TEISMŲ PRAKTIKA · Tuo tarpu šeimos gyvenimas patalpoje, nuosavybės teise priklau-sančioje nepilnamečiams vaikams, savaime nesudaro pagrindo tokiai patalpai taikyti šeimos turto

1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

TEISMŲ PRAKTIKABIULETENIS

Nr. 53

2020 m.sausis–birželis

Redakcinė kolegija:

dr. aurelijus gutauskaslietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas

dr. gediminas Sagatyslietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas

Rūta krasuckaitėlietuvos aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų grupės vadovė

Mindaugas girdauskas lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus vyriausiasis patarėjas

edita kisielienė lietuvos aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų grupės vyriausioji patarėja

© lietuvos aukščiausiasis Teismas, 2020

444

TEISMŲ PRAKTIKAlietuvos aukščiausiojo Teismo biuletenis

Nr. 53 Vilnius, 2020 XXVI metai

TURINYS

1. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUSIŠPLĖSTINIŲ SEPTYNIŲ TEISĖJŲ IR TRIJŲ TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS

CIVILINĖ TEISĖ

Šeimos teisė1.1. dėl šeimos turto teisinio režimo taikymo vaikų nuosavybe esančiam turtui;

dėl tėvų ir (ar) testamento vykdytojo teisių tvarkyti vaikų paveldėtą turtą 111.2. dėl proceso atnaujinimo įvaikinimo byloje 341.3. dėl teismo leidimo paimti vaiką iš tėvų išdavimo procedūros

ir laikinosios vaiko globos priežiūros 48

Prievolių teisė1.4. dėl vienašališko vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo,

kaip vartotojo teisių gynimo būdo, įgyvendinimo bei daikto trūkumų mažareikšmiškumo vertinimo 69

1.5. dėl subrangovo teisės pareikšti piniginį reikalavimą tiesiogiai užsakovui dėl atsiskaitymo už subrangovo tinkamai ir laiku atliktus bei perduotus darbus 81

1.6. dėl generalinio rangovo reikalavimų subrangovui dėl rangos (subrangos) darbų trūkumų teisinio kvalifikavimo ir taikytinų teisių gynybos būdų 94

1.7. dėl vartojimo sutarties kvalifikavimo ir teismo pareigos ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu; dėl kredito davėjo informavimo pareigos tinkamo vykdymo 117

1.8. dėl pareigos mokėti sutartines mokėjimo (pelno) palūkanas kredito sutarties nutraukimo atveju 140

1.9. dėl vienintelės vežimo sutarties kriterijų bei atsakomybės dėl pagal tokio pobūdžio sutartį atliekamo vežimo 173

Viešieji pirkimai1.10. dėl tiekėjo pateiktos informacijos kvalifikavimo kaip melagingos 1951.11. dėl tiekėjo ikisutartinės atsakomybės, atsisakius sudaryti

viešojo pirkimo sutartį 213

5

BANKROTO TEISĖ

1.12. dėl kitoje valstybėje narėje iškeltos ir baigtos nemokumo bylos sukeliamų teisinių pasekmių 229

1.13. dėl hipotekos kreditoriaus pareigos prisidėti prie įmonės bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo 248

1.14. dėl ck 6.9301 straipsnio nuostatų taikymo, kai įmonės bankroto administratorius ginčija iki bankroto bylos iškėlimo sudarytą įskaitymo sandorį; dėl trečiojo asmens sąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos 266

INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ

1.15. dėl kūrinio pripažinimo autorių teisių objektu sąlygų 292

CIVILINIS PROCESAS

1.16. dėl išieškojimo eiliškumo, kai išieškojimą iš vieno skolininko kartu vykdo antstolis vykdomojoje byloje ir kita valstybės institucija, turinti teisę išieškojimą vykdyti savarankiškai per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą 307

1.17. dėl Reglamento 261/2004, nustatančio oro transporto keleivių teises, taikymo 321

1.18. dėl draudimo sutartyje nustatyto ginčų tarptautinio teismingumo taikymo naudos gavėjai, nesančiai šios sutarties šalimi 333

2. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUdžIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS PLENARINĖS SESIJOS, IŠPLĖSTINIŲ SEPTYNIŲ TEISĖJŲ IR TRIJŲ TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS

BAUdžIAMOJI TEISĖ

2.1. Bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas (Bk 63 straipsnis) 3482.2. Bausmės skyrimas bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar

atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą (Bk 641 straipsnis). Bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos (BPk 320 straipsnis) 355

2.3. Turto konfiskavimas (Bk 72 straipsnis). kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas (Bk 281 straipsnis) 370

2.4. Prekyba žmonėmis (Bk 147 straipsnis) 3782.5. netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės

mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis (Bk 214 straipsnis). Įrodymai (BPk 20 straipsnis) 397

2.6. Trukdymas teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai (Bk 231 straipsnis) 413

666

2.7. aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai, priežiūros ar naudojimo taisyklių pažeidimas (Bk 270 straipsnis) 431

2.8. dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (Bk 300 straipsnis) 446

BAUdžIAMOJO PROCESO TEISĖ

2.9. Įrodymai (BPk 20 straipsnis). atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas (Bk 391 straipsnis) 453

2.10. asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu (BPk 44 straipsnis. Įrodinėtinos aplinkybės (BPk 395 straipsnis) 548

2.11. civilinis ieškinys baudžiamajame procese (BPk 109 straipsnis) 5552.12. civilinio ieškinio pareiškimas (BPk 112 straipsnis) 5652.13. ikiteisminio tyrimo pradžia tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto

atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą (BPk 167 straipsnis) 574

AdMINISTRACINĖ ATSAKOMYBĖ

2.14. kaltės formos (ank 7 straipsnis). administracinio nusižengimo padarymas tyčia (ank 8 straipsnis). administracinio nusižengimo padarymas dėl neatsargumo (ank 9 straipsnis). Medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas (ank 290 straipsnis) 585

2.15. Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos ar kitų alkoholinių gėrimų pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimų pažeidimas (ank 168 straipsnis) 594

2.16. kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų nesilaikymas ar kitas kelių eismo taisyklių pažeidimas (ank 417 straipsnis) 602

2.17. Pagrindai pradėti administracinių nusižengimų teiseną (ank 590 straipsnis). administracinio nusižengimo protokolo surašymas (ank 608 straipsnis) 611

3. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISMŲ PRAKTIKOS APžVALGOS

3.1. Aktualūs vaiko išlaikymo klausimai naujausioje Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje

Įvadas 623i. Tėvų pareiga išlaikyti vaikus 6251.1. Vaiko išlaikymo prievolės subjektai 6251.2. išlaikymo pareigos perėjimas įpėdiniams 631ii. išlaikymo priteisimas 6312.1. Sutarties dėl išlaikymo tvirtinimas teismo sprendimu 6322.2. išlaikymo priteisimas teismo sprendimu, kai nėra tėvų susitarimo 634a) išlaikymo dydžio nustatymas 635

7

b) išlaikymo formos nustatymas 642c) Taisyklės, kad išlaikymas priteisiamas tik iš to tėvo, su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, taikymas 6452.3. išlaikymo įsiskolinimo priteisimas 647a) išlaikymo įsiskolinimo atsiradimo momentas ir trukmė 647b) išlaikymo įsiskolinimo fakto ir dydžio nustatymas 649iii. Teismo sprendimu nustatytos išlaikymo prievolės vykdymas 6513.1. Tėvų teisės ir pareigos teikiant išlaikymą pagal teismo sprendimą, ginčų sprendimas 6513.2. Teismo sprendimo dėl išlaikymo priverstinis vykdymas. antstolio kompetencija ir jo veiksmų teisėtumo vertinimas 655iV. Vaiko, kaip išlaikymo prievolės kreditoriaus, teisių ir interesų gynimo būdai, vaiko ir kitų jo tėvų kreditorių teisių įgyvendinimas ir interesų derinimas 6604.1. Vaiko, kaip kreditoriaus, teisių ir interesų gynimas 6614.2. Vaiko ir kitų jo tėvų kreditorių interesų derinimas 6634.3. Vaiko ir kitų kreditorių interesų derinimas bankroto bylos kontekste 666V. išlaikymo dydžio ir (ar) formos pakeitimas 6685.1. Teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, reikšmė ir privalomumas 6685.2. išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo pagrindai ir kriterijai 6715.3. Teismo sprendimu pakeistos (padidintos, sumažintos) išlaikymo prievolės pradžios momentas 675Vi. kiti klausimai 6776.1. ieškinys dėl vaiko išlaikymo 6776.2. Vaiko teisės į išlaikymą materialinės ir procesinės apsaugos priemonės 6796.3. išlaikymo bylų su užsienio elementu teismingumas 680Vii. išlaikymo priteisimas pilnamečiam asmeniui 6837.1. Paramos pilnamečiams vaikams santykių subjektai 6847.2. Paramos priteisimo kriterijai 6857.3. Terminai 688išvados 689

3.2. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių nuosprendžių surašymą, apžvalga (BPK 302–305, 307 straipsniai)

Įvadas 6921. nuosprendžio surašymui keliami reikalavimai (BPk 302 straipsnis) 6922. nuosprendžių rūšys (BPk 303 straipsnis) 6993. Reikalavimai, keliami nuosprendžio įžanginei, aprašomajai ir rezoliucinei dalims (BPk 304–307 straipsniai) 7063.1. Įžanginė nuosprendžio dalis (BPk 304 straipsnis) 7083.2. aprašomoji nuosprendžio dalis (BPk 305 straipsnis) 7103.2.1. apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPk 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai) 7103.2.2. išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPk 305 straipsnio 3 dalies 1–4 punktai) 720

888

3.2.3. nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama, aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPk 305 straipsnio 4 dalis) 7233.3. Rezoliucinė nuosprendžio dalis (BPk 307 straipsnis) 7273.3.1. apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliami reikalavimai (BPk 307 straipsnio 1 dalies 1–6 punktai) 7273.3.2. išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliami reikalavimai (BPk 307 straipsnio 4 dalies 1–3 punktai) 7323.3.3. nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, rezoliucinei daliai keliami reikalavimai (BPk 307 straipsnio 5 dalies 1–4 punktai) 7333.3.4. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytini sprendimai (BPk 307 straipsnio 6 dalies 1–3 punktai) 734išvados 736

4. EUROPOS žMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENdIMŲ SANTRAUKOS

4.1 Tam tikri sergančių asmenų teisių užtikrinimo aspektai europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje 7474.1.1. 2013 m. spalio 3 d. sprendimo byloje I. B. prieš Graikiją, peticijos nr. 552/10, santrauka 7484.1.2. 2014 m. liepos 24 d. sprendimo byloje Brincat ir kt. prieš Maltą, peticijų nr. 60908/11, nr. 62110/11, nr. 62129/11, nr. 62312/11 ir nr. 62338/11, santrauka 7504.1.3. 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Hristozov ir kiti prieš Bulgariją, peticijų nr. 47039/11 ir nr. 358/12, santrauka 7524.1.4. 2012 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Solomakhin prieš Ukrainą, peticijos nr. 24429/03, santrauka 756

4.2. europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos dėl valstybės pareigų kovojant su prekyba žmonėmis ir kitomis išnaudojimo formomis, draudžiamomis pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnį, aspektai 7594.2.1. didžiosios kolegijos 2020 m. birželio 25 d. sprendimo byloje S.M. prieš Kroatiją, peticijos nr. 60561/14, santrauka 7604.2.2. 2012 m. spalio 11 d. sprendimo byloje C.N. ir V. prieš Prancūziją, peticijos nr. 67724/09, santrauka 7754.2.3. 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje Chowdury ir kiti prieš Graikiją, peticijos nr. 21884/15, santrauka 7804.2.4. 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje J. ir kiti prieš Austriją, peticijos nr. 58216/12, santrauka 787

5. EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO SPRENdIMŲ SANTRAUKOS

5.1. europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, priimtų aiškinant vartotojo ir verslininko sąvokas, santraukos 7925.1.1. 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Horațiu Ovidiu Costea prieš SC Volksbank România SA, c-110/14, santrauka 793

9

5.1.2. 2019 m. spalio 3 d. sprendimo Jana Petruchová prieš FIBO Group Holdings Limited, c-208/18, santrauka 7945.1.3. 2019 m. vasario 14 d. sprendimo Anica Milivojević prieš Raiffeisenbank St. Stefan-Jagerberg-Wolfsberg eGen, c-630/17, santrauka 7975.1.4. 2018 m. sausio 25 d. sprendimo Maximilian Schrems prieš Facebook Ireland Limited, c-498/16, santrauka 7985.1.5. 2018 m. spalio 4 d. sprendimo Komisia za zashtita na potrebitelite prieš Evelina Kamenova, c-105/17, santrauka 799

5.2. aktualūs europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos baudžiamosiose bylose aspektai 8025.2.1. 2020 m. kovo 3 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje X, c-717/18, santrauka 8045.2.2. 2020 m. kovo 12 d. sprendimo byloje VW, c-659/18, santrauka 8065.2.3. 2020 m. kovo 26 d. sprendimo byloje A. P., c-2/19, santrauka 8085.2.4. 2020 m. balandžio 2 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje I. N., c-897/19 PPU, santrauka 8105.2.5. 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo byloje UY, c-615/18, santrauka 811

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMONUTARTYS

11

1. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS IŠPLĖSTINIŲ SEPTYNIŲ TEISĖJŲ IR TRIJŲ TEISĖJŲ KOLEGIJŲ

NUTARTYS

CIVILINĖ TEISĖ

Šeimos teisė

1.1. Dėl šeimos turto teisinio režimo taikymo vaikų nuosavybe esančiam turtui; dėl tėvų ir (ar) testamento vykdytojo teisių tvarkyti vaikų paveldėtą turtą

Šeimos turto teisinis režimas saugo vaiko teisę į būstą apribodamas tėvų (ar vieno iš jų) nuosavybės teisę į jiems nuosavybės teise priklausantį turtą – šeimos gy-venamąją patalpą. Tuo tarpu šeimos gyvenimas patalpoje, nuosavybės teise priklau-sančioje nepilnamečiams vaikams, savaime nesudaro pagrindo tokiai patalpai taikyti šeimos turto teisinio režimo. Pagal bendrą taisyklę tais atvejais, kai šeimos gyvena-moji patalpa nuosavybės teise priklauso vaikams, jų teisė į būstą saugoma ne šeimos turto instituto normų pagrindu, bet teisės normų, nustatančių tėvų uzufrukto teisės tvarkant vaikų turtą apribojimus, kurie savo apimtimi gali būti netgi platesni nei ap-ribojimai, taikomi šeimos turto atveju. Tais atvejais, kai šeimos gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso vaikams, tačiau tėvai neturi uzufrukto teisės į šį vaikų turtą, vaikų teisė į būstą saugoma pasitelkiant kitus teisės instrumentus.

Tais atvejais, kai teisė naudoti ir tvarkyti visą nepilnamečių vaikų paveldėtą turtą priklauso testamento vykdytojui, konkrečiai neapibrėžiant tokio naudojimo ir tvarkymo teisės turinio (apimties), vaiko tėvai neturi teisės šio turto tvarkyti uzufruk-to teise. Tokiu atveju tarp testamento vykdytojo ir vaikų susiklosčiusiems santykiams pagal analogiją mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos teisės normos, reglamentuojančios tėvų teises ir pareigas tvarkant nepilnamečių vaikų turtą uzufrukto teise (CK 3.185–3.191 straipsniai). Tai, be kita ko, reiškia, kad visi testamento vykdytojo sprendimai dėl vaikų turto valdymo ir tvarkymo turi atitikti ge-riausius vaikų interesus (CK 3.186 straipsnio 1 dalis), pajamas ir vaisius, gaunamus iš nepilnamečiam vaikui priklausančio turto, testamento vykdytojas gali naudoti vaikų reikmėms, atsižvelgdamas į vaiko interesus (CK 3.186 straipsnio 2 dalis), testamento vykdytojas be išankstinio teismo leidimo neturi teisės atlikti veiksmų, nurodytų CK 3.188 straipsnio 1 dalyje, ir kt.

Testamento vykdytojo nušalinimas galimas tik išimtiniais atvejais, nustačius, kad testamento vykdytojas iš esmės netinkamai atlieka savo pareigas ir (arba) pažei-džia įpėdinių, testamentinės išskirtinės gavėjų, palikėjo kreditorių ir kitų suinteresuo-tų asmenų interesus.

121212

civilinė byla nr. e3k-3-99-969/2020Teisminio proceso nr. 2-68-3-36906-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.1; 2.3.5.1; 2.5.4.9 (S)


NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARdU

2020 m. balandžio 16 d.Vilnius

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, suside-danti iš teisėjų gedimino Sagačio (pranešėjas), antano Simniškio (kolegijos pirmi-ninkas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pa-gal ieškovės U. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų sky-riaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės U. T. ieškinį atsakovams Ž. S., R. S. dėl nuomos mokesčio skolos priteisimo, įpareigojimo sudaryti nekilnojamojo turto terminuotą nuomos sutartį bei atsakovo Ž. S. (nepilnamečių i. S. bei j. g. S. atstovo pagal įstatymą) priešieškinį ieškovei U. T. dėl testamento vykdytojo nušalinimo; išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savival-dybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (teisių perėmėja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių šeimos turto teisinį režimą, taikymo vaikų nuosavybe esančiam turtui, taip pat teisės normų, reglamentuojančių tėvų ir (ar) testamento vykdytojo teises tvarkyti vaikų pavel-dėtą turtą, testamento vykdytojo nušalinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovų solidariai 3023 eur nuomos mokestį už naudojimąsi patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. gegužės 31 d.; 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti yra praleistas terminas, nuo ieškinio pateiki-mo teismui iki atsiskaitymo, įpareigoti atsakovus per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pasirašyti 0,1502 ha bendro ploto žemės sklypo ir 294,21 kv. m bendro ploto pastato – vienbučio gyvenamojo namo, esančių (duo-menys neskelbtini), nuomos sutartį laikotarpiui iki 2024 m. gegužės 31 d., nusta-tant 0,87 eur kainą už 1 kv. m gyvenamojo namo naudingojo ploto.

13

3. ieškovė nurodė, kad i. S. (duomenys neskelbtini) ir j. g. S. (duomenys neskelbti-ni) motina d. S. mirė (duomenys neskelbtini). jos testamento, patvirtinto 2016 m. birželio 28 d., pagrindu 2017 m. kovo 23 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liu-dijimas įpėdiniams nepilnamečiams vaikams j. g. S. ir i. S., kurie po 1/2 dalį pa-veldėjo nekilnojamąjį turtą: 0,1502 ha bendro ploto žemės sklypą, 294,21 kv. m bendro ploto pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (duomenys neskelbtini), butą (duomenys neskelbtini), prekybos paskirties pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). ieškovė paskirta mirusios dukters d. S., kurios buvęs sutuoktinis yra atsakovas, testamento vykdytoja.

4. gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojasi atsakovai, jų duktė S. S. bei R. S. duktė U. k. namui išlaikyti bei prižiūrėti yra reikalingos lė-šos. nepilnamečiai vaikai savarankiškų pajamų, kurias būtų galima skirti šioms reikmėms, neturi. Skirti šiems tikslams paveldėtas lėšas nelogiška ir neprotinga. asmenys, kurie naudojasi jiems nuosavybės teise nepriklausančiu turtu (atsa-kovai bei nepilnamečiai jų šeimos nariai), turi pareigą mokėti už naudojimąsi šiuo turtu, t. y. mokėti nuomos mokestį ir vykdyti visas kitas teisės aktais jiems nustatytas pareigas, nes jokio teisinio pagrindo naudotis jiems nepriklausančiu turtu neatlygintinai nėra. Taigi atsakovai konkliudentiniais veiksmais sudarė gy-venamojo namo nuomos sutartį (lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ck) 1.71 straipsnis). Už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. imtinai yra susidaręs 3023 eur įsiskolinimas. nuomos mokesčio dydis buvo nustatytas imant socialinio būsto nuomos kainą, t. y. 0,87 eur už 1 kv. m.

5. atsakovas pateikė priešieškinį, prašydamas nušalinti d. S. testamento vykdytoją ieškovę ir d. S. palikimo administratoriumi paskirti įpėdinių pagal įstatymą at-stovą – atsakovą.

6. atsakovas nurodė, kad ieškovė net ir S. santuokos metu darė savo dukteriai didelę įtaką ir vertė priimti tokius sprendimus, kurių norėdavo pati ieškovė. Testamen-to vykdytojo pareigos testamente atsirado ieškovės iniciatyva, siekiant ir po d. S. mirties turėti galimybę kištis į S. šeimos reikalus. ieškinys neatitinka vaikų interesų ir poreikių, o tik atskleidžia ieškovės netinkamą elgesį, stengiantis sukiršinti šei-mos narius.

7. ieškovė nesuvokia vaikų poreikių, netinkamai atlieka testamento vykdytojo pareigas. ji, nesuderinusi su nepilnamečių vaikų atstovu savo veiksmų ir neper-spėjusi, susitarė su aB leSTo atstovais ir suorganizavo vaikams priklausančio gyvenamojo namo įvadinio elektros skaitiklio keitimą, neįspėjusi atsakovų, pa-keitė namo durų spyną (be atsakovų sutikimo įleido į namą svetimą žmogų, kuris turėjo keisti spyną). ieškovė, su nieko nesuderinusi, pakabino paveikslą name. 2017 m. gegužės 4 d. ieškovė pranešė atsakovui, kad išnuomojo savo sutuoktiniui P. T. dalį namo penkeriems metams ir nori atvažiuoti su baldais, kad būtų kur giminei susirinkti. ieškovė nesitarė ir nederino su vaikų atstovu pagal įstatymą šios namo dalies nuomos reikalingumo, nuomos termino, kainos, nuomininko patekimo į išnuomotą namo dalį sąlygų, žemės sklypo naudojimo tvarkos ir kitų svarbių klausimų, taigi pažeidė ck 5.38 straipsnyje įtvirtintą pareigą tartis dėl dalies namo nuomos su įpėdiniais ir ck 4.243 straipsnyje nustatytą draudimą pa-

141414

naudoti funkcijas savo asmeniniams interesams. Be to, ieškovė dalį namo išnuo-mojo beveik 5 kartus pigiau, nei tai buvo padaręs vaikų atstovas pagal įstatymą, taigi pažeidė ck 4.242 straipsnio nuostatas, kad administratorius savo prievoles privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais. Toks ieškovės netinkamas pareigų vykdymas padarė 1272 eur žalos vaikų interesams. Be to, ieškovė atsisakė skirti pinigų vaikų poilsiui su šeima Turkijoje (vaikams išleista 718,96 eur iš atsakovo lėšų). dėl to buvo nepatenkinti kiti vaikų poreikiai. Tes-tamento vykdytoja disponuoja vaikų paveldėtais pinigais savo nuožiūra, nepasi-tarusi su vaikų atstovu pagal įstatymą sudarė sutartis dėl vaikų mokslo (2017 m. sudarė sutartį su licėjumi), sumokėjo mokesčius (duomenys neskelbtini) bendrijai (už 2015–2017 m. – 90 eur) nors atsakovas jau buvo sumokėjęs mokesčius; su-mokėjo 137 eur įmoką draudimo bendrovei eRgo už gyvenamojo namo drau-dimą, nors atsakovas šį turtą jau buvo apdraudęs.

8. 1995 m. gegužės 17 d. d. S. sudarė sutartį su V. M., kuriam pardavė 0,0811 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). kadangi ši sutartis per 3 mėnesius nuo jos sudarymo dienos nebuvo įregistruota valstybės registre, ieškovė kreipėsi į VĮ Registrų centrą, kad būtų atlikta registracija. VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti sutartį, todėl ieškovė kreipėsi į kauno apylinkės teismą nepasitarusi su vaikų atstovu pagal įstaty-mą ir nesuderinusi veikimo būdo, geriausiai atitinkančio vaikų interesus.

9. atsakovas po d. S. mirties išsiaiškino, kad antstolė, sudarydama turto apyrašą, ne-rado UaB „almura“ akcijų, kurios priklausė nuosavybės teise d. S. ieškovė paaiški-no, kad d. S. prieš mirtį šias akcijas padovanojo savo tėvui P. T., tačiau nei ieškovė, nei P. T. dovanojimo sutarties vaikų atstovui pagal įstatymą neperdavė ir neparodė. atsakovas tik iš UaB „almura“ gavęs 5 dovanojimo sutarčių kopijas suprato, kad sunkiai sergančios d. S. turtą P. T. padovanojo ne pati d. S., o pagal įgaliojimą vei-kusi ieškovė. atsakovas, siekdamas, kad akcijos grįžtų į d. S. paveldimo turto sąrašą ir jas galėtų paveldėti vaikai, pateikė ieškinį kauno apygardos teismui.

10. atsakovo nuomone, ieškovė kaip testamento vykdytoja daro žalą įpėdinių intere-sams, todėl nušalintina. Palikimo administratoriumi paskirtinas įpėdinių atsto-vas pagal įstatymą – atsakovas, kadangi jis gyvena su savo vaikais, puikiai su jais sutaria, sprendžia arba padeda vaikams patiems išspręsti visas iškylančias asme-nines ar turtines problemas, rūpinasi jų sveikata ir poilsiu, savo lėšomis prižiūri, remontuoja ir gerina vaikams priklausantį namą ir kitą jų paveldėtą turtą, todėl geriausiai žino jų poreikius ir interesus.

ii. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinio dalį tenkino – nušalino d. S. testamento, patvirtinto 2016 m. bir-želio 28 d. Vilniaus miesto 29-ojo notaro biuro notarės Svajonės Šaltauskienės (notarinio registro nr. 3023) (2017 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto 29-ojo notaro biuro notarės Svajonės Šaltauskienės išduotas ieškovei liudijimas (notarinio re-gistro nr. 1274), vykdytoją ieškovę nuo šių pareigų atlikimo. kitą priešieškinio dalį teismas atmetė.

15

12. Teismas nurodė, kad d. S. mirė (duomenys neskelbtini). ji buvo atsakovo sutuokti-nė. Santuokos metu gimė du vaikai: sūnus j. g. S., gim. (duomenys neskelbtini), bei duktė i. S., gim. (duomenys neskelbtini). d. S. testamentu, patvirtintu 2016 m. bir-želio 28 d., visą turtą paliko savo nepilnamečiams vaikams. 2017 m. kovo 23 d. Vilniaus m. 29-ojo notarų biuro notarė išdavė palikėjos turto paveldėtojams pa-veldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį jiems po 1/2 dalį atiteko nekilnojamasis tur-tas: 34,70 kv. m bendro ploto butas (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis 89,18 kv. m bendro ploto prekybos paskirties pastato (duomenys neskelbtini), 0,1502 ha bendro ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), 294,21 kv. m bendro ploto pastatas – vienbutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), 0,1456 ha ben-dro ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kitas turtas ir pinigai. dėl ki-tos 1/2 dalies turto, nurodyto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijime, yra išduotas nuosavybės teisės liudijimas pergyvenusiam sutuoktiniui – atsakovui. Paveldėjimo teisės liudijimu ieškovė yra paskirta d. S. testamento vykdytoja, kol kiekvienas iš įpėdinių sulauks 18 metų. 2017 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto 29-ojo notaro biuro notarė išdavė ieškovei liudijimą, kad ieškovė yra dukters d. S. testamento vykdytoja.

13. 2017 m. kovo 8 d. atsakovai sudarė santuoką, šeima augina Ž. S. ir d. S. du ne-pilnamečius vaikus, R. S. nepilnametę dukterį iš pirmos santuokos – U. k. bei atsakovų bendrą nepilnametę dukterį S. S.

14. dėl nepilnamečių paveldėto namo nuomos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos ne nuomos, o šeimos teisinius santykius reguliuojančios tei-sės normos. Po d. S. mirties atsakovai bei jų visi nepilnamečiai vaikai gyvena 294,21 kv. m bendro ploto gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). atsa-kovo ir d. S. nepilnamečiai vaikai iki mamos mirties visą laiką gyveno ir šiuo metu gyvena tame pačiame ginčo gyvenamajame name. Tai atitinka nepilname-čių vaikų interesus, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovai naudoja gyvenamąjį namą ne pagal paskirtį ar nepaisydami nepilnamečių vaikų interesų. Byloje taip pat nesurinkta įrodymų, kurie leistų spręsti, kad vaikai naudojasi tik dalimi gyve-namojo namo ar žemės sklypo.

15. Byloje nėra ginčo, kad ginčo gyvenamasis namas ir žemės sklypas, ant kuriuo pastatytas šis gyvenamasis namas, buvo atsakovo Ž. S. bei d. S. bendroji jungtinė nuosavybė, gyvenamasis namas buvo šeimos gyvenamoji patalpa, kurioje buvę sutuoktiniai ir jų nepilnamečiai vaikai gyveno. atsakovas įgyvendino su d. S. su-darytą susitarimą, kad ginčo namas atitektų jų nepilnamečiams vaikams lygiomis dalimis. Tačiau, kaip teisingai nurodė atsakovo atstovas, atsakovas mirusios d. S. turto paveldėjimo procese padarė esminę klaidą – pasirašė taikos sutartį, kuria atsisakė savo namo dalies ir pripažino, kad namas priklausė asmeninės nuosavy-bės teise tik d. S. atsakovo taikos sutarties variantas, pasiūlytas testamento vyk-dytojai ieškovei, pagal kurį 1/2 dalį jam priklausančio santuokoje turto atsakovas padovanoja nepilnamečiams vaikams, o 1/2 dalį motinos turto paveldi vaikai, ieškovės buvo atmestas. Taigi, pasirašius taikos sutartį d. S. turto paveldėjimo byloje, visas namas buvo paveldėtas nepilnamečių vaikų, o viso namo valdymas pagal testamentą atiteko testamento vykdytojai. Tačiau ir ši nauja aplinkybė –

161616

d. S. asmeninės nuosavybės teisė į ginčo turtą (ir į gyvenamąjį namą), nustatytą turto paveldėjimo byloje, nepaneigia, kad ginčo gyvenamasis namas buvo atsako-vo, d. S. ir jų nepilnamečių vaikų šeimos gyvenamoji patalpa (ck 3.84 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas).

16. 294,21 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena atsakovų šeima (sutuoktiniai) su keturiais nepilnamečiais vai-kais, yra šeimos gyvenamoji patalpa, kurioje turi teisę gyventi visi jų šeimos na-riai. dėl to nėra pagrindo spręsti, kad nepilnamečių vaikų tėvas su sutuoktine turi prievolę mokėti savo nepilnamečiams vaikams nuomos mokestį už naudojimąsi jiems priklausančia nuosavybės teise gyvenamąja patalpa. gyvenamajame name gyvena ir patys šio turto savininkai – nepilnamečiai vaikai ir pastarųjų porei-kiai neatskirti nuo šeimos bendrų poreikių. atsakovas tvarko nepilnamečių turtą uzufrukto teise (ck 3.185 straipsnio 1 dalis), todėl nėra kito teisinio pagrindo, at-sakovams nesutikus, juos įpareigoti sudaryti žemės sklypo bei gyvenamojo namo nuomos sutartį, nustatyti nuomos mokestį ir jį priteisti iš atsakovų.

17. nagrinėjamoje byloje ieškovės pozicija prieštarauja ck 5.38 straipsnio 1 dalyje nustatytai testamento vykdytojo pareigai tartis su įpėdiniais. ieškovė kaip testa-mento vykdytoja atliko veiksmus, reikalingus testamentui vykdyti, susijusius su nekilnojamuoju turtu, tačiau be suderinimo su nepilnamečių vaikų atstovu pagal įstatymą: gyvenamojo namo įvadinio elektros skaitiklio keitimą (dėl ko suvei-kė signalizacija), namo durų spynos pakeitimą, pakabino paveikslą kambaryje nesant nė vienam iš šeimos narių, taip pažeisdama šeimos privatumą. ieškovė nederino sutarties sudarymo su atsakovu dėl vaikų mokslų licėjuje, mokėjo (duo-menys neskelbtini) bendrijai bendrijos nario mokesčius už 2015–2017 m. (iš viso 90 eur), nors atsakovo buvo sumokėta analogiška suma, sumokėjo eRgo drau-dimo bendrovei namo 137 eur draudimo įmoką, nors atsakovas nuo pat namo atidavimo naudoti momento nuolat draudžia namą eRgo draudimo bendrovėje ir moka draudimo įmokas. ieškovė nederino su atsakovu teisminio proceso civi-linėje byloje kauno apylinkės teisme, kai ji vienvaldiškai, kaip testamento vykdy-toja, sudarė sutartį su V. M., kuriam pardavė 0,0811 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovė, veikdama pagal įgaliojimą už d. S., pastarajai priklau-sančias UaB „almura“ akcijas padovanojo savo vyrui P. T., dėl to nepilnamečių vaikų atstovui atsakovui teko kreiptis į kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje nr. e2-2265-555/2017 buvo patvirtinta šalių tai-kos sutartis, ginčo akcijas P. T. padovanojo anūkams. Be to, ieškovė išnuomojo savo sutuoktiniui P. T. dalį namo penkeriems metams ir pranešė, kad atvažiuos su baldais, kad būtų kur giminei susirinkti, taip pažeisdama ck 4.243 straipsnyje nustatytą draudimą panaudoti funkcijas savo asmeniniams interesams, nes ieš-kovė yra P. T. sutuoktinė, jų turtas, taigi – ir pajamos, yra bendras. dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad ieškovė nepakankamai bendradarbiavo su atsa-kovu (ck 6.200 straipsnio 2 dalis). Tokie testamento vykdytojos veiksmai nea-titinka ne tik įpėdinių, bet ir kitų suinteresuotų asmenų interesų, todėl teismas sprendė nušalinti ieškovę nuo testamento vykdytojo pareigų.

17

18. atsakovas tinkamai prižiūri nepilnamečių vaikų paveldėtą turtą, rūpinasi vai-kais. Tais atvejais, kai turto turintis vaikas gyvena su savo tėvais (tėvu ar motina), tėvų ir vaikų turtiniai santykiai reglamentuojami ck trečiosios knygos iV dalies Xii skyriaus i skirsnyje (ck 3.185–3.191 straipsniai). Turtą, kuris yra nepilna-mečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teise ir turto administratorius atskira tvarka neskiriamas, išskyrus atvejus, kada teismas nušalina tėvus nuo vai-ko turto valdymo (ck 3.191 straipsnio 1 dalies 4 punktas). ck 3.187 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas nepilnamečių vaikų turtas, kuriam uzufruktas ne-taikomas, t. y. vaikų paveldėtam turtui su sąlyga, kad tam turtui nebus taikomas uzufruktas. nurodyta sąlyga byloje nenustatyta, todėl atsakovo priešieškinio rei-kalavimą skirti jį d. S. palikimo administratoriumi teismas atmetė.

19. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. spalio 10 d. nutartimi paliko nepa-keistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimą.

20. kolegija nurodė, kad gyvenamojo namo teisinis režimas nustatomas, neatsi-žvelgiant į tai, kieno vardu registruotas ir kieno nuosavybė buvo. Pagal ck 3.84 straipsnį gyvenamasis namas pripažįstamas šeimos turtu. gyvenamasis na-mas sukurtas buvusių sutuoktinių – atsakovo ir d. S. lėšomis bei darbu, taigi buvo bendroji jungtinė nuosavybė ir iki palikėjos d. S. mirties bei vėliau buvo naudo-jamas kaip vienintelė šeimos gyvenamoji patalpa. gyvenamojo namo savininkai nepilnamečiai vaikai i. S. ir j. g. S. yra šios šeimos nariai, jų esminis poreikis – gy-venti kartu su šeima gyvenamajame name. d. S. mirus, nepilnamečiai vaikai liko gyventi su tėvu – atsakovu gyvenamajame name. nors šis namas buvo paveldėtas nepilnamečių vaikų ir įregistruotas viešame registre jų nuosavybės teise, tačiau turto paskirtis nepasikeitė – jis liko šeimos turtu kaip vienintelė šeimos gyvena-moji patalpa. Šiuo metu gyvenamajame name gyvena dabartinė atsakovo šeima.

21. nepilnamečio vaiko poreikiai nėra visiškai atskiri nuo bendrų šeimos poreikių, todėl vaikų turtas ar jo duodamos pajamos, prireikus ir nepažeidžiant vaikų interesų, gali būti panaudojami bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Vaiko asmeninis būstas gali būti panaudotas šeimos poreikiams tenkinti, o ar šį principą įgyvendina vaiko atstovas pagal įstatymą, ar paskirtas atstovas – testamento vykdytojas, nėra teisiškai reikšminga. Šiuo atveju šeima turtu naudojosi iki ieškovės pateikto pasiūlymo suda-ryti sutartį ir niekada nei žodžiu, nei raštu, nei kitokiais veiksmais neleido suprasti, kad sutinka sudaryti nuomos sutartį ir mokėti nuomos mokestį už savo gyvenimą name. Taigi ieškovės argumentas, kad atsakovas išreiškė valią sudaryti nuomos su-tartį tylėdamas, yra nepagrįstas, nes šeima gyvena name visai kitu teisiniu pagrindu.

22. išnuomodama patalpas savo sutuoktiniui testamento vykdytoja pažeidė pareigą tartis (ck 6.200 straipsnio 2 dalis), pareigą tartis su įpėdiniais ir jų atstovu pa-gal įstatymą (atsakovu) (ck 5.38 straipsnio 1 dalis), apribojimą atstovaujamųjų vardu sudaryti sandorius su savo sutuoktiniu (ck 2.134 straipsnio 1 dalis) ir draudimą panaudoti funkcijas savo asmeniniams interesams (ck 4.243 straips-nis). kiti ieškovės veiksmai taip pat gali būti kvalifikuoti kaip šeimos būsto neliečiamybės pažeidimas ir neteisėtas tėvo valdžios apribojimas. Be to, ieškovė savo veiksmais sukėlė interesų konfliktą.

181818

23. Byloje nustatyta, kad testatorė kreditorių neturėjo ir jokie asmenys testamente ne-nurodyti, todėl net teoriškai negali kilti konfliktas tarp tokių asmenų ir testatorės įpėdinių interesų. Taigi testamento vykdytoja privalo testamentą vykdyti ir turtą valdyti išimtinai įpėdinių naudai ir jų interesams patenkinti. ck 5.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad testamento vykdytojas, vykdydamas testamentą, tariasi su įpėdiniais. Šiuo atveju įpėdiniai yra nepilnamečiai, jie turi atstovą pagal įstatymą – atsakovą, tačiau testamento vykdytoja apie savo ketinimus dėl įpėdinių turto niekada jo neinformavo, su juo nesitarė, priėmusi sprendimus net ne visuomet pranešdavo apie tai vaikų atstovui pagal įstatymą.

24. Tais atvejais, kai turto turintis vaikas gyvena su savo tėvais (tėvu ar motina), tėvų ir vaikų turtiniai santykiai reglamentuojami ck trečiosios knygos iV dalies Xii skyriaus i skirsnyje (ck 3.185–3.191 straipsniai). Turtą, kuris yra nepilname-čių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis ir turto administratorius atskira tvarka neskiriamas, išskyrus atvejus, kada teismas nušalina tėvus nuo vai-ko turto valdymo (ck 3.191 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi tėvai nuo vaikų turto valdymo gali būti nušalinti, kai tai prieštarauja vaiko interesams.

25. Sistemingi ir pasikartojantys ieškovės veiksmai, pažeidžiantys testamento vykdy-tojo pareigas, patvirtina, kad vykdydama testamento vykdytojo pareigas ieškovė nesivadovavo išimtinai nepilnamečių vaikų interesais, juos pažeidė, todėl teismas pagrįstai nušalino ieškovę nuo testamento vykdytojo pareigų, t. y. pritaikė griež-čiausią teisių gynimo būdą. nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad vaikų tėvas – atsakovas, valdydamas palikimą, atliks veiksmus, kurie prieštarautų vaikų intere-sams, nenaudos turto vaikų interesais arba nesugebės tinkamai valdyti paveldėto turto (ck 3.186 straipsnio 1 dalis). nenušalinus palikimo administratorės, besi-tęsiantis ieškovės ir atsakovo konfliktas gali vaikų interesams sukelti didesnę žalą.

26. nėra pagrindo taikyti ck 3.187 straipsnio 3 punkto, nes šioje normoje nustatytas uzufrukto ribojimas taikomas tik tais atvejais, kai yra konkrečiai įtvirtintas įsta-tyme arba testamente. Be to, įstatymas (ck 3.187 straipsnis) taip pat išskiria tam tikrą vaikams nuosavybės teise priklausantį turtą, kurio tėvai neturi teisės tvar-kyti net uzufrukto teise. Tokiam turtui priskiriamas vaiko turtas, įgytas už savo paties uždirbtas lėšas; skirtas vaiko lavinimo, jo pomėgių tenkinimo ar laisva-laikio organizavimo tikslams; vaikui dovanotas ar jo paveldėtas turtas su sąlyga, kad jam nebus nustatomas uzufruktas. Vaiko poreikiai nėra visiškai atskiri nuo bendrų šeimos poreikių, todėl vaikų turtas ar jo duodamos pajamos, prireikus ir nepažeidžiant vaikų interesų, gali būti panaudojami bendriems šeimos porei-kiams tenkinti. Pavyzdžiui, vaikų būstas ar turto duodamos nuomos atveju pa-jamos gali būti panaudojamos gyvenamosios patalpos nuomai ar jos išlaikymui, šeimos maistui, poilsiui, naujam šeimos būstui įsigyti ar turimam rekonstruoti ir panašiai bei šeimos gyvenimui.

iii. kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

27. kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys būtų tenkintas, o atsakovo

19

priešieškinis atmestas, taip pat ieškovės naudai priteistas visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:27.1. Pagal ck 3.187 straipsnį tėvai neturi teisės tvarkyti uzufrukto teise savo ne-

pilnamečių vaikų turto, kuris yra paveldėtas su sąlyga, kad tam turtui nebus nustatomas uzufruktas. Teismai nesiaiškino, ar vaikų paveldėtą turtą tėvas gali valdyti uzufrukto teise, jei tokio turto valdymui yra paskirtas testamen-to vykdytojas, kadangi atsiranda tam tikras valdymo konfliktas, t. y. turtą nepilnamečių vaikų interesais valdo ir tvarko atstovas pagal įstatymą (tėvas) ir testamento vykdytojas. ieškovės nuomone, esant paskirtam testamen-to vykdytojui, tėvas neturi teisės nepilnamečio vaiko (vaikų) turto valdyti uzufrukto teise, nes atsiranda specialus testatoriaus valia paskirtas tokio tur-to valdytojas, kuriam esant negalimas (nebetenka prasmės) dar vieno turto valdytojo vaikų interesais buvimas. Tokiu atveju pripažintina, kad testato-riaus valia paskirtas testamento vykdytojas yra specialus subjektas, kuriam teikiamas prioritetas prieš atstovą pagal įstatymą. Be to, ck 3.187 straipsnio 3 punkte nustatytas ribojimas uzufrukto teise valdyti nepilnamečio vaiko turtą, kuris yra nepilnamečio paveldėtas su sąlyga, kad tam turtui nebus nu-statytas uzufruktas. nors testatorės d. S. testamente tiesiogiai nebuvo sufor-muluotas toks apribojimas, tačiau jis išplaukia iš paties testamento vykdyto-jo, kuris nėra nepilnamečio vaiko tėvas, paskyrimo fakto. Testatorė, nepasi-tikėdama atsakovu ir paskirdama turto valdytoju ir tvarkytoju ne vaikų tėvą, o kitą asmenį, iš esmės išreiškė ir savo valią, jog nuo tokio turto valdymo uzufrukto teise vaikų tėvas būtų nušalinamas. jei būtų priešingai, testatorė būtų pasinaudojusi ck 5.37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise paskirti kelis testamento vykdytojus.

27.2. ieškinys buvo reiškiamas abiem atsakovams, tačiau teismai dėl atsakovės teisės valdyti j. g. S. ir i. S. priklausantį turtą iš esmės nepasisakė, o apiben-drintai išvadas pateikė abiejų atsakovų atžvilgiu, nors atsakovė R. S. nėra nepilnamečių vaikų atstovė pagal įstatymą ir šiuo pagrindu negali naudoti atsakovo nepilnamečių vaikų turto. atsakovė teisę valdyti Ž. S. nepilname-čių vaikų turtą uzufrukto teise galėtų tik tuo atveju, jei nepilnamečius vaikus įsivaikintų (ck 3.190 straipsnio 2 dalis), tačiau ji to nėra padariusi, o kartu ir nėra įgijusi turto valdymo uzufrukto teisės.

27.3. Pagal ck 3.84 straipsnio 2 dalį šeimos turto statusą gali įgyti tik vienam ar abiem sutuoktiniams, bet ne jų nepilnamečiams vaikams priklausantis turtas. jei tokį statusą gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) faktiškai turėjo esant gyvai d. S., tai toks šio turto statusas atsakovui pasibaigė mirus d. S.; pasibaigimo pagrindas – ck 3.49 straipsnio 1 dalis, pagal kurią san-tuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta, ir ck 3.86 straipsnio 1 dalis, pagal kurią šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. at-sakovų Ž. S. ir R. S. santuokos sudarymas turtui, kuris jiems nepriklauso, šeimos statuso nesukuria, nes neatitinka ck 3.84 straipsnio 2 dalyje nusta-tytų sąlygų. Be to, gindamiesi nuo pareikšto ieškinio atsakovai negali gintis

202020

aplinkybe, jog nepilnamečiams vaikams priklausantis turtas turi šeimos tur-to statusą, kadangi toks statusas nėra įregistruotas viešame nekilnojamojo turto registre.

27.4. Įstatymo leidėjas plačiau nekomentuoja testamento vykdytojo pareigų pa-žeidimo laipsnio, suteikiančio teisę teismui nušalinti jį. kasaciniame teisme buvo nagrinėtas palikimo administratoriaus nušalinimo klausimas, tačiau kitu atveju – paskyrus bankroto administratorių (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-393/2013). Pagal ck 5.42 straipsnį testamento vykdytojas gali būti nušalinamas tik esant esminiams, o ne bet kokiems jo atliekamiems pareigų pažeidimams. Priešingas aiškinimas reikštų testatoriaus valios dėl palikto turto tolesnio valdymo nepaisymą bei prieštaravimą bendriesiems teisės principams (ck 1.5 straipsnis). Pagal įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas įvertintos teismų nurodomos testamento vykdytojos nušali-nimo priežastys pripažintinos neesminėmis bei nesudarančiomis pagrindo ieškovės, kaip testamento vykdytojos, veikimą traktuoti kaip priešingą ne-pilnamečių ar trečiųjų asmenų interesams.

27.5. Skaitiklio, spynos pakeitimas, namo draudimas bei įmokų mokėjimas ben-drijai tiesiogiai susiję su testamento vykdymu, t. y. paveldėto turto tvarkymu, apie tai atsakovas buvo informuotas ir žinojo. Sutarties su licėjumi pasirašy-mas buvo suderintas su atsakovu, tai patvirtina į bylą pateiktas susirašinėji-mas. Mirusios d. S. paveikslo pakabinimas, ieškovei teisėtai patekus į namą, kurį ji, kaip testamento vykdytoja, turi teisę valdyti ir prižiūrėti, iš viso ne-gali būti laikomas veikimu prieš vaikų (įpėdinių) interesus. Tai, kad kai ku-riuos mokėjimus (bendrijai, draudimo bendrovei) atliko ir pats atsakovas, nebūtinai reiškia, kad ieškovė tokių veiksmų nederino – tokia pat pareiga yra nustatyta ir atsakovui, kaip vaikų atstovui pagal įstatymą. duomenų, kad prieš atlikdamas tokius mokėjimus atsakovas būtų tai derinęs su testa-mento vykdytoja, nepateikta, nors atsakovas žinojo, kad su turto valdymu ir naudojimu susijusius veiksmus atlieka testamento vykdytoja. kita vertus, toks dvigubas mokėjimas jokių nepalankių pasekmių įpėdiniams nesukėlė, permoką visuomet įmanoma susigrąžinti, o pakartotinai sudarytą draudi-mo sutartį – nutraukti ir taip pat susigrąžinti sumokėtas lėšas. Priešingai teismų argumentams, byloje pateikta pakankamai duomenų apie ieškovės, kaip testamento vykdytojos, veiksmų derinimą su atsakovu elektroniniais laiškais, žinutėmis telefonu, ataskaitų pateikimu. Be to, teismai, darydami iš-vadą apie tariamą ieškovės nebendradarbiavimą su atsakovu, nevertino, kad atsakovo nurodomi nesusipratimai sudaro labai neesminę dalį bendrame ieškovės nepilnamečių vaikų naudai atliktų veiksmų kontekste, kas leidžia tai vertinti kaip neesminius ir mažareikšmius nesutarimus. Teismų išvados apie ieškovės nebendradarbiavimą ir veikimą prieš įpėdinių interesus neati-tinka byloje surinktų įrodymų visumos.

27.6. 0,0811 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) d. S. (o ne testamen-to vykdytoja) V. M. pardavė dar iki santuokos su atsakovu 1995 m. gegu-

21

žės 17 d. atskira pirkimo–pardavimo sutartimi, kai buvo pardavinėjamas ir butas (duomenys neskelbtini). Pirkėjas buto pirkimo–pardavimo sutartį per 3 mėn. įregistravo VĮ Registrų centre, tačiau žemės sklypo – ne, o pa-gal 1964 m. ck nuostatas toks sandoris tapo negaliojantis. Šis sklypas, kaip parduotas, netgi nebuvo įtraukiamas į paveldimo turto apyrašą (ne ieškovės sprendimu), todėl ši teisinė situacija turėjo būti išspręsta arba pirkėjui grąži-nant sumokėtus pinigus, arba įregistruojant jo teises į žemės sklypą. Žemės sklypas, esantis po keturbučiu namu, kaip atskiras nekilnojamojo turto vie-netas, iš esmės yra nefunkcionalus ir negali būti panaudojamas jokiu kitu tikslu, o taikant restituciją tektų grąžinti sklypo kainą nepilnamečių vaikų lėšomis. Taigi ieškovės veiksmai, padedant įteisinti sklypą pirkėjo vardu, negali būti pripažįstami kaip veikimas prieš vaikų interesus, juolab kad tai įpėdiniams nesukėlė jokių neigiamų pasekmių. Sudarant UaB „almura“ ak-cijų dovanojimo sutartį, ieškovė veikė ne kaip testamento vykdytoja, o kaip dar gyvos d. S. atstovė, todėl ieškovės veiksmai, atlikti iki paskyrimo testa-mento vykdytoja, niekaip negali paveikti jos, kaip testamento vykdytojos, teisių ir pareigų. Patalpos, kurios buvo išnuomotos P. T., nuo pat jų pastaty-mo dienos turėjo tikslinę paskirtį – apsistoti tėvams, atvykusiems aplankyti d. S., t. y. testamento vykdytojai bei jos sutuoktiniui, ir šiomis patalpomis pagal tokią paskirtį faktiškai buvo naudojamasi, kai jos nebuvo nuomoja-mos tretiesiems asmenims, tik šiuo atveju P. T. įpėdinių (anūkų) naudai dar papildomai mokėjo ir nuomos mokestį. Tokia sutartis, paaiškėjus, kad su tuo nesutinka atsakovas, buvo nutraukta.

27.7. apeliacinės instancijos teismas pažeidė ck 5.42 straipsnį, kuriame impe-ratyviai nustatyta, kad, nušalinus testamento vykdytoją ar palikimo admi-nistratorių, turi būti skiriamas kitas palikimo administratorius, tačiau tai padaryta nebuvo.

28. atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės išlaidų, patirtų advokato pagalbai atsiliepimui į kasacinį skundą sura-šyti, atlyginimą. atsiliepime nurodomi šie argumentai:28.1. Testamento vykdytoja turi teisę inicijuoti įpėdinių nenaudojamo turto val-

dymo ir tvarkymo sąlygų nustatymą, tačiau jokio prioriteto prieš atstovą pagal įstatymą testamento vykdytoja neturi. Priešingai, ck 5.38 straipsnio 1 dalis įpareigoja testamento vykdytoją tartis su įpėdiniais, konkrečiu atveju – su jų atstovu pagal įstatymą dėl turto valdymo ir tvarkymo. Turtas, kuris reikalingas nepilnamečių įpėdinių poreikiams tenkinti, tiesiogiai uzufrukto teise naudotinas atstovo pagal įstatymą – jų tėvo, kuris šį turtą valdo ir tvar-ko. jeigu dėl kokių nors priežasčių vaikų atstovas pagal įstatymą neturi gali-mybės tinkamai įgyvendinti šių turto valdymo ir tvarkymo teisių, jis privalo kreiptis į testamento vykdytoją, kad bendradarbiaujant būtų ieškoma vaikų interesams palankiausio sprendimo.

28.2. Uzufrukto eliminavimo sąlyga testamente turi būti ne numanoma, o aiškiai suformuluota. jeigu testatorė būtų siekusi, kad atsakovas, kaip nepilnamečių vaikų tėvas, negalėtų naudoti vaikų turto, tai ji būtų ir suformulavusi sąlygą,

222222

kad paveldimam turtui uzufruktas nėra nustatomas. Testamento vykdytojos paskyrimą ir jai įgalinimų suteikimą reikėtų vertinti kaip tam tikrą nepilna-mečių įpėdinių paveldėto, bet tiesiogiai jų nenaudojamo turto valdymo ir tvarkymo būdo nustatymą.

28.3. Testamento vykdytojos paskyrimas nepanaikina uzufrukto teisės, nes uzufrukto teisės turinys yra kitoks – teisė daiktą naudoti (ir gauti iš jo vaisius bei pajamas), tvarkyti bei valdyti (ck 4.141 straipsnio 1 dalis). Testamentu testatorė įgalino testamento vykdytoją veikti nepilnamečių vaikų naudai, tvarkant ir valdant jų turtą, tačiau teisės naudoti vaikų turtą ir iš jo gauti vaisius ir pajamas testatorė testamento vykdytojai nesuteikė. Uzufrukto tei-sę turi tik vaikų atstovas pagal įstatymą, t. y. jų tėvas. ir tai taikytina ne tik gyvenamajam namui su žemės sklypu, bet apskritai ir visam kitam paveldė-tam nepilnamečių nekilnojamajam turtui bei vertybiniams popieriams. Tai reiškia, kad jeigu tas turtas nenaudojamas nepilnamečių vaikų tiesioginiams poreikiams tenkinti, tai jį gali valdyti ir tvarkyti testamento vykdytoja (ką ji ir darė), tačiau tokio turto vaisius ir pajamas, esant poreikiui, turi teisę nau-doti nepilnamečių vaikų tėvas.

28.4. Testamentą sudarantis asmuo turi galimybę pačiame testamente nurodyti savo sprendimų priežastis, tačiau testamente d. S. neišreiškė nepasitikėjimo savo sutuoktiniu ir testamento vykdytojos paskyrimo niekaip nepaaiškino. Teismai nenustatė d. S. motyvų, skiriant testamento vykdytoją, todėl ieš-kovės atstovo nurodytas testatorės nepasitikėjimas atsakovu – prielaidomis grįsta subjektyvi nuomonė.

28.5. atsakovė R. S. gyvena gyvenamajame name, priklausančiame nuosavybės tei-se atsakovo Ž. S. nepilnamečiams vaikams, kaip S. šeimos narys, ir neįgyven-dina jokios savarankiškos uzufrukto teisės turtui, priklausančiam nepilname-čiams vaikams iš pirmos atsakovo santuokos. jos teisė naudotis gyvenamuoju namu yra išvestinė teisė iš Ž. S. uzufrukto teisės vaikų turto atžvilgiu bei iš šeimos turto teisinį režimą reglamentuojančių ck 3.84 ir 3.85 straipsnių.

28.6. Byloje nėra ginčo, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas, ant kurio buvo pastatytas šis gyvenamasis namas, buvo atsakovo ir d. S. bendroji jungtinė nuosavybė; gyvenamasis namas buvo šeimos gyvenamoji patalpa, kurioje buvę sutuoktiniai ir jų nepilnamečiai vaikai gyveno. Mirus d. S., 2017 m. va-sario 23 d. atsakovui su ieškove sudarius taikos sutartį ir paveldėjimo byloje notarei išdavus nuosavybės teisės liudijimus, gyvenamasis namas su žemės sklypu tapo nepilnamečių vaikų nuosavybė, tačiau gyvenamasis namas ir toliau liko vienintelė S. šeimos gyvenamoji patalpa ir jam toliau taikomas šeimos turto teisinis režimas.

28.7. ck 3.84 straipsnio 2 dalyje rašoma tik apie sutuoktiniams priklausantį turtą, o apie turtą, priklausantį nepilnamečiams šeimos nariams, nėra pasisakyta. Įstatymo leidėjas, priimdamas ck ir konkrečiai nustatydamas šeimos turto apibrėžimą, nemodeliavo situacijos, kai šeimos poreikiams būtinas nekil-nojamasis turtas (ar turtinės teisės į jį) priklausys ne suaugusiems šeimos nariams, bet jų nepilnamečiams vaikams. ck 3.84 straipsnyje nėra aiškiai

23

išreikšto formalaus draudimo pripažinti nepilnamečių šeimos narių turtą šeimos turtu. Toks pripažinimas yra įmanomas, jeigu nepilnamečiams vai-kams priklausantis turtas yra naudojamas bendriems šeimos poreikiams tenkinti (ck 3.84 straipsnio 1 dalis). Remiantis ck komentaru ir lietuvos aukščiausiojo Teismo apibendrinimu „nepilnamečių turtinių teisių apsauga paveldėjimo teisiniuose santykiuose“, vaiko poreikiai nėra visiškai atskiri nuo bendrų šeimos poreikių, todėl vaikų turtas ar jo duodamos pajamos, prirei-kus ir nepažeidžiant vaikų interesų, gali būti panaudojami bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Šioje byloje yra akivaizdus nepilnamečių vaikų interesas gyventi jiems priklausančiame gyvenamajame name su savo šeima, ir jis yra žymiai svarbesnis nei ieškovės ginamas interesas namą nuomoti ir gauti paja-mas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas išsakė abejonę, ar atsakovai turės pakankamai lėšų ieškovės reikalaujamam nuomos mokes-čiui mokėti, todėl neatmetė galimybės, kad, teismui patenkinus ieškinį, šeima privalės išsikelti iš namo ir ieškoti kitos gyvenamosios patalpos.

28.8. ck 3.86 straipsnio 1 dalyje nėra aptartas atvejis, kai santuoka baigiasi mirus vienam sutuoktiniui. Pasibaigus S. santuokai, liko tėvas ir du nepilnamečiai vaikai, t. y. nepilna S. šeima, ir jie toliau gyveno toje pačioje šeimos gyve-namojoje patalpoje – gyvenamajame name su žemės sklypu. Pusė šio turto priklausė atsakovui, o pusė įgijo paveldimo turto statusą. 2017 m. vasario 23 d. buvo sudaryta taikos sutartis tarp atsakovo ir nepilnamečių vaikų, ats-tovaujamų atstovės U. T.; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje nr. e2SP-12727-1045/2017 šią taikos sutartį patvirtino. Pagal taikos sutartį Ž. S. atsisakė savo teisių į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, pripažindamas, kad gyvenamasis namas su žemės sklypu pri-klausė mirusiai sutuoktinei d. S. nors toks pripažinimas buvo neteisingas, kadangi namą sutuoktiniai statė iš bendrų lėšų, o visam statybos procesui vadovavo ir daugelį statybos ir įrangos darbų atliko asmeniškai pats atsako-vas, tačiau, įtikintas ieškovės, manė, kad tinkamai vykdo savo ir d. S. žodinį susitarimą, aptartą kelios savaitės prieš d. S. mirtį, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas atitektų nepilnamečiams vaikams. Tačiau Ž. S., būdamas prislėgtos psichinės būsenos, neįsigilinęs į taikos sutarties sąlygas, nesikrei-pęs pagalbos į teisės konsultantą, padarė tris esmines klaidas: 1) d. S. mirė ir jos turto dalis pagal jų žodinį susitarimą (ir testamentą) atiteko vaikams, tačiau pats Ž. S. savo susitarimo dalį galėjo įgyvendinti parašydamas tes-tamentą vaikų naudai (kaip tai padarė d. S.); 2) sutikdamas atsisakyti savo dalies į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, jis nesuvokė, kad ši turto dalis taip pat pateks į d. S. testamento reguliavimo sritį ir testamento vykdytoja galės reikšti pretenzijas gyvenamąjį namą valdyti ir tvarkyti; 3) jis nesuvokė, kad, sudarydamas taikos sutartį pagal ieškovės pasiūlytas sąlygas, padėjo jai įvykdyti savo planą daryti įtaką S. šeimos gyvenimui name.

28.9. S. šeimos turto statusas nesikeitė ir išliko, o atsakovui sudarius santuoką su R. S., tiesiog padidėjo S. šeima. ieškovė elgiasi nesąžiningai, nes žino visas gyvenamojo namo statybos aplinkybes ir tai, kad nuo pat namo atidavimo

242424

naudoti 2011 m. jame gyvena S. šeima. ieškovė pati atstovavo nepilname-čiams vaikams paveldėjimo procese, rengė ir 2017 m. vasario 23 d. sudarė su atsakovu taikos sutartį, registravo VĮ Registrų centre vaikų nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, todėl negali remtis argumentu, kad nežinojo, jog namas yra S. šeimos gyvenamoji patalpa ir turi šeimos turto statusą, nors tai ir nėra įregistruota VĮ Registrų centro duomenų bazėje.

28.10. ieškovė neneigė atlikusi byloje nurodytus vaikų turto valdymo veiksmus, o teismai pagrįstai pripažino, kad tokie veiksmai prieštarauja ck 5.38 straips-nio 1 dalyje nustatytai testamento vykdytojo pareigai tartis su įpėdiniais. kadangi šioje byloje įpėdiniai yra nepilnamečiai vaikai, tai ieškovė pažeidė pareigą tartis su jų atstovu pagal įstatymą.

28.11. atsakovas turi pagrindo nepasitikėti ieškove, kaip testamento vykdytoja, nes ji dar iki testatorės mirties, sudarydama penkis dovanojimo sandorius kartu su savo sutuoktiniu, pasisavino dalį jos turto, nuskriausdama turto pavel-dėtojus. Sistemingi ieškovės veiksmai, pažeidžiantys testamento vykdytojo pareigas, patvirtina, kad ieškovė nesivadovavo išimtinai nepilnamečių vaikų interesais, juos pažeidė, todėl teismas pagrįstai nušalino ieškovę nuo tes-tamento vykdytojo pareigų, t. y. pritaikė griežčiausią vaikų teisių gynimo būdą. apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, nenušali-nus palikimo administratorės, besitęsiantis konfliktas gali vaikų interesams sukelti didesnę žalą. Po teismų procesinių sprendimų vaikų paveldėtam tur-tui negresia jokie pavojai, kadangi jis turi administratorių – vaikų atstovą pagal įstatymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

iV. kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šeimos turto teisinio režimo taikymo vaikų nuosavybe esančiam turtui

29. kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismai, atmesdami ieškinį, nepagrįstai rėmėsi šeimos turto institutu, nes ginčo namui šeimos turto teisinis režimas ne-taikytinas. Teisėjų kolegija pripažįsta šį argumentą teisiškai pagrįstu.

30. Šeimos turto institutas, be kita ko, yra skirtas apsaugoti nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus (Mikelėnas, V., ir kt. (autorių kolektyvas). Civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga. Šeimos teisė. Vilnius: justitia, 2002, p. 174). Šeimos turtas yra teisinė nepilnamečių vaikų teisės į būstą garantija (lietuvos aukščiau-siojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-426/2005). Tai daroma uždraudžiant tėvams be išankstinio teismo leidimo disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančia, tačiau šeimos turtu esančia šeimos gyvenamąja patalpa (ck 3.85 straipsnio 2 dalis), uždraudžiant išieškoti iš šeimos gyvenamo-sios patalpos pagal kreditorių reikalavimus (ck 3.85 straipsnio 3 dalis), nustatant vaikų teisę naudotis šeimos gyvenamąja patalpa (uzufruktą) tėvų santykių pa-

25

sibaigimo atveju (ck 3.86 straipsnio 2 dalis), perkeliant nuomos teises į šeimos gyvenamąją patalpą tam iš tėvų, su kuriuo gyventi lieka nepilnamečiai vaikai (ck 3.86 straipsnio 3 dalis). Pagal įstatymą šeimos turto teisinis režimas šeimos gyve-namajai patalpai taikomas tuo atveju, jei patalpa yra abiejų arba vieno iš sutuok-tinių nuosavybė (ck 3.84 straipsnio 1 dalis).

31. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje šeimos turto teisinis režimas aiški-namas plačiau. Pavyzdžiui, jis pripažįstamas ir tokiais atvejais, kai patalpa, kurioje gyvena šeima, nuosavybės teise priklauso vienam iš vaiko tėvų, net jei vaiko tėvai nėra susituokę (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 26 d. nu-tartį civilinėje byloje nr. 3k-3-302/2006), arba kai patalpa, kurioje gyvena šeima, teisiškai nėra įregistruota kaip gyvenamoji patalpa (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-90/2005). Vis dėlto visiems šiems atvejams būdinga tai, kad patalpa, kurioje gyvena šeima, nuosavy-bės teise priklauso vienam arba abiem vaiko tėvams.

32. Pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad šeimos turto teisinis režimas saugo vaiko teisę į būstą apribodamas tėvų (ar vieno iš jų) nuo-savybės teisę į jiems nuosavybės teise priklausantį turtą – šeimos gyvenamąją patalpą. Tuo tarpu šeimos gyvenimas patalpoje, nuosavybės teise priklausančioje nepilnamečiams vaikams, savaime nesudaro pagrindo tokiai patalpai taikyti šei-mos turto teisinio režimo.

33. ck 3.161 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas tėvų ir vaikų turto atskirumo principas, pagal kurį vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai – į vaikų turtą. Pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą ck 3.185 straipsnio 1 dalyje (su ck 3.187 straipsnyje nustatytomis išimtimis), turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Tačiau tėvų teisės tvarkant savo nepilnamečių vaikų tur-tą yra apribotos, pavyzdžiui, pajamas ir vaisius, gaunamus iš nepilnamečiam vai-kui priklausančio turto, tėvai gali naudoti šeimos reikmėms, atsižvelgdami į vaiko interesus (ck 3.186 straipsnio 2 dalis); be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės perleisti, įkeisti savo nepilnamečių vaikų turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį (ck 3.188 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sudaryti nepilnamečių vaikų turto nuo-mos sutartį ilgesniam nei penkerių metų terminui (ck 3.188 straipsnio 1 dalies 3 punktas); tėvams, tvarkantiems savo vaikų turtą uzufrukto teise, draudžiama perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti uzufrukto teisę (ck 3.189 straipsnio 1 dalis); pagal nepilnamečių vaikų tėvų kreditorių reikalavimus negali būti išieš-koma iš nepilnamečių vaikų turto ar iš jų tėvų uzufrukto teisės (ck 3.189 straips-nio 2 dalis) ir kt.

34. Tai reiškia, kad pagal bendrą taisyklę tais atvejais, kai šeimos gyvenamoji patal-pa nuosavybės teise priklauso vaikams, jų teisė į būstą saugoma ne šeimos turto instituto normų pagrindu, bet teisės normų, nustatančių tėvų uzufrukto teisės tvarkant vaikų turtą apribojimus, kurie savo apimtimi gali būti netgi platesni nei apribojimai, taikomi šeimos turto atveju.

35. Tais atvejais, kai šeimos gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso vaikams, tačiau tėvai neturi uzufrukto teisės į šį vaikų turtą, vaikų teisė į būstą saugoma pasitelkiant kitus teisės instrumentus (žr. šios nutarties 40–41 punktus). Vaiko

262626

teisės į būstą apsaugos dubliavimas taikant tiek šeimos turto, tiek kitų institutų normas būtų perteklinis.

36. atsižvelgdama į pirmiau nurodytus teisės išaiškinimus, teisėjų kolegija konsta-tuoja, kad nagrinėjamoje byloje ginčo namas iki d. S. mirties buvo šeimos gyve-namoji patalpa. Tačiau, mirus d. S. ir namo nuosavybės teisei paveldėjimo būdu perėjus nepilnamečiams vaikams i. S. bei j. g. S., pasibaigė namo, kaip šeimos turto, teisinis režimas. kadangi namas i. S. bei j. g. S. priklauso nuosavybės teise, tiek jų, tiek kitų dviejų šiame name gyvenančių nepilnamečių vaikų (S. S. ir U. k.) teisė į gyvenamąjį būstą (tiek, kiek ji susijusi su teise gyventi šiame name) sau-goma ne šeimos turto instituto, bet kitų teisės normų pagrindu (žr. šios nutarties 40–41 punktus). atsižvelgiant į tai, bylą nagrinėjusių teismų argumentai, susiję su šio teisinio režimo taikymu ginčo namui, pripažinti teisiškai nepagrįstais.

Dėl tėvų ir (ar) testamento vykdytojo teisių tvarkyti vaikų paveldėtą turtą

37. kasaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad, atmesdami ieškinio reikala-vimus, teismai nepagrįstai rėmėsi ck 3.186 straipsnio 2 dalies norma. ieškovės teigimu, vaikų tėvui nepriklauso uzufrukto teisė į namą, todėl tėvas negali priimti sprendimų dėl namo naudojimo – tokius sprendimus vienvaldiškai gali priimti tik ji, kaip testamento vykdytoja. Teisėjų kolegija šį argumentą pripažįsta teisiškai pagrįstu tik iš dalies.

38. Šioje nutartyje jau minėta, kad pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą ck 3.185 straipsnio 1 dalyje (su ck 3.187 straipsnyje nustatytomis išimtimis), turtą, kuris yra nepilna-mečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teise. Viena iš ck 3.187 straips-nyje nustatytų išimčių – tėvai neturi teisės uzufrukto teise tvarkyti savo nepilna-mečių vaikų turto, kuris yra vaikui dovanotas ar jo paveldėtas su sąlyga, kad tam turtui nebus nustatomas uzufruktas (ck 3.187 straipsnio 3 punktas).

39. Pažymėtina, kad teisės sistema negali sukurti prielaidų atsirasti tokioms situaci-joms, kai yra keli asmenys, turintys teisę naudoti ir (ar) tvarkyti tą patį nepilna-mečių vaikų turtą, jei šių asmenų teisės nėra aiškiai konkretizuotos ir atskirtos (pvz., kai teisę tvarkyti vaikų paveldėtą turtą testamento vykdytojas turi testa-mento, o tėvai – įstatymo pagrindu). Todėl tais atvejais, kai testamentu jo vykdy-tojui yra suteikta teisė naudoti ir tvarkyti nepilnamečių vaikų paveldėtą turtą iki jų pilnametystės, konkrečiai neapibrėžiant tokio naudojimo ir tvarkymo teisės turinio (apimties), ck 3.187 straipsnio 3 punkto prasme laikytina, kad vaikai pa-veldi turtą su sąlyga, kad jam uzufruktas nenustatomas.

40. Vis dėlto net ir tais atvejais, kai tėvai neįgyja uzufrukto teisės tvarkyti vaikų pa-veldėto turto dėl to, kad teisė tvarkyti nepilnamečių vaikų paveldėtą turtą iki jų pilnametystės suteikiama testamento vykdytojui, pastarasis, įgyvendindamas šią teisę, neturi absoliučios diskrecijos. Tokios diskrecijos pripažinimas sudarytų pa-grindą skirtingai traktuoti testamento pagrindu atsirandančias testamento vyk-dytojo ir įstatymų pagrindu atsirandančias tėvų teises, susijusias su vaikų turto tvarkymu, sukurtų prielaidas vaikų, kurių turtą pavesta tvarkyti testamento vyk-dytojui, interesų pažeidimui.

27

41. atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, vadovaudamasi lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: tais atvejais, kai teisė naudo-ti ir tvarkyti visą nepilnamečių vaikų paveldėtą turtą priklauso testamento vykdy-tojui, konkrečiai neapibrėžiant tokio naudojimo ir tvarkymo teisės turinio (apim-ties), vaiko tėvai neturi teisės šio turto tvarkyti uzufrukto teise. Tokiu atveju tarp testamento vykdytojo ir vaikų susiklosčiusiems santykiams pagal analogiją mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos teisės normos, regla-mentuojančios tėvų teises ir pareigas tvarkant nepilnamečių vaikų turtą uzufruk-to teise (CK 3.185–3.191 straipsniai). Tai, be kita ko, reiškia, kad visi testamento vykdytojo sprendimai dėl vaikų turto valdymo ir tvarkymo turi atitikti geriausius vaikų interesus (CK 3.186 straipsnio 1 dalis), pajamas ir vaisius, gaunamus iš ne-pilnamečiam vaikui priklausančio turto, testamento vykdytojas gali naudoti vaikų reikmėms, atsižvelgdamas į vaiko interesus (CK 3.186 straipsnio 2 dalis), testamen-to vykdytojas be išankstinio teismo leidimo neturi teisės atlikti veiksmų, nurodytų CK 3.188 straipsnio 1 dalyje, ir kt.

42. nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad testamentu teisė valdyti ir tvarkyti visą ne-pilnamečių vaikų i. S. ir j. g. S. paveldėtą turtą priskirta testamento vykdytojai U. T. Tai reiškia, kad, priešingai nei sprendė bylą nagrinėję teismai, vaikų tėvas Ž. S. neįgijo teisės šio turto tvarkyti uzufrukto teise.

43. Pažymėtina, kad U. T. pareikštas reikalavimas dėl namo nuomos santykių pripa-žinimo ir nustatymo laikytinas jos, kaip testamento vykdytojos, teisės naudoti ir tvarkyti vaikams nuosavybės teise priklausantį namą įgyvendinimu. Todėl, vado-vaujantis šios nutarties 41 punkte nurodyta taisykle, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar testamento vykdytojos siekiamas įgyvendinti sprendimas dėl namo naudojimo ir tvarkymo (nuomos sutarties su atsakovais sudarymo) geriausiai ati-tinka vaikų, kaip namo savininkų, interesus (ck 3.186 straipsnio 1 dalis).

44. aptariamuoju aspektu pirmiausiai pažymėtina, kad vaiko poreikiai nėra visiškai atskiri nuo bendrų šeimos poreikių, todėl vaikų turtas, prireikus ir nepažeidžiant vaikų interesų, gali būti panaudojamas bendriems šeimos poreikiams tenkinti. nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad namas yra nau-dojamas bendriems šeimos poreikiams tenkinti. apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad šiuo metu gyvenamajame name gyvena da-bartinė atsakovo Ž. S. šeima: atsakovas Ž. S., jo sutuoktinė atsakovė R. S. ir keturi nepilnamečiai vaikai (įskaitant i. S. ir j. g. S.). ieškovė kasaciniame skunde šių aplinkybių neginčija. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konsta-tuoti, kad namas faktiškai naudojamas bendriems šeimos, kurios nariai yra ir i. S. bei j. g. S., poreikiams tenkinti.

45. Sprendžiant, ar toks namo naudojimas bendriems šeimos poreikiams tenkinti nepažeidžia i. S. ir j. g. S. interesų, teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, be kita ko, laikytinos: 1) ar namo parametrai – vieta, dydis, suplanavimas ir kt. atitinka vaikų interesus (pvz., ar, atsižvelgiant į individualius i. S. ir j. g. S. poreikius, jiems nereikėtų gyventi kitoje vietoje); 2) ar namas yra tinkamas konkrečiai šei-mai (pvz., ar dėl namo išlaikymui reikalingų išlaidų nenukenčia kiti i. S. ir j. g. S.

282828

interesai); 3) ar vaikų interesai nepažeidžiami šeimai priimant „vidinius“ spren-dimus dėl namo naudojimo tvarkos (pvz., ar i. S. ir j. g. S. skiriama pakankamai vietos name, atsižvelgiant į šeimos sudėtį); 4) ar vaikų paveldėto turto pakanka jų prievolėms, susijusioms su paveldėtu turtu, įvykdyti (pvz., ar mokesčiams ir įmokoms, susijusiems su paveldėtu namu, užtenka i. S. ir j. g. S. turto).

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesuda-ro pagrindo konstatuoti, kad susiklosčiusi padėtis pažeidžia i. S. ir j. g. S., kaip namo savininkų, interesus ir (ar) kad ieškovės, kaip testamento vykdytojos, sie-kiamas įgyvendinti sprendimas dėl namo naudojimo juos (vaikų interesus) atitik-tų labiau. Pirma, nenustatyta, kad namo parametrai – vieta, dydis, suplanavimas ir kt. neatitinka i. S. ir j. g. S. interesų, kad namas yra netinkamas konkrečiai šeimai, kad i. S. ir j. g. S. interesai pažeidžiami šeimai priimant „vidinius“ spren-dimus dėl namo naudojimo tvarkos, kad vaikų turto nepakanka jų prievolėms, susijusioms su namu, įvykdyti ar kt. antra, Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius, susipažinęs su Ž. S. šeimos gyvenimo sąlygomis, vaikų teisių pažeidimo nenustatė. Vien tai, kad vaikai negauna pajamų iš turimos nuo-savybės dėl to, jog likę jų šeimos nariai (tėvas, R. S. ir kiti du vaikai) naudojasi namu neatlygintinai, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti i. S. ir j. g. S., kaip namo savininkų, interesų pažeidimo. Pažymėtina, kad ieškovės siekiamas įgy-vendinti sprendimas dėl namo naudojimo sudarytų prielaidas interesų konfliktui tarp vaikų ir kitų dabartinės jų šeimos narių atsirasti.

47. atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino šeimos turtą ir tėvų teisę tvarkyti nepilna-mečių vaikų turtą uzufrukto teise reglamentuojančias teisės normas, tačiau at-mesdami ieškinio reikalavimus dėl nuomos mokesčio priteisimo bei įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį priėmė iš esmės teisingus ir pagrįstus procesinius spren-dimus. Pagrindo panaikinti šiuos sprendimus kasacinio skundo argumentais ne-nustatyta.

Dėl testamento vykdytojo nušalinimo

48. Remiantis ck 5.38 straipsniu, testamento vykdytojas atlieka visus veiksmus, rei-kalingus testamentui įvykdyti. kol nepaskirtas palikimo administratorius arba kol nenustatyti įpėdiniai, testamento vykdytojas atlieka įpėdinio funkcijas: valdo palikimą, sudaro palikimo apyrašą, išmoka palikimo skolas, išieško palikėjo sko-lininkų skolas, teikia išlaikytiniams priklausantį išlaikymą, ieško įpėdinių, aiški-nasi, ar įpėdiniai priima palikimą, ir pan. Testamentas yra testamento vykdytojo veiklos instrukcija. Testamento vykdytojas, vykdydamas testamentą, tariasi su įpėdiniais. ginčą dėl testamento vykdymo sprendžia palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismas (1 dalis). Testamento vykdytojas savo pareigas privalo atlikti taip pat rūpestingai, kaip jis rūpinasi savo privačiais interesais. jeigu testamento vykdytojas už savo darbą gauna atlyginimą, tokiu atveju jis įpėdiniams ir kitiems suinteresuotiems asmenims atsako ir už neatsargiais veiksmais padarytus nuos-tolius (2 dalis).

29

49. Testatorius gali pavesti testamento vykdytojui valdyti priimtą nustatyta tvarka palikimą, nepaskirdamas jokių kitų įpareigojimų, arba pavesti valdyti paliki-mą, įvykdžius kitus testatoriaus pavedimus. Testamente gali būti nustatyta to-kio valdymo trukmė, nurodant konkretų terminą arba tam tikrą įvykį (suėjimas įpėdiniui tam tikro amžiaus, įpėdinio mirtis, santuoka ir pan.). Toks terminas negali būti ilgesnis kaip dvidešimt metų nuo palikimo atsiradimo dienos (ck 5.40 straipsnis).

50. Remiantis ck 5.42 straipsniu, jeigu testamento vykdytojas savo pareigas atlieka netinkamai, pažeidžia įpėdinių, testamentinės išskirtinės gavėjų, palikėjo kredi-torių ir kitų suinteresuotų asmenų interesus, šių asmenų reikalavimu palikimo atsiradimo vietos teismas turi teisę nušalinti testamento vykdytoją ir paskirti pa-likimo administratorių.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad testatoriaus teisė paskirti testamento vykdytoją iš-plaukia iš testatoriaus nuosavybės teisės, apimančios, be kita ko, teisę nuspręsti, kas ir kaip po jo mirties valdys palikimą sudarantį turtą. Testatoriaus paskirto testamento vykdytojo nušalinimas laikytinas priemone, ribojan čia testatoriaus išreikštą valią dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto po jo mirties. Šiai priemonei, be kita ko, keliami pagrįstumo (teisėto siekiamo tikslo) ir būtinumo (proporcingumo tarp testamento vykdytojo padaryto pažeidimo ir jo pasekmių) reikalavimai. atsižvelgiant į tai, testamento vykdytojo nušalinimas galimas tik išimtiniais atvejais, nustačius, kad testamento vykdytojas iš esmės netinkamai at-lieka savo pareigas ir (arba) pažeidžia įpėdinių, testamentinės išskirtinės gavėjų, palikėjo kreditorių ir kitų suinteresuotų asmenų interesus.

52. nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas ieškovės, kaip testamento vykdytojos, nušalinimą grindė šiomis aplinkybėmis:52.1. ieškovė, nesuderinusi šių veiksmų su nepilnamečių vaikų atstovu pagal įsta-

tymą Ž. S. ir jo neperspėjusi, pakeitė namo įvadinį elektros skaitiklį; neįspė-jusi atsakovo pakeitė namo durų spyną, dėl to nebuvo galima atrakinti durų; savavališkai patekusi į namą, su niekuo nesuderinusi ir nieko neatsiklaususi, savo nuožiūra pakabino paveikslą;

52.2. ieškovė sudarė priedą prie sutarties su licėjumi ir taip nušalino nuo vaikų auklėjimo atsakovą, neleisdama jam pačiam priimti sprendimo dėl vaikų ugdymo;

52.3. ieškovė sumokėjo (duomenys neskelbtini) bendrijai bendrijos nario mokestį, nors šį mokestį jau buvo sumokėjęs atsakovas; sumokėjo eRgo draudimo bendrovei namo, esančio (duomenys neskelbtini), 137 eur draudimo įmoką, nors Ž. S. nuo pat namo atidavimo naudoti momento nuolat draudžia namą eRgo draudimo bendrovėje ir moka draudimo įmokas;

52.4. ieškovė išnuomojo savo sutuoktiniui P. T. dalį gyvenamojo namo.53. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, nenušalinus palikimo admi-

nistratorės U. T., besitęsiantis ieškovės ir atsakovo Ž. S. konfliktas gali vaikų inte-resams padaryti didesnę žalą.

54. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti testamento vykdytojos (ieškovės) nušalini-mo pagrįstumą, toliau pateikia vertinimą dėl kiekvienos iš pirmiau nurodytų

303030

aplinkybių atskirai, taip pat dėl jų visumos. atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs ir kitų (šios nutarties 52 punkte nenurodytų) aplinkybių, kuriomis remdamasis sprendė dėl testamento vykdytojos nušalini-mo. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, minėtos aplinkybės buvo ginčijamos, dėl jų apskri-tai nepasisakė, priimdamas skundžiamą nutartį jomis nesirėmė. Remiantis cPk 340 straipsnio 1 dalimi, kasacine tvarka peržiūrimi apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys. atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas šių (apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodytų) aplinkybių nevertina.

55. Pirma, remiantis ck 5.38 straipsnio 1 dalimi, vykdydama iš testamento išplau-kiančias teises ir pareigas, susijusias su vaikų paveldėto turto naudojimu ir tvar-kymu, testamento vykdytoja privalo tartis su įpėdiniais – t. y. vaikais, o atsižvel-giant į tai, kad vaikai yra nepilnamečiai, – su jų atstovu pagal įstatymą (Ž. S.). ne-pasiekus susitarimo, ginčus dėl testamento vykdymo sprendžia palikimo atsira-dimo vietos apylinkės teismas. Pažymėtina, kad namo įvadinio elektros skaitiklio keitimas, namo durų spynos keitimas, paveikslo pakabinimas namo kambaryje (šios nutarties 52.1 punktas) yra veiksmai, susiję su vaikų paveldėto turto (namo) tvarkymu. Šių veiksmų atlikimas yra susijęs su patekimu į šeimos gyvenamąją patalpą, t. y. šeimos ir ją sudarančių asmenų privačiu gyvenimu. dėl šių veiksmų testamento vykdytoja turėjo tartis su vaikų atstovu pagal įstatymą Ž. S., o to ne-padariusi laikytina pažeidusia suinteresuotų asmenų interesus.

56. antra, šios nutarties 52.2 punkte nurodyti ieškovės veiksmai, susiję su sutarties dėl vaikų mokslų licėjuje sudarymu, nepatenka į testamento vykdytojo pareigas – tai yra tėvo valdžios, priklausančios išimtinai Ž. S., dalis. atsižvelgiant į tai, šie veiksmai apskritai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ieškovės, kaip testa-mento vykdytojos, pareigų vykdymo (ne)tinkamumo.

57. Trečia, šios nutarties 52.3 punkte nurodyti ieškovės veiksmai (bendrijos nario mokesčių ir namo draudimo įmokų sumokėjimas) yra prievolių, susijusių su vai-kų paveldėto turto tvarkymu, vykdymas. Šias prievoles ieškovė, kaip testamento vykdytoja, turi vykdyti namo savininkų – t. y. vaikų, vardu ir interesais iš jų pavel-dėto turto. Siekiant išvengti mokėjimų dubliavimo ieškovė turėtų informuoti Ž. S. apie tokio pobūdžio veiksmus (iš anksto arba iškart po jų atlikimo). Savo ruožtu Ž. S., nors teisiškai ir nebūdamas atsakingas už aptariamų prievolių vykdymą, tačiau norėdamas jas geranoriškai vykdyti (tai būtų iš esmės skatintinas jo, kaip atsakingo tėvo, elgesys, sumažinantis vaikams tenkančią finansinę naštą; ši aplin-kybė gali būti reikšminga sprendžiant, ar namo naudojimas bendriems šeimos poreikiams tenkinti nepažeidžia vaikų interesų – žr. šios nutarties 45 punktą), turėtų apie tai informuoti testamento vykdytoją. atsižvelgiant į išdėstytas aplin-kybes, nėra pagrindo aptariamų ieškovės veiksmų ck 5.42 straipsnio prasme pri-pažinti įpėdinių arba suinteresuotų asmenų interesų pažeidimu.

58. ketvirta, šios nutarties 52.4 punkte nurodyti ieškovės veiksmai (dalies namo iš-nuomojimas sutuoktiniui) yra susiję su vaikų paveldėto turto (namo) naudojimu, todėl prieš atlikdama juos testamento vykdytoja privalėjo tartis su vaikų atsto-vu pagal įstatymą Ž. S. Be to, ieškovės su sutuoktiniu sudarytas susitarimas dėl

31

dalies namo nuomos pažeidžia jos pareigą vengti interesų konflikto tvarkant ir naudojant vaikų paveldėtą turtą (žr. pagal analogiją ck 4.243 straipsnio 1 dalį). aptariama nuomos sutartis jos galiojimo laikotarpiu sudarė prielaidas nuomi-ninkui naudotis namo dalimi iš esmės be atskiro suderinimo su jame gyvenančia šeima, taip sumažinant šeimos ir (ar) atskirų jos narių įprastai naudojamą namo plotą, pažeidžiant šeimos ir (ar) atskirų jos narių privatumą, sukeliant dirbtinę įtampą tarp vaikų ir kitų šeimos narių. kita vertus, aptariama nuomos sutartis galiojo palyginti trumpai – nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. nagrinėjamoje byloje nenustatyta, ar nuomininkas iš aptariamos nuomos sutarties išplaukiančiomis teisėmis realiai naudojosi, jei naudojosi – kokiu būdu ir apimtimi, kokį poveikį tai turėjo i. S. ir j. g. S. interesams. Taigi, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, ar pirmiau nurodytos prielaidos buvo įgyvendintos, jei taip – koks buvo jų poveikis i. S. ir j. g. S. interesams. atsižvelgdama į tai, teisėjų kole-gija konstatuoja, kad nors šios nutarties 52.4 punkte nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti testamento vykdytojos pareigos tartis su vaikų atstovu pagal įstatymą pažeidimą (t. y. netinkamą pareigų atlikimą), tačiau jų nepakanka įpėdi-nių ir kitų suinteresuotų asmenų interesų pažeidimui konstatuoti.

59. atkreiptinas dėmesys, kad šios nutarties 55 ir 58 punktuose konstatuoti testa-mento vykdytojos neteisėti veiksmai yra susiję išimtinai su vienu iš daugelio vai-kų palikimą sudarančių objektų – namu. Pažeidimų, susijusių kito vaikų paveldė-to turto (kurio yra santykinai daug) naudojimu ir tvarkymu, nenustatyta.

60. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad testamento vykdytojos ir įpėdinių (vaikų) atstovo pagal įstatymą (tėvo) santykiai yra konf-liktiški. akivaizdu, kad toks konfliktas nėra teigiamas reiškinys, nes jis apsunkina jų tarpusavio bendradarbiavimą, be kita ko, įgyvendinant vaikų turtines teises į paveldėtą turtą. Tačiau vien testamento vykdytojos ir vaikų tėvo Ž. S. konfliktiški santykiai savaime nėra pagrindas nušalinti testamento vykdytoją, nes tokiu būdu būtų paneigiama testatorės valia (žr. šios nutarties 51 punktą).

61. apibendrindama išdėstytus argumentus ir išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios nutarties 52–53 punktuose nurodytų aplinkybių visuma nesudaro pagrin-do konstatuoti, kad testamento vykdytoja iš esmės netinkamai atliko savo pareigas ir (arba) pažeidė įpėdinių ir kitų suinteresuotų asmenų interesus. atsižvelgiant į tai, teismų procesiniai sprendimai, kuriais ieškovė nušalinta nuo testamento vyk-dytojo pareigų, naikintini, priimant naują sprendimą – atsakovo Ž. S. priešieškinio dalį dėl ieškovės nušalinimo nuo testamento vykdytojo pareigų atmesti.

62. kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokios aplinkybės, kaip asmeninės U. T. emocijos, nuoskaudos ar išgyvenimai, neatleidžia jos nuo pareigos tinka-mai vykdyti testamento vykdytojo pareigas, kurios apima, be kita ko, pareigą tar-tis dėl namo tvarkymo ir naudojimo su teisėtu vaikų atstovu Ž. S., o nepavykus susitarti – veikti ne savo nuožiūra, bet ginčą spręsti teisme (ck 5.38 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kasacinio teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, ku-riuo atmetamas atsakovo Ž. S. priešieškinis, nors ir yra galutinis ir neskundžia-mas, tačiau neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios pagal cPk 279 straipsnio 4 dalį. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei būsimi testamento vykdytojos

323232

veiksmai (neveikimas) sudarys pagrindą konstatuoti ck 5.42 straipsnyje nusta-tytų pagrindų buvimą, įpėdiniai ar kiti suinteresuoti asmenys turės teisę kreiptis į teismą dėl jos nušalinimo. Tokiu atveju, vertinant testamento vykdytojos veiksmų visumą, teisinę reikšmę, be kita ko, turėtų ir šioje byloje nustatyti pažeidimai (žr. šios nutarties 55 ir 58 punktus).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. cPk 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendi-mas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. jeigu ieški-nys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieško-vui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcin-gai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis). Pagal cPk 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad galiausiai šioje byloje yra atmesti tiek ieškinio, tiek ir priešieškinio reikalavimai, sprendžia šalių turėtas bylinėjimosi iš-laidas pirmosios instancijos teisme palikti joms pačioms. Pirmosios instancijos teismo 22,66 eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteisti-nos iš šalių atsižvelgiant į byloje reikštus reikalavimus, t. y. iš ieškovės priteistina 11,33 eur, o iš atsakovų – po 5,66 eur (cPk 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

65. Pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės ape-liacinio skundo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovės nušalinimo nuo testamento vykdytojo pareigų, ieškovei turi būti atlyginta 33 proc. (pagal patenkintus apeliacinio skundo reikalavimus) jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, atitinkamai atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikusiam atsa-kovui – 67 proc. jo turėtų bylinėjimosi išlaidų.

66. ieškovė pateikė duomenis, kad apeliaciniame teisme ji sumokėjo 68 eur ir 75 eur žyminio mokesčio bei turėjo 560 eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Re-miantis lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsaky-mu nr. 1R-85 ir lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvir-tintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendaci-jos) 8.9 punktu, prašomos priteisti sumos dydis atitinka nustatytus reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad faktiškai tenkinama 33 proc. apeliacinio skundo rei-kalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistina 184,80 eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo. Be to, ieškovei priteistina iš atsakovo 33 proc. sumokėto 143 eur žyminio mokesčio, t. y. 47,19 eur. apeliacinės instancijos teisme atsako-vas teikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašė priteisti 774,40 eur išlaidų advo-kato pagalbai apmokėti atlyginimo. Remiantis Rekomendacijų 8.11 punktu, pra-šomos priteisti sumos dydis atitinka nustatytus reikalavimus, tačiau atsižvelgiant

33

į tai, kad faktiškai atmesta 67 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, atsakovui iš ieškovės priteistina 518,85 eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. iš atsakovui Ž. S. priteistinos sumos atėmus ieškovei iš atsakovo priteistiną sumą, laikytina, kad at-sakovui iš ieškovės priteistina 286,86 eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

67. kadangi tenkinama 33 proc. ieškovės kasacinio skundo reikalavimų, tai ji turi teisę į 33 proc. jos bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo, kuris priteistinas iš atsakovų. ieškovė sumokėjo 143 eur žyminio mokesčio, todėl 47,19 eur (33 proc.) priteistini jai iš atsakovų, t. y. po 23,59 eur.

68. atsakovas kasaciniame teisme turėjo 677,60 eur bylinėjimosi išlaidų, jų atly-ginimą prašo priteisti iš ieškovės. Teisėjų kolegija, remdamasi Rekomendacijų 8.14 punktu, sprendžia, kad prašomos priteisti sumos dydis atitinka nustatytus reikalavimus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija tenkina 33 proc. kasa-cinio skundo reikalavimų, advokatui sumokėjusiam atsakovui Ž. S. priteistina iš ieškovės 67 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo – 453,99 eur (cPk 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). iš atsakovui Ž. S. priteistinos sumos atėmus ieškovei iš atsa-kovo priteistiną sumą, laikytina, kad atsakovui priteistina iš ieškovės 430,40 eur, o iš atsakovės R. S. ieškovei priteistina 23,59 eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

69. Pagal lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 6 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 3,63 eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (cPk 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Patenkinus dalį kasacinio skundo, šių bylinėji-mosi išlaidų atlyginimas valstybei turėtų būti priteisiamas iš ieškovės ir atsakovų (pagal atitinkamas proporcijas) (cPk 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punk-tas, 92, 96 straipsniai). Tačiau šiuo atveju atlyginimas valstybei nepriteistinas, nes nurodyta suma yra mažesnė už lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu nr. 1R-261/1k-355 (redakci-ja, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 eur.

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vado-vaudamasi lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spa-lio 10 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimo dalis, kuriomis: 1) patenkinta atsakovo Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) priešieškinio dalis, nušalinant d. S. testamento, patvirtinto 2016 m. birželio 28 d. Vilniaus miesto 29-ojo notaro biuro notarės Svajonės Šaltauskienės (notarinio registro nr. 3023), vyk-dytoją U. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) nuo šių pareigų atlikimo, ir 2) paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti. dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – atsa-kovo Ž. S. priešieškinį atmesti.

Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovės U. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 11,33 eur (vienuolika eur 33 ct), o iš atsakovų R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir

343434

Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 5,66 eur (penkis eur 66 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamą-ją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti atsakovui Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės U. T. (a. k. (duo-menys neskelbtini) 286,86 eur (du šimtus aštuoniasdešimt šešis eur 86 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

kitas Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 10 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovei U. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. S. (a. k. (duo-menys neskelbtini) 23,59 eur (dvidešimt tris eur 59 ct) bylinėjimosi išlaidų kasacinia-me teisme atlyginimo.

Priteisti atsakovui Ž. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės U. T. (a. k. (duo-menys neskelbtini) 430,40 eur (keturis šimtus trisdešimt eur 40 ct) bylinėjimosi išlai-dų kasaciniame teisme atlyginimo.

Ši lietuvos aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsitei-sėja nuo priėmimo dienos.

1.2. Dėl proceso atnaujinimo įvaikinimo byloje

Proceso atnaujinimas įvaikinimo bylose, kai juo siekiama teismo sprendimo dėl įvaikinimo panaikinimo, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems intere-sams apginti (pvz., vaikas įvaikintas be tėvų sutikimo; jei įvaikinimo byloje buvo pateikti suklastoti dokumentai apie įtėvių sveikatos būklę, galinčią kelti grėsmę vaikui, ir pan.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad faktinis jau įvaikinto vaiko interesų pažeidimas, padarytas įtėvių (pvz., faktinis vaiko palikimas, nesirūpinimas juo, piktnaudžiavimas tėvų valdžia ir pan.), savaime nelaikytinas išimtinai svarbia priežastimi atnaujinti procesą įvaikinimo byloje, nes tokiu atveju būtent jis (įvaikinto vaiko teisių pažeidimas), o ne pats įvaikinimas neatitinka vaiko interesų. Todėl aplinkybės, susijusios su įvaikinto vaiko teisių pažeidimais po įvaikini-mo, sudaro pagrindą spręsti dėl tėvų valdžios apribojimo įtėviams, tačiau savaime nelaiky-tinos teisiškai reikšmingomis sprendžiant dėl proceso atnaujinimo įvaikinimo byloje.

Valstybės pozityviosios pareigos atskleisti įtėviams visą informaciją apie įvaikių sveikatos būklę vykdymas yra susijęs tiek su objektyviais, tiek su subjektyviais veiksniais: bendruoju medicinos išsivystymo lygiu (leidžiančiu nustatyti konkrečius įgimtus svei-katos sutrikimus atitinkamu žmogaus vystymosi etapu), konkrečios valstybės sveikatos priežiūros paslaugų lygiu, konkretaus vaiko sveikatos patikrinimą vykdančių medicinos darbuotojų atidumo, rūpestingumo laipsniu ir kt. Vis dėlto ne kiekvienas valstybės pozi-tyviųjų pareigų, susijusių su įvaikinamų vaikų sveikatos patikra, nevykdymas ar netin-kamas vykdymas (net jei toks būtų konstatuotas) sudaro pagrindą panaikinti priimtus sprendimus dėl įvaikinimo – t. y. taisyti valstybės klaidas vaikų interesų sąskaita.

Pagal bendrą taisyklę valstybės pareigos atskleisti įtėviams visą informaciją apie įvaikių sveikatos būklę, galinčią nulemti įtėvių apsisprendimą dėl įvaikinimo, nevykdy-

35

mas ar netinkamas vykdymas galėtų būti pagrindas kelti klausimą dėl valstybės (jei būtų nustatyta, kad valstybės teisės aktuose nustatyta įvaikių sveikatos patikrinimo tvarka yra ydinga, nebuvo užtikrintas jos laikymasis ar kt.) ir (arba) atitinkamų sveikatos prie-žiūros įstaigų (jei teisės aktų nustatyta tvarka atliekant įvaikinamų vaikų sveikatos bū-klės patikrinimą atitinkamus vaikų sveikatos sutrikimus buvo galima nustatyti, tačiau tai nebuvo padaryta) civilinės atsakomybės, o ne atnaujinti procesą įvaikinimo byloje.

civilinė byla nr. e3k-3-167-969/2020Teisminio proceso nr. 2-55-3-01874-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.2.2; 2.3.6.2. (nS)




lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, suside-danti iš teisėjų Birutės janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), gedimino Sagačio (prane-šėjas) ir dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą dėl lietuvos apeliacinio teismo civi-linių bylų skyriaus nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje nr. (duomenys neskelbtini), kurioje tenkintas pareiškėjų pareiškimas įvaikinti, bylos nagrinėjime dalyvaujantys suinteresuoti asmenys (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelis-darželis, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikini-mo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyrius, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsau-gos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių galimybę at-naujinti procesą byloje dėl įvaikinimo, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami atnaujinti procesą civilinėje byloje nr. (duomenys neskelbtini) dėl naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu; pakeisti Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje nr. (duomenys neskelbtini) ir priimti naują sprendimą – atsisakyti tenkinti pareiškėjų (duomenys neskelbtini) pareiškimą įvaikinti (duomenys neskelbtini).

363636

3. Pareiškėjai teigia, kad apie naujai paaiškėjusias esmines aplinkybes, kurių nežino-jo civilinės bylos nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo metu ir kurios sudaro pagrindą atnaujinti procesą, sužinojo, kai susipažino su (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pranešimu (toliau – Pranešimas) apie nepilnamečių svei-katos būklę. nuo nurodytos datos pareiškėjai skaičiuoja ir terminą prašymui pa-teikti bei teigia, kad prašymas teikiamas nepraleidus trijų mėnesių termino.

4. Pareiškėjai nurodo, jog įvaikinimo procese buvo teigiama, kad vaikai yra svei-ki, tai nurodyta ir sprendime civilinėje byloje nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjams susipažinus su Pranešime nurodyta informacija tapo žinoma, kad vaikams nustatytos net 4 diagnozės: (duomenys neskelbtini). Be to, Pranešime nurodyta, jog sutrikimai egzistavo dar iki pareiškėjų globos teisių įgijimo. Šios aplinkybės pareiškėjams įvaikinimo procese nebuvo atskleistos, todėl, pareiškėjų teigimu, yra laikytinomis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti procesą byloje, kurioje buvo sprendžiamas pareiškėjų įvaiki-nimo pareiškimas.


5. Vilniaus apygardos teismas, žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų pra-šymą, nutartimi jo netenkino ir neatnaujino proceso Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje nr. (duomenys neskelbtini).

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas civilinė-je byloje nr. (duomenys neskelbtini) sprendimą įvaikinti priėmė, šis įsiteisėjo, todėl pagal lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) 368 straipsnio 2 dalį nurodytas maksimalus penkerių metų terminas prašymui atnaujinti procesą pateikti sueina ir pareiškėjai šio termino nepraleido.

7. Pasisakydamas dėl cPk 368 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 mėnesių termino tai-kymo, teismas nurodė, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog apie vaikų sveikatos problemas sužinojo tik gavę (duomenys neskelbtini) specialisto pranešimą. Teis-mas nustatė, kad pareiškėjai apie jaunesniojo vaiko sveikatos problemas objekty-viai žinojo dar (duomenys neskelbtini), o iš (duomenys neskelbtini) kompetentin-gos institucijos pateiktos paskutinės ataskaitos po įvaikinimo matyti, kad jau tuo metu pareiškėjai turėjo pakankamai objektyvių duomenų dėl abiejų vaikų sveika-tos sutrikimų. atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad pareiškėjai, pateikę pra-šymą atnaujinti procesą, praleido įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą kreiptis į teismą nuo tos dienos, kada sužinojo ar turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.

8. Spręsdamas dėl proceso atnaujinimo cPk 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nusta-tytu pagrindu, teismas nurodė, kad įstatymai neįtvirtina įvaikinimo atšaukimo ar pripažinimo negaliojančiu, o procesas tokio pobūdžio bylose gali būti atnaujintas tik itin ypatingais atvejais, dėl esminių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų. Šiuo atveju pareiškėjai siekia atnaujinti procesą dėl aplinkybių, kurios siejamos su įvaikinamų vaikų sveikata bei jų (ne)užfiksavimu medicininiuose do-kumentuose. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas sprendė, kad pareiškėjų

37

nurodomos vaikų sveikatos problemos yra ne naujai paaiškėjusios, o naujai atsi-radusios aplinkybės, kurios priimant sprendimą įvaikinti neegzistavo. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad įvaikinimo metu nuo pareiškėjų būtų buvusi nuslėpta ar jiems būtų buvusi pateikta netiksli ar neteisinga infor-macija apie vaikų sveikatą ir socialinę kilmę. duomenys apie įvaikinamų vaikų sveikatą pareiškėjams buvo žinomi.

9. Teismas taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kompetentingas teismas sprendimu pareiškėjams laikinai apribojo dalį tėvų valdžios (teisė nustatyti gyve-namąją vietą, rūpintis sveikata, kreiptis į socialines tarnybas dėl pagalbos, spręsti mokyklinius klausimus) vaikų atžvilgiu, vaikams paskirta globa specializuotoje institucijoje.

10. lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio pro-ceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų atskirąjį skundą, nutartimi Vilniaus apygar-dos teismo nutartį paliko nepakeistą.

11. kolegija netenkino pareiškėjo prašymo skirti byloje kompleksinę teismo medici-nos, (duomenys neskelbtini) ekspertizę, nes šioje prašymo dėl proceso atnaujini-mo nagrinėjimo stadijoje teismas nevertina tokių aplinkybių įtakos byloje priim-to ir įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl įvaikinimo teisėtumui ir pagrįstumui, tai būtų atliekama kitame proceso etape, jei procesą byloje būtų nuspręsta atnaujinti.

12. Vertindama pareiškėjų argumentus dėl sužinojimo apie vaikų sveikatos proble-mas momentą, kolegija nurodė, kad pareiškėjai objektyvių duomenų apie įvaikin-tų vaikų sveikatos problemas turėjo anksčiau nei (duomenys neskelbtini) ir 3 mė-nesių terminą prašymui pateikti praleido. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių – rūpi-nimasis vaikų sveikata – nėra pagrindo pripažinti svarbiomis terminui atnaujinti.

13. Spręsdama dėl proceso atnaujinimo pagrindo, kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog vaikams sveikatos sutrikimai buvo diagnozuoti tik po įvaikini-mo proceso, todėl akivaizdu, kad pranešime nurodyti vaikų sveikatos sutrikimai neegzistavo įvaikinimo metu. Pareiškėjai iš esmės siekia įrodyti, kad įvaikinimo procese nuo jų buvo nuslėpta ar neatskleista esminė informacija apie vaikų svei-katos būklę, tačiau pareiškėjai turėjo galimybę susipažinti ir buvo supažindinti su vaikų ligų istorijomis, socialine kilme, prieš įvaikinimą bendravo su vaikais ir net atliko kai kuriuos sveikatos tyrimus, todėl šie jų argumentai yra nepagrįsti. kolegija sprendė, kad įvaikinimo proceso metu pareiškėjams buvo žinoma visa informacija apie ketinamų įsivaikinti vaikų sveikatos būklę ir jų socialinę kilmę, kuri buvo pakankama įvertinti tai, su kokiais auklėjimo, mokymosi, adaptacijos naujoje šeimoje sunkumais pareiškėjai gali susidurti. Praėjus beveik 4 metams po įvaikinimo proceso jų nurodomos aplinkybės, susijusios su vaikų elgesio ir sveikatos sutrikimais, negali būti ir nėra laikomos naujais paaiškėjusiomis cPk 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

14. (duomenys neskelbtini). 15. kolegija nurodė, kad nepagrįsti pareiškėjo argumentai ir apie tai, kad šie vaikai

turėjo būti įvaikinti pagal vaikų su specialiaisiais poreikiais programą, nes byloje neįrodyta, kad įvaikinimo proceso metu vaikai turėjo sveikatos sutrikimų, dėl kurių jie turėjo būti įvaikinami kaip specialiuosius poreikius turintys vaikai, be to,

383838

bylą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pareiškė-jai šia aplinkybe savo prašymo negrindė, todėl šiuo pagrindu neturi teisės ginčyti pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo.


16. kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir Vilniaus apygardos teismo nutartį ir priim-ti naują sprendimą – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje nr. (duomenys neskelbtini). kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:16.1. Pareiškėjai sutinka su teismų išvada, kad vaikų sveikatos sutrikimai nebuvo

diagnozuoti įvaikinimo proceso metu, tačiau tai nereiškia, kad jie tuo metu neegzistavo. iš pranešimo matyti, kad abiem vaikams yra nustatytas (duome-nys neskelbtini), ši diagnozė pareiškėjams tapo žinoma tik (duomenys neskelb-tini), iki to buvo tik įtariamas šis sveikatos sutrikimas, vaikai buvo gydomi dėl kitų sveikatos sutrikimų, todėl pareiškėjai, nežinodami šios aplinkybės, negalėjo anksčiau kreiptis dėl proceso atnaujinimo. Teismai nepagrįstai suta-patino sveikatos problemas su diagnozuotais sveikatos sutrikimais.

16.2. lietuvos institucijos netinkamai atliko savo pareigas ir laiku nenustatė vai-kams sveikatos sutrikimų, kurie atitinkamos srities specialistams turėjo būti akivaizdūs. Pareiškėjai nepageidavo įvaikinti vaikų, kurių motina nėštumo metu vartojo alkoholį, todėl, pasitvirtinus (duomenys neskelbtini) diagnozei, akivaizdu, kad šių vaikų įvaikinimas pareiškėjams neatitiko geriausių vaikų interesų, nes pareiškėjai nebuvo pasirengę įvaikinti tokius vaikus. Be to, to-kie vaikai turi būti įvaikinami pagal kitą vaikų su specialiaisiais poreikiais įvaikinimo procedūrą.

16.3. apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą skirti ekspertizę byloje, taip pažeisdamas pareiškėjų teisę į teisingą teismą. Šios bylos esmę sudaro aplinkybės, ar pareiškėjams įvaikinimo metu buvo at-skleista visa informacija, t. y. ar įvaikinimo proceso metu buvo (egzistavo) aplinkybės, kurios buvo nežinomos, tačiau vėliau paaiškėjo. Šio prašymo negalima traktuoti kaip naujo reikalavimo, nes pagrindinis reikalavimas – atnaujinti procesą – išliko nepakitęs.

17. atsiliepimu į kasacinį skundą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarny-ba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo pareiškėjų kasacinį skun-dą atmesti ir palikti galioti lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus tei-sėjų kolegijos nutartį. atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:17.1. Pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad terminas prašymui dėl

proceso atnaujinimo pateikti nebuvo praleistas, taip pat nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurioms esant būtų pagrindas jį atnaujinti. iš byloje pa-teiktų dokumentų matyti, kad susitarime dėl paramos įvaikinus pagal (duo-menys neskelbtini) įvaikinimo įstatymą pareiškėjai įsipareigojo patys pa-rengti šešias kilmės šalies nustatytos formos ataskaitas apie jų įvaikinto vai-

39

ko (vaikų) integraciją ir perduoti nepilnamečių reikalų tarnybai peržiūrėti ir papildyti (ataskaitos apie integraciją pareiškėjų turi būti parengtos praėjus 6 mėn., 12 mėn., 18 mėn., 24 mėn., 36 mėn. ir 48 mėn. nuo įvažiavimo į šalį). Taigi pareiškėjai patys parašė grįžtamąsias ataskaitas, šios buvo aptartos ir papildytos socialinio darbuotojo asmeninių vizitų pas šeimą metu. Sutuok-tiniai buvo informuoti apie ataskaitų turinį. Pareiškėjai daug anksčiau, nei sužinojo apie vaikams diagnozuotus sutrikimus, jau pranešė, jog jie svars-tys galimybę atšaukti įvaikinimą lietuvoje. Prašymą teismui dėl proceso atnaujinimo sutuoktiniai padavė jų šeimoje vaikams jau negyvenant – kai, konstatavus tiesioginę grėsmę vaikų interesams, (duomenys neskelbtini) šei-mos teismas sprendimu laikinai apribojo tėvų valdžią pareiškėjams ir vaikai buvo paimti iš pareiškėjų šeimos nustatant jiems institucinę globą.

17.2. kaip teisingai nusprendė bylą nagrinėję teismai, pranešime apie vaikų svei-katos sutrikimus yra naujai atsiradusios, bet ne naujai paaiškėjusios aplin-kybės, be to, nėra pagrindo konstatuoti, kad nepilnamečių vaikų sveikatos būklė jų įvaikinimo procese būtų buvusi nurodyta klaidingai ar būtų bu-vusi nuslėpta reikšminga informacija, kuria disponuodami pareiškėjai būtų priėmę kitokį sprendimą dėl įvaikinimo. iki įvaikinimo pareiškėjai turėjo galimybę susipažinti ir buvo supažindinti su vaikų ligų istorijomis, sociali-ne kilme, bendravo su vaikais, atliko jų sveikatos tyrimus, tačiau jie nedėjo maksimalių pastangų, kad išsiaiškintų jiems neva dar iki įvaikinimo nerimą dėl vaikų sveikatos būklės kėlusių aplinkybių.

17.3. apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje poreikio išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialiųjų medicinos žinių, nėra ir nekyla jokių abejonių tam tikrų faktų buvimu.

Teisėjų kolegija



Dėl proceso atnaujinimo įvaikinimo byloje

18. Įvaikinimas yra socialinės motinystės ir tėvystės rūšis. Tai ypač reikšmingas šei-mos teisės institutas, nustatantis teisinę tėvų globos netekusių vaikų perėjimo į kitą šeimą formą.

19. Įvaikinimas pirmiausiai yra skirtas tam, kad užtikrintų vaiko teisę gyventi ir augti šeimoje, o ne kad užtikrintų įtėvių teisę turėti vaikų. lietuvos Respublikos civili-nio kodekso (toliau – ir ck) 3.209 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įvaikinimas galimas tik vaiko interesais. jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teis-mai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Re-miantis lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio

404040

1 punktu, priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Remiantis ck 3.3 straipsnio 1 dalimi, šei-mos santykių teisinis reglamentavimas lietuvos Respublikoje grindžiamas, be kita ko, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Tai reiškia, kad į vaiko interesus turi būti atsižvelgiama ne tik sprendžiant dėl įvaikinimo (ck 3.209 straipsnio 1 dalis), bet ir visus kitus su įvaikinimu susijusius klausimus.

20. Pagal sukeliamas teisines pasekmes įvaikinimas skirstomas į dalinį (kai įvaikinus vaiką išlieka vaikų ir jų biologinių tėvų bei giminaičių tarpusavio teisės ir parei-gos arba dalis jų) ir visišką (kai įvaikinus vaiką baigiasi vaikų ir jų biologinių tėvų bei giminaičių tarpusavio teisės ir pareigos). lietuvoje įtvirtinta visiško įvaikinimo koncepcija. Remiantis ck 3.227 straipsniu, įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusa-vio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę (1 da-lis). Įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvai-kinti įsiteisėjimo, išskyrus vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo atvejus (2 dalis).

21. Pažymėtina, kad lietuvos įstatymų leidėjo požiūris į įvaikinimo teisinių santykių panaikinimo ir nutraukimo galimybę istoriškai kito. Pagal nuo 1969 m. rugpjūčio 1 d. lietuvos Respublikos teritorijoje galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (to-liau – SŠk) 128 straipsnį įvaikinimas teismine tvarka galėjo būti pripažintas nega-liojančiu, jei vaikas įvaikintas be tėvų sutikimo, išskyrus įstatymų nustatytus atve-jus. Pagal SŠk 132 straipsnį įvaikinimas galėjo būti panaikinamas, jeigu to reika-lauja vaiko interesai (1 dalis) arba „jeigu paaiškėja, kad įvaikis yra silpnaprotis arba psichinis ligonis, apie ką įtėvis iki įvaikinimo nežinojo ir negalėjo žinoti“ (3 dalis). nuo 1993 m. spalio 27 d. SŠk neliko nuostatų, įtvirtinančių įvaikinimo pripažini-mo negaliojančiu galimybę. nors SŠk nuostatos, reglamentuojančios įvaikinimo panaikinimą, išliko iki 2001 m. birželio 30 d., jos buvo pakeistos – neliko nuostatų, tiesiogiai siejančių galimybę panaikinti įvaikinimą su po įvaikinimo paaiškėjusiais įvaikio psichikos sutrikimais. Pagal SŠk 128 straipsnį (redakcija, galiojusi nuo 1993 m. spalio 27 d. iki 2001 m. birželio 30 d.) įvaikinimas galėjo būti panaikintas teismine tvarka, jeigu įtėviai nevykdo savo pareigų, piktnaudžiauja savo teisėmis, savo elgesiu daro žalingą poveikį įvaikiui, piktnaudžiauja alkoholinėmis, narkoti-nėmis ir kitomis kenksmingomis medžiagomis ar kitais pagrindais. nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio ck trečiojoje knygoje „Šeimos teisė“ apskritai nėra nuosta-tų, įtvirtinančių įvaikinimo pripažinimo negaliojančiu ar panaikinimo galimybę.

22. lietuvos Respublikos įstatymuose tiesiogiai neįtvirtintas draudimas atnaujin-ti procesą įvaikinimo bylose (cPk 366 straipsnio 3 dalis), taip pat formaliai neribojamas pagrindų, kuriais procesas gali būti atnaujinamas, sąrašas (cPk 366 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto akivaizdu, kad proceso atnaujinimas įvaikini-mo byloje, kurioje įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo sukurti šeimos ryšiai, gali sudaryti prielaidas pažeisti vaiko interesus į šeimos ryšių stabilumą, išlaikymą ir kt. Šie vaiko interesai yra preziumuojami. Valstybė, įvaikinimo aktu sukūrusi vaikams teisėtą lūkestį į šeimą, negali vėliau lengvai jo paneigti. Todėl visi cPk 366 straipsnio 1 dalyje nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai turi būti aiški-

41

nami ir taikomi tik įvertinus galimą įvaikinimo panaikinimo įtaką vaiko inte-resams. atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad proceso atnaujinimas įvaikinimo bylose, kai juo siekiama teismo sprendimo dėl įvaikinimo panaikinimo, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems interesams apginti (pvz., vaikas įvaikintas be tėvų sutikimo; jei įvaikinimo byloje buvo pateikti suklastoti dokumentai apie įtėvių sveikatos būklę, galinčią kelti grėsmę vaikui, ir pan.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad faktinis jau įvaikinto vaiko interesų pažeidimas, padarytas įtėvių (pvz., faktinis vaiko palikimas, nesirūpinimas juo, piktnaudžiavimas tėvų valdžia ir pan.), savaime nelaikytinas išimtinai svarbia priežastimi atnaujinti procesą įvaikinimo byloje, nes tokiu atveju būtent jis (įvaikin-to vaiko teisių pažeidimas), o ne pats įvaikinimas neatitinka vaiko interesų. Todėl aplinkybės, susijusios su įvaikinto vaiko teisių pažeidimais po įvaikinimo, sudaro pagrindą spręsti dėl tėvų valdžios apribojimo įtėviams, tačiau savaime nelaikytinos teisiškai reikšmingomis sprendžiant dėl proceso atnaujinimo įvaikinimo byloje.

23. nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo cPk 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu – t. y., anot jų, naujai paaiškė-jus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiš-kėjui bylos nagrinėjimo metu. naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pareiškėjai nurodė (duomenys neskelbtini) pranešime apie (duomenys neskelbtini) sveikatos būklę nurodytus (diagnozuotus) vaikų sveikatos sutrikimus: (duomenys neskelb-tini). Pareiškėjų teigimu, nurodyti sveikatos sutrikimai egzistavo įvaikinimo bylos nagrinėjimo metu, nors tuo metu jie ir nebuvo diagnozuoti.

24. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami pareiškėjų prašymą, konstatavo, kad: 1) Pra-nešime yra naujai atsiradusios, bet ne naujai paaiškėjusios aplinkybės; Pranešime diagnozuoti vaikų sveikatos sutrikimai neegzistavo įvaikinimo proceso metu, dėl to vaikų sveikatos sutrikimų konstatavimo faktas (diagnozė) savaime neatitinka naujai paaiškėjusių aplinkybių, cPk 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, kri-terijaus; 2) nėra pagrindo konstatuoti, kad nepilnamečių vaikų sveikatos būklė jų įvaikinimo procese būtų buvusi nurodyta klaidingai ar būtų buvusi nuslėp-ta reikšminga informacija, kuria disponuodami pareiškėjai būtų priėmę kitokį sprendimą dėl įvaikinimo; 3) pareiškėjai be svarbių priežasčių praleido terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo.

25. nesutikdami su šiomis teismų išvadomis pareiškėjai kasaciniame skunde teigia, kad: 1) vaikų sveikatos surikimai egzistavo įvaikinimo metu, tik dėl atitinkamų institucijų netinkamo pareigų atlikimo nebuvo nustatyti (diagnozuoti), taip pa-žeidžiant valstybės pozityviąsias pareigas pagal europos žmogaus teisių ir pagrin-dinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – konvencija) 8 straipsnį; 2) apeliaci-nės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę, kuri būtų patvirtinu-si (paneigusi) tai, kad vaikų sveikatos sutrikimai yra įgimti ir (ar) įgyti ankstyvoje vaikystėje (t. y. egzistavo įvaikinimo metu); 3) pareiškėjai termino kreiptis dėl proceso nepraleido (arba praleido jį dėl svarbių priežasčių). Pareiškėjų teigimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamus teismų procesi-nius sprendimus ir priimti naują sprendimą – procesą atnaujinti.

424242

26. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais.27. Pažymėtina, kad teisėtas ir tikras (nefiktyvus) įvaikinimas sukuria teisinius

santykius tarp įtėvių ir įvaikių, kurie savo ruožtu patenka į eŽTk 8 straips-nio, įpareigojančio valstybę užtikrinti pagarbą „šeimos gyvenimui“, apsaugos sritį. iš to išplaukia, kad valstybei kyla tiek negatyviosios, tiek pozityviosios pareigos užtikrinant šių santykių tęstinumą ir jų dalyvių interesų apsaugą (žr. eŽTT 2015 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Zaiet prieš Rumuniją, peticijos nr. 44958/05, 2004 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Pini ir kiti prieš Rumu-niją, peticijos nr. 78028/01). atitinkamai valstybės sprendimas, kuriuo nutrau-kiamas įvaikinimu sukurtas šeimos ryšys (ar sukuriamos teisinės prielaidos jį nutraukti), konvencijos 8 straipsnio prasme laikytinas intervencija į „šeimos gyvenimą“, kuri turi atitikti teisėtumo, pagrįstumo ir „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ reikalavimus. galimos ir tokios situacijos, kai įvaikinimo pagrin-du susiklosčiusius teisinius santykius siekia nutraukti viena iš šių santykių šalių (pvz., įtėviai), tokiu būdu siekdami įgyvendinti eŽTk 8 straipsnyje įtvirtintą savo teisę į pagarbą „privačiam gyvenimui“. Tokiu atveju valstybės atsisakymas nutraukti įvaikinimo santykius, kaip šią teisę ribojanti priemonė, konvencijos 8 straipsnio prasme taip pat turi atitikti teisėtumo, pagrįstumo ir „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ reikalavimus.

28. Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėjai, siekdami atnaujinti procesą įvaikinimo byloje ir tokiu būdu panaikinti įvaikinimą, gina savo teisę į privatų gyvenimą (eŽTk 8 straipsnis). atitinkamai teismų atsisakymas atnaujinti procesą šia pra-sme yra aptariamos pareiškėjų teisės ribojimas, kuris turi atitikti teisėtumo, pa-grįstumo ir „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ reikalavimus.

29. Vertinant atsisakymo atnaujinti procesą teisėtumą, esminis klausimas yra tai, ar proceso įstatymai konkrečiu atveju nustato teismo pareigą atnaujinti procesą. Šiuo klausimu teisėjų kolegija daro neigiamą išvadą.

30. Pirma, šios nutarties 21 punkte atskleista įvaikinimo santykių teisinio regulia-vimo istorinė analizė rodo, kad įvaikinimo teisinių santykių panaikinimo gali-mybė paaiškėjus įvaikių sveikatos sutrikimams, apie kuriuos įtėviai iki įvaiki-nimo nežinojo ir negalėjo žinoti, lietuvos materialiojoje teisėje istoriškai kito: nuo 1969-08-01 iki 1993-10-26 tokia galimybė buvo tiesiogiai nustatyta įstaty-me, nuo 1993-10-27 iki 2001-06-31 tokia galimybė priklausė teismo diskrecijai (aiškinant įvaikinimo panaikinimo „kitais pagrindais“ sampratą), o nuo 2001-07-01 tokios galimybės apskritai neliko. akivaizdu, kad cPk 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimas pareiškėjų nurodytu būdu – t. y. kaip sudarančio savaiminį pagrindą atnaujinti procesą įvaikinimo byloje paaiškėjus įvaikių svei-katos sutrikimams, apie kuriuos įtėviai iki įvaikinimo nežinojo ir negalėjo žino-ti, iš esmės reikštų galimybę pasiekti iš esmės tą patį tikslą (įvaikinimo panaiki-nimą) tuo pačiu pagrindu (dėl įvaikių sveikatos sutrikimų, apie kuriuos įtėviai iki įvaikinimo nežinojo ir negalėjo žinoti), tik kitomis priemonėmis (ne ma-terialiosios, o proceso teisės normomis). Tai kartu reikštų pakankamai aiškiai išreikštos įstatymų leidėjo valios ignoravimą – iš nacionalinės teisės sistemos nuo 2001-07-01 eliminuoto įvaikinimo panaikinimo pagrindo „atgaivinimą“.

43

31. antra, šios nutarties 22 punkte nurodyta, kad visi cPk 366 straipsnio 1 dalyje nu-statyti proceso atnaujinimo pagrindai turi būti aiškinami ir taikomi tik įvertinus galimą įvaikinimo panaikinimo įtaką vaiko interesams. Tai reiškia, kad ir iš cPk 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto teisinio reguliavimo neišplaukia teismo pareiga automatiškai atnaujinti procesą įvaikinimo byloje vien dėl to, kad aplin-kybė, kuria grindžiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, yra naujai paaiškėjusi – kiekvienu atveju teismas papildomai turi įvertinti, ar proceso atnaujinimas ati-tinka vaiko interesus. Proceso atnaujinimas įvaikinimo bylose, kai juo siekiama teismo sprendimo dėl įvaikinimo panaikinimo, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems interesams apginti. nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nenustatytos (šios nutarties 33–37 punktai).

32. Trečia, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai praleido ter-miną kreiptis dėl proceso atnaujinimo, o pagrindo atnaujinti praleistą terminą – nėra (žr. šios nutarties 45–48 punktus).

33. Vertinant atsisakymo atnaujinti procesą pagrįstumą eŽTk 8 straipsnio prasme, svarbu nustatyti, dėl kokio teisėto tikslo, nurodyto šios straipsnio 2 dalyje, tai buvo padaryta. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad juos nulėmė dvejopo pobūdžio tikslai: 1) bendrieji (įgyvendinti aiškinant galiojančias teisės normas) – t. y. po-reikis apsaugoti kiekvieno įvaikinto vaiko, galinčio atsidurti panašioje situacijoje, interesus į šeimos santykių stabilumą, išlaikymą ir kt.; 2) individualūs (įgyven-dinti taikant teisės normas konkrečioje byloje) – t. y. poreikis apsaugoti įvaikintų vaikų (duomenys neskelbtini) atitinkamus interesus.

34. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje įtėvių interesas atnaujinti procesą ir tokiu būdu panaikinti įvaikinimą yra susijęs su jų teise į privatų gyvenimą (eŽTk 8 straips-nis). Tačiau ši teisė susiduria su įvaikintų vaikų teise į pagarbą šeimos gyveni-mui (eŽTk 8 straipsnis), kurią nulemia jų interesai į šeimos santykių stabilumą, išlaikymą ir kt. Todėl, vertinant atsisakymo atnaujinti procesą, kaip priemonės, ribojančios pareiškėjų teisę į privatų gyvenimą, „būtinumą demokratinėje visuo-menėje“, esminis klausimas yra tas, ar ši priemonė yra proporcinga siekiamiems tikslams, nurodytiems šios nutarties 33 punkte.

35. Vertinant atsisakymą atnaujinti procesą iš bendrųjų tikslų (poreikis apsaugo-ti kiekvieno įvaikinto vaiko, galinčio atsidurti panašioje situacijoje, interesus į šeimos santykių stabilumą, išlaikymą ir kt.) perspektyvos, pažymėtina, kad įvai-kinimas, kaip ir vaiko pradėjimas, išnešiojimas ir gimdymas, visada susijęs su rizika dėl vaiko sveikatos. asmenys, įvaikindami vaiką, kartu iš esmės prisiima riziką, kad jis gali turėti įgimtų sveikatos sutrikimų. asmenys, norintys sumažinti šią riziką, gali pasinaudoti vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo institutu (ck 3.222 straipsnis) arba vaiko globos (rūpybos) institutu (ck 3.248–3.276 straips-niai). atsižvelgiant į tai bei įvertinus, kad pagal lietuvoje nustatytą teisinį regu-liavimą įvaikinimas sukelia analogiškas teisines pasekmes kaip ir vaiko kilmės nustatymas iš konkrečių asmenų (žr. šios nutarties 20 punktą), nėra pagrindo iš esmės skirtingai traktuoti vaiko kilmės nustatymo ir įvaikinimo pagrindu atsira-

444444

dusių vaikų (įvaikių) ir tėvų (įtėvių) teisinių santykių galimybės juos nutraukti tėvų (įtėvių) iniciatyva prasme, t. y. jei vaiko tėvams nesuteikiama galimybė nu-ginčyti savo tėvystės (motinystės) įgimtų vaiko sveikatos sutrikimų pagrindu, tai tokia teisė neturėtų būti suteikiama ir įtėviams. Todėl galimybė atnaujinti procesą įvaikinimo byloje įtėvių iniciatyva vien dėl įgimtų vaikų sveikatos sutrikimų galė-tų būti vertinama kaip diskriminacinė įvaikintų vaikų atžvilgiu.

36. Pareiškėjai kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad įvaikinimo procese vals-tybė turi pozityviąsias pareigas, išplaukiančias iš eŽTk 8 straipsnio, įskaitant pareigą atskleisti visą turimą informaciją apie įvaikinamų vaikų sveikatos būklę, galinčią nulemti įtėvių apsisprendimą dėl įvaikinimo. Teisėjų kolegijos vertini-mu, konstatuoti, kad valstybė neįvykdė (arba netinkamai įvykdė) šių pareigų, galima nustačius, kad įvaikinimo procese įtėviams nebuvo atskleista informacija apie įvaikių sveikatos būklę, galėjusi nulemti įtėvių apsisprendimą įvaikinti, kurią valstybė žinojo arba turėjo žinoti. Pažymėtina, kad valstybės pozityviosios parei-gos atskleisti įtėviams visą informaciją apie įvaikių sveikatos būklę vykdymas yra susijęs tiek su objektyviais, tiek su subjektyviais veiksniais: bendruoju medicinos išsivystymo lygiu (leidžiančiu nustatyti konkrečius įgimtus sveikatos sutrikimus atitinkamu žmogaus vystymosi etapu), konkrečios valstybės sveikatos priežiūros paslaugų lygiu, konkretaus vaiko sveikatos patikrinimą vykdančių medicinos dar-buotojų atidumo, rūpestingumo laipsniu ir kt. Vis dėlto ne kiekvienas valstybės pozityvių pareigų, susijusių su įvaikinamų vaikų sveikatos patikra, nevykdymas ar netinkamas vykdymas (net jei toks būtų konstatuotas) sudaro pagrindą pa-naikinti priimtus sprendimus dėl įvaikinimo – t. y. taisyti valstybės klaidas vaikų interesų sąskaita. kaip nurodyta šios nutarties 22 punkte, įvaikinimo panaikini-mas galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems interesams apginti. atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagal bendrą taisyklę valstybės pareigos atskleisti įtėviams visą informaciją apie įvaikių sveikatos būklę, galinčią nulemti įtėvių apsisprendimą dėl įvaikinimo, nevykdymas ar netinkamas vykdymas galėtų būti pagrindas kelti klausimą dėl valstybės (jei būtų nustatyta, kad valstybės teisės aktuose nustatyta įvaikių sveikatos patikrinimo tvarka yra ydinga, nebuvo užtikrintas jos laikymasis ar kt.) ir (arba) atitinkamų sveikatos priežiūros įstaigų (jei teisės aktų nustatyta tvarka atliekant įvaikinamų vaikų sveikatos būklės pati-krinimą atitinkamus vaikų sveikatos sutrikimus buvo galima nustatyti, tačiau tai nebuvo padaryta) civilinės atsakomybės, o ne atnaujinti procesą įvaikinimo byloje.

37. Vertinant atsisakymą atnaujinti procesą konkrečių vaikų – t. y. (duomenys ne-skelbtini), interesų aspektu pažymėtina, kad jų interesų dėl šeimos ryšių tęsti-numo, išlaikymo ir kt. egzistavimas yra preziumuojamas. Šių interesų savaime nepaneigia faktinis vaikų palikimas ir (ar) tėvų valdžios apribojimas įtėviams (žr. šios nutarties 22 punktą). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje minėti vaikų interesai nepaneigti. iš lietuvos Respublikos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktų atas-kaitų apie įvaikintų vaikų adaptaciją matyti, kad po įvaikinimo tarp pareiškėjų ir vaikų susiklostė realūs šeimos santykiai. Ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju

45

įtėviai negali ar nenori toliau tinkamai atlikti savo pareigų, nereiškia, kad apta-riamus vaikų interesus pažeidžia pats įvaikinimo ir (ar) jo nepanaikinimo faktas – juos pažeidžia įtėvių pareigų nevykdymas. atsižvelgiant į tai, kad bet kokie su įvaikinimu susiję klausimai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus (žr. šios nutarties 19 punktą), nagrinėjamoje situacijoje dviejų priešingų interesų (įtėvių ir įvaikių) susidūrimo atveju, nesant galimybės rasti jų balansą, pirmenybė teiktina būtent vaikų interesams.

38. Pareiškėjai prašymą dėl proceso atnaujinimo grindė, be kita ko, tuo, kad tinka-mumo įvaikinti ataskaitoje užfiksuota, jog jie nenorėtų įsivaikinti „vaiko, kurio byloje užregistruoti sutrikimai dėl motinos piktnaudžiavimo alkoholiu nėštumo metu“. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje nenustačius, kad vaikų bylose ar kur nors kitur tokie sutrikimai buvo užregistruoti ir (ar) kad už įvaikinimą atsakingos ins-titucijos žinojo ar turėjo žinoti apie motinos piktnaudžiavimą alkoholiu nėštumo metu, ši aplinkybė neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant šį ginčą. apta-riamuoju aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog įvaikinimo bylos nagrinėjimo metu egzistavo Pranešime nurodyti požymiai (simptomai), kurių pagrindu Pranešime buvo diagnozuoti vaikų sveikatos su-trikimai, išskyrus (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad apie pirmiau išvardytus požymius (simptomus) įvaikinimo metu pareiškėjams buvo žinoma – pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodoma, jog pareiškėjai pasitenkino konsultacijų metu gautais paaiškinimais, kad „tai nėra labai rimtos problemos ir kad laikui bėgant viskas susitvarkys“ (žr. 4 t., b. l. 2). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjai įvaikinimo bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog keletą kartų buvo susitikę su įvaikinamaisiais, yra susipažinę su informacija apie biologinę šeimą, jų socialinį vystymąsi bei sveikatos būklę.

39. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo ar-gumentus dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo skirti teismo ekspertizę.

40. ekspertizė skiriama, siekiant išsiaiškinti ne bet kokius nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar ama-to žinių, o tik tuos, kurių išsiaiškinimas turi teisinę reikšmę. Šioje nutartyje kons-tatuota, kad: 1) proceso atnaujinimas įvaikinimo bylose, kai juo siekiama teis-mo sprendimo dėl įvaikinimo panaikinimo, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įvaikinimo palikimas reikštų esminį vaiko ar kitų asmenų interesų pažeidimą, jei nėra kitų teisinių būdų šiems interesams apginti; 2) iš cPk 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto teisinio reguliavimo neišplaukia teismo pareiga automatiškai atnaujinti procesą įvaikinimo byloje vien dėl to, kad aplinkybė, kuria grindžia-mas prašymas dėl proceso atnaujinimo, yra naujai paaiškėjusi – kiekvienu atveju teismas papildomai turi įvertinti, ar proceso atnaujinimas atitinka vaiko intere-sus; 3) nagrinėjamoje byloje nepaneigti įvaikintų vaikų interesai į šeimos santykių stabilumą, išlaikymą ir kt., todėl dviejų priešingų interesų (įtėvių ir įvaikių) susi-dūrimo atveju, nesant galimybės rasti jų balansą, pirmenybė teiktina būtent vaikų interesams; 4) valstybės pareigos atskleisti įtėviams visą informaciją apie įvaikių sveikatos būklę, galinčią nulemti įtėvių apsisprendimą dėl įvaikinimo, nevykdy-mas ar netinkamas vykdymas galėtų būti pagrindas kelti klausimą dėl atitinkamų

464646

medicinos įstaigų arba valstybės civilinės atsakomybės, o ne atnaujinti procesą įvaikinimo byloje.

41. atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjų prašytoje skirti ekspertizėje keltas klausimas dėl to, ar vaikų sveikatos sutrikimai yra įgimti ir (ar) įgyti anks-tyvoje vaikystėje, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui. Todėl pareiškėjų argumentai dėl eŽTk 6 straipsnio 1 dalies ir cPk 346 straipsnio 2 da-lies 1 punkto pažeidimo apeliacinės instancijos teismui netenkinus prašymo dėl teismo ekspertizės paskyrimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir jo (ne)atnaujinimo

42. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus pareiškėjų kasacinio skundo ar-gumentus dėl netinkamo trijų mėnesio termino prašymui dėl proceso atnaujini-mo pateikti skaičiavimo pradžios momento ir dėl praleisto termino atnaujinimo pagrindų (ne)egzistavimo.

43. iš esmės pritardama apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytiems mo-tyvams dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti skaičiavimo pra-džios ir jų nekartodama, kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai yra nepakankamai nuoseklūs, viena vertus, teigdami, kad naujai pa-aiškėjusia aplinkybe, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas procesas, laikytinas ne vaikų sveikatos sutrikimų diagnozavimas Pranešime, bet patys sutrikimai, kurie, anot jų, egzistavo įvaikinimo bylos nagrinėjimo metu, ir, kita vertus, kritikuoda-mi apeliacinės instancijos teismą dėl nepagrįsto „sveikatos problemų“ ir konkre-čių Pranešime diagnozuotų „sveikatos sutrikimų“, kuriais jie grindžia savo prašy-mą dėl proceso atnaujinimo, sutapatinimo (pareiškėjų manymu, terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo jų sužinojimo apie vaikų sveikatos problemas, o nuo sužinojimo apie sveikatos sutrikimų diagnozę).

44. Vis dėlto iš pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo ir iš kasacinio skundo matyti, jog pareiškėjai naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laiko ne Pranešime nurodytą vaikų sveikatos sutrikimų diagnozavimo faktą, bet pačius sveikatos su-trikimus. atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tyrė ir nu-statė, kad apie šių sutrikimų požymius (simptomus) pareiškėjai žinojo gerokai anksčiau nei tris mėnesius iki kreipimosi į teismą.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, jog rea-lių duomenų, kad vaikams laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) buvo taikytas skubus ar ypatingas gydymas, nebuvo, yra pagrįsta. Šios išvados nepaneigia ka-saciniame skunde nurodytos aplinkybės – kad vaikai nuo (duomenys neskelbtini) lankėsi pas specialistus ar kad pareiškėjai laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) buvo išvykę su vaikais atostogauti.

Dėl bylos procesinės baigties

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės tinkamai

47

aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Teismų atsisakymas at-naujinti procesą nagrinėjamoje byloje atitiko iš eŽTk 8 straipsnio išplaukiančius teisėtumo, pagrįstumo ir būtinumo demokratinėje visuomenėje (proporcingumo) reikalavimus. kaip nurodyta šioje nutartyje, tuo atveju, jei įvaikinimo procese da-lyvaujančios institucijos žinojo arba turėjo žinoti apie įvaikių sveikatos problemas, tačiau įtėviams jų neatskleidė, pareiškėjų galimai pažeistos teisės galėtų būti gina-mos keliant klausimą dėl valstybės ir (arba) atitinkamų sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės, bet ne atnaujinant procesą įvaikinimo byloje.

47. atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus kasacinio skundo argu-mentais nėra (cPk 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).


48. kasacinis teismas patyrė 6,09 eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įtei-kimu (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). netenkinus pareiškėjų kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių lygio-mis dalimis (cPk 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl įgaliotos (duomenys neskelbtini) institucijos informavimo apie priimtą nutartį

49. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę, jog (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu pareiškėjams (duomenys neskelbtini) laikinai apribotos tėvų valdžios teisės vaikams (duomenys neskelbtini) (apribotos teisės nustatyti gyve-namąją vietą, teisė rūpintis sveikata, teisė kreiptis į vaikų ir jaunimo socialinės rūpybos tarnybas dėl pagalbos, teisė spręsti mokyklinius klausimus) bei paskirta papildoma globa, pavedė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie priimtą nutartį, nelaukiant jos įsiteisėjimo, informuoti (duomenys neskelbtini) kompetentingas institucijas. ka-saciniam teismui palikus teismų procesinius sprendimus nepakeistus, analogiško turinio informacija taip pat turėtų būti pateikta kompetentingoms institucijoms.


n u t a r i a :

lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pavesti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informuoti (duomenys neskelbtini) kompetentingas institucijas apie lietuvos aukščiausiojo Teismo priimtą nutartį.

484848

Priteisti valstybei iš pareiškėjų (duomenys neskelbtini) po 3,04 eur (tris eur 4 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši vals-tybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


1.3. Dėl teismo leidimo paimti vaiką iš tėvų išdavimo procedūros ir laikinosios vaiko globos priežiūros

Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė prie-monė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui likti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įsta-tymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pavojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti.

Teismo leidimas paimti vaiką iš tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą yra vals-tybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atlikto veiksmo – vaiko paėmi-mo, t. y. faktinio vaiko atskyrimo nuo šeimos – patvirtinimas, o ne leidimas atlikti veiksmą, todėl, spręsdamas teismo leidimo paimti vaiką išdavimo klausimą, teismas turi įvertinti vaiko paėmimo iš šeimos organizavimo procesą, t. y. dėl kokių priežas-čių buvo paimtas vaikas ir ar nebuvo galimybės užtikrinti vaikui saugią aplinką kitu būdu, pavyzdžiui, teikiant pagalbą šeimai, ar buvo išnaudotos galimybės sustiprinti šeimą ir palikti joje vaiką. Vertindamas Tarnybos sprendimo paimti vaiką pagrįstu-mą, teismas turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, buvusias vaiko paėmimo metu, bet ir į visą vaiko ir jo šeimos situaciją bei galimybes jai keistis.

Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą: 1) turi būti informuoti apie valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos atliktą veiksmą – vaiko paėmimą; 2) valsty-bės vaiko teisių apsaugos tarnybai kreipusis į teismą dėl teismo leidimo paimti vaiką išdavimo, vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą visomis įmanomomis priemonė-mis turi būti informuojami ir apie teismo procesą, kad galėtų pateikti savo argumen-tus apie priežastis, dėl kurių vaikui, pareiškėjo manymu, buvo nesaugu likti jų globo-je. Vis dėlto tai nereiškia, kad tėvų piktnaudžiavimas teise sudaro pagrindą vilkinti sprendimų priėmimą.

Vaiko globa nėra alternatyvi tėvystės forma, tai – paslauga vaikui, už kurios tinkamą organizavimą yra atsakingos valstybės ir savivaldos institucijos, o vaiko glo-bėjas, teikiantis paslaugą, yra atsakingas už šios paslaugos kokybę. Tais atvejais, kai vaiko globėjas yra nepajėgus susitvarkyti su jam patikėtomis užduotimis, Tarnyba turi nedelsdama spręsti vaiko globėjo pakeitimo klausimą.

49

civilinė byla nr. e3k-3-182-916/2020Teisminio proceso nr. 2-68-3-24708-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.9.2; 3.4.5.20 (nS)




lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susi-dedanti iš teisėjų Birutės janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), gedimino Sagačio ir dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pa-gal suinteresuoto asmens (duomenys neskelbtini) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygar-dos teismo civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos sky-riaus prašymą dėl teismo leidimo paimti vaikus iš jų globėjos išdavimo, suinteresuotas asmuo – (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teis-mo leidimo paimti vaiką iš tėvų išdavimo procedūrą, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (to-liau – ir skyrius, Tarnyba) kreipėsi į teismą su prašymu išduoti teismo leidimą paimti nepilnamečius (duomenys neskelbtini), kurių paskutinė žinoma gyvena-moji vieta (duomenys neskelbtini), iš jų globėjos (duomenys neskelbtini), kurios paskutinė žinoma gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėja nurodė, kad vaikams nuo 2018 m. gruodžio 3 d. nustatyta laikinoji globa (duomenys neskelbtini) šeimoje. 2019 m. sausio 17 d. nepilnamečių biolo-ginė motina pranešė, kad lankydama nepilnamečius vaikus pastebėjo netinkamą jų priežiūrą: vaikai nešvarūs, purvini, matyti mušimo žymių. Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 4 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrik-dymo. Tačiau vaikų globėja nurodė neleisianti vaikui dalyvauti apklausoje, pati

505050

nei policijos pareigūnų, nei vaiko teisių apsaugos specialistų, nei globos priežiūros paslaugas teikiančių specialistų neįsileido, su niekuo nebendravo ir nebendradar-biavo. Be to, atliekant vaikų globos priežiūrą nustatyta, kad globėja neužtikrina vaikų bendravimo su biologine šeima, globotiniai ją ir jos sutuoktinį vadina tėvais. atsižvelgiant į tai, kad globėja, spręsdama vaikų auklėjimo, adaptacijos ir kitus su vaikais susijusius klausimus, nebendradarbiauja su specialistais, neteikia vaikams reikalingos pagalbos užmezgant saugius ir patvarius ryšius, neužtikrina vaikų tin-kamo kontakto su biologine šeima, vaikams buvo nustatytas antras grėsmės lygis.


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškė-jos prašymą, 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi jį patenkino ir nutarė leisti paimti nepilnamečius (duomenys neskelbtini) iš jų globėjos (duomenys neskelbtini).

5. Teismas nustatė, kad globėja nesudaro sąlygų apsilankyti šeimoje, atlikti globoti-nių globos kokybės vertinimo, atsisako bendradarbiauti su policijos pareigūnais bei nesudaro sąlygų apklausti mažametį (duomenys neskelbtini). nustatyta, kad vaikai gyvena svetimoje kalbinėje aplinkoje – globėjos šeimoje kalbama kalbo-mis, tuo tarpu vaikai supranta tik lietuvių kalbą. 2019 m. sausio 17 d. nepilname-čių biologinė motina pranešė apie galimą smurtą artimoje aplinkoje (buvo paste-bėtos galimai mušimo žymės). atvejo vadyba šeimai nėra vykdoma.

6. Teismui pasinaudojus papildoma viešai prieinama informacija, lietuvos teismų informacinės sistemos („liteko“) duomenimis, nustatyta, kad kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje nr. (duomenys neskelbtini) dėl tėvų val-džios apribojimo, vaikų nuolatinės globos ir gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, nuolatinio globėjo skyrimo užfiksuota, jog globėja (duome-nys neskelbtini) taip pat neįsileido valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos atsto-vų įvertinti vaikų gyvenimo sąlygų, t. y. nevykdė teismo įpareigojimų.

7. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju kilęs pavojus vaikų saugumui, sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam bei doroviniam vystymuisi, ir leido juos paimti iš globėjos.

8. Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti globėją perduoti pareiškėjai nepilnamečius vaikus (duomenys neskelbtini) bei uždrausti globėjai išvežti juos iš lietuvos Respublikos.

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, nurodydamas, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas taikomas tik iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

10. kadangi globėja Tarnybos specialistų į savo ir vaikų gyvenamąją vietą neįsileido, Tarnyba kreipėsi į antstolę dėl teismo nutarties vykdymo, tačiau antstolė 2019 m. rugpjūčio 30 d. patvarkymu atsisakė paimti vaikus, nurodydama, kad teismo nutar-tis nėra pavesta vykdyti antstoliui ir nenustato kitiems asmenims jokių terminų bei įpareigojimo perduoti vaikus, todėl tokia nutartis negali būti vykdoma lietuvos Res-publikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) 764 straipsnio nustatyta tvarka.

51

11. Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teism ąpra-šydama įpareigoti globėją perduoti jai nepilnamečius vaikus (duomenys neskelb-tini) ir priimtos nutarties pagrindu išduoti vykdomąjį raštą.

12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 9 d. priėmė papildomą nutartį, kuria nutarė patenkinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių ap-saugos skyriaus prašymą ir įpareigoti globėją (duomenys neskelbtini) (paskutinė žinoma gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) perduoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai nepilnamečius (duomenys neskelbtini), kurių pa-skutinė žinoma gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini).

13. Teismas nurodė, kad teismui pripažinus, jog leidžiama paimti nepilnamečius vai-kus iš laikinosios jų globėjos, toks teismo procesinis sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčo nutartimi yra tik pripažinta, jog leidžiama nepilnamečius vaikus paimti iš jų laiki-nosios globėjos, bet nėra nustatytas vaikų perdavimas Tarnybai, toks teismo pro-cesinis sprendimas nesudaro pagrindo išduoti vykdomąjį raštą kaip dokumentą, leidžiantį pradėti priverstinę teismo procesinio sprendimo dėl nepilnamečių vai-kų perdavimo vykdymo procedūrą pagal cPk 764 straipsnį. nesant teismo pro-cesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje įpareigojimo laikinai globėjai vaikus per-duoti Tarnybai, nėra galimybės apie tai įrašyti vykdomajame dokumente ir taip nustatyti antstolio veiklos ribas vykdant ginčo nutartį, jeigu laikinoji globėja gera valia ginčo nutarties dėl leidimo paimti iš jos nepilnamečius vaikus nevykdytų.

14. Teismas nurodė, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 22 d., kada buvo priimta teismo nu-tartis leisti paimti vaikus, nepilnamečiai turėjo būti perduoti. Todėl reikalavimas dėl leidimo paimti nepilnamečius vaikus iš jų atstovų pagal įstatymą apima ir reikalavimą perduoti vaikus tam subjektui, kurio prašymas tenkintas, todėl dėl vaikų perdavimo turi būti pasisakyta teismo nutarties rezoliucinėje dalyje, nepri-klausomai nuo to, ar toks reikalavimas yra atskirai pareikštas. Taikydamas cPk 277 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas nutarė įpareigoti globėją perduoti Tarny-bai vaikus. Ši teismo nutartis apeliacine tvarka skundžiama nebuvo.

15. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, žodinio pro-ceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens atskirąjį skundą, 2019 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį paliko nepakeistą.

16. kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir žodinius paaiškinimus teismo posėdyje, sprendė, kad vaikų globėja nebendradarbiauja su institucijomis, sis-temiškai vengia sudaryti galimybę įvertinti vaikų tiek fizinę, tiek psichinę bū-klę, nevykdo teismų priimtų sprendimų, institucijų rekomendacijų, todėl ji savo veiksmais neužtikrina geriausių vaikų interesų, neatsižvelgia į jų poreikius bei šių neįgyvendina. kolegija pažymėjo, kad globėja atskirajame skunde nenurodė jokių nesutikimo argumentų, nedalyvavo teismo posėdyje, nepateikė jokių įrody-mų (cPk 178 straipsnis), kurie leistų teigti, kad pirmosios instancijos teismas ne-tinkamai įvertino jam pareiškėjos pateiktus įrodymus dėl leidimo paimti vaikus.

525252

17. Pasisakydama dėl suinteresuoto asmens, globėjos, informavimo apie procesą, ko-legija nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 20 d. globėjai registruotu paštu su įteikimo pranešimu išsiųsta Tarnybos prašymo ir jo priedų kopija, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad siuntos įteikti nepavyko. Teismų informacinės sistemos „liteko“ duomenimis, globėja nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo įtraukta kaip trečiasis asmuo, ji yra prisijungusi prie elektroninių paslaugų portalo, teis-mo duomenimis, paskutinį kartą prie sistemos buvo prisijungusi 2019 m. rugsėjo 20 d. 10 val. 40 min., taigi jai buvo žinoma apie gautą pareiškimą dėl leidimo paimti vaikus. Be to, įrodymų byloje visuma patvirtina paties suinteresuoto as-mens pasikartojantį bei sistemingą nebendradarbiavimą su institucijomis, ne-norą veikti kartu siekiant užtikrinti vaikų interesus, todėl globėjos atskirajame skunde išdėstytus argumentus dėl neinformavimo apie civilinę bylą kolegija laikė deklaratyviais ir neatspindinčiais tikrosios suinteresuoto asmens valios.

18. nepagrįstais suinteresuoto asmens argumentais kolegija laikė ir tai, kad globėjai nebuvo sudarytos sąlygos teikti byloje paaiškinimus. kolegija nurodė, kad, pagal cPk 582 straipsnio 1 dalį, byla dėl teismo leidimo išdavimo nagrinėjama rašyti-nio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai pats teismas, atsižvelgdamas į bylos aplin-kybes, nusprendžia bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. nagrinėjamu atveju esant pakankamai rašytinių įrodymų bei nenustačius prieštaravimų, pirmosios instancijos teismas galėjo tenkinti pareiškėjos prašymą rašytinio proceso tvarka.


19. kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 3 d. nutartį ir Vil-niaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą dėl teismo leidimo paimti vaikus atmesti. kasa-cinis skundas grindžiamas šiais argumentais:19.1. Pagal lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau

– VTaPĮ) 42 straipsnį ir lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ck) 3.2541 straipsnį Tarnyba į teismą dėl leidimo paimti vaikus kreipiasi jau vaikus faktiškai paėmusi, teismas gali tik sankcionuoti arba ne jau realiai įvykusį vaikų paėmimą, tačiau teismas neturi teisės išduoti leidimą paimti vaikus tuo atveju, kai vaikai dar faktiškai nepaimti. atvirkštinis variantas, t. y. kai pareiškėja kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaikus ateityje, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

19.2. Pirmosios instancijos teismas, davęs leidimą paimti vaikus, vėliau priėmė papildomą nutartį, kuria įpareigojo suinteresuotą asmenį atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. perduoti vaikus. Suinteresuoto asmens manymu, toks teismo procesinis sprendimas, kuris šiuo atveju nėra kasacijos objektas, yra netei-sėtas, todėl turi būti išaiškinta: 1) ar teismo leidimas paimti vaiką gali būti vykdomas priverstinai, 2) ar dėl tokio procesinio sprendimo gali būti išduo-tas vykdomasis dokumentas, 3) ar bylą nagrinėjant supaprastinto proceso tvarka teismas turi teisę priimti nutartį ir išduoti skubiai vykdytiną vykdo-

53

mąjį raštą, įpareigojantį trečiąjį asmenį atlikti tam tikrus veiksmus, pavyz-džiui, perduoti vaikus, 4) ar supaprastintame procese gali būti priimamas papildomas sprendimas. Suinteresuoto asmens įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus galimas tik ginčo teisenos tvarka nagrinėjant bylą (cPk 273 straipsnis), šiuo atveju globėja net nebuvo informuota apie tai, kad teis-me bus svarstomas papildomo sprendimo, iš esmės pakeitusio skundžiamą teismo leidimą paimti vaikus, priėmimo klausimas.

19.3. globėja, vaikų atstovė pagal įstatymą, nebuvo tinkamai informuota apie procesus. jai teismų pranešimai buvo siunčiami tik per lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – ePP), kuriuo ji nemoka normaliai naudotis, ir net gavusi ePP pranešimus dėl kalbos barjero nebūtų galėjusi jų perskaityti ir suprasti. Vien tai, kad suinteresuotas asmuo turi ePP paskyrą, nereiškia sutikimo, kad visi procesiniai dokumentai jam būtų teikiami per ePP. Vadinasi, nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo nebuvo tinkamai informuotas apie procesą, negavo procesinių dokumentų ir neturėjo gali-mybės teikti savo paaiškinimų.

19.4. išduodamas leidimą paimti vaikus teismas net nebandė jų išklausyti ir at-sižvelgti į jų interesus. Šiuo atveju ta aplinkybė, kad globojami vaikai, net ir praėjus 3 mėnesiams po skundžiamos nutartis įsiteisėjimo, vis dar yra globojami globėjos šeimoje, de facto (faktiškai) įrodo, kad vaikais yra tin-kamai rūpinamasi.

19.5. Pirmosios instancijos teismas, 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atmesda-mas pareiškėjos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad, priėmus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį, nepilnamečių vaikų laikinoji globėja nėra teisėta jų atstovė pagal įstatymą, todėl negali savavališkai pakeisti globojamų nepilnamečių vaikų gyvenamo-sios vietos. Šiuo atveju nepilnamečių vaikų atstove pagal įstatymą laikytina Tarnyba, kuri gali imtis kitų priemonių teismo nutarties vykdymui užtikrinti. atitinkamai kyla klausimas, ar, teismui išdavus leidimą paimti vaikus, tėvai (globėjai) automatiškai nustoja būti vaikų atstovais pagal įstatymą ir ar Tar-nyba gali būti vaikų atstove pagal įstatymą ir pareiškėja vienu metu.

20. atsiliepimu į kasacinį skundą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tar-nyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo pareiškėjų kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 3 d. nutartį. atsiliepimas į kasacinį skundą grin-džiamas šiais esminiais argumentais:20.1. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, VTaPĮ ir ck vartojama są-

voka „vaiko paėmimas“ iš atstovų pagal įstatymą turėtų būti aiškinama ne kaip fizinis vaiko paėmimas iš nesaugios jam aplinkos ar iš atstovų pagal įstatymą, o kaip atstovų pagal įstatymą laikinas „nušalinimas“ nuo atsto-vavimo vaikams, kai jie negali užtikrinti tinkamo tėvų valdžios įgyvendi-nimo ir kai nustatomas iškilęs vaiko teisių apsaugos poreikis. kreipimasis į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš atstovų pagal įstatymą paėmimo pagal ck 3. 2541 straipsnio 2 dalį reiškia ne kreipimąsi dėl įvykusio vaiko fizinio

545454

paėmimo sankcionavimo ar įteisinimo, o iš esmės tolimesnio vaiko paėmi-mo (atstovavimo vaikams perėmimo) iš atstovų pagal įstatymą būtinumo teisminę peržiūrą. Vaiko paėmimas įvyksta ne fiziškai, o per atstovų pasi-keitimą. ck 3.250 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija yra vaiko, paimto iš tėvų ar kitų teisėtų atstovų, atstovas pagal įstatymus tol, kol šiam vaikui paskiriamas globėjas ar rūpintojas (įsta-tymas neišskiria, ar paimto iki, ar po teismo leidimo išdavimo).

20.2. Vykdytinas dokumentas pagal cPk 584 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra ne teismo leidimas, o nutartis dėl teismo leidimo išdavimo. iš dalies sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad teismo nutartis dėl teismo leidimo paimti vaikus iš atstovų pagal įstatymą nėra priverstinai vykdytinas dokumentas ir tokios nutarties pagrindu negali būti išduotas vykdomasis dokumentas. at-sižvelgiant į tai, kad teismo nutartimi nebuvo nustatytas vaiko perdavimas pareiškėjai, toks teismo sprendimas nesudarė pagrindo išduoti vykdomąjį raštą kaip dokumentą, leidžiantį pradėti priverstinę teismo sprendimo dėl vaiko perdavimo vykdymo procedūrą pagal cPk 764 straipsnį. Papildoma teismo nutartimi suinteresuotam asmeniui nebuvo sukurta (nustatyta) jokių naujų materialinių pareigų. Materialinė pareiga perduoti vaikus suinteresuo-tam asmeniui kyla ne papildomos teismo nutarties, o teismo nutarties, kuria pareiškėjai leista paimti vaikus iš suinteresuoto asmens, pagrindu.

20.3. nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 17 d. įsa-kymu nr. 6P-141-(l1) patvirtintų lietuvos Respublikos teismų viešųjų elek-troninių paslaugų teikimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 7.2 punkte nustatyta, kad paslaugų gavėjas, aktyvuodamas paskyrą (pirmą kartą prisijungia prie ePP sistemos ir autentifikuojasi minėtų Taisyklių nustatyta tvarka), patvir-tina, kad susipažino su minėtomis Taisyklėmis ir sutinka laikytis jų sąly-gų (esant šiam sutikimui kartu laikoma, kad paslaugų gavėjas sutiko gauti procesinius dokumentus savo paskyroje). jei adresatas privalo gauti proce-sinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis arba yra pateikęs suti-kimą (prašymą) gauti procesinius dokumentus savo ePP sistemos paskyroje (lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteiki-mo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo 21 punktas) ir jo paskyra yra aktyvi, atsakingas teismo darbuotojas išsiunčia procesinius dokumentus į adresato paskyrą ePP sistemoje. nagrinėjamu atveju suinte-resuotam asmeniui Tarnybos prašymas teismui leisti paimti vaikus išsiųstas registruotu paštu 2019 m. rugpjūčio 20 d., tačiau suinteresuotas asmuo siun-tos neatsiėmė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme suinteresuo-tas asmuo byloje buvo įtrauktas kaip trečiasis asmuo, tuo metu jau turėjo ePP paskyrą ir prieigą prie šios paskyros, tačiau jokių paaiškinimų į bylą neteikė, elgėsi pasyviai. Vien aplinkybė, kad pats suinteresuotas asmuo ePP sistemoje neįvedė elektroninio pašto adreso ar nesuprato valstybinės kalbos, negali sudaryti prielaidų proceso dalyviui piktnaudžiauti procesinėmis tei-sėmis. Minėta, kad suinteresuotas asmuo pateikė galiojantį sutikimą gauti

55

procesinius dokumentus savo paskyroje, todėl privalėjo naudotis savo pa-skyra procesiniams dokumentams gauti viso bylų, kuriose jis dalyvauja, na-grinėjimo teismuose proceso metu. Pirmosios instancijos teismui priėmus 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį, suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbti-ni) ją apskundė 2019 m. rugpjūčio 29 d. atskiruoju skundu, kurį pateikė per ePP sistemą, tai patvirtina, kad jai ne tik buvo žinoma apie vykstantį teismo procesą, tačiau ji turėjo ePP paskyrą ir faktiškai šia sistema naudojosi.

20.4. Suinteresuotas asmuo nepagrįstai tapatina vaiko laikinąją globą (rūpybą) su tėvų valdžia. Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) buvo paskir-ta laikinąja vaikų globėja, kuri turi užtikrinti laikiną vaikų priežiūrą, tačiau ji ne tik nesudarė tinkamų sąlygų vaikams integruotis, keitė jų identitetą (pavyzdžiui, vadino juos kitais vardais), bet ir trukdė Tarnybai bei globos priežiūrą vykdantiems specialistams įvertinti vaikų gyvenimo sąlygas, pa-bendrauti su jais.

20.5. Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) siekia, kad nepilnamečiai vai-kai toliau būtų jos laikinojoje globoje, tačiau ji laikinąja globėja buvo paskirta kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. įsakymais, o šie nuo 2019 m. rugpjūčio 30 d. pripažinti netekusiais galios. Šie įsakymai nebuvo apskųsti. Taigi suinteresuotas asmuo (duomenys neskelb-tini) jau nėra vaikų laikinoji globėja ir kasacinio teismo procesinis sprendi-mas jai nesukels jokių padarinių. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartimi suinteresuotam asmeniui buvo skirta bauda po 50 eur už kiekvieną teismo nutarties perduoti vaikus nevykdymo dieną.

Teisėjų kolegija



Dėl bylos nagrinėjimo dalyko

21. lietuvos Respublikos konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vai-kystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besi-formuojančios asmenybės ypatumų (inter alia (be kita ko), nepakankamos fizi-nės ir socialinės brandos). iš konstitucijos, inter alia, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakan-kamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, kons-titucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų

565656

atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti (žr. lietuvos Respublikos konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimą nr. kT44-n13/2019).

22. nagrinėjamoje byloje skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis dėl teismo leidimo paimti vaikus buvo priimta 2019 m. rugpjūčio 22 d. Vaikus buvo leista paimti iš laikinosios globėjos. nuo 2019 m. rugpjūčio 30 d. kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. įsakymai, kuriais suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) buvo paskirta vaikų laikinąja globė-ja, pripažinti netekusiais galios. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 3 d. nutartimi buvo palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis. Vaikų, kuriuos buvo leista paimti, atstovė pagal įstatymą, laikinoji globėja, neginčija grėsmės lygio vaikams nustatymo pagrindų, todėl detaliau šis klausimas nebus analizuojamas.

23. Teisėjų kolegija, įgyvendindama kasacinio teismo funkciją formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką ir atsižvelgdama į tai, kad ginčas kilo dėl VTaPĮ 40, 42 straipsnių ir ck 3.2541 straipsnio aiškinimo, t. y. dėl leidimo paimti vaikus iš jų atstovo pagal įstatymą išdavimo proceso, nagrinėjamu atve-ju pasisakys šiais teisės taikymo klausimais: 1) ar teismas leidimą paimti vaikus išduoda tik jau esant vaikams faktiškai paimtiems, t. y. sankcionuoja arba ne pa-ėmimą, ar gali išduoti leidimą ir vaikams vis dar esant tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje; 2) kokios yra vaikų laikinojo globėjo teisės ir pareigos ir kaip vykdoma laikinosios globos priežiūra. kadangi nuo 2020 m. sausio 1 d., pasikei-tus teisiniam reguliavimui, VTaPĮ 40 straipsnis neteko galios, pirmiau įvardy-tiems klausimams išspręsti yra aktualus tuo metu galiojusio VTaPĮ aiškinimas ir jo lyginamoji analizė su šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu.

Dėl teismo leidimo paimti vaikus

24. Pagal konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų au-ginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose.

25. Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (ck 3.165 straips-nis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (konstituci-jos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų val-džios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažei-džiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (ck 3.160 straipsnio 2 dalis).

26. Viena iš tokių tėvų valdžios ribojimo priemonių yra vaiko paėmimas iš šeimos, nes vaikas praranda galimybę augti tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą prižiūri-mas, o šie praranda galimybę rūpintis vaiku, jį auklėti ir ugdyti. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes

57

tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Būtent todėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai: 1) vaiko gyvybei ar sveikatai kyla realus pa-vojus ar yra didelė tikimybė, kad kils tokia žala; 2) tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų priemonių vaiko saugumui užtikrinti.

27. Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba yra institucija, kuri, užtikrindama visų savivaldybių teritorijose gyvenančių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, gali-mo vaiko teisių pažeidimo atveju vertina vaiko situaciją, inicijuoja atvejo nagri-nėjimą, priima sprendimus dėl individualių vaiko teisių apsaugos atvejų (VTaPĮ 50 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Tai suponuoja išvadą, kad pirmiausia valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybai yra suteikti įgalinimai spręsti dėl vaiko saugumo, jo poreikių tenkinimo ir interesų užtikrinimo ir tik vėliau jos priimtus sprendi-mus patikrina teismas.

28. Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi pranešimą apie nesaugioje aplin-koje esantį vaiką, visais atvejais turi vertinti grėsmės jam lygį (VTaPĮ 35 straips-nio 5 dalis, 36 straipsnio 1 dalis, akto redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.). VTaPĮ redakcijoje, galiojančioje nuo 2020 m. sausio 1 d., nustatyta, kad valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi pranešimą, atlieka vaiko situacijos verti-nimą, kurio metu yra priimami vienas iš trijų sprendimų: 1) nenustačius vaiko teisių pažeidimo ir pavojaus vaikui baigti nagrinėti pranešimą; 2) nustatyti būti-nybę vertinti pagalbos vaikui ir šeimai poreikį ar 3) nustatyti vaiko apsaugos po-reikį (VTaPĮ aktuali redakcija, 361 straipsnio 2 dalis). Visos šios priemonės savo tikslais yra panašios į ankstesnėje įstatymo redakcijoje nustatytąsias, pagrindinis skirtumas tas, kad šiuo metu vietoj pirmojo grėsmės lygio nustatomas pagalbos vaikui ir šeimai poreikis, o vietoj antrojo – apsaugos vaikui poreikis.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi pra-nešimą, vertindama vaiko situaciją turi nustatyti priežastis, dėl kurių vaikas yra nesaugioje aplinkoje, ir galimybes tas priežastis pašalinti. Visų pirma turi būti pa-sitelkiami tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą (VTaPĮ 35 straipsnio 4 dalis). kai vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą dėl vienų ar kitų priežasčių yra nepa-jėgūs savarankiškai užtikrinti vaikui saugių gyvenimo ir vystymosi sąlygų, valsty-bės institucijos vertina pagalbos šeimai poreikį. nepaisant galimų trumpalaikių ar net ilgalaikių socialinių ir kitų biologinės šeimos problemų, vaikas turi teisę augti savo biologinėje šeimoje – ten jam geriausia (VTaPĮ 33 straipsnio 4 dalis). Todėl valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos visų pirma padeda tėvams ar ki-tiems vaiko atstovams pagal įstatymą tinkamai įgyvendinti vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vys-tymuisi, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių negali šios teisės visiškai įgyvendinti (VTaPĮ 13 straipsnis). atsiradus vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizi-kos veiksniams bei rizikos veiksniams, susijusiems su vaiko tėvais ir jų santykiais su vaiku, kai nėra pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, prioritetas tai-komas vaiko išsaugojimui šeimoje, teikiant vaikui ir jo tėvams įstatymų nustatyta tvarka prevencinę ir (ar) kompleksinę pagalbą (VTaPĮ 33 straipsnio 5 dalis).

30. Pažymėtina, kad valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustatydama pirmąjį ar antrąjį grėsmės vaikui lygį ar pagal šiuo metu aktualią VTaPĮ redakciją pagal-

585858

bos vaikui ir šeimai poreikį ar vaiko apsaugos poreikį, siekia šių tikslų: apsaugoti vaiką ir suteikti šeimai paramą bei reikalingą pagalbą tais atvejais, kai tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą kyla sunkumų vykdant savo pareigas ir įgyvendinant vaiko teises.

31. Tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiama pagalba įgyvendinant vaiko teises yra valstybės ar savivaldybės paslauga šeimai, o ne tam tikra baus-mės ar šeimos privataus gyvenimo kontrolės forma. Todėl teikiamos pagalbos veiksmingumas įmanomas tik esant visapusiškam bendradarbiavimui tarp tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą ir pagalbą teikiančių institucijų, taip pat tarp pačių institucijų, siekiant užtikrinti individualizuotą, vaiko poreikius ir interesus atitinkančių paslaugų teikimą.

32. jei pagalbos teikti nėra galimybių, pavyzdžiui, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą yra nepajėgūs jos priimti ar atsisako ją priimti, ar ji neduoda teigiamų rezultatų, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba sprendžia, ar vaiko palikimas tokioje aplinkoje nesukelia realios tikimybės grėsmei vaikui kilti. Tik nepavykus prevencinėmis ir (ar) kompleksinės pagalbos paslaugomis ir priemonėmis išsau-goti vaiko jo biologinėje šeimoje, vaikas paimamas iš jos, nustatant jam laikinąją globą (rūpybą), o jeigu ir tai neperspektyvu, vaikui nustatoma nuolatinė globa (rūpyba) arba jis įvaikinamas (VTaPĮ 33 straipsnio 6 dalis).

33. VTaPĮ 40 straipsnis (akto redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) nustatė, kad valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, a) įvertinusi socialinės aplinkos rizikos veiksnius bei rizikos veiksnius, susijusius su vaiko tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku, jeigu jie kelia realų pavojų vaiko saugu-mui, sveikatai ir gyvybei, arba b) nustačiusi, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų veiksmų vaiko saugumui užtikrinti ir taip su-daro sąlygas atsirasti grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei, bei nustačiusi antrąjį grėsmės vaikui lygį, nedelsdama 1) paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, pri-reikus tam pasitelkdamas policijos pareigūnus; 2) inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą ar mobiliosios komandos sudarymą (1 dalis); 3) paėmusi vaiką iš jam nesaugios aplinkos, šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 3 darbo dienas ck 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą; 4) ck ir šio įstatymo nustatyta tvarka inicijuoja laikinosios globos (rūpybos) vaikui nusta-tymo organizavimą (2 dalis).

34. Panašus reglamentavimas yra nustatytas ir naujoje nuo 2020 m. sausio 1 d. ga-liojančioje VTaPĮ redakcijoje, nurodant, kad valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi vaiko apsaugos poreikį, jeigu a) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos taikant vaiko laikinosios priežiūros priemones ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmin-gą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, arba b) vaiko laikinosios priežiūros priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fi-ziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, 1) gali paimti vaiką iš tėvų (VTaPĮ 363 straipsnio 1 dalis,

59

365 straipsnio 1 dalis); 2) inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą ir organizuoja mobiliosios komandos sudarymą (VTaPĮ 363 straipsnio 3 dalis); 3) paėmusi vai-ką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir ck 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą (VTaPĮ 365 straipsnio 7 dalis); 4) ck ir šio įstatymo nustatyta tvarka inicijuoja laikinosios globos (rūpy-bos) vaikui nustatymo organizavimą (VTaPĮ 42 straipsnio 3 dalis).

35. kaip nustatyta VTaPĮ 40 straipsnio 1 dalyje (VTaPĮ aktualios redakcijos 365 straipsnio 1 dalyje) ir VTaPĮ 42 straipsnio 1 dalyje, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba sprendimą paimti vaiką iš šeimos priima dviem atvejais: 1) kai vaikas esamuoju momentu yra nesaugioje aplinkoje arba 2) kai atvejo vadybi-ninkas, teikęs pagalbą šeimai, informuoja, kad tėvai nededa reikalingų pastangų savo elgesiui ir vaiko situacijai keisti, todėl jo palikimas toje aplinkoje kelia rea-lų pavojų vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galinčiam sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. Pirmuoju atveju valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba imasi skubių vaiko gelbėjimo veiksmų iš jam grėsmingos situa-cijos. atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančioje VTaPĮ redakcijoje vaiko paėmimas pirmuoju atveju yra netaikomas, jei yra galimybė nustatyti vaikui laikinosios priežiūros priemones, paliekant jį jo gyvenamojoje aplinkoje, tačiau perduodant jį giminaičių, su vaiku emociniais ryšiais susijusių asmenų ar kitų vaiko tėvų, ar jo atstovų pagal įstatymą nurodytų asmenų, galinčių laikinai prižiūrėti vaiką, priežiūrai, arba užtikrinant vaiko laikinąją priežiūrą jį galinčių prižiūrėti asmenų gyvenamojoje vietoje (VTaPĮ 363 straipsnio 1 dalis, 364 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

36. kitu atveju vaiką nusprendžiama paimti iš tėvų dėl to, kad jiems teikiama pagalba neduoda laukiamų rezultatų ir pasibaigus įstatymo nustatytam pagalbos teikimo terminui vaiką nebus saugu palikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą priežiū-rai. aplinka, iš kurios paimamas vaikas, paėmimo metu gali būti nepavojinga vai-kui, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ji daro žalą vaikui dėl tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą piktnaudžiavimo tėvų valdžia, nepriežiūros, netinkamo ugdymo ir auklėjimo proceso organizavimo.

37. Vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra trauminė patirtis vaikui, todėl abiem atvejais valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi būti pa-kankamai tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo. Vaiko paėmimas nėra priemonė, skirta tėvams pagąsdinti, tai yra sprendimas, nukreiptas į ateitį, į stabi-lios, saugios ir harmoningos aplinkos vaikui kūrimą.

38. kadangi paėmus vaiką iš šeimos yra apribojama vaiko teisė augti jam artimų žmonių – tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą – globoje ir atitinkamai šių su-augusiųjų teisė rūpintis kasdiene vaiko priežiūra, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, paėmusi vaiką iš šeimos, kreipiasi į teismą dėl teismo leidimo paimti vai-ką išdavimo. Teisėjų kolegija, vertindama teismo leidimo paimti vaiką išdavimo sąlygas ir sukeliamus padarinius, sprendžia, kad šia teismo nutartimi patvirtina-mas valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos atliktas veiksmas – vaiko paėmimas iš šeimos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo vaiko paėmimo iki laikinosios globos

606060

vaikui nustatymo ir globėjo paskyrimo ar vaiko grąžinimo tėvams, jei teismas atsisako išduoti leidimą paimti vaiką, vaiko atstovu tampa valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba (ck 3.250 straipsnio 4 dalis).

39. Teismo leidimo paimti vaiką institutas skirtas tinkamai užtikrinti vaiko ir jo atsto-vų pagal įstatymą teises ir jų interesų balansą. europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – eŽTT) pabrėžia, kad nors valdžios institucijos, vertindamos būtinybę paimti vaiką globai, turi didelę vertinimo laisvę, ypač susidarius vaikui pavojingai situacijai, teismas vis tiek turi įsitikinti, kad egzistuoja aplinkybės, pateisinančios vaiko paėmimą iš šeimos, ir valstybė atsakovė turi įrodyti, kad prieš įgyvendinant tokią priemonę buvo kruopščiai įvertintas siūlomos priežiūros priemonės povei-kis tėvams ir vaikui, taip pat galimos alternatyvos vaiko paėmimui į viešąją globą (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 26 d. sprendimo byloje H. K. prieš Suomiją, peticijos nr. 36065/97, 108 punktą). Teisėjų kolegija, plėtodama kasacinio teismo praktiką, nustatytą lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartyje, priimto-je civilinėje byloje nr. e3k-3-308-969/2019, pažymi, kad, supaprastinto proceso tvarka nagrinėjant valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos pareiškimą dėl teismo leidimo paimti vaiką išdavimo, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba teikia įro-dymus, pagrindžiančius vaiko atskyrimo nuo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą būtinybę, vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą turi teisę teikti savo paaiškini-mus ir atsikirtimus, esant galimybei, teismas išklauso ir patį vaiką. nors tiek tėvai, tiek vaikas turi būti išklausomi vertinant vaiko situaciją prieš priimant sprendimą jį paimti iš šeimos (VTaPĮ 36 straipsnio 1 dalis), tačiau nagrinėjant pareiškimą dėl teismo leidimo paimti vaiką išdavimo teisme jiems suteikiamos papildomos procesinės garantijos būti išklausytiems ir įtrauktiems į sprendimo priėmimą.

40. Spręsdamas teismo leidimo paimti vaiką išdavimo klausimą, teismas turi įvertinti vaiko paėmimo iš šeimos organizavimo procesą, t. y. dėl kokių priežasčių buvo paimtas vaikas ir ar nebuvo galimybės užtikrinti vaikui saugią aplinką kitu būdu, pavyzdžiui, teikiant pagalbą šeimai, ar buvo išnaudotos galimybės sustiprinti šeimą ir palikti joje vaiką. Vertindamas valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos sprendimo paimti vaiką pagrįstumą, teismas turi atsižvelgti ne tik į aplinkybes, buvusias vaiko paėmimo metu, bet ir į visą vaiko ir jo šeimos situaciją bei gali-mybes jai keistis.

41. kaip buvo minėta, pirmiausia valstybės vaiko teisų apsaugos tarnyba siekia su-teikti pagalbą šeimai, tačiau jei tėvų elgesys nekinta, tai, nepaisant jų pažadų keistis, vaikas turėtų būti paimamas iš šeimos, jei joje jam nesudaromos sąlygos saugiai augti ir vystytis. Tai atitinka ir eŽTT praktiką tokio pobūdžio bylose, kad kiekvienu atveju reikia nustatyti teisingą interesų pusiausvyrą, ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams, kurie gali būti viršesni už tėvų; tėvams ne-gali būti suteikta teisė į priemonių, kurios padarytų žalą vaiko sveikatai ir raidai, taikymą (žr., pvz., 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo byloje Johansen prieš Norve-giją, peticijos nr. 17383/90, par. 78). Vaiką paėmus iš šeimos tėvams ir toliau tei-kiama pagalba ir jie gali keisti savo elgesį ir požiūrį į vaiko auklėjimą nesant vaiko šalia (VTaPĮ 37 straipsnio 8 dalis). Teismo leidimas paimti vaiką gali būti skun-džiamas ir nesukelia negrįžtamų padarinių, t. y. situacijai pasikeitus vaikas turi

61

būti nedelsiant grąžinamas į šeimą (VTaPĮ, akto redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d., 40 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktai).

42. apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiausia vals-tybės vaiko teisių apsaugos tarnyba vertina vaiko ir jo šeimos situaciją ir sprendžia dėl reikalingų atlikti veiksmų. Teismo leidimas paimti vaiką yra valstybės vaiko tei-sių apsaugos tarnybos sprendimą patvirtinanti priemonė. kadangi teismo leidimo paimti vaiką pasekmė yra faktinio vaiko atskyrimo nuo šeimos patvirtinimas, tiek valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos veiksmai, tiek teismo procesiniai sprendi-mai turi būti itin atidžiai apsvarstyti ir kiek įmanoma, tarpusavyje suderinti.

43. Tais atvejais, kai vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą, esant pranešimui apie galimai vaikui kylantį pavojų, neleidžia įvertinti vaiko situacijos, neįsileisdami valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų, neatvykdami į tarnybą ar ki-tais būdais sudarydami kliūtis situacijai įvertinti, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi imtis skubių priemonių vaikui iš šeimos paimti, prireikus pasitelkda-ma tam policijos pareigūnus (VTaPĮ, akto redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d., 40 straipsnio 1 dalies 1 punktas, VTaPĮ aktualios redakcijos 363 straipsnio 2 da-lis). jei vėliau paaiškėja, kad pranešimas buvo nepagrįstas, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba neturėtų būti atsakinga už taikytą kraštutinę priemonę ir vaiko atskyrimą nuo šeimos, jei patys vaiko tėvai ar atstovai pagal įstatymą nebendra-darbiavo ir neteikė reikalingų situacijai įvertinti duomenų. Tai atitinka ir eŽTT praktiką, pagal kurią institucijos naudojasi plačia vertinimo laisve, ypač kai vertina būtinybę paimti vaiką globon. institucijos, sveikatos ir socialinės, turi pareigą sau-goti vaikus ir negali būti kiekvieną kartą atsakingos už pagrįstai tuo laiku priimtus sprendimus, kurie vėliau buvo panaikinti (žr. eŽTT 2008 m. rugsėjo 30 d. sprendi-mą byloje R. K. ir A. K. prieš JK, peticijos nr. 38000 (1)/05, par. 34, 36).

44. nagrinėjamu atveju valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi pranešimą apie galimai vaiko patirtą smurtą laikinosios globėjos šeimoje, daugiau nei pusę metų siekė įvertinti vaiko situaciją. Tačiau vaiko atstovė pagal įstatymą nesuda-rė galimybių pakliūti į šeimą, pabendrauti su vaiku. Todėl valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba kreipėsi į teismą dėl teismo leidimo paimti vaiką išdavimo, vai-kams vis dar esant nesaugioje aplinkoje. Teismas išdavė leidimą paimti vaikus, vėliau papildomu sprendimu įpareigojo laikinąją globėją juos perduoti, tačiau nė vienas iš šių veiksmų iki šiol nėra įvykdytas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad: 1) valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi pranešimą apie galimą grėsmę vaikui ir neturėdama galimybių jos realiai įvertinti, turi nedelsdama imtis priemonių vaikui iš šeimos paimti; 2) paėmusi vaiką iš šeimos valstybės vaiko tei-sių apsaugos tarnyba turi kreiptis į teismą dėl savo sprendimo patvirtinimo, t. y. leidimo paimti vaiką išdavimo. jei šio proceso metu paaiškėja, kad pranešimas apie vaikui kylantį pavojų buvo nepagrįstas, teismas turi vertinti, dėl kokių priežasčių vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą vengė sudaryti sąlygas valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybai įvertinti vaiko situaciją šeimoje ir pranešimo pagrįstu-mą. atkreiptinas dėmesys į tai, kad tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi tinkamai rūpintis vaiku, o viena iš rūpinimosi formų yra ir bendradarbiavimas su pagalbą vaikui teikiančiomis institucijomis. Sąžiningas asmuo turėtų vykdyti

626262

įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus. jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai yra priešingas teisei elgesys, kuris šiuo atveju sukelia itin skausmingus padarinius vaikui, nes vaikas dėl tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą nebendradarbiavimo gali būti nepagrįstai atskiriamas nuo šeimos ir jam padaroma žala.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismo leidimas paimti vai-kus buvo išduotas pažeidžiant tokio leidimo išdavimo procedūrą, nes teismas tu-rėtų patvirtinti arba ne valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos jau atliktą veiks-mą – vaiko paėmimą, o ne išduoti leidimą atlikti veiksmą.

46. kadangi nagrinėjamu atveju teismas leidimą paimti vaikus išdavė iš vaikų atsto-vo pagal įstatymą – laikinosios globėjos, teisėjų kolegija sprendžia esant būtina pasisakyti dėl vaikų laikinosios globos, globėjo teisių ir pareigų bei jų vykdymo priežiūros.

Dėl vaiko laikinojo globėjo teisių ir pareigų

47. Vaiko atstovai pagal įstatymą yra jo tėvai (ck 3.157 straipsnio 1 dalis), tačiau tais atvejais, kai vaikui yra nustatyta globa, nepriklausomai nuo jos rūšies – laikinoji ar nuolatinė, vaiko atstovu pagal įstatymą tampa vaiko globėjas (rūpintojas), kuris yra įpareigotas ginti vaiko teises ir teisėtus interesus (ck 3.272 straipsnio 1 dalis).

48. Įstatymas nustato, kad tėvų teisės ir pareigos baigiasi vaikui sulaukus pilnametys-tės, tapus veiksniam ar tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į vaiko interesus, tėvų val-džia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota arba vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų ck nustatyta tvarka (ck 3.160 straipsnis). atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vaikui nustatant laikinąją globą, tėvų valdžia nėra ribojama ir vaikas nėra atski-riamas nuo tėvų ck 3.179 straipsnio pagrindu, tačiau tėvų galimybės įgyvendinti tėvų valdžią vaikui, kuris iš jų buvo įstatymo nustatyta tvarka paimtas, yra ribotos.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko globa užtikrina vaikui saugias, jo amžiaus tarpsnį atitinkančias gyvenimo sąlygas, kuriose jis gali augti ir vystytis, tačiau tai nėra alternatyvi tėvystės forma, todėl valstybė yra atsakinga už tinkamą šios paslaugos vaikui organizavimą ir jos vykdymo priežiūrą.

50. Teisinių santykių dėl vaiko globos nustatymo ir globėjo parinkimo teisinis re-glamentavimas yra grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, ck 3.3 straipsnio 1 dalis, VTaPĮ 4 straipsnio 1 punktas). Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose nustatytos vaiko teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Vaiko interesais laikomas sudarymas jam tokių sąlygų, kurios lemtų visapusišką ir darnią raidą, kad vaikas būtų parengtas savarankiškai gyventi visuomenėje, taip pat užtikrintų jo sveikatą, darnią fizinę ir psichinę rai-dą bei visuomenei priimtiną auklėjimą (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-169/2010).

51. Vaiko globos tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis, tobulėti (ck 3.248 straipsnio 1 dalis). Spręsti likusio be tėvų globos vaiko tiek laikinosios, tiek ir nuolatinės globos klau-

63

simus teisės aktai įgalioja ir įpareigoja valstybės vaiko teisių apsaugos instituciją, savivaldybės administraciją bei teismus (ck 3.262–3.264, 3.266 straipsniai).

52. Vaiko laikinoji globa (rūpyba) – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimy-noje, globos centre ar vaikų globos (rūpybos) institucijoje. Vaiko laikinosios glo-bos (rūpybos) tikslas – grąžinti vaiką į šeimą (ck 3.253 straipsnio 1 dalis).

53. Vaiko laikinoji globa nustatoma esant ck 3.254 straipsnyje nurodytiems pagrin-dams. Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi, kad vaiko tėvai ar turi-mas vienintelis iš jų yra dingę ar laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių, ar vaiku nesirūpina, nesidomi juo, netinkamai jį auklėja, naudoja smurtą ar kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir sveikatai, VTaPĮ nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš atstovų pagal įstatymą ir paėmusi vaiką kreiptis į teismą dėl teismo leidimo paimti vaiką išdavimo (ck 3.2541 straipsnis). Teismui išdavus leidimą paimti vaiką, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba teikia savivaldybės administracijai nurodymą dėl laikinosios globos (rūpybos) nustatymo ir konkretaus laikinojo globėjo (rūpintojo) skyrimo (ck 3.250 straipsnio 3 dalis).

54. ck 3.271 straipsnyje nustatytos vaiko globėjo pareigos: 1) užtikrinti vaiko fizi-nį ir psichinį saugumą; 2) rūpintis vaiko sveikata ir mokymusi; 3) auklėti vaiką; 4) sprendžiant klausimus, susijusius su vaiko interesais, bendradarbiauti su sa-vivaldybės administracija, globos centru, valstybine vaiko teisių apsaugos insti-tucija ir kitomis suinteresuotomis valstybės ir savivaldybių institucijomis; 5) ne-trukdyti vaikui bendrauti su tėvais, jei tai nekenkia vaiko interesams; 6) palaikyti ryšius su vaiko tėvais, informuoti vaiko tėvus ar artimuosius giminaičius, jeigu jie to pageidauja, apie vaiko vystymąsi, sveikatą, mokymąsi ir kitais svarbiais klau-simais; 7) rūpintis vaiko laisvalaikiu, atsižvelgdamas į jo amžių, sveikatą, išsivys-tymą ir polinkius; 8) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui ir darbui šeimoje, pilietinėje visuomenėje ir valstybėje.

55. Pirmiau išvardytos globėjo pareigos iš esmės atitinka tėvų valdžios turinį dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (ck 3.155 straipsnio 2 dalis). Tačiau, nepaisant šių vaiko globos ir tėvų valdžios turinio panašumų, įstatymų leidėjas labiau detalizuoja globėjo teises ir pareigas tam, kad globėjui būtų aiški šių teisių ir pareigų apimtis bei jų turinys, terminas, kuriuo jis jas vykdo, jų vykdymo sąlygos ir nevykdymo ar netinkamo vykdymo padariniai.

56. Vaiko globėju gali būti skiriamas tik teisės aktų nustatytus reikalavimus atitin-kantis asmuo (ck 3.268–3.269 straipsniai), kuris yra tinkamai pasirengęs rūpin-tis vaiku ir vykdyti įstatymo nustatytas pareigas. Be tėvų valdžios turinį atitinkan-čių pareigų, globėjas turi ir papildomų įpareigojimų bendradarbiauti su institu-cijomis ir palaikyti vaiko ryšį su tėvais. Ypač tai aktualu vaiko laikinosios globos atveju, kuri trunka ribotą laiką (ne ilgiau kaip 12 mėnesių, o tam tikrais atvejais ne ilgiau kaip 18 mėnesių (ck 3.253 straipsnio 2 dalis) ir kurios tikslas yra grą-

646464

žinti vaiką į šeimą. eŽTT, formuodamas praktiką vaikų atskyrimo nuo šeimos bylose, nuosekliai laikosi pozicijos, kad globos įsakymai pagal savo prigimtį yra numatyti būti laikinomis priemonėmis, kurios turi būti nutrauktos iškart, kai tik aplinkybės tai leidžia, o visos laikinąją priežiūrą įgyvendinančios priemonės tu-rėtų atitikti galutinį tikslą – suvienyti biologinius tėvus ir vaiką (žr. pvz., 2018 m. spalio 30 d. sprendimo byloje S. S. prieš Slovėniją, peticijos nr. 40938/16, 85 ir 101 par). Visa tai leidžia daryti išvadą, kad vaiko globa yra paslauga vaikui, už kurios tinkamą organizavimą yra atsakingos valstybės ir savivaldos institucijos, o vaiko globėjas, teikiantis paslaugą, yra atsakingas už šios paslaugos kokybę.

57. Vaiko globos vykdymas nėra savitikslis. kiekvienos globos atveju yra keliami atitin-kami uždaviniai, leidžiantys geriau atliepti globojamo vaiko poreikius. dėl to ypač svarbus yra vaiko globėjo, vaiko, jo tėvų ar kitų jam artimų asmenų ir savivaldos bei valstybės institucijų glaudus bendradarbiavimas. Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba (jos teritorinis skyrius) yra atsakinga už vaiko globos priežiūros vykdy-mą (lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 29 d. nutarimu nr. 626 patvirtinta Vaiko globos organizavimo nuostatų redakcija (toliau – Vaiko globos organizavimo nuostatai), 50–53 punktai). Vaiko globos priežiūra apima globojamo vaiko aplankymus, vaiko laikinosios ar nuolatinės globos peržiūras (Vaiko globos organizavimo nuostatų 48 punktas). aplankant globojamą vaiką išsiaiškinama, kaip vykdomos globėjo pareigos, susitinkama su vaiku, pabendraujama su juo be apribojimų, išklausoma vaiko nuomonė apie globos sąlygas, jo santykius su globė-ju, atvejo vadybininku, išklausoma vaiko globėjo nuomonė apie globos vykdymą, jo santykius su vaiku ir jo tėvais ar artimaisiais giminaičiais, kitais giminaičiais, su kuriais vaikas susijęs emociniais ryšiais, atvejo vadybininku, išsiaiškinama, kokios pagalbos reikia globėjui, įvertinama, kaip globėjas rūpinasi vaiko saugumu, jo svei-kata ir mokymusi, kam naudoja globos išmoką, įvertinamas kartu su vaiko globėju gyvenančių kitų asmenų santykis su globojamu vaiku ir surašomas vaiko aplanky-mo aktas (Vaiko globos organizavimo nuostatų 51 punktas).

58. Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi pranešimą arba pati nustačiusi, kad vaiko globėjas netinkamai atlieka pareigas, neužtikrina globojamo vaiko tei-sių ir teisėtų interesų apsaugos, naudojasi savo teisėmis savanaudiškais tikslais, nedelsdama, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo pranešimo gavimo, orga-nizuoja neeilinę vaiko globos peržiūrą dėl vaiko globėjo galimo nušalinimo nuo globėjo pareigų. jei dėl vaiko globėjo veiksmų kyla realus pavojus vaiko saugu-mui, sveikatai ar gyvybei, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba privalo imtis VTaPĮ nurodytų veiksmų – paimti vaiką iš globėjo ir jį apgyvendinti saugioje aplinkoje (Vaiko globos organizavimo nuostatų 54–55 punktai).

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaikas turėtų būti paimamas iš globėjo ck 3.2541 straipsnio nustatyta tvarka tais atvejais, kai vaikui tuo metu kyla realus pavojus ir nėra galimybės užtikrinti vaiko saugumo kitomis priemonėmis, tai vaiko gel-bėjimas iš jam grėsmingos situacijos. Tai iš esmės atitinka vaiko paėmimo iš tėvų tokiomis pat sąlygomis tvarką (žr. šios nutarties 35 punktą). Tačiau tais atvejais, kai vaikui nėra daroma žala taip, kad dėl to yra būtina imtis skubių priemonių, bet yra įtarimų, kad vaiko globėjas gali netinkamai vykdyti jam patikėtas užduotis,

65

valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi organizuoti vaiko globos peržiūrą ir, nustačiusi priežastis, dėl ko vaikas galimai yra jam nesaugioje aplinkoje, pasiūlyti globėjui pagalbą, pakeisti globėją arba jį nušalinti.

60. Vaiko globa yra daug pastangų reikalaujanti paslauga vaikui, nes, be kasdienės jo priežiūros, globėjas turi padėti vaikui išgyventi jo patirtas traumas, atkurti ir palaikyti vaiko santykius su tėvais ir kitais giminaičiais, paruošti vaiką grįžimui į šeimą ar perėjimui į kitą globėjų, įtėvių šeimą, parengti jį savarankiškam gy-venimui. Todėl valstybė siekia suteikti reikalingą pagalbą vaiko globos paslaugą teikiantiems asmenims, kad jie nepalūžtų ir galėtų užtikrinti vaikui saugias ir har-moningas gyvenimo ir vystymosi sąlygas tiek, kiek reikia. Vis dėlto tais atvejais, kai vaiko globėjas yra nepajėgus susitvarkyti su jam patikėtomis užduotimis (to priežastys gali būti įvairios, priklausančios ir nuo globėjo, ir nuo vaiko, ir nuo jo aplinkos), valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi nedelsdama spręsti vaiko globėjo pakeitimo klausimą.

61. nagrinėjamoje byloje vaikų laikinoji globėja vengė atlikti jai patikėtas pareigas, nebendradarbiavo su valstybės institucijomis, neleido aplankyti vaikų ir paben-drauti su jais, nepriėmė siūlomos pagalbos. Todėl valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turėjo nedelsdama spręsti, ar nėra pagrindo vaikus skubiai paimti iš jiems pavojingos aplinkos (žr. šios nutarties 35, 59 punktus). jei rimtų įtarimų, leidžian-čių spręsti, kad vaikams kyla žala ir dėl to būtina imtis skubių priemonių, nebuvo, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turėjo priimti sprendimą dėl vaikų globė-jos pakeitimo ar jos nušalinimo nuo globėjo pareigų.

62. Šiuo atveju valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba priėmė sprendimą paimti vai-kus iš laikinosios globėjos, tačiau vaikų nepaėmė, kreipėsi į teismą dėl teismo leidimo išdavimo, nurodė pripažinti kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymus, kuriais suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas vaikų laikinąja globėja, negaliojančiais, tačiau vaikus ir toliau paliko toje pačioje aplinkoje. Taigi jau daugiau nei puse metų vaikų teisės nėra tinkamai gi-namos, nes vaikai auga asmens, neturinčio teisės jais rūpintis, šeimoje. Tokia situ-acija negali būti toleruojama. kasacinio teismo sprendimas naikinti skundžiamus procesinius sprendimus, kuriais buvo leista paimti vaikus iš laikinosios globėjos, dėl to, kad jie buvo išduoti prieš paimant vaikus, nepašalina valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigos skubiai imtis priemonių užtikrinti vaikams tinkamą priežiūrą ir teisių atstovavimą.

Dėl tinkamo įtraukimo į procesą

63. Bylos dėl teismo leidimų išdavimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą yra susijusios su valstybės intervencija į asmens privatų ir šeimos gyvenimą. eŽTT praktikoje sprendžiant dėl sprendimo atskirti vaiką nuo šei-mos priėmimo proceso atitikties europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio reikalavimams vertinama ne tik tai, ar toks sprendimas yra pagrįstas pakankamais įrodymais (įskaitant atitinkamus liudy-tojų parodymus, kompetentingų institucijų išvadas, psichologų ir kitų ekspertų

666666

vertinimus ir medicininius įrašus), bet ir tai, ar suinteresuotiems asmenims buvo sudaryta pakankamai galimybių dalyvauti sprendimo priėmimo procese (žr. 2002 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Schultz prieš Lenkiją, peticijos nr. 50510/99; 2007 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Polášek prieš Čekijos Respubliką, peticijos nr. 31885/05; 2007 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Remmo ir Uzunkaya prieš Vokietiją, peticijos nr. 5496/04).

64. cPk įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimo institutas yra skirtas asmens tei-sei būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam – pateikti bylą na-grinėjančiam teismui argumentus savo interesų gynybai – užtikrinti; tai viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Tam, kad asmenys galėtų tinkamai pasi-naudoti teise į teisminę gynybą, taip pat tam, kad šalys galėtų tinkamai pasinau-doti joms suteiktomis procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise skųsti joms nepalan-kius teismų procesinius sprendimus, ir vykdyti joms įstatymų nustatytas pareigas, jos privalo žinoti ir būti tinkamai informuotos apie pradėtą teisminį procesą, apie konkrečius teismo atliekamus procesinius veiksmus, apie byloje gautus kitų šalių prašymus ir pareiškimus ir pan. (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-342-313/2018, 21 punktas).

65. cPk 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindiniai procesinių dokumentų įteiki-mo būdai: registruotąja pašto siunta, per antstolius, pasiuntinių paslaugų teikė-jus, kitais cPk nurodytais būdais. cPk 582 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai nagrinėjama byla dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą, be kitų šiame kodekse nustatytų procesinių dokumentų įteikimo būdų, teismas visus procesinius dokumentus gali įteikti elektroniniu paštu, faksu arba kitomis asmenų, kuriems įteikiami procesiniai dokumentai, turimomis elektroninių ry-šių priemonėmis. Įteikiant procesinį dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis, procesinio dokumento įteikimo diena laikoma po procesinio dokumento išsiun-timo dienos einanti darbo diena. apie atliekamus procesinius veiksmus teismas dalyvaujantiems byloje asmenims gali pranešti telefonu ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas iki atliekamo procesinio veiksmo pradžios.

66. kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios kategorijos bylos – dėl teismo leidimo paimti vaiką išdavimo – neturėtų būti laikomos išimtimi iš teisiniame reglamen-tavime ir teismų praktikoje suformuluotų asmens teisės į teisingą procesą stan-dartų, t. y. apie pradėtą teisminį procesą turėtų būti tinkamai informuojami ir į jį įtraukiami vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, savo nuomonę suformuluoti galintis vaikas turėtų būti išklausytas tiesiogiai, dalyvaujant psicho-logui ar per atstovą, turi būti įvertinta asmens galimybė ginti savo teises savaran-kiškai (be atstovo) ir kt. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turėtų būti įtraukti į bylą kaip suinteresuoti asmenys, be kita ko, užtikrinant ir jų teisę į apeliaciją (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-308-969/2019, 32 punktas).

67. nagrinėjamu atveju kasacinį skundą pateikusio asmens (duomenys neskelbtini) vertinimu, ji nebuvo tinkamai informuota apie procesus, nes jai teismų praneši-mai buvo siunčiami tik per ePP, kuriuo ji nemoka normaliai naudotis, tai lėmė, kad nei ji, nei jos globoti vaikai nebuvo tinkamai išklausyti šiame procese.

67

68. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens atskirąjį skun-dą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas apie procesą suinteresuotą asmenį informavo ne tik per ePP, bet ir registruotu paštu su įteikimo pranešimu, tačiau suinteresuotas asmuo siuntos neatsiėmė. Vėliau, Vilniaus miesto apylinkės teis-mui 2019 m. rugpjūčio 22 d. priėmus nutartį dėl teismo leidimo paimti vaikus išdavimo, suinteresuotas asmuo 2019 m. rugpjūčio 29 d. per ePP sistemą pateikė atskirąjį skundą, tai rodo, jog jis šia elektronine sistema mokėjo naudotis ir apie vykstantį procesą žinojo.

69. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo leidimas paimti vaiką yra valsty-bės vaiko teisių apsaugos tarnybos atlikto veiksmo patikrinimas ir patvirtinimas, todėl vaiko tėvai arba atstovai pagal įstatymą turėtų žinoti apie tai, kad vaikai iš jų yra paimti. VTaPĮ, galiojusio iki 2020 m. sausio 1 d., 36 straipsnio 6 dalis nustatė, kad valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgalio-tas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jam nesaugios aplinkos šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytais atvejais, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip kitą dieną, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis privalo apie tai pranešti tėvams ar ki-tiems vaiko atstovams pagal įstatymą, jeigu jie nedalyvavo vaiko paėmimo metu. aktuali VTaPĮ redakcija dar detaliau reglamentuoja vaiko tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą įtraukimą į vaiko paėmimo procesą. VTaPĮ 365 straipsnio 2 dalis nustato, kad vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę dalyvauti vaiko paėmimo metu, jeigu tai atitinka vaiko teises ir teisėtus interesus. jeigu vaiko pa-ėmimo metu dėl objektyvių priežasčių nėra galimybių dalyvauti vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną, bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis ar raštu privalo apie tai pra-nešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą.

70. atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atsto-vai pagal įstatymą: 1) turi būti informuoti apie valstybės vaiko teisių apsaugos tar-nybos atliktą veiksmą – vaiko paėmimą; 2) valstybės vaiko teisių apsaugos tarny-bai kreipusis į teismą dėl teismo leidimo paimti vaiką išdavimo, vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą turi būti informuojami apie procesą. apie procesą vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą turi būti informuojami visomis įmanomomis priemonėmis, bendradarbiaujant teismui ir valstybės vaiko teisių apsaugos tarny-bai, siekiant vienintelio tikslo, kad tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą galė-tų pateikti savo argumentus apie priežastis, dėl kurių vaikui, pareiškėjo manymu, buvo nesaugu likti jų globoje. Vis dėlto tais atvejais, kai vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą piktnaudžiauja jiems suteiktomis teisėmis ir neatsiima siunčiamų dokumentų, neįsileidžia valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovų ar kitų pareigūnų, reaguoja į elektroninio ryšio priemonėmis siunčiamus pranešimus tik tada, kada jiems yra patogu, neatvyksta į teismo procesą, teismas turi teisę spręsti, kad tėvai sąmoningai siekia išvengti jiems įstatymo suteiktos pareigos – ginti vai-ko interesus likti šeimoje – vykdymo, ir spręsti dėl teismo leidimo paimti vaikus išdavimo negavęs rašytinių tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą paaiškinimų ir (ar) jiems nedalyvaujant procese. Vaiko teisės turi būti ginamos operatyviai, todėl tėvų

686868

nesinaudojimas jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis būti įtrauktiems į proce-sus dėl vaiko neleidžia tuo pagrindu vilkinti reikalingų sprendimų priėmimą.


71. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad: 1) teismo lei-dimas paimti vaiką iš tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą yra valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos atlikto veiksmo patvirtinimas, todėl jis negali būti išduotas vai-kams vis dar esant tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje; 2) laikinieji globėjai, teikdami paslaugą vaikui, turi tinkamai įgyvendinti vaiko teises ir vykdyti įstatymo nustatytas pareigas, taip pat ir pareigą bendradarbiauti su pagalbą vaikui organi-zuojančiomis institucijomis, taip pat turi leisti valstybės vaiko teisių apsaugos tar-nybai laiku vykdyti vaiko globos priežiūrą. Tais atvejais, kai vaiko laikinasis globėjas negali užtikrinti geriausių vaiko interesų šeimoje, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi arba paimti vaiką iš laikinojo globėjo šeimos skubiai, jei vaikas yra jam nesaugioje aplinkoje esamuoju momentu, arba spręsti dėl vaiko globėjo pakeitimo ar nušalinimo nuo pareigų; 3) vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą turi būti įtraukti į sprendimo dėl vaiko paėmimo priėmimo procesą, tačiau tai nereiškia, kad jų piktnaudžiavimas teise sudaro pagrindą vilkinti sprendimų priėmimą.

72. atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija naikina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų sky-riaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 3 d. nutartį ir priima naują sprendimą – at-sisakyti tenkinti valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos prašymą išduoti teismo leidimą paimti nepilnamečius vaikus dėl to, kad toks teismo leidimas negali būti išduotas iki vaikų paėmimo.


n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atsisakyti tenkinti valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos prašymą išduoti teismo leidimą paimti nepilnamečius vaikus.


69

Prievolių teisė

1.4. Dėl vienašališko vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, kaip vartotojo teisių gynimo būdo, įgyvendinimo bei daikto trūkumų

mažareikšmiškumo vertinimo

Nuo 2014 m. birželio 13 d. įsigaliojusios pakeisto CK 6.363 straipsnio redak-cijos 8 dalyje papildomai nustatydamas, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutar-ties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis, įstatymų leidėjas transformavo teismų praktikoje suformuotą nuostatą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kaip vartotojo pasirinkto teisių gynimo būdo, vertinimo proporcingumo aspektu į tiesiogiai įstatyme įtvirtintą daikto trūkumų pobūdį apibrėžiančią mažareikšmiškumo išlygą, kuriai esant vienašališkas sutarties nutraukimas, pareikalaujant sugrąžinti sumokėtą kainą, būtų negalimas. Tais atvejais, kai daikto trūkumas yra mažareikšmis, pirkėjas (vartotojas) neturi teisės pasinaudoti sutarties nutraukimu, kaip savo pažeistos teisės gynimo būdu, tačiau disponuoja likusių CK 6.363 straipsnio 7 dalies 1–3 punktuose įtvirtintų teisių gynimo būdų pasirinkimo galimybe.

Įstatyme nėra įtvirtintos vartojamos sąvokos „mažareikšmis“ apibrėžties. To-dėl dėl daikto trūkumų vertinimo mažareikšmiškumo aspektu sprendžia ginčą nagrinė-jantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes ir vadovaudamasis vartotojų teisių apsaugą užtikrinančiomis teisės aktų nuostatomis. Daikto trūkumas yra laikytinas mažareikšmiu tuomet, kai daikto savybių, kokybės rodiklių ar funkcionalumo nukrypimas nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų yra menkas (nežymus) ir turi mažai reikšmės, sprendžiant dėl daikto kokybės atitikties vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties reikalavimams. Vertinant, ar daikto savybės tik menkai (nežymiai) nukrypsta nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų, teisinės reikšmės turi ir vartotojo teisėti lūkesčiai dėl to daikto kokybės.

Kilus ginčui dėl vienašalio sutarties nutraukimo, kaip pirkėjo (vartotojo) pa-žeistų teisių gynimo būdo, taikymo galimumo, remiantis bendrąja CPK 178 straips-nyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, ta šalis, kuri siekia CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytos išlygos taikymo, ir turi įrodyti, jog daikto trūkumas buvo mažareikšmis. Atsižvelgiant į tai, kad ta šalis paprastai yra pardavėjas (versli-ninkas), būtent jam tokiais atvejais tenka pareiga įrodyti, kad daikto trūkumas buvo mažareikšmis.

civilinė byla nr. 3k-3-186-1075/2020Teisminio proceso nr. 2-28-3-04589-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3, 2.6.11.2 (S)

707070



2020 m. birželio 10 d.Vilnius

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, suside-danti iš teisėjų danguolės Bublienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmi-ninkė) ir algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pa-gal ieškovo R. k. kasacinį skundą dėl kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. k. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „gV group“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir sumokėtos kainos sugrąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :i. ginčo esmė

1. Byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vienašališko vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, kaip vartotojo teisių gynimo būdo, įgyvendinimą, taip pat daikto trūkumų mažareikšmiškumą, sprendžiant dėl var-tojimo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo galimumo, aiškinimo ir taiky-mo.

2. ieškovas pateiktu ieškiniu prašė: 1) nutraukti jo, kaip pirkėjo, ir atsakovės, kaip pardavėjos, 2016 m. gruodžio 22 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį; 2) įpa-reigoti atsakovę grąžinti ieškovui 1999,99 eur už netinkamos kokybės prekę – televizorių „Samsung 65incH SUHd led TV“; 3) įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovei netinkamos kokybės prekę. nurodė, kad 2016 m. gruodžio 22 d. iš at-sakovės valdomos parduotuvės „elektro Markt“ Marijampolėje už 1999,99 eur įsigijo televizorių „Samsung 65incH SUHd led TV“, prekės kodas Ue65k-S7002UXXH, serijinis nr. 09nT3SoHB00012B (toliau – ir televizorius arba pre-kė). Praėjus pusmečiui nuo įsigijimo, televizorius pradėjo gesti – neveikė „You-Tube“ aplikacija, striginėjo kitos internetinės programos. atsiradus televizoriaus veikimo trikdžių ir jiems kartojantis, ieškovas telefonu kreipdavosi į specializuotą gamintojo servisą, šio darbuotojai nuotoliniu būdu atkurdavo televizoriaus ga-myklinius parametrus ir televizorius toliau veikdavo, tačiau, praėjus kuriam lai-kui, tų trikdžių vėl atsirasdavo. kartojantis prekės gedimams, ieškovas 2018 m. balandžio mėnesį pateikė televizorių remontuoti specializuotam gamintojo ser-visui UaB „Servicenet“, šis, atlikęs prekės remontą (pakeitęs pagrindinę plokštę), 2018 m. balandžio 16 d. grąžino prekę ieškovui. Po dviejų mėnesių atsinaujinus gedimams, 2018 m. birželio 21 d. ieškovas pakartotinai kreipėsi į servisą, nurody-

71

damas tuos pačius televizoriaus veikimo trikdžius, o prekės perdavimo–priėmi-mo remontui akte ranka įrašė pageidavimą, kad už netinkamos kokybės televizo-rių jam būtų grąžinti pinigai. 2018 m. birželio 29 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę, prašydamas grąžinti už netinkamos kokybės prekę sumokėtą 1999,99 eur kainą, tačiau atsakovė nesutiko su ieškovo reikalavimu. nurodė, kad 2018 m. liepos 12 d. su skundu kreipėsi į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Mari-jampolės skyrių, tačiau šis 2018 m. spalio 31 d. nutarimu nr. 10-1537 ieškovo skundą pripažino nepagrįstu ir jį atmetė.


3. Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. liepos 29 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: nutraukė ieškovo ir atsakovės 2016 m. gruodžio 22 d. sudarytą pirki-mo–pardavimo sutartį dėl televizoriaus įsigijimo, įpareigojo atsakovę grąžinti ieškovui 1999,99 eur už netinkamos kokybės prekę, o ieškovą įpareigojo grąžinti televizorių atsakovei.

4. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkanti lietuvos Respublikos civili-nio kodekso (toliau – ck) 6.2281 straipsnyje įtvirtintos tokio pobūdžio sutarties apibrėžimą, kadangi ieškovas yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su pardavėja su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais), o pardavėja yra verslininkė, vykdžiusi komercinę veiklą.

5. Pirkėjo (vartotojo) teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš pardavėjo grąžinti sumokėtą daikto kainą, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, yra įstatymo suteikta teisė, kuria vartotoju esantis pirkėjas gali pasinaudoti pa-lankesnėmis nei įprasta sutarčių teisėje nustatytomis sutarčių pasibaigimo sąly-gomis. Be to, vartotojo galimybė pasinaudoti sutarties nutraukimo ir kainos grą-žinimo institutu nėra siejama su sutarties pažeidimo esmingumu.

6. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs vartotojo teisės į daikto atitiktį koky-bės reikalavimams pažeidimą, sprendė, ar vartotojo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas yra proporcingas jo teisės į tinkamos kokybės daiktą pažeidimui, t. y. ar įsigytos prekės kokybės trūkumas yra tiek svarbus, jog nagrinėjamu atveju sudarytų pagrindą nutraukti sutartį.

7. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas kaip rūpestingas pirkėjas savo pareigas įvykdė tinkamai: sumokėjo už perkamą daiktą, garantiniu laiko-tarpiu ne kartą kreipėsi į specialistus dėl gedimų šalinimo (gamyklinių parame-trų atkūrimo), pakartotinai gendant televizoriui, pateikė jį taisyti specializuotam televizoriaus gamintojo atstovui lietuvoje UaB „Servicenet“, šis atliko prekės remontą (pakeitė pagrindinę plokštę), ir tik po to kreipėsi į pardavėją dėl pirki-mo–pardavimo sutarties nutraukimo ir pinigų grąžinimo.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagrindinė plokštė – tai svarbiausia detalė, į kurią montuojami visi kiti komponentai. atsiradus pagrindinės plokštės gedimui, gali sutrikti tiek vieno, tiek ir visų prijungtų komponentų veikimas. dėl to teismas sprendė, kad pagrindinės televizoriaus plokštės pakeitimas nėra men-

727272

kavertis gedimas. atsakovė nepaneigė šios detalės pakeitimo fakto. atsakovė taip pat jokiais kitais įrodymais nepaneigė savo atsakomybės, byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad trūkumai atsirado dėl ieškovo kaltės, dėl ko būtų galima atsisakyti grąžinti pinigus ck 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu.

9. kadangi vartotojo teisių apsaugos garantijos teisiškai reglamentuotos ir išplėtotos prioritetinės jų apsaugos užtikrinimo linkme, o ieškovas savo teisių gynimo būdu pasirinko įstatyme nustatytą vartotojo pažeistų teisių gynimo būdą (sutarties nu-traukimą ir sumokėtos sumos už netinkamos kokybės televizorių grąžinimą), pir-mosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog šio vartotojo (ieškovo) pažeistų teisių gynimo būdo taikymas atitinka proporcingumo principą, dėl to ieškinys laikytinas pagrįstu ir įrodytu.

10. kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi pakeitė Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria atsakovė įpareigota grąžinti ieškovui 1999,99 eur už netinkamos kokybės prekę, ir įpareigojo atsako-vę grąžinti ieškovui 1000 eur už netinkamos kokybės prekę.

11. apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad pirmosios instancijos teismo išva-da dėl netinkamos prekės kokybės yra pagrįsta. Teismas nustatė, kad ieškovas 2017 m. spalio 20 d., gruodžio 28–29 d., 2018 m. sausio 19 d. ir kovo 22 d. krei-pėsi į prekės gamintojo atstovą lietuvoje, informuodamas, kad vykdant paieš-ką neveikia arba stringa televizoriaus programėlė „YouTube“. Prekės gedimams kartojantis, ieškovas 2018 m. balandžio mėn. pateikė televizorių remontuoti specializuotam gamintojo servisui UaB „Servicenet“, šis, atlikęs prekės remontą (pakeitęs pagrindinę plokštę), 2018 m. balandžio 16 d. prekės išdavimo po re-monto aktu nr. 501616 grąžino prekę ieškovui. Pirkėjas 2018 m. birželio 21 d. dar kartą kreipėsi į tą patį servisą, nurodydamas, kad neveikia prekės „YouTube“ aplikacija ir internetas, prašydamas grąžinti už prekę pinigus.

12. Pabrėžė, kad ck 6.363 straipsnyje įtvirtintu vartojimo pirkimo–pardavimo sutar-tinių santykių reguliavimu į nacionalinę teisę yra perkeltos 1999 m. gegužės 25 d. europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/eB dėl vartojimo prekių par-davimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (toliau – direktyva 1999/44/eB) nuostatos. Pagal direktyvos 1999/44/eB 3 straipsnio 2 ir 3 dalis, kai atsiranda prekės neatitiktis sutarčiai, paraleliai taikomi du netinkamos kokybės prekės ati-tikties sutarčiai užtikrinimo būdai – prekės pataisymas ar prekės pakeitimas. Sie-kiant užtikrinti abiejų sutarties šalių interesus, direktyvoje 1999/44/eB teikiama pirmenybė sutarties vykdymui, pasinaudojant dviem pirmiausia nustatytomis teisės gynimo priemonėmis, prieš sutarties nutraukimą arba pardavimo kainos sumažinimą. Taigi pirmiausia vartotojas turi teisę reikalauti užtikrinti, kad prekė atitiktų sutartį. jei prekės atitiktis negali būti užtikrinta, jis gali reikalauti suma-žinti kainą arba atsisakyti sutarties (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. ba-landžio 25 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-158-469/2019).

13. Teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, pripažino, kad ieškovas pa-sinaudojo vienu iš savo teisės gynimo būdų – reikalauti iš pardavėjo pataisyti prekę, tačiau šiuo būdu jo teisės nebuvo apgintos, kadangi ir po prekės remonto jos trūkumai iki galo nebuvo pašalinti. Todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti apginti

73

jo teises kitais ck 6.363 straipsnio 7 dalies 2–4 punktuose nurodytais būdais.14. nesant duomenų, kad atsakovė šiuo metu prekiauja minėto modelio televizoriais

ir turi galimybę pakeisti prekę kita preke, taip pat atsižvelgdamas į ilgą laiko tarpą nuo prekės įsigijimo (2016 m. gruodžio 22 d.) iki bylos išnagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas negali pasinaudoti dviem pirmiausia nustatytomis teisės gynimo priemonėmis.

15. Remdamasis kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ck 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis pažeidimas, suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė, kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų ck 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti. Be to, pagal ck 6.363 straipsnio 8 dalį vartotojas negali pasinaudoti ck 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte nusta-tytu pažeistų teisių gynimo būdu, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis (ck 6.363 straipsnio 8 dalis).

16. apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad „YouTube“ aplikacija ir jos veikimo paskirtis yra viena iš daugelio televizoriaus veikimo programėlių, dėl kurios sutri-kimo pagrindinės savo paskirties prekė nepraranda. kadangi ieškovo nurodytas prekės gedimas nėra esminis, dėl kurio nebūtų galima naudoti prekės pagal tie-sioginę jos paskirtį, tai leidžia daikto trūkumą pripažinti mažareikšmiu.

17. apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas ne-pagrįstai taikė ieškovo teisių gynimo būdą, nustatytą ck 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte, sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas teismo sprendimą pa-keisti ir taikyti kitą jo pažeistų teisių gynimo būdą – prekės kainos sumažinimą pusiau, t. y. iki 999,99 eur (ck 6.363 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

iii. kasacinio skundo teisiniai argumentai

18. ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartį ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. sprendimą. kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:18.1. apeliacinės instancijos teismo išvada, kad prekės gedimas nėra esminis,

dėl kurio prekės nebūtų galima naudoti pagal tiesioginę paskirtį, ir kad ck 6.363 straipsnio 8 dalies prasme jis nėra laikytinas mažareikšmiu, padary-ta netinkamai įvertinus įrodymus. Teismas neįvertino aplinkybių, dėl ku-rių ieškovas įsigijo televizorių (ieškovo norų ir ketinimų). ieškovo tikslas buvo įsigyti išmanųjį televizorių, kad ieškovas galėtų ne tik žiūrėti televizijos laidas, bet ir naudotis šiame televizoriuje įdiegtomis „Smart“ funkcijomis (naudotis „YouTube“ programėle, internetu, klausyti muzikos, žaisti žai-dimus ir kt.). Tai turėjo esminę įtaką ieškovo teisėtų lūkesčių atsiradimui. Pardavėja užtikrino, kad televizorius atitinka ieškovo reikalavimus, ir siūlė jį pirkti. dėl to ieškovas už televizorių pasirinko sumokėti žymiai didesnę kainą. jei būtų žinojęs, kad šios programėlės nėra, ieškovas šio televizoriaus už tokią kainą nebūtų pirkęs.

747474

18.2. apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ck 6.363 straips-nio 7 dalyje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias pirkėjo teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, kai jam parduodamas netinkamos koky-bės daiktas, taip pat nepagrįstai pripažino, kad ieškovo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas yra neproporcingas. kasacinio teismo praktikoje pripa-žįstama, kad būtent vartotojui suteikiama teisė pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą. Vartotojo pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą lemia ne-tinkama daikto kokybė ir vartotojo pasirinkimas (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-581/2008, 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-256/2009). Vartojimo teisiniuose santykiuose vartotojui, kaip specialiam civilinių teisinių santykių subjektui (silpnesniajai šaliai), teiktina prioritetinė jo teisių apsauga.

18.3. Pagal ck 6.333 straipsnio 6 dalį laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės rei-kalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar spe-cialią paskirtį. nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo įsigytas televizo-rius turėjo trūkumų (daiktas neatitiko daikto savybių, kurias pardavėjas buvo pateikęs kaip pavyzdį). nustatytas trūkumas, priešingai nei sprendė apeliaci-nės instancijos teismas, nebuvo mažareikšmis. kadangi ck 6.363 straipsnio 7 dalyje yra nustatyta, kad pirkėjas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu jam ginti savo pažeistas teises, ieškovas pasirinko ck 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą – sutarties nutraukimą, pa-reikalaujant sugrąžinti sumokėtą kainą. atsižvelgiant į faktines aplinkybes, šio pažeistų teisių gynimo būdo taikymas atitinka proporcingumo principą ir nesukelia pažeidimui neadekvačių teisinių padarinių.

18.4. apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas ieškovo pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą, netinkamai taikė restituciją, t. y. netinkamai išsprendė televizoriaus palikimo atsakovui klausimą.

19. atsakovė nepateikė atsiliepimo į kasacinį skundą. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:


Dėl vienašališko vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, kaip var-totojo teisių gynimo būdo, įgyvendinimo

20. nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad tarp šalių susiklostė vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovo įsigyta prekė (televizorius) neatitiko kokybės reikalavimų, ir tuo pagrindu sprendė dėl ieškovo pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo – vienašalio sutarties nutrauki-

75

mo, pareikalaujant sugrąžinti sumokėtą kainą, – proporcingumo jo teisės į tinka-mos kokybės daiktą pažeidimui.

21. Pirkėjo (vartotojo) teisės nusipirkus netinkamos kokybės daiktą įtvirtintos ck 6.363 straipsnyje. nagrinėjamai bylai aktuali ck 6.363 straipsnio redakcija, ga-liojusi 2016 m. gruodžio 22 d. vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, t. y. 2013 m. gruodžio 19 d. lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakei-timo ir papildymo įstatymu nr. Xii-700, įsigaliojusiu nuo 2014 m. birželio 13 d., pakeisto ck 6.363 straipsnio redakcija.

22. Remiantis nagrinėjamam ginčui aktualios ck 6.363 straipsnio redakcijos 7 da-lies nuostatomis, pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą: 1) reikalauti iš pardavėjo nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daik-tą); 2) reikalauti iš pardavėjo nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) reikalauti iš pardavėjo atitinkamai sumažinti kainą; 4) vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis.

23. ck 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatyta pirkėjo (vartotojo) teisė vienaša-liškai nutraukti sutartį ir pareikalauti iš pardavėjo grąžinti sumokėtą daikto kainą, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, yra įstatymo suteikta teisė, kuria vartotojas gali pasinaudoti palankesnėmis, nei įprasta, sutarčių teisėje nustatyto-mis sutarčių pasibaigimo sąlygomis. kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, skirtingai nei taikant ck 6.334 straipsnį, reglamentuojantį netinkamos ko-kybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teises, vartotojo galimybė pasinaudoti sutarties nutraukimo ir kainos grąžinimo institutu nėra siejama su sutarties pažeidimo esmingumu. aiškinimas, kad ck 6.363 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinto var-totojo teisių gynimo būdo taikymas yra galimas tik ck 6.217 straipsnio 2 daly-je nurodytais pagrindais, neatitiktų teisinio reguliavimo bei vartojimo sutarties instituto tikslų (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-581/2008).

24. Pažymėtina, jog nuo 2014 m. birželio 13 d. įsigaliojusio ck 6.363 straipsnio 7 da-lies redakcija pakeitė nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 12 d. galioju-sios ck 6.363 straipsnio redakcijos 4–8 dalyse įtvirtintų pirkėjo, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, pažeistų teisių gynimo būdų reglamen-tavimą. ankstesnės redakcijos ck 6.363 straipsnio 4 ir 8 dalyse buvo nustaty-ta, jog pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas (išskyrus maisto produktus), turintis pardavėjo neaptartų trūkumų, savo pasirinkimu turi teisę per šio kodekso 6.338 straipsnyje nurodytą terminą reikalauti iš pardavėjo: 1) pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 2) atitinkamai sumažinti prekės kainą; 3) per protingą terminą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus; 4) atlyginti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino pirkėjas pats ar trečiųjų as-menų padedamas. Pirkėjas vietoj šio straipsnio 4–7 dalyse nustatytų reikalavimų gali vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą.

767676

25. nors ck 6.363 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 13 d., tiesiogiai nesiejo pirkėjo (vartotojo) teisės vienašališkai nutrauk-ti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą (ck 6.363 straipsnio 8 da-lis) su jokiais apribojimais, tačiau teismų praktika buvo nuosekliai formuoja-ma ta linkme, kad, esant ginčui, tokio vartotojo teisių gynimo būdo taikymas turėjo būti įvertinamas proporcingumo aspektu: ar jis nesukelia kitai šaliai neadekvačių teisinių padarinių, ar jis yra protingas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nu-tartis civilinėje byloje nr. 3k-3-252/2013; 2014 m. balandžio 24 d. nutartis ci-vilinėje byloje nr. 3k-3-247/2014; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-5-915/2018, 29 punktas ir kt.).

26. nuo 2014 m. birželio 13 d. įsigaliojusios pakeisto ck 6.363 straipsnio redakcijos 8 dalyje papildomai nustatydamas, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis, įstatymų leidėjas transformavo teismų praktikoje suformuotą nuostatą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kaip var-totojo pasirinkto teisių gynimo būdo, vertinimo proporcingumo aspektu į tiesio-giai įstatyme įtvirtintą daikto trūkumų pobūdį apibrėžiančią mažareikšmiškumo išlygą, kuriai esant vienašališkas sutarties nutraukimas, pareikalaujant sugrąžinti sumokėtą kainą, būtų negalimas. Šie iki ir po 2014 m. birželio 13 d. galiojusiose ck 6.363 straipsnio nuostatose įtvirtinto teisinio reglamentavimo skirtumai ir jų įtaka, sprendžiant dėl nustatytų prekės trūkumų įtakos pirkėjo (vartotojo) tei-sės nutraukti sutartį įgyvendinimui, buvo išskirti ir pradėtoje formuoti kasacinio teismo praktikoje (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutar-tis civilinėje byloje nr. e3k-3-158-469/2019, 33, 34 punktai).

27. Remiantis nagrinėjamam ginčui aktualiu ck 6.363 straipsnio 7 dalies regla-mentavimu, pirkėjas (vartotojas), kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, yra laisvas pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pardavimo gynimo būdą iš tų, kurie įtvirtinti ck 6.363 straipsnio 7 dalyje, tarp jų ir vienašališkai nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumo-kėtą kainą. esant ginčui dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kaip pirkėjo (var-totojo) pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo, teismas, konstatavęs vartotojo teisės į daikto atitiktį kokybės reikalavimams pažeidimą, dėl šio teisių gynimo būdo taikymo galimumo kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia patikrindamas, ar nustatytas daikto trūkumas pagal savo pobūdį nėra mažareikšmis, dėl ko pirkėjas (vartotojas) neturėtų teisės savo pažeistos teisės ginti šiuo būdu. Taigi, remiantis nuo 2014 m. birželio 13 d. įsigaliojusioje ck 6.363 straipsnio redakcijoje įtvir-tintu reglamentavimu, pirkėjas (vartotojas) yra laisvas visais atvejais pasirinkti bet kurį iš šio straipsnio 7 dalyje įtvirtintų savo pažeistos teisės į tinkamos koky-bės daiktą gynimo būdų, išskyrus atvejus, kai daikto trūkumas yra mažareikšmis. Tais atvejais, kai daikto trūkumas yra mažareikšmis, pirkėjas (vartotojas) neturi teisės pasinaudoti sutarties nutraukimu, kaip savo pažeistos teisės gynimo būdu, tačiau disponuoja likusių ck 6.363 straipsnio 7 dalies 1–3 punktuose įtvirtintų teisių gynimo būdų pasirinkimo galimybe. Tokiu būdu iki tol teismų praktikoje formuojamas proporcingumo principas, sprendžiant dėl vienašališko sutarties

77

nutraukimo, kaip pirkėjo (vartotojo) pasirinkto savo pažeistų teisių gynimo būdo taikymo galimumo, įstatymo leidėjo valia tapo įgyvendinamas per įstatyme įtvir-tintą mažareikšmiškumo sąvoką.

28. ck 6.363 straipsnyje įtvirtintu vartojimo pirkimo–pardavimo sutartinių san-tykių reguliavimu į nacionalinę teisę perkeltos 1999 m. gegužės 25 d. europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/eB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (toliau – direktyva 1999/44/eB) nuostatos. Remiantis direktyvos 1999/44/eB 1 straipsnio 1 dalimi, šios direktyvos tikslas – suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl vartojimo prekių pardavimo ir su tuo susijusių garantijų tam tikrų aspektų, siekiant užtikrinti vie-nodą minimalų vartotojų apsaugos vidaus rinkoje lygį. direktyvos 1999/44/eB 8 straipsnio 2 dalimi, kad užtikrintų aukštesnio lygio vartotojų apsaugą, valsty-bės narės šios direktyvos taikymo srityje gali priimti ar palikti galioti griežtesnes nuostatas, neprieštaraujančias Sutarčiai.

29. Pagal direktyvos 1999/44/eB 3 straipsnio 2 ir 3 dalis, kai atsiranda prekės ne-atitiktis sutarčiai, pirmiausia paraleliai taikomi du netinkamos kokybės prekės atitikties sutarčiai užtikrinimo būdai – prekės pataisymas ar prekės pakeitimas, nebent tai būtų neįmanoma ar neproporcinga. ir tik tuo atveju, kai prekės atitiktis sutarčiai negali būti užtikrinta pirmiau nurodytais būdais, vartotojas gali, esant direktyvos 1999/44/eB 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintoms sąlygoms, reikalauti ati-tinkamai sumažinti kainą arba nutraukti sutartį. To paties 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu neatitikimas yra nedidelis (angl. lack of conformity is minor).

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad direktyva 1999/44/eB yra minimalių var-totojų teisių apsaugos standartų suderinimo aktas, į tai, kad lietuvoje nuo 2014 m. birželio 13 d. įsigaliojo griežtesnės pažeistų vartotojo teisių apsaugą užtikrinančios nuostatos, kurios neriboja pirkėjo (vartotojo) pažeistų teisių gynimo būdų pasirin-kimo ir neįtvirtina jų hierarchijos, daro išvadą, kad direktyvos 1999/44/eB nuosta-tos nėra aktualios vertinant ck įtvirtinto reguliavimo atitiktį eS teisei.

Dėl daikto trūkumų mažareikšmiškumo vertinimo, sprendžiant dėl galimumo nutraukti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį

31. esminė pardavėjo pareiga pagal bendrąsias pirkimo–pardavimo sutartį regla-mentuojančias teisės normas yra perduoti pirkėjui prekę, kurios kokybė ir kiti kriterijai atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, o jei sutartyje nėra nuro-dymų, – įprastus reikalavimus (ck 6.327, 6.333 straipsniai).

32. Vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių atveju, be bendrųjų prekės atitikties nuostatų, reglamentuojančių daiktų kokybę, taikytinos ck 6.350–6.370 straips-niuose įtvirtintos specialiosios teisės normos dėl didesnės pirkėjo (vartotojo) tei-sių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus, kuriuos turi atitikti sutarties dalykas, pažeistų pirkėjo teisių gynybos būdus, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas, daikto trūkumų prezumpciją ir kt. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugos doktrina.

http://www.infolex.lt/tp/670492

787878

33. nagrinėjamoje bylos aktualios ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusios ck 6.363 straipsnio redakcijos 2 dalyje (nuo 2014 m. birže-lio 13 d. įsigaliojusi ck 6.363 straipsnio redakcija) įtvirtinta nuostata, kad par-duodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį. Pardavėjas atsako pirkėjui už bet kokią daikto neatitiktį sutarčiai, esančią daikto perdavimo metu. Remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, daiktas atitinka sutartį, jeigu: 1) daiktas atitinka pardavėjo pateiktą aprašymą ir turi tokias savybes kaip ir daiktas, kurį pardavėjas pateikė kaip pavyzdį ar modelį; 2) daiktas tinka naudoti tam, kam tokios rūšies daiktai paprastai naudojami; 3) daiktas tinka naudoti pagal konkrečią paskirtį, apie ku-rią pirkėjas pranešė pardavėjui sutarties sudarymo metu ir su kuria pardavėjas sutiko; 4) daiktas atitinka kokybės rodiklius, kurie paprastai yra būdingi to paties pobūdžio daiktams ir kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis pagal daikto pobūdį ir daikto gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus, įskaitant reklamą ir daiktų ženklinimą, dėl daikto konkrečių savybių.

34. Remiantis ck 6.333 straipsnio 6 dalimi, laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią pa-skirtį. Ši pirkėjo teisėtų lūkesčių koncepcija vartojimo pirkimo–pardavimo sutar-ties atveju yra įtvirtinta reglamentuojant daikto savybių atitikties sutarčiai (daikto kokybės kriterijų) reikalavimus (ck 6.363 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Pirkė-jo (vartotojo) lūkesčio dėl konkrečių daikto savybių atitikties vartojimo pirki-mo–pardavimo sutarčiai turinį nulemia konkrečios daikto savybės, išreikštos per daikto kokybės rodiklius, paprastai būdingus to paties pobūdžio daiktams, kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis, atsižvelgdamas į daikto prigimtį ir daikto gamin-tojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus (įskaitant reklamą ir daiktų ženklinimą) dėl daikto konkrečių savybių. Pirkėjo (vartotojo) lūkestis gali būti skirtingas atskirų daiktų atžvilgiu, pvz., naujų ar naudotų daiktų, prabangos ar kasdienių daiktų atžvilgiu. Pirkėjo (vartotojo) lūkestis kiekvieno konkretaus daikto atžvilgiu nustatomas kiekvienoje byloje atsižvelgiant į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes.

35. Pažymėtina, kad pirkėjo (vartotojo) teisė pasinaudoti vienašališku sutarties nu-traukimu, kaip savo pažeistos teisės į tinkamos kokybės daiktą gynimo būdu, yra siejama su daikto trūkumo reikšme, sprendžiant dėl daikto kokybės atitikties var-tojimo pirkimo–pardavimo sutarčiai. Vadovaujantis ck 6.363 straipsnio 8 dalimi, pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis.

36. Įstatyme nėra įtvirtintos vartojamos sąvokos „mažareikšmis“ apibrėžties. Todėl dėl daikto trūkumų vertinimo mažareikšmiškumo aspektu sprendžia ginčą na-grinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes ir vadovaudamasis vartotojų teisių apsaugą užtikrinančiomis teisės aktų nuostatomis.

37. Pats žodis „mažareikšmis“ lietuvių kalboje apibrėžiamas kaip turintis maža reikš-mės, o žodis „mažas“ – kaip nesmarkus, silpnas, nesvarbus, nežymus, nereikšmin-gas („dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ [interaktyvus]. <http://lkiis.lki.lt/>).

http://lkiis.lki.lt/

79

38. atsižvelgiant į tai, kad daikto kokybės tinkamumas apibrėžiamas per to daikto savybių atitikties vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčiai reglamentavimą, įtvir-tintą ck 6.363 straipsnio 3 dalyje, taip pat atsižvelgiant į žodžio „mažareikšmis“ reikšmę, darytina išvada, kad daikto trūkumas yra laikytinas mažareikšmiu tuo-met, kai daikto savybių, kokybės rodiklių ar funkcionalumo nukrypimas nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų yra menkas (nežymus) ir turi mažai reikšmės, sprendžiant dėl daikto kokybės atitikties vartojimo pirkimo–par-davimo sutarties reikalavimams. Vertinant, ar daikto savybės tik menkai (nežy-miai) nukrypsta nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų, teisinės reikšmės turi ir vartotojo teisėti lūkesčiai dėl to daikto kokybės.

39. kilus ginčui dėl vienašalio sutarties nutraukimo, kaip pirkėjo (vartotojo) pažeistų teisių gynimo būdo, taikymo galimumo, remiantis bendrąja cPk 178 straipsny-je nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, ta šalis, kuri siekia ck 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytos išlygos taikymo, ir turi įrodyti, jog daikto trū-kumas buvo mažareikšmis. atsižvelgiant į tai, kad ta šalis paprastai yra pardavėjas (verslininkas), būtent jam tokiais atvejais tenka pareiga įrodyti, kad daikto trūku-mas buvo mažareikšmis.

40. nagrinėjamoje byloje atsakovė įrodinėjo, kad netinkamas interneto programėlių veikimas (strigimas) netrukdė ieškovui naudoti televizoriaus pagal jo tiesioginę paskirtį, dėl to toks trūkumas laikytinas mažareikšmiu. apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad dėl „YouTube“ aplikacijos ir kitų interneto programėlių netinkamo veikimo televizorius neprarado savo pagrindinės (tiesioginės) funk-cinės paskirties. Remdamasis šia išvada, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti televizoriaus trūkumai dėl netinkamo inter-neto programėlių veikimo laikytini mažareikšmiais, nesudarančiais pagrindo taikyti vienašalį sutarties nutraukimą, kaip ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą. Teisėjų kolegija tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pripažįsta nepagrįsta.

41. nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės vartojimo pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytas televizorius priskirtinas išmaniųjų televizorių (angl. smart TV) kategorijai. Visuotinai žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (cPk 182 straipsnio 1 punktas), kad išmanusis televizorius – tai daugiafunkcis įren-ginys, kuris, be tradicinės televizijos, siūlo ir kitus tokio įrenginio panaudojimo būdus, pavyzdžiui, naršymą internete, iš anksto įdiegtų programėlių naudojimą, naujų programėlių atsisiuntimą ir naudojimą, medijos (fotografijų, garso ir vaiz-do) peržiūrą ir kitus šiuolaikinei visuomenei pritaikytus su išmaniąja televizija susijusius panaudojimo būdus. Todėl išmaniojo televizoriaus tiesioginė paskirtis ir pagrindinė funkcija nebėra tik tradicinės televizijos kanalų transliavimas. dėl išmaniojo televizoriaus funkcijų įvairovės televizorius tapo įrenginiu, galinčiu prisitaikyti prie kiekvieno asmens individualių poreikių. Todėl išmaniojo tele-vizoriaus funkcijos, nesusijusios su tradicinės televizijos kanalų transliavimu, kurias jam yra priskyręs gamintojas ir apie jas paskelbęs viešai, yra paraleliai vei-kiančios funkcijos, o tai reiškia, kad jos priskirtinos prie esminių išmaniojo tele-vizoriaus veikimo funkcijų, dėl ko, esant teisėtam pirkėjo (vartotojo) lūkesčiui dėl jų veikimo tinkamumo, su šios funkcijos sutrikimu susiję trūkumai negali būti

808080

pripažinti mažareikšmiais. Priešingu atveju nebūtų jokio skirtumo tarp įprasto ir išmaniojo televizoriaus, o tai paneigtų išmaniojo televizoriaus ypatumus.

42. Byloje nustatyta, kad ieškovo įsigytas išmanusis televizorius, atsižvelgiant į jo techninę specifikaciją ir gamintojo (pardavėjo) viešus pareiškimus, turėjo suteikti jam naudojimosi „YouTube“ ir kitomis interneto programėlėmis, taip pat tiesio-ginio naršymo internete funkciją. Tai, kad ieškovui ta funkcija buvo reikšminga, rodo jo paaiškinimai, kurie nebuvo nuginčyti kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat ieškovo elgesys, kai, stringant arba neveikiant „YouTube“ ir kitoms in-terneto programėlėms, ieškovas kelis kartus kreipėsi į prekės gamintojo atstovą lietuvoje, o šio darbuotojai nuotoliniu būdu jam atkurdavo televizoriaus para-metrus. Minėti įrodymai patvirtina, kad šiam konkrečiam vartotojui (ieškovui) išmaniojo televizoriaus funkcijos, susijusios su naudojimusi interneto programė-lėmis, buvo aktualios ir turėjo esminę reikšmę, dėl to jų netinkamas veikimas negalėjo būti pripažintas mažareikšmiu. Maža to, nagrinėjamu atveju nebuvo mažareikšmiškumo išlygos taikymo sąlygų, įvertinant tai, kad, kaip nustatė pir-mosios instancijos teismas, ieškovo įsigyto televizoriaus trūkumai nebuvo lengvai ištaisomi, o juos taisant buvo keičiama televizoriaus esminė detalė – pagrindinė plokštė, po kurios pakeitimo minėto išmaniojo televizoriaus funkcijų tinkamas veikimas nebuvo atkurtas. apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šių pir-mosios instancijos teismo išvadų vertinimo ir nepaneigė jų teisingumo.

43. atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas (var-totojas) iš esmės negavo to, ko siekė sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį – turėti išmanųjį televizorių su tinkamai veikiančiomis naudojimosi „YouTube“ ir kitomis interneto programėlėmis, taip pat tiesioginio naršymo internete funk-cijomis ir juo naudotis pagal paskirtį. atsižvelgdama į šiuos ieškovo teisėtus lū-kesčius ir į aplinkybes, susijusias su minėtų trūkumu šalinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju nustatyti daikto trūkumai neatitiko mažareikšmiškumo kriterijaus, todėl nėra pagrindo taikyti ck 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytos išlygos. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apeliaci-nės instancijos teismo nutartį, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (cPk 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


44. atsižvelgiant į tai, kad ieškovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių savo turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų ir pra-šymo priteisti jų atlyginimą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeitimo klausimo (cPk 93 straipsnio 5 dalis).

45. ieškovo kasaciniam teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad jis patyrė 30 eur by-linėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą. Tenkinus ieškovo kasacinį skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisti-nas ieškovui iš atsakovės (cPk 93 straipsnio 1, 3 dalys).

46. kasacinis teismas patyrė 12,07 eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų

81

įteikimu (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 1 d. pažyma apie iš-laidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus ieškovo kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš atsakovės (cPk 79 straipsnis, 88 straips-nio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).


n u t a r i a :

Panaikinti kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegi-jos 2019 m. gruodžio 10 d. nutartį ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. sprendimą.

Priteisti ieškovui R. k. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios ak-cinės bendrovės „gV group“ (į. k. 302883420) 30 (trisdešimt) eur išlaidų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimu.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „gV group“ (į. k. 302883420) 12,07 eur (dvylika eur 7 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).


1.5. Dėl subrangovo teisės pareikšti piniginį reikalavimą tiesiogiai užsakovui dėl atsiskaitymo už subrangovo tinkamai ir laiku atliktus bei perduotus darbus

CK 6.650 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu. Ši įsta-tymo nuostata, be kita ko, apima draudimą subrangovui reikšti piniginius reikalavimus tiesiogiai užsakovui dėl atsiskaitymo už atliktus darbus, nebent kitaip būtų nustatyta įsta-tyme ar šalių sudarytoje sutartyje. Sutarčių laisvės principas neriboja galimybės rangos ir subrangos santykius formuoti tik tokiu būdu, kuris įtvirtintas CK 6.650 straipsnio 1 dalyje.

Ginčo atveju Trišaliu susitarimu užsakovas, generalinis rangovas ir subrangovas bendrai susitarė, kad, subrangovui tinkamai ir laiku atlikus bei perdavus užsakovui atliktus subrangos darbus bei įvykdžius sąlygą dėl generalinio rangovo prievolę pagal minėtą sutartį patvirtinančių finansinių dokumentų pateikimo užsakovui, atsiras perleidžiamos būsimos reikalavimo teisės egzistavimo (įgyvendinimo) sąlyga, o užsakovas įgis pareigą atsiskaityti tiesiogiai su subrangovu. Taigi Trišaliu susitarimu buvo pasiektas tikslas prievolės kredito-rių (generalinį rangovą) pakeisti kitu asmeniu (subrangovu), kai pati prievolė išlieka nepa-kitusi. Tokio susitarimo sudarymas neprieštarauja įstatymams, jo sąlygos nepažeidžia im-peratyvių teisės normų, pats sandoris (ar jo dalis) nėra negaliojantis ar ginčijamas teisme.

Tais atvejais, kai būsimos reikalavimo teisės atsiradimas yra susietas su tam tikra ateityje įvyksiančia sąlyga, tokios reikalavimo teisės perleidimas yra laikomas įvykusiu

828282

reikalavimo perleidimo sandorio sudarymo momentu, nebent pačiame sandoryje būtų nustatytas vėlesnis įsigaliojimo terminas. Todėl skolininko turtinių teisių areštas neapima tų jo reikalavimo teisių, kurios kaip būsimos reikalavimo teisės buvo perleistos iki turti-nių teisių arešto. Pripažinus, kad Trišaliu susitarimu buvo sudaryta būsimo reikalavimo perleidimo sutartis, darytina išvada, kad skolininkės turtinių teisių areštas vykdomajame procese priimtu antstolės patvarkymu neapėmė skolininkės vykdomajame procese būsimos reikalavimo teisės užsakovei (prievolės skolininkei) atsiskaityti už tinkamai ir laiku atlik-tus rangos darbus, kuriuos bus atlikusi subrangovė, arešto.

civilinė byla nr. e3k-3-24-969/2020Teisminio proceso nr. 2-68-3-26342-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.18.1, 2.6.18.3, 2.6.8.6, 2.6.8.7, 2.6.8.8, 2.6.8.9 (S)



2020 m. vasario 13 d.Vilnius

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, suside-danti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), gedimino Sagačio (prane-šėjas) ir dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitras-S“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pa-gal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vitras-S“ ieškinį atsakovei uždarajai akci-nei bendrovei „gelsauga“ dėl 10 405,73 eur skolos priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai jokūbausko įmonei „jonas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, taip pat subrangovo teisę pareikšti piniginį reikalavimą tiesiogiai užsakovui dėl atsiskaitymo už tinkamai ir laiku atliktus bei perduotus darbus, aiškinimo ir taikymo.

2. ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 10 405,73 eur skolą ir procesines palūka-nas. nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. tarp jos ir trečiojo asmens buvo pasirašyta Statybų rangos sutartis nr. S-217/15 (toliau – ir Statybų rangos sutartis), kuria trečia-

83

sis asmuo, veikdamas kaip rangovas, įsipareigojo atlikti gamybinio pastato kapitali-nio remonto darbus, o atsakovė, veikdama kaip užsakovė, įsipareigojo už kokybiškai atliktus ir laiku perduotus darbus atsiskaityti su rangovu. 2016 m. balandžio 20 d. Sutartimi nr. VS 16S-8 (toliau – ir Sutartis), sudaryta trečiojo asmens ir ieškovės, veikiančios kaip trečiojo asmens subrangovės, daliai darbų pagal minėtą Statybų rangos sutartį vykdyti buvo pasitelkta ieškovė, kuri įsipareigojo savo rizika, jėgomis, priemonėmis ir iš savo medžiagų atlikti statybos darbus, o trečiasis asmuo įsiparei-gojo laiku ir tinkamai atliktus darbus priimti ir už juos sumokėti. Tą pačią dieną, t. y. 2016 m. balandžio 20 d., tarp ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens buvo sudarytas Susitarimas nr. 1 prie 2015 m. rugsėjo 17 d. sutarties nr. S-217/15 (toliau – ir Tri-šalis susitarimas), kuriuo šalys susitarė, kad atsakovė (užsakovė), priėmusi darbus pagal Statybų rangos sutartį, kuriuos, vadovaujantis Sutartimi, bus atlikusi ieško-vė (subrangovė), tiesiogiai vykdys mokėjimą (-us) už šiuos darbus (kaip prievolės trečiajam asmeniui (rangovei) įvykdymą) ieškovei (subrangovei) pagal finansinius dokumentus, pagrindžiančius trečiojo asmens (rangovo) mokėjimo prievolę ieško-vei (subrangovei) pagal Sutartį. ieškovė nurodė, kad ji laiku ir tinkamai atliko bei perdavė visus darbus pagal Sutartį, tačiau nei atsakovė, nei trečiasis asmuo su ja už šiuos darbus iki galo neatsiskaitė ir liko skolingi 10 405,73 eur. ieškovės atlikti darbai buvo priimti kaip tinkami, tarp šalių nėra ginčo dėl atliktų darbų kokybės ar atliki-mo laiko. atsakovė savo vengimą atsiskaityti su ieškove nepagrįstai grindė 2016 m. lapkričio 18 d. antstolės V. Meškauskienės patvarkymu nr. S1-6445 dėl turtinių teisių arešto, kuriuo atsakovė buvo įpareigota visas trečiajam asmeniui mokėtinas sumas pervesti į antstolės sąskaitą ir kurio pagrindu atsakovė pervedė antstolei ieškovės rei-kalaujamą sumokėti sumą, kadangi, Trišalio susitarimo pagrindu ieškovei įgijus teisę reikalauti atsiskaityti už jos, kaip subrangovės, atliktus darbus tiesiogiai iš atsakovės, atsakovė nebegalėjo savo pareigos vykdyti trečiajam asmeniui kaip rangovui.


3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį tenki-no – priteisė ieškovei iš atsakovės 10 405,73 eur skolos, 6 proc. procesinių palū-kanų ir išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

4. Teismas, aiškindamas 2016 m. balandžio 20 d. Trišalio susitarimo turinį ir jo sąly-gas, padarė išvadą, kad šiame Trišaliame susitarime yra aptariamos atsiskaitymo už atliktus statybos rangos darbus sąlygos pagal 2015 m. rugsėjo 17 d. sudarytą Statybų rangos sutartį ir 2016 m. balandžio 20 d. sudarytą Sutartį, šis Trišalis susitarimas yra sudarytas laisva šalių valia ir yra galiojantis. laikantis Trišalio susitarimo ii punkte įtvirtintos sąlygos, atsakovė, kaip užsakovė, priėmusi darbus, kuriuos bus atlikusi ieškovė, kaip subrangovė, mokėjimą (-us) už šiuos darbus įsipareigojo vykdyti tiesiogiai ieškovei. kadangi pagal Trišalį susitarimą atsakovė turi pareigą už subrangovės atliktus darbus atsiskaityti tiesiogiai su subrangove, Trišaliame susitarime jokių išlygų neaptarta, ieškovės reikalavimas dėl skolos pri-teisimo iš atsakovės yra teisėtas ir pagrįstas. aplinkybė, kad vėliau už atliktus sta-tybos darbus pinigai sumokėti kitam asmeniui, o ne ieškovei, neatleidžia atsako-

848484

vės nuo sutartinių įsipareigojimų ieškovei vykdymo, be to, ginčo šalys nenurodė aplinkybių apie Trišalio susitarimo sąlygų pakeitimą.

5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 21 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad antstolei V. Meškauskienei 2016 m. lapkričio 18 d. patvar-kymu nr. S1-6445 nustačius, jog atsakovė (užsakovė) turi trečiajam asmeniui (rangovui) mokėtinų lėšų, ir imperatyviai nurodžius jas pervesti į antstolės depo-zitinę sąskaitą, atsakovė neturėjo pagrindo nevykdyti tokio antstolės nurodymo (lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) 585 straipsnio 1 dalis). Šis patvarkymas yra galiojantis ir turi būti vykdomas, jo nepaneigia Tri-šalio susitarimo šalių nustatytos sąlygos.

7. Šalių sudarytas Trišalis susitarimas nėra sutartis dėl skolos perkėlimo (lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ck) 6.115, 6.193 straipsniai). Sudarius Trišalį susitarimą, rangovas, kuriam užsakovė turėjo atsiskaitymo pareigą pagal pagrindinę 2015 m. rugsėjo 17 d. sutartį nr. S-217/15, nepakito, o šalys susitarė dėl prievolės atsiskaityti su rangovu tvarkos (ck 6.156, 6.183 straipsniai). Pačia-me Trišaliame susitarime nurodoma, jog visi užsakovės mokėjimai pagal Trišalį susitarimą tiesiogiai subrangovei būtų vykdomi kaip prievolės mokėti rangovui pagal sutartį vykdymas (ne prievolės mokėti subrangovei vykdymas). Susitarime konkrečiai įtvirtinta, jog tiesioginių užsakovės mokėjimų subrangovei vykdymas bus laikomas tinkamu prievolės rangovui vykdymu.

8. kadangi prievolės šalys nepakito, antstolei imperatyviai nurodžius, kad prievolė rangovui gali būti vykdoma tik antstoliui, užsakovei buvo užkirsta galimybė vyk-dyti atsiskaitymus su subrangove Trišaliame susitarime nustatytomis sąlygomis.


9. ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. ge-gužės 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą. kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:9.1. Byloje esant ginčui, kas turi atsiskaityti su ieškove – atsakovė ar trečiasis

asmuo, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nevertino atsakovės pareigą atsiskaityti su ieškove patvirtinančių įrody-mų ir dėl jų nepasisakė bei nepagrįstai sutelkė dėmesį tik į antstolės 2016 m. lapkričio 18 d. patvarkymą dėl turtinių teisių arešto:9.1.1. pagal Trišalį susitarimą būtent nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskai-

tos faktūros nr. 0545, 2016 m. rugsėjo 30 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo akto nr. 3, 2016 m. rugsėjo 30 d. pažymos nr. 14 apie atlik-tų darbų vertę ir išlaidas bei 2016 m. spalio 28 d. prašymo nr. 10/14 įteikimo atsakovei ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti 10 405,73 eur sumą ir ši suma nebepriklausė trečiajam asmeniui;

9.1.2. antstolės 2016 m. lapkričio 18 d. patvarkymas buvo gautas praėjus be-veik septyniems mėnesiams nuo tada, kai šalys sudarė Trišalį susitari-

85

mą, ir beveik mėnesiui nuo tada, kai atsakovei buvo pateiktas 2016 m. spalio 28 d. prašymas nr. 10/14 atsiskaityti su ieškove, prie kurio pa-kartotinai pridėta ieškovės išrašyta 2016 m. rugsėjo 30 d. PVM sąs-kaita faktūra nr. 0545. Šiuo patvarkymu buvo areštuotos trečiajam asmeniui, o ne ieškovei mokėtinos lėšos ir turtinės teisės į mokėtinas lėšas, esančias pas atsakovę;

9.1.3. 2016 m. rugsėjo 30 d. pažyma nr. 14 apie atliktų darbų vertę ir išlaidas bei 2016 m. rugsėjo 30 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas nr. 3 patvirtina, kad atsakovei dar 2016 m. rugsėjo 30 d. buvo žinoma, jog ieškovės darbai yra baigti ir atsakovė turi pareigą atsiskaityti su ieškove.

9.2. apeliacinės instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatuodamas, kad Trišaliu susitarimu ginčo šalys susitarė dėl atsiskaitymo tvarkos, o pa-čios prievolės šalys nepakito, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles:9.2.1. vertindamas Trišalį susitarimą teismas pažeidė sutarčių aiškinimo tai-

sykles, nes atsižvelgė tik į pavienes jo sąlygas (taikė objektyvųjį sutar-ties aiškinimo metodą), bet nesiekė nustatyti tikrųjų šalių ketinimų sudarant Trišalį susitarimą, paties Trišalio susitarimo esmės ir tikslo (ignoravo prioritetinį subjektyvųjį sutarties aiškinimo metodą);

9.2.2. Trišaliu susitarimu buvo įtvirtintas bendras jį sudariusių šalių susi-tarimas, kad ieškovė (subrangovė) turi teisę gauti kokybiškai ir laiku atliktų darbų apmokėjimą tiesiogiai iš atsakovės (užsakovės), šiuose atsiskaitymuose nedalyvaujant trečiajam asmeniui (rangovei). Tokio Trišalio susitarimo sudarymą lėmė tai, kad ieškovė faktiškai vykdė vi-sus trečiojo asmens prisiimtus įsipareigojimus atsakovei, kadangi tre-čiasis asmuo tam nebuvo pajėgus – neturėjo būtinos kompetencijos, išteklių ir leidimų;

9.2.3. Trišaliu susitarimu ginčo šalys susitarė dėl atitinkamos dalies trečiojo asmens (kreditoriaus) reikalavimo teisių į atsakovę (skolininkę) per-leidimo ieškovei (naujajai kreditorei), nes Trišalis susitarimas atitinka esminius reikalavimus, keliamus reikalavimo perleidimo sutarčiai. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi yra laikomas susitarimas, kuriuo kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesiona-rijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę (ck 6.101 straipsnis). Tai yra vienas iš prievolės šalių (kreditoriaus) pasikeitimo būdų, kai prievolė išlieka nepakitusi;

9.2.4. aplinkybė, jog į Trišalį susitarimą buvo įtrauktos sąlygos, kad atsakovė negarantuoja ir nelaiduoja trečiojo asmens prievolių vykdymo ieškovei ir kad atsakovei vykdant prievolę ieškovei kartu vykdoma prievolė tre-čiajam asmeniui, negali lemti kitokio susitarimo vertinimo nei kaip rei-kalavimo perleidimo sutarties. nagrinėjamu atveju visi Trišalio susitari-mo sąlygų prieštaravimai turėjo būti aiškinami, atsižvelgiant į tikruosius šalių ketinimus ir Trišalio susitarimo esmę, kuri buvo tokia, kad ieškovė turi teisę gauti kokybiškai ir laiku atliktų darbų apmokėjimą tiesiogiai iš atsakovės, šiame atsiskaityme nedalyvaujant trečiajam asmeniui.

868686

10. atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. atsiliepi-mą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:10.1. Po imperatyvaus antstolės patvarkymo gavimo tolesnis Trišalio susitari-

mo dalies dėl mokėjimo tiesiogiai subrangovei vykdymas tapo negalimas kaip prieštaraujantis imperatyvioms cPk 585 straipsnio 1 dalies normoms. antstolės patvarkymo privalomam vykdymui neturi jokios teisinės reikš-mės, ar iki jo gavimo buvo įvykdytos sąlygos (pateikti dokumentai) mokė-jimui atlikti. kadangi antstolės patvarkymo gavimo metu atsakovė nebuvo atlikusi mokėjimo pagal Statybų rangos sutartį, sudarytą su trečiuoju asme-niu (rangovu), ir turėjo trečiajam asmeniui mokėtiną ginčo sumą, atsakovė pagrįstai ir teisėtai šią sumą pervedė antstolei.

10.2. Pagal Trišalį susitarimą atsakovė visus mokėjimus ieškovei, kaip trečiojo asmens subrangovei, turėjo atlikti kaip prievolės trečiajam asmeniui įvyk-dymą, nekeičiant pačių sutartinių prievolių šalių (ck 6.1, 6.50 straipsniai). Todėl atsakovė, gavusi antstolės patvarkymą, elgdamasi pagal apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto standartą, negalėjo mokėti tiesiogiai išskir-tinai ieškovei už trečiąjį asmenį, nes tokiu būdu būtų pažeistos kitų trečiojo asmens kreditorių teisės (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-436/2013).

Teisėjų kolegija



Dėl subrangovo teisės pareikšti piniginį reikalavimą tiesiogiai užsakovui dėl atsiskaitymo už subrangovo tinkamai ir laiku atliktus bei perduotus darbus

11. Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą už-sakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (ck 6.644 straipsnio 1 dalis). Rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešprie-šinį pobūdį. Vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas; tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo; jeigu rangovas savo pareigas įvykdo netinkamai, užsakovas turi teisę atitinkamai nevykdyti savo pareigos priimti darbą ir už jį sumokėti, ir priešingai (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-469/2010).

12. Statybos rangos sutarties pagrindu atsiradusi užsakovo teisė reikalauti darbų rezul-tato atitinka rangovo pareigą per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsako-vo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus; rangovo teisė rangos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka reikalauti priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutar-tyje nustatytą kainą atitinka užsakovo pareigą apžiūrėti ir priimti atliktus statybos

87

darbus (jų rezultatą) bei rangos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka sumokėti už tinkamai ir laiku atliktus darbus, nebent šalys būtų susitarusios dėl atskirų darbų etapų apmokėjimo iš anksto (ck 6.644 straipsnio 1 dalis, 6.655 straipsnio 1 dalis, 6.662 straipsnio 1 dalis, 6.681 straipsnio 1 dalis, 6.687, 6.694 straipsniai).

13. jeigu tarp užsakovo ir rangovo yra sudaryta rangos sutartis ir atitinkamus san-tykius reglamentuojančiuose įstatymuose nenustatyta, kad užduotį privalo įvyk-dyti pats rangovas, šis turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus). jeigu užduočiai vykdyti yra pasitelkti subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu. Tokiu atveju tarp užsakovo, generalinio rangovo ir subrangovo atsiradę teisiniai santykiai yra reglamentuojami ck 6.650 straipsnyje įtvirtintomis bendromis tokių santykių reguliavimo taisyklėmis.

14. Sutarties uždarumo principas, reiškiantis, kad sutartis sukuria teises ir parei-gas tik ją sudariusiems asmenims, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, lemia, kad generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovo, kuris nėra tiesiogi-nis rangos sutarties, sudarytos tarp užsakovo ir generalinio rangovo, dalyvis, prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o subrangovui – už užsakovo, kuris atitinkamai nėra generalinį rangovą su subrangovu siejančios sutarties ša-lis, prievolių nevykdymą ar netinkamą įvykdymą (ck 6.650 straipsnio 3 dalis). ck 6.650 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu ran-govu, pažeidimu. Ši įstatymo nuostata, be kita ko, apima draudimą subrangovui reikšti piniginius reikalavimus tiesiogiai užsakovui dėl atsiskaitymo už atliktus darbus, nebent kitaip būtų nustatyta įstatyme ar šalių sudarytoje sutartyje.

15. kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad sutarčių laisvės principas neriboja galimybės rangos ir subrangos santykius formuoti tik tokiu būdu, kuris įtvirtin-tas ck 6.650 straipsnio 1 dalyje. Sutartinių ryšių įvairovė gali keisti užsakovo, generalinio rangovo ir subrangovo santykius, kai užsakovas sudaro kelias pagrin-dines rangos sutartis, kai pagrindine rangos sutartimi nedraudžiama sudaryti kelias subrangos sutartis ir taip sukurti subrangos sutartinius santykius ir kita. galima sutartinių santykių kombinacija, kai užsakovas turi tiesioginį reikalavimą subrangovui, o subrangovas – užsakovui, kai toks pareigų ir teisių pasiskirsty-mas nustatytas tiek generalinės rangos, tiek subrangos sutartyje. Toks susitarimas nėra teisių perleidimas, dėl to pagal sutartis kiekvienai iš šalių išlieka atsakomybė sutarties kontrahentui, t. y. užsakovui, generaliniam rangovui ir subrangovui yra galimybė pasirinkti, kam pareikšti reikalavimus – sutarties kontrahentui ar as-meniui, nurodytam sutartyje. Pažymėtina, kad kuri nors iš rangos sutarties šalių pagal sutartį gali įgyti reikalavimo teisę pasirinktinai į kurį nors asmenį, t. y. užsa-kovą, generalinį rangovą ar subrangovą, jeigu sudaroma trišalė sutartis, pagal ku-rią visoms šalims paskirstomos teisės ir pareigos (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-157/2011).

16. kitas teismų praktikoje pripažįstamas subrangovo reikalavimo teisių į atliktų dar-bų apmokėjimą nukreipimo tiesiogiai į užsakovą atvejis yra susijęs su prievolės as-menų pasikeitimu, kai generalinis rangovas (pradinis kreditorius) perleidžia turi-

888888

mą reikalavimo teisę į užsakovą (skolininką) subrangovui (naujajam kreditoriui). Tokiu atveju subrangovas, remdamasis reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, turi teisę kreiptis su ieškiniu į teismą su prašymu dėl skolos priteisimo tiesiogiai iš užsakovo, todėl šiuo atveju ck 6.650 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas, jei įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, subrangovui reikšti ieškinį užsakovui dėl piniginių reikalavimų, susijusių su sudarytomis sutartimis, vykdymo (pažeidimo) netaikomas; ieškovas reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu veikia ne kaip subrangovas, o kaip rangovo teisių perėmėjas (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-616/2006; 2008 m. birže-lio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-199/2008 ir kt.).

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo ir ginčo santykių kvalifikavimo

17. Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. tarp užsakovės (atsakovės) ir rangovės (trečiojo asmens) buvo sudaryta Statybų rangos sutartis nr. S-217/15 dėl gamy-binio pastato kapitalinio remonto darbų atlikimo. daliai darbų pagal šią sutar-tį įvykdyti generalinė rangovė (trečiasis asmuo) pasitelkė subrangovę (ieškovę), savo susitarimą įformino 2016 m. balandžio 20 d. Sutartimi nr. VS 16S-8. Taigi nagrinėjamo ginčo atveju tarp byloje dalyvaujančių asmenų buvo susiklostę su-tartiniai statybos rangos teisiniai santykiai, kai ieškovė yra subrangovė, atsakovė – užsakovė, o trečiasis asmuo – generalinis rangovas. 2016 m. balandžio 20 d. užsakovė, rangovė ir subrangovė sudarė Susitarimą nr. 1 prie 2015 m. rugsėjo 17 d. Statybų rangos sutarties nr. S-217/15 (Trišalį susitarimą), kuriuo susitarė dėl užsakovo pareigos atsiskaityti tiesiogiai su subrangovu už jo tinkamai ir laiku atliktus bei užsakovo priimtus darbus.

18. ieškovė kasaciniu skundu nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu Triša-lio susitarimo kaip susitarimo dėl atsiskaitymo tvarkos kvalifikavimu, nurodyda-ma, kad padarydamas šią išvadą teismas pažeidė ck 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. ieškovės manymu, tinkamas Trišalio susitarimo da-lyvių tikrųjų ketinimų nustatymas, Trišalio susitarimo esmės, tikslo bei jos suda-rymo aplinkybių atskleidimas būtų teikę pagrindą daryti išvadą, kad tarp Trišalio susitarimo šalių buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo (cesijos) sutartis, ku-rios pagrindu generalinio rangovo reikalavimo teisė buvo perleista subrangovui, o pats generalinis rangovas nustojo būti šios piniginės prievolės šalimi.

19. nagrinėjamu atveju esminę teisinę reikšmę turi tai, ar trečiasis asmuo jokūbaus-ko įmonė „jonas“, būdamas generalinis rangovas pagal jo ir užsakovo sudarytą Rangos sutartį, remiantis Trišaliu susitarimu, prievolių teisės prasme vis dar buvo kreditorius, turintis reikalavimo teisę į užsakovą dėl atsiskaitymo už subrangovo (ieškovės) atliktus darbus.

20. Pažymėtina, kad reikalavimo teisės perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pa-sikeitimo prievolėje būdų. Vadovaujantis ck 6.101 straipsnio 1 dalimi, kredito-rius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. galima perleisti ir būsimą reikalavimą (ck

89

6.101 straipsnio 3 dalis). Reikalavimo perleidimas suprantamas kaip prievolės ak-tyviosios šalies – kreditoriaus – pakeitimas kitu asmeniu, kai pati prievolė išlieka nepakitusi. kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perleidžia savo reikala-vimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalimi (kreditoriumi), o kreditoriumi perleistos reikalavimo teisės atžvilgiu tampa reikalavimo įgijėjas. naujasis kreditorius (reikalavimo įgijėjas) neįgyja daugiau teisių, nei jų turėjo pradinis kreditorius, ir yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų. Skolininko teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo taip pat nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvu-sią pradinio kreditoriaus.

21. Bendrųjų principų sistemos projekto (angl. Draft Common Frame of Reference, dcFR) iii.–5:114 straipsnio, reglamentuojančio momentą, nuo kada reikalavi-mo perleidimas laikomas įvykusiu, 2 dalyje įtvirtinta, kad būsimos reikalavimo teisės perleidimas laikomas įvykusiu reikalavimo perleidimo sandorio sudarymo momentu, kai yra patenkinami visi reikalavimai, išskyrus tuos, kurie susiję su reikalavimo teisės egzistavimu. dcFR iii.–5:104 straipsnyje išskiriami šie ben-drieji reikalavimai, keliami reikalavimo teisės perleidimui: reikalavimo teisė yra egzistuojanti; reikalavimo teisė yra perleistina; yra galiojantis reikalavimo teisės perleidimo sandoris; asmuo turi teisę perleisti reikalavimo teisę. Tai reiškia, kad būsimos reikalavimo teisės perleidimas nesukels teisinių pasekmių, jeigu neatsi-ras būsima reikalavimo teisė. Priešingai, atsiradus reikalavimo teisei, reikalavimo perleidimas bus laikomas retrosprektyviai įvykusiu, esant patenkintiems visiems kitiems bendriesiems reikalavimams, kurie keliami reikalavimo teisės perleidi-mui. Paprastai tai reiškia, kad reikalavimo teisė bus laikoma perleista reikalavimo perleidimo sandorio sudarymo momentu, nebent pačiame sandoryje būtų nusta-tytas vėlesnis įsigaliojimo terminas.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal cPk 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instan-cijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-231/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-107/2010; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-306-684/2018, 40 punktas; 2019 m. gruodžio 23 d. nu-tartis civilinėje byloje nr. e3k-3-398-687/2019, 39 punktas ir kt.).

23. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos ck 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje. kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmin-gas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezul-tatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir ck 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (lietu-

909090

vos aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-813/2003; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-203/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-349/2010 ir kt.). Tačiau toks sutarties aiš-kinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti ben-drą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali ne-pavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant sub-jektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objek-tyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-431/2011; 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-93/2013; 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-108-248/2018, 21 punk-tas). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-421/2013; 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-130-695/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-109-611/2019, 31 punktas).

24. nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai privalėjo aiškintis vi-sus tikruosius bendrus Trišalio susitarimo šalių ketinimus, tačiau tai turėjo būti atliekama vadovaujantis sutarties tekstu.

25. Trišaliame susitarime šalys, be kita ko, susitarė dėl šių sąlygų: 1) užsakovas, priė-męs darbus, kuriuos bus atlikęs subrangovas, tiesiogiai vykdys mokėjimą (-us) už šiuos darbus subrangovui pagal jam subrangovo pateiktus teisės aktų reikalavi-mus atitinkančius finansinius dokumentus, pagrindžiančius generalinio rangovo mokėjimo prievolę subrangovui (ii punktas); 2) mokėjimas bus vykdomas re-miantis užsakovo ir generalinio rangovo sudarytos rangos sutarties nuostatomis, reglamentuojančiomis atliktų darbų apmokėjimą (iii punktas); 3) subrangovui laiku nepateikus užsakovui teisės aktų reikalavimus atitinkančių finansinių do-kumentų, pagrindžiančių generalinio rangovo mokėjimo prievolę subrangovui, užsakovas mokėjimą vykdys generaliniam rangovui (iv punktas); 4) užsakovas, atlikęs mokėjimą subrangovui šiame susitarime nustatyta tvarka, bus laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo įsipareigojimą atsiskaityti su generaliniu rangovu pa-gal jų sudarytą rangos sutartį tiek, kokia suma bus sumokėta subrangovui re-miantis šiuo susitarimu (v punktas).

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Trišalio susitarimo šalių ketinimus ir šio susita-rimo sąlygas, pripažįsta, kad ginčo atveju sudarytu Trišaliu susitarimu buvo susi-tarta dėl generalinio rangovo būsimos reikalavimo teisės užsakovui, kuri atsirastų

91

subrangovui tinkamai ir laiku atlikus darbus, o užsakovui juos priėmus – perlei-dimo subrangovui (ck 6.101 straipsnio 3 dalis). Pagal Trišalį susitarimą perlei-džiamos reikalavimo teisės atsiradimas buvo susietas su vienintele sąlyga – teisės aktų reikalavimus atitinkančių finansinių dokumentų, pagrindžiančių generali-nio rangovo mokėjimo prievolę subrangovui pagal subrangos sutartį, pateikimu užsakovui. Trišaliame susitarime įtvirtintas šalių siekis išsaugoti iki reikalavimo teisės perleidimo buvusią skolininko ir kreditoriaus teisinę padėtį (jos negerinant ir nebloginant), kadangi mokėjimas pagal prievolę naujajam reikalavimo įgijėjui (subrangovui) turėjo būti atliekamas laikantis skolininką (užsakovą) ir pradinį kreditorių (generalinį rangovą) siejančios rangos sutarties nuostatų, reglamen-tuojančių atliktų darbų apmokėjimą. Taigi Trišaliu susitarimu buvo pasiektas tikslas prievolės kreditorių (generalinį rangovą) pakeisti kitu asmeniu (subrango-vu), kai pati prievolė išlieka nepakitusi.

27. Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo ga-lią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (ck 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straips-nis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigoji-mų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai šalis pati gali vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti nutraukimą teismine tvarka (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-513-916/2015; 2019 m. lie-pos 4 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-202-915/2019 37 punktą).

28. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susita-rimas (t. y. šalių valios sutapimas, suderinta jų valia, konsensusas), o įstatymų nu-statytais atvejais – ir sutarties forma (ck 6.159 straipsnis). ginčo atveju Trišaliu susitarimu užsakovas, generalinis rangovas ir subrangovas bendrai susitarė, kad, subrangovui tinkamai ir laiku atlikus bei perdavus užsakovui pagal 2016 m. ba-landžio 20 d. Sutartį nr. VS 16S-8 atliktus subrangos darbus bei įvykdžius sąlygą dėl generalinio rangovo prievolę pagal minėtą sutartį patvirtinančių finansinių dokumentų pateikimo užsakovui, atsiras perleidžiamos būsimos reikalavimo tei-sės egzistavimo (įgyvendinimo) sąlyga, o užsakovas įgis pareigą atsiskaityti tie-siogiai su subrangovu. Tokio susitarimo sudarymas neprieštarauja įstatymams, jo sąlygos nepažeidžia imperatyvių teisės normų, pats sandoris (ar jo dalis) nėra negaliojantis ar ginčijamas teisme.

29. atsakovė (užsakovė) ginasi nuo ieškovės (subrangovės) jai pareikšto reikalavimo, nurodydama, kad už subrangovės atliktus ir užsakovei perduotus darbus ji atsi-skaitė su generaliniu rangovu po to, kai, antstoliui vykdymo procese nukreipus įsiskolinimo išieškojimą iš jokūbausko įmonės „jonas“, kaip skolininkės vykdymo procese, turtinių teisių, atsakovė, būdama ją su trečiuoju asmeniu jokūbausko įmone „jonas“ siejančios prievolės skolininkė, atliko mokėjimus antstolei kaip savo prievolės trečiajam asmeniui jokūbausko įmonei „jonas“ (generaliniam ran-govui) pagal rangos sutartį įvykdymą.

https://www.infolex.lt/tp/1145632

929292

30. Byloje nustatyta, kad antstolė 2016 m. lapkričio 18 d. patvarkymu nr. S1-6445 dėl tur-tinių teisių arešto nusprendė areštuoti jokūbausko įmonei „jonas“, kaip skolininkei vykdymo procese, priklausančias turtines teises į jai išmokėtinas lėšas, nurodydama atsakovei prievolę pagal suėjusius mokėjimo terminus įvykdyti antstolei. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, 2016 m. lapkričio 21 d. gavusi šį antstolės patvarkymą, 2016 m. lapkričio 29 d. ir 2017 m. sausio 17 d. atliktais mokėjimais pervedė lėšas į antstolės nurodytą sąskaitą, vykdydama savo, kaip užsakovės, prievolę generaliniam rangovui pagal 2015 m. rugsėjo 17 d. Statybų rangos sutartį nr. S-217/15.

31. Pažymėtina, kad išieškojimas iš skolininko turtinių teisių yra savarankiška pri-verstinio vykdymo priemonė, kuri gali būti naudojama antstoliui vykdant teismo sprendimą (cPk 624 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pritaikius šią priverstinio vykdymo priemonę, asmuo (skolininkas), esantis prievolės, kuri sieja jį ir kredito-rių (skolininką vykdymo procese), šalis, atlikdamas piniginį mokėjimą antstoliui, kartu įvykdo savo piniginę prievolę kreditoriui (skolininkui vykdymo procese), dėl to tokia prievolė, jei ji tinkamai įvykdoma, pasibaigia (ck 6.123 straipsnio 1 dalis). Todėl kai išieškojimas vykdymo procese nukreipiamas į skolininko tur-tines teises, šių turtinių teisių pagrindą sudarančių prievolių vykdymui taikomos bendrosios prievolių tinkamą įvykdymą reglamentuojančios teisės normos.

32. Vadovaujantis ck 6.38 straipsnio 1 dalimi, prievolės turi būti vykdomos sąžinin-gai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais. Vadovaujan-tis ck 6.44 straipsnio, apibrėžiančio asmenį, kuriam turi būti įvykdyta prievolė, 1 dalimi, prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kredito-riaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigo-tas priimti prievolės įvykdymą. Prievolių teisės prasme kreditorius yra asmuo, turintis teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą atlikti kredi-toriaus naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikytų nuo tam tikro veiksmo (ck 6.1 straipsnis). Taigi viena iš prievolės pasibaigimo tinkamu jos įvykdymu sąlygų yra prievolės įvykdymas tinkamam asmeniui.

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai būsimos reikalavimo teisės at-siradimas yra susietas su tam tikra ateityje įvyksiančia sąlyga, tokios reikalavimo teisės perleidimas yra laikomas įvykusiu reikalavimo perleidimo sandorio suda-rymo momentu, nebent pačiame sandoryje būtų nustatytas vėlesnis įsigaliojimo terminas. Todėl skolininko turtinių teisių areštas neapima tų jo reikalavimo teisių, kurios kaip būsimos reikalavimo teisės buvo perleistos iki turtinių teisių arešto.

34. Pripažinus, kad 2016 m. balandžio 20 d. Trišaliu susitarimu buvo sudaryta būsi-mo reikalavimo perleidimo sutartis, darytina išvada, kad skolininkės jokūbausko įmonės „jonas“ turtinių teisių areštas vykdomajame procese 2016 m. lapkričio 18 d. priimtu antstolės patvarkymu neapėmė skolininkės vykdomajame proce-se būsimos reikalavimo teisės užsakovei UaB „gelsauga“ (prievolės skolininkei) atsiskaityti už tinkamai ir laiku atliktus rangos darbus, kuriuos bus atlikusi sub-rangovė, arešto. Todėl jokūbausko įmonė „jonas“ (generalinis rangovas) negalėjo būti laikoma turinčia teisę reikalauti ir gauti iš atsakovės (užsakovės) minėtos prievolės įvykdymo dėl įvykusio aktyviosios šalies – kreditoriaus – pasikeitimo.

93

35. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2016 m. lapkričio 21 d. tiesiogiai iš atsakovės gavo raštą dėl atliktų subrangos darbų apmokėjimo, prie jo buvo pridėtas 2016 m. rug-sėjo 30 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas nr. 3 ir 10 405,73 eur sumos (be PVM) PVM sąskaita faktūra, serija VRTS, nr. 0545, kurią subrangovė išrašė generalinei rangovei. Todėl ieškovė, įgyvendinusi Trišaliame susitarime įtvirtintą sąlygą dėl teisės aktų reikalavimus atitinkančių finansinių dokumentų, pagrin-džiančių generalinio rangovo mokėjimo prievolę subrangovui pagal 2016 m. ba-landžio 20 d. Sutartį nr. VS 16S-8, pateikimo užsakovui, pagal Trišalį susitarimą įgijo teisę reikalauti atliktų subrangos darbų apmokėjimo tiesiogiai iš atsakovės, kaip užsakovės, o atsakovė įgijo pareigą šį mokėjimą atlikti ieškovei. kadangi gin-čo atveju atsakovė 2016 m. lapkričio 29 d. ir 2017 m. sausio 17 d. mokėjimus atliko generalinio rangovo naudai, pervesdama lėšas išieškojimo iš skolininko turtinių teisių veiksmus atliekančiam antstoliui, teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovė savo prievolę įvykdė netinkamam subjektui, dėl to atsakovės prievolė negali būti laikoma pasibaigusia tinkamu įvykdymu.

36. atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovės reika-lavimo teisė atsakovei dėl 10 405,73 eur skolos ir procesinių palūkanų priteisimo yra pagrįsta. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir palie-kamas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimas.


37. Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinas jos turė-tų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (cPk 92 straipsnis, 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

38. ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 234 eur žyminio mokesčio. Ši suma kaip ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiama iš atsakovės.

39. nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, buvo gautas ieškovės prašymas priteisti 1452 eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurias ji patyrė bylos nagri-nėjimo kasaciniame teisme metu, atlyginimą. Teisėjų kolegija, remdamasi lietu-vos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu nr. 1R-85 ir lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomenda-cijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.12 punktu, sprendžia tenkinti ieškovės prašymą ir priteisti jai iš atsakovės šių išlaidų atlyginimą.

40. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, buvo patirta 6,05 eur bylinėjimosi išlai-dų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), jų atlyginimas priteistinas valstybei iš atsakovės.

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vado-vaudamasi lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniais,

949494

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vitras-S“ (į. k. 301791809) iš at-sakovės uždarosios akcinės bendrovės „gelsauga“ (į. k. 125825125) 1686 (vieną tūks-tantį šešis šimtus aštuoniasdešimt šešis) eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „gelsauga“ (į. k. 125825125) 6,05 eur (šešis eur 5 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlygini-mo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).


1.6. Dėl generalinio rangovo reikalavimų subrangovui dėl rangos (subrangos) darbų trūkumų teisinio kvalifikavimo ir taikytinų teisių gynybos būdų

Generalinio rangovo ir subrangovo sutartis, atitinkanti CK 6.681 straipsnyje įtvir-tintą sampratos apibrėžimą, kvalifikuotina kaip rangos (statybos rangos) sutartis, kurioje generalinis rangovas yra užsakovas, o subrangovas – rangovas; todėl subrangos sutarti-niams santykiams taikytinos CK įtvirtintos rangos sutarčių nuostatos tiek, kiek sutarties šalių teisėtai (neperžengiant sutarties laisvės principo ribų) nesusitarta kitaip.

Įstatyme ar sutartyje nustatyti terminai reikalavimams dėl darbų trūkumų pa-reikšti ir (ar) garantiniai terminai nepaneigia rangos darbų perdavimo–priėmimo akto teisinės reikšmės, t. y. užsakovo reikalavimo teisė dėl rangos darbų trūkumų aptariamu teisiniu pagrindu atsiranda, jeigu trūkumas nustatytas per įstatyme ar sutartyje nustatytus terminus, tačiau ne tuo atveju, jeigu trūkumas buvo nustatytas ar galėjo būti nustatytas užsakovui rangos darbus priimant.

CK 6.665 straipsnyje įtvirtintos teisės normos yra specialiosios bendrųjų sutartinės civilinės atsakomybės normų atžvilgiu ir turi būti taikomos prioritetiškai, kai reikalavimai kildinami dėl rangos sutarties darbų trūkumų; kiti užsakovo rangos sutartyje teisių gynimo būdai taikytini tiek, kiek specialiųjų nuostatų nepakanka pažeistoms teisėms apginti.

Taisyklė, pagal kurią deliktinė atsakomybė negali būti taikoma tuo atveju, kai sko-lininko prievolė kyla iš sutartinių įsipareigojimų vykdymo, taikytina ir analogiškais nagri-nėjamam atvejais – kai generalinis rangovas reiškia subrangovui reikalavimą, kildinamą iš jų sudarytos rangos sutarties, todėl į ją, be kita ko, turi būti atsižvelgiama nustatant ginčo sutarties sąlygos turinį ir vertinant jos reikšmę nagrinėjamam ginčui. Ginčo sutarties sąlyga teismo turi būti aiškinama pagal CK nuostatas dėl sutarčių aiškinimo ir teismų praktiką, be kita ko, atsižvelgiant į sutarties sąlygų visumą, rangos santykių teisinį reglamentavimą ir būdingą versle tokių sutarčių praktiką; turėtų būti nustatyta, dėl kokios atsakomybės apim-ties ir taikymo sąlygų šalys susitarė sudarydamos sutartį, ar tikrieji sutarties šalies ketinimai

95

buvo susitarti dėl neapibrėžtos dėl dalyko ir neribotos laiko atžvilgiu atsakovės atsakomy-bės, iš esmės atsisakant rangos santykių teisiniame reglamentavime nustatytos rangovo in-teresų apsaugos.

Generalinio rangovo reikalavimas subrangovui dėl nuostolių, kurie susidarė su-mokėjus užsakovui darbų trūkumų taisymo išlaidas, yra reikalavimas dėl atliktų pagal ran-gos (subrangos) sutartį darbų trūkumų, o ne regresinis (atgręžtinis) reikalavimas dėl pada-rytos žalos atlyginimo, todėl tokiam reikalavimui taikytinos CK 6.667 straipsnyje įtvirtintos specialiosios ieškinio senaties termino taisyklės, be kita ko, šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

civilinė byla nr. e3k-3-197-469/2020Teisminio proceso nr. 2-69-3-14101-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.9; 2.1.6.3; 2.6.8.8; 2.6.10.5.1; 2.6.18.3; 2.6.18 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, suside-danti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), antano Simniš-kio ir donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pa-gal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Fildingas“ kasacinį skundą dėl kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. nutar-ties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „aVa statyba“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Fildingas“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisinį ša-lių, sudariusių subrangos sutartį, santykių ir pareikšto reikalavimo kvalifikavimą, ieškinio senaties terminą rangos santykiuose ir jo pradžios momentą, civilinės atsakomybės sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

2. ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 38 372,34 eur turtinės žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

969696

3. ieškinį ieškovė grindė kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendime civilinėje byloje nr. e2-438-773/2017 ir lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. ba-landžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje nr. e2a-201-516/2018 nustatytomis aplin-kybėmis, lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ck) 6.256 straipsnio, 6.280 straipsnio 1 dalies, 6.697 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ieškovės (rango-vės) ir atsakovės (subrangovės) 2011 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos rangos sutar-ties (toliau – ir Subrangos sutartis) 10.7 punktu. ji nurodė, kad pagal Subrangos sutartį atsakovė įsipareigojo savo rizika šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei laikydamasi lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų atlikti 600 kv. m akmens masės plytelių grindų dangos įrengimo darbus Vazniškių že-mės ūkio bendrovės (toliau – ir užsakovė, statytoja) objekte. Teismo ekspertas ir kiti specialiųjų žinių turintys asmenys pripažino, kad akmens masės plytelių grin-dų dangos įrengimo darbai buvo atlikti netinkamai. civilinėse bylose nr. e2-438-773/2017 ir nr. e2a-201-516/2018 nustatytas akivaizdžiai netinkamo šių darbų atlikimo faktas, konstatuota ieškovės kaip generalinės rangovės atsakomybė už-sakovei už atsakovės atliktų rangos darbų defektus. Taip pat teismų nustatyta, kad dėl defekto nr. 9 yra 20 proc. UaB „Fildingas“ kaip techninės prižiūrėtojos kaltės, 80 proc. – generalinės rangovės (ieškovės) kaltės, taigi ieškovės nesutikimas su jai reikštais užsakovės reikalavimais buvo pagrįstas, ne vien ieškovė buvo kalta dėl atliktų darbų trūkumų. atsakovė buvo nurodžiusi, kad gali pradėti defektų šali-nimo darbus, tačiau vėliau persigalvojo, objektas perduotas užsakovei ir jos eks-ploatuojamas, todėl tik ji galėjo sudaryti sąlygas šalinti trūkumus. ankstesniame teisminiame procese konstatuota, kad išlaidos defektui nr. 9 šalinti yra protingos, pagrįstos ir proporcingos, dėl to argumentus galėjo išdėstyti ir UaB „Fildingas“. ieškovė kaip generalinė rangovė pagal ck 6.650 straipsnio 3 dalį tapo atsakinga užsakovei už subrangovės UaB „Fildingas“ prievolių pagal Subrangos sutartį ne-įvykdymą (netinkamą įvykdymą). ieškovė 2018 m. balandžio 27 d. įvykdė lietu-vos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartį, priteistą sumą sumokėjo užsakovės pasirinktam antstoliui. ieškovė patyrė 38 372,34 eur žalos. Šią sumą sudaro trys dalys: 1) ieškovės patirta 28 360,16 eur žala, atlyginus užsakovei jos patirtą žalą už defekto nr. 9 pašalinimą (609,30 eur nesusiję su atsakovės atlik-tais plytelių įrengimo darbais, atimta iš teismų priteistos bendros 28 969,46 eur sumos); 2) ieškovės patirta 6300 eur žala, sumokant užsakovei teismų priteistas 8,05 proc. metines palūkanas už priteistą 28 360,16 eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo (2015 m. liepos 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (2018 m. balandžio 27 d.); 3) ieškovės patirta 3712,18 eur žala, atlyginant užsa-kovei ankstesnėje civilinėje byloje šios bendrovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. ieškovė, įvykdžiusi užsakovės reikalavimus, įgijo tokio paties dydžio atgręžtinį reikalavimą atsakovei. atsakovė turi pareigą atsakyti ieškovei kaip užsakovei už defektus, nustatytus per garantinį terminą, pagal sutarties 9.1 punktą. dalis trū-kumų yra paslėpti darbai, kuriems taikomas 10 metų senaties terminas. Subran-gos sutarčiai pasibaigus įvykdymu atsakovės įsipareigojimai nepasibaigė, ji atsako garantiniu laikotarpiu. Projektuotoją samdė užsakovė, todėl ieškovės regreso teisė projektuotojui negalima, juolab kad ankstesnėje byloje nenustatyta projektuotojo

97

kaltė ar neteisėti veiksmai dėl defekto nr. 9. Trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti žalą šiuo atveju nepraleistas.


4. kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 12 d. sprendimu atsakovės UaB „Fil-dingas“ prašymą taikyti ieškinio senatį atmetė; ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei UaB „aVa statyba“ iš atsakovės 38 372,34 eur turtinės žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugpjūčio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6155,42 eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

5. Teismas, atmesdamas atsakovės prašymą taikyti ck 6.665 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą ieškinio senaties terminą, pažymėjo, kad užsakovė (Vazniš-kių žemės ūkio bendrovė), o ne ieškovė patyrė trūkumų šalinimo išlaidų. Teis-mas nurodė, kad šioje byloje ieškovė reiškia reikalavimą atsakovei ne dėl žalos, atsiradusios dėl atliktų statybos darbų trūkumų (defektų) šalinimo, atlyginimo ck 6.665 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, o regresinį reikalavimą dėl jos veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo pagal Subrangos sutar-ties 10.7 punktą, kuriam taikomas ck 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-370/2007). ieškinio senaties terminas, teismo vertinimu, turėjo būti skaičiuojamas nuo 2018 m. balandžio 27 d., kai ieškovė sumokėjo antstoliui Sauliui Užkuraičiui 52 957,50 eur ir tapo aiški iš atsakovės neišieškota jos neteisėtais veiksmais padarytos žalos suma. 2014 m. rugsėjo 12 d. tikslus žalos dydis dar nebuvo aiškus, nes atsakovė 2014 m. rug-sėjo 1 d. pranešime iš ieškovės pareikalavo sumokėti preliminarią defektų akte nurodytą sumą pagal vidutines rinkos kainas, o ne tikslią sumą, be to, ieškovė su nurodomais defektais nesutiko, bylinėjosi ir tiksli ieškovės mokama suma paaiškėjo tik lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2018 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje nr. e2a-201-516/2018. ieškovė, į teismą ieškiniu kreip-damasi 2018 m. rugpjūčio 27 d., ck 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino nepraleido.

6. Teismas rėmėsi kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendime civi-linėje byloje nr. e2-438-773/2017 nustatyta aplinkybe, kad UaB „aVa statyba“ negalėjo samdyti UaB „Fildingas“ atlikti statybos darbus, nes tai objektyviai lėmė netinkamą tiek statybos darbų atlikimą, tiek statybos techninės priežiūros vykdymą, taip pat lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutar-tyje civilinėje byloje nr. e2a-201-516/2018 nurodyta aplinkybe, kad šiuo atveju darbus atliko subrangovė UaB „Fildingas“, kurios akcininkas ir direktorius yra trečiasis asmuo T. g., statybos objekte vykdęs statybos techninę priežiūrą; taigi darbai buvo vykdomi esant interesų konfliktui, kuris UaB „aVa statyba“, sub-rangovei ir techniniam prižiūrėtojui buvo arba turėjo būti žinomas. Teismas nurodė, kad ck 6.650 straipsnio 2 dalies nuostatos nepaneigia ieškovės teisės taikyti atsakovei sutartinę atsakomybę pagal Subrangos sutarties 10.7 punktą.

989898

7. Teismas pažymėjo, kad Subrangos sutarties 7.2.1 punkte nustatyta ieškovės tei-sė, ne pareiga vykdyti kontrolę ir priežiūrą, kontroliuoti sutarties vykdymą. ck 6.689 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta tokia užsakovo teisė. Pagal Subrangos sutarties 4.4.1 punktą atsakovė patvirtino, kad ji yra šioje sutartyje nurodytų dar-bų srities specialistė, turinti sutarčiai įvykdyti pakankamai patirties bei žinių, ku-rias pagal teisės aktus privalo turėti rangovė. Be to, atsakovė įsipareigojo darbus vykdyti laikydamasi visų statybos procesą reguliuojančių teises aktų reikalavimų (sutarties 6.1.2 punktas); dėti visas būtinas ir protingas pastangas, kad būtų pa-siektas sutarties 2.1 punkte nurodytas rezultatas (6.1.4 punktas). atsakovė neneigė kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. sprendime civilinėje byloje nr. e2-438-773/2017 konstatuoto teiginio, kad subrangovė UaB „Fildingas“ atsakomybę dėl defekto nr. 9 buvo pripažinusi. kreditoriaus kaltė esant civilinei atsakomybei nepreziumuojama (ck 6.259 straipsnis), ją privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos duomenys netei-kia pagrindo spręsti, jog su atliktų darbų trūkumais bei kilusiais nuostoliais yra susijusi ne tik atsakovė, bet ir ieškovė. Subrangovo kaip savo srities profesionalo garantinio pobūdžio įsipareigojimas sudaro pagrindą tikėtis, kad jis atliks darbus profesionaliai ir tinkamai, panaudodamas reikiamas medžiagas, kurių naudojimo sritį ir galimybes jis žino, taikydamas reikiamas technologijas ir jų griežtai laikyda-masis. atsižvelgiant į atsakovės kaip subrangovės teisinę padėtį, jos įsipareigojimų pobūdį, teismo vertinimu, galima daryti išvadą, kad ji, kaip profesionalė, atsakin-gai sprendė ir priėmė visą riziką. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovė kaip generalinė rangovė yra iš dalies atsakinga už atsiradusius nuostolius.

8. Teismas vertino, kad ieškovės pasirinktas savo teisių gynimo būdas nepašalina atsakovės atsakomybės už netinkamą sutartinių įsipareigojimų įvykdymą. kaip verslininkas, savo srities profesionalas subrangovas atsako sutartinės griežtos at-sakomybės pagrindu. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad prievolės ieškovei pagal Subrangos sutartį yra pasibaigusios, nurodė, jog atsakovė atsako už objekto defektus, kurie nustatomi per sutarties 9.1 punkte nurodytą terminą. aplinkybė, kad, ieškovės atstovo teigimu, atsakovė buvo nurodžiusi, jog gali pradėti atliktų darbų trūkumų šalinimo darbus, tačiau vėliau persigalvojo, nepaneigia atsakovės pareigos tinkamai atlikti darbus.

9. dėl atsakovės argumento, kad ieškovė turėjo galimybę būti ekonomiškesnė, teis-mas pažymėjo, jog atsakovės apskaičiavimai yra hipotetiniai. ieškovė nepripažino defekto nr. 9 ir dėl to jo netaisė, bylinėjosi teismuose. Teismas nesutiko su atsako-vės argumentu, kad ieškovė nepagrįstai nusprendė nesutikti su statytojo reikalavi-mais ir bylinėjosi, todėl neteko galimybės defektą nr. 9 pašalinti pigiau, negu tai padarė UaB „Statranga“. UaB „aVa statyba“ nesutiko su užsakovės reikalavimais, nes nelaikė savęs kalta dėl defekto nr. 9. Teismas pažymėjo, kad ankstesniuose teismų procesuose nenustatyta, jog ieškovė, piktnaudžiaudama savo procesinėmis teisėmis, sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Pažymėjęs, kad teismai dėl defekto nr. 9 nustatė tik 80 proc. ieškovės kaltės, teismas sprendė, jog nėra pagrindo ieškovės bylinėjimąsi laikyti nepagrįstu. nėra pagrindo teigti, kad ieškovė dėl savo teisminės gynybos yra atsakinga dėl to, jog defekto nr. 9 ša-

99

linimas pabrango. lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje nr. e2a-201-516/2018 nekonstatuota, kad rangos darbų kaina yra per didelė. neaišku, kiek defekto nr. 9 šalinimas būtų kainavęs ieškovei.

10. Teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad reikalaujamas priteisti bylinėji-mosi išlaidų atlyginimas, taip pat palūkanos nesusiję su defekto nr. 9 pašalinimu ir už juos atsakovė neatsako. atsakovei kaip subrangovei ieškovės nesutikimas su statytojo reikalavimais buvo naudingas, nes nei ieškovė, nei atsakovė defekto nr. 9 nešalino ir dėl to išlaidų nepatyrė. atsižvelgęs į tai, kad ieškinys buvo tenkintas iš dalies, t. y. nustatyta ieškovės kaltės proporcija dėl defekto nr. 9 (80 proc.) ir atsa-kovės kaip subrangovės kaltė, lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartyje konstatuota aplinkybė, kad rangos darbų kaina nėra per didelė, taip pat į Subrangos sutarties 10.7 punktą, teismas sprendė, jog atsakovė turi atlyginti šias išlaidas. Teismas laikė nepagrįstu atsakovės argumentą, kad Subrangos sutarties 10.7 punktas yra netikėta (siurprizinė) sutarties sąlyga. Ši sąlyga nenuginčyta, ji yra teisėta ir galiojanti. atsakovei, verslininkei, turėjo būti žinoma, kad tretieji asmenys gali reikšti reikalavimus, dėl kurių atsiras bylinėjimosi išlaidų. Šios iš-laidos apmokėtos nedelsiant po lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje nr. e2a-201-516/2018 priėmimo ir yra pagrįstos.

11. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė turtinę žalą, kurią sudaro 28 360,16 eur (28 969,46 eur (priteista suma už defektų nr. 4, 9, 10, 16 pašalinimą) – 609,30 eur (priteista suma už defektų nr. 4, 10, 16 pašalinimą)), atlyginus užsakovei jos pa-tirtą tokio dydžio žalą už defekto nr. 9 pašalinimą, ieškovės sumokėtos 6300 eur procesinės palūkanos ir 3712,18 eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. ieškovės patirtą turtinę žalą teismas vertino kaip susijusią priežastiniu ryšiu su atsakovės neteisėtais veiksmais, todėl ieškinį tenkino.

12. kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi at-sakovės apeliacinį skundą, 2019 m. spalio 17 d. nutartimi kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą; teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeitė ir ieškovei iš atsakovės priteisė 2029,60 eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė 1089 eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

13. kolegija nurodė, kad ieškovės ieškinys grindžiamas tuo, jog teismų procesiniuose sprendimuose jau išnagrinėtose civilinėse bylose nr. e2-438-773/2017 ir nr. e2a-201-516/2018 yra nustatyti faktai, jog statybos objekte buvo akivaizdžiai netinka-mai įrengta akmens masės plytelių grindų danga, už tai yra atsakinga atsakovė. ieškovės įsitikinimu, atsakovė taip pat yra atsakinga pagal Subrangos sutarties 10.7 punktą. nurodžiusi, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį pa-tenkino pripažinęs esant pagrindą atsakovei taikyti tiek deliktinę, tiek sutartinę civilinę atsakomybę bei nustatęs visas sąlygas civilinei atsakomybei kilti, kolegija konstatavo, kad teismas pagal byloje esančius įrodymus pagrįstai nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus paklojant akmens masės plyteles statybos objekte, priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų atsakovės veiksmų, atsakovės kaltę ir žalą.

14. kolegija atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad buvo neteisingai pritai-kytos ieškinio senatį reglamentuojančios normos, sutiko su pirmosios instancijos

100100100

teismo išvada, kad ieškovė, kuri su ieškiniu į teismą dėl savo pažeistos teisės gynimo kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 27 d., ck 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino nepraleido. kolegija pažymėjo, kad pagal lietuvos aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-370/2007 pateiktus išaiškinimus reikalavimui dėl generalinio rangovo nuostolių, kurie susidarė sumo-kėjus užsakovui darbų trūkumų ištaisymo išlaidas, netaikomas ck 6.667 straips-nio 1 dalyje nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas.

15. Pirmosios instancijos teismui sprendus, kad atsakovei gali būti taikoma civilinė atsakomybė ir pagal Subrangos sutarties 10.7 punktą, kolegijos vertinimu, atsa-kovės teisės nebuvo suvaržytos, proceso teisės normos nepažeistos. atsakovei netrukdomai leista atsikirsti į ieškovės pareikštą ieškinį ir išsakyti savo poziciją visais aspektais, tarp jų ir dėl pasinaudojimo regreso teise.

16. kolegija nustatė, kad atsakovės atliktų darbų trūkumai buvo nustatyti garantiniu laikotarpiu. Pagal ck 6.189 straipsnio 4 dalį sutarties galiojimo termino pabai-ga neatleidžia šalių nuo civilinės atsakomybės už sutarties pažeidimą. Subrangos sutartyje šalys nesusitarė, kad atsakovei užbaigus darbus pasibaigia ir atsakovės prievolės, nustatytos šios sutarties 10.7 punkte. kolegija konstatavo, kad atsakovė nepagrįstai nurodo, jog ieškovė yra praradusi galimybę reikšti reikalavimą atsa-kovei teismine tvarka.

17. Su atsakovės argumentu, kad Subrangos sutarties šalys siekė bendro tikslo – tin-kamai įrengti grindis objekte, kolegija nesutiko. Pareigą tinkamai įrengti grindis ir suteikti šių darbų garantiją, kolegijos vertinimu, turėjo būtent atsakovė, nes ji buvo įsipareigojusi tokius darbus atlikti tinkamai ir kokybiškai. Byloje neįrody-ta, kad šalys bendrais veiksmai atliko netinkamos kokybės darbus. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad atsakovė, statybos objekte kartu veik-dama ir kaip subrangovė, ir kaip techninė prižiūrėtoja, veikė interesų konflik-to sąlygomis. kolegija atmetė atsakovės argumentus, kad, jai pažeidus įtvirtintą draudimą vykdyti statinio priežiūrą, atsirastų pagrindas taikyti ck 6.259 straips-nio nuostatas ir mažinti civilinę atsakomybę. kitų pagrindų mažinti atsakovės civilinę atsakomybę nenustatyta.

18. kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog at-sakovė yra atsakinga už ieškovei atsiradusius nuostolius, atsižvelgė į šios bylos ir prijungtose civilinėse bylose esančius duomenis bei nustatytus faktus, atsakovės argumentus. kolegijos vertinimu, atsakovei pagrįstai taikyta tiek deliktinė, tiek sutartinė civilinė atsakomybė. Teismas, vertindamas atsakovės atsikirtimus, kad didesnę dalį darbų atliko pati ieškovė ir ji turėjo tinkamai suformuoti nuolydžius, o atsakovė atliko tik baigiamuosius darbus, suklijuodama plyteles, kolegijos ver-tinimu, teisingai pažymėjo, jog atsakovė, būdama savo darbų atlikimo srities pro-fesionalė, prisiėmė visą darbų atlikimo riziką ir yra viena atsakinga už nuostolių atsiradimą. atsakovė, įžvelgusi netinkamai suformuotus nuolydžius, turėjo jai priskirtų darbų neatlikti, o kelti klausimą dėl ieškovės nekokybiškai atliktų darbų, tačiau to nepadarė, darbus atliko, taip didindama nuostolius, ir veikė savo rizika.

19. dėl Subrangos sutarties 10.7 punkto kaip siurprizinės sąlygos kolegija nurodė, kad atsakovės argumentas nepagrįstas. Sutartį pasirašė atsakovės vadovas ir su-

101

tiko su visomis jos sąlygomis. Ši sąlyga pagal savo formuluotę ir turinį yra pa-kankamai aiški ir suprantama ir atsakovei, turinčiai statybos verslo srities bei nevienetinių sandorių sudarymo patirties, negalėjo būti netikėta. Sutarties sąlyga neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

iii. kasacinio skundo teisiniai argumentai

20. kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. nutartį ir bylą perduoti iš nau-jo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlygini-mą. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:20.1. Teismai pažeidė lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir

cPk) 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nepagrįstai neatsižvelgė į prejudicines aplinkybes, nustatytas civilinėse bylose nr. e2-438-773/2017 ir nr. e2a-201-516/2018, nepagrįstai iš naujo jas nustatė ir kitaip vertino, nepagrįstai konstatavo, kad: ieškovė ir atsakovė nesiekė bendro tikslo įreng-ti grindis objekte; vien tik subrangovė buvo įsipareigojusi įrengti grindis ir suteikti šių darbų garantiją; byloje neįrodyta, kad šalys bendrais veiksmais atliko netinkamos kokybės darbus; interesų konflikto faktas buvo žinomas tik subrangovei; atsakovė prisiėmė visą darbų atlikimo riziką ir yra atsakin-ga už nuostolių atsiradimą.

20.2. Teismai turėjo identifikuoti Subrangos šalis siejantį materialųjį santykį ir iš jo kylančią ieškovės reikalavimo teisę bei taikyti vieną ar kelias nekonku-ruojančias materialiąsias teisės normas – ck 6.111–6.114 ir (arba) 6.245–6.304 straipsnius. Tas pats reikalavimas byloje grindžiamas ir regreso teise, Subrangos sutarties garantiniais pažeidimais, pareiga atsakyti pagal Subran-gos sutarties 10.7 punktą ir ck 6.697 straipsnio 3 dalimi, 6.280 straipsnio 1 dalimi. ieškinio reikalavimas teismų tenkintas neidentifikuotos civilinės deliktinės ir sutartinės atsakomybės pagrindu dėl skirtingais pagrindais ieš-kovei kaip generalinei rangovei atsiradusių išlaidų. ieškovė neįrodinėjo, kad dėl netinkamai atliktų darbų buvo padaryta žalos tretiesiems asmenims ir iš subrangos santykių kilo deliktinė atsakomybė, pvz., ck 6.696, 6.292 straips-niuose nustatytais atvejais. ck 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudi-mas taikyti deliktinę civilinę atsakomybę, kai šalis sieja sutartiniai santykiai.

20.3. apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl regresinio reikalavimo pa-grindo ir atsakovės argumentų dėl tokio reikalavimo nepagrįstumo. Su-brangovo prievolės generaliniam rangovui atsiranda iš subrangos sutarties ir joje nustatytais atvejais bei tvarka. ieškovės ieškinys teismų turėjo būti kvalifikuotas kaip ieškinys dėl darbų, atliktų pagal Subrangos sutartį, trū-kumų, o generalinės rangos ir Subrangos sutartims – taikytas sutarčių už-darumo principas. ieškovės pretenzijos pagal Subrangos sutartį pareiškimas atsakovei patvirtina, kad ji reiškė ne regresinį reikalavimą. atsakovės (sub-rangovės) ir užsakovės (statytojos) nesiejo jokios prievolės. ieškovė kaip ge-neralinė rangovė galėjo tapti regredente atsakovės atžvilgiu tik tuo atveju, jei

102102102

būtų įvykdžiusi galiojančią atsakovės prievolę užsakovei. iš ieškovės užsako-vei buvo priteistas nuostolių atlyginimas pagal jos pačios prievolę už netin-kamai įrengtų išlyginamojo sluoksnio nuolydžių defektų šalinimą (plytelių dangos keitimas esant nuolydžių defektui buvo neišvengiamas). dėl ieško-vės kaip generalinės rangovės teisių atsiradimo regreso tvarka sąlygų šalys nesitarė, todėl teismai turėjo spręsti, jog ieškinyje nenurodytas regreso teisės atsiradimo pagrindas, ir dėl jo aiškintis.

20.4. Subrangos sutartis yra visiškai įvykdyta, taigi liko tik subrangovės garantija (Subrangos sutarties 9.1 punktas), kitos prievolės, įskaitant nurodytą sutar-ties 10.7 punkte, pasibaigė (ck 6.123 straipsnis) arba nebegali būti teismo tvarka įvykdytos. Sutartyje nustatytas 60 dienų terminas pretenzijai dėl pri-imtų darbų trūkumų pareikšti yra pasibaigęs.

20.5. ieškovės rėmimasis sutarties 10.7 punktu atsakovei siurprizinis ir nėra pro-tingas, nes reiškia, kad subrangovės prievolės pagal Subrangos sutarties 10.7 punktą yra neterminuotos, nekonkrečios, todėl negali būti numatomos. Sutartinės prievolės neįvykdžiusi įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos numatė (galėjo numatyti) sudarydama sutartį kaip tikė-tiną prievolės neįvykdymo padarinį. Reikalavimas dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesusijęs su Subrangos sutarties vykdymu, sutarties sudarymo metu tokios prievolės negalėjo būti numatytos.

20.6. atsižvelgiant į kasacinio teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje by-loje nr. 3k-3-370/2007, kuria rėmėsi šią bylą nagrinėję teismai, pateiktus išaiškinimus, neaišku, kodėl reikalavimas dėl atliktų darbų trūkumų (ck 6.665 straipsnio 1 dalies 3 punktas) turi būti kvalifikuotas kaip regresinis rei-kalavimas vien dėl to, kad jį reiškia viena Subrangos sutarties šalis kitai. de-ramai savo funkciją atlieka aiškūs precedentai (lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-291-701/2017). atsakovės įsitikinimu, kadangi generalinis rangovas subrangos atveju tampa užsakovu, o subrangos santykiams taikomos tos pačios taisyklės kaip ir ran-gos santykiams, nes subrangovas iš esmės turi tas pačias pareigas kaip ir ran-govas, tik skiriasi šių pareigų apimtis (pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-681-378/2015), šiuo atveju šalių santykiams taikytinas ck 6.667 straipsnis. kasacinio teis-mo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-538/2005 iš-aiškinta, kad jei užsakovas būtų pareiškęs kasatoriui (generaliniam rango-vui) pretenziją dėl atsakovo (subrangovo) atliktų darbų trūkumų, kasatorius atsakovui turėtų atgręžtinį reikalavimą, kuriam pareikšti ieškinio senaties terminas skaičiuojamas pagal ck 6.667 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisy-kles. Pažymėtina, kad civilinėje byloje nr. 3k-3-370/2007 svarstyta dėl ck 6.667 straipsnio 1 dalies, ne šiai bylai aktualios 3 dalies aiškinimo ir taiky-mo; nesvarstyta dėl šioje byloje taikytinų sutartinių garantinių terminų ir terminų pretenzijoms pateikti praleidimo.

20.7. Teismai patenkino ieškovės reikalavimą nesant įrodytų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (pažeistos ck 6.247, 6.251 straipsnių, cPk 176–178,

103

185 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies nuostatos). Teismai neteisingai ver-tino į bylą pateiktus ir prijungtose bylose esančius įrodymus, neištyrė prie-žastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir ieškovei atsiradusių nuostolių, neteisingai nustatė ieškovės galimai patirtos žalos dydį ir iš atsakovės pri-teisė nepagrįstai didelį žalos atlyginimą. Plytelės objekte buvo atsiklijavusios dviejose vietose (apie 4 kv. m ir apie 5 kv. m), o netinkami nuolydžiai buvo 360 kv. m grindų plote. ieškovė, remiantis prijungtose bylose nustatytais prejudiciniais faktais, yra atsakinga už visiškai netinkamą grindų įrengimą, kiek defektas pasireiškė nepakankamu nuolydžių suformavimu; norint ištai-syti grindų nuolydžio defektą, reikėjo iš naujo įrengti grindis. Taigi teismai turėjo spręsti, kad nėra priežastinio ryšio tarp ieškovei atsiradusios žalos ir plytelių dangos kokybės (atsakovės darbu nebuvo galima ištaisyti ieškovės padarytų defektų; iš naujo įrengus tinkamus išlyginamojo sluoksnio nuoly-džius, plytelių dangą taip pat reikėjo dėti naujai). Teismai turėjo spręsti arba dėl to, kokia defekto nr. 9 pašalinimo 28 360,16 eur išlaidų dalis yra propor-cinga kaltei, t. y. susijusi su grindų pagrindo netinkamu įrengimu (ieškovės atsakomybės dalis) ir plytelių klijavimo darbų atlikimu (atsakovės atsako-mybės dalis), arba dėl lygių atsakomybės dalių, jei kaltės negalima nustatyti. Teismai nepagrįstai nesprendė dėl mišrios Subrangos sutarties šalių atsako-mybės, neįvertino, kad grindų pagrindą su neteisingais išlyginamojo sluoks-nio nuolydžiais įrengė ne atsakovė, o ieškovė, be to, ji pateikė ir netinkamos kokybės grindų akmens masės plyteles (Subrangos sutarties 2.1 punktas).

20.8. apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė įžvelgė netinkamai suformuotus išlyginamojo sluoksnio nuolydžius, bei šios prielaidos pagrindu sprendė, kad dėl to subrangovė turėjo jai priskir-tų darbų neatlikti, o kelti klausimą dėl nekokybiškai ieškovės atliktų dar-bų, tačiau to nepadarė, darbus atliko, taip didindama nuostolius, taigi veikė savo rizika. klausimas dėl to, ar subrangovė privalėjo prieš klodama plytelių dangą patikrinti generalinės rangovės įrengtus grindų nuolydžius, ar jie yra akivaizdžiai matomi, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nekeltas. atsakovė kaip subrangovė dėl techninės priežiūros buvo įsipareigojusi užsakovei, ne ieškovei, ir savo atsakomybės dalį (20 proc.) dėl netinkamo generalinės rangovės darbų prižiūrėjimo statytojai jau atlygino. Šioje byloje sprendžiama dėl generalinės rangovės ir subrangovės atsakomy-bės dalių, sudarančių likusią (80 proc.) dalį.

20.9. Pirmosios instancijos teismas detaliai neanalizavo bylos duomenų dėl nuosto-lių, neteisingai išsprendė nuostolių atlyginimo dydžio klausimą, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė. ieškovė nepagrįstai ginčijo defektą nr. 9, todėl darbai 2014 m. pigiau (už 12 392,56 eur) nebuvo atlikti dėl priežasčių, už kurias ji atsako. ieškovės reikalavimo dalis, kiek ji susijusi su defekto nr. 9 šali-nimo pabrangimu, teismų turėjo būti atmesta. dėl darbų sudėtingumo 2015 m. išlyginamojo sluoksnio defekto šalinimas, naujos plytelių dangos įrengimas pa-brango 9308,11 eur (išlyginamojo sluoksnio defekto ištaisymas (7089,46 eur) plius naujų plytelių paklojimo darbų pabrangimas (2218,65 eur)).

104104104

20.10. Teismai nepagrįstai nesvarstė dėl atsakovės atleidimo nuo atsakomybės ar jos sumažinimo (ck 6.259 straipsnio 1 dalis, 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.689 straipsnio 2, 4 dalys, 6.697 straipsnio 3 dalis). atsakovė kaip subran-govė neatsakinga už dėl ieškovės kaip generalinės rangovės nepagrįsto by-linėjimosi sumokėtą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užsakovei, neturi at-lyginti procesinių palūkanų (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-133-695/2017). ieškovės klaidin-gų sprendimų pasekmės nesietinos su subrangovės nekokybišku plytelių klijavimu. Turėjo būti atsižvelgta ir į prejudicinę – generalinės rangovės ir subrangovės nesąžiningumo – aplinkybę, ieškovės padarytą lietuvos Respublikos statybos įstatymo 15 straipsnio 7 dalies pažeidimą, didelį ne-atsargumą ar tyčią nekontroliavus Subrangos sutarties vykdymo.

20.11. Teismai netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės nor-mas, kai dėl atliktų rangos darbų trūkumų per garantinį terminą yra pa-reikšta pretenzija. atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nes yra suėjęs tiek subrangos sutarties atveju taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nustatytas ck 6.667 straipsnio 3 dalyje (atsižvelgiant į ck 1.125 straipsnio 10 dalį) (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-112-313/2015), tiek trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas ck 1.125 straipsnio 8 dalyje (atsi-žvelgiant į ck 1.127 straipsnio 4 dalį ir momentą, kada ieškovė tinkamai (2014–2015 m.), o ne priverstinio teismo sprendimo vykdymo tvarka, tu-rėjo įvykdyti prievolę statytojai). ieškovė kaip generalinė rangovė preten-ziją atsakovei pareiškė 2014 m. rugsėjo 11 d., per Subrangos sutartyje nu-statytą terminą (ck 6.666, 6.698 straipsniai). Taikant ck 1.127 straipsnio 1 dalyje, 6.667 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtį svarbus tik objektyvusis – užsakovo pareiškimo apie trūkumus – momentas (lietuvos aukščiau-siojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-443-1075/2018), taigi ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos. defektas šiuo atveju buvo akivaizdus, todėl nuo su-žinojimo apie jį ieškovei turėjo būti aišku, kad ji kaip generalinė rangovė patirs defekto šalinimo išlaidų, jei jo nepašalins subrangovė (tai paaiškėjo 2014 m. rugsėjo mėn.; ieškinys pareikštas tik 2018 m. rugpjūčio 26 d.). nė vienas iš teismų neatmetė atsakovės argumentų dėl tinkamo mokėjimo prievolės ck 1.127 straipsnio 4 dalies prasme įvykdymo momento (de-fekto pašalinimo geruoju (iki 2014 m. spalio 17 d.) arba išlaidų kompen-savimo 2014 m. rugsėjo 12 d.), kas suponuotų ieškinio senaties termino praleidimą.

Teisėjų kolegija


105


Dėl pateikto atsiliepimo į kasacinį skundą

21. cPk 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsiliepimus į kasacinį skundą šalys privalo, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti per vieną mėnesį nuo skundo įrašymo į lietuvos aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą. atsiliepime į kasacinį skundą turi būti nurodyti išsamūs nesutikimo su pateiktu kasaciniu skundu motyvuoti pagrindai. atsiliepimai į ka-sacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims.

22. asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl prie-žasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnau-jinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (cPk 78 straipsnio 1 dalis). Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą (cPk 78 straipsnio 3 dalis).

23. atsakovės UaB „Fildingas“ kasacinis skundas dėl kauno apygardos teismo civi-linių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo buvo įrašytas į kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą 2020 m. sausio 27 d., taigi terminas atsiliepimui į jį pateikti baigėsi 2020 m. vasario 27 d. (cPk 74 straips-nio 2 dalis). administratorė irena Stankevičienė ieškovės atsiliepimą į atsako-vės kasacinį skundą per elektroninių paslaugų portalą pateikė 2020 m. gegužės 27 d. 8.53 val., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą šiam procesiniam veiksmui atlikti, be to, likus kelioms minutėms iki kasacinio teismo posėdžio pradžios. ieškovė neprašė atnaujinti praleisto termino, nepateikė įrody-mų, pagrindžiančių praleisto termino atnaujinimo būtinumą, taip pat nenurodė išsamių nesutikimo su pateiktu kasaciniu skundu motyvuotų pagrindų. esant to-kioms aplinkybėms ieškovės atsiliepimas, kaip neatitinkantis cPk 351 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nepriimtinas ir grąžintinas jį pateikusiam asmeniui.

Dėl generalinio rangovo reikalavimų subrangovui dėl rangos (subrangos) darbų trūkumų teisinio kvalifikavimo ir taikytinų teisių gynybos būdų

24. ieškovė reikalavimą atsakovei dėl patirtos žalos (28 360,16 eur žala, atlyginus už-sakovei jos patirtą žalą už defekto nr. 9 pašalinimą; ieškovės patirta 6300 eur žala, sumokant užsakovei teismų priteistas 8,05 proc. metines palūkanas už priteistą 28 360,16 eur sumą nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; ieškovės patirta 3712,18 eur žala, atlyginant užsakovei anks-tesnėje civilinėje byloje turėtas išlaidas) grindė keliais teisiniais pagrindais: ck 6.256 straipsniu, 6.280 straipsnio 1 dalies, 6.697 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei ieškovės (rangovės) ir atsakovės (subrangovės) 2011 m. rugpjūčio 31 d. suda-rytos rangos sutarties 10.7 punktu. atsakovė vienu iš kasacinio skundo argumen-

106106106

tų nurodo tai, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai nekvalifikavo ginčo santykių ir tinkamai nenustatė taikytinų materialiųjų įstatymų. Teisėjų kolegija šiuos kasaci-nio skundo argumentus pripažįsta iš dalies pagrįstais.

25. kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ck 1.137 straipsnyje įtvirtinta as-mens teisė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į teis-minę gynybą, nėra absoliuti. ck 1.138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nurodytais ir kitais įstatymų numatytais būdais. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieško-vo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-203-469/2019 18 punktą).

26. aptariama teismo diskrecija susijusi su kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nu-rodoma teismo pareiga atlikti teisinį nagrinėjamų santykių kvalifikavimą ir nusta-tyti taikytinus įstatymus. Į teismą besikreipiantis asmuo privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinį, ir kokį konkretų reikalavimą reiškia atsa-kovui, tačiau nėra įpareigotas pateikti teismui teisinį ginčo santykių kvalifikavimą, t. y. kokie materialieji įstatymai turi būti taikomi sprendžiant bylą. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis ver-tinimas ir kvalifikavimas (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-261-690/2017 52 punktą).

27. kasacinio teismo pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą pažeis-tos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruo-džio 23 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-681-378/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-117-687/2016 18 punktą). konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba gali būti pritaikyta tik tinkamai kva-lifikavus šalių teisinius santykius (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkri-čio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-357-313/2019, 71 punktas).

28. Faktinis ieškovės reikalavimų pagrindas kildinamas iš šalių 2011 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos rangos (subrangos) sutarties netinkamo vykdymo. Taigi, byloje aktualus klausimas, kokios materialiosios teisės normos, be kita ko, nustatančios rangos sutarties šalių teisių gynybos būdus ir tvarką, turi būti taikomos teismui sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo.

29. kaip rangos sutartis kvalifikuojama sutartis, kuria viena šalis (rangovas) įsipa-reigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą pri-imti ir už jį sumokėti (ck 6.644 straipsnio 1 dalis). Statybos rangos sutartys iš kitų rangos sutarčių išskiriamos pagal savo dalyką – tai sutartys dėl statinių statymo ar kitų statybos darbų atlikimo (ck 6.681 straipsnis), iš statybos rangos kylantiems santykiams kaip specialiosios prioritetiškai taikomos ck 6.681–6.699 straipsnių

107

normos, o bendrosios rangos sutarties nuostatos – tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms bei jomis nesureguliuotiems klausimams. Rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį. Vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas; tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo; jeigu rangovas savo pareigas įvykdo netinkamai, užsakovas turi teisę atitinkamai nevykdyti savo pareigos priimti darbą ir už jį sumokėti, ir priešingai (žr., pvz., lietuvos aukščiau-siojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-469/2010).

30. ck 6.650 straipsnyje (kuris taikomas statybos rangos santykiams ck 6.644 straips-nio 2 dalies pagrindu) nustatyta, kad rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus), jeigu įstatymai ar rangos sutartis nenusta-to, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas; jeigu užduočiai įvykdyti yra pasi-telkti subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu (1 dalis). generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovų prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o subrangovams – už užsakovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (3 dalis).

31. ck 6.650 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių rei-kalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu. Ši įprasta rangos sutartiniuose santykiuose tarpusavio atsiskaitymo prievolių schema reiškia, kad generalinis rangovas tuo pat metu yra kreditorius ir skolininkas, kaip su užsakovu, lygiai taip pat ir su subrangovu. dėl šios priežasties jis atsako subrangovui už užsakovo veiksmus (praktikoje dažniausiai tai pavėluo-tų atsiskaitymų atvejai) ir kartu užsakovui – už subrangovo veiksmus, t. y. už ne-tinkamą prievolių įvykdymą ar jų neįvykdymą. Teismų praktikoje, sprendžiant iš rangos santykių kylančius ginčus, suformuluota taisyklė, kad reikšti reikalavimus dėl rangos sutarties pažeidimo gali tik jos šalys, kiti asmenys – tik tuo atveju, jeigu reikalavimo teisę turintis asmuo jiems ją perleido (lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-526/2012; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-681-378/2015; 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-291-701/2017, 48 punktas ir kt.).

32. ck 6.650 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl rangos sutarties šalių santykio tais atvejais, kai generalinis rangovas darbams atlikti pasitelkia subrangovus ir su jais sudaro atskiras rangos sutartis, atspindi sutarties uždarumo principą. Šis prin-cipas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asme-nims. Sutarties uždarumo principas lemia, kad tik sutarties šalys gali reikšti rei-kalavimus dėl jos netinkamo vykdymo; sutartinės civilinės atsakomybės tikslas ir teikiamos apsaugos ribos – sutartį sudariusių asmenų interesų, susijusių su tinkamu sutarties įvykdymu, apsauga (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-357-313/2019, 80 punktas).

33. kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad generalinis rangovas, sudaręs subrangos su-tartį, tampa dviejų savarankiškų sutarčių subjektu, ir nuo to, kaip tinkamai sub-rangovas įvykdys sutartinius įsipareigojimus, priklauso ir generalinio rangovo

108108108

įsipareigojimų tinkamas įvykdymas užsakovui, todėl generalinis rangovas turi poreikį gauti tinkamą darbų rezultatą. Subrangos santykiams taikomos tos pačios taisyklės kaip ir rangos santykiams, nes subrangovas iš esmės turi tas pačias parei-gas kaip ir rangovas, tik skiriasi šių pareigų apimtis. Tai reiškia, kad subrangovui, sudariusiam sutartį su generaliniu rangovu, taikomi tie patys reikalavimai kaip ir generaliniam rangovui – darbus atlikti kokybiškai, laiku bei laikantis norminiuo-se dokumentuose nustatytų reikalavimų. Taigi, sudarydamas subrangos sutartis, rangovas tampa užsakovu (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-257/2014; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civi-linėje byloje nr. 3k-3-681-378/2015).

34. Plėtodama aptariamą kasacinę praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, kad genera-linio rangovo ir subrangovo sutartis, atitinkanti ck 6.681 straipsnyje įtvirtintą sampratos apibrėžimą, kvalifikuotina kaip rangos (statybos rangos) sutartis, ku-rioje generalinis rangovas yra užsakovas, o subrangovas – rangovas; todėl subran-gos sutartiniams santykiams taikytinos ck įtvirtintos rangos sutarčių nuostatos tiek, kiek sutarties šalių teisėtai (neperžengiant sutarties laisvės principo ribų) nesusitarta kitaip.

35. Minėta, kad vienu iš teisinių ieškinio reikalavimo pagrindų ieškovė nurodė ck 6.280 straipsnio 1 dalį; šioje teisės normoje nustatyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavi-mo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartos (nutarties 30–33 punk-tai) įstatymo ir teismų praktikos nuostatos dėl užsakovo, generalinio rangovo ir subrangovo sutartinių santykių ir iš jų kylančių reikalavimų įgyvendinimo šioje byloje nagrinėjamo ginčo kontekste, be kita ko, reiškia, kad ieškovė, sumokėdama užsakovei teismo sprendimu kitoje byloje priteistas dėl generalinės rangos sutar-ties pažeidimo sumas, vykdė savo, kaip generalinės rangovės, prievolę užsakovei, nepaisant aplinkybės, kad ne visus darbus, dėl kurių trūkumų užsakovė pareiškė pretenziją, atliko ji pati. dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovės ar-gumentą, kad ieškovės reikalavimai negali būti grindžiami ck 6.280 straipsnio nuostatomis dėl regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės įgyvendinimo ar paten-kinti jų pagrindu.

36. Rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės. Rangos sutarties sudarymą bei konkrečius reikalavimus rangos sutarties dalykui visų pirma lemia užsakovo po-reikis tam tikram darbui ar to darbo rezultatui, be to, darbo ar jo rezultato spe-cifika. kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar rangos darbai atitinka kokybės reikalavimus, įtvirtinti ck 6.663 straipsnyje: rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus; darbų re-zultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje nustatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį pro-tingą terminą; jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato atliekamų darbų privalo-mus reikalavimus, rangovas, veikiantis kaip verslininkas, privalo tų reikalavimų

109

laikytis; rangos sutartyje šalys gali numatyti rangovo pareigą atlikti darbą pagal aukštesnius, nei nustatyti privalomi, reikalavimus. Spręsdamas tarp rangovo ir užsakovo kilusį ginčą dėl darbų kokybės, teismas negali apsiriboti rangos sutar-ties vertinimu ir konstatavimu, kad atlikti darbai atitinka sutarties sąlygas, rangos darbų kokybė taip pat turi būti įvertinta pagal įprastus tos rūšies darbams ir (ar) įstatyme specialiai įtvirtintus reikalavimus (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-469/2010).

37. Įstatyme užsakovo pareiga sumokėti už atliktus rangos darbus ir teisė reikšti rangovui reikalavimus dėl atliktų darbų trūkumų siejama su perdavimo–priėmi-mo akto pasirašymu. Pagal ck 6.662, 6.694 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą apžiūrėti ir priimti atliktą darbą yra užsakovo pareiga, atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus, užsakovas darbų priėmimo metu turi elg-tis rūpestingai – apžiūrėti rangos darbų rezultatu esantį daiktą, kad įsitikintų, ar daiktas neturi akivaizdžių trūkumų; pagal įstatymą iš užsakovo nereikalaujama daugiau negu normali daikto apžiūra, tikrinant, ar nėra akivaizdžių trūkumų, jis neįpareigotas daikto trūkumų paieškai naudoti specialias priemones ar me-todus (ck 6.662 straipsnio 1 dalis). Paprastai (jeigu ko kita nenustatyta šalių susitarimu) užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs ar nenurodęs priėmimo akte akivaizdžių darbų (rezultato) trūkumų, netenka teisės remtis trūkumų faktu (ck 6.662 straipsnio 2, 3 dalys). kartu pažymėtina, kad nurodyta taisyklė nėra absoliuti: pagal ck 6.662 straipsnio 4 dalį užsakovas, nustatęs darbų trūkumus ar kitokius nukrypimus nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūku-mai), taip pat jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rango-vui per protingą terminą po jų nustatymo; tokiu atveju rangovas atsako už darbų (rezultato) trūkumus, o užsakovas gali naudotis įstatyme nustatytais teisių gyni-mo būdais. Teismo praktikoje dėl rangos darbų perdavimo–priėmimo akto reikš-mės rangos sutarties šalių teisėms ir pareigoms išaiškinta, kad, net ir tinkamo darbų priėmimo atveju nenurodžius trūkumų, užsakovas nepraranda teisės rem-tis trūkumų faktu, jeigu šie neakivaizdūs. Tokiais atvejais teismai turi analizuoti trūkumų pobūdį ir tik esant akivaizdžiam trūkumui taikyti ck 6.662 straipsnio 3 dalį (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-235/2005).

38. jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato ko kita, užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų su sąlyga, jeigu jie buvo nustatyti per ck 6.666 straipsnyje nustatytus terminus; rangovas taip pat atsako už objekto defektus, nustatytus per garantinius terminus (ck 6.698 straipsnis). kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad rangovo atsakomybė už darbų kokybę išlieka ir pasibaigus statybos rangos sutarčiai; įstatyme nustatyta rangovo atliktų darbų kokybės garantija – rangovas, jeigu ko kita nenustato statybos rangos sutartis, per visą garantinį laiką užtikrina, kad statybos objektas atitinka normatyvinių statybos dokumentų nustatytus rodiklius ir yra tinkamas naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį; rangovas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą,

http://www.infolex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=50805

110110110

jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai at-likto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų (ck 6.697 straipsnio 1, 3 dalys). Šios materialiosios teisės normos reiškia speci-finį įrodinėjimo naštos pasiskirstymą teisme sprendžiant ginčus dėl garantiniu laikotarpiu atsiradusių statybos darbų trūkumų. kasacinio teismo nutartyse ak-centuojama, kad tokio ginčo atveju netaikomos bendrosios procesinės įrodinė-jimo naštos paskirstymo taisyklės; užsakovas privalo įrodyti tik defektų faktą ir neprivalo įrodinėti rangovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp netei-sėtų veiksmų ir žalos; tuo tarpu rangovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti ck 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytas, jo atsakomybę šalinančias defektų atsiradimo priežastis (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-652/2004; 2005 m. liepos 11 d. nutartį ci-vilinėje byloje nr. 3k-3-371/2005; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-516/2009).

39. Minėta, kad vienu iš reikalavimo pagrindų ieškovė nurodo ck 6.697 straipsnio 3 dalies normą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatyme ar sutartyje nustatyti terminai reikalavimams dėl darbų trūkumų pareikšti ir (ar) garantiniai terminai nepaneigia aptartų rangos darbų perdavimo–priėmimo akto teisinės reikšmės, t. y. užsakovo reikalavimo teisė dėl rangos darbų trūkumų apta-riamu teisiniu pagrindu atsiranda, jeigu trūkumas nustatytas per įstatyme ar su-tartyje nustatytus terminus, tačiau ne tuo atveju, jeigu trūkumas buvo nustatytas ar galėjo būti nustatytas užsakovui rangos darbus priimant.

40. kasacinio teismo išaiškinta, kad tokiu atveju, kai kyla ginčas dėl rangos darbų kokybės ir apmokėjimo, teismas turi tirti, ar užsakovas tinkamai įvykdė pareigą priimti ir apžiūrėti darbų rezultatą, ar darbai (rezultatas) atitinka kokybės reika-lavimus, ar darbai (rezultatas) turi trūkumų, ar tie trūkumai buvo akivaizdūs ir galėjo būti pastebėti darbų perdavimo–priėmimo metu, ar reikalavimas dėl dar-bų trūkumų pareikštas laikantis įstatyme nustatytų terminų, kitas reikšmingas aplinkybes, su kuriomis įstatymas ar šalių sutartis sieja rangovo atsakomybę už atliktų darbų trūkumus (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkri-čio 29 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-469/2010).

41. kasaciniu skundu atsakovė kelia pačios ieškovės atsakomybės dėl patirtų nuosto-lių klausimą, nurodydama, kad ieškovė, kaip generalinė rangovė, pati atliko dalį darbų – netinkamai išbetonavo grindų pagrindą, ant kurio vėliau buvo klijuoja-mos plytelės, dėl to atsirado užsakovės užfiksuoti defektai. Teismai, vertindami atsakovės atsikirtimus, kad didesnę dalį darbų atliko pati ieškovė ir ji turėjo tin-kamai suformuoti nuolydžius, o atsakovė atliko tik baigiamuosius darbus, sukli-juodama plyteles, pažymėjo, kad atsakovė, būdama savo darbų atlikimo srities profesionalė, prisiėmė visą darbų atlikimo riziką ir yra viena atsakinga už nuos-tolių atsiradimą; atsakovė, įžvelgusi netinkamai suformuotus nuolydžius, turėjo jai priskirtų darbų neatlikti, o kelti klausimą dėl nekokybiškai ieškovės atliktų darbų, tačiau to nepadarė, o darbus atliko, taip didindama nuostolius, ir veikė savo rizika. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų sprendi-

111

mas dėl šios ginčo dalies nepakankamai motyvuotas ir nepagrįstas bylos įrodymų vertinimu. atkreiptinas dėmesys, kad kaip statybos darbų profesionalė veikė ir ieškovė; aplinkybė, ar atsakovė pastebėjo (galėjo pastebėti), kad betono pagrindas suformuotas netinkamai, nėra preziumuotina, o turi būti nustatyta įrodinėjimo procese; taip pat įrodinėjimo dalykas yra ir atsakovės teiginys, kad blogas betono dangos paklojimas lėmė plytelių dangos defektų atsiradimą.

42. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimo procese tinka-mas rėmimasis ankstesnėje byloje nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudicinėmis galimas tik tinkamai apibrėžus nagrinėjimo dalyką nagrinėjamoje byloje, ši išva-da išplaukia iš teismų praktikos dėl prejudicinių aplinkybių sąlygų viseto, be kita ko, kad aplinkybė turi būti įrodinėjimo dalyko dalimi abiejose bylose (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-140-469/2019 18 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

43. kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad dėl netinkamo rangos sutarties vyk-dymo nukentėjusios šalies teisių gynimo būdai įtvirtinti tiek bendrosiose sutarčių teisės normose (pvz., ck 6.207, 6.209, 6.213, 6.217, 6.256, 6.261 straipsniuose), tiek ir specialiosiose (pvz., ck 6.665 straipsnyje). Priklausomai nuo sutarties pa-žeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis teisių gynimo būdus, jeigu jų bendrą taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (žr., pvz., lietuvos aukščiausio-jo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-74-421/2015).

44. kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, kurioje pirkėja reiškė reikalavimą pardavėjai atlyginti išlaidas, patirtas dėl parduotų daiktų trūkumų ištaisymo, remiantis ben-drosiomis civilinės atsakomybės instituto nuostatomis (ck 6.245–6.249 straips-niai), išaiškinta, kad nagrinėjamu atveju teismų turėjo būti taikomi ck šeštosios knygos XXiii skyriuje įtvirtinti specialieji pirkėjo teisių gynimo būdai, o ne ben-drosios civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos; tokia kasacinio teismo išvada grįsta bendrųjų ir specialiųjų teisės normų konkurencijos taisykle, pagal kurią specialiosios teisės normos, skirtos konkrečiai santykių grupei regla-mentuoti, taikomos prioritetiškai bendrųjų, taikomų platesniam santykių ratui, normų atžvilgiu. Teismų praktikoje tais atvejais, kai tą patį santykį reguliuoja dvi teisės normos, kurių viena yra bendresnio pobūdžio, o kita – speciali, atsižvelgia-ma į teisėje galiojantį principą, kad prioritetą turi specialioji teisės norma (lot. lex specialis derogat legi generali) (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-203-469/2019 21, 22 punktus).

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad cituoti kasacinio teismo išaiškinimai mutatis mu-tandis (su tam tikrais pakeitimais) aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Minėta, ieš-kovė reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildina iš jos ir atsakovės 2011 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos statybos rangos (subrangos) sutarties, ši aplinkybė suponuoja ginčo santykių kvalifikavimą pagal ck šeštosios knygos XXXiii skyriaus nuostatas, be kita ko, reglamentuojančias užsakovo, generalinio rangovo ir subrangovo sutarti-nes teises ir pareigas bei užsakovo teisių gynimo būdus netinkamo rangos darbų atlikimo atveju. Specialieji užsakovo rangos sutartyje teisių gynimo būdai, įtvirtinti ck 6.665 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje

112112112

nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį ga-limybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo nustatyta rangos sutartyje.

46. Teisėjų kolegija išaiškina, kad CK 6.665 straipsnyje įtvirtintos teisės normos yra specialiosios bendrųjų sutartinės civilinės atsakomybės normų atžvilgiu ir turi būti taikomos prioritetiškai, kai reikalavimai kildinami dėl rangos sutarties darbų trūku-mų; kiti užsakovo rangos sutartyje teisių gynimo būdai taikytini tiek, kiek specialiųjų nuostatų nepakanka pažeistoms teisėms apginti.

47. ieškovė reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė ir ck 6.256 straipsnyje įtvirtinto-mis bendrosiomis sutartinės civilinės atsakomybės nuostatomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis teisinis reikalavimų pagrindas gali būti taikomas nagrinėjamam ginčui tiek, kiek ieškovės teisės negalėtų būti apgintos ck 6.665 straipsnio pagrin-du, be kita ko, sprendžiant dėl reikalavimų atlyginti užsakovei kitoje byloje sumo-kėtas procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. kartu teisėjų kolegija atkrei-pia dėmesį, kad dėl sutartinės atsakomybės taikymo turi būti sprendžiama pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, įtvirtintas ck 6.245–6.262 straipsniuo-se, suponuojančias pareigą nustatyti būtiną atsakomybės taikymui sąlygų visetą bei atsižvelgti į kitas prievolės fakto ir dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutarties civi-linėje byloje nr. e3k-196-687/2018 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl šios ieškinio reikalavimų dalies, nurodytų materialiosios teisės normų ir jas aiškinančios teismų praktikos nuostatų netaikė, iš esmės šį reikalavimą vertino ir tenkino kaip atgręžtinį.

Dėl rangos (subrangos) sutarties sąlygų aiškinimo

48. Vienu iš reikalavimo pagrindų ieškovė nurodo Subrangos sutarties 10.7 punkte įtvirtintą sąlygą, kurioje nustatyta: rangovas privalo atlyginti tretiesiems asme-nims nuostolius, kuriuos jie patirs dėl rangovo neveikimo ar netinkamo veiki-mo ar kitokio sutarties pažeidimo; rangovas privalo atlyginti užsakovui visus nuostolius, kuriuos pastarasis patirs dėl trečiųjų asmenų tiesioginių reikalavimų, kylančių iš rangovo įsipareigojimų pagal šią sutartį pažeidimo, įvykdymo. Šalys nesutaria dėl šios Subrangos sutarties turinio ir reikšmės tarpusavio įsipareigo-jimams, dėl to byloje kyla sutarties sąlygos aiškinimo poreikis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai šiai ginčo daliai nepagrįstai netaikė sutar-čių aiškinimo instituto, o aptariamą Subrangos sutarties nuostatą traktavo kaip savarankišką ieškovės reikalavimų tenkinimo pagrindą.

49. kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal cPk 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina,

113

kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-398-687/2019 39 punktą).

50. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos ck 6.193–6.195 straipsniuo-se ir suformuluotos lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pagal ck 6.193 straipsnį: 1) sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien re-miamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų ne-galima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; 2) visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; 3) jeigu abejo-jama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikš-mė; 4) kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; 5) aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutar-ties sudarymo ir papročius.

51. kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutar-ties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas kon-krečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. aiški-nant sutartį, būtina vadovautis ir ck 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-349/2010 ir kt.).

52. Svarbu nustatyti, kokių tikslų ir teisinių padarinių siekė šalys; surašytų doku-mentų prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įfor-minti, ar jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises ir pareigas ir kokias būtent. Pagal ck 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustaty-ti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. nurodytas principas reiškia, kad, esant pažodinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. kita vertus, kaip yra pažymėta kasacinio teismo praktikoje, šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto pažodinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties pažodinę prasmę (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-74-421/2015).

114114114

53. nagrinėjamu atveju aiškinant ginčo sutarties sąlygą, be kita ko, atsižvelgtina į kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo rangos sutartinių ginčų kontekste. kasacinio teismo yra spręsta dėl teismų suformuoto nepagrįsto precedento, jog, esant rangos santykiams tarp užsakovo ir rangovo bei išvestiniams subrangos santykiams tarp rangovo ir subrangovo, užsakovas vietoj sutartinės atsakomybės grandinės taikymo (užsakovo reikalavimas rangovui – rangovo regresinis reikalavimas subrangovui) įgyja teisę reikšti subrangovui tiesioginį reikalavimą už rangos sutarties (kurios šalis subrangovas nėra) nuostatų pažeidimą pasinaudodamas delikto institutu. kasacinis teismas toje byloje konstatavo, kad užsakovės ir su-brangovės nesieja tiesioginiai sutartiniai teisiniai santykiai, nes Sutartis nr. 1 sudaryta tarp užsakovės ir rangovės, o Sutartis nr. 3 – tarp rangovės ir subran-govės. Sutartimi nr. 1 užsakovės ir rangovės prisiimti abipusiai įsipareigojimai ar jų pažeidimas negali būti vertinami kaip subrangovės neteisėti veiksmai ir būti pagrindas taikyti jai civilinę atsakomybę. Subrangovei sutartinė civilinė at-sakomybė gali kilti tik už Sutartyje nr. 3 sutartų įsipareigojimų neįvykdymą ir reikalavimą dėl šios sutarties pažeidimo gali reikšti tik sutarties šalis – rangovė. Sutarties tinkamas vykdymas yra siejamas su lūkesčio intereso įgyvendinimu, kuris negali būti kildinamas iš bendrosios rūpestingumo pareigos pažeidimo, kaip deliktinės atsakomybės taikymo pagrindo. Užsakovės įrodinėjama žala yra susijusi su sutartiniais santykiais, t. y. kyla iš netinkamo sutartinių įsipareigoji-mų vykdymo, taip pat su projektavimo rangos sutartyje nustatytomis teisėmis ir pareigomis. dėl to atsakovės veiksmai civilinės teisės prasme negali būti lai-komi pažeidžiančiais bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir jai negali būti nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tuo pagrindu taikoma deliktinė atsakomybė (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-357-313/2019, 80 punktas).

54. Plėtodama aptariamą kasacinę praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, kad taisy-klė, pagal kurią deliktinė atsakomybė negali būti taikoma tuo atveju, kai sko-lininko prievolė kyla iš sutartinių įsipareigojimų vykdymo, taikytina ir analo-giškais nagrinėjamam atvejais – kai generalinis rangovas reiškia subrangovui reikalavimą, kildinamą iš jų sudarytos rangos sutarties, todėl į ją, be kita ko, turi būti atsižvelgiama nustatant ginčo sutarties sąlygos turinį ir vertinant jos reikšmę nagrinėjamam ginčui.

55. apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo sutarties sąlyga teismo turi būti aiškinama pagal aptartas ck nuostatas dėl sutarčių aiškinimo ir teismų praktiką, be kita ko, atsižvelgiant į sutarties sąlygų visumą, rangos santykių teisinį reglamentavimą ir būdingą versle tokių sutarčių praktiką; turėtų būti nustatyta, dėl kokios atsakomybės apimties ir taikymo sąlygų šalys susitarė sudarydamos sutartį, ar tikrieji sutarties šalies ketinimai buvo susitarti dėl neapibrėžtos dėl da-lyko ir neribotos laiko atžvilgiu atsakovės atsakomybės, iš esmės atsisakant ran-gos santykių teisiniame reglamentavime nustatytos rangovo interesų apsaugos.

115

Dėl ieškinio senaties termino reikalavimams dėl rangos darbų trūkumų

56. ck 6.667 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos.

57. kasacinio teismo dėl ieškinio senaties termino taikymo, kai reikalavimai dėl rangos darbų trūkumų pareiškiami per garantinį terminą, išaiškinta, kad ck 6.667 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendrosios taisyklės – ieškinio senaties termi-nas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą – išimtis rangos santykių atveju; šios išimties taikymą lemia pareikšto reikalavi-mo turinys (dėl atliktų rangos darbų trūkumų, kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį ter-miną) ir tam tikros sąlygos (nustatytas garantinis terminas, užsakovo veikimo iniciatyva, pareiškiant apie trūkumus per garantinį terminą), taikant šią išimtį svarbus yra tik objektyvusis – užsakovo pareiškimo apie trūkumus – momen-tas (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-74-421/2015; 2019 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-357-313/2019, 105 punktas).

58. Bylą nagrinėję teismai ieškovės reikalavimams taikė ne ck 6.667 straipsnio 1 da-lyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, o trejų metų ieškinio se-naties terminą dėl žalos atlyginimo, nustatytą ck 1.125 straipsnio 8 dalyje. Taip spręsdami teismai vadovavosi lietuvos aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-370/2007 išaiškinimu, kad santykiams tarp generalinio rangovo ir subrangovo ck 6.667 straipsnio 1 dalies norma netaiko-ma, nes ji nereglamentuoja generalinio rangovo ir subrangovo santykių; reika-lavimui dėl generalinio rangovo nuostolių, kurie susidarė sumokėjus užsakovui darbų trūkumų taisymo išlaidas, netaikomas ck 6.667 straipsnio 1 dalyje nu-statytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas; generalinio rangovo pareikštas reikalavimas subrangovui dėl šių nuostolių atlyginimo yra ne reikalavimas dėl atliktų darbų trūkumų, o generalinio rangovo regresinis reikalavimas subrango-vui dėl padarytos žalos atlyginimo, kuriam taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas ck 1.125 straipsnio 8 dalyje.

59. kaip ne kartą konstatuota kasacinio teismo, iš konstitucijos kylantis imperatyvas teismams laikytis jų pačių ar aukštesnių teismų sukurtų precedentų nepaneigia teismų praktikos vystymo ir koregavimo būtinumo; pagal oficialią konstitucinę doktriną, bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina, inter alia (be kita ko), tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks bendro-

116116116

sios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendro-sios kompetencijos teismų sprendimuose (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2013 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-7-32/2013).

60. atsižvelgdama į tai, kad 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-370/2007, kuria kaip precedentine rėmėsi teismai, priimta prieš try-lika metų, joje pateiktas išaiškinimas nepatvirtintas vėliau priimtose lietuvos aukščiausiojo Teismo nutartyse, taip pat remdamasi nuo aptariamos nutarties priėmimo išplėtota kasacinio teismo praktika dėl rangos santykius reglamen-tuojančių teisės normų taikymo generalinio rangovo ir subrangovo sutartiniams santykiams ir iš jų kylantiems reikalavimams (nutarties 31–34 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad kyla objektyvus poreikis keisti lietuvos aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-370/2007 pradė-tą formuoti precedentą dėl generalinio rangovo reikalavimų subrangovui kvali-fikavimo ir taikytino ieškinio senaties termino.

61. Teisėjų kolegija išaiškina, kad generalinio rangovo reikalavimas subrangovui dėl nuostolių, kurie susidarė sumokėjus užsakovui darbų trūkumų taisymo išlaidas, yra reikalavimas dėl atliktų pagal rangos (subrangos) sutartį darbų trūkumų, o ne regresinis (atgręžtinis) reikalavimas dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl tokiam reikalavimui taikytinos CK 6.667 straipsnyje įtvirtintos specialiosios ieškinio sena-ties termino taisyklės, be kita ko, šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.


62. apibendrindama aptartus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą na-grinėję teismai padarė proceso ir materialiųjų įstatymų taikymo klaidų, dėl ku-rių galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės: byloje tinkamai nekvalifikuoti nagrinėjami materialieji santykiai, dėl to netinkamai apibrėžtas nagrinėjimo dalykas, nepagrįstai taikyta ck 6.280 straipsnio 1 dalis, pagal ku-rią ieškovės reikalavimas kvalifikuotas kaip atgręžtinis, šalių santykiams netaiky-tos ck nuostatos dėl rangos sutarties šalių prievolių, taikant ck 6.256 straipsnį, tinkamai nenustatytos civilinės atsakomybės sąlygos, nepagrįstai netaikytas ck 6.697 straipsnio 1 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija vertina, kad šių įstatymo taikymo klaidų ištaisymas reiškia iš esmės tai, kad visas ginčas turi būti nagrinėjamas iš naujo, todėl yra pagrindas panaikinti skundžia-mus procesinius sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instan-cijos teismui (ck 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

63. dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie ne-daro įtakos procesinei bylos baigčiai, o kasacinio skundo argumentais neiškeliami aktualūs kasacinei praktikai plėtoti teisės klausimai.

117


64. kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmo-sios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas iš-spręstinas iš naujo išnagrinėjus bylą (cPk 93 straipsnis).


n u t a r i a :

ieškovės atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį pateiku-siam asmeniui.

kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spa-lio 17 d. nutartį ir kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.


1.7. Dėl vartojimo sutarties kvalifikavimo ir teismo pareigos ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu; dėl kredito davėjo

informavimo pareigos tinkamo vykdymo

Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų ne-tesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų ne-vykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straips-nio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo.

CK 6.2284 straipsnio 6 dalis įtvirtina kartu ir neskaidrioms sutarčių sąlygoms būdingas teisines pasekmes – contra proferentem taisyklę (kai kyla abejonių dėl vartoji-mo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai). Ar taikyti contra proferentem taisyklę, ar nesąžiningos sąlygos pasekmes, turi būti spren-džiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į sutarties sąlygos pobūdį ir iškilusį ginčą. Tam tikrais atvejais, kai sutarties sąlyga gali būti aiškinama vartotojo interesus užtikrinančiu būdu, siekiant efektyviai apginti vartotojo teises gali pakakti tik pritaiky-ti contra proferentem taisyklę. Dėl neskaidrios sąlygos nesąžiningumo pasekmių visų pirma turėtų būti sprendžiama atsižvelgiant į CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. jeigu sąlygos neskaidrumas lemia tai, kad vartotojas neturi galimybės susipažinti su sutarties sąlyga iki sutarties sudarymo, tokiu atveju būtų pagrindas tokią sąlygą laikyti nesąžininga ir taikyti nesąžiningos sąlygos pasekmes.

Direktyvos 93/13/EEB 2 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad sąlygų nesąžiningu-mo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kai-

118118118

nos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba. Identiška taisyklė įtvirtinta CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje, kuri nustato, kad vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos netu-ri būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Taigi, bendroji taisyklė yra, kad tokių sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, nebent jos neatitinka vadinamojo skaidrumo reikalavimo, t. y. nėra išreikštos aiškiai ir supranta-mai. Todėl nustačius, kad sutarties sąlygos yra sutarties dalyką apibrėžiančios sąlygos, reikia visų pirma nustatyti, ar šios sąlygos yra skaidrios, t. y. aiškios ir suprantamos. Atsižvelgiant į tai, kad sąlygos, apibrėžiančios bendrą vartojimo kredito kainą, bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, palūkanas ir vartojimo kredito sumą, yra pa-grindinį sutarties dalyką apibrėžiančios vartojimo kredito sutarties sąlygos, jų neatitik-tis skaidrumo reikalavimui, jeigu jis lemia sąlygų nesąžiningumą, neleidžia išsaugoti vartojimo kredito sutarties, nes be šių sutarties sąlygų vartojimo kredito sutartis toliau negalėtų galioti. Todėl visa sutartis (įskaitant ir jos pakeitimus) turėtų būti pripažinta negaliojančia ir turėtų būti taikoma restitucija.

Vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį patei-kimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Nustačius faktą, jog vartoji-mo kredito davėjas neįvykdė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje (nuo 2016 m. vasario 1 d. ga-liojančios redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje) įtvirtintos teisinės pasekmės. Kartu, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nustatytas vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, greta Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nurodytų pasekmių gali būti mažinama vartojimo kredito kaina pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį.

civilinė byla nr. e3k-7-4-611/2020Teisminio proceso nr. 2-10-3-00283-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.3; 2.8.2.1; 2.8.2.2; 3.2.4.4 (S)



2020 m. vasario 17 d. Vilnius

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisė-jų kolegija, susidedanti iš teisėjų danguolės Bublienės, gražinos davidonienės,

119

andžej Maciejevski (pranešėjas), algio norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pir-mininkė), gedimino Sagačio ir dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pa-gal atsakovės V. l. kasacinį skundą dėl klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje by-loje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ ieškinį atsakovei V. l. dėl skolos, kylančios iš vartojimo kredito teisinių santykių, priteisimo.

išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl šių teisės klausimų: 1) kam iš vartojimo kredi-to teisinių santykių šalių tenka įrodyti, kad skolininkas sudarant sutartį buvo (ne)mokus, t. y. iš esmės keliamas tinkamo pareigos įvertinti skolininko kreditingu-mą įgyvendinimo klausimas; 2) teismo pareigos savo iniciatyva vertinti vartojimo kredito sutarties sąlygų sąžiningumą, ypač kiek tai susiję su sutarties sąlygomis, kurios nustato pelno ir kompensacinių palūkanų mokėjimą.

2. ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,4finance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu pra-šydama priteisti iš atsakovės V. l. 2953,78 eur negrąžintos paskolos, 985,78 eur palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinė-jimosi išlaidų atlyginimą.

3. ieškinio reikalavimą kildino iš 2014 m. rugpjūčio 30 d. vartojimo kredito sutar-ties (toliau – ir Sutartis). nurodė, kad atsakovė po pagrindinės Sutarties suda-rymo papildomai pasiskolino dar 6 kartus, iš viso 3262,11 eur sumą. Įskaitant atliktus papildymus, Sutartis turėjo būti vykdoma per 36 laikotarpį. iš viso tin-kamai vykdydama Sutartį atsakovė turėjo sumokėti 7248,60 eur (šią sumą su-daro 2953,78 eur grąžintina kredito suma ir 4269,25 eur mokėjimo palūkanų). ieškovė nurodė, kad atsakovė yra atlikusi 16 įmokų, iš jų 15 įmokų buvo atlikta pagal grafiką, o paskutinę 15 eur įmoką atliko 2016 m. sausio 22 d. ir daugiau nebemokėjo. Sutartis nustatė, kad visi mokėjimai įskaičiuotini pirmiausia di-desne įmokos proporcine dalimi dengiant pelno palūkanas, o tik po to – ne-grąžintą kreditą. Taip atsakovė iš viso grąžino 308,33 eur pagrindinės kredito sumos, 1811,37 eur mokėjimo palūkanų ir 5,14 eur kompensacinių palūkanų. 2016 m. sausio 22 d. atsakovė sumokėjo 15 eur, šie padengė dalį palūkanų ir dalį vėlavimo palūkanų, todėl negrąžintos paskolos dalis liko nepakitusi. atsa-kovė nuo 2016 m. sausio 22 d. daugiau įmokų nemokėjo, todėl pažeidė sutartį. atsižvelgdama į šias aplinkybes ieškovė 2016 m. kovo 20 d. nutraukė sutartį. Taigi, ieškinio sumą sudaro 2953,78 eur negrąžintos paskolos, 673,45 eur mo-kėjimo palūkanų už laikotarpį nuo 2016 sausio 23 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. ir 312,33 eur kompensacinių palūkanų.

120120120


4. Plungės apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį patenkino vi-siškai. Priteisė ieškovei iš atsakovės 2953,78 eur negrąžintos paskolos, 985,78 eur palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo by-los iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimo-si išlaidų atlyginimą.

5. Pagal Sutarties 3.1 punktą kredito gavėjas grąžina kredito sumą bei sumoka palū-kanas griežtai laikydamasis Specialiojoje dalyje nustatyto kredito grąžinimo gra-fiko. atsakovei prie Sutarties bei jos papildymų buvo sudaryti ir pateikti kredito grąžinimo grafikai, kuriuose nurodytos mokėtinos kredito ir palūkanų sumos, bei jų mokėjimo terminai. Sutarties 3.6 punktas nustato mokėjimų įskaitymo ei-liškumą, pagal kurį pirmąja eile įskaitoma pradelstų mokėjimų išieškojimo išlai-dos, antrąja eile – palūkanos, trečiąja eile – kredito suma.

6. Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitari-mu (lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ck) 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo pi-niginės prievolės ar ją įvykdo netinkamai. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensacinių palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidi-mą. kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (ck 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). kasacinio teis-mo praktikoje išaiškinta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudo-jimosi rezultatai (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-272/2014). nagrinėjamos bylos atveju šalys buvo susitarusios ir dėl pel-no palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą (Sutarties 4.4 punktas), ir dėl kompensacinių palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo praleidimo (Sutarties 7.1 punktas).

7. ieškovės ir atsakovės sudarytoje Sutartyje kompensacinės palūkanos įtvirtintos Sutarties 7.1 punkte, kuris nustato, kad, kredito gavėjui praleidus kredito ir (ar) palūkanų mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuo-jama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelstą laiką, pagal ck 6.874 straipsnio 1 dalyje, lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme bei šioje Sutartyje nustatytas taisykles. kompensacinės palūkanos atsakovei skai-čiuotos nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2016 m. gegužės 7 d., kada atsakovė pra-delsdavo įmokų pagal nustatytą grafiką mokėjimo terminus, tačiau pagrindinė kompensacinių palūkanų suma susidarė nuo 2016 m. sausio 23 d., kai atsakovė

121

visiškai nutraukė įmokų pagal Sutartį mokėjimą. 2016 m. sausio 23 d. iki Sutar-ties nutraukimo atsakovei buvo skaičiuojamos kompensacinės palūkanos tik nuo pradelstos įmokos sumos, taikant Sutartyje nustatytą bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą – 99 procentus, 2016 m. kovo 20 d. nutraukus sutartį, kom-pensacinės palūkanos apskaičiuotos nuo visos mokėtinos sumos.

8. klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9. kolegija nurodė, kad, įvertinus šalių pasirašytos kredito sutarties turinį ir ieš-kovės pateiktus paaiškinimus dėl atsakovės kredito įmokų paskirstymo, nusta-tyta, jog visos įmokos paskirstytos vadovaujantis ck 6.54 straipsniu ir pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.6 punktą: visi kredito gavėjo mokėjimai yra įskai-tomi tokiu eiliškumu: i) pradelstų mokėjimų išieškojimo išlaidos, ii) palūkanos, iii) kredito suma. Priverstinio skolos išieškojimo atveju pradelstų mokėjimų išieškojimo išlaidos yra įskaitomos po to, kai yra visiškai grąžintos palūkanos ir kredito suma. Šios įmokų paskirstymo sąlygos yra aiškios, teisingos ir nedvi-prasmiškos, todėl atsakovė, pasirašydama kredito sutartį, turėjo aiškiai žinoti ir suprasti įmokų paskirstymo tvarką.

10. Sutartis su atsakove buvo sudaryta prisijungimo būdu, kaip tai įtvirtina ck 6.160 straipsnio 2 dalis. Tai reiškia, kad visas sutarties sąlygas rengia paslaugas teikiantis subjektas, o vartotojas, norintis tomis paslaugomis naudotis, šią su-tartį sudaro atskirai nederindamas kiekvienos sutarties sąlygos. Tokią sutarties rūšį yra nustatęs įstatymo leidėjas, todėl prisijungimo būdu sudarytos sutarties negalima vertinti kaip savaime ribojančios ar nesąžiningos. Savo valią ir norą būti saistomam sutarties vartotojas laisva valia išreiškia tas sutarties sąlygas priimdamas, prie jų prisijungdamas. Pažymėtina, kad, sudarydama Sutartį, be kitos informacijos, atsakovė kaip kredito gavėja taip pat patvirtino, kad įdėmiai ir atidžiai perskaitė svetainėje https://www.vivus.lt paskelbtą standartinę infor-maciją apie vartojimo kreditą iki sutarties sudarymo momento, kad sutinka ir leidžia kredito davėjui sutarties Bendrųjų sąlygų 9 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis tvarkyti asmens duomenis, įdėmiai ir atidžiai perskaitė sutarties sąly-gas, jas suprato, o atlikdama sutartyje nurodytus veiksmus aiškiai pareiškė, jog su sutarties sąlygomis sutiko laisva valia, suprato savo pareigas ir įsipareigojo jas vykdyti, jog šie patvirtinimai yra tikslūs, teisingi ir išsamūs. Tai buvo esmi-nės sudarytos Sutarties sąlygos (Sutarties 1–5 punktai).

11. Pagal ck 6.870 straipsnį, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui to-kią pat pinigų sumą (paskolos sumą) ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal ck 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. lietuvos aukščiausiojo Teis-mo jurisprudencijoje pažymima, kad lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dve-jopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (ck 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (ck 6.210, 6.261 straipsniai) (lietuvos aukščiau-

122122122

siojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-357/2007; taip pat žr. 2004 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-342/2007; kt.).

12. Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensacinių palūkanų, mokamų už prievo-lės įvykdymo termino praleidimą. kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuos-tolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (ck 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). lietuvos aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlygi-nimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti su-teiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.

13. Pagal šalių pasirašytos Sutarties sąlygas negalima pritarti atsakovės argumen-tams, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taiko-mos tik netesybos, kurios negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumo-kėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, kadangi šalys, sudarydamos Sutartį, Bendrųjų sąlygų 7.1 punkte susitarė dėl kompensacinių palūkanų mokėjimo praleidus kredito ar palūkanų mokėjimo terminą, o ne dėl delspinigių mokė-jimo, todėl atsakovės reikalavimas taikyti 0,05 proc. dydžio delspinigius kaip netesybų formą yra nepagrįstas.

14. Teisėjų kolegija nurodė, kad dėl atsakovės nemokumo būklės Sutarties suda-rymo metu įrodymus turėjo pateikti pati atsakovė. kolegija pažymėjo, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, jog kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (cPk 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų daly-vaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga.

15. atsakovė siekė įrodyti, jog tuo metu, kai jai buvo suteikta vartojimo paskola, ji buvo nemoki, tačiau ieškovė tai neigė. atsakovė, siekdama įrodyti savo teigi-nius apie nemokumą, galėjo remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (cPk 177 straipsnis), tačiau nepagrįstai stengėsi įrodinėjimo naštą perkelti ieškovei, nors pati turi įrodyti savo atsikirtimų pagrindą. Todėl atsakovės argumentai, kad duomenis dėl jos mokumo vertinimo kreditų teikimo laikotarpiu turėjo pateikti ieškovė, laikytini nepagrįstais.

123


16. kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą bei grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Plungės apylinkės teismui. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:16.1. atsakovės teigimu, teismai nepagrįstai ex officio (pagal pareigas) nevertino

Sutarties sąlygų, ypač tų, kurios įtvirtina palūkanų mokėjimo tvarką, sąžinin-gumo. Vartotojų teisių gynimas yra viešasis interesas, o vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese. Teismo pareiga vykdyti sąžiningumo kontrolę turi būti įgyvendinama nepaisant to, kokioje teismi-nėje procedūroje priimamas su tokių sąlygų vertinimu susijęs sprendimas.

16.2. ieškovės parengtų Bendrųjų Sutarties sąlygų 7.1 punktas nustato, jog kredito gavėjui praleidus palūkanų ar (ir) kredito mokėjimo terminą 4.1 punkte nu-rodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką, pagal ck 6.874 straipsnio 1 dalyje nustaty-tas taisykles. Sutarties 4.1 punktas nustato, jog už naudojimąsi kreditu kre-dito davėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, kurių procentinė išraiška pateikiama šios sutarties specialiose sąlygose. ieškovės teigimu, šios sąlygos atitinka ck 6.188 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąjį sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pu-siausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

16.3. lietuvos aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vertindamas, ar sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. aiškios ir suprantamos vartotojui, ir ar verslinin-kas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. ne-skaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartoto-jas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-296/2012). lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. liepos 22 d. spren-dime nr. 241-114 „dėl UaB „4finance“ inspektavimo rezultatų“ nustatyta, kad taikomos vartojimo kredito sutarties taisyklės yra akivaizdžiai painios, nukreipiančios į kitus šaltinius ir vartojimo kredito gavėjui visiškai nesu-prantamos. Pagal tokias taisykles net ir apdairus asmuo negali įvertinti jam tenkančios finansinės naštos.

16.4. kompensacinės palūkanos neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 straips-nio 8 dalyje nustatyto 0,05 proc. pradelstos sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydžio. Ši norma turėtų būti taikoma ne tik netesyboms, bet ir bet kokiems kitiems kompensaciniams mokesčiams.

16.5. apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo pareigą pagrįsti, kad ieškovė tinkamai įvertino atsakovės kreditingumą, perkėlė pačiai atsakovei. ieškovė savo teiginiams pagrįsti dėl atsakovės mokumo jokių įrodymų nepateikė ir nenurodė, kokius konkrečiai veiksmus atliko ar kokius duomenis vertino tikrindama atsakovės mokumą.

124124124

16.6. Sutartyje ieškovės vienašališkai nustatytos netesybų sąlygos yra neaiškios, klaidinančios, todėl aiškintinos atsakovės naudai.

17. ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti, o klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą. atsiliepime nurodomi šie argumentai:17.1. Šalių Sutartį sudaro standartinės vartojimo kredito sąlygos, t. y. ben-

drosios sąlygos, ir specialiosios vartojimo kredito sąlygos, taikytos indi-vidualiai pagal vartojimo kredito gavėją. Pagal ck 6.187 straipsnį, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms. Standartinės, t. y. bendros, sąlygos paprastai taikomos visiems vartojimo kredito gavėjams, sudarantiems vartojimo kredito sutartį su tuo pačiu var-tojimo kredito davėju, o vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duome-nys: sutarties šalys, juos identifikuojantys duomenys, kredito grąžinimo įmokos dydžiai, galutinė grąžinamo kredito suma, mokėjimo terminai ir kt. Sutarties specialiosios sąlygos, patvirtintos ieškovės ir atsakovės, yra individualiai ieškovės ir atsakovės aptartos, suderintos ir patvirtintos bei priimtos vykdyti. Taigi, ieškovė turėjo teisėtą lūkestį, kad šalių sudaryta Sutartis bus vykdoma sąžiningai.

17.2. kadangi šalių sudaryta Sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į šalių el-gesį po sutarties sudarymo, sutartinių santykių praktiką ir kitas reikšmin-gas aplinkybes, pabrėžtina, kad atsakovė sudarytą su ieškove sutartį vykdė, ir tik vėliau dėl ieškovei nežinomų priežasčių vienašališkai atsisakė vykdy-ti prisiimtus įsipareigojimus. kita aplinkybė – šalių santykiai iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties. Šalys jau nuo 2011 m. vasario 27 d. dienos tęsė sutartinius santykius, atsakovė nuolat naudojosi ieškovės teikiamais vartojimo kreditais, vykdė įsipareigojimus, tarp šalių buvo palaikomi lojalūs santykiai. Todėl, atsakovei nevykdant vė-lesnių įsipareigojimų, ieškovė siūlė atsakovei sudaryti mokėjimo grafikus, tačiau atsakovė vengė derybų ir nesutiko pakeisti mokėjimo sąlygų.

17.3. kai sutarčiai sudaryti yra naudojamos standartinės sutartys ar standarti-nės sutarčių sąlygos, jas naudojanti šalis privalo atskleisti informaciją, kad sutartis sudaroma pagal iš anksto parengtas standartines sutarties sąlygas, ir sudaryti galimybę tinkamai kitai šaliai su šiomis sąlygomis susipažin-ti (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-1/2003; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje bylo-je nr. 3k-3-516/2006; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-545/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-80/2008). ieškovė šią pareigą įvykdė, atsakovei buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, esant abejonių dėl sutar-ties sąlygų – konsultuotis su nepriklausomais teisės ir finansų patarėjais. Standartinės sutarties sąlygos buvo pateiktos kaip sutarties priedas prie Specialiųjų sutarties sąlygų ir atsakovei pateiktos iki sutarties sudarymo.

125

17.4. Šalių sudarytose vartojimo kredito sutartyse, jų specialiosiose dalyse, yra aiškiai ir nedviprasmiškai pateikti duomenys apie patvarioje laikmenoje fik-suotus konkrečių atsakovės mokėtinų įmokų dydžius, mokamas palūkanas, mokėjimo terminus, bendrą mokamą sumą. Šiuo atveju atsakovė, sumokė-dama ieškovei 2124,85 eur sumą, nors ieškovė atsakovei suteikė 3262,11 eur kreditą, negalėjo pagrįstai tikėtis, kad yra visiškai atsiskaičiusi. atsakovė, ži-nodama, kad yra atsakinga už Sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredi-to ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams, o sistemingai ir toliau nevykdė savo prievolių, todėl teiginiai, kad atsakovė yra silpnesnioji sutarties šalis, neturi būti vertinami. kasacinis teismas yra pasisakęs, kad jei iš turimų įrodymų matyti, jog sko-lininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kredito-riaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) ne-tenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifika-vimo kaip vartojimo fakto (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-58/2012).

17.5. lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; ck 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje regla-mentuojamos palūkanos), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių ne-reikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; ck 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensacinių palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo ter-mino praleidimą. kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuos-tolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – pa-lūkanas (ck 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Mokėjimo (pelno) palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudoji-mąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. lietuvos aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų atliekamos funk-cijos. Mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių sutarimu. jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos, iki paskolos suma bus grąžinta (ck 6.872 straipsnio 2 dalis).

17.6. atsakovė, teigdama, kad vartojimo kredito suteikimo metu buvo nemoki, nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. atsakovės argumentai, kad duome-nis dėl jos mokumo vertinimo kreditų teikimo laikotarpiu turėjo pateikti

126126126

ieškovė, laikytini nepagrįstais. atsakovė, teigdama, kad yra nemoki, privalė-jo tą įrodyti pateikdama teismui tai patvirtinančius įrodymus.




Dėl vartojimo sutarties kvalifikavimo ir teismo pareigos ex officio vertinti varto-jimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu

18. Pagal ck 6.2281 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. ck nu-statytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.

19. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys suda-ryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (ck 6.2281 straipsnio 2 ir 3 dalys). juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą. Tokias pačias vartotojo ir verslininko sampratas nustato ir lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalys.

20. nors ck 6.2283 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog ck šeštosios knygos XViii1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ nuostatos, išskyrus 6.2284 straipsnį, netaikomos su-tartims dėl finansinių paslaugų, tačiau tai nekeičia šių sutarčių kaip vartojimo sutarčių kvalifikavimo, jeigu jos atitinka ck 6.2281 straipsnyje ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse nurodytas sąlygas.

21. atsižvelgiant į pirmiau aptartose normose pateiktą vartojimo sutarties sampra-tą, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitin-kanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio po-reikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juri-dinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nu-tartis civilinėje byloje nr. 3k-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis ci-vilinėje byloje nr. 3k-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-358-248/2016, 31, 32 punktai).

22. ck 8.886 straipsnio 1 dalis įtvirtina vartojimo kredito sutarties sampratą, o šio straipsnio 3 dalis nustato, kad su vartojimo kreditu susijusius santykius regla-mentuoja ck ir kiti įstatymai. Prie kitų įstatymų, reglamentuojančių su vartoji-

127

mo kreditu susijusius santykius, priskirtinas Vartojimo kredito įstatymas, kuriuo buvo įgyvendinta 2008 m. balandžio 23 d. europos Parlamento ir Tarybos direk-tyva 2008/48/eB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direkty-vą 87/102/eeB (toliau – direktyva 2008/48/eB).

23. Pagal aktualią bylai Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 dalį vartojimo kredito gavėju (vartotoju) laikomas fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar pro-fesinėms reikmėms. Pagal minėto straipsnio 13 dalį vartojimo kredito davėju lai-komas asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus. Taigi, vartojimo kredito sutartis pagal savo turinį ir prigimtį yra vartojimo sutartis.

24. išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir at-likti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal ck 6.2284 straipsnio 2 da-lyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio ck 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdės-tytus kriterijus (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinė-je byloje nr. 3k-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-17-701/2018, 38 punktas). Taigi, teismo pareiga ex officio vertinti sąži-ningumą yra ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju.

25. kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog sąlygų nesąžiningumą varto-jimo sutartyse reglamentuoja ck 6.2284 straipsnis (buvęs ck 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvą 93/13/eeB dėl nesą-žiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – direktyva 93/13/eeB) (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-17-701/2018, 37, 38 punktai). Pagal nusistovėjusią europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – eSTT) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susi-jusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, eSTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, c-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, c-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą eSTT praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą eSTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.

26. kasacinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje nr. e3k-3-289-1075/2018 yra labai išsamiai ir aiškiai apibendrinęs visą kasacinio teismo praktiką dėl ck 6.2284 straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo. išplėstinė teisėjų kolegija, pritardama šioje kasaci-nio teismo nutartyje išdėstytai ck 6.2284 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo praktikai, jos visos nekartodama akcentuoja esminius aspektus, kurie aktualūs nagrinėjamai bylai.

128128128

27. ck 6.2284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant pre-ziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis ck 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias var-tojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kri-terijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. ck 6.2284 straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

28. Pažymėtina, kad pagal ck 6.2284 straipsnio 2 dalį galima tik tokių sąlygų sąži-ningumo kontrolė, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal ck 6.2284 straips-nio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

29. kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kon-trolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-17-701/2018, 36 punk-tas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidru-mo reikalavimu. atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.

30. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. atsižvelgiant į eSTT direktyvos 93/13/eeB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipa-reigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. eSTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties są-lygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pasta-baus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, c-26/13; 2015 m. va-sario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, c-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, c-96/14).

31. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pa-gal ck 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų są-rašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesą-žiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo

129

atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo krite-rijų, nustatytą ck 6.2284 straipsnio 2 dalyje (ck 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-289-1075/2018, 48 punktas).

32. eSTT yra nurodęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situ-acijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. eSTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į direktyvos 93/13/eeB 16 konsta-tuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (eSTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), c-415/11, 68–69 punktai).

33. Taigi, vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį nesąžiningumo kriterijų, visų pirma turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis. jeigu sutartyje nustatytomis sąly-gomis iš esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sutarčių sąlygų, atsiran-da pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojo nenaudai. Tai konstatavus, būtina patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi. jeigu nėra pagrindo daryti išvados, kad vartotojas būtų su tokia sąlyga sutikęs, konstatuo-jamas sąlygos nesąžiningumas.

34. Pagal ck 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplin-kybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, są-lygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos san-tykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinė-je byloje nr. e3k-3-289-1075/2018, 50 punktas).

35. ck 6.2284 straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. ck 6.2284 straipsnio 6 dalis nustato, jog bet kuri vartojimo su-tarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitin-

130130130

kančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. kai kyla abejonių dėl vartojimo sutar-ties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

36. Svarbu pabrėžti, jog pagal ck 6.2284 straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) nega-lioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. atkreiptinas dėmesys, jog eSTT, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš direktyvos 93/13/eeB 6 straipsnio 1 dalies formuluo-tės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (eSTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Banco Espanol de Crédito SA prieš Joaquin Calderón Camino, c-618/10, 65 punktas).

37. Vertinant ck 6.2284 straipsnio 6 dalies normą lingvistiškai, bet kuri neskaidri sutarties sąlyga, t. y. neatitinkanti aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, reiškia tokios sąlygos nesąžiningumą. Tokia nuostata atitinka direktyvos 93/13/eeB nor-mas. direktyva 93/13/eeB priskirtina minimalaus derinimo direktyvoms, o nuro-dyta nuostata užtikrinama didesnė vartotojų apsauga. kaip yra pažymėjęs eSTT, valstybėms narėms negali būti trukdoma visoje direktyva reguliuojamoje srityje palikti galioti ar priimti griežtesnių nei pačioje direktyvoje nustatytų taisyklių, su sąlyga, kad jomis siekiama užtikrinti didesnę vartotojų apsaugą (eSTT 2010 m. birželio 3 d. sprendimas byloje Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid prieš Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (Ausbanc), c484/08, 40 punktas).

38. kita vertus, ck 6.2284 straipsnio 6 dalis įtvirtina kartu ir neskaidrioms sutarčių sąlygoms būdingas teisines pasekmes – contra proferentem taisyklę (kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiš-kinamos vartotojų naudai). Taigi, minėta norma įtvirtina dvejopas skirtingas teisines pasekmes. Todėl kyla klausimas dėl šių pasekmių konkurencijos (ne)buvimo, t. y. kokiu atveju kurios teisinės pasekmės turi būt taikomos. išplėsti-nės teisėjų kolegijos vertinimu, ar taikyti contra proferentem taisyklę, ar nesą-žiningos sąlygos pasekmes, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į sutarties sąlygos pobūdį ir iškilusį ginčą. Tam tikrais atvejais, kai sutarties sąlyga gali būti aiškinama vartotojo interesus užtikrinančiu būdu, sie-kiant efektyviai apginti vartotojo teises gali pakakti tik pritaikyti contra profe-rentem taisyklę. dėl neskaidrios sąlygos nesąžiningumo pasekmių visų pirma turėtų būti sprendžiama atsižvelgiant į ck 6.2284 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. jeigu sąlygos neskaidrumas lemia tai, kad vartotojas neturi galimybės susi-pažinti su sutarties sąlyga iki sutarties sudarymo, tokiu atveju būtų pagrindas tokią sąlygą laikyti nesąžininga ir taikyti nesąžiningos sąlygos pasekmes. Tai būtų ypač aktualu, jei, pvz., sąlygos neskaidrumas kyla dėl to, kad vartotojui nebuvo suteikta esminė su sutartimi susijusi informacija.

39. nagrinėjamos bylos atveju bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo aptartos kasacinio teismo praktikos, netinkamai aiškino ir taikė vartojimo sutartį reglamentuojančias teisės normas, nes nekvalifikavo ieškovės ir atsakovės sudarytos vartojimo kredito sutarties kaip vartojimo sutarties ir atitinkamai nevykdė pareigos ex officio vertinti

131

šalių sudarytos sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, dėl to galėjo būti nenustaty-tos bylai reikšmingos aplinkybės ir galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Dėl verslininko informavimo pareigos vartojimo kredito teisiniuose santykiuose ir šios pareigos pažeidimo teisinių pasekmių

40. Minėta, vartojimo kredito teisinius santykius eS teisėje reguliuoja direktyva 2008/48/eB, taikoma nuo 2010 m. gegužės 12 d. lietuvoje šios direktyvos nuos-tatos įgyvendintos Vartojimo kredito įstatyme. Ši direktyva, atsižvelgiant į jos 22 straipsnio 1 dalį ir direktyvos konstatuojamosios dalies 7 ir 9 punktus, yra maksimalaus suderinimo direktyva.

41. Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus pareiga pateikti visą reikalingą informaciją siekiant apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Šio straips-nio 1 dalis nustato, kad per protingą terminą, pakankamą susipažinti su patei-kiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo vartojimo kredito davėjas ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkas, remdamiesi vartojimo kre-dito davėjo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis ir atsižvelgdami į vartojimo kredito gavėjo nurodytus prioritetus ir pateiktą informaciją, pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją tam, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kokia konkreti informacija turi būti nurodyta nustatytos formos standartinėje informacijoje.

42. kasacinio teismo praktikoje nėra nagrinėtas Vartojimo kredito įstatymo 5 straips-nyje įtvirtintos kredito davėjo informavimo pareigos tinkamo vykdymo klau-simas. Tačiau, atsižvelgiant į šios nutarties 25 punkte nurodytą eSTT praktiką dėl eS valstybių narių nacionalinių teisės aktų, kuriais įgyvendinama konkreti direktyva, aiškinimo, aiškinant Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtin-tos vartojimo kredito davėjo informavimo pareigos tinkamo vykdymo apimtį ir būdus, taip pat nevykdymo teisines pasekmes, turi būti atsižvelgiama į direkty-vos 2008/48/eB nuostatas ir eSTT praktiką aiškinant šias nuostatas.

43. direktyvos 2008/48/eB konstatuojamosios dalies 19 punkte paaiškinama, jog sie-kiant, kad vartotojai galėtų priimti sprendimus turėdami visą reikiamą informaciją apie faktus, prieš sudarydami kredito sutartis jie turėtų gauti pakankamai infor-macijos apie kredito sąlygas ir kainą bei apie savo įsipareigojimus; šią informaciją jie gali pasiimti ir apsvarstyti. konstatuojamosios dalies 24 punkte nurodoma, kad vartotojui reikia suteikti išsamią informaciją prieš jam sudarant kredito sutartį ne-atsižvelgiant į tai, ar parduodant kreditą dalyvauja kredito tarpininkas.

44. Tam, kad informavimo pareiga būtų tinkamai įgyvendinta, Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (perkeltoje iš direktyvos 5 straipsnio 2 dalies) yra įtvirtinta, kokia standartinė informacija turi būti pateikta prieš sudarant vartoji-mo kredito sutartį (Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1–19 punk-tai). kaip minėta, ši informacija vartotojui turi būti pateikta per protingą termi-ną, kuris būtų pakankamas susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo. Tam tikrų vartojimo kredito sutarčių specifika lemia

132132132

specialiuosius reikalavimus pateikiamos informacijos turiniui. Šie reikalavimai nustatyti Vartojimo kredito įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje.

45. išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad informacijos atskleidimo pareiga vartojimo kredito teisiniuose santykiuose turi esminę reikšmę. Būtent tinkamai ir laiku suteikta vartotojui informacija visų pirma užtikrina vartojimo kredito rinkos skaidrumą ir leidžia vartotojui palyginti teikiamų kreditų pasiūlą, antra, suteikia galimybę vartotojui priimti informacija paremtą sprendimą – įvertinti įsipareigojimų apimtį ir nuspręsti pirkti tai, kas labiausiai atitinka jo poreikius.

46. kaip yra nurodęs eSTT, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas su sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, turi patikrinti, ar nagrinėjamoje byloje vartotojui buvo perduota visa informacija, kuri gali turėti įtakos jo įsipareigojimų apimčiai ir leistų įvertinti, be kita ko, visą jo paskolos kainą. atliekant šį vertinimą lemiamą reikšmę turi, pirma, tai, ar sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai, kad leis-tų vidutiniam vartotojui, t. y. pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei nuovokiam vartotojui, įvertinti šią kainą, ir, antra, ar aplinkybė, kad kredito sutar-tyje nenurodyta informacija, kuri, atsižvelgiant į šioje sutartyje nurodytų prekių ir paslaugų pobūdį, laikoma esmine (eSTT 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Ruxandra Paula Andriciuc ir kt. prieš Banca Românească SA, c-186/16, 47 punktas).

47. ne visa pagal Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalį suteiktina informacija turi vienodą reikšmę. Teisės doktrinoje išskiriama, kad esmine informacija laiky-tina ta, kuri apima visą kreditoriaus skolinių įsipareigojimų naštą (palūkanos, visi kiti mokesčiai ir pan.), bendros kredito kainos metinę normą, kredito grąžinimo terminus, kredito rūšį, sutarties atsisakymo ir nutraukimo sąlygas (Reich, n., ir kiti. European Consumer Law, intersentia, 2014, p. 214–215). neesminės informacijos nepateikimas negali sukelti tokių neigiamų padarinių vartotojui kaip esminės.

48. esminės informacijos, būtinos atskleisti vartojimo kredito gavėjui, pobūdį savo praktikoje yra aptaręs ir eSTT. aiškindamas sąvoką „pagrindinis sutarties da-lykas“, eSTT nurodė, kad „pagrindinį sutarties dalyką“ sudarančiomis sutarties sąlygomis reikia laikyti tas, kuriose įtvirtintos esminės pagal šią sutartį teikiamos paslaugos, kurios apibrėžia šią sutartį. Tačiau „pagrindinio sutarties dalyko“ sąvo-ka negali apimti sąlygų, kurios papildo pačią sutartinių santykių esmę apibrėžian-čias sąlygas (eSTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje Kásler ir Káslerné Rábai, eU:c:2014:282, 49–51 punktai).

49. eSTT savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad vartotojui bendra vartojimo kre-dito kainos metinė norma yra labai svarbi kaip bendra kredito kaina, pateikiama kaip procentinis dydis, apskaičiuotas taikant vienodą matematinę formulę (žr. eSTT 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje RN prieš Home Credit Slovakia a.s., c-290/19, 29 punktą ir jame nurodytą eSTT praktiką).

50. Pagal vartojimo kredito sutartį mokėjimo palūkanas apibrėžiančios sutarties są-lygos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Tai reiškia, kad mokėjimo palūkanos yra ne kas kita, o sutarties kaina. Sutarties kainą nustatančios sąlygos neabejotinai laikytinos pagrindinį sutarties dalyką api-brėžiančiomis sąlygomis. kredito sutartyse nurodytos mokėjimo palūkanų dydį ir jų apskaičiavimo tvarką nustatančios sąlygos taip pat priskiriamos prie pagrin-

133

dinį sutarties dalyką apibrėžiančių sąlygų (eSTT 2017 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Banco Primus SA prieš Jesús Gutiérrez García, c-421/14, 64–67 punktai).

51. Tačiau eSTT savo praktikoje yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į aiškų direkty-vos 2008/48/eB 10 straipsnio 2 dalies h ir i punktų tekstą, reikia konstatuoti, jog direktyva 2008/48/eB nenustato pareigos įtraukti į kredito sutartį tokį išrašą, kuris pateikiamas kaip amortizavimo lentelė. direktyvoje 2008/48/eB nenurodyta parei-gos kredito sutartyje kokia nors forma nurodyti mokėjimų, kuriuos turi atlikti var-totojas, suskirstymą, kiek tai susiję su kapitalo grąžinimu, jei dėl šių mokėjimų jis amortizuojasi, palūkanomis ir pagal šią sutartį mokėtinais kitais mokesčiais (eSTT 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje TE prieš Pohotovosť s. r. o., c-331/18, 45, 48 punktai). Tačiau tokios amortizavimo lentelės pateikimas yra galimas ir, akivaiz-du, prisideda prie didesnio sutarties sąlygos skaidrumo užtikrinimo.

52. Sutarties sąlygos, apibrėžiančios vartojimo kredito sumą, taip pat laikytinos pa-grindinį sutarties dalyką apibrėžiančiomis sutarties sąlygomis. Pagrindinei varto-jimo kredito gavėjui būtinai atskleisti informacijai priskirtina ir bendra vartojimo kredito kainos metinė norma. kaip nurodė eSTT, bendros kredito kainos vartoto-jui sąvoka apibrėžta ypač plačiai, t. y. kad visa vartotojui tenkančių mokesčių ar iš-laidų, susijusių su jo mokėjimais tiek paskolos davėjui, tiek tretiesiems asmenims, suma būtų aiškiai nurodoma vartojimo kredito sutartyse, nes tokiu procedūriniu reikalavimu prisidedama prie šia direktyva siekiamo pagrindinio tikslo užtikrinti skaidrumą (eSTT 2015 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Bogdan Matei ir Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, c-143/13, 48 punktas). Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra vartojimo kredito kaina taip priskirtina prie esminių sutarties sąlygų.

53. direktyvos 5 straipsnio 1 dalis nustato privalomą formą standartinei informacijai pateikti. ji turi būti popieriuje arba patvariojoje laikmenoje. eSTT sprendimuose yra atskleidęs patvariosios laikmenos sampratą nurodydamas, kad tai priemo-nė, kuri suteikia galimybę mokėjimo paslaugų vartotojui saugoti jam asmeniškai skirtą informaciją taip, kad su ja būtų galima susipažinti ateityje, informacijos pa-skirtį atitinkančiu laikotarpiu, ir kuri suteikia galimybę saugomą informaciją at-gaminti nepakeistą. Ši laikmena, analogiškai popierinei laikmenai, turi užtikrinti vartotojui, kad jis turės šioje nuostatoje nurodytą informaciją, kad prireikus galė-tų įgyvendinti savo teises. Šiuo klausimu svarbi yra vartotojui suteikta galimybė išsaugoti jam asmeniškai skirtą informaciją, garantija, kad jos turinys nebus pa-keistas ir ji bus prieinama reikiamą laiką bei galimybė atgaminti nepakitusią in-formaciją (eSTT 2012 m. liepos 5 d. sprendimas byloje Content Services Ltd prieš Bundesarbeitskammer, c-49/11, 42–44 punktai; 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Home Credit Slovakia a.s. prieš Klára Bíróová, c-42/15, 35 punktas).

54. eSTT yra pažymėjęs, kad, kalbant apie direktyvos 2008/48/eB 5 ir 8 straipsniuo-se įtvirtintos kreditoriaus informavimo pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėji-mą, direktyvoje šiuo klausimu nėra jokios nuostatos, todėl šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodymas turi būti nustatomas pagal valstybių narių nacionalinę teisę su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vi-daus teisės situacijoms, ir kad dėl jų pagal eS teisės sistemą suteiktų teisių įgyven-

134134134

dinimas netampa praktiškai neįmanomas ar pernelyg sudėtingas (eSTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Consumer Finance SA prieš Ingrid Bakkaus, Charline Bonato, Florian Bonato, c-449/13). eSTT paminėtoje byloje taip pat yra nurodęs, kad direktyva 2008/48/eB suteiktų teisių veiksmingumas užtikrinamas nacionalinėje teisėje įtvirtinta taisykle, pagal kurią paprastai kreditorius teisme turi įrodyti, kad tinkamai įvykdė tokias ikisutartines pareigas.

55. Šią eSTT poziciją atitinka Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 9 dalis, kurioje įtvirtinta, jog kilus ginčui dėl to, ar vartojimo kredito davėjas suteikė pakankamai informacijos vartojimo kredito gavėjui, kad šis galėtų įvertinti, ar siūloma varto-jimo kredito sutartis atitinka jo poreikius ir finansinę būklę, įrodinėjimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui.

56. išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog europos kredito praktikoje pripa-žįstami tokie paskolos amortizavimo metodai kaip anuiteto ir linijinis. Linijinis paskolos grąžinimo metodas yra toks, kai paskolos gavėjas kiekvieną mėnesį moka fiksuotą paskolos dalį ir kintančią palūkanų dalį, kuri apskaičiuojama nuo kredi-to likučio. Tokiu būdu mokėjimo pradžioje mokamos didžiausios įmokos, kurios palaipsniui mažėja. Anuitetas apskaičiuojamas taip, kad kiekvieną mėnesį pasko-los gavėjas mokėtų tą pačią sumą, kuri paprastai būna mažesnė nei linijinio būdo atveju, visą paskolos grąžinimo laiką, tačiau mokant šiuo metodu faktiškai sumo-kama didesnė palūkanų suma nei mokant linijiniu metodu ir paprastai iš pradžių didesnę kredito gavėjo mokamos įmokos dalį sudaro palūkanos. Tačiau galimi ir kitokie kredito grąžinimo metodai. Vartojimo kredito įstatymas nenustato ribo-jimo renkantis kredito grąžinimo būdus. kiekvienas metodas pats savaime nėra nesąžiningas, jeigu jis yra tinkamai atskleistas vartojimo kredito gavėjui.

57. direktyvos 93/13/eeB 2 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad sąlygų nesąžiningu-mo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba. identiška taisyklė įtvirtinta ck 6.2284 straipsnio 7 dalyje, kuri nustato, kad vartojimo sutarties dalyką apibūdi-nančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Taigi, bendroji taisyklė yra, kad tokių sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, nebent jos neatitinka vadinamojo skaidrumo rei-kalavimo, t. y. nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Todėl nustačius, kad sutarties sąlygos yra sutarties dalyką apibrėžiančios sąlygos, reikia visų pirma nustatyti, ar šios sąlygos yra skaidrios, t. y. aiškios ir suprantamos.

58. išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad jei būtų nustatyta aplinkybė, jog vartotojui nebuvo suteikta visa informacija dėl bendros vartojimo kredito kainos, bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, palūkanų ir vartojimo kredito sumos, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, būtų pagrindas šias sutarties sąlygas laikyti nesąžiningomis pagal ck 6.2284 straipsnio 2 dalies 9 punktą. kaip minėta šios nutarties 36 punkte, ck 6.2284 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka

135

privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. atsižvelgiant į tai, kad sąlygos, apibrėžiančios bendrą vartojimo kredito kainą, bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, palūkanas ir vartojimo kredito sumą, yra pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančios vartojimo kredito sutarties sąlygos, jų neatitiktis skaidrumo reikalavimui, jeigu jis lemia sąlygų nesąžiningu-mą, neleidžia išsaugoti vartojimo kredito sutarties, nes be šių sutarties sąlygų var-tojimo kredito sutartis toliau negalėtų galioti. Todėl visa sutartis (įskaitant ir jos pakeitimus) turėtų būti pripažinta negaliojančia ir turėtų būti taikoma restitucija.

59. nagrinėjamoje byloje teismai visiškai netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, ar ieškovė tinkamai įvykdė Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas informavi-mo pareigas, ar sutarties sąlygos buvo aiškios ir suprantamos Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio prasme, ar nėra pagrindo vertinti šios nutarties 58 punkte nurodytas sutarties sąlygas kaip neskaidrias ir nesąžiningas. kaip jau minėta pir-miau, būtent ieškovei tenka tinkamo atsakovės informavimo pareigos įvykdymo įrodinėjimo našta.

Dėl kreditoriaus pareigos vertinti skolininko kreditingumą ir šios pareigos tinka-mo vykdymo įrodinėjimo naštos, jos pažeidimo pasekmių

60. Vartojimo kredito įstatymo (vartojimo kredito atsakovei išdavimo metu galiojusi redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo prin-cipu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartoji-mo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta vartojimo kredito davėjo pareiga atnaujinti turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertinti jo mo-kumą prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą, jeigu po vartojimo kredito sutarties sudarymo jos šalys susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą.

61. Įstatymas nedetalizuoja, kokia forma toks patikrinimas atliekamas, kokie duome-nys turi būti pateikiami, ar tokiam vertinimui yra pakankama vartojimo kredito gavėjo deklaracija apie savo finansinę padėtį, ar turi būti pateikiami įrodymai, pa-tvirtinantys vartojimo kredito gavėjo pateiktus duomenis. Pagal Vartojimo kre-dito įstatymo 8 straipsnio 4 dalį ir 22 straipsnį vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principais, kuriuos nustato šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyta prie-žiūros institucija.

62. Priežiūros institucijos funkcijas pagal Vartojimo kredito įstatymą vykdo lietuvos bankas. Vartojimo kredito sutarties sudarymo ir jos keitimų metu galiojo lietu-vos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nr. 03-62 nutarimu patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai. Įgyven-dinant šiuos nuostatus lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. nr. 241-69 sprendimu buvo patvirtintos Vartojimo kredito gairės.

136136136

63. eSTT, aiškindamas direktyvos 2008/48/eB nuostatas, kurios įgyvendintos Var-tojimo kredito įstatyme, yra pažymėjęs, kad už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai ir kad jiems turėtų būti leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. Taip šia pareiga siekiama nustatyti kreditorių atsakomybę ir išvengti paskolų teikimo ne-mokiems vartotojams. direktyvoje 2008/48/eB nenurodyta išsami informacija, kuria remdamasis kreditorius turi įvertinti vartotojo kreditingumą. joje taip pat nenurodyta, ar tokia informacija turi būti patikrinta ir kaip tai turėtų būti daro-ma. direktyvos 2008/48/eB 8 straipsnio 1 dalimi, aiškinama atsižvelgiant į šios direktyvos 26 konstatuojamąją dalį, kreditoriui kaip tik suteikiama diskrecija nu-spręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais. eSTT pa-brėžė, kad kreditorius pirmiausia privalo kiekvienu atveju, atsižvelgdamas į kon-krečias aplinkybes, įvertinti, ar tokia informacija yra tinkama ir pakankama, kad būtų galima įvertinti vartotojo kreditingumą. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad tai, ar tokia informacija pakankama, gali priklausyti nuo kredito sutarties sudarymo aplinkybių, asmeninės vartotojo situacijos ar sumos, dėl kurios sudaroma tokia sutartis. Tokį vertinimą galima atlikti remiantis vartotojo finansinę padėtį patvir-tinančiais dokumentais, tačiau neatmestina, kad kreditorius gali atsižvelgti į iš anksto žinomą galimą gauti informaciją apie į paskolą pretenduojančio asmens finansinę padėtį. Vis dėlto paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įro-dymai (eSTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje A Consumer Finance SA prieš Ingrid Bakkaus, Charline Bonato, Florian Bonato, c-449/13, 37 punktas).

64. Todėl eSTT yra išaiškinęs, kad direktyvos 2008/48/eB 8 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, viena vertus, ja nedraudžiama vartotojo kreditingumo vertinti remiantis tik vartotojo pateikta informacija, jeigu tokia informacija yra pakan-kama ir jeigu prie paprastų vartotojo pareiškimų yra pridėti juos patvirtinantys įrodymai, ir, kita vertus, ja kreditorius neįpareigojamas sistemingai tikrinti var-totojo pateiktos informacijos (eSTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje A Consumer Finance SA prieš Ingrid Bakkaus, Charline Bonato, Florian Bonato, c-449/13, 39 punktas).

65. išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į eSTT pateikiamą direktyvos 2008/48/eB nuostatų aiškinimą, išaiškina, kad vien vartojimo kredito gavėjo de-klaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavė-jo kreditingumą atlikimas. Be to, kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodi-nėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui.

66. Pažymėtina, kad vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti kredito gavėjo kredi-tingumą netinkamas vykdymas sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pagal Var-tojimo kredito įstatymo (kreditų suteikimo metu galiojusios redakcijos) 8 straips-

137

nio 6 dalį, kai vartojimo kredito davėjui netinkamai įvertinus vartojimo kredito gavėjo mokumą ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos ar netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą, vartojimo kredito gavėjui netaikomos netesybos ir mokesčiai pavėluo-to įmokų mokėjimo atvejais.

67. Bylai aktualios 2012 m. sausio 1 d. Vartojimo kredito įstatymo redakcijos (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo redakcija nr. Xi-1684) 21 straipsnis nustatė reikalavimus bendrai vartojimo kredito kainai. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad ben-dra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta prezump-cija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka to paties straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros var-tojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. atitinkamai 3 dalis įtvirtino, kad priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.

68. kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė negu Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta norma, pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straips-nio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga) gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, nevirši-janti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nusta-tytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažinti-na (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-29-248/2016, 17 punktas).

69. išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintas bendros vartojimo kredito kainos kontrolės institutas atskiras nuo sutarčių sąlygų kontrolės taikant nesąžiningų sąlygų institutą, nes skiriasi šių dviejų institutų taikymo pagrindai ir pasekmės. Pagal Vartojimo kre-dito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį teismas turi teisę ne pripažinti nesąžiningą su-tarties sąlygą negaliojančia, o sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Šie du institutai gali būti taikomi greta, t. y. vartojimo kredito sutarties sąlygą įvertinus pagal ck 6.2284 straipsnyje nustatytus nesąžiningų sąlygų kriterijus, po to, jei rei-kia arba tiek, kiek netaikoma pagal ck 6.2284 straipsnį (pvz., jei tai yra pagrindinį dalyką apibrėžianti sąlyga ir ji yra aiški ir suprantama), taikomas Vartojimo kre-dito įstatymo 21 straipsnis.

70. išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad nustačius faktą, jog vartojimo kredi-to davėjas neįvykdė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos

138138138

pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje (nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje) įtvirtintos teisinės pase-kmės. kartu, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nustatytas vartojimo kre-dito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, greta Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nurodytų pasekmių gali būti mažinama vartojimo kredito kaina pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį.

71. nors tik nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Vartojimo kredito įsta-tymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog, be netesybų ir mokesčių pavėluoto įmo-kų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikymo, jeigu vartojimo kre-dito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjui papildomai netaikomos ir palūkanos, tačiau toks įstatymo pasikeitimas nedraudžia mažinti vartojimo kre-dito kainos pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį iki šio Vartoji-mo kredito įstatymo pakeitimo sudarytoms sutartims.

72. nagrinėjamoje byloje teismai, atsakovei nurodžius, kad jau vartojimo kredi-to suteikimo metu ji buvo nemoki, nepatikslino ieškovės pareigos pagrįsti tai, jog ji tinkamai įvykdė pareigą įvertinti atsakovės kreditingumą prieš suteikiant jai kreditą ar keičiant kredito sumą. Teismai nepagrįstai šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei, o tai lėmė įrodinėjimo taisyklių pažeidimą, dėl to galėjo būti nepagrįstai netaikytos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalies ir 21 straipsnio 3 dalies normos. Šios aplinkybės galėjo lemti neteisingo teismo sprendimo priėmimą.

Dėl netesybų pagal Vartojimo kredito įstatymo nuostatas sampratos aiškinimo ir taikymo

73. ieškovė šioje byloje taip pat prašė priteisti kompensacines palūkanas (313,33 eur), kurių dydis pagal Sutarties 7.1 ir 4.1 punktų sąlygas lygus 99 proc. bendros varto-jimo kredito kainos metinės normos. Byloje kyla klausimas, ar šioms palūkanoms taikoma Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, kuri nustato, kad pa-vėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (nagrinėjamai bylai aktuali redakcija, įsigaliojusi 2012 m. sausio 1 d.). Šioje nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos normoje taip pat įtvirtinta, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. iš-plėstinės teisėjų kolegijos nuomone, ši norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąly-ga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (ck 1.80 straipsnis).

74. kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant su-tarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (ck 6.71 straipsnis) (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-392/2012). kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra

139

išaiškinęs, kad ck 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. kompensacinės palūkanos neat-lieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-29-248/2016, 12 punktas). Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kredi-toriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti.

75. kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip api-mančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. aiškinant priešingai, būtų sudaroma var-tojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straips-nio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredi-to įstatymo, tiek direktyvos 2008/48/eB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme.

76. ck 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė at-sakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (lietu-vos aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-374-687/2019, 87–88 punktai). akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje šalių sudarytos Sutarties 7.1 punkte nustatytas kompensacinių palūkanų dydis yra daugiau nei 5 kartus didesnis nei Vartojimo kredito įstatyme nustatytas mak-simalus dydis. atsižvelgiant į tai, turėtų būti sprendžiama dėl Sutarties Bendrųjų sąlygų 7.1 punkte nustatytos sąlygos sąžiningumo ar niekinio jos pobūdžio pagal ck 1.80 straipsnį.

77. nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiš-kino ir taikė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies normą, neatsižvel-gė į šioje normoje nustatytus ribojimus, dėl to galėjo būti neteisingai apskaičiuota atsakovei netesybų suma.


78. kadangi bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikoje įtvirtintos pareigos ex officio kvalifikuoti vartojimo sutartis ir vertinti vartojimo sutarties sąlygas jų sąžiningumo vartotojo atžvilgiu aspektu, dėl to neišsiaiškino visų šiai bylai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo

140140140

naštą, netinkamai aiškino ir taikė Vartojimo kredito įstatymo 5, 8 ir 11 straipsnių normas, dėl to galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini.

79. kasacinis teismas pagal cPk 353 straipsnio 1 dalį, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo as-pektu, o pats nustatyti faktinių aplinkybių neturi teisės. Teismų padaryti proceso teisės normų pažeidimai vertintini kaip esminiai, dėl to byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (cPk 360 straipsnis).


80. kasacinis teismas turėjo 10,58 eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 10 d. pažyma apie iš-laidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). kasaciniam teismui nuta-rus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klau-simu, taip pat dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kole-gija, vadovaudamasi lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 16 d. nutartį ir Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Plungės apylinkės teismui.


1.8. Dėl pareigos mokėti sutartines mokėjimo (pelno) palūkanas kredito sutarties nutraukimo atveju

Tuo atveju, jei šalys sutartimi susitarė dėl atitinkamo dydžio kompensuojamų-jų palūkanų mokėjimo iki visiško paskolos grąžinimo, ši sutarties nuostata ir iš jos ky-lanti sutartyje nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo prievolė išlieka ir sutartį nutraukus. Kompensuojamųjų palūkanų mokėjimas neatima iš kreditoriaus teisės reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia sutartyje nustatytos kompensuo-jamosios palūkanos.

Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadina-mos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip ta-riant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).

141

Nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prie-volių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš ter-miną kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį ne-gautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš rei-kalaujamų sumų.

civilinė byla nr. e3k-7-75-823/2020Teisminio proceso nr. 2-10-3-00264-2016-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.5.2; 2.6.2.1; 2.6.10.5.1; 2.6.29.1; 3.2.6.1; 3.4.2.3.1 (S)



2020 m. gegužės 25 d. Vilnius

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų ko-legija, susidedanti iš teisėjų godos ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), danguolės Bublienės, alės Bukavinienės, Virgilijaus grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), antano Simniškio ir donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko proce-sinių teisių perėmėjos uždarosios akcinės bendrovės „eds invest 2“ kasacinį skundą dėl klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankroto administratoriaus Sauliaus grigaravičiaus prašymą dėl kredito-rių reikalavimų patvirtinimo a. i. bankroto byloje; suinteresuoti asmenys – uždaro-sios akcinės bendrovės Medicinos banko procesinių teisių perėmėja uždaroji akcinė bendrovė „eds invest 2“, a. i., V. M., n. B., a. R., a. d.-k., uždaroji akcinė bendrovė „orem“, uždaroji akcinė bendrovė „naujamiesčio būstas“, Valstybinė mokesčių ins-pekcija prie Finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „corpus a“, R. S., n. S., nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinio socialinio drau-dimo fondo valdybos klaipėdos skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „lietuvos dujų tie-kimas“, akcinė bendrovė „energijos skirstymo operatorius“.


n u s t a t ė :

142142142

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojan-čių sutarties nutraukimo teisines pasekmes, skolininko pareigą mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas, netesybų mažinimą ir ieškinio senatį, aiškinimo ir taikymo.

2. Palangos apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi (įsiteisėjo 2017 m. kovo 22 d.) a. i. (toliau – ir bankrutuojantis asmuo, skolininkas) iškelta fizinio asmens bankroto byla. a. i. bankroto administratorius pateikė teismui tvirtinti bankru-tuojančio asmens kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų ir antros eilės kre-ditoriaus UaB Medicinos banko (toliau – ir Bankas, kreditorius) finansinį reika-lavimą, kildinamą iš su a. i. sudarytų 2005 m. gruodžio 15 d. kredito sutarties nr. k11/2015 bei 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutarties nr. loan_64769.

3. Bankroto administratorius nurodė, kad 464 931,96 eur UaB Medicinos banko finansinio reikalavimo dalies neginčija ir prašo teismo ją patvirtinti. Su UaB Me-dicinos banko 657 089,07 eur finansinio reikalavimo dalimi bankroto admini-stratorius nurodė nesutinkantis ir prašantis teismo šios finansinio reikalavimo dalies netvirtinti.

4. Bankroto administratorius ginčijo Banko finansinio reikalavimo dalį dėl palūkanų (pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį nr. loan_64769 – 330 801,40 eur, pagal 2005 m. gruodžio 15 d. kredito sutartį nr. k11/2015 – 160 067,52 eur), 15 172,43 eur papildomų išlaidų (bylinėjimosi, priverstinio išieškojimo, turto draudimo, saugojimo ir išlaikymo, turto vertinimo ir kitų išlaidų) bei delspinigių, argumentuodamas tuo, kad Bankas nepateikė palūkanų ir delspinigių apskaičia-vimo pagrindimo, nėra aišku, ar skolininkui nebuvo taikyta dviguba atsakomybė. Be to, bankroto administratorius prašė kreditoriaus prašomiems priteisti delspi-nigiams taikyti ieškinio senatį.

5. Su UaB Medicinos banko finansiniu reikalavimu nesutiko ir bankrutuojantis asmuo a. i., prašė taikyti ieškinio senatį kreditoriaus prašomiems priteisti dels-pinigiams, o kredito sutartyse nustatytus 0,1 proc. delspinigius kaip nepagrįstai didelius sumažinti iki 0,02 proc.


6. Plungės apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi patvirtino antros ei-lės kreditoriaus UaB Medicinos banko 1 110 604,73 eur finansinį reikalavimą, o 11 416,30 eur finansinio reikalavimo dalies nutarė netvirtinti.

7. Teismas nurodė, kad bankrutuojantis asmuo nei Vilniaus miesto 1-ojo apylin-kės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. sausio 2 d. nutarties nr. 3691V/2011, ku-ria buvo nutarta išieškoti skolą pagal kredito sutartį nr. loan_64769 hipotekos kreditoriaus naudai, nei delspinigių dydžio ir termino, už kuriuos jie skaičiuo-jami, neginčijo, savarankiško ieškinio dėl senaties terminų taikymo nereiškė, o reikalavimą sumažinti iš jo išieškomus delspinigius taikant senatį pareiškė tik jam iškeltoje fizinio asmens bankroto byloje, sprendžiant klausimą dėl kreditorių pa-reikštų finansinių reikalavimų tvirtinimo. Šis daugiau nei penkerius metus trukęs

143

pareiškėjo neveikimas teismo buvo įvertintas kaip nepateisinamas ir nesąžiningas kitos sutarties šalies atžvilgiu, todėl teismas sprendė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2012 m. sausio 2 d. nutartimi nr. 3691V/2011 patvirtintas UaB Medicinos banko reikalavimas iš a. i. išieškoti 151 047,72 eur apskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių šioje byloje nekvestionuotinas.

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nė vienos kredito sutarčių sąlygų a. i. neginčijo. kredito suma, paskirtis, palūkanų norma, terminas, dels-pinigiai ir kitos sąlygos buvo individualiai aptarti ir dėl jų šalys atskirai susitarė. kadangi delspinigių dydis buvo abiejų šalių valia susitartas ir įtvirtintas sutartyje ir sutartyje nėra susitarta dėl išlygų, taip pat dėl kitokių nuostatų, kuriomis galėtų būti mažinamas delspinigių dydis, iš kredito sutarties kylančio pagrindo mažinti delspinigių dydį nėra, o pati sąlyga dėl delspinigių dydžio nustatymo negali būti pripažinta nesąžininga.

9. Teismo vertinimu, kreditorius pareikštą finansinį reikalavimą dėl palūkanų ir ne-tesybų pagrindė 2017 m. gegužės 25 d. pateiktais dokumentais ir skaičiavimais. a. i., nesutikdamas su antstolių atliekamais vykdymo veiksmais, išieškant kredi-toriaus UaB Medicinos banko naudai iš hipoteka įkeisto turto, galėjo juos skųsti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytus terminus, tačiau to nedarė.

10. Teismas nustatė, kad 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutarties 4.5 punktu bei 2006 m. rugsėjo 13 d. papildomo susitarimo nr. 2 prie 2005 m. gruodžio 15 d. kredito sutarties 4.8 punktu šalys susitarė, jog, kredito gavėjui pažeidus sutartyje nustatytą kredito ar jo dalies grąžinimo terminą, Bankas įgyja teisę nuo pažeidi-mo iki įsiskolinimo dienos skaičiuoti, o kredito gavėjas įsipareigoja mokėti 1 pro-centu didesnę metinę palūkanų normą už laiku nesumokėtą sumą, ir iš dalies sutiko su suinteresuotu asmeniu a. i., kad kreditorius, reikalaudamas kartu ir delspinigių, ir padidintų palūkanų, jam taiko dvigubą atsakomybę. atsižvelgda-mas į tai, teismas pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį prašomą patvirtinti delspinigių sumą sumažino 2847,91 eur suma.

11. Teismas nustatė, kad iš skolininko a. i. UaB Medicinos banko naudai teismo proce-siniais sprendimais buvo priteistas mažesnis bylinėjimosi išlaidų dydis, nei kredito-rius prašė patvirtinti. kadangi kreditorius nepateikė bankroto administratoriui bei bankroto bylą nagrinėjančiam teismui aiškių visas finansiniame reikalavime išdėsty-tas kitas išlaidas pagrindžiančių dokumentų, teismas UaB Medicinos banko finan-sinio reikalavimo dalį dėl 15 172,43 eur kitų išlaidų (bylinėjimosi, priverstinio išieš-kojimo, turto draudimo, saugojimo ir išlaikymo, turto vertinimo ir kitų išlaidų) su-mažino iki įrodytos ir bankroto administratoriaus neginčytos sumos – 6603,99 eur.

12. klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal bankrutuojančio as-mens a. i. ir kreditoriaus UaB Medicinos banko atskiruosius skundus, 2018 m. spalio 25 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį pakeitė ir UaB Medicinos banko finansinį reikalavimą nuo 1 110 604,73 eur pa-didino iki 1 122 021,03 eur, kitą Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. lietuvos aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka klaipėdos apygardos teismui.

144144144

13. grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui kasacinis teismas nurodė, kad, remiantis lietuvos aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pa-didintos palūkanos, nustatytos sutartyje už sutartyje nustatyto kredito ar jo da-lių grąžinimo termino praleidimą, turėtų būti laikomos kompensuojamosiomis palūkanomis, o ne, kaip kvalifikavo apeliacinės instancijos teismas, mokėjimo (pelno) palūkanomis, ir pripažino pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo nuo 2011 m. už tuos pačius laikotarpius bankas neturėjo pagrindo skaičiuoti kartu sutartyje nustatytas kompensuojamą-sias (padidintas) bei įstatyme (lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ck) 6.37 ir 6.210 straipsniuose) nustatytas kompensuojamąsias palūkanas. kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai išaiškinęs aptartas teisės normas, nenustatė visų reikšmingų ginčui išspręsti aplinkybių, t. y. nenustatė, ar banko pareikštą finansinį reikalavimą suda-rančios sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos nebuvo skaičiuoja-mos už tuos pačius laikotarpius, kaip ir įstatyme nustatytos kompensuojamosios palūkanos, ir ar į sutartines kompensuojamąsias palūkanas nebuvo įskaičiuoti delspinigiai, dėl to stokoja faktinio ir teisinio pagrindimo apeliacinės instancijos teismo išvada dėl patvirtinto banko finansinio reikalavimo dydžio.

14. kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad nors bylą nagrinėję pirmosios ir ape-liacinės instancijos teismai turėjo pakankamą pagrindą nagrinėjamu atveju pa-gal skolininko prieštaravimus nespręsti dėl hipotekos teisėjo nutartimi išieško-tinų delspinigių sumažinimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad delspinigių, įskaitant hipotekos teisėjo nutartimi nurodytus išieškotinus delspinigius, dydį ginčijo ir bankroto administratorius pareiškime tvirtinti banko pareikštą finansinį reika-lavimą, prašydamas taikyti delspinigiams ieškinio senatį, apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas taikyti ieškinio senatį delspinigiams vien dėl skolininko aktyvių veiksmų nebuvimo, be pagrindo iš esmės neįvertino bankroto adminis-tratoriaus prašymo dėl ieškinio senaties taikymo.

15. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, kreditoriaus UaB Medicinos banko procesinių teisių perėmėja UaB „eds invest 2“ pateikė apeliacinės instancijos teismui patiks-lintą 1 094 280,16 eur reikalavimą. kreditorė nurodė, kad, atsižvelgdama į lietu-vos aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties išaiškinimus, atsisako reikalavimo dalies dėl padidintų palūkanų priteisimo, taip pat prašo į patikslintą finansinį reikalavimą įtraukti tik kasacinio teismo pripažintą 6603,99 eur papil-domų išlaidų sumą. kitus anksčiau pareikštus reikalavimus kreditorė nurodė pa-laikanti visa apimtimi.

16. klaipėdos apygardos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ban-krutuojančio asmens a. i. ir kreditorės UaB „eds invest 2“ atskiruosius skundus, 2019 m. birželio 27 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį pakeitė ir bankrutuojančio a. i. antros eilės kreditorės UaB „eds in-vest 2“ reikalavimą nuo 1 110 604,73 eur sumažino iki 467 209,26 eur.

17. apeliacinės instancijos teismas iš UaB „eds invest 2“ teismui pateiktų skaičiavi-mų nustatė, jog po 2011 m. palūkanos buvo skaičiuojamos neatsižvelgiant į tai, kad kredito sutartimis buvo nustatytos kintamos palūkanos (2005 m. gruodžio

http://www.infolex.lt/ta/12755

145

15 d. ir 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutarčių 2.2 punktai) ir kad nuo 2015 m. fik-suojama neigiama (tiek liBoR, tiek eURiBoR) tarpbankinių palūkanų norma. Teismas pažymėjo, kad kredito sutarčių 4.7 punkte šalys susitarė, jog tuo atveju, jei du mėnesius iš eilės nebus paskelbtas kredito sutarties 2.2 punkte nustaty-tas rodiklis, kuris naudojamas palūkanų normai nustatyti (liBoR ar ViliBoR), Bankas turi teisę vienašališkai pakeisti sutarties 2.2 punktą ir pasirinkti kitą rodi-klį, kuris bus naudojamas metinei palūkanų normai nustatyti, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Bankas pagal kredito sutarties 4.7 punktą būtų raštu pranešęs a. i. apie vienašališkai pakeistą kredito sutarties 2.2 punktą ir pasirinktą kitą rodiklį, kuris bus naudojamas metinei palūkanų normai nustatyti. Tai, kad kreditorė nuo 2011 m. skaičiuoja 7,79 proc. (skolos pagal 2005 m. kredito sutartį apskaičiavimo lentelė) bei 7,685 proc. (skolos pagal 2008 m. kredito sutartį ap-skaičiavimo lentelė) palūkanas, teismo vertinimu, suteikia pagrindą abejoti kre-ditorės pateiktų skaičiavimų teisingumu.

18. apeliacinės teismas taip pat nustatė, kad po 2011 m. buvo skaičiuojamos ne tik sutartyse, bet ir įstatyme nustatytos 5 proc. procesinės palūkanos, bei pripažino nepagrįstais UaB „eds invest 2“ argumentus, kad sutartinių (pelno) palūkanų kartu su įstatyme įtvirtintomis kompensuojamosiomis palūkanomis (5 proc.) skaičiavimas po hipotekos teismo nutarčių priėmimo atitinka lietuvos aukš-čiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą. apeliaci-nės instancijos teismo vertinimu, iš minėtos kasacinio teismo nutarties turinio galima spręsti, kad kalbama tik apie ikiteismines palūkanas, t. y. apie iki kreipi-mosi į teismą skaičiuotinas palūkanas, nes kasacinio teismo nutarties 73 punkte konstatuota, jog sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju vadovaujamasi bendrąja nuostata, kad neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kredi-torius nepagrįstai praturtėtų. Be to, kasacinio teismo nutarties 71 punkte kons-tatuota, kad po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo nuo 2011 m. už tuos pačius laikotarpius Bankas neturėjo pagrindo skaičiuoti kartu sutartyje nustatytų kom-pensuojamųjų (padidintų) bei įstatyme (ck 6.37 ir 6.210 straipsniuose) nustatytų kompensuojamųjų palūkanų.

19. apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, priešingai nei teigia naujoji kredi-torė, ieškinio senaties terminas dėl delspinigių priteisimo yra praleistas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių pradinio kreditoriaus UaB Medicinos banko procesinių dokumentų, šis pripažino aplinkybę dėl pra-leisto ieškinio senaties termino delspinigiams ir prašė šį terminą atnaujinti.

20. atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamos delspinigių sumos dalis buvo Banko pri-skaičiuota ir dengiama iš hipotekos procese realizuoto turto gautų pajamų (pagal 2005 m. kredito sutartį tokių delspinigių buvo priskaičiuota ir priverstine vyk-dymo tvarka padengta iš parduoto turto pajamų net 146 523,61 eur), dėl to liko nepadengta didesnė kredito suma, kuri bankroto byloje bus dengiama pirmame etape, o ne antrame etape, kuriame dengiamos priskaičiuotos palūkanos ir ne-tesybos (lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamas ginčas turi

146146146

įtakos ir kitų kreditorių, kurių teises gina bankroto administratorius ir kurie ne-buvo hipotekos bylose dalyvaujančiais asmenimis, teisėtiems interesams. Teismas sutiko su bankrutuojančio asmens argumentais, kad, netenkinus bankroto admi-nistratoriaus prašymo taikyti ieškinio senatį delspinigiams, labai sumažėtų kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus, ir dėl šios priežasties nuta-rė ieškinio senaties terminą delspinigiams taikyti (ck 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 1.126 straipsnio 2 dalis).

21. apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kredito sutarties nr. loan_64769 2.9 punktu buvo susitarta dėl 0,1 proc. delspinigių, kurie pagal sutarties 6.4.2 punk-tą mokami nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško skolos sumokėjimo bankui dienos, mokėjimo. Tokią pat pareigą įtvirtino kredi-to sutarties nr. k11/2005 6.3.2 punktas. Pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito su-tartį nr. loan_64769 Bankas a. i. apskaičiavo sumokėti 151 047,72 eur delspi-nigių. Pagal 2005 m. gruodžio 15 d. kredito sutartį nr. k11/2015 priskaičiuotos 146 523,61 eur netesybos buvo padengtos pardavus įkeistą turtą. Šiuo atveju nėra ginčo, kad Banko apskaičiuoti delspinigiai buvo dengiami iš priverstine tvarka reali-zuoto hipoteka įkeisto turto, todėl spręstinas klausimas dėl teisinio pagrindo mažinti visų apskaičiuotų delspinigių dydį – ir sumokėtų, ir padengtų priverstine tvarka.

22. atsižvelgdamas į tai, kad abi kredito sutartys buvo sudarytos tarp fizinio asmens ir banko, jos sudarytos prisijungimo būdu, kreditai buvo išduoti ir vartojimo rei-kmėms (kredito sutarčių 2.3 punktai); papildomais susitarimais dėl kredito grą-žinimo terminų atidėjimo buvo žymiai didinama palūkanų norma (pvz., 2005 m. kredito sutarties 2008 m. liepos 3 d. papildomu susitarimu nr. 5 metinių palūka-nų norma padidinta nuo 7 proc. iki 12 proc., o marža padidinta nuo 3,19 proc. iki 6,57 proc.), o ši aplinkybė teismų praktikoje pripažįstama paslėpta netesybų for-ma, byloje nėra duomenų, kad bankrutuojančio asmens prievolės neįvykdymas būtų lėmęs tokio dydžio (151 047,72 eur ir 146 523,61 eur) nuostolių kreditoriui atsiradimą, įvertinęs kreditorės ir bankrutuojančio asmens interesų proporcin-gumą, vadovaudamasis ck 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas tenkinti bankrutuojančio asmens prašymą sumažinti delspinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,02 proc.

23. apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, UaB „eds invest 2“ pateiktas finansinio reikalavimo skaičiavimas yra nepagrįstas, šio finansinio reikalavimo dydžio objektyviai negalima nustatyti kompleksiškai neatlikus visos skolos perskaičiavimo, todėl, sprendžiant dėl tvirtintino kreditorės reikalavimo dydžio, bus atsižvelgta į teismo padarytas išvadas dėl palūkanų ir dels-pinigių bei remiamasi bankrutuojančio asmens teismui pateiktais skaičiavimais.

