaites. Ilgus šliaužiančius ūglius galima įšaknydinti prispaudus prie substrato ties bambliais. Jie įsišaknija šiltoje ir drėgnoje patalpoje. Po to šie ūgliai nupjau-nami ir pasodinami į vazonus.Dauginant sėklomis, pavasarį arba rudenį sėjama į durpių ir smėlio mišinį. Laikoma šiltoje patalpoje (apie 25 °С). Paaugę daigai sodinami į lengvą, derlingą dirvožemį.Pavasarį dauginama dalijant kerą.

22


PasiTaiKančios Problemos ir jų šalinimo būdai

Nors peperomijos ir pipiro genties augalams nereikia sudėtingos priežiūros, jie, ilgesnį laiką patyrę nepalankias sąlygas, yra pažeidžiami [20].

Fiziologinės kilmės pažeidimai

Esant nepalankioms sąlygoms, po tam tikro laiko (priklausomai nuo jautrumo aplinkos sąlygoms) pasireiškia augalo antžeminės dalies fiziologinės kilmės pažeidimų – tai neužkrečiamos ligos. Peperomijos, augdamos nepalankiomis sąlygomis, greitai praranda dekoratyvumą. Iš pradžių pasireiškia fiziologinės kilmės pažeidimų, kurių priežastis gali būti perdžiūvęs substratas (vysta lapai), per ryškus apšvietimas (lapai praranda spalvą ir pasidaro nedekoratyvūs), skersvėjis (meta lapus), drėgmės perteklius substrate (lapai gelsta, vysta), perlaistymas (atsiranda šaknų puvinys). Augalus pažeidžia žema 8–10 °C tem-peratūra, šaltas vanduo, drėgmės perteklius, dėl to krinta lapai. Jei juoduoja apatiniai lapai ir stiebai (pilkasis kekeras), reikia pašalinti visus pažeistus, pūvančius lapus ir stiebus.Peperomijos ir pipiro genties augalų fiziologiniai pažeidimai nurodyti 1 len-telėje.

1 lentelė. Piperaceae šeimos augalų fiziologiniai pažeidimai, priežastys, šalinimo būdaiPiperaceae šeima

lapų pakitimai nepalankios aplinkos sąlygos

Pažeidimo šalinimo būdai

Peperomia Ruduoja lapų viršūnės, kraštai.

Staiga nukritusi temperatūra.

Šalinti sausus pakenktus lapus, saugoti nuo skersvėjų, nelaikyti ant šaltų palangių.

Staiga numeta lapus. Perdžiūvęs substratas.

Laistyti, kai substrato paviršius sausas.

Lapai suglebę, blyškūs, puvinio dėmės ant stiebų ir lapų.

Perlaistymas, ypač žiemą; per drėgnas oras.

Žiemą laistyti retai. Vėdinti.

Žiemą staiga nukrinta lapai.

Per žema temperatūra.

Žiemą temperatūra neturi būti žemesnė nei 10 °C.

Vangiai auga, kartais suglemba.

Per didelis vazonas arba per giliai pasodinta.

Persodinti tinkamai.

Pasireiškia chlorozė. Azoto, kalio trūkumas.

Patręšti azoto ar kalio trąšomis.

23


Po epidermiu iškilimai, į rauples panašios išaugos.Apatiniai lapai gelsta ir krinta, pagrindiniai stiebai juoduoja, dirva inde šlapia.

Perlaistyta, nepakanka apšvietimo.

Saikingai laistyti, augalą pastatyti į geriau apšviestą vietą.Jei šaknys nesupuvo, reikia skubiai persodinti ir nepamiršti įrengti gero drenažo. Laistyti tik po 6–7 dienų.

Ūgliai ištįsta, lapai smulkėja, blunka.

Trūksta apšvietimo.

Pastatyti augalus į šviesesnę vietą. Sutrumpinti per ilgus ūglius.

Nustoja augti, nauji lapai maži ir gelsvi.

Nederlingas substratas.

Augalus patręšti arba persodinti į naują substratą.

Piper Lapai raukšlėjasi, blunka, kartais rausta.

Per ryškus apšvietimas.

Perkelti į šešėlį.

Lapai ir stiebai nusvirę.

Per žema temperatūra, drėgmės perteklius.

Bandyti persodinti, pakeisti aplinkos sąlygas.

Svarbu neperlieti ir žiemą neleisti atšalti šaknims, nes gali įsimesti pelėsis. Taip pat svarbu, kad balandžio–spalio mėnesiais netrūktų drėgmės, ypač minkšta-lapėms rūšims. Norint išvengti fiziologinės kilmės pažeidimų reikia sukurti optimalias sąlygas augalui augti, šalinti pažeidimus sukėlusias priežastis.

infekcinės ligos

Ilgesnį laiką augalams patyrus nepalankias sąlygas ir nusilpus, be fiziologinių pažeidimų, juos apninka ligos ar – ypač retai – kenkėjai. Dažnesni Peperomia genties augalų pažeidimai ir pakenkimai pagal V. Snieškienės ir V. Juronio (1999) surinktus duomenis nurodyti 2 lentelėje.

2 lentelė. Pipirinių (Piperaceae) šeimos augalų infekcinės ligosligos požymiai ligos sukėlėjas Pažeidimo

šalinimo būdaiAnt lapų (ypač pakraščių) vandeningos dėmės, kurios vėliau ruduoja ir išdžiūsta.

Bakterinė lapų dėmėtligė – Xanthomonas campestris pv. dieffenbachiae (McCulloch et Pirone) Dye

Nuskinti dėmėtus lapus. Jei liga išplitusi, sunaikinti augalą.

Smulkios tamsios dėmelės ant lapų.

Cercospora sp.

24


Ruduoja stiebas, lapalakštis pradeda ruduoti nuo lapo pamato, centrinės gyslos, apima visą lapą. Augalas žūva.

Phythophthora sp. Jei pažeistos šaknys, reikia bandyti sukurti augalui optimalias sąlygas, laistyti fungicidais (galima ir kalio permanganatu), o jei augalas ir toliau nyksta – jį sunaikinti.

Šaknys vandeningos, rudos, vėliau juodos spalvos. Paskui šie požymiai pereina į stiebą, lapus. Augalas žūva.

Phythphthora sp., Rhizoctonia sp., Pythium sp.

Tamsiai rudos ar net juodos spalvos, drėgnos, koncentriškos dėmės.

Phyllosticta sp.

Ant lapų mažos sidabriškos dėmės. Jie gelsta, krinta. Lapų apatinėje pusėje pastebima tripsų.

Šiltadaržinis tripsas – Heliothrips haemorrhoidalis Bouché

Purkšti insektici-dais (aerozoliais) arba insekticidinių augalų preparatais.

Be minėtų patogenų, iš nykstančių augalų šaknų Verticillium spp. ir Fuza-rium spp. rūšių išskirti mikroskopiniai grybai yra potencialūs Peperomia genties augalų šaknų pažeidėjai [14, 15]. Jų neigiamas poveikis augalams sumažėja (arba visai nepasireiškia) tuomet, kai yra palankios sąlygos augalams augti. Į substratą augalus pažeidžiantys patogenai patenka su augalams sodinti paruošta dirva, indais, todėl ūglių reikia imti iš sveikų augalų; neperlaistyti, palaikyti reikiamą oro temperatūrą, vėdinti. Kovojant su šiais pažeidimais galima profilaktiškai palaistyti kalio permanganatu.

Kenkėjai

Augalus gali pažeisti ir kenkėjai. Dėl jų atsiradantys pažeidimai yra nurodyti 3 lentelėje.

3 lentelė. Pipirinių (Piperaceae) šeimos augalų kenkėjaiKenkėjo požymiai Kenkėjas Pažeidimo šalinimo būdaiLapai gelsta, krinta, apatinėje lapų pusėje pasirodo švelnus voratinklis.

Voratinklinė erkė Nupurkšti akaricidu. Didinti oro drėgmę, dažniau apipurkšti augalus.