24. Spręsdamas dėl skolos dydžio pagal 2005 m. gruodžio 12 d. kredito sutartį nr. k11/2015 apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad skolos pagal šią sutartį dydis 2011 m. rugsėjo 8 d. (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisė-jos nutarties priėmimo dieną) buvo 362 150,10 eur. nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. (t. y. nuo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartyje nurody-tos kreipimosi į teismą dienos) skaičiuotinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos,

147

kurios kartu su sutartinėmis palūkanomis neskaičiuotinos. iki 2013 m. kovo 20 d., kai buvo realizuotas hipoteka įkeistas turtas ir iš gautų pajamų dengiama kredito skola, tokių palūkanų priskaičiuotina 27 930,20 eur. Visa skola 2013 m. kovo 20 d. (skolos dengimo iš pajamų, gautų realizavus hipoteka įkeistą turtą, dieną) buvo 390 080,30 eur (362 150,10 eur + 27 930,20 eur). dalį – 390 080,30 eur – skolos padengus iš turto pardavimo gautomis 353 626,04 eur pajamomis, skolos likutis 2013 m. kovo 21 d. buvo 36 454,26 eur. nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2017 m. kovo 21 d. (iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos) skaičiuotinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo likusios 36 454,26 eur sko-los. Tokių palūkanų priskaičiuotina 7300,83 eur. atsižvelgiant į nurodytus skaičia-vimus, bankrutuojančio asmens skola pagal 2005 m. gruodžio 12 d. kredito sutartį nr. k11/2015 yra 43 755,09 eur (36 454,26 eur + 7300,83 eur).

25. Spręsdamas dėl skolos dydžio pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį nr. loan_64769 apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kredito likutis pagal šią sutartį 2012 m. sausio 2 d. buvo 595 150,41 eur. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. sausio 2 d. nutarties priėmimo dieną palūka-nos sudarė 81 435,11 eur ir 12 532,06 eur (iki 2009 m. liepos 31 d. priskaičiuotos palūkanos), taigi iš viso – 93 967,17 eur, o padidintos palūkanos – 30 433,06 eur. iš viso 2012 m. sausio 2 d. skolos dydis buvo 719 550,64 eur (595 150,41 eur + 93 967,17 eur + 30 433,06 eur). nuo 2011 m. gruodžio 28 d. (nuo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 2 d. nutartyje nurodytos kreipimosi į teismą dienos) skaičiuotinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, kurios kartu su sutarti-nėmis palūkanomis neskaičiuotinos. iki 2014 m. vasario 27 d., kai buvo realizuotas hipoteka įkeistas turtas ir iš gautų pajamų dengiama kredito skola, tokių palūkanų priskaičiuotina 78 164,88 eur. iš viso 2014 m. vasario 27 d. (skolos dengimo iš pajamų, gautų realizavus hipoteka įkeistą turtą, dieną) skola pagal šią sutartį buvo 797 715,52 eur (719 550,64 eur + 78 164,88 eur). dalį – 797 715,52 eur – skolos padengus iš turto pardavimo gautomis 436 226,25 eur pajamomis, 2014 m. va-sario 28 d. dieną skolos likutis buvo 361 489,27 eur. nuo 2014 m. vasario 28 d. dienos iki 2017 m. kovo 21 d. (iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos) skaičiuotinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo likusios 361 489,27 eur skolos. iš viso priskaičiuotina 55 360,91 eur palūkanų. Taigi, bankrutuojančio asmens skola pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį nr. loan_64769 yra 416 850,18 eur (361 489,27 eur + 55 360,91 eur).

26. atsižvelgdamas į tai, kad skola pagal 2005 m. gruodžio 12 d. kredito sutartį yra 43 755,09 eur (36 454,26 eur + 7300,83 eur), pagal 2008 m. gegužės 13 d. kredito sutartį skola yra 416 850,18 eur (361 489,27 eur + 55 360,91 eur), bei įvertinęs, kad ir UaB „eds invest 2“, ir bankrutuojantis asmuo sutinka, jog būtų patvir-tinta 6603,99 eur finansinio reikalavimo dalis dėl kitų išlaidų, teismas spren-dė, kad bendra tvirtintina UaB „eds invest 2“ finansinio reikalavimo suma yra 467 209,26 eur (43 755,09 eur + 416 850,18 eur + 6603,99 eur).

27. Teismas atmetė bankrutuojančio asmens a. i. prašymą iš dalies atleisti jį nuo pa-grindinės prievolės įvykdymo, spręsdamas, kad tai, jog 2008 m. įkeičiamo turto vertė buvo 955 746,06 eur, sudarė pagrindą pagrįstai tikėtis, jog turto vertė pa-

148148148

dengs tiek negrąžinto kredito, tiek mokėjimo palūkanų sumas ne tik skolininkui, bet ir Bankui. Todėl tai, kad po šešerių metų įkeistas turtas buvo parduotas už daug mažesnę sumą, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog 2008 m. Bankas netinka-mai vertino skolininko galimybes grąžinti kreditą, taigi nėra pagrindo taikyti ck 6.64 straipsnį. apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išva-dos, kad Bankas yra atsakingas už įkeisto turto vertinimą, be to, skolininkas, nesu-tikdamas su antstolių atliekamais vykdymo veiksmais išieškant iš hipoteka įkeisto turto, galėjo juos skųsti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytus terminus, tačiau to nepadarė. Teismas sprendė, jog Bankas negali būti atsakingas už tai, kad ban-krutuojantis asmuo nustatytais terminais negrąžino skolos pagal kredito sutartis ar kad bankrutuojančio asmens pateiktos užtikrinimo priemonės nuvertėjo.

iii. kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

28. kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo kreditorė UaB „eds invest 2“ prašo pa-naikinti klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:28.1. apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino UaB „eds invest 2“

teisę į pelno (mokėjimo) palūkanas ir nepagrįstai konstatavo, kad pelno palūkanų skaičiavimas pagal sutartį kartu su įstatyme nustatytomis kom-pensuojamosiomis 5 proc. procesinėmis palūkanomis neatitinka lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje nebuvo nurodyta, kad iki ar po teismo sprendimo (hipotekos teisėjo nutarties) priėmimo yra negalimas mokėjimo funkciją atliekančių (pelno) palūkanų skaičiavimas (mokėjimas) kartu su kompensuojamąją funkciją atliekančiomis palūkanomis. Priešingai, nuose-kliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad mokėjimo (pelno) palūkanos ir kompensuojamosios palūkanos gali būti skaičiuoja-mos kartu, nes turi skirtingą paskirtį (pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-29-248/2016).

28.2. Pagal su skolininku sudarytas kredito sutartis ir ck 6.872 straipsnio 2 dalį pelno palūkanos mokėtinos iki paskolos sumos grąžinimo. ck 6.874 straips-nio 1 dalis nustato, kad jei paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo paskolos davėjui mokėti kompensuojamąsias palūkanas, neatsi-žvelgiant į pelno palūkanų mokėjimą (nebent paskolos sutartis nustatytų ką kita). ck aiškiai įtvirtina, kad kartu gali būti skaičiuojamos pelno palūkanos ir delspinigiai arba procesinės palūkanos, todėl apeliacinės instancijos teis-mas neturėjo pagrindo į kreditorės finansinį reikalavimą atsisakyti įtraukti pelno (mokėjimo) palūkanas.

28.3. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje buvo spren-džiama dėl kredito sutartyse nustatytų 1 proc. padidintų palūkanų kvalifi-kavimo, bet ne dėl skirtingą paskirtį turinčių palūkanų skaičiavimo kartu. kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad padidintos palūkanos, nu-statytos sutartyje už sutartyje nustatyto kredito ar jo dalių grąžinimo termi-

149

no praleidimą, turėtų būti laikomos kompensuojamosiomis palūkanomis, o ne mokėjimo (pelno) palūkanomis. kadangi kompensuojamąją paskirtį atliko ir kredito sutartyje nustatyti delspinigiai, o po hipotekos teisėjo nu-tarčių priėmimo – 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, kasacinis teismas konstatavo, kad po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo nuo 2011 m. už tuos pačius laikotarpius Bankas neturėjo pagrindo skaičiuoti kartu ir sutar-tyje, ir įstatyme (ck 6.37 ir 6.210 straipsniuose) nustatytų kompensuojamų-jų palūkanų. atsižvelgdamas į šią nutartį, suinteresuotas asmuo UaB „eds invest 2“ pakartotinio apeliacinio proceso metu atsisakė 1 proc. padidintų palūkanų ir apeliaciniam teismui pateikė patikslintą reikalavimo teisių su-mos apskaičiavimą. kartu teismui buvo pateikti paaiškinimai, kad 1 proc. padidintos palūkanos buvo skaičiuotos tik iki kreipimosi į hipotekos teismą, o po hipotekos teismo nutarčių priėmimo skaičiuotos tik hipotekos teisė-jo nutartyse nurodytos sutartinės (pelno) 7,79 proc. ir 7,685 proc. palūka-nos, kaip a. i. sutartinės prievolės dalis, ir tik kompensuojamosios įstatyme nustatytos (5 proc. procesinės) palūkanos, kaip a. i. civilinės atsakomybės forma. kreditorei atsisakius padidintų palūkanų, kurias kasacinis teismas minėtoje nutartyje kvalifikavo kaip kompensuojamosios paskirties, apelia-cinės instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti įtraukti į kreditorės reikalavimą likusių palūkanų, atliekančių mokėjimo paskirtį.

28.4. apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą delspinigiams, nesprendė kreditorės prašymo atnaujinti terminą ir nevertino tokio termino praleidimo priežasčių. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžinin-gumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. kiekvienu atve-ju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-138-684/2018). kreditorė apeliacinės instancijos teismui pateikė motyvuotus paaiškinimus apie tai, kad senaties terminas praleistas nebuvo, be to, pateikė motyvuotą prašymą atnaujinti šį terminą, jei būtų laikoma, jog pradinis kreditorius terminą praleido. jeigu ne sistemingi skolininko prašymai Bankui ir siekio geruoju įvykdyti kredito sutartis imitavimai, išieškojimas dėl delspinigių iš skolininko būtų buvęs pra-dėtas dar nesuėjus formaliam 6 mėn. senaties terminui, t. y. nelaukiant, kol skolininkas perleis visą neįkeistą turtą. apeliacinės instancijos teismas visiš-kai nepasisakė dėl nurodytų priežasčių, nepateikė šių priežasčių vertinimo.

28.5. apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kitų bankrutuojančio fizinio as-mens kreditorių interesus iškėlė aukščiau suinteresuoto asmens UaB „eds

150150150

invest 2“ interesų. Teismas nusprendė taikyti senaties terminą iš esmės vien dėl to, kad taip kiti bankrutuojančio asmens kreditoriai turėtų didesnę gali-mybę patenkinti savo finansinius reikalavimus. Suformuotoje teismų prak-tikoje dėl ieškinio senaties taikymo ir ieškinio senaties termino atnaujinimo pažymėta, kad, sprendžiant minėtus klausimus, turi būti užtikrinta abiejų šalių interesų pusiausvyra. Vien tai, kad sumažinus vieno iš kreditorių reika-lavimą kiti kreditoriai turės didesnę galimybę patenkinti savo reikalavimus, negali būti pripažinta pagrindu taikyti ieškinio senatį, neatsižvelgiant į kitas esmines aplinkybes. Be to, jeigu būtų pradėta formuoti praktika, kad iškėlus fizinio asmens bankroto bylą atgaline tvarka gali būti taikomas ieškinio se-naties terminas delspinigiams, kurie buvo priteisti ir padengti prieš 5–6 me-tus, tokia praktika iš esmės prieštarautų tiek civilinės apyvartos stabilumui, tiek res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui.

28.6. apeliacinės instancijos teismas neteisėtai sprendė dėl iki lietuvos aukščiau-siojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties priėmimo į bylą pateikto prašy-mo mažinti delspinigius. lietuvos aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje nedviprasmiškai pripažino, kad delspinigių normos mažini-mo klausimas byloje yra tinkamai išspręstas, 0,1 proc. delspinigiai nėra ne-protingai dideli, jų mažinti iki skolininko prašomų 0,02 proc. nėra teisinio pagrindo. kasacinio teismo taip pat aiškiai nurodyta, kad byla grąžinta na-grinėti iš naujo tik dėl ieškinio senaties termino taikymo delspinigiams. lie-tuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) 362 straipsnio 2 dalis nustato, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra pri-valomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. apeliacinės instancijos teis-mas neteisėtai paneigė kasacinio proceso prasmę ir kasacinio teismo, kaip aukščiausios teismų instancijos, kompetenciją.

28.7. nurodydamas, kad yra pagrindas tenkinti bankrutuojančio asmens prašy-mą ir sumažinti delspinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,02 proc. už kiekvieną pradelstą dieną, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė netesy-bų mažinimą reglamentuojančią ck 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį. Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (ck 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Skolininkui a. i. per 2005–2008 metus iš viso buvo išduota 909 100 eur kreditų, iš jų skolininkas gražiuoju (ne priverstine tvarka per antstolį) UaB Medicinos bankui per 2005–2011 m. laikotarpį grąžino tik 14 481,59 eur (1,5 proc. iš-duotų kreditų bendros sumos). akivaizdu, kad tokios mažos sumos grąži-nimas negali sudaryti pagrindo teigti, jog prievolė iš dalies buvo įvykdyta. kredito sutartyse nustatytas netesybų dydis taip pat nėra neprotingai dide-lis ar aiškiai per didelis. Šių aplinkybių skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nenustatė. 2011 m. pradžioje a. i. susijusiems ir pažįs-tamiems tretiesiems asmenims (sutuoktinei, draugams, bendradarbiams) perleido visą savo vardu registruotą neapsunkintą turtą. dėl šių sandorių nuginčijimo UaB Medicinos bankas pareiškė 3 actio Pauliana (Pauliano

151

ieškinys). Visose bylose a. i. pripažintas pažeidusiu UaB Medicinos banko teises, t. y. nesąžiningai veikęs prieš kreditorių.

28.8. Mažindamas sutartinių netesybų dydį, apeliacinės instancijos teismas pa-žeidė sutarties laisvės principą ir kreditorės interesus. akivaizdu, kad, skoli-ninkui laisva valia sutikus su kredito sutartyse nustatytų sutartinių netesybų dydžiu, niekada dėl jų dydžio nereiškus pretenzijų kreditoriui, daugiau nei 5 metus po delspinigių priteisimo ir jų padengimo nereiškus ieškinio dėl delspinigių dydžio mažinimo, toks jo prašymas, pareikštas iškėlus bankroto bylą, yra nesąžiningas siekis praturtėti kreditorės sąskaita ir piktnaudžiavi-mas savo teisėmis.

28.9. apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad UaB Medicinos bankas mini-malius nuostolius dengė didindamas mokėjimo palūkanas, tačiau pats teis-mas į kreditorės finansinį reikalavimą neįtraukė ne tik mokėjimo palūkanų padidinimo 1 procentu, bet ir mokėjimo palūkanų po hipotekos teisėjo nu-tarčių priėmimo. nėra aišku, kaip, teismo vertinimu, kreditorė galėjo pa-dengti savo minimalius nuostolius iš 1 procentu padidintų palūkanų, jei šis padidinimas nebuvo įtrauktas į kreditoriaus reikalavimą (gautos ir gautinos sumos skaičiuojamos be padidintų 1 proc. palūkanų).

28.10. apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuo-jančias įrodymų vertinimą ir teismo sprendimo motyvavimą. apeliacinės ins-tancijos teismas nurodė, kad kreditorės finansinio reikalavimo dydžio objek-tyviai negalima nustatyti kompleksiškai neatlikus visos skolos perskaičiavimo, todėl nusprendė vadovautis tik a. i. pateiktu apskaičiavimu. Teismas nenu-rodė motyvų, kodėl nesivadovavo kreditorės 2019 m. gegužės 30 d. pateiktu dokumentu ir dviejuose kreditorės pareiškimuose pateiktais paaiškinimais dėl reikalavimo dydžio apskaičiavimo. 2019 m. gegužės 30 d. reikalavimo apskai-čiavimo dokumente aiškiai išskirtos skolą sudarančios sumos, nurodyti skolos susidarymo, palūkanų ir delspinigių skaičiavimo terminai. Remdamasis šiuo dokumentu, teismas galėjo tinkamai apskaičiuoti galutinį reikalavimą net ir tuo atveju, jei reikalavimo dalys yra mažinamos. apeliacinio teismo nutartyje nėra nė vieno motyvo, kuriuo būtų paaiškintas kreditorės pateiktų įrodymų bei paaiškinimų nepagrįstumas arba nepakankamumas.

29. Suinteresuotas asmuo (kreditorius) R. S. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasa-cinį skundą atmesti. atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:29.1. Suinteresuotas asmuo UaB „eds invest 2“ netinkamai interpretuoja lietu-

vos aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje pateiktus išaiški-nimus. a. i. 2018 m. gruodžio 17 d. kasacinis skundas, inter alia (be kita ko), buvo grindžiamas argumentais, jog neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu nustatytos mokėjimo (pelno) palūkanos, jų skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo. Remiantis šiomis aplinkybėmis kasaciniame skunde buvo tei-giama, kad, pasibaigus kredito sutarties terminui, kreditoriaus reikalavimas toliau mokėti palūkanas iki visiško skolos grąžinimo yra reikalavimas taikyti skolininkui civilinę atsakomybę už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl dvigubos civilinės atsakomybės draudimas, t. y. draudimas taikyti kartu

152152152

kompensuojamąsias (nes tik tokios gali būti priteisiamos pasibaigus paskolos sutartiniams santykiams) ir procesines palūkanas, taikytinas ir laikotarpiui po hipotekos teisėto nutarčių priėmimo. kasacinio teismo nutartimi buvo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl dvigubos civilinės atsakomybės taikymo būtent po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo – tai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad kasacinis teismas po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo skaičiuotų palūkanų nelaikė mokėjimo (pelno) palū-kanomis. Visos palūkanos už priteistą skolos sumą buvo kvalifikuotos kaip kompensuojamosios palūkanos. Šios, t. y. kompensuojamosios, palūkanos gali būti skaičiuojamos pagal sutartį arba pagal įstatymą, bet negali būti skai-čiuojamos kartu su kitomis kompensuojamosiomis palūkanomis (pvz., pro-cesinėmis), nes tokios palūkanos nutraukus sutartį (ar jai pasibaigus kitais pagrindais) neatlieka mokėjimo (pelno) palūkanų funkcijos (nors jų dydis ir būtų nustatytas pagal sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį).

29.2. Suinteresuotas asmuo UaB „eds invest 2“ iš esmės siekia jau išspręsto gin-čo peržiūrėjimo, t. y. palūkanų, skaičiuotinų po hipotekos teisėjo nutarties priėmimo, perkvalifikavimo iš kompensuojamųjų į mokėjimo (pelno) palū-kanas. Tačiau šiais argumentais suinteresuotas asmuo UaB „eds invest 2“ turėjo galimybę remtis teikdama atsikirtimus į a. i. 2018 m. gruodžio 17 d. kasacinį skundą, išnagrinėtą ankstesne lietuvos aukščiausiojo Teismo nu-tartimi šioje byloje, juolab kad palūkanų kvalifikavimo klausimas buvo esminis a. i. 2018 m. gruodžio 17 d. kasacinio skundo argumentas. Toks suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ siekis nelaikytinas teisėtu ir ginti-nu, nes reikštų įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo peržiūrą, pažeistų cPk 18 straipsnyje įtvirtintą ir nacionalinėje teismų praktikoje išplėtotą įsi-teisėjusio teismo sprendimo res judicata principą, europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, taikant ir aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį.

29.3. nėra teisinio pagrindo sutikti su kreditorės teiginiu, neva apeliacinės ins-tancijos teismas nukrypo nuo lietuvos aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos pelno ir kompensuojamųjų palūka-nų priteisimo klausimu. Šį teiginį kreditorė grindžia lietuvos aukščiau-siojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimu civilinėje byloje nr. 3k-P-537/2011; 2014 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje nr. 3k-7-144/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje nr. 3k-3-275-248/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje nr. e3k-3-29-248/2016. lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarime civilinėje byloje nr. 3k-P-537/2011 jokių išaiš-kinimų dėl pelno palūkanų skaičiavimo būtent po sutarties pasibaigimo nepateikta (šiame nutarime buvo sprendžiami laiduotojo prievolės akce-soriškumo klausimai pagrindinio skolininko bankroto situacijoje). lietu-vos aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje nr. e3k-3-29-248/2016 nėra jokių duomenų apie tai, kad pelno palūkanos buvo skaičiuojamos ir po kredito sutartimi nustatyto kredito grąžinimo ter-

153

mino, inter alia, šešis kartus pratęsiant šį terminą, pasibaigimo, be to, nu-tartyje nepateikta (nesuformuluota) jokių teisės taikymo ir aiškinimo tai-syklių dėl pelno palūkanų skaičiavimo būtent po kredito sutarties termino pasibaigimo. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutar-tyje civilinėje byloje nr. 3k-3-275-248/2015 buvo remtasi kasacinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje nr. 3k-3-509/2010, tiesiog perkėlus ankstesnės nutarties išvadas ir neplėtojant joje pateiktų išaiškini-mų turinio, nepateikiant jokios papildomos argumentacijos ir vertinimų. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-509/2010 pateikti išaiškinimai dėl pelno palūkanų skaičia-vimo nutraukus paskolos sutartį nebuvo vėliau plėtojami jokioje kitoje ka-sacinio teismo byloje. Pagal lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo lietu-vos aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje aptartą formuojamą teismų praktiką (teisminius precedentus) paskolos santykiuose galimas pelno palū-kanų ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimas kartu (tą pagrįstai nurodo ir suinteresuotas asmuo UaB „eds invest 2“), tačiau toks skaičiavimas gali-mas tik iki paskolos sutarties pasibaigimo, t. y. iki atsiranda nauji teisiniai santykiai – civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, nes nuo to momento negautos pelno palūkanos tampa negautomis pajamomis, kurias kreditorius būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku, t. y. nuostoliais.

29.4. net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teisminio precedento, toks teismo precedentas turėtų būti per-žiūrėtas ir pakeistas. Pelno (mokėjimo (pelno) palūkanų sumokėjimo) lū-kestis po kredito sutarčių nutraukimo neatitinka sutarčių teisėje pripažinto lūkesčio intereso. Tai suponuoja išvadą, kad reikalavimas mokėti palūkanas už laikotarpį po kredito grąžinimo termino pasibaigimo yra reikalavimas kompensuoti nuostolius, įskaitant negautas pajamas (laiku nesumokėtas pelno palūkanas), todėl toks reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę, o priteistinos palūkanos už minėtą laikotarpį kvalifikuotinos kaip kompensuojamosios palūkanos (papildomas netesybų priteisimas negalimas), bet ne pelno palūkanos.

29.5. Sutarčių teisėje pripažinto lūkesčio intereso nepaisymas yra ydingas tuo as-pektu, kad neišvengiamai skatina kreditorių piktnaudžiauti savo padėtimi. Pavyzdžiui, nagrinėjamu atveju pirmą kartą skolininkas a. i. dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo kreipėsi dar 2015 m. liepos 16 d., tačiau dėl Banko skundų tokia byla buvo iškelta tik Plungės apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi. Vėlgi tik dėl kreditoriaus pateikto skundo minėta nutartis įsiteisėjo 2017 m. kovo 22 d. akivaizdu, kad kreditorius buvo su-interesuotas ne kuo greitesniu skolos išieškojimu iš bankroto procese rea-lizuotino turto, bet kuo ilgesniu palūkanų skaičiavimo laikotarpiu, už kurį skaičiavo tiek pelno, tiek kompensuojamąsias palūkanas. Per visą laikotarpį po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo buvo priskaičiuota net 490 867 eur palūkanų, tai sudaro daugiau nei pusę abiejų suteiktų kreditų sumos, nors

154154154

realizavus hipoteka įkeistą turtą kreditoriaus naudai jau buvo išieškota visa suteiktų kreditų dydžio suma.

29.6. apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 64 punkte atkreipė dėmesį, kad, priešingai nei teigia naujoji kreditorė, ieškinio senaties ter-minas dėl delspinigių priteisimo yra praleistas, – šią aplinkybę byloje pri-pažino pradinis kreditorius UaB Medicinos bankas. naujajam kreditoriui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoje įstojo teisių perėmėjas (cPk 48 straipsnio 2 dalis).

29.7. nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino senaties termino delspinigiams praleidimo priežasčių ir neva dėl to visiškai nepasisakė. Skundžiamoje nutartyje pateikti išsamūs motyvai, jais remdamasis teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas byloje taikyti-nas (skundžiamos nutarties 65, 66 punktai). Suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ plačiai aptariamas skolininko nesąžiningumas nepaneigia apeliaci-nės instancijos teismo padarytos išvados taikyti delspinigiams ieškinio senatį pagrįstumo, nes, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamos nutarties 66 punkte, byloje nėra ginčo, jog kiti bankrutuojančio asmens kreditoriai ir bankroto administratorius nebuvo hipotekos bylose dalyvaujančiais asmenimis, todėl suinteresuoto asmens nurodomas faktas, kad skolininkas ilgą laiką neskundė hipotekos teisėjo nutarčių, neturi jokio ryšio su kreditorių teisėtų interesų gynimu, jų lygiateisiškumo principo įgyvendinimu bankroto procese.

29.8. delspinigiams pritaikius ieškinio senaties terminą, kreditorei nebuvo už-kirstas kelias įrodinėti faktiškai patirtų nuostolių dydžio, kurį tinkamai pa-grindus tokių nuostolių atlyginimas galėtų būti priteistas. ginčo laikotarpis, kurį buvo skaičiuojami delspinigiai ir dėl kurių nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ieškinio senaties taikymo ginčas, patenka į skolos, patvirtin-tos ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartimi, apskaičiavimo laiko-tarpį. Į bankrutuojančio asmens pateiktą ir apeliacinės instancijos teismo patvirtintą skolos sumos apskaičiavimą yra įtrauktos nuo 2009 m. ieškovo skaičiuotos padidintos palūkanos, t. y. apskaičiuotos ir apeliacinės instan-cijos teismo priteistos 1 proc. didesnės palūkanos nei sutartimi nustatytos mokėjimo (pelno) palūkanos. Tai reiškia, kad pagal pateiktus ir teismo pa-tvirtintus skolos apskaičiavimus nuo 2009 m. iki hipotekos teisėjo nutarčių 2011 m. bei 2012 m. priėmimo (per visą šį laikotarpį) yra įtrauktos ir ap-skaičiuotos netesybos. Po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo iki nutarties iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, t. y. nuo 2011 m. iki 2017 m. kovo 22 d., į skolos apskaičiavimą įtrauktos procesinės (t. y. kompensuojamosios) palūkanos. Tiek 1 proc. padidinta mokėjimo palūkanų dalis, tiek procesinės palūkanos savo prigimtimi yra netesybos, skirtos kreditoriaus nuostoliams dėl termino pažeidimo kompensuoti (visos šios sumos apskaičiuotos nuo 2009 m. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo 2017 m. kovo 22 d.). Todėl nei pirminiam kreditoriui, nei jo teisių perėmėjai neįrodžius didesnių faktiškai patirtų nuostolių, nesutiktina su teiginiais, kad, tenkinus bankroto

155

administratoriaus prašymą mažinti delspinigių dydį ir taikyti jiems ieškinio senaties terminą, buvo pažeistas interesų pusiausvyros principas.

29.9. Suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ teiginiai apie actio Pauliana pa-grindu nuginčytus skolininko sandorius neturi ryšio su delspinigiais, jų dy-džiu ir senaties terminu. delspinigiai yra civilinės teisės institutas, jie atlie-ka išimtinai kompensuojamąją funkciją, bet ne baudimo funkciją už kitus skolininko veiksmus. Pažymėtina, kad, nuginčijus sandorius actio Pauliana pagrindu, taikoma restitucija, taip atkuriant buvusią tiek skolininko, tiek kreditoriaus padėtį.

29.10. kritiškai vertintinas kreditorės teiginys, kad kasacinio teismo nutartyje aiš-kiai nurodyta, jog byla grąžinta nagrinėti iš naujo tik dėl delspinigių ieški-nio senaties termino. Tik išsprendus ieškinio senaties taikymo delspinigiams klausimą ir tik šią senatį pritaikius yra pagrindas spręsti ginčą dėl delspinigių dydžio.

29.11. klaidinantis kreditorės teiginys, neva teismas į kreditorės finansinį reikala-vimą neįtraukė 1 procentu padidintų mokėjimo palūkanų. Priešingai, skoli-ninko pateiktas skolos apskaičiavimas, kurį apeliacinės instancijos teismas patvirtino, buvo grindžiamas tuo, kad padidintas palūkanas kreditorė skai-čiavo nuo 2009 m. rugsėjo 3 d., todėl šios visiškai apima galimus kreditorės nuostolius dėl ne laiku grąžinto kredito per visą laikotarpį (bankrutuojančio asmens skaičiavimu, jų suma nebuvo koreguota ir į apskaičiavimą, kurį pa-tvirtino apeliacinės instancijos teismas, buvo įtraukta visa). apeliacinės ins-tancijos teismo įvertinta aplinkybė, kad minimalius nuostolius Bankas dengė didindamas mokėjimo (pelno) palūkanas, yra susijusi ne su 1 procentiniu dydžiu padidintomis palūkanomis, sutartyse nustatytomis kaip sankcija dėl termino pažeidimo, bet su mokėjimo (pelno) palūkanų reikšmingu didini-mu pratęsiant kredito grąžinimo terminus. apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad minėtos aplinkybės patvirtina, jog mokėjimo funk-ciją atliekančių palūkanų dydis papildomais susitarimais buvo didinamas jau atsižvelgiant į galimus minimalius Banko nuostolius.

29.12. 2008 m. kredito sutartimi a. i. buvo suteiktas 605 000 eur kreditas. Su-teikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto – žemės sklypų hipoteka. Pagal hipotekos lakštą įkeistų žemės sklypų vertė – net 955 746,06 eur. Tokia turto vertė leido kredito gavėjui pagrįstai manyti, kad net ir tuo atveju, jei jo finansinė padėtis pablogėtų, turto vertė padengtų tiek negrąžinto kredito, tiek mokėjimo palūkanų sumas, tačiau 2014 m. vasa-rio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių aktais įkeistas turtas buvo realizuo-tas tik už 436 246,53 eur. Teismų praktikoje nurodyta, kad nekilnojamojo turto kainų 2009 m. ekonominės krizės laikotarpiu kritimas apie 30 proc. pripažintinas visiems žinoma aplinkybe, kurios nereikia įrodinėti, esminių nekilnojamojo turto rinkos kainų pokyčių vėliau nevyko (pvz., lietuvos ape-liacinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje nr. 2a-375-464/2015; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-255/2009). Bankas, vertindamas a. i. kreditavimo riziką, ją vertino neatsakingai, apsi-

156156156

ribodamas tik hipoteka įkeisto turto verte ir visiškai nepaisydamas turimų duomenų, jog kredito gavėjo pajamos jau nuo 2005 m. nėra pakankamos kredito sutartimi prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti. Tokie Banko veiks-mai ir priimti sprendimai prieštarauja lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 6 daliai, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipa-reigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui.

29.13. apeliacinės instancijos teismas pateikė aiškius ir pagrįstus motyvus, kodėl kreditorės pateiktas finansinio reikalavimo apskaičiavimas yra nepagrįstas ir prieštarauja byloje pateiktiems kasacinio teismo išaiškinimams. konsta-tavęs minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ finansinio reikalavimo apskritai netvirtinti, pastarajai neįrodžius skolos dydžio (cPk 178 straipsnis). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bankrutuojančio asmens atliktus skaičiavimus bei konstatavęs jų pagrįstumą, kartu nenustatęs jų prieštaravi-mo kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje pateiktiems išaiškinimams, pa-tvirtino būtent tokio dydžio kreditorės finansinį reikalavimą. Toks apeliaci-nės instancijos teismo sprendimas atitiko suinteresuoto asmens interesus ir buvo jam palankus.

29.14. Pati kreditorė savo 2019 m. gegužės 30 d. prašyme buvo nurodžiusi, kad jos teikiami skolos dydžio apskaičiavimai parengti bendradarbiaujant su pirminiu kreditoriumi UaB Medicinos banku. Tai patvirtina, kad bankru-tuojančio asmens galimybės atlikti savarankiškus skolos apskaičiavimus be atitinkamų programų, kuriomis disponuoja Bankas, buvo iš esmės apsun-kintos. Tokia situacija buvo akivaizdžiai piktnaudžiaujama viso teisminio proceso metu (byla jau trečią kartą buvo nagrinėjama apeliacinės instan-cijos teisme), tiek pirminiam kreditoriui, tiek jo teisių perėmėjai vengiant pateikti pagrįstus ir tinkamai atliktus skolos apskaičiavimus. civiliniame procese pripažįstama ir taikoma contra spoliatorem (pažeidėjui nepalankus) prezumpcija, pagal kurią šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Todėl ir šiuo aspektu kreditorės teiginiai dėl įrodymų vertinimo taisyklių tariamo pažeidimo apeliacinės instancijos teisme laikytini nepagrįstais.

30. Suinteresuotas asmuo a. i. atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:30.1. Suinteresuotas asmuo UaB „eds invest 2“ netinkamai interpretuoja lietu-

vos aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartyje pateiktus išaiš-kinimus. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl dvigubos civilinės atsakomybės skolinin-kui taikymo būtent po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo – tai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad kasacinis teismas nelaikė po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo apskaičiuotų palūkanų mokėjimo (pelno) palūkanomis.

157

Visos po hipotekos teisėjo nutarties priėmimo apskaičiuotinos palūkanos už priteistą skolos sumą kasacinio teismo buvo kvalifikuotos kaip kompen-suojamosios palūkanos. nėra pagrindo laikyti pagrįstais ir kreditorės teigi-nius dėl ck 6.872 straipsnio 2 dalies ir 6.874 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nes šios normos reglamentuoja palūkanų mokėjimą pagal galiojančias ir vykdytinas paskolos sutartis ir nereglamentuoja jų mokėjimo po paskolos sutarties pasibaigimo – paskolos sutartį nutraukus ar pasibaigus paskolos grąžinimo terminui.

30.2. nesutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teis-mas nevertino senaties termino delspinigiams praleidimo priežasčių ir dėl to visiškai nepasisakė. Skundžiamoje nutartyje pateikti išsamūs motyvai, kuriais remdamasis teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas bylo-je taikytinas. kreditorei nebuvo užkirstas kelias įrodinėti faktiškai patirtų nuostolių dydžio, tačiau tokių įrodymų kreditorė į bylą neteikė. Suintere-suoto asmens teiginiai apie actio Pauliana pagrindu nuginčytus sandorius neturi jokio ryšio su delspinigiais, jų dydžiu ir senaties terminu.

30.3. Suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ subjektyvios interpretacijos ir teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neva paneigė kasacinio teismo kompetenciją, neturi teisinio pagrindo. kasacinio teismo nutartyje nurody-ta, kad aplinkybių dėl į Banko pareikštą finansinį reikalavimą įskaičiuotų sutartinių kompensuojamųjų palūkanų, taip pat įstatyme nustatytų ikiteis-minių bei procesinių kompensuojamųjų palūkanų ir delspinigių dydžio išty-rimas, nustatymas ir įvertinimas yra fakto klausimai, sprendžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

30.4. Suinteresuotas asmuo UaB „eds invest 2“ suabsoliutina sutarties laisvės principą. kredito sutartys buvo sudarytos prisijungimo būdu: bankrutuo-jantis fizinis asmuo neturėjo jokių galimybių derėtis dėl tipinių kredito su-tarties sąlygų; be to, sutartys sudarytos Banko atstovams tvirtinant, jog įkei-čiamo turto vertės visiškai pakaks skolai dengti, todėl pagal tipines sutartis nustatyti delspinigiai ateityje neva neturės jokios reikšmės.

30.5. kasaciniame skunde ypač akcentuojamas skolininko nesąžiningumas, ta-čiau byloje surinkti duomenys byloja apie nerūpestingą ir neapdairų paties kreditoriaus, profesionalaus finansinių paslaugų teikėjo, kuriam keliami di-desni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, elgesį. Įkeisto nekilnojamojo turto pardavimas 2014 metais už beveik 55 proc. mažesnę kainą, lyginant su kredito davėjo (UaB Medicinos banko) nustatyta ir įkeitimo lakštuo-se nurodyta jo verte, akivaizdu, nebuvo tik ekonominės krizės pasekmė, jį lėmė netinkamas įkeičiamo turto įvertinimas. nuo pat kredito sutarties su-darymo 2005 m. iki 2008 m. kreditas nebuvo dengiamas, o tai akivaizdžiai reiškė, kad kredito gavėjas neturėjo pakankamai pajamų kredito įmokoms dengti. nepaisydamas to, Bankas 2008 m. kredito sutartimi suteikė bankru-tuojančiam asmeniui dar vieną ir dvigubai didesnio dydžio kreditą (esant negrąžintam 304 101 eur kreditui (pagal 2005 m. kredito sutartį), suteikė dar vieną 605 000 eur kreditą (pagal 2008 m. kredito sutartį). UaB Medi-

158158158

cinos bankas, vertindamas a. i. kreditavimo riziką, ją vertino neatsakingai, apsiribodamas tik hipoteka įkeisto turto verte ir visiškai nepaisydamas kitų turimų duomenų. Bankas, kurio pagrindinė veikla yra finansinių paslaugų teikimas, kuriam keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, ne-galėjo nežinoti apie pasauliniu mastu prasidėjusią ekonominę krizę, kurios apraiškų jau buvo ir lietuvoje, negalėjo nežinoti apie artėjantį nekilnojamo-jo turto kainų kritimą, todėl privalėjo atsižvelgti į tai ir į skolininko kredita-vimo istoriją. Tokia pareiga kredito įstaigai buvo ir yra nustatyta įstatyme.

31. Bankroto administratorius Saulius grigaravičius atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Bankroto administratorius dėl UaB „eds invest 2“ reikalavimo dydžio ir jo pagrįstumo jau pasisakė Palangos apylinkės teismui teikdamas 2017 m. gegužės 8 d. prašymą nr. 17/05-08-2, 2017 m. gegužės 10 d. raštą nr. 17/05-10-1 dėl papildomų dokumentų pateikimo ir 2017 m. gegužės 18 d. prašy-mą nr. 17/05-18-1 patvirtinti bankrutuojančio fizinio asmens a. i. kredi-torių finansinius reikalavimus, taip pat lietuvos aukščiausiajam Teismui teikdamas 2019 m. sausio 21 d. atsiliepimą nr. 19/01-21-1 į bankrutuojan-čio fizinio asmens a. i. 2018 m. gruodžio 17 d. kasacinį skundą. Bankroto administratorius laikosi tos pačios pozicijos dėl kreditorės UaB „eds in-vest 2“ 464 931,96 eur reikalavimo pagrįstumo ir 657 089,07 eur dydžio reikalavimo nepagrįstumo.




Dėl pareigos mokėti sutartines mokėjimo (pelno) palūkanas kredito sutarties nutraukimo atveju

32. kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sutarties šaliai neįvykdžius arba netinka-mai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutar-ties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (lietuvos aukščiau-siojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-306/2012).

33. kreditoriui renkantis pažeistų savo teisių gynimo būdą, be kitų, taikomas favor contractus (sutarties išsaugojimo) principas, kuris reiškia, kad šalys turi siekti iš-


159

saugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė). Vis dėlto siekis išsaugoti sutartį nėra absoliutus ir jos nutraukimas gali būti pateisinamas, jeigu nustatomos tam tikros aplinkybės – pažeidimo pobūdis, mastas ar kitos svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-388-684/2016, 30 punktas).

34. Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja ck 6.221 straipsnis. Pa-gal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesy-bas. Pagal šio straipsnio 3 dalį sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinė-jimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.

35. kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ck šeštosios knygos ben-drosios sutarčių teisės nuostatos (ck 6.154–6.228 straipsniai) parengtos pagal Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UnidRoiT) parengtus ir 1994 m. paskelbtus Tarptautinių komercinių sutarčių principus (žr., pvz., lietu-vos aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-197-916/2019 69 punktą). ck 6.221 straipsnio nuostatos atitinka UnidRoiT principų 7.3.5 straipsnį. Pagal UnidRoiT principų 7.3.5 straipsnio 1 dalį sutar-ties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje. Pagal šio straipsnio antrą dalį sutarties nu-traukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius dėl sutarties nevyk-dymo (netinkamo vykdymo). UnidRoiT principų 7.3.5 straipsnio 3 dalyje įtvir-tinta analogiška ir ck 6.221 straipsnio 3 daliai taisyklė, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir sutarties sąlygų, kurios pagal savo esmę lieka galioti po sutarties nutraukimo, galiojimui.

36. 1994 m. redakcijos UnidRoiT principuose plačiau nepakomentuota, kokios su-tarties sąlygos, be ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų, galėtų būti pripažintos sąlygomis, kurios pagal savo esmę lieka galioti po sutarties nutrau-kimo. 2016 m. principų redakcijoje, kurioje 7.3.5 straipsnis išliko nepakitęs, paaiš-kinama, jog tokiomis sąlygomis laikomos sąlygos, nustatančios ginčų sprendimo tvarką ir taikytiną teisę, taip pat kitos sąlygos, kurios pagal savo prigimtį lieka galioti po sutarties nutraukimo arba pradeda veikti tik sutartį nutraukus, pavyzdžiui, są-lygos, nustatančios konfidencialumo ir nekonkuravimo įsipareigojimus, sutarties nutraukimo pasekmes (pavyzdžiui, inventoriaus, dokumentų ar reklaminės me-džiagos grąžinimą; laikmenų ar dokumentų, kuriuose yra konfidencialios informa-cijos, grąžinimą; žalos atlyginimą; intelektinės nuosavybės teisių ar duomenų bazių tvarkymą; išėjimo mokesčius ir kt.). Tarp sutarties sąlygų, kurios lieka galioti po sutarties nutraukimo, paminėtos ir pareigą mokėti palūkanas nustatančios sutarties sąlygos, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, atsižvelgiant į UnidRoiT principų reglamentavimo sritį, terminas „palūkanos“ UnidRoiT principų kontekste varto-jamas kompensuojamosioms palūkanoms, t. y. palūkanoms kaip kompensacijai už prievolės įvykdymo termino praleidimą, apibūdinti.


160160160

37. analogiškos aptartiems UnidRoiT principams taisyklės įtvirtintos ir europos sutarčių teisės principų (angl. The Principles of European Contract Law, sutrum-pintai Pecl) 9:305 straipsnyje bei Bendrųjų principų sistemos projekto (angl. Draft Common Frame of Reference, sutrumpintai – dcFR) 3:509 straipsnyje. Ben-dra šių taisyklių idėja – sutarties nutraukimas išlaisvina abi sutarties šalis nuo to-lesnio sutartinių prievolių vykdymo, o sutarties šalis siejusį sutartinį santykį keičia sutartinės atsakomybės teisinis santykis. Vadovaujantis aptartomis nuostatomis, sutarties nutraukimas ir reikalavimas vykdyti sutartinę prievolę natūra kaip kredi-toriaus teisių gynimo būdai negali būti taikomi kartu, kadangi bendro jų taikymo neleidžia sutarties nutraukimo, kaip kreditoriaus teisių gynimo būdo, reiškiančio ne ką kitą, kaip bet kokį tolesnio sutarties vykdymo atsisakymą, teisinė prigimtis.

38. Teisės doktrinoje, aptariant sutarties nutraukimo teisinius padarinius, nurodo-ma, kad sutartį nutraukus nė viena šalis neturi pareigos toliau vykdyti sutartį (carter, j. W. Carter‘s Breach of Contract. Hart publishing, 2019, p. 564). Su-tarties nutraukimo padarinys pagrindinėms skolininko prievolėms yra lygiai toks pat kaip ir nukentėjusios šalies prievolėms: paprastai sutartį pažeidusi šalis yra atleidžiama nuo pagrindinės prievolės, kuri dar nebuvo įvykdyta iki sutar-ties nutraukimo, vykdymo. Pagrindinis sutarties nutraukimo padarinių skirtu-mas abiem sutarties šalims yra tas, kad sutartį pažeidusi šalis (priešingai negu nukentėjusioji) po sutarties nutraukimo turi antrinę pareigą atlyginti nuosto-lius, kurie kilo iš nukentėjusios šalies padaryto pažeidimo (Peel, edwin. Treitel on The Law of Contract. london: Sweet & Maxwell. Thomson Reuters, 2015, p. 964–965). Įprastai sutarties neįvykdymo atveju kreditorius gali sistemiškai taikyti kelis gynybos būdus, tačiau akivaizdu, kad kreditorius negali reikalauti sutarties įvykdymo natūra ir tuo pačiu metu nutraukti sutartį. Sutarties nutrau-kimo tikslas yra akivaizdus – išsilaisvinti nuo sutarties vykdymo, todėl sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutartinių prievolių vykdymo (Smits, jan M. Contract law. A comparative introduction. cheltenham: edward elgar Publis-hing limited, 2017, p. 237).

39. Toks pats aiškinimas dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių pateikiamas ir kasacinio teismo praktikoje. Pažymima, kad sutartį nutraukus jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo su-tarties vykdymo; sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomy-bė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspini-gių) sumokėjimas (ck 6.221, 6.222 straipsniai) (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-333-248/2018 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutarties sąlygomis, ku-rios pagal savo esmę lieka galioti po sutarties nutraukimo, be ginčų sprendimą nustatančių sutarties sąlygų, kasacinio teismo praktikoje pripažįstamos „šaluti-nės“, t. y. su nepagrindinių sutartinių prievolių vykdymu pagal konkrečią sutartį susijusios, sutarties sąlygos, pavyzdžiui, netesybas ar kitas sutartinių prievolių užtikrinimą (laidavimą) nustatančios sąlygos (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-381/2014; 2020 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-72-611/2020 40 punktą).

161

40. Palūkanų sąvoka ck neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. lietuvos civilinėje teisėje palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pi-nigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos).

41. Pagal ck 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo pa-darinių (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-400/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-379-969/2017, 24 punktas). kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino pra-leidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (lietuvos aukš-čiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-98/2014).

42. kai kompensuojamosios palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos, o ne ck 6.210 straipsnyje reglamentuojamos kompensuojamosios palūkanos. Tokią išvadą patvirtina lietuvos aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (ck 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruo-džio 29 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-548-248/2016, 32 punktas).

43. atsižvelgiant į sutampančius netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų tikslus, sprendžiant kompensuojamųjų palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atve-ju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palū-kanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti nete-sybų. nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. ne-tesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (ck 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-830/2003; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-153-916/2016, 16 punktas; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-147-690/2018, 22 punktas).

44. kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad ck 6.261 straipsnyje įtvirtintos kompensuo-jamosios palūkanos yra skirtos tik minimaliems kreditoriaus nuostoliams pa-dengti, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu (lot. restitutio in in-tegrum), kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. lietuvos aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal ck 6.261 straipsnį minimalių nuostolių atlyginimo priteisimas neatima kreditoriui teisės išreikalauti ir papil-














162162162

domų nuostolių, jei jis jų patyrė didesnių, atlyginimo. Ši nuostata reiškia, kad kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra riboja-ma tik palūkanomis. kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atly-ginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-218/2003).

45. atsižvelgiant į aptartą kompensuojamųjų palūkanų prigimtį ir paskirtį darytina išvada, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos, nustatančios kompensuojamųjų pa-lūkanų mokėjimą, pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Toks aiškinimas visiškai atitinka kompensuojamųjų palūkanų kaip skolininko civilinės atsakomybės formos (minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimo) sampratą ir neprieštarauja ck 6.221 straipsnio nuostatoms, pagal kurias sutartinė civilinė atsakomybė netesybų (ar jų paskirtį atitinkančių kompensuojamųjų palūkanų) mokėjimo forma skolininkui gali būti taikoma kartu su sutarties nutraukimu (ck 6.221 straipsnio 2 dalis). Taigi, tuo atveju, jei šalys sutartimi susitarė dėl atitinka-mo dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo iki visiško paskolos grąžini-mo, ši sutarties nuostata ir iš jos kylanti sutartyje nustatyto dydžio kompensuo-jamųjų palūkanų mokėjimo prievolė išlieka ir sutartį nutraukus (šios nutarties 42 punktas). kompensuojamųjų palūkanų mokėjimas neatima iš kreditoriaus teisės reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia sutartyje nustatytos kom-pensuojamosios palūkanos (šios nutarties 44 punktas).

46. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (ki-taip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (ck 6.870 straipsnio 1 dalis). kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu termi-nu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumo-kėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (ck 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-209-916/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). kadangi kreditoriaus rei-kalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis.

47. kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad ankstesnėje kasacinio teismo prak-tikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-509/2010; 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-275-248/2015). išplėstinė teisėjų kolegija, vado-vaudamasi šioje nutartyje jau išdėstytais ir toliau dėstomais motyvais, sprendžia, kad aptariama kasacinio teismo praktika keistina kaip iš dalies varžanti teismo


163

pareigos vykdyti teisingumą, užtikrinant paskolos teisinių santykių subjektų in-teresų pusiausvyrą, teisėtus lūkesčius ir neleistinumą piktnaudžiauti teise, įgy-vendinimą bei neatitinkanti kasacinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių ir reikalavimo dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo teisinės prigimties aiškinimo.

48. Pirma, pritariant kasacinio teismo nuosekliai formuojamai pozicijai, kad kredi-toriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kredito-riaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka ben-drųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų ck 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis kei-čiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. ck 6.221 straipsnio 3 dalis, aiš-kinama sistemiškai su to paties straipsnio 1 dalimi, nesudaro prielaidų sutarties sąlygomis, pagal prigimtį liekančiomis galioti po sutarties nutraukimo, pripažin-ti sutarties sąlygas, įtvirtinančias pagrindinių sutartinių prievolių pagal sutartį vykdymą. kitoks aiškinimas lemtų sutarties nutraukimo esmės neatitinkančią situaciją, kai, nepaisant sutarties nutraukimo, vienai iš sutarties šalių nutraukta sutartis iš esmės lieka galioti visa apimtimi (konkrečiu atveju skolininkui išlieka tiek pareiga grąžinti visą paskolos sumą, tiek pareiga mokėti sutartimi sutartą atlyginimą už naudojimąsi šia suma iki pat to momento, kai paskolos suma bus grąžinta). Šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti.

49. aiškinant ck 6.874 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios mokėjimo (pelno) ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo kartu galimybę sutarties pažeidimo atveju, nuostatas, turi būti atsižvelgiama į sisteminius šios teisės normos ry-šius su kitomis ck normomis. ck 6.874 straipsnio 1 dalis yra viena iš pasko-los sutarties bendrąsias nuostatas reglamentuojančių teisės normų, įtvirtintų ck Xliii skyriaus „Paskola“ pirmajame skirsnyje, t. y. ši norma taikytina šalis siejant paskolos teisiniams santykiams. ck 6.874 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė reiškia, kad, pažeidus galiojančios paskolos sutarties sąlygas, kredito-rius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali reikalauti vadovaudamasis ck 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies (piniginės prievolės pagal sutartį vykdymas natū-ra) nuostatomis. Taigi, tais atvejais, kai šalis sieja galiojanti paskolos sutartis ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, piniginės prievolės vykdy-mo pažeidimo atveju mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Tokia kreditoriaus teisė (reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo) išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu paskolos sutartį nu-traukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę










164164164

reglamentuojančiomis ck normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievo-lės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato.

50. antra, kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, jog sutartį nutraukus jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, o sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė. atsiliepimuose į kasacinį skundą pagrįstai pažymima, kad esama praktika, leidžianti kreditoriui reikalauti mokėji-mo (pelno) palūkanų po paskolos sutarties nutraukimo, ne visais atvejais gali būti suderinama su sutartinės atsakomybės tikslais ir paskirtimi bei sudaro prielaidas kreditoriui piktnaudžiauti savo teisėmis.

51. aiškindamas sutartinę atsakomybę reglamentuojančias ck nuostatas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pa-sižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi at-sidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nu-tartis civilinėje byloje nr. 3k-3-327-687/2015).

52. Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per su-tarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutar-tis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio in-tereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, nors pagal abi su skolininku sudarytas sutartis kredito grąžinimo terminai buvo pasibaigę jau kreipimosi į hipotekos teisėją metu, taigi, skolininkui tinkamai vykdant sutartis kreditorius nebebūtų galėjęs pagrįstai tikėtis ateityje gauti kredito sutartyse nu-rodyto pelno, per laikotarpį nuo hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo skolininkui papildomai buvo priskaičiuota dar 490 867 eur palūkanų, t. y. suma, sudaranti daugiau nei pusę pagal abi kredito sutartis suteiktų kreditų sumos (909 101 eur) (nors realizavus hipoteka įkeistą turtą kreditoriaus naudai jau buvo išieškota 917 974 eur suma, viršijanti pagal abi sutartis suteiktą kreditą). Tokia situacija, be kita ko, neskatina paskolos davėjo laiku imtis skolos išieškojimo veiksmų, be to, kintant pinigų skolinimo rinkoje kainai, gali sudaryti prielaidas paskolos davėjui nepagrįstai praturtėti paskolos gavėjo sąskaita ta apimtimi, kuria pastarasis yra


165

įpareigojamas ir toliau mokėti pasibaigusioje sutartyje nustatytą (galimai didesnę nei tuo metu esančią rinkoje) kainą už pasiskolintų pinigų naudojimą. galiausiai, skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (ck 6.2, 6.221 straipsniai).

53. išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad pripažinus, jog po paskolos sutarties nutraukimo mokėjimo (pelno) palū-kanos pagal sutartį nebegali būti skaičiuojamos, kreditoriams nebebūtų atlygi-nama už naudojimąsi jų pinigais. Pirma, minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją at-lieka kompensuojamosios palūkanos, kurios, kaip jau aptarta šioje nutartyje, gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. antra, kaip jau minėta, kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuos-tolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepaden-gia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai.

54. Įgyvendindama kasacinio teismo funkciją formuoti vienodą bendrosios kom-petencijos teismų praktiką bei apibendrindama aptartus argumentus, pagrin-džiančius poreikį keisti esamą praktiką mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po sutarties nutraukimo klausimu, vadovaudamasi cPk 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.

55. kasaciniu skundu nagrinėjamoje byloje ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atsisakymas patvirtinti suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ reikalavimą dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo po kredito sutarčių nutraukimo, nesie-jant šio reikalavimo su kreditoriaus negautų pajamų atlyginimu. Reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų kaip suinteresuoto asmens negautų pajamų priteisi-mo šioje byloje reiškiamas nebuvo. atsižvelgdama į tai bei šioje nutartyje aptartus motyvus išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad suinteresuoto asmens ginčija-ma apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta patvirtinti suin-

166166166

teresuoto asmens UaB „eds invest 2“ finansinio reikalavimo dalį, apimančią po kredito sutarčių nutraukimo skolininkui priskaičiuotas mokėjimo (pelno) palū-kanas, yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo delspinigiams

56. lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi grąžindama šią bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teis-mui iš naujo, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas taikyti ieškinio senatį delspinigiams vien dėl skolininko aktyvių veiksmų nebuvimo, iš esmės neįvertino bankroto administratoriaus prašymo dėl senaties taikymo, to-dėl, nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas turėtų pasisakyti ir dėl bankroto admi-nistratoriaus prašymo taikyti delspinigiams ieškinio senatį. apeliacinės instanci-jos teismas, iš naujo išnagrinėjęs šį klausimą, ieškinio senatį delspinigiams taikė. Suinteresuotas asmuo UaB „eds invest 2“, nesutikdama su tokiu apeliacinės ins-tancijos teismo procesiniu sprendimu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nesprendė kreditorės prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nevertino šio termino praleidimo priežasčių, taip pat suteikė nepagrįstą prioritetą kitų skolininko kreditorių interesams prieš jo intere-sus, nukrypdamas nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos.

57. Pasisakydama dėl šių suinteresuoto asmens argumentų išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kuriuos, įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-138-684/2018, 53 punktas). kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių iš naujo nevertina, o na-grinėdamas bylą yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nusta-tytų aplinkybių (cPk 353 straipsnio 1 dalis). dėl šios priežasties kasacinio teismo atliekama kontrolė šiuo atveju yra ribota ir apima tik vertinimą, ar sprendžiant nurodytus klausimus nebuvo pažeistos cPk įtvirtintos proceso teisės normos, ar nukrypta nuo atitinkamais klausimais formuojamos kasacinio teismo praktikos.

58. Sutiktina su suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ argumentu, kad ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartis, kiek ja nuspręsta neatnaujinti praleisto ieš-kinio senaties termino reikalavimui dėl delspinigių priteisimo, nėra pakankamai išsamiai motyvuota, tačiau toks proceso teisės normų pažeidimas (nepakankamas teismo procesinio sprendimo motyvavimas) pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką gali būti pagrindas panaikinti šį procesinį sprendimą tik tuo atveju, jei dėl šio pažeidimo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai (lietuvos aukščiau-siojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-38/2008; kt.). Šiuo atveju iš ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, vertinant ją kaip vien-tisą procesinį dokumentą, matyti, jog suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ prašymas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą teismo buvo svarstomas ir,



167

teismui nusprendus ieškinio senatį taikyti, buvo atmestas, pateikiant ieškinio se-naties taikymo argumentus, o suinteresuotam asmeniui nurodytų ieškinio sena-ties termino praleidimo priežasčių nepripažįstant svarbiomis (skundžiamos ape-liacinės instancijos teismo nutarties 64–67 punktai). Vien suinteresuoto asmens nesutikimas su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis nepagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas neatnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

59. išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nesutinka su suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ argumentu, kad spręsdamas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos prak-tikos, suteikdamas nepagrįstą prioritetą kitų skolininko kreditorių interesams. Pa-ties suinteresuoto asmens kasaciniame skunde cituojamoje kasacinio teismo prak-tikoje nurodoma, kad teismas dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos ir pagrindo atnaujinti šį terminą turi spręsti individualiai, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos aplinkybes, ne tik į subjektyviųjų, bet ir objektyviųjų krite-rijų visumą (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civili-nėje byloje nr. e3k-3-138-684/2018, 51 punktas). Skundžiama apeliacinės instan-cijos teismo nutartis atitinka nurodytą individualaus vertinimo reikalavimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus tei-sėjų kolegija, 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi grąžindama šią bylą nagrinėti iš nau-jo, ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą apeliacinės instancijos teismui pavedė spręsti būtent pagal bankroto administratoriaus, ginančio kitų skolininko kreditorių interesus, prašymą, o kasacinio teismo išaiškinimai teismui, nagrinė-jančiam bylą iš naujo, yra privalomi (cPk 362 straipsnio 2 dalis).

Dėl netesybų mažinimo

60. Suinteresuotas asmuo UaB „eds invest 2“ taip pat nesutinka su apeliacinės ins-tancijos teismo procesiniu sprendimu sumažinti kredito sutartyse nustatytų dels-pinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,02 proc. Suinteresuoto asmens vertinimu, apelia-cinės instancijos teismas apskritai negalėjo iš naujo spręsti delspinigių mažinimo klausimo, kadangi šis klausimas jau buvo galutinai išspręstas lietuvos aukščiau-siojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi, be to, teismas delspinigius sumažino nenustatęs ck 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nete-sybų mažinimo teisinių pagrindų. išplėstinė teisėjų kolegija šiuos suinteresuoto asmens argumentus taip pat pripažįsta nepagrįstais.

61. Res judicata principas, įtvirtintas cPk 279 straipsnio 4 dalyje, reiškia draudimą proceso šalims, kitiems byloje dalyvavusiems asmenims ir jų teisių perėmėjams pa-reikšti reikalavimą, kuris yra tapatus reikalavimui, jau išspręstam įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, taip pat kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) nustatytus faktus bei teisinius santykius. Taigi, šio principo taikymui būtina nustatyti, jog atitinkamas reikalavimas jau yra išspręstas (arba atitinkami faktai ir teisiniai santykiai nustatyti) įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.

168168168

62. Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarti-mi reikalavimą sumažinti kredito sutartimi nustatytų delspinigių dydį atmetė. Šis sprendimas neįsiteisėjo, nes buvo suinteresuotų asmenų apskųstas apeliacine tvar-ka (cPk 279 straipsnio 1 dalis). apeliacinės instancijos teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi aptariamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį paliko ne-pakeistą, tačiau šis apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje nr. e3k-3-110-219/2019 buvo panaikintas, o suintere-suoto asmens UaB „eds invest 2“ kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimas visa apimtimi grąžintas iš naujo spręsti apeliacinės instancijos teismui. Taigi, ape-liacinės instancijos teismui priimant kasaciniu skundu skundžiamą nutartį nebuvo įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuriuo byloje pareikštas reikalavimas sumažinti kredito sutartimis nustatytų delspinigių dydį būtų atmestas.

63. išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, aukštesnės instancijos teismui grąžinus bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šis teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias proceso taisykles, t. y. turi pasisakyti dėl visų bylo-je pareikštų reikalavimų vadovaudamasis bendrosiomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Vienintelis įpareigojimas bylą iš naujo nagrinėjančiam teismui įtvirtintas cPk 362 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią bylą iš naujo nagrinė-jantis teismas yra saistomas kasacinio teismo nutartyje, kuria byla grąžinta nagri-nėti iš naujo, išdėstytų išaiškinimų. Ši nuostata, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą kasacinio teismo kompetenciją (cPk 353 straipsnio 1 dalis), aiškintina taip, kad bylą iš naujo nagrinėjantis teismas yra saistomas kasacinio teismo nutartyje pa-teiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. kasacinis teismas, tikrindamas bylą tik teisės taikymo aspektu, nenustato bylos faktų ir neteikia žemesnės instancijos teismui privalomų išaiškinimų dėl to, kokie bylos faktai turi būti laikomi nustaty-tais ir kaip jie teismo turėtų būti įvertinti. Faktų nustatymas ir vertinimas pirmo-sios ir apeliacinės instancijos teismų atliekamas savarankiškai.

64. kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tai, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr., pvz., lietu-vos aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-866/2002). atsižvelgiant į tai bei į šios nutarties 63 punkte pateiktus išaiškinimus, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui privalomi vykdyti išaiškinimai, susiję su ginčo kredito sutartyse nustatyto delspinigių dydžio pagrįstumu ir draudimu juos mažinti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, iš naujo spręsdamas dėl by-loje pareikšto reikalavimo sumažinti netesybas, veikė pagal jam įstatymų priskir-tos kompetencijos ribas ir nepažeisdamas proceso teisės normų reikalavimų.

65. kasaciniame skunde pagrįstai pažymima, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (ck 6.156 straipsnis). jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai nete-sybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės

169

pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-7-409/2010; kt.). Taigi, nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (ck 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-578/2012; kt.).

66. Įstatyme įtvirtinti tik du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per di-delės (neprotingai didelės) netesybos (ck 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (ck 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straips-nio 3 dalis). nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netesybas sumaži-no vadovaudamasis pirmuoju netesybų mažinimo pagrindu (aiškiai per didelės ne-tesybos); dėl netesybų mažinimo tuo pagrindu, kad skolininkas yra iš dalies įvykdęs prievolę, sprendžiama nebuvo, todėl su pastaruoju netesybų mažinimo pagrindu susiję kasacinio skundo argumentai išplėstinės teisėjų kolegijos pripažįstami teisiš-kai nereikšmingais nagrinėjamam ginčui ir dėl jų plačiau nepasisakoma.

67. kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (ck 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (ck 6.73 straipsnio 2 dalis) (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. lap-kričio 11 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-562/2013; 2017 m. vasario 8 d. nu-tartis civilinėje byloje nr. e3k-3-17-378/2017, 19 punktas). Pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka netesybas mažinti prašančiai šaliai.

68. aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo prak-tikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus. kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas, nu-statydamas, ar netesybos nėra akivaizdžiai per didelės, ir jas mažindamas turi tai-kyti esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-234-248/2016, 30 punktas).

69. kaip minėta, tai, koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas teismo procesinio sprendimo dalį dėl netesybų mažinimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrina tik tuo aspektu, ar sprendžiant dėl ne-tesybų mažinimo nebuvo pažeisti įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinti netesybų mažinimo pagrindai ir kriterijai.

70. apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kredito sutartyse nustatytų delspinigių dydžio, konstatavo esant nenustatyta, jog bankrutuojančio asmens







170170170

prievolės neįvykdymas būtų lėmęs tokio dydžio (atitinkamai 151 047,72 eur ir 146 523,61 eur) nuostolių kreditoriui atsiradimą (skundžiamos apeliacinės ins-tancijos teismo nutarties 72 punktas). Ši apeliacinės instancijos teismo išvada kasaciniu skundu neginčijama. apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad kreditoriaus nuostoliai kredito sutarčių galiojimo laikotarpiu galimai buvo dengiami papildomais susitarimais dėl kredito terminų atidėjimo žymiai pa-didinant palūkanų normą. išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pastaroji apeliacinės instancijos teismo išvada siejama su mokėjimo palūkanų normos didinimu, o ne kredito sutartyse nustatyta skolininko pareiga sutarčių pažeidimo atveju mokėti 1 proc. padidintas palūkanas, todėl kasacinio skundo argumentai dėl padidintų palūkanų neįtraukimo į kreditoriaus reikalavimą nuro-dytos išvados nepaneigia. kita vertus, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepimuose į kasacinį skundą, padidintos palūkanos už laikotarpį iki hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo į suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ patvirtintą reikalavimą yra įtrauktos (skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 75–76 punktai). galiausiai, spręsdamas dėl netesybų dydžio, apeliacinės instancijos teismas įver-tino ir tai, kad kreditoriaus pagal kredito sutartis priskaičiuota delspinigių suma vienu atveju sudarė daugiau nei pusę, kitu – net 88,46 proc. negrąžinto kredito, o tai, nesant byloje duomenų, pagrindžiančių atitinkamo dydžio kreditoriaus nuos-tolius, leidžia netesybas vertinti kaip nepagrįstai dideles.

71. Pasisakant dėl kasacinio skundo argumento, kad į patvirtintą suinteresuoto as-mens UaB „eds invest 2“ finansinį reikalavimą nebuvo įtrauktos nei mokėjimo (pelno), nei sutartyje nustatytos padidintos palūkanos už laikotarpį po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad suin-teresuoto asmens nuostolius padengė padidintos mokėjimo palūkanos, stokoja pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, jog suinteresuotas asmuo UaB „eds invest 2“ šioje byloje reikalavimo dėl sutartyje nustatyto dydžio kompensuojamųjų pa-lūkanų priteisimo už laikotarpį po hipotekos teisėjo nutarčių priėmimo nereiškė (už šį laikotarpį greta kredito sutartyse nustatytų mokėjimo (pelno) palūkanų buvo reikalaujama priteisti įstatyme nurodyto dydžio procesines palūkanas, ku-rios skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi buvo įtrauktos į patvir-tintą kreditoriaus reikalavimą).

72. antra, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teis-mas skundžiamoje nutartyje išsamiai pagrindė, dėl kokios priežasties jis nesiva-dovauja kreditorės pateiktais palūkanų dydžio skaičiavimais: kredito sutartimis buvo nustatyta kintama palūkanų norma, tuo tarpu pagal kreditorės pateiktus skaičiavimus kreditorė nuo 2011 m. skaičiuoja stabilų, atitinkamai 7,79 proc. ir 7,685 proc., palūkanų dydį, nepaisydama to, jog nuo 2015 m. fiksuojama neigia-ma (tiek liBoR, teik eURiBoR) tarpbankinių palūkanų norma (skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 62 punktas). kasaciniame skunde jokie argumentai, paneigiantys šią apeliacinės instancijos teismo išvadą, nepateikiami. kadangi procesinė pareiga įrodyti patirtos žalos dydį tenka būtent suinteresuo-tam asmeniui UaB „eds invest 2“, jai įstatymų nustatyta tvarka neįrodžius dides-nio žalos dydžio, apeliacinės instancijos teismas, už laikotarpį po hipotekos teisė-

171

jo nutarčių priėmimo priteisdamas suinteresuotam asmeniui tik ck 6.37 straips-nio 2 dalyje ir 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas kaip minimalių nuostolių atlyginimą, teisės normų reikalavimų ir suinteresuoto asmens teisių bei teisėtų interesų nepažeidė.

73. apibendrindama išdėstytus argumentus išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų dydžio mažinimo, netinkamai aiškino ir taikė netesybų mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ar nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, todėl skundžiamos apeliaci-nės instancijos teismo nutarties dalis dėl delspinigių sumažinimo pripažįstama teisėta ir pagrįsta.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo

74. išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pripažįsta nepagrįstu suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė pro-cesinę pareigą tinkamai motyvuoti priimtą procesinį sprendimą, nepateikda-mas aiškių motyvų, dėl kokios priežasties, tvirtindamas suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ kreditoriaus reikalavimą, nusprendė vadovautis skolininko, o ne suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ pateiktais skolos dydžio apskai-čiavimais.

75. Pirma, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti aiškūs ir išsamūs tokio procesinio veiksmo motyvai (skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 62, 74 punktai) – fiksuoto dydžio palūkanų skaičiavimas nepaisant kredito sutartyse nustatyto kintamo palūkanų dydžio, mokėjimo (pelno) ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimas kartu. kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad vien ta aplinkybė, jog byloje dalyvaujantis asmuo nesutinka su teismų nurodytais mo-tyvais, neteikia pagrindo spręsti, jog skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra nemotyvuoti (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-121-313/2020 25 punktą).

76. antra, tiek suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“, tiek skolininko teismui pateikti skolos dydžio skaičiavimai remiasi į bylą pateiktais skolos dydį patvirti-nančiais dokumentais, todėl pagal savo prigimtį tėra tik skolos dydį patvirtinan-čių įrodymų apibendrinimas, o ne savarankiškas įrodymas. kaip matyti iš bylos duomenų, skolininko skolos apskaičiavimas, kuriuo rėmėsi bylą nagrinėjęs ape-liacinės instancijos teismas, parengtas remiantis UaB Medicinos banko skolos apskaičiavimais, pateiktais hipotekos bylose, o skola už vėlesnį laikotarpį skai-čiuota taikant 5 proc. kompensuojamųjų palūkanų normą ir atsižvelgiant į su-mas, sumokėtas kreditoriui realizavus hipoteka įkeistą turtą (mokėjimo (pelno) palūkanos ir delspinigiai neskaičiuoti). atsižvelgiant į tai, kad tiek aptariamuose skaičiavimuose naudotas kompensuojamųjų palūkanų dydis, tiek atsisakymas skaičiuoti mokėjimo (pelno) palūkanas po kredito sutarčių nutraukimo šioje nutartyje jau buvo pripažintas pagrįstu, o kasaciniame skunde nepateikiama ar-


172172172

gumentų, jog pradinis skolos dydis, skolininko nurodytas pagal UaB Medicinos banko hipotekos bylose pateiktus skaičiavimus, yra neteisingas, darytina išvada, jog suinteresuotas asmuo nepagrindė, kad apeliacinės instancijos teismas, tvir-tindamas jo kreditoriaus reikalavimą pagal skolininko pateiktus apskaičiavimus, būtų priėmęs nepagrįstą procesinį sprendimą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

77. išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teis-mo nutartį teisės taikymo aspektu, nekonstatavo cPk 346 straipsnyje nurody-tų pagrindų, sudarančių pagrindą ją panaikinti ar pakeisti. Skundžiama apelia-cinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ kasacinis skundas atmetamas (cPk 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

78. Pagal cPk 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turė-tas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

79. Suinteresuotas asmuo R. S. pateikė duomenis, kad turėjo 700 eur išlaidų už atsi-liepimo į kasacinį skundą parengimą. Prašoma priteisti suma neviršija lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu nr. 1R-85 ir lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomenda-cijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl suinteresuotam asmeniui R. S. iš suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ priteistinas 700 eur bylinėjimosi išlai-dų atlyginimas.

80. Suinteresuotas asmuo a. i. ir bankroto administratorius Saulius grigaravičius duomenų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese nepateikė.

81. Pagal lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 18 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 25,85 eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (cPk 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). netenkinus kasacinio skundo, šių bylinė-jimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš suinteresuoto asmens UaB „eds invest 2“ (cPk 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų ko-legija, vadovaudamasi lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straips-nio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti suinteresuotam asmeniui R. S. (gim. 1950 m. lapkričio 16 d.) iš suin-

teresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „eds invest 2“ (j. a. k. 302583330) 700 (septynis šimtus) eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

173

Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „eds invest 2“ (j. a. k. 302583330) 25,85 eur (dvidešimt penkis eur 85 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspek-cijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


1.9. Dėl vienintelės vežimo sutarties kriterijų bei atsakomybės dėl pagal tokio pobūdžio sutartį atliekamo vežimo

CMR konvencijos 34 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „vienintelė sutartis“ reikia aiš-kinti klientą ir vežėją (vežėjus) siejančios sutarties kontekste, kaip apibūdinančią atve-jus, kai sutartį su vežėju sudaręs asmuo (vežimo paslaugos užsakovas) su vežėju dėl krovinio gabenimo per visą maršrutą (nuo taško A iki taško Ž) sudaro vieną sutartį, neapimančią situacijų, kai vežimo paslaugos užsakovas dėl krovinio gabenimo skirtin-gomis to paties maršruto (nuo taško A iki taško Ž) atkarpomis sudaro skirtingas sutartis (pvz., nuo taško A iki taško K ir nuo taško K iki taško Ž). Vienintelė sutartis CMR konvencijos 34 straipsnio prasme – tai sutartis, apimanti visus vežimo etapus. CMR konvencijos 34 straipsnis nebus taikomas tais atvejais, kai prekių siuntėjas pats sudarė sutartis su daugiau nei vienu vežėju dėl tęstinio vežimo, nes jis nebus vežamas vadovau-jantis viena vežimo sutartimi.

Tai, kaip klientui įvykdyti visą krovinio vežimą įsipareigoję asmenys organizuoja savo tarpusavio teisinius santykius tam, kad pasiektų vežimo sutartyje aptartą rezulta-tą, yra jų pačių sutartinių teisinių santykių, kurių dalyvis klientas nėra, klausimas. Tai-gi vėlesni vežėjų tarpusavio susitarimai neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant teisinius santykius pagal „vienintelės sutarties“ kriterijų. Kiekvienas prisijungiantis vežėjas tam-pa šios sutarties dalyviu. Šiuo atveju sutarties sudarymui nėra reikalaujamas kliento ir paeiliui vežimą vykdančių vežėjų žinojimas vienas apie kitą – vien tai, kad kitas vežėjas priima tas pačias prekes ir važtaraštį, ex lege (pagal teisę; pagal įstatymą) sukuria ryšį tarp siuntėjo ir paskesnių vežėjų remiantis CMR konvencijos 34 straipsniu.

Kadangi „vienintelės sutarties“ kriterijaus taikymui būtina, kad krovinio gabeni-mas per visą maršrutą būtų sureguliuotas viena sutartimi, tokiais atvejais būtina nusta-tyti, kur yra maršruto pradžia ir pabaiga.

Tarp ginčo šalių sudarytos vienintelės vežimo sutarties konstatavimas lemia CMR konvencijos 36 straipsnio taikymo galimybę.

174174174

civilinė byla nr. e3k-7-151-421/2020Teisminio proceso nr. 2-55-3-00198-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 2.6.26 (S)



2020 m. kovo 16 d.Vilnius

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegi-ja, susidedanti iš teisėjų godos ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus grabinsko, algio norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), antano Simniškio, donato Šer-no (pranešėjas) ir algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Svevala“ kasacinį skundą dėl lietu-vos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovės „Megateks“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „industrijos centras“, uždarajai akcinei bendrovei „Svevala“ ir i. S. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys – individuali įmonė „Salka“, „ergo insurance Se“, lietuvoje veikiantis per „ergo insurance Se“ filialą.


n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (cMR) (toliau – cMR konvencija) teisės normų, reglamentuojančių vienintelės vežimo sutarties sudarymą ir pagal vienintelę sutartį atliekamą krovi-nių gabenimą, vežėjo atsakomybės ribas, atleidimą nuo atsakomybės bei nuosto-lių atlyginimo dydį, aiškinimo ir taikymo.

2. ieškovė Ukrainoje registruota RaB „Megateks“ kreipėsi į teismą, prašydama pri-teisti solidariai iš atsakovų lietuvoje registruotų įmonių UaB „industrijos cen-tras“, UaB „Svevala“ ir (duomenys neskelbtini) reziduojančio fizinio asmens vers-lininko i. S. 86 730,41 jungtinių amerikos Valstijų dolerio nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo ieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. ieškovė nurodė, kad ji iš bendrovės „Baramist limited“ įsigijo prekių (alavo lui-tų) už 86 730,41 jaV dolerio. Pagal ieškovės ir atsakovo i. S. 2014 m. rugsėjo

175

18 d. sudarytą tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų teikimo sutartį nr. k-01-14, 2015 m. spalio 29 d. paraišką nr. c-54 ieškovės įsigytų pre-kių pervežimą iš Roterdamo (nyderlandai) į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (Ukraina) organizavo ekspeditorius i. S. i. S. kroviniui pervežti pagal 2015 m. spalio 29 d. tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų teikimo sutartį nr. П-07-15 pasamdė UaB „industrijos centras“, o ši įmonė kroviniui pervežti pasitelkė faktiškai krovinio pervežimą vyk-džiusią vežėją – atsakovę UaB „Svevala“.

4. 2015 m. spalio 30 d. krovinys buvo priimtas vežti ir ieškovei į Ukrainą turėjo būti pristatytas 2015 m. lapkričio 6 d., tačiau vežėja UaB „Svevala“ atgabeno šį krovinį į sandėlį kaune, čia jis buvo iškrautas, perduotas cMR važtaraštyje nenu-rodytam asmeniui ir galiausiai prarastas. nors dėl krovinio dingimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau krovinio buvimo vieta nežinoma. ieškovės teigimu, krovinio vežimą organizavę asmenys solidariai turi atlyginti patirtus nuostolius.


5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš da-lies: priteisė iš atsakovės UaB „Svevala“ ieškovei 83 730,41 jaV dolerio nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. vasario 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1397 eur žyminio mokesčio, 1750 eur su atstovavimu susijusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; ieškinio reikalavimus atsakovams UaB „indus-trijos centras“ ir i. S. atmetė.

6. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė UaB „Svevala“ tarptautiniame krovi-nių pervežimo (cMR) važtaraštyje buvo nurodyta kaip vežėja, pripažino ją faktine vežėja, kuriai siuntėjas davė krovinį ir kurio ji gavėjai nepristatė. Teismas nurodė, kad UaB „Svevala“ galėtų būti laikoma tinkamai įvykdžiusia pervežimą tik tada, jeigu ji būtų pristačiusi krovinį cMR važtaraštyje nurodytu adresu ir tą krovinį būtų perdavusi cMR važtaraštyje nurodytai krovinio gavėjai, o ši parašu būtų pa-tvirtinusi krovinio gavimo faktą. Šiuo atveju cMR važtaraštyje nebuvo padaryta jokių žymų apie krovinio perdavimą gavėjai ar krovinio perdavimą kitam vežėjui.

7. Teismas taip pat pripažino nepagrįstais UaB „Svevala“ atsikirtimus į ieškinį, kad ji pristatė krovinį, kaip nustatyta sutartyje, užsakovės (siuntėjos) UaB „industri-jos centras“ atstovo telefonu nurodytu adresu, kur krovinys buvo perkrautas į kitą transporto priemonę. Teismas pažymėjo, jog cMR važtaraštyje nebuvo nurodyta, kad šį vežimą vykdys keli vežėjai ir (ar) kad UaB „Svevala“ krovinį gabens tik iki kauno, bet ne iki cMR važtaraštyje nurodytos jo iškrovimo vietos. Teismo verti-nimu, UaB „Svevala“, priėmusi vežti krovinį būtent pagal šį cMR važtaraštį ir ne-pareikalavusi pateikti cMR važtaraščio, kuriame būtų įrašyta kita iškrovimo vieta arba įrašytas kitas krovinio vežėjas, prisiėmė prievolę pristatyti krovinį ne bet kur, o į cMR važtaraštyje nurodytą vietą ir perduoti jį ieškovei. Teismas taip pat pabrėžė, jog cMR važtaraštyje, pagal kurį UaB „Svevala“ gabeno krovinį, aiškiai nurodyta, kad kovinio siuntėjas – „c. Steinveg-Handelsveem B. V.“, Roterdamas,

176176176

nyderlandai (pagal „Baramist limited“, anglija, užsakymą). nei UaB „industri-jos centras“, nei koks kitas asmuo cMR važtaraštyje nėra nurodytas kaip siuntė-jas. ir nors faktinė vežėja UaB „Svevala“ sudarė sutartį dėl krovinio pervežimo su užsakove UaB „industrijos centras“, iš cMR važtaraščio turinio ji privalėjo suprasti, kad UaB „industrijos centras“ nėra nei krovinio siuntėja, nei šio krovi-nio gavėja, todėl ji neturi cMR konvencijos 12 straipsnyje nustatytos teisės dis-ponuoti kroviniu ir teikti vežėjai UaB „Svevala“ reikalavimų pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam, nei nurodyta važtaraštyje, gavėjui.

8. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad neegzistuoja ypatingų kro-vinio praradimo aplinkybių, kurių UaB „Svevala“, būdama verslininkė ir profesi-onali vežėja, elgdamasi bent minimaliai apdairiai ir rūpestingai, nebūtų galėjusi numatyti ir išvengti. dėl šių priežasčių teismas vertino, kad už krovinio dingimą yra atsakinga UaB „Svevala“, ji taip pat turi atlyginti ieškovės patirtus nuostolius.

9. lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės UaB „Svevala“ apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 23 d. nutartimi Vil-niaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. kolegija pažymėjo, jog trečiasis asmuo iĮ „Salka“ atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą pašalinti ją iš civilinės bylos nagrinėjimo, nurodydama, kad jos nesieja santykiai su proceso dalyviais ir ji nėra laikytina vežėja ginčo kontekste. Vertindama pateiktą prašymą teisėjų kolegija pabrėžė, jog, viena vertus, byloje dalyvaujančių asmenų įtraukimas vyksta pirmosios instancijos teisme, kuriame gali būti nusprendžiama ir dėl jų pašalinimo iš proceso, ir apeliacinės instancijos teismas proceso dalyvių pašalinimo iš bylos dalyvių spręsti negali. kita vertus, kolegija pabrėžė, jog iĮ „Salka“ vėliau dingusį krovinį faktiškai vežė maršrutu kaunas–Vilnius, vadovaudamasi nežinomų asmenų telefonu pateiktu užsakymu bei jų nurodymais, todėl vežėjas, atlyginęs nuostolius, turi regreso teisę kitų ve-žime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos bei kitų išlaidų (cMR konvencijos 36, 37 straipsniai). Pagal cMR konvencijos 39 straipsnį vežė-jas, kuriam pagal 37 ir 38 straipsnius pateikiamas regresinis ieškinys, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, jei žalos atlyginimo dydis nustatytas teismo ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regre-sinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti. atsižvelgdama į aptartą reguliavimą, kolegija sprendė, jog iĮ „Salka“ kaip trečiojo asmens dalyvavimas šios bylos procese yra pagrįstas.

11. kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teis-mas neteisingai identifikavo UaB „Svevala“ kaip vežėją, turinčią tiesioginę prievo-lę atsakyti ieškovei už nuostolius, sprendė, jog pagal cMR konvencijos nuostatas tuo atveju, kai asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas cMR kon-vencijos prasme, t. y. nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė, ar tik įsi-pareigojo teisiškai. Taigi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju cMR konvencijos prasme (lietuvos aukš-čiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-437/2012;

177

2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-3-1075/2018). kolegija pa-brėžė, jog būtent siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susita-riančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui (gavėjui) apimtį ir, jeigu iš sutarties matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju cMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (cMR konvencijos 3, 17, 36 straipsniai; lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-3-1075/2018).

12. kolegija pabrėžė, jog i. S. (susitariantysis vežėjas) su ieškove (užsakove) 2014 m. rugsėjo 18 d. sudarytos ekspedijavimo sutarties 3.1 punktu įsipareigojo pagal ieškovės paraiškas organizuoti krovinių gabenimą savo transporto priemonėmis arba sudarant savo vardu reikiamą skaičių pervežimo sutarčių su krovinių vežė-jais. kolegija sprendė, jog ši nuostata, atsižvelgiant į cMR konvencijos nuostatas, leidžia teigti, kad i. S. nėra vien ginčo krovinio ekspeditorius, tačiau ir vežėjas. kolegija pabrėžė, kad ieškovė teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti jos pareikšti reikalavimai, be kita ko, ir i. S., neskundžia, UaB „Svevala“ siekia pa-naikinti tik tą teismo sprendimo dalį, kuria buvo išspręstas jos pačios atsako-mybės klausimas, todėl ji, atsižvelgdama į apeliacinio proceso ypatumus, teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą vertina tik ta apimtimi, kiek tai susiję su jai nustatyta pareiga atlyginti ieškovės patirtus dėl krovinio praradimo nuostolius.

13. kolegija pabrėžė, jog cMR važtaraštyje nurodyta, kad krovinio siuntėjas yra „c. Steinweg-Handelsveem B. V.“, jo gavėja – RaB „Megateks“, o vežėja – UaB „Sve-vala“. Byloje nebuvo ginčo, kad krovinys buvo gabenamas būtent pagal šį važtaraštį, kad juo disponavo UaB „Svevala“, iki perdavė važtaraštyje neįvardytam asmeniui pagal žodinius nurodymus. Taigi kolegija pritarė ieškovės argumentams, kad nagri-nėjamu atveju egzistuoja viena vežimo sutartis cMR konvencijos 34 straipsnio pra-sme, todėl ginčui taikytinos cMR konvencijos Vi skyriaus nuostatos (lietuvos aukš-čiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-437/2012; 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-75-916/2017).

14. kolegija pažymėjo, jog vežimas gali būti laikomas vykdytu pagal vienintelę ve-žimo sutartį ir tais atvejais, kai išduodami skirtingi važtaraščiai, tačiau siuntėjas (gavėjas) žino apie konkrečius vežime dalyvavusius (dalyvausiančius) asmenis, o šie asmenys atitinkamai savo vardu ir rizika įsipareigoja siuntėjui (gavėjui) gaben-ti krovinį, žino apie siuntėjo (gavėjo) ir susitariančiojo vežėjo sudarytos sutarties sąlygas (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-75-916/2017). nors UaB „Svevala“ pateiktame UaB „industri-jos centras“ 2015 m. spalio 29 d. užsakyme krovinio pakrovimo vieta (Roterda-mas, nyderlandai) sutampa su cMR važtaraštyje nurodytąja, o iškrovimo vieta – „kaunas, lT, tiksliau telefonu“ nesutampa, pasirašiusi važtaraštyje, kuris pa-tvirtina vežimo sutarties sudarymą (cMR konvencijos 4 straipsnis) ir kuriame įvardijama kita jo pristatymo vieta, ji suprato, turėjo suprasti, kad arba nebus vienintelė jo vežėja, arba turės krovinį nugabenti iki iškrovimo vietos Ukrainoje.

15. kolegija pabrėžė, jog, priešingai nei tvirtina UaB „Svevala“, ne jai pateiktas užsa-kymas, o būtent važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo ir jos turinio patvirti-nimas, taip pat įrodymas, kad krovinys perėjo vežėjo (faktinio vežėjo) dispozicijon

178178178

(cMR konvencijos 9 straipsnis). Vežėjas yra atsakingas tiek pat, kiek ir ekspedi-torius, už pasekmes dokumentų pametimo ar neteisingo jų panaudojimo atvejais (cMR konvencijos 11 straipsnio 3 dalis). kolegija pabrėžė, jog teisė disponuoti kroviniu – pareikalauti nutraukti vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba jį atiduoti ne tam gavėjui, kuris nurodytas važtaraštyje, pagal cMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalį suteikta krovinio siuntėjui. cMR važtaraštyje nurodyta, kad krovinio siuntėjas yra „c. Steinweg-Handelsveem B. V.“, o ne UaB „industrijos centras“. kolegija pabrėžė, jog kai krovinį veža ne tiesiogiai su užsakovu (ar kro-vinio gavėju) sudaręs vežimo sutartį asmuo, bet kitas vežėjas, be susitariančiojo vežėjo, už krovinio saugų pervežimą tiesiogiai užsakovui tampa atsakingas ir fak-tiškai krovinį gabenęs vežėjas, pagal cMR važtaraštį įsipareigojęs vežti krovinį savo vardu ir rizika. kolegija vertino, jog UaB „Svevala“ savo veiksmais prisijungė prie užsakovės RaB „Megateks“, susitariančiojo vežėjo i. S. ir jo pasitelktos vežėjos UaB „industrijos centras“ sutartinių krovinio vežimo teisinių santykių, o tai su-teikė ieškovei pagrindą reikšti teisme reikalavimus dėl netinkamo vežimo sutarties vykdymo ir jai kaip faktinei vežėjai pagal cMR konvencijos 36 straipsnį.

16. kolegija pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, kad žala atsirado dėl tre-čiųjų asmenų įvykdytos krovinio vagystės. Vagystė teismų praktikoje laikoma ne-išvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais. Taigi, jeigu tam tikrais vežėjo veiks-mais ar jo neveikimu buvo sudarytos bent prielaidos prarasti krovinį, vežėjui kyla ir tam tikri teisiniai padariniai – jis netenka teisės į atsakomybės ribojimą.

17. Teisėjų kolegija, vertindama argumentus, ar pasekmių vežėja galėjo išvengti, ar egzistuoja pagrindas ją atleisti nuo civilinės atsakomybės ar sumažinti kompen-sacijos dydį, pažymėjo, jog pagal cMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalį būtent siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti iš vežėjo nutraukti jo veži-mą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. UaB „Svevala“ neginčija, kad ji krovinio į cMR važtaraš-tyje nurodytą iškrovimo vietą nepristatė, nes atsakovė UaB „industrijos centras“ nurodė jį iškrauti kitur, todėl įvykdžiusi tokį asmens, kuris cMR konvencijos pra-sme siuntėjo ir gavėjo atžvilgiu taip pat buvo vežėjas, pavedimą UaB „Svevala“ prisiėmė tokio veiksmo neigiamas pasekmes, t. y. galinčių atsirasti nuostolių rizi-ką. UaB „Svevala“ priėmė vežti krovinį pagal ginčo cMR važtaraštį, nepareika-lavo pateikti cMR važtaraščio, kuriame būtų įrašyta šalių sutarta iškrovimo vieta kaune arba įrašytas kitas krovinio vežėjas, o pristačiusi krovinį į kauną, taip pat atidavusi važtaraštį nepareikalavo jo grąžinti, važtaraštyje nebuvo padaryta įrašo nei apie naują vežėją, nei apie krovinio priėmimą ir (ar) jo perdavimo vietą. By-los nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklausiamas UaB „Svevala“ vairuotojas a. k., gabenęs krovinį, pripažino, kad važtaraštį perdavė jam telefonu nurodytos mėlynos spalvos „Mercedes Benz“ transporto priemonės vairuotojui ir galimai per skubėjimą važtaraščio su jame turimais atlikti įrašais dėl krovinio pristatymo į nurodytą vietą ir jį priėmusio asmens neatgavo. Šios aplinkybės leido kolegijai spręsti, kad krovinys buvo perduotas nemėginant įsitikinti, ar jis per-duotas tinkamam vežėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę juo disponuoti, bei vėliau krovinys buvo prarastas.

179

18. kolegija kaip nepagrįstus atmetė teiginius, kad egzistuoja pagrindas atleisti UaB „Svevala“ nuo civilinės atsakomybės pagal cMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį. kolegija pabrėžė, jog kroviniu disponuojantis asmuo, kuris gali pakeisti jo pristatymo vietą, yra jo siuntėjas arba gavėjas. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad UaB „industrijos centras“ vadovu prisistatantis T. n. iš tiesų buvo kitas as-muo, kad ne jis yra pasirašęs ekspedijavimo sutartyse, veikdamas atsakovės var-du, kad sutartyse panaudotas netikras UaB „industrijos centras“ antspaudas ir pan. Be to, UaB „Svevala“, pradėjusi vykdyti vežimą, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą. kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atve-ju neegzistuoja ypatingų krovinio praradimo aplinkybių, kurių UaB „Svevala“, būdama verslininkė ir profesionali vežėja, bent minimaliai apdairiai ir rūpestin-gai nebūtų galėjusi numatyti ir išvengti, taip pat nenustatyta ir ypatingų krovi-nio neteisėto užvaldymo aplinkybių, kuriomis ginčo krovinio vagystė galėtų būti įvertinta kaip išskirtinis įvykis.


19. atsakovė UaB „Svevala“ kasaciniu skundu prašo panaikinti lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutarties dalį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. bir-želio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinė-jimosi išlaidų atlyginimą. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:19.1. Teismai nepagrįstai laikėsi nuostatos, kad važtaraštis yra vežimo sutarties

sudarymo ir jos turinio patvirtinimas, todėl krovinys turėjo būti gabenamas važtaraštyje, o ne sutartyje nurodytomis sąlygomis. Teismai netinkamai tai-kė cMR konvencijos 4 straipsnį bei nukrypo nuo lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikos, patvirtinančios, kad cMR konvencijos 4 straipsnis aiš-kinamas taip, jog vežimo sutarties sąlygos turi viršenybę važtaraštyje nuro-dytų duomenų atžvilgiu, ir, esant neatitikimui tarp jų, vežimą reikia vykdyti sutarties sąlygomis, o ne kaip nurodyta važtaraštyje (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 15 d. teisėjų senato nutarimas nr. 31; 2013 m. ge-gužės 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-159/2013; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-58-915/2016).

19.2. Reikia atskirti krovinio vežimo sąlygų keitimą vežimo metu (cMR konven-cijos 12 straipsnis) ir krovinio vežimo sutarties sudarymą iki vežimo pra-džios. cMR konvencijos 12 straipsnis reglamentuoja disponavimo kroviniu veiksmus, kurie atliekami vežimo metu, t. y. po to, kai krovinys vežėjo buvo priimtas vežti. cMR konvencija neriboja teisės sudaryti vežimo sutartį dėl krovinio vežimo dalimi maršruto, pasitelkti kitus asmenis sutarčiai vykdy-ti (cMR konvencijos 3 straipsnis), pasitelkti keletą vežėjų (Vi skyrius), o krovinio perkrovimą vežimo metu riboja tik tais atvejais, kai važtaraštyje įrašytas atitinkamas draudimas, tačiau jo šiuo atveju nebuvo (cMR konven-cijos 6 straipsnio 2 dalis). Taigi teismas nepagrįstai vežimo sutarties sąly-gų vykdymą laikė disponavimo kroviniu veiksmu pagal cMR konvencijos

180180180

12 straipsnį, kurio paskirtis – reglamentuoti vežimo sąlygų pasikeitimus vežimo metu, tačiau ne vežimo sutarties turinį. Be to, cMR konvencijos 12 straipsnyje nustatyta krovinio gavėjo ar paskirties vietos keitimo proce-dūra ir tvarka taikoma, kai siuntėjas nusprendžia krovinio iš viso negabenti pradiniam gavėjui ar į numatytą galutinę paskirties vietą, tačiau tai nėra su-siję su krovinio pristatymo organizavimu, pasitelkiant keletą vežėjų ir per-kraunant krovinį vežimo metu. Šiuo atveju krovinio perdavimas iĮ „Salka“ buvo siuntėjo nurodymas iškrauti krovinį tarpinėje iškrovimo vietoje, tai atlikusi UaB „Svevala“ įvykdė sutartinius įsipareigojimus ir nuo krovinio perdavimo iĮ „Salka“ UaB „Svevala“ atsakomybė už krovinį pasibaigė.

19.3. cMR konvencija prioritetinę reikšmę suteikia vežimo sutarčiai, o ne važ-taraščio sąlygoms, todėl iš esmės vežėjas turėtų vadovautis susitariančio-jo siuntėjo instrukcijomis. nagrinėjamu atveju pagal UaB „Svevala“ ir UaB „industrijos centras“ sutarties 2 punktą apie visas vežimo metu kylan-čias problemas UaB „Svevala“ turėjo informuoti ne ieškovę, bet sutartinę užsakovę UaB „industrijos centras“, o ji – ieškovę pagal jos ir ieškovės su-darytą sutartį. atitinkamai priėmęs krovinį pagal važtaraštį vežėjas neįgyja teisės kreiptis į važtaraštyje nurodytą (faktinį) siuntėją dėl vežimo užmo-kesčio sumokėjimo. Taigi, jei važtaraštyje nurodytas siuntėjas neįsipareigoja vežėjui sumokėti vežimo užmokesčio ir nesudaro su juo vežimo sutarties, o tik perduoda krovinį, vien dėl nurodymo važtaraštyje tas asmuo neįgyja siuntėjo teisių ir pareigų, taip pat pareigos teikti faktiniam vežėjui nurody-mus, keisti vežimo sutarties sąlygas.

19.4. apeliacinės instancijos teismo išvados, kad vežimo metu faktinis vežėjas gali vykdyti tik siuntėjo ar gavėjo, nurodytų cMR važtaraštyje, nurodymus, nepagrindžia cMR konvencijos, kuri neįtvirtina įrašo važtaraštyje buvimo kaip prielaidos siuntėjo ar gavėjo teisių atsiradimui, ck nuostatos, lietu-vos aukščiausiojo Teismo praktika. cMR važtaraštyje siuntėju nurodytas asmuo negali turėti tokios reikšmės, kadangi teoriniu požiūriu tai gali būti ir jokių teisių į krovinį neturintis asmuo, o tiesiog sandėlis, kuris siuntėjo pavedimu pakrauna krovinį, ar ekspeditorius, persivežęs gamintojo prekes į savo sandėlį, konsolidavęs su kitų klientų kroviniais ir vienu cMR važta-raščiu juos išsiuntęs kito sandėlio operatoriui, kuris organizuoja pristatymą faktiniams prekių gavėjams, ir pan. Teismas nepasisakė dėl argumentų, kad byloje esančiame cMR važtaraštyje nėra siuntėjo „c. Steinweg-Handels-veem B. V.“ parašo (cMR konvencijos 5 straipsnis), todėl toks važtaraštis negali būti laikomas prima facie įrodymu.

19.5. Byloje nėra duomenų apie tai, kad antrasis važtaraščio egzempliorius būtų perduotas gavėjui, taip pat važtaraštyje nėra įrašų apie disponavimo teisės perdavimą gavėjui nuo važtaraščio surašymo momento. ieškovės kaip kro-vinio gavėjos ir pirkėjos reikalavimo teisė negali būti aiškinama atsietai nuo fakto, ar ieškovė yra faktiškai patyrusi nuostolių dėl šio krovinio praradimo. atsakovės nuomone, prašomi priteisti nuostoliai nebuvo įrodyti (cMR kon-vencijos 12 straipsnis).

181

19.6. nėra pagrindo teigti, kad ieškovę ir UaB „Svevala“ siejo vienintelė vežimo sutartis, lemianti solidariosios deliktinės atsakomybės taikymą pagal cMR konvencijos Vi skyrių. Šiuo atveju ieškovė nežinojo, kad krovinį gabens UaB „Svevala“, nes sutartį sudarė su atsakovu i. S. ir krovinio UaB „Svevala“ neperdavė. Teismai aiškiai taip pat nenurodė, kokiu pagrindu tenkina ieško-vės reikalavimus UaB „Svevala“, t. y. kuo remiantis ieškovė yra įgijusi tiesio-ginę reikalavimo teisę šiai atsakovei. atsižvelgiant į tai, kad krovinį pasku-tine žinoma maršruto dalimi kaunas–Vilnius gabeno iĮ „Salka“, šis asmuo laikytinas ir paskutiniuoju vežėju, ir tuo, kurio vežimo metu krovinys buvo prarastas, nes nėra nustatyta, kam krovinys buvo perduotas. UaB „Svevala“ nėra nei pirmasis, nei paskutinis, nei kaltas vežėjas, jos vežimo metu nekilo veiksmai, dėl kurių krovinys buvo prarastas, todėl pagal cMR konvencijos 36 straipsnį šiai atsakovei ieškinys negalėjo būti reiškiamas ir UaB „Svevala“ galėtų atsakyti tik pagal sutartį su UaB „industrijos centras“. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į lietuvos aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-189/2014, 2017 m. sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-75-916/2017 pateiktus išaiškinimus.

19.7. lietuvos aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad cMR konvencijoje nėra aptarta, kokia forma surašomas cMR konvencijos 35 straipsnyje minimas priėmimo aktas. krovinio priėmimo iš siuntėjo metu kitas vežėjas gali nebūti žinomas, todėl teisės aktai nenustato, kad jau pakrovimo vietoje kiti vežėjai, gabensiantys krovinį toliau, privalo būti įrašyti į važtaraštį (cMR konvencijos 6 straipsnio 1–2 dalys) (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 15 d. teisėjų senato nutarimas nr. 31). Byloje nustatyta, kad krovinį iš UaB „Sveva-la“ perėmė iĮ „Salka“ vairuotojas ir nuvežė į Vilnių. Tai, kad nebuvo sudarytas perdavimo–priėmimo aktas, esminės reikšmės neturi, nes byloje nustatytas krovinio perdavimo kitam vežėjui faktas ir tolesnio vežimo aplinkybės.

19.8. klausimas dėl UaB „Svevala“ kaltės formos nebuvo tinkamai išspręstas. atsakovas i. S. yra pripažinęs, kad UaB „industrijos centras“ sąmonin-gai ir tikslingai siekė užvaldyti krovinį. iš viešai skelbiamų duomenų apie UaB „industrijos centras“ UaB „Svevala“ negalėjo suprasti, kad bendrauja su nusikalstamą veiklą vykdančiais asmenimis, ir negalėjo numatyti tokių aplinkybių bei užkirsti joms kelio. iš esmės peržiūrėjus sprendimą net ir pripažinus, kad UaB „Svevala“ atsako ieškovei, jos atsakomybė turėtų būti ribojama cMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalies pagrindu.

19.9. Teismai netinkamai sprendė atleidimo nuo atsakomybės klausimą. Veiks-mai su daliniu kroviniu, kai krovinys vežimo metu perkraunamas keletą kartų, yra įprasta ir teisėta vežimo praktika. nei pasitelkti kitus asmenis vežimo sutarčiai vykdyti (cMR konvencijos 3 straipsnis), nei perkrauti kro-vinio vežimo metu cMR konvencija nedraudžia, išskyrus atvejus, kai toks draudimas įrašomas važtaraštyje (cMR konvencijos 6 straipsnio 2 dalis), o šiuo atveju draudimo perkrauti nebuvo. Tai, kad UaB „industrijos centras“, organizuodama krovinio gabenimą, pasitelkė keletą vežėjų ir perkrovė kro-vinį, neturėjo sukelti įtarimų UaB „Svevala“, ji, gavusi rašytinį vežimo užsa-

182182182

kymą iš UaB „industrijos centras“, neturėjo pagrindo abejoti, kad ši įmonė gali būti nesąžininga vežimo santykių dalyvė.

20. ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą, lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistus bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:20.1. Bylos duomenys patvirtina, kad krovinys buvo atvežtas ne užsakyme nu-

rodytu adresu, kad krovinys atiduotas kitam nei cMR važtaraštyje nuro-dytam gavėjui, nepatikrinus asmens, kuriam perduotas krovinys, įgaliojimų krovinį gauti. Toks krovinio perdavimas negali būti laikomas sutarties sąly-gų vykdymu. Perduodant krovinį kitu nei užsakyme nurodytu adresu ir ne cMR įrašytam gavėjui turėjo būti laikomasi cMR konvencijos 12 straipsnio reikalavimų. Taigi UaB „Svevala“ pagrįstai pripažinta kalta dėl dingus kro-viniui ieškovės patirtų nuostolių. lietuvos aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vežėjo atsakomybė už krovinį laikytina pasibaigusia, jei važtaraštyje nurodytas gavėjas arba siuntėjo reikalavimu nurodytas gavėjas priims krovinį ir pasirašys važtaraštyje, liekančiame vežėjui, o nagrinėjamo-je byloje nėra ginčo, kad vežėjai UaB „Svevala“ liekančiame cMR važtaraš-čio egzemplioriuje nei krovinio gavėjas, nei kitas įgaliotas asmuo nepasirašė ir krovinio gavimo nepatvirtino.

20.2. aplinkybė, kas turėjo teisę disponuoti kroviniu ir duoti nurodymus dėl kro-vinio išdavimo, jo perdavimo ne cMR važtaraštyje nurodytam gavėjui, būtų reikšminga, jeigu byloje būtų įrodyta, kad UaB „industrijos centras“ davė UaB „Svevala“ instrukcijas perduoti krovinį ne cMR važtaraštyje nurody-tam gavėjui. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių UaB „Svevala“ deklaratyvius teiginius, kad UaB „industrijos centras“ jai nurodė perduoti krovinį ne cMR važtaraštyje nurodytam gavėjui, o kitam asmeniui. Teigi-nys, kad krovinys buvo išduotas telefonu gavus UaB „industrijos centras“ nurodymus, grindžiamas nepatikimais UaB „Svevala“ darbuotojų paaiški-nimais. liudiję darbuotojai yra tiesiogiai suinteresuoti, kad UaB „Svevala“ būtų pripažinta neatsakinga už krovinio dingimą. net jeigu būtų galima ti-kėti paaiškinimais, kad krovinys buvo perduotas vykdant telefonu gautus nurodymus, tai nepatvirtintų nurodymų iš UaB „industrijos centras“ gavi-mo. UaB „Svevala“ skambinusio asmens tapatybės netikrino ir nemėgino įsitikinti, ar skambina iš UaB „industrijos centras“.

20.3. nepagrįsti UaB „Svevala“ argumentai dėl netinkamo cMR konvencijos iV skyriaus normų taikymo ir aiškinimo. 2001 m. birželio 15 d. lietuvos aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo nr. 31 25 punkto analizė lei-džia teigti, kad reikalavimo teisės į vežėją egzistavimas cMR konvencijoje nėra susietas su tiesioginių sutartinių santykių su vežėju turėjimu. Be to, tei-sę pareikšti ieškinį vežėjui turi asmuo, kuris nėra sudaręs sutarties su vežėju, tačiau kurio nuosavybei padaryti nuostoliai. išvadą dėl krovinio savininko, asmens, kurio nuosavybei padaryta žala, galimybės reikšti ieškinį tiesiogiai

183

cMR važtaraštyje nurodytam krovinį gabenusiam faktiniam vežėjui pa-tvirtina ir lietuvos aukščiausiojo Teismo praktika, pabrėžianti, kad teismų praktika orientuoja į tai, jog teisę reikšti ieškinį turi asmuo, kuris faktiškai patyrė nuostolius dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto prista-tymo. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė buvo cMR važtaraštyje nu-rodyta krovinio gavėja, kuriai turėjo būti pristatytas krovinys. ieškovė taip pat yra ir šio krovinio savininkė. dėl šių priežasčių, net ir nesant tiesioginių sutartinių santykių tarp ieškovės ir UaB „Svevala“, ieškovė turi teisę reikš-ti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo krovinį gabenusiam ir jį praradusiam. Remiantis UaB „Svevala“ teikiamu cMR konvencijos normų aiškinimu ir jai laikantis pozicijos, jog šiuo atveju vežimas nebuvo vykdomas pagal vie-nintelę vežimo sutartį, kad reikalavimus jai gali reikšti tik UaB „industrijos centras“, faktiškai išeitų, jog UaB „Svevala“ apskritai negalėtų būti reiškiami reikalavimai dėl atlyginimo nuostolių, padarytų praradus ieškovės krovinį. Toks cMR konvencijos normų aiškinimas neatitiktų teisingumo principo, nepagrįstai sudarytų sąlygas krovinį praradusiai faktinei vežėjai UaB „Sve-vala“ išvengti atsakomybės.

20.4. krovinį vežėjas turi pareigą perduoti tik įgaliotam krovinį gauti asmeniui. UaB „Svevala“ dėl savo didelio neatsargumo, prilygstančio tyčiai, nesiim-dama minimalių atsargumo priemonių, krovinį ir jį lydinčius dokumentus atidavė neįgaliotam juos gauti asmeniui (cMR 36 straipsnis).

20.5. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad vežimas buvo vykdomas vienintelės su-tarties pagrindu. nagrinėjamos bylos faktinė situacija yra priešinga lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje nr. 3k-3-75-916/2017 aptariamam atvejui. nagrinėjamoje byloje krovinys buvo gabenamas pagal vieną cMR važtaraštį, kuriame nurodytas vežėjas – UaB „Svevala“, o ne pagal kelis ats-kirus. cMR važtaraštyje įrašyta ne tarpinė, o galutinė krovinio pristatymo vieta. civilinėje byloje nr. 3k-3-75-916/2017 buvo nustatyta, kad krovinys pristatytas į cMR važtaraštyje nurodytą paskirties vietą ir tai pažymėta cMR važtaraštyje. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad krovi-nys nebuvo pristatytas į cMR važtaraštyje nurodytą paskirties vietą. Šiuo atveju netaikytini ir lietuvos aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-189/2014 pateikti išaiškinimai, nes šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesu-tampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. nagrinėjamoje byloje siuntėjas ir krovinio gavėjas žinojo, kad krovinio pervežimą vykdo UaB „Svevala“, ši įmonė nurodyta cMR važtaraštyje, jai siuntėjas išdavė krovinį ir kt. Taigi bylos duomenys įrodo, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo per-vežimas vykdytas pagal vienintelę vežimo sutartį, o net ir tuo atveju, jeigu pervežimas nebūtų vykdytas vienintelės sutarties pagrindu, UaB „Svevala“ būtų tiesiogiai atsakinga ieškovei už šios patirtus nuostolius, nes nuostoliai dingus kroviniui patirti dėl UaB „Svevala“ veiksmų, prilyginamų tyčiai.

20.6. UaB „Svevala“ deklaratyviais teiginiais grindžia savo poziciją, kad krovinys tariamai buvo tinkamai perduotas kitam vežėjui. UaB „Svevala“ teiginius

184184184

apie tinkamą krovinio perdavimą paneigia krovinį gabenusio UaB „Sveva-la“ vairuotojo teikti paaiškinimai.

20.7. kasacinio skundo argumentai dėl UaB „Svevala“ atleidimo nuo atsakomy-bės ir atsakomybės dydžio ribojimo atmestini. UaB „Svevala“ nurodytas aplinkybių vertinimas neatitinka bylos faktinių aplinkybių, lietuvos aukš-čiausiojo Teismo praktikos, patvirtinančios UaB „Svevala“ didelį neatsargu-mą, prilyginamą tyčiniams veiksmams. UaB „Svevala“ krovinio pervežimo metu nesiėmė priemonių krovinio praradimui išvengti. Be to, ji savo sąmo-ningais veiksmais prisidėjo prie krovinio praradimo.

21. Trečiasis asmuo iĮ „Salka“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skun-do pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:21.1. Trečiajam asmeniui liko neaiškūs jo įtraukimo į šios civilinės bylos nagrinėjimą

motyvai. nebūdama nagrinėjamo civilinio santykio dalyvė iĮ „Salka“ mano, kad neturi teisinio pagrindo vertinti proceso šalių teisinio santykio turinį.

21.2. kasaciniame skunde klaidingai nurodoma, jog byloje yra nustatyta, kad kro-vinį iš UaB „Svevala“ perėmė iĮ „Salka“. iĮ „Salka“ niekada nėra vykdžiusi tarptautinio vežimo ar prisiėmusi kokius nors tarptautinio vežėjo įsiparei-gojimus, šiuo metu įmonė veiklos nebevykdo. apie šio proceso dalyviais esančias įmones trečiasis asmuo sužinojo tik jį įtraukus į šio teisminio ginčo nagrinėjimą 2017 m. birželio mėn. Trečiasis asmuo ikiteisminiame tyrime 2015 m. lapkričio mėnesį yra nurodęs, jog į iĮ „Salka“ vadovo o. S. telefoną paskambino vyras, neprisistatė ir užsakė krovinio pervežimo paslaugas iš kauno į Vilnių. krovinį iĮ „Salka“ pristatė nurodytu adresu, pretenzijų nei iš užsakovo, nei iš gavėjų negavo, atsiskaityta buvo grynaisiais vietoje. Trečiasis asmuo neturi pagrindo teigti, kad jam skambinęs ir pervežimo paslaugas užsakęs asmuo buvo UaB „Svevala“ ar UaB „industrijos centras“, ar kitos šioje byloje minimos įmonės atstovas. atitinkamai trečiasis asmuo negali patvirtinti, kad jis gavo krovinį iš UaB „Svevala“ atstovo ar kad apskritai vežė tą patį krovinį, dėl kurio dingimo vyksta ginčas nagrinėjamoje byloje ir dėl kurio dingimo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

21.3. ieškovė šioje byloje nelaiko trečiojo asmens vežėju ir nereiškia jam reika-lavimų. ikiteisminio tyrimo metu nei trečiajam asmeniui, nei jo vadovui nebuvo pareikšti įtarimai dėl tariamos baudžiamosios veikos. Pagal byloje nurodomas aplinkybes akivaizdu, kad šiuo atveju galėjo būti įvykdyta nusi-kalstama veika, kadangi krovinys dingo, o atsakingi asmenys nėra nustatyti. UaB „Svevala“ vykdydama tarptautinį pervežimą nepasirūpino tinkamų dokumentų dėl krovinio priėmimo ir perdavimo įforminimu.

22. kitų atsiliepimų į kasacinį skundą cPk 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.išplėstinė teisėjų kolegija


185


23. Šioje kasacinės justicijos byloje keliamas teisės klausimas dėl vienintelės vežimo sutarties kriterijų bei atsakomybės dėl pagal tokio pobūdžio sutartį atliekamo ve-žimo aiškinimo ir taikymo.

24. išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog, siekiant įvertinti nurodytus aspektus, pir-miausiai tikslinga išanalizuoti, ar vežimą vykdžiusias šalis siejo vienintelė vežimo sutartis, kurios buvimas lemia ir toliau minimus atsakomybės taikymo ypatumus.

Dėl vienintelės vežimo sutarties kriterijaus aiškinimo ir taikymo

25. cMR konvencijos Vi skyriaus („nuostatos, susijusios su vežimais, kuriuos paei-liui vykdo keli vežėjai“) 34 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu vežimą, kurio sąlygas nustato vienintelė sutartis, vykdo paeiliui keli vežėjai, tai kiekvienas iš jų atsako už visą vežimą, o antrasis ir kiekvienas kitas vežėjas, perimdamas krovinį ir važta-raštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos važtaraštyje.

26. cMR konvencijos Vi skyriaus 36 straipsnyje reglamentuota, kad ieškinys dėl kro-vinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo, išskyrus priešieš-kinio ar prieštaravimo būdu pateikiamus ieškinius tos pačios vežimo sutarties byloje, gali būti pateiktas tik pirmajam, paskutiniajam arba tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą, suga-dinimą arba pristatymo termino viršijimą; ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą patį krovinį.

27. cMR konvencijos Vi skyriui taikyti būtina nustatyti, ar tenkinamas „vieninte-lės sutarties kriterijus“. lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje matyti prieš-taravimų dėl kriterijų, pagal kuriuos nustatomas minėto cMR konvencijos 34 straipsnyje reikalaujamo „vienintelės sutarties“ kriterijaus egzistavimas, – vie-nais atvejais šis kriterijus taikytas siuntėjo ir pirmojo vežėjo sutarčiai (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-536/2007), kitais atvejais – vežėjų tarpusavio susitarimams (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-3-1075/2018). išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iš dalies ne-nuoseklią kasacinio teismo praktiką šioje srityje ir dėl to kylantį poreikį ją tikslin-ti (cPk 361 straipsnio 4 dalies 2 punktas), pasisako dėl teismų praktikos vienodi-nimo aiškinant vienintelės sutarties kriterijus.

28. išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad susitariančiųjų ir (ar) faktiškai vežimą vyk-dančių vežėjų grandinės, kokia yra nagrinėjama šioje byloje, atveju susiklosto dvi teisinių santykių grupės: pirma, teisiniai santykiai tarp pervežimo paslaugos už-sakovo (kliento) ir vežėjų (išoriniai teisiniai santykiai); antra, vežėjų tarpusavio santykiai (vidiniai teisiniai santykiai). Šių teisinių santykių atskyrimas reikšmin-gas vertinant „vienintelės sutarties“ kriterijų.

29. lietuvos aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikš-ti iš jos kylančius reikalavimus. Tai yra sutarties uždarumo principo esmė. Su-

186186186

tarties uždarumo principo turinys ir veikimo ribos skirtingose teisės sistemose ar valstybėse gali būti skirtingi ir priklauso nuo nacionalinėje teisėje įtvirtinto reguliavimo. lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismo praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių tei-sės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms. Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme nustatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-367/2011 ir joje nu-rodytą praktiką).

30. Šiame kontekste pažymėtina, kad vežimo paslaugą užsakęs subjektas (klientas) nėra vežėjų, vykdančių jo užsakymą, tarpusavio susitarimų šalis. Tai lemia, kad klausimas, kokiomis sąlygomis ir kokių dokumentų pagrindu užsimezga ir klos-tosi vežėjų vidiniai tarpusavio teisiniai santykiai, yra savarankiškas klausimas, ne-turintis įtakos tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą vykdančių (pirmojo vežėjo ir vėliau prie kliento ir pirmojo vežėjo teisinių santykių prisijungusių) as-menų susiklosčiusio išorinio teisinio santykio kvalifikavimui.

31. Taigi cMR konvencijos 34 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „vienintelė sutartis“ reikia aiškinti klientą ir vežėją (vežėjus) siejančios sutarties kontekste, kaip apibūdinan-čią atvejus, kai sutartį su vežėju sudaręs asmuo (vežimo paslaugos užsakovas) su vežėju dėl krovinio gabenimo per visą maršrutą (nuo taško a iki taško Ž) sudaro vieną sutartį, neapimančią situacijų, kai vežimo paslaugos užsakovas dėl krovinio gabenimo skirtingomis to paties maršruto (nuo taško a iki taško Ž) atkarpomis sudaro skirtingas sutartis (pvz., nuo taško a iki taško k ir nuo taško k iki taško Ž).

32. Šį teisės aiškinimą patvirtina teisės doktrina, kurioje nurodoma, kad „terminas „vienintelė sutartis“ yra svarbus, nes jei tas pats vežimas vykdomas sudarant ats-kiras vežimo sutartis kiekvienoje valstybėje, per kurios teritoriją juda krovinys, tai tokioms sutartims bus taikomi atitinkamos valstybės nacionaliniai įstatymai, bet ne cMR konvencija. Vienintelė sutartis konvencijos 34 straipsnio prasme – tai sutartis, apimanti visus vežimo etapus. cMR konvencijos 34 straipsnis nebus taikomas tais atvejais, kai prekių siuntėjas pats sudarė sutartis su daugiau nei vie-nu vežėju dėl tęstinio vežimo, nes jis nebus vežamas vadovaujantis viena vežimo sutartimi (Messent, a.; glass, d. CMR: Contracts for the International Carriage of Goods by Road. Fourth edition. cornwall: informa law, 2018, p. 346).

33. kita vertus, kaip jau minėta, tai, kaip klientui įvykdyti visą krovinio vežimą įsi-pareigoję asmenys organizuoja savo tarpusavio teisinius santykius tam, kad pa-siektų vežimo sutartyje aptartą rezultatą, yra jų pačių sutartinių teisinių santykių, kurių dalyvis klientas nėra, klausimas. Taigi vėlesni vežėjų tarpusavio susitarimai neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant teisinius santykius pagal „vienintelės su-tarties“ kriterijų.

34. kalbant apie sutarčių uždarumo principą, kiek tai susiję su išoriniais teisiniais santykiais, susiklostančiais tarp kliento ir kelių vienas po kito veikiančių vežėjų, kiekvienas prisijungiantis vežėjas tampa šios sutarties dalyviu. Šiuo atveju sutar-ties sudarymui nėra reikalaujamas kliento ir paeiliui vežimą vykdančių vežėjų

187

žinojimas vienas apie kitą – vien tai, kad kitas vežėjas priima tas pačias prekes ir važtaraštį, ex lege (pagal teisę; pagal įstatymą) sukuria ryšį tarp siuntėjo ir paskes-nių vežėjų remiantis cMR konvencijos 34 straipsniu (žr. lenkijos aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą byloje nr. ii cSk 723/10, taip pat žr. Mes-sent, a.; glass, d. CMR: Contracts for the International Carriage of Goods by Road. Fourth edition. cornwall: informa law, 2018, p. 346–347).

35. Taigi cMR konvencijos 34 straipsnio formuluotė „antrasis ir kiekvienas kitas ve-žėjas, perimdamas krovinį ir važtaraštį, tampa sutarties dalyviu tokiomis sąly-gomis, kurios nurodytos važtaraštyje“ reglamentuoja vieną iš tolimesnių vežėjų prisijungimo prie tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą įsipareigojusio įvykdyti asmens (asmenų) sutartinių teisinių santykių būdų, kai prisijungiantis asmuo gauna važtaraštį bei perima krovinį. Tokiu atveju tolimesnis vežėjas, pri-imdamas krovinį bei važtaraštį, išreiškia valią dalyvauti sutartiniuose santykiuo-se, priima sutarties sąlygas, taigi, atlikus atitinkamus veiksmus, vėlesnio vežėjo prisijungimas prie sutarties įvyksta ex lege.

36. Pateiktas teisės aiškinimas dėl cMR konvencijos 34 straipsnio aktualus ir tose situacijose, kai dalis transporto operacijoje dalyvaujančių vežėjų yra nominalūs vežėjai – vežėjai, priėmę užsakymą, tačiau jį vykdantys ne patys, o tam pasitelkda-mi kitus vežėjus. kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas cMR konvencijos prasme. netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laiky-tinas vežėju cMR konvencijos prasme. Todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju cMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartį civi-linėje byloje nr. 3k-3-437/2012 ir joje nurodytą praktiką).

37. nyderlandų aukščiausiasis Teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendime yra išaiški-nęs, kad nei cMR konvencijos 34 straipsnio tekstas, nei kitos cMR konvencijos Vi skyriaus nuostatos, kuriose yra „nuostatos dėl vežimo, kurį paeiliui vykdo keli vežėjai“ (cMR konvencijos 35–40 straipsniai), nesuteikia pagrindo aiškinti, kad negali būti jokio tęstinio vežimo, jei pagrindinis vežėjas ir, įmanoma, kiti vežėjai yra išimtinai „popieriniai“ vežėjai, t. y. faktiškai nevykdo jokios pervežimo dalies, o perkelia visą pervežimą. cMR Vi skyriaus reguliavimo objektas ir tikslas, kaip išplaukia iš cMR konvencijos 36–39 straipsnių, yra asmens, turinčio interesą dėl krovinio ir vežėjo, siekiančio žalos atgavimo, galimybių sustiprinimas. Visa tai yra pagrindas cMR konvencijos 34 straipsnį aiškinti taip, kad ši nuostata taip pat tai-koma tuo atveju, kai pagrindinis vežėjas ir galimi kiti vežėjai yra išimtinai „popie-riniai“ vežėjai. Toks platus cMR konvencijos 34 straipsnio aiškinimas leidžia cMR konvencijos 36–39 straipsniams geriau atitikti siekiamus tikslus dėl asmens, tu-rinčio interesą dėl krovinio, ir ieškovo, siekiančio žalos atlyginimo. galiausiai yra svarbu tai, jog cMR konvencijos 34 straipsnio platus aiškinimas atitinka vyraujan-čią nuomonę konvencijos šalių teismų praktikoje ir literatūroje (žr. generalinio

188188188

advokato išvados 2.11–2.12 punktus) (nyderlandų aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimas, ecli:nl:PHR:2015:691, 3.6.1–3.6.2 papunkčiai).

38. doktrinoje nurodoma, kad anglijoje, taip pat austrijoje, danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje buvo nuspręsta, jog tais atvejais, kai vežėjas a sudaro vežimo sutartį, tačiau pasamdo kaip subrangovą (angl. subcontracts) įmonę B, ku-riai perduoda visą operaciją, B yra vežėjas, vykdantis vežimą paeiliui po a, kuris taip pat yra vežėjas pagal cMR. Tiek a, kaip pirmasis vežėjas, tiek B, kaip vyk-dantysis vežėjas, yra atsakingi už krovinį pagal cMR konvencijos 34 straipsnį, su sąlyga, kad B priima krovinį ir važtaraštį, kaip reikalaujama tame straipsnyje. Šis aiškinimas mažiau atspindi įprastą ar akivaizdžią cMR konvencijos 34 straipsnio prasmę, bet labiau – teismų supratimą apie šios cMR konvencijos dalies tikslą suteikti ieškovui, siuntėjui ir gavėjui taikinių pasirinkimą, taigi ir taikinį, kurį ieš-kovas gali pastebėti ir atpažinti. Ši užduotis neturėtų būti apsunkinta, nes pradi-nis vežėjas sudarė subrangos sutartis (clarke, M. International Carriage Of Goods By Road: CMR. Second edition. informa law from Routledge, 2014, p. 167–168).

39. Platus cMR konvencijos 34 straipsnio aiškinimas nurodomas ir kitoje teisinėje literatūroje (žr., pvz., clarke M.; Yates d. Contracts Of Carriage By Land And Air. Second edition. informa, 2008, p. 75–76; Messent, a.; glass, d. CMR: Contracts for the International Carriage of Goods by Road. Fourth edition. informa law, 2018, p. 340–348, ir ten cituojamą jungtinės karalystės apeliacinio teismo spren-dimą byloje Ulster-Swift v Taunton Meat Haulage [1977] 1 lloyd’s Rep 346, [1997] 1 (duomenys neskelbtini).

40. nagrinėjamoje byloje atsakovė, siekdama paneigti savo atsakomybę dėl ginčo krovinio praradimo, nurodo, kad ginčą nagrinėję teismai nepagrįstai vertino, jog ieškovę ir ją siejo vienintelė vežimo sutartis, lemianti solidariosios atsakomybės taikymą pagal cMR konvencijos Vi skyrių.

41. kadangi „vienintelės sutarties“ kriterijaus taikymui, kaip jau minėta, būtina, kad krovinio gabenimas per visą maršrutą būtų sureguliuotas viena sutartimi, teisė-jų kolegija išaiškina, kad tokiais atvejais būtina nustatyti, kur yra maršruto pra-džia ir pabaiga. nagrinėjamos bylos atveju reikia nustatyti, ar teismų konstatuota aplinkybė, kad krovinio gabenimas iš Roterdamo (nyderlandai) į konstantinov-ką (Ukraina) buvo visas krovinio maršrutas, buvo nustatyta pagrįstai.

42. Byloje esančios bendrovės „Baramist limited“ 2015 m. spalio 30 d. sąskaitos nr. 441 grafoje „Pristatymo pagrindas“ (angl. delivery basis) nurodyta „daP, Rotterdam, netherlands (incoTeRMS-2010)“. Ta pati informacija nurodyta 2015 m. spalio 19 d. finalinėje specifikacijoje nr. 3.

43. cMR važtaraščio nr. 151794 13 grafoje („Siuntėjo nuorodos“) yra toks įrašas: „2014 metų rugsėjo 06 d. kontraktas nr. 96/cH tarp Baramist limited (didžio-ji Britanija) ir RaB „Megateks“ (Ukraina) 2015-10-30 d. Sąskaita nr. 441“. Šio važtaraščio 1 grafoje („Siuntėjas“) nurodyta „c. Steinweg-Handelsveem B. V., (duomenys neskelbtini) Roterdamas, olandija pagal Baramist limited užsakymą of. 3S l, l o, (duomenys neskelbtini) Street, londonas, (duomenys neskelbtini), an-glija“. Minėto važtaraščio 4 grafoje („Prekės priėmimo vieta ir data“) nurodyta „Roterdamas, olandija, 2015-10-30“.

189

44. kiek tai susiję su maršruto pabaiga, iš byloje esančio bendrovės RaB „Megateks“ i. S. 2015 m. spalio 29 d. pateikto užsakymo nr. c-54 prie 2014 m. rugsėjo 18 d. sutarties nr. k-01-14 matyti, kad iškrovimo adresas yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Ukraina. Tie patys duomenys nu-rodyti ir minėto cMR važtaraščio nr. 151794 3 grafoje („Prekės iškrovimo vieta“).

45. atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų padarytos išvados, kad maršrutas Roterda-mas–konstantinovka buvo visas prekių gabenimo maršrutas, laikytinos pagrįstomis.

46. kiek tai susiję su pačia sutartimi, kurią reikia vertinti „vienintelės sutarties“ kriterijaus tikslais (šiuo klausimu pasisakyta pirmiau), iš byloje esančios i. S. ir RaB „Megateks“ 2014 m. rugsėjo 18 d. Tarptautinio susisiekimo krovinių ekspedijavimo paslaugų tei-kimo sutarties nr. k-01-14 1 punkto („Sutarties dalykas“) 1.1 papunkčio matyti, kad „ši sutartis reguliuoja ir nustato santykių tvarką tarp ekspeditoriaus ir Užsakovo, susi-jusių su ekspeditorių transportinių ir ekspedijavimo paslaugų teikimo Užsakovui, t. y. paslaugų dėl Užsakovo krovinių (ar kitų asmenų krovinių) automobilinio transporto pervežimo per Ukrainos ir kitų šalių teritoriją organizavimo ir teikimo užtikrinimo“.

47. Minėtos sutarties 2 punkto („Pervežimų planavimas“) 2.1 papunktyje nurodyta, kad „transportinių ir ekspedijavimo paslaugų teikimas ekspeditoriaus vykdomas pagal Užsakovo paraiškas arba kitus dokumentus (toliau – Paraiška), skirtus eks-peditoriui, kuriuose Užsakovas prašo organizuoti ir teikti krovinių pervežimo paslaugas. Tokia Paraiška bus ekspeditorių laikoma kaip tinkama Užsakovo ra-šytinė Paraiška – pavedimas organizuoti ir teikti krovinių transportavimą, ir su to tikslo, ekspeditoriaus vardu ir Užsakovo sąskaita, sudaryti vieną ar daugiau krovinių pervežimo sutarčių“.

48. Sutarties 3 punkto („ekspeditoriaus pareigos“) 3.1 papunktyje įtvirtinta pareiga „pa-gal Užsakovo Paraiškas organizuoti krovinių gabenimą savo transporto priemonėmis arba sudarant savo vardu reikiamą skaičių pervežimo sutarčių su krovinių vežėjais“.

49. kaip minėta, pagal šią sutartį pateiktas 2015 m. spalio 29 d. užsakymas nr. c-54 yra dėl krovinio gabenimo visu maršrutu.

50. iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad, pirma, šia sutartimi ir užsakymu sutarta ne tik dėl ekspedijavimo, o ir dėl krovinių vežimo; antra, RaB „Megateks“ ir i. S. sutar-tiniai dokumentai apima krovinio gabenimą visu maršrutu, taigi reikia konstatuoti, kad teismai „vienintelės sutarties“ kriterijaus egzistavimą konstatavo teisingai.

51. UaB „Svevala“ priėmė krovinį ir važtaraštį, nepaisydama duomenų dėl paskir-ties vietos neatitikimo važtaraštyje ir UaB „Svevala“ bei UaB „industrijos cen-tras“ sutartiniuose dokumentuose, nepareikalavusi jo pakeisti pagal pasirašyto užsakymo sąlygas, todėl minėtais savo veiksmais prisijungė prie susiklosčiusių užsakovės RaB „Megateks“, susitariančiojo vežėjo i. S. ir jo pasitelktos vežėjos UaB „industrijos centras“ sutartinių krovinio vežimo teisinių santykių.

Dėl CMR konvencijos 12 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo

52. išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, tarp ginčo šalių sudarytos vienintelės vežimo sutarties konstatavimas lemia cMR konvencijos 36 straips-nio taikymo galimybę.

190190190

53. Šiuo atveju ieškovė patirtą žalą siejo su tuo, kad ginčo krovinys buvo perduotas cMR važtaraštyje nenurodytam asmeniui ir galiausiai dėl šių veiksmų buvo prarastas. ka-saciniame skunde UaB „Svevala“ teigia, jog ji negali būti laikoma tinkama atsakove, nes tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus dėl krovinio vežimo, krovinio perdavimas iĮ „Salka“ buvo atliktas vykdant siuntėjo nurodymą iškrauti krovinį tar-pinėje iškrovimo vietoje. UaB „Svevala“ teigimu, krovinį paskutine žinoma maršru-to dalimi kaunas–Vilnius gabeno iĮ „Salka“, ji ir laikytina paskutiniąja vežėja, kurios vežimo metu krovinys buvo prarastas (cMR konvencijos 36 straipsnis).

54. Vertindama nurodytus teiginius išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog cMR kon-vencijoje įtvirtinta vežimo sutarties apibrėžtis leidžia daryti išvadą, kad vežėjas, priėmęs pervežti siuntėjo krovinį, įsipareigoja jį pristatyti į paskirties vietą ir perduoti krovinio valdymą siuntėjo nurodytam gavėjui (cMR konvencijos 6, 12, 13 straipsniai) (pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-448/2002; 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-267/2009). analogiško požiūrio laikomasi ir teisės doktrinoje, nuro-dant, jog krovinio pristatymo vieta turi būti suprantama kaip vieta, nurodyta važ-taraštyje. krovinio pristatymu į paskirties vietą (cMR konvencijos 13 straipsnio 1 dalis) laikytinas krovinio pristatymas į cMR važtaraštyje nurodytą vietą arba pakeistą siuntėjo reikalavimu paskirties vietą (cMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalis) (ambrasienė, d.; Sinkevičius, e. Vežėjo civilinė atsakomybė pagal Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją ir jos draudimas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2004, p. 29–30).

55. cMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti iš vežėjo nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Siuntėjas praranda šią teisę nuo to momento, kai antrasis važtaraščio egzempliorius per-duodamas gavėjui arba kai gavėjas veikia pagal teises, nustatytas 13 straipsnio 1 punkte. nuo šio momento vežėjas privalo vadovautis krovinio gavėjo instrukci-jomis (cMR konvencijos 12 straipsnio 2 dalis). Šioje nuostatoje įtvirtinta siuntėjo teisė disponuoti kroviniu suponuoja galimybę pareikalauti iš vežėjo nutraukti ve-žimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, nei nurodyta važtaraštyje (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-128/2006).

56. Ši teisė turi būti įgyvendinama remiantis cMR konvencijos nuostatomis. cMR konvencijoje įtvirtinta, jog krovinio disponavimo teisė priklauso gavėjui nuo važtaraščio surašymo momento tais atvejais, kai siuntėjas apie tai įrašo važtaraš-tyje (cMR konvencijos 12 straipsnio 3 dalis). kroviniu disponuojama laikantis šių sąlygų: a) siuntėjas – arba šio straipsnio 3 punkte nurodytu atveju – gavėjas, norintis pasinaudoti šia teise, privalo pateikti vežėjui pirmą važtaraščio egzem-pliorių, kuriame turi būti įrašytos naujos instrukcijos, taip pat kompensuoti ve-žėjui išlaidas ir nuostolius, susijusius su šių instrukcijų vykdymu; b) instrukcijų vykdymas turi būti įmanomas, kai jas gauna asmuo, kuris privalo jas vykdyti. jų vykdymas neturi pažeisti normalios vežėjo įmonės darbo eigos, taip pat padaryti nuostolių kitų krovinių siuntėjams ir gavėjams; c) pagal nurodytas instrukcijas

191

siuntos negalima dalinti dalimis (cMR konvencijos 12 straipsnio 5 dalis). Pagal cMR konvencijos 12 straipsnį siuntėjas išlaiko teisę disponuoti kroviniu iki tol, kol važtaraštis bus perduotas gavėjui (Messent, a.; glass, d. a. CMR: Contracts for the International Carriage of Goods by Road. Fourth edition. cornwall: infor-ma law From Routledge, 2018, p. 109).

57. nepaisant to, ar vežimo metu buvo pasinaudota cMR 12 straipsnyje nurodyta disponavimo kroviniu teise ar ne, vežėjas, pristatęs krovinį į paskirties vietą, per-duodamas krovinį, turi pareigą patikrinti, ar perduoda krovinį tinkamam asme-niui, t. y. važtaraštyje nurodytam gavėjui (jo įgaliotam asmeniui), arba siuntėjo, pasinaudojusio cMR konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise nurodyti vežėjui atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje, reikalavimu pakeistam gavėjui. Perduodamas krovinį ne krovinio važtaraštyje nurodytam ga-vėjui (ne jo įgaliotam asmeniui) arba ne siuntėjo reikalavimu pakeistam gavėjui, vežėjas pažeidžia vežimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pristatyti krovinį į paskirties vietą ir perduoti jį turinčiam teisę gauti asmeniui (lietuvos aukščiau-siojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-334/2011). Tai lemia ir cMR konvencijoje įtvirtintų pasekmių taikymą.

58. Pagal cMR konvencijos 17, 18 straipsnių nuostatas, jeigu krovinys nepristatytas gavėjui arba pristatytas netinkamam gavėjui, jis laikomas prarastu. Vežėjas neat-sako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (cMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktas). Pagal cMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį būtent vežėjui tenka pareiga įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar jis pristatytas ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių.

59. Minėtos nuostatos leidžia teigti, kad jeigu vežėjas perduoda krovinį ne siuntė-jo nurodytam gavėjui, tai prilyginama krovinio praradimui. cMR konvencija, griežtai reglamentuodama vežėjo atsakomybę, įtvirtina jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (cMR konvencijos 17, 18 straipsniai). Šios prezumpcijos buvimas lemia tai, kad šios bylos faktinių aplinkybių kontekste būtent vežėjui tenka pareiga įrodyti, jog asmuo, kuriam jis perdavė krovinį, turėjo teisę jį gauti, t. y. kad važtaraštyje nurodytas krovinio ga-vėjas buvo įgaliojęs šį asmenį priimti ginčo krovinį arba kad krovinio siuntėjas, remdamasis cMR konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta teise, buvo nurodęs vežė-jui atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje.

60. kaip minėta, UaB „Svevala“ prisijungė prie vienintelės vežimo sutarties. Šiuo atveju nors UaB „Svevala“ 2015 m. spalio 29 d. sudarytame užsakyme tarptau-tiniam krovinio pervežimui nėra nurodytas krovinio gavėjas, yra nurodyta tik krovinio iškrovimo vieta – „kaunas, lT, tiksliau telefonu“, tačiau tiek sudaryto-je sutartyje, prie kurios UaB „Svevala“ prisijungė, tiek cMR važtaraštyje, pagal kurį UaB „Svevala“ priėmė ir vežė krovinį, buvo nurodyta, kad krovinio siuntėjas – „c. Steinveg-Handelsveem B. V.“, krovinio gavėja – RaB „Megateks“, galuti-nė krovinio pristatymo vieta – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Ukraina. nagrinėjamu atveju UaB „Svevala“ priėmė vežti krovinį pagal nurodytą

192192192

cMR važtaraštį, nepareikalavo pateikti cMR važtaraščio, kuriame būtų įrašyta šalių sutarta iškrovimo vieta kaune arba įrašytas kitas krovinio vežėjas, krovinio gavėjas. Šios aplinkybės lėmė, kad ginčo krovinys turėjo būti įteiktas cMR važta-raštyje nurodytam subjektui. Toks įpareigojimas galėjo būti pakeistas tik remian-tis cMR konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta tvarka.

61. Šiuo atveju UaB „Svevala“ nepagrindė, jog asmuo, kuriam buvo perduotas krovi-nys, buvo cMR važtaraštyje nurodyto krovinio gavėjas ar asmuo, įgaliotas priimti krovinį vykdant pagal cMR konvencijos 12 straipsnį teiktinus nurodymus (cMR konvencijos 12, 17, 18 straipsniai). Be to, teismų nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog, kilus neaiškumų dėl krovinio įteikimo, taip pat nebuvo kreiptasi dėl instrukcijų pateikimo siekiant įsitikinti, ar krovinys yra perduodamas tinkamam subjektui (cMR konvencijos 15 straipsnio 1 dalis).

62. nurodytų faktinių aplinkybių kontekste spręstina, jog teismai, nustatę UaB „Sve-vala“ krovinio perdavimo ne sutartyje bei cMR važtaraštyje nurodytam krovinio gavėjui faktą, pagrįstai konstatavo krovinio praradimą bei atitinkamai vertino, kad UaB „Svevala“ cMR konvencijos 36 straipsnio pagrindu galėjo būti laikoma tinkama šalimi, iš kurios siekiama nuostolių atlyginimo.

63. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog šiuo atveju nėra tikslinga pasisakyti dėl kitų UaB „Svevala“ argumentų, susijusių su jos sudarytos 2015 m. spalio 29 d. užsaky-mo sutarties turiniu, prisiimtų įsipareigojimų apimtimi. Šie argumentai gali būti reikšmingi vertinant vežėjų tarpusavio atsakomybės už bendrai vykdytą vežimą klausimą, tačiau nėra svarbūs sprendžiant ieškovės pateikto reikalavimo atlyginti nuostolius (ne)pagrįstumo klausimą.

Dėl vežėjo atsakomybės ribojimo ir nuostolių dydžio

64. kasaciniame skunde argumentuojama, jog teismai netinkamai aiškino ir taikė cMR konvencijos 23 straipsnį, pažymint, kad UaB „Svevala“ atsakomybė turėtų būti ribojama šio straipsnio 3 dalies pagrindu, nesant tyčiai prilyginamos didelio neatsargumo kaltės formos.

65. Šiuo aspektu pažymėtina, jog cMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad vežėjas, praradęs dalį arba visą krovinį, privalo atlyginti žalą, kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę (cMR konvencijos 23 straipsnio 2 dalis). Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (cMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis).

66. cMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta minėto ribojimo išimtis: ve-žėjas negali vadovautis konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsako-mybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiks-mams. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo

193

metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis (cMR konven-cijos 29 straipsnio 2 dalis).

67. lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant cMR konvencijos 29 straips-nio 1 dalį pažymėta, jog vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrin-das taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. lietuvos teisėje di-delis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo tai-syklių nepaisymas (pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-172/2009).

68. Pagal lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygin-tinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba nevei-kimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradi-mo riziką arba padėti jos išvengti (pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nu-tartis civilinėje byloje nr. 3k-3-318/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-334/2011).

69. Plėtodamas cMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo prakti-ką kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad siekiant konstatuoti sąmoningą netinka-mą vežėjo elgesį turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuo-sius kriterijus. objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuo-ju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (žr., pvz., lietuvos aukščiau-siojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-127-378/2015).

70. kiek tai susiję su nagrinėjamu atveju perduodant ginčo krovinį, išplėstinė tei-sėjų kolegija pabrėžia, kad lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje vertinant vežėjui tenkančias pareigas yra pažymėta, jog vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigin-gą, t. y. labai atsargų ir atidų (pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-448/2002; 2009 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-267/2009). iš esmės analogiško vertinimo laikomasi ir teisės doktrinoje, nurodant, kad krovinio pristatymo atveju vežėjas yra saisto-mas pareigos įteikti krovinį tinkamam asmeniui ir vykdant šią pareigą ypatingas rūpestingumas yra būtinas (Messent, a.; glass, d. a. CMR: Contracts for the In-ternational Carriage of Goods by Road. Fourth edition. cornwall: informa law From Routledge, 2018, p. 135–136).

71. išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog teismai, įvertinę byloje nustatytas šios nutarties 60–62 punktuose nurodytas aplinkybes, turėjo teisinį pagrindą kvalifi-kuoti vežėjo veiksmus perduodant krovinį kaip didelį neatsargumą, prilygintiną tyčiniams veiksmams. UaB „Svevala“ perdavė krovinį neidentifikuotam asme-niui, nesikreipė į krovinio siuntėją instrukcijų dėl krovinio perdavimo, kad įsi-tikintų, jog krovinys yra perduodamas tinkamam subjektui ir tinkamoje vietoje.

194194194

Šiuo atveju net ir minimalaus rūpestingumo sąlygojamo elgesio laikymasis būtų sudaręs prielaidas išvengti žalos kilimo. atsižvelgiant į tai, kad šie UaB „Sveva-la“ veiksmai teismų pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip jos didelis neatsargumas, ji prarado galimybę remtis cMR konvencijoje įtvirtintais atsakomybės ribojimo ar atleidimo nuo atsakomybės pagrindais (cMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis).


72. apibendrindama tai, kas nurodyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad ginčo krovinys buvo vežamas vie-nintelės sutarties pagrindu ir žala ieškovei buvo sukelta perdavus vežamą krovinį neįgaliotam jį gauti subjektui (cMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis).

73. išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama aptartų aplinkybių visumą, konsta-tuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo.

74. kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir skundžiamo sprendimo teisėtumui, todėl išplės-tinė teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.


75. Pagal cPk 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašy-mą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

76. nagrinėjamu atveju atsakovė UaB „Svevala“ prašo priteisti kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegijai nusprendus apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl ginčo esmės palikti nepakeistą, netenkintinas šis pateiktas prašymas (cPk 93 straipsnio 1 dalis).

77. ieškovė prašo priteisti 1000 eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Prašoma priteisti suma neviršija lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsa-kymu nr. 1R-85 ir lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu pa-tvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl ji priteistina ieškovei iš atsakovės.

78. kasacinis teismas patyrė 5,11 eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). netenkinus kasacinio skundo šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės

195

UaB „Svevala“ (cPk 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kole-gija, vadovaudamasi lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Ukrainos ribotos atsakomybės bendrovei „Mega-teks“ (j. a. k. 20338741) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Svevala“ (j. a. k. 122669062) 1000 (vieną tūkstantį) eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Svevala“ (j. a. k. 122669062) 5,11 eur (penkis eur 11 ct) išlaidų, susijusių su procesinių doku-mentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mo-kesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


Viešieji pirkimai

1.10. Dėl tiekėjo pateiktos informacijos kvalifikavimo kaip melagingos

Melaginga informacija pripažįstama iš esmės dviem atvejais, kai, pirma, nusle-piama ar pateikiama klaidinga informacija apie atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, įskaitant profesinį pajėgumą (Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 47 straipsnio 1 dalies 3 punktas), antra, abejonės dėl melagingos informacijos tiekėjo nepašalintos pa-teikiant dokumentus, nurodytus VPĮ 50 straipsnyje. Pirmasis atvejis platesnis už antrąjį, nes nėra siejamas su konkrečiais dokumentais.

Perkančioji organizacija ne tik galėjo, bet ir privalėjo aiškintis ieškovės deklaruo-jamos kvalifikacijos duomenų turinį, įsitikinti pateiktos informacijos tikrumu. Ginčo šalių susirašinėjimas dėl ieškovės profesinės patirties įrodymų nelaikytinas nei viešojo pirkimo sąlygos, pagal kurią tiekėjai privalėjo pateikti tik įvykdytų sutarčių sąrašą, turi-nio išplėtimu, nei naujų reikalavimų tiekėjams nustatymu.

Deklaruojamos informacijos atitiktis tikrovei paprastai nustatytina, kai galima įvertinti pateiktus duomenis (įrodymus). Tačiau tai nereiškia, kad kai atitinkamų duo-menų nepateikta, negalima prieiti prie išvados, kad deklaruojama informacija mela-ginga. Priešingu atveju tiekėjams, nepateikusiems prašomų duomenų, būtų leidžiama teisėtai išvengti kvalifikacijos duomenų pripažinimo melagingais ir pašalinimo iš kon-kurso procedūrų. Tai, be kita ko, prieštarautų ir VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatos turiniui ir prasmei. Teisingumo Teismo konstatuota, kad pirmiau nurodyta

196196196

teisės norma apima tiek aktyvius veiksmus, kaip antai falsifikavimą, tiek neveikimą, nes neteisingos informacijos suteikimas, kaip ir tikrosios informacijos nuslėpimas, gali turėti poveikį perkančiosios organizacijos priimamam sprendimui.

Pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo išaiškinimus rimtu perkančiosios or-ganizacijos suklaidinimu laikytini ne tik tyčiniai ūkio subjekto veiksmai, bet ir situacija, kai tiekėjas pripažintas atsakingu dėl tam tikro laipsnio nerūpestingumo, t. y. nerūpes-tingumo, kuris gali daryti įtaką sprendimams dėl pašalinimo iš konkurso, atrankos ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo.

civilinė byla nr. e3k-3-63-916/2020Teisminio proceso nr. 2-55-3-00428-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, suside-danti iš teisėjų Birutės janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir da-lios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pa-gal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „RoSk consulting“ kasacinį skundą dėl lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės ben-drovės „RoSk consulting“ ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus universitetui dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „apskaitos ir mokesčių konsultacijos“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojan-čių tiekėjo perkančiajai organizacijai pateiktų kvalifikaciją pagrindžiančių duo-menų pripažinimą melaginga informacija, aiškinimo ir taikymo.

2. ieškovė UaB „RoSk consulting“ (toliau – ir ieškovė, tiekėja) prašė panaikinti atsakovės VšĮ Vilniaus universiteto (toliau – ir atsakovė, perkančioji organizacija) sprendimą pašalinti ieškovę iš konkurso procedūrų (atmesti ieškovės ir trečiojo asmens UaB „apskaitos ir mokesčių konsultacijos“ (toliau – trečiasis asmuo) pa-

197

siūlymą), sprendimą įtraukti ieškovę į Melagingą informaciją pateikusių tiekėjų sąrašą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. ieškovė nurodė, kad atsakovė vykdė ribotą konkursą „Vilniaus universiteto meti-nio finansinių ataskaitų rinkinio audito paslaugų pirkimas VU10084“, konkurso nr. 405014 (toliau – konkursas), kurio metu siekė įsigyti Vilniaus universiteto me-tinio finansinių ataskaitų rinkinio audito paslaugas. konkurso sąlygų 4 dalyje („Tie-kėjų kvalifikacijos reikalavimai“), inter alia (be kita ko), nurodyta, kad informacinių sistemų (iS) audito specialistas turi turėti ne trumpesnę kaip 2 metų konsultacinių paslaugų teikimo patirtį atliekant iS auditą; ši patirtis įrodinėtina pateikiant iS audito specialisto darbo patirties konsultacinių paslaugų teikimo srityse aprašymą (patei-kiant suteiktų paslaugų (įvykdytų sutarčių) sąrašą, nurodant paslaugų pavadinimą, užsakovus, vykdymo terminus, pradžią, pabaigą) (toliau – ir ginčo konkurso sąlyga).

4. Ūkio subjektų grupė, sudaryta iš ieškovės ir trečiojo asmens, pateikė pasiūlymą. Perkančioji organizacija, įvertinusi tiekėjos pateiktus dokumentus, prašė patiks-linti kvalifikaciją pagrindžiančius duomenis. ieškovė paaiškino savo pasitelkto eksperto patirtį, pateikė turimus papildomus dokumentus, tačiau pažymėjo, kad atitinkamų dokumentų pateikimas yra komplikuotas, nes jie yra konfidencialūs.

5. atsakovė neatsižvelgė į pateiktus paaiškinimus dėl ribotos galimybės pateikti atitinkamus dokumentus ir 2019 m. vasario 19 d. pašalino ieškovę iš konkurso procedūrų, nurodydama, kad ši neatitinka kvalifikacijos reikalavimų. Perkančioji organizacija sprendime pažymėjo ir tai, kad ieškovė pateikė melagingą informaci-ją apie pasitelkto specialisto įvykdytas sutartis. ieškovė dėl šių aplinkybių pateikė perkančiajai organizacijai pretenziją, tačiau atsakovė ją atmetė.

6. ieškovės teigimu, sprendimas pašalinti ją iš konkurso yra nepagrįstas, priimtas pažeidžiant lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuos-tatas, viešųjų pirkimų principus, riboja konkurenciją ir pažeidžia ieškovės teises. ieškovė pateikė visus konkurso sąlygose reikalaujamus ir vėliau perkančiosios or-ganizacijos prašytus dokumentus, kuriuos turėjo galimybę gauti; šie dokumentai patvirtina reikalaujamą ieškovės pasitelkto specialisto profesinę patirtį, todėl ieš-kovės pasiūlymas atmestas nepagrįstai. Be to, atsakovė neteisingai aiškino mela-gingos informacijos sampratą, neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes, užkertančias kelią ieškovei pateikti perkančiosios organizacijos prašomus dokumentus, taigi ieškovė nepagrįstai įtraukta į Melagingą informaciją pateikusių tiekėjų sąrašą.


7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. 8. Teismas nurodė, kad ieškovė pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinė-

jimo tvarka skųsti atsakovės sprendimą; nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių apie konkurso procedūrų eigą, šalių susirašinėjimą, atsakovės priimtus sprendimus, todėl dėl šių abiejų šalių nurodytų faktinių aplinkybių teismas plačiau nepasi-sakė, laikė jas nustatytomis.

9. Perkančiosios organizacijos iš esmės visuomet privalo iš dalyvių reikalauti patikslinti (paaiškinti) jų kvalifikaciją pagrindžiančius duomenis, jei iš dokumentų, pateiktų su

198198198

pasiūlymu, negalima spręsti dėl tiekėjo kvalifikacijos atitikties nustatytiems reikalavi-mams. Teismo vertinimu, ieškovės deklaruoti duomenys bei jos pasitelkto specialisto parengti sąrašai, gyvenimo aprašymas patikimai neįrodo reikalauto pajėgumo turėji-mo, todėl teismas pripažino, kad atsakovė, siekdama nustatyti, ar ieškovės pasitelktas specialistas turi reikiamą patirtį pagal ieškovės deklaruotą įvykdytų sutarčių sąrašą, pagrįstai įpareigojo pateikti ieškovę jos nurodytas kaip įvykdytas sutartis ir pan.

10. atsakovė du kartus nustatė ieškovei terminus tokiems įrodymams pateikti, tačiau ieškovė jų nepateikė, taip pat nepateikė ir kitų pirminių dokumentų, iš kurių būtų galima objektyviai įvertinti pasitelkto specialisto patirtį. Teismas pažymėjo, kad 2019 m. sausio 24 d. rašte atsakovė nenurodė konkrečių pateiktinų dokumentų, ta-čiau ieškovei buvo nustatytas papildomas terminas pateikti dokumentus, įrodan-čius, kad jos lentelėje nurodytos sutartys buvo sudarytos, paslaugos iš tikrųjų teik-tos; taip pat paaiškinimą, kaip ir kokiu pagrindu pasitelktas specialistas galėjo įgyti patirties vykdydamas sutartį, jei nebuvo nė vienos iš sutarties šalių darbuotojas.

11. Teismas sprendė, kad atsakovė neapribojo ieškovės teisės pateikti bet kokius pati-kimus įrodymus, o sprendimą atmesti jos pasiūlymą lėmė tai, kad pateikti doku-mentai neleido patvirtinti reikiamos kvalifikacijos. ieškovė nenurodė argumentų, paneigiančių atsakovės išvadą, jog jos pateikti kvalifikaciją įrodantys dokumentai buvo nepatikimi, neobjektyvūs.

12. ieškovė pasitelkto specialisto atitinkamą patirtį Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose įrodinėjo pareiginiais nuostatais. Šalys skirtingai vertino pa-reiginiuose nuostatuose nurodytas specialisto funkcijas, tokias kaip konsultaci-nių paslaugų teikimo patirtį atliekant iS auditą (t y. pareiginiuose nuostatuose įtvirtinta pareiga formuluoti sistemos poreikių reikalavimus analizės etape, teikti siūlymus, vykdyti sistemos priežiūrą, sukuriamų rezultatų nuolatinį vertinimą ir pan.). Teismas pripažino, kad specialisto darbo funkcijos, susijusios su sistemos priežiūra, stebėjimu, veikimo vertinimu, nelaikytinos konsultavimu atliekant au-ditą. auditas savo esme yra specifinis nepriklausomas patikrinimas, kuriuo sie-kiama įsitikinti, ar iS veikimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiginiuose nuostatuose nurodytos įprastinės iS specialisto darbo funkcijos sukuriant siste-mą, dirbant su ja bei prižiūrint jos veikimą projekto įgyvendinimo metu, tačiau jos neatitinka nepriklausomo sistemos audito esmės.

13. atkreiptas dėmesys į tai, kad konkurso dokumentuose atsakovė reikalavo konsul-tacijų teikimo patirties būtent iS audito srityje, o ne konsultacijų teikimo dirbant iS srityje. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių specialisto darbo patirtį Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose, taip pat šio specia-listo dalyvavimą įgyvendinant kitas sutartis (su UaB „Šiaulių vandenys“, lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – VRM), klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, centrine hipotekos įstaiga, UaB „aukštaitijos vandenys“, Valstybi-ne energetikos inspekcija). dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovei per nustatytą terminą nepateikus duomenų, patvirtinančių kvalifikacijos atitiktį konkurso doku-mentų reikalavimams, atsakovė pagrįstai atmetė ieškovės pasiūlymą.

14. Teismas pažymėjo, kad sunkumai gauti kvalifikaciją patvirtinančius įrodymus neat-leido ieškovės nuo pareigos pagrįsti kvalifikacijos atitiktį konkurso reikalavimams.

199

Priešingu atveju, pripažinus ieškovės teisę toliau dalyvauti konkurso procedūrose, būtų pažeisti viešųjų pirkimų skaidrumo, rungimosi, lygiateisiškumo principai, taip pat kitų tiekėjų teisėti interesai lygiomis teisėmis dalyvauti konkurse.

15. Vertindamas, ar ieškovė pateikė melagingą informaciją, deklaruodama kvalifika-cijos atitiktį bei teikdama duomenis apie įvykdytas sutartis, teismas atsižvelgė į pačios ieškovės paaiškinimus, kaip sudarytas ir atsakovei pateiktas sutarčių sąra-šas (tik pagal specialisto nurodytą, bet įrodymais nepagrįstą informaciją), bei į tai, kad ieškovei buvo ir turėjo būti žinoma, jog ši informacija galėjo būti netiksli dėl objektyvių priežasčių. ieškovės tvirtinimas, kad specialistas turi nurodomą patir-tį, sutartys yra sudarytos, negali būti pripažintas sąžiningu veiksmu. nei teikda-ma pasiūlymą, nei atsakydama į atsakovės reikalavimus pagrįsti reikiamą patirtį ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kad toks sąrašas gali būti netikslus ar pan. Teismo vertinimu, ieškovė turėjo interesą laimėti konkursą, todėl galėjo klaidin-gai tvirtinti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė tyčiniais veiksmais nurodė tikro-vės neatitinkančią informaciją, turėdama tikslą suklaidinti atsakovę dėl ieškovės atitikties kvalifikacijos reikalavimams ir taip nebūti pašalinta iš konkurso.

16. Teismas sprendė, kad ir naujai pateikti įrodymai (sudarytos sutartys) nepatvir-tina kvalifikacijos atitikties, nes pateiktos sutartys su UaB „Šiaulių vandenys“ ir VĮ klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija buvo vykdytos trumpiau, nei ieš-kovė buvo nurodžiusi; sutartyse su UaB „aukštaitijos vandenys“, UaB „Santa Monica networks“, centrine hipotekos įstaiga nenurodyta, kad buvo teikiamos konsultavimo paslaugos; duomenų apie įvykdytas sutartis su VRM, Valstybine energetikos inspekcija nepateikta. Pažymėta ir tai, kad ieškovė nenurodė objek-tyvių duomenų, kodėl deklaruojamos sutartys negalėjo būti pateiktos atsakovės nustatytu laikotarpiu (ne tik kartu su ieškiniu). Teismo nuomone, tai papildomai įrodo ieškovės nesąžiningą elgesį, jai vengiant teikti įrodymus, pagrindžiančius jos deklaruotą patirtį.

17. Teismas konstatavo, kad perkančioji organizacija įrodė, jog ieškovė pateikė mela-gingą informaciją apie atitiktį kvalifikacijos reikalavimui, todėl pagrįstai ją paša-lino iš konkurso pagal VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punktą, taip pat turėjo pareigą pagal VPĮ 52 straipsnio 1 dalį priimti sprendimą paskelbti informaciją apie ieško-vę, kuri konkurso procedūrų metu pateikė melagingą informaciją.

18. lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UaB „RoSk consulting“ apeliacinį skundą, 2019 m. rugpjū-čio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

19. kolegija atsisakė priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus ieškovės pasitelkto specialisto paaiškinimus, nes jie nebuvo pateikti nei perkančiajai organizacijai, nei pirmosios instancijos teisme, nepagrįsta būtinybė juos pateikti vėliau.

20. kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nepagrindė ati-tikties konkurso sąlygose nustatytiems kvalifikacijos reikalavimams, teikė atsa-kovei melagingą informaciją. kolegija pažymėjo, kad VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkte pareiga pateikti melagingą informaciją paneigiančius įrodymus nusta-tyta ieškovei, nes priešingu atveju ji būtų šalinama iš procedūros kaip melagingą

200200200

informaciją pateikusi tiekėja. Be to, perkančiajai organizacijai neprieinama infor-macija apie ieškovės deklaruotas aplinkybes (pvz., specialisto vykdytas sutartis, nes ji nėra ieškovės santykių su kitais asmenimis šalis).

21. kolegija nesutiko su ieškovės argumentu, kad ji nesiekė suklaidinti atsakovės. ieš-kovė laikytina profesionalia viešųjų pirkimų santykių dalyve, todėl, turėdama su-interesuotumą laimėti konkursą, ji privalėjo įsitikinti pateikiamos informacijos teisingumu. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė pakartotinai prašė ieškovės pateikti informaciją, kurios ji anksčiau nepateikė. Žinodama apie galimą atsako-mybę už melagingos informacijos teikimą, ieškovė duomenų vis tiek nepateikė. dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad ieškovė tyči-niais veiksmais nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją.

22. ieškovė negali būti vertinama kaip sąžiningai vykdžiusi savo pareigas. Teisiškai ne-reikšmingais kolegija pripažino ieškovės teiginius, kad ji negalėjo gauti dalies su-tarčių, kuriomis grindė kvalifikaciją. neturėdama galimybės įsitikinti tokių sutar-čių egzistavimu, ji negalėjo grįsti atitikties konkurso sąlygų reikalavimams, taip pat perkančiajai organizacijai privalėjo nurodyti apie galimybę patikrinti tokias sutartis.

23. kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovė įrodė, jog ieškovė pateikė melagingą informaciją apie atitiktį kvalifikacijos rei-kalavimui, todėl pagrįstai pašalino ieškovę ir trečiąjį asmenį iš konkurso, vado-vaudamasi VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punktu; atsakovė turėjo pareigą pagal VPĮ 52 straipsnio 1 dalį priimti sprendimą paskelbti informaciją apie ieškovę, kuri konkurso procedūrų metu pateikė melagingą informaciją ir dėl šios informacijos nepateikė patvirtinančių dokumentų, reikalaujamų pagal VPĮ 50 straipsnį.

24. kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės pateiktos su-tartys su UaB „aukštaitijos vandenys“, UaB „Santa Monica networks“, centri-ne hipotekos įstaiga neapima jos deklaruotų konsultavimo paslaugų; kad auditas savo esme yra specifinis nepriklausomas patikrinimas, kuriuo siekiama įsitikinti, ar iS veikimas atitinka teisės aktų reikalavimus, o ieškovės nurodytuose pareigi-niuose nuostatuose yra nustatytos įprastinės iS specialisto darbo funkcijos, todėl neatitinka nepriklausomo sistemos audito esmės.


25. kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą ir lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus tei-sėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:25.1. Teismai netinkamai taikė ir aiškino VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkto normą,

kurioje nustatytas tiekėjo pateiktos informacijos kvalifikavimas kaip melagin-gos, nes netyrė objektyviosios tiesos, t. y. ar ieškovės pasitektas specialistas iš tiesų neteikė paslaugų sutarčių sąraše nurodytiems juridiniams asmenims ir neturi patirties teikti konsultavimo paslaugas vykdant iS auditą. Teismų prak-tikoje pažymėta, kad objektyviosios tiesos nustatymas laikytinas svarbiausiu sprendžiant, ar tiekėjo pasiūlyme nurodyta informacija melaginga.

201

25.2. Pagal VPĮ nuostatas informacija gali būti pripažinta melaginga tik tuo atve-ju, jei perkančioji organizacija teigia, kad tiekėjas meluoja teikdamas tam tikrą informacija, ir gali (privalo) šį faktą įrodyti, o ne jį preziumuoti. Šiuo atveju teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes būtent atsakovė, atmesdama pasiūlymą dėl melagingos informacijos teikimo, turėjo įrodyti, kad ieškovė pateikė melagingą informaciją, tačiau šiuo atveju ji preziumavo (rėmėsi prielaida) dėl informacijos melagingumo.

25.3. Teismai nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje išaiškinta, kad informacija gali būti pripažinta melaginga tik tuo atveju, jei jos atitikties tiesai patikra nereikalauja papildomo teisinio aiškinimo (žr. lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2016 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje nr. e3k-3-112-969/2016). ieškovės teikta informacija apie specialisto įgytą patirtį UaB „aukštaitijos vandenys“, UaB „Santa Monika networks“, centrinėje hipotekoje buvo ver-tinta teisiniu, o ne faktiniu požiūriu, tačiau tam, kad būtų galima atlikti tei-sinį vertinimą, turėjo būti atliktas ir faktinis vertinimas.

25.4. kasacinio teismo pažymėta, kad subjektyvusis informacijos pripažinimo melaginga elementas yra tas, jog informacijos teikėjas suvokia ar turi suvok-ti, kad informacija neatitinka realybės, ir turi tikslą suklaidinti adresatą (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje nr. e3k-3-106-690/2017). kaip ieškovės tikslą suklaidinti teismai pripažino aplinkybę, kad ieškovė turėjo interesą laimėti konkursą. Tačiau visi pirki-muose dalyvaujantys tiekėjai turi tokį pat interesą.

25.5. negalėjimas dėl vienų ar kitų priežasčių pagrįsti prašomos informacijos tu-rėjimą savaime negali būti pripažįstamas tyčiniu siekiu apgauti perkančiąją organizaciją. informacijos melagingumui konstatuoti būtina vienareikšmiš-ka išvada, kad specialistas iš viso nedalyvavo patirčiai pagrįsti nurodomame projekte (pirmiau nurodyta kasacinio teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-112-969/2016). Tiekėjui dėl tam tikrų priežasčių nepavykus įrodyti specialisto patirties išvardytuose projektuose, tiekėjo pa-siūlymas gali būti atmestas dėl kvalifikacijos nepakankamumo, bet ne kons-tatuojant melagingos informacijos teikimą.

25.6. VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostata, kad tiekėjas šalinamas iš konkurso procedūrų tik tuo atveju, jei jis nuslėpė informaciją ar ją pateikė melagingą, lemia išvadą, kad ši informacija pateikiama tyčiniais veiksmais. konkurso sąlygose buvo nurodyta tik tai, kad būtina pateikti specialisto pa-tirties aprašymą, pateikiant suteiktų paslaugų sąrašą, nurodant paslaugų pa-vadinimą, užsakovus, terminus, gyvenimo aprašymą. dėl to tiekėjas neturi prisiimti rizikos dėl papildomų dokumentų, nenurodytų konkurso sąlygose ir papildomai pagrindžiančių pasitelkto subtiekėjo atitiktį kvalifikacijos rei-kalavimams, pateikimo. Be to, ieškovė nebuvo pirminis šios informacijos šaltinis, jai nebuvo žinoma, kad tam tikri duomenys gali būti netikslūs.

25.7. ieškovė teismui aiškino ir pagrindė, kad pasitelktas specialistas nebuvo šių sutarčių šalis, pačių sutarčių neturėjo ir net nebuvo matęs, tačiau tai nereiš-kia, kad jis nebuvo pasitelktas šioms sutartims vykdyti ir neįgijo reikiamos

202202202

kvalifikacijos. Pažymėta ir tai, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, t. y. kiekvienas laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. dėl to ieškovė neturėjo jokio pagrindo abejoti kvalifikuoto specialisto teikiama informacija, jo sąžiningumu. Subtiekėjas sutiko bendradarbiauti, būti ap-klaustas teisme tam, kad patvirtintų, jog informacija nėra melaginga. ieš-kovė negalėjo pateikti specialisto kvalifikaciją pagrindžiančių papildomų dokumentų dėl objektyvių priežasčių: ji nebuvo sutarčių, kurių pagrindu pasitelktas specialistas įgijo patirtį, taip pat nebuvo sutarčių su užsakovais ar paslaugų teikėjais šalis, neturėjo su jais teisinių santykių. Taigi teismai negalėjo pripažinti, kad ieškovė sąmoningai melavo.

25.8. Teismai pažeidė lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) 3 straipsnio 8 dalies ir 4231 straipsnio 4 dalies normas, nes neten-kino ieškovės prašymo dėl žodinio posėdžio, nors buvo būtina apklausti liudytojus, galinčius paaiškinti ir paliudyti bylai reikšmingas aplinkybes. Siekiant tinkamai nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, ypač melagingos informacijos teikimo (ne)egzistavimą, buvo būtina kaip liudytojus apklausti ieškovės pasitelktą specialistą bei UaB „Synergy consulting“ direktorių. Šie asmenys galėjo patvirtinti ne tik tai, kad ieškovė, pateikdama informaciją apie subtiekėjo atitiktį kvalifikacijos reikalavimui, nesiekė klaidinti perkan-čiosios organizacijos, bet ir tai, kad specialistas išties turi viešojo pirkimo sutarčiai įgyvendinti reikiamą patirtį, įgytą vykdant sutartis, kurių ieškovė dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti laiku atsakovei.

26. atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. atsiliepi-me nurodomi šie argumentai:26.1. VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkto normoje nustatyta pareiga būtent ieš-

kovei paneigti melagingą informaciją paneigiančius įrodymus. nei atsako-vė, nei teismas neturi rinkti įrodymų ieškovės deklaruotoms aplinkybėms paneigti, priešingas reikalavimas būtų neįgyvendinamas. atkreiptinas dė-mesys į tai, kad atsakovė de facto (faktiškai) rinko duomenis apie ieškovės deklaruotas aplinkybes, nes ji du kartus ieškovei nurodė teiktiną konkrečią informaciją, jos apimtį. nurodžiusi, jog pasitelktas specialistas įgyvendino sutartis su UaB „aukštaitijos vandenys“, Valstybine energetikos inspekcija, VRM ir kt., jokių tai pagrindžiančių dokumentų, šalių susirašinėjimo nepa-teikė. Be to, melagingai deklaravo, kad vykdant sutartį su UaB „Šiaulių van-denys“ įgyta 1 mėn. patirtis, – su ieškiniu pateiktais dokumentais įrodyta, jog įgyta tik 1 savaitės patirtis; atitinkamai kitų pateiktų sutarčių pagrindu buvo įgyta kita nei pasiūlyme nurodyta patirtis. Pažymėta ir tai, kad ieškovė deklaruotų sutarčių įvykdymą įrodinėja savo pasitelkto specialisto paaiški-nimais, nors jis yra suinteresuotas konkurso baigtimi subjektas.

26.2. ieškovės argumentas dėl neva būtinybės atlikti teisinį jos pateiktų dokumen-tų vertinimą yra deklaratyvus. Teismai vertino ieškovės pateiktas sutartis ne tik teisiniu požiūriu, t. y. susipažino su pateiktų dokumentų turiniu, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės pateiktos sutartys neapima jos dekla-ruotų paslaugų.

203

26.3. ieškovė nepagrįstai remiasi išaiškinimais, pateiktais lietuvos aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje nr. e3k-3-112-969/2016, nes nurodytos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa. ieškovė nepateikė įrodymų, kad buvo sudarytos sutartys tarp deklaruotų perkančiųjų organizacijų ir ieš-kovės pasitelkto specialisto ar tuometės jo darbovietės. ieškovė pateikė kitų juridinių asmenų vykdytas sutartis, tačiau jomis arba buvo įgytos kitos pa-slaugos, arba sudarytos kitais terminais, arba apskritai neįrodoma patirtis.

26.4. Tikrieji ieškovės ketinimai yra subjektyvi aplinkybė, tačiau jie gana aki-vaizdžiai patvirtina jos nesąžiningumą ir siekį suklaidinti: ieškovė niekaip neįrodė, kad jai nepavyko anksčiau gauti jos argumentus patvirtinančių duomenų, nors, tikėtina, kad juos gavo anksčiau; atsakovė suteikė dvi ga-limybes patikslinti deklaruotą patirtį ir atitiktį reikalavimams, tačiau ieško-vė nepateikė nei paaiškinimų, nei tai pavirtinančių įrodymų; išnagrinėjus ieškovės pasiūlymą kartu su pateikta informacija, buvo nustatyta, kad visi nurodyti įvykdytų sutarčių užsakovai yra perkančiosios organizacijos, tu-rinčios pareigą teikti ataskaitas apie įvykdytus pirkimus, sudarytas sutartis, tačiau realiai nėra tokios paskelbtos informacijos.

26.5. Perkančioji organizacija turėjo pareigą įsitikinti deklaruojamų duomenų teisingumu. Pažymėta ir tai, kad ieškovė yra profesionali viešųjų pirkimų santykių dalyvė, todėl turėjo pateikti paaiškinimus dėl atsakovės atliktos iš-samios analizės ir informacijos apie ieškovės deklaruotas aplinkybes. Būtent ieškovė sąmoningai ignoravo atsakovės nurodytą informacijos neatitiktį ti-krovei ir toliau deklaratyviai įtikinėjo perkančiąją organizaciją apie pasitelk-to specialisto patirtį.

26.6. ieškovė turėjo siekį suklaidinti atsakovę, nes teikė tikrovės neatitinkančią informaciją kartu su pasiūlymu, taip pat tikslindama du kartus pasiūlymą, nurodydama argumentus teisme.

26.7. Viešųjų pirkimų konkursuose dažnai dalyvauja susivienijusių ūkio subjektų grupės, kurias gali sudaryti nuo kelių iki keliolikos narių. Šiuo atveju susi-vienijo du partneriai (UaB „RoSk consulting“ ir UaB „apskaitos mokes-čių konsultacijos“), kurių vienas (UaB „apskaitos mokesčių konsultacijos“) pasitelkė subtiekėją savo sutartinių įsipareigojimų daliai vykdyti ir minėtas specialistas buvo įtrauktas į pasiūlymą. Pagal VPĮ 2 straipsnio 36 dalį per-kančioji organizacija privalo į nepatikimų tiekėjų sąrašą įtraukti melagingą informaciją pateikusį tiekėją – šiuo atveju ūkio subjektų grupę UaB „RoSk consulting“ ir UaB „apskaitos mokesčių konsultacijos“. Pažymėta ir tai, kad melagingą informaciją teikė abu subjektai ir pasitelktas specialistas.

26.8. Bylą nagrinėję teismai turėjo teisę, tačiau ne pareigą skirti žodinį posėdį (cPk 4231 straipsnio 4 dalis). Teismo nepasinaudojimas jam nustatyta teise negali reikšti proceso taisyklių ar ieškovės teisių pažeidimo. Be to, atsisaky-mas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka negali būti skundžiamas atski-ruoju skundu, tačiau ieškovė de facto (faktiškai) teismų atsisakymą skundžia kasacine tvarka. ieškovės reikalavimas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir jos liudytojų ketinamos liudyti aplinkybės prieštarauja viešųjų pirkimų

204204204

principams, ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos esmei bei kvalifikacijos vertinimo imperatyvioms taisyklėms, nes viešųjų pirkimų procesas yra do-kumentinis ir perkančiosios organizacijos privalo vertinti pasiūlymus pagal dalyvių raštu teikiamą informaciją.

26.9. Pažymėta ir tai, kad ieškovė mėgina įgyti galimybę papildomas savo kvali-fikaciją paaiškinančias aplinkybes įrodyti ne raštu, o žodžiu. net jei žodinis bylos nagrinėjimo posėdis būtų buvęs rengtas, ieškovė būtų galėjusi pateikti tik su ja susijusių asmenų paaiškinimus (pasitelkto specialisto paaiškinimus, jo buvusį darbdavį ir t. t.), kurie negali būti laikomi patikimais ir įrodančiais aktualias aplinkybes vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais (lietu-vos aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-458/2011; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-496/2014).

Teisėjų kolegija



Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir šalių ginčui aktualios jurisprudencijos taikymo

27. ieškovė peržiūros procedūrą inicijavo dėl atsakovės 2019 m. vasario 19 d. spren-dimo, kuriuo nutarta ieškovę (kartu su jos partnere) pašalinti iš konkurso proce-dūrų dėl, pirma, nustatytos jos kvalifikacijos neatitikties konkurso sąlygoms, an-tra, pateiktų duomenų pripažinimo melaginga informacija (ir dėl to jos įrašymo į Melagingą informaciją pateikusių tiekėjų sąrašą). Toks dvejopas ginčo pobūdis išplaukia iš tiekėjos pretenzijos ir perkančiosios organizacijos atsakymo į ją bei pirmosios instancijos teismo sprendimo.

28. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas teisės klausimus dėl ieškovės kvalifika-cijos atitikties konkurso sąlygoms ir pateiktų duomenų kvalifikavimo kaip me-lagingos informacijos iš esmės nagrinėjo bendrai, nors skundžiamame procesi-niame sprendime atskirai pažymėtas sutikimas su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl visų pirmiau nurodytų ginčo aspektų. kita vertus, kasaciniame skunde iš esmės kvestionuojamos tik teismų išvados dėl atsakovei pateiktos in-formacijos pripažinimo melaginga ir VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkto ir 52 straipsnio nuostatų.

29. Pirmiau nurodytos išvados nepaneigia ieškovės kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl konkurso sąlygų turinio, teismų praktikos, pagal kurią tiekėjų pasiūlymai vertintini išimtinai pagal iš anksto išviešintas pirkimo sąlygas. Pa-žymėtina, kad šie argumentai nurodyti kvestionuojant teismų išvadas dėl infor-macijos vertinimo kaip melagingos, inter alia, pagrindžiant ieškovės negalėjimą suvokti, jog teikiama informacija neatitinka realybės, taip pat įrodinėjant, kad ieškovė objektyviai negali būti laikoma nerūpestinga ir prisiimti rizikos, jei tokios aplinkybės būtų nustatytos.

205

30. atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šioje nutartyje nesprendžia dėl ieškovės kvali-fikacijos atitikties konkurso sąlygų reikalavimams (cPk 353 straipsnio 1, 2 dalys) (žr., pvz., pagal analogiją lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-140-916/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Tokia ginčo apimtis kasaciniame procese suponuoja šiuos padarinius: pirma, įsi-teisėjusio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis dėl ieškovės kvalifikacijos atitikties vertinimo lieka galioti, t. y. laikytina, kad ieškovės pasiūly-mas atmestas teisėtai ir galutinai; antra, ieškovės pasirinkta teisių gynyba iš prin-cipo galima (tęstina kasaciniame teisme), nes perkančiųjų organizacijų sprendi-mai dėl kvalifikacijos atitikties ir ūkio subjektų pajėgumo duomenų pripažinimo melaginga informacija, nors ir yra susiję, tačiau sukelia nevienodos apimties pa-darinius: pasiūlymo atmetimą ir papildomą ribojimą (sankciją) dalyvauti vėles-niuose, kitų perkančiųjų organizacijų paskelbtuose konkursuose.

32. dėl pirmiau nurodytų argumentų pažymėtina, kad nagrinėjamos kasacinės bylos objektas – tik perkančiosios organizacijos veiksmų vertinant ieškovės pasiūlymą (ir jį tikslinančią medžiagą) melagingos informacijos kvalifikavimo prasme teisėtumas.

33. Šiuo aspektu atskirai pažymėtina, kad ieškovė kasaciniame skunde teismų pro-cesinius sprendimus ginčija dėl galimos jų motyvų neatitikties kasacinio teismo praktikai šiuo klausimu, būtent 2016 m. vasario 24 d. nutarčiai civilinėje bylo-je nr. e3k-3-112-969/2016 ir 2017 m. vasario 28 d. nutarčiai civilinėje byloje nr. e3k-3-106-690/2017. Teisėjų kolegija šioje nutartyje atskirai pasisakys dėl nurodytos kasacinio teismo jurisprudencijos turinio, ankstesnių jos išaiškinimų reikšmės ir taikymo.

34. atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors dėlto detaliau nepasisakė nei ginčo šalys, nei teismai, po to, kai kasacinis teismas priėmė ir paskelbė pirmiau nurodytas 2016–2017 m. nutartis, europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisin-gumo Teismas) pateikė savo išaiškinimus šiuo klausimu. Taigi nagrinėjamoje by-loje svarbu taikyti naujausią Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

35. Pagal kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į tai, kad dėl atitinkamo europos Sąjungos teisės klausimo yra pasisakyta privalomai taikytiname Teisingumo Teismo teisės akte, kasacinio teismo praktika, esant reikalui, plėtojama netaikant precedentų keitimo taisyklių reinterpretuojant ankstesnę jurisprudenciją (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-317-469/2018 51 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

36. Be to, konkurso procedūros paskelbtos galiojant naujajam europos Sąjungos ir nacionaliniam viešųjų pirkimų reguliavimui, todėl ankstesnė kasacinio teismo praktika turi precedentinę galią tiek, kiek įstatymų leidėjas melagingos infor-macijos nustatymo instituto nesureguliavo kokybiškai kitaip (siauriau, plačiau, konkrečiau, abstrakčiau). dėl to taip pat atskirai bus pasisakoma šioje nutartyje.

206206206

Dėl atsakovės pateiktos informacijos kvalifikavimo kaip melagingos

37. aiškesnio kasaciniame procese nagrinėjamo šalių ginčo supratimo tikslu bei siekiant užtikrinti tinkamą VPĮ aiškinimą ir taikymą atskirai pristatytinos svar-biausios byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su ieškovės atsakovei pateiktos informacijos kvalifikavimu kaip melagingos:37.1. Perkančioji organizacija 2018 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į ieškovę, jos pra-

šydama patikslinti kvalifikacijos duomenis, inter alia, susijusius su ginčo konkurso sąlyga (šios nutarties 3 punktas). atsakovė atkreipė ieškovės dė-mesį į tai, kad nesutampa šios pasitelkiamo specialisto įgytos patirties ir jo deklaruojamų ankstesnių darbo santykių laikotarpiai; be to, deklaruotas profesinis pajėgumas įgytas [septynių] viešojo pirkimo sutarčių pagrindu, tačiau, patikrinus viešai prieinamą informaciją, nenustatyta, kad šios su-tartys buvo sudarytos su šiuo specialistu ar jo buvusiu darbdaviu juridiniu asmeniu; taip pat nurodė, kad nesutampa deklaruotas ir iš tiesų nustatytas viešojo pirkimo sutarčių vykdymo laikotarpis.

37.2. ieškovės partnerė atsakovei 2018 m. gruodžio 31 d. pateikė pasitelkiamo specia-listo buvusio darbdavio parengtą patikslintą dešimties įvykdytų sutarčių sąrašą (lentelę), kuriame nurodyti sutarties vykdymo laikotarpiai, atliktų darbų apra-šymai ir užsakovų (perkančiųjų organizacijų) pavadinimai. ieškovės partnerė taip pat pateikė specialisto buvusio darbdavio pažymą (pirmiau nurodytos len-telės paaiškinimą), kurioje nurodyta, kad šis specialistas, pasibaigus sutarčiai su lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, jai teikė žodines konsultacijas; be to, šis specialistas nuo 2013 m. kovo mėnesio (pasibaigus darbo santykiams su šią pažymą išdavusiu juridiniu asmeniu) viešojo pirkimo konkursuose (pvz., orga-nizuotame aB „klaipėdos nafta“) dalyvaudavo kaip auditorius-konsultantas; be to, pažymėta, kad kai kurios sutartys su strateginę reikšmę turinčiomis perkan-čiosiomis organizacijomis yra konfidencialios, todėl jų pateikti nėra galimybės.

37.3. Perkančioji organizacija 2019 m. sausio 24 d. pakartotinai kreipėsi į ieškovę, jai nurodė, kad atliko išsamią deklaruotų dešimties viešojo pirkimo sutarčių analizę ir nustatė, jog centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – cVP iS) nėra duomenų apie šešias iš dešimties deklaruotų įvyk-dytų paslaugų sutarčių, nors jas sudariusios užsakovės yra perkančiosios organizacijos. dėl to atsakovė papildomai kreipėsi į ieškovę, jos prašydama pateikti dokumentus, kuriais būtų įrodytas šešių viešojo pirkimo sutarčių sudarymo ir įvykdymo faktas, be to, paaiškinti, kokį statusą turėdamas spe-cialistas teikė paslaugas aB „klaipėdos nafta“, jei tuo metu nebedirbo pas darbdavį, išdavusį pirmiau nurodytą pažymą.

37.4. ieškovės partnerė 2019 m. vasario 1 d. atsakovei dar kartą pateikė duo-menis apie pasitelkiamo specialisto profesinę patirtį, anksčiau deklaruotų dešimties sutarčių sąrašą sutrumpino iki keturių, tarp kurių nebuvo ne tik pirmiau nurodytų šešių viešojo pirkimo sutarčių, bet viena, sudaryta su aB „klaipėdos nafta“, pakeista į sutartį su VšĮ Vilniaus universiteto ligoni-nės Santariškių klinikomis.

207

37.5. Perkančioji organizacija 2019 m. vasario 19 d. priėmė šios nutarties 27 punk-te nurodytą sprendimą; pažymėjo, kad ieškovė vengia pateikti ar tyčia ne-teikia prašytos informacijos apie jos (pasitelkiamo specialisto) dukart de-klaruotą patirtį, įgytą sutarčių su UaB „Šiaulių vandenys“, VRM, klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, centrine hipotekos įstaiga, UaB „aukštai-tijos vandenys“ ir Valstybine energetikos inspekcija pagrindu (šios nutarties 37.3 punktas).

37.6. ieškovė ieškiniu pateikė duomenis (sutarties tekstą, paslaugų užsakymo raš-tą, atsiskaitymo patvirtinimą, perdavimo–priėmimo aktą) apie keturias iš šešių anksčiau deklaruotas sutartis. Vis dėlto nei ikiteisminėje ginčo stadi-joje, nei teismo procese iš esmės nepateikta jokių duomenų apie sutartis, sudarytas su VRM ir Valstybine energetikos inspekcija.

38. Teisėjų kolegija pirmiausia konstatuoja, kad ikiteisminėje ginčo stadijoje ir teis-mo procese ginčo šalys ir teismai iš dalies netiksliai pasisakė dėl VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkto taikymo. Šioje normoje įtvirtinta, kad perkančioji organizacija pašalina tiekėją iš pirkimo procedūros, jeigu tiekėjas pirkimo procedūrų metu nuslėpė informaciją ar pateikė melagingą informaciją apie atitiktį šiame straips-nyje ir šio įstatymo 47 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, ir perkančioji organizacija gali tai įrodyti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis, arba tiekėjas dėl pateiktos melagingos informacijos negali pateikti patvirtinančių dokumentų, reikalaujamų pagal šio įstatymo 50 straipsnį.

39. iš nurodytos nuostatos matyti, kad melaginga informacija pripažįstama iš esmės dviem atvejais, kai, pirma, nuslepiama ar pateikiama melaginga informacija apie atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, įskaitant profesinį pajėgumą (VPĮ 47 straips-nio 1 dalies 3 punktas), antra, abejonės dėl melagingos informacijos tiekėjo ne-pašalintos pateikiant dokumentus, nurodytus VPĮ 50 straipsnyje. akivaizdu, kad pirmasis atvejis platesnis už antrąjį, nes nesusietas su konkrečiais dokumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos situacija patenka į pirmąjį mela-gingos informacijos kvalifikavimo atvejį.

40. Tiekėja ir perkančioji organizacija iš esmės vienodai supranta ir aiškina ginčo konkurso sąlygą (šios nutarties 3 punktas), šalys skirtingai aiškina tik šios nuos-tatos taikymo padarinius. nėra ginčo, kad pagal nurodytą nuostatą tiekėjai, grįs-dami savo profesinę patirtį, perkančiajai organizacijai neturėjo pateikti įvykdytų sutarčių teksto (originalo, kopijos ar nuorašo), o tik šių sutarčių sąrašą, kuriame būtų nurodyti tik tam tikri duomenys apie jas (data, užsakovas, sudarymo data).

41. nors ieškovė atsakovei teikė tris pasitelkiamo specialisto vykdytų sutarčių sąrašo versijas (sudarytas iš septynių, dešimties, keturių sutarčių), tačiau nėra ginčo, kad pagal konkurso sąlygas ieškovė atsakovei pateikė reikalaujamus dokumentus. atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti VPĮ 50 straipsnio nuostatų. Vis dėlto tai nereiškia, kad ieškovės pateikta informacija dėl ginčo kon-kurso sąlygos turinio ir jo taikymo per se (savaime) eliminuoja galimybę tokius duomenis vertinti atitikties tikrovei aspektu.

42. ieškovė viso proceso metu (ir ikiteisminėje ginčo stadijoje) nuosekliai kvestiona-vo perkančiosios organizacijos sprendimą pašalinti ją iš procedūros dėl melagin-

208208208

gos informacijos pateikimo, inter alia, remdamasi ginčo konkurso sąlygos turiniu bei apeliuodama į kasacinio teismo praktiką dėl pasiūlymų vertinimo, pagal kurią tiekėjų nenaudai negalima taikyti bet kokių iš anksto viešojo pirkimo sąlygose neišviešintų reikalavimų, net ir visuotinai ar tam tikram subjektų ratui žinomo (ar turimo žinoti) teisinio reguliavimo; tiekėjų pasiūlymai negali būti vertinami kaip neatitinkantys aiškiai neišviešintų reikalavimų ir dėl to atmetami (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-469-469/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegija šiuos argumentus vertina kaip nepagrįstus.

43. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo šalių susirašinėjimas dėl ieškovės profesinės patirties įrodymų nelaikytinas nei ginčo konkurso sąlygos turinio iš-plėtimu, nei naujų reikalavimų tiekėjams nustatymu. nagrinėjamo kvalifikacijos reikalavimo turinys visą laiką liko tas pats – informacinių sistemų (iS) audito specialistas turi turėti ne trumpesnę kaip 2 metų konsultacinių paslaugų teikimo patirtį atliekant iS auditą. Teisėjų kolegijos vertinimu, perkančioji organizacija, aiškindamasi jai ieškovės pateiktos informacijos tikrumą (pavyzdžiui, tikrindama cVP iS), turėjo teisę iš tiekėjos reikalauti papildomų duomenų.

44. kasacinio teismo pažymėta, kad tais atvejais, kai pagal viešojo pirkimo sąlygas tie-kėjai atitiktį iškeltiems reikalavimams įrodinėja deklaracijomis, už kurių turinį ir parengimą jie patys ir būtų atsakingi, tai nereiškia, kad kiti ūkio subjektai (tiekėjai) ar pati perkančioji organizacija negali kvestionuoti tiekėjo pateiktos deklaracijos pa-tikimumo (tikrumo); tokią deklaraciją galima kvestionuoti ne tik subjekto pagrindu, t. y. ar deklaraciją parengė tinkamas subjektas, bet ir materialiuoju pagrindu, t. y. ar pateiktos deklaracijos turinys yra patikimas (žr. pagal analogiją lietuvos aukščiau-siojo Teismo 2018 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-77-969/2018 25–27 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

45. kasacinio teismo dėl nesąžiningumo aspektu panašaus tiekėjų pašalinimo pa-grindo – konkurenciją iškreipiančių susitarimų sudarymo – pažymėta, kad per-kančiosios organizacijos gali, bet ne privalo kreiptis į trečiuosius asmenis, siekda-mos surinkti įtikinamų duomenų dėl nesavarankiško ūkio subjektų dalyvavimo viešojo pirkimo procedūrose; be to, įtikinami duomenys, kurių pagrindu tiekėjai šalinami iš procedūros, turi būti pateikti patiems pažeidimu įtariamiems tiekė-jams, jiems turi būti sudarytos galimybės paneigti perkančiosios organizacijos abejones dėl pažeidimo, taigi pateikti paaiškinimus, papildomus duomenis (žr. pagal analogiją lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties ci-vilinėje byloje nr. e3k-3-397-378/2018 49, 50 punktus).

46. kita vertus, aktyvus perkančiųjų organizacijų vaidmuo aiškinantis tiekėjų kvalifi-kacijos duomenų tikrumą kyla iš jų pareigos išsiaiškinti, ar šie yra kompetentingi, patikimi ir pajėgūs įvykdyti viešojo pirkimo sąlygas (VPĮ 47 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-398-469/2018 25 punktą). Pastaroji įstatymo norma, kasacinio teismo pripažinta principine, suponuoja perkančiųjų organizacijų pareigas ne tik nustatant viešojo pirkimo sąlygas, bet ir vertinant atitiktį joms. Taigi nagrinėja-mu atveju akivaizdu, kad perkančioji organizacija ne tik galėjo, bet ir privalėjo

209

aiškintis ieškovės deklaruojamos kvalifikacijos duomenų turinį, įsitikinti tokios informacijos tikrumu.

47. ieškovė kasaciniame skunde kvestionuoja teismų išvadas dėl melagingos infor-macijos nustatymo šiais aspektais: pirma, informacijos atitikties tiesai vertinimo pagrindu (faktinis ar teisinis); antra, objektyvios tiesos (ne)nustatymu ir įrodi-nėjimo naštos paskirstymu; trečia, tiekėjo suvokimo (turėjimo suvokti), kad jo teikiama informacija neatitinka tikrovės, vertinimu, sąžiningumo prezumpcijos taikymu; ketvirta, tiekėjo veiksmų vertinimu kaltės aspektu; penkta, pasiūlymo atmetimo ir informacijos kvalifikavimo kaip melagingos santykiu; šešta, ieškovės pastangomis pateikti visą jai prieinamą informaciją.

48. Remiantis kasacinio teismo praktika, pagal kurią tiekėjas procese savo pasiūlymo vertinimo teisėtumą gali kvestionuoti aplinkybėmis, kurios yra iškeltos preten-zijoje, nebent ikiteisminėje ginčo stadijoje dėl jų nespręsta, nes šių aplinkybių tiekėjas objektyviai negalėjo nurodyti (cPk 4233 straipsnio 3 dalis) (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-324-469/2018 46 punktą), darytina išvada, kad ieškovė pretenzijoje, nors daug la-koniškiau, bet pasisakė dėl visų pirmiau nurodytų aplinkybių, išskyrus dėl pasiū-lymų atmetimo dėl kvalifikacijos neatitikties ir tiekėjo pašalinimo VPĮ 46 straips-nio 4 dalies 4 punkto pagrindu santykio.

49. kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik ieškiniu tiekėja pateikė tam tikrus pasitelkiamo specialisto profesinės patirties įrodymus. Teisėjų kolegija kons-tatuoja, kad jie ne tik nepakankami anksčiau teiktos informacijos vertinimui kaip melagingos išvadai paneigti (pateikta tik viena iš šešių sutarčių, iš kitų dokumentų negalima nustatyti tikrojo sutartinių santykių su užsakovais turi-nio), tačiau jais, nepažeidžiant ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos, bet kokiu atveju negalima remtis.

50. kritiškai vertintina ieškovės pozicija, kad ji objektyviai negalėjo pateikti atsako-vės prašomų sutarčių. Vertinant tiekėjos pastangas, taip pat atkreiptinas dėme-sys į tai, kad ji kvestionuoja teismo proceso vedimo tvarką, pažymėdama gali-mai savo teisių pažeidimą dėl nesuteiktos galimybės žodiniame teismo posėdyje pateikti paaiškinimus, kuriuos anksčiau ne kartą buvo paprašyta pateikti raštu. konstatuotina, kad ieškovė byloje iš esmės neįrodinėjo, jog ji iš tiesų buvo su-varžyta gauti prašomą informaciją, nepateikė jokių tokią poziciją pagrindžiančių įrodymų (pavyzdžiui, susirašinėjimo su užsakovais, kurie buvo sudarę sutartis su pasitelkiamo specialisto buvusiu darbdaviu juridiniu asmeniu, taip pat šio patvir-tinto vidaus reguliavimo dėl konfidencialios informacijos).

51. atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai pripažino, jog ieškovės deklaruota profesinė patirtis neatitinka tikrovės. Perkančioji organizaci-ja turėjo teisę padaryti tokią išvadą ne dėl to, kad tiekėja nepateikė prašomų sutar-čių, tačiau ieškovė apskritai įtikinamai ir patikimai nepagrindė savo deklaruoto pajėgumo turinio, dėl kurio tikrumo nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai suabejo-ta. nors neginčytina, kad cVP iS galėjo būti neįtraukta tam tikra informacija, bet visas įmanomas abejones ir prielaidas, kodėl taip nutiko (pavyzdžiui, atitinkamos perkančiosios organizacijos aplaidumas), turėjo paneigti būtent ieškovė.

210210210

52. kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ne tik perkančiosios organizacijos, bet ir tiekėjai privalo elgtis atsakingai, nepažeisti bendrųjų teisingumo ir sąžiningu-mo imperatyvų, savo veiksmais nepagrįstai nesukelti neigiamų padarinių kitiems asmenims ar visuomenei (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-541-690/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šis viešųjų pirkimų proceso šalių elgesio modelis iš esmės atitinka lie-tuvos Respublikos civilinio kodekso 6.163 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą ikisutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-56-248/2020 46 punktą).

53. kasacinio teismo šiuo aspektu išaiškinta, kad ūkio subjekto įsipareigojimas per-kančiajai organizacijai, aiškintinas kartu su jo pareigomis elgtis rūpestingai ir jam taikomu aukštesniu profesionalumo standartu, kartu reiškia jo pareigą teikiant pasiūlymą įsitikinti savo teikiamos informacijos tikrumu, siūlomų prekių atitikti-mi keliamiems reikalavimams ar pan.; atsižvelgiant į tai, tiekėjas turi įrodyti, kad teikdamas pasiūlymą elgėsi sąžiningai, inter alia, dėjo visas įmanomas pastangas sudaryti viešojo pirkimo sutartį (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-56-248/2020 48 punktą).

54. atsižvelgiant į tai, vertinant perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumą, aplinkybė, kad perkančiosios organizacijos prašoma pateikti informacija ieškovė tiesiogiai nedisponavo, be to, ji nebuvo tiesioginis jos šaltinis (ne ji sudarė reika-lautas sutartis), teisiškai nereikšminga. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovė de minimis (bent jau) neįsitikino, ar jos su partnere pasitelkiamas specia-listas joms pateikia realius, tikrovę atitinkančius duomenis.

55. ieškovė visą laiką nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamoje byloje infor-macijos melagingumas nenustatytas kaip objektyvi tiesa. Su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti.

56. Pirmiausia pažymėtina, kad sutiktina su teismų vertinimu dėl perkančiosios or-ganizacijos galimybių ribų nustatyti informacijos atitiktį tikrovei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai, vertindami šalių pateiktus įrody-mus, tinkamai rėmėsi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečių faktinių aplinkybių egzistavimo padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžia-mą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

57. Primintina kasacinio teismo praktika, kad VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 1 punkto pra-sme įtikinami duomenys (VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkte vartojama iš esmės panaši sąvoka „galima įrodyti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis“) apima tie-siog objektyvią, patikrinamą informaciją, kurią galima nuginčyti tiek ikiteisminėje ginčo stadijoje, tiek teismo procese; dėl to įtikinami duomenys laikytini tokiais, ku-rie įstatymų nustatyta tvarka dar nėra verifikuoti (validuoti) teismo ar kompeten-tingų institucijų ir neturi res judicata (galutinis teismo sprendimas) ar kitokios pri-valomosios galios, tačiau yra pakankami perkančiajai organizacijai spręsti dėl VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintų pagrindų egzistavimo (žr. pirmiau nurody-tos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-397-378/2018 47 punktą).

58. neginčytina, kad deklaruojamos informacijos atitiktis tikrovei paprastai nustaty-tina, kai galima įvertinti pateiktus duomenis (įrodymus). Tačiau tai nereiškia, kad

211

kai atitinkamų duomenų nepateikta, negalima prieiti prie išvados, kad deklaruo-jama informacija melaginga. Priešingu atveju tiekėjams, nepateikusiems prašo-mų duomenų, būtų leidžiama teisėtai išvengti kvalifikacijos duomenų pripažini-mo melagingais ir pašalinimo iš konkurso procedūrų. Tai, be kita ko, prieštarautų ir VPĮ 46 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatos išraiškai ir prasmei.

59. Pastarojoje normoje įgyvendintas 2014 m. vasario 26 d. europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/eS dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama direk-tyva 2004/18/eB, 57 straipsnio 4 dalies h papunktis, kuriame tiekėjo pašalini-mas dėl melagingos informacijos galimas, inter alia, dėl informacijos apie tiekėjo kvalifikacijos atitiktį nuslėpimą. Teisingumo Teismo konstatuota, kad pirmiau nurodyta teisės norma apima tiek aktyvius veiksmus, kaip antai falsifikavimą, tiek neveikimą, nes neteisingos informacijos suteikimas, kaip ir tikrosios infor-macijos nuslėpimas, gali turėti poveikį perkančiosios organizacijos priimamam sprendimui (žr. Teisingumo Teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo byloje Delta Antrepriză de Construcţii şi Montaj 93, c-267/18, 34 punktą).

60. kasacinio teismo išaiškinta, kad objektyvios tiesos nustatymas laikytinas svar-biausiu sprendžiant, ar tiekėjo pasiūlyme nurodyta informacija melaginga; tais atvejais, kai nėra aiškūs faktiniai pasiūlymo duomenys, per se nepaneigiama gali-mybė jų (duomenų) pripažinti melaginga informacija; ši gali paaiškėti ir konkre-tus faktinis pasiūlymo turinys gali būti nustatytas tiek atliekant pirminį pasiūly-mų vertinimą, tiek vertinant po perkančiosios organizacijos prašymo pateiktus pasiūlymo paaiškinimus, tiek nagrinėjant tiekėjo pateiktą pretenziją ar spren-džiant ginčą teisme (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 4 d. nutar-ties civilinėje byloje nr. e3k-3-16-378/2018 53, 54 punktus).

61. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai nepagrįstais laikytini ieškovės argu-mentai, jog išvada apie jos teisei priešingą elgesį padaryta nesilaikant kasaci-nio teismo praktikos, pagal kurią informacija gali būti pripažinta melaginga tik tuo atveju, jeigu jos atitikties tiesai patikra nereikalauja papildomo teisinio aiškinimo (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-112-969/2016 53 punktą), neatitiktis tiesai (tikrovei) yra daugiau faktinio, o ne teisinio pobūdžio (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutar-ties civilinėje byloje nr. e3k-3-106-690/2017 39 punktą).

62. kasacinio teismo nuosekliai pažymima, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, ku-rie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos; nagrinėdamas bylas teismas teisės nor-mas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgda-mas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (žr., pvz., pirmiau nurodytos kasacinio teismo nu-tarties civilinėje byloje nr. e3k-3-56-248/2020 28, 29 punktus ir juose nurody-tą kasacinio teismo praktiką).



212212212

63. Pažymėtina, kad šios nutarties 33 ir 60 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika suformuota ne tik dėl buvusio lakoniškesnio už dabartinį teisinio regu-liavimo (VPĮ 33 straipsnio 2 dalies 5 punktas: pasiūlymas atmetamas, jeigu tiekė-jas apie atitiktį nustatytiems reikalavimams yra pateikęs melagingą informaciją, kurią perkančioji organizacija gali įrodyti bet kokiomis teisėtomis priemonėmis), bet ir vertinant kitas faktines ginčo aplinkybes. kasacinio teismo ligšiolinėje praktikoje iš esmės pasisakyta dėl atvejų, kai duomenys perkančiajai organizacijai buvo pateikti, bet jie nebuvo pakankami (leistini) kvalifikacijos atitikčiai grįsti, nes kvalifikacija buvo įgyta nesilaikant teisės aktų (statybos vadovas pasamdy-tas ne generalinio rangovo, o subrangovo; subrangos teisiniai santykiai susiklostė apie tai neišviešinus perkančiajai organizacijai).

64. ieškovė, remdamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, be kita ko, kves-tionuoja teismų sprendimus ir dėl subjektyviojo savo veiksmų vertinimo. ji nuro-do, kad byloje nenustatyta, jog ji, suprasdama teikiamos informacijos melagingu-mą, siekė tyčia, sąmoningai iškreipti faktus, suklaidinti perkančiąją organizaciją.

65. atsižvelgiant į šios nutarties 34, 35 punktus, pažymėtinas Teisingumo Teismo išaiškinimas, pagal kurį iš viešojo pirkimo konkurso galima pašalinti ūkio sub-jektą, jeigu jis pripažintas kaltu dėl rimto suklaidinimo pateikiant perkančiosios organizacijos prašomą informaciją, turi būti aiškinamas taip, kad jis gali būti tai-komas, kai atitinkamas ūkio subjektas pripažintas atsakingu dėl tam tikro laips-nio nerūpestingumo, t. y. nerūpestingumo, kuris gali daryti įtaką sprendimams dėl pašalinimo iš konkurso, atrankos ir viešojo pirkimo sutarties sudarymo, ne-paisant to, ar nustatyta, kad šis subjektas taip veikė tyčia (Teisingumo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo byloje Esaprojekt, c-387/14, 78 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

66. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytų argumentų visuma, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pagrįstai sprendė, jog ieškovė atsakovei perkančiajai organizacijai, deklaruodama profesinės patirties turėjimą, bet paprašyta pagrįsti šių duomenų tikrumą, pateikė melagingą infor-maciją, todėl buvo pagrįstai pašalinta iš konkurso procedūrų.

67. atsižvelgiant į tai, skundžiami teismų procesiniai sprendimai paliktini galioti (cPk 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas). dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį ar-gumentų kaip teisiškai nereikšmingų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako.

68. netenkinus ieškovės kasacinio skundo, jos patirtos kasaciniame teisme bylinėji-mosi išlaidos neatlyginamos.

69. atsakovė neprašė atlyginti bylinėjimosi išlaidų ir nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, kad ji kasaciniame teisme patyrė tokių išlaidų, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

70. Pagal lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 2 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 3,66 eur tokių išlaidų, todėl iš ieškovės valstybei priteistinas šių išlaidų atlyginimas (cPk 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

213


n u t a r i a :

lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „RoSk consulting“ (j. a. k. 302692397) valstybei 3,66 eur (tris eur 66 ct) išlaidų atlyginimo. Valstybei pri-teista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


1.11. Dėl tiekėjo ikisutartinės atsakomybės, atsisakius sudaryti viešojo pirkimo sutartį

Ne pats atsisakymas sudaryti viešojo pirkimo sutartį laikytinas neteisėtu, dėl ko skolininkams (tiekėjams) kiltų pareiga atlyginti kreditoriaus (perkančiosios organizaci-jos) patirtus nuostolius. Tiekėjų veiksmų neteisėtumas grįstinas jų elgesio nesąžiningu-mu, nepakankamu rūpestingumu, atidumo stoka. Tiekėjo nesąžiningumas kaip prie-laida kilti jo ikisutartinei atsakomybei negali būti siejamas išimtinai su jo atsisakymo sudaryti viešojo pirkimo sutartį faktu, papildomai teismui nevertinant ūkio subjekto įrodinėjamų tokio elgesio priežasčių objektyvumo, svarbos ir pan.

Nors Viešųjų pirkimų įstatymas iš esmės suponuoja aktyvų ūkio subjektų pažeis-tų teisių gynybos būdą (tiekėjas kreipiasi į teismą dėl perkančiosios organizacijos spren-dimų panaikinimo ar pakeitimo), tačiau tai nereiškia, kad ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose kiti būdai de jure (teisiškai) nenaudotini. Atsakovė pasirinko savo teises ginti būtent atsisakymu sudaryti viešojo pirkimo sutartį, juolab kad šį atsisakymą ji iš esmės grindė pavėluotai sužinota informacija, kurią perkančioji organizacija visiems tiekėjams privalėjo iš anksto tinkamai pateikti. Toks atsakovės naudojimasis civilinėmis teisėmis per se (savaime) neturėtų lemti mažesnės jos interesų teisminės apsaugos. Prie-šingu atveju tiekėjai būtų suvaržyti savo pasirinktu būdu ginti galbūt pažeistas teises, nors įstatyme tai aiškiai neįtvirtinta.

Reikalaudama priteisti iš atsakovės (tiekėjos) žalos atlyginimą, ieškovė (perkan-čioji organizacija) turėjo įrodyti atsakovės ikisutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, ypač jos nesąžiningumą, bei atsikirsti į atsakovės argumentus dėl pirkimo dokumentų neaiškumo, atsižvelgiant į faktiškai susiklosčiusią situaciją dėl ankstesnės šalių sudary-tos sutarties vykdymo.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką civilinės bylos dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių, įvardytos CPK 27 straipsnio 3 punkte, inter alia, apima bylas dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių plačiąja prasme, t. y. pirmiausia ginčus dėl per-

214214214

kančiųjų organizacijų (perkančiųjų subjektų, suteikiančiųjų institucijų) sprendimų ar veiksmų, priimtų vykdant viešųjų konkursų procedūras, taip pat tokių viešų subjektų ir tiekėjų tarpusavio ginčus vykdant viešojo pirkimo ar koncesijos sutartis. Taigi civilinės bylos, kuriose nagrinėjami perkančiųjų organizacijų ir viešojo pirkimo dalyvių (tiekėjų) ginčai dėl pastarųjų ikisutartinės atsakomybės atsisakius sudaryti viešojo pirkimo sutar-tį, teismingi pirmosios instancijos – apygardos – teismams.

civilinė byla nr. e3k-3-67-248/2020Teisminio proceso nr. 2-43-3-01159-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.5 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, suside-danti iš teisėjų Birutės janavičiūtės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmi-ninkė) ir dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „energetikos objektų statyba“ kasaci-nį skundą dėl klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei ben-drovei „energetikos objektų statyba“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tiekėjo ikisutar-tinę atsakomybę, atsisakius sudaryti viešojo pirkimo sutartį, aiškinimo ir taikymo.

2. ieškovė aB „energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ieškovė, perkančioji or-ganizacija) prašė teismo priteisti iš atsakovės UaB „energetikos objektų statyba“ (toliau – atsakovė, tiekėja) 36 082,03 eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teis-mo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. ieškovė nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 3 d. įgaliotoji organizacija UaB Verslo ap-tarnavimo centras paskelbė konkursą dėl 10kV ol l-200 iš gargždų TP kapitali-nio remonto į 10kV oli darbų pirkimo (toliau – ginčo konkursas, konkursas 2);

215

2016 m. rugpjūčio 29 d. ir 2016 m. rugsėjo 2 d. dalyviai pateikė galutinius savo pasiūlymus ginčo konkurse; 2016 m. rugsėjo 19 d., išnagrinėjus gautus pasiūlymus, laimėtoja buvo pripažinta atsakovė, kuri pasiūlė darbus atlikti už 108 730,42 eur (be PVM); 2016 m. rugsėjo 21 d. atsakovei buvo išsiųstas pakvietimas sudaryti viešojo darbų pirkimo sutartį (toliau – Sutartis 2), tačiau ji atsiuntė prašymą pratęsti Sutar-ties 2 pasirašymo terminą; 2016 m. spalio 4 d. atsakovei buvo pateiktas atsakymas bei ji buvo pakartotinai pakviesta per vieną darbo dieną pasirašyti Sutartį 2; atsa-kovė per nurodytą terminą Sutarties 2 nepasirašė, todėl, vadovaujantis konkurso 2 Bendrųjų pirkimo sąlygų 12.9 punktu, laikyta, kad ji atsisakė pasirašyti Sutartį 2.

4. ieškovė pažymėjo, kad ginčo konkurso Specialiųjų pirkimo sąlygų 6.1 punkte nu-statyta, jog jei dalyvis, kuris bus kviečiamas sudaryti sutartį, atsisakys ją sudaryti, jis turės sumokėti įgaliotojai organizacijai (ieškovei) 10 proc. dalyvio galutinio pasiūlymo kainos eurais be PVM dydžio baudą bei padengti įgaliotojos organi-zacijos patirtus tiesioginius nuostolius, kiek jų nepadengia bauda; tiesioginiais nuostoliais bus laikomas kainos skirtumas tarp sutartį atsisakiusio pasirašyti da-lyvio galutinio pasiūlymo kainos eurais be PVM ir kito dalyvio, pasiūlymų eilėje esančio po atsisakiusio sudaryti sutartį dalyvio, galutinio pasiūlymo kainos eurais be PVM. atsakovė, pateikdama pasiūlymą ginčo konkurse, sutiko su Supapras-tintų pirkimų taisyklėse ir šio konkurso sąlygose nustatytomis tolesnėmis pirki-mo procedūromis, Sutarties 2 projekto sąlygomis. kadangi konkurso 2 laimėtoja – atsakovė – atsisakė sudaryti Sutartį 2 savo pasiūlytomis sąlygomis, ieškovė buvo priversta sudaryti sutartį su dalyve aB „klaipėdos energetika“, kurios pasiūlymas buvo antras eilėje. Ši tiekėja darbus pasiūlė atlikti už 144 812,45 eur (be PVM). kadangi ieškovė už perkamus darbus priversta mokėti 36 082,03 eur brangiau, nurodyta suma laikytina jos patirtais nuostoliais.

5. atsakovė, ieškovės įsitikinimu, pažeidė pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose, bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, oferento įsi-pareigojimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. atsa-kovė, dalyvaudama ginčo konkurse, prieš teikdama pasiūlymus turėjo įvertinti darbų apimtį. atsakovės įsitikinimu, šiuo atveju nėra jos civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, pačios ieškovės neteisėti veiksmai lėmė atsakovės atsisakymą su-daryti Sutartį 2, nes ieškovė nesiekė išspręsti ginčo pagal šalių sudarytą ankstes-nę (2016 m. liepos 19 d.) viešojo pirkimo sutartį (toliau – Sutartis 1), atsakovei laimėjus viešojo pirkimo konkursą „10 kV ol l-500 iš Šilutės TP rekonstravimo į 10kV oli, Šilutės raj., darbai“ (toliau – konkursas 1), suderinti techninių speci-fikacijų neaiškumų iki Sutarties 2 sudarymo.


6. Tauragės apylinkės teismas 2018 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, pri-teisė ieškovei iš atsakovės 36 082,03 eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio me-tines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 758 eur bylinėjimosi iš-laidų atlyginimą.

216216216

7. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, jog atsakovė atsisakė sudaryti Su-tartį 2 ir ieškovė, kaip ji pati teigia, dėl to patyrė 36 082,03 eur nuostolių. Teismas rėmėsi lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ck) 6.246 straipsnio, 6.248 straipsnio 1, 3 dalių, lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 18 straipsnio 1–3 dalių nuostatomis.

8. Teismas laikė nepagrįstais atsakovės argumentus, kad Sutarties 1 techninė spe-cifikacija buvo parengta netinkamai (neaiškios sąlygos). Tai, kad, vykdant nuro-dytą sutartį, ieškovė pateikė atsakovei papildomas medžiagas (o ši jas panaudojo neatlygintinai atlikdama papildomus darbus), savaime nepagrindžia atsakovės teiginių dėl techninės specifikacijos sąlygų ydingumo ginčo konkurse. Teismas nenustatė pagrindo sugretinti ankstesniojo ir ginčo konkursų techninės specifi-kacijos reikalavimų.

9. Teismas nurodė, kad į bylą nepateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog konkurso 2 techninė specifikacija parengta netinkamai. nei atsakovė, nei kitos ginčo kon-kurse dalyvavusios tiekėjos neginčijo konkurso 2 bei jo metu viešai skelbiamų pirkimo sąlygų, atsakovė neteikė prašymų patikslinti, paaiškinti ginčo konkurso dokumentų. Taigi techninės specifikacijos reikalavimai konkurso 2 dalyviams buvo suprantami ir aiškūs. atsakovė konkurso 2 sąlygų, įskaitant techninės spe-cifikacijos reikalavimus, aiškumą patvirtino 2016 m. rugpjūčio 29 d. pateikdama pasiūlymą ir 2016 m. rugsėjo 2 d. galutinį pasiūlymą. kadangi atsakovė nepasi-rašė Sutarties 2, ši buvo pasirašyta su antrosios vietos laimėtoja aB „klaipėdos energetika“. Pastaroji, sudariusi sutartį su ieškove tokiomis pat sąlygomis, kurios buvo paskelbtos ginčo konkurse, įvykdė Sutartį 2, tarp šalių nekilo ginčų dėl su-tartinių įsipareigojimų vykdymo. atsakovės teiginius, kad aB „klaipėdos ener-getika“ netinkamai atliko darbus (nepakeisti traversai ir tempiantieji izoliatoriai (girliandos), teismas laikė nepagrįstais bylos duomenimis.

10. Teismas pažymėjo, kad visa ginčo konkurso techninė specifikacija buvo paskelb-ta viešai, visi tiekėjai galėjo su ja susipažinti ir, esant neaiškumų, prašyti patikslin-ti konkurso 2 dokumentus. atsakovė, kaip savo srities profesionalė, turinti nema-žą dalyvavimo analogiškuose konkursuose patirtį, pakankamai gerai žinanti savo veiklos sritį reglamentuojančias teisės normas, privalėjo elgtis kaip rūpestingas, atidus viešųjų pirkimų teisinių santykių subjektas, kuris tik įvertinęs visus gin-čo konkurso dokumentus turėjo pateikti savo pasiūlymą. atsakovė turėjo teisę apsispręsti, ar dalyvauti konkurse 2, ar teikti pasiūlymą, prisiimant įsipareigo-jimą sudaryti Sutartį 2, ir, jos nepasirašydama ginčo konkurso dokumentuose nurodytomis, atsakovės pateiktą pasiūlymą atitinkančiomis sąlygomis, ji pažeidė pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose, todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovei turi būti taikoma civilinė atsakomybė.

11. dėl nuostolių teismas nurodė, kad atsakovė pagal konkurso 2 sąlygas (šios nutar-ties 4 punktas) galėjo numatyti, jog jos atsisakymas sudaryti Sutartį 2 ieškovei pa-darys žalos. Šiuo atveju pirmosios vietos laimėtojai atsisakius sudaryti Sutartį 2, sutartis turėjo būti sudaroma su antrojoje pasiūlymų eilės vietoje esančia tiekėja aB „klaipėdos energetika“ (už 144 812,45 eur (be PVM), todėl teismas sprendė, kad, nepriklausomai nuo atsakovės atsisakymo sudaryti Sutartį 2 priežasčių, jos

217

veiksmai nulėmė ieškovės praradimus, paslaugas įsigijus 36 082,03 eur brangiau. Ši suma laikytina ieškovės patirtais nuostoliais, kurių atlyginimą teismas sprendė ieškovei priteisti iš atsakovės.

12. klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 21 d. nutartimi Tauragės apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.

13. kolegija nurodė, kad atsakovė iš esmės kvestionuoja ieškovės ieškinio pagrįstumą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą dviem aspektais, t. y. kilusiu šalių ginču vykdant jau sudarytą (ankstesnę) rangos sutartį (Sutartį 1) ir viešųjų pirkimų pažeidimais, t. y. netinkamai parengta konkurso 2 technine specifikaci-ja, ginčo konkurso dokumentų neaiškumu.

14. kolegija konstatavo, kad nėra objektyvių duomenų (vien atsakovės prielaidos), jog šalių ginčas, kilęs dėl Sutarties 1 vykdymo, sudarė teisėtą pagrindą atsisaky-ti atsakovei sudaryti Sutartį 2 pagal jos pasiūlymą, kartu neargumentuojant, jog Sutartis 2 parengta netinkamai ar padaryta ginčo konkurso pažeidimų. kolegi-ja atmetė kaip nepagrįstus atsakovės teiginius dėl galimo ginčo kilimo naujuose santykiuose, Sutarties 2 netinkamo parengimo.

15. kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad bylos duo-menys patvirtina, jog ieškovė elgėsi neteisėtai, viešuosius pirkimus vykdė netin-kamai, neaiškiai parengė techninę specifikaciją. kolegija rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-362-415/2015, nustatė, kad nėra duomenų, jog atsakovė konkurso 2 procedūrų metu kreipėsi į ieškovę ar į teis-mą dėl netinkamo jo organizavimo, techninės specifikacijos ar kitų dokumentų trūkumų; ieškovės atliekamų veiksmų atsakovė neginčijo; ikisutartinių santykių metu dėl Sutarties 2 projekto pretenzijų nereiškė, priešingai, teikdama pasiūlymą ieškovei aiškiai nurodė, kad jai yra žinomos ir suprantamos ginčo konkurso są-lygos ir techninės specifikacijos reikalavimai, kurių įsipareigoja laikytis sudariusi Sutartį 2, taigi techninės specifikacijos reikalavimai ginčo konkurso dalyviams buvo suprantami ir aiškūs.

16. kolegija rėmėsi VPĮ 41 straipsnio 4 dalies, 86 straipsnio 2 dalies, ck 6.173 straips-nio 2 dalies nuostatomis, nurodė, kad atsakovė atsisakė pasirašyti Sutartį 2, taip pat neprieštaravo, jog ši, siekiant išvengti pakartotinio ginčo dėl naujos sutarties vyk-dymo, būtų pasirašyta su antrosios vietos laimėtoja; atsakovės veiksmai patenka į VPĮ 86 straipsnio 2 dalies normos (tiekėjo prievolės sudaryti sutartį neįvykdymas) taikymo apimtį. atsakovė turėjo teisę (laisvą valią) apsispręsti, ar dalyvauti ginčo konkurse, ar teikti pasiūlymą, prisiimant įsipareigojimą sudaryti Sutartį 2.

17. kolegija sprendė, kad nepasirašydama Sutarties 2 atsakovė pažeidė ck 6.163 straipsnyje nustatytą pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose, bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (neatšaukė savo pasiūlymo, nesirūpino tuo, kad savo veiksmais gali padaryti žalą ieškovei, prieš pateikda-ma pasiūlymą, neįvertino padarinių, galinčių kilti dėl atsisakymo jį vykdyti (ck 6.246 straipsnis), pažeidė oferento įsipareigojimą būti sutarties saistomam ir įsi-pareigojančiam akcepto atveju (ck 6.167 straipsnio 1 dalis). Pateikdama pasiū-lymą, kuriame išreiškė sutikimą su visomis ginčo konkurso sąlygomis, atsakovė

218218218

įsipareigojo sudaryti Sutartį 2, o atsisakydama tai padaryti pažeidė sąžiningumo, nepiktnaudžiavimo savo teise ir teisėtų lūkesčių principus (ck 1.2 straipsnis). kolegija konstatavo, kad tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ieškovei yra priežastinis ryšys. Pagal lietuvos Respublikos civilinio kodekso pro-ceso (toliau – ir cPk) 6.248 straipsnio 3 dalį atsakovė yra kalta dėl to, kad atsi-žvelgiant į prievolės – įsipareigojimo sudaryti Sutartį 2 – esmę bei kitas aplinky-bes nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

18. kolegijos vertinimu, atsakovė galėjo numatyti, kad atsisakymas sudaryti Sutartį 2, šios nepasirašymas padarys ieškovei žalos. Remdamasi konkurso 2 specialiųjų są-lygų 6.1 punkto nuostata, nurodžiusi, kad ji nenuginčyta, galiojanti, tokią sąlygą leido nustatyti teisės aktai, kolegija sprendė, jog bylos duomenų pagrindu galima konstatuoti, kad ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius nuostolių dydį, t. y. kad, atsakovei pasiūlius atlikti darbus už 108 730,42 eur, antrosios vietos laimėtojai – už 144 812,45 eur, susidaro 36 082,03 eur skirtumas – ieškovės patirti nuostoliai. nepri-klausomai nuo atsisakymo sudaryti Sutartį 2 priežasčių, kolegija sprendė, kad atsa-kovės veiksmai nulėmė ieškovės praradimus, paslaugas įsigijus didesnėmis kainomis.


19. kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti klaipėdos apygardos teismo civili-nių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nutartį ir Tauragės apy-linkės teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:19.1. apeliacinės instancijos teismas pažeidė ck 1.5, 6.4, 6.158, 6.163 straipsnių,

6.248 straipsnio 4 dalies nuostatas, reglamentuojančias šalių pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose; nuostolių mažinimą proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininko atleidimą nuo civilinės atsakomybės. at-sakovė prašė, jei teismas spręstų, kad ji atliko neteisėtus veiksmus, įvertinti ieškovės kaltę ir mažinti nuostolių atlyginimo dydį. Teismas nesprendė dėl subjektyviojo perkančiosios organizacijos veiksmų elemento, t. y. ar ji dėjo visas pastangas, kad būtų galima išvengti ar sumažinti žalos atsiradimo ri-ziką (kai perkančiosios organizacijos aiškiai prašoma patikslinti perkamo objekto apimtį, atsižvelgiant į analogiškos sutarties (Sutarties 1) vykdymo metu kilusius ginčus), ir nepagrįstai neanalizavo ieškovės kaltės. nespręsta, ar ieškovės reikalavimas, kad atsakovė pasirašytų naują sutartį (Sutartį 2), nepateikus nuoseklių paaiškinimų dėl pirkimo objekto apimties, yra sąži-ningas, nepažeidžia ikisutartinių santykių šalies pareigų. nors konkurso 1 atveju perkančioji organizacija reikalavo atlikti papildomus darbus, pateikė medžiagas darbams atlikti, konkurso 2 atveju vengė konkrečiai nurodyti, ar bus papildomai reikalaujama analogiškų darbų, argumentavo, kad ginčo konkurso sąlygos yra aiškios, nors netinkamai parengė techninius doku-mentus. ieškovė nepagrįstai atsisakė bendradarbiauti.

19.2. ieškovė, kaip perkančioji organizacija, pažeidė kasacinio teismo praktiko-je suformuotus viešųjų pirkimų vykdymo principus (lietuvos aukščiau-

219

siojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-258-378/2017). konkurso 2 procedūros teismo turi būti pripažintos neteisėtomis. konkurencijos užtikrinimo ir tiekėjų nediskriminavimo imperatyvas gali būti pažeistas ir įtvirtinant VPĮ 25 straipsnio nuostatas formaliai atitinkan-čius reikalavimus, kurių deriniu (sąlygų grupe) ar jų visuma viešojo pirkimo sąlygos pritaikomos vienam tiekėjui ar gamintojui (ar labai siauram jų ratui). Tokiu atveju, tiekėjams pateikus argumentus, kad jų teises pažeidžia pirki-mo sąlygų derinys, teismas turi įvertinti, ar formaliai teisėtomis techninės specifikacijos sąlygomis nėra sukuriama netiesioginės (paslėptos) diskrimi-nacijos situacija. ginčo atveju atsakovė, remdamasi paskelbtais konkurso 2 dokumentais, negali žinoti, ko reikalaus užsakovė vykdant darbus, taigi nega-li pateikti konkurencingo, rangovo tam tikrą pelningumą užtikrinančio pa-siūlymo. jei tam tikri duomenys pirkimo sąlygų ir pasiūlymų rengimo metu perkančiajai organizacijai ir tiekėjams nepaaiškėja ir po pasiūlymų vertini-mo, o jie svarbūs tiekėjams rengiant pasiūlymus (pvz., apsibrėžiant pirkimo objektą ar jo apimtį) ir perkančiajai organizacijai, kai ši juos vertina, tokiu atveju perkančioji organizacija gali pažeisti skaidrumo principą.

19.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė, pateikusi pasiūlymą ir neginčijusi konkurso 2 sąlygų, negali kvestionuoti Sutarties 2 sąlygų aiškumo, konkur-so 2 teisėtumo. Bylos duomenys patvirtina, jog tik po atsakovės pasiūlymo antrajame pirkime pateikimo, t. y. pagal Sutartį 1 pabaigus darbus pirmajame objekte, 2016 m. rugsėjo 12 d., atsakovei tapo žinomos aplinkybės dėl reiškia-mų pretenzijų ir reikalavimų atlikti papildomus darbus, 2016 m. rugsėjo 27 d. apie šias faktines aplinkybes informuota ieškovė ir iš Sutarties 1 kilęs ginčas buvo išspręstas tik 2016 m. spalio 21 d. neaiškias technines specifikacijas pa-rengusi perkančioji organizacija iškilus ginčui atliekant analogiškus darbus pagal kitą viešojo pirkimo sutartį (Sutartį 1) privalėjo arba nutraukti ginčo konkurso procedūras ir koreguoti jo sąlygas, arba nurodyti atsakovei, kad nebus reikalaujama atlikti darbų, kurie nenurodyti techninėje specifikacijoje.

19.4. Teismas nukrypo nuo lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-541-690/2015 suformuotos praktikos dėl subjektyviojo perkančiosios organizacijos veiksmų elemento vertinimo, t. y. ar ji dėjo visas pastangas, kad būtų galima išvengti ar sumažinti žalos atsiradimo riziką (taip pat ar ji ją numatė), net jei vėliau ir paaiškėtų, kad žala neišvengiamai atsirastų.

19.5. Teismas nepagrįstai netaikė ck 6.163 straipsnio 4 dalies specialiosios nor-mos, reglamentuojančios nuostolių atlyginimą esant ikisutartiniams santy-kiams, nenustatė konkrečių atsakovės veiksmų, kurie patvirtintų, kad atsa-kovė pradėjo derybas dėl Sutarties 2 sudarymo ar derėjosi nesąžiningai, t. y. kad atsakovė, kaip derybų šalis, neturėjo tikslo sudaryti sutarties, taip pat atliko kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus.

19.6. Teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, susijusią su viešųjų pirkimų dokumentų tinkamu parengimu bei atsakomybės taikymu ikisutar-tiniuose santykiuose, nesiaiškino ieškovės realiai patirtų nuostolių dydžio,

220220220

kurį įrodyti pareigą turėjo ieškovė, taip pat nepagrįstai apribojo atsakovės įro-dinėjimo teisę (nebuvo apklausti atsakovės nurodyti liudytojai), taip pažeidė cPk 12, 176, 178, 182, 185 straipsnių, 225 straipsnio 1 dalies, 314 straipsnio nuostatas. Būtent ieškovė, ne atsakovė, turėjo pareigą įrodyti, kuo skiriasi konkurse 1 ir konkurse 2 nurodytų darbų apimtis. konkurso 2 dokumentų aiškumą teismai galėjo konstatuoti tik įvertinę technologines kortas, pagal kurias reikalaujama atlikti analogiškus darbus, ir nustatę, ar buvo pagrindas perkančiajai organizacijai reikalauti atlikti skyriklių ir traversų keitimą bei girliandų montavimą, kai tai nenurodyta šiose kortose. Teismai neįsitikino pirkimo objektų aiškumu, išvadų nepagrindė bylos duomenimis.

20. ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nu-tartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. atsiliepime nu-rodomi šie argumentai:20.1. atsakovė, manydama, kad jos teisės buvo pažeidžiamos, turėjo pasirinkti

kitą gynimo būdą – ginčyti ieškovės veiksmus, susijusius su reikalavimu at-likti, atsakovės vertinimu, papildomus, darbus pagal Sutartį 1, o ne atsisakyti sudaryti Sutartį 2.

20.2. atsakovė turėjo teisę ginčyti ieškovės, kaip perkančiosios organizacijos, sprendimus dėl Sutarties 1, vadovaudamasi atitinkamu metu galiojusios re-dakcijos VPĮ 93–94 straipsniuose nustatyta tvarka ir terminais.

20.3. Manydama, kad konkurso 2 techninė specifikacija buvo parengta nekoky-biškai, atsakovė turėjo teisę laiku ją ginčyti, prašyti tikslinti.

20.4. atsakovė neįrodė teisės normų, susijusių su įrodinėjimo pareigos paskirsty-mu ir įrodinėjimo procesu, pažeidimo.

20.5. atsakovės cituojamoje kasacinio teismo nutartyje spręsta dėl naujo konkur-so organizavimo ir prekių pirkimo decentralizuotai, laimėtojui atsisakius sudaryti viešojo pirkimo sutartį. Bylų faktinės aplinkybės nesutampa, nuro-dytoje nutartyje pateikti išaiškinimai ginčo santykiams netaikytini, taigi nuo jų negalėjo būti nukrypta.

Teisėjų kolegija



21. nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl tiekėjos (atsakovės) ikisutartinės atsako-mybės ginčo konkurse. Savo atsisakymą sudaryti Sutartį 2 atsakovė iš esmės grin-džia ginčo konkurso nuostatų neaiškumu, atsižvelgiant į analogiškas kito viešojo pirkimo (konkurso 1) sąlygas, ir jų pagrindu sudarytos viešojo darbų pirkimo su-tarties (Sutarties 2) vykdymo problemomis. Šalys iš esmės nesutaria, ar atsakovė dėl pirmiau nurodytų aplinkybių galėjo teisėtai atsisakyti sudaryti Sutartį 2, t. y. ar jos elgesys kvalifikuotinas kaip nesąžiningas ck 6.163 straipsnio 3 dalies pagrindu.

22. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, iš esmės palaikydami ieškovės argu-mentus, sprendė, kad atsakovė pažeidė pareigą konkurse 2 elgtis sąžiningai, to-

221

dėl ji atsakinga už ieškovei kilusius nuostolius. Toks teismų vertinimas pagrįstas šiais argumentais: pirma, ginčo konkurso sąlygos buvo aiškios; antra, atsakovė laiku (ir apskritai) neginčijo konkurso sąlygų, taip pat neprašė jų paaiškinti ar patikslinti; trečia; atsakovė neįrodė konkurso 2 sąlygų neteisėtumo; ketvirta, nėra tiesioginio ryšio tarp konkursų 1 ir 2 bei Sutarčių 1 ir 2.

23. kasacinis teismas su tokia teismų išvada dėl atsakovės atsakomybės nesutinka, pirmiau nurodytus jų argumentus vertina kaip prieštaraujančius teisiniam regu-liavimui ir jį aiškinančiai teismų praktikai, inter alia (be kita ko), ir netinkamai įvertinus ginčui spręsti svarbias byloje nustatytas aplinkybes.

24. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje teisės aiškinimo ir taikymo aspektu pasisa-kys dėl šios nutarties 22 punkte nurodytų ir kasaciniame skunde ginčijamų teis-mų argumentų bei teismingumo ir žalos dydžio apskaičiavimo.

Dėl atsakovės teisės atsisakyti sudaryti viešojo pirkimo sutartį ir šios teisės įgyvendinimo vertinimo sąžiningumo aspektu

25. Teismai, iš esmės pripažindami pagrįstais ieškovės argumentus dėl atsakovės at-sisakymo sudaryti Sutartį 2 teisėtumo vertinimo ikisutartinių santykių dalyvių elgesio (veiksmų) sąžiningumo aspektu ck 6.163 straipsnio 3 dalies prasme, ten-kino jos ieškinį daugiausia atsižvelgdami į atsakovės netinkamą civilinių teisių įgyvendinimą. Teisėjų kolegija pirmiausia pasisakys, ar atsakovė, siekdama savo deklaruojamų tikslų, apskritai galėjo pasinaudoti teise nesudaryti Sutarties 2, o jei galėjo – ar ji tai atliko sąžiningai.

26. nėra ginčo dėl to, kad atsakovė savo interesus įgyvendino ne aktyviai, o pasyviai, t. y. nuosekliai laikydamasi pozicijos, kad konkurso 2 sąlygos, kuriomis apibrė-žiama pirkimo objekto apimtis, turinys (Techninės specifikacijos nuostatos), nėra iki galo aiškios ir tikslios, tiesiogiai nekvestionavo ginčo konkurso sąlygų, o at-sisakė sudaryti Sutartį 2. nors VPĮ 93 straipsnio, galiojusio ginčo santykių susi-klostymo metu (VPĮ 2015 m. birželio 23 d. redakcija), kuriame įtvirtintos tiekėjų teisių gynybos priemonės, 1 dalies 1 punktas iš esmės suponuoja aktyvų ūkio subjektų pažeistų teisių gynybos būdą (tiekėjas kreipiasi į teismą dėl perkančio-sios organizacijos sprendimų panaikinimo ar pakeitimo), tačiau tai nereiškia, kad ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose kiti būdai de jure (teisiškai) nenaudotini.

27. Bylos medžiaga ir ginčo šalių pozicija suponuoja vertinimą, kad atsakovės gyny-ba iš esmės nesiskirtų, nepriklausomai nuo to, ar ji pati būtų inicijavusi peržiū-ros procedūrą dėl konkurso 2 sąlygų neteisėtumo (tokiu atveju ji tik neprivalėtų ginčo konkurse teikti pasiūlymo). Viso proceso metu (taip pat iki jo) atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji negali sudaryti Sutarties 2, nes, ginčo konkurse pateikus pasiūlymus, paaiškėjo Sutarties 1 vykdymo problemos ir šių pasikartoji-mo ji norėjo išvengti. Pažymėtina, kad tokiais argumentais atsakovė galėtų teisė-tai remtis ir tiesiogiai ginčydama konkurso 2 nuostatas, o jai palankus pasiektas rezultatas jos atžvilgiu būtų tas pats – nesudaryta Sutartis 2.

28. atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovė pasirinko savo teises ginti (ck 1.137 straipsnis) būtent atsisakymu sudaryti Sutartį 2, juolab kad šį atsisakymą ji iš

222222222

esmės grindė pavėluotai sužinota informacija, kurią perkančioji organizacija visiems tiekėjams privalėjo iš anksto tinkamai pateikti (ck 6.163 straipsnio 4 dalis). Toks at-sakovės naudojimasis civilinėmis teisėmis per se (savaime) neturėtų lemti mažesnės jos interesų teisminės apsaugos. Priešingu atveju tiekėjai būtų suvaržyti savo pasi-rinktu būdu ginti galbūt pažeistas teises, nors įstatyme tai aiškiai neįtvirtinta.

29. nagrinėjamu atveju svarbiausia nustatyti, juolab kad dėl to kilo ginčas, ar tiekėja savo teises įgyvendino sąžiningai, nepiktnaudžiaudama teise. Tai atitinka ir tiekė-jų pareigą elgtis atsakingai, nepažeisti bendrųjų teisingumo ir sąžiningumo im-peratyvų, savo veiksmais nepagrįstai nesukelti neigiamų padarinių kitiems asme-nims ar visuomenei ir ck 6.163 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąjį imperatyvą ikisutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-56-248/2020 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30. kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose apima keletą svarbių pareigų; pirma, šalis neturėtų vesti derybų, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties; antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nu-trauktos be pakankamos priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta; jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susita-rimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta; tačiau šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus plenarinės sesi-jos nutarimą civilinėje byloje nr. 3k-P-382/2006; 2014 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-286/2014).

31. nors viešųjų pirkimų santykių pobūdis ir procedūros, kai paskelbiamos išsamios ofertos pateikimo sąlygos ir pagal jas pateikiamas detalus pasiūlymas, per se reiš-kia pažengusių derybų stadiją (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-56-248/2020 35 punktą), tačiau iš kasacinio teismo praktikos dėl ikisutartinės tiekėjų atsakomybės darytina išvada, kad ne pats atsi-sakymas sudaryti viešojo pirkimo sutartį laikytinas neteisėtu, dėl ko skolininkams (tiekėjams) kiltų pareiga atlyginti kreditoriaus (perkančiosios organizacijos) pa-tirtus nuostolius. Tiekėjų veiksmų neteisėtumas grįstinas jų elgesio nesąžinin-gumu, nepakankamu rūpestingumu, atidumo stoka (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje 45, 48, 50–52 punktus).

32. kasacinio teismo šiame kontekste pažymėta, jog asmens dalyvavimas konkurse reiškia, kad jis įsipareigoja, laimėjęs konkursą, sudaryti sutartį, kuriai sudaryti ir buvo skelbiamas konkursas; ūkio subjektas, dalyvaudamas konkurse ir išreikšda-mas sutikimą su sutarties sąlygomis, savo elgesiu konkurso organizatoriui sukūrė pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, jog sutartis tikrai bus sudaryta; tuo atveju, kai asmuo, dalyvaudamas konkurse ir turėdamas visą bei išsamią informaciją, sutinka su konkurso sąlygomis ir įsipareigoja sudaryti sutartį, tačiau laimėjęs konkursą jo

223

sąlygas ima traktuoti kitaip ir dėl to nesudaro su konkurso organizatoriumi sutar-ties, yra pagrindas pripažinti, jog toks asmuo elgėsi nesąžiningai (žr. pagal analogiją pirmiau nurodytą kasacinio teismo nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-127/2010).

33. Vis dėlto šiuo atveju, ypač atsižvelgiant į nagrinėjamoje ir cituotoje byloje nusta-tytas reikšmingas faktines aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad tiekėja būtų akivaizdžiai pažeidusi pirmiau nurodytą bendrąją ūkio subjektų sąžiningo elgesio taisyklę, nes, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, atsisaky-mas sudaryti Sutartį 2 buvo susijęs ne su atsakovės prielaidomis ir spėjimu, o su jos neigiama patirtimi vykdant kitą su tuo pačiu kontrahentu (ieškove) sudarytą sutartį (Sutartį 1).

34. kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovė nevengė bendradarbiauti su ieškove, iš pradžių siekė pratęsti Sutarties 2 pasira-šymo terminą, kol bus išspręstas jų nesutarimas dėl Sutarties 1 vykdymo. Taigi atsakovės elgesys aiškiai nerodo, kad ji pradėjo ir vykdė derybas (dalyvavo ginčo konkurso procedūrose) iš anksto neturėdama tikslo pasirašyti Sutarties 2 (ck 6.163 straipsnio 3 dalis).

35. kasacinio teismo pažymėta, kad, sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, svarbu nu-statyti tiekėjo atsisakymo sudaryti pirkimo sutartį priežastis; tai gali būti reikš-minga sprendžiant dėl tokio subjekto veiksmų sąžiningumo (žr. pirmiau nurody-tos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-56-248/2020 43 punk-tą). Taigi tiekėjo nesąžiningumas kaip prielaida kilti jo ikisutartinei atsakomybei negali būti siejamas išimtinai su jo atsisakymo sudaryti viešojo pirkimo sutartį faktu, papildomai teismui nevertinant ūkio subjekto įrodinėjamų tokio elgesio priežasčių objektyvumo, svarbos ir pan.

36. Ūkio subjekto įsipareigojimas perkančiajai organizacijai, aiškintinas kartu su jo pareigomis elgtis rūpestingai ir jam taikomu aukštesniu profesionalumo stan-dartu, kartu reiškia jo pareigą teikiant pasiūlymą įsitikinti savo teikiamos infor-macijos tikrumu, siūlomų prekių atitiktimi keliamiems reikalavimams ar pan.; atsižvelgiant į tai, tiekėjas turi įrodyti, kad teikdamas pasiūlymą elgėsi sąžiningai, inter alia, dėjo visas įmanomas pastangas išvengti aplinkybių, dėl kurių jis galėtų būti priverstas atsisakyti sudaryti sutartį, atsiradimo (žr. pirmiau nurodytos kasa-cinio teismo nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-56-248/2020 48 punktą).

37. nagrinėjamu atveju atsakovės veiksmų (ne)sąžiningumas konkurse 2 vertinti-nas pagal jos procese nuosekliai teiktus argumentus dėl ginčo konkurso sąly-gose apibrėžto pirkimo objekto turinio ir jos galimybės laiku nustatyti galimus konkurso 2 sąlygų trūkumus, susijusius su naujų traversų ir tempiančiųjų izolia-torių įrengimu, atsižvelgiant į technologines kortas, įtrauktas į ginčo konkurso dokumentus. Šiuo aspektu teismai akcentavo kelias aplinkybes: pirkimo sąlygos buvo aiškios, atsakovė su jomis sutiko, neprašė jų paaiškinti, jų neginčijo laiku ir apskritai. Teisėjų kolegija su tokiomis išvadomis negali sutikti.

38. Visų pirma pažymėtina tai, kad teismai pirmiau nurodytas išvadas padarė iš es-mės neįvertinę atsakovės argumentų, susijusių su Sutarties 1 vykdymo problemų paaiškėjimo momentu. Tai, kad ginčo konkurso (taip pat ir konkurso 1) sąly-gos iš pradžių visiems dalyviams buvo aiškios ir tiekėja dėl jų turinio papildo-


224224224

mai nesiaiškino bei neinicijavo peržiūros procedūros, per se nepaneigia atsakovės nurodomų argumentų, kad po to, kai ji pateikė pasiūlymą konkurse 2, galimai paaiškėjo Sutarties 1 vykdymo problemos, kurios dėl konkursų 1 ir 2 tapatumo neišvengiamai kiltų vykdant ir Sutartį 2.

39. Paprastai šalių ginčas dėl viešojo pirkimo sąlygų, įskaitant dėl pirkimo objekto apibrėžties, aiškumo kyla tiekėjams iš karto, vykstant konkurso procedūroms (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje bylo-je nr. 3k-3-94/2013). Vis dėlto neatmestina ir kitokių ginčų tikimybė, kai dėl viešojo pirkimo sąlygų aiškumo sprendžiama nagrinėjant sutartinį šalių ginčą (žr. pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civili-nėje byloje nr. 3k-3-705/2013; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje nr. e3k-3-361-248/2019).

40. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė sui generis (savita) situacija, kai tiekėja, pirma, konkurso 2 sąlygų aiškumą, nors ir iškelia ne tiesiogiai jas kves-tionuodama, o priimdama sprendimą nesudaryti Sutarties 2, antra, savo poziciją grindžia ne ginčo konkurso sąlygų aiškinimu, o patirtimi, galimai susiklosčiusia vykdant anksčiau sudarytą sutartį (Sutartį 1). Vis dėlto patikimai nustačius atsa-kovės nurodomas aplinkybes ir jų susiklostymo seką, atsakovė tokiu kaip nagri-nėjamu atveju negalėtų būti pripažinta nesąžininga ar piktnaudžiaujančia teise.

41. jei atsakovė iš tiesų pavėluotai įvertino ir suprato, kad konkurso 2 sąlygų neaiš-kumas gali lemti Sutarties 2 vykdymo trikdžius, nepagrįsta būtų ginčo konkurso laimėtoją versti sudaryti sutartį, o vėliau spręsti jos ir ieškovės tarpusavio nesutari-mus, jei tokių neišvengiamai kiltų. Šios pozicijos nepaneigia ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodomi argumentai, kad kiekvieno sandorio vykdymas indivi-dualus, priklauso nuo įvairių aplinkybių, todėl ir šalių nesutarimai spręstini atskirai.

42. kasacinio teismo išaiškinimai ir jų taikymas viešųjų pirkimų praktikoje supo-nuoja poreikį tiekėjams išsamiai ir atidžiai susipažinti su visais viešojo pirkimo dokumentais bei juose iškeltais reikalavimais, juolab kad gali skirtis ne tik skirtin-gų perkančiųjų organizacijų vykdomų pirkimų, bet ir to paties pirkėjo pakartoti-nai atliekamo pirkimo sąlygų turinys. kita vertus, tiekėjų pareiga veikti apdairiai neeliminuoja perkančiųjų organizacijų pareigos kiek įmanoma aiškiau ir tiksliau apibrėžti reikalavimus jiems (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-211-969/2019 29 punktą).

43. Taip pat atkreiptinas dėmesys į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią cPk 4233 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtinti ribojimai tiekėjams teisme reikšti reikalavi-mus, kurie nebuvo keliami ikiteisminėje ginčo sprendimo procedūroje, bei ieškinį grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pretenzijoje perkančiajai organizacijai, išskyrus atvejus, kai šių reikalavimų tiekėjas negalėjo kelti ar šių aplinkybių negalėjo nurodyti kreipimosi padavimo metu; vienas tokių atvejų – išimtinės situacijos, kai dalyvis turi objektyvią galimybę suprasti pirkimo sąlygas tik tada, kai, įvertinusi pasiūlymus, perkančioji organizacija pateikė išsamią in-formaciją apie savo sprendimo motyvus; vis dėlto šios situacijos vertintinos griež-tai (siaurai), įvertinus tam tikras konkretaus ginčo aplinkybes, atsižvelgiant į de-ramai informuoto ir įprastai rūpestingo konkurso dalyvio standartą (žr. pirmiau

225

nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-211-969/2019 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo ir europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką).

44. Taigi per se neatmestinos situacijos, kai tiekėjas objektyviai gali pavėluotai (po konkurso rezultatų paskelbimo) sužinoti apie viešojo pirkimo sąlygų turinį ir dėl to jis neturėtų būti ribojamas tokių sąlygų kvestionuoti ar, kaip nagrinėjamu atveju, atsisakyti sudaryti viešojo pirkimo sutarties. Šios aplinkybės turėjo būti nustatytos ir įvertintos teismų.

45. kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. atsakovės įsitikinimu, tiek ikisutartinės atsakomybės taikymo sąlygas, įskaitant nuostolių dydį, tiek tinkamai parengtų viešųjų pirkimų doku-mentų aplinkybes turėjo pareigą įrodinėti ieškovė.

46. Teisėjų kolegija nurodo, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reika-lavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių cPk nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (cPk 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų daly-vaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus cPk nustatytas išimtis (cPk 185 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-272/2014).

47. nagrinėjamu atveju, reikalaudama priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą, ieško-vė turėjo įrodyti atsakovės ikisutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, a fortiori (ypač) jos nesąžiningumą, bei atsikirsti į atsakovės argumentus dėl pirkimo do-kumentų neaiškumo, atsižvelgiant į faktiškai susiklosčiusią situaciją dėl ankstes-nės šalių sudarytos sutarties (Sutarties 1) vykdymo. Teismai turėjo vertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objekty-viu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovau-damiesi įstatymais.

48. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog atsakovė savo argumentų, inter alia, dėl Sutarties 1 vykdymo aplinkybių reikšmės vertinant atsisakymo sudaryti Sutartį 2 teisėtumą (sąžiningumą) bei dėl konkur-so 2 sąlygų turinio (jų aiškumo) nepagrindė, tačiau skundžiamuose teismų pro-cesiniuose sprendimuose iš esmės laikomasi pozicijos, jog tokiais argumentais atsakovė remtis (gintis) ir negali.

49. kaip nurodyta šios nutarties 33 punkte, nesutiktina su apeliacinės instancijos teis-mo argumentais, kad atsakovė savo poziciją grindė tik prielaidomis ir spėjimais. atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismai iš esmės (turinio prasme) atsako-vės argumentų nenagrinėjo, o tai galėjo lemti neteisingų sprendimų priėmimą.

Dėl bylos procesinės baigties, ginčo teismingumo ir bylinėjimosi išlaidų

50. Remdamasi pirmiau nurodytų argumentų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai ištyrė byloje surinktus

226226226

įrodymus, nepagrįstai sprendė dėl jų reikšmės ir įtakos šalių ginčo baigčiai, klai-dingai taikė suformuotą jurisprudenciją, todėl jų procesiniai sprendimai, kuriais neatskleista bylos esmė, neteisėti ir naikintini, o byla perduotina nagrinėti iš naujo.

51. kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, o sprendžia tik su teisės tai-kymu susijusius klausimus (cPk 353 straipsnio 1 dalis). Bylos esmės neatskleidi-mas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio, byloje nesant įvertin-tų visų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti reikalingų įrodymų, byla negali būti išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme (cPk 360 straipsnis). dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintini, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (cPk 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 340 straipsnio 5 dalis, 360 straipsnis).

52. nors kasacinis teismas negali spręsti iš esmės dėl ieškovei priteistino nuostolių atlyginimo ir jo dydžio, tačiau, siekdamas proceso koncentruotumo, taip pat už-tikrindamas viešąją teisės aiškinimo funkciją, pasisako dėl tam tikrų svarbių as-pektų, reikšmingų šalių ginčui spręsti.

53. Pakartotinai bylą nagrinėsiantis teismas pagal byloje ginčo šalių teiktus argu-mentus ir įrodinėtinas aplinkybes turėtų, inter alia, spręsti dėl šių aspektų (bet jais neapsiriboti): ar iš tiesų konkursų 1 ir 2 sąlygos yra analogiškos (nevertinant objektyvių skirtumų, pavyzdžiui, darbų atlikimą Šilutės ir gargždų rajonuose); jei tarp šių viešųjų pirkimų sąlygų yra skirtumų, ar jie esminiai, ypač kiek tai susiję su pirkimų objektų apibrėžtimi; kada atsakovei iš tiesų paaiškėjo Sutar-ties 1 vykdymo nesklandumai; kodėl ieškovė ir atsakovė Sutarties 1 vykdymo nesutarimus išsprendė neatlygintinų papildomų darbų atlikimo būdu; ar pagal konkurso 2 nuostatas iš tiesų reikėjo pakeisti traversus ir tempiančiuosius izolia-torius (girliandas); ar tiekėjų pareiga atlikti pirmiau nurodytus darbus tiesiogiai išplaukia iš technologinių kortų ir montavimo albumų; ar tarp šių konkurso 2 dokumentų yra prieštaravimų; koks šių dokumentų tarpusavio santykis, teisinė galia ir galimos kolizijos sprendimo taisyklė; ar pirmiau aptarti darbai buvo de facto (faktiškai) atlikti vykdant Sutartį 2.

54. atsakovė, inter alia, kelia priteistino nuostolių atlyginimo pagrįstumo, realumo abejones. konkurso 2 sąlygose (šios nutarties 4 punktas) įtvirtinta nuostata dėl jį laimėjusio tiekėjo, atsisakiusio pasirašyti viešojo pirkimo sutartį, pareigos at-lyginti perkančiosios organizacijos nuostolius ir nurodyta, kas laikytina tiesio-giniais nuostoliais tokiu atveju. atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuostolių dydžio apskaičiavimo metodas, įtvirtintas ginčo konkurso sąlygose, pagal kurį nuostolių dydis nustatomas pagal pirmos ir antros vietos laimėtojų (atsisakiusio sudaryti sutartį ir vėliau sudariusio) pasiūlymų kainų skirtumą, iš esmės perkeltas iš ka-sacinio teismo praktikos (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-541-690/2015).

55. Toks nuostolių dydžio išankstinis nustatymas neeliminuoja perkančiosios orga-nizacijos pareigos esant ginčui konkrečiai pagrįsti nuostolių dydį. Šiame konteks-te primintina kasacinio teismo praktika, pagal kurią, nepriklausomai nuo to, kad viešojo pirkimo sąlygose (viešojo pirkimo sutarties projekte) nustatytos atitinka-mos netesybos, teismai, spręsdami ginčą dėl konkretaus netesybų dydžio pritei-

227

simo, atsižvelgdami į visas reikšmingas aplinkybes, turi teisę šį dydį sumažinti, o tokia teismų teisė per se nelaikytina neteisėtu nukrypimu nuo viešojo pirkimo sąlygų (žr. plačiau lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-267-916/2015).

56. kita vertus, pažymėtina, kad šios nutarties 54 punkte nurodytas teisės aiškinimas pagrįstas pagal analogiją taikytina pakeičiančiosios sutarties nustatymo taisykle (ck 6.258 straipsnio 5 dalis), kuri reikšminga sprendžiant dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio. iš pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje by-loje nr. 3k-3-541-690/2015 argumentų darytina išvada, kad kuo daugiau nusta-toma nesudarytos ir sudarytos viešojo pirkimo sutarčių skirtumų, kurie, be kita ko, lemia naujo sandorio kainos padidėjimą (ar tam sudaro realias prielaidas), tuo pakeičiančiosios sutarties taisyklės reikšmė menksta ir kainų skirtumas gali būti nepakankamas kriterijus spręsti dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio.

57. nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ieškovė Sutartį 2 sudarė su kitu ginčo kon-kurso dalyviu, todėl viešojo pirkimo sandorių (pasiūlymų) palyginamumas iš principo yra aukščiausio lygmens. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal konkurso 2 nuostatas tiekėjų pasiūlymai vertinti ne tik pagal kainą, bet ir kitus ekonomiškai naudingiausio pasiūlymų vertinimo (sutarties sudarymo) kriterijus – darbų atlikimo laiką ir linijos atjungimo trukmę; kaina sudarė tik 65 procentus viso tiekėjams skiriamų balų lyginamojo svorio. iš tiekėjų pasiūlymų sandaros matyti (1 t.; el. b. l. 121), kad atsakovės pasiūlymas iš pradžių buvo pripažintas geriausiu iš esmės mažiausios kainos pagrindu.

58. darytina išvada, kad perkančioji organizacija pagal iš anksto paskelbtas konkur-so 2 sąlygas nusprendė vertinti ne vien tiesioginę finansinę naudą, bet ir kitus kri-terijus. Teisėjų kolegija nurodo, kad jei šalių ginčą iš naujo nagrinėsiantis teismas atsakovės veiksmus nesudaryti Sutarties 2 pripažins nesąžiningais, dėl ieškovei priteistino nuostolių atlyginimo dydžio turėtų spręsti, inter alia, įvertinęs visą perkančiosios organizacijos turėtą gauti (jei būtų pasirašyta sutartis su pirmosios vietos laimėtoju) ir gautą naudą (pasirašius sutartį su antrosios vietos laimėtoju), t. y. atsižvelgiant į šių tiekėjų pasiūlymų palyginamumą pagal sutarties sudarymo kriterijus, jų lyginamąjį svorį.

59. kasacinio teismo praktikoje dėl tiekėjų ikisutartinės atsakomybės taip pat pažy-mėta, kad dėl tam tikrų paties kreditoriaus (perkančiosios organizacijos) veiks-mų, elgesio jam gali būti mažinamas priteistino žalos atlyginimo dydis, a fortiori, kai jį lėmė ne tik neteisėtai veikusių tiekėjų veiksmai; taigi pagal skolininko argu-mentus teismai turi spręsti ir dėl paties kreditoriaus veiksmų, dėl kurių galėtų būti mažinamas jo patirtų nuostolių dydis (ck 6.248 straipsnio 4 dalis) (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-56-248/2020 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

60. apeliacinės instancijos teismas, inter alia, nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismuose nagrinėtinų ginčų teismingumo taisyklės nepažeistos, nes, sudarius Sutartį 2, ginčo konkurso procedūros pagal VPĮ pasibaigė, todėl šalių nesutari-mas nekvalifikuotinas kaip ginčas dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių; be to, šio teismo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra ginčijami ieškovės veiksmai

228228228

vykdant viešojo pirkimo procedūras, šalių ginčas kildinamas ne iš konkurso 2 procedūrų pažeidimo. Su tokia teisine jo išvada nėra pagrindo sutikti.

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką civilinės bylos dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių, įvardytos cPk 27 straipsnio 3 punk-te, inter alia, apima bylas dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių plačiąja prasme, t. y. pirmiausia ginčus dėl perkančiųjų organizacijų (perkančiųjų subjektų, suteikian-čiųjų institucijų) sprendimų ar veiksmų, priimtų vykdant viešųjų konkursų pro-cedūras, taip pat tokių viešų subjektų ir tiekėjų tarpusavio ginčus vykdant viešojo pirkimo ar koncesijos sutartis (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-8-248/2018 43 punktą).

62. nagrinėjamu atveju, nors iš tiesų atsakovė tiesiogiai nekvestionuoja konkurso 2 sąlygų (pavyzdžiui, teikdama pretenziją, o vėliau priešieškinį), tačiau tokia jos tei-sių gynyba per se nekvalifikuotina kaip nesusijusi su ginčo konkurso procedūrų teisėtumu, juolab kad ji viso proceso metu nuosekliai šiuo aspektu grindė savo atsisakymą sudaryti Sutartį 2. Be to, kaip nurodyta šios nutarties 42, 43 punk-tuose, nagrinėjamoje byloje taikytinos atitinkamos VPĮ normos ir jas aiškinanti teismų praktika.

63. Sutarties 2 sudarymas su nauja laimėtoja nelemia kito vertinimo, nes priešingu atveju teismingumo taisyklių taikymas būtų nenuspėjamas, priklausytų nuo in-dividualių viešojo pirkimo aplinkybių (pavyzdžiui, sudaryti sutartį atsisakė vie-nintelis viešojo pirkimo procedūrose dalyvavęs ūkio subjektas) ar teismo proceso eigos (pavyzdžiui, viešojo pirkimo sutartis sudaryta, nes teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių) (šiame kontekste žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-8-248/2018 44 punktą ir jame nurodytą ka-sacinio teismo praktiką).

64. Teisėjų kolegija, remdamasi prieš tai išdėstytais argumentais ir kasacinio teismo praktikos precedentais bei vadovaudamasi cPk 361 straipsnio 4 dalies 2 punk-tu, formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: civilinės bylos, kuriose nagrinėjami perkančiųjų organizacijų ir viešojo pirkimo dalyvių (tiekėjų) ginčai dėl pastarųjų ikisutartinės atsakomybės atsisakius sudaryti viešojo pirkimo sutartį, teismingi pir-mosios instancijos – apygardos – teismams.

65. nors teismingumo taisyklių pažeidimas nelaikytinas absoliučiu skundžiamo pro-cesinio sprendimo negaliojimo pagrindu (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-361-248/2019 55 punktą), be to, ginčo šalys dėl to atskirai nekelia argumentų kasaciniame pro-cese, nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendžia iš dalies nukrypti nuo pir-miau nurodytos jurisprudencijos. atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, teismai neatskleidė bylos esmės, o tai gali būti padaryta tik pirmosios instanci-jos teisme (cPk 360 straipsnis), racionalu ir pagrįsta perduoti bylą pakartotinai nagrinėti ne šiame procese kaip pirmosios instancijos teismo bylą sprendusiam teismui (Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmams), o pagal cPk 27 straipsnyje įtvirtintą jurisdikciją – apygardos teismui.

66. Primintina, kad teismo procesinis sprendimas – vientisas teisės aktas, jį vykdant privalu įvykdyti ne tik rezoliucinėje jo dalyje nurodytą sprendimą, bet ir laikytis

229

motyvuojamojoje dalyje išdėstytų išaiškinimų (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio16 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-124-248/2020 67 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). atsižvelgiant į tai, bylą pakartotinai nagrinėsiantis klaipėdos apygardos teismas šalių ginčą turėtų spręsti ir atitinkamas cPk normas taikyti kaip pirmosios instancijos teismas.

67. Tokiu kasacinio teismo sprendimu, inter alia, užtikrinama šalių teisė į teisingą teismą, nes, grąžinus bylą klaipėdos apygardos teismui kaip apeliacinei instan-cijai, atsižvelgiant į lietuvoje įtvirtintą ribotos kasacijos modelį, būtų susiaurinta šalių galimybė ginčyti kuriai nors jų nepalankų teismo procesinį sprendimą.

68. kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teis-mui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (cPk 93, 96 straipsniai). kasaciniame teis-me nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

69. dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmin-gų šalių ginčui spręsti teisėjų kolegija nepasisako.


n u t a r i a :

Panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. sprendimą ir klaipė-dos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti klaipėdos apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui.


BANKROTO TEISĖ

1.12. Dėl kitoje valstybėje narėje iškeltos ir baigtos nemokumo bylos sukeliamų teisinių pasekmių

Reglamento 2015/848 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendras nemokumo proceso metu priimtų sprendimų pripažinimo principas, kuriuo remiantis sprendimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, pri-pažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla. Laikantis Reglamente 2015/848 įtvirtinto reglamenta-vimo, ši automatiškai pripažinto teismo sprendimo galios išplėtimo teorija, visų pirma, reiškia, kad nemokumo proceso metu priimtas jurisdikciją turinčio valstybės narės teis-mo sprendimas kitoje valstybėje narėje sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kaip ir jį priėmusioje kilmės valstybėje narėje, ir, antra, kad tokio sprendimo sukeliamos teisinės

230230230

pasekmės nustatomos taikant valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta nemokumo byla, teisę (lot. lex fori concursus).

Remiantis Reglamento 2015/848 20 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės teismo, kurio tarptautinę jurisdikciją lemia tos valstybės narės teritorijoje esanti skolininko pagrindinių interesų vieta, sprendimas iškelti pagrindinę nemokumo bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iš-kėlusioje valstybėje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla (t. y. šalutinė nemokumo byla).

Tam, kad užsienio kreditorius galėtų įgyvendinti Reglamento 2015/848 53 straips-nyje nustatytą teisę pateikti savo reikalavimus, 54 straipsnyje yra įtvirtinta pareiga in-formuoti užsienio kreditorius ir šios pareigos įgyvendinimo procedūra. Atsižvelgiant į fizinio asmens bankroto bylos sukeliamus universalius padarinius tiek bankrutavusio asmens turtui, tiek jo kreditoriams, kreditorių dalyvavimas tokiame bankroto proce-se negali priklausyti nuo bankrutavusio asmens skolos išieškojimą kreditoriaus naudai vykdomojoje byloje atliekančio antstolio veiksmų (pavyzdžiui, vykdomosios bylos su-stabdymo) ar pačių kreditorių atidumo, susižinojimo galimybių. Todėl antstolės infor-mavimas apie užsienio valstybėje prasidėjusį skolininkės bankroto procesą nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog tokiu būdu buvo sudarytos tinkamos prielaidos kreditoriui dalyvauti kitoje valstybėje narėje vykusiame pareiškėjos bankroto procese.

Kadangi valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas iškelti nemokumo bylą ir kiti to teismo sprendimai, susiję su nemokumo bylos eiga bei jos užbaigimu, nuo jų įsiteisėjimo momento yra pripažįstami automatiškai, nereikalaujant jokių papildomų formalių proce-dūrų, tam, kad būtų pagrindas spręsti dėl nemokumo bylą iškėlusioje valstybėje narėje pri-imto teismo sprendimo nepripažinimo, remiantis viešosios tvarkos išlyga, turi būti nusta-tyta, kad teisinių pasekmių, kurias šis teismo sprendimas sukelia jį priėmusioje valstybėje narėje, išplėtimas į kitą valstybę narę prieštarautų tos kitos valstybės narės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

civilinė byla nr. 3k-3-144-684/2020Teisminio proceso nr. 2-06-3-05506-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.11, 3.4.2.11.2, 3.5.9 (S)



2020 m. gegužės 6 d.Vilnius

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, suside-danti iš teisėjų godos ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus grabinsko (kolegijos pir-mininkas ir pranešėjas) ir algirdo Taminsko,

231

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pa-gal pareiškėjos V. k. kasacinį skundą dėl klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkri-čio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. k. skundą dėl antstolės veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė B. T., akcinė bendrovė SeB bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kitoje euro-pos Sąjungos valstybėje narėje inicijuotos ir užbaigtos fizinio asmens bankroto bylos teisinius padarinius lietuvos Respublikoje, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja (toliau – ir skolininkė) skundu dėl antstolės veiksmų prašė panaikinti antstolės 2019 m. birželio 25 d. patvarkymą nr. S-1935-144 ,,dėl V. k. advokato e. k. 2019 m. birželio 17 d. pakartotinio prašymo“ ir tenkinti jos prašymą dėl vykdomosios bylos nutraukimo. nurodė, kad antstolei buvo pateikti duome-nys, patvirtinantys, jog skolininkei didžiosios Britanijos nemokumo tarnybos 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla, ji užbaigta 2018 m. gruodžio 19 d., pareiškėjai išduotas pažymėjimas dėl jos atleidi-mo nuo įsipareigojimų. dokumentus, patvirtinančius bankroto bylos skolininkei iškėlimą, bei vėlesnius bankroto proceso dokumentus skolininkės bankroto ad-ministratorius išsiuntė antstolei: 2018 m. sausio 15 d. antstolės kontoroje gautas antstolei adresuotas pranešimas apie bankroto bylos skolininkei iškėlimą (anglų kalba), 2018 m. lapkričio 30 d. gautas minėto pranešimo vertimas į lietuvių kal-bą; 2019 m. kovo 4 d. gautas nemokumo tarnybos pranešimas ir dokumentai su vertimu į lietuvių kalbą, kuriais informuojama apie skolininkei V. k. jungtinėje karalystėje iškeltą fizinio asmens bankroto bylą, ir pažyma apie atleidimą nuo skolų. Po bankroto bylos užbaigimo skolininkė pateikė antstolei prašymą užbaig-ti vykdomąją bylą. antstolė skolininkės prašymo netenkino ir 2019 m. gegužės 24 d. patvarkymu nurodė, kad klausimas dėl vykdomosios bylos užbaigimo dėl fizinio asmens bankroto bylos bus sprendžiamas pateikus papildomus įrodymus (procesinius dokumentus, kad išieškotojas buvo tinkamai informuotas apie keti-nimą kelti fizinio asmens bankroto bylą, buvo įtrauktas į bankroto bylos procesą, įtrauktas į pranešimą (skelbime The Gazette) bei minėta skola įtraukta į bankro-to paraišką). antstolei buvo pateiktas pakartotinis papildytas prašymas užbaigti vykdomąją bylą, tačiau šis prašymas taip pat nebuvo tenkintas. antstolė 2019 m. birželio 25 d. patvarkymu „dėl V. k. advokato e. k. 2019 m. birželio 17 d. pakar-totinio prašymo“ pakartotinai nurodė, kad, pateikus 2019 m. kovo 26 d. patvar-kyme ir 2019 m. gegužės 24 d. patvarkyme nurodytus procesinius dokumentus, bus sprendžiamas klausimas dėl vykdomosios bylos užbaigimo dėl fizinio asmens bankroto bylos.

3. Pareiškėja nurodė, jog, informavus antstolę apie pareiškėjai kitoje europos Sąjun-gos valstybėje narėje iškeltą fizinio asmens bankroto bylą, laikoma, kad ir išieš-

232232232

kotojas aB SeB bankas buvo tinkamai informuotas. antstolė negalėjo nepranešti išieškotojui aB SeB bankui apie skolininkei iškeltą fizinio asmens bankroto bylą dar ir dėl to, kad dėl bankroto bylos iškėlimo antstolė turėjo pareigą sustabdyti vykdomąją bylą, o tai būtų turėję reikšmę aB SeB banko kaip išieškotojo teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimui bankroto byloje. nurodė, jog, pasibaigus bankroto procedūrai, ji yra atleidžiama nuo visų įsipareigojimų vykdymo, todėl vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo išieškotojui aB SeB bankui privalo būti užbaigta.


4. klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi skundą atmetė. 5. Teismas nustatė, jog antstolės žinioje yra vykdomoji byla, pradėta pagal klaipėdos

miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį dėl nekilnojamojo turto hi-poteka užtikrintos skolos išieškojimo iš įkeisto turto, kurioje skolininkė – V. k., o išieškotojas – aB SeB bankas. 2013 m. lapkričio 25 d. Turto pardavimo iš varžy-tynių aktu pardavus skolininkei priklausantį įkeistą turtą, antstolė, atsižvelgdama į tai, kad iš įkeisto turto pardavimo gautų lėšų skolai padengti nepakako, nutarė tęsti nepadengtos skolos dalies, sudarančios 450 343,53 lt (130 428,50 eur), išieš-kojimą iš kito skolininkei priklausančio turto.

6. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog išieškotojas aB SeB bankas buvo tin-kamai informuotas apie kitoje europos Sąjungos valstybėje narėje iškeltą fizinio asmens bankroto bylą. Priešingai, byloje pateikti duomenys sudaro pagrindą ma-nyti, jog aB SeB bankui nebuvo pranešta apie skolininkei iškeltą fizinio asmens bankroto bylą ir bankroto procesą. Pranešimo išsiuntimas išieškojimą vykdančiai antstolei neteikia pagrindo daryti išvadą, jog kreditorius apie bankroto procesą buvo tinkamai ir laiku informuotas. Tokiu būdu buvo apribota jo teisė dalyvauti pareiškėjos bankroto byloje.

7. Fizinių asmenų bankroto procedūras jungtinėje karalystėje reglamentuoja 1986 m. nemokumo įstatymas (angl. Insolvency Act 1986), procedūrinius nemokumo pro-cesų klausimus taip pat reglamentuoja 1986 m. nemokumo taisyklės (angl. The Insolvency Rules 1986). 1986 m. Bankroto įstatymo 279 straipsnio („Trukmė“) 1 dalyje įtvirtinta, kad bankrutavęs asmuo yra atleidžiamas [nuo įsipareigojimų] pasibaigus vienerių metų terminui, pradedant skaičiuoti nuo datos, kurią praside-da bankrotas. atleidimo nuo įsipareigojimų teisinės pasekmės nurodytos šio teisės akto 281 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad asmuo atleidžiamas nuo visų bankroto skolų. Taip pat minėtame straipsnyje nurodytos ir išimtys, kurioms esant asmuo nėra atleidžiamas nuo atitinkamų įsipareigojimų. Viena iš tokių išimčių yra įtvirtinta 1986 m. nemokumo įstatymo 281 straipsnio 6 dalyje, kurioje nurodyta, kad atleidimas nuo įsipareigojimų neatleidžia bankru-tavusio asmens nuo kitų bankroto skolų, kurios nėra įrodomos jo bankroto pro-cese, kaip yra nurodyta (angl. Discharge does not release the bankrupt from such other bankruptcy debts, not being debts provable in his bankruptcy, as are prescribed) (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-398-421/2017). Todėl dėl atleidimo nuo įsipareigojimų vykdymo apim-

233

ties ir taikymo konkrečiam kreditoriui spręstina tik įvertinus, ar kreditorius buvo tinkamai informuotas apie procesą ir turėjo galimybę jame dalyvauti.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja neįvykdė antstolės reikalavimų pateikti papildo-mus dokumentus, o byloje nenustatyta, jog šie antstolės reikalavimai nėra teisė-ti. Teismas skundžiamą antstolės patvarkymą vertino kaip antstolės reikalavimą pateikti papildomą informaciją, reikalingą antstolei atitinkamam sprendimui dėl vykdomosios bylos užbaigimo priimti. Šią išvadą patvirtina skundžiamo antsto-lės patvarkymo turinys, kuriame nurodoma, jog pareiškėjos prašymas dėl vykdo-mosios bylos užbaigimo bus sprendžiamas gavus papildomus dokumentus.

9. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose nuro-domi argumentai dėl antstolės (ne)veikimo, vykdomosios bylos sustabdymo nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, kadangi nesudaro pareiškėjos skundo dalyko. kita vertus, byloje nėra duomenų, jog pareiškėja teikė skundą dėl antstolės atsisa-kymo sustabdyti vykdymo veiksmus.

10. klaipėdos apygardos teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi klaipėdos apylin-kės teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartį paliko nepakeistą.

11. apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad visų pirma būtina įvertinti, ar byloje pakanka duomenų konstatuoti, kad ginčo vykdomojoje byloje iš skolininkės iš-ieškoma skola buvo nurašyta jos fizinio asmens bankroto proceso metu. kitaip tariant, būtina nustatyti, ar yra pagrindas daryti išvadą, kad anglijos nemokumo tarnybos 2018 m. gruodžio 19 d. pažymos apie atleidimą nuo skolų pagrindu pa-sibaigė pareiškėjos prievolė aB SeB bankui. Pareiga įrodyti egzistuojant faktines aplinkybes, pagal kurias taikomos užsienio teisėje nustatytos teisinės pasekmės, tenka šaliai, kuri reiškia reikalavimą dėl tokių teisinių pasekmių taikymo.

12. apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje nr. 3k-3-398-421/2017, 51 punkte esančiu išaiškinimu, nurodė, kad jei kreditorių finansiniai reikalavimai yra neįtraukiami į bankroto bylą jungtinės karalystės teisės aktų nustatyta tvarka, egzistuoja pagrindas teigti, kad atleidimo nuo įsipareigojimų pažyma neapima minėtų kreditorių finansinių reikalavimų. Viešai prieinamoje informacijoje apie bankrotą anglijoje taip pat nurodoma, kad, pabaigus bankroto procesą, skolos, kurios nebuvo įtrauktos į bankroto bylą, nėra nurašomos.

13. kadangi pareiškėja nei antstolei, nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teis-mams nepateikė įrodymų, kad skola aB SeB bankui buvo įtraukta į fizinio asmens bankroto bylą anglijoje ir kad anglijos nemokumo tarnybos 2018 m. gruodžio 19 d. pažymos pagrindu ši skola buvo nurašyta, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad anglijos nemokumo tarnybos 2018 m. gruodžio 19 d. pažymos apie atleidimą nuo skolų pagrindu pasibaigė pareiškėjos prievolė aB SeB bankui.

14. apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra poreikio spręsti dėl anglijos teismo sprendimo dėl pareiškėjos bankroto (ne)pri-pažinimo, nes, net ir pripažinus minėtą sprendimą, nutraukti vykdomosios bylos nebūtų galima dėl to, kad byloje nėra įrodymų, ar minėtos 2018 m. gruodžio 19 d. pažymos pagrindu pagal anglijos teisę pasibaigė pareiškėjos skola aB SeB bankui.

234234234

15. apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo būtinybės aiškintis, ar aB SeB bankas turėjo žinoti apie pareiškėjai anglijoje iškeltą ban-kroto bylą, nes visų pirma pareiškėja turėjo pateikti įrodymus, kad skola aB SeB bankui buvo įtraukta į bankroto procesą anglijoje ir pasibaigė anglijos nemoku-mo tarnybos 2018 m. gruodžio 19 d. pažymos apie atleidimą nuo skolų pagrindu. Byloje nėra įrodymų, jog išieškotojui aB SeB bankui, kaip pareiškėjos kreditoriui, buvo įteiktas 2015 m. gegužės 20 d. europos Parlamento ir Tarybos reglamento (eS) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – ir Reglamentas 2015/848) 54 straips-nio reikalavimus atitinkantis atskiras pranešimas (angl. individual notice) dėl pa-reiškėjos bankroto bylos anglijoje.

iii. kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16. Pareiškėja kasaciniu skundu prašo panaikinti klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nu-tartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą dėl antstolės veiks-mų. kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:16.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorius nebuvo tinkamai infor-

muotas apie skolininkei didžiojoje Britanijoje iškeltą bankroto bylą, parem-ta netinkamu byloje pateiktų įrodymų vertinimu. Byloje pateikti neginčija-mi duomenys apie tai, kad išieškojimą vykdomojoje byloje vykdanti antstolė gavo išsamius pranešimus iš skolininkės bankroto administratoriaus bei pačios skolininkės apie bankroto bylos skolininkei iškėlimą.

16.2. Skolininkė turėjo pakankamą teisinį pagrindą tikėtis, kad antstolė laikysis imperatyvių teisės aktų reikalavimų, t. y. sustabdys vykdomąją bylą, perduos vykdomąjį dokumentą bankroto bylą iškėlusiam teismui, informuos apie tai kreditorių aB SeB banką ir galiausiai užbaigs vykdomąją bylą (lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) 626 straipsnio 1 da-lies 3 punktas, 632 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Vadovaujantis lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais antstolių vei-klos principais, antstolė negalėjo nepranešti išieškotojui gautos informacijos apie skolininkei iškeltą bankroto bylą. Todėl jei kreditorius aB SeB bankas ir galėjo nebūti informuotas apie skolininkės bankroto procesą, tai įvyko dėl antstolės neteisėto neveikimo, o ne dėl to, kad skolininkė neįvykdė pareigos išviešinti savo įsipareigojimų konkrečiam kreditoriui bankroto procese.

16.3. Vadovaujantis cPk 640 straipsnio 2 punktu, ir pats išieškotojas turėjo par-eigą domėtis vykdymo procesu, o iš bylos duomenų matyti, kad jis laikėsi pasyvios pozicijos ir nesidomėjo vykdomosios bylos eiga. Be to, išieškotojas aB SeB bankas negalėjo nežinoti apie pareiškėjai iškeltą bankroto bylą, ka-dangi šio išieškotojo naudai skolos išieškojimą iš pareiškėjos, kaip skolinin-kės, kitoje vykdomojoje byloje vykdė antstolė i. g., kuri, gavusi duomenis apie pareiškėjai iškeltą bankroto bylą, priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo.

16.4. nors skundu dėl antstolės veiksmų ir nebuvo skundžiamas antstolės nevei-

235

kimas, jai atsisakant sustabdyti vykdymo veiksmus, tai nesudaro pagrindo argumentus dėl antstolės neveikimo vertinti kaip teisiškai nereikšmingus. antstolės neveikimas lėmė tolesnes pareiškėjai kilusias pasekmes: aplinky-bė, kokių veiksmų antstolė ėmėsi ar nesiėmė gavusi informaciją apie ban-kroto bylos pareiškėjai iškėlimą, turėjo reikšmę sprendžiant, ar kreditorius aB SeB bankas turėjo ir galėjo žinoti apie bankroto bylos iškėlimą ir ar ants-tolės reikalavimas pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, kad kredi-torius buvo įtrauktas į bankroto procesą, buvo teisiškai pagrįstas.

16.5. Reglamento 2015/848 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „iškėlus nemokumo bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos valstybės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas informuoja žinomus užsienio kreditorius“, neturėtų būti aiškinama siaurai, kaip prane-šimo pateikimas tiesiogiai kreditoriui, nes tai prieštarauja sąžiningos pareiš-kėjos, kuri informavo savo bankroto administratorių apie turimą išieškomą skolą užsienio kreditoriui, teisėtiems lūkesčiams, bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. kreditoriaus dalyvavimas skoli-ninko bankroto procese yra informuoto apie bankroto procesą kreditoriaus teisė, kuria jis gali pasinaudoti arba gali nesinaudoti.

16.6. Tai, jog skolininkės bankroto administratorius pranešime, skirtame antsto-lei, vykdančiai išieškojimą kreditoriaus aB SeB banko naudai, nurodė ants-tolės užvestos vykdomosios bylos numerį, leidžia identifikuoti, kokio kredi-toriaus atžvilgiu ir dėl kokios išieškomos skolos pranešimas buvo teikiamas. Tai reiškia, kad skolininkė bankroto byloje išviešino duomenis apie savo skolas aB SeB bankui ir, nepriklausomai nuo to, kad kreditorius aB SeB nepareiškė savo reikalavimų bankroto byloje, skola šiam kreditoriui buvo nurašyta 2018 m. gruodžio 19 d. didžiosios Britanijos nemokumo tarnybos išduotu pažymėjimu dėl skolininkės atleidimo nuo įsipareigojimų.

16.7. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino Reglamento 2015/848 normas, todėl neužtikrino pareiškėjos, kaip kitoje valstybės narėje ban-krutavusio asmens, teisės į lietuvoje pradėto vykdymo proceso užbaigimą. antstolės neteisėtas neveikimas lėmė pareiškėjai kilusias neigiamas pase-kmes – atsisakymą pripažinti didžiosios Britanijos nemokumo tarnybos sprendimą dėl pareiškėjos atleidimo nuo skolų ir užbaigti antstolės užvestą vykdomąją bylą.

16.8. Teismai atmetė pareiškėjos skundą, neatsižvelgdami į Reglamento 2015/848 33 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią bet kuri valstybė narė gali atsi-sakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą tik tuo atveju, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Bylą nagrinėję teismai nepaaiškino šios reglamento normos taiky-mo nagrinėjamos bylos kontekste, tik priėjo prie formalios išvados, kad pa-reiškėja nepranešė kreditoriui aB SeB bankui apie jai iškeltą bankroto bylą, todėl buvo apribotos kreditoriaus teisės dalyvauti bankroto procese. Bylos

236236236

nagrinėjimo metu kreditorius nepaaiškino, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė nedalyvavimas skolininkės bankroto procese.

16.9. Teismai neatsižvelgė į aktualią europos Sąjungos Teisingumo Teismo (to-liau – ir eSTT) praktiką dėl Reglamento 2015/848 33 straipsnyje įtvirtintos nuostatos ir tai lėmė nepakankamai išsamų ginčo situacijos vertinimą – liko neįvertinta, ar galimas kreditorių teisių pažeidimas, jei jis buvo padarytas, buvo tokio masto, kad, atsižvelgiant į eSTT praktikoje įtvirtintus standartus, yra pakankamas, jog būtų konstatuotas akivaizdus prieštaravimas lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba as-mens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

17. antstolė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o skun-džiamas klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistas. atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:17.1. Pareiškėja neįrodė, jog, jai informavus antstolę apie skolininkei iškeltą nemo-

kumo bylą didžiojoje Britanijoje, laikytina, kad buvo tinkamai įvykdyta par-eiga apie pradėtą nemokumo procedūrą pranešti kreditoriui aB SeB bankui.

17.2. Pareiškėjos argumentai dėl antstolės neveikimo, nesustabdant vykdomo-sios bylos, nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje, kadangi nesudaro pareikšto skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo dalyko. Skolininkė, manydama, kad antstolė pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, nepagrįstai nepriim-dama patvarkymo, kurio pagrindu būtų sustabdomas išieškojimas, turėjo teisę reikšti antstolei prašymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo (cPk 643 straipsnio 6 punktas) ar net skųsti antstolės neveikimą (cPk 510 straips-nis). Ši civilinė byla pradėta pareiškėjos skundo dėl antstolio veiksmų pa-grindu. Pateiktu skundu skolininkė nesutiko su antstolės patvarkymu atsi-sakyti nutraukti vykdomąją bylą.

17.3. antstolei gavus pranešimą apie skolininkei pradėtą bankroto procedūrą, sustabdyti vykdomosios bylos nebuvo pagrindo, kadangi iš antstolei pa-teiktos informacijos nustatyta, kad kreditorius aB SeB bankas į bankroto bylą nėra įtrauktas, todėl šios bankroto procedūros kreditoriui nesukėlė jokių teisinių pasekmių.

17.4. Skolininkė, negavusi iš antstolės jokio patvarkymo dėl skolos išieškojimo vykdomojoje byloje sustabdymo, elgėsi pasyviai, t. y. nesikreipė į antsto-lę, siekdama išsiaiškinti, ar visiems kreditoriams yra pateikta informacija apie pradėtą skolininkės nemokumo bylą. Toks pasyvus skolininkės elgesys lėmė, kad išieškotojas nebuvo įtrauktas į skolininkės kreditorių sąrašą, nes nežinojo apie skolininkei pradėtą nemokumo bylą. Skolininkė, pranešdama antstolei apie pradėtą nemokumo bylą, neturėjo jokio pagrindo manyti, kad kreditorius yra tinkamai informuotas apie pradėtą nemokumo procedūrą, juolab kad iš antstolės negavo jokio tai patvirtinančio procesinio dokumen-to. Skolininkė, informuodama antstolę apie pradėtą savo bankroto procedū-rą, galėjo tikėtis tik tiek, kad antstolė bankroto byloje pateiks reikalavimą dėl vykdomojoje byloje patirtų vykdymo išlaidų atlyginimo.

237

17.5. Skolininkės sąžiningumas turi būti vertinamas, atsižvelgiant į jos elgesį ban-kroto procedūrų metu: skolininkė neinformavo kreditoriaus aB SeB banko apie iškeltą nemokumo bylą didžiojoje Britanijoje, pati neįtraukė šio kre-ditoriaus į savo kreditorių sąrašą, vykdymo proceso metu klaidingai nuro-dė, jog kreditorius buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą, neigė, kad kreditorius aB SeB bankas buvo neinformuotas apie pradėtą nemokumo procedūrą didžiojoje Britanijoje, vengė pateikti antstolei prašomą informaciją, o vėliau savo poziciją pakeitė, nepagrįstai aiškindama, kad išimtinė jos pareiga infor-muoti savo kreditorius apie pradėtą nemokumo procedūrą perkeltina skolų išieškojimą vykdančiai antstolei.

17.6. net jei antstolė ir būtų priėmusi patvarkymą dėl vykdomosios bylos sustab-dymo ir šį patvarkymą išsiuntusi išieškotojui aB SeB bankui, ši aplinkybė pati savaime nepatvirtintų, kad išieškotojas aB SeB bankas yra tinkamai informuotas apie skolininkei iškeltą bankroto bylą didžiojoje Britanijoje. Reglamento 2015/848 54 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad, iškėlus nemo-kumo bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos valstybės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas informuoja žino-mus užsienio kreditorius. Šios prievolės subjektai – teismas arba bankroto administratorius, tačiau ne priverstinį skolos išieškojimą vykdantis antsto-lis. jungtinės karalystės teisėje kreditorių informavimą reglamentuojančių 1986 m. nemokumo taisyklių 6.73 taisyklėje įtvirtinta nuostata, kad oficia-lusis gavėjas bent vieną kartą po įsakymo dėl bankroto priėmimo išsiunčia kreditoriams ataskaitą dėl bankroto proceso ir bankrutavusio asmens padė-ties (angl. state of affairs).

17.7. kadangi nagrinėjamoje byloje nėra žinomos visos vykdomosios bylos nr. 0051/11/00776 nutraukimo aplinkybės ir priežastinis ryšys tarp skoli-ninkei iškeltos nemokumo bylos didžiojoje Britanijoje ir vykdomosios by-los nr. 0051/11/00776 nutraukimo, skolininkė negalėjo remtis šia aplinkybe.

17.8. lietuvos aukščiausiasis Teismas formuoja bendrą praktiką, spręsdamas klausimą dėl kreditorių tinkamo informavimo skolininkui iškėlus nemoku-mo bylą europos Sąjungos valstybėje narėje (lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-197-611/2015, 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-398-421/2017). aktualioje teismų praktikoje sprendžiant vykdomosios bylos nutraukimo klausimą ypatingas dėmesys skiriamas aplinkybei, ar kreditorius buvo tin-kamai informuotas apie pradėtą skolininko bankroto bylą didžiojoje Brita-nijoje, nustatyti.

17.9. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreditorius aB SeB bankas buvo įrašytas į paraišką, kurią pildo ir nemokumo bylą iškeliančiam subjektui pateikia būtent bankroto bylą siekiantis išsikelti asmuo. Pareiškė-ja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreditorius aB SeB bankas buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad skolininkės nemokumo procesas, vykęs didžiojoje Britanijoje, sukėlė ko-kias nors teisines pasekmes kreditoriui aB SeB bankui, kadangi nemoku-

238238238

mo įstatymo 281 straipsnio 6 dalyje reglamentuojama, kad atleidimas nuo įsipareigojimų neatleidžia bankrutavusio asmens nuo kitų bankroto skolų, kurios nėra įrodomos jo bankroto procese (angl. Discharge does not release the bankrupt from such other bankruptcy debts, not being debts provable in his bankruptcy, as are prescribed).

18. Suinteresuotas asmuo aB SeB bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pa-reiškėjos kasacinį skundą atmesti. atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:18.1. Pareiškėja niekuomet neskundė antstolės veiksmų (neveikimo), kuriais ants-

tolė neinformavo banko apie galimai gautus dokumentus apie skolininkei pradėtą bankroto bylą. Todėl antstolė nepažeidė jokių teisės normų, regla-mentuojančių jos tariamą pareigą informuoti banką, o byloje nėra įrodymų, kad tokią informavimo pareigą skolininkė būtų teisėtai perdavusi antstolei.

18.2. Pareiga informuoti žinomus užsienio kreditorius apie nemokumo bylos iš-kėlimą yra įtvirtinta Reglamento 2015/848 54 straipsnio 1 dalyje. Šis regla-mentas nenustato skolininkui galimybės savo pareigą vykdyti kitais alter-natyviais būdais. Todėl vien ta aplinkybė, kad skolininkės nemokumo ad-ministratorius pateikė antstolei tam tikrą informaciją apie nemokumo bylą, nepatvirtina, kad išieškotojas buvo tinkamai apie tai informuotas.

18.3. Pareiškėja savo prievolę informuoti kreditorių apie bankroto bylą nepagrįs-tai bando perkelti pačiam kreditoriui, teigdama, kad jis pažeidė savo pareigą domėtis vykdymo procesu.

Teisėjų kolegija



Dėl pareiškėjos rašytinių paaiškinimų ir suinteresuoto asmens atsiliepimo į juos

19. Pareiškėja kasaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais nurodė atkreipianti dėmesį į suinteresuotų asmenų pateiktuose atsiliepimuose į kasacinį skundą išdėstytus argumentus.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad cPk XVii skyriaus nuostatos, reglamentuojančios kasacinį procesą, yra specialiosios bendrųjų cPk nuostatų atžvilgiu. Pagal cPk 340 straipsnio 5 dalį, cPk 1–300 straipsniai kasaciniame procese taikytini tik tuo atveju, jei cPk XVii skyriaus nuostatomis tam tikrų procesinių veiksmų atliki-mas nereglamentuojamas, ir tik tiek, kiek jie neprieštarauja cPk XVii skyriaus nuostatoms.

21. dalyvaujančių byloje asmenų teises kasaciniame procese reglamentuoja cPk 355 straipsnis. Šis straipsnis nenustato dalyvaujančių byloje asmenų teisės teikti kasaciniam teismui rašytinius paaiškinimus. Be to, cPk 350 straipsnio 8 dalis im-peratyviai draudžia pildyti ar keisti kasacinį skundą išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, t. y. jokie nauji argumentai, papildantys kasaciniame skunde

239

nurodytas aplinkybes, priėmus kasacinį skundą nebegali būti pateikiami. kadan-gi pareiškėjos rašytinių paaiškinimų pateikimas prieštarauja minėtam reglamen-tavimui, teisėjų kolegija juos atsisako priimti ir grąžina pareiškėjai. Tuo pačiu pa-grindu atsisakytina priimti ir antstolės, kaip suinteresuoto asmens, atsiliepimą į pareiškėjos rašytinius paaiškinimus.

22. Pareiškėja kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė papildomus įrodymus, ku-riuos nurodė gavusi po to, kai byla buvo išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, ir prašo juos pridėti prie bylos. Teisėjų kolegija pažymi, kad cPk 347 straipsnio 2 dalis neleidžia kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, o pagal cPk 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplin-kybių. dėl to nauji įrodymai dėl bylos esmės kasaciniame teisme nepriimami. iš-dėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija atsisako tenkinti prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir jų nevertina.

Dėl valstybės narės teismo sprendimo iškelti nemokumo bylą ir kitų to teismo sprendimų, susijusių su nemokumo bylos eiga bei jos užbaigimu, sukeliamų teisinių pasekmių

23. europos Sąjungoje vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo proce-sus reguliuoja europos Parlamento ir Tarybos 2015 m. gegužės 20 d. Reglamentas (eS) nr. 2015/848 dėl nemokumo bylų, kurio nuostatos taikomos po 2017 m. birže-lio 26 d. iškeltoms nemokumo byloms (Reglamento 2015/848 84 straipsnio 1 dalis).

24. Pagal Reglamento 2015/848 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą jo taikymo sritį, šis reglamentas taikomas viešai nagrinėjamoms kolektyvinėms byloms, įskaitant lai-kino pobūdžio bylas, kurios grindžiamos teisės aktais dėl nemokumo ir kuriose sanavimo, skolos sureguliavimo, reorganizavimo arba likvidavimo tikslais: a) iš skolininko visiškai arba iš dalies atimama teisė disponuoti savo turtu ir paskiria-mas nemokumo specialistas; b) skolininko turtą ir reikalus kontroliuoja ar pri-žiūri teismas; arba c) teismo nurodymu ar teisės aktų nustatyta tvarka laikinai sustabdomi atskiri vykdymo procesai, kad galėtų įvykti skolininko ir jo kreditorių derybos, jeigu šiose bylose, kurios yra sustabdomos, numatomos tinkamos prie-monės visiems kreditoriams bendrai apsaugoti ir, jei nepasiekiama susitarimo, jos yra preliminarios bylos vienos iš a arba b punkte nurodytų bylų atžvilgiu. Šioje dalyje nurodytos bylos yra išvardytos a priede. kadangi jungtinėje karalystėje pradėtas fizinio asmens bankroto procesas (angl. bankruptcy) yra nurodytas Re-glamento 2015/848 a priede, jam taikomos šio reglamento nuostatos.

25. Pagrindinė bankroto byla – tai universalų poveikį turinti byla, kuri apima visą skolininko turtą, esantį bet kurioje valstybėje narėje, ir visus kreditorius (tiek vietos, tiek užsienio), šiai bylai taikoma ją iškėlusios valstybės narės teisė. Pa-grindinės bankroto bylos teismingumo taisyklė įtvirtinta Reglamento 2015/848 3 straipsnio 1 dalyje, kuria remiantis pagrindinė bankroto byla priklauso valsty-

240240240

bės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismų jurisdikcijai.

26. Reglamento 2015/848 2 straipsnio 6 dalyje teismas apibrėžiamas ne tik kaip vals-tybės narės teisminė institucija, bet ir kaip bet kuri kita kompetentinga instituci-ja, turinti įgaliojimus iškelti nemokumo bylą, patvirtinti tokios bylos iškėlimą ar priimti sprendimus tokioje byloje.

27. Universalumo koncepcija grindžiamos pagrindinės bankroto bylos poveikis kitose valstybėse narėse pasireiškia ir per automatinį sprendimų pripažinimą, kuris reiškia, jog bankroto bylose priimti užsienio teismų sprendimai kitose valstybėse narėse yra pripažįstami ir įsigalioja nedelsiant ir tam nereikalinga jokia papildoma formali procedūra. Tokiu būdu įgyvendinamas pasitikėjimas kitos europos Sąjungos valstybės narės teismų sistema ir užtikrinamas veiks-mingas tarpvalstybinis bankroto bylų nagrinėjimas. kaip nurodoma Reglamen-to 2015/848 konstatuojamosios dalies 65 punkte, „šis reglamentas turėtų nu-matyti, kad teismo sprendimai dėl juo reglamentuojamų nemokumo bylų iškė-limo, eigos ir užbaigimo bei teismo sprendimai, tiesiogiai susiję su nemokumo bylomis, būtų pripažįstami nedelsiant. dėl to automatiškas pripažinimas turėtų reikšti, kad pagal valstybės narės, kurioje buvo iškelta byla, teisę kylančios bylos nagrinėjimo pasekmės turės tokią pat teisinę galią visose kitose valstybėse na-rėse. Valstybių narių teismų priimti sprendimai turėtų būti pagrįsti tarpusavio pasitikėjimo principu. Todėl nepripažinimo pagrindų turi būti tik tiek, kiek yra minimaliai reikalinga“.

28. Reglamento 2015/848 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendras nemokumo pro-ceso metu priimtų sprendimų pripažinimo principas, kuriuo remiantis spren-dimas iškelti nemokumo bylą, kurį priima jurisdikciją turintis valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla.

29. automatinio pripažinimo principas taikomas ne tik sprendimams iškelti nemo-kumo bylą, bet ir kitiems sprendimams, susijusiems su nemokumo byla. Regla-mento 2015/848 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo yra pripažintas pagal 19 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su nemokumo bylos eiga bei jos užbaigimu, ir to teismo patvirtinti susitarimai taip pat pripažįstami nereikalaujant jokių papildomų formalumų. Tokie teismo spren-dimai vykdomi pagal Reglamento (eS) nr. 1215/2012 39–44 ir 47–57 straipsnius.

30. Reglamentas 2015/848, apibrėždamas, kokias teisines pasekmes sukelia jurisdik-ciją turinčio valstybės narės teismo nemokumo procese priimti sprendimai kitose valstybėse narėse, remiasi teismo sprendimo galios išplėtimo teorija – automa-tiškai pripažinto teismo sprendimo teisinė galia su visais materialiniais ir proce-siniais teisiniais padariniais perkeliama iš kilmės valstybės į pripažįstančiosios valstybės narės teisinę sistemą. laikantis Reglamente 2015/848 įtvirtinto regla-mentavimo, ši automatiškai pripažinto teismo sprendimo galios išplėtimo teorija, visų pirma, reiškia, kad nemokumo proceso metu priimtas jurisdikciją turinčio valstybės narės teismo sprendimas kitoje valstybėje narėje sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kaip ir jį priėmusioje kilmės valstybėje narėje, ir, antra, kad to-

241

kio sprendimo sukeliamos teisinės pasekmės nustatomos taikant valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta nemokumo byla, teisę (lot. lex fori concursus).

31. Remiantis Reglamento 2015/848 20 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės teismo, kurio tarptautinę jurisdikciją lemia tos valstybės narės teritorijoje esanti skolinin-ko pagrindinių interesų vieta, sprendimas iškelti pagrindinę nemokumo bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje valstybėje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla (t. y. šalutinė nemokumo byla).

32. Reglamento 2015/848 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, išskyrus atvejus, kai šiame reglamente nustatyta kitaip, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė (lot. lex fori concursus). Pagal to paties reglamento 7 straipsnio 2 dalį, valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tos bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą, o visų pirma ji, be kitų, nustato: g) reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į nemokaus skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus nemokumo bylą, vertinimą; h) taisykles, re-glamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą; i) taisykles, reguliuojančias iš realizuoto turto gautų pajamų paskirstymą, reikalavimų eiliš-kumą ir teises kreditorių, kuriems po nemokumo bylos iškėlimo pavyko paten-kinti dalį jų reikalavimų remiantis daiktine teise arba įskaičius tarpusavio reika-lavimus; j) nemokumo bylų užbaigimo, ypač pasiekus susitarimą su kreditoriais, sąlygas ir pasekmes; k) kreditorių teises po nemokumo bylos užbaigimo ir kt.

33. nagrinėjamoje byloje skundą dėl antstolės veiksmų padavusi pareiškėja (sko-lininkė vykdymo procese) siekia vykdomosios bylos užbaigimo jos nutrauki-mu, kadangi, kaip ji nurodo, jungtinėje karalystėje pasibaigus jos, kaip fizinio asmens, bankroto procesui, pasibaigė jos prievolė kreditoriui aB SeB bankui (išieškotojui vykdymo procese), dėl kurios įvykdymo vykdomojo dokumento pagrindu lietuvos Respublikoje yra pradėta vykdomoji byla nr. 0005/12/02503 ir joje atliekami vykdymo veiksmai. Skundas paduotas dėl antstolės 2019 m. bir-želio 25 d. patvarkymo nr. S-19-5-16695 dėl V. k. advokato e. k. 2019 m. birže-lio 17 d. pakartotinio prašymo, priimto vykdomojoje byloje nr. 0005/12/02503, kuriuo prašymą dėl vykdomosios bylos nutraukimo pareiškęs skolininkės atstovas buvo informuotas, kad tik pateikus 2019 m. kovo 26 d. patvarkyme nr. S-19-5-6705 ir 2019 m. gegužės 24 d. patvarkyme nr. S-19-5-13352 nuro-dytus procesinius dokumentus bus sprendžiamas klausimas dėl vykdomosios bylos užbaigimo. Minėtais patvarkymais skolininkė buvo įpareigota pateikti įrodymus, kurie, antstolės vertinimu, yra būtini klausimui dėl vykdomosios bylos užbaigimo išspręsti, t. y. pateikti bankroto paraišką (angl. bankruptcy ap-plication) ir įrodymus, kad aB SeB bankas, kaip kreditorius, buvo įtrauktas į pareiškėjos bankroto procesą.

34. Siekiant nustatyti, ar jungtinėje karalystėje pasibaigęs pareiškėjos bankroto pro-cesas pagal savo sukeliamas teisines pasekmes lėmė kreditoriaus aB SeB banko reikalavimo skolininkei nurašymą ir pačios prievolės pasibaigimą, taikytina vals-tybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta tokio fizinio asmens bankroto byla, teisė (lot. lex fori concursus) (Reglamento 2015/848 7 straipsnio 1 dalis).

242242242

35. Fizinių asmenų bankroto procedūras anglijoje reglamentuoja 1986 m. nemoku-mo įstatymas (angl. Insolvency Act 1986) ir 2016 m. anglijos ir Velso nemokumo taisyklės (angl. The Insolvency (England and Wales) Rules 2016).

36. Remiantis 1986 m. nemokumo įstatymo 278 straipsniu, fizinio asmens, dėl kurio yra priimtas įsakymas dėl bankroto, bankroto procesas prasideda priėmus įsaky-mą dėl bankroto ir tęsiasi iki to laiko, kai asmuo yra atleidžiamas pagal šio sky-riaus nuostatas (angl. The bankruptcy of an individual against whom a bankruptcy order has been made, commences with the day on which the order is made, and continues until the individual is discharged under this Chapter). To paties nemo-kumo įstatymo 279 straipsnyje yra nustatyta bendroji taisyklė, kad bankrutavęs asmuo yra atleidžiamas nuo bankroto, pasibaigus vienerių metų terminui, kuris skaičiuojamas nuo tos datos, kurią prasideda bankroto procesas (angl. A bankrupt is discharged from bankruptcy at the end of the period of one year beginning with the date on which the bankruptcy commences). iš viešai prieinamos informacijos apie fizinių asmenų bankrotą jungtinėje karalystėje matyti, kad suėjus vienerių metų terminui bankrutavęs asmuo yra atleidžiamas nuo bankroto automatiškai, o formali pažyma apie atleidimą yra išduodama to asmens prašymu, esant porei-kiui turėti šį juridinę reikšmę turintį faktą patvirtinantį rašytinį įrodymą (https://www.gov.uk/bankruptcy/when-bankruptcy-ends).

37. Bankrutavusio fizinio asmens atleidimo nuo bankroto teisinės pasekmės yra api-brėžtos nemokumo įstatymo 281 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bankrutavusio asmens atleidimas apima jo atleidimą nuo visų ban-kroto skolų (angl. Subject as follows, where a bankrupt is discharged, the discharge releases him from all the bankruptcy debts), išskyrus šiame straipsnyje nurody-tas išimtis, pavyzdžiui, kai skola kilusi iš prievolių, susijusių su išlaikymu, bau-domis, žalos atlyginimu, sukčiavimu ir kt., esant šiame straipsnyje įtvirtintoms sąlygoms, apibrėžiančioms prievolės atsiradimo pagrindą. nemokumo įstatymo 281 straipsnio 6 dalyje taip pat nustatyta, kad atleidimas neapima tų bankrutavu-sio asmens skolų, kurios nebuvo įrodytos bankroto procese (angl. Discharge does not release the bankrupt from such other bankruptcy debts, not being debts provable in his bankruptcy, as are prescribed).

38. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jungtinės karalystės fizinio asmens bankroto proceso teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad būtina bankrutavusio fizinio asmens atleidimo nuo konkrečios skolos kreditoriui sąlyga yra tokio kreditoriaus ir jo reikalavimo įtraukimas į fizinio asmens bankroto procesą. Tuo atveju, jei taikant jungtinės karalystės, kurios teritorijoje buvo iškelta tokio fizinio asmens bankroto byla, teisę (lot. lex fori concursus) paaiškėtų, kad konkretus kreditorius ir jo reikalavimas nebuvo įtrauktas į bankroto procesą, tai reikštų, kad bankru-tavusio asmens prievolė tokiam kreditoriui būtų nepasibaigusi ir turėtų būti vykdoma. Todėl, sprendžiant dėl teisinių pasekmių lietuvoje vykstančiam sko-los išieškojimo iš pareiškėjos išieškotojo aB SeB banko naudai procesui ir vyk-domosios bylos nr. 0005/12/02503 užbaigimui, teisinę reikšmę turi dėl pareiš-kėjos bankroto proceso pasibaigimo jungtinėje karalystėje atsiradusios teisinės pasekmės pareiškėją ir kreditorių aB SeB banką siejančios prievolės atžvilgiu,

https://www.gov.uk/bankruptcy/when-bankruptcy-ends

https://www.gov.uk/bankruptcy/when-bankruptcy-ends

243

kurios dalyką sudaranti 130 428,50 eur skola yra išieškoma vykdomojoje byloje nr. 0005/12/02503.

39. atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, jog antstolės reikalavimas skolininkei pateikti papildomus dokumentus yra teisėtas ir būtinas klausimui dėl vykdomosios bylos užbaigimo išspręsti, kadangi, nesant reikalaujamų pateikti įrodymų, nėra galimybės nustatyti, ar suinteresuoto asmens aB SeB banko, kaip kreditoriaus, reikalavimas skolininkei buvo nurašytas pasibaigus jungtinėje ka-ralystėje vykusiam pareiškėjos bankroto procesui.

Dėl pareigos informuoti kreditorius apie bankroto procesą įgyvendinimo

40. Pareiškėja kasaciniame skunde nurodo, kad, byloje esant įrodymams, jog ants-tolei vykdomojoje byloje nr. 0005/12/12503 buvo tinkamai ir laiku pranešta tiek apie bankroto bylos pareiškėjai iškėlimą, tiek apie bankroto bylos užbaigi-mą, laikytina, kad duomenys apie pareiškėjos turimą skolą kreditoriui aB SeB bankui buvo tinkamai išviešinti, dėl to, nepriklausomai nuo to, kad kreditorius aB SeB bankas nepareiškė savo reikalavimo pareiškėjos bankroto byloje, skola šiam kreditoriui buvo nurašyta anglijos nemokumo tarnybos 2018 m. gruodžio 19 d. pažymos apie atleidimą nuo skolų pagrindu. atsižvelgiant į kasacinio skun-do pagrindą sudarančius argumentus, kasaciniu skundu keliamas klausimas, ar antstolės informavimas apie užsienio valstybėje prasidėjusį skolininkės bankroto procesą sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad kreditorius aB SeB bankas buvo tinkamai informuotas apie prasidėjusį pareiškėjos bankroto procesą, taip sudarant tinkamas prielaidas jam dalyvauti šiame bankroto procese.

41. asmens informavimas apie jo teisėms ir pareigoms teisinių padarinių turėsiantį teismo procesą yra vienas iš teisės į tinkamą procesą pagrindų. Todėl visuoti-nai pripažįstama, kad teisė į tinkamą procesą reikalauja informuoti asmenį ir tai atlikti tinkamai – tinkamu būdu ir laiku, užtikrinant realų asmens žinoji-mą apie inicijuotą teismo procesą ir efektyvią galimybę imtis priemonių savo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams apginti (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-398-421/2017, 35 punktas).

42. Reglamento 2015/848 1 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant jo taikymo sritį, visų pir-ma nurodoma, kad jis taikomas viešai nagrinėjamoms kolektyvinėms byloms, įskaitant laikino pobūdžio bylas, kurios grindžiamos teisės aktais dėl nemoku-mo. kolektyvinės bylos samprata pateikiama 2 straipsnio 1 dalyje, kuria remian-tis kolektyvinės bylos – tai bylos, kuriose dalyvauja visi skolininko kreditoriai arba didelė jų dalis, su sąlyga, kad pastaruoju atveju šia byla nedaromas poveikis joje nedalyvaujančių kreditorių reikalavimams.

43. Reglamento 2015/848 53 straipsnyje nustatyta, kad bet kuris užsienio kreditorius gali bet kokia ryšio priemone, pripažįstama pagal valstybės, kurioje iškelta byla, teisę, pateikti reikalavimus nemokumo byloje. Remiantis Reglamento 2015/848 2 straipsnio 12 dalyje pateiktu užsienio kreditoriaus sampratos apibrėžimu, tai

244244244

kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo instituci-jas, kurio įprastinė gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne bylos iškėlimo valstybėje narėje.

44. Tam, kad užsienio kreditorius galėtų įgyvendinti Reglamento 2015/848 53 straipsnyje nustatytą teisę pateikti savo reikalavimus, 54 straipsnyje yra įtvirtinta pareiga informuoti užsienio kreditorius ir šios pareigos įgyvendinimo procedū-ra. To paties reglamento 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, iškėlus nemokumo bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos valstybės teismas arba to teismo paskirtas nemokumo specialistas nedelsdamas informuoja žinomus užsienio kreditorius. atskiru pranešimu pateiktoje 1 dalyje nurodytoje informacijoje visų pirma nurodoma termino pabaiga, nuobaudos dėl to termino nesilaikymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustaty-tas priemones. Tokiame pranešime taip pat nurodoma, ar kreditoriai, kurie turi pirmumo teisę arba kurių reikalavimai yra užtikrinti daiktinės teisės užtikri-nimo priemone, turi pateikti reikalavimus. Prie pranešimo taip pat pridedama 55 straipsnyje nurodytos standartinės reikalavimų pateikimo formos kopija arba informacija apie tai, kur galima gauti tą formą (to paties straipsnio 2 dalis). Su ūkinės komercinės ar profesinės veiklos nevykdančiais fiziniais asmenimis susi-jusių nemokumo bylų atveju šiame straipsnyje nurodytos standartinės formos naudojimas nėra privalomas, jei iš kreditorių nereikalaujama pateikti reikalavi-mus, kad byloje būtų atsižvelgta į jų reikalavimus (to paties straipsnio 4 dalis).

45. Remiantis Reglamento 2015/848 7 straipsnio 2 dalimi, valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tos bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą, taip pat, kaip nustatyta h punkte, taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, pati-krinimą ir pripažinimą. Šios taisyklės apima kreditorių reikalavimų pareiškimo procedūrą, įskaitant pareiškimo terminus, tvirtinimo, apskundimo procedūras, reikalavimų tikslinimą ir pan.

46. didžiojoje Britanijoje 2006 m. balandžio 4 d. įsigaliojo 2006 m. Tarptautinio ne-mokumo taisyklės (angl. The Cross-Border Insolvency Regulations 2006) (toliau – Taisyklės), į kurias buvo perkeltos UnciTRal pavyzdinio tarptautinių nemo-kumo procedūrų įstatymo nuostatos.

47. kaip nurodyta Taisyklių 1 straipsnio 1 dalies d punkte, jos taikomos tokiais atve-jais, kai užsienio kreditoriai ar kiti suinteresuoti asmenys yra suinteresuoti da-lyvauti arba iškelti nemokumo bylą didžiojoje Britanijoje (angl. This law applies where creditors or other interested persons in a foreign State have an interest in requesting the commencement of, or participating in, a proceeding under British insolvency law). Taisyklės įtvirtina įvairias nuostatas dėl kreditorių interesų ap-saugos, kurios perkeltos iš minėto UnciTRal pavyzdinio įstatymo. Pavyzdžiui, Taisyklių 13 straipsnis nustato, kad užsienio kreditoriai turi tokias pačias teises iškelti bankroto bylą bei dalyvauti bankroto procese pagal didžiosios Britanijos teisę kaip ir vietos kreditoriai.

48. Taisyklių 14 straipsnyje nustatyta, kad jeigu pagal didžiosios Britanijos teisę reikalaujama pateikti pranešimus kreditoriams, tai tokia pačia tvarka turi būti pranešama ir užsienio kreditoriams (angl. Whenever under British insolvency law

245

notification is to be given to creditors in Great Britain, such notification shall also be given to the known creditors that do not have addresses in Great Britain) (mi-nėto straipsnio 1 dalis). Tokie pranešimai užsienio kreditoriams pateikiami indi-vidualiai, išskyrus atvejus, kai teismas laiko, jog esant tam tikroms aplinkybėms kita pranešimo forma būtų daug tinkamesnė; arba jei didžiosios Britanijos kre-ditoriams pranešama skelbimu, tai pranešimas žinomiems užsienio kreditoriams taip pat gali būti paskelbiamas užsienio laikraštyje, kurį Britanijos nemokumo tarnyba laiko tinkamiausiu, galinčiu užtikrinti, kad pranešimo turinys taps ži-nomas užsienio kreditoriams (angl. Such notification shall be made to the foreign creditors individually, unless the court considers that under the circumstances some other form of notification would be more appropriate; or the notification to credi-tors in Great Britain is to be by advertisement only, in which case the notification to the known foreign creditors may be by advertisement in such foreign newspapers as the British insolvency officeholder considers most appropriate for ensuring that the content of the notification comes to the notice of the known foreign creditors).

49. nagrinėjamoje byloje aplinkybės dėl kreditoriaus informavimo apie prasidėjusį fizinio asmens bankroto procesą vertintinos tiek, kiek jų pagrindu būtų galima spręsti, ar kreditorius aB SeB bankas ir jo reikalavimas buvo įtrauktas į jungtinė-je karalystėje pasibaigusį pareiškėjos bankroto procesą. kaip minėta, į bankroto procesą įtrauktų ir nepatenkintų kreditorių reikalavimų nurašymas, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, yra teisinė pasekmė, sudaranti savarankišką bankrutavusio fizinio asmens ir jo kreditoriaus prievolės pasibaigimo pagrindą. Todėl tik pripažinus, kad kreditoriaus reikalavimas buvo įtrauktas į fizinio as-mens bankroto procesą, patvirtinant jo reikalavimą, būtų galima daryti išvadą dėl pareiškėjos prievolės kreditoriui pasibaigimo.

50. Remiantis 2016 m. anglijos ir Velso nemokumo taisyklių 10.35 punktu, bankro-to paraiškoje (angl. bankruptcy application) skolininkas privalo pateikti informa-ciją, nurodytą 7 priede, kuri apima informacijos apie visus skolininko kredito-rius pateikimą (kreditoriaus vardas, pavardė (pavadinimas) ir adresas; sąskaitos numeris; skolos atsiradimo data; skolos dydis; kreditoriaus reikalavimų užtikri-nimas daiktinės teisės priemonėmis).

51. Priėmus įsakymą dėl bankroto (angl. bankruptcy order) ir prasidėjus bankru-tavusio asmens bankroto procesui, paskirtas kompetentingas anglijos nemo-kumo tarnybos pareigūnas (angl. official receiver) atlieka pradinį tyrimą ir pa-rengia ataskaitą apie bankrutavusio asmens turtą ir įsipareigojimus, ją išsiunčia žinomiems kreditoriams, o jei bankrutavęs asmuo turi turto – paprašo kredi-torių pateikti savo reikalavimus patvirtinančius įrodymus (1986 m. nemoku-mo įstatymo 322 straipsnis, 2016 m. nemokumo taisyklių 10.62–10.66 punktai, 14.2–14.11 punktai). kreditorius, kuris nebuvo įtrauktas į bankroto paraišką (angl. bankruptcy application), gali pats inicijuoti reikalavimo pareiškimą ir būti įtrauktas į kreditorių sąrašą (https://www.gov.uk/register-creditor-bankruptcy). Į bankrutavusio fizinio asmens bankroto procesą įtraukti kreditoriai ne tik įgyja teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš lėšų, gautų pardavus bankrutavusio fizinio asmens turtą, bet ir yra informuojami apie bankroto proceso eigą bei gali

https://www.gov.uk/register-creditor-bankruptcy

246246246

atlikti teisės aktuose nustatytus procesinius veiksmus, siekdami užtikrinti veiks-mingą skolininko turto administravimą.

52. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į fizinio asmens bankroto bylos sukeliamus uni-versalius padarinius tiek bankrutavusio asmens turtui, tiek jo kreditoriams, daro išvadą, kad kreditorių dalyvavimas tokiame bankroto procese negali priklausyti nuo bankrutavusio asmens skolos išieškojimą kreditoriaus naudai vykdomojoje byloje atliekančio antstolio veiksmų (pavyzdžiui, vykdomosios bylos sustabdy-mo) ar pačių kreditorių atidumo, susižinojimo galimybių. kaip matyti iš šios nutarties 44 ir 50–51 punktuose aptarto teisinio reglamentavimo, juo tiesiogiai įtvirtinta pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teikiančio asmens pareiga nu-rodyti visus savo kreditorius, taip pat kreditoriaus teisė būti tiesiogiai informuo-tam apie prasidėjusį bankroto procesą. atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atme-ta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad antstolės informavimas apie užsienio valstybėje prasidėjusį skolininkės bankroto procesą sudaro pakan-kamą pagrindą pripažinti, jog tokiu būdu buvo sudarytos tinkamos prielaidos kreditoriui dalyvauti kitoje valstybėje narėje vykusiame pareiškėjos bankroto procese. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad antstolės veiksmų, gavus informaciją apie pareiškėjos fizinio asmens bankroto procesą, teisėtumo vertinimas, nesustabdant vykdomosios by-los, nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi pareiškėja cPk V da-lies XXXi skyriuje nustatyta tvarka neskundė antstolės neveikimo.

53. kadangi bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad pareiškėja ar jos atstovas nei antstolei, nei teismams nepateikė antstolės 2019 m. kovo 26 d. ir 2019 m. gegužės 24 d. patvarkymuose nurodytų pagrįstai reikalau-jamų pateikti įrodymų, susijusių su aB SeB banko, kaip kreditoriaus, įtraukimu į anglijoje vykusį pareiškėjos bankroto procesą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjos skundas dėl antstolės veiksmų buvo atmestas pagrįstai.

Dėl galimybės nagrinėjamoje byloje atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą nemokumo bylą

54. Remiantis Reglamento 2015/848 33 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu, bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą ne-mokumo bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės vie-šajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

55. Viešosios tvarkos išlyga paprastai yra laikoma europos Sąjungos valstybių na-rių nacionalinių teismų turimu saugikliu prieš didelį neteisingumą, leidžiančiu taikyti europos privatinės teisės bei nacionalinius sąžiningumo standartus tarp-tautiniame kontekste (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-197-611/2015).

56. Pripažįstama, kad viešosios tvarkos išlyga gali apimti ir procesinį aspektą, kurio pagrindu suteikiama apsauga skolininko ir kreditorių teisei į teisingą procesą

247

(angl. due process). jeigu priimant teismo sprendimą nebuvo laikytasi teisės į teisingą teismo procesą principo, pavyzdžiui, nebuvo užtikrintos procesinės garantijos, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konven-cijos 6 straipsnyje, sprendimas buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant, tai toks šio principo pažeidimas sudaro pagrindą atsisakyti ir pripažinti sprendimą, kaip nesuderinamą su valstybės, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti teismo spren-dimą, viešąja tvarka. europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl Reglamento nr. 1346/200 26 straipsnio (dabar galiojančio Reglamento 2015/848 33 straipsnio) aiškinimo, yra nurodęs, kad šis straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankro-to bylą, jei sprendimas ją iškelti buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant susijusio su ta byla asmens pagrindinę teisę būti išklausytam (eSTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Eurofood, c-341/04, 67 punktas).

57. kadangi valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas iškelti nemokumo bylą ir kiti to teismo sprendimai, susiję su nemokumo bylos eiga bei jos užbaigimu, nuo jų įsiteisėjimo momento yra pripažįstami automatiškai, nereikalaujant jokių papildomų formalių procedūrų, tam, kad būtų pagrindas spręsti dėl nemokumo bylą iškėlusioje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo nepripažinimo, re-miantis viešosios tvarkos išlyga, turi būti nustatyta, kad teisinių pasekmių, kurias šis teismo sprendimas sukelia jį priėmusioje valstybėje narėje, išplėtimas į kitą valstybę narę prieštarautų tos kitos valstybės narės viešajai tvarkai, ypač jos pa-grindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

58. apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino, kad nagrinė-jamu atveju nebuvo poreikio spręsti dėl jungtinės karalystės teismo sprendimo dėl pareiškėjos bankroto (ne)pripažinimo, byloje nesant įrodymų, kad 2018 m. gruodžio 19 d. pažymos apie atleidimą nuo skolų pagrindu pasibaigė pareiškėjos prievolė aB SeB bankui. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu apeliacinės instanci-jos teismo vertinimu. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, jog skundžiamu antstolės patvarkymu pareiškėja buvo įpareigota pa-teikti įrodymus, siekiant išsiaiškinti, ar jungtinėje karalystėje užbaigta fizinio asmens bankroto byla pagal savo sukeliamas teisines pasekmes lėmė pareiškėjos prievolės išieškotojui vykdomojoje byloje pasibaigimą, tačiau pačiu skundžiamu antstolės patvarkymu vykdomosios bylos nutraukimo ar atsisakymo ją nutraukti klausimas nebuvo išspręstas. kadangi skundžiamu antstolės patvarkymu vykdo-moji byla nebuvo užbaigta, nesant galimybės nustatyti kitoje valstybėje narėje pasibaigusiu pareiškėjos bankroto procesu sukeliamų teisinių padarinių pareiš-kėjos prievolei aB SeB bankui, nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo spręsti dėl pareiškėjos bankroto (ne)pripažinimo, remiantis viešosios tvarkos išlyga.

59. Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl galimo kreditoriaus aB SeB banko teisių pažeidimų masto įvertinimo, sprendžiant apie tai, ar jie atitinka europos Sąjun-gos Teisingumo Teismo praktikoje ir lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 10 d. nutartyje, priimtoje civili-nėje byloje nr. 3k-3-398-421/2017, įtvirtintus standartus, kuriems esant galėtų būti konstatuotas akivaizdus prieštaravimas lietuvos Respublikos viešajai tvar-

248248248

kai, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje nesant sprendžiamo pareiškė-jos fizinio asmens bankroto (ne)pripažinimo klausimo.

Dėl bylos baigties

60. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesuteikia įstatyme nustatyto pagrindo panaikinti skundžia-mą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Todėl skundžiama klaipėdos apygar-dos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjos kasacinis skundas atmestinas (cPk 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


61. Pagal cPk 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Suinteresuoti as-menys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos nepateikė prašymo priteisti patirtų išlaidų atlyginimą bei šias išlaidas patvirtinančių įrody-mų, todėl jų atlyginimas nepriteisiamas.


n u t a r i a :

klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.grąžinti pareiškėjai V. k. jos pateiktus 2020 m. kovo 14 d. rašytinius paaiškini-

mus su pridėtais įrodymais.grąžinti suinteresuotam asmeniui antstolei B. T. jos pateiktą 2020 m. balandžio

2 d. atsiliepimą į pareiškėjos V. k. 2020 m. kovo 14 d. paaiškinimus. Ši lietuvos aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsitei-

sėja nuo priėmimo dienos.

1.13. Dėl hipotekos kreditoriaus pareigos prisidėti prie įmonės bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio norma, nustatanti įmo-nės bankroto administravimo išlaidų apmokėjimą iš visų įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų, nėra aiškinama siaurai, t. y. bankroto proceso metu gautomis lėšo-mis, iš kurių apmokamos administravimo išlaidos, laikytinos lėšos, gautos tiek parda-vus turtą, įskaitant ir įkeistą, tiek hipotekos kreditoriui perėmus neparduotą įkeistą turtą. Taigi, nepriklausomai nuo specialios turto realizavimo tvarkos, pirmenybės pa-

249

tenkinti savo finansinį reikalavimą, hipotekos kreditorius privalo prisidėti prie admi-nistravimo išlaidų apmokėjimo. Įstatyme hipotekos kreditoriui nėra įtvirtinta išimtis, atleidžianti nuo pareigos dengti administravimo išlaidas, todėl jis, patenkinęs savo finansinį reikalavimą ar jo dalį, turi pareigą proporcingai prisidėti prie administravi-mo išlaidų apmokėjimo.

Draudimo sutartis gali būti laikoma atitinkančia sutarties trečiojo asmens nau-dai esmę, tačiau šis požymis nekeičia įstatyme hipotekos kreditoriui nustatytos pareigos proporcingai prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo aiškinimo. Priešingai, draudimo sutarties prigimtis, draudimo tikslas ir jo paskirtis hipotekos kreditoriaus at-žvilgiu patvirtina šią pareigą.

Nors draudimas yra turtinių interesų tenkinimo forma, tačiau draudiko moka-ma išmoka nėra nuostolių atlyginimas dėl prarasto turto, nes draudimo santykiai nėra civilinės atsakomybės teisiniai santykiai ir draudikas nėra atsakingas už prarastą ar su-gadintą turtą. Tas pats taikytina ir tuo atveju, kai draudimo išmoka pagal draudimo su-tartį yra išmokama hipotekos kreditoriui. Taigi nepriklausomai nuo bankrutuojančios įmonės turto realizavimo tvarkos, draudimo išmoka iš esmės laikytina tomis pačiomis lėšomis už tą patį įmonei priklausantį turtą, tik kita forma (nei, pvz., pardavus turtą varžytynėse ar hipotekos kreditoriui perėmus neparduotą turtą). Atsižvelgiant į draudi-mo paskirtį hipotekos kreditoriaus atžvilgiu, draudimo išmoka, gauta hipotekos kredi-toriaus pagal draudimo sutartį už įkeistą bankrutuojančiai įmonei priklausantį turtą, laikytina bankroto proceso metu gautomis lėšomis.

civilinė byla nr. 3k-3-190-1075/2020Teisminio proceso numeris nesuteiktasProcesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11; 3.4.3.12 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susi-dedanti iš teisėjų danguolės Bublienės (pranešėja), Virgilijaus grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pa-gal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bajorkiemis“ kasacinį skundą dėl lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Bajorkiemis“ bankroto byloje pagal pareiškėjo „lumi-nor Bank aS“, lietuvoje veikiančio per „luminor Bank aS“ lietuvos skyrių, skundą dėl 2019 m. rugpjūčio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto antruoju darbo-

250250250

tvarkės klausimu, pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos kauno skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės ban-kroto administravimo išlaidų apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojan-čiu BUaB „Bajorkiemis“ 2019 m. rugpjūčio 6 d. kreditorių susirinkimo nu-tarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta nustatyti bendros teismo nutartimis ir kreditorių susirinkimo nutarimais patvirtintos 165 486,62 eur administravimo išlaidų sumos paskirstymo proporciją – iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „luminor Bank aS“ deng-ti 142 547,59 eur patirtų administravimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 22 921,03 eur administravimo išlaidų; 2) patvirtinti 113 709,24 eur BUaB „Bajorkiemis“ administravimo išlaidų sumą, nustatyti administravimo išlaidų proporciją – iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „luminor Bank aS“ dengti 49 394,02 eur patirtų administravimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 64 315,22 eur admi-nistravimo išlaidų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad administravimo išlaidų suma sudaro 113 709,24 eur, o ne 165 468,62 eur, kaip teigė bankroto administratorė. Bankroto administratorė neteisingai apskaičiavo faktiškai patirtų administravimo išlaidų sumą, įtraukda-ma per dideles sumas už:3.1. iki pirmojo kreditorių susirinkimo už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio

11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. patirtas ir faktiškai apmokėtas administra-vimo išlaidas. administratorė nepagrįstai kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi patvirtintą maksimalią 53 323,20 eur lėšų sumą administravimo išlaidoms apmokėti iki administravimo išlaidų sąmatos pa-tvirtinimo pateikė kreditoriams tvirtinti kaip patirtas ir faktiškai apmokėtas administravimo išlaidas už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. (ban-kroto bylos iškėlimo) iki 2009 m. balandžio 3 d. (pirmojo kreditorių susi-rinkimo). kreditoriai turėtų sumokėti tik faktiškai už nurodytą laikotarpį patirtas 30 200,35 eur administravimo išlaidas.

3.2. 2012 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintas iš-laidas turto apsaugai. išlaidos turto apsaugai turi būti tvirtinamos tik už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., jos sudarė 9991,75 eur. Po 2013 m. balandžio 30 d. išlaidų turto apsaugai skaičiavimas nepagrįstas, nes šios papildomos išlaidos atsirado dėl administratorės netei-sėtų veiksmų, nevykdant kreditorių susirinkimo sprendimų nutraukti fizinę turto apsaugą. Pagal lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau

251

– ĮBĮ) 36 straipsnio 2 dalį, įsipareigojimai, kuriais viršyta sąmata, dengiami iš asmeninių administratoriaus lėšų.

3.3. ekspertizės išlaidas. kadangi pareiškėjas iš savo lėšų sumokėjo 2424,90 eur ekspertizės išlaidas, jos apskritai neturėtų būti įtraukiamos į administravi-mo išlaidų sąmatą, bankroto administratorė nepagrįstai šias išlaidas pateikė tvirtinti.

4. Taip pat administratorė neteisėtai į bankroto procese bendrovės gautų paja-mų sąrašą įskaičiavo pareiškėjo gautas draudimo išmokas – 225 367,46 eur ir 86 216,40 eur (iš viso 311 583,86 eur). draudimo išmoka nėra bendrovės paja-mos, nes BUaB „Bajorkiemis“ niekada šios draudimo išmokos nebuvo gavusi. Tiek iškėlus bankroto bylą, tiek jos neiškėlus, sudegus pastatui, draudimo išmoką būtų gavęs naudos gavėjas – pareiškėjas, kurio naudai buvo įkeistas pastatas ir kuris iš gautos draudimo išmokos sumos turėjo dengti bei dengė pareiškėjo skoli-ninkų g. R. ir l. U. skolas. atsižvelgiant į lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ck) 4.169 straipsnio 2 dalies, 4.171 straipsnio 4, 5 dalių, 6.191 straipsnio 1 dalies nuostatas, draudimo sutartis laikytina sutartimi trečiojo asmens (pareiš-kėjo) naudai. atitinkamai skaičiuojant pareiškėjui tenkančią mokėti administra-vimo išlaidų dalį, turi būti laikoma, kad pajamos, gautos iš įkeisto turto pardavi-mo, sudaro 73 459,86 eur, o ne 385 043,72 eur.

5. atsižvelgiant į tai, nustatytina, kad iš įkeisto turto pajamų dengiama 23 505,56 eur tiesioginių turto administravimo išlaidų ir 25 888,46 eur kitų administravimo išlaidų; iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengiama 64 315,22 eur admi-nistravimo išlaidų.


6. kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 11 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.7. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad kreditoriai

turėtų apmokėti tik faktiškai patirtas administravimo išlaidas, o ne maksimaliai apskaičiuotas pagal teismo nutartį išlaidas. Teismas nustatė, kad administrato-rė neviršijo kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi nustatytų administravimui iki pirmojo kreditorių susirinkimo lėšų, jos buvo patirtos, ta-čiau faktiškai neišmokėtos, nes tuo metu bendrovėje nebuvo lėšų. Tuo atveju, jei bendrovėje būtų buvę lėšų, iš kurių administratorė dar tuo metu būtų galėjusi panaudoti ne 30 200,35 eur, bet visą 53 323,20 eur sumą, visa ši suma būtų buvusi ne tik faktiškai patirta, bet ir apmokėta. 2008 m. balandžio 3 d. kreditorių susirin-kimas vienbalsiai patvirtino administratorės ataskaitą už laikotarpį nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo, kurioje administratorė infor-mavo kreditorius, kad administravimo lėšų skola už ataskaitinį laikotarpį sudaro 80 593 lt (23 341,35 eur). Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas padarė iš-vadą, kad 23 341,35 eur suma pagrįstai įtraukta į administravimo išlaidų sąmatą.

8. Teismas nustatė, kad BUaB „Bajorkiemis“ kreditoriai 2012 m. gruodžio 20 d. su-sirinkime nutarė, negavę geresnių pasiūlymų, palikti galioti apsaugos sutartį su UaB „Vyčio komisarai“. 2013 m. kovo 29 d. kreditoriai priėmė nutarimą atnau-

252252252

jinti elektros energijos tiekimą, atnaujinus elektros energijos tiekimą, bet ne vė-liau kaip iki 2013 m. balandžio 30 d., nutraukti fizinę apsaugą. elektros energijos tiekimas nebuvo atnaujintas. 2013 m. lapkričio 21 d. kreditoriai priėmė nutarimą pratęsti fizinę turto apsaugą. Su šiuo nutarimu nesutikdamas pareiškėjas patei-kė skundą bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. netęsti fizinės turto apsaugos, tačiau teismas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 3 d. panaikino nutarimą dėl fizinės turto apsaugos. Teismo vertinimu, administratorė pagrįstai į adminis-travimo išlaidų sąmatą įtraukė 36 203,38 eur, nes fizinę apsaugą turėjo pagrindą nutraukti įsiteisėjus kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarčiai, lėšos už apsaugą apskaičiuotos iki 2014 m. vasario 13 d., todėl į administravimo išlaidų sąmatą įtrauktos pagrįstai.

9. Teismas nustatė, kad, pagal kreditorių susirinkimo nutarimą dėl taikos sutarties su draudimo bendrove tvirtinimo, 2424,90 eur turto vertinimo ekspertizės išlaidas sumokėjo pareiškėjas, tačiau tai nereiškia, kad tokių kreditorių patvirtintų išlaidų bankroto administratorė gali netraukti į ataskaitas. Teismo vertinimu, šias išlaidas administratorė pagrįstai įtraukė į administravimo sąmatą. kadangi pareiškėjas jas apmokėjo, tai ši suma turėtų būti išskaičiuota iš pareiškėjui priklausančios apmo-kėti administravimo išlaidų dalies, pareiškėjui atsiskaitant su bendrove.

10. Teismas sutiko su bankroto administratorės argumentais, kad draudimo išmoka yra bankroto proceso metu gautos įmonės pajamos, nes tai yra lėšos, gautos už įmonės turtą, todėl administratorė pagrįstai 311 583,86 eur draudimo išmoką įtraukė į bendrovės lėšas, gautas bankroto proceso metu.

11. lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 11 d. nutartį panaikino ir priėmė naują nutartį – pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaiki-no BUaB „Bajorkiemis“ 2019 m. rugpjūčio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą antruoju darbotvarkės klausimu; patvirtino 142 345,77 eur BUaB „Ba-jorkiemis“ administravimo išlaidų sumą, nustatė administravimo išlaidų pro-porciją: iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „luminor Bank aS“ dengti 78 030,55 eur patirtų administravimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 64 315,22 eur administravimo išlaidų.

12. apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi nuo bankroto bylos iškėlimo (2008 m. rugpjūčio 11 d.) iki pirmojo kreditorių susirinkimo (2009 m. balandžio 3 d.) patvirtino BUaB „Ba-jorkiemis“ 15 569 lt lėšų sumą kas mėnesį, kurią administratorė turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti, bei leido apmokėti 63 194,94 lt vienkartines išlaidas antstolio darbui ir turto apsaugai. Teismo vertinimu, bankroto admini-stratorė nepateikė įrodymų, kad už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. iš tiesų buvo patirtos 23 122,85 eur administravimo išlai-dos. Vien tai, kad administratorė neviršijo kauno apygardos teismo 2008 m. gruo-džio 1 d. nutartimi nustatytos sąmatos ribos, nepagrindžia 23 122,85 eur admi-nistravimo išlaidų faktinio patyrimo. Teismas, remdamasis ĮBĮ 23, 36 straipsniais, pažymėjo, kad visos administravimo išlaidų sąmatos apmokėjimo paskirstymo

253

klausimo svarstymas kreditorių susirinkime nėra jau patvirtintos administravi-mo išlaidų sąmatos keitimas.

13. apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs 2012 m. gruodžio 20 d., 2013 m. kovo 29 d., 2013 m. lapkričio 21 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo metu priimtus nutarimus dėl turto apsaugos ir elektros energijos atnaujinimo, sprendė, kad ad-ministratorė pagrįstai nenutraukė fizinės pastatų apsaugos ir toliau vykdė turto apsaugą, nes kreditoriai fizinės apsaugos nutraukimą siejo su elektros energijos įvedimu ir apsaugos prijungimu prie nuotolinio apsaugos pulto, o dėl to, kad elek-tros energijos saugomame objekte nepavyko atnaujinti, byloje ginčo nėra. Pir-mosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent nuo kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 3 d. nutarties, kuria panaikintas kreditorių susirinkimo nutarimas dėl fizinės turto apsaugos pratęsimo, įsiteisėjimo administratorei kilo pareiga nutraukti fizinę turto apsaugą. Pirmosios instancijos teismas padarė tei-singą išvadą, kad 36 203,38 eur suma už turto apsaugą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. vasario 13 d. (2014 m. vasario 3 d. nutarties įsiteisėjimo) į administravimo išlaidų sąmatą įtraukta pagrįstai.

14. apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankroto administratorė pagrįstai 2424,90 eur ekspertizės išlaidas įtraukė į administravimo išlaidų ataskaitą, nes: 1) ekspertizės išlaidos priskirtinos administravimo išlaidų kategorijai; 2) 2014 m. lapkričio 21 d. kreditorių susirinkime ekspertizės išlaidos buvo patvirtintos kaip administravimo išlaidos; 3) ginčo tarp šalių, jog ekspertizės išlaidas apmokėjo pareiškėjas „luminor Bank aS“, nėra. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ekspertizės išlaidas yra apmokėjęs, suteikia teisę šias išlaidas išskaičiuoti iš jam priklausančios apmokėti adminis-travimo išlaidų dalies, pareiškėjui atsiskaitant su atsakove, o ne jų neįtraukti į administravimo išlaidų sąmatą.

15. apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad aB „dnB nord“ bankas suteikė BUaB „Bajorkiemis“ akcininkui ir vadovui g. R. ir l. R. 2 470 000 lt kreditą g. R. skoloms padengti ir kitoms vartojimo reikmėms. Prievolės pagal kredito su-tartį įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka – BUaB ,,Bajorkiemis“ priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimu. Pagal kredito sutartį įkeistas turtas turėjo būti ir buvo apdraustas – BUaB „Bajorkiemis“ priklausantys ir aB dnB bankui įkeisti pastatai buvo apdrausti draudimo bendrovės „Seesam insurance aS“ lietuvos filiale. naktį iš 2012 m. lapkričio 28 d. į 2012 m. lapkričio 29 d. pastatuose kilo gaisras, jį draudikė pripažino draudžiamuoju įvykiu ir naudos gavėjui pagal drau-dimo sutartį – aB dnB bankui – 2013 m. rugpjūčio 22 d. išmokėjo 778 148,76 lt (225 367,46 eur) dydžio draudimo išmoką. kauno apygardos teismo 2015 m. sau-sio 12 d. nutartimi civilinėje byloje nr. 2-517-657/2015 buvo patvirtinta taikos sutartis tarp BUaB „Bajorkiemis“, draudimo bendrovės „Seesam insurance aS“ ir aB dnB banko, pagal kurią draudimo bendrovė „Seesam insurance aS“ per-vedė aB dnB bankui dar 86 216,40 eur (297 688 lt) dydžio papildomą draudimo išmoką. iš viso pareiškėjui buvo išmokėta 311 583,86 eur draudimo suma.

16. ck 4.171 straipsnio 4 ir 5 dalyse imperatyviai nustatyta, kad įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas, išskyrus žemę, o nekilnojamojo daikto hipoteka apima ir

254254254

daikto draudimo atlyginimą. Pagal ck 4.196 straipsnio 2 dalį, jeigu įkeisto daik-to vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažė-jo daikto vertė, arba daiktas žuvo, kreditoriai turi teisę į daikto draudimo sumą, neviršijančią jų reikalavimų sumos, išmokamą tokia pat eile, kokia turėjo būti patenkinti jų reikalavimai. Remdamasis nurodytomis normomis ir atsižvelg-damas į tai, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas buvo hipoteka įkeistas pareiškėjui, siekiant užtikrinti kredito davėjo interesą tu-rėti veiksmingą teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeistų objektų vertės pirmiau už kitus kreditorius, ir naudos gavėju draudžiamojo įvykio atveju sutartyje esant įvardytam pareiškėjui, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad lėšos, išmokė-tos pareiškėjui kaip draudimo išmoka iš draudimo įmonės, nelaikytinos bankroto proceso metu gautomis lėšomis. BUaB „Bajorkiemis“ neturi teisės į draudimo išmoką, nes pagal ck 4.171 straipsnio 5 dalį draudimo išmoka įkeisto daikto sa-vininkui galėtų būti išmokėta tik turint raštišką hipotekos kreditoriaus sutikimą. Hipotekos kreditoriui teisę į draudimo išmoką suteikia ck 4.171 straipsnio 5 da-lyje įtvirtintas imperatyvas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pa-reiškėjo gautą draudimo išmoką kvalifikavo kaip lėšas, gautas bankroto proceso metu, iš kurių dengiamos administravimo išlaidos.

17. apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, spren-dė, kad tvirtintina 142 345,77 eur BUaB „Bajorkiemis“ administravimo išlai-dų suma, nustatant administravimo išlaidų proporciją: iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „luminor Bank aS“ dengti 78 030,55 eur patirtų administravimo išlaidų (52 142,09 eur tiesioginės turto administravimo išlai-dos ir 25 888,46 eur kitų administravimo išlaidų (28,70 proc. kitų administra-vimo išlaidų – 90 203,68 eur), iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 64 315,22 eur (142 345,77 eur – 52 142,09 eur – 25 888,46 eur ) administra-vimo išlaidų (lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).


18. kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį ir palikti galioti kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 11 d. nutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. kasacinis skundas grin-džiamas šiais argumentais:18.1. Skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai pakeitė – sumažino kauno apy-

gardos teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi nustatytą ir 2009 m. balan-džio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimu (tvirtinant administratorės atas-kaitą) patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, nukrypdamas nuo lietu-vos aukščiausiojo Teismo praktikos, sudarė kreditoriams neteisėtą galimy-bę retrospektyviai keisti administravimo išlaidų sąmatą po to, kai išlaidos jau yra patirtos (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-354/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-486/2010). Įmonei nebeturint pakankamai lėšų,

255

tam tikros paslaugos buvo suteikiamos su siekiu apmokėjimą gauti ateityje. Faktiškai už bankroto procedūrų vykdymą likusi neapmokėta 23 341,35 eur suma. Tik patirtų ir faktiškai apmokėtų administravimo išlaidų sumos tvir-tinimas iš naujo, neatsižvelgiant į faktiškai patvirtintą administravimo išlai-dų sąmatą ir patirtas administravimo išlaidas, suprantamas kaip jau patvir-tintos teismo ir kreditorių susirinkimų nutarimų pagrindu administravimo išlaidų sąmatos mažinimas. jei įmonėje būtų buvę pakankamai pinigų, ad-ministratorė būtų išsimokėjusi visą priklausantį atlyginimą ir sau, o tai būtų faktiškai patirtos ir apmokėtos išlaidos, ir tokiu atveju ginčo nebūtų.

18.2. Teismas, pažeisdamas tiek cPk 270 straipsnio 4 dalies 1–3 punktuose, 331 straipsnio 4 dalies 1–3 punktuose, tiek teismų praktikoje nurodytą reika-lavimą teismo sprendime ar nutartyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžia-mos teismo išvados, teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje išdėstyti glausta forma vertinimą, padarė nepagrįstą išvadą, jog administrato-rė nepateikė 23 341,35 eur administravimo išlaidas patvirtinančių įrodymų. Priešingai nei sprendė teismas, administratorė pateikė 165 468,62 eur išlai-das, kartu ir ginčijamas 23 341,35 eur administravimo išlaidas patvirtinan-čius įrodymus: gautas sąskaitas faktūras, sutartis, išrašus iš banko sąskaitos, žiniaraščius ir kt. Teismas visiškai neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius ginčo išlaidų faktinį patyrimą, ir jų nevertino. Bankrutuo-jančiai bendrovei neturint pakankamai lėšų, faktiškai patirta 23 341,35 eur administravimo išlaidų suma (tai patvirtina išrašytos sąskaitos) liko neap-mokėta. išlaidų neapmokėjus, konkrečių teismo nurodomų mokėjimo do-kumentų bendrovė negali pateikti, tačiau tai nepaneigia, kad šios išlaidos yra faktiškai patirtos ir, įmonei pardavus turtą, privalo būti sumokėtos.

18.3. apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, remiantis ck 4.171 straipsnio 5 dalimi, lėšos, išmokėtos „luminor Bank aS“ kaip draudimo išmoka iš draudimo įmonės, nelaikytinos bankroto proceso metu gautomis lėšomis, nepagrįsta. Bankroto procese gauta draudimo išmoka, kurios suma su-mažinama skola kreditoriui, laikytina bankroto procese gautomis lėšomis pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį. lėšos „luminor Bank aS“ buvo sumokėtos remiantis BUaB „Bajorkiemis“ sudaryta draudimo sutartimi, taikos sutar-timi, kurios turinį tvirtino kreditorių susirinkimas, o draudimo sutarties ir taikos sutarties pagrindu gautų lėšų suma sumažinta „luminor Bank aS“ finansinio reikalavimo suma, todėl pripažintina, kad su kreditoriumi iš da-lies atsiskaityta lėšomis, gautomis bankroto proceso metu, ir iš jų turi būti dengiamos administravimo išlaidos. Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra ĮBĮ, todėl ck 4.171 straipsnio 5 dalis turėtų būti taikoma tiek, kiek tai nepažeistų ĮBĮ siekiamų tikslų.

19. Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. atsiliepime nurodomi šie argumentai:19.1. apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rug-

pjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. faktiškai patirtos administravimo iš-

256256256

laidos sudarė 30 200,35 eur (o ne 53 323,20 eur, kaip nurodė bankroto ad-ministratorė), byloje konstatuota, jog bankroto administratorės nurodyta pa-pildoma 23 122,85 eur suma negali būti laikoma faktiškai patirtomis admi-nistravimo išlaidomis. dėl to nėra pagrindo spręsti tokių išlaidų paskirstymo kreditoriams klausimo. Vadovaujantis lietuvos aukščiausiojo Teismo prakti-ka, vien tai, kad bankroto byloje patvirtinta konkreti administravimo išlaidų suma, savaime nereiškia, jog visa patvirtinta suma ir bus išmokėta bankroto administratoriui. Priešingai, bankroto administratorius visais atvejais privalo įrodyti, kad visos prašomos atlyginti administravimo išlaidos buvo faktiškai patirtos. Teismo ar kreditorių susirinkimo patvirtinta maksimali adminis-travimo išlaidų suma nustato tik tam tikras išlaidų, kurios galėtų būti ap-mokėtos iš bankrutuojančios įmonės turto, ribas, tačiau negarantuoja būtent tokios sumos išmokėjimo administratoriui (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-354/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-486/2010).

19.2. Vien tai, kad gautos draudimo išmokos sumos dydžiu buvo sumažintas pa-reiškėjo finansinis reikalavimas, nereiškia, jog gauta draudimo išmoka yra bankroto procese gautos lėšos iš įkeisto turto ir iš gautos draudimo išmokos turi būti dengiamos administravimo išlaidos. draudimo išmoka yra ne iš turto gauti pinigai, turto hipoteka ir turto draudimas yra skirtingi prievo-lių įvykdymo užtikrinimo būdai. atsakovei nuosavybės teise priklausantis turtas buvo hipoteka įkeistas pareiškėjui, kuris draudimo sutartyje buvo nurodytas kaip naudos gavėjas. Todėl BUaB „Bajorkiemis“ niekada netu-rėjo teisės gauti draudimo išmoką. Pareiškėjo teisė gauti draudimo išmoką nustatyta ne tik sutartyje, bet ir ck 4.171 straipsnio 5 dalyje. Pareiškėjas kaip naudos gavėjas pagal draudimo sutartį gauna draudimo išmoką, kuri laikytina nuostolių atlyginimu dėl turto praradimo (lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 105 straipsnis).

20. kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.Teisėjų kolegija



Dėl hipotekos kreditoriaus pareigos prisidėti prie įmonės bankroto administravi-mo išlaidų apmokėjimo

21. ĮBĮ (2018 m. spalio 25 d. įstatymo nr. Xiii-1593 redakcija, galiojusi nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ban-kroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskai-čiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvau-ti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje

257

veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gau-namų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai moka-mą atlyginimo dalį.

22. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų par-davus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, kaip nurodyta ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte, arba iš administratoriaus lėšų, kaip nurodyta ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte.

23. ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kredito-riaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą; jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų liku-tis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. kai varžytynėse pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkai-to turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipo-tekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą; visais atvejais, kai administratorius perduo-da neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje admi-nistravimo išlaidų sąmatoje (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis).

24. kasacinio teismo išaiškinta, kad tarp ĮBĮ 34 ir 36 straipsnių prieštaravimo nėra, nes šios teisės normos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius. ĮBĮ 34 straipsnyje aptariama hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti savo rei-kalavimo patenkinimą iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą. Šios teisės normos paskirtis – nurodyti, kad kiti kreditoriai negali pretenduoti į lėšas, gautas pardavus įkeistą turtą, tol, kol iš pardavus įkeistą turtą gautų lėšų nebus paten-kintas įkeitimu (hipoteka) užtikrintas kreditoriaus reikalavimas, tačiau ši norma nereglamentuoja administravimo išlaidų dengimo. Tuo tarpu ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetas visų kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu, tarp jų ir hipotekos kreditoriaus (įkaito turėto-jo) (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-313-690/2017, 32 punktas).

25. kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios bankroto administravimo išlaidų apmokėjimą iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, jog, realizavus kiekvieną

258258258

bankrutuojančios įmonės turto objektą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. jeigu dalis bankrutuojančios įmonės turto yra įkeista, o kita – neįkeista, ir šios dalys nevienodos, administravimo iš-laidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas ap-mokant administravimo išlaidas užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutar-ties civilinėje byloje nr. 3k-3-373-219/2016 32 punktą).

26. lietuvos aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo prakti-koje dėl bankroto administravimo išlaidų taip pat konstatuota hipotekos kredito-riaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuo-jančios įmonės administravimo išlaidas. Ta pati taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam ten-kančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą (lietuvos aukš-čiausiojo Teismo 2013 m. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-176/2013; 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-373-219/2016, 33 punktas; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-313-690/2017, 34 punktas). Tai-gi, hipotekos kreditorius privalo mokėti proporcingą jo tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį; hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia ir nepašalina jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas (pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-313-690/2017 37 punktas).

27. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad BUaB „Bajorkiemis“ bankroto byloje pa-tvirtintas hipotekos kreditoriaus „luminor Bank aS“ finansinis reikalavimas, kil-dinamas iš kredito sutarties, kuria „luminor Bank aS“ (buvęs aB dnB bankas) BUaB „Bajorkiemis“ akcininkui ir vadovui g. R. ir l. R. suteikė 2 470 000 lt kre-ditą g. R. skoloms padengti ir kitoms vartojimo reikmėms; prievolės pagal kredito sutartį įvykdymas užtikrintas BUaB ,,Bajorkiemis“ priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimu; pagal kredito sutartį įkeistas turtas buvo apdraustas draudimo bendrovės „Seesam insurance aS“ lietuvos filiale. Įkeistuose pastatuose kilus gaisrui, kuris buvo pripažintas draudžiamuoju įvykiu, draudikė naudos gavėjui pagal draudimo sutartį aB dnB bankui sumokėjo 311 583,86 eur draudimo iš-moką – 2013 m. rugpjūčio 22 d. išmokėjo 225 367,46 eur (778 148,76 lt) dydžio draudimo išmoką ir papildomai išmokėjo 86 216,40 eur (297 688 lt) draudimo iš-moką, kai kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje nr. 2-517-657/2015 buvo patvirtinta BUaB „Bajorkiemis“, draudimo bendrovės „Seesam insurance aS“ lietuvos filialo ir aB dnB banko taikos sutartis.

28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad draudimo išmoka pareiškėjui išmokėta pagal draudimo sutartį, taikos sutartį, kurios turi-nį tvirtino BUaB „Bajorkiemis“ kreditorių susirinkimas, taip pat kad pareiškė-jo gautų lėšų suma sumažintas jo finansinio reikalavimo dydis bankroto byloje,

259

sprendė, jog draudimo išmoka yra bankroto proceso metu gautos bendrovės lė-šos, iš kurių turi būti dengiamos administravimo išlaidos. apeliacinės instanci-jos teismas, remdamasis ck 4.171 straipsnio 4–5 dalių, 4.196 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir akcentuodamas tai, kad BUaB „Bajorkiemis“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas buvo hipoteka įkeistas pareiškėjui, siekiant užtikrinti kredito davėjo interesą turėti veiksmingą teisę patenkinti savo reika-lavimą iš įkeistų objektų vertės pirmiau už kitus kreditorius, padarė priešingą išvadą, t. y. kad draudimo įmonės išmokėtos pareiškėjui lėšos kaip draudimo iš-moka nelaikytinos bankroto proceso metu gautomis lėšomis, todėl iš jų neturi būti dengiamos administravimo išlaidos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta, neatitinkanti nei pirmiau nuro-dyto administravimo išlaidų apmokėjimo taisyklių reglamentavimo, nei teismų praktikos išaiškinimų dėl hipotekos kreditoriaus pareigos prisidėti prie adminis-travimo išlaidų apmokėjimo.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau aptartoje kasacinio teismo praktikoje ĮBĮ 36 straipsnio norma, nustatanti įmonės bankroto administravimo išlaidų apmo-kėjimą iš visų įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų, nėra aiškinama siaurai, t. y. bankroto proceso metu gautomis lėšomis, iš kurių apmokamos administra-vimo išlaidos, laikytinos lėšos, gautos tiek pardavus turtą, įskaitant ir įkeistą, tiek hipotekos kreditoriui perėmus neparduotą įkeistą turtą. Taigi, nepriklausomai nuo specialios turto realizavimo tvarkos, pirmenybės patenkinti savo finansinį reikalavimą, hipotekos kreditorius privalo prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo. Įstatyme hipotekos kreditoriui nėra įtvirtinta išimtis, atleidžianti nuo pareigos dengti administravimo išlaidas, todėl jis, patenkinęs savo finansinį reikalavimą ar jo dalį, turi pareigą proporcingai prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo.

30. draudimo išmoka – tai pinigų suma, kurią įvykus draudžiamajam įvykiui drau-dikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma (drau-dimo įstatymo 2 straipsnio 19 punktas). draudimo sutartyje gali būti susitarta, kad draudėjo nurodymu draudikas gali vykdyti prievolę išmokėti draudimo iš-moką trečiajam asmeniui – hipotekos kreditoriui, be to, tiek, kiek reikia prievolei, kurios įvykdymui užtikrinti draudėjas įkeitė apdraustą turtą, įvykdyti. netgi tuo atveju, kai hipotekos kreditoriaus teisinis statusas draudimo teisiniuose santy-kiuose nėra apibrėžtas, bet įkeistas turtas yra apdraustas, įvykus draudžiamajam įvykiui, hipotekos kreditorius įgyja teisę į draudimo išmoką pagal įstatymą (ck 4.171 straipsnio 4, 5 dalys, 4.196 straipsnio 2 dalis) (lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2016 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-86-706/2016, 24 punk-tas). kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tokia draudimo sutartis, kurioje nusta-tyta, kad draudimo išmoka išmokama naudos gavėjui, savo esme atitinka sutartį trečiojo asmens naudai. Sutarties trečiojo asmens naudai atveju, t. y. kai sutartį sudaręs asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta tre-čiajam asmeniui, prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sutartį sudaręs asmuo, tiek trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita ne-

260260260

nustatyta įstatyme ar sutartyje arba nelemia prievolės esmė (ck 6.191 straipsnio 1 dalis) (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-299-248/2016, 17 punktas).

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, sutinka su pareiškėju, kad draudimo sutartis gali būti laikoma atitinkan-čia sutarties trečiojo asmens naudai esmę, tačiau šis požymis nekeičia įstatyme hipotekos kreditoriui nustatytos pareigos proporcingai prisidėti prie administravi-mo išlaidų apmokėjimo aiškinimo. Priešingai, draudimo sutarties prigimtis, drau-dimo tikslas ir jo paskirtis hipotekos kreditoriaus atžvilgiu patvirtina šią pareigą.

32. Turto draudimas yra asmens turtinių interesų draudimas, kai draudimo išmokos dydis priklauso nuo tam asmeniui padarytų ar jo patirtų nuostolių, asmens turėtų kitų išlaidų dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos (draudimo įstatymo 2 straips-nio 85 dalis). draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlygin-ti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų) (draudimo įstatymo 105 straipsnis). Taigi, turto draudimo paskirtis – patenkinti turtinius asmens interesus tuo atveju, kai turtas yra sugadinamas ar sunaikinamas. nors draudimas yra turtinių interesų tenkinimo forma, tačiau draudiko mokama išmoka nėra nuostolių atlyginimas dėl prarasto turto, kaip teigia pareiškėjas, nes draudimo santykiai nėra civilinės atsakomybės tei-siniai santykiai ir draudikas nėra atsakingas už prarastą ar sugadintą turtą. Tas pats taikytina ir tuo atveju, kai draudimo išmoka pagal draudimo sutartį yra išmokama hipotekos kreditoriui. nors šiuo atveju draudimo išmoka ir yra lėšos, tiesiogiai iš-mokėtos hipotekos kreditoriui, tačiau tai yra lėšos, gautos atsakovės BUaB „Bajor-kiemis“ bankroto proceso metu už atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą.

33. draudimo išmoka praradus turtą hipotekos kreditoriaus atžvilgiu atlieka tą pa-čią funkciją kaip ir hipoteka – užtikrina kreditoriaus reikalavimo patenkinimą. naudos gavėjo nurodymas draudimo sutartyje, kai apdraudžiamas hipoteka su-varžytas turtas, nepanaikina draudėjo teisės gauti likusią draudimo išmokos dalį, viršijančią hipotekos kreditoriaus, kaip naudos gavėjo pagal turto draudimo su-tartį, reikalavimą, bet ne didesnę (kartu su išmokėta dalimi) kaip draudimo suma (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-86-706/2016, 33 punktas). Todėl į draudimo išmokos sumos, viršijan-čios hipotekos kreditoriaus patvirtintą įkeitimu užtikrintą finansinį reikalavimą, dalį turėtų teisę įkeisto turto savininkas.

34. kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui – hipote-kos kreditoriui, kuriam kaip naudos gavėjui įkeistas turtas buvo apdraustas, gavus draudimo išmoką, šia suma buvo sumažintas hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas BUaB „Bajorkiemis“ bankroto byloje. Tuo atveju, jei įkeistas turtas parduodamas varžytynėse ar neparduotas perduodamas hipotekos kreditoriui, taip pat ir draudimo išmokos išmokėjimo hipotekos kreditoriui atveju jo finansi-nis reikalavimas skolininko bankroto byloje sumažinamas atitinkama suma.

35. Taigi, nepriklausomai nuo bankrutuojančios įmonės turto realizavimo tvarkos, draudimo išmoka iš esmės laikytina tomis pačiomis lėšomis už tą patį įmonei pri-

261

klausantį turtą, tik kita forma (nei, pvz., pardavus turtą varžytynėse ar hipotekos kreditoriui perėmus neparduotą turtą). atsižvelgiant į draudimo paskirtį hipote-kos kreditoriaus atžvilgiu, draudimo išmoka, gauta hipotekos kreditoriaus pagal draudimo sutartį už įkeistą bankrutuojančiai įmonei priklausantį turtą, laikytina bankroto proceso metu gautomis lėšomis.

36. Įvertinusi nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instan-cijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog hipotekos kreditoriaus gauta draudimo išmoka priskirtina prie bankroto proceso metu gautų bankrutuojančios įmonės lėšų, iš kurių hipotekos kreditorius privalo proporcingai prisidėti prie bankroto administravimo išlaidų dengimo. Tokia išvada atitinka ginčui aktualias adminis-travimo išlaidų apmokėjimo taisyklių nuostatas, įtvirtintas ĮBĮ, teismų praktikos išaiškinimus ir užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą pro-porcingai prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo. Priešingą apeliacinės instancijos teismo išvadą teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįsta.

Dėl bankroto administratoriaus pareigos pagrįsti patirtas įmonės bankroto admi-nistravimo išlaidas

37. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkte nustatyta, kad, priėmęs nutartį iškelti ban-kroto bylą, teismas arba teisėjas privalo pagal administratoriaus pateiktą sąmatą patvirtinti lėšų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvir-tins administravimo išlaidų sąmatą. iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto redakcijoje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo nr. X-1557 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d.), ga-liojusioje kauno apygardos teismui 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi BUaB „Ba-jorkiemis“ bankroto byloje patvirtinus administravimo išlaidų sąmatą iki pirmo-jo kreditorių susirinkimo.

38. ĮBĮ 23 straipsnio, apibrėžiančio kreditorių susirinkimo kompetenciją, 5 punkte nustatyta kreditorių susirinkimo teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, mokėjimų eilę ir tvarką. Ši nuostata detalizuota ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje, nu-statančioje, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas.

39. kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad administravimo išlaidų sąmata reiš-kia išlaidų, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės, ri-bas. atlyginamos ne visos administratoriaus nurodomos, o tik faktiškai bankrutavu-sios įmonės administravimo veikloje turėtos išlaidos, kurios atitinka ĮBĮ nurodytą paskirtį ir rūšis ir dėl kurių buvo susitarta. administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi nei kreditorių patvirtinta sąmata. administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių intere-sais, turi taupiai ir efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (lietuvos aukščiausio-jo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-468/2013).

40. kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad kreditorių patvirtin-ta administravimo išlaidų sąmata nesuteikia bankroto administratorei teisės

262262262

į sąmatoje nustatytą sumą, jei tam tikros išlaidos realiai nebuvo patirtos (lie-tuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-148-219/2018, 54 punktas). administravimo išlaidų sąmatos patvir-tinimas kreditorių susirinkime nereiškia, kad administratorius yra laisvas dispo-nuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Siekdamas tokių išlaidų atlyginimo, administra-torius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kredi-torių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. administratorius turi mo-tyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos išlaidos yra būtinos ir kodėl toks išlaidų dy-dis reikalingas norint užtikrinti tinkamą įmonės administravimą. Visos patirtos išlaidos turi atitikti administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį, t. y. jos turi būti būtinos bankroto procedūroms tinkamai atlikti (lietuvos aukščiausio-jo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-39-690/2019, 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, sie-kiančiam tokių išlaidų atlyginimo (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegu-žės 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-234/2011).

41. ginčijamu BUaB „Bajorkiemis“ 2019 m. rugpjūčio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimu antruoju darbotvarkės klausimu nutarta nustatyti bendros teismo nu-tartimis ir kreditorių susirinkimo nutarimais patvirtintos 165 486,62 eur admi-nistravimo išlaidų sumos paskirstymo proporciją – iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „luminor Bank aS“ dengti 142 547,59 eur patirtų admi-nistravimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 22 921,03 eur administravimo išlaidų. Pareiškėjas, nesutikdamas su nurodytu kreditorių susi-rinkimo nutarimu, ieškinyje teikė argumentus, kad bankroto administratorė ne-teisingai nurodė faktiškai patirtų administravimo išlaidų dydį, nes iki pirmojo kreditorių susirinkimo už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. faktiškai patirta yra 30 200,35 eur administravimo išlaidų, o ne 53 323,20 eur, taip pat bankroto administratorė neteisingai apskaičiavo ir įtrau-kė per dideles sumas už turto apsaugą bei ekspertizės išlaidas. dėl to, pareiškėjo teigimu, bankroto administratorė neteisingai paskirstė ir administravimo išlaidų mokėjimo proporciją.

42. kasaciniame skunde nėra keliamas klausimas dėl turto apsaugos ir ekspertizės išlaidų, kurias pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino pagrįstai įtrauktomis į patirtas administravimo išlaidas, skunde atsakovė pateikė argumen-tus, kuriais grindžia nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. bankroto admi-nistratorė nepagrindė papildomų 23 122,85 eur administravimo išlaidų faktinio patyrimo. atsakovės teigimu, administravimo išlaidų sąmata yra nustatyta teis-mo nutartimi ir patvirtinta kreditorių susirinkimo nutarimu, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino patvirtintą administravimo išlaidų są-matą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais atsakovės argumentais.

263

43. Pirmiau nurodyto reglamentavimo ir teismų praktikos išaiškinimų kontekste pa-žymėtina, kad patvirtinta administravimo išlaidų sąmata iš esmės yra maksimali lėšų suma, kurią bankroto administratorius gali išleisti bankroto procese. kitaip tariant, tai preliminari suma, skirta numatomiems būtiniems veiksmams įmo-nės bankroto procese atlikti. Tuo tarpu konkrečių išlaidų tvirtinimas reiškia jau faktiškai patirtų išlaidų patvirtinimą, o ne sąmatos peržiūrėjimą. Taigi, iš esmės administravimo išlaidų sąmata ir faktiškai patirtos išlaidos yra skirtingos teisinės sąvokos. Todėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimas savaime nepagrin-džia faktiškai patirtų išlaidų. Tik patvirtinus faktiškai patirtas administravimo išlaidas atsiranda pagrindas paskirstyti kreditoriams tenkančių apmokėti šių iš-laidų proporcijas. dėl to atsakovės kasacinio skundo argumentai, kad teismo nu-tartimi, kreditorių susirinkimo nutarimais yra patvirtinta BUaB „Bajorkiemis“ administravimo išlaidų sąmata, nelaikytini pagrindžiančiais faktinių administra-vimo išlaidų dydį.

44. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad vien tai, jog kredi-torių susirinkimo patvirtintoje bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje atitinkama suma nurodyta kaip kreditorių skola, taip pat savaime nepatvirtina faktinio administravimo išlaidų patyrimo. lietuvos aukščiausiojo Teismo prak-tikoje nurodoma, kad administratoriaus ataskaita yra viena iš administratoriaus atsiskaitymo kreditoriams už praeitą laikotarpį vykdytų bankroto procedūrų for-mų, o jos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, už kurią tvirtinama ataskaita. kadangi tarp administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės susiklosto prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą ck 6.123 straipsnio prasme. administratoriaus ataskaitos nepatvirtinimas reiškia, kad kreditoriai nesutinka su administratoriaus veikla vykdant pavedimo sutar-tį (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje bylo-je nr. 3k-3-357-690/2016, 31 punktas). kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kol prievolės įvykdymas nepriimtas, pareigą įrodyti, kad prievolė įvykdyta ir įvykdyta tinkamai, turi skolininkas (ck 6.123 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-234/2011 ir joje nurodyta kasaci-nio teismo praktika).

45. Byloje nėra ginčo, kad pirmasis kreditorių susirinkimas patvirtino bankroto administratorės veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d., kurioje, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nurodyta, jog bendrovė turi 23 122,85 eur skolą kreditoriams. Tačiau kredito-rių susirinkimas, spręsdamas faktiškai patirtų administravimo išlaidų mokėjimo paskirstymo klausimą, visų pirma turi teisę įsitikinti tokių išlaidų pagrįstumu, atitinkamai bankroto administratorius, turėdamas pirminius įrodymus, turi pa-reigą pateikti duomenis, susijusius su tomis išlaidomis. Šios kreditorių teisės ir administratoriaus pareigos negali paneigti bankroto administratorės ataskaitos patvirtinimas.

264264264

46. nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pareiškėjo ieškinyje nurodytoms aplinkybėms ir, remdamasis bylos duomenimis, kons-tatavo, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. faktiškai apmokėtos išlaidos – 8127,67 eur (28 063,22 lt), faktiškai apmokėtos vienkartinės išlaidos – 6442,59 eur (22 245 lt), atlyginimas administratorei – 15 630,09 eur (53 967,60 lt), iš viso 30 200,35 eur, papildomų 23 122,85 eur išlai-dų bankroto administratorė konkrečiais įrodymais nepagrindė.

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad patirtų administravimo išlaidų dydžio nu-statymas yra fakto klausimas. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas bylos faktų nenustato, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teis-mų nustatytų aplinkybių (cPk 353 straipsnio 1 dalis). jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinis teismas patikrina, ar bylą nagrinė-ję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, tinkamai taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas (cPk 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (lietuvos aukš-čiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-342-701/2019, 62 punktas). Vien ta aplinkybė, kad kasatorius nesutinka su teismo išvada, padaryta teismui tinkamai taikant nurodytas proceso teisės normas, nesu-daro pagrindo panaikinti skundžiamo sprendimo kasaciniame teisme.

48. kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojan-čių civilinio proceso teisės normų (cPk 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taiky-mo suformuota ir išplėtota daugelyje nutarčių. kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal cPk 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpu-savyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkre-čioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-229-916/2017 23 punktą).

49. nors atsakovė teigia, kad nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2009 m. balandžio 3 d. BUaB „Ba-jorkiemis“ bankroto procese turėjo 30 200,35 eur administravimo išlaidų, o ne 53 323,20 eur, tačiau kasaciniame skunde nenurodo išsamių motyvų, teisinių ar-gumentų, kokią konkrečią įrodymų vertinimo taisyklę teismas pažeidė ir kaip, kokių konkrečių įrodymų nevertino. Priešingai, skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas vertino byloje esančių duomenų visumą, išvadas dėl administravimo išlaidų faktinio pagrįstumo padarė remda-masis įrodymų visetu. atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad

265

kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo padaryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl papildomų 23 122,85 eur administravimo išlaidų (ne)pagrįstumo.

50. Teismas, vykdydamas kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo patikrinimą, šiuo konkrečiu atveju – dėl patirtų administravimo išlaidų – atlieka šių išlaidų pagrįstumo ir pakankamumo kontrolę ir, nustatęs teisinį pagrindą, turi teisę pa-naikinti kreditorių susirinkimo nutarimą. Bankroto administratorei neįrodžius 23 122,85 eur administravimo išlaidų, apeliacinės instancijos teismas teisėtai lai-kė pagrįstomis 142 345,77 eur dydžio administravimo išlaidas, kurios adminis-tratorės įrodytos (165 486,62 eur – 23 122,85 eur) (cPk 178 straipsnis).

Dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo proporcijos nustatymo ir bylos procesinės baigties

51. apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į ginčui aktualų teisinį re-glamentavimą, teismų praktikos išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ape-liacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ginčijamo kreditorių susirinkimo nutari-mo dėl faktiškai patirtų administravimo išlaidų apmokėjimo paskirstymo teisėtumą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir teisingai pagrįstomis laikė 142 345,77 eur administravimo išlaidas, tačiau nepagrįstai hipotekos kreditoriaus gautos draudimo išmokos nevertino kaip bankroto proceso metu gautų bankrutuojančios įmonės lėšų. Tuo pagrindu, įvertinus tai, kad kasacinis teismas bylos faktinių aplinkybių ne-nustato, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nustatyta administravi-mo išlaidų proporcija, keistina, patikslinant išlaidų proporcijas, atsižvelgiant į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes dėl bankroto proceso metu gautų lėšų dydžio (cPk 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

52. Byloje nustatyta, kad BUaB „Bajorkiemis“ bankroto proceso metu gauta 509 132,89 eur lėšų, iš kurių iš įkeisto turto – 385 043,72 eur (311 583,86 eur drau-dimo išmoka + 73 459,86 eur įkeisto turto pardavimo pajamos), t. y. 75,63 proc. gautų pajamų ((385 043,72 eur / 509 132,89 eur) x 100 proc.), iš kitų gautų lėšų – 124 089,89 eur, t. y. 24,37 proc. gautų pajamų ((124 089,89 eur / 509 132,89 eur) x 100 proc.). Tiesioginės įkeisto turto administravimo išlaidos – 52 142,09 eur, kitos administravimo išlaidos – 90 203,68 eur (142 345,77 eur – 52 142,09 eur). Taigi iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, pareiškėjui tenkanti mokėti administravimo išlaidų suma – 120 363,13 eur (52 142,09 eur + 68 221,04 eur (90 203,68 eur x 75,63 proc. / 100 proc.)), iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 21 982,64 eur (142 345,77 eur – 52 142,09 eur – 68 221,04 eur).


53. cPk 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendi-mas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal cPk 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia

266266266

iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagri-nėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir tei-kiant konsultacijas. dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jei-gu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

54. atsakovė kasaciniame skunde prašo priteisti iš pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.

55. išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatir-ta, todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimo valstybės nau-dai klausimas taip pat nesprendžiamas (cPk 96 straipsnio 6 dalis).


n u t a r i a :

lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį, kuria pa-tvirtinta 142 345,77 eur bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bajorkiemis“ administravimo išlaidų suma, nustatant administravimo išlaidų proporciją: iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „luminor Bank aS“, lietuvoje veikian-čiam per „luminor Bank aS“ lietuvos skyrių, dengti 78 030,55 eur patirtų adminis-travimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 64 315,22 eur admi-nistravimo išlaidų, pakeisti:

Patvirtinti 142 345,77 eur bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ba-jorkiemis“ administravimo išlaidų sumą, nustatant administravimo išlaidų proporci-ją: iš lėšų, gautų už įkeistą turtą, hipotekos kreditoriui „luminor Bank aS“, lietuvoje veikiančiam per „luminor Bank aS“ lietuvos skyrių, dengti 120 363,13 eur patirtų administravimo išlaidų, iš kitų bankroto proceso metu gautų lėšų dengti 21 982,64 eur administravimo išlaidų.

kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.Ši lietuvos aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsitei-


1.14. Dėl CK 6.9301 straipsnio nuostatų taikymo, kai įmonės bankroto administratorius ginčija iki bankroto bylos iškėlimo sudarytą įskaitymo sandorį;

dėl trečiojo asmens sąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos

CK 6.9301 straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kredito-riais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, to-dėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu. Bankroto administratorius negali remtis CK 6.9301 straips-nyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu kaip kreditoriaus teisių pažeidimu

267

CK 6.66 straipsnio taikymo tikslu, nes įmonei esant nemokiai neleistinas atsiskaitymas su jokios eilės kreditoriais, išskyrus būtinus sandorius, atsiskaitymas su aukštesnės eilės kreditoriumi actio Pauliana kontekste būtų traktuojamas lygiai taip pat – kaip neteisė-tas pirmenybinis sandoris (sandoris, kuriuo skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui).

CK 6.9301 straipsnyje reglamentuojamas tik atsiskaitymų lėšomis – grynaisiais ir negrynaisiais pinigais – eiliškumas, todėl šio straipsnio nuostatos netaikomos priešprie-šinių reikalavimų įskaitymo sandoriams.

Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų sko-lininko kreditorių interesus. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sekto-riuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Sutartinių įsipareigojimų pažeidimas pats savaime neturėtų būti vertinamas kaip suponuojantis skolininko kontrahento – trečiojo asmens pareigą veikti aktyviai – rinkti informaciją apie skolininko finansinę būklę ir kitus kreditorius; dėl šios aplinkybės reikšmės turi būti sprendžiama įvertinus bylos aplinkybių visumą.

civilinė byla nr. e3k-7-115-469/2020Teisminio proceso nr. 2-55-3-02295-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.4.3.5.2 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegi-ja, susidedanti iš teisėjų Birutės janavičiūtės, janinos januškienės, andžej Maciejevs-ki, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), gedimino Sagačio, dalios Vasarienės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Forumas 1“, uždarosios akcinės ben-drovės „Forumas 2“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Forumas 3“ kasacinį skundą dėl lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. ba-landžio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios už-darosios akcinės bendrovės „kaprao“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Forumas 1“, uždarajai akcinei bendrovei „Forumas 2“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Forumas 3“ dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, restitucijos taiky-mo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „lemora“.

268268268


n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuo-jančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlygas, lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir ck) 6.9301 straipsnio nuostatų taikymą, kai ieškinį dėl kre-ditorių teises pažeidžiančių reikalavimų įskaitymo sandorių nuginčijimo reiškia įmonės bankroto administratorius, aiškinimo ir taikymo.

2. ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, prašė teismo:2.1. pripažinti niekiniu ir negaliojančiu sandoriu 2016 m. balandžio 14 d. trišaliu

susitarimu dėl tarpusavio įskaitymų (toliau – ir trišalis susitarimas) ieškovės ir UaB „Forumas 2“ įvykdytą 36 999,90 eur įskaitymą ir taikant restituciją priteisti iš UaB „Forumas 2“ ieškovei 36 999,90 eur;

2.2. pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2016 m. balandžio 15 d. keturšalio susitarimo dėl tarpusavio atsiskaitymų, kreditorių reikalavimų perleidimo ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo (toliau – ir keturšalis susitarimas) 2 ir 3 punktus; pripažinti niekiniais ir negaliojančiais sandoriais 2016 m. balandžio 15 d. keturšaliu susitarimu įvykdytą ieškovės 62 215,80 eur reikalavimo teisės į UaB „Forumas 2“ ir UaB „Forumas 3“ perleidi-mą UaB „Forumas 1“ ir taikant restituciją priteisti iš UaB „Forumas 2“ ieškovei 59 344,24 eur, taip pat priteisti iš UaB „Forumas 3“ ieškovei 2871,56 eur; netenkinus šio prašymo – pripažinti niekiniais ir negaliojan-čiais sandoriais 2016 m. balandžio 15 d. keturšaliu susitarimu ieškovės ir UaB „Forumas 1“ įvykdytą įskaitymą ir taikant restituciją priteisti ieškovei iš UaB „Forumas 1“ 62 215,80 eur;

2.3. pripažinti negaliojančiu 2016 m. balandžio 15 d. ieškovės ir UaB „Forumas 2“ pasirašyto susitarimo dėl 2015 m. gegužės 20 d. statybos darbų rangos sutarties nr. k21-08e nutraukimo 3 punktą;

2.4. pripažinti negaliojančiu 2016 m. kovo 31 d. ieškovės ir UaB „Forumas 3“ pasirašyto susitarimo dėl 2015 m. liepos 24 d. statybos darbų rangos sutar-ties nr. k21-08n nutraukimo 5 punktą;

2.5. priteisti ieškovei iš atsakovių 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo pri-teistų sumų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

2.6. priteisti ieškovei iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.3. ieškovė nurodė, kad trišaliu susitarimu, kurį sudarė ieškovė, UaB „Forumas 1“

ir UaB „Forumas 2“, šalys patvirtino tarpusavio įsiskolinimų dydžius; minėtame susitarime užfiksuota, kad UaB „Forumas 2“ skolinga ieškovei 118 375,80 eur pagal PVM sąskaitas faktūras kaP 660, kaP 664; ši skola sumažinta įskaičius 36 999,90 eur ieškovės skolą UaB „Forumas 1“ (prievolę perėmė UaB „Forumas 2“); ieškovei sumokėta tik likusi po įskaitymo UaB „Forumas 2“ skolos dalis –

269

81 225,90 eur. Pripažinus šį sandorį negaliojančiu, ieškovei iš UaB „Forumas 2“ priteistina galimai neteisėtai įskaityta 36 999,90 eur suma.

4. keturšaliu susitarimu, kurį sudarė ieškovė ir atsakovės, šalys patvirtino tarpu-savio įsiskolinimų dydžius, t. y. patvirtino, kad UaB „Forumas 2“ skola ieško-vei sudaro 59 344,24 eur (26 455,65 eur pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ir 32 888,59 eur sulaikyta suma pagal 2015 m. gegužės 20 d. statybos darbų rangos sutarties nr. k21-08e sąlygas); o UaB „Forumas 3“ skolinga ieškovei 2871,56 eur sumą pagal 2016 m. kovo 31 d. pasirašytą susitarimą dėl 2015 m. liepos 24 d. statybos darbų rangos sutarties nr. k21-08n nutraukimo. ieškovės vertinimu, pripažinus keturšalį susitarimą negaliojančiu ir taikant restituciją, ieškovei iš UaB „Forumas 2“ ir UaB „Forumas 3“ priteistinos atitinkamai 59 344,24 eur ir 2871,56 eur dydžio skolos, dėl kurių atlikti įskaitymai.

5. ieškovė teigė, kad trišaliu susitarimu ir keturšaliu susitarimu įvykdyti bendros 99 215,70 eur sumos įskaitymai pripažintini niekiniais ir negaliojančiais san-doriais, nes, pirma, buvo pažeista ck 6.9301 straipsnyje nustatyta imperaty-vi atsiskaitymų eiliškumo tvarka; antra, sandoriai pripažintini negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (ck 6.66 straipsnis); trečia, dėl to, kad atsakovės netu-rėjo reikalavimo teisės, kuri buvo įgyvendinta įvykdant ginčijamus įskaitymus (ck 6.130 straipsnis).

6. ieškovės vertinimu, kai buvo atliekami įskaitymai, ji neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams patenkinti. 2016 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Bankroto byloje teismo patvirtintame kreditorių sąraše bendra kreditorių reikalavimų ieš-kovei suma siekia 288 901,11 eur. ginčijamų sandorių sudarymo dieną ieškovė turėjo skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSdFV) biudžetui, ši skola nuolat didėjo, taip pat ieškovė buvo skolinga įmonės dar-buotojams, turėjo anksčiau atsiradusių pradelstų įsiskolinimų UaB „lemora“ (221 111,65 eur) ir UaB „Top Mind“ (13 311,14 eur). Vien tik šie pirmesnio ap-mokėjimo eiliškumo reikalavimai daugiau nei dvigubai viršija bendrą ginčijamų įskaitymų sumą.

7. Patikslinusi ieškinį, ieškovė suformulavo reikalavimus pripažinti negaliojančiais ieškovės ir atsakovių sudarytų susitarimų dėl rangos sutarčių nutraukimo punk-tus, kuriais ieškovė geranoriškai įsipareigojo sumokėti netesybas, kaip sandorius, prieštaraujančius juridinio asmens tikslams (ck 1.82 straipsnis), tariamuosius sandorius (ck 1.86 straipsnis), sandorius, sudarytus dėl buvusio ieškovės vadovo piktavališko susitarimo su atsakovėmis (ck 1.91 straipsnis). ieškovės vertinimu, byloje nėra įrodymų, kad ji dėl savo kaltės vėlavo vykdyti sutartinius įsiparei-gojimus ir kad atsakovės jai reiškė dėl to pretenzijas. dalį darbų vykdė pačios atsakovės, teikusios darbo jėgą ir medžiagas, todėl už terminų laikymąsi buvo atsakingos ir jos.

8. ieškovės teigimu, tarp buvusio ieškovės vadovo ir atsakovių buvo sudaryti pikta-vališki susitarimai, kurių pagrindu buvęs direktorius, žinodamas apie įmonės ne-mokumą, sutiko geranoriškai sumokėti nepagrįstai dideles netesybas, tokiu būdu dar labiau blogindamas įmonės turtinę padėtį, nes minėtų susitarimų sudarymo

270270270

metu ieškovė jau buvo faktiškai nemoki. atsižvelgdama į tai, ieškovė prašė pripa-žinti negaliojančiomis 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. kovo 31 d. susitarimų dėl dviejų rangos sutarčių nutraukimo nuostatas, įtvirtinančias pareigą mokėti baudas (94 620,10 eur UaB „Forumas 2“ ir 45 374,65 eur UaB „Forumas 3“).


9. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančiais 2016 m. balandžio 14 d. trišaliu susita-rimu ieškovės ir UaB „Forumas 2“ įvykdytą 36 999,90 eur įskaitymą ir 2016 m. balandžio 15 d. keturšalio susitarimo 2, 3 punktus, kuriais UaB „Forumas 1“ per-leista 62 215,80 eur ieškovės reikalavimo teisė į UaB „Forumas 2“ ir UaB „Foru-mas 3“ ir įvykdytas įskaitymas tarp ieškovės ir UaB „Forumas 1“; taip pat taikė restituciją – priteisė ieškovei iš atsakovės UaB „Forumas 2“ 96 344,14 eur skolos ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškė-limo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei iš atsakovės UaB „Forumas 3“ 2871,56 eur skolos ir 6 proc. dydžio metines procesines palūka-nas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10. Teismas kaip nepagrįstus vertino ieškovės argumentus dėl įskaitymo susitarimų ginčijimo ck 6.130 straipsnio pagrindu, ieškovei teigiant, kad, šalims atlikus įskai-tymus, dėl rangos sutarčių nutraukimo ieškovės mokėtinos baudos buvo įskaitytos su ieškovės piniginiais reikalavimais atsakovėms. Teismas vertino, jog ginčijamais įskaitymo susitarimais ieškovės minimos baudos nebuvo įskaitytos; šiais susitari-mais buvo įskaityti šalių vienarūšiai priešpriešiniai reikalavimai, atsiradę iš rangos sutarčių ir kitų su jomis susijusių santykių, t. y. dėl įsiskolinimų už atliktus statybos darbus, suteiktas paslaugas, pateiktas medžiagas ir pan. Šalių nustatytos baudos, mokėtinos nutraukus rangos sutartis, turėjo būti apmokėtos atskirai, atsakovės yra pateikusios kreditorių reikalavimus ieškovės bankroto byloje dėl šių sumų išmokė-jimo. Teismo vertinimu, ieškovė klaidingai nurodė, kad į įskaitymus buvo įtrauk-tos ir baudos, mokėtinos nutraukus rangos sutartis dėl ieškovės kaltės.

11. Teismas nustatė, kad sudarydama ginčijamus įskaitymo susitarimus ieškovė fak-tiškai buvo nemoki. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje nr. eB2-5628-567/2016 ieškovei buvo iškelta bankroto byla, ka-dangi ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais ir neketino vykdyti savo įsipareigoji-mų. Įskaitymo susitarimų sudarymo metu ieškovė turėjo pradelstų įsipareigoji-mų UaB „lemora“, VSdFV, UaB „Top Mind“. Sunkią ieškovės finansinę padėtį įskaitymo susitarimų sudarymo metu patvirtino ir tai, kad ieškovė iš esmės nuo 2016 m. pradžios netinkamai vykdė savo įsipareigojimus atsakovėms pagal su-darytas rangos sutartis, todėl šalys turėjo sudaryti trišalį susitarimą (su papildy-mais), kuriuo dalį statybos darbų buvo pavesta atlikti kitiems asmenims. Teismas sprendė, jog atlikti įskaitymai, ieškovei faktiškai esant nemokiai ir turint pradels-tų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, kurių skolos buvo atsiradusios seniau nei atsakovių, pažeidė kitų ieškovės kreditorių teises.

271

12. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijami įskaitymo sandoriai nebuvo ekonomiš-kai naudingi ieškovei, nepadėjo jai išvengti bankroto ir neprisidėjo prie įmonės finansinės padėties pagerėjimo. aplinkybė, kad UaB „Forumas 2“ po minėtų san-dorių sudarymo sumokėjo ieškovei 81 225,90 eur, savaime nepagrindė jų ekono-minio naudingumo, nes ši prievolė atsirado ne ginčijamų įskaitymo susitarimų pagrindu, o iki šių sandorių sudarymo pagal rangos sutartis, ir bet kokiu atveju ši suma turėjo būti sumokėta ieškovei. neatlikus įskaitymų, ši suma būtų buvusi dar didesnė ir kreditoriai būtų galėję nukreipti į ją savo reikalavimus.

13. Teismas kritiškai vertino atsakovių poziciją, kad šalių atliktiems vienarūšiams priešpriešinių reikalavimų įskaitymams negali būti taikomos ck 6.9301 straips-nio nuostatos. Teismas akcentavo, jog įskaitymas taip pat yra atsiskaitymo san-doris, kuriuo yra įskaitomi priešpriešiniai piniginiai reikalavimai, todėl kai sko-lininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, ck 6.9301 straipsnio nuostatos turi būti taikomos tiek tokiems atsiskaitymams, kai atsiskaitoma atliekant operacijas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, tiek ir tokiems atsiskaitymams, kai mokėjimo operacijos atliekamos įskaitant priešprie-šines pinigines prievoles. Teismas sprendė, kad šalių atlikti įskaitymai ir reikala-vimų perleidimai pažeidė ck 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką, nes ieškovė, neturėdama pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikala-vimams patenkinti, pasirinktiems kreditoriams (atsakovėms) suteikė pirmenybę ir faktiškai su jais atsiskaitė įskaitymo būdu, todėl minėtais susitarimais atlikti įskaitymai, taip pat reikalavimų perleidimai pripažinti negaliojančiais kaip prieš-taraujantys imperatyvioms įstatymų nuostatoms (ck 1.80, 6.9301 straipsniai).

14. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė, sudarydama ginčijamus įskaitymo susitari-mus, nebuvo sąžininga. ieškovės vadovas neprieštaravo, kad ieškovei būtų iškelta bankroto byla, taigi ieškovė žinojo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ji yra nemoki ir šiais sandoriais pažeidžia kitų kreditorių interesus. ieškovė, būdama fak-tiškai nemoki ir neturėdama pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su visais kredi-toriais, neturėjo suteikti pirmenybės atsakovėms, taip pažeisdama kitų kreditorių teises. Teismas taip pat sprendė, kad byloje pakanka aplinkybių, pagrindžiančių at-sakovių nesąžiningumą. nors byloje nenustatyta, kad atsakovės sąmoningai veikė nesąžiningai ir siekė, kad jų reikalavimai būtų patenkinti pirmiau nei kitų kredito-rių, tačiau jos, kaip verslininkės, privalėjo prieš atlikdamos įskaitymus pasidomėti ieškovės finansine padėtimi. Teismo vertinimu, atsakovės iš viešų duomenų galėjo matyti ieškovės skolą VSdFV, jos žinojo ar turėjo žinoti apie sunkią ieškovės finansi-nę padėtį, nes ieškovė nesugebėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų atsakovėms pagal rangos sutartis ir kitus su jomis susijusius susitarimus. Teismo vertinimu, sudarydamos įskaitymo susitarimus atsakovės turėjo pagrindą suabejoti ieškovės mokumu, tačiau nepasidomėjo, ar ieškovė neturi atsiskaitymo su kitais kreditoriais sunkumų, ar sudarant sandorius nebus pažeisti jų interesai (ck 6.66 straipsnis).

15. lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovių apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą bei paskirstė bylinė-jimosi išlaidų atlyginimą.

272272272

16. kolegija, pasisakydama dėl kreditorių interesų pažeidimo, ck 6.9301 straipsnio taikymo įskaitymo teisiniams santykiams, pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad įskaitymo susitarimų sudarymo metu ieškovė buvo faktiškai nemoki – ieško-vė turėjo pradelstų skolų UaB „lemora“, VSdFV, UaB „Top Mind“ ir kitiems ir šių skolų vertė viršijo pusę į įmonės 2015 m. balansą įrašytos turto vertės; ieškovė nuo 2016 m. pradžios netinkamai vykdė savo įsipareigojimus atsakovėms pagal su-darytas rangos sutartis, todėl šalys turėjo sudaryti papildomus susitarimus ir dalį statybos darbų, kuriuos turėjo atlikti ieškovė, pavesti atlikti kitiems subjektams. ieškovės faktinį nemokumą patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas, kuris, įverti-nęs ieškovės 2014 ir 2015 m. balanso duomenis, ieškovės skolas, registruotino turto stoką, iškėlė ieškovei bankroto bylą. Byloje taip pat nebuvo ginčo, kad kitų ieškovės kreditorių (pvz., UaB „lemora“, UaB „Top Mind“) reikalavimai ieškovei atsirado anksčiau nei atsakovės reikalavimai, be to, ieškovė turėjo pirmesnės eilės kredito-rių (pvz., VSdFV). Byloje kilo ginčas dėl to, ar sudaryti susitarimai buvo naudingi ieškovei ir ar jie paveikė kitų jos kreditorių galimybes įvykdyti savo reikalavimus.

17. kolegija, viena vertus, sutiko su atsakovių argumentu, kad, atlikus įskaitymus, ieškovės finansinė būklė iš esmės nepasikeitė (ieškovės turimi įsiskolinimai ir reikalavimo teisė sumažėjo ta pačia apimtimi), kita vertus, vertino, jog ši aplin-kybė nereiškia, kad sudaryti įskaitymo susitarimai nepažeidė nemokios ieškovės kreditorių teisių. ck 6.9301 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šiame straipsnyje nuro-dyta tvarka ir ši įtvirtinta asmens atsiskaitymo eiliškumo tvarka yra imperatyvi (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje bylo-je nr. e3k-3-458-687/2018). Trišaliame susitarime, be kita ko, buvo užfiksuota, kad ieškovė yra skolinga 36 999,90 eur UaB „Forumas 1“, o UaB „Forumas 2“ yra skolinga 118 375,80 eur ieškovei. Trišalio susitarimo pagrindu UaB „Foru-mas 2“ įsipareigojo padengti ieškovės įsiskolinimą UaB „Forumas 1“ (sumo-kėti jai 36 999,90 eur sumą) ir tokiu būdu sumažinti savo įsiskolinimą ieškovei iki 81 225,90 eur. iš keturšalio susitarimo sąlygų buvo matyti, kad ieškovė, be kita ko, buvo skolinga UaB „Forumas 1“ 67 631,02 eur sumą (52 183,62 eur + 15 447,40 eur), o atsakovės UaB „Forumas 2“ ir UaB „Forumas 3“ buvo skolingos ieškovei 62 205,80 eur (UaB „Forumas 2“ buvo skolinga ieškovei 59 334,24 eur (26 455,65 eur + 32 888,59 eur), atsakovė UaB „Forumas 3“ – 2871,56 eur. ke-turšaliu susitarimu ieškovė perleido atsakovei UaB „Forumas 1“ reikalavimo tei-sę į pirmiau minėtus atsakovių UaB „Forumas 2“ ir UaB „Forumas 3“ įsiskolini-mus. Tokiu būdu ieškovės skolininke, turinčia sumokėti jai 62 215,80 eur, tapo ne UaB „Forumas 2“ ir UaB „Forumas 3“, o UaB „Forumas 1“, kuriai pati ieškovė buvo skolinga 67 631,02 eur. keturšaliu susitarimu ieškovė ir UaB „Forumas 1“ susitarė įskaityti minėtus priešpriešinius vienarūšius piniginius reikalavimus ir laikyti, kad UaB „Forumas 1“ visiškai atsiskaitė su ieškove, o ieškovė yra skolinga UaB „Forumas 1“ 5415,22 eur. Tokiu būdu atlikdamos tarpusavio reikalavimų įskaitymus atsakovės padengė ieškovei įsiskolinimus, kurių bendra vertė siekia 99 215,70 eur, ir tokia pačia suma sumažino savo reikalavimus ieškovei.

273

18. kolegija pažymėjo, jog, sudarydama šiuos įskaitymo susitarimus, ieškovė faktiškai buvo nemoki ir neturėjo galimybės atsiskaityti su visais turimais kreditoriais, to-dėl, atsiskaitydama su kreditoriais, ji turėjo laikytis ck 6.9301 straipsnyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų. atsakovių reikalavimai, kurie buvo patenkinti atlikus įs-kaitymus, buvo kildinami iš šalių sudarytų sutarčių ir papildomų susitarimų. Vado-vaujantis pirmiau minėta ck nuostata, šie reikalavimai yra laikomi reikalavimais, kurie tenkinami penktąja eile. nei ieškovė, nei atsakovės neneigė aplinkybės, kad ginčijamų įskaitymo susitarimų sudarymo metu ieškovė turėjo kreditorių, kurių reikalavimai turėjo būti tenkinami ankstesne eile, taip pat ieškovė turėjo kitų kredi-torių, kurių reikalavimai, nors ir turėjo būti tenkinami ta pačia eile kaip ir atsakovių reikalavimai, tačiau šios skolos turėjo būti apmokėtos anksčiau, kadangi minėtų kreditorių reikalavimai ieškovei atsirado anksčiau nei atsakovių. kolegijos vertini-mu, jeigu šalys nebūtų sudariusios ginčijamų įskaitymo susitarimų, o ginčijamos atsakovių įskaitytos sumos (99 215,70 eur) būtų grąžintos ieškovei, šios sumos būtų panaudotos ieškovės kreditorių reikalavimams patenkinti ck 6.9301 straipsnyje nu-statyta eilės tvarka. Tokiu atveju atsakovių mokėtinomis lėšomis nebūtų padeng-ti ieškovės įsiskolinimai pačioms atsakovėms, tačiau šios lėšos būtų panaudotos tenkinant kitų ieškovės kreditorių, su kuriais turi būti atsiskaitoma pirmiau nei su atsakovėmis, reikalavimus. dėl šių priežasčių kolegija sprendė, jog ginčijamais įskaitymais buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės, todėl šalių atlikti įskaitymai prieštarauja imperatyviai ck 6.9301 straipsnio nuostatai ir tai sudaro savarankišką pagrindą pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais (ck 1.80 straipsnis).

19. kolegija taip pat pabrėžė, jog ck 6.9301 straipsnio tikslas – užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau – viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-176-219/2018). kolegijos vertinimu, sie-kiant užtikrinti ck 6.9301 straipsniui keliamų tikslų įgyvendinimą, protinga ir pa-grįsta šiame straipsnyje įtvirtintą imperatyvų atsiskaitymo eiliškumą taikyti ir tuo atveju, kai nėra atliekami atsiskaitymai grynaisiais ar negrynaisiais pinigais, bet, pavyzdžiui, kaip ir nagrinėjamu atveju, yra atliekamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Tokią aptariamų nuostatų aiškinimo logiką patvirtina ir lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikiami išaiškinimai dėl šiuo metu jau negaliojančio lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstaty-mo (toliau – ir laikinasis įstatymas) taikymo. lietuvos aukščiausiasis Teismas, aiškindamas minėto įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mokėjimų tvarką, taikomą, kai mokėtojas neturi pakankamai pinigų visiems atsiradusiems pinigi-niams įsipareigojimams įvykdyti, konstatavo, kad šio įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų paskirtį ir turi būti taikomos tuo atveju, kai vykdomi reikalavimo teisės perleidimo sandoriai ar įskaitymo sandoriai (lietuvos aukš-čiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-400/2013; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-442-686/2015). kolegijos vertinimu, at-

274274274

sižvelgiant į tai, kad tiek laikinasis įstatymas, tiek ir ck 6.9301 straipsnis regla-mentuoja iš esmės tapačius santykius ir šiomis nuostatomis yra siekiama tapačių tikslų, nėra pagrindo aiškinant ck 6.9301 straipsnyje išdėstytą reglamentavimą nesivadovauti nurodyta lietuvos aukščiausiojo Teismo praktika.

20. kolegija, vertindama actio Pauliana sąlygas, argumentus dėl sudarytų sandorių naudingumo ieškovei, nurodė, jog atsakovės pagrįstai pabrėžė, kad ieškovės ir UaB „Forumas 2“ 2015 m. gegužės 20 d. bei ieškovės ir UaB „Forumas 3“ 2015 m. liepos 24 d. sudarytose rangos sutartyse (abiejų rangos sutarčių 14.8 punktai) nu-statyta, kad iš kiekvienos užsakovių (UaB „Forumas 2“ ir UaB „Forumas 3“) pagal rangos sutartis už etapo statybos darbus mokėtinos sumos sulaikoma 5 proc. nuo mokėtinos sumos. Pagal rangos sutarčių sąlygas šalims nutraukus sutartis užsa-kovės įgijo pareigą atsiskaityti su rangove, o jų mokėtina suma galėjo būti ma-žinama tik išskaičiuojant netesybas ir nuostolius, bet ne sulaikytas sumas. Be to, susitarimuose dėl rangos sutarčių nutraukimo užsakovės patvirtino esančios sko-lingos ieškovei sulaikytas sumas ir nurodė, kad išmokės jas per nustatytą terminą (2016 m. kovo 31 d. susitarimas) arba padengs įskaitymo būdu (2016 m. balandžio 15 d. susitarimas). Tai reiškia, kad atsakovės UaB „Forumas 2“ ir UaB „Foru-mas 3“ turėjo išmokėti ieškovei sulaikytas sumas rangos sutarčių ir susitarimų dėl šių sutarčių nutraukimo pagrindu. Šią išvadą patvirtino ir tai, kad susitarimuose dėl rangos sutarčių nutraukimo šalys nustatė papildomas garantijas, kuriomis yra įgyvendinami mokėtinų sumų sulaikymo tikslai (rangovės garantinių įsiparei-gojimų įvykdymas) – susitarimais nutraukti rangos sutartis ieškovė įsipareigojo užsakovių prašymu pateikti pagal rangos sutartis atliktų darbų garantinių įsiparei-gojimų įvykdymo užtikrinimą – garantiją arba draudimo laidavimo raštą. dėl šios priežasties aplinkybė, kad atsakovės keturšalio susitarimo pagrindu įskaitė pagal rangos sutartis sulaikytas sumas dengdamos ieškovės prievoles atsakovėms, negali būti laikoma atsakovių įskaitymo susitarimais padarytomis nuolaidomis ir negali būti vertinama kaip ieškovės finansinės padėties pagerinimas.

21. kolegija vertino, jog atsakovių nurodyta aplinkybė, kad trišalio susitarimo pa-grindu UaB „Forumas 2“ sumokėjo ieškovei 81 225,90 eur ir pastaroji, panau-dodama šią sumą, galėjo žymiai sumažinti savo skolinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams, taip pat nepagrindė, kad šis susitarimas buvo ekonomiškai naudin-gas ieškovei, o kartu ir nepažeidė kitų jos kreditorių interesų. iš byloje esančių duomenų buvo matyti, jog trišalio susitarimo sudarymo metu UaB „Forumas 2“ buvo skolinga ieškovei 118 375,80 eur pagal ieškovės išrašytas sąskaitas faktū-ras už rangos sutarties pagrindu atliktus statybos darbus. kolegija vertino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UaB „Forumas 2“ prievolė mokėti 81 225,90 eur ieškovei atsirado ne ginčijamo trišalio susitarimo, o anks-čiau sudarytos rangos sutarties pagrindu, todėl UaB „Forumas 2“ turėtų sumo-kėti šią sumą ieškovei net ir nesant trišalio susitarimo. Tuo atveju, jeigu trišalis susitarimas nebūtų sudarytas, ieškovei faktiškai turėtų būti sumokėta net didesnė – 118 375,80 eur suma, į kurią ieškovės kreditoriai galėtų nukreipti išieškojimą.

22. kolegija apibendrino, jog, šalims atliekant ginčijamus įskaitymus, ieškovė faktiš-kai buvo nemoki ir įskaitymo susitarimais buvo patenkinti išimtinai tik atsakovių

275

reikalavimai, nebuvo laikomasi imperatyvaus ck 6.9301 straipsnyje išdėstyto kre-ditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo; įskaitymai nebuvo ekonomiškai nau-dingi ieškovei, nepagerino jos finansinės būklės ir nepadėjo išvengti bankroto. Šios aplinkybės patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja kreditorių teisių pažeidimas, kaip actio Pauliana taikymo sąlyga, taigi šiuo atveju yra pagrindas pripažinti negaliojančiomis atitinkamas įskaitymo susitarimų sąlygas dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

23. kolegija, vertindama atsakovių sąžiningumą, pabrėžė, jog sandorį su skolininku sudaręs asmuo gali būti pripažįstamas nesąžiningu taip pat ir tuo atveju, kai jis nebuvo pakankamai apdairus ir nesidomėjo savo kontrahento finansine padėtimi, nesiekė gauti duomenų, reikalingų, kad šalių sudarytas sandoris nepažeistų įstaty-mų. nustačius, kad atsakovės neveikė aktyviai ir nepasidomėjo ieškovės finansine padėtimi, jų nesąžiningumas gali būti konstatuotas nepaisant to, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovės sąmoningai siekė patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius. Be to, ieškovė ir atsakovės UaB „Forumas 2“ bei UaB „Fo-rumas 3“ 2016 m. vasario 3 d. sudarė trišalę sutartį, kuria pavedė subrangovei UaB „domasta“ atlikti dalį pagal rangos sutartis ieškovės turimų atlikti darbų. Šios sutarties preambulės b punkte šalys nurodė, kad ieškovė susiduria su darbo jėgos trūkumu ir sunkumais tinkamai ir laiku vykdyti rangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. kolegijos vertinimu, ši aplinkybė turėjo sukelti atsakovėms įtari-mą, kad ieškovė patiria finansinių sunkumų, o kartu turėjo paskatinti atsakoves pasidomėti jos finansine padėtimi. Įtarimą dėl galimo ieškovės nemokumo turėjo sukelti ir pačių atsakovių apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ieškovė nebuvo pateikusi juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų. Byloje nebuvo ginčijama aplinkybė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovė turėjo apie 3000 eur skolą VSdFV ir ši skola nuosekliai didėjo. Šie duomenys prieinami viešai, todėl atsakovės turėjo galimybę susipažinti su šia informacija, atsakovės taip pat galėjo pareikalauti duomenų apie ieškovės turtinę padėtį iš pačios ieškovės. kolegija pabrėžė, jog atsakovių vadovas k. T. H. patvirtino, kad įskaitymo susita-rimų sudarymo metu jis neturėjo duomenų apie ieškovės finansinę padėtį, tokių duomenų jam neteikė ir jo konsultantai. nors apeliaciniame skunde atsakovės tei-gė priešingai, jos nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

24. atsakovių sąžiningumo nepagrindė ir argumentai, kad trišalio susitarimo pagrin-du UaB „Forumas 2“ sumokėjo ieškovei 81 255,90 eur sumą, kuri galėjo būti pa-naudota dengiant kitų kreditorių reikalavimus, o keturšalio susitarimo pagrindu buvo įskaitytos UaB „Forumas 2“ ir UaB „Forumas 3“ rangos sutarčių pagrindu sulaikytos pinigų sumos, kurios, anot atsakovių, neturėjo būti išmokamos ieško-vei. kolegija vertino, jog UaB „Forumas 2“ pareiga sumokėti ieškovei trišaliame susitarime nurodytą 81 255,90 eur sumą (o iš tikrųjų – 118 375,80 eur) kilo ne iš trišalio susitarimo, o iš rangos sutarties ir jos pagrindu išrašytų sąskaitų faktūrų. UaB „Forumas 2“ ir UaB „Forumas 3“ pareiga grąžinti ieškovei sulaikytas su-mas taip pat atsirado ne dėl to, kad atsakovės, sudarydamos keturšalį susitarimą, padarė ieškovei nuolaidų ir buvo jai geranoriškos, bet dėl to, kad, šalims nutraukus rangos sutartis, jos turėjo atsiskaityti ir grąžinti pagal šias sutartis sulaikytas sumas.

276276276

25. nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis ginčijamas įskaitymo susitarimų nuostatas ir taikė restituciją.


26. atsakovės kasaciniu skundu prašo panaikinti lietuvos apeliacinio teismo civili-nių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 2 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:26.1. apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir vertino duomenis dėl

trečiojo asmens nesąžiningumo kaip actio Pauliana instituto sąlygos, t. y. dėl verslo subjektams taikomos didesnės atidumo ir rūpestingumo pareigos (ck 6.66 straipsnio 2 dalis). Teismai atsakovių, kaip verslo subjektų, „turėjimą ži-noti“ apie ieškovės finansinę padėtį ir kitus ieškovės kreditorius aiškino per plačiai, be kita ko, reikalaudami iš atsakovių tokio elgesio, kuris yra neprotin-gas, neproporcingas, o faktinių aplinkybių kontekste – ir nelogiškas, realiai ne-įmanomas. Be to, toks atsakovių nesąžiningumas buvo konstatuotas nukrypus nuo lietuvos aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, išaiškinančios, kad actio Pauliana bylose verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio ša-liai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-168/2007; 2013 m. vasario 27 d. nutartis ci-vilinėje byloje nr. 3k-3-47/2013; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-167/2013; 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-270-684/2015), kad turi būti nustatyti faktai, patvirtinantys skolininko nesąži-ningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais. Taigi trečiojo asmens pareiga domėtis kitos sandorio šalies turtine padėtimi yra apribota bent dviem aplinkybėmis: pirma, kiek to konkrečioje situacijoje pagrįstai reikia atitinkamam sandoriui sudaryti; antra, kiek tai objektyviai ir teisėtai galima padaryti konkrečioje situacijoje. Tačiau šiuo atveju nė vienos iš šių aplinkybių teismai nenagrinėjo, dėl jų nepasisakė, nenustatė faktų, patvir-tinančių skolininko nesąžiningumą, o vadovavosi išimtinai prielaidomis. nei ieškovė, nei teismai nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovės objektyviai galėjo ir šioje konkrečioje situacijoje privalėjo atlikti, tačiau neatliko, kad sužinotų apie ieškovės turtinę padėtį ir galimą kitų ieškovės kreditorių teisių pažeidimą. Taigi trečiajam asmeniui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį, taikytini atidumo ir rūpestingumo standartai neturėtų būti aiškinami ir taiko-mi pernelyg plačiai, besąlygiškai reikalaujant iš tokio asmens ypač domėtis sko-lininko finansine padėtimi bei įvertinti, ar sudarytas sandoris nepažeis kitų jo kreditorių interesų net ir tuo atveju, kai trečiasis asmuo neturi tikslo patenkinti savo finansinių reikalavimų pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Tokio el-gesio būtų neprotinga reikalauti, kai tarp šalių įskaitymo būdu baigiamos tar-pusavio priešpriešinės vienarūšės prievolės (ck 6.130 straipsnio 1 dalis).

277

26.2. apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino pirmenybės suteikimą kreditoriui, kaip kitų kreditorių teisių pažeidimo, t. y. actio Pauliana, sąlygą. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ck 6.140 straipsnio nuostatas, leidžian-čias atlikti įskaitymus net tada, kai įmonė yra nemoki, jeigu įstatyme nenu-statyta kitaip, bei nukrypo nuo šios teisės normos taikymą aiškinančios lie-tuvos aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismai taip pat netinkamai aiškino ir taikė ck 6.130 straipsnio 1 dalies ir 6.9301 straipsnio 1 dalies normų tar-pusavio santykį ir tai lėmė netinkamą tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimą bei nukrypimą nuo lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikos. lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje nebuvo nagrinėti klau-simai: ar ck 6.9301 straipsnio nuostatos taikytinos įskaitymo santykiams; ar skolininkui, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikala-vimams patenkinti, atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (kaip ck 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prievolės pasibaigimo būdą) su kreditoriumi, kurio reikalavimo įvykdymo terminas yra vėlesnis, yra pažei-džiami ck 6.9301 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

26.3. apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikos, aiškinančios, kad analizuojant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ck 6.66 straipsnio prasme, bū-tina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tar-pusavio santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies.

26.4. apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ck 1.7 straipsnio, įtvirti-nančio bendrąjį teisės principą lex retro non agit (lot. įstatymas neturi at-galinio veikimo galios), nuostatas. Teismas, tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių vertinimą grįsdamas teisinio santykio atsiradimo metu nebegaliojusio laikinojo įstatymo aiškinimo ir taikymo praktika, nukrypo ir nuo lietuvos aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nustatančios, kad laikinasis įstatymas neteko galios nuo 2009 m. liepos 1 d. atitinkamai šias nuostatas aiškinanti teismų praktika negali būti taikoma vėliau susifor-mavusiems teisiniams santykiams.

26.5. Teismų atliktas atsakovių nesąžiningumo vertinimas grindžiamas akivaiz-džiais prieštaravimais: procesiniuose sprendimuose yra sutinkama su atsa-kovių pozicija bei argumentais, tačiau vėliau jie yra kritiškai vertinami ir atmetami remiantis prielaidomis.

27. ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:27.1. nepagrįsta pozicija, kad ck 6.9301 straipsnio nuostatos apsiriboja išskirti-

nai tik atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos nustatymu ir nėra taikomos įskaitymui. Įskaitymas yra viena iš atsiskaitymo negrynaisiais pinigais formų. Įskaitymu, kaip ir mokėjimo grynaisiais ar ne-grynaisiais pinigais atveju, įvykdoma įskaitymo šalių prievolė viena kitai, į

278278278

įmonių apskaitą įtraukiamas atsiskaitymas tam tikra įskaitymo suma. ck 6.9301 straipsnio lingvistinė formuluotė leidžia teigti, kad ji reglamentuoja bendrai atsiskaitymų mokėjimo tvarką. Pozicija, kad ck 6.9301 straipsnio nuostatos įskaitymui nėra taikomos, prieštarautų įstatymų leidėjo tikslams. analogiškai teisinį reguliavimą aiškina ir lietuvos aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 6 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-7-130/2013, 2013 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-400/2013, 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-442-686/2015. lietuvos aukščiausiasis Teismas taip pat yra pripažinęs, kad laikinajam įstatymui prieštarauja at-siskaitymo sandoris, atliktas nesilaikant šiame įstatyme nustatyto eiliškumo, net jei jį atliko ne prievolės šalis, bet trečiasis asmuo (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-5/2011).

27.2. ieškovė su ieškiniu pateikė jos kitų kreditorių finansinius reikalavimus ir jų konkrečius dydžius įskaitymų susitarimų sudarymo metu. ieškovė ieškinyje atskirai pateikė duomenis apie konkrečius ieškovės kreditorius ir jų reika-lavimų susidarymo terminus bei sumas. aktuali informacija buvo pateikta, todėl teismams, tikėtina, ir nebuvo poreikio plačiau, nei nurodyta ieškinyje, tirti šią aplinkybę.

27.3. ck 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-703-706/2015; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-502-313/2018). Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. juridinio asmens, kaip sub-jekto, nuolat sudarančio jo veiklai užtikrinti būtinus sandorius, statusas su-stiprina reikalavimą domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užti-krintų stabilius santykius (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-94/2010). atsakovėms, kaip juridiniams asmenims, vykdantiems ūkinę komercinę veiklą, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą san-dorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek norma-liai reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų (lietuvos aukščiausio-jo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-167/2013). Sandorį su skolininku sudaręs asmuo gali būti pripažįstamas nesąžiningu taip pat ir tuo atveju, kai jis nebuvo pakankamai apdairus ir nesidomėjo savo kontrahento finansine padėtimi, nesiekė gauti duomenų, reikalingų, kad šalių sudarytas sandoris nepažeistų įstatymų. Šiuo atveju atsakovės šios pareigos nevykdė, tai atsakovės aiškiai patvirtino bylą nagrinėjusiam pir-mosios instancijos teismui, nurodydamos, kad jos nevertino, ar ginčijami sandoriai nepažeis ieškovės kreditorių interesų. Taigi atsakovės šiuo atveju iš

279

viso nevertino, ar ginčijami sandoriai nepažeis ieškovės kreditorių interesų, ir tai neatitinka net minimaliausių egzistuojančių ar galimų taikyti atidumo ir rūpestingumo standartų.

27.4. ck 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kre-ditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panai-kinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. ginčo atve-ju ck 6.140 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neeliminuoja ck 6.66 straipsnio taikymo galimybės. ieškovė neįrodinėjo, kad ginčijamų san-dorių sudarymo savarankiškas siekis ar tikslas buvo kitų ieškovės kredito-rių interesų pažeidimas. ekonomine prasme suprantamas atsakovių tikslas sudarant ginčijamus sandorius – siekis patenkinti savo reikalavimus, o kitų ieškovės kreditorių interesų pažeidimas yra atsakovių sudarytų ginčijamų sandorių pasekmė, o ne tikslas. atsakovių pripažinimas nesidomėjus, ar ginčijami sandoriai nepažeis ieškovės kreditorių interesų, ir yra vertinamas kaip atsakovių nesąžiningumas ck 6.66 straipsnio prasme.

28. Trečiasis asmuo UaB „lemora“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasa-cinį skundą, lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:28.1. Teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad

trišaliu susitarimu ir keturšaliu susitarimu atlikti įskaitymai pažeidė ck 6.9301 straipsnyje nustatytą imperatyvią atsiskaitymų grynaisiais ir negrynai-siais pinigais eiliškumo tvarką. nors atsakovės teigė, kad įskaitymo sandoriams netaikomas ck 6.9301 straipsnis, tačiau įstatymai turi būti aiškinami ne forma-liai, o vadovaujantis ck 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingu-mo ir sąžiningumo principais. kai skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, turi būti taikomos ck 6.9301 straips-nio nuostatos tiek tokiems atsiskaitymams, kai atsiskaitoma atliekant operacijas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, tiek tokiems atsiskaitymams, kai mokėji-mo operacijos atliekamos per priešpriešinių piniginių prievolių įskaitymą. Be to, teismai, pasisakydami dėl ck 6.9301 straipsnio nuostatų taikymo, pagrįstai vadovavosi lietuvos aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl laikinojo įstaty-mo aiškinimo ir taikymo. kasacinis teismas, pasisakydamas dėl minėto įsta-tymo taikymo, ne kartą išaiškino, kad minėto įstatymo nuostatos taikytinos ir reikalavimo perleidimo sutartims, įskaitymo sandoriams.

28.2. atsakovės nepagrįstai teigia, kad teismai pažeidė ck 1.7 straipsnyje įtvir-tintą lex retro non agit principą. Šioje byloje teismai netaikė negaliojančio laikinojo įstatymo nuostatų. Teismai, aiškindami ck 6.9301 straipsnio nor-mą, pagrįstai rėmėsi lietuvos aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl lai-kinojo įstatymo nuostatų, kurių paskirtis ir formuluotės sutampa su ck 6.9301 straipsnio paskirtimi ir formuluotėmis, taikymo.

28.3. atsakovių keliami klausimai dėl netinkamai nustatytų faktinių bylos aplin-kybių yra fakto klausimai ir kasacine tvarka neturi būti nagrinėjami. Teis-



280280280

muose atsakovės neįrodinėjo, kad ieškovė turėjo pakankamai lėšų atsiskaity-ti su visais kreditoriais ar kad atsakovių reikalavimai turėjo būti apmokami pirmesne eile nei kitų ieškovės kreditorių reikalavimai. apeliacinės instan-cijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad įskaitymo metu ieškovė faktiškai buvo nemoki. ieškovė buvo nemoki, todėl ji neturėjo pakankamai lėšų kreditorių UaB „lemora“, VSdFV, UaB „Top Mind“ pa-reikštiems reikalavimams patenkinti ir tai yra pakankamas pagrindas teigti, kad įskaitymo atlikimo metu ieškovė privalėjo laikytis ck 6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymo tvarkos.

28.4. Teismai tinkamai taikė ck 6.66 straipsnį ir pagrįstai nustatė, kad egzistuo-ja visos actio Pauliana tenkinimo sąlygos. atsakovės kelia fakto klausimą, nes, jų nuomone, teismai netinkamai įvertino bylos įrodymus ir nepagrįstai atsakoves pripažino nesąžiningomis. atsakovės taip pat yra nenuoseklios, nes pirmosios instancijos teisme jos teigė, kad neturėjo pareigos domėtis ieškovės finansine padėtimi, ir pripažino, jog nesidomėjo, tuo tarpu ape-liacinės instancijos teisme, kasaciniame skunde atsakovės bando teigti, kad tarsi domėjosi ieškovės finansine padėtimi, bet iš viešų duomenų negalėjo žinoti apie ieškovės finansinius sunkumus.

28.5. atsakovės nepagrįstai neigia savo, kaip verslininkių, pareigą būti apdairioms ir rūpestingoms. lietuvos aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl skoli-ninko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą yra nurodęs, kad sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko sta-tusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-168/2007; 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-167/2013; 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-88/2013). ck 6.66 straipsnio 2 dalies prasme trečiojo asmens, sudariusio sandorį su skolininku, nesąžiningumas gali pasireikšti tiek aktyviais veiks-mais, tiek nepagrįstu neveikimu, t. y. savo pareigos pasidomėti kontrahento finansine padėtimi nevykdymu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teis-me 2018 m. balandžio 23 d. teismo posėdyje atsakovių vadovas k. T. H. pripa-žino, kad duomenys apie ieškovės turtinę padėtį nebuvo tikrinami. atsakovių atstovui bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo užduotas klausimas, ar atsako-vės tikrino duomenis apie ieškovės turtinę padėtį, tačiau atsakovių atstovas negalėjo atsakyti, ar duomenys apie ieškovės turtinę padėtį buvo tikrinami ir kokie duomenys buvo tikrinami. Be to, ieškovės ir atsakovių UaB „Forumas 2“ bei UaB „Forumas 3“ 2016 m. vasario 3 d. trišalės sutarties sudarymo faktas rodo, kad atsakovės žinojo apie ieškovės finansines problemas, nes šios sutarties preambulės b punkte buvo nurodyta, kad ieškovė susidūrė su darbo jėgos trūkumais ir sunkumais tinkamai ir laiku vykdant sutartį. atsakovės atsiliepime į ieškinį pripažino, kad žinojo, jog 2016 m. pradžioje UaB „ka-



281

prao“ susidūrė su sunkumais, todėl negalėjo laiku vykdyti rangos sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. Taigi ši atsakovių žinoma aplinkybė turėjo sukelti atsakovėms įtarimą, kad ieškovė patiria finansinių sunkumų, o kartu turėjo paskatinti atsakoves pasidomėti jos finansine padėtimi.

28.6. duomenys apie kontrahentą gali būti renkami ne tik iš viešų šaltinių, tokių duomenų galima pareikalauti ir iš paties kontrahento. jeigu atsakovės būtų pasidomėjusios viešai prieinamais duomenimis, būtų sužinojusios apie ieš-kovės skolą VSdFV biudžetui, nuolatinį ieškovės darbuotojų skaičiaus ma-žėjimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu civilinėje byloje nr. 2-14642-534/2015 UaB „Top Mind“ priteistą skolą. Tai yra pirminiai ir pakankami duomenys spręsti apie sunkią ieškovės turtinę padėtį. atsakovės, toliau veikdamos apdairiai ir rūpestingai, galėjo iš ieško-vės pareikalauti duomenų apie jos turtinę padėtį, 2015 metų finansinės at-skaitomybės dokumentų, kreditorių sąrašų, duomenų apie ieškovės atžvilgiu priimtus teismų sprendimus ir išduotus vykdomuosius raštus.

28.7. Teismai pagrįstai nustatė, kad ginčijamais įskaitymo sandoriais, ieškovei esant faktiškai nemokiai ir turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, buvo pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės patenkinti jų reikalavimus. lie-tuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įskaitymo sandoriai, atlikti prieš bankroto bylos iškėlimą, gali būti pateisinami tik tais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (lie-tuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-400/2013). Svarbu, kad sandoris nepažeistų kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kredi-torių teisių, kurie būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-268-415/2015). Taigi esmi-nę reikšmę sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo turi aplinkybė, ar, eg-zistuojant ieškovės įsipareigojimams ne tik atsakovėms, bet ir kitiems ieškovės kreditoriams, tarp ieškovės ir atsakovių atlikti įskaitymai neapribojo galimybės kitiems kreditoriams gauti savo reikalavimų patenkinimą ir ar tokiais įskaity-mo sandoriais buvo siekiama naudos ieškovei. Teismai nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą apie ginčijamų įskaitymo sandorių naudingumą ieškovei ir kitiems ieškovės kreditoriams. Priešingai, teismai nustatė, kad įs-kaitymai nebuvo ekonomiškai naudingi ieškovei, nepadėjo išvengti bankroto.

28.8. lietuvos aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdy-mą. ck 6.140 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neeliminuoja ck 6.66 straipsnio taikymo galimybės (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-47/2013).




282282282




Dėl CK 6.9301 straipsnio nuostatų taikymo, kai įmonės bankroto administrato-rius ginčija iki bankroto bylos iškėlimo sudarytą įskaitymo sandorį

29. nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį reiškė keliais pagrindais, be kita ko, ck 6.9301 straipsnio pagrindu prašė atsakovių sudarytus susitarimus dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymų laikyti niekiniais. Bylą nagrinėję teismai ginčijamus spren-dimus grindė ir ck 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu. išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiame konktekste aktualūs du teisės klau-simai: pirma, dėl ck 6.9301 straipsnio taikymo bylose, kai įmonės bankroto admi-nistratorius ginčija iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius; antra, dėl ck 6.9301 straipsnio taikymo priešinių reikalavimų įskaitymo sandoriams.

30. Į klausimą, ar įmonės bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmo-nės ir jos kreditorių interesus, turi teisę ginčyti įmonės iki bankroto bylos iškėli-mo atliktus atsiskaitymus ir reikalauti išmokėtų lėšų priteisimo iš jas gavusio kre-ditoriaus ck 6.9301 straipsnio pagrindu, remdamasis tuo, kad buvo pažeistas šia-me straipsnyje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas, atsakyta lietuvos aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje nr. e3k-7-278-469/2019. išplėstinė teisėjų kolegija toje nutartyje, be kita ko, nurodė:30.1. nuo bankroto bylos iškėlimo kreditoriai netenka teisės reikšti tiesioginių rei-

kalavimų bankrutuojančiai įmonei, iki bankroto bylos iškėlimo nepatenkinti kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta tvarka. kreditorių teises ĮBĮ nu-statyta tvarka gina bankroto administratorius, be kita ko, reikšdamas ieškinius dėl lėšų išieškojimo į bankrutuojančios įmonės turto masę (28 punktas).