Lapų pažastyse atsiranda lipnių, baltų kamuoliukų.

Miltuotasis skydamaris

Nuvalyti spirituotu tamponu, po to nuplauti vandeniu ir nupurkšti atitinkamais insekticidais.

Sukūrus introdukuojamiems augalams augti tinkamas sąlygas, panašias kaip jų kilmės vietose, jie bus sveiki, mažiau pažeidžiami patogenų. Tiktai tinka-mai prižiūrimi, sveiki augalai higieniškai optimizuoja gyvenamąją ir darbo aplinką.

25


PiPirinių (PiPeraceae) šeimos augalų PriTaiKymas PaTalPose

Patalpų želdinimas ir augalų reikšmė jose nėra naujovė, apie tai daug rašo Lietuvos ir užsienio autoriai, ir jų darbuose galima pamatyti įvairių rekomen-duojamų augalų [12, 13, 18, 19]. Naujovė yra ta, kad reikia parinkti naują au-galų asortimentą, kai keičiasi patalpų savybės, atsiranda daug stiklo ir betono, stiklo ir metalo, naudojamos vien stiklinės sienos ar pasitelkiama kitų naujų medžiagų. Praktika rodo, kad buvusi augalų įvairovė ne visada tinka, ypač kai parenkant augalus vadovaujamasi tik dekoratyvinėmis savybėmis ir neatsi-žvelgiama į augalų ekologines-biologines savybes, kurios iš esmės ir nulemia augalų prisitaikymą prie nepalankių aplinkos veiksnių. Patalpas patartina puošti nereikliais, atspariais ir gerai išsivysčiusiais augalais. Juos reikėtų išdėstyti taip, kad netrukdytų dirbti, teiktų malonumo. Augalai patalpose nėra tik dekoracija, jie atlieka svarbų sanitarijos ir higienos vaidmenį: valo patalpos orą nuo anglies dioksido, nes patalpoje jo koncentracija būna apie 23 kartus didesnė (0,7 proc.) nei atvirame ore (0,03 proc.). Kai kurie augalai išskiria fitoncidų, kurie naikina mikroorganizmus (http://www.vitamin.lt/menesio-tema/sveika-auginti-kam-barinius-augalus.html). Be to, žalia spalva raminančiai veikia žmogaus nervų sistemą, augalų spalvos gerai nuteikia, skatina produktyvų darbą. Žinant, kad miesto gyventojai daugiau kaip 20 val. išbūna patalpoje, akivaizdu, jog didėja poreikis matyti ir jausti augalus patalpose [20]. Kompozicijos. Turint informacijos apie augalui augti reikalingas aplinkos sąly-gas, galima sukurti ilgalaikių kompozicijų. Kompozicijos sudaromos iš įvairaus aukščio ir skersmens augalų bei jų lapų, besiskiriančių dydžiu, forma ir spalva. Labiausiai paplitusios rūšys ir veislės: sidabrinė peperomija (P. argyreia), au-ganti vešliu kereliu; raukšlėtoji peperomija (P. caperata) – nedideliais (2,5 cm ilgio), giliai raukšlėtais, įdubusiais tarp gyslų lapais. Vienos rūšies veislės ski-riasi lapų forma ir spalva. Raudonkraštė peperomija ypač dekoratyvi tampa suaugusi – jos lapai įgauna tamsiai raudoną spalvą. Puošniosios peperomijos lapai labai maloniai kvepia. Gražiai atrodo viename inde pasodinti skirtingų rūšių ar veislių augalai: bukalapė peperomija (P. obtusifolia) 'Greengold', raukšlėtoji peperomija 'Luna Red' ir šliaužiančioji peperomija. Geras derinys yra P. glabella, marmurinė ir raudonkraštė peperomijos. Spalvingai atrodo raukšlėtosios peperomijos įvairių veislių derinys. Dekoratyviausios – jaunos peperomijos. Tad geriau kas 2–3 metus užsiauginti naujų augalų, nei persodinti senus. Kad augtų tankūs kereliai, ūglių viršūnes patartina genėti.

http://www.vitamin.lt/menesio-tema/sveika-auginti-kambarinius-augalus.html

http://www.vitamin.lt/menesio-tema/sveika-auginti-kambarinius-augalus.html

26


Greta pastatyti įvairūs augalai atrodys gražiai, jei parinksime panašios formos ar spalvos, bet skirtingo dydžio indus. Juos galima pastatyti greta vienas kito arba keletą peperomijos augalų sustatyti didesniame inde. Tinkamai sugrupuoti augalai lavina estetinį jausmą, pakelia nuotaiką ir teikia malonumą. Peperomijomis galima apželdinti vivariumą (buveinę atogrąžų varliagyviams). Formuojant lėtai augančių augalų kompozicijas tinka raukšlėtoji, krūminė peperomija ir japoninis pipiras.Pipirų panaudojimas. Patalpas pipirais galima apželdinti vertikaliai, pa-naudojant svyrančius augalus, o šliaužiančiais augalais uždengti horizontalų paviršių. Pipirus galima komponuoti su kitais augalais. naudojimas kulinarijoje. Jei pavyktų užsiauginti juodųjų pipirų, jų vaisius gali-ma panaudoti kaip prieskonius. Baltieji pipirai aštresni, žalieji – švelnesni [4].gydomosios savybės: pipirai vartojami kaip gerinantys apetitą ir virškinimą, anksčiau, ypač liaudies medicinoje – kaip vaistas nuo peršalimo ligų ir kitų susirgimų [4].

Kompozicijos

27


naudoTa ir reKomenduojama liTeraTūra

1. Aziba P. I., Adedeji A., Ekor M., Adeyemi O. Analgesic Activity of Peperomia pellucida Aerial Parts in Mice. Fitoterapia, 2001, Vol. 72, p. 57–58.

2. Bojo A. C., Albano-Garcia E., Pocsidio G. N. The Antibacterial Activity of Peperomia pellucida (L.) HBK (Piperaceae). Asia Life Sciences, 1994, Vol. 3, p. 35–44.

3. Brickel C. (ed.). The Royal Horticultural Society. A–Z Encyclopedia of Garden Plants. London-New York-Stutgart-Moscow, 1997, p. 770–771.

4. Dalichow I. Prieskonių vaistinė. Sveikatos ir džiaugsmo šaltinis. Vilnius, 2007, p. 236–246.5. Griffiths M. Index of Garden Plants. London, Basingstoke: The MacMillan Press Ltd, 1997,

p. 863–864.6. Heitz H. Gėlių knyga. Vilnius, 1995, 237 p.7. Jankevičienė R. Botanikos vardų žodynas. Vilnius, 1998, p. 220–221. 8. Marinelli J. (vyr. red.). Augalai. Londonas, 2006, p. 382–483.9. Ragasa C. Y., Dumato M., Rideout J. A. Antifungal Compounds from Peperomia pellucida.

ACGC Chemical Research Communications, 1998, Vol. 7, p. 54–61.10. Snieškienė V., Juronis V. Kambarinių gėlių ligos ir kenkėjai. Kaunas, 1999.11. Snieškienė V., Juronis V., Stankevičienė A. Interjerų augalai – aplinkos optimizavimo

veiksnys. Žmogaus ir gamtos sauga: respublikinės mokslinės konferencijos medžiaga, 2002, p. 123–124.

12. Snieškienė V., Juronis V., Stankevičienė A. The Investigation of Suitability of Plants to Various Interiors. Visnyk of L'viv University. Biology Series, 2004, Vol. 36, p. 344–349.

13. Snieškienė V., Varkulevičienė J., Juronis V. Kambarinės gėlės. Kaunas, 2000.14. Snieškienė V., Varkulevičienė J., Juronis V., Stankevičienė A. Interjerų augalų adaptyvumo

vertinimas. Lietuvos botanikos sodų veikla ir plėtros problemos: konferencijos pranešimai, Vilnius, 2004, p. 107–111.