30.2. Įmonei atsidūrus tokioje būsenoje, kai ji negali ir negalės atsiskaityti su kre-ditoriais, atsakingi asmenys privalo inicijuoti bankroto bylą, o atsiskaitymas su kreditoriais, išskyrus atvejus, kai įmonė tokius sandorius sudaryti priva-lėjo, negali būti vykdomas, kad būtų išvengta neteisėto pranašumo suteiki-mo vieniems kreditoriams sumažinant likusiųjų galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. Pažeidus šias įstatymo nuostatas, nemokios įmonės sudarytas sandoris gali būti nuginčytas ck 6.66 straipsnio pagrindu, o sumokėtos lėšos – išreikalautos iš jas neteisėtai gavusio nesąžiningo kreditoriaus (36 punktas).

30.3. Tais atvejais, kai įmonei iškelta bankroto byla, teisinių pasekmių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą. Pa-gal Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui. Tokiu atveju ck 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir

283

tvarką. dėl to, Įmonių bankroto įstatyme esant nustatytai kreditorių rei-kalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį ck 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui. Tokiais atvejais į skolininko ne-pagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas ban-krutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (38 punktas).

30.4. iš nurodyto teisinio reguliavimo ir jį paskatinusio įstatymų leidėjo tikslų iš-plaukia, kad, pirma, ck 6.9301 straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sun-kumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas ĮBĮ, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (ck 6.9301 straipsnio 3 dalis). antra, ck 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kredito-rius. Taigi, remdamasis ck 6.9301 straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė (44 punktas).

30.5. Būtent ck 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis bankroto administratorius turi galimybę nuginčyti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus (atsis-kaitymus), dėl kurių neteisėtai suteiktas prioritetas vienam iš kreditorių ir atitinkamai sumažinta galimybė kitiems kreditoriams gauti reikalavimų pa-tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto (33 punktas).

31. cituojamoje nutartyje kasacinis teismas, įvertinęs ck 6.9301 straipsnyje nustaty-to teisinio reglamentavimo tikslus, jo santykį su galiojusiame Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintu reglamentavimu dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo tvar-kos, pateikė tokią teisės aiškinimo taisyklę: CK 6.9301 straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuo-jančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administra-torius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930 straipsnio pagrindu (50 punktas).

32. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos teisinės problema-tikos kontekste nurodyta teismų praktikos taisyklė reiškia: pirma, kad ieškovės (bankroto administratorės) ginčijami sandoriai negali būti pripažinti niekiniais CK 6.9301 straipsnio pagrindu; antra, bankroto administratorius negali remtis CK 6.9301 straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu kaip kreditoriaus teisių pažeidimu CK 6.66 straipsnio taikymo tikslu, nes įmonei esant nemokiai neleistinas atsiskaitymas su jokios eilės kreditoriais, išskyrus būtinus sandorius, atsiskaitymas su aukštesnės eilės kreditoriumi actio Pauliana kontekste būtų trak-

284284284

tuojamas lygiai taip pat – kaip neteisėtas pirmenybinis sandoris (sandoris, kuriuo skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui).

33. aptariamu ginčo aspektu aktualūs ir atsakovų skundo argumentai dėl ck 6.9301 straipsnio netaikymo įskaitymo sandoriams. apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus atmetė, nurodydamas, kad, siekiant užtikrinti ck 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumo tvarką, pagrįsta ją taikyti ir tais atvejais, kai atliekamas ne atsiskaitymas lėšomis, o įskaitomi priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai, bei iš dalies remdamasis kasacinio teismo praktika dėl galiojusio laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo taikymo. išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija nepagrįsta.

34. ck 6.293 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 6.9301 straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta: civilinio kodekso 6.923 straips-nio 2 dalyje reglamentuojamas kliento lėšų iš sąskaitos nurašymo (atsiskaitymo negrynaisiais pinigais) eiliškumas, kai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti neužtenka. civilinis kodeksas iš esmės kompleksiškai nereguliuoja pa-ties ūkio subjekto atsiskaitymų eiliškumo, taip pat nereguliuoja atsiskaitymų ei-liškumo grynaisiais pinigais. civiliniame kodekse reglamentuojamas momentinis kliento nurodymo nurašyti iš sąskaitos lėšas eiliškumas neįpareigoja paties fizinio ar juridinio asmens vykdyti visus atsiskaitymus per visas turimas sąskaitas socia-liai teisinga ir teisiškai sureguliuota tvarka, nes tokio reguliavimo nėra; projektu, be kita ko, siūloma nustatyti, kad nuostatos dėl mokėjimų eiliškumo turėtų būti taikomos tik tokiu atveju, kai skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), įvertinus jo turimus grynuosius pinigus ir lėšas bankų sąskaitose (negrynuosius pinigus), neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti.

35. ck 6.9301 straipsnis ,,atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas“ yra ck XlVii skyriuje ,,atsiskaitymai“, šiame skyriuje reglamentuojami atsiskaity-mai grynaisiais ir negrynaisiais pinigais (mokėjimo pavedimais, akredityvais, če-kiais, vekseliais, inkaso ir kitomis įstatymų nustatytomis atsiskaitymų priemonė-mis). ck 6.9301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas – fizinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šiame straipsnyje nustatyta eile. išplėstinė teisėjų kolegija pa-žymi, kad, įskaitant priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, tarp prievolių šalių nevyksta atsiskaitymai lėšomis – nei grynaisiais, nei negrynaisiais pinigais.

36. ck 1.2 straipsnyje įtvirtinti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai, tarp jų – sutarties laisvės ir nesikišimo į privačius santykius, suponuoja, kad įsta-tyme įtvirtintų draudimų negalima aiškinti per plačiai įstatyme tiesiogiai nenu-statytiems civiliniams santykiams.

37. Išdėstytų argumentų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad CK 6.9301 straipsnyje reglamentuojamas tik atsiskaitymų lėšomis – grynaisiais ir ne-grynaisiais pinigais – eiliškumas, todėl šio straipsnio nuostatos netaikomos prieš-priešinių reikalavimų įskaitymo sandoriams.

285

Dėl trečiojo asmens sąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos, aiškinimo ir taiky-mo, kai bankroto administratorius ginčija iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytus sandorius

38. Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolinin-kų, vengiančių vykdyti jų atžvilgiu turimas prievoles; ck 6.66, 6.67 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia kreditoriui teisę nuginčyti jo teises pa-žeidžiančius skolininko sandorius ir apginti savo teisėtą interesą gauti prievolės įvykdymą. ck 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditoriaus teises pažei-džiančiais laikomi sandoriai, jeigu dėl jų skolininkas tampa nemokus arba bū-damas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šioje nutartyje toliau plėtojama kasacinio teismo praktika, ak-tuali nagrinėjamo ginčo kontekste – kai įmonės bankroto administratorius ginči-ja iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus pirmenybinius sandorius (kai būdamas nemokus skolininkas suteikia pirmenybę kitam kreditoriui).

39. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negalio-jančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant ck 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pa-žeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sando-rio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku at-lygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui pa-tenkinti (lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje nr. 3k-P-311/2012). nenustačius bent vienos iš ck 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje nr. e3k-3-411-611/2017 47 punktą).

40. kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama proporcingumo principo ir teisingo ci-vilinių santykių subjektų priešingų interesų derinimo svarba sprendžiant su ck 6.66 straipsnio taikymu susijusius ginčus, nurodant, kad actio Pauliana suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui – ginčyti skolininko su trečiaisiais asmeni-mis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sando-rio negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio asmens interesų pusiausvyrą. Taikant šį civilinės teisės institutą kredi-toriaus teisės neturi būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturi būti suteikia-mos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu (lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje nr. 3k-P-311/2012).

41. kasaciniu skundu atsakovės ginčija bylą nagrinėjusių teismų sprendimus, be kita ko, teigdamos, kad teismai nepagrįstai pripažino jų, skolininko kontrahen-






286286286

tų, nesąžiningumą, kaip actio Pauliana sąlygą. Tęsdama cituotą kasacinio teismo praktiką (nutarties 39, 40 punktai) išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagri-nėdamas actio Paulina ieškinį teismas, viena vertus, turi vertinti ir spręsti dėl kie-kvienos iš nurodytų actio Pauliana sąlygų egzistavimo; kita vertus, sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygų viseto, ginčo teisiniai santykiai turi būti vertinami sis-temiškai, atsižvelgiant į nagrinėjamų sąlygų tarpusavio ryšį. Šioje nutarties dalyje išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl trečiojo asmens, sudariusio actio Pauliana pagrindu ginčijamą verslo subjektų sandorį, sąžiningumo vertinimo, kiek tai bū-tina, atsižvelgdama į actio Pauliana sąlygų visumos kontekstą.

42. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu sko-lininkas jo sudaryti neprivalėjo (ck 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. lie-tuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-17/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad proporcingumo principą bei verslo subjek-tų interesų derinimo poreikį atspindi kasacinio teismo praktikos nuostata, pagal kurią pripažįstama, kad privalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį gali suponuoti ir sandorio sudarymo metu buvusi verslo situacija, faktinės sandorio aplinkybės.

43. kasacinio teismo nurodoma, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčy-ti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-130/2013; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-119-421/2016, 22 punktas).

44. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdy-mo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvyk-dytiems įsipareigojimams kitiems. Būtina pažymėti, kad šis aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nusta-tyta tvarka (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-130/2013).

287

45. Šiame kontekste teisėjų kolegija išaiškina, kad nors būtinumas sudaryti actio Pau-liana pagrindu ginčijamą sandorį vertinamas iš skolininko pozicijų, jis aktualus ir sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo: viena vertus, skolininkui naudingas (nutarties 44 punktas) sandoris paneigia jo kontrahento nesąžiningumą; kita ver-tus, pripažinus ginčijamo sandorio privalomumą, kitos actio Pauliana sąlygos, tarp jų – ir su skolininku sandorį sudariusio trečiojo asmens (ne)sąžiningumas, netektų teisinės reikšmės, todėl jų vertinimas tamptų neaktualus.

46. Sąžiningumas – vienas iš kertinių, šalia teisingumo ir protingumo, civilinės teisės principų, įtvirtintų ck 1.5 straipsnyje. kaip pažymima teisės doktrinoje, įstatyme neatskleidžiamas jame įtvirtintų principų turinys; šių principų aiškinimas ir taiky-mas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių; teisės prin-cipų turinys atskleidžiamas formuojant konkrečius teismo precedentus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Bendrosios nuostatos. justitia, 2001, p. 75).

47. Bendrąja prasme sąžiningumo principo turinys sietinas su asmens atsižvelgimu į teisėtus kito asmens interesus – ar jis rūpestingai ir teisingai veikia kitos šalies, į ku-rios teisėtus interesus jis turi atsižvelgti, atžvilgiu. objektyviuoju požiūriu sąžinin-gumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos civi-linio kodekso komentaras. Bendrosios nuostatos. justitia, 2001, p. 77). Šie doktrinoje suformuluoti sąžiningumo kriterijai nuosekliai taikomi teismų praktikoje.

48. lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį ck 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad ck 6.66 straips-nio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-313-403/2018 47 punktą).

49. civilinės teisės principai sudaro vientisą sistemą ir turi būti derinami tarpusavy-je. kaip nurodoma kasacinio teismo, sąžiningumo principas turi būti derinamas su teisingumo ir protingumo principais (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-861/2002). Teisingumo principas suponuoja poreikį siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros, be kita ko, at-sižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus (Lietuvos Res-publikos civilinio kodekso komentaras. Bendrosios nuostatos. justitia, 2001, p. 75).

50. išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumo ir protingumo principų tu-rinys, kaip ir sąžiningumo principo, turi būti atskleidžiamas aktualių faktinių aplinkybių kontekste; tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad tai, kas yra protinga ir teisinga, turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atve-ju, atsižvelgiant į nagrinėjamų teisinių santykių pobūdį, juose galiojančią logiką bei sąžiningos praktikos kriterijus, specifinius elgesio standartus.

51. Pagal bendrąjį civilinės teisės principą sąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. asmuo laikomas sąžiningu tol, kol jo nesąžiningumas neįrodytas. Įstatyme nusta-tytos ir sąžiningumo prezumpcijos išimtys – nesąžiningumo prezumpcijos, t. y.

288288288

aplinkybės, kurioms esant daroma prielaida, kad asmuo yra nesąžiningas. Tokio teisinio reguliavimo pavyzdys yra ck 6.67 straipsnis, kuriame įtvirtintos sando-rio šalių nesąžiningumo prezumpcijos. Priklausomai nuo to, kuri prezumpcijų taikytina, keičiasi įrodinėjimo proceso taisyklės.

52. lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ck 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų są-rašas. esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuo-jamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinė-jimo našta. kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra san-dorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvir-tintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. ck 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje nr. e3k-3-411-611/2017, 64 punktas).

53. Šioje byloje aktualus ir vertintinas ginčo šalių, kaip verslo santykių subjektų, sąžiningumas. ck 6.158straipsnyje įtvirtinta imperatyvi sutarties šalių pareiga laikytis sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos. doktrinoje sąžiningos dalykinės praktikos terminas aiškinamas kaip sąžiningumo versle imperatyvas, apimantis tiek bendrųjų elgesio taisyklių, tiek specifinių elgesio standartų, su-siklosčiusių tam tikroje verslo srityje, pavyzdžiui, geros praktikos taisyklių, lai-kymąsi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Bendrosios nuostatos. justitia, 2001, p. 198).

54. komerciniuose santykiuose asmens elgesio sąžiningumas negali būti vertinamas atsietai nuo įprastos verslo praktikos, komercinių papročių ir paprasčiausios verslo logikos (be abejo, tiek, kiek jie nepažeidžia imperatyvių teisės aktų reikalavimų (Budreckienė, V. Teisminės komercinių sutarčių turinio kontrolės ribos: daktaro disertacija. 2016, p. 78–81). komerciniuose santykiuose esminiais sąžiningumo principo elementais, t. y. pagrindiniais sąžiningo elgesio vertinimo kriterijais, turi būti laikomi protingumas bei pareiga veikti nuosekliai – laikytis to, kas pažadėta, nenukrypti nuo susiformavusios sutarties vykdymo praktikos ir tinkamai bei laiku informuoti kitą sutarties šalį apie visas reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu pareiga atsižvelgti į kitos šalies interesus savo interesų sąskaita (mažinant savo naudą) turi būti taikoma ribotai – vengiant plečiamojo aiškinimo ir nekeliant komerciniams sutartiniams santykiams nebūdingų tikslų (Budreckienė, V. Teisminės komercinių sutarčių turinio kontrolės ribos: daktaro disertacija. 2016, p. 208–211).

55. Verslo santykių specifikos reikšmė, sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygų viseto, pripažįstama ir teismų praktikoje. kasacinio teismo konstatuota, kad actio Pau-liana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kredito-riams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tokius sprendimus dažnai padik-tuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti ban-

289

kroto (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-485/2010). kitoje byloje teisėjų kolegija nurodė, kad įkeitimas suteikiant paskolą yra įprastas sandoris verslo praktikoje. Bet kuris kitas asmuo ar ūkio subjektas, esant rinkoje įprastoms sąlygoms, suteikdamas didelę paskolą siektų prievolės įvykdymo užtikrinimo (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-411-611/2017, 68 punktas).

56. Apibendrindama aptartas nuostatas nagrinėjamos bylos teisinės problematikos kontekste, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina: 55.1. Vienpusiškas – prioritetiškai ginant tik bankrutuojančios įmonės kreditorių

interesus – actio Pauliana instituto taikymas teismų praktikoje neatitiktų ci-vilinių santykių principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) ir galėtų turėti neigiamų padarinių verslui, skatinti vengti komercinių ryšių su laikinų ekonominių sunkumų turinčiais ūkio subjektais. Vis dėlto tiek verslo praktika, tiek teismai negali ignoruoti šio teisės instituto tikslo ir turinio, be kita ko, CK 6.66 straips-nyje įtvirtintų nuostatų dėl sandorių pripažinimo pažeidžiančiais kreditorių teises pagrindų (nagrinėjamos bylos kontekste – pirmenybinių sandorių), ir nuginčijimo sąlygų. Dėl to actio Pauliana negali būti paneigiami remiantis vien tuo argumentu, kad ginčijamo sandorio šalys veikė pagal verslo logiką – siekė savo turtinių interesų patenkinimo; CK įtvirtintas reglamentavimas suponuoja verslo subjektų pareigą tam tikromis aplinkybėmis atsisakyti savo intereso patenkinimo, taip išvengiant sandorių nuginčijimo actio Pauliana pa-grindu teisinių padarinių.

55.2. Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pa-žeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams; galimos situacijos, kai kreditoriaus intere-sus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams.

55.3. Ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio suda-rymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post – pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją. Be to, tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju, kai sandorį kreditorių interesais ginčija įmonės bankroto administratorius, aktualu išsiaiškinti buvu-sių įmonės valdymo organų poziciją dėl sandorio sudarymo paskatų.

57. objektyvusis sąžiningumo principo kriterijus – ką asmuo turėjo žinoti, veikda-mas teisingai ir protingai, – ck 6.66 straipsnio kontekste suponuoja trečiojo as-mens pareigą veikti aktyviai, t. y. domėtis skolininko turtine padėtimi, galima sandorio įtaka skolininko ir jo kreditorių interesams. kasacinio teismo praktiko-je ši pareiga apibrėžiama nurodant, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas,

290290290

kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudary-ti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų (lietuvos aukščiausiojo Teis-mo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-168/2007).

58. kasacinio teismo praktikoje vertinant trečiojo asmens sąžiningumą pareiga do-mėtis kontrahentu pagal jos intensyvumą, priklausomai nuo faktinių ginčo aplin-kybių, įvairiais atvejais apibrėžiama skirtingai.

59. Vienose kasacinio teismo nutartyse aplinkybė, kad kontrahentas vėluoja atsiskai-tyti ar turi kitų sunkumų vykdydamas sutartinius įsipareigojimus, vertinta kaip pakankamas pagrindas pripažinti, kad prieš sudarydamas sandorį trečiasis as-muo turėjo rinkti informaciją apie jo turtinę padėtį ir galimus kreditorius iš viešų registrų ir kt. šaltinių. Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali būti dar labiau apsunkin-ta skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais. kasatoriaus teiginys, kad jis, žinodamas apie ieškovo vėlavimus atsiskaityti, nežinojo apie šio skolininko, su kuriuo palaikė nuolatinius didmeninės prekybos santykius, galimą kreditorių eg-zistavimą ir jų interesų pažeidimą ginčo sandoriu, neatitinka sąžiningam sando-rio dalyviui nustatytos pareigos veikti aktyviai ir prieš sudarant sandorį išsiaiškin-ti jo teisėtumui bei stabilumui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., lietuvos aukš-čiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-94/2010).

60. kitais atvejais skolininko sutartinių įsipareigojimų pažeidimas nepripažintas pakankamu pagrindu konstatuoti trečiojo asmens, nesiėmusio aktyvių veiksmų aiškinantis skolininko turtinę padėtį ir galimą įtaką kitų kreditorių teisėms, ne-sąžiningumą. Vienoje nutarčių kasacinis teismas pažymėjo, kad laiku nevykdo-mas atsiskaitymas su kreditoriumi, su kuriuo skolininką sieja verslo santykiai, kad kreditoriaus reikalavimai skolininkui nedelsiant įvykdyti skolinius įsiparei-gojimus, kurių įvykdymo terminai seniai suėję, ir tai, kad verslininkui keliami didesni reikalavimai, nepažeidžiant įstatymų, domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, patys savaime negali būti vertinami kaip įrodantys kreditoriaus nesąžiningumą (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis ci-vilinėje byloje nr. 3k-3-313-403/2018, 51 punktas).

61. nagrinėjamoje byloje aktualus skolininko sutartinių įsipareigojimų pažeidimo vertinimas objektyviojo atsakovių sąžiningumo kriterijaus aspektu. Šiame kon-tekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sutartinių įsipareigojimų pažeidi-mas (vėlavimas atsiskaityti, atlikti darbus, patiekti prekes ir pan.) yra gana dažnas reiškinys verslo praktikoje ir nėra būdingas tik nemokumo situacijoje esantiems ūkio subjektams.

62. Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sando-

291

rio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei gin-čijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes. Sutartinių įsipareigojimų pažeidimas pats savaime neturėtų būti vertinamas kaip suponuojantis skolininko kontrahento – trečiojo asmens pareigą veikti aktyviai – rinkti informaciją apie sko-lininko finansinę būklę ir kitus kreditorius; dėl šios aplinkybės reikšmės turi būti sprendžiama įvertinus bylos aplinkybių visumą.

Dėl CK 6.140 straipsnio aiškinimo

63. Vienu iš kasacinio skundo argumentų atsakovai teigia, kad ginčo sandoriai nega-lėjo būti nuginčyti ck 6.66 straipsnio pagrindu, kadangi įskaityti prievoles pagal įstatymą leidžiama net ir tuo atveju, kai skolininkas tampa nemokus. Šiuos argu-mentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.

64. ck 6.140 straipsnyje nustatyta, kad kai skolinkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai ne-nustato ko kita.

65. lietuvos aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. ck 6.140 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neeliminuoja ck 6.66 straipsnio taikymo gali-mybės (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-47/2013).

66. ginčijamų susitarimų dėl reikalavimų perleidimo ir įskaitymo sudarymo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte buvo įtvir-tintas draudimas nuo bankroto bylos iškėlimo vykdyti bankrutuojančios įmonės prievoles, be kita ko, priešinių vienarūšių reikalavimų (išskyrus leidžiamus pagal mokesčių įstatymus) įskaitymą. Šį draudimą ar analogiškus kituose įstatymuose įtvirtintus draudimus pažeidžiantys sandoriai būtų laikomi niekiniais. kartu pa-žymėtina, kad, nesant draudimo įskaityti nemokios įmonės reikalavimus iki ban-kroto bylos iškėlimo, tokie sandoriai nėra niekiniai, tačiau gali būti nuginčijami įstatyme nustatytais pagrindais, be kita ko – actio Pauliana pagrindu.


67. Teismų praktikos pasikeitimas turi ribotą retrospektyvų poveikį – dėl pasikei-tusių teismų praktikos nuostatų negali būti atnaujinami procesai pasibaigusiose civilinėse bylose, tačiau pasikeitusios teismų praktikos nuostatos taikytinos by-lose, kurių nagrinėjimas, įskaitant kasacinį procesą, tebevyksta. Taigi, nagrinėja-moje byloje aktualios lietuvos aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje nr. e3k-7-278-469/2019 nau-jai suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės dėl ck 6.9301 straipsnio nuostatų netaikymo, kai įmonės bankroto administratorius ginčija iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje. ka-

292292292

dangi nagrinėjamoje byloje ck 6.9301 straipsniu grįstas tiek ieškinys, tiek ginči-jami teismų sprendimai, tai vertintina kaip materialiosios teisės taikymo klaida (teismas taikė įstatymą, kurio neturėjo taikyti), dėl kurios galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės. Be to, nagrinėjamo ginčo sprendimui ak-tualūs šioje nutartyje pateikti išaiškinimai dėl trečiojo asmens sąžiningumo ver-tinimo actio Pauliana sąlygų visumos kontekste. išplėstinė teisėjų kolegija spren-džia, kad ginčo šalims turi būti sudaryta procesinė galimybė savo reikalavimus ir atsikirtimus priderinti prie pasikeitusios teismų praktikos, siekiant tinkamo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo. dėl nurodytų aplinkybių byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.


68. Perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bylinėjimosi iš-laidos nepaskirstomos (cPk 92, 93, 96 straipsniai).

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kole-gija, vadovaudamasi lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 2 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendi-mą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.


INTELEKTINĖ NUOSAVYBĖ

1.15. Dėl kūrinio pripažinimo autorių teisių objektu sąlygų

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 2 straipsnio 29 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatos sudaro pagrindą konstatuoti, kad kūriniui autorių teisių objektu pripažinti yra būtinos tokios sąlygos: 1) kūrinys turi būti autoriaus kūrybinės vei-klos ar, kitaip tariant, intelektinės kūrybos rezultatas; 2) kūrinys turi būti originalus; 3) kū-rinys turi būti išreikštas viena ar kita objektyvia forma. Šios sąlygos yra kumuliatyvios – tik toks kūrinys, kuris atitinka įvardytų sąlygų visetą, gali būti saugomas autorių teisės.

ATGTĮ nėra apibrėžta kūrinio originalumo samprata, be to, nėra reglamentuoti ir objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar konkretus kūrinys šio įstatymo taikymo prasme yra originalus. Kūrinio originalumo vertinimas skiriasi priklausomai nuo kūrinio pobūdžio. Originaliu bendriausia prasme gali būti įvardytas toks kūrinys, kuris yra autoriaus subjektinės intelektinės kūrybos (veiklos) rezultatas. Autorių teisės į kūrinį apsau-gai atsirasti nėra keliamas absoliutaus originalumo reikalavimas. Vis dėlto pačios sąvokos

293

„originalus“ ar „originalumas“ bendroji reikšmė patvirtina, jog kūrinys turi būti bent jau kiek nors savitas, besiskiriantis nuo kitų, kad jis atitiktų šią sąvoką. Kūriniui, kaip autorių teisių objektui, keliamas vienas ar kitas originalumo laipsnis, todėl tiek, kiek susiję su kūrinio originalumo vertinimu, būtina išsiaiškinti, koks autoriaus subjektinės kūrybinės veiklos in-dėlis yra pakankamas, kad kūrinys būtų laikomas originaliu ir būtų saugomas autorių teisės.

Funkciniams kūriniams taikomas žemesnis originalumo laipsnis, reiškiantis, kad atitinkamo kūrinio teisinei apsaugai nustatyti nereikia ypatingo jo kūrybingumo, savitumo ar individualumo. Asmuo, rengiantis duomenų apsaugos dokumentų, turinčių atitikti Ben-drojo duomenų apsaugos reglamento (toliau – BDAR) reikalavimus, ruošinius (projektus), turi tam tikrą saviraiškos laisvę, parinkdamas atitinkamus turinio ir formos elementus, o tokio laipsnio saviraiškos laisvės įgyvendinimas, atsižvelgus į paties kūrinio pobūdį, yra pakankamas pripažinti, kad toks kūrinys, kaip vientisa autoriaus kūrybinės (intelektinės) veiklos išraiškos forma, gali atitikti originalumo reikalavimą ir būti autorių teisių objektas.

civilinė byla nr. e3k-3-77-687/2020Teisminio proceso nr. 2-69-3-14016-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 2.7.1.1 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, suside-danti iš teisėjų alės Bukavinienės, janinos januškienės (kolegijos pirmininkė ir pra-nešėja) ir donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Solidas“ kasacinį skundą dėl kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutar-ties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „novus nexus“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Solidas“ dėl autorių turtinių teisių gy-nimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, viešoji įstaiga „Ži-nių šulai“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojan-čių kūrinio pripažinimo autorių teisių objektu sąlygas, autorių teisės nesaugomus

294294294

objektus ir kompensacijai už autorių teisių pažeidimą nustatyti reikšmingus kri-terijus, aiškinimo ir taikymo.

2. ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama: 2.1. įpareigoti atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus, susijusius su ieškovės pa-

rengtų asmens duomenų apsaugos dokumentų ir (ar) jų fragmentų atgami-nimu, perdirbimu, platinimu ir naudojimu savo veikloje;

2.2. įpareigoti atsakovę informuoti visus fizinius ir juridinius asmenis, kuriems, pažeidžiant ieškovės autorių teises, buvo perduoti asmens duomenų apsau-gos dokumentai, apie ieškovės autorių turtines teises į šiems asmenims per-duotus asmens duomenų apsaugos dokumentus;

2.3. priteisti ieškovei iš atsakovės 19 000 eur kompensaciją už pažeistas autorių teises.

3. ieškovė nurodė, jog bylos šalys 2018 m. kovo 7 d. sudarė asmens duomenų apsau-gos atitikties konsultacijų sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parengti trims atsakovės klientėms ((duomenys neskelbtini)) duomenų apsaugos atitikties doku-mentus pagal Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą. atsakovė šia sutartimi, be kita ko, įsipareigojo nekopijuoti, nedalyti, neparduoti ir kitaip neplatinti, nenau-doti savo veikloje ieškovės pateiktos informacijos ir dokumentų. Šalys susitarė, kad autorių turtinės teisės į bet kuriuos kūrinius ir (ar) jų dalis, sukuriamus vykdant sutartyje apibrėžtus darbus, yra ieškovės nuosavybė, kad tokie kūriniai ir (ar) jų dalys gali būti naudojami tik tų įmonių, kurioms jie rengiami, be teisės juos kopi-juoti, perduoti tretiesiems asmenims, parduoti ar kitaip skleisti. ieškovė argumen-tavo, kad atsakovė, nepaisydama šalių susitarimo, perdavė tretiesiems asmenims ieškovės parengtus asmens duomenų apsaugos dokumentus ir (ar) pasinaudojo jais, tretiesiems asmenims rengdama atitinkamus dokumentus, – taip atsakovė pa-žeidė ieškovės autorių turtines teises. Tokie atsakovės veiksmai sumažino ieškovės konkurencingumą ir galimybes gauti komercinę naudą iš jos sukurtų asmens duo-menų apsaugos dokumentų, taip ieškovė patyrė žalą, kuriai kompensuoti prašo taikyti lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – aTgTĮ) 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintą teisių gynimo būdą.


4. kauno apylinkės teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: įpareigojo atsakovę nutraukti neteisėtus veiksmus, susijusius su ieškovės parengtų asmens duomenų apsaugos dokumentų ir (ar) jų fragmentų atgaminimu, perdir-bimu, platinimu ir naudojimu savo veikloje; įpareigojo atsakovę informuoti visus fizinius ir juridinius asmenis, kuriems, pažeidžiant ieškovės autorių teises, buvo perduoti asmens duomenų apsaugos dokumentai, apie ieškovės autorių turtines teises į šiems asmenims perduotus asmens duomenų apsaugos dokumentus; pri-teisė ieškovei iš atsakovės 9500 eur kompensaciją; atmetė kitą ieškinio dalį.

5. Teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad sutarties, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parengti atsakovės klientėms ((duomenys neskelbtini)) asmens duo-menų apsaugos dokumentų paketus, kaina – 3100 eur. ieškovė, vykdydama šią

295

sutartį, 2018 m. balandžio 17 d. perdavė atsakovei asmens duomenų apsaugos dokumentus, skirtus UaB (duomenys neskelbtini), 2018 m. gegužės 14 d. – doku-mentus, skirtus kitoms dviem atsakovės klientėms.

6. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė 2018 metais suteikė aštuoniems subjek-tams asmens duomenų apsaugos dokumentų rengimo paslaugas, trims bendro-vėms skirti dokumentai buvo parengti ieškovės, dviem bendrovėms – (duomenys neskelbtini) – skirti dokumentai – atsakovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad atsakovė ne-pateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji anksčiau, negu buvo sudaryta šalių su-tartis, buvo suteikusi asmens duomenų apsaugos dokumentų rengimo paslaugas.

7. Teismas, remdamasis ieškovės pateiktais įrodymais, nustatė tokius ieškovės atsa-kovei perduotų asmens duomenų apsaugos dokumentų kopijavimo atvejus:7.1. UaB (duomenys neskelbtini) dokumentai: devyni asmens duomenų apsau-

gos dokumentai identiški ieškovės rengtiems analogiškiems dokumentams arba labai panašūs į juos; sutampa dokumentų eiliškumas; sutampančiuose dokumentuose egzistuoja tik labai nežymūs pakeitimai (neatitikimai), kurie didesnės apimties tekstuose priskirtini korektūros klaidoms;

7.2. VšĮ (duomenys neskelbtini) dokumentai: tarp šios viešosios įstaigos darbuo-tojų asmens duomenų tvarkymo ir apsaugos taisyklių ir ieškovės parengtų analogiškų taisyklių egzistuoja tik keli nežymūs skirtumai;

7.3. UaB (duomenys neskelbtini) dokumentai: tarp šios bendrovės asmens duo-menų apsaugos bendrųjų taisyklių ir ieškovės rengtų atitinkamų taisyklių egzistuoja tik nežymūs teksto skirtumai;

7.4. UaB (duomenys neskelbtini) dokumentai: dvidešimt devyni dokumentai (iš trisdešimt keturių) yra parengti naudojant ieškovės dokumentų paketą.

8. Teismas nurodė, jog ieškovė sutartimi įsipareigojo parengti asmens duomenų ap-saugos atitikties dokumentus pagal 2016 m. balandžio 27 d. europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (eS) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama direkty-va 95/46/eB (Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą): įmonių vidaus duome-nų apsaugos taisykles, įsakymus, klientų ir darbuotojų supažindinimų, klientų ir darbuotojų sutikimų formas, registracijos žurnalų formas ir kitus dokumentus bei formas, reikalingas asmens duomenų apsaugos politikai įmonėje pagal konkrečius poreikius įdiegti. Tokie dokumentai vertintini kaip privačių juridinių asmenų lo-kaliniai teisės aktai (ar jų priedai). Teismas konstatavo, kad ieškovė perdavė atsako-vei konkrečioms įmonėms pritaikytų lokalinių teisės aktų projektus, o šie projektai galėjo tapti įmonių lokaliniais teisės aktais, juos papildžius įmonių duomenimis ir įmonių vadovams juos priėmus bei patvirtinus įstatymų nustatyta tvarka, tačiau, teismo vertinimu, tokio pobūdžio teisės aktų projektams, kitaip negu argumen-tuoja atsakovė, nėra taikoma aTgTĮ 5 straipsnio 2 punkte reglamentuota išimtis.

9. Teismas pritarė ieškovės argumentams, kad Bendrasis duomenų apsaugos re-glamentas (toliau – BdaR) nustato asmens duomenų apsaugos standartus, kita vertus, teismas pažymėjo, kad šis teisės aktas nereglamentuoja, kokiomis konkre-čiomis priemonėmis turi būti pasiekti nurodyti standartai. BdaR nėra griežtų

296296296

taisyklių, kurios detaliai apibrėžtų, kokie turi būti įmonės duomenų apsaugos do-kumentai, todėl specialistas (autorius), rengiantis tokius dokumentus, turi pakan-kamai plačią pasirinkimo laisvę dokumentų turinio, formos ir išraiškos aspektais. Teismas apibendrindamas nurodė, jog asmens duomenų apsaugos dokumentai yra rengiami įgyvendinant BdaR, tačiau jie yra labai individualizuoti, jų forma ir turinys nėra griežtai reglamentuoti.

10. Teismas pažymėjo, kad ieškovės parengtiems dokumentams būdingas taikoma-sis, instruktuojantis pobūdis. Teismas sutiko su ieškove, kad turi būti įvertintos tos aplinkybės, jog autorius, rengdamas ginčo dokumentus, rinko medžiagą, ją sistemino, priėmė sprendimus dėl kūrinio struktūros, apimties, tekste vartoja-mų pasakymų, žodžių konstrukcijų, apipavidalinimo ir pan. Teismas dar kartą pakartojo argumentą, kad autorius turi plačią veikimo laisvę rengdamas tokio pobūdžio argumentus, be to, atkreipė dėmesį į tą aspektą, jog viešai skelbiami skirtingų įmonių dokumentai, parengti įgyvendinant BdaR reikalavimus, labai skiriasi savo apimtimi, išdėstymu, sandara, kalbos elementais ir pan. Teismas taip pat pažymėjo, kad funkcinės paskirties kūriniams yra taikomas daug žemesnis originalumo standartas už tą, kuris taikomas meniniams kūriniams.

11. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad ieškovės dokumentų paketas sukurtas taip, jog atitiktų teisės aktų reikalavimus, ir kad jame buvo panaudoti kiti dokumentai (pvz., Valstybinės duomenų inspekcijos vaizdo stebėjimo taisyklės, rekomendacijos dėl BdaR taikymo ir kiti šios institucijos viešai skelbiami dokumentai), nesudaro pa-grindo spręsti, jog visas kūrinys neatitinka originalumo kriterijaus. Teismas pa-žymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog būtent tokio turinio dokumentų paketas egzistavo anksčiau, negu jį parengė ieškovė. Ta aplinkybė, kad atsakovė nusprendė įsigyti ieškovės parengtų dokumentų paketą, patvirtina, jog labiau tikėtina, kad ieškovė jos nurodytu laikotarpiu parengė ginčo duomenų pa-ketą ir kad viešai prieinamoje erdvėje nebuvo tokio pobūdžio dokumentų paketų.

12. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad ieškovės parengti asmens duomenų apsaugos dokumentai gali būti autorių teisių objektas, nes atitinka kūriniui kelia-mus originalumo reikalavimus.

13. Teismas nurodė, jog bylos šalys sutartimi aiškiai susitarė, kad autorių turtinės teisės į asmens duomenų apsaugos dokumentus neperduodamos atsakovei. ieškovė dėjo visas pastangas, kad būtų kuo labiau sumažinta galimybė kopijuoti jos kūrinius (do-kumentai buvo perduoti atspausdinti, o ne elektroninės laikmenos forma), tačiau atsakovė, nepaisydama šalių susitarimo, savo veikloje panaudojo ieškovės parengtų asmens duomenų apsaugos dokumentų dalį. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pri-pažįsta, jog ji naudojo tik ieškovės sukurtų dokumentų paketo dalį ar jo fragmen-tus, tačiau bet kuriuo atveju tokie jos veiksmai, atlikti be ieškovės sutikimo, pažeidė sutartį ir ieškovės autorių turtines teises, be to, jie kvalifikuotini kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai (šalys užsiima tokio paties pobūdžio komercine veikla, va-dinasi, yra konkurentės, atsakovė savo veikloje naudoja ieškovės sukurtus doku-mentus (jų fragmentus), taip ieškovė patiria nuostolius, o atsakovė gauna naudą).

14. Teismas nurodė, jog, sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, svarbu atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) į ieškovės patirtį ir indėlį sukuriant dokumentų paketo turi-

297

nį – ieškovė ilgiau negu šešerius metus dirba asmens duomenų apsaugos srityje, tai yra pagrindinė ieškovės veikla. Teismas šiame kontekste papildomai pažymėjo, kad atsakovės pagrindinė veiklos sritis, iki ji pradėjo bendradarbiauti su ieškove, – informacinių technologijų paslaugos. ieškovės žiniomis, atsakovė, iki bylos šalys sudarė sutartį, dirbo asmens duomenų apsaugos srityje tik tiek, kiek tokia veikla buvo susijusi su informacinių technologijų (kibernetinio saugumo, kompiuterių remonto, vaizdo stebėjimo sistemų montavimo ir pan.) klausimais; 2) į atsakovės tyčinį elgesį – ji aiškiai žinojo, kad neturi teisės naudoti ieškovės kūrinio ir (ar) jo fragmentų. Teismas taip pat nurodė, jog, ieškovės pateiktais duomenimis, atsakovė ne pirmą kartą pažeidžia autorių teises: viešai prieinama informacija – publikacija interneto svetainėje delfi.lt – patvirtina, kad atsakovė turėjo sumokėti atitinkamai bendrovei kompensaciją už autorių teisių pažeidimą neteisėtai platinus tam tikras kompiuterines programas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė atsikerta, jog ieškovės prašoma priteisti kompensacija būtų jai pernelyg didelė, tačiau atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų tokius jos teiginius. Teismas nurodė, jog atsakovė teikia rinkoje itin paklausias paslaugas, todėl jos gaunamos pajamos negali būti vertinamos kaip per mažos. Teismo vertinimu, sprendžiant dėl kompensacijos dy-džio, svarbi ir ta aplinkybė, kad, nors nėra tikslių duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kaip plačiai atsakovė panaudojo ieškovės sukurtus dokumentus, šie dokumentai ir jų fragmentai per itin trumpą laiko tarpą nuo jų perdavimo at-sakovei momento buvo panaudoti rengiant kitiems asmenims ((duomenys neskelb-tini)) skirtus asmens duomenų apsaugos dokumentus.

15. Teismas, atsižvelgdamas į panaudotų duomenų mastą (bylos duomenimis, mažiau negu penki atvejai), į aplinkybes, kad sutarties pažeidimas užfiksuotas netrukus po dokumentų perdavimo, kad atsakovė sąmoningai, siekdama finansinės nau-dos, platino dokumentus, kita vertus, nenustatyti daugkartiniai dokumentų pla-tinimo atvejai, be to, tam tikriems subjektams skirtiems dokumentams parengti buvo naudojamas ne visas ieškovės dokumentų paketas, o jo fragmentai, sprendė, kad ieškovės patirtai žalai atlyginti priteistina 1/4 įstatyme nustatytos maksimalios kompensacijos dalis, t. y. 9500 eur (aTgTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

16. Teismas sprendė, jog, pripažinus, kad ieškovės parengtiems dokumentams taiky-tina autorių teisių apsauga, ir nustačius, jog atsakovė pažeidė ieškovės autorių tei-ses, egzistuoja pagrindas taikyti ir kitus įstatyme įtvirtintus bei ieškovės prašomus taikyti teisių gynimo būdus.

17. kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi at-sakovės apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 11 d. nutartimi paliko nepakeistą kau-no apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą.

18. kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės pareng-tiems dokumentams, kaip lokalinių teisės aktų projektams, nėra taikoma aTgTĮ 5 straipsnio 2 punkte įtvirtinta išimtis. kolegija pritarė ir tai teismo išvadai, jog aplinkybės, kad ieškovės dokumentų paketas sukurtas taip, jog atitiktų teisės aktų reikalavimus, ir kad jame buvo panaudoti kiti dokumentai (pvz., Valstybinės duo-menų inspekcijos vaizdo stebėjimo taisyklės, rekomendacijos dėl BdaR taikymo ir kiti šios institucijos viešai skelbiami dokumentai), nesudaro pagrindo spręsti,

298298298

jog visas kūrinys neatitinka originalumo kriterijaus. kolegija pažymėjo, kad atsa-kovė, jeigu tokie asmens duomenų apsaugos dokumentų paketai būtų prieinami viešojoje erdvėje, nebūtų mokėjusi ieškovei tam tikros pinigų sumos už atitinka-mų dokumentų parengimą. kolegijos vertinimu, lėšų sumokėjimo už dokumentų parengimą faktas dar kartą įrodo, kad viešojoje erdvėje nebuvo tokių duomenų.

19. kolegija priėjo prie išvados, kad atsakovė perdavė tretiesiems asmenims ieškovės rengtų dokumentų paketus, nors šalys nesitarė dėl tokio perdavimo, todėl, kole-gijos vertinimu, egzistuoja pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės kompensaciją. kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais pagrįstas teis-mo sprendimas dėl kompensacijos dydžio.

iii. kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

20. atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutartį ir kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį – arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:20.1. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė savo dokumentų pakete naudo-

jo kitų asmenų parengtus dokumentus, tačiau, teismų vertinimu, šis faktas nereiškia ieškovės kūrinio neoriginalumo. Tokia teismų pozicija yra ydinga, nes taip sudaroma galimybė bet kuriam asmeniui savo dokumentų pake-tuose ar net literatūros kūriniuose naudoti kitų asmenų kūrinius (jų dalis) ir visada apeliuoti į savo dokumentų formos originalumą, nepaisant akivaiz-daus turinio kopijavimo. Teismai neanalizavo tos aplinkybės, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę ne dėl konkretaus originalaus jos sukurto intelektinės vei-klos rezultato įsigijimo, bet dėl paslaugų suteikimo – klientų veikloje nau-dojamų dokumentų, kuriuos jie siekia įsigyti savo nuosavybėn, parengimo. Ši aplinkybė reiškia, kad ieškovė ne sukūrė originalų autorių teisės saugomą kūrinį, bet suteikė pirmiau įvardytas paslaugas. Be to, pirmiau įvardyta teis-mų pozicija prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje išaiškinta, kad autorių teisių objektui neturi stigti individualių išraiškos elementų, leidžian-čių išskirti tokią išraišką ir trukdančių ją prilyginti darbų rezultatams, kurie neišeina už kasdienės ir įprastos veiklos rėmų.

20.2. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais dokumentai, kurie naudoja-mi įmonių vidiniams procesams reguliuoti, t. y. lokaliniai norminiai teisės aktai, pripažinti autorių teisių objektais, nors aTgTĮ 5 straipsnio 2 punkto prasme tokie dokumentai nelaikytini autorių teisių objektais. Teismų išvada, kad ieškovės parengtiems dokumentams netaikytina pirmiau įvardyta įsta-tymo norma, yra ydinga, nes, pirma, ginčo dokumentų paketas susideda ir iš viešai paskelbtų teisės aktų; antra, remiantis šalių sutarties nuostatomis, įmonės, sumokėjusios už savo lokalinių teisės aktų parengimą, dar ir neturi nuosavybės teisių į tokius teisės aktus ir kartu negali jų koreguoti atitinkamai pagal nuolat kintančius savo poreikius. Pritariant bylą nagrinėjusių teismų

299

išvadoms dėl ieškovės parengtų dokumentų atitikties kūriniui, kaip autorių teisių objektui, galėtų būti apribota ūkio subjektų veikla, nes jie, nepatirdami papildomų sąnaudų, negalėtų disponuoti aptariamo pobūdžio dokumentais be juos parengusio asmens sutikimo (leidimo).

20.3. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais nebuvo nustatyta, kad bū-tent atsakovė perdavė (pardavė) atitinkamoms įmonėms visus ieškovės parengtus dokumentus, tačiau atsakovė vis vien buvo pripažinta atsakinga už neteisėtą dokumentų platinimą. Teismai, spręsdami klausimą dėl kom-pensacijos dydžio, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kuri įpareigoja nustatyti tiek priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir ieškovei padarytos žalos, tiek priteistinos kompensacijos dydį (pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-260/2011; 2017 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-270-687/2017), be to, iš atsakovės pareikalauta atlikti tai, kas yra neįmanoma, t. y. užtikrin-ti, kad ir jos klientai neplatintų tretiesiems asmenims ieškovės dokumentų. apskritai šiuo atveju teismams užteko tik pačių dokumentų panašumo fakto – teismai nesiaiškino, kaip ir iš ko buvo gauti tie dokumentai, kad būtent at-sakovė galėtų būti pripažinta atsakinga už ieškovės autorių teisių pažeidimą. Teismai perkėlė atsakovei visą įrodinėjimo naštą, o ieškovė faktiškai buvo atleista nuo priežastinio ryšio ir žalos dydžio įrodinėjimo pareigos.

21. ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palik-ti nepakeistus kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutartį ir kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendi-mą. atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:21.1. atsakovė nuolat kėlė originalumo klausimą, tačiau originalumo nustatymas

yra fakto klausimas ir teismai tinkamai nustatė, kad ginčo dokumentai ati-tinka originalumo reikalavimą.

21.2. atsakovė, nors bylą nagrinėję teismai argumentuotai atmetė šią jos poziciją, vis tiek teigia, kad jai perduoti ieškovės dokumentai yra teisės aktai, tačiau vėlgi nepateikia motyvų, kurie pagrįstų tokį teiginį. atsakovės pozicija yra ydinga, nes ta aplinkybė, kad kūrinyje yra panaudotas teisės akto fragmen-tas, nepadaro paties kūrinio teisės aktu ir kartu nepaneigia ginčo dokumen-tų, kaip teisės aktų projektų, statuso. Be to, ginčo dokumentai nebūtinai gali turėti vien tik teisės aktų projektų statusą: tolesnį jų likimą nulemia ne perdavėjas ar perdavimo momentas, o jų įgijėjas. atsakovės teikiamas aiš-kinimas dėl ūkio subjektų veiklos ribojimo (žr. šios nutarties 20.2 punktą) yra nepagrįstas, pritarus atsakovės pozicijai, būtų paneigta autoriaus teisė nustatyti kūrinio naudojimo (licencines) sąlygas.

21.3. Teismai, spręsdami dėl kompensacijos dydžio, pagrįstai konstatavo, kad, gi-nant intelektinės nuosavybės teises, svarbūs yra ne tik kompensaciniai, bet ir prevenciniai tikslai. Pažymėtinas ir tas aspektas, kad buvo nustatyti ne tik autorių teisių pažeidimai, bet ir nesąžiningos konkurencijos veiksmai. atsakovė visiškai ignoruoja teismų nustatytą faktinę aplinkybę, su kuria ji pati iš dalies sutiko, kad ne kiti asmenys pažeidė ieškovės autorių teises,

300300300

o būtent ji ir su ja susijęs trečiasis asmuo. atsakovės teiginys, kad teismų procesiniais sprendimais nebuvo nustatyta, jog būtent ji perdavė (pardavė) atitinkamiems asmenims visus ieškovės parengtus dokumentus, yra klaidin-gas. atsakovė pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kad kitas subjektas parengė ginčo dokumentus, ir kartu neneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, jog ginčo dokumentai, gauti iš ieškovės, buvo suskaitmeninti ir panaudoti teikiant paslaugas kitoms įmonėms.

Teisėjų kolegija



Dėl kūrinio pripažinimo autorių teisių objektu sąlygų

22. autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas (aTgTĮ (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 4 straips-nio 1 dalis). kūrinys – originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos (aTgTĮ 2 straipsnio 29 dalis).

23. Pirmiau išdėstytos nuostatos patvirtina, kad autorių teisių objektai bendriausia prasme yra kūriniai. aTgTĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra pateiktas kūrinių, kaip autorių teisių objektų, sąrašas, tačiau šis sąrašas yra pavyzdinis (nebaigtinis) – autorių teisių objektais gali būti laikomi ir kiti – aptariamame sąraše tiesiogiai neįvardyti – kūriniai (aTgTĮ 4 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

24. aTgTĮ 4 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos patvirtina, kad paties įvairiausio po-būdžio literatūros, mokslo ir meno kūriniai gali būti saugomi autorių teisės. Vis dėlto šios apsaugos aspektu būtina pažymėti, kad ne bet koks kūrinys, kaip vienos ar kitos asmeninės veiklos literatūros, mokslo ar meno srityje rezultatas, yra auto-rių teisių objektas. aTgTĮ 2 straipsnio 29 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatos sudaro pagrindą konstatuoti, kad kūriniui autorių teisių objektu pripažinti yra būtinos tokios sąlygos: 1) kūrinys turi būti autoriaus kūrybinės veiklos ar, kitaip tariant, intelektinės kūrybos rezultatas; 2) kūrinys turi būti originalus; 3) kūrinys turi būti išreikštas viena ar kita objektyvia forma. Teisėjų kolegija nurodo, jog šios sąlygos yra kumuliatyvios – tik toks kūrinys, kuris atitinka įvardytų sąlygų visetą, gali būti saugomas autorių teisės.

25. kaip pirmiau atskleista, kūriniui, kaip autorių teisių objektui, be kitų, yra keliama originalumo sąlyga. Šios sąlygos nustatymo aspektu būtina pažymėti, kad aTgTĮ nėra apibrėžta kūrinio originalumo samprata, be to, nėra reglamentuoti ir objek-tyvūs kriterijai, pagal kuriuos būtų galima įvertinti, ar konkretus kūrinys šio įsta-tymo taikymo prasme yra originalus. Tas pats (atitinkamo reguliavimo nebuvimo prasme) pasakytina ir apie tarptautinius teisės aktus, reglamentuojančius autorių teisių apsaugą (Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, Sutar-

301

tis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (angl. Trade Related Aspects of Intellectual Property Rights). Vadinasi, kūrinio originalumas yra subjektyvi vertinamojo pobūdžio kategorija, kurios kvalifikavimas priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių.

26. Sąvoka „originalus“, „lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis, be kita ko, reiškia „išsi-skiriantis iš kitų, savitas“ (lietuvių kalbos institutas. Lietuvių kalbos žodynas [inte-raktyvus]. http://www.lkz.lt/?zodis=originalus&lns=-1&les=-1&id=21005690000). Pažymėtina, kad teisės doktrinoje pateiktas dvejopas kūrinio originalumo sampra-tos aiškinimas: 1) „Bendriausiu požiūriu originalumas pasireiškia kūrinio išreiški-mu kūrybiška ir individualia išraiškos forma. <...> autorių teisės požiūriu svarbu, kad kūrinio išraiškos forma pasireikštų individualumu, atskleidžiančiu kažką bū-dinga konkretaus autoriaus asmenybei“ (Mizaras, V. Autorių teisė. I tomas. Vilnius: justitia, 2008, p. 168–169). „laikoma, kad originalus yra toks kūrinys, kuriame at-spindėta autoriaus asmenybė, t. y. kūrinyje išreikštos autoriaus mintys, pasaulėžiū-ra, jausmai ir pan. Taip suprantamas originalumas išreiškia autoriaus subjektyvųjį ryšį (jausminį, vertybinį ir pan.) su kūriniu <...>“ (Birštonas, R., ir kt. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2010, p. 102); 2) „<...> klasikinis su-bjektyvusis originalumo reikalavimas netinka kai kurioms naujoms kūrinių rūšims. Todėl tam tikri kūriniai, kaip antai kompiuterių programos, duomenų bazės, fo-tografijos, yra laikomos originaliais, jei jie yra paties autoriaus intelektinės veiklos rezultatai. Tai yra vadinamasis objektyvus originalumas, pagal kurį reikalaujama ne asmenybės atspindžio kūrinyje, o kad kūrinys būtų tik savarankiškos autoriaus intelektinės veiklos rezultatas“ (žr. ten pat, p. 103).

27. Pirmiau išdėstytos doktrininės nuostatos patvirtina, kad kūrinio originalumo vertinimas skiriasi priklausomai nuo kūrinio pobūdžio. Bet kuriuo atveju, nepai-sant pirmiau nurodyto skirtumo tarp subjektyviojo originalumo ir objektyviojo originalumo, pripažįstamų teisės doktrinoje, originaliu bendriausia prasme gali būti įvardytas toks kūrinys, kuris yra autoriaus subjektinės intelektinės kūrybos (veiklos) rezultatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks originalumo sampratos api-brėžimas daugiau ar mažiau tinka abiem originalumo rūšims.

28. Pažymėtina, kad autorių teisės į kūrinį apsaugai atsirasti nėra keliamas absoliu-taus originalumo reikalavimas. Vis dėlto pačios sąvokos „originalus“ ar „origina-lumas“ bendroji reikšmė (žr. šios nutarties 26 punktą) patvirtina, jog kūrinys turi būti bent jau kiek nors savitas, besiskiriantis nuo kitų, kad jis atitiktų šią sąvoką. Vadinasi, kūriniui, kaip autorių teisių objektui, keliamas vienas ar kitas origina-lumo laipsnis, todėl tiek, kiek susiję su kūrinio originalumo vertinimu, būtina išsiaiškinti, koks autoriaus subjektinės kūrybinės veiklos indėlis yra pakanka-mas, kad kūrinys būtų laikomas originaliu ir būtų saugomas autorių teisės. Tei-sės doktrinoje šiuo klausimu nurodyta, jog „bendra taisykle būtų galima laikyti teiginį, kad originalumo lygis autorių teisės apsaugos požiūriu yra pakankamas, jeigu įmanoma atitinkamą kūrybos produktą atskirti nuo kasdienių įprastai su-vokiamų ir numanomų produktų, t. y. lygis turi būti aukštesnis negu tam tikras „kasdienis“ standartas. galima sakyti ir kitaip – kūrinys turi turėti savyje tokių požymių, kurie būtų pakankami jį atskirti nuo kitų kūrinių. <...> Turi pasireikšti

302302302

kokie nors asmeninio indėlio, individualios kūrybos, su niekuo kitu nesupainio-jamos, požymiai, ir kad būtent tai leistų išskirti tą kūrinį iš kitų panašios rūšies kūrinių. kitaip tariant, neturi stigti individualių išraiškos elementų, leidžiančių išskirti tokią išraišką ir trukdančių ją prilyginti darbų rezultatams, kurie neišeina už kasdienės ir įprastos „namudinės“ ir „rutininės“ veiklos rėmų“ (Mizaras, V. Autorių teisė. I tomas. Vilnius: justitia, 2008, p. 169–170).

29. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, jog, kaip jau buvo ir pirmiau minėta, kūrinio originalumo vertinimas skiriasi priklausomai nuo kūrinio pobūdžio. Teisės dok-trinos požiūriu, objektyviojo originalumo reikalavimas yra žemesnio lygio negu subjektyviojo originalumo reikalavimas, t. y. (tiek, kiek susiję su objektyviuoju ori-ginalumu) „kūrinio teisinei apsaugai nustatyti nebereikia ypatingo jo kūrybingu-mo, savitumo ar individualumo. Taigi galima sakyti, kad šiuolaikinė autorių teisė skirtingiems kūriniams taiko skirtingą originalumo standartą: meninio estetinio pobūdžio kūriniams ir toliau taikomas originalumo reikalavimas, kad kūrinyje būtų atspindėta autoriaus asmenybė, o vadinamiesiems faktiniams ir funkciniams kūriniams (kompiuterių programoms, duomenų bazėms, taikomosios dailės kūri-niams) – žemesnio lygio objektyviojo originalumo reikalavimas“ (Birštonas, R., ir kt. Intelektinės nuosavybės teisė. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2010, p. 103).

30. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė, vykdydama 2018 m. kovo 7 d. asmens duomenų apsaugos atitikties konsultacijų sutartį, sudarytą bylos šalių, atsakovės nurodymu parengė tris duomenų apsaugos dokumentų, atitinkančių (turinčių atitikti) BdaR reikalavimus, ruošinių (projektų) paketus. Tarp bylos šalių kilo ginčas, ar šie ieškovės parengti duomenų apsaugos dokumentų ruošiniai (projek-tai) atitinka originalumo reikalavimą ir gali būti autorių teisių objektai. Pirmo-sios ir apeliacinės instancijos teismai pritarė ieškovės pozicijai ir konstatavo, kad ieškovės parengti duomenų apsaugos dokumentų ruošiniai (projektai) atitinka sąlygas, keliamas kūriniui, kaip autorių teisių objektui. atsakovė, pateikusi kasa-cinį skundą, nesutinka su tokia teismų išvada, savo nesutikimui pagrįsti nurodo, jog ieškovės parengtiems duomenų apsaugos dokumentų ruošiniams (projek-tams) stinga individualių išraiškos elementų: jie, kaip šablonas, sukurti taip, kad atitiktų BdaR reikalavimus, juose pavartotos šio teisės akto sąvokos, terminija, konstrukcijos, be to, panaudotos ir lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. kovo 14 d. įsakymu nr. eV-78 patvirtintų Vaizdo duomenų tvarkymo lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos taisyklių nuostatos. Teisėjų kolegija pa-sisako dėl šių kasacinio skundo argumentų.

31. kaip jau buvo kelis kartus nurodyta, kūrinio originalumo vertinimas skiriasi pri-klausomai nuo kūrinio pobūdžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino ginčo kūrinių pobūdį – šie kūriniai savo turiniu ir pa-skirtimi iš tikrųjų yra funkciniai kūriniai, o tokiems kūriniams, kaip pirmiau mi-nėta, taikomas žemesnis originalumo laipsnis, reiškiantis, kad atitinkamo kūrinio teisinei apsaugai nustatyti nereikia ypatingo jo kūrybingumo, savitumo ar indi-vidualumo (žr. šios nutarties 29 punktą). Vadinasi, vertinant ginčo kūrinių origi-nalumą, neturi būti taikomas pernelyg aukštas originalumo laipsnio standartas.

303

32. atsakovė pagrįstai argumentuoja, kad ginčo kūriniai sukurti taip, jog atitiktų BdaR reikalavimus, todėl juose neišvengiamai pavartotos tam tikros šio teisės akto sąvokos, konstrukcijos ir pan., tačiau tokių elementų įtraukimas į ginčo kū-rinį, kitaip negu interpretuoja atsakovė, pats savaime nesuponuoja šių kūrinių neoriginalumo. Tas pats pasakytina ir apie atsakovės nurodyto kito teisės akto nuostatų panaudojimą kuriant ginčo kūrinius. Pažymėtina, kad, teisės doktrinos požiūriu, „originalumas turi būti vertinamas pagal bendrą visos kūrinio išraiškos įspūdį (suvokimą, vaizdą). kūrinio elementai gali pasireikšti gana mažu originalu-mu, tačiau visas kūrinys, įvertinus jo sudedamųjų elementų sąsają, išraišką, gali su-daryti įspūdį, kad formos originalumas pakankama apimtimi viršija vidutiniškai suvokiamą ir įprastą išraišką“ (Mizaras, V. Autorių teisė. I tomas. Vilnius: justitia, 2008, p. 172). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kūrinio originalumas nustatomas vertinant visą kūrinį, kaip vientisą autoriaus kūrybinės (intelektinės) veiklos išraiš-kos formą, o ne atskiras jo dalis, kurioms sukurti gali būti panaudoti ir tam tikrų teisės aktų fragmentai. Pažymėtina, kad panašus aiškinimas atsispindi ir lietuvos aukščiausiojo Teismo praktikoje: kasacinis teismas yra konstatavęs, kad originalu-mas vertinamas ne pagal konkrečios kūrinio dalies, o pagal kūrinio visumos origi-nalumą, t. y. kūrinys laikomas originaliu, jeigu jame yra požymių, pakankamų jam nuo kitų kūrinių atskirti (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-270-687/2017 30 punktą).

33. Teisėjų kolegija, susipažinusi su BdaR nuostatomis, sprendžia, kad šis regla-mentas nustato bendrus ir visuotinai (duomenų valdytojams ir tvarkytojams) privalomus asmens duomenų apsaugos užtikrinimo standartus, inter alia (be kita ko), apibrėžia principus, susijusius su asmens duomenų tvarkymu (BdaR 5 straipsnis), įtvirtina nurodymus duomenų valdytojams ir tvarkytojams, kad šie įgyvendintų technines ir organizacines priemones, skirtas duomenų apsaugos principams užtikrinti (BdaR 25 ir 28 straipsniai), tačiau, ką iš esmės pagrįstai konstatavo ir bylą nagrinėję teismai, aptariamame reglamente nėra taisyklių, api-brėžtų numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu, rinkinio, kuriuo būtų nusta-tytas toks (išsamus, absoliutus) reguliavimas, kad subjektai, kuriems taikomi šio teisės akto reikalavimai, neturėtų jokios laisvės pasirinkti, kokiomis priemonėmis turi būti įgyvendinti asmens duomenų apsaugos užtikrinimo standartai. Vadi-nasi, asmuo, rengiantis duomenų apsaugos dokumentų, turinčių atitikti BdaR reikalavimus, ruošinius (projektus), turi tam tikrą saviraiškos laisvę, parinkda-mas atitinkamus turinio ir formos elementus, o tokio laipsnio saviraiškos laisvės įgyvendinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į paties kūrinio pobūdį, yra pakankamas pripažinti, kad toks kūrinys, kaip vientisa autoriaus kūrybinės (intelektinės) veiklos išraiškos forma, gali atitikti originalumo reikalavimą ir būti autorių teisių objektas.

34. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai išsprendė klausimą dėl ginčo kūrinių atitikties originalumo sąlygai ir kartu pagrįstai sprendė, jog šie kūriniai yra autorių teisių objektai. atsakovės kasacinis skundas šiuo aspektu yra nepagrįstas.

304304304

Dėl autorių teisės nesaugomų objektų

35. aTgTĮ 5 straipsnyje yra įtvirtintas objektų, nesaugomų autorių teisės, sąrašas. Pažymėtina, kad šis sąrašas, kitaip negu autorių teisių objektų sąrašas (žr. šios nutarties 23 punktą), yra apibrėžtas numerus clausus principu, t. y. objektų, ne-saugomų autorių teisės, sąrašas yra baigtinis. Šis aspektas reiškia, kad objektų, ne-saugomų autorių teisės, sąrašas negali būti traktuojamas per plačiai, t. y. išplečiant pačių objektų apibrėžimus, įtvirtintus įstatyme, ar pritaikant juos pagal analogiją.

36. atsakovė savo kasaciniame skunde argumentuoja, kad ginčo kūriniai patenka į objektų, nesaugomų autorių teisės, sąrašą, tiksliau – kad šie kūriniai aTgTĮ 5 straipsnio 2 punkto prasme yra teisės aktai, kuriems netaikoma autorių teisės apsauga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

37. Pažymėtina, kad, kaip jau buvo nurodyta, ieškovė, vykdydama sutartį, parengė duomenų apsaugos dokumentų, atitinkančių (turinčių atitikti) BdaR reikalavi-mus, ruošinius (projektus), kuriuos atsakovė neteisėtai panaudojo, parengdama atitinkamus ruošinius (projektus) kitiems ieškinyje nurodytiems subjektams. Vadinasi, ginčo kūriniai bet kuriuo atveju nėra teisės aktai aTgTĮ 5 straipsnio 2 punkto prasme, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jiems netaikoma autorių teisės apsauga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instan-cijos teismų procesiniai sprendimai šiuo bylos išsprendimo aspektu yra pagrįsti.

Dėl kompensacijai už autorių teisių pažeidimą nustatyti reikšmingų kriterijų

38. aTgTĮ 77 straipsnis reglamentuoja autorių teisių ir kitų teisių subjektų pažeistų teisių gynimo būdus. autorių teisės, be kitų būdų, teismine tvarka gali būti ap-gintos priteisiant šių teisių turėtojui kompensaciją (aTgTĮ 77 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Šis pažeistų teisių gynimo būdas yra plačiau reglamentuotas aTgTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog vietoj dėl aTgTĮ saugomų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atly-ginimo šio įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (vadinasi, ir autorių teisių subjektai) gali reikalauti kompensacijos, kurios dydį iki 1000 minimalių gy-venimo lygių (Mgl) nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

39. kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kompensacijos instituto pa-skirtis – apginti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistas teises, teisin-gai jiems atlyginant jų patirtus materialinio ir nematerialinio pobūdžio praradimus ir taip užtikrinant teisingą autorių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gyni-mą, kai dėl autorių ir gretutinių teisių pažeidimo neįmanoma nustatyti padarytos žalos. ginant intelektinės nuosavybės teises, svarbūs ne tik kompensaciniai, bet ir prevenciniai tikslai. Įstatyme nustatytas kompensacijos dydžio ribų intervalas, o kompensacijos, priteistinos konkrečioje situacijoje, dydį nustato teismas, atsi-žvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo

305

2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-534-916/2015; 2017 m. birže-lio 15 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-270-687/2017 49 punktą).

40. aTgTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkte yra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesio-giai) reglamentuoti tam tikri kriterijai (pažeidėjo kaltė, jo turtinė padėtis, neteisėtų veiksmų priežastys), pagal kuriuos nustatomas kompensacijos dydis. Pažymėtina, kad šių kriterijų sąrašas yra pavyzdinis – sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, turi būti įvertintos ir kitos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės. kasacinis teis-mas yra konstatavęs, kad tokiomis (kitomis teisiškai reikšmingomis) faktinėmis aplinkybėmis, be kitų, yra pažeidimo trukmė ir padariniai (žr., pvz., 2017 m. bir-želio 15 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-270-687/2017 53 punktą).

41. kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio, visais atvejais turi įvertinti ir pasisakyti dėl kiekvieno iš tiesiogiai teisiniame reglamentavime įtvirtintų kriterijų ir kitų kompensacijos dydžiui nustatyti konkrečioje situacijoje reikšmingų aplinkybių, inter alia, ir ck normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, taikymo (netaikymo) atsakovui (atsakovams), ir, atsižvelgdamas į tai, pateikti atitinkamą kompensacijos dydžio nustatymo pagrindimą ir argumentaciją pagal individualias konkrečios bylos aplinkybes (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civili-nėje byloje nr. e3k-3-335-916/2018, 40 punktas).

42. kasacinis teismas yra nurodęs, jog visų pirma labiausiai kompensacijos (nuostolių pagal įstatymą) dydį lemia pažeidėjo kaltė. nuo skolininko kaltės formos, laipsnio ir kitų su skolininko kalte susijusių svarbių bylos aplinkybių priklauso kompensa-cijos dydis. Sprendžiant klausimą dėl kaltės, atsižvelgiama į kaltės sampratą, t. y. į apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartą. kitaip tariant, pažeidėjo kaltė – tai asmens elgesio neatitiktis objektyviems elgesio standartams. atsako-mybės dydžiui turi įtakos kaltės laipsnis: tyčia ar didelis neatsargumas. atkreipti-nas dėmesys, kad, pvz., tyčios ar didelio neatsargumo reikšmė nustatyta ir aTgTĮ 83 straipsnio 4 dalies 2 punkte, kuriame reglamentuojamas kitas (alternatyvus) turtinės žalos atlyginimo būdas. Tokia pozicija nurodoma ir 2004 m. balandžio 29 d. europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/eB dėl intelektinės nuo-savybės teisių gynimo preambulės 17 punkte, pažymint, kad šioje direktyvoje įtvirtintos priemonės, procedūros ir gynimo būdai kiekvienu atveju turėtų būti nustatomi taip, kad būtų atsižvelgta į konkretaus atvejo specifines ypatybes, įskai-tant kiekvienos intelektinės nuosavybės teisės savybes ir atitinkamais atvejais tyči-nį ar netyčinį pažeidimo pobūdį (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-270-687/2017 51 punktą).

43. Pažymėtina, kad kompensacijos už autorių teisių pažeidimą dydžio nustatymas yra fakto klausimas, o kasacinis teismas netiria fakto klausimų – jis yra sais-tomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (cPk 353 straipsnio 1 dalis). Šis bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ypatumas reiškia, kad kasacinis teismas gali pasisakyti dėl fakto klausimų tik tiek, kiek kasaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamen-tuojančių taisyklių taikymo pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismuose tinkamumo nustatant atitinkamas bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes.

306306306

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų turinį, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, priešingai negu teigia-ma kasaciniame skunde, tinkamai ištyrė ir įvertino faktines aplinkybes, teisiškai reikšmingas klausimui dėl kompensacijos dydžio nustatymo išspręsti, o kartu tin-kamai motyvavo ir savo išvadas dėl kompensacijos dydžio.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami atsakovės, kaip pažeidėjos, kaltės laipsnį, pagrįstai priėjo prie išvados, jog ji veikė tyčia. Tei-sėjų kolegijos vertinimu, atsakovė žinojo arba turėjo žinoti, kad, pirma, ginčo kūriniai yra ieškovės autorių teisių objektas, antra, šiems kūriniams panaudoti (įskaitant perdavimą tretiesiems asmenims) yra būtinas ieškovės sutikimas, tre-čia, šių kūrinių perdavimas be ieškovės sutikimo reiškia jos autorių teisių į juos pažeidimą ir sukelia jai atitinkamus neigiamus padarinius – visi šie aspektai yra tiesiogiai aptarti bylos šalių sudarytoje sutartyje, tačiau atsakovė, nors tai ir ži-nojo, panaudojo ginčo kūrinius be ieškovės sutikimo, taip sąmoningai leisdama atsirasti neigiamiems padariniams (ieškovės požiūriu).

46. Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino atsakovės turtinę padėtį, t. y., jai nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad jos finansinė padėtis yra sudėtinga, pagrįstai priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos kompensacijos (9500 eur) ieškovei pri-teisimas, be kita ko, atsižvelgus į atsakovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos pobūdį, nereikš nepakeliamos finansinės naštos atsakovei priskyrimo.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant kompensacijos dydį, tinkamai įvertintos ir faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės autorių teisių pažeidimų mastu (ieš-kovės pateiktais duomenimis, nustatyti tik pavieniai pažeidimų atvejai, kita ver-tus, pažeidimai, kaip nurodyta teismų procesiniuose sprendimuose, atlikti per itin trumpą laiko tarpą nuo ginčo kūrinių perdavimo atsakovei momento), be to, aTgTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme kaip kitos kompensacijos dydžiui nustatyti teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės pagrįstai įvertintos aplinkybės, susijusios su bylos šalių vykdoma ūkine komercine veikla ir jų patirtimi duomenų apsaugos dokumentų, atitinkančių (turinčių atitikti) BdaR reikalavimus, ruoši-nių (projektų) rengimo (kūrimo) kontekste (žr. šios nutarties 14 punktą).

48. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai išsprendė kompensacijos už autorių teisių pažeidimą dydžio nustatymo klausimą.


49. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės ins-tancijos teismai, priešingai negu argumentuojama kasaciniame skunde, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kūrinio pripaži-nimo autorių teisių objektu sąlygas, autorių teisės nesaugomus objektus ir kom-pensacijai už autorių teisių pažeidimą nustatyti reikšmingus kriterijus, ir teisin-gai išsprendė šią bylą, todėl teismų procesiniai sprendimai paliekami nepakeisti (cPk 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

307


50. atsakovės kasacinis skundas yra atmestas, todėl ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (cPk 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). ieškovė pateikė faktinius duomenis, patvirtinančius, jog ji kasaciniame teisme patyrė 968 eur išlaidų už advokato pagalbą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į by-los išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą, priteisia ieškovei iš atsakovės 968 eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

51. kasaciniame teisme susidarė 12,76 eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su proce-sinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka rezultatą, priteisia valstybei iš atsakovės šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vado-vaudamasi lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lie-pos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti mažajai bendrijai „novus nexus“ (j. a. k. 303192256) iš uždarosios ak-cinės bendrovės „Solidas“ (j. a. k. 300585044) 968 (devynių šimtų šešiasdešimt aštuo-nių) eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.

Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Solidas“ 12,76 eur (dvy-likos eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


CIVILINIS PROCESAS

1.16. Dėl išieškojimo eiliškumo, kai išieškojimą iš vieno skolininko kartu vykdo antstolis vykdomojoje byloje ir kita valstybės institucija, turinti teisę išieškojimą

vykdyti savarankiškai per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą

PLAIS garantuoja proporcingą visų išieškotojų teisių apsaugą, skolininkui ne-turint reikiamų finansinių išteklių visiems įsipareigojimams padengti, tuo atveju, jeigu nurašymo nurodymus į vieno skolininko kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pini-gų įstaigoje esančią sąskaitą (sąskaitas) pateikia keli nurodymų teikėjai. Tokiu atveju skolininko sąskaitoje (sąskaitose) esančios lėšos, jeigu jų neužtenka visiems nurašymo nurodymams patenkinti, proporcingai paskirstomos pervedant jas į nurodymų teikėjų nurodytas sąskaitas. Tačiau tuo atveju, jeigu skolininkas turi keletą kreditorių (išieš-kotojų), tačiau tik vienas jų ar jo atstovas, kaip nurodymo teikėjas, pateikia nurašymo

308308308

nurodymą per PLAIS, tai PLAIS pati savaime išieškotų lėšų nepaskirstys kitiems išieško-tojams, nepateikusiems nurašymo nurodymo.

Tuo atveju, kai išieškojimą iš vieno skolininko vykdo tiek antstolis vykdomojoje byloje, tiek kita valstybės institucija, turinti teisę nurašyti skolininko lėšas tiesiogiai per PLAIS sistemą, išieškotos lėšos visais atvejais kreditoriams turi būti paskirstomos CPK 754 straipsnyje nustatyta tvarka, jos (lėšos) negali atitekti tik vienam iš išieškotojų. Atsi-žvelgiant į imperatyvų vykdymo proceso reglamentavimą, antstoliui valstybės suteikiamus įgaliojimus, pagrindinis (generalinis) vykdymas yra atliekamas per antstolį. Kitų valstybės institucijų tiesiogiai per PLAIS vykdomas išieškojimas yra tik alternatyvus, supaprastintas vykdymo būdas, t. y. įvairių mokestinių nepriemokų išieškojimas nesikreipiant į antstolį.

Remiantis CPK 633 straipsnio 2 dalimi, pareiškėja (Valstybinio socialinio draudi-mo fondo valdyba) laikytina suinteresuotu asmeniu vykdymo procese, o antstolio pareiga – siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo. Be to, remiantis CPK 585 straipsnio 1 dalimi, atitinkami antstolio reikalavimai yra privalomi visiems asmenims. Taigi antsto-lis, nustatęs, kad skolininkės lėšos buvo nurašytos (išmokėtos) nesilaikant CPK 754 straips-nyje įtvirtintų reikalavimų, turėjo teisę priimti ginčijamus patvarkymus įpareigodamas pareiškėją pervesti išieškotas lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą.

civilinė byla nr. 3k-3-62-313/2020Teisminio proceso nr. 2-68-3-37006-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.5.21.4; 3.5.22 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, suside-danti iš teisėjų alės Bukavinienės (pranešėja), janinos januškienės (kolegijos pirmi-ninkė) ir donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skundą dėl antstolio e. S. veiksmų, suinteresuoti asmenys uždarosios akcinės bendrovės „jumps“, „Baltic oil“, „kentek lietuva“, „Matuizų plytinė“, „Tetas“, akcinė bendrovė „oRlen lietuva“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

309

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių iš-ieškojimo vykdymo procese eiliškumą, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja prašė panaikinti antstolio e. S. 2018 m. spalio 25 d. patvarkymo nr. S16-45414 dalį dėl įpareigojimo spręsti lėšų paskirstymo klausimą ir 2018 m. lapkričio 9 d. patvarkymą nr. S16-46305 dėl įpareigojimo pervesti lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą, priimtus vykdomojoje byloje nr. 0190/18/00739.

3. Pareiškėja skunde nurodė, kad UaB „jumps“ atsiskaitomojoje sąskaitoje esančios lėšos buvo nurašytos vykdant skolininkės UaB „Matuizų plytinė“ skolos Valsty-binio socialinio draudimo fondui išieškojimą. Skolininkė Valstybinio socialinio draudimo fondui buvo skolinga 42 920,86 eur. Šiai skolai išieškoti buvo taikytos priverstinio poveikio priemonės, tačiau skola neišieškota. Vadovaujantis lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSdĮ) 40 straips-nio nuostatomis, gavus dokumentus, patvirtinančius, kad UaB „jumps“ yra pra-leidusi skolos UaB „Matuizų plytinė“ grąžinimo terminus, siekiant išieškoti sko-lininkės UaB „Matuizų plytinė“ skolą, 2018 m. rugsėjo 18 d. UaB „jumps“ buvo išsiųstas raginimas dėl 28 410,99 eur skolos sumokėjimo. UaB „jumps“ 2018 m. rugsėjo 28 d. sumokėjo dalį raginime nurodytos sumos, t. y. 15 000 eur, tačiau likusios sumos, t. y. 13 410,99 eur, nesumokėjo. Todėl, vadovaudamasis VSdĮ 20 straipsniu ir 40 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjos alytaus skyrius priėmė spren-dimą dėl 13 410,99 eur skolos iš UaB „Matuizų plytinė“ skolininkės UaB „jumps“ išieškojimo priverstine tvarka ir pateikė mokėjimo nurodymą kredito įstaigoms dėl šios sumos nurašymo. 2018 m. spalio 18 d. buvo nurašyta UaB „jumps“ atsi-skaitomojoje sąskaitoje esanti 13 410,99 eur suma.

4. Pareiškėja nesutinka su antstolio ginčijamuose patvarkymuose išdėstytais argu-mentais dėl lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) 754 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto proporcingumo principo pažeidimo. Pareiškėjos teigimu, cPk 754 straipsnio 5 dalis įpareigoja antstolį proporcingai paskirstyti jo iš skolininko išieškotas sumas išieškotojams, o pareiškėja nėra pateikusi antsto-liams vykdyti sprendimo dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašoma paskirstyti suma yra išieškota vykdant priverstinį skolos išieškojimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui, todėl pareiškėja taikė lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ck) 6.9301 straipsnio nuostatas. Pagal ck 6.9301 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pareiškėjos reikalavimas yra pirmesnės eilės negu kiti antstolio vykdomi išieškojimai. išieškojimas buvo vykdomas elek-troninių ryšių priemonėmis ir lėšos buvo automatiškai nurašytos mokėjimo nu-rodymu per Piniginių lėšų apribojimo informacinę sistemą (toliau – PlaiS). Taip buvo užtikrintas proporcingo kreditorių reikalavimų patenkinimo principas, nes PlaiS lėšas proporcingai paskirsto nurašymo nurodymų teikėjams. antstolis galėjo pateikti nurodymą apriboti disponavimą lėšomis arba nurodymą nurašyti lėšas, tačiau to nepadarė. UaB „jumps“ lėšos, pasiekiamos per PlaiS, šiuo atveju nebuvo areštuotos, todėl galėjo būti paskirstytos. Be to, prašomi panaikinti pa-tvarkymai neatitinka įstatymo nustatytų turinio ir formos reikalavimų, jų neįma-

310310310

noma įvykdyti, nes antstolis patvarkymuose nenurodė nei kokio dydžio dalį lėšų pareiškėja turi pervesti, taip pat nėra aišku, kaip šią proporcingą dalį apskaičiuoti ir nuo kurio laikotarpio.


5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi pareiškė-jos skundą tenkino – panaikino antstolio e. S. 2018 m. spalio 25 d. patvarkymo nr. S16-45414 dalį dėl įpareigojimo spręsti lėšų paskirstymo klausimą ir 2018 m. lapkričio 9 d. patvarkymą nr. S16-46305 dėl įpareigojimo pervesti lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą.

6. Teismas sutiko su antstolio argumentais, kad vykdymo procese kreditorių rei-kalavimų patenkinimo eiliškumo taisykles reglamentuoja cPk 754 straipsnis, o ne ck 6.9301 straipsnis, kuris netaikomas vykdymo procese. Todėl nagrinėjamu atveju vykdydami priverstinio išieškojimo procesą iš skolininkės UaB „Matui-zų plytinė“ tiek antstolis, tiek pareiškėja, anot teismo, turėjo vadovautis cPk 754 straipsniu, o ne ck 6.9301 straipsnio nuostatomis.

7. Teismas nurodė, kad, pagal cPk 749 straipsnį, turtinės teisės arešto turinį sudaro dvejopo pobūdžio įpareigojimai, t. y. vienas jų skirtas skolininkui, kurio turti-nei teisei taikomas areštas, kitas – asmeniui, kuris turi įvykdyti skolininko turti-nę teisę sudarantį reikalavimą. Taigi areštuojant turtines teises ribojamos ne tik skolininko teisės, bet ir prievolės skolininko veiksmai, nustatant pareigą pervesti areštuotas lėšas į nurodytą sąskaitą. Teismas sutiko su antstolio 2018 m. lapkričio 22 d. patvarkyme išdėstytais argumentais, kad nei cPk, nei lietuvos Respublikos antstolių įstatymas, nei lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu patvirtinta nr. 1R-352 Sprendimų vykdymo instrukcija neįtvirtina teisės antstoliui per PlaiS teikti nurodymą apriboti disponavimą lėšomis arba nurodymą nurašyti lėšas iš trečiojo asmens (ne skolininko) sąskaitų. Todėl teis-mas laikė nepagrįstais pareiškėjos argumentus, kad antstolis galėjo pateikti nu-rodymą apriboti disponavimą lėšomis per PlaiS arba nurodymą nurašyti lėšas iš UaB „jumps“ sąskaitų, tačiau to nepadarė. atsižvelgdamas į nurodytas aplin-kybes, teismas sprendė, kad antstolio 2018 m. rugpjūčio 16 d. ir 2018 m. rugsėjo 5 d. patvarkymai areštuoti išmokėtinas lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, kuriais antstolis areštavo skolininkės turtines teises į savo skolininkę UaB „jumps“, yra privalomi tik skolininkei ir UaB „jumps“, tačiau ne pareiškė-jai. Pareiškėja, teismo vertinimu, taip pat niekaip nėra saistoma ir (ar) įpareigota antstolio ir UaB „jumps“ susitarimo mokėti skolą pagal grafiką.

8. Teismo vertinimu, pareiškėja, išsiuntusi skolininkės UaB „Matuizų plytinė“ sko-lininkei UaB „jumps“ 2018 m. rugsėjo 18 d. raginimą, taip pat priėmusi 2018 m. spalio 17 d. sprendimą dėl 13 410,99 eur skolos iš UaB „Matuizų plytinė“ sko-lininkės UaB „jumps“ išieškojimo priverstine tvarka ir pateikusi mokėjimo nu-rodymą dėl šios sumos nurašymo per PlaiS, šiuos veiksmus atliko laikydamasi jai suteiktų teisių ir pareigų pagal VSdĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismo nuomone, pareiškėja, pateikusi mokėjimo nurodymą dėl sumos nurašymo per

311

PlaiS, nors jai buvo žinoma apie skolininkės UaB „Matuizų plytinė“ atžvilgiu antstolio vykdomą išieškojimą, nepažeidė cPk 754 straipsnio nuostatų, nes savo veiksmus atliko laikydamasi jai pagal VSdĮ suteiktų įgalinimų, UaB „jumps“ lė-šos, pasiekiamos per PlaiS, nebuvo areštuotos, todėl nagrinėjamu atveju galėjo būti pareiškėjos nurašytos.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos 2018 m. spalio 17 d. sprendimas dėl 13 410,99 eur skolos iš UaB „Matuizų plytinė“ skolininkės UaB „jumps“ išieš-kojimo priverstine tvarka per 20 dienų galėjo būti skundžiamas. Tačiau teismui nepateikta duomenų, kad suinteresuoti asmenys, kurių teises galimai sprendimas pažeidžia, būtų šį sprendimą apskundę, iš lietuvos teismų informacinės sistemos liTeko teismas tokių duomenų taip pat nenustatė. Taigi, anot teismo, pareiškė-jos 2018 m. spalio 17 d. sprendimas yra priimtas vadovaujantis VSdĮ 20 straips-nio 1 dalies 1 punktu, yra galiojantis ir turtintis vykdomojo dokumento galią, todėl turi būti vykdomas. antstolis skundžiamais patvarkymais neturi jam vyk-dymo proceso normų suteiktų įgalinimų ir teisių paneigti šį administracinį aktą, priimtą pagal pareiškėjos kompetenciją ir įgalinimus.

10. Teismas konstatavo, kad antstolio 2018 m. spalio 25 d. patvarkyme nr. S16-45414 nurodytas įpareigojimas pareiškėjai išspręsti lėšų paskirstymo klausimą, laikan-tis proporcingo kreditorių reikalavimų patenkinimo reikalavimo, nustatyto cPk 754 straipsnio 5 dalyje, taip pat 2018 m. lapkričio 9 d. patvarkyme nr. S16-46305 nurodytas įpareigojimas pareiškėjai pervesti lėšas į antstolio depozitinę sąskai-tą yra nepagrįsti, o antstolio veiksmai, priimant šiuos patvarkymus, pripažintini neteisėtais, nes antstoliui nagrinėjamu atveju nėra suteikta teisė įpareigoti pa-reiškėją, kuri nėra antstolio vykdomųjų bylų (vykdymo procesų) dalyvė, išspręsti lėšų paskirstymo klausimą ar pervesti lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą. cPk lV skyriuje nustatyta lėšų paskirstymo ir išmokėjimo išieškotojams tvarka, teis-mo vertinimu, yra taikoma antstoliui jo išieškotai sumai paskirstyti, o ne vykdy-mo proceso šalims ar kitiems suinteresuotiems asmenims (cPk 633 straipsnis), taigi nagrinėjamu atveju ne pareiškėjai.

11. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuoto asmens ants-tolio atskirąjį skundą, 2019 m. liepos 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – atmetė pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų.

12. Teismas, įvertinęs VSdĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą, cPk 754 straipsnį, pa-darė išvadą, kad pareiškėjos pareiga laikytis cPk 754 straipsnyje įtvirtintos išieškotojų reikalavimų patenkinimo eilės yra tiesiogiai nustatyta VSdĮ, kuriuo vadovaudamasi pareiškėja vykdė išieškojimą iš skolininko. Tai, kad, vykdydama išieškojimą iš skolininko, pareiškėja turėjo vadovautis cPk 754 straipsniu, kons-tatavo ir pirmosios instancijos teismas. atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ginčijami antstolio patvarkymai, kuriuos vykdydama pareiškėja faktiškai būtų įpareigota laikytis jai pagal įstatymą privalomų cPk 754 straipsnio reikalavimų, antstolio veiklos teisėtumo principo nepažeidžia, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad cPk lV skyriuje nustatyta lėšų paskirstymo ir išmokėjimo išieškoto-jams tvarka nėra taikoma pareiškėjai, neatitinka pirmiau teismo padarytos išva-

312312312

dos, kad pareiškėja, vykdydama išieškojimą, turi vadovautis cPk 754 straipsniu.13. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad UaB „jumps“ lė-

šos, buvusios kredito įstaigos sąskaitose, nebuvo areštuotos ir todėl galėjo būti nurašytos. antstolis 2018 m. rugpjūčio 16 d. ir 2018 m. rugsėjo 5 d. priėmė pa-tvarkymus areštuoti skolininko turtines teises atitinkamai dėl 9903,76 eur ir 6946,96 eur sumų. Remiantis cPk 749 straipsnio 1 dalimi, tokie patvarkymai prilyginami turto arešto aktui, ir apie šiuos patvarkymus pareiškėjai buvo žinoma.


14. kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nu-tartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:14.1. galiojančių teisės aktų (cPk, VSdĮ, lietuvos Respublikos teisingumo minis-

tro 2012 m. balandžio 19 d. įsakymu nr. 1R-126 patvirtintų Piniginių lėšų ap-ribojimų informacinės sistemos nuostatų (toliau – PlaiS nuostatai)) analizė leidžia daryti išvadą, kad PlaiS sukurta ir įdiegta, siekiant užtikrinti cen-tralizuotą ir automatizuotą apribojimų ir nurašymų procesų valdymą, tvar-kymą ir kontrolę, taip sudarant sąlygas garantuoti proporcingą visų išieško-tojų teisių apsaugą, skolininkui neturint reikiamų finansinių išteklių visiems įsipareigojimams padengti (cPk 754 straipsnio 5 dalis). atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jeigu išieškojimo veiksmai vykdomi lėšas nurašant per PlaiS, laikytina, kad paskirstant išieškotas lėšas išieškotojams proporcingo kreditorių reikalavimų patenkinimo principas nepažeidžiamas, kadangi bū-tent PlaiS lėšas proporcingai paskirsto nurašymo nurodymų teikėjams.

14.2. apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, vykdydami priverstinio išieškojimo procesą iš skolininkės UaB „Matui-zų plytinė“, tiek antstolis, tiek pareiškėja turėjo vadovautis cPk 754 straips-nio, o ne ck 6.9301 straipsnio nuostatomis, tačiau ši išvada nereiškia, kad pareiškėja negalėjo išieškoti skolos iš UaB „Matuizų plytinė“ skolininkės UaB „jumps“. Pareiškėja išieškojimo veiksmus atliko laikydamasi VSdĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių (toliau – PPPT taisyklės) reikalavimų. išieškojimas buvo vykdomas elektroninių ryšių priemonėmis ir lėšos buvo automatiškai nu-rašytos mokėjimo nurodymu per PlaiS. Taip buvo siekiama, kad būtų už-tikrintas proporcingo kreditorių reikalavimų patenkinimo principas, nes PlaiS lėšas proporcingai paskirsto nurašymo nurodymų teikėjams (PlaiS nuostatų 10.4 punktas).

14.3. atmestinas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kuriuo teismas pri-tarė antstolio teiginiui, kad pareiškėja pažeidė kreditorių reikalavimų tenki-nimo proporcingumo principą ir išieškotojų lygiateisiškumo principą, nes nurašė tas lėšas, kurios jau buvo areštuotos antstolio (cPk 749 straipsnis).

313

akivaizdu, kad, esant lėšų, kurios yra kredito, mokėjimo ir (ar) elektroni-nių pinigų įstaigoje esančioje sąskaitoje, areštui, nėra galimybės jų nurašyti, kadangi minėtoms lėšoms kredito įstaigos taiko disponavimo apribojimą. Šiuo atveju nors ir buvo priimti antstolio patvarkymai areštuoti lėšas, tačiau antstolis neužtikrino, kad jie būtų realiai vykdomi, kadangi kredito įstaigai nebuvo perduotas nurodymas taikyti disponavimo lėšomis apribojimą. iš-ieškojimas buvo vykdomas remiantis susitarimu mokėti skolą pagal grafiką. dėl šios priežasties UaB „jumps“ lėšos buvo pasiekiamos per PlaiS, todėl nagrinėjamu atveju galėjo būti pareiškėjos nurašytos.

14.4. antstolis neturėjo teisės įpareigoti pareiškėją išspręsti lėšų paskirstymo klausimą ar pervesti lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą, kadangi pareiškėja nėra vykdymo proceso šalis, ji nėra pateikusi antstoliams vykdyti sprendi-mo dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašoma paskirstyti suma yra išieš-kota teritoriniam skyriui vykdant priverstinį skolos išieškojimą. Pareiškėja vykdė priverstinį skolos išieškojimą iš skolininkės vadovaudamasi VSdĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punktu. antstolis išieškojimą iš skolininkės turti-nių teisių vykdė vadovaudamasis cPk 749 straipsniu. Šiuo atveju pareiškėja veikė kaip subjektas, kuriam suteikta teisė savarankiškai vykdyti priverstinį išieškojimą. Teisės aktai nenustato pareiškėjai pareigos, kai vykdomas išieš-kojimas iš to paties skolininko antstolių kontoroje, derinti išieškojimo veiks-mus su antstoliu.

14.5. Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (cPk 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straips-nis), nes išvadas dėl įrodinėjimo dalyko (cPk 754 straipsnio 5 dalyje įtvir-tinto proporcingumo principo pažeidimo) padarė nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų ir nurodytų argumentų, nepasisakydamas dėl jų, pa-darydamas išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas išvadą dėl įrodinėjimo dalyko (neteisėtų antstolio veiksmų) nebuvimo pa-darė nevisiškai išanalizavęs šį klausimą, be to, teismo padaryta išvada šiuo klausimu prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Teismas, spręsdamas dėl antstolio veiksmų teisėtumo, apsiribojo vieninteliu teigi-niu, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentu, jog vykdydama išieškojimą pareiškėja turėjo vadovautis cPk 754 straipsniu, tačiau detaliau neanalizavo pareiškėjos skundo argumentų dėl jos teisės aktų, reglamentuojančių teritorinio skyriaus veiksmus, vykdant privers-tinį skolos išieškojimą, laikymosi ir nepasisakė, kokias konkrečias proce-dūrines nuostatas pareiškėja pažeidė. analizuodamas antstolio veiksmų teisėtumą, vykdant išieškojimą iš skolininko turtinių teisių, susijusių su piniginėmis išmokomis, teismas akcentavo, kad antstolis priėmė patvar-kymus areštuoti skolininko turtines teises ir, remiantis cPk 749 straipsnio 1 dalimi, tokie patvarkymai prilyginami turto arešto aktui. Tačiau teismas neanalizavo ir nepateikė jokių motyvų dėl antstolio neatliktų veiksmų, dėl kurių pareiškėja turėjo galimybę nurašyti lėšas, esančias skolininkei prievolę turinčio asmens kredito įstaigose, taip pat dėl antstolio veiksmų,

314314314

kurie atliekami ne pagal vykdymo proceso normas, o pagal su skolininkei skolingu asmeniu sudarytą grafiką.

14.6. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nevykdė savo pareigos motyvuo-ti priimamus sprendimus (cPk 331 straipsnio 4 dalis), nes nepasisakė dėl to, ar šiuo atveju antstolio patvarkymuose pagrįstai konstatuotas pareiškėjos padarytas cPk 754 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas proporcingumo principo pažeidimas ir ar antstolis turi teisę teikti pareiškėjui tokio turinio privalo-mus vykdyti patvarkymus.

14.7. Teismas nukrypo nuo lietuvos aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės nor-mų aiškinimo bei taikymo praktikos nagrinėjant skundus dėl antstolio veiksmų ir cPk 754 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto proporcingumo principo įgyvendinimo (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-341/2007; 2008 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-7-277/2008; kt.), nes nesiėmė visų būtinų priemonių tam, kad būtų visapusiš-kai išsiaiškintos bylos aplinkybės, t. y. neatsižvelgė į aplinkybes, kad antstolis skolininkės UaB „Matuizų plytinė“ skolos išieškojimą iš UaB „jumps“ vykdė pagal antstolio patvirtintą skolų mokėjimo grafiką, nors vykdymo procesą re-glamentuojančios teisės normos tokios išieškojimo galimybės nenustato. Be to, antstolis neužtikrino, kad būtų apribotas disponavimas lėšomis, esančiomis skolininkei prievolę turinčio asmens kredito įstaigose, taip sudarant sąlygas ga-rantuoti proporcingą visų išieškotojų teisių apsaugą.

15. Suinteresuotas asmuo antstolis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apelia-cinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. atsiliepime nuro-domi šie argumentai:15.1. cPk 754 straipsnyje įtvirtintos teisės normos tikslas – garantuoti proporcin-

gą visų išieškotojų teisių apsaugą, skolininkui neturint reikiamų finansinių išteklių visiems įsipareigojimams padengti. iš pastaruoju metu įsigaliojusių vykdymo procesą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimų akivaizdžiai ma-tyti įstatymų leidėjo siekis maksimaliai užtikrinti kreditorių proporcingumo principo, tenkinant išieškotojų reikalavimus, įgyvendinimą. Šiuo tikslu vyk-dymo procese buvo priimti teisės aktų pakeitimai, kurie pakeitė skolininkui išmokėtinų lėšų arešto tvarką. nuo 2019 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Spren-dimų vykdymo instrukcijos 8 punkto pakeitimai, o nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. Sprendimų vykdymo instrukcija papildyta 81 punktu. Šiais pakeitimais siekiama, kad skolininkui priklausančios lėšos, esančios pas trečiuosius asmenis, būtų pervestos į skolininkui priklausančią banko sąskaitą, ku-riai apribojimus taiko visos institucijos, vykdančios priverstinį išieškojimą (antstoliai, Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir kt.). Taip lėšos nebūtų skirtos išimtinai vieno išieškotojo reikalavimams tenkinti. Taigi teisinis reglamentavimas pakeistas, siekiant įtvirtinti proporcingumo principo viršenybę prieš prior tempore potior jure (pirmas laike, pirmas teisėje) principą. Šiais pakeitimais visos lėšos, esančios pas trečiuosius asmenis ir priklausančios skolininkui, turi būti pervedamos į areštuotą skolininko sąskaitą ir dėl to proporcingai paskirstytos visiems

315

kreditoriams. Tiek Valstybinė mokesčių inspekcija, tiek kitos institucijos ar asmenys, turintys išmokėtinų lėšų skolininkui, pagal antstolio patvarkymą tokias lėšas turi pervesti į areštuotą skolininkui priklausančią sąskaitą, iš ku-rios vėliau lėšos proporcingai paskirstomos išieškotojams.

15.2. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, antstoliams vykdant reikalavimą iš skolininkų turtinių teisių nėra suteikta teisė per PlaiS nurašyti lėšas iš skolininko debitoriaus sąskaitų, o pareiškėja tokią teisę turi. Bylą nagrinėję teismai nustatė (to kasaciniame skunde nekvestionuoja ir pareiškėja), kad, 2018 m. spalio 18 d. nurašydama 13 410,99 eur iš UaB „jumps“ sąskaitų, pareiškėja žinojo apie antstolio priimtus 2018 m. rugpjūčio 16 d. ir 2018 m. rugsėjo 5 d. patvarkymus areštuoti skolininkės UaB „Matuizų plytinė“ gau-tinas iš UaB „jumps“ sumas. Pareiškėjos teiginiai, kad lėšų išieškojimas per PlaiS be paskesnio proporcingo jų paskirstymo tos pačios eilės išieškoto-jams savaime turėtų reikšti proporcingumo principo užtikrinimą, yra nepa-grįsti ir prieštaraujantys elementariai logikai. antstoliui neturint įstatymo suteiktos teisės pateikti PlaiS nurašymo nurodymą, antstolio atstovaujami išieškotojai paskirstant lėšas nedalyvauja, o visos nurašytos lėšos perveda-mos į pareiškėjos nurodytą sąskaitą. Tokiais atvejais pati PlaiS be pareiš-kėjos valios savaime proporcingo lėšų paskirstymo neužtikrins. Proporcin-gumo principas būtų užtikrintas, jei pareiškėja, nurašiusi lėšas iš skolininko debitoriaus sąskaitos, jas pervestų į bet kurią iš paties skolininko sąskaitų, kuriai yra taikomi apribojimai per PlaiS, taikant analogiją pagal Sprendi-mo vykdymo instrukcijos 81 punktą. Taip lėšos per PlaiS iš tiesų būtų pa-skirstytos nepažeidžiant cPk 754 straipsnyje nustatytų taisyklių.

15.3. Pareiškėja lėšas iš UaB „jumps“ sąskaitos nurašė nesilaikydama cPk 754 straipsnio reikalavimų, ignoruodama antstolio patvarkymus, t. y. truk-dydama antstoliui vykdyti sprendimą. Pareiškėjos turimas biudžetinės įs-taigos statusas nesuteikia jai teisės nepaisyti privalomų antstolio nurodymų (antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) bei pažeidinėti kitų tos pačios eilės išieško to jų teisę į proporcingą skirstomų lėšų dalį. Be to, pareiškėjai sava-rankiškai vykdant ieškojimą iš skolininkės UaB „Matuizų plytinė“, kuri taip pat yra skolininkė antstolio vykdomose bylose, vykdymo veiksmai neišven-giamai sukelia (ir jau faktiškai sukėlė) teisines pasekmes. dėl šios priežasties pareiškėja yra laikytina asmeniu, turinčiu suinteresuoto asmens teisinį sta-tusą vykdymo procese (cPk 633 straipsnio 2 dalis).

15.4. nors kasaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeistos įrodinėjimą bei įro-dymų vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos, nėra nurodoma, kokių konkrečiai įrodymų apeliacinės instancijos teismas nevertino ar ko-kioms faktinėms aplinkybėms prieštarauja skundžiamos nutarties išvados.

Teisėjų kolegija


316316316


Dėl išieškojimo eiliškumo (išieškotų lėšų paskirstymo), kai išieškojimą iš vieno sko-lininko kartu vykdo antstolis vykdomojoje byloje ir kita valstybės institucija, turinti teisę išieškojimą vykdyti savarankiškai per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą

16. nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kai išieškojimas iš vieno sko-lininko vykdomas dviem būdais – per antstolį, priverstinai vykdantį įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus cPk ir Sprendimų vykdymo instrukcijos nusta-tyta tvarka, ir per valstybės instituciją, kuriai suteikta savarankiška teisė išieškoji-mą vykdyti per PlaiS pateikiant atitinkamus nurašymo nurodymus.

17. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vykdymo procesą, jo eigą, jo metu galimus atlik-ti vykdymo proceso dalyvių veiksmus reglamentuoja cPk, Sprendimų vykdymo instrukcija ir kiti norminiai teisės aktai (cPk 1 straipsnio 1 dalis, 583 straipsnio 1 dalis). antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia, be kitų, vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijų (antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1 dalis). Vykdymo veiksmus pagal vykdytinus dokumentus atlieka, juos koordinuoja antstolis, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateik-ti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (cPk 585 straipsnio 1 dalis).

18. antstolis vykdymo procese veikia tam, kad, naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis, užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. cPk 634 straipsnio 2 da-lyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nu-statyta, kad antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, vykdydamas vykdomuo-sius dokumentus, imtis visų teisėtų priemonių, kad tinkamai apgintų išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.

19. kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į antstolio specifinę pa-dėtį ir jo vykdomas funkcijas, antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks ultra vires (viršijant įgaliojimus) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Tai reiškia, kad įstatymai nesuteikia antstoliui di-delės diskrecijos savo nuožiūra spręsti vykdymo procese kylančius atitinkamus klausimus (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutar-ties civilinėje byloje nr. 3k-3-201-611/2019 30 punktą; kt.).

20. Skolininko lėšų, esančių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje atidarytoje skolininko sąskaitoje (sąskaitose), išieškojimą antstolis vykdo elektro-ninių ryšių priemonėmis per PlaiS cPk, Vyriausybės, Sprendimų vykdymo ins-trukcijoje ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka (cPk 689 straipsnio 1 dalis).

317

Tuo atveju, jeigu skolininkas lėšų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje sąskaitoje (sąskaitose) neturi ar jų yra nepakankamai įsipareigojimams kreditoriui (kreditoriams) ir išieškotojui (išieškotojams) padengti, antstolis turi teisę išieškojimą nukreipti į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis (cPk 688 straipsnio 1 dalis). nustatęs, kad pas kitus asmenis yra skolininko pinigų ir kitokio turto, antstolis juos aprašo ir surašo turto arešto aktą (cPk 688 straipsnio 3 dalis). Minėtu atveju (kai skolininko lėšų nėra ar jų yra nepakankamai) antstolis taip pat turi teisę išieškojimą nukreipti į skolininko turtines teises (cPk 664 straipsnio 2 dalis, 749 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju skolininkas neturi teisės priimti jokio reikalavimo įvykdymo arba valdyti ar dis-ponuoti turtine teise, o prievolės skolininkas prievolę privalo įvykdyti antstoliui (cPk 749 straipsnio 3 dalis).

21. Taigi tuo atveju, jeigu skolininkas turi lėšų, antstolis jas išieško cPk 689 straips-nio 1 dalyje nustatyta tvarka per PlaiS pateikdamas kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą priverstinai nurašyti skolininko lėšas sko-lai ir vykdymo išlaidoms padengti (cPk 689 straipsnio 2 dalis). Tačiau tuo atveju, jeigu skolininkas lėšų neturi ar jų yra nepakankamai, antstolis turi teisę areštuo-ti skolininko lėšas, esančias pas kitus asmenis, arba jo turtines teises, bet neturi teisės per PlaiS pateikti kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymo nurašyti ne skolininko, o jo prievolės skolininko (nagrinėjamu atve-ju UaB „Matuizų plytinė“ skolininkės UaB „jumps“) sąskaitoje esančias lėšas. Tokios teisės antstoliui nesuteikia nei cPk 689 straipsnis, nei Sprendimų vykdy-mo instrukcijos (redakcija, galiojusi ginčijamų patvarkymo priėmimo metu, nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2019 m. balandžio 1 d.) 8 punktas, nei PlaiS nuostatai.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad cPk 689 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka išieš-koti skolininko lėšas turi teisę ne tik vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje at-liekantis skolininkas, bet ir kitos valstybės institucijos, tarp jų pareiškėja (VSdĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas, PlaiS nuostatų 4.10 punktas). Pareiškėja socia-linio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų išieškojimą gali, bet ne-privalo, perduoti antstoliams (VSdĮ 20 straipsnio 4 dalis). Taigi pareiškėja, esant socialinio draudimo įmokų ir (ar) kitų mokėjimų nepriemokai, turi teisę išieško-jimą vykdyti tiek pati savarankiškai, tiek besikreipdama į antstolį. atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjai, savarankiškai vykdančiai priverstinį išieškojimą, VSdĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas tiesiogiai įtvirtina teisę duoti mokėjimo nu-rodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai išieškoti nesumokė-tas socialinio draudimo įmokas, kitus mokėjimus ne tik iš draudėjo (nagrinėjamu atveju UaB „Matuizų plytinė“) sąskaitos, bet ir iš draudėjo skolininko (nagri-nėjamu atveju UaB „jumps“), praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos, ar iš kitų draudėjų sąskaitų, jeigu pas juos yra draudėjo piniginių sumų.

23. Vykdymo proceso metu kreditorių reikalavimai yra tenkinami cPk 754 straips-nyje nustatyta eilės tvarka: hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai iš įkeisto turto patenkinami be eilės (1 dalis); pirmąja eile patenkinami reikalavimai išieškoti išlaikymą ir reikalavimai atlyginti žalą, padarytą suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat atsiradusią dėl maitintojo netekimo (2 dalis); antrą-

318318318

ja eile – darbuotojų reikalavimai, atsirandantys iš darbo teisinių santykių (3 da-lis); trečiąja eile – visi kiti reikalavimai (4 dalis). Tuo atveju, jeigu išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, jie patenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai (cPk 754 straipsnio 5 dalis).

24. Šios kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės tvarkos privalu laikytis ne tik ants-toliui, atliekančiam vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, bet ir savarankiš-kai išieškojimą vykdančioms valstybės institucijoms, tarp jų pareiškėjai (VSdĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas, PlaiS nuostatų 11.1 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad pačios pareiškėjos, kaip kreditorės, reikalavimai priskirtini trečiajai eilei (cPk 754 straipsnio 4 dalis).

25. nagrinėjamu atveju iš tos pačios skolininkės UaB „Matuizų plytinė“ išieškojimą vykdo tiek pareiškėja savarankiškai, tiek antstolis. Skolininkės lėšų esant nepa-kankamai, tiek pareiškėja, tiek antstolis išieškojimą nukreipė į lėšas, kurias skoli-ninkei turėjo išmokėti UaB „jumps“.

26. antstolis priėmė 2018 m. rugpjūčio 16 d. ir 2018 m. rugsėjo 5 d. patvarkymus, kuriais areštavo atitinkamai 9903,76 eur ir 6946,96 eur skolininkei išmokėtinas lėšas bei įpareigojo UaB „jumps“ šias lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskai-tą. UaB „jumps“ pagal susitarimą su antstoliu vykdomojoje byloje mokėjimus UaB „Matuizų plytinė“ vykdė dalimis periodiškai.

27. Skolininkė UaB „Matuizų plytinė“ 2018 m. rugsėjo 16 d. buvo skolinga pareiš-kėjai 42 920,86 eur. Šiai skolai išieškoti buvo taikytos priverstinio poveikio prie-monės, tačiau skola neišieškota, todėl pareiškėja, gavusi duomenis, kad UaB „jumps“ yra skolinga skolininkei UaB „Matuizų plytinė“, 2018 m. rugsėjo 18 d. išsiuntė UaB „jumps“ raginimą dėl UaB „Matuizų plytinė“ skolos sumokėjimo. UaB „jumps“ 2018 m. rugsėjo 28 d. sumokėjo pareiškėjai 15 000 eur, tačiau li-kusi suma, t. y. 13 410,99 eur, liko nesumokėta. dėl šios priežasties pareiškėja 2018 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą dėl 13 410,99 eur skolos iš UaB „jumps“ išieškojimo priverstine tvarka ir pateikė mokėjimo nurodymą kredito įstaigoms dėl šios sumos nurašymo. 2018 m. spalio 18 d. pareiškėjos mokėjimo nurodymo pagrindu 13 410,99 eur suma buvo automatiškai nurašyta iš UaB „jumps“ banko sąskaitos per PlaiS į pareiškėjos sąskaitą.

28. UaB „jumps“ 2018 m. spalio 22 d. informavo antstolį, kad nėra skolinga UaB „Matuizų plytinė“, nes pareiškėja nurašė įsiskolinimo sumą iš UaB „jumps“ sąs-kaitų. antstolis, sužinojęs apie lėšų iš UaB „jumps“ sąskaitos nurašymą į pareiš-kėjos sąskaitą, priėmė ginčijamus patvarkymus: 2018 m. spalio 25 d. patvarkymą nr. S16-45414 dėl įpareigojimo spręsti lėšų paskirstymo klausimą ir 2018 m. lap-kričio 9 d. patvarkymą nr. S16-46305 dėl įpareigojimo pervesti lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą.

29. Pareiškėja, nesutikdama su minėtais antstolio patvarkymais, be kita ko, teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog lėšos buvo išieškotos per PlaiS, laikytina, kad jas (išieškotas lėšas) paskirstant išieškotojams proporcingo kreditorių reikalavimų tenkinimo principas nepažeidžiamas, nes būtent PlaiS lėšas proporcingai pa-skirsto nurašymo nurodymo teikėjams.

319

30. kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PlaiS sukurta ir įdiegta, siekiant už-tikrinti centralizuotą ir automatizuotą apribojimų ir nurašymų procesų valdymą, tvarkymą ir kontrolę, taip sudarant sąlygas garantuoti proporcingą visų išieško-tojų teisių apsaugą, skolininkui neturint reikiamų finansinių išteklių visiems įsi-pareigojimams padengti (cPk 754 straipsnio 5 dalis). Šiems tikslams pasiekti, ką patvirtina travaux préparatoires (parengiamoji medžiaga) – lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145, 147, 499, 648, 688, 689, 710 ir 713 straipsnių pakei-timo įstatymo, lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.927 straipsnio pakeitimo įstatymo, lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nr. iX-2112 63, 102 ir 106 straipsnių pakeitimo įstatymo, lietuvos Respublikos valstybinio so-cialinio draudimo įstatymo nr. i-1336 21 straipsnio pakeitimo įstatymo, lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo nr. iX-218 7 ir 8 straipsnių pa-keitimo įstatymo, lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145, 147, 499, 648, 688, 689, 710 ir 713 straipsnių pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo nr. Viii-1375 10 straips-nio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas, ir buvo įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatytas cPk 689 straipsnyje (2014 m. gruodžio 16 d. įstatymo nr. Xii-1452 redakcija) (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruo-džio 29 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-486-690/2017 24 punktą; kt.).

31. Taigi, kaip teisingai kasaciniame skunde nurodo pareiškėja, PlaiS yra įdiegta, be kita ko, proporcingai visų išieškotojų teisių apsaugai garantuoti. Tačiau vien aplinkybė, kad pareiškėja lėšas nurašė per PlaiS, pati savaime nereiškia, kad šiuo atveju paskirstant išieškotas lėšas nebuvo pažeista cPk 754 straipsnio 5 dalis.

32. PlaiS garantuoja proporcingą visų išieškotojų teisių apsaugą, skolininkui netu-rint reikiamų finansinių išteklių visiems įsipareigojimams padengti, tuo atveju, jeigu nurašymo nurodymus į vieno skolininko kredito, mokėjimo ir (ar) elektro-ninių pinigų įstaigoje esančią sąskaitą (sąskaitas) pateikia keli nurodymų teikėjai. Tokiu atveju skolininko sąskaitoje (sąskaitose) esančios lėšos, jeigu jų neužtenka visiems nurašymo nurodymams patenkinti, proporcingai paskirstomos perve-dant jas į nurodymų teikėjų nurodytas sąskaitas (cPk 689 straipsnio 5, 6 dalys, PlaiS nuostatų 10.4, 11.1, 11.2, 11.9.2 punktai).

33. Tačiau tuo atveju, jeigu skolininkas turi keletą kreditorių (išieškotojų), tačiau tik vienas jų ar jo atstovas, kaip nurodymo teikėjas, pateikia nurašymo nurodymą per PlaiS, tai PlaiS pati savaime išieškotų lėšų nepaskirstys kitiems išieškoto-jams, nepateikusiems nurašymo nurodymo.

34. Minėta, nagrinėjamu atveju lėšos buvo išieškotos ne tiesiogiai iš skolininkės UaB „Matuizų plytinė“, o iš jos skolininkės UaB „jumps“. Taigi antstolis neturėjo galimybės pateikti nurašymo nurodymo išieškoti lėšas tiesiogiai iš UaB „jumps“ kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje esančios sąskaitos (sąs-kaitų) per PlaiS (žr. šios nutarties 21 punktą). Tuo tarpu pareiškėja tokią tei-sę turėjo (žr. šios nutarties 22 punktą). Taigi PlaiS esant pateiktam tik vienam nurašymo nurodymui, ši sistema, neturėdama informacijos apie kitus vykdomus išieškojimus, negalėjo proporcingai paskirstyti išieškotų lėšų, o jos buvo tiesiogiai pervestos į pareiškėjos nurodytą sąskaitą. Taigi šiuo atveju pareiškėja, kuriai buvo

320320320

žinoma apie antstolio 2018 m. rugpjūčio 16 d. ir 2018 m. rugsėjo 5 d. patvarky-mus areštuoti UaB „Matuizų plytinė“, t. y. kad išieškojimą iš tos pačios skolinin-kės vykdo ir antstolis, privalėjo užtikrinti tinkamą cPk 754 straipsnio 5 dalies reikalavimų įgyvendinimą.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai išieškojimą iš vieno skolininko vykdo tiek antstolis vykdomojoje byloje, tiek kita valstybės institucija, turinti teisę nu-rašyti skolininko lėšas tiesiogiai per PlaiS sistemą, išieškotos lėšos visais atvejais kreditoriams turi būti paskirstomos cPk 754 straipsnyje nustatyta tvarka, jos (lė-šos) negali atitekti tik vienam iš išieškotojų. Tokia išvada darytina tiek iš minėtų teisės normų sisteminės analizės, tiek iš vykdymo proceso tikslo – kuo greičiau ir ekonomiškiau įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti realų vykdomojo dokumento įvykdymą, nepažeidžiant vykdymo proceso šalių teisių, pareigų ir teisėtų interesų pusiausvyros; operatyviai (efektyviai ir per protingą laiką), laikantis cPk nustaty-tų terminų, realizuoti skolininko turtą, siekiant padengti kreditorių reikalavimus. atsižvelgiant į imperatyvų vykdymo proceso reglamentavimą, antstoliui valsty-bės suteikiamus įgaliojimus, darytina išvada, kad pagrindinis (generalinis) vyk-dymas (nagrinėjamu atveju skolos išieškojimas) yra atliekamas per antstolį. kitų valstybės institucijų tiesiogiai per PlaiS vykdomas išieškojimas yra tik alternaty-vus, supaprastintas vykdymo būdas, t. y. įvairių mokestinių (nagrinėjamu atveju socialinio draudimo įmokų) nepriemokų išieškojimas nesikreipiant į antstolį.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja turėtų teisę visas per PlaiS išieško-tas lėšas pasilikti sau tik tuo atveju, jeigu iš skolininkės turto nebūtų prasidėjęs priverstinis vykdymo procesas vykdomojoje byloje. kadangi cPk 754 straipsnis pareiškėjos neišskiria iš kitų kreditorių eilės (žr. šios nutarties 24 punktą), tai jos reikalavimai tenkintini kartu su kitais trečios eilės kreditorių reikalavimais, o kai lėšų visiems reikalavimams patenkinti nėra pakankamai, – cPk 754 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Be to, minėta, VSdĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat tiesiogiai įtvirtinta, kad per PlaiS išieškotos lėšos turi būti paskirstomos cPk 754 straipsnyje nustatyta tvarka. atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja, kaip kreditorė, išieškotoja, prasidėjus vykdymo procesui ir jo metu neturi priori-teto prieš kitus kreditorius.

37. dėl pareiškėjos argumentų, kad antstolis neturi teisės duoti jai privalomų nu-rodymų, nes pareiškėja nėra vykdymo proceso dalyvė, teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis cPk 633 straipsnio 2 dalimi, pareiškėja laikytina suinteresuotu asmeniu vykdymo procese, o antstolio pareiga – siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo. Be to, remiantis cPk 585 straipsnio 1 dalimi, atitinkami antstolio reikalavimai yra privalomi visiems asmenims. Taigi antstolis, nustatęs, kad skolininkės lėšos buvo nurašytos (išmokėtos) nesilaikant cPk 754 straipsny-je įtvirtintų reikalavimų, turėjo teisę priimti ginčijamus patvarkymus įpareigoda-mas pareiškėją pervesti išieškotas lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą.

38. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą ape-liacinės instancijos teismo nutartį (cPk 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

321


n u t a r i a :

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį nepakeistą.Ši lietuvos aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsitei-


1.17. Dėl Reglamento 261/2004, nustatančio oro transporto keleivių teises, taikymo

Reglamentas 261/2004 taikomas keleivių vežimui, kuris vykdomas pagal vieną užsakymą ir į kurį nuo jo pradžios valstybės narės teritorijoje esančiame oro uoste iki pabaigos trečiosios valstybės teritorijoje esančiame oro uoste įeina suplanuotas tarpinis nutūpimas už Sąjungos teritorijos ribų, pakeičiant orlaivį. Jungiamąjį skrydį sudarantys du ar daugiau skrydžių, kiek tai susiję su keleivių teise į kompensaciją, nustatytą Regla-mente 261/2004, vertinami kaip viena visuma.

Siekiant nustatyti jurisdikciją turintį teismą, ieškinį, pareikštą byloje remiantis Reglamentu 261/2004, reikia nagrinėti atsižvelgiant į 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komer-cinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Reglamentas 44/2001 buvo pakeistas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl ju-risdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdy-mo. Reglamentas 1215/2012 taikomas ratione temporis (laiko atžvilgiu) ieškiniams, pareikštiems po 2015 m. sausio 10 d.

Lietuvos Respublika ir Ukraina yra sudariusios Teisinės pagalbos sutartį, Lietu-vos Respublikos Seimo ratifikuotą 1993 m. liepos 7 d., įsigaliojusią 1994 m. lapkričio 20 d. Dėl to bylos teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis minėta tarptautine sutartimi. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąvoka „vieta, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“, tuo atveju, kai yra pareiškiamas reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo pagal Reglamentą 261/2004, apima lėktuvo išvykimo vietą, neatsižvelgiant į tai, kad faktinis jungtinio skrydžio sutrikdymas, dėl kurio atvykti į paskirties vietą buvo pavėluota, įvyko ne išvykimo vietos valstybėje. Kadangi nagrinėjamu atveju reikalavimas reiškiamas dėl skrydžio, vykdyto iš Vilniaus oro uosto, Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją na-grinėti šioje byloje pareikštus reikalavimus. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 da-lies aiškinimas, pagal kurį sąvoka „vieta, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“, kiek tai susiję su reikalavimais dėl kompensa-cijos priteisimo pagal Reglamentą 261/2004, iš Lietuvos Respublikos vykdytų jungtinių skrydžių atvejais būtų aiškinama kaip apimanti tik ne valstybėje narėje esančią faktinio skrydžio sutrikdymo vietą, neatitiktų veiksmingumo principo reikalavimų.

322322322

civilinė byla nr. e3k-3-52-823/2020Teisminio proceso nr. 2-68-3-11717-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 3.6.1.2 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susi-dedanti iš teisėjų godos ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), andžej Maciejevski ir antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skycop.com“ kasacinį skundą dėl Vil-niaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skycop.com“ ieškinį atsakovei Ukrainos oro linijų bendrovei „Ukraine international airlines“ dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylų pagal reikalavimus dėl europos Parlamento ir Tarybos reglamente nr. 261/2004, nustatančiame bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles (toliau – ir Reglamentas 261/2004), nurodytų kompensacijų už sutrikdytą skrydį priteisi-mo teismingumą, kai oro transporto paslaugas teikia trečiojoje valstybėje įsteigta oro bendrovė, aiškinimo ir taikymo.

2. ieškovė prašė priteisti iš atsakovės oro linijų bendrovės „Ukraine international airlines“ 1200 eur kompensaciją pagal Reglamentą 261/2004, 5 procentų proce-sines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. ieškovė nurodė, kad ji teikia pagalbą oro linijų bendrovių keleiviams, kurie su-siduria su skrydžio atšaukimu, atidėjimu ar kitais su oro pervežimu susijusiais nepatogumais. keleivės M. B. ir e. d. 2018 m. liepos 3 d. skrido atsakovės oro linijomis vieną rezervavimo numerį turinčiu jungiamuoju skrydžiu maršrutu Vilnius–kijevas–niujorkas. jungiamasis skrydis buvo sutrikdytas grandinėje ki-jevas–niujorkas (šis skrydis buvo atidėtas), todėl kiekvienai iš keleivių turi būti

323

išmokėta 600 eur kompensacija už atidėtą skrydį pagal Reglamento 261/2004 7 straipsnį.


4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi atsisakė pri-imti ieškovės ieškinį kaip neteismingą lietuvos Respublikos teismams (lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

5. Teismas nurodė, kad byloje keliamas klausimas dėl žalos atlyginimo, atsakovė yra Ukrainos bendrovė, todėl, sprendžiant dėl pareikšto reikalavimo teismingumo, aktualios 1993 m. liepos 7 d. lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisi-nės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (to-liau – Teisinės pagalbos sutartis) nuostatos.

6. Pagal Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalį sprendimus bylose dėl žalos atlyginimo yra kompetentingas priimti tos šalies, kurios teritorijoje įvyko veiks-mas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, teismas. atsižvelgdamas į tai, kad buvo sutrikdytas (atidėtas) skrydis kijevas–niujorkas, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju kijevas (Ukraina) yra žalos atsiradimo vieta, todėl Ukrainos teismas yra kompetentingas priimti sprendimą dėl atsiradu-sios žalos atlyginimo.

7. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėju-si bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2019 m. birželio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį paliko nepakeistą.

8. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės oro linijų bendrovės „Ukraine internatio-nal airlines“ buveinė yra ne europos Sąjungos teritorijoje, byloje nėra duomenų, kad ji europos Sąjungoje turi filialą, todėl Tarybos reglamento (eB) nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažini-mo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas 44/2001) 5 straipsnyje įtvirtintos specia-liosios jurisdikcijos taisyklės nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, o turi būti taikomas šio reglamento 4 straipsnis, pagal kurį, jeigu atsakovo nuolatinė gyvena-moji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal 22 ir 23 straipsnius nustato tos valstybės narės teisė. Pagal Teisinės pagal-bos sutarties 33 straipsnio 3 dalį žalos atlyginimo atveju sprendimus priimti yra kompetentingas teismas tos šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu atlyginti žalą.

9. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors skrydį vykdžiusio lėktuvo išvykimo vieta yra lietuvos Respublikoje (Vilniuje), tačiau skrydis buvo atidėtas ne Vilniuje, o ki-jeve, t. y. ne valstybėje narėje, todėl kijevas laikytinas prievolės įvykdymo vieta. aplinkybė, kad skrydis buvo jungiamasis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes skrydžiui esant jungiamajam skrydžio „prievolės įvykdymo vieta“ aiškinama remiantis Re-glamento 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka, kuri netaiko-ma trečiojoje valstybėje įsteigtai atsakovei.

324324324


10. kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės ieškinį priimti. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:10.1. ieškovės pareikštas reikalavimas kyla tiesiogiai iš Reglamento 261/2004

nuostatų, nes šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, jog reglamentas taikomas keleiviams, išvykstantiems iš oro uosto, esančio vals-tybės narės teritorijoje, kuriai taikoma Sutartis dėl europos Sąjungos veiki-mo. aplinkybė, kad egzistuojantis tarptautinis elementas susijęs su trečiąja valstybe, nelemia autonominio europos Sąjungos teisės netaikymo. dėl to, aiškinant jurisdikcijos taisykles pagal dvišalę Teisinės pagalbos sutartį, ne-gali būti nukrypstama nuo atsakovei taip pat taikytinos teisės (Reglamen-to 261/2004 nuostatų).

10.2. Suformuotoje europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas, eSTT) ir kasacinio teismo praktikoje, aiškinant jurisdikcijos taisy-kles ginčuose pagal Reglamentą 261/2004, jurisdikcijos nustatymo taisyklių požiūriu remiamasi pagrindinės vežimo sutarties vertinimu ir jurisdikcija vertinama prievolės vykdymo vietos požiūriu. Teismų praktikoje pripažįs-tama, kad būtent dėl vežimo sutarties netinkamo vykdymo oro linijoms kyla Reglamente 261/2004 nustatytos prievolės (eSTT 2009 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Rehder, c-204/08; 2018 m. kovo 7 d. sprendimas sujung-tose bylose c-274/16, c-447/16 ir c-448/16; lietuvos aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-541/2009). jungti-nių skrydžių atvejais (kai rezervavimo numeris yra vienas) prievolės vykdy-mo vieta laikoma bet kuri jungiamojo skrydžio vietos lokacija (šiuo atveju tiek Vilnius, tiek kijevas, tiek niujorkas).

10.3. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad prievolės atly-ginti žalą vieta nustatoma pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios te-ritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Reglamento 261/2004 pagrindu kylančią prievolę teismai kvalifikavo kaip patenkančią į Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalyje nurodytą ža-los sąvoką, nors Reglamento 261/2004 įtvirtinta žalos samprata savo esme atitinka deliktinės žalos sąvoką, susijusią su sutartiniais santykiais. Teisinės pagalbos sutarčiai nenurodant jurisdikcijos taisyklių sutartinių santykių atveju, teismai ex officio (pagal pareigas) turėjo taikyti nacionalinėje teisė-je įtvirtintas taisykles – šiuo atveju cPk 787 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nustatantį jurisdikciją pagal prievolės įvykdymo vietą (analogiška taisyklė įtvirtinta Reglamente 1215/2012 (44/2001). cPk 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad bylos yra priskirtinos lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta lietuvoje. kadangi jungiamojo skrydžio atveju prievolės įvykdymo

325

vieta laikytina ir pirmąjį skrydį vykdžiusio lėktuvo išvykimo vieta, ginčas turi būti laikomas teismingu lietuvos Respublikos teismams.

10.4. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta žalos kilimo vietos sąvoka (jeigu šios normos taikymas būtų laikomas pagrįstu) jungia-mojo skrydžio atveju turėtų apimti bet kurią jungiamojo skrydžio lokaciją, nepaisant konkrečios jungiamojo skrydžio sutrikdymo vietos (tiek Vilnių, tiek kijevą, tiek niujorką). kasacinio teismo praktikoje jau yra išaiškinta, kad kompensacijos pagal Reglamento 261/2004 7 straipsnio 1 dalį esmė yra standartinis, visiems keleiviams vienodas žalos, patirtos dėl prarasto laiko, atlyginimas, leidžiantis užtikrinti Reglamentu 261/2004 siekiamą aukš-tą oro transporto keleivių apsaugos lygį (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-403/2014). oro vežėjas, organizuojantis visą jungiamojo skrydžio grandinę, objektyviai at-sako už visas grandinės dalis, o bet kurios skrydžio grandinės sutrikdymas turi vienodą įtaką Reglamento 261/2004 pagrindų taikymui ir žalos kilimui. eSTT bei kasacinis teismas, aiškindami jurisdikcijos taisykles pagal Regla-mentą 1215/2012 ginčuose dėl kompensacijos pagal Reglamentą 261/2004 priteisimo, iš esmės laikosi pozicijos, kad asmuo, reiškiantis reikalavimą teisme dėl kompensacijos (žalos) priteisimo jungiamojo skrydžio, turinčio vieną rezervavimo numerį, atveju, savo reikalavimą gali reikšti visose jung-tinio skrydžio lokacijose, nepaisant konkrečios skrydžio sutrikdymo vietos (eSTT sprendimas sujungtose bylose nr. c-274/16, c-447/16 ir c-448/16, sprendimas byloje c537/17; lietuvos aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruo-džio 2 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-541/2009).

11. lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsisakyta priimti atsakovės oro linijų bendro-vės „Ukraine international airlines“ atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitin-kantį cPk 351 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija



12. kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad tam, jog bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus (žr., pvz., lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-551-915/2016 59 punktą). Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taiky-tinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs daly-vaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo

326326326

dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrin-das yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-551-915/2016, 60 punktas).

13. nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį dėl kompensacijos priteisimo, grindžiamą Reglamentu 261/2004, reiškia jungiamąjį skrydį iš Vilniaus į niujorką su tarpi-niu nutūpimu kijeve vykdžiusiai Ukrainos oro linijų bendrovei, kurios nuolati-nės buveinės vieta nėra europos Sąjungos valstybėje narėje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad šis ieškinys yra neteismingas lietuvos Respublikos teismams. ieškovė kasaciniu skundu ginčija tokias teismų išvadas.

Dėl Reglamento 261/2004, nustatančio oro transporto keleivių teises, taikymo

14. Reglamento 261/2004 tikslas yra nustatyti minimalias teises oro transporto kelei-viams, kai jie atsiduria trijose skirtingose situacijose: kai atsisakoma vežti kelei-vius be jų sutikimo, kai atšaukiamas jų skrydis ir kai jų skrydis atidedamas (Re-glamento 261/2004 1 straipsnio 1 dalis). Reglamentu siekiama suteikti keleiviams daugiau teisių ir užtikrinti, kad oro vežėjai vykdytų veiklą suderintomis sąlygomis liberalizuotoje rinkoje (Reglamento 261/2004 preambulės 4 punktas). Reglamen-tas 261/2004 įtvirtina atskirą oro transporto vežėjo atsakomybės sistemą (keleivių teisę į Reglamento 7 straipsnyje nustatytą fiksuotą ir visiems keleiviams vienodą kompensaciją), kuri nesusijusi su žalos atlyginimu pagal Monrealio konvencijos 19 straipsnį (žr. eSTT 2009 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Peter Rehder prieš Air Baltic Corporation, c204/08, 27 punktą; 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo byloje Adriano Guaitoli ir kt. prieš easyJet Airline Co. Ltd, c213/18, 32 punktą). Regla-mento 7 straipsnyje nurodyta nustatyto dydžio kompensacija suteikia galimybę ištaisyti keleivių prarasto laiko situaciją nereikalaujant, kad jie įrodytų individua-lią žalą. Taigi ši priemonė leidžia užtikrinti Reglamentu 261/2004 siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį (žr. eSTT 2012 m. spalio 23 d. sprendimo sujungtose bylose Emeka Nelson ir kt. prieš Deutsche Lufthansa AG ir kt., c581/10 ir c629/10, 74 punktą).

15. Pagal Reglamento 261/2004 3 straipsnio nuostatas, šis reglamentas taikomas ke-leiviams, išvykstantiems iš oro uosto, esančio valstybės narės teritorijoje, kuriai taikoma Sutartis (Reglamento 261/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas), taip pat keleiviams, vykstantiems iš trečiojoje šalyje esančio oro uosto į oro uostą, esantį valstybės narės teritorijoje, kuriai taikoma Sutartis, nebent jie gautų lengvatų ar kompensaciją ir toje trečiojoje šalyje jiems būtų suteikta pagalba, jei atitinkamą skrydį vykdantis oro vežėjas yra Bendrijos oro vežėjas (Reglamento 261/2004 3 straipsnio 1 dalies b punktas).

16. Pagal Reglamento 261/2004 3 straipsnio 5 dalį šis reglamentas taikomas bet ku-riam skrydį vykdančiam oro vežėjui, teikiančiam transporto paslaugas keleiviams, kuriems taikoma 1 ir 2 dalis. oro vežėjo sąvoka pateikta Reglamento 261/2004 2 straipsnyje ir apima tiek Bendrijos, tiek ne Bendrijos oro vežėjus. Reglamen-

327

to 261/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas, kitaip nei šio straipsnio 1 dalies b punk-tas, nesieja Reglamento taikymo galimybės su tuo, ar skrydį vykdantis vežėjas yra Bendrijos oro vežėjas, todėl skrydžių iš oro uosto, esančio valstybės narės teritorijo-je, atveju Reglamentas 261/2004 taikytinas ir tada, kai atitinkamą skrydį vykdo ne Bendrijos oro vežėjas.

17. Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog Reglamento 261/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad šis reglamentas taikomas keleivių vežimui, kuris vykdomas pagal vieną užsakymą ir į kurį nuo jo pradžios valstybės narės teritorijoje esančiame oro uoste iki pabaigos trečiosios valstybės teritorijoje esan-čiame oro uoste įeina suplanuotas tarpinis nutūpimas už Sąjungos teritorijos ribų, pakeičiant orlaivį (žr. eSTT 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Claudia We-gener prieš Royal Air Maroc SA, c537/17, 25 punktą). jungiamąjį skrydį sudarantys du ar daugiau skrydžių, kiek tai susiję su keleivių teise į kompensaciją, nustatytą Reglamente 261/2004, vertinami kaip viena visuma (eSTT 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Air France prieš Heinz-Gerke Folkerts ir Luz-Tereza Folkerts, c11/11, 17, 18 punktai; 2018 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Claudia Wegener prieš Royal Air Maroc SA, c537/17, 18–19 punktai). Taigi, šioje byloje nagrinėja-mas jungiamasis skrydis, kuris buvo vykdytas iš oro uosto, esančio valstybės narės teritorijoje (Vilniuje), į trečiosios valstybės teritorijoje esantį oro uostą (niujorką) su tarpiniu nutūpimu Ukrainoje, patenka į Reglamento 261/2004 taikymo sritį.

Dėl bylos priteisti kompensaciją pagal Reglamentą 261/2004 teismingumo, kai oro vežėjo buveinės vieta yra ne Europos Sąjungos valstybėje narėje

18. Reglamentas 261/2004, įtvirtinantis keleivių teisę į kompensaciją ilgam laikui ati-dėjus skrydį, nereglamentuoja reikalavimų dėl kompensacijos priteisimo teismin-gumo. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, siekiant nustatyti jurisdikciją turintį teismą, ieškinį, pareikštą byloje remiantis Reglamentu 261/2004, reikia nagrinėti atsižvelgiant į 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (eB) nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (eSTT 2009 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Peter Rehder prieš Air Baltic Corporation, c-204/08, 28 punktas).

19. Reglamentas 44/2001 buvo pakeistas 2012 m. gruodžio 12 d. europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (eS) nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Reglamentas 1215/2012 taikomas ratione temporis (laiko atžvilgiu) ieškiniams, pareikštiems po 2015 m. sausio 10 d. (minėto Reglamento 66 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste pažy-mėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog Reglamentu 1215/2012 panaikinamas ir pa-keičiamas Reglamentas 44/2001, kuris savo ruožtu pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse by-lose vykdymo, Teisingumo Teismo pateiktas šių teisės aktų nuostatų aiškinimas taikomas ir Reglamento 1215/2012 nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (žr., pvz., eSTT 2019 m. liepos 29 d. sprendimo byloje Tibor-Trans Fuvarozó és Kereskedelmi Kft. prieš DAF TRUCKS N.V., c-451/18, 23 punktą).

328328328

20. iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos oro transporto srityje matyti, kad pagal Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroje įtraukoje nu-statytą specialiosios jurisdikcijos taisyklę jurisdikciją nagrinėti prašymą dėl žalos atlyginimo, grindžiamo asmenų vežimo oru sutartimi, ieškovo pasirinkimu turi teismas, kurio jurisdikcijos teritorijoje yra lėktuvo išvykimo ar atvykimo vietos, dėl kurių susitarta šioje vežimo sutartyje (žr. eSTT 2019 m. lapkričio 7 d. spren-dimo byloje Adriano Guaitoli ir kt. prieš easyJet Airline Co. Ltd, c213/18, 42 punk-tą; 2020 m. vasario 13 d. nutarties byloje flightright GmbH prieš Iberia LAE SA Operadora Unipersonal, c-606/19, 28 punktą). Tačiau Reglamento 1215/2012 7 straipsnis (Reglamento 44/2001 5 straipsnis) taikomas tik asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ir netaikytinas tre-čiojoje valstybėje įsteigtam (nuolat gyvenančiam) atsakovui.

21. Pasisakydamas dėl Reglamento 44/2001 nuostatų taikymo oro vežėjui, kurio nuolatinė buveinės vieta nėra valstybės narės teritorijoje, eSTT yra pažymėjęs, kad tokioje byloje reikia taikyti Reglamento 44/2001 4 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kie-kvienos valstybės narės teismų jurisdikcija nustatoma pagal tos valstybės narės teisę. kartu eSTT atkreipė dėmesį į tai, kad pagal eSTT suformuotą jurispruden-ciją atsižvelgiant į veiksmingumo principą dėl nacionalinės teisės normų negali tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis, kaip antai kylančiomis iš Reglamento 261/2004 (žr. eSTT 2018 m. kovo 7 d. sprendimo sujungtose bylose flightright GmbH prieš Air Nos-trum ir kt., c274/16, c447/16 ir c448/16 53, 54 punktus).

22. Reglamento 1215/2012 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakovo nuolati-nė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės na-rės teismų jurisdikcija, laikantis 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 2 dalies, 24 ir 25 straipsnių, nustatoma pagal tos valstybės narės teisę. Pagal Reglamento 1215/2012 6 straipsnio 2 dalį tokio atsakovo atžvilgiu bet kuris asmuo, kurio nuolatinė gyve-namoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, neatsižvelgiant į jo pilietybę, taip pat kaip tos valstybės narės piliečiai gali naudotis toje valstybėje narėje galiojančiomis jurisdikcijos taisyklėmis. kadangi Reglamento 1215/2012 18 straipsnyje, esančiame jo ii skyriaus 4 skirsnyje, nustatytos jurisdikcijos dėl bylų, susijusių su vartojimo su-tartimis, taisyklės netaikomos vežimo sutartims, išskyrus sutartis, kuriose už bendrą kainą numatyta kelionė ir nakvynė (žr. eSTT 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo bylo-je Adriano Guaitoli ir kt. prieš easyJet Airline Co. Ltd, c213/18, 14 punktą), darytina išvada, jog, nagrinėjamos bylos atsakovės buveinės vietai esant ne valstybėje narėje, tarptautinė jurisdikcija turi būti nustatyta remiantis nacionalinės teisės normomis, atsižvelgiant į minėtą veiksmingumo principą (šios nutarties 21 punktas).

Dėl Teisinės pagalbos sutartyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymo ieški-niams pagal Reglamentą 261/2004

23. cPk Vii dalies, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą, 780 straipsnyje nustatyta, kad šios dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios

329

dalyvė yra lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip, t. y. nacionalinio proceso įstatyme įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių tai-kymas yra subsidiarus. lietuvos Respublika ir Ukraina yra sudariusios Teisinės pagalbos sutartį, lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotą 1993 m. liepos 7 d., įsi-galiojusią 1994 m. lapkričio 20 d. dėl to bylos teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis minėta tarptautine sutartimi.

24. Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnis reglamentuoja bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei Teisinės pagalbos sutartis nenustato kitaip. jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikš-tus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens val-dymo įstaiga, atstovybė arba filialas. aptariamo straipsnio antroji dalis pripažįsta teismingumo nustatymo šalių rašytiniu susitarimu galimybę, o trečiojoje daly-je yra įtvirtinta lis pendens (pirmojo teismo jurisdikcija) taisyklė, t. y. kad jeigu abiejų susitariančiųjų šalių teismuose, kompetentinguose pagal Teisinės pagalbos sutartį, iškelta byla tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas, iškėlęs bylą vėliau, ją nutraukia.

25. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio, kuriuo vadovavosi bylą nagrinėję teis-mai, 1 dalyje nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalyje nuro-dyta, kad šios sutarties 33 straipsnio 1, 2 punktuose nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritori-joje įvyko veiksmas ar kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Taigi, Teisinės pagalbos sutar-ties 33 straipsnio 3 dalis įtvirtina alternatyvaus teismingumo taisyklę, pagal kurią reikalavimas dėl žalos atlyginimo nukentėjusio asmens pasirinkimu gali būti reiš-kiamas atsakovo gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės teisme arba teisme tos valstybės, kurios teritorijoje įvyko veiksmas ar kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą.

26. ieškovė kasaciniame skunde, be kita ko, kelia Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio taikymo pagrįstumo klausimą, atkreipdama dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas, spręsdamas dėl jurisdikcijos ginčuose pagal Reglamen-tą 261/2004, kai skrydį vykdžiusio oro vežėjo buveinė yra europos Sąjungos vals-tybėje narėje, remiasi „byloms dėl sutarties“ taikytinomis specialiosios jurisdik-cijos taisyklėmis. ieškovės vertinimu, tai leidžia teigti, jog šioje byloje pareikštas reikalavimas patenka į Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 1 dalyje nurodytą išimtį, todėl, Teisinės pagalbos sutartyje nesant specialiosios jurisdikcijos taisy-klės sutartiniams santykiams, turėtų būti taikoma nacionalinio proceso įstatyme (cPk 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte) įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisy-klė, atitinkanti Reglamente 1215/2012 (44/2001) nustatytas byloms dėl sutarties

330330330

taikytinas specialiosios jurisdikcijos taisykles. Teisėjų kolegija šiuos ieškovės ar-gumentus pripažįsta nepagrįstais.

27. kaip jau minėta, pagal cPk 780 straipsnio nuostatas nacionalinio proceso įstaty-me įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymas galimas tik nesant šiuos klausimus reglamentuojančios tarptautinės sutarties, kurios dalyvė yra lietuvos Respublika. Šiuo atveju civilinių ir šeimos bylų teismingumą reglamentuoja Teisi-nės pagalbos sutartis. Ta aplinkybė, kad Teisinės pagalbos sutartis neįtvirtina spe-cialiosios jurisdikcijos pagrindo, atitinkančio nacionalinio proceso įstatymuose įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos pagrindą, neleidžia teigti, jog šis klausimas Teisinės pagalbos sutartyje apskritai nėra reglamentuojamas, ir tuo pagrįsti na-cionaliniuose teisės aktuose nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymą. Priešingai, Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio formuluotė „ir jei Teisinės pagalbos su-tartis nenustato kitaip“ leidžia teigti, jog, Teisinės pagalbos sutartyje nesant nu-statytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, turi būti taikoma Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnyje įtvirtinta bendroji teismingumo nustatymo civilinėse by-lose taisyklė, pagal kurią jurisdikcija turėtų būti nustatoma pagal atsakovo gyve-namąją (buveinės) vietą.

28. kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminė Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio analizė nesudaro pagrindo teigti, kad šio straipsnio 3 dalyje įtvir-tintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės netaikytinos iš sutarčių kylančioms ža-los atlyginimo prievolėms. Šio straipsnio antraštė „žalos atlyginimas“ apima tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės atvejus. išimtis prievolėms, kylančioms iš sutarčių, yra įtvirtinta tik šio straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje taikytinos materialiosios teisės, o ne jurisdikcijos, klausimus. Tuo tarpu šio straipsnio 3 da-lis, reglamentuojanti jurisdikciją bylose dėl žalos atlyginimo, kitokių jurisdikcijos taisyklių žalos atlyginimo prievolėms, kylančioms iš sutarčių, nenustato, o šioje dalyje esanti nuoroda į 1 ir 2 dalyse (punktuose) nurodytas bylas apima ir 1 dalyje nurodytas bylas dėl prievolių, kylančių iš sutarčių, kurioms netaikytina 1 dalyje įtvirtinta taikytinos materialiosios teisės nustatymo taisyklė. Taigi, bylą nagrinėję teismai pagrįstai dėl nagrinėjamos bylos teismingumo sprendė pagal Teisinės pa-galbos sutarties 33 straipsnio nuostatas.

29. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalis tarptautinę jurisdikciją sieja su vieta, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į tai, kad buvo sutrikdytas (atidėtas) jungtinio skrydžio segmentas kijevas–niujorkas, sprendė, jog vieta, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atly-ginti žalą, nagrinėjamu atveju yra Ukrainos teritorijoje (kijeve), ir tuo pagrindu pripažino, kad tik Ukrainos teismas yra kompetentingas priimti sprendimą dėl atsiradusios žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia bylą nagrinėju-sių teismų išvada.

30. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad kai skrydis atidedamas ilgam, t. y. trims arba daugiau valandų, negrįžtamas laiko praradimas yra nepatogumas, dėl ku-rio atsiranda teisė į kompensaciją, nustatytą Reglamente 261/2004, ir kuris ma-terializuojasi atitinkamam keleiviui atvykus į galutinę paskirties vietą (žr. eSTT

331

2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo sujungtose bylose Christopher Sturgeon, Ga-briel Sturgeon ir Alana Sturgeon prieš Condor Flugdienst GmbH ir kt., c-402/07 ir c-432/07, 61 punktą; 2012 m. spalio 23 d. sprendimo sujungtose bylose Emeka Nelson ir kt. prieš Deutsche Lufthansa AG ir kt., c581/10 ir c629/10, 40 punktą; 2013 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Air France prieš Heinz-Gerke Folkerts ir Luz-Tereza Folkerts, c11/11, 32 ir 33 punktus). Sąvoka „galutinė paskirties vieta“ yra paskirties vieta, nurodyta biliete, pateikiamame registravimo vietoje, o jungiant skrydžius – atitinkamo keleivio paskutinio skrydžio paskirties vieta (žr. eSTT 2013 m. vasario 26 d. sprendimo Folkerts, c11/11, 34 ir 35 punktus). nurodytam negrįžtamam laiko praradimui neturi esminės reikšmės, kuriame jungiamojo skrydžio segmente skrydis buvo sutrikdytas, kadangi kalbant apie keleivių teisę į kompensaciją, nustatytą Reglamente 261/2004, jungiamąjį skrydį sudarantys skrydžiai vertintini kaip viena visuma (žr. eSTT 2013 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Air France prieš Heinz-Gerke Folkerts ir Luz-Tereza Folkerts, c11/11, 17, 18 punktus; 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Claudia Wegener prieš Royal Air Maroc SA, c537/17, 18–19 punktus). Teisei į kompensaciją pagal Reglamentą 261/2004 svarbūs aspektai yra tik pirmojo išvykimo ir galutinės pa-skirties vietos, o į tarpines vietas faktiškai neatsižvelgiama.

31. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentu, kad sąvoka „veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“, kai ši žala yra negrįžtamas laiko praradimas dėl lėktuvo vėlavimo atvykti į paskirties vietą, yra sietina su vežimo oru sutarties vykdymu ir paslaugų pagal vežimo oru sutartį teikimo vieta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra išaiš-kinęs, jog vietos, kurios tiesiogiai susijusios su vykdant iš asmenų pervežimo oro transportu sutarties kylančias prievoles teikiamomis paslaugomis (keleivių re-gistravimu, įlaipinimu ir pasitikimu lėktuve oro transporto sutartyje nurodytoje lėktuvo pakilimo vietoje, lėktuvo išvykimu numatytu laiku, keleivių ir jų bagažo skraidinimu iš išvykimo vietos į atvykimo vietą, rūpinimusi keleiviais per skry-dį ir galiausiai saugiu keleivių išlaipinimu sutartyje nurodytoje vietoje ir laiku), yra lėktuvo išvykimo ir atvykimo vietos, o galimos lėktuvo tarpinio nusileidimo vietos nėra pakankamai susijusios su esminėmis tokios sutarties paslaugomis (žr. eSTT 2009 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Peter Rehder prieš Air Baltic Corpora-tion, c204/08, 40, 41 punktus).

32. galiausiai, sprendžiant dėl aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti atlyginti žalą, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad teisė į kompensaciją pagal Reglamentą 261/2004 nagrinėjamu atveju siejama būtent su išvykimo oro uosto vieta, esančia europos Sąjungos valstybėje narėje (Reglamento 261/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas).

33. apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Teisinės pagal-bos sutarties 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąvoka „vieta, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“, tuo atveju, kai yra pareiškiamas reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo pagal Reglamen-tą 261/2004, apima lėktuvo išvykimo vietą, neatsižvelgiant į tai, kad faktinis jung-tinio skrydžio sutrikdymas, dėl kurio atvykti į paskirties vietą buvo pavėluota, įvyko ne išvykimo vietos valstybėje. kadangi nagrinėjamu atveju reikalavimas

http://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?num=C-402/07&language=lt

332332332

reiškiamas dėl skrydžio, vykdyto iš Vilniaus oro uosto, lietuvos Respublikos teis-mai turi jurisdikciją nagrinėti šioje byloje pareikštus reikalavimus, o priešingos bylą nagrinėjusių teismų išvados yra nepagrįstos.

34. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalies aiškinimas, pagal kurį sąvoka „vieta, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“, kiek tai susiję su reikalavimais dėl kompensacijos priteisimo pagal Reglamentą 261/2004, iš lietuvos Respublikos vykdytų jungtinių skrydžių atvejais būtų aiškinama kaip apimanti tik ne valstybėje narėje esančią faktinio skrydžio sutrikdymo vietą, nea-titiktų veiksmingumo principo reikalavimų (šios nutarties 21 punktas). lietuvos aukščiausiasis Teismas jau yra pripažinęs, kad įpareigojimas oro transporto ke-leiviui bylinėtis užsienio valstybės teisme suvaržo jo galimybę pareikšti ieškinį, nes gali lemti neprotingas tokio kreipimosi į teismą išlaidas, ypač tais atvejais, kai kreipiamasi dėl palyginti nedidelės standartinės kompensacijos sumos priteisimo (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-541/2009), todėl tokiu aiškinimu būtų pernelyg suvaržoma keleivių ga-limybė pasinaudoti teisėmis, kylančiomis iš Reglamento 261/2004.

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pir-mosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino Teisinės pagalbos sutarties nuostatas, reglamentuojančias teismingumo nustatymo taisykles žalos atlyginimo bylose, todėl padarė teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog ieškovės pareikšto reikalavimo nagrinėjimas priskirtinas išimtinai Ukrainos teismų juris-dikcijai. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pir-mosios instancijos teismui spręsti iš naujo (cPk 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360, 362 straipsniai).


36. kasacinis teismas turėjo 9,60 eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įtei-kimu (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). kasaciniam teismui nutarus grą-žinti pirmosios instancijos teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo, nurodytų bylinėjimosi išlaidų, taip pat ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atly-ginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui.

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vado-vaudamasi lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui spręsti iš naujo ieškinio priėmimo klausimą.

333

Ši lietuvos aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsi-teisėja nuo priėmimo dienos.

1.18. Dėl draudimo sutartyje nustatyto ginčų tarptautinio teismingumo taikymo naudos gavėjai, nesančiai šios sutarties šalimi

Reglamento 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šalys, neat-sižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galio-jimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip.

Reglamento 1215/2012 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikš-tas: a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose; b) jeigu ieškinius pareiškia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas – kitoje vals-tybėje narėje ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose; arba c) kai draudikai yra keli – valstybės narės, kurioje yra iškelta byla pagrindiniam draudikui, teismuose. Pagal Reglamento 1215/2012 12 straipsnį, kai sudaryta atsakomybės drau-dimo sutartis arba draudžiamas nekilnojamasis turtas, ieškinys draudikui taip pat gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose.

Reglamento 1215/2012 15 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą, kuris buvo sudarytas tarp draudėjo ir draudiko, kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta arba įprastinė gyvenamoji vieta susitarimo sudarymo momentu buvo toje pačioje valstybėje narėje, ir pagal šį su-sitarimą tos valstybės narės teismams suteikiama jurisdikcija, net jei žalą sukėlęs įvykis įvyko užsienyje, su sąlyga, kad toks susitarimas neprieštarauja tos valstybės narės teisei (3 punktas); kuris yra susijęs su draudimo sutartimi, sudaryta dėl vienos ar daugiau 16 straipsnyje nurodytų rizikos rūšių (5 punktas).

Galimybė „didelės rizikos“ draudimo sutartyse nukrypti nuo bendrųjų jurisdikci-jos taisyklių taikoma tik santykiams tarp susitariančiųjų šalių ir paprastai negali būti iš-plėsta ir taikoma apdraustam trečiajam asmeniui. Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punktas ir 16 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad dėl „didelės rizikos“, kaip ji suprantama pagal pastarąją nuostatą, sudarytoje draudimo sutartyje draudėjo ir draudiko sutarta jurisdikciją suteikiančia sąlyga negalima remtis prieš šia sutartimi apdraustą asmenį, kuris nėra draudimo srities profesionalas, neišreiškė sutikimo dėl šios sąlygos ir jo nuolatinė gyvenamoji ar buveinės vieta yra kitoje nei draudėjo ir draudiko buveinės valstybėje narėje.

334334334

civilinė byla nr. e3k-3-248-611/2020Teisminio proceso nr. 2-55-3-02447-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8; 3.6.1.1; 3.6.1.4 (S)



2020 m. gegužės 7 d.Vilnius

lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susi-dedanti iš teisėjų andžej Maciejevski (pranešėjas), donato Šerno ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pa-gal atsakovės latvijos bendrovės „aaS BalTa“ kasacinį skundą dėl lietuvos apelia-cinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „gRiFS ag“ ieškinį atsakovei latvijos bendrovei „aaS BalTa“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. ginčo esmė

1. kasacinėje byloje sprendžiama dėl 2012 m. gruodžio 12 d. europos Parlamento ir Tarybos reglamento (eS) nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamen-tas 1215/2012) nuostatų, reglamentuojančių jurisdikciją draudimo bylose, aiškini-mo ir taikymo.

2. konkrečiai šioje byloje nagrinėtina, ar draudimo sutartyje, kuri pagal 2009 m. lapkričio 25 d. europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/138/eB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo („Mokumas ii“) įtvirtintus kriterijus laikoma „didelės rizikos“, esantis jurisdikciją suteikiantis susitarimas, sudarytas tarp toje pačioje valstybėje narėje esančių draudėjo ir draudiko bei nukreipiantis į jų buveinės vietos teismus, gali būti panaudotas prieš šios sutarties nepasirašiusį kitoje valstybėje narėje įsteigtą apdraustąjį naudos gavėją.

3. nagrinėjamos bylos ieškovė yra lietuvoje registruota saugos paslaugas teikian-ti UaB „gRiFS ag“, atsakovė – latvijoje registruota draudimo bendrovė „aaS BalTa“. ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 114 941,58 eur dydžio draudimo iš-moką, 6 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

335

4. 2012 m. liepos 31 d. tarp šioje byloje nedalyvaujančios latvijoje registruotos ben-drovės „gRiFS ag Sia“ ir atsakovės „aaS BalTa“ buvo sudaryta bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis (toliau – draudimo sutartis).

5. draudimo sutartyje jos šalys susitarė, kad bendrovės „aaS BalTa“ juridinių as-menų bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklės nr. 52.02, bendrovės „aaS BalTa“ draudimo sutarties bendrosios sąlygos nr. 01 (toliau – ir Bendro-sios sąlygos) yra draudimo sutarties dalis (draudimo poliso 1 punktas, Bendrųjų sąlygų 2.1 punktas).

6. draudimo sutartyje jos šalys bendrovės „gRiFS ag Sia“ ir „aaS BalTa“ susitarė papildomai apdrausti ieškovės UaB „gRiFS ag“ ir nagrinėjamoje byloje nedaly-vaujančios estijoje registruotos įmonės „gRiFS oU“ bendrąją civilinę atsakomybę.

7. Bendrųjų sąlygų, į kurias nukreipia draudimo sutartis, 9.9 punkte įtvirtinta, kad iš draudimo sutarties kylančius santykius reglamentuoja galiojantys latvijos Respublikos įstatymai, tarp kurių – ir draudimo sutarčių įstatymas, civilinė teisė bei kiti latvijos Respublikos įstatymai.

8. Bendrųjų sąlygų 9.10 punkte nustatyta, kad visi su draudimo sutartimi susiję ginčai yra sprendžiami derybomis. nepavykus susitarti derybų būdu, ginčą na-grinėja latvijos Respublikos teismas, vadovaudamasis latvijos Respublikos teri-torijoje galiojančiuose įstatymuose įtvirtinta tvarka.

9. 2012 m. rugpjūčio 21 d. įvyko vagystė UaB „jaunystės romantika“ priklausančio-je juvelyrinėje parduotuvėje (alytus, lietuva), kurią pagal saugos paslaugų teiki-mo sutartį saugojo ieškovė. UaB „jaunystės romantika“ ir jos draudikė bendrovė „eRgo insurance Se“ kreipėsi į teismą su ieškiniais, reikalaudamos atlyginti dėl vagystės patirtus nuostolius.

10. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje nr. 2-1168-603/2016 ieškovės UaB „jaunystės romantika“ ieškinį patenkino vi-siškai – priteisė ieškovei iš atsakovės UaB „gRiFS ag“ 56 565,17 eur turtinės žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. kovo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3355,13 eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

11. Šis teismas taip pat tenkino ieškovės draudimo bendrovės „ergo insurance Se“ ieškinį iš dalies – priteisė jai solidariai iš atsakovių UaB „gRiFS ag“ ir draudimo bendrovės „aaS BalTa“ 38 194,99 eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. sausio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis – 3062,47 eur bylinėji-mosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė.

12. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad atsakovė UaB „gRiFS ag“ buvo at-sakinga už prekybos centro rakinimą. Įvertinęs draudimo sutarties 4.1.3 punkte ir 4.1.5 punkte nustatytas atsakovės pareigas, teismas sprendė, kad jei atsakovė būtų tinkamai apžiūrėjusi UaB „jaunystės romantika“ parduotuvę, vagims nebū-tų buvę galimybės išlaužti seifų ir iš jų pagrobti juvelyrinius dirbinius bei pinigus ir taip būtų buvę išvengta turtinės žalos padarymo, todėl nusprendė, kad atsira-dusią žalą ir atsakovės UaB „grifs ag“ neveikimą sieja tiesioginis priežastinis ryšys, o atsakovės veika atlikta esant dideliam neatsargumui.

336336336

13. lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje nr. 2a-870-241/2016 Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeis-tą. lietuvos aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje nr. 3k-3-286-313/2017 paliko nepakeistą minėtą lietuvos apeliacinio teismo sprendimą.

14. Šioje byloje ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 114 941,58 eur dydžio draudimo išmoką, 6 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


15. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.16. Teismas, remdamasis 2000 m. gruodžio 22 d. europos Tarybos reglamento (eB)

nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylo-se pripažinimo bei vykdymo ii skyriaus 3 skirsnio 8–14 straipsnių nuostatomis, Bendrųjų sąlygų 9.10 punktu, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad draudimo sutartį sudariusi latvijos bendrovė „gRiFS ag Sia“ yra ieškovės dalyvė (savininkė), val-danti visas UaB „gRiFS ag“ akcijas, sprendė, kad dėl ieškovės pritarimo, net jei jis yra išreikštas ir netiesiogiai, visoms sutarties sąlygoms, taip pat susijusioms su ginčo teismingumu, nekyla jokių abejonių.

17. Teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį atsakovei kaip neteismingą Vilniaus apy-gardos teismui, nurodęs, kad draudimo teisinių santykių šalys draudimo sutar-ties Bendrųjų sąlygų 9.10 punkte nustatė, jog visi su draudimo sutartimi susiję ginčai bus nagrinėjami latvijos Respublikos teismuose, vadovaujantis latvijos Respublikos teritorijoje galiojančiais įstatymais.

18. lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, 2018 m. kovo 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį pa-naikino ir perdavė klausimą dėl UaB „gRiFS ag“ ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog UaB „gRiFS ag“ pripažintina naudos gavėja pagal sudarytą draudimo sutartį. Teismas, remdamasis Reglamen-to 1215/2012 18 konstatuojamąja dalimi, 11 straipsniu, lietuvos aukščiausio-jo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3k-3-432-248/2015 pateiktais išaiškinimais, europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir eSTT, Teisingumo Teismas) 2005 m. gegužės 12 d. sprendimu byloje Société financière et industrielle du Peloux, c-112/03, konstatavo, jog draudimo sutartyje buvo su-sitarta, kad ginčai dėl draudimo sutarties bus sprendžiami latvijos Respublikos teismuose, vadovaujantis latvijos Respublikos teritorijoje galiojančiais įstatymais.

20. apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo susitarimu faktiškai buvo apri-bota ieškovės kaip naudos gavėjos, kurios buveinės vieta yra lietuvos Respubli-koje, teisė pasinaudoti jai Reglamento 1215/2012 11 straipsnyje suteiktomis al-ternatyviomis teismo pasirinkimo galimybėmis. apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad toks susitari-mas neįpareigoja ieškovės paduoti ieškinį tik latvijos Respublikos teismui. dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis buvo panaikinta ir klausi-

337

mas dėl UaB „gRiFS ag“ ieškinio priėmimo perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


21. atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį ir palikti ieškinį nenagrinėtą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atly-ginimą. kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:21.1. Reglamento 1215/2012 3 skirsnio nuostatų dėl specialiųjų jurisdikcijos tai-

syklių draudimo sutarčių šalys gali nesilaikyti pagal susitarimą, kuris yra susijęs su draudimo sutartimi, sudaryta dėl vienos ar daugiau 16 straipsny-je nurodytų rizikos rūšių, kurią apibrėžia 16 straipsnio 5 punktas. Tai le-mia, kad spręsdamas, ar lietuvos teismai turi jurisdikciją pagal Reglamen-to 1215/2012 nuostatas, apeliacinės instancijos teismas turėjo tinkamai kva-lifikuoti sutartį, iš kurios ieškovė kildina reikalavimus, ir turėjo šią sutartį kvalifikuoti kaip „didelės rizikos“ draudimo sutartį, kaip ji apibrėžiama Re-glamento 1215/2012 16 straipsnio 5 punkte. 2012 m. liepos 31 d. civilinės at-sakomybės draudimo poliso nr. 341259436 priede nurodoma, jog pas drau-dėją dirbančių asmenų skaičius yra 1628, t. y. viršija 2009 m. lapkričio 25 d. europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/138/eB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo („Mokumas ii“) (toliau – ir direktyva 2009/138/eB) nustatytą 250 darbuotojų skaičiaus kriterijų. Be to, priede nurodoma draudėjo apyvarta einamaisiais draudimo sutarties finan-siniais metais viršija direktyvoje 2009/138/eB nurodytą 12,8 mln. eur kri-terijų. nustatant kriterijus turi būti vertinami ir sumuojami tiek draudėjos, tiek ieškovės duomenys, tačiau vien draudėjos (latvijos bendrovės „gRiFS ag Sia“) duomenų pakanka nustatyti, kad kriterijai yra viršijami, ir tai lei-džia sudarytą sutartį kvalifikuoti kaip „didelės rizikos“ draudimo sutartį.

21.2. Pagal Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punktą draudimo sutarties, kuri kvalifikuotina kaip „didelės rizikos“ draudimo sutartis, šalims leidžia-ma nesilaikyti Reglamento 1215/2012 3 skirsnio nuostatų. Taigi draudimo sutarties šalys galėjo susitarti, kad jurisdikcija priklausys tik draudikės bu-veinės valstybės teismams. draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9.10 punk-to nuostata, įtvirtinanti, kad ginčai iš draudimo sutarties perduodami spręs-ti latvijos Respublikos teismams, yra galiojanti ir privaloma ieškovei, kaip trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta draudimo sutartis.

21.3. Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 3 punkte nustatyta taisyklė, kuri leidžia draudikui ir draudėjui, kurių buveinės yra toje pačioje valstybėje narėje, su-sitarti dėl jurisdikcijos draudiko buveinės vietos teismuose, net jei žalą sukė-lęs įvykis įvyko užsienyje. draudimo sutartis buvo sudaryta tarp draudikės ir draudėjos, kurių abiejų buveinės yra latvijos Respublikoje, todėl toks su-sitarimas dėl jurisdikcijos yra leidžiamas ir įpareigoja draudėją bei ieško-vę. ieškovė yra draudėjos patronuojamoji įmonė, kuri draudimo sutartyje įvardyta kaip kartu su draudėja apdraudžiamas asmuo. nors ieškovė nėra

338338338

pasirašiusi draudimo sutarties, sutartis laikytina sudaryta ieškovės naudai, t. y. suteikiančia ieškovei draudimo apsaugą. Tačiau šios draudimo apsaugos ribos ir sąlygos visa apimtimi taikomos ieškovei lygiai taip kaip ir draudėjai, įskaitant ir jurisdikcijos sąlygą. Šioje byloje ieškovė reiškia ieškinį ne kaip nukentėjęs apdraustasis naudos gavėjas, kuriam mokėtina draudimo išmo-ka pagal civilinės atsakomybės draudimą, ji reikalauja priteisti sumas, kurios turės būti išmokėtos nukentėjusiems asmenims. Pagal savo statusą ieškovės, reiškiančios tokius reikalavimus, padėtis yra lygiavertė kaip ir draudėjos, to-dėl jai yra privalomos visos draudimo sutarties sąlygos, įskaitant susitarimą dėl latvijos teismų jurisdikcijos. dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, kad ieškovei netaikomos Reglamento 1215/2012 11 straipsnyje nurodytos alternatyvos.

21.4. apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo eSTT praktikos, vadovauda-masis precedentu, kuris taikytinas kitoms situacijoms. eSTT 2005 m. ge-gužės 12 d. sprendime byloje Société financière et industrielle du Peloux, c-112/03, analizuojamos ir šios bylos situacijos yra skirtingos, nes ieškinį reiškia ne nukentėjęs asmuo, kuriam padaryta žala, o draudėjo statusu besi-naudojanti ieškovė, kuri turi tas pačias teises pagal draudimo sutartį kaip ir draudėja, įskaitant ir tai, kad jai galioja susitarimas dėl jurisdikcijos.

22. ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, lietuvos ape-liacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:22.1. Bylą nagrinėję teismai yra nustatę faktą, kad ieškovė nėra draudimo sutar-

ties šalis ir jos nesaisto susitarimas dėl teismingumo, kurį sudarė latvijos bendrovė „gRiFS ag Sia“ ir atsakovė. ieškovė draudimo sutarties šalių at-žvilgiu yra trečiasis asmuo (apdraustasis asmuo), ji nebuvo ir nėra išreiškusi valios dėl ginčų, kylančių iš sutarties ir susijusių su draudimo sutartimi, sprendimo sąlygų ar jurisdikcijos. Taigi draudimo sutarties šalių (latvijos bendrovės „gRiFS ag Sia“ ir atsakovės) sudarytas susitarimas dėl teismin-gumo negali sukelti teisinių pasekmių ieškovei, tokio susitarimo nesudariu-siam asmeniui. iš kasacinio skundo matyti, kad atsakovė siekia, jog kasaci-nis teismas iš naujo nustatytų apeliacinės instancijos teismo jau konstatuo-tas faktines aplinkybes dėl to, ar ieškovė yra draudimo sutarties šalis ir (ar) ieškovė pritarė susitarimui su atsakove dėl ginčų teismingumo.

22.2. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, sutarties šalių susitarimas dėl teismingumo negali saistyti trečiojo asmens ir sukelti jam teisinių padarinių (lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir cPk) 32 straips-nio 1 dalis, 788 straipsnio 1 dalis). lietuvos aukščiausiasis Teismas laikosi po-zicijos, jog tarp šalių sudarytas susitarimas dėl ginčo teismingumo negali su-kelti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-69/2003; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-102/2010). latvijos bendrovės „gRiFS ag Sia“ ir atsakovės susitarimas dėl ginčų sprendimo latvijos teismuose ne-gali būti taikomas ieškovei, kadangi ieškovė yra trečiasis asmuo draudimo

339

sutarties šalių atžvilgiu ir nebuvo išreiškusi valios dėl sutartinio teismingumo. ieškovė negali būti tapatinama su latvijos bendrove „gRiFS ag Sia“. drau-dėjas yra draudimo sutarties šalis, todėl jam tenka pareiga mokėti draudimo įmoką draudikui, jis gali derėtis su draudiku dėl draudimo sutarties sąlygų, su atitinkamomis sąlygomis sutikti ar nesutikti, o ieškovė yra apdraustasis pagal draudimo sutartį asmuo ir negali būti laikoma šios draudimo sutarties šalimi (lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 1, 7 dalys, 107 straips-nis). Taigi ieškovė negali būti tapatinama su latvijos bendrove „gRiFS ag Sia“ ir negali būti laikoma nei draudėja, nei draudimo sutarties su atsakove šalimi.

22.3. ieškovė nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi eSTT išaiškinimais, pateiktais 2005 m. gegužės 12 d. sprendime byloje Société financière et industrielle du Peloux, c-112/03. eSTT praktikoje išaiškinta, kad, analogiškai kaip ir sutarties uždarumo prin-cipas, autonomiškas šalių susitarimas dėl jurisdikcijos pasirinkimo galioja tik tiems asmenims, kurie jam pritarė, t. y. sutartinis teismingumas įpareigo-ja tik susitarimo šalis, o tretiesiems asmenims jis neturi teisinės galios (eSTT 2013 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Refcomp SpA, c-543/10). eSTT yra konstatavęs, kad nuo apdraustos žalos nukentėjusios trečiosios šalies padė-tis yra dar labiau nutolusi nuo sutartinių santykių, kylančių iš susitarimo dėl jurisdikcijos, nei apdrausto naudos gavėjo, kuris neišreiškė aiškaus su-tikimo dėl šio susitarimo, padėtis (eSTT 2017 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Assens Havn, c-368/16). atsižvelgiant į šią eSTT praktiką spręstina, kad latvijos bendrovės „gRiFS ag Sia“ ir atsakovės sudarytas jurisdikcijos susitarimas neturi teisinės galios ieškovei (apdraustajam asmeniui). ieškovė negali būti laikoma nei papildoma draudėja, nei besinaudojančia draudėjo statusu, todėl teismas pagrįstai vadovavosi eSTT išaiškinimais.

22.4. ieškovė taip pat nesutinka, jog latvijos bendrovės „gRiFS ag Sia“ ir atsako-vės susitarimo dėl jurisdikcijos taikymas ieškovei galimas pagal Reglamen-to 1215/2012 15 straipsnio 3 punkto, 15 straipsnio 5 punkto ir 16 straipsnio 5 punkto nuostatas. Reglamento 1215/2012 15, 16 straipsnių nuostatos lai-kytinos išimtimis iš specialiųjų teismingumo taisyklių dėl bylų, susijusių su draudimu, jos turi būti taikomos siaurai (eSTT 2017 m. liepos 13 d. spren-dimas byloje Assens Havn, c-368/16; 2005 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Société financière et industrielle du Peloux, c-112/03). iš Reglamen-to 1215/2012 nuostatų matyti, kad 15 straipsnio 3 punkte ir 15 straipsnio 5 punkte nustatytos išimtys gali būti taikomos tik tuo atveju, jei bylos šalys yra draudimo sutarties šalys (draudėjas ir draudikas) ir jei jos yra sudariu-sios susitarimą dėl jurisdikcijos. Reglamento 1215/2012 16 straipsnyje nu-rodyti draudimo rizikos rūšių kriterijai (įskaitant Reglamento 1215/2012 16 straipsnio 5 punkto nuostatas dėl „didelės rizikos“ draudimo) yra aktua-lūs tik tuo atveju, kai bylos šalys yra draudėjas ir draudikas, kurie yra sudarę susitarimą dėl jurisdikcijos. Reglamento 1215/2012 1, 4 punktų nuostatos taip pat patvirtina, kad, norint nesilaikyti Reglamento 1215/2012 3 skirsnyje nustatytų specialiųjų teismingumo taisyklių, yra privalomas bylos šalių su-


340340340

sitarimas dėl teismingumo. Taigi, remiantis tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu Reglamento 1215/2012 15 straipsnio nuostatų aiškinimu, pagal Reglamen-to 1215/2012 15 straipsnio 3, 5 punktus (kartu su 16 straipsnio 5 punktu) draudimo sutartyje nustatytas susitarimas dėl teismingumo neturi teisinės galios apdraustam asmeniui ar nukentėjusiam asmeniui. Toks nuostatų aiš-kinimas atitinka eSTT praktiką, apdrausto asmens bei nukentėjusio asmens vaidmenį sudarant draudimo sutartį. nagrinėjamu atveju nėra Reglamen-to 1215/2012 15 straipsnio 3 punkte įtvirtintos išimties taikymo sąlygų. ieš-kovė nėra draudėja ir su atsakove nėra sudariusi susitarimo dėl teismingu-mo, be to, ieškovės ir atsakovės buveinės yra skirtingose valstybėse narėse.

22.5. ieškovei būtų nepagrįsta taikyti kriterijus, kurie taikytini draudėjui. ieškovė neturėjo galimybės derėtis dėl draudimo sutarties sąlygų, įskaitant sąlygas dėl ginčų teismingumo. Vien ši aplinkybė ipso jure (pagal įstatymą) yra pa-kankama spręsti, kad ieškovės padėtis yra silpnesnė, tuo tarpu eSTT prak-tikoje yra ginamas apdraustas asmuo arba nukentėjęs asmuo, kurio padėtis silpnesnė (eSTT 2005 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Société financière et industrielle du Peloux, c-112/03; 2017 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Assens Havn, c-368/16; 1983 m. liepos 14 d. sprendimas byloje Gerling Kon-zern Speziale Kreditversicherungs-AG, c-201/82).

iV. kreipimasis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, šio sprendimo esmė ir dalyvaujančių byloje asmenų rašytiniai paaiškinimai

23. lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas ir kreiptasi į Teisin-gumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu:

ar Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punktas ir 16 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad didelės rizikos draudimo atveju jurisdikcinis su-sitarimas, nustatytas tarp draudėjo ir draudiko sudarytoje draudimo sutarty-je, gali būti panaudotas prieš šia sutartimi apdraustą asmenį, kuris neišreiškė aiškaus sutikimo dėl šios sąlygos ir kurio nuolatinė gyvenamoji vieta ar buvei-nė yra kitoje nei draudėjo ir draudiko valstybėje narėje.

24. Teisingumo Teismas pagal lietuvos aukščiausiojo Teismo pateiktą prašymą 2020 m. vasario 27 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje AAS „Balta“, c803/18 (toliau – Prejudicinis sprendimas), kuriuo nusprendė:

Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punktas ir 16 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad dėl „didelės rizikos“, kaip ji suprantama pagal pastarąją nuostatą, sudarytoje draudimo sutartyje draudėjo ir draudiko sutarta jurisdik-ciją suteikiančia sąlyga negalima remtis prieš šia sutartimi apdraustą asmenį, kuris nėra draudimo srities profesionalas, neišreiškė sutikimo dėl šios sąlygos ir jo nuolatinė gyvenamoji ar buveinės vieta yra kitoje nei draudėjo ir draudiko buveinės valstybėje narėje.

25. lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 10 d. nutartimi buvo atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas ir pasiūlyta

341

dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti rašytinius teisinius argumentus dėl Prejudicinio sprendimo.

26. ieškovė pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog Teisingumo Teismo priimtas Prejudicinis sprendimas, jame pateikti išaiškinimai pagrindžia, kad ieškovės pa-reikšti reikalavimai yra teismingi lietuvos Respublikos teismams ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pateikiami tokią išvadą pagrin-džiantys argumentai bei priežastys:26.1. Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento 1215/2012 15 straipsnio

5 punkto ir 16 straipsnio 5 punkto nuostatos bei remiantis tokiomis nuos-tatomis didelės rizikos draudimo sutartyje įtvirtintas draudėjo ir draudiko susitarimas dėl teismingumo negali būti taikomas draudimo sutartimi ap-draustojo asmens atžvilgiu, kai: pirma, apdraustasis asmuo nėra draudi-mo srities profesionalas; antra, apdraustasis asmuo neišreiškė sutikimo dėl teismingumo susitarimo; trečia, apdraustojo asmens buveinės vieta yra ne draudėjo ir draudiko buveinės valstybėje narėje.

26.2. Bylą nagrinėjant teismuose buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kurios, re-miantis Prejudiciniame sprendime pateiktais išaiškinimais, pagrindžia, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Reglamento 1215/2012 15 straips-nio 5 punkto ir 16 straipsnio 5 punkto nuostatos ir kad ieškovės atžvilgiu negalima remtis draudimo sutarties nuostatomis dėl ginčų teismingumo latvijos teismams. Šiuo atveju ieškovė nėra draudimo srities profesionalė, atsakovė yra profesionali draudimo rinkos dalyvė. ieškovė ir latvijoje re-gistruota bendrovė „gRiFS ag Sia“ yra teisiškai atskiri subjektai, kurie sa-varankiškai prisiima pareigas ir įgyvendina teises. Taigi draudimo sutarties šalių sudarytas susitarimas dėl teismingumo negali sukelti teisinių pase-kmių ieškovei, tokio susitarimo nesudariusiam asmeniui.

26.3. Tai, kad draudimo sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl teismingumo ne-gali būti taikomas ieškovės, kaip apdraustojo asmens, nesančio draudimo sutarties šalimi, atžvilgiu, papildomai pagrindžia cPk reglamentavimas ir lietuvos aukščiausiojo Teismo praktika, nurodanti, jog draudžiama taikyti sutartinio teismingumo nuostatas šio susitarimo nesudariusiems asmenims (cPk 32 straipsnio 1 dalis; lietuvos aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-69/2003; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-102/2010).

26.4. ieškovės reikalavimų teismingumas turi būti nustatomas vadovaujantis Re-glamento 1215/2012 3 skirsnio 10, 11, 12, 13 ir 14 straipsniuose įtvirtintomis specialiosiomis teismingumo taisyklėmis dėl bylų, susijusių su draudimu. ieškovė yra apdraustoji, o žala, kurios atlyginimo ieškovė siekia draudimo išmokos forma, kilo lietuvos Respublikoje, todėl ieškovė, vadovaudamasi Reglamento 1215/2012 11, 12 straipsnių nuostatomis, turi teisę atsakovei ieškinį pareikšti pagal savo nuolatinės buveinės adresą lietuvos Respublikos teisme. Šias aplinkybes pagrįstai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

342342342


V. kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinės bylos iš draudimo teisinių santykių teismingumo esant tarptautiniam elementui, kai ieškinį pareiškia naudos gavėjas, nesantis draudimo sutarties šalimi

27. kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę tei-sę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (cPk 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-7-443-969/2016 21 punktą).

28. kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti lietuvos Respu-blikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nusta-tytos vidaus teisėje (cPk 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (žr. lietuvos aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje nr. 3k-3-25-695 10 punktą ir jame nuro-dytą kasacinio teismo praktiką).

29. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2012 m. liepos 31 d. tarp latvijoje registruotos bendrovės „gRiFS ag Sia“ ir atsakovės latvijos bendrovės „aaS BalTa“ buvo sudaryta Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis. Šioje sutartyje šalys susitarė papildomai apdrausti UaB „gRiFS ag“ (ieškovės) ir „grifs oU“ bendrąją civilinę atsakomybę. Taigi, ieškovė yra naudos gavėja pagal latvijoje re-gistruotos bendrovės „gRiFS ag Sia“ ir atsakovės sudarytą Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį.

30. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, jog draudimo sutartimi jos šalys susitarė, kad visus su aktualia draudimo sutartimi susijusius ginčus nagrinėja latvijos Res-publikos teismas, vadovaudamasis latvijos Respublikos teritorijoje galiojančiuo-se įstatymuose nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis cPk 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto, šalių sudarytos draudimo sutarties Bendrųjų są-lygų 9.10 punkto nuostatomis bei 2000 m. gruodžio 22 d. europos Tarybos regla-mento (eB) nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komer-cinėse bylose pripažinimo bei vykdymo ii skyriaus 3 skirsnio 8–14 straipsniais, sprendė, jog byla neteisminga Vilniaus apygardos teismui, todėl atsisakė ieškinį priimti. apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokia pirmosios instanci-jos teismo išvada nepagrįsta, nes ieškovė nėra latvijoje registruotos bendrovės „gRiFS ag Sia“ ir atsakovės sudarytos sutarties šalis, todėl jos teisę pasinaudoti

343

Reglamento 11 straipsnyje suteiktomis alternatyviomis teismo pasirinkimo gali-mybėmis varžanti draudimo sutarties sąlyga jai netaikoma. atsakovė kasacinia-me skunde su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka.

31. Taigi, byloje sprendžiamas teisės klausimas, ar latvijoje registruotos bendrovės „gRiFS ag Sia“ ir atsakovės sudarytos draudimo sutarties susitarimas dėl ginčų teismingumo turi būti taikomas ir naudos gavėjai ieškovei, kuri yra registruota lietuvoje ir kuri nėra šios sutarties šalis. kadangi tiek lietuva, tiek latvija yra europos Sąjungos valstybės narės, todėl, bylos šalims turint buveines skirtingose eS valstybėse narėse, ginčo teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas vado-vaujantis Reglamento 1215/2012 nuostatomis.

32. Šis reglamentas nustato jurisdikcijos taisykles civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinas europos Sąjungos valstybėms narėms. Šis teisės aktas pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (eB) nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Pagal Re-glamento 1215/2012 81 straipsnį šis reglamentas privalomas visas ir pagal Sutar-tis tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.

33. kalbant apie sutarties šalių teisę sudaryti susitarimus dėl tarptautinės jurisdik-cijos, Reglamento 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Remiantis Reglamento 1215/2012 25 straipsnio 4 dalimi, susita-rimai dėl jurisdikcijos ar turto patikėjimo dokumento nuostatos dėl jurisdikcijos pasirinkimo neturi teisinės galios, jeigu jie prieštarauja 15 (bylos dėl draudimo), 19 (vartojimo sutartys) ar 23 (darbo sutartys) straipsniui arba jeigu teismai, kurių jurisdikcijos išvengiama, turi išimtinę jurisdikciją pagal 24 straipsnį.

34. Bylų iš draudimo teisinių santykių teismingumui reglamentuoti skirtos taisyklės yra išdėstytos Reglamento 1215/2012 3 skirsnyje, 10–16 straipsniuose („jurisdik-cija dėl bylų, susijusių su draudimu“). Šio Reglamento 10 straipsnyje įtvirtinta, jog jurisdikcija dėl bylų, susijusių su draudimu, nustatoma pagal šį skirsnį, ne-darant poveikio 6 straipsniui ir 7 straipsnio 5 punktui. Tai reiškia, kad bylose iš draudimo teisinių santykių remtis kitomis Reglamento normomis galima tiek, kiek tai leidžia minėto 3 skirsnio normos.

35. Reglamento 1215/2012 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pa-reikštas: a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose; b) jeigu ieškinius pareiškia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavė-jas – kitoje valstybėje narėje ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose; arba c) kai draudikai yra keli – valstybės narės, kurioje yra iškelta byla pagrindiniam draudikui, teismuose. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad draudiko, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta nėra valstybėje narėje, ta-čiau kuris turi filialą, atstovybę arba kitokį padalinį vienoje iš valstybių narių,

344344344

ginčuose, susijusiuose su filialo, atstovybės arba padalinio veikla, tokia valstybė narė yra laikoma draudiko nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta.

36. Pagal Reglamento 1215/2012 12 straipsnį, kai sudaryta atsakomybės draudimo sutartis arba draudžiamas nekilnojamasis turtas, ieškinys draudikui taip pat gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Ši nuostata taikoma ir tuomet, kai kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas yra nurodyti vienoje draudimo sutartyje ir kai abiejų rūšių turtui žala padaryta dėl to paties įvykio.

37. Tiek, kiek aktualu nagrinėjamai bylai, Reglamento 1215/2012 15 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitari-mą, kuris buvo sudarytas tarp draudėjo ir draudiko, kurių abiejų nuolatinė gy-venamoji (buveinės) vieta arba įprastinė gyvenamoji vieta susitarimo sudarymo momentu buvo toje pačioje valstybėje narėje, ir pagal šį susitarimą tos valstybės narės teismams suteikiama jurisdikcija, net jei žalą sukėlęs įvykis įvyko užsienyje, su sąlyga, kad toks susitarimas neprieštarauja tos valstybės narės teisei (3 punk-tas); kuris yra susijęs su draudimo sutartimi, sudaryta dėl vienos ar daugiau 16 straipsnyje nurodytų rizikos rūšių (5 punktas).

38. Reglamento 1215/2012 16 straipsnyje nustatyta, kad 15 straipsnio 5 punkte mini-mos rizikos rūšys yra šios: <...>; 5) nepaisant 1–4 punktų, bet kurios rūšies „dide-lė rizika“ yra apibūdinta 2009 m. lapkričio 25 d. europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/138/eB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo („Mokumas ii“).

39. Minėtos direktyvos „Mokumas ii“ 13 straipsnio 27 dalis „didelės rizikos“ sąvoką apibrėžia kaip rizikas, be kita ko, priskiriamas šios direktyvos i priedo a dalies 13 rizikų grupei („Bendroji civilinė atsakomybė“), jeigu draudėjas viršija bent du šiuos kriterijus: i) bendra balanso suma: 6,2 mln. eur; ii) grynoji apyvarta, kaip apibrėžta 1978 m. liepos 25 d. ketvirtojoje Tarybos direktyvoje 78/660/eeB, grin-džiamoje Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių (30): 12,8 mln. eur; iii) vidutinis darbuotojų skaičius per finansinius metus: 250. jeigu draudėjas priklauso įmonių grupei, kuriai rengia-ma konsoliduota finansinė atskaitomybė pagal direktyvos 83/349/eeB nuostatas, pirmos pastraipos c punkte išdėstyti kriterijai taikomi remiantis konsoliduota fi-nansine atskaitomybe.

40. atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad 2012 m. liepos 31 d. civilinės atsakomy-bės draudimo poliso, kuris patvirtina atsakovės ir latvijoje registruotos bendro-vės „gRiFS ag Sia“ (ieškovės patronuojančiosios bendrovės) sudarytą draudimo sutartį, priede nurodoma, kad draudėjos dirbančiųjų skaičius yra 1628, apyvarta einamaisiais draudimo sutarties finansiniais metais (2012 m.) yra 14,9 mln. eur, o praėjusiais finansiniais metais (2011 m.) buvo 13,6 mln. eur.

41. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios nutarties 40 punkte nurodomos aplinkybės, kurių ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą neginčija, atsižvelgiant į direktyvos „Mokumas ii“ 13 straipsnio 27 dalyje nurodytus didelės rizikos kriterijus (nutar-ties 39 punktas), sudaro pagrindą minėtą draudimo sutartį vertinti kaip sudarytą dėl didelės rizikos. Be to, abi draudimo sutarties šalys registruotos latvijoje, todėl pagal Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 3 ir 5 punktus draudimo sutarties šalių

345

susitarimas dėl teismingumo latvijos teismuose buvo galimas. Tačiau tai savaime nereiškia, kad šis susitarimas taip pat galioja ir nagrinėjamos bylos ieškovei.

42. eSTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad į sutartį įtraukta jurisdikciją suteikianti nuostata iš principo gali sukelti padarinių tik šios sutarties sudarymui pritarusių šalių tarpusavio santykiams. kad tokią sąlygą būtų galima panaudoti prieš trečiąjį asmenį, iš principo būtina, kad jis būtų jai pritaręs. Tiesa, turinio ir formos rei-kalavimai, kuriuos įvykdęs trečiasis asmuo gali būti laikomas pritarusiu sąlygai dėl jurisdikcijos, gali įvairuoti, nelygu pradinės sutarties pobūdis (eSTT 2013 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Refcomp, c 543/10, 29, 30 punktai).

43. Pažymėtina, kad Reglamento 1215/2012 preambulės 18 punkte nurodoma, jog, kalbant apie draudimo, vartotojų ir darbo sutartis, silpnesnioji šalis turėtų būti gi-nama pagal jurisdikcijos taisykles, kurios yra palankesnės tokios šalies interesams negu bendrosios taisyklės. kiek tai susiję su Reglamento 1215/2012 ii skyriaus 3 skirsniu siekiamais tikslais, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad kai draudi-mo sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai, kilus su šia sutartimi susijusiam gin-čui, joje įtvirtinta jurisdikciją suteikiančia sąlyga, kuriai šis asmuo nėra pritaręs, prieš jį galima remtis, tik jeigu ji nekelia pavojaus ekonomiškai silpnesnio asmens apsaugos tikslui (eSTT 2005 m. gegužės 12 d. sprendimas Société financière et industrielle du Peloux, c112/03, 38 punktas).

44. Be to, eSTT yra pabrėžęs, kad jei kiekvienu atskiru atveju reikėtų spręsti, ar as-menį galima laikyti „silpnesniąja šalimi“, kiltų teisinio nesaugumo pavojus ir atsi-rastų prieštara minėto Reglamento 1215/2012 15 konstatuojamojoje dalyje nuro-dytam jo tikslui, pagal kurį jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 20 d. sprendimo MMA IARD, c340/16, 34 punktą).

45. Teisėjų kolegija pažymi, jog eSTT pagal lietuvos aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje pateiktą prašymą 2020 m. vasario 27 d. prejudiciniame sprendime nurodė, jog galimybė „didelės rizikos“ draudimo sutartyse nukrypti nuo bendrųjų juris-dikcijos taisyklių taikoma tik santykiams tarp susitariančiųjų šalių ir paprastai negali būti išplėsta ir taikoma apdraustam trečiajam asmeniui. Šioje byloje eSTT nusprendė, jog Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punktas ir 16 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad dėl „didelės rizikos“, kaip ji suprantama pagal pastarąją nuostatą, sudarytoje draudimo sutartyje draudėjo ir draudiko su-tarta jurisdikciją suteikiančia sąlyga negalima remtis prieš šia sutartimi apdraustą asmenį, kuris nėra draudimo srities profesionalas, neišreiškė sutikimo dėl šios sąlygos ir jo nuolatinė gyvenamoji ar buveinės vieta yra kitoje nei draudėjo ir draudiko buveinės valstybėje narėje.

46. nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė aplinkybės, kad ieškovė, kurios naudai, be kita ko, draudimo sutartis sudaryta, būtų kokia nors forma pritarusi draudi-mo sutartyje įtvirtintam susitarimui dėl sutartyje nurodyto teismingumo. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė yra patronuojamoji latvijoje registruotos bendrovės „gRiFS ag Sia“, sudariusios draudimo sutartį su atsakove, įmonė, taip pat pati savaime neleidžia konstatuoti pritarimo tokiam susitarimui buvimą.

47. ieškovė nėra draudimo srities profesionalė, priešingą išvadą leidžiančių daryti

346346346

duomenų atsakovė byloje nepateikė. kad ieškovė nėra draudimo srities profesio-nalė, konstatavo ir eSTT šios nutarties 45 punkte minimame sprendime.

48. atsižvelgdama į aptartą eSTT sprendimuose pateiktą Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punkto, 16 straipsnio 5 punkto nuostatų aiškinimą, kadangi ieš-kovė nėra draudimo sutarties šalis ir nėra pritarusi joje įtvirtintam susitarimui dėl ginčų jurisdikcijos, teisėjų kolegija sprendžia, jog latvijoje registruotos bendro-vės „gRiFS ag Sia“ ir atsakovės sudarytoje draudimo sutartyje įtvirtintas susi-tarimas dėl ginčų teismingumo latvijos teismams negali būti naudojamas prieš ieškovę, todėl jai netaikytinas. ieškovė turi teisę rinktis, kuriam teismui pateikti ieškinį, vadovaudamasi Reglamento 1215/2012 3 skirsnio 11 ir 12 straipsniuose įtvirtintu alternatyviu teismingumu.

49. Remdamasi aptartais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instan-cijos teismo išvada dėl bylos teismingumo lietuvos teismams yra pagrįsta ir teisė-ta, padaryta tinkamai aiškinant ir taikant Reglamento 1215/2012 nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.


50. Pagal cPk 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai pri-imtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies.

51. atsakovė kasaciniu skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau, atmetus atsakovės kasacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme neatlygintinos (cPk 93 straipsnio 1 dalis).

52. ieškovė pateikė duomenis, kad kasaciniame teisme iš viso patyrė 3630 eur išlai-dų dėl teisinės pagalbos teikimo rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą (2018 m. liepos 2 d. PVM sąskaita faktūra, serija niP, nr. 31600, 2018 m. rugpjūčio 31 d., 2018 m. rugsėjo 4 d., rugsėjo 7 d., rugsėjo 21 d. mokėjimo nurodymai).

53. atsižvelgiant į tai, jog prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršija lietu-vos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu nr. 1R-85 ir lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomenda-cijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytą dydį (1521,84 eur (1,7 x 895,20 eur (2018 m. 1 ketv.)), ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už šio procesinio dokumento parengimą tenkinamas iš dalies – priteistinas kasaciniame teisme pa-tirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažintinas iki 1521,84 eur. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo priteisti visą prašomą sumą.

54. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme taip pat patirta 6,06 eur bylinėjimosi išlai-dų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (lietuvos aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). netenkinus atsakovės kasacinio skundo, pastarųjų išlaidų atlyginimas iš jos priteistinas valstybei.

347


n u t a r i a :

lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti iš atsakovės latvijos bendrovės „aaS BalTa“ (j. a. k. 40003049409)

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „gRiFS ag“ (j. a. k. 111813091) naudai 1521,84 (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt vieną eur 84 ct) eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės latvijos bendrovės „aaS BalTa“ (j. a. k. 40003049409) 6,06 eur (šešis eur 6 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlygi-nimo valstybei.

Ši priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


348348348

2. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUdžIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS PLENARINĖS SESIJOS, IŠPLĖSTINIŲ SEPTYNIŲ TEISĖJŲ IR TRIJŲ TEISĖJŲ

KOLEGIJŲ NUTARTYS

BAUdžIAMOJI TEISĖ

2.1. Bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas (BK 63 straipsnis)

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas nuosprendžio dalį dėl asmens nuteisimo pagal atitinkamus BK straipsnius, turi iš naujo paskirti galutinę subendrintą bausmę. Tais atvejais, kai panaikinta bausmė su kitomis bausmėmis buvo bendrinama visiško ar dalinio sudėjimo būdu, naujai paskiriama galutinė subendrinta bausmė turi būti proporcingai mažinama.

Baudžiamoji byla nr. 2a-7-1-788/2020Teisminio proceso nr. 1-20-1-00872-2010-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.10.1; 1.1.8.10.3 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Rimos ažubalytės, Prano kuconio, alvydo Pikelio, daivos Pranytės-Zalieckienės, artūro Ri-diko ir olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui aleksandrui kazakovui,nuteistojo gynėjui advokatui Sergejui Milovui,išnagrinėjo pagal nuteistojo S. B. pareiškimą dėl aiškiai netinkamo baudžia-

mojo įstatymo pritaikymo pagal lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPk) 451 straipsnį atnaujintą baudžiamąją bylą.

išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio nu-teistojo pareiškimą tenkinti, prokuroro, prašiusio pareiškimą tenkinti iš dalies, paaiš-kinimų,

n u s t a t ė :

349

i. Bylos esmė

1. kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžiu:1.1. S. B. nuteistas pagal lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Bk)

249 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkiolikai metų šešiems mėnesiams, 199 straipsnio 2 dalį (2009 m. liepos 15 d. veika) laisvės atėmimu septyneriems metams, 260 straipsnio 3 dalį (2009 m. liepos 15 d. veika) laisvės atėmimu trylikai metų, 199 straipsnio 2 dalį (2010 m. gegužės 15 d. veika) laisvės atėmi-mu septyneriems metams šešiems mėnesiams, 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. gegužės mėn. veika) laisvės atėmimu trylikai metų šešiems mėnesiams, 199 straipsnio 2 dalį (2010 m. rugpjūčio mėn. veika) laisvės atėmimu aštuo-neriems metams, 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. rugpjūčio mėn. veika) lais-vės atėmimu keturiolikai metų, 199 straipsnio 2 dalį (2010 m. rugpjūčio 14 d. veika) laisvės atėmimu aštuoneriems metams trims mėnesiams, 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. rugpjūčio 14 d. veika) laisvės atėmimu keturiolikai metų trims mėnesiams, 199 straipsnio 2 dalį (2010 m. spalio 14 d. veika) laisvės atėmimu aštuoneriems metams šešiems mėnesiams, 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. spa-lio 14 d. veika) laisvės atėmimu keturiolikai metų šešiems mėnesiams.

1.2. Vadovaujantis Bk 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, apėmimo būdu subendrintos bausmės, paskirtos: pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straips-nio 3 dalį (2009 m. liepos 15 d. veikos), ir paskirtas laisvės atėmimas trylikai metų; pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. gegu-žės mėn. veikos), ir paskirtas laisvės atėmimas trylikai metų šešiems mėne-siams; pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. rugpjū-čio mėn. veikos), ir paskirtas laisvės atėmimas keturiolikai metų; pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. rugpjūčio 14 d. veikos), ir paskirtas laisvės atėmimas keturiolikai metų trims mėnesiams; pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. spalio 14 d. veikos), ir paskirtas laisvės atėmimas keturiolikai metų šešiems mėnesiams.

1.3. Pritaikius Bk 63 straipsnio 1, 4 dalis, bausmė, paskirta pagal Bk 249 straips-nio 3 dalį, ir bausmės, paskirtos subendrinus pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas devyniolikai metų. Į bausmės laiką įskaitytas taikyto sulaikymo ir suėmimo nuo 2010 m. spalio 14 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos laikas.

1.4. S. B. nuteistas pagal Bk 249 straipsnio 3 dalį už tai, kad nuo 2005 m. lie-pos mėn. iki 2010 m. spalio 14 d. kaune subūrė, organizavo bei vadovavo nu-sikalstamam susivienijimui, suvienijęs jo narius bendrai nusikalstamai vei-kai – daryti labai sunkius nusikaltimus, nustatytus Bk 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje.

1.5. S. B. taip pat nuteistas pagal Bk 260 straipsnio 3 dalį (penkios nusikalstamos veikos) ir 199 straipsnio 2 dalį (penkios nusikalstamos veikos). Šios idealiąją sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos padarytos organizuojant nusikals-tamo susivienijimo narių S. V., g. T., a. Š., d. j., a. S. labai didelio kiekio nar-

350350350

kotinių medžiagų įgijimą užsienyje (ispanijos karalystėje, nyderlandų kara-lystėje) ir jų gabenimą į lietuvos Respubliką ir į užsienį (Rusijos Federaciją).

2. lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu pakeista kauno apygardos teismo 2014 m. birže-lio 9 d. nuosprendžio dalis dėl S. B.: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria S. B. buvo nuteistas pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už 2010 m. rugpjūčio mėn. padarytas veikas (organizuojant a. Š. narkotinių medžiagų įgi-jimą ir gabenimą) ir už šias veikas jam buvo paskirta subendrinta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, taip pat kuria ši bausmė buvo bendrinama su kito-mis bausmėmis. kita nuosprendžio dalis dėl S. B. (taip pat ir jam paskirta galutinė subendrinta devyniolikos metų laisvės atėmimo bausmė) nepakeista. nuteistojo S. B. gynėjo advokato S. Zabitos apeliacinis skundas atmestas.

3. lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartimi nuteistojo S. B. kasacinis skundas atmestas.

4. lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 18 d. nutartimi, vadovaujantis BPk 453 straipsnio 3 dalimi, 4 da-lies 2 punktu, baudžiamoji byla atnaujinta pagal nuteistojo S. B. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (t. y. Bk 63–65 straipsnių taikymo) ir byla perduota nagrinėti lietu-vos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.

ii. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai

5. nuteistasis S. B. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą, ištaisyti bausmių bendrinimo klai-das ir paskirti jam švelnesnę galutinę subendrintą bausmę. Pareiškime nurodoma:5.1 Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos

veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Pagal Bk 63 straipsnio 10 dalį nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką.

5.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Bk 63 straipsnio l, 4, 5 dalių ir kitas nuostatas. nagrinėjamu atveju konstatuotina idealioji nusikalstamų veikų sutaptis. esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, bausmės bendrinamos apėmimo būdu. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, netinkamai pritaikė Bk 63 straipsnio nuostatas, paskyrė neteisingą galutinę subendrintą bausmę. apeliaciniame teisme šis klausimas nebuvo nagrinėjamas.

5.3. apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo padaryti nusikalti-mai buvo ne pavieniai, o padaryta tęstinė veika, tačiau paskyrė bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, taip pažeidė Bk 63 straipsnio 10 da-lies nuostatas. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas panaikino nuos-prendžio dalį, kuria S. B. buvo nuteistas pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. rugpjūčio mėn. veikos), tačiau galutinei su-

351

bendrintai bausmei tai neturėjo jokios įtakos, o tai prieštarauja teisingumo principui ir teismų praktikai.

5.4. Be to, skiriant galutinę bausmę būtina atsižvelgti ir į europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – eŽTT) praktiką ir europos komiteto prieš kankinimą ir kito-kį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – cPT) ataskaitą dėl kalinimo sąlygų lietuvos įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas beveik dešimt metų jau praleido įkalinimo įstaigose, virš septynerių metų vyko teisminiai procesai. cPT ataskaitoje pažymima, kad kaliniams, kuriems skirta penke-rių metų ar ilgesnė laisvės atėmimo bausmė, individualaus bausmės atlikimo plano nebuvimas ar rimti tokio plano įgyvendinimo trūkumai laikytini rim-tais sunkinančiais veiksniais. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – konvencija) pažeidimas gali būti nustatytas net ir nesant ankstesnio kalinio nusiskundimo. kalėjimų perpildymu pagrįstam reikala-vimui dėl kompensacijos neužkerta kelio tai, kad prieš tai tomis įkalinimo sąlygomis kalėjimo administracijai nebuvo skųstasi. galiausiai, dėl kalėjimų perpildymo kompensacinės priemonės nėra vienintelis galimas žalos atlygini-mo būdas. Pagal eŽTT praktiką bausmės sumažinimas galėtų būti tinkamas būdas konvencijos pažeidimui ištaisyti. Be to, keičiant lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą bausmės atlikimo sąlygų pakeitimai tiesiogiai yra susiję su didesniu pareiškėjo teisių ir laisvių suvaržymu. griežtinant bausmės atlikimą būtina peržiūrėti (sumažinti) paskirtos bausmės terminus.

5.5. Bausmė privalo būti adekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms. Baus-mės paskirtis yra nubausti nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinti teisin-gumo principo įgyvendinimą. Teismas, pažeisdamas minėtus principus ir Bk 63 straipsnio nuostatas, paskyrė neteisingą galutinę subendrintą bausmę, kadangi pagal Bk 249 straipsnį paskirta bausmė apėmimo būdu turėtų būti subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį.

iii. lietuvos aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

6. Pareiškėjo S. B. prašymas tenkintinas iš dalies.

Dėl atnaujintos bylos nagrinėjimo ribų

7. Pagal BPk 451 straipsnio nuostatas, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujina-mos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir bau-džiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą Bk specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalsta-mą veiką; 3) ištaisius padarytus Bk 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, suma-žinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 5) ištaisius ne-

352352352

tinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti. iš šių BPk nuostatų išplaukia, kad baudžiamoji byla atnaujinama tik esant dviem sąlygoms: pirma, joje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, antra, reikia priimti BPk 451 straipsnio 1–5 punktuose nurodytus sprendimus.

8. BPk 451 straipsnyje nurodytas akivaizdžiai netinkamas baudžiamojo įstatymo pri-taikymas yra tada, kai be papildomo tyrimo ir vertinimo nustatoma aiški nuos-prendyje ar nutartyje nustatytų faktinių bylos aplinkybių neatitiktis pritaikyto bau-džiamojo įstatymo normoje nustatytoms sąlygoms; sprendžiant bylos atnaujinimo klausimus nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytos bylos aplinkybės nekvestionuo-jamos, preziumuojama, kad jos nustatytos teisingai, ir svarstomas tik jų atitikties pritaikyto baudžiamojo įstatymo normoje nustatytoms sąlygoms klausimas (lie-tuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje nr. 2a-7-3/2011). konstatavus, kad byloje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, res iudicata bylos atnaujinamos ir priimami atitinkami BPk 451 straipsnio 1–5 punktuose nu-rodyti sprendimai. kita vertus, pagal BPk XXXiV skyriaus taisykles baudžiamosios bylos negali būti atnaujintos kokiais nors kitais pagrindais ir sąlygomis, pvz., dėl ne-tinkamai įvertintų įrodymų, neteisingo civilinio ieškinio išsprendimo, neteisingos, t. y. per griežtos ar švelnios, bausmės paskyrimo ar pan.

9. Pareiškėjas teigia, kad skiriant galutinę bausmę atsižvelgtina ir į įkalinimo są-lygas, o jis beveik dešimt metų jau praleido įkalinimo įstaigose, virš septynerių metų vyko teisminiai procesai. Šie klausimai susiję su teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimais. jų svarstymas pabaigiamas bylą nagrinėjant kasacine tvarka ir pagal BPk XXXiV skyriaus taisykles atnaujintoje byloje jie negali būti svarstomi. Tokio pobūdžio pareiškimų argumentai nesudaro atnaujintos bylos nagrinėjimo dalyko ir paliktini nenagrinėti.

Dėl BK 63 straipsnio 4, 5 dalių taikymo

10. Pareiškėjo nuteistojo S. B. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinka-mai taikė Bk 63 straipsnio nuostatas, kadangi nenustatė idealiosios Bk 249 straips-nio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų sutapties ir bausmių nesubendrino apėmimo būdu, atmestini kaip nepagrįsti.

11. Pagal Bk 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teis-mas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę; skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Pagal Bk 63 straips-nio 4 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.), kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš pada-rytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės. Pagal Bk 63 straipsnio 5 dalį teismas bausmių apėmimą taiko, kai yra idealioji nusikalsta-mų veikų sutaptis (1 punktas), kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal Bk 10 ar 11 straipsnius (2 punktas) arba kai už vieną nusi-

353

kalstamą veiką paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (3 punktas).

12. idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamų-jų nusižengimų, apibrėžtų skirtinguose Bk straipsniuose. idealioji nusikalstamų veikų sutaptis gali būti konstatuojama ir tuo atveju, kai viena po kitos padaromos kelios skirtinguose Bk straipsniuose nustatytos nusikalstamos veikos, tačiau jos iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo da-lys, pvz., kai tas pats kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį, tai gali padaryti tik su-klastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas, kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-P-78/2012).

13. iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, nustatęs Bk 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje padarytų nusikalstamų veikų idealiąją sutaptį, už šias veikas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu (Bk 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). nustatydamas galutinę bausmę, teismas, vadovaudamasis realiosios sutapties taisykle, prie bausmės, paskirtos pagal Bk 249 straipsnio 3 dalį, pridėjo pagal Bk 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį paskirtų ir subendrintų bausmių dalis. Priešingai nei teigiama pareiškime, šiuo atveju bausmes bendrinti apėmimo būdu nebuvo pagrindo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamo susivienijimo (Bk 249 straipsnis) nusikalstama veika ir atskiros nusikalstamo susivienijimo narių padarytos nusikalstamos vei-kos (šiuo atveju veikos, nustatytos Bk 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje) sudaro ne idealiąją, bet realiąją nusikalstamų veikų sutaptį (pvz., ka-sacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-209-699/2017, 2k-31-511/2018, 2k-281-942/2018). Pažymėtina ir tai, kad S. B. inkriminuotos nusikalstamo su-sivienijimo (Bk 249 straipsnio 3 dalis) ir disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu (Bk 260 straipsnio 3 dalis) nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai labai sunkių nusikaltimų kategorijai (Bk 11 straipsnio 6 dalis), todėl teismas, nustatydamas galutinę bausmę, pagrįstai nesivadovavo ir Bk 63 straips-nio 5 dalies 2 punkto nuostata ir bausmes bendrino dalinio sudėjimo būdu.

Dėl dalies kaltinimo pašalinimo įtakos galutinei subendrintai bausmei

14. Pareiškėjo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl S. B. nuteisimo pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (2010 m. rugpjūčio mėn. padarytos veikos organi-zuojant a. Š. narkotinių medžiagų įgijimą ir gabenimą), nepagrįstai nesušvelnino galutinės subendrintos bausmės, yra pagrįsti.

15. apeliacinės instancijos teismas, pritardamas apelianto nuteistojo S. B. argumen-tams, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai du kartus S. B. pripažino kaltu už nusikalstamų veikų, nurodytų Bk 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą 2010 m. rugpjūčio mėn. (organizuojant a. Š.

354354354

narkotinių medžiagų įgijimą ir gabenimą) ir 2010 m. rugpjūčio 14 d. (organizuo-jant d. j. narkotinių medžiagų įgijimą ir gabenimą). dėl to nuosprendžio dalis, kuria S. B. nuteistas už 2010 m. rugpjūčio mėn. padarytas veikas, buvo panaikin-ta. kita vertus, priėmęs tokį sprendimą, šios instancijos teismas iš naujo bausmių nebendrino ir galutinę subendrintą bausmę paliko nepakeistą.

16. kaip matyti iš teismų nustatytų bylos aplinkybių, be kitų nusikalstamų veikų, S. B. buvo inkriminuota tai, kad jis nurodė a. Š. (kuris nuteistas nagrinėjamoje byloje) iš ispanijos karalystės į lietuvos Respubliką atgabenti labai didelį kiekį narkoti-nės medžiagos – kanapių dervos, o d. j. (baudžiamoji byla nutraukta pagal Bk 391 straipsnį) nurodė įgyti šią medžiagą iš a. Š. ir ją gabenti iš lietuvos Respubli-kos į Rusijos Federaciją. a. Š. 2010 m. rugpjūčio mėn. ispanijos karalystėje įgijo 94 kg 639 g kanapių dervos, ją neteisėtai gabeno automobilyje iki kaune esančio garažo, kur iki 2010 m. rugpjūčio 14 d. ją laikė, o d. j. iš a. Š. įgijo tą pačią nar-kotinę medžiagą ir neteisėtai ją gabeno automobilyje nuo kauno iki Vilniaus r., lavoriškių m., kur 2010 m. rugpjūčio 14 d. buvo sulaikytas policijos pareigūnų. iš nustatytų aplinkybių matyti, kad, priešingai nei visos kitos S. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, veiksmai, duodant nurodymus a. Š. ir d. j. dėl neteisėto disponavimo ta pačia narkotine medžiaga ir jos neteisėto gabenimo per valstybės sieną, buvo tęstiniai. Taigi šie S. B. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo nepagrįstai kvalifikuoti kaip atskiros nusikalstamos veikos ir už jas nepagrįstai buvo paskirtos atskiros bausmės. apeliacinės instancijos teismas, ištaisydamas šią kvalifikavimo klaidą, pašalino iš kaltinimo 2010 m. rugpjūčio mėn. padarytas veikas (organizuojant a. Š. narkotinių medžiagų įgijimą ir gabenimą) ir panai-kino už jas paskirtą subendrintą bausmę – laisvės atėmimą keturiolikai metų. Tačiau nepaisydamas to, kad ši bausmė pirmosios instancijos teismo buvo su-bendrinta su kitomis bausmėmis dalinio sudėjimo būdu, apeliacinės instancijos teismas naujo bausmių bendrinimo neatliko ir galutinės subendrintos bausmės dydžio nepakeitė, nenurodė ir tokio sprendimo motyvų.

17. kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, vadovauda-masis Bk 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie pagal Bk 249 straipsnio 3 dalį paskirtos penkiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį bausmių, paskirtų subendrinus pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį (penkios nusikalstamos vei-kos) bei 260 straipsnio 3 dalį (penkios nusikalstamos veikos) paskirtas bausmes, ir galutinę bausmę S. B. paskyrė laisvės atėmimą devyniolikai metų, t. y. prie griežčiausios bausmės iš viso pridėjo trejus metus šešis mėnesius. apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs nuosprendžio dalį dėl S. B. nuteisimo pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį (dėl 2010 m. rugpjūčio mėn. veikų), vadovaudamasis Bk 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, turėjo iš naujo paskirti galutinę subendrintą bausmę ją proporcingai sumažindamas, tačiau to nepadarė, taip akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. nesant atitinkamų kasacinio skundo argumentų, šios klaidos neištaisė ir kasacinės instancijos teis-mas. Ši klaida taisytina priimant nutartį atnaujintoje byloje. dėl to šioje byloje visų instancijų teismų priimti procesiniai sprendimai keistini. Teisėjų kolegijos vertinimu, proporcinga iš kaltinimo pašalintos bausmės dalis, kurią buvo pridė-

355

jęs prie griežčiausios bausmės pirmosios instancijos teismas, yra devyni mėne-siai. Taigi, iš naujo subendrinant S. B. paskirtas bausmes, galutinė subendrinta bausmė mažintina devyniais mėnesiais.

išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendį, lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 25 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžių ir nutarties dalį, kuria, vadovaujantis Bk 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, S. B. pagal Bk 249 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė iš dalies sudėjus buvo subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straips-nio 3 dalį, ir jam paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas devyniolikai metų.

Vadovaujantis Bk 63 straipsnio 1, 4 dalimis, S. B. pagal Bk 249 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su keturiomis subendrintomis bausmėmis, paskirtomis pagal Bk 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, ir galu-tinę bausmę jam paskirti laisvės atėmimą aštuoniolikai metų trims mėnesiams.

kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti galioti nepakeistas.

2.2. Bausmės skyrimas bylą išnagrinėjus supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą (BK 641 straipsnis)

Bylų apeliacinio nagrinėjimo nuostatos (BPK 320 straipsnis)

Sprendžiant dėl BK 641 straipsnio taikymo galimybių, kai byloje yra paduotas tik nuteistojo apeliacinis skundas, išlieka aktuali šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų, sudarančių galimybes apeliacinės instancijos teismui, skiriant bausmę, ją sumažinti vie-nu trečdaliu, nustatymo svarba. BK 641 straipsnio taikymą byloje, be kita ko, lemia tai, ar asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Asmens prisipažinimas kaltu sietinas su tokia asmens pozicija ne tik ikiteisminio tyrimo ar (ir) bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet taip pat, esant paduotam apeliaciniam skundui, apeliacinės instancijos teisme. Jei byloje paduotas tik nuteistojo apeliacinis skundas, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šią išnykusią BK 641 straipsnio taikymo sąlygą, savo sprendimą naikinti minėto BK straipsnio taikymą turi suderinti su iš non reformatio in peius principo kylančiais reikalavimais.

356356356

Baudžiamoji byla nr. 2k-7-71-458/2020Teisminio proceso nr. 1-01-1-23996-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.10.1; 1.1.8.12 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų aurelijaus gutausko (kolegijos pirmininkas), dalios Bajerčiūtės, Prano kuconio, daivos Pranytės-Zalieckienės, artūro Ridiko, Tomo Šeškausko ir arvydo daugėlos (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorei laimai Milevičienei,nuteistojo R. j. gynėjui advokatui Stanislovui nalivaikai,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžia-

mąją bylą pagal klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduoto-jo aurelijaus Stanislovaičio kasacinį skundą dėl klaipėdos apygardos teismo Baudžia-mųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžio.

Plungės apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nuosprendžiu R. j. nuteistas lais-vės atėmimo bausmėmis pagal lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Bk) 135 straipsnio 1 dalį vieneriems metams šešiems mėnesiams, 138 straipsnio 2 da-lies 5 punktą – vieneriems metams, 284 straipsnį – trims mėnesiams.

Vadovaujantis Bk 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės, paskirtos pagal Bk 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, o suben-drinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal Bk 284 straips-nį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis Bk 641 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams.

iš R. j. klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 1959,11 eur. klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu Plungės apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. nuosprendis pakeistas.

R. j. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal Bk 138 straipsnio 2 dalies 5 punk-tą, perkvalifikuota pagal Bk 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant laisvės atėmimą viene-riems metams.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo ir galutinės suben-drintos bausmės nustatymo.

357

Vadovaujantis Bk 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės, pa-skirtos pagal Bk 135 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnį, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme, paskirta pagal Bk 135 straipsnio 1 dalį, apimant švelnesnes pagal Bk 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį paskirtas bausmes, ir suben-drinta bausmė R. j. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Bk 641 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė R. j. paskirta laisvės atėmimas vie-neriems metams.

kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasa-

cinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio šį klausimą spręsti teismo nuo-žiūra, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

i. Bylos esmė

1. R. j. nuteistas už tai, kad 2018 m. gegužės 21 d. apie 20.00 val. prie prekybos centro „iki“ įėjimo, esančio Palangoje, Taikos g. 68a, kerštaudamas dėl tariamo a. d. sumušimo, kumščiu smūgiavo ant įvažiavimo į požeminį garažą aukštos atbrailos (pakylos) sėdinčiam a. k. į veidą. dėl suduoto smūgio a. k. patyrė kai-riojo skruostikaulio lanko lūžį, tai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, be to, nuo suduoto smūgio a. k. krito ant galvos iš 2,30 m aukščio bei patyrė kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, kraujo išsiliejimą virš kietojo smegenų dangalo kairėje ir po kietuoju smegenų dangalu dešinėje smilkininėje pamatinėje srityje, tai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, R. j. spyrė ir kumščiu smūgiavo ne mažiau kaip keturis kartus šalia esančiam g. a. į veidą ir krūtinę, padarė jam nosies kaulų ir viršutinio žandikaulio kairiojo žan-dinio ančio srities lūžimus, tai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei kairio antakio ir krūtinės ląstos sumušimus, tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo įžūliais nusikalstamais veiksmais R. j. pademonstravo nepagarbą praei-viams ir parduotuvės „iki“ lankytojams, stebėjusiems šio nusikaltimo padarymą, sutrikdė pašalinių žmonių rimtį ir tvarką.

ii. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. nuteistasis R. j. apeliaciniu skundu prašė atlikti byloje įrodymų tyrimą, panai-kinti nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teis-mui arba, patenkinus jo apeliacinį skundą, priimti naują nuosprendį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. nuteistasis apeliaciniu skundu ginčijo veikų kvalifikavimą, nurodė, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal Bk 284 straipsnį, nes nenustatytas nė vienas asmuo, kuriam būtų buvusi sutrikdyta rimtis, be to, jo ty-čia nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, jo tikslas buvo sudrausminti nukentėjusiuosius, atkeršyti už a. d. sumušimą; jo veiksmai dėl a. k. sužalojimo

358358358

turėjo būti kvalifikuoti pagal Bk 136 straipsnį, nes smurtą panaudojo susijaudi-nęs ir įniršęs dėl a. d. sumušimo; veika dėl g. a. nepagrįstai kvalifikuota pagal Bk 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą.2.1. apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą (apklausė nukentėju-

siuosius a. k., g. a., perskaitė jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, apklausė liudytoją a. d., pridėjo prie bylos nuteistojo R. j. pateiktą klaipėdos teritorinės ligonių kasos raštą apie sumokėtas įmokas) ir, išnagrinėjęs bau-džiamąją bylą, konstatavo, kad R. j. sudavė a. k. ne dėl didelio susijaudinimo, o tyčia, t. y. tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl ši jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal Bk 135 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti veiką pagal Bk 136 straipsnį nėra pagrindo. g. a. nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas taip pat vei-kiant tiesiogine neapibrėžta tyčia, tačiau nusikalstama veika nepagrįstai kva-lifikuota pagal Bk 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą – kaip nesunkus dviejų ar daugiau žmonių sužalojimas, nes R. j. už a. k. sukeltą sunkų sveikatos sutrik-dymą nuteistas pagal Bk 135 straipsnio 1 dalį, o g. a. padarė kitokio masto sveikatos sutrikdymą, t. y. nesunkų, todėl ši jo veika iš Bk 138 straipsnio 2 da-lies 5 punkto perkvalifikuota pagal Bk 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant vie-nerių metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl R. j. pagrįstai nuteistas pagal Bk 284 straipsnį.

2.2. Vadovaudamasis Bk 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, visas R. j. paskirtas bausmes apeliacinės instancijos teismas subendrino apėmimo būdu, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingu-mą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ir kategorijoms pagal Bk 11 straipsnį (nusikalstamos veikos, nustatytos Bk 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, o nustatyta Bk 135 straipsnio 1 dalyje – sunkių nusikaltimų kategorijai), be to, nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį.

2.3. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nenaikino pirmosios instancijos teismo taikytų Bk 641 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų. Teismas nurodė, kad nors apeliaciniame skunde nuteistasis R. j. kaltę pripažino tik iš dalies, ginčijo padarytų nusikalstamų veikų kaltės formą, buvo atliktas įrodymų tyrimas, tačiau, nesant apeliacinio skundo nuteistojo padėtį bloginančiais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas pabloginti nuteistojo padėties ne-gali (lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPk) 320 straipsnio 4 dalis).

iii. kasacinio skundo argumentai

3. kasaciniu skundu klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pa-vaduotojas a. Stanislovaitis prašo klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balan-džio 30 d. nuosprendį pakeisti: vadovaujantis Bk 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, R. j. pagal Bk 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu paskiriant dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su baus-

359

me, paskirta pagal Bk 284 straipsnį, ir paskirti galutinę dvejų metų laisvės atė-mimo bausmę; skundžiamo nuosprendžio dalį dėl Bk 641 straipsnio taikymo ir bausmės sumažinimo vienu trečdaliu panaikinti. likusią nuosprendžio dalį pa-likti nepakeistą. kasatorius nurodo:3.1. apeliacinės instancijos teismas, bendrindamas pagal Bk 135 straips-

nio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, nepagrįstai taikė Bk 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktus, todėl parinko netinkamą bausmių ben-drinimo būdą – apėmimą, o atlikęs įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms patikrinti, nepagrįstai taikė Bk 641 straipsnį ir be pagrindo vienu trečdaliu sumažino nuteistajam R. j. pa-skirtą subendrintą bausmę.

3.2. apeliacinės instancijos teismas pagrįstai R. j. padarytą nusikalstamą veiką iš Bk 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto perkvalifikavo į 138 straipsnio 1 dalį ir paskyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau, bendrindamas bausmes, teismas nepagrįstai taikė bausmių apėmimą. Be to, teismas nuos-prendyje taip aiškiai ir nenurodė, kokią nusikalstamų veikų sutaptį sudaro veikos, nustatytos Bk 135 straipsnio 1 dalyje ir Bk 138 straipsnio 1 dalyje, – realiąją ar idealiąją, iš teismo nuosprendžio neaišku, ar visos veikos sudaro idealiąją sutaptį, ar tik Bk 284 straipsnis su kiekviena iš veikų asmens svei-katai. Tačiau teismas nustatė, kad R. j. neturėjo bendros tyčios sužaloti du asmenis, kadangi tyčia sužaloti g. a. susiformavo tik po to, kai buvo baigta pirmoji veika, t. y. sužalotas a. k. R. j. smurtiniai veiksmai prieš g. a. buvo kaip atsakas į šio reakciją dėl kaltininko veiksmų prieš a. k. nepaisant to, kad abu asmenys buvo sužaloti vienoje vietoje ir labai trumpu laikotarpiu, vien šios aplinkybės negali nulemti veikų sutapties pripažinimo idealiąja, nes kaltininkas veikė atskirai dviejų nukentėjusiųjų atžvilgiu, t. y. prieš kie-kvieną atliko nors ir panašaus pobūdžio, tačiau kitus veiksmus, o veiksmai prieš antrąjį asmenį buvo pradėti jau baigus nusikalstamus veiksmus prieš pirmąjį. Be to, abiejų nukentėjusiųjų sužalojimas buvo nulemtas skirtingų motyvų, t. y. nenustatytas vienalytis sumanymas sužaloti daugiau nei vieną asmenį, o būtent bendra tyčia yra subjektyvusis idealiosios sutapties požy-mis. Todėl nusikaltimai asmens sveikatai sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Tik viešosios tvarkos pažeidimas laikytinas idealiąja sutaptimi abiem nusikaltimams asmens sveikatai, kadangi nusikaltimai padaryti tais pačiais veiksmais (įžūliu smurtiniu elgesiu), toje pat vietoje ir tuo pačiu metu, esant bendram sumanymui, tik buvo kėsintasi ir į kitą objektą – viešąją tvarką.

3.3. Vis dėlto, bendrindamas bausmes už dviejų asmenų skirtingo sunkumo laipsnio sveikatos sutrikdymą, teismas padarė išvadą, jog nusikalstamos vei-kos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikals-tamų veikų rūšims ar kategorijoms. iš tiesų, Bk 135 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimai priskiriami skirtingoms nusi-kaltimų kategorijoms, t. y. sunkus ir nesunkus nusikaltimas, kuriuos skiria dar ir apysunkiai nusikaltimai, bet šios abi veikos priskiriamos tai pačiai nusikalstamų veikų rūšiai – nusikaltimams. Tačiau tai tik formalus vertini-

360360360

mas, kuris neparodo labai skirtingo veikų pobūdžio ir pavojingumo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertinant, ar nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, reikia vadovautis ne tik Bk 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytu formaliuoju kriterijumi, t. y. nepakanka konstatuoti, jog nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms. Vertinant kon-kretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdį turi būti atsižvelgiama į įstatymo ginamas vertybes, žalingų pasekmių turinį, kaltės formą, o vertinant kon-kretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį – į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, nusikaltimo tikslus ir motyvus (kasacinės nu-tartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-570/2012, 2a-7-3-489/2019).

3.4. iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog smurtinio pobūdžio nu-sikaltimus nukentėjusiųjų sveikatai R. j. padarė toje pačioje vietoje ir vie-ną po kito, pirmiausiai smogė a. k., o po to g. a., kaltininko panaudotas smurtas buvo vienodo pobūdžio – nenaudojant įrankių smūgiuota į veidą kumščiu, o g. a. atveju ir spirta, be to, prieš g. a. smurtas buvo gerokai intensyvesnis – suduoti keturi smūgiai. nukentėjusieji po patirto smurto neteko sąmonės, abu patyrė veido, o a. k. – ir kaukolės kaulų lūžimus. nors nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai atitinka skirtingo masto sveikatos sutrikdymus, tačiau sunkus ir nesunkus sveikatos sutrikdymai pagal Sveika-tos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse nurodytą sužalojimų sunkumo klasifikaciją yra gretimos kategorijos. abi veikas kaltininkas padarė veikda-mas tiesiogine neapibrėžta tyčia. atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina iš-vada, kad R. j. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos Bk 135 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, pagal pavojingumą ne tik kad nėra labai skirtingos, bet priešingai – yra labai panašios. Tokią išvadą pagrindžia ir už šias veikas paskirtos panašios laisvės atėmimo bausmės.

3.5. darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, bendrindamas pagal Bk 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, netinka-mai pritaikė Bk 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktus, t. y. nepagrįstai jas ben-drino apėmimo būdu, tai lėmė ir neteisingos galutinės bausmės paskyrimą, nes, vadovaujantis Bk 63 straipsnio 4 dalimi, turėjo būti taikomas dalinis bausmių sudėjimas. Taikant dalinį bausmių sudėjimą neišeitina iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų pridedamos bausmės dalies ribų ir prie pagal Bk 135 straipsnio 1 dalį paskirtos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėtina pagal Bk 138 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės dalis – šeši mėnesiai laisvės atėmimo.

3.6. apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė Bk 641 straipsnio nuostatas.3.7. Šioje byloje, kuri teismui buvo perduota su kaltinamuoju aktu, pirmo-

sios instancijos teisme buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas (BPk 273 straipsnis), nes R. j. prisipažino kaltu pagal visus kaltinimus, pripažino atlikęs visus kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. a. k. sudavęs kumščiu į vei-dą, dėl ko šis krito ir patyrė sunkią galvos traumą, bei ne mažiau kaip keturis kartus smūgiavęs kumščiu ir spyręs g. a. į galvą ir krūtinę, dėl ko šis patyrė

361

nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto sužalojimus. Todėl, esant aiškioms nusikalstamų veikų aplinkybėms, kaltinamajam prašant ir prokurorui su-tikus, teismas nusprendė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. nustatęs Bk 641 straipsnio pagrindus, teismas pagrįstai nuosprendžiu paskirtą nuteista-jam bausmę sumažino vienu trečdaliu.

3.8. Tačiau situacija pasikeitė, kai nuteistasis dėl priimto nuosprendžio padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė atlikti įrodymų tyrimą, panaikinti apkalti-namąjį nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti naują nuosprendį ir paskirti bausmę, nesusijusią su lais-vės atėmimu. nors apeliacinio skundo esmė buvo netinkamas veikos kvali-fikavimas, t. y. veikos teisinis vertinimas, apeliantas tiek apeliaciniu skundu, tiek apeliacinės instancijos teisme palaikydamas savo gynėjo prašymą rei-kalavo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusiuosius bei liudytoją a. d. Beje, nuteistojo gynėjas, argumentuodamas būtinumą apklausti nu-kentėjusiuosius ir liudytoją, be kita ko, nurodė, jog „pats įvykis yra ginčy-tinas dalyje <...> dėl apelianto konkrečių veiksmų“, „išgirdus jų pozicijas, manyčiau, kad būtų aiškesnis įvykio mechanizmas“. apeliacinės instancijos teismas prašymą tenkino. Pažymėtina, kad įrodymų tyrimo metu apklau-siant nukentėjusiuosius ir liudytoją a. d. buvo akcentuojamos visos jiems žinomos nusikalstamų veikų aplinkybės, išskyrus tas, kurios turėtų reikšmės teisinėms išvadoms dėl galimo veikos kvalifikavimo pagal Bk 136 straipsnį.

3.9. apeliacinės instancijos teismas R. j. reikalavimus tenkino tik iš dalies, t. y. perkvalifikavo veiką iš Bk 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto į 138 straipsnio 1 dalį (tokią poziciją palaikė ir prokuroras). Pažymėtina, jog tenkintas reika-lavimas yra susijęs tik su veikos teisiniu vertinimu, kuriam įrodymų tyrimo nereikėjo, apeliacinės instancijos teismas nustatytų faktinių aplinkybių ne-pakeitė. Tačiau, 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskyręs nuteistajam naują subendrintą bausmę, teismas priėmė sprendimą taikyti Bk 641 straips-nio nuostatas ir bausmę sumažino vienu trečdaliu, nors prokuroras argu-mentavo, jog sąlygos taikyti šią normą išnyko.

3.10.Teismų praktikoje pažymėta, kad Bk 641 straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes pagreitinti baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose. Siekiant šio tikslo iš esmės įtvirtinta privilegija (pozity-vioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms, esant tam tikroms sąlygoms, vienu trečdaliu sumažinti bausmę (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje nr. 2a-7-1/2014). akivaizdu, kad šioje byloje proceso pagreitinimo, išvengiant viso įrodymų tyrimo, pa-siekti nepavyko dėl nuteistojo ir jo gynėjo reikalavimo atlikti įrodymų tyri-mą apeliacinės instancijos teisme ar net panaikinus nuosprendį bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui. nors privilegija (kompensacija) sumažinti paskirtą bausmę už proceso greitumą nustatyta Bk 641 straipsnyje, teismų praktikoje išaiškinta, kad šis Bk straipsnis iš esmės įtvirtina ne bausmės skyrimo, bet specialiąją procesinę taisyklę dėl nuosprendžio turinio, kai as-muo prisipažįsta kaltas ir byla išnagrinėta atitinkama supaprastinta tvarka

362362362

(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-163/2014, nutartis atnau-jintoje baudžiamojoje byloje nr. 2a-7-1/2014). kartu pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apeliacinis procesas vis labiau suprantamas ne kaip priimto sprendimo patikrinimas, o kaip bylos nagri-nėjimas iš naujo arba pakartotinai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-7-162-303/2019). Tai reiškia, kad, tenkinęs nuteistojo reikalavimą atlikti įrodymų tyrimą, t. y. atsisakyti trumpesnio proceso be asmenų ap-klausų, ir tokiu būdu išnykus pagrindui taikyti Bk 641 straipsnį, apeliaci-nės instancijos teismas negali automatiškai perkelti šios normos taikymo iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, o turi spręsti, ar tokia lengvata nuteistajam taikytina (pavyzdžiui, tuo atveju, jei skundas pripažįstamas pa-grįstu ir pakeičiamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės).

3.11. Vertinant BPk 320 straipsnio 4 dalies nuostatą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindo prokurorui ginčyti netinkamą Bk 641 straipsnio taikymą pir-mosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo, todėl šiame procese nebu-vo ir prokuroro skundo. kai tik išaiškėjo aplinkybės, kad Bk 641 straipsnio taikymo pagrindai ir sąlygos išnyko, prokuroras tai pažymėjo savo baigia-mojoje kalboje apeliacinės instancijos teisme ir teismo prašė šių nuostatų nuteistajam netaikyti. iš principo BPk 320 straipsnio 4 dalies nuostatos neleidžia apeliacinės instancijos teismui bloginti nuteistojo padėties nesant atitinkamų proceso dalyvių skundų, t. y. savo iniciatyva. Šioje byloje teismo tai padaryti prašė proceso dalyvis – prokuroras. esama teisinė situacija, kai kaltinamasis, pirmosios instancijos teisme sutikęs su sutrumpintu įrodymų tyrimu ir užsigarantavęs bausmės sumažinimo lengvatą, toliau inicijuoja visą baudžiamąjį procesą su įrodymų tyrimu apeliacinės instancijos teisme, nerizikuodamas suteiktą lengvatą prarasti, laikytina piktnaudžiavimu teise ir pažeidžia proceso dalyvių lygiateisiškumo principą, nes valstybės kaltin-tojas netenka procesinių rungimosi priemonių (galimybės paduoti skundą).

3.12. darytina išvada, kad vientisame baudžiamajame procese ir apeliacinės instan-cijos stadijoje nustačius, kad procesas peržengė supaprastinto įrodymų tyrimo ribas, esant prokuroro reikalavimui, turi būti iš naujo vertinama dėl galimybės nuteistajam taikyti Bk 641 straipsnyje įtvirtintą procesinę lengvatą. o šioje by-loje nustatytos aplinkybės rodo, kad po apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo pagrindo taikyti Bk 641 straipsnio nuostatas neliko.

iV. kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo a. Stanis-lovaičio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 63 straipsnio taikymo

5. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, bendrin-damas pagal Bk 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes,

363

nepagrįstai taikė Bk 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktus ir parinko netinkamą bausmių bendrinimo būdą – apėmimą. kasaciniu skundu prašoma bausmes su-bendrinti taip, kaip tai buvo padaryta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, t. y. pagal Bk 135 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes suben-drinti dalinio sudėjimo būdu paskiriant dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, ir šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal Bk 284 straipsnį.

6. Pagal Bk 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali baus-mes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Vadovaujantis Bk 63 straipsnio 5 da-limi, teismai bausmių apėmimą taiko, kai yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis (1 punktas), kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal Bk 10 ar 11 straipsnius (2 punktas) arba kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (3 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2a-7-1-1073/2018).

7. nusikalstamų veikų sutaptimi laikoma situacija, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų (nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų) iki apkaltinamo-jo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo ir nėra teisinių kliūčių už jų pa-darymą taikyti baudžiamąjį įstatymą. Sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuojamos pagal tą patį arba skirtingus Bk straipsnius ar jų dalis. nusikalstamų veikų sutaptis gali būti realioji arba idealioji. Baudžiamajame įsta-tyme realiosios ir idealiosios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos neatskleistos. kiekvienu atveju tik atsižvelgdamas į bylos aplinkybes teismas gali konstatuoti, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra realioji ar idealioji.

8. Teismų praktikoje idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) padaro du ar daugiau nusi-kaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų skirtinguose Bk specialiosios da-lies straipsniuose. kai kuriais atvejais sutaptį galima laikyti idealiąja ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieną sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-P-78/2012, 2k-385/2014, 2k-144-489/2015, 2a-7-4-699/2015, 2k-145-511/2019).

9. nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis R. j. jam inkriminuotas tris nu-sikalstamas veikas, nustatytas Bk 135 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 daly-je ir 284 straipsnyje, padarė vieną po kitos, toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu. nuteistasis, pažeisdamas viešąją tvarką, įžūliu elgesiu ją sutrikdydamas, kumščiu smūgiavo nukentėjusiajam a. k. į veidą, taip sukėlė jam nesunkų sveikatos sutrik-dymą, be to, nuo suduoto smūgio a. k. krito ant galvos iš 2,30 m aukščio ir patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. kaip nurodyta kaltinamajame akte ir nustatyta teis-mų sprendimuose, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nuteistasis spyrė ir kumš-čiu smūgiavo ne mažiau kaip keturis kartus šalia esančiam nukentėjusiajam g. a. į veidą ir krūtinę, taip sukėlė jam nežymų ir nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu įžūliu elgesiu viešoje vietoje (prie prekybos centro, šviesiu paros metu) nuteistasis neabejotinai pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė pašalinių žmo-

364364364

nių rimtį ir tvarką. Tokie nuteistojo R. j. veiksmai leidžia daryti išvadą, kad byloje nustatytų nusikalstamų veikų sutaptis yra idealioji. Tai atitinka ir teismų praktiką (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-144-489/2015).

10. išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant idealiajai nusikalstamų veikų su-tapčiai, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Bk 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmių apėmimo būdu subendrindamas nuteistajam R. j. už pada-rytus tris nusikaltimus paskirtas bausmes, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

11. iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas, bendrin-damas R. j. paskirtas bausmes, vadovavosi ir Bk 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu ir konstatavo, jog nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ir kategori-joms pagal Bk 11 straipsnį.

12. Teismų praktikoje paprastai pripažįstama, kad pavojingumu labai skiriasi skirtin-gos nusikalstamų veikų rūšys, t. y. nusikaltimai nuo baudžiamųjų nusižengimų, o nusikaltimai vieni nuo kitų labai skiriasi pagal pavojingumą, jeigu jie priskiria-mi ne tai pačiai ir ne gretimoms kategorijoms pagal Bk 11 straipsnį, pavyzdžiui, nesunkus ir sunkus nusikaltimas, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas. Tačiau sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingu-mą, būtina vadovautis ne tik nurodytu formaliuoju kriterijumi – kad nusikaltimai priskiriami ne toms pačioms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal Bk 10 ar 11 straipsnius, bet įvertinti ir konkrečių nusikalstamų veikų pavojingu-mo pobūdį ir laipsnį. Vertindamas konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, teismas atsižvelgia į įstatymo ginamas vertybes, žalingų pasekmių turinį, kaltės formą, vertindamas konkretaus nusikalstamos veikos pavojingumo laips-nį – į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavi-mo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus. konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdis ir laipsnis gali lemti, kad nusikaltimai priskiriami skirtingoms kategori-joms pagal Bk 11 straipsnį, tačiau labai nesiskiria pagal pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-233-511/2018, 2a-7-3-489/2019).

13. Pagal Bk 10 straipsnį nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžia-muosius nusižengimus. Šioje byloje R. j. nuteistas už trijų nusikaltimų padarymą, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nu-teistojo R. j. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms nusikals-tamų veikų rūšims.

14. nuteistojo R. j. padaryti nusikaltimai iš tiesų priskiriami skirtingoms katego-rijoms per vieną pagal Bk 11 straipsnį, t. y. Bk 135 straipsnio 1 dalyje nusta-tytas nusikaltimas yra priskiriamas sunkiems (Bk 11 straipsnio 5 dalis), o Bk 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje nustatyti nusikaltimai – nesunkiems (Bk 11 straipsnio 3 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju nuteistojo padarytus nusikalti-mus, nustatytus Bk 135 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, laikyti labai besiskiriančiais pagal pavojingumą nėra pagrindo. antai padarant šias nusikals-tamas veikas, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, viešoje vietoje panau-dojant fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius a. k. bei g. a., pažeidžiant viešąją

365

tvarką, kilo iš esmės panašūs padariniai – buvo sutrikdyta nukentėjusiųjų sveika-ta. Pagal byloje nustatytas aplinkybes R. j. abi smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, nustatytas Bk 135 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, kuriomis kėsintasi į nukentėjusiųjų sveikatą, padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, toje pačioje vietoje, vieną po kitos, pirmiausia smogė a. k., o po to – g. a., nu-teistojo panaudotas fizinis smurtas buvo vienodo pobūdžio, nenaudojant įrankių smūgiuota į veidą kumščiu, o g. a. atveju ir spirta; nukentėjusieji dėl smurto pa-naudojimo patyrė veido, o a. k., nuo R. j. suduoto smūgio nukritęs nuo aukštos atbrailos, – ir kaukolės kaulų lūžimus. Be to, nors nuteistojo veiksmais nukentė-jusiesiems padaryti sužalojimai atitinka skirtingo masto sveikatos sutrikdymus, tačiau sunkus ir nesunkus sveikatos sutrikdymai pagal lietuvos Respublikos svei-katos apsaugos ministro, lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu nr. V-298/158/1a-86 patvirtintose Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisy-klėse nurodytą sužalojimų sunkumo klasifikaciją yra gretimos kategorijos. kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai R. j. už padarytus nusikaltimus, nustatytus Bk 135 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, paskyrė panašaus dydžio bausmes – laisvės atėmimą vieneriems metams ir laisvės atėmimą vieneriems me-tams šešiems mėnesiams.

15. esant nurodytoms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. j. padarytos nusikalstamos veikos pagal pavojingumą labai nesiskiria, todėl apeliaci-nės instancijos teismas, nurodydamas, jog bendrindamas R. j. bausmes taiko ir Bk 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. atitinkamai nuorodos į šį Bk 63 straipsnio 5 dalies punktą nurodymas nepagrįstas.

Dėl BK 641 straipsnio taikymo skiriant bausmę

16. kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms patikrinti, nepagrįstai taikė Bk 641 straipsnį ir be pagrindo vienu trečdaliu sumažino nuteistajam R. j. paskirtą subendrintą bausmę. atsižvelgiant į tai, kasaciniame skunde, be kita ko, prašoma skundžiamo nuosprendžio dalį dėl Bk 641 straipsnio taikymo ir bausmės sumažinimo panaikinti ir subendrinus bausmes R. j. paskirti galutinę dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. išplėstinė teisėjų kolegija su šiais kasatoriaus argumentais sutinka iš dalies.

17. Pagal Bk 641 straipsnį nuteistajam skiriama bausmė tuo pačiu nuosprendžiu su-mažinama vienu trečdaliu, jeigu baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu. Ši taisyklė taikytina tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas (Bk 641 straipsnio 2 dalis). atsižvelgiant į šias nuostatas, kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad Bk 641 straips-nis taikytinas tik esant minėtų sąlygų visumai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys bau-džiamosiose bylose nr. 2k-264-697/2017, 2k-327-303/2015, 2k-569/2014). ati-tinkamai, nesant bent vienos šių sąlygų, Bk 641 straipsnio nuostatos netaikytinos.

366366366

18. Bk 641 straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes baudžia-mąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose užbaigti daug greičiau. Siekiant šio tikslo, Bk įtvirtinta privilegija (pozityvioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms – Bk 641 straipsnio 1 dalyje nurody-tiems asmenims prisipažinus, jiems skiriama bausmė mažinama vienu trečda-liu (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-238-699/2017, 2k-264-697/2017, 2a-7-1/2014).

19. Sprendžiant iš nagrinėjamoje byloje priimto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, byla šios instancijos teisme buvo išnagrinėta viena iš trijų Bk 641 straipsnyje nurodytų proceso formų – atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPk 273 straipsnis), taip pat konstatuotas R. j. prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytų nusikalstamų veikų kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (Bk 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). atitinkamai teismas, nustatęs Bk 641 straipsnio taikymo sąlygų visumą, tuo pačiu nuosprendžiu R. j. paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – vienerius metus keturis mėnesius laisvės atėmimo, taip pat į bausmės laiką įskaičiavo laiką, per kurį buvo taikytas sulaikymas. Tokiu būdu įgyvendintos Bk nuostatos, įtvirtinančios švel-nesnės bausmės skyrimo garantijas asmenims, kurie prisipažįsta esą kalti.

20. kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Bk 641 straipsnio nuostatų tai-kymas pirmosios instancijos teisme negali reikšti atsakomybėn traukiamo asmens teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus teismų baigiamuosius aktus suvaržymo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad konstitucinėje jurispru-dencijoje pasisakant dėl teisės apskųsti teismo baigiamąjį aktą turinio, be kita ko, pažymėta, jog bylose teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą (lietuvos Respublikos konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas); žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio ne-teisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasiti-kėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (konstitu-cinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). atsižvelgiant į tai, teisės apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka realizavimas savaime negali suponuoti Bk 641 straipsnio nuostatų taikymo panaikinimo. Priešingas išaiškinimas yra nesu-derinamas su konstitucine teise į tinkamą teismo procesą, taip pat neišplaukia iš Bk ar BPk nuostatų. Tokiais atvejais dėl Bk 641 straipsnyje nustatytos galimybės nuteistajam sumažinti bausmę įgyvendinimo apeliacinės instancijos teisme spren-džiama atsižvelgiant į apeliacinio skundo padavimo pagrindus ir motyvus, ape-lianto prašymus ir pan. Šių aplinkybių visumos vertinimas turi suponuoti išvadą, kad vis dar yra neišnykusios anksčiau minėtos Bk 641 straipsnio taikymo sąlygos.

21. išplėstinė teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad tinkamam sprendimui nagrinėja-moje byloje priimti svarbu įvertinti susidariusią situaciją non reformatio in peius (draudimo pabloginti skundą padavusio asmens teisinę padėtį) principo aspektu. BPk 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti, be kita ko, nuteistojo pa-dėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. nuteistojo padėtis negali būti pablo-



367

ginama daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Su šiomis nuostatomis yra susiję nagrinėjamai bylai aktualūs kasacinės instancijos teismo išaiškinimai, kad nuteistojo teisės skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus įgy-vendinimo garantija yra non reformatio in peius principas, kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundą padavusiam asmeniui negali kilti jokios neigia-mos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pablo-ginama. Priešingu atveju asmens atžvilgiu vykstantis procesas būtų neteisingas (nesąžiningas). nagrinėjant bylą teismuose non reformatio in peius principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose. Taigi nagrinėjant bylą apeliacine, kasa-cine tvarka ar perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instan-cijos teismui nuteistojo padėtis negali būti bloginama, jei procesas tęsiamas pa-ties nuteistojo iniciatyva (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-175-1073/2019, 2k-7-84-489/2018, 2k-19-1073/2018, 2k-380-942/2015, 2k-164/2014, 2k-276/2012). laikoma, kad asmens, dėl kurio paduotas apeliaci-nis skundas, padėtis yra pabloginama, be kita ko, inkriminavus naujas faktines aplinkybes, sunkinančias asmens teisinę padėtį, perkvalifikavus nusikalstamą veiką į sunkesnę, sugriežtinus nuosprendžiu paskirtą bausmę, kartu su bausme paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę, nuteisus išteisintą asmenį ar asmenį, kuriam byla buvo nutraukta, priteisus didesnį nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą ir pan. (konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas, kasa-cinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-202-511/2019).

22. nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas dėl 2019 m. sausio 11 d. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nesutinkant su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimu ir paskirta bausme pa-duotas tik nuteistojo R. j. nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo R. j. skundą, apelia-cinės instancijos teismas negalėjo pabloginti apelianto teisinės padėties, t. y. pri-imti tokio sprendimo, kuris apeliantui būtų mažiau palankus nei jo skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Pažymėtina, kad šių iš non reformatio in peius principo kylančių reikalavimų, kai byloje yra paduotas tik nuteistojo ape-liacinis skundas, negali paneigti prokuroro išreikštas prašymas bloginti nuteisto-jo padėtį apeliacinės instancijos teisme, jei byloje nepaduotas toks jo apeliacinis skundas. laikantis non reformatio in peius principo, nuteistojo R. j. padėtis dėl jo paduoto skundo taip pat negali būti bloginama išnagrinėjus kasacinę bylą pagal prokuroro paduotą kasacinį skundą. išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, atsi-žvelgiant į nagrinėjamoje byloje susidariusią situaciją, minėtų reikalavimų turi būti paisoma sprendžiant ir Bk 641 straipsnio taikymo klausimą. atitinkamai ne-pagrįstu laikytinas kasatoriaus prašymas pakeitus 2019 m. balandžio 30 d. ape-liacinės instancijos teismo nuosprendį ir panaikinus Bk 641 straipsnio taikymą nuteistajam R. j. paskirti galutinę dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

23. kita vertus, nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl Bk 641 straipsnio taikymo gali-mybių, kai byloje yra paduotas tik nuteistojo apeliacinis skundas, išlieka aktuali šia-me Bk straipsnyje įtvirtintų sąlygų, sudarančių galimybes apeliacinės instancijos teismui, skiriant bausmę, ją sumažinti vienu trečdaliu, nustatymo svarba. Minėta, kad Bk 641 straipsnio taikymą byloje lemia, be kita ko, tai, ar asmuo prisipažįsta

368368368

esąs kaltas. asmens prisipažinimas kaltu sietinas su tokia asmens pozicija ne tik ikiteisminio tyrimo ar (ir) bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet taip pat, esant paduotam apeliaciniam skundui, apeliacinės instancijos teisme. kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką konstatuojamas tada, kai asmuo pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplin-kybes. Sprendžiant dėl asmens prisipažinimo nustatytina ir tai, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. nuo įprastinės teismų praktikos nenukrypstama ir tais atvejais, kai asmens prisi-pažinimas konstatuojamas jam pripažįstant esmines nusikalstamos veikos aplinky-bes, nors dalį kitų neesminių neigiant (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamo-joje byloje nr. 2k-516-697/2015). asmens prisipažinimas kaltu Bk 641 straipsnio 2 dalies prasme turi būti objektyviai įvertintas pagal bylos aplinkybių visumą.

24. išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėja-moje byloje, konstatavęs Bk 641 straipsnyje nustatytų sąlygų visumą, pagrįstai R. j. skiriamą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad nuteistasis R. j. paduotame apeliacinia-me skunde, skirtingai nei pirmosios instancijos teisme, savo kaltę pripažino tik iš dalies (be kita ko, neigė esmines įvykio aplinkybes), ginčijo padarytų nusikals-tamų veikų kaltės formą; dėl tokios nuteistojo pozicijos pasikeitimo apeliacinės instancijos teisme tenkintas R. j. prašymas atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą. at-sižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui perkvalifikavus nuteistojo padarytą veiką iš Bk 138 straipsnio 2 dalies 5 punkto į Bk 138 straipsnio 1 dalį ir skiriant naują subendrintą bausmę už visas nuteistojo R. j. padarytas nusikalstamas veikas nebeliko visumos sąlygų taikyti Bk 641 straipsnio nuostatas. išplėstinė teisėjų kole-gija pažymi ir tai, kad dėl nagrinėjamoje byloje susidariusios situacijos apeliacinės instancijos teismas, nustatęs išnykusią Bk 641 straipsnio taikymo sąlygą – asmens prisipažinimą, savo sprendimą naikinti šio Bk straipsnio taikymą turėjo suderinti ir su minėtais iš non reformatio in peius principo kylančiais reikalavimais.

25. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl Bk 641 straipsnio nuostatų taikymo ir nesant tam sąlygų nuteistajam R. j. naujai paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, taigi netinkamai taikė bau-džiamąjį įstatymą.

26. išplėstinė teisėjų kolegija, priimdama sprendimą nagrinėjamoje byloje, atsižvel-gia į šioje byloje susiklosčiusią situaciją, taip pat į teismams iš lietuvos Respu-blikos konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kylančią pareigą teisingai ir objek-tyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (konstitu-cinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d., 2011 m. sausio 31 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai); į tai, kad būtent teismo teisingo sprendimo pri-ėmimas tinkamiausiai atskleidžia teisingumo principo turinį ir suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigia-muosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi (konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai); į teismų instancinės sistemos paskirtį – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos

369

teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, šitaip apsaugoti asmens, visuo-menės teises ir teisėtus interesus (konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). nagrinėjamoje byloje aktualu ir tai, kad pa-gal kasacinės instancijos teismo praktiką Bk 641 straipsnis iš esmės įtvirtina ne bausmės skyrimo, bet specialią procesinę taisyklę dėl nuosprendžio turinio, kai nustatomos šiam straipsniui taikyti būtinos sąlygos (pavyzdžiui, kasacinės nutar-tys baudžiamosiose bylose nr. 2k-7-386-746/2015, 2k-163/2014, 2a-7-1/2014).

27. atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nenustatytos Bk 641 straips-nio taikymo sąlygos, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šio straipsnio taiky-mas apeliacinės instancijos teisme skiriant R. j. bausmę naikintinas. nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija, panaikindama Bk 641 straipsnio taikymą ir iš naujo paskirdama bausmę nuteistajam R. j., atsižvelgia į garantijas, kylančias iš non reformatio in peius principo, taip pat į tai, kad sprendimo nenaudingumas nuteistajam turi būti objektyvus, o neigiamos pasekmės – realios.

28. Įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių ir taisant apeliacinės instancijos teismo padarytas teisės taikymo klaidas, klaipėdos apygardos teismo Baudžia-mųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendis keisti-nas ir R. j. galutinė subendrinta bausmė mažintina.

lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegi-jos 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendį.

Panaikinti klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų ko-legijos 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria taikant Bk 641 straipsnį R. j. paskirta galutinė subendrinta bausmė.

Vadovaujantis BPk 320 straipsnio 4 dalimi, R. j. paskirtą galutinę subendrintą bausmę sumažinti iki vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo.

kitą klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

370370370

2.3. Turto konfiskavimas (BK 72 straipsnis)Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo

taisyklių pažeidimas (BK 281 straipsnis)

Konfiskuotinos transporto priemonės (automobilio) vertė apskaičiuojama taikant rinkos vertės kriterijų. Kadangi automobilio rinkos vertę atitinka pinigų suma (kaina), už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje, į au-tomobilio rinkos vertę yra įskaičiuojamas ir PVM.

Baudžiamoji byla nr. 2k-7-12-495/2020Teisminio proceso nr. 1-01-1-57182-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.8; 1.2.25.4.2.6; 2.8.9.4




lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septy-nių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), gabrielės juodkaitės-granskienės, audronės kartanienės, artūro Pažarskio, alvydo Pikelio, artūro Ridiko ir daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant daivai kučinskienei,dalyvaujant prokurorui dariui Čaplikui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bau-

džiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės nidos grunskienės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nutarties, kuria Panevėžio apy-linkės teismo 2019 m. kovo 26 d. nuosprendis pakeistas ir nuspręsta iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės i. a. išieškoti konfiskuotino automobilio „land Rover“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkančią pinigų sumą – 2719 eur. kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. nuosprendžiu i. a., padariusi nusikalstamą veiką, nurodytą lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Bk) 281 straipsnio 7 dalyje, vadovaujantis Bk 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamo-sios atsakomybės, perduota laiduotojos M. Š. atsakomybei vieneriems metams šešiems mėnesiams be užstato ir baudžiamoji byla jai nutraukta. Vadovaujantis Bk 67 straips-nio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – už-drausta naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones vienerius metus šešis

371

mėnesius, terminą skaičiuojant nuo 2018 m. gruodžio 2 d. iš i. a. priteista 5,70 eur valstybei ir 45,54 eur Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui proceso išlaidoms atlyginti. Tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Vadovaujantis Bk 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, nuspręsta iš i. a. išieškoti kon-fiskuotino automobilio „land Rover“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitin-kančią pinigų sumą – 3290 eur.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, pa-aiškinimų,

n u s t a t ė :

i. Bylos esmė

1. i. a. vairavo kelių transporto priemonę – d. g. priklausantį automobilį „land Ro-ver“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini)) – būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (alkoholio matuokliu „al-cotest 7510“ nr. aRFF-0061 jai nustatytas 1,80 promilės girtumas, o pagal lietu-vos Respublikos valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laborato-rijos 2018 m. gruodžio 3 d. specialisto išvadą nr. T-a 11925/2017(01) jos kraujyje nustatyta mažiausia 2,17 promilės etilo alkoholio koncentracija), kol minėtą jos vairuojamą automobilį 2018 m. gruodžio 1 d. apie 21.17 val. (duomenys neskelbti-ni) patikrinti sustabdė policijos pareigūnai.

ii. apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuospren-dį dėl netinkamai nustatytos iš i. a. išieškotinos konfiskuotino automobilio „land Rover“ vertę atitinkančios pinigų sumos (lietuvos Respublikos baudžia-mojo proceso kodekso (toliau – ir BPk) 328 straipsnio 4 punktas), konstatavęs, jog ji turi būti skaičiuojama be PVM. Šios instancijos teismas nutartyje pažymė-jo, kad PVM objektas yra prekių tiekimas bei paslaugų teikimas, tačiau konfis-kuotino turto vertės išieškojimo atveju nėra tiekiamos jokios prekės ar teikiamos kokios nors paslaugos, kurios turėtų būti apmokestintos PVM, ir nėra išrašoma PVM sąskaita faktūra (lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 3 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnis, 71 straipsnio 1 dalis), t. y. civilinėje apyvartoje neįvyksta joks sandoris ir turto konfiskavimas objekty-viai negali sukurti jokios pridėtinės vertės. konfiskuojamo turto (automobilio) vertės su PVM išieškojimas reiškia valstybės nepagrįstą praturtėjimą, nes pagal Bk 72 straipsnio 5 dalį išieškoma yra ne konfiskuotino turto kaina, bet jo vertė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino kainos ir vertės sąvokas bei į automobilio vertę įtraukė PVM, todėl konfiskuotino turto vertę atitinkančią pi-nigų sumą teismas nusprendė išieškoti be PVM, t. y. sumažino ją iki 2719 eur.

372372372


3. kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė n. grunskienė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birže-lio 11 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. nuosprendį. kasatorė skunde nurodo:3.1. apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo

įstatymo – Bk 72 straipsnio 5 dalies – nuostatas ir priimtoje nutartyje pa-darė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas suklydo skaičiuo-damas konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą su PVM. Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą nutartį, kuria nuspręsta iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės i. a. išieškoti konfiskuotino automobilio „land Rover“ vertę atitinkančią sumą (2719 eur) be PVM. Prokurorė neginčija, kad konfiskuotino turto vertės nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas ir šis klausimas sprendžiamas pagal suformuotą teismų praktiką, tačiau pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tokia teismų prak-tika, kuri nėra precedentas nagrinėjamai bylai. apeliacinės instancijos teis-mas nepagrįstai rėmėsi teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje nr. 2k-271-628/2018, kurioje, sprendžiant klausimą dėl turto vertės dydžio nustatymo, buvo vadovautasi dokumentais, kuriuo-se nurodyta turto (automobilio) ne buhalterinė vertė, bet mažiausia rinkos vertė. Prokurorės nuomone, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėje nutarty-je baudžiamojoje byloje nr. 2k-100-648/2019, kurioje konfiskuotino turto (automobilio) vertė nustatyta jo rinkos vertė su PVM (6900 eur). apiben-drindama prokurorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje būtent pirmosios ins-tancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriuo iš i. a. konfis-kuotina automobilio vertę atitinkanti pinigų suma (3290 eur) yra nustatyta su PVM, o skundžiama nutartimi iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomy-bės i. a. nepagrįstai priteista per maža pinigų suma – konfiskuotino auto-mobilio vertę atitinkanti pinigų suma be PVM (2719 eur)

3.2. Prokurorė pažymi ir tai, kad tokiu atveju, kai iš asmens, kuris nusikalstamą veiką padarė naudodamasis kitam asmeniui priklausančia transporto prie-mone, ir priteisiama konfiskuotino automobilio vertė be PVM, jis patiria mažesnius finansinius suvaržymus, nei patirtų asmuo tais atvejais, kai iš jo konfiskuojama jam nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, ku-rią įsigydamas jis jau yra sumokėjęs PVM.


4. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiosios prokurorės n. grunskienės kasa-cinis skundas tenkintinas.

373

Dėl BK 72 straipsnio 5 dalies taikymo ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

5. nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl konfiskuotino turto, kaip nusikalstamos vei-kos priemonės, t. y. automobilio, kuriuo padaryta nusikalstama veika, nurodyta Bk 281 straipsnio 7 dalyje, ir priklausančio tretiesiems asmenims, vertės nustaty-mo, tai yra ar į ją turi būti įskaičiuotas PVM, ir kokia konfiskuojamo turto vertę atitinkanti pinigų suma turi būti išieškoma iš nusikalstamą veiką padariusio as-mens, šiuo atveju – iš i. a., atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės.

6. Turto konfiskavimas – viena iš Bk iX skyriuje nurodytų baudžiamojo povei-kio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (Bk 67 straipsnio 1 dalis). Pagal Bk 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra pri-verstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kalti-ninką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal Bk 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfis-kuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

7. nors turto vertės nustatymas yra fakto klausimas, t. y. pirmosios ir apeliacinės ins-tancijos teismų nagrinėjimo dalykas, tačiau žemesniųjų instancijų teismų praktika šiuo klausimu skiriasi, todėl siekiant užtikrinti vienodą, atitinkančią teisingumo, proporcingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisės į tinkamą sprendimą priė-mimo principų realizavimo praktiką yra teikiami šie išaiškinimai.

8. kai sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal Bk 72 straipsnį konfis-kuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Byloje nesant tokių duomenų, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-100-648/2019, 2k-164-222/2019). Baudžiamajame įstatyme – Bk 72 straipsnio 5 dalyje – nurodyta, kad iš kaltininko išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Bk 72 straipsnio 5 dalies aspektu sprendžiant dėl konfiskuotino automobilio vertės nustatymo (Bk 281 straipsnio 7 dalis) teismų praktikoje paprastai yra taikomas transporto priemonės rinkos vertės kriterijus, t. y. tokio automobilio vertė yra nurodoma pagal vidutinę tokios transporto prie-monės rinkos kainą. atitinkamai kasacinėse nutartyse konfiskuotinos transporto priemonės vertę išreiškia jos rinkos kaina, dėl to sąvokos „turto vertė“ ir „kaina“ nutartyse vartojamos kartu. Tačiau bet kuriuo atveju, išieškant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (esant Bk 72 straipsnio 5 dalyje nustatytam pagrin-dui), turi būti nustatoma įrankio, priemonės arba rezultato vertė pinigine išraiška, kuri (konfiskuotino turto vertė) yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, nustatoma pagal BPk 20 straipsnyje nurodytas įrodinėjimo taisykles.

9. Pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 26 d. nuosprendžiu iš i. a., padariusios nusikalstamą veiką, nurodytą Bk 281 straipsnio 7 dalyje, nuspręsta išieškoti kon-fiskuotino automobilio „land Rover“ vertę atitinkančią pinigų sumą – 3290 eur, į kurią įskaičiuotas PVM. Teismas tokį sprendimą priėmė įvertinęs byloje esančią

374374374

VšĮ „e.“ 2018 m. gruodžio 5 d. pažymą, kurioje nustatyta, kad vidutinė minėtos transporto priemonės kaina lietuvoje be PVM yra 2719 eur, su PVM – 3290 eur (1 t., b. l. 24). kitų reikšmingų duomenų dėl konfiskuotino turto tikrosios vertės, taikant individualų vertinimą, ar tokios vertės pasikeitimo (pvz., sumažėjimo (dėl turto nusidėvėjimo ar pan.) ar padidėjimo (dėl turto būklės pagerinimo ar pan.)) byloje nebuvo nustatyta. ginčo dėl konfiskuotino automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos iki priimant sprendimą pirmosios instancijos teismui nekilo. Šios instancijos teismas konstatavo, kad iš i. a. turi būti konfiskuojama automobilio, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkanti pinigų suma su PVM (Bk 72 straipsnio 5 dalis).

10. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal at-leistos nuo baudžiamosios atsakomybės i. a. apeliacinį skundą, sprendė, kad į šio automobilio vertę neturi būti įskaičiuotas PVM. Šios instancijos teismas išskirtinai vadovavosi tik PVM įstatymu, nustatančiu apmokestinimą PVM, taip pat apmokes-tinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokes-čio mokėjimu. nustatydamas konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, teismas taikė PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio, 71 straipsnio 1 dalies nuostatas, apibrėžiančias PVM objektą, apmokestinimo momentą bei apmokesti-namųjų asmenų prievolę mokėti į valstybės biudžetą PVM. atkreiptinas dėmesys į tai, kad i. a. apeliaciniame skunde, be kita ko, kėlė klausimą dėl konfiskuojamo tur-to vertę atitinkančios pinigų sumos dydžio nustatymo pagal lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus, teigdama, kad tokio turto vertė turi būti skaičiuojama be PVM. apeliacinės instancijos teismas pritarė šiam apeliantės skundo argumentui, tačiau dėl minėto įstatymo taikymo jokių motyvų neišdėstė. Be kita ko, neatsižvelgė ir į kitų nagrinėjamoje byloje aktualių teisės aktų, reglamentuojančių konfiskuojamo turto vertės nustatymą, nuostatas, taikant apta-riamos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – institutą.

11. išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nutartį teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nuspren-dęs, kad konfiskuotino turto (automobilio) vertė turi būti nustatoma be PVM, pa-darė fakto vertinimo klaidą (BPk 20 straipsnio 5 dalis) ir netinkamai aiškino bei pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Bk 72 straipsnio 5 dalis).

12. nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą, kokia pinigų suma (automobilio kaina su PVM ar be PVM) atitinka konfiskuotino turto vertę (Bk 72 straipsnio 5 dalis), būtina analizuoti teisės aktus, susijusius su turto vertės nustatymu. Pažy-mėtina, kad teisės aktuose nėra pateikiamos vieningos turto vertės definicijos. ap-tariant turto vertę kaip tapačios sąvokos yra vartojama „turto rinkos kaina“, „turto mokestinė vertė“, „turto tikroji vertė“, „turto rinkos vertė“ ir pan. Pavyzdžiui, turto rinkos vertės išaiškinimas pateikiamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstaty-me (2017 m. birželio 28 d. redakcija), reglamentuojančiame turto (verslo) vertės nustatymo principus, vertinimo pagrindus bei kitas šio įstatymo taikymo srities nuostatas. Šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad turto rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą ir norinčių jį įsigyti asmenų

375

sandorį po šio turto tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia daly-kiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. Turto vertė – turto naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą turto vertinimo metodą, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 11 dalis).

13. lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu nr. 1k-159 „dėl turto ir verslo vertinimo metodikos patvirtinimo“ (2013 m. birželio 7 d. redakcija) (toliau – Metodika) nustatyti turto vertinimo tikslai, tvarka, metodai bei jų taikymas. iš šios Metodikos nuostatų matyti, kad, atsižvelgiant į turto vertinimo tikslus ir metodus, yra nustatomos vertinamo turto tikroji bei rinkos vertės (ar ki-tos vertės), taikant individualų vertinimą, ir, taikant masinį vertinimą, mokestinė (vidutinė rinkos) vertė (Metodikos 12, 14, 16, 21, 26 punktai). o audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie lietuvos Respublikos finan-sų ministerijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu nr. V2-18 patvirtinto 32-ojo verslo apskaitos standarto „Tikrosios vertės nustatymas“ metodinių reko-mendacijų 4 punktas nustato, kad tikroji vertė – tai suma, už kurią vertės nusta-tymo dieną įprastomis rinkos sąlygomis sandorio šalys galėtų parduoti turtą ar paslaugas arba perleisti įsipareigojimą.

14. lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarime nr. 634 „dėl bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daikti-nių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grą-žinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ (2018 m. rugpjūčio 22 d. redakcija) (toliau – nutarimas), be kita ko, apibrėžta, kad konfiskuotas turtas – priverstinai ir neatlygintinai už padarytus teisės pažeidimus valstybės nuosavybėn paimtas daiktas (jo dalis) ar kitas turtas, kuris buvo teisės pažeidimą padariusio asmens nuosavybė arba turi būti konfiskuotas lietuvos Respublikos įstatymų nu-statytais atvejais, nors ir nėra teisės pažeidimą padariusio asmens nuosavybė; turto rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas ver-tinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų; vertė – tai turto naudingumo matas, nustatytas tam tikru laiku pagal ati-tinkamą vertinimo metodiką. Turto vertė paprastai yra išreiškiama pinigų suma eurais (72 punktas) ir turtas įvertinamas rinkos kaina. nagrinėjamos bylos kon-tekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad pagal šio nutarimo iV skyriaus nuos-tatas, nustatančias konfiskuoto turto realizavimo tvarką, parduodamo turto kaina nustatoma pagal turto perėmimo (įvertinimo) dokumente nurodytą siūlomą kai-ną, į kurią įskaitytas PVM (1091, 1408, 14032 punktai). Taigi, konkreti pinigų suma už konfiskuotiną turtą atitinka turto rinkos kainą. Turto kaina (kaip rinkodaros elementas) rodo pinigų sumą, kuri mokama už turtą sudarant sandorį.

15. PVM įstatymo, kuriuo vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, 2 straipsnio 23 dalyje taip pat nurodyta, kad prekės (paslau-gos) rinkos kaina – tai kaina, kurią sandorio sudarymo metu sąžiningos konku-rencijos sąlygomis, kai prekių pardavėjas arba paslaugų teikėjas ir šių prekių arba

376376376

paslaugų pirkėjas nėra susiję ir kiekvienas iš jų siekia sau maksimalios ekonomi-nės naudos, mokėtų pirkėjas, siekdamas įsigyti prekę arba paslaugą toje valstybėje narėje, kurioje sandoris yra apmokestinamas.

16. Taigi, sistemiškai aiškinant išdėstytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad tiek rinkos kaina, tiek rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduoda-mas turtas (kurią mokėtų pirkėjas). Todėl, konfiskuotinos transporto priemonės (automobilio) vertei apskaičiuoti taikant šį rinkos vertės kriterijų, automobilio vertę atitinka pinigų suma (kaina), už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje. automobilio rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, kurią už analo-gišką automobilį realiai mokėtų pirkėjas (pirkėjo mokama reali automobilio parda-vimo kaina rinkoje), o į pirkėjo mokamą kainą yra įskaičiuotas ir PVM. nagrinėja-mų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad nustatant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (Bk 72 straipsnio 5 dalis) nėra aktualios PVM įstatymo nuostatos, susijusios su konfiskuotino turto apmokestinimu PVM, kaip skundžia-moje nutartyje konstatavo apeliacinės instancijos teismas. Šios teisės normos tai-kytinos skirtingu (specifiniu) ir tik baudžiamajai teisei svarbiu aspektu, tai yra ap-skaičiuojant, kokia yra reali transporto priemonės (t. y. konfiskuotino automobilio) rinkos kaina (vertė). juolab kad įrankių (priemonių) vertės išieškojimu, be kita ko, siekiama, kad nebūtų sąmoningai panaudoti kitiems asmenims priklausantys daik-tai, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Įgyvendinant šiuos baudžiamojo po-veikio priemonės tikslus svarbu yra tai, kad automobilio rinkos vertė ir išieškotina pinigų suma sutaptų. kartu toks vertinimas, kaip teisingai nurodyta ir prokurorės kasaciniame skunde, leidžia užtikrinti proceso dalyvių (asmenų) lygybės prieš įsta-tymą principą, t. y. išvengti situacijos, kai asmuo (automobilio savininkas), kurio automobilis konfiskuotas, atsiduria blogesnėje padėtyje nei asmuo, iš kurio išieš-koma tokio turto kaina be PVM. Pažymėtina ir tai, kad pagal teisės aktų nustatytą tvarką (nutarimo iV skyrius) konfiskuota transporto priemonė yra realizuojama tokia kaina, į kurią yra įskaičiuotas PVM, tačiau, realizavus konfiskuotą automobilį, gautas PVM buvusiam automobilio savininkui negrąžinamas. Be to, turto konfis-kavimas ir konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas pagal savo pobūdį yra labai panašūs veiksmai ir neturi jokių ypatingų požymių, dėl kurių toks skirtumas tarp minėtų asmenų (konfiskuotos transporto priemonės buvusio savininko ir kaltininko, iš kurio išieškoma konfiskuotinos transporto priemonės vertę atitinkanti pinigų suma) būtų objektyviai pateisinamas.

17. Todėl išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neteisingai konstatavo, kad konfiskuotino turto vertė (Bk 72 straipsnio 5 dalis) turi būti nustatoma be PVM, vadovaujantis PVM įstatymo nuostatomis dėl PVM objekto, apmokestinamų asmenų, prievolės skai-čiuoti ir mokėti į valstybės biudžetą PVM ir kt., bei nepagrįstai nusprendė tokią konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą išieškoti iš i. a. Taip teismas neįvykdė savo pareigos, nustatytos BPk 320 straipsnio 3 dalyje, išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, išnagrinėti bylą pagal apeliacinio skundo argumentus dėl bylos duomenų pripažinimo įrodymais bei teisingo jų vertinimo ir dėl jų tin-kamai motyvuoti baigiamajame akte padarytas išvadas.

377

18. kartu pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl kon-fiskuojamo turto vertės nustatymo, negalima remtis kaip precedentu kasacine nu-tartimi baudžiamojoje byloje nr. 2k-271-628/2018, kaip tai darė apeliacinės ins-tancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad lietuvos Respublikos konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ,,teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylo-se, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“ (konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-P-58-697/2019). Būtent nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje nr. 2k-271-628/2018, kurioje buvo sprendžiami klausimai dėl baudžiamojo po-veikio priemonės (turto konfiskavimo) proporcingumo principo taikymo ir kon-fiskuojamo turto vertės skaičiavimo, remiantis įmonės buhalterinėje apskaitoje užregistruoto tokio turto likutine (nusidėvėjimo (amortizacijos) laikotarpiu) ir likvidacine vertėmis, kurios, be kita ko, gali būti nustatomos ir pagal lietuvos Res-publikos pelno mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau negali būti prilyginamos Bk 72 straipsnio 5 dalyje vartojamai sąvokai „konfiskuotino turto vertė“.

19. apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija kons-tatuoja, kad pirmosios instancijos teismas konfiskuotino turto vertę nustatė tei-singai, teisės taikymo klaidos nepadarė ir pagrįstai tokią vertę atitinkančią pinigų sumą priteisė iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu ape-liacinės instancijos teismas neteisingai nustatė konfiskuotino turto vertę atitinkan-čią pinigų sumą, padarė įrodymų vertinimo klaidą (BPk 20 straipsnio 5 dalis), taip šios instancijos teismas netinkamai aiškino bei pritaikė Bk bendrosios dalies normą – Bk 72 straipsnio 5 dalį (BPk 369 straipsnio 2 dalis). konstatuotas BPk pažeidimas pripažintinas esminiu, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui iš-samiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPk 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama, paliekant galioti pirmo-sios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. nuosprendį be pakeitimų.

378378378

2.4. Prekyba žmonėmis (BK 147 straipsnis)

Prekyba žmonėmis pagal BK 147 straipsnį yra sunkus ar labai sunkus nusikalti-mas. Su tokiais nusikaltimais kovojama tarptautiniu lygiu ir jie yra įtraukti į tarptau-tinių organizuotų nusikaltimų sąrašą. Tai rodo šių nusikaltimų išskirtinį pavojingumą, kartu ir ypatingą dėmesį atskleidžiant tokias veikas bei vertinant jų požymių pagrįstu-mą. Todėl beatodairiškas šios normos taikymas visais atvejais, kai prieš žmogų buvo panaudota apgaulė, smurtas ar grasinimai, ne tik neatitinka BK paskirties, bet ir sukelia abejonių dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (paskutinės priemonės), tai-kymo pagrįstumo, proporcingumo ir veiksmingumo, nustatant baudžiamąją atsakomy-bę už pavojingas nusikalstamas veikas.

Baudžiamoji byla nr. 2k-13-719/2020Teisminio proceso nr. 1-01-1-12897-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.2.1; 2.8.9.5 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos ažubalytės (kolegijos pirmininkė), artūro Pažarskio ir artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. d. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą dėl lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžiu V. d. nuteistas pagal lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Bk) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios V. T. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėne-siams; pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiojo V. k. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios R. k. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nuken-tėjusiosios V. c. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios j. a. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios o. B. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams še-šiems mėnesiams;

379

V. d. pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios j. j. at-žvilgiu) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis Bk 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, pa-skirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. d. paskirta šešeri metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis Bk 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, iš dalies jas su-dedant, ir galutinė bausmė V. d. paskirta septyneri metai laisvės atėmimo. Į bausmės atlikimo laiką V. d. įskaitytas laikas, išbūtas esant laikinai sulaikytam bei suimtam nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 24 d., bei bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendį.

iš V. d. priteista: d. Ž. – 2638,96 eur turtinei bei 3480 eur neturtinei žalai atlyginti, e. Ž. – 2714,15 eur turtinei bei 1500 eur neturtinei žalai atlyginti, V. T. – 1892,19 eur turtinei žalai atlyginti, V. k. – 1737,72 eur turtinei žalai atlyginti, R. k. – 5498,91 eur turtinei žalai atlyginti, V. c. – 6986,03 eur turtinei žalai atlyginti, j. a. – 5295,50 eur turtinei žalai atlyginti, o. B. – 965 eur turtinei žalai atlyginti. iš nuteistojo V. d. priteista 2753,88 eur proceso išlaidų.

lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis Bk 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžiu V. d. paskirta laisvės atėmimo šešeriems metams bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu jam paskirta laisvės atė-mimo bausme vieneriems metams dešimčiai mėnesių ir V. d. paskirta galutinė suben-drinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš V. d. priteista: V. c. – 6986,03 eur turtinei žalai atlyginti; V. T. – 1892,19 eur turtinei žalai atlyginti, V. k. – 1737,72 eur turtinei žalai atlyginti, R. k. – 5498,91 eur turtinei žalai atlyginti, j. a. – 5295,50 eur turtinei žalai atlyginti, o. B. – 965 eur tur-tinei žalai atlyginti.

Palikta teisė nukentėjusiesiems V. c., V. T., V. k., R. k., j. a., o. B. pareikšti civilinius ieškinius dėl V. d. nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

iš nuteistojo V. d. priteista 2753,88 eur proceso išlaidų suma sumažinta iki 2035,41 eur. kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. Bylos esmė

1. V. d. pagal Bk 147 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad prekiavo žmogumi, t. y. jis, turėdamas tikslą išnaudoti žmogų priverstiniam darbui, 2016 m. lapkričio mė-nesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, interneto svetainėje www.dirbu.lt radęs skelbimą apie ieškomą vairuotojo darbą, skelbime nurodytu

http://www.dirbu.lt

380380380

telefonu (duomenys neskelbtini) susisiekė su d. Ž. bei pasiūlė dirbti vairuotojo darbą. 2016 m. lapkričio 18 d., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, susitikęs su d. Ž. ir panaudojęs apgaulę, kuri pasireiškė žadėtu vairuotojo darbu suderinant su mokslo studijų grafiku, tinkamu ir sutartu 400 eur atlyginimu per mėnesį, surašė fiktyvią darbo sutartį ir taip sudaręs patikimo darbdavio įvaizdį užverbavo d. Ž. dirbti jo asme-niniu vairuotoju, pasinaudojęs jo (d. Ž.) pažeidžiamumu dėl to, kad šiam būtina gauti darbą ir pragyvenimo šaltinį, jo charakterio savybėmis, kad pastarasis yra nuolaidus, patiklus, ramus jaunuolis, o d. Ž. tuo metu neturint kito priimtino pasirinkimo ir sutikus nuo 2016 m. lapkričio 18 d. dirbti asmeniniu V. d. vai-ruotoju, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d. V. d. sistemingai naudojant prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą, pasireiškusią nuola-tiniu bauginimu ir grasinimu susidoroti su juo ir jo artimaisiais, bei sistemingai sukeliant fizinį skausmą, pasireiškusį ne mažiau kaip keturis kartus naudojamu stipriu smurtu prieš d. Ž. dėl menkaverčių priežasčių, t. y. 2016 m. lapkričio 18 d. be priežasties kauno rajone, Rumšiškėse esančioje automobilių aikštelėje, sudavė d. Ž. nuo 5 iki 10 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą; 2016 m. gruodžio mėnesį, tyri-mo metu tiksliai nenustatytą dieną, Vilniuje, Švitrigailos gatvėje esančiame bute, tikslus adresas nenustatytas, dėl menkavertės priežasties sudavė d. Ž. iki 5 smū-gių į galvą, krūtinę, smakrą; 2016 m. gruodžio pabaigoje kelionės metu į klaipėdą dėl menkavertės priežasties sudavė d. Ž. iki 10 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą, jų metu šiam sulaužė 100 eur vertės akinius; 2017 m. vasario mėnesį, nenustatytą dieną, Vilniuje, architektų gatvėje esančiame bute, tikslus adresas nenustatytas, dėl menkavertės priežasties sudavė d. Ž. iki 5 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą, t. y. tokiais savo veiksmais siekdamas palaužti jo valią ir pasipriešinimą sudavė tiks-liai nenustatytą skaičių smūgių kumščiu į veido sritį ir į kitas kūno vietas ir, taip padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlęs fizinį skausmą, įbauginęs d. Ž. paklusti jo reikalavimams, atėmė galimybę priešintis bei faktiškai kontroliavo jį laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d., atimdamas galimy-bę d. Ž. bendrauti su artimaisiais, bendrakursiais, draugais, neišleisdamas d. Ž. į paskaitas Vilniaus gedimino technikos universitete, nuolat reikalaudamas neva dirbti ir vežioti jį po įvairius miestus (Uteną, elektrėnus, kauną, klaipėdą, Mažei-kius) ir Vilniaus vietoves, nuolat reikalavo ir sudarydavo sąlygas nakvoti kartu su juo automobilyje „Toyota Rav4“, apgaule žadėdamas jo (d. Ž.) pinigus investuoti į verslą ir gautą pelną pasidalyti su d. Ž., įkalbėjo jį 2016 m. gruodžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, parduoti jam (d. Ž.) priklau-santį automobilį „audi 100“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini)), 500 eur vertės, ir jo motinai e. Ž. priklausantį automobilį „nissan almera“ (valst. nr. (duome-nys neskelbtini)), 400 eur vertės, taip pat parduoti d. Ž. akordeoną „Weltmeister“, kurio vertė 500 eur, bei gautus pinigus perduoti V. d., kuriuos jis pasisavino ir panaudojo savo asmeniniams poreikiams.1.1. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. d. 2016 m. gruodžio 21 d., toliau nau-

dodamas nurodytą psichinį ir fizinį smurtą bei apgaulę prieš d. Ž., įkalbėjo jį kreiptis į mobiliojo ryšio operatorę UaB „omnitel“ (tiriamuoju laikotarpiu)

381

ir įsigyti mobiliojo ryšio telefoną „Samsung S6“, iMei nr. (duomenys neskelb-tini), 399 eur vertės, nešiojamąjį kompiuterį „asus“, 399 eur vertės, priedėlį „Huawei e5573 4g Mobile Router“, 79 eur vertės, kuriuos įbaugintas d. Ž., paėmęs išperkamosios nuomos būdu, perdavė V. d., o šis juos pardavė ikiteis-minio tyrimo metu nenustatytiems asmenims ir gautus pinigus pasisavino.

1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. d. ir toliau naudojo prieš nukentėjusį-jį d. Ž. nurodytą psichinį bei fizinį smurtą, apgaule žadėdamas jo (d. Ž.) pinigus investuoti į verslą ir gautą pelną pasidalyti su nukentėjusiuoju d. Ž., 2017 m. sausio 14 d. įtikino jį kreiptis į mobiliojo ryšio operatorę UaB „Tele2“ ir išperkamosios nuomos būdu paimti mobiliojo ryšio telefoną „Samsung g920Fa galaxy S6“, iMei nr. (duomenys neskelbtini), 399 eur vertės, kurį d. Ž. perdavė V. d., o šis telefoną pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ir gautus pinigus pasisavino.

1.3. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, V. d., toliau naudodamas pirmiau nu-rodytą psichinį ir fizinį smurtą bei apgaulę prieš d. Ž., išreikalavo jam per-duoti e. Ž. jam (d. Ž.) 2017 m. sausio 2 d. persiųstą 260 eur sumą, 2017 m. sausio 20 d. persiųstą 300 eur sumą, šiuos pinigus įbaugintas d. Ž., paklusęs reikalavimams, perdavė V. d., o šis pinigus pasisavino.

1.4. Tęsdamas nusikalstamą veiką, V. d. ir toliau naudojo prieš nukentėjusįjį d. Ž. psichinį bei fizinį smurtą, apgaule žadėdamas jo (d. Ž.) pinigus investuoti į verslą ir gautą pelną pasidalyti su nukentėjusiuoju d. Ž. 2017 m. sausio 26 d. įtikino d. Ž. kreiptis į draugą T. k., kuris išperkamosios nuomos būdu paim-tų iš mobiliojo ryšio operatorės UaB „Tele2“ mobiliojo ryšio telefoną „Sam-sung galaxy S7 edge“, 819 eur vertės, kaip neva d. Ž. reikalingą daiktą, už kurį nukentėjusysis pats mokės įmokas. kai T. k. nurodytą telefoną paėmė ir perdavė d. Ž., pastarasis perdavė jį V. d., o šis pardavė telefoną ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ir gautus pinigus pasisavino.

1.5. Tokiais savo veiksmais V. d. laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d. panaudojęs apgaulę užverbavo nukentėjusįjį d. Ž. dirbti vairuotoju, įbaugino šį naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu, patiklumu, paklusnumu, privertė jį ver-giškomis sąlygomis neatlygintinai dirbti priverstinį darbą vairuotoju, taip jį išnaudodamas, apgaulės ir sistemingo bauginimo būdu išviliojo nurodytą d. Ž. ir e. Ž. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 4505 eur.

2. V. d. nuteistas pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis 2013 m. rugsėjo 7 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, susipažinęs su V. T. ir esant draugiškiems santykiams, nuslėpdamas savo tikslą, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, tyčia melagingai nu-rodydamas, kad pinigai reikalingi verslui plėtoti – kvepalams ir dekoratyvinei kosmetikai įsigyti, pažadėdamas mokėti kredito įmokas ir taip įgaudamas pasi-tikėjimą, tačiau iš anksto neketindamas pinigų grąžinti dėl turimų įsiskolinimų už ankstesnius teistumus antstoliams, nes neturėjo finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus vykdyti, tyčia suklaidindamas nukentėjusiąją V. T. ir garantuo-damas, jog gavęs iš verslo pelną grąžins gautas paskolas, įtikino ją (V. T.) sudary-

382382382

ti paskolos sutartis, o gautus pinigus perduoti jam (V. d.). V. T. sutiko, 2013 m. rugsėjo 7 d. su kredito bendrove „Vivus.lt“ sudarė kredito sutartį ir gavo 868 eur paskolą; 2013 m. rugsėjo 7 d. su kredito bendrove „McB Finance“ sudarė pasko-los sutartį ir gavo 202,73 eur paskolą; 2013 m. rugsėjo 7 d. su kredito bendro-ve „SMS credit“ sudarė paskolos sutartį ir gavo 86,88 eur paskolą, o visus gautus pinigus pagal susitarimą perdavė V. d., juos šis panaudojo savo reikmėms ir taip savo naudai įgijo svetimą V. T. priklausantį turtą – 1157,61 eur.

3. V. d. nuteistas pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis 2013 m. rugsėjo 9 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, susipažinęs su V. T. ir esant draugiškiems santykiams, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, tyčia melagingai nurodydamas, kad pinigai rei-kalingi verslui plėtoti – kvepalams ir dekoratyvinei kosmetikai įsigyti, pažadėda-mas grąžinti skolą ir taip įgaudamas pasitikėjimą, tačiau iš anksto neketindamas pinigų grąžinti dėl turimų įsiskolinimų antstoliams už ankstesnius teistumus, nes neturėjo finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus vykdyti, tyčia suklaidindamas nukentėjusiąją V. T. įtikino ją kreiptis į sesers vyrą V. k. ir pasiskolinti pinigų. V. T., veikiama V. d. apgaulės, 2013 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į V. k. ir nurodė, jog V. d. reikia paskolinti 6000 lt verslui plėtoti, o V. k. pabendravus su V. d. ir pastarajam pateikus išgalvotą verslo planą plėtojant parfumerijos industrijos produktų preky-bą, įtikino V. k. patikėti jo pateiktu planu ir taip įgijo V. k. pasitikėjimą, nulėmu-sį apsisprendžiant paskolinti pinigus. Taigi V. k. paskolino 6000 lt (1737,72 eur) V. T., kuri turėjo perduoti ir perdavė pinigus V. d., o šis juos panaudojo savo rei-kmėms ir taip savo naudai įgijo svetimą V. k. priklausantį turtą – 1737,72 eur.

4. V. d. nuteistas pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. vasario 24 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėp-damas savo tikslą, susipažinęs su R. k. ir esant draugiškiems kaip poros santy-kiams, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, tyčia melagingai nurodydamas, kad pi-nigai reikalingi už advokato paslaugas sumokėti ir verslui plėtoti – kvepalams ir dekoratyvinei kosmetikai įsigyti, pažadėdamas mokėti kredito įmokas, tačiau iš anksto neketindamas pinigų grąžinti dėl turimų įsiskolinimų antstoliams, taip tyčia suklaidindamas nukentėjusiąją R. k. ir garantuodamas, jog gavęs pelną iš prekybos kvepalais grąžins gautas paskolas, įtikino ją (R. k.) sudaryti paskolos sutartis, o gautus pinigus perduoti jam (V. d.). Pastarajai sutikus, jis kartu su nu-kentėjusiąja 2015 m. lapkričio 30 d. nuvyko į paviljoną „Pay Post“, esantį adresu: Vilnius, architektų g. 19, kur nukentėjusioji sudarė kredito sutartį nr. 2077718 su kredito bendrove „credit24“ ir gavo 400 eur paskolą; sudarė paskolos sutartį nr. 9742708001 su kredito bendrove „Vivus.lt“ ir gavo 750 eur paskolą; 2016 m. sausio 20 d. sudarė kredito sutartį nr. 100625051 su kredito bendrove „Provi-dent Finansai“ ir gavo 600 eur paskolą. Visus gautus pinigus perdavė V. d. Pas-kui, paveikta tolesnės V. d. tapačios apgaulės, ji 2016 m. vasario 22 d. sudarė sutartį nr. l22022016/0121 su UaB „mogo lT“ ir už 3450 eur įsigijo automo-bilį „Toyota Rav4“ bei perdavė jį V. d. naudotis, o vėliau, negalėdama mokėti įnašų už automobilį, jį grąžino bendrovei bei pasirašė 1898,01 eur vekselį kaip

383

skolą už automobilį; 2017 m. vasario 24 d. sudarė sutartį nr. VMU60224VSPa su UaB „Mokilizingas“ ir už 250 eur įsigijo mobilųjį telefoną „Samsung g903“; 2016 m. vasario 24 d. sudarė sutartį nr. oM 1941535 su UaB „omnitel“ (tiria-muoju laikotarpiu) ir už 699 eur įsigijo mobilųjį telefoną „Samsung S6 edge“. Įsi-gytus mobiliuosius telefonus perdavė V. d., o šis mobiliuosius telefonus pardavė ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims ir gautus pinigus pasisavino, taip V. d. įgijo svetimą R. k. priklausantį turtą, kurio vertė 4597,01 eur.

5. V. d. nuteistas pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. jis laikotarpiu nuo 2016 metų pavasario, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikslą, susipažinęs su V. c. ir esant draugiškiems santykiams, piktnaudžiaudamas turimu pasitikėjimu, tyčia melagingai nurodydamas, kad pinigai reikalingi už advokato paslaugas su-mokėti bei verslui plėtoti – kvepalams ir dekoratyvinei kosmetikai įsigyti, paža-dėdamas mokėti kredito įmokas, tačiau iš anksto neketindamas pinigų grąžinti dėl turimų įsiskolinimų iš ankstesnių teistumų antstoliams, taip tyčia suklaidin-damas nukentėjusiąją V. c. ir garantuodamas, jog gavęs pelną iš prekybos kve-palais grąžins gautas paskolas, įtikino nukentėjusiąją V. c. sudaryti paskolos su-tartis, o gautus pinigus perduoti jam (V. d.). V. c. sutiko su jo prašymu, 2016 m. gegužės 25 d. su aB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį nr. 16-050690-gV ir gavo 1000 eur paskolą, iš kurios 900 eur perdavė V. d.; 2016 m. birželio 3 d. su kredi-to bendrove UaB „SB lizingas“ sudarė paskolos sutartį nr. c606777988 ir gavo 1200 eur paskolą; 2016 m. birželio 5 d. su kredito bendrove UaB „nordecum“ su-darė paskolos sutartį nr. PS959105 ir gavo 1600 eur paskolą. gautus pinigus, savo asmenines 400 eur santaupas ir 2016 m. liepos 8 d. skolintus iš sesers 500 eur perdavė V. d., o juos šis panaudojo savo reikmėms ir taip apgaule savo naudai įgijo svetimą V. c. priklausantį turtą – 4600 eur.

6. V. d. nuteistas pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai įgi-jo svetimą turtą, t. y. V. d. laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėnesio iki 2017 m. va-sario 20 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, nuslėpdamas savo tikslą, piktnaudžiaudamas turimu pasitikėjimu, tyčia melagingai nurodyda-mas, kad pinigai reikalingi verslui plėtoti – kvepalams ir dekoratyvinei kosmetikai įsigyti, pažadėdamas grąžinti skolą, tačiau iš anksto neketindamas pinigų grąžinti dėl turimų įsiskolinimų iš ankstesnių teistumų antstoliams, 2017 m. vasario mė-nesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, pasiskolino iš j. a. (bu-vusi pavardė P.) 500 eur bei panaudojo juos savo reikmėms, 2017 m. vasario 20 d. pažadėdamas mokėti kredito įmokas ir taip įgaudamas pasitikėjimą, tačiau neke-tindamas pinigų grąžinti, nes neturėjo finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus vykdyti, tyčia suklaidindamas nukentėjusiąją j. a. ir garantuodamas, jog gavęs iš verslo pelną grąžins gautą paskolą, įtikino ją (j. a.) sudaryti paskolos sutartį, o gautus pinigus perduoti jam (V. d.). j. a. sutiko, 2017 m. vasario 20 d. su kredito bendrove „general Financing“ sudarė kredito sutartį nr. (duomenys neskelbtini) ir gavo 3000 eur paskolą. Visus gautus pinigus perdavė V. d., o šis juos panaudojo savo reikmėms ir taip savo naudai įgijo svetimą j. a. priklausantį turtą 3500 eur.

7. V. d. nuteistas pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad apgaule savo naudai

384384384

įgijo svetimą turtą, t. y. jis 2017 m. gegužės 5 d., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas įgytu o. B. pasitikėjimu, tyčia me-lagingai nurodydamas, kad pinigai reikalingi verslui plėtoti – kvepalams ir deko-ratyvinei kosmetikai įsigyti, o ji (o. B.), prisidėjusi savo lėšomis prie verslo, galės užsidirbti papildomų pinigų, taip įgaudamas pasitikėjimą ir tyčia suklaidinda-mas nukentėjusiąją o. B., kuri, paveikta V. d. apgaulės, 2017 m. gegužės 5 d. su UaB „Tele2“ sudarė sutartį nr. 15383 ir už 965 eur įsigijo mobilųjį telefoną „ap-ple iPhone 7 Plus“, jį perdavė V. d., o šis mobilųjį telefoną pardavė ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims ir gautus pinigus pasisavino savo reikmėms, taip V. d. įgijo svetimą o. B. priklausantį turtą, kurio vertė 965 eur.


8. apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ne-tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (Bk 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas) ben-drindamas galutinę nuteistajam paskirtą bausmę su ankstesniu teismo nuospren-džiu paskirta bausme. Skundžiamu nuosprendžiu V. d. nuteistas už vieno sunkaus nusikaltimo, nustatyto Bk 147 straipsnio 1 dalyje, bei šešių nesunkių nusikalti-mų, nustatytų Bk 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu V. d. nuteistas už trijų nesunkių, Bk 182 straipsnio 1 dalyje nustatytų, nusikaltimų padarymą. Veikos, už kurių pada-rymą skirtingais nuosprendžiais nuteistas V. d., labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, todėl, atsižvelgiant į Bk 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatas bei teismų formuojamą praktiką, skirtingais nuosprendžiais V. d. paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu, į paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitant bausmės dalį, at-liktą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teis-mas nepagrįstai byloje esančius prašymus pripažinti civiliniais ieškovais bei tyrėjų nutarimus asmenis pripažinti civiliniais ieškovais prilygino civiliniams ieškiniams ir juos išsprendė, todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios ins-tancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš dalies tenkintas V. c. civilinis ieškinys ir visiškai tenkinti nukentėjusiųjų V. T., V. k., R. k., j. a., o. B. civiliniai ieškiniai, ir paliko jiems teisę pareikšti civilinius ieškinius civilinio proceso tvarka. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ne-pagrįstai iš V. d. priteisė visas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos klaipėdos skyriaus 2018 m. gruodžio 10 d. pažymoje nurodytas sumas, t. y. nu-kentėjusiųjų d. Ž. ir e. Ž. atstovavimo išlaidas, todėl iš nuteistojo V. d. priteistą 2753,88 eur proceso išlaidų sumą sumažino iki 2035,41 eur.

iii. kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9. kasaciniu skundu nuteistojo V. d. gynėjas advokatas Pavelas Ravluševičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti arba V. d.

385

veiką iš Bk 147 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti pagal Bk 1471 straipsnio 1 dalį bei skirti švelnesnę bausmę. kasatorius nurodo:9.1. apeliacinės instancijos teismas nepaneigė V. d. teiginių, kad jis turėjo finan-

sines galimybes samdyti vairuotoją ir mokėti jam atlyginimą, nors jo verslas nebuvo labai pelningas. V. d. mokėdavo už automobilio degalus, nakvynes, kitas išlaidas. V. d. neturėjo tikslo pasinaudoti nukentėjusiojo d. Ž., kuris laisva valia atliko vairuotojo funkcijas, pažeidžiamumu. V. d. su nuken-tėjusiuoju ne tik dirbdavo, bet ir nakvodavo tame pačiame automobilyje, valgydavo tą patį maistą, naudojosi tomis pačiomis pramogomis (pvz., mer-ginomis), t. y. dirbo ir gyveno tomis pačiomis sąlygomis, dalydavosi pel-ną ir nuostolius. Tokie tarpusavio santykiai nebūdingi prekybos žmonėmis atvejais. d. Ž. paslaugomis naudojosi tik jis, neprekiavo juo turėdamas tikslą pasipelnyti. Tai, kad nukentėjusysis reguliariai negaudavo darbo užmokes-čio, apie jo darbą nebuvo pranešta „Sodrai“, nereiškia, jog padaryta veika atitinka Bk 147 straipsnį. Tai labiau atitinka teismų praktiką darbo ginčų bylose – nepranešimas apie darbo sutarties sudarymą „Sodrai“, rašytinės darbo sutarties neturėjimas, atlyginimo nepastovus mokėjimas.

9.2. apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad d. Ž. valia buvo palaužta ir jis negalėjo priešintis kasatoriui, nes byloje užfiksuoti priešingi atvejai, kai d. Ž. bendrauja su pažįstamais Vilniaus centre, laisvai sprendžia dėl savo dienos laiko, skambina draugams. nukentėjusiojo bendravimo ga-limybės nebuvo varžomos – iš jo nebuvo atimti dokumentai, nebuvo ap-ribota jo laisvė judėti, bendrauti su aplinkiniais, todėl jo negalima laikyti pažeidžiamu asmeniu. gynyba kelis kartus prašė skirti d. Ž. psichologinę ekspertizę, kad būtų nustatytas jo psichikos ir realybės suvokimo laipsnis.

9.3. apeliacinės instancijos teismas atmetė prašymą kvalifikuoti V. d. veiką pagal Bk 1471 straipsnio 1 dalį, nors konstatavo, kad V. d. jau tardamasis dėl d. Ž. įdarbinimo žinojo, kad panaudos apgaulę ir neatlygintinai išnaudos šį pri-verstiniam darbui, kas leistų kvalifikuoti V. d. veiką pagal minėtą straipsnį.

9.4. Tarp V. d. ir nukentėjusiojo parodymų yra esminių vertinimo prieštara-vimų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neanalizuoti įrodymai, kurie leistų daryti išvadą, kad nuteistasis pasinaudojo nukentėjusiojo pažei-džiamumu. nėra atliktos psichologinės ekspertizės nukentėjusiojo brandos lygiui nustatyti. Teismas nurodė skirtingas nei kaltinime nukentėjusiojo pažeidžiamumo aplinkybes. apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pa-grįstas tik nukentėjusiųjų parodymais ir jų subjektyviomis įvykių interpre-tacijomis, nepatikimais, prieštaringais paaiškinimais, prielaidomis ir spė-lionėmis. dalis bylos įrodymų neišnagrinėti ir neįvertinti, kilusios abejonės nevertintos nuteistojo naudai. Teismas neįvertino įrodymų visumos, visiškai ignoravo V. d. parodymus, nurodė tik dalį nukentėjusiųjų parodymų. Byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, kurie neginčijamai pagrįstų V. d. kaltę dėl Bk 147 straipsnyje nurodyto nusikaltimo padarymo.

9.5. Teismai paskyrė V. d. pagal Bk 147 straipsnio 1 dalį šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, tai visiškai neproporcinga padarytiems veiksmams.

386386386

9.6. apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika dėl Bk 182 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo atribojimo nuo civilinių teisinių santykių ir jos neaptarė spręsdamas dėl kiekvienos V. d. inkriminuotos nusi-kalstamos veikos, nuosprendyje nenurodė, dėl kokių priežasčių susiklostę nu-teistojo ir konkretaus nukentėjusiojo santykiai nelaikytini civiliniais santykiais.

9.7. apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl nuteistojo tiesioginės tyčios padaryti Bk 182 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą kiekvienu iš kalti-nime nurodytų atvejų. Teismo išvada, kad V. d. apgavo jam pinigus perda-vusius asmenis, nutylėjo apie savo finansinę būklę ir neturėjo jokių finansi-nių galimybių padengti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje nebuvo nustatytas vienas iš esminių subjektyviųjų požymių, apibūdinančių pavojingą veiką, – kaltė, todėl nėra ir V. d. inkriminuotų nusikaltimų sudėties, nuosprendis pagrįstas tik prielai-domis. Visas byloje nepašalintas abejones teismas privalėjo vertinti nuteis-tojo naudai. Teismas nepagrįstai nevertino reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. kokie buvo susiklostę V. d. ir nukentėjusiųjų santykiai, kiek laiko jie tru-ko, kad nukentėjusieji pasijuto apgauti tik tyrėjai pakvietus juos į apklausas, nuo įvykių praėjus labai ilgam laiko tarpui, kad nėra jų pareiškimų pradėti ikiteisminius tyrimus, kad nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi.

9.8. Byloje esantys asmens parodymo atpažinti protokolai negalėjo būti pripa-žinti įrodymais, nes atpažįstantys asmenys prieš atpažinimo veiksmus ne-apklausti apie V. d. bruožus, iš kurių galėtų jį atpažinti. Protokoluose nu-rodytas atpažinimas „pagal bendrus veido bruožus“ negali būti pripažintas tinkamu, nes neatitinka atpažinimo procedūros reikalavimų.

9.9. apeliacinės instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos dėl įrodymų ver-tinimo ir nesivadovavo nekaltumo prezumpcija. apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštarauja lietuvos Res-publikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPk) normoms, teismų praktikai, pažeidžia nekaltumo prezumpciją, V. d. teisę į teisingą bylos na-grinėjimą, todėl yra naikintinas.

10. Vilniaus apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras nėrijus Puškorius prašo nuteistojo V. d. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:10.1. apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. apelia-

cinės instancijos teismas pagrįstai pripažino V. d. kaltu dėl nusikalstamos veikos, nustatytos Bk 147 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Teismas pagrįstai rėmėsi V. d. nemokumo faktu, kaip veiksniu, pagrindžiančiu V. d. inkri-minuotos nusikalstamos veikos padarymo būdą – apgaulės panaudojimą užverbuojant d. Ž. dirbti vairuotoju. iš bylos medžiagos matyti, kad V. d. suprato, jog naudojasi nukentėjusiojo d. Ž. pažeidžiamumu, kadangi su pas-taruoju praleisdavo didžiąją dalį laiko, žinojo d. Ž. asmenines savybes – ra-mumą, patiklumą, jauną amžių, gyvenimiškos patirties neturėjimą, paklus-numą ir tuo naudojosi. Fizinio smurto metu, kurį V. d. naudojo prieš d. Ž.,

387

pastarasis jam nesipriešino, į užgauliojimus neatsikirsdavo, todėl akivaizdu, kad d. Ž. buvo pažeidžiamas, o V. d. tuo naudojosi, nuolat smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, jam grasindamas bei keldamas nuolatinę baimę dėl ga-limo d. Ž. nepaklusimo ar kokių nors veiksmų netinkamo atlikimo. atsi-žvelgdamas į tai, teismas pagrįstai nurodė, kad V. d. jam inkriminuotą nu-sikalstamą veiką padarė pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu. nukentėjusysis d. Ž. parodė, kad V. d. jį visiškai kontroliavo, neleisdavo eiti į universitetą, bendrauti su artimaisiais. d. Ž. bandė pabėgti nuo V. d., ta-čiau jam to padaryti nepavyko. V. d. prieš jį naudodavo fizinį ir psichologinį smurtą, grasinimus, todėl d. Ž. buvo įbaugintas ir bijodavo V. d. smurto protrūkių. akivaizdu, kad šiais veiksmais V. d. palaužė nukentėjusiojo valią, t. y. d. Ž. veikė taip, kaip norėjo V. d. Tai, kad V. d. kartu su nukentėjusiuoju miegodavo automobilyje, pirkdavo jam maistą, kartu pramogavo, neleidžia daryti išvados, kad V. d. veiksmai neatitinka būtinų prekybos žmonėmis nusikaltimo požymių.

10.2. nėra pagrindo V. d. veiką kvalifikuoti pagal Bk 1471 straipsnį, nes jo atlikti nusikalstami veiksmai atitinka Bk 147 straipsnio 1 dalies nurodyto nusi-kaltimo požymius. apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus įrody-mus ir nustatęs, kad jie atitinka BPk 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus, pagrįstai nustatė, kad V. d. padarė nusikaltimą, nurodytą Bk 147 straipsnio 1 dalyje.

10.3. apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. d. veiksmai, kai jis, nu-slėpdamas savo tikruosius tikslus, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, t. y. panaudodamas apgaulę, savo naudai įgijo svetimą, nukentėjusiesiems pri-klausantį turtą, atitinka Bk 182 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymius.

10.4. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo atliktas išsa-mus ir nešališkas įrodymų tyrimas bei vertinimas. Teismai išsamiai aptarė aplinkybes, kuriomis grindė nuosprendžius, tyrimo metu gautus duomenis pripažindami įrodymais vadovavosi procesinių veiksmų atlikimo metu ga-liojusio įstatymo reikalavimais ir išsamiai išanalizavę duomenis, įvertinę jų visumą juos pagrįstai pripažino įrodymais.

11. nukentėjusioji R. k. prašo nuteistojo V. d. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą atmesti. nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:11.1. kasatoriaus teiginiai, jog vertinant įrodymus buvo pažeisti BPk 20 straips-

nio 1, 3 ir 5 dalių reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų teismų sprendimų turiniui. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi by-loje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti teismo posėdyje, visi pateikti prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Tiriant surinktus įrodymus buvo laikomasi rungimosi principo (BPk 7 straips-nis), nuosprendyje išanalizuoti bei įvertinti tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai. apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išsamiai išanaliza-vęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pa-

388388388

darytos išvados dėl nusikalstamų veikų padarymo yra pagrįstos ir teisingos. Tai, kad buvo atmesti nuteistojo V. d. prašymai skirti d. Ž. psichologinę ekspertizę bei kvalifikuoti V. d. veiksmus pagal Bk 1471 straipsnio 1 dalį, negali būti laikoma BPk pažeidimu, kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, o padarytos išvados yra pagrįstos byloje su-rinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Tai, kad teismai įvertino įrodymus ne taip, kaip norėjo kasatorius, nereiškia jokio įrodymų vertinimo taisyklių pažei-dimo. apeliacinės instancijos teismas BPk 320 straipsnio 3 dalies ir BPk 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. apeliacinės instancijos teis-mas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad V. d. kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nustatytų Bk 147 straipsnio 1 dalyje ir Bk 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

12. nukentėjusioji e. Ž. prašo nuteistojo V. d. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismų nuosprendžius. nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nesutinka su kasaciniame skunde pateiktomis ver-sijomis ir kad V. d. būtų sumažinta bausmė, nes dėl jo veiksmų morališkai ir materialiai labai nukentėjo.


13. nuteistojo V. d. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinis skundas ten-kintinas iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

14. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taiky-mo aspektu (BPk 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPk 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPk 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrina-ma, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nu-statytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžia-mojoje byloje nr. 2k-P-181/2008). kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-P-221/2008, 2k-P-9/2012 ir kt.). kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo daly-kas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-7-402/2010). 14.1. Tai reiškia, kad šioje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas

byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant sumenkinti tam tikrų




389

įrodymų įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas jų savas vertinimas bei inter-pretavimas ir prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi šie kasacinių skundų argumentai nebus nagrinėjami.

14.2. gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo Bk 182 straipsnio tai-kymo taip pat nebus nagrinėjami. iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo V. d. gynėjas iš esmės teikia tik deklaratyvias savo pastabas dėl Bk 182 straipsnio subjektyviojo sudėties požymio – tiesioginės tyčios – nebuvimo nuteistojo veiksmuose, taip pat deklaratyviai nurodo, kad lie-tuvos apeliacinis teismas nesivadovavo teismų formuojama praktika dėl Bk 182 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo atribojimo nuo civilinių teisinių santykių, nepagrįstai nevertino reikšmingų faktinių aplinkybių, nepašalintas abejones turėjo vertinti nuteistojo naudai ir pan., tačiau tei-sinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą baudžiamojo įstatymo taiky-mą, nepateikia. Tokiais kasacinio skundo teiginiais iš esmės siekiama, kad būtų iš naujo įvertintas nuteistojo elgesys, kiti bylos duomenys ir padary-tos priešingos išvados, o tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Todėl darytina išvada, kad teisiniai argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – Bk 182 straipsnio taikymo skunde neišdėstyti ir ši skundo dalis nepagrindžia bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimo (BPk 369 straipsnis).

14.3. Šioje byloje bus nagrinėjami kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo Bk 147 straipsnio 1 dalies taikymo.

Dėl BK 147 straipsnio 1 dalies taikymo

15. Bk 147 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasi-naudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba pa-naudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prosti-tucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nu-sikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. 15.1. Bk 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sando-

riai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia.

390390390

15.2. Prekybos žmonėmis tikslas yra žmogaus išnaudojimas, kuris gali pasireikšti šiomis formomis: 1) išnaudojimas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, 2) prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, 3) priverstinei, fiktyviai santuokai, 4) priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskai-tant elgetavimą, 5) nusikalstamai veikai daryti, 6) kitais išnaudojimo tikslais.

15.3. Prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei. asmens valios palaužimo momentas prekybos žmonėmis atvejais atlieka pagrindi-nį vaidmenį. Veika gali būti kvalifikuojama kaip Bk 147 straipsnyje nusta-tytas nusikaltimas tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Todėl būtinas prekybos žmonėmis požymis yra ir jo priešingumas žmogaus lais-vei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžian-čiam palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Šis poveikis gali būti padaromas tokiais alternatyviais būdais: 1) panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba 2) kitaip atimant galimybę priešintis, arba 3) pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamu-mu, arba 4) panaudojant apgaulę, arba 5) priimant ar sumokant pinigus, arba 6) gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kon-troliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nu-kentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas.

15.4. objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai Bk 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakan-ka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų (sandoriai), atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nu-kentėjęs asmuo būtų išnaudojamas bet kuria nurodyta išnaudojimo forma.

15.5. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įgy-ja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad sie-kiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumo-kama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų as-menų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys bau-džiamosiose bylose nr. 2k-487/2014, 2k-156-699/2018, 2k-281-489/2019).

16. Pirmosios instancijos teismas pagal minėtą Baudžiamojo kodekso straipsnį nu-teisė V. d. dėl to, kad šis, panaudojęs apgaulę, surašė fiktyvią darbo sutartį ir to-kiu būdu sudarydamas patikimo darbdavio įvaizdį užverbavo nukentėjusįjį d. Ž. dirbti vairuotoju, įbaugino pastarąjį naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, pa-sinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu, patiklumu, paklusnumu, privertė jį vergiškomis sąlygomis neatlygintinai dirbti priverstinį darbą vairuotoju, taip jį išnaudodamas, apgaulės ir sistemingo bauginimo būdu išviliojo d. Ž. ir e. Ž. pri-klausantį turtą, įtikino d. Ž. kreiptis į draugą T. k., kad pastarasis išperkamosios nuomos būdu paimtų mobiliojo ryšio telefoną, o šį V. d. pardavė nenustatytam asmeniui ir gautus pinigus pasisavino.

17. Taigi, apibendrinant galima teigti, kad žemesniųjų instancijų teismai nustatė, jog: 1) V. d. pavojinga veika pasireiškė nukentėjusiojo d. Ž. verbavimu; 2) V. d. poveikis,


391

leidęs palenkti nukentėjusiojo valią, buvo padarytas panaudojant apgaulę, fizinį ir psichinį smurtą bei pasinaudojant nukentėjusiojo pažeidžiamumu; 3) išnaudojimas pasireiškė išnaudojimo priverstiniam darbui vergiškomis sąlygomis forma. iš teis-mų priimtų sprendimų matyti, kad V. d. nuteisimą pagal Bk 147 straipsnio 1 dalį lėmė išvada dėl šios nusikalstamos veikos būtinųjų požymių įrodytumo. Tačiau ko-legija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė Bk 147 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, savo išvadų dėl Bk 147 straipsnio 1 dalies taikymo nepagrindė bylos duomenimis, kurie suteiktų pagrindą tinkamai kvalifikuoti veiką. Teismai savo išvadą grindė prielaidomis, o ne įrodymais, todėl su tokiu teismų vertinimu kolegija sutikti neturi teisinio pagrindo. nusikalstamos vei-kos požymiai kiekvienoje byloje turi būti įrodomi toje byloje surinktais duomenimis.17.1. Verbavimas kasacinės instancijos teismo praktikoje suprantamas kaip kito

žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį per-imti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpin-to gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jų išnaudojimą. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų. asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnau-dojamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-43-942/2016). iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas padarė išvadą, jog V. d. verbavimas pasireiškė tuo, kad nuteistasis, jau tardamasis dėl d. Ž. įdarbinimo, žinojo, kad panaudos apgaulę ir neatlygintinai išnau-dos pastarąjį priverstiniam darbui. nepaisant to, kad tam tikrais prekybos žmonėmis atvejais veika ir jos padarymo būdas gali sutapti, teismai turėtų tiksliai atskleisti ir nurodyti, kokiais veiksmais pasireiškė veika, o kokiais – jos padarymo būdas. Šioje byloje tai ypač aktualu, kadangi nuteistasis, pagal teismų nustatytas aplinkybes, iš esmės klaidino nukentėjusįjį tik dėl darbo grafiko ir dėl to, kad nesiruošė mokėti sutarto atlyginimo. Tačiau nuo nu-kentėjusiojo neslėpė nei savo tapatybės, nei paties darbo vairuotoju pobū-džio, siūlė iš esmės nedidelį – 400 eur atlyginimą, o tai kelia pagrįstų abe-jonių dėl aktyvių nuteistojo veiksmų, siekiant palenkti nukentėjusiojo valią, ir verbavimo veiksmų atlikimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, suta-patinęs pavojingą veiką ir jos padarymo būdą, šioje baudžiamojoje byloje neatskleidė verbavimo požymio turinio ir jo nedetalizavo.

17.2. apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydi-mo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nuty-lėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma (pvz., teigiama, kad auka vežama legaliai dirbti, o iš tikrųjų yra gabenama seksualiai išnaudoti), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., auka







392392392

žino, kad gabenama dirbti prostitute, tačiau jai pameluojama dėl darbo sąly-gų – klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės, galimybės bet kada nutraukti prostitucijos veiklą ir pan.). apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kalti-ninko susitarimu. Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdin-ga „savanoriškos vergijos“ byloms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-344-942/2016). iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog V. d. apgaulė pasireiškė d. Ž. žadėtu vairuotojo darbu, suderinant su mokslo stu-dijų grafiku, tinkamu ir sutartu 400 eur atlyginimu per mėnesį. apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys patvirtina, jog tardamasis dėl d. Ž. įdarbinimo V. d. ne-turėjo finansinių galimybių teisėtai mokėti nukentėjusiajam net minimalaus mėnesinio atlyginimo ir mokesčių valstybei, o nuteistojo tikruosius ketini-mus atskleidžia ir tai, kad jis tik imitavo darbo sutarties sudarymą, antro sutarties egzemplioriaus d. Ž. nedavė, nepranešė apie jo įdarbinimą atsa-kingoms institucijoms, be to, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą tvarką, d. Ž. dirbti vairuotoju pradėjo darbo sutarties pasirašymo dieną. nors kai kurios šioje byloje teismų nustatytos aplinkybės labiau atitinka nelegalaus ir (ar) nedeklaruoto darbo turinį (lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 ir 58 straipsniai), o ne prekybos žmonėmis padarymo būdą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai atskleidė apgaulės požymį, tačiau ne-pakankamai jį įvertino bendrame šios veikos kontekste.

17.3. Pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūly-mas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmo-gaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudė-tingos ekonominės, socialinės situacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-290/2014, 2k-432/2014, 2k-43-942/2016, 2k-173-693/2018, 2k-288-648/2018).iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad šis V. d. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo būdas grindžiamas tuo, jog nukentėjusysis buvo pažeidžiamas dėl savo socialinės padėties ir būdo savybių: pinigų trūkumo, suvokimo, kad būdamas studentas finansinę pa-dėtį jis gali pagerinti tik priimdamas darbo pasiūlymą, ramumo, patiklumo, paklusnumo, nesugebėjimo priešintis, įvertinti padarinių, jauno amžiaus ir gyvenimiškos patirties neturėjimo, tai ir buvo esminės aplinkybės, nulėmu-sios nukentėjusiojo apsisprendimą dirbti V. d. vairuotoju ir vykdyti kitus jo reikalavimus. apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. d. inkrimi-nuotas nukentėjusiojo valios palenkimo būdas – pasinaudojimas pastarojo pažeidžiamumu – nebuvo detalizuotas, tačiau dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje aprašydamas d. Ž. pažeidžiamumo požymius, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Sutikti su tokiais apeliacinės instancijos teismo motyvais nėra pagrindo. Byloje esantys

393

duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis studijavo aukštojoje mokykloje ir, siekdamas pagerinti savo finansinę situaciją, ieškojo darbo, tačiau jo padėtis nebuvo tokia sunki ar beviltiška, dėl kurios jis nebūtų turėjęs jokio kito pa-sirinkimo, kaip tik priimti nuteistojo pasiūlymą. iš paties nukentėjusiojo ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymų matyti, kad nukentėjusysis turėjo automobilį, motina jam į banko sąskaitą pervesdavo pinigų pragyvenimui, rūpinosi ir nuolat bendravo su juo. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsa-miai nepagrindė, kad ekonominė ar socialinė situacija buvo tokia sudėtinga, jog dėl jos nukentėjusysis nebūtų turėjęs galimybės pasinaudoti pasirinkimo laisve. nukentėjusiojo būdo savybės – ramumas, patiklumas, paklusnumas, nesugebėjimas priešintis, įvertinti padarinių, jaunas amžius ir gyvenimiškos patirties neturėjimas žemesniųjų instancijų teismų nebuvo detalizuoti ir at-skleisti. nuosprendžio motyvai nesuteikia pagrindo manyti, kad V. d. ieško-jo sunkiomis sąlygomis gyvenančių asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti priverstiniam darbui, taip pat nepateikti teismų motyvai, kad nuteistajam dar iki susitarimo dėl darbo su nukentėjusiuoju būtų buvę žinoma dėl jo pažei-džiamumo (itin sunkios ar beviltiškos ekonominės ar socialinės situacijos) ir kad ta situacija jis būtų pasinaudojęs. Pažymėtina, kad nukentėjusysis pats buvo įdėjęs skelbimą dėl ieškomo darbo, nuteistasis su juo susisiekė telefonu ir iš karto sutarė dėl darbo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltininkas ne tik turi suvokti tam tikrą nukentėjusiojo pažeidžiamumą ir juo pasinaudoti, bet ir tas požymis turi būti objektyviai bylos duomenimis nustatytas ir individualizuotas, o to apeliacinės instancijos teismas nepadarė.

17.4. Viena iš prekybos žmonėmis išnaudojimo formų, aktuali nagrinėjamoje by-loje, yra išnaudojimas priverstiniam darbui. Bk nepateikia priverstinio darbo sąvokos. Ši sąvoka yra atskleidžiama Tarptautinės darbo organizacijos 1930 m. birželio 28 d. konvencijos nr. 29 „dėl priverstinio ar privalomojo darbo“

17.5. 2 straipsnio 1 dalyje, joje nurodoma: „Šioje konvencijoje terminas „privers-tinis ar privalomasis darbas“ reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia.“ 2011 m. balandžio 5 d. europos Parlamento ir Tarybos direk-tyva 2011/36/eS dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičianti Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR, dėl priverstinio darbo sąvokos taip pat duoda nuorodą į paminėtą konvenciją. Be to, šios direktyvos 2 straipsnio 4 dalyje priverstinio darbo sąvoka buvo praplėsta, nurodant, kad asmens sutikimas dirbti neturi reikšmės, jei buvo panaudoti tokie būdai: verbavimas, vežimas, perdavimas, laikymas ar pri-ėmimas, įskaitant tų asmenų kontrolės perėmimą ar perdavimą, grasinant arba panaudojant jėgą ar kitokią prievartą, pagrobiant, sukčiaujant arba apgaule, piktnaudžiaujant padėtimi arba pasinaudojant asmens pažeidžia-mumu, duodant arba gaunant pinigų ar naudos siekiant kitą asmenį kontro-liuojančio asmens sutikimo, kai šios veikos tikslas yra išnaudojimas. Tačiau svarbu pažymėti, kad prekybos žmonėmis atvejais, gaunant nukentėjusiojo sutikimą, panaudojus išvardytus būdus, yra palaužiama asmens valia. Taigi


394394394

neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras pas-laugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla varžymu. nors priverstinis darbas yra glaudžiai susijęs su prekyba žmonėmis, tačiau ne visi atvejai, kai žmogus išnaudojamas tokiam darbui, yra tokie pavojingi kaip prekyba žmonėmis. Tam, kad veika būtų kvalifikuota kaip išnaudojimas priverstiniam darbui, būtina neatsiejamai vertinti tiek patį sandorį prekybos žmonėmis prasme, tiek veikos padarymo būdą, tiek ir pačią išnaudojimo sritį. Tikslus šių požymių visumos nustatymas padeda identifikuoti veikos priešingumą asmens laisvei. aiškinant išnaudojimo priverstiniam darbui sampratą, būtina įvertinti ir tai, ar nukentėjusysis turėjo galimybę laisvai, savo nuožiūra palikti darbdavį, ar toks jo pasirinkimas buvo suvaržytas pa-naudojant fizinį, psichinį smurtą ar kitokią prievartą.

17.6. atskiri veikos, nustatytos Bk 147 straipsnyje, padarymo būdai yra fizinio smurto ar grasinimų panaudojimas ar kitoks atėmimas galimybės priešintis. Šie požymiai yra plačiai aptariami teismų praktikoje, nes yra naudojami kitų nusikalstamų veikų sudėtyse. Pažymėtina, kad, nustatant šiuos aptariamame straipsnyje nurodytus būdus, svarbu nustatyti, jog jie, kaip jau buvo minėta, padaryti siekiant, kad žmogus būtų išnaudojamas viena iš Bk 147 straips-nyje nurodytų formų. nenustačius tokio tikslo, veikos kvalifikavimas pagal minėtą straipsnį negalimas, o smurtas, grasinimai ar kitoks atėmimas gali-mybės priešintis turėtų būti kvalifikuojami kaip atskiros veikos (pvz., svei-katos sutrikdymas, grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus svei-katą arba žmogaus terorizavimas ir t. t.). iš paties nukentėjusiojo parodymų matyti, kad smurtas buvo naudojamas galimai dėl kitų priežasčių: dėl to, kad V. d. pasirodė, jog nukentėjusysis pavogė pinigus; prostitučių akivaizdoje dėl to, kad neperspėjo apie paliktą telefoną, ar dėl to, kad kažką ne taip pa-sakė merginoms. Taigi, nors paties fizinio smurto faktas ir buvo nustatytas, savaime tai šioje konkrečioje byloje nesuteikia pagrindo veiką kvalifikuoti kaip prekybą žmonėmis ir daryti išvadą, jog smurtas buvo naudojamas, sie-kiant suvaržyti nukentėjusiojo laisvę. Teismai tokio tikslo V. d. veiksmuose nevertino, nedetalizavo ir nemotyvavo. V. d. buvo inkriminuota ir tai, kad jis d. Ž. atžvilgiu sistemingai naudojo psichinę prievartą, pasireiškusią nuo-latiniu bauginimu ir grasinimu susidoroti su juo ir jo artimaisiais, tačiau ir šis požymis teismų nebuvo tinkamai motyvuotas ir detalizuotas.

17.7. V. d. kaip prekybos žmonėmis veiksmai buvo inkriminuoti ir už tai, kad jis apgaulės ir sistemingo bauginimo būdu išviliojo d. Ž. ir e. Ž. priklausantį turtą, įtikino d. Ž. kreiptis į draugą T. k., kad pastarasis išperkamosios nuo-mos būdu paimtų mobiliojo ryšio telefoną, o šį V. d. pardavė nenustatytam asmeniui ir gautus pinigus pasisavino. Teismai, pripažinę šias veikas preky-bos žmonėmis požymiais, nedetalizavo ir nemotyvavo, kokiomis išnaudoji-mo formomis pasireiškė šie nuteistojo veiksmai (paslaugoms, nusikalstamai veikai daryti (pvz., T. k. ir e. Ž. atvejais) ar kitais išnaudojimo tikslais), ne-pateikė argumentų, kodėl šie veiksmai kvalifikuoti pagal Bk 147 straipsnio 1 dalį, o ne kaip, pvz., sukčiavimas ar turto prievartavimas (pagal Bk 182 ar

395

181 straipsnius), nors pagal teismų nustatytas aplinkybes šios veikos yra iš esmės panašios į V. d. inkriminuotus veiksmus.

17.8. nors šioje byloje kasacinis nuteistojo gynėjo skundas dėl netinkamo Bk 182 straipsnio taikymo nenagrinėjamas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas nuteistojo veikas dėl sukčiavimo, kuris taip pat pasireiškia apgaule, konstatavo, kad V. d. bū-dingas tam tikras nusikalstamas modelis: jis susipažindavo su moterimi, užmegzdavo draugiškus santykius, prisistatydavo verslininku, tada įtikin-davo nukentėjusiąją paskolinti jam pinigų verslo plėtrai, kitoms išlaidoms arba jų gauti kitais būdais (pasiskolinti iš kredito bendrovių, lizingu pirkti daiktus ir juos parduoti), arba savo vardu nupirkti jo pageidaujamą daik-tą ir perduoti jam. gautus pinigus nuteistasis pasisavindavo, parduodavo lizingu nupirktus daiktus, o visi kredito ir lizingo sutarčių pagrindu at-siradę skoliniai įsipareigojimai tekdavo nukentėjusiosioms. analogiškas modelis taikytas ir vyrams, tačiau jie buvo įtikinėjami, kad V. d. reika-lingi pinigai verslo plėtrai. nukentėjusiam asmeniui nusprendus daugiau pinigų nebeskolinti ir nebevykdyti V. d. pageidavimų, jis ieškodavo nau-jos aukos ir su ja atlikdavo analogiškus nusikalstamus veiksmus. iš bylos duomenų matyti, kad analogišką elgesio modelį V. d. taikė ne tik nuken-tėjusiųjų V. T., iš esmės ir R. k. atžvilgiu, tačiau ir d. Ž. atžvilgiu. iš V. T. parodymų matyti, V. d. ją įtikino, kad neturi vairuotojo pažymėjimo, dėl to ji V. d. vežiojo savo automobiliu, jo įtikinta savo vardu paėmė pasko-las, o gautus pinigus atidavė nuteistajam, V. d. prieš ją taip pat naudojo fizinį smurtą, visada buvo šalia, kontroliavo, kur eina, su kuo kalba tele-fonu, nurodinėjo, ką ji turinti sakyti seseriai ir ko negalinti jai pasako-ti. Tačiau tokios jo veikos, kitaip nei d. Ž. atveju, buvo įvertintos pagal Bk 182 straipsnio 1 dalį kaip sukčiavimas. Taigi iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio lieka neaišku, kokius prekybos žmonėmis požymius atitinka analogiška V. d. veika d. Ž. atžvilgiu.

18. Prekyba žmonėmis lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra apibrėž-ta kaip sunkūs ar labai sunkūs nusikaltimai. Su tokiais nusikaltimais kovojama tarptautiniu lygiu ir jie yra įtraukti į tarptautinių organizuotų nusikaltimų sąrašą. Tai rodo šių nusikaltimų išskirtinį pavojingumą, kartu ir ypatingą dėmesį atsklei-džiant tokias veikas bei vertinant jų požymių pagrįstumą. Todėl beatodairiškas šios normos taikymas visais atvejais, kai prieš žmogų buvo panaudota apgaulė, smurtas ar grasinimai, ne tik neatitinka Baudžiamojo kodekso paskirties, bet ir sukelia abejonių dėl baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (paskuti-nė priemonė), taikymo pagrįstumo, proporcingumo ir veiksmingumo, nustatant baudžiamąją atsakomybę už pavojingas nusikalstamas veikas bei nustatant pa-grįstas baudžiamosios atsakomybės ribas.

19. Bk 147 straipsnyje įtvirtinta sudėtinga prekybos žmonėmis objektyviųjų požymių struktūra, nustatanti daug alternatyvių veikų, poveikio būdų ir išnaudojimo formų, sudaro sąlygas netinkamai taikyti šią normą ir pernelyg išplėsti jos taikymo sritį. Todėl, atsižvelgdami į šio straipsnio svarbą, ginamas vertybes ir paskirtį, teismai

396396396

turėtų itin atsakingai įvertinti objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, mo-tyvuotai pagrįsti savo išvadas dėl jo taikymo ir nustatyti pagrįstas taikymo ribas.

20. Prekybos žmonėmis sudėtis apima daug įvairių požymių, kuriuos būtų galima kvalifikuoti kaip atskiras nusikalstamas veikas. galiojanti norma apima tokius nusikaltimus kaip neteisėtas laisvės atėmimas (Bk 146 straipsnis), sveikatos su-trikdymai (Bk 135–140 straipsniai, išskyrus Bk 135 straipsnio 2 dalį), grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (Bk 145 straipsnis), žmogaus veiksmų laisvės varžymas (Bk 148 straipsnis). Visos šios veikos atitinka atskirus preky-bos žmonėmis požymius, tačiau nėra tokios pavojingos kaip prekyba žmonėmis. Todėl teismai prekybos žmonėmis bylose turėtų itin kruopščiai įvertinti ir byloje surinktų įrodymų visuma motyvuotai pagrįsti, ar šios veikos yra prekybos žmo-nėmis požymiai, ar turi būti kvalifikuojamos kaip savarankiškos veikos, pagal kitus Bk straipsnius. Tuo pačiu paminėtina, kad prekybos žmonėmis nusikal-timo sudėtis priskiriama prie formaliųjų ir jos baigtumo momentas siejamas ne su padariniais, bet su veika, t. y. su vienu iš anksčiau aptartų sandorių sudary-mu. Taigi ši norma, nustatanti baudžiamąją atsakomybę už įvairius sandorius, sudarančius prielaidas išnaudoti žmogų, neapima paties išnaudojimo. Bk atskirai nustato atsakomybę už tokias išnaudojimo formas kaip pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (Bk 307 straipsnis) ar išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslau-goms (Bk 1471 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai pada-romi nusikaltimai prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš kito asmens prostitucijos, veikos turėtų būti kvalifikuojamos kartu (kaip realioji sutaptis) pagal Bk 147 ir 307 straipsnius (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-487/2014). analogiška situacija galima, kai yra nustatomi prekybos žmonėmis ir išnaudo-jimo priverstiniam darbui ir paslaugoms veikų požymiai. Tačiau išnaudojimas priverstiniam darbui ir paslaugoms, už kurį nustatyta baudžiamoji atsakomybė Bk 1471 straipsnyje, gali būti kvalifikuojama atskirai. Todėl apibendrinant pami-nėtina, kad atskiri prekybos žmonėmis požymiai yra labai panašūs į kitų savaran-kiškų nusikalstamų veikų požymius ir tam, kad nebūtų padaryta kvalifikavimo klaidų, visais atvejais būtina tiksliai atriboti šias veikas ir nustatyti visus jų kvali-fikavimui reikšmingus elementus, įvertinti, ar buvo padaryta pati prekybos žmo-nėmis veika, ar padarytos kitos – savarankiškos nusikalstamos veikos, už kurias baudžiamoji atsakomybė nustatyta kituose straipsniuose.

21. kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais ar-gumentais, daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikri-no pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, priimtame nuosprendyje neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl Bk 147 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, savo išvadų dėl Bk 147 straipsnio 1 dalies taikymo nepagrindė bylos duomenimis, kurie sudarytų pagrindą tinkamai kvalifikuoti veiką. Padarytus BPk 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 ir 4 dalių pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais (BPk 369 straipsnio 3 dalies), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikin-tinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

397

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų ko-legijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria buvo atmestas nuteistojo V. d. apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo pagal Bk 147 straipsnio 1 dalį, ir perduoti bylą dėl nuteisimo pagal šį Bk straipsnį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.5. Netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine

mokėjimo priemone arba jos duomenimis (BK 214 straipsnis)Įrodymai (BPK 20 straipsnis)

Svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenų neteisėtas įgijimas, laiky-mas, perdavimas ar realizavimas kvalifikuojamas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį nusta-čius, jog svetima mokėjimo priemonė ir šios mokėjimo priemonės duomenys, pakankami finansinei operacijai inicijuoti, yra tikri. Šie nusikalstamos veikos dalyko požymiai turi būti nustatyti ir pagrįsti byloje surinktų patikimų įrodymų visuma. Išvada dėl mokėji-mo priemonės (jos duomenų) tikrumo negali būti pagrįsta iš esmės vien tik tinklalapio www.binlist.net rezultatais.

Baudžiamoji byla nr. 2k-77-1073/2020Teisminio proceso nr. 1-01-1-28275-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.2; 2.2.1.2 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, su-sidedanti iš teisėjų Rimos ažubalytės (kolegijos pirmininkė), alvydo Pikelio ir ga-brielės juodkaitės-granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam byla nutraukta, l. j. gynėjo advokato egidijaus labucko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio.

398398398

Utenos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu l. j. dėl nu-sikaltimų, nustatytų lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Bk) 214 straipsnio 1 dalyje, padarymo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalti-mo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (lietuvos Respublikos baudžiamojo pro-ceso kodekso (toliau – ir BPk) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu panaikintas Utenos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: vadovaujantis Bk 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, l. j. pagal Bk 214 straipsnio 1 dalį atleistas nuo bau-džiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Vadovaujantis Bk 93 straipsnio 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 83 straipsniu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, l. j. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – įspėjimas ir elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį tęsti mokslą arba dirbti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. Bylos esmė

1. l. j. buvo kaltinamas pagal Bk 214 straipsnio 1 dalį padaręs dvi nusikalstamas veikas: 1.1. Tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje iš ikiteismi-

nio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas elektroninių mokėjimo priemonių naudotojų sutikimo ir leidimo, įgijo devynių svetimų banko „keyBank“, esančio jaV, debetinių mokėjimo kortelių „Mastercard“ duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms inicijuoti (mokėjimo kor-telės numerį, naudotojo vardą ir pavardę, galiojimo laiką, Vcc/cVc kodą), t. y. mokėjimo kortelė nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2019 m. lap-kričio mėn., Vcc/cVc 066, naudotojas M. k.; mokėjimo kortelė nr. (duo-menys neskelbtini), galiojanti iki 2017 m. rugsėjo mėn., Vcc/cVc 785, naudotojas e. c.; mokėjimo kortelė nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2018 m. sausio mėn., Vcc/cVc 996, naudotojas d. M.; mokėjimo kor-telė nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2020 m. balandžio mėn., Vcc/cVc 716, naudotojas S. W.; mokėjimo kortelė nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2021 m. kovo mėn., Vcc/cVc 360, naudotojas e. S.; mokėjimo kortelė nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2019 m. liepos mėn., Vcc/cVc 101, naudotojas B. B.; mokėjimo kortelė nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2019 m. lapkričio mėn., Vcc/cVc 374, naudotojas j. j.; mokė-jimo kortelė nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2021 m. sausio mėn., Vcc/cVc 936, naudotojas R. S.; mokėjimo kortelė nr. (duomenys neskelbti-ni), galiojanti iki 2021 m. kovo mėn., Vcc/cVc 767, naudotojas B. F. Šiuos duomenis neteisėtai laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ne vėliau kaip iki 2017 m. kovo 8 d. 15.48 val. ir neteisėtai perdavė, būda-mas nenustatytoje vietoje, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 7 d. 15.47 val. iki

399

2017 m. kovo 8 d. 15.48 val., kortelių duomenis įkeldamas į svetainės www.altenen.com forumą „Master non vbv“, pasinaudodamas savo galinio tinklo įrenginiu su interneto prieiga – kompiuteriu „asus g73j“, serijos nr. (duo-menys neskelbtini), su standžiuoju disku „Seagate“, modelis ST9500420aS, serijos nr. (duomenys neskelbtini), 500 gB.

1.2. Tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas elektroninių mo-kėjimo priemonių naudotojų sutikimo bei leidimo, įgijo keturių svetimų banko „credit agricole“, esančio Prancūzijoje, debetinių mokėjimo kor-telių „Mastercard“ duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms ini-cijuoti (mokėjimo kortelės numerį, naudotojo vardą ir pavardę, galiojimo laiką, Vcc/cVc kodą): t. y. mokėjimo kortelė nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2017 m. lapkričio mėn., Vcc/cVc 848, naudotojas M. R.; mokėjimo kortelė nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2018 m. rugsė-jo mėn., Vcc/cVc 205, naudotojas M. R.; mokėjimo kortelė nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2017 m. gegužės mėn., Vcc/cVc 596, naudotojas F. B.; mokėjimo kortelė nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2018 m. lapkričio mėn., Vcc/cVc 439, naudotojas j. V. Šiuos duomenis neteisė-tai laikė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ne vėliau kaip iki 2016 m. liepos 6 d. 14.24 val. ir neteisėtai perdavė, būdamas nenustatytoje vietoje, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 6 d. 13.43 val. iki 14.24 val., korte-lių duomenis įkeldamas į svetainės web.icg.com savo paskyrą, kurios iden-tifikacinis nr. (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nenustatytu galinio tinklo įrenginiu su interneto prieiga.

2. Pirmosios instancijos teismas l. j. išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta Bk 214 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių turinti nusikalstama vei-ka. Toks sprendimas priimtas motyvuojant tuo, kad byloje nėra įrodymų, jog kal-tinime nurodyti trylikos mokėjimo kortelių duomenys, kuriais neva neteisėtai disponavo l. j., yra tikri ir jų pakanka realiai finansinei operacijai inicijuoti, o jų tariami naudotojai ar kredito įstaigos nėra išreiškę sutikimo jais naudotis.


3. apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuro-ro R. l. apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują. Teismas pripažino esant įrodyta, kad l. j. padarė tęstinę nusikalsta-mą veiką, nurodytą Bk 214 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad jis neteisėtai, neturėdamas elektroninių mokėjimo priemonių naudotojų sutikimo ir leidimo, įgijo devynių svetimų banko „keyBank“, esančio jaV, debetinių mokėjimo kortelių „Master-card“ duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms inicijuoti, – mokėjimo kortelės numerį, naudotojo vardą ir pavardę, galiojimo laiką, Vcc/cVc kodą, šiuos duomenis neteisėtai laikė ir neteisėtai perdavė, kortelių duomenis įkelda-mas į svetainės www.altenen.com forumą „Master non vbv“, pasinaudodamas

400400400

savo galinio tinklo įrenginiu su interneto prieiga – kompiuteriu „asus g73j“ su standžiuoju disku „Seagate“, ir keturių svetimų banko „credit agricole“, esančio Prancūzijoje, debetinių mokėjimo kortelių „Mastercard“ duomenis, pakanka-mus finansinėms operacijoms inicijuoti, – mokėjimo kortelės numerį, naudoto-jo vardą ir pavardę, galiojimo laiką, Vcc/cVc kodą, šiuos duomenis neteisėtai laikė ir neteisėtai perdavė, kortelių duomenis įkeldamas į svetainės web.icg.com savo paskyrą, kurios identifikacinis nr. (duomenys neskelbtini).

iii. kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. kasaciniu skundu asmens, kuriam byla nutraukta, l. j. gynėjas advokatas egi-dijus labuckas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Ute-nos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. išteisinamąjį nuosprendį. kasato-rius skunde nurodo:4.1. apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas leistinais, patiki-

mais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais duomenimis, išdėstytos tikėtinos išvados dėl l. j. kaltės padarius Bk 214 straipsnio 1 dalyje nustatytą nu-sikalstamą veiką, taip esmingai pažeistos BPk 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies nuostatos, nekaltumo prezumpcijos principas.

4.2. ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje pradėtas 2017 m. birželio 8 d. Vil-niaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nu-sikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos Pirmojo skyriaus tyrėjo e. g. (e. g.) tarnybinio pranešimo pagrindu. jame užfiksuota, kad iki pradedant ikiteis-minį tyrimą buvo surinkta informacija apie l. j. internetines paskyras, elek-troninio pašto dėžutes, su šiomis paskyromis ir elektroninio pašto dėžutėmis susietus telefono numerius, iP adresus, iš kurių buvo jungtasi prie paskyrų ar elektroninio pašto dėžučių, telefonų ir iP adresų priklausomybę, prisijungimo prie paskyrų laiką, iš paskyrų skelbiamos informacijos turinį. Ši informaci-ja susijusi su privačiu asmens gyvenimu. lietuvos Respublikos konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įsta-tymą, šio straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyveni-mą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. atsižvelgiant į minėtame tarnybiniame pranešime nurodytos informacijos pobūdį, akivaizdu, kad ji galėjo būti gau-ta tik iš subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, arba specialia tvarka panaudojant technines priemones ir slapta kontroliuojant bei fiksuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informaci-jos turinį, t. y. atliekant žvalgybos veiksmus, nurodytus lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 9 ir 10 straipsniuose. Minėti veiksmai gali būti atliekami tik esant motyvuotai teismų pirmininkų ar įgaliotų teisėjų nu-tarčiai (kriminalinės žvalgybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis ir 10 straipsnio

401

1 dalis). Teisėtai gautą žvalgybinę informaciją panaudojant baudžiamajame procese turi būti laikomasi tvarkos, nustatytos Rekomendacijose dėl krimi-nalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės informacijos panaudojimo baudžiamajame procese (toliau – ir Rekomendacijos) (patvirtintos lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu nr. i-383) (kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis). Rekomendacijų 22, 24, 25 punktuose nustatyta, kad: nusprendus baudžiamajame procese panaudoti kriminalinės žvalgybos infor-maciją, paprastai surašomas kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo proto-kolas; kriminalinės žvalgybos informacija nesurašant protokolo gali būti fik-suojama dokumente, atitinkančiame BPk 95–96 straipsnius, tuo atveju, jeigu nėra galimybės surašyti protokolą; informacija, gauta atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, gali būti panaudojama tik surašius protokolą. ikiteismi-nio tyrimo pareigūnas ir prokuroras privalo užtikrinti, kad baudžiamojoje byloje, iki perduodant ją į teismą, būtų kriminalinės žvalgybos veiksmų, nu-statytų kriminalinės žvalgybos įstatymo 9–15 straipsniuose, atlikimo teisinis pagrindas, t. y. teisėjų motyvuotos nutartys, kriminalinės žvalgybos vadovo, įgalioto pavaduotojo ar prokuroro nutarimai (Rekomendacijų 27 punktas).

4.3. Pagal teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, privalo patikrinti: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti operatyvinio (kriminalinės žval-gybos) tyrimo veiksmus; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant lie-tuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (kriminalinės žvalgybos įstatymo) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį (žvalgybinį) tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPk nustatytais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-268-697/2016).

4.4. Byloje nėra duomenų apie tyrėjo e. g. tarnybiniame pranešime nurodytos informacijos gavimo pagrindą ir teisėtumą. Pirmosios instancijos teisme apklausti e. g., tyrėjas T. j. ir ikiteisminį tyrimą atlikusi o. g. (buvusi T.) negalėjo nurodyti tokių duomenų gavimo pagrindo. nors gynyba į tai at-kreipė dėmesį, kaltinimą palaikę prokurorai nepateikė duomenų, patvirti-nančių, kad informacija apie l. j. buvo renkama teisėtai. neteisėtai renkant informaciją buvo pažeistos l. j. teisės į privatų gyvenimą. atsižvelgiant į tai pripažintina, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai ir visi tyrimo metu gauti duomenys nėra leistini įrodymai.

4.5. kaltinimas dėl devynių banko „keyBank“ debetinių mokėjimo kortelių duo-menų neteisėto įgijimo iš esmės buvo grindžiamas tik minėtu e. g. tarny-biniu pranešimu ir jo priedu (momentinėmis tinklalapio www.altenen.com nuotraukomis, kuriose nebuvo duomenų, leidžiančių identifikuoti l. j. ar jo naudojamus galinius įrenginius). apeliacinės instancijos teismas, pripažin-damas šiame tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis įrodymais, ne-silaikė iš kriminalinės žvalgybos įstatymo kylančių reikalavimų ir esmingai pažeidė BPk 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių nuostatas.

4.6. apeliacinės instancijos teismas įrodymu pripažino izraelio nacionalinio kibernetinių nusikaltimų skyriaus pateiktą informaciją, kad l. j. į tinkla-

402402402

lapį www.altenen.com įkėlė trijų asmenų mokėjimo priemonių duomenis. Tačiau šie duomenys neatitinka teisėtumo reikalavimų: jie gauti pažei-džiant susižinojimo su užsienio valstybių įstaigomis tvarką, nustatytą BPk 66 straipsnyje, kadangi nenurodyta, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu remiantis izraelyje buvo renkama informacija apie l. j. ir ja keičiamasi su lietuvos teisėsaugos įstaigomis. Šių duomenų apie daug anksčiau buvusius įvykius negalima patikrinti, jie nepatvirtina bylai reikšmingų aplinkybių ir pripažinti įrodymais pažeidžiant BPk 20 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nusta-tytus teisėtumo, sąsajumo ir patikimumo reikalavimus, tai sutrukdė teisin-gai išnagrinėti bylą.

4.7. Pagal teismų praktiką asmuo kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų. apkal-tinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išva-dos turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nu-tartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-177/2009, 2k-205/2012, 2k-532/2012, 2k-619/2012, 2k-232/2014, 2k-7-173/2014, 2k-317-719/2018). Bk 214 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalykas gali būti tik tikrų svetimų debeto kortelių naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys, kuriais teisėti naudotojai neišreiškė sutikimo naudotis tretiesiems asmenims ir kuriais pasinaudojant galima inicijuoti finansines operacijas. Šis nusikaltimo sudėties požymis turi būti pagrįstas patikimais ir pakankamais įrodymais, t. y. turi būti gauta oficiali informacija, kad kaltinime nurodytos debeto kortelės realiai buvo išduotos, taip pat informacija apie tokių kortelių naudotojus, numerius, kodus, galiojimo laiką, duomenų praradimo aplinky-bes (kad teisėti naudotojai neleido naudotis duomenimis).

4.8. Byloje nėra oficialių duomenų, kad kaltinime nurodytos banko debeto kor-telės buvo realiai išduotos asmenims ir jomis galima buvo inicijuoti finan-sines operacijas. Teismas tinklalapyje www.binlist.net esančią informaciją laikė patikima, nors byloje nėra duomenų, kam šis tinklalapis priklauso, kas jį administruoja, iš kur ir kokią informaciją gauna, kaip ji tvarkoma ir t. t., o tinklalapis neapžiūrėtas. Vien bylos baigtimi suinteresuotų policijos pareigūnų T. j. ir o. g. parodymai apie šio tinklalapio patikimumą neturi objektyvaus pagrindo, jų patikrinti nėra galimybės. Visuotinai žinoma, kad bankai viešai prieinamoms svetainėms banko paslaptį sudarančių duomenų apie banko korteles ir jų turėtojus neteikia.

4.9. apeliacinės instancijos teismas nepaneigė versijos, kad l. j., dalyvaudamas kompiuteriniuose žaidimuose, forumuose ir internetinėse parduotuvėse, naudojo atsitiktinai tinklalapiuose sugeneruotus neegzistuojančių mokė-jimo kortelių duomenis, be pagrindo atmetė pirmosios instancijos teismo posėdyje atliktos apžiūros duomenis apie tai, kad atsitiktinai sugeneravus neegzistuojančių mokėjimo kortelių duomenis ir juos patikrinus tinklala-pyje www.binlist.net buvo gautas rezultatas, o tai reiškia, jog šis tinklalapis akivaizdžiai nėra patikimas.

403

4.10. apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi T. j. parodymais apie tai, kad tinklalapis www.validcc.su yra tikrų mokėjimo kortelių birža. Pažymė-tina, kad T. j. parodė, jog kratos metu rastus proteinus, papildus l. j. pirko iš tinklalapio www.validcc.su, taigi jame prekiaujama ne tik banko kortelių duomenimis, bet ir legaliomis prekėmis. Byloje nėra objektyvios informaci-jos apie šį tinklalapį, jis neapžiūrėtas, jo turinys nežinomas. Be to, neaišku, kaip teismo išvadas dėl l. j. kaltės patvirtina jo susirašinėjimas iSQ pasky-roje su vartotoju „e.“ ir jame minimos frazės „dropo, reikia Uk“, „įmečiau už 600 svarų du pakabukus“, „nei vieno valid.cc nėra“.

4.11. apeliacinės instancijos teismas rėmėsi l. j. parodymais, duotais ikiteismi-nio tyrimo metu, kad jis www.validcc.su pirko mokėjimo kortelių duomenis kaip kuponus ir apsipirko svetainėje „eobot ine“. Tačiau teismas neįvertino, kad ikiteisminis tyrimas dėl šio epizodo buvo nutrauktas, kai dar l. j. nebu-vo pakeitęs parodymų. kaltinimai dėl neteisėto mokėjimo kortelių duome-nų įsigijimo tinklalapyje www.validcc.su jam nebuvo pareikšti. l. j. paaiški-no, kad iš tikrųjų šiame tinklalapyje mokėjimo kortelių duomenų nepirko, o save apkalbėjo bijodamas sulaikymo ir suėmimo. kaltinime nurodyta, kad nenustatyta, iš kur l. j. tokius duomenis įgijo. apeliacinės instancijos teismas, prieštaraudamas savo išvadoms, aprašydamas nustatytą l. j. nusi-kalstamą veiką, duomenų gavimo šaltinio ir aplinkybių nenurodė. iš bylos medžiagos (išskyrus pirminį e. g. tarnybinį pranešimą) neaišku, kokie kiti leistini įrodymai leidžia teigti, kad devynių banko „keyBank“ mokėjimo kortelių duomenis l. j. įkėlė pasinaudodamas kompiuteriu „asus g73j“.

5. lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo de-partamento prokurorė jolita kančiauskienė atsiliepimu į asmens, kuriam nu-traukta byla, l. j. gynėjo advokato egidijaus labucko kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:5.1. ikiteisminis tyrimas pagal Bk 214 straipsnio 1 dalį bei 215 straipsnio 1 dalį

byloje pradėtas 2017 m. birželio 8 d. pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyri-mo valdybos Pirmojo skyriaus tyrėjo tarnybinį pranešimą, kuriame nuro-dyta informacija apie l. j. nusikalstamas veikas disponuojant svetimomis mokėjimo priemonėmis. ikiteisminis tyrimas pradėtas vadovaujantis BPk 166 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ikiteisminio tyrimo pareigūnui pačiam nustačius nusikalstamos veikos požymius ir juos nurodžius tarnybiniame pranešime. Tyrimą pradėjęs pareigūnas, apklausiamas teisme, neprisiminė šaltinio duomenų, kuriuos nurodė tarnybiniame pranešime. ikiteisminį ty-rimą atlikusi pareigūnė, apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad tarnybinis pranešimas buvo surašytas remiantis duomenimis, gautais atlikus kriminalinę žvalgybą.

5.2. kriminalinės žvalgybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sau-sio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d.) 8 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu at-liekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Šio įstatymo

404404404

19 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai kriminalinės žvalgybos informacija panaudojama baudžiamajame procese, jos panaudojimo tvarką nustato ge-neralinis prokuroras. Panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją bau-džiamajame procese, turi būti apsaugoti kriminalinės žvalgybos subjektų teisėti interesai užtikrinant kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugu-mą ir neatskleidžiant informacijos apie naudojamas technines priemones ir (ar) detalių duomenų apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą. Rekomendacijų 17.1 papunktis nustato, kad kriminalinės žvalgybos informacija baudžiamajame procese gali būti pa-naudojama priimant sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo BPk 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka. Rekomendacijų 19 punktas detalizuoja kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo būdus: patei-kiant prokurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai apibendrintą kriminalinės žvalgybos informaciją (19.1 papunktis); perkeliant kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos dokumentus ar jų išrašus į baudžiamąją bylą (19.2 papunktis); surašius kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolą ir pateikiant jį į baudžiamąją bylą (19.3 papunktis). Tad pagal teisinį reglamentavimą, at-sižvelgiant į siekiamus procesinius tikslus, išskiriami du kriminalinės žval-gybos informacijos panaudojimo būdai – kai tokia informacija panaudo-jama tik kaip vada pradėti ikiteisminį tyrimą (BPk 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kai tokia informacija panaudojama baudžiamojoje byloje kaip duomenys (įrodymai), kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

5.3. Sistemiškai aiškinant kriminalinės žvalgybos įstatymo ir Rekomendaci-jų nuostatas darytina išvada, kad šiais dviem atvejais taikytinas skirtingas teisinis režimas: pirmuoju atveju informacija įforminama pateikiant pro-kurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai apibendrintą kriminalinės žvalgybos informaciją (Rekomendacijų 19.1 papunktis) ir priimant sprendimą dėl iki-teisminio tyrimo pradėjimo BPk 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka (Rekomendacijų 17.1 papunktis), o tolesniame procese tyrimui reikš-mingi duomenys renkami BPk nustatyta tvarka. antruoju atveju, siekiant naudotis kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija kaip įrodymais (t. y. suteikti kriminalinės žvalgybos metu surinktai informacijai įrodymų kokybinę išraišką), būtina laikytis Rekomendacijose nustatytų šios infor-macijos perkėlimo į ikiteisminio tyrimo bylą ir jos įforminimo procedūrų (Rekomendacijų 20, 22, 25 ir kt. punktai). atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybiniu pranešimu, o tolesniame procese duomenys buvo renkami ir fiksuojami BPk nustatyta tvarka, lai-kytina, kad kasacinio skundo teiginiai dėl neteisėtai inicijuoto ikiteisminio tyrimo ir jo metu surinktų duomenų neleistinumo yra nepagrįsti.

5.4. Reikalavimai teismams, nagrinėjantiems bylą, patikrinti faktinius ir teisi-nius pagrindus atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus bei jų atlikimo tvar-kos laikymąsi yra susiję su situacijomis, kai kriminalinės žvalgybos duo-

405

menys „perkeliami“ į baudžiamąją bylą ir jais kaip įrodymais grindžiamos byloje įrodinėtinos aplinkybės (pvz., kasaciniame skunde nurodyta kasaci-nė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-268-697/2016, taip pat kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-129-976/2019, 2k-168-139/2015). nagrinėjamoje byloje kriminalinės žvalgybos duomenys panaudoti kaip vada pradėti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BPk 166 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Visi kiti duomenys byloje buvo renkami ir fiksuojami BPk nusta-tytais veiksmais.

5.5. iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nuos-prendį dėl pirmojo epizodo (dėl devynių banko „keyBank“ debeto korte-lių duomenų) grindė ne vien tik tarnybiniu pranešimu, bet BPk nustatyta tvarka užfiksuotų įrodymų visuma (BPk tvarka taikytų procesinės prie-vartos priemonių rezultatais, dokumentais, daiktų ir kitų objektų apžiūros protokolais, kitais rašytiniais įrodymais, liudytojų T. j., o. g. parodymais (nuosprendžio 22–24 punktai). Todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai ir visi tyrimo metu gauti duomenys nėra leistini įrodymai. apeliacinės instancijos teismas aptarė ir 2017 m. gruodžio mėn. į ikiteisminio tyrimo bylą pateiktą tyrimui svarbią informaciją, gautą iš izraelio teisėsaugos institucijų. Ši informacija gauta remiantis europos Tarybos konvencija dėl elektroninių nusikaltimų (toliau – konvencija) (izraelio ratifikuota 2016 m. gegužės 9 d., įsigaliojo 2016 m. rugsėjo 1 d., lietuvos ratifikuota 2003 m. birželio 23 d., įsigaliojo 2004 m. kovo 18 d.), kurios 26, 35 straipsniai nustato galimybę šalims be išankstinio prašymo perduoti kitai šaliai informaciją, gautą per savo pačios atliekamus tyrimus, jeigu ji mano, kad tokios informacijos atskleidimas padėtų ją gavusiai šaliai pradėti arba atlikti tyrimą ar nagrinėti bylas dėl pagal šią konvenciją nustatytų nusikaltimų arba paskatintų tą šalį pateikti prašymą bendradarbiauti. Taigi informacija iš izraelio teisėsaugos institu-cijų buvo gauta ir panaudota esant teisiniam pagrindui, nepažeidžiant BPk 66 straipsnyje nustatytos tvarkos, ir teismai pagrįstai rėmėsi šiais duomeni-mis kitų įrodymų kontekste.

5.6. nesutiktina su kasatoriaus tvirtinimu, jog byloje nėra duomenų, patvirti-nančių, kad kaltinime nurodytos mokėjimo priemonės buvo realiai išduo-tos asmenims ir kad jomis buvo galima inicijuoti finansines operacijas. Bk 214 straipsnio dispozicija nustato keletą alternatyvių šio nusikaltimo dalykų. Šiai bylai aktualų nusikaltimo dalyką – elektroninių mokėjimo priemonių duomenis – įstatymas apibūdina papildomais privalomai nustatytinais po-žymiais – jie turi būti kaltininkui svetimi ir pakankami finansinei operacijai inicijuoti. apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas inkriminuoto nu-sikaltimo sudėties požymius, rėmėsi išsamia ir visapusiška bylos duomenų analize (nuosprendžio 21–24 punktai). nors kasatorius kvestionuoja inter-neto svetainės www.binlist.net pateikiamų duomenų patikimumą, pažymė-tina, kad analogiško pobūdžio bylose šiais duomenimis taip pat remiamasi (pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 23 d. baudžiamasis

406406406

įsakymas baudžiamojoje byloje nr. 1-1287-806/2018). Be to, teismas šiuos duomenis palygino su liudytojų T. j., o. g. parodymais, procesinės prievar-tos priemonių taikymo metu gautais rezultatais ir kt. Teismo vidinį įsitikimą sustiprino ir procesiniais veiksmais surinkta informacija apie l. j. lankytas svetaines www.validcc.su, www.altenen.com, taip pat procesiniuose doku-mentuose užfiksuotas intensyvus l. j. naršymas internete, rodantis ypatingą susidomėjimą internete skelbiamais duomenimis apie galiojančias svetimas kredito korteles (skelbimų turinys: „valid visa“, „fresh visa card still live“, „very high balance denmark Visa kill now valid for 2k“), ir susirašinėjimuo-se vartojamas žargonas (pvz., „dropai“ – žargoniškas pasakymas, reiškiantis asmenį, kuriam pervedamos neteisėtu būdu įgytos lėšos) (Vilniaus apygar-dos teismo 2016 m. gegužės 27 d. baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje nr. 1-279-312/2016).


6. asmens, kuriam nutraukta byla, l. j. gynėjo advokato egidijaus labucko kasaci-nis skundas tenkintinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su ikiteisminio tyrimo pradėjimu

7. kasatorius nurodo, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2017 m. birželio 8 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nu-sikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos Pirmojo skyriaus (toliau – Vilniaus aps-krities VPk kP nnTV PS) tyrėjo e. g. tarnybinio pranešimo pagrindu, o jame yra su l. j. privačiu asmens gyvenimu susijusių duomenų (internetinių paskyrų, elektroninio pašto, telefonų numerių, iP adresų ir kitos informacijos). Tačiau by-loje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tokia informacija apie l. j. buvo renkama teisėtai, atliekant žvalgybos veiksmus, nurodytus kriminalinės žvalgybos įstaty-mo 9 ir 10 straipsniuose, taigi, kasatoriaus nuomone, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai ir visi tyrimo metu gauti duomenys nėra leistini įrodymai. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

8. BPk 166 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) ga-vus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. BPk 171 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu ikiteisminio tyrimo įs-taiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, ikiteisminio tyrimo įstaigos pa-reigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. Įgyvendinant BPk nuostatas, reglamentuojančias ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo subjektai savo veikloje vadovaujasi ir Rekomendacijomis dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (patvirtintos lietuvos Respublikos ge-neralinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu nr. i-110), kurių 5 punk-te įtvirtinta, kad sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą formos yra: 1) rezoliucija, 2) tarnybinis pranešimas, 3) prokuroro reikalavimas, 4) nutarimas; 6 punkte įtvir-

407

tinta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas užrašant rezoliuciją dokumente, kai dokumente yra aiškiai nurodyti galimai padarytos nusikalstamos veikos požymiai; pagal 6.2 papunktį rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti užrašoma kita-me prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno tarnybiniame pranešime, jeigu pagal jį nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas; pagal 61 punktą informaciją apie galimą nusikalstamą veiką tikrinantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nusta-tęs nusikalstamos veikos požymių, gali surašydamas tarnybinį pranešimą pats pra-dėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti tyrimo veiksmus arba turi nedelsdamas kreiptis į atsakingą darbuotoją, turintį teisę pradėti ikiteisminį tyrimą.

9. Pagal lietuvos Respublikoje veikos padarymo metu galiojusius norminius teisės aktus, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys apie nusikalstamą veiką gali būti renkami vadovaujantis kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka. Pagal kriminalinės žvalgybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d.) 2 straipsnio 10 dalį kriminalinės žvalgybos objektai – galimai rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padarę asmenys, šių asmenų aktyvūs veiksmai neutralizuojant kriminalinę žvalgybą, kiti su valstybės nacionaliniu saugumu susiję įvykiai ir asmenys; pagal 6 straipsnio 2 dalį, jeigu turima informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektus, kriminalinės žvalgybos subjektai turi teisę, be kita ko, naudoti kriminalinės žvalgybos informaci-jos rinkimo būdus, kai pagal jų naudojimo pobūdį ir (ar) trukmę nereikalinga pro-kuroro ar teismo sankcija (1 punktas); naudoti technines priemones bendra tvarka (2 punktas). Šio straipsnio 3 dalyje nustatytos kriminalinės žvalgybos subjektų teisės, kai yra šio įstatymo nustatyti kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai ir yra gauta prokuroro ar teismo sankcija. kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai nustatyti kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą faktinis kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų pagrindas – tam tikra turima infor-macija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie įstatyme išvardytus apysunkius nusikaltimus (tarp kurių ir Bk 214 straipsnyje nustatyta veika), arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiš-kėja nusikalstamos veikos požymių, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas.

10. Pagal kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, kai kriminalinės žval-gybos informacija panaudojama baudžiamajame procese, jos panaudojimo tvarką nustato generalinis prokuroras. Rekomendacijų dėl kriminalinės žvalgybos įstaty-mo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos infor-macijos panaudojimo baudžiamajame procese (patvirtintų generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu) 17.1 papunktyje nustatyta, kad kriminalinės žval-gybos informacija baudžiamajame procese gali būti panaudojama priimant sprendi-mą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo BPk 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka. Rekomendacijų 19 punkte detalizuoti kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo būdai: 1) pateikiant prokurorui ar ikiteisminio tyrimo įstaigai apiben-drintą kriminalinės žvalgybos informaciją; 2) perkeliant kriminalinės žvalgybos ty-rimo bylos dokumentus ar jų išrašus į baudžiamąją bylą; 3) surašius kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolą ir pateikiant jį į baudžiamąją bylą.

408408408

11. nagrinėjamu atveju l. j. pateikti kaltinimai susiję su veiksmais elektroninėje er-dvėje. Pagal lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo 12 straipsnio 1 punktą policija, teisės aktų nustatyta tvarka vykdydama kibernetinių incidentų, galimai turinčių nusikalstamos veikos požymių, užkardymą ir tyrimą, renka, ana-lizuoja ir apibendrina informaciją apie kibernetinius incidentus, galimai turinčius nusikalstamos veikos požymių, įskaitant ir atvirų šaltinių žvalgybą internete. kai ikiteisminio tyrimo įstaiga gavo apibendrintą kriminalinės žvalgybos informaciją apie tinklalapio www.altenen.com stebėseną, kurios metu nustatyti ir l. j. veiksmai elektroninėje erdvėje (Rekomendacijų 19.1 papunktis), t. y. kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 7 d. 15.47 val. iki 2017 m. kovo 8 d. 15.48 val. devynių mokėjimo kortelių duomenis įkėlė į svetainės www.altenen.com forumą „Master non vbv“, ji buvo išdėstyta 2017 m. birželio 8 d. Vilniaus apskrities VPk kP nnTV PS tyrė-jo e. g. tarnybiniame pranešime. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad svetainė www.altenen.com yra antrinio lygio, visuotinai neprieinama svetainė, vadinamasis tamsusis internetas („darknet“). atitinkamai kasatoriaus nurodyti privatūs duo-menys (internetinių paskyrų, elektroninio pašto, telefonų numerių) buvo prieina-mi šios svetainės naudotojams ir lankytojams. o kaip nustatyta Rekomendacijų 24 punkte, nesurašant kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo (kaip nustatyta Rekomendacijų 19.3 papunktyje) baudžiamajame procese gali būti pa-naudojama iš kriminalinės žvalgybos informacinių sistemų ar atliekant kriminali-nės žvalgybos veiksmus nenaudojant techninių priemonių gauta informacija.

12. Pagal minėtame tarnybiniame pranešime išdėstytą informaciją įgaliotas asmuo – šio skyriaus vyresnioji tyrėja o. T., vadovaudamasi BPk 166 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą (rezoliuciją) pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Bk 214 straipsnio 1 dalį (ir 215 straipsnio 1 dalį) (Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 6.2 papunktis, 61 punktas). Vadovau-jantis BPk 171 straipsnio 1 dalimi, tą pačią dieną apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pranešta prokurorui. Taigi nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradė-tas, vadovaujantis BPk 166 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka (Reko-mendacijų 17.1 papunktis), t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui pačiam nustačius nusikalstamos veikos požymius, apie tai nurodžius tarnybiniame pranešime ir įgaliotam asmeniui užrašius rezoliuciją pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi, kaip teisingai nurodoma prokuroro atsiliepime, informacija, surinkta kriminalinės žvalgybos metu, buvo panaudota tik kaip vada pradėti ikiteisminį tyrimą (BPk 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toliau ikiteisminio tyrimo metu duomenys buvo renkami ir fiksuojami BPk nustatyta tvarka.

13. kadangi kriminalinės žvalgybos duomenys buvo panaudoti tik kaip vada pradė-ti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BPk 166 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl jiems netaikomas reikalavimas patikrinti teisinį (ir faktinį) kriminalinės žvalgy-bos veiksmų atlikimo pagrindą. Tokie reikalavimai yra taikomi, kai kriminali-nės žvalgybos duomenys „perkeliami“ į baudžiamąją bylą ir jais kaip įrodymais grindžiamos byloje įrodinėtinos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-168-139/2015, 2k-129-976/2019).

409

14. atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ikiteisminis tyrimas šioje by-loje buvo pradėtas tinkamai, nepažeidžiant BPk reikalavimų.

Dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo

15. kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPk 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių nuostatas, kadangi: nepagrįstai pripažino įrodymais e. g. tarnybinia-me pranešime (ir jo priede) nurodytus duomenis dėl banko „keyBank“ mokėjimo kortelių duomenų įgijimo; tinkamai nenustatė, kad kaltinime nurodytos mokėji-mo kortelės buvo realiai išduotos asmenims ir jomis galima buvo inicijuoti finan-sines operacijas; be pagrindo tinklalapyje www.binlist.net pateikiamą informaciją laikė patikima; įrodymu pripažino izraelio nacionalinio kibernetinių nusikaltimų skyriaus pateiktą informaciją apie l. j. veiksmus tinklalapyje www.altenen.com; rėmėsi liudytojo T. j. parodymais apie tai, kad tinklalapis www.validcc.su yra tikrų mokėjimo kortelių birža. dėl padarytų esminių proceso teisės pažeidimų buvo ne-tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – Bk 214 straipsnio 1 dalis.

16. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus – l. j., liudytojų policijos pareigūnų e. g., o. g., T. j. parodymus, l. j. ikiteismi-nio tyrimo metu duotus parodymus, 2017 m. birželio 8 d. tarnybinį pranešimą nr. 10-PR2-23659 su priedu, 2018 m. rugsėjo 26 d. tarnybinį pranešimą, 2017 m. rugsėjo 4 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolą, kratos ir apžiūros protokolus, kitus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad nepadaryta Bk 214 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo požymių turinti veika. Šis sprendi-mas priimtas motyvuojant tuo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių inkriminuotų nusikaltimų dalyką, t. y. kad kaltinime nurodytų trylikos mokėjimo kortelių duomenys, kuriuos l. j. neva neteisėtai įgijo, laikė bei perdavė, yra tikri, jų pakanka realiai finansinei operacijai inicijuoti, o tariami šių kortelių naudotojai ar kredito įstaigos nėra išreiškę sutikimo tretiesiems asmenims naudotis kortelių duomenimis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad minėtų mokėjimo kor-telių tikrumas buvo patikrintas vieninteliu būdu – svetainėje www.binlist.net, o liudytojai o. g. ir T. j. negalėjo paaiškinti, kodėl kortelių tikrumui nustatyti buvo pasirinkta ši svetainė. Be to, teisiamajame posėdyje teismui atlikus veiksmus: „google“ paieškos sistemoje pagal užklausą „credit card generator“ pateiktą svetainę fakepersongenerator.com (kurioje galima sugeneruoti mokėjimo kor-telių duomenis) sugeneruotos „Mastercard“ kortelės (nr. 5207442164235719, cVV2 – 785, galiojimas iki 2022 m. sausio mėn., priklauso g. V.) numeris buvo įvestas www.binlist.net svetainėje ir ši svetainė patvirtino, kad tokia mokėjimo kortelė išduota Suriname. Teismas padarė išvadą, kad banko kortelių tikrumas svetainėje www.binlist.net negali būti nustatytas.

17. apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog kaltinime nurodytų mokėjimo priemonių duomenys yra tikri, o svetainėje www.binlist.net pateikiama informa-cija yra patikima, ir pripažino esant įrodyta, kad l. j. padarė tęstinę nusikalstamą veiką, nurodytą Bk 214 straipsnio 1 dalyje. Šis teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad: l. j. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, kad mokėjimo kortelių

410410410

duomenis įsigijo www.validcc.su; 2017 m. rugsėjo 4 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuotame l. j. susirašinėjimo su vartoto-ju „e.“ turinyje taip pat nurodoma, kad mokėjimo kortelių duomenis jis įsigijo www.validcc.su; liudytojas T. j. patvirtino, jog www.validcc.su yra svetimų mo-kėjimo priemonių birža, kuri garantuoja, kad joje parduodamos tik tikros korte-lės; liudytoja o. g. parodė, kad mokėjimo kortelių duomenų tikrumas paprastai nustatomas per viešai prieinamus interneto šaltinius (www.binlist.net, www.bin-codes.com ir kt.), ir jei banko kortelės yra jaV, trečiųjų šalių piliečių, ne europos Sąjungos, teisinės pagalbos prašymai dažniausiai nesiunčiami.

18. Taigi teismų sprendimuose priešingai įvertintas duomenų, gautų naudojant vie-šai prieinamus interneto šaltinius (www.binlist.net, www.bincodes.com ir kt.), patikimumas.

19. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kva-lifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžia-mas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-177/2009, 2k-205/2012, 2k-532/2012, 2k-619/2012). ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pro-kuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplin-kybės byloje. jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patiki-mų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas.

20. Teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPk 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nusta-tyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPk nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPk 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPk 20 straipsnio 2, 5 dalys). duomenys tikrinami atliekant BPk nustatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pa-gal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltinin-kas padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra kaltinamas (kasacinės nutar-tys baudžiamosiose bylose nr. 2k-642/2012, 2k-287/2013, 2k-175-696/2017, 2k-99-895/2019).

411

21. Pagal Bk 214 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, neteisėtai įgijo, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemo-nių (ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių) duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, taigi norint veiką kvalifikuoti pagal šį straipsnį būtina nustatyti bent vieno iš šių požymių realizavimą; subjektyvusis požymis reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jo atliekami šio Bk straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir jis nori taip veikti. Minėto nusikaltimo tiesiogi-nis objektas yra elektroninių mokėjimo priemonių, skirtų atsiskaityti negrynai-siais pinigais, naudojimo ir disponavimo tvarka, o nagrinėjamos bylos aspektu aktualus dalykas – svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenys.

22. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką banko kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. banko kortelę išdavusiam bankui, kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvie-nam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima. kaltininko tyčios turinį le-mia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-197/2011, 2k-215/2012, 2k-179/2013, 2k-481/2014). Svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip prie-monė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu pri-klauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-197/2011, 2k-508/2014). atitinkamai kaltininkui yra svetimi ir tokios elektroninės mokėjimo priemonės duomenys.

23. Taigi baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik neteisėtas svetimos mokėjimo prie-monės duomenų, pakankamų finansinei operacijai inicijuoti, įgijimas, laikymas, realizavimas ar panaudojimas. Šiuo aspektu svarbu ir tai, kad, esant mokėjimo priemonės savininko arba teisėto naudotojo sutikimui dėl konkrečių trečiojo as-mens veiksmų (pvz., dėl mokėjimo priemonės panaudojimo atliekant apibrėžtos pinigų sumos finansinę operaciją), tokie trečiojo asmens veiksmai paprastai ne-laikomi neteisėtais Bk 214 straipsnio prasme.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenų neteisėtas įgijimas, laikymas, perdavimas ar realizavimas kvalifikuojamas pagal Bk 214 straipsnio 1 dalį nustačius, jog svetima mokėjimo priemonė ir šios mokėjimo priemonės duomenys, pakankami finansinei opera-cijai inicijuoti, yra tikri. aktualu, kad mokėjimo priemone yra laikoma persona-lizuota priemonė ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti (lietuvos Respublikos mokė-jimų įstatymo 2 straipsnio 27 punktas). atsižvelgiant į nustatytą teisinį regulia-vimą ir elektroninių atsiskaitymų būdų įvairovę, mokėjimo nurodymui inicijuoti gali būti pakankami, be kita ko, mokėjimo kortelės numeris, naudotojo vardas ir pavardė, galiojimo laikas bei cVV/cVc kodas. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptarti nusikalstamos veikos dalyko požymiai turi būti nustatyti ir pagrįsti byloje surinktų patikimų įrodymų visuma, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių įrodymų

412412412

nepakanka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad išvada dėl mokėjimo priemonės (jos duomenų) tikrumo, atitinkamai nusikalstamos veikos padarymo ja disponuo-jant, negali būti pagrįsta iš esmės vien tik tinklalapio www.binlist.net rezultatais. nors šio tinklalapio teikiama paslauga (mokėjimo kortelių metaduomenų paieš-ka) yra vieša, tačiau iš įvairių vietų gaunamų ir tinklalapio pateikiamų duomenų šaltinis yra nežinomas; kai kurie tinklalapio pateikiami duomenys yra grindžiami prielaida; į tai, kad ši paslauga gali turėti trūkumų, atkreiptas dėmesys ir pačiame tinklalapyje. kadangi tinklalapis pateikia informaciją tik apie mokėjimo korte-lę išdavusią įstaigą (pagal kortelės numerio 6 ar 8 skaičius) ir kai kuriuos kitus kortelės duomenis, naudojantis šia paslauga negali būti nustatyti jos savininko duomenys, kortelės galiojimo laikas. Šią aplinkybę patvirtina ir T. j. parodymai, kuriuose pažymima, jog pateikus kortelės numerį www.binlist.net yra nustato-mas tik mokėjimo priemonės išleidėjas (bankas) ir valstybė.

25. atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės ins-tancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir netinkamai teisiškai įvertino l. j. veiksmus. ape-liacinės instancijos teismas netinkamai vertino ištirtus bylos įrodymus ir, remda-masis vien l. j. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojų T. j. ir o. g. parodymais, nepagrįstai pripažino, kad kaltinime inkriminuotų elektroni-nių mokėjimo priemonių duomenų tikrumas abejonių nekelia. Tiek l. j. ikiteis-minio tyrimo metu duoti parodymai (kad mokėjimo kortelių duomenis jis įsi-gijo www.validcc.su kaip dovanų kuponą, siekdamas pigiau įsigyti prekes), tiek liudytojų T. j. (kad tinklalapis www.validcc.su yra svetimų mokėjimo priemonių birža, kurioje garantuojama, kad joje parduodamos tik tikros kortelės) ir o. g. parodymai (kad mokėjimo kortelių duomenų tikrumas paprastai nustatomas per viešai prieinamus interneto šaltinius – www.binlist.net, www.bincodes.com ir kt.), kurie akcentuojami apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog kaltinime l. j. inkri-minuotų mokėjimo kortelių duomenų tikrumas pagal byloje surinktus ir teisiama-jame posėdyje ištirtus įrodymus tinkamai nenustatytas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstant l. j. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį yra netikslumų: l. j. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, jog, svetainėje www.validcc.su išsirinkęs vieną mokėjimo kortelę (o ne mokėjimo korteles, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas), ją pirko kaip dovanų kuponą, tikėdamasis, jog su šia kortele galės įsigyti pigiau prekes (2 t., b. l. 106). Byloje esanti iš izraelio nacionalinio kibernetinių nusikaltimų skyriaus pateikta informacija, kad į tinklalapį www.altenen.com „l.“ įkėlė trijų asmenų mokėjimo priemonių duomenis, taip pat niekaip nepatvirtina Bk 214 straipsny-je nustatytos nusikalstamos veikos dalyko. apeliacinės instancijos teismo išvada, kad svetainėje www.binlist.net pateikiama informacija yra patikima, padaryta re-miantis vien liudytojų o. g. ir T. j. nuomone. Patikimų ir pakankamų duomenų apie esminę įrodinėtiną aplinkybę, kad l. j. inkriminuotos mokėjimo priemonės priklauso jose nurodytiems fiziniams asmenims ir kad jie nedavė sutikimo tretie-siems asmenims disponuoti mokėjimo priemonių duomenimis, byloje nėra.

413

26. Patikrinusi teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teis-mo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepanei-gė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių Bk 214 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo dalyką. apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPk 20 straipsnio 3 ir 5 da-lių nuostatas, šie pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPk 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų (BPk 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų ko-legijos 2019 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendį be pakeitimų.

2.6. Trukdymas teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai (BK 231 straipsnis)

Trukdymas, kaip nusikalstama veika, gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek pasyvia veika. Nustačius, kad trukdymas buvo atliktas pasyvia elgesio forma, būti-na ypač įdėmiai įvertinti, ar konstatuotas neveikimas pagal savo pavojingumo pobūdį ir laipsnį iš tiesų turėtų būti laikomas nusikalstamu BK 231 straipsnio prasme. Šiuo atveju vertintina visuma byloje nustatytų aplinkybių, be kita ko, koks buvo neveikimo pobūdis, kiek laiko neveikimas tęsėsi, ar jis buvo intensyvus ir pan.

Baudžiamoji byla nr. 2k-7-51-942/2020Teisminio proceso nr. 1-01-1-00903-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 1.2.20.1.1 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, su-sidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), eligijaus gladučio, au-dronės kartanienės, Prano kuconio, artūro Pažarskio, daivos Pranytės-Zalieckienės ir aurelijaus gutausko (pranešėjas),

414414414

sekretoriaujant daivai kučinskienei,dalyvaujant prokurorui arvydui kuzminskui,nuteistajam S. R., jo gynėjui advokatui dainiui Žiedui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžia-

mąją bylą pagal nuteistojo S. R. kasacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus tei-sėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutarties dalies, kuria nuteistojo S. R. gynėjo advokato dainiaus Žiedo apeliacinis skundas atmestas.

Telšių apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendžiu S. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Bk) 231 straipsnio 1 dalį 100 Mgl (3766 eur) dydžio bauda.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistojo S. R. gynėjo advokato dai-niaus Žiedo apeliacinį skundą, Telšių apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuospren-dis pakeistas iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl trukdymo antstolio veiklai paša-linant 3 punktą, kad 2016 m. balandžio 13 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo išsiųstas patvarkymas nr. S3f-15320 pateikti informaciją apie turimą turtą, tačiau S. R. reikalaujamos informacijos nepateikė, kaip neatitinkantį faktinių bylos aplinky-bių. kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti be pakeitimų.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

i. Bylos esmė

1. S. R. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 3 d. – 2017 m. spalio 31 d., nepriimdamas korespondencijos, siunčiamos jam paštu, neatsiimdamas registruotų laiškų iš lie-tuvos pašto ir iki 2017 m. spalio 31 d. nepateikdamas antstolei e. M. reikalaujamų dokumentų ir duomenų, nors apie tai buvo tinkamai informuotas, trukdė jai vyk-dyti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. priimtus sprendimus, pagal kuriuos 2013 m. spalio 1 d. išduotas vykdomasis raštas nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo vadovaujantis užvesta vykdomoji byla nr. (duomenys neskelbtini), kurioje antstolė iš S. R. solidariai su e. R. ir RUaB „S“ privalo išieškoti 296 282,57 eur skolos ir 18 proc. metinių palūkanų išieškotojo aB „nordea Bank“ lietuvos sky-riaus naudai, kai jam:1.1. 2013 m. spalio 24 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo išsiųs-

tas reikalavimas nr. S3c-42324 pateikti informaciją apie turimą turtą, tačiau S. R. šios informacijos nepateikė.

1.2. 2015 m. rugsėjo 17 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo iš-siųstas patvarkymas nr. S3e-43811 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus ir 2015 m. rugsėjo 21 d. įteiktas e. R., tačiau S. R. šių dokumentų nepateikė, todėl 2015 m. gruodžio 3 d. pareiškimu buvo kreiptasi į Mažeikių rajono apylinkės teismą dėl baudos jam skyrimo.

415

1.3. 2016 m. birželio 14 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo iš-siųstas pakartotinis patvarkymas nr. S3f-26313 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus ir 2016 m. birželio 16 d. įteiktas pačiam S. R., tačiau jis reika-laujamų dokumentų nepateikė, todėl 2016 m. rugsėjo 5 d. pareiškimu vėl buvo kreiptasi į Mažeikių rajono apylinkės teismą dėl baudos jam skyrimo.

1.4. 2016 m. lapkričio 3 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo išsiųstas reikalavimas nr. S3f-48805 pateikti informaciją apie turimą tur-tą, tačiau korespondencija nebuvo įteikta – dokumentai S. R. įteikti tik 2017 m. sausio 10 d. antstolės e. M. kontoroje, bet jis reikalaujamos infor-macijos nepateikė.

1.5. 2016 m. lapkričio 16 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu S. R. ir įmonėms, kurių akcininkas ir vadovas jis yra, buvo išsiųsti patvarkymai nr. S3f-50390, S3f-50394, S3f-50402, S3f-50409, S3f-50414, S3f-50419, S3f-50436, S3f-50454, S3f-50460, S3f-50467, S3f-50469, S3f-50478, S3f-50489 pateikti informaciją apie turimą turtą, tačiau jis šios informacijos nepateikė.

1.6. 2017 m. vasario 9 d. gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu buvo iš-siųstas patvarkymas nr. S3g-6818 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus ir 2017 m. vasario 13 d. įteiktas pačiam S. R. (turėtų būti – E. R.), tačiau jis reikalaujamų dokumentų nepateikė.

ii. apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. R. gynėjo paduotą ape-liacinį skundą, nurodė, kad iš 2016 m. balandžio 12 d. antstolės e. M. padėjėjos patvarkymo nr. S3f-15320 e. R. dėl ekspertizės skyrimo turto vidutinei rinkos vertei nustatyti turinio ir adresato matyti, kad patvarkymas nr. S3f-15320 yra adresuotas konkrečiai e. R., o ne S. R., kad jis 2016 m. balandžio 14 d. buvo įteik-tas e. R. vyrui S. R. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. R. inkriminuota veika dėl šio patvarkymo ne-vykdymo yra negalima ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir iš nuos-prendžio aprašomosios dalies pašalino pirmiau nurodytą veiką kaip neatitinkan-čią faktinių bylos aplinkybių.


3. kasaciniu skundu nuteistasis S. R. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. kasatorius skunde nurodo:3.1. iš septynių teismų sprendimuose nurodytų antstolės padėjėjos reikalavimų ir

patvarkymų, kurių jis neva nusikalstamai neįvykdė ir taip sutrukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą, penkių jis negavo, o du yra adresuoti ne jam, jo niekuo neįpareigoja ir iš jo nieko nereikalauja. Be to, 2016 m. lapkričio 3 d. išsiųstas reikalavimas nr. S3f-48805 ir 2016 m. lapkričio 16 d. išsiųsti reikala-

416416416

vimai nr. S3f-50390, S3f-50394, S3f-50414, S3f-50419, S3f-50436, S3f-50454, S3f-50460, S3f-50467 jam įteikti tik 2017 m. sausio 10 d., t. y. jau pradėjus iki-teisminį tyrimą. Taigi jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Bk 231 straips-nio 1 dalį už tai, kad neįvykdė reikalavimų, kurie buvo įforminti dokumen-tuose, kurių jis negavo, kad neįvykdė to, ko įvykdyti nebuvo įpareigotas.

3.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė iš konstitucinio teisinės valstybės imperatyvo kylantį, Žmogaus teisių ir pa-grindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – konvencija) 7 straipsnio 1 dalyje ir Bk 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) ir dėl to nepagrįstai ir nemotyvuotai jo veiksmus pripažino Bk 231 straipsnio 1 dalyje nurodytu nusikaltimu.

3.3. jis yra pripažintas kaltu ir nubaustas už tai, kad neva 2013 m. spalio 3 d. – 2017 m. spalio 31 d. atliko trejopo pobūdžio nusikalstamus veiksmus: nepri-ėmė jam paštu siunčiamos korespondencijos, iš pašto neatsiėmė registruotų laiškų, nepateikė antstolei reikalaujamų duomenų ir dokumentų, nors apie tai buvo tinkamai informuotas. Taigi tariamu trukdymu antstoliui vykdy-ti teismo sprendimą, kaip nusikalstama veika, nurodyta Bk 231 straipsnio 1 dalyje, teismų sprendimuose laikomas ir tariamas paštu siunčiamos kores-pondencijos nepriėmimas ir registruotų laiškų neatsiėmimas iš pašto. Pažy-mėtina, kad šie jam inkriminuojami veiksmai (plačiau net nediskutuojant, ar jis tokius veiksmus atliko ir yra dėl to kaltas) a priori (iš anksto, nepatikri-nus faktų) nėra nusikalstami tiek dėl to, jog jie nėra uždrausti baudžiamuoju įstatymu, tiek dėl to, jog jie nėra tiek pavojingi, kad galėtų pateisinti per-sekiojimą už juos baudžiamąja tvarka (ultima ratio (kraštutinė priemonė)).

3.4. Pagal lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – cPk), iš-skyrus atskirus cPk nurodytus atvejus, kurie šioje byloje nėra aktualūs, antstolio patvarkymų įteikimas tiesiogiai, tuo labiau asmeniškai, vykdymo proceso dalyviams, tarp jų ir skolininkui, nėra reikalaujamas, privalomas ar būtinas. Vykdymo proceso dalyviui, tarp jų ir skolininkui, registruotąja pašto siunta išsiųstų procesinių dokumentų faktinis priėmimas ar nepriė-mimas nėra teisiškai svarbus bei reikšmingas ir netrukdo tolesnei vykdymo proceso eigai (cPk 604, 605, 613 straipsniai, 6241 straipsnio 3 dalis). kitaip tariant, jei antstolis procesinius dokumentus išsiuntė tinkamai, praėjus cPk nustatytam terminui, jie laikomi įteiktais vykdymo proceso dalyviui ir atve-ria teisinę galimybę antstoliui tęsti vykdymo proceso veiksmus, nepaisant to, ar vykdymo proceso dalyvis juos pasiėmė ir ar apie juos apskritai žino. Toks reguliavimas nustatytas ir lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu nr. 1R-352 patvirtintoje sprendimų vykdymo instrukcijoje (toliau – instrukcija). kai skolininko buvimo vieta nežinoma, skolininkas slapstosi ar dėl kitų objektyvių priežasčių skolininkui negalima įteikti net raginimo įvykdyti sprendimą, raginimas įvykdyti sprendimą skel-biamas specialiame tinklalapyje (instrukcijos 4 punktas). Pažymėtina, kad būtent šie civilinio procesinio teisinio reguliavimo tikslai ir turinys pabrėžti ir prie baudžiamosios bylos medžiagos pridėtuose vykdymo procese dėl jo

417

priimtuose teismų sprendimuose, pvz., Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje byloje nr. 2S-250-440/2016. Taigi šis civili-nis procesinis teisinis reguliavimas suponuoja vienareikšmę ir kategorišką teisinę išvadą, kad elgesys, kurį leidžia cPk, nėra ir teisiškai negali būti lai-komas nusikalstama veika – trukdymu antstoliui vykdyti teismo sprendimą Bk 231 straipsnio 1 dalies prasme.

3.5. atsižvelgiant į tai, darytina apibendrinanti išvada, kad pirmosios ir apelia-cinės instancijos teismai, paštu siunčiamos korespondencijos nepriėmimą ir registruotų laiškų neatsiėmimą iš pašto (net jei jis ir būtų atlikęs tokius veiksmus, nors šiuo atveju ir to nėra) teisiškai kvalifikuodami kaip tariamą trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą Bk 231 straipsnio 1 dalies prasme, aiškiai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. ne-pagrįstai ir nemotyvuotai kriminalizavo a priori nenusikalstamą elgesį, taip pažeisdami ir nullum crimen sine lege principą.

3.6. Persekiojant jį baudžiamąja tvarka ir nubaudžiant už tai, kad jis neva ne-vykdė antstolės padėjėjos i. Č. 2015 m. rugsėjo 17 d., 2016 m. birželio 14 d. patvarkymų nr. S3e-43811, S3f-26313 dėl įpareigojimo pateikti dokumen-tus, buvo pažeistas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas.

3.7. Pirmiau nurodytais antstolės padėjėjos i. Č. patvarkymais jis buvo įpareigo-tas per 30 kalendorinių dienų nuo patvarkymo gavimo dienos UaB „ober-Haus“ nekilnojamas turtas“ pagal pridedamą dokumentų sąrašą ir priedus pateikti dokumentus, reikalingus UaB „S d“ 1500 vnt. vardinių paprastųjų akcijų vidutinei rinkos vertei nustatyti. dėl šių abiejų patvarkymų nevykdy-mo antstolė e. M. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydama už antstolės reikalavimų nevykdymą ir kliudymą vykdyti vykdomąjį dokumen-tą jam skirti baudą. Teismai tokį antstolės e. M. prašymą tenkino ir Mažei-kių rajono apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimis už antstolės e. M. reikalavimų nevykdymą ir kliudymą vykdyti vykdomuosius dokumentus jam skyrė atitinkamai 88 eur ir 2500 eur baudas (šių sprendimų teisėtumą patvirtino Šiaulių apygardos teismas atitinkamai 2016 m. kovo 21 d. ir 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimis). Taigi už antstolės padėjėjos i. Č. 2015 m. rugsėjo 17 d. ir 2016 m. birželio 14 d. patvarkymų nr. S3e-43811, S3f-26313 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus nevykdymą ir kliudymą antstolei e. M. vykdyti vykdomuosius dokumentus jis dar iki apkaltinimo baudžiamojoje byloje buvo nubaustas baudomis.

3.8. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytomis Mažeikių rajono apylinkės teis-mo nutartimis baudos jam paskirtos vadovaujantis cPk 585 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis. Pagal cPk 585 straipsnio 1 dalį antstolio reika-lavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvyk-dyti per antstolio nustatytą terminą. o pagal cPk 585 straipsnio 2 dalį

418418418

asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti iki 289 eur baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną.

3.9. Šiuo atveju aktualios ir cPk 616, 645 straipsnių nuostatos. cPk 616 straips-nio 1 dalyje nurodyta, kad vykdymo procese nustatytais atvejais kalti as-menys už proceso pažeidimus gali būti baudžiami bauda arba areštu cPk 106, 108 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal cPk 645 straipsnio 1 dalį sko-lininkas privalo antstolio reikalavimu raštu pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredi-to įstaigoje, o pagal šio cPk straipsnio 3 dalį už šių antstolio reikalavimų neįvykdymą arba melagingų duomenų pateikimą teismas antstolio teikimu be svarbių priežasčių patvarkymo neįvykdžiusiam asmeniui gali skirti iki 579 eur baudą arba nubausti areštu iki 30 parų. antstolės padėjėjų 2013 m. spalio 24 d., 2016 m. lapkričio 3 d. reikalavimuose nr. S3e-42324, S3f-8805 pateikti informaciją apie turimą turtą ir buvo nurodyta, kad, vadovaudama-sis cPk 645 straipsnio 3 dalies nuostatomis, už šių reikalavimų neįvykdymą nurodytu terminu ar melagingų duomenų pateikimą teismas gali paskirti iki 2000 lt (579 eur) baudą arba areštą iki 30 parų.

3.10. atsižvelgtina į europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – eŽTT) jurispru-dencijoje išskirtus Engel kriterijus, taip pat į tai, kad vykdymo proceso daly-vio – skolininko – nubaudimu pagal cPk už antstolio reikalavimų nevyk-dymą ar kliudymą antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus siekiama iš esmės tokių pačių tikslų ir ginamos iš esmės tokios pat vertybės, kokių siekiama ar kokios ginamos ir baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis, be kita ko, Bk 231 straipsnyje nurodytu draudimu ir baudimu, kad nubausti vykdymo proceso dalyvį – skolininką – pagal cPk už antstolio reikalavi-mų nevykdymą ar kliudymą antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus galima tik tada, jei vykdymo proceso dalyvio veiksmai atitinka šio teisės pažeidimo sudėtį. Pažymėtina, kad šio teisės pažeidimo sudėtis iš esmės yra tokia pati, kaip ir nurodyta baudžiamajame įstatyme, t. y. reikalauja-ma ne tik tam tikrų veiksmų atlikimo, bet ir kaltės, pasireiškiančios tyčios forma, draudžiami ir baudžiami veiksmai apibūdinami iš esmės ta pačia teisine sąvoka, kad valdingus viešuosius įgalinimus turinčių pareigūnų ar tarnautojų reikalavimų ar nurodymų nevykdymas (jei toks elgesys neuž-traukia baudžiamosios atsakomybės) lietuvoje paprastai pripažįstamas administraciniu nusižengimu (pažymėtina, kad atsakomybė už antstolio reikalavimų nevykdymą ar trukdymą antstoliui nustatyta ne lietuvos Res-publikos administracinių nusižengimų kodekse, o cPk, tačiau tai nekeičia nei teisinės atsakomybės esmės, nei jos pobūdžio, nes ši teisinė atsakomybė išlieka „baudžiamojo“ pobūdžio (pvz., žr. kasacinę nutartį civilinėje byloje nr. 3k-3-62-695/2017)), kad antstolio reikalavimų (patvarkymų) nevyk-dymas ar kliudymas antstoliui nereikalauja „specialaus“ atsakomybės su-bjekto – už antstolio reikalavimų nevykdymą ar kliudymą antstoliui gali būti baudžiamas bet kuris tokius veiksmus atliekantis ar veiksmų neatlie-

419

kantis asmuo, kad už antstolio reikalavimų nevykdymą ar kliudymą ants-toliui pagal cPk galimų skirti poveikio priemonių pobūdis ir dydis savo pobūdžiu ir apribojimų apimtimi prilygsta kriminalinei bausmei, darytina išvada, kad jo apkaltinimas ir nubaudimas pagal cPk už antstolės e. M. reikalavimų nevykdymą ir kliudymą vykdyti vykdomuosius dokumentus yra baudžiamojo pobūdžio. jam reikšti „baudžiamojo pobūdžio“ kaltinimai ir jo „nuteisimas“ vykdymo procese ir baudžiamojoje byloje yra identiški, tapatūs. Sprendimai, kuriais jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal cPk už antstolio reikalavimų nevykdymą ir kliudymą antstoliui vykdyti vykdo-muosius dokumentus, yra galutiniai, įsiteisėję.

3.11. Pažymėtina, kad su apeliacinės instancijos teismo pateikta argumentacija dėl non bis in idem ir ultima ratio principų laikymosi negalima sutikti, nors, žiūrint formaliai, apeliacinės instancijos teismas ir teisingai cituoja kasaci-nės instancijos teismo nutartyse baudžiamosiose bylose nr. 2k-188/2007, 2k-630/2007 suformuluotas taisykles. Pirma, pirmiau nurodytos nutartys nėra aktualios ir jomis negali būti vadovaujamasi kaip teismo precedentais šioje baudžiamojoje byloje, nes kasacinės instancijos teismas jose taisykles suformulavo, jas taikė ir susiejo su visiškai kitokiomis faktinėmis situacijo-mis ir aplinkybėmis nei jo baudžiamojoje byloje. antra, šios taisyklės sufor-muluotos 2007 metais. Per šį laiką, t. y. per daugiau nei 10 metų, labai išsi-vystė ir lietuvos Respublikos konstitucinio Teismo, ir ypač eŽTT jurispru-dencija dėl non bis in idem principo. Suprantama, kad kasacinės instancijos teismas, formuluodamas taisykles 2007 metais, nežinojo (ir negalėjo žinoti) ir nevertino dabar aktualios konstitucinės ir tarptautinių teismų jurispru-dencijos (tarp jų ir eŽTT sprendimo, priimto byloje Šimkus prieš Lietuvą), tačiau tai nepaneigia konkrečias baudžiamąsias bylas nagrinėjančių ben-drosios kompetencijos teismų pareigos kasdienėje praktikoje aiškinant ir taikant konstitucinį non bis in idem principą stebėti, vertinti ir taikyti ak-tualią konstitucinę ir tarptautinių teismų jurisprudenciją. Taigi, neginčijant to, ką 2007 metais pasakė kasacinės instancijos teismas, jo baudžiamojoje byloje negalėjo būti apsiribota vien tik tuo – turėjo būti išsamiai ir visapu-siškai įvertinti visi eŽTT jurisprudencijoje išskirti Engel kriterijai ir jų vi-sumos pagrindu padarytos teisiškai reikšmingos išvados, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai to nepadarė. Taigi šiuo teisiniu aspektu abiejų instancijų teismų procesiniai sprendimai yra nemotyvuoti. apelia-cinės instancijos teismas šiuo teisiniu aspektu, be kita ko, neišnagrinėjo jo baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma jo gynėjo apeliaciniame skunde (lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPk) 320 straipsnio 3 dalis).

3.12. Pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį atsako taip pat tas, kas bet kokiu būdu trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Pagal kasacinės instancijos teismo su-formuotą praktiką Bk 231 straipsnio 1 dalyje apibrėžtam, taigi ir draudžia-mam, trukdymui antstoliui vykdyti teismo sprendimą būdingi šie esminiai bruožai ir aspektai: trukdymas antstolio profesinei veiklai gali pasireikšti

420420420

bet kokia forma; jis gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudaran-tys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis; trukdymas antstolio profesinei veiklai nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas automatiškai; vertinant objektyviuosius veikos požymius reikšminga tai, kokie veiksmai buvo atlik-ti, kiek jie tęsėsi ir kaip pasireiškė; privalo būti įvertintos ne vien tik kliūtys, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstas (vykdomo teismo sprendimo turinys, asmenų, kurių interesai paliečiami teismo sprendimu, padėtis, jų informuotumas apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma, intensyvumas, paties pareigūno veiksmų teisėtumas); būtina atsižvelgti ir į tai, kokie subjektai atlieka trukdymo veiksmus – ar tai yra asmenys, kurių interesai yra tiesiogiai susiję su vykdomo sprendimo turi-niu, ar tai yra kiti asmenys, į kurių interesus vykdomas teismo sprendimas tiesiogiai nėra nukreiptas; svarbios aplinkybės vertinant antstolio veiklai trukdžiusio asmens veiksmų pavojingumą yra ir antstolio veiksmų teisė-tumas bei jo pasirinktas teismo sprendimo vykdymo būdo adekvatumas situacijai. Tik visapusiškai įvertinus visas šias aplinkybes įmanoma konsta-tuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei atsirasti padarytos veikos pa-vojingumą (plg. kasacines nutartis baudžiamosiose bylose nr. 2k-47/2009, 2k-169-489/2016, 2k-215-719/2018), tačiau pirmosios ir apeliacinės ins-tancijos teismai to nepadarė.

3.13. antstolės padėjėjų reikalautų duomenų ir dokumentų nepateikimas bau-džiamojoje byloje nustatytomis ir nuosprendyje aprašytomis faktinėmis aplinkybėmis neatitinka Bk 231 straipsnio 1 dalyje uždraustos veikos – trukdymo antstoliui vykdyti teismo sprendimą – sampratos ir nusikalsta-mas nėra net dėl kelių teisinių aspektų.

3.14. jis pripažintas kaltu, nuteistas ir nubaustas, be kita ko, už antstolės padėjė-jos i. Č. 2016 m. balandžio 12 d. patvarkymo nr. S3f-15320 dėl ekspertizės skyrimo turto vidutinei rinkos vertei nustatyti ir 2016 m. lapkričio 16 d. patvarkymų nr. S3f-50390, S3f-50394, S3f-50414, S3f-50419, S3f-50436, S3f-50454, S3f-50460, S3f-50467 dėl informacijos pateikimo tariamą ne-vykdymą ir tuo tariamą trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą. Pa-žymėtina, kad, kaip minėta, nė vienas iš šių patvarkymų jam nebuvo adre-suotas (jam adresuotos tik šių patvarkymų kopijos „žiniai“), nė vienu iš jų jis niekuo neįpareigojamas, iš jo nieko nereikalaujama. Be to, kaip galima suprasti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šie skirtingiems juridiniams as-menims adresuoti antstolės padėjėjos i. Č. patvarkymai buvo įvykdyti. Taigi jis dėl šių epizodų yra nuteistas už tariamą neveikimą, nors nei teisiškai, nei faktiškai neturėjo pareigos aktyviai veikti.

3.15. jis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 3 d. – 2017 m. spalio 31 d., nepriimdamas korespondencijos, siunčiamos jam paštu, neat-siimdamas registruotų laiškų iš pašto ir nevykdydamas septynių antstolės padėjėjos i. Č. patvarkymų pateikti dokumentus, trukdė antstolei e. M. vyk-

421

dyti teismo sprendimus. Taip suformuluotas kaltinimas suponuoja teisinę išvadą, kad jis buvo kaltinamas ir yra nuteistas už tai, kad neva neveikimu padarė trunkamąją nusikalstamą veiką, trukusią (besitęsusią) nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2017 m. spalio 31 d. iš pirmosios instancijos teismo nuos-prendžio matyti, kad paskutinis jam inkriminuojamo tariamo nusikals-tamo neveikimo epizodas yra 2017 m. vasario 10 d., kai jo gyvenamosios vietos adresu buvo išsiųstas antstolės padėjėjos i. Č. 2017 m. vasario 9 d. patvarkymas nr. S3g-6818 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus, šis pa-tvarkymas 2017 m. vasario 13 d. buvo įteiktas ne jam, o e. R., tačiau jis pra-šomų dokumentų nepateikė. ikiteisminis tyrimas dėl jam inkriminuojamo neveikimo buvo pradėtas 2017 m. sausio 6 d.

3.16. Pažymėtina, kad trunkamoji nusikalstama veika yra tuomet, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susida-ro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos pareigūnai arba neišnyksta kaltininko pareiga (plg. kasacines nu-tartis baudžiamosiose bylose nr. 2k-164-699/2017, 2k-356-689/2018, 2k-12-1073/2019). Taigi trunkamoji nusikalstama veika paprastai pasibaigia, kai kaltininkas pats ją nutraukia, tai padaro kiti asmenys ar teisėsaugos insti-tucijos arba atsiranda kitų aplinkybių, trukdančių toliau tęsti nusikalstamos veikos darymą, taip pat išnykus kaltininko pareigai veikti.

3.17. Taigi jam inkriminuojamos tariamos trunkamosios nusikalstamos veikos pabaiga negali būti vėlesnė nei dėl jos pradėto ir atlikto ikiteisminio tyri-mo pradėjimo data, t. y. 2017 m. sausio 6 d. dėl to jam negali būti inkri-minuotas pirmiau nurodytas antstolės padėjėjos i. Č. 2017 m. vasario 9 d. patvarkymo nr. S3g-6818 dėl įpareigojimo pateikti dokumentus vykdymas ar nevykdymas.

3.18. iš baudžiamosios bylos matyti, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neįvykdė tokių ir tik tokių patvarkymų ir reikalavimų, kurie jam nebu-vo įteikti, kurių jis negavo ir apie kuriuos nežinojo. Taigi iš jo ne tik reika-lauta atlikti tai, kas neįmanoma, bet jis ir pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog neįvykdė neįmanomos pareigos, taip pažeidžiant impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) principą.

3.19. jis pripažintas kaltu ir nuteistas ir už tai, kad neva neįvykdė antstolės padė-jėjų 2013 m. spalio 24 d., 2016 m. lapkričio 3 d. reikalavimų nr. S3c-42324, S3f-48805 pateikti informaciją apie turimą turtą.

3.20. Pažymėtina, kad pagal cPk vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu, kuriame, be bendrųjų re-kvizitų, nurodo, be kita ko, sprendžiamo klausimo esmę ir motyvus, ko-dėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas, o patvarkymo rezoliucinėje dalyje nurodomi priimtas sprendimas ir patvarkymo apskundimo tvarka (613 straipsnio 1, 2 dalys). cPk taip pat įtvirtinta, kad antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus, neturi viršyti jam suteiktų įgalinimų (585 straipsnio 4 dalis). Taigi cPk nesuteikia antstoliui teisės ir nenustato teisinės galimy-

422422422

bės priimti tokį vykdymo proceso aktą kaip antstolio reikalavimas. cPk vartojama sąvoka „antstolio reikalavimai“ ne nustato ar apibrėžia vykdy-mo proceso akto formą, ne sukuria alternatyvą antstolio patvarkymui kaip vykdymo proceso aktui, o tiesiog bendrine sąvoka apibūdina, atskleidžia šio antstolio atliekamo veiksmo esmę ir turinį. Beje, toks vykdymo proceso aktas kaip antstolio reikalavimas nenustatytas ir instrukcijoje. Pagal cPk visi antstolio vykdymo proceso metu kylantys klausimai, taigi ir skolininko įpareigojimas pateikti duomenis apie turimą turtą, teisiškai gali būti spren-džiami tik antstolio patvarkymais. atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, jog nepriėmė, neatsiėmė ir neįvykdė tokio dokumento (antstolio reikalavimo), kurio antstolės padėjėjai pagal įstatymą neturėjo teisės surašyti ir teikti.

3.21. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Bk 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už trukdymą antstolio, o ne antstolio padėjėjo vei-klai. kartu pažymėtina, kad antstolio padėjėjas pagal cPk nėra vykdymo proceso dalyvis, vykdantis teismų sprendimus ir vykdomuosius dokumen-tus. lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurody-ta, kad antstolio padėjėjas turi teisę antstolio vardu ir jo rašytiniu įgaliojimu atlikti procesinius veiksmus, teikti paslaugas. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad joje nėra antstolės e. M. rašytinio įgaliojimo, kuriuo ants-tolės padėjėjai būtų buvę įgalioti atlikti procesinius veiksmus jo vykdomo-joje byloje. antstolės padėjėjai reikalavimus ir patvarkymus rašė, siuntė ir reikalavo vykdyti ne antstolės e. M., o savo vardu. nors patvarkymai ir reikalavimai yra atspausdinti lape, kurio pirmojo puslapio viršuje nurodyti antstolės e. M. rekvizitai, tačiau visus reikalavimus ir patvarkymus antstolės padėjėjai formulavo ir pasirašė savo vardu, nenurodydami, kad konkrečius procesinius veiksmus atlieka antstolės e. M. vardu.

3.22. Taigi, viena vertus, antstolės padėjėjų reikalavimai ir patvarkymai yra neteisė-ti, todėl nesukūrė ir negalėjo sukurti jam pareigos juos vykdyti (net jei jis būtų juos gavęs ir apie juos žinojęs). kita vertus, net jei antstolio padėjėjas antsto-lio vardu ir rašytiniu įgaliojimu gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus vykdymo procese, tai savaime nereiškia, kad už antstolio padėjėjo nurodymų nevykdymą kyla baudžiamoji atsakomybė pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį.

3.23. jam inkriminuotas elgesys neatitinka Bk 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties.

3.24. Pirma, minėta, kad trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą, kaip Bk 231 straipsnio 1 dalyje uždraustas nusikalstamas elgesys, kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje suvokiamas kaip bet kokios formos aktyvus veikimas, sudarant fizines ar kitokias kliūtis antstoliui atlikti pro-fesines procesines pareigas ar kitaip atvirai aktyviai kišantis į antstolio vei-klą. Pasyvus skolininko elgesys, kuriuo jis tiesiog pats aktyviai neprisideda prie sau nenaudingo rezultato pasiekimo dėl pačių įvairiausių priežasčių nesant kažkokių išskirtinių individualių sąlygų ar aplinkybių, nėra ir negali būti laikomas nusikaltimu Bk 231 straipsnio 1 dalies prasme (šiuo atveju iš

423

baudžiamosios bylos matyti, kad joje nėra tokių išskirtinių ar individualių sąlygų, kurios pateisintų priešingą teisinę išvadą).

3.25. Būtent tokia trukdymo antstoliui vykdyti teismo sprendimą kaip Bk 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo samprata visų pirma yra pa-grįsta nusikalstamos veikos kaip tam tikrą didesnį pavojingumo laipsnį pasiekusio ir todėl kriminalinėmis bausmėmis ar poveikio priemonėmis baudžiamo elgesio (baudžiamosios teisės kaip ultima ratio) koncepcija. Pa-vyzdžiui, kasacinės instancijos teismas, baudžiamojoje byloje nr. 2k-350-693/2017 vertindamas, ar neįsileidimas į namą atlikti kratos atitinka Bk 231 straipsnio 1 dalies reikalaujamą pavojingumo laipsnį, pirmiausia pabrė-žė, kad kasacinės instancijos teismas pasisako prieš dirbtinį išimtinai civili-nių, administracinių, mokestinių ir drausminių santykių kriminalizavimą, nes perteklinis baudžiamosios teisės normų taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų. Vertindamas konkrečiai pirmiau nurodytoje byloje analizuotą faktinę situaciją, kasacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad nuteistųjų neteisėtas neveikimas – įvykio metu delsė vykdyti policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus – įsileisti juos į namą kratai atlikti pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį – pagal savo pavojingumo laipsnį (tai nebuvo aktyvūs veiksmai, o neveikimas, kuris truko trumpai) užtraukia ne baudžiamąją, o galbūt administracinę atsakomybę. Ši kasacinė nutartis, žinoma, nėra tiesioginis teismo precedentas, leidžiantis priimti sprendimą jo baudžiamojoje byloje, tačiau ji neabejotinai parodo bendrą ir šiuo atveju aktualų kasacinės instancijos teismo formuojamą Bk 231 straipsnio 1 daly-je nurodyto nusikaltimo teisinio vertinimo standartą.

3.26. kita vertus, būtent tokia trukdymo antstoliui vykdyti teismo sprendimą, kaip Bk 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo, samprata visiškai atitinka baudžiamosios atsakomybės pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį santykį su aiškų ir lemiantį baudimo elementą turinčia cPk 585, 616 ir 645 straips-niuose įtvirtinta procesine atsakomybe.

3.27. Pasyvus skolininko elgesys gali būti „nugalimas“, t. y. atlikti pozityvius ak-tyvius veiksmus skolininkas gali būti ir įpareigojamas, ir priverčiamas, ir „paskatinamas“ taikant aiškų ir lemiantį baudimo elementą turinčias pro-cesines atsakomybės priemones – cPk nurodytas baudas ar tam tikrais atvejais areštą.

3.28. Baudžiamoji teisė kaip ultima ratio įsijungia tik tuomet, kai vykdyti teismo sprendimą antstoliui imama trukdyti aktyviai sudarant fizines ar kitokias kliūtis, kai kitaip atvirai aktyviai kišamasi į antstolio veiklą ir pan.

3.29. galų gale apkaltinto asmens elgesio aktyvumas ar pasyvumas yra ir svarbus teisinis kriterijus, leidžiantis Bk 231 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą nusikalti-mą atskirti nuo Bk 245 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos.

3.30. jam inkriminuoti veiksmai yra visiškai pasyvūs ir niekaip nesiekia baudžia-majai atsakomybei kilti būtino pavojingumo laipsnio, net ir darant hipoteti-nę prielaidą, kad jis žinojo, kad antstolės padėjėjai jam yra išsiuntę tam tikrą reikalavimą ar patvarkymą atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus.

424424424

3.31. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės šių teisinių argumentų neanalizavo – tik apsiribojo nuoroda į kasacinę nutartį baudžiamojoje by-loje nr. 2k-188/2007, kurioje nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai kaltininkas aktyviais ar pasyviais veiksmais trukdo antstoliui atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus, kuriais siekiama įstatymo nustatyta tvarka vykdyti teismo sprendimą. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ši nutartis neturi ir negali turėti teismo precedento galios ir reikšmės dėl to, kad jo baudžiamojoje byloje yra kitokios faktinės aplin-kybės, kitokia faktinė situacija. Be to, kaip nurodyta, vėlesnėje kasacinės instancijos teismo praktikoje teisinė pozicija iš esmės pasikeitė ir yra pabrė-žiama, jog trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimus yra bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitinkamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis. net ir ka-sacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje nr. 2k-630/2007, be kita ko, pa-brėžta, kad trukdymas gali reikštis kaip reikalavimas, prašymas, patarimas, nurodymas ir pan., t. y. rodant aktyvumą ir iniciatyvą. Taigi šiandieninėje kasacinės instancijos teismo praktikoje gana aiškiai akcentuojama trukdy-mo kaip aktyvaus veikimo paradigma. kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmiau nurodytos kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje nr. 2k-188/2007 teiginys, kad baudžiamoji atsakomybė pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai kaltininkas pasyviais veiksmais trukdo antstoliui atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus, kuriais siekiama įstatymo nustatyta tvarka vykdyti teismo sprendimą, yra tiesiog obiter dictum (tarp kitko pasakyta) ir nėra kitiems teismams privalomas teismo precedentas.

3.32. antra, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į tai, kad di-džiąją dalį reikalaujamos pateikti informacijos buvo galima gauti (ir ants-tolė neabejotinai ją gavo) iš kitų šaltinių: įvairių registrų, bankų ir kitų kre-dito įstaigų, darbdavio, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir pan. Taigi šios reikalaujamos informacijos ar dokumentų nepateikimas, žiūrint formaliai, teisiškai gal ir reiškia procesinės atsakomybės priemonėmis sankcionuoja-mą tam tikro konkretaus antstolės padėjėjo reikalavimo ar patvarkymo ne-įvykdymą, tačiau tai savaime nesutrukdė įvykdyti teismo sprendimo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurie reikalavimai yra ne tik kad keisti, bet ir neįvykdomi, pvz., pateikti sutartis, kurios bus sudarytos ir pagal ku-rias bus mokami pinigai.

3.33. Trečia, pagal cPk 585 straipsnio 1 dalį antstolis turi teisę reikalauti vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, su-sipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus; už šių antstolio reikalavimų nevykdymą ar kitokį kliudymą antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumen-tus teismas pagal cPk 585 straipsnio 2 dalį gali skirti baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną. o cPk 645 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad antstolis turi teisę reikalauti raštu pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigose;

425

už šių antstolio reikalavimų neįvykdymą ar melagingų duomenų pateikimą teismas pagal cPk 645 straipsnio 3 dalį gali skirti baudą ar nubausti areštu iki 30 parų. Taigi, iš šių civilinio proceso nuostatų akivaizdu, kad antstolis iš skolininko gali reikalauti pateikti tik tuos duomenis ir dokumentus, ku-riuos skolininkas turi, – antstolis neturi teisės reikalauti sukurti ar parengti naujus ar kitus duomenis ar dokumentus.

3.34. 2015 m. rugsėjo 17 d., 2016 m. birželio 14 d., 2017 m. vasario 9 d. patvar-kymais nr. S3e-43811, S3f-26313, S3g-6818 dėl įpareigojimo pateikti doku-mentus antstolės padėjėja i. Č., remdamasi cPk 585 straipsniu, įpareigojo jį pateikti ekspertizės UaB „ober-Haus“ nekilnojamas turtas“ dokumen-tus pagal pridedamų dokumentų sąrašą ir priedus. iš šių dokumentų pagal pridedamų dokumentų sąrašą ir priedus akivaizdu, kad: jis, kaip fizinis as-muo, – būtent kaip į fizinį asmenį į jį ir kreipėsi antstolės padėjėja i. Č., – asmeniškai neturėjo prašomų pateikti duomenų bei dokumentų ir objekty-viai negalėjo pateikti nė vieno prašomo pateikti dokumento; dalį prašomų dokumentų ir duomenų iš įvairių antstolei e. M. nekliudomai prieinamų išteklių (pvz., registrų duomenų bazių ir pan.) galėjo gauti pati antstolės pa-dėjėja; didžiąją dalį (iš esmės visus likusius) prašomų dokumentų ir duome-nų reikėjo tiesiog atskirai sukurti ar parengti, tačiau jis nei kaip fizinis as-muo, nei kaip įmonės akcininkas ar vadovas ir pan. to asmeniškai padaryti objektyviai negalėjo – tai galėjo padaryti iš esmės tik UaB „S d“ vyriausioji finansininkė. apibendrintai tariant, dalį antstolės padėjėjos i. Č. patvarky-mais reikalaujamų duomenų ir dokumentų galėjo gauti pati antstolė, šių patvarkymų nevykdymas neužkirto kelio, neatėmė galimybės ir nesutrukdė įvykdyti teismo sprendimų. kita antstolės padėjėjos patvarkymų dalimi jis buvo įpareigotas padaryti tai, kas neįmanoma, – įvykdyti reikalavimą, kurio jis įvykdyti objektyviai negali. kartu pažymėtina, kad šiuo teisiniu aspektu plačiau aptarinėti antstolės padėjėjos i. Č. 2016 m. balandžio 12 d. patvar-kymą nr. S3f-15320 dėl ekspertizės skyrimo turto vidutinei rinkos vertei nustatyti ir 2016 m. lapkričio 16 d. patvarkymus nr. S3f-50390, S3f-50394, S3f-50414, S3f-50419, S3f-50436, S3f-50454, S3f-50460, S3f-50467 dėl in-formacijos pateikimo nėra prasmės, nes nė vienas iš jų nėra adresuotas jam.

3.35. ketvirta, kaip minėta, pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį atsakingas yra ne tas, kuris neįvykdė vienokio ar kitokio antstolio nurodymo, reikalavimo ar pa-tvarkymo, o tas, kuris trukdė antstoliui vykdyti teismo sprendimą. deja, nei pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė ir nemotyvavo, kodėl atskirų antstolės padėjė-jos i. Č. reikalavimų ir patvarkymų neįvykdymas laikomas trukdymu vyk-dyti teismo sprendimą.

3.36. jo veiksmuose nėra ir būtino Bk 231 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikal-timo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios.

3.37. ir teismų sprendimuose nurodyta, ir baudžiamosios bylos medžiaga pa-tvirtina, kad jis asmeniškai negavo nė vieno antstolės padėjėjų reikalavimo ar patvarkymo, kurių neįvykdymas jam yra inkriminuotas kaip tariamas

426426426

trukdymas antstolio veiklai. nežinodamas, kad iš jo reikalaujama atlikti tam tikrus aktyvaus veikimo reikalaujančius veiksmus ir kokius konkre-čius veiksmus reikalaujama atlikti, jis negalėjo nei objektyviai šių veiksmų atlikti, nei subjektyviai suprasti, kad neatlikdamas reikalaujamų veiksmų kažkam trukdo. Taigi jo neveikimas neturi tiesioginės tyčios intelektinio elemento – žinojimo ir supratimo.

3.38. Pažymėtina, kad šiame teisiniame kontekste galima ilgai diskutuoti, kaip vertinti faktą, kad jam nebuvo įteiktas ar perduotas nė vienas kaltinimo ir teismo dokumentuose nurodytų antstolės padėjėjų reikalavimų ar patvar-kymų, ar tai reiškia, kad jis jų sąmoningai nepaėmė, ar tai reiškia, kad jis jų negavo dėl objektyvaus pobūdžio priežasčių, pvz., tuo metu, kai pašte buvo gautas pranešimas, jis buvo išvykęs, tam tikrų dokumentų jam neperdavė sutuoktinė dėl užmaršumo, rūpesčių gausos ir pan. Tačiau, žiūrint papras-tai, pagal jam suformuluotą kaltinimą jis per metus laiko negavo ir neį-vykdė vos po vieną antstolės padėjėjos siųstą dokumentą. Tai, kad asmuo, kuris yra užimtas, nuolat keliauja ir nebūna savo gyvenamojoje vietoje, per metus laiko negavo vieno paštu siųsto pranešimo, nerodo sistemiškumo ir sąmoningumo. kaip bebūtų, tokia diskusija yra visiškai neracionali, o kri-minalinės justicijos kontekste – ir neleistina, nes paremta ne objektyviais duomenimis, o subjektyviomis interpretacijomis, objektyviam negavimo faktui tiesiog mėginant suteikti norimą turinį ir intenciją. objektyvūs faktai šiuo atveju yra tik du – realiai jis negavo nė vieno antstolės padėjėjų siųsto reikalavimo ar pranešimo; nė karto nebuvo taip, kad jis būtų nepaėmęs, atsisakęs ar vengęs paimti jam antstolės padėjėjų norimus asmeniškai įteik-ti dokumentus. Visa kita yra tiesiog subjektyvios interpretacijos, vystomos atsižvelgiant į turimą interesą ir norimą pasiekti tikslą.


4. nuteistojo S. R. kasacinis skundas tenkintinas.


5. kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino Bk 231 straipsnio 1 dalies nuostatas ir jo veiksmus nepagrįstai pri-pažino trukdymu antstoliui vykdyti teismo sprendimą. kasatoriaus teigimu, pir-mosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio) principą, nes jį nuteisė už pasyvius ir bau-džiamajai atsakomybei kilti būtino pavojingumo laipsnio nesiekiančius veiksmus.

6. Pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu trukdė teisėjui, prokurorui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, advokatui arba Tarptautinio bau-džiamojo teismo ar kitos tarptautinės teisminės institucijos pareigūnui atlikti su baudžiamosios, civilinės, administracinės arba tarptautinės teisminės instituci-jos bylos tyrimu ar nagrinėjimu susijusias pareigas arba trukdė antstoliui vykdyti

427

teismo sprendimą. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į normalią teisėjų, proku-rorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigū-nų, antstolių veiklą, atliekant bylų tyrimą ar nagrinėjimą arba vykdant teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-231-648/2016, 2k-215-719/2018, 2k-318-458/2019). nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad teisinės (be kita ko, baudžiamosios) atsakomybės nustatymas už trukdymą antstolio normaliai veiklai gali būti siejamas su bendra valstybės pareiga garan-tuoti veiksmingą teismų sprendimų vykdymą.

7. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas neapibrėžia trukdymo veiksmų, nenu-rodo šios veikos padarymo būdų, taip pat nenustato trukdymo veiksmų turinio. atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Bk 231 straipsnyje nustatyta veika gali pasireikšti bet kokios formos trukdymu teisėjų, prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tarptautinių teisminių institucijų pareigūnų, ants-tolių profesinei veiklai; trukdymas gali būti suprastas kaip bet kokie veiksmai, sudarantys kliūtis atlikti profesines procesines pareigas atvirai kišantis į atitin-kamo pareigūno veiklą ar sudarant fizines kliūtis (kasacinės nutartys baudžia-mosiose bylose nr. 2k-231-648/2016, 2k-215-719/2018, 2k-318-458/2019). Taigi objektyviai bet kurios formos trukdymas gali būti kvalifikuojamas pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį, jei trukdoma atitinkamų asmenų procesinei profesinei veiklai ir toks trukdymas nėra susijęs su smurtu ar kitokia prievarta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-231-648/2016, 2k-80-976/2017).