15. Stankevičienė A., Lugauskas A., Snieškienė V., Juronis V., Varkulevičienė J. Verticillium spp. in the Rhizosphere of Pot Plants. Zeszyty problemove postepow nauk rolniczych. Nowe patogeny roslin, 2008, p. 201–205.

16. Stankevičienė A., Varkulevičienė J. Pathogenic Micromycete Species Functioning in the Rhizosphere of Sick Pot-Plants Growing in Peat Substrate. Agronomy Research, 2006, Vol. 4, p. 393–396.

17. Varkulevičienė J. Peperomijos (Peperomia Ruiz. et Pav.) genties augalai interjero aplinkoje. Mokslo darbai, 2010, Nr. 1 (7), Klaipėda, p. 202–207.

18. Varkulevičienė J. Peperomijos (Peperomia Ruiz. et Pav.) genties augalų introdukcija ir tyrimai oranžerijoje. Mokslo darbai, 2010, Nr. 1 (6), Mastaičiai, p. 160–165.

19. Varkulevičienė J., Motiejūnaitė O. Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo oranžerijų kūrimo raida ir jose auginamų dekoratyvinių augalų tyrimai. Lietuvos biologinė įvairovė: būklė, struktūra, apsauga. Vilnius, 2008, p. 142–159.

20. Varkulevičienė J., Ragažinskienė O., Stankevičienė A. Tropinių ir subtropinių juostų flora Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo oranžerijoje. Vagos: mokslo darbai, 2006, Nr. 69 (22), 1, p. 95–101.

21. Сааков С. Г. Оранжерейные и комнатные растения. Ленинград, 1983, c. 492–497.22. Takhtajan A. Sistema magnoliofitov (Systema Magnoliophytorum.). Leningrad: Nauka,

1987, p. 439.23. Черевченко Г. М., Приходько С. Н., Мойко Т. К. Тропические и субтропические рас-

тения закрытого грунта. Киев, 1988, c. 64–65.

Varkulevičienė, Judita; Stankevičienė, Antanina

Pipirinių (Piperaceae C. Agardh) šeimos augalai: dekoratyviniai interjero auga-lai 5 / Judita Varkulevičienė, Antanina Stankevičienė. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. – 28 p., iliustr.

ISBN 978-9955-12-670-6 (spausdintas)ISBN 978-9955-12-669-0 (internetinis)

Mokymo priemonėje supažindinama su dažniausiai patalpose auginamais pipi-rinių šeimos augalais – 22 rūšių, 10 veislių. Nurodoma jų kilmė, paplitimas, morfo-loginiai požymiai, biologinės savybės. Leidinyje patariama, kaip auginti, dauginti, paruošti tinkamą substratą, kokie yra priežiūros ir tręšimo ypatumai. Trumpai api-būdinami augalų kenkėjai ir ligos, augalų panaudojimo patalpose galimybės.

Knyga skiriama botanikams, biologams, biologijos ir agronomijos srities dėsty-tojams, studentams, moksleiviams, studijuojantiems gėlininkystę, želdinių dizainą, patalpų želdintojams ir gėlininkams mėgėjams.

UDK 582.5/.9(075.8)

Judita VarkulevičienėAntanina Stankevičienė

PIPIRINIų (PIPERACEAE C. AGARDH) ŠEIMOS AUGALAIdekoratyviniai interjero augalai

5Mokymo priemonė universitetų ir kolegijų studentams

Redagavo Robertas Keturakis, Simona GrušaitėMaketavo Janina Baranavičienė

Nuotraukos Juditos Varkulevičienės, Antaninos Stankevičienės

2011-04-29. Tiražas 20 egz. Užsakymas K11-002Išleido ir spausdino Vytauto Didžiojo universiteto leidykla

S. Daukanto g. 27, LT-44309 Kaunas

Va292

Documents

PiPirinių (PiPeraceae c. agardh) šeimos augalai · 2020. 12. 20. · 5 pipirinių (piperaceae c. agardh) šeimos augalaiPrie pipirų (Piper L.) genties priskiriama 700 (2 000) rūšių