8. atsižvelgiant į pakankamai platų Bk 231 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos turinį, kasacinio teismo praktikoje akcentuota, kad trukdymas, kaip teisi-nis požymis, nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali turėti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas savaime (kasacinės nutar-tys baudžiamosiose bylose nr. 2k-47/2009, 2k-381-697/2015, 2k-350-693/2017, 2k-80-976/2017, 2k-318-458/2019). Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ir drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-262/2011, 2k-P-267/2011, 2k-7-58/2013, 2k-98/2014, 2k-515/2014, 2k-350-693/2017). Perteklinis baudžiamosios teisės normų taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų. Taigi vertinant trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą ir sprendžiant klausimą, kokia teisinė atsakomybė turėtų būti taikoma, būtina tinkamai įvertinti padarytos truk-dymo veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, priešingumą teisei. Teismas, vertin-damas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys antstoliui vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien tik kliūtis, su kuriomis susidūrė antstolis, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai susiję su teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų, kuriais trukdoma antsto-liui, intensyvumą, taip pat paties antstolio veiksmų teisėtumą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-47/2009, 2k-80-976/2017). Tik visapu-siškai įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą įmanoma konstatuoti pakan-kamą baudžiamajai atsakomybei kilti padarytos veikos pavojingumą.

428428428

9. kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas trukdymas antstoliui vyk-dyti teismo sprendimą pasireiškė tuo, kad skolininkas S. R. 2013 m. spalio 3 d. – 2017 m. spalio 31 d. nepriėmė korespondencijos, antstolės siunčiamos jam paštu, neatsiėmė registruotų laiškų iš lietuvos pašto ir iki 2017 m. spalio 31 d. nepatei-kė antstolei reikalaujamų dokumentų ir duomenų, nors apie tai buvo tinkamai informuotas. Teismai konstatavo, kad taip S. R. trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimus jos vykdomoje byloje, kurioje antstolė iš S. R. solidariai su e. R. ir RUaB „S“ privalo išieškoti 296 282,57 eur skolos ir 18 proc. metinių palūkanų išieškotojo aB „nordea Bank“ lietuvos skyriaus naudai.

10. Taigi šioje byloje trukdymu antstolio veiklai teismai pripažino S. R. neveikimą. iš-ties kasacinio teismo praktikoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad trukdymas, kaip nusikalstama veika, gali pasireikšti tiek aktyviais, tiek pasyviais veiksmais (kasa-cinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-188/2007, 2k-80-976/2017, 2k-350-693/2017). Tačiau nustačius, kad trukdymas buvo atliktas pasyvia elgesio forma, būtina ypač įdėmiai įvertinti, ar konstatuotas neveikimas pagal savo pavojingumo pobūdį ir laipsnį iš tiesų turėtų būti laikomas nusikalstamu Bk 231 straipsnio pra-sme. Šiuo atveju vertintina visuma byloje nustatytų aplinkybių, be kita ko, koks buvo neveikimo pobūdis, kiek laiko neveikimas tęsėsi, ar jis buvo intensyvus ir pan.

11. iš pirmiau nurodytų teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad S. R. veika buvo pasyvi, nesusijusi su kliūčių atlikti profesines antstolio pareigas atvirai kišantis į jo veiklą ar fizinių kliūčių sudarymu. Teismai neteisėta veika ir trukdymu antstolio veiklai pripažino tik tai, kad S. R. nepriėmė korespondencijos, siunčiamos jam paštu, neatsiėmė registruotų laiškų iš lietuvos pašto ir neteikė antstolei infor-macijos, reikiamų dokumentų šiai vykdant išieškojimą pagal teismo sprendimą civilinėje byloje. Pažymėtina, kad tik tokio pobūdžio neveikimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį.

12. Pagal baudžiamojoje byloje nustatytas S. R. neveikimo aplinkybes matyti, kad šis asmuo per ketverius metus (2013 m. spalio 3 d. – 2017 m. spalio 31 d.) nepriėmė ir neatsiėmė keliolikos antstolės jam gyvenamosios ir deklaruotos vietos adresu 2013 ir 2016 metais siųstų dokumentų. kita vertus, iš baudžiamosios bylos matyti ir tai, kad apie 2013 m. spalio 24 d. siųstą reikalavimą pateikti informaciją apie turimą turtą nr. S3c-42324 S. R. žinojo, o kita dalis jam siųstų 2016 m. lapkričio 3 d. ir lapkričio 16 d. reikalavimų ir patvarkymų nr. S3f-48805, S3f-50390, S3f-50394, S3f-50402, S3f-50409, S3f-50414, S3f-50419, S3f-50436, S3f-50454, S3f-50460, S3f-50467, S3f-50469, S3f-50478, S3f-50489 buvo įteikta antstolės jam asmeniškai 2017 m. sausio 10 d. (pažymėtina, kad nemaža dalis 2016 m. lapkričio 16 d. siųstų patvarkymų – patvarkymai nr. S3f-50390, S3f-50394, S3f-50402, S3f-50409, S3f-50414, S3f-50460, S3f-50467 – S. R. buvo siųsti tik susipažinti kaip įmonių akcinin-kui). kiti antstolės jam gyvenamosios vietos adresu 2015 m. rugsėjo 17 d., 2016 m. birželio 14 d., 2017 m. vasario 9 d. siųsti patvarkymai nr. S3e-43811, S3f-26313, S3g-6818 buvo įteikti arba jam asmeniškai, arba jo sutuoktinei. Taigi esant tokioms baudžiamosios bylos aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad antstolės siųstų dokumentų nepriėmimas ir neatsiėmimas buvo išties intensyvus, sistemiškas ir truko ilgą laiką. kartu šiame kontekste reikėtų atkreipti dėmesį į cPk 604 straips-

429

nio nuostatas, pagal kurias procesiniai dokumentai, siunčiami vykdymo proceso dalyviams cPk Vi dalyje („Vykdymo procesas“) nustatytais atvejais registruotąja pašto siunta, laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos, išskyrus cPk nustatytus atvejus. Procesinių dokumentų įteikimas siunčiant juos registruotąja pašto siunta yra papildoma asmens informuotumo garantija, tačiau tai nėra vienintelis teisėtas tokių dokumentų įteikimo būdas. dėl to svarbu yra tai, ar skolininką pasiekė būtina ir reikalinga informacija, o ne tai, kokiu būdu jis ją gavo (kasacinė nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-108-469/2019).

13. Sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį tai-kymo, aktualu ir tai, kad šiame Bk straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, todėl trukdymo veika laikoma baigta nuo jos pradžios, neatsižvelgiant į tai, ar pareigūnų veikla buvo tik trikdoma ar realiai sutrikdy-ta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-231-648/2016, 2k-350-693/2017, 2k-215-719/2018, 2k-318-458/2019). kita vertus, kiekviena nusi-kalstama veika yra pažeidžiamos baudžiamuoju įstatymu saugomos vertybės. apie žalą joms, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, sprendžiama atsi-žvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, veikos pavojingumas ne-gali būti preziumuojamas. Pavojingų padarinių neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, kad veikos, Bk aprašytos formaliosiomis sudėtimis, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jų apskritai nereikia tirti byloje. atsižvel-giant į tai, sprendžiant dėl trukdymo veikos pavojingumo, atitinkamai dėl bau-džiamosios atsakomybės už tokią veiką taikymo, turėtų būti pagrindžiama, ar dėl trukdymo (be kita ko, antstoliui vykdyti teismo sprendimą) veikos padaryta žala teisingumui, t. y. ar tokia veika buvo sukelti teisiškai reikšmingi padariniai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, kad nepaisant to, jog S. R. nevykdė antstolės reikalavimų vykdant išieškojimą civilinėje byloje, iš-ieškojimas vis dėlto vyko. antstolė reikiamus duomenis apie S. R. turtinę padė-tį, areštuotą nekilnojamąjį turtą gavo iš registrų, taip pat išsiuntė į jo darbovie-tes patvarkymus išskaitoms iš S. R. darbo užmokesčio daryti ir tokios išskaitos skolai padengti buvo realiai daromos.

14. kartu nagrinėjamų kasacinio skundo argumentų kontekste svarbu ir tai, kad konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad siekiant užkirs-ti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikalstama veika ir už jos padarymą taikyti pačią griežčiausią priemonę – bausmę. dėl to kiekvieną kartą, kai sprendžiama pripažinti veiką nusikalstama veika ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (adminis-tracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). kaip įgalinančios taikyti nubaudimą asmenims, kurie trukdo teismo sprendimų vykdymui, ir padedančios antstoliui užtikrin-ti sklandžią vykdymo eigą yra aktualios cPk 585, 616, 645 straipsnių nuosta-tos. cPk 616 straipsnyje įtvirtinta, kad vykdymo procese nustatytais atvejais kalti asmenys už proceso pažeidimus gali būti baudžiami pinigine bauda arba

430430430

areštu. cPk 585 straipsnyje „antstolio reikalavimų privalomumas“ įtvirtintos antstolio reikalavimų privalomumą užtikrinančios normos: antstolio reikala-vimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nusta-tytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (1 dalis); asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimo ar kitaip kliudo antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti 289 eur baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną (2 dalis (2014 m. spalio 16 d. redakcija)); jeigu antstolio reikalavimo nevykdo ar kitaip antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus kliudo juridinis asmuo, šio straipsnio 2 da-lyje nustatytą baudą teismas gali skirti juridinio asmens vadovui arba kitam už sprendimo įvykdymą atsakingam asmeniui (3 dalis (2010 m. liepos 2 d. redak-cija)). cPk 645 straipsnis, nustatantis skolininko pareigą pateikti informaciją apie turimą turtą, reglamentuoja atitinkamų procesinių sankcijų – baudos arba arešto – taikymą, jei šie reikalavimai be svarbių priežasčių yra nevykdomi. atsi-žvelgiant į tokias antstolio turimas teisines priemones, kurias jis gali panaudoti prieš vengiantį vykdyti šio pareigūno reikalavimus asmenį, baudžiamoji atsa-komybė už trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą turėtų būti taikoma prieš tai įvertinus, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis – cPk nustatyto-mis – priemonėmis ir kodėl šios priemonės nebuvo pakankamos.

15. iš baudžiamosios bylos matyti, kad S. R. už 2015 m. rugsėjo 17 d. ir 2016 m. birželio 14 d. jam išsiųstų patvarkymų dėl įpareigojimo pateikti dokumentus ne-vykdymą ir kliudymą vykdyti vykdomuosius dokumentus buvo taikytos civilinės sankcijos – baudos, kurios paskirtos pagal cPk 585 straipsnio 2 dalį. duome-nų apie cPk 585 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą už kitų antstolės reika-lavimų nevykdymą ir kliudymą vykdyti vykdomuosius dokumentus arba cPk 645 straipsnio 3 dalyje nurodytų priemonių taikymą už 2013 m. spalio 24 d. ir 2016 m. lapkričio 3 d. reikalavimų pateikti informaciją apie turimą turtą nr. S3c-42324, S3f-48805 nevykdymą baudžiamojoje byloje nėra.

16. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino S. R. veikos pavojingumą, apie baudžia-mąjį teisinį jo neveikimo pobūdį sprendė neįvertinę cPk įtvirtintų priemonių taikymo galimybių, taip pat nesilaikė baudžiamosios atsakomybės kaip kraštuti-nės priemonės (ultima ratio) principo ir nepagrįstai S. R. pripažino kaltu pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį. dėl to žemesnės instancijos teismų sprendimai naikin-tini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPk 369 straipsnio 1 da-lies 1 punktas), o baudžiamoji byla S. R. nutrauktina BPk 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, esant tokiai situ-acijai, kitų su Bk 231 straipsnio 1 dalies taikymu susijusių kasatoriaus skundo argumentų, taip pat kasacinio skundo argumentų dėl BPk 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies laikymosi nagrinėjimas netenka teisinės reikšmės, todėl išplėstinė septynių teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

431

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Telšių apylinkės teismo 2018 m. spalio 19 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 10 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą S. R. pagal Bk 231 straipsnio 1 dalį nutraukti, nes ne-padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

2.7. Aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose

yra potencialiai pavojingų įrenginių ar atliekami potencialiai pavojingi darbai, priežiūros ar naudojimo taisyklių pažeidimas (BK 270 straipsnis)

Baudžiamojoje byloje turi būti įvertinta konkrečios žalos (ar sunkių padari-nių) pasireiškimo forma ir dydis bei nuspręsta, ar ši orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams padaryta žala (ar jos grėsmė) yra didelė, ar padariniai aplinkai sunkūs, ar aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimas užtraukia baudžiamąją ar administracinę atsakomybę. Apskaičiuotas materialinių nuostolių dy-dis negali būti vienintelis ir didelę žalą lemiantis kriterijus.

Baudžiamoji byla nr. 2k-7-57-489/2020Teisminio proceso nr. 1-03-2-00685-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.24.1.2; 2.4.7 (S)



2020 m. balandžio 20 d. Vilnius

lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisė-jų kolegija, susidedanti iš teisėjų dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), armano abramavičiaus, Rimos ažubalytės, arvydo daugėlos, aurelijaus gutausko, daivos Pranytės-Zalieckienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant daivai kučinskienei, dalyvaujant prokurorei jūratei Radišauskienei,nuteistajam a. P. ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui, viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo bau-

džiamąją bylą pagal nuteistojo a. P. ir jo gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasaci-

432432432

nį skundą dėl kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nuosprendžio.

alytaus apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžiu a. P. buvo ištei-sintas pagal lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Bk) 270 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. civilinis ieški-nys paliktas nenagrinėtas.

kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu kauno apygardos prokuratūros alytaus apylinkės pro-kuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. alytaus apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: a. P. nuteistas pagal Bk 270 straipsnio 2 dalį 100 Mgl (3766 eur) dydžio bauda.

iš a. P. priteista valstybei 55 000 eur turtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo teismo nu-tarties perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. nuo 2018 m. vasario 23 d., iki nuosprendžio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

i. Bylos esmė

1. a. P. nuteistas už tai, kad neteisėtai transformavo pelkes į vandenis: laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. spalio 23 d., tiksliau nenustatytu laiku, sau priklausančiame sklype (duomenys neskelbtini), raštu nepateikęs informacijos lietuvos geologijos tarnybai ir alytaus regiono aplinkos apsaugos departamen-tui, pelkių ir šaltinynų teritorijoje su traktoriumi-ekskavatoriumi atliko žemės kasimo darbus, savavališkai iškasė dirbtinius nepratekamus paviršinio vandens telkinius – kūdrą ir griovį, susisiekiančius su (duomenys neskelbtini) ežeru, me-chaniškai išardė natūralios (duomenys neskelbtini) pelkės 0,8248 ha ploto augali-nę dangą ir ją sunaikino, taip pakenkė natūraliems gamtos elementams, padarė negrįžtamą aplinkos pokytį, pelkę transformuodamas į vandens telkinius sunai-kino, nesant galimybės atkurti, tokiais veiksmais pažeidė lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 128.1, 128.2 punktus ir lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir lietuvos Respublikos žemės ūkio mi-nistro 2012 m. liepos 12 d. įsakymu nr. d1-590/3d-583 patvirtinto dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių įrengimo ir priežiūros aplinkosaugos reikalavimų aprašo (toliau – aprašas) 7.1 punktą, dėl to buvo padaryta didelė – 113 245,04 eur žala gamtai.

2. Pirmiau minėtų Sąlygų 128.1 punkte nurodyta, kad pelkėse ir šaltinynuose drau-džiama sausinti ir transformuoti į žemės ūkio naudmenas bei vandenis aukšta-pelkes, tarpinio tipo pelkes ir jų apypelkius bei žemapelkes, kurių plotas didesnis kaip 0,5 hektaro, o durpių gylis didesnis kaip 1 metras, ir jų apypelkius; pagal 128.2 punktą draudžiama mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą.

433

3. aprašo 7.1 punkte nustatyta, kad dirbtinį vandens telkinį įrengti draudžiama pel-kių ir šaltinynų teritorijoje, kurios plotas didesnis kaip 0,5 ha, o durpių sluoksnio storis didesnis kaip 1 metras.

ii. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių esmė

4. Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė konstatavęs šias esmines aplinkybes. a. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyvusis po-žymis, t. y. neteisėtas veikimas, iš esmės grindžiamas tik jo žemės sklypo nuosa-vybės dokumentais, t. y. VĮ Registrų centro išrašu, patvirtinančiu, kad dirbtinio tvenkinio iškasimo metu galiojo specialusis apribojimas „Pelkės ir šaltinynai“, kuris atlieka tik išviešinamąją, o ne teisę ar juridinius faktus nustatančią funk-ciją. Taigi, a. P. veikė teisėtai, tvarkė sklypą įsitikinęs, kad nepažeidė specialiųjų apribojimų. Byloje esant nepašalintų prieštaravimų tarp VĮ Registrų centro duo-menų bei kitų oficialių registrų dėl (duomenys neskelbtini) pelkės ribų ir jų tikslių ribų nustatymo, negalima daryti išvados dėl a. P. kaltės, jo veiksmuose nėra šio subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio (tyčios ar neatsargumo), nes a. P. visus darbus, susijusius su ūkininko sodybos įrengimu, derino su atitinkamos sri-ties specialistais, valstybės institucijomis, veikė atvirai ir sąžiningai, taigi nesiekė tyčia padaryti žalos, be to, abejotina, ar neturėdamas specialiųjų žinių ir ūkininko sodybos klausimus pavedęs atlikti tai išmanantiems asmenims, valstybės tarnau-tojams, galėjo suvokti, jog toje vietovėje yra pelkė.

5. apeliacinės instancijos teismas, priėmęs prokuroro skundą ir patikslintą kaltini-mą, išnagrinėjęs nuteistojo a. P. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, iš naujo įver-tinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, konstatavo lietuvos Respu-blikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPk) 20 straipsnio 5 dalies pažei-dimą. Šis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir išvardijo bylo-je surinktus ir ištirtus įrodymus, pats išteisinamajame nuosprendyje išsamios visų įrodymų analizės neatliko, išimtinai rėmėsi išteisintojo gynėjų išsakyta pozicija dėl įrodymų vertinimo, ją tiesiog perrašydamas. Priešingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad (duomenys ne-skelbtini) pelkės dalis pateko į a. P. nuosavybės teise priklausantį sklypą; byloje yra pakankamai įrodymų, kad a. P. žemės sklype iki dirbtinių nepratekamų pavirši-nių vandens telkinių iškasimo buvo pelkė, ji turėjo išorinius pelkės požymius, t. y. žemapelkėms būdingą augaliją, įmirkusį žemės plotą, kuriame, atsižvelgiant į nu-statytą durpių sluoksnio gylį, iš esmės vyko pelkėjimo procesas. a. P., veikdamas neatsargiai (nusikalstamai nerūpestingai), savavališkai iškasė dirbtinius neprate-kamus paviršinio vandens telkinius – kūdrą ir griovį, sujungė juos su (duomenys neskelbtini) ežeru, sutvarkė aplinką aplink juos, taip mechaniškai išardė natūralios (duomenys neskelbtini) pelkės 0,8248 ha ploto augalinę dangą ir ją sunaikino, taip pakenkė natūraliems gamtos elementams, padarė negrįžtamą aplinkos pokytį, pel-kę transformuodamas į vandens telkinius sunaikino, nesant galimybės atkurti, dėl to buvo padaryta didelė – 113 245,04 eur žala gamtai.

434434434


6. kasaciniu skundu nuteistasis a. P. ir jo gynėjas advokatas R. Mikulskas prašo panaikinti kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti alytaus apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendį.

7. kasatoriai skunde nurodo:7.1. Skunde nurodomi esminiai BPk 20 straipsnio 1 ir 5 dalių, 44 straipsnio

6 dalies, 7, 241, 242 straipsnių, 324 straipsnio 6 dalies, lietuvos Respublikos konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos kilusios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) prin-cipų pažeidimai lėmė, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatorių kaltu pagal Bk 270 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžia-mąjį įstatymą. a. P. veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties, tokios, kokią nustato Bk 2 straipsnio 4 dalis. Be to, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas jo reikiamai nepagrindė, kaip nustatyta BPk 331 straipsnio 2 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

7.2. kasaciniame skunde teigiama, kad nenustatytas Bk 270 straipsnio 2 daly-je esančio nusikaltimo dalykas, ar kasatoriui priklausantis žemės sklypas (ar jo dalis), kuriame yra minėti dirbtiniai vandens telkiniai, pateko į saugotinos (duomenys neskelbtini) pelkės ribas. apeliacinės instancijos teismas, konstatuo-damas, jog kasatoriui priklausančiame žemės sklype įrengtų dirbtinių neprate-kamų vandens telkinių vietoje buvo pelkė, apsiribojo viešais VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose nustatytais duomenimis, remiantis kuriais a. P. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui buvo taikomos specialiosios naudojimo sąlygos – „XXX. Pelkės ir šaltinynai“. Teismas vadovavosi lietuvos Respublikos civilinio kodekso (to-liau – ck) 4.262 straipsnyje įtvirtinta norma, pagal kurią įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, ir pa-darė išvadą, jog, kasatoriaus žemės sklypui esant nepakeistai ar nenuginčytai specialiai žemės naudojimo sąlygai, kasatorius yra laikomas padariusiu jam inkriminuotus neteisėtus veiksmus. Tačiau toks šio teismo įrodinėtinų fakti-nių aplinkybių nustatymas nėra pagrįstas įrodymų tyrimu ir vertinimu, atliktu pagal BPk įtvirtintas taisykles, nes įrašyti į viešą registrą duomenys atlieka tik išviešinamąją, o ne teisę nustatančią funkciją (pvz., kasacinės nutartys civilinė-se bylose nr. 3k-7-67-2011, e3k-3-404-690/2018 ir kt.), todėl teismas negalėjo besąlygiškai jais vadovautis. apeliacinės instancijos teismas iš esmės ignoravo pelkės realaus buvimo faktą paneigiančius įrodymus, nepašalino dėl šios fakti-nės aplinkybės byloje esančių akivaizdžių prieštaravimų, patvirtinančių VĮ Re-gistrų centro išviešintų duomenų ydingumą.

7.3. Vadovaujantis apeliacinės instancijos teismo argumentais ir VĮ Regis-trų centro nekilnojamojo turto registro nenuginčytais duomenimis kaip besąlygiškai teisingais, šioje byloje a. P. apskritai negalėtų būti traukiamas

435

baudžiamojon atsakomybėn, nes nacionalinės žemės tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjos 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu nr. 4Sk-708-(14.4.110) a. P. žemės sklypui buvo panaikintos iki tol buvusios specia-liosios sąlygos „XXX. Pelkės šaltinynai“, todėl jam inkriminuota veika turėtų būti vertinama kaip praradusi pavojingumą.

7.4. ginčydamas įrodymų vertinimą kasatorius nurodo, kad apeliacinės instan-cijos teismas, nuosprendyje konstatuodamas, jog kasatorius sunaikino api-brėžtą plotą pelkės ir jos augalijos, šią išvadą grindė prieštaringais ir prielai-domis paremtais motyvais, vien tik vizualiu nekilnojamojo turto kadastro ir interaktyvaus Pelkių ir durpynų žemėlapio ištraukos įvertinimu, „iš akies“ nustatęs, jog tam tikra (duomenys neskelbtini) pelkės dalis realiai pateko į a. P. žemės sklypą, kartu pripažindamas, jog nėra aišku, kokia tai dalis. Pa-žymėtina, kad sunaikintos pelkės ploto nustatymas yra tiesiogiai susijęs ir su kito Bk 270 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – žalos nustatymu.

7.5. apeliacinės instancijos teismas, privalėjęs pasinaudoti specialisto kompe-tencija, kaip tai nustato BPk 89, 90 straipsniai, kai teisingam sprendimui priimti bei visoms aplinkybėms išsiaiškinti reikalingos specialios atitinka-mos srities žinios, viršijo savo kompetencijos ribas (ultra vires), savo inicia-tyva aiškino pelkės sąvoką, vertino a. P. žemės sklypo geologinius požymius ir lygino jų atitiktį pelkės apibrėžimui, rėmėsi moksline literatūra, pateikda-mas konkrečias nuorodas į šaltinius (Mokslinė redakcinė taryba. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 17 ir 25 tomai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidy-bos centras, 2010, 2014; Sinkevičius, Stanislovas. Pelkių ekosistemos dabar-ties biosferoje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001; Povilaitis, a., ir kiti. Lietuvos šlapynės ir jų vandensauginė reikšmė. Vilnius: Apyaušris, 2011), kurie byloje nebuvo surinkti ir teismų nebuvo tiesiogiai ištirti.

7.6. naujame apkaltinamajame nuosprendyje netinkamai nustatyta ir a. P. kaltė veikus nusikalstamai ir padarius gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažei-dimą. Teismas konstatavo, kad a. P. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką neatsargia kaltės forma, konkrečiai – esant nusikalstamam nerūpes-tingumui. Tačiau a. P. kaltę šis teismas siejo vien tik su pareiga numatyti, jog kasatoriaus žemės sklypui buvo taikomi specialūs teisės aktuose įtvirtinti aplinkos apsaugos reikalavimai, ir nevertino kitų bylai reikšmingų aplinky-bių visumos, nulėmusios kasatoriaus galėjimą numatyti veikos pavojingumą ir padarinius, kaip antai: faktų, kad kasatorius įrengė vandens telkinius prieš tai pasitelkęs specialiųjų žinių turintį specialistą – projektuotoją, o pasta-rojo parengtą projektą naudojo rengiant kaimo plėtros projektą ūkininko sodybai įrengti; viešose valstybinėse informacinėse sistemose ir duomenų bazėse (geoportal.lt ir uetk.am.lt) a. P. žemės sklypas nebuvo pažymėtas (duomenys neskelbtini) pelkės apsaugos juostomis (kitose pelkės pakrantėse tokios apsaugos juostos buvo pažymėtos) ir šiuose šaltiniuose esantys vieši duomenys prieštaravo nekilnojamojo turto registre esantiems nuosavybės duomenims; aplinkybių, kad ne tik a. P., bet ir kiti asmenys – vandens tel-

436436436

kinio projektuotojas, valstybės bei savivaldos institucijų ir valstybės gam-tos apsaugos kontrolę vykdę pareigūnai, tikrinę kasatoriaus žemės sklypą ir šio žemės sklypo duomenis (dokumentus), – nenustatė, jog kasatoriaus žemės sklype buvo (turėtų būti) pelkė. apeliacinės instancijos teismas pada-rė teisiškai klaidingą išvadą, kad kasatorius, neturėdamas specialiųjų žinių atitinkamoje srityje, nepaisant byloje nustatytų aplinkybių, turėjo ir galėjo numatyti nusikalstamos veikos padarinius.

7.7. apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nu-statytų aplinkybių ir, spręsdamas a. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą, padarė klaidingas išvadas, kurias lėmė pirmiau nurodyti esminiai BPk reika-lavimų pažeidimai, savo išvadas grindė iš esmės formaliu, vienpusišku, ten-dencingu bei atskiru dalies įrodymų vertinimu ir pagal byloje nustatytas aplin-kybes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to šis nuosprendis turėtų būti naikinamas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.


8. nuteistojo a. P. ir jo gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimo teisinio vertinimo

9. konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, o 54 straipsnyje nustatyta, kad įstaty-mu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai ir skurdinti augaliją ir gyvūniją.

10. Šioms nuostatoms įgyvendinti 1992 m. sausio 21 d. buvo priimtas lietuvos Res-publikos aplinkos apsaugos įstatymas (nr. i-2223, aktuali bylai redakcija), kuris nustatė aplinkos saugojimą nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę vei-klą ar naudojant gamtos išteklius. Šio įstatymo 1 straipsnyje apibrėžta ir gamtos išteklių sąvoka, tai – gyvosios ar negyvosios gamtos elementai, kuriuos žmogus naudoja arba gali naudoti savo poreikiams (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. ši są-voka įstatyme patikslinta ir nurodyta, kad gamtos ištekliai, tai – augalija, gyvū-nija, įskaitant ir buveines, vanduo, žemė (jos paviršius ir gelmės). Šio įstatymo 32 straipsnis nustato, kad pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tie-sioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių palankiai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologi-niam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta lietuvos Respublikos vandens įstatyme, taip pat jūros aplinkos būklei, kaip tai apibūdinta lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatyme; 3) žemei, tai yra žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę ar po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems

437

aplinkos elementams ar kitoms jų funkcijoms. Pagal šio įstatymo 34 straipsnio nuostatas asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal lietu-vos Respublikos įstatymus (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. nustatyta, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, atsako šio įstatymo ir kitų lietuvos Respublikos įstatymų nu-statyta tvarka). Ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba neišvengiamą (realią) žalos aplinkai grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus.

11. Šiuo aspektu svarbus yra ir lietuvos Respublikos konstitucinio Teismo nuostatų dėl aplinkos apsaugos teisinio reguliavimo išaiškinimas, kuriuo yra konstatuo-ta, kad užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą yra viešasis interesas, kurį ga-rantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (pvz., konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). lietuvos aukščiausiasis Teismas, laikydamasis pozicijos, kad viešasis interesas kiekvienoje byloje turi būti nustatomas konkrečiai situacijai (ad hoc), spręsdamas žalos, padarytos gamtai, atlyginimo klausimą, taip pat pažy-mėjo, kad aplinkos apsauga ir gamtai padarytos žalos atlyginimas neabejotinai yra viešasis interesas (kasacinė nutartis, priimta civilinėje byloje nr. 3k-3-165/2010).

12. Taigi, užteršus aplinką ar kitaip pažeidus aplinkos apsaugos teisės normas, pa-prastai pradeda veikti teisinės atsakomybės mechanizmas. atsižvelgiant į tai, koks aplinkosaugos pažeidimas buvo padarytas, fiziniams asmenims atitinkamai kyla konkreti atsakomybė, t. y. administracinė arba baudžiamoji. o žalos atlygi-nimo santykiai paprastai atsiranda kartu su viena iš atsakomybės rūšių, kadangi ji dažniausiai yra neišvengiama aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo pasekmė. Su ja (žala gamtai), be kita ko, siejamas ir veikos pavojingumo lygis, nuo kurio priklauso administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas.

13. Pagal nagrinėjamos bylos medžiagą šiuo atveju atlikus žemėtvarkos darbus priva-čiame žemės sklype iš dalies buvo pažeistas negyvosios gamtos elementas – eže-rinės kilmės, žemapelkinio tipo 32 ha ploto (duomenys neskelbtini) pelkė, kurios durpės vidutinis storis 1,4 m, o po durpe yra ežerinis sapropelis, t. y. yra gamtos išteklius, kurio naudojimas apibrėžtas atitinkamais draudimais, už kurių pažeidi-mą nustatyta tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė.

14. kaip minėta, teismų praktikoje panašios faktinės ir teisinės situacijos, kai pažei-džiant lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu nr. 343 patvirtintas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas privačių žemės sklypų teri-torijoje, į kurią patekdavo ir saugotinos pelkės dalis, buvo iškasami tvenkiniai, kūdros (t. y. pelkės paverčiamos žeme, užimta paviršiniais vandens telkiniais), išardoma pelkės augalinė danga, paprastai buvo vertinamos kaip administraciniai nusižengimai gamtos aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje.

15. Tokie nusižengimai buvo nurodyti lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – aTPk) 5113 straipsnio 1 dalyje (įstatymas, galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d.). Būtent šiame aTPk straipsnyje buvo pirmiausiai nu-statyta atsakomybė ir už specialiųjų žemės, miško, vandens telkinių naudojimo sąlygų pažeidimą (dabartinis tokio paties administracinio nusižengimo sudėties

438438438

atitikmuo nustatytas dabar galiojančiame lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ank) 256 straipsnio 3 dalyje).

16. Vėliau, priklausomai nuo administracinio nusižengimo bylos baigties, žala gamtai iš ją padariusių asmenų buvo išieškoma civilinio proceso tvarka pagal aplinkos apsaugos departamento prie aplinkos ministerijos pareikštus civili-nius ieškinius. Tokiems ginčo teisiniams santykiams taikomos bendrosios de-liktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, atsižvelgiant į aplinkos apsaugos teisinius santykius reguliuojančių teisės normų ypatumus sprendžiant dėl žalos aplinkai padarymo ir jos atlyginimo (pvz., kasacinė nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-675-219/2015).

17. Tai atspindi administracinių teisės pažeidimų bylų ir civilinių bylų dėl žalos gam-tai atlyginimo pavyzdžiai:17.1. Štai teismams neskųstame aplinkos apsaugos pareigūnų nutarime adminis-

tracinio nusižengimo byloje nustatyta, kad asmenys 2014 m. rugsėjo 10 d. žemės sklype (duomenys neskelbtini) vykdė (organizavo) kūdros kasimo darbus, kurių metu mechaniškai suardė natūralios pelkės augalinę dangą kasdami ir užpildami iškastomis durpėmis bei gruntu, dėl to buvo neteisėtai sunaikinta 0,556639 ha natūralios pelkės, už tai apskaičiuota 48 848 eur žala, dėl jos pareikštas ieškinys civilinėje byloje nr. 2a-121-790/2019 tenkintas iš dalies ir iš atsakovų žemės sklypo savininko ir jo tėvo priteista solidariai 14 958,09 eur už aplinkai padarytą žalą.

17.2. kitoje administracinio teisės pažeidimo byloje nr. aTP-409-350/2015 nu-statyta, kad asmuo 2014 m. spalį–lapkritį žemės sklypo (duomenys neskelbti-ni), priklausančio gamtinio karkaso teritorijai, plote, kuris, remiantis lietu-vos geologijos tarnybos duomenimis, yra natūrali žemapelkė, vykdydamas teritorijos tvarkymo darbus traktoriumi-ekskavatoriumi ir rankiniu būdu ištraukdamas atskirus plaukiojančius kupstus su žoline augalija, sunaikino apie 0,8826 ha žolinės pelkės augalijos, už tai apskaičiuota 71 240 eur žala, dėl jos pareikštas ieškinys civilinėje byloje nr. e3k-3-382-219-2018 ten-kintas iš dalies ir iš atsakovo žemės sklypo savininkės sutuoktinio priteista 10 000 eur už gamtai padarytą žalą atlyginti ir 5 proc. dydžio palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

17.3. Teismams neskųstame 2009 m. birželio 10 d. aplinkos apsaugos pareigūno nutarime administracinio nusižengimo byloje nustatyta, kad asmuo nuo-savame miškų ūkio paskirties 1,01 ha žemės sklype, kurį, be kitų, sudaro 0,32 ha pelkių plotas ir kuriam nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos: vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos, vandens telkinių apsaugos zo-nos, kraštovaizdžio draustiniai, nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorija ir apsaugos zonos, privačių miškų tvarkymas ir naudojimas, savavališkai pagilino (duomenys neskelbtini) upės senvagę, esančią valstybiniame žemės sklype, kraštovaizdžio draustinyje, panaudodamas iškastą gruntą, išlygino upės krantus, paaukštinęs upės krantą, sunaikino natūralią žolinę augali-ją, taip neteisėtais veiksmais pakeitus upės reljefą, pagilinus (duomenys ne-skelbtini) upės senvagę, o krante užpylus neigiamas reljefo formas, senvagėje

439

atsirado tėkmė, pakeistas (duomenys neskelbtini) upės hidrologinis režimas, todėl sudarkytas ir pakeistas šiai vietovei būdingas kraštovaizdis, už tai apskaičiuota 11 143,65 lt žala, dėl jos pareikštas ieškinys civilinėje byloje nr. 2a-1374-567-2011 tenkintas visiškai ir priteista iš atsakovo žemės savi-ninko 11 143,65 lt aplinkai padarytai žalai atlyginti.

17.4. lietuvos aukščiausiojo Teismo nutartimi nutrauktoje administracinio nu-sižengimo byloje nr. 2aT-78-788-2016 nustatyta, kad asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo atliekami kūdros kasimo darbai, nors šiam sklypui nustatytos specialiosios sąlygos – „Pelkės ir šaltinynai“, taip buvo sunaikinta 0,4126 ha ploto pelkės, už tai, bylos duomenimis, aplinkos apsaugos pareigūnų pretenzijoje apskaičiuota 33 899,26 eur žala.

17.5. lietuvos aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje nr. 2aT-12-489-2016 nustatyta, kad 2014 m. rugsėjį asmenims pri-klausančiame žemės sklype, kuris ribojasi su aplink (duomenys neskelbtini) ežerą esančia didesne nei 0,5 ha pelke, juosiančia beveik visą ežerą, kūdros kasimas buvo organizuotas taip, kad dalis susidariusio iškastinio grunto buvo paskleista šios pelkės 0,048 ha pelkinės augalijos plote, duomenų, ko-kia apskaičiuota žala, byloje nėra.

18. Baudžiamoji atsakomybė už ekologinio pobūdžio nusikalstamas veikas yra ap-tarta Bk XXXViii skyriuje. Čia esantys nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengi-mai aplinkai ir žmonių sveikatai pirmiausiai pradedami Bk 270 straipsniu. Šiame straipsnyje esančios nusikaltimo sudėtys sukonstruotos taip, kad nustatytas bau-džiamumas už visų aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimus. Už natūralaus gamtos elemento – pelkės visišką sunaikinimą ją nu-sausinant nustatyta baudžiamoji atsakomybė ir pagal Bk 273 straipsnio 1 dalį.

19. atkreiptinas dėmesys, kad tiek Bk 270 straipsnyje, Bk 273 straipsnio 1 dalyje, tiek aTPk 5113 (ank 256) straipsnyje esančios teisės normos yra nukreipiančio-sios, t. y. normos su blanketine dispozicija, o tai reiškia, kad Bk 270 straipsny-je esančių nesunkaus ir apysunkio nusikaltimų objektyvieji požymiai bei aTPk 5113 straipsnio 1 dalyje ir ank 256 straipsnio 3 dalyje esančių administracinių nusižengimų požymiai yra nurodyti kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose aplinkos apsaugą ar gamtos išteklių naudojimą.

20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, nuo 2012 m. sausio 1 d. pakeitus Bk 270 straipsnį ir padidinus baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį būtiną pa-vojingų padarinių laipsnį (dekriminalizavus šią veiką kvalifikavusius nedidelės žalos ir nesunkių padarinių požymius), dar aktualesnis tampa tinkamas adminis-tracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas.

21. Pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusią Bk 270 straipsnio redakciją (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo nr. Xi-1901 redakcija) baudžiamoji atsakomybė už tei-sės aktų nustatytų aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimą taikoma, jeigu tokia veika galėjo būti padaryta didelė žala orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams ar atsirasti kitų sunkių padarinių aplinkai arba tokia žala buvo padaryta, arba atsirado kitų sunkių padarinių aplinkai.

440440440

22. Taigi pagrindiniai kriterijai, atribojantys Bk 270 straipsnyje nustatytus nusikal-timus ir aTPk 5113 (ank 256) straipsnyje nustatytus administracinius nusižen-gimus tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nu-rodytos ir pirmiau šioje nutartyje minėtuose Sąlygose ir apraše, yra: 1) didelės žalos padarymas (arba jos grėsmė) orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ir 2) sunkių padarinių aplinkai atsiradimas (arba jų grėsmė).

23. Būtent teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi įvertinti konkrečios žalos (ar sunkių padarinių) pasireiškimo formą ir dydį bei nuspręsti, ar ši orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams padaryta žala (ar jos grėsmė) yra didelė, ar padariniai aplinkai sunkūs, ar aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, ar padaryta žala ir pa-dariniai verti tik administracinės atsakomybės.

24. Šioje byloje nagrinėjamo gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, susijusio su neatsargia žmogaus veikla ūkininkaujant, tvarkant privataus sklypo žemę, kuriai taikomi ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, kvalifikavimas pagal Bk nuostatas neatsiejamas nuo to, kad būtina tokius ūkinės veiklos veiksmus pamatuoti pagal jų pavojingumą (Bk 11 straipsnio 1 dalis).

25. nusikaltimo, tai yra ne bet kokios, o pavojingos ir Bk uždraustos veikos, už kurį nustatyta laisvės atėmimo bausmė, pavojingumą nulemia du kriterijai – pavo-jingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis yra kokybinė nusikalstamos veikos charakteristika, o pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybi-nę nusikalstamos veikos charakteristiką. Tai reiškia, kad pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas (jo turinys), o pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Pavojingumo laipsnį lemia daugelis veiksnių, tai ir nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-7-76/2012). Vadinasi, padarinių nustatymas ir įvertinimas yra būtini konstatuojant visos nusikalstamos veikos pa-vojingumo – kiekvienos veikos materialiojo požymio buvimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-271-648/2015, 2k-230-697/2017 ir kt.).

26. Teismų praktikoje ir baudžiamosios teisės doktrinoje nurodoma, kad vertinamo-jo nusikalstamos veikos sudėties požymio turinys įvertinamas ad hoc (konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju; tik šį kartą). Tai reiškia, kad tokio požymio turinys at-skleidžiamas, vertinant konkrečias bylos faktines aplinkybes. Teismas, nagrinė-damas bylą su vertinamuoju požymiu, visų pirma turi išaiškinti tokio požymio turinį, po to įvertinti jį konkrečių faktinių bylos aplinkybių kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-376/2006). Bk 270 straipsnio 1 dalyje įtvir-tinta aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisyklių, t. y. kartu ir aplinkos teršimo, pažeidimo sudėtis apibūdinama pavojaus ir didelės žalos ar kitų sunkių padarinių grėsmės požymiais. Tačiau Bk 270 straipsnio 2 dalyje kalbama apie realiai padarytą žalą. Pažymėtina, kad ir grėsmės (Bk 270 straipsnio 1 dalis), ir realios žalos padarymo (Bk 270 straipsnio 2 dalis) atvejais žalos dydis apskai-čiuojamas pinigine išraiška. Todėl teismas turi įvertinti, ar apskaičiuota suma su-sijusi su grėsme, ar su jau padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-155-693/2015, Teismų praktika nr. 43, 2015, p. 433–439).

441

27. nagrinėjamoje byloje pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytą faktinę situa-ciją a. P., kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, besiribojantį su 32 ha ploto (duomenys neskelbtini) pelke, pažeidė teisės aktų (lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu nr. 343 patvirtintų Sąlygų ir lie-tuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 12 d. įsakymu patvirtinto aprašo) nustatytas gamtos išteklių naudojimo taisykles, nes, ruošdamas žemės sklypą apgyvendinimui ir ūkio reikmėms, iškasdamas nepratekamus paviršinio vandens telkinius – kūdrą ir griovį, nesilaikė minėtuose teisės aktuose nustatytų draudimų – mechaniškai išardė 0,8248 ha ploto (duomenys neskelbtini) pelkės dalies augalinę dangą, ją sunaikino, transformavo į vandens telkinius.

28. nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad a. P. visos (duomenys neskelbtini) pelkės ne-sunaikino, su traktoriumi-ekskavatoriumi atlikdamas žemės kasimo darbus, dalį pelkės transformavo į vandenis, t. y. savo sklype buvusios pelkės dalį pavertė žeme, užimta paviršiniais vandens telkiniais, ir kartu mechaniškai išardė šios natūralios pelkės 0,8248 ha ploto augalinę dangą, dėl to buvo padaryta 113 245,04 eur žala gamtai. Ši žala apskaičiuota pagal Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gam-tinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodiką, patvirtintą lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 12 d. įsakymu nr. d1-269 (toliau – Metodika). apeliacinės instancijos teismas, nesvarstydamas adminis-tracinės atsakomybės taikymo galimybės, tokią byloje nustatytą faktinę situaciją įvertino kaip pavojingą ir nusikalstamą, nes a. P. veiksmai pagal Bk 270 straips-nio 2 dalį įvertinti kaip apysunkis kvalifikuotas nusikaltimas.

29. apeliacinės instancijos teismo naujame nuosprendyje (77 punkte) teisingai nurodyta kasacinio teismo praktika, kad nusikalstamos veikos, nustatytos Bk 270 straipsnio 2 dalyje, objektyvusis požymis „didelė žala orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams ar kiti sunkūs padariniai aplinkai“ yra vertinamasis ir jo nustatymas tiesiogiai susijęs su aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo šiurkš-tumu. Sprendžiant, ar padaryta žala orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar auga-lams yra didelė, taip pat apie kitų padarinių sunkumą aplinkai, reikia atsižvelgti į aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimo pobūdį, materialinių nuostolių dydį, žalos ekosistemai pobūdį ir dydį, gamtos objektų, kuriems buvo padaryta žala, ver-tingumą, žalos mastą, galimybę atkurti tai, kas buvo suniokota, sužalota, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-54/2011, 2k-169-689/2018).

30. Tačiau svarbu ir tai, kad pagal pirmiau minėtą Metodiką apskaičiuotas materi-alinių nuostolių dydis negali būti vienintelis ir didelę žalą lemiantis kriterijus. Būtinas Bk 270 straipsnio 2 dalyje nustatyto apysunkio nusikaltimo objekty-viosios pusės elementas yra realūs padariniai, kas suponuoja ne tik realios žalos įvertinimą, bet ir būtinybę nustatyti konkretų aplinkos komponentą, kuriam žala padaryta. didelė žala padaroma tuomet, kai valstybės specialiai saugomas objektas visiškai sunaikinamas arba smarkiai apgadinamas, arba jam padaroma didelių materialinių nuostolių. Tai yra vertinamasis nusikaltimo požymis, kurio turinys atskleidžiamas, vertinant konkrečias bylos faktines aplinkybes (kasa-cinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-155-693/2015 ir kt.). Be to, tokio pobūdžio bylose neigiamų padarinių aplinkai faktas yra pagal BPk 20 straips-

442442442

nio nuostatas įrodinėtina aplinkybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-159/2010).

31. kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo naujame nuosprendyje (76–79 punktuose) pateiktas didelės žalos požymio motyvavimas nenuoseklus ir netgi prieštaringas.

32. antai naujo nuosprendžio 71 punkte teigiama, kad a. P. žemės sklype buvo įsiter-pusi dalis (duomenys neskelbtini) pelkės, tas pats teiginys yra 87 punkte, o štai 76, 78 punktuose jau nurodoma, kad kai pelkė buvo transformuojama į vandens telki-nius, ji buvo visiškai sunaikinta, nors sunaikinta tik nedidelė (duomenys neskelbtini) pelkės dalis, einanti palei (duomenys neskelbtini) ežerą ir įsiterpusi į a. P. sklypą.

33. Pagal teismo įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes ir 2018 m. gruodžio 10 d. pagal Metodiką atliktą žalos apskaičiavimą (5 t., b. l. 13–14) patikslinta žala nu-statyta a. P. pažeidus pelkę ir sunaikinus dalies pelkės žolinę augaliją, t. y. žala padaryta ne visiems Bk 270 straipsnio dispozicijoje nurodytiems, o tik dviem gamtos elementams:1) pelkei (pelkės žemei);2) pelkės augalams.

34. Teismas, nuosprendžio 87 punkte teigdamas, kad žalos gamtai dydžio apskaičiavi-mas pagal savo prigimtį yra hipotetinis, kadangi nėra galimybės iki galo nustatyti, kaip buvo pažeista gamtinė pusiausvyra dėl dalies natūralios pelkės sunaikinimo, čia pat nuosprendžio 76 ir 78 punktuose pabrėžia pelkės vertingumą, teigdamas, kad sunaikinta pelkės augalija, jos atkūrimas negalimas. Tačiau, kaip matyti iš pagal Metodiką atliktų skaičiavimų, sunaikintos 0,8248 ha ploto augalijos vertė sudaro 17 733,20 eur, t. y. mažiausią bendros žalos dalį.

35. Visiškai neaišku, kodėl šioje nuosprendžio dalyje teismas priėjo prie išvados, kad dėl a. P. neteisėtos veikos kilo sunkūs padariniai, ir netgi padarė išvadą, kad „pa-darinių aplinkai mastas itin didelis“, nors nei apeliacinės instancijos teisme pakeis-tame a. P. kaltinime (5 t., b. l. 98–99), nei naujo nuosprendžio 79 punkte aprašant šiam asmeniui inkriminuojamo Bk 270 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo įrodytomis pripažintas aplinkybes tokie šį nusikaltimą kvalifikuojantys padariniai nenurodyti. naujo nuosprendžio 78 punkto teiginiai, kad buvo visiškai sunaikinta natūrali gamtinė aplinka su jai būdinga ekosistema, taip pat nemotyvuoti.

36. galiausiai, nustatęs didelės žalos požymį, pabrėžęs pažeisto objekto (pelkės) vertingumą priteisdamas civilinį ieškinį, teismas nutarė bemaž per pusę – iki 55 000 eur dydžio sumažinti gamtai atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgda-mas ne tik į a. P. kaltę, jo turtinę padėtį, bet ir į pažeisto objekto specifiką, taip lyg leisdamas suprasti, kad sunaikintas objektas (pelkės dalis) nėra toks ir vertingas.

37. Toks teismo motyvų apibūdinant didelės žalos požymį nenuoseklumas leidžia daryti išvadą, kad didelės žalos požymis nagrinėjamoje byloje neįrodytas, di-delė žala aplinkai, priešingai negu nurodyta pirmiau nurodytuose kasacinės praktikos pavyzdžiuose, nustatyta vien pagal materialinių nuostolių dydį, ap-skaičiuotą pagal Metodiką.

38. atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo atveju žala aplinkai padaryta neatsargiai ūki-ninkaujant privačiame a. P. sklype (duomenys neskelbtini), byloje nėra konstatuota,

443

kad, pvz., būtų pažeisti mokslinę, ekologinę, kultūrinę, pažinimo ir kitokią vertę turintys atskiri gamtos objektai ar jų teritoriniai kompleksai, svarbūs kraštovaizdžio ir biologinei įvairovei išsaugoti ir pažinti, taip pat su konkrečia teritorija siejami joje nuolat ar periodiškai pasireiškiantys gyvūnų rūšių migracijos, karsto, kiti gy-vosios ar negyvosios gamtos reiškiniai ir procesai, kuriantys teritorijos išskirtinę vertę. Šiuo atveju a. P. ūkinę veiklą pelkėje ribojo ne įstatymu nustatyti apribo-jimai, o Vyriausybės nutarimu ir žemės ūkio ministro įsakymu nustatytos taisy-klės, kurios pagal dabartinį teisinį reglamentavimą perkeltos į 2019 m. birželio 6 d. lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo nr. Xiii-2166 102 straipsnį ir nėra absoliučiai draudžiančios pelkes ir šaltinynus paversti žeme, užimta atitinkamo dydžio nepratekamais paviršiniais vandens telkiniais.

39. Šiuo atveju išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmiau išdėstytos aplinky-bės leidžia konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl a. P. neteisėtų veiksmų buvo padaryta didelė žala pelkei ir augalams, nėra pagrįs-ta tinkamais teisiniais argumentais. Byloje nustatyti a. P. netinkamo ūkininkavi-mo veiksmai, kuriais buvo pažeistos specialiosios žemės naudojimo sąlygos jam nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. spalio 23 d. atliekant kasimo darbus savo žemės sklype, nevertintini kaip veiksmai, pasižymintys Bk 270 straipsnio 2 dalyje apysunkiam nusikaltimui būdingu pavojingumu, nes atlikus tokius veiksmus ne-nustatytas didelės žalos padarymo orui, žemei, vandeniui, gyvūnams ar augalams požymis. Už tokius veiksmus būtent administracinės atsakomybės taikymas a. P. būtų proporcinga teisinė priemonė.

40. aplinkybė, kad 2016 m. a. P. sklypui buvo panaikintas apribojimas „XXX. Pelkės ir šaltinynai“, nešalina byloje nustatytų a. P. veiksmų priešingumo teisei, nes ne-kilnojamojo turto kadastre įrašytus duomenis apie konkretų žemės sklypą būtina keisti, kai žemės sklype dėl žmogaus ūkinės veiklos ar gamtinių reiškinių įtakos įvyksta atitinkami pokyčiai, dėl kurių pasikeičia ta faktinė situacija, kuri buvo anksčiau užfiksuota nekilnojamojo turto kadastre. Šiuo atveju tai buvo padary-ta po to, kai a. P. atliko žemėtvarkos veiksmus, kurie dėl nustatytų Sąlygų buvo draudžiami veikos padarymo metu galiojusiuose teisės aktuose.

41. išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad pirmosios instanci-jos teismas, išteisindamas a. P. nenustatęs jokio šio asmens neteisėto veikimo ir kaltės, o apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šį asmenį kaltu pagal Bk 270 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė ir aiškino šią Bk normą, tinkamai ne-įvertino gamtos išteklių naudojimo taisyklių pažeidimo pavojingumo, nesvarstė galimybės a. P. patraukti administracinėn atsakomybėn.

42. dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendis, tiek apeliacinės instancijos teismo naujas apkaltinamasis nuosprendis naikintini (BPk 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. esant BPk 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam pagrindui, baudžiamasis procesas nutrauktinas, o byloje pareikštas civilinis ieškinys paliktinas nenagrinė-tas (BPk 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

444444444

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir skunde nurodytų BPK pažeidimų

44. kasacinis teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutar-tis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPk 376 straips-nio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teis-mo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (ka-sacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-P-181/2008, 2k-7-27-746/2015, 2k-P-135-648/2016 ir kt.). Būtent bylą nagrinėjantis ir byloje įrodytomis pripažin-tas aplinkybes nustatantis teismas (šiuo atveju nagrinėjamoje byloje – apeliacinės instancijos teismas) turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo, sąsajumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie pa-tikimi, ar jų pakanka. kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar bau-džiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPk pažeidimų.

45. Taigi tie kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamos atskiros apelia-cinės instancijos teismo išvados dėl įrodytomis pripažintų aplinkybių nustaty-mo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus bylos duomenis daryti kitokias išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl a. P. sklype buvusios pelkės dalies pavertimo į van-dens telkinius atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje teisėjų kolegijos galimi nagrinėti tik tiek, kiek jie susiję su BPk 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

46. Patikrinusi teisės aspektu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, iš-skyrus Bk 270 straipsnio 2 dalies taikymo klaidų, kurios išdėstytos ankstesnia-me šios nutarties skyriuje, išplėstinė teisėjų kolegija kasatorių nurodytų esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų rengti naują apeliacinį procesą ir iš naujo vertinti įrodymus, neįžvelgia. nuteistojo gynybinė pozicija, kad jis buvo teisingai išsiaiškinęs, jog jo sklype nuo prieštaraujančio teisės aktams, neleistino ūkininkavimo saugomos pelkės dalies jam įrengiant neleistino dydžio vandens telkinius nebuvo, apeliacinės instancijos teismo įvertinta laikantis BPk 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna-grinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

47. aktualus nagrinėjamai bylai galiojęs teisinis reguliavimas, nustatytas lietuvos Respublikos žemės įstatyme (aktuali 2014 m. liepos 17 d. įstatymo redakcija), nurodė dvejopą specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymą – specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato įstatymai ir Vyriausybės nutarimai. Žemės įstatyme nustatyta, kad žemės sklypams taikomos specialiosios žemės naudoji-mo sąlygos turi būti įrašomos į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo turto registrą. Šio įstatymo 22 straipsnio 12 dalyje (aktuali 2013 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija, kuri neteko galios 2019 m. birželio 6 d. įstatymu nuo 2020 m.

445

sausio 1 d.) buvo nurodyta: „nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į nekilnojamojo turto re-gistrą“, t. y. ūkinė ir (ar) kitokia veikla žemės sklype ribojama, įrašius šias sąly-gas į nekilnojamojo turto registrą. lietuvos aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad nekilnojamojo turto registro duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (ck 4.262 straipsnis, nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-240/2009). Taigi, priešingai negu teigiama ka-saciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pirmiausiai vadova-vosi VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose nustatytais įrašais apie a. P. sklypui taikomus apribojimus, o ne kitose viešose valstybinėse informacinėse sistemose ir duomenų bazėse esančia infor-macija ar specialisto – projektuotojo pateikta rašytine medžiaga.

48. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžia-mojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (ka-sacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-P-89/2014). kaip matyti iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, priešingai nei teigia kasatoriai, šis teismas pagrįstai, remdamasis bylos duomenų visuma, panei-gė nuteistojo versiją ir pateiktus pasiūlymus kitaip vertinti byloje nustatytą faktinę situaciją ir tinkamai sprendė apie Sąlygų ir aprašo neatitinkančio ūkininkavimo veiksmais padaryto dalies pelkės transformavimo į vandens telkinius faktą.

išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi lietuvos Respublikos bau-džiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti alytaus apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nuosprendį ir kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą pagal Bk 270 straipsnio 2 dalį a. P. nutraukti.

Panaikinti kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegi-jos 2019 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria paliktas galioti laikinas nuosavy-bės teisių apribojimas a. P. turtui: 1) pastatui (duomenys neskelbtini); 2) žemės sklypui (duomenys neskelbtini); 3) žemės sklypui (duomenys neskelbtini).

aplinkos apsaugos departamento prie aplinkos ministerijos pareikštą civilinį ieškinį dėl žalos gamtai, kurios materialinė išraiška yra 113 245,04 eur, atlyginimo palikti nenagrinėtą.

446446446

2.8. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnis)

Suklastota transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurody-ti tikrovės neatitinkantys duomenys apie vieną iš sandorio šalių (pardavėją), panau-dota teisinėje apyvartoje sukelia teisiškai reikšmingus padarinius, todėl yra laikoma BK 300 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos dalyku.

Baudžiamoji byla nr. 2k-16-648-2020Teisminio proceso nr. 1-03-2-00464-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 1.2.29.1.1 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, su-sidedanti iš teisėjų artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Rimos ažubalytės ir artū-ro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. gynėjo advokato daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. vasa-rio 18 d. nuosprendžio, kuriuo R. M., padariusi lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Bk) 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, vadovau-jantis 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nusta-tant vienerių metų terminą, perduodant laiduotojos R. R. atsakomybėn su 600 eur dydžio užstatu, ir byla nutraukta. Vadovaujantis Bk 71 straipsniu, R. M. skirta bau-džiamojo poveikio priemonė – 10 Mgl (500 eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Taip pat skundžiama kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus tei-sėjų kolegijos 2019 m. birželio 19 d. nutartis, kuria atleistos nuo baudžiamosios atsa-komybės R. M. gynėjo advokato daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestas. ištaisytas Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. nuosprendžio nustato-mojoje dalyje padarytas rašymo apsirikimas – vietoj „k.“ nurodant „k.“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

447

i. Bylos esmė

1. R. M. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad 2018 m. balandžio 26 d. apie 11.00 val. UaB „Š.“ patalpose (duomenys neskelbtini) suklastojo 2018 m. balandžio 26 d. transporto priemonės „Mercedes Benz Sprin-ter“ pirkimo–pardavimo sutartį, įrašydama joje netikrus duomenis, t. y. kad k. d. perka iš bendrovės „k.“ transporto priemonę „Mercedes Benz Sprinter“, pardavėjo anketinius duomenis, bei transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties grafoje „Transporto priemonę pardavė“, imituodama parašą, pasirašė vietoj pardavėjos bendrovės „k.“, taip suklastojo tikrą dokumentą – 2018 m. ba-landžio 26 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį.

ii. kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. kasaciniu skundu atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. gynėjas advo-katas danius Svirinavičius prašo panaikinti kauno apygardos teismo Baudžiamų-jų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. nuosprendį bei kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 19 d. nutartį ir bylą R. M. nutrauk-ti, nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties (Bk 2 straipsnis, lietu-vos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPk) 382 straipsnio 2 punktas). kasatorius skunde nurodo:2.1. apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma

R. M. gynėjo apeliaciniame skunde, savo išvadų tinkamai nemotyvavo, dėl to padarė BPk 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus, kurie yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.2. ne tik pirmosios instancijos, bet ir apeliacinės instancijos teismas nenagri-nėjo R. M. gynybos argumentų, kad pareikštame kaltinime, pagal kurį nu-rodytu laiku ir vietoje transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje R. M. įrašė, kad k. d. iš bendrovės „k.“ perka „Mercedes Benz Sprinter“, pasirašė vietoj pardavėjos bendrovės „k.“, taip suklastojo tikrą dokumentą, nurodytų inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nepa-kanka, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes būtų galima konstatuoti bu-vus padarytą dokumento suklastojimą, nurodytą Bk 300 straipsnio 1 dalyje.

2.3. Įstatymuose, kaip antai lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ck) 2.133 straipsnyje, nurodytos tokios situacijos, kai sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tačiau tas sandoris sukelia teisines pa-sekmes, yra teisėtas. Šioje byloje nėra pateikta duomenų, kad R. M. kaltinime nurodytais veiksmais būtų pažeidusi bendrovės „k.“ ar pirkėjo k. d. teises ar teisėtus interesus. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad šios bylos procesas buvo pradėtas, kai k. d. padavė pareiškimą policijai vien dėl to, kad jo 2018 m. balandžio 26 d. pirktas automobilis „Mercedes Benz Sprinter“ po kelių dienų

448448448

sugedo. Prokuroro 2018 m. spalio 24 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyri-mą nr. 01-1-32109-18 buvo konstatuota, kad prieš k. d. nebuvo padaryta nusikalstama veika, o iš transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties kylančius ginčus k. d. gali spręsti civilinio proceso nustatyta tvarka. Pažy-mėtina, kad k. d. ginčą su automobilio pardavėjo šalimi sėkmingai išspren-dė sudarydami taikos sutartį tarp ieškovo k. d. ir atsakovo R. M., ji buvo patvirtinta apylinkės teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartimi ir civilinė byla nr. e2-608-570/2019 buvo nutraukta. Teismo posėdyje apklaustas k. d., be kita ko, paaiškino, kad šiuo metu ginčas išspręstas, pardavėjai automobilį at-pirko. nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp suinteresuotų asmenų buvo kilę tik civiliniai teisiniai santykiai. kartu pažymėtina, kad minėtoje civilinėje byloje priimtoje nutartyje nurodyta, jog 2019 m. sausio 10 d. VĮ „Regitra“ buvo pasirašyta ir įvykdyta nauja „Mercedes Benz Sprinter“ pirkimo–par-davimo sutartis, t. y. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis jau tarp k. d. (pardavėjo) ir R. M. (pirkėjos), ir ši sutartis taip pat įregistruota VĮ „Regitra“. Tai pagrindžia išvadą, kad valstybės kompetentingos instituci-jos – VĮ „Regitra“, iš naujo atlikusi nurodyto automobilio teisinę registraciją, ir apylinkės teismas, civilinėje byloje patvirtinęs minėtą taikos sutartį, pripa-žino teisėta bei pagrįsta ir buvusią sudarytą 2018 m. balandžio 26 d. trans-porto priemonės „Mercedes Benz Sprinter“ pirkimo–pardavimo sutartį, ku-rioje buvo nurodyta, kad k. d. tą automobilį pirko iš bendrovės „k.“. jeigu būtų pagrindas laikyti šią transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį suklastota, pagal ck normas ta sutartis būtų ne tik neatitinkanti įstatymų reikalavimų (pagal ck 1 knygos iV skyriaus normas nuginčijamas sando-ris), bet būtų tiesiog niekinė (ck 1.78, 1.81 straipsniai). Taigi, ta pati rašytinė 2018 m. balandžio 26 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis teismui pirmiau nagrinėjant civilinę bylą traktuojama kaip atitinkanti įstatymų rei-kalavimus, o vėliau nagrinėjant baudžiamąją bylą – jau kaip esą suklastota, neteisėta. Tokia situacija negalima, dėl to darytina išvada, kad ne tik 2019 m. sausio 10 d. sutartis, bet ir pirmoji 2018 m. balandžio 26 d. transporto prie-monės pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėta ir nėra pagrindo ją pripažinti suklastota Bk normų prasme. apeliacinės instancijos teismas dėl šių gynybos argumentų nutartyje nepasisakė, nors jie reikšmingi bylai išspręsti teisingai bei minėtoms ck normoms ir baudžiamajam įstatymui tinkamai taikyti.

2.4. Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas bylose, nagrinėtose pa-gal Bk 300 straipsnį, yra ne kartą pasisakęs dėl nepagrįsto formalių pažei-dimų (duomenų iškraipymo) kriminalizavimo, neatsižvelgiant į padarytų veiksmų pavojingumą, padarytą žalą ir nevertinant, ar jie gali būti pripa-žinti pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-161/2012, 2k-263/2010, 2k-559/2011, 2k-608/2010, 2k-426/2010, 2k-559/2011 ir kt.).

2.5. atsižvelgus į visas pirmiau nurodytas aplinkybes ir teismų praktiką, R. M. turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. dėl to pagal Bk 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalies nuostatas, remiantis pirmiau skunde nurodytais argumen-

449

tais, yra pagrindas bylą R. M. nutraukti reabilituojančiu pagrindu, nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties, jeigu kasacine tvarka išnagrinė-jus šią bylą būtų padarytos išvados, jog nėra pagrindo perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.6. R. M. yra visais požiūriais nepriekaištingas asmuo, nes ji ne tik išlaiko save, bet ir užaugino vaikus, augina anūkus, kurie žuvus sūnui būdami mažame-čiai liko našlaičiai, kai kurie iki šiol yra nepilnamečiai, 2006 m. su sutuoktiniu įsteigė bendrovę, kurioje dirba ji pati, jos šeimos nariai ir kiti samdomi asme-nys, būdama tos įmonės vadovė (direktorė) yra atsakinga už įmonės veiklą, už joje dirbančių asmenų darbo vietų išsaugojimą. Taigi, nors šioje byloje R. M. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės taikant Bk 40 straipsnį, jai inkrimi-nuotas kaltinimas nepagrįstas ir nepelnytai sukelia neigiamas pasekmes.

3. lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo de-partamento prokuroras arvydas kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. gynėjo advokato daniaus Svirina-vičiaus kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:3.1. Pagal suformuotą teismų praktiką dėl Bk 300 straipsnio, kuris saugo tokią

vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos do-kumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apy-vartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą, taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-263/2010, 2k-57/2014, 2k-235-2014, 2k-424-696/2016 ir kt.), apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkre-taus atvejo aplinkybes. jeigu dokumente įrašyti netikri faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti šiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavo-jinga veika baudžiamojo įstatymo požiūriu. Šioje byloje suklastotos 2018 m. balandžio 26 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pagrin-du buvo sukelti teisiniai padariniai – mikroautobusas VĮ „Regitra“ įregis-truotas k. d. vardu. kadangi minėta transporto priemonė neatitiko jai ke-liamų reikalavimų, tarp pirkėjo ir pardavėjo kilo teisinis ginčas ir jis buvo sprendžiamas teisme civilinio proceso tvarka. Tokie atleistos nuo baudžia-mosios atsakomybės R. M. veiksmai atitinka Bk 300 straipsnio 1 dalyje nu-rodytos nusikalstamos veikos požymius. Vien tai, kad civilinis ginčas buvo išspręstas taikiai ir civilinėje byloje buvo patvirtinta taikos sutartis, nereiš-kia, jog atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. veiksmuose nėra Bk 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių.

3.2. Teismai, tinkamai įvertinę bylos įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, jog atleista nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. tyčia suklastojo minėtą pirkimo–pardavimo sutartį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-202/2014, 2k-7-386-746/2015, 2k-201-1073/2018 ir kt.).

3.3. Taip pat teismai byloje padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. veiksmai pagal pavojingumą yra pasiekę

450450450

nusikalstamoms veikoms būdingą pavojingumo laipsnį bei pobūdį ir todėl atitinka Bk 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį.

3.4. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nu-statytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Byloje BPk 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų nepadary-ta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPk 301, 305 straipsnių reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas nei BPk 320 straipsnio 3 dalies, nei 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų nepažeidė, priimtoje nutartyje į es-minius apeliacinio skundo argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

iii. kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. gynėjo advokato d. Svirinavi-čiaus kasacinis skundas atmestinas.


5. Bk 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumen-to pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar reali-zavimą. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybėje nustatytą dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarką.

6. nusikaltimo, nurodyto Bk 300 straipsnyje, dalyku paprastai pripažįstami tokie do-kumentai, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos ins-titucijų normaliai veiklai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-159/2013). Teismų praktikoje laikoma, kad dokumentas – tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą), t. y. sukelia ar gali sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmin-gus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-7-175-303/2015).

7. kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal Bk 300 straipsnio 1 dalį svarbu nusta-tyti kaltininko tiesioginę tyčią, t. y. kad jis suvokia, jog disponuoja suklastotu ar žinomai netikru dokumentu, ir nori taip veikti. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet ir atsižvelgiant į išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplin-kybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt. (ka-sacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-547-693/2015).

8. Pažymėtina, kad Bk 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika kėsinamasi į doku-mentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą. Šios veikos pavojingos tuo, kad netikras ar suklastotas dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje ne-tikrą informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan.

451

9. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento su-klastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu pasiekia tais atvejais, kai šio-mis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje by-loje nr. 2k-198-689/2019).

10. Bk 11 straipsnio 1 dalis ir 12 straipsnis nustato, kad nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu laikoma ne bet kokia, o tik pavojinga, priešinga teisei veika. nu-sikalstamos veikos pavojingumas reiškia, jog tokia veika kėsinamasi į įstatymo saugomas vertybes ir dėl to šioms vertybėms yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Formalių nusikaltimų sudėčių atveju reali žala saugomoms vertybėms gali būti ir nepadaryta, o tik sukeliama tokios žalos at-siradimo grėsmė. Padariniai nėra būtinasis nusikalstamos veikos, nurodytos Bk 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis, tačiau sprendžiant baudžiamosios atsa-komybės taikymą už šį nusikaltimą, aprašytą formaliąja sudėtimi, taip pat svarbu nustatyti, kiek pavojinga padaryta veika.

11. Teismų praktikoje nagrinėjant šios kategorijos baudžiamąsias bylas nusikaltimo pavojingumas yra vienas iš kriterijų, lemiančių baudžiamosios atsakomybės tai-kymą. Teismai yra pasisakę, jog tais atvejais, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų pada-rinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali pa-daryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neuž-traukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-263/2010, 2k-559/2011, 2k-161/2012, 2k-7-251/2013, 2k-331/2014 ir kt.). Taigi tokiais atvejais nusikalstama veika nepadaroma, nes veikoje nėra visų būtinųjų objektyviųjų ir (ar) subjektyviųjų sudėties požymių.

12. Byloje nustatyta, kad R. M. suklastojo 2018 m. balandžio 26 d. transporto prie-monės „Mercedes Benz Sprinter“ pirkimo–pardavimo sutartį, įrašydama joje ne-tikrus duomenis, kad k. d. perka iš bendrovės „k.“ transporto priemonę „Mer-cedes Benz Sprinter“, pardavėjo anketinius duomenis, bei transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties grafoje „Transporto priemonę pardavė“ imituoda-ma parašą pasirašė vietoj pardavėjos bendrovės „k.“, taip suklastojo tikrą doku-mentą. nors R. M. inkriminuota tik viena iš Bk 300 straipsnio 1 dalyje nuro-dytų alternatyvių nusikalstamų veikų – dokumento suklastojimas, tačiau, pagal byloje nustatytas aplinkybes, R. M. buvo žinoma, kad ši suklastota sutartis bus pateikta VĮ „Regitra“ automobilio pirkėjui k. d. siekiant automobilį įregistruoti. Suklastotos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties panaudojimas teisinėje apyvartoje sukėlė teisiškai reikšmingus padarinius, būtent šio dokumen-to pagrindu kelių transporto priemonių duomenis kaupiančiame valstybės regis-tre – VĮ „Regitra“ – buvo įregistruotas naujas transporto priemonės savininkas lietuvos Respublikoje, įregistruota transporto priemonė galėjo dalyvauti vieša-jame eisme, be to, nurodžius tikrovės neatitinkančius duomenis apie vieną iš sandorio šalių, kitai šaliai kilo grėsmė, kad nebus tinkamai įgyvendintos jos iš sandorio atsirandančios civilinės teisės.

452452452

13. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad lietuvos Respublikos kelių transporto prie-monių registre yra tvarkomi įvairūs duomenys, taip pat informacija apie trans-porto priemonės teisėto valdymo pagrindus: sandorio ar kito juridinio akto forma ir rūšis; sandorio suma, sumokėti mokesčiai (jeigu tokie priklauso), dekla-ruota transporto priemonės vertė; informacija apie sandorį ar kitą juridinį faktą sudariusias šalis; fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas ar gimimo data, gyvenamoji vieta; juridinio asmens kodas, pavadinimas, teisinė forma, buveinės adresas; sandorio ar kito juridinio fakto sudarymo vieta, data, laikas ir kt. (lietu-vos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų (patvirtintų lietu-vos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu nr. 1286 (2013 m. balandžio 3 d. nutarimo nr. 287 redakcija)) 14.18 punktas). Taigi, registruojant transporto priemonę pagal suklastotą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, į kelių transporto priemonių registrą yra įrašoma ir tvarkoma tikrovės neatitinkanti informacija, taip yra iškreipiama registro paskirtis – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti išsamią ir teisingą informaciją apie registro objektus bei jų valdymą. Taip yra tiesiogiai kėsinamasi į valstybėje nu-statytą dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarką, nes teisinėje apyvartoje yra įtvirtinama netikra informacija. Todėl negalima sutikti su kasatoriaus kasacinio skundo teiginiais, kad R. M. veiksmai suklastojus dokumentą nėra pavojingi.

14. kasatorius akcentuoja byloje aptariamo suklastoto tikro dokumento reikšmę civi-linės teisės aspektu, kaip sandorio, kuris yra nukreiptas į civilinių teisių ir pareigų sukūrimą (panaikinimą), pabrėždamas, kad iš transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties kilę civiliniai teisiniai ginčai sėkmingai išspręsti sudaryta tai-kos sutartimi, kad nėra duomenų, jog R. M. kaltinime nurodytais veiksmais būtų pažeidusi bendrovės „k.“ ar pirkėjo k. d. teises ar teisėtus interesus. Tačiau teismai byloje teisingai konstatavo, kad tokios aplinkybės, kai šio ginčo sprendimo metu automobilio pardavimo fakto tikrasis pardavėjas neginčijo, veikos pavojingumo nešalina. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad R. M. net ir nebuvo kasatoriaus ak-centuojamo sandorio šalis, kadangi minimoje civilinėje byloje ieškinys pareikštas R. M. sutuoktiniui, kuris ir buvo tikrasis ginčo transporto priemonės pardavėjas.

15. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nors transporto priemonės pirkimo–pardavi-mo sandoris yra nukreiptas į civilinių teisių ir pareigų sukūrimą (panaikinimą ar pakeitimą), dažnai savaime jis sukelia ir mokestines teisines pasekmes. Veiksmais, kai sutartyse nurodomi ne tikrieji automobilių pardavėjai, o pirminiai, užsienyje registruoti ar netgi neegzistuojantys automobilio savininkai, sudaromos prielaidos asmenims į mokesčių deklaracijas įrašyti neteisingus duomenis nuslepiant tikrą-sias gautas pajamas, nuo kurių nesumokami gyventojų pajamų, pridėtinės vertės ar kiti mokesčiai. Transporto priemonę įgijus iš perpardavinėtojo sandoryje jo ne-fiksuojant, visi tokio asmens sandoriai patenka į „šešėlį“, nes tyčiniais veiksmais klastojant eS išduotą pirkimo–pardavimo sutartį sudaromas įspūdis, kad sandoris vyksta tarp europos Sąjungos piliečio ir lietuvos Respublikos piliečio.

16. Pagal byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgdama į tai, kiek teisinių santykių rūšių ir tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų pa-veikia tokio dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu,

453

teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. M. veiksmai negali būti vertinami kaip ne-reikšmingi, formalūs, nesukėlę ar negalintys sukelti teisinių pasekmių. dėl to ka-sacinio skundo argumentai apie tai, jog R. M. veiksmuose nėra visų nusikaltimo, nurodyto Bk 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

17. BPk 320 straipsnio 3 dalyje bei 332 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir aprašomojoje nutarties dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apelia-cinio skundo neįvykdymas kasaciniame skunde grindžiamas teiginiais apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo R. M. gynybos argumentų, jog pareikštame kaltinime nurodytų inkriminuotos nusikalstamos veikos objekty-viųjų požymių nepakanka, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes būtų galima konstatuoti buvus padarytą dokumento suklastojimą, nurodytą Bk 300 straips-nio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien kasatorių nesutikimas su teismų sprendimu savaime nereiškia, kad bylos procesas pirmosios ir apeliacinės instan-cijos teismuose vyko esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuos-tatas. Skunde nenurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPk 320 straips-nio 3 dalyje, 332 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimą. kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad į esminį apeliacinio skundo argumentą, susijusį su baudžiamojo įstatymo taikymu, t. y. dėl Bk 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių bu-vimo atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. veiksmuose, yra atsakyta, dėl to BPk 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimai, kaip kad kasaciniame skunde teigia gynėjas, nepažeisti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi lie-tuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. M. gynėjo advokato daniaus Svi-rinavičiaus kasacinį skundą atmesti.

BAUdžIAMOJO PROCESO TEISĖ

2.9. Įrodymai (BPK 20 straipsnis)Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo

atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas (BK 391 straipsnis)

Nuosprendyje padaryta išvada, kad nusikalstamą veiką padarė bendrinin-kų, o ne organizuota grupė (nusikalstamas susivienijimas), kaip buvo nurodyta kal-tinamajame akte, savaime nereiškia, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsako-

454454454

mybės vadovaujantis BK 391 straipsniu, parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, yra gauti neteisėtu būdu. Tokio asmens parodymai gali būti pripažinti neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų tais atvejais, kai BK 391 straipsnis pri-taikytas akivaizdžiai netinkamai, t. y. kai asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas nesant šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų.

Baudžiamoji byla nr. 2k-61-689/2020Teisminio proceso nr. 1-06-2-00203-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.2;2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.2.4.3; 2.3.2.2.13 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, su-sidedanti iš teisėjų armano abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), dalios Bajerčiū-tės ir Prano kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Rimkui,nuteistojo V. M. gynėjui advokatui algimantui kliunkai,nuteistosios d. M. gynėjui advokatui Mindaugui Bliuvui,nuteistojo V. Š. gynėjui advokatui Mindaugui dūdai,nuteistajam g. Ž. ir jo gynėjui advokatui giedriui danėliui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžia-

mąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo advokato algimanto kliunkos, nuteistosios d. M. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo, nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Mindaugo dūdos ir nuteistojo g. Ž. gynėjo advokato giedriaus danėliaus kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio ir lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžiu:

V. M. nuteistas pagal lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Bk) 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (viešieji pirkimai aB „Pe“) laisvės atėmimu tre-jiems metams, 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (viešieji pirkimai PMoje) laisvės atėmimu vieneriems metams, 225 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) 50 Mgl (1883 eur) dydžio bauda; va-dovaujantis Bk 63 straipsnio 1, 4 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir 40 Mgl (1506,40 eur) dydžio bauda.

455

Vadovaujantis Bk 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, V. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 Mgl (376,60 eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Vadovaujantis Bk 72 straipsnio 2, 3, 5 dalimis, iš V. M. konfiskuotas į valstybės biudžetą iš nusikalstamos veikos, nurodytos Bk 225 straipsnio 1 dalyje, gautas rezul-tatas – 388,87 eur (lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPk) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. M. pagal Bk 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisintas nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.

d. M. nuteista pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (viešieji pir-kimai aB „Pe“) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (viešieji pirki-mai PMoje) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; vadovaujantis Bk 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, subendrinus paskirtas bausmes ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę (210 Mgl (7980 eur) dydžio baudą), galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams de-vyniems mėnesiams ir 210 Mgl (7980 eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis Bk 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, d. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 Mgl (376,60 eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

d. M. pagal Bk 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisinta nesant jos veikoje šio nusikaltimo požymių.

V. Š. nuteistas pagal Bk 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Bk 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, V. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 Mgl (376,60 eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

V. Š. pagal Bk 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir pagal Bk 300 straipsnio 1 dalį išteisintas nesant jo veikoje šių nusikaltimų požymių.

g. Ž. nuteistas pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rug-sėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Bk 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, g. Ž. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 Mgl (376,60 eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. M. nuteistas pagal Bk 225 straipsnio 1 dalį, ir V. M. pagal šį Bk straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPk 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

456456456

Vadovaujantis Bk 63 straipsnio 1, 4 dalimis, pagal Bk 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsė-jo 26 d. įstatymo redakcija) V. M. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Bk 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), Bk 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, V. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 Mgl (376,60 eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Panaikinta nuosprendžio dalis dėl 388,87 eur konfiskavimo iš V. M.likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistosios d. M. gynėjo advo-

kato Mindaugo Bliuvo, nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Mindaugo dūdos, nuteistojo g. Ž. gynėjo advokato giedriaus danėliaus, juridinio asmens Ž kooperatinės bendro-vės gynėjo advokato S. k. apeliaciniai skundai atmesti.

Šioje byloje taip pat nuteisti S. R. ir ž kooperatinė bendrovė, tačiau dėl šių as-menų kasacinių skundų nepateikta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo V. M. gynėjo advokato algimanto kliun-kos, nuteistosios d. M. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo, nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Mindaugo dūdos, nuteistojo g. Ž. ir jo gynėjo advokato giedriaus danė-liaus, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skun-dus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

i. Bylos esmė

1. V. M. nuteistas pagal Bk 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, d. M. – pa-gal Bk 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, g. Ž. – pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), S. R. – pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, V. Š. – pagal Bk 228 straips-nio 2 dalį, Ž kooperatinė bendrovė – pagal Bk 20 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe kartu su a. l., M. j. (jiems ikiteisminis tyrimas nutrauktas Bk 391 straipsnio 1 dalies pagrindu) ir su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BPk 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (toliau – l. Ž.), nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2011 m. rugpjū-čio 29 d. Panevėžio mieste ir Panevėžio rajone, Radviliškio mieste ir rajone bei kitose tiksliai tyrimo metu nenustatytose vietose, V. M. suorganizavus ir vadovau-jant, d. M., g. Ž., S. R., M. j. ir l. Ž. padedant, a. l., einantis aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komi-sijos pirmininko ir aB „Pe“ viešojo biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininko pareigas, ir V. Š., einantis aB „Pe“ generali-nio direktoriaus pareigas, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi per aB „Pe“ organizuojamus viešuosius pirkimus: ne mažiau kaip 400 t presuotų šiaudų ku-

457

rui pirkimą, 10 000 erdmetrių skiedros kurui pirkimą ir biokuro viešojo pirkimo nr. Pk-k025 konkursą, bendrininkų grupei siekiant turtinės naudos Ž koopera-tinei bendrovei, ir dėl to didelę neturtinę žalą patyrė lietuvos valstybė ir aB „Pe“, kurioje Panevėžio miesto savivaldybei priklauso 5 533 316 akcijų (iš viso yra iš-leista 9 298 615 vnt. aB „Pe“ akcijų), nes organizuojant biokuro viešuosius pirki-mus buvo sumenkintas aB „Pe“ vardas, pažeisti viešųjų pirkimų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principai ir apribota kitų ūkio subjektų (biokuro tiekėjų) teisė sąžiningai konkuruoti dalyvaujant aB „Pe“ viešuosiuose biokuro pirkimuose, sukurta savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistema aB „Pe“ Pirkimų tarnyboje, t. y.: 1.1. g. Ž., V. M. ir d. M. 2010 metų pavasarį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu

laiku, (duomenys neskelbtini) miestelyje, Radviliškio rajone, ir name, esan-čiame (duomenys neskelbtini), siekdami turtinės naudos žemės ūkio koo-peratyvui (toliau – ir ŽŪk) „RP“ (nuo 2010 m. liepos 13 d. – kooperatinei bendrovei (kooperatyvui) Ž kooperatinei bendrovei), susitarė daryti nusi-kaltimą: palenkti aB „Pe“ darbuotojus piktnaudžiauti tarnyba – kad jie or-ganizuojamuose aB „Pe“ biokuro (presuotų šiaudų, medžio skiedros kurui ir pjuvenų) viešuosiuose pirkimuose sudarytų išskirtines sąlygas žemės ūkio kooperatyvui „RP“ (nuo 2010 m. liepos 13 d. – kooperatinei bendrovei (ko-operatyvui) Ž kooperatinei bendrovei) ir jų pagrindu ši bendrovė neteisėtai laimėtų pirkimus.

1.2. V. M. laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. Panevė-žio mieste ir rajone, Radviliškio mieste ir rajone, Šiaulių mieste ir rajone, tyrimo metu tiksliai nenustatytose vietose, įgyvendindamas bendrininkų grupės susitarimą, parengė nusikalstamų veikų įgyvendinimo planą, orga-nizavo aB „Pe“ darbuotojų piktnaudžiavimą tarnyba: V. M., pasinaudoda-mas lietuvos Respublikos Seimo nario tarnybine padėtimi ir pažintimi su V. Š., laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. liepos 19 d., tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), bei gyvenamajame name, esančiame (duomenys ne-skelbtini), gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), susitarė su aB „Pe“ generaliniu direktoriumi V. Š., kad jo vadovaujamoje aB „Pe“ veikianti Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisija sudarys išskir-tines sąlygas, kurios padėtų žemės ūkio kooperatyvui „RP“ (nuo 2010 m. liepos 13 d. – kooperatinei bendrovei (kooperatyvui) Ž kooperatinei ben-drovei) laimėti viešuosius biokuro (presuotų šiaudų, medžio skiedros kurui, pjuvenų) pirkimus.

1.3. V. Š. nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. liepos 19 d., tiksliau nenustatytu lai-ku, aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), siekdamas įgyvendinti V. M. parengtą nusikalstamų veikų planą, jį atskleidė aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkui bei aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir dar-bų viešojo pirkimo komisijos pirmininko pareigas einančiam a. l.

1.4. a. l., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo

458458458

komisijos pirmininkas, laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. liepos 19 d. aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys ne-skelbtini), piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi susitarė su V. Š., kad a. l., siekdamas turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei, organizuos viešuosius biokuro pirkimus aB „Pe“ sudarydamas išskirtines sąlygas, kad pirkimus laimėtų Ž kooperatinė bendrovė.

1.5. d. M., bendrininkų grupe įgyvendindama V. M. parengtą nusikalstamų veikų planą ir atlikdama jai V. M. paskirtą vaidmenį, maskuodama savo ir V. M. dalyvavimą aB „Pe“ rengiamuose biokuro pirkimuose, savo ir V. M. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), įsteigė ir VĮ Re-gistrų centro juridinių asmenų registre 2010 m. gegužės 27 d. įregistravo UaB „Pg“, kurios kodas (duomenys neskelbtini), ir laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 23 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. ėjo UaB „Pg“ direktoriaus pa-reigas (pagal 2010 m. birželio 23 d. darbo sutartį nr. 1). laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. UaB „Pg“ pajamos suda-rė 571,13 eur (1972 lt) už vienintelio žemės ūkio sklypo nuomą ir veikla 2010–2011 metais buvo nuostolinga. laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 29 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. Radviliškio mieste ir rajone, tyrimo metu tiks-liai nenustatytoje vietoje, d. M. UaB „Pg“ vardu iš pajininkės n. g., kuriai apie V. M. bendrininkų grupės nusikalstamas veikas nieko nebuvo žinoma, įkalbėtos g. Ž., iš g. Ž. nupirko 337 vnt. pajų (39 proc. išleistų pajų) žemės ūkio kooperatyvo „RP“ (Ž kooperatinės bendrovės), kuris nuo 2005 m. ge-gužės 3 d. iki 2010 m. birželio 10 d. veiklos nevykdė, ir tęsdama nusikalsta-mą veiką laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. (duomenys neskelbtini), kaip pajininkės UaB „Pg“ atstovė dalyvaudama ŽŪk „RP“ (nuo 2010 m. liepos 13 d. – kooperatinės bendrovės (koopera-tyvo) Ž kooperatinės bendrovės) visuotiniuose (pajininkų) susirinkimuose ir valdybos posėdžiuose, kartu su pajininkais ir valdybos nariais g. Ž. ir l. Ž. priėmė sprendimus dėl ŽŪk „RP“ (Ž kooperatinės bendrovės) valdy-mo ir komercinių pasiūlymų pateikimo į aB „Pe“ organizuojamus biokuro viešuosius pirkimus išskirtinėmis sąlygomis, kurias jiems sudarė aB „Pe“ dirbantys V. M. bendrininkų grupės nariai V. Š. ir a. l., piktnaudžiaudami savo tarnybine padėtimi.

1.6. g. Ž., būdamas ŽŪk „RP“ (kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) Ž ko-operatinės bendrovės) valdybos pirmininkas (išrinktas 2010 m. balan-džio 19 d. visuotiniame narių (pajininkų) susirinkime, perrinktas 2010 m. birželio 11 d. visuotiniame narių (pajininkų) susirinkime) ir būdamas di-džiausias pajininkas (2010 m. gegužės 31 d. g. Ž. turėjo 505 vnt. pajų, arba 58 procentus visų kooperatyvo „RP“ pajų), žinodamas, kad laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. birželio 10 d. ŽŪk „RP“ veiklos nevykdė, kad per 2009 metus ŽŪk „RP“ grynojo pelno neturėjo, bendrininkų grupe įgyvendindamas V. M. parengtą nusikalstamų veikų planą, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 29 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. Radviliškio mieste ir rajone, tyrimo metu nenustatytoje vietoje, d. M. vadovaujamai UaB „Pg“ pardavė

459

jam priklausančią dalį pajų – 277 vnt. ŽŪk „RP“ pajų – ir įtikino pajininkę n. g., kuriai apie bendrininkų grupės nusikalstamas veikas nieko nebuvo žinoma, parduoti jai priklausančius 60 vnt. ŽŪk „RP“ pajų d. M. Toliau tęs-damas nusikalstamą veiką, g. Ž. kartu su ŽŪk „RP“ (Ž kooperatinės ben-drovės) pajininke ir valdybos nare l. Ž. laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. liepos 19 d. (duomenys neskelbtini) susitarė kartu įgyvendinti savo vaidmenis bendrininkų grupės veikoje – rūpintis biokuro pirkimams reikalingų pasiūlymų parduoti biokurą aB „Pe“, padėsiančių Ž kooperati-nei bendrovei nusikalstamai laimėti biokuro viešuosius pirkimus, paieška ir komercinių pasiūlymų parengimu. Pajininkai ir valdybos nariai g. Ž. ir l. Ž. Radviliškio mieste ir rajone 2010 m. birželio 11 d. įvykusiame visuoti-niame narių (pajininkų) susirinkime priėmė d. M., kaip UaB „Pg“ atstovę, į ŽŪk „RP“ (Ž kooperatinę bendrovę) valdybos narius ir nuo 2010 m. bir-želio 11 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. taip sudarė sąlygas d. M. kartu su jais priimti sprendimus dėl ŽŪk „RP“ (Ž kooperatinės bendrovės) valdymo ir komercinių pasiūlymų pateikimo į aB „Pe“ nusikalstamai organizuojamus biokuro viešuosius pirkimus, kur aB „Pe“ V. Š. pagal susitarimą su V. M. ir a. l. pagal a. l. susitarimą su V. Š., piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, turėjo organizuoti išskirtinių sąlygų sudarymą ŽŪk „RP“ (Ž kooperatinei bendrovei) neteisėtai laimėti biokuro viešuosius pirkimus.

1.7. V. Š., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – aB „Pe“ generali-nis direktorius (pagal 2000 m. lapkričio 23 d. darbo sutartį nr. 715), turintis teisę veikti šio juridinio asmens vardu ir turintis administracinius vidinius įgaliojimus visiems aB „Pe“ darbuotojams (pagal aB „Pe“ administraci-jos darbo reglamento, patvirtinto aB „Pe“ generalinio direktoriaus 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu nr. 384p, 5 punktą, 24.1 papunktį, 25 punktą ir pagal aB „Pe“ įstatų 9 straipsnį), bendrininkų grupe, susitaręs su Seimo nariu V. M. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi aB „Pe“ organizuojant viešuosius biokuro pirkimus, įgyvendindamas V. M. parengtą nusikalstamos veikos planą, siekdamas turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei, laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. liepos 19 d. aB „Pe“ administracinėse pa-talpose, esančiose (duomenys neskelbtini), davė nurodymą jam pavaldžiam aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkui a. l. vykti į susitikimą su Ž koope-ratinės bendrovės valdybos pirmininku g. Ž., kad gautų išsamią informaciją apie Ž kooperatinės bendrovės ūkinės veiklos pajėgumus ir galimybes ga-minti ar tiekti biokurą į aB „Pe“ katilines.

1.8. a. l., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas (paskirtas aB „Pe“ generalinio direktoriaus 2001 m. spalio 31 d. įsakymu nr. 579p) ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas, turintis administracinius vidinius įgalioji-mus aB „Pe“ Pirkimų tarnybos darbuotojams (pagal Pirkimų tarnybos vir-šininko pareigybės, patvirtintos 2009 m. birželio 18 d. generalinio direkto-riaus įsakymu nr. 7up, 6 punktą), veikdamas priešingai tarnybos interesams 2010 m. liepos mėn., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, vykdydamas

460460460

V. Š. nurodymą, 2010 m. liepos 19 d. (duomenys neskelbtini) ir kitose tyrimo metu nenustatytose vietose susitiko su Ž kooperatinės bendrovės valdybos pirmininku g. Ž. ir susitikimo metu išsiaiškino, kad Ž kooperatinė ben-drovė pati negamina biokuro ir neturi aB „Pe“ tinkamos kokybės biokuro, kurį galėtų tiekti į aB „Pe“ priklausančias katilines, tai po šio susitikimo, 2010 m. liepos mėn., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, aB „Pe“ patal-pose, esančiose (duomenys neskelbtini), pranešė V. Š.

1.9. aB „Pe“ generalinis direktorius V. Š. iš a. l. 2010 m. liepos mėn., tiksliai tyri-mo metu nenustatytu laiku, aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), sužinojęs, kad Ž kooperatinė bendrovė neturi gali-mybių parduoti akcinei bendrovei „Pe“ reikiamos kokybės biokuro, palenk-tas Seimo nario V. M., piktnaudžiaudamas tarnybine aB „Pe“ generalinio direktoriaus padėtimi, neteisėtai nurodė a. l. aB „Pe“ organizuoti biokuro (presuotų šiaudų kurui ir skiedros kurui) viešuosius pirkimus taip, kad juos laimėtų Ž kooperatinė bendrovė.

1.10. Tęsdami nusikalstamą veiką a. l. piktnaudžiavo tarnybine aB „Pe“ Pirki-mų tarnybos viršininko ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirki-mo komisijos pirmininko (paskirto aB „Pe“ generalinio direktoriaus V. Š. 2010 m. liepos 28 d. įsakymu nr. 92) padėtimi ir V. Š. piktnaudžiavo tar-nybine aB „Pe“ generalinio direktoriaus (dirbančio pagal 2000 m. lapkri-čio 23 d. darbo sutartį nr. 715) padėtimi, kai žinodami, kad Ž kooperatinė bendrovė neturi tinkamos kokybės biokuro (presuotų šiaudų ir skiedros ku-rui) ir galimybių tiekti tokio biokuro į aB „Pe“ katilines, siekdami turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2011 m. vasario 28 d. aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duo-menys neskelbtini), ir kitose tiksliai tyrimo metu nenustatytose vietose ne-teisėtai organizavo aB „Pe“ biokuro (presuotų šiaudų kurui ir skiedros ku-rui) pirkimus taip, kad juos neteisėtai laimėtų Ž kooperatinė bendrovė, t. y. a. l., būdamas biokuro pirkimo organizatorės aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2010 m. gruodžio 30 d. aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pik-tnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, V. Š. nurodymu neteisėtai, siekdamas neorganizuoti biokuro viešojo pirkimo konkurso arba skelbiamų derybų būdu vykdomų biokuro (presuotų šiaudų ir skiedros kurui) viešųjų pirkimų, išskaidė perkančiosios organizacijos aB „Pe“ biokuro 2010 metų pirkimus į dvi dalis – dėl presuotų šiaudų ne mažiau kaip 400 t ir dėl 10 000 erdmetrių medžio skiedros kurui tiekimo į aB „Pe“ katilines – ir taip sudarė išskirtines sąlygas Ž kooperatinei bendrovei, nesudarydamas sąlygų šiuose pirkimuose kitiems biokuro tiekėjams sąžiningai konkuruoti su Ž kooperatine bendrove.

1.11. Tokiais neteisėtais veiksmais a. l., eidamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos virši-ninko pareigas ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komi-sijos pirmininko pareigas, ir V. Š., eidamas aB „Pe“ generalinio direktoriaus pareigas, išskaidydami aB „Pe“ viešuosius biokuro pirkimus į kelis, sudarė

461

išskirtinai palankias sąlygas Ž kooperatinei bendrovei dalyvauti pirkimuose ir tyčia pažeidė lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nuta-rimu nr. 277 patvirtintos Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarkos (toliau – ir Tvarka, Pirkimų tvarka) 13 punkto nuostatą, jog tos pačios rūšies prekės pirkimo vertė yra faktinė tos pačios rūšies prekės pirkimo sutarčių, sudarytų per einamuosius finansinius metus arba per 12 mėnesių, vertė, nes neteisingai apskaičiavo tos pačios rūšies prekių pirkimo vertę per 2010 finan-sinius metus, taip pat šios Tvarkos 14 punkto nuostatą, kad perkančioji orga-nizacija neturi teisės skaidyti pirkimo vertės į dalis, jeigu taip gali būti išveng-ta šioje Tvarkoje nustatytos pirkimų tvarkos laikymosi, taip pat šios Tvarkos 31 punkto nuostatą, kad ,,perkančioji organizacija pirkimus, kurių vertė per finansinius metus mažesnė kaip 500 000 lt, <...> gali atlikti ir įprastos komer-cinės praktikos būdu – pagal įmonės patvirtintas taisykles, vadovaudamasi tiekėjų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principais“, nes tokio-mis aplinkybėmis negalėjo pasirinkti įprastos komercinės praktikos pirkimo būdo ir, neteisingai pasirinkusi pirkimo būdą, pažeidė aB „Pe“ prekių, pas-laugų ir darbų supaprastintų pirkimų taisyklių, patvirtintų generalinio direk-toriaus 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu nr. 50, (toliau – ir Taisyklės) 93 punkto nuostatą, pagal kurią reikalaujama, kad pirkimo organizatorius pagal pateik-tą paraišką ir techninę specifikaciją parengtų pirkimo sąlygas ir jas suderin-tų su pirkimą inicijavusiu padaliniu, nes pirmojo pirkimo – ne mažiau kaip 400 t presuotų šiaudų pirkimo – sąlygos nebuvo parengtos, ir pažeidė Tvar-kos 31 punkte įtvirtintą pirkimo skaidrumo principą, nes nesuteikė galimy-bės kitiems biokuro tiekėjams dalyvauti pirkime, taip piktnaudžiavo tarnyba, siekdami turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei.

1.12. a. l., būdamas biokuro pirkimo organizatorės aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas, vykdydamas V. Š. žodinius nurodymus, piktnaudžiavo tarnybi-ne padėtimi, kai veikdamas priešingai tarnybos interesams prieš ne mažiau kaip 400 t presuotų šiaudų viešojo pirkimo pradžią, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d., tyrimo metu nenustatytoje vietoje susitarė su g. Ž. dėl fiktyvaus viešojo pirkimo organizavimo ir g. Ž., vyk-dančiam V. M. paskirtą vaidmenį, atskleidė aB „Pe“ 400 t presuotų šiaudų viešojo pirkimo konfidencialią informaciją – maksimalią presuotų šiaudų 1 tonos su pristatymu į katilinę pirkimo kainą – 52,13 eur (180 lt) be PVM, už kurią aB „Pe“ galėjo nupirkti presuotus šiaudus, ir susitarė su g. Ž., kad pastarasis pateiks Ž kooperatinės bendrovės pasiūlymą ir kitų mažiausiai dviejų bendrovių pasiūlymus aukštesne presuotų šiaudų kaina.

1.13. dėl to g. Ž., būdamas kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) Ž koope-ratinės bendrovės valdybos pirmininkas (į valdybos pirmininko pareigas perrinktas 2010 m. birželio 11 d. visuotiniu narių (pajininkų) susirinkimu), laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d. Panevėžio mieste ir rajone bei Radviliškio mieste ir rajone, tyrimo metu tiksliai ne-

462462462

nustatytose vietose, padėjo piktnaudžiauti valstybės tarnautojui prilygina-mam asmeniui – a. l., einančiam aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininko pareigas, aB „Pe“ neteisėtai organizuojant ne mažiau kaip 400 t presuotų šiaudų viešąjį pirkimą, kai laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 19 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d. (duomenys neskelbtini) ir kitose tyrimo metu nenustaty-tose vietose, būdamas Ž kooperatinės bendrovės valdybos pirmininkas ir ŽŪk „d“ valdybos pirmininkas, įgyvendindamas savo vaidmenį bendrinin-kų grupe ir veikdamas pagal susitarimą su a. l., siekdamas, jog po aB „Pe“ fiktyviai organizuoto presuotų šiaudų pirkimo Ž kooperatinė bendrovė būtų pripažinta pirkimo nugalėtoja, paprašė Ž kooperatinės bendrovės direkto-riaus j. j., kuriam nebuvo žinoma apie bendrininkų grupės nusikalstamų veikų planus, pasirašyti nenustatytomis aplinkybėmis surašytą Ž kooperati-nės bendrovės 2010 m. rugpjūčio 11 d. pasiūlymą dėl 400 t presuotų šiaudų pardavimo aB „Pe“ į jai priklausančias Pasvalio ŠTR narteikių katilinę ir kėdainių ŠTR akademijos miestelio katilinę, kuriame nurodyta presuotų šiaudų pardavimo kaina – 52,13 eur (180 lt) be PVM su šiaudų pristaty-mu ir pasvėrimu. g. Ž. paprašė ŽŪk „d“ direktoriaus pavaduotojo statybai M. Š., kuriam nebuvo žinoma apie bendrininkų grupės nusikalstamų veikų planus, pasirašyti nenustatytomis aplinkybėmis surašytą 2010 m. rugpjū-čio 12 d. ŽŪk „d“ pasiūlymą dėl 400 t presuotų šiaudų pardavimo aB „Pe“, kuriame buvo nurodyta didesnė nei Ž kooperatinės bendrovės pasiūlyme presuotų šiaudų pardavimo kaina – 56,47 eur (195 lt) be PVM su šiaudų pristatymu į katilinę ir pasvėrimu. 2010 m. rugpjūčio mėn., tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, M. Š. ir j. j. pasirašius pasiūlymuose, g. Ž., nesu-radęs trečiosios bendrovės, kurios vardu galėjo surašyti pasiūlymą didesne kaina, Ž kooperatinės bendrovės ir ŽŪk „d“ pasiūlymus nuvežė į aB „Pe“, esančią (duomenys neskelbtini), ir juos perdavė a. l., kad pastarasis įformin-tų realiai neatliktą presuotų šiaudų viešojo pirkimo procedūrą – tiekėjų ap-klausą, po kurios būtų galima Ž kooperatinę bendrovę paskelbti šio pirkimo nugalėtoja, ir tokiais veiksmais g. Ž. padėjo a. l. piktnaudžiauti jo tarnybi-ne padėtimi aB „Pe“ organizuojant presuotų šiaudų pirkimą.

1.14. a. l., būdamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas, vykdydamas V. Š. žodinius nurodymus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kai susitaręs su g. Ž. laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. rugsėjo 9 d., tyri-mo metu nenustatytą dieną ir valandą, aB „Pe“ administracinėse patalpo-se, esančiose (duomenys neskelbtini), faktiškai neatlikęs mažos vertės viešojo pirkimo organizavimo procedūros – neapklausęs mažiausiai trijų tiekėjų, pasinaudodamas aukštesne tarnybine padėtimi, presuotų šiaudų ne mažiau kaip 400 t kurui pirkimo organizatorės aB „Pe“ Pirkimų tarnybos vadybi-ninkui V. k., paskirtam pirkimo organizatoriumi generalinio direktoriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. įsakymu nr. 219, kuriam apie V. M. bendrininkų gru-pės nusikalstamų veikų planus nieko nebuvo žinoma, perdavė iš g. Ž. gautus

463

2010 m. rugpjūčio 11 d. Ž kooperatinės bendrovės ir 2010 m. rugsėjo 12 d. ŽŪk „d“ presuotų šiaudų pirkimo pasiūlymus ir nurodė pagal juos parengti 2010 m. rugpjūčio 30 d. aB „Pe“ tiekėjų apklausos pažymą. Presuotų šiaudų viešojo pirkimo organizatorius Pirkimų tarnybos vadybininkas V. k. laiko-tarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. rugsėjo 9 d., tyrimo metu ne-nustatytą dieną ir valandą, aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pagal a. l. jam pateiktus Ž kooperatinės bendrovės ir ŽŪk „d“ pasiūlymus parengė 2010 m. rugpjūčio 30 d. aB „Pe“ tiekėjų apklausos pažymą, kurioje a. l. nurodymu įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d. aB „Pe“, organizuodama 400 tonų presuotų šiaudų pirkimą 2010–2011 m. šildymo sezonui, atliko dviejų tie-kėjų – Ž kooperatinės bendrovės ir ŽŪk „d“ – apklausas, kad iš šių tiekėjų buvo gauti pasiūlymai: Ž kooperatinės bendrovės 2010 m. rugpjūčio 11 d. pasiūlymas 400 tonoms, kuriame nurodyta 1 t kaina 180,00 lt (52,13 eur) be PVM su transportavimo, svėrimo ir pelenų išvežimo paslaugomis, ir ŽŪk „d“ 2010 m. rugpjūčio 12 d. pasiūlymas 400 tonoms, kuriame nuro-dyta 1 tonos kaina 195 lt (56,47 eur) be PVM su transportavimo, svėrimo ir pelenų išvežimo paslaugomis, ir kad įvertinus šiuos tiekėjų pasiūlymus tinkamiausia buvo pripažinta tiekėja Ž kooperatinė bendrovė, kuri neva pa-siūlė mažiausią presuotų šiaudų kainą. Tokį pirkimo dokumentą – 2010 m. rugpjūčio 30 d. aB „Pe“ tiekėjų apklausos pažymą – V. k. pateikė patvirtinti aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkui a. l. ir pastarasis, 2010 m. rugpjū-čio 30 d. pasirašydamas ir tarnybiniu spaudu patvirtindamas tiekėjų apklau-sos pažymą, suklastojo šį dokumentą – 2010 m. rugpjūčio 30 d. aB „Pe“ tiekėjų apklausos pažymą – aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ir taip piktnaudžiavo aB „Pe“ Pirkimų tarnybos vir-šininko padėtimi.

1.15. a. l., būdamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas, tęsdamas nusi-kalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki 2010 m. rugsė-jo 9 d. aB „Pe“ administracinėse patalpose, (duomenys neskelbtini), siek-damas, kad aB „Pe“ su Ž kooperatine bendrove sudarytų presuotų šiaudų (nuo 400 iki 550 t) pirkimo–pardavimo sutartį 2010 m. rugsėjo 9 d. nr. 110-10k-3 (orientacinė sutarties kaina – 72 000 lt (20 852,64 eur) be PVM), pik-tnaudžiavo tarnybine padėtimi, kai šį suklastotą tikrą dokumentą – 2010 m. rugpjūčio 30 d. aB „Pe“ tiekėjų apklausos pažymą, žinodamas, kad jis su-klastotas, neteisėtai panaudojo laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki 2010 m. rugsėjo 9 d. aB „Pe“, pateikdamas ją aB „Pe“, kad pagal ją būtų parengta ir pasirašyta presuotų šiaudų (nuo 400 iki 550 t) pirkimo–parda-vimo sutartis 2010 m. rugsėjo 9 d. nr. 110-10k-3 (orientacinė sutarties kai-na – 72 000 lt (20 852,64 eur) be PVM).

1.16. Taip a. l., eidamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininko pareigas, piktnaudžia-vo savo tarnybine padėtimi, atskleisdamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos konfi-

464464464

dencialią informaciją – presuotų šiaudų kainą g. Ž., leisdamas jam pateikti ne tik Ž kooperatinės bendrovės, bet ir kitų tiekėjų pasiūlymus dėl presuotų šiaudų kurui pardavimo, suklastodamas 2010 m. rugpjūčio 30 d. aB „Pe“ tie-kėjų apklausos pažymą ir taip veikdamas priešingai tarnybos interesams, tyčia pažeidė lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtin-tus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir pirkimo skaidrumo principus, apri-bodamas kitų ūkio subjektų (tiekėjų) teisę sąžiningai tarpusavyje konkuruoti dalyvaujant viešajame pirkime, taip pat lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu nr. 277 patvirtintos Įmonių, veikiančių energeti-kos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarkos 31 punkto nuostatoje įtvirtintą pirkimo skaidrumo principą, nes kitiems tiekėjams nebuvo suteiktos galimybės dalyvauti šiame pirkime, taip pat Tvarkos 75 punkto nuostatą, kuria reikalaujama, kad pirkimo sutar-tis būtų sudaryta vadovaujantis lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (to-liau – ck) ir šia tvarka, nes neužtikrino Pirkimų tvarkos laikymosi, kurioje nustatyta, kad perkančioji organizacija turi teisę sudaryti kuro pirkimo sutartį tik tuomet, jei prieš tai ji atliko ir tinkamai įformino pirkimo procedūras, re-glamentuotas Pirkimų tvarkoje, ir taip aprūpindamas biokuru aB „Pe“ pa-žeidė aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko pareiginės instrukcijos, patvir-tintos aB „Pe“ generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 18 d. įsakymu, nr. 7 punktą, pagal kurį reikalaujama užtikrinti bendrovės padalinių aprūpinimą medžiagomis, kuru bendrovėje nustatyta tvarka.

1.17. Paskui V. Š., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – aB „Pe“ generalinis direktorius, turintis teisę veikti šio juridinio asmens vardu, žino-damas, kad, vykdant mažos vertės šiaudų – ne mažiau kaip 400 tonų kurui pirkimą, jo nurodymu a. l. piktnaudžiaujant tarnyba buvo sudarytos iš-skirtinės pirkimo sąlygos Ž kooperatinei bendrovei, veikdamas priešingai tarnybos interesams, siekdamas turtinės naudos Ž kooperatinei bendro-vei, atstovaudamas aB „Pe“, 2010 m. rugsėjo 9 d. pasirašė presuotų šiaudų (nuo 400 iki 550 t) pirkimo–pardavimo sutartį nr. 110-10k-3, kurios orien-tacinė kaina 72 000 lt (20 852,64 eur) be PVM, su Ž kooperatine bendrove, kuri šios 2010 m. rugsėjo 9 d. presuotų šiaudų pirkimo–pardavimo sutarties nr. 110-10k-3 taip ir nesugebėjo įvykdyti. Ž kooperatinės bendrovės ats-tovė direktorė g. P., kuriai apie nusikalstamų veikų planus nebuvo žinoma, d. M. nurodymu 2010 m. rugsėjo 9 d. pasirašydama patvirtino 2010 m. rug-sėjo 9 d. presuotų šiaudų pirkimo–pardavimo sutartį nr. 110-10k-3. d. M. nurodymą pasirašyti sutartį g. P. davė žinodama, kad Ž kooperatinė ben-drovė neturi tinkamos kokybės šiaudų kurui ir negalės jų patiekti į aB „Pe“, ir žinodama, kad šiaudų kurui pirkimą Ž kooperatinė bendrovė laimėjo dėl to, kad pagal V. M. ir V. Š. susitarimą šis šiaudų kurui pirkimas aB „Pe“ buvo organizuotas fiktyviai.

1.18. V. Š., eidamas aB „Pe“ generalinio direktoriaus pareigas, duodamas netei-sėtus nurodymus sau pavaldžiam aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkui a. l. sudaryti išskirtines sąlygas Ž kooperatinei bendrovei organizuojamame

465

aB „Pe“ presuotų šiaudų pirkime ir aB „Pe“ vardu pasirašydamas 2010 m. rugsėjo 9 d. presuotų šiaudų (nuo 400 iki 550 t) pirkimo–pardavimo sutar-tį nr. 110-10k-3, pažeidė aB „Pe“ administracijos darbo reglamento (to-liau – ir Reglamentas), patvirtinto aB „Pe“ generalinio direktoriaus 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu nr. 384p, 4 punkto nuostatą, pagal kurią reikalauja-ma veikti vadovaujantis įstatymais, Reglamentu, bei Reglamento 18 punkto nuostatas, kuriomis draudžiama priimti sprendimus ir atlikti kitus veiksmus, kurie yra priešingi bendrovės veiklos tikslams ir yra akivaizdžiai nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi, bei lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu nr. 277 patvirtintos Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarkos 75 punkto nuostatą, pagal kurią reikalaujama, kad pirkimo sutartis būtų sudaryta vadovaujantis ck ir šia tvarka, nes neužtikrino Pir-kimų tvarkos laikymosi, kurioje nustatyta, kad perkančioji organizacija turi teisę sudaryti kuro pirkimo sutartį tik tuomet, jei prieš tai ji atliko ir tinka-mai įformino pirkimo procedūras, reglamentuotas Pirkimų tvarkoje, ir taip piktnaudžiavo tarnyba, siekdamas turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei.

1.19. a. l., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – aB „Pe“ Pir-kimų tarnybos viršininkas, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pir-kimo komisijos pirmininkas, tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. vasario 28 d. piktnaudžiavo savo tarny-bine padėtimi, aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), V. Š. nurodymu sudarydamas išskirtines sąlygas Ž kooperatinei bendrovei aB „Pe“ organizuojamame biokuro – skiedros kurui viešajame pirkime nr. Pk-k19 dėl 10 000 erdmetrių medžio skiedros pristatymo į aB „Pe“ priklausančias katilines: Zarasų ŠTR Zarasų Rk adresu: dimitriš-kių k., Zarasų r., arba Rokiškio ŠTR Rokiškio Rk adresu: Pramonės g. 7, Ro-kiškis, ir Bajorų Rk adresu: Bajorų k., Rokiškio r., arba kupiškio ŠTR noriū-nų Rk adresu: Parko g. 3, noriūnų k., kupiškio r., Šepetos Rk adresu: lie-pų g. 1, Šepetos gyv., kupiškio r., bei Subačiaus Rk adresu: aukštaičių g. 3a, Subačiaus mstl., kupiškio r.

1.20. g. Ž., būdamas Ž kooperatinės bendrovės valdybos pirmininkas, laikotar-piu nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. vasario 28 d. Panevėžio mieste ir rajone, Radviliškio mieste ir rajone bei kitose tyrimo metu tiksliai nenusta-tytose vietose padėjo valstybės tarnautojui prilyginamam asmeniui – a. l., einančiam aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko ir aB „Pe“ Prekių, paslau-gų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininko pareigas, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi neteisėtai organizuojant 10 000 erdmetrių skiedros ku-rui viešąjį pirkimą, kai įgyvendindamas savo vaidmenį bendrininkų grupe ir veikdamas pagal susitarimą su a. l., siekdamas, kad po aB „Pe“ fiktyviai organizuoto skiedros kurui pirkimo Ž kooperatinė bendrovė būtų pripažin-ta pirkimo nugalėtoja, iš aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko a. l. ir Ž ko-operatinės bendrovės direktorės g. P., kuriai apie bendrininkų grupės narių nusikalstamų veikų planus nebuvo žinoma, sužinojęs aB „Pe“ konfidencia-

466466466

lią informaciją – skiedros kurui pirkimo kainą – 11,87 eur (41 lt) be PVM už 1 erdmetrį, tai yra maksimalią kainą, už kurią aB „Pe“ galėjo nupirkti skiedrą kurui, susitarė su a. l., kad padės a. l. suorganizuoti biokuro – skiedros kurui viešąjį pirkimą dėl medžio skiedros 2010–2011 metų šildymo sezonui tiekimo į aB „Pe“ priklausančias katilines taip, kad jį laimėtų Ž ko-operatinė bendrovė, ir, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010 metų lapkričio mėnesį, tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Radviliškio mieste ir rajone, tyrimo metu tiksliau nenustatytose vietose, paprašė ŽŪk „d“ direktoriaus d. j., kuriam nebuvo žinoma apie bendrininkų grupės nusikalstamų veikų planus, pasirašyti nenustatytomis aplinkybėmis surašytą ŽŪk „d“ 2010 m. lapkričio 16 d. pasiūlymą dėl smulkintos skiedros pardavimo aB „Pe“ į jai priklausančias katilines 2010–2011 metų šildymo sezonui, kuriame nurody-ta skiedros kurui pardavimo kaina – 13,90 eur (48,00 lt) be PVM už erdme-trį, taip pat paprašė UaB „ŽR“ direktoriaus k. d., kuriam nebuvo žinoma apie bendrininkų grupės nusikalstamų veikų planus, pasirašyti nenustaty-tomis aplinkybėmis surašytą UaB „ŽR“ 2010 m. lapkričio 15 d. pasiūlymą dėl skiedros kurui pardavimo aB „Pe“ į jai priklausančias katilines 2010–2011 metų šildymo sezonui, kuriame nurodyta skiedros kurui pardavimo kaina – 14,77 eur (51,00 lt) be PVM už erdmetrį, taip pat paprašė Ž koope-ratinės bendrovės direktorės g. P., kuriai nebuvo žinoma apie bendrininkų grupės nusikalstamų veikų planus, pasirašyti nenustatytomis aplinkybėmis surašytą Ž kooperatinės bendrovės 2010 m. lapkričio 15 d. pasiūlymą dėl skiedros kurui pardavimo aB „Pe“ į jai priklausančias katilines 2010–2011 metų šildymo sezonui, kuriame nurodyta skiedros kurui pardavimo kaina – 11,87 eur (41,00 lt) be PVM už erdmetrį, ir surinkęs Ž kooperati-nės bendrovės 2010 m. lapkričio 16 d. pasiūlymą dėl medžio skiedros kurui tiekimo 2010–2011 metų žiemos šildymo sezonui į aB „Pe“ priklausančias katilines, pasirašytą direktorės g. P., bei aukštesnėmis skiedros kurui kaino-mis pasiūlymus iš kitų tiekėjų: 2010 m. lapkričio 15 d. UaB „ŽR“ pasiūlymą, 2010 m. lapkričio 16 d. ŽŪk „d“ pasiūlymą, kuriuose buvo nurodyta fik-suota medžio skiedros kurui pardavimo kaina bendrovei „Pe“, tai neatitiko aB „Pe“ pirkimo reikalavimų, kartu su d. M. davė nurodymus g. P., kuriai apie bendrininkų grupės nusikalstamų veikų planus nieko nebuvo žinoma, g. Ž. surinktus 2010 m. lapkričio 15 d. Ž kooperatinės bendrovės pasiūly-mą dėl medžio skiedros kurui kartu su 2010 m. lapkričio 15 d. UaB „ŽR“ pasiūlymu dėl medžio skiedros kurui ir 2010 m. lapkričio 16 d. ŽŪk „d“ pasiūlymu dėl medžio skiedros kurui nuvežti į aB „Pe“ a. l., ir a. l. jam g. P. pristatytus tiekėjų pasiūlymus įvertino kaip neatitinkančius aB „Pe“ reikalavimų, nes juose buvo pasiūlyta tiekti skiedrą kurui fiksuota kaina, ir juos nerealizavęs laikė aB „Pe“.

1.21. nepavykus g. Ž. padėti a. l. 2010 metų lapkričio mėnesį suorganizuoti skiedros kurui viešojo pirkimo, a. l. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2011 m. vasario 28 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ir kitose

467

Panevėžio miesto ir rajono nenustatytose vietose, iš V. Š. gavęs nurodymą nusikalstamų bendrininkų grupės narių ketinimams įgyvendinti pasitelkti buvusį aB „Pe“ komercijos direktorių S. R., 2010 metų gruodžio mėnesį, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, Panevėžio mieste ir rajone, tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, susitarė su S. R., kad pastarasis padės įgyvendinti nusikalstamą V. M. bendrininkų grupės planą.

1.22. a. l., būdamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ir kitose tyrimo metu nenu-statytose vietose piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kai susitikimų su S. R. metu prieš skiedros viešąjį pirkimą atskleidė S. R. aB „Pe“ konfidencialią informaciją – skiedros kurui pirkimo kainą – 31,85 eur (110,00 lt) be PVM už 1 erdmetrį, t. y. maksimalią kainą, už kurią aB „Pe“ galėjo nupirkti skie-drą kurui, ir susitarė su S. R., kad S. R. jam padės suorganizuoti biokuro – skiedros kurui viešąjį pirkimą nr. Pk-k19 dėl 10 000 erdmetrių medžio skiedros tiekimo į aB „Pe“ priklausančias katilines pirkimą taip, kad jį lai-mėtų Ž kooperatinė bendrovė. a. l. susitarė su S. R., kad pastarasis surinks ir pateiks iš pažįstamų tiekėjų – medienos ar biokuro gamintojų – pasiūly-mus su skiedros pardavimo kaina, kuri būtų didesnė nei ta kaina, kurią savo pasiūlyme aB „Pe“ nurodys Ž kooperatinė bendrovė.

1.23. g. Ž., būdamas Ž kooperatinės bendrovės valdybos pirmininkas, padėjo a. l., einant aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko ir aB „Pe“ Prekių, paslau-gų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininko pareigas, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi neteisėtai organizuojant 10 000 erdmetrių skiedros kurui viešąjį pirkimą, kai, įgyvendindamas V. M. bendrininkų grupės nusikalstamą planą, 2010 m. gruodžio mėn., tyrimo metu nenustatytą dieną, Radviliškio mieste ir rajone, Panevėžio mieste ir rajone, tyrimo metu tiksliau nenustaty-toje vietoje, žinodamas, jog Ž kooperatinė bendrovė neturi 10 000 erdmetrių skiedros kurui ir pati tokio skiedros kiekio negalės patiekti į aB „Pe“ katili-nes, siekdamas, kad po aB „Pe“ fiktyviai organizuoto skiedros kurui pirki-mo Ž kooperatinė bendrovė būtų pripažinta pirkimo nugalėtoja, susitaręs su S. R., pastarojo nurodymu pasirašė nenustatytomis aplinkybėmis Ž koope-ratinės bendrovės vardu surašytą 2010 m. gruodžio 9 d. pasiūlymą aB „Pe“ skiedrai pirkti, kuriame siekiant, kad pirkimo laimėtoja būtų paskelbta Ž ko-operatinė bendrovė, buvo įrašyta mažesnė nei kitų S. R. surastų tiekėjų pa-siūlymuose skiedros kurui pardavimo kaina už 1 ktm, t. y. 110 lt (31,85 eur), ir šį pasiūlymą perdavė į aB „Pe“ a. l., siekdamas, kad Ž kooperatinė ben-drovė neteisėtai laimėtų šį 10 000 erdmetrių skiedros kurui viešąjį pirkimą.

1.24. a. l., būdamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas, tęsdamas nusi-kalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), vykdydamas V. Š. nurodymus piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, kai,

468468468

siekdamas pateisinti aB „Pe“ atstovo generalinio direktoriaus V. Š. 2010 m. gruodžio 30 d. jau sudarytą skiedros kurui pirkimo–pardavimo sutar-tį nr. Pk-k19 (orientacinė sutarties kaina 462 000 lt (133 804,44 eur) be PVM) su Ž kooperatinės bendrovės atstovu valdybos pirmininku g. Ž. dėl 10 000 erdmetrių skiedros kurui tiekimo į aB „Pe“ priklausančias katilines: Zarasų ŠTR Zarasų Rk adresu: dimitriškių k., Zarasų r., arba Rokiškio ŠTR Rokiškio Rk adresu: Pramonės g. 7, Rokiškis, ir Bajorų Rk adresu: Bajo-rų k., Rokiškio r., arba kupiškio ŠTR noriūnų Rk adresu: Parko g. 3, noriū-nų k., kupiškio r., Šepetos Rk adresu: liepų g. 1, Šepetos gyv., kupiškio r., bei Subačiaus Rk adresu: aukštaičių g. 3a, Subačiaus mstl., kupiškio r., davė neteisėtus nurodymus aB „Pe“ Pirkimų tarnybos vadybininkei M. Ž., ku-riai nebuvo žinoma apie V. M. bendrininkų grupės nusikalstamų veikų pla-nus, parengti aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos 2010 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokolą nr. Pk-k19-1, 2010 m. gruo-džio 9 d. posėdžio protokolą nr. Pk-k19-2, 2010 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokolą nr. Pk-k19-3, 2010 m. gruodžio 13 d. posėdžio protokolą nr. Pk-k19-4, 2010 m. gruodžio 14 d. posėdžio protokolą nr. Pk-k19-5 ir 2010 m. gruodžio 14 d. šio pirkimo ataskaitą, juose surašyti tikrovės neatitinkančius duomenis apie 10 000 erdmetrių skiedros kurui viešojo pirkimo organiza-vimo eigą ir šiuos pirkimo dokumentus – posėdžių protokolus ir pirkimo ataskaitą – pateikti pasirašyti šio viešojo pirkimo komisijos nariams R. a. ir S. U. bei komisijos posėdžių sekretorei j. a.-Z., kuriems nebuvo žinoma apie V. M. bendrininkų grupės nusikalstamų veikų planus ir dėl kurių padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos Bk 300 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis ty-rimas buvo nutrauktas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjū-čio 1 d. ir 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimis, vadovaujantis Bk 40 straips-niu, M. Ž., vykdydama savo tiesioginio viršininko a. l. žodinius nurody-mus, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 27 d. iki 2011 m. vasario 28 d. aB „Pe“ administracinėse patalpose, (duomenys neskelbtini), darbo metu atgalinėmis datomis surašė penkis aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo nr. Pk-k19 komisijos posėdžių protokolus: 2010 m. gruodžio 1 d. posė-džio protokolą nr. Pk-k19-1, 2010 m. gruodžio 9 d. posėdžio protokolą nr. Pk-k19-2, 2010 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokolą nr. Pk-k19-3, 2010 m. gruodžio 13 d. posėdžio protokolą nr. Pk-k19-4, 2010 m. gruo-džio 14 d. posėdžio protokolą nr. Pk-k19-5, ir 2010 m. gruodžio 14 d. šio pirkimo ataskaitą, kuriuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie neva 2010 m. gruodžio 1 d., 2010 m. gruodžio 9 d., 2010 m. gruodžio 10 d., 2010 m. gruodžio 13 d. ir 2010 m. gruodžio 14 d. įvykusius viešojo pirki-mo nr. Pk-k19 komisijos posėdžius dėl 10 000 erdmetrių skiedros kurui pirkimo ir šio pirkimo organizavimo eigą, kuriuos pasirašydamas patvirti-no a. l. ir jo nurodymu pasirašydami patvirtino aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo nr. Pk-k19 likusieji komisijos nariai R. a., S. U., komisijos posėdžių sekretorė j. a.-Z., ir taip a. l. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 27 d. iki 2011 m. vasario 28 d. aB „Pe“ administracinėse patalpose,

469

esančiose (duomenys neskelbtini), kaip viešojo pirkimo nr. Pk-k19 komisi-jos pirmininkas pasirašydamas suklastojo pirkimo dokumentus – aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos posėdžių protokolus nr. Pk-k19-1, nr. Pk-k19-2, nr. Pk-k19-3, nr. Pk-k19-4, nr. Pk-k19-5 ir viešojo pirkimo nr. Pk-k19 ataskaitą, kuriuose buvo surašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie neįvykusio 10 000 erdmetrių skiedros kurui viešojo pirkimo organizavimo eigą.

1.25. a. l., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – aB „Pe“ Pirki-mų tarnybos viršininkas ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pir-kimo komisijos pirmininkas – ir atskleisdamas aB „Pe“ viešojo pirkimo komisijos konfidencialią informaciją – skiedros kurui pirkimo nr. Pk-k19 kainą g. Ž., o vėliau – S. R., iš pradžių su g. Ž., o paskui su S. R. susitarda-mas, kad pastarieji jam pateiks skiedros kurui tiekėjų pasiūlymus, kuriuos jis panaudos fiktyviai organizuojamame skiedros viešajame pirkime, tyčia pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir pirkimo skaidrumo principus, apribodamas kitų ūkio subjektų (tiekėjų) teisę sąžiningai tarpusavyje konkuruoti dalyvaujant vieša-jame pirkime, taip pat lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu nr. 277 patvirtintos Įmonių, veikiančių energetikos srityje, ener-gijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarkos 31 punkte įtvirtintą pirkimo skaidrumo principą, nes nesuteikė galimybės kitiems biokuro tiekėjams dalyvauti šiame pirkime, taip pat ne-vykdė aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos darbo reglamente, patvirtintame 2010 m. liepos 28 d. generalinio direktoriaus įsa-kymu nr. 92, išdėstytų pirkimo komisijos funkcijų, nustatytų Reglamento ii skyriaus 6 punkte, komisijos pareigų, nustatytų Reglamento iii skyriaus 10 punkte. a. l., neorganizuodamas viešojo pirkimo komisijos posėdžių ir sprendimus priimdamas be komisijos narių pritarimo ir balsavimo, pažeidė šio Reglamento iV skyriaus 15, 16, 17 punktus, taip pat pažeidė Reglamento 3 punkte įtvirtintus nešališkumo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abi-pusio pripažinimo, proporcingumo ir pirkimo skaidrumo principus, nes realiai nevykdė pirkimo nr. Pk-k19 procedūrų, nesuteikė tiekėjams gali-mybės pateikti konkurencingus pasiūlymus, pasirašė neįvykusių pirkimo komisijos posėdžių protokolus ir tyčia pažeisdamas šiuos įstatymų ir poįsta-tyminių aktų reikalavimus, nurodydamas suklastoti pirkimo dokumentus, į kuriuos jo nurodymu Pirkimų tarnybos vadybininkė M. Ž. įrašė jam žinomą melagingą informaciją, ir šiuos pirkimo dokumentus patvirtindamas, juos suklastojo kartu su viešojo pirkimo komisijos nariais R. a., S. U. ir j. a.-Z., juos panaudodamas aB „Pe“ piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei.

1.26. V. Š. laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – aB „Pe“ generalinis direktorius, turintis teisę veikti aB „Pe“ vardu, ir žinodamas, kad a. l. jo

470470470

nurodymu 10 000 erdmetrių skiedros kurui viešajame pirkime nr. Pk-k19 sudarė išskirtines sąlygas Ž kooperatinei bendrovei, veikdamas priešingai tarnybos interesams, siekdamas turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, kai atstovaudamas aB „Pe“ pasira-šydamas sudarė 2010 m. gruodžio 30 d. 10 000 erdmetrių skiedros kurui pir-kimo–pardavimo sutartį nr. Pk-k19 (orientacinė sutarties kaina 462 000 lt (133 804,44 eur) be PVM) su valdybos pirmininko g. Ž. atstovaujama Ž ko-operatine bendrove, kuri šios 2010 m. gruodžio 30 d. skiedros kurui pirki-mo–pardavimo sutarties nr. Pk-k19 taip ir nesugebėjo įvykdyti.

1.27. g. Ž., žinodamas, jog Ž kooperatinė bendrovė pirkimo nr. Pk-k19 laimė-toja pripažinta dėl jo ir kitų bendrininkų grupe nusikalstamai veikusių as-menų veiksmų, pasirašydamas 2010 m. gruodžio 30 d. nr. Pk-k19 sutartį, padėjo piktnaudžiauti V. Š. tarnybine padėtimi.

1.28. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką V. Š., eidamas aB „Pe“ generalinio di-rektoriaus pareigas, duodamas neteisėtus nurodymus sau pavaldžiam a. l. sudaryti išskirtines sąlygas Ž kooperatinei bendrovei organizuojamame aB „Pe“ 10 000 erdmetrių skiedros kurui pirkime nr. Pk-k19, aB „Pe“ var-du pasirašydamas 2010 m. gruodžio 30 d. 10 000 erdmetrių skiedros kurui pirkimo–pardavimo sutartį nr. Pk-k19 ir šio viešojo pirkimo nr. Pk-k19 ataskaitą, pažeidė lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nu-tarimu nr. 277 patvirtintos Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarkos 75 punkto nuostatas, kad pirkimo sutartis būtų sudaroma vadovaujantis ck ir šia Tvarka, nes neužtikrino, kad būtų laikomasi Pirkimo tvarkos, kurioje nustatyta, kad perkančioji organizacija turi teisę sudaryti kuro pirkimo su-tartį tik tuomet, jei prieš tai atliko ir tinkamai įformino pirkimo procedūras, reglamentuotas Pirkimo tvarkoje, taip pat pažeidė aB „Pe“ administracijos darbo reglamento, patvirtinto aB „Pe“ generalinio direktoriaus 2009 m. lap-kričio 16 d. įsakymu nr. 384p, 4 punkto nuostatą, pagal kurią reikalaujama veikti vadovaujantis įstatymais, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos darbo reglamentu, patvirtintu generalinio direktoriaus 2010 m. liepos 28 d. įsakymu nr. 92, bei šio Reglamento 18 punkto nuosta-tas, kuriomis draudžiama priimti sprendimus ir atlikti kitus veiksmus, kurie yra priešingi bendrovės veiklos tikslams ir yra akivaizdžiai nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, siekda-mas turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei.

1.29. V. M., d. M., S. R., V. Š., veikdami bendrininkų grupe kartu su a. l., l. Ž., M. j., dėl kurių veikos ikiteisminis tyrimas nutrauktas, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. Panevėžio mieste ir rajone, Ra-dviliškio mieste ir rajone, tiksliai tyrimo metu nenustatytose vietose, įverti-no tai, kad Ž kooperatinė bendrovė tinkamai nevykdo įsipareigojimų pagal 2010 m. rugsėjo 9 d. presuotų šiaudų (nuo 400 iki 550 t) pirkimo–pardavi-mo sutartį nr. 110-10k-3 ir įsipareigojimų pagal skiedros kurui (10 000 er-dmetrių) pirkimo–pardavimo sutartį nr. Pk-k19, neturi galimybių laimėti

471

viešojo pirkimo konkurse ir parduoti per metus aB „Pe“ 80 000 erdvinių metrų biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų): neturi medžio skiedros kurui ir pjuvenų, neturi savaeigių medienos smulkinimo mašinų, skiedrai trans-portuoti ir iškrauti skirtų transporto priemonių ir jas valdančių darbuotojų, neturi sukauptų apyvartinių lėšų arba galimybės gauti tokio dydžio banko paskolą skiedros kurui sutarties įvykdymui užtikrinti, ir V. M., vadovauda-mas bendrininkų grupei, organizavo valstybės tarnautojams prilyginamų asmenų – a. l., einančio aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininko ir aB „Pe“ viešojo biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininko pareigas, ir V. Š., einančio aB „Pe“ generalinio direktoriaus par-eigas, piktnaudžiavimą jų tarnybine padėtimi per aB „Pe“ organizuojamą biokuro viešojo pirkimo nr. Pk-k025 konkursą, siekiant turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei, t. y. V. M., Seimo narys, susitarė su V. Š., aB „Pe“ generaliniu direktoriumi, turinčiu teisę veikti aB „Pe“ vardu, aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), gyvenamaja-me name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, esančia-me (duomenys neskelbtini), ir kitose tyrimo metu nenustatytose vietose, kad V. Š. piktnaudžiaus savo aB „Pe“ generalinio direktoriaus tarnybine padė-timi per aB „Pe“ organizuojamus biokuro viešuosius pirkimus, ir parengė šios nusikalstamos veikos įgyvendinimo planą.

1.30. V. M., organizuodamas aB „Pe“ darbuotojų piktnaudžiavimą tarnyba bei veikdamas pagal savo ir V. Š. parengtą planą, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki tiksliai nenustatytos datos Panevėžio mieste ir rajone, Radviliš-kio mieste ir rajone, Šiaulių mieste ir rajone, tyrimo metu tiksliai nenustaty-tose vietose, susitarė su d. M. dėl jos vaidmens vykdant V. M. organizuoja-mą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.

1.31. d. M., įgyvendindama bendrininkų V. M. ir V. Š. parengtą nusikalstamos veikos planą, nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. Panevėžio mieste ir Panevėžio rajone, Radviliškio mieste ir rajone ir kitose tiksliai tyrimo metu nenustatytose vietose susitarė su M. j., kad jis kartu su kitais bendrininkų grupės nariais įtikins S. R. surastos akcinės bendrovės vadovus dalyvauti aB „Pe“ organizuojamame biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo konkurse kartu su Ž kooperatine bendrove, kuriame dėl V. Š. ir a. l. susitarto piktnaudžiavimo tarnyba iš anksto būtų sudarytos iš-skirtinės sąlygos šiai bendrovei ir Ž kooperatinei bendrovei laimėti biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) viešojo pirkimo konkursą.

1.32. V. Š., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – aB „Pe“, kurioje Panevėžio miesto savivaldybei priklauso 5 533 316 vnt. akcijų (iš viso išleis-ta 9 298 615 akcijų), generalinis direktorius (pagal 2000 m. lapkričio 23 d. darbo sutartį nr. 715), turintis teisę veikti šio juridinio asmens vardu ir tu-rintis administracinius vidinius įgaliojimus visiems aB „Pe“ darbuotojams (pagal aB „Pe“ administracijos darbo reglamento, patvirtinto aB „Pe“ ge-neralinio direktoriaus 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu nr. 384p, 5 punktą,

472472472

24.1 papunktį, 25 punktą ir pagal aB „Pe“ įstatų 9 straipsnį), bendrininkų grupe, įgyvendindamas kartu su V. M. parengtą nusikalstamos veikos planą, piktnaudžiavo aB „Pe“ generalinio direktoriaus tarnybine padėtimi: laiko-tarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. gegužės 30 d., tyrimo metu tiksliau nenustatyti laiku, aB „Pe“, esančioje (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) ir kitose tyrimo metu nenustatytose Panevėžio miesto ir rajono vietose atskleidė S. R. ir a. l. savo ir V. M. nusikalstamos veikos planą ir susitarė su a. l. ir S. R., kad pastarieji padės šį planą įgyvendinti, tai yra V. Š. su S. R. susitarė, kad pastarasis suras akcinę bendrovę ir įkalbės jos vadovus kartu su Ž kooperatine bendrove dalyvauti aB „Pe“ biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo konkurse.

1.33. a. l., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – aB „Pe“ Pre-kių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas ir aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas, turintis administracinius vidinius įgaliojimus aB „Pe“ Pirkimų tarnybos darbuotojams (pagal Pirkimų tarnybos viršinin-ko pareigybės, patvirtintos generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 18 d. įsakymu nr. 7up, 6 punktą), laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. gegužės 30 d., tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, aB „Pe“, esančioje (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) ir kitose tyrimo metu nenustatytose Panevėžio miesto ir rajono vietose piktnaudžiavo savo tar-nybine padėtimi, kai tų pačių susitikimų su V. Š. metu susitarė su V. Š., kad šis, būdamas aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas ir aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas, padės S. R. įkalbėti jo surastą bendrovę, parengs tokias biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) pirkimo sąlygas ir suorganizuos aB „Pe“ biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo konkursą taip, kad jį laimėtų Ž kooperatinė bendrovė kartu su S. R. parinkta bendrove.

1.34. a. l., būdamas aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komi-sijos pirmininkas ir aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas, tęsdamas nu-sikalstamą veiką ir vykdydamas V. Š. nurodymus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kai kartu su S. R. ir Ž kooperatinės bendrovės direktoriumi M. j., vykdančiu d. M. nurodymą, veikdami bendrininkų grupe, 2011 m. gegu-žės 30 d. viešbutyje (duomenys neskelbtini) susitiko su aB „Pk o“ valdybos pirmininku k. P. ir aB „Pk o“ atstovu lietuvoje g. d., kuriems apie bendri-ninkų grupės nusikalstamų veikų planus nieko nebuvo žinoma, ir neteisėtai jiems iškėlė sąlygas, kad aB „Pk o“, norėdama laimėti aB „Pe“ organizuo-jamą biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo konkursą, jame turės dalyvauti kartu su Ž kooperatine bendrove ir laimėjusi šį konkursą turės trejus metus viena savo sąnaudomis tiekti skiedrą kurui į aB „Pe“: į Panevėžio Rk-1 katilinę ir Zarasų Rk katilinę už Valstybinės kainų ir ener-getikos kontrolės komisijos (toliau – ir Vkekk) kas mėnesį nustatomą vi-dutinę lietuvoje praėjusį mėnesį nupirkto biokuro – medžio skiedros (žalia-vos) – kainą (regulą), ir aB „Pk o“ valdybos pirmininkas k. P. ir aB „Pk o“ atstovas lietuvoje g. d. sutiko su a. l., S. R. ir M. j. iškeltomis sąlygomis.

473

1.35. Paskui a. l., būdamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas ir viešojo pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininkas, tęsdamas nusikalstamą veiką ir vykdydamas V. Š. nurodymus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kai lai-kotarpiu nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2011 m. birželio 2 d., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, aB „Pe“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbti-ni), siekdamas, kad aB „Pk o“ ir Ž kooperatinė bendrovė neteisėtai laimėtų biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo nr. Pk-k025 konkursą, ir žinodamas tai, kad aB „Pk o“ turi galiojantį FSc sertifikatą dėl Saugo-jimo grandinės ir kontroliuojamos medienos programų laikymosi, įtraukė į biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo nr. Pk-k025 sąlygas reikalavimą, kad tiekėjas turi turėti galiojantį FSc sertifikatą, taip apriboda-mas kitų ūkio subjektų (tiekėjų) teises dalyvauti šiame konkurse ir pasiūlyti aB „Pe“ pirkti biokurą (skiedrą kurui, pjuvenas) už vidutinę Vkekk kas mėnesį nustatomą biokuro žaliavos kainą ar kitą tiekėjų pasiūlytą kainą.

1.36. Tęsdamas nusikalstamą veiką a. l., būdamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas ir viešojo pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininkas, pik-tnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, kai 2011 m. birželio 2 d. apie 12.00 val. aB „Pe“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kitam bendrininkų grupės nariui – Ž kooperatinės bendrovės direktoriui M. j. atskleidė aB „Pe“ biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo nr. Pk-k025 komisi-jos konfidencialią informaciją – šio viešojo pirkimo nr. Pk-k025 sąlygas, įskaitant tiekėjų kvalifikacijai keliamus papildomus reikalavimus: „ekono-minės ir finansinės būklės, techninio ir profesinio pajėgumo reikalavimus“: 1) kad tiekėjas sutarties įvykdymui užtikrinti privalo turėti ne mažiau kaip 347 544,02 eur (1,20 mln. lt) sukauptų apyvartinių lėšų arba galimybę gau-ti tokią banko paskolą, kuri užtikrintų apyvartinių lėšų poreikį reikiamam kuro kiekiui sukaupti, ir užtikrinti kuro tiekimo pradžią; 2) tiekėjas pasta-ruosius 3 metus arba per laiką nuo tiekėjo įregistravimo dienos (jeigu tiekė-jas vykdė veiklą mažiau nei 3 metus) vidutiniškai būtų patiekęs ne mažiau kaip 140 tūkstančių erdvinių metrų skiedros kurui per metus; 3) tiekėjas per pastaruosius 3 metus arba per laiką nuo įregistravimo dienos (jeigu tiekėjas vykdė veiklą mažiau nei 3 metus) sėkmingai būtų įvykdęs bent vieną skie-dros kurui tiekimo sutartį, pagal kurią patiekė 70 000 erdvinių metrų arba 28 000 kietmetrių skiedros kurui; 4) tiekėjas turi turėti gamybinius pajėgu-mus skiedros gamybai ir transportavimui, t. y. skiedros kurui gamybai turėti ne mažiau kaip 2 savaeiges medienos smulkinimo mašinas, kurių našumas ne mažiau kaip 80 kub. m per valandą, skiedros kuro transportavimui turėti ne mažiau kaip 6 transporto priemones, galinčias transportuoti 500 kub. m skiedros kurui, skiedros sandėliavimui turėti sandėliavimo aikšteles, kurios yra ne didesniu kaip 30 km atstumu nuo katilinių – Panevėžio Rk-1 ir Za-rasų Rk, kuriose būtų galima sandėliuoti biokurą, nepažeidžiant gaisrinių ir saugos reikalavimų, ne mažiau kaip 15 procentų metinio kuro poreikio, t. y.

474474474

dėl Panevėžio Rk-1 – 12 000 erdmetrių ir 1800 erdmetrių dėl Zarasų Rk; 5) tiekėjas turi turėti galiojantį FSc sertifikatą bei į šio pirkimo sutarties priedą nr. 1 „Techninė specifikacija“ įtraukė aukštus kuro kokybės reika-lavimus, kad skiedros kurui ir pjuvenų pelningumas (kartu su nedegiomis priemaišomis) neviršytų 0,7 procento. a. l. M. j. atskleidė viešojo pirkimo nr. Pk-k025 sąlygas turėdamas tikslą, kad iki oficialaus pranešimo spaudoje apie pirkimo sąlygas, t. y. iki 2011 m. birželio 3 d., M. j. šio pirkimo sąlygas perduotų aB „Pk o“ atstovams ir su jais galutinai suderintų pirkimo sąly-gas, kurias aB „Pk o“ galėtų įvykdyti, prieš jas paskelbiant leidinio „Valsty-bės žinios“ priede „informaciniai pranešimai“.

1.37. M. j., būdamas Ž kooperatinės bendrovės direktorius, veikdamas su V. M. vadovaujama bendrininkų grupe ir vykdydamas d. M. nurodymus, po to, kai 2011 m. birželio 2 d. apie 12.00 val. aB „Pe“ patalpose, esančiose (duo-menys neskelbtini), iš a. l. gavo aB „Pe“ biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) viešojo pirkimo nr. Pk-k025 komisijos konfidencialią informaciją – šio pirkimo nr. Pk-k025 sąlygas ir tiekėjų kvalifikacijai keliamus papildomus reikalavimus, savo veiksmais toliau padėjo aB „Pe“ Pirkimų tarnybos ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkui a. l. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos Ž koo-peratinei bendrovei, 2011 m. birželio 2 d. apie 14.55 val. iš Ž kooperatinės bendrovės elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) nusiuntė aB „Pk o“ atstovui lietuvoje g. d. į jo naudojamą elektroninį paštą (duomenys neskelb-tini) iš a. l. gautas pirkimo sąlygas ir tiekėjui keliamus papildomus reika-lavimus, siekdamas šias sąlygas suderinti su aB „Pk o“ atstovu iki to laiko, kai šios pirkimo sąlygos bus oficialiai paskelbtos visiems ūkio subjektams leidinio „Valstybės žinios“ priede „informaciniai pranešimai“. 2011 m. bir-želio 2 d., tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo nr. Pk-k025 sąlygas M. j. elektroninėmis ryšio priemonėmis suderino su aB „Pk o“ atstovais k. P. ir g. d., paskui, tęsda-mas nusikalstamą veiką, padėdamas a. l. piktnaudžiauti tarnybine padėti-mi, tą pačią dieną – 2011 m. birželio 2 d. – tyrimo metu nenustatytoje vie-toje informavo a. l. apie sąlygų suderinimą su aB „Pk o“ atstovu, o a. l., žinodamas, kad bendrovė „Pk o“ atitinka pirkimo nr. Pk-k025 sąlygas, apie pradėtą pirkimą paskelbė 2011 m. birželio 3 d. „Valstybės žinių“ priede „informaciniai pranešimai“ nr. 44(2).

1.38. Tęsdamas nusikalstamą veiką M. j., būdamas Ž kooperatinės bendrovės di-rektorius, įgyvendindamas V. M. vadovaujamos bendrininkų grupės nusi-kalstamų veikų planą ir siekdamas turtinės naudos Ž kooperatinei bendro-vei, padėjo aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkui ir aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkui a. l. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, kai vykdydamas d. M. nurodymą 2011 m. birželio 7 d. apie 17.45 val. prekybos centro (duomenys neskelbtini), veikdamas bendri-ninkų grupe kartu su S. R., a. l., vykdančiais V. Š. nurodymus, visi kartu su-sitiko su aB „Pk o“ atstovu g. d. ir jam dar kartą pakartojo iškeltas sąlygas,

475

kad aB „Pk o“ turi vienintelę galimybę laimėti aB „Pe“ organizuojamą biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo nr. Pk-k025 konkursą, jame dalyvaujant kartu su Ž kooperatine bendrove, o laimėjusi šį konkursą turės trejus metus viena savo sąnaudomis tiekti skiedrą kurui į aB „Pe“ – Panevėžio Rk-1 ir Zarasų Rk už Vkekk kas mėnesį nustatomą vidutinę lietuvoje per praėjusį mėnesį supirkto biokuro – medžio skiedros (žalia-vos) – kainą (regulą).

1.39. Tęsdamas nusikalstamą veiką M. j. 2011 m. birželio 10 d. tyrimo metu ne-nustatytą valandą notarų kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini), vyk-dydamas d. M. nurodymus, pasirašė jungtinės veiklos sutartį nr. 2011-06/Mj-01, sudarytą Ž kooperatinės bendrovės ir aB „Pk o“, kad vėliau ją galė-tų pateikti kartu su Ž kooperatinės bendrovės pirminiu pasiūlymu biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) pirkimui nr. Pk-k025 į aB „Pe“ organizuo-jamą biokuro viešojo pirkimo konkursą ir taip padėti bendrininkų grupės nariams a. l. ir V. Š. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi aB „Pe“ organizuo-jant biokuro viešojo pirkimo konkursą.

1.40. l. Ž., būdama Ž kooperatinės bendrovės valdybos narė, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2011 m. birželio 14 d. savo namuose, esančiuo-se (duomenys neskelbtini), ir tyrimo metu tiksliai nenustatytoje Radviliškio rajono vietoje, veikdama bendrininkų grupe, parengė Ž kooperatinės ben-drovės pirminį pasiūlymą nr. 11-16 biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) pir-kimui nr. Pk-k025, kuriame nurodė paslaugos – biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) žaliavos kainą ir biokuro tiekimo (pakrovimo, transportavimo, iškrovimo) paslaugos kainą, – pirminiame pasiūlyme l. Ž. parašė ir liepė M. j. savo parašu patvirtinti, kad sausos masės vienos tonos biokuro tieki-mo paslaugos – transportavimo, pakrovimo ir iškrovimo – išlaidų kaina bus 17,66 eur (61 lt) be PVM, nors jokių biokuro tiekimo (pakrovimo, trans-portavimo, iškrovimo) paslaugų Ž kooperatinė bendrovė teikti neketino, o jas turėjo suteikti aB „Pk o“ savo sąnaudomis.

1.41. Tęsdamas nusikalstamą veiką M. j., būdamas Ž kooperatinės bendrovės di-rektorius, veikdamas bendrininkų grupe, 2011 m. birželio 14 d. apie 9.00 val. ryto Radviliškio mieste ir rajone, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vieto-je, l. Ž. ir d. M. nurodymu pasirašė l. Ž. parengtą dokumentą – Ž koope-ratinės bendrovės pirminį pasiūlymą nr. 11-16 biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) pirkimui nr. Pk-k025 ir jį, įgyvendindamas bendrininkų grupės planą, nuvežęs pateikė 2011 m. birželio 14 d. 10.00 val. aB „Pe“, esančiai (duomenys neskelbtini).

1.42. Tęsdamas nusikalstamą veiką a. l., būdamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas ir viešojo pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininkas, vykdy-damas V. Š. nurodymus, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. aB „Pe“ adminis-tracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), aB „Pe“ organizuo-jamame biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo nr. Pk-k025

476476476

konkurse sudarydamas sąlygas laimėti šį konkursą pagal jungtinės veiklos sutartį veikiančioms bendrovėms – aB „Pk o“ ir Ž kooperatinei bendrovei.

1.43. a. l., būdamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkas ir viešojo pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininkas, siekdamas turtinės naudos Ž koope-ratinei bendrovei, piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, kai siekdamas, kad biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) viešojo pirkimo nr. Pk-k025 kon-kursą neteisėtai laimėtų Ž kooperatinė bendrovė jungtinėje veikloje kartu su aB „Pk o“, sudarė išskirtines pirkimo nr. Pk-k025 sąlygas, t. y. 2011 m. liepos 19 d. 8.00 val. aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duo-menys neskelbtini), piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, duodamas neteisėtus nurodymus aB „Pe“ viešojo biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) pirkimo nr. Pk-k025 komisijos nariams – S. U. ir R. a. biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo nr. Pk-k025 metu pakeisti skelbiamų derybų lai-ką, konkurse dalyvaujančius tiekėjus – UaB „B“ ir UaB „l“ pakviesti derėtis pirmus – 2011 m. liepos 26 d. atitinkamai 10.00 val. ir 13.00 val., o Ž koo-peratinę bendrovę kartu su aB „Pk o“ pakviesti paskutines į skelbiamas derybas derėtis dėl biokuro kainos – 2011 m. liepos 27 d. 13.00 val.

1.44. Tęsdamas nusikalstamą veiką, a. l., būdamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkas, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisi-jos pirmininkas ir viešojo pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininkas, 2011 m. liepos 27 d. 13.00 val. aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančio-se (duomenys neskelbtini), biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirki-mo nr. Pk-k025 metu per skelbiamas derybas dėl biokuro pirkimo kainos piktnaudžiavo tarnybine aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininko ir viešojo pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininko padėtimi derėdamasis su Ž kooperatinės bendrovės ir aB „Pk o“ atstovais ir atskleisdamas M. j. šio viešojo pirkimo nr. Pk-k025 konfidencialią infor-maciją – biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) kainas, kurias diena anksčiau, 2011 m. liepos 26 d., pirkimo komisijai skelbiamų derybų metu pasiūlė liku-sios konkurse dalyvaujančios tiekėjos – UaB „B“ ir UaB „l“, pasakydamas M. j., veikiančiam bendrininkų grupe, kad pastarasis šio pirkimo komisijai skelbiamų derybų metu jam pasiūlytų, kad aB „Pe“ pirktų iš jų skiedrą ku-rui už sausos tonos kainą – 104,82 eur (362 lt) be PVM (biokuro žaliavos ir paslaugų bendrą kainą), kuri buvo mažesnė nei biokuro pardavimo kaina, kurią pasiūlė UaB „B“, ir tokio pat dydžio kaina, kurią pasiūlė UaB „l“.

1.45. Paskui M. j., padėdamas aB „Pe“ viešojo biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininkui a. l. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir siekdamas, kad Ž kooperatinė bendrovė kartu su aB „Pk o“ ne-teisėtai laimėtų šį konkursą, tokią skiedros kurui kainą – 104,82 eur (362 lt) be PVM (biokuro žaliavos ir paslaugų bendrą kainą) – pasiūlė aB „Pe“ vie-šojo biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) pirkimo nr. Pk-k025 komisijai ir neteisėtai laimėjo šį viešojo pirkimo nr. Pk-k025 konkursą.

1.46. a. l., eidamas aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko, aB „Pe“ Prekių, pas-

477

laugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininko ir viešojo pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininko pareigas, veikdamas priešingai tarnybos interesams, dalyvaudamas neteisėtose derybose su aB „Pk o“ atstovais, į viešojo biokuro pirkimo nr. Pk-k025 sąlygas įtraukdamas reikalavimą, kad tiekėjas turi turėti galiojantį FSc sertifikatą, su M. j. suderindamas konkur-so sąlygas, skelbiamose derybose M. j. atskleisdamas kitų dalyvių pasiūlyto biokuro kainas, tyčia pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvir-tintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir pirkimo skaidrumo principus, apribodamas kitų ūkio subjektų (tiekėjų) teisę sąžiningai tarpusavyje kon-kuruoti, pažeidė pirkimo tikslą, kuriuo reikalaujama racionaliai naudoti pirkimui skirtas aB „Pe“ lėšas ir galimybę skiedrą kurui nupirkti mažes-ne kaina iš kitų tiekėjų, taip pat pažeidė lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu nr. 277 patvirtintos Įmonių, veikiančių ener-getikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarkos 5 punkto nuostatas, kad komisijos nariai, pakviesti ekspertai ir kiti asmenys neturi teisės atskleisti informacijos, susijusios su atliktomis pirkimo procedūromis, jeigu jos atskleidimas prieštarautų įsta-tymams, padarytų nuostolių teisėtiems šalių komerciniams interesams arba trukdytų užtikrinti sąžiningą konkurenciją, nes nebuvo užtikrinta konku-rencija, buvo pažeisti skaidrumo ir lygiateisiškumo principai (komisijos darbo reglamento 3 punktas), taip pat pirkimų Tvarkos 5 punkto ir 69.1 pa-punkčio nuostatas, kad derybų metu šalys niekam neturi atskleisti jokios techninės, komercinės ar su kainomis susijusios informacijos, ir skaidrumo bei lygiateisiškumo principus (komisijos darbo reglamento 3 punktas), taip pat pažeidė Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos darbo re-glamento, patvirtinto aB „Pe“ generalinio direktoriaus 2010 m. liepos 28 d. įsakymu nr. 92, 3 punkto nuostatas, pagal kurias reikalaujama, kad pirkimo komisija savo sprendimus turi priimti savarankiškai, laikydamasi nešališ-kumo, objektyvumo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripa-žinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų, ir užtikrinti, kad priimant sprendimą būtų racionaliai naudojamos bendrovės lėšos, ir taip piktnau-džiavo tarnybine aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininko ir viešojo pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininko padėtimi, siekdamas, kad Ž kooperatinė bendrovė kartu su aB „Pk o“ neteisėtai laimėtų šį konkursą.

1.47. Tęsdamas nusikalstamą veiką V. Š., būdamas aB „Pe“ generalinis direkto-rius, turintis teisę veikti šio juridinio asmens vardu, piktnaudžiavo tarnybine generalinio direktoriaus padėtimi, kai žinodamas, kad a. l., vykdydamas jo nurodymus, piktnaudžiaudamas tarnyba sudarė išskirtines pirkimo sąlygas, kurių pagrindu biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešąjį pirkimą nr. Pk-k025 neteisėtai laimėjo Ž kooperatinė bendrovė ir aB „Pk o“, 2011 m. rugpjūčio 29 d. aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe, atstovaudamas aB „Pe“, pasira-šydamas neteisėtai sudarė 2011 m. rugpjūčio 29 d. kuro pirkimo–pardavimo

478478478

sutartį nr. Pk-k-025-1 su jungtinės veiklos bendrovių junginiu – Ž koo-peratine bendrove ir aB „Pk o“ – dėl skiedros kurui tiekimo į aB „Pe“: Panevėžio Rk-, esančią Panevėžyje, Pušaloto g. 191, ir Zarasų Rk, esan-čią Zarasų r., dimitriškių k., orientacinė trejų metų šios sutarties kaina – 4 861 306,76 eur (16 785 120 lt) su PVM. 2011 m. rugpjūčio 29 d. aB „Pe“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kaip Ž koo-peratinės bendrovės ir aB „Pk o“ atstovas sutartį nr. Pk-k-025-1 d. M. nu-rodymu pasirašė M. j., veikiantis su bendrininkų grupe ir įgyvendindamas bendrininkų grupės planą.

1.48. V. Š., eidamas aB „Pe“ generalinio direktoriaus pareigas, turėdamas tei-sę veikti aB „Pe“ vardu, veikdamas bendrininkų grupe su organizatoriumi V. M., padėjėjais d. M., S. R., M. j., l. Ž. ir a. l., priešingai tarnybos in-teresams, duodamas neteisėtus nurodymus pavaldžiam aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininkui ir aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininkui a. l. sudaryti išskirtines sąlygas Ž kooperatinei ben-drovei su aB „Pk o“ laimėti biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešajame pirkime nr. Pk-k025, tyčia pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo pirkimo prin-cipus, apribodamas kitų ūkio subjektų (tiekėjų) teisę sąžiningai tarpusavy-je konkuruoti, bei pažeidė pirkimo tikslą, kuriuo reikalaujama racionaliai naudoti pirkimui skirtas aB „Pe“ lėšas ir galimybę skiedrą kurui nupirkti mažesne kaina iš kitų tiekėjų, taip pat pažeidė aB „Pe“ administracijos dar-bo reglamento, patvirtinto aB „Pe“ generalinio direktoriaus 2009 m. lap-kričio 16 d. įsakymu nr. 384p, 4 punkto nuostatą, pagal kurią reikalaujama veikti vadovaujantis įstatymais, šiuo Reglamentu, bei Reglamento 18 punkto nuostatas, kuriomis draudžiama priimti sprendimus ir atlikti kitus veiks-mus, kurie yra priešingi bendrovės veiklos tikslams ir yra akivaizdžiai nuos-tolingi ar ekonomiškai nenaudingi, ir taip piktnaudžiavo tarnybine aB „Pe“ generalinio direktoriaus padėtimi, siekdamas, kad Ž kooperatinė bendrovė kartu su aB „Pk o“ neteisėtai laimėtų šį konkursą nr. Pk-k025.

1.49. Ž kooperatinė bendrovė padėjo piktnaudžiauti tarnybine padėtimi a. l., valstybės tarnautojui prilyginamam asmeniui, einančiam aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo ko-misijos pirmininko ir aB „Pe“ viešojo biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininko pareigas, ir V. Š., valstybės tar-nautojui prilyginamam asmeniui, einančiam aB „Pe“ generalinio direkto-riaus pareigas, nes d. M., g. Ž. ir asmuo, dėl kurio veikos ikiteisminis tyri-mas 2011 m. birželio 27 d. nutrauktas BPk 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir BPk 212 straipsnio 1 punkto pagrindu (l. Ž.), būdami juridinio asmens že-mės ūkio kooperatyvo „RP“, nuo 2010 m. liepos 13 d. kooperatinės bendro-vės (kooperatyvo) Ž kooperatinės bendrovės, bendrovės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės registracijos adresas: (duomenys neskelbtini), valdybos nariai, kurie pagal lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (koope-ratyvų) įstatymo nr. i-164 17 straipsnio 4 punktą ir 2010 m. birželio 11 d.

479

Ž kooperatinės bendrovės visuotiniame narių susirinkime patvirtintų Ž ko-operatinės bendrovės įstatų 5.6, 5.6.1, 5.6.5, 5.9.3 papunkčius, turėdami balsavimo teisės daugumą Ž kooperatinės bendrovės valdyboje ir kartu su-darydami daugumą valdyboje, turėdami teisę vadovauti bendrovės veiklai tarp narių susirinkimų bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, susitarę su V. M., nusikalstamai veikė Ž kooperatinės bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, V. M. suburta ir vadovaujama bendrininkų grupe, kurioje pagal išankstinį grupės narių susitarimą kartu su jais dalyvavo V. M., V. Š., S. R. ir a. l. (dėl kurio veikos ikiteisminis tyrimas nutrauktas), Panevėžio mieste ir Panevėžio rajone, Radviliškio rajone ir mieste bei kitose tiksliai tyrimo metu nenustatytose vietose, siekdami turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei, V. M. organizavo, d. M., g. Ž., l. Ž. ir S. R. padėjo bendrininkų grupės nariams – a. l., valstybės tarnautojui prilyginamam asmeniui, einančiam aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršininko, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininko pareigas, aB „Pe“ viešojo biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininko pa-reigas, turinčiam administracinius vidinius įgaliojimus aB „Pe“ Pirkimų tarnybos darbuotojams, ir V. Š., valstybės tarnautojui prilyginamam asme-niui, einančiam aB „Pe“ generalinio direktoriaus pareigas, turinčiam teisę veikti aB „Pe“ vardu ir turinčiam administracinius vidinius įgaliojimus vi-siems aB „Pe“ darbuotojams, piktnaudžiauti tarnybine jų padėtimi laiko-tarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2011 m. vasario 28 d. per aB „Pe“ organi-zuojamus viešuosius pirkimus (ne mažiau kaip 400 t presuotų šiaudų kurui ir 10 000 erdmetrių skiedros kurui) ir laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 29 d. per aB „Pe“ organizuojamą biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) viešojo pirkimo nr. Pk-k025 konkursą, dėl to didelę ne-turtinę žalą patyrė lietuvos valstybė ir aB „Pe“, kurioje Panevėžio miesto savivaldybei priklauso 5 533 316 akcijų (iš viso yra 9 298 615 vnt. aB „Pe“ akcijų), nes organizuojant biokuro viešuosius pirkimus buvo sumenkintas aB „Pe“ vardas, pažeisti viešųjų pirkimų lygiateisiškumo, nediskriminavi-mo, skaidrumo principai ir apribota kitų ūkio subjektų (biokuro tiekėjų) teisė sąžiningai konkuruoti dalyvaujant aB „Pe“ biokuro viešuosiuose pir-kimuose, sukurta savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistema aB „Pe“ Pirkimų tarnyboje.

2. V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Bk 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), o d. M. pripažinta kalta ir nu-teista pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. sausio 7 d., veikdami kartu su d. l., V. M. organizavo, o d. M. padėjo d. l. pik-tnaudžiauti jo – valstybės tarnautojui prilyginamo asmens, VĮ PMos miškų urė-do, – tarnybine padėtimi, t. y.:2.1. laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. sausio 7 d. Panevėžio

mieste ir Panevėžio rajone, Radviliškio mieste ir rajone bei kitose tiksliai tyrimo metu nenustatytose vietose V. M. suorganizavo d. M. ir d. l. (ku-

480480480

riam ikiteisminis tyrimas nutrauktas Bk 391 straipsnio 1 dalies pagrindu) ir siekdami turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei, t. y. kad Ž kooperatinė bendrovė galėtų įvykdyti planuojamą sudaryti skiedros kurui pirkimo–par-davimo sutartį dėl 10 000 erdmetrių skiedros kurui tiekimo į aB „Pe“ pri-klausančias katilines, V. M. parengė nusikalstamos veikos – piktnaudžiavi-mo tarnybine padėtimi – įgyvendinimo planą ir, vadovaudamas bendrinin-kams, suorganizavo, o d. M. su d. l. suderindama pageidaujamas pirkimo sąlygas padėjo, valstybės tarnautojui prilyginamo asmens VĮ PMos miškų urėdo d. l. piktnaudžiavimą tarnybine miškų urėdo padėtimi per VĮ PMos organizuotą Miško kirtimo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams viešojo pirkimo konkursą, dėl to di-delę neturtinę žalą patyrė lietuvos valstybė, VĮ PMa, nes organizuojant vie-šojo pirkimo konkursą buvo sumenkintas VĮ PMos vardas, pažeisti viešųjų pirkimų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principai ir sukurta savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistema VĮ PMoje, ir tur-tinę 4638,71 eur (16 016,54 lt) žalą patyrė VĮ PMa:

2.2. V. M., pasinaudodamas lietuvos Respublikos Seimo nario tarnybine padė-timi ir pažintimi, laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. rugsė-jo 1 d. VĮ PMos profesionalios medžioklės plotuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) miške, medžioklių metu susitarė su d. l. (kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas Bk 391 straipsnio pagrindu) daryti apysunkį nusikalti-mą – sutarė, kad d. l. piktnaudžiaus einamomis VĮ PMos miškų urėdo pa-reigomis ir organizuojamame pirkime sudarys išskirtines sąlygas ŽŪk „d“, kurio valdybos narys buvo g. Ž. Pagal V. M. parengtą planą ŽŪk „d“ turėjo laimėti VĮ PMos viešuosius pirkimus, sudaryti sutartį su VĮ PMa ir, pagal sutartį atlikęs kitas miško ūkines paslaugas, turėjo jaunuolynų ugdymo kir-timų metu gauti medienos žaliavą, kurią ketino kaip biokurą per Ž koopera-tinę bendrovę parduoti aB „Pe“.

2.3. V. M. laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d. tyrimo nenustatytoje vietoje susitarė su d. M., kad ji padės d. l. piktnaudžiauti jo einamomis VĮ PMos miškų urėdo pareigomis.

2.4. Vykdydamas susitarimą su V. M., d. l., būdamas valstybės tarnautojui prily-ginamas asmuo – VĮ PMos miškų urėdas, 2010 m. gruodžio 7 d. apie 8.40 val. VĮ PMos administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš VĮ PMos pirkimų vadybininko R. k., einančio VĮ PMos Viešojo miško kir-timo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams komisijos pirmininko pareigas (paskirtu miškų urėdo 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymu nr. SV-147), kuriam apie bendrininkų nusikalstamus planus nebuvo žinoma, gavo Miško kirtimo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams pirkimo sąlygų, patvirtintų Viešojo pirkimo komisijos 2011 m. lapkričio 29 d. posėdyje ir įregistruotų cen-trinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – ir cVP iS), kopiją.

2.5. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir vykdydamas susitarimą su V. M., miškų urė-das d. l., laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 7 d. 8.40 val. iki 2010 m. gruo-

481

džio 9 d. 11.53 val., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) ir kito-je ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje Panevėžio miesto ir rajono vietoje susitikimo su d. M. metu jai atskleidė iš R. k. Miško kirtimo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams su-žinotas pirkimo sąlygas, kuriomis VĮ PMa ketina pirkti kitas miško ūkines paslaugas. d. M. d. l. informavo, kad ŽŪk „d“ neturi ūkinių galimybių teikti visas pirkime numatytas miško kirtimo ir sortimento ištraukimo pas-laugas, nustatytas pirkimo objektų 1, 2 ir 3 dalyse (t. y. miško kirtimų ir sortimento ištraukimo paslaugų), bei nepageidauja teikti viso paketo 4-ojo-je pirkimo dalyje nustatytų kitų miško ūkinių paslaugų, bet nori VĮ PMai teikti pasirinktas iš 4-osios pirkimo objekto dalies (kitų miško ūkinių pas-laugų) paslaugas – jaunuolyno ugdymo kirtimus, miško želdinių ir žėlinių priežiūros rankiniu būdu bei sausinimo tinklo priežiūros paslaugas, nes jų teikimo metu ŽŪk „d“ galėtų pasigaminti medienos žaliavos, reikalingos biokuro gamybai, ir d. M. ir d. l. susitarė, kad pastarasis imsis priemo-nių, kad pirkimas būtų išskaidytas į dalis ir pirkimą dėl jaunuolyno ugdymo kirtimų, miško želdinių ir žėlinių priežiūros rankiniu būdu bei sausinimo tinklo priežiūros paslaugas laimėtų ŽŪk „d“.

2.6. Paskui d. l., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – VĮ PMos miškų urėdas, įgyvendindamas susitarimą su V. M. ir d. M., laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 7 d. 8.40 val. iki 2010 m. gruodžio 9 d. 11.53 val., tiksliau nenustatytu laiku, VĮ PMos administracinėse patalpose, esančiose (duome-nys neskelbtini), pasinaudojęs aukštesne tarnybine miškų urėdo padėtimi, neturėdamas juridinio pagrindo, davė nurodymus šios viešojo pirkimo ko-misijos pirmininkui R. k. pakeisti Miško kirtimo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams sąlygas, patvir-tintas 2011 m. lapkričio 29 d. viešojo pirkimo komisijos posėdyje, tas pirki-mo sąlygas pritaikant ŽŪk „d“ naudai: kad ŽŪk „d“ galėtų VĮ PMai par-duoti ne visas kitas miško ūkines paslaugas, bet iš 4-osios pirkimo objekto dalies (kitos miško ūkinės paslaugos) pasirinktą dalį paslaugų – jaunuolyno ugdymo kirtimo, miško želdinių ir žėlinių priežiūros rankiniu būdu bei sau-sinimo tinklo priežiūros paslaugas.

2.7. dėl to R. k., einantis VĮ PMos Miško kirtimo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams viešojo pirkimo ko-misijos pirmininko pareigas (paskirtas miškų urėdo 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymu nr. SV-147), 2010 m. gruodžio 9 d. apie 11.53 val. VĮ PMos admi-nistracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), vykdydamas miškų urėdo d. l. žodinį nurodymą, pakeitė Miško kirtimo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams vie-šojo pirkimo 1 priedą – Techninės specifikacijos sąlygas, jas papildydamas pirkimo sąlygų 1.10 papunkčiu: Tiekėjai, kurie teiks pasiūlymus tik miškų ūkinėms paslaugoms atlikti, pateikia norimos atlikti ūkinės paslaugos kainą ir kiekį (atskira ūkinė paslauga atitinka vieną 1.5.1–1.5.12 punktą). Įvertinus pasiūlymus miško ūkinėms paslaugoms bus sudaromos atskiros pasiūlymų ei-

482482482

lės pagal atskiras miško ūkines paslaugas. Likęs miško ūkinių paslaugų kiekis išdalinamas tiekėjams vadovaujantis 1.8 ir 1.9 punktų reikalavimais.

2.8. Taip d. l., bendrininkaudamas su V. M. ir d. M., sudarė išskirtines sąlygas ŽŪk „d“ naudai per konkursą, kuris, neturėdamas ūkinių galimybių kon-kuruoti su kitais tiekėjais šiame konkurse dėl 1-ojoje, 2-ojoje, 3-iojoje pirki-mų objektų dalyse nurodytų miško kirtimo ir pagamintos medienos sorti-mento ištraukimo paslaugų teikimo, nepageidavo teikti viso 4-osios pirki-mo objekto (kitų miško ūkinių paslaugų) dalies paslaugų paketo, išskirtiniu būdu įgijo galimybę parduoti VĮ PMai iš anksto išsirinktą dalį paslaugų – jaunuolyno ugdymo kirtimų, miško želdinių ir žėlinių priežiūros rankiniu būdu – ir sausinimo tinklo priežiūros paslaugas, nebeprivalėdamas suteikti likusių 4-ojoje pirkimo objekto (kitų miško ūkinių paslaugų) dalyje paslau-gų – miško sodinimo, želdinių ir žėlinių sodinimo, ąžuoliukų pinciravimo, kvartalinių linijų priežiūros, valstybinės reikšmės miškų ribų priežiūros, re-pelentų tepimo paslaugų, kurių ŽŪk „d“ nereikėjo biokurui gaminti.

2.9. dėl to g. Ž., kuriam nebuvo žinoma, kad d. l., susitaręs su V. M., d. M., piktnaudžiauja tarnyba, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 14 d. 13.00 val. iki 2010 m. gruodžio 15 d. 7.58 val. tyrimo metu nenustatytoje Radviliškio rajono vietoje, žinodamas, kad VĮ PMos Miško kirtimo ir sortimento ištrau-kimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams konkursas išskaidytas, nenustatytomis aplinkybėmis nurodė ŽŪk „d“ direktoriui d. j. (kuriam apie V. M. bendrininkų nusikalstamus planus nebuvo žinoma) Miš-ko kirtimo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams konkurse surašyti ŽŪk „d“ 2010 m. gruodžio 15 d. pa-siūlymą dėl 4-ojoje pirkimo objekto (kitos miško ūkinės paslaugos) dalyje nustatytų kitų miško ūkinių paslaugų – jaunuolyno ugdymo kirtimų, miško želdinių ir žėlinių priežiūros rankiniu būdu bei tinklo sausinimo priežiūros paslaugų teikimo VĮ PMai ir ŽŪk „d“ pasiūlymą 2010 m. gruodžio 15 d. elektroniniu būdu per cVP iS pateikti konkursui bei 2010 m. gruodžio 15 d. VĮ PMoje dalyvauti šiame konkurse. dėl to, 2010 m. gruodžio 15 d. 7.58 val. nenustatytam asmeniui ŽŪk „d“ vardu elektroniniu būdu per cVP iS pa-teikus pasiūlymą dėl miško kirtimo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams 4-ojoje pirkimo objekto (ki-tos miško ūkinės paslaugos) dalyje nustatytų kitų miško ūkinių paslaugų – jaunuolyno ugdymo kirtimų, miško želdinių ir žėlinių priežiūros rankiniu būdu bei tinklo sausinimo priežiūros paslaugų teikimo VĮ PMai, ŽŪk „d“ 2010 m. gruodžio 20 d. VĮ PMoje viešojo pirkimo komisijos buvo pripažin-tas nugalėtoju dėl 4-osios pirkimo objekto (kitų miško ūkinių paslaugų) da-lies paslaugų – jaunuolyno ugdymo kirtimo ir sausinimo tinklo priežiūros bei miško želdinių ir žėlinių priežiūros rankiniu būdu – pirkimo.

2.10. d. l., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – VĮ PMos miš-kų urėdas, turintis teisę veikti VĮ PMos vardu, vykdydamas susitarimą su V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, piktnaudžiaudamas tarnybine miškų urėdo padėtimi, žinodamas, kad ŽŪk „d“ laimėjo dėl VĮ PMos Miško kir-

483

timo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams konkurso 4-osios pirkimo objekto (kitų miško ūkinių pas-laugų) dalies – jaunuolyno ugdymo kirtimo ir sausinimo tinklo priežiūros bei miško želdinių ir žėlinių priežiūros rankiniu būdu paslaugų teikimo dėl jo sudarytų išskirtinų sąlygų, atstovaudamas VĮ PMai, 2011 m. sausio 7 d. (duomenys neskelbtini), tyčia veikdamas priešingai tarnybos interesams, su-darė sutartį nr. 11/01-7 su ŽŪk „d“ dėl kitų miško ūkinių paslaugų tei-kimo – jaunuolyno ugdymo kirtimų 100 ha bei miško želdinių ir žėlinių priežiūros rankiniu būdu 50 ha ir sausinimo tinklų priežiūros (krūmų kirti-mai, šlaito ir pagriovio šienavimas) 10 km ruože paslaugų pirkimo. Sutarties vertė 18 323,19 eur (63 266,34 lt), tačiau jos ŽŪk „d“ nustatytu laiku, t. y. 2011–2013 metais, neįvykdė ir dėl to VĮ PMa patyrė turtinę 4638,71 eur (16 016,54 lt) žalą.

2.11. d. l., būdamas valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo – VĮ PMos miškų urėdas, duodamas neteisėtus nurodymus VĮ PMos pirkimų vadybininkui R. k. sudaryti išskirtines sąlygas ŽŪk „d“ organizuojamame VĮ PMos Miš-ko kirtimo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirki-mo 2011–2013 metams konkurse bei VĮ PMos vardu pasirašydamas sutartį nr. 11/01-7 su ŽŪk „d“, pažeidė 1999 m. birželio 17 d. lietuvos Respubli-kos viešojo administravimo įstatymo nr. Viii-1234 3 straipsnyje įtvirtin-tus įstatymo viršenybės, objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia viešojo administravimo principus, taip pat Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija nr. X-471) įtvirtintus lygiateisiš-kumo, nediskriminavimo ir skaidrumo pirkimo principus bei pažeidė pirki-mo tikslą, kuriuo reikalaujama racionaliai naudoti pirkimui skirtas VĮ PMos lėšas, taip pat Miškų urėdo pareiginių nuostatų, patvirtintų 2010 m. balan-džio 16 d. įsakymu nr. 1B-117, 10 punktą, pagal kurį reikalaujama organi-zuoti miško urėdijos patikėjimo teise valdomo turto efektyvų naudojimą, ir taip, V. M. ir d. M. veikiant iš anksto susitarus kartu su d. l., V. M. organiza-vo, o d. M. padėjo d. l. piktnaudžiauti tarnybine miškų urėdo padėtimi per ŽŪk „d“ siekdami turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei.

3. Teismų nuosprendžių dalys dėl V. M. išteisinimo pagal Bk 225 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, d. M. išteisinimo pagal Bk 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, V. Š. iš-teisinimo pagal Bk 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį kasacine tvarka neskundžiamos.

ii. kasacinių skundų argumentai

4. kasaciniu skundu nuteistojo V. M. gynėjas advokatas a. kliunka prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir bylą V. M. nutraukti. kasatorius nurodo:4.1. Teismai padarė esminius BPk 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies

1 ir 2 punktų, 219 straipsnio 3, 4 punkų, 255 straipsnio 2 dalies, 256 straips-nio 1 ir 3 dalių pažeidimus, kurie suvaržė nuteistojo V. M. teisę į gynybą,

484484484

sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus nuos-prendžius. Teismų išvados nemotyvuotos, pagrįstos ne patikimais ir pakan-kamais įrodymais, o prielaidomis bei kitais tik tikėtinais, abejonių keliančiais duomenimis; dalis teismų išvadų neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių; neįvertinti atskiri įrodymai, neteisingai ir abstrakčiai įvertinta įrodymų visu-ma; ignoruotos esminės aplinkybės, teisinančios V. M.; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPk 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrody-mais. dėl padarytų esminių BPk pažeidimų teismai netinkamai pritaikė Bk 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį. V. M. nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, jo veikoje nėra visų būtinųjų nusikaltimo sudėties požymių. nei atskiri įrodymai, nei jų visuma nepatvirtina V. M. kaltės. apeliacinės instan-cijos teismas neištaisė daugelio pirmosios instancijos teismo padarytų BPk pažeidimų, dėl to nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus.

4.2. kaltinamasis aktas dėl kaltinimo, susijusio su viešaisiais pirkimais aB „Pe“, iš esmės neatitiko BPk 219 straipsnio 3 ir 4 punktų reikalavimų. V. M. inkrimi-nuota, kad jis veikė konkrečiai neapibrėžtu laiku, nurodant itin ilgą periodą, konkrečiai nenurodytose, nenustatytose vietose; tokie BPk 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai lėmė iš esmės BPk 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto rei-kalavimų neatitinkančio apkaltinamojo nuosprendžio, kuriame nurodytas tas pats nusikaltimo padarymo laikas ir vieta, priėmimą. Be to, kaltinimas nepagrįstas konkrečiais duomenimis (BPk 219 straipsnio 4 punktas), V. M., kaip organizatoriaus, veiksmai nurodyti abstrakčiai, iš esmės nurodyta tik jo kaip organizatoriaus teisinė rūšis (vaidmuo). kitų kaltinamųjų ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų veiksmai nurodyti neatskleidžiant vientisos veiksmų grandinės, patvirtinančios jų bendrininkavimą su V. M.

4.3. V. M. pareikštas kaltinimas itin didelės apimties, painus bei neaiškiai sura-šytas, todėl ir dėl to jam buvo nesuprantamas. Teismų praktikoje akcentuo-jama, kad nusikalstamos veikos aplinkybės turi būti nurodomos tiksliai, tačiau trumpai, jos turi būti nurodytos esminės, neapkraunant aprašymo ne itin reikšmingomis detalėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-83/2009).

4.4. neaiškiai surašytas ir iš esmės BPk 219 straipsnio reikalavimų neatitinkan-tis kaltinamasis aktas varžė ir kartu apsunkino V. M. teisę į gynybą, buvo suvaržyta teisė aiškiai žinoti, kuo jis kaltinamas, būti aiškiai ir nuodugniai informuotam apie pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą ir įgyvendinti teisę gintis (BPk 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas). esant tokiam kaltinimui, teismas negalėjo priimti teisėto ir pagrįsto BPk 305 straipsnio reikalavimus atitinkančio apkaltinamojo nuosprendžio. kal-tinamojo akto trūkumų, bylą nagrinėjant teisme, BPk 256 straipsnio nusta-tyta tvarka nebandė ištaisyti nei prokuroras, nei teismas.

4.5. apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pasisakė tik deklaratyviai (nuos-prendžio 27 punktas). nusikaltimo organizatoriaus veiksmai yra konkretūs

485

nusikalstami veiksmai, kurie turi būti pagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju V. M. veiksmų padarymo konkretaus laiko ir vie-tos nenustatymas reiškia, kad nebuvo nustatyti (užfiksuoti), kartu ir neįro-dyti ir konkretūs V. M., kaip organizatoriaus, veiksmai, jų turinys. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinime nurodytos teisinės aplinkybės atitiko baudžiamojo įstatymo turinį, tačiau kaltinime nenurody-tos ir neįrodytos konkrečios faktinės aplinkybės, patvirtinančios, kad V. M. organizavo kitiems kaltinamiesiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. kaltinimuose iš esmės buvo nurodyta ne apie V. M., o apie kitų asmenų – d. M., g. Ž., l. Ž., V. Š., a. l., S. R., M. j. veiksmus, kurių V. M. nesubūrė į organizuotą grupę, jai nevadovavo, nekoordinavo jos narių veiklos ir kt. kal-tinime nenurodytos jokios konkrečios faktinės aplinkybės, patvirtinančios, kad V. M. organizavo kitiems asmenims inkriminuotas nusikalstamas veikas, detaliai neaprašyti jo, kaip neva organizatoriaus, veiksmai. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinimas V. M. atitiko BPk 219 straipsnio reikalavimus ir buvo jam suprantamas, nepagrįsta. V. M., duodamas paro-dymus teisme, jo gynėjas, teikdamas teisinę pagalbą, turėjo spėlioti, kokiais duomenimis gali remtis teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

4.6. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies pakeisdamas kaltinime (viešieji pirki-mai aB „Pe“) nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, nesilaikė BPk 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų taisyklių. Teismas nuosprendyje visiems kaltinamiesiems suformulavo vieną bendrą kaltinimą, nustatė, kad veika padaryta veikiant ne organizuota grupe, o ben-drininkų grupe, taip pat pakeitė ir veikos padarymo laiką – kaltinimuose buvo inkriminuota, kad nusikalstama veika pabaigta 2011 m. lapkričio 29 d., o teismas pripažino, kad 2011 m. rugpjūčio 29 d. Be to, teismas tik iš da-lies pašalino organizuotos grupės požymius, nes paliko teiginius, kad dalis kaltinamųjų atliko neva V. M. paskirtą vaidmenį; abstrakčias nuorodas apie V. M. veiksmus pakeitė dar abstraktesniu jo veikimu bendrininkų grupe, neįrodytais susitarimais su kitais kaltinamaisiais, teiginiais apie neva V. M. parengtą nusikalstamų veikų planą, užduočių bendrininkams paskirstymą ir pan. Taigi ir pakeistame kaltinime nenurodyti konkretūs V. M. veiksmai, patvirtinantys, kad jis organizavo nusikalstamą veiką. BPk 255, 256 straips-nių nuostatų pažeidimai iš esmės suvaržė kaltinamųjų teisę į gynybą, nes viso proceso metu jie gynėsi nuo pareikšto kaltinimo pagal Bk 25 straipsnio 3 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį. apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pasisakė deklaratyviai (nuosprendžio 21–24 punktai).

4.7. Pirmosios instancijos teismas padarė ir kitus esminius faktinių aplinkybių pakeitimus, kurių apeliacinės instancijos teismas visiškai neaptarė ir nepa-neigė (nuosprendžio 25 punktas). apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teismas nuosprendyje nurodė naują esminę faktinę aplinkybę – kitą pik-tnaudžiavimo tikslą, t. y. nurodęs, kad piktnaudžiaujant buvo siekiama, kad Ž kooperatinė bendrovė kartu su aB „Pk o“ neteisėtai laimėtų konkursą, pa-šalino iš kaltinimo tiek piktnaudžiavimo, tiek pasikėsinimo sukčiauti bendrą

486486486

tikslą – siekį apgaule Ž kooperatinės bendrovės naudai užvaldyti didesnės nei 250 Mgl vertės svetimą – aB „Pe“ turtą. Taip pat kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes, kad V. Š., AB „PE“ generalinis direktorius, tu-rintis teisę veikti AB „PE“ vardu, susitaręs su Seimo nariu V. M. piktnaudžiau-ti tarnybine padėtimi per AB „PE“ organizuojamus biokuro viešuosius pirki-mus, veikdami organizuota grupe, laikotarpiu nuo 2011-03-01 iki 2011-05-30 AB „PE“ administracinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), gyve-namajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir kitose nenustatytose vietose susitarė da-ryti kelis sunkius nusikaltimus – organizuotos grupės nariams piktnaudžiau-jant tarnyba apgaule Ž kooperatinės bendrovės naudai užvaldyti didelės – ne mažiau nei 250 MGL vertės svetimą AB „PE“ turtą ir parengė šių nusikalsta-mų veikų įgyvendinimo planą, pirmosios instancijos teismas pakeitė iš esmės skirtingomis, nurodydamas naujas faktines aplinkybes, kad V. M., vadovau-damas bendrininkų grupei, organizavo valstybės tarnautojams prilyginamų asmenų – A. L., einančio AB „PE“ Pirkimų tarnybos viršininko, Prekių, paslau-gų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmininko ir viešojo biokuro (skiedros kurui, pjuvenų) pirkimo Nr. PK-K025 komisijos pirmininko pareigas, ir V. Š., einančio AB „PE“ generalinio direktoriaus pareigas, piktnaudžiavimą jų tar-nybine padėtimi per AB „PE“ organizuojamą biokuro viešąjį pirkimo Nr. PK-K025 konkursą, siekiant turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei, t. y. Seimo narys V. M. susitarė su V. Š., AB „PE“ generaliniu direktoriumi, turinčiu teisę veikti AB „PE“ vardu, AB „PE“ administracinėse patalpose, esančiose (duo-menys neskelbtini), gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbti-ni), gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir kitose tyrimo metu nenustatytose vietose, kad V. Š. piktnaudžiaus generalinio direktoriaus tarnybine padėtimi per AB „PE“ organizuojamus biokuro viešuosius pirkimus, ir parengė šios nusikalstamos veikos įgyvendinimo planą.

4.8. Taigi, apeliacinės instancijos teismo neaptartais dviem atvejais pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ne patikslino neesmines nusikaltimų padarymo aplinkybes, o kaltinime nurodytas aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis, nesilaikė BPk 255, 256 straipsnių reikalavimų ir kartu suvaržė nuteistųjų, ypač V. M., teisę į gynybą.

4.9. apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, susijusios su viešaisiais pirkimais aB „Pe“, pagrįstas vien tik prielaidomis, spėjimais, nuomonėmis ir gandais, ikiteisminio tyrimo pareigūno tendencingai ir „išradingai“ įterptais į liudytojų M. j., a. l. ir kitų liudytojų bei kaltinamųjų parodymus. nuospren-dyje nurodyti ne V. M. konkretūs neteisėti veiksmai, o kitų asmenų veiks-mai, su kuriais jis nesitarė daryti nusikalstamos veikos, neveikė bendrininkų grupe, jai nevadovavo ir kt. kaltinamieji teisme nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių V. M. kaip organizatoriaus vaidmenį, neteisėtus susitarimus su juo ir kt. Tokių aplinkybių nenurodė ir liudytojai, tarp jų ir nuo baudžiamo-sios atsakomybės Bk 391 straipsnio pagrindu atleisti M. j. bei a. l. iš nuos-prendyje išdėstytų įrodymų visumos, nesant jų vertinimo (nei atskirų įrody-

487

mų, nei jų visumos), neišplaukia V. M. kaltę patvirtinančios išvados. Teismas nurodė tik įrodymų šaltinius, o ne jų turinį, o tais atvejais, kai buvo nurodytas turinys, tie įrodymai buvo arba visiškai nesusiję su V. M. ir kokiais nors jo veiksmais (pvz., liudytojų k. P., g. d., g. P., n. V., specialistės g. P. parody-mai), arba asmenų parodymai nepagrįstai pripažinti tinkamais ir patikimais įrodymais (a. l. ir M. j. parodymai). Teismas nevertino liudytojų a. l. ir M. j. parodymų patikimumo, todėl nepagrįstai juos įvertino kaip V. M. kaltę patvirtinančius patikimus įrodymus. Beje, teisme kaltinamųjų gynėjai bandė užduoti klausimus liudytojams a. l. ir M. j. dėl jų parodymuose ikiteisminio tyrimo metu išdėstytų prielaidų ir gandų, tačiau teisėjų kolegijos pirminin-kė nurodė, kad teismas sugebės atskirti, kurie teiginiai sukurti ir įterpti į jų parodymus, siūlė tų klausimų nesiaiškinti. Taip pat teismas neanalizavo ir nevertino telefono pokalbių, jų turinio nesusiejo su V. M. pareikštu kaltini-mu. apkaltinamajame nuosprendyje neindividualizuota, kokie teisme ištirti įrodymai patvirtina kokius nors konkrečius V. M. inkriminuoto nusikaltimo organizavimo veiksmus, visi įrodymai vertinti apibendrintai, kaip neva visi kartu, bendrai įrodantys iš karto visų kaltinamųjų kaltę.

4.10. apeliacinės instancijos teismas neištaisė padarytų pažeidimų, juos nepa-grįstai neigė, todėl taip pat padarė esminius BPk pažeidimus. nors šios ins-tancijos teismas ir nurodė, kad V. M. kaltė įrodyta visuma ištirtų įrodymų, iš esmės nepažeidžiant BPk įtvirtintų įrodymų vertinimo bendrųjų nuosta-tų (nuosprendžio 15 punktas), tačiau vėliau visgi pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų visumos nuosekliai neaptarė, galimai padarė BPk 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, kuriuos laikė neesminiais (nuosprendžio 30 punktas). Tai, kad buvo padaryti esminiai BPk 20 straips-nio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimai, patvirtina ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai dės-tė duomenis, iš naujo vertino jų visumą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nebuvo pažeista nuteistųjų teisė į gynybą (nuosprendžio 30 punktas), nes dėl paviršutiniškų motyvų, nesant įrodymų analizės, įrodinėjimo našta buvo perkelta nuteistojo V. M. gynėjui, tai ap-sunkino apeliacinio ir kasacinio skundų parengimą ir nulėmė didesnę jų ap-imtį. jis (V. M. gynėjas) buvo priverstas išsamiai analizuoti, lyginti, vertinti visus duomenis, ištirtus teisme, įvardyti, kokie įrodymai teisina V. M., kokie duomenys išsamiai neišanalizuoti, kokie nepagrįstai galėjo būti vertinti kaip jo kaltės įrodymai, atskleisti patį įrodymų V. M. atžvilgiu nebuvimą.

4.11. apeliacinės instancijos teismas, nesiremdamas jokiais duomenimis, nuro-dė, kad šventė (duomenys neskelbtini) vyko 2010 m. pavasarį (nuosprendžio 63 punktas), nors iš tikrųjų – 2010 m. liepos mėn. pradžioje. iš įtariamojo g. Ž. parodymų ikiteisminiame tyrime (taip pat duotų ir ikiteisminio tyri-mo teisėjui) matyti, kad dėl galimo bendro biokuro verslo su d. M. jis tarėsi savo iniciatyva. Teiginiai, kad g. Ž. kreipėsi pagalbos į V. M. ir kt., yra pa-reigūno tendencingai įrašyti į g. Ž. apklausos protokolus. Teisme g. Ž. pa-tvirtino, kad pats pakvietė d. M. prisidėti prie kooperatyvo veiklos vystymo,

488488488

nes jau ilgą laiką brandino mintį pradėti biokuro gamybą, tačiau teismai šių reikšmingų g. Ž. parodymų nevertino ir nepaaiškino, kodėl jais, kaip V. M. nekaltumą patvirtinančiais įrodymais, nesivadovauja. V. M. neva parengto plano (konkrečiai neapibūdinto, nežinomo turinio) rengimo pradžios laikas nurodytas nuo 2010 m. kovo 1 d., tačiau šis laikas nesutampa su V. M. pir-mųjų susitikimų 2010 m. balandžio 18 d. ir 2010 m. balandžio 30 d. su g. Ž. laiku ir jo bei d. M. susitikimo su g. Ž. ir l. Ž. per (duomenys neskelbtini) miestelio šventę 2010 m. liepos mėn. pradžioje metu. Taigi byloje nesurinkta duomenų, kad V. M. nuo 2010 m. kovo 1 d. parengė nusikalstamų veikų pla-ną ir organizavo aB „Pe“ darbuotojų piktnaudžiavimą tarnyba.

4.12. Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių V. M. susitarimą su aB „Pe“ genera-liniu direktoriumi V. Š., nežinomi jų tariamo susitarimo nei konkretus laikas, nei vieta. Tai rodo, kad šios aplinkybės neįrodytos, nefiksuotas joks susitari-mo faktas nei jo turinys. V. M. teisme parodė, kad V. Š. pažinojo, su juo susi-tikdavo dėl rengiamų lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo pataisų, o dėl biokuro pirkimų organizavimo, juolab piktnaudžiavimo organizavimo su V. Š. nesitarė. nusikalstamų susitarimų su V. M. nepatvirtino ir V. Š.

4.13. Užfiksuoti V. M. ir V. Š. telefono pokalbiai ir susirašinėjimas SMS žinutėmis yra neinformatyvūs, jų metu dažniausiai tartasi dėl susitikimų, kiti visiškai nesusiję su byla. Be to, telefoninių kontaktų pradžios laikas (2010 m. balan-džio 19 d.) neatitinka nuosprendyje nurodyto tariamo jų susitarimo pra-džios laiko (nuo 2010 m. kovo 1 d.), o susitarimo laikotarpis (nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. liepos 19 d.) neatitinka kaltinime ir nuosprendyje nurodyto V. M. tariamo nusikalstamų veikų įgyvendinimo plano rengimo pabaigos laiko (iki 2011 m. vasario 28 d.) ir nuosprendyje teismo išdėsty-tos neva įrodytos aplinkybės, kad V. Š. nuo 2010 m. kovo 21 d. iki 2011 m. vasario 28 d. V. M. parengtą nusikalstamų veikų įgyvendinimo planą nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. liepos 19 d. atskleidė V. l. apeliacinės instancijos teismas telefono pokalbius interpretavo neteisingai, apkaltina-mąja linkme, nenurodydamas ir neaptardamas jų turinio, o jei ir nurodė selektyviai atrinktas pavienes neinformatyvias frazes, išimtas iš konteksto, tai jas neteisingai įvertino (nuosprendžio 42 punktas). Pacituoti V. M. ir V. Š. 2010 m. liepos 8 d., 2010 m. rugpjūčio 13 d. ir 2010 m. rugpjūčio 26 d. tele-fono pokalbiai nepatvirtina, kad jie kalbėjosi apie šioje byloje nagrinėjamus viešuosius pirkimus, jų organizavimą ir kt. Be to, V. M. ir V. Š. apie telefono pokalbių reikšmę neapklausti, teismo pateikta jų interpretacija yra prielaidų pobūdžio, todėl tokių duomenų nebuvo pagrindo pripažinti ne tik tiesiogi-niais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Taigi V. M. piktnaudžiavimo organi-zavimas visiškai neįrodytas jo neva susitarimais su V. Š. ir per jį su a. l.

4.14. kokie nors V. Š. pokalbiai laidiniu telefonu su a. l. neužfiksuoti. Teisme a. l. parodė, kad apie V. M. susitikimus su V. Š. girdėjo iš neįvardytos (teisme ne-apklaustos) aB „Pe“ sekretorės, o apie jų pokalbių turinį nieko nežino. a. l. prielaidų pobūdžio parodymai apie tariamas V. M. sąsajas su Ž kooperati-nės bendrovės dalyvavimu viešuosiuose pirkimuose negalėjo būti pripažinti

489

įrodymu. Tačiau teismas rėmėsi liudytojo a. l. išvestiniais, kitais įrodymais nepatvirtintais, nekonkrečiais parodymais, kad V. Š. jam nurodė, jog Ž ko-operatinė bendrovė susijusi su M. apeliacinės instancijos teismas minėtus a. l. parodymus ne tik neteisingai įvertino kaip V. M. kaltės įrodymus, bet ir iškraipė teisme duotus šio liudytojo parodymus, nes jo teiginį apie V. Š. jam nurodytas Ž kooperatinės bendrovės sąsajas „su M.“ pakeitė konkretesniu teiginiu, jog ši bendrovė yra susijusi su V. M. ir kad šie liudytojo a. l. paro-dymai patvirtinti kita bylos medžiaga (nuosprendžio 37 punktas).

4.15. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPk 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus, iš kaltinimo pašalino aplinkybes dėl V. M. tariamai d. M. priskirtų vaidmenų (kad V. M. pavedė d. M. surasti ŽŪk „RP“ direktorių, kuris turės per d. M. vykdyti V. M. nurodymus) ir naujai suformulavo kaltinimą, kad d. M., bendrininkų grupe įgyvendinda-ma V. M. parengtą nusikalstamų veikų planą ir atlikdama jai V. M. paskir-tą vaidmenį, maskuodama savo ir V. M. dalyvavimą aB „Pe“ rengiamuose biokuro pirkimuose, savo ir V. M. gyvenamojoje vietoje įsteigė UaB „Pg“ (nuosprendžio 4 p., 1 pastraipa). Tačiau jokiais bylos duomenimis nepagrįs-ta, kad d. M. UaB „Pg“ įsteigė įgyvendindama V. M. parengtą planą ar vyk-dydama jo nurodymus. Tai, kad UaB „Pg“ buvo įsteigta siekiant maskuoti ir V. M. dalyvavimą biokuro versle, tėra prielaida, kurią apeliacinės instan-cijos teismas nelogiškai susiejo net su vėlesniu bendrovės akcijų pardavi-mu V. R. (nuosprendžio 68 punktas). nors V. M. tiesiogiai neinkriminuotas UaB „Pg“ akcijų pardavimo V. R. faktas, tačiau ta aplinkybė nagrinėta, liu-dytojo V. R. parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėstomi kaip V. M. kaltės įrodymai. Teismai tinkamai neįvertino V. M., d. M., V. R. parodymų, neteisingai interpretavo 2011 m. birželio 22 d. V. M. pokalbį te-lefonu su d. M. Šis pokalbis įrodo, kad iš tikrųjų sprendimus dėl UaB „Pg“ įsteigimo, akcijų pardavimo priėmė ne V. M. Taigi apeliacinės instanci-jos teismas, netinkamai įvertinęs įrodymus, padarė neteisingą išvadą, kad UaB „Pg“ akcijų pardavimo iniciatorius buvo V. M., kuris nustatinėjo kai-ną, davė nurodymus.

4.16. Taip pat nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad V. M. net su d. M. susitarė dėl jos vaidmens konkrečiai neapibrėžtose, tiksliai nenustatytose vietose; tai paneigia tokių susitarimų buvimą ir įrodytumą. Be to, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPk 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio l ir 3 da-lių reikalavimus, pakeitė ir tokio V. M. ir d. M. susitarimo laiką. kaltinime buvo nurodyta, kad susitarimas vyko nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. lapkričio 29 d., o teismas konstatavo, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. iki tiksliai nenustatytos datos.

4.17. liudytojo M. j. parodymai paremti spėjimais ir prielaidomis, nepatvirtinti jokiais įrodymais, tačiau juos teismai vertino kaip tinkamus įrodymus. Beje, teisme M. j. parodymų savarankiškai nedavė, o tik atsakė į klausimus, teisėjai perskaičius jo parodymus ikiteisminiame tyrime, juos tvirtino. nuosprendyje nenurodyta, kad M. j., atsakydamas į V. Š. gynėjo klausimą, iš esmės paneigė,

490490490

jog tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes jis parodė: De-taliau paaiškinti tų D. M. ir G. Ž. pokalbių nuotrupų, iš kurių jis suprato, kad Ž kooperatinė bendrovė dėl biokuro tiekimo turi palaikymą iš AB „PE“ vadovo, negali, tai jau seniai buvo. Jo pasakymas „turi palaikymą“ reiškia, jog buvo ma-tyti, kad A. L. yra suinteresuotas asmuo padėti Ž kooperatinei bendrovei. Apie V. Š. jam žinoma tik tiek, kad jis vadovavo AB „PE“, tuo jo žinios ir baigiasi, jis su juo nebuvo susitikęs (2017 m. kovo 29 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Taip pat nuosprendyje nenurodyti M. j. teisme duoti parodymai, kad nepa-mena, kodėl padarė tokią išvadą, bet jeigu taip pasakė, vadinasi, kažkas buvo; oficialiai V. M. Ž. kooperatinėje bendrovėje jokio posto neužėmė, jam nuvežiau ir parodžiau tą sutartį, nes D. M. paprašė. Aplinkybes jam papasakojo, gal kaž-kas jam ir buvo žinoma. Nesuprato, koks buvo V. M. vaidmuo. apeliacinės ins-tancijos teismas praleido M. j. parodymų dalį, kad V. M. tik peržvelgė tą sutar-tį, nes D. M. pasiūlė paklausti jo nuomonės; nepamena, ką V. M. tada atsakė, bet kad teisingai ta sutartis sudaryta. Šie parodymai patvirtina, kad nebuvo jokios V. M. iniciatyvos susipažinti su sutartimi ar jos projektu, kad visi kiti M. j. parodymai apie tariamą V. M. susipažinimą su sutartimi ir jos vertinimą visiškai neteisingi, nes M. j. teisme parodė, kad nepamena, ką pasakė V. M. M. j. 2011 m. liepos 26 d. ir 2011 m. liepos 27 d. telefono pokalbių su motina k. j. ir tėvu B. j. turinys negali būti vertinami net kaip netiesioginiai V. M. kal-tės įrodymai, nes jungtinės veiklos sutartis tarp Ž kooperatinės bendrovės ir aB „Pk o“ buvo sudaryta dar 2011 m. birželio 10 d. Taigi sutarties projektas V. M. negalėjo būti pateiktas 2011 m. liepos 27 d.

4.18. kaip itin svarbius V. M. (ir kitų kaltinamųjų) kaltės įrodymus teismas išsky-rė liudytojų a. l. ir M. j. parodymus. Šie asmenys neteisėtai, nesant fakti-nio ir teisinio pagrindo, buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės Bk 391 straipsnio pagrindu, be to, apie tokio sprendimo priėmimą kitiems įta-riamiesiems nebuvo pranešta. ikiteisminio tyrimo metu kaltinamųjų veika neteisėtai buvo kvalifikuota kaip padaryta organizuota grupe tik tam, kad nuo baudžiamosios atsakomybės būtų atleisti pagrindiniai nusikalstamos veikos vykdytojai a. l. ir M. j., o jų duoti parodymai būtų panaudoti prieš V. M., kuris jokių nusikalstamų veiksmų apskritai neatliko. Beje, apklausda-mas a. l. ir M. j., teismas neįspėjo jų dėl baudžiamosios atsakomybės pagal Bk 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą ir neprisaikdino; apelia-cinės instancijos teismas pripažino, kad taip buvo padarytas BPk pažeidi-mas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės Bk 391 straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau tokio asmens parody-mų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui skiriant didesnį dėmesį nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose by-lose nr. 2k-340/2006, 2k-177/2008); vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-276-976/2015). Be to, apkaltinamojo nuos-

491

prendžio negalima grįsti vien tokių asmenų parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. liudytojų a. l. ir M. j. viso proceso metu duoti parodymai neatitiko BPk 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimų, todėl negalėjo būti pri-pažinti tinkamais, patikimais įrodymais, be to, jų parodymai yra vien tik prielaidų, spėjimų, nuomonių ir gandų pobūdžio, nenuoseklūs, neatitinkan-tys faktinių aplinkybių, duoti siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės apkalbėjus V. M., ir jų nepatvirtina kiti įrodymai.

4.19. Teismai nepagrįstai kaip V. M. kaltės įrodymais rėmėsi ir liudytojų j. j., d. P., g. d. prielaidų, nuomonių ir gandų pobūdžio parodymais. aikštelės skiedrai sandėliuoti paieškos ir nuomos iš (duomenys neskelbtini) statybos tresto aplin-kybės savaime nesudaro piktnaudžiavimo sudėties objektyviųjų požymių tu-rinio, juolab neįrodo, kad V. M. organizavo piktnaudžiavimo nusikalstamą veiką per aB „Pe“ organizuotus ir vykdytus viešuosius biokuro pirkimus. net ir iš nekonkrečių ir prieštaringų, prielaidų pobūdžio, selektyviai atrinktų liu-dytojo g. d. parodymų matyti, kad liudytojas neprisiminė, su kuo kalbėjo apie aikštelės nuomą, ar susitikęs tiesiogiai, ar telefonu ir kt. iš telefono pokalbių, SMS žinučių matyti, kad tos aikštelės ieškojo ne V. M., o M. j., po to – S. R., kuris pats pateikė g. d. prašymą dėl aikštelės nuomos ir perdavė jam savo telefono numerį. nėra jokių duomenų, kad V. M. skambino g. d. dėl aikštelės nuomos. Tariamą V. M. bendrininkavimą su S. R. bandyta pagrįsti S. R. užrašų knygutėje esančiu įrašu „M. 8 (duomenys neskelbtini)“, tačiau V. M. tuo metu naudojosi kitais telefono abonento numeriais, be to, jie yra seniai pažįstami asmenys, todėl ir turėjo vienas kito kontaktus. net jei V. M. ir buvo šalia, kai S. R. su g. d. tarėsi dėl aikštelės nuomos, V. M. negalima apkaltinti net padė-jimu piktnaudžiauti. Byloje nėra įrodymų, kad V. M. žinojo apie kitų asmenų daromas veikas, turinčias nusikaltimų požymių, buvo su jais susitaręs bendri-ninkauti, kad kaip nors neteisėtai pasinaudojo valstybės tarnautojo (valstybės politiko) – lietuvos Respublikos Seimo nario padėtimi ir įgaliojimais. V. M. veikoje nėra nei subjektyviųjų, nei objektyviųjų bendrininkavimo požymių, taip pat nėra įrodymų, kad jis suprato ar žinojo, kad kitų jam pažįstamų ir nepažįstamų asmenų veiksmuose galėjo būti nusikalstamos veikos, nurodytos Bk 228 straipsnio 1 ar 2 dalyse, ar bendrininkavimo ją darant požymių. ape-liacinės instancijos teismas tik deklaratyviai ir teoriškai, nenurodęs konkrečių V. M. veiksmų ir nesant įrodymų analizės, konstatavo, kad V. M. buvo nusi-kaltimo organizatorius, visi kaltinamieji suvokė, jog veikia bendrai, susitarę (nuosprendžio 60, 61, 62, 63 punktai). Teismo išvados dėl V. M. kaltės pada-rius nusikalstamą veiką, dėl jo kaip organizatoriaus vaidmens pagrįstos vien tik prielaidomis, spėjimais, gandais ir nuomonėmis.

4.20. Taip pat, pažeisdami BPk 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus, teismai vertino įrodymus ir dėl kitos veikos, susijusios su viešaisiais pirkimais PMoje. V. M. nepadarė ir šios jam in-kriminuotos veikos.

4.21. apkaltinamajame nuosprendyje V. M. ir d. M. suformuluotas vienas ben-dras painus ir neaiškus neva įrodytas kaltinimas, kuriame dalis faktinių

492492492

aplinkybių esmingai skiriasi nuo išdėstytų kaltinamajame akte, t. y. pašalin-tas V. M., d. M. ir d. l. veikimas organizuota grupe, nuorodos apie V. M. jiems paskirtus vaidmenis ir tie vaidmenys pakeisti konkrečiai ir aiškiai ne-apibrėžto pobūdžio, laiko, vietos ir turinio prasme susitarimais tarp ben-drininkų, nurodytos ir bendrininkų rūšys. kaltinamojo akto teiginys, kad V. M. suorganizavo d. l. piktnaudžiavimą tarnybine miškų urėdo padėtimi, pakeistas teiginiu, kad V. M. suorganizavo d. M. ir d. l. Pakeisdamas nuos-prendyje faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, teismas padarė esminius BPk 255 straipsnio 2 dalies ir 256 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimus ir su-varžė teisę į gynybą.

4.22. Pažeidžiant BPk 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nusikalstamos veikos lai-kas ir vieta nuosprendyje nurodyti nekonkrečiai: nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. sausio 7 d. Panevėžio mieste ir rajone, Radviliškio mieste ir rajo-ne ir kitose tiksliai nenustatytose vietose; V. M. nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d. nenustatytoje vietoje susitarė su d. M., kad ji padės d. l. piktnaudžiauti miškų urėdo pareigomis; nevienodai nurodyti V. M. tariamo d. M. suorganizavimo ir susitarimo su ja laikotarpiai konkrečiai nenurodytose ar nenustatytose vietose. Toks nuosprendis nepagrįstas byloje ištirtais įrodymais, o priimtas perrašius ir paredagavus kaltinamąjį aktą.

4.23. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės neanalizavęs ir nepalyginęs tiek ats-kirų įrodymų, tiek jų visumos, padarė nepagrįstas ir kartu abstrakčias išva-das, kad kaltinamųjų kaltę patvirtina visuma įrodymų. Teismas neanalizavo, nepalygino tarpusavyje d. l. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, liudytojų R. k., g. R., d. j., R. n. parodymų, visiškai nevertino V. M. ir d. M. parodymų, taip pat kitų bylos duomenų, dokumentų, telefono pokalbių, o tiesiog perrašė kaltinamojo akto duomenis.

4.24. apeliacinio skundo argumentai dėl padarytų esminių BPk 20 straipsnio 5 dalies, 255 straipsnio 2 dalies, 256 straipsnio 1 ir 3 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimų, suvaržiusių V. M. teisę į gynybą, sukliudžiu-sių priimti teisingą nuosprendį ir nulėmusių netinkamą Bk 24 straipsnio 4 dalies, 228 straipsnio 2 dalies pritaikymą, atmesti bendrais argumentais ir išvadomis, analizuoti ir vertinti bendrai kartu su kitų nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais dėl visų kaltinamųjų pagal visas jiems inkriminuotas veikas (analogiškai kaip ir dėl pirmiau aptartos nusikalstamos veikos). ats-kirų įrodymų ir jų visumos vertinimo nebuvimą pirmosios instancijos teis-mo nuosprendyje patvirtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo dėstė, gretino, vertino įrodymus.

4.25. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojo d. l. parodymais, duotais tik ikiteisminio tyrimo pareigūnui. liudytojui d. l. teisme tik pradėjus duoti parodymus, kurie neatitiko parodymų ikiteisminiame tyrime, teisėjų kolegi-jos pirmininkė perskaitė 2015 m. sausio 13 d. jo parodymus (šiam liudytojui 2014 m. gegužės 9 d. jau esant atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės Bk 391 straipsnio pagrindu) ir uždavė atsakymą menantį klausimą, į kurį liudytojas atsakė, kad jie teisingi. Šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konsta-

493

tuoti BPk 276 straipsnio pažeidimą, tačiau visgi apklausos taktikos požiū-riu, neleidus liudytojui d. l. savarankiškai tęsti parodymų davimo, proceso dalyviams neuždavus klausimų, tokia prokurorės teismui pasiūlyta apklau-sos tvarka buvo neteisinga, atspindėjo išankstinę nuostatą gauti tik apkalti-namojo pobūdžio parodymus. Teisėjų kolegijos pirmininkė neklausė, kurie liudytojo parodymai teisingi, nesiaiškino, kodėl jie skirtingi. Tačiau vėliau, duodamas parodymus ir atsakydamas į klausimus, d. l. paneigė savo paro-dymus, duotus ikiteisminiame tyrime, be to, jo parodymus patvirtino teisme apklausti liudytojai R. k., g. R., V. R. Tačiau nuosprendyje išdėstyti nevisiš-kai tikslūs, iš dalies iškraipyti d. l. parodymai, duoti 2016 m. gegužės 27 d. teisiamajame posėdyje (papildyti ikiteisminio tyrimo metu duotais jo paro-dymais), kurie paneigė jo, kaip liudytojo, parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime. Todėl visiškai neteisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2016 m. gegužės 27 d. teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad liudytojas d. l. nedviprasmiškai patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus ir kad jis iš esmės analogiškus parodymus davė ir apklausiamas teisme (nuosprendžio 88 punktas).

4.26. Teismai nesivadovavo pirmiau minėta teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės Bk 391 straipsnio pagrindu as-menų parodymų patikimumui vertinti turėtų būti skirtas didesnis dėmesys, ir rėmėsi tokio asmens – liudytojo d. l. nepatikimais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, juos nepagrįstai pripažindamas tinkamais įrody-mais, neteisingai vertino teisme duotus jo parodymus, kurie paneigia ikiteis-minio tyrimo parodymus.

4.27. apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad d. l. teisme parodė, kad pokalbis su V. M., jog reikia padėti G. Ž. valdomam ko-operatyvui „D“ laimėti konkursą, vyko medžioklėje (nuosprendžio 89 punk-tas), nes teisme tokius parodymus jis paneigė, nurodydamas, kad pamelavo. Šios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė d. l. parodymus, duotus ir ikiteisminio tyrimo metu, to konkrečiai nenurodydamas (nuosprendžio 90 punktas), kuriuose yra teiginiai, kurių d. l. teisme nepatvirtino (apie V. M. liepimą toliau kalbėti su d. M. ir g. Ž., apie sutikimą padėti V. M. ir d. M., apie nurodymo davimą R. k. pakeisti viešojo pirkimo konkurso sąly-gas ŽŪk „d“ naudai ir kt.).

4.28. ikiteisminiame tyrime d. l. parodymai apie V. M. dalyvavimą šioje nusi-kalstamoje veikoje buvo prieštaringi, abstraktūs, nekonkretūs ir kintantys, surašyti aiškiai tendencingai. atkreiptinas dėmesys, kad d. l. buvo įtaria-mas padaręs ir kitas nusikalstamas veikas ir, jau atleistas nuo baudžiamo-sios atsakomybės, davė melagingus parodymus, kad V. M. jį neva provo-kavo duoti kyšį ir net reikalavo kyšio. Todėl jo parodymai ikiteisminiame tyrime apie V. M. veiksmus nepatikimi ir nepagrįstai pripažinti tinkamais įrodymais, nes nebuvo atidžiai ir kritiškai vertinti. Be d. l. parodymų, by-loje daugiau nėra jokių objektyvių duomenų, kad V. M. d. l. paprašė padėti ŽŪk „d“ laimėti viešojo pirkimo konkursą. iš teisme apklaustų liudytojų

494494494

d. l., R. k., g. R., V. R., R. n., kitų liudytojų ir kaltinamųjų parodymų, kitų įrodymų matyti, kad nebuvo padaryta jokia d. l. veika, turinti piktnaudžia-vimo tarnyba nusikaltimo sudėtį, V. M. tokios veikos neorganizavo, o d. M. nepadėjo. Teismai neteisingai įvertino minėtų liudytojų parodymų visumą.

4.29. apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė ir nevertino liudyto-jo d. j. (ŽŪk „d“ direktoriaus) parodymų teisme dalies, t. y. kad koopera-tyvas turėjo pakankamus pajėgumus laimėtiems konkurse darbams atlikti; turėjo patirties ir galimybes pateikti numatytą skiedrų kiekį; tai buvo rea-lus pasiūlymas ir jis buvo įgyvendinamas. g. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai nepatvirtina, kad V. M. prašė d. l., kad konkursas būtų vykdomas neteisėtai, sudarant išimtines sąlygas jį laimėti būtent ŽŪk „d“, kad V. M. organizavo g. Ž., d. M., d. l. veiksmus. apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje cituoti V. M., d. M., g. Ž. ir d. l. pokalbiai telefonu, SMS žinutės neįrodo, kad būtent V. M. organizavo piktnaudžiavimą, teismo išvados tėra prielaidos. nėra piktnaudžiavimo objektyvusis požymis aplin-kybė, kad neva išskirtinių sąlygų ŽŪk „d“ sudarymas pasireiškė tuo, kad d. l. pavaldiniams davė nurodymą parinkti žabų kirtimui plotų arčiau kelio, kad juos būtų patogiau išvežti. Tai buvo logiška ir būtina urėdijos pagalba paslaugos teikėjui, be to, tie darbai buvo atliekami jau po konkurso laimėji-mo, sudarius sutartį dėl paslaugų teikimo. d. M. ir V. M. nepagrįstai ir ne-logiškai inkriminuota, kad d. M. iš d. l. sužinojo viešojo pirkimo informa-ciją – pirkimo sąlygas, nes ši informacija buvo viešai prieinama centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje.

4.30. d. l. teisme parodė, kad teiktų pasiūlymų Viešųjų pirkimų komisijai su V. M. neaptarinėjo. Viešojo pirkimo išskaidymas į dalis nebuvo neteisėtas, todėl juo nebuvo proteguojamas ŽŪk „d“ ir iš konkurso eliminuotos ki-tos bendrovės. Tokius d. l. parodymus teisme patvirtino liudytojas R. k. liudytojai d. l., V. R., R. k. ir g. R. teisme patvirtino, kad viešojo pirkimo sąlygų išskaidymas nepadarė neigiamos įtakos ar žalos urėdijai, priešingai, buvo naudingas.

4.31. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Remiantis ištirtais įrodymais, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad organizuojant ir įgyvendinant viešąjį pirkimo konkursą buvo sumenkintas VĮ PMos vardas, pažeisti viešųjų pirkimų lygiateisiškumo, nediskrimina-vimo ir skaidrumo principai bei sukurta savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistema. ŽŪk „d“ nebuvo sudarytos išskirtinės sąlygos, o kitos bendrovės nebuvo diskriminuotos, nebuvo apribotos jų teisės, jos nebuvo eliminuotos iš konkurso. Todėl valstybė ir urėdija nepatyrė didelės neturtinės žalos.

4.32. VĮ PMa nepatyrė ir turtinės – 4638,71 eur žalos. Su ŽŪk „d“ buvo su-daryta 2011 m. sausio 7 d. sutartis nr. 11/07-7 dėl paslaugų, kurių vertė 18 323,19 eur, pirkimo. ŽŪk „d“ atlikti darbai buvo užpajamuoti, už juos urėdija sumokėjo. ŽŪk „d“ sutartyje nustatytu laiku neatliko darbų už

495

4638,71 eur. juos vėliau atliko kita įmonė, už kuriuos urėdija jai sumokėjo. Taigi, ŽŪk „d“ neatliktų darbų vertė nepagrįstai įvertinta kaip piktnaudžia-vimo nusikalstama veika VĮ PMai padaryta turtinė žala.

4.33. net jei ir buvo padaryta kokių nors neesminių Viešųjų pirkimų įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimų, nebuvo padaryta didelės žalos valstybei ir kitiems Bk 228 straipsnio dispozicijoje nurodytiems asmenims, kad būtų tikslinga taikyti baudžiamąją atsakomybę. Už viešųjų pirkimų pažeidimus nustatyta ir administracinė atsakomybė.

4.34. Taigi akivaizdu, kad nebuvo padaryta miškų urėdo d. l. piktnaudžiavimo nusikalstama veika, todėl ir V. M. negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už piktnaudžiavimo organizavimą. Teismų išvados dėl V. M. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, dėl jo kaip nusikaltimo organizato-riaus vaidmens nepagrįstos byloje ištirtų neprieštaringų, patikimų ir pakan-kamų įrodymų visuma.

5. kasaciniu skundu nuteistosios d. M. gynėjas advokatas M. Bliuvas prašo panai-kinti teismų nuosprendžių dalis dėl d. M. nuteisimo pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) ir bylą jai nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 5.1. apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad d. M. savo veiksmais pa-

dėjo piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, ir palikdamas galioti pirmosios ins-tancijos teismo nuosprendį dėl jos nuteisimo pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, be to, padarė esminius BPk pažeidimus, nes, aptardamas bendrininkų grupės požymius, rėmėsi vien tik neteisėtai ir nepagrįstai nuo baudžiamosios atsako-mybės atleistų asmenų parodymais, netinkamais, neobjektyviais faktais ir duo-menimis, taip pažeidė d. M. teisę į gynybą ir teisingą teismą. Visa tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

5.2. d. M. nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su V. M., g. Ž., S. R., V. Š., a. l., M. j. ir l. Ž., padėjo a. l. ir V. Š. piktnaudžiauti jų tarnybine padėtimi per aB „Pe“ organizuojamus viešuosius pirkimus. kasaciniame skunde dėstoma teismų praktika apie bendrininkų baudžiamosios atsakomy-bės sąlygas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-P-9/2009, 2k-90/2013, 2k-49/2014, 2k-419-746/2015, 2k-7-67-511/2016 ir kt.), cituojama Bk 24 straipsnio 6 dalis ir nurodoma, kad, pripažįstant d. M. kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, turėjo būti neginčijamai įrodyta, kad ji suvokė priklausanti atitinkamai bendrininkų grupei ir kuo pasireiškė toks suvokimas. Taip pat turėjo būti nustatyta, kaip konkrečiai pasireiškė bendri-ninkų grupės sukūrimas, jos veikimas, asmenų tarpusavio susitarimas ben-drai veikti, bei detalizuota, kokias konkrečiai padėjėjo funkcijas d. M. atliko ir kokie konkrečiai duomenys patvirtina jos nusikalstamus veiksmus.

5.3. apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik išvardijo atitinkamus d. M. veiksmus, tačiau nepagrindė jų neteisėtumo, nenurodė, kaip šie veiksmai atitinka bendrininkų grupės požymius bei patvirtina d. M. veikimą ben-drininkų grupe ir padėjimą a. l. ir V. Š. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi,

496496496

nepagrindė, kaip šie veiksmai padėjo įvykdyti bendrininkų grupės nusikals-tamą sumanymą. Vertindamas tokius veiksmus kaip nusikalstamus, teismas rėmėsi klaidingais duomenimis ir netinkamai įvertino byloje nustatytus faktus. Be to, teismas nepateikė nė vieno argumento ir duomenų, rodančių, kad d. M. kaip nors būtų paveikusi aB „Pe“ darbuotojus daryti kokius nors pažeidimus ar savo veiksmais palengvinusi kokių nors pažeidimų darymą.

5.4. d. M. niekaip negalėjo bendrininkauti su V. Š., a. l. ir S. R., tartis su jais dary-ti kokius nors nusikalstamus veiksmus ir padėti a. l. ir V. Š. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, nes jų nepažinojo ir su jais nebendravo. Tai patvirtina V. Š., a. l. ir S. R. a. l. nurodė ir tai, kad jo veiksmams d. M. jokios įtakos neturėjo. Todėl teismų išvados dėl d. M. veikimo bendrininkų grupe su šiais asmenimis yra nepagrįstos ir nelogiškos.

5.5. apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad d. M. kaip padėjėjos veiksmus darant nusikalstamą veiką patvirtina tai, jog ji įsteigė UaB „Pg“ ir šios bendrovės vardu įgijo Ž kooperatinės bendrovės pajų. Šio teismo nuomo-ne, UaB „Pg“ buvo įsteigta, siekiant maskuoti d. M. ir V. M. dalyvavimą biokuro versle. darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi tik g. Ž. parody-mais, kuriuose jis teigė, kad 2010 m. pavasarį vykusios (duomenys neskelbti-ni) miestelio šventės metu jis susitiko su V. M. ir d. M., su kuriais kalbėjosi apie biokuro verslą. Tačiau šiuo atveju nebuvo įvertinti objektyvūs viešai prieinami duomenys, iš kurių matyti, kad (duomenys neskelbtini) miestelio šventė vyko ne pavasarį, kaip klaidingai nurodė g. Ž., o vasarą – 2010 m. liepos mėn. Tai patvirtino ir d. M. Tuo tarpu Ž kooperatinės bendrovės pajų perleidimas, kaip nurodo ir pats apeliacinės instancijos teismas, vyko 2010 m. gegužės 29–31 d. Taigi UaB „Pg“ buvo įsteigta ir kooperatinės ben-drovės pajai buvo įgyti dar iki (duomenys neskelbtini) miestelio šventės ir jos metu vykusio g. Ž., V. M. ir d. M. susitikimo. Todėl d. M. veiksmai įstei-giant UaB „Pg“ ir jos vardu įgyjant kooperatinės bendrovės pajų negali būti laikomi nusikalstamos veikos parengiamaisiais veiksmais ar padėjimu atlikti kokią nors nusikalstamą veiką. Šie veiksmai nebuvo nulemti nusikalstamų susitarimų, jais buvo siekiama teisėtų tikslų – plėtoti biokuro verslą.

5.6. dalyvavimas pajininkų susirinkimuose pats savaime negali būti laikomas nusikalstamu (vertinamas kaip padėjimas piktnaudžiauti tarnybine padėti-mi), juolab kad d. M., kaip fizinis asmuo, niekada nebuvo Ž kooperatinės bendrovės pajininkė, o atstovaudavo pajininkei UaB „Pg“ kaip šios įmonės direktorė. apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl d. M. dalyva-vimas pajininkų susirinkimuose laikytinas nusikalstamu.

5.7. inkriminuojant Bk 228 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kad asmuo pik-tnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, t. y. veikė dėl savanaudiškų paskatų. Tačiau teismai asmeninės nau-dos siekimo neaptarė ir nemotyvavo, kuo pasireiškė d. M. savanaudiškos paskatos, dalyvaujant Ž kooperatinės bendrovės veikloje. Vien tai, kad Ž ko-operatinės bendrovės pajininkė buvo ne pati d. M., o UaB „Pg“ ir d. M. kooperatinės bendrovės veikloje dalyvavo tik kaip pajininkės UaB „Pg“

497

atstovė, savaime paneigia asmeninių savanaudiškų paskatų buvimą. Svarbu ir tai, kad pajininkų susirinkimuose dalyvaudavo, balsuodavo ir sprendimus priimdavo visi Ž kooperatinės bendrovės pajininkai. Bylos duomenimis įro-dyta, kad pajininkų susirinkimo metu vienbalsiai buvo priimtas ir protoko-lu patvirtintas sprendimas dalyvauti konkursuose realizuojant ūkininkams nereikalingą atliekamą žemės ir miškų ūkio produkciją, teikti paraiškas fon-dams gauti paramą įsigyjant modernesnę techniką. Todėl nesuprantama, kodėl kitų pajininkų dalyvavimas susirinkimuose ir sprendimų priėmimas nėra laikomas nusikalstamu ir neteisėtu, o d. M. – vertinamas kaip padėji-mas piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, nors d. M. jokiuose viešuosiuose pirkimuose asmeniškai nedalyvavo, su aB „Pe“ darbuotojais nebendravo ir jokios įtakos nei jiems, nei jų priimamiems sprendimams nedarė.

5.8. apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad d. M. kaip padėjėjos veiks-mus darant nusikalstamą veiką patvirtina nurodymų g. P. ir M. j. davimas, nepateikė jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų, nedetalizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis tokie nurodymai minėtiems asmenims buvo duo-ti. iš tikrųjų g. P. ir M. j. veikė savarankiškai, kaip Ž kooperatinės bendrovės direktoriai, ir d. M. jiems jokių nurodymų nedavė, tai patvirtino ir jie patys, teisme nurodydami, kad įmonė realiai ketino vykdyti biokuro verslą.

5.9. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas pirmiau nurodytus d. M. veiksmus dėl aB „Pe“ viešųjų pirkimų kaip veikimą bendrininkų grupe ir padėjimą piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, netinkamai aiškino bendri-ninkavimo ir piktnaudžiavimo tarnyba nusikalstamos veikos požymius.

5.10. Taip pat d. M. nuteista ir už tai, kad, veikdama bendrai su V. M. ir d. l., padėjo valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui – VĮ PMos miškų urėdui d. l. – piktnaudžiauti tarnybine padėtimi per VĮ PMos organizuotą viešąjį pirkimo konkursą. Šiuo atveju teismai privalėjo neginčijamai įrodyti, kad d. M. suvokė veikusi bendrai su šiais asmenimis, taip pat turėjo būti atskleis-tas šių asmenų tarpusavio susitarimas bendrai veikti ir daryti atitinkamą nu-sikalstamą veiką, tačiau to nepadarė. iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kuo pasireiškė d. M. veikimas bendrai su V. M. ir d. l., teismas nevertino ir nenustatė susitarimo, nenurodė, kuo toks susitarimas pasireiškė, neatsklei-dė jo turinio. iš teismų nuosprendžių neaišku, kokiais konkrečiai neteisėtais veiksmais pasireiškė d. M. padėjimas d. l. piktnaudžiauti tarnybine padėti-mi, juose nenurodyta ir nedetalizuota, kokias konkrečiai padėjėjo funkcijas d. M. atliko ir kokie jos veiksmai lėmė Bk 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą.

5.11. iš kaltinamojo akto ir teismų nuosprendžių matyti, kad d. l. tariamas pik-tnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė tuo, jog buvo pakeistos viešo-jo pirkimo sąlygos, išskaidant pirkime numatytus darbus. nors apeliacinės instancijos teismas viešojo pirkimo sąlygų išskaidymą traktavo kaip netei-sėtą, tačiau nepateikė nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad toks pirki-mo sąlygų išskaidymas buvo nenaudingas PMai, neatitiko viešųjų pirkimų taisyklių ar apribojo galimybę šiame pirkime dalyvauti kitiems dalyviams.

498498498

Tokių duomenų byloje nėra, priešingai, visi liudytojai patvirtino, kad kon-kurso sąlygos buvo keistos ne proteguojant ŽŪk „d“ ir siekiant, kad tik ši įmonė laimėtų viešąjį pirkimą, o dėl to, kad ūkiniai darbai buvo nepopulia-rūs ir nepaklausūs ir juos išskaidžius buvo tikimasi pritraukti daugiau po-tencialių dalyvių šiems darbams atlikti. liudytojai patvirtino, kad viešojo pirkimo sąlygų išskaidymas buvo naudingas urėdijai ir neigiamos įtakos ar žalos jai ne tik kad nepadarė, bet ir negalėjo padaryti, kad konkursą dėl atitinkamų darbų atlikimo laimėjus ŽŪk „d“ darbai buvo realiai vykdo-mi. Taigi darbų išskaidymas niekam neapribojo ir neužkirto kelio dalyvauti konkurse ir nesudarė sąlygų dalyvauti konkurse tik ŽŪk „d“, o priešingai, taip buvo supaprastintos ir palengvintos konkurso sąlygos būsimiems ran-govams, kad šie galėtų rinktis atskiras paslaugas ir darbus atlikti greičiau ir efektyviau. kadangi išskaidant pirkimo sąlygas jokia žala urėdijai nepa-daryta, nebuvo padaryta ir jokia nusikalstama veika. Be to, iš PMos dar-buotojų parodymų matyti, kad ŽŪk „d“ dalyvavo viešuosiuose pirkimuose dėl jaunuolyno ugdymo kirtimų, sausinimo tinklo remonto ir želdinių ir žėlinių priežiūros rankiniu būdu teikimo darbų, kurie nebuvo paklausūs ir pelningi, tai paneigia teismų nurodytą veikimą siekiant turtinės naudos ŽŪk „d“ ir šalina Bk 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kvalifikuojamąjį po-žymį – savanaudiškas paskatas.

5.12. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad d. M. veikimas bendrai ir pa-dėjimas piktnaudžiauti tarnybine padėtimi pasireiškė ir tuo, jog ji derino pageidaujamas pirkimo sąlygas su d. l., kalbėjo su juo apie konkursą ir jo sąlygas bei veikė ŽŪk „d“ naudai. Tačiau d. M. su šiuo kooperatyvu nie-kaip nesusijusi, todėl nelogiška teigti, kad ji padėjo piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, siekdama naudos su ja niekaip nesusijusiam kooperatyvui. ape-liacinės instancijos teismas nustatė, kad ne d. M., o ŽŪk „d“ vadovas g. Ž., atstovaudamas kooperatyvo interesams, nuolatos bendravo su d. l., kalbė-josi su juo apie konkurso sąlygas ir jų pakeitimus, domėjosi, kokią kainą nurodžius būtų galima laimėti konkursą. nesuprantama, kodėl šiuo atveju g. Ž. aktyvus domėjimasis konkursu, jo sąlygomis, pirkimo kainomis bei bendravimas su d. l. nelaikomas nusikalstama veika, o viešai paskelbtų ir visiems prieinamų konkurso sąlygų gavimas iš d. l. jau po konkurso paskel-bimo d. M. kvalifikuotas kaip padėjimas piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pateikė vieną kitai prieštarau-jančias išvadas, t. y., iš pradžių konstatavęs, kad d. M. veiksmai – bendravi-mas su d. l. ir konkurso sąlygų iš jo gavimas – laikytini padėjimu piktnau-džiauti tarnybine padėtimi, vėliau nurodė, kad savaime konkurso sąlygų perdavimas d. M. tą pačią dieną, kai jos buvo paskelbtos ir cVP informaci-nėje sistemoje, įstatymo nepažeidė, o dar vėliau nurodė, kad vėlesni d. M. veiksmai lėmė Bk 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą. Šis teismas neįvardijo, kokie d. M. veiksmai ir kaip lėmė šio nusikaltimo padarymą. Toks asmens nuteisimas už neaišku kokius „vėlesnius veiksmus“ pažeidžia nuteistojo teisę žinoti, už ką jis teisiamas.

499

5.13. Teismai nuosprendžiuose nenurodė, kokie įrodymai patvirtina, kad d. M. veiksmai, gavus iš d. l. viešai prieinamas konkurso sąlygas, būtų kaip nors paveikę konkursą, jo rezultatus, taip pat kad d. M. būtų įpareigota rinkti su viešuoju pirkimu susijusią informaciją ir šią informaciją perduotų kitiems asmenims, kad būtų davusi kam nors nurodymus neteisėtai veikti ar kaip kitaip padėjusi vykdyti konkursą. d. M. neatliko jokių nusikalstamos veikos padėjėjui priskiriamų veiksmų (Bk 24 straipsnio 6 dalis). Tokių įrodymų byloje apskritai nėra. d. M. veiksmuose nėra bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

5.14. Byloje buvo netinkamai pritaikytos Bk 391 straipsnio nuostatos. a. l., M. j. ir d. l. ikiteisminio tyrimo metu nuo baudžiamosios atsakomybės buvo at-leisti, vadovaujantis Bk 391 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, kaip dalyvavę organizuotoje grupėje ir padėję aktyviai atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas. nors kaltinamajame akte buvo inkriminuota, kad nuteistieji, taip pat ir nuo baudžiamosios atsakomybės at-leisti asmenys veikė organizuota grupe, teismai sprendė, kad nusikalstamos veikos padarytos veikiant bendrininkų grupe. dėl to yra pagrindas manyti, kad veikimas organizuota grupe buvo inkriminuotas dirbtinai tik tam, kad a. l., M. j. ir d. l. gautų išskirtinę lengvatą mainais už jų tendencingus, neobjektyvius ir jokiais kitais duomenimis nepagrįstus parodymus, kuriuos būtų galima panaudoti prieš kitus byloje kaltinamus asmenis. kad organi-zuotos grupės požymis buvo inkriminuotas dirbtinai, patvirtina ir tai, kad prokuroras apeliaciniame skunde neginčijo teismo išvadų dėl kaltinamųjų veikimo bendrininkų grupe ir neprašė dėl to pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

5.15. netinkamai pritaikius Bk 391 straipsnį, buvo padarytas ir esminis BPk pa-žeidimas, nes teismų nuosprendžiai iš esmės pagrįsti vien nuo baudžiamo-sios atsakomybės atleistų asmenų parodymais, kurie apkalbėjo kitus kaltina-muosius, tarp jų ir d. M., bei davė tendencingus, neobjektyvius parodymus, siekdami pagrįsti jų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės būtinumą ir teisėtumą. Todėl šių asmenų parodymai teismuose turėjo būti įvertinti itin kruopščiai, atsižvelgiant į jų procesinę padėtį ir suinteresuotumą bylos baig-timi, taip pat į šių parodymų įrodomąją reikšmę kitų įrodymų kontekste. esant tokiai teisinei situacijai, šių asmenų parodymai negalėjo būti vertina-mi kaip teisėtu būdu gauti duomenys ir pripažinti įrodymais.

5.16. kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad nuo baudžiamosios atsako-mybės atleisto asmens parodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų ver-tinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus. Pripažinti įrodymais tokio asmens parodymus ga-lima tik tais atvejais, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kita bylos medžiaga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-340/2006). apeliacinės instancijos teismas šia kasacinio teismo praktika nesivadovavo ir šiuo aspektu pasisakė tik deklaratyviai. Tuo tarpu akivaizdu, kad, pašalinus

500500500

liudytojų a. l., M. j. ir d. l. parodymus, jokie kiti bylos įrodymų šaltiniai, tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma, nepatvirtina d. M. kaip padėjėjos veikimo inkriminuotose veikose. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad a. l., M. j. ir d. l. parodymai teismo posėdyje pasikeitė, buvo ne tokie kategoriški, jie teigė daug ko nežinantys ar nepamenantys, nurodė, kad su niekuo nesitarė nusikalstamai veikti. Tai rodo, kad jeigu šie liudytojai nebūtų dirbtinai atleis-ti nuo baudžiamosios atsakomybės, jų pozicija dėl tariamai padarytų nusi-kalstamų veikų ir jas įvykdžiusių asmenų neabejotinai būtų kitokia. Būtent neteisėtas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nulėmė šių asmenų tendencingus, kitus nuteistuosius apkalbančius parodymus, kuriais iš esmės yra grindžiami teismų nuosprendžiai. Todėl teismas turėjo pasisakyti dėl mi-nėtų asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės teisėtumo ir tokio atleidimo nulemtų šių asmenų duotų parodymų patikimumo. ikiteisminio tyrimo metu priėmus sprendimus, kurių teisėtumo iš esmės negalima kves-tionuoti, sukuriami neteisėti prejudiciniai faktai, kurie niekaip negali būti pa-tikrinti bylą nagrinėjant iš esmės, taip pat ribojama asmenų teisė į gynybą bei teisė ginčyti jų interesams tiesioginės įtakos turinčius neteisėtus sprendimus.

5.17. Be to, abiejų instancijų teismams konstatavus, kad nuteistieji ir nuo baudžia-mosios atsakomybės atleisti asmenys nusikalstamas veikas padarė veikdami ne organizuota, o bendrininkų grupe, susidarė teisiškai nelygiavertė ir skir-tingą teisinę padėtį sukurianti situacija, kada a. l., M. j., d. l. liko atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaip veikę organizuota grupe ir padėję atskleisti organizuotos grupės narių padarytas nusikalstamas veikas, nors nuospren-džiuose nuteistųjų ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleistų asmenų veiks-mai įvertinti kaip padaryti bendrininkų grupe. Taigi, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, buvo iš esmės pasunkinta kitų šioje byloje kaltintų ir nuteistų asmenų teisinė padėtis bei pažeista jų teisė į teisingą teismą.

6. kasaciniu skundu nuteistojo V. Š. gynėjas advokatas M. dūda prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. Š. nuteistas pagal Bk 228 straipsnio 2 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria atmestas jo gynėjo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą V. Š. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nenustačius pagrindo nutraukti bylą – konstatuoti padarytus esminius BPk pa-žeidimus, panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. kasatorius nurodo: 6.1. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino, pažeisdamas BPk 20 straips-

nio 4, 5 dalių nuostatas, ir priėmė BPk 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ne-atitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, šis teismas pažeidė lietuvos Res-publikos konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPk 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtintą teisę į teisingą procesą, teisę į gynybą ir rungimosi principą, BPk 255 ir 256 straips-niuose reglamentuotą veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo keitimo tvarką. apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė. dėl nurodytų esminių BPk pažeidimų buvo pažeistos pamatinės V. Š. teisių ga-

501

rantijos, tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Padaryti esminiai BPk pažeidimai vertinant įrodymus lėmė ir netinkamą Bk 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių, 11 straipsnio 1 da-lies, 228 straipsnio 2 dalies taikymą. dėl to teismai nepagrįstai priėmė V. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, nors privalėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

6.2. Šioje byloje buvo surašytas iš esmės BPk 219 straipsnio reikalavimų neati-tinkantis kaltinamasis aktas, tai trukdė nagrinėti bylą teisme. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad kaltinimo formuluotės būtų tikslios, lo-giškos, o iš nurodytų nusikalstamą veiką apibūdinančių požymių (faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių) būtų nedviprasmiškai aišku, kokios veikos padarymu asmuo kaltinamas, t. y. kaltinimo apimtis ir jo tu-rinys. Pagal kasacinio teismo praktiką, nusikalstamos veikos aplinkybės turi būti nurodomos tiksliai, tačiau trumpai, jos turi būti nurodytos esminės, neapkraunant aprašymo ne itin reikšmingomis detalėmis (kasacinė nutar-tis baudžiamojoje byloje nr. 2k-83/2009). jei nusikalstamą veiką bendrai padarė keli kaltinamieji (nuteistieji), jų veiksmai turi būti aprašyti taip, kad būtų aišku, kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš jų. Tačiau kalti-nimas V. Š., kaip ir kitiems nuteistiesiems, yra painus, suformuluotas sunkiai suvokiamais gremėzdiškais sakiniais, susidedančiais iš kelių šimtų žodžių, jis apkrautas ne itin reikšmingomis detalėmis, dėl to nesuprantamas nei se-mantiškai, nei logiškai. Be to, visų nuteistųjų veiksmai aprašyti bendrai, to-dėl sunku spręsti apie kiekvieno asmens veiksmų apimtį ir vaidmenį darant nusikalstamą veiką, t. y. kaltinimas nėra konkrečiai ir aiškiai apibrėžtas. Visa tai suvaržė V. Š. teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo.

6.3. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva, iš anksto neinformavęs proce-so dalyvių apie tokią galimybę, skirtingai nei buvo nurodyta kaltinamajame akte, aprašė piktnaudžiavimo tarnyba faktines aplinkybes, taip pat perkva-lifikavo V. Š. inkriminuotą piktnaudžiavimą tarnyba, padarytą veikiant su organizuota grupe, į piktnaudžiavimą, padarytą veikiant su bendrininkų grupe. Taip buvo pažeisti BPk 255 ir 256 straipsnių reikalavimai, nesilai-kyta teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-P-36/2010, 2k-P-1/2014, 2k-7-304-976/2016). Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo papildo-mai įspėti apie galimą bendrininkavimo formos pasikeitimą, daryti pertrau-kos ir leisti pasiruošti gynybai nuo naujo kaltinimo, nepagrįsta. Prokuroras pakeisti kaltinimo iš esmės skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis ar per-kvalifikuoti veikos neprašė ir V. Š. teisme gynėsi nuo kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo. Šiuo atveju kaltinamasis buvo priverstas gintis nuo „siurprizinės“ kaltinimo modifikacijos, nesant teisinio tikrumo ir apibrėžtu-mo dėl to, kokios gi apimties teisinės pretenzijos jam yra keliamos. Tokioje situacijoje iš esmės neįmanoma įgyvendinti teisės į gynybą, toks procesas yra nerungtyniškas ir nesąžiningas.

6.4. V. Š. teisės į gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą lėmė ir skirtin-gas tos pačios veikos vertinimas skirtingiems asmenims, t. y. a. l. ir M. j.

502502502

veiksmai įvertinti kaip padaryti organizuota grupe, o V. Š. ir kitų nuteistųjų – bendrininkų grupe. Tokia situacija, kai vieno nusikalstamos veikos vykdytojo veiksmai kvalifikuoti vienaip, o kito (bendravykdžio) ta pati veika kvalifikuo-ta kitaip, negalima. Šiuo atveju teismų pripažinimas, kad V. Š. ir a. l. veikė bendrininkų grupe, prieštarauja sprendimui atleisti a. l. nuo baudžiamosios atsakomybės Bk 391 straipsnio pagrindu. jei a. l. buvo piktnaudžiavimo ben-dravykdis, t. y. veikė su V. Š. ir kitais nuteistaisiais bendrininkų grupe, kaip tai konstatavo teismai, tai pastarasis negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Bk 391 straipsnį. BPk nenustatyta teisė kaltinamiesiems skųsti kitų proceso dalyvių atžvilgiu priimtų sprendimų dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, atleidžiant juos nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl bylą nagrinėjantis teismas, kaip teisingumo vykdymo garantas, esant byloje pagrįstų abejonių dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pa-grįstumo ir teisėtumo, turi įvertinti ir motyvuotai pasisakyti, ar tokioje situa-cijoje apskritai galimas vadovavimasis tokio asmens parodymais, ar tai nepa-žeidžia kitų kaltinamųjų (nuteistųjų) teisės į teisingą procesą, ar šis įrodymas atitinka BPk 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisėtumo reikalavimą. kadangi a. l. ir M. j. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Bk 391 straipsnį nepagrįstai, teismai negalėjo vadovautis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. a. l. ir M. j. parodymus davė kaip liudytojai, nors šiame procese turėjo būti apklausiami kaip įtariamieji (kaltinamieji), užtikri-nant jiems teisę tylėti – neduoti parodymų prieš save ir kt. Tokie parodymai neatitinka BPk 20 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisėtumo reikalavimo, todėl jais negalėjo būti grindžiami apkaltinamieji nuosprendžiai.

6.5. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino byloje esančių įro-dymų, nuosprendyje tik išdėstė įrodymus, tačiau iš esmės jų neanalizavo, negretino tarpusavyje, nepašalino prieštaravimų, visiškai nepasisakė dėl ištirtų įrodymų patikimumo ir nepateikė logiškų ir neprieštaringų išvadų, pagrįstų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o tik for-maliai konstatavo, kad V. Š. kaltė padarius nusikalstamą veiką įrodyta visu-ma įrodymų, konkrečiai nedetalizuodamas, kokių būtent įrodymų pagrindu daroma ši išvada, ir nepaaiškindamas, kodėl nesivadovaujama V. Š. paro-dymais ir kitais jo nekaltumą patvirtinančiais įrodymais. V. Š. teisinantys įrodymai nuosprendyje nutylėti, nepateikta jokių motyvų, kodėl teismas juos laiko neteisingais ir nepatikimais. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra atskirai aptarti ir individualizuoti kiekvieno kaltinamojo veiksmai, nenurodyti prieš kiekvieną iš jų surinkti įrodymai, pagrindžian-tys inkriminuotų veikų padarymą. iš nuosprendžio turinio visiškai neaiš-ku, kokiais konkrečiai įrodymais yra įrodyta kiekvieno kaltinamojo kaltė, nes motyvai dėl visų kaltinamųjų kaltumo išdėstyti bendrai. nors teismas turi pagrįsti kiekvienos nusikalstamos veikos kvalifikavimą dėl kiekvieno kaltinamojo, surašydamas išsamius motyvus. Šis pažeidimas yra esminis ir turi lemiamą reikšmę, ypač atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje bendrai aprašo ir sprendžia dėl skirtingą vaidmenį

503

(vykdytojas, organizatorius, padėjėjas) ir skirtingą procesinį statusą (kalti-namasis, asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, asmuo, dėl ku-rio baudžiamasis procesas nutrauktas jam mirus) turinčių asmenų, kurių skirtingi yra ir veiksmai, ir veikimo laikas, būdas, kitos aplinkybės, kai kurie iš jų net tarpusavyje nepažįstami ir nėra bendravę. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai neištyręs visų esminių bylos aplinkybių, V. Š. kaltę iš esmės grindė vieninteliu įrodymų šaltiniu – nuo atsakomybės Bk 391 straipsnio pagrindu atleisto liudytojo a. l. parodymais, suteikdamas jiems išskirtinę, dominuojančią įrodomąją reikšmę, todėl nepagrįstai pripa-žino nustatytomis bylos aplinkybes, kurių pagrindu konstatavo V. Š. kaltę padarius nusikalstamą veiką, nurodytą Bk 228 straipsnio 2 dalyje. apeliaci-nės instancijos teismas padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nelaikė esminiais, iš esmės apsiribojo tik deklaratyviu pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų patvirtinimu. Pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl liudytojo a. l. parodymų pagrįstumo ir patikimumo, teismas iš esmės nevertino apeliacinio skundo argumentų.

6.6. a. l. ir M. j. pirmosios instancijos teisme buvo apklausti būdami neįspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už vengimą duoti parodymus, melagingų paro-dymų davimą. apeliacinės instancijos teismas tai pripažino pažeidimu, bet neesminiu, ir pats priimtą nuosprendį iš esmės grindė liudytojų parodymais, gautais pažeidžiant BPk reikalavimus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmuo, dalyvavęs organizuotoje grupėje ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės Bk 391 straipsnyje nurodytu pagrindu, teisiamajame posėdyje apklausiamas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles. ir, tik nagrinėjant bendrininkų bylą, dėl tos pačios vei-kos jau nuteistas asmuo (nuteistasis) į teismo posėdį kviečiamas ir posėdyje apklausiamas pagal liudytojo apklausos taisykles, tačiau toks asmuo neįspė-jamas dėl atsakomybės pagal BPk 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, dėl atsakomybės pagal Bk 235 straipsnį už melagingus parodymus ir neprisiekia. Šiame kontekste pažymėtina, kad proceso daly-vių apklausos procesiniai reikalavimai sietini su BPk 20 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvar-ka gauti duomenys. Teismo veiksmai išaiškinant proceso dalyviams pareigą teisingai papasakoti visa, kas žinoma byloje, ir įspėjimas apie atsakomybę už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus bei už melagingus parodymus yra moralinės ir baudžiamosios atsakomybės priemonėmis įtvirtinta garantija gauti teisingus parodymus. Šie veiksmai bei asmens priesaika skirti tam, kad proceso dalyvis suvoktų savo teikiamų parodymų svarbą ir prisiimtų atsako-mybę už parodymų davimą bei jų teisingumą sprendžiant kaltinamo asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą. Todėl, priešingai nei konstatavo ape-liacinės instancijos teismas, šių reikalavimų pažeidimai atliekant liudytojų apklausas laikytini svariu pagrindu pripažinti, kad bylos proceso metu gauti duomenys yra gauti neteisėtu būdu.

504504504

6.7. a. l. ir M. j. parodymai nepripažintini įrodymais ir jais nesivadovautina ir dėl to, kad šių liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir kelia daug abejonių, kurių nepavyko pašalinti jokiais kitais bylos įrodymais. Šio-je byloje esminis ir iš esmės vienintelis V. Š. kaltės įrodymas ir yra nuo atsa-komybės Bk 391 straipsnio pagrindu atleisto liudytojo a. l. parodymai, ta-čiau teismai netinkamai vertino jo procesinio statuso ypatumus, parodymų turinį ir įrodomąją reikšmę kitų įrodymų kontekste, nepagrįstai suteikdami jiems išskirtinę, prioritetinę reikšmę. Teismai, vertindami liudytojo a. l. parodymų patikimumą, privalėjo tai daryti itin kruopščiai, atsižvelgdami į jo procesinę padėtį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nors formaliai ir pasisakė dėl tokio asmens parodymų vertinimo ypatumų, skirdamas dides-nį dėmesį jo duodamų parodymų patikimumui, realiai šiomis taisyklėmis nesivadovavo ir neištaisė su tuo susijusių pirmosios instancijos teismo pa-darytų esminių BPk pažeidimų.

6.8. europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – eŽTT) praktikoje pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliaci-joms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją, § 33; Cornelis prieš Ny-derlandus). Policijos bendradarbio parodymais dėl jų prigimties yra įmano-ma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kuriuos nacionalinė teisė nustato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Turi būti įvertinta rizika, kad tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labi-ta prieš Italiją, peticijos nr. 26772/95; 1997 m. sausio 14 d. sprendimas bylo-je Contrada prieš Italiją, peticijos nr. 27143/95). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs) (2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos nr. 54445/00). Tokios pozicijos laikosi ir lietuvos aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-340/2006, 2k-177/2008, 2k-276-976/2015). Taigi teismai privalo ne tik atsižvelgti į nuo atsakomybės atleistų liudytojų procesinę padėtį, bet ir to-kių asmenų parodymus vertinti itin atidžiai, kas, be kita ko, reiškia ir tai, jog šių asmenų parodymus ne tik turi patvirtinti kita įrodomoji medžiaga, tačiau ir jų turinys turi būti nuoseklus ir neprieštaringas. apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodo, kad a. l. parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs.

6.9. Teismai liudytojo a. l. parodymų pagrindu konstatavo, kad pastarasis ne-teisėtus veiksmus atliko paveiktas V. Š. Tačiau a. l. taip konkrečiai ir ne-paaiškino, kokie gi buvo tie V. Š. „neteisėti nurodymai“ ir kaip bei kada jis

505

juos davė. apeliacinės instancijos teismas taip pat nesuformulavo, kada ir kur, taip pat dėl kokių a. l. veiksmų V. Š. išreiškė nepasitenkinimą a. l. V. Š. nesikišo į Pirkimų komisijos veiklą, tai patvirtino visi komisijos nariai, tarp jų ir pirmininkas a. l. iš esmės a. l. pateikė keletą neva jam daryto poveikio versijų, tačiau visos jos yra abstrakčios ir prieštaringos, jų, prie-šingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nepatvirtina jokie kiti įrodymai (garso, vaizdo įrašai ir kt.). Tai, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Bk 391 straipsnį liudytojas a. l. viso proceso metu davė prieštaringus parodymus ir konkrečiai bei aiškiai nenurodė, kokie gi buvo tie V. Š. neteisėti nurodymai, rodo, jog šis liudytojas duoda melagingus pa-rodymus. objektyvūs bylos duomenys patvirtina ne V. Š. veiksmus, o tik tas faktines aplinkybes, kurios yra susijusios su paties a. l. atliktais nusikalsta-mais veiksmais. Šioje byloje a. l. suinteresuotas apkalbėti V. Š., duodamas jį kaltinančius parodymus mainais už išsaugotą darbo vietą ir baudžiamosios atsakomybės išvengimą.

6.10. nepagrįstai pripažinti įrodymais ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Bk 391 straipsnį liudytojo M. j. parodymai. Šio liudytojo parodymai, kiek tai susiję su V. Š., nebuvo nuoseklūs. M. j. ikiteisminio tyrimo metu nu-rodė, kad iš d. M. ir g. Ž. tarpusavio pokalbių suprato, jog Ž kooperatinę ben-drovę dėl biokuro tiekimo palaiko aB „Pe“ vadovas, su kuriuo bičiuliaujasi V. M. Tačiau teisme M. j. negalėjo detaliau paaiškinti šio savo samprotavimo, teigė, kad jo pasakymas „turi palaikymą“ reiškia, jog buvo matyti, kad a. l. yra suinteresuotas asmuo padėti Ž kooperatinei bendrovei; apie V. Š. jam ži-noma tik tiek, kad jis vadovavo aB „Pe“, jis su juo nebuvo susitikęs; palaiky-mo turėjimas siejamas su a. l. Taigi M. j. parodymų nenuoseklumas, turint omenyje jo procesinį statusą, kelia pagrįstų abejonių dėl šio liudytojo duotų parodymų patikimumo ir galimumo jais vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarbu ir tai, kad toks M. j. samprotavimas atsirado tik po ke-tverių metų, ankstesnėse apklausose jis to nenurodė. apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, nuosprendyje tai nutylėta, o tai reiškia, kad šiuo atveju teismo išvados nepagrįstos išsamiu visų įrodymų išnagrinėjimu.

6.11. Viešųjų pirkimų tarnybos raštas nr. 4S-1034 negali būti pripažintas leistinu ir tinkamu V. Š. kaltės įrodymu. apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripa-žino, kad šis dokumentas neatitinka BPk 90 straipsnyje nustatytų specialisto išvadai keliamų reikalavimų, jį laikė įrodymu ir juo vadovavosi. apeliacinio skundo argumentų dėl aptariamo rašto neteisėtumo ir nepagrįstumo apelia-cinės instancijos teismas iš esmės nevertino, šio teismo motyvai dėl rašto pri-pažinimo įrodymu iš esmės prieštarauja teisminio nagrinėjimo metu nustaty-toms aplinkybėms. darydamas išvadą dėl rašte pateiktų išvadų patikimumo, teismas nevertino teismo posėdyje apklaustos specialistės g. P. paaiškinimų visumos. Teismas nuosprendyje nutylėjo, kad g. P. nurodė, jog rašte pateikia-mos išvados grįstos ne lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu nr. 277 patvirtintos Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarkos ar

506506506

kitų teisės aktų, reglamentuojančių viešuosius pirkimus, taikymu, bet jos pa-čios subjektyviu šių teisės aktų normų supratimu ir plečiamuoju aiškinimu, iš esmės spėliojimu ir tam tikrų prezumpcijų darymu. g. P. teisme nenuro-dė jokių V. Š. veiksmų, kuriais jis būtų pažeidęs Pirkimų tvarkos nuostatas ar kitus teisės aktus ir dėl to atsirastų teorinė galimybė taikyti jam atsakomybę (Pirkimų tvarkos 90 straipsnis). g. P. parodė, kad V. Š. veiksmų apskritai nety-rė ir net nežino, kokios apimties ir kokie konkretūs dokumentai apie konkretų pirkimą buvo pateikti V. Š. prieš pasirašant sutartis. iš tikrųjų g. P. vadovavosi V. Š. kaltės prezumpcija tik dėl nustatytų a. l. ir jo vadovaujamos komisijos neteisėtų veiksmų. Tačiau tokiu atveju atsakomybė turėtų kilti būtent a. l. ir jo vadovaujamos komisijos nariams, tai rodo ir įstatymo leidėjo vartojamas jungtukas „ar“, reiškiantis, kad atsakomybėn turėtų būti traukiami tik tie as-menys, kurie kaltais veiksmais padarė pažeidimus, o ne visi Pirkimų tvarkos 90 straipsnyje išvardytieji, kaip tai supranta g. P.

6.12. Be to, teismas nutylėjo teismo posėdyje nustatytą aplinkybę, kad g. P. rašte nurodyta kaip rašto rengėja, tačiau darant išvadas dalyvavo ir jos vadovai. kaip tie asmenys prisidėjo prie išvados turinio, nebeįmanoma patikrinti. g. P. patvirtino, kad pateikė ne savo, bet Viešųjų pirkimų tarnybos nuomonę, o jos nuomonė negali skirtis nuo Viešųjų pirkimų tarnybos nuomonės. Tai rodo asmens nesavarankiškumą ir priklausomumą nuo tiesioginių vadovų. kita vertus, baudžiamojoje byloje turėtų būti vertinamos ne kažkieno nuo-monės, bet aiškūs ir tikri faktai, specialiųjų žinių pagrindu padarytos išva-dos, o tokių byloje nagrinėjamais klausimais nepateikta. nebuvo pagrindo rašte daromai išvadai, kad V. Š. nesilaikė iš Pirkimų tvarkos ar kitų teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų. V. Š. savo pareigą, nustatytą Viešųjų pirkimų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (perkančioji organizacija pirkimui organizuo-ti ir atlikti privalo sudaryti viešojo pirkimo komisiją, nustatyti jai užduotis ir suteikti visus įgaliojimus toms užduotims vykdyti), įvykdė. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 16 straipsnio 1 dalį perkančiosios organizacijos vadovas yra įpareigotas paskirti asmenį arba asmenis, galinčius atlikti pirkimo proce-dūras, o vėliau, kai jau pirkimus atlieka konkretūs asmenys, už visas proce-dūras jie atsako asmeniškai, t. y. už viešųjų pirkimų procedūros pažeidimus yra atsakinga komisija, nes visi įgaliojimai yra perduodami jai. Tokia prakti-ka formuojama administracinių teisės pažeidimų bylose dėl viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimų (kauno apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje nr. aTP-380-582/2014). Viešųjų pirkimų komisija yra sa-varankiška atlikdama pirkimų procedūras, t. y. ji pati turi nustatyti pirkimo būdą, parengti pirkimo dokumentus, išnagrinėti pasiūlymus. V. Š. negalėjo kištis ir nesikišo į šios komisijos veiklą, be to, jam nebuvo pranešta apie daro-mus ar padarytus pažeidimus organizuojant viešuosius pirkimus.

6.13. Teismai neturėjo jokio pagrindo V. Š. kaltę grįsti tarp V. Š. ir V. M. vykusių pokalbių telefonu įrašais, nes tarp jųdviejų nebuvo nusikalstamo pobūdžio bendravimo, V. Š. su V. M. palaikė tik formalius santykius kaip su politiku ir „Rotary“ klubo nariu, kuriam ir jis pats priklausė. Teismai nenurodė, kodėl

507

nesivadovauja jų parodymais, nors byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti bent prielaidą apie V. Š. ir V. M. bendravimo nusikalstamą tu-rinį. To nepatvirtina ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pateikta pokalbių telefonu analizė. iš šių pokalbių turinio neaišku, apie ką jie kalba, tačiau išsakytos frazės nerodo, kad pokalbiai susiję būtent su Ž kooperatine bendrove. apeliacinės instancijos teismas bando sieti V. Š. ir V. M. pokalbius su a. l. vykimu į susitikimą su g. Ž., tačiau pokalbiai įvyko 2010 m. lie-pos 8 d. ir 2010 m. rugpjūčio 13 d., o a. l. į komandiruotę susitikti su g. Ž. vyko 2010 m. liepos 19 d. Tarp šių įvykių yra ilgi laiko tarpai, todėl visiškai nelogiška juos sieti tarpusavyje. Tai rodo, kad teismo motyvai yra pritemp-ti prie norimo rezultato, t. y. duomenys atrinkti selektyviai ir tendencingai vertinami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti naudinga linkme. Baudžia-majame procese galioja in dubio pro reo principas, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžia-mojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Šiuo atveju teismų nuosprendžiuose įrodymai yra interpretuojami savitai, jiems suteikiant turinį, kurio šie duo-menys nerodo, t. y. faktiškai jų pagrindu daromos tik prielaidos.

6.14. Tarp V. Š. ir kitų nuteistųjų nebuvo jokių kriminalinio pobūdžio susitarimų, jie V. Š. neprašė veikti neteisėtai, V. Š. niekam jokių nurodymų ar užuominų veikti neteisėtai Ž kooperatinės bendrovės naudai per viešuosius pirkimus nedavė. Teismai nepaaiškino, kodėl nesivadovauja nuteistųjų parodymais. apeliacinės instancijos teismo argumentai apie neva V. Š. turėtą motyvą tėra prielaidos. Vien tai, kad asmenys bendravo, nereiškia, jog buvo daroma ko-kia nors nusikalstama veika. Byloje nėra jokių V. Š. parodymus paneigiančių duomenų. Teismas akcentuoja, kad apeliantai nepateikė įtikinamų argu-mentų, kurie galėtų paaiškinti a. l. palankumą Ž kooperatinei bendrovei, tačiau toks motyvavimas yra įrodinėjimo naštos perkėlimas baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui bei vadovavimasis prielaidomis nusta-tant asmens kaltumą. Tai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui.

6.15. V. Š. veiksmuose nėra Bk 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo su-dėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Teismai nepagrįstai konstata-vo, kad V. Š. ir a. l. buvo piktnaudžiavimo bendravykdžiai, nes neatskleidė, kaip V. Š. įgyvendino piktnaudžiavimo tarnyba objektyviuosius požymius. Teismai, pripažindami asmenį kaltu pagal Bk 228 straipsnio 2 dalį, privalo konkrečiai nurodyti, kokių teisės aktuose nustatytų teisių ir pareigų asmuo nesilaikė (pažeidė), veikdamas (arba neveikdamas) atitinkamu būdu, vykdy-damas tarnybines funkcijas. nagrinėjamu atveju piktnaudžiavimas siejamas su padarytais pažeidimais organizuojant viešuosius pirkimus, tačiau V. Š., kaip generalinis direktorius, viešųjų pirkimų neorganizavo ir nebuvo atsa-kingas už viešųjų pirkimų tvarkos laikymąsi. kaip minėta, savo pareigą, nu-statytą Viešųjų pirkimų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, paskirti asmenį arba asmenis, galinčius atlikti pirkimo procedūras, jis įvykdė: aB „Pe“ veikė Pir-kimų tarnyba, kurios viršininkas buvo a. l., ir buvo sudaryta Prekių, paslau-

508508508

gų ir darbų viešojo pirkimo komisija, kurios pirmininkas taip pat buvo a. l. Pastarasis proceso metu paaiškino, kad būtent nusikalstamą (o ne teisėtą ir teisingą) elgesio variantą pasirinko pats savarankiškai, pats sprendė dėl savo veiksmų apimties ir turinio, nes jokio susitarimo su V. Š. elgtis nusikalstamai nebuvo. Viešųjų pirkimų organizavimas buvo priskirtas a. l. kompetencijai, todėl nesuprantama, kaip V. Š. galėjo įgyvendinti piktnaudžiavimo objekty-viuosius požymius ar bent dalį jų. Šiuo atveju itin svarbus yra V. Š. ir a. l. tarnybinių kompetencijų atskyrimo klausimas. V. Š. negali ir neturi atsakyti baudžiamąja tvarka už kito asmens – a. l. – padarytus nusikalstamus veiks-mus, piktnaudžiaujant jam priskirtomis teisėmis ir pareigomis.

6.16. V. Š. pagal Bk 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes byloje nėra duomenų, pa-tvirtinančių išvadą, kad jis, savo parašu patvirtindamas 2010 m. gruodžio 14 d. skiedros pirkimo ataskaitą nr. Pk-k19, žinojo, jog Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisija, vadovaujama a. l., neatliko skiedros kurui viešojo pirkimo procedūrų, neapklausė skiedros kurui tiekėjų ir neposėdžiavo. Bū-tent šie veiksmai – neatlikimas viešojo pirkimo procedūrų ir kt. – teismų yra siejami ir su piktnaudžiavimu tarnyba per aB „Pe“ organizuotus viešuosius pirkimus. jeigu V. Š., kaip tai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nie-ko nežinojo apie viešųjų pirkimų organizavimą, tai jis negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas ir pagal Bk 228 straipsnio 2 dalį. Taigi teismo išvadose yra akivaizdūs prieštaravimai, toks nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

6.17. V. Š. nedalyvavo ir rengiant sutartis, o Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos darbo kontrolę vykdė tiek, kiek jam leido teisės aktai. jokių Pirkimų komisijos darbo smulkmenų V. Š. nežinojo ir neprivalėjo žinoti, nes į komisijos darbą nesikišo ir neturėjo teisės kištis. Visos sutar-tys V. Š. buvo teikiamos pasirašyti jau parengtos ir vizuotos visų sutarties projektą derinančių padalinių, kaip tai nustatyta 2010 m. lapkričio 23 d. įsakymu nr. 151 patvirtintos Sutarčių rengimo ir įforminimo tvarkos 10 punkte. ne išimtis ir aptariamos sutartys su Ž kooperatine bendrove. Suabejoti tinkamai parengtais ir įformintais dokumentais, kaip ir aB „Pe“ darbuotojais, tuo metu V. Š. neturėjo jokio objektyvaus pagrindo. Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisija, vadovaudamasi darbo regla-mentu, kartą per pusmetį už savo darbą atsiskaitydavo, teikdama tvirtinti ataskaitą, aB „Pe“ valdybai, kurios nariu buvo ir V. Š. Tokių ataskaitų ko-legialiu svarstymu ir apsiribodavo visa V. Š. kontrolė bei „kišimasis“ į ko-misijos darbą. Taigi V. Š. kaltė piktnaudžiavus tarnyba iš esmės išvedama iš a. l. padarytų pažeidimų (piktnaudžiavimo) jam priskirtomis teisėmis ir pareigomis. V. Š., veikdamas pagal savo kompetenciją, nepadarė ir nega-lėjo padaryti kaip bendravykdis inkriminuojamos veikos.

6.18. Teismai nenustatė siekimo turtinės ar kitokios asmeninės naudos. nuos-prendžiuose deklaratyviai nurodyta, kad veika padaryta siekiant, kad Ž ko-operatinė bendrovė laimėtų viešuosius biokuro pirkimus, taip sudarant ben-drovei galimybę plėtoti verslą biokuro srityje ir iš jo gauti pajamas. Tokia išvada visiškai nepagrįsta. Byloje nustatyta, kad pirkimai buvo skelbiami,

509

nes aB „Pe“ buvo realus biokuro trūkumas. organizuojant viešuosius pir-kimus buvo siekiama naudos tik aB „Pe“.

6.19. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos padariniai nėra preziumuojami, todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įrodyti (kasacinė nutartis baudžia-mojoje byloje nr. 2k-115-489/2015). Tačiau apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad buvo sumenkintas aB „Pe“ vardas ir bendrovės Pirkimų tarnyboje buvo sukurta savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžia-mumo sistema. nagrinėjamu atveju nusikaltimus padaręs ir nuo baudžia-mosios atsakomybės atleistas a. l. ir toliau eina pareigas, kurias eidamas ir padarė nusikalstamas veikas, o valstybės institucijos nesiėmė jokių priemo-nių, kad tokia padėtis po nusikaltimo padarymo nebesitęstų. Tai rodo, kad iš esmės nebuvo pakenkta valstybės autoritetui ir padarytos veikos nevertinti-nos kaip prielaida sukurti savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistemą Pirkimų tarnyboje. Taigi Bk 228 straipsnyje nurodytas didelės žalos požymis nenustatytas, nes byloje nėra nukentėjusių asmenų, turtinė žala ne-padaryta, nebuvo sutrikdytas aB „Pe“ darbas, nesukliudyta šiai bendrovei toliau vykdyti savo funkcijas ir nekilo jokių kitų esmingai žalingų padarinių.

6.20. Be to, teismai pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą. Šis prin-cipas itin aktualus aiškinant nusikalstamo piktnaudžiavimo (Bk 228 straips-nis) požymius. lietuvos aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad nepritartina praktikai, kai viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas pada-rytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų daryti išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-161/2012). Šiuo atve-ju byloje nagrinėjami viešųjų pirkimų tvarkos galimai padaryti pažeidimai (beje, už kurių padarymą V. Š., kaip aB „Pe“ generalinis direktorius, apskritai neatsako jokia tvarka, nes tuos galimus pažeidimus padarė kiti asmenys) ne-vertintini kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantys veiksmai. atsižvelgus į tai, kad aB „Pe“ iš esmės nepatyrė jokios žalos, minėti pažeidimai galėtų būti vertinami tik viešųjų pirkimų komisijos administracinės atsakomybės kon-tekste pagal tuo metu galiojusį lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – aTPk) 1713 straipsnį. Baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė priemonė, šiuo atveju neturi būti taikoma.

7. kasaciniu skundu nuteistojo g. Ž. gynėjas advokatas g. danėlius prašo panaikin-ti teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti. kasatorius nurodo:7.1. lietuvos apeliacinis teismas netinkamai pritaikė Bk 24 straipsnio 6 dalį

ir 228 straipsnio 2 dalį, padarė esminius BPk 20 straipsnio 5 dalies, 219 straipsnio 3 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

7.2. apeliacinės instancijos teismas nesilaikė teismų praktikos, pagal kurią Bk 228 straipsnio taikymas galimas tik nustačius didelės žalos požymį (kasa-

510510510

cinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-7-512/2004, 2k-7-638/2005, 2k-108/2009, 2k-262/2011, 2k-232/2012, 2k-573/2012, 2k-190/2013, 2k-7-335/2013, 2k-98/2014, 2k-169/2014, 2k-P-1/2014). lietuvos aukš-čiausiasis Teismas savo praktikoje nustatė pakankamai aiškias didelės žalos nustatymo gaires: ar veiksmai buvo korupcinio pobūdžio, ar buvo siekiama savo įgaliojimus panaudoti priešingai tarnybos interesams, kokiais teisės ak-tais ginami interesai pažeisti, ar byloje pakankamai duomenų, leidžiančių pri-pažinti, kad dėl veiksmų didelę žalą patyrė valstybė, juridinis ar fizinis asmuo, ar veikoje yra tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-205/2012). didelės žalos požymis, rodantis didesnį piktnaudžiavimo pavojingumą ir nu-statantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas bylos duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-263/2010, 2k-161/2012, 2k-125/2014).

7.3. apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad yra pagrindas spręsti, jog pada-ryta didelė žala valstybei, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, teikdamas viešąsias paslaugas, tyčia padaro pirkimus reglamentuojančių tei-sės aktų pažeidimus, siekdamas nepagrįsto atskirų asmenų pasipelnymo. Tai yra teismas tik formaliai nurodė, kad didelė žala kilo dėl pirkimus reglamen-tuojančių teisės aktų pažeidimų. Tačiau atsakomybė pagal Bk 228 straips-nį negali būti savaime taikoma dėl kiekvieno valstybės tarnautojo (ar jam prilyginto asmens) padaryto tarnybos veiklą reglamentuojančio teisės akto pažeidimo. Už tarnybinių nusižengimų padarymą pirmiausiai kyla draus-minė ar tarnybinė atsakomybė, materialinė, civilinė, administracinė ir tik išimtiniais atvejais – baudžiamoji. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, neatlikdamas savo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, visada diskredituoja savo vardą, tačiau ne bet koks valstybės tarnautojo ar jam pri-lyginto asmens vardo diskreditavimas gali būti vertinamas kaip didelė žala valstybei. didelės žalos valstybei požymis turi būti aiškiai argumentuojamas.

7.4. apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas teisines išvadas dėl fakti-nių aplinkybių. Visų pirma, biokuro (presuotų šiaudų ir skiedros) pirkimus reglamentavo (ir šiuo metu reglamentuoja) ne Viešųjų pirkimų įstatymas, o lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu nr. 277 pa-tvirtinta Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių rei-kia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarka. Tai apeliacinės ins-tancijos teisme paaiškino liudytojas V. V. (aB „Pe“ teisininkas). jis taip pat nurodė, kad apibūdinant konkrečius pirkimus nevartotina „viešųjų“ sąvoka. Šiuo atveju net ir a. l. negalėjo būti kaltinamas tuo, kad neorganizavo vie-šojo pirkimo konkurso, nes Pirkimo tvarkoje tokia procedūra nenurodyta, viešieji pirkimai nebuvo išskaidyti, nes šiaudų ir skiedros pirkimai nebuvo viešieji pirkimai, a. l. negalėjo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straips-nio principų, nes šis įstatymas visam tirtam procesui nebuvo taikytas. Tai rodo, kad Vyriausybės nutarimu saugomas gėris yra mažesnis arba jo pažei-dimas yra mažiau pavojingas, procedūrinis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutiko su tuo, kad konkretiems pirkimams buvo taikomas

511

ne įstatymas, o Pirkimo tvarka, neatliko jokio teisinio vertinimo, kokiu nor-miniu aktu saugomas teisinis gėris pažeistas ir kiek tai lemia teisinį galimo gėrio pažeidimo kvalifikavimą.

7.5. antra, šioje byloje nenustatytos korupcinio pobūdžio veikos, tokios nebuvo inkriminuotos, o valstybės tarnautojams prilygintų asmenų įgaliojimai nebu-vo naudojami priešingai tarnybos interesams – aB „Pe“ reikėjo biokuro, o jo įgijimas vietinėje rinkoje negali būti laikomas priešingu tarnybos interesams. aB „Pe“ iki aptariamo pirkimo ir po jo savo paslaugoms teikti pirko biokurą.

7.6. Trečia, būtent procedūriniai Pirkimo tvarkos (o ne įstatymo) pažeidimai buvo nurodyti ir pirmosios instancijos teismo ištirtoje Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. kovo 8 d. specialisto išvadoje nr. 4S-1034, joje nurodyta, kokie asmenys laikytini atsakingais už aB „Pe“ šiaudų ir skiedros pirkimų procedūrinius pažeidimus, tarp jų g. Ž. nenurodytas.

7.7. Remiantis tuo, kas išdėstyta, akivaizdu, kad net jei ir būtų konstatuotas pro-cedūrinis šiaudų ar skiedros pirkimų pažeidimas, jis dėl savo nepavojingu-mo negalėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės, nes šiaudų ir skiedros pirkimuose nebuvo nustatyta korupcijos apraiškų, pirkimai nebuvo priešingi aB „Pe“, savivaldybės ar valstybės interesams, pirkimus reglamentuoja ne įstatymas, o Vyriausybės nutarimu patvirtinta Pirkimų tvarka, vykdant sutar-tis nei aB „Pe“, nei savivaldybė nepatyrė didelės turtinės ar neturtinės žalos. galimas procedūrinis pažeidimas asmenims, dirbantiems perkančiojoje or-ganizacijoje, galėtų užtraukti nebent administracinę ar drausminę atsakomy-bę. Už įvairius viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus nustatyta administracinė atsakomybė (aTPk 1713 straipsnis). nepritartina praktikai, kai viešųjų pirki-mų tvarkos pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakan-kamai yra duomenų daryti išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubau-džiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitin-ka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-161/2012). didelės žalos ir pavojingumo požymį netiesiogiai panei-gia ir viešai prieinama veikų atlikimo metu aktuali Viešųjų pirkimų tarnybos 2010 metų ataskaita. Šios ataskaitos 15 puslapyje yra apibrėžti dažniausiai pa-sitaikę viešųjų pirkimų pažeidimai (dalis nurodyta ir kaltinime – netinkamas pirkimų išskaidymas), kurie įprastai yra nagrinėjami administracinio proce-so tvarka, ir jeigu nustatomi atitinkami pažeidimai, kalti asmenys traukiami administracinėn (ne baudžiamojon) atsakomybėn. Todėl darytina išvada, kad konkrečiu atveju veikos kriminalizavimą nulėmė ne galimo įstatymo pa-žeidimo pobūdis, o ikiteisminio tyrimo subjektas ir priemonės, panaudotos veikai atskleisti, t. y. pažeidimai įvertinti kaip nusikaltimas tik dėl to, kad juos tyrė STT, taikydama kriminalinės žvalgybos metodus.

7.8. ketvirta, teisme apklausta Viešųjų pirkimų tarnybos specialistė g. P. paaiš-kino, kad tai, jog biokuro pirkimas išskaidytas į skiedrų ir šiaudų, nėra blo-gai, toks išskyrimas padidina konkurenciją, nes priešingu atveju tam, kad

512512512

paslaugų teikėjas galėtų dalyvauti pirkime, jam reikėtų turėti ir skiedrų, ir šiaudų, taip būtų iš esmės siaurinama ir ribojama konkurencija.

7.9. Penkta, didelės neturtinės žalos nebuvimą arba procedūrinių pažeidimų menkumą parodo ir tai, kad nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas aB „Pe“ Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas a. l., kurio pastangomis padaryta daugiausia procedūrinių pažeidimų. Tai reiškia, kad a. l. proce-dūriniais pažeidimais padaryta žala nėra didelė ir tokia pavojinga, dėl kurios atsakomybė turėtų būti neišvengiama. Tokiu atveju ir kitų asmenų baudžia-mosios atsakomybės klausimas neturėtų kilti. apeliacinės instancijos teis-mas teisiškai neįvertino a. l. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

7.10. apeliacinės instancijos teismas nepateikė g. Ž., kaip nusikaltimo padėjėjo, teisinio vertinimo. Šis teismas nurodė, kad g. Ž. vaidmuo pasireiškė tuo, kad: 1) S. R. nurodymu jis (g. Ž.) pasirašė Ž kooperatinės bendrovės var-du surašytame 2010 m. gruodžio 9 d. pasiūlyme aB „Pe“ skiedrai pirkti ir jį perdavė a. l.; 2) paprašė Ž kooperatinės bendrovės direktoriaus j. j. pasirašyti surašytą Ž kooperatinės bendrovės 2010 m. rugpjūčio 11 d. pa-siūlymą dėl šiaudų pardavimo aB „Pe“; 3) paprašė ŽŪk „d“ direktoriaus pavaduotojo statybai M. Š. pasirašyti ŽŪk „d“ 2010 m. rugpjūčio 12 d. pa-siūlymą dėl šiaudų pardavimo aB „Pe“. Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad šių veiksmų atlikimo metu g. Ž. buvo tiek Ž kooperatinės bendrovės, tiek ŽŪk „d“ valdybos narys, pirmininkas, todėl natūralu, kad turėjo ir privalėjo veikti atstovaujamų ūkio subjektų naudai, dalyvauti pirkimuose. kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 17 straipsnyje nustatytas kooperatinių bendrovių ir administracijos vadovų santykis, iš kurio akivaiz-du, kad strateginius sprendimus priima valdyba, administracijos vadovas jai atsiskaito ir įgyvendina jos sprendimus, todėl valdybos pirmininko prašy-mas pateikti komercinius pasiūlymus nėra nusikalstamos veikos mechaniz-mo dalis, o procedūrinė būtinybė, padiktuota minėto įstatymo ir atitinka-mų bendrovių įstatų reikalavimų. kooperatyvų vadovai, tiek j. j., tiek M. Š., turėjo vykdyti valdybos sprendimus (uždarųjų akcinių bendrovių, akcinių bendrovių vadovai vykdo akcininkų susirinkimų sprendimus), juolab kad sprendimai teikti pasiūlymus buvo teisėti ir pagrįsti (teismai nevertino, kad Ž kooperatinė bendrovė teikė pasiūlymus aB „Radviliškio energija“, aB „Šiaulių energija“ ir kt.).

7.11. akivaizdu, kad g. Ž. nėra valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo ir nedavė patarimų šiaudų ar skiedros pirkimų klausimais, iš nuosprendžio turinio matyti, kad tam a. l. pasitelkė S. R. g. Ž. nedavė jokių nurodymų, nešalino kliūčių, jis negalėjo daryti ir nedarė jokios įtakos šiaudų ir skiedros pirkimų išskaidymui. apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokį padė-jėjo objektyvųjį veiksmą, nurodytą Bk 24 straipsnio 6 dalyje, atliko g. Ž. (davė patarimus, nurodymus, teikė priemones, šalino kliūtis, saugojo ben-drininkus ar kt.). g. Ž. veika tiesiog nekvalifikuota.

7.12. iš teismų nuosprendžių matyti, kad naudos buvo siekta ne asmeniškai tie-sioginiams šios nusikalstamos veikos vykdytojams V. Š. ir a. l., bet su jais

513

niekaip nesusijusiam trečiajam asmeniui – Ž kooperatinei bendrovei. Taigi g. Ž. veiksmuose nėra asmeninės naudos požymio, būtino norint veiką kva-lifikuoti pagal Bk 228 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-325/2012, 2k-567/2012, 2k-191/2013, 2k-100/2014).

7.13. Pagal teismų praktiką, turtinės naudos siekimas suprantamas kaip bet ko-kios turtinio pobūdžio naudos siekimas ne tik sau, bet ir savo giminėms, šei-mos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltininkas susijęs draugystės, partnerystės ar kitokiais ryšiais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-191/2013, 2k-268/2012), t. y. Bk 228 straipsnio 2 dalyje nurodyta veika gali būti padaryta trečiojo asmens naudai tik tuo atveju, jei trečiasis asmuo yra artimai susijęs su kaltininku. iš teismų nustatytų aplinkybių ma-tyti, kad šioje byloje naudos siekta Ž kooperatinei bendrovei ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių Ž kooperatinės bendrovės sąsajas ar artimą ryšį su tiesioginiu veikos vykdytoju – V. Š. Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, inkriminuo-damas V. Š. Bk 228 straipsnio 2 dalį, nesant būtinojo nusikalstamos veikos požymio – tiesioginio kaltininko (vykdytojo) siekio asmeninės naudos.

7.14. kaltinamasis aktas neatitinka BPk reikalavimų. Suformuluotas kaltinimas nesuprantamas, itin painus, ilgas, neaišku, dėl kurių veiksmų kaltinamas g. Ž., o kurie veiksmai priskiriami kitiems asmenims. Be to, nelabai aišku, ko-kiais veiksmais g. Ž. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Pavyzdžiui, nuo 116-ojo kaltinamojo akto lapo iki 117-ojo aprašomi įvairių asmenų veiksmai ir galiausiai nurodoma: J. L. jam G. P. pristatytus tiekėjų pasiūlymus įvertino kaip neatitinkančius AB „PE“ reikalavimų, nes juose buvo pasiūlyta tiekti skie-drą kurui fiksuota kaina ir juos nerealizavęs laikė „PE“. g. Ž. ir jo gynėjas nesu-prato, nuo kokio kaltinimo gintis, ar reikia gintis nuo to, kas nebuvo padaryta.

7.15. akivaizdu, kad valstybinis kaltinimas ir teismai 2010 m. lapkričio 15 d. Ž kooperatinės bendrovės, Ž. ir 2010 m. lapkričio 16 d. ŽŪk „d“ pasiūly-mų nekvalifikavo kaip pasikėsinimo padaryti nusikaltimą. jeigu ši situacija yra savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką, tai neaišku, dėl kurių priežasčių šie veiksmai aprašyti. Tai iliustruoja kitas pirmosios instan-cijos teismo nuosprendžio sakinys 10 lapo antroje pastraipoje: Nepavykus G. Ž. padėti A. L. 2010 lapkričio mėnesį suorganizuoti skiedros kurui viešąjį pirkimą, A. L. <...> (toliau nurodoma apie S. R. pasitelkimą veiksmams po 2010 m. lapkričio 30 d.), bei skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies 47 punkte esantis sakinys: Liudytojas A. L. taip pat parodė, kad, ne-pavykus gauti reikiamų pasiūlymų iš G. Ž., jis (A. L.) susitiko su S. R., kuris surinko penkis įmonių pasiūlymus <...>.

7.16. dėl kaltinimo neaiškumo teismai pripažino g. Ž. kaltu dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jis nebuvo kaltinamas, – g. Ž. ir jo gynėjas gynėsi nuo kaltinimo, kurio objektyvieji požymiai, glaustai aprašant, pasireiškė tuo, kad g. Ž.: 1) paprašė Ž kooperatinės bendrovės direktoriaus j. j. pasirašy-ti 2010 m. rugpjūčio 11 d. pasiūlymą dėl 400 t šiaudų pardavimo aB „Pe“; 2) paprašė ŽŪk „d“ direktoriaus pavaduotojo statybai M. Š. pasirašyti

514514514

ŽŪk „d“ 2010 m. rugpjūčio 12 d. pasiūlymą ir juos nuvežė į aB „Pe“; 3) pa-sirašė 2010 m. gruodžio 9 d. Ž kooperatinės bendrovės pasiūlymą dėl skie-dros pirkimo ir pateikė pasiūlymą aB „Pe“. kitaip tariant, g. Ž. buvo kalti-namas padėjimu piktnaudžiauti tarnyba vykdant šiaudų ir skiedrų pirkimus.

7.17. Biokuro pirkimas nr. Pk-k-025-01 kaltinamajame akte buvo kvalifikuotas kaip sukčiavimas ir piktnaudžiavimas tarnyba, šį kaltinimą pagrindžiantys duomenys buvo išdėstyti atskirai nuo 218-ojo kaltinamojo akto lapo. Tai, kad g. Ž. nebuvo kaltinamas šia nusikalstama veika, matyti iš kaltinimų, pa-teiktų V. M., d. M. ir kitiems asmenims, – jokie g. Ž. veiksmai nenurodyti, jis pats neįvardytas kaip grupės narys.

7.18. iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies nėra aišku, kur bai-giasi kiekvieno epizodo kaltinimo ribos g. Ž. atžvilgiu. Skundžiamo nuos-prendžio 75, 76 punktuose dėstomos išvados dėl šiaudų pirkimo (sutarties nr. 110-10k-3), 77, 78 punktuose – dėl skiedros pirkimo (sutarties nr. Pk-k19), 79, 80 punktuose – dėl biokuro (skiedros ir pjuvenų) pirkimo (su-tarties nr. Pk-k-025-1). 81-ajame skundžiamo nuosprendžio punkte įver-tinama, kas yra didelė žala. iš tokios nuosprendžio struktūros neaišku, ar apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, laiko g. Ž. kaltu dėl biokuro pirkimo (nr. Pk-k-025-1).

7.19. apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad g. Ž. apkaltinamojo nuospren-džio aprašomojoje ir motyvuojamojoje dalyse buvo pripažintas kaltu dėl biokuro pirkimo (nr. Pk-k-025-1), tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nepašalino, nors iš 34-ojo skundžiamo nuosprendžio punk-to lyg ir suprato, kad g. Ž. nebuvo dėl to kaltinamas.

7.20. Pagal BPk 219 straipsnio 3 punktą, kaltinamajame akte, o pagal BPk 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą – teismo nuosprendyje, aprašant nusikals-tamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Pagal teismų praktiką, iš nu-sikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. nusikalstama veika turi būti aprašyta išsa-miai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdės-tymą lemia Bk specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-223/2012, 2k-268/2013, 2k-435/2013). iš iš-dėstytų aplinkybių matyti, kad buvo padaryti esminiai BPk 219 straipsnio 3 punkto ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų pažeidimai.

7.21. g. Ž. apeliaciniu skundu prašė atlikti dalies įrodymų tyrimą, apklausti a. l. ir g. P. a. l. papildoma apklausa buvo svarbi dėl aplinkybių, susijusių su šiaudų kaupimu rudens laikotarpiu, t. y. su Ž kooperatinės bendrovės pajė-gumais ir kitomis aplinkybėmis, o g. P. apklausa – dėl aplinkybių, susijusių

515

su faktu, jog a. l. pastarajai nurodė galimą šiaudų pirkimo kainą, kurias teismai visiškai ignoravo. apeliacinės instancijos teismas netenkino prašy-mo, nurodydamas, kad g. P. sunku iškviesti. Tačiau pagal eŽTT praktiką tuo atveju, kai liudytojų neįmanoma apklausti arba neįmanoma, kad jie būtų ap-klausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti (1990 m. spalio 19 d. sprendimas byloje Delta prieš Prancūziją, peticijos nr. 11444/85; 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Rachdad prieš Prancūziją, peticijos nr. 71846/01). ape-liacinės instancijos teismas, nesiimdamas reikiamų pastangų prašomiems liudytojams apklausti, pažeidė BPk 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus pa-tikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir BPk 44 straips-nio 7 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę prašyti apklausti liudytojus.

7.22. apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas g. Ž. kaltę, rėmėsi a. l. bau-džiamojo proceso metu duotais parodymais, tačiau visiškai ignoravo g. Ž. parodymus apie jį teisinančias aplinkybes, kurias a. l. gali paliudyti, todėl nepagrįstai buvo atsisakyta tenkinti g. Ž. prašymą apklausti minėtą asmenį. Taip, iš esmės pažeidžiant BPk 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nebuvo iš-samiai išsiaiškintos visos nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti reikšmingos aplinkybės. Be to, kasacinis teismas yra aiškiai pasisakęs, kad teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar ne-tiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamo-siose bylose nr. 2k-340/2006, 2k-177/2008, 2k-153-693/2017). apeliacinės instancijos teismas nekvietė a. l. į teismo posėdį, nesiėmė šalinti esamų prieštaravimų ir nepatikrino faktinių bylos aplinkybių.


8. nuteistojo V. M. gynėjo advokato a. kliunkos, nuteistosios d. M. gynėjo advoka-to M. Bliuvo, nuteistojo V. Š. gynėjo advokato M. dūdos ir nuteistojo g. Ž. gynėjo advokato g. danėliaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

9. kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPk 376 straipsnio 1 dalis). dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skun-džiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir nau-jų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-P-221/2008, 2k-P-9/2012 ir kt.). kasacinio skundo argumentai savaip inter-pretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-7-402/2010).



516516516

10. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje su-rinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo igno-ruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasa-cinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-274-788/2019). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPk normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas moty-vuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įro-dymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuo-se proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPk pažeidimų.

11. nuteistųjų V. M., d. M. ir V. Š. gynėjų kasaciniuose skunduose, be kita ko, ginči-jamos ir teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei jų pagrindu padarytos išvados dėl nuteistųjų dalyvavimo padarant jiems inkriminuotas piktnaudžiavi-mo tarnyba nusikalstamas veikas. V. M. gynėjas kasaciniame skunde neigia V. M. dalyvavimą padarant nusikalstamas veikas, jo kaip organizatoriaus vaidmenį darant šias veikas bendrininkų grupe (teigia, kad V. M. nesitarė su kitais asme-nimis daryti nusikalstamų veikų, grupei nevadovavo, nusikaltimų neorganizavo, jo kaip organizatoriaus vaidmens nepatvirtina jokie įrodymai), kritikuoja atliktą įrodymų vertinimą, padarytas išvadas ir pateikia savo nuomonę, kaip turėtų būti vertinami nuteistųjų V. M., d. M., g. Ž., taip pat liudytojų a. l., M. j., j. j., d. P., g. d., V. R., d. l. parodymai, savaip vertina pokalbių telefonu ir SMS žinučių tu-rinį, teigdamas, kad jų turinys neinformatyvus. d. M. gynėjas kasaciniame skun-de nurodo, kad d. M. negalėjo bendrininkauti su V. Š., a. l. ir S. R., tartis su jais daryti kokius nors nusikalstamus veiksmus ir padėti a. l. ir V. Š. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, nes jų nepažinojo ir su jais nebendravo, taip pat nurodo, kad nenustatytas jos kaip padėjėjos vaidmuo bendrininkų grupėje. V. Š. gynėjas kasa-ciniame skunde pateikia savą įrodymų (liudytojų a. l. ir M. j. parodymų, kurie, jo nuomone, yra prieštaringi ir nenuoseklūs; pokalbių telefonu su V. M.) ver-tinimo versiją. Tokie kasacinių skundų argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPk 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 219 straipsnio taikymo

12. nuteistųjų V. M., V. Š. ir g. Ž. gynėjai kasaciniuose skunduose nurodo, kad ikiteis-minio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPk 219 straipsnio reikalavimų nea-titinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdė nagrinėti bylą teisme. kasatoriai teigia,


517

kad kaltinamasis aktas yra painus, suformuluotas sunkiai suvokiamais, gremėzdiš-kais sakiniais, susidedančiais iš kelių šimtų žodžių, apkrautas ne itin reikšmingomis detalėmis, dėl to nesuprantamas, be to, visų nuteistųjų veiksmai aprašyti bendrai, todėl sunku spręsti apie kiekvieno asmens veiksmų apimtį ir vaidmenį darant nu-sikalstamą veiką, t. y. kaltinimas nėra konkrečiai ir aiškiai apibrėžtas, todėl buvo suvaržyta kaltinamųjų teisė į gynybą. nuteistojo V. M. gynėjas taip pat nurodo, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPk 219 straipsnio 3 punkte nustatytus reikalavimus, nes jame nurodyta, kad V. M. veikė konkrečiai neapibrėžtu laiku, nu-rodytas itin ilgas veikos periodas, konkrečiai nenurodytose, nenustatytose vietose.

13. BPk 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nu-sikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, bū-dai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. nusikalstamos veikos fak-tinių aplinkybių išdėstymą lemia Bk specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPk 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurody-tos arba neteisingai nurodytos BPk 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagri-nėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-392/2014, 2k-88-942/2016, 2k-111-677/2016, 2k-34-303/2017, 2k-141-693/2018, 2k-264-689/2018 ir kt.).

14. apeliacinės instancijos teismas nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų analogiškus argumentus dėl kaltinamojo akto neatitikties BPk 219 straipsnyje nustatytiems rei-kalavimams pripažino nepagrįstais ir padarė išvadą, kad kaltinamajame akte, apra-šant nusikalstamas veikas, išvardytos ne vien esminės šių veikų faktinės aplinkybės, tačiau detaliai aprašyti visų galimai organizuota grupe veikusių asmenų veiksmai, nurodytos aplinkybės, atitinkančios baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikals-tamų veikų požymius; kaltinimo apimtis didelė, tačiau tai nepatvirtina išvados, jog pats kaltinimas buvo nesuprantamas; iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame išdėstyti V. M., d. M., V. Š., g. Ž. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymai – padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės, – kurių pirmosios instancijos teismui užteko vertinant, ar šių asmenų veiksmuose yra kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai.

15. Pažymėtina, kad kaltinamojo akto apimtis yra itin didelė (45, 46 t.). jame smul-kiai aprašytos kaltininkams inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybės, ati-tinkančios Bk straipsniuose, nustatančiuose baudžiamąją atsakomybę už šias vei-

518518518

kas, įtvirtintus nusikalstamų veikų sudėčių požymius. kai kurių veiksmų, esančių nusikalstamos veikos sudėtine dalimi, atlikimo laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatyti, todėl kaltinamajame akte nurodytas laiko inter-valas ir kelios vietos, kuriose tie veiksmai buvo atliekami. nusikalstamų veikų aplinkybės kaltinamajame akte aprašytos tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis. kaltinamajame akte taip pat nurodyti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, Bk straipsniai, jų dalys, nustatantys atsakomybę už pa-darytas veikas, kiti BPk 219 straipsnyje nurodyti duomenys. Taigi kaltinamasis aktas atitinka BPk 219 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, jo apimtis nesutrukdė pirmosios instancijos teismui išnagrinėti bylos.

16. kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad dėl sudėtingos kaltinamojo akto kalbos ir netinkamos jo struktūros buvo suvaržyta kaltinamųjų teisė į gy-nybą. kaltinamajame akte yra pakartotas pranešimuose apie įtarimą išdėstytas nusikalstamų veikų aprašymas. g. Ž. pranešimas apie įtarimą (39 t., b. l. 82–94) įteiktas 2015 m. liepos 27 d., V. Š. – 2015 m. liepos 29 d. (41 t., b. l. 155–177), V. M. – 2015 m. rugpjūčio 3 d. (43 t., b. l. 20–48). kaltinamasis aktas kaltinamie-siems buvo įteiktas 2015 m. gruodžio 21 d. (46 t., b. l. 181–184). Teisiamajame posėdyje byla buvo pradėta nagrinėti 2016 m. balandžio 25 d. (47 t., b. l. 160). Taigi kaltinamieji turėjo užtektinai laiko ir realią galimybę tiek savarankiškai, tiek padedami gynėjų išsiaiškinti pranešimuose apie įtarimą ir kaltinamajame akte išdėstytų jiems inkriminuotų veikų turinį, veiksmų, kurių padarymu kaltinami, apimtį ir vaidmenį darant nusikalstamą veiką. kilusius neaiškumus įtariamieji galėjo aiškintis su pranešimus apie įtarimą įteikusiu ikiteisminio tyrimo pareigū-nu bei ikiteisminį tyrimą kontroliavusiu prokuroru. kaltinimo esmę kaltinamieji galėjo aiškintis ir teisiamajame posėdyje (BPk 271 straipsnio 2 dalis).

Dėl BPK 255, 256 straipsnių taikymo

17. nuteistųjų V. M. ir V. Š. gynėjai kasaciniuose skunduose nurodo, kad pirmo-sios instancijos teismas pažeidė BPk 255, 256 straipsniuose įtvirtintus reikala-vimus, nes savo iniciatyva, iš anksto neinformavęs proceso dalyvių, kitaip nei buvo nurodyta kaltinamajame akte, aprašė piktnaudžiavimo tarnyba faktines aplinkybes, taip pat perkvalifikavo V. M. ir V. Š. inkriminuotą piktnaudžiavimą tarnyba, padarytą veikiant organizuota grupe, į piktnaudžiavimą tarnyba, pa-darytą veikiant bendrininkų grupe.

18. apeliacinės instancijos teismas analogiškus apeliacinių skundų argumentus at-metė, konstatuodamas, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instanci-jos teismas kaltinime nurodytas aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis, o nu-teistųjų padarytas nusikalstamas veikas perkvalifikavo pagal kitus Bk straipsnius ir taip esmingai suvaržė jų teisę į gynybą.

19. BPk 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos pada-rymu kaltinamas asmuo, be kita ko, turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai. Pagal BPk 255 straips-

519

nio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikals-tamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; šio straips-nio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPk 256 straips-nyje įtvirtinta kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kva-lifikavimo pakeitimo teisme procedūra.

20. BPk 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vie-ta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kal-tinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinky-bės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuo-seklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (lietuvos Respublikos konstitucinio Teis-mo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-P-1/2014, 2k-262/2014, 2k-265-693/2015).

21. nuteistojo V. M. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPk 256 straipsnyje nustatytos tvarkos, pakeitė veikos padarymo laiką (kaltinimuose buvo inkriminuota, kad nusikalstama veika pa-baigta 2011 m. lapkričio 29 d., o teismas pripažino, kad veika pabaigta 2011 m. rugpjūčio 29 d.), nurodė kitą piktnaudžiavimo tarnyba tikslą, t. y. nustatęs, kad piktnaudžiaujant buvo siekiama, kad Ž kooperatinė bendrovė kartu su aB „Pk o“ neteisėtai laimėtų konkursą, pašalino iš kaltinimo tiek piktnaudžiavimo, tiek pasikėsinimo sukčiauti bendrą tikslą – siekį apgaule Ž kooperatinės bendrovės naudai užvaldyti didesnės nei 250 Mgl vertės svetimą – aB „Pe“ – turtą. Pa-žymėtina, kad BPk 256 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės taikomos tik tuo atveju, kai kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes reikia pakeisti iš esmės skirtingomis. nusikalstamos veikos darymo laiko sutrumpinimas nereiškia, kad ši veikos faktinė aplinkybė keičiama iš esmės ir kad toks sutrumpinimas varžo kaltinamojo teisę į gynybą, nes tokiu atveju nuosprendžiu nustatytą nusikalsta-mos veikos darymo laiką apima kaltinamajame akte nurodytas veikos darymo laikas ir kaltinimo apimtis ne išplečiama, o siaurinama. Veikos tikslo – siekio apgaule užvaldyti svetimą turtą – pakeitimas siekiu neteisėtai laimėti konkursą

520520520

taip pat nereiškia, kad ši aplinkybė buvo pakeista iš esmės skirtinga aplinkybe, nes bendriausia prasme veikos tikslas liko toks pat – gauti naudos Ž kooperatinei bendrovei. Taigi kasatoriaus nurodytos veikos faktinės aplinkybės buvo tik pa-tikslintos, o ne pakeistos iš esmės skirtingomis, todėl šiuo atveju BPk 256 straips-nio 1 dalyje nustatytos taisyklės neturėjo būti taikomos.

22. kasaciniame skunde nuteistojo V. M. gynėjas cituoja atskiras kaltinamojo akto ir nuosprendžio nuostatas ir teigia, kad kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas pakeitė iš esmės skirtingomis, nusta-tydamas naujas faktines aplinkybes. Skunde šios citatos neanalizuojamos, nenu-rodoma, kokios veikos faktinės aplinkybės ir kaip buvo keičiamos, taigi skunde nenurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPk 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. nurodytas kasacinio skundo teiginys neatitinka BPk 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reika-lavimų, todėl nenagrinėjamas (BPk 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

23. nuteistųjų V. M. ir V. Š. gynėjai kasaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios ins-tancijos teismas savo iniciatyva, iš anksto neinformavęs proceso dalyvių apie tokią galimybę, kitaip, nei buvo nurodyta kaltinamajame akte, aprašydamas piktnaudžia-vimo tarnyba faktines aplinkybes ir perkvalifikuodamas V. M. ir V. Š. inkriminuotą piktnaudžiavimą tarnyba, padarytą veikiant organizuota grupe, į piktnaudžiavimą tarnyba, padarytą veikiant bendrininkų grupe, pažeidė BPk 255 ir 256 straipsniuo-se nustatytus reikalavimus. Šie kasacinių skundų argumentai iš dalies yra pagrįsti.

24. V. M. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas Bk 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje (pirkimai aB „Pe“), bei veiką, nu-rodytą Bk 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (viešieji pirkimai PMoje). V. Š. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas Bk 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal Bk 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį už nusikalstamos veikos (pirkimai aB „Pe“) padarymą veikiant ne organi-zuota, o bendrininkų grupe ir pagal Bk 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) už nusikalstamos veikos (viešieji pirki-mai PMoje) padarymą bendrininkaujant, o ne veikiant organizuota grupe. Taigi kaltinamajame akte nurodytas veikos kvalifikavimas pirmosios instancijos teisme buvo pakeistas: piktnaudžiavimo tarnyba atliekant pirkimus aB „Pe“ atveju buvo pakeista bendrininkavimo forma. Pažymėtina, kad teismas apie galimybę per-kvalifikuoti kaltinime nurodytą veiką nagrinėjimo teisme dalyviams nepranešė, taip pat nepranešė kaltinamiesiems ir jų gynėjams apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, todėl buvo pažeisti BPk 255 straipsnio 2 dalyje (2015 m. bir-želio 23 d. įstatymo redakcija), 256 straipsnio 2 ir 3 dalyse (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) nustatyti reikalavimai.

25. kasacinės instancijos teismas panaikina ir pakeičia nuosprendį ar nutartį va-dovaudamasis BPk 369 straipsnyje nustatytais pagrindais (BPk 383 straipsnis).

521

nuosprendis ar nutartis gali būti naikinami ar keičiami ne dėl bet kokių, bet tik dėl esminių BPk pažeidimų. esminiai BPk pažeidimai yra tokie BPk reikala-vimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priim-ti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPk 369 straipsnio 3 dalis). Vertinant, ar nu-statyti BPk 255 straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija), 256 straipsnio 2 ir 3 dalyse (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) nustatytų reikalavimų pažeidimai yra esminiai BPk pažeidimai, pažymėtina, kad pažeidus BPk 256 straipsnio 3 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) nustatytus reikalavimus buvo suvaržyta kaltinamųjų teisė į gynybą (BPk 10 straipsnis). Toks pažeidimas atitinka pažeidimo, apibūdinto BPk 369 straipsnio 3 dalyje, požy-mius. Tačiau pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš karto po paskelbimo neįsiteisėja (BPk 336 straipsnio 1 dalis), bendrininkų grupė yra mažiau pavojinga bendrininkavimo forma nei organizuota grupė, taigi V. M. ir V. Š. veika buvo kvalifikuota pagal jų teisinę padėtį palengvinantį baudžiamąjį įstatymą, naują veikos kvalifikavimą nuteistieji galėjo ginčyti apeliaciniame skun-de ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Baudžiamojo įstatymo taikymo tinka-mumą nuteistieji ginčija kasaciniuose skunduose. Įvertinus nurodytas aplinky-bes, darytina išvada, kad nuteistieji turėjo realią galimybę gintis nuo kaltinimo piktnaudžiavus tarnyba, padaryto bendrininkų grupe (pirkimai aB „Pe“), todėl pirmosios instancijos teismo padaryti BPk 255 straipsnio 2 dalyje (2015 m. bir-želio 23 d. įstatymo redakcija), 256 straipsnio 2 ir 3 dalyse (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) nustatytų reikalavimų pažeidimai nepripažintini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.

26. nuosprendyje pakeitus bendrininkavimo piktnaudžiaujant tarnyba formą (pirki-mai aB „Pe“), V. M. išteisinus pagal Bk 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, V. Š. išteisinus pagal Bk 22 straipsnio 1 dalį, 24 straips-nio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, pasikeitė ir nusikalstamos veikos, už kurią jie buvo nuteisti (piktnaudžiavimas tarnyba atliekant pirkimus aB „Pe“), faktinių aplinkybių aprašymas. Pažymėtina, kad V. M. ir V. Š. vaidmuo padarant šiuos nusikaltimus (bendrininkų rūšis) nebuvo pakeistas: V. M. – orga-nizatorius, V. Š. – vykdytojas, nebuvo pakeistas ir nuteistųjų veiksmų, sudarančių piktnaudžiavimo tarnyba turinį, aprašymas. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, apkaltinamajame nuosprendyje nustačius kitą bendri-ninkavimo formą, nei kaltinimo turinys, nei faktinės veikos aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis.

27. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal Bk 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (viešieji pirkimai PMoje). kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad šią nusikalstamą veiką V. M. padarė veikdamas su organizuota grupe. Taigi šiuo atveju iš kaltinimo buvo pašalintas veikos kvalifikavimui reikšmingas bendrininkavimo formą apibūdinan-tis teisinis požymis – organizuota grupė. Toks nusikalstamos veikos perkvalifika-vimo būdas (pašalinant iš kaltinimo kvalifikavimui reikšmingą teisinį požymį ir juo apibūdintas faktines aplinkybes) kaltinamojo teisės į gynybą nevaržo. lietuvos

522522522

Respublikos konstitucinis Teismas yra konstatavęs: „Situacija, kai iš esmės nekei-čiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuoja-ma pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžia-mąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kalti-nimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Vadinasi, nėra pagrin-do teigti, jog pagal konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, kad apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta“ (konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

28. nuteistųjų V. M., d. M., V. Š. ir g. Ž. gynėjai kasaciniuose skunduose teigia, kad vertindami įrodymus abiejų instancijų teismai pažeidė BPk 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse įtvirtintus reikalavimus, nepašalintų abejonių nevertino kaltinamųjų naudai, teismų nuosprendžiai pagrįsti prielaidomis.

29. BPk 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidi-nį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad lietuvos aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, jog BPk 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pri-pažįstamas esminiu BPk pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųs-tame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPk 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams ne-galėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPk 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėsty-ti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-587/2014, 2k-251-507/2016, 2k-74-976/2017, 2k-393-489/2017, 2k-237-689/2018 ir kt.).

30. kasaciniuose skunduose teigiama, kad a. l., M. j. ir d. l., vadovaujantis Bk 391 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti nepagrįstai, nes pirmo-sios instancijos teismas konstatavo, kad V. M., d. M., V. Š. ir g. Ž. nusikalstamą veiką padarė veikdami ne organizuota, o bendrininkų grupe (pirkimai aB „Pe“), V. M. ir d. M. – bendrininkaudami, o ne veikdami organizuota grupe (viešieji pirkimai PMoje). kasatorių nuomone, dėl šios priežasties, taip pat dėl to, kad a. l., M. j. ir d. l. pirmosios instancijos teisme buvo apklausti būdami neįspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal Bk 235 straipsnį už melagingų parodymų

523

davimą, jų parodymai neatitinka BPk 20 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisėtumo reikalavimo, todėl jais negalėjo būti grindžiami apkaltinamieji nuosprendžiai.

31. apeliacinės instancijos teismas analogiškus apeliacinių skundų argumentus at-metė, konstatuodamas, kad prokuroro nutarimai vadovaujantis Bk 391 straipsniu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės a. l., M. j. ir d. l. patvirtinti ikiteisminio tyrimo teisėjų procesiniais sprendimais, yra įsiteisėję ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinti; keliamos abejonės dėl šių kaip liudytojų apklaustų asmenų atlei-dimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrįstumo paaiškėjus, jog nusikalstama veika nebuvo padaryta veikiant organizuota grupe, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryta procesinė klaida, neįspėjant apklausiamų liudytojų a. l. ir M. j. dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nepaneigia šių liudytojų parodymų turinio.

32. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės Bk 391 straipsnyje nustatytu pagrindu specifika yra ta, kad nuo atsakomybės atleidžiamas asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui. Tai reiškia, kad visais atvejais nuo baudžiamosios atsakomybės toks asmuo atleidžiamas ikiteisminio tyrimo metu. Veikos teisinis vertinimas (kvalifikavimas) ikiteisminio tyrimo metu ne visuomet sutampa su teismo atliktu tos veikos teisiniu vertinimu (kvalifikavimu). Be to, kon-kretūs Bk straipsniai, pagal kuriuos kvalifikuotina nusikalstama veika, paaiškėja tik teisiamajame posėdyje ištyrus ir teismui įvertinus įrodymus, nustačius veikos faktines aplinkybes, jas palyginus su Bk normose nustatytais nusikalstamos veikos sudėties ir kitais veikos kvalifikavimui reikšmingais požymiais ir padarius išvadą, kad veikos faktinės aplinkybės atitinka tose normose įtvirtintus požymius. ar vei-ką padarė organizuota grupė (nusikalstamas susivienijimas), ar asmenys bendri-ninkavo kitomis formomis, nustatoma priimant nuosprendį, įvertinus, be kita ko, ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis Bk 391 straips-niu, parodymus. nuosprendyje padaryta išvada, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė, o ne organizuota grupė (nusikalstamas susivienijimas), kaip buvo nurodyta kaltinamajame akte, savaime nereiškia, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis Bk 391 straipsniu, parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, yra gauti neteisėtu būdu, t. y. neatitinka BPk 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Tokio asmens parodymai gali būti pripažinti nea-titinkančiais BPk 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų tais atvejais, kai Bk 391 straipsnis pritaikytas akivaizdžiai netinkamai, t. y. kai asmuo nuo baudžiamo-sios atsakomybės buvo atleistas nesant šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų.

33. V. M., d. M. ir V. Š. buvo kaltinami, be kita ko, tuo, kad organizuota grupe pik-tnaudžiaudami pasikėsino sukčiauti, siekdami apgaule Ž kooperatinės bendrovės naudai įgyti didelės vertės aB „Pe“ turtą, t. y. padarę nusikalstamas veikas, nuro-dytas Bk 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje. dalyvavimas organizuo-toje grupėje yra sukčiavimą kvalifikuojanti aplinkybė (Bk 182 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija)), todėl negalima teigti, kad a. l. ir M. j. ikiteisminio tyrimo metu nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleisti nesant Bk

524524524

391 straipsnyje įtvirtintų sąlygų. V. M. ir d. M. taip pat buvo kaltinami padarę nusi-kalstamą veiką, nustatytą Bk 25 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (viešieji pirkimai PMoje). Pirmosios instancijos teismas V. M. veiką kvalifikavo pagal Bk 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), d. M. – pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija). Teismas konsta-tavo, kad nusikalstama veika buvo padaryta 2010 m. birželio 1 d. – 2011 m. sau-sio 7 d. ir priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, o pagal Bk 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) organizuota grupė buvo galima tik sunkių ar labai sunkių nusikaltimų padarymo atvejais. Pažymėtina, kad Bk 25 straipsnio 3 dalies nuostata, jog organizuota grupė yra ir tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikal-timus arba vieną apysunkį nusikaltimą, buvo papildyta 2013 m. liepos 2 d. įstaty-mu. Taigi prokuroro 2014 m. gegužės 9 d. nutarime, kuriuo ikiteisminis tyrimas dėl d. l. nusikalstamos veikos, nurodytos Bk 24 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis Bk 391 straipsnio 1 dalimi, nutrauk-tas, buvo netinkamai taikoma Bk 3 straipsnio 3 dalis, pagal kurią nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį sunkinantis baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios. nors d. l. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės Bk 3 straipsnio 3 dalis buvo pritaikyta netinkamai, nedarytina išvada, kad šiuo atveju Bk 391 straipsnis buvo taikomas akivaizdžiai netinkamai, nes tuo pat metu vyko tyrimas ir dėl kitos V. M. ir d. M. padarytos nusikalstamos veikos, kuri buvo kvali-fikuojama kaip padaryta dalyvaujant organizuotoje grupėje ir šios grupės nariams galėjo būti taikomas Bk 391 straipsnis.

34. nuteistųjų V. M. ir V. Š. gynėjai kasaciniuose skunduose nepagrįstai teigia, kad liudytojų a. l. ir M. j. parodymai teisiamajame posėdyje neatitiko BPk 20 straips-nio 1 ir 4 dalyse įtvirtintų reikalavimų, todėl negalėjo būti pripažinti tinkamais ir patikimais įrodymais, nes šie liudytojai nebuvo įspėti dėl baudžiamosios atsako-mybės pagal Bk 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą ir nebuvo prisaik-dinti. Šie teiginiai grindžiami lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus atliktos Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodi-nėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos (2007 m. birželio 28 d.) bei kasaci-nių nutarčių baudžiamosiose bylose nr. 2k-340/2006, 2k-177/2008 nuostatomis, tačiau nenurodomos BPk normos, kurios, kasatorių nuomone, buvo pažeistos. apeliacinės instancijos teismas a. l. ir M. j. apklausą pirmosios instancijos teis-me neįspėjant jų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą įvardijo pro-cesine klaida, tačiau konkrečių pažeistų BPk normų nenurodė.

35. BPk nenustatyta speciali asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės Bk 391 straipsnyje nustatytu pagrindu, apklausos teisme nagrinėjant bendrininkų bylą tvarka. 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, regla-mentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje nurodyta, kad pagal lietuvos aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką asmuo, dalyvavęs or-ganizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir atleistas nuo baudžiamosios at-

525

sakomybės Bk 391 straipsnyje nustatytu pagrindu, teisiamajame posėdyje apklau-siamas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles. Pažymėtina, kad minėtoje apžvalgoje apibendrinta lietuvos aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota aiš-kinant BPk nustatytą teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2007 m. rugsėjo 1 d. 2007 m. birželio 28 d. įstatymu nr. X-1236 BPk 80 straipsnio 1 punktas buvo papildytas išlyga, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti pa-rodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, „išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus“, o BPk 82 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi, pa-gal kurią „asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui netaikoma atsakomybė, numatyta šio kodekso 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse“. Šiomis taisyklėmis ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje apklausdamas atleistus nuo baudžiamosios atsakomybės asmenis, tačiau pažymėtina, kad liudytojo apklausos teisiamajame posėdyje tvarka reglamentuota BPk 277–282 straipsniuose ir kokios nors asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, apklausos išimtys juose nenustatytos. Taigi ta aplinkybė, kad liudytojai a. l. ir M. j. (taip pat d. l.) teisia-majame posėdyje buvo apklausti būdami neįspėti dėl baudžiamosios atsakomy-bės pagal Bk 235 straipsnį, reiškia, kad buvo pažeisti BPk 277 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai, tačiau tai savaime nereiškia, kad tokių liudytojų parodymai neatitinka BPk 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintų reikalavimų. jei liudytojas, prieš duodamas parodymus, neįspėjamas dėl atsakomybės už melagingus paro-dymus, melagingų parodymų davimo atveju jis negalėtų būti traukiamas baudžia-mojon atsakomybėn pagal Bk 235 straipsnį, tačiau pažymėtina, kad, pagal BPk 217 straipsnio 6 dalį, jeigu įtariamasis, dėl kurio padarytos veikos ikiteisminis tyri-mas buvo nutrauktas šio kodekso 212 straipsnio 7 punkte nustatytu atveju (kai įta-riamasis Bk 391 straipsnyje nurodytomis sąlygomis padeda atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas), tolesnio proceso metu vengia duoti parodymus, prokuroras gali priimti nutarimą atnau-jinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Taigi atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens, kuris teisminio nagrinėjimo metu buvo apklaustas būdamas neįspėtas dėl atsakomybės už melagingus parodymus pagal Bk 235 straipsnį, parodymai verti-nami pagal kaltinamojo (įtariamojo) parodymų vertinimo taisykles.

36. Visi kasatoriai kasaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atleistų nuo atsakomybės Bk 391 straipsnyje nustatytu pagrin-du liudytojų a. l., M. j. ir d. l. procesinio statuso ypatumus, parodymų turinį ir įrodomąją reikšmę kitų įrodymų kontekste, nepagrįstai suteikė jiems išskirtinę, prioritetinę reikšmę, o apeliacinės instancijos teismas, nors formaliai ir pasisakė dėl šių asmenų parodymų vertinimo ypatumų, skirdamas didesnį dėmesį jų pa-rodymų patikimumui, realiai šiomis taisyklėmis nesivadovavo ir neištaisė pirmo-sios instancijos teismo padarytų esminių BPk pažeidimų.

37. BPk 20 straipsnio 5 dalyje nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinė-

526526526

jimu, reiškia, kad BPk įtvirtinamas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. BPk nenustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Bk 391 straips-nį, parodymams ir jų vertinimui, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje, atsižvelgiant į europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – eŽTT) jurisprudenciją, formuojami tam tikri kriterijai, taikytini vertinant asmenų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius Bk 391 straipsnį, parodymus.

38. eŽTT praktikoje pagal konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad pa-rodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo per-sekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos nr. 12512/07, § 33; didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos nr. 26772/95, § 157; 2004 m. gegužės 25 d. spren-dimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos nr. 994/03). Tačiau tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek to-kie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shi-man prieš Rumuniją, § 33; Cornelis prieš Nyderlandus). Taigi negalima sumen-kinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs). Tačiau tokio pobūdžio parodymų panaudo-jimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sau-sio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos nr. 54445/00).

39. analogiškos pozicijos dėl asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, pa-rodymų vertinimo laikomasi ir kasacinėje praktikoje, kurią formuojant vadovau-jamasi, be kita ko, eŽTT sprendimais. kasacinės instancijos teismas savo nutar-tyse yra ne kartą pasisakęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės Bk 391 straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus; kad vertinant liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, parodymus taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parody-mų patikimumo vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-276-976/2015). kasacinėse nutartyse taip pat išaiškinta, kad egzistavusi baudžiamo-sios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus (kasacinės nutartys bau-džiamosiose bylose nr. 2k-P-178/2012, 2k-239-303/2016). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra

527

duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyri-mo teisėjui. Byloje esantiems duomenims patikrinti gali būti perskaitomi ikiteis-minio tyrimo metu pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tokie parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, tačiau jie gali būti reikš-mingi tikrinant ir įvertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek ki-tus byloje teismo ištirtus duomenis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-276-976/2015 ir joje nurodoma teismų praktika).

40. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės a. l., M. j. ir d. l. buvo apklausti labai detaliai, tačiau nuosprendyje jų parodymų įvertinimo motyvai neišdėstyti. nuosprendyje tik nurodyta, kokios aplinkybės nustatomos asmenų, atleistų nuo atsakomybės, parodymais, ir pažymima, kad jų parodymus patvirtina ir papildo kitų asmenų parodymai bei patvirtina kiti įrody-mai. Toks atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymų vertinimo aprašymas nuosprendyje neatitinka lietuvos aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, tačiau savaime tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad vertindamas šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPk 20 straipsnio 5 da-lyje įtvirtintą nuostatą, jog įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. apeliacinės instancijos teismas pagal kasacinės instancijos teismo suformuluotus kriterijus patikrino atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymų vertinimo teisingumą ir padarė išvadą, kad a. l., M. j. ir d. l. parodymus pirmosios ins-tancijos teismas įvertino tinkamai, vertindamas juos BPk 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė, bei išdėstė tokio sprendimo motyvus (apeliaci-nės instancijos teismo nuosprendžio 55–59, 91–106 punktai). darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas ir vertindamas Bk 391 straipsnio pagrindu atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės liudytojų a. l., M. j. ir d. l. parodymus, tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, atsižvelgė į atleistų nuo bau-džiamosios atsakomybės šiuo pagrindu asmenų parodymų vertinimo ypatumus, suformuotus kasacinės instancijos teismo ir eŽTT jurisprudencijoje, ir grįsdamas jais savo išvadas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Taigi nuteis-tojo V. Š. gynėjo kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nors formaliai ir pasisakė dėl atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų parodymų vertinimo ypatumų, skirdamas didesnį dėmesį šių parodymų patikimumui, realiai kasacinės instancijos teismo suformuluotomis taisyklėmis nesivadovavo ir neištaisė su tuo susijusių pirmosios instancijos teismo padarytų esminių BPk pažeidimų, yra nepagrįsti.

41. nuteistojo g. Ž. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą apklausti a. l. ir g. P., todėl vertin-damas įrodymus pažeidė BPk 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nebuvo išsa-miai išsiaiškintos visos nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti reikšmingos aplin-kybės. Pažymėtina, kad nuteistojo g. Ž. gynėjo prašymas apeliacinės instancijos teisme buvo išspręstas BPk nustatyta tvarka ir atmestas nurodant tokio sprendi-

528528528

mo motyvus (53 t., b. l. 161), todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad, vertinant įro-dymus, buvo pažeista BPk 20 straipsnio 5 dalies nuostata, įtvirtinanti reikalavimą įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

42. kasaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis, kasatorių ginamųjų kaltė padarius inkriminuotas veikas neįrodyta, nuosprendyje neišdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Šioje nutartyje jau minėta, kad kasacinės instancijos teismui įstatymu nesuteikti įgaliojimai pir-mosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktą įrodymų vertinimą pakeisti savu ir kad tokie skundų argumentai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo da-lykas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai išdės-tytas teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų turinys, tačiau motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas kai kuriuos įrodymus atmetė, neišdėstyti. apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai dėmesio skyrė įrodymų vertinimui ir nuteistųjų veikų kvalifikavimo motyvavi-mui, bei padarė išvadą, kad tai galima laikyti BPk 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų reikalavimų pažeidimu, tačiau konstatavo, kad šis pažeidimas nelėmė neteisėto nuosprendžio priėmimo ar nuteistųjų teisės į gynybą pažeidimo, ir ne-pripažino jo esminiu BPk pažeidimu.

43. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nuteistųjų veikų kvalifikavimo pagal Bk 228 straipsnį teisingumą bei nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas įrody-mus įvertino ir nuteistųjų veikas pagal Bk 228 straipsnį kvalifikavo teisingai, konstatavęs BPk 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, atitinkamus apelia-cinių skundų argumentus atmetė, nuosprendyje išdėstydamas tokio sprendimo motyvus. Šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka BPk įtvirtintas nuostatas. Pagal BPk 329 straipsnio 4 punktą apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPk 369 straipsnio 3 dalyje nustatytą esminį šio kodekso pažeidimą, išskyrus pažeidimus, nurodytus šio ko-dekso 326 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose, panaikina nuosprendį ir priima naują nuosprendį. Vadinasi, jeigu apeliacinės instancijos teismas padaro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padarytas BPk pažeidimas neatitinka BPk 369 straipsnio 3 dalyje nurodytų kriterijų (nėra esminis BPk pažeidimas), pats atlieka veiksmus, kuriuos atlikdamas pirmosios instancijos teismas pažeidė BPk įtvirtintus reikalavimus. Būtent taip ir pasielgė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų V. M., d. M., V. Š. ir g. Ž. gynėjų apeliacinius skundus: padaręs išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPk 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų reikalavimų, įvertino teisiamajame posėdyje ir atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėtus įrodymus ir nuosprendyje išdėstė jų vertinimo motyvus. jeigu apeliacinės ins-tancijos teismas to nebūtų padaręs, kasacinės instancijos teismas, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPk 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvir-tintus reikalavimus, naikintų apeliacinės instancijos teismo sprendimą (jo dalį) ir perduotų bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydamas apeliaciniam

529

teismui patikrinti teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų vertinimo teisin-gumą. nagrinėjamoje byloje tokiam sprendimui nėra reikiamo teisinio pagrindo.

Dėl BK 24 straipsnio, 228 straipsnio 2 dalies taikymo (pirkimai AB ,,PE“)

44. kasaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistųjų V. M., d. M., V. Š. ir g. Ž. veiks-muose nėra nustatyti inkriminuojamos piktnaudžiavimo tarnyba nusikalstamos veikos ir bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. d. M. gynėjas nurodo, kad veiką kvalifikuojant pagal Bk 228 straipsnio 2 dalį turėjo būti nu-statytos savanaudiškos paskatos, taip pat nustatyta, kad ji suvokė veikusi su ben-drininkų grupe ir savo kaip padėjėjos vaidmenį darant nusikalstamą veiką. V. Š. gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad V. Š. baudžiamoji atsakomybė pagal Bk 228 straipsnio 2 dalį negalima, nes jis, kaip aB „Pe“ generalinis direktorius, viešųjų pirkimų neorganizavo ir nebuvo atsakingas už viešųjų pirkimų tvarkos laikymąsi; jis, vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, sudarė viešojo pirkimo komisiją, nustatė jai užduotis ir suteikė visus įgaliojimus; už viešųjų pirkimų procedūros pažeidimus atsakinga komisija, kurios pirmininkas buvo a. l.; teismai nepagrįstai V. Š. ir a. l. laikė bendravykdžiais, nes V. Š. negali atsakyti už kito asmens – a. l. – padarytus nusikalstamus veiksmus; nenustatyta, kokius konkrečiai teisės aktus pažeidė V. Š., jo kaltė išvedama iš a. l. padarytų pa-žeidimų. Be to, V. Š. veiksmuose nenustatytas siekis turtinės ar kitokios asmeninės naudos. g. Ž. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad g. Ž. nebuvo valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, jis negali atsakyti už kitų asmenų padarytus procedūrinius pažeidimus organizuojant biokuro viešuosius pirkimus, neatskleis-tas jo kaip padėjėjo vaidmuo, nenustatytas asmeninės naudos siekis.

45. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip vals-tybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepa-naudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir tu-riniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-P-1/2014). Bk 228 straips-nyje nustatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojin-gais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padary-tos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-76/2007, 2k-7-84-489/2018). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami inte-resai yra pažeidžiami, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar pa-daryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičių, kaip jie vertina pareigūno padarytą veiką, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir padarytos veikos įtaką valstybės tarnautojo bei valsty-bės institucijų autoritetui, ir kt. neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtintų tei-sių ir laisvių pažeidimo, jei sumenkinamas valstybės ar kitų institucijų autori-

530530530

tetas, sutrikdomas darbas. konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-7-512/2004, 2k-7-638/2005, 2k-16/2010, 2k-232/2012, 2k-7-335/2013, 2k-100/2014, 2k-102-699/2015, 2k-361-895/2016). Teismų praktikoje piktnaudžiavimą pagal Bk 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis – siekimas turtinės naudos – suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pvz., neatlygintinai naudotis įmo-nės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų) ne tik sau, bet ir savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais kaltinin-kas susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais, o siekimas kitokios asmeninės naudos – kaip siekimas gauti neturtinio pobūdžio naudos (garbės, pareigų pa-aukštinimo ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-577/2011, 2k-268/2012, 2k-180-976/2017, 2k-189-1073/2019).

46. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių Bk 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavi-mas darant nusikalstamą veiką (Bk 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltinin-ko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame Bk speci-aliosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrinin-kavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudė-tis), įtvirtinta atitinkamose Bk 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos Bk specialiojoje dalyje, po-žymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis pa-darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendri-ninkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padary-mo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. nuo subjektyviojo požy-mio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-344-942/2016). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teis-mas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susita-rimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būti-na nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos de-tales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-245/2006, 2k-275/2007,


531

2k-229/2008, 2k-P-218/2009). Bendrininkai gali susitarti bet kurioje nusikalsta-mos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Bk straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą vei-ką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-103/2008, 2k-400/2011, 2k-630/2011, 2k-657/2012, 2k-521/2013, 2k-315/2014).

47. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad 2010 metų pavasarį V. M., d. M. ir g. Ž., siekdami turtinės naudos žemės ūkio kooperatyvui „RP“ (nuo 2010 m. liepos 13 d. Ž kooperatinei bendrovei), susitarė daryti nusikaltimą – palenkti aB „Pe“ darbuotojus piktnaudžiauti tarnyba, kad jie organizuojamuose aB „Pe“ biokuro (presuotų šiaudų, medžio skiedros kurui ir pjuvenų) viešuo-siuose pirkimuose sudarytų išskirtines sąlygas ŽŪk „RP“ (vėliau – Ž kooperati-nei bendrovė) neteisėtai laimėti pirkimus. Įgyvendindami minėtą susitarimą, jie įtraukė į šią neteisėtą veiklą aB „Pe“ generalinį direktorių V. Š. ir per V. Š. – jo pavaldinį a. l., o vėliau – S. R., M. j. ir l. Ž. Buvo padaryta tęstinė nusikalstama veika, kurią sudarė trys piktnaudžiavimo atvejai: 1) V. M., V. Š. ir d. M., g. Ž. ir a. l. (dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas Bk 391 straipsnio 1 dalyje nu-statytu pagrindu), veikdami bendrininkų grupe, piktnaudžiavo vykdant aB „Pe“ biokuro pirkimus – presuotų šiaudų ne mažiau kaip 400 t pirkimą, pasirašant presuotų šiaudų 2010 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį nr. 110-10k-3; 2) V. M., V. Š., d. M., S. R., g. Ž., a. l. (dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas Bk 391 straipsnio 1 dalies pagrindu), veikdami bendrininkų grupe, piktnaudžiavo vykdant aB „Pe“ biokuro pirkimus – 10 000 erdmetrių kurui pirkimą, pasirašant skiedros kurui 2010 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį nr. Pk-k19; 3) V. M., d. M., V. Š., S. R., a. l. (dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas Bk 391 straipsnio 1 dalies pagrindu), M. j. (dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas Bk 391 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu) ir l. Ž. (dėl kurios ikiteisminis tyrimas nutrauktas BPk 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu), veik-dami bendrininkų grupe, piktnaudžiavo vykdant aB „Pe“ biokuro (skiedros ir pjuvenų) pirkimo konkursą bei pasirašant 2011 m. rugpjūčio 29 d. kuro pirkimo–pardavimo sutartį nr. Pk-k-025-1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai aprašyti visi trys šios tęstinės nusikalstamos veikos atvejai ir atskleistas kiekvieno bendrininko vaidmuo darant šią nusikalstamą veiką.

48. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad V. M. buvo nusikals-tamos veikos – piktnaudžiavimo tarnyba atliekant biokuro pirkimus aB ,,Pe“ – organizatorius. Teismas nustatė, kad V. M. suorganizavo aB „Pe“ darbuotojų pik-tnaudžiavimą tarnyba, t. y. parengė nusikalstamos veikos planą, susitarė su V. Š., jog pastarojo vadovaujamoje aB „Pe“ veikianti Prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pir-kimų komisija sudarys išskirtines sąlygas, kurios padėtų ŽŪk „RP“ (nuo 2010 m. liepos 13 d. Ž kooperatinė bendrovė) laimėti viešuosius biokuro (presuotų šiaudų, medžio skiedros kurui, pjuvenų) pirkimus. V. M. vaidmuo padarant šią veiką pa-sireiškė nusikalstamos veikos plano parengimu, kitų asmenų palenkimu dalyvauti darant šią nusikalstamą veiką bei vadovavimu jiems. apeliacinės instancijos teis-mas padarė išvadą, kad šios nusikalstamos veikos nebūtų buvę be V. M. parengto

532532532

plano ir veikos organizavimo, nes būtent jis buvo nusikalstamos veikos bendri-ninkų V. Š. ir a. l. (vykdytojų), d. M. ir g. Ž. (padėjėjų) veiksmų, nusikaltimo padarymo bei atsiradusių padarinių jungiamoji grandis. apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje paneigta nuteistojo V. M. gynėjo apeliaciniame skunde išdės-tyta versija, kad V. M. apie V. Š. ir a. l. vykdomus veiksmus nieko nežinojo ir šioje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo, ir išvardyti įrodymų šaltiniai, pagal kuriuos daroma išvada, jog V. M. nuolatos bendravo su V. Š., pastarojo iniciatyva susitiko su S. R., domėjosi biokuro tiekimo klausimais, vengė tiesioginio bendravimo šio-mis temomis telefonu (nuosprendžio 63 punktas). apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, įvertinus g. Ž. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, byloje užfiksuotų V. M. ir V. Š. pokalbių telefonu datas, Ž kooperatinės bendrovės pajų perleidimo datą (nuo 2010 m. gegužės 29 d. iki 2010 m. gegužės 31 d.), padaryta išvada, kad V. M. su g. Ž. (duomenys neskelbtini) miestelio šventės metu susitiko ne vasarą, kaip apeliaciniame skunde teigia V. M. gynėjas, o pavasarį.

49. organizatorius, be kita ko, yra asmuo, parengęs nusikalstamą veiką ar jai vado-vavęs (BPk 24 straipsnio 4 dalis). Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuos-prendžiu nustatytas faktines aplinkybes, jame aprašytus nuteistojo V. M. veiks-mus, darytina išvada, kad V. M. veika piktnaudžiavimo tarnyba atliekant biokuro pirkimus aB ,,Pe“ atveju teisingai kvalifikuota pagal Bk 24 straipsnio 4 dalį, Bk 228 straipsnio 2 dalį, t. y. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

50. Byloje nustatyta, kad, prieš sudarant presuotų šiaudų 2010 m. rugsėjo 9 d. pirki-mo–pardavimo sutartį nr. 110-10k-3, V. M. susitarė su V. Š., kad aB „Pe“ vei-kianti Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisija (vadovaujama a. l.) sudarys išskirtines sąlygas laimėti viešuosius biokuro (presuotų šiaudų, medžio skiedros kurui, pjuvenų) pirkimus ŽŪk „RP“ (Ž kooperatinei bendrovei). d. M., maskuodama savo ir V. M. dalyvavimą aB „Pe“ rengiamuose biokuro pirkimuo-se, 2010 m. gegužės 27 d. įregistravo UaB „Pg“ ir šios bendrovės vardu nupirko nuo 2005 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. birželio 10 d. jokios veiklos nevykdžiusios ŽŪk „RP“ (Ž kooperatinė bendrovė) 39 proc. pajų. g. Ž., būdamas ŽŪk „RP“ (Ž kooperatinės bendrovės) valdybos pirmininkas, prieš parduodamas pajus d. M., žinojo, kad bendrovė jokios veiklos nevykdo. 2010 m. birželio 11 d. visuo-tiniame narių (pajininkų) susirinkime d. M., kaip UaB „Pg“ atstovę, priėmus į ŽŪk „RP“ (Ž kooperatinę bendrovę) valdybos narius, jai buvo sudarytos sąlygos dalyvauti kooperatinės bendrovės visuotiniuose (pajininkų) susirinkimuose ir valdybos posėdžiuose, kartu su kitais pajininkais (tarp jų ir g. Ž.) priimti spren-dimus dėl kooperatinės bendrovės valdymo ir komercinių pasiūlymų pateikimo į aB „Pe“ organizuojamus biokuro viešuosius pirkimus. a. l. atskleidus g. Ž. Pirkimų tarnybos konfidencialią informaciją – presuotų šiaudų kainą, pastarasis nuo 2010 m. liepos 19 d. iki rugpjūčio 30 d. paprašė Ž kooperatinės bendrovės direktoriaus j. j. pasirašyti 2010 m. rugpjūčio 11 d. pasiūlymą dėl 400 t presuotų šiaudų pardavimo aB „Pe“ ir ŽŪk „d“ direktoriaus pavaduotojo M. Š. pasirašyti 2010 m. rugpjūčio 12 d. pasiūlymą, kuriame buvo nurodyta aukštesnė nei Ž ko-operatinės bendrovės pasiūlyme presuotų šiaudų pardavimo kaina, o šiems pasi-rašius, nuvežė pasiūlymus į aB „Pe“ ir perdavė a. l. Pastarajam neatlikus mažos

533

vertės viešojo pirkimo organizavimo procedūros – neapklausus mažiausiai trijų tiekėjų, buvo parengta 2010 m. rugsėjo 30 d. aB „Pe“ tiekėjų apklausos pažyma, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad 2010 m. rugpjūčio 30 d., organizuojant 400 t presuotų šiaudų pirkimą, buvo apklausti du tiekėjai ir kad, įvertinus šių tiekėjų pasiūlymus, tinkamiausia pripažinta Ž kooperatinė bendro-vė, kuri neva pasiūlė mažiausią presuotų šiaudų kainą. Pagal šią tikrovės neatitin-kančią pažymą buvo parengta ir pasirašyta presuotų šiaudų (nuo 400 iki 550 t) 2010 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis nr. 110-10k-3. Taigi 2010 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis nr. 110-10k-3 su Ž kooperatine ben-drove buvo pasirašyta a. l. realiai neatlikus tiekėjų apklausos, o vykdant aB „Pe“ generalinio direktoriaus V. Š. nurodymus ir proteguojant bendrovę, sudarant jai reikiamas sąlygas tiekti biokurą aB „Pe“ priklausiusioms katilinėms.

51. Šios aplinkybės nustatytos ne tik atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės a. l. parodymais, bet ir kitais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Byloje nustatyta, kad 2010 m. kovo–rugsėjo mėnesį nuteistieji intensyviai bendravo tar-pusavyje tiek telefonu, tiek susitikdami. V. M. buvo susitikęs su g. Ž., su juo ža-dėjo tęsti bendrus projektus, nurodė jam sutartu laiku nuvykti pas aB „Pe“ gene-ralinį direktorių (2010 m. kovo 29 d. telefono pokalbis), tai g. Ž. ir padarė ir apie tai V. M. informavo (2010 m. kovo 31 d. telefono pokalbis), 2010 m. liepos 8 d. V. M. teiravosi V. Š., kaip ,,anie reikalai“, pastarasis atsakė, kad „labai sunkiai“, kad reikia ten „pajudinti iš naujo“ (2010 m. liepos 8 d. telefono pokalbis). 2010 m. liepos 19 d. V. Š. pasirašė įsakymą nr. kk-202 komandiruoti 2010 m. liepos 19 d. a. l. į Šeduvą pas Pirkimų tarnybos viršininką (šios komandiruotės metu a. l. pirmą kartą V. Š. pageidavimu susitiko su g. Ž.). 2010 m. rugpjūčio 13 d. V. Š. telefonu informavo V. M., kad truputį „pajudino tuos reikalus“.

52. Byloje nustatyta, kad V. Š. nurodymu a. l. biokuro – 10 000 erdmetrių skiedros kurui – pirkimą organizavo tokiu būdu, kad pirkimo nugalėtoja būtų pripažinta Ž kooperatinė bendrovė. Tuo klausimu 2010 m. rudenį a. l. buvo susitikęs su g. P., taip pat kalbėjosi su g. Ž., informavo juos, kad aB „Pe“ nupirktų iš Ž ko-operatinės bendrovės skiedros kurui tokį kiekį, kokį jie galėtų patiekti, jeigu ko-operatinė bendrovė, be savo pasiūlymo, pateiks ir dar kelių, jų pačių pasirinktų, tiekėjų pasiūlymus, kuriuose būtų nurodyta aukštesnė kaina nei ta, kurią nurodys Ž kooperatinė bendrovė. 2010 m. lapkričio mėn. a. l. gavo g. Ž. suorganizuotus tris pasiūlymus dėl skiedros kurui pirkimo (ŽŪk ,,d“, UaB ,,ŽR“ ir Ž koopera-tinės bendrovės), tačiau jie neatitiko nei aB „Pe“, nei Ž kooperatinės bendro-vės interesų. nepavykus gauti reikiamų pasiūlymų iš g. Ž., a. l. kreipėsi į S. R., pastarasis surinko penkis įmonių pasiūlymus, iš kurių Ž kooperatinės bendrovės pasiūlyta kaina buvo mažiausia. dėl to 2010 m. gruodžio mėn., pažeidžiant nu-statytas procedūras, buvo sudaryta 2010 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis nr. Pk-k19. Taigi byloje nustatyta, kad 10 000 erdmetrių skiedros kurui pirkimas buvo fiktyvus, parengti ir pasirašyti pirkimo dokumentai – aB „Pe“ Pre-kių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos 2010 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokolas nr. Pk-k19-1, 2010 m. gruodžio 9 d. posėdžio protokolas nr. Pk-k19-2, 2010 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokolas nr. Pk-k19-3, 2010 m. gruo-

534534534

džio 13 d. posėdžio protokolas nr. Pk-k19-4, 2010 m. gruodžio 14 d. posėdžio protokolas nr. Pk-k19-5 ir 2010 m. gruodžio 14 d. šio pirkimo ataskaita – nea-titiko tikrovės. Taip Ž kooperatinei bendrovei buvo sudarytos išskirtinės sąlygos organizuojamame biokuro – skiedros kurui viešajame pirkime nr. Pk-k19 dėl 10 000 erdmetrių medžio skiedros pristatymo į aB „Pe“ priklausančias katilines.

53. nepaisant to, kad Ž kooperatinė bendrovė tinkamai nevykdė įsipareigojimų pa-gal 2010 m. rugsėjo 9 d. sutartį nr. 110-10k-3 ir 2010 m. gruodžio 30 d. sutartį nr. Pk-k19, neturėjo galimybių laimėti viešojo pirkimo konkurso ir parduoti per metus aB „Pe“ 80 000 erdvinių metrų biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų), V. M., d. M., a. l., V. Š., S. R., M. j. ir l. Ž., veikdami bendrininkų grupe, siekė, kad Ž kooperatinė bendrovė laimėtų aB ,,Pe“ organizuojamame viešajame pirkime. dėl to, 2011 metų pavasarį–vasarą aB „Pe“ organizuojant naują konkursą dėl naujos katilinės aprūpinimo skiedra, buvo nuspręsta, jog Ž kooperatinė bendro-vė, norėdama plėtoti biokuro verslą, konkurse turi dalyvauti kartu su kokia nors stipria įmone. V. Š. su S. R. susitarė, kad pastarasis suras akcinę bendrovę ir S. R. kartu su a. l. įkalbės jos vadovus dalyvauti konkurse kartu su Ž kooperatine ben-drove. Be to, ir d. M. nurodė M. j. įtikinti S. R. surastos akcinės bendrovės vado-vus dalyvauti konkurse kartu su Ž kooperatine bendrove; a. l. savo ruožtu turėjo parengti palankias sąlygas šioms abiem bendrovėms. a. l., S. R. ir M. j. susitiki-mo su aB „Pk o“ atstovais metu iškėlė šiems sąlygas, kurioms esant jie galėtų dalyvauti ir laimėti aB „Pe“ organizuojamą biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirkimo konkursą. Šiems sutikus su sąlygomis, a. l., žinodamas, kad ši estų įmonė turi FSc sertifikatą dėl Saugojimo grandinės ir kontroliuojamos me-dienos programų laikymosi, į biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešojo pirki-mo sąlygas įtraukė reikalavimą, kad tiekėjas turi turėti galiojantį FSc sertifikatą, taip apribodamas kitų ūkio subjektų (tiekėjų) teises dalyvauti šiame konkurse ir pasiūlyti aB „Pe“ pirkti biokurą (skiedrą kurui, pjuvenas) už vidutinę Vkekk kas mėnesį nustatomą biokuro žaliavos kainą ar kitą tiekėjų pasiūlytą kainą. Be to, a. l. šią konfidencialią informaciją – viešojo pirkimo sąlygas bei tai, kad į šio pirkimo sutarties priedą nr. 1 „Techninė specifikacija“ įtraukė aukštus kuro kokybės reikalavimus, atskleidė M. j. dar iki oficialaus pranešimo „Valstybės ži-nių“ priede, kad šis apie jas informuotų aB „Pk o“ ir su jais galutinai suderintų pirkimo sąlygas, kurias galėtų įvykdyti. Po to M. j. d. M. nurodymu kartu su S. R. ir a. l. dar kartą susitiko su aB „Pk o“ atstovu, o 2011 m. birželio 10 d. pasirašė jungtinės veiklos sutartį nr. 2011-06/Mj-01, sudarytą Ž kooperatinės bendrovės ir aB „Pk o“. l. Ž. nuo 2011 m. birželio 3 d. iki birželio 14 d. parengė reikiamą Ž kooperatinės bendrovės pirminį pasiūlymą biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) pirkimui, kurį M. j. d. M. nurodymu pasirašė ir pateikė aB „Pe“. a. l. komisijos nariams nurodė pakeisti skelbiamų derybų laiką konkurse dalyvaujantiems tie-kėjams, t. y. į skelbiamas derybas dėl biokuro kainos konkurso dalyviai UaB „B“ ir UaB „l“ buvo pakviesti derėtis pirmi, o Ž kooperatinė bendrovė kartu su aB „Pk o“ – paskutiniai. Sužinojęs pirmųjų dalyvių pasiūlytas kainas, a. l. jas atskleidė M. j. dėl to Ž kooperatinė bendrovė kartu su aB „Pk o“ derybų metu turėjo galimybę pasiūlyti mažesnę kainą. V. Š. nuolat buvo informuojamas apie

535

aptariamus įvykius. Ž kooperatinei bendrovei ir aB „Pk o“ neteisėtai laimėjus konkursą, V. Š., kaip aB ,,Pe“ generalinis direktorius, pasirašė 2011 m. rugpjū-čio 29 d. kuro pirkimo–pardavimo sutartį nr. Pk-k-025-1 su jungtinės veiklos bendrovių junginiu – Ž kooperatine bendrove ir aB „Pk o“ – dėl skiedros kurui.

54. Taigi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, aB ,,Pe“ visais trimis atvejais vykdant biokuro (presuotų šiaudų, skiedros kurui, skiedros ir pjuvenų) pirkimo konkursus bei pasirašant 2010 m. rugsėjo 9 d. sutartį nr. 110-10k-3, 2010 m. gruo-džio 30 d. sutartį nr. Pk-k19 ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. sutartį nr. Pk-k-025-1, V. Š., kaip aB ,,Pe“ generalinis direktorius, ir a. l., kaip šios bendrovės Pirkimų tarnybos viršininkas, Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos pirmi-ninkas ir viešojo pirkimo nr. Pk-k025 komisijos pirmininkas, būdami valstybės tarnautojui prilyginti asmenys, darydami tęstinę nusikalstamą veiką bendrininkų grupe su V. M., d. M., S. R., g. Ž., M. j. ir l. Ž. (veikdami skirtingomis asmenų sudėtimis), piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. V. Š. ir a. l. nustatytais neteisė-tais veiksmais, kurie nuosprendyje detaliai aprašyti, pažeidė lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu nr. 277 patvirtintos Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarkos 5, 13, 14, 31, 75 punktų, 69.1 papunkčio, Viešųjų pirki-mų įstatymo 3 straipsnio, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų supaprastintų pirki-mų taisyklių, patvirtintų generalinio direktoriaus 2010 m. gegužės 6 d. įsakymu nr. 50, 93 punkto, aB „Pe“ Prekių, paslaugų ir darbų viešojo pirkimo komisijos darbo reglamente, patvirtintame generalinio direktoriaus 2010 m. liepos 28 d. įsakymu nr. 92, išdėstytų nuostatų, be to, V. Š. pažeidė aB „Pe“ administracijos darbo reglamento, patvirtinto generalinio direktoriaus 2009 m. lapkričio 16 d. įsakymu nr. 384, 4, 18 punktų, o a. l. – aB „Pe“ Pirkimų tarnybos viršinin-ko pareiginės instrukcijos, patvirtintos generalinio direktoriaus 2009 m. birže-lio 18 d. įsakymu, 7 punkto nuostatas.

55. didelė žala yra būtinasis nusikaltimo, nurodyto Bk 228 straipsnio 2 dalyje, sudė-ties požymis. Pagal teismų praktiką kiekvienu konkrečiu piktnaudžiavimo atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, veiksmų, ku-riais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai netei-sėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičių, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir padarytos veikos įtaką valstybės tarnautojo bei valsty-bės institucijų autoritetui, ir kt.; neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu dėl to pažeidžiamos lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės, sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-7-335/2013, 2k-361-895/2016, 2k-4-689/2019 ir kt.). nuteistieji savo bendrais veiksmais padarė di-delę žalą valstybei ir aB ,,Pe“, kurioje Panevėžio miesto savivaldybei priklauso 5 533 316 akcijų (iš viso yra išleista 9 298 615 vnt. aB „Pe“ akcijų), nes organi-zuojant biokuro viešuosius pirkimus buvo sumenkintas aB „Pe“ vardas, pažeisti viešųjų pirkimų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principai ir apri-bota kitų ūkio subjektų (biokuro tiekėjų) teisė sąžiningai konkuruoti dalyvaujant

536536536

aB „Pe“ viešuosiuose biokuro pirkimuose, sukurta savivalės, įstatymų nepaisy-mo ir nebaudžiamumo sistema. nagrinėjamu atveju, esant nustatytoms fakti-nėms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas ultima ratio (paskutinė priemonė) principas.

56. Pagal byloje nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad aptariama tęstinė nusikals-tama veika – piktnaudžiavimas tarnyba per aB ,,Pe“ vykdomus viešuosius pir-kimus – nuteistųjų padaryta bendrininkų grupe. nors byloje nėra labai detaliai nustatyta, kokiomis aplinkybėmis V. M., g. Ž., d. M., V. Š. tarpusavyje aptarė nusikalstamų veikų detales, tačiau jų veiksmų kryptingumas veikiant Ž koope-ratinės bendrovės naudai ir interesais patvirtina, kad visi jie suvokė, jog veikia bendrai, susitarę, turėdami bendrą tikslą, a. l. ir V. Š. piktnaudžiaujant tarnyba, įgyvendinti sumanymą, kad Ž kooperatinė bendrovė, nesąžiningai nugalėdama konkurentus ir laimėdama aB ,,Pe“ organizuojamus viešuosius pirkimus, gau-tų turtinę naudą. V. M., siekdamas išskirtinių sąlygų, padėsiančių Ž kooperatinei bendrovei laimėti viešuosius biokuro (presuotų šiaudų, medžio skiedros kurui, pjuvenų) pirkimus, suorganizavo aB „Pe“ darbuotojų piktnaudžiavimą tarny-ba (parengė nusikalstamos veikos planą, susitarė su V. Š., kad šio vadovaujamoje aB „Pe“ veikianti Prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų komisija įgyvendins jo sumanymą). Šioje nutartyje jau minėta, kad būtent jis buvo nusikalstamos vei-kos bendrininkų V. Š. ir a. l. (vykdytojų), d. M. ir g. Ž. (padėjėjų) veiksmų, nu-sikaltimo padarymo bei atsiradusių padarinių jungiamoji grandis. Pažymėtina, kad byloje labai detaliai atskleistas kiekvieno bendrininko vaidmuo darant nusi-kalstamą veiką, nuteistųjų ryšys siekiant bendro sumanymo, kuris vėliau ir buvo įgyvendintas pasiekus norimą rezultatą, t. y. Ž kooperatinei bendrovei laimint viešuosius biokuro pirkimus. nuteistojo V. Š. gynėjo kasacinio skundo teiginius, kad V. Š. niekaip nesusijęs su aptariama veika, kad nežinojo savo pavaldinio a. l. nusikalstamų veiksmų, paneigia teismų nustatytos aplinkybės. a. l. kontaktą su Ž kooperatinės bendrovės valdybos pirmininku g. Ž. ir kitais šios bendrovės at-stovais užmezgė V. Š. nurodymu; būtent V. Š. nuolatos domėjosi aB „Pe“ vyks-tančių konkursų eiga ir kaip tuose konkursuose dalyvauti sekasi Ž kooperatinei bendrovei. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tei-singai nurodė, jog tai, kad V. Š. nedavė a. l. konkrečių nurodymų, nepaneigia V. Š. daryto neteisėto poveikio a. l. Byloje nėra duomenų, kad a. l. iki kaltinime nurodytų įvykių būtų turėjęs kokių nors ryšių su Ž kooperatine bendrove ar su ja susijusiais asmenimis, taigi neturėjo ir jokio savarankiško motyvo proteguoti Ž kooperatinę bendrovę aB „Pe“ vykdytuose pirkimuose ir jos naudai klastoti pirkimų dokumentus. Priešingai, bylos duomenys patvirtina glaudų V. Š. ryšį su V. M. Tai ir nusikaltimo darymo metu užfiksuoti intensyvūs pokalbiai telefonu, dažni susitikimai, bendravimas V. M. aktualiomis temomis, be to, nustatyta ir tai, kad V. Š. buvo susitikęs ir su g. Ž. Taigi V. Š., įgyvendindamas V. M. planą, turėjo motyvą skatinti neteisėtą pavaldinio (a. l.) elgesį.

57. nuteistojo V. Š. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad Viešųjų pirkimų tar-nybos raštas nr. 4S-1034 negali būti pripažintas leistinu ir tinkamu V. Š. kaltės įrodymu. apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad formaliai šis dokumen-

537

tas neatitinka BPk 90 straipsnyje nustatytų specialisto išvadai kaip procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, tačiau jo patikimumas nekelia abejonių, todėl šis raštas laikytinas leistinu įrodymu BPk 20 straipsnio prasme. Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2012 m. kovo 8 d. pasirašytame rašte nr. 4S-1034 „dėl pir-kimų vertinimo“ nurodyti Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu nr. 277 pa-tvirtintos Pirkimų tvarkos ir kitų teisės aktų pažeidimai, kuriuos padarė perkan-čioji organizacija – aB „Pe“, vykdydama šiaudų ir skiedros pirkimus, ir už tuos pažeidimus atsakingi asmenys (25 t., b. l. 17–22). Pagal BPk 89 straipsnio 1 dalį specialistas yra reikiamų specialiųjų žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pa-vedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompeten-cijos klausimais. atlikęs pavestą objektų tyrimą, specialistas pateikia išvadą (BPk 90 straipsnio 1 dalis). Teisinės žinios nėra specialiosios žinios BPk 89 straipsnio 1 dalies prasme. aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo pats turi reikiamų teisinių žinių ir teisinius klausimus privalo spręsti pats. nors mi-nėtas raštas surašytas vykdant ikiteisminio tyrimo pareigūno užduotį pateikti specialisto išvadą (25 t., b. l. 10–13), tačiau nei jo forma, nei turinys neatitin-ka specialisto išvadai keliamų reikalavimų (BPk 90 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šis dokumentas neatitinka BPk 90 straipsnyje nu-statytų reikalavimų, yra teisinga. Įvertinus tai, kad minėtame dokumente spren-džiami konkrečių veiksmų teisinio vertinimo klausimai, darytina išvada, kad šis dokumentas gali būti traktuojamas kaip konsultacinė išvada, tačiau savarankiš-kos įrodomosios reikšmės jis neturi ir negali būti pripažintas įrodymu, atitin-kančiu BPk 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, minėtą raštą pripažindamas leistinu įrodymu BPk 20 straipsnio prasme, neatsižvelgė į tai, kad ją surašęs asmuo neatitinka BPk 89 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų, todėl jo surašytas dokumentas neatitinka BPk 20 straipsnio 4 dalyje nurodytų reikalavimų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo padarytas BPk 89 straipsnio 1 dalyje, 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas minėtą dokumentą pripažįstant įrodymu nevertintinas kaip esminis BPk pažeidimas, nes apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pats įvertino asmenų, dalyvavusių vykdant šiaudų ir skiedros pirkimus, veiksmus, konstatavo jų padarytus pirkimų tvarkos pažeidimus ir už tai atsakingus asmenis (apeliaci-nės instancijos teismo nuosprendžio 75–80 punktai).

58. Padarant nusikalstamą veiką aktyviai kaip bendrininkai dalyvavo d. M. ir g. Ž. nustatyta, kad d. M. įsteigė UaB „Pg“, šios įmonės vardu įgijo Ž kooperatinės bendrovės pajų ir kartu su šios bendrovės pajininkais priiminėjo sprendimus dėl komercinių pasiūlymų pateikimo aB „Pe“ byloje nustatytomis išskirtinėmis są-lygomis, kurias sudarė bendrininkų grupės nariai a. l. ir V. Š.; davė nurodymą g. P. pasirašyti 2010 m. rugsėjo 9 d. presuotų šiaudų pirkimo–pardavimo sutar-tį nr. 110-10k-3, g. Ž. surinktus pasiūlymus (2010 m. lapkričio 15 d. Ž koope-ratinės bendrovės; 2010 m. lapkričio 15 d. UaB „ŽR“, 2010 m. lapkričio 16 d. ŽŪk „d“) nuvežti į aB „Pe“ a. l. Be to, d. M. nurodymu M. j. dalyvavo derybo-se su aB ,,Pk o“ atstovais, o po to pasirašė su jais jungtinės veiklos sutartį ir kt. Taip pat nustatyti neteisėti iš esmės tuo pačiu laikotarpiu atlikti g. Ž. veiksmai,

538538538

prašant Ž kooperatinės bendrovės ir kitų kaltinime nurodytų bendrovių parašyti arba pasirašyti pasiūlymus dėl biokuro pardavimo kainų aB ,,Pe“, kuriuos g. Ž. vėliau perdavė aB ,,Pe“.

59. nuteistosios d. M. gynėjo kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad UaB „Pg“ įsteigimas, Ž kooperatinės bendrovės pajų įsigijimas šios bendrovės vardu, d. M. dalyvavimas Ž kooperatinės bendrovės pajininkų susirinkimuose bei valdybos posėdžiuose, priimant sprendimus dėl komercinių pasiūlymų pa-teikimo aB ,,Pe“, savaime nėra nusikalstama veika. Tačiau UaB „Pg“ įsteigimas iš anksto sutarus, kad taip bus maskuojamas d. M. ir V. M. dalyvavimas biokuro versle, ir kiti nuosprendyje išdėstyti d. M. veiksmai (dalyvavimas priimant spren-dimus dėl komercinių pasiūlymų pateikimo aB „Pe“ išskirtinėmis sąlygomis, ku-rias sudarė bendrininkų grupės nariai a. l. ir V. Š., nurodymas g. P. pasirašyti 2010 m. rugsėjo 9 d. presuotų šiaudų pirkimo–pardavimo sutartį nr. 110-10k-3, g. Ž. surinkus 2010 m. lapkričio 15 d. Ž kooperatinės bendrovės pasiūlymą dėl medžio skiedros kurui kartu su 2010 m. lapkričio 15 d. UaB „ŽR“ pasiūlymu dėl medžio skiedros kurui ir 2010 m. lapkričio 16 d. ŽŪk „d“ pasiūlymu dėl medžio skiedros nuvežti į aB „Pe“ a. l.; susitarimas su M. j., kad jis kartu su kitais bendrininkų grupės nariais įtikins S. R. surastos akcinės bendrovės vadovus dalyvauti aB „Pe“ organizuojamame biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) viešo-jo pirkimo konkurse kartu su Ž kooperatine bendrove, nurodymas M. j. pasira-šyti l. Ž. parengtą dokumentą – Ž kooperatinės bendrovės pirminį pasiūlymą nr. 11-16 biokuro (skiedros kurui ir pjuvenų) pirkimui nr. Pk-k025) atitinka nusikalstamos veikos padėjėjo veiksmus. Tokiais veiksmais d. M. šalino kliūtis a. l. piktnaudžiauti tarnyba. apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad aplinkybė, jog d. M. nebuvo Ž kooperatinės bendrovės pajininkė, o veikė kaip UaB „Pg“, kuriai priklausė minėtos bendrovės pajų dalis, atstovė, jos bau-džiamosios atsakomybės nešalina.

60. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyti g. Ž. veiksmai (žinodamas, jog Ž kooperatinė bendrovė neturi 10 000 erdmetrių skiedros kurui ir pati tokio skiedros kiekio negalės pateikti į aB „Pe“ katilines, siekdamas, jog po aB „Pe“ fiktyviai organizuoto skiedros kurui pirkimo Ž kooperatinė bendrovė būtų pri-pažinta pirkimo nugalėtoja, susitaręs su S. R., pastarojo nurodymu pasirašė ne-nustatytomis aplinkybėmis Ž kooperatinės bendrovės vardu surašytame 2010 m. gruodžio 9 d. pasiūlyme aB „Pe“ skiedrai pirkti ir šį pasiūlymą perdavė aB „Pe“ Pirkimų skyriaus viršininkui a. l., siekdamas, kad Ž kooperatinė bendrovė ne-teisėtai laimėtų šį 10 000 erdmetrių skiedros kurui viešąjį pirkimą; siekdamas, kad po aB „Pe“ fiktyviai organizuoto presuotų šiaudų pirkimo Ž kooperatinė bendrovė būtų pripažinta pirkimo nugalėtoja, paprašė Ž kooperatinės bendrovės direktoriaus j. j. pasirašyti Ž kooperatinės bendrovės 2010 m. rugpjūčio 11 d. pa-siūlymą dėl 400 tonų presuotų šiaudų pardavimo aB „Pe“; paprašė ŽŪk „d“ di-rektoriaus pavaduotojo statybai M. Š. pasirašyti 2010 m. rugpjūčio 12 d. ŽŪk „d“ pasiūlymą dėl 400 tonų presuotų šiaudų pardavimo akcinei bendrovei „Pe“) ati-tinka Bk 228 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padėjėjo veiks-mus. kasaciniame skunde teigiama, kad šių veiksmų atlikimo metu g. Ž. buvo

539

tiek Ž kooperatinės bendrovės, tiek ŽŪk „d“ valdybos narys, pirmininkas, todėl turėjo ir privalėjo veikti atstovaujamų ūkio subjektų naudai, dalyvauti pirkimuo-se. Šis teiginys būtų teisingas, jeigu aB „Pe“ organizuojami presuotų šiaudų ir skiedros kurui pirkimai būtų vykdomi laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos, jeigu g. Ž. ir Ž kooperatinei bendrovei iš anksto nebūtų žinoma maksimali kai-na, kurią aB „Pe“ gali mokėti už biokurą, t. y. jeigu dėl kitų bendrininkų atliktų veiksmų organizuojami pirkimai nebūtų fiktyvūs. nustačius, kad dėl bendrininkų atliktų veiksmų biokuro pirkimo rezultatai buvo iš anksto nulemti, nurodyti g. Ž. veiksmai atitinka piktnaudžiavimo tarnyba bendrininko – padėjėjo – veiksmus, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį ir 28 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija).

61. nuteistojo g. Ž. kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad nuosprendžiuose nepateiktas g. Ž. kaip nusikalstamos veikos bendrininko – padėjėjo – teisinis vertinimas. Pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nu-sikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar prie-mones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat as-muo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Bk 24 straipsnio 6 dalyje pateiktas padėjimo daryti nusikalstamą veiką būdų sąrašas yra išsamus. Vadinasi, nusikalstamos veikos padėjėjo veiksmai vi-sada atliekami vienu ar keliais šioje normoje išvardytais būdais. abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nurodyti konkretūs nuteistojo g. Ž. veiksmai, tie veiks-mai įvardyti nusikalstamos veikos padėjėjo veiksmais, tačiau jų teisinis vertini-mas nepateiktas, t. y. nenurodyta, kokiu Bk 24 straipsnio 6 dalyje įvardytu būdu g. Ž. padėjo daryti nusikaltimą jo vykdytojams. Įvertinus nusikaltimo vykdytojo a. l. veiksmus (fiktyvių pirkimų dokumentų įforminimas) ir jam padėjusio g. Ž. veiksmus, darytina išvada, kad g. Ž. padėjo a. l. daryti nusikaltimą sudaryda-mas jam reikiamas sąlygas veikti, t. y. šalindamas kliūtis. Bk 24 straipsnio 6 da-lyje nurodyto padėjimo daryti nusikaltimą būdo nenurodymas nuosprendyje yra veikos teisinio vertinimo (kvalifikavimo) klaida, tačiau ši klaida nereiškia, kad baudžiamasis įstatymas – Bk 24 straipsnio 6 dalis – pritaikytas netinkamai ir kad dėl to priimtus nuosprendžius reikia keisti.

62. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu piktnaudžiavimas tarnyba atliekant biokuro pirkimus aB ,,Pe“ įvertintas kaip viena – tęstinė – nusikalstama veika, kurią sudaro trys piktnaudžiavimo atvejai, todėl nuteistojo g. Ž. gynėjo ka-saciniame skunde cituojami nuosprendžio teiginiai Nepavykus G. Ž. padėti A. L. 2010 lapkričio mėnesį suorganizuoti skiedros kurui viešąjį pirkimą, A. L. <...> bei Liudytojas A. L. taip pat parodė, kad, nepavykus gauti reikiamų pasiūlymų iš G. Ž., jis (A. L.) susitiko su S. R., kuris surinko penkis įmonių pasiūlymus <...> nereiškia, kad kai kurie g. Ž. veiksmai turėjo būti vertinami kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką ar atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką. g. Ž. nuteistas už tai, kad padėjo piktnaudžiauti tarnyba a. l. vykdant presuotų šiaudų pirkimą. Ši tęstinės nusikalstamos veikos dalis yra baigtas nusikaltimas, todėl ir visa g. Ž.

540540540

padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina kaip baigtas nusikaltimas. nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad dėl kaltinimo neaiškumo teismai pri-pažino g. Ž. kaltu dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios jis nebuvo kaltinamas, ir kad iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies nėra aišku, kur bai-giasi kiekvieno epizodo kaltinimo ribos g. Ž. atžvilgiu. neaišku, ar apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, laiko g. Ž. kaltu dėl biokuro pirkimo (nr. Pk-k-025-1). apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 26 punkte padaryta labai aiški išvada, kad iš kaltinamojo akto ir pirmosios instan-cijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog Bk 228 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika (pirkimai aB „Pe“) buvo tęstinė, g. Ž. nusikalstamų veiksmų apimtis šioje nusikalstamoje veikoje buvo siauresnė nei kitų bendrininkų, vyk-dant biokuro pirkimą nr. Pk-k205 jis nedalyvavo, todėl, priešingai nei kitų ben-drininkų, jo nusikalstami veiksmai pasibaigė anksčiau ir tai lėmė ne tik trumpes-nį jo nusikalstamų veiksmų aprašymą, bet ir padaryto nusikaltimo kvalifikavimą pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį ir Bk 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija).

63. kasaciniame skunde nuteistojo g. Ž. gynėjas nepagrįstai teigia, kad g. Ž. negali atsakyti pagal Bk 228 straipsnio 2 dalį, nes jis nebuvo valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kad Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. kovo 8 d. specialisto išvadoje nr. 4S-1034 jis nenurodytas kaip asmuo, atsakingas už aB „Pe“ šiaudų ir skiedros pirkimų procedūrinius pažeidimus, nes tokius pažeidimus darė aB ,,Pe“ darbuotojas a. l. apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad as-menų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti ir tuo, kad, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys, kurie neatlieka Bk specialiosios dalies straips-nio dispozicijoje aprašytų veikų, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) baudžiamajame įstatyme nustatytais padariniais. Toks asmuo yra nusikalsta-mos veikos padėjėjas. nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą. Taigi tais atvejais, kai nusikalstamos veikos subjektas yra tik specialiojo subjekto požymius atitin-kantis asmuo, pvz., valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, jo daromos nusikalstamos veikos padėjėju gali būti ir tokių požymių neatitinkantis asmuo.

64. nuteistojo g. Ž. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad iš teismų nuosprendžių matyti, jog naudos buvo siekta ne asmeniškai tiesioginiams šios nusikalstamos veikos vykdytojams V. Š. ir a. l., bet su jais niekaip nesusijusiam trečiajam asme-niui – Ž kooperatinei bendrovei, todėl g. Ž. veiksmuose nėra asmeninės naudos požymio, būtino norint veiką kvalifikuoti pagal Bk 228 straipsnį. Taip teigiant neįvertinamas nuteistojo V. M. vaidmuo padarant nusikalstamą veiką bei jo ryšiai su nuteistuoju V. Š. ir Ž kooperatine bendrove. Be to, tokie argumentai nebuvo keliami apeliaciniame skunde ir nagrinėjami apeliacine tvarka, todėl nurodyti ka-sacinio skundo teiginiai yra paduoti dėl nuosprendžio dalies, kuri kasacine tvarka

541

negali būti skundžiama pagal BPk 367 straipsnio 3 dalį, todėl paliekami nenagri-nėti (BPk 372 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

65. kasaciniame skunde nuteistojo g. Ž. gynėjas teigia, kad biokuro pirkimus regla-mentavo (ir šiuo metu reglamentuoja) ne lietuvos Respublikos viešųjų pirki-mų įstatymas, o lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu nr. 277 patvirtinta Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarka, todėl a. l. negalėjo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų, nes šis įsta-tymas visam tirtam procesui nebuvo taikytas, ir tai reiškia, kad Vyriausybės nu-tarimu saugomas gėris yra mažesnis arba jo pažeidimas yra mažiau pavojingas, procedūrinis. apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs analogiškus apeliaci-nio skundo teiginius ir Pirkimų tvarkos nuostatas, padarė išvadą, kad Pirkimų tvarkos nuostatos iš esmės atitiko Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio nuostatų turinį, todėl Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidi-mas nuteistiesiems V. M., d. M., g. Ž. ir V. Š. inkriminuotas pagrįstai.

66. Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarime nr. 277 nurodyta, kad jis priimamas va-dovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu (preambulė). Pagal Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo nr. 277 priėmimo metu galiojusios Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijos 9 straipsnio 3 dalies 6 punktą Viešųjų pir-kimų įstatymo reikalavimai netaikomi vandentvarkos, energetikos, transporto ar telekomunikacijų srityje veikiančių perkančiųjų organizacijų pirkimams, atlieka-miems energetikos srityje veikiančių perkančiųjų organizacijų ir skirtiems energi-jai ar kurui, reikalingam energijai gaminti, įsigyti; šių pirkimų tvarką nustato Vy-riausybė. Pirkimų tvarkos 29 punkte nustatyta, kad pirkimas atliekamas konkurso, skelbiamų derybų, neskelbiamų derybų, įprastos komercinės praktikos būdais, o Pirkimų tvarkos 31 punkte – kad perkančioji organizacija pirkimus, kurių vertė per finansinius metus mažesnė kaip 500 tūkst. litų, ir valstybės įmonė ignalinos atominė elektrinė branduolinio kuro pirkimus gali atlikti ir įprastos komercinės praktikos būdu – pagal įmonės patvirtintas taisykles, vadovaudamosi tiekėjų lygia-teisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principais. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kad nuteistiesiems Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimas inkriminuotas pagrįstai, yra teisinga. Pažymėtina ir tai, kad Pirkimų tvarkoje detaliai reglamentuojama energijos ir kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarka, šios tvarkos 90 punkte nu-statyta, kad perkančiosios organizacijos vadovai ar kiti įgalioti asmenys (komisijos nariai ir ekspertai), pažeidę šią tvarką, atsako pagal įstatymus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad Vyriausybės nutarimu saugomas gėris yra mažesnis arba jo pa-žeidimas yra mažiau pavojingas nei Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimas.

67. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pagal byloje nusta-tytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuteistojo V. M. veika teisingai kvalifikuota pagal Bk 24 straipsnio 4 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, d. M. veika teisingai kvalifikuota pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, V. Š. – pagal Bk 228 straipsnio 2 dalį, g. Ž. – pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija).

542542542

Dėl BK 24 straipsnio, 228 straipsnio 2 dalies taikymo (viešieji pirkimai VĮ PMoje)

68. V. M. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad V. M. negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už piktnaudžiavimo organizavimą VĮ PMoje, nes d. l. nepadarė jokio piktnaudžiavimo tarnyba – viešojo pirkimo išskaidymas į dalis buvo teisėtas, ŽŪk ,,d“ nebuvo proteguojamas, o kitos bendrovės dėl to iš konkurso nebuvo eliminuotos. Todėl nepadaryta jokios žalos, o už viešųjų pirki-mų pažeidimus gali būti taikoma ir administracinė atsakomybė. d. M. gynėjo ka-saciniame skunde teigiama, kad teismai nenustatė d. M. veiksmuose objektyvių-jų ir subjektyviųjų bendrininkavimo piktnaudžiauti tarnyba požymių (suvokimo veikus bendrai su V. M. ir d. l., neatskleidė šių asmenų susitarimo daryti bendrai nusikalstamą veiką, nėra aišku, kuo pasireiškė d. M. veiksmai ir kaip jie paveikė konkurso eigą, rezultatus). Teigiama, kad darbų išskaidymas buvo teisėtas ir nau-dingas urėdijai, niekam žala nepadaryta.

69. Byloje nustatyta, kad, siekdami turtinės naudos Ž kooperatinei bendrovei, t. y. kad Ž kooperatinė bendrovė galėtų įvykdyti planuojamą sudaryti skiedros kurui pir-kimo–pardavimo sutartį dėl 10 000 erdmetrių skiedros kurui tiekimo į aB „Pe“, V. M. parengė nusikalstamos veikos įgyvendinimo planą, o d. M. su d. l., de-rindama pageidaujamas pirkimo sąlygas, padėjo d. l. piktnaudžiauti jo, valsty-bės tarnautojui prilyginto asmens – VĮ PMos miškų urėdo, tarnybine padėtimi VĮ PMos organizuotame miško kirtimo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams viešojo pirkimo konkurse, sudary-damas sąlygas laimėti ŽŪk ,,d“, kurio valdybos narys buvo g. Ž.

70. iš byloje nustatytų aplinkybių, pokalbių telefonu ir SMS žinučių turinio matyti, kad iki konkurso paskelbimo urėdijoje V. M., d. l. ir g. Ž. susitikdavo, bendravo, kartu medžiojo. aktualiu laikotarpiu V. M., d. l. ir d. M. intensyviai bendravo, vieno pokalbio metu V. M. informavo d. M., kad dėl visko susitarė ir reikalai turėtų paju-dėti. Svarbu tai, kad V. M. tą pačią dieną (2010 m. lapkričio 29 d.), prieš d. l. pasi-rašant įsakymą nr. SV-147 dėl komisijos organizuoti ir vykdyti pirkimo procedū-ras, miško kirtimo, medienos sortimentų ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimui 2011–2013 metams sudarymo, buvo susitikęs su d. l. Po tą pačią dieną įvykusio šios komisijos posėdžio, kurio metu, be kita ko, nutarta pritarti pasirink-tam miško kirtimo, sortimentų ištraukimo ir kitos miško ūkinės paslaugos pirki-mo 2011–2013 metams pirkimo būdui – supaprastinto atviro konkurso būdu per cVP iS, buvo patvirtintos konkurso sąlygos ir suteikti įgaliojimai komisijos pirmi-ninkui R. k. Tos pačios dienos vakarą V. M. telefonu informavo d. M., kad rytoj jai paskambins bičiulis, nurodė su juo susitikti; po šio pokalbio V. M. išsiuntė d. l. SMS pranešimą su jame nurodytu d. M. telefono numeriu. kitą dieną (2010 m. lapkričio 30 d.) d. M. telefonu sutarė su d. l. susitikti. 2010 m. gruodžio 6 d. d. l. susitarė susitikti su V. M., o kitą dieną (2010 m. gruodžio 7 d.) d. l. paskambino R. k., kalbėjosi dėl urėdijoje vykdomo konkurso, nurodė R. k. pasiimti konkurso medžiagą ir pažadėjo su juo susitikti. Svarbu ir tai, kad išvakarėse prieš antrąjį viešojo pirkimo komisijos posėdį (2010 m. gruodžio 8 d.) d. M. susitiko su g. Ž. Posėdžio metu komisija svarstė konkurso sąlygose nustatytus apribojimus tiekėjui

543

pagal atskiras pirkimo dalis ir patikslino supaprastinto atviro konkurso 1-ojo kon-kurso sąlygų 1.6 punktą ir 2-ojo konkurso sąlygų lentelę 1-ojo pirkimo objekto daliai, ir juos išdėstė naujai, ir komisija nusprendė patikslintas konkurso sąlygas paskelbti cVP iS ir išsiųsti užsiregistravusiems tiekėjams. Pakeitime, be kita ko, buvo nurodyta, kad tiekėjai, teikiantys pasiūlymą dėl i ir (arba) iii pirkimo objekto dalies, privalomai turės atlikti ir iV pirkimo objekto dalies paslaugas proporcin-gai paimtam pagrindinio naudojimo sortimentų kirtimo kiekiui. Vienam tiekėjui arba jungtinės veiklos sutarties pagrindu sudarytai įmonei nebus suteikta daugiau kaip 25 procentai viso bendro urėdijos paslaugų kiekio; vieno tiekėjo paslaugų apimtys per metus gali didėti arba mažėti iki 30 proc. Tą pačią dieną, tiekėjams išsiuntus VĮ PMos raštą dėl konkurso sąlygų tikslinimo, d. M. telefonu susitarė 2010 m. gruodžio 9 d. susitikti su d. l. iš VĮ PMos viešojo pirkimo komisijos posėdžio, vykusio 2010 m. gruodžio 9 d., protokolo nr. 3 matyti, kad konkurso sąlygos buvo pakeistos dar kartą. komisija patikslino supaprastinto atviro pirkimo konkurso 1-ojo konkurso sąlygų 1.10 punktą ir 2-ojo konkurso sąlygų iV pirkimo objekto daliai kainos pateikimą ir naujai išdėstė 1.10 punktą: tiekėjai, kurie teiks pasiūlymus tik miškų ūkinėms paslaugoms atlikti, pateikia norimos atlikti ūkinės paslaugos kainą ir kiekį (atskira ūkinė paslauga atitinka vieną 1.5.1–1.5.12 punk-tą). Įvertinus pasiūlymus, miško ūkinėms paslaugoms bus sudaromos atskiros pasiūlymų eilės pagal atskiras miško ūkines paslaugas. likęs miško ūkinių pas-laugų kiekis išdalijamas tiekėjams vadovaujantis 1.8 ir 1.9 punktų reikalavimais. komisija nusprendė patikslintas konkurso sąlygas paskelbti cVP iS ir išsiųsti už-siregistravusiems tiekėjams. iš bylos duomenų taip pat matyti, kad 2010 m. gruo-džio 9 d. po pietų d. M. bendravo telefonu su l. Ž., šiai paaiškino, kokiu būdu (elektroniniu) ir iki kada (2010 m. gruodžio 15 d. 10.00 val.) reikia viską suderinti, nurodė užsirašyti R. k. mobilųjį telefono nr. (duomenys neskelbtini) ir jo tarnybi-nio elektroninio pašto adresą; šio pokalbio metu d. M., be kita ko, nurodė turinti supaprastinto atviro konkurso sąlygas. 2010 m. gruodžio 14 d. užfiksuotas d. l. skambutis d. M., o 2010 m. gruodžio 15 d. V. M. d. M. išsiuntė tekstą su žinu-te „laimejom“. 2010 m. gruodžio 21 d. d. l. nurodė g. R. naujiesiems rangovams, t. y. ŽŪk „d“, parinkti tokius plotus biokuro ruošimui, kad būtų lengva jį išvežti, šių plotų neskirti kitiems rangovams.

71. abiejų instancijų teismai, įvertinę aptartas bylos aplinkybes, vykusio konkurso eigą, padarė teisingą išvadą, kad V. M. ir d. M., bendrininkaudama su d. l., pa-darė piktnaudžiavimo tarnyba nusikaltimą. d. l. inicijavo minėto konkurso są-lygų pakeitimą, vykdydamas bendrininkų susitarimą, siekdamas turtinės naudos ŽŪk „d“ ir konkurso sąlygas pritaikydamas pagal šios bendrovės poreikius. Be to, ŽŪk „d“ protegavimas neapsiribojo konkurso sąlygų pakeitimu, nes d. l. iki konkurso paskelbimo ir po jo ne tik teikė konsultacijas d. M., su ja tarėsi, bet taip pat davė neteisėtus nurodymus savo pavaldiniams veikti šios bendrovės naudai (pakeisti konkurso sąlygas, sklypus žabų kirtimui parinkti arčiau kelio).

72. iš aptartų duomenų, nustatytų bendrininkų veiksmų visumos, matyti, kad V. M. ir d. M. atliko aktyvius veiksmus darant šią nusikalstamą veiką, padėjo g. Ž. ir l. Ž. rengiant dalyvavimo konkurse dokumentus ir siekė, kad būtent ŽŪk „d“

544544544

laimėtų minėtą konkursą. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog jie veikė minėtos bendrovės naudai. kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, VĮ PMos Miško kirtimo ir sortimento ištraukimo ir kitų miško ūkinių paslaugų pirkimo 2011–2013 metams konkurso sąlygų perdavimas d. M. 2010 m. lapkričio 29 d., t. y. tą pačią dieną, kai jos buvo paskelbtos ir cVP iS sistemoje, savaime įstatymo nepažeidė, tačiau vėlesni jų bendri veiksmai lėmė Bk 228 straipsnio 2 dalyje nu-rodyto nusikaltimo padarymą.

73. apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad VĮ PMos organizuoto konkurso sąlygų išskaidymo faktas, vertinamas atskirai nuo kitų byloje nusta-tytų aplinkybių, nesudarytų pagrindo spręsti apie šio veiksmo neteisėtumą. Ta-čiau nagrinėjamu atveju šis veiksmas buvo atliktas ne siekiant naudos VĮ PMai ar siekiant pritraukti daugiau rangovų, bet siekiant sudaryti išskirtines galimybes konkurse dalyvauti bei jį laimėti ŽŪk „d“, kuris neturėjo reikiamų pajėgumų pir-minėms konkurso sąlygoms įvykdyti. Bylos duomenys patvirtina, kad neteisėtai konkursą laimėjusi ŽŪk „d“ neįvykdė sutartinių įsipareigojimų VĮ PMai, dėl to pastaroji patyrė 4638,71 eur (16 016,54 lt) žalą.

74. Pažymėtina, kad viešųjų paslaugų paskirtis – rūpintis piliečiais ir gyventojais, už-tikrinant ekonomiškai racionalų pagrindinius jų poreikius tenkinančių paslaugų teikimą. Šios paslaugos teikiamos plačiam asmenų ratui, jų įgyvendinimas yra valstybės vykdomos viešosios politikos dalis. Šių pirkimų tikslas – laikantis įsta-tymų reikalavimų sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organi-zacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asme-nims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Siekiant šio tikslo, įgyvendinamas ir kitas svarbus uždavinys – sąžininga rinkos dalyvių konkurencija, be to, ribojamos atskirų asmenų galimybės nepagrįstai pel-nytis, korupcija, nepagrįstas viešųjų paslaugų branginimas. kai valstybės tarnau-tojas ar teikiant viešąsias paslaugas jam prilygintas asmuo tyčia padaro viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, siekiant nepagrįsto atskirų asmenų pasipelnymo, yra pagrindas spręsti, kad tokiais veiksmais padaroma di-delė žala valstybei, nes taip diskredituojamas valstybės politikos įgyvendinimas visuomenei jautriose srityse; vertinant neturtinės žalos dydį valstybei tokiu atve-ju neturi būti apsiribojama vien tik tarnautojo ar jam prilyginto asmens einamų pareigų svarbos ar įstaigos, kuriai tas asmuo atstovauja, gero įvaizdžio vertinimu.

75. Byloje nustatyta, kad d. l., vykdydamas susitarimą su V. M. ir d. M., pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia viešojo administravimo principus, taip pat Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus lygiateisiškumo, ne-diskriminavimo ir skaidrumo pirkimo principus bei pirkimo tikslą, reikalau-jantį racionaliai naudoti pirkimui skirtas VĮ PMos lėšas, taip pat Miškų urėdo pareiginių nuostatų, patvirtintų 2010 m. balandžio 16 d. įsakymu nr. 1B-117, 10 punktą, reikalaujantį organizuoti miško urėdijos patikėjimo teise valdomo turto efektyvų naudojimą, siekdamas turtinės naudos ŽŪk „d“, iškraipė vals-tybės tarnautojui prilyginto asmens – VĮ PMos miško urėdo – tarnybos esmę ir turinį, pažemino ir sumenkino perkančiosios organizacijos autoritetą, diskre-

545

ditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą ir VĮ PMą kaip perkan-čiąją organizaciją, sumenkino šios įstaigos vadovo autoritetą jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, pakenkė viešiesiems interesams vykdant visuomenei naudingą veiklą, sumenkino visuomenės pasitikėjimą viešųjų pirkimų skaidru-mu bei teisėtumu, kuriant savivalės, įstatymo nepaisymo ir nebaudžiamumo sistemą. dėl to pagrįstai konstatuota, kad nustatytais nusikalstamais V. M. ir d. M. veiksmais veikiant kartu su d. l. buvo padaryta didelė žala lietuvos vals-tybei, VĮ PMai, nes organizuojant viešąjį pirkimo konkursą buvo sumenkintas VĮ PMos vardas, pažeisti viešųjų pirkimų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principai ir sukurta savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamu-mo sistema VĮ PMoje, be to, VĮ PMa patyrė ir 4638,71 eur (16 016,54 lt) žalą. Pažymėtina ir tai, kad V. M. nusikalstamai elgėsi, būdamas lietuvos Respubli-kos Seimo narys, ir tai tapo žinoma visuomenei, tai sumenkino lietuvos Respu-blikos Seimo – Tautos atstovybės ir valdžios institucijos autoritetą.

76. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad baudžiamasis įstaty-mas pritaikytas tinkamai, nuteistojo V. M. veika teisingai kvalifikuota pagal Bk 24 straipsnio 4 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redak-cija), d. M. veika teisingai kvalifikuota pagal Bk 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straips-nio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija).

Dėl BPK 305 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio taikymo

77. nuteistųjų V. M. ir V. Š. gynėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo ap-kaltinamasis nuosprendis neatitinka jo surašymui keliamų BPk 305 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kad nėra nurodytos konkrečios V. M. nusikaltimų pada-rymo vietos ir laikas, jo, kaip organizatoriaus, veiksmai aprašyti abstrakčiai, kad atskirai neaptarti kiekvieno kaltinamojo veiksmai, nenurodyti prieš kiekvieną iš jų surinkti įrodymai, pagrindžiantys inkriminuotų veikų padarymą, motyvai dėl visų kaltinamųjų kaltumo išdėstyti bendrai, kad apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų esminių pažeidimų neištaisė, apelia-cinių skundų argumentus atmetė taip pat bendrais argumentais, visus skundus analizuodamas ir vertindamas kartu su kitų nuteistųjų skundų argumentais dėl visų kaltinamųjų pagal visas jiems inkriminuotas veikas.

78. Pažymėtina, kad, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas patikrino pir-mosios instancijos atliktą įrodymų vertinimą ir nuteistųjų veikų kvalifikavimo pagal Bk 228 straipsnį teisingumą bei nustatęs, kad pirmosios instancijos teis-mas įrodymus įvertino ir nuteistųjų veikas pagal Bk 228 straipsnį kvalifikavo teisingai, konstatavęs BPk 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, atitin-kamus apeliacinių skundų argumentus atmetė, nuosprendyje išdėstydamas to-kio sprendimo motyvus. Taigi kasacinės instancijos teismui nėra pagrindo dar kartą konstatuoti, kad, surašant nuosprendį, buvo pažeisti BPk 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinti reikalavimai. Pažymėtina ir tai, kad instancijos teis-mas, nagrinėdamas bylą, aiškinosi nusikalstamų veikų aplinkybes, nurodytas BPk 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte (nusikalstamų veikų padarymo vieta, lai-

546546546

kas, būdas, padariniai ir kt.), ir nuosprendyje jas išdėstė tiek, kiek buvo įmano-ma nustatyti pagal byloje esančius įrodymus. Taigi BPk 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo nuosprendyje nurodyti įrodyta pripažintos nusikalsta-mos veikos aplinkybes pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

79. nuteistojo g. Ž. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktas prašymas atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus a. l. bei g. P. buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad g. P. sunku iškviesti. kasatoriaus nuomone, nesiimdamas reikiamų pastangų apklausti prašomus liudytojus, ape-liacinės instancijos teismas pažeidė BPk 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą rei-kalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir BPk 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę prašyti apklausti liudytojus. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.

80. Priimdamas sprendimą neatlikti įrodymų tyrimo nuteistojo g. Ž. gynėjo pra-šoma apimtimi apeliacinės instancijos teismas BPk 324 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų nepažeidė. BPk 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPk nenustatyta, kad, proceso dalyviams abejojant pirmosios instancijos teis-mo atliktu įrodymų tyrimu, tirti įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų privaloma. apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįs-tumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Sprendimą dėl būti-nybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti, įver-tinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. apeliacinės instan-cijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPk nuostatas, privalo organizuoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje įmanomų ištirti įrodymų tyrimą. Tokią pareigą apeliacinės instanci-jos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia. ir priešingai, tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakar-totinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylai išspręsti aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atlieka-mas. Proceso dalyvių prašymų dėl įrodymų tyrimo atlikimo atmetimas tokioje situacijoje nereiškia, kad proceso dalyvių teisės yra neleistinai suvaržomos (ka-sacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-5-507/2017).

81. apeliacinės instancijos teismas nuteistojo g. Ž. gynėjo pareikštus prašymus iš-sprendė nepažeisdamas BPk 270 straipsnio nuostatų. Pagal BPk 270 straipsnį teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam by-los aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nu-statyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos

https://www.infolex.lt/ta/10708

https://www.infolex.lt/ta/66150


547

nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-426/2011, 2k-430/2012, 2k-109/2014). iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad visi nuteistojo g. Ž. gynėjo pareikšti prašymai buvo apsvarstyti ir atmesti motyvuo-jant tuo, kad liudytojai a. l. ir g. P. buvo apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje, kaltinamasis ir jo gynėjas turėjo galimybę užduoti jiems klausimus, to-dėl dar kartą juos kviesti į posėdį ir aiškintis papildomas aplinkybes nėra pagrin-do (53 t., b. l. 161). dalies ar visų prašymų netenkinimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeista nuteistojo g. Ž. teisė į gynybą, suvaržant BPk 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą jo teisę prašyti apklausti liudytojus.

82. Visi kasatoriai kasaciniuose skunduose vienokiu ar kitokiu aspektu pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus ir taip pažeidė BPk 320 straipsnio 3 dalyje, 331 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

83. BPk 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. aiškindamas šią nuostatą lietuvos aukš-čiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ja ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiš-kinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laiky-damiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose nr. 2k-204-697/2017, 2k-169-689/2018). lie-tuvos aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, nesant motyvuo-tų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPk 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus; tai esminis BPk reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo ape-liacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-601/2011).

84. Šioje nutartyje, atsakant į atskirus kasacinių skundų argumentus, buvo nurodo-mi ir vertinami ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai, išdėstyti atsakant į analogiškus apeliacinių skundų argumentus, bei konstatuota, kad kai kurie ape-liacinės instancijos teismo sprendimai nebuvo pagrįsti. atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuos-prendžio pagrįstumą ir nuosprendyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinių skundų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo yra atmetami, ir į tai, kad kasacinės instancijos teismas, patikrinęs teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, daryti-na išvada, kad patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduo-se, t. y. BPk 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.




548548548

85. BPk 331 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPk XXiii skyriaus pagrindinių nuos-tatų, reglamentuojančių nuosprendžio priėmimą. BPk 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai įpareigoja teismą nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įro-dytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grin-džiamos teismo išvados, motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Ta-čiau teismas, atsižvelgdamas į bylos specifiką, pats sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, anali-zuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2k-7-48/2009). Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos įrodymai patvirtina gerai organizuotą ir koordinuotą nusikalstamų veikų pobū-dį (tęstinumą, pasiskirstymą vaidmenimis, bendrininkų intensyvų bendravimą ir tarpusavio veiksmų derinimą), todėl atmestini kaip nepagrįsti kasatorių tei-giniai, kad teismas privalėjo vertinti įrodymus ir pasisakyti dėl kiekvieno ben-drininko atskirai. konstatuotina, kad teismai savo vidinį įsitikinimą dėl atskirų kaltinamųjų kaltumo pagrįstai formavo vertindami visus duomenis, susijusius su nusikalstama bendrininkų grupės veikla, o ne vien tik atskirų epizodų deta-les, atskirų asmenų atliktus veiksmus, jų nesusiejant tarpusavyje. Taigi apeliaci-nės instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, BPk 331 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui kelia-mus reikalavimus, nepažeidė.

86. atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, na-grinėdamas bylą ir surašydamas nuosprendį BPk įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi lie-tuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo V. M. gynėjo advokato algimanto kliunkos, nuteistosios d. M. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo, nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Mindaugo dūdos ir nu-teistojo g. Ž. gynėjo advokato giedriaus danėliaus kasacinius skundus atmesti.

2.10. Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnis)Įrodinėtinos aplinkybės (BPK 395 straipsnis)

Priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymo procese asmens, kurio byla nagrinėjama, dalyvavimas procese gali būti ribojamas arba visiškai eliminuotas tik padarius įrodymais pagrįstą išvadą, kad jo dalyvavimas vienokiu ar kitokiu būdu negalimas dėl psichikos sveikatos būklės, ir užtikrinus tinkamą tokio asmens gynybą (atstovavimą).



549

Baudžiamoji byla nr. 2k-55-222/2020Teisminio proceso nr. 1-01-1-39089-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.14; 2.10.14 (S)



2020 m. sausio 7 d. Vilnius

lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susi-dedanti iš teisėjų armano abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), arvydo daugėlos ir dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, d. j. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutarties ir lietuvos apelia-cinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutarties.

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi d. j., padariu-siam lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Bk) 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje uždraustas veikas būnant nepakaltinamam, paskirta priverčia-moji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutartimi d. j., kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, ape-liacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. Bylos esmė

1. (duomenys neskelbtini).2. (duomenys neskelbtini).

ii. kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. kasaciniu skundu asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemo-nės, d. j. prašo lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. kasatorius skunde nurodo: (duomenys neskelbtini).

4. lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo de-partamento prokurorė jurga Zieniūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį at-mesti. Prokurorė atsiliepime nurodo: (duomenys neskelbtini).

550550550


5. asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, d. j. kasacinis skundas tenkintinas. apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui dėl esminių BPk normų pažeidimų (BPk 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl asmens teisių apsaugos ir įrodinėtinų aplinkybių priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese (BPK 44 straipsnis, 395 straipsnio 2, 3 punktai)

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso tvarką nustato BPk ben-drosios taisyklės su šį procesą reglamentuojančiomis specialiosiomis (išimtinė-mis) taisyklėmis, įtvirtintomis BPk XXiX skyriaus 392–406 straipsniuose. Pa-žymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso ypatumai pirmiausia susiję su subjektais, kurių atžvilgiu toks procesas vyksta ir kuriems minėtos priemonės taikomos. Tai yra asmenys, padarę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdami sutrikusios psichikos ir dėl to negalintys suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, arba asmenys, kuriems sutriko psichika po nusi-kalstamos veikos padarymo. asmens psichikos būklė patikrinama ir nustatoma paskyrus teismo psichiatrijos ekspertizę (BPk 209 straipsnis). konstatuoti psi-chikos sveikatos sutrikimai, jų pobūdis bei laipsnis lemia ne tik tokio asmens nepakaltinamumo pripažinimą, konkrečios priverčiamosios medicinos pobū-džio priemonės parinkimą, bet ir tai, kokiais būdais įgyvendinamos jo pro-cesinės teisės. Baudžiamojo proceso taisyklių laikymasis svarbus užtikrinant psichikos ligonių, padariusių baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, išsamų ir nešališką bylos aplinkybių išnagrinėjimą.

7. BPk 396 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai dėl baudžiamojo įstaty-mo uždraustą veiką padariusio asmens psichikos būklės negalima atlikti proceso veiksmų, kuriuose jis dalyvautų, ikiteisminio tyrimo pareigūnas dėl to surašo protokolą. Prokurorui nutarimu perdavus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo teismui, teisėjas, parengdamas ją teisiamajam posėdžiui, atlieka BPk 399 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, be to, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje, teisėjas turi teisę reikalauti, kad į teisiamąjį posėdį būtų pristatytas asmuo, kurio byla nagrinėjama, jeigu pagal eksperto išvadą tam ne-kliudo jo ligos pobūdis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPk 400 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos – kokie įrodymai tiriami ir kokios aplinkybės turi būti išsiaiškintos teisiamajame posėdyje – nereikalauja, kad psi-chikos sutrikimus turintis asmuo būtų apklaustas, be to, atsižvelgiant į tokio as-mens suvokimo trūkumus, jo parodymai nėra įrodymų šaltinis, tačiau jo paaiš-kinimai (jeigu tokie įmanomi) gali padėti teismui įvertinti kitus bylos įrodymus ir išsamiau išsiaiškinti įrodinėjimo dalyką sudarančias bylos aplinkybes.

8. Pažymėtina, kad asmens, įtariamo ar kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, dalyvavimas atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, taip pat dalyvavimas teis-minio bylos nagrinėjimo metu, kaip ir tinkama gynyba dalyvaujant gynėjui,

551

turi fundamentalią reikšmę teisingam procesui įgyvendinti. Psichikos sutriki-mų turinčio asmens pažeidžiamumas jo procesinių teisių gynybos poreikį dar labiau sustiprina. dėl to priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taiky-mo procese nepakanka vien formalaus konstatavimo, kad psichiškai nesveikas asmuo negali dalyvauti tiriant ar nagrinėjant jo bylą. asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu (BPk 44 straipsnis) reikalavimas suponuoja būti-nybę rūpestingai patikrinti, ar atitinkamu proceso metu asmens psichikos su-trikimo rūšis, laipsnis eliminuoja jo dalyvavimą, galimybę susipažinti su bylos medžiaga, teikti paaiškinimus ir kt., nes vien tai, kad asmuo serga psichikos liga, savaime neužkerta galimybės jam pačiam įgyvendinti procesines teises, iš jų ir teisę būti išklausytam. Toks patikrinimas ir sprendimas, atimantis ga-limybę dalyvauti atliekant vienokius ar kitokius proceso veiksmus ar apskritai asmeniškai dalyvauti baudžiamajame procese, turi būti paremti objektyviais įtikinamais duomenimis apie asmens faktinę psichikos sveikatos būklę, kuri, beje, laikui einant gali kisti priklausomai, pavyzdžiui, nuo taikomo gydymo. Taigi, realus psichikos sutrikimas, leidžiantis ar ne dalyvauti procese konkrečiu bylai reikšmingu metu (pvz., teisme nagrinėjant bylą teikti paaiškinimus), yra viena iš įrodinėtinų aplinkybių (BPk 395 straipsnio 2, 3 punktai), todėl ši asme-nį apibūdinanti aplinkybė turi būti nustatyta bylos duomenimis, laikantis BPk nustatytų įrodinėjimo taisyklių.

9. kai asmuo negali dalyvauti atliekant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme, kai tų veiksmų atlikimas ar rezultatas priklauso nuo šio asmens psichointelektualinių savybių, atitinkamai toks asmuo kaip proceso dalyvis pats negali realizuoti visų įstatymo leidžiamų gynybos priemonių. Šis ne-pakaltinamo (turinčio psichikos sutrikimų) asmens procesinės padėties ypatumas lemia tai, kad ypatingą reikšmę tokioje situacijoje turi gynėjo dalyvavimas (BPk 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 396 straipsnio 3 dalis). jei gynėjas savo teises ir pareigas (BPk 48 straipsnis) atlieka tik formaliai, kai savo turiniu gynyba nėra to-kios kokybės, kad būtų galima teigti, jog psichikos liga sergančio asmens interesai buvo pakankamai ginami, tai gali reikšti asmens teisės į teisingą procesą pažeidimą.

10. Taigi, priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymo bylose asmens, ku-rio byla nagrinėjama, dalyvavimas procese gali būti ribojamas arba visiškai elimi-nuotas, tačiau tik padarius įrodymais pagrįstą išvadą, jog dalyvavimas vienokiu ar kitokiu būdu negalimas dėl psichikos sveikatos būklės, ir su sąlyga, kad tokio asmens gynyba (atstovavimas) yra tinkama. Pažymėtina, kad eŽTT šio pobūdžio bylose yra nustatęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – konvencija) 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto, 5 straipsnio 1 dalies pažeidimus tais atvejais, kai sutrikusios psichikos asmeniui, galimai padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, neleista dalyvauti (pristatyti savo bylos) teismo posėdyje, teismui tinkamai neįvertinus jo gebėjimo naudingai dalyvauti baudžiamajame procese, nepateikus motyvuotų išvadų dėl būtinybės riboti tokį dalyvavimą ir nesant tokias išvadas pagrindžiančių įtikinamų duomenų apie jo elgesį ar psichikos būklę (pvz., 2012 m. spalio 30 d. sprendimas byloje Valeriy Lo-pata prieš Rusiją, peticijos nr. 19936/04; 2016 m. birželio 21 d. sprendimas byloje

552552552

Vasenin prieš Rusiją, peticijos nr. 48023/06; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D.R. prieš Lietuvą, peticijos nr. 691/15).

11. Be kita ko, minėtuose eŽTT sprendimuose išaiškinta, kad galimybė dalyvauti teis-mo procese, pačiam išdėstyti savo argumentus ir kitos procesinės teisės asmeniui negali būti atimtos tik dėl to, kad jis serga psichikos liga ar yra pripažintas ne-veiksniu. Šių proceso teisių atėmimas galimas tik tais atvejais, kai objektyvūs ir išsamūs bylos duomenys patvirtina, jog asmens psichikos būklė reikšmingu laiko-tarpiu neleidžia asmeniškai įgyvendinti proceso teisių, asmens dalyvavimas būtų beprasmis. eŽTT sprendimuose pagal konvencijos 6 straipsnį nurodoma, kad ri-botas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantijų aiškinimas yra nepateisinamas; psichiškai nesveikų kaltinamųjų silpnumas (pažeidžiamumas) turėtų sustiprinti jų teisių gynimo poreikį; institucijos turi rodyti reikiamą stropumą užtikrindamos jų veiksmingą dalyvavimą procese ir veikti itin rūpestingai (atsargiai) tuo atveju, kai riboja šią teisę (pvz., 2019 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Hodžić prieš Kroatiją, peticijos nr. 28932/14, 57 punktas). kita vertus, tuo atveju, kai procesas yra susijęs su kaltinamojo (asmens, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medi-cinos priemones) asmenybės ir psichikos būklės nusikalstamos veikos padarymo metu vertinimu ir kai jo baigtis gali būti jam labai nepalanki (pavyzdžiui, teis-mas gali pripažinti, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, skirti priverčiamąsias medicinos priemones), tai, kad jam būtų suteikta galimybė da-lyvauti teismo posėdyje (kartu su gynėju), turi esminę reikšmę proceso teisingu-mui (pvz., Valeriy Lopata prieš Rusiją; Vasenin prieš Rusiją; su atitinkamais pa-keitimais, 2012 m. vasario 23 d. sprendimas byloje G. prieš Prancūziją, peticijos nr. 27244/09). Tokiais atvejais, atsižvelgdami į bylos reikšmę asmeniui, teismai negali, išlaikydami baudžiamojo proceso teisingumą, išspręsti bylos be tiesioginio jo elgesio stebėjimo ir tiesioginio jo parodymų vertinimo (nebent tai būtų objekty-viai neįmanoma dėl asmens sveikatos būklės, kaip buvo nurodyta pirmiau). gynė-jo ir atstovo dalyvavimas negali kompensuoti pareiškėjo galimybės išdėstyti savo argumentus jam dalyvaujant teismo posėdyje. eŽTT sprendimuose dėl asmens teisės į laisvę, garantuojamos pagal konvencijos 5 straipsnį, ribojimo priverstinai hospitalizuojant psichiškai nesveikus asmenis (šio straipsnio 1 dalies e punktas), be kita ko, nurodoma, kad laisvės atėmimo teisėtumas pagal šią nuostatą supo-nuoja teisingą ir tinkamą procesinę tvarką; šiame kontekste nacionaliniame pro-cese asmeniui turi būti suteikta pakankama apsauga nuo potencialiai savavališko laisvės atėmimo (pvz., sprendimas byloje D.R. prieš Lietuvą). Pagal suformuotą eŽTT praktiką procese dėl priverstinio psichiškai nesveiko asmens paguldymo į psichiatrijos ligoninę šiam asmeniui turi būti sudaroma galimybė būti išklausytam arba asmeniškai, arba, kai būtina, naudojant tam tikrą atstovavimo formą. Toks procesas susijęs su jo psichikos būklės vertinimu, tad jis yra ne tik suinteresuo-ta proceso šalis, bet ir pagrindinis teismo nagrinėjimo objektas, taigi jo dalyva-vimas įgalina teisėją susidaryti asmeninę nuomonę apie jo psichikos gebėjimus (veiksnumą) (pvz., D.R. prieš Lietuvą, 90–91 punktai; su atitinkamais pakeitimais, 2016 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje A.N. prieš Lietuvą, peticijos nr. 17280/08, 96 punktas). iš aptariamų eŽTT sprendimų, be kita ko, matyti, kad ekspertų re-

553

komendacijos nekviesti asmens į teismo posėdį, nepateikus konkrečių tinkamų motyvų, savaime nepateisina asmens pašalinimo iš proceso (pvz., D.R. prieš Lietu-vą). Šiame kontekste aplinkybės, kad toks asmuo buvo padavęs teismui prašymus dalyvauti teismo posėdyje, pateikęs kitų racionalių argumentų dėl bylos esmės ar proceso, o teismas į juos tinkamai neatsakė, gali būti vertinamos kaip minėtų as-mens teisių pažeidimas. Pavyzdžiui, nepagrįstas nesuteikimas asmeniui, kuriam buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė stacionarinis gydymas speciali-zuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, galimybės dalyvauti bylą nagrinė-jusių teismų posėdžiuose, ignoruojant atitinkamus asmens prašymus, buvo vienas iš argumentų eŽTT nustatant konvencijos 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą byloje D.R. prieš Lietuvą, kurioje padaryta išvada, kad minėtas sprendimas buvo priimtas neužtikrinus pareiškėjai garantijų nuo savivalės.

12. Be to, eŽTT praktikoje konstatuota, kad psichikos liga sergančio asmens teisinis atstovavimas (teisinė gynyba) negali kelti abejonių dėl jos veiksmingumo, teisinės paslaugos turi būti kokybiškos. Pasyvi gynyba, pavyzdžiui, kai paskirtas atstovas neprašo nagrinėti esminių jo ginamojo argumentų ar prašymų (dėl dalyvavimo procese, dėl alibi, kt.), turi rimtų trūkumų ir gali būti (yra) pripažįstama neveiks-minga, t. y. neatitinkančia konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies c punkto reikalavimų (pvz., Vasenin prieš Rusiją). eŽTT sprendimuose taip pat pabrėžia-ma, kad gynėjo skyrimas savaime nereiškia, kad psichiškai nesveikam asmeniui yra suteikta būtina teisinė pagalba; tokių asmenų teisinio atstovavimo veiksmin-gumas reikalauja sustiprintos bylą nagrinėjančio teismo kontrolės (pvz., Vasenin prieš Rusiją; 2019 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Čutura prieš Kroatiją, petici-jos nr. 55942/15, 49 punktas).

13. nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš jos medžiagos, kasatorius d. j., t. y. asmuo, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės, viso proceso metu aktyviai teikė prašymus leisti jam dalyvauti procese – tiek bylą nagrinė-jant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, taip pat jis teigė, kad negalėjo padaryti veikų, nes įvykių metu buvo kitose vietose. Pažymėtina, kad baigiant ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo institucija (Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdy-bos Trečiojo skyriaus vyriausioji tyrėja) 2018 m. birželio 27 d. surašė protokolą dėl asmens negalėjimo dalyvauti atliekant proceso veiksmus; tuo pagrindu d. j. nebuvo leista susipažinti ir su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Toks sprendimas priimtas remiantis 2018 m. balandžio 25 d. – gegužės 22 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto nr. 75U-ii-60/2018 išvada, kad d. j. dėl psichikos sveikatos būsenos negali dalyvauti iki-teisminio tyrimo veiksmuose, būti apklaustas teismo posėdžio metu. Tuo pačiu aktu vadovavosi ir abiejų instancijų teismai. Be to, bylą nagrinėdamas 2018 m. spalio 15 d. vykusiame teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismas ap-klausė ekspertę n. M. (atlikusią pirmiau nurodytą ekspertinį tyrimą ir teikusią ekspertizės išvadą), ji nurodė, kad d. j. tirtas 2018 m. nuo balandžio 25 d. iki gegužės 25 d. Ši ekspertė patvirtino ekspertizės akto išvadas dėl d. j. diagnozuoto

554554554

psichikos sveikatos sutrikimo, nurodė, kad jo liga progresuoja, tačiau paaiški-no ir tai, kad iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, kur pagal 2018 m. gegužės 24 d. teismo nutartį perkeltas d. j., medicinos specialistų informacijos apie jo būklės pakitimus neturi („nekontaktavo dėl jo būklės“), tik mano, kad ji negalėjo pasi-keisti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme byla pagal d. j. apeliacinį skundą buvo nagrinėjama 2019 m. kovo 14 d. teismo posėdyje, kuriame įrodymų tyrimas neatliktas, o gynėjos prašymas skirti pakartotinę teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę atmestas motyvuojant tuo, kad nėra gauta jokių duome-nų, leidžiančių abejoti turimos ekspertizės akto išvadomis, ar duomenų, kad d. j. sveikatos būklė pagerėjusi. Šiuo atveju teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad po at-likto d. j. psichikos sveikatos būklės ekspertinio tyrimo praėjo beveik metai laiko, iš tiesų neturėjo ir nepareikalavo jokios informacijos apie d. j. psichikos sveika-tos būklę (jos galimą pakitimą) aktualiu laikotarpiu, nesiaiškino, ar iš tiesų būklė tokia, kad galimybė jam pačiam teisme teikti paaiškinimus ir būti išklausytam neįmanoma, visiškai nesvarstė jo prašymo dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nors tokį prašymą d. j. pateikė apeliaciniame skunde, kuris buvo priimtas, ir pagal šį skundą byla nagrinėta apeliacine tvarka. Beje, teisinę pagalbą teikusi gynėja šio savo atstovaujamojo prašymo teismui neperteikė. Taigi, teismas iš esmės neturėjo patikimų duomenų (nepareikalavo papildomos infor-macijos, neapklausė specialistų ir pan.), leidžiančių spręsti apie d. j. galimybę dėl jo sveikatos būklės dalyvauti nagrinėjant bylą ir asmeniškai teikti jo paaiškinimus ar pasinaudoti kitomis procesinėmis teisėmis. nagrinėjamu atveju asmens teisių apsauga (BPk 44 straipsnis) nebuvo užtikrinta. Be to, apeliacinės instancijos teis-mas visiškai nepasisakė dėl d. j. skundo argumentų, susijusių su jo nurodytomis aplinkybėmis, kad, kaip pats teigė, jis įvykių metu buvęs kitose vietose ir negalėjęs seksualiai prievartauti ar tvirkinti savo dukterų (juolab apie tai nepasisakyta ir pirmosios instancijos teismo nutartyje). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai nepatikrino skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo, t. y. nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma (BPk 320 straips-nio 3 dalis).

14. atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPk pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos pobū-džio priemonės, teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPk 369 straipsnio 3 dalis).

15. Be to, atsižvelgdama į tai, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPk 386 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinio skundo argumentų, susijusių su bylos nutraukimu (BPk 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) tuo pagrin-du, kad, kaip mano kasatorius, jis nepadarė baudžiamajame įstatyme uždraustos veikos, to nepatvirtina bylos įrodymai. Bylos duomenų vertinimas – apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio bylą, prerogatyva.

555

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi lietuvos Res-publikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kole-gijos 2019 m. kovo 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.11. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis)

Paprastai nustatytas patirto sveikatos sutrikdymo mastas turi prejudicinę reikš-mę civilinėse bylose sprendžiant dėl sveikatos sutrikdymo patirtos žalos atlyginimo klausimus (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Tačiau galimos situacijos, kai pagal bylos aplinkybes teismai neturi absoliučiai remtis baudžiamojoje byloje nustatytu faktu, o turi pagrindą iš naujo svarstyti klausimą, kokią įtaką eismo įvykio metu patirta trauma turėjo vėliau asmeniui nustatytai diagnozei.

Baudžiamoji byla nr. 2k-37-788/2020 Procesinio sprendimo kategorija 2.1.15.3.3.2 (S)




lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, su-sidedanti iš teisėjų arvydo daugėlos (kolegijos pirmininkas), armano abramavičiaus ir olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo B. M. (B. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teis-mo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 3 d. sprendimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimu atmestas civi-linio ieškovo B. M. patikslintas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atly-ginimo, pareikštas civiliniams atsakovams V. M. ir UaB „V.“, kurio dydžio klausimas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu buvo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimu civilinio ieškovo B. M. ir jo atstovės advokatės aušros Saulėnienės apeliacinis skundas tenkintas iš da-lies – panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimo

556556556

dalis, kuria B. M. patikslintas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ne-tenkintas, ir priimtas naujas sprendimas – civilinio ieškovo B. M. naudai iš civilinės atsakovės UaB „V.“ priteista 500 eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

i. Bylos esmė 1. nagrinėjamoje byloje:

1.1. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą lietuvos Res-publikos baudžiamojo kodekso (toliau – Bk) 281 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 30 Mgl (3750 lt) dydžio bauda. V. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 12 d. apie 16.12 val. Vilniaus m. Žaliųjų ežerų g., vairuodamas au-tomobilį „VW caddy“, valstybinės registracijos nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas kelių eismo taisyklių, patvirtintų lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu nr. 1950, 145 ir 199 punktų reikalavi-mus, Žaliųjų ežerų ir Balsių g. sankryžoje pradėjo sukti į kairę, nedavęs kelio ta pačia kryptimi važiuojančiam ir pradėjusiam jį lenkti B. M. vairuojamam automobiliui „Volvo 760“, valstybinės registracijos nr. (duomenys neskelbti-ni). dėl to įvyko šių automobilių susidūrimas, jo metu buvo nesunkiai sutrik-dyta B. M. vairuojamo automobilio keleivės g. M. sveikata. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu taip pat pripa-žinta B. M. teisė į jo pareikšto civilinio ieškinio patenkinimą, o šio ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

1.2. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartimi nukentėjusiosios g. M. prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą atmestas. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkri-čio 24 d. nutartimi nukentėjusiojo B. M. prašymas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą atmestas.

1.3. jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas 2017 m. rugpjūčio 18 d. spren-dime cRPd/c/18/d/30/2015 padarė išvadą, kad minėtoje baudžiamojoje byloje lietuvos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal jungtinių Tau-tų neįgaliųjų teisių konvencijos 12 straipsnio 3 dalį (neužtikrinta galimybė pasinaudoti pagalba įgyvendinant savo teisinį veiksnumą) ir 13 straipsnio 1 dalį (neužtikrinta galimybė veiksmingai dalyvauti visuose teisiniuose pro-cesiniuose santykiuose). komitetas pažymėjo neginčijamą faktą, kad prane-šėjo žmona negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose dėl savo negalios ir kad ji nebuvo atstovaujama, nepaisant jos prašymo gauti teisinį atstovavimą. dalyvaudama teismo posėdžiuose arba tinkamai atstovaujama, g. M. būtų galėjusi užduoti klausimus liudytojams, prieštarauti ekspertizės išvadoms dėl jos sveikatos būklės ir tiesiogiai paliudyti dėl eismo įvykio. nors buvo pateiki tvirti įrodymai, kad pranešėjas ir jo žmona negavo teismo nuospren-

557

džio kopijos, teismai nerado „pakankamų priežasčių“ suteikti naują 20 dienų apeliacinį laikotarpį.

1.4. lietuvos aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 23 d. nutartimi nukentėjusiojo B. M. pareiškimas dėl bau-džiamosios bylos atnaujinimo dėl jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto sprendimo atmestas. Rašte dėl bylos grąžinimo Vilniaus miesto 1-ajam apy-linkės teismui buvo atkreiptas teismo dėmesys į tai, kad, nepaisant pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintos nukentėjusiojo B. M. teisės į civi-linio ieškinio patenkinimą ir ieškinio dydžio klausimo perdavimo nagrinėti ci-vilinio proceso tvarka, šis klausimas nebuvo išspręstas. Taigi teismas neįvykdė savo pareigos pagal lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso taisykles.

1.5. išnagrinėjus pareikšto civilinio ieškinio dydžio klausimą civilinio proce-so tvarka, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimu B. M. patikslintas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pareikštas civiliniams atsakovams V. M. ir UaB „V.“, atmestas.

1.6. apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinio ieškovo B. M. pareikš-to patikslinto civilinio ieškinio dydžio klausimą apeliacine tvarka, 2019 m. liepos 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. sprendimo dalį, kuria B. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintas, ir priėmė naują sprendimą – B. M. naudai iš civilinės atsakovės UaB „V.“ priteisė 500 eur neturtinei žalai atlyginti.

ii. kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. kasaciniu skundu civilinis ieškovas B. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliaci-ne tvarka. kasatorius skunde nurodo:2.1. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimas yra neteisingas

ir naikintinas, kadangi apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, šie pažeidimai turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir galėjo turėti įtakos netei-sėto sprendimo priėmimui (lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – cPk) 346 straipsnio 2 dalies l punktas).

2.2. Prieš bylos išnagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, 2019 m. gegužės 14 d., kasatorius susipažino su bylos medžiaga ir pastebėjo, kad ji nuo pirmojo tomo 204 bylos lapo nesunumeruota, trūksta kasatoriaus į bylą teiktų dokumentų. Tai, kad byla išnagrinėta be dalies įrodymų, patvirtina šios aplinkybės: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 25 d., siųsdamas baudžiamąją bylą su kasatoriaus apeliaciniu skundu, nurodė, kad pridedama baudžiamoji byla nr. 1-78-988/2019 (šeši tomai); 2) Vilniaus apygardos teismas, grąžindamas bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui, nurodė, kad grąžinama baudžiamoji byla nr. 1-78-988/2019 (septyni tomai), atskirojo skundo medžiaga (vienas to-mas, vokas su cd, 1 vnt.); 3) Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2019 m. lie-pos 17 d. siųsdamas baudžiamąją bylą į lietuvos aukščiausiąjį Teismą, nurodė,

558558558

kad prideda baudžiamąją bylą nr. 1-78-988/2019 (septyni tomai); voką su ats-kiraisiais skundais. kokiu būdu Vilniaus apygardos teisme atsirado papildoma medžiaga, duomenų nėra. Taip pat nežinoma, ar ši papildoma medžiaga buvo įvertinta. aplinkybė, kad byla buvo išnagrinėta nesant visos medžiagos, leidžia teigti, kad buvo šiurkščiai pažeistos cPk 85, 177, 178, 179 straipsnių nuostatos.

2.3. lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPk) 210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu ekspertizė pavedama atlikti as-meniui, neįtrauktam į ekspertų sąrašą, ikiteisminio tyrimo teisėjas pakvie-čia prokuroro pasiūlytą asmenį, įsitikina jo asmens tapatybe, specialybe ir kompetentingumu, išsiaiškina jo santykius su įtariamuoju ir kitais proceso dalyviais, taip pat patikrina, ar nėra pagrindo ekspertą nušalinti. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prieš skirdamas ekspertizę ikiteisminio tyrimo teisėjas išaiškina asmeniui, neįtrauktam į ekspertų sąrašą, eksperto teises ir pareigas, priima jo priesaiką ir įspėja jį dėl atsakomybės pagal Bk 235 straipsnį už melagingos išvados pateikimą. asmuo, skiriamas ekspertu, prisiekia ir po priesaikos tekstu pasirašo.

2.4. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2007 m. sausio 16 d. ekspertizės aktą nr. ekg 60/07 pateikę specialistai l. P. ir a. R. nebuvo pakviesti į teismą, teismas neįsitikino jų asmens tapatybe, specialybe ir kompetentingumu, neišsiaiškino jų santykių su įtariamuoju ir kitais proceso dalyviais, nepatikrino, ar nėra pagrindo ekspertus nušalinti, prieš skiriant ekspertizę l. P. ir a. R., kaip asmenims, neįtrauktiems į eks-pertų sąrašą, nebuvo išaiškintos eksperto teisės ir pareigos, nepriimta jų priesaika, jie neįspėti dėl atsakomybės pagal Bk 235 straipsnį už melagingos išvados pateikimą, todėl teismas turėjo jų pateiktą ekspertizės aktą vertinti tik kaip rašytinį įrodymą.

2.5. apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas kons-tatavo, kad B. M. reikalavimas atlyginti turtinę 93 336,86 eur dydžio žalą, kurios didesnės dalies atsiradimas sietinas su g. M. liga ir mirtimi, nėra pa-grįstas. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis minėtu 2007 m. sausio 16 d. ekspertizės aktu nr. ekg 60/07, kuriame konstatuota, kad vėlesnėse po eismo įvykio darytose kompiuterinėse tomogramose fiksuojama vidinė ir išorinė hi-drocefalija bei galvos smegenų atrofija ir klinikiniai simptomai yra ne g. M. 2005 m. birželio 12 d. patirtos traumos pasekmė, o ligos padariniai. Tačiau medicininiame mirties liudijime nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti duome-nys, pagal kuriuos pagrindinė priežastis, sukėlusi g. M. mirtį, yra galvos sme-genų traumos padariniai, taip pat g. M. mirties liudijime nr. (duomenys ne-skelbtini) nurodyti duomenys, kad g. M. mirties priežastis yra intrakranijinio sužalojimo padariniai, t. y. galvos smegenų traumos padariniai, prieštarauja ekspertizės akto išvadoms. Siekiant išsklaidyti abejones dėl vėlesnių g. M. di-agnozuotų ligų ryšio su eismo įvykio metu patirtais sužalojimais, turi būti skiriama pakartotinė ekspertizė. esant pagrindui iš naujo rinkti ir vertinti įro-dymus, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Documents

TEISMŲ PRAKTIKA · Tuo tarpu šeimos gyvenimas patalpoje, nuosavybės teise priklau-sančioje nepilnamečiams vaikams, savaime nesudaro pagrindo tokiai patalpai taikyti šeimos turto